Ann Wigmore

Kam kentėti?
Leidykla „Luceo“, 2008
ISBN 978-9955-67-886-1
El. versiją paruošė:
www.skaitykle.lt
Originalo duomenys:
Ann Wigmore
WHY SUFFER?
How I Overcame Illness & Pain Naturally

Copyright ©1985 by Ann Wigmore and the

Hippocrates Health Institute, Inc.

Iš anglų kalbos vertė Kristina Ruskytė

Murauskas
Redagavo Janina Davidonienė ir Andrius
Rondomanskis

Knygą padėjo išleisti Annos Wigmore

fondas, Lietuva, Kaunas

© UAB „Luceo“, 2008

Procedūros ir dietos, aprašytos šioje
knygoje, yra autorės gyvenimo patirties
ir ieškojimų rezultatas. Tačiau
kiekvienas žmogus unikalus, todėl jei
jus užklupo liga, visus savo veiksmus
aptarkite su profesionaliais medikais.
Padėka
Dėkojame visiems, kas savo darbu ir
pasiaukojimu prisidėjo prie Annos
Wigmore įamžinimo Lietuvoje ir šios
atminimo knygos išleidimo. Štai šie
žmonės (abėcėles tvarka):
Victoria Boutenko, Juozas Dapšauskas,
Janina Davidonienė, Olga Dzindzateta,
Žydrė Gavelienė, Paulius Jaruševičius,
Eglė Karpavičiūtė, Vanda Kateivienė,
Algimantas Kirkutis, Jūratė Kluonė,
Kęstas Krasauskas, Viktoras Kulvinskas,
Vytautas Lapukauskas, Vitalijus
Mitrofanovas, Kazys Razgaitis,
Leopoldas Rozga, Petras Staselis,
Gintautė Šakinytė, Gediminas Tušas,
Antanas Vainius, Loreta Vainius, Petras
Vainius, Danutė Žabaliūnienė ir daugelis
kitų.
Taip pat dėkojame Hipokrato institutui
Floridoje, Omega ir kitoms įmonėms bei
organizacijoms ir žmonėms JAV,
Lietuvoje, Kosta Rikoje, Didžiojoje
Britanijoje, Švedijoje, Suomijoje,
Danijoje, Rusijoje, Ukrainoje ir
daugelyje kitų pasaulio šalių, kurie
parėmė Annos Wigmore fondą.
Noriu su Jumis pasidalyti savo vizija:
regiu pasaulį be ligų, sielvarto ir
įtampos. Subalansuotą pasaulį,
kuriame kupini jėgų gyvename
harmoningą gyvenimą.
– Ann Wigmore
LIETUVIŠKO
LEIDIMO
PRATARMĖ: ANNA
WIGMORE IR
LIETUVA
Žalios mitybos ir želmenų sulčių bei
daigų vartojimo pradininkė pasaulyje
Anna Wigmore – tai JAV gyvenusi
emigrantė iš Lietuvos Ona Varapickaitė.
Sovietmečiu jos vardas ir darbai
Lietuvoje nebuvo žinomi. Tik atkūrus
laisvą Lietuvą ir užsimezgus
glaudesniems kontaktams su Vakarų
šalimis, pas mus prasikalė pirmieji
Annos Wigmore idėjų daigai:
susibūrusios sveikuolių grupės ėmė
domėtis lenkų ir vokiečių spaudoje
skelbta informacija apie termiškai
neapdorotą maistą ir patiekalus iš
daigintų grūdų. Tuometinėje Lietuvos
Žemės ūkio akademijoje įsikūrė
Inovacijų centras, kuris užmezgė ryšius
ir sudarė bendradarbiavimo sutartį su
JAV Inovacijų centru. Amerikiečiai
pasiūlė pagalbą organizuojant želmenų
sulčių gamybą Lietuvoje, bet pasikeitus
Centro vadovams projektas nebuvo
įgyvendintas. Susipažinusi su lietuviais,
atvykusiais į JAV pasisemti žalios
mitybos patirties, Anna Wigmore panoro
aplankyti gimtinę. Gavusi tada neseniai
įsikūrusios Lietuvos Vegetarų draugijos
adresą, ji 1993 metais atsiuntė laišką,
kuriame trumpai aprašė savo veiklą ir
želmenų sulčių naudą. Susidomėjome ir
laukėme jos atvykstant, kaip buvo
sutarta, 1994 metų liepą. Deja, tolesnis
susirašinėjimas ir kelionės detalių
derinimai nutrūko, Anna Wigmore
atvykti į Lietuvą nespėjo – sužinojome,
kad 1994 metų vasario mėnesio 16 dieną
ji žuvo apsinuodijusi smalkėmis per
gaisrą Bostone. Ir vis dėlto Annos
Wigmore idėjoms Lietuvoje buvo lemta
įsikūnyti. Tai įvyko po jos mirties.
Viešėdama JAV, aš išbandžiau želmenų
sultis, gyvą, termiškai neapdorotą maistą
ir patiekalus iš daigų. Buvau sužavėta ir
pasiryžau Annos Wigmore sveikos
mitybos idėjas plačiau paskleisti
Lietuvoje, todėl išverčiau į lietuvių
kalbą jos „Želmenų sulčių knygą“.
(Knyga pasirodė 1996 metais.) Vėliau
įkūriau pirmąjį mūsų šalyje želmenų
sulčių barą, o nuo 1996 metų Lietuvoje
nuolat populiarinu Annos Wigmore
sveikatingumo idėjas. Perskaičiusi
Annos Wigmore autobiografinę knygą
„Kam kentėti?“, nusprendžiau rasti jos
gimtinę. Tiek pačios Annos Wigmore,
tiek kitų autorių publikacijose buvo tik
trumpa nuoroda, jog ji gimusi Lietuvoje,
o konkreti vietovė angliškai buvo
rašoma „Cropos“. Paiešką apsunkino ta
aplinkybė, kad internete ir netgi kai
kuriuose pačios Annos Wigmore
pasisakymuose buvo nurodyta netiksli,
dvejais metais vėlesnė, jos išvykimo į
JAV data. Ieškojimų kelias buvo ilgas ir
nelengvas, bet jį vainikavo sėkmė.
Pavyko atkurti ir patikslinti Annos
Wigmore gyvenimo Lietuvoje detales ir
jos vaikystės vietas. Dokumentai ir
vietinių gyventojų pasakojimai atitinka
daugelį Annos Wigmore gyvenimo
epizodų, aprašytų knygoje „Kam
kentėti?“.
Anna Wigmore gimė 1909 metų kovo 3
dieną Akmenės valsčiuje, Pleikių kaime,
Onos ir Antano Varapickų šeimoje.
Gretimo Kruopių miestelio bažnyčioje
mergaitė buvo pakrikštyta Onos vardu.
Tuo metu Lietuvoje dokumentai buvo
rašomi rusų kalba, todėl gimimo
liudijime mergaitės vardas parašytas
„Anna“. Tėvai vaiko neplanavo, nes
buvo susiruošę emigruoti į Ameriką,
taigi motinos nėštumas tik sujaukė jų
planus. Tėvas, palikęs besilaukiančią
žmoną ir vos metukų sulaukusį sūnų
Mykolą, 1908 metais išvyko į JAV
vienas, be šeimos. Motina, pagimdžiusi
neišnešiotą, silpną ir ligotą mergaitę,
patikėjo ją gimdymą priėmusios jaunos
pribuvėjos Emilijos Marijos Repšienės
(aplinkinių vadintos Bobulyte) globai, o
pati vėl ėmė ruoštis į Ameriką, bet
pavyko jai emigruoti tik 1913 metais.
Abu jos vaikai liko E. M. Repšienės
šeimoje, nors buvo gyvi jų seneliai iš
tėvo ir motinos pusės, bet jie
netvarkingai gyveno ir vaikaičių auginti
nesutiko.
Kad Onutė išgyvens, vilties buvo mažai,
vis dėlto šviežias ožkos pienas, žolelės,
Kamanų pelkyno purvas ir oras,
prisotintas fitoncidų, o svarbiausia –
rūpestingos globėjos Emilijos Marijos
Repšienės rankos padarė stebuklą. Onutė
sustiprėjo, paaugo, tapo Bobulytės
pagalbininke. Jos brolis Mykolas anksti
pradėjo tarnauti pas vietinį ūkininką,
ganė gyvulius. Bobulytės dėka Onutė,
lydima dėdės Prano Varneckio (motinos
brolio), 1922 metais išvyko į Ameriką
pas savo tėvus. Vėliau dėl paaštrėjusios
ligos Pranas Varneckis grįžo į Lietuvą.
Repšienė-Bobulytė Annos Wigmore
gyvenime buvo kaip švyturys ir
Mokytoja, ji didele dalimi suformavo
jos pasaulėžiūrą, todėl Anna savo
buvusiai globėjai visą gyvenimą skyrė
gražiausius padėkos žodžius. Įdomus tas
faktas, kad E. M. Repšienė, netikra
Annos Wigmore senelė, buvo lenkė,
devynerių metų, mirus motinai, ji liko
našlaitė. Jos laukė sunkus gyvenimas, bet
mergaitei pasisekė, nes ją ėmėsi globoti
ir vėliau į Maskvą išsivežė turtinga
dėdienė. Emilija baigė Gailestingųjų
seserų mokyklą ir pradėjo dirbti sesele.
Maskvoje ji susipažino su būsimuoju
savo vyru Dominyku Repšiu. Rusų –
japonų kare dalyvavęs D. Repšys buvo
sužeistas ir gydomas, o apie 1907 metus
į Lietuvą iš Rusijos jį parlydėjo
gailestingoji seselė Emilija Marija.
Susituokę jie apsigyveno vyro D. Repšio
tėviškėje Akmenės valsčiuje netoli
Papilės miestelio. Tais laikais Emilija
buvo tikra atokaus Lietuvos užkampio
šviesuolė – mokėjo lenkų (jos gimtoji),
rusų, vokiečių ir prancūzų kalbas, labai
greitai išmoko lietuviškai ir latviškai. Ji
išmanė tiek tradicinę, tiek liaudies
mediciną, todėl pradėjo gydyti
aplinkinius gyventojus ir priiminėti
naujagimius. Anksčiau Lietuvos
kaimuose tokias vietines akušeres
vadino bobutėmis, o E. M. Repšienė
aplinkiniams buvo žinoma kaip
Bobulytė, taip ją vadino ir Onutė.
Bobulytė gydė natūraliomis
priemonėmis, viena iš kurių buvo
Kamanų pelkyne surinktos žolelės, o jų
ten augo įvairiausių. (Kamanų pelkėse
išlikusi unikali augmenija bei gyvūnija.
Dabar ši teritorija paskelbta rezervatu ir
saugoma valstybės. Šiuo unikaliu gamtos
kampeliu galima pasigrožėti vaikštant
specialiai nutiestais takais.) Bobulytė
buvo kaimo lyderė visais sunkiais
laikais. Ji ne tik gydė žmones, bet padėjo
visiems, kuriems jos pagalbos reikėjo.
Pirmojo pasaulinio karo metu ji slaugė
sužeistus rusų ir vokiečių karius, per
choleros epidemiją rūpinosi ne tik
ligoniais, bet ir likusiais be tėvų vaikais.
Antrojo pasaulinio karo metu Bobulytė
priglaudė pas save 12 pabėgusių rusų
karo belaisvių. Kai pavojus iškilo jai
pačiai, Bobulytė, žinodama slapčiausius
takelius, perėjo fronto liniją, pateko pas
rusus ir susitiko su savo sūnumi Vytautu,
16-osios lietuviškosios divizijos
kapitonu. Šie Bobulytės gyvenimo
epizodai buvo aprašyti sovietinėje
spaudoje. Bobulytė visada kovojo už
teisybę, mylėjo gamtą ir žmones.
Gaila, bet senosios Bobulytės sodybos
neliko, ji pati išsikėlė į gyvenvietę, taip
pat ištuštėjo ir gimtasis Onos
Varapickaitės Pleikių kaimas. Viską
nušlavė sovietinė melioracija. Nėra ir
pačios gerosios Bobulytės – ji mirė
1978 metais, palaidota Viršuliškių
kapinaitėse Vilniuje, nes paskutinius
savo gyvenimo metus gyveno sostinėje
sūnaus Vytauto šeimoje. Nors nuo jos
mirties praėjo nemažai laiko, vis dėlto
pavyko rasti žmonių, išsaugojusių
atmintyje tėvų pasakotus prisiminimus
apie šią kaimo šviesuolę ir jos augintą
mergaitę Onutę. Šie žmonės padėjo
susisiekti su Repšienės-Bobulytės
giminėmis. Geri darbai ilgam išlieka
žmonių atmintyje. Anna Wigmore savo
knygoje „Kam kentėti?“ taip pat įamžino
E. M. Repšienės atminimą.
Dėkoju visiems, kurie atsiliepė į mano
skelbimą ir padėjo man ieškoti Annos
Wigmore gimtinės bei aprašyti jos
vaikystės gyvenimo sąlygas. Ypač
dėkinga esu Stasei Černiauskaitei,
pasidalijusiai gausia savo ir giminių
informacija apie Anną Wigmore ir jos
globėją E. M. Repšienę. Taip pat dėkoju
Egidijui Kreismonui, kuris atsiliepė į
mano pagalbos prašymą internetinėje
svetainėje ir pateikė ypač vertingos
archyvinės medžiagos. Dėkoju visiems
prisidėjusiems prie Annos Wigmore
atminties įamžinimo ir jai skirto
paminklo Kruopiuose pastatymo
organizavimo.

– Janina Davidonienė, želmenų sulčių

pradininkė Lietuvoje
Dr. Anna Wigmore
bendraminčių ir
bendražygių akimis
Anna Wigmore aš nuoširdžiai žaviuosi.
Kada tik užsisakau stiklinę kviečių
želmenų sulčių, pasijuntu taip, lyg šią
gyduolę pažinočiau asmeniškai. Kviečių
želmenų sultys daro mane sveikesnę.
Džiaugiuosi, kad turiu galimybę jų
išgerti į Annos Wigmore sveikatą mūsų
vietinėje kooperatinėje parduotuvėje.
Annos Wigmore dėka gerti kviečių
želmenų sultis ir patirti jų gydomąjį
poveikį dabar gali viso pasaulio
žmonės. Nuo šios nuostabios moters
mirties jau prabėgo beveik du
dešimtmečiai, o ji ir toliau padeda
žmonėms, nors daugelis niekada jos
nebuvo sutikę ir net nėra girdėjęs jos
vardo.
Anna Wigmore ne tik atrado ir
nuodugniai ištyrinėjo gydomąsias
želmenų sulčių ypatybes, bet ir sukūrė
būdą, kaip želmenis auginti namuose, bei
pasiūlė spausti sultis su nebrangia
sulčiaspaude, todėl šis gyvybės
eliksyras tapo prieinamas kiekvienam.
Didžiai vertinu Annos Wigmore sukurtus
patiekalų receptus, pagal kuriuos mes
dabar gaminamės kasdieninį maistą ir
apie kuriuos manome, kad jie egzistavo
visada. Kas šiandieną prisimena, kad
žalio gurmaniško maisto pradžia buvo
dr. Annos sėklų sūris ir žalios sriubos?
Paskui ji mums dovanojo riešutų pieną,
dehidruotus sausainius, migdolų duoną ir
gyvus saldainius.
Anna Wigmore atrado daug augalinės
kilmės maisto produktų mišinių
gydomųjų savybių, didžiąją dalį šių
mišinių sudarė žalėsiai. Paskutinius
keliolika gyvenimo metų ji tik tokiu
maistu ir maitinosi. Pagrindiniai jos
produktai buvo žoliniai augalai. Ji
nustatė, kad organizmas tokį maistą
lengvai pasisavina. Štai ką ji kabėjo
apie vaisius: „Jeigu turiu obuolį, aš jį
sutrinsiu, užuot kramčiusi. Nenoriu, kad
vaisius prarastų savo energiją, taip pat
saugau ir savąją.“ Tokia mityba
garantavo jai puikią sveikatą, be to,
labai sumažėjo jos miego poreikis – ji
temiegodavo dvi valandas per parą.
Kol Anna Wigmore nebuvo sukūrusi šio
mitybos būdo, žmonės virtuvinius
plaktuvus naudojo tik tokiems
„nereikšmingiems“ tikslams kaip
susimaišyti kokteiliui ar susiplakti
kiaušiniui. Šiandieną žalio maisto
virtuvės be galingų plaktuvų net
neįsivaizduojame. Anna Wigmore labai
aiškiai suprato, koks glaudus ryšys
egzistuoja tarp sveikos dirvos ir
žmogaus sveikatos. Ji pradėjo skleisti
ekologinės žemdirbystės idėjas dar
septintajame dešimtmetyje, kai daugelis
žmonių žemės ūkio ateitį siejo su
cheminėmis trąšomis. Anna Wigmore
turėjo unikalią savybę aprėpti platų
įvykių spektrą ir regėti gyvybę šioje
planetoje kaip vientisą procesą, o
tyrinėdama įvairius to proceso aspektus,
ji taikė savo žinias ir neapsiribojo, kaip
daro daugelis, kokia nors viena siaura
sritimi. Anna Wigmore drįso turėti savo
nuomonę apie viską, su kuo ji
susidurdavo: apie kraujo tyrimus,
gydomąjį badavimą, maisto sudėtį,
bakterijas, žarnyno plovimą,
sodininkystę ar vandens vartojimą.
Aštrus ir visa aprėpiantis žvilgsnis
padėjo jai sukurti gydymo sistemą, kuri
padėjo tūkstančiams žmonių. Anna
Wigmore dirbo labai energingai ir
produktyviai. Naujos idėjos jos galvoje
gimdavo kiekvieną dieną. Jos fizinė
forma buvo nuostabi ir ji viską darydavo
tekina. Sulaukusi brandaus 82 metų
amžiaus, ji neturėjo nė vieno žilo
plauko. Tai buvo taip neįtikėtina, kad
mokiniai kartą panoro jos plaukus ištirti
ir pažiūrėti, ar jie nėra dažyti. Ir ištyrę
įsitikino, kad jų spalva natūrali!
Žmonių sveikata buvo ne vienintelė
Annos Wigmore interesų sritis. Ji taip
pat buvo gyvūnų teisių aktyvistė, kovojo,
kad nebūtų fluoruojamas ir chloruojamas
geriamas vanduo, jai rūpėjo aplinkos
taršos problemos ir daugelis kitų dalykų.
Paskutiniai mokslo atradimai patvirtino
daugumą Annos Wigmore rekomendacijų
ir spėjimų. Esu įsitikinusi, kad ateis
diena, kai medicinos studentai studijuos
Annos Wigmore knygas taip, kaip jie
šiandieną studijuoja Hipokratą.
Šiandieną Anna Wigmore yra gerai
žinoma visame pasaulyje. Keliaudama ir
lankydamasi įvairiose šalyse, sutinku
žmonių, kurie manęs klausia, ar aš esu
girdėjusi apie šią gyduolę. O paskui jie
man pasakoja, kaip jos patarimai
išgelbėjo kam nors gyvybę. Vargu ar
įmanoma būtų suskaičiuoti, kiek Anna
Wigmore tų gyvybių išgelbėjo. Ji buvo
vienas iš sveikiausių žmonių, gyvenusių
šioje planetoje XX amžiuje. Annos
Wigmore darbai nesiskyrė nuo žodžių –
viską, ko mokė žmones, gyvenime ji
praktikavo pati. Tie, kurie Anną
Wigmore pažinojo, prisimena ją dėl jos
geros ir mylinčios širdies.

– Victoria Boutenko, žalios mitybos

idėjų skleidėja, kelių knygų apie
žaliuosius kokteilius autorė

◊◊◊

Man didelė garbė, kad galiu parašyti

įžangą knygai „Kam kentėti?“ Tai
nepaprasta biografija moters, kuri tikrai
yra verta Nobelio premijos. Ta moteris
meiliai vadinama daktare Anna, o šią jos
knygą turėtų perskaityti kiekvienas, nes
ji kalba apie grįžimą į Motinos Gamtos
glėbį ir tikro gydymo meną.
Su Anna Wigmore aš praleidau
septynerius nuostabius ir šviesius metus,
mes drauge kūrėme gyvosios mitybos
judėjimo pamatus ir tyrinėjome enzimų
poveikį – tai medžiagos, kurios yra
gyvosios mitybos esmė. Mes parodėme
žmonėms, kad būtent tos natūralios
medžiagos mažina kūdikių mirtingumą,
padeda išvengti degeneracinių ligų, taip
pat ilgina gyvenimo trukmę ir stiprina
gyvybingumą. Iš tikrųjų tai vienintelis
maistas, kuriuo turėtų maitintis žmonės.
Jis nebrangus ir visiems prieinamas.
Paprastas ir švarus maistas – želmenys,
kviečiai, sezoninės daržovės, riešutai,
sėklos ir fermentuoti produktai –
garantuoja optimalią sveikatą ir fizinę
gerovę.
Prisimenu, kaip laikraštyje Boston
Globe perskaičiau straipsnį apie visame
pasaulyje garsią aktorę ir manekenę
Twiggy. Straipsnis pasakojo, kaip ji su
dr. Anna atliko detoksikacijos programą.
Netrukus po to aš su Anna Wigmore
praleidau tris savaites ir atradau savo
Dharmą.
Mačiau, kokį nuostabų darbą ji atlieka
viena, ir supratau, kad jai reikia
pagalbos. Tuo metu dirbau kompiuterių
konsultantu ir sistemų kūrėju. Mano
karjera klostėsi labai sėkmingai, tačiau
aš jaučiau poreikį tarnauti žmonėms ir
pažinti savo vidinį kosmosą. Ir tada
atsisakiau visko: Harvardo, Smitsono
muziejaus, Masačusetso Technologijos
instituto, „Apollo“ projekto... Anna
Wigmore pasiūlė likti su ja ir tokio
pasiūlymo atmesti aš negalėjau. 1968
metais daviau Tarnystės, Labdaros ir
Tyrumo įžadus. Tapau atsidavęs naujai
veiklai 24 valandas per parą ir septynias
dienas per savaitę. Nebuvo jokio „gero“
veiklos plano, kaip gydyti, valyti ir
detoksikuoti žmogaus kūną. Planas lėtai
formavosi mums dirbant.
Iš pradžių Annos Wigmore įkurtame
„Tekančios saulės krikščionybės“ centre
(Rising Sun Christianity) dieta buvo
vegetariška, paskui ji virto veganiška, o
dar vėliau ėmėme valgyti tik gyvą
maistą. Mūsų pačių ir kitų žmonių
patirtis parodė, kad tokia mityba yra
geriausia. Tuo metu aš daug laiko
praleisdavau Harvardo Medicinos
bibliotekoje, kur nagrinėjau sveikatos ir
mitybos temas. Daug metų trukusio
darbo rezultatas buvo mano knyga
„Išgyvenimas XXI amžiuje“
(www.survivalinthe21stcentury.com).
Tuo metu jau buvau atradęs daug naujų
gyvo maisto patiekalų. Tai buvo įvairūs
želmenys ir fermentuoti produktai.
Anna visada su džiaugsmu pati kurdavo
naujus gyvo maisto receptus. Ji buvo
šios srities pranašė ir žinojo, kad jos
misija tik plėsis.
Prasidėjo ta gydymo misija 1956 metais,
kai ji įkūrė savo „Raudonąją mokyklą“
(Red Schoolhouse), kuri vėliau išaugo į
„Vienybės bažnyčios mokymus“ (Unity
Church Trainings). Vėliau iš šios
organizacijos atsirado „Tekančios saulės
krikščionybė“. Tuo metu aš ir Anna
suvienijome jėgas ir po kelerių metų
nusprendėme, kad mūsų organizacijai
reikia kitokio pavadinimo, kuris geriau
atspindėtų mūsų ketinimus. Ir tada mes
įkūrėme Hipokrato sveikatos institutą.
Anna dirbo su meile, ji turėjo viziją,
sugebėdavo įkvėpti bei puikiai parodė,
kad ir vienas žmogus, net neturėdamas
formalaus išsilavinimo ir finansinių
išteklių, gali pakeisti pasaulį. Ji visus
žmones mylėjo vienodai, nepaisydama jų
rasės, lyties ar socialinio statuso –
tarnavo ir žmogui iš gatvės, ir turtuoliui.
Annos Wigmore veikla įvertinta
įvairiais prizais ir apdovanojimais.
Pavyzdžiui, 1980 metais Tarptautinė
humanitarinė organizacija
(Humanitarian International
Association) už vėžio ir kitų
degeneracinių ligų gydymą pripažino
Anną Wigmore dešimtmečio moterimi.
Tačiau noriu pasakyti, kad Anna buvo
nepaprastai kukli ir niekam neprasitarė,
kad jos biuro stalčiuje guli Nobelio
premijos skyrimo komiteto laiškas. Tas
laiškas Annai visiškai neatrodė svarbus.
Gyvo maisto sistemą Anna kūrė, tyrinėjo
ir paprastino daug metų. Jos dėka
šiandieną savo virtuvėse galime įsiveisti
vešlų sodą, ar gyventume miestuose, ar
kaimuose. Jos sugebėjimas sukurti
namuose mišką buvo nuostabus!
Tiesiogiai ar netiesiogiai Anna Wigmore
išgelbėjo milijonų žmonių gyvybę.
Kiekvienas, su ja bendravęs, pajuto jos
išmintį, energiją ir meilę. Visi
mokytojai, kurie tęsė jos pradėtą darbą
ir toliau skleidė jos žinią, patys patyrė
gydomąjį detoksikacijos ir žalios
mitybos poveikį. Annos Wigmore
sukurtą gyvo maisto sistemą formalizavo
ir į naują lygmenį pakylėjo bei pasaulyje
paskleidė du nuostabūs protai –
Brajanas ir Ana Mari Klementai (Brain
& Anna Marie Clement). Netgi New
York Times parašė: „Žalios mitybos
judėjimas yra svarbiausia mitybos
kryptis per pastaruosius 100 metų.“
Vadovaujant šiems atsidavusiems
žmonėms, Hipokrato institutas buvo
įvertintas kaip geriausias pasaulio
sveikatinimo ir gydymo SPA. Institutas
sulig kiekviena diena augo ir plėtėsi.
Hipokrato edukacinei programai
šiandieną yra trisdešimt metų. Tai, ką
sukūrė šie aistringi Annos Wigmore
sekėjai, yra ateities ligoninė ir
atjaunėjimo centras.
Annos įtaka šiandieną jau palietė kitos
kartos žmones. Tai tikros sveikatos
troškimas, kuris panašus į potvynio
bangą. Galima sakyti, tai puikus
holistinių idėjų įsikūnijimas.
Kita Annos Wigmore mokinė yra Čeri
Soria (Cherie Soria). Ji, žaliosios
kulinarijos meistrė, mokėsi pas Anną,
paskui jos paskatinta ėmė pati mokyti
žmones gamintis žalią maistą. Ir dar
viena Annos idėjų tęsėja yra mylima jos
mokinė Karina Kalabrezė (Karyn
Kalabrese; www.karynraw.com). Anna
ją vadino viena iš savo žmogiškųjų
angelų. Sulaukusi 65 metų, ji jau 43
metus maitinasi žaliu maistu ir atrodo
kaip įkopusi tik į penktą dešimtį. Karina
yra puikus liudijimas, kokius vaisius
subrandino Annos Wigmore paskleistos
idėjos. Šiandieną Karina turi kelis žalio
maisto restoranus, ji dažnai pasirodo
televizijos laidose ir skelbia žalios
mitybos idėjas. Apie savo mokytoją
Karina kalba taip: „Ji davė mums
gyvybės ir gyvybingumo formulę.“
Didelė dovana būti bendromis
pastangomis sukurtos žalios mitybos
dalimi. Galime didžiuotis, kad žinia apie
šį mitybos būdą pasaulį pasiekė iš
Lietuvos. Ši žinia kviečia žmones būti
laimingus ir sveikus, gyventi natūraliai,
holistiškai ir džiugiai.
Prašau prisijungti prie mūsų ir paimti į
rankas šią įkvepiančią knygą. O paskui
mažais žingsniais pradėkite keisti savo
gyvenimą. Ir pasaulis taps toks, kaip
apie jį kalbėjo Biblija: be bado ir be
ligų, o jo vaikai gyvens šimtų šimtus
metų.
Kaip lengva mylėti mūsų nuostabiąją
Anną! Pajauskite jos dvasią kiekvieną
kartą, kai gersite žalumynų sultis. Ir
prisiminkite, kad nėra jokios priežasties,
dėl kurios reikėtų kentėti!

– Rev. Viktoras Kulvinskas, MS

www.viktoras.org
Įvadas
Norėdama sau padėti, daugiau nei prieš
trisdešimt metų pradėjau plėtoti želmenų
auginimo bei šiltnaminės daržininkystės
idėjas. Daug metų mane kankino kolito
priepuoliai, artritas, migrena ir kitos
sveikatos problemos, kurias išspręsti
medicinos mokslas buvo bejėgis.
Suvokiau, kad turiu keisti savo gyvenimo
būdą. Taigi ėmiau kitaip maitintis bei
mąstyti ir pradėjau sportuoti. Prasidėjo
naujas gyvenimo etapas, kuris
subrandino mane kaip mokytoją. Idant
pasiekčiau naujų rezultatų, turėjau tapti
fiziškai bei psichologiškai tvirta.
Permainos buvo neįtikėtinos. Įgavau
daugiau energijos, nei jos turėjau kada
nors anksčiau. Mano svoris tapo kaip
dvidešimtmetės, o pradėję žilti plaukai
atgavo natūralią spalvą. Paskatinta šių
pasiekimų (kurie įvyko, kai pakeičiau
mitybą bei gyvenimo būdą), įsteigiau
Hipokrato sveikatos institutą
(Hippocrates Health Institute), nes
norėjau savo idėjomis bei metodika
pasidalyti su visais žmonėmis. Atidžiai
stebėdama save ir kitus, padariau
atitinkamas išvadas. Mes privalome
savo kūną maitinti šviežiomis
daržovėmis, žalumynais, vaisiais, sėklų,
ankštinių kultūrų bei grūdų daigais. Kai
toks maistas derinamas su tinkamu
poilsiu, fizine veikla ir pozityviu
mąstymu, kūnas ir valia sustiprėja ir
pasitraukia net patys sunkiausi sveikatos
sutrikimai.
Šias ir kitas idėjas išbandžiau Hipokrato
sveikatos institute Bostone. Nuo pat
kuklios instituto gyvavimo pradžios
1963 metais čia jau apsilankė tūkstančiai
žmonių iš įvairių pasaulio kertelių. Jie
dalyvavo dviejų savaičių ilgumo
praktinėje programoje. Programa apima
paprastą šviežią gyvą maistą, sauną ir
sūkurines vonias, masažą, kasdieninę
mankštą ir konsultacijas, kaip auginti bei
gaminti gyvą maistą namuose. Šiandien
institutas tapo pavyzdine sveikatingumo
įstaiga.
Autorė nuoširdžiai dėkoja redaktorei
Marion Wickersham, kuri padėjo
paruošti dešimtojo šios knygos leidimo
rankraštį. „Kam kentėti?“ parašiau
norėdama išsamiai paaiškinti, kodėl
sveikatos stiprinimo bei skausmo ir
kančios įveikimo idėja taip giliai
įsišaknijusi mano sąmonėje. Istorija
prasideda pasakojimu apie mano
vaikystę, kuri prabėgo rūpestingos
Emilijos Marijos Repšienės (vadintos
Bobulyte) priežiūroje karo nuniokotame
Lietuvos kaime. Kadangi ji buvo vietinė
gyduolė, jos žinios tais sunkiais laikais
labai pravertė. Ji gydė vietinius
gyventojus bei sužeistuosius ir būdama
neoficiali kaimo vadovė sugebėjo daryti
svarbius sprendimus, kurie padėjo mums
išgyventi.
Bobulytė mane užaugino ir išmokė
natūralaus gydymo paslapčių. Jai nebuvo
beviltiškų ligonių. Ji tikėjo, kad galima
pagydyti bet kokią ligą. Savo darbui
reikalingas gydomąsias priemones –
žoleles, piktžoles, vaistažoles – ji
neklystamai rasdavo gretimame miške,
pelkėse ar laukuose. Dažnai rytais prieš
brėkštant nerdavau su ja į rūką. Tamsoje
aš augalų neskirdavau, o ji vikriai
rinkdavo lapus, pumpurus, žoles ir kitas
augalines medžiagas. Ji buvo mano
mokytoja ir įkvėpėja nuo tada, kai aš
pradėjau vaikščioti, o mano pirmasis
darbas buvo surinkinėti nešvarius
tvarsčius ir rišti į ryšelius kvapniąsias
žoleles bei jas džiovinti. Dauguma
žmonių tuo metu manė, kad fizinės ligos
buvo kerštingų būtybių – Dievo ar velnio
– neklausymo pasekmė. Tačiau Bobulytė
tuo netikėjo. Ji kalbėjo, kad visos fizinės
problemos kyla dėl žmonių neišprusimo,
apsileidimo ar blogų poelgių. Šią
intuityvią Bobulytės išmintį, kad ligas
susikuria patys žmonės, aš galutinai
suvokiau, kai atvykau į Ameriką. Savo
pačios bei daugelio kitų pavyzdžiu
įrodžiau, kad dauguma ligų kyla dėl to,
jog mūsų mityboje per daug neesminių
maistinių medžiagų ir per mažai esminių:
vitaminų, mineralų ir mikroelementų.
Vėliau pamačiau, kokios svarbios yra
emocijos ir įsitikinimai – jie gali ir
sukelti ligą, ir ją išgydyti. Bobulytės
pranašystė, kad aš padėsiu žmonėms
keistis ir spręsti sveikatos problemas,
suformavo mano gyvenimo veiklos
pobūdį.
Knyga „Kam kentėti?“ baigiama
epizodu, kai Bostone buvo įkurtas
Hipokrato sveikatos institutas. O šios
istorijos tęsinyje susipažinsite su mano
gyvenimo ir darbo detalėmis per
dvidešimt penkerius metus, praleistus
Institute. Susitikimai su šimtais įdomių
asmenybių bei paskaitų skaitymas
daugiau nei trisdešimt penkiose šalyse
mane labai praturtino ir padėjo sukaupti
didelį žinių bagažą.
Žmonių noras gyventi pusiausvirą ir
harmoningą gyvenimą auga. Šiandieną
tūkstančiai pasirenka sveikos mitybos,
sportavimo bei dvasinių ieškojimų kelią.
Daugėja ir tokių, kurie padeda kitiems.
Tiems, kurie nuoširdžiai padeda, ir
tiems, kurie tokios pagalbos ieško, skiriu
knygą „Kam kentėti?“ Tikiu, kad
Bobulytės pranašystė apie sveiką,
laimingą ir taikų pasaulį išsipildys.

– Ann Wigmore
1985 metų sausis
1
ANKSTYVIEJI
METAI

Tolimosios pievos

1916 metais man suėjo septyneri ir aš

jau buvau visai didelė – galėjau padėti
kulti rugius bei smulkinti šiaudus. Iš
rupių ruginių miltų kepėme duoną, savo
kasdieninį maistą. Tuo metu Didysis
karas [Autorė kalba apie Pirmąjį
pasaulinį karą (red.).] dar nebuvo įsukęs
mūsų šiaurinės Lietuvos kaimelio į
kančios bei vargo verpetą, tačiau vis
dažnesni plėšikų gaujų išpuoliai sėjo
baimę ir nerimą. Po vieno tokio išpuolio
dingo Hilda, keturiolikmetė
našlaujančios kaimynės duktė, kuri
tolimosiose pievose ganė Bobulytės
gyvulius. Paskui kaimiečiai rado keletą
avių bei ožkų, kitos pabėgėlės grįžo į
tvartą pačios, tačiau šviesiaplaukė
mergaitė neatsirado. Vėliau pasitvirtino
kalbos, kad ją pagrobė plėšikai.
Hilda, nors ir gerokai vyresnė, buvo
gera mano draugė. Kelis kartus padėjau
jai nuginti gyvulius į tolimąsias pievas.
Išeidavome auštant, o grįždavome su
tamsa. Mano kojos buvo silpnokos ir aš
gerokai nusiplūkdavau. Tada neturėjau
jokių iliuzijų dėl to, kas nutiko mano
draugei. Plėšikai moteris čia grobdavo
dažnai, sumaitotus jų kūnus vėliau
žmonės rasdavo grioviuose ar po
akmenimis.
Po kelių dienų Bobulytė padėjo kaimynų
berniukui, pravarde Vilkas, rasti
paskutinius Hildos pėdsakus. Jie nutrūko
už pelkės, per kurią ji brido tą lemtingą
rytą. Berniūkštis mano draugę buvo
nusižiūrėjęs ir jo akyse sužibo pyktis. Jis
mums pamojavo ir su šunimi pasileido
tekinas nuo kalno. O po poros valandų
grįžo, saujoje laikydamas kelis
karoliukus. Bobulytė patvirtino, kad
karoliai priklausę Hildai. Vilkas
apsiašarojo... Jis rado vietą, kur plėšikai
mergaitę pagrobė. Matyt, tuo metu
karoliai nutrūko ir pabiro į žoles.
Devynių arklių pėdsakai vedė šiaurės
link. Vilkas sekė jais keletą mylių, bet
netrukus pėdsakai smėlingoje vietovėje
dingo. Vilko pasakojimas patvirtino
kaimiečių spėjimus, kad Hilda buvo
pagrobta ir nužudyta, o jos kūnas įmestas
į kokią duobę, kur jo niekas niekada
neras.
Negalėjau suprasti, kaip Hildą pagrobė.
Mat kiekviena piemenukė buvo įspėta
saugotis plėšikų: pamačiusios gaują, jos
turėdavusios paslėpti gyvulius
gervuogyne ir laukti, kol nenaudėliai
prajos. Kartą, kai buvau su Hilda,
pamatėme raitelius – apie juos pranešė
Hildos šuo. Ir kai tik šuo sulojo, ji
tučtuojau paslėpė bandą gervuogių
raizgynuose. Gulėjome ant žemės,
prispaudusios šuns galvą prie žemės,
kad jis mudviejų neišduotų, kol raiteliai
išnyko tolumoje. O dabar Hildos jau
nebuvo ir Bobulytė nebeturėjo piemens
savo bandos likučiams ganyti.
Niekuo negalėjo mums padėti ir Didysis
Juozapas, peraugęs kailiadirbio sūnus.
Jam tiesiog trūko atsargumo, kad būtų
galėjęs atlikti tokią užduotį. Bobulytė
sakydavo: „Jis paprasčiausiai
išsiblaškęs. Plėšikai su juo susidorotų
pirmiau, nei jis tai suvoktų. Taip, jis
norėtų padėti, bet negali.“
Kai Bobulytė tarė šiuos žodžius, jos
balsas sudrebėjo. Tada ji su ašaromis
akyse pridūrė: „Rytoj, Onute, ginsi
bandą į tolimąsias pievas tu. Būsi mano
mažoji piemenaitė. Šuns neturime, bet aš
žinau, kad būsi atsargi.“
Štai taip pasikeitė mano statusas: iki šiol
buvau vaikas, o dabar tapau visaverte
savo kaimo bendruomenės nare. Man
buvo pavesta daryti tai, kas taip
tragiškai nepavyko Hildai. Tomis
dienomis amžius mažai ką reiškė.
Svarbu buvo patirtis, mokėjimas blaiviai
mąstyti kilus pavojui bei išmonė, kai
reikėdavo susidoroti su kliūtimis.
Žinoma, aš be galo didžiavausi, kad man
buvo suteikta tokia atsakomybė, ir kitą
rytą pakirdau anksčiau, nei Bobulytė
pasiekė mano gultą. Kai suruošiau bandą
ginti į tolimąsias pievas per pelkes,
lauke dar buvo visiškai tamsu, nesimatė
jokių aušros ženklų. Tai buvo pirmoji iš
daugelio kelionių, kurios laukė manęs
ateityje.
Kiekvieną rytą Bobulytė mane
pažadindavo prieš patekant saulei.
Kartais ji mane aprengdavo ir
pamaitindavo beveik miegančią. Ir tada
aš su banda patraukdavau pelkių link.
Netgi normaliomis oro sąlygomis tokia
kelionė buvo gan pavojinga – ankstyvo
ryto aušroje slidžiu takeliu eiti buvo
sunku. Manau, Bobulytės lūkesčius man
pateisinti padėjo tikėjimas Dievo
apsauga.
Žinoma, Bobulytė suprato, kad tai
rizikingas darbas, tačiau tuo metu sunku
buvo visiems. Ji taip pat tikėjo, kad
mane savo globa apgaubs Dangus.
Kiekvieną vakarą suklaupusios abi
melsdavomės bei dėkodavome už tądien
gautus palaiminimus ir tikėdavome, kad
rytojus tų palaiminimų vėl nepagailės.
Tolimosios pievos buvo už keleto mylių
į vakarus nuo kaimo. Kad pasiekčiau tas
ganyklas, turėjau vesti bandą keliuku,
kurio viena atkarpėlė vingiavo per
pavojingą slankųjį smėlį. Diena iš
dienos visus pavojus aplenkdavau
sėkmingai.
Pirmąją savarankiško ganymo savaitę,
kaip ir Hilda, nuginiau bandą prie upelio
šalia didžiulio ąžuolo. Tada, padedama
Didžiojo Juozapo, ištyrinėjau gervuogių
krūmus po nulinkusiomis gluosnio
šakomis ir aptikau juose properšą, už
kurios plytėjo gamtos sukurta slėptuvė –
nusprendžiau, kad čia galėsiu suvaryti
gyvulius kilus pavojui. Didysis Juozapas
nebuvo toks budrus kaip Hilda –
artėjančių iš tolumos pašaliečių jis
nepastebėdavo. O aš išmokau keletą
griežtų komandų, kurios puikiai veikė
pavojaus metu: avys ir ožkos
akimirksniu nustodavo rupšnoti žolę,
paknopstomis atbėgdavo prie upelio ir
aš jas paslėpdavau gervuogyne.
Didysis Juozapas padėjo man apie
mėnesį laiko, kol susikaupę darbai odos
dirbtuvėje privertė jį su manimi
atsisveikinti. Žinau, kad į tą darbą jis
grįžo nenoriai, nes mylėjo mišką ir
laukus. Man irgi buvo gaila, kad jo
nebebus šalia. Nuo saulėtekio iki
saulėlydžio ganiau gyvulius viena,
pasiilgusi žmonių artumo, o ypač trūko
bendravimo su Bobulyte. Niekas
negalėjo atstoti jos švelnių pabarimų ir
ugnelių, kurios nušvisdavo jos
pavargusiose akyse, kai padarydavau ką
nors, kas ją nudžiugindavo. Pasiilgdavau
netgi kenčiančių ligonių aimanų, kurios
sklisdavo nuo gultų, sustatytų mūsų
kambaryje su didžiule krosnimi.
Tačiau laikui bėgant vietoj žmonių
atsirado kitokių draugų. Tai buvo žvėrys
ir žvėreliai. Jų čia buvo apstu.
Pamačiau, kad visa, kas juda – voverės,
pelės, paukšteliai ar gyvatės – yra labai
mielos būtybės. Kažin kokia nematoma
jėga (gal tai, kad aš buvau tyli, o gal jie
tiesiog jautė ir žinojo, kad esu be galo
vieniša) traukė juos prie manęs.
Puikiai prisimenu savo pirmąjį svečią –
tai buvo kiškis, drovus, mažas padarėlis
su nukarusia ausyte (tikriausiai žiemą
grybštelėjo alkanas vilkas). Išlindo jis iš
brūzgynų prie upelio kaip tik tuo metu,
kai aš pagal ąžuolo šešėlį bandžiau
nustatyti laiką. Saulės padėtis danguje
buvo vienintelis mano laikrodis. Tąsyk
buvo beveik vidudienis. Atsisėdau ant
žolės, atsirišau krepšelį su maistu,
išsitraukiau duonos ir ožkos sūrio
sumuštinį ir ėmiau jį valgyti. Ir štai tada
ponas Kiškis (vėliau pavadinau jį
Sužeistąja Ausimi) užšoko man ant kelių
ir pradėjo graužti mano menkus pietus.
Draugiškasis kiškis buvo pirmasis iš
miško žvėrių ir žvėrelių, su kuriais aš
susipažinau. Kitą dieną beveik tuo pačiu
metu šiurkščia ąžuolo žieve žemyn
nusileido dvi voverės (tarp medžio lapų
gyveno ištisas jų būrys). Pavadinau jas
Šnekutėmis. Jos mane smalsiai
apžiūrėjo, pamatė duoną, padėtą kiškiui,
ir „pareikalavo“ savo dalies.
Taip prasidėjo kasdienės vidudienio
vaišės, kurių šeimininkė buvau aš, o
neįprastų svečių būrį sudarė įvairiausi
miško gyventojai, pradedant balta pelyte
ir baigiant Senąja Išmintimi – pelėda,
kuri negalėjo skristi ir gyveno
tuščiaviduriame kelme gervuogių
raizgynuose. Kiekvieną dieną, kai saulė
pakildavo man virš galvos, palikdavau
pievą ir gindavau bandą į gluosnių
prieglobstį. Tuomet akylai stebėdama
aplinką ir ieškodama ženklų,
išduodančių artėjančius neprašytus
svečius, atsisėsdavau prie upelio,
atsiremdavau į išsikišusią ąžuolo šaknį
ir atrišdavau krepšelį. Paprastam
stebėtojui būtų atrodę, kad aš sėdėdavau
visiškai viena. Tačiau vos tik
paklodavau ant žemės skarelę, į puotą
tyliai sugužėdavo mano mažieji draugai:
voverės, paukščiai, pelės ir kiti
aplinkinių tankumynų gyventojai.
Į mūsų pietus atskubėdavo ir
dygliakiaulių šeimynėlė, kuri gyveno
akmenuotos kalvos šlaite į vakarus nuo
brūzgynų. Nors mano atsargos buvo
kuklios, rupi duona patikdavo visiems,
kas sueidavo į puotą po didžiuoju
ąžuolu.
Supratau, kad tiek laukų, tiek miškų
gyventojai gali gražiai sutarti
tarpusavyje, jei jų nekamuoja alkis ar
baimė. Tada jie netrukdo vieni kitiems ir
nepuola žmonių.
Ilgainiui pripratau būti be žmonių
draugijos ir sužinojau nemažai įdomių
dalykų apie keistą ir nuostabų pasaulį.
Įgijau žinių ir apie sveikatą, pavyzdžiui,
pastebėjau, kad laukiniai žvėrys, kurių
laisvė nevaržoma civilizacijos kaip
naminių gyvūnų, turi nepaprastai daug
energijos ir yra ištvermingi net sunkiu
laiku.
Kiekvieną dieną džiaugėmės nuostabiais
pietumis! Visi žvėreliai būdavo nusiteikę
labai šventiškai, tad prie mūsų stalo
nekildavo jokios sumaišties. Kad ir
kokie laimingi būdavo mano lankytojai,
labiausiai patenkinta būdavau aš –
šeimininkė. Apie tas ilgas vasaros
dienas, kai aš, vieniša mergaitė, buvau
priversta prisiimti suaugusio žmogaus
atsakomybę, man likę daug džiaugsmingų
ir šviesių prisiminimų.
Mano mylima Bobulytė

Bobulytė, mano gelbėtoja ir globėja,

buvo kukli moteris, turinti angelo
prisilietimą. Per ją Gamta atlikdavo
įstabiausius gydymo dalykus, kuriais
stebėdavosi visų apylinkių gyventojai.
Jai nebuvo beviltiškos situacijos.
Labai gerai atsimenu, kai į mūsų namus
kelis kartus atvežė laukinių šunų ar vilkų
apkandžiotus vaikus. Bobulytė ant atvirų
žaizdų uždėdavo karštą kompresą iš
tokių saldžiai kvepiančių žolių, kurios
gausiai augo prie mūsų kaimyno kluono.
Žaizdos užgydavo gana greitai, net
nesupūliuodavo. Kamuojami panašių
žaizdų Bobulytę gana dažnai
aplankydavo rusų kareiviai ir prašydavo
jos pagalbos.
Anksti pastebėjau kitą jos šventumo
apraišką: kuo daugiau ji pasiekė
padėdama ligoniams ar gydydama
žaizdas, tuo buvo kuklesnė. Už savo
pasiekimus ji tiesiog padėkodavo Dievui
Tėvui, kad Jis taip gausiai ją
apdovanojo gydymo malone. Ji skleidė
gerumą ir neribotą pasitikėjimą.
Bendraudama su ja tvirtai įtikėjau, kad
su Viešpaties pagalba nieko nėra
neįmanoma. Prieš pradėdama gydyti
ligonį nuo difterijos ar vidurių šiltinės,
ji visada atsakomybę už gydymo
rezultatus perleisdavo Dievui. Ilga
patirtis ją išmokė, jog bet kokios kliūtys
ar abejonės išblėsta prieš tikėjimo galią.
Ir tada taip pat supratau, koks glaudus
ryšys yra tarp fizinio kūno ir sielos.
Mačiau, kad kai žmogus harmoningai
sugyvena su Dievu, neišsprendžiamų
fizinio kūno problemų beveik nelieka,
nesvarbu, kokie neįprasti ar net baisūs
būtų ligos simptomai.
Bobulytė netikėjo, kad ligas mums
atsiunčia kerštingos aukštesniosios
būtybės, nors toks tikėjimas tuo metu
buvo paplitęs. Ji manė, kad bet kokios
fizinės negalios ištakos yra pačių žmonių
neišprusimas, apsileidimas ar blogi
poelgiai.
Tas pačias kiekvieno žmogaus
anomalijas ir sutrikimus ji
interpretuodavo skirtingai,
atsižvelgdama į organizmo ypatumą.
Gana dažnai gretimuose gultuose mūsų
namuose gulėdavo žmonės, sergantys
raupais, difterija ar vidurių šiltine.
Mano organizmas nebuvo pernelyg
stiprus, bet aš be baimės būdavau toje
pačioje patalpoje su ligoniais, nes
Bobulytė manė, kad man negresia joks
pavojus. Ir ji pasirodė esanti teisi:
sužeisti žmonės, besigydę mūsų namuose
drauge su difterijos, šiltinės ir raupų
ligoniais, nuo šių neužsikrėsdavo,
neužsikrėčiau tomis baisiomis ligomis ir
aš.
Su žmogaus susikurtomis ligomis aš
detaliau susipažinau jau būdama čia,
vakarų pusrutulyje. Labai dažnai
matydavau, kaip ligos žmogų užklumpa
tada, kai jo kūnas nusilpęs ir neatsparus
ligų sukėlėjams. Taip atsitinka todėl, kad
organizmui trūksta maistinių medžiagų ir
jis normaliai funkcionuoti negali.
Kiek prisimenu, visą laiką jutau tokią
ramybę, kokią gali suteikti tik tvirti
religiniai įsitikinimai. O kai matydavau,
kokie bejėgiai aplinkui jaučiasi dauguma
žmonių, toks mano nusiteikimas tik
stiprėjo. Žmonės tikėjosi Dievo
pagalbos, bet drauge siekė išsaugoti
vadinamąjį sveiką protą ir iki galo Jam
neatsiduodavo.
Varlės įspėjimas

Kai sulaukiau ketverių, pradėjau dirbti

darže. Darbo visada būdavo daug. Kas
tai yra batai, mano kojos, aišku,
„nežinojo“. Vienintelis dalykas,
padėdavęs nesušalti atvėsus orams, buvo
vilnoniai drabužėliai, glaudžiai
apvynioti aplink mano kūną.
Pirmąją vasarą, kai pradėjau dirbti,
Bobulytė kartais mane nunešdavo į pelkę
už mūsų kluono. Ta pelkė buvo
išplatėjusi tingiai tekančio upelio dalis.
Po pavasarinių potvynių šioje vietoje
krantai būdavo nukloti šviežio juodo
purvo. Bobulytė mane nurengdavo ir
įmurkdydavo į purvą, kad iš jo liktų
kyšoti tik mano galva. Tada ji paėjėdavo
į šalį ir atidžiai apžvelgdavo aplinką.
„Jei išgirsi šunis lojant, – įspėdavo ji, –
išlipk. Nesiprausk. Pasislėpk šituose
krūmuose ir lauk, kol viskas nurims. Aš
ateisiu ir pasiimsiu tave.“ Tuomet ji
palikdavo mane ir mano kūnas valandų
valandas traukdavo į save nuostabią ir
raminančią Žemelės Motinėlės šilumą.
Bobulytė kalbėdavo: „Žemė yra pilna
sveikatą stiprinančių medžiagų, o kai
šlapia ir šilta, ji praturtina žmogaus kūną
taip, kad joks kitas būdas to
nepadarytų.“
Taip man bestebint minkštus debesis,
vangiai judančius virš medžių, slinkdavo
tingios popietės. Susidomėjusi
stebėdavau vabzdžius, kurių ilgos plonos
kojytės būdavo apautos mažyčiais
plokščiais batukais. Vieną sekundę jie,
rodėsi, stovėdavo nejudėdami ant
vandens paviršiaus, o kitą – jau
čiuoždavo pelke padedami švelnaus
vėjo gūsio.
Matydavau, kaip avantiūristai drugeliai
tapdavo šoklių žuvų aukomis,
gėrėdavausi varlių ir vėžlių rimtumu, kai
jie iš savo slėptuvių kitame krante
stebeilydavosi į mane ir tyrinėdavo kaip
kokį nepažįstamą gyvį. Kartkartėmis iš
vandens išnirdavo pelkių gyvatė, iš
tolėliau apžiūrėdavo mano „bekūnę“
galvą ir dingdavo po plikomis karklų
šaknimis.
Kai vasara pamažu virto gaiviu rudeniu,
pamačiau, kad Bobulytės nuojauta dėl
teigiamo purvo vonių poveikio sveikatai
buvo labai tiksli. Aš šiek tiek
suapvalėjau ir pasitraukė vidurių
sutrikimai. (Bobulytė kartais
panardindavo į šią purvo vonią reumato
kamuojamus vyresnio amžiaus žmones ir
jie, galvas parėmę keliomis gluosnio
šakomis, šiltame, minkštame purve
ramiai sau išmiegodavo visą popietę.
Paskui prie didžiojo gluosnio vandenyje
jie nusiprausdavo purvą ir džiaugdavosi,
kad skausmas ir diegliai susilpnėjo.)
Vieną vėlyvą popietę iš brūzgynų išniro
Didysis Juozapas ir išvydęs mano galvą,
kyšančią iš purvo, apsimestinai
išsigandęs ir nustebęs sušuko: „Ar tik ne
Jono Krikštytojo dukra čionai pakartojo
savo tėvo likimą!“ Tada jis „sužvejojo“
mane iš purvo, išvyniojo savo didįjį
apsiaustą, suvystė mane, pristatė
nustebusiai Bobulytei ir tarė: „Žiūrėkite,
kokį purvo vėžlį radau pelkėse...“
Antraisiais metais, kai aš mėgavausi
purvo voniomis, patyriau tikrą nuotykį.
Visą vėlyvą popietę mirkau ir snaudžiau
pelkėje, tik staiga man ant veido
pliumptelėjo didžiulė varlė kvarkuolė.
Pasigirdo žlegtelėjimas ir varlė pradėjo
keistai kvarkti. Žinoma, aš iš karto
nubudau. Akimirką nesusigaudžiau, kur
esu, paskui suvokiau, kad kol miegojau,
vanduo pakilo man beveik iki ausų.
Šiaip ne taip išsikapanojau iš purvo ir
atsisėdau prie upelio. Vanduo ir ten buvo
pakilęs per kokius šešis colius. Vasarą tų
dalykų anksčiau nebūdavo. Greitai ant
purvino kūno užsismaukiau suknelę ir
keliuku per slankųjį smėlį parskuodžiau
namo.
Bobulytė griežtokai nužvelgė mano
purvinus rūbus, pakėlė mane, nuplėšė
suknelę ir nuprausė avių lovyje prie
kluono. Ji įdėmiai išklausė, kokį
patyriau nuotykį su varle. Ir tada
prasidėjo! Iš upelio pusės atsklido
keistas šnaresys, kuris palaipsniui
stiprėjo, kol pasidarė panašus į
šniokštimą. Ir viskas baigėsi netgi
greičiau, nei kad buvo prasidėję. Kai
mudvi su Bobulyte nulėkėme per daržą
už kluono ir pažiūrėjome į upelį,
pamatėme, kad visas krantas nušliuožė į
vandenį. Didelis žemės plotas atrodė
visiškai nuniokotas, visur mėtėsi žolės,
lapai ir šakos. Tačiau po savaitės visas
chaosas natūraliai susitvarkė, ir aš vėl
mėgavausi purvo voniomis. Šis
nutikimas Bobulytei padarė stiprų
įspūdį. Ji daug kartų klausėsi istorijos,
kaip varlė kvarkuolė pačiu laiku
stryktelėjo man ant veido ir mane
pažadino. Netikėtas šalto kūno
prisilietimas mane akimirksniu išbudino
ir aš spėjau laiku palikti klampynę.
Linguodama galvą Bobulytė tarė: „Kai
palikau tave pelkėje, šiaurės pusėje
pamačiau juodą debesį. Pamaniau, kad
ten turėtų smarkiai lyti, tikėjausi, kad
šiek tiek tos drėgmės gaus ir mūsų
perdžiūvęs daržas. Tačiau nenumaniau,
kad liūtis bus tokia stipri. Laimei, Onute,
ponia varlė kvarkuolė buvo pasiųsta
tavęs įspėti. Kai prireikia, mus visada
gelbsti angelai.“
Nuostabi viešnia

Dažnai Bobulytė pasodindavo mane po

didžiuoju ąžuolu kieme, apipildavo
lapais ir palikdavo su nedideliu maišeliu
trintų rugių grūdų, kad galėčiau
pavalgyti. O pati tuo metu tvarkydavosi
namuose. Jei atslinkus nakčiai aš
miegodavau, ji tiesiog apklodavo mane
vilnoniu užklotu ir palikdavo nakvoti po
medžiu.
Ir kartą, kai taip buvau paguldyta po
lapais, prasidėjo mano pažintis su
laukiniais gyvūnais. Tai buvo naujas ir
jaudinantis potyris! Prie žaismingų
kačiukų ir šuniukų jau buvau pripratus –
dūkdavau su jais ant šieno. Tačiau dabar
užuodžiau šeško kvapą ir blausioje
mėnesienoje pamačiau šeškę su
mažyliais. Iš pradžių sunerimau, tačiau
netrukus supratau, kad šie nekviesti
svečiai man nepadarys nieko bloga.
Šeškė apuostė mano pirštus, o aš
instinktyviai paglosčiau jai galvą, kaip
tai darydavau kačiukams ir šuniukams.
Rodės, jai tai patiko, nes ji išsitiesė ant
lapų ir ėmė žindyti savo vadą. Kai puota
baigėsi, šeškė liko gulėti, o mažieji
šeškiukai ėmė linksmai dūkti mėnesienos
apšviestuose lapuose ir žolėje. Taip
prasidėjo mūsų draugystė. Netrukus
mama šeškė išsirietė, nusižiovavo kaip
katė ir susirangiusi ant mano mažos
rankos užmigo. Aš taip pat užsnūdau.
Atsimenu, kaip aušrai brėkštant Bobulytė
klūpėjo prie manęs su dubeniu šilto
ožkos pieno ir sauja žolelių, o šeškų
šeimynėlės nebuvo nė kvapo.
Aš augau ir stiprėjau. Bobulytė jau
sodindavo mane į didžiulę ąžuolinę kėdę
(mes ją vadindavome sostu), šiaip
skiriamą ypatingiems svečiams, kurie
atvykdavo gydytis į mūsų namus iš kitų
kaimų. Patogiai įsitaisiusi plaudavau
kruvinus mūsų ligonių tvarsčius, o
vėliau, kai jau išmokau tvarkyti namus,
plaudavau ir slidžias grindis. Iš ligonių
kambario nieko neišmesdavome.
Išdžiovintas samanas susukdavome į
minkštus, purius kamuoliukus ir
valydavome jais žaizdas ar pūlinius.
Paskui tuos kamuoliukus labai
kruopščiai išplaudavome ir
naudodavome tam pačiam tikslui. O kai
žaizdą reikėdavo standžiai aprišti,
imdavome švariai išplautas ir saulėje
išdžiovintas drobės skiautes. (Drobę
audėme rankinėmis staklėmis savo
namuose). Kai toks tvarstis permirkdavo
pūliais, mes jį išplaudavome upelyje už
kluono, įtrindavome rugių miltais ir
palikdavome balti saulėje.
Padėka artimai būtybei

Ilgą laiką pagrindinis mano maistas buvo

ruginė košė su ožkos pienu. Ryte rugiai
būdavo iškuliami ant kluono grindinio,
tada girnomis sumalami į miltus ir
sumaišomi su šiltu ožkos pienu. „Gyvi
grūdai padės tau, – sakydavo Bobulytė.
– Taip pat ir gyvas pienas. Tai yra
vienintelis maistas, kokį turėtų valgyti
maži vaikai.“
Bobulytė manė, kad karvės pienas tinka
tik veršiukams, ir žmonėms jo gerti
nepatarė. Kai dar buvau visai maža, mes
irgi laikėme karvę, bet vėliau,
pavojingomis karo dienomis, karvės
tapo našta – jos vos vilkdavo kojas, tad
jas būdavo sunku paslėpti krūmuose.
Lėtai judančios karvių bandos greitai
tapdavo plėšikų grobiu, o avys ir ožkos
slėpynių meną įvaldydavo puikiai.
Bobulytė kalbėjo, kad man gyvybę
kūdikystėje išgelbėjo šiltas šviežias
ožkos pienas. Ožką Bobulytė laikė
pririšusi netoli mano lopšio. O karvės
pienu, kai dar buvau visai mažutė, mane
maitino motina, idant aš priaugčiau kuo
daugiau svorio ir sustiprėčiau tiek, kad
galėčiau keliauti laivu per vandenyną.
Bobulytė karvės pieną laikė viena iš
pagrindinių mano negalavimų priežasčių.
(Šiandien alergijos pienui atvejai yra
gana dažni). Kai buvau maždaug šešerių,
Bobulytė kalbėdama su kaimynu pasakė:
„Dėl kažkokios mums nežinomos
priežasties Visagalis sujaukė Onutės
vidurius. Turime nuolankiai priimti tai,
kas nutiko. Ji visuomet turės atidžiai
žiūrėti, ką dedasi į burną.“
Gyvenome atskirtos nuo pasaulio ir
ožkos mums buvo labai svarbios –
padėdavo palaikyti sveikatą. Bobulytė
manė, kad ožka yra žmogui artimiausias
gyvūnas. „Ožka yra švari, sakydavo ji. –
Tai išrankiausias maistui ir budriausias
gyvūnas, kokį žinau. Karvė ėda beveik
viską: šieną (mirusią žolę), padvėsusią
žuvį, netgi vištos vidurius. Tik ne ožka!
Kad ir kokia alkana būtų ožka, ji šalinsis
visko, kas nešvaru. Jei šienas bus kaip
nors užterštas, ožka mirs iš bado, bet jo
nelies. Šis išrankus gyvulėlis visuomet
pasirenka jauniausius krūmų lapus ir
medžių žievės minkštimą. Karvė vasaros
dieną ramiai sau stovi vandenyje ir
ištisai atrajoja, o ožka nuolat strikinėja,
ieško aukštesnių vietų, bando išlaikyti
pusiausvyrą ant delno dydžio kalvos
viršūnėlės ir dairosi, kas vyksta
laukuose. Ožkos pienas padeda žmogui
atstatyti šlubuojančią sveikatą.“
Bobulytė labai paprastai parodydavo,
koks ožkos pienas yra riebus. Ji
pripildavo pilną puodelį šulinio vandens
ir įlašindavo ten kelis lašelius ožkos
pieno. Lašai pamažu skęsdavo beveik
nepraskydę. Tas lašas, kuris pasiekdavo
dugną greičiausiai, jos manymu, būdavęs
riebiausias.
Taigi avys ir ožkos buvo tikros mūsų
šeimynykštės. Vėliau man papasakojo,
kaip mane dar gydydavo Bobulytė, kai
patekau jos priežiūron. Kai kirpdavo
avis, ji paimdavo veltos vilnos ir į ją
mane įvyniodavo. Tris dienas būdavau
kaip mumija – iš veltinio kokono
kyšodavo tik mano galva. Šis gan keistas
gydymo būdas mane visiškai išgelbėjo
nuo kosulio priepuolių. Už šį pasveikimą
Bobulytė dėkojo vilnoje esantiems
riebalams, kuriuos galima tik pajausti, o
šiaip jie nematomi ir netgi
neišriebaluoja rankų. Šis paviršinis
riebalų sluoksnis sulaiko net patį
stipriausią lietų, todėl avys visad išlieka
sausos. „Vilna šį tą turi, kas padeda
ligoniams“, – sakydavo Bobulytė. Vilnos
gumulėlį ji dažnai dėdavo ant atviros
žaizdos ar kokio skaudulio ir tą vietą
sutvarstydavo.
Pieną Bobulytė vartojo ir kaip vaistą.
Karštas kompresas, padarytas iš
sudžiūvusios, žalių pelėsių padengtos
rupios ruginės duonos ir tiršto ožkos
pieno, buvo ideali priemonė gydyti
kasdieninėms kaimiečių traumoms:
nudegimams, įpjovimams, sumušimams
ir panašioms. Tokie karšti kompresai
pasižymėjo nepaprasta „ištraukimo
jėga“, todėl Bobulytė jais gydydavo taip
pat sėkmingai kaip ir pievų, miškų ir
pelkių žolelėmis.
Kartą mačiau, kaip Bobulytė išgydė
baisią žaizdą. Vienas vyras krūmynuose
netoli kaimo įkliuvo į kareivių ištemptus
spygliuotos vielos spąstus. Nelaimėlis
išgulėjo ten keletą dienų, kol žmonės jį
surado ir pagelbėjo išsivaduoti. Vieną
rytą, prieš pat man iškeliaujant į
tolimąsias pievas, jį atvedė į mūsų
namus. Jo ranka nuo riešo iki paties
buvo pamėlusi, ištinusi, atrodė
siaubingai. Vyras jautėsi taip blogai, kad
Bobulytė paprašė manęs pasilikti ir
padėti tvarstyti žaizdą. Dvi moteriškės,
kurios jį čia atlydėjo, verkė iš sielvarto,
kad nebus galima išsaugoti sužeistos
rankos. Tais laikais rankos praradimas
buvo tikra katastrofa. Bobulytė nuplovė
sužeistą ranką šiltu vandeniu ir apdėjo ją
šviežiame ožkos piene išmirkytomis
sudžiūvusios rupios duonos riekėmis.
Atsimenu, kaip vargšas aimanavo beveik
visą naktį, kol pagaliau paryčiais
užmigo. Kai man išginus bandą Bobulytė
jį pažadino, jo ranka atrodė daug geriau
– pamėlusi žaizda buvo atgavusi tamsiai
rožinę spalvą. Prireikė viso mėnesio,
kol ranka visiškai sugijo ir žaizdą
liovėsi pūliuoti. Raumenys ir raiščiai
buvo neatstatomai pažeisti, tačiau nors
vyriškis ir negalėjo pakelti rankos į
pečių aukštį, paprastus ūkio darbus su ja
dirbti įstengė. Kiek vėliau jį ir dar du
kaimo gyventojus šaltakraujiškai nušovė
kareiviai, nes įtarė, kad jie anksčiau
netoli kaimo apšaudė kareivių būrį. O
tas vyras tada slaugė namuose sergančią
dukterį. Karas yra žiaurus, bet vis dėlto
kai kurie žiaurumai sunkiai suvokiami.
Žaizdas Bobulytė dažnai gydydavo
žolėmis – sutrindavo jas akmenimis,
supildavo į šiltą ožkos pieną, ta mase
patepdavo šautinę ar pjautinę žaizdą ir
su adata užsiūdavo ją paprastu siūlu. Kai
buvau jau kiek didesnė, nuo skausmo
paklaikusius sužeistuosius turėdavau
tvirtai pririšti prie sunkios medinės
kėdės, nes buvo labai svarbu, kad
siuvant jie nejudėtų. Skausmą
malšinančių vaistų Bobulytė neturėjo.
Vieninteliai skysčiai, kuriais tuo metu
Bobulytė gydė žmones, buvo šiltas
vanduo, sutrinta žolė ir šviežias ožkos
pienas. Šių priemonių pakakdavo
pagelbėti ligoniams. Neatsimenu nė
vieno karto, kad žaizda nebūtų sugijusi.
Žinoma, jei kulka būdavo pažeidusi
gyvybiškai svarbius organus ir jos
nebūdavo galima pašalinti, sužeistasis
neišgyvendavo, kad ir kaip mes
stengdavomės.
Nepaprasta varna, vardu
Gervuogė

Vieną ankstyvo rudens dieną mano šuo

tapo klaidžiojančios vilkų gaujos auka.
Žiemą įsigijau kitą sargą, draugą, kuris
prabuvo su manimi kelerius metus.
Žiema buvo labai sunki. Žemę keliems
mėnesiams apdengė sniegas, trūko
maisto, klaidžiojo gaujos alkanų vilkų ir
tykojo sau grobio. Vieną niūrų ir šaltą
rytą, kai ėjau pro užšalusį upelį,
pamačiau juodą, ištįsusį daiktą. Tai buvo
varna. Iš pirmo žvilgsnio atrodė, kad
sušalusiame kūne nėra jokių gyvybės
ženklų, bet kai ją pakėliau, pajutau
širdies plazdėjimą. Pasikišau paukštį po
apsiaustu ir tekina pasileidau namo.
Bobulytė mano radiniu labai
susidomėjo. Ji sulygino pasišiaušusias
varnos plunksnas, šiaip ne taip atvėrė jai
snapą ir įpylė šilto ožkos pieno, tada
uždengę ją minkšta pagalve. Atrodė, kad
jos pastangos bus tuščios, bet kai ryte
pakirdau eiti pas gyvulius, Bobulytė
parodė į pagalvę. O ten, spoksodama į
mane blizgiomis juodomis akimis, tupėjo
nuostabiai graži varna – gražiausia iš
visų kada nors matytų.
Gervuogė, kaip ją pavadinau, nuo pirmų
dienų tapo mano drauge. Po dviejų
mėnesių, atšilus orams, pasiėmiau ją su
savimi į tolimąsias pievas. Tupėdama po
apsiustu, ji mėgavosi kelione. Tai buvo
pirmoji iš daugelio Gervuogės kelionių
su manimi tais metais. Paskui kiekvieną
rytą ji tūpdavo man ant peties ir mes
išgindavome gyvulius. Ji nuskrisdavo
pirmyn, apžvelgdavo visą teritoriją iš
viršaus ir tada skrisdavo pačiame lėtai
judančios bandos priekyje.
Gana greitai ši įžvalgi paukštė iš
nuoširdžios draugės virto tikra mano
gynėja. Ji išsiaiškino mano nerimo
priežastis ir padėjo stebėti, ar į mūsų
teritoriją neužklysta svetimi. Kažkokiu
būdu ji pažindavo kaimiečius ir kai jie
mus aplankydavo, jų tarsi
nepastebėdavo. Tačiau kai tik tolumoje
pamatydavo svetimą raitelį ar praeivį, ji
šaudavo žemyn kaip kulka iš savo
stebėjimo taško senojo ąžuolo viršūnėje
ir įspėdavo mane garsiu krankimu.
Vidurdienį Gervuogė tyliai stebėdavo
apylinkes, kartais ji nusileisdavo žemyn
ir pagriebdavo kąsnelį nuo mano
staltiesėlės. Ji neimdavo maisto iš rankų
– nei iš mano, nei iš Bobulytės. Jai
patikdavo maistą stverti ir staigiai
nuskristi arba slapčia nugvelbti ką nors
iš sandėliuko, kai niekas nematydavo.
Taip, Gervuogė buvo vagiliautoja iš
prigimties – po kiek laiko jos slėptuvėje
po kluonu radau nemažai pigių blizgučių,
priklausiusių vietiniams kaimo
gyventojams.
Labai daug išmokau iš jos. Pastebėjau,
kad ji abejoja tik akimirką, o tada,
paklususi instinktams, padaro svarbų
sprendimą. Ir tie jos sprendimai visada
būdavo labai tikslūs. Bobulytė pasakė:
„Labai atidžiai stebėk šį paukštį. Kuo
ilgiau jis gyvena, tuo išmintingesnis
darosi. Jam leidžiama padaryti tik vieną
klaidą per visą gyvenimą – tuomet
viskas pasibaigia.“
Kuo ilgiau aš stebėjau šios plunksnuotos
intrigantės bei kitų instinktų klausančių
gyvūnų veiksmus, tuo labiau gėrėjausi
neribota Gamtos išmintimi. Supratau
posakio „Nė vienas žvirblis nenukrinta
ant žemės be Jo žinios“ prasmę ir
pajutau tvirtą ryšį, kuris jungia visus
žmones, gyvūnus ir augalus. Viskas yra
gyva, visi čia turi savo misiją ir visi
priklauso vieni nuo kitų. Gamtos plano
tyrinėjimas tapo mano gyvenimo būdu.
Valandų valandas stebėdavau dirbančias
skruzdes, visąlaik statančias, judančias
savo tikslo link, nesvarbu, kokios kliūtys
pasimaišytų kelyje. Augalai, gyvūnai,
vabzdžiai – visa, kas gyva, išskyrus
žmones – judėjo į priekį. Nepastebėjau
jokio nepaslankumo, abejonių, jie
atlikdavo savo darbelius su tokiu
tikrumu, kokio žmonėms trūko. Dėl šios
priežasties niekada neskriaudžiu jokio
gyvo padaro. Įsitikinimai verčia mane
saugoti visas gyvas būtybes bet kokiomis
aplinkybėmis.
Sodriomis vasaros dienomis
nepastebėdavau jokių nesutarimų tarp
pievos ir miško gyventojų. Laukų pelės
nepuldavo dar nemokančių skristi
paukščiukų, bejėgiškai besiblaškančių
aukštoje žolėje. Kur tik pažvelgdavau,
regėdavau, kad Gamta iš tikrųjų nėra
žiauri – tik gera, mylinti ir atidi.
Prisiminusi Gervuogę, galiu pasakyti,
kad ji buvo vienas iš įžvalgiausių
paukščių, su kuriais man kada nors buvo
tekę susidurti. Beje, ji labai draugavo su
visais šunimis, kurie man padėdavo
dirbti. Tačiau taip buvo iki tol, kol
įsigijau Žvaigždę.
Žvaigždė randa namus

Vieną įsimintiną popietę kelyje už kaimo

įvyko susišaudymas. Viskas prasidėjo
nuo padrikų šūvių. Šūviai pamažėle
artėjo prie mūsų namų. Namo langai
buvo užkalti, taigi mudvi su Bobulyte
viską stebėjome po mažus plyšelius virš
palangės. Ligonius mes apkaišėme
pagalvėmis ir namuose austais kilimais
– tai buvo vienintelė apsauga nuo
pasiklydusių kulkų, kurios pramušusios
sienas kiekvieną akimirką galėjo įskrieti
į vidų. Mums tada labiausiai rūpėjo
malonus jaunas rusas, vardu Ivanas,
kuris buvo išėjęs į kaimą ir galėjo
pakliūti į nelaisvę. Bobulytė norėjo, kad
aš pasislėpčiau negilioje ertmėje po
namu (rūsio mes neturėjome), tačiau aš
tvirtai užsispyriau, kad be jos ten
nelįsiu.
Vis dėlto kai kulkosvaidžių kulkos,
lekiančios iš krūmynų prie bendro kaimo
šulinio, pradėjo daužyti indus mūsų
lentynose, Bobulytė įstūmė mane po
namu ir aš tolesnius įvykius (tiksliau, tik
mažą jų dalelę) stebėjau pro žiurkės
pragraužtą skylę virš gėlių lysvės šalia
namo sienos. Ir nelabai ką mačiau. Kai
triukšmas nutilo, išgirdau po kambarį
vaikštančią Bobulytę, tada ir aš
išsiropščiau į viršų. Vienintelė šio
išpuolio auka buvo pagyvenęs vyras,
sirgęs vidurių šiltine. Jis gulėjo netoli
mano gulto. Kulka perskrodė jam
viršugalvį. Kiti mūsų ligoniai liko
nepaliesti.
Kai kaimą apgaubė tyla, aš,
nepaisydama Bobulytės prieštaravimų ir
nerimaudama dėl Ivano, nukėliau sunkų
skląstį, kuris laikė uždarytą langą šalia
krosnies, ir nušokau ant žemės lauke,
tada stabtelėjau ir grįžau paimti tvarsčių
ir šilto ožkos pieno. Kai vėl išėjau į
lauką, pamačiau prie pat namo gulintį
vieną rusą – aukštą ir labai linksmą
vyrą, kaip mes jį pažinojome pirmiau.
Jis buvo miręs. Beveik neįmanoma buvo
jo pažinti iš veido, o kai paliečiau jo
ranką, ji buvo šalta. Netoli malkų krūvos
gulėjo sužeistas kareivis ir baisiai
keikėsi. Jo koja virš kulkšnies buvo
perverta kulkų. Pabandžiau jam nuvilkti
švarką, o jis iš mano rankų pagriebė
dubenį su ožkos pienu ir vienu gurkšniu
viską išgėrė. Protestavau, bet jis
nesiklausė ir tik keikėsi.
Tuo metu prie manęs prisijungė
Bobulytė. Kai pamatėme kulkų suvarpytą
tvartą, apsidžiaugėme, kad buvome
įžvalgios ir paslėpėme bandą
krūmynuose už pelkės. Nuėjome prie
šulinio. Ten aptikome dar vieną nušautą
rusų kareivį. Mes jį pažinojome.
Prisiminiau, kaip jis pasakojo man apie
savo „mažą raudonplaukę kaip ir aš
mergaitę“, likusią tolimajame
Peterburge. Apie mergaitę, kuri niekada
nepamatys savo tėvo... Prie vieno tvarto
netoli arklių lovio pamačiau kitą
sužeistą kareivį. Jis, apimtas agonijos,
sėdėjo atsirėmęs į supuvusį kelmą ir
siūbavo galvą į šonus. Atidariau tvarto
duris, atnešiau šiek tiek šieno ir padėjau
jam įsitaisyti patogiau. Viskas buvo
labai sunkiai suvokiama...
Tuo metu mūsų kieme pasirodė keli
kaimiečiai. Jie padėjo Bobulytei sunešti
sužeistuosius į pagrindinį namo kambarį,
o gyvybės ženklų nerodę kūnai buvo
nutempti ir sudėti už malkų rietuvės.
Niekaip negalėjau rasti Ivano. Vienas
žmogus (neatsimenu, kas jis buvo)
pasakė, kad vokiečiai sučiupo du rusus.
Paskui radome juos sušaudytus tolėliau
nuo kaimo. Vienas jų buvo
šviesiaplaukis Ivanas...
Šalia Ivano gulėjo nedidelis šuo,
vienišas ir alkanas. Jis buvo nuolatinis
Ivano palydovas, atkeliavęs čia su juo iš
Rusijos. Prireikė kelių vyrų, kad atplėštų
jį nuo žuvusio šeimininko. (Mes jį
palaidojome netoli pelkės.) Ištikimasis
mišrūnas, atsidūręs svečioje šalyje ir
netekęs čia savo draugo, pamažu turėjo
priimti mano įkyriai siūlomą draugystę.
Greitai mes tapome neišskiriami. Daviau
jam Žvaigždės vardą ir jis ėmė mane
lydėti į tolimąsias pievas.
Korys išgelbėja savo priešą

Vienas įvykis, nutikęs karo dienomis,

puikiai parodė, kaip kartais Likimas
pačiu dramatiškiausiu būdu už bloga
sumoka geru. Su Bobulyte dažnai
matydavome, kaip kareiviai užpuola
savo priešus iš pasalų. Vieną vėlyvą
popietę mūsų kaime aidėjo šūviai.
Pietiniame kaimo pakraštyje, krūmais
apaugusioje apleistoje molio duobėje,
kilo susišaudymas. Buvo užpulti keturi
kareiviai ir jų karininkas ant medaus
spalvos arabiško žirgo. Išgąsdintas
triukšmo, gyvulys atsistojo piestu ir
numetė sužeistą karininką ant žemės.
Sutrikę kareiviai pasitraukė į netolimą
giraitę, o gelsvas žirgas nubėgo su
palaidomis vadelėmis.
Praėjo trys mėnesiai, ir štai aš vėl
pamačiau tą medaus spalvos žirgą. Jis
buvo tapęs vieno žiauraus ūkininko,
vardu Markas, nuosavybe. Markas
gyvulį mušė ir bandė įkinkyti jį į šieno
grėbtuvą. Tačiau nepaklusnus žirgas
kanopomis greitai sulaužė seną padargą,
ir Markas jau ruošėsi keturkojį užmušti,
bet pasirodžiau aš. Gana greitai buvo
suderėti mainai: nusipirkau nurimusį
Korį (taip jį pavadinau) už visas savo
santaupas, kurios buvo vertos tiek, kiek
būtų kainavusi išdirbta šio gyvulio oda.
Per kelis mėnesius nuskriaustą gyvulį
prisijaukinau ir pelniau jo pasitikėjimą,
tik randai, atsiradę ant jo šonų nuo
skaudžių kirčių, neišnyko niekada. Beje,
bandydama žirgu pajodinėti, pati daug
sykių dribau žemėn ir „užsidirbau“
daugybę mėlynių bei nubrozdinimų.
Tačiau pagaliau išaušo diena, kai mano
pastangos atsipirko – vieną rytą įjojau į
kaimą ir įrodžiau Didžiajam Juozapui,
kad žaizdos ant mano rankų ir kojų buvo
gautos ne veltui. Bet grįžkime prie
nutikimo, kurį norėjau papasakoti.
Kartą kaimo pietuose pamačiau į dangų
kylančius dūmų kamuolius ir išsigandau,
kad ten galbūt atsitiko kokia bėda.
Bobulytė tose apylinkėse tądien lankė
ligonius, todėl nesusimąstydama užšokau
ant Korio net nepabalnojusi jo ir
pasileidau tirštėjančių dūmų pusėn.
Netikėtai Korys išsuko iš keliuko, kuris
vedė pro Marko ūkį, ir peršoko per
akmeninę tvorą. Rugių lauke netoli
upelio buvo įvykusi tragedija. Markas
gulėjo paslikas ant žemės, prispaustas
sulaužyto vežimo, o du pasibaidę arkliai
blaškėsi susipynusiuose pakinktuose.
Ūkininko veidas buvo nusėtas mėlynių,
iš žaizdos gerklėje bėgo kraujas. Kol
Korys sukosi aplink pasibaidžiusius
arklius, aš nušokau ant žemės ir šiaip ne
taip nustūmiau lūžusio vežimo dalį, kuri
buvo prispaudusi leisgyvį Marką. Tada
sustabdžiau kraujavimą ir padėjau
Markui atsistoti. Negirdėjau, nei kaip
šalia manęs atsidūrė Bobulytė, nei kaip
ten atsiradę du vyriškiai nuramino
arklius.
Marką nuvedėme į jo namus ir patogiai
paguldėme. Šio nutikimo prasmę
suvokiau tuomet, kai Bobulytė pakeliui į
namus pasakė: „Vaikeli, greita tavo
reakcija, ko gera, išgelbėjo šiam žmogui
gyvybę. Kol aš būčiau pasirodžiusi, jis
tikriausiai būtų mirtinai nukraujavęs.
Taip dirba Dievas. Jei ne tu, Markas
būtų nudobęs Korį dėl odos. O dabar tas
pats gyvulys atnešė tave pačiu laiku, kad
išgelbėtumei Markui gyvybę. Visada
prisimink šią mintį: net ir labiausiai
niekinamas padaras Visagalio sukurtoje
gyvenimo schemoje gali suvaidinti
pagrindinį vaidmenį, kuris nulems, kaip
sėkmingai klostysis įvykiai ar net spręsis
gyvybės ir mirties klausimas.“
Paliaubos

Gervuogė ir Žvaigždė nebuvo draugai.

Jų bendravimas daugiau priminė
ginkluotas paliaubas. Varna ir šuo vienas
kitam pavyduliavo, ir nors aš labai
stengiausi juos sutaikyti, tarp jų tvyrojo
priešiškumas. Šiuodu puslaukiniai mano
sargai vienas kitą pakentė tik todėl, kad
žinojo, jog aš neleisiu jokių peštynių.
Kai diena iš dienos eidavau į tolimąsias
pievas ir grįždavau namo, Gervuogė
skirsdavo priešaky ir rodydavo kelią. Ji
aukštai pakildavo ir apžvelgdavo
apylinkes, ar nematyti kokių paklydėlių,
kurie būtų galėję iš mažos mergaitės
atimti bandą. Judrių ožkų priešaky
bėgdavo mano vedlys Žvaigždė, akylai
stebėdamas tankumynus, ar ten
nesislapsto alkani vilkai. Vieną dieną
dingo dvi mano avys. Gervuogė ir
Žvaigždė pastebėjo, kad esu labai
susirūpinusi, trumpam susitaikė ir kartu
padėjo man ieškoti paklydėlių. Pieva,
kurioje ganėsi avys, buvo nelygus žemės
plotas, nusėtas akmenų ir išvagotas gilių
griovių. Avys paprastai ganyklose laikos
kartu ir labai retai kada kur nors
nuklysta. Tačiau tą rytą, kol buvau
susidomėjusi Šnekučių voverių šeimyna,
dvi avys dingo.
Nors ieškojau jų iki vėlaus vakaro,
neradau nė ženklo, kur jos būtų
galėjusios nuklysti. Apėjau didelį pievos
plotą, klausinėjau kitų piemenų, gal jie
regėję dingusią porelę – viskas veltui.
Dauguma besiganančių avių yra labai
panašios, tad žinojau, kad jeigu jos
netyčia įsimaišė į kitą bandą, bus labai
sunku įrodyti, kad jos mano. Be to, karo
nualinto kaimo piemenys buvo labai
nepatiklūs.
Naktį praleidau tolimosiose pievose su
likusiomis avimis. Tiek Gervuogė, tiek
Žvaigždė jautė mano nerimą ir suprato jo
priežastį, todėl vos išaušus rytui tęsė
paieškas. Besukdama ratus kaip erelis,
Gervuogė virto vos matomu taškeliu
danguje. Du tylūs varžovai, regis,
užsikrėtė mano neviltimi. Visą rytą
varinėjau savo avis tai šen, tai ten
ieškodama pradingėlių, bet paieškos
nedavė jokių vaisių. Pagaliau Žvaigždė
grįžo iš nuovargio nuleista galva, palakė
iš upelio ir atsigulė po gluosniais.
Kai grįžo Gervuogė, saulė jau buvo
visiškai pakilusi. Net iš toli ataidėjęs
garsus jos krankimas buvo
džiaugsmingas. Tačiau aš buvau tokia
pavargusi, kad sėdėjau nejudėdama ant
žemės. Gervuogės pranešimą kuo
puikiausiai suprato Žvaigždė. Pakilęs iš
šešėlio, jis pakrūmėm nuskuodė šiaurės
link. Maždaug už dešimt minučių
pratisas, tolimas šuns lojimas paskatino
mane atsistoti ir ginti avis ta kryptimi.
Netrukus atskubėjau į vietą, kur du tvirti
vyrai ganė apie trisdešimt avių. Virš jų
suko ratus Gervuogė, o Žvaigždė kaip
pasiutusi lojo ant gretimos kalvelės – ji
stengėsi išlaikyti saugų atstumą nuo
piemenų lazdų.
Supratau, kad mano avys buvo šioje
bandoje. Du Dievo vedami padarėliai,
Žvaigždė ir Gervuogė, dirbdami kartu,
parodė man čia kelią. Pakalbėjau su
vyriškiais, tačiau šie išsigynė matę mano
avis. Tačiau jie nežinojo, kaip gerai aš
pažinojau savo augintines. Pažvelgiau į
žolę rupšnojančias avis ir pašaukiau:
„Sviesteli!.. Ramus Vandenėli!..“ Ir
netrukus dvi avys atsiskyrė nuo bandos
ir atitipeno prie manęs. Papilkėję iš
nuostabos vyrai tik žioptelėjo. Tie vagys
suvokė, kad gali turėti bėdos, nes
laikotarpio sunkumai kaimiečius buvo
užgrūdinę. Vyriškiai kažką suvapėjo
tarpusavyje ir nevykusiai atsiprašė.
Nieko jiems neatsakiusi nusivariau savo
avis.
Ponios Šnekutės trauma

Dar neturėjau nė devynerių metų, kai

supratau, kad Gamta, ar Dievas, suteikė
gyvūnams visas reikalingas savybes,
idant šie galėtų pasirūpinti savimi ištikus
pavojui ir palengvintų savo kančias po
įvairių nelaimingų atsitikimų. Tokį
supratimą įgijau bendraudama su
tolimųjų pievų gyventojais. Neretai
būdavo situacijų, kai koks nors mano
draugas atsisakydavo per pietus ėsti ir
tyliai tupėdamas stebėdavo kitus
gyvūnus, besimėgaujančius duonos
trupiniais. Tada užsispyrėlį
apžiūrėdavau ir jo kūne rasdavau
neužgijusią žaizdą ar mėlynę. Net
ankstyvame amžiuje suvokiau, kad
Gamta turi aiškiai apibrėžtus įstatymus ir
dėsnius.
Tolimosiose pievose, be kita ko,
susipažinau su gydomosiomis paprasto
purvo savybėmis, kuriomis sugeba
pasinaudoti laukiniai gyvūnai. Tokiu pat
purvu mano kūną ištepdavo Bobulytė,
kai dar buvau kūdikis. Kaip jau minėjau,
netoli upelio augančiame ąžuole gyveno
voverių šeimyna. Vieną būrelį, kuriam
vadovavo močiutė voverė, vadinau
Šnekučių šeimyna. Pakrikštijau juos taip
dėl niekada nenutylančio tauškėjimo, kai
šeimos nariai žaisdavo slėpynių medžių
lapijoje. Kartą motina voverė, gražus
gyvūnėlis su rausvomis dėmelėmis ant
šilkinės uodegos, pateko į bėdą.
Pasigedau jos keletą kartų, bet
nespėliojau, kur ji galėjo būti dingusi. Ir
štai vieną dieną ji išlindo vilkdama koją
iš aukštų nendrių, augančių palei upelį.
Jos kairė koja buvo sužeista. Pastebėjau,
kad tą kojytę ji buvo padengusi tamsiu
moliu, kuris jau buvo sukietėjęs.
Bandžiau prisivilioti ją siūlydama
trupinių, tačiau ji tik žiūrėjo į mane iš
atokiau. Kai bandžiau prie jos prieiti, ji
pasislėpė gervuogių krūmuose vilkdama
nejudančią koją.
Pagal „gipso“ spalvą ant jos kojytės
supratau, kad ji jo rado nuėjusi gana toli
žemyn upeliu, kur po smarkių
pavasarinių liūčių purvas lipo prie
nendrių ir krūmų. Protingas gyvūnėlis
perėjo du nedidelius ne tokio lipnaus
molio telkinius, kol pasiekė būtent šį
ypač lipnų molį! Ponią Šnekutę
pamačiau po mėnesio. Ji ir vėl išniro iš
tankių žolynų netoli erškėtrožės krūmo,
tačiau „gipso“ jau nebebuvo. Jos
kailiukas blizgėjo, ji atrodė įmitusi,
vadinasi, šeimynykščiai jos tuo sunkiu
laikotarpiu nepamiršo, nes pati ji gilių ir
kitokio maisto aukštai medžiuose
pasiekti negalėjo. Jos drovumo taip pat
neliko nė kvapo – ji mikliai susirangė
man ant kelių ir pareikalavo savo vaišių
dalies, o aš stebėjausi, kokius stebuklas
gali padaryti Gamta be jokios žmogaus
pagalbos. Voverės kojytė atrodė sveika,
tik vienoje vietoje buvo matyti geras
guzas (tikriausiai lūžęs kaulas suaugo ne
visai taisyklingai). Spustelėjau tą vietą,
ir ponia Šnekutė, kaip supratau, nepajuto
jokio skausmo.
Šeškas išgelbėja man gyvybę

Pirmąkart susitikau ponią Albinosę,

visiškai baltą šeškę, vieną sekmadienio
rytą, kai ji sekė mane iki miestelio
bažnyčios. Bijojau, nes galvoje ūžė
girdėti kaimiečių pasakojimai, esą
šeškai albinosai yra pikti gyvūnai,
puolantys be jokios priežasties, o jų
įkandimai mirtini kaip nuodingų gyvačių.
Kai po kurio laiko vieną pavasario
dieną ponia Albinosė prisijungė prie
mūsų vaišių stalo, prisipažinsiu, buvau
sunerimusi. Tačiau kai šeškė sukirto
savo dalį, tapo ramiau, nes kiti mano
svečiai – negalinti skristi pelėda,
Gervuogė (varna), Snieguolė (balta
pelytė) ir Šnekučių šeimyna – nepajuto
jai jokio priešiškumo.
Ponia Albinosė tapo nuolatine lankytoja.
Ji pasivaišindavo ir pilnu pilvuku
dingdavo po nusvirusiais gluosniais kiek
pasnausti, tada griovių išvagotu ir
akmenuotu lauku nutipendavo vakarų
kryptimi.
Vieną vėlyvo rudens popietę stovėjau
prie upelio ir mėgavausi Šnekučių
šeimynos pokštais – voverės lakstė
aukštyn žemyn ruplėta ąžuolo kamieno
žieve. Netikėtai pasirodė du valkatos.
Gervuogės nesimatė. Rodės, du
neprašyti svečiai išdygo iš po žemių –
taip netikėtai ir tyliai jie čia atsirado.
Abu buvo purvini, sudriskusiomis
drapanomis. Aukštesnis buvo su randu
ant kairiojo skruosto ir plokščia nosimi,
jis mažomis it kiaulės akimis stebeilijosi
į mane ir baisiai šiepėsi. Jų kalbos gerai
nesupratau, bet iš pavienių žodžių man
tapo aišku, kad jie nori manęs atsikratyti,
o mano avis nuvaryti į šiaurę ir kažkam
parduoti be jokių klausimų. Jaunesnis
vaikinas, kuriam negalėjo būti daugiau
nei penkiolika, dvejojo ir, matyt, svarstė,
kaip mane nudaigoti. Jaučiau, kad jie
buvo negailestingi ir netekę vilties. Man
į akis žvelgė mirtis. Apylinkes plėšė
atskalūnai, užsilikę čia nuo dviejų
kariaujančių armijų. Apie jų darbus
bylojo pelenų krūvos ir sumaitoti žmonių
kūnai – viskas, kas buvo likę iš
daugybės ūkių. Kaip tik toks paveikslas
šmėstelėjo man prieš akis, kai tie du
puslaukiniai atėjūnai šnabždėjosi
tarpusavyje. Buvau įsitikinusi, kad jie
yra pasiruošę žudyti ir plėšti. Vietovė
buvo tuščia, jokios pagalbos nesimatė, ir
aš suvokiau, kad turiu ko nors imtis, kol
jie nepradėjo vykdyti savo plano. Nors
dar buvau maža, supratau, jog jokiais
būdais negaliu parodyti baimės. Tad
nekreipdama dėmesio į du atėjūnus,
kurie stovėjo atsirėmę į medžio kamieną
gal penkiolika pėdų nuo manęs,
apžvelgiau upelio krantus, per akimirką
peršokau į kitą krantą ir, kiek mano
mažos kojos nešė, nėriau po
nukarusiomis gluosnių šakomis. Bėgau
erškėtrožių krūmyno link, nes ten buvo
nedidelis tarpelis, pro kurį galėjo
prasiskverbti tik visai nedidelis žmogus
– kaip aš.
Iš pradžių apstulbę vyriškiai ėmė kažką
rėkti, tada išgirdau žingsnius ir
lūžtančias šakas po jų kojomis. Jie mane
vijosi! O aš tą akimirką paslydau
purvyne! Nugriuvusi išgirdau jų žvėriško
džiaugsmo riksmus, tačiau išsvajotoji
pergalė juos aplenkė. Kitą akimirką
pasigirdo iš popietinio miego pakeltos
ponios Albinosės spiegimas ir atėjūnų
keiksmai – apakinti ir dūstantys
persekiotojai bergždžiai grūmėsi su
blogo kvapo migla, kurią į juos paleido
šeškė. Kiek vėliau, smalsiai stebėdama
niekšelius iš savo slaptavietės
erškėtrožių krūmyne, pamačiau, kad aš
jiems neberūpiu. Nusimetę drabužius, jie
bandė nusitrinti nuo savęs nemalonų
kvapą. Mane ir mano avis jie pamiršo ir
netrukus dingo man iš akių. Tą vakarą
Bobulytė, atsidėkodama poniai
Albinosei, kad išgelbėjo man gyvybę,
skaniai ją pamaitino.
Žvaigždės atsidėkojimas už
gerumą

Niekada nepamiršiu tos dienos, kai

manęs vos nepasiglemžė klastingas
slankusis smėlis. Būčiau papildžiusi būrį
aukų, kurių vardus šiandieną atsimena tik
amžinybė. Nuo tragedijos mane
išgelbėjo Žvaigždė. Tokiu būdu ji
grąžino dėkingumo skolą už tą dieną, kai
bergždžiai stengėsi apginti aukštoje
žolėje gulintį mirusį šviesiaplaukį –
savo šeimininką Ivaną. Tada keli vyrai
urzgiantį šunį norėjo nudurti šakėmis,
tačiau aš jį užsistojau ir išgelbėjau nuo
mirties bei vienatvės. Žvaigždė įsiliejo į
mūsų bendruomenę. Jau kitą rytą, dar
prieš patekant saulei, gindama bandą per
pavojingą pelkę tolimųjų pievų link,
pastebėjau, jog šuniui tokios kelionės –
ne naujiena. Jis jautė, kokios pagalbos
man iš jo reikia. Matyt, panašų „šunišką
darbą“ jis dirbo ir Rusijoje.
Bobulytei naujasis augintinis taip patiko,
kad prieš uždarydama tvarto duris, kai
išginėme bandą, ji į mano maisto krepšį
paslapčia įkišo jam skirtų skanėstų.
Žvaigždė pasirodė esantis geras vienišos
devynerių metų mergaitės komandos
narys. Šuo padėdavo paslėpti bandą nuo
klajojančių abiejų armijų plėšikų gaujų,
žiemą nubaidydavo išalkusius ir
perkarusius vilkus, kurie tykodavo
atsilikusių ar be priežiūros paliktų
gyvulių. Jų aukomis dažniausiai tapdavo
lėtesnės avys, o guvesnės ožkos savo
aštriais ragais sulaikydavo urzgiančius,
išsekusius žvėris, kol aštrūs Žvaigždės
dantys paskatindavo juos slėptis
brūzgynuose.
Buvo tylus vakaras. Saulė nusileido,
takelis, vedantis per lėtai tekantį upelį,
buvo paskendęs dulkėse. Žvaigždė
dažniausiai bidzendavo bandos priekyje
ir rodydavo gyvuliams kelią, tačiau tą
vakarą šuo laikėsi šalia manęs, nes aš
prijuostėje nešiau nesenai gimusį ėriuką.
Staiga tyla buvo sutrikdyta – dvi
pirmosios ožkos pamatė šiltose dulkėse
besišildančią didelę juodą gyvatę ir
šoko atbulos ant paskui jas sekančių
gyvulių. Šis sambrūzdis išgąsdino
rūpestingą ėriuko motiną Idą, ji, matyt,
susirūpinusi atžalos saugumu, trenkėsi į
mane, tada paleidau prijuostę, ir mažulis
nukrito ant takelio, o aš pati nuslydau
nuožulniu krantu į pelkę ir panirau iki
liemens vandenyje.
Žinojau, kad ši pelkės vieta labai
pavojinga. Po mano kojomis plytėjo
slankiojo smėlio dugnas, čia buvo
palaidota daug kaimą plėšusių bastūnų,
kritusių įnirtingose grumtynėse su
kaimiečiais. Visi tų kautynių įrodymai
buvo paslėpti slankiojo smėlio gelmėse.
Kai smėlis pradėdavo ką nors traukti į
savo nasrus, jam gyventi būdavo likę
keliolika minučių. Į statų krantą pati
išsikapanoti jau negalėjau ir kiekviena
akimirka artino mano mirtį. Žvaigždė,
norėdamas man padėti, priėjo prie pat
kranto krašto. Surikau „Pakviesk
Bobulytę!“ ir jis iškart suprato, ką reikia
daryti. Girdėjau, kaip tolsta jo
skalijimas – jis skuodė kaimo link.
Drumzlinas vanduo jau siekė mano
smakrą, tačiau tada mane sugriebė
stiprios Didžiojo Juozapo rankos ir iš
lėto išlaisvino iš to košmaro. Tai buvo
atsakymas į mano maldas.
Sudribau į Bobulytės rankas. Žvaigždė
padarė daugiau nei atlygino skolą. Tą
naktį jis miegojo prie mano kojų gulte, o
Bobulytė maitino mane žolelių koše.
Savarankiška ožka, vardu
Ilgaplaukė

Daug kartų mačiau, kaip Gamta rūpinasi

laukiniais gyvūnais. Šįkart kalbėsiu apie
nelaimingą atsitikimą, tiksliau,
nuodingos gyvatės ar vabzdžio įkandimą.
Auka buvo ožka, vardu Ilgaplaukė.
Bobulytė buvo įsitikinusi, kad jei
gyvuliui leidžiama iki soties atsimaitinti
žole, tai gyvatės ar kokio nuodingo
vabzdžio įkandimas jam nepadarys
beveik jokios žalos. Nežinau, kada ir kur
tai nutiko, bet pakeliui iš ganyklos vieną
vakarą pastebėjau, kad Ilgaplaukė
šlubuoja. Kol atėjome iki tvarto, viena
jos priekinių kojų nuo sutinimo buvo
padvigubėjusi ir kenčiančiam gyvuliui
buvo sunku judėti.
Aš ožkelę prilaikiau, o Bobulytė jai ant
sužeistos kojos dėjo karštus kompresus.
Kadangi negalėjome rasti įkandimo
vietos, sutvarstėme visą koją ir surišome
priekines kojas kartu, kad šoklus gyvulys
nesusitraukytų tvarsčių. Kitą rytą
Ilgaplaukė labai nenorėjo likti tvarte,
nors ir buvo sutvarstyta koja.
Pasigailėjau ir leidau jai su banda išeiti
į kiemą, o po kelių minučių pririšau ją
prie storos šakos netoli malkų rietuvės.
Tačiau kai su visa banda pasukau pelkės
link, Ilgaplaukė sukėlė tokį triukšmą, kad
neapsikentusi Bobulytė nurišo vargšelei
visus tvarsčius ir paleido ją pas mane.
Kai lėtai ėjome į tolimąsias pievas,
pastebėjau, kad Ilgaplaukės, kuri kėblino
paskutinė, kojos tinimas slūgsta. O kai
priartėjome prie pelkės šalia upelio,
Ilgaplaukė pati nučiuožė šlaitu ir panėrė
į klampią masę. Ji ramiai įsitaisė, gailiu
žvilgsniu nužvelgė lojantį Žvaigždę ir,
nors atrodė liūdnokai, patenkinta
sumekeno. Tai sukėlė šiokių tokių
sunkumų. Ilgaplaukė užsispyrė ir nebrido
lauk iš purvo vonios, o aš niekaip
negalėjau jos iškrapštyti net su ilga
lazda. Turėjau du pasirinkimus: apsukti
visą bandą ir grįžti į kaimą pagalbos
arba palikti ją mirkti purve ir tęsti savo
kelionę. Tačiau ji buvo viena iš
pieningiausių ožkų, o apylinkėse
knibždėte knibždėjo plėšikų. Nusiunčiau
Žvaigždę žemyn, kad jis nustumtų ją iki
tos vietos, kur keliukas buvo beveik
lygus su upeliu. Deja, ožkelė turėjo kitų
planų. Dažniausiai ji paklusdavo
Žvaigždei, tačiau šįkart atstatė ragus ir
šuns neprisileido, kol galų gale aš
pasidaviau, pakviečiau šunį ir
nukeliavau su banda į ganyklą, o ją
palikau mėgautis purvo voniomis.
Kai apylinkes ėmė gaubti tamsa, pasukau
su gyvuliais atgal. Ilgaplaukė tebemirko
purve, įnirtingai grauždama pro šalį
plaukiančią šaką, tačiau žolė šalia tos
vietos krante nebuvo paliesta. Šį kartą,
kai Žvaigždė įbrido į vandenį,
Ilgaplaukė atsikėlė, užlipo stačiu krantu
ir pasileido kaimo link – patinusią koją
jai skaudėjo kur kas mažiau.
Kitą dieną įvykiai pasikartojo. Nors ir
stengiausi, kad ji neliktų tokioje
matomoje vietoje, tačiau turėjome tęsti
kelionę be jos. Trečią rytą Motulė
Gamta jau buvo sušvelninusi situaciją –
Ilgapalukė nušlubčiojo kartu su mumis
iki pat ganyklos. O po dviejų savaičių
neliko jokių patinimo ženklų.
Bobulytei šis įvykis atrodė savaime
suprantamas. „Mūsų ožkos gauna tokį
maistą, koks joms skirtas paties Dievo, –
pasakė ji. – Deja, žiemą dažnai turime
jas šerti šienu. Laimei, ganyklose
pavasarį, vasarą ir rudenį gausu
augmenijos, kuri sustiprina gyvulių
kūnus tiek, jog šie tampa atsparūs
sniegui ir speigui. Jei gyvulys būtų
šeriamas tik šienu ir auginamas tvarte,
jis nesugebėtų pats išsigydyti. Jam
būtinas žolės žalumas, kuris pranyksta,
kai žolė sudžiūna. Kada nors sužinosime,
kas nutinka žalumui, kurio apstu, kai
augalai auga, ir kuris taip staigiai
sunyksta, kai pakertamos augalų šaknys.
Turi mokytis, Onute. Turi išmokti visa
to, ko aš išmokti negalėjau. Šis kaimas –
mano pasaulis, myliu šiuos žmones. Mes
turime išminties, bet mums trūksta to, ko
moko knygos.“
Žvaigždės dingimas

Bendraudama su savo svečiais

tolimosiose pievose ne kartą įsitikinau,
kad badavimas naudingas sveikatai. Dar
labiau tuo įtikėjau tada, kai susirgo
Žvaigždė. Šuo pajuto, kad jį užklupo
liga, tad surado sau „pavaduotoją“ –
neaiškios veislės gauruotą šunėką, kurį
visi vadino Kudliumi. Žvaigždė su
Kudliumi iki pat tos dienos kariavo,
tačiau dabar Kudlius užėmė Žvaigždės
vieta prie bandos.
Vieną vakarą pastebėjome, kad Žvaigždę
kamuoja visi tie simptomai, kuriais
Bobulytė apibūdindavo „liūdesio ligą“.
Tie simptomai buvo karšta nosis,
apneštos akys ir silpnumas kojose –
Žvaigždė sunkiai bepastovėjo. Bobulytei
nespėjus paruošti žolelių nuoviro, mano
šuo dingo tamsoje.
„Jis pasislėpė po malkomis arba po
krūmais, – pasakė Bobulytė. – Esu
pastebėjusi tokį gyvūnų bruožą. Kai ne
juokais serga, jie ieško ramybės,
pasislepia nuo viliojančių kvapų, netgi
nuo vandens. Šis vidurių poilsis, kaip
yra numačiusi Motina Gamta, leidžia
jiems sutelkti gydomąsias jėgas ir jos
tada atlieka savo darbą. Deja, dauguma
žmonių neturi tokios išminties.
Šeimynykščiai apsipinta ligonį, kiša jam
vyno, pieno, maisto, kad šis atseit
sustiprėtų. Mano nuomone, taip
bandydami padėti mylimam žmogui
artimieji tik pastūmėja jį į mirties glėbį.
Kai rodėsi, kad tu miršti, Onute,
nedaviau tau net šilto ožkos pieno.
Mažoji dvimetė Gustaičių dukrelė
nesirgo kaip tu (gerklėje jai buvo
atsivėrusi žaizda), tačiau ji mirė per
kelias dienas, nes jos teta, nepaisydama
mano prieštaravimų, per prievartą kišo
jai tirštas sriubas ir visai nualino jos
silpną kūnelį. Kita vertus, tu, kuriai
mirtis žiūrėjo į akis nuo pat gimimo,
dabar esi stipri kaip niekada.“
Po dviejų savaičių išsekusi Žvaigždė
išlindo iš po malkų rietuvės ir nubidzeno
prie avių lovio netoli šulinio. Šuniui
buvo sunku judėti, juo labiau lakti ožkos
pieną, atneštą Bobulytės. Bet Žvaigždė
jau nebebuvo tokia vangi ir netrukus jai
jėgos grįžo. Ilgas badavimas padarė
savo darbą.
Nakties įvykiai

Ėjo 1915ieji, antrieji Didžiojo karo

metai. Mūsų kaimą niokojo ir plėšė
nedideli abiejų armijų būriai.
Kareiviams tai buvo niekieno žemė. Jų
godumas neturėjo ribų, o žiaurumas
kaimiečių širdyse paliko nepagydomų
randų. Netikėtos mirtys tapo įprastu
dalyku. Buvome pratę prie Gamtos
žiaurumo, o dabar turėjome išmokti
pakęsti nužmogėjimą. Tačiau
kartkartėmis pažeminta, sumušta, vergais
paverstų valstiečių dvasia sukildavo
prieš tokį elgesį. Po vieno tokio įvykio
kaimiečiai pasinaudojo slankiojo smėlio
galimybėmis. Tai nutiko vieną vėlų
vakarą, kai suvariau bandą į tvartą ir
pasukau į namus. Pas kaimynus
girtuokliavo trys kareiviai. Išeidami jie
išsitempė jauną šeimininko žmoną,
užmetė ją ant arklio ir susiruošė pasiimti
su savimi. Tai buvo lašas, kuris perpildė
kaimiečių kantrybės taurę. Jie
apsiginklavę lazdomis užpuolė
sutrikusius kareivius ir su sunkiais batais
sutrypė juos į dulkes. Viskas pasibaigė
taip pat staiga, kaip ir prasidėjo. Šiame
mūšyje dalyvavo visas kaimas. Ir tada
įvykiams ėmė vadovauti Bobulytė. Visi
išsigando žuvusių kareivių draugų
keršto. Apie tokią galimybę bylojo
pelenais virtusios mūsų apylinkių trobos
ir bevardžiai kapai. Bobulytė žinojo, ką
daryti.
Užmuštųjų kūnus nutempė į brūzgynus ir
uždengė lapais. Moterys sulygino žemes
įvykio vietoje ir panaikino visus
grumtynių pėdsakus. Arklius nubalnojo,
kaimo vaikai nuvarė juos į akmenuotą
lauką į šiaurę nuo kaimo ir paleido. Aš
buvau tik liudytoja – mačiau šią sceną
pro langus dengiančių lentų plyšius.
Paskui būrelis vyrų pelkės link tyliai
nustūmė šiaudais dengtą dviratį vežimą.
Nebuvau ten, bet puikiai supratau, kas
nutiko vėliau. Kūnai, balnai, pakinktai –
viskas buvo paaukota slankiajam smėliui
dar prieš patekant saulei ir prieš man
išginant bandą į tolimąsias pievas.
Paskui tokį ritualą kaimiečiai
pakartodavo kiekvieną kartą, kai kaimo
apylinkėse rasdavo negyvą kareivį.
Bobulytė pasakė: „Tik Visagalis žino.
Mes tylėsime, o pelkės slėps paslaptį
žieduose.“
Didysis Juozapas ir
paukščiai

Lėtapėdis Didysis Juozapas parodė man,

kaip prisivilioti paukščius. Jis mokėjo
švilpauti taip, kaip nebuvau niekad
girdėjusi. Tiesa, Juozapo leidžiami
garsai nepriminė paukščių giesmių,
tačiau kai jis sudėdavo pirštus prie lūpų
ir suspigdavo, sparnuočiai aplipdavo
tvirtą jo kūną, ieškodami vietos nutūpti.
Dėl nežinomų priežasčių kėkštai ir
juodieji strazdai – natūralūs konkurentai
gamtoje – pamiršdavo savo nesutarimus
ir tūpdavo vienas šalia kito ant didelių
ištiestų Juozapo rankų.
Bobulytė mėgdavo pasakoti istoriją,
kaip ji vieną kartą matė pakelėje tyliai
rymantį Didįjį Juozapą, o jo galingas
kūnas buvo visiškai nutūptas įvairiausių
paukščių. Didysis Juozapas išmokė mane
ir čirenimo, kuris įspėdavo
plunksnuotuosius draugus apie pavojų.
Gal tai reiškia, kad paukščiai kalba
universalia kalba, kurią supranta bet
kokia jų rūšis? Juozapas taip pat išmokė
mane į aimaną panašios melodijos, kuri
duodavo komandą visiems paukščiams
pakilti į orą. Ilgainiui išmokau suprasti
įvairius čirpavimus taip pat gerai, kaip
supratau Bobulytės kalbą.
Viktorija ir vilkas

Visada buvau laukinė. Nelankiau jokios

mokyklos – visas pamokas man suteikė
Motulė Gamta. Ji moko tuos, kurie turi
kantrybės ir nori žinių. Na, žinoma, taip
pat mane mokino Bobulytė.
Vasarą vilkai būna nepavojingi.
Žvaigždė šiltuoju metų laiku net
nesistengdavo jų vaikyti ar akylai
saugoti nuo jų bandos.
Prisimenu labai keistą nutikimą. Maža
balta ožkelė, vardu Viktorija, susižavėjo
vienu gelsvai rusvu vilku. Vilko kaklą
puošė tamsesnių rudų šerių kuokštai.
Viktorija, vos didesnė už kumštį,
stovėdavo ant akmenų krūvos ir
kiekvienąkart, kai pamatydavo vilką,
stebintį bandą, imdavo šokinėti lyg
užsukta. Deja, kitą žiemą ši abipusė
draugystė baigėsi tragiškai. Storai
nuklojęs žemę sniegas vilkams yra
sunkus išbandymas. Kai badas žvelgia į
akis, maisto jie ieško gaujomis. Ir taip
atsitiko, kad alkana vilkų gauja,
vadovaujama rudakaklio, įsilaužė į mūsų
tvartą. Pabudome nuo triukšmo, bet kol
pasiekėme vietą, Korys, mūsų arklys,
įsilaužėlius jau buvo išbaidęs. Mažoji
Viktorija gulėjo be gyvybės ženklų, o
šalia tysojo jos garbintas vilkas – jo
širdį perdūrė smailus ožkelės ragas.
Verksnio istorija

Kad mokėjau skirti įvairių gyvūnų

skleidžiamus garsus, galima sakyti, antrą
kartą išgelbėjo ūkininkui Markui gyvybę.
Atokioje akmenuotoje vietovėje į
vakarus nuo kaimo jį prispaudė akmenų
nuošliauža. Labai gerai pažinojau jo
šuns Verksnio (taip jį vadino Bobulytė)
lojimą. Dabar šio skriaudžiamo šunelio
skalijimas skambėjo kiek kitaip nei
įprasta – tai buvo tarsi dejonė ar
pagalbos prašymas. Tas keistas garsas
nepaliovė skambėti man ausyse visą
dieną. Spėliojau, ką Markas galėjo
veikti toje vietovėje, kur beveik nebuvo
žolės bei jaunų eglių ožkoms. Grįžusi
namo papasakojau apie tai Bobulytei ir
sužinojau, kad Marko niekas nematė jau
kelias dienas. Namai buvo tušti ir
kaimynai neapsikentę išleido jo
išalkusius gyvulius į laukus.
Sužinoję, kad girdėjau Verksnio
inkštimą, kaimiečiai nuskubėjo į tą vietą.
Markas buvo rastas leisgyvis, mirštantis
nuo troškulio visai netoli nedidelio
tvenkinio. Jo ujamas mažas šunėkas
nepaliko šeimininko nelaimėje –
sukinėjosi aplink, gailiai skalydamas,
šaukdamasis pagalbos. Likimas dažnai
būna neteisingas. Negaliu nepapasakoti
istorijos, kuri nutiko maždaug po dviejų
savaičių. Pas Marką atėjo kaimynas ir
nusipirko iš jo kelis maišus rugių.
Markas sukrovė maišus į vežimą, bet tuo
metu pasibaidė arklys ir sunkus vežimas
pervažiavo Verksnį, kurį šeimininkas
buvo pririšęs prie užpakalinio rato
stipino. Taip, kartais Likimą labai sunku
suprasti...
Sužeistieji

Kadangi kaimą ir apylinkes buvo

užgriuvę karo sunkumai, mano pareigos
buvo ne vien ganyti bandą. Banda buvo
tik dalis mano darbo. Vakarais, kai
suvarydavau gyvulius į tvartą, tyliai
įeidavau į namus ir sustojusi prie
kambario durų imdavau dairytis į
gultuose prie sienų gulinčius
sužeistuosius ir ligonius. Greitai
pamatydavau naujokus, o šiukšlių ir
skalbinių krūva ant grindų atspindėdavo,
ką tą dieną buvo nuveikusi Bobulytė.
Palei šiaurinę sieną gulėdavo sužeisti
kareiviai ir iš tos pusės dažnai sklisdavo
dejonės. Mažiau dejonių girdėdavosi
nuo gultų, kur gulėdavo sergantys
kaimiečiai. Man pasirodžius, Bobulytė
prašydavo padėti prieš naktį pakeisti
sužeistiesiems tvarsčius.
Vykstant pasienio mūšiams, kartais pas
mus užsukdavo rusų ar vokiečių armijos
chirurgai. Visi šie išsilavinę gydytojai
garbino mano Bobulytės talentą gydyti.
Gerai prisimenu vieną ūsuotą nuožmios
išvaizdos ir labai aukštą vokiečių
chirurgą bei du jo kolegas.
Nepaisydamas pastarųjų pašaipų, prie
krūtinės jis buvo prisisegęs kovinius
apdovanojimus. Chirurgui buvo
sutraiškyti kojų pirštai ir jį paliko
prižiūrėti Bobulytei. Ji buvo vienas iš
didžiausių verksnių, kokį mums teko
slaugyti šiuose namuose. Kol plovėme jo
sužalotus pirštus šiltu vandeniu ir
žolelėmis, jis skaudžiai dejavo.
Netrukus jį patogiai įtaisėme kėdėje prie
lango. Bobulytė tą naktį jo tvarsčius
keitė dukart. Ryte, kai tvarsčius
nuvyniojome, mėlyni ir violetiniai ruožai
nuo žaizdų buvo dingę. Vyras išreiškė
dėkingumą man nesuprantama kalba. Šis
sužeistasis, mūsų „žvaigždė“, išbuvo pas
mus porą savaičių, kol grįžo jo kolegos
gydytojai. Jie negalėjo patikėti, kad jo
žaizdos taip sparčiai gijo. Jie
paplekšnojo Bobulytei per petį, išgėrė į
jos sveikatą vandens iš šulinio ir
šlubuojantį chirurgą užkėlė ant arklio, o
šis pasilenkęs pabučiavo Bobulytę ir
tarė: „Meine Mutter!“
Kartais matydavau baisių dalykų.
Prisimenu, kaip laikiau skausmo
sukaustyto jauno rusų kareivio ranką,
kuri buvo sutraiškyta po sunkaus vežimo
ratu. Iki šiol skamba ausyse jo nevilties
riksmas, kai Bobulytė nupjovė
sutraiškytus, pajuodusius, be gyvybės
ženklų pirštus. Kitą kartą turėjome atgal
sukišti kardu perskrosto kareivio žarnas.
Rūpestingai nuplovėme baisią žaizdą,
tačiau Bobulytė apgailestaudama pasakė,
kad kitą rytą jo nebebus tarp gyvųjų. Jos
pranašystė išsipildė.
Tais sunkių išbandymų laikais atrodė,
kad Bobulytę globoja Dievas. Ji buvo
nekarūnuota kaimo vadovė. Mūsų
bendruomenės vyresnįjį, žilabarzdį
ūkininką, nužudė plėšikų gauja.
Bobulytei tų pareigų nepasiūlė, tačiau
visiems kaimiečiams pasirodė logiška
klausyti jos patarimų, kai kildavo koks
svarbus klausimas.
Vieną vakarą prie pat mūsų namų durų
nuo arklio nušoko stambus vokiečių
karininkas ir praskleidęs uniformą
parodė žaizdą per visą pilvą. Tai buvo
sena žaizda, kuri atsivėrė ir supūliavo.
Dabar ji buvo patepta stipriai
dvokiančiu tepalu, kuris, kaip skundėsi
vokietis, nelabai padėjo.
Bobulytė nelaukė nė sekundės. Traukte
įtraukėme karininką į namus ir šis iš
karto nualpo. Jis buvo per daug sunkus,
tad į gultą mes jo įkelti negalėjome.
Užkaičiau vandens, o Bobulytė nuėjo
prie pelkės parinkti šviežių žolelių. Jai
grįžus, vyriškis jau buvo atsipeikėjęs.
Kol ji plovė žaizdą, jis pasakojo apie
Frankfurte prie Maino paliktą šeimą ir
apie savo troškimą, kad pagaliau
baigtųsi karas. Karininkas gėrė žolelių
nuovirą visą naktį, o aš keičiau tvarsčius
vos tik jie ataušdavo. Gydymas padėjo.
Kai kitą rytą jis atsisveikino su mumis,
jo akyse pasirodė ašaros.
Praėjus dvejiem metams po karo
pabaigos, kai ruošiausi kelionei į vakarų
pusrutulį, gavome ilgą laišką, rašytą šio
karininko žmonos. Ji dėkojo Bobulytei
už vyro slaugymą ir įdėjo savo vestuvinį
žiedą. „Mano vyro nebėra, – rašė ji, –
bet tada jūs išgelbėjot jį ir jis grįžo per
pačias mūsų vestuvių metines, paskui jį
išsiuntė į Prancūziją ir ten jis žuvo.
Likau su maža dukrele... Tikiuosi, ši
dovana parodys Jums mano ir jos
dėkingumą.“
Bėgimas

Tomis sunkiomis karo dienomis mažame

mūsų užkampyje daug kartų mačiau, kaip
puikiai gydo ligonius žolelės. Bobulytė
vaistažoles ir kitas žoleles vadino
„vaistais“, saulės sukurtais Gamtos
dirbtuvėje po mėlynu kupolu. Apie
žolelių galią žinojau nuo pat kūdikystės,
o įvykiai, apie kuriuos dabar
papasakosiu, tą dar kartą patvirtino.
Žolelės padėjo mums ištverti baisias
kelias dienas, praleistas po žeme.
Niekada nepamiršiu to ryto, kai Didysis
Juozapas uždusęs atbėgo į tolimąsias
pievas įspėti manęs, kad slėpčiau bandą
tarp akmenų netoli upelio. Savo avis ir
ožkas šioje vietovėje, kur buvo nemažai
aukšta žole apžėlusių nedidelių lomų,
slėpė ir keli kiti kaimiečiai. Prie mūsų
kaimo artėjo dvi kariaujančios armijos,
ir Bobulytė norėjo, kad prasidėjus
mūšiams būčiau namuose drauge su ja.
Palikau bandą prižiūrėti Žvaigždei ir
pakrūmėmis kartu su Didžiuoju Juozapu
parsigavome į kaimą. Pačiu laiku. Iš
šiaurės rytų atšuoliavo didelis būrys
kareivių, jie užėmė visus namus, jų
gyventojus išvarė lauk ir tarp medžių
pradėjo tiesti spygliuotų vielų užtvaras.
Bobulytė buvo pasiruošusi šiai kritinei
padėčiai. Ji paslėpė mus apleisto sodo
žeminėje, kurioje prieš dvejus metus
buvo įsitvirtinę rusų kulkosvaidininkai.
Tada vokiečių artilerija sunaikino šias
ugnies pozicijas, taip pat gerokai
aplaužė ir vaismedžius, tad dabar jų
plikos šakos tiesėsi aukštyn į dangų lyg
prašydamos pagalbos. Mūsų,
besislepiančių toje molinėje duobėje,
buvo gal dvidešimt. Stovėti visu ūgiu
galėjo tik maži vaikai. Juos suvarė į
vieną kampą, kur purvą dengė lapų ir
šakų kilimas. Paskui žemė ėmė drebėti
nuo kulkosvaidžių papliūpų ir patrankų
sviedinių sprogimų, o mes virpėjome
susigūžę iš baimės.
Keista, bet net nežinau, kiek dienų
išbuvome tame purvo kalėjime.
Prisimenu, kad jau kitą dieną išseko
mūsų maisto atsargos ir vaikai pradėjo
virkauti iš alkio. Keli kaimiečiai susirgo
nuo išgerto purvino vandens.
Tą naktį griaudėjo ir pylė kaip iš kibiro.
Tai dar labiau padidino mūsų
nepatogumus. Greitai mūsų rūbai
permirko nuo mažų upelių, tekančių iš
visų pusių. Tačiau Bobulytė nepasidavė
ir ramino persigandusius žmones. Ji
kartojo, kad greitai viskas baigsis.
Kitą naktį, kai lietus šiek tiek apstojo ir
mūšio garsai nutilo, Bobulytė nustūmė
žeminės dangtį ir dingo tamsoje.
Įsitempę laukėme šūvių garsų, bet ausyse
spengė tyla. Rodės, kad praėjo
amžinybė, kol išgirdome du tylius
beldimus į medinį žeminės dangtį.
Didysis Juozapas jį pakėlė ir Bobulytė
vėl buvo su mumis. Prisirišusi prie savo
prijuostės ji atnešė keletą ryšulėlių
džiovintų daržovių. Man padavė ryšulėlį
šviežiai paskintos žolės. Niekada
nepamiršiu nuostabaus jos skonio;
pasidalijau ja su mažyliais, kurie buvo
šalia.
Kitą naktį Bobulytė vėl dingo lietingoje
tamsoje ir atnešė daugiau maisto ir
šviežios žolės. O ryte atsitiko nelaimė.
Vanduo visiškai užtvindė vieną slėptuvės
kampą ir jame buvusi motina su savo
dukrele paskendo. Jas negyvas ištraukė
vienas senyvas kaimietis. Tragedija mus
labai sukrėtė. Drebėjome, o tamsiame
danguje dundėjo griaustinis.
Tas vaizdas man stovi prieš akis iki šiol.
Bobulytė kiek pastūmė žeminės dangtį ir
ją apšvietė pilkšvos šviesos ruoželis.
Ramiu balsu, kad girdėtų visi, ji
paaiškino padėtį ir pasiūlė sprendimą,
kuris kai kam iš mūsų galėjo kainuoti
gyvybę. Po kelių minučių Didysis
Juozapas kuo tyliau visiškai nustums
dangtį. Tada mes, dar prieš pakylant
saulei, vienas po kito išsiropšime lauk.
Vyrai padės išlipti vaikams, o merginos
– vyresniems žmonėms. Tada kiekvienas
gelbėsis pats. Bobulytė prisakė:
„Netriukšmaukite. Bėkite, kaip dar
niekada nesate bėgę. Išsiskirstykite į
visas puses. Kai kuriems iš mūsų Dievas
leis saugiai pasislėpti.“ Baigusi kalbėti,
ji paėmė mano ranką ir padėjo man
išsikapanoti į viršų.
Labai bijojau. Žinojau, kad krūmais
apaugusiu takeliu palei sulūžusią tvorą
judame nebylės Onos namelio link.
Buvau įsitikinusi, kad Bobulytei nieko
bloga neatsitiks. Ji pasakė, kad geriau
mirti kaip normaliems žmonėms gryname
ore, negu toje skylėje nuskęsti purve.
Atsimenu tik kaip tvirtai įsistvėrusi
Bobulytės rankos bridau per ištežusią
žemę. Tamsoje užkliuvau už žmogaus
kūno ir vos nenugriuvau, bet tvirta
Bobulytės ranka padėjo man atgauti
pusiausvyrą. Po akimirkos
išsilaisvinome iš purvyno ir pilant lietui
pasileidome per šlapią žolę. Aplink
spengė tyla, girdėjosi tik mūsų žingsniai.
Tada tolumoje pamatėme ugnies
žybsnius. Pradėjo šaudyti. Aplinkui
švilpė kulkos ir dusliai smigo į medžių
kamienus. Išgirdau, kaip beviltiškai
suklykė Hima, jauna motina, kuri gyveno
mažame name prie trijų ąžuolų.
Tikriausiai ji buvo pirmoji, kurią kliudė
kulka. Paskui skausmo ir nevilties
šauksmai ėmė sklisti iš visų pusių.
Mes su Bobulyte pasiekėme gervuogių
krūmynus, nirome į jų tankmę ir
prisispaudėme prie šlapios žemės. Kurį
laiką sustingusios laukėme. Girdėjome
aimanas ir verksmus, bet tiems žmonėms
niekuo negalėjome padėti. Kulkosvaidis
nutilo. Kai pradėjo švisti, radome per
krūmynus vingiuojantį purviną takelį ir
netardamos nė žodžio pasiekėme saugią
vietą į šiaurę nuo pelkių.
Visą dieną išgulėjome upelio kranto
išgraužoje. Temstant nustojo lyti ir
lašuose ant lapų suspindo paskutiniai
saulės spinduliai. Netrukus prie mūsų
prisijungė dar trys kaimiečiai. Apie kitus
jie nežinojo nieko. Pamažėle
nusigavome iki vieno namo, kuriame,
kaip buvo kalbama, vaidendavosi, ir ten
įsirengėme slėptuvę. Mano drabužiai
buvo permirkę, vis dėlto šiaip taip
užmigau. Apie vidurnaktį pasigirdo
garsus beldimas į duris. Išsigandusi
pašokau ant kojų, bet tai buvo Didysis
Juozapas. Jis pranešė gerą naujieną, kad
mūšis baigėsi ir mes be jokios baimės
galime grįžti į kaimą.
Tai buvo viena įsimintiniausių naktų
mano gyvenime. Pasirodė, kad Bobulytė
pirmąją naktį žeminėje buvo sužeista,
bet apie tai nutylėjo. Kulka pataikė jai į
šoną ir pervėrusi kūną išėjo kitoje
pusėje. Dabar ten matėsi bjauri melsvai
violetinė žaizda, bet Bobulytė į tai tik
numojo ranka. Tuo metu, kai kiti
kaimiečiai šventė ir džiūgavo, Bobulytė
išsivedė mane iš namo ir mes su ja
nuėjome prie sugriauto šulinio.
2
NAUJO TIKSLO
LINK

Pažadas

„Onute, – tarė Bobulytė, – tai baisios

nesantaikos pabaiga ir tavo naujo
gyvenimo pradžia. Tavo likimas už
vandenyno, žemėje, kur saugiai gyvena
tavo tėvai. Užauginau tave ir pavedu tau
misiją padėti kitiems, kai manęs
nebebus. O tai gali įvykti daug greičiau,
nei tu įsivaizduoji. Dabar mūsų laukia
sunkus metas, nes turėsime daug dirbti,
kad sutaupytume pinigų bilietui.“
Paprieštaravau, kad turiu likti čia. „Ne,
ne, – atsakė ji. – Lieku aš. Esu reikalinga
savo dukrai ir dviem jos kūdikiams,
kurie liko be tėvo. O tu jau moki padėti
ligoniams. Iki šiol buvai sumani mano
pagalbininkė. Tad už jūrų marių, ten, kur
prireiks, būsi pagalbos pasiuntinys.
Daugiau apie tai nešnekėsime. Tai
džiaugsminga santarvės naktis, ir aš
noriu, jog šis džiaugsmas būtų
sutvirtintas tavo pažadu, kad padarysi
taip, kaip prašau.“ Taigi prie šulinio
pažadėjau Bobulytei įvykdyti jos
prašymą. Išgirdusi tai, ji pabučiavo
mane į akis. Mūsų skruostais ritosi
ašaros.
Nereikalinga

Žinoma, kūdikystės dienų aš neatsimenu.

Užaugau kaip Bobulytės namų dalis ir nė
nenutuokiau, kaip nelengva jai buvo
mane auginti. Visas savo gimimo detales
sužinojau vėliau iš draugų ir kaimynų.
Gimiau nedideliame Kruopių miestelyje
Lietuvoje. Vietovė buvo nuošali ir tomis
dienomis nuolat niokojama karo ir
plėšikų gaujų. Dar prieš man gimstant
tėvai suplanavo, kad keliaus už Atlanto,
kur galės susikurti saugesnį gyvenimą,
taigi gimiau pačiu netinkamiausiu metu.
Išsekusi, silpna ir pasiligojusi žlugdžiau
jų planus, tad tėvai ėmė manęs nekęsti
dar negimusios. Be to, tėvas bijojo
beprasidedančio karo tarp Vokietijos ir
kitų Europos šalių. Kai tik gimiau,
atsirado Bobulytė. Nors ir nežinojo, ar
sugebės mane tokią silpnutę užauginti, ji
prisiėmė už mane atsakomybę ir
pasisiūlė mane auginti. Šis pasiūlymas
leido mano tėvams toliau planuoti
kelionę. Jie iškeliavo į vakarų žemyną ir
gana ilgai iš jų niekas nieko negirdėjo.
Margarita ir šeštadieninės
pirtys

Ketverius metus po Bobulytei duotojo

pažado dirbau daugiau ir sunkiau nei bet
kada anksčiau. Prieš akis buvo didysis
tikslas – privalau nuvykti ten, kur
paauksuotos gatvės, kur uždirbsiu daug
pinigų, kad galėčiau atsilyginti Bobulytei
už jos dosnumą ir meilę. Ateities
perspektyva buvo labai viliojanti, tačiau
kartu kėlė baimę. Ar įsiliesiu į savo
šeimą kaip visateisis jos narys?
Girdėjau kaimynus ir giminaičius
kalbant, jog tėvas nusiminė sužinojęs,
kad motina manęs laukiasi. Kokio
malonaus sutikimo galiu tikėtis? Taigi
nors Bobulytė skatino ir guodė, kad ten
viskas bus nuostabu, bijojau, kad niekas
manęs už vandenyno nelaukia.
Surinkti pinigų bilietui į Ameriką atrodė
neįgyvendinamas uždavinys. Bilietas
kainavo tiek, kiek mūsų atkampioje
vietoje uždirbdavo samdinys pas gerą
ūkininką per dvylika metų! Supratau, kad
tiek ilgai laukti negaliu. Kokiu nors būdu
turėjau sutrumpinti laiką bent trečdaliu.
Deja, karo nuniokotame kaime tai
padaryti buvo sunku. Gyventojų čia
sumažėjo keturiasdešimčia procentų,
ūkiai buvo sunaikinti, galvijai išvogti ar
išskersti. Kad mano entuziazmas
neišblėstų, reikėjo nuolatinio Bobulytės
palaikymo, didelio užsispyrimo ir
tikėjimo. Apie Šiaurės Ameriką taip pat
svajojo mano sergantis dėdė. Planavome
keliauti kartu. Jis – susigrąžinti sveikatą,
aš – prisijungti prie savo tėvų bei
platinti Bobulytės dovanotą išmintį. Šio
vargšo sergančio žmogaus drąsa,
pasiryžimas ir tikėjimas nuostabia
ateitimi taip pat padėjo stumti begalines
sunkaus darbo dienas.
Radau darbą viename ūkyje už trylikos
mylių į pietus nuo mūsų kaimo. Ten
gyveno neįgali moteriškė ir trys jos
dukterys. Tėvas žuvo per karą, tad namų
galva buvo vyriausia dukra Margarita.
Tai buvo labai ambicinga šeimininkė,
kurios vienintelis tikslas buvo „atlikti
viską, kas būtina“. Padedant jaunesnėms
seserims, jų ūkis atsigavo ir grūdų
derlius buvo neįtikėtinai geras. Jos mane
priėmė labai svetingai ir, nors
pasiilgdavau Bobulytės draugijos, jų
namuose jaučiausi sava.
Tokia buvo pradžia. Tapau Margaritos
padėjėja. Jai patiko mano stropumas –
kiekvieną patikėtą darbą atlikdavau iš
širdies. Draugystė su šia darbščia
moterimi man neįtikėtinai daug davė ne
tik finansiškai. Pirma gauta dovana iš jų
buvo paliegęs neūžauga jautukas,
gyvuliukas, kurio Likimas visai
nepagailėjo. Ėmiau juo rūpintis ir per
keletą mėnesių jis užaugo į nuostabų
galviją. Kita dovana buvo suluošinta
telyčaitė, kurią aš išgydžiau masažais. Ji
tapo viena iš geriausių melžiamų karvių.
Kai pardaviau šiuos gyvulius, mano
santaupos gerokai pagausėjo.
Po kelerių metų mūsų krašte ėmė
cirkuliuoti vokiškos markės ir taupyti
tapo lengviau. Gana greitai turėjau visą
pluoštą šių vertingų popierėlių, paslėptų
kluone po šienu sename krepšyje. Kaip
ir sakė Bobulytė, viskas įmanoma, jei
tiki ir sunkiai dirbi. Jau regėjau save
užkariaujančią naują pasaulį, kur tiek
daug galimybių!
Dabar noriu papasakoti apie mūsų
šeštadienines pirtis. Jos be jokių išimčių
vykdavo kiekvieną šeštadienio vakarą.
Visos kartu – neįgali motina, trys seserys
ir aš – mazgodavomės kartu nedideliame
kvadratiniame kaip sargybinio būdelė
pastate prie rugių lauko netoli
pagrindinio namo. Žiemą, vasarą,
pavasarį ir rudenį tai buvo būtinas
kassavaitinis ritualas. Šiltu ar šaltu oru,
per vasaros kaitrą ar žiemos speigus
kiekvieną šeštadienį nusileidus saulei
traukėme į tą pačią vietą. Šis gaivinantis
ir kraują kaitinantis įprotis tikriausiai
padėjo mums plušėti nuo tamsos iki
tamsos ir nepavargti.
Tais laikais kaimo pirtis mūsų kraštuose
buvo apvali medinė statinė, pastatyta
šalia virtuvės. Žmonės prausdavosi
geltonu naminiu muilu. O mūsų
šeštadieninės maudynės pirtyje
apsieidavo be muilo ir netgi be jokio
rankšluosčio ar skudurėlio, kuriuo
būtume galėjusios nusivalyti laukų
dulkes, aslos nešvarumus ir tvarto purvą.
Mūsų pirtyje buvo iš lentų sukaltas
gardas su smėliu. Gardo centre stovėjo
kelių pėdų aukščio akmenų arka
(meistriškai pastatyta be jokio rišamojo
skiedinio). Akmenys buvo surinkti iš
netoliese tekančio upelio. Ugnis
degdavo po jais. Jei pirtį kūrendavome
visą šeštadienį iki sutemų, tai vakare
akmenys būdavo balti nuo karščio, o
pelenai – įgavę vyšnių spalvą. Pirties
pastatėlis neturėjo kamino – dūmai
išeidavo per angas pakraigėje. Jei durys
likdavo praviros, viduje susidarydavo
oro trauka, bet vis tiek būdavo be galo
karšta, akys rasodavo nuo dulkių, dūmų
ir karšto oro.
Pasiruošimas šioms maudynėms būdavo
gana ilgas ir patikėtas jauniausiajai
seseriai. Šeštadienio vakarais mes
penkios, apsirengusios kaip pirmieji
Rojaus gyventojai, pamažu
žingsniuodavome taku iki pirties
namelio, jaunesnės seserys padėdavo
silpnai motinai. Nesvarbu, kokiu oru, ši
nusistovėjusi tvarka visada būdavo tokia
pati. Margarita įeidavo vidun pirmoji, o
mes sekdavome paskui ją. Įėjusios iš
karto tyliai lįsdavome į vandens kubilus,
kurie čia būdavo sustatyti palei vieną
sieną.
Tada Margarita vėl imdavosi
vadovavimo ir šiurkščiu šepečiu visas
mus nutrindavo. Tai buvo pirmoji ritualo
dalis. Kai visos jau būdavome išlipusios
ant medinių grindų, Margarita paimdavo
iš moliūgo padarytą indą, pasemdavo
vandens iš kubilo ir šliūkštelėdavo jį ant
įkaitusių akmenų. Pasigirsdavo
siaubingas šnypštimas! Oras namelyje
iškart pasikeisdavo iš kaitraus, sauso,
šiek tiek kvepiančio degančiu medžiu į
didžiulį nuo akmenų kylantį garų debesį,
pro kurį mes nieko nematydavome.
Margarita vėl pasemdavo vandens ir
pildavo jį ant akmenų. Oro spaudimas
pakildavo, o mes stovėdavome ir
žiopčiodavome. Karštis atverdavo visas
odos poras ir prakaitas pasileisdavo
upeliais per rankas ir kojas.
Pamažu mes pradėdavome kalbėtis. Per
garus veidų nesimatydavo, tad
atskirdavome viena kitą tik iš balso.
Būdavo nuostabu ten stovėti ir jausti,
kaip grįžta jėgos!
Po kiek laiko prie alinančio karščio
priprasdavome, ir vyresnės merginos
užlipdavo ant gultų, kurie buvo pastatyti
palei vieną sieną. Ten būdavo karščiau
nei prie smėlio. O aš atsitūpdavau ant
medinių grindų ir man čia būdavo visai
gerai.
Tačiau Margarita sakydavo, kad šie
karšti ir nepermatomi garai kūno iki galo
neatgaivina. Todėl ji išsitraukdavo
karklines vantas ir imdavo mus perti, kol
mūsų kūnai tapdavo ryškiai raudoni.
„Tai vienintelis būdas, kaip įkaitinti
kraują“, – aiškindavo ji. Baigusi mus
perti, ji atiduodavo vantą seseriai ir pati
iškęsdavo šitą ritualą.
Šeštadieninės maudynės trukdavo apie
valandą, o kai ateidavo laikas grįžti
namo, net nenorėdavome pagalvoti apie
„ilgą“ kelią atgal – kelis šimtus pėdų.
Šaltą žiemos vakarą šis atstumas
atrodydavo labai ilgas. Viena iš merginų
praverdavo pirties duris ir iškišusi
nuogą ranką paimdavo kibirą, sklidiną
ledinio vandens. Labai dažnai jis
būdavo padengtas plono leduko. Su
„grenlandiška šypsena“ lūpose, kaip
sakydavo Margarita, pakaitomis
apsipildavome lediniu vandeniu, kad
užsidarytų visos odos poros,
atsivėrusios per karštas maudynes. Ši
gaivinanti ritualo dalis būdavo stiprus
šokas, tačiau nė viena iš mūsų
neprieštaraudavo tokiai „egzekucijai“,
nes žinojome, kad ji saugo nuo
peršalimo ir kvėpavimo takų ligų.
Netrukus sukaupdavome visą drąsą,
atverdavome duris ir pasileisdavome
namo. Jei būdavo žiema, bėgdavome per
baltą sniegą, nuklojusį kiemą. Viena po
kitos nerdavome į stingdantį šaltį.
Žinojau, kad geriausiai bėgti pirmai –
taip išvengdavau išmaudymo pusnyse ar
sniego gniūžčių karo, kurį mėgdavo
žaisti merginos.
Šeštadieninės maudynės vyko visus
ketverius metus, kuriuos praleidau tuose
namuose.
Budelis

Artėjo į pabaigą tretieji mano darbo

metai. Markių pluoštas kluone nuolatos
augo. Gyvulių kainos turguje pakilo.
Dabar net mažesnis gyvulys, nei man
kitados dovanotas veršiukas, buvo
vertas keturgubai. Aš jau mačiau save
vykstančią į Ameriką ir turinčią
pakankamai pinigų susimokėti už
išsilavinimą, apie kurį tiek kartų man
pasakojo dėdė.
Staigus atsigavimas buvo juntamas visur.
Kaimo žmonės ėmė svajoti, kad atėjus
senatvei jie galės keltis į miestus ir
mėgautis pelnytu poilsiu. Jie įtikėjo
naujomis galimybėmis, rodės, kad prie
kiekvienų durų laumė pastatė po puodą
aukso. Tačiau greitai įvykiai pakrypo
visai kita linkme. Įvyko lūžis. Netikėtai,
lyg iš po žemių, atsirado žmonių su
krūvomis markių ir jie pradėjo
supirkinėti iš valstiečių sklypus. Nė
vienas negalėjo atsispirti pagundai
parduoti senolių žemę, kai už ją būdavo
pasiūloma penkis ar net šešis kartus
daugiau, nei ji kainavo iki tol. Pažinojau
vieną šeimą, kuri savo žemę nepaprastai
brangino, jų giminės šaknys buvo labai
gilios ir driekėsi toli į praeitį, bet ir jie
pardavė tą turtą, nes pasiūlyta suma
buvo didžiulė ir sunkiai suvokiama
protu. Šeima su šešiais vaikais
susipakavo ir išsikėlė į miestą,
pasiruošę pasitikti tokį gyvenimą, apie
kurį pirmiau net nesvajojo.
Bobulytė nujautė nelaimę jau kelias
savaites. Kažkokiu būdu ji sužinodavo
apie visas bėdas anksčiau, nei gandai
apie jas pasiekdavo kaimą. Staiga
Vokietijos markė, kurių aš turėjau
nemažą krūvelę ir kurią mes taip
garbinome, tapo bevertė. Kurį laiką šią
baisią naujieną saugojau paslaptyje, kol
vieną dieną Bobulytė atsargiai apie tai
pranešė vietos gyventojams. Ji, kaip ir
visada, buvo labai švelni, nes žinojo,
kokią reikšmę tokia žinia turės mūsų
mažam pasauliui. Kai situacija
pablogėjo tiek, kad tapo nebevaldoma,
viskas, ką prisimenu, buvo jos žodžiai
„Dievas padės mums visiems!“
Nekalbėsiu apie baisias dienas,
prasidėjusias po šios žinios.
Papasakosiu tik vieną įsimintiną įvykį,
kuriame ir man teko dalyvauti. Apskritai
tai buvo žiauri, širdį verianti šeimos
tragedija, tipiška to meto Rytų Europai.
Taigi netoliese, kur dirbau, gyveno
šeima. Kai per šias vietoves praūžė
karas, iš penkių vaikų (prisimenu, kaip
su jais sveikindavausi vaikystėje) liko
tik jauniausioji dukrelė – mažoji Dora.
Ji gimė, kai man buvo aštuoneri. Dora,
greičiausiai jausdamasi labai vieniša,
vakarais, kai visi darbai būdavo atlikti,
atjodavo pas mane. Susėsdavome
prieblandoje ir aš leisdavau jai kurti
planus, ką mes darysime tolimojoje
žemėje už vandenyno (mūsų amžiaus
skirtumas tuo metu neturėjo jokios
įtakos). Du jos broliai žuvo kare, o
vienas, vyriausias, buvo nušautas kieme,
kai bandė sustabdyti grupę įsilaužėlių,
norėjusių pavogti paskutinę jų karvę.
Šešiolikmetę seserį pagrobė prajojantys
kareiviai ir jos likimas buvo nežinomas,
kaip ir daugumos kitų moterų, dingusių
tokiomis aplinkybėmis. Motina, beveik
neįgali moteris, labai gedėjo sūnų ir
dukters. Prieš tris savaites šeimos galva,
Doros tėvas, pardavė ūkį atvykėliui už
sumą, triskart didesnę, nei tas ūkis, kaip
manoma, buvo vertas. Jie susirengė
iškeliauti į Ameriką. Tikėjosi, kad nauja
vieta padės pamiršti įvykius, kurie
beveik sunaikino jų šeimą. Tai būtų
buvusi taikaus ir ramaus gyvenimo
pradžia ir nuostabi ateitis svečioje
šalyje už jūrų marių.
Baisią naujieną apie beverčius pinigus
jiems turėjo pranešti Bobulytė. Tai
šeimai, kaip ir daugumai kitų kaimiečių,
tai reiškė, kad jų svajonės apie naują
gyvenimą neišsipildys. Namai buvo
parduoti, pinigai virtę popieriumi, o
tėvas, kurio ranka buvo sužeista, čia jau
nieko negalėjo sukurti.
Sutemus stovėjau lauke ir laukiau, kada
grįš Bobulytė. Išgirdau prieblandoje
artėjančius žingsnius, paskui ant
palangės stovinčios žvakės šviesa
nušvietė jos pavargusį ir liūdną veidą.
Susisielojusi ji atsisėdo ant rąsto ir taip
atsiduso, kad pajutau jos sielvartą
širdimi.
Apsikabinusi mane, ji papasakojo, kaip
viskas nutiko. Pasirodo, tėvas jau buvo
girdėjęs gandus apie tą nelaimę, tad kai
Bobulytė pasirodė jo kieme, jis pakvietė
ją pasišnekėti į šoną, kad negirdėtų
žmona. Jis bijojo, kad žinia, su kuria
atėjo Bobulytė, labai nuliūdins sergančią
moterį ir dukrelę. Jis išklausė naujieną,
žiūrėdamas į kalvas tolumoje, ir nieko
nepasakė. Bobulytei baigus šnekėti, jis
švelniai paspaudė jai ranką, padėkojo ir
ją palaimino. Jis pasakė, kad žmonai
pats praneš naujienas tinkamu metu.
Bobulytė nutilo. Tyliai sėdėjome
tamsoje. Buvau apstulbusi. Skaudėjo
širdį. Nors mano trejų metų sunkus
darbas irgi nuėjo šuniui ant uodegos,
dabar labai norėjau paguosti mažąją
Dorą, jos mamą ir tėvą. Tačiau Bobulytė
tam nepritarė. „Ne šįvakar, – pasakė ji
liūdnai. – Vėliau jiems reikės mūsų
paguodos ir pagalbos. Povilas turi
susitaikyti su šia nelaime vienumoje ir
Dievas palengvins jo naštą. Tikėkimės
Jo pagalbos. Tik Jis vienas gali mums
padėti.“ Tačiau kitą rytą į mūsų duris
pasibeldė Didysis Juozapas. Nustūmęs
tris mergaites, jis nužingsniavo prie
krosnies, kur sėdėjo Bobulytė, suspaudė
jos rankas ir giliai kvėpuodamas išbėrė
blogas naujienas. Povilas, pagriebęs
kirvį nuo malkų krūvis, nužudė savo
žmoną ir dukrelę, kai ši bandė bėgti.
Paskui išprotėjęs budelis, vis dar
laikydamas rankose kruviną ginklą, įkišo
galvą į gilų, siaurą šaltinį...
Dovana

Tragedija, sielvartas, nesuvokiama

neviltis ir kančia viešpatavo kaime
daugelį savaičių. Sunku prisiminti tas
tamsias dienas, kai visa Rytų Europa
buvo sugniuždyta baisaus finansinio
bankroto. Tikiuosi, ateis diena, kai
žmonės gyvens teisingoje ekonominėje
sistemoje ir už atliktą darbą gaus deramą
atlygį, o manipuliacijos, spekuliacija ir
lošimai, kurie sukelia infliaciją, bus
neįsivaizduojami. Regėdama sudaužytus
žmonių gyvenimus ir kančią, bandžiau
nepasiduoti ir kaip automatas dirbau
šalia puikių trijų seserų. Jos neguodė
manęs, bet iš įvairių smulkmenų jutau,
kad bando atgaivinti mano ryžtą susikurti
šviesesnį rytojų.
Praėjus beveik šešiems mėnesiams po tų
nelemtų įvykių mane netikėtai aplankė
Bobulytė. Visą šį laiką ji elgėsi labai
supratingai, jos stebėtina tvirtybė,
beribis pasitikėjimas ateitimi, nuoširdūs
patapšnojimai per petį duodavo daugiau,
nei galėdavau prašyti tomis
beviltiškomis dienomis.
Puikiai prisimenu auksinį to vakaro
saulėlydį. Mes pavakarieniavome,
nuėjome prie šulinio ir susėdome ant
žole apaugusio kauburėlio. Bobulytės
plaukus nudažė saulės spinduliai. Ji
šnekėjo žemu, sodriu balsu, prisiminė
visus baisius įvykius ir mano įsitikinimą,
esą Amerikos aš nematysiu. Paskui
pagyrė mano ryžtą ir toliau sunkiai
dirbti, tačiau aš tokių pagyrų jaučiausi
neverta – dirbau nenuoširdžiai, kartais
net pati nesuvokdama, ką darau.
Tada Bobulytė ant kelių užsidėjo ryšulėlį
ir neskubėdama jo atrišti tęsė: „Dabar,
Onute, turėtumei prisiminti, kad Dievas
niekada mūsų nepamiršta. Jis pasiunčia
angelus tiems, kuriems reikia pagalbos.
Jo vynuogyne tu dabar darai viską, ką
gali, kad galėtumei išvykti į Ameriką,
nors tau atrodo, kad tas kraštas nuo tavęs
nutolo. Margarita papasakojo, kaip
rūpiniesi dviem ožkomis, kurios buvo
tarsi ir nepagydomos, o dabar tavo dėka
nuostabiai auga. Tai puiku. Dievas žino,
kaip tu stengiesi, tad šis ryšulėlis atėjo
iš Amerikos kaip pagalba tau.“
Drebančiomis rankomis ji atrišo ryšulėlį
ir ištraukė nuostabaus grožio suknelę,
visiškai nepanašią į tas, kurias
siūdavausi aš. Suknelė buvo ryškių
spalvų, blizgančiomis sagomis. Toks
daiktas, kaip man anuomet atrodė, galėjo
būti atsiųstas tik iš nuostabiosios užjūrio
žemės. Tylėdama paliečiau drabužį.
Tuomet Bobulytė pasiūlė ją pasimatuoti,
ir aš laiminga sutikau. Nubėgau prie
upokšnio ir susižavėjusi žvelgiau į savo
atvaizdą vandenyje. Sunku buvo patikėti,
kaip aš pasikeičiau. Netrukus išgirdau
linksmą merginų juoką – mūsų link ėjo
seserys, bet Bobulytė, tai pamačiusi,
greitai nuvijo jas atgal, o aš laukiau šio
nuostabaus nutikimo paaiškinimo.
„Taip atsitiko, – pradėjo ji, – kad viena
mano gera draugė, kuri išvyko į Ameriką
dar prieš tau gimstant ir dabar gyvena
netoli tavo tėvų, sužinojo apie mūsų
nelaimes. Ji supranta, kad viskas buvo
prarasta, ir dabar nori tau padėti. Ji žino,
kad tėvai tave paliko, o Amerikoje jie
gana gerai įsikūrė savo jėgomis. Taigi ji
siunčia tau šią suknelę, kad atvykusi
atrodytumei kaip amerikonė, o tai padėtų
tau gauti gerą darbą.“ Tada ji nutilo,
iškėlė prieš šviesą porą žalsvų
popierėlių ir tęsė: „Ji taip pat įdėjo
pinigų, kurie tau padės susikurti naują
ateitį, už juos tu nusipirksi bilietą į
Ameriką. Trisdešimt auksinių Amerikos
dolerių, Onute!“ Jos balsas tapo kimus.
Apsikabinome, mūsų skruostais liejosi
dėkingumo ašaros. „Keliausi į Ameriką,
– tęsė ji, kai jau galėjo šnekėti, – ir
susikursi ateitį padėdama tiems, kuriems
reikia pagalbos, kaip aš ir įsivaizdavau
nuo pat tos akimirkos, kai pradėjau
tavimi rūpintis.“
Susidūrimas su keista jėga

Puikiai prisimenu tą dieną, kai nenorom

įlipau į vežimą – reikėjo pasiekti miestą,
kuris buvo už maždaug dvidešimt mylių
nuo mūsų kaimo. Ten turėjau pasitikrinti
sveikatą, kad gaučiau pasą ir laivo
bilietą, kaip man pasakė dėdė. Kažkodėl
mano širdis nedžiūgavo. Visiškai
nenorėjau palikti vietos, kurioje buvau
užaugusi. Bijojau palikti Bobulytę, tris
merginas ir jų motiną – mažą grupelę
žmonių, susirinkusių su manimi
atsisveikinti. Žinoma, čia buvo dar
negalutinis atsisveikinimas, žinojau, jog
tuoj grįšiu ir dar savaitę praleisiu su
šiais mielais žmonėmis, kol išvažiuosiu
visam laikui. Vadeliotojas Markas
nelabai suprato mano jausmus. Kai
braukiau upeliu tekančias ašaras, jis
juokėsi.
Nieko neįprasta kelionėje neatsitiko.
Markas tylėjo, ir aš nebandžiau megzti
pokalbio. Pirmąją kelio dalį buvau
įveikusi daugybę kartų. Kelias vedė per
vidutinio dydžio miestelį, kuriame mes
parduodavome gyvulius. O toliau laukė
miestas, kuriame, kaip žinojau, bus daug
daugiau namų, nei esu mačiusi savo
gyvenime, tačiau kai atvažiavome,
galybė gatvių, šviesų bei vitrinų pranoko
visus spėjimus. Kai vėžių išmušta gatve
važiavome pas žmones, kur turėjome
pernakvoti, miesto dydis ir žmonių gausa
man kėlė pagarbią baimę.
Baltame, keistai kvepiančiame
medicinos punkto kambarėlyje atsakiau į
visus užduotus klausimus. Stengiausi,
kaip galėjau. Paskui mane paskiepijo.
Nors labai bijojau adatos, bet ryžtingai
atkišau apnuogintą ranką. Dar namie
Bobulytė buvo sakiusi, kad skiepai –
pati svarbiausia procedūros dalis, ir aš
turėsianti tą išbandymą iškęsti. Vis dėlto
ją gerokai nustebino dėdės pareiškimas,
esą šie vaistai, kurie atvers man vartus į
nuostabiąją Ameriką, amžiams mane
apsaugos nuo visų ligų.
Greitai nemalonius medicinos punkto
įspūdžius pamiršau, nes namuose, kur
buvome apsistoję, pamačiau tikrų
stebuklų. Įspūdingiausiai atrodė
virtuvėje iš vamzdžio tekantis vanduo –
tereikėjo pasukti tokią rankenėlę.
Nebuvau mačiusi ir elektros, todėl
valgydama vakarienę vis spoksojau į
lemputę virš mūsų galvų. Į visus
šeimininkų klausimus atsakinėjau
išsiblaškiusi, nes buvau labai užsiėmusi
naujojo pasaulio stebėjimu. Viskas buvo
nuostabu! Šeimininkė Sara, lydėdama
mane į palėpę, žvakės nesinešė. Labai
nustebau ir laukiau, kas nutiks. Staiga ji
paspaudė mygtuką ir užsidegė prie
sienos pritvirtinta lemputė –
kambarėlyje tapo šviesu. Kai Sara
paliko mane vieną, atsisėdau ant lovos
krašto ir įsmeigiau akis į šį ugnies
kamuoliuką. Paliečiau stiklą – jis buvo
karštas, bet nenudegino, kaip tai būtų
padariusi žvakės ar žibalinės lempos
ugnis. Nesimatė, kad lemputės viduje
būtų buvę aliejaus ar vaško, tačiau jos
šviesa buvo stipresnė nei šimto žvakių.
Apie miegą po visų tų įvykių net
negalėjau pagalvoti. Kokie stebuklai!
Sėdėjau apimta ekstazės ir vis iš naujo
išgyvendama kiekvieną šios dienos
akimirką. Kai apačioje žmonių balsai
nutilo – visi sumigo – palaukiau, kol pro
langą pažvelgė mėnulis, ir laikydamasi
Saros instrukcijų paspaudžiau mygtuką –
šviesa dingo. Vėl paspaudžiau – šviesa
atsirado! Jaučiausi taip, lyg šį tą būčiau
išmokusi, ir panorau išmokti daugiau,
sužinoti, kokia šio paslaptingo įrenginio
paslaptis. Galiausiai vėl išjungiau
šviesą ir lemputei atvėsus pabandžiau
nutraukti ją nuo sienos. Negalėjau
pajudinti jos iš vietos, tačiau greitai
supratau, kad besukiodama galiu ją
išsukti ir tada jos vietoje lieka skylė, o
kai įsuku lemputę atgal ir paspaudžiu
mygtuką, atsiranda šviesa.
Netrukus lemputė gulėjo ant lovos. O aš
mėnulio šviesoje tyrinėjau paslaptingą
skylę. Paspaudžiau mygtuką, bet lemputė
ant lovos neužsidegė. Apčiupinėjau
skylę ir pabandžiau surasti vietą, kur
įpilamas aliejus. Skylės viduje net
nebuvo šilta. Staiga kažkokia nematoma
jėga parbloškė mane ant grindų!
Persigandusi ir nustebusi niekaip
negalėjau suprasti, kas čia nutiko ir
kodėl skausmas nukratė mane nuo pirštų
galiukų iki peties. Iš pradžių bijojau net
pajudėti. Gulėjau, kol mėnulio šviesa,
lėtai slinkdama per lovą, apšvietė
stiklinę lemputę, gulinčią šalia pailgos
pagalvės. Atsistojau, įsukau lemputę į
vietą, atsiguliau ir užsidengiau galvą
antklode. Niekaip nesuvokiau, kaip
paprasčiausia skylė sienoje taip staigiai
ir žiauriai „įsižeidė“ dėl mano nekalto
smalsumo.
Iš gilaus miego mane pažadino garsai
apačioje ir šviesa, plūstanti per langą.
Per pusryčius apie savo nuotykius su
lempute nieko nesakiau, o kai išgirdau
atvažiuojant Marką, netgi apsidžiaugiau.
Laukė ilga kelionė atgal pas merginas ir
jų motiną.
Ligos patale

Deja, mūsų kelionė atgal nebuvo maloni.

Pasijutau blogai. Tada man atrodė, kad
tokios yra susidūrimo su negailestingu
šviesos demonu pasekmės. Mano veidas
liepsnojo, liežuvis džiūvo, kojos
apsunko lyg būtų švino gabalai. Kai dar
iki mūsų kaimo buvo likęs geras kelio
gabalas, Markas turėjo sustabdyti arklį
šalikelėje, nes man visai susuko
vidurius. Žilagalvis ūkininkas Markas
juokėsi ir stebėjosi, kaip aš pakelsiu
kelionę į Ameriką, kai laivą sups
vandenyno bangos. Bet man buvo
pernelyg bloga, kad būčiau kreipusi
dėmesį į jo juoką ir pašaipas. Kai
pagaliau pasiekėme Margaritos ūkį, ji
padėjo man išlipti iš vežimo ir nueiti iki
namų. Susidomėjusioms seserims ji
paaiškino, kad kelionė į didelį miestą
man buvo per sunki, ir nieko
neklausinėdama apklostė mane gulte
netoli krosnies. Tikriausiai aš iškart
užmigau.
Kai nubudau, regis, jau buvo prašvitę,
tačiau kažkas čia buvo blogai. Neturėjau
jėgų net atsimerkti, taigi tik gulėjau
nejudėdama lovoje. Greitai išgirdau
vienos iš dukterų, vardu Ida, tylų
šnibždesį. Jai atsakė motina, kuri
paprastai sėdi aukštoje kėdėje netoli
lango – iš to supratau, kad guliu
didžiajame kambaryje. Bandžiau
suprasti, kas vyksta.
„Ji ateina!“ – išgirdau Margaritos
šnabždesį. Jos balsas buvo labai rimtas.
Taip kalbančios jos niekada nebuvau
girdėjusi. Ji tęsė: „Ką tik mačiau, kaip
jie perėjo per upelį netoli didžiojo
gluosnio. Dėdė veda arklį. Manau, kad
eime iš čia, Ida. Mama, tu esi artimesnė
Bobulytei amžiumi ir abi nemažai
patyrusios, tad pasilik. Mes lauksime,
kol mus pakviesite.“
Girdėjau stumdomas kėdes ir išeinančių
merginų žingsnius. Tada pasigirdo
uždaromų durų trinktelėjimas ir tyli
motinos rauda. Nežinau, kiek gulėjau
laukdama. Širdį užplūdo nauja
džiaugsmo banga. Bobulytė ateina! Ji
tikrai žinos, ką daryti. Kai išgirdau
atsiveriant prieangio duris ir pajutau
skersvėjo gūsį ant veido, pasimeldžiau ir
padėkojau Dievui. Paskui mano krūtinę
užgulė didelis svoris ir pajutau, kaip
Bobulytės šuo Baltapūkis laižo man
veidą. Bandžiau rėkti, klykti, tada
išgirdau, kaip į stalą atsitrenkė didžioji
kėdė, o po akimirkos nuskambėjo
motinos riksmas: „Bobulyte, Bobulyte,
žiūrėk! Jos rankos pajudėjo!“
Po akimirkos Bobulytė buvo šalia
manęs. Ji numetė antklodę ir abi su
motina ėmė trinti man rankas.
Negirdėjau, kaip grįžo merginos, bet kai
pramerkiau akis, pamačiau jas visas
stovint šalia. Tas vaizdas buvo
gražiausias, kokį kada nors buvau
regėjusi.
Po pusvalandžio apkaišyta pagalvėmis
jau sėdėjau, prie mano lovos klūpėjo
trys merginos. Vakare sėdėdama tarp
pagalvių su miegančiu Baltapūkiu ant
kelių nusprendžiau, kad mano ligos
kaltininkas buvo tas kandantis, baisus
skausmas, kurį sukėlė lemputės skylė
didžiajame mieste. Bobulytė su tuo
nesutiko. „Ne, Onute, ne! – pasakė ji. –
Elektra, kuri įžiebia šviesą stikle, iš
tikrųjų gali užmušti žmogų, bet tik ne
toks mažas įkandimas, atėjęs iš skylės
sienoje. Tave sužalojo medžiaga, kurią
daktaras suleido tau į ranką. Tavo kūnas
blogai į ją sureagavo. Dėkoju Dievui,
kad blogos žinios, kurias gavau apie
tave, vis dėl to yra klaidingos ir kad
dabar jau esi sveika.“
Kelionė

Mano kelionė į Ameriką – tai virtinė

įdomių ir jaudinančių nuotykių. Deja,
būta ir didelių nusivylimų.
Iliuzijos pradėjo griūti tada, kai mano
dėdė pasitikrinęs sveikatą pasakė, kad
jis miršta nuo nežinomos ligos, kurios jį
apžiūrėjęs gerasis daktaras už atitinkamą
pinigų sumą sutiko „nepastebėti“ – tai
yra nepadaryti apie tai jokių įrašų. O už
papildomą mokestį jis dar davė kelis
pakelius miltelių, kurie esą tą ligą
paslėps. Viskas, ką dėdė turėjo daryti,
tai kartais išgerti šių miltelių kelionės
metu – ir Amerikos gydytojai patikės,
kad jis visiškai sveikas. Pirmą kartą
išgirdau, kad tikrasis jo kelionės tikslas
nėra išvengti nuolatinių persekiojimų,
kaip jis sakė visiems savo draugams.
Dėdė tikėjosi, kad pažadėtosios žemės
gydytojai ir ligoninės padės jam nugalėti
šią paslaptingą ligą, prieš kurią tuo metu
Europos medicina buvo bejėgė.
Kitas nemalonus netikėtumas buvo toks,
kad visiškai žlugo nusipieštas kelionės
vaizdinys nuostabiuoju vandenynu: aš
sėdžiu įsisupusi į nuostabų apklotą
(nusiaudžiau tokį per vasarą Bobulytės
namuose), žiūriu į žvaigždėtą dangų ir
svajoju apie pažadėtosios žemės
stebuklus... Nebuvo nei šiltos saulės, nei
gražaus denio, nei malonių,
besišypsančių stiuardų, kaip kalbėjo
laivininkystės agentūra. Vietoj žadėtojo
blizgančio grakštaus kaip gulbė lainerio
mūsų laukė purvina aprūdijusi ir
apsilupusiais dažais gelda. Mus,
sunkiais nešuliais apsikrovusius trečios
klasės keleivius, suvarė į nedidelį
triumą po pagrindiniu deniu. Šviesa čia
sklido pro kelis mažus apvalius
iliuminatorius, grindys buvo purvinos,
oras sudusęs, gultai be jokių patalų. Kai
pagaliau įsikūrėme, ant nešvaraus stalo
mums davė valgyti. Stiuardai buvo labai
nedraugiški ir laikė mus paprasčiausiais
gyvuliais. Mažos šeimos laikėsi
susibūrusios kartu. Žmonės buvo
išsigandę ir nustebę. Laimei, šios
sunkios kelionės metu mano pakeleivis
buvo geraširdis dėdė.
Vos išplaukėme, lėtas, gremėzdiškas,
purvinas garlaivis susidūrė su blogu oru.
Saulė dingo ir neišlindo dvi savaites.
Ore tvyrojo tirštas, šlapias rūkas, ir
mūsų metalinis triumas tapo dar šaltesnis
ir nepatogesnis. Už iliuminatorių ūžė
vėjas, laivo varikliai dūsavo ir šnarpštė,
su kiekviena banga rodėsi, kad mūsų
gultai pakyla į orą. Mane tas sūpavimas
labai veikė, ir riebus pirmo vakaro
maistas greitai atsidūrė ant grindų. Tai
buvo paskutinis kartas, kai valgiau šios
kelionės metu. Bejėgė ir nelaiminga
susirangiau ant savo gulto pačiame
kamputyje, norėdama išvengti retkarčiais
pasileidžiančios nesuvirškinto maisto
srovės iš viršutinių gultų.
Tai buvo baisus kelerius metus puoselėtų
svajonių žlugimas. Mane palaikė tik
tikėjimas, jog viskas susitvarkys
savaime. Taigi stengiausi nenukabinti
nosies, o štai kitiems keleiviams tas
nepavyko – dvi pagyvenusias moteris,
kurios bandė protestuoti, nemalonūs
stiuardai tiesiog išmetė iš triumo ir
kažkur nuvilko. Vėliau sužinojau, kad ši
kelionė truko dvidešimt tris dienas ir
kad keturi keleiviai mirė – jie buvo
palaidoti vandenyne.
Visą tą laiką nieko nevalgiau.
Retkarčiais sergantis ir silpnas dėdė
įpildavo man purvino vandens, kurį
gėriau tik iš reikalo. Stebėjausi, kaip
vargšai keleiviai, sukritę ten, kur rado
vietos, pakėlė šią kelionę. Be perstojo
pliaupė lietus. Durys, vedančios į mažą
gretimą patalpėlę, kur buvo gryno oro,
buvo užremtos, be to, niekas net
nepasivargino išvalyti purvo ir atliekų iš
mūsų triumo užkampių, todėl čia dvokė
pūvančiomis medžiagomis. Tai buvo
ilgas, baisus ir širdį draskanti mano
gyvenimo epizodas. Tačiau kaip ir
viskas šiame gyvenime, taip ir šis
nuotykis baigėsi. Bangavimas nurimo, ir
mes pajutome, kad mums, keleiviams,
šypsosi dangus: išgirdome, jog artėjame
prie Niujorko įlankos. Mano dėdė šiek
tiek svyruodamas virpančiu balsu ištarė:
„Mes jau čia. Pagaliau Amerika!..“
Netikėtos naujienos

Laivo varikliai nutilo, ir pasigirdo

inkaro grandinės skambesys, o mes
grūdomės denyje ir dideliais gurkšniais
kvėpdami gryną orą žvelgėme į
žaliuojantį krantą. Paskui ilgai, gal
kelias valandas, laukėme, kol mus visus
kaip kokius ateivius apžiūrėjo
inspektoriai.
Aš per tą laiką apsirengiau dovanotąją
suknelę, nuploviau purvą ir dėmes nuo
savo daiktų ir pasiruošiau išlipti.
Prieplaukoje uniformuoti vyrai dar
patikrino mūsų dokumentus, leidžiančius
mums keliauti į Elio salą, kur mus vėl
turėjo patikrinti – ir tada, kaip
tikėjomės, turėjome pagaliau įžengti į
išsvajotąją žemę.
Neįtikėtina, bet dabar visi draugiškai
juokėmės. Štai koks žmogus atsparus!
Kelionės vargai buvo akimirksniu
pamiršti. Taip, kelionė per vandenyną
buvo tik baisus košmaras, kurio jau
niekas nenorėjo prisiminti. Nors mano
laisvi drabužiai bylojo, kad aš numečiau
daug svorio (aštuoniolika svarų, kaip
parodė ir uosto svarstyklės), buvau
nusiteikusi, kad mane čia priims gerai –
juk tai nuostabi šalis, kur kiekvienoje
pakelėje žiba auksas!
Tą naktį netvarkingai išsibarstę
miegojome ant prieplaukos grindų.
Auštant visus suvarė į nedidelį laivą,
kuris turėjo nuplukdyti mus į rūšiavimo
centrą. Tikėjausi, kad iki pietų visi
formalumai bus baigti ir aš, pagaliau
sutikusi savo šeimą, galėsiu pamažėle
tapti amerikiete, kaip norėjo Bobulytė.
Be to, troškau pamatyti savo mažąją
sesute Eleną – ji buvo labai vaizdingai
aprašyta tėvų laiškuose, kuriuos man
garsiai skaitydavo dėdė.
Rytas pasitaikė šiltas, švietė saulė, mes
iš savo laivelio baisiai nustebę
žiūrėjome į krante stūksančius pastatus.
Žinoma, tai buvo stebuklų šalis,
galimybių žemė, o žmonės čia, kaip aš
nusprendžiau, buvo geri ir nuoširdūs.
Nuostabūs plieno ir stiklo kalnai, tos
didingos konstrukcijos, besistiebiančios
į giedrą rytmetinį dangų, rodės,
harmoningai įsiliejo į nuolat
besikeičiantį paveikslą priešais mano
akis.
Keleiviai, susitelkę laivelio priekyje, su
viltimi žvelgė į priekį ir šūkavo iš
džiaugsmo. Tolumoje pamatėme Laisvės
statulą su didingu fakelu. Ji stovėjo ten
lyg ženklas, kad turime būti dėkingi už
priėmimą šioje svečioje šalyje, šiame
rojaus kampelyje, prieglobstyje, kuris
mums visiems labai daug reiškė po visų
išgyvenimų, patirtų namuose.
Uždainavome lietuvių liaudies dainą,
kuri kilo iš visų mūsų širdžių ir iš karšto
tikėjimo, kad šią dieną baigiasi mūsų
kančios, sielvartas ir neviltis. Šie
juoduliai visam laikui išnyks vaiskioje
Amerikos saulėje. Daugelis klaupėsi ant
kelių ir liedami džiaugsmo ašaras
bučiavo denį, nepaisydami, koks jis
buvo nešvarus.
Tą akimirką šalia manęs prisėdo dėdė,
paėmė mano ranką ir prisispaudė ją prie
krūtinės. Jis jautėsi silpnas, dėl to išgėrė
„stebuklingų“ miltelių, kurie, kaip jis
tikėjo, padės jam prasmukti per
paskutinės apžiūros punktą.
„Onute, – tarė jis švelniu balsu, –
privalau tau šį tą pasakyti... šį tą, kas
slegia mano širdį. Bobulytė prisaikdino
mane nieko tau nesakyti, kol
nepamatysime šios nuostabiosios į dangų
besistiepiančios ponios su fakelu. Buvai
labai drąsi kelionėje. Kadangi sergu,
nelabai kuo galėjau tau padėti. Bet
stengiausi, kiek tik leido man jėgos, ir
dėkoju Dievui, kad saugiai pasiekėme
tikslą. Abu esame išsekę, bet atvykstame
į naują žemę, kur pradėsime kitą
gyvenimą, tad labai svarbu, kad
žinotumei teisybę. Dabar mus nuplukdys
į nedidelę salą, kur su mumis elgsis
grubiai. Valstybės darbuotojai
Amerikoje ir Europoje, deja, savo
elgesiu niekuo nesiskiria. Turime
susitaikyti su tuo, kad mus įžeidinės ir
menkins. Kad pasiektume vešlias pievas,
turime perbristi pelkes. Ir tavo pelkės,
deja, bus daug gilesnės nei manosios.
Bobulytė paprašė, kad pasakyčiau tau
tiesą, idant būtum apsaugota nuo
nenumatyto skausmo. Tai aš ir stengiuosi
padaryti.
Tavo tėvas, mano svainis, yra
despotiškas žmogus. Jis turi kepyklą
apie šimtą mylių nuo šios vietos, ten jam
neblogai sekasi, kaip papasakojo
Bobulytė. Miestelio pavadinimas yra
Midleboras. Kadangi jis praturtėjo, dar
labiau išpuiko. Nei tėvas, nei motina
tavęs nepasitiks šioje saloje. Tavo tėvas
visuomet niekino mane dėl mano ligos ir
parėmė mano kelionę manydamas, kad
galėsiu jam dirbti už menką atlygį. Kai
pamatys mano būklę, jis pasius. Nebijau,
nes neprivalau jam dirbti. Rasiu darbą
kur nors kitur šioje nuostabioje šalyje.
Deja, tavęs laukia liūdnesnė ateitis. Jis
iki šiol pyksta, kad dėl tavo kaltės vos
nebuvo sužlugdyta jo svajonė išvažiuoti
iš Europos. Esi jo nepilnametė dukra,
tad turėsi jam dirbti, kol tau sueis
aštuoniolika. Jis privers tave plušėti nuo
aušros iki sutemos, o maistas ir lova bus
labai menki. Deja, nė viename laiške nei
tėvas, nei motina neminėjo tavo vardo,
išskyrus kartą, kai tėvas pareiškė, jog
tikisi, kad „ji yra pakankamai stipri ir
galės dirbti“. Jokio švelnumo tavo
šeimoje nebus. Nuostabioji Bobulytė,
žinodama, kiek daug tau reiškia meilė,
paprašė išgalvoti, kaip be galo pasiilgę
tavęs yra motina ir tėvas. Bobulytė
žinojo, kad niekaip nebūtų įkalbėjusi
tavęs keliauti į Ameriką, jei būtum
žinojusi tiesą. Ji suvokė, kad čia galėsi
atlikti savo misiją ir tai geriausia, ką ji
gali tau suteikti. Privalai būti stipri,
Onute. Kai atvyksime į Midleborą, abu
įkelsime koją į pragarą. Kol tau sukaks
aštuoniolika, turėsi kantriai viską kęsti,
tačiau paskui tapsi laisva. Pasistengsiu
būti netoliese ir padėsiu tau, kaip tik
galėsiu. Bobulytė su ašaromis akyse
maldauja tavo atleidimo. Ji tikrai manė,
kad turėjai būti apgauta, idant ryžtumeisi
šiai kelionei. Labai atsiprašau, – jo
balsas sutrūkčiojo, – bet turi žinoti
teisybę.“
Nors buvau apstulbusi, o širdis plyšo iš
skausmo, apkabinau savo kenčiantį,
nelaimingą dėdę ir pabandžiau, kaip
mokėjau, paguosti. Šnekėjau raminamus
žodžius, bet viduje plyšau iš nevilties.
Visos svajonės apie gyvenimą šioje
nuostabioje šalyje žlugo. Nelaukiama,
įžeista, reikalinga tik kaip darbo jėga!
Per rūką prasiskverbė saulės spindulys,
bet džiaugsmo jau nebejaučiau ir
sekundei nugrimzdau į nepakeliamą
neviltį.
Tada man prieš akis išniro Bobulytės
veidas – besišypsantis, nuoširdus,
meilus, ir aš patikėjau, kad ištversiu
visus išbandymus. Neviltis atlėgo,
pasijutau lyg staiga pakilusi iš gilaus
dugno. Pabučiavau išbalusį dėdės veidą,
paspaudžiau jo laibą ranką ir pasakiau:
„Pasitiksime naująjį pasaulį kartu. Savo
tikėjimu įrodysime, kad galime laimėti.
Nesvarbu, kokie sunkumai mus užklups,
kokios kliūtys pasitaikys kelyje, mes
viską nugalėsime ir išpildysime savo
svajones tūkstanteriopai, nes ši šalis –
tai galimybių šalis. Pažvelkime į šią
svetingą moterį virš mūsų. Melskimės,
kad būtume verti jos pasitikėjimo.“
Dėdė lėtai pakilo nuo denio, kur buvo
susmukęs iš begalinės nevilties, ir
paėmė mano ranką. Ašarotais veidais
įsiliejome į žmonių būrį prie turėklų, bet
mūsų tikėjimas ateitimi neišblėso.
Laikinas praradimas

Apsistojimas mažojoje saloje po

Laisvės statulos šešėliu Niujorke užtruko
ilgiau nei popietę, kaip mes tikėjomės.
Išbuvome ten dvi savaites, mitome
beskoniu maistu, kuris mums buvo
numetamas ant stalų lyg šunims. Mūsų
nieko neprašė daryti – kai ko nors
prireikdavo iš mūsų, prižiūrėtojai
paprasčiausiai čiupdavo mus už rankų ir
nusitempdavo, kur norėdavo. Kai
atvykome į nedidelę prieplauką, visų
pirma mus visus suvarė į dezinfekavimo
kambarius „išutelėti“. Nepajutome jokio
gerumo ar draugiško supratingumo.
Viskas buvo daroma griežtai kaip
armijoje. Į mus žiūrėjo kaip į daiktus. Be
to, jau laukdami, kada mus galų gale iš
čia paleis, sužinojome, kad čia turėsime
pratūnoti kelias savaites – jie žiūrės, ar
kuris nors iš atvykėlių nesusirgs kokia
užkrečiama liga.
Mums buvo leista vaikščioti po mažą
salą ir ilgesingai žiūrėti į šiaurinę
panoramą, kurią sudarė dideli pastatai
tolumoje. Tikėjomės kuo greičiau tapti
laisvi. Dienos slinko, išbandymai tęsėsi.
Iš dėdės tylėjimo supratau, kad jis
dvejoja dėl savo ateities. Ilgas laukimas
išsekino jo jėgas, kartais rodėsi, kad jis
būdavo per silpnas net stovėti. Iš
pasikeitusio jo elgesio supratau, kad jis
abejoja, ar milteliai, duoti jam daktaro
namuose, padės nuslėpti tikrąją
sveikatos būseną. Neparodžiau jam savo
susirūpinimo ir stengiausi jį
pralinksminti, kaip tik galėjau. Žinojau,
kad mūsų niekas nepasitiks. Daugumos
atvykėlių jau laukė mylintys giminaičiai
ar draugai. Žmonės ruošėsi susitikti po
ilgų išsiskyrimo metų ir jų džiaugsmas
priminė man, kokia liūdna mūsų padėtis.
Vieną ketvirtadienio rytą, kai sėdėjau
lauke ant žolės, prie manęs priėjo
raudonveidis prižiūrėtojas ir pasakė, kad
turiu ateiti vidun „pakalbėti“. Įėjome į
nedidelį kambarį. Ten prie rašomojo
stalo sėdėjo kitas pareigūnas, aukštas ir
neįtikėtinai laibas. Taip pat buvo apkūni
gailestingoji sesuo – ji mane visiškai
ignoravo. Laibasis prižiūrėtojas
žvilgtelėjo į popieriaus lapą ir sodriu
balsu garsiai pareiškė, jog gydytojų
nustatyta, kad turiu utėlių, tad jie privalo
nukirpti mano ilgus plaukus.
Negalėjau patikėti savo ausimis! Kai jis
pakartojo nuosprendį, pradėjau verkti,
tada paprašiau, kad mane nuvestų pas
gydytoją, kuris davė tokius nurodymus.
Jei ir būčiau turėjusi utėlių (o jų
neturėjau), labai gerai žinojau, kaip jų
atsikratyti. Mintis, kad nukirps mano
ilgus rudus plaukus, siekiančius liemenį,
atrodė visiškai absurdiška. Deja, mano
protestai neturėjo jokios reikšmės. Nors
ir priešinausi iš visų jėgų, storoji sesutė
ir vienas prižiūrėtojas mane laikė, o
kitas pareigūnas žirklėmis kirpo plaukus.
Buvo baisu. Nusiminiau nenusakomai.
Atrodysiu kaip baidyklė, pamaniau sau,
jei tik mane įleis į šią svajonių šalį.
Griuvau verkdama ant grindų, o
aukštasis prižiūrėtojas surinko mano
plaukus, sudėjo juos į batų dėžę ir išėjo.
Prie durų stovėjo gailestingoji sesuo ir
žiūrėjo, kad aš nepabėgčiau.
Praėjo galbūt valanda, kol susitvardžiau,
ir sesutė tada išleido mane į lauką.
Jaučiausi lyg baisiausiame košmare.
Niekaip negalėjau įsivaizduoti, kaip man
reikės pasirodyti tolimajame Midlebore
su plika kaip kalinio galva. Gulėdama
ant žolės bandžiau melstis, prašiau
Dievo pagalbos šią tamsią akimirką.
Dėdė sėdėjo šalia ir tylėjo, žinodamas,
kad jaučiu jo užuojautą. Užmigau. Kai
pramerkiau akis, jau temo. Širdį užliejo
keista ramybė. Netgi dryžuotas
rankšluostis, nukritęs nuo mano plikos
galvos, nebeatrodė taip baisiai. Ir kai
pajutau lengvą plekšnojimą per petį,
supratau, kad mano gerasis dėdė
prabuvo šalia manęs visą popietę. Jis
papasakojo apie kitas dvi merginas,
kurias ištiko toks pats likimas. Švelniai
prispaudžiau skruostą prie jo rankos ir
pasakiau jam, kad viskas bus gerai.
Po dviejų dienų dar labiau pasipiktinau
prižiūrėtojais, nes sužinojau, kad tokios
kasos kaip mano Niujorko turguje
kainuoja keturiasdešimt dolerių! [Kad
būtų aiškiau, kokia tai suma, pasakysime,
jog nauji Fordo kompanijos automobiliai
tuo metu kainavo apie 400 dolerių, o
pramonės įmonių darbininkų dienos
atlyginimas buvo 2–3 doleriai (red.).]
Gyvenimas šeimoje

Midleboras, Masačusetsas! Kiek buvau

mačiusi gimtinės miestų ir miestelių, ši
vieta tikrai atrodė nuostabiai. Čia zujo
automobiliai, o žmonės, sutikti gatvėje,
buvo labai malonūs ir draugiški. Po
kelių savaičių išbandymų Elio saloje,
kur mus supo nemalonūs ir žiaurūs
prižiūrėtojai ir kur mus bjauriai maitino,
šis miestelis atrodė kaip rojus.
Priėmimas tėvų namuose buvo netgi
šaltesnis, nei dėdė tikėjosi. Tačiau po
visų sunkumų, patirtų kelionėje į šią
svajonių šalį ir paskui, saloje Laisvės
statulos šešėlyje, mes šypsojomės, nors
šypsenos buvo nenuoširdžios. Turiu
pripažinti, kad tikrai atrodžiau kaip
varnų baidyklė, ir tėvas iš manęs atvirai
ilgą laiką juokėsi.
Sužinojęs, kaip dėdė įveikė Elio salos
patikrinimą, tėvas nustebo. O buvo taip:
prižiūrėtojai suprato, kad mano dėdės
sveikatos būsena toli gražu nėra gera,
tačiau to „nepamatė“, nes dėdė „netyčia“
rado šimtą dolerių, kurie buvo įsiūti jo
drabužių klostėse...
„Jie praleido tave tokį pasiligojusį, kad
čia atsisėstum man ant sprando, –
prunkštelėjo tėvas. – Bet skeletų aš
nesamdau. Tavo planas neišdegė,
gudruti. Jei valdžia sužinotų, kad priimu
į darbą tokius ligonius, jie uždarytų
mano kepyklą tą pačią minutę. Turėsi
susirasti darbą kur nors kitur.“
Dėdė buvo pasiruošęs šiai situacijai. Jis
paprasčiausiai pasakė: „Aš jau turiu
darbą. Dirbsiu vietiniame batų fabrike
odos išdirbėju, kaip tai dariau gimtinėje.
Pasirūpinau tuo prieš išvykdamas iš
namų. Sumokėsiu tau už
apgyvendinimą.“
„Žinoma, kad sumokėsi“, – buvo tėvo
atsakymas. Tada jis pasisuko į mane ir
nužvelgė piktu žvilgsniu. „Nesitikėjau
neūžaugos su skusta galva, bet rasiu tau
vietą. Prisimink, kad tu – mano dukra.
Tikiuosi, įrodysi, jog esi verta mūsų
šeimos. Ryt iš ryto trečią valandą
lauksiu tavęs kepimo kambaryje,
išvežiosi su vežimu mūsų gaminius, kai
tik atsikratysiu niekam tikusio tinginio,
kuris dabar dirba tą darbą.
Pavakarieniauk ir užsidenk savo pliką
galvą vilnone kepure, kol atsiauginsi
plaukus. Nepabaidyk arklio su savo
plike.“ Tėvas nusikvatojo ir pridūrė:
„Motina padarė vakarienę. Atmink, kad
būtumei trečią valandą, nė sekundės
vėliau.“
Tokia buvo katorgos dienų, savaičių,
mėnesių pradžia. Nuo aušros iki
vidurnakčio vadeliojau vežimą, kartais
net septynias dienas per savaitę, o už tai
gaudavau tik pavalgyti ir permiegoti po
skiedriniu palėpės stogu. Norėjau būti
tokia laisva kaip mano dėdė – kad
galėčiau daryti, kas man patinka. Deja,
tėvas nuolat primindavo: „Esi mano
dukra. Turi daryti tai, ką sakau, arba
išsiųsiu tave atgal.“
Viskas, apie ką kalbėjo dėdė, buvo
teisybė. Mano motina buvo tylus
vaiduoklis. Jutau, kad ji piktinasi tėvo
elgesiu ir kad nori man kaip nors padėti,
bet to padaryti nedrįso. Tėvas greitai
pasiusdavo ir nesidrovėdavo jai suduoti,
jei jo norai nebūdavo pildomi.
Kiekvienas jo žodis buvo įstatymas,
tačiau tik čia, tuose namuose, o
aplinkinis pasaulis jo nebijojo.
Kaimynai šaipėsi iš jo, vaikai terliodavo
jo parduotuvėlės langus purvu.
Mano kasdienybė buvo pilna įtampos.
Pinigų neturėjau, nes tėvas pareiškė, kad
lova ir maistas yra pakankamas mokestis
už mano penkiolikos valandų per parą
darbą. Buvau žiauriai engiama ir jokių
„nuostabių galimybių“ išnaudoti
negalėjau. Tik mažoji sesutė ir dėdė
palengvindavo mano dalią. Sesutė
ateidavo į mano kambarėlį palėpėje, kai
visi sumigdavo. O dėdė buvo pasiruošęs
padėti visada, kai tik prireikdavo.
Retkarčiais padėdavau parduotuvėms
išdėlioti mūsų kepinius ir už tai man
truputį sumokėdavo. Kai sutaupydavau
tiek, kad galėdavau nusipirkti bilietą į
kino teatrą mūsų gatvėje, progai
pasitaikius išsiropšdavau pro antro
aukšto langą, nučiuoždavau lietvamzdžiu
žemyn ir mėgaudavausi pasakišku
Holivudo gyvenimu. Kartais tėvas
pagaudavo mane taip pabėgusią ir
prilupdavo, nors jau buvau
septyniolikos. Motina įsikišti
nedrįsdavo.
Sunkus darbas kepykloje su vežimu ir
arklio priežiūra nebuvo sunkiausias
uždavinys. Nedideliame tvarte už miesto
tėvas augino kiaules. Kiekvieną rytą,
sugiedojus gaidžiams, jau visiškoje
dienos šviesoje turėjau pagrindine
miesto gatve stumti dviratį vežimuką su
dviem atviromis statinėmis, pilnomis
pamazgų, skirtų šitiems purve
besivoliojantiems gyvūnams. Dabar, kai
žvelgiu atgal, šis gėdingas darbas atrodo
kiek linksmai, vis dėlto tada
Masačusetse patirtas nuoskaudas jaučiu
iki šiol.
Nors buvo labai sunku, manyje iš lėto
budo nepriklausomybės dvasia.
Mokiausi tapti tikra amerikiete.
Susižavėjusi stebėjau laimingus
darbininkus prie fabrikų vartų,
klausiausi jų linksmų šnekų, mačiau jų
sunkų darbą. Pamažu apsipratau šioje
šalyje ir padariau išvadą, kad mano tėvo
despotiškumas buvo labiau europietiškas
nei amerikietiškas reiškinys. Svajojau
puoštis kaip amerikietės, turėti
sekmadieninių rūbų, gal netgi susirasti
vaikiną.
Pradėjau fiziškai pilnėti. Mano rankos
suapvalėjo. Deja, greitai pasirodė, kad
amerikietiškas gyvenimo būdas mano
kūną paveikė neigiamai. Mane dažnokai
ėmė pykinti. Tada apsimesdavau, jog
ilsiuosi pakelėje, kad niekas nepastebėtų
manęs vemiančios. Ant veido iškilo
spuogų, pažastyse, ant nugaros ir kaklo
atsirado šunvočių. Netgi minkštas
maistas degino dantenas ir jos dažnai
kraujuodavo. Galiausiai nuvarginta
nuolatinio dantų skausmo kreipiausi į
vietinį dantistą, nepranešusi apie tai
tėvui. Šis išrovė keturis krūminius
dantis, kurie buvo taip sugedę, kad
nebuvo įmanoma jų išgelbėti. Kai
atvykau į Ameriką, Bobulytės dėka
dantyse neturėjau nė vienos skylutės, jie
buvo tiesut tiesutėliai. Keturių dantų
paradimas (beje, Bobulytė turėjo visus
dantis, nors ir buvo jau ne jauna) padėjo
man suvokti, jog skanus vietinis maistas
yra nesveikas. Tapo aišku, ką turėjo
omenyje mano draugai sakydami, kad
greitai suprasiu, jog pagrindinis mūsų
maistas turi būti rupi juoda lietuviška
duona. Šviežiai iškulti ir sumalti grūdai,
suminkyti į aromatingus kepalėlius, ir
šviežiai sumuštas ožkos pieno sviestas
turėjo medžiagų, būtinų mūsų kūnams, o
balta, saldi amerikietiška duona ir
pyragai tų dalykų mums duoti negalėjo.
Tai buvo liūdnas atradimas, dar viena
išsklaidyta iliuzija ir galbūt dėl to
pasijutau dar blogiau. Troškau
išsilavinimo, kurį gaudavo mano
amžiaus merginos, bet man tai buvo
uždrausta. Tėvas tik pasijuokė iš
motinos pasiūlymo, kad galėčiau lankyti
vakarinę mokyklą – ir pokalbis tuo
baigėsi.
Tačiau mano nusiteikimas prieš
beprasmiškas tėvo užmačias ir
reikalavimus stiprėjo. Tiesa, nedrįsau
maištauti atvirai, nes bijojau netekti
laisvės netgi jau būdama aštuoniolikos –
maniau, kad per pažįstamus tėvas gali
įkišti mane į kalėjimą. Laimei, stumdama
vežimuką į kiaulių tvartą susidraugavau
su į pensiją išėjusia mokytoja. Ji
susidomėjo mano problemomis, buvo
labai supratinga ir atjauti.
Labai dažnai stabtelėdavau ir
paplepėdavau su ja. Ji išmanė įstatymus
ir keletą kartų paaiškino, kad tėvas
neturi teisės manęs mušti, nes aš jau
suaugusi, taip pat skatino susirasti kokį
kitą darbą. Ji buvo labai draugiška ir
džiaugėsi, kad noriu išmokti skaityti ir
rašyti, tad sukūrėme planą, kaip tai
padarysime. Srėbalą kiaulėms
pristatydavau bėgte, taigi man likdavo
pusvalandis, per kurį niekam nežinant
užeidavau pas tą moterį ir mokydavausi.
Tai buvo nuostabu, tikras nuotykis! Jos
moralinis palaikymas pamažu sustiprino
mano pasiryžimą pakeisti savo padėtį.
Nepriklausomas sprendimas

Tas laikotarpis, kai tėvo kepykloje

vadeliojau vežimą, buvo sunkiausias
mano gyvenime. Tais laikais mažose
įmonėse buvo naudojami ištikimų arklių
traukiami vežimai, o didesnėse
kompanijose – automobiliai. Kuinas,
kuris visą gyvenimą buvo išnaudojamas
ir kuris tempė mano vežimą, buvo
sunkiai valdomas. Keletą kartų, kai
gyvulys pasibaidė ir puolė bėgti,
nelaimės išvengiau tik per plauką.
Tačiau vieną dieną man nepasisekė.
Mums pro šalį gatvėje praūžė
sunkvežimis. Senasis kuinas pasibaidė ir
pasileido lėkti taip greitai, kad trūko
vadelės, sukleręs vežimas šokinėdamas
kiek pavažiavo smėlėtu keliu ir
apsivertė, o aš atsidūriau po juo.
Nelabai atsimenu, kas nutiko vėliau.
Atsitokėjau Midleboro ligoninėje, kur
sužinojau, kad abi mano kojos buvo
lūžusios ties kulkšnimis – jas pervažiavo
vežimo ratai.
Kitos kelios dienos buvo kupinos
skausmo ir nevilties, be to, turėjau
valgyti ligoninės maistą, nors nuo jo
mane pykino. Sutrupintas kojas daug
kartų apžiūrėjo gydytojai. Kai kojos
pradėjo virš įtvarų tinti, gydytojai nurišo
tvarsčius ir pamatė, kad prasidėjo
gangrena.
Buvo surengtas skubus pasitarimas su
mano tėvu. Pagaliau jis įkalbėjo motiną,
kad ši praneštų man žinią, jog abi mano
pėdos turi būti amputuotos virš kulkšnių,
antraip mirsiu. Situacija nebuvo nauja.
Bobulytės namuose buvau mačiusi daug
vokiečių ir rusų kareivių su panašiomis
žaizdomis. Žinojau, kokios pasekmės
laukia, jei tokios žaizdos tinkamai
neprižiūrimos, kita vertus, taip pat
mačiau, kiek daug nelaimėlių pasveiko
dėl to, kad juos gerai slaugė Bobulytė.
Jos metodai buvo visai kitokie, nei čia
siūlė šie gydytojai. Buvau girdėjusi, kad
iš didžiųjų miestų ligoninių nelaimingi
žmonės kartais grįžta be kojų ar rankų. Iš
pradžių gydytojų ir motinos elgesys
nustebino – mat, jie paprašė manęs
sutikimo atlikti operaciją, nors aš
žinojau, kad tėvas tokį sutikimą jau
davė. Tada nedidukė gailestingoji sesuo
man kantriai paaiškino, kad mano tėvo
žodis nebėra lemiamas, nes aš jau
pilnametė. Supratau, kad mokytoja vis
dėlto buvo teisi. Mano priespaudos
dienos pasibaigė. Buvau laisva kaip
paukštis!
Ši naujiena man suteikė jėgų.
Bejėgiškumas dingo, ir aš labai garsiai
bei aiškiai pasipriešinau operacijai.
Motina graudžiai pravirko. Tačiau man
pasirodė, kad ji labiau nei mano mirties
bijojo tą naujieną pranešti tėvui.
Mano atvejis nebuvo iš lengvųjų. Trys
gydytojai ilgai ir vaizdingai man aiškino,
kokia baisi ir žiauri mirtis nuo
gangrenos. Aš tyliai pasimeldžiau ir
sprendimo nepakeičiau, nors skausmas
buvo beveik nepakeliamas. Akivaizdžiai
nepatenkinti gydytojai pasakė, jog
pasismerkiu lėtai ir skausmingai mirčiai,
kuri net baisesnė už pragaro kančias.
Padėkojau jiems už patarimus, nusisukau
į sieną ir ėmiau melsti Dievą neapleisti
manęs šią skausmo valandą.
Saulė, žolė ir baltas
šuniukas

Kai atsisakiau amputacijos, ligoninės

darbuotojai liovėsi buvę tokie draugiški.
Prie mano lovos nebepriėjo nei
gydytojai, nei sesutės. Kitą rytą mane
paguldė ant neštuvų, nunešė į greitosios
pagalbos automobilį ir nuvežė į tėvų
namus.
Sugrįžimas buvo nelinksmas. Manęs
nenorėjo matyti nei tėvas, nei motina ir
tik dėdės dėka gaudavau ką nors
pusryčiams. Dėdė visada buvo mano
maldose. Jis jau žinojo, kad pats yra
pasmerktas – jo liga aštrėjo. Bet
kiekvieną rytą, prieš išeidamas dirbti į
fabriką, jis išnešdavo mane į kiemą ir
paguldydavo ant ilgo suolo saulės
atokaitoje. Laimei, vasara buvo šilta,
nors saulė pernelyg nesvilino. Negalėjau
judėti, o skausmas buvo nepakeliamas.
Man nepatiko, kai kojos būdavo
uždengtos, taigi gulėdavau ir retkarčiais
pažvelgdavau į savo žaizdas – virš
kulkšnių pamatydavau vis platesnį
žalsvai melsvą ratą, o tai rodė, kad
gangrena pamažu plinta. Gali būti, kad ši
nepertraukiama kasdieninė tyla man
buvo reikalinga. Manyje užgimė
tikėjimas ir stebėdama savo kojomis
„atslenkančią mirtį“ (taip liūdnai
sakydavo dėdė) pajutau, kad nemirsiu.
Šalia visą laiką buvo Bobulytės dvasia,
ji mane drąsino nepasiduoti nevilčiai.
Stengiausi valgyti visokias žoles, kokių
tik galėjau gauti. Tačiau dėdė atsisakė
man ieškoti vaistažolių, bijodamas dėl
savo neišmanymo pririnktų nuodingų
augalų. Tiesa, jis man atnešdavo gėlių, o
aš jas godžiai sušlamšdavau, kai jis
išeidavo į darbą. Pasilenkusi taip pat
prisiskindavau paprastos žolės,
augančios prie suolo, ja ir
pasisotindavau. Bobulytė buvo
įsitikinusi, kad žolė kupina vertingų
medžiagų, reikalingų kiekvienam
organizmui. Taigi tomis ilgomis
dienomis maitinausi maistu, kuris buvo
labai naudingas mano kūnui, tai yra
šviežia žole iš žemės ir šiluma iš saulės.
Dėdė vis pakeisdavo mano suolo vietą
kieme, kad aš visad gaučiau daug saulės
ir po ranka būtų žalio maisto.
Turiu paminėti dar vieną faktą. Jau
keletą mėnesių turėjau ištikimą draugą –
nedidelį, baltą šunelį. Jis dovanojo man
meilę, kurios negaudavau iš savo
šeimos. Šunelis buvo nuolatinis mano
lankytojas. Jis tupėdavo šalia suolo
žvelgdamas į mane iš apačios, leidosi
glostomas ir mylimas, bet nė karto
nebandė užšokti ant suolo ir kaip nors
prisiliesti prie mano žaizdų. Ir štai vieną
gražų sekmadienio rytą atsitiko keistas
dalykas. Kaip visada, beveik visą naktį
prasimeldžiau, kad palengvėtų mano
skausmas. Dėdė išėjo į bažnyčią, o
šeima buvo kepykloje. Mano nuostabai,
šuniukas atsargiai užlipo ant suolo galo
ir pasilenkęs virš mano basų kojų
pradėjo laižyti gangrenuojančias,
pūliuojančias žaizdas. Pirmiausia
išsigandau dėl gyvulėlio saugumo.
Impulsyviai pakėliau ranką, kad jį
nustumčiau, tačiau mintyse išgirdau
Bobulytės įsakymą, jos žodžiai bemaž
skambėjo man ausyse: „Instinkto vedami
gyvūnai klaidų nedaro. Jie daug arčiau
Dievo nei bet koks žmogus.“ Atsilošiau
ir leidau šuneliui daryti tai, kas jam
atrodė reikalinga. Kad ir kaip keistai
visa tai atrodė, bet man palengvėjo.
Pabandžiau ir man pavyko atsisėsti – to
anksčiau nutikę nebuvo.
Nuo tos dienos šunelis tęsė „gydomąsias
procedūras“ kiekvieną rytą ir popietę
lyg pagal tvarkaraštį. Bėgant dienoms,
mano skausmas silpnėjo.
Gangrenuojančios kojos nebebuvo
tokios baisios. Vieną rytą, eidamas pro
šalį, su manimi stabtelėjo pasisveikinti
kaimynas, geraširdis chirurgas, tada jis
priėjo arčiau ir atidžiai apžiūrėjo mano
neuždengtas kojas, atsargiai pirštų
galiukais paspaudė minkštimą aplink
žaizdas, atpjovė nedidelį gabaliuką
žalsvų, pūliuojančių audinių. Kai peilio
ašmenys susmigo į žaizdą, nepajaučiau
jokio skausmo. Apžiūrėjęs atpjautą
gabaliuką, chirurgas atidarė savo
kišeninio laikrodžio dangtelį, įsidėjo jį
ten ir išėjo.
Jis grįžo kitą rytą, kiek nustebęs ir
pastebimai patenkintas. Paklausė, ar
geriu kokius vaistus, o išgirdęs mano
pasakojimą apie žolių, gėlių ir lapų
dietą, susimąstė. Šįkart jis nupjovė
didesnį gabalą audinių ir suvyniojo jį į
keletą sluoksnių atsinešto popieriaus.
O paskui mano mažoji sesutė atnešė
džiugią naujieną. Vieną vakarą, kai jau
sutemo, ji įsliuogė į mano mažą
kambarėlį. „Onute, – pasakė ji, –
žilaūsis daktaras šnekėjo su tėvu. Jis
mano, kad tu sveiksti. Tėvas juo netiki, o
aš tikiu. Žaizdos nebesmirda kaip
anksčiau.“ Tai buvo naujo gyvenimo
pradžia. Mano būklė gerėjo ir tai ypač
stebino vieną jauną gydytoją, kuris mane
prižiūrėjo ligoninėje, o dabar pirmąkart
aplankė ir namuose. Žaizdos pasidarė
rausvos, ir nors dar negalėjau priminti
kojų, skausmas buvo gerokai atlėgęs.
Kartu su jaunuoju daktaru mane lankė ir
„žilaūsis“, kaip jį vadino sesuo. Abu jie
vis tikrino mano kojas, ir vieną kartą
tyliai tarpusavyje pasitarę pasakė, jog
praneš tėvui, kad aš sveikstu. Jie
pasikvietė jį iš namų. Šis
nekantraudamas jų išklausė, tačiau
naujiena sukėlė jam įniršį. Tėvas
negalėjo pripažinti, kad anas jo
sprendimas amputuoti man pėdas buvo
klaidingas. Po kelių mėnesių žaizdos
visiškai užgijo, ir aš jau galėjau judėti,
tiesa, dar tik su ramentais, kuriuos man
parnešė dėdė. Tada buvau priversta
grįžti į Midleboro ligoninę, kad ten mane
apžiūrėtų gydytojai. Studijuodami
rentgeno nuotraukas ir kraipydami
galvas jie nieko nekomentavo. Kaulai
suaugo gerai. Gangrena dingo.
Kas paskatino Motulę Gamtą taip gražiai
užbaigti mano nelaimę? Nesistengiu
analizuoti priežasčių. Tiesiog esu be
galo dėkinga savo dėdei, kuris kiekvieną
dieną, nepaisydamas vėžio keliamų
skausmų, kantriai nešdavo mane į saulėtą
kiemą. Be galo dėkinga jam už gėles,
kurias valgiau kartu su žole, augančia
prie suolo. Be galo dėkinga mažajam
šuneliui, kurio laižymas gydė žaizdas.
Dėl visų šių aplinkybių šiandien aš turiu
dvi stiprias ir sveikas pėdas.
3
UŽDARYTOS IR
ATVERTOS DURYS

Pabėgimas

Prisiminusi savo dienas Midlebore ir

šiandieną neabejoju, kad pabėgimas
buvo vienintelė galimybė pradėti naują
gyvenimą. Žinoma, turėjau elgtis
apdairiai – mano tėvas buvo
negailestingas ir jei būtų žinojęs, kur aš
dingau, būtų galėję nutikti bet kas. Taigi
nusiteikiau, kad nematysiu savo tėvų
daug metų, ir vieną rytą, trečią valandą,
palikusi visus savo daiktus pasukau
Broktono miesto link. Pieš metus buvau
susitikusi moterį, kuri sakė gyvenanti
šiame mieste – Broktone. Gailėdama
manęs, ji pakvietė pas save paviešėti,
jei kada tai būtų įmanoma. Nežinojau nei
jos vardo, nei namo numerio, kuriame ji
gyveno, bet jaučiau, kad jei rasiu
Broktone jos gatvę, ji lauks manęs prie
durų.
Iš tikrųjų taip ir atsitiko. Tiesa,
vaikščiodama Broktono gatvėmis nuo
durų iki durų nustebinau daugybę
žmonių, bet galų gale viename tarpduryje
išniro jos besišypsantis veidas! Ji
pakvietė mane į valgomąjį, paskui aš pas
ją apsistojau ir ji padėjo man susirasti
darbą gamykloje, kur iš pradžių
gaudavau tris dolerius per savaitę –
lygiai tiek pat, kiek ta moteriškė norėjo
už nuomą.
Nepasakosiu apie ketverius metus,
kuriuos praleidau tame mieste. Dirbau
gerai ir gana greitai mano pajamos
padidėjo, tad kiekvieną savaitę galėjau
šiek tiek pinigų išsiųsti Bobulytei į
Lietuvą. Tiesa, tada buvo keista, kad iš
jos niekada negavau jokio laiškelio.
Kai čia jau apsipratau, radau būdą, kaip
sužinoti, kas vyko Midlebore. Ir
išgirdau, kad mano dėdė grįžo mirti
namo, į Lietuvą, tad nusiunčiau jam
trumpą laiškutį, kad jis paprašytų
Bobulytės parašyti man bent kelis
žodžius. Į tą laišką atsako negavau, bet
praėjus ketveriems mėnesiams atėjo
dėdės laiškas su paaiškinimu. Man tai
buvo didžiulis smūgis, kurį sunkiai
ištvėriau. Neišsaugojau laiško, bet
prisimenu kiekvieną širdį veriantį žodį.
Tik nuoširdus tikėjimas padėjo man
pakelti tą skausmą. Dėdė rašė:

Onute, mieloji našlaitėle, aš namie.

Mano jėgos senka, ir šis laiškas
tikriausiai bus paskutinis susisiekimas
su tavimi. Bobulytė iškeliavo iš šio
pasaulio praėjusią savaitę. Vargšė siela
– dabar ji žino visą tiesą, nes rado
plačiai atvertas rojaus duris ir
sužinojo, kiek vargo patyrė jos mažoji
mergaitė tolimojoje Amerikoje. Tavo
mieloji Bobulytė, kaip tu ją švelniai
vadinai, negavo nė skatiko iš tavo
siųstų pinigų. Pinigus, kuriuos siuntei
kiekvieną savaitę, pasiimdavo jos marti
Elena, su kuria ji gyveno ir kuri
nenoriai rūpinasi dabar manimi. Ji net
nepasakė, kad būta kokių nors siuntų iš
Amerikos. O mano padėtis buvo labai
sunki, tad pabijojau pasakyti Bobulytei
visą tiesą prieš jai iškeliaujant iš šios
ašarų pakalnės. Nesisielok, Onute,
Bobulytė jau žino visą teisybę apie
siųstus pinigus. Kad ji jų negavo,
neturėjo įtakos jos meilei. Prieš
išeidama anapus, ji tave palaimino. Tai
buvo paskutiniai jos žodžiai. Tikiuosi,
jauti, kad ji laiko apglėbusi tavo
pečius... ir aš, kaip visada, būsiu šalia,
kai tik Dievas nutrauks mano skaudžią
kovą su kaklo ir pečių skausmais. Tad
tegul Aukščiausiasis saugo tave, kol aš
prisijungsiu prie Bobulytės ir būsiu
šalia tavęs.
Tave mylintis dėdė Pranas. [Dabar mes
žinome, kad Emilija Marija Repšienė,
vadinta Bobulyte, iš tikrųjų mirė 1978
metais, kaip kad parašyta šios knygos
pratarmėje. Taigi dėdės laiške yra
įsivėlusi klaida, kurios priežasčių mes
tikriausiai niekada nesužinosime (red.).]
Vedybos

Kurį laiką dirbau valgykloje, kuri

priklausė vienai ambicingai moteriškei.
Ji pamatė, kad man reikalingi pinigai,
tad kai aš susižeidžiau nugarą ir buvau
priversta mesti darbą gamykloje,
pakvietė mane dirbti kaip „padėjėją“ ir
pažadėjo dalytis visu pelnu. Per savo
neišmanymą priėmiau jos pasiūlymą,
tačiau tai, kaip pasirodė, buvo tikra
vergovė. Lenkiau nugarą aštuoniolika
valandų per parą, septynias dienas per
savaitę.
Galų gale mano pėdos neatlaikė –
pradėjau taip stipriai šlubuoti, kad net
sunkiai galėjau lipti laiptais. Paprašiau
darbdavės nusiųsti mane į ligoninę, bet
ji atsisakė ir pasiūlė tik lazdą pasiremti.
Tada iš to darbo išėjau, o ji man pasakė,
kad už visą vargą negausiu nė skatiko. Ir
ne tik kad nesumokėjo, bet net neleido
savo vyrui nuvežti manęs iki autobusų
stoties, kad galėčiau nusigauti iki
ligoninės.
Tą atstumą, tempdama du sunkius
lagaminus, nuklibikščiavau per tris
valandas. Trumpą atkarpėlę panešdavau
vieną lagaminą, paslėpdavau jį
krūmuose, tada eidavau atsitempti kito.
Pagaliau atsidūriau autobusų stotyje,
sėdau į autobusą ir atvykusi į miestą
beveik nušliaužiau į ligoninę. Kadangi
neturėjau pinigų, pasiūliau gydytojams,
kad už suteiktą pagalbą atidirbsiu,
nesvarbu, kokia suma tai būtų. Po šešių
savaičių skausmas praėjo, o aš ligoninei
likau skolinga beveik metų uždarbį.
Ligoninės vadovybė buvo labai
paslaugi, ir aš čia jaučiausi geriau, nei
kur nors kitur šioje šalyje. Pasveikusi
prisiminiau savo norą padėti kitiems.
Prisijungiau prie kelių grupelių,
studijuojančių Šventą Raštą. Mano
ateitis staiga nušvito kitomis spalvomis
ir pagaliau ėmiau daryti tai, apie ką man
visą gyvenimą kalbėjo Bobulytė.
Tuo metu sutikau vyrą, už kurio vėliau
ištekėjau. Jis į tą ligoninę atėjo aplankyti
savo draugo. Buvo kilęs iš Naujosios
Anglijos, o jo labai senos giminės
šaknys buvo Didžiojoje Britanijoje.
Kadangi buvo vienintelis vyras šeimoje
(turėjo tris vyresnes seseris), jo šeimos
santykių supratimas buvo visiškai kitoks
nei mano. Tačiau aš jį pamilau ir
nekreipiau jokio dėmesio į labiau
patyrusių draugių patarimus neskubėti.
Vestuvės buvo kuklios. Apsigyvenome
nedideliame bute netoli ligoninės. Šioje
paprastoje aplinkoje buvau laiminga du
trumpus mėnesius, kol susirgo vyro tėvas
ir mes tada persikėlėme gyventi į jo
šeimos namus. Greitai pamačiau, kad bet
kokia mano veikla, jei tik ji neturi nieko
bendra su jų namais, anytą ir jos sūnų,
mano vyrą, erzina. Anyta man vis
prikišdavo, kad dabar gyvenu jos
namuose, taip pat nepamiršdavo pridurti,
kad, jos manymu, sūnaus vedybos buvo
prastas sprendimas. Žodžiu, man liepė
džiaugti tuo, ką turiu, ir išmesti iš galvos
visą religinę veiklą (atseit čia kunigų
reikalas). Turėjau tapti „tikra žmona“ –
tokia, kokios norėjo mano vyras.
Pagal tuometines Naujosios Anglijos
šeimos gyvenimo tradicijas tapau namų
darbininke, ir visa kita veikla bei
pajamos iš jos buvo uždraustas dalykas.
Tai visai nenustebino manęs. Ir
Lietuvoje mačiau, kad žmona yra tik ūkio
priedas.
Situacija ėmė keistis tada, kai po
vienuolikos metų gimė mano mažoji
mergytė. Žvelgdama atgal dabar galiu
pasakyti, kad jos gimimas buvo mūsų
vedybų pabaigos pradžia. Vyras pyko,
kad nepagimdžiau berniuko, ir rodė
nepasitenkinimą kūdikiu tokiais būdais,
kad aš net susirūpinau. Manau, atvirų
konfliktų tada padėjo išvengti anyta.
Kad ir koks neramus buvo mano
gyvenimas, pradėjau elgtis ir mąstyti
racionaliau. Supratau, kad aš, kaip
individualybė, turiu teisę tikėti ir
domėtis tuo, kas man rūpi. Paskui mirė
anyta ir nebeliko kam saugoti senų
šeimos gyvenimo tradicijų. Vyras
nebesipriešino mano veiklai už namų
sienų ir aš pradėjau dalyvauti įvairių
Naujosios Anglijos ne pelno
organizacijų darbe, vėl grįžau prie
religijos.
Mano akiratis gerokai prasiplėtė.
Pamačiau, kad amerikietės moterys yra
kur kas laisvesnės, nei maniau
gyvendama vyro šeimoje. Dirbau su
dideliu būriu moterų, kurios buvo geros
žmonos, bet kartu iš širdies padėjo
tiems, kuriems jų pagalbos reikėjo, o jų
vyrai netgi skatino tai daryti ir tokia
savo žmonų veikla didžiavosi.
Statykime savo šventovę

Pradėjau aktyviai dalyvauti vietinės

bažnyčios veikloje. Tačiau man nepatiko
sena tradicija, kad Biblijos žodį gali
interpretuoti tik kunigas ir kad jo
svarstymai turi būti priimami kaip
neginčijama tiesa. Ne kartą per
pamokslus išgirsdavau teiginių, kurie
tiesiog prieštaraudavo sveikam protui.
Žinoma, pirmiau to dalyko kritikuoti
negalėjau – neleido vyras, bet dabar
padėtis jau buvo kitokia.
Tikriausiai kitas lūžis mano gyvenime
įvyko tada, kai staiga iš manęs atėmė
sekmadieninės mokyklos berniukų grupę
ir atidavė ją pagyvenusiai senmergei.
Pasirodo, aš vaikus „blogai“ mokiau.
Mano pareiga buvo tikrinti, ar berniukai
gerai iškala Biblijos tekstą, o aš jiems
aiškinau, kaip Jėzaus mokymą reikia
taikyti realiame gyvenime. Be to,
sekmadieninės mokyklos mokytoja turėjo
visada būti kunigo šešėlyje, kad ir ką tas
kunigas būtų sakęs ar daręs.
Kartą vienam tokiam kunigui prasitariau,
kad gal man reikėtų pačiai tapti
dvasininke, idant galėčiau dėstyti
tikėjimą. Jis tik nusijuokė ir priminė
man, kad esu ištekėjusi moteris: „Eik
namo ir būk gera žmona, o Bibliją
žmonėms tegu aiškina tie, kurie to dalyko
mokėsi.“ Šis pokalbis greičiausiai buvo
paskutinis lašas, kuris perpildė mano
kantrybės taurę. Nusprendžiau įgyti rimtą
religinį išsilavinimą. Vyras, žinoma, tam
paprieštaravo, ir atmosfera namuose
ėmė kaisti. O aš norėjau išsaugoti
santuoką bent iki to laiko, kol duktė įstos
mokytis į koledžą. Kita vertus, kelią jau
mačiau labai aiškiai – pasiryžau statyti
savo šventovę ir tapti jos dvasininke!
Pradėjau dar uoliau dirbti labdaros
organizacijose, taip pat radau darbą,
kuris leido man susitaupyti pinigų, kad
galėčiau už juos nusipirkti vadovėlių ir
apmokėti religijos studijas. O mano
dukra tuo metu jau ruošėsi įžengti į
suaugusiųjų gyvenimą. Stengiausi jai
padėti, sudariau galimybes mokytis
šokių ir piešimo, be to, ji rašė eiles ir
jos kūryba buvo išspausdinta vietiniame
laikraštyje. Abi dėl to labai džiaugėmės.
Religinė praktika ir
pamokslavimas

Religijos studijos vyko kitame mieste.

Kai ten nuvažiuodavau, patirdavau
visokių išbandymų, sakyčiau, likimas
tikrino mano tikėjimo tvirtumą. Ne
viskas buvo taip, kaip aš įsivaizdavau,
kad turėtų būti. Pavyzdžiui, mokyklos
vadovybė nejautė jokios asmeninės
atsakomybės už savo studentus,
dėstytojai buvo šalti ir bejausmiai.
Į atmintį itin įstrigo toks įvykis.
Mokykloje susipažinau su viena
moterimi. Pirmąkart susitikome prieš
dvejus metus ir aš gerai žinojau jos
istoriją. Ji buvo smulkaus fermerio iš
Kolorado valstijos žmona. Kiekvieną
rudenį šeima atkeliaudavo čia su
gyvenamąja automobilio priekaba, kad ji
galėtų mokytis, o kartu ir rūpintis
saviškiais. Penkerius metus ji sunkiai
mokėsi ir nekantriai laukė tos akimirkos,
kai jai bus duotas leidimas tapti
dvasininke ir atverti savo bažnyčios
duris Kolorade. Jos formalus ankstesnis
išsilavinimas buvo nedidelis – dveji
kaimo mokyklos metai. Dabar studijoms
ji atidavė visas jėgas, besąlygiškai
tikėjo šiuo keliu, nes religija buvo jos
visas gyvenimas. Ji laikėsi visų
mokyklos reikalavimų, kad taptų Jėzaus
mokine, ir dabar laukė patvirtinimo, kad
gali skelbti jo Naujieną oficialiai. Kai
studijos buvo beveik baigtos, ji drąsiai
nuėjo pas mokyklos vadovus paklausti,
kada jai bus duotas leidimas suburti
savo tikinčiųjų grupę. Tačiau ji skaudžiai
nusivylė. Vėliau apie tai verkdama ji
pasiguodė savo artimiausiems draugams.
Žmogus, kuris tuo metu buvo atsakingas
už studentus, tylėdamas išklausė jos
žodžių ir pervertė aplanką su jos
dokumentais. Tada, atsilošęs kėdėje ir
sunėręs rankas už galvos, šaltai, be jokio
gailesčio pasakė, kad, jo nuomone, jai
nėra ką čia veikti – esą jos per menkas
ankstesnis išsilavinimas, tad vilčių kada
nors gauti leidimą būti dvasininke nėra.
Kaip ir sakiau, tai buvo didžiulis
smūgis. Ji pirmiau laikė šį valdininką
savo draugu. Jis netgi buvo vienas iš tų,
kuris pasveikino ją įstojus į šią mokyklą
– tada išklausė jos ateities vizijų ir apie
formalų išsilavinimą net neužsiminė. O
dabar šis „vedlys“ ramiai pareiškė, kad
jos uolios studijos iš tikrųjų yra
bevaisės, nes nuo pat pradžių buvo
aišku, kad jos kvalifikacija yra per
žema.
Liūdniausia yra tai, kad beveik visų
teologinių mokyklų personalas sudarytas
iš tokių žmonių, kurie nesuvokia, jog
dvasininkui reikalingiausios savybės
nebūtinai randamos vadovėliuose. Labai
dažnai tik pradinį išsimokslinimą bei
daug gyvenimiškos patirties, pasiryžimo
ir atsidavimo turintys žmonės būna daug
geresni Dievo žodžio skelbėjai nei tie,
kurie yra baigę didelius mokslus.
Tą naktį praleidau jų priekaboje.
Mačiau, kaip per miegus blaškėsi ta
moteris. Bandžiau įsivaizduoti, kaip
jaustųsi Jėzus, jei sužinotų, kas čia
nutiko. Meldžiausi, kad šis baisus
epizodas būtų tik košmaras, kuris
išsisklaidys pakilus saulei. Deja, kai
atsisveikinau su savo drauge, mano
širdis buvo tokia pat apsunkusi kaip ir
jos. Po kiek laiko sužinojau, kad
mokyklos administracija nusprendė, jog
tais metais bus leidžiama mokslus baigti
tik vyrams.
Pokalbis su Hariu Trumenu

Gerbiamas Haris S. Trumenas,

trisdešimt trečiasis Jungtinių Valstijų
Prezidentas, buvo tas žmogus, kurio
žodžiai padrąsino mane tada, kai ketvirtą
kartą atvykau į religijos mokyklą.
Nuotaika buvo bjauri, o prie prastų
apgyvendinimo sąlygų dar prisidėjo ir
ne pagal sezoną darganotas oras.
Nežinau, kokių jėgų vedama tą rytą
pasukau automobilį Independenso miesto
Misūrio valstijoje link. Buvau su viena
drauge ir norėjau jai padėti
prasiblaškyti. Artėjant pietų metui, mes
privažiavome naują Trumeno biblioteką
ir man šovė puiki idėja. Sustojau prie
bibliotekos durų ir išlipau.
„Einu ir pabandysiu šnektelėti su ponu
Trumenu, – pareiškiau savo draugei. –
Ar norėtumei eiti kartu?“ Ji nusijuokė ir
atsakė: „Ne. Liksiu čia ir suteiksiu tau
medicinos pagalbą, kai apsauga tave
išmes atgal pro duris. Kiek suprantu,
Prezidentas nėra taip lengvai
pasiekiamas asmuo. Ko gera, reikia
registruotis iš anksto, jei nori su juo
susitikti.“ [Trumeno biblioteka
Independenso mieste atidaryta 1957 m.
Haris Trumenas joje turėjo savo
kabinetą ir priiminėjo lankytojus, tačiau
tada jis jau nebebuvo JAV Prezidentas
(red.).]
Priimamajame sėdintis sekretorius buvo
nekalbus. Kai sužinojo, kad nesu iš
anksto susitarusi, paprasčiausiai atšovė,
kad susitikimas šiuo metu neįmanomas.
Aš nenusileidau ir dar sykį paprašiau,
kad mane įleistų pas Harį Trumeną.
Pasakiau, kad specialiai dėl to
atvažiavau iš Bostono. Jei jis norėjo
pasijuokti iš mano prašymo, tai nespėjo,
nes tuo metu iš kabineto išėjo ponas
Trumenas ir pamatęs mane pakvietė
užeiti. Jis pasiūlė man atsisėsti ir mes
pasikalbėjome apie daug dalykų – apie
jo gerą žmoną, talentingą dukrą, mano
darbą ir svajones. Jis labai susidomėjo
mano vaikyste, kai ganiau gyvulius, ir
mano žiniomis apie laukinius gyvūnus
bei augalus. Tada sekretorius pranešė,
kad priimamajame laukia garbūs svečiai,
ir Haris Trumenas prieš
atsisveikindamas pasakė: „Mieloji, man
patinka tavo kelias. Tau negali
nepavykti. Bet kas, kas mato gėrį visame
kame, turi patį stipriausią ginklą,
geriausią iš visų sukurtų. Tu jau esi
išmokusi tai, ko eilinis žmogus mokosi
visą gyvenimą. Tau padeda Dievas, o su
Jo pagalba visas pasaulis turi leisti tau
eiti savo keliu.“
Pono Trumeno tikėjimas gėriu sutapo su
mano įsitikinimais. Taip, mes turime
visur matyti gėrį, netgi ten, kur jį sunku
įžvelgti. Visada turime širdimi žinoti,
kad kiekvienas nesusipratimas,
kiekviena problema turi savo priežastį ir
kad viskas galų gale baigiasi gerai.
Galiu nuoširdžiai pasakyti, kad
neprisimenu nė vienos situacijos, kuri
galiausiai nebūtų man pagelbėjusi.
Gyvenimo pakilimus ir nuosmukius
turime priimti kaip neišvengiamą dalyką
ir stengtis nuolat tobulėti bei padėti
tiems, kurie yra su mumis. Tada
gyvenimas bus laiptai, kuriais mes
nuolatos kopsime aukštyn.
Liūdnas atsisveikinimas

Namuose padėtis pasidarė tokia, kad

vedybinio gyvenimo pabaiga, rodės,
buvo vienintelis protingas sprendimas.
Kiek galėdama vengiau viešumos, nes
pašaliniai žmonės tokių dalykų
nesupranta. Anyta kitados davė man gerą
pamokymą: „Neskalbk savo nešvarių
drabužių visiems matant.“ Stengiausi ir
dėl dukters – kad niekas nepastebėtų
nesantaikos mūsų namuose, kurie atrodė
tokie taikūs ir ramūs net mūsų
artimiausiems kaimynams. Dėl dukros
pasiryžau neprotestuodama iškęsti bet
kokį pažeminimą. Norėjau, kad ji turėtų
tvirtą gyvenimo pagrindą, kai nebeliks
darnios šeimos. Žinoma, ji jautė įtampą
tarp manęs ir vyro, suprato ilgų tylos
dienų priežastis. Taip, būdavo, kad mano
vyras ištisas dienas netardavo nė žodžio.
Labai gerai supratau, kad jis turėjo
geresnių galimybių padėti dukrai
finansiškai nei aš, ypač tais laikais, kai
dėl išdraskytų namų visada būdavo
kaltinama žmona. Jaučiau, kad turiu
skirtis kuo greičiau, tačiau pasiryžau
išlaukti dar kelerius metus, kęsdama
vyro pykčio protrūkius. Meldžiausi, kad
dukra neaitrintų savo santykių su tėvu,
nes tik jis galėjo padengti jos mokslo
išlaidas.
Tačiau įvykiai pasisuko visai netikėta
linkme. Kai grįžau į Masačusetsą iš savo
ketvirtos kelionės į religijos mokyklą,
apstulbau: mūsų namai buvo užrakinti,
dukra dingusi. Pamačiau ją tik po kelerių
metų.
Likusi be skatiko kišenėje, net be
šiltesnių drabužių (kelis skudurėlius
turėjau lagamine ir tai buvo viskas),
pajutau, kaip pasaulis slysta man iš po
kojų. Kuriam laikui į savo namus
Broktone mane priėmė viena gera
draugė. Ji buvo įsitikinusi, kad aš
atsistosiu ant kojų ir kad man padės tik
tikėjimas. Ji buvo teisi. Netrukus gavau
atsaką į savo maldas – kita draugė iš
Stautono miesto paprašė, kad
nuvažiuočiau į Kodo kyšulį Masačusetse
padėti jos vyresnei seseriai, kuri
merdėjo nuo krūties vėžio.
Tai, kas turėjo būti laikina pagalba,
išsitęsė į ilgus mėnesius. Tai drąsiai
moteriškei, kurios gyvenimas pamažu
geso, aš buvau tikra paguoda.
Nepaisydama begalinio skausmo, ji
laikėsi nuostabiai.
Viena iš mano užduočių buvo kasdien
eiti į paštą ir parnešti korespondenciją.
Tai buvo nuostabus laikas, kai galėdavau
pažaisti su pakely sutiktais burundukais
ir pasidžiaugti paukščių čiulbėjimu
tankumynuose. Greitai prisiminimais
grįžau į savo vaikystę, praleistą
Lietuvoje, kur tolimosiose pievose
turėjau visą pulką laukinių draugų.
Kai mano ligonė užmigdavo, išeidavau
pasivaikščioti prie vandenyno ar
sėdėdavau kieme po medžiais ir
mąstydavau apie savo gyvenimą.
Kiekvieną savaitę važiuodavau į
Bostoną už keturiasdešimt mylių nuo čia
ir ten vesdavau Biblijos pamokas. Šis
užsiėmimas man labai padėjo, nes
galėjau atjausti žmones ir padėti jiems –
jaučiau, jog pasaulį darau laimingesnį.
Daugiau nebebijojau neapibrėžtos
ateities, nebeabejojau savo misija.
Santuoką nutraukė mano vyras. Aš
pamažu atgavau pusiausvyrą ir
nusprendžiau siekti to tikslo, apie kurį
kitados kalbėjo Bobulytė. Pasiryžau
įrodyti, kad esu verta jos tikėjimo
manimi, nors daug metų mano veikla
buvo kitokia, nei ji man pranašavo.
Man padėjo žmonės, kurie buvo šalia.
Jie jautė, kad esu labai vieniša. Netgi
kai mano draugė pralaimėjo kovą su
vėžiu, man buvo leista gyventi jos
baltajame name visus metus, kol
ruošiausi ateičiai. Savo vyrą vėl
pamačiau po kelerių metų. Jis pasiūlė
grįžti į namus su viena sąlyga – jei aš
atsisakysiu visuomeninės veiklos. Šito
negalėjau pažadėti.
Šventovės atpažinimas

Man labai patiko, kaip savo mokymą

skleidė Jėzus. Jis nestatė šventovių,
nedėjo akmens ant akmens, jo
parapijiečiai buvo ten, kur jis juos
rasdavo, dažniausiai po žydruoju
dangumi, prie vandens, miestų gatvėse ar
kalnų papėdėse. Jis elgėsi šiltai ir
draugiškai. Man buvo nepriimtini
didingi klauptai ir aukštai virš
parapijiečių iškilusi sakykla, kuri tarsi
parodydavo, kad dvasininkas yra
aukščiau nei atsidavę tikintieji. Visada
norėjau būti minios dalimi, trintis
pečiais su visais, kuriems reikėjo mano
pagalbos ir paguodos, kad ateis geresni
laikai. Vykdydama dvasininko pareigas
suvokiau, kad nelaimėliai, kuriems
reikėjo pagalbos, apkabinimo,
prisilietimo ir padrąsinimo, buvo kur
kas svarbesni nei pilna bažnyčia
ištroškusių klausytojų, apmąstančių
kiekvieną mano pasakytą žodį. Norėjau
pasiekti žmones gerais darbais, o ne
kalbomis.
Jau pasakojau, kaip aš supratau, kad
turiu tapti dvasininke ir pastatyti savo
šventovę. Ir dabar svarsčiau, kaip geriau
atlikti Jo darbą, kaip skleisti Jo mokymą.
Atsakymą į tą klausimą man davė vienas
visai nepažįstamas žmogus. Tai įvyko,
kai 1960 – 1961 metų žiemą su seserimi
gyvenau Konektikute.
Dienomis ten šviečiausi bibliotekose, o
vakarais lankiau mokyklą netoli mūsų
miestelio. Kartą per mėnesį važiuodavau
į Bostoną, kur žinomo vietos gydytojo
Alonzo Šedmano (Alonzo J. Shadman)
namuose priemiestyje buvo rengiami
sveiko gyvenimo būdo šalininkų
susirinkimai. Šie susitikimai mane
įkvėpė. (Beje, buvau šį gydytoją sutikusi
ir anksčiau, bet geriau su juo susipažinau
tik dabar.) Daktaras Šedmanas buvo
charizmatiškas žmogus, nebijantis
pasakyti savo nuomonės kiekvienam
klausytojui.
Daktaras Šedmanas nebijojo naujovių ir
tuo metu kaip tik jo profesiniame
gyvenime įvyko viena svarbi permaina:
jis atsisakė chirurgo praktikos ir
susidomėjo homeopatija, nes jam šis
metodas atrodė pranašesnis. Jis garsėjo
kaip puikus specialistas ir per savo
praktikos metus atliko daugiau nei
dešimt tūkstančių operacijų, gandas apie
jo sugebėjimus traukdavo pacientus iš
viso pasaulio. Daktaras Šedmanas man
moksliškai paaiškino, kaip vyksta
organizmo gijimas, be to, jis padėjo
geriau suprasti, kaip pasveikdavo
Bobulytės ligoniai. Taigi vieną kartą per
mėnesį aš džiaugsmingai važiuodavau
ilgą kelią iki daktaro Šedmano namų,
kad praleisčiau ten tris nuostabias
valandas.
Per vieną tokį susitikimą žvarbų vasario
vakarą labai aiškiai suvokiau, ką man
reiškia priesakas „pasistatyti savo
šventovę“. Susitikime dalyvavo toks
vyriškis, jis kantriai klausėsi, kai aš
pasakojau savo viziją apie gydyklą,
kurioje kuo veiksmingiau galėčiau padėti
ligoniams. Tada papasakojau, kas nutiko,
kai gyvenau Kodo kyšulyje prie
vandenyno pakrantės, ir pabrėžiau, kaip
sanatorijos idėja reikalinga visuomenei.
Šis nuostabus žmogus buvo sužavėtas
mano nuoširdumo. Galop jis tiesiog
pasakė: „Natūralios sveikatos sritis
mane labai domina jau beveik pusę
šimtmečio. Matau, kad ir jums ši idėja
artima. Vis dėlto vadovavimas gydyklai,
didelei sanatorijai ar poilsio namams
yra sudėtingas dalykas. Čia atsiranda
tiek problemų, kad jos užgožia gydymo
teikiamą naudą. Kita vertus, esu
įsitikinęs, kad rastumėte bendraminčių,
kurie padėtų jums šią idėją realizuoti
platesniu mastu. Pavyzdžiui, manau, kad
bažnyčios, tokios, kokias mes jas
pažįstame, neišnaudoja savo potencialo.
Jos gelbsti tik sielą, o kūnas jų
nedomina. Tvirtinu, kad dvasiniai
poreikiai yra labai glaudžiai susiję su
fiziologiniais poreikiais, kurie sudaro
sąlygas dieviškajai kibirkščiai saugiai
liepsnoti kūno šventovėje. Tad
Evangelijos skelbėjas turėtų vykdyti
dvigubas pareigas: atidžiai stebėti ne tik
savo parapijiečių dvasinę būseną, bet ir
jų fizinę sveikatą. Juk geras piemuo
kiekvieną dieną veda savo bandą į
geresnę pievą, o kai reikia, padeda
Motinos Gamtos globojamai aviai
atsivesti ėriuką.“
Jis nutilo, įdėmiai pažiūrėjo į mane, tada
tęsė: „Esu jau pagyvenęs. Mačiau, kaip
atsidavę pionieriai puoselėjo natūralaus
gydymo idėjas. Gaila, bet jų plitimas kol
kas prilygsta daugiau grybo nei tvirto
ąžuolo augimui. Natūralaus gydymo
idėja gimė nesavanaudiškų ir dvasiškai
pakylėtų lyderių galvose. Tačiau aš tikiu,
kad ji turi užvaldyti kiekvieną žmogų.
Kiekvienas turi pasirūpinti, kad Dievo
įkvėpta gyvybės kibirkštis degtų to
vertoje kūno šventovėje. Laukiu, kol
žmonės supras, kad kūnas yra toks pat
svarbus kaip ir dvasia.“
Jis nutilo ir nusijuokė, tada pridūrė:
„Galvokite apie savo sanatoriją,
gyvenkite su ja mintyse kiekvieną dieną,
tikiu, kad sukursite tikrai ypatingą
dalyką. Mums reikalingi poilsio namai ir
sanatorijos, o jūsų darbas gali palikti
tokį pėdsaką, kokį paliko broliai
Kelogai, Makfadenas [John Harvey
Kellogg ir Will Keith Kellogg žinomi
kaip maisto produktų kompanijos Kellog
įkūrėjai. Taip pat jie propagavo sveiką
gyvenseną ir XIX a. pabaigoje Mičigane
įsteigė didžiulę sanatoriją. Bernarr
Macfadden pačioje XX a. pradžioje
pradėjo kurti Jungtinėse Valstijose
vadinamuosius „sveikatos namus“, kurie
atliko sanatorinio gydymo funkcijas
(red.). ] ir kiti. Dabar su jumis
atsisveikinsiu. Dar prieš išvažiuodamas
noriu šnektelėti su daktaru Šedmanu.“
Neatsimenu, ar jam padėkojau. Tik
žinau, kad jaučiausi taip, lyg būčiau
„atradusi save“. Stovėjau prie sofos ir
žiūrėjau, kaip jis išeina į valgomąjį, kur
buvo patiekta vakarienė. Buvau
apstulbusi. Šis nepažįstamasis, kurio
nežinojau net vardo, sukėlė mano
galvoje minčių audrą. Jo dėka pagaliau
supratau, ką man reiškia „pastatyti savo
šventovę“. Nebereikėjo mąstyti apie
mitines didingas varpines ir apie akmens
dėjimą prie akmens. Ne! Darysiu viską,
kad padėčiau atstatyti kraujo ir kūno
šventoves – žmonių kūnus, taip pat
rūpinsiuosi dvasinėmis šventovėmis.
Savo darbu stengsiuosi padėti sielai
gyventi sveikoje kūno pilyje, mokysiu
žmones natūralių kasdienių ritualų,
skleisiu idėją, kad mūsų sveikata
priklauso tik nuo mūsų pačių, o ne nuo
gydytojo.
Nuostabi siela gali gyventi ir byrančioje
šventovėje, bet kokios galimybės tai
sielai atsivertų, kiek ji daug galėtų
nuveikti, jei ta tvirtovė imtų veikti taip,
kaip buvo numatęs Kūrėjas! Taip, dabar
supratau, kad mano misija yra sukurti
įstaigą, kurios veikla būtų platesnė nei
įprastų sveikatingumo namų ar net
sanatorijų.
Nauja pradžia

Kai jau gerokai po vidurnakčio važiavau

namo, vos nesusidūriau su dideliu
sunkvežimiu, kurio vairuotojas dar mane
piktai aprėkė. Nukėliau koją nuo greičio
pedalo, pasukau automobilį į šalikelę,
sustojau ir užgesinau šviesas.
Susivyniojau į afganišką skarą ir
akimirksniu nukeliavau į svajonių šalį...
palikau čia šaltį, ledą, spindinčius
debesis ir atsidūriau Lietuvoje... buvo
vasaros popietė, sėdėjau su savo šunimi
Žvaigžde, jis laikė galvą ant mano kelių,
o aš apsnūdusi žvelgiau į tolumoje
besiganančias avis ir ožkas...
Pirma, ką pamačiau prabudusi, buvo
saulės spinduliai, besiveržiantys pro
priekinį automobilio stiklą. Nors
saulėtekis man sukeldavo ilgesį ir
pažadindavo giliausiai paslėptus
jausmus, dabar staiga visos baimės,
nerimas ir rūpesčiai dingo. Jaučiau
palengvėjimą, nes visas baimingas
mintis pakeitė mano misijos vizija – ji
simboliškai sutapo su kylančios saulės
vaizdu už automobilio lango. Dievo
balsas iš mano vidaus tyliai sušnibždėjo:
„Tekančios saulės krikščionybė.“ Tai
buvo mano misijos pavadinimas. Be to,
aš suvokiau, kad manęs nesustabdys
jokios asmeninės problemos.
Įkūriau „Tekančios saulės
krikščionybės“ organizaciją kaip pelno
nesiekiančią įmonę. Tai užtruko kelerius
metus, nes daugeliu aspektų mano
organizacija turėjo būti kitokia nei
esančios religinės bendruomenės.
Pagrindinė „Tekančios saulės
krikščionybės“ idėja buvo skleisti žinią,
kad fizinis kūnas yra dieviškoji
šventovė, tad tik išgydę kūną galime
tikėtis dvasinio pakilimo. Taip pat
pabrėžiau, kad žmogų reikia gydyti kaip
visumą: fiziškai, psichiškai, emociškai ir
dvasiškai. Skirtingai nei kitos religinės
grupės, aš siūliau visų pirma dėmesį
kreipti ne į dogmas ar ritualus, bet
stengtis pažadinti savo vidinę galią, kuri
padeda įveikti visas negandas, išmokti
gyvenimo pamokas ir niekada
nenusivilti. Tokia, mano supratimu, yra
tikrojo dvasingumo esmė – dvasingumo,
kurio nedrasko dogmatiniai konfliktai.
„Tekančios saulės krikščionybė“ nebuvo
nauja religija. Tai veikiau Naujojo
amžiaus judėjimo [Naujasis amžius
(New Age Movement) – antroje XX a.
pusėje JAV susiformavęs vieningos
struktūros neturintis dvasinis judėjimas,
kurio tikslas – suvienyti įvairias
religijas bei dvasingumo tradicijas ir
sukurti universalų etinį-religinį mokymą.
N. a. judėjimas taip pat aprėpia kai
kurias psichologijos ir medicinos kryptis
(red.).] dalis ir dvasingumo šaltinis
dvasiškai išsekusiems žmonėms.
Dr. Alonzas Dž. Šedmanas

Vieną ankstų 1961 metų vasario rytą

eilinį kartą keliuku važiavau į statų
šlaitą, kuriame buvo daktaro Alonzo Dž.
Šedmano namai. Sustojau šalia garažo ir
išlipau iš automobilio. Prie virtuvės
durų mane pasitiko jo tarnaitė.
„Daktaras laukia jūsų, – pasisveikino ji
su šypsena veide. – Jis nepatenkintas,
kad vairavote naktį, bet kadangi
neturėjome jūsų Konektikuto telefono
numerio, negalėjome kelionės nukelti.
Jis laukia valgomajame.“
Užėjau į vidų.
„Jus reikėtų paauklėti, – tarė daktaras
Šedmanas, tiesdamas man abi rankas. –
Užeikite, vaišinkitės šia nuostabia
kukurūzų duona ir šviežiais kviečiais,
kuriais Betsė lepina mane kiekvieną
rytą. Tuomet papasakosite man apie savo
didįjį apsisprendimą. Tiesą sakant,
tikiuosi, kad visų pirma nusprendėte
nebebūti bandymų kiaulyte homeopatui,
kuris kemša jums visokias piliules ir
žirnelius. Rimtai, Ana, man nepatinka
vien ta mintis, kad tas gydytojas jus taip
išnaudoja.“
Nusijuokiau iš jo susirūpinimo. Kai
susėdome prie stalo, tariau: „Piliulės
nieko bloga man nepadarė. Iš tikrųjų man
kartais nuo jų ima svaigti galvą, bet tada
mano gydytojas homeopatas vaistus
tuojau pat pakeičia. Manau, padedu jam
vykdyti kai kuriuos tyrimus. Tačiau
šiandieną norėčiau su jumis pakalbėti
apie pagalbą žmonėms. Tai tikrasis mano
pašaukimas ir mūsų pasimatymo tikslas.
Baikite pusryčius, o aš pasivaišinsiu šia
nuostabia kukurūzų duona... Tada
papasakosiu jums, ko čia atvažiavau, nes
dabar jaučiuosi taip, lyg kas nors man
būtų atvėręs akis. Duosiu jums užuominą
– nutariau paklausyti jūsų patarimo ir
nekurti paprastų poilsio namų.“
Jis nusišypsojo ir linktelėjo, bet nieko
nepasakė. Tylėjome, tada nuėjome į jo
kabinetą ir aš jam papasakojau, kaip
supratau frazę „pastatyk savo šventovę“.
Žinoma, šventovė čia ne koks akmeninis
pastatas, o žmogaus kūnas. Užuot
gydžiusi žmonių skaudulius viename ar
keliuose pastatuose, norėjau skelbti žinią
daug platesniu mastu – tiek fiziniame,
tiek dvasiniame lygmenyje.
„Tai labai geros naujienos, Ana, – galų
gale atsakė daktaras. – Kaip žinote, daug
metų valdžiau didelę ligoninę. Ne,
blogai pasakiau – ligoninė valdė mane.
Buvau jos vergas. Ji laikė mane
sukaustytą grandinėmis, kurių niekaip
negalėjau nutraukti. Manęs visada
reikėjo, visada turėjau būti pasiekiamas,
nesvarbu, kiek asistentų turėjau. Per visą
tą laiką sugebėjau parašyti tik vieną
knygą, nors turėjau, kaip manau, parašyti
dvidešimt. Mano žiloje galvoje yra
medžiagos šimtams tomų. Ana, niekada
nesileiskite supančiojama draugų, kurie
tvirtina, esą jums padeda. Būkite
nepriklausoma. Nestatykite „Jo
šventovių“ su chirurgo skalpeliu, kaip
aplinkybių verčiamas dariau aš.
Negalima iš Dievo kūrinio išpjauti kokio
gabaliuko ir taip pagerinti to kūrinio
funkciją. Dirbkite tik su tokiais įrankiais
kaip maistas ir gėrimas, pamirškite
apskritai, kad egzistuoja peiliai ir
vaistai. Esu išoperavęs apie dešimt
tūkstančių ligonių. Dėl vikrių pirštų ir
geležinių nervų susikūriau gerą
reputaciją. Dabar manau, kad būtų buvę
kur kas geriau, jei mano motina būtų
mane paskatinusi domėtis vargonais. Tas
instrumentas mane labai žavi. Bet ji
norėjo, kad sekčiau garsaus tėvo
pėdomis. Kaip dažnai nutinka šeimose,
tėvų įtakai sunku atsispirti. Kaip
dauguma kitų jaunų žmonių, kapituliavau
ir tapau didelės mašinos dalimi,
mašinos, kuri bando moksliškai
patobulinti žmoniją. Žinoma, kai buvau
jaunas, net nebandžiau suvokti, kaip
žmogaus kūnas, tobulai sukurtas Kūrėjo,
gali funkcionuoti be vieno ar net kelių
organų. Net mažas būdamas žinojau, kad
jei taip padarytume laikrodžiui ar kitam
įmantriam mechanizmui, jo darbas
sutriktų.“
Jis nutilo, atsirėmė į ant sofos sudėtas
pagalves ir primerkė akis.
„Buvau chirurgas ir sugebėdavau iš
žmogaus organizmo šį tą „išimti“.
Dirbau nuo ryto iki vakaro, – tęsė
daktaras Šedmanas. – Prisimenu vieną
kovo dieną, kai atvėriau pilvus
aštuoniems žmonėms dėl aštuonių
skirtingų diagnozių. Tokia yra mano,
kaip gero chirurgo, patirtis, tačiau jūs
žadate padėti kenčiantiems žmonėms
kitokiu būdu... Beje, galiu nuoširdžiai
pasakyti, kad, mano nuomone, dabar būtų
kur kas geriau, jei dauguma operacijų
niekada nebūtų įvykę. Žinoma, tiesa ir
tai, kad chirurgų darbas dažnai išgelbėja
žmonėms gyvybę, ypač nukentėjusiems
avarijose.“
Daktaras vėl nutilo, aš taip pat tylėjau.
Jo balse girdėjau keistų gaidelių, taigi
nenorėjau nutraukti minčių.
„Reikia mąstyti plačiai, Ana, – kalbėjo
jis toliau staiga atsistojęs. – Meskite iš
galvos mažas mintis. Džiaugiuosi, kad
sanatorijos ir poilsio namų idėja
pamiršta. Pasvarstykite, kiek gero
galėsite nuveikti, jei skirsite savo
pastangas kuo didesniam būriui žmonių,
o ne tik vienam kitam. Jei būčiau rašęs
knygas, savo darbu būčiau padėjęs
žmonėms daugiau, nei tai padariau
būdamas gydytoju, kuris blaškėsi kaip
koks nevaldomas Basteris Braunas
[Buster Brown – išdykęs berniūkštis,
populiarus XX a. pradžios komiksų
herojus (red.).] – tokiu aš dabar
laikomas Masačusetse. Jei būčiau
klausęs savo jaunuoliškų instinktų,
manau, dabar būčiau pristatomas kaip
tikras sveikatos apsaugos srities lyderis.
Šito šiandieną linkiu jums. Tikiuosi, kad
dar ilgai gyvensiu ir žvelgdamas iš
šalies pamatysiu, kad darbas, kurį
kažkada neapdairiai apleidau, dabar
puikiai atliekamas jūsų ar panašaus
mąstymo žmonių rankomis.“
Tą rytą daktaras Šedmanas neatsakinėjo
į telefonų skambučius ir liepė Betsei
visiems pranešti, kad jo nėra namuose.
Jis pasakė, kad „nori padėti man
nusibrėžti kelią ir kad tam jam laiko
negaila. „Čia atvažiuojate kiekvieną
vasarą ir aš matau, kad tobulėjate.
Tačiau elkitės apdairiai, neapsiribokite
kokiais nors religiniais įsitikinimais
taip, kad nepastebėtumėte naudos, kurią
gali pasiūlyti kiti žmones. Visi turime tą
patį tikslą, tik jo siekiame skirtingais
keliais. Deja, egzistuoja pavydas.
Kiekviena grupė, kuri pasiekia aukštesnį
lygį, įtiki, kad jų kelias geriausias. Mano
manymu, tai ydinga mąstysena. Kinų
elgeta, prašantis išmaldos prie
Didžiosios sienos, turi daug panašumų
su kataliku, prašančiu išmaldos prie
Vatikano vartų. Užveiskite savo
„vynuogyną“, kuris bus visa žemė, ir
ištieskite pagalbos ranką visiems.
Artimiausiu metu siūlyčiau jums įsteigti
Bostone organizacijos centrą. Jums
padėtų vienas mano draugas. Jis dabar
vysto nedidelį projektą, be to, leidžia
medicininį žurnalą. Su jo pagalba
pasiklosite gerus savo veiklos pamatus.“
Aš jį pertraukiau: „Ar tas jūsų draugas
buvo čia praėjusį šeštadienį, toks
aukštas, žilas vyriškis, kuris vienu metu
dirbo su Bernaru Makfadenu, Benediktu
Lustu [Benedict Lust – vienas iš
natūropatinės medicinos kūrėjų
Jungtinėse Valstijose, taip pat skleidė
jogos ir ajurvedos idėjas (red.).] ir
kitais?“ – „Tai jis, – atsakė
besijuokdamas daktaras. – Džiaugiuosi,
kad jūs susitikote. Mano mažo plano
įgyvendinimas bus kur kas lengvesnis.
Šis vyras šio to vertas, bet jam reikia
jūsų entuziazmo, tikėjimo ir užsispyrimo,
kad jo idėjos sužydėtų kaip rožė. Dabar
rašau jam redakcinius straipsnius. Jūsų
reikalai su jo pagalba pajudės kur kas
greičiau. Tuo aš net neabejoju.“ Dar tą
pačią dieną daktaras Šedmanas įdarbino
mane žurnale Natural Health Guardian.
Tapau viena iš žurnalo autorių.
Deja, po kelių savaičių šis nuostabus
gydytojas, draugas ir patarėjas iškeliavo
iš šio pasaulio. Jis pervertino savo seno
aštuoniasdešimt trejų metų kūno jėgas ir
be poilsio vairavo automobilį iš
saulėtos Floridos namo į Bostoną. O
atvažiavęs dar rado užsnigtą garažą.
Nepaisydamas nuovargio, jis bandė
nukasti sniegą, tačiau šios pastangos
kainavo labai daug: daktaras buvo rastas
sniege negyvas, vis dar įsikibęs į
kastuvo kotą.
Alonzas Šedmanas buvo nuostabus
žmogus, tikras įkvėpimo šaltinis, ir jo
įtaką aš jausiu visą laiką.
Paieškos

Netrukus po šių įvykių persikėliau

gyventi į Bostoną. Mano naujieji namai
buvo baldais apstatytas vieno kambario
butas, kurio langai žvelgė į Krikščionių
mokslo katedros (Cristian Science
Cathedral) pastatą. Tai buvo nuostabi
vieta, oras čia buvo grynas, vakarinius
langus apšviesdavo popiečio saulė.
Nekantriai laukiau šios permainos.
Miestas buvo švarus, nekankino šiaurės
vėjai, žmonės – linksmi ir mieli.
Tokiame dideliame mieste apsigyvenau
pirmą kartą. Gaila, kad ne visos
svajonės tapo tikrove. Greitai supratau,
kad didmiestyje žmogus jaučiasi daug
vienišesnis nei kur nors atviruose
laukuose. Trūko mažo miestelio
bendruomenės draugiškumo. Net pati
nepajutau, kaip vis ilgesniam laikui
užsidarydavau tarp keturių sienų kaip į
savotišką kalėjimą. Be to, čia viskas
buvo labai brangu ir maistui reikėjo
daugiau, nei buvau numačiusi. Tiesa, aš
neturėjau virtuvės ir naudojausi nedidele
elektrine krosnele.
Tačiau prisiverčiau pasitenkinti tuo, ką
turėjau, ir visą energiją skyriau naujajam
darbui. Mano straipsniai nedideliame
žurnale pelnydavo vis daugiau dėmesio.
Žurnalas jau pasiekdavo ir kitų šalių
skaitytojus. Planas, kad pamažu perimsiu
redagavimo darbą, kaip buvo numatęs
daktaras Šedmanas, pamažu virto
tikrove. Leidėjas man patarė laikytis to
plano ir nesitikėti jokių stebuklų. Jis
manė, jog tam, kad „įsibėgėčiau“, man
prireiks kokių metų. O aš bijojau, kad tai
užtruks daug ilgiau.
Dirbau labai nuoširdžiai. Ateitis man
abejonių nekėlė – didesnį nerimą kėlė
dabarties problemos, pavyzdžiui, tai,
kad prastai maitinausi. Pamačiau, kad
dauguma šio miesto gyventojų buvo
pasiligoję. Maždaug pusė visų vyresnio
amžiaus moterų ir vyrų, kuriuos kas
dieną sutikdavau gatvėje, sunkiai
vaikščiojo ar netgi pasiremdavo lazdute.
Visi aplinkui skundėsi savo
negalavimais ar pasakojo baisias
giminaičių ligų istorijas. Baisiausia
buvo tai, kad niekas netikėjo, jog
senatvė gali būti maloni ir rami. Netgi
atvirkščiai – žmonės manė, kad metams
bėgant jie susirgs ir jiems reikės kovoti
su viena ar net keliomis ligomis. Beveik
visi guodėsi, kad, pirkdami brangų
sveikatos draudimą, jie sau ateityje
užsitikrina gydymą brangiose ligoninėse
ir gydytojų bei slaugytojų priežiūrą. Toks
požiūris stulbino – juk žmonės neturėjo
jokios vilties, kad sulaukę senatvės jie
tebegyvens prasmingą gyvenimą! Jie
nesuvokė, kad už savo sveikatą
kiekvienas atsako pats. Deja, ir aš pati,
kol dirbau ilgas valandas ir mokiausi
leidybos verslo įmantrybių, savo
sveikata rūpinausi ne per daugiausia.
Mano svoris nukrito nuo 123 iki 114
svarų. Nedidelis maisto kiekis,
pagamintas ant elektrinės krosnelės
(laikiau ją savo drabužinėje), maistinės
vertės neturėjo. Darbe kolegos atkreipė
dėmesį, kad aš sulysau. Supratau, kad
šią situaciją turiu pakeisti.
Vieną rytą, kai tik saulės spinduliai
apšvietė rytinį Krikščionių mokslo
katedros kupolą, atsiverčiau Bibliją,
Senojo Testamento Nehemijo knygą, ir
perskaičiau: „Per keturiasdešimt metų
taip palaikei juos dykumoje, kad jie
nieko nestokojo; jų drabužiai
nenusinešiojo nei jų kojos nesutino.“
(Neh 9,21)
Kurį laiką sėdėjau ant lovos ir mąsčiau.
Anksčiau šią Biblijos vietą tik
perskaitydavau ir nesustodavau jos
apgalvoti. Tačiau šį rytą, kai tekanti
saulė apšvietė katedros sienas priešais
mano langus, suvokiau, kad šioje eilutėje
slypėjo atsakymas į man dabar aktualų
klausimą apie mitybą. Izraelitai keliavo
po dykumą, kur nebuvo įmanomas joks
ūkininkavimas, jie neturėjo maisto ir
sunkiai galėjo jo gauti gamtoje, nes ten,
smėlyje, regis, augo tik skurdūs
krūmokšniai... ir vis dėlto žmonės
išsilaikė sveiki net keturiasdešimt metų!
Kituose Biblijos skyriuose radau
užuominų apie „dangaus maną“, tačiau iš
dangaus krintančio maisto įsivaizduoti
negalėjau. Ne, maistas, kuris leido
klajokliams išgyventi, buvo kur kas
žemiškesnis. Manyčiau, izraelitų lyderiai
suprato, kad skurdi augmenija, į kurią jie
anksčiau žvelgė kaip į bevertę, iš tikro
buvo labai maistinga.
Vėliau bibliotekoje radau informacijos,
kad tose dykumose vis dėlto esama ir
daugiau augalų. Pavyzdžiui, vienu metų
laiku ten auga balsvos lapinės gėlės,
kurios atitinka manos apibūdinimą
Senajame Testamente. Šie tyrinėjimai
paskatino mane atkreipti dėmesį į
įvairius žolinius augalus. Kuo labiau
gilinausi į šią temą, tuo man darėsi
aiškiau, kad biblinė mana buvo laukiniai
augalai.
Net šiandien žolinius augalus dauguma
žmonių skirsto į tris grupes. Žolės,
kurios turi gydomųjų savybių,
priskiriamos prie „garbingo“ vaistažolių
būrio. O visos kitos sparčiai augančios
ir plintančios „pakelių nenaudėlės“, kaip
jas kai kas vadina, tiesiog skirstomos į
„nepavojingas“ ir „nuodingas“. Jos
dažnai naikinamos kaip niekam
nereikalingos piktžolės. Tačiau aš
sužinojau, kad botanikos mokslas žoles
yra suklasifikavęs į daugybę kategorijų
ir kad jos turi daug naudingų medžiagų.
Įdomu tai, kad bet kokia žolė gali augti ir
vešėti pačiose nederlingiausiose vietose
ir greitai nustelbti namines daržoves bei
vaismedžius. Žolinių augalų maistinė
vertė žinoma nuo seno. Supratau, kad šie
laukiniai augalai ir buvo atsakymas, kaip
išspręsti mano prastos mitybos
problemą.
Nusprendžiau pirmiausia susirasti kelių
rūšių žolių, kurias buvo lengva atpažinti
ir kurios augo visur. Laimei, šio maisto
atsargos buvo nesibaigiančios.
Neapstatytuose plotuose netoli mano
namų voliojosi krūvos akmenų ir
šiukšlių, niekas nenaudojo tos žemės
daržams, taigi ten karaliavo laukinės
žolės. Šie augalai kovojo už vietą po
saule neįsivaizduojamomis sąlygomis, o
knygos man sakė, jog juose slypi
maistinių medžiagų lobiai.
Pamažu, bandydama, klysdama ir vėl
bandydama, susirinkau žolių ir iš jų
susiplakiau gėrimą, kuris atstatė mano
raumenų jėgas, kūnui grąžino svorį, o
protui – skaidrumą.
Supratau, kad vergavimas virtuvėje prie
viryklės ir prie riebaluotų indų stirtos
kriauklėje baigėsi visiems laikams.
Ėmiau svarstyti, kokias galimybes man
atveria ši sėkmė, taip pat pradėjau
intensyviau plušėti žurnalo redakcijoje ir
toliau domėtis laukiniais augalais, jų
maistinėmis galimybėmis, skoniu bei
pritaikymo būdais. Tikriausiai apie
keturi penktadaliai viso planetos
sausumos ploto žemdirbystei netinka,
tačiau tose žemėse puikiai auga žolės –
laukiniai augalai, kurie kupini vitaminų,
mikroelementų bei kitų vertingų
medžiagų, taip reikalingų žmonėms, kad
šie būtų sveiki, stiprūs ir jaunatviški.
4
KVIEČIŲ
ŽELMENYS IR
SVEIKATA

Bostono maratonas

Pamažu mano pirmąją žiemą Bostone

pakeitė nuostabus pavasaris. Po mano
langais gatvėje pražydo magnolijos,
tačiau dar nespėjo sodininkai sušluoti
nuo žemės jų nukritusių žiedlapių, o su
lietumi ir rytiniu vėju iš vandenyno
pusės atkeliavo balandis.
Tą mėnesį nutiko įvykis, kuris pačiu
netikėčiausiu būdu patikrino mano
ištvermę. Buvo viena iš tų vėjuotų,
niūrių dienų, kurias šiuo metų laiku
greitai pakeičia gražūs, saulėti pavasario
orai. Netoli namų stovėjau ant gatvės
kampo ir žiūrėjau, kaip sportininkai bėga
garsųjį Bostono maratoną. Visai netoli
buvo finišas. Labai nustebau, kad tie,
kurie artėjo prie finišo linijos, buvo
pervargę ir išsekę tikrąja šio žodžio
prasme. Dauguma maratono lyderių buvo
liekni ir aukšti. Du iš jų, kirtę finišo
liniją, iškart griuvo ant grindinio
visiškai netekę jėgų. Visada maniau, kad
esu gera bėgikė. Vaikystėje Bobulytė vis
pabardavo mane, nes dažnai užuot
„normaliai“ ėjusi imdavau bėgti. Neretai
greitu žingsniu gindavau bandą per
pelkes į tolimąsias ganyklas, o kai kokia
mergaitė ar berniukas norėdavo mane
aplenkti bėgimo varžybose, jiems
nepavykdavo. Atvykusi į Ameriką, to
įpročio nepamiršau ir kurį laiką
bėgiodavau miškingomis Midleboro
apylinkėmis patirdama didžiulį
džiaugsmą.
Taigi kai pamačiau, kaip blogai jaučiasi
atletai, kurie treniravosi mėnesių
mėnesius, kad nubėgtų dvidešimt šešias
mylias, pasižadėjau sau, kad kitąmet
būsiu šio maratono dalyvė. Pamaniau,
kad šiuo atveju mano trumpos kojos iš
tikrųjų buvo pliusas, o ne minusas.
Prisiminusi Bobulytės pasakojimą apie
lėtai judančią seno laikrodžio švytuoklę
mūsų namuose, padariau išvadą, kad
ilgakojis žmogus bėgdamas turi įdėti
daugiau jėgų nei trumpakojis. Bobulytė
aiškino, kad veikiama gravitacijos ir kitų
jėgų, galbūt iš dalies ir atmosferos
slėgio, beveik keturiasdešimties colių
ilgio švytuoklė iš vienos kraštutinės
padėties į kitą „keliauja“ apie sekundę,
o jei ji būtų trumpesnė, tą patį tarpą
įveiktų pastebimai greičiau. Tad logiška
buvo manyti, kad judinti ilgas kojas yra
sunkiau, o jų žingsnis, nors ir ilgesnis,
užima daugiau laiko. Šiaip ar taip,
norėjau patikrinti tas išvadas praktiškai,
todėl pasiryžau išnaudoti visą savo
laisvalaikį ir pasiruošti kitam Bostono
maratonui. Iki jo buvo likę metai!
Prisipažinsiu, tą naktį beveik
nemiegojau, o kitą rytą pradėjau ieškoti
vietos treniruotis, tad paskambinau
penkių Bostono koledžų sporto klubams
ir paklausiau, ar jie negalėtų man padėti,
kad galėčiau lakstyti be jokių liudytojų –
vargu ar kas būtų supratęs mano keistą
norą. Tačiau koledžų treneriams atrodė
juokinga, kad moteris nori rungtis
tokioje ilgoje ir sunkioje distancijoje.
Greitai sužinojau, kad organizacija, kuri
rengia šį maratoną, manęs tikriausiai net
neužregistruos.
Tačiau aš nusprendžiau nepasiduoti ir
siekti to tikslo toliau. Jaučiau, kad
leidimą dalyvauti kitų metų maratone
kaip nors gausiu. Turėjau dvylika
mėnesių kūnui paruošti, jei tik atsiras
vieta, kur galėčiau treniruotis. Tuomet
prisiminiau apželdintus per Bostoną
tekančios Čarlzo upės krantus. Ten buvo
puikios sąlygos kasdien lakstyti tiek
vasarą, tiek rudenį. Žinojau, kad dieną
ten mane pastebės, todėl nusprendžiau
bėgioti anksti rytais. Upė buvo apie pusę
mylios nuo mano butuko, ir aš
nusprendžiau išbėgti dvi valandas prieš
saulėtekį, šiek tiek po ketvirtos ryto, kai
gatvės dar būna beveik tuščios. Aišku,
treniruotis nepastebėtai man atrodė kur
kas paprasčiau ir praktiškiau. Tuščiomis
gatvėmis planavau pasiekti alėją išilgai
upės, ten paslėpti paltą ir batus po
krūmais ir nubėgti keletą mylių. Žinojau,
kad kol kas mano greitis yra mylia per
penkias minutes (anksčiau išmatavau
kišeniniu greitmačiu). Supratau, kad
turiu pagerinti šitą „rekordą“ – mylią
užsibrėžiau nubėgti visa minute greičiau.
Uždavinys buvo ne iš lengvųjų, ir manęs
laukė sunkus darbas.
Pirmą rytą pirmyn ir atgal nubėgau
apytiksliai dvi mylias. Buvo gegužės
pradžia. Šviežios žolės kvapas kuteno
nosį, o kai basos pėdos pajuto žemę,
rodos, kulnuose išdygo sparnai. Kai
grįžau namo, rytuose tik pasirodė
kylančios saulės ruoželis. Trumpai
nusnaudžiau ir pradėjau naują darbų
kupiną dieną.
Tokia buvo mano treniruočių pradžia.
Pamažu sunkinau savo užduotį. Gan
greitai kiekvieną rytą jau nubėgdavau
ketvirtadalį maratono trasos. Bėgiojimas
šaltais rytais buvo nuostabus dalykas.
Tamsus Čarlzo upės vanduo,
atspindėdamas savo paviršiuje šviesų
deimantus, driekėsi paslaptingu juodu
ruožu Kembridžo miesto pusėn.
Tačiau upės pakrantėje būdavau ne
viena. Pasitaikydavo, kad ankstyvi
darbininkai, palei upę važiuodami į
darbus, pamatydavo mano šmėkščiojantį
siluetą ir pristabdydavo automobilius,
kad judėtų vienodu greičiu su manimi.
Vieną rytą, kai pabėgiojusi grįžau
pasiimti savo palto ir batų, iš
privažiavusio policijos automobilio
iššoko policininkas ir apšvietė mane
žibintu. „Šventas Viešpatie! – sušuko jis
savo partneriui už vairo. – Tai juk
mergina!“
Prieblandoje pastebėjau, kaip jis galva
pamojo man išlįsti į apšviestą vietą.
„Ateik čia. Noriu pamatyti, kaip
atrodai,– sukikeno jis. – Nuostabu.
Sekėme tave paskutines dvi mylias,
kurias nubėgai per mažiau nei dešimt
minučių. Kokia šito bėgimo prasmė?“
Papasakojau apie savo sumanymą.
Policininkas papurtė galvą, o jo
partneris privažiavo arčiau. „Čia
Bostonas, – pasakė jis. – Jie niekada
neleis, kad maratoną bėgtų mergina. Tai
gali parodyti, kad vyrai yra silpnesni.
Pirmiau pasidomėk, ar tau leis dalyvauti,
o tai dabar tik švaistai savo laiką. Ir dar
basomis kojomis!.. Moterie!.. Moterie!..
Ar tau galvoje negerai? Tik pagalvok
apie sudaužytus butelius, o dar tamsoje...
Man šiurpą kelia...“
Pasakiau, kad susižeisti nebijau, o tai,
jog galbūt negausiu oficialaus leidimo
dalyvauti lenktynėse, manęs nesustabdys
ir aš vis tiek bėgsiu.
Galų gale jie paliko mane ramybėje, o aš
patraukiau tyliomis gatvėmis namo. Po
to ryto daug kartų mačiau, kaip paskui
mane Čarlzo upės pakrantėje seka
automobilio lempos. Atrodė, kad jos
mane saugo. Nuo to karto kitų
automobilių pypsėjimai išnyko, tad aš
tylioje maldoje padėkojau savo naujiems
draugams.
Draudžiamos žolės

Tą vasarą ir ankstyvą rudenį apėjau

visus Bostono apylinkių laukus ir
kalveles ieškodama įvairios augmenijos,
taip pat rašiau laiškus, tvarkiau apskaitą,
o vakarais studijavau botaniką ir
kalbėjau apie geresnį maistą visiems,
kurie manęs klausydavo. Kartą prie
geležinkelio pylimo keliolika mylių nuo
savo namų aptikau apleistą takelį,
apžėlusį liucerna. Beveik kiekvieną
savaitę keliaudavau į šį žaliąjį rojų ir
prisirinkdavau glėbį lapinių augalų.
Beje, mano apsilankymu čia labai
pasipiktino keli kiškiai – esą lendu ne į
savo valdas!
O kiaulpienių prisirinkdavau medelyne
už miesto. Jo plotas buvo 265 akrai
(kiek vėliau ši vieta buvo paskelbta
nacionaliniu draustiniu), čia tankiai augo
tūkstančiai medžių ir krūmų, suvežtų iš
visų pasaulio kampelių. Medelyną 1872
metais įkūrė Harvardo koledžo
mokslininkai drauge su botanikos
entuziastais Džeimsu Arnoldu (James
Arnold) ir Bendžaminu Basiu (Benjamin
Bussey).
Tai buvo nuostabi vieta. Maniau, kad
pasiskynusi kiaulpienių tikrai
neužrūstinsiu jos šeimininkų. Galų gale
aš tik valiau teritoriją. Tačiau turbūt po
keturioliktos kelionės į šį nuostabų
kampelį netikėtai buvau perspėta.
Grįždama sustojau prie šviesoforo, o
prie manęs stabtelėjo Bostono policijos
automobilis. Ir aš pareigūno lyg niekur
nieko paklausiau, ar medelyne galima
rinkti žoles. (Mat jau vienas pažįstamas
mane buvo perspėjęs, kad dėl to galiu
turėti nemalonumų.) Dabar norėjau
sužinoti tiksliau, ar nenusikalstu.
Žinoma, apie du didelius maišus ką tik
priskintų žalumynų savo bagažinėje
policininkui nepasakiau nieko. „Nesu
tikras, – atsakė patrulis, žiūrėdamas į
mane kiek pašaipiai, – tačiau tikėtina,
kad jei jus pagautų beskinančią
medelyne kokius augalus, prasidėtų ilgas
vaikščiojimas po teismus. Klausiate apie
„žoles“, bet nei aš, nei koks kitas
pareigūnas šios terminologijos
nežinome, abejoju, kad ją žinotų teismas.
Kiekvienas, kas nusižengia taisyklėms
šioje vietovėje, gali būti nubaustas
pinigine bauda ar įkalinimu. Prieš du
mėnesius čia suėmėme kelis vaikinukus
vien už tai, kad jie nusiskynė keletą
žiedų. Nebuvo tie žiedai kokie reti,
greičiau nuo paprasto medžio, net
negaliu pasakyti, kad buvo gražūs.
Budėjau, kai atvežė juos verkiančius.“
Policininkas nusisuko į savo partnerį, o
aš nuspaudžiau greičio pedalą.
Prisipažinsiu, buvau suglumusi.
Kiaulpienės buvo negeidžiamas augalas
bet kokioje vejoje, jas negailestingai
visi ravėjo ir kitaip naikino. Bet štai
atsirado vieta, kur žmogaus sukurtas
įstatymas pavertė jas ypatingu augalu.
Kuo daugiau apie tai galvojau, tuo
labiau nerimavau. Jau keletą savaičių
nuolatos važiavau į šią vietovę ir rinkau
visokiausias žoles: trūkažoles, žvagines,
klemalius ir daug kitų. Kiaulpienės tapo
mano kastuvėlio „aukomis“, kai tik
išlindo iš po sniego. Nemažai žmonių
matė mane tai darančią ir tikriausiai ne
kartą suabejojo mano sveika nuovoka,
bet niekas nė karto neįspėjo. Teisybė,
kai kasdavau žoles, policijos arti
nebūdavo, tačiau šiaip aplink medelyną
policijos automobilių sutikdavau daug.
Taip aš trumpam praradau maisto atsargų
šaltinį. Kitą dieną pradėjau ieškoti
lauko, kuriame būtų daug ir niekam
nepriklausančių žolių. Atsimenu, tada
eidama šalia geležinkelio pylimo priėjau
gatvę, kuri vadinosi Anos aveniu. Gatvė
buvo trumpa – netrukus ji įsiliejo į
plačią magistralę, o kitoje tos
magistralės pusėje pamačiau apleistą
automobilių stovėjimo aikštelę,
apaugusią nuostabiausiomis žolėmis,
kokias tik buvau kada mačiusi. Radau
tikrą žolių rojų! Tai buvo kaip tik tai, ko
tiek ilgai ieškojau.
Kviečių želmenų atradimas

Abejones apie žoles, kaip neišsenkamą

maisto šaltinį, man padėjo išsklaidyti
Biblija. Vieną vakarą atsiverčiau Senojo
Testamento Danieliaus knygą. Ketvirto
skyriaus 29 – 31 eilutės pasakojo, kad
nuodėmingasis karalius Nebukadnezaras,
prarandantis sveiką protą ir sveikatą,
išgirdo dangiškąjį balsą, kuris nurodė
jam eiti į laukus ir „valgyti žolę, kaip tai
darė galvijai“. Karalius pakluso dangui
ir susigrąžino sostą, dvasingumą ir fizinę
tvirtybę.
Kai galvojau apie tai, staiga mane
aplankė nušvitimas, kurio jau kurį laiką
meldžiau. Ko negalėjau pasiekti
maitindamasi žolėmis (be kita ko,
ilgomis žiemomis jų nebuvo galima
rasti), įmanoma padaryta kita gausia
augmenija. Atsakymą į tą klausimą man
davė Biblija! Pakylėta, švytinčiomis iš
laimės akimis ir kupina naujo
pasitikėjimo nuskubėjau į savo biurą.
Gyvybę palaikančios žolės

Žinoma, nė neketinau atsisakyti žolių,

kuriomis maitinausi visus dvylika
mėnesių ir su kuriomis supažindinau
nemažai žmonių, tačiau apie jų maistinę
vertę ir kitas ypatybes nusprendžiau
sužinoti daugiau. Jaučiau, kad kartu su
žolėmis galima būtų vartoti dar kokį nors
produktą. Dar paskambinau į Bostono
Sodininkystės draugiją (Horticultural
Society) ir paklausiau, ar šiose
apylinkėse esama nuodingų žolių. Jie
mane nuramino, kad tokių nėra. Plėčiau
žinias šioje srityje toliau. Susisiekiau su
geriausiu „žolių ekspertu“ pasaulyje dr.
G. H. Erp Tomu (G. H. Earp-Thomas) iš
Haigbridžo miestelio Naujajame
Džersyje. Jis pusę šimtmečio tyrinėjo,
koks žolių derinys geriausiai tinka
gyvuliams. Pasitikėjau šiuo specialistu
be jokių išlygų. Susitariau, kad
aplankysiu jį jo laboratorijoje, ir tam
pasiėmiau porą išeiginių dienų. O savo
šiek tiek sutrikusius studentus paraginau
palaukti, kol išsiaiškinsiu tiksliai apie
visas žoles, taip pat paskatinau juos dėti
nekenksmingų maistingų žolių į savo
gėrimus. Džiaugiausi, kad galiu nuvykti į
Haigbridžą. Tai buvo mano pirmasis
akis į akį pokalbis su daktaru Erp Tomu
per kelerius metus. Jis buvo nuoširdus,
entuziastingas ir troško man padėti. Jam
buvo malonu, kad aš bent kuriam laikui
atsitraukiau nuo savo žolių ir vaistažolių
ir atkreipiau dėmesį į jo žolių
„draustinius“.
Iš patirties žinau, kad nieko šiame
gyvenime negauname „ant sidabrinės
lėkštutės“. Kiekvieną žingsnį į priekį
padarome įveikę įvairias kliūtis. Paėmęs
enciklopediją, daktaras Erp Tomas
atvertė skyrių apie žoles. Ten buvo
parašyta, kad šiuo metu visame
pasaulyje žinomos 4700 žolių rūšys –
nuo 100 pėdų aukščio bambukų iki
mažyčių ūgliukų, randamų tundros
platybėse.
„Mane stebina jūsų entuziazmas, Ana, –
tarė jis atsargai, – tik man atrodo, kad
pasirinkote gana sunkią užduotį. Kaip ir
įvairios daržovės, augančios mūsų
daržuose, taip ir žolės skiriasi
maistingumu. Labai prižiūrima ir
lepinama žolytė prie mūsų namų negali
būti tokia pat maistinga kaip ištverminga
žolė, auganti Australijos dykumose, kur
ji turi kovoti dėl kiekvieno vandens lašo.
Taip pat žinome, kad garsioji Kentukio
žydroji žolė, auganti sodrioje, kalcio
prisotintoje dirvoje, yra ypač tinkama
stipriems lenktynių arkliams šerti.
Penkiasdešimt metų jau dirbu šį darbą,
dirbau jį Naujojoje Zelandijoje,
Kanadoje ir Jungtinėse Valstijose. Ir kai
imu tirti kokią žolę, visada ją pakramtau
ir paragauju. Prisiminkite, kad žolė yra
vienintelis augalas visoje žemėje, kuris
palaiko gyvulių gyvybę nuo gimimo iki
seno amžiaus. Esu nustebęs, kad labai
mažai dėmesio šiai augmenijai skiriama
kaip žmonių maistui. Kanzase gyvena
advokatas, jis su žmona ir trimis mažais
vaikais trejus metus maitinosi tik žole.
Nežinau, kokią žolę jie valgė, bet rasiu
jums jo duomenis ir galėsite jam
parašyti. Taip pat dar girdėjau apie tokią
moterį iš Anglijos, kuri žadėjo nueiti
pėsčiomis iš Los Andželo į Niujorką ir
kelionėje maitintis paprastomis žolėmis.
Iš pradžių laikraščiai pasigavo šią žinią
kaip sensaciją, bet kažkodėl viskas buvo
labai greitai pamiršta.
Prašau man pranešti apie kiekvieną savo
programos žingsnį, nes tai mane labai
domina. Įžengėte į mano mokslinių
tyrinėjimų sritį, todėl noriu jums suteikti
žinių, kurias sukaupiau per
penkiasdešimt darbo metų.“
Apsidžiaugiau, kai jau grįžusi į Bostoną
ėmiau gauti sėklų siuntas iš visų tų šalių,
kuriose buvo skaitomas mūsų žurnalas
The Health Guardian. Tarp jų buvo ir
pampų žolė iš Argentinos, ir Šiaurės
Amerikos prerijų žolės iš Nebraskos, ir
bambuko sėklos iš Japonijos, ryžių – iš
Kinijos ir taip toliau.
Pradėjau eksperimentą ir dalį sėklų
pasėjau. Septynių daugiausia žadančių
rūšių sėklas pasėjau vazonėliuose, kitas
– nedideliuose kvadratiniuose
loveliuose. Dauguma pastarųjų sėklų į
paviršių kalėsi labai lėtai. Vieną dieną
atėjo leidėjas. Jam buvo įdomu, kaip
man sekasi, ir jis ėmė apžiūrinėti mano
sėjinukus.
„Kas čia? Šie augalai dukart aukštesni ir
storesni už kitus ir atrodo neįprastai
gyvybingai.“ – „Kviečiai“,– atsakiau.
„Kviečiai?! – sukluso jis. – Turėjau
atspėti. Šių grūdų pilni civilizuoto
pasaulio sandėliai. Tai vienintelis žemės
ūkio produktas, atėjęs iki mūsų dienų iš
ankstyvojo Egipto kapaviečių.“
Sužinojusi, kad, lyginant su kitais
žalumynais, ši greitai auganti ir
gyvybinga žolė sukaupia daugiausia
vitaminų, mineralų ir aminorūgščių,
nusprendžiau tęsti bandymus tik su
kviečiais. Kviečių želmenys (žali
paprastų kviečių ūgliai), kuriuose Gamta
sutalpino gyvybę žadinančius saulės
spindulius, oro teikiamą energiją, žemės
bei vandens duodamus mineralus, tapo
mano ateities plano dalimi. Man į rankas
pateko paprastas naminis maistas –
gėrimas, kuris, kaip parodė tolesni
įvykiai, padedant Motulei Gamtai, gali
pataisyti suardytą sveikatą ir prailginti
gyvenimo trukmę.
1962 metų vasaros pradžioje vėl
nuvykau į Naująjį Džersį ir nuoširdžiai
bei išsamiai pasikalbėjau su Erp Tomu.
Jis maloniai ir džiaugsmingai mane
sutiko ir įdėmiai išklausė mano žolių
auginimo eksperimento smulkmenas. Kai
pasakiau išvadas, pamačiau, kad jis
šypsosi. „Jūsų atkaklumas atnešė pelnytą
sėkmę, – pasakė jis ir džiugiai pridūrė:
Būčiau jums pasakęs, kokius gausite
rezultatus jau tada, kai buvote pas mane
laboratorijoje aną kartą. Kvietys yra
visų grūdinių augalų karalius.“
Jis nutilo. Pamačiau, kaip jo akys
apsiniaukė. „Gaila, kad kviečiams,
kuriuos kadaise vadino gyvybės
substancija, buvo leista išsigimti.
Negaliu nieko teisti, tik pasakysiu, kad
šiuo metu išdidžiai parduotuvių
lentynose gulinčiuose minkštuose duonos
kepaluose, suvyniotuose į blizgančius
celofaninius maišelius, tikrų kviečių
nebėra. Įvairūs ingredientai leidžia
duonai ilgai išlikti minkštai ir taip
atsiranda šviežumo iliuzija, bet tokia
duona yra praradusi savo maistinę vertę.
Ir ne tik duona... Pavyzdžiui, mėsa
parduotuvėse dabar turi netikrą spalvą,
dirbtinį skonį, priedų, kurie stabdo
puvimą, ir taip toliau. Dar nežinome,
kokią ilgalaikę žalą tokie chemikalai
daro žmogaus organizmui, kuris iš
pradžių, regis, priima beveik viską.
Nenuostabu, kad šita šalis, kuri galbūt
išaugina daugiausia maisto visame
pasaulyje, yra pati nesveikiausia iš visų.
Vienas iš nacijos sveikatos rodiklių –
naujagimių mirtingumas. Yra daugiau nei
tuzinas valstybių, kurių šis rodiklis
geresnis nei mūsų.“
(Po šio pokalbio praėjo daugiau nei
dvidešimt metų, ir nors akušerija bei
naujagimių priežiūra per tą laiką gerokai
patobulėjo, 1982 metais dar buvo
keletas valstybių, kuriuose naujagimių
mirtingumas buvo žemesnis nei
Jungtinėse Valstijose.)
Jis nutilo ir džiugiai pažvelgė į mane.
„Ana, – tarė suspaudęs man ranką, –
mano manymu, jums suteikta nuostabi
galimybė, atskleista paslaptis, kaip
pasigaminti maistingiausią ir chlorofilo
turtingą skystį. Tas skystis yra kviečių
želmenų sultys. Kviečių želmenys suteiks
žmogaus kūnui labai svarbių ir
gyvybiškai reikalingų elementų, nes jie
dabar sunaikinami ar prarandami
gaminant mūsų dabartinį maistą, kurio
šviežumas dažnai skaičiuojamas net ne
dienomis, o savaitėmis ar mėnesiais. Čia
reikia turėti galvoje vieną svarbų
dalyką: kviečių želmenų chlorofilas,
gaunamas tada, kai dar daigai nėra
išauginę pirmojo stiebo narelio, yra
viena subtiliausių Gamtos dovanotų
gėrybių ir šį produktą reikia gerti tik
šviežią. Šiuo metu parduodamo
buteliukuose, kapsulėse ir kitaip
konservuotas chlorofilo vertė yra labai
sumenkinta. Dabar grįžkite į Bostoną ir
tęskite eksperimentus. Labai atidžiai
išstudijuokite kviečių želmenų sulčių
poveikį žmogaus kūnui. Manau,
rezultatai bus geresni, jei sultims imsite
ne aukštesnius kaip penkių ar septynių
colių [Colis yra 2,54 cm (red.).] ilgio
želmenis ir jei tas sultis išgersite per
pirmąjį pusvalandį po išspaudimo.“
Jis vėl nutilo ir pakilo nuo stalo. Mūsų
pokalbis buvo baigtas.
„Telaimina jus Dievas šiame darbe, –
pasakė atsisveikindamas. – Skambinkite,
jei kaip nors galėčiau padėti. Linkiu
saugios kelionės namo.“
Kai priėjau prie durų, daktaras Erp
Tomas mane sustabdė. „Manau, –
pridūrė jis, – kad šviežios kviečių
želmenų sultys padės sumažinti žalą,
kurią dabar padaro cheminės trąšos ir
pesticidai. Jūsų darbas yra didelis
žingsnis sveikesnio pasaulio link.“
Tolesni bandymai

Grįžusi iš Haigbridžo Naujojo Džersio

valstijoje, pradėjau planuoti tolesnius
kviečių želmenų sulčių bandymus.
Galvoje skambėjo paskutinis pokalbis su
daktaru Erp Tomu. Nusprendžiau dirbti
lėtai, nes norėjau, kad rezultatai būtų
patikimi ir kuo tikslesni. Tai buvo
nelengva. Pirmiausia norėjau nustatyti
tinkamiausią kviečių želdinimo būdą..
Supratau, kad mano studentai, išsibarstę
po visą pasaulį, augins želmenis labai
įvairiame dirvožemyje. Negalėjau
patarti jiems auginti tik komposte, lapų
puviniuose ar tik natūraliai derlingoje
žemėje. Mano patarimai turėjo liesti
įvairią dirvą: smėlį, priemolį ir kitokią.
Norėjau, kad mano studentai iš pradžių
naudotųsi tokiu dirvožemiu, koks jiems
yra prieinamas, o vėliau jį palaipsniui
gerintų.
Iš skaitytojų laiškų sužinojau, kad beveik
penkiasdešimt procentų žmonių, kurie
domėjosi mano atradimais apie žoles,
buvo miesto gyventojai ir daržo užveisti
jie galimybės neturėjo. Kadangi
želmenys turėjo būti auginami visus
metus, o tuo susidomėję žmonės gyveno
įvairiose klimato juostose nuo šiaurės
platumų iki pusiaujo, reikėjo rasti būdą,
kaip auginti kviečių želmenis namuose.
Tada žmonės galės stiprinti savo
sveikatą be jokių pertraukų. Po kelių
bandymų, didžiai savo nuostabai,
pastebėjau, kad kviečiai, pasėti lauke
šešėlyje ir negaudami tiesioginių saulės
spindulių, išaugina želmenis daug
tvirtesniais stiebais, būna gražesnės
spalvos, jų šaknys – labiau
išsikerojusios. Šešėlyje auginamų
kviečių želmenų pranašumas prieš
auginamus tiesioginiuose saulės
spinduliuose buvo labai akivaizdus. Taip
pat pastebėjau, kad sultys, išspaustos iš
tvirtesnių, apvalesnių, šešėlyje augintų
kviečių želmenų, buvo saldesnės ir
turėjo malonesnį kvapą.
Kviečių želmenų kelias

Praėjus trims ar keturiems mėnesiams po

to, kai aš namuose pradėjau auginti
kviečių želmenis ir gerti jų sultis,
pajutau, jog turiu pakankamai žinių, kad
pradėčiau galvoti apie sulčių poveikio
tyrimus. Pasitariau su medikais ir jie
visi man pasakė, kad kviečių želmenų
chlorofilas yra visiškai nekenksmingas.
Nors nė vienas iš jų nesutiko, kad ta
medžiaga gali padėti atstatyti sveikatą,
visi buvo įsitikinę, kad geriamos
saikingai šviežiai išspaustos šios sultys
neturėtų komplikuoti jokių ligų.
Visus praėjusius metus eksperimentavau
su žolėmis ir vaistažolėmis, skleidžiau
žinią apie jų naudą tiems draugams ir
pažįstamiems, kuriems tai buvo įdomu ir
reikalinga. Ir vis dėlto dabar supratau,
kad mūsų laikais apie sveikatą plačiajai
publikai reikia kalbėti kitaip nei apie
Evangelijas. Reikia praktinių veiksmų.
Tuo metu susipažinau su vienu žinomu
gydytoju iš Naujosios Anglijos ir jis
panoro pamatyti, koks yra kviečių
želmenų poveikis. Gydytojas pasiūlė
man duoti želmenų sulčių vyresnio
amžiaus žmonėms, kuriems jau negalėjo
niekuo padėti nei vaistai, nei chirurgija.
Su tuo gydytoju mes nusprendėme, kad
tokiu būdu „neįsiveršime“ į oficialiosios
medicinos teritoriją, o jei pasirodys, kad
kviečių želmenys palengvina tokių
ligonių būseną, tai bus svarbus
atradimas.
Man padėjo viena moteris, vardu
Evelina Houp. Ji padėjo man patekti į
pietų Bostono vyrų klubo susirinkimą ir
pasakyti ten trumputę kalbą. Turėjau
informacijos, kad klubas vienija daug
„nepagydomų ligonių, kurie tik sėdi ir
laukia, kada numirs“. Net nustebau, kad
rasti tokių žmonių buvo visai nesunku.
Mano pranešimas susilaukė dėmesio.
Atsirado visas būrelis žmonių, kurie jau
po kelių minučių man pasakojo apie
savo negalavimus. Kai kurie jų, regis,
net didžiavosi savo neišgydoma liga ir
visi jie nekantravo dalyvauti mano
bandyme ne tik dėl savęs, bet ir dėl kitų
ligonių visame pasaulyje. Tada jiems
smulkiai papasakojau apie chlorofilą ir
kviečių želmenų sulčių programą.
Išdėsčiau konkretų planą, kurį vėliau
draugai juokais pavadino „Anos kviečių
želmenų keliu“. Apskaičiavau, kad galiu
bent pusei šitų atseit nepagydomų ligonių
kas dieną tiekti želmenų sultis į namus.
Dauguma šių nelamingų moterų ir vyrų
buvo bejėgiai, silpni, išsekę, jie
negalėjo patys net užlipti laiptais.
Pasikalbėjau su kiekvienu jų atskirai,
atidžiai išklausiau visų ligų istorijų ir
pabrėžiau, kad kol gyvybė dar rusena
kūne, gyva ir viltis pasveikti bei
atsikratyti skausmo.
Žinoma, pradžioje mano žodžiai buvo
priimti skeptiškai, bet bėgant savaitėms
šie žmonės pradėjo jausti želmenų sulčių
poveikį. Jų savijauta ėmė gėrėti, atlėgo
skausmai, ir cinizmą pakeitė laukimas.
Pirmieji mano vizitai pas šiuos žmonės
buvo įtempti, o dabar jie ėmė kelti
džiaugsmą.
Apie tą veiklą, kai reguliariai lankiau
Bostono nelaiminguosius, verta
papasakoti smulkiau. Eidavau pas juos
kiekvieną dieną (su keliomis išimtimis),
nešdavau jiems šviežiai išspaustų
kviečių želmenų sulčių ir stebėdavau,
kokie puikūs yra tos programos
rezultatai. Tai, kas nutiko, nebuvo
paprasčiausias mitybos pagerinimas –
tai buvo kur kas daugiau. Kiekvienam
šių ligonių aš suteikiau viltį, jie iš naujo
susidomėjo gyvenimu, nors visai
neseniai tik šiaip ne taip egzistavo iš
savo menkų pensijų ir kiekvieną dieną
kovojo, kad nebūtų išvežti į senelių
namus ir palikti ten numirti. Mano
vizitai, dėmesys, šypsena, linksmi
pasisveikinimai ir užtikrinimai, jog tikiu,
kad Dievas taip pat jiems padeda, rodės,
suteikė šiems žmonėms drąsos. Ugnelės
jų akyse rodė, kad jų trapūs kūnai
pamažu atgimsta iš vidaus. Žinoma,
teigiamai veikė ne tik mano elgesys, bet
ir mineralai, vitaminai bei
mikroelementai, gaunami kiekvieną
dieną iš kviečių želmenų sulčių – tai
leido jiems atgauti jėgas ir ištvermę,
kurią jie jau manė praradę visam laikui.
Tais metais asmeniškai patarnavau
kiekvienam iš tuzino šių bejėgių,
prislėgtų žmonių. Dabar galiu
nuoširdžiai pasakyti, kad toks dvasinės
ir fizinės pagalbos derinys padėjo jiems
sustiprėti.
Gaila, kad nematėte tokio epizodo...
Tada pilką spalio rytą nuėjau į Doverio
gatvę, užlipau į trečią vieno namo aukštą
ir pasibeldžiau į nedidelio butuko duris.
Kaip jau buvau įpratusi per pastarąsias
savaites, pasukau rankeną ir pasiruošiau
įsliuogti į nykų kambarį, apkaišyti
pagalvėmis trapų senuką, sėdintį ant
girgždančios sofos. Tačiau manęs laukė
nuostabus netikėtumas. Durys atsidarė
lyg pastūmėtos kažkokių nesustabdomų
jėgų ir tarpdury išdygo išdidžiai
besišypsantis vyresnio amžiaus žmogus,
kuris nebuvo išlipęs iš lovos jau daugelį
metų. Tai buvo neįtikėtinas reginys! Jis
ištiesė rankas pasisveikinti, jo ašarotos
akys spindėjo. „Ištraukiau jas iš
lagamino, – paaiškino jis, parodęs į
suglamžytas kelnes. – Jos nemačiusios
lygintuvo jau daug metų, bet svarbu tai,
kad aš dabar jaučiuosi puikiai...“ Ir jis
patenkintas sukikeno.
Kitas pavyzdys yra apie atgaivintą
muzikantų trio. Prieš septynerius metus
trys profesionalūs muzikantai, du vyrai ir
moteris, palaužti įvairių ligų paliko
didelį profesionalų ansamblį ir
pasitraukė iš scenos. Jų karjera baigėsi,
gyvenimas ėjo į pabaigą. Jie buvo
išsklaidyti kaip rudeniniai lapai, jų
pėdsakai ataušę. Tačiau nutiko įstabus
dalykas. Bet apie viską papasakosiu iš
eilės.
Buvusi muzikantė sirgo daugine
(išsėtine) skleroze ir gėrė kviečių
želmenų sultis. Pirmiau ji daug mėnesių
išgulėjo lovoje ir kiekviena diena jai
atrodė kaip žingsnis link neišvengiamo
finalo. Ir štai pradėjusi gerti sultis ji per
mėnesį pakilo iš lovos ir jau galėjo šiek
tiek pasivaikščioti po lauką, vieną dieną
ji net apsilankė grožio salone. „Mano
maldos buvo išgirstos“, – tyliai pasakė
ji, pajutusi naują viltį.
Antrasis muzikantas, susikūprinęs
vyresnio amžiaus vyras, gyveno kitame
Bostono gale. Medicininis jo ligos
pavadinimas buvo emfizema. Nuolat
dusdamas, sulinkęs nuo sunkumo
krūtinėje, jis manė, kad liūdna pabaiga –
tik mėnesių klausimas. Tačiau kviečių
želmenų sultys ir naujas požiūris į
gyvenimą ir čia padarė stebuklą. Tas
žmogus išsitiesė pirmąkart per daugelį
metų ir pradėjo vaikščioti be kitų
pagalbos. Jis pasakė: „Atrodo, kad
manyje užgimė nauja jėga. Tai taip
nuostabu...“ Ir jis panoro grįžti į aktyvų
gyvenimą, vėl užsiimti savo veikla, nors
vos prieš kelis mėnesius tai atrodė
visiškai neįmanoma.
O trečiasis muzikantas gyveno už kelių
kvartalų. Jis, kankinamas artrito, stūmė
savo dienas niūriame kambaryje. Jo
alkūnės ir kulkšnys buvo siaubingai
ištinę ir jis negalėjo išeiti iš namų ir
manė, kad jau yra pasmerktas. Tačiau
kviečių želmenų sultys ir šviežių
daržovių patiekalai vakarienei per keletą
savaičių davė netikėtų rezultatų. Vyras,
pirmiau įkalintas savo namuose, išėjo į
lauką ir pradėjo mėgautis saulės šviesa,
sveikino nustebusius pažįstamus žmones.
Ir štai kartą aš pasiūliau jam aplankyti tą
ligonį, kuris kentėjo nuo emfizemos – tai
buvo antrasis muzikantas. Norėjau, kad
jie abu prasiblaškytų, o apie jų ankstesnę
draugystę nieko nežinojau. Kaip jie
nustebo, kai po septynerių metų susitiko
vėl! Abu pasijuto įkvėpti. Tą akimirką
vyras, sirgęs artritu, nusprendė
prisijungti prie mano kasdienio kviečių
želmenų kelio, ir mes drauge aplankėme
moterį, dauginės sklerozės auką. Tai
buvo trečioji muzikantė. Jie vėl buvo
kartu! Po septynerių metų klajojimų ir
kančios trio vėl susibūrė draugėn.
Kitados buvęs pianistas, susirgęs
emfizema, sopranas, palaužta dauginės
sklerozės, ir bosas, išsigydęs artritą,
skyrė likusį savo gyvenimą padėti
kitiems.
Norėčiau pasakoti apie dar vieną
stebuklą – šįkart tai istorija apie
septyniasdešimtmetę moterį, buvusią
medicinos seselę, kurią kamavo
negyjančios opos. Ji gyveno
valstybiniuose senelių namuose Bostone,
ilgą laiką jau buvo neįgali ir jos sveikata
tik prastėjo. Opų buvo jos skrandyje, ant
kaklo, nugaros, kaktos ir dešinės rankos.
Jos negijo jau daug metų. Visiškai
nusivylusi ji netgi paprašė, kad jai
pakviestų dvasininką. Pakvietė mane.
Nors man papasakojo apie sunkią tos
moters padėtį, tai, ką išvydau, mane
visiškai pribloškė. Ši vargšė moterėlė
savaitėmis gyveno surišta
tramdomaisiais marškiniais, pasodinta
kėdėje, jos rankos buvo pririštos prie
kėdės atramų, kad ji nenusikasytų tų
niežtinčių žaizdų. Jos gyvenimas buvo
tikras pragaras.
Veikiau greitai. Tą pačią popietę
apsilankiau miesto socialinės rūpybos
valdyboje ir paprašiau leidimo pervežti
tą ligonę į vietą, kur galėčiau ją nuolat
lankyti ir jai padėti. Greitosios pagalbos
automobiliu ji buvo pervežta jau kitą
rytą. Kai ji pakeitė dietą ir kiekvieną
dieną ėmė gerti kviečių želmenų sultis,
niežėjimas dingo. Buvo galima atrišti jai
rankas. Pagerėjimas buvo tiek fizinis,
tiek dvasinis. Po pirmosios kviečių
želmenų vartojimo savaitės ji jau galėjo
atsisėsti tiesiai ir nusišypsoti. Tai buvo
primoji šypsena per daugelį mėnesių,
kaip pasakė laiminga ir nustebusi jos
draugė. Moteris pajuto viltį. Per mėnesį
laiko šlapios žaizdos ant nugaros,
kaktos, kaklo ir rankos užsitraukė.

Šie bandymai buvo labai vertingi. Jie

suteikė man jėgų kiekvieną rytą įveikti
kviečių želmenų kelią ir dar likdavo jėgų
popiet bei vakarais dirbti redakcijoje.
Dauguma žmonių, su kuriais bendravau
šiuos dvylika mėnesių, neturėjo
nuolatinio darbo. Kai paskambinau
jiems po šio eksperimento, sužinojau,
kad trys iš jų rado darbus visu etatu, kiti
įsidarbino puse etato ir nė vienas jų
neliko prikaustytas prie lovos. Visi jie
žiūrėjo į ateitį su viltimi.
Mano misija buvo sėkmingesnė, nei
galėjau kada įsivaizduoti. Ir dabar ėmiau
laukti galimybės savo veiklą išplėsti.
„Kviečių želmenų kelias“ buvo tik
pradžia.
Sodyba

Bostone kviečių želmenų kelias tęsėsi

ištisus metus. Visą tą laiką nešiau
šviežiai spaustas sultis kenčiantiems
žmonėms. Dabar pradėjau svarstyti, kaip
šią veiklą išplėsti, nes mane įkvėpė
rezultatai, kuriuos gavau besirūpindama
vyresnio amžiaus „nepagydomais“
ligoniais. Tuo metu Stautone,
Masačusetse, mirė viena mano draugė.
Jau rašiau, kad kitados prižiūrėjau jos
sunkiai sirgusią seserį. Draugė buvo
nuostabus žmogus, ji skyrė savo
gyvenimą kitiems žmonėms, netgi
išdalijo jiems savo nedideles santaupas,
o savo sveikata pasirūpinti vis
pamiršdavo, ir niekas net neįtarė, kad
jos kūną naikina plaučių vėžys. Ji
domėjosi mitybos dalykais ir svajojo,
kad jos sodyba viena dieną virs
ekologišku sodu, kur bus auginami
vaisiai ir daržovės, skirti kitų labui.
Kadangi neturėjo artimųjų, kurie būtų
galėję paveldėti jos žemę, ji iš pradžių
paprašė dviejų draugų tose valdose kiek
įmanoma greičiau įveisti ekologišką
sodą. Deja, praėjo nemažai laiko, tačiau
tuodu vyriškiai nepadarė nieko, kad
išpildytų savo pažadą.
Ta draugė mane konsultuodavo įvairiais
mitybos klausimais ir padėdavo man
atlikti įvairius bandymus, nes beveik
pusę amžiaus domėjosi sveika
gyvensena. Ji netgi kelis mėnesius
augino kviečių želmenis ir spaudė jų
sultis, tačiau aš tik vėliau sužinojau, kad
pati jų neišgėrė nė lašo ir viską išdalijo
pasiligojusiems kaimynams. Taip, iki
paskutinės akimirkos ji galvojo apie
kitus, o nekviesto pražūtingo įsibrovėlio
savo organizme visai nepaisė. Tuo metu,
kai draugai ieškojo jai tinkamų slaugos
namų, kur jai būtų suteikta visa
reikalinga pagalba, ji surašė testamentą
ir paliko savo žemę man, nes žinojo, kad
aš tęsiu jos darbą ir rūpinsiuosi
žmonėmis.
Tą pačią popietę ji buvo išvežta į
slaugos namus. Kai ji su manimi
atsisveikino, jos balse nuskambėjo
vilties gaidelės, bet po trijų naktų savo
kambarėlyje ji prie širdies prisispaudė
šviežiai skintų gėlių puokštę ir visiems
laikams užmerkė akis.
Man labai trūko jos linksmo būdo ir
taiklių patarimų. Žinojau, kad labai
sunku rasti tokį atsidavusį savo tikslui
žmogų, kokia buvo ji.
Jos šimtametė sodyba su kluonu ir
beveik dviem akrais dirbamos žemės
buvo būtent tai, ko man reikėjo ir apie ką
svajojau jau keletą mėnesių. Pakviečiau
iš Bostono čia atvažiuoti kai kuriuos
savo globojamus chroniškus ligonius.
Supratau, kad jų kūnams būtina saulės
šviesa, grynas oras ir švarus, paprastas,
šviežias maistas (vietoj pasenusių,
supakuotų perdirbtų produktų, kuriuos
jie gaudavo vietinėse maisto
parduotuvėse ir restoranuose). Drauge
su kviečių želmenų sultimis duodavau
ligoniams salotų, kurias gamindavau iš
grikių, saulėgrąžų, morkų ir įvairių kitų
daigų bei paskanindavau jas riešutų ir
sėklų padažu. Deja, ne viskas vyko
sklandžiai. Vienas šių namų gyventojas
nugvelbė geresnius baldus ir dar kitų
dalykų ir dingo kaip į vandenį. Kai
patikrinau namus, pamačiau, kad
ištuštintos net virtuvės spintelės.
Žinoma, šių daiktų vertė nebuvo labai
didelė, bet reikėjo viską supirkti iš
naujo, kad čia galėtų gyventi mano
pacientai, o tai man buvo gan didelė
finansinė problema. Ėmiau melsti
pagalbos šioje situacijoje ir ji atėjo su
kaupu. Geri draugai ir pažįstami būriais
ėmė lankytis Sodyboje ir aukoti pinigus,
nes šie namai buvo žinomi kaip vieta,
kur vyksta stebuklai. Gana greitai namai
buvo aprūpinti nuo grindų iki lubų.
Florencija iš Kembridžo miesto nudažė
virtuvę ir padėjo po remonto viską
išvalyti. Paulius, pietų Bostono policijos
leitenantas, gavo sunkvežimį ir atvežė
čia naudotų baldų. Evelina iš Bruklino
išklijavo tapetais nutriušusias sienas,
atvežė kelis minkštus kilimus ir iš savų
santaupų nupirko patalynę. Endrius iš
Vermonto suremontavo vynuogėmis
apaugusią pavėsinę ir padėjo sutvarkyti
apleistą žemės sklypą. Tonis ir jo žmona
Karolina atvežė naminių augalų ir uogų
krūmų sodui. Samuelis iš Pensilvanijos
atsiuntė savo motinos siuvamąją mašiną,
kad mes galėtume atnaujinti kai kurių
baldų apmušalus. Houp šeimyna sutaisė
klibančius langus ir nusėdusias duris.
Valteris ir jo geroji žmona iš Vašingtono
pastatė suolelius ir dėžes kviečių
želmenims auginti. Vienaip ar kitaip prie
Sodybos atgaivinimo ir papuošimo
prisidėjo didelis būrys žmonių.
Darbai truko šešias savaites. Kiekvienas
talkininkas šiems namams dovanojo
dalelę savo širdies šilumos. Jų dėka
Sodyba tapo vieta, kur pildosi svajones
ir viltys. Rugpjūčio pirmąją šis rojaus
kampelis buvo paruoštas pirmiesiems
svečiams iš Bostono.
Po iškilmingo Sodybos atidarymo
pirmieji svečiai, Henris, Džilbertas ir
Klarensas (jie save vadino trimis
muškietininkais), išsipakavo savo
daiktus ir pasirinko sau lovas. Jiems čia
buvo leista pasilikti neribotą laiką. Visi
tikėjomės, kad jie, gavę nuoširdžią
pagalbą, atsistos ant kojų, nes jų kūnai
turėjo būti stiprinami kviečių želmenų
sultimis bei kitais vertingais produktais.
Tą vakarą išvykau į savo namus Bostone
mintyse dėkodama už žmonių dosnumą ir
gerumą. Tikėjausi, kad čia apsistoję
žmonės padės man įrodyti, jog kviečių
želmenų sultys ir šviežias maistas
padeda susigrąžinti jėgas. Jutau tai pati
ir dabar norėjau, kad tai patirtų jie, nors
ir jiems atrodė, kad tai jau neįmanoma.
Per kitas kelias savaites pamačiau, kad
savo planus ir lūkesčius dėl Sodybos
reikia patikslinti. Žinoma, aš norėjau,
kad gerdami želmenų sultis vyresnio
amžiaus žmonės atgautų jėgas, pažvelgtų
į pasaulį šviesesniu žvilgsniu ir grįžtų į
visavertį gyvenimą. Tai buvo graži
vizija, nuostabus troškimas...
Tačiau reikalai krypo kiek kita linkme.
Pamačiau tai net pro savo „rožinius
akinius“. Sodyboje jau kelis mėnesius
gyveno „trys muškietininkai“ ir dar kiti
trys vyresnio amžiaus žmonės. Jie atgavo
fizines ir protines jėgas, kita vertus,
visiškai nebuvo nusiteikę kovoti iki
galo, kaip buvo kalbėta iš pradžių, kai jų
kūnai dar buvo surakinti skausmo, o
raumenys beveik nebeveikė. Jiems buvo
kur kas maloniau įsitaisyti priešais
televizorių ar paskaityti kokią knygą (jų
šiuose namuose buvo daug), nei išeiti
pakvėpuoti grynu oru ir pasidžiaugti
saule. Jie priprato prie patogaus
gyvenimo šiame rojaus kampelyje ir
manė, kad tai tęsis be galo, nors čia
prašėsi priimami žmonės iš visų šalies
kampelių.
Mano planai buvo visai kitokie.
Įsivaizdavau, kad ši vieta bus kaip
tarpinė stotelė, kur žmonės, gerdami
želmenų sultis, sustiprins kūną ir dvasią,
o paskui grįš į savo įprastinę aplinką.
Sodyba turėjo tapti institutu, mokykla,
laikinais namais, kur žmonės mokytųsi
vartoti želmenų sultis, idant grįžę namo
galėtų gyventi visavertį gyvenimą ir
įveikti ligas, kurios laiko juos
prikaustytus prie lovos ar uždarytus
namuose. Trumpas pasisvečiavimas
Sodyboje turi žmonėms parodyti, kokios
yra kviečių želmenų sulčių galimybės.

Tuo metu, remdamasi savo patirtimi,

padariau kelias išvadas apie žmonių bei
gyvūnų ligas ir želmenų sultis:
• Viena svarbiausių priežasčių, dėl kurių
atsiranda liga, yra maistinių medžiagų
trūkumas. Dėl to kyla skausmai, ima
stigti oro, kūną pradeda krėsti šaltis ir
kankinti silpnumas.
• Toks trūkumas gali būti nustatomas
specialiais tyrimais, ligonį tada galima
gydyti atitinkamu maistu, vaistais ir
kitomis priemonėmis, tačiau mažai kas
padės, kol nebus pašalinta pirminė
priežastis.
• Žmonės, kurie gėrė mano atneštas
kviečių želmenų sultis, pasijuto kur kas
geriau. Tai rodo, kad šis gėrimas yra
labai naudingas. Šie žmonės kentėjo nuo
įvairiausių ligų, pradedant vėžiu,
baigiant reumatu. Nė karto nenutiko taip,
kad, laikydamiesi želmenų sulčių
programos, jie nebūtų pasiekę gerų
rezultatų.
• Stebėjimų rezultatai įtikino mane, kad
daktaras Erp Tomas kviečių želmenų
sultis apibūdinęs buvo labai taikliai. Jis
pasakė: „Tai yra turtingiausias maistinių
medžiagų gėrimas, iki šiol atrastas
žmogaus. Šis gėrimas turi visų žmogaus
organizmui reikalingų medžiagų.“

Tai esminiai principai, kurie paaiškina,

kodėl tiek daug žmonių, ėmę laikytis
kviečių želmenų sulčių dietos,
susigrąžino gerą sveikatą.
Du Henriai

Pirmasis Henris (vienas iš „trijų

muškietininkų“) buvo pianistas. Kai
atvyko pas mus, skambinti šiuo
instrumentu jis jau negalėjo – buvo per
silpnas. Tačiau želmenų sultys jam tokią
galimybę grąžino, maža to, pasitaisė jo
regėjimas ir jam nebereikėjo akinių.
Maniau, kad jis stengsis rasti muzikanto
arba bent muzikos mokytojo darbą. Deja,
ambicijų jis neatgavo. Henris tik svajojo
apie šviesią ateitį, bet nenorėjo pajudinti
nė piršto, kad ji galų gale išauštų.
Kitas Henris buvo bankininkas iš
Čikagos. Keturiasdešimt penkerius
metus be atvangos dirbęs, jis nualino
savo kūną ir dabar atvyko pasigydyti.
Buvo žiema, Sodyboje vyko remontas, ir
jį sutiko tik muškietininkas Henris. Du
Henriai susidraugavo ir kartu leido ilgus
vakarus.
Henris muškietininkas gimė Brukline,
teisininko ir labai ambicingos moters
šeimoje. Motinos viltis, kad sūnus
paseks tėvo pėdomis ir taps geru
advokatu, žlugo, jis ėmė mokytis
muzikos. Jam sekėsi, jis anksti pradėjo
koncertuoti ir uždirbti visai nemenkus
pinigus. Tačiau vėliau jo karjerą
nutraukė artritas. Kai aš jį sutikau, jis
jau dvylika metų sirgo ir šešerius metus
gyveno iš valdiškos pensijos.
Palyginę savo biografijas, abu Henriai
pamatė, kad jie yra gimę tais pačiais
metais, tą patį mėnesį ir jų gyvenamąsias
vietas skyrė tik keli šimtai mylių. Taip
pat abu nustebo sužinoję, kad buvo
vienturčiai vokiečių emigrantų sūnūs,
abu kentėję nuo per didelių motinų
ambicijų. Tačiau būta ir skirtumų. Henris
muškietininkas gyveno prabangų
gyvenimą ir gavo gerą muzikinį
išsilavinimą, o Henris bankininkas
jaunystėje už nedidelį atlyginimą dirbo
geležinkelininku ir karjeros laiptais kilo
labai pamažu. Kai du Henriai susitiko
Sodyboje, Henris muškietininkas buvo
nuskurdęs, o Henris bankininkas
klestėjo.
Šis susitikimas pabrėžė liūdną Henrio
muškietininko padėtį. Jis suprato, kad
visus šiuos metus buvo valstybės
išlaikytinis, be to, pamatė, kad jo
„dvynys“ yra pasiekęs viską, ko trūko
jam pačiam. Per tą trumpą laikotarpį visi
jo drąsos, ryžto ir ambicijų likučiai
visiškai ištirpo. Jis netgi atsisakė gerti
želmenų sultis, išpylė jas į kriauklę ir
pradėjo ilgą pasninką. Tuo metu gėrė tik
vandenį ir magnio hidroksido
suspensiją. Tai, kas nutiko paskui, buvo
neišvengiama. Jį išvežė į ligoninę, o iš
ten perkėlė į slaugos namus. Po kiek
laiko aplankiau jį ir radau beviltišką
ligonį, prikaustytą prie lovos ir
nusilpusį. O kitas Henris grįžo į darbą su
naujomis jėgomis.
Motinos Gamtos neapgausi. Spartesnio
kelio į sveikatą nėra. Visi privalome
daryti tai, kas būtina.
Milijardas bušelių [Bušelis –
JAV naudojamas skysčių ir birių
produktų mato vienetas. 1 bušelis yra
lygus 36,4 litro (red.).] grūdų

Kai perskaičiau sesers Gabrielės laišką,

labai apsidžiaugiau. Tai buvo galimybė,
kurios aš seniai laukiau. Sesuo Gabrielė
gyveno Afrikoje, Ugandoje. Ji kažkokiu
būdu gavo vieną iš mano straipsnių,
kuriame aš pasakojau apie kviečių
želmenis ir darbą su Bostono ligoniais.
Ta moteris savo noru atsisakė
civilizacijos teikiamų patogumų ir
pasiryžo vadovauti šimto
penkiasdešimties raupsais sergančių
vaikų stovyklai. Vyriausiems vaikams
buvo šešiolika metų, o patys mažiausieji
dar tik ropojo.
Geroji sesuo, išgirdusi apie mano
veiklą, paprašė kviečių grūdų – ji
panoro pabandyti, ar padės želmenų
sultys jos mažiesiems ligoniams.
Kiekvieną mėnesį juos lankydavo
gydytojai ir skirdavo vaistų. Deja, tie
vaistai tik pristabdydavo ligą. Sesuo
Gabrielė matė, kaip baisi liga žaloja jos
prižiūrimus vaikus, ir svarstė, kad šiuo
atveju galbūt gali padėti speciali dieta.
Mūsų mintys sutapo. Pasiryžau jai padėti
išgydyti šimtus raupsuotų vaikų. Maniau,
kad jei kviečių želmenų sultys gydo kitas
ligas, išgydys jie ir raupsus.
Paskaičiavau, kad šimtui penkiasdešimt
vaikų prireiks apie keturiasdešimt tonų
kviečių grūdų. Iš to kiekio ištisus metus
galima būtų kiekvienam vaikui išspausti
po tris porcijas gėrimo kas dieną. Ir dar
grūdų liktų suaugusiems ligoniams.
Maniau, kad tokio gydymo rezultatai taps
akivaizdūs anksčiau nei po metų, tačiau
norėjau, kad tyrimas būtų padarytas iki
galo, idant neliktų abejonių gydymo
veiksmingumu.
Žinojau, jog tuo metu Jungtinės Valstijos
supirkinėjo kviečių perteklių, kad
nekristų grūdų kainos. Tuo metu, kai
gavau sesers Gabrielės laišką, mūsų
sandėliuose nuo Atlanto iki Ramiojo
vandenyno buvo suberta apie milijardas
bušelių grūdų. Prekybos kredito
korporacija (Commodity Credit
Corporation), valstybės agentūra, kuri
kontroliavo šiuos sandėlius, su mielu
noru visiškai už dyką siųsdavo pilnus
laivus grūdų į bado apimtas šalis.
Turėdama tai galvoje nusprendžiau, kad
keturiasdešimt tonų kviečių seseriai
Gabrielei į Ugandą išsiųsti nebus jokių
problemų. Parašiau pusę tuzino laiškų
atitinkamiems žmonėms Vašingtone ir
paklausiau, kaip tinkamai turėčiau
pateikti prašymą Prekybos kredito
korporacijai, kad jis būtų patenkintas.
Deja, dauguma valdininkų, į kuriuos
kreipiausi, atsakė, kad paprastam
amerikiečiui gauti tokią didelę siuntą
beveik neįmanoma. Kai kurie pasiūlė
parašyti savo valstijos senatoriams ar
atstovams Kongrese.
Taip ir padariau – parašiau visiems 535
kongresmenams, paaiškinau jiems, kam
seseriai Gabrielei buvo reikalingi
kviečiai, pridūriau, jog esu pati
pasiruošusi keliauti į Afriką, kad
išmokyčiau juos auginti želmenis ir
spausti sultis.
Gavau nemažai atsakymų: kongresmenai
rašė, kad perdavė mano prašymą
Prekybos kredito korporacijai ir kad
pritaria šiam projektui. Netrukus
Prekybos kredito korporacija man
pranešė štai ką: „Apgailestaujame, bet,
laikydamiesi kviečių supirkimo
taisyklių, tiek tinkamus daiginti grūdus,
tiek nedaigius supylėme į tas pačias
talpas, taigi jie yra susimaišę ir sesers
Gabrielės tikslams netinka.“
Nesėdėjau sudėjus rankų ir pati
nupirkusi dvi tonas kviečių išsiunčiau
juos į Ugandą. Sesuo Gabrielė ėmė
auginti želmenis ir spausti iš jų sultis.
Rezultatai buvo geri. Ji parašė, kad
sultys vaikams padėjo: sumažėjo
skausmai, pamažu ėmė gerėti odos
būklė. Gaila, bet niekaip negalėjau rasti
lėšų ir daugiau grūdų į Afriką
neišsiunčiau. Sesuo Gabrielė palaimino
mane už visą pagalbą ir patikino, kad
ieškos kitų būdų, kaip gauti daugiau
kviečių.
Sirijos vyskupas

Apie paprastos dietos ir kviečių želmenų

sulčių poveikį sveikatai išgirdo Sirijos
katalikų vyskupas Michalas Knalufas
(Michael Knallouf). Jis atvyko į Sodybą,
kad išmoktų auginti želmenis ir spausti
jų sultis.
Vyskupas visų pirma mums paskambino
ir paklausė, ar galėtų pagyventi
Sodyboje bent porą mėnesių – jis norįs
atgaivinti silpstantį kūną. Mes sutikome
jį priimti. Nuvažiavau jo pasitikti į
Bostoną. Vyskupas, pasirodo, buvo labai
pasiligojęs. Į mano automobilį jis įsėdo
tik padedamas dviejų žmonių. Jo
pasisveikinimas buvo toks tylus, kad aš
vos jį išgirdau. Iš karto pasukau vienos
ligoninės link, kur kiekvienas naujas
mūsų svečias turėjo pasitikrinti sveikatą.
Tai buvo mano sprendimas ir aš
džiaugiausi jį padariusi.
Po mažiau nei valandos buvome pakeliui
į Sodybą. Sužinojau, kad vyskupas
kenčia nuo lėtinio vidurių užkietėjimo,
blogos kraujotakos, skaudančios gerklės,
silpnų plaučių. Troškau kuo greičiau
pamatyti, kaip mūsų paprasta mitybos
programa ir kviečių želmenų sulčių
gėrimas padės šiam žmogui.
Praleidęs Sodyboje dešimt dienų,
vyskupas jau jautėsi kur kas geriau. Jo
kūne prasidėjo neįtikėtini pokyčiai. Dar
kartą paaiškinau, kokią pagalbą
stengiuosi jam suteikti. Gerasis vyskupas
atidžiai klausėsi, o kai trumpam nutilau,
tarė: „Labai įdomu, ką visai paprastas
maistas ir kviečių želmenų sultys suteikė
man per mažiau nei dvi savaites.
Atvykau visiškai nusivylęs.
Konsultavausi su geriausiais Azijos ir
Europos gydytojais, jie išrašydavo man
vaistų, tačiau mano gerklės skausmas
stiprėjo, o balsas silpo. Čia gerklės
skausmas atlėgo, o balsas sustiprėjo.
Vidurių užkietėjimas beveik dingo,
jaučiu naują impulsą gyventi ir dirbti.
Toks jausmas, kad gimiau iš naujo. Bet
pamirškime mano bėdas, kurios kasdien
mažėja, ir pakalbėkime apie moterį, kuri
visa tai padarė. Tiesą pasakius, Ana, per
šį trumpą vizitą Sodyboje apie sveikatą
sužinojau daugiau, nei per visą savo ilgą
ir jaudinantį gyvenimą.“ Praėjus dviem
dienoms, brėkštant rytui, vyskupui
paskambino iš Artimųjų Rytų. Jam buvo
prisakyta tučtuojau grįžti namo, nes jis
privalėjo po dviejų dienų dalyvauti savo
Bažnyčios susirinkime Damaske.
Žinoma, jis pakluso, ir jam greitai
surado privatų lėktuvą iš Niujorko į
Italiją, kur jo laukė kitas lėktuvas į
Siriją.
Tai buvo liūdnas atsisveikinimas. Man
buvo gaila, kad jis turėjo išvykti tada,
kai jo sveikata ėmė pastebimai taisytis.
Jis taip pat atsisveikino nenoromis.
Prieš kelionę mes susėdome kambaryje
ir jis, paėmęs mano ranką, tarė: „Mes
dar susitiksime. Niekada nepamiršiu, ko
čia išmokau. Perduosiu savo žmonėms
idėjas, kurios jiems atrodys labai
keistos, tačiau jos pakeis jų gyvenimą ir
atneš jiems laimę. Tikiu, kad po visų
vargų, kuriuos patyrei, tu pagaliau gausi
dosnų atlygį. Mano palaiminimai visada
bus su tavimi.“
Svečias iš Pietų Karolinos

1961 metų rugsėjo 26 dienos vakare, kai

iš savo biuro grįžau namo, man
paskambino seselė iš Bostono Diakonių
ligoninės [Vokiečių kilmės metodistų
diakonių įkurtas ligoninių tinklas. Viena
iš ligoninių yra Bostone (red.).] ir
pasakė, kad jau visą savaitę mane bando
surasti toks vėžiu sergantis ligonis. Iš
visų mano duomenų jis žinojo tik mano
pašto dėžutės numerį pašte, o pašto
darbuotojai savo klientų adresų
neskelbia. Tas žmogus bijojo man
parašyti manydamas, kad galiu nesutikti
su juo pasimatyti. Žmogus buvo
prirakintas prie lovos ir negalėjo
kalbėti, nes jo liežuvis buvo
paralyžiuotas. Pažadėjau sesutei rytoj
ateiti į ligoninę.
Kitą dieną susitikau su tuo ligoniu ir
sužinojau visą istoriją. Spausdindamas
mašinėle jis man papasakojo, jog jau
beveik keturiolika metų kenčia nuo
veido ir kaklo vėžio. Jam buvo
šešiasdešimt penkeri. Jis visur ieškojo
pagalbos ir ilgainiui švitinimo
procedūros ir operacijos beveik
sunaikino jo žandikaulį, tad jį dabar
maitino skystu maistu per vamzdelį. Jis
gyveno Pietų Karolinoje, Kolumbijos
mieste, ten jam į rankas pateko vienas iš
mano straipsnių apie kviečių želmenų
sultis ir jis nusprendė išbandyti šį būdą.
Atvažiavo čia automobiliu iš
Kolumbijos devynis šimtus mylių, nors
per dieną sugebėdavo nuvažiuoti tik
šimtą mylių. Čia jis ėmė ieškoti mano
adreso.
Kol laukė žinių apie mane,
pasikonsultavo su plastikos chirurgu dėl
galimos žandikaulio rekonstrukcijos.
Chirurgas pasakė, kad jokia operacija
neduos ilgalaikių rezultatų dėl
progresuojančios ligos.
Ir tada sesutė per savo pažįstamus gavo
mano telefono numerį.
Po dviejų dienų vyriškį išleido iš
ligoninės. Mūsų laukė devyniolikos
mylių kelionė į Sodybą. Jau buvau
patyrusi, kokį kvapą skleidžia vėžio
pažeista oda – to kvapo dabar prisipildė
mano automobilis. (Kaip jau pasakojau,
slaugiau moters, kuri man dovanojo šią
Sodybą, seserį. Ji sirgo krūties vėžiu.
Želmenų sulčių atradusi tada dar
nebuvau.)
Tą vakarą naujasis svečias gavo keturias
dideles stiklines kviečių želmenų sulčių
(davėme jam ir kitokių sulčių). Kitą
dieną, sekmadienį, per vamzdelį vėl
supylėme jam keturias stiklines,
pirmadienį – dar keturias. Vėžio kvapas
iš kambario dingo. Maloniai nustebusi
paskambinau vienam iš geriausių vėžio
specialistų mūsų apylinkėse ir
papasakojau, kas nutiko, bet jis reagavo
skeptiškai: „Neįtikėtina, kad visa tai
nutiko per tokį trumpą laiko tarpą.
Tačiau kvapo išnykimas gali reikšti –
sakau, kad tik gali reikšti – jog
piktybinis navikas sustabdytas. Prašau
pranešti man apie tolesnius rezultatus.“
Gydymas buvo paprastas. Jis ir toliau
gėrė želmenų sultis, o ant gerklės ir
veido jam dėdavome želmenų išspaudų
kompresus. Per antrą savaitę liovėsi
pūliavusios dvi gilios žaizdos kakle.
Trečią savaitę atsileido paralyžiuotas
liežuvis ir mes jau galėjome susikalbėti,
nors pirmiau mūsų ligonis sugebėjo
skleisti tik nesuprantamus garsus.
Ketvirtą savaitę atsitiko tai, ko aš
laukiau ir kuo mano draugas vėžio
specialistas niekaip negalėjo patikėti.
Dvi gilios žaizdos kakle (jos žiojėjo ten
kelerius metus) pamažu ėmė trauktis ir
ant jų formavosi šašai. Kreidos baltumo
audiniai aplink tas žaizdas įgavo rožinę
spalvą, žaizdų paviršiuje pasirodė
sveikas, raudonas kraujas.
Vieną lapkričio rytą, po mažiau nei
dviejų mėnesių nuo to laiko, kai jis tapo
mūsų pacientu Sodyboje, svečias
paprašė, kad leistume jam nuvažiuoti į
Floridą, ir pažadėjo už poros mėnesių
grįžti. Jis tikėjosi, kad dabar, kai jo
būklė taip pagerėjo, bus įmanoma atlikti
plastinę operaciją.
Žinoma, mes norėjome, kad jis paviešėtų
čia ilgiau, dar bent kelis mėnesius, nes
jam tai būtų dar labiau padėję, bet jis
pats nusprendė, kas jam svarbiau.
Po daug mėnesių sužinojau, kad šis
žmogus grįžo iš pietų smarkiai atsigavęs
ir apsistojo Pensilvanijos valstijoje, kur
ėmėsi remontuoti savo seną namą. Buvo
akivaizdu, kad jis tikėjosi gyventi labai
ilgai.
Dar vienas ligonis

1961 metų rugpjūtį Sodyboje apsilankė

dar vienas vėžio ligonis. Apie jo ligą
bylojo kreidos baltumo oda. Visiškai
nusiminusį jį čia atlydėjo žmona. Jis
sėdėjo kėdėje nunarinęs galva, o žmona
pasakojo apie jo nelaimę.
Ji pasakė, kad 1957 metais Bostono
Beth Israel [Beth Israel (Izraelio namai)
– ligoninė, skirta jidiš kalba kalbantiems
ir košerinės dietos besilaikantiems
pacientams. Vėliau ši ligoninė susijungė
su jau šioje knygoje minėta Diakonių
ligonine (red.).] ligoninės gydytojai jos
vyrui pranešė, jog šis serga leukemija.
Jie paaiškino, kad jam liko gyventi apie
metus, jei tik juo gerai rūpinsis ir jei jis
vartos atitinkamus medikamentus. Be to,
jam patarė mesti darbą. Jo sveikata
pamažu prastėjo.
Moteris pridūrė, kad šiuos paskutinius
metus jos vyras vartojo vaistus ir nuolat
važinėjo į ligoninę tikrintis. Ir štai vakar
jie buvo labai nuliūdinti. Apžiūrėję vis
silpstantį vyrą, gydytojai jai pasakė, kad
laikas ruoštis neišvengiamai pabaigai.
Kažkokiu būdu jos vyras išgirdo tą žinią
ir automobilyje pakeliui namo nualpo.
Tą vakarą kaimynas davė jiems brošiūrą
apie kviečių želmenų sultis ir jie
nusprendė pabandyti šitą būdą.
Paaiškinau, kad kviečių želmenų sultys
yra tik maistas, o ne vaistas ir gydyti
negali, tačiau padeda Gamtai atstatyti
žmogaus kūną. Pamokiau moterį, kaip
auginti kviečių želmenis ir daviau jiems
grūdų. Jie padėkojo ir išvyko.
Praėjus beveik šešiems mėnesiams prie
Sodybos durų privažiavo tas pats
automobilis, iš jo iššoko pagyvenęs
vyriškis ir užbėgęs laiptais aukštyn
įsiveržė pro duris. „Jūs nepažįstate
manęs, – pareiškė jis besijuokdamas ir
tiesdamas ranką. – Esu tas pat
sugriuvėlis, kurį žmona atvežė čia ir
pasodino šioje kėdėje aną vasarą.“
Buvo sunku patikėti! Tada jo oda buvo
kreidos spalvos, o dabar – rožinė,
kalbėjo jis energingai, akys spindėjo. Be
to, jis pasigyrė, kad prieš kelias dienas
po septynerių metų pertraukos grįžo į
darbą. Jis papasakojo, kad žmona pasėjo
kviečius tą patį vakarą, kai jie grįžo iš
Sodybos, ir po savaitės jis jau gėrė
kviečių želmenų sultis bei pakeitė savo
dietą [Nekeičiant gyvenimo būdo ir
nustojus vartoti želmenų sultis, laikui
bėgant liga gali vėl atsinaujinti.
Vartojant želmenų sultis onkologiniams
ligoniams rekomenduojama
pasikonsultuoti su specialistais dėl
metodikos ir vartojimo trukmės (red.).].
Po kiek laiko jo savijauta pagerėjo ir jie
nuvažiavo į ligoninę pasitikrinti.
Gydytojas labai nustebo. Jis pripažino,
kad pacientas atrodė sveikas, atidžiai
išstudijavo senus įrašus, bet nieko
nekomentavo.
Jis dar sykį padėkojo man ir išvažiavo;
vėl apsilankė po keturių mėnesių ir
atrodė dar geriau. Visi leukemijos
požymiai, regis, buvo išnykę.
Paskui jį periodiškai tikrino gydytojai,
bet jie tegalėjo pasakyti tiek, kad yra
labai nustebę.
Mūsų Merė

Prieš daug metų Džekas Londonas

parašė tragišką istoriją apie šunį, kuris
tempė roges šiaurėje. Šuo, pajutęs
kraujo šauksmą, paliko civilizaciją ir
prisijungė prie vilkų gaujos. Panašų
laukinį gyvūną turėjome ir mes. Tai buvo
balta katė, vardu Merė. Kažkokios
aplinkybės (greičiausiai žmonių
kankinimai) privertė ją visai mažą
apsigyventi krūmynuose netoli mūsų
Sodybos. Ji gaudė kurmius, laukines
peles ir žuvį gretimame tvenkinyje ir
tokiu būdu išgyveno. Ilgiau nei
septynerius metus Merė buvo tik
boluojanti dėmė krūmuose už Sodybos.
Ji niekam neleisdavo prisiartinti prie
savęs arčiau nei per šimtą jardų, o jei
kas pabandydavo, ji išnykdavo žalioje
tankmėje kaip vaiduoklis. Mano pažintis
su šia kate prasidėjo prieš kelerius
metus, kai atvažiuodavau į svečius pas
tuometinę draugę. Kartais pamatydavau
katę, bet ji po akimirkos dingdavo kaip
šešėlis. Tada palikdavau jai maisto ant
takelio prie tvenkinio, bet ji jo nė karto
nepalietė. Visus ryšius su civilizuotu
pasauliu ji buvo nutraukusi. Jos
nesivaikė net dideli šunys.
Vieną ankstyvo 1963 metų pavasario
dieną ji netoli tvenkinio prie Sodybos
atsivedė tris mažus kačiukus. Tai buvo
prasta vieta, be jokios apsaugos nuo
lietaus, sniego ar ledo. Kaip šis gyvūnas
nesušalo ieškodamas maisto šaltomis
žiemomis, man buvo paslaptis. Aptikau
kačiukus tarp šakų vieną šaltą, vėjuotą
rytą, kai ėjau link tvenkinio. Motina katė
įspėjamai sušnypštė, išpūtė uodegą,
išrietė nugarą ir įsmeigė į mane nuožmų
žvilgsnį. Ji manęs nė kiek nebijojo. O
jos smalsūs kačiukai tuo metu žiūrėjo
iškišę galvytes iš kelmo kiaurymės, kurią
katė bandė užstoti savo trapiu kūnu.
Atnešiau į tą vietą dubenėlį šviežio
pieno, bet jis liko nepaliestas – kitą rytą
radau jį užšalusį. Tada pabandžiau
prisivilioti šį laukinį gyvūną žuvies
gabalėliais – primėčiau jų ant sušalusios
žemės. Tačiau motina katė mano vaišes
paniekino ir įsitikinusi, kad aš nuėjau,
iškeliavo ieškoti kito maisto, o aš iš
toliau per teatrinius žiūronus žiūrėjau,
kas vyksta šalia kelmo: trys kačiukai
džiaugsmingai žiaumojo maistą, kuris jų
motinos nė kiek nesudomino. Tai buvo
motinos autoriteto nepaisymo pradžia.
Nors katė savo vaikus saugojo, jų kraują
kaitino nuotykių troškulys ir jie pamažu
artėjo prie Sodybos, kai tik motina
dingdavo medžioklėje. Vieną rytą
atidariusi užpakalines namo duris
nustebau: ant kilimėlio ramiai sau tupėjo
trys kačiukai, laukdami, kol pasirodysiu
aš. Tačiau po akimirkos šalia atsidūrė
įsiutusi Merė. Ji iššiepė dantis, pašiaušė
uodegą ir ėmė garsiai šnypšti, tada
nusivarė savo nepaklusniuosius mažylius
takeliu link tvenkinio. Kitą rytą trijulė
vėl laukė manęs ir puolė lakti pieną,
tačiau katė ir vėl nusivarė juos namo.
Motinos katės priešiškumą ir baimę
ištirpdė Ema, iš Niujorko atvykusi
gydytoja. Švelnus Emos balsas, rodės,
šiam vienišam, išgąsdintam gyvūnėliui
priminė, kad žmonėmis galima pasitikėti,
tad netrukus ji kartu su savo kačiukais
jau ėdė mūsų „civilizuotą“ maistą. Kai
Ema susidraugavo su Mere, ši buvo
labai ligota. Katė atidavė visas jėgas
bandydama išmaitinti savo mažylius.
Todėl pradėjome jai duoti kviečių
želmenų sulčių – įmaišydavome jų į
sutrintą žuvį ar vandenį. Greitai katė
pasitaisė – papilnėjo, dingo balta
plėvelė nuo akių, nedidelis nuplikęs
kaktos plotelis vėl apaugo kailiu. Tačiau
tikras Merės prisijaukinimas įvyko tada,
kai ji be jokio kvietimo susirangė ant
besišypsančios Emos kelių ir ėmė trintis
į jos ranką.
Netrukus po to, kai jos draugė Ema
išvažiavo namo, Merė buvo sužeista.
Niekas negirdėjo grumtynių, bet kitą
rytą, kai atidariau duris, Merė gulėjo ant
kilimėlio beveik negalėdama pajudėti, o
ant jos kailio rudavo sukrešėjusio kraujo
dėmės. Rodės, kad ji neseniai grūmėsi
su kokiu nors plėšrūnu. Kairioji Merės
kojelė atrodė išsukta – ji tiesiog kabojo,
o gražus, švelnus katės kailiukas buvo
pašiauštas ir perrėžtas. Ant žaizdų
užpyliau puodelį šviežiai spaustų
kviečių želmenų sulčių, atstačiau į vietą
kojelę ir standžiai sutvarsčiau. Paskui
kelias savaites vilgėme žaizdas kviečių
želmenų sultimis. Kai nurišome
tvarsčius, mūsų Merė buvo kaip naujai
gimusi.
Šį procesą matė veterinarai. Jie buvo
labai nustebinti tokio netikėto ir
natūralaus išgijimo. Akis dengianti
plėvelė ir žaizdos išnyko visam laikui.
Merė išmokė mus daug dalykų. Mes
pamatėme, kad meilė ir švelnumas gali
priversti laukinį gyvūną pasitikėti
buvusiais priešais.
Medutis

Įsigijau Medutį vienoje Bostono

zoologijos parduotuvėje. Visai
neplanavau pirkti jokio gyvūnėlio, bet
laukdama, kol pardavėjas atneš
papūgėlių maisto, įsivėliau į nemalonų
incidentą, kuris baigėsi tik tada, kai šis
nedidukas gyvūnas atsidūrė dėžėje ant
užpakalinės mano automobilio sėdynės.
Tai buvo pusės suaugusios katės dydžio
kibiauodegis meškėnas (kinkažu), bet jis
pasipriešino savo šeimininkui
parduotuvėje kaip koks milžinas. Įvykiai
susiklostė taip: meškėnas ištrūko iš
narvo ir atsisakė ten grįžti, tada
parduotuvės šeimininkas, pagyvenęs
artrito kankinamas vyras, nepaklusnų
gyvūnėlį ėmė mušti lazda, kuria jis
pasiramsčiuodavo eidamas. Tą akimirką
įsikišau aš. Greitai buvo sudarytas
sandoris, kuris tenkino mus abu –
šeimininkas atsikratė šito „parazito“, o
aš papildžiau savo namus dar vienu
puslaukiniu padarėliu, kad šis padėtų
man išbandyti kviečių želmenų sulčių
efektyvumą. Parsinešusi Medutį į savo
biurą, pradėjau ieškoti knygų, kurios
man suteiktų informacijos apie šį naują
šeimynos narį. Netrukus sužinojau, kad
ilgi, aštrūs dantys, kurie negailestingai
susidorojo su gyvūnų parduotuvės
šeimininko pirštine, įrodo, kad mano
pirkinys yra mėsėdis. Jis gyvena medžių
viršūnėse tropikuose ir dažniausiai minta
smulkiais paukščiais bei driežais. Vis
dėlto buvo pridurta, kad jo valgiaraštyje
dažnai pasitaiko prisirpusių vaisių ir
medaus. Ne veltui dar vienas jo
pavadinimas yra „medaus lokys“ (honey
bear).
Turėdama šią informaciją, atsargiai
pradėjau bandymus. Skubėti nenorėjau,
nes nors knygose buvo rašoma, kad
kibiauodegiai meškėnai yra švelnūs ir
mieli gyvūnai, šį konkretų egzempliorių
blogas žmogaus elgesys buvo gerokai
išvedęs iš kantrybės ir jis buvo piktas. O
tai buvo iššūkis. Ar pavyks šį mažą
demoną paversti mielu ir žaismingu
gyvūnėliu tokiu pačiu būdu, kaip Ema
pakeitė mūsų Merę? Dabar galiu
pasakyti, kad, bandydama prisijaukinti
Medutį, išmokau daug iš tikro naudingų
dalykų.
Iš pradžių pabandžiau jį maitinti
paprastu medumi. Gyvūnas porą kartų
lyžtelėjo medų mažu, ilgu liežuvuku ir
nusisuko. Atidžiai perskaičiau medaus
indelio etiketę ir pamačiau, kad šis
produktas buvo kaitintas. Todėl kitą
dieną sveiko maisto parduotuvėje
nupirkau medaus koryje, ir Medutis tada
mielai juo mėgavosi.
Kadangi mano naujasis gyvūnas vis
dėlto buvo mėsėdis, pabandžiau jam
duoti nevirtos veršienos, ėrienos ir
vištienos. Visi šie „patiekalai“ buvo
nustumti į šalį – Medutis pasirinko
šviežius vaisius. Tada pabandžiau jam
duoti šaldytų sulčių – įpiliau jų į lėkštutę
ir praskiedžiau vandeniu. Medutis jas tik
pauostė ir nepalietė. Tada į kitą lėkštutę
įpyliau nedaug šviežių apelsinų sulčių, ir
gyvūnėlis su malonumu jas išlakė.
Šis Centrinės ir Pietų Amerikos
gyventojas tapo išties žavingu mūsų
šeimynos nariu. Kai būdavo alkanas, jis
atsitūpdavo ant galinių kojų, paimdavo
kokį vaisių savo letenėle, nusilupdavo jį
ir sukirsdavo. Suaugęs Medutis buvo
beveik tokio dydžio kaip normali katė,
tik jo uodega buvo ilgesnė ir labai kibi –
kai jau apsivyniodavo ką, tai sunku
būdavo atkabinti.
Medutis, šis tropinių miškų gyventojas,
prieš bandydamas kam nors įkąsti, visą
laiką apie tai įspėdavo. Jo ilgas ir
garsus šnypštimas buvo panašus į piktos
žąsies skleidžiamus garsus. Mano baltas
katinas Piteris labai susidomėjo, kas
toks yra tas naujas gyventojas, bet
laikėsi nuo Medučio per pagarbų
atstumą – arčiau nėjo.
Vėliau į Medučio sultis ir vandenį
pradėjau po truputį pilti kviečių želmenų
sulčių, o želmenų išspaudomis ėmiau
trinti jam nuplikusį lopinėlį ant kaktos.
Rezultatai nenuvylė. Gana greitai gyvūno
nuotaika pasitaisė, o plotelis virš
smailios nosytės užsipildė gelsvai rusvu
kailiuku. Prijaukinimo procesas buvo
labai lėtas, tačiau laikui bėgant nebeliko
jokių žymių, kad šis gyvūnas pirmiau
buvo skriaudžiamas. Medutis dažnai
valgydavo iš mano lėkštės, o kai kartu
keliaudavome, apsikabindavo mano
kaklą. Tai, ko išmokau iš šio gyvūno,
verta daug daugiau, nei kad ji man
suteikė nemalonumų. Medutis valgė tik
šviežią, neapdorotą maistą – taip elgiasi
beveik visi laukiniai gyvūnai.
Tačiau jo atsisakymas valgyti mėsą mane
nustebino. Ar tai įvyko dėl to, kad mėsa,
kurią jam siūliau, nebuvo tokia šviežia
kaip ką tik sumedžiotų paukščių ir
driežų? Kai maisto produktai nuskinami,
surenkami, supakuojami ir palaikomi
šaldymo kamerose ar užkonservuojami,
jie, matyt, netenka net tik natūralaus
kvapo, spalvos ir skonio – dingsta dar
kažkas. Ar laukiniai ir prijaukinti
gyvūnai instinktyviai žino, koks maistas
jiems yra tinkamiausias?
Užsispyręs svečias

1962 metų žiemą gavau trumpą laiškelį

iš vieno gero draugo Niujorke. Jis
parašė, kad gydytojai jam rekomenduoja
trumpam atsigulti į ligoninę ir išsitirti,
dėl kokios priežasties užkietėjo jo
viduriai. Tada jis paprašė, kad jį
pakonsultuotų kiti du gydytojai – tik tada
jis esą sutiks gultis į ligoninę. Laiške jis
rašė: „Važiuoju ten šiandien popiet ir
pasistengsiu būti kuo trumpiau, taip pat
žinau, kad būsiu labai reiklus ir
užsispyręs pacientas.“
Kai pirmadienio rytą atvykau į biurą,
skambėjo telefonas. Skambino draugas
iš Niujorko. Pasirodo, jis vakar vakare
grįžo iš ligoninės ir dabar skambina man
nuo penktos valandos ryto kas
penkiolika minučių. Jo pasiaiškinimas
buvo trumpas: rentgeno tyrimas parodė,
kad jo žarnyne yra auglys, dydžio sulig
obuoliu. Gydytojai rekomendavo
operaciją. Jis atsisakė ir paprašė savo
drabužių. Jie perspėjo jį dėl galimų
komplikacijų, jei ši būsena per penkias
ar šešias dienas nepasikeis (kelios
dienos jau buvo praėjusios). Draugas
gydytojams atsakė, kad pirmąsias
keturias dienas iš tų penkių jis bandys
išsigydyti kviečių želmenų sultimis, o jei
tai nepadės, po penkių dienų jis dar sykį
kreipsis į juos. Paskui jis paprašė, kad tą
pačią popietę traukiniu atsiųsčiau jam
šviežių želmenų, jei reikės, pasak jo,
turėjau net papirkti palydovą. Jis gavo
pirmąją kviečių želmenų siuntą tą patį
vakarą, o po trijų dienų sužinojau
naujieną, kad reikalai pamažu ėmė
taisytis ir kritinė būsena praėjo. Jo
gydytojai nusiramino ir nustebo. Beveik
mėnesį mano draugas į savo virškinimo
sistemą kas dieną susipildavo po tris
porcijas kviečių želmenų sulčių, o tada
susiruošė atlikti dar vieną rentgeno
tyrimą – mat buvo pažadėjęs savo
gydytojui, kad jei po keturių savaičių dar
bus gyvas, persišvies.
Iškart užregistravau jį šiam tyrimui
Kembridžo klinikoje netoli Bostono, kur
mes kartais siųsdavome savo Sodybos
svečius. Kitą rytą mano draugas su
žmona atvažiavo pas mane. Po trijų
dienų gavome tyrimų rezultatus: žarnyne
buvo nedidelis augliukas, dydžio sulig
lazdyno riešutu. Skubi operacija nebuvo
rekomenduojama.
Tai įvyko prieš daug mėnesių. Paskui
visi požymiai parodė, kad auglys išnyko,
žarnynas mano draugui daugiau
nebeužsikimšo, taigi visos mintys apie
operaciją buvo pamirštos. Ar nežinomos
kilmės žarnyno auglys (šiuo atveju jo
piktybiškumas nebuvo nustatytas) gali
būti panaikintas tik su skalpeliu?
Nedarau jokių išvadų, tik pateikiu jums
faktus ir leidžiu spręsti patiems.
Staigi permaina

Kitą vasarą į Sodybą atvažiavo porelė iš

Arizonos. Moterį nuolat vargino
piktžaizdės jos apvalių kojų vidinėje
pusėje. Jai buvo pasakyta, kad
vienintelis problemos sprendimas yra
odos persodinimas – skausminga ir
pavojinga operacija. Ji įtikino savo
vyrą, kad šis atvežtų ją į Masačusetsą, į
mūsų Sodybą, kur galima išbandyti
kviečių želmenų terapiją.
Daug metų ji buvo neįgali, visą dieną
gulėjo lovoje ir skaitė pigius romanus, o
jos vyras tuo metu sunkiai dirbo ir
rūpinosi namais. Dabar jai netgi pavyko
priprašyti vyrą, jog šis įrengtų
automobilyje televizorių, kad jai nebūtų
nuobodu ilgoje kelionėje. Tiesą
pasakius, juos pamačiusi gerokai
nustebau. Moteris buvo šviesiaplaukė,
gerai sudėta, apvalaina – neskaitant
žaizdotų kojų, tiesiog sveiko žmogaus
paveikslas, patogiai įsitaisęs ant
priekinės mašinos sėdynės. Jos vyrui
buvo šiek tiek per šešiasdešimt, jis buvo
silpnas ir nervingas, tačiau rūpinosi
žmonos gerove kaip perekšlė, kuri be
saiko šokinėja apie savo vienintelį
viščiuką. Pamačiau, kad bet kokia šios
moters užgaida jam buvo įsakymas. Kai
jis pagaliau įtaisė ją kambaryje antrame
aukšte ir nusileido žemyn pavalgyti, ji,
persisvėrusi per turėklus, pašaukė jį
grįžti – norėjo, kad jis sėdėtų šalia, kol
ji žiūrės savo mėgstamą programą.
Pusiaukelėje į viršų jis sustojo ir giliai
įkvėpė.
Kitas dvi dienas ta išpaikinta moteris
drybsojo patogioje sofoje antrame
aukšte. Paskui mus aplankė vienas
gydytojas, geras mano draugas. Nieko
konkretaus nepranešusi apie naujus
svečius paprašiau, kad jis apžiūrėtų tą
vyrą. Tai buvo įprasta procedūra, kurią
mes atlikdavome visiems savo
svečiams. Gydytojo ataskaita paskatino
mane elgtis ryžtingai. Kitą rytą
pasiligojęs svečias išėjo į mūsų
apylinkes žemuogiauti, nes „jo žmona tas
uogas beprotiškai mėgsta“, o aš pakilau
laiptais į viršų ir pasakiau jai, kad jos
vyro sveikata labai silpna ir kad jis gali
palikti ją kiekvieną akimirką.
Rezultatas buvo pritrenkiantis! Kai vyras
šnopuodamas grįžo namo su
žemuogėmis, apačioje jį pasitiko
pasipuošusi, gražiai susišukavusi,
besišypsanti žmona. Ji išstūmė jį lauk,
pasodino saulės atokaitoje ir apkaišė
pagalvėmis. Per kelias minutes jis
tikriausiai gavo tiek savo žmonos
dėmesio, kiek jo nematė per visą ilgą
kelionę iš Arizonos.
Pagaliau moteris susiruošė „pailsėti“
viršuje ir sukirsti žemuoges, o vyras
sėdėjo visiškai suglumęs nuo tokios
permainos, žvelgė į gėlynus ir lėtai purtė
galvą. Kiek vėliau aš jam paaiškinau, ką
padariau, ir paprašiau, kad jis
atsipalaiduotų.
Žmona gėrė kviečių želmenų sultis
triskart per dieną ir norėjo, kad „sultimis
taip pat pasimėgautų ir jos gerasis
vyras“. Greitai įvyko kelios teigiamos
permainos. Jos balse nebeliko
sarkastiškų gaidelių, ji ėmė daugiau
šypsotis, žaizdos ant jos kojų greitai
užgijo. Kai po trijų savaičių ši pora
susiruošė išvažiuoti, ji verkė man ant
peties ir vadino mane „savo namų
gelbėtoja“. Jie sulipo į automobilį,
pamojavo man ir išnyko kelyje.
Kurį laiką apie juos nieko negirdėjau, o
po kelių mėnesių man parašė to vyro
draugas, kuris gyveno namelyje ant ratų
šalia jų. Sužinojau, kad pora tebegeria
kviečių želmenų sultis ir kad moteris
pirmąkart po daug metų susirado darbą.
Po šios trumpos žinutės – vėl tyla.
Nesitikėjau padėkos, bet gaila, kad
negavau jokio laiško nei iš žmonos, nei
iš vyro. Juk buvo įdomu sužinoti, kokių
permainų įvyko jų gyvenime dėl to, kad
atsirado kviečių želmenų sultys. Be to, jų
istorija galėjo padėti kitoms poroms
suprasti, kad „sergantis“ partneris
dažnai būna sveikesnis nei tas, kuris
neša abiejų naštą.
„Nepakenčiama“ moteris

Socialinė darbuotoja apibūdino šią

nelaimingą moterį kaip nepakenčiamą:
„Ji visiškai nesirūpina savimi, todėl kas
nors tai turi padaryti, bet tas, kas
pabandys, pamatys, koks tai sunkus
darbas.“
Turėdama galvoje šį perspėjimą, nuėjau
į skurdų namą, pakilau laiptais ir
pabeldžiau į šios neįgaliosios duris,
nors buvo valanda po vidudienio ir aš
jau buvau baigusi savo kasdienį darbą
aprūpinti ligonius šviežiomis kviečių
želmenų sultimis. Kitoje durų pusėje
pasigirdo silpnas balsas: „Eik šalin, aš
lovoje... Ateik vėliau...“
Paaiškinau jai, kad neturiu tiek laiko ir
vėliau ateiti negalėsiu. Dar pasakiau,
kad esu atsiųsta jai padėti ir jei ji neleis
to padaryti dabar, kitos progos
tikriausiai nepasitaikys. Matyt, tai
sužadino jos smalsumą, nes išgirdau,
kaip ji nerangiai tipena per kambarį ir
rakina duris. Mane sutiko išsekusi, per
anksti pasenusi ir susivėlusi maždaug
trisdešimt penkerių metų moteris.
Nekviesta įsiveržiau vidun ir susiradau
kėdę, o ji dejuodama pamažėle įsiropštė
į lovą. Tada pamačiau pavargusį škotų
aviganį, pririštą prie stalo kojos, ir
nusistebėjau, kaip šis gyvūnas galėjo
gyventi tokiomis sąlygomis.
Jau buvau pratusi prie netvarkingų ir
viltį praradusių žmonių, kurie gaudavo
kasdieninę dozę kviečių želmenų sulčių,
bet šios sugriuvusios dar nesenos moters
apatija ir nenoras padėti sau mane
pribloškė. Ji lovoje gulėjo jau daug
savaičių, o jos šunį lauk kartais
išvesdavo kaimynai. Ant stalo pamačiau
kalną vaistų buteliukų, nuo kurių, pasak
socialinės darbuotojos, „nelaiminga
moteriškė nuolat būdavo sustingusi“.
Supratau, kad įtikinti šią pusiau neįgalią
ligonę kasdien gerti kviečių želmenų
sultis bus labai sunkus uždavinys. Tačiau
man buvo smalsu, kaip sultys galėtų
padėti žmogui, kuriam diagnozuota
dauginės sklerozės liga. Dar kiek su ja
pabuvau, tada išvedžiau jos šunį ir
atsisveikinau, o kitą rytą grįžau su sulčių
porcija. Ji sultis, ko gero, išgėrė tik
norėdama įsiteikti man, nes surauktas
veidas parodė, kad želmenų skonis jai
nepatiko.
Tačiau tai buvo tik pradžia. Po dviejų
savaičių ligonė ištrūko iš lovos
nelaisvės ir jau laukdavo prie durų
laiptinės aikštelėje, kada aš ateisiu. Kai
sveikindamasi ji nusišypsodavo,
pajusdavau, kad atsiperka visi mano
vargai. Permainos buvo tikrai
neįtikėtinos. Po mėnesio ji išmetė lauk
pižamą ir švariai susitvarkė namus.
Vieną dieną ji pasveikino mane tokiais
žodžiais: „Vakar po pietų pati išvedžiau
Palą pasivaikščioti.“ Džiaugiausi kartu
su ja. Praėjus dviem mėnesiams, pirmą
kartą po daugelio metų ji apsilankė
grožio salone. Letarginis nuovargis buvo
dingęs, jos akys švietė, veido bruožai
sušvelnėjo. Ji pasipuošė nauja sesers
atsiųsta suknute. Pasirodo, ji buvo labai
simpatiška moteris.
Kad ir kaip neįtikėtinai tai skamba, po
šešių mėnesių ji ištekėjo. Negi dar gali
kilti abejonių, kodėl aš taip vertinu
Dievo siųstas kviečių želmenų sultis?
Po tos taip gražiai pasibaigusios
istorijos gavau daug laiškų iš kitų
žmonių, kurie buvo palaužti to paties
skausmo ir kuriems taip pat padėjo
kviečių želmenų sultys bei paprasta
dieta.
Tačiau dauginės sklerozės ligoniai
želmenų sultis turėtų gerti prižiūrimi
savo gydytojo. Yra žinoma, kad sunykęs
nervinis audinys neatsistato. Kita vertus,
užfiksuota mediciniškai patvirtintų
atvejų, kai ši liga pasitraukė net tada, kai
nuo jos pradžios buvo praėję daug metų.
Mano draugas Džonas,
buvęs diabetikas

Medicininėje literatūroje sakoma, kad

diabetas yra organizmo nesugebėjimas
perdirbti gaunamą cukrų. Taip atsitinka
tada, kai kasa gamina nepakankamai
insulino, kuris ir atlieka cukraus
reguliavimo funkciją, arba organizmas
insulinui tampa atsparus. Mokslininkai
yra nustatę cukraus kiekio kraujyje
normą. Kol kas dar nerastas vaistas,
kuris išgydytų diabetą visam laikui ir
diabetikai turi reguliariai leistis
insuliną, kuris dažniausiai gaunamas iš
karvių ar kiaulių kasos. Paprastai tai
trunka visą gyvenimą. Tačiau tame
pačiame medicininiame šaltinyje
(Today's Health Guide, Amerian Medial
Association, 1968) sakoma, kad bent
pusė diabeto ligonių, kurie susirgo
būdami vyresni nei trisdešimt metų, šią
ligą gali kontroliuoti tinkamai
maitindamiesi.
Mokslininkai toliau tiria diabetą ir ieško
vaistų, kurie efektyviau padėtų šios ligos
kamuojamiems žmonėms.
Pastebėjau, kad jei diabetikas nuolat
geria kviečių želmenų sultis ir laikosi
paprastos neapdoroto maisto dietos, jam
insulino injekcijų reikia mažiau. Panašus
atvejis neseniai buvo užfiksuotas vienoje
Masačusetso ligoninėje.
Dabar papasakosiu vieno savo gero
draugo istoriją. Pavadinkime jį Džonu.
Džonas atvyko į Sodybą 1962 metais. Jo
medicininėje kortelėje buvo įrašas apie
diabetą – Džonui ši liga buvo nustatyta
1957 metais. Gydytojai tada jam
pranešė, kad nuo šiol tikriausiai
kiekvieną dieną jam reikės leistis
insuliną. Ištisus penkerius metus jis
diena iš dienos sąžiningai susileisdavo
skirtą dozę, bet 1962 metais jo būsena
labai pablogėjo. Džono ateitis atrodė
niūriai. Džonas susidomėjo, kaip galima
būtų susigrąžinti sveikatą natūraliais
būdais. Tų metų balandžio mėnesį jam
po ranka pasitaikė straipsnis apie
kviečių želmenų sultis. Programa jam
pasirodė labai logiška, nes dar anksčiau
buvo pastebėjęs, kad jo savijauta
pasidarė daug geresnė, kai jis pradėjo
valgyti daugiau šviežių ekologiškų
vaisių ir daržovių. Džonas tada
nusprendė išbandyti želmenis ir pasisėjo
kviečių. Po septynių dienų jis turėjo
pakankamai želmenų spausti sultims.
Tada prasidėjo išbandymas. Jis nustojo
leistis insuliną ir kiekvieną dieną
pradėjo gerti po dvi dideles stiklines
kviečių želmenų sulčių su vandeniu. Jis
nusprendė laikytis tokio režimo šešias
savaites, bet jau po dvidešimt vienos
dienos pasijuto kur kas geriau – grįžo
jėgos ir gyvenimo džiaugsmas. Jis
nuvažiavo pas gydytojus pasitikrinti ir
šie nerado jokių diabeto pažymių.
Žinoma, to vieno patikrinimo buvo maža,
tikslaus atsakymo jis nedavė, todėl
Džonas tikrinosi dar kas savaitę
pusantro mėnesio. Ir pasirodė, kad
cukraus kiekis jo kraujyje yra normalus,
o tai reiškė, kad jo kasa pagamina
normalų kiekį insulino. Dar po kelių
mėnesių, praleistų Sodyboje, Džono
tyrimų rezultatai parodė, kad diabeto
nebėra. Kiek žinau, vėliau jo sveikatos
būklė nepasikeitė.
Tikiuosi, kad kviečių želmenų sulčių
dietą išbandys ir kiti, kuriuos kankina
diabetas ir kurie yra pavargę nuo
nesibaigiančių insulino injekcijų.
Žinoma, patarčiau tai daryti su gydytojo
priežiūra. Labai svarbu, kad
prisimintumėte, jog gerti sultis ir sveikai
maitintis reikia kasdien. Želmenų sultys
taip pat padeda žmonėms, kurie serga
inkstų ligomis. Blogai funkcionuojantys
inkstai yra baisi bėda. Motina Gamta
savo dovanojamomis maistinėmis
medžiagomis gali lyg plaušine išvalyti
vidaus organus ir sureguliuoti jų veiklą,
kad šie nebekeltų jokių problemų.
Mūsų nepakeičiamieji
gydytojai

Bobulytė, kurios įtaką jaučiu iki šiol,

mane mokė, kad į kiekvieną protingą
maldą bus atsakyta. Metams bėgant
įsitikinau, kad ji buvo teisi. Žinoma,
atvykusi į šią šalį ir pradėjusi studijuoti
religiją puikiai supratau, kad mano
problemos negalėjo būti išspręstos vien
malda. Šią tiesą patvirtino ilgi skausmo
ir kančios metai.
Nušvitimas prasidėjo vieną 1960 metų
žiemos rytą, kai lesinau savo viščiukus.
Tada pabandžiau pakelti prišalusį prie
žemės kibirą ir mano kirkšnį pervėrė
aštrus skausmas. Sukniubau ant žemės
beveik negalėdama pakvėpuoti. Vos ne
vos nusigavau iki namų ir atsiguliau ant
sofos. Dejuodama išgulėjau kelias
valandas. Nuo tos sekundės tapau
daugiau mažiau neįgali. Nedrįsau apie
tai prasitarti savo šeimynai, nes bet
kokia liga buvo neregėtas dalykas mūsų
namuose. Po kiek laiko šis nemalonumas
buvo diagnozuotas kaip išvarža. Žinojau,
kad Dievas padės man nugalėti šią
skausmingą bėdą, todėl nuoširdžiai
meldžiau palengvėjimo. Taip pat
sužinojau, kad tokį negalavimą galima
išsigydyti ne tik chirurgiškai ir netgi
neatsigulus į ligoninę, bet tada būčiau
turėjusi labai daug laiko prasivartyti
lovoje namuose, o to laiko aš per darbus
neturėjau. Tačiau situacija manęs
pernelyg negąsdino, nes Bobulytė
kalbėjo, kad dvasinis pagijimas tikrai
įvyksta, jei tik žmogus nuoširdžiai tiki. O
tikėjimo man nestigo.
Viena iš priežasčių, dėl kurios įstojau
mokytis į religijos mokyklą, buvo tokios
situacijos, kai man reikėdavo išsigydyti
kūną. Kartais nejudėdama išsėdėdavau
valandų valandas ir melsdavau, kad
Dievas atsiųstų palengvėjimą.
Tačiau bėgo mėnesiai, o mano būklė tik
blogėjo. Galų gale beveik negalėjau nei
pajudėti, nei išsitiesti. Tai buvo
nuolatinė agonija.
Ir štai vieną rytą man tarsi akys atsivėrė
– supratau, jog pasveikti turiu savo
jėgomis, užuot prašiusi pagalbos Dievo.
Tai buvo įkvėpimas, nuostabi mintis,
kuri staiga nušvietė mano protą. Grįžau į
savo kambarį, uždariau duris ir pradėjau
melsti ne išgijimo, o išminties, kad
žinočiau, ką daryti.
Šį kartą atsakymą gavau per kelias
minutes. Vizijoje pamačiau save grįžusią
į vaikystę, išsitiesusią po didžiuliu
ąžuolu netoli upelio, šalia ramiai sau
rupšnojo žolę mano ožkų ir avių banda,
o ją saugojo sumanusis šuo Žvaigždė.
Vėl išvydau voverę Šnekutę, kurios
sužeista kojelė tarsi gipsu buvo
sutvirtinta sudžiūvusiu moliu. Netoliese
jos buvo Baltapūkis, Bobulytės šunelis.
Jam kartą į koją įgėlė gyvatė ir jis tada
tą koją įmerkė giliai į purvą, kad ši
substancija išsiurbtų nuodus...
Tada grįžau į dabartį ir išgirdau
čirškiančius strazdus dauboje už garažo.
Supratau, kad „kelionė“ į vaikystę ir
buvo atsakymas į mano maldą. Visagalis
išgydė šiuos mažus gyvūnėlius per jų
instinktus. Paklususi instinktams,
kiekviena gyva būtybė ieško būdų, kaip
pasveikti, o šiuo atveju instinktai joms
liepė gydytis purvu ir moliu.
Supratau, kodėl mano maldos pasveikti
iki šiol nebuvo atsakytos. Turėdama
laisvą valią, aš tapau tarsi akla ir
nusiteikiau nepriimti išorinės pagalbos,
atsisakiau pasinaudoti gera linkinčių
draugų patarimais. Nusprendžiau, kad
negaliu pasmerkti savo kūno kančiai,
taigi turiu ieškoti pagalbos iš šalies ir
galų gale susigrąžinti sveikatą, idant
paskui vėl galėčiau visas jėgas skirti
darbui.
Supratau, koks kvailas buvo mano
užsispyrimas ir kokios liūdnos jo
pasekmes. Sėdėjau ant sofos, o protas
šokinėjo nuo vaikystės prisiminimų prie
dabartinių įvykių ir mano galvoje
nuskambėjo aiškus paliepimas:
„Operuokis!“
Artimieji jau senai siūlė man šį būdą,
tam pritarė ir geras draugas daktaras
Alonzas Šedmanas. Bet aš buvau
įsitikinusi, kad fizinė pagalba man
nereikalinga, ir ieškojau tik dvasinės
paramos, tad jų nepaklausiau. Bet
tikrovė mane privertė pakeisti požiūrį.
Taigi nuklibikščiavau prie telefono,
paskambinau daktarui Šedmanui ir
paprašiau rekomenduoti gerą chirurgą.
„Protingas sprendimas, Ana, – pasakė
jis. – Jei prasivolioji lovoje keletą
mėnesių, tai išvaržos sugyja pačios, esu
girdėjęs tokių nutikimų. Bet jūs esate per
daug aktyvi. Jūsų būdui tai netinka.
Paskambinsiu jums, kai susitarsiu su
chirurgu.“
Po poros valandų viskas buvo sutarta, ir
kitą rytą buvau operacinėje. Gydytojas,
kuris ruošė mane operacijai, suleido į
nugarą skausmą malšinančių vaistų.
Pjūvio nejaučiau, bet kai vaistai nustojo
veikę, skausmas buvo didelis. Man liepė
po kurio laiko pavalgyti. Tačiau aš
prisiminiau, kaip sužeistuosius gydė
Bobulytė – ji tokiais atvejais liepdavo
nevalgyti, duodavo tik šilto vandens ir
sulčių. Mačiau, kaip ji tokiu būdu išgydė
daugybę žaizdų. Gydytojas pasakė, kad
aš turiu laikytis gydymo tvarkos, bet aš,
nepaisydama skausmo, atsisakiau vaistų,
kurie būtų palengvinę gijimą, ir išgulėjau
lovoje šešias dienas. Rezultatas buvo
nuostabus. Sesutės stebėjosi, kaip greitai
užgijo žaizda, o rando beveik nesimatė.
Po septynių dienų palikau ligoninę
laiminga, kad nebeturiu kentėti skausmų,
kuriuos kėlė negydoma išvarža.
Ši patirtis man buvo labai naudinga. Ji
įrodė, kad nors žmogų gali išgydyti
tikėjimas, vis dėlto būna atvejų, kai
reikia kreiptis pagalbos į gydytojus.
Pavyzdžiui, kai lūžta kaulas, daug
protingiau leisti juos sustatyti
profesionaliam gydytojui, nei kentėti
skausmą ir bandyti pasveikti per maldą.
Arba jei persipjautume arteriją ar kitą
svarbią kraujagyslę, gydytojų pagalba
irgi būtų gyvybiškai svarbi. Galiu
suminėti daug atvejų, kai paprastos
kasdienės priemonės yra veiksmingesnės
už maldą. Gero gydytojo pagalba dažnai
gali išgelbėti gyvybę, apsaugoti nuo
invalidumo, grąžinti sveikatą.
Mirtini spąstai

Negaliu nepakartoti, kad ši šalis –

„nuostabioji žemė“, kaip ją vadino
Lietuvos kaimo žmonės – yra
tinkamiausia vieta gyventi pasaulyje.
Džiaugiuosi, kad negimiau čia, nes kitaip
šios dovanos įvertinti būčiau
nesugebėjusi. Reikia pagyventi kitose
šalyse, kur sąlygos gerokai sunkesnės,
kad suprastume, kaip šios šalies
gyventojai yra globojami Dievo.
Kiekvienas vyras, moteris ir vaikas čia
turi būti sveiki.
Štai kodėl esu šios šalies pilietė. Štai
kodėl aš balsuoju. Štai kodėl tikiuosi
gyventi čia kiek galima ilgiau ir vykdyti
Dievo valią – padėti visiems, kurie nori
drauge su Motina Gamta puoselėti savo
kūno šventovę ir maitintis pačiu
tinkamiausiu maistu.
Žinoma, čia nėra viskas idealu. Nebuvo
idealu netgi rojaus sode. Bet laisvoje
žemėje padedant Dievui visada įmanoma
situaciją ištaisyti, jei tik taip per
rinkimus nusprendžia gyventojų
dauguma. Nė vienoje kitoje valstybėje
šis teiginys nėra toks teisingas kaip čia.
Jei tikrai ko nors norime ir pasirengę dėl
to dirbti, tai svajonės išsipildys, ir
„maži“ žmonės bus išgirsti net tada, kai
„didieji“ norės juos nutildyti.
Su viena tokia situacija neseniai
susidūriau. Netoli mano biuro Bostone
buvo „mirtini spąstai“. Vairuotojams
kėlė pavojų akmeninė kolona, stovinti
per patį gatvės vidurį ties įvažiavimu į
tunelį. Dėl kai kurių gatvės ypatumų šios
vietos nepažįstantys vairuotojai,
lenkdami čia kitą automobilį, į tą koloną
rizikuodavo atsitrenkti. Per kelerius
metus taip žuvo keturi žmonės. Ypač
pavojinga būdavo tamsoje. Aplinkinių
parduotuvių savininkai ne kartą prašė
miesto valdžios ant kolonos pritvirtinti
mirksinčius geltonos šviesos signalus.
Tačiau valdininkai tik pažadėdavo, kad
„reikalai bus sutvarkyti“, ir tuo viskas
pasibaigdavo. Kai įvyko dar viena
avarija, nusprendžiau nesėdėti sudėjusi
rankų. Tas vairuotojas žuvo ankstyvą
balandį, jis atsitrenkė į koloną ir jį
prispaudė automobilio variklis. Kai
pamačiau tą vietą kitą rytą, ant asfalto
dar buvo likę kraujo... Tada pajutau, kad
už tos problemos sprendimą esu
atsakinga ir aš. Parašiau laiškus keliems
valdininkams, bet šie pabandė atsipirkti
eiliniais pažadais. Pagaliau surinkusi
pluoštą tokių pažadų, kad „problema
sprendžiama“, parašiau apie tai miesto
merui ir pasakiau, kad visus šiuos
pažadus būsiu priversta paskelbti viešai,
jei tik situacija nebus sutvarkyta. Tai
padėjo! Gavau Eismo priežiūros
departamento vadovo atsakymą, kad
perspėjamieji žibintai toje vietoje bus
sumontuoti tuojau pat ir kad jau
pasirašytas kontraktas su viena
kompanija, kuri apsiėmė atlikti tą darbą.
Netrukus po to atsakymo ant
pavojingosios kolonos atsirado
mirksintis geltonas švyturiukas. O nuo
tos dienos, kai parašiau miesto valdžiai
pirmą laišką, praėjo keturi mėnesiai.
Manau, kad šis švyturiukas su kiekvienu
mirktelėjimu primena, ką reiškia
atkaklios vieno žmogaus pastangos.
Tokiems žingsniams turėtų ryžtis
kiekvienas.
Kviečių želmenų terapija
apskrieja pasaulį

Aplinkiniai žmonės daro mums didžiulę

įtaką. Jie formuoja mūsų asmeninį
pasaulį. Man pačiai didžiausią įtaką
padarė Bobulytė. Be galo energinga,
žmogiška ir tikinti, ji paveikė mano
gyvenimą labiau nei vėliau patirti visi
sunkumai, laimė, viltys ir stebuklai. Tą
rytą, kai išvengiau mirties lakiajame
smėlyje, ji atsivedė mane prie šulinio ir
mudvi atsisėdome saulės atokaitoje.
Kurį laiką ji tylėjo, stipriai spausdama
mane savo glėbyje. O paskui pasakė:
„Kai išgirdau baisų Žvaigždės lojimą,
supratau, kad nutiko kažkas neįtikėtinai
baisaus, Onute. Tiesą pasakius, nė kiek
nesibaiminau dėl tavo saugumo. Nuo tos
akimirkos, kai ištraukiau tave iš tėvo
nagų, jaučiu Dievo įkvėptą tikėjimą, kad
tau lemta atlikti darbą, kuris padės
žmonijai geriau gyventi tiek fiziškai, tiek
dvasiškai. Matei daug sunkumų mūsų
namuose, regėjai, kaip iškeliauja
anapilin geri ir blogi žmonės. Kaip
buvai mano nuostabi pagalbininkė, taip
būsi nepamainoma visos žmonijos
tarnaitė. Noriu, jog žinotumei širdimi,
kad Dievas tau šiame gyvenime yra
numatęs svarbų vaidmenį. Nežinau, kaip
tai išsipildys. Bet tai nutiks, neabejok ir
nebijok. Tad turi būti pasiruošusi atlikti
savo vaidmenį nuostabiajame Dievo
plane.“
Niekada nepamiršiu šio pokalbio. Jis
įrašytas mano sieloje. Atradusi sveikatą
grąžinančią kviečių želmenų terapiją,
supratau, kad mano geroji, mieloji
Bobulytė tikrai numatė ateitį. Jos mintis,
kad padėsiu kenčiantiems žmonėms, tapo
tikrove. Dar kartą pakartosiu, kad ji
buvo nuostabi gyduolė, manau, viena iš
geriausių, kokios kada nors gyveno
pasaulyje.
Laimei, sugebėjau papasakoti apie
kviečių želmenų naudą ir svarbą taip,
kad nemažai šios šalies žurnalų
redaktorių suprato to dalyko svarbą ir
ėmė skelbti apie tai straipsnius savo
leidiniuose.
Buvo ši informacija paskelbta ir
užsienio žurnaluose. Tada ėmiau gauti
tūkstančius laiškų. Vertas dėmesio
vienas nuoširdus ir ilgas laiškas iš
Londono. Rašė vyras. Be kitų, buvo
tokie žodžiai: „Kodėl šio nuostabaus
stebuklo atskleidimas buvo patikėtas
jums? Ką jūs padarėte, kad nusipelnėte
Dievo pasitikėjimo, jog šia informacija
pasinaudosite protingai ir
nesavanaudiškai? Aš visą gyvenimą
stengiuosi padėti žmonėms, kuriems
mano pagalbos reikia. Kodėl jūs buvote
ta išrinktoji, o ne aš?“
Prisimenu nuostabų anglų poeto Džono
Miltono eilėraštį „Apie Jo aklumą“
(John Milton, On His Blindness).
Paskutinė eilutė skelbia: Tarnauja ir tie,
kurie tik stovi ir laukia... Argi nėra
tiesa, kad visi mes prisidedame prie
visuotinio gėrio ir kad visi esame lygūs?
Ir kiekvienam mūsų duodama tokia
užduotis, kurią esame pasirengę atlikti.
Man labai malonu, kad kviečių želmenų
terapija paplito Anglijoje, Australijoje,
Naujojoje Zelandijoje, Prancūzijoje,
Pietų Afrikoje, Sirijoje, Indijoje, Vakarų
Vokietijoje, Ispanijoje, Singapūre,
Austrijoje, Pakistane ir daugumoje Pietų
Amerikos valstybių. Kiek žinau, visi
ligoniai, išbandę kviečių želmenis,
pasiekė gerų rezultatų.
5
BRANDUOLIO
SUKŪRIMAS

Margaretos Drumheller
apsilankymas

Buvo 1962 metų vasara. Ekologiškas

Sodybos sodas, kuris nuolat didėjo ir
davė vis didesnį derlių, buvo apsipylęs
žiedais. Derlingas juodžemis su
kompostu leido išauginti daug
nuostabaus skonio ir maistingumo
daržovių, vaisių ir valgomųjų žolių.
Nereikia nė sakyti, kad tomis dienomis
buvau labai užsiėmusi. Turėjau parašyti
daug laiškų ir straipsnių, dirbau sode,
važinėjau po parduotuves ir rūpinausi
Sodybos svečiais.
Vieną labai drėgną liepos popietę man
paskambino draugė Beverlė, kuri tuo
metu gyveno Niujorke. Ji planavo po
kelių dienų atvažiuoti į Bostoną ir
paklausė, ar galėtų apsilankyti Sodyboje
kartu su savo drauge Margareta.
Pakviečiau jas papietauti ir
nekantraudama laukiau susitikimo.
Kai Beverlė ir Margareta atvyko,
jaučiausi pavargusi, nes tą popietę
buvau užsimojusi atlikti Heraklio vertą
darbą: iškuopti namus, išravėti daržus ir
pagaminti maisto tuzinui žmonių. Porą
kartų giliai įkvėpusi, išėjau į kiemą su
jomis pasisveikinti.
Margareta buvo graži, išskirtinių bruožų,
vidutinio ūgio ir sudėjimo moteris. Jos
apranga ir laikysena bylojo, kad tai
išsilavinusi ir rafinuota dama. Ir iš
tikrųjų – ji buvo labai apsiskaičiusi,
išmanė filosofiją, religiją, literatūrą,
sekė dabartinius pasaulio įvykius ir daug
keliavo. Tą dieną pokalbis su ja
atgaivino mane kaip lietus pirmąją
pavasario žolę. Margareta pažėrė
tūkstančius klausimų apie mano darbą, o
aš stengiausi kaip įmanoma išsamiau į
juos atsakyti. Savo ruožtu klausinėjau
apie jos nuotykius ir gyvenimo
filosofiją.
Jau temo, ir aš susiruošiau viešnioms
pateikti vakarienę. Tada įėjo Margareta.
„Ana, – tarė ji, – jei tikrai norite padėti
žmonėms išgyti, kodėl nepersikraustote į
Bostoną? Juk ten būtumėte lengviau
pasiekiama kur kas didesniam būriui
žmonių?“ Pasakiau, kad dažnai galvoju
apie grįžimą ir darbų tęsimą Bostone.
Bet neturėjau tam pinigų, kita vertus,
Sodyba be manęs funkcionuoti negalėjo.
„Gaila, – tęsė Margaret, – tačiau išeitis
yra. Man priklauso pastatas Bostone,
Bekbejaus rajone, Ekseter gatvėje. Dalį
galėčiau išnuomoti. Jūs mokytumėte
žmones, iš to uždirbtumėte ir
susimokėtumėte nuomą.“
Dar kartą į mano gyvenimą įsikišo
Likimas. Prieš mane stovėjo nuostabi
moteris, kuri pasiūlė pakylėti mano
veiklą į kitą lygmenį ir įkurti
organizaciją, kad aš pasiekčiau daugiau
žmonių. Margareta atmetė visus mano
atsikalbinėjimus ir mes susitarėme, kad
aplankysiu ją mieste – tada apžiūrėsime
kambarius ir aptarsime einamuosius
reikalus.
Nauji namai Bostone

Nors kitos kelios dienos, kaip visada,

buvo kupinos rūpesčių, galvojau tik apie
susitikimą su Margareta. Apmąsčiau
visas galimybes, kurias suteiktų man
darbas mieste. Galėčiau lengviau
susitikti su žmonėmis, su kuriais
užmezgiau pažintį dirbdama Natural
Health Guardian redakcijoje.
Svarbiausia, būčiau arčiau visų
valstybinių bei privačių institucijų, su
kuriomis tikėjausi artimesnio
bendradarbiavimo ateityje. Savaitė
prabėgo džiugiai.
Tai buvo didelis penkių aukštų plytinis
pastatas Ekseter gatvės ir
Commonwealth aveniu sankirtoje. Nuo
jo buvo matyti parkelis, kuris susijungia
su viešuoju Bostono parku – tikrai graži
vieta.
Kai Margareta pasitiko mane prie durų,
vos tramdžiau džiaugsmą. Ji pakvietė
mane vidun ir aprodė pastatą. Pirmas
aukštas buvo padalytas į tris dideles
patalpas, kurias nuomojosi viena
kelionių agentūra. Sienos ir laiptai buvo
papuošti medžio drožiniais. Aukštos
lubos ir įvairios prabangos detalės
liudijo, kad čia kitados gyveno klestintys
žmonės.
Antrame, trečiame ir ketvirtame
aukštuose buvo įrengti apartamentai ir
atskiri kambariai. Galų gale Margareta
atvedė mane į du didelius kambarius
antrame aukšte, kurie turėjo būti mano
naujieji namai ir biuras Bostone.
Apsidžiaugiau – čia tikrai galėsiu gydyti
žmones, iš kurių liga yra atėmusi
gyvenimo džiaugsmą. Rūpinsiuosi jais ir
atskleisiu jiems paprasto maisto bei
kviečių želmenų sulčių naudą. Vis dėlto
Margareta mane čia persikelti įkalbėjo
nelengvai. Taip, čia viskas buvo idealu,
bet aš neturėjau iš ko mokėti nuomos ir
tikrai nesitikėjau didelių pinigų iš savo
veiklos. Vėliau sužinojau, kad ši
nuostabi ir protinga moteris buvo
asmeniškai susidomėjusi mano
pasiekimais. Ji tikėjosi dalytis mano
naujos organizacijos džiaugsmais ir
vargais.
Netrukus įsikėliau. Abiejuose
kambariuose buvo sustatytos lovos.
Vienas iš kambarių buvo skirtas
ligotiems ar vyresnio amžiaus mūsų
būsimiesiems svečiams. Kitas tapo mano
miegamuoju, svetaine ir biuru. Netrukus
prasiplėtėme ir į trečią kambarį, kuris
taip pat buvo skirtas svečiams. Taip aš
pradėjau kurti Hipokrato sveikatos
institutą.
Hipokrato sveikatos
institutas

Pastaruosius kelerius metus stengiausi

stiprinti savo kūną ir dvasią bei
domėjausi sveikos dietos klausimais, o
dabar visas jėgas skyriau Institutui.
Pasisamdėme teisininką ir užpildėme
prašymą atidaryti pelno nesiekiančią,
mokomąją ir labdaringą organizaciją.
Aš tvarkingai mokėjau Margaretai
nuomą, o ji pasisiūlė būti buhaltere,
tvarkyti mano banko bei kitus finansinius
reikalus.
Vieną dieną ji pranešė man netikėtą
naujieną: dėl finansinių ir asmeninių
priežasčių ji turėjo parduoti šį pastatą!
Ji jau netgi buvo radusi pirkėją, tačiau
pirmenybę suteikė man, jei tik aš norėsiu
toliau plėsti Institutą ir per kelias dienas
sukrapštysiu pakankamai pinigų.
Kartu su Margareta nuėjome į banką,
kuriame ji buvo įkeitusi savo namą. Iš
pradžių paskolų administratorius
pareiškė, kad man paskolos suteikti
negali, nes aš neturiu užtektinai savų
lėšų, bet galų gale Margareta jį įtikino
perrašyti man ir jos paskolą, ir namą.
Savų pinigų teturėjau du šimtus dolerių.
Turėjau nuosavą pastatą ir legaliai
veikiančią įmonę. Nors pinigų buvo
mažai ir dar trūko palaikymo, gimė
Hipokrato sveikatos institutas. Jėgų šiuo
nelengvu laikotarpiu man teikė tvirtas
tikėjimas savo veikla.
Mano vaikystė buvo kupina sunkumų ir
alinančio darbo, tačiau niekada nedirbau
tiek daug ir taip sunkiai kaip dabar.
Kartais jausdavausi pervargusi, bet
niekada nesigailėjau, kad žengiau šį
žingsnį. Kiekvieną dieną matydavau
sveikstančių svečių šypsenas ir
spindinčias akis, nors atvažiuodavo jie
čia visai paliegę ir nusilpę. Tikėjau savo
misijos svarba. Negalėjau nuvilti šių
žmonių. Daug dirbdama, šiaip taip
sudurdavau galą su galu. Ir nežinojau,
kad netrukus prasidės naujas mano darbo
etapas. Apie mane rašė žurnalai, buvau
minima knygose ir brošiūrose, tad žinia
apie mano veiklą paplito labai plačiai.
Institutas sulaukdavo vis daugiau
pagalbininkų. Mano nuostabai, dauguma
jų buvo idealistai ir gana jauni. Kupini
energijos jie padėdavo man nuveikti
kasdienius darbus: augindavo kviečių
želmenis, parūpindavo kitų augalų,
valydavo patalpas, atsakinėdavo į
skambučius ir laiškus, padėdavo rūpintis
ligų iškamuotais svečiais.
EPILOGAS:
SVEIKATOS
PAGRINDAI
Šios knygos pabaigoje norėčiau tarti
kelius žodžius apie savo filosofiją:
sveikata yra tai, ką susikuriame patys.
Sveikatos atstatymo procesas reikalauja
brandaus mąstymo ir asmeninės
drausmės. Žinoma, būtina energijos
teikianti dieta, mankšta ir pozityvus
požiūris į gyvenimą. Visi turėtume
suvokti, kad šie principai nėra koks
stebuklingas dalykas. Gaila, kad šiuo
metu tikra ligų profilaktika yra antraeilis
dalykas. Dabar kur kas dažniau kalbame
apie antrinę profilaktiką, kai gydytojai
stengiasi pristabdyti jau esančios ligos
plitimą. Ligoniai dažnai sako: „Patyriau
širdies smūgį, prašau apsaugoti mane
nuo antrojo“ arba „Sergu vėžiu,
neleiskite jam išplisti“.
Geriausia profilaktika, pirminė ar
antrinė, yra kūno stiprinimas ir
jautrinimas. Žmogus turi jausti, kaip
kūnas reaguoja į pasirinktą gyvenimo
būdą. Kūnas mums nuolat teikia svarbių
žinių, kaip turime elgtis, jei norime
išgyventi. Tos žinios gali turėti geros ar
blogos savijautos formą. Hipokrato
programos tikslas yra padėti žmonėms
būti gyvybingiems ir pasiekti kūno
harmoniją. Kad tai įvyktų, reikia keisti
gyvenseną ir mitybą. Jei gyvenimo būdas
neskatina kūno harmonijos ir
sveikatingumo, vadinasi, šis būdas
prieštarauja jūsų gyvenimo tikslams ir
prasmei.
Paprastas, nevirtas maistas (šviežios
daržovės, žalumynai, vaisiai, daigintos
sėklos, grūdai, ankštinės kultūros ir
riešutai), derinamas su šviežiomis
daržovių ir vaisių sultimis bei žaliaisiais
kokteiliais, spaustais iš įvairių daigų,
žalumynų ir daržovių, yra ir labai
maistingas, ir lengvai virškinamas.
Mačiau, kokie pokyčiai įvyksta, kai
žmonės ima laikytis tokios dietos. Po
kelių savaičių dauguma jų atsikrato
įvairiausių negalavimų, kurie juos
kankino daug metų. Išsivalo užblokuoti
sinusai, pagerėja miegas, kūnas geriau
pailsi, dingsta skausmai, greitai nukrinta
nereikalingas svoris, šviesesnės tampa
akys, veide išnyksta streso pėdsakai.
Kai žmonės laikosi šios dietos kelis
mėnesius, labai normalu, kad pasikeičia
jų požiūris į pasaulį ir išauga savivertė –
juk jie, užuot priklausę nuo kitų, patys
tampa savo sveikatos šeimininkais. Taip,
ilgus metus dirbdama su tūkstančiais
sergančių žmonių ir kaupdama patirtį
tikrai supratau vieną dalyką: mes galime
išmokti kontroliuoti ir savo sveikatos
būklę, ir savo gyvenimą. Žinoma, kol
žmogus išmoksta taip pasikliauti savimi,
praeina nemažai laiko, bet tai yra kelias,
kuriuo verta eiti. Plačiau apie dietą ir
sveikatą kalbu knygoje „Hipokrato dieta
ir sveikatos programa“ (The
Hippocrates Diet and Health Program),
kurią išleido Avery Publishing Group.
Šiame sparčiai besimainančiame
pasaulyje jau tapo norma tikėti tuo, ką
sako ir kuo tiki visuomenė, šeimos
nariai, vyriausybė – jų žodžiais mažai
kas abejoja. Tačiau laimingiausi žmonės
yra tie, kurie prisiėmė atsakomybę už
savo dvasinę ir fizinę gerovę ir turėjo
vidinės stiprybės susikurti harmoningą
bei laimingą gyvenimą.
ANNOS WIGMORE
VEIKLOS
ĮVERTINIMAS
Sunku išvardyti visus Annos Wigmore
apdovanojimus, kuriuos ji pelnė JAV,
Prancūzijoje, Olandijoje, Didžiojoje
Britanijoje ir kitose šalyse. Čia
paminėsime tik keletą:

• 1981metais Atlanto mitybos

asociacija skyrė Annai Wigmore
„Pripažinimo diplomą“ už išskirtinius
nuopelnus žmonijai skatinant sveiką
mitybą.
(CERTIFICATE OF APPRECIATION –
presented by the Atlantic Nutritional
Association for “Distinguished Service
to Mankind Through Nutrition
Education“, 1981.)

• 1980 metais Tarptautinė humanitarinė

organizacija už vėžio ir kitų
degeneracinių ligų gydymą pripažino
Anną Wigmore dešimtmečio moterimi.
(WOMAN OF THE DECADE AWARD
(1970 – 1980) for “Service to the World
in the Field of Cancer and Other
Degenerative Diseases,“ presented by
the Humanitarian International
Association, 1980.)

• 1979 metais J. Brown informacijos

centras suteikė Annai Wigmore „Vėžio
nugalėjimo apdovanojimą“ už nuopelnus
gelbėjant gyvybes.
(CANCER VICTORY AWARD –
presented by the Arlin J. Brown
Information Center “in appreciation for
saving lives…“ 1979.)

• 1978 metais Nyderlanduose Annai

Wigmore buvo įteiktas „Karališkas
ordinas“ už ypatingus nuopelnus
žmogaus sveikatos apsaugos ir
ekologijos srityje.
(Made Lady Ann Wigmore in the Order
of Chivalry by the Kingdom of the
Netherlands for “distinguished
achievement and noble deeds“ in
recognition of her outstanding work in
the field of health and human ecology,
1978.)

• 1975 Masačusetso valstijos

visuomenines sveikatos centras
apdovanojo Anną Wigmore už
„atradimus sveikatos srityje vartojant
natūralų maistą“.
(Citation Award from the House of
Representatives of the Commonwealth
of Massachusetts for “exemplary
development of food self-sufficiency
through the wise use of natural
resources,“ 1975.)

Pabaiga.