M ireille Guiliano tu r i didelę p a tirtį g a s tr o n o m ijo s , vyno

de gu s ta vim o ir g rož io in d u s trijo s srity se, išgarsėjo

p a s au liniu b e s ts e le riu „K o d ė l p ra n c ū z ė s n e storėja ".
Knygoje a u to rė re m ia s i savo pačios p a tirt im i. B ū d a m a
paauglė, p e r m o k s le iv ių m a in ų p r o g r a m ą nuvažiavo į
A m e rik ą ir į P ra n cūzij ą grįžo labai su s to rė ju s i. Laim ei,
i pagalbą atėjo š e im o s gydytojas: su p a žin d in o M ire ille
su k la s ik in ė s p ra n c ū z ų v irtuv es p rincip a is, laiko
p a ti k r i n to m i s p ra n c ū z ių g u d ry b ė m is ir taip padėjo jai
su lie kn ėti. P a keit usi m itybo s įp r o č iu s ir gyvenseną,
M ire ille iki š iol džia u giasi visais gyv e n im o m a lo n u m a is ,
v/algo tr is k a r t p e r d ieną visai n e b ijo d a m a priau gti svorio.
Kiekvienai, k uri bandė laikytis dietų ir jų neiš tvėrė arba
jom is nusivylė, a u to r ė siūlo tik ra i m a lo n ų būdą, kaip
išlikti lieknai, - g yven im ą be ko rseto , n e a ts is a k a n t vyno,
du on os ir netgi š o k ola do . P ou rguo i pas? Kodėl gi ne?
 £Koid
p ra n cū zės
nesiorėja

MIREILLE GUILIANO
UDK 613.2-055 Versta iš:
Gu-118 Mireille Guiliano,
FRENCH WOMEN
DO N ’T GET FAT,
Alfred A. Knopf,
New York

© 2005 by Mireille Guiliano

© Vertimas į lietuvių kalbą,
Aušra Veličkaitė, 2006
ISBN 9955-24-127-6 © Leidykla „Alma littera“, 2006
A r yra kas nors svarbesnio už maistą? Argi net ir atsai­
niausias miestietiškų pramogų gerbėjas (-a) nežiūri į
mitybos ritualus ir procesus taip pa m a ld žia iy kaip į li­
turginius priesakus? Argi visa civilizacijos esme neatsi­
skleidžia tuose kruopščiuose pasiruošim uose, kai šven ­
čiama dvasios pergalė prieš pašėlusį apetitą?

Valėry
 T U R IN Y S

O U V E R T U R E - U V E R T I Ū R A ..............................................................................9

VIVE V A M Ė R IQ U E - TEG YVU OJA AMERIKA:

P R A D Ž IŲ P R A D Ž IA ...

AŠ S U S T O R Ė J A U ..................................................................................................... 19

1. LA FILLE P R O D I G U E : DUKTERS PAKLYDĖLĖS SU GR ĮŽIM AS . .23

2. TRUMPA PERTVARKA: PIRMIEJI TRYS M Ė N E S I A I .......................... 34

3. TRIJŲ D R A U G IŲ IS T O R IJ O S........................................................................... 51

E N T R ’A C T E - PERTRAUKA:

STABILIZACIJA IR M ITYBOS STRATEGIJA

V ISA M G Y V E N I M U I ............................................................................................. 65

1. IL F A U T D E S RITES - M U M S REIKIA R I T U A L Ų ..................................68

SEZONAI IR P R I E S K O N I A I ..............................................................................73

2. DAR KELETAS R E C E P T Ų ................................................................................ 120

3. SKYSTIEJI R E S U R S A I ........................................................................................ 156

4. D U O N A IR Š O K O L A D A S ................................................................................ 183

5. KAIP JUDA P R A N C Ū Z Ė S ................................................................................ 206

6. AISTROS P A V I D A L A I ........................................................................................ 224

7. G Y V E N IM O E T A P A I...........................................................................................231

8. PLANAS VISAM G Y V E N I M U I ...................................................................... 252

• 7 •
 e

OUVERTURE - UVERTIŪRA

Kad ir kokie būtų prancūzų ir amerikiečių santykiai - reikia pripažin­

ti, kartais jie būna šiek tiek pakrikę - neturėtume pamiršti prancūzų
civilizacijos įstabiųjų pasiekimų. Viena išjos šlovingų pergalių iki šiol,
drįstu nuolankiai pareikšti, yra likusi beveik nepastebėta - tai papras­
ta ir visiems girdėta antropologinė tiesa - prancūzės nestorėja.
Nesu nei gydytoja, nei fiziologe, nei psichologė ar dietologe, ne­
priklausau ir jokiems kitiems ,,-ologams“, kurie profesionaliai pade­
da žmonėms ar juos tyrinėja. Gimiau ir augau Prancūzijoje, be to,
pati daug valgau. Nėra taisyklės be išimties, tačiau didžioji dauguma
moterų prancūzių elgiasi taip, kaip aš: valgo, ką nori, bet nestorėja.
Pourąuoi? - kodėl?
Per paskutinįjį dešimtmetį mes, amerikiečiai, padarėme nemažą
pažangą bandydami suprasti, kaip prancūzai sugeba išlikti liekni turė­
dami tokius „žvėriškus" valgymo ir gėrimo įpročius. Štai, pavyzdžiui,

• 9 •
atsargus „prancūziško paradokso" pripažinimas nesuskaičiuojamą
daugybę amerikiečių širdininkų ir sveiko gyvenimo būdo entuzias­
tų paskatino bėgti į parduotuves pirkti raudonojo vyno. Kita vertus,
prancūzų maitinimosi įpročiai, gyvenimo būdas, o ypač stebinantis
moterų gebėjimas išlikti lieknomis, tebėra mažai suprastas ir dar m a­
žiau įsisavintas. Esu gyvas prancūziško gyvenimo būdo pavyzdys,
daugelį metų sėkmingai konsultuoju dešimtis moterų amerikiečių, iš
jų ir tas, kurios atėjo dirbti į mano vadovaujamą Clicąuot, Inc. Niu­
jorke. Šia tema taip pat esu kalbėjusi tūkstančiams klausytojų per pri­
statymus. Amerikiečiai draugai ir verslo partneriai mane jau seniai
erzina: „Tai kada gi parašysi tą knygą?" Tai štai, lejour ėst arrivė! - toji
diena atėjo!
Ar viską lemia vien tik prigimtis? Negi tokiam lėtam žmonijos
evoliucijos procesui užteko laiko sukurti atskirą genofondą lieknoms
moterims? J'en doute - abejoju. Tikrai ne, tiesiog prancūzės turi per
ilgą laiką ištobulintą mažų gudrybių kolekciją. Ir nors aš pati tai ga­
vau su motinos pienu ir be rūpesčių praleidau vaikystę ir paauglystę,
elgdamasi taip, kaip maman (mama) mokė, vienu metu ankstyvoje
jaunystėje ratai sulūžo. Išvažiavusi mokytis į Ameriką pagal mainų
programą, patyriau katastrofą, kuriai visiškai nebuvau pasiruošu­
si, - priaugau dešimt kilogramų. Pradėjau klimpti į pelkę, iš kurios
reikėjo išsikapstyti. Laimei, atėjo pagalba - šeimos gydytojas, kurį iki
šiol vadinu Daktaru Stebuklu. Jis išmokė mane prancūziškos gastro­
nomijos paslapčių ir padėjo atgauti ankstesniąją formą. (Taip, mano
istorija yra ir „amerikietiška istorija" - nuopuolio ir prisikėlimo pa­
rabolė.)
Didžiausią savo amžiaus dalį praleidau gyvendama ir dirbda­
ma Amerikoje. (Norėčiau tikėti, kad esu ir amerikiečių, ir prancūzų
geriausių savybių pavyzdys.) Atvažiavau į Ameriką gyventi praėjus
keleriems metams po universiteto baigimo. Dirbau Jungtinių Tautų
organizacijoje vertėja, vėliau Prancūzijos vyriausybės iniciatyva rekla­
mavau prancūzišką maistą ir vyną. Ištekėjau už nuostabaus amerikie­
čio. 1984-aisiais žengiau žingsnį, kuris leidžia man atstovauti dviems
kultūroms. Puikios reputacijos Champagne House of Veuve Clicąuot
( Veuve Clicąuot šampano namai), veikiantys nuo 1772 metų, nuspren­
dė JAV atidaryti savo filialą, kuris tvarko Champagne Veuve Clicąuot ir
kitokių aukštos klasės vynų importo ir rinkodaros reikalus. Būdama
pirmoji naujojo filialo darbuotoja, aš iš karto tapau aukščiausią tar­
nybos laiptelį pasiekusia moterimi nuo Madam Kliko (ji mirė 1866
metais) laikų. Dabar esu Champagne Veuve Clicąuot (kuris priklauso
LVMH prabangos prekių grupei) prezidentė ir direktorė.
Visą šį laiką gyvenu pagal principus, kurių laikosi dauguma pran­
cūzių, apie juos net nepagalvodamos. O pavojai, kurie manęs tykojo
visuomet, dabar dar didesni. Mano darbas reikalauja, kad restoranuo­
se valgyčiau apie tris šimtus kartų per metus - taip sakydama nė kiek
neperdedu (sunkus darbas, žinoma, bet kam nors reikia jį atlikti). Taip
gyvenu jau dvidešimtį metų ir niekuomet neišsiverčiu be taurės vyno
arba šampano (darbas yra darbas). Ir visad tai būna rimti pietūs ar va­
karienė - ne tik salotos ir gazuotas vanduo. Tačiau dar kartą pakarto­
siu: aš neturiu nei antsvorio, nei problemų dėl sveikatos. Šios knygos
tikslas ir yra paaiškinti, kaip man tai pavyksta, ir - dar svarbiau - kaip
to išmokti galite ir jūs. Susipažinusi su tradiciniu prancūzių požiūriu į
maistą bei gyvenimo stiliumi ir laikydamasi jų principų, jūs irgi galite
padaryti tai, kas atrodo neįmanoma. Tai kokia gi ta paslaptis? Iš pra­
džių keletas žodžių apie tai, kas prancūzėms visiškai nepriimtina.
Daugelis iš mūsų velka dvigubą naštą - dirba daug sunkiau negu
dauguma vyrų ir namuose, ir už jų sienų. Negana to, mes dar turime
rasti būdų, kaip nekenkiant savo sveikatai išlaikyti figūrą, kuria ir pa­
čios būtume patenkintos. Tačiau pažvelkime tiesai į akis - daugiau
negu pusė iš mūsų nesugeba išlaikyti pastovaus, sveikatai nekenkian­

• 11 •
čio svorio netgi daug ko atsisakydamos. Šešiasdešimt penki procentai
amerikiečių turi antsvorį, o pelningiausiai parduodamos knygos yra
apie dietas, nors dauguma jų primena biochemijos vadovėlius. Kad ir
kiek jų jau būtų išleista, dar dešimtys pakeliui į dienos šviesą. Ar tikrai
dietos kuriamos vis tobulesnės ir taip pat greitai, kaip sparčiai tobulėja
rinkodara? Kad ir kaip ten būtų, paklausa nemažėja. Kodėl? Kodėl
milijoniniais tiražais parduodami „stebuklai" mūsų skundų num al­
dyti vis dėlto nesugeba? Atsakymas paprastas - ekstremalumas, o jo
nuolat laikytis neįmanoma.
Daugelyje dietų knygų siūlomos radikalios programos. Bet su
prancūzų gyvenimo stiliumi ekstremalumas, išskyrus trumpą ja­
kobinų valdymo laikotarpį aštuonioliktajame amžiuje, neturi nieko
bendro. O Amerika yra linkusi į įvairiausias filosofijas, greitus spren­
dimus ir ekstremalias priemones. Laikantis dietos tokie dalykai kurį
laiką gali būti veiksmingi, tačiau gyvenimo būdu tapti negali. Vieną
gražią dieną jūs neišvengiamai „išklysite" iš savo „zonos", „nukrisite"
nuo „piramidės", susipainiosite kalorijų aritmetikoje. Argi gali būti
kitaip? Cest normai! - tai normalu! Reikalą dar labiau komplikuoja
tai, kad vienas ekstremalus receptas dažnai prieštarauja kitam, kad
tik būtų didesnė reklamos trauka. Kas neprisimena angliavandenių
laikų? Arba greipfrutų dietos? Dabar viskas - tik riebalai ir baltymai,
o angliavandeniai - blogis. Vienu metu pieno produktai buvo di­
džiausias priešas, o po kiek laiko - tik juos ir tegalėjai vartoti. Ta pati
istorija su vynu, sėlenomis, raudona mėsa. Esmė maždaug tokia: jei
tau iki gyvo kaulo atsibos viena maisto rūšis, visai nustosi valgyti ir
kilogramai patys nukris. Kartais taip ir būna. Kas atsitinka, kai radi­
kaliąją programą baigi? Visi žinome kas. Attention! - dėmesio! Šalin
dietų knygas! Jums reikia ne ideologijos ar technologijos, jums reikia
to, ką turi prancūzės, - subalansuoto ir laiko patikrinto santykio su
maistu ir gyvenimu. Coup degrace - lemiamas smūgis minėtoms eks­

UVERTIŪRA
tremalioms lieknėjimo programoms būtų tai, kad jose skiriama per
mažai dėmesio individualiai medžiagų apykaitai. Dažniausiai parašy­
tose vyrų, jose retai atsižvelgiama į tai, kad moterų fiziologija kitokia.
Moters medžiagų apykaita bėgant laikui keičiasi: dvidešimt penkerių
metų moteris, kuriai reikia numesti keletą kilogramų, susiduria su vi­
sai kitokiomis problemomis nei penkiasdešimtmetė.
Nors mano istorijos ir pamokymai gali būti naudingi visiems,
knygą skiriu pirmiausia moterims, nes joje atskleisiu savo, moters,
patirtį. Ji skirta ne tik amerikietėms, bet ir viso pasaulio moterims,
kurios nuolat susiduria su sunkumais siekdamos karjeros, rūpes­
čiais asmeniniame gyvenime, globalizacija ir įvairiausiais dvidešimt
pirmojo amžiaus visuomenės spąstais. Mano knyga skirta ne toms,
kurių antsvoris pavojingas sveikatai, ir ne toms, kurioms reikalinga
medicininė dieta. Rašau moterims, kurioms reikia numesti iki pen­
kiolikos kilogramų, o tokių yra gana daug. Istorija, kurią papasakosiu,
tinka visoms amžiaus grupėms (nuo septynerių iki septyniasdešimt
septynerių metų) ir mano patarimus galėsite prisitaikyti skirtingais
gyvenimo tarpsniais.
Kadangi prancūzės gyvos tikrai ne vien duona ar vien baltymais,
pristatysiu mūsų gyvenimo būdą, strategijas ir filosofiją, kad to išmok­
ti galėtumėte ir jūs. Pateiksiu valgiaraščių pavyzdžių ir nesudėtingų
patiekalų receptų, kuriuos kiekvienas gali lengvai paruošti. Bien sūr -
be abejo, gausite patarimų, kaip daugiau judėti. Tiesa, manyčiau, kad
ir visų tautų vyrijai būtų ne pro šalį sužinoti keletą smulkmenų apie
kitą lytį.
Taip, tai vis dėlto kurgi slypi ta prancūzių moterų paslaptis?
Kaip galėtume paaiškinti faktą, kad Paryžiaus bulvarais vaikštinėja
tiek vidutinio amžiaus moterų, kurių figūros kaip dvidešimt penkerių
metų merginų? Tolesniuose šios knygos skyriuose kalbėsiu apie tai,
ką pastebiu būdama Paryžiuje (maždaug dvylika savaičių per metus),

• 13 •
Niujorke ir keliaudama po JAV ir kitas šalis. Kviečiu ir skaitytoją pa­
mąstyti apie mano pastebėtus skirtumus ir apie savo požiūrį į sveiką
gyvenseną.
Pirmiausia reikia pabrėžti, kad prancūzės nėra patyrusios tokio
siaubo dėl nereikalingų kilogramų kaip daugelis jų sesių amerikiečių.
Šurmulys dėl lieknėjimo, kurį girdžiu kokteilių vakarėliuose Ameriko­
je, priverstų krūpčioti bet kurią prancūzę. Prancūzijoje apie dietas ne­
kalbama, ypač su nepažįstamais. Su labai gera drauge, žinoma, galime
pasidalyti viena kita gudrybe, kurią neseniai sužinojome. Dažniausia
kalbamės apie tai, kas mus džiugina: jausmus, šeimą, pomėgius, filo­
sofiją, politiką, kultūrą, taip, ir apie maistą, ypač daug apie maistą (bet
ne dietas).
Prancūzėms malonu gerai valgyti ir kartu likti lieknoms, o ame­
rikietėms šie du dalykai paprastai atrodo nesuderinami, todėl kelia
neviltį. Prancūzės neatsisako nei pusryčių, nei pietų, nei vakarienės
ir vietoj jų negeria liekninančių kokteilių. Jos valgo dviejų ar trijų pa­
tiekalų pietus, o paskui trijų (kartais ir keturių) patiekalų vakarienę.
Su vynu, bien sūr. Kaip jos taip gali? Ką gi, štai ir tikrasis klausimas.
Mažytė užuomina: prancūzės valgo „su protu" ir kildamos nuo stalo
nesijaučia prisikimšusios ar nusidėjusios.
Svarbiausia yra įsisąmoninti, kad mažiau gali būti daugiau, ir at­
rasti, kaip su saiku galima valgyti viską. Taip pat būtina kontroliuoti
suvartojamų kalorijų proporcijas ir gerti daug daug vandens. Juk mes
jau nebedirbame aštuoniolika valandų per dieną kasyklose ar prie
žagrės, o paleolito medžiotojų ir maisto rinkėjų laikai jau seniai praei­
ty. Vis dėlto dauguma amerikiečių maisto suvartoja nuo 10 iki 30 pro­
centų daugiau, negu reikia organizmui - ne tam, kad išgyventų, bet
tam, kad patenkintų psichologinį alkį. Visa gudrybė, kontroliuojant
ir patenkinant savo apetitą, nustatyti, kaip, kada ir kokių produktų
vartojimą būtų galima sumažinti. Nuostabus pasitenkinimo jausmas,

UVERTIŪRA
kurį pajusite, kai naujame meniu sumažinsite bendrą maisto kiekį, bet
nebūsite alkana, - tikrai įkvėps ir toliau rūpintis sveikata. Reikia tiktai
išmokti pagrindinę prancūzišką taisyklę: apgauk save.
Daugelis dietologų (naudingi žinių šaltiniai) liepia vadovautis
sveiku protu, kad sužinotumėte, kaip tai padaryti, turėsite jiems su­
mokėti milijonus. Palyginti su rezultatais, pinigų sumos, išleidžiamos
bandant numesti svorio, yra neproporcingai didelės. Dauguma mote­
rų tiesiog negali sau leisti nueiti pas gydytoją ar dietologą, vaikščioti į
sporto klubą, lankytis grožio ir sveikatingumo centre ar užsisakinėti
specialų maistą. Kiek jums kainuos gyventi pagal prancūzių principus?
Tik tiek, kiek kainavo ši knyga, ir dar truputį. Mano siūlomas metodas
„pasidaryk patsw yra prieinamas beveik kiekvienai. Vienintelis būti­
nas inventorius - tai mažos svarstyklės, jomis reikės sverti tam tikrus
produktus pirmuosius tris mėnesius, kurie yra patys svarbiausi. Būtų
gerai nusipirkti jogurto plakiklį, jei norėsite valgyti levrai yaourt - tik­
rąjį jogurtą, kuris yra pagrindinis mano sveikos gyvensenos progra­
mos elementas, o jei jums per keturiasdešimt, dar turėtumėte įsigyti ir
svarmenis jėgos pratimams atlikti. Cest tout - viskas.
Istoriją pradėsiu nuo vaikystės, ją praleidau Prancūzijoje. Vėliau
atskleisiu savo patirtį susidūrus su antsvoriu. Papasakosiu kaip, kai
suskambėjo pavojaus signalas, pagalbos ieškojau prancūzų tradicijose.
Dalijuosi ne tik mitybos, bet ir sveikos gyvensenos patirtimi vildamasi,
kad kiekvienai skaitytojai padėsiu rasti individualią pusiausvyrą. Pu­
siausvyra čia yra tikrai le mot juste (teisingas žodis) - tai esminis daly­
kas. Nors mūsų kūnai tik „mašinos", dviejų visiškai vienodų nebūna,
be to, laikui bėgant kūnas nuolat „persiprogramuoja". Jei gyvensena
nesikeis kartu su jumis, ji neturi jokių perspektyvų. Pateiktus meniu
galėsite naudoti, tačiau, įsiklausydama į savo organizmą, turite atrasti
tai, kas geriausiai tinka konkrečiai jums. Siūlau ne gatavus lieknėjimo
receptus, o modelius. Naudokite juos pagal poreikius, atsižvelgdama į

• 15 •
savo dienotvarkę, aplinką ir kitus individualius dalykus. Svarbiausia,
noriu pabrėžti, yra paprastumas, lankstumas ir atpildas sau už pastan­
gas. Kaip ir gydytojai, taip ir dietų knygų autoriai, jūsų nematę vaistų
išrašyti negali. Istoriją pradėdama nuo jaunystėje patirtos katastrofos
ir išsigelbėjimo ir baigdama naujuoju gyvenimo būdu, kuris puikiai
tinka jau dešimtis metų, noriu parodyti jums kelią. Savo skaitytojoms
siūlau tokią programą.
Pirmasis etapas - pavojaus signalas: maisto raciono surašymas.
Jis truks tris savaites. Įdėmus žvilgsnis į tai, ką valgote, gali jau po ke­
leto dienų sukelti permainas.
Antrasis etapas - pertvarka: įvadas į prancūzų mokyklą. Porcijų
dydis ir maisto įvairovė. Turėsite atpažinti savo pagrindinius „prie-
šus“ ir laikinai jų atsisakyti. Paprastai šis procesas trunka tris m ėne­
sius, nors kai kuriems žmonėms visiškai pakanka ir vieno. Kalbame
ne apie marinimąsi badu, o apie galimybę jūsų organizmui „susiregu­
liuoti". Disciplina labai reikalinga, bet gyvybiškai būtinas ir lankstu­
mas, ypač šiame - motyvaciniame - etape: kad būtų išvengta rutinos
ir mityboje, ir fizinėje veikloje, pagrindinis akcentas turi būti ne kieky­
bė, o kokybė. Tris dienas iš eilės maitintis pica yra lygiai taip pat nepa­
tartina, kaip ir sporto salėje praleisti ištisas tris šeštadienio valandas.
Pertvarkos metas jums leis visas penkias jusles pripratinti prie naujos
gastronomijos (šis žodis, vėliau perėjęs į prancūzų kalbą, graikų kalba
reiškia „skrandžio taisyklės"). Trys mėnesiai nėra trumpas laikas, bet
kartu nėra ir per daug tam, ko po to jau niekada nebereikės daryti.
Normalu, kad kūną „perprogramuoti" užtrunka ilgiau, nei „numesti"
tris kilogramus vandens, kaip nutinka pradėjus laikytis ekstremalios
dietos. Kadangi mano siūlomas būdas - prancūziškas, malonumų tik­
rai netruks, pažadu.
Trečiasis etapas - stabilizacija: fazė, kurioje viskas, ką mėgstate,
vėl grąžinama į jūsų racioną - normaliais kiekiais. Jūs jau pasiekėte

UVERTtŪRA
savo „persiprogramavimo" balansą ir turėtumėte būti bent jau pu­
siaukelėje iki nusistatyto svorio metimo programos tikslo. Geriausias
dalykas šiame etape bus tai, kad nuo šiol galėsite leisti sau pasilepinti,
bet ir toliau lieknėsite arba išlaikysite pusiausvyrą, jei ją jau pasiekė­
te. Duosiu patarimų apie prieskonius ir sezonų produktus ir skirsiu
tikrai ne tiek daug nam ų darbų, kaip gali atrodyti. Mano pateikiami
receptai yra pagrįsti prancūzų sugebėjimu sukurti daug variacijų vie­
na tema, arba kaip iš vieno patiekalo nesunkiai pasidaryti kitus tris
skanius, taupant laiką, pinigus ir kalorijas.
Ketvirtas etapas - tolesnis jūsų gyvenimas: pasiekėte savo trokšta­
mą svorį, jis pastovus. Jau žinote apie savo organizmą ir jo poreikius
pakankamai, kad sugebėtumėte keistis ir prisitaikyti prie naujų po­
reikių, jei užkluptų kokie netikėtumai, ypač kai pradėsite naują gy­
venimo etapą. Jūsų mitybos ir gyvensenos įpročiai jau prisitaikė prie
jūsų skonio ir medžiagų apykaitos ir, kaip klasikinis Chanel kostiumė­
lis, turėtų tarnauti jums visą amžinybę, šiek tiek pataisomas metams
bėgant. Nuo šiol į maistą žiūrėsite visai kitaip, o jūsų intuicija galės
varžytis su bet kurios prancūzės - išsiugdyta pagarba šviežumui ir
skoniui atvers naują jutim inių malonumų pasaulį, kurį įkūnija maisto
pateikimas, spalvos ir įvairovė. Kad ir ką valgytumėte, tai bus malo­
numas, o ne kaltė. Galėsite save palepinti šokoladu ir taure vyno per
vakarienę. Pourąuoi pas? - kodėl gi ne?
Be maisto, kuris yra mūsų pagrindinė tema, aptarsiu ir įvairius
sveikos gyvensenos aspektus. Ji taip pat turėtų teikti malonumą ir
nereikalauti jokių ekstremalių priemonių (fizinių, emocinių, intelek­
tualinių, dvasinių ar finansinių) - tik gebėjimo išlaikyti pusiausvyrą.
Sveikai gyvensenai priklauso ir dalis to, ką aš vadinu prancūziškuoju
zen. Jis paprastas ir greitai išmokstamas, juo galima užsiimti bet kur
(prancūzės retai vaikšto į sporto klubus, bet jei tai teikia jum s malo­
numą, a chacun son goūt! - kiekvienam savo). Net ir prancūzai žino,

• 17 •
kad gyvenimas nėra vien valgymas, todėl čia jūs rasite ir prancūzų po­
žiūrį į kitus malonumus, tokius kaip meilė ir juokas. Nuo pat pradžių
būtina suvokti, kad Montenio aperęu (ištarmė) ir šiandien yra labai
reikšminga: sveikas kūnas ir sveika siela dirba kartu. O padėti juos
abu tokius išlaikyti niekas negali geriau už jote de vivre - gyvenimo
džiaugsmą (daug pasako tai, kad šiai prancūziškai idiomai sunku rasti
amerikietišką ekvivalentą).
O dabar papasakosiu keletą istorijų, tiksliau sakant, keletą tuzinų
istorijų. Pasakoti istorijas man yra taip pat malonu, kaip valgyti ar
gerti. Jos tik iliustruos mano idėjas, bet tikiuosi, kad patiks jums ir
šiaip - comme ęa. Ši knyga - ne dietų, kad galėtumėt nuo instrukcijų
„šokti" tiesiai prie lentelių ir pirmyn. Mano knygą reikės skaityti. M o­
kytis taisyklingos mitybos yra tas pats, kas mokytis kalbos - geriausiai
pavyksta, kai atsiduri toje aplinkoje.
Tad pradėkime.

UVERTIURA
 t
1
VIVE L’AMĖRIQUE - TEGYVUOJA AMERIKA:
PRADŽIŲ PRADŽIA... AŠ SUSTORĖJAU

Aš myliu savo naująją tėvynę. Bet pirmiausia, per moksleivių mainų

programą atvykusi į Masačiusetsą, pamečiau galvą dėl amerikietiškų
sausainių su šokolado gabalėliais ir šokoladinių pyragaičių. Ir taip pri­
augau dešimt kilogramų.
Mano meilės romanas su Amerika prasidėjo nuo meilės anglų
kalbai - mes susitikome lycėe (licėjuje), kai man sukako vienuolika
metų. Anglų kalbos pamoka buvo mano mėgstamiausia po prancū­
zų literatūros, be to, aš tiesiog dievinau m ūsų anglų kalbos mokytoją.
Angliškai jis kalbėjo be akcento, nors į užsienį niekada nebuvo išva­
žiavęs. Anglų kalbą išmoko per Antrąjį pasaulinį karą, kai atsidūrė
karo belaisvių stovykloje kartu su mokytoju iš Vestono, Masačiusetso
valstijos (neabejoju, laiko mokymuisi jiems netrūko). Nežinodami,
ar iš stovyklos ištrūks gyvi, jie nusprendė, jei vis dėlto pavyks, pra­

• 19 •
dėti moksleivių mainų programą. Kasmet pas mus atvykdavo vienas
moksleivis iš JAV, o vienas mūsiškis važiuodavo į Vestoną. Ši mainų
programa tęsiasi iki šiol, o konkurencija tarp moksleivių nemažėja.
Paskutinėje licėjaus klasėje mano pažymiai buvo geri, tad ir aš
būčiau galėjusi mėginti laimę konkurse, bet tuo metu man rūpėjo kiti
dalykai. Mano svajonė buvo tapti anglų kalbos mokytoja arba dėstyto­
ja, todėl norėjau kuo greičiau pradėti studijas vietiniame universitete.
Be to, man buvo aštuoniolika, tad, savaime suprantama, buvau įsitiki­
nusi, kad beprotiškai myliu vieną vaikiną iš mūsų miestelio. Jis buvo
pats gražiausias, nors, reikia pripažinti, ne pats protingiausias iš mano
pažįstamų vaikinų, visų merginų coąueluche (numylėtinis). Negalėjau
net pagalvoti, kad galėčiau su juo išsiskirti, todėl dalyvauti konkur­
se neturėjau nė minties. O tuo metu mokyklos kieme per pertraukas
kalbos sukosi vien apie Vestoną. Iš mano draugų tinkamiausia kandi­
datė buvo Monika. Ji pati be galo to troško, be to, buvo mūsų klasės
pirmūnė - šis faktas neliko nepastebėtas atrankos komisijos, kuriai
vadovavo anglų kalbos mokytojas ir kurios garbingas gretas sudarė
mokyklos tarybos nariai, mokytojai, meras, vietinės katalikų parapijos
kunigas, o su juo ir protestantų kunigas. Tačiau pirmadienio rytą, kai
turėjo paaiškėti sprendimas, buvo tik pranešta, kad jis nepriimtas.
Tos pačios savaitės ketvirtadienio rytą (tais laikais ketvirtadieniais
eiti į mokyklą nereikėjo, bet šeštadieniais mokydavomės pusę dienos)
į mūsų nam ų duris pasibeldė anglų kalbos mokytojas. Jis sakėsi norįs
pasikalbėti su mano mama. Tai man pasirodė gana keista - juk mano
pažymiai buvo geri. Po to, kai jis, su manim atsisveikinęs plačia paten­
kinta šypsena, bet netaręs nė žodžio, išėjo, mama pasišaukė mane pas
save. Įvyko kažkas trės important (ypatingai svarbaus).
Atrankos komisija nerado tinkamo kandidato. Kai paklausiau
apie Moniką, mama bandė paaiškinti tai, kas man buvo sunkiai su­
vokiama, turint omeny mano amžių: mano draugė - puiki kandida­

T EGYVUOJA AME RIK A

tė, tačiau jos tėvai - komunistai, o tai Amerikoje netiktų. Komisijos
svarstymai užtruko ilgai (tokiame mažame miestelyje visi viską vieni
apie kitus žino), tačiau ji vis tiek padarė išvadą, kad komunistų dukra
Prancūzijai atstovauti negali.
Mokytojas kaip alternatyvą pasiūlė mane ir komisijos nariai jam
pritarė. Kadangi aš net nebandžiau dalyvauti konkurse, mokytojas at­
ėjo įkalbėti tėvus, kad mane išleistų. Tuo metu tėvo, kuris mane my­
lėjo ir saugojo taip, kad tikrai nebūtų leidęs metams pabėgti iš namų,
nebuvo. Galbūt mokytojas kaip tik to ir tikėjosi. Kad ir kaip ten būtų,
mamą įtikinti jam pasisekė. Visa našta dabar buvo ant jos pečių - ji
turėjo įkalbėti ne tik tėvą, bet ir mane. Aišku, mamie irgi būgštavo dėl
to, kas bus su manimi taip toli nuo namų, bet ji visada pasižymėjo
išmintim ir įžvalgumu - ir paprastai pasiekdavo savo. Aš labai neri­
mavau dėl to, kaip jausis Monika, kai sužinos, tačiau ji pirmoji pasakė
mananti, kad būsiu tikrai gera ambasadorė. Matyt, komunistų šeimos
į panašius reikalus žiūrėjo atvirai ir praktiškai ir Monikai nuo mažens
buvo leidžiama suprasti, kad šeimos ideologija gali mesti jai šešėlį vi­
suomenėje.
Taip ir išvažiavau. Tai buvo nuostabūs metai - vieni iš geriau­
sių mano paauglystės, - kurie iš pagrindų pakeitė mano gyvenimą.
Man, jaunai prancūzaitei, turtingas Bostono priemiestis Vestonas at­
rodė tikra „amerikietiška svajonė" - žalias, išpuoselėtas, didžiulis, su
milžiniškais prabangiais namais, kuriuose ištaigingai gyvena šeimos,
vertinančios gerą išsilavinimą. Tenisas, jodinėjimas, plaukimo basei­
nai, golfas, du arba trys automobiliai kiekvienuose namuose - net
neįmanoma lyginti su jokiu miesteliu rytų Prancūzijoje nei tada, nei
dabar. Mano dienos buvo kupinos naujų įspūdžių, kokių nebūčiau
nė sapnavusi, iš tikrųjų jų pasirodė net per daug, čia kalbu ne apie
prabangą. Atsirado ne tik naujų neįkainojamų patirčių bei pažinčių,
dėjosi ir dar vienas dalykas, visiškai nepageidaujamas. Nespėjau nė

• 21 •
apsižiūrėti, kaip prisidėjo koks septynetas kilogramų, gal kiek mažiau
ar daugiau... Ko gero, daugiau. Buvo rugpjūtis - po mėnesio turėjau
grįžti atgal į Prancūziją. Su viena iš savo globėjų šeimų vasarojau Nan-
tukete, kai mane ištiko pirmasis smūgis: veidrodyje pamačiau savo at­
vaizdą su maudymosi kostiumėliu. Mano „amerikietė mama“, kuriai
jau buvo tekę išgyventi kažką panašaus su savo kita dukra, intuityviai
suprato, kas negerai. Ir, kadangi mokėjo gerai siūti, nupirkusi rietimą
pačios dailiausios drobės pasiuvo man vasarinę laisvą tiesaus kirpimo
suknelę. Problema tuo metu atrodė išspręsta, bet iš tikrųjų tik kuriam
laikui.
Paskutinėmis viešnagės Amerikoje savaitėmis liūdino ne tik m in­
tis, kad reikės palikti naujuosius bičiulius ir artimuosius, būgštavau
dar ir dėl to, ką pasakys prancūzai draugai ir giminės, išvydę mano
figūrą. Laiškuose net neužsiminiau apie tai, kad priaugau svorio, o
nuotraukas buvau įsigudrinusi siųsti tik tokias, kuriose matyti vien
viršutinė kūno dalis.
Artinosi tiesos valanda.

TEGYVUOJA AMER IKA

 t
2.
LA FILLE PRODIGUE:
DUKTERS PAKLYDĖLĖS SUGRĮŽIMAS

Į Havro uostą manęs pasitikti tėvas atsivežė ir brolį. Iš Amerikos grį­

žau garlaiviu Roterdamas. Septintojo dešimtmečio pabaigoje plaukti
per vandenyną laivu vis dar buvo įprastinis transatlantinės kelionės
būdas, kurį rinkosi daugybė prancūzų. Su manimi plaukė ir naujoji
mainų programos dalyvė iš Vestono.
Žinodama, koks atlapaširdis žmogus yra mano tėvas, buvau
susitaikiusi su mintimi, kad, nematęs manęs visus metus, jis gali pa­
daryti man gėdą, kai puls mane glėbesčiuoti ir bučiuoti užstodamas
taką kitiems keleiviams. Tačiau kai išvydau tą miniatiūrinį prancūzą
su gerai pažįstama berete - taip, berete - jis atrodė ištiktas šoko. Kol
lėtai ėjau artyn, jis žiūrėjo į mane apstulbęs, o kai priėjau, po keleto
sekundžių tylos, kuri, atrodė, truko amžinybę, girdint mano broliui ir
bendrakeleivei amerikietei, viskas, ką jis sugebėjo pasakyti savo my­

• 23 •
limai mažajai namo sugrįžusiai dukrelei, buvo „Tw ressembles d un
sac de potates ‘ („Tu atrodai kaip bulvių maišas"). Kai kurie dalykai ir
prancūziškai skamba nė kiek ne gražiau. Žinojau, ką jis turi omeny­
je: ne pusės kilogramo rezginę, kokią galite nusipirkti parduotuvėje,
o vieną iš tų didžiulių 70 kilogramų kaimiškų maišų, kokius veža į
parduotuves ir restoranus! Mano laimei, mergina iš Vestono beveik
nemokėjo prancūziškai, antraip jos pirmieji įspūdžiai apie prancūzų
šeimyninius santykius būtų buvę labai nekokie.
Man, devyniolikmetei, negalėjo būti nieko skaudžiau, didesnio
smūgio nėra tekę patirti iki šiol. Tėvas nesiekė manęs įskaudinti. Tie­
siog jis niekada nebuvo pernelyg taktiškas. Be to, ir paauglių merginų
svoris ir išvaizda, tuo metu dar nebuvo tapęs tema, kurios dabartiniai
tėvai stengiasi išvengti. Tas sutikimas išėjo toks siaubingas todėl, kad
tėvas buvo užkluptas netikėtai. Aš tiesiog nežinojau, kur dėtis. Tuo
pat metu jaučiausi įskaudinta, įsiutusi, sutrikusi ir bejėgė. Ir dar nė
nežinojau, kaip tai vėliau mane paveiks.
Pakeliui namo, į rytų Prancūziją, keletui dienų apsistojome Pary­
žiuje, kad kolegei iš Vestono galėtume parodyti Šviesų Miestą, tačiau
nepaliaujamas mano irzlumas vertė visus svajoti apie kuo greitesnę
kelionės pabaigą. Visiems sugadinau kelionę. Elgiausi siaubingai.
Pirmieji mėnesiai buvo skaudūs ir nemalonūs. Nenorėjau su nie­
kuo matytis, tačiau visi norėjo pasisveikinti su VAmėricaine - „ame­
rikone". Mano mama iškart suprato ne tik, kaip ir kodėl priaugau
tiek svorio, bet ir kaip jaučiuosi. Ji stengėsi išvengti tos nemalonios
temos, galbūt dar ir todėl, kad netrukus suteikiau kur kas didesnį
galvos skausmą.
Pamačius šiek tiek pasaulio, į vietinį universitetą stoti jau nebe­
traukė. Panorau studijuoti kalbas kurioje nors elitinių Paryžiaus Gran­
de Ėcole (atitinka Ivy League Amerikoje), o papildomai dar klausyti ir

LA FILLE P R O D I G U E
literatūros paskaitų Sorbonoje. Tai buvo neįprastas ir tikrai bepro­
tiškas krūvis. Ši idėja mano tėvų anaiptol nenudžiugino. Man įstojus
(o tai buvo ne taip paprasta, turint galvoje legendinius konkursus),
tėvams tai būtų buvusi didžiulė emocinė ir finansinė našta. Tad teko
smarkiai pakovoti, bet, iš dalies ir dėl akivaizdaus mano nervingumo,
galų gale man buvo leista važiuoti į Paryžių laikyti savo baisumu gar­
sėjančių stojamųjų egzaminų. Juos išlaikiau ir rugsėjo pabaigoje išva­
žiavau į Paryžių. Tėvai visuomet norėjo man visko, kas geriausia.
Iki Visų Šventųjų (lapkričio 1 dienos) priaugau dar porą kilog­
ramų, o iki Kalėdų - dar tris. Esu metro šešiasdešimties centimetrų
ūgio, tad dabar jau svėriau per daug pagal kokius tik nori standartus,
nebetilpau nė į vieną drabužį, netgi ir į savo amerikietės „mamos"
vasarinę suknelę. Pasisiuvau naujas dvi iš flanelės - tokio paties kir­
pimo, tik platesnes - kad paslėptų mano „kauburius". Nebuvo nė m i­
nutės, kad liaučiausi savęs nekęsti. Kuo toliau, tuo labiau man atrodė,
kad tėvo faux pas (netaktiškas poelgis) Havro uoste pateisinamas. Tai
buvo nelengvos dienos - vakarais žliumbdavau, kol užmigdavau, o
pro veidrodį pralėkdavau neatsigręžusi. Atrodytų, kas čia keista - de­
vyniolikmetėms dažnai taip būna, tačiau nė viena iš mano draugių
prancūzių nieko panašaus nepatyrė.
Bet vieną dieną įvyko tikras Kalėdų stebuklas. Tiksliau pasakius,
ne įvyko, o atėjo - Daktaras Stebuklas, kurį pakvietė mano mamie.
Ji buvo paprašiusi daktaro Mejerio, mūsų šeimos gydytojo, užeiti
pietų per mano žiemos atostogas. Pasielgė labai taktiškai, siekdama,
kad man nebūtų dar skaudžiau. Daktaras Mejeris pažinojo mane nuo
kūdikystės ir visame pasaulyje nebuvo už jį didesnio džentelmeno.
Jis mane patikino, kad atgauti formą bus visai nesunku, prireiks tik
keleto „senų prancūziškų triukų". Iki Velykų, tvirtino jis, aš jau būsiu
beveik tokia pat, kaip anksčiau, o birželį, pasibaigus mokslo metams,

• 25 •
jau tikrai galėsiu vilkėti savo senąjį maudymosi kostiumėlį, tą, kurį
vežiausi į Ameriką. Tarsi pasakoje, susitarėme viską laikyti paslaptyje.
(Kam kankinti kitus nuobodžiomis mūsų plano detalėmis, sakė jis). O
svoris nukris daug greičiau, nei priaugo. Ši idėja man labai patiko. Sa­
vaime aišku, norėjau tikėti daktaru Mejeriu, be to - mano laimei - tuo
metu neatrodė, kad turiu iš ko rinktis.

DAKTARO STEBUKLO RECEPTAS

Tris savaites turėjau rašyti dienoraštį - registruoti viską, ką valgau.

Apie šią strategiją jau galite būti girdėjusi iš amerikietiškų dietų pro­
gramų. Man reikėjo užsirašyti ne tik, ko ir kiek suvalgiau, bet ir kada
bei kur. Kalorijų skaičiuoti nereikėjo, to ir nebūčiau galėjusi padaryti.
Tai buvo reikalinga, kad daktaras galėtų įvertinti to, ką valgiau, mais­
tinę vertę (šį žodį girdėjau pirmą kartą). Kadangi nieko daugiau daryti
nereikėjo, man teliko tik su džiaugsmu paklusti. Tai pirmasis dalykas,
kurį turėtumėte padaryti ir jūs.
Daktaras Mejeris labai tikslių skaičiavimų nereikalavo. Spręsk iš
akies, sakė jis, vienintelį kiekio matą - porciją - prilygindamas vidu­
tinio dydžio obuoliui. Kadangi Amerikoje didžiausias subalansuotos
mitybos priešas yra vis didėjančios porcijos, siūlau įvesti šiek tiek dau­
giau tikslumo. Štai kam prireiks tų mažų virtuvinių svarstyklių. (Duo­
ną, kuri čia kartais būna supjaustyta milžiniškomis riekėmis, lengviau
būtų pasverti, nei palyginti su obuoliu, kurie čia irgi atrodo kur kas
didesni!)
Po trijų savaičių vėl parvažiavau namo savaitgaliui. Prieš pat
vidudienį Daktaras Stebuklas, elegantiškasis ponas žilais smilkiniais,
atvyko pas mus antrą kartą. Pasiliko ir pietums. Peržiūrėjęs mano
dienoraštį aptiko pasikartojantį motyvą, kuris jam buvo akivaizdus,

LA FILLE PR O D I C U E
o man nebuvo net atėjęs į galvą, kai patenkinta registravau kiekvieną
trupinėlį, kurį dėjau į burną. Pakeliui iš kambario, kurį nuomavausi
Septintojoje apygardoje, į universitetą buvo ne mažiau kaip šešiolika
konditerijos parduotuvių. Nė nepastebint, mano racione atsirado vis
daugiau tešlainių. Kadangi gyvenau Paryžiuje, tėvai nieko apie tai ne­
žinojo, o kai grįždavau namo, mama, žinoma, stengėsi mane palepinti
mėgstamiausiais gardėsiais, nė neįtardama, kad valgau ir taip per daug
saldumynų.
Mano apsirijėliškas paryžietiškų tešlainių racionas buvo įspū­
dingai įvairus. Ryte - croissant (prancūziškas raguolis) arba pain au
chocolat (bandelė su šokoladu), ar chouąuette (sluoksniuotos tešlos
pyragėlis, apibarstytas cukrumi), arba tarte au sucre (pyragaitis su
cukrumi). Prieš pietus užeidavau į Poilane, garsiojo duonkepio krau­
tuvėlę, kur neatsispirdavau pain aux raisins (bandelei su razinomis)
arba tarte auxpommes (obuolių pyragaičiui), arba petits sablės (trapios
tešlos sausainiams). Kita stotelė būdavo kokia kavinukė, kur su kava
suvalgydavau tradicinį jambon-beurre (sumuštinį su prancūzišku ba­
tonu, sviestu ir kumpiu) ir tos dienos Poilane tešlainio likučius. Po va­
karienės visuomet gardžiuodavausi - o kartais vakarienė būdavo vien
tik tai - ėclair (plikytais pyragėliais su kremu) arba Paris Brest (žiedo
formos tešlainiais su kremo įdaru), religieuse (plikytais pyragėliais su
šokolado įdaru) ar mille-feuille (įdomu, kad už Prancūzijos ribų jis
vadinamas „Napoleonu"). Žodžiu, kokiu nors saldumynu su kremu ar
sviestu. Kartais netgi stabtelėdavau goūter (užkąsti pavakarių) ir su­
valgydavau palmier (didžiulį cukrumi apibarstytą sluoksniuotos teš­
los sausainį). Kaip tikra studentė, maitindavausi tuo, ką buvo galima
suvalgyti bėgomis. Į mano burną retai tepatekdavo koks žalumynas,
o dienos normą vaisių gaudavau iš pyragaičių su vaisiais. Mitau šiuo
nesubalansuotu maistu apie pasekmes negalvodama ir buvau labai
patenkinta. Tik figūra, aišku, ne.

• 27 •
 Žinoma, maitinausi ne taip, kaip Amerikoje, kur tikrai niekas ne­
drįstų teigti, kad gatvės pilnos cukrainių, kurioms neįmanoma atsi­
spirti (nors jau tuomet, kaip ir dabar, ten netrūko kioskelių, viliojančių
dar šiltais sausainiais su šokolado gabalėliais, ir pardavėjų, prekiau­
jančių kaloringais ledais, o ką jau kalbėti apie nesuskaičiuojamą dau­
gybę prekybos centruose parduodam ų saldumynų, į kuriuos dedama
kur kas blogesnių dalykų nei kremas ar sviestas). Tačiau, kaip paaiš­
kės, būtent amerikietiškas maitinimosi būdas, įstrigęs mano galvoje,
ir paruošė dirvą tam, kad grįžusi negalėjau atsispirti paryžietiškiems
skanėstams. Amerikoje įpratau valgyti stovėdama, nesigaminti mais­
to, valgyti bet ką (nimporte ąuoi, kaip pasakytų prancūzai), kaip darė
ir kiti mano bendraamžiai. Šokoladiniai pyragaičiai ir mielinės tešlos
riestainiai kenkė labiausiai - namuose niekada nevalgydavome nieko
panašaus, tad kas galėjo pasakyti, kiek jie turi kalorijų.
Sugrįžusi į Prancūziją ir toliau maitinausi nimporte ąuoi, nors
aplinkui ir nebuvo šokoladinių pyragaičių. Galbūt ilgėjausi savo ant­
rųjų namų ir ieškojau savo madeleine - prarastųjų saldėsių atm ini­
mo. Kad ir kaip ten būtų, pradėjau labai lengvabūdiškai elgtis su vi­
sais skanėstais, kuriuos siūlė Prancūzija. Ir tikrai negalėjau gyventi
be „Napoleono". Kaip nutinka narkomanams, mano kūnas pradėjo
reikalauti pernelyg didelio kiekio to, kas anksčiau mažomis dozėmis
teikdavo svaiginančią palaimą.
Atėjo laikas pradėti priklausomybės atsikratymo programą. Lai­
mei, Daktaras Stebuklas nebuvo nė girdėjęs apie amerikietiškąjį „šaltą
kalakutą"/ (Prancūzai apskritai nėra dideli dinde - kalakuto - gerbė­
jai, nesvarbu, ar jis būtų karštas, ar šaltas.)
Daktaro Stebuklo metodas buvo kur kas švelnesnis ir civilizuo-
tesnis. Anot jo, kiekvienas turime dvi puses: viena trokšta būti liekna

* „Cold turkey“ (angį.) - ši idioma reiškia „mesti iš karto“, kai kalbama apie priklauso­
mybę, dažniausiai nuo rūkymo. - Vertėjos pastaba.

LA FILLE PRO D IG U E
ir sveika, kita - kažko kito. Pirmoji galvoja apie gerą savijautą, savi­
garbą, madingus drabužius. Antroji trokšta malonumų - kuo daugiau
ir iš karto. Pirmoji - tarsi Narcizas, palinkęs prie savo atvaizdo vande­
nyje, antroji - Pantagriuelis, užgulęs gardumynais lūžtantį stalą. Svar­
biausia, sakė jis, yra ne nugalėti antrąją, bet išsiugdyti pusiausvyrą:
padaryti taip, kad tos dvi pusės susidraugautų, bei tapti ir savo valios,
ir savo malonumų šeimininku. Taip, kaip daro prancūzai.
Nevertėtų pamiršti, sakė jis, yyil y poids et poids“ („yra toks svo­
ris ir yra toks svoris"): yra „idealus" kūno svoris, nustatytas tiesiog
pagal ūgį; yra „madų diktuojamas svoris", idealas, kurio nepavadinsi
natūraliu, nes jį kuriant didelį, dažniausiai paslėptą, vaidmenį vaidina
komercija; ir yra „geros savijautos" svoris - toks, kai kiekvienas in­
dividas jaučiasi bien dans sa peau („kaip savame kailyje"), kaip sako
Montenis. Būtent šį paskutinįjį konceptą - bien dans sa peau - Dak­
taras Stebuklas pristatė kaip siektiną. Tai svoris, kai galite sau pasaky­
ti: „Gerai jaučiuosi ir gerai atrodau". Konkretus kilogramų skaičius
bus nevienodas skirtingais mūsų gyvenimo tarpsniais, bet kad ir koks
būtų laikotarpis, svarbiausia yra išmokti būti šiek tiek narcizu ir šiek
tiek hedonistu tuo pat metu - šios dvi sąvokos nėra nei tokios blogos,
nei tokios nesuderinamos, kaip mano daugelis amerikiečių. (Tik neiš­
sigąskite, žinau, kas yra kalvinizmas, esu gimusi hugenotų - prancūzų
protestantų - šeimoje.)
Tout ėst ąuestion d'ėąuilibre (svarbiausia - pusiausvyra): tokia
buvo Daktaro Stebuklo kvintesencinė prancūziška mantra. Tuo laiku
ji tapo ir manąja, tokia liko ir iki šių dienų. Išmokyti mane surasti ir
išlaikyti individualią pusiausvyrą, gyventi bien dans ma peau - toks
buvo mūsų tikslas.
Tešlainiai nėra blogai, aiškino jis, bet aš juos vartojau nesaikingai.
Todėl tris mėnesius turėsiu jų vengti ir susirasti ne tokių kaloringų
pakaitalų, o tikruosius skanėstus palikti ypatingoms progoms - ku­

• 29 •
rioms jie ir yra skirti. Buvo kalbama ne tiek apie savęs varžymą, kiek
apie permąstymą ir „persiprogramavimą", nes, kaip man pačiai vėliau
paaiškėjo, pusiausvyra priklauso ne tiek nuo skrandžio, kiek nuo są­
monės; kad ją pasiektum, turi išsiaiškinti nos petits „dėmons“ - savo
mažuosius „demonus", kaip juos pavadino gerasis daktaras, ir išmokti
juos įveikti. (Kai įsisąmoninsite, kad įpročių pakeitimas, kaip ir buvi­
mas prancūze, iš esmės yra sąmonės būsena, suprasite, kodėl vienin­
telis efektyvus būdas keisti gyvenseną yra pradėti nuo galvosenos.)
Vėliau aš vėl galėsiu valgyti savo mėgstamiausią maistą, tačiau tik su
saiku, mėgaudamasi juo be savigraužos ir antsvorio. Lengva pasakyti,
sunku padaryti? Peut-ėtre - Galbūt. Skaitykite ir spręskite pačios.
Daktaras Stebuklas buvo geras psichologas teoretikas. Jis perpra­
to vieną svarbią daugumos dietų, net ir tų, kurių poveikis neilgalaikis,
savybę - tai greitas pozityvus paskatinimas. Keičiant gyvenimo būdą,
sunkiausia nugalėti inerciją, todėl ankstyvas padrąsinimas tiesiog b ū ­
tinas. Pusiausvyrą reikia ugdyti palaipsniui - neįmanoma jos įgyti iš
karto. Todėl, kad pakaktų jėgų visai pirmajai savaitei, tą šeštadienį
turėjau padaryti vieną dalyką. O po to savaitė tiesiog vijo savaitę. Sa­
vaitgaliais ir per šventes leisdavau sau pasilepinti. Palaipsniui ir mano
lepinimosi būdai darėsi išmintingesni. Išmokau susigrąžinti pusiau­
svyrą kitą savaitę šiek tiek kompensuodama.
Daktaras Stebuklas buvo dar ir gurmanas. Iš daugybės receptų,
kuriuos jis man davė, svarbiausias buvo skirtas pirmajam ir vieninte­
liam „sunkiajam" savaitgaliui. Nors dabar atrodo, kad jis visai nebuvo
sunkus dėl daktaro Stebuklingosios porų sriubos ( ją vietinės moterys
vartojo nuo seno). Savo laiku šį vaistą jis buvo išrašęs ir mano mamai,
ir močiutei. Porai - tai švelnus diuretikas, jie turi mažai kalorijų, bet
yra labai maistingi. Keturiasdešimt aštuonios valandos su porų sriuba
ir kiek tik norite vandens tuoj pat atneš rezultatų - pertvarka iš karto
įgaus pagreitį. Man asmeniškai tai buvo viso gyvenimo įsipareigoji-

E PRODICU E
mų sveikai gyvensenai pradžia, nuo to laiko pradėjau vertinti ir mėgti
porus, apie kuriuos dar daug ką gero galima pasakyti. Šia gudrybe
kartais pasinaudoju iki šiol. Išbandykite ją ir jūs - pirmąjį savaitgalį
po mitybos inventorizacijos.

• 31 •
 STEBUKLINGOJI PORŲ SRIUBA (SULTINYS)
Savaitgalio norma vienam žmogui

1 kilogramas porų Į 1. Porus nuvalykite ir nuplaukite, kad ne­

liktų smėlio ar žemių. Tamsiai žalius ga­
lus nupjaukite, palikite tik baltus kotus
iki šviesios žalumos. Laiškus atidėkite
tirščiams.

2. Sudėkite į didelį puodą, užpilkite vande­

niu ir užvirkite, tada sumažinkite ugnį
ir 20-30 minučių virkite neuždengusi.
Nuovirą nupilkite į atskirą indą. Išviru­
sius porus sudėkite į dubenį.

Nuovirą (pašildytą arba kambario temperatūros) gerkite kas 2 ar

3 valandas, po 1 puodelį.
Porus valgykite pusryčiams, pietums ir vakarienei ar šiaip išal­
kusi - po pusę puoduko. Užpilkite kelis lašus pirmo spaudimo alyvų
aliejaus ir citrinos sulčių. Pagardinkite druska ir pipirais. Jei patinka,
apibarstykite susmulkintomis petražolėmis.
Toks bus jūsų racionas savaitgalį iki sekmadienio vakarienės,
kuomet galėsite suvalgyti nedidelį gabalėlį mėsos ar žuvies (nuo 120
iki 170 gramų - tikiuosi, dar neišmetėte svarstyklių?) su 2 bet kokiom
daržovėm, troškintom ir pagardintom trupučiu sviesto ar alyvų alie­
jaus, ir kokį nors vaisių.
Telieka tik gailėtis tų, kurie nemėgsta saldaus porų skonio. Po kiek
laiko jūs greičiausiai juos pamėgsite. Jei ne, galite sekti mano pussese­
rės iš Provanso Ekso pavyzdžiu. Pagimdžius du sūnus, jai reikėjo n u ­
mesti keletą kilogramų. Kadangi porų ji nemėgo, kaimynė patarė juos
„paslėpti" tarp kitų skanių ir sveikų ingredientų. Tokia provansietiška
porų sriubos versija vadinama soupe mimosa (mimozų sriuba).

LA FILLE PRO D I G U E
 MIMOZŲ SRIUBA
Savaitgalio norma vienam žmogui

1. Visas daržoves (išskyrus žiedinius ko­ 1 salotų galva

pūstus ir petražoles) nuplaukite, stam­ 250 gramų morkų
biai supjaustykite ir sudėkite į puodą. 250 gramų salierų
Užpilkite vandeniu ir užvirkite, tada 250 gramų griežčių
sumažinkite ugnį ir 40 minučių virkite 500 gramų porų
neuždengusi. Tuomet sudėkite žiedinius 250 gramų žiedinių ko­
kopūstus ir virkite dar 15 minučių. pūstų
0,5 puodelio susmulkintų
2. Išvirtas daržoves sutrinkite virtuvės
petražolių
kombainu.
2 kietai virti kiaušiniai
3. Sriubą patiekite dubenėlyje, {meskite (smulkiai supjaustyti)
susmulkinto kietai virto kiaušinio gaba­
lėlių ir apibarstykite petražolėmis.

Valgykite (kambario temperatūros ar pašildytą) po puodelį maž­

daug kas 3 valandas visą šeštadienį ir sekmadienį. Sekmadienio vaka­
rienei galite suvalgyti nedidelį gabalėlį mėsos ar žuvies (120-170 gra­
mų) su 2 bet kokiom daržovėm, troškintom ir pagardintom trupučiu
sviesto ar alyvų aliejaus, ir kokį nors vaisių. Nors ir ne tokia skysta ir
stebuklinga kaip porų sriuba, mimozų sriuba yra efektyvi ir skani.
Kadangi abi šios sriubos yra tikrai geros ir suteiks nepaprastų
naujų skonio potyrių, jos tikrai neturėtų pasirodyti panašios į kalėji­
mo maistą. Jei nesate jų ragavusi, užsirašykite patirtus skonio ir aro­
mato įspūdžius naujame sąsiuvinio, kuriame tris savaites užrašinėjote
savo racioną, lape. Laikui bėgant, toks pratimas padės geriau patirti
gastronominius malonumus, todėl patartina nuolat juos aprašyti die­
noraštyje, įtraukiant ir pastabas apie vyną (taip, kaip daro rimti vyno
mėgėjai).

• 33 •
 t
3

TRUMPA PERTVARKA: PIRMIEJI TRYS MĖNESIAI

Kol porai išvirs, atsakykite sau į keletą klausimų

1. Kodėl aš tai darau? Ar todėl, kad mano vyras ar draugės sako, kad
aš bouboum (stora ir riebi)? Todėl, kad nebeįlendu į drabužius?
Nors dietų dažnai griebiamasi iš baimės ir neapykantos sau, šios
emocijos jums tikrai neparodys kelio į prancūzių gyvenimo būdą.
Kad pradėtumėte pertvarką, turite būti pasiruošusi siekti m alonu­
mų ir asmeninės laimės. Paradoksas? Mažiausiai pusė mūsų blogų
valgymo ir gėrimo įpročių atsiranda tada, kai nekreipiame dėm e­
sio į tikruosius savo poreikius ir džiaugsmus. Kada nepastebime,
ką valgome, pamirštame, kad turime skonio receptorius, negalime
patirti tikro malonumo net smaližiaudamos, o negaudamos nori­
mo pasitenkinimo piktnaudžiaujame maistu. Galbūt apsileidote
ir nebesidomite madomis? O gal nebedrįstate išbandyti kitų nau­

TRUMPA PERTVARKA
 jovių? Paskendus žmonos ar motinos vaidmenyje arba iki ausų
pasinėrus į darbą nesunku pamiršti, kas yra malonumai. Galbūt
kuri nors jūsų dalis mano, kad jų siekdama būtumėte egoistė? Tu­
rite suvokti, kad atsisakymas atrasti ir ugdyti tai, kas jums teikia
pasitenkinimą, į dangų tikrai nenuves. (Būsite ne tik storos, bet ir
piktos.) Ne tik jums, bet ir jūsų artimiesiems bus daug geriau, kai
žinosite, kas teikia jums malonumą, ir tuo naudositės. Kadangi
kiekvieno skonis ir medžiagų apykaita skirtingi, turite paisyti kas
malonu jums, kad galėtumėte reguliuoti savo maitinimosi siste­
mą. Tai įsipareigojimas taip gyventi visą gyvenimą, bet jis žada
sveikatą ir pasitenkinimą.
2. Quest-ce ąui sepasse? (Kas iš tikrųjų vyksta?) Fiziniame ir emoci­
niame vakuume neįmanoma pradėti sveikai maitintis ir gyventi.
Kaip pati galvojate, kodėl jūsų svoris auga? Amžius? {tampa šei­
moje ar darbe? Vienišumas? Mada? (Tikėsite ar ne, kai kurios iš
mūsų priauga svorio būtent tada, kai ateina labai reiklios mados.)
Ką tik pagimdėte? Metėte rūkyti? Nuolat alkana? Sielvartas? Kiti
stresai? Visus galimus psichinių ir fizinių veiksnių derinius sun­
ku būtų ir išvardyti. Pusiausvyros praradimas gali būti ir rimtos
traumos simptomas. Jei problema tikrai sudėtinga, jums reikė­
tų ieškoti profesionalo pagalbos - taip ir padarykite. Bet jei dar
stovite ant kojų, pati galite mėginti nustatyti savo problemas ir
jas įveikti. Jei prasti mitybos įpročiai jums yra būdas spręsti kitas
problemas, luktelėkite - prancūzės turi kur kas įvairesnį kom pen­
sacijų meniu. Nikotiną pakeitėte bulvių traškučiais? Pats laikas
ieškoti kuo pakeisti juos.

Po šios įžangos galime pereiti prie tris mėnesius truksiančios

pertvarkos planavimo. Pirmiausia ir svarbiausia - nustatyti mūsų
pikčiausius „priešus" ir nuspręsti, kaip su jais kovoti. Kai kurių iš jų

• 35 •
galima atsisakyti, kai kurių valgyti mažiau. Koks kelias tinkamiausias
jums, priklauso nuo individualių poreikių.

„S U R IN K IT E ĮPRASTUS ĮT A R IA M U O S IU S "

Šis garsusis inspektoriaus Reno iš filmo „Kasablanka" posakis, kai ins­

pektorius paleidžia Hamfrį Bogartą, kaltinamą nacių karininko nužu­
dymu, yra labai tinkamas moto pirmajam pertvarkos žingsniui.
Pažvelkime į jūsų dienoraštį. Ar kas nors iš praėjusių trijų savai­
čių jums krinta į akis? Turbūt ne. Be objektyvaus Daktaro Stebuklo
žvilgsnio pati nebūčiau sugebėjusi iš karto atpažinti savo „priešų" -
maisto, kurio vartojau tikrai per daug. Mano didžiausia problema
buvo duona, tešlainiai ir šokoladas. Bet jūs galbūt vartojate juos su
saiku ar visai retai. Viena duonos riekelė per pietus, mažas pyragaitis
po vakarienės. Jūsų priešai gali būti visai kiti.
Skaitydama savo dienoraštį nustatykite, ko, jūsų pačios nuomone,
atrodo per daug. Galite pradėti klausimu: „Be ko galėčiau apsieiti, ar
bent valgyti mažiau?" Ar išgyventi dieną jums padeda tik mintis apie
du „Cosmo" kokteilius po darbo? O kas, jeigu būtų tik vienas? Ar jei
kas trečią dieną apsieitumėte iš viso be kokteilių? Ar prašote padavėjo
daugiau duonos jam dar net nespėjus atnešti jūsų užsakyto patiekalo?
Riekelė, kuria lėtai užsigardžiuotumėte vakarienę, jums suteiktų ne
mažiau pasitenkinimo. Dar geriau - jeigu palauktumėte užkandžių.
Ar suvalgote visas skrudintas bulvytes, kiek tik yra lėkštėje?
Turbūt jau supratote, kur aš lenkiu. Nieko radikalaus. Viskas pra­
sideda nuo mažų dalykų. O dabar paklauskite savęs dar kai ko: „Kas
man teikia daugiausia pasitenkinimo: taurė vyno per vakarienę? Ledai
vaflyje sekmadienio popietę?" Pagalvokite apie maistą, kurį valgote
dažniausiai. Kas jums iš tikrųjų teikia malonumą, o kas tik bereika­

TRUMPA PERTVARKA
lingas apsirijimas? Prancūzės gerai žino, kad skonis dažniausiai glūdi
pirmuosiuose kąsniuose - mes labai retai prašome pakartoti. Dalykų,
kurie mums labiausiai patinka, nepaverčiame rutina.
Vis dar sunku apsispręsti, ką išmesti už borto? Gerai, laikas elg­
tis taip, kaip inspektorius Reno: surinkite įprastus įtariamuosius. Štai
keletas dalykų, kurių moterys turėtų vartoti mažiau: bulvių traškučiai,
bandelės, makaronai, pica, keptas maistas, sultys, alus ar stiprieji al­
koholiniai gėrimai, saldainiai, ledai, saldūs gazuoti gėrimai ir prastas
šokoladas. Jei kurį nors iš paminėtųjų vartojate kasdien (pavyzdžiui,
sumuštinį valgote tik su traškučiais), nuo jo atsisakymo ir pradėkite!
Jei tris mėnesius galėtumėte apsieiti be savo „priešų" nesijausdama
kankine - pirmyn! Bet jeigu kuris nors iš jų būtinas, kad gerai jaustu­
mėtės, mažinkite palaipsniui. Sultys, skiestos gazuotu vandeniu, daug
geriau malšina troškulį nei neskiestos. Ir sulčių dalį galite mažinti iš
lėto. Duona yra ypatingas produktas - bejos prancūzai neįsivaizduoja
savo gyvenimo - su juo negalima elgtis bet kaip. (Reikia pabrėžti, kad
duona, kaip ir šokoladas, yra vienas iš tų retų produktų, kurie gali būti
ir jūsų geriausiu draugu, ir pikčiausiu priešu - juos aptarsime kitame
skyriuje.) Bet jei su kiekvienu patiekalu suvalgote po tris riekes, ma­
žinkite iki vienos ir tiesiog siųskite lėkštę tolyn, jei abejojate, ar tikrai
norite. Nevalgykite automatiškai. Žingsnis po žingsnio ir išmoksite
valgyti duoną tik kai iš tikrųjų verta!
Gyvenimas gali būti kupinas palaimingo mėgavimosi ir suma­
žinus visų šių dalykų kiekį, netgi tų, kurie iš principo jums naudingi.
Tai patirsite, kai suprasite, kad apskritai „priešai" yra tie produktai,
kuriuos esame linkusios tiesiog kimšti, jausdamos daug mažiau ma­
lonumo, nei atrodo. Dažnai jie yra tiesiog prasti pakaitalai ko nors iš
tikrųjų gero - pavyzdžiui, apdoroti prekybos centrų sūriai, lyginant su
tikrais, gero skonio sūriais. Kai išmoksite šlamštą pakeisti gėrybėmis,
kurios iš tiesų teikia pasitenkinimą, pamatysite, kad taisyklė „mažiau

• 37 •
yra daugiau ‘ - tai visai ne išsisukinėjimas. Tuomet atrasite tai, kas
seniai akivaizdu prancūzėms: tokio didžiulio malonumo, kurį suteiks
vienas gabalėlis gero juodojo šokolado, nepasieksi, net sukimšusi tu ­
ziną „Snickers“ šokoladukų. Jei jau apie tai kalbame, primygtinai re­
komenduoju atsisakyti bet kokio „šokolado", į kurį pridėta kukurūzų
krakmolo, kukurūzų sirupo, dažų bei per daug cukraus.
Didis XVII amžiaus filosofas Dekartas išgarsėjo savo žodžiais:
„Mąstau, vadinasi, egzistuoju". Bet jis taip pat žinojo, kad kūnas ir
protas turi įtakos vienas kitam, ir tai, jog tam, kad būtų galima suprasti
sielos aistras, jos funkcijas reikia skirti nuo kūno funkcijų. Prancūzės
paslaptis iš esmės slypi jos mąstyme. Vienas dalykas nustatyti, kas yra
tavo „priešai", kitas - su jais kovoti. Jei visos turėtume geležinę va­
lią, šios knygos nereikėtų. Vidutinė prancūzė tikrai neturi jos daugiau
už kitas. Tačiau prancūzės yra tikrai geriau ištobulinusios naudingą
saviapgaulės meną - psichologinę teisingos gyvensenos pusę. (Tiesą
sakant, mano nuomone, nebūtų gerai, jei protas visiškai kontroliuotų
kūną, tada nepajustume spontaniškų jutiminių malonumų.) Kaip pa­
prastai mirtingajai išgyventi su sumažintomis „priešų" dozėmis tuos
tris mėnesius, kai ieškome pusiausvyros ir ugdome naujus įpročius?
Štai pagrindiniai principai, išmokti iš Daktaro Stebuklo ir laiko pa­
tikrinti bandymų ir klaidų kelyje. Iš pradžių, kad galėtumėte imtis
pertvarkos, juos pateiksiu glaustai, o norėdamos perprasti prancūzių
paslaptis, turėsite į juos įsigilinti skaitydamos tolesnius skyrius. Bet
pirmiausia:

Iš lėto ir ramiai

Greitai nukritęs svoris ilgalaikės šlovės neatneš. Dietos dažnai tai ir

siūlo: trumpalaikis (savaitės, o ne mėnesiai) pasikankinimas ir laikini
rezultatai. Jei tikitės, kad dėl valios ir susilaikymo kilogramai tirpte

TRUMPA PERTVARKA
ištirps, galite būti beveik tikra, kad sugrįš ne tik numestieji, bet prisi­
dės ir dar keletas papildomų. (Iš čia ir kilo posakis „jo-jo efektas“.) Jei
pradėjusi pertvarką ryškius rezultatus pamatysite jau pirmąjį mėne­
sį, esate viena iš laimingųjų. Bet tikroji pertvarka, kai kūno impulsai
„perkoduojami" iš naujo, trunka tris mėnesius. Svarbiausia, kad tie
trys mėnesiai būtų malonūs, o ne kalinimas Bastilijoje.

Įvairovė

Kaip sakė Daktaras Stebuklas, greitos dietos taip pat kelia carences
(nepakankamo maistingumo) grėsmę, kuri gali būti kur kas pavo­
jingesnė, nei antsvoris. Problemos sprendimas yra ne papildai, bet
kuo didesnė gero maisto įvairovė. Ši įvairovė puikiai kompensuos
tuos dalykus, kurių netekote - pamatysite, pasirodys, kad jų ne taip
jau ir trūksta.
Prancūzėms atrodo neįtikima, kad kai kurie žmonės gali valgyti
tą patį per tą patį. Gastronominis nuobodis veda į besaikį nesveiką
kimšimą. Jei improvizacija ir eksperimentai netaps jūsų gastronomi-
nio gyvenimo dalimi, šis virs nykia rutina. O tai taip pat blogai, kaip
ir rutina romantikoje - kai iš akių pranyksta kibirkštėlės - galite pa­
tekti į bėdą! Prancūzės žino, kaip svarbu atsisakyti šiek tiek komforto
dėl atradimo jaudulio. Nežinote kelio į turgų? Neturite laiko gaminti?
Nesijaudinkite, kad galėtum džiaugtis didžiuliu natūralaus skonio pa­
sauliu, nereikia būti turtuoliu ar vyriausiuoju prabangaus restorano
virėju. Kai sužinosite keletą gudrybių, nustebsite, kiek nedaug pastan­
gų tereikia gaminant iš kuo įvairesnių produktų, o laiko - ne daugiau,
nei užima „zuikis", kepamas pirmadienio vakarienei. (Keletą pavyz­
džių pateiksiu jau kitame skyriuje, o skyriuje „Sezonai ir prieskoniai"
rasite visą jų arsenalą.)
Pažiūrėkite į tai, kaip į progą išbandyti maistą ir aromatus, kurių
dar niekad nesate bandžiusi. Naujas sūris, apie kurį girdėjote? Šviežia

• 39 •
prieskoninė žolė? O gal raja ar askaloninis česnakas, ar „mache" sa­
lotos, ar saliero šaknis? O gal keletas rūšių iš nesuskaičiuojamos įvai­
rovės austrių - tai vienas iš mano mėgstamiausių patiekalų. Naujovės
yra galingas ginklas kovojant su rutina. Rinkitės ne kiekybę, o koky­
bę: kas šiuo metų laiku užderėjo. Paprastai geriausi sezono produktai
būna pigesni už blogiausius, kuriems tuo metu ne sezonas!
Na, ir paskutinis įvairovės triukas: kadangi daugelio maisto pro­
duktų skonis slypi pirmuosiuose kąsniuose, valgykite po vieną ingre-
dientą iš lėkštės, bent jau tol, kol galite geriausiai susikaupti ir pajusti
visą skonio teikiamą malonumą. Pilna burna mėlange (šiupinio) in-
gredientų skonio neatsikleis.

Pasiruošimo ritualas

Prancūzės mėgsta pirkti ir ruošti maistą. Ir labai mėgsta kalbėtis apie

tai, ką pirko ir paruošė. Šis pomėgis yra natūralus, tačiau daugelyje
kitų kultūrų jis buvo „ištrintas". Dauguma prancūzių to išmoksta iš
mamų, kai kurios ir iš tėčių. Jei jūsų tėvai yra ne prancūzai, to išmok­
ti galite pati. Nors ir buvau studentė, Dakaras Stebuklas liepė man
vaikščioti į vieną iš geriausių vietinių turgų Clerc gatvėje, netoli mano
namų Paryžiuje, du tris kartus per savaitę. Jo patarimas buvo papras­
tas: pirkti tik tiek, kiek reikia vienai ar dviem dienoms. (Pamirškite du
megavizitus per mėnesį į prekybos centrą.) Turėjau gaminti paprastai,
bet ruošti maistą namie - tam, kad matyčiau ir žinočiau, ką dedu į
savo kūną. Pertvarkos laikotarpiu labai naudinga pačiai pasigaminti
pietus ir atsinešti į darbą. (Tai daug lengviau, negu į darbą nešiotis
maisto svarstykles!) Venkite pirkti paruošto maisto. Taip pat svarbu
buvo savo vakarienę paversti gurmanišku įvykiu. „Kas bus šiandien
vakarienei?" turėjo skambėti kaip nepaprastai svarbus klausimas,
turintis daugybę atsakymų. Galvojimas apie tai ir pasiruošimas turi

TRUMPA PERTVARKA
tapti vakarienės dalimi. Rezultatai, kurių trokštate, yra verti šiek tiek
papildomų pastangų. Nespėsite nė pastebėti, kaip pradėsite tai daryti
automatiškai. Maisto pirkimas ir gaminimas man buvo pakankamai
nauji dalykai - namie nieko daug neišmokau, nors mūsų šeimoje buvo
gerų virėjų - tačiau Daktaras Stebuklas nė neabejojo, kad tai suteiks
man daug malonumo. Laimei, man paskaitos universitete dažniausiai
prasidėdavo ne nuo pat ryto.

Vanduo

Visi, prancūzai ir ne prancūzai, sutinka, kad jis būtinas ir kad daugu­

ma iš mūsų jo gauna nepakankamai. Tačiau, aišku, nieko nedžiugina
būtinybė išplempti aštuonias stiklines per dieną, kaip reikalaujama. Ir
nors nemažai moterų visą dieną kaip fetišą nešiojasi butelį vandens,
abejoju, ar visos iš tikrųjų išgeria tiek, kiek reikia. Kad ir kiek vandens
išgeriate, dar daugiau tikrai nekliudys. Jei negalite nė pagalvoti apie
aštuonias stiklines per dieną, iš pradžių pridėkite bent dvi. Išgerki­
te didelę stiklinę tik atsikėlusi. Nedaug kas iš mūsų žino, kad daug
skysčių netenkame miegodami. (Galbūt tai yra viena iš priežasčių, ko­
dėl didelė stiklinė sulčių iš pakuotės - „priešas" pagal kokius tik nori
standartus - iš pat ryto atrodo tokia masinanti.) Stiklinė vandens ryte
ne tik atgaivins veido spalvą, bet ir pagerins savijautą, jei prastai išsi­
miegojote. Ir dar stiklinę išgerkite vakare prieš miegą. Dehidratacija
yra viena iš prasto miego priežasčių. Jeigu vandens nelabai mėgstate,
pabandykite į stiklinę įsimesti griežinėlį citrinos.

Valgymo ritualas

Tam dar bus skirtas visas skyrius. Bet pradžiai - kelios gyvybiškai
būtinos taisyklės: valgykite tiktai prie stalo, tik atsisėdusi. Niekuomet

• 41 •
nevalgykite tiesiai iš pakuotės. Naudokite tikras lėkštes ir servetėles,
jei jas turite, tai padės rimtai vertinti šį veiksmą. Valgykite lėtai, gerai
sukramtykite. (Amerikietės motinos taip jums ir pasakys, bet jos su­
vokia tai labiau kaip mandagumą nei malonumą.) Nežiūrėkite televi­
zoriaus ir neskaitykite laikraščių. Galvokite tik apie tai, ką valgote, m ė­
gaukitės kiekvieno kąsnio aromatu ir skoniu. Pamėginkite kas keletą
kąsnių padėti įrankius ir sau apibūdinti skonį, kurį jaučiate. (Niekam
neleiskite iš savęs juoktis todėl, kad elgiatės kaip prancūzė - jūs juok-
sitės paskutinė!)

Porcijų kontroliavimas

Mokykitės iš lėto. Amerikiečiams porcijų dydis - mūšis, kurį jie pra­

laimi, tikras gastronominis Vaterlo. Palengva mažinkite ir gero maisto
kiekį. Lašiša - puikus sveikas maistas, bet jei apetitą patenkinate tik
suvalgiusi ketvirtį kilogramo, tiek jau per daug. Turėkite svarstykles
ir mažinkite porcijas tol, kol pasisotinsite 120-170 gramų. Tai parodo
visą baltymų dietos beprotiškumą: galite kad ir iki nukritimo prisi*-
kimšti lašinių, tik ginkdie neprisilieskite prie duonos. (Visiška dėąu-
eulasse - nesąmonė!) Ketvirtis kilogramo, kad ir kas tai būtų, vienu
prisėdimu yra per daug. Skirtumo sotumo atžvilgiu nė nepastebėsite,
o figūros pasikeitimas jus nustebins.

Nekaupkite savo „priešų"

Kai kuriuos maisto produktus valgome automatiškai, kiek tik turime

po ranka. Negalite pasitenkinti viena sauja riešutų? Nelaikykite jų na­
muose! Reta iš mūsų eis į parduotuvę vien tam, kad nusipirktų maišelį
sūdytų riešutų ar bulvių traškučių. Jei esate įpratusi juos valgyti nuo­
lat, bandykite sumažinti kiekį. Jei šiandien suvalgėte šešis, kitą dieną
pamėginkite pasitenkinti trimis.

TRUMPA PERTVARKA
 Pakaitalai

Žinodamas, kad didžiausia mano bėda yra saldumynai, Daktaras Ste­

buklas davė receptą, kuris pasitenkinimo teikia tiek pat, o kalorijų turi
daug mažiau. Kaip ir visi geriausi jo receptai, šis išliko man naudingas
iki šiol.

• 43 •
 OBUOLIŲ PYRAGAIČIAI BE TEŠLOS
Keturiems asmenims

Šis patiekalas yra ne toks saldus - turi mažiau kalorijų - bet daug
maistingesnis už tą, kurį rasime bandelių parduotuvėse ar prekybos
centruose. Naminis ir pirktas maistas - nelyginami dalykai. Skai­
tykite etiketes ir stenkitės apsieiti be produktų, kurių ingredientų
pavadinimai skamba kaip cheminių ginklų.

4 vidutinio dydžio obuoliai 1. Obuolius nulupkite ir išimkite sėklaliz-

„Golden Delicious11
2 šaukšteliai citrinų sulčių
4 kopūsto lapai
1 šaukštelis cukraus
lA šaukštelio cinamono
Keletas kruopelių sviesto
2. Orkaitę įkaitinkite iki 135 laipsnių. Cuk­
džius, supjaustykite į keturias dalis, kiek­
vieną ketvirtį padalykite dar į tris dalis
ir pašlakstykite citrinų sultimis. Obuolių
skilteles ant kopūsto lapų sudėkite taip,
kaip dėtumėt ant paprasto pyragaičio.
rų sumaišykite su cinamonu ir užbarsty-
kite ant obuolių (šiek tiek pasilikite, kad
užtektų ir sviestui). Ant viršaus uždėki­
te keletą kruopelių sviesto ir apiberkite
likusiu cinamono ir cukraus mišiniu.
Kepkite įkaitintoje orkaitėje 15 minučių.
Patiekite dar šiltą arba kambario tempe­
ratūros.

Kopūsto lapų valgyti nereikia, nors galima - jie yra dėl grožio ir
pyragaičio skonio nepakeičia. Žinoma, po trijų mėnesių vėl galėsite
mėgautis gabalėliu tikro pyragaičio su pate brisėe - pyragų tešla.

TRUMPA PERTVARKA
 Kaip įveikti savo „mažuosius dem onus"

Neverta rizikuoti be reikalo. Daktaras Stebuklas siūlė vengti pavojų,

mano atveju - saldumynų, taip, kaip vaikas mokomas vengti peštynių.
Būtų geriau, sakė jis, kad iš pradžių vaikščiočiau į paskaitas be pinigų
ar tik su tiek, kiek reikia metro ar nusipirkti puodeliui kavos. Kad
išvengčiau tešlainių parduotuvių, turėjau keisti ir savo maršrutą. Jei į
darbą vaikštote pėsčiomis, jei įmanoma, neikite tuo pačiu keliu kiek­
vieną dieną - įvairovė svarbu ne tik mityboje. Daktaras Stebuklas ge­
rai pažinojo Paryžių ir tikrindavo mano žinias apie visus paminklus,
aikštes ir pastatus, kur tik gyveno žymūs žmonės (pavyzdžiui, Gertrud
Stein - Fleurus gatvėje arba Edit Varton - VUniversitė). Pakeliui į Sor-
boną įkišdavau nosį į kiekvieno gražesnio pastato kiemelį. Niekas iš
mano šeimos nebuvo buvęs Paryžiuj ilgiau nei trum pam vizitui, todėl,
kai aš pamilau šį puikų miestą, jie buvo suintriguoti.
Gynybai nuo „priešų" stenkitės naudoti visas savo jusles. Viena
iš priežasčių, kodėl į cukraines mane traukte traukė, - dangiškas ką
tik iškeptų gardumynų kvapas. Tad pradėjau pirkti aitriai kvepiančias
gėles - ne tik savo malonumui, tai buvo ir mano gynyba. Uostydavau
jas, kai tik reikėdavo praeiti pro kokią kepyklėlę. Kadangi skonis pra­
sideda nuo kvapo, nėra sunku atsisakyti saldumynų, jei jų neužuodi.
Maišelis džiovintų levandų irgi gali daryti stebuklus.

Judėkite

Galbūt tenai, kur jūs gyvenate, įprasta važinėti mašina. O gal kasdien
pasivaikščioti tiesiog nėra progos. Nepaisant to, svorį lemia du kinta­
mieji: ką suvartojate ir ką sudeginate. Daktaras Stebuklas žinojo, kad
sportuoti aš nemėgstu (kaip ir dauguma prancūzių), tačiau vis tiek tu ­
rėjau me remuer (pajudėti). Dvidešimties minučių pasivaikščiojimas
į paskaitas ir atgal - man buvo geriausia išeitis. Jei gyvenate per toli
nuo darbovietės ar savo mokslo įstaigos, kad galėtumėte nueiti pės­

• 45 •
čiomis, mėginkite paėjėti bent dalį kelio. Arba pasivaikščiokite pusę
valandos per pietų pertrauką ar po vakarienės. Einant ne tik degina­
mos kalorijos, pasivaikščiojimas gali būti puiki galimybė pamedituoti,
praskaidrinanti protą ir apsauganti nuo valgymo siekiant psichologi­
nio komforto. Svarbiausia - šiek tiek padidinti kasdienį fizinį krūvį.
Jei naudojatės liftu, pabandykite lipti laiptais - per savaitę sudeginsite
nemažai kalorijų, o pastangų tam prireiks minimalių.

„ Nealkanauk“

Tai vienas iš Daktaro Stebuklo išmintingiausių patarimų, ypač svar­

bus pirmomis pertvarkos savaitėmis, kai kūnas pratinasi prie naujos
tvarkos. Alkis trukdo gerai jaustis beveik taip pat, kaip ir prisikimši-
mas. Nevaikščiokite tuščiu skrandžiu - juk nevažinėjate tuščiu baku -
tai garantuotų, kad sustosite nepasiekusi kelionės tikslo. Siekiame ne
mesti iššūkį fizikos dėsniams. Savo kūną maitinkite protingai ir pagal
tvarkaraštį. Ypač svarbu griežtai laikytis šio principo tol, kol jūsų pro­
tas bus sutramdytas. Viena iš pagrindinių paslapčių, kaip susidoroti
su alkiu, kurią man atskleidė Daktaras Stebuklas, yra jogurtas - ne
tas, pridėtas cukraus, kokio galime rasti prekybos centruose, bet tik­
rasis, iškoštas - ne tik puikios konsistencijos ir skonio, bet ir turintis
sveikatai reikalingų bakterijų. Amerikoje tokio nusipirkti nerasi, ne­
bent gyventum netoli pieninės. Tačiau jūs galite kartą per savaitę jį
pasigaminti pati pagal neįtikėtinai lengvą receptą. Daktaras Stebuklas
pertvarkos laikotarpiu jogurto man išrašė dvi mažas porcijas per die­
ną - valgyti, kada panorėsiu: su pusryčiais, kaip desertą ar užkandį.
Pagardintas trupučiu medaus, kviečių grūdų gemalais ar šviežiu vai­
siumi jogurtas man pasirodė visai nieko, o kai skonio receptoriai prie
jo priprato, pamėgau valgyti jį gryną - dėl rūgštelės. Jogurto suvalgy­
davau vos pajutusi alkį ir puikiai jį numalšindavau. (Žiūrėkite receptą
153 puslapyje.)

TRUMPA PERTVARKA
 Eti-cas

Taip pat buvo būtina turėti atsargų nenumatytam atvejui. Daktaras

Stebuklas paaiškino, ką jis vadina en-cas (pažodžiui „tuo atveju, jei“ -
alkio atakos atveju). Tai labai paprasta: kišenėje visuomet turėk šio to
pakramtyti, ką tavo kūnas priimtų kaip minirepas (užkandį). Tai ne
tik labai patogu, bet ir galinga psichologinė savisaugos priemonė. Ji
tiesiog išbaido mano „petits dėmons“. Žinojimas, kad ją turiu po ran­
ka, mane ramino ir paliko mažiau galimybių alkio protrūkiams. O jei
savo en-cas ir suvalgydavau, būdavau ne tokia alkana per vakarienę.
Kompensavimas. Aš iki šiol su savimi nešiojuosi mažą sojų riešutų
maišelį ir išsitraukiu jį, kai vėluoja mano lėktuvas. Tai turi būti geras,
o kartu ir sotus maistas.

Savaitgalio premija

Kas jau kas, o Daktaras Stebuklas puikiai suprato, kad esame tik sil­
pnos būtybės pagundų kupiname pasaulyje. Visiškas susilaikymas yra
nesėkmės tėvas. Jeigu programą, kurios ėmėtės, jūsų protas priims
kaip bausmę, maišto neišvengsite. Jei taurė vyno per vakarienę ar ra­
guolis pusryčiams jums yra malonumas, nepavyks ilgam jų atsisakyti.
Nesitikėkite, kad kūnas už tai nekeršys, todėl netgi pertvarkos metu
jam reikia pasilepinti. Aišku, kalbu ne apie apsirijimo orgiją, per ku­
rią kimštumėte tai, ko sugebėjote atsisakyti visą savaitę. Kalbu apie
poilsio dieną, kada galėsite paskanauti savo mėgstamų gardumynų.
Kai kurie dietų žinovai nerekomenduoja apdovanoti save maistu, bet
aš tai vertinu teigiamai, tik svarbu, kad atpildas būtų vertingas: jokio
šlamšto, tik gera kokybė ir tikras pasimėgavimas.
Daktaras Stebuklas patarė, kad atsipalaiduoti geriausia būtų šeš­
tadienį, o sekmadienį grįžti į tikrąjį kelią - taip lengviau pradėti naują
savaitę. Mano atveju tai buvo tikrai protingas sprendimas. Kai studija­

• 47 •
vau, šeštadieniais dažnai būdavau kviečiama vakarieniauti į savo labai
įdomių draugų, gyvenančių Paryžiuje, namus. Jie turėjo virėją - ypa­
tinga prabanga bet kur - iš jos gurmaniškų vaišių man buvo sunku
pasirinkti, kuriai savo ydai pasiduoti. (Aišku, kodėl tuos draugus taip
branginau!) Daktaro Stebuklo atsakymas: „Mais, Mireille, fais preuve
dmtelligence" („Elkis protingai"). Jei taurė šampano kaip aperityvas
ar desertas taip masina, kad negalite susilaikyti, mėgaukitės, bet ne-
bevalgykite duonos. Pasirinkti, ko tikrai reikia, - štai kokia prancūzių
paslapties esmė.
Pertvarkos metu labiausiai nerimavau dėl to, kas bus, kai po kelių
savaičių, per Velykas, parvažiuosiu namo ir su savo artimaisiais sėsiu
prie gausaus šventinio stalo. Kai kurie iš jų, žinoma, gali būti ir ne to­
kie taktiški, kaip mano ypatingieji draugai iš Paryžiaus. Jau buvau ge­
rokai pažengusi naujame kelyje ir numetusi apie keturis kilogramus,
todėl neturėjau nė mažiausio noro atkreipti dėmesį į save ar į savo
pasikeitusius mitybos įpročius. Daktaras Stebuklas išmintingai pata­
rė, jog niekas nieko nė neįtars, jei valgysiu fote gras (žąsies kepenėles),
pasitenkinsiu kokia pora riekelių iš gausybės duonos rūšių, gruzdintų
bulvyčių tik paragausiu ir pasimėgausiu desertu. O kitą dieną tau teks
kompensuoti, dalykiškai pridėjo jis. Tuo jis norėjo pasakyti, kad turiu
būti tiek savo malonumų, tiek susivaržymų šeimininkė.
Vis dėlto man nuolat rūpėjo klausimas, kaip viskas eisis toliau.
Mano „demonai" ramybėje, manęs, deja, nepaliko. Žinojau, kad nepa­
vyks jų ilgai išlaikyti ant tokio trum po pavadėlio. Kada gi vėl galėsiu
įsileisti juos į savo gyvenimą, nerizikuodama paleisti vadžių? Meluo­
čiau, jei sakyčiau, kad labai kankinausi, bet juk gerasis daktaras žadė­
jo, kad naujajame gyvenime bus daugiau malonumų. Juk priklausiau
tai nesuvaldomai 1968-ųjų pavasario kartai, kurios maištingasis šūkis
buvo: „// ėst interdit dmterdire“ („Drausti uždrausta").

TRUMPA PERTVARKA
 Atsakymas, kaip sužinojau, buvo žodžiai petit ir peuy ir vienas,
ir kitas reiškia „truputį". Galima valgyti de tout un peu et de peu pas
beaucoup, tai reiškia: galima valgyti visko po truputį, mažomis porci­
jomis. Kadangi buvau pradėjusi jaustis beveik kaip kalėjime, nors ir
didžiavausi savo rezultatais, Daktaras Stebuklas padarė vieną nedidelį
pakeitimą: dukart per savaitę per pietus - juos paprastai valgydavau
kokioje nors lauko kavinėje su draugais, kurie, kaip ir aš, negalėda­
vo nė pasižiūrėti į maistą restaurant universitaire (universiteto bufe­
te) - galėsiu suvalgyti mažytį gabalėlį juodojo šokolado, kurį atneša
su puodeliu espresso. Galėjau pasirinkti dienas. Kai iš ryto turėdavau
atlikti sunkų testą, gabalėlis šokolado būdavo tiesiog būtinas. Taip pat
po retorikos pratybų prieš auditoriją. Tas menkutis pakeitimas man
buvo didžiulė psichologinė paskata. Ir turėjau progą patirti, kokia
būna mažytės permainos galia. Išmokite pasirinkti laiką. Nedideli pa­
keitimai gali turėti didelį ilgalaikį poveikį.

„Užtrauktuko sindromas“

Savo pertvarką baigiau prieš Velykas. Nauji dalykai nejučiomis tapo

įpročiais. Kai dabar pagalvoju apie tą laiką, jis man neatrodo kaip su­
varžymų metas. Na, o ko gi aš pasiekiau? Ko pasiekti galite tikėtis
ir jūs? Numečiau maždaug penkis su puse kilogramo, apie pusę to,
kiek man reikėjo numesti. Mais attention (bet įsidėmėkite) - kasdien
nelaipiojau ant svarstyklių patikrinti, kokią pažangą padariau. Pran­
cūzijoje - ne taip, kaip Amerikoje - svarstyklės nėra būtinas vonios
atributas. O jos gali būti ir netgi labai negatyvus pažangos rodiklis.
Kiekvieną mėnesį tam tikru laiku moterys priauga svorio todėl, kad
jų organizmas sulaiko vandenį. Mūsų svoris kinta ir dėl kitų priežas­
čių (pavyzdžiui, priklauso net nuo paros laiko), kurios neturi nieko
bendro su tuo, ar mūsų mityba gerai subalansuota. Retkarčiais pasi­
tikrindavau, kiek kilogramų numečiau, tačiau išmokau spręsti iš to,

• 49 •
kaip atrodau ir jaučiuosi su savo drabužiais. Mačiau, kaip mano kūnas
keičiasi. O kai tą penkių su puse kilogramo netektį patvirtino svars­
tyklės, tai tik įrodė, ką jau, atrodė, ir taip žinojau. Iki šiol manau, jog
geriausias lieknėjimo rodiklis yra tai, kad įlendate į siauro kirpimo
kelnes - taip matuoti yra daug paprasčiau, patikimiau ir seksualiau.
Naudokitės tuo, ką prancūzės vadina le syndrome de lafermeture ėclair
(užtrauktuko sindromu).
Svorio pusiausvyra, kaip jau ir kalbėjome, - tai labai individualus
dalykas, kuris priklauso nuo daugybės veiksnių, tokių kaip amžius,
kūno sudėjimas, kai kuriems žmonėms - netgi nuo metų laiko. Taigi
ir siekiami rezultatai yra individualūs, o ne visiems bendri. Prancūzės
neskaičiuoja ne tik kalorijų, bet dažniausiai ir kilogramų. Po trijų per­
tvarkos mėnesių pati jausite, kiek svorio jums dar reikia numesti. Jei
manote, kad esate pusiaukelėje iki tikslo, jūsų pertvarka pavyko. Jei
dar ne, įvertinkite, kur esate, ir pertvarką tęskite dar keletą savaičių.
Nekelkite sau neįgyvendinamų tikslų - visos juk negalime būti tokios
liesos kaip manekenės. Ieškokite dar keleto būdų: dar mažinkite savo
„priešų" (šį kartą tai padaryti bus neabejotinai lengviau, juk jau žinote,
kas jie), kasdienį pasivaikščiojimą prailginkite dar dešimčia minučių.
Siekiant pusiausvyros svarbiausia yra daryti nedidelius pakeitimus.
Norint pasinaudoti visais prancūzių gyvensenos privalumais,
reikės laikytis taisyklės „kokybė svarbiau nei kiekybė". Apie kokybę
kalbėsime kituose skyriuose, kai imsimės stabilizacijos etapo - tai bus
laikas, kai, pabrėžiu, galėsite sau leisti daugiau malonumų, bet ir toliau
lieknėsite. Tačiau iš pradžių pažvelkime į kelis pavyzdžius: kaip vyksta
pertvarka.

TRUMPA PERTVARKA
 t
4
TRIJŲ DRAUGIŲ ISTORIJOS

Pasikartokime pagrindinius pertvarkos principus:

• Peržvelkite savo užrašus: atpažinkite „priešus" ir valgykite jų

mažiau kiek tik įstengiate, bet ne tiek, kad kūnas patirtų šoką.
Jei galite ko nors atsisakyti be didesnių neigiamų emocijų, taip
ir padarykite. Visus kitus dalykus mažinkite peu d peu (po tru-
pūtį).
• Reguliariai valgykite.
• Valgykite „nekenksmingas" maisto porcijas, jas taip pat galite
laipsniškai mažinti.
• Sužinokite, kas siūloma turguje, o ne prekybos centre. Pirkti
maisto eikite keletą kartų per savaitę (kada reikia, bet niekad -
būdama alkana).
• Išnaudokite sezoninės maisto pasiūlos įvairovę. Vartokite dau­
giau šviežių vaisių ir daržovių.

• 51 •
 • Išbandykite naujų produktų ir nebijokite eksperimentuoti.
• Gaminkite sau maistą pati. Stenkitės nepirkti paruošto maisto.
• Valgykite normalius pusryčius.
• Valgykite lėtai, atsisėdusi. Gerai sukramtykite, net jei iš pradžių
tai bus nelengva.
• Dukart per dieną valgykite naminį (arba natūralų be priedų) jo ­
gurtą - kaip desertą, pusryčius ar užkandį.
• Kasdien išgerkite bent dvi stiklines vandens, progai pasitaikius
ir daugiau.
• Pradėkite daugiau judėti - po truputį, bet reguliariai, kasdien
vaikščiokite, lipkite laiptais. (Jei lankote sporto klubą, tikriausiai
pakankamai prisisportuojate sportine apranga, todėl pagalvoki­
te, kokia fizine veikla galėtumėte užsiimti vilkėdama paprastus
drabužius.)
• Namie nekaupkite „priešų".
• Susidarykite „kenksmingo" maisto pakaitalų sąrašą ir visuomet
turėkite jų atsargų.
• Su savimi visada turėkite en-cas nenumatytiems atvejams.
• Pasirinkite savo savaitgalio premijas ir jomis mėgaukitės.

Kaip aš mėgstu sakyti, nieko radikalaus. Bet gal kai kam tai vis
dar atrodo pernelyg abstraktu (polinkis į abstrakcijas - neabejotinai
prancūziška silpnybė), tad pasižiūrėkime, kaip vyksta pertvarka. Leis­
kite jums pristatyti keletą draugių, kurių vardai prasideda raide „K“.

KAMILĖ

Trisdešimt penkerių metų Kamilė su antsvoriu kovojo visą gyvenimą.

Nutukusi ji nebuvo, fret lyginant su ūgiu (metras penkiasdešimt sep­

TRIJŲ D RAUGIŲ ISTORIJOS

tyni centimetrai) buvo akivaizdu, kad numesti apie dešimt kilogramų
jai būtų ne pro šalį; ji ir jautėsi, ir atrodė stamboka. Per savo gyvenimą
Kamilė buvo išbandžiusi visokias dietas, kurias tik sužinodavo. Galų
gale padarė išvadą, kad kalti genai: antsvorio problemų turėjo visi jos
šeimos nariai, o mama - labai didelių. Todėl ji įsikalė į galvą, kad visos
pastangos atsikratyti svorio bus bevaisės.
Kamilė atėjo dirbti į Clicąuot kompaniją, kai įsigijome kitą įmo­
nę - puikūs jos darbo įgūdžiai ir patirtis mums buvo labai vertin­
gi. Tačiau korporacijų pasaulis gali būti žiaurus ir neteisingas, ypač
prabangos prekių verslas, kuriame svarbiausia įvaizdis. Bet kurioje
korporacijoje moterų išvaizdai keliami daug didesni reikalavimai
nei vyrų. Į Kamilės pareigas įėjo nuolatinės kelionės po šalį, tekdavo
dažnai vakarieniauti su klientais. Praėjus metams nuo jos darbo pas
mus pradžios tapo akivaizdu, kad pirmoji žiema Niujorke jai nebuvo
lengva. Stori žieminiai drabužiai padėjo paslėpti apvalumus, bet artė­
jant pavasariui pajutau, kad Kamilę ima panika - grėsmingai artinosi
naujas kelionių ir pramogų sezonas. Mes buvome jau susidraugavę,
tad vieną dieną, kai paklausiau, kaip sekasi, ji man atsivėrė. Papasako­
jau jai apie savo kankynes dėl svorio jaunystėje ir kaip man pavyko
atgauti normalų svorį padarius keletą paprastų pakeitimų. Ji sutiko
tris savaites rašyti savo mitybos dienoraštį.
Nepatartina skubėti kaip akis išdegus, bet pakako vieno žvilgs­
nio į jos pirmos savaitės užrašus, kad pastebėtum keletą stambių
„kenkėjų". Svarbiausias buvo alus. Atrodė, kad Kamilę kiekvieną
vakarą troškina, kad ir kur ji būtų - namie ar kelionėje. Todėl ji kas­
vakar išgerdavo po butelį, dažnai net apie vienuoliktą nakties. Tai
man pasirodė gana keista, ypač žinant, kad ji jau būna išgėrusi vyno,
kai vakarieniauja restorane. Ar tai reiškia, kad Kamilė turi problemų
dėl alkoholio? Atrodė, kad ne, - jos suvartojamo alkoholio kiekis ne­
buvo toks jau didelis ir jokių kitų požymių iš jos elgesio nesimatė.

• 53 •
Paklausiau, ar seniai tie naktiniai alaus seansai prasidėjo. Paaiškėjo,
kad dar nuo koledžo laikų - vakarais ruošdamasi paskaitoms ji p ri­
sipirkdavo sūrių užkandžių iš automato ir prieš miegą juos nuplau­
davo alumi. Kiek pamąsčiusi, ji prisipažino, kad alus jai nėra toks jau
skanus - taip darė tiesiog iš įpročio ir todėl, kad „norėjo gertiK. Buvo
aišku, kad seną koledžo įprotį ji tiesiog atsinešė į suaugusiųjų pasau­
lį, apie tai net nepagalvojusi, ir su juo gyveno jau penkiolika metų!
Kadangi aš esu iš tų, kurie pradeda nuo to, kas akivaizdu, pasiūliau
jai ištroškus prieš miegą atsigerti vandens. Tai atrodė taip papras­
ta ir padėtų numesti nuo 3 iki 5 kilogramų per keletą mėnesių, jei
tik ji pripažintų alų savo „priešu" ir jį sutramdytų. Bet tai nebuvo
taip lengva. Nors alaus svaiginamojo poveikio ar skonio jai labai ir
nereikėjo, Kamilė norėjo ko nors kito nei vanduo, {domiausia, kad
geriausia išeitis pasirodė žolelių arbatos. Ji labiausiai pamėgo ver­
benos ir mėtų - abi jos turėjo migdomąjį poveikį ir puikiai pakeitė
alų. Negana to, Kamilei patiko bandyti naujas arbatas ir ji tapo ne­
bloga jų ekspertė. Šiek tiek ilgiau užtruko, kol Kamilė įprato dieną
išgerti daugiau paprasčiausio gryno vandens - tai geriausias būdas
naktiniam troškuliui sumažinti. Pasiūliau jai išgerti puodelį van­
dens, kada tik eis pro tuos didžiulius jo butelius, koks buvo ir mūsų
kontoroje. Kai rezultatai pradėjo matytis, atsirado ir poreikis prie
vandens stabtelėti dažniau.
Kita Kamilės problema buvo susijusi su darbu. Ji ne tik valgy­
davo lėktuve siūlomą maistą (gana įtartiną), bet ir neatsisakydavo jo
net žinodama, kad vakarieniaus restorane. Atrodo, kad ji valgė viską,
ką tik stiuardesė prieš ją padėdavo - sužiedėjusius riešutus, neaiškios
kokybės mėsą, šleikštulį keliančius desertus (ar pažįstate ką nors, kas
dar taip darytų?) - netgi kai vos išlipus iš lėktuvo laukė dalykinė va­
karienė ar pietūs. Šiuo „priešu" atsikratyti nebuvo sunku. Ji ir pati
žinojo, kad maistas lėktuvuose nekokybiškas. Gal jį valgė tik iš nuo­

TRIJŲ DR AU GI Ų ISTORIJOS
bodulio? Kad greičiau eitų laikas? Patariau jai suvalgyti mažą sum uš­
tinį prieš pat skrendant, o į lėktuvą pasiimti žolelių arbatos. Skrydžio
metu gurkšnodama arbatą ir klausydamasi savo kompaktinių plokš­
telių (o ne „lėktuvinės" muzikos), ji leido laiką visai neblogai - jai
netgi pirmą kartą pavyko lėktuve užsnūsti. (Aš taip irgi darau: ne­
svarbu kokioj vietoj sėdėtumėt, svarbiausia apsirūpinti skysčiais - iš­
sausėjęs lėktuvo salono oras tinka tik plaukams garbanoti, daugiau
tikrai niekam.)
Su trečiuoju jos „priešu" buvo kiek sudėtingiau. Keletą kartų per
savaitę, ypač savaitgaliais, vakarienei Kamilė suvalgydavo didžiulę
lėkštę makaronų. Sakė, kad tai patiekalas, kurį lengviausia pasigamin­
ti pačiai, ir galima jaustis, kad valgai naminį maistą. Taip kalbėjo jos
nepatyrimas. Akivaizdu, kad buvo ir kitų būdų apsisaugoti nuo sek­
madienio vakaro melancholijos. Šiai problemai išspręsti reikėjo ryž­
tingų veiksmų - kurį laiką namie visiškai apsieiti be makaronų. Bet
tai kartu reiškė, kad reikės surasti kitų patiekalų, kurie būtų tokie pat
sotūs ir lengvai pagaminami. Buvo pavasaris, atviri Niujorko turgūs
buvo kaip dangaus siųsti. Patariau jai, kaip paprastai ir skaniai pasi­
gaminti burokų, pankolių, brokolių ir m orkų patiekalų, paskanintų
susmulkintomis žolelėmis ir citrinos sultimis. Šviežių daržovių skonis
sezono metu ją tiesiog apstulbino. Visi, kam yra tekę ragauti pom ido­
rą tiesiai iš daržo, gali patvirtinti, kad su truputėliu druskos ir alyvų
aliejaus, o dar jei apibarstytas susmulkinta petražole ar baziliku, jis
pats vienas yra puikiausias valgis. Kamilei visai nebuvo sudėtinga val­
gyti daugiau daržovių ir vaisių. Nors buvo naujokė virtuvėje, išmoko
gaminti žuvį (receptas 101 puslapyje) - dabar Kamilė namuose galėjo
mėgautis patiekalu, kuris darytų garbę kiekvienam restoranui. Ji taip
pat atrado laiko kasdieniam dvidešimties minučių pasivaikščiojimui
(eidavo pėsčia namo po darbo, nes nebuvo vieversys). Jei reikėjo kartą
persėsti, tad ji pavažiuodavo metro iki persėdimo vietos, o iš ten na­
mus pasiekdavo pėsčiomis.

• 55 •
 Per tris mėnesius Kamilė numetė beveik penkis kilogramus.
Buvo smulkaus sudėjimo, todėl skirtumas ryškiai matėsi. Pradėtos
permainos jai patiko, tad neatrodė, jog grėstų pavojus, kad numestas
svoris vėl grįš. Atvirkščiai - ji troško ir toliau bandyti naujus būdus,
kurie padėtų neskausmingai atsikratyti likusio antsvorio. Pastebėjau
permainas jos garderobe ir pasitikėjimą savimi, jos nuotaika tapo ge­
resnė. Kitiems tai irgi krito į akis.

K A R O L IN A

Karolina buvo dvidešimčia metų vyresnė - susitikome seminare m o­

terims verslo lyderėms. Daug metų jos pusryčiai būdavo viena arba
dvi cigaretės ir puodelis kavos su dviguba porcija cukraus. Tai atrodė
kaip dar vienas koledžo įpročių pavyzdys, nors Karolinos studentiš­
kos dienos buvo jau toli praeity. Ne taip seniai jai pagaliau pasisekė
mesti rūkyti - po daugelio nesėkmingų bandymų - ir dabar rytais ji
jausdavosi alkana kaip vilkas. Per metus Karolina priaugo penkis ki­
logramus ir atrodė su tuo susitaikiusi, nors ir be didelio džiaugsmo,
kaip su neišvengiama pasekme metus rūkyti. Jos dabartiniai pusryčiai
buvo ne ką geresni: stiklinė apelsinų sulčių iš pakuotės (tiesiog dozė
cukraus), du puodeliai kavos su dviem ir daugiau šaukštelių cukraus
(tiksliau, cukrus su kava) ir pora biscotti - trapių itališkų sausainių
(dar daugiau cukraus). Ne tik per saldu, bet ir siaubingai nuobodu. Jos
dienoraštis atskleidė ir tai, kad Karolina mėgsta patiekalus su riebiais
padažais - atrodo keista, turint omeny palyginti švelnų klimatą ten,
kur ji gyveno.
Šiaip jau Karolinos mitybos įpročiai nebuvo tokie blogi, išskyrus
tai, kad ji, kaip ir dauguma žmonių, valgė nepakankamai daržovių,
vaisių ir gėrė per mažai vandens. Didžiausias jos priešas buvo cukrus

TRIJŲ D RAU G I Ų ISTORIJOS

įvairiausiais savo pavidalais - įprasta forma ir paslėpta. Ji tiesiog ne­
galėjo atsisakyti deserto - ši silpnybė man gerai pažįstama. Kitas, ne
toks jau įprastas, dalykas buvo tai, kad ji labai mėgo sūrius. Kadangi
Karolina su vyru daug keliaudavo, turėjo gurmanišką uoslę labai ge­
riems sūriams, jos mėgstamiausieji vidutiniam amerikiečiui pasirody­
tų tikrai pernelyg pikantiški. („Kenkėjai" gali būti labai skirtingi.) Ta­
čiau ji nežinojo, kas yra normali porcija. Štai kur praverčia mažosios
svarstyklės: 100 gramų yra daug geriau nei ketvirtis kilogramo.
Pakeisti pusryčių racioną lengva nebuvo. Kai kurie iš mūsų ne­
gali pradėti dienos be kavos ir negali gerti kavos be cukraus. Dažnai
taip yra dėl to, kad geriame prastą kavą: tirpią, laikytą šaldiklyje ir
atšildytą. Geriant šviežiai sumaltą kavą, cukraus prireikia nedaugeliui,
nors gali praeiti šiek tiek laiko, kol priprantama. Su pigia nedidele
kavamale reikėjo tik papildomų trisdešimties sekundžių, kad išsivir-
tum puikią, aromatingą kavą, ir per dvi savaites Karolina palaipsniui
sugebėjo sumažinti savo cukraus dozę iki pusės šaukštelio. Ji taip pat
po truputį atsisakė apelsinų sulčių - po trečdalį vienu kartu per tris
savaites - vietoj jų dieną suvalgydavo kokį vaisių. Saldus itališkas te­
šlainis buvo pakeistas riekele neskaidytų grūdų duonos su trupinėliu
sviesto. (Tie, kurie nežino, kas yra sviestas per pusryčius, niekad ne­
supras, kad mažytis jo trupinėlis gali atrodyti tikra prabanga.) O kad
iki pietų netektų alkanauti, dar pridėjome jogurtą, iš pradžių su keliais
lašeliais akacijų medaus, kurį jai parodžiau, o netrukus ir be jokio sal-
dinimo. Savaime aišku, dabar ji žiūrėjo į pusryčius ne kaip į cukraus
ataką, o kaip į savęs palepinimo ritualą, kuris padeda pradėti dieną
geresnės nuotaikos.
Dar vienas iššūkis buvo desertas restoranuose. Kaip ir daugelis
niujorkiečių, kurių vaikai jau paliko gimtąjį lizdą, patogumo dėlei juo­
du su vyru dažnai valgydavo savo rajono restoranuose, kurių meniu
tarp ypatingų pasiūlymų nestokojo saldžių gundymų. Laimei, buvo

• 57 •
vasara, ir šviežios uogos, melionai bei figos neatrodė sunkus išmėgini­
mas, ypač patiekti su geru jogurtu, kaip tai darė netoliese esantis graikų
restoranas. O jei ir suviliodavo koks nors keptas ar cukrum varvantis
saldumynas, kovoti nebuvo reikalo. Užsisakykite vieną desertą ir lėtai
mėgaukitės vienu ar dviem kąsneliais. Kas liko, ji galėjo atiduoti savo
vyrui ar draugams: „dalykitės ir vargais, ir džiaugsmais".
O štai potraukis riebiems padažams man buvo nesuprantamas.
Gerą paaiškinimą netikėtai gavau iš vieno seno draugo, kai mums
bevalgant viename Paryžiaus restoranų nusistebėjau, kuo jie taip
jį traukia. Rūkymas neigiamai veikia uoslės gleivines, kurios, netgi
metus rūkyti, atsistato labai lėtai. Kadangi aromatai lengviau tirpsta
riebiuose patiekaluose, skonio receptorius toks maistas, savaime aiš­
ku, daug labiau patenkina, kai uodžiamasis skonio komponentas yra
šiek tiek sužalotas. Taigi, kad Karolina gerai jaustų skonį, buvo svarbu
riebius patiekalus mažinti labai palengva. Nosis taip pat paaiškino ir
jos pernelyg didelį susižavėjimą pikantiškais sūriais. Kai Prancūzijoje
esate pakviesti į svečius, sūris yra vienintelis patiekalas, kurio galima
mandagiai atsisakyti. Kadangi Karolinai jo visai atsisakyti būtų buvę
pernelyg sunku, ji pradėjo po truputį mažinti sūrio kiekį. Gamindama
patiekalus pradėjo gardinti aštresniais prieskoniais - kurkuma, kariu,
aštriaisiais pipirais - juos Karolinos gomurys ir atsigaunanti nosis
juto lengviau. Laikui bėgant, ji ėmė jausti ir švelnesnius aromatus.
Karolina pradėjo laipioti laiptais aukštyn ir žemyn į šeštą aukš­
tą, kur buvo jos butas, kai nereikėjo nieko nešti, ir triskart per savaitę
po dvidešimt minučių pasivaikščiodavo. Netruko išmokti judėti kaip
prancūzė. Penki kilogramai nukrito per dešimt savaičių, ir visą laiką ji
jautėsi ne suvaržyta, o galinti leisti sau daugiau, nei kada nors anksčiau.
Ar permainos, kurias ji padarė, jums atrodo kaip suvaržymai?

TRIJŲ D RAU G I Ų ISTORIJOS

 KONĖ

Konės atvejis buvo kiek sudėtingesnis. Jai buvo šiek tiek daugiau nei
dvidešimt ir nė kiek nerūpėjo, ką dedasi į burną. Ji užaugo priemies­
tyje, Amerikos vidurio vakaruose, kur pirkti maistą buvo įprasta du­
kart per mėnesį - jos mama paprastai maisto prikraudavo šaldytuvą,
podėlį ir šaldiklį taip, kad atsargų užtektų dviem savaitėms. Maisto
produktai buvo įtraukiami į pirkinių sąrašą kartu su tualetiniu po­
pieriumi ir muilu. Pradėjusi gyventi savarankiškai, Konė pirko tas
pačias šaldyto maisto rūšis, kurios buvo išbandytos ir patikrintos jos
mamos. Namuose paruošta vakarienė jų šeimoje buvo sekmadienio
ritualas, vienintelis kartas, kai prie stalo susirinkdavo en famille - visa
šeima. Paprastomis dienomis valgydavo kiekvienas atskirai, kada
leisdavo darbai (abu jos tėvai - teisininkai). Konės mama žinojo tik
keletą receptų, tad tik juos ir tenaudojo. Kadangi tie receptai Konei
simbolizavo namų jaukumą, tai buvo vieninteliai patiekalai, kuriuos
ji gamindavo, kai pasikviesdavo draugų į savo vieno kambario butą
name be lifto. Šiaip jau Konė tiesiog negalėdavo atsispirti tokiems
amerikietiškiems maisto gaminiams, kaip mėsainiai, picos, yiCheddar“
sūris, „Sčowjffers“ lazanija. Po ranka ji visada turėdavo pirktinių sausai­
nių ir ledų, o šviežių daržovių ar vaisių - niekada. Gėrė tik gazuotus
gėrimus, encore (vien) gazuotus gėrimus, toujours (visada) gazuotus
gėrimus. Padėtis nekokia. Konės šaldytuvas buvo kimšte prikimštas
milžiniško dydžio butelių gazuotų gėrimų, tiek paprastų, tiek dietinių.
Taigi ji arba tiesiog pildavo gryną cukrų į savo kūną, arba gerdavo
siaubingą chemikalų kokteilį.
Kai mes susipažinome, Konė buvo ką tik pradėjusi savo karjerą
Niujorke ir pirmą kartą bandė žūtbūt suliesėti - numesti bent septy­
nis kilogramus. Įdomu, kad ji nesijautė tokia stora, kai vilkėjo studen­
tiškais drabužiais, kurie, kaip galima pastebėti, per praėjusius penketą

• 59 •
metų tikrai tapo kur kas atviresni. O štai su daug santūresne profesio­
nalia apranga ji visai nesijautė soignėe - elegantiška (turiu pripažin­
ti, kad tai mano žodis - nepamenu, kokį naudojo ji). Susipažinau su
Kone vykdydama projektą kartu su kita firma ir kai pakviečiau Konę
papietauti, ji akivaizdžiai nustebusi žiūrėjo, kaip aš suvalgiau viską,
dar išgėriau ir taurę Veuve Clicąuot šampano. Kai atnešė kavą, ji labai
mandagiai pasiteiravo: „Ar galiu užduoti vieną asmenišką klausimą?"
Žinojau, apie ką bus kalba, tad padrąsinau ją išsikalbėti. Kaip ir dau­
gelis jaunų moterų, Konė buvo išbandžiusi daugybę visokių ką nors
draudžiančių dietų, tačiau jos nedavė ilgalaikių rezultatų. Per pas­
kutinį bandymą - tai buvo dieta, griežtai draudžianti vartoti anglia­
vandenius, - ji negirdėtomis porcijomis valgė kiaušinius, lašinukus ir
sūrį - savo mėgstamiausią maistą. Visuomet, kai tik baigdavo kokią
dietą, vienintelis ilgalaikis rezultatas buvo dar didesnis apetitas. Taip
pat nesėkmingai žlugo ir Konės bandymas antsvorį sudeginti kanki­
nančiais fiziniais pratimais. Kažkas buvo jai pasakęs, kad jei valandą
per dieną praleidi prie treniruoklių, mityba nebeturi reikšmės. Konė
buvo ką tik įsigijusi sporto klubo abonementą trims mėnesiams, už
kurį suplojo viską, kas liko sumokėjus nuomą Niujorke. Manęs nie­
kaip nesiliauja stebinti tai, kad amerikiečiai taip noriai valandų va­
landas lieja prakaitą prie treniruoklių, užuot padarę keletą palyginti
neskausmingų pakeitimų. Konė numetė maždaug kilogramą, tačiau
tas kasdienis sportavimas jai ėmė panašėti į katorgą, tad po keleto
savaičių ji nustojo lankyti sporto klubą ir kilogramai vėl sugrįžo.
Patariau sporto klubą lankyti ir toliau, nes už tai jau buvo sum o­
kėjusi, todėl priekaištautų sau, jei būtų jį metusi. Tačiau pasiūliau šiek
tiek sumažinti - pusė valandos kokių nors aerobikos pratimų triskart
per savaitę, ne daugiau, ir ne tie patys trys dalykai kiekvieną savaitę.
Taip pat ji turėjo kiek galima greičiau pakeisti kai kuriuos savo mity­

TRIJŲ D R AU G I Ų ISTORIJOS
bos įpročius. Kadangi buvo gili žiema, Stebuklingoji porų sriuba buvo
tiesiog būtina. Žinojau, kad tai bus nelengva žmogui, kurio mitybos
racionas toks kaip jos, bet pagalvojau, kad greita pradžia būtų nau­
dinga jos psichologiniam nusiteikimui. Iki kito pirmadienio ryto ji
jau buvo pasiekusi tai, dėl ko reikėjo dvi savaites vergiškai arti sporto
salėje. Kilogramas - daugiausia, aišku, vandens, bet vis tiek kilogra­
mas - buvo dingęs. Tai neabejotinai pakėlė jos dvasią, tačiau įvyko ir
dar vienas, iš tiesų nepaprastas dalykas - ji atrado naują malonumą.
„Sunku ir patikėti, kad porai tokie skanūs! Man jie tikrai labai patin­
ka!" - sakė ji. Tai netgi šiek tiek nustebino. Ir iš tiesų, net nemažai
laiko prabėgus nuo to savaitgalio, kai Konė pradėjo valgyti kaip pran­
cūzė, kartais ji porų sriubą pasimėgaudama valgydavo ir pietums.
Konė sakė, kad pirmieji trys mėnesiai jai praėjo beveik be jokių
pastangų, it kokia pramoga. Maisto ruošimo būdas, su kuriuo ją supa­
žindinau, jai buvo ir naujas patrauklus laisvalaikio praleidimo būdas.
Žiema - labai tinkamas laikas sočiam maistui, ypač ją sužavėjo mano
lengvas vištienos su šampanu receptas (178 psl.) Bet vaisiai ir daržo­
vės irgi yra labai gerai: jai patiko apvirtos kriaušės - iš pradžių ji net
negalėjo patikėti, kad desertas be jokių riebalų, pagaminamas per 8-
10 minučių, gali būti toks puikus! ({dėkite kriaušes į verdantį vandenį,
praskiestą raudonuoju vynu, įberkite cinamono bei cukraus ir leiskite
atvėsti. Recepto ieškokite 145 puslapyje.) Ji jomis netgi pavaišino savo
draugus, kurie irgi liko išsižioję. Kadangi jos mityba iki tol buvo tokia
prėska ir tukinanti, kokios dar nebuvau mačiusi, padaryti pakeitimai
netruko atnešti vaisių. Paklusdama taisyklėms, Konė niekad neleido
sau alkanauti. Kad pasiektume geriausių rezultatų, pabandėme labai
riebų maistą palikti tik užkandai - po saują maistingų ir sočių riešu­
tų bei sūrio kubelių. Tuo tarpu naujieji jos bandymai virtuvėje buvo
susiję su daug mažiau riebalų, bet su daug daugiau jai iki tol nežino­
mų aromatų (anyžių, lazdyno riešutų aliejaus, vietoj alyvų aliejaus, su

• 61 •
įmaišytais salotų lapais). Taigi sėkmės Konei netrūko - netrūko netgi
mėsainių ir picų. Vis dar valgydavo juos kartą ar du per savaitę, kai
maitindavosi ne namie, tačiau, kai rado kuo juos pakeisti, valgyti daž­
niau jai pasidarė nebeįdomu. O su laiku pradėjo tiesiog automatiškai
kontroliuoti ir „priešų" porcijas. Po kokio mėnesio du gabalai picos
pietums - anksčiau jos įprastinis maistas - ėmė atrodyti per sunku ir
per riebu. Konės mėgiami dietiniai gazuoti gėrimai irgi nebuvo geras
dalykas, bet nebuvo ir tokia jau neatidėliotina problema. Leidau jai
nuo šių gėrimų atsipratinti, pakeičiant juos nedideliu kiekiu šviežių
vaisių sulčių, praskiestų selteriu. (Kartais sveikiau pridėti keletą kalo­
rijų dėl kokybės.)
Konei tikrai pasisekė, kad jai taip lengvai pavyko atsikratyti
„priešų". Jos atvejis parodo, kad svarbu žiūrėti į save kaip į individą, o
ne aklai sekti kokia nors dieta. Kiekvienas turime ir stipriųjų pusių, ir
silpnybių. Kas atrodo palyginti nesunku jums, gali būti ne taip lengva
kitam, ir atvirkščiai. Ir, žinoma, kas teikia malonumą jums, kitam gali
visai neatrodyti ypatinga, nes, kaip mes sakome, a chacun son goūt\
(kiekvienas ir kiekviena turi savo skonį).
Dalykas, kuris Konei tikrai teikė malonumą, kai pradėjo lavėti jos
skonis maistui, buvo pateikimas. Vasarą ji buvo dirbusi pas prašmat­
nių pobūvių organizatorius, kurių kūriniai, skirti vestuvėms ar kitoms
progoms, turėjo būti ne tik skanūs, bet ir pavergiantys akį. Dėmesys
detalei buvo artimas Konės kruopštumui ir atkreipė jos žvilgsnį į tai,
ką prancūzams reiškia žodis menu - ne tik sąrašą, bet ir mažų porcijų
patiekalų rinkinį. Maisto išdėstymas lėkštėje dažnai gali iš pagrindų
pakeisti mūsų potyrius, ypač padėti pajusti, kas yra tinkama porcija.
Suvalgius meniškai patiektas tuno salotas galima jaustis daug sočiau,
nei suvalgius jų tiek pat, bet pakreiktų lėkštėje kaip šuns ėdalas. Šitie
dalykai priklauso les rites de la table - stalo etiketo sričiai, kurią pla­
čiau aptarsiu kitame skyriuje.

TRIJŲ D RAU G I Ų ISTORIJOS

 Per pirmąsias tris savaites Konė numetė du kilogramus ir buvo
sklidina naujos energijos. Pasikeitė ir jos nuotaika. Du kilogramai vi­
dutinio sudėjimo moteriai nėra mažai, ji pradėjo jausti, kad drabužiai
tapo laisvesni. Konei iškart norėjosi nusipirkti naujų, vienu dydžiu
mažesnių, bet aš įkalbėjau ją dar palaukti. Jei patirtis ką nors reiškia,
netrukus jai reikės dar mažesnio dydžio.

ET ALORS? - O KAS TOLIAU?

KAIP PRA DĖTI

Trijų pavyzdžių kažin ar pakanka sėkmės receptui. Bet tai ir yra

esmė: ši lieknėjimo ir sveikos gyvensenos strategija a la franęaise
(prancūzių stiliumi) neturi receptų, tik ingredientus. Kaip ir geram
virėjui, rezultatas priklausys nuo to, ką naudosite ir kas jums tei­
kia malonumą. Yra elementų, kurie tinka visais atvejais: pavyzdžiui,
daugiau vaikščioti, gerti daugiau vandens. Bet šiaip jau šis metodas
yra individualus ir priklausys nuo bandym ų ir klaidų. Svarbiau­
sia pažinti savo „priešus" ir malonumus bei juos reguliuoti tokiais
žingsniais, kokie tinka jums pačiai. (Tai reikštų, kad balsuojate už
prancūzų ir amerikiečių asmeninės laisvės idealą, o ne tironišką die­
tų, kurios „tinka visiems dydžiams", režimą.) Dėl šios priežasties trys
mėnesiai paprastai yra laikas, kurio reikia surasti savo keliui. Bet ši
kelionė jums turi patikti. Trys mėnesiai „juodos" dietos tikrai gali
palaužti bet kokios moters dvasią, o trys mėnesiai naujų patirčių ir
geresnio savo kūno pažinimo yra dovana sau pačiai, kuri nenustos
duoti vaisių ir ateityje.
Savo pasiekimus vertiname ir vertinsime ne pagal įkyrų dėmesį
kalorijoms, angliavandeniams, baltymams, riebalams, lipidams, gliu­
kozei ar kokioms kitoms cheminėms struktūroms ar vienetams. Dau­

• 63 •
guma prancūzių nėra tokios kaip Madame Kiuri ir num irtų iš nuo­
bodulio vien skaitydamos apie tokius dalykus, o ką jau kalbėti apie
jų pritaikymą tokiam šventam mūsų gyvenimo reikalui, kaip maistas.
Atminkite: retkarčiais užlipti ant svarstyklių galima, bet ne kasdien.
Tegul jūsų pažangą įvertina akys ir rankos pagal drabužius ir veidrodį.
Ir nepamirškite naudoti maisto svarstyklių, kad sužinotumėt, kas yra
30-140 gramų porcijos, ar tai būtų žuvis, ar mėsa, ar desertas, o ypač
jei tai tortas ir pyragas!
Kelias į svorio pusiausvyrą (bien dans ta peau) - tai natūralus ir
intuityvus procesas, stygų suderinimo kursas, kuriam būtini ir atradi­
mai, ir nuosaikumas.
Man labai malonu, kad iki šiol Konė atrodo tiesiog puikiai, galėtų
būti fotografuojama Vogue žurnalui. Karolina išlaikė savo svorį, gal
atsikratė kokiu kilogramu mažiau, nei būčiau patarusi aš, bet ji pati
yra labai patenkinta. O Kamilė? Mūsų ryšiai nutrūko, bet dažnai apie
ją pagalvoju. Iš visų trijų ji buvo labiausiai nelaiminga, per daug pri­
klausoma nuo maisto ir teisinosi genais. Bet jeigu jai pavyko išlaikyti
įgytą optimizmą, esu tikra, kad ji gyvuoja gerai.
Iki šios vietos perskaičiusi, jau turėsite pakankamai strategijų,
kad galėtumėte pradėti pertvarką, tačiau jų atsargos anaiptol neišseko.
Allons-y! - Tad pirmyn!

TRIJŲ D RAU G I Ų ISTORIJOS

 t
ENTR'ACTE - PERTRAUKA:
STABILIZACIJA IR MITYBOS STRATEGIJA
VISAM GYVENIMUI

M a n g e r bien et j u s t e
( M a i t i n k i s gerai ir t i n k a m a i )
M o lj e ra s

Trys pertvarkos mėnesiai turėtų jus atvesti bent jau iki siekiamo svo­
rio pusiaukelės, ar netgi toliau, jei jūsų tikslai yra kuklūs. Kaip jau
sakiau, turite save stebėti: akis, veido spalvą, dvasinę būseną ir, svar­
biausia, drabužius - jie jums pasakys, kur esate. Jei jūs pusiaukelė­
je - tik pati galite pasakyti, kaip yra iš tikrųjų - bravo! Jūs pasiruošusi
stabilizacijai. Tačiau jei jaučiate, kad pusiaukelės dar nepasiekėte, tu ­
rėtumėte tiesiog tęsti pertvarką savo nuožiūra. Geras siuvėjas visada
prašys keletą kartų ateiti matuotis - kiekvieną kartą pakeitimai tampa
vis subtilesni. Jei pertvarką tęsiate, pažiūrėkite, gal esate pasiruošusi

• 65 •
dar ko nors sumažinti, kad pasiekimai būtų didesni. Tačiau visuomet
turėkite galvoj auksines taisykles: Fais-toi plaisir (nepamirškite m a­
lonumų); mažinkite, ką galite, bet peu a peu. Nors jums jau pavyko
kai kurių maisto produktų suvartojimą sumažinti tiek, kad prieš tris
mėnesius tai būtų atrodę neįmanoma (pavyzdžiui, tik dvi duonos rie­
kelės per dieną), pabandykite, galbūt galėtumėte pasitenkinti ir dar
mažesniu kiekiu (viena riekele). Tik eksperimentuodama sužinosite,
kiek nedaug iš tikrųjų reikia, kad jaustumėtės soti.
Jei jūsų pertvarka buvo sėkminga, jau galite kiek padidinti m ė­
giamiausių valgių kiekį. Jūs pasiruošusi stabilizacijai. Tai irgi pri­
klauso nuo to, kaip traktuosite savo asmeninę „malonumo ir kainos
santykio" analizę. Galbūt jaučiatės it atlikusi šventą pareigą - juk tris
mėnesius beveik be išimčių tenkinotės tik mažai kalorijų turinčiais
desertais, kaip dariau aš, patarta Daktaro Stebuklo. Tačiau dabar jau
norėtumėte pasimėgauti kuo nors itin skaniu ir truputėlį dažniau (ne
tik savaitgaliais). Ką gi, jūs šito nusipelnėte! Trys pažangos mėnesiai
kartu turėjo būti ir puiki proga geriau pažinti savo pačios mitybą bei
apetitą. Dabar jau daug geriau žinote, ką mėgstate ir kodėl. Taigi būtų
visiškai teisinga, jei jūs save apdovanotumėte. Ar tai reiškia, kad jūsų
svoris nustos kritęs? Pas du tout - nebūtinai. Jei taip atsitiktų, jums
teks ir vėl truputį sumažinti porcijas, netgi pasidaryti magišką porų
savaitgalį, jei prireiktų sutelkti jėgas iš naujo. Tačiau jeigu taip pat
atsargiai laipsniškai pridėsite, kaip mažinote, jums nesunkiai pavyks
toliau lieknėti ir tuo pat metu mėgautis tuo, ką labiausiai mėgstate.
„Vienintelis būdas išvengti gundymo - jam atsiduoti" - yra pasakęs
Oskaras Vaildas (jis mirė Paryžiuje). Ką gi, jis tam tikra prasme teisus.
Valgymas yra kūniškas malonumas, tad natūralu, kad po trijų m ėne­
sių, kai išsiugdome pusiausvyros jausmą ir ieškome būdų jį išlaikyti
visą gyvenimą, norisi šio to įvairesnio. Kaip tai įgyvendinti? Tiesiog
iš vienur paimi, o kitur pridedi. Kai vienur pridėsite kokį malonumą,

PERTRAUKA
nepamirškite kitur atitinkamai ir sumažinti, kad kompensuotumėte.
Kitą dieną skirkite dar papildomą pusvalandį pasivaikščiojimui. At­
sisakykite kokteilio. Riekelės duonos. Jūs jau žinote, kas jums teikia
didžiausią malonumą, dabar turite sužinoti ir kokie kompensacijos
būdai jums tinka labiausiai. Stebėkite savo svorį. Prancūzės, atrodo,
viską žino intuityviai, tačiau kaip ir atliekant bet kokį magišką triu­
ką - tai tik praktikos klausimas. Kad svoris ir toliau mažėtų, kom pen­
sacijos turėtų tik šiek tiek lenkti malonumus. Ši prancūziška „savęs
apgaudinėjimo" praktika leidžia jums maksimaliai padidinti pasiten­
kinimą ir jei tai darote tinkamai, voila: kompensacijos atrodys beveik
nežymios. Jausitės laiminga, o ne nuolat suvaržyta. Kad išlaikytumė­
te svorio pusiausvyrą, jūsų protas turi būti jūsų partneris, nes, tam
pritartų ir philosophes, jis yra pats galingiausias sąjungininkas šiame
žaidime.
Bet neleiskite man nuklysti į abstrakcijas. Raktas į tolesnę pažan­
gą ir sveiką gyvenseną slypi ne vien prancūzių gudrybėse. Tai buvo
tarsi įvadas į šios šalies kultūrą, o dabar laikas eiti toliau.

• 67 •
 t
5
IL FAUT DĖS RITES - MUMS REIKIA RITUALŲ

Egziuperi „Mažasis princas" - tai knyga, kurią puikiai žino visi pran­
cūzai. Ją galima perskaityti per valandą, tačiau ji kupina amžinos iš­
minties. „Mažajame prince" lapė aiškina mažajam princui: „Ilfaut dės
rites". Kaip prancūzai gerai žino, ritualas yra tai, kaip mes įprasmina­
me įvairius dalykus savo gyvenime, įskaitant pačius pagrindinius: gi­
mimą, santuoką, mirtį, žinoma, ir valgymą. Yra šventiniai ir kasdieniai
ritualai, kurie žmonėms tokie pat įprasti, kaip le pain ąuotidien - kas­
dienė duona. Nesvarbu, ar patys pastebime tai, ar ne, daugiausia laiko
praleidžiame atlikdami kasdienius ritualus.
Pasaulyje, kuriame viskas vis greičiau keičiasi, šie ritualai yra tam
tikra atskaitos sistema, o kartu ir psichologinio komforto bei saugu­
mo šaltinis. Jie taip pat yra mūsų gerovės pamatas, dalis kultūriškai
užprogramuotų kriterijų, pagal kuriuos skiriame, kas gera ir teisinga,
normos, pagal kurias formuojame savo asmeninį skonį. Amerikiečiai

MUMS REIKIA RITUALŲ

turi labai puikių gastronominių ritualų. Prancūzai negali nė varžytis
su tradicija sekmadienio vasaros popietę ant grotelių kepti mėsainį.
(Daugelis prancūzų, beje, tiesiog dievina mėsainius, kaip ir ant gro­
telių keptus kepsnius iš jautienos nugarinės, kai kurie netgi mėgsta
kukurūzų burbuoles, nors šiaip jau Prancūzijoje jos dažniausiai pa­
liekamos galvijams.) Tuo tarpu Amerika - tai ganėtinai jauna šalis
pagal europietiškus standartus ir būdama didelė imigrantų valstybė
yra ne tokia vienoda gastronominių norm ų atžvilgiu. Amerika vis dar
neturi tokių mitybos tradicijų, kokias pasiekti gali tiktai tūkstantmetė
istorija. O štai Prancūzija išsiskiria savo gastronominiais ritualais net
tarp seniausių Europos tautų. Kurioje kitoje šalyje galite būti įtraukta
į karštas diskusijas, kur kepami geriausi migdoliniai sausainiai - „La-
durėe", „Fauchon“ ar „Pierre Hermė“ kepyklėlėje? Į šias diskusijas
m ano vyras Edvardas, amerikietis, vis dar reaguoja šelmiška šypsena.
Kokybė gali būti aistra, netgi manija.
Baigiantis aštuonioliktajam amžiui, kai buržuazijos ir aristokra­
tijos keliai išsiskyrė, gimė les arts de la table - stalo etiketas - naujos
normos, kurios reguliuoja viską, pradedant susodinimo tvarka ir bai­
giant pateikimu bei skonio harmonijos principais, - mūsų suvokimu,
kas su kuo tinka. Stalas tapo reginiu, {prasti patiekalai buvo pavadinti
klasikiniais vardais, paskui plito naujovės, imitacijos ir mados. Ne­
daugelis amerikiečių, net ir „Michelin“ restoranų gidu besivadovau­
jantys gastroturistai, gali pastebėti, kad m ūsų virtuvė nenusileidžia
mūsų madoms. Su visa prancūzų ištikimybe klasikos paveldui ir to­
bulybei valgymas taptų nepakeliamai nuobodus, jei mes nebūtume
pasiryžę nuolatos jį atnaujinti ir pagyvinti. Šios savybės dažnai ne­
beturi Amerikos prancūzų restoranai, kurie paprastai metai iš metų
puikuojasi tais pačiais „senais gerais" cuisine bourgeoise* ir bistro
patiekalais. Prancūzai valgydami restoranuose mėgaujasi, nes žino,

• 69 •
kad tai, kuo gardžiuojiesi šiandien, gali daugiau niekuomet nebepa­
sirodyti meniu. Kiekvieną valgį jie laiko ypatingu, to paties privalote
išmokti ir jūs.
Šimtmečius puoselėta prancūzų gastronominė kultūra pirmą
kartą pateko į pavojų dėl globalizacijos. Tarptautinėms greito maisto
užkandinėms plintant visuose Prancūzijos miestuose, mūsų su pasi­
didžiavimu brandintas vertybes vaikams perduoti darosi vis sunkiau.
Kartais atrodo, kad grįžtame atgal į Renesanso laikotarpį, kai valgėme
pirštais, be ceremonijų vaišinomės iš bendros maisto krūvos, netgi ap-
grauždavome kaulą, prieš perduodami jį kaimynui. Gerai, fexagėre -
aš perdedu, bet jei kada ir tarp prancūzų prasidėtų tokia nutukimo
epidemija, kuri užgriuvo Ameriką, tai to kaltininkas greičiausiai būtų
tradicinių vertybių praradimas. Dėl šios priežasties tradicijos turi būti
gerbiamos ir puoselėjamos.

TRYS KARTAI PER D IE N Ą ,

TRYS PATIEKALAI V AK AR IEN EI

Prancūzijoje vis dar išlaikyta trijų patiekalų tradicija, o dažnai dar

prieš desertą papildomai patiekiamas ir sūris. Prašmatniame resto­
rane nėra neįprasta patiekti ir dar keletą patiekalų. Tai kodėl tada
prancūzų moterys, arba kad ir vyrai, nestorėja? Priežastis ta, kad mes
pritaikėme tradicinę mitybą šiuolaikiniam gyvenimui, kuris apskritai
reikalauja daug mažiau pastangų, nei tradiciškai buvo įprasta. Praš­
matniai valgome tik kartais, ne kasdien. Patiekalų dabar yra daugiau,
bet porcijos mažesnės. Labai svarbu, kad netgi ir kasdienis valgymas
išlaiko tam tikras tradicijas.

* Buržuazinė virtuvė. - Vertėjos pastaba.

M U M S REIKIA R ITUALŲ
 Pertvarkos skyriuje skelbiau, kaip svarbu yra valgant nedaryti
kelių dalykų vienu metu - jokių laikraščių, televizoriaus, valgymo vai­
ruojant ar traukinyje. Taip pat sakiau, kad šioks toks formalumų lai­
kymasis gali padėti sustiprinti bendrą valgymo įspūdį ir padaryti taip,
kad „mažiau" atrodys „daugiau". Tokia yra serviravimo, į kurį įeina
porceliano indų, stiklinių ir staltiesės naudojimas, galia. Žvakės taip
pat puikiai prie to prisideda, nors iš tikrųjų tai amerikietiška tradicija,
dabar Prancūzijoje tapusi visuotine mada. Jei keletas papildomų pa­
stangų jums atrodo nereikalingas vargas, nesupratote esmės: servira­
vimas gali turėti beveik tokią pat reikšmę, kaip ir maisto gaminimas.
Šie veiksmai padeda sukoncentruoti mintis į tai, kas jūsų laukia, ir
sužadina apetitą bei atveria duris įvairiapusiškam patyrimui.
Prancūziškas žodis menu reiškia ne tik „maisto sąrašą", tam Pran­
cūzijoje dažniau vartojamas žodis la carte, bet ir „truputį", o maistui
apibūdinti mes jį naudojame mažų pasiūlymų prasme. Prancūzų gast­
ronomijos esmė yra valgyti keleto dalykų po truputį, o ne prisikimšti
vieno ar dviejų. Tai visiška priešingybė amerikietiškam porcijos su­
pratimui (prisiminkime Kamilės didžiulę lėkštę makaronų). Pažvelki­
me į prancūzišką lėkštę. Mums būna keista, kai visas maistas sudeda­
mas į vieną indą, o dar keisčiau matyti lėkštę, kraute prikrautą maisto.
Patiekalo pateikimas lėkštės centre yra dalis prancūziško malonumo.
Lėkščių keitimas ne tik verčia sutelkti dėmesį į tai, kuo tuo metu gar-
džiuojatės, bet taip pat lėtina valgymo procesą, gerina virškinimą ir
leidžia greičiau pajusti pasitenkinimą. Kuo sparčiau valgote, tuo dau­
giau reikės. Jei išplauti papildomą lėkštę atrodo didžiausias vargas,
kaip tuomet jums patinka storėjimas?
Mūsų menu porcijos leidžia mums kartais pasimėgauti visa haute
cuisine* produkcija - amuse-bouche (užkandžiais), pirmuoju ir pagrin­
diniu patiekalais, sūriu, desertu ir petit-four (sausainiu su kava) - vis­

* Aukštoji virtuvė. - Vertėjos pastaba.

• 71 •
kuo, kaip ir turi būti! Tačiau atminkite, tai ne Liudviko Keturioliktojo
laikų porcijos. Jei tie patiekalai nebūtų menu - truputis, mes neišgy-
ventumėm. Netgi pakilę nuo prašmatniausio stalo, prancūzai jaučiasi
sotūs, bet ne persivalgę.
Net ir šiais laikais pagrindinis daugelio prancūzų valgis tebėra
pietūs. Tai jums gali ir nebūti patogu. Bet valgyti tris kartus per die­
ną būtina, kad medžiagų apykaita būtų pastovi. Užkandžiavimas, ku­
ris atsiranda todėl, kad normaliai nepavalgome tris kartus per dieną,
apskritai yra menkai naudinga priemonė, nes klaidina mūsų kūną ir
protą. Jei iš ryto nebūnate labai alkana, neapgaudinėkite savęs gal­
vodama, kad kaip nors apsieisite be normalių pusryčių. Tokiu atveju
tiesiog neproporcingai prisivalgysite vėliau. Esu mačiusi daug jaunų
moterų, kurios iš ryto tiktai išgeria kavos ir net pietus praleidžia dirb­
damos (jei tik pavyksta susilaikyti nuo kavos ir pyragaičių pertrau­
kėlės vienuoliktą valandą), kadangi planuoja vakare atsipalaiduoti
su kompanija. Gali atrodyti, kad jos iš anksto kompensuoja už tuos
malonumus, kuriuos patirs vėliau (beje, malonumas turėtų eiti prieš
kompensaciją), tačiau iš tikrųjų tokios, valgančios tik kartą per dieną,
mergelės save tiktai apgaudinėja. Kai ateina vakarienė, jos jau beveik
miršta iš bado, o vakarėlis dažniausiai prasideda kokiu nors „spalvotu
gėrimu" - stipraus alkoholio ir saldaus sirupo (papildomos kalorijos,
kurios bukina jusles - prie tokių kokteilių turėtų būti pridėtas užra­
šas: Sveikatos apsaugos ministerija įspėja!). Tada patiekiamas įprastas
restoraninis maistas, kuriam būdinga didžiulės porcijos patiekalų, pa­
gamintų naudojant prasto virėjo gudrybes: per daug druskos, riebalų
ir cukraus, dedamo netgi į aštrius patiekalus. Kiek kalorijų juose? Kas
žino - juk negalime vakarienės nusiųsti į laboratoriją ištirti. Maistą
užsisakant į namus taip pat galime gauti katę maiše. Kavines ar resto­
ranus geriau patausokite kokiai nors progai ir rinkitės kokybę. Gerą
restoraną surasti ne taip lengva. Valgykite namie. Mangerbien et juste.
Pažink savo maistą ir pažink pati save!

M U M S REIKIA RITUALŲ
 6

SEZONAI IR PRIESKONIAI

LES FRAISES D ’ANTAN:

PRAĖJUSIŲ M ETŲ BRAŠKĖS

Pačią pirmąją Padėkos dieną* braškių nebuvo. Laukinių Naujosios

Anglijos spanguolių - galbūt. O braškių - ne. Pirmieji anglai kolonis­
tai Amerikoje tiesiog naudojo vietinę produkciją ir tai, kas tuo metu
užderėjo. Tą patį darė ir mūsų seneliai bei tolimesni protėviai. Pomi­
dorai gruodžio mėnesį? Ieškokite Pietų Amerikoje. Konservavimas ir
masinė pasaulinė produkcijos distribucija padarė taip, kad ištisus m e­
tus galime tikėtis visokiausių vaisių ir daržovių. Aš pati buvau susiža­
vėjusi tais gražiais pažiūrėti dirbtiniais produktais, parduodamais ne
sezono metu, bet užteko vien paragauti tos bjaurios klastotės, kurios

* Padėkos diena - Thanksgiving (angį.) - JAV švenčiama ketvirtą lapkričio ketvirtadie­

nį. - Vertėjos pastaba.

• 73 •
skonis pasirodė panašus į kartoną, ir turėjau griebtis servetėlės. Nėra
nieko baisiau už žiemą prekybos centruose parduodamus beskonius
pomidorus, tuo tarpu tikro, vasarą ant šakelės prinokusio pomidoro
skonis yra tiesiog dieviškas.
Yra priežasčių, kad moliūgų pyragas valgomas su Padėkos dienos
kalakutu, o ne su Liepos 4-osios* dešrainiais. Sezoniškumas reiškia,
kad mūsų mityba turėtų prisitaikyti prie to, ką neilgą laikotarpį gali­
me rasti turguje tam tikru metų laiku. Sezono ritmas yra gyvybiškai
svarbi proceso, kuris mūsų organizmui padeda sureguliuoti pusiau­
svyrą ir palaikyti gerą savijautą, dalis. Pavyzdžiui, labai natūralu, kad
vasarą mūsų kūnas labai gerai reaguoja į salotas, pagamintas iš švie­
žiausių žalumynų ir pačių kvapiausių pomidorų, o švieži kukurūzai
ir sultingos uogos teikia mums malonumą, nes turi daug maistingų
medžiagų, kartu ir gaivinančio vandens, kurio greičiau netenkame šil­
tu oru. Rudenį ir žiemą norime daugiau energijos, kad ji palaikytų ši­
lumą ir suteiktų jėgų. Kai mums prireikia daugiau baltymų, natūraliai
prasideda austrių, jūros gėrybių, šiltų sočių sriubų, džiovintų pupelių
ir lęšių sezonas. Tada vartojame ir daugiau mėsos.
Pagaliau sezoniškumas yra ir raktas į psichologinį prancūzių
pasitenkinimą, kurį gauname iš maisto - natūralus laukimo, per­
mainų malonumas, nostalgija pažymėtas džiaugsmas, kai žinai, kad
to, ką dabar turi, greitai nebebus, ir todėl tiesiog negali žiūrėti į tai,
kaip į savaime suprantamą dalyką. Toks išskirtinis dėmesys maistui
yra priešingybė valgymui negalvojant, kuris kelia nuobodį ir didina
svorį. Pirmieji sezono minkštašarviai krabai yra tiesiog nepaprastos
vaišės. Pirmosios braškės gali sukelti malonius prisiminimus, kurie
mus sugrąžins į praeitį. Taip būna ir su sodo bei daržo gėrybėmis, ir
patiekalais, kuriuos gaminame. Šį fragmentą rašau Kūčių vakarą. Pro
mūsų buto langus Paryžiuje matyti žymioji „Mulot“ kepyklėlė, prie

* JAV Nepriklausomybės diena. - Vertėjos pastaba.

SE Z O N AI IR PRIESKONI AI
kurios kaip tik šiuo metu, lietui lyjant, gatvėje išsirikiavę apie šešias­
dešimt žmonių su skėčiais kantriai laukia savo eilės pasiimti užsisaky­
tą būche de Noėl - tradicinį Kalėdų pyragą. Patikėkite, jie visai dėl to
nesierzina - au contraire (priešingai)! (Tik Prancūzijoje, pasakytumėt,
bet, deja, būtumėt teisi.) Tas pyragas yra kaloringas ir tukinantis, bet
nepaprastai skanus... ir nė viena prancūzė negalėtų atsispirti vienam
kitam jo gabalėliui. Kepamas tik kartą metuose, Kalėdų pyragas yra
tradicija, kurios neatsisakytų niekas. Bet, jaučiant saiką, to daryti nie­
kam ir nereikia.

AU M A R C H Ė - TURGUJE

Ir Prancūzijos provincijos kaimeliuose ar miesteliuose, ir pačiame

Paryžiuje tam tikromis savaitės dienomis visuomet galima pamatyti
sunkvežimius, stovinčius vietinėse aikštėse ar išsirikiavusius gatvė­
je. Šis karavanas gabena šviežius žemės ūkio produktus, tai, kas tuo
metu geriausia, nuo mėsos ir žvėrienos iki vaisių ir daržovių, žolelių ir
prieskonių. Ar jums teko kada matyti dvidešimt septynias statines su
tiek pat alyvuogių rūšių? Turgaus diena yra iš amžių atėjusi tradicija,
kai Prancūzija dar buvo Galija. Kaip ji ir išliko dvidešimt pirmajame
amžiuje, net kai prancūzų konglomeratai pastatė hypermarchės (pre­
kybos centrus, kurie dydžiu galėtų varžytis su amerikietiškais)? Kodėl
žmonės iš įvairių visuomenės sluoksnių sutinka kęsti ir šaltį, ir karštį,
ir lietų, ir saulę, kad galėtų rinktis iš trijų rūšių ankštinių pupelių, sep­
tynių veislių bulvių, įvairių formų duonos, putpelių kiaušinių, ekolo­
giškos vištienos, šernienos, keturiasdešimt trijų sūrio rūšių, nesuskai­
čiuojamos daugybės žolelių, žuvies ir, žinoma, ką tik nuskintų gėlių?
Atsakyti į šį klausimą gali padėti terminas artisanal*, kuris pas­
kutiniu metu atėjo ir į amerikietiškus restoranus ir turgavietes. Ran­

* Rankų darbo (angį.). - Vertėjos pastaba.

• 75 •
kų darbas visad buvo prancūzų gastronomijos ir kultūros pamatas.
Prancūzės juo gyvena. { tai įeina ir gamyba, ir apdorojimas: kiaušiniai
būna kelių valandų, o ne mėnesių, senumo, tryniai ne blyškiai gelsvi,
bet oranžiniai ir skanūs. Baltieji persikai, nuskinti anksti ryte, be galo
sultingi ir sunokę.
Faire son marchė (pirkti turguje) vis dar išlieka gyvybingu pran­
cūzišku papročiu, kuris nė nesiruošia išnykti, nepaisant prekybos cen­
trų išplitimo (laimei, dabar reguliuojamo įstatymais). Tai gyvybinga
bendruomeninė tradicija. Čia susitinkame su kaimynais, pasidalijame
informacija, o svarbiausia - susipažįstame su gamintojais, ūkininkais,
kurie po kiek laiko jus jau atpažins ir kuriais, jau žinosite, galima pa­
sitikėti. Tai būtina, nes Prancūzijoje maisto prekių čiupinėti niekas
nedrįsta - jūsų pasirinkti patikimi tiekėjai patys pasiūlys norimą
produktą, tereikia pasakyti, kada planuojate jį valgyti, kaip ir su kuo.
Pokalbis gali užtrukti, bet už jūsų stovinti pirkėja kantriai lauks, nes
supranta reikalo rimtumą.
Štai stoviu prie vaisių prekystalio Saint-Germain turguje, pla­
nuodama, ką valgysime, nes iš Niujorko atvyksta Edvardas. Puiki
pardavėja, tarsi diplomuota psichoanalitike, manęs klausinėja: „Cest
pour ce soir?" („Ar šiam vakarui?") „Taip, baltieji persikai šiam, o gel­
tonieji - rytojaus vakarui". Visus vaisius ji atidžiai apžiūri ir atrenka.
Paprastai perku tik tai, ko reikia šiam vakarui, bet šį kartą žinojau,
kad ryt užtruksiu darbe, o per pirmuosius Edvardo pietus Paryžiu­
je tą šeštadienį norėjau jį pavaišinti melionu iš Kavajono, vienu iš
jo mėgstamiausių prancūziškų vaisių. Kai pasisukau prie melionų, ji
pasiteiravo: „Cest pour ąuandV‘ („O čia kam?") Kai pasakiau, ji ėmėsi
darbo - vieną po kito apžiūrinėdama, atkreipė dėmesį į kotą ir aro­
matą, tada apsistojo ties dviem, o galų gale su žinovo šypsena veide
tarė: „Dans ce casy cest celui-ci \ („Jūsų atveju labiausiai tiktų šis".) Ir
ištiesė tą, kurį laikė dešinėje rankoje, mat nusprendė, kad tas, kuris

S E Z O N AI IR PRI ESKONI AI
kairėje, bus visiškai prinokęs ne anksčiau kaip sekmadienį. Kadangi,
savaime suprantama, šaldytuve vaisių niekas nelaikomos atrinktą m e­
lioną palikau pintinėje ant virtuvės stalo ir jį pamiršau. Šeštadienio
rytą, su jauduliu laukdama Edvardo atvykimo, pabudau nuo svaigių
svaigiausio kvapo, kuris tvyrojo visam bute. Melionas prašyte prašėsi
būti suvalgytas, o kai iš oro uosto atvyko Edvardas, tapo aišku, kad
siurprizo padaryti nebepavyks. Praeidamas pro virtuvę, jis tesugebėjo
ištarti: „oho!“
Nors Niujorko turguose lankausi ne taip dažnai, kaip Paryžiuje
ar Provanse, bet ir čia patiriu daug naujų įspūdžių susipažindama su
žmonėmis ir maistu. Čia irgi galima pamatyti ir paragauti to, kas tuo
metu užderėjo, ir išmokti, kaip su derama pagarba paruošti vietines
sezono gėrybes. Viso pasaulio ūkininkai mėgsta dalytis receptais, o
amerikiečiai, būdami smalsūs ir labai draugiški, visai nesidrovi pa­
siteirauti, ką daryti su vienu ar kitu produktu, pavyzdžiui, raja, cuki­
nijos žiedais, rūgštynėmis ar askaloniniais česnakais. (Čia jūs turite
pranašumą: prancūzų išdidumas ir baimė pasirodyti neišmanėliais
mus dažnai labai suvaržo, o ten, kur dalijamasi informacija apie mais­
tą, santūrumas yra visiškai nereikalingas.) Mūsų dienomis turgaus po
atviru dangumi mada siaučia visuose Amerikos miestuose nuo San
Francisko iki Santa Monikos, Sietlo, Čikagos, Bostono ir kitų. Grei­
čiausiai tokia turgavietė yra ir netoli jūsų namų. Štai visoje šalyje žino­
mas Union skvero turgus Niujorke veikia keturias dienas per savaitę.
Žinoma, jų netrūksta ir užmiestyje, tradicinės ūkininkų prekyvietės
klesti nuo Long Ailando ir Pensilvanijos iki Kalifornijos ir Viskonsino
ir visai nesiruošia sunykti.
Jeigu bent kartą nusipirkote vaisių ir daržovių turguje po atviru
dangum, ką jau kalbėti apie duoną, kiaušinius, vištieną ar žuvį, į pre­
kybos centrus pradėsite žiūrėti kaip į sausų atsargų prekybos .sandė­
lį. Žinoma, turėsite sužinoti, koks yra vietinio turgaus darbo laikas.

• 77 •
Prancūzijoje mes esame išlepinti kasdien veikiančių turgų, bet yra ir
tokių, kuriuose prekiaujama kartą per savaitę. Pavyzdžiui, Provanse
žymieji kasdieniniai turgūs veikia Nicos ir Avinjono miestuose, o m a­
žesniuose miestuose - kas savaitę. Antradieniais prekiaujama Vezon
La Romėnė, trečiadieniais - Karpantroje, po to Menerbe, tada Pro­
vanso Šen Remi, Uze ir taip toliau. Atsiminti, kur ir kada važiuoti,
nėra vargas, tai greičiau mūsų mėgstama sporto šaka. Tos pastangos
dešimteriopai atsiperka virtuvėje. Ir geriausias pasaulio virėjas iš pras­
tų produktų nieko gero nepagamins, o iš gerų pagaminti šlamštą ga­
lėtų nebent koks nors iškrypęs genijus. Geras maistas sezono metu
būna skaniausias minimaliai apdorotas - pradėjusi nuo kokybiškų
produktų, tikrai nesuklysite.
Per paskutiniuosius dvidešimt metų amerikiečių virtuvė pada­
rė stulbinantį šuolį - vėl atsirado širdį glostanti pagarba cuisine du
terroir (žemės produktams). Kokybiškiausi vaisiai pasiekia tiek resto­
ranų, tiek nam ų virtuves. Šio judėjimo „apaštalai" Amerikoje, pavyz­
džiui Alisa Vuoters, paskatino amerikiečius pradėti kreipti dėmesį į
perkamų produktų kokybę ir turgavietes, o tai, kas šiuo metu vyksta,
tikrai galima vadinti revoliucija, kai vis daugiau amerikiečių „atsiver­
čia" ir patiria malonumą gamindami maistą.
Vienas skirtumas tarp Amerikos ir Prancūzijos vis dar atrodo
kaip paradoksas: Amerika - visuotinės lygybės pavyzdys - kažkodėl
kenčia nuo gastronominės klasių sistemos, kuri Prancūzijoje nežino­
ma. Teisė ir galimybė džiaugtis sezoninėmis žemės gėrybėmis čia at­
rodo monopolizuotos elito. O jam nepriklausanti amerikiečių daugu­
ma yra priversta susitaikyti su prėsku, perdirbtu, chemiškai apdorotu,
apskritai ne itin natūraliu maistu, kuris supakuojamas ir pateikiamas
taip, kad atrodytų sveikas. Esu įsitikinusi, kad bet kuri tauta, privers­
ta taip maitintis, laikui bėgant sustorėtų. Tuo tarpu Prancūzijoje yra
priešingai - pagarba geram, natūraliam maistui yra visuotinio paveldo

SE Z O N AI IR PRIESKONIAI
dalis. Aišku, prancūzai už kokybę ir moka daugiau. Vidutinis prancū­
zas maistui išleidžia daug daugiau pajamų nei amerikietis. Bet tai, ką
amerikiečiai laiko prabanga, prancūzams atrodo būtinybė. Žinoma,
ne visi prabangūs dalykai, (pvz., eršketo ikrai) yra prieinami kiekvie­
nam, bet prancūzai iš tikrųjų laikosi principo, kurį amerikiečiai kar­
tais pamiršta, nors patys jį labai iškalbingai apibūdino: Garbage in,
garbage out*. Svarbiausia gaminant, vadinasi, ir sveikai gyvenant, yra
aukščiausios rūšies produktai.
Taigi, norint gyventi kaip gyvena prancūzės, reikės ieškoti koky­
biškų produktų ir mokėti už juos daugiau tiek turguje po atviru dan­
gum, tiek geroje maisto prekių parduotuvėje, kuriai produktus tiekia
privatūs gamintojai. Dabar tai gali sau leisti vis didesnė dalis moterų
amerikiečių. Prancūzės irgi negali švaistytis, bet jos supranta, kad ko­
kybė svarbiau nei kiekybė.
Nors Amerikoje šviežių produktų rinka dar nėra tokia kaip Pran­
cūzijoje, kokybiškus produktus gali rinktis daugelis. Naujos turgavie­
tės ir specializuotos maisto parduotuvės dygsta visoje šalyje, ypač ky­
lant ekologiškai išaugintos produkcijos paklausai. Reikia tik šiek tiek
pastangų jas susirasti. O jei naudojatės internetu, nereikės niekur va­
žiuoti (arba dar geriau - eiti), užteks tik spustelėti pelės mygtuką.

PRIESKONIAI

Bet kuriame prancūziškame turguje rasite daugybę vazonėlių su

šviežiomis prieskoninėmis žolelėmis ir įvairiausių džiovintų žole­
lių bei prieskonių. Ir dideliuose miestuose, ir miesteliuose neblogų
prieskonių siūlo ir maisto parduotuvės (ėpiceries). Nors prancūzų
maistas vargu ar garsėja pikantiškumu, prancūzės negalėtų išsivers­

* Šlamštas įeis - šlamštas išeis (angį.). - Vertėjos pastaba.

• 79 •
ti be prieskonių. Išmoningai naudojami prieskoniai yra svarbiausia
mūsų palaimingos saviapgaulės priemonė, atverianti aromatų pasau­
lį ir dažnai pakeičianti riebalus. Kai eksperimentuosite su žolelėmis
ir prieskoniais, turėkite galvoj, kad pastarieji yra aštresni. Nebijokite
rizikuoti, tačiau neprarasdamos galvos, peu a peu. Žiupsnelis ciber-
žolės gali labai daug, be to, visuomet galėsite pridėti dar, o štai atimti
neįmanoma.
Prancūzų virtuvėje populiariausios prieskoninės žolelės yra pet­
ražolė, kvapusis bazilikas, peletrūnas, čiobrelis, citrininis čiobrelis,
daržinis builis, mairūnas, raudonėlis, rozmarinas, dedami į sriubas,
mėsą, paukštieną, žuvį, daržoves ir salotas. Šalavijas žuviai ir salotoms
naudojamas rečiau, bet labai tinka mėsai ir grybams gardinti. Žoleles
smulkiname paskutinę akimirką, kad išliktų kuo daugiau aromato. Iš
prieskonių labiausiai mėgstame papriką, raudonąjį ankštinį pipirą ir
vis labiau - karį bei imbierą, ypač su paukštiena, mėsa ir daržovėmis.
Cinamonas ir muskato riešutas, aišku, dažniausiai naudojami deser­
tams, bet pabandykite, pavyzdžiui, trupučiu cinamono apibarstyti
avieną, troškintą ar keptą ant atviros ugnies, arba užberkite žiupsnelį
muskato ant vištienos su grietininiu padažu ar ant daržovių, pavyz­
džiui, morkų, šparaginių pupelių, moliūgo ar špinatų. (Labiausiai
nudžiuginti gali tai, ko nesitiki: iš Elzaso kilęs virėjas Žanas Žoržas
Fongerichtenas sukėlė Niujorke sensaciją paskanindamas ledus mal­
tais pipirais.)
Pats universaliausias pagardas yra garstyčios (negailėkite pinigų
kokybei; mes, prancūzai, mėgstame »Dijon“, „Pommery“ ir „Meaux“,
jas gamina daugybė gamintojų, todėl tos pačios rūšies kokybė skiria­
si). Truputėlis garstyčių, įdėtų į tyrsriubę, mėsainį (gera alternatyva
kečupui), kiaušinių ir sūrio patiekalus, sumuštinius (tai bus daug
prašmatniau nei majonezas), salotų užpilą, padažą žuviai ar į bet kokį
orkaitėje troškinamą patiekalą, suteikia tam tikrą atspalvį ir priside­

SE Z O N AI IR PRIESKONIAI
da prie skonių įvairovės. Šviežios žolelės, tokios kaip bazilikas, mėta
ir rozmarinas puikiausiai tinka vasarą, o rudenį ir žiemą geriausias
akcentas viskam nuo ėriuko iki vaisių kompoto yra džiovintos žolelės
ir prieskoniai. Prieskoniai palengvina sunkesnio maisto virškinimą
ir stiprina mūsų imuninę sistemą, kuriai žiemą kyla daugiau pavojų.
Todėl juos gausiau naudojame šaltaisiais metų mėnesiais. Ir žolelės,
ir prieskoniai taip pat gali padėti sumažinti druskos vartojimą, kuris
skatina skysčių susilaikymą ir gali laikinai padidinti svorį. (Kai nori­
me jį sumažinti, nuotaiką sugadinti gali netgi trumpalaikio pastorėji-
mo įspūdis!)
Kaip ir galima tikėtis, prieskonių kokybė yra trės important - la­
bai svarbu. Dėl šios priežasties prancūzai ir pipirus, ir druską mala
paskutinę sekundę, kad šviežias jų aromatas atsiskleistų būtent tuo
momentu, kai reikia. Įprastos valgomosios druskos su jodu nėra ko
nei lyginti su jūros druska, kuri daug sūresnė. O ar žinote, kad pipirų
grūdelių yra mažiausiai 12 rūšių? Šiais laikais ir pati galite visai ne­
sunkiai užsiauginti žolelių - išradingi verslininkai netgi pradėjo par­
davinėti jas pasėtas dėžutėse: tik palaistykite vandeniu ir po keleto
savaičių ant savo stalo turėsite visą ūkį. Niujorke aš auginu petražoles,
čiobrelius, rozmariną, mėtas, laiškinius česnakus ir baziliką dėžutė­
je, pritvirtintoje prie palangės iš lauko pusės, nuo vėlyvo pavasario
iki ankstyvo rudens. Tada įnešu ją į vidų ir pastatau saulėtoje vietoje.
Bazilikas viduje neauga, todėl vasaros pabaigoje nuskinu jo lapelius,
ištiesinu ir sušaldau, taip pat prisiruošiu nemažai pešto padažo atsar­
gų. Jas sušaldau ledo kubelių formelėse, kubelius kiekvieną atskirai
sudedu į sandarius maišelius. Jie labai praverčia šaltais gruodžio va­
karais, kai vieno tokio visiškai pakanka akimirksniu padaryti padažą
vienai porcijai.
Man asmeniškai labiausiai patinka rozmarinas - aštrus jo kvapas
ir savitas skonis. Vartoju jį ir šviežią, ir džiovintą, kaip savo mėgs­

• 81 •
tamiausią prieskonį, su aviena, Kornvalio viščiuku ar kitokia paukš­
tiena. Pirmą kartą apie rozmariną sužinojau paauglystėje atostogau­
dama Provanse. Viena iš mano giminaičių laikė rozmarino vazonėlį
savo miegamajame, nes tikėjo, kad jo aromatas stimuliuoja, apvalo ir
ramina. Teko girdėti ir daugiau liudijimų apie raminamąjį jo povei­
kį nervų sistemai. Jei pauostysite rozmarino šakelę, sužinosite, ką tie
provansiečiai turėjo omeny.
Išbandykite ne vieną prieskonį ir netruksite sužinoti, kurie jums
labiausiai patinka. Visuomet turėkite savo mėgstamiausių prieskonių
atsargų, tačiau neatsisakykite ir naujų aromatų derinių. Keletas įpras­
tinių patiekalų gali iš esmės pasikeisti pakeičiant vartojamus priesko­
nius (esu davusi tokių pavyzdžių kitame skyriuje). Tik atminkite, kad
ir čia „mažiau yra daugiau". Kai išmoksite mėgautis maistu, pamaty­
site, kad produktų suderinamumą juntate daug geriau, nei anksčiau.
Kuo daugiau aromatų išmoksite atskirti, tuo jūsų skonio supratimas
taps rafinuotesnis. O gerai „ištreniruotas" gomurys daug greičiau
pajunta pasitenkinimą. Kad valgytumėte mažiau ir lieknėtume, svar­
biausia sudominti savo protą tuo, ką valgote.

RIEŠUTAI

Riešutų paprastai įmetame į salotas ir, žinoma, jais gardiname žuvį ir

netgi mėsą. Dedame juos į padažus ir trupiname ant jogurto, pyrago
ar ledų. Iš jų spaudžiam ir kvapius aliejus, kurie yra puiki alternatyva
huile d’olive - alyvų aliejui.
Būdami nepaprastai maistingi, riešutai gali būti skanus ir sveikas
daugelio maisto patiekalų ir jų pateikimo akcentas, kuris daro juos dar
sotesnius dėl riešutuose esančios didelės gerųjų riebalų koncentraci­
jos. Bet ar žinojote, kad riešutai yra sezoninis produktas?

SE ZON AI IR PRIESKONIAI
 Jei teko kada valgyti šviežių lazdyno riešutų ar migdolų, supran­
tate, apie ką kalbu. Tai labai logiška, jei prisiminsite, kad riešutai yra
vaisiai, kurie auga ant medžių ir krūmų. Aš esu tiesiog pametusi gal­
vą dėl riešutų, o mano mėgstamiausi yra lazdyno riešutai, graikiniai
riešutai ir migdolai. Iš dalies šis mano potraukis, turiu prisipažinti,
kilo iš to, kad buvau išlepinta dar vaikystėje. Mūsų sode augo keletas
lazdynų (noisette) ir didžiulis graikinis riešutmedis (noix), o už mano
močiutės Elzase namų buvo ištisos lazdynų eilės. Niekas negali atstoti
jausmo, kai triauškini ką tik nukritusį riešutą: plonas rudas kevalas
dar toks lankstus, o jo saldi balta mėsytė pasiekiama be vargo. Jo kva­
po ir skonio neįmanoma nė apsakyti. Maišeliui oro linijų riešutų iki jo
taip toli, kaip pieniškoms dešrelėms iki geros saucisson - dešros.
Daug metų praėjus, lankydama draugus Graikijoje, patyriau ir
kas yra švieži migdolai (dar trapesni ir gundančiai saldūs). Grįžusi
į Prancūziją, savo kambaryje pasikabinau Bonaro „L’Amandier en
Fleurs“ („Migdolų žydėjimou) reprodukciją, kad primintų tą mano pa­
tirtį. Rudenį mūsų namuose visuomet būdavo dubuo, pilnas šviežių
riešutų, po sekmadienio vakarienės, prieš pat geriant kavą, jis eida­
vo iš rankų į rankas. Mums, vaikams, labai patikdavo juos lukštenti.
(Laikant juos neišlukštentus išsaugomas skonis, be to, tai padeda ir
nepersivalgyti, kadangi kalorijas turi užsidirbti.) Mamie įdėdavo po
keletą saujų į mažus rudus maišiukus, kad mokyklos kieme turėtu­
me ką krimsti per dešimtos valandos pertrauką. Mūsų nounou (auklė)
Ivetė, maloni jauna mergina, kuri beveik buvo tapusi mūsų šeimos
nare, tvirtindavo, kad būtent jie ir kitoks geras maistas buvo labai gerų
mūsų pažymių paslaptis.
Saujelė nesūdytų žalių riešutų ir dabar yra vienas iš mano mėgs­
tamiausių užkandžių, o kartais ir pietų dalis, ir kelionės maistas, skir­
tas nenumatytiems atvejams (minėtasis en-casydažnai kartu su keletu
gabalėlių džiovintų vaisių, ypač abrikosų, puikiai tinka kramtyti oro

• 83 •
uosto salėje). Riešutai turi daug naudingų mononesočiųjų riebalų,
taip pat yra geras vitamino E, folio rūgšties, kalio, magnio, cinko ir
kitų sveikatai būtinų mineralinių medžiagų šaltinis. Daugelis riešutus
laiko labai kaloringu maistu, kuriame daug riebalų, ir tai yra tiesa, tad
atminkite saiką: šeši ar aštuoni riešutai (apytikriai 30 gramų) atstoja
60 gramų vištienos, tačiau turi daug daugiau būtinų maistingųjų me­
džiagų. Suvalgykite jų nedidelę saują ir džiaukitės nauda savo sveika­
tai. Gardžiuokitės kiekvienu riešutu.
Riešutai, kuriuos rasime parduotuvėse, paprastai būna kelių mė­
nesių senumo, o kartais jau ir karstelėję. Lėktuvuose ir baruose var­
gu ar siūloma kas nors geresnio, dažniausiai dar būna nepagailėta ir
druskos, kad nesijaustų sužiedėjimas. Surasti kokybiškų riešutų gali
būti tikrai sunku. Kai persikėliau į Niujorką, reguliariai tebelankyda-
vau savo tėvus Prancūzijoje, tad mama išliko pagrindinė mano riešutų
tiekėja. Į Niujorką visuomet grįždavau su dideliu maišu lazdyno rie­
šutų. Vienais metais ruošdama Padėkos dienos vakarienę turėjau labai
gerą moliūgų pyrago receptą, kurio pagrindui reikėjo pekano riešutų.
Kadangi jų neturėjau, nusprendžiau vietoj jų panaudoti savo šviežių
lazdyno riešutų atsargas. Edvardas, kuris labai mėgsta moliūgų pyra­
gą, iki pat šios dienos tvirtina, kad tai buvo geriausias jo valgytas py­
ragas (dar viena pamoka apie netikėtai atrastus malonumus). Dabar
lazdyno riešutus užsisakau iš Oregono iškart po derliaus - jų skonis
labiausia primena tų, kuriuos valgydama užaugau. Jei negalite gauti ką
tik nuskintų riešutų, pasistenkite įsitikinti, kad jie bent jau nepasenę.
Geriausia juos pirkti sveiko maisto parduotuvėse. Laikykite riešutus
sandariai uždarytame inde tamsioje vietoje (tik ne šaldytuve).

S E ZO N AI IR PRIESKONIAI
 MOLIŪGŲ PYRAGAS SU LAZDYNO RIEŠUTAIS
10 asm en ų
1. { virtuvės kombainą sudėkite miltus,
žiupsnelį druskos, cukrų ir išplakite.
2. Sudėkite sušaldytą sviestą, sukapotą į
smulkius gabalėlius. Taip pat supilkite
ledinį vandenį ir viską plakite 15 sekun­
džių. Jei tešla per sausa, įlašinkite dar
vandens. Tešla turi būti vientisa. Ne­
minkykite.
3. Suvyniokite tešlą į sviestinį popierių ir
palikite šaldytuve mažiausiai keturioms
valandoms arba per naktį.
4. Įkaitinkite orkaitę iki 200 laipsnių. Tešlą
iškočiokite ir išklokite ja 22,5 centimet­
ro skersmens apvalią pyrago formą. Su­
badykite šakute ir uždenkite aliuminio
folija, o ant jos uždėkite specialius pyra­
go svarsčius arba džiovintų pupelių, kad
tešla būtų suslėgta. Įkaitintoje orkaitėje
kepkite apie 10 minučių. Ištraukite iš
orkaitės ir nuimkite foliją ir pupeles.
5. Padidinkite orkaitės temperatūrą iki 230
laipsnių. Įdarui sumaišykite riešutus,
ketvirtį puodelio smulkaus rudojo cuk­
raus ir sviestą. Išmaišykite iki vientisos
masės ir sudėkite ant pusiau iškeptos
tešlos. Kepkite 10 minučių.
• 85 •
TEŠLAI:
2/3 p u o d elio nesijotų m iltų
Žiupsnelis druskos
1 šaukštas cukraus
6 šaukštai sušaldyto sviesto
1 Vi šaukšto led in io v an d ens
ĮD A R U I:
Vz p u o d elio m altų lazdyno
riešutų
Va p u o d elio sm ulkaus ru­
d ojo cukraus
2 šaukštai m in k što sviesto
2 kiaušiniai ir 1 kiaušinio
trynys
1 p uod elis n esald in tos
k o n serv u o to s m o liū g ų ty ­
rės (geriausia ekologiška,
natūrali)
1 šaukštas m iltų
2A p u o d elio sm ulkaus ru­
d ojo cukraus
Va šaukštelio c in a m o n o
Va šaukštelio m altų g v a z­
dikėlių
Vi šaukštelio druskos
1 p u od elis riebios grieti­
nėlės
6. Sumaišykite kiaušinius, kiaušinio trynį, moliūgo tyrę, miltus, du
trečdalius puodelio smulkaus rudojo cukraus, prieskonius, druską
ir grietinėlę. Supilkite ant viršaus. Sumažinkite orkaitės temperatūrą
iki 160 laipsnių ir kepkite apie 45 minutes.

7. Patiekite kambario temperatūros arba atšaldytą. Tinka su nesaldinta

plakta grietinėle.

PYRAGĄ ŠALDYTUVE G A L IM A LAIKYTI KELETĄ D IE N Ų . V IS U O M E T IŠ IM K I­

TE IŠ Š A L D Y T U V O 15 M I N U Č I Ų PRIEŠ PATIEKIANT.

K IT I VAISIAI

Prancūzijoje augantys vaikai per sezoną suvalgo labai daug vaisių.

Bent jau mes namuose jų valgėme tikrai nemažai. Mūsų sode buvo
daugybė lysvių braškių, viena didžiulė trešnė, aplipusi didelėmis, sul­
tingomis, dviejų spalvų uogomis, ir nedidukė vyšnaitė, vedanti rūgš-
čiąsias; palei akmenines tvoras ir šalia riešutmedžių bei lazdynų augo
avietės ir gervuogės. Dar augo rabarbarai, svogūnai, porai, pomidorai
ir morkos bei groseilles (raudonieji serbentai) ir didesni krūmai (pvz.,
maąuereaux - agrastai), iš jų uogų virdavome uogienes ir džemus.
Kasmet, baigiantis mokslo metams, man buvo leidžiama susi­
kviesti draugus po didžiuoju mūsų trešnių medžiu. Mūsų sodinin­
kas budėdavo čia pat, jeigu kas atsitiktų, o mes su draugais paeiliui
kardavomės į trešnę. Aš buvau pranašesnė, nes buvau išsitreniravu-
si, tačiau ir kiti, drąsesnieji, neatsiliko nuo manęs - užsilipę aukštai
ant šakų kartu mėtydavome uogas žemyn tiems, kurie nebuvo tokie
narsūs. Vakarui baigiantis visų burnos būdavo raudonų ir violetinių
atspalvių. Viena to ritualo pusė, kurią aš kartais „pamirštu", yra tai,

SE Z O N AI IR PRIESKONIAI
kad kiekvienais metais atsirasdavo koks vienas, kuris padaugindavo ir
brangiai už tai sumokėdavo un petit mal d’estomac - lengvu virškini­
mo sutrikimu. Saiko geriausia išmokti anksti.
Braškės buvo ir tebėra mano mėgstamiausia uoga, ir maždaug še­
šias savaites jas valgydavome desertui beveik kas dieną, ką tik iš lysvės.
Savo sodmenimis mano tėvas pedantiškai rūpinosi, tad kiekvieną pa­
vasarį mes visi energingai talkininkaudavome kreikdami šiaudus ant
žemės tarp krūmelių, kad sultingos prisigėrusios saulės uogos svirtų
ant šiaudų, o ne ant žemės, tada jas buvo galima valgyti neplautas. (Tai
būdavo didžiausias malonumas, kuris mano vyrą amerikietį, skrupu­
lingai besilaikantį higienos, iš pradžių tiesiog šokiravo. Vėliau jis prie
to priprato ir pilvo skausmu niekada nesiskundė.)
Per šešias savaites gali nusibosti netgi labiausiai mėgstamas da­
lykas, tačiau taip neįvykdavo dėl variacijų gausos. Pirmadienis buvo
diena, kai mama neturėdavo laiko gaminti ką nors įmantraus, tad per
pietus braškes valgydavome vienas, tiesiog iš didelio dubens, pastatyto
stalo viduryje. Kitomis dienomis dažniausiai valgydavome fraises a la
creme (braškes su grietinėle), kurio negausi restoranuose. Mama ša­
kute atsargiai sutrindavo prinokusias braškes, kurios trykšte trykšda-
vo skaisčiai raudonomis sultimis, ir įdėjusi truputį cukraus palikdavo
kambario temperatūroje iki pietų. Jiems dar neatėjus, braškių arom a­
tas mus nenumaldomai viliodavo, ir pakakdavo įmaišyti tik lašelį cre­
me fraiche*, kad išeitų puiki lengva rožinės spalvos sriuba (vien apie
tai pagalvojus tįsta seilės). Patiekdavome ją mažose desertinėse lėkš­
tutėse auksiniais krašteliais (dėl šios gudrybės mažos porcijos atrodo
didesnės), būdavo galima kartoti kol pasijusi visiškai soti.

* Creme fraice labai panaši į grietinę, tik ne tokia rūgšti. Norint jos pasidaryti namie,
reikia paimti 3 dalis riebios grietinėlės ir 1 dalį pasukų, gerai išmaišyti, uždengti ir
palikti stovėti per naktį (geriausia šiltai). Kai sutirštės, dar kartą išmaišyti ir laikyti
šaldytuve. - Vertėjos pastaba.

• 87 •
 Sekmadienis buvo pyragų diena ir mama darydavo tarte auxfrai-
ses - pyragą su braškėmis. Ji prisirinkdavo kraitelę puikių, maždaug
vienodo dydžio uogų ir iškepdavo nepaprastai skanų pate brisėe arba
pate sablėe - sluoksniuotos arba trapios tešlos - pyragą, leisdavo jam
atvėsti ir ant viršaus sudėdavo braškes smailesniais galais į viršų. Gla­
zūruotas trintomis braškėmis ir pateiktas su crėme chantilly (plakta
grietinėle), šis mamos tortas atrodė daug gražiau nei tie, kuriuos gali
pamatyti prašmatniausioje konditerijos parduotuvėje, ir buvo nepa­
prastai gardus bei kur kas mažiau kaloringas.
Žiemą pagal tą patį receptą ji kepdavo pyragą su vyšniomis, kurio
rūgštelė mums nepaprastai patiko. Bet nelabai patikdavo, kai vasarą
reikėjo jas skinti, išimti kauliukus ir konservuoti (sterilizuotuose stik­
lainiuose). Sekmadienio vakarais visi turėdavome padėti, bet mama
mums primindavo, kaip džiaugsimės vyšnių pyragu žiemą, kai šviežių
vaisių pasirinkimas menkas. (Vaisiai yra viena iš tų retų maisto rū ­
šių, kuriomis mėgautis ne sezono metu yra menas ir nedaugelis moka
taip konservuoti, kaip tą daro prancūzės.) Mamie vyšnias patiekdavo
ką tik nuskintas (jas mūsų namuose mėgdavo tik moterys), dėdavo į
pyragus arba per prašmatnius sekmadienio pietus gamindavo tėčio
mėgstamiausią desertą - baba au rhum - „bobą" su romu. Tik „bobą"
ji laistydavo ne romu, o konservuotų vyšnių sultimis, o romo šliūkšte­
lėdavo tik šlakelį. Prieš patiekdama vyšnias suberdavo į didelės keptos
„bobos" vidų, o ant viršaus uždėdavo plaktos grietinėlės. Tokios vai­
šės namie vykdavo retai, jų visuomet pageidaudavo mūsų svečiai - tik
jiems vieniems leisdavo pakartoti.
Avietės ir šilkmedžio vaisiai sezono metu dažniausiai būda­
vo valgomi tiesiog be nieko, tačiau mes jų turėjome tiek daug, kad
mama dalį jų užšaldydavo (konservavimo būdas, kuris visiškai ne­
tinka braškėms - tai dar viena mįslinga jų savybė, - bet užtai puikiai
tinka beveik visoms kitoms uogoms). Vienam iš mūsų mėgstamiau-

S EZ ON AI IR PRIESKONIAI
šių žiemos desertų, kuriuo paprastai mėgaudavomės sekmadieniais,
mama kepdavo vanilinį pudingą, apdėtą uogomis, kurių sultys tiesiog
tekėdavo jų tviskančiais šonais - ne tik gražu pažiūrėti, bet ir neapsa­
komai gardu: sodrus, bet subtilus, su vos jaučiamu saldumu, pudingo
skonis kontrastavo su švelniu atšildytų uogų minkštumu ir jų sirupo
aromatu.
Kalbant apie kitas uogas - jos Elzase gausiai derėjo natūraliomis
sąlygomis, už mūsų sodo tvoros. Nešina ilgu mediniu pagaliu, kurį
naudodavo kaip lazdą pasivaikščiojimams po mišką, močiutė vesda­
vosi mus į ekspedicijas. Miške, už jos sodybos, buvo tikrai neįtikėti­
nas myrtille (laukinių mėlynių) laukas, jos slaptas sodas. Kiekvienas
iš mūsų turėdavo pririnkti nedidelį indą, bet aš su kitais nesuspėda-
vau, nes kimšdavau jas ir į burną. Kad močiutė galėtų iškepti pyragą,
reikėdavo labai daug mėlynių, nes jos mažytės ir neturi nieko ben­
dro su tomis vyšnios didumo uogomis, kurias randame JAV. Be to,
myrtilles yra daug skanesnės, saldžiarūgščios, ir šiek tiek aitrios. Kar­
tais pririnkti normą man turėdavo padėti tėvas - jis atiduodavo dalį
savo surinktų uogų. Atsimenu, kaip bandžiau paaiškinti Edvardui,
kas yra myrtilles. Jis negalėjo suprasti, kol pats nepatyrė „apreiškimo"
po keleto metų VAuberge de Vili užeigoje, gastronomijos šventovėje
Elzase, kur desertui buvo patiektas pirmasis sezono tarte aux myrtil­
les - mėlynių pyragas. Jei tik būčiau tada įamžinusi jo veido išraišką
fotoaparatu!
Didžiojoje pasaulio dalyje vasara - tai persikai ir melionai, vėliau
prinoksta kriaušės, o rudenėjant - obuoliai. Prancūzijoje, panašu, kad
turime slyvų maniją ir sekame, kada prinoks įvairios jų rūšys - nuo
vasaros iki rudens. Ir iš tikrųjų mes suvartojame apie 20 milijonų ki­
logramų slyvų per metus. Mano tėviškėje slyvų sezonas prasidėdavo
pačioje vasaros pabaigoje su la mirabelle, ši rūšis auga tik Prancūzi­
jos rytuose. Tai mažos, apvalios, sultingos ir saldžios geltonos slyvos,

• 89 •
 #

vyšninių pomidorų dydžio, kurių subtilus aromatas primena vanilę ir

medų. Mes jas dedame į vaisinius pyragus, verdame uogienes, gami­
name šerbetus ir alcools blancs - deginantį skaidrų distiliuotą alkoho­
linį gėrimą, kurį mano senelis gerdavo po gausaus valgio virškinimui
pagerinti. Mes taip mėgstame šias slyvas, kad net turime tokį daly­
ką kaip la fete de la Mirabelle - slyvų festivalį: išrenkama karalienė, ji
iškilmingai žygiuoja per miestelį, lydima sunkvežimių, prikrautų šių
slyvų. Rengiamos degustacijos, apimančios įvairiausius jų paruošimo
būdus. Ir konkursai. Mano mamos gaminiai buvo tikrai neblogi, bet
turiu pasakyti, kad tantes Bertos buvo geriausi, todėl ji niekam neat­
skleisdavo savo recepto. Kai buvau paauglė, man pavyko pamatyti,
kaip teta juos gamina, bet ji liepė man prisižadėti, kad tą receptą išlai­
kysiu enfamille (šeimoje), taigi čia jo ir neįtraukiu.
Populiari Prancūzijoje slyvų rūšis yra la ąuetsche - pailgos, sul­
tingos, violetinės spalvos slyvos su tvirtu minkštimu. Rudenį su jomis
kepu clafoutis - vaisinius pyragus ir pyragaičius. JAV dažnai šios sly­
vos vadinamos itališkomis. Labai tinka užšaldyti ir vaišintis žiemą.
Šaldiklio atsargų prireikia kai noriu patiekti priedą prie panna cotta -
itališkų grietinėlės putėsių. Juos pagaminti trunka maždaug penkias
minutes (ir dar keturias valandas palaikyti šaldytuve, kad sustingtų),
o dar penkių minučių reikia atšildytas slyvas pakepinti su gabalėliu
sviesto ir pabarstyti jas smulkučio cukraus ir cinamono mišiniu, ir jos
puikiai tiks su varške.
Be to, yra ir tokių slyvų, kurias aš valgau apskritus metus. Tai
mano asmeninės sveikatingumo programos dalis. Vadinamos la pru-
ne d'Ente, šios violetinės slyvos Prancūzijos pietvakariuose mėgiamos
džiovintos. Edvardas dažnai šaiposi iš manęs, nes keletą kartų per sa­
vaitę aš vis dar per pusryčius suvalgau dvi slyvas - jam atrodo, kad to­
kia, visai „nešarminga“, praktika negali būti prancūziška. Bet slyvose
gausu vitaminų ir, žinoma, ląstelienos - kaip seni anekdotai sako, jos

S EZ ON AI IR PRI ESKONI AI
yra švelnūs laisvinamieji, „užtaisyti" kaliu, kalciu ir magniu. Prancūzės
slyvas laiko puikia priemone toksinams šalinti, kuri ne tik valo kūną,
bet ir padeda išlaikyti mikroelementų pusiausvyrą. Vaikai turėtų būti
skatinami jas pamėgti. Slyvos tinka visiems, ne tik senimui.
Jokios diskusijos apie tai, kokiems vaisiams prancūzai teikia pir­
menybę, negalėtų apsieiti be citrinos. Jei jums kada yra tekę su pran­
cūze prisėsti saulėtoj kavinės terasoj atsigaivinti boisson - gėrimu,
jau žinote, kad ji dažniausiai užsisakytų citron pressė. Jo pagrindas
yra citrinos sultys, į jas galima įsipilti šalto arba šilto vandens (tik be
cukraus). Galite gerti jas netgi per pusryčius (užtenka pusės citrinos).
Mums taip pat patinka idėja, pasiskolinta iš Italijos - canarino: švie­
žios citrinos žievelė užplikoma kaip arbata. Citrina padeda išlaikyti
pusiausvyrą.
Prancūzai vaisių valgo daug daugiau nei amerikiečiai. Ameri­
kietės yra visiškai priklausomos nuo prekybos centrų su jų beskone
pasiūla - nuvaškuotais vaisiais, kurie dar nespėję prinokti jau atsidūrė
ant prekystalių. Vaisiai yra pagrindinis prancūzų mitybos elementas,
jie turėtų tapti ir jūsų pagrindiniu maistu. Ir čia negali būti jokio pasi­
teisinimo, nes vaisius yra produktas, kuriuo galima mėgautis be jokio
paruošimo. Jums tereikia žinoti, kas yra prieinama, kada ką galima
konservuoti žiemai. Kartą per savaitę nusipirkti kokybiškų produktų,
yra vienas iš lengviausių būdų pagerinti mitybą. Jei galite nueiti į tur­
gų, vadinasi, po ranka turite galimybę naudotis vienu didžiausių val­
gymo malonumų! O jeigu ne - iš Floridos nuo lapkričio pabaigos iki
vasario atkeliaujantys švieži apelsinai ir greipfrutai taip pat yra tikras
skanumynas ir sumažins vaisių stoką žiemą.

• 91 •
 SLYVŲ PYRAGAS BE TEŠLOS
4 asmenims

Tradicinis clafoutis (vaisinis pyragas) su tešla, aišku, yra kalorin-

gesnis. Bet, kaip mane išmokė Daktaras Stebuklas, jo versija be
miltų, pagardinta tinkamais prieskoniais, gali suteikti dangišką
malonumą, o kalorijų gausite daug mažiau. (Todėl kartu galima
suvalgyti ir nedidelį kaušelį ledų.) Namie aš dažnai gaminu šį de­
sertą, kai noriu kompensuoti kokio nors riebaus suvalgyto patie­
kalo kaloringumą. Kartu racioną papildau vaisių maistingosiomis
medžiagomis ir ląsteliena. Šis receptas atskleidžia ir vieną gudrybę,
ką daryti su nevisai prinokusiomis slyvomis - tereikia tik orkaitės
ir žiupsnelio cukraus. Tas pats receptas tinka ir vyšnioms, obuo­
liams, kriaušėms bei figoms.

12 slyvų 1. Slyvas nuplaukite ir supjaustykite ket­

1 šaukštas citrinų sulčių virčiais. Aplaistykite citrinų sultimis ir
1 šaukštas cukraus dešimčiai minučių palikite.
lA šaukštelio cinamono
2. Sumaišykite cukrų su cinamonu. Nepri­
1 šaukštelis sviesto
degančioje keptuvėje pašildykite sviestą
ir sudėkite slyvas. Apibarstykite cukraus
ir cinamono mišiniu.

3. Kepkite ant mažos ugnies, kol slyvos

pasidarys ai dente*. Patiekite kambario
temperatūros su ledais ar be jų.

* Al dente (it.) - minkštos, bet neištižę. - Vertėjos pastaba.

S EZ ON AI IR PRIESKONIAI
 ŠALDYTŲ MĖLYNIŲ KOKTEILIS
4 asmenims

Šis sveikatai naudingas gėrimas, kuriame yra ypač daug antiok­

sidantų, gali būti geriamas per pietus, vartojamas kaip užkandis
ar netgi pusryčiai (nors aš pati teikiu pirmenybę stipresnei ir la­
biau subalansuotai dienos pradžiai) arba patiekiamas desertui
kartu su sausainiu arba dar šiltu keksiuku. Pirmą kartą jo pa­
ragavau vaikystėje, lankydamasi pas močiutę Elzase, kur miške
prisiuogaudavome tiek mėlynių, kad negalėjome suspėti jų visų iš
karto suvalgyti. Mėlynės puikiai išsilaiko užšaldytos. Dabar; kai
tik gerai įsisiūbuoja mėlynių sezonas, aš prisiperku jų turguje ir
iškart užšaldau. Voila, štai jums ir mėlynės apskritus metus. Šis
gėrimas - tai senovinė šiuolaikinio vaisių kokteilio versija (rien de
nouveau sous le soleil - nieko nauja po saule), kuri siūlo įdėti ir
šiek tiek prieskonių.

1. Išimkite mėlynes iš šaldiklio ir palikite 340 gramų šaldytų mėlynių

30 minučių. 2 šaukštai citrinų sulčių
2 šaukštai medaus
2. Atitirpusias mėlynes elektriniu plaktuvu
2 Va puodelio 2 procentų
suplakite su citrinų sultimis, medumi ir
riebumo pieno
pienu. Prieš patiekdama įberkite karda-
Žiupsnelis malto karda-
mono.
mono

• 93 •
 P O M ID O R A I

Šis vaisius yra pagrindinis provansietiškoje virtuvėje. Jis dar vadina­

mas la pomme damour - meilės obuoliu. Pomidorai - tai žino kiek­
vienas mokinukas - yra vaisiai. Žalius valgyti rekomenduoju tik sezo­
no metu. Nieko taip nepasigendu žiemą kaip tikrų pomidorų. Bet tai
tik dar labiau padidina šio vasaros vaisiaus vertę. Nesusiviliokite vien
gražia išore. Palaukite sezono.
Sulaukti naujo sezono man padeda rinktiniai vyšniniai pom i­
dorai (geri ir prieinami visus metus), o mano meilė šiems vaisiams
visu gražumu išsiskleidžia vasarą, kai Union skvero turguje galiu rasti
mėsingų Niu Džersio brangenybių ir kitų nuostabių vietinių rūšių.
Apskritai gerų pomidorų vasarą galima rasti visoje Amerikoje. Dar
labai svarbu, kad juose yra daug vitaminų A ir C, folio rūgšties, kalio
ir kitų reikalingų medžiagų.
Atminkite, kad, išskyrus rečiau pasitaikančius geltonuosius po­
midorus (labai tinka vizualiai paįvairinti bet kurį pomidorų receptą),
prinokę pomidorai būna ryškiai raudoni. Nors vien gera spalva dar
nėra pakankamas įrodymas. Jei pomidoras nekvepia kaip prinokęs (ar
iš viso nekvepia), vadinasi, jis toks ir nėra. Jokiu būdu nedėkite pom i­
dorų į šaldytuvą, jei norite, kad jie neprarastų savo sodraus ir natūra­
laus aromato. Tiesiog laikykite juos ant spintelės ir plaukite tik prieš
pat ruošdamos. Žiemą pom idorų piurė pagardina daugelį padažų.

S EZ ON AI IR PRIESKONIAI
 POMIDORŲ SALOTOS SU OŽKOS SŪRIU
4 asmenims

Nors Prancūzijoje apskritus metus galite rasti pomidorų, jie vis tiek
nebus tokie pat, kaip sezono metu, kuris tęsiasi nuo birželio iki rug­
sėjo. Vasarą pomidorus namie valgydavome mažiausiai dukart per
savaitę, bet paprastai ir tris, ir keturis kartus - įvairiai paruoštus
žalius, kad būtų galima pajusti visą jų aromatą. Šis receptas su
trupučiu sūrio yra gana sotus, po jo valgomas mėsos ar žuvies por­
cijas galima sumažinti ar atsisakyti jų visai. Pas mus namie beveik
visuomet būdavo šviežio ožkos sūrio, kurį pirkdavome iš vietinių
ūkininkų, bet jūs galite dėti mocarelą, kaip Italijoje, ar fetą, kaip
tai daroma Graikijoje.

1. Į atskiras lėkštes dėkite sluoksnį žalu­ Įvairių salotų mišinys, maž­

mynų. Ant jų išdėliokite supjaustytus daug 1 puodelis vienam
pomidorus. Negailėdama pasūdykite. žmogui
4 dideli pomidorai, nuplauti
2. Gerai išmaišykite užpilo ingredientus.
ir supjaustyti griežinėliais
3. Sūrį sutrupinkite ant pomidorų.

4. Pagal skonį pagardinkite druska ir pi­ S A L O T Ų U Ž P IL A S

pirais. Apipilkite užpilu. Suberkite su­ 2 šaukštai smulkiai supjaus­

smulkintas petražoles. Patiekite su rie­ tytų askaloninių česnakų
kele prancūziškos baltos duonos. 1 šaukštelis garstyčių
2 šaukštai acto
6 šaukštai alyvų aliejaus
230 gramų šviežio ožkos
sūrio
Druskos ir šviežiai maltų
pipirų
4 šaukštai petražolių (arba
baziliko) - susmulkinti pas­
kutinę minutę!

• 95 •
 GRYBAI

Nėra abejonės, prancūzai valgo daug daugiau ir įvairesnių grybų nei

amerikiečiai. Kiekvieną rudenį turguose parduodami švieži grybai
visus džiugina. Prašmatnių restoranų meniu skelbia daugybę įvairiai
ruošiamų grybų patiekalų pavadinimų, o kaip ypatingas pasiūlymas
dažnai pateikiamas visokiausių grybų ragavimo menu.
Agrarinėje ir miškais apaugusioje Prancūzijoje grybavimas ka­
daise buvo įprastas sezoninis darbas. Šiandien tai yra tiesiog lauko
sportas ir populiarus pomėgis. Dalis to neįkainojamo grybavimo
žavesio yra pievų ir sous-bois (miško patalo) kvapai. Kai buvau dar
vaikas, į mišką išsiruošdavome iškart po pusryčių, kai ant lapų tebe­
kabėdavo ryto rasa. Šlapių nukritusių lapų kvapas žavėjo ir dvelkė
paslaptim (iki pat šiol man tą kvapą primena tik kai kurių raudonųjų
vynų ir išlaikytų šampanų skonis bei ypatingos rūšies tabako arom a­
tas). Kai nebūdavome tikri, ar mūsų surasti grybai valgomi, nešdavom
juos močiutei, kuri buvo grybų ekspertė, o kiti eidavo pas vaistininką.
(Nuo apsinuodijimo miršta tik nepatyrę ir labiausiai patyrę grybauto­
jai, o mes, likusieji, nebūnam tokie drąsūs.)
Amerikoje grybų nesunkiai galima rasti ištisus metus. Kalbu
apie tuos, kurie auginami kažkur, drėgnuose pramoniniuose rūsiuo­
se. Kiekvienas esame juos matęs: balti ir nepriekaištingai atrodantys,
su apskritomis pusmėnulio formos kepurėlėmis. Gali būti ir bloges­
nių valgomų dalykų, nei šie „klonai", tačiau neišvaizdūs „laukiniai"
grybai yra daug skanesni, o ką tik surinkti būna tiesiog neapsakomai
skanūs. Gerų grybų galima rasti gurmaniško maisto parduotuvėse
(kur jie dažnai gali „nunuodyti" savo kaina) ir lauko turgavietėse
(kur jie irgi nebūna pigūs). Bet už grybus verta mokėti didelę kainą.
Venkite prekybos centrų ir kai galėsite sau leisti paišlaidauti, grybus
turėkite omeny.

S EZ ON AI IR PRI ESKONI AI
 Mano grand-mėre taip pat buvo ir grybų ruošimo žinovė, mano
mamą išmokė juos džiovinti bei konservuoti. Geras džiovintas gry­
bas yra geriau nei šviežias, bet prastas. Vis dėlto niekas negali atstoti
šviežio geros kokybės grybo, o kalbant apie šviežius - pirmoji vieta
be kovos atitenka miško grybams. Voveraitės (geltonai oranžinės) ir
trompettes de la mort* kiaurą pavasarį būdavo valgomos su daugybe
patiekalų, ypač veršienos, triušienos ir žvėrienos. Mūsų mėgstamiau­
sias receptas buvo pats paprasčiausias -fricassėe de champignons sau-
vages - pakepinti grybai. Grybai nuvalomi švariu sausu rankšluosčiu
ir skutamuoju peiliuku; vandens nenaudojame. Į keptuvę įpilama
šiek tiek aliejaus, įdedama truputį sviesto, o kai ji gerai įkaista, grybai
kepinami kartu su labai smulkiai supjaustytu askaloniniu česnaku,
citrinos sultimis, petražolėmis, druska ir pipirais. Šis užkandis su tau­
re šampano mano galvai ir gomuriui atrodo vienas geriausių maisto
ir vyno derinių. Po daugelio metų aš iš naujo atradau šį patiekalą
„Les Crayėres‘\ viename geriausių Reimso restoranų, ir tai dar kar­
tą patvirtino, kad mano močiutė turėjo nuostabią intuiciją vynui ir
maistui. Dar vieną gerą grybų receptą kažkada davė mano draugė
italė - grybų apkepas su maskarpone ir parmezanu, kuris taip pat
puikiai tinka su šampanu.
Grybais žmonės gardžiuojasi jau tūkstančius metų, senovės kinai
juos mėgo ir atkreipė dėmesį į naudingas jų probiotines savybes. Nors
grybų ūkiuose auginamų rūšių dabar labai padaugėjo, bet jų augimo
paslapčių vis dar negalime perprasti iki galo. Taigi jei kur nors netolie­
se yra kokia pieva ar miškelis, kur galite prisirinkti grybų (su patikimu
žinovu), jums labai pasisekė. Grybai yra labai skanūs ir beveik visai
neturi riebalų, cukraus ar druskos, yra maistinės ląstelienos šaltiniai,
o baltymų turi daugiau už kitas šviežias daržoves. Grybuose gausu

* Grybų rūšis. Šių grybų kepurėlė juoda.

• 97 •
vitaminų ir mineralų, ypač B grupės vitaminų, tačiau verdančiame
vandenyje jie suyra, tad turėkite omeny, kad grybus galima valgyti ža­
lius (su trupučiu aliejaus) - tai būtų nė neįsivaizduojama su grybais,
parduodamais prekybos centruose. Grybus valgyti patartina visiems:
žalius ir virtus, o ką jau kalbėti apie įdarytus.

LAŠIŠA IR K IT I P LA U KIO JAN TYS G Y V IA I

Jei gimėte ne per seniausiai ir gyvenate mieste, tikriausiai galvojate,

kad beveik visos žuvies rūšys yra prieinamos apskritus metus, ypač
lašiša. Lašišos pilna visur, ypač šiuo metu, kai ji pradėta reklamuoti
kaip vaistas nuo visko, pradedant širdies ligomis ir baigiant raukšlė­
mis. Visi esame girdėję, kad lašiša pasižymi ypatinga gerųjų riebalų
koncentracija, todėl mažina kraujo spaudimą, skystina kraują, plečia
kraujagysles, reguliuoja širdies ritmą, kovoja su vėžiu bei daro dar
daug kitų naudingų dalykų. Bet gal atsimenate tuos filmus apie gam­
tą, kuriuose rodoma, kaip lašišos didvyriškai keliauja prieš srovę, kad
pavasarį galėtų neršti, kada tiek daug jų žūva? Tikra lašiša yra sezoni­
nis maistas.
Kad ištisus metus būtų patenkinta lig dangaus iškilusi paklau­
sa, didžioji dalis lašišos šiandien išauginama dideliuose žuvininkystės
ūkiuose, kurie yra baisi našta aplinkai, be to ju o se išauginta lašiša turi
palyginti visai nedaug tų maistingųjų medžiagų, dėl kurių ji ir buvo
paskelbta stebuklingu maistu. Man yra tekę žvejoti lašišas Aliaskoje
ir savo laimikį valgyti pietums. Spalvos ir skonio atžvilgiu to, kas yra
vadinama lašiša, negalima nė lyginti su natūraliomis sąlygomis užau­
gusia vietine lašiša, kuri didesnėje Amerikos dalyje dabar yra kokius
du kartus brangesnė už pirmąją. Tiesiog tokia yra pasiūla ir paklau­

S EZ ON AI IR PRIESKONIAI
sa - geros lašišos nėra tiek, kad užtektų. Tačiau kalbant apie lašišą,
„daugiau" yra, be jokios abejonės, „mažiau". Nors šaldant ji netenka
dalies skonio, vis tiek labiau verta pirkti šaldytą „laukinę" lašišą, o ne
užaugintą žuvininkystės ūkiuose.
Prancūzijoje nerasite nė vieno restorano, kuris nesiūlytų kokio
nors lašišos patiekalo. Tais laikais, kai žuvininkystės ūkių dar nebu­
vo, lašiša čia būdavo atvežama iš Norvegijos arba Škotijos (vis dar
populiariausia tarp Europos gurmanų). Dažniausiai siūlomas lašišos
patiekalas yra saumon fum ė (rūkyta lašiša) - labai tinkamas užkan­
dis kviestinei vakarienei arba kokteilių vakarėliui, nes jam nereikia
jokio paruošimo. Rūkyta lašiša ant skrebučio su taure šampano jau
tapo klasika (lašišos aliejus ir sūrumas su šampano rūgštele daro ste­
buklus). Lašiša yra tokia universali, kad gali įtikti bet kokiam sko­
niui: gabalėlį šios žuvies, rūkytos, žalios ar keptos (gali būti ir šilta, ir
šalta), galima patiekti su bulvėmis, ryžiais, porais ar pankoliais - bet
kuriomis jūsų mėgstamomis daržovėmis. Lašišą puikiai pagardina
krapai, bazilikai, kmynai, kaparėliai, citrinos ir daugelis kitų pagardų.
Pamėginkite lašišos su rūgštynių padažu - tai paprastas, bet skanus
patiekalas, kurį galima pasigaminti namie. Vis dėlto paprastum u nie­
kas negali prilygti Saumon a VUnilatėral - „Vienašonei lašišai", kurią
visuomet patiekiu reikalui prispaudus, nes ją pagaminti tereikia lygiai
šešių minučių.
Mano dėdė Šarlis, kuris turėjo SPA centrą, ankstyvuoju nouvelle
cuisine (naujosios virtuvės) laikotarpiu išmokė mane paprastų, kiek­
vienam prieinamų būdų, kaip valgyti lengvai, bet skaniai. Šį patiekalą
jis ruošdavo tiems savo klientams, kurie buvo „nelabai apsisprendę".
Tokiems, kurie mokėjo už „gydymą", bet dėl savo požiūrio į gydymąsi
kaip į atostogas negalėjo atsispirti malonumams. Tai labai naudinga
pamoka: niekas nenori mokėti už draudimus. Mano dėdės nuomone,

• 99 •
šitas neįtikėtinai paprastas ir sveikas patiekalas - ypač tinka tiems, ku­
rie negali baigti vakarienės be Vomelette norvėgienne - „Karštų Alias­
kos ledų - turbūt paties riebiausio deserto su ledais, kokį tik galima
rasti visoje Prancūzijoje.

S E Z O N AI IR PRIESKONIAI
 SAUMON A L'UNILATĖRAL
„VIENAŠONĖ LAŠIŠA"
4 asmenims

1. Įkaitinkite nepridegančią keptuvę. Į ją 4 gabalėliai „laukinės" laši­

oda į apačią dėkite lašišą, apipilkite citri­ šos po 120 gramų
nų sultimis, pabarstykite druska ir kep­ 1 šaukštas šviežių citrinų
kite apie 6 minutes ant vidutinės ugnies, sulčių
kol oda pasidarys traški. (Atsipjaukite Vi šaukštelio rupios
gabalėlį ir paragaukite. Kai žuvies vidus druskos
dar gerai neiškepęs, skonis būna natūra­
liausias.)

2. Patiekite iš karto. Jei pageidaujate, pa­

gardinkite lašeliu pirmo spaudimo aly­
vų aliejaus ir žalia čiobrelio šakele.

Kai lašišos nebūna, visuomet galima rasti kitokios žuvies. Kiek­

vieną savaitgalį aš apsilankau Union skvero turguje ir nusiperku ra­
jos arba tuno, tik prieš keletą valandų ištrauktų iš vandens. Geriausi
Niujorko restoranų šefai irgi čia perka arba eina tiesiai į didmeninės
prekybos žuvų turgų. Reikia pripažinti, kad apsilankymas žuvų tur­
guje - o jis yra kiekviename uostamiestyje - tai ne pasivaikščiojimas
po botanikos sodą. Retas neprofesionalas turės tam laiko ar noro, bet
nueikite bent kartą, kad pamatytumėte skirtumą. Svarbiausia, kad
šviežia žuvis žuvimi nesmirdi. Ir neatrodo apgliaumijusi. Jei nutuo­
kiate apie kokybę, tokios žuvies galite aptikti ir geroje maisto parduo­
tuvėje. Be to, gera žuvis - paprasčiausiai paruošiamas patiekalas, tai
taupo laiką.

• 101 •
 C O Q U I L L A G E - G E L D E L Ė S : AUSTRĖS IR VISA KITA

Aš labai mėgstu jūros moliuskus, tuos salsvus, pikantiškus, mėsingus

„medalionus", kurių sezonas paprastai prasideda maždaug vėlyvą
spalį ar ankstyvą lapkritį ir tęsiasi iki balandžio pradžios. Tiktai šiuo
laikotarpiu juos ir patiekia restoranai Bretanėje, Prancūzijos jūros
gėrybių Mekoje. Ypač populiarūs moliuskai būna metams baigiantis,
vieną lapkritį man apie tai buvo priminta mano mėgstamiausiame
Paryžiaus bistro, Benoit. Tai viena iš tų vietų, kur viskas būna comme
ilfa u t - kaip ir turi būti, ir vis dėlto patyrusio padavėjo paklausiau:
„Kas šiandien gero?"
„Madame, - atsakė jis, - žinoma, moliuskai!" Jis buvo visiškai
teisus.
Austrės yra dar vienas ypatingas valgis. Nors jos ir nėra tokios
brangios kaip, sakykim, ikrai, kažin kokiu būdu dvidešimt pirmame
amžiuje austrės tapo aukščiausio rafinuotumo simboliu (o devyniolik­
tame jos buvo nebrangus, įprastas ir šiek tiek proletariškas maistas). O
ar dar yra kokių nors kitų dalykų, kuriuos būtų taip lengva paruošti?
Eskofjė, legendinis Paryžiaus virtuvės šefas, devynioliktojo ir dvide­
šimtojo amžių sandūroje įvedė paprotį austres patiekti ant grūsto ledo
ir geldelės puselę naudoti kaip mažytį dubenėlį skaniam jų sūrymui
pasemti. Natūralų jų skonį puikiai papildo keletas lašų citrinos ir čia
pat malūnėliu sumalami ir užbarstomi pipirai. Ir nors prie austrių
skonio reikia priprasti, vieną kartą paragavęs gali „užsikabinti", ir vėl
norėsi patirti tą jausmą, kai minkštas pilkšvas gumulėlis nuslenka tavo
gerkle. Ne veltui hedonistai austrių valgymą lygina su gundymu. O
kai kurie pridurs, kad tikrasis juslinis malonumas dar padidėja, kai
gali jomis mėgautis draugijoje.
Mano vyras mėgsta pasakoti mūsų pirmosios kelionės į Breta­
nę istoriją, kai buvome ką tik susituokę. Atrasti Bretanę jam reiškė

S E ZO N AI IR PRIESKONI AI
tyrinėti gamtovaizdį, jūrą, architektūrą, istoriją ir kuo ji panaši į An­
gliją. Tie dalykai mane irgi domino, bet atvirai kalbant, m an labiau
rūpėjo išbandyti Bretanės midijas, austres, lietinius ir neįtikėtiną
vietinių sausainių įvairovę. Pirmiausia užsukome į gražią nedidu­
kę auberge - užeigą ant jūros kranto pasižiūrėti austrių veisyklos.
Mažutė lūšnelė šalia siūlė jas tuzinais, ir nors pietauti dar buvo per
anksti, būtinai turėjome bent keletą jų paragauti. Mes sėdėjome
tenai visai vieni, užsisakėme ir... atsipeikėjau tik išgirdusi garsų
Edvardo juoką. Užsižiūrėjusi į priešais mus padėtą lėkštę, buvau
visiškai pamiršusi, kad esu čia ne viena, pakerėta jūros vandens ir
jos nuostabių gėrybių kvapo. Išvydęs, kaip susikaupusi valgau tuos
tvirtus mažus skanumynus, Edvardas pasakė, kad dar nebuvo matęs
žmogaus, kuris taip mėgautųsi austrėmis. O tai buvo dar tik antras
m ūsų užsisakytas tuzinas.
Kitą dieną jam parodžiau, kaip mes valgome midijas. Šakutė yra
beveik nereikalinga, moliuskui iškabinti naudokite pirmą jau tuščią
geldelę. Su viena ar pora „Muscadet“vyno taurių mūsų pietūs būdavo
tiesiog puikūs - mažai kalorijų, daug mineralų ir vitaminų. Austrės
taip pat gali būti pagrindinis elementas ir stulbinamai subalansuotas
svarbiausias dienos valgis, kuriame bus baltymų, angliavandenių ir tik
truputis riebalų (ką jau kalbėti apie gausybę vitaminų ir mineralų).
Mane vis dar stebina tai, kad pusė tuzino austrių turi tik šešiasdešimt
ar septyniasdešimt kalorijų. Kaip ir tikra meilė, austrės daug duoda,
kiekvienąkart sužavi vis iš naujo, niekad nenusibosta. Kai būname
Paryžiuje, tokios užkandinės, kaip „Le D6me“y kur jas nuostabiai pa­
ruošia, pasidarė mūsų nuolatinės vietos, o pastaruoju metu puikių
austrių rūšių galima rasti ir paprastuose baruose visoje Amerikoje.
Dėl geros auginimo technologijos, kuri patenkina nuolatinę, tačiau ne
milžinišką paklausą, austrių sezonas čia yra pakankamai ilgas: beveik

• 103 •
visi metai, nors didžiausia pasiūla būna rudenį ir žiemą*. Tai atėjo
dar iš tų laikų, kai nebuvo šaldytuvų. Vis dėlto vasarą būkite atsar­
gi. Mums, prancūzams, austrių valgymas yra vienas ritualų, kuriais
baigiame metus. Nueikite į turgų bet kur Prancūzijoje per Kalėdas,
o ypač Naujųjų metų išvakarėse, ir pamatysite dėžes austrių, kurios
laukia mėgautis pasiruošusių burnų.

A P IB E N D R IN A N T

Planuoti sezoninį meniu pasidarys nesunku, kai jau žinosite, kokios

gėrybės kokiu laiku būna geriausios, ir derinsite jas su tuo, ką mėgsta­
te. Toliau pateiksiu keletą meniu pavyzdžių, kurie ypač tinka siekiant
norimo svorio. Vėliau galėsite į mano siūlomus receptus įvesti ir kalo-
ringesnių elementų - pavyzdžiui, mano minėtą vaisių pyragą gaminti
su tešla.

* Tais mėnesiais, kurių pavadinimai anglų kalba baigiasi raide „r“: September, October,
November, December - rugsėjį, spalį, lapkritį, gruodį. - Vert. pastaba.

S EZ ON AI IR PRIESKONIAI
 • P A V A SA R IS •
Menu du Jour - D i e n o s m e n i u

Pusryčiai

Jogurtas
Javainiai su braškėmis
Riekelė rupių kvietinių miltų duonos arba duonos su grūdais

Pietūs

Šparagų apkepas (106 puslapyje)

Šviežių salotų
Vyšnių pyragas be tešlos (žiūrėkite slyvų pyrago receptą 92 pus­
lapyje)
Stiklinė nekaloringo gėrimo

Vakarienė

Žirnių sriuba
Ant grotelių kepti ėrienos kepsneliai (107 puslapyje)
Žiedinių kopūstų užkepėlė (108 puslapyje)
Rabarbarų kompotas
Taurė raudonojo vyno

• 105 •
 ŠPARAGŲ APKEPAS
4 asmenims

16 šparagų stiebelių 1. Nupjaukite kietus šparagų galus (apie

120 gramų stambiai su­
pjaustytų lašinukų
8 kiaušiniai
2 puodeliai pieno
1 puodelis riebios grieti­
nėlės
8 smulkiai supjaustytos
daržinio builio šakelės
Druskos ir šviežiai maltų
5 centimetrus). Stiebus nulupkite. Špa-
ragus 5 minutes virkite pasūdytame
vandenyje. Nusunkite ir leiskite atvėsti.
Stiebelius supjaustykite 5-7 centimetrų
gabalėliais.
2. Pakepinkite lašinukus nepridegančioje
keptuvėje, kol pasidarys traškūs.
3. Sumaišykite kiaušinius, pieną, grietinė­

pipirų lę ir pusę kiekio daržinio builio. Įdėkite

druskos ir pipirų. Įkaitinkite orkaitę iki
180 laipsnių. Mišinį supilkite į apvalią
22,5 centimetro skersmens kepimo skar­
dą. Ant viršaus sudėkite šparagus ir laši­
nukus. Kepkite nuo 15 iki 20 minučių,
kol apkepas sutirštės, bet ne išdžius. Pa­
tiekite iš karto, papuoškite likusiu darži­
niu builiu.

JEI N E N O R I T E VARTOTI L A Š IN U K Ų , JUOS PAKEISTI GA LITE ŠVIEŽIA AR

K ON S ER V U OTA KRABŲ MĖSA

VIETOJ D A R Ž I N I O B UILIO G A L IM A DĖTI PETRAŽOLES ARBA LAIŠKIN I

ČESN A K Ą .

S E ZO N AI IR PRIESKONIAI
 ANT GROTELIŲ KEPTI ĖRIENOS KEPSNELIAI
4 a s m e n im s

1. Kepsnelius sudėkite į kepimo indą. 8 gabalėliai ėrienos

4 šaukštai alyvų aliejaus
2. Alyvų aliejų, garstyčias, askaloninius
1 šaukštas „Dijon" garsty­
česnakus ir mėtas sudėkite į virtuvinį
čių
kombainą ir sutrinkite. Abi kepsnelių
4 vidutinio dydžio askalo-
puses aptepkite gauta tyre, apibarstykite
niniai česnakai
druska ir pipirais ir 30 minučių palikite
1 puodelis šviežių mėtų
marinuotis kambario temperatūroje.
Druskos ir šviežiai maltų
3. Kepkite ant atviros ugnies ar grotelių - pipirų
po 3 minutes kiekvieną pusę, jei norite,
kad būtų „vidutiniškai iškepę". Patiekite
iš karto.

• 107 •
 ŽIEDINIŲ KOPŪSTŲ UŽKEPĖLĖ
4 asmenims

1 vidutinio dydžio žiedinis 1. Žiedinį kopūstą apipjaustykite, atskirki­

kopūstas te žiedynus ir juos virkite piene, į kurį
2 puodeliai pieno įdėta Vi šaukštelio druskos, kol suminkš­
Vi šaukštelio druskos tės (10-15 minučių). Nusunkite, 1/3 pie­
1 no atidėkite.
kiaušinis
Vi puodelio tarkuoto sū­
2. Išvirtus žiedynus sudėkite į kepimo indą,
rio („Gruyėre„Swiss,
išteptą sviestu. Suplakite kiaušinius su
»Jarlsberg \ „Comtė“, yiPar-
pienu, kurį atidėjote. Į išplaktą masę su­
mesan \ „Pecorino" arba
dėkite sūrį ir užpilkite ant žiedynų. Už-
sumaišykite dvi rūšis)
berkite druskos ir pipirų. Apibarstykite į
1 šaukštas sviesto
mažyčius gabalėlius sutrupintu sviestu.
Druskos ir šviežiai maltų
Kepkite ant atviros ugnies, kol paruduos
pipirų
ir pradės burbuliuoti. Patiekite karštą.

S EZ ON AI IR PRI ESKONI AI
 • VASARA •
Menu de four - Dienos meniu

Pusryčiai

Gabalėlis sūrio
Vi puodelio dribsnių su mėlynėmis
Kava arba arbata

Pietūs

Sumuštinis su kumpiu, salotomis ir pomidoru

Puodelis aviečių
Stiklinė nekaloringo gėrimo

Vakarienė

Ant grotelių kepta višta su rozmarinu (110 puslapis)

Pankolių užkepėlė
Gražgarsčių salotos
Ant grotelių kepti persikai su citrininiais čiobreliais
(111 puslapis)
Taurė baltojo arba raudonojo vyno

• 109 •
 ANT GROTELIŲ KEPTA VIŠTA SU ROZMARINU
4 a s m e n im s

4 vištos krūtinėlės su oda ir 1. Sudėkite vištos krūtinėles į kepimo indą

kaulais odele į viršų. Sumaišykite citrinos sultis,
1 alyvų aliejų, česnaką ir rozmarino šake­
citrinos sultys
4 šaukštai alyvų aliejaus les ir užpilkite ant vištos. Pagardinkite
4 česnakų skiltelės, smul­ druska ir pipirais. (Galite tai padaryti ir
kiai supjaustytos iš ryto per 5 minutes.) Uždenkite celofa­
Šviežių rozmarino šakelių nu ir mažiausiai 2 valandas marinuokite
Druskos ir šviežiai maltų šaldytuve.
pipirų
2. Prieš kepimą vištą atšildykite iki kam­
bario temperatūros. Kepkite 15 minučių
odele į viršų, o paskui dar 20 minučių
odele į apačią.

SE Z ON AI IR PRI ESKONI AI
 ANT GROTELIŲ KEPTI PERSIKAI SU CITRININIAIS
ČIOBRELIAIS
4 asmenims

Kadangi persiką vaisiai yra labai gležni, nėra lengva - netgi sezo­
no metu - surasti tokių, kurie būtų tinkamiausi valgyti žali. Šiam
desertui visai nesvarbu, kokių persikų turite - bus gerai net ir visai
neprinokę, nes kepant persikai suminkštėja, išsiskiria jų sultys bei
aromatas.

1. Persikus nuplaukite, nusausinkite, per­ 4 persikai

pjaukite per pusę ir išimkite kauliukus. 2 šaukštai alyvų aliejaus
Persikų puseles sudėkite į kepimo indą. 1 šaukštelis medaus
Sumaišykite alyvų aliejų, medų bei vani­ lA šaukštelio gryno vanilės
lės ekstraktą ir užpilkite ant persikų. Api­ ekstrakto
barstykite citrininiu čiobreliu. Marinuo­ 4 stambiai supjaustytos
kite 20 minučių - vieną kartą apverskite citrininio čiobrelio šakelės
ir palaistykite susidariusiu sirupu.

2. Kepkite ant grotelių - po 2 ar 3 minutes

kiekvieną pusę, kol persikai suminkštės.
Neperkepkite. Patiekite iš karto, galima
ir su kaušeliu vanilinių ledų.

• 111 •
 • RUDUO•
Menu du Jour - Dienos meniu

Pusryčiai
Pusė greipfruto
Omletas su prieskoninėmis žolelėmis ir „Ricotta“ sūriu
(113 puslapis)
Riekelė duonos (rupių kvietinių miltų ar su grūdais)
Kava arba arbata

Pietūs
Lęšių sriuba (129 puslapis)
„Cezario" salotos
Slyvos
Stiklinė nekaloringo gėrimo

Vakarienė

„Suvyniotas otas“ (114 puslapis)

Tiršta grybų sriuba
Apvirtos kriaušės su cinamonu (116 puslapis)
Taurė šampano ar baltojo vyno

SE Z ON AI IR PRI ESKONI AI
 OMLETAS SU PRIESKONINĖMIS ŽOLELĖMIS
IR „ RICOTTA " SŪRIU
4 asmenims

Šis valgis gali būti puikūs savaitgalio pusryčiai, ypač jei turite sve­
čių. Tai sotus pagrindinis patiekalas, prieš kurį patiekiami vaisiai ir
duona. Omletas greitai paruošiamas, su juo tinka įvairiausių rūšių
duona (rupių kvietinių miltų, su grūdais ir natūralaus raugo. To­
kia duona derės su žolelėmis).

1. Prieskonines žoleles nuplaukite, su­ Po 2 šaukštus žalių petra­

smulkinkite ir sumaišykite su askalo- žolių, laiškinio česnako,
niniu česnaku, kvapiaisiais pipirais ir daržinio builio ir kalendros
raudonuoju ankštiniu pipiru. Nepride­ 1 smulkiai supjaustytas as-
gančioje keptuvėje įkaitinkite alyvų alie­ kaloninis česnakas
jų. Sudėkite žolelių mišinį ir kepkite 1 1 šaukštelis kvapiųjų pipirų
minutę nuolatos maišydama. Išimkite iš Žiupsnelis maltų raudonų­
keptuvės ir pasidėkite. jų ankštinių pipirų
1 šaukštas alyvų aliejaus
2. Suplakite kiaušinius ir vandenį. Sudėki­
10 kiaušinių
te prieskonių mišinį, druską ir pipirus.
2 šaukštai vandens
Keptuvėje ištirpinkite sviestą ir supilkite
Druskos ir šviežiai maltų
paruoštą kiaušinių ir prieskonių masę.
pipirų
Maišykite, kol omletas pradės tirštėti,
1 šaukštas sviesto
tada sudėkite sūrį. Kepkite 3-4 minutes
4 šaukštai „RicottaHar
ir patiekite iš karto ar vos šiltą.
„Mascarpone“ sūrio

• 113 •
 SUVYNIOTAS OTAS
4 asmenims

Tai dar vienas visai paprastas patiekalas, kurį galite pasiruošti iš

anksto ir įdėti į orkaitę tik tada, kai jūsų svečiai jau mėgaujasi
užkandžiais. Mano įsitikinimu, žuvį reikia valgyti vieną ar porą
kartų per savaitę. Tačiau esu pastebėjusi, kad daugybę pradedan­
čiųjų šeimininkių gąsdina net mintis apie žuvį, ypač neišdarinėtąy
tad visą laiką dairausi ko nors greitai ir lengvai paruošiamo. Šia­
me recepte otą galima pakeisti plekšne, jūrų liežuviu, jūrų velniu,
lašiša, menke, ešeriu ar kardžuve. „Lengvesnė“ žuvis, tokia kaip
jūrų liežuvis, keps trumpiau, o mėsingesnė, pavyzdžiui, kardžuvė,
ilgiau.

2 šaukšteliai alyvų aliejaus 1. Iš pergamentinio popieriaus (ar aliumi­

4 gabalėliai oto filė, maž­
daug po 120 gramų
Vi puodelio šampano
8 šakelės šviežių čiobrelių
8 ploni citrinos griežinėliai
8 šakelės petražolių
2. Kiekvieno aliejumi ištepto lakšto vidu­
2 šaukšteliai pankolio sėklų
Druskos ir šviežiai maltų
pipirų
nio folijos) iškirpkite 8 kvadratus - to­
kio dydžio, kad uždengtų žuvies filė ir
dar aplinkui liktų 5 centimetrų pakraš­
tys. 4 kvadratus ištepkite alyvų aliejumi.
Įkaitinkite orkaitę iki 180 laipsnių.
ryje padėkite po gabalėlį oto filė ir ap-
šlakstykite ją šampanu. Prie kiekvieno
gabalėlio žuvies pridėkite po 2 čiobrelio
šakeles, 2 citrinos griežinėlius, 2 petražo­
lės šakeles ir Vi šaukštelio pankolio sėk­
lų. Apibarstykite druska ir pipirais.

3. Žuvų filė uždenkite likusiais 4 perga­

mentinio popieriaus lapais ir kraštus
užlankstykite taip, kad išeitų tarsi pa­
kuotės. Kad pakuotė būtų gerai uždary­
ta, užtenka tiesiog dukart užlenkti visus

S E ZO N AI IR PRIESKONIAI
 keturis kraštus. Tuomet sudėkite į kepimo skardą ir 10-15 minučių
kepkite įkaitintoje orkaitėje.

4. Patiekite su visa pakuote. Tegu jūsų svečiai ją patys atsidaro ir pa­

laisto žuvį sultimis. Voila - ne tik skonis, bet ir veiksmas!

VIETOJ ŠA M P A N O GALI TE N A U D O T I SAUSĄ BALTĄJĮ V Y N Ą AR BA VER­

MUTĄ.

• 115 •
 APVIRTOS KRIAUŠĖS SU CINAMONU
4 asmenims

4 Bose kriaušės 1. Kriaušes nulupkite, padalykite į ke­

1 citrinos sultys turias dalis ir supjaustykite plonomis
1 šaukštas cukraus, su­ skiltelėmis. Vienos kriaušės skilteles iš­
maišytas su Va šaukštelio dėliokite 15 centimetrų skersmens puo­
cinamono de. Jas apšlakstykite citrinos sultimis
2 šaukštai vandens (arba 2 ir apibarstykite cukraus ir cinamono
šaukštai kriaušių brendžio, mišiniu. Tą patį padarykite su visomis
arba 2 šaukštai „Muscat kriaušėmis. Kai sudėsite paskutinę, su­
Beaumes de Venise") pilkite vandenį.

2. Kaitinkite ant vidutinės ugnies, kol už­

virs, tada uždenkite ir toliau virkite ant
mažos ugnies tol, kol kriaušės suminkš­
tės, bet neištiš. Patiekite dar šiltas. (Šį
desertą dažnai darau ir kai esam vieni,
tuomet likusias dvi porcijas įdedu į šal­
dytuvą, o po poros dienų išimu dary­
dama vakarienę ir patiekiu kambario
temperatūros su biscotti - trapiu itališku
sausainiu ar šaukšteliu maskarponės.)

SE ZO N A I IR PRI ESKONI AI
 ŽIEM A
M enu du Jour - Dienos meniu

Pusryčiai

Griežinėlis prosciutto - itališko vytinto kumpio

Močiutės Luizos avižiniai dribsniai su tarkuotais obuoliais
(žiūrėkite 118 puslapį)
Pusė English muffin - apskritos akytos bandelės, kuri valgoma
karšta su sviestu
Kava ar arbata

Pietūs

Gabalėlis veršienos su parmezanu

Moliūgo gabalėlis
Kivis
Stiklinė nekaloringo gėrimo

Vakarienė

Soupe aux Lėgumes de Maman (Mamos daržovių sriuba,

124 puslapis)
Saumon d VUnilatėral („Vienašonė lašiša", 101 puslapis)
Salotinės trūkažolės salotos
Ant grotelių keptas ananasas su medum ir ožkos sūriu
(119 puslapis)
Taurė nestipraus raudonojo vyno

• 117 •
 MOČIUTĖS LUIZOS AVIŽINIAI DRIBSNIAI
SU TARKUOTAIS OBUOLIAIS
2-4 asmenims

Kai apsilankydavome pas močiutę snieguotame Elzaseypusryčiams

ji mums patiekdavo skanių ir maistingų vaisių, turinčių daug ląs­
telienos. Tai vieni iš mano mėgstamiausių pusryčių žiemą - tikras
„kūdikių maistas" suaugusiesiems. Mano močiutė avižinius dribs­
nius paprastai patiekdavo su šviežiai kepta brioche - sviestine ban­
dele - arba kugelhopf - puikiu pyragu su razinomis ir migdolais
(tai vienas iš Elzaso firminių patiekalų). Dabar kartais šio patieka­
lo man pakanka ir vieno, tad duonos atsisakau. Jei noriu gauti kiek
daugiau baltymų, suvalgau kąsnelį sūrio ar šiek tiek jogurto.

1 puodelis paprastų aviži­ 1. Vidutinio dydžio puode sumaišykite

nių dribsnių
2 lA puodelio vandens
Žiupsnelis druskos
1 stambiai sutarkuotas vi­
dutinio dydžio obuolys
Vi šaukštelio citrinų sulčių
Vz puodelio pieno
Vi šaukštelio sviesto
avižinius dribsnius, vandenį ir druską.
Užvirkite.
2. Įdėkite sutarkuotą obuolį, supilkite cit­
rinų sultis ir virkite kokias 5 minutes,
kartais pamaišydama.
3. Supilkite pieną ir sudėkite sviestą. Gerai
išmaišykite ir virkite 1 minutę. Patiekite
iš karto, galite apibarstyti ruduoju cuk­
rumi ar pašlakstyti klevų sirupu.

SE ZO N A I IR PRIESKONIAI
 a n t g r o t e l ių k e p t a s a n a n a s a s

4 asmenims

1. Kiekvieną ananaso griežinėlį kryžmai 4 griežinėliai ananaso

įpjaukite, kad iškepę gražiau atrodytų. (šviežio ir sunokusio), ke­
Kepkite ant atviros ugnies, kol ananasas turių centimetrų storio
įgaus gražią karamelės spalvą, tik žiūrė­ Dviejų citrinų sultys
kite, kad nesudegtų. 2 šaukšteliai medaus
Šviežiai maltų pipirų
2. Mažame puode 2-3 minutes pavirkite
citrinų sultis su medumi. Leiskite at­
vėsti, pagal skonį įdėkite pipirų ir taip
paruoštu sirupu apšlakstykite ananaso
griežinėlius. Patiekite iš karto, galite ir
su kaušeliu verbenos ledų.

JEI Š| DESERTĄ PATIEKIATE S A VA IT GA LIO PIETUMS PO DIDELĖS LĖKŠTĖS

SA LOT Ų, LEDUS GALI PAKEISTI ŠVIEŽIAS O Ž K O S ARBA „RICOTTA" SŪRIS.

T U O M E T NEBUS S A L D U - S U L T I N G A - A Š T R U , KAIP ĮDĖJUS LEDŲ, LABIAU

JAUSIS PIPIRAI, O SŪRI O IR A N A N A S O S K O N IŲ DERINYS JUS T IK R A I N U ­

STEBINS.

• 119 •
 t
7

DAR KELETAS RECEPTŲ

Sezoniškumas ir prieskoniai padeda išvengti valgytojo didžiausio

priešo - monotonijos (ne kalorijų). Jei nuolatos valgysite tą patį per
tą patį, jums reikės vis daugiau, kad patirtumėte malonumą. (Galima
tai vadinti „skonio tolerancija".) Jei jūsų vakarienė bus iš vieno patie­
kalo (didelis dubuo makaronų, didelis gabalas mėsos), persivalgymo
neišvengsite, nes tokiu atveju pasitenkinimo sieksite iš kiekio, o ne iš
skonio, maistas bus nesuderintas.
„Žaidimuose" su sezonais ir prieskoniais dauguma prancūzių
tikrai pranoksta kitų šalių moteris. Daugelis jų irgi turi derinti karje­
rą su šeima. Taigi nėra taip, kad prancūzės tiesiog turi daug daugiau
laiko nei kitos moterys, todėl gali kiekvieną savaitę prasimanyti vis
naujų dalykų - jos tiesiog žino šiek tiek daugiau gudrybių. Prancūzės
sugeba naudodamos tą pačią skarelę sukurti vis skirtingą efektą užsi-
rišdamos ją tai ant galvos, tai ant kaklo, pečių ar liemens. Taip ir virtu­

DAR KELETAS RECEPTŲ

vėje - yra gerai išmokusios kelis pagrindinius gaminimo būdus, o visa
kita - improvizacija, kuri yra menas seną gerą daiktą patobulinti taip,
kad jis atrodytų visai kitoks. Kad tai pasiektų, jos nebijo eksperimen­
tuoti, prideda naujų prieskonių, arba patiekalą, kuris paprastai būna
pagrindinis, paverčia užkandžiu, arba iš to, kas liko nuo pietų, pada­
ro ką nors visiškai naujo, tinkamo kitiems kartams. Viskas priklauso
nuo manipuliavimo būdais, kuriais penkios mūsų juslės priima tai,
kas prieš jas padėta. Tai gali būti visiškai paprasta, pavyzdžiui, pasi­
rinkti ne tokius įprastus geltonuosius pomidorus vietoj standartinių
raudonųjų. (Vizualinė įvairovė, spalva ir pateikimas yra nepakanka­
mai įvertinti maisto teikiamo malonumo faktoriai.) Kai galvojate apie
maistą, turėtumėte atsižvelgti į visas jusles. Nes būtent jų dėka šviežu­
mo, kokybės ir kitų panašių dalykų jutimas lemia mūsų mitybą.
Kalbant apie mitybą, „saviapgaulės" būdų esti ir gerų, ir blogų.
Daugeliu atvejų maistas, kurį valgome, yra visai ne tai, kas atrodo. Štai
kad ir cukrus. Dabar jis dedamas ne vien į desertus. Anksčiau įdėti
šiek tiek cukraus į pomidorų padažą buvo maža gudrybė, o štai mūsų
dienomis daugelyje didelių „konvejerio tipo“ restoranų cukrus tapo
privalomas ingredientas. Tokią pačią saldinimo tendenciją galime
matyti ir balzaminio acto gamyboje. Prieš dešimt metų jis buvo rete­
nybė - kaip ir turėtų būti, kadangi tikras balzaminis actas yra ir brangi
prekė. Bet dabar, kai jo paklausa staigiai pašoko, dauguma restoranų
lengva ranka vartoja pigų dirbtinį balzaminį actą, kuriame esantis de­
gintas cukrus ir dažai slepia tai, kad jis yra beskonis. O juk būtent dėl
skonio tikrasis balzaminis actas ir yra taip vertinamas. Kita „gudrybė",
kuria naudojasi nemažai restoranų, yra riebalai. Jei ingredientai nėra
labai geri, patiekalo skonį greitai pataiso kiek didesnė norma sviesto.
Nors mūsų virtuvė ir garsėja kaip vartojanti daug sviesto, auten­
tiška prancūzų kulinarija šiais laikais iš tikrųjų naudoja palyginti ne­
daug riebalų, skonį sukuria kitais elementais. O su cukrumi esame dar

• 121 •
atsargesni. Viskas baigiasi gerai tik todėl, kad naudojame kokybiškus
produktus. Švieži, ant šakelės išnokę pomidorai ir taip yra saldūs. O
gero pomidoro suklastoti nepavyks. Susižinokite, ką kokybiško gali­
ma įsigyti ten, kur jūs gyvenate, tai ir vartokite.
Na, o kokie galėtų būti tie geri saviapgaulės būdai? Mes gi norime
dar ir faire simple (kad tai būtų paprasta). Kai valgau restorane, ren­
kuosi įmantrius sunkiai ir ilgai ruošiamus patiekalus. (Bet kokiu atve­
ju visuomet stengiuosi padavėjo paklausti, kaip patiekalas gaminamas.
Tokie paprasti klausimai nereikalauja jokio specialaus pasiruošimo ir
gali padėti aptikti šimtus paslėptų kalorijų.) Bet kai verdu namie, o
taip būna keletą kartų per savaitę, noriu, kad įdėtos pastangos ir išleis­
ti pinigai kuo geriau atsipirktų. Niekas manęs taip nedžiugina, kaip
pasigėrėjimo šūksniai dėl vakarienės, kurią sukurpiau tiesiog sum etu­
si į puodą keletą ingredientų.
Receptai, kuriuos netrukus skaitysite, daugiausia yra atsinešti iš
mano šeimos. Visi jie iliustruoja mano tikslą - valgyti paprastai, bet
su pasitenkinimu. Taip pat nurodau kaip galima šiek tiek juos pakeisti
arba perdaryti, kad būtų galima valgyti ir kitą dieną. Maistą gaminkite
kartą, o valgykite tris dienas - toks būtų bendras principas.
Labai daug kas priklauso nuo patiekalo pateikimo. Kai kurie pro­
duktai taip gerai stimuliuoja jutimus, kad gali būti valgomi vieni, ypač
užkandžiams, arba jiems tereikia kokio nors menko priedo - sakykim,
truputėlio duonos. Kiti, paprastesni, labiau tinka kaip užkandžiai,
apetitui sužadinti.
Taip pat svarbu, ar tai yra pagrindinis dienos valgymas. Vėl
grįžtant prie Prancūzijos, čia, kaip ir daug kur Europoje, pagrindi­
nis dienos valgymas yra pietūs. Jei ruošiatės valgyti tikrus pietus su
vynu (kuriuos Prancūzijoje kartais restoranų talonais padengia darb­
davys - ahy la France/), pagalvokite apie sriubą, mūsų universaliau­
sią maistą. Galite užsisakyti puodelio dydžio porciją (mūsų dienomis

DAR KELETAS RECEPTŲ

neretai patiekiamą nedideliame dubenėlyje ant didelės lėkštės) kaip
užkandį ar tarp užkandžio ir pagrindinio patiekalo. (Atminkite, kad
aštuonioliktajame amžiuje prancūzų buržua valgymo ritualą sudarė
net devyni patiekalai! Nedaugelis iš mūsų šiandien tiek valgo.) Jei pla­
nuojate sočius pietus, sriuba galėtų būti pagrindinis jūsų vakarienės
patiekalas. Ją galima patiekti su truputėliu duonos ir gabalėliu sūrio.
Jei pagrindinis jūsų dienos valgymas yra vakarienė, pietums valgykite
sriubos arba salotų. Po pagrindinio valgymo kitas valgymas bet ku­
riuo atveju bus kuklesnis.

SRIUBOS IR U Ž K A N D Ž IA I

Abu šie patiekalai gali būti valgomi dvejopai. Jei tai pagrindinis leng­
vesnio dienos valgymo patiekalas, porcija gali būti šiek tiek didesnė.
Tačiau jei tai yra pagrindinio dienos valgymo užkandis, galite nebijoti,
kad jo bus per mažai. Nemažai žmonių nebeprisimena, kokia yra tik­
roji „užkandžio" reikšmė. Jūsų tikslas - nesijausti sočiai jau po pirm o­
jo pagrindinio dienos valgymo patiekalo.

• 123 •
 SOUPE AUX LĖGUMES DE M AM AN
MAMOS DARŽOVIŲ SRIUBA
8-12 asmenų

Vasarą sriubas valgome šaltas, o žiemą - deginančiai karštas. Te­

orija sako, kad prancūzai, kurie vakarienei iki 5 kartų per savaitę
valgo sriubas, geriau maitinasi ir mažiau suvalgo. Mes valgome pa­
dorius pusryčius, sočius pietus ir mažiau prašmatnią (bet ne ma­
žiau skanią) vakarienę. Tas, kas vakarienei valgo sriubą, paprastai
suvartoja mažiau riebalų ir mažiau maisto apskritai, vakare ir
naktį nejaučia alkio, o kitą rytą tokiam žmogui jau reikia „tikro
valgio" vos atsikėlus, kad įgautų jėgų pradėti dieną.
Namie gaminome tuzinus daržovių sriubos variantų, kurie
priklausė nuo to, kas būtent tuo metų laiku augo mūsų darže. Pa­
prastai mama daržovių sriubą virdavo ketvirtadienio pietums, o
kadangi tą dieną maisto gaminimui turėdavo daugiau laiko, sriu­
bą patiekdavo su bulviniais blynais (moteriškajai giminei) ir bly­
nais su obuoliais (kurie labiau patikdavo vyriškajai). (Galit nė ne­
klausti - mama visuomet lepino berniukus.) Jos sriuba, anot mano
tetų ir pusseserių bei pusbrolių, buvo geriausia dėl jos baigiamųjų
akcentų.

2 bulvės 1. Bulves nuskuskite, nuplaukite ir stam­

1 nuluptas ir supjaustytas
ketvirčiais svogūnas
2 nuluptos česnako skil­
telės
Druskos ir šviežiai maltų
pipirų
4 porai (baltos ir žalsvos jų
2. Nuplaukite likusias daržoves (išskyrus
dalys)
Vi nedidelio kopūsto
3 saliero stiebai
biai supjaustykite. Sudėkite į nedidelį
puodą ir užpilkite vandeniu. Sumeski-
te svogūno ketvirčius, česnaką, įberkite
druskos ir pipirų. Užvirkite, sumažinki­
te ugnį ir virkite, kol suminkštės (apie 10
minučių). Nusunkite ir atidėkite į šalį.
pomidorus) ir jas supjaustykite. 17 lit­
rų talpos puode ištirpinkite 4 šaukštus
sviesto, sudėkite supjaustytas daržoves ir

DAR KELETAS RECEPTŲ

 5 minutes jas pašutinkite dažnai pamai­ 2 ropės
šydama. Ši procedūra panaikina kiek 4 morkos
per intensyvų šviežių daržovių aromatą. 4 šaukštai sviesto
2 puodeliai konservuotų
3. Į pašutintas daržoves sudėkite pomi­
(sveikų arba smulkiai su­
dorus, bulves, svogūną ir česnaką ir už­
pjaustytų) pomidorų
pilkite vandeniu. Sumeskite petražoles,
2 petražolės šakelės
čiobrelius ir lauro lapus ir virkite, kol
2 šakelės šviežių čiobrelių
visos daržovės suminkštės. Lauro lapus
2 lauro lapai
išgriebkite. Skystį nupilkite ir pasilikite.

4. Nusunktas daržoves sutrinkite virtuvės

kombainu, naudokite smulkų tarkavi­
mo diską. Sriubą praskieskite skysčiu,
kurį pasilikote, iki tokio tirštumo, koks
jums patinka (sriuba neturėtų būti nei
per skysta, nei per tiršta).

5. Paragaukite, kokių prieskonių trūksta,

ir paskaninkite savo mėgstamomis švie­
žiomis žolelėmis.

N E P R I V A L O M O S B A I G I A M O S I O S GU DRYB ĖS

Sriubą užvirkite. Svogūno griežinėlius pake­ 1 nuluptas ir supjaustytas

pinkite keptuvėje šaukšte sviesto. Sudėkite į plonais griežinėliais svo­
sriubą. Sudėkite ir grietinę bei muskatą, pa­ gūnas
gal skonį pasūdykite. Užbarstykite pipirų ir 1 šaukštas sviesto
patiekite iš karto. 4 šaukštai creme fraiche

• 125 •
Žiupsnelis šviežiai tarkuoto
muskato riešuto
Druskos ir šviežiai maltų
pipirų
Arba: prieš trindama daržoves virtuvės kom­
bainu, 2 puodelius jų pasilikite ir sudėkite į
sriubą tik prieš patiekdama. Šios „traškios"
daržovės privers jus lėčiau valgyti - taigi pa­
sisotinsite mažesniu kiekiu. Ši versija buvo
vakarinė - „švelnųjį" pietų variantą palydė­
davo gardieji mamos blynai.
Galite šiek tiek „pažaisti" ir su priesko­
niais. Išbandykite maltus gvazdikėlius, kmy­
nus ar ciberžolę.

Kitam kartui: prieš dėdama galutinius akcentus mama pusę sriubos

atidėdavo ir patiekdavo ją po 2 dienų, paskaninusi dešrele, kurią pa­
kepindavo truputyje aliejaus ir įmaišydavo į sriubą. Voila, štai dar vie­
nas paprastas, sotus ir maistingas vakarinis valgis, kuriam pagaminti
tereikia 15 minučių.

DAR KELETAS RECEPTŲ

 VASARINIAI ŠALTI BARŠČIAI SU JOGURTU
4 asmenims

Ši šalta, tiršta sriuba mano giminaičių, gyvenančių Provansey na­

muose visiems labai patikdavo. Ją labai lengva paruošti ir patiektiy
ji ne tik gaivina, bet yra soti - į ją dedamas jogurtas turi daug
baltymų ir atstoja mėsos sultinį, tad suvalgius galima netgi apsieiti
be pagrindinio patiekalo - žuvies ar mėsos. Burokai (kurių sezonas
tęsiasi nuo pavasario iki rudens) turi daug ląstelienos, o ryški jų
spalva prikausto žvilgsnį. Šį patiekalą vasarą galima valgyti kaip
užkandį prieš pagrindinį vakarienės patiekalą arba kaip pagrindinį
pietų patiekalą.

1. Burokėlius (jų gabalėliai turėtų būti to­ 4 vidutinio dydžio buro­

kie, kad būtų ką pakramtyti - kad valgy-
tumėt ilgiau nei sutrintus) sumaišykite
su jogurtu, askaloniniais česnakais ir
kmynais, pagal skonį įdėkite druskos bei
pipirų. 3-4 valandas palaikykite šaldy­
tuve.
2. Šaltus barščius apibarstykite krapais
ir patiekite dubenėliuose. Patiekta su
riekele duonos ir kokiu nors vaisiumi
(braškėmis ar melionu) desertui, vasarą
ši sriuba gali būti puikūs pietūs.
kėliai - verdami, kol su­
minkštės, tada nulupami ir
gabalėliais supjaustomi
2 puodeliai jogurto (153 ir
155 puslapiai)
2 nulupti ir smulkiai su­
pjaustyti askaloniniai čes­
nakai
Truputis kmynų
Druskos ir šviežiai maltų
pipirų
1 šaukštas šviežių smulkiai
supjaustytų krapų

• 127 •
 ŠAKNINIŲ SALIERŲ SALOTOS
4 asmenims

Šakninių salierų (jie dar vadinami šakniavaisiais salierais) salotos

yra prancūziškas kopūstų salotų atitikmuo, nors savitas jų skonis
labai skiriasi nuo kopūstų. Atrodo, kad kiekviena prancūzų šei­
ma ir kiekvienas padorus bistro turi savo šakninių salierų salo­
tų receptą. Dažnai su šiomis salotomis dar patiekiamas ir dubuo
tarkuotų morkų su užpilu salotoms. Šios žalios daržovės valgomos
daugiausia rudenį ar žiemą kaip paprastas, skanus pirmasis patie­
kalas ar spalvingi pietūs en famille. Virti šakniniai salierai taip pat
gali būti dedami į sriubą - juos sutrynus su bulvėmis išeina puiki,
daug „prašmatnesnė“ tyrė. Troškinti šakniniai salierai yra puikus
garnyras su antienos ar medžioklės laimikio patiekalais. Kai valgy­
davome žalių šakninių salierų salotas, visuomet pradėdavome nuo
morkų, o švelnias salierų šaknis pasilikdavome pabaigai.

1 šaukštelis garstyčių 1. Dubenyje sumaišykite užpilą iš gars­

1 šaukštas raudonojo vyno acto
1 šaukštas citrinų sulčių
1 šaukštas smulkiai sukapotų
petražolių
1 šaukštas smulkiai sukapotų
kornišonų
Druskos ir šviežiai maltų
pipirų
tyčių, acto, citrinų sulčių, petražolių ir
agurkėlių. Pagal skonį įberkite druskos
ir pipirų.
2. Įmaišykite majonezą, po to ir susmul­
kintus salierus. Pagal skonį pagardinkite
prieskoniais ir įdėkite į šaldytuvą.
3. Salotas iš šaldytuvo išimkite likus 20 mi­

V2 puodelio majonezo nučių iki patiekiant ir pamaišykite, kad

0,5 kilogramo šakninių salierų, būtų puresnės. Patiekite su riekele kai­

nuskustų, supjaustytų ir su­ miškos duonos.

smulkintų virtuvės kombainu, VIETOJ P E T R A Ž O L IŲ GALITE N A U D O T I PRIE­

sumaišytų su 1 šaukšteliu cit­ S K O N IN IŲ Ž O L E L IŲ MIŠINĮ AR ŠVIEŽIĄ D A R ­

rinų sulčių, kad nepasikeistų Ž I N I BUIL) IR PEL ETRŪNĄ, NOR S T O K I U AT­

VEJU TAI JAU NEBUS KLASIKINIS V A RIANTAS.

spalva.

DAR KELETAS RECEPTŲ

 LĘŠIŲ SRIUBA
4 a s m e n im s

Kai buvome maži, dėl kažin kokios priežasties sugalvojome, kad

lęšių nemėgstame, tačiau labai mielai valgėme porus ir dešreles, tad
tante Berta sugalvojo šį triuką, kad mus apgautų.

1. Lęšius sudėkite į puodą ir įpilkite 3,5 lit­ 300 gramų lęšių

ro vandens. Užvirkite. 120 gramų porų (tik baltos
jų dalys, nuplautos ir smul­
2. Sudėkite visas daržoves ir prieskonius.
kiai sukapotos)
Virkite 1 valandą.
120 gramų nuplautų ir
3. Daržovėms baigiant virti, dešreles su­ smulkiai sukapotų salierų
pjaustykite storais griežinėliais ir pake­ 120 gramų nuplautų ir
pinkite 1 šaukšte sviesto. Sudėkite į lę­ smulkiai sukapotų morkų
šius. Keptuvėje ištirpinkite likusį šaukš­ 1 svogūnas su įsmeigtu
tą sviesto, jame pakepinkite miltus ir gvazdikėliu
supilkite į sriubą, kad ji sutirštėtų. Prieš 1 lauro lapas
patiekdama paragaukite, ar netrūksta Druskos ir šviežiai maltų
prieskonių. pipirų
4 „Strasbourg" dešrelės
2 šaukštai sviesto
2 šaukštai miltų

• 129 •
 BULVĖS IR IKRAI
4 asmenims

Bulvės Prancūzijoje - reikalas rimtas. Viena jų rūšis naudojama

gruzdintoms bulvytėms, kita - bulvių košei, dar kita - kepti orkai­
tėje ir taip toliau. Normalu turguje matyti parduodamas daugybę
bulvių rūšių. Mes jas pirkdavome maišais ir laikydavome rūsyje.
Vienintelė veislė, kurią auginome savo darže, buvo skaniosios „Šar­
lotės“ - mažos, sultingos bulvės, kurių savitas skonis ir tvirtumas,
kaip sakė mama, labiausiai tinka su ikrais. Ikrai nėra pigūs, tačiau
truputėlis jų tikrai gali papuošti ir pagardinti bulves, ypač užklu­
pus netikėtiems svečiams. Vietoj eršketo ikrų galite naudoti lašišos
ar kitos žuvies ikrus, ar tiesiog laiškinį česnaką.

4 nedidukės bulvės 1. Bulves nuplaukite ir virkite šiek tiek pa­

170 gramų creme fraiche sūdytame vandenyje kol suminkštės, bet
Druskos ir šviežiai maltų ne ištiš. Nusunkite ir supjaustykite 2,5
pipirų centimetro storio griežiniais.
120 gramų ikrų
2. Creme fraiche pagal skonį pagardinkite
druska ir pipirais ir užtepkite ant bulvių.
Papuoškite ikrais. Patiekite iš karto.

DAR KELETAS RECEPTŲ

 DARŽOVIŲ TROŠKINYS
12 asmenų

Dar vienas klasikinis prancūzų kulinarijos pavyzdys. Troškinį ga­

mindavo mano mama (pagal receptą, kurį gavo iš pusseserės An-
drėy gyvenančios Provanso Ekse)f jį dar ir dabar ruošiu vasarą, kai
tinkamų daržovių įvairovė būna didžiausia. Jį suvalgome per tris
kartus. Beveik visai be riebalų, šis daržovių troškinys yra labai so­
tus. Kad aromatai atsiskleistų geriausiai, būtina virti ant mažos
ugnies.

1. Paimkite vienodą kiekį pomidorų, 1.4 kilogramo pomidorų

cukinijų ir baklažanų. Juos nuplaukite ir 1.4 kilogramo cukinijų
supjaustykite stambiais griežiniais. 1.4 kilogramo baklažanų
2. Į didelį puodą dėkite sluoksnį bak­ 12 česnako skiltelių
lažanų, po to sluoksnį pomidorų ir sluoks­ 1 ryšulėlis petražolių (arba
nį cukinijų griežinių. Ir vėl iš naujo, kar­ baziliko)
tokite tol, kol puodas prisipildys beveik Druskos ir šviežiai maltų
iki viršaus. Tarp sluoksnių įdėkite keletą pipirų
česnako skiltelių ir petražolių šakelių. Pa­ 2 šaukštai pirmo spaudimo
barstykite druska ir pipirais. alyvų aliejaus
3. Uždenkite ir virkite ant labai mažos Šviežiai susmulkintų petra­
ugnies, kol daržovės suminkštės, maždaug žolių arba bazilikų papuo­
nuo 2 iki 2,5 valandos. šimui
4. Leiskite atvėsti ir patiekite po 20
minučių. Naudokite sriubos dubenis, ka­ Pirmasis variantas -
dangi tai bus labiau sriuba nei troškinys, troškinys patiekiamas
su daug skystimo, kurį sudarys beveik vien kaip sriuba (kambario
tik vanduo iš daržovių. Paragaukite, ar ne­ temperatūros).
trūksta kokių nors prieskonių, ir įpilkite
lašelį pirmo spaudimo alyvų aliejaus bei
nepagailėkite šviežiai susmulkintų petra­
žolių arba baziliko, arba ir to, ir to.

• 131 •
Antrasis variantas -
sriubos likučiai naudojami
kaip priedas prie vištos
arba mėsos.
Trečiasis variantas -
antrosios troškinio versijos
likučiai naudojami picos
įdarui. Tai gali būti geri
pietūs arba pirmasis
patiekalas.
DAR
1. Pašildykite 2 šaukštus alyvų aliejaus ir
sudėkite iš sriubos likusias daržoves -
skystį reikia nusunkti (jį galima vėliau
pasišildyti ir gerti drungną).
2. Daržoves virkite ant mažos arba viduti­
nės ugnies, kol sutirštės.
3. Galima įdėti Vi puodelio sutarkuoto sū­
rio - „Comtė", y,Parmesan“ar kokio kito,
kurį mėgstate.
1. Nusipirkite ar pasidarykite tešlą picai
(reikės vandens, miltų, mielių ir drus­
kos).
2. Į daržoves, kurios liko iš antrosios troš­
kinio versijos (dar neįdėjus sūrio), įmuš-
kite 1 kiaušinį.
3. Gautą daržovių ir kiaušinio mišinį už­
tepkite ant tešlos.
4. Apibarstykite šviežiai sutarkuotu par-
mezanu ir kepkite kaip paprastą picą.
KELETAS RECEPTŲ
 P A G R IN D IN IA I PATIEKALAI

Pavadinimas „pagrindinis patiekalas" atskleidžia vieną iš amerikie­

tiškų valgymo suvokimo problemų. Žodis „pagrindinis" reiškia, kad
jo valgote daugiausia. Stebėtina, bet valgydama daug vienodo maisto
galite ilgiau nepajusti sotumo, nei valgydama mažesnes, bet įvairių
patiekalų porcijas - pastarasis būdas yra ir daug geresnis svorio at­
žvilgiu. Svarbiausia, kad į procesą būtų įtrauktos jūsų akys, burna ir
nosis - jūsų galva. Jei tai pavyks - pajusite tikrą pasitenkinimą.

• 133 •
 OMLETAS SU CUKINIJOS ŽIEDAIS
4 a s m e n im s

Jis niekuomet neapvilia. Nuo vėlyvo pavasario iki ankstyvos vasaros

mano pirkinių sąraše, kai einu į Manheteno turgų po atviru dan­
gum Union skvere, visuomet būna cukinijos žiedai. Perku jų keletą
tuzinų, ir kiekvieną kartą koks nors kartu eilėje stovintis žmogus
paklausia, ką su jais darau. Atrodo, kad apie juos mažai kas žino,
tai turbūt ir paaiškina, kodėl šie daržovių žiedai yra tokie pigūs.
Prancūzės ir italės žino daug jų paruošimo būdų. Aš parsinešu juos
namo ir pietums išsikepu omletą - paprastas, subalansuotas valgis,
kuriuo galima ir svečius nustebinti.

16 cukinijos žiedų 1. Cukinijos žiedus nuplaukite, leiskite

10 kiaušinių jiems nudžiūti.
lA puodelio vandens
2. Kiaušinį išplakite su vandeniu. Į plakinį
Druskos ir šviežiai maltų
sudėkite cukinijos žiedus. Įberkite drus­
pipirų
kos ir pipirų.
1 šaukštas sviesto
1 puodelis šviežio ožkos 3. Nepridegančioje keptuvėje ištirpinkite
sūrio arba šviežio „Ricotta“ sviestą ir, kai keptuvė gerai įkais, supilki­
sūrio te cukinijos ir kiaušinių mišinį. Po keleto
Šviežių prieskoninių minučių, kai kiaušiniai pradės standėti,
žolelių papuošimui apibarstykite sūrio gabalėliais. Kepkite
toliau, tik žiūrėkite, kad omletas neper­
keptų. Nuimkite nuo ugnies, kol jis dar
šiek tiek skystas. Papuoškite šviežiomis
žolelėmis ir iš karto patiekite.

DAR KELETAS RECEPTŲ

 SALOTINĖS TRŪKAŽOLĖS SU KUMPIU IR PADAŽU
4 asmenims

Tai buvo dar vienas įprastas žiemą patiekalas, gaminamas šešta­

dienio pietums ar kurios nors savaitės dienos vakarienei, kadangi
mama žinojo, kad jį valgydami gausime ir daržovių, ir baltymų, ir
riebalų - visko, ko reikia. Patiekalas yra lengvas ir ne toks bran­
gus, kaip žuvies ar mėsos patiekalai. Ir visiems mums labai patiko.
Padažą mama vadino bėchamel du sud (palyginti su klasikiniu be-
šamelio padažu, tai greitas jo variantas, pagamintas dedant pomi­
dorų padažo, yra lengvesnis ir geriau virškinamas). Kad pietūs ar
vakarienė būtų sotesni, patiekite salotų ir kokį nors vaisių.

1. Salotines trūkažoles nuplaukite, nu- 4 salotinės trūkažoles

pjaustykite jų apačias ir virkite šiek tiek 4 griežiniai nesūraus virto
pasūdytame vandenyje, kol suminkštės. kumpio
Vandenį nusunkite. 2 puodeliai pomidorų pa­
dažo
2. Įkaitinkite orkaitę iki 190 laipsnių. Sa­
60 gramų supjaustyto
lotines trūkažoles apvyniokite kumpio
kubeliais,,Swiss“ sūrio
griežiniais. Įdėkite į kepimo indą. Už­
60 gramų „Parmesan“ sūrio
pilkite pomidorų padažu. Apibarstykite
1 šaukštas sviesto
sūrio kubeliais ir sviesto trupinėliais.
Druskos
3. Įdėkite į orkaitę ir kepkite 20 minučių.
Baigiant kepti, 1 minutei pakiškite po
viršutiniu kaitinimo elementu, kad vir­
šus gražiai paruduotų. Patiekite šiltas su
balta prancūziška duona ir paprastomis
šviežiomis salotomis.

Pavasarį panašų patiekalą galite pasigaminti, kai ateina šparagų se­

zonas. Vienam griežinėliui kumpio jums reikės maždaug 5 stiebelių
šparagų (kad sudėjus apimtis būtų maždaug kaip vienos paprastosios
trūkažoles).

• 135 •
 KIAULIENOS KEPSNELIAI SU OBUOLIAIS
4 a s m e n im s

Savo sode auginome gausybę įvairių rūšių obelų, tad obuolių at­
sargų užtekdavo visai žiemai. Daugiausia juos valgydavau kaip
užkandį ar desertą (prisiminkime Daktaro Stebuklo obuolių py­
ragaičius be tešlos). Jums pasiūlysiu puikų pagrindinį patiekalą su
obuoliais. Jis neįtikėtinai nekaloringas ir turi daug maistingųjų
medžiagų. Aš labai mėgstu maišyti „saldžius angliavandenius" su
riebalais ir baltymais ir mėgautis šiuo skaniu protestu prieš dabar­
tinę dietų ideologiją.

4 vidutinio dydžio kiaulie­ 1. Orkaitę įkaitinkite iki 190 laipsnių. Ke­

nos gabalėliai (kiaulieną
galite keisti veršiena)
4 gvazdikėliai
Vi puodelio sauso baltojo
vyno ar vermuto
4 saliero lapai
2 lauro lapai
4 nuplauti ir supjaustyti 3. Kol kepsneliai kepa, keptuvėje 5 minutes
mažais kubeliais saliero
stiebai
1 šaukštas sviesto
2 obuoliai (sėklalizdžius
išimti, supjaustyti stam­
biais griežinėliais)
1 šaukštas rudojo cukraus
120 gramų stambiai
sutarkuoto,,Swiss“ ar „Jarl-
sberg" sūrio
pimo skardą ištepkite sviestu ir sudėkite
kiaulienos kepsnelius.
2. Į kiekvieną kepsnelį įspauskite po gvaz­
dikėlį. Supilkite vyną, sumeskite salierų
ir lauro lapus ir pašaukite į įkaitintą or­
kaitę. Kepkite 30 minučių.
svieste pakepinkite saliero kubelius, tada
įdėkite supjaustytus obuolius ir apibars­
tykite ruduoju cukrumi. Tada dar 10 mi­
nučių kepinkite ant labai silpnos ugnies.
Obuoliai turi būti minkšti, bet neištižę.
4. Kepsneliams baigiant kepti, nuo jų
nuimkite lauro ir saliero lapelius ir ant
kiekvieno užbarstykite sūrio, tada juos
palaistykite susidariusiu skysčiu ir kele­
tui minučių pakiškite po viršutiniu kai­
tinimo elementu, kad viršus apskrustų.

DAR KELETAS RECEPTŲ

5. Kaip garnyrą patiekite pakepintų salierų ir obuolių, apšlakstytų ke­
letu šaukštų skysčio, atsiradusio kepant kepsneliams.

Pietus ar vakarienę galite pradėti nuo kokio nors sultinio ir už­

baigti kokiais nors putėsiais.

• 137 •
 LYNAS SU MIGDOLAIS
4 a s m e n im s

Kai buvau vaikas, nemėgau žuvies, bet labai mėgau riešutus. Žino­
dama, kad abu šie dalykai gerai mitybai yra būtini, mama sugalvo­
jo šį patiekalą, kad galėtų man suvalgydinti žuvies.

Vi puodelio pakepintų mig­ 1. Nepridegančioje keptuvėje ant vidutinės

dolų griežinėlių ugnies pakepinkite migdolus. Išimkite ir
2 šaukštai alyvų aliejaus atsidėkite į šalį.
2 šaukštai sviesto
2. Tada keptuvėje pašildykite alyvų aliejų
4 gabalėliai lyno filė (jūrų ir sviestą. Lyną dėkite oda į viršų. Pa­
velnias, otas arba menkė barstykite druska ir pipirais. Kepkite abi
irgi tinka) su odele, vienas puses po 4 minutes. Iškepusią žuvį sudė­
gabalėlis turi sverti apie kite į pašildytą lėkštę, kurioje patieksite,
120 gramų ir pridenkite folija.
Druskos ir šviežiai maltų
3. Keptuvėje likusį skystį sumaišykite su
pipirų
citrinos sultimis. Juo apšlakstykite žuvį,
1 citrinos sultys
sudėkite susmulkintas petražoles ir api­
Vi puodelio susmulkintų
barstykite kepintais migdolais. Patiekite
petražolių
iš karto.

DAR KELETAS RECEPTŲ

 ANTIES KRŪTINĖLĖ A LA GASCONNE
4 a s m e n im s

Namuose vien tik krūtinėles valgydavome retai, kadangi, kaip ir

visi tais laikais, paprastai pirkdavome visą antį ir gamindavome
savo šeimos „firminį“ keptos anties variantą. Tačiau mano oncle
Šarlis savo SPA centro klientams sugalvojo receptą, kuriam reikia
palyginti neriebios krūtinėlės mėsos, gaminama be aliejaus ir svies­
toy o gardinama sausu marinatu. Pavadinimą A la Gasconne dėdė
sumanė kaip subtilų būdą apgauti savo svečius. Mat dauguma jo
klientų buvo turtingi paryžiečiai, niekuomet nė kojos neįkėlę į Gas-
koniją, regioną pietvakarių Prancūzijoje, kuris garsėja antimis ir
žąsimis ir, naturellement (žinoma), puikiais antienos patiekalais.
Taigi dar prieš paragaudami jo svečiai jau buvo psichologiškai nu­
siteikę gardžiuotis neprilygstamais Gaskonijos delikatesais.

1. Dideliame kepimo inde sumaišykite 4 anties magrets (krūtinėlės)

druską, lauro lapus, čiobrelius, petražo­
les, česnaką, askaloninį česnaką ir grūs­
tus pipirus. Tame mišinyje pavoliokite
krūtinėles ir išdėliokite kepimo inde oda
į viršų.
2. Uždenkite celofanu ir 24 valandas lai­
kykite šaldytuve. Nepamirškite jas kartą
apversti.
3. Išimkite krūtinėles iš marinato. Jas nu­
valykite arba nuplaukite, kad neliktų per
daug prieskonių, ir nusausinkite popie­
riniu rankšluosčiu. (Marinatas bus ne­
bereikalingas.) Krūtinėles sudėkite ant
kepimo grotelių oda į apačią ir įdėkite į
orkaitę taip, kad liktų 10 centimetrų nuo
Žiupsnelis rupios druskos
Žiupsnelis sutrintų džiovin­
tų lauro lapų
Žiupsnelis sutrintų džiovin­
tų čiobrelių
1 šaukštelis susmulkintų
petražolių
2 nuluptos ir supjaustytos
griežinėliais česnako skil­
telės
Vi šaukštelio smulkiais kube­
liais supjaustytų askaloninių
česnakų
8 stambiai sugrūsti juodieji
pipirai

• 139 •
 viršutinio kaitinimo elemento. Kepkite 2 minutes, tada apverskite
ir kepkite dar 3-4 minutes. Priklausomai nuo krūtinėlių dydžio ir
storio, gali prireikti kepti ilgiau. Jos turėtų būti neperkepę.

4. Krūtinėles 2-3 minutėms palikite ant pjaustymo lentelės. Supjausty­

kite plonais griežinėliais ir patiekite.

DAR KELETAS RECEPTŲ

 ANTIENOS SALOTOS SU APELSINAIS
4 a s m e n im s
Naudokite tai, kas liko iš anties krūtinėlių a la gasconne.
1. Apelsinus nulupkite, nuimkite baltą
minkštimą. Supjaustykite griežinėliais ir
pašalinkite plėvelę, kuri skiria skilteles.
2. Užpilui sumaišykite „Dijon“ garstyčias
su actu ir alyvų aliejumi.
3. Salotas, askaloninius česnakus, šparagi­
nes pupeles ir apelsino griežinėlius su­
maišykite su užpilu. Sudėkite į atskiras
lėkštes.
4. Krūtinėles supjaustykite gabaliukais ir
sudėkite ant salotų. Apšlakstykite alyvų
aliejumi. Patiekite su riekele alyvuogių
duonos.
• 141 •
2 besėkliai apelsinai
1 šaukštelis „Dijon“ gars­
tyčių
3 šaukštai raudonojo vyno
acto
6 šaukštai alyvų aliejaus ir
dar šiek tiek krūtinėlėms
apšlakstyti
250 gramų šviežių salotų
2 šaukšteliai sukapotų as-
kaloninių česnakų
250 gramų apvirtų šparagi­
nių pupelių
2 keptos krūtinėlės (tegul
atšyla iki kambario tempe­
ratūros, kol ruošite salotas)
 LAKŠTINIAI SU CITRINA
4 asmenims

Gyvenimas be makaronų? Dieve sergėk! Nors tai ir nėra prancū­

ziškas dalykas per se*yjuk Prancūzijoje populiariausias krakmolo
šaltinis - bulvės. Tačiau Elzase makaronai patiekiami su daugeliu
patiekalų - nuo žuvies iki medžioklės laimikio, daugiausia su pa­
dažais, šiek tiek panašiais į padažus iš Piedmonto regiono Italijo­
je. Kai buvau vaikas, makaronus valgydavome kokį porą kartų per
mėnesį. Paprastai teikdavome pirmenybę lengvesniems paruošimo
būdams. Vartojome daug prieskonių. Tante Karolina sugalvojo
lakštinių su grietine ir citrina receptą. Prie šio puikaus pagrindinio
pietų patiekalo ji dar siūlydavo salotų ir kokį nors vaisių. Jos dukra
Luiza man sakė, kad šį patiekalą vaikai dar ir dabar labai mėgsta.
Atkreipkite dėmesį į porcijas!

350 gramų tagliatelle 1. Makaronus sudėkite į pasūdytą verdantį

makaronų
4 citrinos
1 šaukštas alyvų aliejaus
170 gramų crėme fraiche
120 gramų parmezano
Druskos ir šviežiai maltų
pipirų
vandenį ir virkite, kol pasidarys ai dente.
Nusunkite.
2. Kol makaronai verda, nutarkuokite cit­
rinų žieveles ir vieną citriną išspauskite.
3. Puode pašildykite alyvų aliejų, sudėkite
žieveles ir 2 minutes virkite ant mažos
ugnies. Sudėkite crėmefraiche ir užvirki­
te, tada supilkite išspaustas citrinos sul­
tis ir vėl užvirkite.
4. Kai padažas pradės tirštėti, sudėkite par-
mezaną, pagal skonį pagardinkite drus­
ka ir pipirais, gerai išmaišykite ir virkite
dar vieną minutę. Sudėkite makaronus
ir viską sumaišykite. Patiekite iš karto.

* Savaime (lot.). - Vertėjos pastaba.

DAR KELETAS RECEPTŲ

Makaronai yra tikrai geras dalykas, bet valgomi ne kaip pagrindinis
patiekalas, didžiulėmis porcijomis (kaip Amerikoje). Italai juos val­
go kaip pirmąjį ar antrąjį patiekalą. Nė nesvajokite, kad suliesėsite
suvalgiusios didelį dubenį makaronų su įgrisusiu pomidorų padažu.
Įdėkite šviežio „Ricotta" sūrio, keletą gabalėlių tuno ar veršienos, ar
kitokios mėsos, ir „mažiau" atrodys „daugiau". Prancūzai makaronus
labai mėgsta, bet valgo juos su daug mažiau riebalų. Vieni iš tradicinių
prancūziškų padažų yra pomidorų piurė su svogūnais ir čiobreliais
bei baziliko padažas su česnakais ir kedro riešutais. Abu šiuos padažus
gaminant reikia pilti 1 šaukštą alyvų aliejaus vienam asmeniui, į patie­
kalą dar pilama 2-3 šaukštai vandens, kuriame virė makaronai. Tada
apibarstoma parmezanu, bet ne taip gausiai, kaip Italijoje. Bendras
kiekis turėtų būti 90 gramų vienam asmeniui, jei po to dar valgoma
žuvies ir mėsos.

• 143 •
 desertai

Atrodo, prancūzai deserto sąvoką supranta plačiau nei amerikiečiai.

Amerikietiški desertai dažniausiai būna labai riebūs ir sunkiai virški­
nami, o tai prieštarauja pusiausvyros ir saikingo valgymo principams.
Be to, paprastai į juos dedama daug daugiau cukraus, ir žmonės prie
to jau yra įpratę. Prancūzijoje mes nevalgytume tokio deserto iš kar­
to po riebaus maisto. Tokie desertai daug labiau tinka, kai prieš tai
valgomas lengvesnis maistas. Jei nebeturime vietos desertui, vadinasi
prieš tai valgyti patiekalai buvo pernelyg gausūs ar kaloringi. Bet ku­
riuo atveju į pilną skrandį dar kimšti ir desertą tikrai nėra gera mintis.
Derinkite savo desertą su maistu, kurį valgote prieš tai. Ir pamėginkite
savo skonio receptorius pripratinti prie patiekalų, kurie nėra pernelyg
saldūs, tokių, kaip sūris ir vaisiai. Prašmatnūs saldėsiai - įskaitant ir
mano numylėtąjį ,yNapoleoną“ - valgomi tik kartais, o ne kaip saldus
patiekalas po kiekvieno dienos valgio.
Kalbant apie desertą, leiskite pasiūlyti dvi taktikas, kaip elgtis res­
torane. Pirmoji jums greičiausiai jau žinoma: desertą galima dalytis,
dar geriau - užsisakyti vieną dviems. Tačiau jei visi užsisako atskirai ir
jūs nenorite būti „stabdys", pamėginkite štai ką: valgykite labai lėtai,
kol jūs suvalgysite keletą kąsnių, kiti jau bus beveik pabaigę. Tuomet
pradėkite ką nors pasakoti arba kalbėtis su kaimynu. Kol jūs kalbėsite,
o kiti valgys, neatkreipdama į save dėmesio sukryžiuokite savo įran­
kius taip, kad padavėjas pamatytų, jog valgyti baigėte. Kai jis prieis pa­
imti jūsų lėkštę, visi klausysis pasakojimo ir niekas nieko nepastebės.
Esu taip dariusi ne vieną kartą - tai visada pasiteisina.

DAR KELETAS RECEPTŲ

 APVIRTOS KRIAUŠĖS
4 a s m e n im s

1. Į puodą supilkite vyną ir cukrų ir užvir­ 2 puodeliai „Muscat Beau-

kite. Ugnį sumažinkite ir virkite dar 5 mes de Venise“vyno
minutes. Vi puodelio cukraus
2 šaukštai citrinų sulčių
2. Supilkite citrinų sultis, sudėkite kriau­
4 yyBosc“kriaušės - jas nu­
šes ir virkite 10 minučių ant vidutinės
lupti, išskobti sėklalizdžius
arba mažos ugnies. Palaukite, kol atvės,
ir perpjauti per pusę
ir įdėkite į šaldytuvą.
4 kaušeliai vanilinių ledų
3. Prieš patiekdama atšildykite iki kamba­
rio temperatūros. Prie kiekvienos porci­
jos įdėkite po kaušelį vanilinių ledų.

Kad atrodytų dar prabangiau, kriaušes patiekite apliejusi ištirpintu

juodoju šokoladu.

• 145 •
 KEPTI OBUOLIAI
4 a s m e n im s

Anais senais gerais laikais mūsų sodas rudenį lūždavo nuo obuo­
lių ir riešutų. Mano mama žinojo nesuskaičiuojamą daugybę
būdų, kaip juos pagaminti. Tai vienas iš tikrų sezoninių malonu­
mų - atsikąsti šviežio obuolio, kol jis dar nespėjo suvysti ar pa­
sidaryti miltingas. Laimei, prekyba obuoliais sezono metu dabar
JAV yra neblogai sutvarkyta ir kokybiški obuoliai atvežami p a ­
kankamai greitai - puikių obuolių galima rasti netgi kai kuriuo­
se prekybos centruose. Be to, obuoliai turi labai mažai kalorijų.
Kai buvome maži, kepti obuoliai mums kur kas labiau patiko
negu švieži. Todėl tomis dienomis, kai mama virdavo sriubą ar
gamindavo patiekalą, kurio mes, vaikai, ne itin mėgome, paskati­
nimui ji paruošdavo desertą, kuris mums atrodė daug prašmat­
nesnis, nei buvo iš tikrųjų. Mama taip pat virdavo labai skanią
obuolienę, kurią patiekdavo kaip užkandį, kai pareidavome iš
mokyklos.

lA puodelio smulkintų 1. Graikinius riešutus paberkite ant kepi­

graikinių riešutų mo skardos ir kokias 5 minutes pakepin­
4 obuoliai („Cortlandi(, kite orkaitėje 120 laipsnių temperatūro­
„Golden Delicious" arba je, kol jie pradės kvepėti.
„Rome Beauty“)
2. Obuolius nuplaukite ir išskobkite sėk-
4 šaukšteliai sviesto
lalizdžius. Sudėkite į kepimo indą. Su­
4 šaukšteliai cukraus, su­
maišykite sviestą, cukraus ir cinamono
maišyti su Vi šaukštelio
mišinį bei kepintus riešutus.
cinamono
2 šaukštai vandens 3. Gautą mišinį sudėkite į išskobtus obuo­
lius - į visus turi būti įdėta po lygiai. Ant
indo dugno įpilkite vandens.

DAR KELETAS RECEPTŲ

4. Obuolius 30 minučių kepkite 190 laipsnių temperatūroje. Patiekite
šiltus. Šis desertas bus šventiškesnis, jei prieš pat patiekdama ant
obuolių užpilsite po šaukštelį riebios grietinėlės ir papuošite mėtos
šakele arba šalia padėsite gėlės žiedlapį.

• 147 •
 „ PLAUKIOJANTI SALA" SU KAKAVA
4-6 asmenims

Prancūzai retai valgo kiaušinius pusryčiams ir negeria vieno pieno,

tačiau mes suvartojame nemažai ir vieno, ir kito, daugiausia pada­
žuose ir desertuose. (Taip, omletą mes, žinoma, valgome, tačiau jis
būna patiekiamas pietums ar vakarienei.) O štai šiame klasikinia­
me deserte les oeufs d la neige - „kiaušiniai sniege“ (restoranuose
jį žinome įmantresniu tie flottante, „plaukiojančios salos", vardu)
yra ir kiaušinių, ir pieno, ir baltymų, ir riebalų, ir šiek tiek an­
gliavandenių. Šis desertas nelabai kaloringas, kadangi daugiausia
dedama kiaušinių baltymų. Jis jums tikrai pasirodys patrauklus,
skanus ir paprastas. Mano mama dažnai pagamindavo jį dar iš va­
karo ir patiekdavo kitą dieną per pietus. Kadangi tai buvo vienas iš
mano mėgstamiausių desertų, pamačiusi, kad mama jį ruošia, jau
žinodavau, jog kitą dieną teks valgyti ką nors, kas labai sveika ir la­
bai neskanu. „Viską suvalgyk ir gausi d e s e r t ą - sakydavo mama.
Taigi keletą kartų per mėnesį būdavau begėdiškai paperkama.

2 V2 puodelio nenugriebto 1. Dideliame puode storu dugnu pašutin­

pieno kite pieną. Sudėkite V3 puodelio cukraus
2/3 puodelio ir 1 šaukštas ir vanilę. Uždenkite ir nuimkite nuo
cukraus ugnies.
1 šaukštelis gryno vanilės
2. Atskirkite kiaušinių baltymus nuo try­
ekstrakto
nių, trynius supilkite į maišymo dubenį.
4 kiaušiniai
lA šaukštelio druskos 3. Kitame dubenyje plakite baltymus su

Kakavos miltelių apibars- druska, kol pasidarys putos, tada pamažu

tymui įmaišykite 1 šaukštelį cukraus. Baltymus

dar paplakite, kad paviršius sustandėtų.
(Čia praverstų elektrinis plakiklis.)

4. Puodą su pienu vėl uždėkite ant ugnies ir

užvirkite. Sumažinkite ugnį.

DAR KELETAS RECEPTŲ

5. Sriubos šaukštu pakabinkite baltymų ir įmeskite į pieną. Ant mažos
ugnies pavirkite 2 minutes, tada atsargiai apverskite ir dar 2 minutes
pavirkite kitą pusę. Išimkite ir nudžiovinkite ant sauso rankšluosčio.
Kai atvės, įdėkite į lėkštę, uždenkite ir palikite šaldytuve iki patie­
kiant.

6. Į dubenį su tryniais palengva supilkite ir įplakite likusį 1/3 puodelio

cukraus. Plakite dar 2-3 minutes, kol masė bus gelsvos spalvos. Tada
pamažu silpna srovele supilkite karštą pieną, kad tryniai lėtai sušiltų,
bet nesimaišytų. Gautą kremą sudėkite į dubenį, kuriame patieksite,
ir atšaldykite.

7. Prieš pat patiekiant ant kremo sudėkite virtus baltymus. Kiekvienam

svečiui padėkite po dubenėlį kakavos miltelių, kad patys galėtų pa-
sibarstyti baltymus (mums, vaikams, būdavo leidžiama bertis tiek,
kiek tik panorėsime!).

Kai šis desertas būdavo patiekiamas svečiams per iškilmingus sekma­

dienio pietus, mama į kremą dar įdėdavo ir šaukštą romo, o baltymus
arba pašlakstydavo karamele, arba patarkuodavo ant jų juodojo šoko­
lado. (Aš visuomet rinkdavausi šokoladą, karamelė man tiesiog per
saldi.)

• 149 •
 ŠIS TAS APIE JOG URTĄ
NE V IS I B U V O S U K U R T I LYGŪS

Jogurtas iki šiol yra mano slaptasis ginklas. Nuo tada, kai Daktaras
Stebuklas „prirašė" dvi jo porcijas per dieną, jis man taip ir liko svar­
biausias užkandis ir desertas. Tačiau mano meilė jogurtui visu grožiu
sužydėjo tik po to, kai apsilankiau Kretoje.
Kai buvau maža, namie jogurto beveik nevalgėme. Mums labiau
patikdavo petits suisses - minkštas baltas sūris, kurį pasibarstydavo-
me kakavos milteliais. Negerdavome ir natūralaus pieno, išskyrus
vasarą pas močiutę kaime. Ji laikė karves, tad kiekvieną vakarą prieš
eidami miegoti turėdavome išgerti un bol (didelį pusryčių dubenėlį)
dar šilto, ką tik pamelžto pieno. O namie savo pieno produktų nor­
mą gaudavome valgydami saldžius kremus, apkepus, crėme anglaise,
pudingus ir visus kitus skanumynus, kurie daugiausia būdavo gami­
nami žiemą.
Už bet kurį iš šių pieno produktų dar naudingesnis yra jogur­
tas. Gydytojai paprastai rekomenduoja, kad pacientai, gydomi an­
tibiotikais - žarnyno floros naikintojais - per pusryčius, pietus ir
vakarienę suvalgytų ir po jogurto porciją. Viename grame paprasto
jogurto yra maždaug apie 10 milijonų gyvų bakterijų Lactobacillus
bulgaricus ir Streptococcus thermophilus, kurios būtinos geram virš­
kinimui.
Man prie jogurto reikėjo priprasti. Vaisiniai jogurtai ir viso­
kie priedai tais laikais dar neegzistavo. O man juk jau buvo nusta­
tyta saldumynų mėgėjos diagnozė - taigi yaourt nature (natūralus
jogurtas) kaip deserto pakaitalas mano gomuriui iš karto nebuvo
priimtinas. Tuomet Daktaras Stebuklas pasakė, kad į jį galiu įsidė­
ti pusę šaukštelio medaus ar įsiberti kviečių gemalų. Pavasarį ge­
rai tikdavo saikingai pasaldintas, pagardintas cinamonu rabarbarų

DAR KELETAS RECEPTŲ

kompotas ar sultingos braškės arba avietės. Pasitaikė ir dienų, kad
neturėjau ko į jį įdėti (kadangi laikiausi Daktaro patarimo nekaupti
savo „priešų"), tada ir pamėgau natūralų jogurtą. Niekas negali at­
stoti rūgštoko jo skonio.
Kai buvau studentė, vasarą keliaudavau po Graikiją už 5 dole­
rius per dieną. Kadangi buvau mokiusis šiuolaikinės graikų kalbos,
man patiko apsistoti pas vietinius žmones ir tobulinti savo šne­
kamąją kalbą. Gyvenimo sąlygos būdavo spartietiškos, neretai tik
dušas ir lova (o dar dažniau - tiktai čiužinys, patiestas ant terasos
stogo, mat buvo pats sezono įkarštis ir daugelis šeimų vienu metu
priimdavo keletą studentų iš užsienio). Kadangi aš mokėjau kal­
bą, nustebę šeimininkai mane dažnai palepindavo ir lova. O kartais
netgi neimdavo pinigų ir ryte visuomet pasikviesdavo į virtuvę m a­
žam puodeliui tos labai stiprios graikiškos kavos (kitur dažniausiai
vadinamos turkiška)... ir jogurtui.
Vieną vasarą Kretoje buvau apsistojusi pas labai malonią mote­
rį - smulkutę jūrų kapitono žmoną, kuri man papasakojo, kad kai vy­
ras išplaukiami minta beveik vien jogurtu ir vaisiais, išskyrus nedidelį
gabalėlį žuvies ir šiek tiek žalumynų vakarienei. Užuot ėjusi į taver­
nas, kur maistas pigus ir riebus, pradėjau vaikščioti į nedidukes mais­
to parduotuves netoli paplūdimio, kur pirkdavau sau pietus - jogurto
ir persiką. Buvo pats persikų sezono įkarštis - prinokę vaisiai tryško
aromatu ir svaigiomis sultimis. Gyvenau pagal savo šeimininkės pro­
gramą - kasdien ėjau pasivaikščioti ir plaukioti - ir po dešimties die­
nų išvažiavau iš Kretos jau „skęsdama" savo drabužiuose (kaip vėliau
sužinosiu, numečiau maždaug pusantro kilogramo).
Žinoma, niekas negali prilygti Kretos jogurtui, pagamintam iš
ožkos pieno. Kaip sužinojau, visa tos salos maisto grandinė turi daug
alfa-linoleninės rūgšties, jos ten yra visuose valgomuose laukiniuose
augaluose. Kretos moterys dar ir dabar renka įvairias žoleles ir auga-

• 151 •
lūs, o kadangi naminiai gyvuliai patys susiranda sau maisto, paukštie­
na, kiaušiniai ir pienas turi du ar tris kartus daugiau šios naudingos
maistinės medžiagos.
Netgi į kai kuriuos prancūziškus, parduotuvėje pirktus jogurtus
būna pridėta daugybė nepageidaujamų ingredientų, kuriuos rasite
amerikietiškuose jogurtuose, - dirbtinių konservantų, dažiklių, cuk­
raus ir kitų saldiklių. Taigi Kretoje pasistengiau iš kapitono žmonos
išmokti, kaip jogurtą pasidaryti pačiai.
Reikia tam tikrų gyvų bakterinių kultūrų, kurių galima nusipirk­
ti, arba tiesiog šaukšto gero jogurto iš parduotuvės, kuriame būtų ak­
tyvių jogurto kultūrų, ir jogurto plakiklio, kurį laikau vienu geriausių
smulkesnių pirkinių savo gyvenime.
O štai ir receptas: greitas ir lengvas... visą darbą padaro mašina.

DAR KELETAS RECEPTŲ

 NAMINIS JOGURTAS, PAGAMINTAS
PLAKIKLIU

1. Ant vidutinės ar mažos ugnies puode pa­ 1 litras nenugriebto arba

šildykite pieną, kol pakraščiuose pasiro­
dys burbuliukai ir nuo paviršiaus pradės
kilti garai. Nuimkite nuo ugnies ir įdė­
kite termometrą. Kai stulpelis pasieks
maždaug 45 laipsnius, į vieną iš indelių
įdėkite jogurto arba jogurto kultūros
raugo. Tada įpilkite šiek tiek karšto pie­
no ir gerai išmaišykite. Gautą masę po
2 procentų riebumo pieno
1 šaukštas natūralaus jo­
gurto ar 1 šaukštas pirkti­
nės jogurto kultūros (ga­
lima nusipirkti natūralaus
maisto parduotuvėse)
Jogurto plakiklio su termo­
metru (aš naudoju „D oyi-

truputį, kruopščiai maišydama, supilkite vier“ gamybos mašiną su

atgal į puodą. 8 indeliais)

2. Pripildykite visus 8 indelius, juos gerai

uždarykite ir sudėkite į jogurto plakiklį,
o toliau viską darykite pagal instrukciją.
Reikės 6-10 valandų (geriausia palikti
per naktį), priklausomai nuo to, kokio
rūgštumo ir tirštumo norite.

3. Kai viskas bus baigta, prieš patiekdama,

indelius keletą valandų palaikykite šal­
dytuve. Šaldytuve jogurtą galite laikyti
apie 2 savaites.

• 153 •
 Jei nenorėtumėte leisti pinigų jogurto plakikliui, pateiksiu pa­
prastą, jau šimtmečius žinomą receptą, kurį man neseniai priminė
taksistas Mikono saloje, Graikijoje. Graikų taksistai yra tarsi iš kito
pasaulio: komunikabilūs, apsišvietę, moka daug kalbų ir nusimano
apie įvairiausius dalykus, yra tikrai įsimintini ir apie viską turi savo
nuomonę. Jau nebeatsimenu, ko to taksisto paklausėme, kai jis pasi­
leido kalbėti apie gyvenimą, sodininkystę, boružėlių importą iš Olan­
dijos, šeimą, viešbučius, skirtingų salos restoranų privalumus ir galų
gale apie jogurtą.

DAR KELETAS RECEPTŲ

 NAMINIS JOGURTAS, PAGAMINTAS BE PLAKIKLIO

1. Ant vidutinės ar mažos ugnies prikais­ 1 litras nenugriebto arba 2

tuvyje šildykite pieną, kol pakraščiuose procentų riebumo pieno
pasirodys burbuliukai ir nuo paviršiaus 1-2 šaukštai natūralaus
pradės kilti garai. jogurto arba 1-2 šaukštai
2. Pašildytą pieną supilkite į didelį dubenį, pirktinės jogurto kultūros
kad atvėstų maždaug iki 45 laipsnių. Jei (galima nusipirkti natūra­
termometro neturite, darykite taip, kaip laus maisto parduotuvėse)
daro graikai: temperatūra yra tinkama,
jei rodomąjį pirštą piene galite išlaikyti
20 sekundžių.
3. Jogurtą arba jogurto kultūros raugą su­
dėkite į nedidelį dubenėlį, įpilkite šiek
tiek pašildyto pieno ir gerai išmaišykite.
Gautą mišinį pilkite atgal į didelį dube­
nį - po trečdalį vienu kartu, po kiekvie­
no karto kruopščiai išmaišydama. Visą
supylusi pamaišykite dar, kad viskas
būtų tikrai gerai susimaišę. Uždenkite
storu rankšluosčiu ir šiltai palaikykite
6-8 valandas arba per naktį (tiks ir duji­
nė orkaitė, kurioje nuolat dega liepsne­
lė, arba galite į orkaitę įdėti prikaistuvį
su karštu vandeniu, kad pakeltų tempe­
ratūrą, jei jūsų namuose nėra pakanka­
mai šilta).
4. Kai jogurtas susistovės, dubenį uždenki­
te celofanu ir prieš patiekiant 8 valandas
palaikykite šaldytuve. Jei pageidaujate,
kad jogurtas būtų tirštesnis, atšaldytą jo­
gurtą supilkite į muslino maišelį ar m ar­
lę, kokią naudotumėte spausti sūriui,
pakabinkite virš dubens ir nusunkite.

• 155 •
 t
8
SKYSTIEJI RESURSAI

EAU DE VIE - GYVYBĖS V A N D U O

Turbūt nėra nė vieno, kuris būtų lankęs mokyklą ir nežinotų, kad

vanduo yra gyvybės pagrindas. Visai neseniai išleidome beveik 1 m i­
lijardą dolerių, kad ištirtume, ar Marse kada nors galėjo būti vandens.
Kodėl? Todėl, kad be vandens gyvybė - tokia, kaip mes ją supranta­
me, - ten niekad nebūtų galėjusi egzistuoti. Ir mes patys čia, Žemėje,
ilgai neišgyventumėm, jei nustotumėm gerti. Vanduo sudaro 70 p ro ­
centų m ūsų kūno svorio, 80 procentų kraujo, 70 procentų raum enų
masės ir net 85 procentus pilkųjų ląstelių - tai vienas paaiškinimų,
kodėl netekę skysčių žmonės kartais pradeda kliedėti. Turint om e­
nyje šiuos faktus, kurie yra daug tikresni už daugumą „mokslinių"
tvirtinimų, pateikiamų dietų knygose, nėra lengva suprasti, kodėl
amerikiečiai vis dėlto negeria daugiau vandens. Kiekviena prancūzė

SKYSTIEJI RESURSAI
žino, jog vanduo yra svarbus svorio kontrolei. Ir iš tikrųjų, jeigu per
dieną išgertumėte 4 ar 5 stiklinėm daugiau, ilgainiui jūsų svoris tu ­
rėtų pradėti kristi.
Malonumas yra raktas, padedantis suprasti skirtumus tarp pran­
cūzų ir amerikiečių. Daugelis amerikiečių moterų troškulį malšina
gaiviaisiais gėrimais, kava, sultimis ir galbūt šiek tiek arbata. Dauge­
lyje šių gėrimų yra kofeino, kai kurie iš jų taip pat yra ir diuretikai,
skatinantys vandens šalinimą. Taigi geriausia gerti paprastą vandenį,
tačiau atrodo, kad daugeliui amerikiečių grynas vanduo neteikia jokio
malonumo. Joms labiau patinka kas nors su papildomu skoniu - net
jei tai būtų visą dieną ant viryklės prastovėjusios kavos skonis ar ne­
malonus prieskonis, kurį burnoje palieka dietiniai gazuoti gėrimai.
Vis dėlto daugelis m oterų žino, kad reikia gerti daugiau skysčių, tad
paprastai jos su kitais gaiviaisiais gėrimais per dieną išgeria ir keletą
stiklinių vandens. Tačiau tai savęs apgaudinėjimas. Taip, kaip ir tos,
kurios su savimi visur tamposi buteliuką „E v i a n tačiau iš tikrųjų jo
išgeria tik keletą gurkšnių - jos negauna tiek skysčių, kiek reikia iš
organizmo pašalinti toksinams ir medžiagų apykaitos atliekoms. Jei
norite pamatyti, ką vanduo reiškia jūsų odai, pamėginkite jo užpilti
ant susiraukšlėjusios sausos kempinės.
Dauguma žmonių nė nepagalvoja, kiek vandens mes prarandame
net ir daug nejudėdami, ypač labai karštu arba šaltu oru. Mūsų kūnas
nėra tarsi koks vandens nepraleidžiantis maišas - oda vandenį sugeria,
bet per ją vandens ir netenkame. Viską sudėjus, per dieną netenkame
maždaug nuo dešimties iki dvylikos puodelių vandens (net kai mie­
game) kvėpuodami, prakaituodami ir šalindami organizmo atliekas.
Taigi, kaip suprantate, gali nepakakti net rekomenduojamų 8 stiklinių
per dieną, ypač jei stiklinė maža. Svarbiausias dalykas sveikatai ir tam,

• 157 •
kad būtų išnaudotos liekninančios vandens jėgos, tikrai nėra radika­
lus: tiesiog suvartokite jo šiek tiek daugiau, nei prarandate.
Savo įstaigoje Niujorke turime šaldytuvą su dideliu vandens bu­
teliu, kurio atsargas papildo ūkvedys. Mūsų ūkvedys man kartą prisi­
pažino, kad kai manęs nebūna įstaigoje, jo gyvenimas daug lengvesnis.
Kadangi beveik neduodu jam jokio darbo, tokie žodžiai mane suglu­
mino. Šelmiškai šypsodamasis jis paaiškino: „Taigi vandens butelis,
ponia. Kai būnate išvažiavusi, jo užtenka savaitei, o kai esate čia, turiu
keisti kas antrą dieną". Iš to aš supratau, kad mūsų darbuotojai „džio­
vinasi" savo pačių noru. Visa gražiai sudėta mūsų komanda (daugiau­
sia moterys, nors, atrodo, turime ir keletą vyriškos lyties „kupranuga­
rių") nesibodi visą dieną bėgioti į parduotuvę pirkti kavos ar gaiviųjų
gėrimų. Tačiau retai ką nors iš jų matau prie vandens butelio - tos
garsiosios amerikietiškos vietos, kur visi susirenka mušti dinderį.
Kontrastas su mūsų centrine įstaiga Paryžiuje nė negalėtų būti
didesnis. Kas rytą ten į kiekvieną kabinetą ir darbo vietą yra atneša­
mas litrinis butelis vandens ir jeigu jo nepakanka (o taip ir būna!), yra
ir atskira patalpa, kur jų pilna ir kur kiekvienas gali nueiti ir pasiimti
daugiau. Kai vyksta susirinkimai, buteliai išdėliojami po visą konfe­
rencijų salę. Ne taip kaip Amerikoje. Čia netgi maži buteliukai ant
konferencijų stalo per kelias valandas dažniausiai lieka nė nepaliesti,
nors štai kavos aparatas būna greitai ištuštinamas ir „Diet Coke“ skar­
dinės tuoj pat pradingsta.
Ir taip būna ne tik darbovietėse. Man daug kartų yra tekę apsi­
stoti pas žmones įvairiausiose JAV vietose ir pastebėti, kad vienintelis
butelis vandens šaldytuve gali nepajudintas išstovėti dienų dienas, o
alaus ir visokių rūšių gazuotų ir saldintų gėrimų išgeriama didžiuliai
kiekiai. Nereikia nė sakyti, kad vaikai, kurie nemato, kad jų tėvai ger­
tų vandenį, patys savaime greičiausiai irgi nesugebės išsiugdyti tokio
įpročio.

SKYSTIEJI RESURSAI
 Kai būnu Prancūzijoje ir aplankau jaunus savo giminaičius, vis
dar m atau tą patį, ką prisim enu iš savo vaikystės. Visi pradeda die­
ną nuo stiklinės vandens. Valgant ant stalo visuomet būna didelis
butelis mineralinio. Kiekvienas atsigeria kada tik nori - ir vanduo
nelaikomas šaldytuve. (Kartais žmonės nemėgsta vandens dėl visiš­
kai suprantam o nenoro kankintis geriant jį šaltą. Kambario tem ­
peratūros vanduo gali būti daug malonesnis gerklei ir dantims, ir
skrandžiui.)
Prancūzijoje žmonės vandentiekio vandens negeria - jis pas mus
nėra pakankamai skanus. Iš dalies amerikiečių nenoras gerti vandenį
gali būti paaiškinamas tuo, kad, visiškai suprantama, žmonės atsi­
sako pirkti tai, kas, kaip sveikas protas sako, turėtų būti prieinama
veltui. Didžiulė vandens buteliuose pasiūla kai kam gali atrodyti tie­
siog „išsidirbinėjimas". Netgi Amerikos miestuose ant parduotuvių
lentynų jo būna pridėta dešimtys rūšių. Tai gali atrodyti tik kaip dar
vienas dalykas, kurį reikės tampytis ir kuris, žinoma, kainuoja daug
brangiau nei vanduo iš čiaupo. Gali būti, kad vanduo iš čiaupo yra
kokybiškas, tačiau jei jo geriate ne tiek, kiek reikėtų, turėtum ėte pa­
galvoti kodėl.
Mūsų namuose yra įprasta gerti „ Vittel“ ir „Volvic" paprastą
vandenį (eaux platės), o vienintelė gazuoto (gazeuse) vandens rūšis
buvo ir lieka „Badoit“. Prieš daugybę metų mus jis patraukė dėl seno
aliteracijų kupino posmelio, kuris skamba taip: „Et badadit et bada-
doit, la meilleure eau c ėst la Badoitu. (O badadi, o badadua, geriausias
vanduo yra Badua). Esame bandę ir kitų, tačiau įprastas skonis kas­
kart nugali.
Pagal gazuoto vandens suvartojimą prancūzai užima antrą vietą
pasaulyje (po italų). Šiaip jau mes teikiame pirmenybę Veau plate -
paprastam vandeniui, tačiau netgi ir vandens be burbuliukų pasirin­
kimas yra didžiulis. „Colette", viename Paryžiaus restoranų (iš tikrųjų

• 159 •
tai parduotuvė, kurios rūsyje veikia restoranas ir baras), galite para­
gauti nuo aštuoniasdešimties iki šimto vandens rūšių iš viso pasaulio.
Vandens gėrimas pasidarė toks madingas, kad jau yra ir jo ragavimo
mokslas - akvanomija, o vanduo turi savo crus (markes, kaip ir vy­
nas), skonių paletę ir žodyną - viena rūšis skiriama nuo kitos pagal
kalcio ir magnio kiekį bei kitas mineralines ypatybes.
Jums turbūt bus įdomu sužinoti, kad amerikietiški mineraliniai
vandenys laikomi beskoniais. Galbūt čia ir slypi atsakymas į klausi­
mą, kodėl beveik du trečdaliai JAV gyventojų negeria pakankamai
vandens? Gal ir taip, tačiau tai tikrai iš dalies paaiškina, kodėl mes im­
portuojame tiek daug vandens ne tik iš Prancūzijos ir Italijos, bet ir iš
dešimčių kitų šalių. Kiekvieną kartą nusišypsau, kai amerikietiškuose
restoranuose man pasiūlo vandens iš Fidži „artezinių šaltinių".
Gali būti, kad toks išrankumas tiesiog iš principo prieštarauja
amerikietiškai prigimčiai, tačiau taip ugdomas įprotis gerti gerą van­
denį. Svorio kontrolė tam yra geras stimulas.
Pirma, turime suvokti, kad troškulys dažnai gali būti klaidingai
palaikytas alkio jausmu: labai dažnai, kai mes pajuntame un petit
creux ar une petite faim - silpną alkį, iš tikrųjų tai reiškia, kad esame
unepetite soif - šiek tiek ištroškę. Toks troškulio painiojimas su alkiu
neturėtų stebinti, jeigu geriame per mažai ir esame išsiugdę nesvei­
ką įprotį organizmui reikalingą vandenį gauti iš maisto. Vanduo yra
geras coupe faim - alkio malšintojas, jis užpildo skrandį, todėl jaučia­
mės sotūs.
Aš turiu savo teoriją, kaip gauti pakankamai vandens. Pati irgi
nešiojuosi su savim butelį, bet tai yra daugiau en-cas, o ne mano kas­
dienė vandens norma. Kad pasiektumėte geriausių rezultatų, vande­
nį turite gerti visą dieną. Aš išgeriu vieną stiklinę tik atsikėlusi, vieną
prieš miegą ir dar daugybę dieną. Visuomet geriu vandenį maždaug

S K Y S T I EJ I RESURSAI
trisdešimt minučių prieš valgį (man jau nebereikia to sau prim in­
ti - labai greitai įpratau tai daryti automatiškai) ir stengiuosi negerti
vandens valgydama, kadangi tai lėtina virškinimą. (Tačiau pertvarkos
metu rekomenduočiau valgant vandenį gerti - sulėtėjusį virškinimą
gerai kompensuoja nekaloringas skystis.) Galite gerti ir gazuotą van­
denį, tačiau virškinimo traktas ne visuomet noriai priima papildomas
dujas. Aš gazuotą vandenį geriu retai, nes burbuliukų pakankamai
gaunu iš šampano, o jis turi ir kitų privalumų. Tačiau vasarą stiklinė
gazuoto vandens su šlakeliu citrinų sulčių mane puikiai atgaivina. Ir,
žinoma, tiesiog dievinu citron pressė savo mėgstamiausioje kavinukėje
Sait Germain bulvare.
Nuostabi vandens savybė, jau neminint to, kad jis visiškai neturi
kalorijų, yra tai, jog tenkindami visas praktines reikmes jo negalime
suvartoti per daug. Vanduo yra gyvybiškai būtinas visoms organizmo
funkcijoms ir netgi jo šalinimo procesas yra naudingas, kadangi kar­
tu pasišalina teršalai, nesikaupia mineralų sąnašos. (Jei kada turėjote
inkstuose akmenų, tikrai vandens nebevengsite.) Vanduo taip pat lei­
džia mūsų kūne išsilaikyti elektrolitų balansui ir gali padėti įvairiau­
siais atvejais nuo raumenų mėšlungio (ar esate kada su juo susidūru­
si?) iki galvos skausmų, silpnumo ir nuovargio. Nepamirškime ir les
coups de vieux - senėjimo požymių. Vanduo man yra pats geriausias
„tepalas", kuris atgaivina ir kūną, ir sielą. Didesnis kiekis vandens jūsų
veido spalvai duos daugiau, nei visos tos atjauninančios molekulių
technologijos, kurias kemša į kosmetiką. Jei jaunystės šaltinis egzis­
tuotų, jame tekėtų grynas H20 . Tad susidraugaukite su vandeniu.
Jei sveikai maitinatės, apie 40 procentų vandens, kurio jums rei­
kia, galite gauti iš maisto, tačiau tik tuo atveju, jei valgysite daug įvai­
rių vaisių ir daržovių. (Iš šoninės kepsnio daug vandens nesitikėkite.)
Su likusia dalimi turėsite susidoroti pati, tad iki dugno! Išbandykite
įvairias mineralinio vandens rūšis, gal rasite tokią, kuri jums labiausiai

• 161 •
patiks. (Prisiminkite, kaip Timas Robinsas filme „Žaidėjas" kiekvie­
noje scenoje užsisako vis kitos rūšies vandens!) Jei geriate vandenį iš
čiaupo, įsigykite filtrą. (Atminkite, prancūzai vandentiekio vandens
tinkamu gerti nelaiko ir mano, kad netgi geriausio municipalinio re­
zervuaro vandens skonį pagerinti nepakenktų.) Paskutinis dalykas -
kai tik galite, vartokite daugiau skysčių, kurie neeikvoja organizmo
vandens atsargų. Geriausia tinka sriubos, žolelių arbatos (pati nelabai
mėgstu žaliąją arbatą, nors ji ir turi visokiausių „stebuklingų" savybių,
su saiku geriu pieną bei skiestas šviežias vaisių sultis).
Prancūzijoje kava dažniausiai geriama tik per pusryčius ir po
valgio. Mes jos negurkšnojame ištisą dieną, kaip tai daro kai kurie
amerikiečiai - tai baisiai negeras įprotis. Jei neišgersite vandens prieš
savo pirmąjį puodelį kavos, dieną pradėsite su nuostoliais, nes kofei­
nas išdžiovins visus jūsų vandens rezervus (kurie jau ir taip nuseko
miegant). Arbatos gėrimas vis dar nėra toks populiarus dalykas tarp
prancūzų (galbūt tai kaip nors susiję su šimtamete santykių su britais
istorija). Nors esu pastebėjusi, kad atsiranda daugiau arbatos salonų
(juodosios arbatos), bijau, kad pagrindinis jų tikslas yra vilioti turis­
tus, kurie ieško vietų, kur suvalgyti kokį tešlainį. Ir namie, ir restora­
nuose mes mėgaujamės žolelių arbatomis (tai vaistiniai nuovirai iš
nesuskaičiuojamos daugybės augalų, išskyrus arbatlapius). Žolelių ar­
batos, jos kofeino turi labai mažai arba visai neturi, yra beveik tokios
pat naudingos kaip ir tyras vanduo, mes jas geriame jau šimtmečius,
dažniausiai po vakarienės ar prieš miegą.
Visi mano šeimoje buvo pripratę gerti žolelių arbatas. Galbūt
tai buvo m ano mamos gudrybė padaryti taip, kad visi prieš miegą
išgertume vandens, tačiau tą arbatos gėrimą aš atsimenu ir kaip ben­
dravimo malonumą. Iškart po vakarienės paprastomis dienomis, o
savaitgaliais kiek vėliau užsiplikyti ir kartu išgerti kvapios arbatos

SKYSTIEJI RESURSAI
buvo mūsų šeimos ritualas, priežastis visiems pabūti drauge. Aš labai
mėgau parinkti arbatą. Visuomet turėdavome kokius šešis ar dešimt
stiklinių indelių, kupinų džiovintų žolelių, kurių prisirinkdavome
miške už močiutės nam ų Elzase arba parsiveždavome iš Provanso,
kur vasarą atostogaudavome. Iš močiutės ir tetų sužinojau apie ga­
lybę nam inių vaistų: verveine (verbena, jos skonis panašus į citrinos)
ir tilleul (liepų žiedų arbata, išsiskirianti medienos prieskoniu) tin­
ka bet kada, ypač pavalgius; camomille (gėlių aromatas ir obuolius
primenantis skonis) buvo skirta prieš miegą; menthe (mėta), kurią
įprasta patiekti Maroke (tikriausiai ji ir buvo parsivežta iš ten), pade­
da virškinimui, ir taip toliau. Kartais patys darydavome aromatingus
mišinius ir juos kimšdavome į nedidelius maišelius, šalia kurių išba­
linti šiandieniniai prekybos centrų arbatos pakeliai atrodo beviltiškai
sterilūs ir nuobodūs.
Vakare gurkšnodami arbatą, dažniausiai aptardavome savo ryt­
dienos planus arba ką nors įdomaus, ką kuris nors iš mūsų skaitė ar
girdėjo, paprastomis dienomis šis ritualas trukdavo penkioliką m i­
nučių, o savaitgaliais ir tuomet, kai turėdavome svečių, jis galėdavo
tęstis keletą valandų. Jokio kramtymo, tik arbatos gurkšnojimas. Ypač
įstrigo į atmintį, kada studijavau Paryžiuje ir namo grįždavau kartą
per mėnesį - prie keleto puodelių žolelių arbatos mudvi su mama už­
sikalbėdavome iki dviejų ar trijų ryto ir eidavome į lovą paskutinės...
ir miegodavome kaip angelėliai.
Vivre de pain, damour; et d’eau fraiche, anot prancūziško priežo­
džio: „Gyvenk duona, meile ir tyru vandeniu". Argi galėtų būti dar
paprasčiau?

• 163 •
 M A N G E TA SOUPE - SUVALGYK SAVO SRIUBĄ

Vanduo, kaip jau sakiau, turi būti geriamas po truputį, bet visą dieną.
Skysčių atsargoms papildyti puikiai tinka sriubos, be to, jos sočios ir
nelabai kaloringos. Mes, prancūzai, turbūt esame patys didžiausi sriu­
bų valgytojai pasaulyje. Kai augau, sriuba dažnai būdavo pagrindinis
maistas vakare. Kadangi pagrindinis dienos valgis buvo pietūs, vaka­
rienei pakakdavo tik une assiette de soupe - lėkštės sriubos ir gabalėlio
sūrio arba minkštai virto kiaušinio, arba šiek tiek šviežių salotų ir dar
kokio nors vaisiaus. Sriuba buvo rimtas reikalas. Jas virdavome le plūs
grand pot - didžiausiame puode, o tai būdavo arba labai gerai, arba
blogai, nelygu kokia sriuba, kadangi namuose visą dieną tvyrodavo
jos kvapas.
Viena iš mano mėgstamiausių buvo vištienos sriuba, į kurią
dėdavome makaronų-raidelių. Ivetė, mūsų nounou (auklė), tuomet
bijodavo ir pagalvoti apie vakarienę, ji, atrodė, truks amžinybę, nes
dėliodavome žodžius savo sriubos lėkštėse. Ivetė bandydavo mus
paskubinti sakydama: „Mange ta s o u p e Iš tikrųjų geras patarimas.
Vermišeliai mums irgi labai patiko, taip pat ir daržovių sriuba, kuri,
savaime aišku, skyrėsi priklausomai nuo sezono. Sriuba buvo puikus
maistas, ypač žiemą, kai nuo jos galėdavome sušilti. Buvo ir kitų, to­
kių, kurių vaikai paprastai nemėgsta, ir Ivetė turėjo prigalvoti visokių
triukų, kad mes jas skaniai suvalgytume. M orkų sriuba buvo ne taip
jau ir blogai, bet jau tos lęšių, špinatų, porų arba kopūstų sriubos - ne
itin malonūs jų kvapai persmelkdavo virtuvę (kur mes valgydavome
visą laiką, išskyrus sekmadienio pietus) - mūsų visiškai neviliojo. Val­
gyti sriubą po to, kai visą dieną ją uostei, mums, vaikams, būdavo kan­
čia, o suaugusiesiems - nieko tokio. Ivetė sugalvodavo įmantriausių
istorijų, kad tik nukreiptų mūsų dėmesį, ir kai tik prasidėdavo pats
įdomumas, sakydavo: „Mange ta soupe\ taip priversdama mus nuryti

SK YSTIEJI RESURSAI
dar keletą šaukštų, ir tik tada tęsdavo savo istoriją toliau. Blogiausiu
atveju - kai reikėdavo valgyti kopūstų sriubą, kurią vadindavome la
soupe dės paysans (kaimiečių sriuba) - vienintelis rezultatyvus būdas
priversti mus ištuštinti savo lėkštes buvo pažadėti ką nors skanaus.
Mus auklėti nebuvo lengva (vargšė Ivetė - jos laukdavo draugas, o ji
niekad nežinodavo, kada galės išeiti). Vis dėlto paauglystėje jau buvo­
me tapę tikrais Prancūzijos piliečiais ir pradėjome visas šias sriubas
valgyti su malonumu, netgi tas smardžiąsias. Geriausia dar vaikystėje
įprasti reguliariai valgyti sriubą, tačiau jei sugebėsite tai padaryti da­
bar, ši viena iš pagrindinių prancūzių paslapčių jums bus labai nau­
dinga. Jei reikėtų pasirinkti vieną vaikystėje labiausiai pamėgtą sriubą,
tai būtų soupe aux lėgumes (daržovių sriuba), kurią žiemą mama vir­
davo pietums gal kokį porą kartų per mėnesį. Ji būdavo patiekiama su
blynais - bulviniais arba blynais su obuoliais.

• 165 •
 PAPRASTA DARŽOVIŲ SRIUBA
8 asmenims

Į šią sriubą visuomet būdavo dedamos bulvės, o kitų daržovių pa­

sirinkimas dažniausiai priklausė nuo toy kas tuo metu buvo priei­
nama.

2 bulvės (maždaug po 120 1. Daržoves nuskuskite arba nulupkite.

gramų)
1 nedidelis kopūstas
2 porai
2 morkos
2 saliero stiebai su lapais
2 vidutinio dydžio gelto­
nieji svogūnai
Šviežiai maltų pipirų
2. Daržoves sudėkite į didelį puodą. Pagar­
2 šaukšteliai druskos
Vi šaukštelio džiovintų
čiobrelių
2 lauro lapai
Ryšulėlis šviežių petražolių
10 puodelių vandens
3. Išimkite ir išmeskite lauro lapus. Dar­
Bulves ir kopūstą susmulkinkite mažais
kubeliais, porus atidžiai nuplaukite ir
supjaustykite kryžmai. Morkas ir salie­
rus pjaustykite griežinėliais, o svogūnus
į keturias dalis. Turėtų išeiti apie 10 puo­
dukų paruoštų daržovių. Naudokite tokį
patį kiekį vandens.
dinkite įmaldami šviežių pipirų, sudėkite
druską, čiobrelius, lauro lapus ir petra­
žoles bei viską išmaišykite su daržovėm.
Supilkite vandenį. Užvirkite. Ugnį suma­
žinkite ir virkite 1Vi valandos.
žoves nusunkite, o nuovirą pasilikite.
Virtuvės kombainu daržoves sutrinkite
į tyrę, jei būtina, praskieskite nuoviru.
Sriubą vėl užvirkite. Paragaukite, ar ne­
trūksta prieskonių, ir patiekite.

Rudens pabaigoje į šią sriubą mama įdėdavo ir paskutinių pomidorų

iš mūsų daržo, o žiemos viduryje - pusę saliero šaknies, bet jūs galite
pridėti, kas jums patinka. Tas pats ir su žolelėmis - dėkite, kokios tik
jums ateis į galvą.

SKYSTIEJI RESURSAI
 GREITA IR PAPRASTA MORKŲ SRIUBA
4 asmenims

1. Morkas sudėkite į puodą su tokiu pat 5 puodeliai nuskustų ir

kiekiu (5 puodeliais) verdančio vandens. griežinėliais supjaustytų
Virkite, kol jos pasidarys - minkštos, bet morkų
neištižę, maždaug 15 minučių. Žiupsnelis cukraus
Druskos
2. Sriubą sutrinkite virtuvės kombainu.
Šviežiai maltų pipirų
Pagal skonį pagardinkite žiupsneliu
Truputis sviesto
cukraus, druskos ir pipirų. Prieš patiek­
Šviežių krapų ar kalendros
dama įdėkite šiek tiek sviesto ir šviežių
papuošimui
krapų ar kalendros.

• 167 •
 PRAŠMATNI MORKŲ TYRSRIUBĖ
8 asmenims

5 puodeliai nuskustų ir 1. Užvirkite 10 puodelių vandens. Sudėkite

griežinėliais supjaustytų lauro lapus ir daržoves. 45 minutes vir­
morkų kite ant mažos ugnies.
4 nulupti ir supjaustyti
2. Išimkite lauro lapus, o morkas virtuvės
griežinėliais vidutinio dy­
kombainu sutrinkite į tyrę. Sudėkite
džio svogūnai
cukrų ir grietinėlę ir pašildykite ant ma­
2 nuskustos ir supjaustytos
žos ugnies, kad gerai įkaistų. Pagal skonį
griežinėliais bulvės
pagardinkite druska ir pipirais. Papuoš-
2 lauro lapai
kite sutarkuotu muskato riešutu.
1 šaukštas cukraus
2 šaukštai riebios
grietinėlės
1 muskato riešutas
Druskos ir šviežiai
maltų pipirų

SK Y S T I E J I RESURSAI
 SOUPE EXOTIQUE
EGZOTIŠKA SRIUBA
4 asmenims

1. IV2 puodelio pieno sumaišykite su tar­ 2Vi puodelio 2 procentų rie­

kuotais migdolais ir 30 minučių palikite, bumo pieno
kad pritrauktų. Išmaišykite, nusunkite 1 puodelis smulkiai sutar­
per sietelį ir įpilkite migdolų ekstrakto. kuotų migdolų
Va šaukštelio karčiųjų mig­
2. Nuvalykite pupeles ir sudėkite į šiek tiek
dolų ekstrakto
pasūdytą verdantį vandenį. Virkite 8 mi­
450 gramų plonų šparaginių
nutes. Nusunkite. Nuplaukite šaltu van­
pupelių
deniu ir virtuvės kombainu sutrinkite į
1 šaukštas raudonojo vyno
tyrę su likusiu puodeliu pieno, {pilkite
acto
acto ir paragaukite, ar netrūksta prie­
Pusė gerai išnokusio mango
skonių. Atidėkite į šalį.
IV2 šaukšto šviežių žaliųjų
3. Mangą nulupkite, supjaustykite ir virtu­ citrinų sulčių
vės kombainu sutrinkite su žaliosios cit­ Šviežiai sutarkuotas muska­
rinos sultimis ir žiupsneliu šviežiai tar­ to riešutas
kuoto muskato riešuto. Atidėkite į šalį. Druskos ir šviežiai maltų
4. Migdolų ir pieno mišinį sumaišykite su pipirų
trintomis pupelėmis ir kambario tem­
peratūros patiekite sriubos dubenyje.
Apliekite mango mišiniu ir pagal skonį
pagardinkite druska ir pipirais.

1-3 ETAPAI GALI BŪTI A TL IK TI IŠ A N K S T O . K A D SRIUBA B Ū TŲ SKYSTES-

NĖ, N A U D O K I T E M A Ž I A U M I G D O L Ų IR D A U G IA U PIE NO ARBA IMKITE

PUSĘ P IE N O IR PUSĘ V A N D E N S .

• 169 •
 PRA NC ŪZĖS, V Y N A S IR D A IN O S

Faites simple (svarbiausia paprastumas), sakė Eskofjė, ir kiekvienas

geras virėjas tai žino. Maestro greičiausia turėjo omeny kietąjį maistą,
tačiau, mano galva, ši taisyklė turėtų būti taikoma ir skystajam mais­
tui - būtent taip prancūzai suvokia vyną. Juk jis turi ir kalorijų, ir
maistingųjų medžiagų, ir skonių paletę. Vyno svaiginamosios savybės
mus ne itin gąsdina, kadangi dauguma prancūzų jį laiko šventu da­
lyku, kuriuo reikia mėgautis, o ne piktnaudžiauti. Prancūzų poetas
Bodleras yra pasakęs, kad jei žmonės nustotų daryti vyną, žmonijos
sveikatai ir intelektui būtų padaryta žala, ir ta žala būtų daug didesnė,
nei piktnaudžiavimas šiuo gėrimu. Mes geriame vyną ne tam, kad at­
bukintume savo jusles, o tam, kad jas sužadintume. Be to, vynas mums
yra tiesiog būtinas, kad galėtume džiaugtis maistu.
Mano mama, kuri nuo mažens mokė visuose dalykuose vertinti
paprastumą, niekad nepatiekdavo jokio kito aperityvo, tik šampaną.
Jos argumentai buvo paprasti. Stipriesiems alkoholiniams gėrimams
reikia baro, specialių reikmenų ir skirtingų stiklų, be to, daug vargo
maišant ir plakant. Tačiau svarbiausia, kad stiprieji alkoholiniai gė­
rimai mūsų skonio receptorius veikiau atbukina, nei sužadina. O kai
leidi savo laiką ir pinigus skanioms vaišėms paruošti, tikrai nenori,
kad maisto skonis būtų užgožtas. Tuomet nebeliktų vienos iš svar­
biausių pokalbio temų!
Jau daugelį metų susidomėjimas vynu nuolat auga, tačiau mūsų
dienomis Amerikoje geriama vis daugiau stipriųjų alkoholinių gėrimų.
Restoranuose dabar populiaru, ypač tarp jaunimo, užsisakyti ką nors
stipraus, kol reikia laukti prie baro, o ir paskui, jau vakarieniaujant,
gerti tą patį. Alkoholio kiekis tokiuose gėrimuose kartais būna tris ar
keturis kartus didesnis, nei tokiame pat kiekyje vyno, taigi gaunate
gerokai daugiau kalorijų, be to, bukinami skonio receptoriai. Taip pat

SKYSTIEJI RESURSAI
išnyksta natūralus sotumo jausmas, tad neišvengiamai suvalgote daug
daugiau. Tai galbūt labai paranku kai kuriems restoranams - jie ne­
bankrutuoja, nors maistą patiekia vidutinišką. (Juk visiškai aišku, kad
grynasis pelnas iš alkoholio yra daug didesnis nei iš maisto.)
Jeigu dar neįsijungėte į vyno garbintojų gretas, jūsų skonio re­
ceptoriai nėra gavę progos pažinti naujų skonių pasaulį, tad galbūt ir
todėl jūs per daug valgote. Vynas yra ne tik puikus maisto priedas. Jis
kuria iškilmingumo, šventiškos nuotaikos, rafinuotumo ir prabangos
atmosferą. Visa tai nedera su pomėgiu tiesiog ryti negalvojant ir be
jokios pagarbos maistui. (Jei jau atsikimšote butelį vyno, tikriausiai
nebevalgysite prieš televizorių!)
Vynas taip pat gali būti naudingas sveikatai, jeigu jį gersite sai­
kingai ir tiktai valgydamos. (Prancūzėms atrodo visiškai nesupran­
tama, kaip galima sėdėti gurkšnojant „Chardonnay", tarsi tai būtų
kokteilis. Vyno skonis visiškai atsiskleidžia tik tuomet, kai jį geriate
valgydamos tinkamą maistą.) Be to, kad vynas turi mažiau kalorijų
nei dauguma kitų alkoholinių gėrimų, gerame vyne gausu m aistingų­
jų medžiagų, taip pat pripažįstama, kad jis skystina kraują ir mažina
kraujo spaudimą bei blogojo cholesterolio kiekį. Kiek tikrų m alonu­
mų dar gali tuo pasigirti?
Atrodo, kad amerikiečių bėda yra arba baimė („Kokį vyną pa­
sirinkti?"), arba klaidinga prielaida („Vynas? Taip, žinoma, mes ge­
riame jį ypatingomis progomis"). Prancūzams vynas yra kasdienio
gyvenimo dalis ir niekas per daug nesijaudina dėl rūšies. Dauguma
prancūzų, tiesą sakant, pažįsta tik to regiono, kuriame gyvena, vy­
nus. Mano nuomone, vynas yra viena iš svarbiausių priežasčių, kodėl
prancūzės nestorėja.
Prancūzijoje gana įprasta susipažinti su vynu dar vaikystėje. Mes
matome, kaip tėvai valgydami išgeria taurę vyno, tad natūralu, kad ir
patys norime jo paragauti. Paprastai per sekmadienio pietus ir mums

• 171 •
įpildavo šiek tiek vyno, skiesto vandeniu. Vis dėlto kartais pasitaiky­
davo ir išdaigų. Prisimenu ilgus giminaičių pasisėdėjimus prie vaišių
stalo - pavyzdžiui, po pusbrolio pirmosios komunijos - kai vaikai,
daugiausia berniukai, laukdavo, kol suaugę pakils pamankštinti kojų
sode. Tai buvo ženklas, kad galima įsėlinti į tuščią valgomąjį ir pulti
prie taurių ir butelių, kurie dar nebuvo ištuštinti. Šampanas, baltasis,
raudonasis, desertinis vynai - viskas būdavo sumaišoma ir paskubo­
mis leidžiama per rankas. Paprastai ši puota ilgai neužtrukdavo. Bet
pakankamai - dar iki tol, kol kas nors iš suaugusiųjų pastebėdavo, ne
vienam pasidarydavo bloga, o kai kurie būdavo jau ir atsisveikinę su
savo pietumis. Tai dar viena pamoka, kurią išmokti niekuomet nebū­
na per anksti: „Gerkite su saiku ir nemaišykite!"
Mano pirmoji pažintis su vynu - nieko nepagražinu - beje, įvyko
pačioje šampano krašto širdyje, maždaug valanda kelio nuo ten, kur
aš užaugau - Lotaringijoje. Ten gyveno mano tėvų geriausi draugai:
atlapaširdis architektas, kuris dirbo Reimso miestui, pasaulinei šam­
pano sostinei, ir jo smulkutė žmona, labai miela moteris. Deja, ji ne­
buvo labai gera šeimininkė ir virtuvėje pasikliovė vyru, savo gastro-
nominiu gelbėtoju, taip jį ir vadino mon petit Jėsus - mano Jėzuliukas.
Jis, kaip ir mano tėvas, priklausė balandžių mėgėjų draugijai. Ponai
Lionai dažnai pas mus atvažiuodavo mano mamos garsiųjų dėjeuner
du dimanche - sekmadienio pietų. Tuomet Mesjė Lionas padėdavo
gaminti ir valgiai išeidavo dar puikesni. Atsilygindami už vaišingumą,
jie pasikviesdavo mus ir savo kitus draugus į Reimsą, kur Mesjė Lio­
nas mano mamai leisdavo šeimininkauti savo nuostabioje virtuvėje.
Jų buvo dvi, tad ji galėdavo pasirinkti kurią norėjo. Savo dideliame
dvare jie turėjo pagrindinį namą ir vasarinį namuką. Vasarinio namo
virtuvė buvo išklota baltomis plytelėmis ir turėjo pačią moderniausią
įrangą, o žieminio namo virtuvė buvo panaši į muziejų, su nuostabio­

SKYSTIEJI RESURSAI
mis senoviškomis keraminėmis krosnimis ir dekoru. Mamie tai labai
patiko, o svečiai nežinojo nė kaip girti jos maistą.
Keletą kartų per metus mes išsiruošdavome iš namų ankstyvą
sekmadienio rytą ir mano mama, gavusi visišką veiksmų laisvę, visą
rytą praleisdavo virtuvėje chez Lion - pas Lionus. Svečiams susirin­
kus, būdavo patiekiamas šampanas, o Mesjė Lionas manė, kad ir vaikai
turėtų gauti une petite goutte (mažą gurkšnelį). Niekuomet to nepa­
miršiu. Pirmiausia jis mus pamokė, kaip laikyti taurę. Tai buvo ne
vandens stiklinė, iš kurios mes, vaikai, namie gaudavome paragauti
vyno, skiesto vandeniu. Vynų karaliui tai būtų visiškai netinkamas
indas! Mesjė Lionas buvo pasiruošęs supažindinti mane su vienu
įspūdingiausių ritualų pasaulyje. Įsivaizduokite šešerių metų vaiką,
su šampano taure rankoje: pamatęs, kad mano mažytė riebi rankutė
spaudžia taurės viršų, Mesjė Lionas paaiškino, jog taip šampanas su­
šils. Ir parodė, kaip reikia laikyti taurę - už kotelio arba už pagrindo.
Man tai padarė neišdildomą įspūdį. Pagal prancūziškus standartus
Mesjė Lionas buvo augalotas vyras ir dar turėjo tokią keistą pravardę,
tad iki tol jo prisibijodavau. O dabar „Jėzuliukas" tapo mano draugu.
Ir dar dievino šampaną. Kokia miela painiava. Iki dabar su jauduliu
prisimenu pirmuosius savo gurkšnius iš suaugusiųjų taurės. Pagaliau
ir aš turėjau ką papasakoti savo klasės draugams pirmadienį. Nė vie­
nas iš jų nebuvo ragavęs šampano ir niekuomet nebuvo laikęs rankose
tikros šampano taurės! Tai atstojo visus tuos savaitgalius, kai būdavau
tempiama grybauti - užsiėmimas, kuriuo nepasigirsi prieš pancūzų
vaikus - kai tuo tarpu kiti vaikai eidavo į kiną. (Mano tėvai buvo įsiti­
kinę, kad kartu leisti laiką reikia prie maisto, o ne tyliai sėdint tamsoje
ir žiūrint filmą.)
Pasirodo, šampanas, kurį tada gėriau, buvo Veuve Clicąuot. O po
keleto mėnesių, vieno iš mūsų nuolatinių vizitų pas Lionus metu, jie
mus nusivežė į garsiuosius šampano namus. Tai buvo mėgstamiausias

• 173 •
jų šampanas. Kai vėlų sekmadienio vakarą mes jau ruošėmės išva­
žiuoti, Mesjė Lionas įdėjo dėžę jo į mūsų bagažinę, taip atsidėkodamas
mano mamai. Taip šis šampanas tapo mėgstamiausias ir mūsų na­
muose. Nieko keisto: gera prekė pati save giria. Tuomet nė nenujau­
čiau, kad didysis Veuve Clicąuot vardas vieną dieną taps mano darbu.
Kai studijuodama Paryžiuje su Daktaro Stebuklo pagalba sulie­
sėjau, nutariau padaryti vakarėlį semestro pabaigos proga. Laiminga
nueinu į parduotuvę pirkti šešių butelių šampano. Koks buvo mano
nustebimas, kai - parduotuvės savininko linksmybei - paiškėjo, kad
pinigų, kuriuos turėjau, būtų vos užtekę vienam! Kai papasakojau šitą
istoriją mamai per mūsų eilinį sekmadienio pokalbį telefonu, ji m a­
nęs pasigailėjo ir pasiūlė atsiųsti pinigų. Mama išmokė mus vertinti
daugelį dalykų, bet, deja, nepasakė, kokia yra jų kaina. Tai man buvo
pamoka iš suaugusiųjų gyvenimo.
Visiems mano mokslo draugams šampanas padarė deramą įspū­
dį. Tai buvo tikras tostas už mūsų kursą. Šampanas visuomet sukuria
puikią atmosferą. Šventiškumo iš jo atimti neįmanoma. Kai tik tai
supratau, tuoj pat nutariau, kad nuo tol arba taupysiu, kad galėčiau
nupirkti šampano vakarėliui, arba nerengsiu jo visai. Skirtumas mil­
žiniškas.
Aš iš tiesų esu viena iš laimingųjų, kuriems moka pinigus, kad da­
rytų tai, kas juos džiugina. Matote, man vis dar patinka šampanas - la­
bai. Šampanas man yra stebuklingas. Be to, tai nepaprastai moteriškas
vynas. Man patinka viskas: gundanti medaus spalva, mažyčiai bur­
buliukai (kaip jie šoka), kvapai ir skoniai (citrusinių vaisių, kriaušių,
obuolių, džiovintų vaisių, sviestinių bandelių), malonus, ilgai burnoje
išliekantis skonis. Patinka nuotaika, kurią sukuria šampanas - to jaus­
mo negali suteikti nė vienas kitas vynas: šventės, gyvenimo džiaugs­
mo. Mano įsitikinimu, šampanas yra dar ir labiausiai „atlaidus" vynas.
Drama, kuri prieš mūsų akis vyksta šampano taurėje, neleidžia jo gerti

SKYSTIEJI RESURSAI
per greitai ir aš niekuomet nesu pasigėrusi. Savaime aišku, jį geriu
saikingai ir visuomet - valgydama. Kaip ir visur gyvenime, svarbiausia
yra pusiausvyra.
Daugiau nei dvidešimt amžių šampanas patiekiamas džiaugs­
mingomis progomis visame pasaulyje, tačiau tik po industrinės revo­
liucijos XVIII amžiaus pabaigoje jis tapo prieinamas mums, paprastai
liaudžiai. Prieš tai šampanas buvo karalių ir aukštuomenės vynas.
Kelis pastaruosius dešimtmečius gyvenimas mane lepina - beveik
kasdien turiu galimybę išgerti taurę šampano drauge su žmonėmis, su
kuriais mane suveda darbas, kad ir kur būčiau - Paryžiuje, Niujorke,
Santa Barbaroje, Balyje, Sardinijoje, Kijote, Mikono saloje, Provanse,
Puerto Rike, San Franciske, Majamyje, Nantukete ar nesuskaičiuoja­
moje daugybėje kitų vietų. Kaip Edvardas man sako: „Tu gali padaryti
žmones laimingus. Tarsi turėtum stebuklingą lazdelę!“
Tą žinau jau seniai. Tik atsikėlusi gyventi į Niujorką, nuėjau ap­
lankyti savo vieną draugą ligoninėje. Aišku, nusinešiau butelį šampa­
no. Pagal prancūziškus papročius, einant aplankyti ligonio, priimta
neštis arba šampano, arba gėlių, tad pažinodama savo draugą, pasirin­
kau pirmąjį variantą. Tačiau budinčioji slaugytoja manęs neįleido pro
duris. Buvau priblokšta tokio kultūrų skirtumo. Amerikoje, kuri turi
visą blaivybės sąjūdžių istoriją ir Aštuonioliktąją Konstitucijos patai­
są*, šampanas ligoninėje yra skandalingas įvykis. Tuo tarpu Prancū­
zijoje dažnai išvysite karikatūrų, kur daktaras sėdi prie sveikstančio
ligonio lovos ir geria į jo sveikatą.
Dabar, kai pietauju su draugais, dažnai matau, kad restorane esa­
me vieninteliai, kurie geriame šampaną, net jei užsisakome tik lėkštę
austrių su kokia nors gera duona ir sviestu. Ką gi jie čia „švenčia**
vidury baltos dienos? Atrodo, kad stebisi žmonės, kurie prie baro

* 1917 m. JAV Senatas priėmė „sausą įstatymą", draudžiantį stipriuosius alkoholinius

gėrimus, kuris galiojo nuo 1920 iki 1933 m. - Vertėjos pastaba.

• 175 •
gurkšnoja ryškiai oranžinius kokteilius. Gyvenimą, manyčiau. Marle­
na Dytrich sakydavo, kad šampanas sudaro įspūdį, jog kiekviena die­
na yra kaip sekmadienis. Puikiai pasakyta.
Šiuo metu šampano barai dygsta visoje Prancūzijoje. Pasirinki­
mas didžiulis. Nors, beje, vienas iš seniausių šampano barų yra Čika­
goje - tai „Popsfor Champagne\ kuriame aš lankausi jau daugiau nei
dvidešimt metų.
Šampanas man iki šiol yra geriausias triukas apetitui sužadinti ir
paruošti gomurį maistui. Be to, šampanas - tai vynas, kuris kaip prie­
das gali papildyti labai įvairų maistą - ar žinote, kad jis puikiai dera
su pica, nes jo rūgštumas yra kontrastas aliejui ir sūriui? Nors ir ne­
drįsčiau prisidėti prie tų, kurie sako, kad šampanas tinka su viskuo, jis
neginčijamai universaliausias iš vynų. Jei norite prabangos, galite eks­
perimentuoti su skirtingais metais ir markėmis ir netgi patiekti rožinį
vyną. Arba galite tiesiog mėgautis šių metų sausu šampanu sumokėję
maždaug tiek pat, kiek už butelį gero neputojančio vyno. Svarbiausia
paprastumas. Šampanas netinka su padažais, kuriuose daug pikan­
tiškų prieskonių ar grietinės. Taip pat negerkite šampano su maistu,
kuris neutralizuoja jo skonį: artišokais, šparagais ir šokoladu. Su šam ­
panu yra smagu ir gaminti. Jis suteikia daug daugiau elegancijos nei
paprastas baltasis vynas, o kadangi jo sunaudosite labai nedaug, tai,
kas liko, galėsite išgerti valgydami.
Štai receptas, kuris labai puikiai tinka vakarienei d deux - dvie­
se - ir tikrai padarys įspūdį jūsų svečiui. Kai vaišinu juo savo svečius,
jie visada klausinėja recepto ir galvoja, kad virtuvėje praleidau ištisą
dieną, nors jį pagaminti tetrunka tik kiek daugiau nei pusvalandį. Ir
nereikia jokių papildomų riebalų - vištiena iškepa šampane. Vynas
prisideda prie gaminamo patiekalo skonio, o jame esančio alkoholio
kalorijos kepant tiesiog sudega. Vermutas, perno ir daugelis žemės
skoniu pasižyminčių raudonųjų ar baltųjų vynų irgi gali papildyti

SKYSTIEJI RESURSAI
ne vieno patiekalo skonių paletę, tačiau jei kalbame apie eleganciją,
šampanui tikrai niekas neprilygs. Dažnai darau šį patiekalą paprastą
dieną, kai spaudžia laikas, ypač jei po darbo turėsiu svečių. Kai vištie­
ną jau įdėsite kepti, daugiau niekuo nebereiks rūpintis, galėsite daryti
kitus darbus. Vištienos pagal šį receptą pakanka keturiems, tad iš to,
kas liko, ruošiu sumuštinius.

• 177 •
 VIŠTIENA SU ŠAMPANU
4 asmenims

Pirmiausia sužinokite, kur galima gauti pačios geriausios ir ska­

niausios šviežios vištienos. Ekologiška, lauke auginamų vištų mėsa
šiais laikais tikrai prieinama. Kalbant apie šampaną - rekomen­
duoju Veuve Clicąuot Yellow Label Brut. (Quelle surprise - Koks
siurprizas!) Na, gerai, prisipažinsiu: aš ne tik dirbu šioje kompani­
joje, bet taip pat esu ir ištikima šio sodraus skonio šampano gerbėja.
Pasaulyje gaminama daugybė gerų putojančių vynų, tačiau pran­
cūziškam šampanui jų skonis neprilygsta. Netgi ir tikro šampano
rūšys viena nuo kitos nemažai skiriasi, priklausomai nuo naudo­
jamų vynuogių, gamybos ir išlaikymo. Šampanas turi dvi savybes,
jos svarbios gaminant maistą. Pirmoji - tai sausumas, šampanas
yra aitrus vynas, jo rūgštingumas labai didelis. Vištienai saldumas
nereikalingas, taigi geriausiai tinka sausas šampanas. Antra, reikia
atsižvelgti į aromatus, kuriuos vynas gali suteikti vištienai. Veuve
Clicąuot, gaminamas daugiausia iš raudonųjų vynuogių („Pinot
Noiru ir „Pinot M eunier1) su trečdaliu „Chardonnay", garsėja savo
skoniu ir stiprumu.

4 vištų krūtinėlės (su oda ir 1. Vištų krūtinėles sudėkite į kepimo indą

kaulais)
1 puodelis šampano (reko­
menduotinas Veuve Clic­
ąuot Yellow Label Brut)
Druskos ir šviežiai maltų
pipirų
Daržinių builių, peletrūnų
arba čiobrelių (nebūtinai)
1 askaloninis česnakas, su­
pjaustytas į keturias dalis
ir apibarstykite prieskoniais. Užpilkite
Vi puodelio šampano. Krūtinėlėse pada­
rykite įpjovas ir įkiškite po ketvirtį aska-
loninio česnako.
2. Kepimo indą iš pradžių pakiškite po vir­
šutiniu kaitinimo elementu - krūtinėlės
turi būti oda į apačią - kepkite 3 m inu­
tes, kol gražiai paskrus. Tada apverskite
ir 5 minutes kepkite kitą pusę.
3. Vištieną išimkite, aplaistykite kepant

SKYSTIEJI RESURSAI
 atsiradusiu skysčiu ir supilkite likusį Vi puodelio šampano. Toliau
kepkite iki 250 laipsnių įkaitintoje orkaitėje 30 minučių.

4. Patiekite su rudaisiais ryžiais. Ypatingą skonį šiam patiekalui su­

teikia pakepinti grybai, kurie puikiai dera su šampanu. (Į pašildy­
tą keptuvę su šlakeliu alyvų aliejaus sudėkite švarius supjaustytus
grybus ir keletą minučių pakepinkite, {spauskite porą lašų citrinos
sulčių, įberkite šviežiai susmulkinto šalavijo, pagal skonį prieskonių
ir 1 šaukštą sviesto.) Likusį šampaną patiekite taurėse.

• 179 •
Nors šampaną iš vynų mėgstu labiausiai, kai jo neturiu po ranka arba
kai jis netinka, mėgstu išgerti bet kokio kito gero arba labai gero (tai
jokiu būdu nereiškia, kad ir labai brangaus) vyno taurę. Turiu mėgs­
tamų baltųjų ir raudonųjų vynų beveik iš visų vietų pasaulyje, kur tik
jis daromas. Labai mėgstu sausus baltuosius, dievinu gerus „Chablis",
„Meursault“ ir sausą „Riesling" iš savo numylėto Elzaso, „Sauvignon
Blanc“ iš Naujosios Zelandijos ir nefiltruotą „Chardonnay" iš Napos
slėnio (Kalifornijoje). Iš raudonųjų renkuosi švelnius, malonaus sko­
nio, lengvesnius, „Volnay“ iš Burgundijos ar „Pinot Noir“y arba rau­
donuosius iš Toskanos, arba - jei noriu stipresnio - „Rhone". Nesu
didelė stiprių, daug tanino turinčių „Cabernet“ vynų gerbėja, tačiau
jeigu maistas tokio vyno „prašosi", neturiu nieko prieš.
Kuo vyresnė darausi, tuo labiau mėgstu vynus iš vienos ar dviejų
vynuogių rūšių. Valgydama geriu tik vienos rūšies vyną, - taip leng­
viau mano organizmui. Ir niekuomet nė neliečiu stipriųjų alkoholi­
nių gėrimų. Reikėtų žinoti, kas iš vynų jums labiausiai patinka, ir būti
pasiruošus laikui bėgant savo pasirinkimus koreguoti. Mano mėgsta­
miausi vynai yra „Chardonnay“ ir „Pinot Noir“. Kelią į vyno pažinimą
geriausia pradėti nuo pažinties su keliomis skirtingomis vynuogių rū ­
šimis. Nors čia ir ne vieta paskaitai apie maisto ir vyno derinimą, pa­
minėsiu klasikinius derinius, kurie yra tikrai verti dėmesio, pateiksiu
keletą pavyzdžių, už kurių galėtumėte „užsikabinti": „Pinoit Noir“ su
lašiša ir su antiena, „Cabernet Sauvignon“ su didkepsniais ir ant grote­
lių kepta mėsa, „Zinfander su kalakutiena, „Chardonnay“ su vištiena
ir vėžiais, „Sauvignon Blanc“ su krevetėmis, šampanas tinka beveik su
viskuo. Apibendrinant: yra dvi maisto ir vyno derinimo taisyklės, pa­
gal kurias gyvenu. Pirmoji taisyklė: raudonąjį vyną gerkite su mėsos,
baltąjį - žuvies ir paukštienos patiekalais. Antroji taisyklė: pamirškite
pirmąją ir gardžiuokitės tokiu maisto ir vyno deriniu, koks tik patinka
ir suteikia daugiausia malonumo.

SKYSTIEJI RESURSAI
 Koks gi kiekis to puikaus gėrimo yra tinkamas jums? Moterys
negali išgerti tiek, kiek vyrai, bet mano patirtis sako, kad viena ar dvi
taurės per dieną padaro daugiau nei kokia daržovė ar vaisius, kad ne­
reikėtų gydytojų paslaugų. Be to, aš tiesiog negaliu mėgautis pietumis
ar vakariene be taurės vyno.
Vis dėlto kartais mes visi susiduriame su pagunda padauginti -
ilgi pasisėdėjimai restorane, šventės ar kitos iškilmingos progos, kai
atrodo, kad taurė niekad neišseks. Kaip jau ir pasakojau, mano darbas
yra nuolat pilnas pagundų, o per didelis kiekis alkoholio ne tik „at­
palaiduoja varžtus" (potenciali profesinės katastrofos situacija), bet ir
skatina persivalgyti (grėsmė pusiausvyrai).
Jau pačioje savo karjeros pradžioje sužinojau vieną neįkainojamą
gudrybę. Ką tik pradėjusi dirbti vyno versle, buvau pakviesta pasisve­
čiuoti dideliuose šampano namuose, kur kiekvieną dieną per pietus
ar vakarienę viešėdavo nuo dvidešimties iki trisdešimties žmonių. Čia
nuolat dirbo visa komanda ir administratorė (bei viešųjų ryšių atsto­
vė) - įspūdinga grafienė, kuriai buvo netoli penkiasdešimties.
Vieną dieną per pietus, kurie tęsėsi gerokai ilgiau nei tris valan­
das, mums buvo pasiūlyta šešios vynų rūšys. Kai kurie svečiai pali­
ko stalą gerokai svyruodami. O grafienė pakilo nuo jo šviežia kaip
agurkėlis ir, pastebėjusi mano susižavėjusį žvilgsnį, pasivedė mane į
šalį patenkinta, kad gali pasidalyti savo maža gudrybe: per pietus, ar
vakarienę ji leisdavo sau išgerti tik vieną taurę, o dažniausiai tik apsi­
mesdavo, kad geria. Ji pasiūlė, kad per vakarienę ją stebėčiau. Būdama
administratorė, ji turėjo sveikinti svečius, sakyti tostus, taigi, nuolat
buvo visų dėmesio centre. Tačiau niekas nepastebėjo, kad taurę ji vos
tepaliesdavo lūpomis ir nugerdavo tik keletą lašų. Kai prieidavo pa­
davėjas su vynu, jos taurė buvo vis dar pilna, tad jis ją praleisdavo
ir pripildydavo kitų taures, bet niekam tas nė nekrito į akį. Kuomet

• 181 •
kai kurie svečiai jau buvo išgėrę dvi ar tris taures, grafienė tebūdavo
ištuštinusi vos trečdalį savosios. Tą patį ji darė ir valgant kitus pa­
tiekalus - ir nors neišgėrė daugiau nei taurės, visą laiką buvo tikras
šventiškos nuotaikos pavyzdys. Jeigu kasdien nesinaudočiau šia maža
grafienės paslaptimi, niekaip nebūčiau sugebėjusi išsilaikyti savo dar­
be šitiek metų, kadangi aš, kaip ir ji, turiu dažnai vaišinti klientus ir
vakariene, ir pietumis. Ji puikiai žinojo, kad kai reklamuoji valgymo ir
gėrimo malonumus, svečiai, su kuriais vakarieniauji, neturi nė įtarti,
kad tądien jau valgei trijų patiekalų pietus ir gėrei vyno.

SKYSTIEJI RESURSAI
 t
9
D U O N A IR ŠOKOLADAS

Visai neseniai Paryžiuje žiūrėjau trum pą pjesę, pavadintą „Les Man-

geuses de Chocolat“ („Šokolado valgytojos“). Trys jaunos merginos,
kenčiančios nuo priklausomybės, nusprendžia išbandyti grupinę te­
rapiją, kurios metu psichologė (pati buvusi šokoholikė) bandys padėti
kiekvienai jų surasti savo ėlėment dėclencheur (raktą, kaip atsikratyti
priklausomybės). Nė vienai iš jų nepasiseka (koks siuprizas!) ir nie­
kas neišsisprendžia (tai juk prancūzų teatras), tačiau spektaklyje yra
daug taiklių pastebėjimų, o kai kuriuose iš jų yra ir daugiau nei lašelis
tiesos. Pavyzdžiui: „Apklausa parodė, kad devyni iš dešimties žmo­
nių prisipažįsta, kad dievina šokoladą.., na, o tas dešimtasis tiesiog
meluoja".
Ta pjesė išjuokė ne tik prancūzų maniją (šokoladą), bet ir pa­
čią terapijos sistemą. Visą laiką prasijuokiau, išskyrus vieną vietą, kai
buvo paminėtos moterys, kurios šokoladą valgo en cachette (slapčia).

• 183 •
Prancūzams toks paikas dalykas pasirodė vertas juoko, bet man, turin­
čiai amerikietišką patirtį, juoktis nesinorėjo. Tikrai labai dažnai ame­
rikietės moterys valgo slapčiomis, o tokio valgymo rezultatas būna ne
tiek malonumas, kiek kaltė. Ši tendencija gyvuoja drauge su požiūriu,
kuris turėtų pasikeisti. Nėra nieko, kas būtų nuodėmingai skanu. Jei iš
tikrųjų yra toks dalykas, kuris jums teikia tiek džiaugsmo, kiek man
šokoladas, jam savo gyvenime turėtumėte rasti vietos. Bet negalime
leisti sau ryti tiek, kad po to jaustume kaltę. Šokoladu gardžiuotis rei­
kia saikingai. Tas pats pasakytina ir apie kitus puikius maisto produk­
tus, į kuriuos amerikiečiai jau pradėjo žiūrėti kaip į nevartotinus.
Prancūzės šokoladą valgo (vidutiniškai maždaug po 5,4 kilogra­
mo per metus). Jos taip pat valgo ir duoną (dėl jos prasidėjo prancūzų
revoliucija!), nors ši taip pat yra „priešų* sąraše. Tačiau: Prancūzės ne­
storėja. Beje, tai dar vienas prancūziškas paradoksas: apsimetinėjimas,
kad valgymo malonumai neegzistuoja, arba jų ignoravimas yra viena
pagrindinių priežasčių svoriui augti. Vienintelis ilgalaikis visiško atsi­
sakymo rezultatas būna tik „jo-jo efektas" - šiandien svoris nukrito,
tačiau tuoj pat priaugsite jo ir vėl, taip greitai, kad nespėsite nė apsi­
žiūrėti. Tai visiškai beprasmiška, juolab kad ir duona, ir šokoladas yra
labai naudingi maisto produktai.
Jeigu jau nusprendėme valgyti duoną ir šokoladą (o taip ir yra),
bet nesustorėti (o taip ir nebus), reikės elgtis protingai, kaip pata­
rė Daktaras Stebuklas. Maksimaliai išnaudoti malonumo teikiamą
džiaugsmą jo kainą sumažinant iki minimumo. Daktaras teigė, kad
maži malonumai (menus plaisirs) yra sėkmės pagrindas ir, pagal jo
receptą, šokoladas man buvo būtinas, bet tik mažomis dozėmis (par
petites doses). Be to, turėjau pradėti iš tikrųjų vertinti tai, ką valgau.
Trumpai tariant, jis mane mokė prancūziškų manierų - kaip mėgau­
tis maistu, kuris gali būti arba draugas, arba priešas, priklausomai nuo
to, kaip su juo elgsimės. Pagrindas čia būtų juslinis sąmoningumas,

D U O N A IR ŠOKOLADAS
tinkamo porcijos dydžio jutimas ir svarbiausia - noras sveikai gyventi
apskritai (bien-ėtre).
Esu jau prisipažinusi, kad je rajfole de chocolaU tai iš esmės reiškia,
jog esu šokoholikė. Mano giliu įsitikinimu, šį geną paveldėjau iš savo
motinos. Ji turėjo galybę šokoladinių desertų receptų, be to, aistringai
mėgo paprastą šokoladą. Dėl šios priežasties man niekados nereikėjo
sukti galvos, ką jai padovanoti. Šokoladinės lauktuvės iš Belgijos, Švei­
carijos ar iš kokio gero prancūzų šokolado meistro krautuvėlės buvo
tiesiausias kelias į jos širdį. Prieš keletą metų, kai Lione mirė vienas
garsus šokolado meistras, išgyvenęs beveik aštuonias dešimtis metų, jo
nekrologe laikraštyje „Le M onde“ buvo parašyta, kad beveik visą savo
gyvenimą jis suvalgydavo po vieną tablette (nemažą šokolado plytelę)
per dieną. Mūsų šeima juokėsi, kad vis dėlto atsirado įrodymų, jog
Prancūzijoje yra bent vienas žmogus, kuris suvalgė šokolado daugiau
už mūsų mamą. Bet kadangi ji gyveno daugiau nei devyniasdešimt
metų, visą laiką mėgaudamasi šokoladu, esu tikra, kad galų gale ji vis
dėlto pralenkė ir jį.
Jeigu toks šokoladininko iš Liono įprotis jums nedaro didelio
įspūdžio, į jūsų santykius su šokoladu vertėtų pažvelgti įdėmiau. Nes
jo atvejis pagal prancūziškus standartus yra tikrai ypatingas - tik ne­
daugelis mūsų gali suvalgyti tiek šokolado. Mėgavimasis šokoladu
nėra sporto varžybos. Iš tikrųjų, vaizdas, kaip mama gardžiuojasi savo
kasdienine norma, labiau priminė zen meditaciją. Niekas nedrįsda­
vo ištarti nė žodžio. Užteko tik pamatyti jos veido išraišką, lūpas ir
akis, ir namuose įsiviešpataudavo tyla. Mes žinojome, kad iš pagarbos
savo mamai turime leisti jai ramiai pasidžiaugti vienu didžiausių savo
gyvenimo malonumų. Gebėjimas įvertinti subtilių šokolado skonį,
įstabų jo švelnumą, kai šis gardėsis tirpsta burnoje, mano akimis, yra
didžiulis juslinis valgymo malonumas. Tai patirtis, kuri neturi nieko
bendro su yySnickers“šokoladuko valgymu bėgomis. Bet vis dėlto kaip

• 185 •
šitas lengvas pamišimas atsirado? Istorija rodo, kad Theobroma ca-
cao - tai specialus šokolado terminas, kuris graikų kalba reiškia „die­
vų maistas" - kerai turi gilias šaknis.
Į Europą šokoladas atėjo iš Naujojo pasaulio tame amžiuje, kai
buvo padarytas ne vienas atradimas. Atrodo, kad pirmieji jį aptiko
olmekai (1500-600 pr. Kr.). Jie šokoladą vartojo kaip labai kartų ir
aštrų energijos teikiantį gėrimą, it kokį energetinių batonėlių proto­
tipą, kuris buvo skirtas vyrams (žyniams, valdovams ir kariams) - jie
tikėjo, kad šis stebuklingas maistas padeda kariauti, išlaikyti seksualinį
pajėgumą ir padeda išgyventi įkandus gyvatei. Tačiau pas mus papli­
tusi šokolado rūšis kildinama iš vėlesniųjų ikikolumbinių civilizacijų,
maždaug 3000 m. pr. Kr., kai kakavos medžiai savaime augo šiltame
ir drėgname Mesoamerikos klimate, dabartinėse Meksikos ir Gvate­
malos teritorijose.
Actekams ir toltekams šokoladas buvo eliksyras ir vertybė. Jų
prekybos sistemoje kakava atstojo pinigus, o iš jos pagamintas šoko­
ladas vartotas didikų ir pirklių (žinoma, vien vyrų) puotose. Jų šoko­
ladas taip pat buvo labai kartus ir aštrus, bet jau maišomas su vanile,
medumi ir gėlėmis. Paprastai jį patiekdavo šaltą ir su putomis bai­
giant valgyti, kartu su vamzdeliais tabakui rūkyti. Be labai vertinamų
šokolado energetinių galių (tas mišinys, be jokios abejonės, turėdavo
nemažai kofeino), taip pat tikėta, kad šokoladas yra afrodiziakas. Sa­
koma, kad imperatorius Montesuma, prieš apsilankydamas savo ha­
reme, iš auksinių puodelių stiprindavosi dideliais kiekiais skirtingų
spalvų šokolado!
Europoje pirmieji šokolado paragavo ispanai, po ketvirtosios Ko­
lumbo kelionės į Naująjį pasaulį 1502 metais, tačiau atrodo, kad jiems
jis nepadarė jokio įspūdžio iki tol, kol 1528 metais Kortesas parvežė
ne tik kakavos pupelių, bet ir šokolado gamybos receptą bei įrankius.
Tuomet šokoladas Ispanijoje tapo tikra sensacija. Atrodo, kad nuo to

D U O N A IR ŠOKOLADAS
momento pasaulio užkariavimo kryptis pasikeitė, bent jau kalbant
apie gastronomiją. Europa iki pat šiol yra šokolado mėgėjų kontinen­
tas. Sakoma, kad karalienė Marija Teresė įtikinėjusi savo vyrą Liudvi­
ką Keturioliktąjį, Karalių Saulę, jog jaučia aistrą tiktai jam ir šokoladui
(būtų, aišku, įdomu sužinoti, kuriam labiau). Jau devynioliktame am­
žiuje toks autoritetas kaip geriausias istorijoje žinomas gastronomas
Brija-Savarenas paskelbė: „Šokoladas - tai sveikata" ir rekomendavo
juo gydyti daugybę negalavimų daug anksčiau, nei mokslas patvirtino
jo gydomąsias savybes.
Jau įrodyta, kad grynasis juodasis šokoladas iš tikrųjų labai nau­
dingas širdžiai, nes jo sudėtyje yra daugiau antioksidantų nei juodo­
joje arbatoje ar raudonajame vyne, taip pat daug magnio, geležies ir
kalio (visi jie būtini moters sveikatai). Šokoladas taip pat malšina ne­
rimą ir depresiją, kadangi turi serotonino ir teobromino, kurie veikia
smegenų receptorius ir daro teigiamą poveikį emocinei būsenai. Ka­
dangi šokoladas turi ir nemažai riebalų, geriausia juo gardžiuotis ne
po kaloringų šventinių pokylių, o po lengvo maisto arba tiesiog kaip
lengvu užkandžiu.
Viena iš labiausiai liūdinančių dvidešimtojo amžiaus tendencijų
buvo masinė šokolado gamyba. Ji sukūrė nepilnavertį produktą, pri­
krautą blogųjų riebalų, todėl neturėtų būti keista, kad daugelis ameri­
kiečių tikro šokolado nėra nė karto ragavę. Tačiau išeitį pasiūlė pradė­
ję rastis šokolado meistrai, kurie ištikimai saugo tradicinius metodus,
ištobulintus aštuonioliktame amžiuje. Būtent tokiose vietose, kurios
dabar dygsta visoje Amerikoje, ir reikia ieškoti tikros kokybės, dėl ku­
rios šokoladas buvo pradėtas taip ypatingai vertinti. O kai kalbama
apie produktą, turintį tokį galingą poveikį, mano mantra - kokybė, o
ne kiekybė - yra itin svarbi.
Kokybiško šokolado gaminimas - daug darbo reikalaujantis ir
sudėtingas procesas. Daug dėmesio reikia skirti vietai, priežiūrai ir ka­

• 187 •
kavos pupelių derliaus nuėmimui. Tada šie vertingi vaisiai fermentuo­
jami ir dukart džiovinami, po to skrudinami ir atliekama dar keletas
rafinuotų procedūrų, kol gaunama kakavos masė. Jos kokybė tiesiogiai
priklauso nuo augintojų įdėto darbo ir įgūdžių. Iš šios masės išski­
riami trys produktai: alkoholis, kakavos sviestas ir kakavos milteliai.
Su šiomis medžiagomis šokolado meistrai ir dirba - gamina šokolado
plytas, ganache (šokoladas, sumaišytas su sviestu, creme fraiche arba
pienu), pralinė (cukraus ir grūstų migdolų ar lazdyno riešutų mišinys
su šokoladu), arba šokoladą su vaisių ar alkoholio įdaru. Nieko pana­
šaus Amerikos masinės gamybos cechuose nerastume nė su žiburiu.
Ragaujant šokoladą svarbiausi skonio faktoriai yra saldumas, sū­
rumas, rūgštumas ir kartumas. Rūgštumą turėtumėte jausti žanduose,
jis yra būtinas, kad atsiskleistų visi aromato atspalviai ir kad skonis
ilgai jaustųsi burnoje. Kartumas jaučiamas liežuvio galiuku. Jis rodo,
kad šokolade nedaug cukraus, ir tai yra gera ypatybė, jei tik nepa­
naikina visų kitų pojūčių. Meistrų sugebėjimas žaisti šokolado jin ir
jan - saldu-sūru, saldu-kartu, rūgštu-kartu, kieta-minkšta, trašku-sul-
tinga, šalta-šilta - lemia tai, kad vieno meistro darbo vaisiai gali labai
skirtis nuo kito.
Prancūzų moterims tikrasis šokoladas visada buvo juodasis šo­
koladas - karčiai saldus, arba dar geriau - saldus su itin daug kartu­
mo, kuris yra pats gryniausias, nes jame daugiausia procentų kakavos,
kuri ir daro šokoladą šokoladu. Ir nors retai sutiksi žmogų, kuris „ne­
mėgsta šokolado", to, ką vartoja vidutinis amerikietis, tikras šokolado
žinovas nė nepaliestų: tai pieniškas šokoladas, baltasis šokoladas ar
dar kokios nors kitos pakuotėse parduodamos jo rūšys, kurių galima
nusipirkti prekybos centruose ar smulkesnėse savitarnos prekių par­
duotuvėse. Tai yra tiesiog šlamštas, pilnas cukraus, kuriame labai m a­
žai kakavos, daug dirbtinių dažiklių ir konservantų (tikras šokoladas,
kaip ir šviežiai malta kava, savo skonį išlaiko labai neilgai).

D U O N A IR ŠOKOLADAS
 Reikia pripažinti, kad mes, prancūzai, esame pametę galvas dėl
šokolado: pas mus rasite šokolado muziejų ir klubų. Turime šoko­
ladui skirtų žurnalų, universitė du chocolat (šokolado universitetą) ir
salons du chocolat (šokolado muges). Rengiami ragavimai, geriausio
šokoladinio suflė, šokoladinio pyragaičio gaminimo konkursai. Kai
kurie paryžiečiai keliasi per Seną tik tam, kad galėtų nusipirkti grains
de cafė (kavos pupelių formos šokolado) iš savo mėgstamo šokolado
meistro. Prancūzija, žinoma, liks Prancūzija - čia yra netgi une Aca-
dėmie du chocolat - aukščiausioji šokolado instancija. Kai grįždavau
namo su gerais semestro rezultatais, mano mama sakydavo: „Tw me­
ntes la mėdaille en chocolat“ („Tu nusipelnei šokoladinio medalio").
Tas komplimentas iš tikrųjų buvo karčiai saldus: šalyje, kur įprasta,
kad valstybiniai apdovanojimai dalijami pagal ryšius, tik pagerbimas
šokoladu galėtų būti tikrai sąžiningas nuopelnų įvertinimas.
Gero šokolado vertė nemažėja. Daugelis prancūzių sako: ,,/e dėp-
rime donc je chocolate" („Kai man nebūna nuotaikos, šokoladinuosi",
tai reiškia, išlaidauju juodajam skanėstui). Kai pamatysite, kokį skana­
vimo malonumų ir psichologinės paguodos potencialą turi šokoladas,
suprasite, kad leisti pinigus buvo verta. Laimei, kad patirtumėte gero
šokolado malonumą, jums nereikės - ir neturėtų norėtis - didelio jo
kiekio. Keletas mėgstamo šokolado gabalėlių per dieną jūsų biudžeto
ar pastovaus svorio siekimo programos iš rikiuotės tikrai neišves. Tie,
šalia kurių namų nėra šokolado krautuvėlės (jų dabar yra daugelyje
Amerikos miestų), aukštos kokybės šokolado gali užsisakyti interne­
tu - pavyzdžiui, tokio, kaip juodasis rinktinis puikusis „ Valrhona
Ir, žinoma, tik truputėlis šio „dievų maisto" net paprasčiausią de­
sertą gali paversti „sakramentu".
Štai jums keturi mano mėgstamiausi mūsų šeimos receptai su
šokoladu.

• 189 •
 RYŽIŲ PUDINGAS SU ŠOKOLADU
4 asmenims

Šis nuostabus „paguodos maistas“ yra puikus žieminis desertas,

kurį galima lengvai ir greitai pagaminti dar prieš svečiams atvyks­
tant ir palikti ant spintelės, kol ateis deserto metas.

2 puodeliai pieno 1. Į puodą supilkite pieną ir cukrų, įberkite

Vi puodelio cukraus
Žiupsnelis druskos
1 puodelis arborio ryžių
Vi šaukštelio gryno vanilės
ekstrakto
90 gramų juodojo šokolado
(geriausia su 80 procentų
kakavos), sulaužyto į smul­
kius gabalėlius
žiupsnelį druskos ir užvirkite ant mažos
ugnies. Sudėkite ryžius ir virkite maž­
daug 20 minučių kartais pamaišydama,
kol pienas susigers (jei mišinys bus lip­
nus, įpilkite dar truputį pieno, kad ryžiai
būtų sultingi), {maišykite vanilę.
2. Pudingą išpilstykite į 4 indelius, į kiek­
vienos porcijos vidurį įsprauskite šoko­
lado gabalėlių. Tada palikite kambario
temperatūroje. Šokoladas iš lėto tirps ir
maišysis su pudingu. Tegu svečiai patys
sugalvoja, kaip labiausiai norėtų šį deser­
tą valgyti: ar viską susimaišyti, o gal pra­
dėti nuo ryžių, persisunkusių ištirpusiu
šokoladu, o šokolado gabalėliais mėgau­
tis atskirai - tai jų skonio bei nuotaikos
reikalas ir nelengvas apsisprendimas.

D U O N A IR ŠOKOLADAS
 NETIKRA SUFLĖ
4 asmenims

Suflė gaminti lengva, kai jau žinote kaip ir turite šiokios tokios
patirties, tačiau jei pasikvietėte svečių, tai nėra praktiškas dalykas,
nes reikalauja atskiro jūsų dėmesio ir laiko. Be toy visuomet yra
rizikos, kad suflė sukris. Tad vietoj tikrosios siūlau receptą, pagal
kurį galėsite iš anksto pasigaminti šaltą suflė, kuri bus tikrai gardi
ir padarys gerą įspūdį.

1. Ištirpinkite šokoladą - puodą su šokola­ 225 gramai juodojo šoko­

du uždėkite ant kito puodo su ant vidu­ lado (kuriame yra bent per
tinės ugnies verdančiu vandeniu. 70 procentų kakavos)
4 kiaušinių baltymai
2. Kiaušinių baltymus plakite su žiupsne­
Druskos
liu druskos, kol susiformuos standžios,
4 kiaušinių tryniai
blizgančios baltos keteros.
2 šaukštai stiprios „espres-
3. Į ištirpintą šokoladą įplakite kiaušinių so“ kavos
trynius. Įmaišykite kavą. Sudėkite bal­
tymus - iš pradžių į masę įdėkite vieną
jų trečdalį ir atsargiai pavartykite, kad
susimaišytų, tada tokiu pat būdu įmai­
šykite likusius baltymus.

4. Suflė mišinį supilstykite į 4 indelius,

uždenkite celofanu ir prieš patiekiant 4
valandas palaikykite šaldytuve.

NOR S DAUGELIS A ME R IK IE Č IŲ | Ž A L IŲ K IA U Š I N I Ų VARTOJIMĄ Ž I Ū R I AT­

SARGIAU, NEI, KO GERO, YRA B Ū T IN A , VIS DĖLTO PATIEKALŲ SU N E V IR ­
TAIS K IA U ŠINIAIS GERIAU NEVA RTO TI N Ė ŠČ IO M S MOTERIMS, MAŽIEM S
VAIKAMS, PAGYVENUSIEMS Ž M O N Ė M S IR Ž M O N Ė M S , K U RIŲ I M U N I N Ė
SISTEMA NUSILPUSI. BE TO, SAUGIAUSI IR S K AN IAUSI YRA EKOL OG IŠ KI,
N A R VU OS E N E U Ž D A R Y T Ų VIŠTŲ K IA U Š IN IA I.

• 191 •
 MOUSSE A U CHOCOLAT
ŠOKOLADINIAI PUTĖSIAI
6 asmenims (po pusę puodelio žmogui)

Mes turime mažiausiai tuziną šokoladinių putėsių receptų. (Šįpui­

kų naminį šokoladinio deserto variantą ruošia beveik kiekviena
prancūzų šeima.) Visi jie yra geri, tačiau šį mėgstame dėl grynumo.
Jame nėra nei sviesto, nei kavos, tik truputis cukraus, o kiaušinių
baltymų dedama daugiau nei trynių, todėl putėsiai būna labai p u ­
rūs. Šis desertas puikia tinka po sotaus valgio.

115 gramų juodojo šoko­ 1. Ištirpinkite šokoladą - puodą su šokola­

lado (pageidautina su 80 du uždėkite ant kito puodo su ant vidu­
procentų kakavos) tinės ugnies verdančiu vandeniu.
1 šaukštas cukraus
2. Nukelkite šokoladą nuo viryklės ir sudė­
3 kiaušinių tryniai
kite cukrų. Gerai išmaišydama po vieną
Kiaušinių baltymai
sudėkite kiaušinių trynius.

3. Plakite kiaušinių baltymus, kol susifor­

muos standžios, blizgančios keteros.
Tada sudėkite į šokolado mišinį ir atsar­
giai pavartykite, kol gerai susimaišys.

4. Supilkite putėsius į indą, uždenkite celo­

fanu ir nakčiai įdėkite į šaldytuvą.

D U O N A IR ŠOKOLADAS
 TARTINE AU CACAO
DUONA SU KAKAVA
1 asmeniui

Šis „vaikų maistas“ tinka kaip desertas, užkandis ar vakarienė.

Mūsų auklė labai džiaugdavosi, kai valgydavome sočius ir suba­
lansuotus pietus, tuomet vakare ji galėdavo pamaitinti mus šiuo
lengvu tartine ir iškart po vakarienės išeiti. Vienintelis jos rūpestis,
kad prieš išeinant pasimatyti su draugu, kuris jau laukdavo lauke,
jai visada po šio deserto tekdavo nušluostyti man veidą, barbouillėe
de cacao - ištepliotą šokoladu. Manyje esantis vaikas ir dabar ret­
karčiais mėgsta pasilepinti šiuo vakariniu skanėstu.

1. Ant duonos užtepkite storą sluoksnį 30 gramų crėme fraiche

crėme fraiche ir užbarstykite kakavos
miltelių.
2. Patiekite su puse puodelio naminio
karšto šokolado.
(arba grietinės, tinka ir ge­
ros kokybės varškės
kremas)
1 stora riekė prancūziškos
baltos duonos (natūralaus
raugo duona taip pat tinka)
1 šaukštas kakavos miltelių

Ir dar vienas dalykas - mažytė ištirpinto šokolado balutė gali būti

žavus papuošimas kokiam nors apvirtam vaisiui, joje patiektas ir pats
paprasčiausias desertas atrodys kur kas prabangiau.

• 193 •
 LE PAIN Q U O T I D I E N - K ASDIENĖ D U O N A

Neseniai viename susitikime buvau pasodinta šalia garsaus Niujor­

ko restorano savininko, kuris man pasakė: „Tikras siaubas - niekas
Niujorke šiais laikais nebevalgo duonos". Ir iš tikrųjų atrodo, kad nuo
to laiko, kai visais varpais pradėta skambinti apie angliavandenių pa­
vojų, duona tapo pikčiausiu visuomenės priešu. Mane tiesiog liūdina,
kad šitiek žmonių atsisako vieno iš didžiausių gyvenimo malonumų
dėl visai neefektyvios ir trumpalaikės svorio metimo strategijos. O dar
liūdniau, kad šios strategijos šalininkai jau veikiau rizikuos susigadinti
širdį, nei suvalgys gabalėlį duonos. Argi nuo duonos tunkama? Tie­
siog juokinga! Savaime aišku, jus nutukins didelis bet kurio produkto
kiekis. Tačiau pati duona per se nieko blogo nedaro. Visiškas jos iš­
braukimas iš raciono yra labai liūdinanti tendencija, ko gero, nelabai
ir sveika... ir visai neprancūziška. Prancūzai sako: „On ne badine pas
avec lamour“ („Meile nežaidžiama"). Tą patį galėtume pasakyti ir apie
duoną - seną mūsų meilę, kuri nerūdija.
Nesupraskite manęs klaidingai. Aš nesakau, kad duonos valgy­
mas yra privalomas. Šimtai milijonų žmonių m ūsų planetoje puikiai
apsieina ir be jos. Bet jeigu ir jūs mėgstate gerą duoną taip, kaip aš,
žinokite, kad galite ja mėgautis ir išlaikyti normalų svorį.
Gera duona turi daug ląstelienos ir yra būtina le transit intesti-
nal - virškinamajam traktui, o mes, prancūzai, rūpinamės savo virški­
nimu ne mažiau, nei savo mityba. O kadangi prancūziška duona visiš­
kai neturi riebalų ir yra ganėtinai lengva, ji nėra toks kalorijų rinkinys,
su kuriuo reikėtų elgtis labai atsargiai. Vis dėlto ir prancūzės turi ne­
rašytų taisyklių. Mes skaičiuojame savo suvalgomas riekeles ir neval­
gome duonos, kol neatneštas pirmasis patiekalas, taip išvengdamos
spąstų, kurie dažnai laukia restoranuose, - užkandžiavimo duona. Šį
paprastą triuką verta išmokti. Jeigu dar nealpstate iš alkio, galėtumė­

D U O N A IR ŠOKOLADAS
te tas dešimt minučių neužkandžiauti ir taip sutaupytumėte nemažai
kalorijų bei vietos suderintam maistui.
Viena ar pora riekelių duonos su patiekalu (ar kaip patiekalas)
mums yra vienas didžiausių malonumų. Viena riekelė (maždaug 2,5
centimetrų storumo, jei jos diametras toks kaip prancūziško batono)
turi ne daugiau kalorijų, nei koks nors vaisius, o kadangi duoną suda­
ro krakmolas, cukrumi organizme ji pavirsta daug lėčiau. Su trupučiu
dar šio bei to (keletu sardinių, griežinėliu trum o ar kas tik po ranka) ir
sviestu ji gali būti labai skanus, subalansuotas ir ne per gausus valgis,
prie kurio nieko daugiau nereikia. Tartine beurrėe (duona su sviestu)
puikiai tinka pusryčiams, o klasikinis prancūziškas sumuštinis jam-
bon-beurree (batonas su sviestu ir kumpiu) dažnai valgomas pietums.
Jei amerikietiškuose sumuštiniuose duona, atrodo, yra tik tarp kitko,
tai prancūziškuose įdaras yra tam, kad būtų proga valgyti duoną. Bet
tam nereikia jokių ypatingų progų. Mano mama dažnai atsilauždavo
gabalėlį batono apie vienuoliktą valandą ryto ir suvalgydavo jį kaip
coupe faim - alkiui numalšinti.
Didžiausia amerikiečių bėda yra ne duonos kiekis, kurį jie su­
vartoja, o jos kokybė. Šiuo atžvilgiu, deja, jie ne vieni. Daugelis Euro­
pos šalių nebeišlaikė savo geros duonos tradicijų. Netgi Italijoje, kur
maistas toks kokybiškas, kad galėtų varžytis su prancūziškuoju, ir kur
į jį žiūrima taip pat rimtai, duonos kokybė jau ne tokia, kokia buvo.
Draugai italai, kurie mane aplanko Paryžiuje, visada ieško geriausio
batono ir geriausios pain au levain (natūralaus raugo duonos) arba
prancūziško raguolio (ten, iš kur aš kilusi, dėl pastarųjų kasmet vyksta
varžybos), o tai geriausius Prancūzijos kepėjus verčia nuolat stengtis.
Jie turi tai daryti, nes prancūzai blogos duonos tiesiog netoleruo­
ja. Kartą mano paryžiečiai draugai mažo bistro, kur šiaip jau maistas
buvo labai skanus, savininkams padarė pastabą dėl duonos. Nors tai
ir nebuvo pati geriausia mano gyvenime valgyta duona, tačiau jos nė

• 195 •
nepalyginsi su ta visiškai nevalgoma pramoninės gamybos duona,
kurios gautum panašiame Niujorko restorane. Kad ir kaip ten būtų,
kai tame bistro apsilankiau vėl, pastebėjau, kad jie pakeitė kepėjus. Ar
galite tai įsivaizduoti kurioje nors kitoje šalyje?
Mes viskam turime savo standartus ir lūkesčius. Batonas turi būti
croustillante (traškus ir su plutele), su didelėmis, netaisyklingomis oro
skylėmis, o pain au levain ieškome tokios, kurios minkštimas būtų
moelleux (minkštas ir lipnus) bei rūgštelėjęs. Yra dar ir maisto de­
rinimas. Su austrėmis mes mėgstame pain de seigle (rusvos spalvos
duoną, kuri kepama iš dviejų trečdalių rugių ir vieno trečdalio kviečių
miltų). Savo sūrius valgome su graikinių arba lazdyno riešutų duo­
na - duona su bet kokiais riešutais čia netiktų. Ir, žinoma, alyvuogių
duona - įprastas dalykas ne tik Provanse, bet jau ir visur yra paplitusi
kaip priedas prie Viduržemio jūros regiono maisto, ypač su žuvies pa­
tiekalais. Duona mums nėra ir nebus tik paprastas maistas, čia, kaip ir
su kitais dalykais, išbandyti visas jos skonių galimybes - mums tikras
malonumas.

Vis dėlto jus klaidinčiau, jei sudaryčiau įspūdį, kad Prancūzija visą
mano gyvenimą buvo duonos rojus. Tiesą sakant, pradedant septin­
tuoju dešimtmečiu iki pat dešimtojo, patyrėme, galima sakyti, na­
cionalinę duonos krizę - tai, ką mes, prancūzai, ironiškai vadiname
„pramoninio erzaco laikotarpiu", kai laiko išbandyti metodai ir prie­
monės buvo pakeisti pramonine įranga ir technologijomis. Matyt,
Šarlio de Golio pasekėjai taip įsivaizdavo progresą. Laimei, tas laiko­
tarpis jau liko praeityje, nors jo liekanų dar galima rasti, supakuotų
į plastikinius hypermarchės maišelius. Už tai, kad 1993 metais buvo
išleistas reformos įstatymas, turime būti dėkingi frankofilui ir duo­
nos mėgėjui Kornelio universiteto profesoriui Stivenui Kaplanui ir

D U O N A IR ŠOKOLADAS
buvusiam mūsų ministrui pirmininkui Eduarui Baladurui. Žymusis
Baladuro įstatymas nepaprastai pagerino, ar, tiksliau, sugrąžino tra­
dicinius prancūziškos duonos standartus. Reguliuojant miltų kokybę,
mielių sudėtį, fermentacijos būdus bei skonį buvo pasiekta, kad nė
vienas prancūziškos duonos mėgėjas nebebūtų paliktas likimo valiai.
Šiandien tradicija yra perduota į patikimas naujos kartos atsidavusių
duonos meistrų rankas. Galima didžiuotis, kad jie ne tik puikiai saugo
senuosius standartus, bet ir juos tobulina, suprasdami, kad ant kortos
pastatyta visos šalies reputacija.
Mano didžiausiam pasitenkinimui, ši naujoji karta savo idėjų ša­
lininkų turi ir Amerikoje. Duonos renesansas yra ir labai svarbi dalis
amerikietiškojo artisanal - amatininkų judėjimo, su kuriuo pradėjo
plisti specializuotos krautuvėlės ir naujos rūšies pasiūla turgavietėse.
Apie tai galiu spręsti lankydamasi savo pamėgtame Niujorko Union
skvero turguje.
Jeigu šalia jūsų vis dėlto nėra duonos tradicijas gerbiančios ke-
pyklėlės - o tokią rasti gali būti sudėtinga, jei gyvenate ne viename
iš didžiųjų miestų - ką gi daryti amerikietei moteriai, kuri negali nu­
sipirkti geros kokybės duonos? Kai tik atsikėliau gyventi į Niujorką,
man pačiai tas klausimas buvo iškilęs. Buvau priversta daryti tai, su
kuo susidurti yra tekę gal tik kelioms prancūzėms: pačiai išmokti kep­
ti duoną. O dar sunkiau buvo išmokti kepti prancūziškus raguolius,
kad sekmadienio rytais galėčiau numaldyti tą tiesiog nepakeliamą
geismą, kurio nenumaldė jokie pramoniniu būdu pagaminti, šaldyti
erzacai ar ta riebalais varvanti bjaurastis, kurią prekybos tinklai vadi­
na croissants.
Tiems, kurie mano, kad kepti duoną yra toks pat nuo gyvenimo
atsilikęs laiko gaišimas, kaip ir nešti skalbinius prie upės, galiu pa­
siūlyti išmintingus žymaus amerikiečių gastronomo M. F. K. Fišerio
žodžius, kuriuos radau jo knygoje Valgymo menas: „ Paprastas duo­

• 197 •
nos kepimo darbas jums padės atsikratyti liūdesio geriau, nei visokie
jogos pratimai ar meditacijos". Savo duonos kokybe aš, aišku, nega­
lėčiau varžytis su Paryžiaus kepėjais. Bet niekas jūsų taip neparuoš
puikios duonos ragavimui, kaip aromatai ir laukimas, kol ji iškeps.
Ir niekas neprilygsta tam skoniui, kai valgai beveik ką tik iš orkai­
tės ištrauktą duoną. Tikriausiai todėl, būdama Paryžiuje, aš planuoju
savo savaitgalius pagal Kartono, kurio kepykla garsėja mano rajone,
darbo grafiką. Tikriausiai dėl tos pačios priežasties draugai ir dabar
sekmadienio rytais ateina pas mane valgyti mėgėjiškų mano raguolių,
nors profesionalūs kepimo standartai jau ir Niujorke seniai pasitaisė.
Todėl, kad norisi patirti visą maisto malonumo stebuklą. Prancūzės
sintetinės duonos nevalgo.
Kokį savaitgalį pabandykite išsikepti duonos ir jūs.

D U O N A IR ŠOKOLADAS
 PRANCŪZIŠKAS BATONAS - BAGUETTE
4 vienetai

Šios 45-60 centimetrų ilgio prancūziškos duonos lazdos yra toks

pat Prancūzijos simbolis, kaip ir Eifelio bokštas. Ir nors šiandien
prancūzės pačios batonų nebekepa, jų galima nusipirkti kone kiek­
viename komerciniame bet kurio miestelio ar miesto kvartale, vis
dėlto niekas nepakeis svaiginančio šviežios namuose keptos duonos
aromato. Geri prancūziški batonai turi būti su plutele, drėgni, šiek
tiek tąsūs, ir, žinoma, kvapūs. O pagaminti juos labai lengva. Jų
drėgnumas priklausys nuo miltų ir oro.

1. { nedidelį indą įpilkite pusę puodelio 1 šaukštelis džiovintų mielių

šilto vandens ir ištirpinkite mieles. Iš­ 2 puodeliai šilto vandens
maišykite šakute. 10 minučių padėkite į 4-5 puodeliai miltų
šalį. 2 šaukšteliai druskos
1 išplaktas kiaušinis, su­
2. Miltus sumaišykite su druska. Sudėkite
maišytas su 1 šaukštu šalto
ištirpintas mieles ir įmaišykite likusią
vandens
IVi puodelio vandens. Tešlą maišykite
tol, kol ji pasidarys pakankamai kibi,
kad būtų galima minkyti. Minkykite
6-10 minučių, tešlą pasidėjusi ant len­
telės, apibarstytos trupučiu miltų. Tešla
turėtų būti lipni ir glotni, tada įdėkite ją
į puodą, uždenkite drėgnu rankšluosčiu
ir palikite kilti kambario temperatūroje,
kol jos tūris padvigubės, maždaug va­
landą.

3. Tešlą padalykite į keturias dalis, iš kiek­

vienos padarykite kamuolėlį, o iš jo su­
formuokite batoną. Batonus sudėkite į
riebalais išteptą kepimo skardą (aš nau-

• 199 •
 doju specialią batonų formos kepimo skardą) ir leiskite tešlai kilti,
kol ji padvigubės.

4. Įkaitinkite orkaitę iki 230 laipsnių. Batonus aptepkite kiaušinio ir

vandens mišiniu. Aštriu peiliu batonų paviršiuje padarykite įstrižas
įpjovas.

5. Į nedidelį puodą įpilkite 2 puodelius karšto vandens ir įdėkite į įkai­

tintą orkaitę šalia batonų. Tai palaikys drėgmę. Kepkite 15 minučių,
tada sumažinkite temperatūrą iki 200 laipsnių ir kepkite dar 5-10
minučių, kol gražiai paruduos. Išimkite iš orkaitės ir prieš pjaustant
leiskite atvėsti.

D U O N A IR ŠOKOLADAS
 PRANCŪZIŠKI RAGUOLIAI - CROISSANTS
12 vienetų

Prancūziški raguoliai yra gaminami keliais etapais - reikia laiko

juos „u ž a u g in tiK a d galėtumėt jais mėgautis sekmadienio rytą,
reikės pradėti ruošti penktadienį, tačiau kai kuriuos darbus galima
atlikti gana greit ir viskas kartu užims tik apie 1 Vi valandos. O
gaminimas nesudėtingas - po keleto kartų jau būsite įgudusi ra­
guolių kepėja.

P E N K T A D I E N I O V A KA R A S (PIRMOJI D I E N A ) : 1 puodelis pieno ir dar 2

1. Pakaitinkite 1 puodelį pieno, kad būtų šaukštai raguoliams patepti
drungnas. Ketvirtyje puodelio pašildy­ prieš kepant
to pieno ištirpinkite mieles. Įmaišykite 2 šaukšteliai sausų mielių
2 šaukštus miltų (iš 2 Va puodelio) ir 2 Va puodelio ir dar 3
plakite, kol nebeliks gumulų. Uždenkite šaukštai sijotų miltų (atma­
celofanu ir palikite kambario tempera­ tuokite ir pasidėkite atski­
tūroje, kol tūris padvigubės (tai užtruks ruose induose)
apie 20 minučių). 2 šaukštai cukraus
1 šaukštelis druskos
2. Į likusius 2 Vs puodelio miltų įmaišykite
12 šaukštų sviesto (nesū­
cukrų ir druską.
dyto)
3. Vėl pašildykite likusį pieną. Pakilusią
tešlą sudėkite į elektrinį plaktuvą, ku­ GLAJUI
ris turi antgalį tešlai maišyti, supilkite 1 kiaušinio trynys, sumai­
drungną pieną ir plakite dideliu greičiu. šytas su 1 šaukštu pieno
Po truputį berkite sumaišytus su cukru­
mi ir druska miltus; mažinkite greitį iki
mažesnio už vidutinį, maišykite, kol teš­
la bus kibi ir minkšta.

4. Uždenkite indą celofanu ir nakčiai įdė­

kite į šaldytuvą.

• 201 •
Š E Š T A D IE N IO RYTAS ( A N T R O J I D I E N A ) :

1. Atšildykite sviestą iki kambario temperatūros ir rankomis minkyki­

te su likusiais 3 šaukštais miltų, kol masė bus vienalytė. Suformuoki­
te iš jos kvadratą.

2. Vietą, kur dėsite tešlą (marmurinė lentelė būtų idealu), pabarstykite

miltais, iš atšaldytos tešlos padarykite 15x37 centimetrų stačiakam­
pį. Ant jo dėkite sviestinį kvadratą taip, kad uždengtų viršutinius du
stačiakampio trečdalius, o aplink šonus ir viršuje liktų šiek tiek dau­
giau nei 1 centimetro pakraštys. Gautą tešlą sulankstykite kaip laišką
į tris dalis. Pasukite tešlą prieš laikrodžio rodyklę (ji atrodys kaip
bloknotas su jums iš dešinės atverstu atlankų), tada ją vėl iškočiokite
į 15x37 centimetrų stačiakampį ir sulankstykite kaip pirmiau.

3. Įdėkite tešlą į kepimo formą, uždenkite celofanu ir 6 valandoms pa­

likite šaldytuve.

Š E Š T A D IE N IO P O P IE T Ė (A N T R O J I D I E N A ) :

Iškočiokite tešlą dar du kartus, uždenkite ir nakčiai įdėkite į šaldytuvą.

S E K M A D IE N IO RYTAS (T R E Č IO J I D I E N A ) :

1. Maždaug prieš 1 Vi valandos prieš kepant išimkite tešlą iš šaldytuvo

ir darbo vietą apibarstykite miltais. Tešlą iškočiokite į 40 centimetrų
skersmens apskritimą - dirbkite kaip įmanoma sparčiau. Supjausty­
kite tešlą į keturias dalis, o kiekvieną ketvirtį dar į 3 trikampius.

2. Abiem rankom kiekvieno trikampio pagrindą vyniokite iki likusio

kampo. Galų neužlenkite. Raguolius sudėkite į kepimo skardą ir pa­
tepkite pienu (2 šaukštai). Palikite stovėti kambario temperatūroje
maždaug 45 minutes, kol raguolių tūris padvigubės.

D U O N A IR ŠOKOLADAS
3. Įkaitinkite orkaitę iki 200 laipsnių. Raguolius patepkite glajumi ir
kepkite 15-20 minučių. Jei raguoliai pradės ruduoti per greitai, juos
uždenkite folija ir kepkite toliau. Prieš patiekdama leiskite jiems 20
minučių atvėsti.

• 203 •
 BANDELĖS SU AGUONOMIS
12 vienetų

Sunku įsivaizduoti, bet nei mano mama, nei mano tante Berta
niekuomet nesinaudojo receptais ar valgių gaminimo knygomis, ir
nors šis receptas (kurį susidėliojau iš to, ką prisimenu mačiusi) yra
geras, prisipažįstu, kad niekas, ką tik man kada yra tekę ragauti,
neprilygsta skaniosioms tantes Bertos bandelėms. Pakeitus aguo­
nas kmynais išeitų kita šio recepto variacija iš Elzaso.

1 kiaušinis 1. Kiaušinį sumaišykite su vandeniu. Ati­

1 šaukštas vandens dėkite į šalį.
1 Vi puodelio natūralaus
2. Jogurtą ir alyvų aliejų suplakite, kad
jogurto (receptas ....pusla­
būtų vientisos konsistencijos. Per sietelį
pyje, o jeigu pirksite, įsiti­
kartu persijokite miltus, cukrų, druską ir
kinkite, kad jis nesaldintas
kepimo miltelius. Į juos supilkite jogur­
ir be priedų)
to ir aliejaus mišinį. Pirštais sumaišykite
4 šaukštai alyvų aliejaus
tešlą, kad būtų vientisa. Minkykite tol,
2 Vi puodelio nesijotų
kol tešla pasidarys vientisa ir nebelips
miltų
prie rankų.
2 šaukštai cukraus
1 šaukštelis druskos 3. Orkaitę įkaitinkite iki 200 laipsnių. Pa­

1 šaukštas kepimo miltelių darykite 12 apskritų bandelių ir sudėkite

1 šaukštelis aguonų ant kepimo skardos. Jas patepkite su van­

deniu išplaktu kiaušiniu ir apibarstykite
aguonomis. Bandelių paviršių kryžmai
įpjaukite. Įkaitintoje orkaitėje jas kepki­
te 30 minučių, kol gražiai pagels. Bande­
lės skanios dar šiltos, bet galite, žinoma,
patiekti jas ir kambario temperatūros.

D U O N A IR ŠOKOLADAS
 D U O N A RESTORANUOSE

Nors vėlai vakarieniauti aš ir nemėgstu, vis dėlto pagal amerikietiš­

kus standartus man tai daryti tenka gana dažnai. Paprastai jau būna
aštuonios arba pusė devynių vakaro, kai restorane atsisėdu prie stalo.
Prancūzijoje tikri restoranai (ne bistro, barai ar tos vietos, kur aptar­
naujami turistai) net nepriima užsakymų prieš aštuonias, o daugelis
prancūzų vakarieniauti atvyksta tik apie devintą valandą. (Tiesą sa­
kant, tai dar yra niekis: Ispanijoje ir Pietų Amerikoje vakarienė te­
prasideda vienuoliktą vakaro.) Šiaip ar taip, pradėjusi dieną septin­
tą valandą ryto, ir psichologiškai, ir fiziškai pradedu jaustis alkana
jau prieš vakarienę. Tad turėjau pasistengti, kad įprasčiau, kol bus
atneštas maistas, apsiriboti tik taure šampano ar vandens. O prieš
tai iš karto čiupdavau ir suvalgydavau vieną ar porą riekelių duonos,
bent jau restoranuose. Kaip esu minėjusi, tai, kad duona prieš valgį
gali būti problema, supratau jau gerokai po Daktaro Stebuklo laikų.
Labai svarbu išmokti atpažinti naują „priešąM(kuris gali išdygti bet
kuriuo momentu) - sumažinti duonos vartojimą buvo paprasta ir tai
iš karto atnešė rezultatų. Jei per savaitę atsisakysite 12 ar 15 riekelių
duonos, kurios nėra būtinos, galėsite valgyti daugiau kitų mėgiamų
gardumynų.

• 205 •
 t
10
KAIP JUDA PRANCŪZĖS

Žymi prancūzų rašytoja Kolete buvo pirmoji prancūzė, kuri pradėjo

mankštintis taip, kaip mankštą supranta amerikiečiai. Kas rytą vos tik
atsikėlusi ji eidavo į „sporto salę" - prie savo primityvių ir keistų apa­
ratų kolekcijos, kurią net keliaudama pasiimdavo su savimi. Vis dėlto
daugumai prancūzių toks dalykas neatrodo itin patrauklus. Nors fizi­
nis judėjimas tikrai yra labai svarbus Montenio propaguotam sveikos
sielos sveikame kūne idealui, rengtis specialia apranga, kad galėtum
lieti prakaitą, visiškai neprancūziška. Iš dalies dėl to, kad tai reikalauja
tiek daug varginančių pastangų ir malonumo neteikia. Atima porą
valandų brangaus dienos laiko - nuvažiuoti, persirengti, išmokti, kaip
naudotis treniruokliais, laukti, kol vienas jų bus laisvas, praustis, džio-
vintis plaukus ir taip toliau. „Ir už tai dar reikia mokėti!" - piktinasi
mano draugė Silvija. Žinoma, gerame prancūziškame viešbutyje jūs
rasite visus naujausius sporto įrenginius, bet žinokite, kad jie čia pa-

KAIP JUDA PRANCŪZĖS

statyti ne iš didelio entuziazmo, o tik dėl turistų ir verslininkų. Labai
retai tepamatysi prancūzę, kuri jais naudotųsi ar bėgiotų Liuksembur­
go soduose ar Tiuilri.
Nors toks reiškinys tarp prancūzių ir retas, tuo pačiu metu jis yra
ir labai žavus, nes prancūzės daro tik tai, ko tikrai nori pačios. Matote,
mes visos esame individualistes invėtėrėes (užkietėjusios individualis-
tės), tad jei ką nors darai dėl to, kad to geidžia tavo širdis, labai gerai.
Kai kurios prancūzės, nors tokių nėra daug, sportą mėgsta: tenisas ir
plaukimas - labai smagūs ir naudingi užsiėmimai. Bon - puiku. Jei
bėgiojimas parke jums teikia malonumą, mes sakome amuse-toi bien
(mėgaukitės į sveikatą). Mus tiktai nervina, kai į sportavimą žiūrima
kaip į bausmę, kurią privaloma atlikti. Amerikietiškoji taisyklė „No
pain, no gain“* mums visiškai nepriimtina.
Nesaikingas fizinis krūvis, kurį praktikuoja kai kurios amerikie­
tės, svorio metimo programai gali netgi kišti pagalius į ratus. Jis svei­
katai naudos neduoda, gali tapti pralaimėjimo („Pasiduodu!") prie­
žastimi ir netgi skatinti valgyti dar daugiau. Pažįstu nemažai moterų,
kurios sportuoja tiek, kad po to jų apetitas išauga tiesiog nenormaliai
tik todėl, kad organizmas nori atgauti jėgas. Sporto salių kavinėse siū­
loma kenksmingo maisto, o moterys, kurios dvi valandas sportavo,
nieko neįtaria: cukraus prikrautos vaisių sultys, ketvirtį kilogramo
sveriančios bandelės, šokoladiniai batonėliai. Galite atsisveikinti su
visu savo darbu dar net neišėjusi iš sporto salės! Prancūzės žino, kad
bet koks režimas, kurio neįmanoma laikytis ilgą laiką, jus neišvengia­
mai apvils, jos taip pat žino, kad tikrasis jūsų priešas yra ne maistas,
o monotonija.
Atrodo, kad amerikietės turi du režimus: arba sėdi, arba lekia.
Prancūzės yra linkusios į švelnesnius, įprastesnius nuolatinio judė­
jimo būdus - „lėtą kalorijų deginimą", jei vartotume amerikietiškus

* Be skausmo nebus rezultatų. - Vertėjos pastaba.

• 207 •
terminus. Ir, kaip galima tikėtis, ištikimybė Dekarto principams rei­
kalauja, kad būtų naudojama ir galva, o ne vien tik kūnas. Sportavi­
mas negalvojant yra taip pat blogai, kaip ir valgymas negalvojant. Mes
siekiame savo gyvenime naudoti kuo įvairesnius fizinio krūvio būdus
ir padaryti taip, kad jie būtų mūsų „antras prigimimas". Nuolat lavi­
name ir savo sąmoningumą.
Prancūzės fizinį krūvį laiko neatskiriama savo dienotvarkės dali­
mi. Norėčiau, kad ir jūs į kasdienį judėjimą žiūrėtumėte kaip į būtiną
gerai savijautai ir negalvotumėte, kad fizinis krūvis yra tik tai, kas da­
roma sporto salėje. Tai gali būti ir keletas papildomų žingsnių kieme ar
atsisakymas naudotis pašto kurjerių paslaugomis. Galbūt galėtumėte į
darbą važinėti dviračiu ar pati išsilyginti drabužius. Svarbiausia išnau­
doti kiekvieną pasitaikiusią progą, kuriai reikalinga fizinė veikla. Tai
patikimiausias būdas peršokti barjerą, kurį mūsų galvose gali pastatyti
vien mintis apie nuolatinį sportavimą. Pastangos gali duoti vaisių ir ne­
įdedant tiek daug vargo. Jei manote, kad sėdėjimas prie darbo stalo ne­
palieka laiko judėti, turite suvokti, kad šiais laikais stresas ir nuovargis
dažniausiai ir kyla dėl fizinio krūvio trūkumo, o ne dėl jo pertekliaus.

A PIED - SAVO KOJOMIS

Pasakysiu vieną dalyką apie šveicarus, kurio galbūt dar nesate girdė­
jusi. Jie pagamina ir suvalgo šokolado daugiausia pasaulyje - daugiau
nei devynis kilogramus per metus vienam žmogui - tačiau nelaužo
svarstyklių pasaulinėje storulių olimpiadoje. Kodėl? Jie vaikšto arba
važinėja dviračiu. O amerikiečiai be automobilių vidutiniškai nuke­
liauja tik 10 procentų savo kasdienių kelių. Mes, prancūzai, tvirti­
name, kad esame nė kiek nepanašūs į šveicarus, išskyrus šokolado ir
vaikščiojimo srityse, kur ir prancūzai yra nemažai pasiekę.

KAIP JUDA PRANCŪZĖS

 Kiekvienąkart, kai Prancūzijoje praleidžiame bent savaitę,
mano vyras būna nustebintas, kad abu num etam e net po kilogramą,
nors, atrodo, valgome daugiau. Visa gudrybė čia ta, kad labai daug
vaikščiojame.
Vaikščiojimas yra neatsiejama prancūziško gyvenimo dalis, o
vidutinė prancūzė vaikšto triskart daugiau nei vidutinė amerikie­
tė. Geresnio pratimo visai apatinei kūno daliai negali ir būti: dirba
visi kojų raumenys nuo viršutinių iki apatinių ir sėdmenys, ypač jei
žingsniai platūs. Yra įrodyta, kad greitas ėjimas širdies ir kraujagyslių
sistemai yra toks pat naudingas, kaip ir bėgimas, bet ėjimas nekelia
pavojaus sąnariams.
Siūlau porą strategijų, kurios jums padės daugiau vaikščioti.
Pirma, į savo dienotvarkę įtraukite „tiesiog pasivaikščiojimą".
Nesiūlau nusivaryti nuo kojų, tik smagiai pasivaikščioti. Pradėkite
nuo trupučio, jei jums taip būtų geriau, ir kasdien savo pasivaikščio­
jimus truputėlį pailginkite. Galbūt galėtumėte dalį, o gal ir visą kelią
į darbą eiti pėsčiomis arba pasivaikščiojimui paskirti dvidešimt mi­
nučių po vakarienės (tai labai padeda virškinti ir atsipalaiduoti). Tos
papildomos trys valandos vaikščiojimo per savaitę - tai visai neskaus­
mingas ir patikimas lieknėjimo būdas. Kai pamatysite, kad tai veikia,
nė nepajusite, kaip savaime pradėsite vaikščioti daugiau. Kad ir kur
būčiau, dažniausiai pradedu dieną dvidešimties minučių pasivaikščio­
jimu prieš pusryčius.
Antra, ieškokite būdų, kaip padidinti savo „šalutinio vaikščioji­
mo" laiką. Reikės nepasiduoti amerikietiškam impulsui taupyti laiką.
Mes, prancūzai, tokiu tiesiog pasiutusiu sugebėjimu rasti trumpiausią
kelią, kokį turi amerikiečiai, nepasižymime. Galbūt dėl to jau nebe­
same supervalstybė, tačiau, kita vertus, nesame ir stori. Mes tikime,
kad gyvenimo tikslas ir yra pati kelionė. Jei nesate linkusi į filosofiją,
tiesiog atminkite: sutaupytas laikas lygus nesudegintoms kalorijoms.

• 209 •
Tiesiog pasivaikščiokite aplinkui, jei reikia ko nors laukti (kaip sako
prancūzai: f aire les cent pas - pažodžiui tai reikštų „nueikite šimtą
žingsnių").
Netiesa, kad eiti yra taip paprasta, kaip kramtyti gumą. Bet kokia
fizinė veikla turi būti atliekama protingai. Tad kaipgi reikėtų vaikš­
čioti? Venkite labai judrių gatvių ir nesineškite sunkių daiktų. (Net
jeigu einant atrodo, kad tas maišas visai netrukdo, jo svoris jus nesą­
moningai paskatins kitą kartą vaikščiojimo atsisakyti.) Aukštakulniai
tam visai netinka, nereikia ir per daug ryškių sportinių batelių. Pran­
cūzės avi patogius įsiaunamus batelius, kedus ar suvarstomus batus
guminiu padu, kurie tinka visur. Geriausios vietos vaikščiojimui yra
miestų parkai ir užmiesčio keliai, kur nebūna mašinų, tačiau tiks ir
prekybos centras su kondicionieriais, jei ten, kur gyvenate, vaikščio­
ti lauke neįmanoma. Žinau aštuoniasdešimt aštuonerių sulaukusią
moterį, gyvenančią priemiestyje, kuri žiemos metu kasdien eina pa­
sivaikščioti po didelę parduotuvę. Kiekvienai savo. Savaime aišku,
nesvarbu, ar gyvenate mieste, ar kaime, kur vaikščioti jums labiausiai
patinka, sužinosite tik tuomet, kai atkreipsite į tai dėmesį. Kai kam
patinka būti gamtoje, kai kam - tarp žmonių. Pažiūrėkite, kas labiau
traukia jus.
Svarbiausi ėjimo aspektai yra laikysena ir kvėpavimas. Galva
turi būti laikoma tiesiai, nugara ištiesta, o smakras pakeltas, tarsi jūsų
žvilgsnis būtų prikaustytas prie kokio nors taško tolumoje ar ieško­
tumėte savo mylimojo rūke paskendusioje traukinių stotyje. Tačiau
nepamirškite ir žiūrėti, kur einate. (Pažįstu žmonių, kurie gatvėje yra
radę nemažai smulkių, tiesiog kartais žvilgtelėdami sau po kojom.)
Pečius atpalaiduokite ir atlenkite atgal (tarsi atstatytumėte krūtinę
į priekį) įsivaizduodama, kad jum s tarp menčių bėga upeliukas, ir
stenkitės tokią pozą išlaikyti. Po kurio laiko tai išeis tiesiog savaime.

KAIP JUDA PRANCŪZĖS

Jei jūsų laikysena einant nebus gera, jums pradės skaudėti sprandą
ir nugarą.
Įkvėpkite ir iškvėpkite giliai bei lėtai - koncentruojantis į kvė­
pavimą padidės meditatyvinė pasivaikščiojimo vertė. Kaip ir valgant,
veiksmas, atliekamas sąmoningai, sustiprins patirties įspūdį, o su juo
didės ir pasitenkinimas. Taip pat svarbu eisena: turi dirbti ir jūsų ran­
kos; remkitės visa pėda, ir kulnu, ir pirštais. Visuomet su savimi nešio-
kitės vandens ir nepamirškite nuolat jo atsigerti. Nė nepajusite, kaip
pasieksite savo kelionės tikslą.
Pirmuosius dvejus savo studijų Paryžiuje metus šiokiadieniais
nueidavau nuo Eifelio bokšto iki Sorbonos, pirmyn ir atgal pasirink­
dama skirtingą maršrutą (lenkdama tešlainių parduotuves, kol tai dar
buvo būtina). Savaitgaliais kartu su savo kambario drauge - dvi pro­
vincijos mergaitės, prieš kurių plačiai atmerktas akis vėrėsi visas Pary­
žius - ištisus šeštadienius praleisdavome vaikštinėdamos po įvairius
jo rajonus, sodus ar Senos pakrantėmis. Dažnai taip sukardavome ko­
kias šešias ar aštuonias mylias, sustodamos tik papietauti ir suvalgyti
pavakariams ledų - tai būdavo mano mažytė savaitės premija - gar­
siajame yyB erth illon “ Šv. Liudviko saloje. Per šiuos pasivaikščiojimus
Paryžių pažinome geriau nei daugelis paryžiečių.
Man pasivaikščiojimas yra laikas, kai galiu duoti laisvę savo m in­
tims. Pajuntu, kaip atslūgsta įtampa ir mane apima bien-ėtre - labai
gera savijauta. Tai ypatinga palaima - tomis akimirkomis supranti,
kad iš tikrųjų egzistuoji. Reikia pasistengti, kad erdvėje, kur esi tik tu,
jaustumeisi gerai.

• 211 •
 JŪS | VIRŠŲ?

Bet nepamirškime ir trečiojo žemiško judėjimo matmens.

Nesiliauju stebėtis, kai matau, kad liftu naudojasi žmonės, kurie
gyvena ne aukščiau nei ketvirtame aukšte. Prancūzijoje lipimas laip­
tais žemyn ir aukštyn yra visiškai įprastas dalykas. Kai reikia pakilti
tik porą aukštų, jei neneši nieko sunkaus, apie liftą nė nepagalvotum.
Dažnai tokios galimybės nė neturi - pilna senų pastatų be liftų.
Žinoma, normaliomis sąlygomis niekas nelipa laiptais po valandą
kasdien, tačiau štai keletas faktų, apie kuriuos verta pamąstyti: mums
miegant per valandą kūnas sunaudoja apie 60 kalorijų, plaukdama ne­
teksite kur kas daugiau - 430, tačiau lipant laiptais sudeginama netgi
1100 kalorijų per valandą. Vive Vescalier - tegyvuoja laiptai!
Trečiaisiais studijų Paryžiuje metais man nusišypsojo laimė pri­
žiūrėti butą vienos dailininkės, kuri daugiausia laiko praleisdavo ža­
vingame Koliuro miestelyje, Prancūzijos pietuose. Ji davė man atskirą
kambarį, be to, leido naudotis ir visa kita savo didžiulio būsto erdve.
Mano vaizduotė jau kūrė vakarėlių planus, ypač po to, kai išvydau
visą butą supančią terasą, iš kurios matėsi Sorbona ir žavingasis Pain-
levė skveras (jo pavadinimas reiškia „Rauginta duona"!), visai šalia
nuostabiojo Kliuni viduramžių meno muziejaus. Apie geresnę vietą
nebūtų galima nė svajoti - namas stovėjo ten, kur Penktoji apygarda
(Lotynų kvartalas) susitinka su Šeštąja (St. Germain-des-Prės). Vienin­
telis trūkumas: tai buvo šeštas aukštas name be lifto.
Kai ten persikėliau, jau buvau numetusi kilogramus, kuriuos pri­
augau išvažiavusi į Ameriką per mainų programą, bet jei ir būčiau
tebeturėjusi antsvorio problemų, mano naujasis butas jas būtų greitai
išsprendęs: pajutau, kad lieknėju be jokių sąmoningų pastangų - ypač
gegužės gale atėjus pavasario sesijai, kai ištisą dieną tai leisdavausi že­
myn, tai lipdavau aukštyn. Į apačią - pasimokyti mažyčiame Painlevė

KAIP JUDA PRANCŪZĖS

skvere ir vėl į viršų - papietauti, į tualetą, knygos ar sąsiuvinio, kai
eidavau į paskaitas čia pat, už kampo. Sugebėdavau užlipti ir nulipti
aštuoniasdešimt devynis laiptelius (jų skaičiavimas buvo mano slap­
tas žaidimas) šešetą ar aštuonetą kartų per dieną. Vasarai atėjus visi
mano drabužiai buvo man laisvi (nors kasdien gaudavau savo normą
šokolado ir duonos ir su draugais dažnai valgydavome restoranuose),
o kai liepą apsivilkau maudymosi kostiumėlį, negalėjau atsidžiaugti
le grand escalier (didžiųjų laiptų) dėka sulieknėjusią figūra. Geresnės
kojų ir sėdynės mankštos nebūtų galėjęs pasiūlyti ir asmeninis tre­
neris. Nuo to laiko esu didžiausia laiptų gerbėja ir dabar jau pati jų
ieškau su tokiu pat užsidegimu, su kokiu dauguma mano pažįstamų
amerikiečių bando jų išvengti.
Kai atsikėliau į Niujorką, iš pradžių gyvenome Vest Vilidžo rajo­
ne, ketvirtame namo su rausvo smiltakmenio fasadu aukšte. Niekad
nepamiršiu, kai pirmą kartą pasikvietėme svečių vakarienei ir man
atidarius duris kiekvienas jų, nepriklausomai nuo amžiaus, stovėdavo
visiškai uždusęs nuo lipimo laiptais. Dabar mes gyvename penkiolik­
tame aukšte, name yra liftas, bien sūr, tad svečiams laiptais lipti nebe­
reikia. Bet, kaip galėtų paliudyti mano elgesio sugluminti kaimynai,
keletą kartų per savaitę galima matyti, kaip aš užlipu ir nusileidžiu
laiptais (pakopų yra 125 - vis dar tebeskaičiuoju) sans problėme - vi­
sai nesunkiai. Kai 2003 metų rugpjūtį Niujorke dingo elektra, turėjau
puikią progą įsitikinti, kokia yra tikroji situacija. Lipdama laiptais į
savo penkioliktąjį aukštą, pralenkiau ne vieną pavargusį dvidešimt
penkerių metų jaunuolį ir keturiasdešimtmetį, sustojusius pailsėti jau
šeštame, aštuntame arba dešimtame aukšte. Skubu pridurti, kad mūsų
name yra sporto salė, kuria gali naudotis visi jo gyventojai. Tai dar
vienas pavyzdys, kad treniruokliai yra dažniausiai naudojami tik kaip
butaforija.

• 213 •
 Mane stebina šis amerikietiškas paradoksas: šalis, kuri garsė­
ja puikiais sportininkais, aistringais sirgaliais ir manija treniruoklių
technologijoms, tuo pat metu kažkodėl nemato lengvo kelio pagerinti
fizinę būklę, juk tam nereikia herojiškų pastangų. Man kartais atrodo,
kad visi tie mechanizmai yra puritonizmo liekanos - viešos saviplakos
instrumentai, kuriais naudojantis bandoma atpirkti slaptas gulėjimo
ant sofos ir persivalgymo nuodėmes. Prancūzių, laimei, nekankina to ­
kie gėrio ir blogio kraštutinumai. Gera savijauta yra ta pilkoji zona,
kurioje karaliauja pusiausvyra.
Kad ir kaip paprasta atrodytų į judėjimo programą įtraukti ir li­
pimą laiptais, gali būti, kad jums tai netinka arba nepatartina to daryti
dėl kokių nors medicinių priežasčių. (Prieš imdamasi fizinių pratimų
visuomet pasikonsultuokite su gydytoju.) Yra ir kitų taip pat labai
veiksmingų būdų, kaip ąuotidien (kasdien) sudeginti daugiau kalo­
rijų. Kaip ir valgant, čia galioja tas pats kompensacijos principas, o
pradėti būtų galima nuo šiuolaikinių patogumų. Daugybė dalykų,
kurie palengvina mūsų gyvenimą - nuo nuotolinio valdymo pultelio
iki patalynės, kurios nereikia lyginti - iš tikrųjų tik leidžia mums kuo
daugiau sėdėti. Tyrimai rodo, kad amišai* yra nutukę daug mažiau,
nei kiti amerikiečiai. Jei į nam ų ruošos darbus žiūrėsite ne kaip į lažą,
o kaip į lengvos mankštos būdą, padarysite didelę paslaugą savo svo­
rio metimo ir sveikatingumo programai. Čia taip pat galite pasirink­
ti, kas jums pačiai teikia didžiausią pasitenkinimą. Tikėsite ar ne, bet
namų tvarkymas gali pakelti nuotaiką. Ši paprasta veikla simbolizuoja
atliktą darbą, teikia paprastą pasitenkinimą šiuolaikiniame pasaulyje,
kai užduotys, kurias reikia atlikti, darosi vis sudėtingesnės, o vykdomi
projektai kartais tęsiasi savaites.

* Amišai - religinės bendruomenės, gyvenančios JAV ir Kanadoje; vengia visuom eni­

nio gyvenimo, modernių technologijų. - Vertėjos pastaba.

KAIP JUDA PRANCŪZĖS

 Nepasiduokite amerikietiškoms tendencijoms ir negalvokite, kad
buitinė mankšta tinka tik tiems, kurie per seni ar per silpni „tikrai"
sportinei apkrovai. Paprastos kasdienio fizinio krūvio formos gali būti
labai naudingos bet kokio amžiaus moteriai. Atminkite, kad krūvį ga­
lima padidinti arba sumažinti, priklausomai nuo rezultatų. Prancūzių
gyvenimo būdas reikalauja nuolatinių korekcijų. Kai tik įprasite jomis
naudotis, viskas išeis tiesiog savaime.

LEN GVI JUDĖJIMO BŪD AI IR PRATIMAI

Visai nenoriu, kad grįžtų tie laikai, kai Prancūzijoje nuo ryto iki va­
karo reikėjo lenkti nugarą žemės ūkyje. Vis dėlto man atrodo, kad
vengdami fizinio aktyvumo reikalaujančios gyvensenos nuėjome per
toli. Dažnai tą sutaupytą laiką praleidžiame bergždžiai jaudindamiesi
dėl darbo ar šeimos problemų ir „virdami savose sultyse".
Gerai fizinei formai palaikyti iki pat vidutinio amžiaus gali vi­
siškai užtekti paprasto kasdieninio judėjimo, tačiau senstant moters
raumenys ir kaulai natūraliai pradeda silpnėti, tad reikėtų pradėti juos
stiprinti. Kolete, kuri iš pradžių mankštinosi kaip išprotėjusi, atrodo,
anksti perdegė ir senatvėje nebuvo labai stipri, net nebegalėjo vaikš­
čioti be pagalbos. Išlaikyti viršutinės kūno dalies tonusą ir kaulų tan­
kį labai padeda pratimai su nedideliais svarmenimis (1,2-2 kg). Jie
paprasti ir naudingi širdies ir kraujagyslių sistemai. Be to, įžengus į
brandų amžių, patartina ryte tik atsikėlus padaryti kelis atsilenkimus
(pradėti niekada ne per anksti), kadangi būtent pilvo raumenys prilai­
ko daugelį gyvybinių organų.
Galėtumėte į savo dienotvarkę įtraukti vieną kitą paprastą jėgos
pratimą, kurį galima būtų atlikti neiškėlus kojos iš namų. Pavyzdžiui,
po dušo ar vonios pabandykite rankšluosčiu nusišluostyti kojų pirš­

• 215 •
tus nesulenkdama kelių. Kai sėdite automobilyje ar metro, nugarą
prispauskite prie atlošo, įtraukite pilvą ir būkite taip dvylika sekun­
džių (tai geriau, nei niršti ant bendrakeleivių). Kai namie sugalvosite
paskaityti žurnalą, atsisėskite ant grindų, kojas pražerkite ir laiky­
kite įtempusi. Rankas nuleiskite prie šonų. Tai labai geras tempimo
pratimas vidiniams šlaunų raumenims. Darbe periodiškai atsikeikite
nuo savo stalo (žmonės stebisi matydami, kad direktorė pati kopi­
juoja dokumentus, o man tai puiki proga nueiti į koridoriaus galą ir
pamankštinti raumenis). Ir panašiai. Svarbiausia padidinti kasdienes
energijos sąnaudas. Susigalvokite dar kokios nors naujos nuolatinės
fizinės veiklos, šalia to, ką jau darote. Mąstykite ne apie tai, kaip pada­
ryti kuo mažiau žingsnių, bet apie tai, kaip jų dar padauginti. Mažas
permainas daryti yra daug lengviau nei dideles, o kai keletas mažų
permainų susideda, galima pasiekti didelių rezultatų. Pagalvokite
apie perspektyvą: kasdien papildomai sudeginant tik penkiasdešimt
kalorijų, kurios susideda iš les petites chose (mažų dalykų), per metus
susidaro apie kilogramas riebalų. Faites simple (svarbiausia paprastu­
mas) ir jums niekuomet nereikės bejėgiškai tarti: „Pasiduodu!"

A B O U T DE SOUFFLE - BE KVAPO

Galiausiai negalima pamiršti, kad mūsų judėjimas susijęs su kvėpavi­

mu - tai judesys, kurį atliekame dažniausiai (dvidešimt du tūkstančius
kartų per dieną). Kad per dieną „pajudintume" penkiolika kilogramų
oro - o tiek mes „sukvėpuojame" kasdien - išnaudojama ne viena ka­
lorija. Jei pritrūksite kvapo, sustosite pusiaukelėje, o jūsų kūnas ne­
begalės efektyviai deginti savo kuro. Dar daugiau, nuolat praktikuo­
jamas sąmoningas kvėpavimas skatina ir į maistą žiūrėti su derama

KAIP JUDA PRANCŪZĖS

pusiausvyra ir pagarba. Atrodytų, kad kvėpuoti mokame visi, tačiau
tikrai verta pasimokyti, kaip galima tai daryti dar geriau.
Taip aš pasakiau grupei moterų maždaug prieš dešimtmetį, atida­
rydama trijų dienų verslo seminarą San Fransiske. Ir parodžiau joms
keletą kvėpavimo pratimų, kuriuos išmokau iš vieno instruktoriaus
Paryžiuje. Man nebuvo svarbu, ar jos dar kada nors darys tuos pra­
timus. Svarbiausia, kad kiekvienas iš mūsų bent kartą gyvenime susi­
mąstytų apie tai, koks svarbus yra kvėpavimas. Kai išmoksite kvėpuoti
sąmoningai, galėsite tai naudoti sąmonės ir kūno ryšiui, suardytam
greito gyvenimo tempo, atkurti (ar sustiprinti).
Sąmoningas kvėpavimas yra ir pats paprasčiausias meditaci­
jos būdas, ir pamatinė jogos dalis - jogą aš labai rekomenduoju, jei
esate linkusios eiti į kokius nors kursus. Toks kvėpavimas valgymą
„atskiria" nuo mūsų organizme veikiančio streso valdymo mechaniz­
mo, kuris ir yra svarbiausia persivalgymo ir nekontroliuojamo rijimo
priežastis. Sąmoningas kvėpavimas taip pat padidina bendrus orga­
nizmo energijos išteklius, kadangi išjudina energiją, kuri slypi kiek­
vienoje mūsų kūno ląstelėje. Kvėpavimas yra ir medžiagų apykaitos
proceso varomoji jėga.
Kvėpavimo pratimus aš atlieku metro (na gerai, toje vietoje nėra
patartina kvėpuoti per giliai), lėktuve, gulėdama lovoje ir sėdėdama
prie savo darbo stalo, jie taip pat yra ir mano įprastos programos
namuose dalis - kitaip sakant, visur, kur tik kvėpuoju. Sąmoningas
kvėpavimas man patinka dar ir dėl to, kad tuom et esu „čia ir dabar".
Kvėpavimas geriausiai leidžia pajusti būtent šią akimirką, jei galvoji
apie kvėpavimą, nemąstai nei apie praeitį, nei apie ateitį. Esi „čia ir
dabar". Tai yra ir pati geriausia dieta.
Išbandykite keletą pagrindinių pratimų.

• 217 •
 1 pratimas: ritmas ir sąmoningumas

Užsimerkite. Vieną ranką uždėkite ant pilvo ir sutelkite dėmesį į savo

kvėpavimą. Pajuskite, kaip su kiekvienu įkvėpimu ranka šiek tiek pa­
kyla. O su kiekvienu iškvėpimu - nusileidžia. Taip įkvėpkite ir iškvėp­
kite 12 kartų.

2 pratimas: Skaičiavimas prieš užmingant

Iš pradžių darykite pirmąjį pratimą tol, kol rasite sau patogų tem ­
pą. Kai įkvepiate, mintyse pasakykite „dvylika" ir iškvėpkite. Tada vėl
įkvėpkite ir pasakykite „vienuolika", iškvėpkite. Ir taip iki nulio. Ne­
skubėkite - kuo lėčiau, tuo geriau. Kartokite tai keletą m inučių... ar
kol užmigsite.

3 pratimas: Pasiruošimas miegui

{kvėpdama mintyse suskaičiuokite iki 6, o iškvėpdama - iki 9. Tai da­

rydama apie nieką kitą negalvokite, visą savo dėmesį sutelkite tik į
kvėpavimą. Reikės tik porą kartų giliai įkvėpti ir jus užlies atsipalaida­
vimas, o netrukus ir užmigsite.

4 pratimas: Kvėpavimas bangomis

Virškinimas priklauso nuo bendros organizmo būklės - tai paaiški­

na, kodėl tokią didelę įtaką skrandžio veiklai daro mūsų emocijos.
Todėl tam, kad valgytume lėčiau ir smegenys turėtų laiko užfiksuoti,
jog pakankamai pasisotinome, būtina gerai kvėpuoti. Šį pratim ą ge­
riausia daryti, kai esate - arba galvojate, kad esate - išalkusi ir (arba)
prieš valgį.
Stovėdama, sėdėdama ar gulėdama ant nugaros, vieną ranką
uždėkite sau ant pilvo, o kitą virš jos, kad riešas būtų po krūtine.
Įkvėpdama išpūskite krūtinę šiek tiek suspausdama pilvą. O iškvėp-

KAIP JUDA PRANCŪZĖS

J •
dama išpūskite pilvą lengvai paspausdama krūtinę. Tai kartokite 24
kartus, tada pradėkite kvėpuoti įprastai ir vėl galite grįžti prie savo
paliktų darbų.

5 pratimas: Kvėpavimas pro skirtingas šnerves

Gal jums toks dalykas ir pasirodys šiek tiek keistas, bet pakentėki­
te - juk ir prancūzų kalba yra labai „nosinė". Stovėdama ar atsisėdusi
iškvėpkite per abi šnerves. Tada dešiniu nykščiu užspauskite dešiniąją
šnervę. Įkvėpkite pro kairiąją. Dešiniu smiliumi užspauskite ir kairi­
ąją šnervę. (Dabar abi jūsų šnervės visiškai užspaustos.) Sulaikykite
kvėpavimą. Nykštį patraukite ir iškvėpkite pro dešiniąją šnervę, pas­
kui pro ją ir įkvėpkite. Kvėpavimą sulaikykite ir vėl uždenkite šnervę
nykščiu. Patraukite smilių ir iškvėpkite jau pro kairiąją šnervę. Ciklą
kartokite 6 kartus. Ir sulaikiusi kvapą, ir įkvėpdama, ir iškvėpdama
suskaičiuokite iki 6.

6 pratimas: Žiovavimas

Šį pratimą išmokau, kai tik ką atsikėlusi gyventi į Niujorką savo m a­

lonumui pradėjau lankyti modernaus šokio studiją. Šokėja iš manęs
buvo nekokia, tačiau žiovavimo pratybose buvau tiesiog žvaigždė. Ir
dabar, jei reikia, visai nesunkiai galiu padaryti taip, kad pradėčiau žio­
vauti, kai tik bus duotas ženklas. Iki tol nežinojau, kad žiovavimas
atpalaiduoja, ramina ir netgi padeda užmigti. Taip kartais ir atsitik­
davo užsiėmimo pabaigoje, kai gulėdami ant nugaros mokydavomės
žiovavimo meno. Žiovaujant į plaučius patenka daugiau deguonies,
kuris pagyvina kraujotaką. Sumažinti įtampą gali padėti vien žiovulio
garsas. Kad apimtų žiovulys, reikia giliai įkvėpti ir kiek galima plačiau
išsižioti. Po poros ar trejeto bandymų dažniausia pradedi žiovauti ir
gali tai daryti be perstojo.

• 219 •
 D O R M E Z -V O U S - AR MIEGI?

Šis klausimas labai svarbus mums visiems. Miegas yra labiausiai ame­
rikiečių apleista gyvenimo dalis. Galvojame, kad kiek jau to miego
gauname, tiek ir pakaks, ir spaudžiame save prie sienos. Kartais net
svarstoma, ar miegas gerai, ar blogai, ir sakoma, kad kuo mažiau mie­
go, tuo geriau. Tai visiška nesąmonė. Miegas, kaip ir kvėpavimas bei
vanduo, yra tiesiog gyvybiškai būtinas, kad gerai jaustumėmės. Kaip
susiję neišsimiegojimas ir svorio augimas nėra pakankamai ištirta.
Prusto šedevras prasideda nuo lėto ir kankinančio grimzdimo į
miego karalystę. Jį autorius aprašo ir komentuoja labai išsamiai, - tai
mums, prancūzams, būdinga. Visai nenoriu, kad susirūpinus dėl mie­
go problemų jums prasidėtų bemiegės naktys, vis dėlto pabrėžiu, kad
į miegą reikia žiūrėti rimtai. Tai irgi yra menas. Kalbant apie miegą,
kaip ir apie kitus malonumus - o geras miegas yra vienas iš pačių
pagrindinių malonumų - būtina atsižvelgti į kiekvieną individą, nes
žmonių poreikiai ir įpročiai skirtingi.
Tais laikais, kai gyvenimo ir darbo ritmą diktavo saulė ir metų
laikai, užmigti žmogui buvo lengviau, o mūsų vidinis laikrodis (pa­
ros biologinis ritmas) savaime susireguliuodavo pagal tai, ar dienos
ilgėdavo, ar trumpėdavo. Šiais laikais kiekvienas iš mūsų vadovaujasi
savo individualiu laikrodžiu, dažnai negaudamas pakankamai miego.
Kita vertus, vis labiau plinta nemigos epidemija, kuriai gydyti priga­
minta daugybė farmacinių priemonių. Mes nuolat girdime perspėji­
mus apie nacionalinį „miego trūkumą", kuris, kaip parodė tyrimai,
didina organizmo atsparumą insulinui ir skatina reaguojančių į stre­
są horm onų gamybą. Tai užburtas ratas, kadangi organizmo reakcija
į miego trūkum ą gali miegą tik dar labiau sutrikdyti. Miego trūku­
mas taip pat daro mus apatiškus, o tai skatina persivalgymą, kadangi
maistas, kaip ir miegas, yra lengviausias būdas atnaujinti energijos

KAIP JUDA PRANCŪZĖS

atsargas. Kai jaučiamės apatiški, dažniausiai ieškome galinčio suteikti
daug energijos maisto. Ir, žinoma, miego trūkumas trikdo psicholo­
ginių mechanizmų, kuriais „registruojame" malonumą, veiklą. Patir­
ties kokybė tiesiogiai priklauso nuo to, kaip juslės yra pasiruošusios
ją priimti. Taigi gerą miegą turėtume laikyti taisyklingos mitybos ir
pusiausvyros pagrindu.
Yra ritualų, kurie gali padėti gerai išsimiegoti. Man labai padeda
žolelių arbatos. Bet šiaip jau vanduo tinka bet kokia forma, kadangi
dehidratacija neišvengiamai kenkia miego kokybei. Dėl šios priežas­
ties alkoholis prieš pat einant miegoti nėra gerai, be to, yra žinoma,
kad mažos jo dozės turi „paradoksalų efektą" - veikia stimuliuojančiai.
(Taip tik atrodo, kad paradoksai priklauso išskirtinai prancūzams).
Nepamirškime ir aplinkos - apsidairykite savo miegamajame:
nereikia būti feng shui žinovu, kad galėtum sugalvoti, kaip geriau
ją pritaikyti miegui. Čia gali labai padėti švelnus apšvietimas, kuris
skatina mieguistumą. Vasarą Provanse natūralius miegą skatinančius
kvapus nakties ore skleidžia levandų žiedai. Vis prisimenu nuostabius
levandų laukus Senanko arbatijoje, netoli Gordeso, Vokliuze. Jų aro­
matas puikiai migdo, juo galima mėgautis ir prisiskynus žiedų arba
deginant levandų eterinį aliejų. Liudvikas Keturioliktasis reikalavo,
kad jo miegamajame susirinktų visi didikai - ne tik jam einant cou-
cher (miegoti), bet ir kai jis lever (kėlėsi). Tam, kad galėtum atlikti
savo ritualą, kuris praneš organizmui, jog jau atėjo poilsio metas, ne­
reikia žiūrovų.
Stenkitės eiti miegoti atsipalaidavusi. Mes, prancūzai, mėgsta­
me valgyti vėlai, bet geriau neiti į lovą dar nespėjus suvirškinti vaka­
rienės. Vėlai vakare labiausiai tinka lengvas maistas (geriausia būtų
angliavandeniai) su taure vyno (vartojamas saikingai ir su maistu jis
padeda atsipalaiduoti). Retkarčiais užklumpantį coup de faim (alkio
priepuolį) numalšinti galima suvalgius jogurto - tai daug geriau, nei

• 221 •
valgyti per vėlai arba per anksti, tuomet kai eisite miegoti, vėl būsite
alkana. Kitas būdas, padėsiantis pasiruošti miegui, kvėpavimo prati­
mai. Čia labai padės žiovavimas. Atkreipkite dėmesį ir į miegamojo
tem peratūrą - netgi ir žiemą jame turi būti vėsu, daugiausia dvide­
šimt laipsnių. Jei lauke nesiaučia pūga, kad įeitų šviežio oro, šiek tiek
praverkite langą.
Labai svarbu „nepavėluoti į traukinį", jei ignoruosite miego jums
siunčiamus signalus, po to gali praeiti net pora valandų, kol vėl pasiju­
site mieguista. Labai geras įprotis yra gulti ir keltis kasdien tuo pačiu
metu. Sekmadieninis miegojimo iki vidurdienio ritualas - kad „atsi-
miegotum" - iš tikrųjų visiškai nepagrįstas. Mitybos racioną planuo­
ti savaitei galima, o miego - ne. Geriau pamėginkite dieną pasnausti
dešimt ar dvidešimt minučių (poros valandų siesta nėra gerai, nes su­
trikdytų miego ritmą). Galų gale nepamirškite saiko, nors kiekvieno
mūsų poreikiai skiriasi, mažiau nei šešios ar daugiau nei aštuonios
valandos miego vargu ar yra labai sveika. Nors tik retas kuris miega
per daug, galima padauginti net ir šito gero dalyko. Jei praleisite per
daug laiko au lit (lovoje), jūsų kūnas ilsėsis nebe taip efektyviai.

LAIKYSEN A

Šiek tiek reklamos laikysenai. Svoris yra susijęs su ūgiu, ar bent jau
mums taip atrodo. Prancūzės yra išmokusios laikyti smakrą aukštai,
o nugarą tiesiai (tiesiog įsivaizduokite, kaip prie jūsų galvos pririšta
virvė arba viela tempia jus aukštyn). Kažkodėl vien tik mergaitėms
paauglystėje būna liepiama tiens-toi droite (stovėti tiesiai). Prisimenu
vieną merginą iš mūsų lycėe, kuri stovėdavo taip išsitempusi, kad mes
jos klausdavome, ką ji čia daro. Namie motina jai ant pečių uždėdavo
liniuotę, kad taip priverstų atsiminti, kokia turi būti laikysena. M o­

ka/p JUDA PRANCŪZĖS

kykloje taisyklingos laikysenos mus mokė baleto pamokose. Nors nė
viena iš mūsų balerina netapo, tos pamokos tikrai pravertė. O mūsų
kūno kultūros mokytojas mėgdavo kartoti, kad prancūzai yra žemaū­
gės padermės, tad apsimesti, jog esame ąueląues centimėtres plūs gran­
dės (keletą centimetrų aukštesni) - tikrai ne nusikaltimas. Tad vos tik
pagaunu save besikūprinant, ar sėdėčiau prie kompiuterio, ar eičiau
gatve, prisimenu savo mokytojo žodžius ir iškart išsitiesiu. Ir iš tikrųjų
pasijuntu aukštesnė.

• 223 •
 t
11
AISTROS PAVIDALAI

Prancūzę nuo antsvorio geriausiai saugo jos sąmonė, o juslės, kaip

žinia, yra sąmonės vartai. Būtent pro juos į save įsileidžiame pasau­
lį - jo skonius, formas, garsus, jo kvapus. Jos svarbios taip pat, kaip ir
kvėpavimas. Šitokiu būdu iš kiekvieno patyrimo, ir gastronominio,
galima pasiimti visa, ką jis siūlo. Šios rūšies pasitenkinimas priklauso
nuo jūsų pačių. Tokia yra lart de vivre (gyvenimo meno) esmė, ir bū­
tent taip mes, prancūzai, siekiame joie de vivre (gyvenimo džiaugsmo),
nors dėl šio siekio kartais iš mūsų ir šaipomasi kaip iš „buržua". Iš tik­
rųjų mūsų malonumo supratimas turi mažai ką bendra su socialiniu
statusu. Kur važiuosime per atostogas, mums yra daug svarbiau, nei
naujas automobilis, ir mes niekada neaukotume dėl jo savo atostogų,
nebent jo pirkimas būtų neišvengiamas. Mes visuomet labiausiai ver­
tinome buvimą ir jautim ą, o ne turėjimą.
Kiekvienas, kas tik turi penkis žmogiškuosius jutimus, gali su­

AISTROS PAVIDALAI
laukti gerų rezultatų juos lavindamas. Pasivaikščioti pajūriu, paglos­
tyti šuniuką, suvalgyti apelsiną, pakelti nuo žemės ir pauostyti medžio
atplaišą - visa tai yra jutiminės patirtys, kurias galėtume jausti dar in­
tensyviau, jei tai darytume sąmoningai. Stabtelėkite prie savo pojūčių,
išmokite juos apsakyti savais žodžiais, ir kiekviena gyvenimo akimir­
ka taps vertinga. Reikia atsiminti, kad bet kuris mažas patyrimas per
asociacijas ir atmintį gali sukurti visą jausmų paletę. O emocijos yra
labai susijusios su mūsų gyvenimo patirtimis, kultūra ir aplinka. Prus­
to madeleine gali turėti įvairiausias formas. Kuo sąmoningiau žiūrėsi­
te į šiuos efektus, tuo daugiau galėsite iš jų gauti. Ir tuo mažiau vietos
jūsų gyvenime liks destruktyvioms emocijoms.
Prancūzės stengiasi save apsupti petits riens - tais mažais niek­
niekiais, nedidukais kasdieniais malonumais, kurie mums iš tikrųjų
labai daug reiškia. Lepinimuisi įvardyti mes turime netgi ne vieną
žodį - gatery dorlotery bichonnery se chouchouter - ir mums jis neturi
nieko bendra su dekadansu. Tie maži dalykai mums tiesiog leidžia la­
biau džiaugtis gyvenimu, kiekviena jo akimirka ir apsaugo nuo porei­
kio siekti pasitenkinimo iš didelio kiekio kokio nors vieno malonumo,
pavyzdžiui, tokio kaip maistas. Jei mes ko nors sau ir neleidžiame, tai
ne todėl, kad norėtume save pamokyti ar atgrasinti nuo godumo. (Sa­
vęs baudimas mums visai neatrodo tinkamas kelias į gerą savijautą.)
Kokio nors malonumo mes atsisakome tik todėl, kad galėtume išlai­
kyti pusiausvyrą ir galimybę kuo pilniau patirti visus kitus.
Dažniausias ir visuotinai pripažintas malonumas Prancūzijoje,
be jokios abejonės, yra maistas, todėl mums gana svetimas amerikie­
tiškas požiūris, kuris valgymą sieja su nuodėme ir kalte. Prancūzė gali
pavakariams kavinės terasoje suvalgytą pyragaitį pavadinti savo petit
pėchė mignon - mažyte žavinga nuodėme, tačiau ji tai pasakytų iro­
niškai (tiktai prancūzams nuodėmė gali būti „mažytė" ir „žavinga"!).
Palyginti su ja, amerikiečių gastronominė moralė yra mirtinai rimta.

• 225 •
Kaip žavusis anglas frankofilas Piteris Meilis yra parašęs savo kny­
goje Prancūziškos pamokos: „Beveik kiekvieną savaitę išgirstame kokį
nors grėsmingą pareiškimą apie kainą, kurią turėsime sumokėti už
trumpas malonumų akimirkas". Bėda, kaip jis teisingai sako, yra ne
tai, kad suvalgysime šiek tiek sviesto ir raudonos mėsos ar išgersime
lašelį vyno, o tai kad šiais dalykais piknaudžiaujama. Amerikoje valgy­
mas yra tapęs kontroversijų šaltiniu su įvairiausiais, nieko bendro su
maistu neturinčiais seksualiniais, socialiniais, politiniais, kultūriniais
ir netgi klinikiniais obertonais. Svorio problemos yra ne mažiau su­
sijusios ne tik su požiūriu į valgymą, bet ir tuo, ką dedamės į burną.
Galime matyti, kaip tai tiesiog virsta visuomenės psichoze, kuri, mano
nuomone, tik kelia dar daugiau įtampos jau ir taip jos kupiname gyve­
nime. Labai greitai ji gali visiškai nustelbti paprasto malonumo vertę.
Jei nebus imtasi permainų visoje šalyje, maža vilties, kad nutukimo
epidemija bus įveikta.

MEILĖ M A IS T U I

Šį prancūzišką reiškinį geriausiai apibūdino Kolete, kuri padengtą sta­

lą pavadino un rendez-vous damour et damitiė (pasimatymu su meile
ir draugyste). Ir tai nėra vien vaizdingas posakis, kadangi mes į savo
malonumus žiūrime kaip į visumą. Mums būtų siaubingai nuobodu
gyventi su žmogum, kurio visai nedomina maistas, valgymas ir dali­
jimasis gastronominiais malonumais. Viena aistra eina koja kojon su
kita. Ir, savaime aišku, meilė turi būti abipusė. Aktorius Omaras Šari-
fas, vaidinęs tamsiaplaukį gražuolį filme „Daktaras Živago", pakerėjo
visas Prancūzijos moteris ne tik savo išvaizda, bet ir todėl, kad yra
pasakęs, jog negalėtų įsimylėti moters, kurios visai nejaudina gastro-
nominiai malonumai. Ir nors prancūzės labiausiai linkusios žavėtis

AISTROS PAVIDALAI
intelektu, vargu ar jas galėtų sudominti žmogus, kuris būtų visiškai
abejingas sensualumui.
Sensualumas yra esminė prielaida prancūziškai žavėjimo sampra­
tai, o gebėjimas sužavėti - labai svarbus prancūzės moters asmenybės
atributas. Prancūzės nuo seno žino, jog tam, kad sužavėtum, nereikia
būti ypatinga gražuole, tačiau reikia būti jausminga. Manekenės iš­
vaizda gali patraukti vyro žvilgsnį, tačiau jei ji neturės moteriško sen-
sualumo, tokia moteris vyro ilgai neišlaikys. Stilius, skonis ir elegan­
cija neabejotinai yra galingi ginklai, bet saldainiuko, į kurį malonu tik
akis paganyti, vakarienei neužtenka. Negalėčiau sakyti, kad prancūzių
nežeidžia tie nieko bendro su natūralumu neturintys moters idealai,
kuriuos perša blizgantys žurnalai, o jų netrūksta ir Prancūzijoje - mes
tiesiog to neimame giliai į širdį. Kad ir kaip būtų išsipusčiusi ar gerai
prižiūrėtų savo kūną, jei moteris nesijaučia bien datis sa peau - kaip
savame kailyje, ji tiesiog nespinduliuos tuo ypatingu ėtat degrace - ža­
vesiu. O tai išsiugdyti gali kiekviena, prancūzės tiesiog intuityviai tai
jaučia geriau, nei dauguma kitų. Prancūzės taip pat rūpinasi ir tuo, ką
dėvi, ir tuo, ką valgo, bet labiausiai išsiskiria savo patraukliu gebėjimu
džiaugtis savimi ir tuo, kas joms teikia malonumą. O tai neturi nieko
bendro su kokiu nors konkrečiu kilogramų skaičiumi. Ir to negalima
pasiekti vengiant maisto.
Au contraire - priešingai, valgymo ritualas yra tapęs žavinga sce­
na nuo įspūdingų dvaro vakarienių Versalyje laikų. Prancūzės gali
sužavėti vien tuo, kaip užsisako ir gardžiuojasi maistu, vylingai, it są­
mokslininkės, nuvogdamos gabalėlį paragauti iš kito lėkštės arba pa-
maitindamos savo mylimąjį rinktinio skanumo kąsneliu. Nepamirš­
kime - iškilmingi valgymo ritualai gali atverti dvasinį maisto pradą, o
aplinka, pateikimas ir atmosfera - padėti kurti bendrą valgymo nuo­
taiką. Koks nors netikėtas patiekalas ar spontaniška vakarienė resto­
rane gali suintriguoti daug labiau nei itin skanus, bet įprastas maistas.

• 227 •
O kad viskas vyktų sklandžiai, rekomenduočiau ir butelį šampano.
Prancūzams valgymo erotiškumas yra įaugęs į kraują. Galbūt todėl
tiek daug prancūziškų erotinių epitetų susiję su maistu. Iš vaikystės
mano atminty išliko visas meilių „valgomųjų" žodelių repertuaras:
mon petit canard (mano mažoji žąsele), mon chou (kopūstėli), ma
tourterelle (balandėli), ma caille (putpelyte)...

MEILĖ IR JUOKAS

Jau vien seksas yra puikus būdas išvengti senėjimo ir neturi jokio pa­
šalinio poveikio. Jis labai teigiamai veikia širdies ir kraujagyslių siste­
mą ir padeda gamintis hormonams, kurie mažina įtampą ir pakelia
nuotaiką. O gera nuotaika yra tokia psichologinė būsena, kai žmogus
visais malonumais mėgaujasi protingai, ypač maistu. Tinkamas nusi­
teikimas yra būtinas, kad pajustume pasitenkinimą, nes jis padeda atsi­
spirti norui padauginti. O geriau už seksą yra būti įsimylėjus. Gogenas
Taityje sukūrė medinį bareljefą, kurį pavadino „Soyez Amoureusepour
Ėtre Heureuse“ („Mylėk ir būsi laimingas"). Visai neblogas receptas.
Galbūt pasakysite: „lengva pasakyti, sunku padaryti", yra ir dau­
giau gerų receptų, pavyzdžiui, „Tinkamai maitinkitės ir sportuokite",
tačiau juos ne taip jau paprasta įgyvendinti. Kad ir kaip ten būtų, apie
tai kalbu, nes esu sutikusi nemažai moterų, kurios į meilę nesugeba
žiūrėti kaip į malonumą. Į santykius su kita lytimi ir santuoką kartais
einama apsiginklavus tokiu pat negailestingu ryžtu, su kokiu kai kurie
žmonės žiūri į savo karjerą. (Neseniai netgi išėjo knyga, kurioje rašo­
ma, kaip žinias, įgytas studijuojant verslo administravimą, galima pri­
taikyti ieškant sutuoktinio.) Meilė yra ne mokslas, o menas, taip pat,
kaip ir menas yra gerai valgyti. Dviejų žmonių santykiai sužydės viso­
mis spalvomis tik tuomet, jei bus nuolat stengiamasi ir tobulėjama.

AISTROS PAVIDALAI
 Meilėje deriname įvairovę su pastovumu, tvirtumą su lankstu­
mu, paslapties virpulį su komforto jaukum u - visi šie kontrastai ir
siurprizai neleidžia nusibosti tiek meilei, tiek maistui. Juk su savo in­
vesticijomis negalime elgtis lengvabūdiškai - ir visada renkamės ko­
kybę, o ne kiekybę. Tikra meilė reiškia tikrą kito žmogaus pažinimą,
o kad žmogų pažintum, reikia labai daug laiko, šis procesas neretai
užtrunka visą gyvenimą. Galbūt dėl to prancūzės daug geriau nei ki­
tos mano pažįstamos moterys geba išsaugoti savo meilės kibirkštį ir
paslaptį netgi po dešimties, dvidešimties ar dar daugiau bendro gyve­
nimo metų! Ši investicija tikrai verta visų įdėtų lėšų ir pastangų. Vis
prisimenu Lui Aragoną, kuris viename iš mano mėgstamiausių meilės
eilėraščių sako: „// n y a pas damour heureux / Mais c ėst notre amour
d tous d e u x \ išvertus tai skambėtų maždaug taip: „Nėra laimingos
meilės / Yra tik mudviejų meilė".
Niekas kitas taip nepadeda išlaikyti meilės spontaniškumo kaip
juokas. Prancūzė svajoja, kad jos išrinktasis būtų un amoureux rigolo
(mylimasis, kuris turi gerą hum oro jausmą, su kuriuo linksma). Sena
išmintis, kad juokas padeda išsaugoti jaunystę, yra pagrįsta em piriš­
kai. Keturmetis juokiasi maždaug penkis šimtus kartų per dieną, o
suaugęs žmogus vidutiniškai tik penkiolika, jei jums atrodo, kad taip
ir turi būti, tuomet mums ne pakeliui. Prancūzės intuityviai suvokia,
kad žmogus juokiasi ne dėl to, kad yra laimingas, bet yra laimingas dėl
to, kad juokiasi. Juokas yra ir fiziologinis, ir psichologinis malonumas:
jis atpalaiduoja, stimuliuoja, išlaisvina ir gundo. Tai malonus atsakas
į emociją, kurią jis dar labiau išryškina. Juokas, kaip fizinis veiksmas,
skatina hormonų, kurie pakelia nuotaiką, gamybą, jį galima pavadin­
ti ir tam tikra vidinės gimnastikos forma, kuri pagerina kraujotaką
ir, žinoma, sudegina daug daugiau kalorijų, nei sėdėjimas susiraukus.
Juokas tarsi grybas - jis pats pas jus neateis, turite jo ieškoti. Iškrėskite
kokį netikėtą pokštą ar retkarčiais leiskite sau pakvailioti taip, tarsi

• 229 •
būtumėte visiška beprotė (dingue būtų žodis, kurį pavartotume mes),
ir jūsų gyvenimas bus pilnas gyvybės. Ar kalbėtume apie draugystę, ar
apie meilę, negalima tiesiog sėdėti ir laukti, kol kas nors kitas sugalvos
kokią pramogą. Imkitės iniciatyvos ir pati paskambinkite žmogui, su
kuriuo jums smagu bendrauti. Žiūrėkite, kad įtempta dienotvarkė bei
elektroninės komunikacijos priemonės paliktų vietos jūsų gyvenime
ir pasižmonėjimui - tiktai retas turi talentą pralinksminti pats save.
Prieš daugelį metų Edvardo mama, kuri - m an labai pasisekė -
mane tiesiog dievina, lengviau atsiduso, kai Edvardas pagaliau man
pasipiršo. Tačiau kad iš tikrųjų būsime drauge, ji galėjo įsitikinti jau
vėliau, kai paklaustas, kaip m um s sekasi, Edvardas atsakydavo: „Su ja
man visuomet linksma". O per šventes prie vaišių stalo man patinka
linksminti ir visą jų šeimą. Visi mūsų kartu pragyventi metai buvo
pripildyti juoko ir kai savo vyro paklausiu: „Ar vis dar mane myli?",
jis visuomet atsako: „Taip, nes su tavim linksma". Stengiuosi, kad
taip ir būtų.
Tout ėst une ąuestion dattitude (viskas priklauso nuo požiūrio).
Šią tiesą pirmąkart išgirdau iš Daktaro Stebuklo lūpų. Didis Provan­
so rašytojas Marselis Panjolis yra pasakęs, kad Dievas davė žmonėms
juoką kaip paguodos prizą už protą. Tuo tarpu aš linkusi manyti,
kad Jis davė mums protą tam, kad sugebėtume įvertinti gero juoko
prasmę.

AISTROS PAVIDALAI
 t
12
GYVENIMO ETAPAI

Pusiausvyrą lemia ne genai. Ar ją pasieksime ir sugebėsime išlaikyti,

priklauso nuo mūsų gyvenimo būdo. Paveldimumas čia, aišku, atlie­
ka nemenką vaidmenį, ir atrodo, kad yra moterų, kurioms išlaikyti
pusiausvyrą ne taip jau sunku, tačiau išvaizda gali būti apgaulinga -
kartais po ja slepiasi ne patys sveikiausi įpročiai. Pavyzdys čia galėtų
būti manekenės, kurios, sakoma, m inta tik mėsainiais ir pica, bet ne­
priauga nė gramo. Galbūt nuo neapgalvoto elgesio pasekmių genai
jas ir apsaugo, bent jau laikinai (nors nuo pavydžių m ūsų žvilgsnių
tai jau tikrai ne), tačiau labai gali būti, kad šios moterys vis dėlto nėra
tokios sveikos kaip tos, kurios nori nenori turi daug labiau rūpintis,
kokį maistą vartoja, kiek juda ir taip toliau. Kaip jau esu minėjusi,
genetinis polinkis į lieknumą duotas toli gražu ir ne kiekvienai pran­
cūzei. Dauguma tų moterų, kurioms sveikai ir subalansuotai gyventi,
atrodo, tiesiog natūralu, iš tikrųjų turi tam skirti nemažai pastangų.

• 231 •
Bet prancūzėms čia labai daug padeda nacionalinės kultūros tradici­
jos ir praktika.
Deja, viso pasaulio moterims galioja ta pati gyvenimo neteisy­
bė - pusiausvyra, kuriai pasiekti turime padėti tiek daug pastangų,
metams bėgant keičiasi. Jeigu tik nustosime rūpintis savo kūnu, svei­
ka pusiausvyra mums tiesiog slystelės iš po kojų. Bet panikuoti never­
ta: nuolat save stebėti ir daryti mažas permainas daug lengviau, nei
daryti dideles po ilgo disbalanso laikotarpio. Jei tik būsime budrios
ir greitai reaguosime į permainas, galėsime džiaugtis ilgu, malonumų
kupinu gyvenimu ir nė trupučio nesustorėti.
Vis dėlto gali nutikti ir taip. Atrodo, jau tiek metų tinkamai mai­
tinamės ir gyvename aktyvų gyvenimą, ir staiga - netikėtas smūgis.
Taip gali atsitikti visiems, o moterims - ypač. Moters svorį ir linijas
gali radikaliai pakeisti trys didžiuliai fiziologiniai ir psichologiniai įvy­
kiai, kada hormonai sukelia tikrą chaosą: tai paauglystė, nėštumas ir
menopauzė. Kiekvienas jų gali atnešti antsvorio problemų, tad geriau­
sia būti pasirengus iš anksto, kad blogos permainos neužkluptų kaip
audra iš giedro dangaus.
Bet pradėkime nuo pradžių.

N U O G IM IM O IKI SEPTYNERIŲ

Ši knyga, aišku, nepretenduoja į vaikų priežiūros patarimus, tačiau

jau sveikas protas sako, kad anksčiausiai įgytus įpročius pakeisti būna
sunkiausia, tad nepamirškite išnaudoti to laiko, kai dar tik nuo jūsų
pačios priklauso, ką gauna jūsų vaikas. Juk jau iš vaikystės mes atsi­
nešame supratimą apie tai, kas yra natūralu ir kas mums teikia kom ­
fortą, o suaugę ieškome tų pačių jaukumo šaltinių, net jei jie būtų ir
labai nesveikas pasirinkimas. Nereikia būti perskaičius visą Prustą,

G Y V E N I M O ETAPAI
kad tai suvoktum. Geriausia, ką jūs galite duoti savo vaikui, tai iš m a­
žens jį įpratinti pamėgti tai, kas sveika. Pirmiausia pakalbėkime apie
vandenį.
Kai vaikas dar visai mažas, reikėtų itin saugotis dehidratacijos.
Pavojingiausias laikotarpis šiuo atžvilgiu yra pirmieji dveji metai,
ypač pirmieji šeši mėnesiai, kadangi vanduo kūdikio organizme su­
daro 65-80 procentų (suaugusio žmogaus organizme - šešiasdešimt).
Jei kūdikis negaus pakankamai vandens, ypač dar jei bus laikomas per
šiltai, užtenka tik trijų valandų, kad jo organizmas pasiektų gyvybei
pavojingą dehidratacijos ribą. Šią grėsmę dar labiau padidina tokie
dažni mažų vaikų negalavimai, kaip vėmimas ir viduriavimas. Jei jūsų
mažylis visai nenori gerti, per daug miega, yra apatiškas, papilkėja
jo veidelis ar pagreitėja kvėpavimas, pats laikas eiti į vaistinę ieškoti
pagalbos. Žinoma, geriausia, kad taip neatsitiktų, tad darykite viską,
kad jūsų kūdikis nuolat gautų užtektinai vandens. Kūdikių maistelis
paprastai jo turi pakankamai, tačiau paprasto vandens jūsų kūdikis
nepamėgs savaime, jei jį girdysite tik sultimis ir pienu. (Greičiausiai
tai ir lemia, kad ir užaugę troškulį malšinti norime ne vandeniu, o
visokiausiais abejotinos vertės skysčiais.)
Gero maisto pamokos irgi turėtų prasidėti kuo anksčiau, bet kiek­
vienas žino, kad vaikų skonio receptoriai pradeda vystytis tik tada, kai
išdygsta dantys. Venkite per ankstyvų eksperimentų su intensyvaus
skonio maistu, kadangi taip galite savo vaiką visiškai nuo jo atgrasinti.
Tačiau kai vaikui sukanka treji, prancūzės žino, kad atėjo metas pra­
dėti ugdyti gerą skonį.
Šiais laikais, ypač Vakarų pasaulyje, vaikus supa daugybė žalin­
gų valgymo pagundų - maistas, kuris chemiškai apdorojamas taip,
kad apgautų skonio receptorius ir priverstų patikėti, kad tai, ką val­
gome, yra labai skanu. Tam, kad vaikai valgytų sveikai, kol jie patys
yra dar per maži, kad galėtų daryti protingus sprendimus, jums gali

• 233 •
tekti griebtis visų įmanomų priemonių, netgi visaip gudrauti, kaip su
manim mama elgdavosi vaikystėje. Nors prieš penkiasdešimt metų
tokiomis priemonėmis naudotis buvo įprasta ir Amerikoje, dabar čia
jų vengiama, nes tarp amerikiečių paplitusi nuomonė, kad bet kokia
apgaulės forma auklėjant vaikus vėliau gali turėti neigiamų pasekmių.
Tai visiška nesąmonė. Nebus nieko blogo, jei gudraudama išmokysite
savo vaikus, kaip atskirti gerą maistą nuo tokio, kuriuo verčiau nepik­
tnaudžiauti. Sugalvokite tam kokių nors žaismingų priemonių. Mano
vaikystėje, kai tėtis pareidavo namo pietų (kaip ir dauguma suaugu­
siųjų bei moksleivių tais laikais), mes žaisdavome pele la pomme - nu­
lupk obuolį. Kadangi mama žievės nemėgo, tėčiui tekdavo juos lupti,
o mes žiūrėdavome, kaip vikriai dirba jo rankos, ir kalbėdavomės apie
tai, kas nutiko tą rytą.
Mityba turėtų būti dėstoma mokyklose, bet tokios pamokos,
deja, pasitaiko retai. Be to, kai vaikas jau pradeda eiti į mokyklą, daug
sunkiau pakeisti įpročius, kuriuos diegia prekybos centrai ir greito
maisto užkandinės bei beveik viskas, ką matome per televiziją. Daž­
niausiai tokie maisto pardavėjai nori, kad pirktume ne sveiką mais­
tą, o produktus, kurie tik atrodo valgomi, žodį „atrodo" čia vartoju
sąmoningai. Tik nedaugelis siūlo tikrai gerą maistą. Atsimenu, kaip
per moksleivių mainų programą atvažiavusi į Vestoną labai nustebau
pirmą kartą parduotuvėje pamačiusi šaldytas vakarienes. O šiais lai­
kais kai kurie iš tokių gaminių yra netgi reklamuojami kaip „sveikas
pasirinkimas". Į vakarienę, kurią galima supakuoti, sušaldyti ir vėl at­
šildyti, neverta nė pažiūrėti - ką jau kalbėti apie tai, kad siūlytume jas
savo vaikams.
Prancūzijoje, kai tik globalizacija atnešė tokią mažų vaikų nutu­
kimo epidemiją, kokios anksčiau nebūtų buvę galima nė įsivaizduoti,
visose šalies mokyklose buvo pradėta vykdyti sąmoningos mitybos
programa (didelis valdymo aparatas turi savo privalumų). Taip pat

G Y V E N I M O ETAPAI
padeda ir tai, kad čia nėra tokios televizijos programų įvairovės, te­
levizorius vidutinių prancūzų vaiko gyvenime užima daug mažiau
vietos, tad jis apsaugomas nuo maždaug dešimties tūkstančių maisto
reklamų, kurias vidutinių amerikiečių vaikas pamato per metus. Per
televiziją rodomas maistas verčia žiūrintįjį galvoti apie valgymą ir ska­
tina skrandžio sulčių išsiskyrimą, be to, pradeda gamintis insulinas,
sumažėja cukraus kiekis kraujyje ir stimuliuojamas alkio jausmas. Tai
tikra gastronominė pornografija.
Štai keletas pagrindinių taisyklių, už kurias vaikai jums padėkos,
kai suaugę nebus storuliai:
{pratinkite vaikus troškulį malšinti paprastu vandeniu (o ne sul­
timis, „vaisvandeniais" ar gazuotais gėrimais). Apie tai, ar organizmas
gauna pakankamai vandens, negalima spręsti tik pagal troškulį. Mes -
ir vaikai, ir suaugusieji - jį pajuntame tik tada, kai organizmo „vandens
bakas" būna jau beveik tuščias. Išmokykite vaikus kreipti dėmesį į savo
šlapimą. Kai jis nėra šviesus ir skaidrus, reikėtų daugiau vandens.
Dabar pats laikas sužinoti, kodėl reikia valgyti tris kartus per die­
ną ir kokios porcijos yra tinkamos - kaip pas mus sakoma, alkano vai­
ko akys būna didesnės už skrandį. Yra vaikų, kurie iš pat ryto valgyti
visai nenori, tačiau prancūzai pritaria ekspertams, kad tikri pusryčiai
ženkliai pagerina vaiko dėmesį per pamokas ir padeda mokytis. Jei
jūsų vaikai maitinsis reguliariai, sumažės pavojus, kad išalkę jie pri-
sikimš kokio nors šlamšto, o tai beveik neišvengiama, kai vaikas gali
valgyti tai, ką užsimano.
Civilizuotų valgymo ritualų vaikus mokykite pati rodydama gerą
pavyzdį. Nevalgykite prieš televizorių, jei nenorite, kad jūsų vaikai taip
darytų. Vakarienė - tai ritualas, o pokalbis prie stalo - tai menas, net
jeigu tai būtų tik mange ta soupe, kaip sakydavo mūsų nounou Ivetė.
Suteikite savo vaikams galimybę pažinti kiek galima didesnę dar­
žovių ir vaisių įvairovę, kad jie pamatytų, koks puikus yra sezoninių

• 235 •
gėrybių skonis. Beskoniai vaisiai ir daržovės jų tikrai nesuvilios ir ne­
taps įpročiu visam gyvenimui.
Pažadėkite ką nors skanaus. Nebus nieko bloga, jei pasinaudosi­
te šia seniai žinoma gudrybe - ir vaiką, ir suaugusįjį už gerą mitybą
galima apdovanoti kokiu nors skanėstu. Bet tai negali būti bet koks
šlamštas. Stenkitės, kad jūsų vaikas nepamėgtų saldumynų, į kuriuos
prikrauta itin daug cukraus. Desertas neturi varvėti cukrumi, kad
būtų skanus. Tam labai tiktų tarte aux fruits - pyragėliai su vaisiais.
Specialiai vaikams gaminamų javainių saugokitės kaip maro - dau­
guma jų cukraus turi daugiau už bet kokį prancūzišką tešlainį. (Būtų
įdomu sužinoti, kiek iš tų vaikų, kuriems medikai skiria elgseną kore­
guojančių vaistų, tiesiog vartoja per daug cukraus.)
Nekaupkite prasto maisto vien todėl, kad tai patogu, po ranka
visuomet turėkite kokių nors sveikų užkandžių. Vaikai dievina m an­
darinus, vynuoges. O ar žinote, kad puikus užkandis gali būti ir žali
pankoliai?
Maistą ruoškite kartu su vaikais. Tegu jie mato, kaip gaminate,
duokite pauostyti ir paragauti produktų - jiems neturėtų būti paslap­
tis, ką veikiate virtuvėje. Pasiimkite juos kartu ir eidama į maisto par­
duotuvę, daržą ar sodą, kur jie ir patys galėtų pasiskinti vaisių.
Nebūkite viena iš tų mamų, kurios leidžia viską. Daugelį ameri­
kiečių tėvų tiesiog terorizuoja baimė, kad vaikai ims jų nekęsti. Pran­
cūzai konservatyviau laikosi vaikų auginimo tradicijų ir žino, kad vai­
kams tvarka ir apribojimai yra naudingi.
Skatinkite vaikus judėti. Išskyrus tuos, kurie stropiai sportuoja
per kūno kultūros pamokas ir lanko treniruotes, daugelio mažųjų
amerikiečių fizinis aktyvumas šiais laikais apsiriboja vien kom piu­
teriniais žaidimais, kurie puikiai tinka akies ir rankos koordinacijai
lavinti, tačiau nėra tinkamas tikros fizinės veiklos pakaitalas. Vaikai

G Y V E N I M O ETAPAI
turi daug daugiau energijos nei suaugusieji - jei nebus tinkamų būdų
jai išlieti, gali kilti emocinių problemų, iš jų ir persivalgymo. Europoje
gali pamatyti, kad iki vakarienės vaikai vis dar žaidžia lauke - kaip
būdavo ir Amerikoje prieš prasidedant nutukimo epidemijai.
Atminkite - vaikai perima savo tėvų elgesio modelį, tad prakti­
kuokite geras manieras ir sveiką gyvenimo būdą, taip pat nepamirški­
te, kad užkirsti kelią blogiems įpročiams lengviausia vaikystėje.

N U O SEPTYNERIŲ IKI S EP TY N IO LIK O S

Šiuo laikotarpiu svarbiausia gauti pakankamai kalcio, kadangi dabar

susiformuoja 40-50 procentų galutinės kaulų masės. Būkite budri -
mergaitės gali būti linkusios vengti pieno produktų galvodamos, kad
jie storina. Tai didžiulė klaida. Reikėtų reguliariai valgyti jogurtą ir
sūrį. Taip pat šiuo laikotarpiu mergaitės paprastai įjunksta į kavą ir
gazuotus gėrimus, įpranta prie cukraus ir kofeino, tad skatinkite sai­
kingą tokių produktų vartojimą.
Dar keletas „taisyklių" ir mano patarimų šiam laikotarpiui, kada
formuojasi asmenybė ir pirmą kartą gyvenime gali kilti svorio pro­
blemų.

• Kai kurios paauglės šiais laikais linksta į vegetarizmą, kuris turi ir

privalumų, ir trūkumų. Tačiau jei jūsų dukra neatsisako baltymų,
o ypač pieno produktų, šito drausti nereikia. O jeigu jūsų vaikai
yra „mėsėdžiai", kaip dauguma prancūzų vaikų, dabar būtų pats
metas įvesti taisyklę, kad mėsą reikia valgyti tik dukart ar triskart
per savaitę. Išmokykite juos gardžiuotis jūros gėrybėmis, visomis
jų rūšimis. Šiais laikais kai kurie vaikai labai mėgsta japonišką
sušį, kurio mano vaikystėje nė nebuvo.

• 237 •
 • Pradėkite mokyti savo vaiką pasigaminti paprasčiausių patieka­
lų - kuo anksčiau, tuo geriau. Maisto ruošimas prancūzei yra ke­
lias į sveiką mitybą. Taip pat ir stalo tvarkymas pavalgius.

• Judėjimas. Nėra gerai, jei vienintelis jūsų vaiko fizinės veiklos

šaltinis - kūno kultūros pamokos mokykloje, nes pusę šios pa­
mokos užima persirengimas ir lankomumo tikrinimas. Labai ge­
rai, jei jūsų vaikai lanko kokias nors treniruotes, o jeigu ne - ne­
galima leisti, kad vien tik drybsotų ir lauktų vakarienės. Namų
ruoša, savanoriškas darbas ir daug kitų veiklos rūšių labai pade­
da ugdyti asmenybę ir degina kalorijas. Nešokinėkite apie savo
vaikus - tegul jie patys susitvarko savo daiktus ir kambarį.

• Dabar pats tinkamiausias metas išsiugdyti tinkamą požiūrį į

skysčių vartojimą. Kasdieninę vandens norm ą - aštuonias-de-
šimt stiklinių - įsiūlyti bus lengviau, jei paaiškinsite, kad vanduo
padeda kontroliuoti svorį ir išlaikyti skaisčią veido odą. Jei jūsų
vaikas įjunko į sūrius užkandžius, vandens reikėtų ir dar daugiau.
Aš taip pat patarčiau, kad alkoholio vaikas pirm ą kartą paragau­
tų su savo tėvais (geriausiai tam tiktų vynas, skiestas vandeniu),
kurie pamokytų, kaip su juo reikėtų tinkamai elgtis. Nėra gerai,
kai vaikai pradeda vartoti alkoholį slapčia nuo tėvų.

Apskritai organizmui, kuris dar vystosi, reikia visko po truputį.

Idealiu atveju vaikai ir paaugliai per dieną turėtų suvalgyti maždaug
dvidešimt skirtingų maisto produktų. Aišku, turėtum e stengtis pada­
ryti bent tiek, kiek leidžia galimybės. Jei jūsų vaikas nemėgsta kokių
nors maisto produktų, yra daug būdų „apgauti" ir patį nepatikliausią
paauglį - veršieną ar kalakutieną galima „paslėpti" suktinukuose su
slyvomis, daržoves - omlete, o žuvį apvolioti tešloje ir iškepti nepride­
gančioje keptuvėje. Kartais galima daryti ir kompromisus. Trečiadie­

G Y V E N I M O ETAPAI
niais mano tėvai dažnai kepdavo biftek de cheval (arklienos didkeps-
nį), kurio tiesiog negalėdavau pakęsti dėl sentimentų arkliams, nors
jų mėsa tikrai skani. Bet po jo visuomet būdavo patiekiamas ir koks
nors nedidelis siurprizas desertui. Taigi vis dėlto tekdavo tą pagrindinį
patiekalą suvalgyti.
Riebalų sluoksnis organizme dažnai padidėja paauglystėje. Da­
bar pats laikas kiekvienai jaunai moteriai, prancūzei ar ne, pasitarti su
šeimos gydytoju ar netgi ginekologu. Profesionalo patvirtinimas, kad
priaugti šiek tiek svorio yra natūralu ir sveika, paauglės akyse bus au-
toritetingesnis. Nuo riebalų atsargų priklauso normalus menstruacijų
ciklas. Labai liesoms mergaitėms brendimas dažnai vėluoja, o apva­
lesnėms jis gali būti ankstyvas. Jei vis dėlto dėl svorio kiltų problemų,
geriausias jų sprendimo būdas yra valgyti triskart per dieną. Tinka­
mesnės stabilumo garantijos gerai fizinei ir psichologinei savijautai
šiuo laikotarpiu negali ir būti. Merginos, kurios laiku išmoko šių auk­
sinių taisyklingos mitybos taisyklių, sugebės geriau savimi pasirūpinti
ir pradėjusios savarankišką gyvenimą.

N U O S EP TY N IO LIK O S IKI TR IS D E Š IM T PENKERIŲ

Laikotarpis nuo dvidešimties iki trisdešimties daug kam gali atro­

dyti kaip neribotų galimybių metas, nors žiūrėdama atgal moteris
visuomet labiausiai idealizuos savo gyvenimą nuo trisdešimties iki
keturiasdešimties. „Tranzitinis" laikotarpis nuo septyniolikos iki
dvidešimt penkerių būna nelengvas, taip nutiko ir man: koledžas,
karjeros pradžia, šeima. Kai jau, atrodo, paauglystės nerimas ką tik
išsėmė visas kantrybės atsargas, iškart ateina naujas stiprus stresas.
Esu sutikusi daugybę dvidešimtmečių ir šiek tiek vyresnių merginų,
kurias kankino svorio problemos vien todėl, kad jos vis dar nebuvo

• 239 •
perėjusios prie suaugusiųjų mitybos, gėrimo ir judėjimo įpročių. Man
labai gaila jaunų moterų, įkliuvusių į beviltiškų dietų žabangas - pa­
žeidžiamas jas daro tikėjimas technologijomis, populiarus tarp šian­
dieninio jaunimo. Miglotos mokslinės teorijos gali būti pavojingas
dalykas. Neretai merginos nori sulieknėti kokiai nors progai, kurių
netrūksta jauniems, dažniausiai šeimyninių saitų dar nesupančio­
tiems žmonėms. O tokiu atveju nesunku susižavėti idėja atsikratyti
penkių kilogramų per porą savaičių. Be to, nieko gera neduoda ir
tai, kad dauguma dabartinių dvidešimtmečių visiškai nieko neišma­
no apie maisto ruošimą. Jei jums ką tik pasirodė, kad kalbu apie jus,
rekomenduoju prancūzišką išeitį: mėnesis mitybos inventorizacijai,
stebuklingoji porų sriuba, trumpalaikė ir ilgalaikė pertvarka. Pats m e­
tas atsikratyti vaikiškų įpročių.
Laisvė, kuria galima džiaugtis nuo septyniolikos iki trisdešimt
penkerių, dažnai atsineša ir tam tikrų suaugusiųjų gyvenimo nesai­
kingumų: pavyzdžiui, kaloringi pietūs ir vakarienės restoranuose, kur
atveda darbo reikalai ar suaugusiųjų pasimatymų ritualai. Ir ypač ne­
saikingas alkoholio vartojimas, labai paplitęs tarp jaunų žmonių, kurie
ką tik sulaukė pilnametystės ir kuriems įstatymai jau leidžia laisvai
jį vartoti. Šiuo laikotarpiu dažniausiai persivalgoma jau po aštuonių
vakaro, kuomet reikėtų labiausiai saugotis. Turėtumėte susigalvoti
tinkamų būdų, kaip numalšinti alkį, kuris dažnai užpuola prieš pietus
ir vakarienę bei prieš einant miegoti.
Raumenų masė ir kaulų tankis šiuo gyvenimo laikotarpiu pa­
prastai būna pačios geriausios formos, tačiau šiuo metu dauguma iš
mūsų pereina prie kenksmingo sėdimojo režimo. Tai lemia faktas, kad
vis daugiau darbų reikalauja visą dieną sėdėti. Dėl šios priežasties la­
bai praverstų įprotis nuolat pajudėti,faire les centpas (šimto žingsnių)
principas, nors vaikiškoji mūsų asmenybės dalis vis dar norėtų tikėti,

G Y V E N I M O ETAPAI
kad geriausiai visas nuodėmes atpirks y,StairMaster“maratonai, tačiau
anksčiau ar vėliau treniruoklių lažas neišvengiamai nusibosta arba
nuo jo pavargstama, o tada ir taip jau netvirta pusiausvyra tiesiog ima
ir sugriūva. Tad kuo anksčiau perimsite prancūzišką mažų permainų
taktiką, tuo lengvesnis ir malonesnis bus tolesnis jūsų gyvenimas. Lai­
ką, kurį skyrėte treniruokliams, pabandykite paversti pramoga - pa­
siieškokite tokių judėjimo būdų, kurie jums teiktų malonumą, ypač
jei galėtumėte tai daryti ne viena. Skalėje tarp žmogaus, kuris užsiima
triatlonu, ir žmogaus, kuris tik sėdi ant sofos, yra ne viena padala. Šiuo
laikotarpiu tiesiog būtina pradėti vaikščioti bent trisdešimt minučių
kasdien. Jei jus traukia plaukimas ar joga - irgi labai puiku. Bet kokiu
atveju negalima leisti, kad raumenų tonusas ir lankstumas pereitų į
kitą fazę, kada atstatyti juos bus jau daug sunkiau. Tas pats pasakyti­
na ir apie medžiagų apykaitą, kuri po dvidešimt penkerių natūraliai
pradeda lėtėti.
Jei kalbėsime apie nėštumą, normalu, kad riebalų sluoksnis tuo
metu padidėja. Dažniausiai tai atsitinka pirmaisiais mėnesiais, kai or­
ganizmas kaupia jėgas kūdikio maitinimui. Jei turėjote antsvorio prieš
pastodama, po gimdymo bus sunkiau jo atsikratyti. Tad geriausia
būtų, kad išsiugdytumėte pusiausvyrą dar prieš tai, kol reikės pradėti
„dirbti už du“. Nereikėtų pasiduoti ir teisintis tuo, kad svorio padidė­
jimas yra neišvengiamas: „Kas iš to? Po trijų mėnesių vis tiek būsiu
stora kaip begemotas".
Maitinimas krūtimi yra labai naudingas, kadangi tada pagal pa­
skirtį yra naudojamos sukauptos riebalų atsargos. Mėnesis maitinimo
krūtimi gali padaryti stebuklą su kūno linijomis, ypač žemiau liemens,
kur nėštumo metu susiformuoja tai, ką mes vadiname culottes de die­
vai („jojiko kelnės" arba balnakrepšiai) - prancūzės padarys viską,
kad tik numestų tuos nėštumo metu ant šlaunų susikaupusius rieba-

• 241 •
lūs. Apskritai šiuo atžvilgiu visi motinystės rūpesčiai paprastai išeina į
naudą, jei tik sėkmingai įveiksite naujus vargus.
Štai keletas taisyklių, kurių derėtų laikytis po to, kai jau pradėjote
savarankišką gyvenimą, ar gyventumėte viena, ar su kuo nors.

• Nelaukite, kol pavirsite Botero skulptūra - veikite. Reikia tik šiek

tiek iniciatyvos ir disciplinos. Dabar, kai jau pradėjote gyventi
suaugusiųjų gyvenimą, už savo sprendimus ir pasirinkimus esate
atsakinga pati, kaip ir visi suaugę žmonės. Jei laužote taisykles,
atminkite, kad gyvenate jau ne tėvų namuose, kur tvarką diktavo
mama ir reikėjo bijotis tik to, „kas bus, jei tėvai sužinos".

• Šiuo laikotarpiu daugiausia streso gali kelti karjeros reikalai, san­

tuoka ir motinystė. Klaidų, abejonių ir nesėkmių išvengti nepa­
vyks. Tad geriausias apsauginis atsakas būtų išmokti džiaugtis
los petits bonheurs - mažyčiais džiaugsmais, visais tais mažais
dalykėliais, kurie kiekvieną dieną daro stebuklingą: saulėtekis,
pamatytas iš ryto keliaujant į darbą, žiedais apsipylęs krūmas ar
netikėta nepažįstamo žmogaus šypsena. Gyvenimo iššūkius pa­
sitikite ne kaip pastumdėlė, o kaip savo likimo šeimininkė: bet
koks sprendimas yra susijęs su rizika - tai būtina žinoti, jei ieškai
kelio į sėkmę. Ir toliau turėkite svajonių, kurias norėtumėte įgy­
vendinti (daugelis mūsų, pasiekę šį laikotarpį, nustoja tai daryti),
bet nepamirškite ir šiandienos. Kokią gyvenseną dabar pasirink­
site, toks bus tolesnis jūsų gyvenimas.

• Nuovargio ir įtampos šaltinių tik daugės - su jais kovokite fizine

veikla, o ne alkoholiniais kokteiliais. Susiraskite naujų judėjimo
būdų - joga, šokiai, golfas, tenisas ar koks kitas užsiėmimas, kuris
jus traukia, bet nepamirškite ir vaikščiojimo bei lipimo laiptais.

G Y V E N I M O ETAPAI
 • Soliariumams - NE! Akiniams ir apsauginiam kremui nuo sau­
lės - TAIP! Pagalvokite apie ateitį: geriau blyški oda šiandien, nei
raukšlių lyginimo procedūros rytoj.

• Medžiagų apykaita šiuo gyvenimo laikotarpiu labai gera - išnau­

dokite tai ir nebijokite bandyti naujo maisto, tačiau sezono metu
nepamirškite ir šviežių vaisių bei daržovių.

• Pradėkite domėtis maisto sudėtimi ir tuo, ką dedate į burną.

Netgi jei ir nesiruošiate atidaryti savo restorano, maisto ruošimo
kursai jums gali sutiekti daug džiaugsmo ir padaryti gerą įtaką
jūsų požiūriui į mitybą.

N U O TRISD E ŠIM T PENKERIŲ IKI

P EN KIASD EŠIM T PENKERIŲ

Posakis „ne senyn, o išmintingyn" atrodo vien tušti žodžiai tik toms,
kurios yra jau iš anksto taip nusiteikusios. Sakoma, kad prancūzei tai
geriausi metai. Tai ne vien kalbos, taip ir yra - mes iš tikrųjų tuo ti­
kime. Taip žiūrėti į gyvenimą galite ir jūs. Jeigu iki dabar rūpinotės
savo gyvensena, jums atsiveria visos galimybės sąmoningai mėgautis
visais malonumais, įskaitant maistą ir seksą. Tačiau tuo pat metu bū­
tina žinoti, kad esama ir priešiškų veiksnių, kurie bandys taip sunkiai
pasiektą pusiausvyrą sugriauti. Vienas iš jų yra tai, kad atsiranda vis
daugiau atsakomybės ir darbe, ir šeimoje. Šiuo laikotarpiu gali tekti
rūpintis ir tėvais, ir vaikais, o tai nelengva našta. Mums beveik nebe­
lieka laisvo laiko. Dar blogiau yra tai, kad šiuo metu labai lėtėja mūsų
medžiagų apykaita. Tad prancūzės laiko šį metą savo gyvenimo viršū­
ne, bet pripažįsta ir krizės grėsmę, tačiau didžioji dauguma pasiduoti
nė negalvoja.

• 243 •
 Jau praėjo tas laikas, kai jaunystėje, atrodė, viskas atleistina. {
duris pasibeldė metas, kai pasimatys, ar iki tol draugavote su svei­
ka mityba ir gyvensena, ar ne. Šio amžiaus moteriai visai nebetinka
populiarios dietos. Net jeigu jums ir pavyktų nusikratyti antsvorio,
atsirastų raukšlių ir atrodytumėte suvargusi, kadangi vyresniame
amžiuje greitai prarandamas vanduo ir oda tam pa labiau suglebu­
si. Be to, pradeda reikėti vis daugiau miego. Ar dar atsimenate lai­
kus, kai į lovą galėdavote nueiti kad ir paryčiais, o iš ryto lyg niekur
nieko eidavote į darbą ir jūsų veide nesimatė didelių nuovargio žy­
mių? Nuo šiol apie tai pamirškite. Miego trūkum o šiuo metu ne­
bepaslėpsi, jis dabar bus ir vienas iš pagrindinių veiksnių, dėl kurių
auga svoris. Nieko nepadarysi - tenka tiesiog susitaikyti su faktu,
kad dienos, kai buvo galima nekreipti jokio dėmesio į savo organiz­
mą ir nesijaudinti dėl pasekmių, jau praeity. Atšventusi trisdešimt
penktąjį gimtadienį, prisiminkite „septyneto taisyklę". Nuo šiol kas
septyneri metai jūsų kūnas pasikeis tiek, kad reikės vis naujos įpro­
čių inventorizacijos ir revizijos. Nelaukite apvalių sukakčių - jos
gali tik sukelti „paralyžių ir traumą" būtent tuo metu, kai visų akys
nukreiptos į jus. Nuo trisdešimt penkerių gerokai sulėtėja medžiagų
apykaita, tad jau nebegalėsite maitintis taip, kaip valgėte, kai jums
buvo tik dvidešimt - paprastai nuo šio m om ento apie ketvirtis ki­
logramo raum enų kasmet pavirsta riebalais. Sulaukus keturiasde­
šimt dvejų, pradeda mažėti horm onų kiekis. Kai moteriai sukanka,
sakykim, keturiasdešimt devyneri, įvyksta menopauzė ir prasideda
kaulų retėjimas. Dėl šios priežasties prancūzės, kurios visą gyvenimą
vaikščiojo, dabar dar pradeda daryti pratimus su svarmenimis. Su­
stabdyti raum enų virtimą riebalais - o tuo labiausiai ir skiriasi dvi­
dešimtmetės kūnas nuo vyresnės moters - geriausiai padeda jėgos
pratimai. Jie taip pat stabdo kaulų retėjimą ir medžiagų apykaitos
lėtėjimą (atminkite - iš visų m ūsų kūno ž adinių daugiausia kalorijų

G Y V E N I M O ETAPAI
sudegina raumenys, netgi ilsintis). Aišku, labai svarbu nepersisteng­
ti, kaip, deja, padarė Kolete. Pradėkite nuo pusantro-dviejų kilogra­
mų svarmenų. Geriausia, kad judesiai būtų lėti. Čia svarbiausia ne
jėga - raum enų tonusui kelti labiausiai tinka lėti, kontroliuojami,
daug kartų kartojami judesiai. „Tikriems raumenims" užsiauginti
reikėtų sunkesnių svarmenų. Jei lankote sporto klubą (nors tai vi­
sai nebūtina), darykite pratimus su lengvais svarmenimis (tuomet
tikrai nesusižeisite) ir nepamirškite vaikščiojimo bei į savo judėjimo
program ą nuolat įtraukite vis kokį naują užsiėmimą. Galite pasitarti
su treneriu. Kadangi aš pati sporto klubų vis dar labai nemėgstu,
dėl visų tų nuolat sudėtingėjančių mechanizmų, jums nieko patarti
negaliu - man jie panašūs į ginklus. Viršutine kūno dalimi jau pa­
sirūpinome - naudosime svarmenis, tuo tarpu liemens sričiai labai
padės, jei rytais darysite atsilenkimus. Padirbėkite iš širdies. O kojų
raumenims turiu tik vieną pasiūlymą - laiptai.
Šie metai gali atnešti ir nemažų psichologinių sunkumų, emoci­
nių traum ų (skyrybos ar tėvų netektis). Tai laikas, kai neišvengiamai
susimąstome ir apie mirtį. Galimi du keliai: arba užsisklęsti savyje,
arba pasinaudoti sukauptu patirties kapitalu ir tobulinti malonumų
pojūčius. (Nėra reikalo nė sakyti, kurį iš šių kelių pasirenka prancū­
zės.) Jau išaugote jaunatvišką norą gauti viską iš karto, tad dabar jums
bus daug lengviau laikytis prancūziškos svorio metimo strategijos. Be
to, kadangi gyvenime jau esate daug ką išbandžiusi, dabar daug geriau
nei anksčiau žinote, kas jus džiugina, o kas ne. Niekas taip neįvertins
mažų dalykų reikšmės, kaip tas, kuris jau turi šiokios tokios patirties.
Tačiau negalima pamiršti ir tamsiosios gyvenimo pusės: likimo vingiai
ar netgi ir staigūs fortūnos viražai kartais padaro taip, kad jau nebeži­
nome, kas yra malonumas. Stenkitės to išvengti. Jei negalite pasakyti,
kas jums teikia malonumą, labai gali būti, kad kažkada per daug jiems
atsidavėte. Laikas pradėti jais džiaugtis iš tikrųjų.

• 245 •
 Man pačiai šie metai į mano racioną įnešė naujų maisto rūšių.
Labai pamėgau sojos riešutus, neskaidytas sojos pupeles, pakepintas,
kad būtų traškios ir įgautų riešutų skonį. Taip pat šiek tiek sumaži­
nau savo porcijas ir pradėjau rečiau vartoti kai kuriuos visiems žino­
mus „priešus". Dabar šokolado skanauju nebe kasdien, o tik kokius
tris kartus per savaitę, taip pat rečiau valgau raudoną mėsą. Tačiau
kai normą mažini iš lėto, to nė nepajunti. Taip pat šiuo laikotarpiu į
savo vaikščiojimo programą įtraukiau ir lipimą laiptais - į penkiolik­
tą aukštą užlipu keletą kartų per savaitę. Tos dvidešimt minučių per
dieną man labiausiai ir padeda išlaikyti pozicijas.
Daktaras Stebuklas yra pasakęs, kad jei atrodai sveikai būdama
dvidešimties, maždaug tokį patį svorį reikėtų išlaikyti ir visą likusį
gyvenimą. Štai keletas pagrindinių dalykų, kurie padės šį (tikrai įvyk­
domą) tikslą paversti tikrove:

• Valgykite daugiau vaisių ir daržovių, sumažinkite ar visai atsi­

sakykite riebaus, saldaus maisto. Trauką saldėsiams įmanoma
kontroliuoti, tik to mokykitės pamažu. Dabar dar ryžtingiau lai­
kykitės taisyklės „mažiau yra daugiau" - taip išvengsite nereika­
lingų kalorijų ir išsaugosite vietą tikriems malonumams. Jais irgi
gardžiuokitės sąmoningai.

• Stenkitės daugiau dėmesio skirti savo gyvenimo ritmams - die­

nos, savaitės, mėnesio. Jūsų fizinę veiklą turi kontroliuoti sąmo­
nė. Sąmoningumas mažina stresą ir skatina gerą savijautą. Nepa­
mirškite kontroliuoti kvėpavimo.

• Su savimi visuomet turėkite vandens. Dienos norma šiuo laiko­

tarpiu turėtų būti mažiausiai du litrai.

• Pradėkite vartoti vitaminus, juos gerkite valgydama.

• Išmokite pasakyti vienam malonumui „ne", kai jau planuojate

kokį nors kitą.

G Y V E N I M O ETAPAI
 • Suraskite laiko ir trum pom s poilsio valandėlėms. (Į vakarėlius
ir vakarieniauti anksčiau eidavau iš karto po darbo, o dabar
pirmiausia pareinu namo, palendu po dušu ir keletą minučių
medituoju. Rezultatas - vakarą pasitinku žvali ir kupina ener­
gijos.) Minutę pailsėkite prie savo darbo stalo: užsimerkite ir
padarykite keletą kvėpavimo pratimų.

• Susiraskite naujos jums patinkančios veiklos - kai yra naujovių,

gyvenimas atrodo turiningesnis. Dar nemažai moterų tikisi, kad
tai, kas domino jaunystėje, bus taip pat įdomu ir sulaukus vidu­
tinio amžiaus. Tačiau tai, kas jus traukė vakar, šiandien jau gali
būti nusibodę. Jūsų amžius tikrai nėra kliūtis daugybei galimų
veiklos objektų. O smalsumas ir atvirumas naujiems potyriams
tikrai nėra išskirtinė jaunystės savybė.

• Šiuo laikotarpiu oda taps sausesnė ir ne tokia elastinga, tačiau

neskubėkite griebtis operacijų ar kamieninių ląstelių terapijos.
Tiesiog negailėkite drėkinamojo kremo ir naudokite apsaugi­
nį kremą nuo saulės, netgi apniukusiomis dienomis. Nemažai
prancūzių, tarp jų ir aš, eidamos į lauką visuomet užsideda tam ­
sius akinius. Tai ne tik apsaugo nuo raukšlelių, bet ir prisideda
prie mūsų paslaptingumo.

N U O P EN K IA S D EŠ IM T PENKERIŲ IKI
S EP TY N IA S D E Š IM T S E P T Y N E R IŲ ...
IR PO T O

Pailgėjus gyvenimo trukmei, ši fazė, kuri prieš porą dešimtmečių dar

buvo nurašyta kaip senatvė, šiais laikais daugeliui yra vienas iš gyvy­
bingiausių gyvenimo laikotarpių. (Geriau vėliau, negu niekada.) Nors

• 247 •
nemažai tokio amžiaus žmonių jaučiasi puikiai, gera savijauta šiuo
laikotarpiu yra gana trapi. Sveikatos problemos, kurios nuo jaunesnės
moters paprastai nusirita kaip vanduo nuo žąsies, dabar gali turėti ir
rimtesnių pasekmių. Dėl šios priežasties būtina gerai save prižiūrėti.
Reikėtų ugdytis pozityvų „egoizmą" - tai ne egocentrizmas, bet sąmo­
ningas ir blaivus dėmesys savo organizmo reikmėms. Dauguma per
penkiasdešimt perkopusių moterų, laimei, jau aiškiai žino, kas joms
tikrai svarbu. Tai laikas, kai galime atsiduoti kaip tik šiems dalykams,
pagerinti savo gyvenimą jį supaprastindamos ir atskirti dalykus, ku­
rių reikės atsisakyti. Dabar išmokstame pasakyti „ne" - ne todėl, kad
negalime sau ko nors leisti, bet todėl, kad taip dažnai išmintingiau.
Dabar dar labiau nei kada nors anksčiau sąmonė yra didžiausia mūsų
geros savijautos sąjungininkė. Atsipalaiduokite. Tačiau tai tikrai ne­
reiškia, kad visą likusį gyvenimą galėsite vaikščioti su treningais. Tai
metas, kai turėtumėte būti ne apsileidusi, o elegantiška.
Šis laikotarpis tikrai gali būti kupinas malonumų, tačiau yra da­
lykų, kurių dėl elegantiškos senatvės reikės atsisakyti. Visuomenėje,
kuri yra apsėsta jaunystės kulto - visuomet taip buvo, tik anksčiau
tai buvo dvidešimtmetės, o ne dvylikametės - tai ne visada lengva ir
pareikalaus visų savimonės resursų, kuriuos iki šiol pavyko sukaupti.
Bet kurią moterį gali užklupti senatvės krizė, tačiau tos, kurios moka
senti gražiai, išmoksta į senatvę žiūrėti kaip į natūralų dalyką. Gedėti
jaunystės yra normalu, bet kai kurie, kaip Hamletas, gedi per ilgai. Tik
priėmus realybę tokią, kokia ji yra, ateina suvokimas, kad gyvenimas
toli gražu nesibaigia.
Nuo per ilgo gedėjimo dėl praeities (netektys) ar ateities (kuri da­
bar jau neatrodo begalinė) mus apsaugoti gali tiktai gerai užgrūdinta
sąmonė. Tie patys sąmonės ir kvėpavimo pratimai, kuriuos naudoja­
me mitybai kontroliuoti, mums gali padėti išmokti gyventi dabartimi.

G Y V E N I M O ETAPAI
Taip yra lengviau. Kiekviena diena - tai dovana. Susitaikiusi su savo
metais ir tuo, kad laiko ištekliai senka, būsite apdovanota: ateis išmin­
tis, kuri neleis švaistyti mažų laimės akimirkų (kai jaunystė dažnai
visai jų nebrangina), bei dvasios ramybė, kurią atneša tolerancija ir
kantrybė bei atlaidus požiūris į pasaulį. Jei elgsitės tinkamai, laikas
(kuris gali atrodyti priešas) atrodys tarsi iliuzija.
Jei kalbėsime apie išorę, blogiausia, kai brandaus amžiaus m o­
teris pradeda puoštis tarsi neapsiplunksnavusi jauniklė - une vieille
ąui veut faire jeune: trum pi sijonėliai, bikinis, per gausus makijažas. Ir
Prancūzijoje pasitaiko atvejų, kai gerai išsilaikiusi moteris neatsispiria
pagundai save demonstruoti. Tačiau tikrai nėra labai gražu turguje
matyti septyniasdešimtmetę trumpučiais šortais, kad ir kokios pui­
kios būtų jos kojos. Juo sunkiau darosi paslėpti savo metus, tuo labiau
būtinas kuklumas. Šiuo laikotarpiu geriausia atrodyti kuo natūraliau.
Plastinės operacijos ir sluoksniai kosmetikos sako, kad moteris nėra
bien dans sa peau, o būtent ši būsena, kaip jau minėjau, yra prancūzės
paslapties pamatas.
Prancūzai pagrįstai pripažįsta, kad šio amžiaus moteris - unefem-
me d'un certain age (pažodžiui, tam tikro amžiaus moteris) - gaubia
paslapties šydas. Ši prancūziška idioma yra daugiareikšmė, joje slypi
ir pagarba, ir užuominos į didelę žemiškų malonumų patirtį („ji visko
mačiusi"), ir erotinės gaidelės. Mūsų žiniasklaida be jokių skrupulų
kuria seksualų aktorių Katrinos Denev ir Šarlotės Rampling įvaizdį.
Šiuo atžvilgiu Prancūzija ir Amerika tikrai labai skiriasi. Europoje yra
normalu, kad šio amžiaus moteris vyrai laiko patrauklomis ir netgi
seksualiomis, čia gana dažnai pamatysi vyrą, kuris atsisuka pažiūrėti,
kai tokia moteris įeina į restoraną. Ir jeigu ji vakarieniauja viena, vyrai
greičiau su ja flirtuos, nei jos gailėsis. Neįmanoma nė įsivaizduoti, kad
taip būtų Niujorke, kur, atrodo, akių kontaktas viešose vietose tiesiog
„uždraustas", kaip ir rūkymas.

• 249 •
 Jei būsite pastabi, pamatysite, kad metai patys jums pateiks ati­
tinkamas instrukcijas. Vis dėlto aš irgi duosiu keletą patarimų, apie
kuriuos verta pagalvoti:

• Jei visą gyvenimą buvote fiziškai aktyvi, tuom et tereiks ir toliau

palaikyti formą. Bet jei iki šiol dar nieko nedarėte, pradėti tik­
rai niekada nevėlu. O tas mažutis pasivaikščiojimas, kuris, kai
buvote jaunesnė, atrodė beveik nereikšminga smulkmena, dabar
gali atrodyti kaip gyvenimą teigiantis ritualas, kasdieninis laimė­
jimas, kuriuo galima didžiuotis.

• Peržiūrėkite savo racioną ir į jį įtraukite dar daugiau vaisių ir

daržovių. Sezono metu vaisių, ypač uogų, valgykite bent dukart
per dieną. Stenkitės mėsos valgyti tik kartą per savaitę, o žuvies -
du kartus; kiaušiniai - labai gerai, tik ne daugiau kaip vienas per
dieną; valgykite lęšių, žalių daržovių ir salotų, bulvių (tačiau ven­
kite bulvių košės ir skrudintų bulvyčių), rudųjų ryžių ir, bien sūr>
išgerkite vieną kitą taurę vyno per dieną. Nepamirškite nuolat
valgyti jogurto.

• Maisto vartojimas ir porcijos šiuo laikotarpiu dažnai sumažėja

jau savaime, kadangi senesnis organizmas tiesiog greičiau pasi­
sotina. Kartais bėda būna ne tai, kad valgoma per daug, bet tai,
kad valgoma per mažai ir organizmas patiria maistinių medžiagų
stoką. Kai valgote mėsą ar žuvį, gerai mitybai visiškai pakanka
120-170 gramų, bus gerai net ir devyniasdešimt. Porcijų dydį
nustatyti jums padės mažosios virtuvės svarstyklės. Būtų labai
gerai, jei pradėtumėte valgyti ir goūter - pavakarius. Pavyzdžiui,
kad ir paprastą apkepą, kuris yra tikrai geras baltymų ir kalcio
šaltinis. Vietoj trijų kartų per dieną - įprastinio dydžio pusryčių,
pietų ir vakarienės - galėtumėte valgyti penkis kartus, bet po m a­
žiau - „prancūziškumu" galima pralenkti ir pačius prancūzus.

G Y V E N I M O ETAPAI
 Kadangi pagyvenusių žmonių skonio receptoriai yra nebe tokie
jautrūs, valgis jiems greičiau nusibosta. Tad protingiau būtų m a­
žinti porcijas, negu, kaip kartais pasitaiko, per prievartą laikytis
mitybos režimo, kuris labiau tinka jaunesnei moteriai.

• Nepamirškite virškinimo. Kaloringi desertai gali nebetikti, nors

jų ir norėtųsi. Geriausia valgyti juos tik ypatingomis progomis ir
tik nedideles porcijas.

• Rytais ir vakarais pamaitinkite odą kremu. Nepamirškite ran­

kų - pasitepkite jas kaskart, kai nusiplaunate. (Tam puikiai tinka
paprasčiausias vazelinas. Nėra jokio reikalo naudoti siaubingai
brangius kremus su genetiškai modifikuotais ingredientais.) Dar
viena labai gera pagalbinė priemonė: pradėkite kasdien vartoti
po šaukštą graikinių riešutų aliejaus. Tyrimais patvirtinta, kad
jis labai gerai veikia nuotaiką, kraujotaką ir širdies ritmą, be to,
turi stiprų priešuždegiminį poveikį. O kad tai būtų galėję žinoti
mano giminaičiai iš Provanso - jie šį aliejų laikė stebuklingu. Ir
visą laiką salotoms naudodavo ir graikinių riešutų, ir lazdyno rie­
šutų aliejų - dažnai, bet ne po daug (šie aliejai labai brangūs). Jei
dar nesate išbandžiusi, jų skonis jus maloniai nustebins.

• Vanduo ir dar kartą vanduo! Žinau, kad jau pradedu įkyrėti,

bet perkopus per aštuoniasdešimt hidratacija yra gyvenimo ar
mirties klausimas. Kai mano mamai sukako devyniasdešimt, jos
gydytojas - deja, nebe Daktaras Stebuklas, bet tokių pačių pažiū­
rų - man priminė, kad tokių metų sulaukus du didžiausi pavojai
yra dehidratacija ir staigus svorio kritimas. Nors garbaus am ­
žiaus sulaukę žmonės retai kada jaučiasi ištroškę, vis dėlto mano
mama pakluso savo gydytojo instrukcijoms ir ištuštindavo po
stiklinę vandens kas tris valandas.

• 251 •
 t
13
PLANAS VISAM GYVENIMUI

Visai neseniai viename iš simpatingų Paryžiaus restoranų Grands-Au-

gustins gatvėje, prie pat Senos, vakarieniavau kartu su Lesle, drauge
iš Niujorko, kuri mėgsta lankytis Paryžiuje. Leslė savo maistą vos pa­
lietė ir žiūrėdama, kaip aš suvalgiau viską, ką užsisakiau, papasakojo,
kaip tądien pietavo. Visą rytą jos su kita amerikiete drauge vaikščiojo
po parduotuves prašmatniajame Faubourg St. Honorė rajone, o tada
užsuko papietauti į nediduką „ultramadingą" bistro Matignon gatvė­
je. Kai prie gretimo staliuko prisėdo dvi puikiai apsirengusios ir kaip
įprasta nepriekaištingai atrodančios paryžietės, Leslės draugė buvo
pasiryžusi duoti galvą nukirsti, kad jos užsisakys tik salotų ir vandens,
o likusį laiką vaišinsis vien tik y,Gauloises“ cigaretėmis. Leslė irgi ge­
rokai nustebo, kai pasirodė, kad jos draugė klydo - tos dvi damos,
berods nerūkančios, užsisakė ir užkandžių, ir pagrindinius patiekalus,
ir vyno. O vėliau dar ir profitrolių (sluoksniuotos tešlos pyragaičių su

PLANAS VISAM G Y V E N I M U I
kremu) desertui. Amerikietės, tuo tarpu, dabar jau galutinai priblokš­
tos, atsiskaitė už savo vieno patiekalo pietus. „Hm, tai tiesiog genai",
galų gale replikavo Leslės draugė.
Ne, tai ne genai. Galite būti tikra, kad tos dvi prancūzės, kurios
gražią dieną nutarė pasimėgauti sočiais pietumis, tai leido sau jau iš
anksto suplanavusios, kaip juos kompensuos vakare ar rytojaus dieną.
Cest la vie - toks gyvenimas.
Aš labai gerbiu Vatsoną ir Kriką už genetikos atradimus, tačiau,
mano nuomone, džiaugtis maistu ir nenutukti gali ir tie, kurie ne­
gimė su ypatinga DNR. Tiesą sakant, iš prigimties aukštų ar lieknų
moterų Prancūzijoje yra daug mažiau nei Kalifornijoje, Teksase, Šve­
dijoje. Tikroji priežastis, kodėl prancūzės nestorėja, yra ne genetinė,
o kultūrinė. Jei prancūzai irgi pasiduotų amerikietiškiems valgymo ir
dietų kraštutinumams, nutukimo problema Prancūzijoje būtų daug
didesnė už tą, kuri užklupo Ameriką. Su mūsų palyginti smulkiu
kūno sudėjimu mes tiesiog riedėtume bulvarais kaip kokie pusantro
metro skersmens balionai, o dirbdama tokį darbą - aš būčiau viena
iš pirmųjų!

Vadinamasis „prancūziškas paradoksas" reiškia ne tik tai, kad gali­

ma mėgautis vynu ir sūriu bei išsaugoti sveiką širdį. Tai, kaip ir visi
paradoksai, tiktai atrodo kaip prieštaravimas, o iš tikrųjų jame slypi
visiškai logiška tiesa. Prancūzės nestorėja todėl, kad neleidžia šiuolai­
kinėms teorijoms ir naujiems požiūriams, kurie aiškina, kaip kūnas
naudoja maistą, išstumti savo tradicinės patirties. Prancūzėms visai
neatrodo keista, kad galima valgyti duoną ir šokoladą, gerti vyną ir
išlaikyti ne tik liekną figūrą, bet ir sveikatą. Tačiau jos supranta, kad
kiekviena iš mūsų yra pati atsakinga už savo pusiausvyrą, o jeigu ji
susvyruotų, mes pačios turime rasti atitinkamus sau priimtinus ko­
rekcijos būdus. Paprastai prancūzės nėra iš tų, kurios visiškai prarastų

• 253 •
pusiausvyrą. Dažniausiai nuo vadžių nutrūkstama tik keletui dienų,
o tokiu atveju tiek pat laiko tereikia ir tam, kad viskas sugrįžtų į vė­
žes. Jei būsite suplanavusi savo valgymo malonumų ir kompensacijų
programą savaitei ir jos laikysitės, nuo jos nuklysti bus ne taip jau
ir lengva. Amerikietės, kurias pažįstu, nuklydusios dažnai pasiduoda:
„Dietą jau vis tiek sulaužiau, tai kam dar čia vargti". Pamatinė logikos
klaida. Visi esame žmonės - visiems mums pasitaiko kartais išklysti
iš kelio. Prancūzės - ne išimtis. Jos tiesiog geriau nei kitos žino, kaip
tai ištaisyti.
Kartais netgi ir prancūzės priauga tiek svorio, kad pusiausvyrai
susigrąžinti jau nebeužtenka savaitės kompensacijų. Mes irgi turime
pereiti brendimą, nėštumą ir menopauzę - visi šie dalykai yra gerai
žinomi pusiausvyros priešai. Skirtumas tik tas, kad kitaip į tai reaguo­
jame. Mūsų atsakomieji veiksmai yra pagrįsti ne dietomis amerikie­
tiška prasme, o mažais pakeitimais, kuriuos išsiugdome pamažu, bet
laikomės jų nuolat. Tada, kai nereikalingo svorio jau atsikratome, ne
tik atrodo, kad tam beveik neprireikė didelių pastangų, bet yra ir daug
didesnė garantija, kad pasiekti rezultatai išsilaikys. Jeigu tik mano se­
sės amerikietės galėtų perimti bent mažytę dalelę prancūzių požiūrio į
maistą ir gyvenimą (nesijaudinkite, tai neturi nieko bendro su pancū-
zų politika), svorio pusiausvyra tikrai nustotų jas nuolat persekioti ir
kelti siaubą. Tuomet atsiskleistų ir tikroji jos prigimtis - kaip dalis to
proceso, kuris vadinasi menas gyventi.
Meluočiau, jei sakyčiau, kad nesu sutikusi nė vienos prancū­
zės, kuri buvo stora visą savo gyvenimą. Turėjome labai gerą šeimos
draugę, vardu Ivona, kuri sulaukė aštuoniasdešimt ketverių ir mokėjo
mėgautis maistu bei vynu. Nepažįstu jokio kito žmogaus, kuris būtų
mokėjęs taip mėgautis. Sėsti su ja prie stalo kiekvieną kartą būdavo
nepaprastas įvykis - ir pačiai valgyti, ir su ja kartu džiaugtis. Ivona
gerai žinojo, kad nėra iš lieknųjų, tačiau jos formos suapvalėjo ne dėl

PLANAS VISAM G Y V E N I M U I
savikontrolės trūkumo. Ypač po to, kai jai sukako aštuoniasdešimt,
ji pasisemdavo tiek daug tikro džiaugsmo iš maisto ir gėrimo, ir tiek
gyvybinės energijos, kad įprasti kompensacijos siūlomi privalumai
jai tiesiog neatrodė verti dėmesio. Tai nebuvo tas atvejis, kada svoris
vis auga - paprasčiausiai ji pati savo valia nutarė, kad jos pusiausvyra
tinkama, ir džiaugėsi kiekviena savo gyvenimo diena. Ivonos išvaiz­
dos tipiška pavadinti negalėjai, tačiau ji buvo tikrų tikriausia prancūzė
savo dvasia.
Mano strategija rašant šią knygą irgi buvo absoliučiai prancūziš­
ka. Ji pagrįsta ir esė, bien sūr, ir mažų žingsnelių principu. Savo skaity­
tojai čia bandžiau iš lėto atskleisti tas paslaptis, kodėl prancūzės, su re­
tomis išimtimis, nestorėja. Tai nėra knyga apie dietas, kurią atsivertusi
galėtumėte iš karto peršokti prie sutartinėmis spalvomis nuspalvintų
lentelių - darykite a, b, c ir d - ir imtis darbo. Tokia strategija priešta­
rautų tam tikslui, kurio siekiu. Pakanka tik permesti akimis „Madam
B o v a r y kad susipažintumėt su siužetu, personažais ir veiksmo vieta
bei laiku, bet jei iš tikrųjų norite suvokti, ką šis kūrinys sako, turėsite
tiesiog atsiduoti pasakojimo tėkmei ir susitaikyti su tuo, kad pirmu
bandymu gali ne viskas iki galo pavykti. Susikurti programą, kuri būtų
tinkama visą gyvenimą, nėra lengvai ir greitai padaromas dalykas.
Galvosena negali pasikeisti per naktį, tačiau kai ji jau pasikeičia, tai
dažniausiai visam laikui.
Bandymas susumuoti ar ištisą filosofiją redukuoti į konkrečių
principų rinkinį visuomet rizikuoja įžeisti prancūzų jausmus. Tikras
gyvenimo modelis - tai daugiau nei atskirų jo dalių suma. Tačiau aš
esu ne tik prancūzė, bet ir amerikietė, o būdama dar ir kompanijos
prezidentė jaučiu ypatingą silpnybę tezėms ir punktams. Be to, argi
knyga galėtų vadintis prancūziška, jei nė nepamėgintų pati savęs de-
konstruoti?! Taigi, puikiai suprasdama, kad apibendrinimai yra pavo­
jingi, aš, kaip amerikietė, jaučiu pareigą pastebėti, kad:

• 255 •
• Prancūzės paprastai galvoja: „ką gero būtų galima suvalgyti?"
Amerikietės paprastai galvoja: „kad tik nesuvalgyčiau ko nors
netinkamo".
• Prancūzės valgo mažesnes porcijas, bet daugiau skirtingų patie­
kalų.

• Amerikietės valgo didesnes porcijas, bet mažiau patiekalų.

• Prancūzės valgo daugiau daržovių.

• Prancūzės valgo daug daugiau vaisių.

• Prancūzės tiesiog dievina duoną, o gyvenimo be angliavandenių

negalėtų nė įsivaizduoti.

• Prancūzės nevalgo maisto „be riebalų", „be cukraus" ar ko nors

kito, iš ko dirbtinai atimtas natūralus skonis. Jos renkasi „tikrą
daiktą" ir saiką.

• Prancūzės dievina šokoladą, ypač juodąjį, šiek tiek kartų, švelnų

kaip šilkas, kurio kvapas kiek aitrus.

• Prancūzės valgydamos naudojasi visais penkiais jutimo orga­

nais - taip „mažiau" atrodo „daugiau".

• Prancūzės savo maistą, gėrimus ir judėjimą planuoja savaitei.

• Prancūzėms irgi pasitaiko išklysti iš kelio, bet jos visuomet su­

grįžta į vėžes, nes tiki, kad kelių, kurie niekur neveda, nėra, yra
tik aplinkkeliai.

• Prancūzės sveriasi retai, jos savo svorį mieliau matuoja ranko­

mis, akimis ir drabužiais: „užtrauktuko sindromas".

• Prancūzės valgo tris kartus per dieną.

• Prancūzės neužkandžiauja visą laiką.

PLANAS VISAM G Y V E N I M U I
• Prancūzės niekad neleidžia sau alkanauti.

• Prancūzės neleidžia sau prisikimšti.

• Prancūzės lavina savo skonio receptorius, taip pat ir savo vaikų,

nuo ankstyvos vaikystės.

• Prancūzės laikosi valgymo ritualų ir niekada nevalgo stovėda­

mos ar bėgomis, ar žiūrėdamos televizorių.

• Prancūzės nelabai mėgsta žiūrėti televizorių.

• Prancūzės nelabai turi ką per jį žiūrėti.

• Prancūzės pačios valgo ir kitus vaišina sezono gėrybėmis, kada

produktai yra skaniausi ir turi daugiausia maistinės vertės. Jos
žino, kad nuolatinė pasiūla dar nereiškia kokybės.

• Prancūzės labai mėgsta išbandyti, ko dar nėra ragavusios. Kad

įprastas patiekalas atrodytų naujai, jos nuolat eksperimentuoja
su žolelėmis, prieskoniais ir citrusinių vaisių sultimis.

• Prancūzės vengia labai karšto ir labai šalto maisto bei gėrimų.

Jos mėgsta kambario temperatūros vandenį bei vaisius ir daržo­
ves - kada jų skonis atsiskleidžia geriausiai.

• Prancūzės nemėgsta stipriųjų alkoholinių gėrimų.

• Prancūzės visuomet mėgaujasi vynu, tačiau tiktai valgydamos ir

tiktai viena taure (o kartais ir pora).

• Prancūzėms labai patinka šampanas - kaip aperityvas arba su

valgiu. Kad atsikimštų butelį šampano, joms nereikia jokios ypa­
tingos progos.

• Prancūzės vandenį geria visą dieną.

• Prancūzės pačios renkasi savo malonumus ir kompensacijas. Jos

• 257 •
 suvokia, kad ir maži dalykai yra labai reikšmingi - ar juos pri­
dėsime, ar atimsime. Ir žino, kad kiekviena suaugusi moteris už
savo pusiausvyrą yra atsakinga pati.

• Prancūzės dažnai eina į turgų.

• Prancūzės savo pusryčius, pietus ir vakarienę planuoja iš anksto

ir į kiekvieną valgymą žiūri kaip į menu (mažų patiekalų sąrašą),
netgi kai valgo namie.

• Prancūzės galvoja, kad namuose paruošta vakarienė gali būti ne

mažiau romantiška nei restorane.

• Prancūzės labai mėgsta vaišinti svečius.

• Prancūzėms milžinišką reikšmę turi maisto pateikimas. Vizuali­

nis aspektas joms yra labai svarbus.

• Prancūzės, kur tik gali, vaikšto pėsčiomis.

• Prancūzės, kada tik gali, lipa laiptais.

• Prancūzės persirengia netgi tada, kai reikia tik išnešti šiukšles

(niekada negali žinoti).

• Prancūzės yra užsispyrusios individualistės ir niekad neseka pas­

kui minią.

• Prancūzės dievina madas.

• Prancūzės žino, kaip toli galima nueiti su puikia šukuosena, b u­

teliu šampano ir gerais kvepalais.

• Prancūzės žino, kad lamourfait maigrir (meilė lieknina).

• Prancūzės vengia dalykų, kurie reikalauja labai daug pastangų,

bet teikia mažai malonumo.

• Prancūzėms patinka tiesiog sėdėti kavinėje ir mėgautis akimirka.

PLANAS VISAM G Y V E N I M U I
 • Prancūzės dievina juoką.

• Prancūzės valgo, kad patirtų malonumą.

• Prancūzėms nerūpi dietos.

• Prancūzės nestorėja.

Vienintelis dalykas, kuris iš tikrųjų skiria prancūzes nuo ameri­

kiečių, yra inercija. Tikrai nėra tokios prancūziškos gudrybės ar tradi­
cijos, kurios negalėtumėte perimti ir jūs, tereikia tik pasitelkti sveiką
protą ir atsižvelgti į savo asmenines reikmes bei stipriąsias ir silpną­
sias puses - ir malonumus.
Štai jums didžiausias išbandymas. Visą šią savaitę užsirašykite
viską, ką suvalgysite. Tik nesakykite: „Kam čia užsirašinėti. Ir taip at­
siminsiu". Pasyvumas iš vietos pajudėti jums tikrai nepadės. Jei tik
sugebėsite žengti šį pirmąjį žingsnį, žinokite, kad jūs jau kelyje.
Bon courage, bonne chance ir bon appėtit - drąsos, sėkmės ir gero
apetito!

• 259 •
 RODYKLĖ

Baladiuras Eduaras (Balladur Edouard), 197

de Golis Šarlis (de Gaulle Charles), 196
de Sent Egziuperi Antuanas (de Saint-Exupėry Antoine), 68
Dekartas Renė (Descartes Renė), 38
Denev Katrina (Deneuve Catherine), 249
Eskofjė (Escoffier), 170
feng shui, 221
Gogenas Polis (Gauguin Paul), 228
Liudvikas Keturioliktasis (Louis XIV), 72,187
Meilis Piteris (Mayle Peter), 226
Montesuma (Montezuma), 186
Robinsas Timas (Tim Robbins), 162
Stein Gertrud (Stein Gertrude), 45
Šarifas Omaras (Sharif Omar), 226
Vaildas Oskaras (Wilde Oskar), 66
Varton Edit (W harton Edith), 45

• 261 •
 rodyklė

Ant grotelių kepta višta su rozmarinu, 110

Ant grotelių keptas ananasas, 119
Ant grotelių kepti ėrienos kepsneliai, 107
Ant grotelių kepti persikai su citrininais čiobreliais, 111
Antienos salotos su apelsinais, 141
Anties krūtinėlė a la gasconne, 139
Apvirtos kriaušės su cinamonu, 116
Apvirtos kriaušės, 145
Bandelės su aguonomis, 204
Bulvės ir ikrai, 130
Daržovių troškinys, 131
Duona su kakava, 193
Egzotiška sriuba 156
Kalafiorų užkepėlė, 108
Kepti obuoliai, 146
Kiaulienos kepsneliai su obuoliais, 136
Lakštiniai su citrina, 142
Lęšių sriuba, 129
Lynas su migdolais, 138
Mamos daržovių sriuba, 124
Mimozų sriuba, 33
Močiutės Luizos avižiniai dribsniai su tarkuotais obuoliais, 118
Moliūgų pyragas su lazdynų riešutais, 85

RODYKLĖ
Morkų sriuba, 167
Morkų tyrsriubė, 168
Netikra suflė, 191
Obuolių pyragaičiai be tešlos, 44
Omletas su cukinijos žiedais, 134
Omletas su prieskoninėmis žolelėmis ir Ricotta sūriu, 113
Paprasta daržovių sriuba, 166
„Plaukiojanti sala" su kakava, 148
Pomidorų salotos su ožkos sūriu, 95
Porų sriuba, 32
Prancūziškas batonas IBaguette/, 199
Prancūziški raguoliai /Croissants/y201
Ryžių pudingas su šokoladu, 190
Salotinės trūkažoles su kumpiu ir padažu, 135
Slyvų pyragas be tešlos, 92
„Suvyniotas otas“, 114
Šakninių salierų salotos, 128
Šaldytų mėlynių kokteilis, 93
Šokoladiniai putėsiai, 192
Šparagų apkepas, 106
Vasariniai šalti barščiai su jogurtu, 127
„Vienašonė lašiša", 101
Vištiena su šampanu, 178
 Guiliano, Mireille
Gu-118 Kodėl prancūzės nestorėja: valgymo malonumo paslaptys/
Mireille Guiliano. - Vilnius: Alma littera, 2006. - 264 p.
ISBN 9955-24-127-6
Knygoje pristatomas veiksm ingas būdas, padedantis išlaikyti dailią
figūrą ir vien od ą svorį, nesilaikant dietų. M etodas paremtas teisingais val­
g y m o įpročiais ir sveika gyvensena.

UDK 613.2-055

MIREILLE GUILIANO
KODĖL PRA N C Ū ZĖ S NESTORĖJA
Valgymo malonumo paslaptys
Iš anglų kalbos vertė Aušra Veličkaitė
Redaktorė Kristina Abrasonytė
Viršelio dailininkai Donatas Gendvila, Dalė Karpavičiūtė
Korektorė Marijona Treigienė
Maketavo Zita Pikturnienė

Tiražas 3000 egz.

Išleido leidykla „Alma littera“, A. Juozapavičiaus g. 6/2, 09310 Vilnius
Interneto svetainė: http://www.almalittera.lt
Spaudė UAB „Sapnų sala“, Moniuškos g. 21, 08121 Vilnius
..Nuostabu [...]. Tai, be jok io s abejonės, g e ria us ia iš visų
n a uja us ių knygų apie svorio re g u l ia v i m ą .”
- N a n c i H e l l m i c h , U SA To d ay

„Galiu p ag ir ti šią knygą už tai, kad joje k a lb a m a ne apie

į p r a s ta s dietas, k u rio s siūlo g re itą re zu lta tą [...]. Čia
viešpatauja sve ik a s protas - m a n a s m e n iš k a i labai patiko tai,
kad n e reikia vaik ščioti į s p o rto klu b u s ."
- L y n n e T ru s s , Th e T i m e s i L o n d o n l

„K nygoje daug kas p rim in ė m a n o pačios p ra n c ū z iš k ą

a u k lė jim ą , be to, sužinojau ir daug naujo. Tai labai p a tr a u k li ir
naudin ga knyga v is o m s to m s , k u r io s šokinėja nuo vienos dietos
prie kitos ir pa tiria t ik n e s ė k m e s ."
- N ic o le M i ll e r

„Tai ir p ru s tiš k i m e m u a r a i, i r sveik os gyvensenos vadovas,

ir S te b u k lin g o s p orų s riu b o s re c e p ta s t.-J. Prieš š ios puikiai
p ara šyto s knygos, k u ri skelb ia, kad sva rb ia u s io s s u b a la n s u o to s
die tos s u d ė tin ė s dalys yra š o k o la d a s ir m eilė , k e r u s negalės
a tsila ik yti net ir didžiausia pavyduolė a r s k e p tik e ."
- A l l i s o n P e a r s o n , The D a i l y T e l e g r a p h i L o n d o n l
 —

įJ r a n c ū z ė s nestorėja, nors g a rd žiu o ja si du o n a ,

tešlainiais, v y n u , drąsiai renkasi trijų p a tie k a lų pietus

ir neatsisako vakarienės, o ftih n g o je , išm in tin g o je ir

linksm oje knyg oje \ll'h re ille g u i l i a n o a tsk le id žia

p ra n c ū zišk o jo paradokso paslaptis. (Sočiau čia nerasit#

nė ž o d ž io apie dietas. įP r a n c ū z ių paslaptis — teisingi

va lg ym o įp ro č ia i ir sveika gyvensena,

ireille g u i l i a n o siūlo labai paprastą, bei ve ik sm in g ą

b ū d ą , /caip išla ik y ti d a ilią fig ū r ą ir vien o d ą svorį,, p a te i­

kia dešim tis receptų, k u r ie iš p ir m o žv ilg sn io atrodo netgi

tu k in a n ty s, f j i p a b rė žia , k a d re n kantis, k ą valgyti, sv a r­

biausia y r a ne ka lo rijų skaičius, bei p r o d u k tų šv iežu m a s,

■įvairovė ir, be abejo, va lg y m o m a lo n u m a s.

O ū a u s a n t O 7 l ireille g u i l i a n o p a ta r im ų n esu n ku

įsitik in ti, U k le kv ien a iš m u sų gali gyven ti, va lg yti ir

a tro d y ti k a ip tikra p ra n c ū zė .

Tapkite „Alma littera" knygų klubo nariu!

- N e m o k a m a s knygų k ata lo g a s k ie k vien ą k e tv ir tį
- N auja usio s ir p opulia riau sio s knygos
- Ypatingi pasiū lym ai
- Knygų p r is ta ty m a s j nam us,
d a rbov ie tę a r p ašto s kyrių

Informacijos teiraukitės nemokamu tel. 8 800 200 22

www.knyguklubas.tt