Turinys

Kaip įveikti stresą?............................................................................................................................. 2

Psichologai apie lietuvių krizes ......................................................................................................... 8
Gyvenimo krizės- tai problema ar galimybė? ............................................................................... 20
Psichologo pagalba ar draugo palaikymas, ką pasirinkti? .......................................................... 23

2
Kaip įveikti stresą?

Pasak psichologo Eriko Siudiko, stresą patiriame kiekvieną dieną: „Jau

pirmosios sekundės ryte nubudus kupinos streso – jį sukelia skambantis
žadintuvas“, – sako psichologas. Trumpalaikis stresas organizmui žalos
nedaro, tačiau ilgalaikis silpnina imuninę sistemą, skatina įvairių ligų
atsiradimą. Tad kaip šiuolaikiniame, įtampos kupiname gyvenime išmokti
kovoti su stresu?
Kaip organizmas reaguoja į stresą?
Išgyvenant stresą organizmas patiria tris stadijas:
1-oji – aliarmo arba mobilizacijos stadija. Šios stadijos metu
organizmas sprendžia – „kovoti“ ar „atsitraukti“. Suaktyvėja streso
hormonų veikla. Greičiau ima plakti širdis, suintensyvėja kvėpavimas,
prakaitavimas, kraujyje padidėja cukraus kiekis. Tais atvejais, kai stresas
būna labai stiprus, organizmas nesugeba pasipriešinti.
2-oji stadija – pasipriešinimas. Kai streso stiprumas neviršija galimybės
adaptuotis, organizmas tam pasipriešina. Kilęs nerimas išnyksta. Kai
streso šaltinis nepašalinamas, organizmas toliau patiria nerimą, įtampą.
Taigi jeigu streso šaltinis nepašalinamas, atsiranda 3-ioji stadija –
išsekimas. Tuomet pasireiškia nerimo požymiai, organizmas jų
neįveikia. Todėl gali atsirasti fiziniai ir emociniai sutrikimai.

3
Taigi, iškilus stresinei situacijai labai svarbu su ja kovoti, ją įveikti. Visa
tai svarbu tam, kad stresinė situacija netaptų lėtiniu sutrikimu.
Teigiama, kad nuolatinis stresas siejamas su blogesne žmogaus savijauta,
menkesniu darbo našumu, suprastėjusia gyvenimo kokybe. Kokių dar
neigiamų padarinių gali sukelti stresas?
Stresas paskatina hormonų – adrenalino, noradrenalino, dopamino,
hidrokortizono ir kortikosterono gamybą. Kai šių hormonų išsiskiria per
daug, keičiasi vidaus organų veikla, lėtėja medžiagų apykaita,
sumažėja budrumas, atsiranda abejingumas aplinkai. Ilgainiui gali
pasireikšti tam tikri depresiniai požymiai.
Paprastai tariant, organizmas, reaguodamas į nerimą keliančią
situaciją, suaktyvina hormonų, darančių įtaką kraujospūdžiui, širdies
plakimui, medžiagų apykaitai, veiklą. Anksčiau, kai pirmykščiai
žmonės gyveno laukinėje gamtoje ir buvo priversti gintis nuo žvėrių, tokie
organizmo pokyčiai išeidavo į naudą – atsiradęs energijos perteklius
leisdavo greitai reaguoti ir įveikti priešą. Šiuolaikiniame pasaulyje fiziškai
retai kada reikia su kažkuo kovoti, tad atsiradusios energijos perteklius
lieka nepanaudotas. O tai kenkia organizmui – stresas gali sukelti lėtinius
uždegiminius procesus arba paskatinti vystytis jau prasidėjusias ligas.
Kai kada streso sukeliamos reakcijos būna tokios stiprios, kad nerimo
apimtą žmogų gali imti pykinti, pasireikšti vėmimas. Kaip stresas sukelia
tokią reakciją?
Yra trys pagrindiniai sveikatos komponentai – fizinis (gera fizinė sveikata,
rūpinimasis ja), psichinis (emocinis stabilumas, geras savęs vertinimas,
kūrybiškumas) ir socialinis (geri santykiai su aplinkiniais). Esant
stresui vienas arba net visi trys šie komponentai sutrinka. Todėl
hormonų išsiskyrimas kraujyje gali skatinti vėmimą, galvos svaigulį,
alpimą. Ar tokia reakcija pasireikš, ar ne, priklauso nuo to, kaip mokama
kovoti su stresu.

4
Kokie žmonės jautriausi stresui?
Stresui jautrūs emocinį nestabilumą jaučiantys, nepakankamai realybę
suvokiantys, nedarnius santykius su artimaisiais palaikantys, nevisiškai
save realizuojantys žmonės.
Ar daug žmonių kenčia nuo streso?
Streso neišvengiame nė vienas. Atrodo, jau pirmosios sekundės ryte
nubudus kupinos streso – jį sukelia skambantis žadintuvas. Šiais laikais
nemažai žmonių, sergančių nerimo sutrikimais, depresija. O tam atsirasti
įtakos turi stresas.
Kada patiriamas stresas tampa problema?
Būna, kad streso veikiamam žmogui lengviau susipykti su artimaisiais.
Normalu, jog patiriama įtampa ir padidėjęs jautrumas kartais gali sukelti
konfliktų. Ir jeigu tai dažnai nesikartoja, kitaip sakant, jeigu mokama su
stresu tvarkytis, problemos nėra. Tačiau jeigu patiriamas stresas sukelia
psichologinius negalavimus, pavyzdžiui, nuolat jaučiamas nerimas, su
aplinkiniais dažnai konfliktuojama, tai reiškia, kad metas susirūpinti.
Keli streso išraiškos požymiai:
 Užmaršumas,
 Išsiblaškymas,
 Mieguistumas arba priešingai – nemiga,
 Nervingumas,
 Pykinimas,
 Raumenų, galvos, krūtinės srities skausmai,
 Mitybos pokyčiai, svorio kitimai,
 Polinkis į priklausomybes.
Apskritai nėra baisu kiekvieną dieną jausti stresą. Blogai yra tuomet, kai
nepatiriama gerų emocijų. Jeigu stresas patiriamas ir darbe, ir namų
aplinkoje, organizmas gauna nemenką iššūkį su tuo susidoroti.

5
Jeigu darbe nuolat patiriamas stresas, gal verta pagalvoti, ar jis
tinkamas?
Taip. Geriausias tas darbas, kurį galima vadinti hobiu, kuris kelia geras
emocijas. Kita vertus, būna ir taip, kad darbo specifika kelia nemažai
įtampos, bet konkrečiam žmogui tai tinka. Tačiau ženklas, rodantis, jog
metas keisti darbą – kai su pareigomis susijusi įtampa jaučiama ir už darbo
ribų.
Nemažai žmonių jaučia didelę įtampą, stengdamiesi kontroliuoti
įvykius, kurių suvaldyti negali. Teigiama, kad įveikiant stresą svarbu
sugebėti atskirti situacijas, kuriose mes galime ką nors pakeisti, nuo
situacijų, kurių kontrolė nepavaldi mūsų jėgoms. O kaip nusiraminti,
pavyzdžiui, patekus į transporto spūstį?
Reikia suvokti, kad tai yra neišvengiama. Pavyzdžiui, jeigu įstrigote
transporto spūstyje, sugalvokite, kaip galėtumėte tą laiką turiningai
praleisti. Pavyzdžiui, galima paskaityti. Jaučiant, kad laukimas spūstyje
tampa nors kažkiek prasmingas, stresas neturėtų būti juntamas.
Nuo mūsų požiūrio ir reakcijos į situacijas priklauso ir streso stiprumas
bei pasekmės. O kokį požiūrį į nerimą keliančias situacijas galima
vadinti tinkamu?
Patekus į stresą keliančią situaciją gebėti išlikti ramiam, objektyviam,
konstruktyviai kovoti su stresu.
Teigiama, kad nuolat fizine veikla užsiimantys, besimankštinantys
žmonės lengviau susidoroja su stresą sukeliančiais įvykiais. Kaip tai
susiję?
Fizinė veikla – emocijų iškrovos būdas. Neretai žmonės streso metu
susikaupusią energiją supykę išlieja ant kitų žmonių. Užuot tai darius,
geriau pasportuoti.
Akivaizdu, kad visiškai išvengti streso neįmanoma. Bet galima jį
prislopinti. Kaip valdyti stresą?
Siekis suvaldyti stresą – tai aktyvūs žmogaus veiksmai stengiantis
sumažinti streso šaltinio įtaką. Tai galima daryti dviem būdais – keičiant
6
aplinkybes arba savo paties emocijas, t.y. situacijos suvokimą. Streso
įveikos būdų pasirinkimas priklauso nuo situacijos įvertinimo, kuriam
didelę įtaką daro turimi psichologiniai resursai ir sugebėjimai jais
pasinaudoti.
Kovoti su stresu padeda aplinkinių pagalba, palaikymas, noras ir veiksmai
keisti situaciją. Kaip ir minėjau, tą padeda padaryti fizinė veikla, kuri
leidžia išlieti susikaupusią energiją.
Lengviau stresą įveikti emociškai stabiliai, ištvermingai, gerą psichinę ir
dvasinę sveikatą turinčiai, prasmingai gyvenime besiorientuojančiai,
gebančiai priimti iššūkius, vidinę darną jaučiančiai, optimistiškai
asmenybei.
Paprasti būdai stresui įveikti:
 Iškilusius nesutarimus spręsti vos tik jiems iškilus. Kitaip tariant,
nenešioti akmens užantyje;
 Nepamiršti kuo dažniau savęs pradžiuginti;
 Užsiimti fizine veikla;
 Nebijoti aplinkiniams pasakyti „ne“;
 Nepamiršti poilsio. Kartais verta prisiminti posakį „Darbas – ne
vilkas, į mišką nepabėgs“;
 Nepiktnaudžiauti kofeinu, alkoholiu, rūkymu;
 Nutikus nemaloniai situacijai pasidalinti mintimis su galinčiu
suprasti žmogumi;
 Užuot pykus, pagalvoti, kaip iškilusius nesklandumus spręsti;
 Neverta stengtis paveikti ir nuolat kontroliuoti aplinkinių elgesio.
Kiekvienas esame laisvas priimti sprendimus;
 Dažniau šypsotis ir džiaugtis smulkmenomis!
Kai kurie tyrimai rodo, kad kramtomoji guma taip pat mažina nerimą.
Ar tai tiesa?
Taip. Tokiu būdu stresas tarsi „sukramtomas“. Galima pastebėti, kad
lietuvių krepšininko Dariaus Songailos vizitinė kortelė – varžymų metu
kramtyti gumą.
7
Interviu taip pat rasite: „Natūralioji medicina” 2014 rugsėjis Nr. 9

Psichologai apie lietuvių krizes

Stiprūs ir mokantys „susitvarkyti patys“, bet labai jautrūs finansinėms

krizėms, pasikeitimams darbe. Kartais neatlaikantys visuomenės spaudimo
būti sėkmingais didelių verslų, namų savininkais, studentais, specialistais.
Besimokantys kalbėtis apie išsiskyrimus, ligas, netektis, neapibrėžtumo
jausmą ir paprašyti pagalbos. Tokias lietuvių portreto detales, kalbėdami
su dešimtimis krizių ištiktų žmonių, dėlioja sostinėje įsikūrusio nemokamą
pagalbą teikiančio Krizių įveikimo centro psichologai.
Vyras apie išsiskyrimą pranešė trumpąja žinute
„Vyro gimtadienio vakarą, grįžusi po darbo namo, neradau jo. Tą akimirką
nerimo nejaučiau, pamaniau, galbūt užtruko darbe arba susitiko su
draugais. Tačiau po valandos gavau iš jo žinutę, jog namo niekad nebegrįš,
kad sudėčiau visus jo daiktus, kuriuos rytoj pasiims jo draugas. Vyras,
kuris tuo metu buvo mano gyvenimo tikslas ir šviesa, išėjo gyventi su kita
moterimi“, – savo gyvenimo krizę prisiminė jauna moteris, po netikėto
vyro sprendimo įkritusi į juodas mintis.
Nesinorėjo eiti į darbą, kas rytą keltis iš lovos darėsi nepakeliamai sunku,
kasdien kaip į batą patekęs akmenukas graužė nusiminimas, vienatvės
baimė, nusivylimas savimi, jausmas, kad joks kitas vyras niekada nekreips
8
dėmesio į tokią nevykėlę. Apniko mintys apie tai, kad gyventi nebeverta.
Moteris suprato, kad reikėtų kreiptis pagalbos į draugus, bet, žiūrėdama į
jų gražias šeimas, nenorėjo trukdyti su savo sunkumais, jautė, kad jie gali
nesuprasti. Priimti sprendimą padėjo mama, švelniai paraginusi kreiptis į
psichologus.
Praverti daugiaaukščių pašonėje įsikūrusio darželį primenančio Krizių
įveikimo centro mūrinuko duris Šnipiškėse ir asketiškame kabinete išlieti
širdį psichologui vyro palikta moteris pasiryžo jau kitą dieną. Prireikė
kelių susitikimų, kol pasijuto laisvesnė nuo dusinančių jausmų.
„Supratau, kad vyras savo gimtadienio proga dovaną padarė ir man, nes
paskatino atsigręžti į savo pačios nepasitenkinimą šiuose ir kituose
santykiuose. Iš lėto išmokau išsakyti tai, kas man nepatinka, ir ieškoti
kompromisų.
Man 35-eri, tačiau jaučiu, kad gyvenimo vadžios tik dabar atsidūrė mano
rankose“, – pasakojo moteris.
Bandę žudytis buvo įsitikinę – privalo susitvarkyti patys
Lietuviai jau įprato prie „greitosios pagalbos“ – skambučio ar laiško
emocinės paramos tarnyboms. Vis dėlto kartais, ištikus rimtų gyvenimo
pokyčių, staigiai krizei, trumpalaikio pokalbio neužtenka.
„Žmogui išdrįsti ateiti, bendrauti gali būti tarsi gyvenimo repeticija,
kontaktas akis į akį – jau gydomasis. Telefoninis skambutis, laiškas, mano
akimis, duoda didelę naudą, bet terapija vyksta lėčiau. Juk ar tuoktumėtės
su vyru, jei trejus metus bendravote su juo tik telefonu?“ – pastebėjo
Krizių įveikimo centro psichologas, savanoris Erikas Siudikas.
„Krizinėje situacijoje vieno pokalbio nepakanka, mes orientuojamės į
tęstinį procesą, norime ne tik pakalbėti, bet ir pamatyti, kaip žmogui toliau
sekasi įveikti krizę. Pradžia gali būti telefonu ar laišku, bet kalbant gyvai
pokyčiai kitokie. Ryšiui reikia laiko“, – pridėjo centro programų vadovė,
klinikinė psichologė Jolanta Latakienė.
Kiekvienas įvykis skirtingai veikia įvairius žmones, bet lietuviams dar
gana įprasta mėginti susitvarkyti patiems, pasislėpti nuo pasaulio ir laižytis
9
sielos žaizdas. Ne visi atpažįsta momentus, kai vien savų pastangų
neužtenka, nes stresas, nerimas, besisukančios mintys neleidžia atsikvėpti,
sunku miegoti, susikaupti darbe.
Universalaus daviklio, parodančio, kad krizę išgyvenantis žmogus tuoj
perdegs, nėra, bet stebėti savo jausmus reikėtų. Psichologai sutartinai
tvirtina, kad nebūna „didesnių“ ar „mažesnių“ krizių, nes žmonės į
gyvenimo pokyčius, netektis reaguoja skirtingai. „Būna, miršta šeimos
narys, prarandamas turtas – vieni verkia, kiti kalbasi, treti užsidaro. Kartais
šeimose kyla konfliktų, kad kažkas reaguoja ne taip, yra per liūdnas,
atsiribojęs ar per kalbus. Nėra teisingo reagavimo, mes tai darome savaip,
skirtingai“, – sakė psichologė J. Latakienė.
Savo sielų „remontą“ lietuviai dar bijo atlikti poliklinikose, nenori turėti
įrašų apie vizitus pas psichologus ligos istorijose. Krizių įveikimo centre
jie išlaiko anonimiškumą, be to, išvengia rizikingo laukimo eilėje –
pagalbą gali gauti iškart.
„Amerikoje, jei vyras susipyko su žmona, jis paskambina ir po dviejų
valandų susitinka su psichologu. Pas mus žmonės taip drąsiai nesikreipia.
Žmogus yra individas, kuris bailiai priima naujoves, jam reikia paspirties.
Nors pastaraisiais metais žmonės pajunta, kad psichologija, psichoterapija
yra pagalba sielai, mažiau galvoja, kad juos stigmatizuos, juoksis. Jei lūžo
koja, skubame į polikliniką ir negalvojame, kad iš mūsų juoksis“, – drąsiau
ieškoti pagalbos, kai jos reikia, siūlė E. Siudikas.
Mūsų visuomenėje dar įprasta visus sunkumus spręsti patiems, todėl ir
abiejų psichologų klientai dažnai kuklinasi: galbūt kiti, kurie pas jus
ateina, sunkumų turi daugiau, gal man užteks ir vieno susitikimo.
„Prisimenu, studijuodami psichologiją Vilniaus universitete atlikome
bandžiusių nusižudyti žmonių tyrimą, vienas iš dalykų, kuris trukdė jiems
kreiptis bet kokios, artimųjų ar psichologo, pagalbos, buvo įsitikinimai,
kad turiu susitvarkyti pats, užkrauti savo problemas kitiems būtų didelė
gėda ir silpnybė.
Ne visus sunkumus galima įveikti vienam, kartais jie kaupiasi arba staigūs
pokyčiai išmuša iš vėžių. Noras viską tvirtai spręsti vienam tik blogina
10
žmonių sveikatą ir savijautą“, – pavyzdžius iš savo praktikos prisiminė
psichologė J. Latakienė.
Laimingas, bet neturi automobilio, namo ir sėkmingo žmogaus
statuso
Paprastai septynerius metus veikiančio centro duris dažniau praveria
moterys, didelė dalis jų krizes patiria iširus santykiams. „Įsivaizduokite,
skiriasi pora, moteris ateina su ašaromis pas draugę, ji sako, viskas bus
gerai, išsiskirsi, rasi kitą, geresnį. Nors tai ir atrodo palaikymas, žmogus jį
jaučia, bet nejaučia supratimo“, – vieną klasikinių ne itin veiksmingo
artimųjų elgesio krizės metu pavyzdžių pateikė psichologas E. Siudikas.
Dirbdamas tiek su vyrais, tiek su moterimis jis netruko išsiaiškinti, kad
vyrai sunkiau savo aplinkoje randa žmonių, kuriems galėtų atsiverti. Jie
gerokai jautriau reaguoja į finansinės padėties pasikeitimus, kenčia nuo
spaudimo būti sėkmingi.
„Lietuviai išskirtinai jautriai reaguoja į finansinę savo padėtį. Atrodo,
viskas gerai namuose, sutaria su žmona, vaikai sveiki ir laimingi, turi
darbą, uždirba, bet negali nusipirkti naujos mašinos, namo. Visuomenė
primeta modelį, kad būti turtingam yra gerai, keliauti nuostabu, o visa kita
nuobodu. Žmogus, prisiklausęs tokių pasakymų, prisižiūrėjęs gyvenimo
būdo laidų, bando sau primesti tokį pat gyvenimo šabloną, kurio negali
realizuoti, tada kyla nerimas, jis jaučiasi blogai.
Terapijos metu bandome iš naujo peržvelgti vertybes, žmogus dažnai
supranta, kad tai nėra jo vertybės, tiesiog socialinis spaudimas, kurio
negali kontroliuoti“, – vieną iš klientams jautrių temų apibūdino
psichologas.
Dar vieną smūgį savivertei lietuviai patiria netekę darbo. E. Siudikas,
rašydamas magistro darbą, atliko tyrimą, kuris parodė, kad darbo netekęs
ir pusmetį jo nerandantis žmogus patiria didžiulį stresą. Mažėja jo
savigarba, atsiranda vangumas, noras bėgti nuo įtemptų situacijų, o ne jas
spręsti. „Darbo netekimą labiau sieju ne su jausmu, kad esu nevykėlis, o su
nesaugumo jausmu, – aiškino psichologas. – Daugeliui žmonių darbas ir

11
finansinis stabilumas yra vos ne vienintelis saugumo jausmas, netekus tos
atramos, jei saugumo nėra namuose, jie pasijunta labai prastai.“
Atėję pasikalbėti apie baimes, kylančias praradus darbą, žmonės ima
vardyti besijaučiantys nevykėliai, nesėkmės besigėdijantys prieš
artimuosius, dažnai supranta, kad iš tiesų labiausiai nesaugūs yra dėl savo
santykių. Krizių dažnai sukelia ir nemokėjimas susidoroti su
neapibrėžtumo jausmu, kurį sukelia darbo netekimas, neišlaikyti
egzaminai, nepavykę planai pasirinkti norimas studijas.
„Baigiantis mokyklą abiturientas, studentas visų pirma susiduria su
neapibrėžtumu, tai kelia stresą. Jį dar pastiprina socialinis spaudimas –
neįstosi ten, nebūsi sėkmingas žmogus, negausi gero darbo. Turiu draugą,
kuris baigė dešimt klasių ir dabar vadovauja didžiuliam autoservisų tinklui,
pažįstu ir teisės magistrų, užsiregistravusių Darbo biržoje.
Klaidinga socialinė nuomonė prideda nereikalingo streso“, – jaunuoliams
kylančius sunkumus pastebėjo krizėse atsidūrusiems žmonėms
padedančios komandos narys E. Siudikas.
Neišlaikytas egzaminas kartais gali tapti paskutiniu lašu, paskatinusiu
krizinėje situacijoje atsidūrusį žmogų pasitraukti iš gyvenimo. „Svarbu
nepamiršti, kad jei žmogus turėjo besitęsiančių sunkumų, paskutinis lašas
gali jį perdeginti. Todėl man liūdna matyti, kai raginama tvarkytis būtinai
pačiam, į klausimą, kaip gyveni, visada atsakyti „gerai“ – tai panašu į melą
ir asmeniškumo vengimą. Norėtųsi, kad atsirėmimas į ką nors nebūtų
silpnumo ženklas, krizės nelaikytume kažkuo nenatūraliu, nesveiku,
neizoliuotume ją išgyvenančio žmogaus.
Natūralu, kad esami gyvi ir reaguojame, normalu paliūdėti, atsisveikinti su
pokyčiu, ir tiktai tada eiti į naują gyvenimą – bet kartais atrodo, kad mes
bėgame nuo liūdesio, kuris yra labai natūralus“, – kalbėjo psichologė J.
Latakienė.
Noras užsidaryti ir savo problemas išgyventi vienatvėje, įtarumas,
galvojimas, kad kiekvienas turi kovoti pats už save, pasak psichologės,
gali būti su trėmimais ir sovietmečio paveldu susijusios trauminės patirties
pasekmė. Artimieji irgi ne visada tampa gerais patarėjais šoko būseną
12
išgyvenančiam žmogui. Susirūpinti reikėtų tada, kai ištikus krizei –
pavyzdžiui, šeimos nario mirčiai, darbo praradimui, pamačius sukrečiančią
kieno nors žūtį, išsiskyrus, staiga susirgus – žmogus ima jos padarinius
malšinti alkoholiu, raminamaisiais, narkotikais, niekaip negali išsipainioti
iš sunkių jausmų. Krizei įsisenėjus, žmogus gali grimzti į depresiją,
nebesuvokti realybės, turėti suicidinių minčių.
Staigi fizinė liga – tarsi dramblys kambaryje, kurio apsimeta
nematantys
Vienas iš lietuviams sunkiausių psichologinių išbandymų – staigi fizinė
liga. Susirgus artimam žmogui, dažnai nežinoma, kokią bendravimo
taktiką rinktis. „Sergantiems žmonėms, kurie ateina pas mus, svarbu, kaip
aplinkiniai reaguoja į jų ligą. Dažniai apie juos susiformuoja
neliečiamumo, nekalbėjimo ratas, tabu tema, tarsi ligoniai turėtų geriau
jaustis, kai visi jų vengia.
Žmonės išgyvena jausmą, tarsi tapo raupsuotaisiais arba, atvirkščiai,
krištolinėmis vazomis, kurias visi saugo. Svarbu ir artimiesiems suprasti,
kad gali keistis jiems brangaus žmogaus sveikata, jo indėlis į šeimą, bet
asmenybė išlieka, galima paklausti, kaip padėti. Aš už tiesų kalbėjimą.
Mūsų visuomenė turi dramblių kambariuose, apie kuriuos niekas nekalba,
tikėdamiesi, kad viskas išsispręs, bijodami, kad žmogus yra toks trapus,
kad vos tik paklausus, ko jam reikia, kaip padėti, subyrės“, – į vieną iš
visuotinių saviapgaulių dėmesį atkreipė Krizių įveikimo centro psichologė
J. Latakienė.
Kalbėdamiesi su nepagydomomis ligomis sergančiais klientais,
psichologai pastebėjo, kad jiems svarbu jaustis bent kažkiek
savarankiškiems, išlikti oriems. Staiga susirgę jie suvokia, kad keičiasi
gyvenimas, situacija kelia sunkiai valdomą stresą. Jį įveikti padeda
parodymas, kad išlieka ir nesikeičiančių dalykų, kasdienybės ritualų,
patvirtinimas, kad neliks vieni su savo liga ir baimėmis.
„Žmogus yra labai stiprus gamtos kūrinys, dažnai sugeba stresines
situacijas, nerimą kontroliuoti pats, bet galiu šimtu procentų teigti, kad tai
vyks daug lėčiau negu psichologo, psichoterapeuto kabinete.
13
Daug žmonių sugeba su krizėmis kovoti patys, bet norėtųsi valstybės
politikos, kad kiekvienam jas patiriančiam būtų siūloma sugebėti tuos
jausmus, kuriuos laikai savyje ir su jais kovoji, išgyventi psichologo
kabinete. Tai būtų didelis palengvėjimas kiekvienam“, – įsitikinęs E.
Siudikas, kuriam dažnai tenka dirbti su įsisenėjusių krizių graužiamais
žmonėmis.
Jis prisiminė sunkų išsiskyrimą išgyvenusį klientą, kuriam atsitiesti
nepavyko pusmetį. Per keliolika susitikimų pavyko pasiekti geresnių
rezultatų negu pusmetį stengiantis nerimą ir liūdesį nugalėti savarankiškai.
Tiesa, jį vis tiek teks išgyventi – psichologai nelinkę išrašyti blogas
emocijas išvaikančio pozityvaus mąstymo recepto.
„Pozityvus mąstymas yra pats nuostabiausias dalykas tik tuomet, kai savęs
neapgaudinėji, nebandai įtikinti, kad tai privalai daryti, – žavėjimosi vien
teigiamu galvojimu spąstus parodė psichologas E. Siudikas. – Yra žmonių,
kurie jaučiasi gerai, mąstydami nepozityviai, – būna, jie ieško problemų,
bet nemato jokios depresyvios simptomatikos, nes būtent toks gyvenimo
būdas žmogų jaučia verstis gyvu.“
„Kartais pozityvus mąstymas painiojamas su naivumu, optimistišku
požiūriu, kad vien nuo galvojimo viskas pasikeis. Mes galime daugiau,
negu patys tikime, tik svarbu imtis veiksmų“, – apibendrino psichologė J.
Latakienė.

Lietuvos bedarbiai- kaip keičiasi jų streso įveika, asmenybė ir

savigarba?
Skirtingais amžiaus tarpsniais žmogus susiduria su skirtingais raidos
iššūkiais. Ne išimtis ir profesinės karjeros raida. 15-24 metų amžiaus
jaunuoliai išbando save profesinės karjeros srityje, mokydamiesi,
lavindami savo profesinius įgūdžius, ieškodami savo darbo vietos. 25-44
metų amžiaus asmuo save bando įtvirtinti profesinėje karjeroje toliau
lavindamasis, įgydamas vis daugiau darbinės patirties. 44-64 metų amžiaus
asmenys stengiasi išsilaikyti darbe, įveikti konkurenciją, šiuo raidos etapu
dirbantieji priima savo ribotumus ir kryptingai dirba sau artimoje srityje.
14
Kiekvienoje profesinės raidos stadijoje asmeniui tenka susidurti su
skirtingais iššūkiais, tačiau ne visiems tai pavyksta sėkmingai. Ekonominė
krizė, sparti globalizacija, reikalaujanti gebėjimo greitai prisitaikyti ir
išmokti naujų dalykų, technologijų skvarba, amžius, psichologinės
individo charakteristikos, išsilavinimas ir kiti ypatumai- visi šie veiksniai
neišvengiamai susiję su kiekvienoje visuomenėje egzistuojančia nedarbo
problema. Lietuvos statistikos departamento duomenimis 2015 metais
Lietuvos darbo biržoje buvo registruota 25,5 proc. bedarbių (34 tūkst.)- o
tai daugiau negu 2014 metų rugpjūtį, o didžiausias nedarbas tarp jaunuolių
iki 25 metų amžiaus. Pusės bedarbių išsilavinimas yra vidurinis su
profesine kvalifikacija.
Anot tyrimų, darbo netektis lemia asmens finansinę deprivaciją, sukelia
didelį stresą bei lemia tiek socialinių, tiek psichologinių problemų
atsiradimą. Nedarbas, ypač ilgalaikis, yra vienas iš didžiausių stresorių,
reikalaujančių daug psichologinių resursų. Vienas iš resursų- gebėjimas
adaptyviai reaguoti į stresines situacijas bei savigarba. Atsižvelgus į
užsienio tyrėjų rezultatus, nutariau Lietuvos mastu atlikus tyrimą
išsiaiškinant, kokias bedarbiai naudoja streo įveikos strategijas ir kaip jos
siejasi su tokiomis bedarbių charakteristikomis kaip savigarba bei
asmenybės savybės skirtingais amžiaus tarpsniais, o, taip pat išsiaiškinti,
kaip šios charakteristikos kinta asmeniui radus darbą ir ne.
Apklausus bedarbius asmenis ir atlikus streso įveikos mechanizmų,
asmenybės dimensijų ir savivertės sąsajų analizę, pastebėjau, kad
aukštesnę savigarbą turintys bedarbiai, esant stresinei situacijai, yra labiau
linkę ieškoti socialinės paramos bei stengiasi spręsti problemas joms kilus,
kad sumažintų jaučiamą įtampą. Aukštesnė savigarba yra būdingesnė
tiems, kurie jaučiasi jaukiai būdami grupėje, ir kuriems buvimas grupės
nariu yra malonesnis, negu buvimas vienam. Dėl šios priežasties santykiai
su kitais gali lemti asmens savigarbą. Bedarbiams su aukštesne savigarba
yra mažiau būdinga įveikiant stresinę situaciją ieškoti kaltųjų bei išlieti
susikaupusias neigiamas emocijas. Tai patvirtina ir kitų tyrėjų duomenys,
anot kurių, žema savigarba yra susijusi su neveiksminga streso įveika, o
aukšta savigarba susijusi su optimistiška ir į socialinius santykius

15
nukreipta ir pro aktyvia streso įveika. Tai man leidžia manyti, kad
impulsyvumas ir neefektyvūs streso įveikos būdai yra susiję su negatyviu
savęs vertinimu ir mažesne savigarba. Atlikto tyrimo rezultatai taip pat
atskleidė, kad aukštesnę savigarbą turintiems Lietuvos bedarbiams
asmenims yra labiau būdinti tokie asmenybės bruožai kaip ekstraversija,
sąmoningumas, nuoširdumas ir atvirumas naujovėms. Tuo tarpu šiems
asmenims yra mažiau būdingas neuroziškumas. Tai man leidžia daryti
išvadą, kad žema savigarba yra susijusi su tokiais asmenybės bruožais,
kurie būdingi mažiau nuosekliems asmenims.
Pastebėjau, kad aukštesnįjį (aukštasis universitetinis/neuniversitetinis)
išsilavinimą turintys bedarbiai yra aukštesnės savivertės, negu žemesniojo
išsilavinimo bedarbiai. Tačiau galiu manyti, kad savigarba būna aukštesnė
todėl, kad profesija visuomenėje yra vertinama kaip prestižinė. Tuo tarpu,
jeigu asmeniui tektų kelti išsilavinimą bei kompetencijas - savigarba
nebūtinai didėtų.
Taigi, tyrimo rezultatai atskleidė, kad aukštos savigarbos bedarbiai yra
ekstravertiški, sąmoningi, nuoširdūs, atviri naujovėms, tuo pačiu jiems yra
mažai būdingas toks asmenybės bruožas kaip neuroziškumas. Tačiau man
kyla klausimas, ar galima pasitikėti šiais tyrimų rezultatais? Manau,
savigarba nėra vien tik susijusi su teigiamais dalykais. Aukštos savigarbos
bedarbiai gali slėpti gynybiškumą. Asmens savęs vertinimas dažnai gali
būti neadekvatus, juo labiau esant stresinei situacijai ar stresiniam
gyvenimo laikotarpiui. Žinoma, kad nedarbo laikotarpis yra kupinas
nerimo dėl ateities, finansinės situacijos, todėl, gali būti, kad tiriamieji,
mėgindami vengti blogų jausmų ir žemesnio savęs vertinimo, buvo
gynybiški, ir dėl šios priežasties rezultatai yra tokie teigiami.
Užsienio tyrėjai, aprašydami bedarbių streso įveikos modelį, pabrėžė, kad į
vengimą orientuota strategija yra priskiriama prie taip vadinamų
nekonstruktyviųjų streso įveikos strategijų. Ši strategija pasižymi mažiau
efektyviu asmenybinių bei socialinių galimybių panaudojimu. Vengimo
strategija netekus darbo pasižymi žemu darbo paieškos aktyvumu, mažiau
adekvačiu “ateities vaizdu”, o taip pat vengimu atsakomybės už tai, kas
vyksta šio asmens gyvenime. Tų pačių tyrėjų tyrimo rezultatai atskleidė,
kad vengimo strategiją naudoja mažiau brandūs asmenys, turintys mažesnę
16
darbo patirtį bei išsilavinimą. Tuo remiantis, iškėliau hipotezę, kad
žemesnįjį išsilavinimą (profesinis, vidurinis, pagrindinis) turintys bedarbiai
yra labiau linkę naudoti vengimo streso įveikos strategiją, negu aukštesnįjį
išsilavinimą turintys bedarbiai. Tačiau atliktas tyrimas atskleidė, kad
statistiškai reikšmingų skirtumų tarp išsilavinimo ir vengimo streso įveikos
nėra. Tai galėtų paaiškinti dvi priežastys. Visų pirma, net 70,9 procentų
tiriamųjų sudarė aukštojo universitetinio/neuniversitetinio išsilavinimo
bedarbiai, todėl imtys tarp aukštojo ir žemojo išsilavinimo tiriamųjų imtys
yra nelygiavertės. Taip pat, tyrimai atskleidė, kad žemesnįjį išsilavinimą
turintys asmenys iš savęs ir gyvenimo dažnai reikalauja mažiau, o tai
skatina į gyvenimą ir save žiūrėti realiomis akimis priima būtį tokią, kokia
ji yra iš tikrųjų.
Kalbant apie asmenybės bruožus- tyrimo rezultatai atskleidė, kad bedarbiai
asmenys su tokiais asmenybės bruožais kaip ekstraversija, sąmoningumas,
nuoširdumas, atvirumas naujovėms įveikdami stresą siekia socialinės
paramos iš draugų, šeimos narių ar kitų artimų žmonių.
Taip pat paaiškėjo, kad bedarbiai su labiau išreikštu neuroziškumo
asmenybės tipu, įveikdami stresą dažniau yra linkę ieškoti kaltųjų bei
išlieti susikaupusias neigiamas emocijas, t.y., naudoti nebrandžias
gynybas. Taip pat šie asmenys nėra linkę nuosekliai spręsti iškilusią
problemą, tiesiog ją ignoruoja ar sumenkina jos reikšmingumą. Manau,
kad neurotizmas yra susijęs su didesne tikimybe patirti stresą. Taip pat
tokie asmenys sunkiai sugeba struktūruoti laiką, netikslingai jį
išnaudodami. Šis netikslingas laiko išnaudojimas būna kupinas nerimo ir
kaltės jausmo, kuriuos įveikti jie mėgina nekonstruktyviais gynybos
būdais. Tai gali sukelti depresiją. Pastebiu „užburtą ratą“, kai asmuo,
mėgindamas spręsti nerimastingas situacijas, klimpsta į dar didesnius
nerimo išgyvenimus. Todėl yra svarbu padėti tokiems asmenims susivokti,
padėti pamatyti save iš šalies. Svarbu paskatinti tokius asmenis leisti laiką
prasmingai, t.y., be kaltės jausmo. Gera pagalba yra asmeninė
psichoterapija.
Juodkūnės ir Pileckaitės – Markovienės (2010) tyrimo, kurio metu buvo
tirta karių streso įveika, duomenys atskleidė, kad vyresniems nei 30 m.
kariams yra statistiškai reikšmingai labiau nei jaunesniems nei 30 m.
17
tiriamiesiems būdinga į problemos sprendimą orientuota streso įveikos
strategija, tuo tarpu emocinės iškrovos strategija būdingesnė jaunesniems
nei 30 m. tiriamiesiems. Vengimo ir socialinės paramos strategijų
pasirinkimas statistiškai reikšmingai tarp skirtingo amžiaus grupių
nesiskyrė. Remiantis šiuo tyrimu, iškėliau hipotezę, kad jaunesni nei 30
metų bedarbiai yra labiau linkę naudoti emocinės iškrovos streso įveikos
strategiją, nei vyresni negu 30 metų bedarbiai. Šio tyrimo rezultatai
atskleidė, kad statistiškai reikšmingų skirtumų tarp amžiaus ir emocinės
iškrovos, socialinės paramos ir problemų sprendimo streso įveikos
strategijų nėra. Rezultatai gali skirtis todėl, kad bedarbiai yra jautri
visuomenės grupė, ir lyginti šių asmenų streso įveikos būdus su karių,
kurie turi darbą ir ateities profesinę viziją, yra neetiška ir neteisinga.
Tačiau noriu pažymėti, kad tyrimo rezultatai atskleidė, jog yra skirtumų
tarp streso įveikos naudojimo būdų lyginant bedarbius žmones su kariais,
kurių tarnyba yra jų darbas.
Antroji pasitvirtinusi šios hipotezės dalis, kad vyresni kaip 30 metų
bedarbiai yra labiau linkę linkę vengti stresinių situacijų negu jaunesni nei
30 metų bedarbiai, papildė Van Hoye ir Lootens (2012) atliktą tyrimą su
25-40 metų amžiaus bedarbiais, kurio metu buvo nustatyta, kad šio
amžiaus tiriamieji sunkiau susitvarko su stresine įtampa, yra mažiau
stabilūs esant stresinėms situacijoms, dėl nedarbo dažnai kaltina
aplinkinius ar nedarbo situaciją visuomenėje.
Aptariant šio darbo atlikto longitudinio tyrimo rezultatus, būtina
pažymėti, kad Gana (2013), tirdamas Rosenbergo (1995) savigarbos skalės
psichometrines charakteristikas per aštuonis tęstinio tyrimo metus,
pastebėjo, kad savigarba, kaip ir žmogaus asmenybės bruožai, yra
sąlyginai pastovūs. Gana (2013) pabrėžė, kad savigarba gali keistis tik tam
tikrose ribose. Panašius rezultatus atskleidžia ir šis tyrimas, kuris yra
atliktas Lietuvoje. Apklausus tuos pačius bedarbius asmenis po 6 mėnesių
po pirminio tyrimo, statistiškai reikšmingai pasikeitė tų bedarbių, kurie per
pusę metų rado darbą, savigarba. Tyrimo rezultatai atskleidė, kad asmenų,
susiradusių darbą po 6 mėnesių, savigarba padidėjo. Darau prielaidą, kad
nedarbas yra tos ribos, kuriose buvimas daro įtaką savęs vertei.

18
 Birkeland et al. (2012) teigia, kad aukštesnė savigarba yra susijusi
su pasitenkinimu gyvenimu. 17 metų tyrinėjęs paauglių ir jaunuolių
savigarbos kaitą, autorius pastebėjo, kad savigarba gali mažėti, išgyvenant
gyvenimo sunkumus ir nesulaukiant socialinės paramos, bei didėti,
sėkmingai įveikiant gyvenimo sunkumus bei sulaukiant socialinės
paramos. Manau, kad darbo suradimas asmenims yra svarbus ne tik tuo,
kad tai yra gyvenimo sunkumo, pvz., blogos finansinės padėties
išsprendimas, tačiau ir tuo, jog susiradus darbą, padaugėja naujų socialinių
ryšių, kurie yra reikšmingi asmens aukštesniam savęs vertinimui.
Lietuvoje atlikto tyrimo rezultatai atskleidė, kad asmenys, kurie
nesusirado darbo per pastaruosius 6 mėnesius, pradėjo statistiškai
reikšmingai dažniau naudoti vengimo streso įveikos strategiją. Tai reiškia,
kad esant stresinei situacijai, šie asmenys stengiasi jos vengti bei ją neigti,
o tai yra neefektyvus streso įveikos būdas. Galiu teigti, kad darbo
neradimas pusę metų yra traumuojantis veiksnys, o polinkis vengti
stresinių situacijų gali reikštis ir darbo paieškų vengimu. Silpnesnę
motyvaciją susirasti darbą turintys bedarbiai yra mažiau linkę naudoti
aktyvesnes darbo paieškos strategijas. Šie asmenys labiau pateisina savo
situaciją nepalankia aplinkos įtaka ir gyvena viltimi, kad jiems darbas bus
pasiūlytas.
Atlikus tyrimą Lietuvoje su bedarbiais asmenimis, jis atskleidžia,
kad tiriamųjų asmenybės bruožai pirmojo ir antrojo jų matavimo metu
koreliuoja tarpusavyje labai stipriai, nepriklausomai nuo to, bedarbiai
susirado darbą, ar ne. Keliu prielaidą, kad asmenybės bruožai laikui bėgant
nesikeičia.
Apibendrinant galiu teigti, kad ilgalaikis nedarbas nesusijęs su
asmenybiniais pokyčiais, t.y., asmens asmenybės bruožai laike nesikeičia,
tačiau susijęs su žmogaus savęs verte bei naudojamomis streso įveikos
strategijomis. Asmens, radusio darbą, savivertė pakyla, o streso įveikos
mechanizmai tampa adaptyvesni, t.y., tampa būdingesnės problemos
sprendimo bei emocinės iškrovos streso įveikos strategijos. Tuo tarpu
ilgalaikis nedarbas susijęs su žemesne savigarba bei stresinių situacijų
neigimu ir vengimu. Todėl svarbu tokį žmogų palaikyti, skatinti jį plėsti
19
socialinių kontaktų ratą, stengtis padėti spręsti iškilusias problemas. Dažnu
atveju gali būti svarbi ir psichologo ar psichoterapeuto pagalba.

Gyvenimo krizės- tai problema ar galimybė?

Dalyvaudamas “Krizių įveikimo centro” veikloje dažnai susiduriu su krizę

išgyvenančias klientais. Susitikimo metu dažnai iš Jų išgirstu tokius
žodžius: “ir tai toks mano gyvenimas”, “kas gali būti blogiau”,
“nesuprantu, kodėl gyvenimas manęs nemyli”, “ką blogo padariau, kad
man taip”? Tačiau pastebiu, kad įvykus krizei, gyvenimas mums suteikia
galimybę pamatyti kitas jo galimybes, ko pasekoje mes visi turime
galimybę gyvenimą pakreipti teigiama linkme. Tad man kyla klausimas, ar
tikrai krizė yra didžiulė problema, ar tai yra mūsų didžiausia galimybė iš
naujo atrasti gyvenimo kelią?
Daugeliui naujieji metai yra atsinaujinimo laikotarpis, kuomet mes
stengiamės įgyvendinti savo viltis, pradedame imtis naujos veiklos ar ką
nors keisti savo gyvenime. Labiausiai tuomet, kai padarytos išvados apie
praėjusius metus mus nei kiek nedžiugina- svarbu yra kažką keisti, kelti
naujus tikslus ir siekti jų įgyvendinimo. Juk tai Jūsų gyvenimas ir tik nuo
Jūsų priklauso, kokia jis yra, buvo ir bus.

20
Savo gyvenimo šeimininku būti yra nepaprasta- pačiam tenka viską spręsti
ir už viską atsakyti. Tačiau tai yra nesudėtinga, jeigu žinome, ko norime iš
gyvenimo, ko siekiame ir ką sugebame. Lengva prisiimti atsakomybę už
savo žodžius ir elgesį būna tuomet, jeigu pasirinkimas yra padarytas
laisvai ir įsisąmonintai. Negerai yra lyginti save su kitais, pavyzdžiui, su
draugais, šeimos nariais, įžymiais žmonėmis, nes tai yra neproduktyvu.
Tiesiog Jūs esate Jūs, su asmeninėmis stipriomis ir silpnomis pusėmis,
charakterio bruožais, patirtimi, jausmais, tikėjimu. Nemėginkite ant savęs
dėtis sunkios naštos, t.y. mėginti siekti savo idealų. Siekite savo interesų,
tikėkite savo tikslais ir jėgomis. Būkite atviri gyvenimo pokyčiams, kurie
visuomet atveria naujas galimybes. Kiekvienam iš mūsų likimas suteikia
100 procentų galimybių, ir tik mūsų abejonės ir neveiklumas šį procentą
gali sumažinti iki nulio.
Esu gavęs ne vieną Jūsų laišką krizių klausimu, iš kurių į kelis atsakysiu
šioje publikacijoje.
Eglė, 24 metai:
“Prašau patarkit man. Baigiau teisės studijas, tačiau supratau, kad jos ne man. Per
tuos metus pajutau, kad psichologija būtų mano kelias, tačiau esu išnaudojusi
nemokamo mokslo galimybę. Susitaupiusi pinigų naujiems mokslams turiu, tačiau
studijoms nepritaria mama, sakydamas, kad laikas, kurį galima buvo skirti mokslams,
jau pasibaigė, todėl dabar laiką ir santaupas reikia investuoti į asmeninį gyvenimą
(darbą, būstą ir t.t.), o ne į naujas studijas, kurių pasirinkimu ji abejoja. Mąstau
ieškoti darbą pagal išsilavinimą, tačiau nežinau, ar jis man nebus kančia. Visi
artimieji mane tikina, kad šiuo metu išgyvenu krizę ir tai nėra laikas, kuomet galėčiau
“šokinėti iš vietos į kitą”, geriau palaukti- juk pas juos daugiau gyvenimiškos
patirties. Jau pradedu nesuprasti, ko norėčiau užsiimti gyvenime. Ką man daryti?”

Rekomendacija:
Tai tik Jūsų pasirinkimas! Ir šis žingsnis į Jūsų savarankišką gyvenimą turi
būti įsisąmonintas. Renkantis profesiją, kuri yra artima Jūsų sielai ir galimybėms, Jūs
gaunate daug metų įdomaus mokslo ir ateityje įkvepiančio darbo. Ir galiausiai- tai
atneš sėkmingą karjerą, pasitenkinimą užsiimama veikla. Tačiau, jeigu bijote suklysti,
nesijaudinkit- nesėkmės išmoko daugiau nei laimėjimai. Bet kokiu atveju, nevertėtų
atsižvelgti į profesijos pasirinkimą kaip į kažką statiško, ko negalima būtų pakeisti,
kas kartą ir visam gyvenimui nulemtų Jūsų likimą- tai tikrai taip nėra. Pirmyn, pas
Jus priešaky ilgas gyvenimas, kuriam užteks laiko ir kvalifikacijos kėlimui, ir kelių
21
profesijų sugretinimui. Esu sutikęs aibę sėkmingų savo veikloje žmonių, kurie prieš
tai gavo visiškai kitokį išsilavinimą. Prestižą ir atlyginimo dydį nekelkite į pirmąją
vietą- tiesiog kiekvienos srities geras specialistas yra gerbiamas aplinkinių ir yra gerai
apmokamas. O tokio specialistu galima tapti tik mylint savo veiklą, darbą. Į sėkmingų
žmonių patarimus, galimai, verta įsiklausyti, tačiau galutinis sprendimas vis tiek
turėtų būti Jūsų.

Ingrida, 34 metai:
“Suprantu, kad sunkumas, greičiausiai, yra manyje, tačiau ką daryti? Problema tame,
kad jau keturis kartus keičiau darbą per pastaruosius dvejus metus, nes visais atvejais
nesugebu tinkamai komunikuoti su vadovybe. Iš pradžių viskas įvyksta gerai, mane
įdarbina be bandomojo laikotarpio, darbo pokalbiai praeina labai gerai, ir sąlygos tuo
metu mane tenkina. Tačiau po keleto mėnesių prasideda sunkumai: vadovybė “prie
manęs lenda”, t.y. reikalauja neįmanomų dalykų, kelia neįgyvendinamus tikslus, pas
mane darbo būna visuomet daugiau nei pas kitus, o uždirbam tiek pat. Rugsėjo
pabaigoje įsidarbinau naujoje įmonėje, tačiau nenoriu vėl visko sugadinti ir čia, nes
šiuo metu mane tenkina tiek atlyginimas, tiek darbo sąlygos. Prašau, padėkit
susigaudyti.”

Rekomendacija:
Jeigu situacija nuolatos pasikartoja- greičiausia Jūs esate teisi, priežastis yra
jumyse. Paanalizuokite: kodėl Jums atrodo, kad pretenzijos iš vadovybės pusės Jūsų
atžvilgiu neturi pagrindo? Kodėl atlyginimas neatitinka darbo kiekiui? Galimai, Jums
sunku yra dirbti kažkam vadovaujant. Susimąstykit apie tokią galimybę, kaip
nuosavas verslas, nuosava veikla. Galimai tai, kuo Jūs užsiimat jau seniai neglosto
Jūsų širdies ir pats darbo procesas Jums nesuteikia malonumo, ir kuomet darbo
naujumas “išeina”- rutina pradeda erzinti. Tokiu atveju svarbu susigaudyti savo
noruose, kuo būtent Jums norėtųsi užsiimti. Galimai, Jums vertėtų peržiūrėti Jūsų
požiūrį apie bendradarbiavimą su kitais žmonėmis. Mokėjimas komunikuoti su kitais-
yra gyvenimiškoji būtinybė, kurią vertėtų lavinti pastoviai. Sprendimas ir
pasirinkimas yra visuomet.

22
Psichologo pagalba ar draugo palaikymas, ką pasirinkti?

Pastebėjau, jog daugelis žmonių yra įsitikinę, kad draugo palaikymas yra
efektyviausias būdas išgyventi sudėtingą gyvenimišką situaciją. Jie, taip
pat, mano, kad draugo pagalba gali visiškai pakeisti psichologo siūlomą
pagalbą.
Visiškai sutinku su tuo, kad draugas- tai žmogus, kuris pažįsta mus nuo
pačios vaikystės, su kuriuo yra tekę išgyventi tiek laimingų, tiek negatyvių
gyvenimo akimirkų. Jam nereikia kaskart aiškinti, kaip mes dabar
jaučiamės, ko mums reikia esamu metu. Svariausias argumentas draugo
naudai yra tas, kad jis mums suteikia paramą nemokamai, jam nereikia
mokėti už emocijas, dėmesį, užuojautą. Tačiau iškila klausimas, kuo
skiriasi draugo palaikymas nuo profesionalaus psichologo konsultacijos? Ir
koks pagalbos pasirinkimas yra labiau efektyvus?
Visų pirma, psichologo pagalba yra profesionali. Žinios ir patirtis yra toji
priežastis, už ką kiekvienam tenka susimokėti. Kitaip negu draugas,
psichologas turi atitinkamą išsilavinimą, yra praėjęs daugelį papildomų
kursų, yra perskaitęs aibę literatūros šaltinių ir straipsnių, kurie apima jo,
kaip psichologo, kompetencijos ribas. Patyręs psichologas jau ne kartą yra
gvildenęs ir analizavęs tuos sunkumus, su kuriais į juos kreipiasi klientai.
23
Išvados ir pasiūlymai, kuriuos daro psichologas darbo eigoje, yra ne
apriboti jo asmeninės patirties ar subjektyvia nuomone.
Taip pat, manau, svarbu yra paminėti profesionalaus psichologo
asmenybę, jo dvasingumą, kurie yra ne mažiau svarbūs terapijos sėkmei,
kaip ir asmeninės savybės mūsų mums artimų žmonių. Šis subjektyvus
faktoriaus yra svarbus giliam darbui psichologo kabinete.
Psichologas susitikimo metu visa savo dėmesį skiria klientui. Esu
įsitikinęs, kad kasdieniniame gyvenime labai retai išgyvensime tokias
situacijas, kuomet kitas žmogus ilgą laiko tarpą sutelks savo dėmesį tik į
Jus, į Jūsų jausmus, išgyvenimus, mintis, “nepersijungdamas” prie savo
sunkumų ir gyvenimo įvykių. Dėmesys ir didelis sutelktumas susitikimo
procesui- tai yra terapinio darbo vertybė.
Psichologo pagalba yra susieta tarpusavio įsipareigojimu. Pirmoje
konsultacijoje pas psichologą būna iškelta daug susitarimų, klientas turi
teisę išreikšti savo viltis, jis gali objektyviais kriterijais vertinti jam
teikiamos pagalbos efektyvumą, turi galimybę šį klausimą iškelti
konsultacijos su psichologu metu. Draugiški santykiai tarp kliento ir
psichologo neturi įsipareigojimų, t.y. klientas turi teisę vertinti psichologo
darbą, elgesį, patarimus. Pavyzdžiui, jeigu Jūs pasidalintumėte savo
nuomone apie draugo jam teikiamą pagalbą arba į jo patarimus
atsiliepsime skirdami neužtektinai dėmesio, draugas gali įsižeisti,
pasijausti atstumtas ir neįvertintas.
Psichologas, kitaip nei Jūsų artimi žmonės, neturi išankstinių nuostatų Jūsų
atžvilgiu. Taip pat, profesionalus psichologas nemano, kad jo profesionali
pozicija yra absoliučiai teisinga. Kliento pasaulio ir išgyvenimų
priėmimas- tai vienas svarbiausių psichologinės pagalbos aspektų Taip pat,
dirbant su psichologu, didelė vertybė yra jo teisingumas kliento atžvilgiu.
Dažnu atveju, jeigu draugas pastebės, kad Jūs esate neteisus ir elgiatės
“kažkaip ne taip”, jis, greičiausiai, apie tai nepasakys, kad neigiamai
nepaveiktų tarpusavio santykių. Draugo pastangos išsakyti savo
pastebėjimus kita, kiek švelnesne forma, gali Jus įskaudinti. Tuo tarpu
psichologas privalo Jums pranešti apie savo pastebėjimus, o, taip pat,
padaryti tai taip, kad jo žodis Jumis būtų išgirstas ir korektiškai suprastas.
24
 Dirbant su psichologu galioja konfidencialumo taisyklė, kurios
draugiškuose santykiuose yra laikomasi ne visuomet. Konfidencialumo
laikymasis yra vienas pagrindinių psichologų etikos kodekso punktų. Šis
punktas suteikia klientui laisvę save atverti, laisvai reikšti savas mintis,
esamus jausmus ir išgyvenimus. Terapijos metu tai padeda atverti
skaudžiausias ir sunkiausiai atskleidžiamas Jums temas, kurių
negalėtumėte papasakoti net artimiausiam žmogui.
Profesionali psichologo pagalba turi savo kainą. Psichologo paslaugų
kaina priklauso nuo daugelio priežasčių: nuo savo išsilavinimo ir
profesionalo laipsnio palaikymo išlaidų. Į kainą taip pat gali būti įtraukta ir
kabineto nuoma. Galima sakyti, kad klientas apmoka žinias, patirtį,
asmeninį laiką, kurį psichologas skiria Jūsų gyvenimui ir išgyvenimams.
Nemokama psichologinė pagalba paprastai yra teikiama valstybinėse
institucijose asmenims, kurie yra socialiai pažeidžiami: vaikams,
pagyvenusiems asmenims, asmenims, kurie patyrę smurtą, išgyvenę
krizinę situaciją. Šių psichologų paslaugas apmoka valstybė.
Mokoma psichologinė pagalba, mano akimis, turi kelis privalumus. Visų
pirma, nereikia laukti eilėse, norint patekti pas psichologą konsultacijai.
Taip pat, apmokėjimas padeda laisviau išreikšti tikslą, su kuriuo ateinate
pas specialistą, taip pat aptarti terapijos sąlygas, reikšti nuomonę darbo
kokybei ir rezultatams. Mokamas susitikimas atlaisvina kiekvieną nuo
skolos jausmo psichologui už jo dėmesį, skirtą laiką, profesionalias žinias.
Taip pat apmokamas psichologas nuolatos kelia savo kvalifikaciją ir daug
laiko bei lėšų investuoja asmeninėms supervizijoms, kad ženkliai pakeltų
savo paslaugų kokybę.
Svarbu nepamiršti, kad žmogus, besikreipiantis pas psichologą pagalbos
nemoka specialistui už jo jausmus, išgyvenimus, jo emocijas, kurie
pasireiškia klientų istorijų bei išgyvenimų metu. Psichologas yra nuoširdus
savo išgyvenimų prasme, jo emocijos ir žmogiškasis dalyvavimas yra
dovana Jums ir nepriklauso nuo terapijos kainos ar kliento statuso.
Susitikimas su psichologu suteikia Jums galimybę pamatyti save iš kitos
perspektyvos. Žmonės, kurie artimai ir ganėtinai seniai Jūs pažįsta, be
25
jokių pastangų interpretuoja Jūsų elgesį, “įtaria” ką Jūs šią akimirką
mąstote ar jaučiate. Tuo tarpu psichologas yra pasiruošęs klientą priimti
pradedant nuo “švaraus balto popieriaus lapo”. Čia vertybė yra psichologo
nuoširdus susidomėjimas kliento jausmais ir išgyvenimais, noras tyrinėti
kliento vidinį pasaulį. Kuo mažiau psichologas remsis tam tikrais
išankstiniais darbo “šablonais”, tuo terapinis procesas bus sėkmingesnis,
tuo terapinis pokytis jausis stipriau. Tuo pačiu metu, bendro darbo eigoje,
pas psichologą gali formuotis nuomonė apie Jus, kuria dalindamasis Jūs
galėsite tyrinėti įvairias savo asmenybės ribas, jausmus ir išgyvenimus,
kurie jus kankina ir atrodo svetimi.
Terapinis kontaktas suteikia didelę laisvę Jums išreikšti save tokį,
koks esate iš tikrųjų. Taip yra todėl, kad klientui nėra prasmės psichologui
save parodyti kitokį, iš geresnės ar blogesnės pusės. Atvirkščiai, siekiant
emocinio balanso bei laisvo emocinio išgyvenimo, kurie žmones paprastai
“smaugia”- pyktis, gėda, pavydas, pasišlykštėjimas, skausmas,
bejėgiškumas ir įvairios kitos emocijos, kurias jaučiate konkrečią
akimirką- jas galite reikšti terapijos metu “čia ir dabar”. Savo jausmų
išreiškimas ir jų priėmimas, o vėliau ir išgyvenimas suteikia vidinę
pilnatvę ir harmoniją priimant save.
Taigi, manau, kad psichologinė pagalba- tai išskirtinis santykio
kūrimo būdas, kuris ne pakeičia kitus bendravimo su artimais žmonėmis
būdus, tačiau daro juos labiau teisingais, laisvesniais ir “prisirpusiais”.

26