Žiniasklaida apie Alleno Cairo metodą:

„Buvau nustebintas nauju laisvės pojūčiu“ Independent

„Tai sumanus ir naujas metodas“ Evening Standard

Žinomi specialistai ir medikai apie Alleno Cairo metodą:

„Nė kiek nedvejodama palaikau Alleno Carro darbą padedant

rūkaliams mesti rūkyti. Daugelis specialių klinikų naudoja dalį jo
metodikos, bet labai nedaugelio iš jų darbas toks sėkmingas“
Profesorė Judith Mackay, Azijos tabako kontrolės konsultantė
ir Pasaulio Sveikatos Organizacijos ekspertė.

„Iš tiesų nuostabu, kad Alienas Carras, nebūdamas elgesio

modifikacijos specialistas, pasiekė stulbinančių rezultatų ten, kur
daugybės diplomuotų psichologų ir psichiatrų bandymai buvo
nesėkmingi. Jis suformulavo PAPRASTĄ ir EFEKTYVŲ būdą
mesti rūkyti“
Daktaras William Green, Hong Kongo Matildos ligoninės
psichiatrijos skyriaus vadovas.

„Šis metodas mane iš tiesų nustebino. Nepaisant Alleno Carro

sėkmės ir šlovės, metode nėra jokių gudrybių, o jo profesionalu­
mas vertas pagarbos. Man malonu pritarti šio metodo taikymui
medicinoje“
Daktaras P M. Bray

„Keletą kartų stebėjau Alleno Carro metodo „Lengvas būdas

mesti rūkyti“ taikymą. Šis metodas man pasirodė labai sėkmingas.
Iš visos širdies palaikau jį kaip efektyvų būdą mesti rūkyti“
Daktaras Anil Visram, Didžiosios Britanijos Karališkoji li­
goninė
 Allen Carr

Kaip padėti
PAAUGLIUI MESTI
RŪKYTI

naivus I'urLxs
UDK 6 1 3 .8 -0 5 3 .6
Ca235

Iš a n g lų k a lb o s v e r t ė J u liu s M i k a l a j ū n a s

U A B „L en g vas b ū d as"

In t e r n e t o s v e ta in ė : w w w . l e n g v a s b u d a s . l t
E I. p a š ta s : in f o @ le n g v a s b u d a s .lt
T e l.: ( + 3 7 0 ) 6 7 2 7 7 7 1 0

S p a u s d in o U A B AJS s p a u s tu v ė
G ir e lė s g . 2 2 , K a iš ia d o r y s , L T - 5 6 1 6 0

© L ie tu v iš k a s le id im a s „ L e n g v a s b ū d a s " ,
2009
A lle n C a r r 's Easyw ay (In te r n a t io n a l)
IS B N 9 7 8 - 9 9 5 5 - 2 2 - 3 4 4 - 3 L im ite d 1 9 9 9
 APIE AUTORIŲ

Pagrindinė mintis, jungianti visas Alleno Carro knygas - tai

baimės panaikinimas. Iš tikrųjų jo talentas glūdi sugebėjime pa­
naikinti nerimą ir baimes, trukdančias žmonėms gyventi visavertį
gyvenimą ir juo mėgautis. Tai raiškiai demonstruoja jo knygos,
tapusios bestseleriais daugelyje pasaulio šalių: „Lengvas būdas
mesti rūkyti“, „Vienintelis būdas visam laikui mesti rūkyti“,
„Lengvas būdas sulieknėti“, „Kaip padėti paaugliui mesti rūkyti“,
„Lengvas būdas mėgautis skrydžiu“ ir kitos.
Anksčiau sėkmingai dirbęs buhalteriu Alienas Carras buvo
užkietėjęs rūkalius ir surūkydavo iki šimto cigarečių per dieną.
Ši priklausomybė varė jį į neviltį, kol 1983 metais, po daugelio
nesėkmingų bandymų neberūkyti, jis pagaliau atskleidė tai, ko
laukė visas pasaulis - LENGVĄ BŪDĄ mesti rūkyti. Alienas
Carras įkūrė pasaulinį klinikų tinklą ir įgijo nepaprastą reputaciją
padėdamas rūkaliams atsikratyti priklausomybės. Jo knygos yra
išleistos daugiau nei dvidešimčia kalbų. Metodas taip pat išdėstytas
vaizdajuostėse, garsajuostėse ir kompaktinėse plokštelėse.
Dešimtys tūkstančių žmonių kreipėsi pagalbos į Alleno Carro
klinikas, kuriose sėkmingai išgydoma per 95% besikreipusiųjų
ir garantuojama, kad suprasite, jog mesti rūkyti yra lengva,
priešingu atveju jums bus grąžinti pinigai. Alleno Carro klinikų
sąrašas pateikiamas knygos pabaigoje. Jei prireiktų pagalbos,
nesivaržydami susisiekite su artimiausiu terapeutu. Klinikos taip
pat siūlo ir lieknėjimo kursus. Teikiamos kolektyvinės paslaugos
leidžia paprastai ir efektyviai įgyvendinti kompanijoms nerūkymo
politiką. Visa korespondencija ir užklausos apie Alleno Carro kny­
gas, vaizdajuostes, garsajuostes ir kompaktines plokšteles turėtų
būti adresuojama klinikoms Londone.
 Allen Carr

How to stop
YOUR CHILD
SMOKING
 TURINYS

Pratarmė ................................................................................... 9
1. Niagaros krioklys................................................................... 11
2. Svetimame kailyje.................................................................. 15
3. Nesijauskite apgaulingai saugus...........................................23
4. Neįtikėtinas nikotino spąstų išmoningumas.........................30
5. Nikotino spąstų mechanizmas...............................................33
6. Kokios spąstų gudrybės rūkaliui neleidžia išsilaisvinti?.....46
7. Verčiau jau mąn nupjaus kojas negu aš mesiu rūkyti!.........55
8. Kaip rūkymas veikia sveikatą?.............................................63
9. Smegenų plovimas.................................................................70
10. Tikime, jog esame silpni ir trapūs.......................................75
11. Mūsų nervų sistemoms kažko trūksta.................................77
12. Mokykliniai metai - patys geriausi gyvenime....................83
13. Kaip tiek daug vaikų išvengia spąstų?................................86
14. Neįtikėtinas mechanizmas...................................................90
15. Rūkančių moterų ir merginų daugėjimas............................ 103
16. Ryšys tarp rūkymo, alkoholio ir kitų narkotikų................. 112
17. Įprasta taktika...................................................................... 121
18. Mano metodas veikia........................................................... 128
19. Pabaiga................................................................................. 141
PRIEDAS: Klaidingos pažiūros apie narkotinę
priklausomybę............................................................................ 144
Alleno Carro klinikos................................................................. 156
 Pratarmė
Rūkymas yra toks įprastas dalykas, kad tikime apie jį žinan­
tys viską, ką tik galima žinoti. Tiesa yra ta, kad net ir šiame taip
vadinamame šviesiame amžiuje, tikrai svarbūs faktai yra visiškai
priešingi tam, ką bendrai pripažįsta didžioji vakarietiškos visuo­
menės dalis.
Vienu metu Didžiojoje Britanijoje rūkė 80 procentų suaugu­
siųjų. Naujausia oficiali statistika teigia, kad šiuo metu jų tarpe rū­
kaliai sudaro 26 procentus. Atleistina, jei tikite, kad mes palaips­
niui laimime karą prieš tą bjaurų tabaką. Jei turėtume omenyje
suaugusiuosius, aš taip pat tikėčiau, kad laimime. Tačiau egzis­
tuoja viena amžiaus grupė, kurioje rūkymo mastai iš tiesų auga, ir
tai tokia grupė, kur to tikėtumėtės mažiausiai. Jau ketinau sakyti,
kad tai paaugliai. Deja, ypatingai nestebintų, jei tai būtų tik jie.
Tiesa yra ta, kad iš tikrųjų tūkstančiai 8-12 metų vaikų jau įkliuvo
į nikotino pinkles. Kodėl taip nutiko? Galų gale, juk tai mes nieko
nežinojome apie vėžio pavojų - jei tik būtume apie jį žinoję, nieku
gyvu nebūtume įkliuvę. Tad kodėl užkimba tiek daug mūsų vai­
kų? Ir kodėl rūkymas taip paplito tarp jaunų mergaičių?
Galbūt labiau nerimaujate dėl to, kad jūsų vaikas neįjunktų į
stipresnius narkotikus, tokius kaip heroinas. Jeigu taip, privalo­
te atminti, kad rūkymas yra pirmasis žingsnis ta kryptimi. Prieš
pradėdami rūkyti sugebame mėgautis bendravimu su draugais ir
įveikti stresą be jokių pašalinių ramsčių. Būtent nikotinas ir, šiek
tiek mažesniu mastu, alkoholis pratina mūsų kūnus ir protus pa­
tikėti, kad turime spragų. Kadangi abiejų šių narkotikų teikiama
nauda yra iliuzinė, nėra ko stebėtis, kad jaunimas dairosi dar ga­
lingesnių iliuzijų.
Didžiausius nesusipratimus dėl faktų apie rūkymą kelia mūsų
visuomenės požiūris į jį. Na taip, žinome, kad tai nesveika ir gali
sukelti siaubingas ligas, kad dabar net dauguma rūkalių jį laiko
bjauriu, antivisuomenišku užsiėmimu, tačiau, be jokios abejonės,
jis nė trupučio neprilygsta baisiajai heroino narkomanijai. Pa­
žvelkite į faktus: per metus Didžiojoje Britanijoje heroinas nužudo

9
-mažiau nei 100 žmonių. RŪKYMAS NUŽUDO DAUGIAU NEI
2000 ŽMONIŲ KIEKVIENĄ SAVAITĘ!
Heroinas yra nelegalus. Rūkymas yra ne tik legalus, bet ir
mes patys tabako pramonei leidžiame per metus išleisti 100 mi­
lijonų svarų sterlingų tabako reklamai ir propagavimui, o mūsų
valstybės iždo suinteresuotumas šiuo atžvilgiu yra pats didžiau­
sias - pasinaudojant'rūkalių nelaime į jį kasmet surenkama apie
10 milijardų svarų sterlingų.
Nesakau, kad dauguma rūkalių galiausiai pradeda vartoti
stipresnius narkotikus. Tiesiog noriu pasakyti, kad tik labai nedi­
delė narkomanų dalis niekada nerūkė cigarečių, ir jei apsaugosi­
te savo vaiką nuo rūkymo, bus mažiau tikėtina, kad jis ar ji taps
narkomanu ar narkomane. Ši knyga jums parodys, kaip pasiekti
tokį tikslą. O gal tiesiog turite duoti šią knygą savo vaikui? Ne,
perskaitykite ją pats.
 Į Niagaros krioklys

Visuomet miegodavau nuogas. Kiekvieną rytą, vos nubudęs,

pirmiausia prisidegdavau cigaretę. Išlipęs iš lovos stovėdavau vi­
siškai nuogas, o lūpų kamputyje Hemfrio Bogarto1stiliumi styro­
davo cigaretė. Turėjau trylikos kilogramų antsvorį, mano veidas
buvo pilkos spalvos, pilvas išvirtęs, mėgindamas įkvėpti oro aš
kosėdavau ir springdavau. Tikrai ne pats gražiausias vaizdas. Tad
nėra ko stebėtis, kad miegamajame vengdavau veidrodžių.
Vienas iš tų šaunuolių buvusių rūkalių pasiūlė paprastą mano
problemos sprendimą:

Kodėl gi tau neišmėginus to, ką išbandžiau aš? Visiškai ne­

paisydamas, ar žiema, ar vasara, kas rytą aš stryktelėdavau iš
lovos ir, užuot prisidegęs cigaretę, greitai atsidarydavau langą
1 Hemfris Bogartas (1899-1957) - labai daug rūkęs garsus amerikiečių aktorius
(vert. pastaba).

11
ir dešimt kartų giliai įkvėpdavau. Pamėgink padaryti tą patį ir
tau tikrai nebesinorės prisideginėti cigaretės.

Aš padėkojau jam už patarimą ir be didelio entuziazmo pa­

žadėjau pamėginti. Nebuvo jokios prasmės mėginti tam idiotui
aiškinti, kad vos vienas gilus įkvėpimas man sukeltų kosulio prie­
puolį, o sulig trečiuoju įkvėpimu arba praryčiau cigaretę, arba
pradeginčiau kilimą.
Nerūkančiuosius veikia iliuzija, kad cigaretėmis labiausiai
mėgaujasi užkietėję rūkaliai, o nereguliarūs rūkaliai jas traukia
tiesiog dėl vaizdo. Praktiškai kaip ir kiekvienas kitas rūkymo as­
pektas, akivaizdi tiesa yra visiškai priešinga visuotiniam įsitikini­
mui. Užkietėję rūkaliai nekenčia rūkymo ir jų daugiau nebeveikia
iliuzija, kad jie tuo mėgaujasi. Galbūt kitiems žmonėms jie to ne­
prisipažins, nes kai kurie negali to pripažinti net sau.
Negaliu apsakyti, kokią galybę kartų besikalbant su rūkaliais,
jie pradėdavo jausmingai pasakoti, kaip mėgaujasi tabako skoniu.
Paklauskite jų, iš kur gi tas skonis, jei jie nevalgo tabako, ir tuo­
met jie pasakys, kad tabakas nuostabiai kvepia. Paaiškinkite, kad
uostyti tabaką galima ir netraukiant kancerogeninių smalkių į
savo plaučius ir jie išsisukinės nuo ginčo, pasakodami jums, kaip
tabakas mažina nuobodulį ir padeda jiems susikaupti, kaip jiems
patinka rūkyti tiek įtemptose, tiek atpalaiduojančiose situacijose,
pavyzdžiui, po valgio arba bendraujant su žmonėmis.
Paaiškinkite jiems, kad nuobodulys ir susikaupimas yra visiš­
kos priešingybės, kaip ir įtemptos bei atpalaiduojančios situaci­
jos, ir paklauskite jų, kaip antroji cigaretė iš to paties pakelio gali
sukelti visiškai priešinga efektą negu pirmoji, ir jie į šį klausimą
reaguos labai abejingai. Tačiau paklauskite jų: „Ar jūsų vaikai
rūko?“ ir jei atsakys „ne“, jie tiesiog negalės nuslėpti šypsenų ar
to, kaip jie didžiuojasi ir kaip jiems palengvėja, kad jų vaikai dar
nepradėjo rūkyti. Pasakykite jiems: „Atleiskite, bet pastarąją va­
landą jūs man pasakojote apie visus tuos nuostabiuosius rūkalių
džiaugsmus, tad kodėl, po galais, norėtumėte suvaržyti savo vai­
kų teisę taip pat mėgautis šiais džiaugsmais?“ ir rūkalius sutriks.

12
Vienu sakiniu jūs sugriovėte visus jo ankstesnius argumentus ir
jis pats tai žino. Vis dar nebuvau sutikęs tokios motinos ar tėvo,
kuriam patiktų mintis, kad jo vaikas galėtų rūkyti arba vaiko, ku­
riam patiktų tai, kad jo tėvai rūko.
Daugybę metų aš labai daug rūkiau ir per dieną sutraukdavau
nuo 60 iki 100 cigarečių. Iš tiesų laukdavau, kuomet vakare iš
darbo grįšiu namo ir leisiu savo plaučiams pailsėti. Jei grįžęs ne­
turėdavau kokios nors fizinės ar protinės veiklos, tai drybsodavau
ant sofos, žiūrėdavau televizorių ir būdavau gana laimingas, kad
nerūkau. Vis dėlto, jei darbo būdavo iki pat vėlumos, man tekdavo
rūkyti cigaretes .vieną po kitos. Kartais, jei dirbdavau labai ilgai,
man baigdavosi cigaretės. Jei nežinomame mieste vietinio gyven­
tojo paklaustumėte kelio ir tas žmogus gertų, kaip orientyrus jis
jums nurodytų vietines aludes, tad ir aš, apsidrausdamas nuo ci­
garečių stygiaus, penkių mylių spinduliu žinojau kiekvieną visą
parą veikiančią degalinę.
Tokiomis naktimis vildavausi, kad kuo greičiau pavyks
užbaigti savo užduotis - ne tiek dėl to, kad būtų įgrisęs darbas,
kiek dėl to, jog galėčiau liautis kankinti savo plaučius. Gulėdamas
lovoje jausdavau, koks apsinešęs mano liežuvis, girdėdavau, kaip
švokščia mano plaučiai ir atrodydavo, kad mano gerklėje užstrigęs
gabalas švitrinio popieriaus. Melsdavau, kad kitą rytą pabusčiau
turėdamas užtektinai valios mesti rūkyti arba beviltiškai tikėda­
vausi, kad potraukis rūkyti stebuklingai pranyks.
Keletą kartų buvau girdėjęs apie rūkalius, kuriems potraukis
rūkyti dingo staiga, be jokios aiškios priežasties. Nežinau kodėl aš
laukdavau to valios antplūdžio, nes ir taip žinojau, kad esu valin­
gas žmogus.
Suprantu, kad jaunuoliams ir jų tėvams, skaitantiems šią kny­
gą, bus sunku suvokti tai, apie ką aš rašau. Net užkietėję rūkaliai,
kurie jau netoli tos stadijos, kurią buvau pasiekęs aš, vis dar guo­
džiasi mintimi: „Nieko stebėtino, kad Alienas Carras metė rūkyti.
Jei būčiau pasiekęs tokią stadiją, taip pat būčiau metęs.“
Kritimas į rūkymo spąstus prilygsta maudynėms karštą va­
saros dieną vėsioje, lėtai sruvenančioje upėje. Nejučia srovė su­

13
stiprėja ir maudytis tampa dar smagiau. Nėra jokio reikalo neri­
mauti. Staiga išgirstate tolimą dundesį. Suvokiate, kad srovė jau
gana stipri. Plaukiate į krantą, tačiau srovės greitis dar padidėja,
pradedate panikuoti, o srovė plukdo jus su savimi ir belieka steng­
tis išsilaikyti vandens paviršiuje. Ant kranto šmėsteli ženklas:

ATSARGIAI! NIAGAROS KRIOKLYS!

Manote, aš pernelyg dramatizuoju? Kaip manote, kodėl rūka­

lius verčiau ryšis kojos amputacijai negu mes rūkyti? Kodėl, jūsų
manymu, kiekvieną savaitę miršta daugiau nei 2000 Didžiosios
Britanijos gyventojų, nes kažkada pradėjo rūkyti? Kaip 2000 pa­
auglių kiekvieną savaitę įkalbinami užimti jų vietą?
Turite suprasti visus „kaip“ ir „kodėl“. Vis dėlto, pirmiausia
turite sužinoti, kaip jaučiamasi

SVETIMAME KAILYJE
 Svetimame kailyje

Šiuolaikiniai tėvai, sužinoję, kad jų vaikas rūko, netenka žado

ir eina iš proto. Rodos jokio skirtumo, ar patys tėvai yra rūkaliai,
ar nerūkantieji. Nerūkančių tėvų požiūris toks: „Nesuprantu, kas
tau šovė j galvą, juk rodėme tau gerą pavyzdį, paaiškinome, ko­
kias siaubingas ligas sukelia rūkymas. Kaip galėjai būti toks kvai­
las?“
Rūkantiems tėvams tuo patikėti netgi dar sunkiau: „Juk sa­
kiau tau, koks tai kvailas, purvinas, bjaurus ir nesveikas pinigų
švaistymas. Kaip galėjai būti toks kvailas?“ Žinoma, prie negalė­
jimo patikėti prisideda rūkančių tėvų jaučiama kaltė, kad jie ne­
parodė gero pavyzdžio. Įvairiausi geradariai šią kaltę dar labiau
sustiprina, įtikindami rūkančius tėvus, kad jų vaikai įkliuvo vien
imdami pavyzdį iš jų. Jei esate vienas iš tų kaltės slegiamų tėvų,
man malonu jums pranešti, kad priežastys, dėl kurių paaugliai
pradeda rūkyti, praktiškai neturi nieko bendra su tuo, ar jų tėvai

15
rūko, ar ne.
Vesdamas seminarus savo klinikose, kuriose metama rūkyti,
dažnai užduodu tokį klausimą: „Ar jūsų tėvai rūko?“ Jeigu taip,
rūkaliaus įprastas atsakymas: „Taip. Tad visiškai natūralu, kad ir
aš pradėjau rūkyti.“ Jeigu tėvai nerūkantys, sulaukiu panašių at­
sakymų: „Ne. Manau, kad rūkyti pradėjau tiesiog maištaudamas
prieš savo tėvus.“
Keista, kiek daug jaunuolių šiais laikais kalba apie „maištą“,
mėgindami pateisinti rūkymą. Tais senais blogais laikais mes tei­
sindavome s visiškai priešingai: „Na, aš juk rūkau tik dėl to, kad
būčiau visuomeniškas.“ Kas gali būti labiau nevisuomeniška nei
pūsti bjaurius dūmus į veidą nerūkantiesiems, kai šie mėgina mė­
gautis maistu? Lygiai taip pat būtų galima gadinti orą jiems tiesiai
prieš nosį ir, kai šie užprotestuoja, pasakyti: „Aš tiesiog norėjau
būti visuomeniškas!“
Dabar, kai rūkymas bendrai pripažintas antivisuomenišku
užsiėmimu, paaugliai teisina savo akivaizdžią kvailystę taip: „Aš
tiesiog maištauju. Man patinka eiti prieš srovę.“ Tai lyg „Bitlų
manija“, kai visi nešiodavome „bitlų“ šukuosenas ir dėvėdavo­
me „bitliškus“ kostiumus - tvirtindavome, kad norime išsiskirti iš
minios. Įprastai, kai vaikas sako, kad rūko dėl to, jog maištauja, jį
supa dar tuzinas kitų dūmą traukiančių maištautojų. Tiesą sakant,
aš labai gerbiu maištautojus. Tačiau prieš ką gi jie maištauja? Ža­
viuosi tais, kurie maištauja prieš vergiją ar kitas blogybes, tačiau
kaip galite maištauti už vergiją, ypač savo paties? Šie maištau­
jantys paaugliai yra visiškai tokioje pat padėtyje, kaip ir tabako
pramonės marionetė „FOREST2“:

Laisvės organizacija, kovojanti už teisę mėgautis

tabako rūkymu

Tai vienintelė man žinoma organizacija, kuri kovoja už laisvę,

kurią jau turi ir visuomet turėjo. „Forest“ - jai puikiai tinkantis
vardas. Jei kada nors egzistavo organizacija, turinti jus apsaugoti
2 Forest (liet. miškas.) - Freedom Organization for the Right to Enjoy Smoking
Tobacco (vert. pastaba).

16
nuo to, kad žiūrėdamas į mišką nematytumėte medžių, o žvelgda­
mas į cigaretes - bjaurasties, tai ši būtent tokia ir yra.
Įtariu, kad jaunimui iš tiesų reikia ne „FOREST“, bet
„FENS“3:

Laisvės vaduotis iš nikotino vergijos

Jei tėvai savo vaikams patartų nelėkti j gatvę priešais autobu­

są ar nešokti nuo uolos, kiek paauglių iš tiesų taip pasielgtų vien
dėl to, kad įrodytų, kokie jie maištingi? Net jei koks nors keistuo­
lis iš tiesų taip pasielgtų ir kažkokiu būdu išgyventų, ar draugai už
tai jį gerbtų, ar greičiau jau laikytų bukapročiu? Ar jūsų nestebina
šis neįtikėtinas sutapimas, kad vos tik kartą šie jaunieji rūkaliai
suvokia, jog papuolė į spąstus ir nusprendžia vaduotis iš nikotino
vergijos, jų maištinga prigimtis stebėtinai juos apleidžia ir vos po
keleto dienų ar savaičių jie randa neįtikinamų argumentų patei­
sinti tolimesnę vergiją?
Galbūt esate skaitęs knygą arba žiūrėjęs filmą Svetimame
kailyje (Vice Versa)? Jame pasakojama, kaip vienas internate gy­
venęs ir mokęsis berniukas su savo tėvu susikeitė kūnais. Filmas
puikiai atskleidžia, kaip skirtingai į viską žvelgia vaikai ir suau­
gusieji. Kad apsaugotumėte savo vaikus nuo įkliuvimo į narkoti­
kų spąstus, privalote pasielgti taip pat. Žinoma, turite pasinaudoti
sukauptomis žiniomis ir patirtimi, tačiau taip pat privalote į viską
žvelgti būtent taip, kaip žvelgia jūsų vaikas. Tik taip jūsų vaikas
galės pasisemti iš jūsų patirties.
Apsvarstykime porą tipinių pavyzdžių, kai vaikas ir jo tėvas
niekaip neranda bendros kalbos. Pirmasis pavyzdys apie šešias­
dešimtmetį tėvą, kuriam buvo daryta keletas širdies kraujagyslių
šuntavimo operacijų, apsilankiusį mūsų Londono klinikoje kartu
su savo dvidešimtmečiu sūnumi. Nuo pat pradžių buvo akivaiz­
du, kad tėvas jį atsivedė per prievartą ir kad šis visiškai neketino
mesti rūkyti.
Vienas iš didžiųjų mano gyvenimo nusivylimų - kad niekuo-
3 Fens (liet. pelkynai.) - Freedom to Escape from Nicotine Slavery (vert. pas­
taba).

17
 met neišmokau švilpti taip, kaip paaugliai švilpia amerikietiškuose
filmuose. Panašu, kad gebėjimas įsikišti du pirštus j bumą ir leisti
ausį veriantį garsą teikia milžinišką malonumą. Kai išgydysiu pa­
saulį nuo rūkymo, vėl pasistengsiu išmokti švilpti. Turbūt mano­
te, kad žmogus, beveik trečdalį amžiaus rūkęs cigaretes vieną po
kitos, išmoko meniškai leisti tobulus dūmų žiedus. Ne, niekuomet
to neišmokau. Kol likusi klientų grupės dalis, įskaitant ir tėvą, įsi­
jautę klausėsi ką pasakoju, aš stebėjau jo sūnų, sėdintį ir vieną po
kito leidžiantį tobulus dūmų žiedus. Turiu prisipažinti, kad mane
ganėtinai nustebino tų dūmų žiedų kokybė.
Deja, tėvas pastebėjo sūnų, susitelkusį į savo užsiėmimą ir
nesiklausantį nė vieno mano žodžio. Buvo gana nesmagu. Prieš
visą susirinkusią auditoriją jis pradėjo savo sūnui skaityti moralus.
.Prisipažįstu, kad nepamenu tikslių jo žodžių, bet kalba buvo apie
tai: „Kaip drįsti čia sėdėti ir leisti tuos dūmų žiedus? Matai, ką su
manimi padarė rūkymas. Kodėl nesiliauji rūkyti, kol dar gali?“
Laimė, jaunuolis nepuolė atsikirtinėti. Tačiau jo veido išraiš­
ka kalbėjo pati už save: „Tu senas kvaily! Manai gali skaityti man
moralus? Tai aš turėčiau tau juos skaityti! Už tai, kad prisirūkei iki
tokios stadijos. Niekada nebūčiau leidęs, kad man taip nutiktų!“
Antrasis atvejis - vyras, paskambinęs man vėlai vakare. Jis
kalbėjo lyg pamišęs, iš tiesų net verkė: „Mano gydytojas pasakė,
kad jeigu nemesiu rūkyti, neteksiu kojų. Sumokėsiu jums kiek tik
norite, tik padėkite man savaitę nerūkyti. Žinau, kad jeigu be ci­
garečių sugebėsiu išgyventi savaitę, toliau viskas bus gerai.“
Šis vyras buvo įsitikinęs, kad nesugebėsiu jam padėti, bet vis
dėlto apsilankė grupiniame seminare ir suprato, kad mesti rūkyti
yra lengva. Jis atsiuntė man malonų padėkos laišką ir rekomen­
davo mane keletui kitų rūkalių. Paskutinis dalykas, kurį pasakau
iš mano klinikos išeinančiam buvusiam rūkaliui: „Atminkite -
daugiau nė vienos cigaretės!“ Tas vyras man atsakė: „Nebijokite,
Allenai. Jeigu man pavyko mesti, tai aš neabejotinai daugiau nie­
kada nerūkysiu.“
Buvo akivaizdu, kad mano įspėjimas neužsifiksavo jo galvoje.
Pasakiau: „Žinau, kad dabar taip galvojate, bet po pusmečio jūs

18
tai pamiršite.“
„Allenai, aš daugiau niekada nerūkysiu.“
Daugmaž po metų sulaukiau kito telefono skambučio:
„Allenai, aš surūkiau mažą cigarą per Kalėdas ir dabar vėl
sugrįžau prie keturiasdešimties cigarečių per dieną.“
„Pamenate, kai pirmąkart man paskambinote? Jautėtės toks
prislėgtas, kad buvote pasiruošęs man sumokėti bet kokią sumą,
jei galėtumėte nerūkyti savaitę.“
„Prisimenu. Argi ne kvailas buvau?“
„Pamenate tą laišką, kurį man atsiuntėte? Rašėte, koks žvalus
tuomet jautėtės ir kaip šaunu būti laisvam?“
„Žinau, žinau.“
„Pamenate, jūs man pažadėjote niekada daugiau nerūkyti?“
„Žinau. Aš - kvailys.“
Tai tas pat, kas pastebėti iki kaklo įklimpusį ir tuoj pelkėje
prasmegsiantį žmogų. Padedate jam išsikabaroti. Jis jums dėkin­
gas, o paskui, po šešerių mėnesių, neria atgal į tą pačią pelkę.
Ironiška, kad šis žmogus vėliau apsilankęs užsiėmime pasa­
kė: „Ar galite patikėti? Pasiūliau savo sūnui sumokėti 1000 svarų
sterlingų, jei jis nepradės rūkyti iki savo dvidešimt pirmojo gim­
tadienio. Aš užmokėjau. Dabar jam dvidešimt dveji ir jis rūko kaip
kaminas. Negaliu patikėti, kad jis galėjo būti toks kvailas, maty­
damas, ką rūkymas padarė su manimi?“
Atsakiau: „Manote, jis kvailas? Jis bent jau išvengė spąstų
dvidešimt dvejus metus ir nežino, į kokią bėdą papuolė. Jūs tuo­
se spąstuose kalėjote daugiau nei 40 metų. Savo kailiu patyrėte,
kokie vargai kamuoja rūkalius, tačiau laisvėje išsilaikėte viso labo
metus!“
Turiu minutėlei atitrūkti nuo temos. Neabejotinai yra rūkalių,
buvusių rūkalių ar net nerūkančiųjų (žmonių, kurie niekuomet ne­
papuolė į tuos spąstus), kurie, nepriklausomai nuo savo amžiaus,
manytų: „Galbūt jis ir nerūkė metus, tačiau tikrai netapo laisvas -
kartą tapęs rūkaliumi, visuomet toks ir liksi. Gali daugiau niekada
neberūkyti, tačiau niekuomet nebūsi visiškai laisvas!“
Toks įsitikinimas man buvo labai artimas. Kol neatradau savo

19
 metodo, buvau įsitikinęs jo teisingumu - tikėjau, kad didžioji dalis
rūkalių, metusių rūkyti valios pastangomis paremtu metodu, nie­
kada nesijaučia visiškai laisvi. Šį įsitikinimą sustiprina milijonai
rūkalių, kurie daugybę metų nerūkė, bet vis dar kartais svajoja
apie cigaretę, ir milijonai rūkalių, kurie nerūkė keletą mėnesių ar
net metų ir įkliuvo vėl. VISI rūkaliai, įskaitant jaunimą, galvoja,
kad geriau jau niekada nebūtų pradėję rūkyti, nors dauguma jų
nėra pasiruošę to pripažinti.
Įprastas pasiteisinimas, kuriuo dangstome norą ir toliau rū­
kyti - kad rūkymas mums teikia didžiulį malonumą. Sunku tuo
patikėti, tačiau rūkymu mes niekuomet nesimėgaujame. Tikime,
kad rūkymas suteikia malonumą todėl, kad kai tik mums nelei­
džiama rūkyti, puolame į paniką ir jaučiamės apgailėtinai. Mes
.tiesiog stengiamės išvengti to netekties jausmo ir kančių - būtent
todėl kiekvienam rūkaliui prisireikia dar vienos dozės nikotino.
Yra du pagrindiniai veiksniai, dėl kurių mes ir toliau rūkome,
ir nei vienas iš jų neturi nieko bendra su mėgavimusi. Pirmasis
veiksnys - tikėjimas, kad mesdami rūkyti turime ištverti siaubingą
neapibrėžtos trukmės traumą. Ironiška, tačiau dauguma rūkalių iš
tiesų įveikia tą traumą vieną ar keletą kartų per savo gyvenimą ir
jiems iš tiesų pavyksta tapti gana laimingais nerūkančiaisiais ke­
letui savaičių, mėnesių ar net metų. Tačiau jie nesijaučia visiškai
laisvi ir, anksčiau ar vėliau, didžioji jų dalis įkliūna vėl. Tai pagrin­
dinė priežastis, kodėl mėginimas mesti rūkyti net pačių drąsiausių
rūkalių širdyse kels siaubą: įsitikinimas, kad net jei ir ištversi ne­
apibrėžto pereinamojo laikotarpio kančias, vis vien nebūsi visiš­
kai laisvas - niekuomet nebegalėsi visiškai mėgautis maistu arba
susikaupti, ar įveikti stresą be cigaretės.
Būtina išsklaidyti šį mitą prieš grįžtant prie pavyzdžių apie
Svetimą kailį. Galite ginčytis, kad antrasis pavyzdys tik patvir­
tina mitą: jeigu tėvas tikrai buvo laisvas, kodėl po metų jis vėl
įkliuvo?
Patikinu jus, kad jis buvo laisvas. Deja, visiškai nesvarbu,
kokia sistema mėgindamas mesti rūkyti naudojasi rūkalius. Net
jei pasitelkia manąją, kuri tą procesą padaro lengvą ir net malo­

20
nų, vis vien dar daug žmonių įkliūva iš naujo. Šio vyro, kaip ir
daugelio kitų, paklausiau: „Ar pastebėjote, kad mesti rūkyti buvo
lengva?“
„Aš net nejaučiau jokių atpratimo kančių, buvau devintame
danguje!“
„Ar mėgavotės tuo, kad esate nerūkantysis?“
„Jaučiausi lyg paleistas iš kalėjimo, lyg nubudęs iš košmaro,
išsivadavęs iš juodai balto baimės ir depresijos pasaulio j pasaulį,
kupiną sveikatos, saulės ir laisvės.“
„Ar jums patinka vėl būti rūkaliumi?“
„Aš nekenčiu to! Kaip manote, kodėl vėl pas jus grįžau?“
Tad kodėl jis įkliuvo vėl? Atminkite, tai nukrypimas nuo te­
mos, aš tiesiog mėginu nustatyti, ar jis iš tiesų buvo laisvas. Jis vėl
įkliuvo dėl tos priežasties, kad nikotino priklausomybė ne tik labai
plačiai paplitus, bet kartu yra ir patys išmoningiausi, klastingiausi
ir grėsmingiausi spąstai, kuriuos paspendė žmogus kartu su gam­
ta. Jis vėl įkliuvo dėl lygiai tos pačios priežasties, kaip ir pirmą
kartą. Dėl tos priežasties, dėl kurios įkliuvo jo sūnus, dėl kurios
įkliuvo ar dar tik gresia įkliūti ir jūsų vaikui, jei tik mes visi - jūs,
aš ir visuomenė bendrai kažko nesiimsime, kad išnaikintume ni­
kotino priklausomybę. Ironiška, tačiau tai ne šiaip sau infekcinė
liga tikrąja to žodžio prasme - tai labiausiai užkrečiama liga per
visą žmonijos istoriją.
Tačiau mes tai aptarsime vėliau. Šio skyriaus tikslas - pa­
dėti užpildyti spragą tarp skirtingų kartų. Leiskite jums priminti
du savo pateiktus pavyzdžius: pirmą - apie sūnų, leidžiantį dūmų
žiedus šalia savo tėvo, kuris rūkydamas susigadino sveikatą;
antrą - apie kito vyro sūnų, kuris buvo laisvas 21 metus ir tėvą,
kuris nerūkęs išbuvo vos metus, tačiau visi keturi jie pakliuvo į
spąstus.
Pateikiau pavyzdžių, iš kurių aiškiai matyti, kad tiek tėvas,
tiek vaikas šneka ta pačia kalba, tačiau nesusišneka.
Nelengva užpildyti spragą tarp kartų, tačiau pasitelkus vaiz­
duotę, jautrumą ir psichologiją, įmanoma tą padaryti. Vienas iš
tėvystės sunkumų tas, kad jaučiame pareigą globoti savo vaikus.

21
Visiškai natūralus nenoras, kad jie kartotų mūsų klaidas. Bėda yra
ta, kad, norint apsaugoti, kartais tenka juos drausminti. Pokalbiai
labai lengvai gali virsti pamokslais ar net peikimu, o kai tai įvyks­
ta, bendravimo nebelieka.
Jei esate rūkalius arba buvęs rūkalius, žymiai geriau paaiškin­
ti, kaip jus įviliojo į spąstus, negu pamokslauti savo vaikams apie
rūkymo blogybes. Jei niekuomet nerūkėte, sudarykite galimybę
savo vaikams pabendrauti su rūkaliumi arba buvusiu rūkaliumi,
kurį jie gerbia - kuo nors, kas taip pat jiems ne pamokslautų, bet
nuoširdžiai ir paprastai paaiškintų, kaip juos įviliojo į spąstus ir
kaip jie norėtų, kad niekuomet nebūtų prisidegę tos pirmos ciga­
retės.
Jei suprantate savo vaikų poziciją ir kalbatės vienoda kalba,
kaip lygus su lygiu, tuomet pavyks užmegzti reikiamą ryšį. Ta­
čiau nėra prasmės jo užmezginėti, jei norite perduoti klaidingą
žinią. Pirmas svarbus žingsnis - susibendraukite. Antrasis:

NESIJAUSKITE APGAULINGAI SAUGUS

 esijauskite apgaulingai saugus

Nesunku nuvertinti nikotino spąstų klastingumą. Šiais laikais

mokyklose vaikai mokomi savo tėvams skaityti moralus apie rū­
kymo blogybes. Tai kita svetimo kailio forma. Kai buvau berniu­
kas, tėvai moralizuodavo mums.
Pamenu vieną įdomų mūsų klinikoje apsilankiusios jaunos
namų šeimininkės nuotykį. Kiekvieną vakarą jos penkerių metų
dukra savo maldą užbaigdavo tokiais žodžiais: „Prašau, padėk
mano mamytei mesti rūkyti ir tada jai nereikės mirti.“ Supranta­
ma, kad nors ta jauna dama atkakliai mėgino mesti rūkyti, tačiau
buvo pasmerkta nesėkmei. Ji pasiekė tokią stadiją, kai išbūdavo
nerūkiusi visą dieną, tačiau vakare, kai jos dukra užmigdavo, su­
rūkydavo vieną ar porą cigarečių.
Vieną kartą, kai šiai namų šeimininkei pasitaikė ypatingai
bloga diena, ji nekantriai laukė, kada galės parūkyti. Tačiau, lyg
tyčia, jos dukrai, kuri paprastai užmigdavo vos atsigulusi, užmigti

23
prireikė daugiau nei valandos. Moteris pasakė: „Tą akimirką, kai
dukra vos užmerkė akis, aš nulėkiau į virtuvę ir prisidegiau ciga­
retę. Vos tik tai padariau, už nugaros išgirdau tylų balselį: „Ma­
myte, juk tu nerūkai, ar ne?“ Ar galite įsivaizduoti, kaip pasijautė
ši moteris, kai ją su įkalčiais pričiupo penkiametė dukra?
Svarbi mintis, kurią noriu pasakyti - visi vaikai nekenčia
rūkymo, kol neužki'mba patys. Šioje planetoje nėra tokio vaiko,
kuriam patiktų tai, kad jo tėvai rūko ir taip pat nėra tokių tėvų,
kuriems patiktų mintis, kad jų vaikas galėtų rūkyti.
Visiškai nestebintų, jei pažvelgtumėte į neginčijamus faktus
apie rūkymą. Būtent tai ir padarykime. Vienintelė priežastis, dėl
ko kas nors apskritai pradeda rūkyti - visi kiti jau rūkantys žmo­
nės. Tačiau kiekvienas tų rūkalių svajoja, kad geriau niekuomet
nebūtų pradėjęs rūkyti. Jie net įspėja mus nekvailioti. Galiausiai
mes pamėginame surūkyti vieną cigaretę. Jos skonis siaubingas.
Visą gyvenimą rūkaliai mums pasakojo, kad rūko dėl to, jog mė­
gaujasi cigaretėmis. Tad mes apgaulingai patikime: kol jomis ne-
simėgaujame, tol neįkliūsime. Mes taip sunkiai vargstame, kad
įkliūtume, tuomet likusį gyvenimą praleidžiame įkišę savo galvas
į smėlį, mėgindami užblokuoti savo protus nuo fakto, kad rūko­
me, taip pat kartais pamėginame išsilaisvinti ir pasakojame savo
vaikams, kad nebūtų tokie kvaili. Rūkalius, per dieną surūkantis
apie 20 cigarečių, per visą gyvenimą išleidžia daugiau nei 40 000
svarų sterlingų. Tai milžiniški pinigai! Tačiau net rūkaliai, nega­
lintys įpirkti cigarečių, sako: „Pinigai man visiškai nerūpi.“ Kodėl
mums jie visiškai nerūpi? Kodėl einame į skirtingas parduotuves,
norėdami sutaupyti keletą svarų, tačiau užblokuojame savo pro­
tus nuo cigaretėms iššvaistomų pinigų?
Tačiau labiausiai gąsdina tai, ką mes iš tiesų veikiame su tais
pinigais. Mes naudojame juos tam, kad rizikuotume susirgti siau­
bingomis ligomis. Na taip, raminame save mintimi, kad su mumis
to nenutiks, arba kad prieš tokią stadiją jau senų seniausiai būsime
metę rūkyti. Net jei tų ligų ir išvengiame, vis vien pasmerkiame
save gyvenimui su dvokiančiu kvėpavimu, pageltusiais dantimis,
kančiomis ir mieguistumu. Kodėl niekada nesuvokiame šios abso­

24
liučios vergijos? Daugumą savo cigarečių surūkome net nepaste­
bėdami, kad rūkome. Iš tiesų tai pastebime tik tada, kai kosėjame,
springstame ir svajojame, kad geriau jau niekada nebūtume pra­
dėję rūkyti, arba kai išpučiame dūmus nerūkančiajam j veidą ir
pasijuntame kvaili bei purvini. Kad esame rūkaliai suvokiame ir
tuomet, kai mums baigiasi cigaretės ir užklumpa panikos jausmas
arba kai būname tokiose situacijose, kuriose visuomenė mums ne­
leidžia rūkyti ir dėl to išgyvename netektį bei liūdesį.

KOKS TAI HOBIS AR MALONUMAS, KAD, KAI JUMS

LEIDŽIAMA JUO UŽSIIMTI, TAI ARBA TO NEPASTEBITE,
ARBA JAU IR TAIP UŽSIIMINĖJATE, O JEI PASTEBITE,
TAI VERTINGAS JIS ATRODO TIK TUOMET, KAI
NELEIDŽIAMA JUO UŽSIIMTI?

Tai toks gyvenimas, kai jūsų gaili ir jus niekina kiti žmonės.
Tačiau pats blogiausias buvimo rūkaliumi aspektas - tokia dalia
tenka visose kitose srityse protingiems, laimingiems, sveikiems
ir patraukliems žmonėms, kurie savęs nekenčia kiekvieną kartą,
kai vyksta gąsdinimo vėžiu kampanija, kai į juos neramiai žiūri
šeima, kaskart, kai jiems neleidžiama rūkyti arba kai jie būna vie­
ninteliai rūkaliai nerūkančiųjų draugijoje.
Vertėtų atmintinai išmokti keturias paskutines pastraipas,
taip pat ir dvi tolimesnes, ir, kai kitą kartą rūkalius, nesvarbu, jau­
nas ar senas, rūkantis tik retkarčiais ar užkietėjęs, pasakos jums,
kad rūko dėl to, jog pats taip nusprendė, tiesiog išpyškinkite jiems
tas pastraipas.
Žinoma, jie mėgins pateisinti neigiamus rūkymo aspektus
pasakodami, kokio malonaus atlygio sulaukia, dalyvaudami šiose
virvės traukimo varžybose: kaip rūkymas mažina įtampą ir nuo­
bodulį, kaip padeda susikaupti ir atsipalaiduoti. Kad ir ką jie kal­
bėtų, tačiau rūkymas ne tik nedaro nė vieno iš šių dalykų, bet ir
yra labai reikšminga įtampos bei nuobodulio priežastis, ir iš tiesų
trukdo atsipalaiduoti ir susikaupti.
Jei esate rūkalius, galbūt abejojate pastarosios pastraipos tei­

25
singumu. Vėliau aš paaiškinsiu, kaip atsiranda ta iliuzija. Tačiau
negalite ginčytis, kad, kol neįkliuvote j nikotino spąstus, nejau­
tėte nei noro, nei poreikio rūkyti tam, kad atsipalaiduotumėte ar
susikauptumėte, ar kad įveiktumėte stresą ar nuobodžias situaci­
jas. Be galo absurdiška manyti, kad kas nors pats nuspręstų tapti
rūkaliumi arba kad tokį gyvenimą būtų galima vadinti maloniu.
Didžiausias planetos silpnaprotis tyčia nenuspręstų tapti rūkaliu­
mi, ką jau kalbėti apie protingus žmones, kokie dauguma rūkalių
ir yra.
Todėl, kad mūsų vaikai nekentė tabako kvapo, žinojo apie
siaubingas ligas, kurias sukelia rūkymas, kadangi jie patys pa­
mokslavo mums apie tas blogybes, dėl to, kad buvimo rūkaliumi
trūkumai tokie akivaizdūs ir visi tai žino:

MES JAUČIAMĖS APGAULINGAI SAUGŪS!

Ši apgaulinga jausena yra didžiausia nikotino spąstų sąjungi­

ninkė. Nustokite save apgaudinėti. Ištraukite galvą iš smėlio ir:

PAŽVELKITE Į FAKTUS!

Štai faktas - vien Didžiojoje Britanijoje daugiau nei 100 000

vaikų kasmet įkliūva į nikotino spąstus. Kodėl manote, kad jūsų
vaikams tai negresia? Dėl to, kad jie jums pamokslavo apie rūky­
mo blogybes? Nes jie nekenčia to kvapo? Nes jiems papasakojote
apie rūkymo keliamus pavojus? Nustokite save apgaudinėti, visa
tai taikytina kiekvienam vaikui, tačiau vis vien kiekvieną savaitę
įkliūva daugiau nei 2000 vaikų.
Galbūt nematote reikalo nerimauti, nes jūsų vaikas dar ne­
įkliuvo? Jeigu taip, tai prilygstate tam žmogui, kuris, krisdamas
nuo šimtaaukščio dangoraižio, ties dešimtu aukštu sušunka: „Kol
kas viskas gerai!“
Iš tiesų yra tūkstančiai vaikų ir vos antrą dešimtį perkopusių
rūkalių, kurių tėvai nė nenumano, kad jų vaikai jau užkibo.
Nėra nieko suktesnio, išradingesnio ir sąmojingesnio nei nar­

26
komano mąstysena.
Oficiali paauglių rūkymo statistika kelia siaubą, ypač jei pa­
žvelgtume į jaunas mergaites: rūko viena iš trijų penkiolikmečių
mergaičių. Galbūt tai jūsų ypatingai nejaudina, kadangi esate vi­
siškai tikras, jog jūsų mergaitė bus viena iš tų nerūkančiųjų.
Viena iš trijų penkiolikmečių - tai gana šokiruojanti statistika.
Tačiau su laiku išmokau abejoti bet kokia statistika apie rūkalius
ir visai nesvarbu, kokie nuoširdūs ir skrupulingi būtų statistikos
sudarinėtojo siekiai.
Svarbu atminti, kad visi narkomanai meluoja apie savo pri­
klausomybę. Taip pat svarbu atminti, kad įmanoma įrodyti, jog
koks nors žmogus rūko, tačiau neįmanoma įrodyti, kad koks nors
konkretus žmogus nerūko. Per visus tuos metus, kai kovoju su
tabako pramone, keletą kartų mane pasiekė gandai, kad Alienas
Carras vėl pradėjo rūkyti. Niekuomet nesugebėjau susekti, kas
skleidžia tokius gandus, tačiau negaliu apsakyti, kokį nusivylimą
jaučiu, negalėdamas to padaryti.
Prieš keletą metų manęs paprašė pabendrauti su vienos gar­
sios mergaičių mokyklos paauglių grupele, nes tikėjosi, kad su­
gebėsiu įtikinti mesti rūkyti tas mergaites, kurios jau užkibo, ir
padėti toms, kurios dar nepapuolė į spąstus.
Į tą oficialią statistiką, kad rūko viena iš trijų penkiolikmečių
mergaičių, aš jau iš anksto žvelgiau skeptiškai. Mano namas Ray-
nes Park’e4stovi tarp tankiai gyvenamo rajono ir vietinės mergai­
čių mokyklos. Man atrodė, kad eidamos į mokyklą ir atgal, rūko
visos tos mokyklos mergaitės.
Mergaičių mokykloje norėjau, kad jos jaustų, jog gali kalbėti
laisvai. Todėl pareikalavau, kad salėje nebūtų jokių mokytojų. Iš
mano pusės tai buvo drąsus prašymas. Tuo metu aš jau žinojau
apie tą spragą tarp skirtingų kartų ir kad tos mergaitės mane lai­
kys tiesiog dar vienu senu sukriošėliu, kurį joms atsiuntė nuobo­
džiai pasakoti apie rūkymo blogybes. Apie mergaičių mokyklų
gyvenimą iki tol žinojau tik iš filmų apie Sent Trinianą5. Nesu

4 Raynes Park - Londono priemiestis (vert. pastaba).

5 Sent Trinianas - britų karikatūristo Ronaldo Searle’o išgalvota mergaičių inter­
natinė mokykla (vert. pastaba).

27
ypatingai drąsus žmogus ir prisipažįstu, kad drąsiausias mano
gyvenimo poelgis - stovėjimas priešais 150 ar 160 dvylikos-pen-
kiolikos metų amžiaus mergaičių.
Toms mergaitėms jaučiu didžiausią pagarbą. Joms nebūtų
prireikę daug pastangų su manimi susidoroti. Tuomet man jau at­
rodė, kad praktiškai neįmanoma padėti paaugliams praregėti. Ta­
čiau neįtikėtinas tų mergaičių nuoširdumas ir brandus jų elgesys
įkvėpė manyje ryžto rašyti šią knygą ir suteikė viltį, kad mums
gali pavykti apsaugoti savo vaikus nuo pakliuvimo į baisius nar­
komanijos spąstus. Nes jeigu nesulaikysime jaunimo nuo pakliu­
vimo į tuos spąstus, tai niekuomet nesunaikinsime pačių spąstų.
Užuot paklausęs, kokia tų mergaičių dalis rūko, paklausiau
priešingai. Pasakiau: „Girdėjau, kad yra žmonių, kurie per visą
savo gyvenimą nėra surūkę nė vienos cigaretės. Man labai sunku
tuo patikėti. Neabejoju, kad per savo gyvenimą visi yra pabandę
rūkyti bent vieną cigaretę, net jei tai darė tiesiog iš smalsumo.
Jei kuri nors iš jūsų nėra rūkiusi nė vienos cigaretės, prašyčiau
pakelti ranką.“
Apie 10 mergaičių pakėlė rankas. Maždaug to aš ir tikėjausi.
Tuomet paprašiau jų nuleisti rankas, o likusias merginas pakelti
savąsias.
Kitas mano klausimas buvo toks: „Jei kažkada surūkėte vieną
cigaretę ir daugiau niekada nemėginote rūkyti antros, prašyčiau
jūsų nuleisti rankas.“ Tikėjausi, kad pusė rankų tuoj pat bus nu­
leistos. Nutiko taip, kad iš 150 pakėlusių rankas mergaičių, nulei­
do tiktai 10, ir dauguma iš jų tai padarė tik po nedidelės pauzės.
Turiu prisipažinti, kad tai mane sukrėtė. Pripažįstu, kad bu­
vau skeptiškas dėl oficialios statistikos, jog rūko kas trečia pen­
kiolikmetė, tačiau net ir man buvo sunku susitaikyti su tuo, ką
matau.
Paprašiau visų mergaičių nuleisti rankas. Dar kitas mano
klausimas buvo toks: „Jei tikite, kad esate priklausomos nuo ni­
kotino, prašyčiau pakelti rankas.“ Tai buvo mano klaida. Reikė­
jo klausti priešingai: „Jei rūkote ir netikite, kad priklausote nuo
nikotino, pakelkite rankas.“ Negaliu pasakyti, koks būtų buvęs

28
to rezultatas. Tačiau tikėjausi, kad atsakydama į mano klausimą,
bent viena mergaitė pakels savo ranką.
Iš tiesų daugmaž 10 mergaičių pakėlė savo rankas, tarp jų
ir viena dvylikametė. Dėl jų nuoširdumo likusi auditorija pradėjo
krizenti. Aš pasakiau: „Jūs juokiatės iš jų, tačiau iš tiesų tai jos
turėtų iš jūsų juoktis, joms bent jau pakanka proto suvokti, kad
užkibo.“ Tiesa yra ta, kad tos 10 mergaičių buvo įklimpusios ma­
žiau nei visos likusios. Kai kartą suvokiate, kad papuolėte į spąs­
tus, bent jau pajuntate norą iš jų vaduotis, tad atsiranda ir šiokie
tokie šansai išsilaisvinti. Jei nesuvokiate atsidūręs spąstuose, tai
nejaučiate jokio ,noro vaduotis, tad negalima ir tikėtis, kad pavyks
sėkmingai tą padaryti.
Šio skyriaus tikslas - panaikinti bet kokį apgaulingą saugumo
jausmą, kad jūsų vaikas neįklius į priklausomybės spąstus. Net tos
10 mergaičių, kurios atsispyrė pagundai surūkyti tas pirmąsias
cigaretes, nebuvo saugios, kaip ir tas nedidelis būrelis mergaičių,
kurios gyvenime surūkė tik po vieną cigaretę. Nebuvo jokios ga­
rantijos, kad kuri nors iš jų neįklius vėliau. Pavojus nepraeina su
pilnametystės pradžia, jis egzistuoja visą gyvenimą. Naujas vai­
kinas, nauja draugų kompanija ar naujas darbas - yra daugybė
veiksnių, kurie gali suvilioti tiek vaiką, tiek suaugusįjį išmėginti
vos vieną cigaretę.
Mūsų klinikose dažnai apsilanko klientų, kurie neužkibo iki
trisdešimties, keturiasdešimties ar net penkiasdešimties. Nėra
tokio amžiaus, kai vaikui ar suaugusiajam nebegrėstų pavojus
pakliūti į nikotino spąstus. Žinoma, nebent jis visiškai supranta
nikotino spąstus. Pagrindinis šios knygos tikslas - padėti jums
perprasti šiuos spąstus ir užtikrinti, kad jūsų vaikas taip pat juos
perpras. Dabar pažvelkime į

NEĮTIKĖTINĄ NIKOTINO SPĄSTŲ IŠMONINGUMĄ

 įtikėtinas nikotino spąstų
smoningumas

Pirmiausia reikia suprasti bet kokių spąstų paskirtį. Ji iš tiesų

labai paprasta - įkalinti jus. Antroji nikotino spąstų paskirtis -
išlaikyti jus įkalintą visą gyvenimą. Viena iš išmoningųjų spąstų
gudrybių - priversti jus patikėti, kad viską kontroliuojate: kad rū­
kote dėl to, jog pats taip nusprendėte, o apsisprendėte dėl to, kad
rūkymas yra tikras malonumas ir ramstis.
Jūs žinote, kuo rizikuojate. Bendraamžių spaudimas ir tabako
reklama gali jus įtikinti užsirūkyti, tačiau niekas negali jūsų pri­
versti tai daryti. Galų gale, esate šio pasaulio žmogus, juk iš tiesų
netikite, kad patobulintas jūsų mėgstamiausių skalbimo miltelių
variantas skalbia balčiau nei baltai. O jie tai tvirtina jau daugiau
nei 20 metų. Kaip galima skalbti balčiau nei baltai?
Tad pirmas svarbiausias dalykas, norint suprasti nikotino
spąstų prigimtį, - suvokti, kad jokie rūkaliai patys nenusprendžia

30
rūkyti. Tiesa, kad eksperimentuodami mes nusprendžiame išmė­
ginti savo pirmąsias cigaretes, tačiau, kaip paaiškinau ankstesnia­
me skyriuje, net didžiausias šio pasaulio idiotas pats nenuspręstų
įklimpti į nikotino spąstus. Nusprendėte perskaityti šią knygą.
Tačiau nenusprendėte visą savo likusį gyvenimą leisti ją skaity­
damas.
Laimė, dauguma rūkalių sugeba prisiminti, kokios bjaurios
buvo tos pirmosios cigaretės ir kaip jie turėjo vargti, mėgindami
įkvėpti dūmus. Cigarečių skonis bjaurus buvo dėl to, kad tabako
sudėtyje yra daug nuodingų junginių.
Dėl šlykštaus pirmosios cigaretės skonio ir kvapo, kiekvienas
žmogus instinktyviai jaučia, kad traukti mirtinas smalkes į savo
plaučius yra kažkas velniška ir nenatūralu. Tad kodėl mes rūkome
antrąją cigaretę? Dėl bendraamžių spaudimo? Tai dažnai pateikia­
ma kaip pateisinimas, tačiau jei mano draugai į savo venas badytų
adatas su heroinu, nemanau, kad ir aš užsimanyčiau to paties.
Ar surūkyti antrąją cigaretę užsinorime dėl to, kad žinome,
jog skonis išugdomas ir jei atkakliai stengsimės, tai išmoksime mė­
gautis rūkymu? Tai taip pat nieko nepaaiškina. Reikštų, kad mes
iš tiesų nuo pat pradžių planavome užkibti. Niekas nenusprendžia
užkibti ar priklausyti nuo narkotiko, nepriklausomai nuo to, ar tai
būtų nikotinas, alkoholis, heroinas ar kas kita.
Tam tikra prasme rūkaliai užkimba jau su pirmąja cigarete.
Žinoma, tuo metu jie to nesuvokia, bent jau ne daugiau nei žu­
vis, prarijusi žvejo masalą ar musė, suviliota vabzdžiaėdžio au­
galo ir pradėjusi siurbčioti nektarą. Ar tai būtų rūkalius, žuvis ar
musė, kol auka nemėgina vaduotis, tol ji nesuvokia, kad pakliuvo
į spąstus. Žuvies atveju ilgai to laukti neprireikia. Musės atveju
tai užtrunka šiek tiek ilgiau. O rūkaliaus atveju įprastai prireikia
daugelio metų. Iš tiesų daug rūkalių gyveno ir numirė klaidingai
tikėdami, kad jie rūko tik dėl to, kad patys taip nusprendė.
Tikriausiai pats sumaniausias nikotino spąstų aspektas -
bjaurus cigarečių skonis ir kvapas. Jei spąstai būtų identiški vabz­
džiaėdžiam augalui, jei tos pirmosios cigaretės būtų nuostabios,
pasigirstų pavojaus varpai. Esame protingi žmonės, akimirksniu

31
suprastume, kodėl 80 procentų suaugusių žmonių vienu metu
buvo priklausomi nuo tabako ir atkreiptume dėmesį į tą įspėjimą.
Tačiau pirmoji cigaretė ne tik neprimena nektaro, bet iš tiesų yra
bjauri.
Taip mūsų sargyba nuginkluojama. Bet kokia slapta baimė,
kad mes galbūt įkliūsime, dingsta. Mes jokiu būdu negalėtume
tapti priklausomi nuo šių bjaurių dalykų.
Jaunimas tiki, kad jie netampa priklausomi iki tol, kol neiš­
moksta mėgautis tabako skoniu ir kvapu. Tik labai maža dalis iš
baimės, dėl proto ar saugoma instinkto, niekuomet neišmėgina
tos pirmos cigaretės, atsisako čiupti masalą. Didžioji dalis, kuri
dėl kažkokių priežasčių anksčiau ar vėliau išmėgina tą cigaretę,
masalą prarijo. Tai, ar jie užkibo, ar ne, su intelektu turi mažai ką
bendra. Kai kuriems jaunuoliams ta pirmoji cigaretė sukelia tokį
pasibjaurėjimą, kad jie net nesiryžta tverti to mokymosi proceso.
Jie nenori mėginti įkvėpti dūmų be kosulio priepuolio ar pykinimo
tam, kad jaustųsi kietais vyrukais ar moderniais suaugusiaisiais,
ar kad išsiugdytų skonį.
Iš tiesų skonio neišsiugdote niekada. Cigaretė, pypkė ar ciga­
ras - visiškai nesvarbu, kokios rūšies būtų tabakas. Visa, ką daro
rūkaliai - treniruoja savo protus ir kūnus išsiugdyti imunitetą savo
rūkomos tabako rūšies nuodams. Tai lyg darbas kiaulių fermoje:
po kurio laiko išsiugdote atsparumą kiaulių kvapui.
Vis dėlto, jei vaikas išbando antrąją cigaretę, jis ar ji jau įkliu­
vo. Genialūs spąstai pareikalavo dar vienos aukos.
Iš arčiau pažvelkime į

NIKOTINO SPĄSTŲ MECHANIZMĄ

 ikotino spąstų mechanizmas

Kol nepradedame rūkyti, cigaretės mums nebūna reikalin­

gos. Galime visiškai susidoroti su įtampa ir mėgautis bendravi­
mu su draugais. Jei kalbėtume apie kokainą - vienas įtraukimas
pro nosį yra viena narkotiko dozė. Kai rūkote tabaką, narkotiko
dozė gaunama kiekvieną kartą įtraukiant nikotino. Įtraukęs pirmą
dūmą, savo kūne paskleidžiate nikotino. Privalau išsklaidyti klai­
dingą įsitikinimą, kad neįkliūsite, jei netrauksite dūmų į plaučius.
Didžiąją savo gyvenimo dalį mes sąmoningai nepastebime, kad
traukiame orą į plaučius, tačiau vis vien akivaizdu, kad kvėpuo­
jame. Pirmas dūmų įtraukimas bus siaubingo skonio. Nikotinas
pradės staigiai šalintis iš jūsų kūno. Šis procesas sukuria tuštumos
ir nesaugumo jausmą, kuris prilygsta įprastam stresui ar alkiui.
Antrasis dūmas tai pat bus šlykštus. Tačiau jis sugrąžins nikotiną
ir tą tuštumos bei nesaugumo jausmą pakeis pasitikėjimo savimi,

33
atsipalaidavimo, saugumo, pasitenkinimo jausmas - galite jį va­
dinti, kaip tik jums patinka.
Žinoma, tiek nesaugumo jausmas, tiek jo palengvinimas tuo
metu yra tokie nepastebimi, kad paauglys to net nesuvoks. Tačiau
jis iš tiesų pasijunta mažiau nervingas ar labiau pasitikintis savi­
mi, kai įtraukia tą antrą dūmą. Sąmoningai jis to nesuvokia, tačiau
smegenys tai fiksuoja ir apsigauna patikėjusios, kad sulaukė tikros
dovanos. Iš tiesų ši dovana tik iš dalies panaikino tą nesaugumo
jausmą, kurį pagimdė pirmasis užtrauktas dūmas.
Yra daugybė graudžių rūkymo aspektų, tačiau pats grau­
džiausias iš visų yra tas, kad tikrasis malonumas ar ramstis, kurio
sulaukia rūkalius, prisidegęs cigaretę - grįžimas į tą pasitikėjimo
savimi ir ramybės būseną, kurią jautė prieš prisidegdamas tą pir­
mąją cigaretę. Kitais žodžiais tariant - jis mėgina pasijausti lyg
nerūkantysis.
Rūkaliai tiki, kad jie kenčia fizines atpratimo nuo nikotino
kančias, kai mėgina mesti rūkyti. Iš tiesų rūkaliai jas kenčią visą
savo gyvenimą, kol būna rūkaliais, ir tai vienintelė priežastis, dėl
kurios bet kuris rūkalius, jaunas ar senas, rūkantis tik retkarčiais
ar užkietėjęs, prisidega kitą cigaretę.
Nepriklausomai nuo to, ar esate rūkalius, nerūkantysis ar bu­
vęs rūkalius, aukščiau pateiktas paaiškinimas jums gali pasirodyti
pernelyg paprastas ir sunkiai įtikimas. Be jokios abejonės, jei vis­
kas būtų taip paprasta, rūkaliai suvoktų, kad jų gaunamas ramstis
ar malonumas tėra iliuzija, prilygstanti ankštų batų avėjimui vien
tam, kad juos nusiaunant būtų juntamas malonumas.
Patikinu jus, kad viskas iš tiesų yra taip paprasta, kaip paaiš­
kinau. Problema ta, kad šie tikri faktai buvo supainioti ir iškreipti,
jog nikotino spąstai atrodytų žymiai sudėtingesni. Išgarsėjau to­
dėl, kad buvau pirmasis žmogus, supratęs tikrąją nikotino spąstų
prigimtį. Skubu pridurti, kad atradimas visiškai nėra susijęs su
kažkokiu mano genialumu, bet paprasčiausiai yra tam tikrų mano
gyvenimo aplinkybių rezultatas.
Jei viskas iš tiesų yra taip paprasta, kaip teigiu, kodėl tai nėra
akivaizdu kitiems rūkaliams? Yra keletas priežasčių. Panagrinė­

34
kime jas:
1. Nuo pat gimimo mūsų jauni protai tikrąja ta žodžio prasme
kasdien atakuojami informacija, teigiančia, kad rūkymas padeda
sumažinti nuobodulį ir įtampą, padeda susikaupti ir atsipalaiduo­
ti. Tad kai įtraukiame antrą dūmą ir patys pajuntame tą jausmą,
kodėl dar turėtume tuo abejoti?
2. Kai prisidegame savo pirmąją cigaretę, jau ir taip jaučia­
mės suirzę. Pirmoji cigaretė dar labiau tampys mūsų nervus - tai
faktas. Vaikystė ir paauglystė taip pat yra sąlyginai nervingi mūsų
gyvenimo etapai. Bet kokiu atveju papildomas nervinės įtampos
lygis, sukeltas iš mūsų kūnų besišalinančio nikotino, yra taip sun­
kiai pastebimas, kad neįmanoma jo atskirti nuo kitų priežasčių.
Iš tiesų jis toks nežymus, kad visą savo gyvenimą, kol rūkome, tą
jausmą suvokiame kaip poreikį kažkuo užimti savo rankas arba
tiesiog „aš noriu cigaretės“.
3. Atbulinis veikimas. Tuštumos jausmą kenčiate tuomet,
kai nerūkote, ir net nekyla minčių dėl jo kaltinti prieš tai surū­
kytos cigaretės. Kai prisidegate, atsipalaidavimo jausmas staiga
pakeičia tą tuštumą. Tai tikrai labai sumanūs ir klastingi spąstai.
Galima kvailinti visus žmones tam tikrą laiką, galima kvailinti
dalį žmonių visą laiką, tačiau negalima kvailinti visų žmonių visą
laiką. Deja, turiu pasakyti, kad nikotino spąstai kvailino ištisas
kartas. Laimė, tos dienos jau suskaičiuotos.

Galbūt jums vis dar sunku suprasti šią idėją? Ar galite įsi­
vaizduoti, kaip heroino narkomanai smunka iki tokio lygio, kad
savo venas pradeda badyti adatomis? Maniau, kad jie taip elgiasi
dėl nuostabių euforijos pojūčių. Tačiau gyvenime yra kitų dalykų,
keliančių euforiją. Ar pamenate Kalėdų ar gimimo dienos jaudulį,
kai buvote vaikas? Ar teko iš naujo išgyventi tą jaudulį per savo
vaikus ar anūkus? Ar prieš tą nuostabų jaudulį buvo juodos de­
presijos periodas? Priešingai, ruošimasis šventei ir jos laukimas
dažnai pranoksta realybę. Tačiau ar po šventės jus užklupo metų
depresija, belaukiant kitų Kalėdų ar gimtadienio? Žinoma, ne.
Tikra euforija savaime yra malonumas ir po jos nebūna atitinka­

35
mos depresijos.
Ar tai būdinga ir narkotinei priklausomybei? Pamėginkite įsi­
vaizduoti heroino narkomano liūdesį, kai jis neturi heroino, ir kokį
palengvėjimą jis pajunta, kai galiausiai turi galimybę susismeigti
tą adatą į veną. Ar tikrai tikite, kad tai džiugi euforija? Įsivaizduo­
kite alkoholiko drebėjimą, kai jis neturi alkoholio, vėmimą ir ap­
gailėtinas kančias, depresiją, agresiją ir degradavimą, vykstančius
po to, kai jis gauna alkoholio.
Ar nepriklausomi nuo heroino žmonės puola į paniką, kai jo
neturi? Žinoma, ne. Vien mintis apie poreikį smeigti adatą sau į
veną ir priklausymą nuo to siaubingo narkotiko jiems atrodo kaip
tikras prakeiksmas. Heroinas nekilsteli į įsivaizduojamas aukštu­
mas, jis tiesiog bloškia į dugną. Ar nerūkantieji puola į paniką
dėl to, kad jiems negalima rūkyti? Žinoma, ne. Jie negali suprasti,
kaip kažkas gali leisti milžiniškus pinigus, kad rizikuotų susirgti
siaubingomis ligomis, kišdamiesi tuos bjaurius daiktus sau į bur­
ną. Nikotino narkomanai taip pat negalėjo to suprasti, kol patys
neįkliuvo į spąstus.
Rūkaliai tiki, kad tiesiog pats rūkymo procesas yra tam tikras
ramstis ar malonumas ir kad grėsmė sveikatai, mieguistumas, pi­
nigai, sunkus kvėpavimas ir kosulys, bjaurastis ir vergija tėra tik
erzinanti rizika, kurią rūkalius turi prisiimti, jei nori mėgautis ma­
lonumu ar įgyti ramstį.
Tik pagalvokite apie tai. Ar jaustumėte malonumą įsikišda­
mas degančią cigaretę sau į ausį? Žinoma, ne. Tad kodėl rūkaliai
patiria malonumą kišdamiesi tuos bjaurius daiktus sau į bumą?
Nes mėgaujasi skoniu? Iš kur gi atsiranda skonis? Mes nevalgome
cigarečių. Pasakykite rūkaliui: „Jei negalėtum gauti savo mėgsta­
miausių cigarečių, bet gautum tik tokių, kurias laikai bjauriomis,
ar liautumeisi rūkęs?“ Jokiu būdu, rūkalius verčiau jau rūkys seną
virvę negu iš viso nerūkys.
Jie gali mėginti jus įtikinėti, kad rūko dėl nuostabaus kvapo.
Manau dauguma mūsų sutiktų, kad rožės aromatas yra žymiai
malonesnis už tabako, tačiau ar kada matėte ką nors, mėginantį
rūkyti rožių lapus? Nebūtina rūkyti tabako, kad galėtumėte jį už­

36
uosti.
Kai kurie jums pasakos, kad rūko tiesiog dėl to, kad turi kaž­
kuo užimti savo rankas. Užsiminkite jiems, kad būtų žymiai ma­
žiau pavojinga ir žymiai pigiau rankose vartyti šratinuką, ir jie
pažvelgs į jus lyg j kvailį.
Kiti jums pasakos, kad rūko dėl to, jog įveiktų nuobodulį. Pa­
klauskite jų, kokiu būdu cigaretės įsikišimas į bumą ir jos užde­
gimas ypatingai patraukia protą ir gelbsti nuo nuobodulio? Rasti
atsakymą jiems bus sunku.
Dar kiti jums pasakos, kad rūkymas padeda susikaupti. Pa­
klauskite, kaip konkrečiai jis tai padaro ir jie neras žodžių paaiš­
kinimui. Kai kurie sakys, kad jų mėgstamiausios cigaretės yra tos,
kurias rūko atsipalaidavę ir kad cigaretės taip pat padeda įtemp­
tose situacijose. Paaiškinkite, kad atpalaiduojančios ir įtampa
keliančios situacijos yra visiškos priešingybės, kaip, beje, ir nuo­
bodulys bei susikaupimas, ir paprašykite paaiškinti, kaip visiškai
vienoda cigaretė iš to paties pakelio gali sukelti visiškai priešingą
efektą negu ta, kuri buvo rūkoma prieš pusvalandį, ir jie pasimes.
Gali būti, kad kai kurie kitose srityse protingi žmonės mėgins
jus įtikinti, jog visiškai vienoda cigaretė iš to paties pakelio tam
tikrose situacijose būna skanesnė, įprastai po valgio. Vis dėlto,
jei mėgintumėte juos įtikinti, kad kiaušinienė su kumpiu parūkius
būna skanesnė, jie jus laikytų kvailiu.
Visi seniai rūkantys žmonės, turintys bent kiek proto, jau ir
patys suvokia, kad rūkalių priežastys, kuriomis teisinamas rū­
kymas, iš tiesų yra ne priežastys, o paprasčiausi pasiteisinimai.
Galiausiai dauguma iš mūsų pasiekia tokią stadiją, kai manome,
kad rūkome tik dėl to, jog susiformavome įprotį, o įpročius laužyti
sunku.
Čia iškyla keletas klaidingų įsitikinimų. Pirmasis - kad įpro­
čius laužyti sunku. Juos laužyti lengva, jei esate įsitikinęs, kad iš
tiesų norite sulaužyti.
Klasikinis pavyzdys - Didžiojoje Britanijoje esame įpratę va­
žiuoti kairiąja eismo puse. Tačiau jei lankomės Europos žemyne
ar JAV, mes akimirksniu be jokio vargo persirikiuojame į dešinę

37
 ir pastebime, kad, grįžus atgal į Didžiąją Britaniją, vėl įprasti prie
kairės pusės eismo yra lygiai taip pat lengva.
Antras klaidingas įsitikinimas - kad rūkymas yra įprotis. Deja,
dauguma taip vadinamų narkotinės priklausomybės specialistų
painioja reikalus, vartodami terminus, kurie visai nėra sinonimai -
heroino „vartotojas“, heroino „įprotis“ ar heroino „narkomanas“.
Žodis „vartotojas*“ leidžia suprasti, kad asmuo viską kontroliuoja
ir gali elgtis vienaip ar kitaip. Išsireiškimas „narkomanas“ reiškia,
kad auka jau visiškai neteko kontrolės. „Įprotis“ neva siejasi su
tarpiniu etapu: ar jis vis dar vartotojas, ar jau narkomanas?
Aiškiai įsisąmoninkite, kad narkotinė priklausomybė ne įpro­
tis, o klastingi spąstai. Grįžkime prie musės, suviliotos vabzdžia­
ėdžio augalo, palyginimo, apie kurį jau užsiminiau ankstesniame
.skyriuje. Prie augalo musė skrenda ne iš įpročio, bet todėl, kad
negali atsispirti nektarui. Šiame etape musė save laikytų „varto­
toja“, ji tiki, kad viską kontroliuoja, mėgaujasi nektaru jausdamasi
užtikrinta, kad jei tik panorės, bet kada galės nuskristi. Ar jaunas
rūkalius, išmokęs įtraukti dūmus neužsikosėdamas ir patikėjęs,
kad rūko grynai dėl to, jog iš to gauna tam tikrą malonumą ar
ramstį, nėra visiškai tokioje pat padėtyje?
Galiausiai tiek musė, tiek rūkalius suvoks, kad papuolė į
spąstus. Tačiau kuriuo konkrečiu momentu jie bus įkalinti? Mu­
sės atveju tai buvo ta akimirka, kai ji pajuto nektaro dvelksmą.
Rukaliaus atveju tai buvo akimirka, kai jis ar ji nusprendė surū­
kyti pirmąją cigaretę. Neabejoju, kad tos nedidelės žmonių dalies,
niekuomet neužsirūkančios pirmos cigaretės, mažuma to išvengia
net nesuprasdama tikrosios nikotino spąstų prigimties - tiesiog
jiems užtenka sveiko proto pasimokyti iš vyresniųjų klaidų. Vis
dėlto tikiu, kad dauguma jų išvengia spąstų ne todėl, kad būtų
protingesni ar išmintingesni, bet tiesiog dėl baimės.
Būtent ji mane apsaugojo nuo domėjimosi stipresniais nar­
kotikais. Ne dėl to, kad išmaniau spąstų prigimtį, bet dėl to, kad
nikotinas visiškai mane pavergė taip greitai, jog buvau įsitikinęs,
kad, eksperimentuodamas su kuo nors stipresniu, jau po keleto
mėnesių būčiau negyvas.

38
 Daliai vaikų pasiseka niekuomet nesurūkyti antros cigaretės.
Ir vėl galite ginčytis: „Tai nebuvo tiesiog sėkmė, šie vaikai buvo
protingesni.“ Negaliu sutikti. Jei jie būtų protingesni, jiems nebū­
tų reikėję rūkyti ir pirmosios. Tiesa yra ta, kad daugumai paaug­
lių ta pirmoji cigaretė pasirodo tokia bjauri, kad jie akimirksniu
praranda norą prisidegti antrąją. Iš tiesų jie turėtų sakyti: „Man
pasisekė tik iš Dievo malonės.“
Tarkime, kad rūkymas yra tiesiog įprotis. Kodėl jį sulaužyti
turėtų būti sunku? Šiaip ar taip, juk niekas mūsų neverčia rūky­
ti, tik mes patys. Jei vieną dieną imame ir nusprendžiame, kad
daugiau niekuomet nebenorėsime rūkyti, kodėl mums turėtų būti
sunku? Galų gale, juk mes net nieko neturime daryti, tiesiog terei­
kia nebeprisidegti kitos cigaretės.
O kaip gi tas siaubingas fizinis skausmas, kurį sukelia atpra-
timas nuo nikotino? Koks dar siaubingas fizinis skausmas? Pa­
kalbinkite rūkalius, mėginančius mesti rūkyti pasitelkiant valios
pastangų metodą, ir paklauskite jų, kokius konkrečiai baisius
skausmus jie kenčia ir pastarieji pradės tuščiažodžiauti. Įprastai
pokalbis rutuliojasi kaip nors panašiai:

Klausimas: Skundiesi, jog tenka kęsti stiprų skausmą. Ar ga­

lėtum apie jį papasakoti aiškiau? Kur konkrečiai tau skauda?
Atsakymas: Ak, tai siaubinga, panašu į gripą.
Klausimas: Ir tavo gydytojas paaiškino, kad tokią savijautą
sukėlė abstinencijos sindromas?
Atsakymas: Na, ne. Iš tiesų aš nesilankiau pas savo gydyto­
ją-
Klausimas: O ar nemanai, kad turėtum? Šiaip ar taip, jei simp­
tomai primena gripą, ar negali būti, kad iš tiesų juo susirgai?
Atsakymas: Ne, žinau, kad viskas dėl to, jog mečiau rūkyti.
Klausimas: Ar gali apibūdinti tuos simptomus?
Atsakymas: Mane vis išmuša šaltas prakaitas.
Klausimas: Linfordą Christie6šaltas prakaitas išmuša kaskart,
kai jam tenka bėgti, bet, panašu, tai jam visiškai netrukdo. Tad ko­
6 Linfordas Christie (g. 1960) - Didžiosios Britanijos lengvaatletis, olimpinis ir
pasaulio 100 metrų bėgimo čempionas (vert. pastaba).

39
dėl prakaitas taip vargina tave?
Atsakymas: Tačiau aš naktį negaliu užmigti.
Klausimas: Man taip pat dažnai pasitaiko, kad naktį negaliu
užmigti. Manau tam tikrais savo gyvenimo etapais su tuo susidu­
ria kiekvienas. Ar tai tikrai taip siaubinga?

Atkreipkite dėmesį, kad jei rūkaliui pasakytumėte: „Jeigu

pasiryžtum penkias dienas prasirgti gripu, tai po to nebejaustum
visiškai jokio noro rūkyti“, dauguma rūkalių su džiaugsmu priim­
tų tokią galimybę. Galų gale, juk sirgdami gripu, fiziškai galbūt
jaučiamės taip, lyg mirtume, tačiau dėl to visai nebūname verks­
mingi ir irzlūs, o ramiai su tuo susitaikome. Priežastis, dėl kurios
mėgindami mesti rūkyti rūkaliai jaučiasi tokie prislėgti, neturi
nieko bendra su fiziniu atpratimo nuo nikotino skausmu. Kaip jau
paaiškinau, jis labai nežymus, beveik nepastebimas, jį suvokiame
tiesiog kaip pojūtį „noriu cigaretės“ ir jis visiškai pranyksta po
keleto dienų.
Kančia, kurią rūkaliai išgyvena mesdami rūkyti - baimė ir
depresija. Jie tiki, kad daro tikrą auką. Tiki, kad rūkymas yra tik­
ras malonumas ar ramstis, kad jis tikrai sumažina nuobodulį ir
įtampą, ir tikrai padeda susikaupti bei atsipalaiduoti. Jei rūkalius
tuo tiki gesindamas, kaip jis viliasi, savo paskutinę cigaretę, tai ir
visą likusį gyvenimą nugyvens tuo tikėdamas. Kaskart ateityje,
kai jam bus nuobodu ar nepavyks susikaupti, kai jį slėgs įtampa ar
kai jo rūkantys draugai prisidegs cigaretę vakarėlio metu, dalis jų
proto teigs: „Deja, tu praradai šią galimybę“. Anksčiau ar vėliau,
tikėtina, kad anksčiau, jis prisidegs tik vieną cigaretę ir nikotino
grandinė startuos vėl.
Šio skyriaus tikslas yra tik vienas: padėti jums suprasti, kad
vienintelė priežastis, kodėl bet kuris rūkalius ir toliau rūko ci­
garetes, yra visiškai ta pati, dėl kurios heroino narkomanas su­
sileidžia heroino - ne dėl to, kad iš to jaučia tikrą malonumą ar
džiaugsmingą euforiją, bet dėl to, kad mėgina nutraukti tą tuštu­
mos ir nesaugumo jausmą, kurį pagimdė pirmoji narkotiko dozė, o
paskutinioji pratęsė. Nikotinas veikia visiškai taip pat.

40
 Nesvarbu, ar jūs esate rūkalius, buvęs rūkalius ar nerūkan­
tysis, tačiau sunku pripažinti idėją, kad vienintelė priežastis, dėl
kurios bet kuris rūkalius ir toliau rūko - mėginimas nutraukti tą
tuštumos ir nesaugumo jausmą, kurį pratęsė anksčiau surūkyta
cigaretė.
Akimirką įsivaizduokite, kad šią knygą skaitėte prieš du šim­
tus metų. Aš sakau: „Klausyk, traukti tabako miltelius per nosį
visiškai nėra malonu. Tu trauki tabaką, savo sudėtyje turintį ni­
kotino - tiesiog tai būdas, kuriuo tu gauni nikotino. Dėl šios tavo
bėdos kaltas tik pats nikotinas.“
Jau yra tūkstančiai buvusių rūkalių, kurie užkibo ant nikotino
kramtomosios gumos, ir daugelis jų vis vien dar rūko cigaretes.
Pasitaiko buvusių rūkalių, kurie lankosi mūsų klinikose tam, kad
atprastų nuo kramtomosios gumos. Per pastaruosius metus labai
daug viešai kalbėta apie nikotino pleistrus. Mūsų Raynes Parko
klinikose lankėsi moteris, kuri pasakojo: „Savo pleistrą nusikli-
juoju apytikriai tris kartus per dieną, kad galėčiau parūkyti kartu
su savo vyru, o vėliau su lipnia juosta jį prisiklijuoju vėl.“ Nejau
po keleto metų mums iš tiesų reikės teirautis savo klientų: „Na gi,
nuoširdžiai atsakykite, kiek pleistrų sunaudojate per dieną?“ Ar
po dvidešimties metų nikotino narkomanai girsis:
„Per dieną aš klijuojuosi jau tik du pleistrus!“ arba
“Aš juos naudoju tik tuomet, kai bendrauju su žmonėmis,“
arba
„Man jie visai nebūtini, tiesiog aš jais mėgaujuosi - kas gi
galėtų labiau atpalaiduoti, negu puikaus pleistro užsiklijavimas po
valgio?“
Jei manote, kad tokie komentarai praplečia vaizduotę, pamė­
ginkite įsivaizduoti, kad lygiai taip pat kalbama apie tabako mil­
telių traukimą pro nosį. Tabako uostytojai anksčiau iš tiesų taip
mėgindavo teisinti savo kvailystę. Tad kodėl to negalėtų daryti
pleistrų nešiotojai?
Ar manote, kad kokaino uostytojai taip elgiasi dėl to, kad
mėgaujasi pačiu uostymu? Žinoma, ne! Tiesiog jie taip įsisavina
narkotiką. Tabako uostytojai taip elgdavosi dėl lygiai tokios pat

41
priežasties - jie buvo priklausomi nuo nikotino. Kadaise tabako
uostymas buvo laikomas visuomenišku užsiėmimu. Tiesa ta, kad,
kaip ir rūkymas, tai buvo bjauri ir šlykšti priklausomybė, tačiau,
kaip rūkaliai apgaudinėja save su auksinėmis ir sidabrinėmis ci­
garečių dėtuvėmis, taip ir tabako uostytojai griebiasi tos pačios
apgaulės naudodamiesi sidabrinėmis uostomo tabako dėžutėmis.
Ar iš tiesų tikite, kad heroino narkomanai badosi dėl to, kad
mėgaujasi injekcijomis? Vienintelė priežastis, dėl ko jie taip elgia­
si - jų tikėjimas, kad heroinas sumažina tuštumos ir nesaugumo
jausmą, kUrį ankstesnė injekcija tik pratęsė. Jie nesuvokia, kad
pirmoji heroino dozė pagimdė tą nesaugumo jausmą, o visos toli­
mesnės dozės užtikrina, kad narkomanas tą siaubingą jausmą kęs­
tų visą savo likusį gyvenimą, kol galiausiai narkotikas jį pražudo.

RŪKALIAI YRA VISIŠKAI TOKIOJE PAT PADĖTYJE!

Jau rašiau, kad antras dūmas tik iš dalies sumažina tą tuštu­

mos ir nesaugumo jausmą, kurį sukėlė pirmasis. Taip yra dėl to,
kad nikotinas yra ne tik narkotikas, bet ir galingas nuodas. Mūsų
imuninės sistemos narkotikams ir nuodams formuoja imunitetą.
Iš tiesų, kai mokomės rūkyti, mes tiesiog laukiame, kada galėsime
įtraukti cigaretėse esantį nikotiną neužsikosėdami ir nesibjaurė-
dami. Jei atkakliai stengiamės, tai po trumpo rūkymo laikotarpio
susiformuojame atsparumą bjauriam skoniui ir kvapui.
Tačiau kai narkotikui įgyjame imunitetą, daugiau nebegalime
grįžti į tą ramybės ir pasitikėjimo savimi būseną, kurioje buvome
iki pirmosios dozės. Galbūt tikitės, kad bėgant laikui turėtų būti
natūralu rūkyti vis mažiau, nes juk rūkymas yra nesveikas, bjau­
rus, žudantis ir brangus užsiėmimas. Deja, visi žinome, kad rea­
lybė yra visiškai priešinga. Kuo labiau jus parklupdo narkotikas,
tuo labiau didėja priklausomybės iliuzija ir narkotiko vartojimas.
Savo pagalbos rūkaliams metodą vadinu „LENGVU BŪDU
MESTI RŪKYTI“. Taip jį pavadinau todėl, kad atsikratyti cigare­
čių iš tiesų yra lengva, jei tik rūkalius visiškai supranta nikotino
spąstų prigimtį. Tačiau padėti kiekvienam rūkaliui suvokti, kad

42
mesti rūkyti yra lengva, nebūtinai bus lengva. Mūsų klinikose
daugumai rūkalių prireikia apytikriai keturių valandų, kol jie tai
suvokia. Deja, yra ir tokių, kurių tuo įtikinti nesugebame.
Ir dabar esame panašioje situacijoje. Ši knyga pavadinta
„Kaip padėti paaugliui mesti rūkyti?“ Niekas geriau už mane
nežino, kaip sunku įtikinti jaunimą mesti rūkyti, kai jau kartą jis
užkimba. Taip pat niekas geriau už mane nežino, kaip jaunimui
lengva užkibti.
Negaliu jums apsakyti, kokį nusivylimą jaučiu bėgiodamas
rytais, kai matau, kaip būrelis jaunų mergaičių traukia dūmus,
lyg tai būtų patą nuostabiausias dalykas pasaulyje. Jei tik galė­
čiau joms viską paaiškinti. Tačiau patinka man tai ar ne, tokios
galimybės neturiu. Neabejoju, kad norėtumėte, jog tai padaryčiau
už jus, bet kol kas nors man neskirs užtektinai nacionalinės tele­
vizijos eterio laiko, to padaryti negalėsiu. Bet jūs galite. Galbūt
pastebėsite, kad perduoti vaikams reikalingą informaciją gali būti
sunku. Tačiau tokioje situacijoje tai yra vienintelė jų viltis. Tu­
riu reikiamų žinių, kaip tą padaryti, tačiau neturiu reikiamų prie­
monių. Vyriausybė turi reikiamas priemones, tačiau neturi žinių.
Mokytojai neturi nei reikiamų priemonių, nei žinių.
Jūsų vaikai jums yra pavaldūs ir, kartu pasistengę, mes galime
pasiekti, kad jiems būtų lengva išvengti narkotikų spąstų. Skaitėte
apie mano patirtį mergaičių mokykloje, kurią aprašiau trečiame
skyriuje, tad kaip galiu tikėtis, kad jaunimui gyvenime apskritai
įmanoma išvengti narkotikų spąstų? Turiu prisipažinti, kad tokios
situacijos kartais mane varydavo į visišką neviltį ir susimąstymą,
kad galbūt kovoju nesėkmei pasmerktą mūšį.
Tačiau ta patirtis man taip pat suteikė ir didžiulę viltį. Tos
mergaitės nenušvilpė manęs lyg seno sukriošėlio. Mane stebino jų
požiūris ir branda. Jos klausėsi, ką norėjau pasakyti. Mane pakvie­
tusi mokytoja vėliau pranešė, kad po mano apsilankymo keletas
mergaičių nusprendė mesti rūkyti. Nežinau, kokia jų dalis iš tiesų
metė. Galbūt santykinai labai maža. Tačiau turėkite omenyje, kad
tai tebuvo mano vienišas šauksmas - į narkotinę priklausomybę
joms leidau pažvelgti iš tokio taško, iš kokio jos anksčiau niekuo-

43
met nežvelgė. Tik pagalvokite, kokios žymiai veiksmingesnės bus
šios žinios, kai jos tą patį išgirs iš savo tėvų ir bendraamžių.
Ar tikite, kad jei galėtume susikalbėti su musėmis, kurios tu­
rėtų tik dešimtadalį mūsų vaikų proto, tai vis vien nesugebėtume
joms paaiškinti vabzdžiaėdžių augalų spąstų įmantrybių ir padėti
joms išvengti įkliuvimo į juos?
Kodėl mūsų vaikai vis įkliūva į narkotikų spąstus? Nes jų tė­
vai ir mokytojai patys nesupranta spąstų prigimties. Jie tiesiog
pasakoja vaikams, kad narkotikai gali būti pavojingi ir net mirtini.
Tai prilygsta pasakojimui vaikams, kad ir motociklai gali būti pa­
vojingi ir mirtini. Nikotino spąstai šiandien vis dar yra tokie patys,
kokie buvo tą dieną, kai pats į juos papuoliau.
Mes suvokiame, kad cigarečių rūkymas gali sukelti vėžį ir ki­
tas siaubingas ligas. Lygiai taip pat suvokiame, kad viena cigaretė
to nepadarys. Tad nejuntame baimės išmėginti tik vieną cigaretę.
Tos pirmos cigaretės skonis būna siaubingas ir bet kokia baimė,
kad galime įkliūti, dingsta. Tačiau mes jau įkliuvome, tapome dar
viena tų išmoningų ir klastingų spąstų auka.
Kad galėtumėte padėti savo vaikui išvengti įkliuvimo į spąs­
tus, pats privalote aiškiai suvokti spąstų prigimtį. Taip pat turite
suvokti, kad rūkymas neturi visiškai jokių privalumų. Tai sakyda­
mas neturiu omenyje, kad rūkymo trūkumai nusveria privalumus.
Tiesiog noriu pasakyti, kad visas šis užsiėmimas prilygsta galvos
daužymui į sieną vien tam, kad nustojus būtų juntamas malonu­
mas.
Pasiruošiau išsamiai paaiškinti, kodėl taip yra. Vis dėlto šios
knygos tikslas ne padėti jums mesti rūkyti, bet leisti jums padė­
ti savo vaikui išvengti įkliuvimo į nikotino spąstus. Jei jaučiate,
kad pats iki galo nesuprantate nikotino spąstų prigimties, tai nėra
jokių šansų, kad sugebėsite viską paaiškinti savo vaikui. Todėl,
prieš žengiant toliau, derėtų perskaityti ,JLengvq būdą mesti rū­
k y t i o jei ir po to vis dar turėsite abejonių, perskaityti „Vienintelį
būdą visam laikui mesti rūkyti“7.
Papasakojau, kad nikotino spąstai yra didžiausias piktnau­
7 Carr, Allen, The Only Way to Stop Smoking Permanently, UK: Penguin Books
Ltd, 1995 (vert. pastaba).

44
džiavimo pasitikėjimu triukas, kurį paspendė žmogus kartu su
gamta ir kaip vaikai įviliojami į juos. Dabar panagrinėkime

KOKIOS SPĄSTŲ GUDRYBĖS RUKALIUI NELEIDŽIA

IŠSILAISVINTI?
 ok ios spąstų gudrybės rūkaliui
įleidžia issilaisvinti?

Dauguma tėvų negali suprasti, kodėl jų vaikai užkimba ant

nikotino ar kitų narkotikų. Vis dėlto, kai iki galo suvokiate neįti­
kėtiną nikotino spąstų išmoningumą, nuostabą kelią tai, kad gana
daug vaikų apskritai sugeba jų išvengti.
Paaiškinau, kodėl, rūkydamas antrąją cigaretę, jau esate spąs­
tuose. Tačiau, jei esate nerūkantysis ir jums dažnai tenka pasyviai
rūkyti, blogiausia yra net ne tai, kad kvėpuojate pavojingais tok­
sinais - jūs taip pat įkvėpiate nikotino ir jūsų kūnui tenka kęsti
atpratimą nuo jo. Ankstesniais laikais, kai praktiškai kiekviena­
me laukiamajame, kino teatre, bare, autobuse, restorane ir kitur
tvyrodavo tabako dūmų debesis, vaikai būdavo pratinami rūkyti
dar iki jų pirmosios cigaretės. Nėra ko stebėtis, kad vienu metu į
spąstus buvo papuolę 80 procentų žmonių.
Daugelį tėvų veikia iliuzija, kad jei jų vaikas paauglystėje ne-
įklimps į narkotikus, tuomet visą likusį gyvenimą išliks saugus.
Savo klinikose reguliariai konsultuojame žmones, pradėjusius

46
rūkyti trisdešimties, keturiasdešimties ar net penkiasdešimties.
Dauguma jų įkliuvo tuomet, kai teko susidurti su gausiu pasy­
viu rūkymu, įprastai darbe, ypač, jei jie dirbdavo baruose, kazino,
naktiniuose klubuose ar kitose vietose, kur įprasta rūkyti.
Dėl to, kad rūkymas labai paplitęs tarp paauglių, valdžia lin­
kusi suversti kaltę šiems veiksniams, pateikiamiems mažėjančia
tvarka:

TABAKO REKLAMAI
TĖVŲ RODOMAM PAVYZDŽIUI
BENDRAAMŽIŲ SPAUDIMUI

Pastaruoju metu pasyvus rūkymas sulaukia daug visuomenės

dėmesio, tačiau vien tik tuo požiūriu, kad nerūkantieji tūri turėti
teisę kvėpuoti tabako dūmais neužterštu oru. Atrodo, kad niekas
nesuvokia fakto, jog priežastis, dėl kurios nikotino priklausomy­
be užsikrečiama lengviau nei sloga, yra ši: kad užkibtumėte net
nebūtina rūkyti tabako, įkliūti galite vien dažnai susidurdamas su
pasyviu rūkymu.
Kaip kitaip paaiškinti, kodėl kas nors, atsispyręs reklamos,
tėvų rodomo pavyzdžio ir bendraamžių spaudimo poveikiui dau­
giau nei 50 metų, staiga pajunta poreikį užsirūkyti cigaretę? Kaip
kitaip paaiškinti, kodėl vakarėliuose, kur ore nevaržomai tvyro
nikotinas, buvę rūkaliai, susilaikę ne vienerius metus, pajunta ne­
nugalimą pagundą surūkyti tik vieną cigaretę ir galiausiai vėl pa­
puola į spąstus?
Įtariu, kad teisinga veiksnių, paskatinančių mūsų vaikus už­
kibti ant nikotino, reikšmingumo tvarka yra visiškai priešinga.
Esu įsitikinęs, kad pats reikšmingiausias iš jų visų - paties nikoti­
no įkvėpimas, nepriklausomai nuo to, ar būtų rūkoma tiesiogiai ar
pasyviai, ar esant šiam dvigubam deriniui.
Daugybę metų tikėjau, kad galingiausias veiksnys klimpstant
į spąstus - bendraamžių spaudimas. Nors akivaizdu, kad jis yra
reikšmingas, tačiau dabar tikiu, jog labiau tikėtina, kad būtent ar­
timiausi draugai jums įsiūlys cigaretę, o ne kurie kiti bendraam­
žiai. Didžioji nerūkančiųjų dalis, nepriklausomai nuo jų amžiaus,
47
į rūkymą žvelgia kaip į smirdantį, purviną, brangų, nesveiką ir
kvailą įprotį. Jie lygiai taip pat žvelgia ir į pačius rūkalius. Gerai
pamenu, kokiu kvailiu laikiau savo tėvą, nors kitais atžvilgiais aš
jį gerbiau ir juo žavėjausi. Taip pat gerai pamenu, kad, užuot pa-
vydėjęs kitiems rūkantiems paaugliams, jutau jiems gailestį. Taip
buvo iki tol, kol įkliuvau pats. Tik jau pats būdamas spąstuose
rūkančius bendraamžius išvydau kitokioje šviesoje.
Įdomu, kuris požiūris yra teisingas? Tas, kurį turiu dabar ir
turėjau prieš pakliūdamas į spąstus, ar tas, kurį turėjau, kai tiek
mano protą, tiek kūną valdė tas klastingas narkotikas? Jei priva­
lau atsakyti į šį klausimą, vadinasi mes tik švaistome vienas kito
laiką.
Jau paaiškinau, kodėl nuo tėvų rodomo pavyzdžio beveik vi­
siškai nepriklauso ar vaikas pradės rūkyti, ar ne. Vis dėlto nenu­
stebčiau, jei būtų statistiškai įrodyta, kad nerūkančių tėvų vaikai
užkimba rečiau nei rūkančiųjų. Tačiau to priežastimi būtų ne tiek
tėvų rodomas pavyzdys, kiek faktas, kad nerūkančių tėvų vaikai
rečiau prisikvėpuoja nikotino.
Nuoširdžiai viliuosi, kad man padėsite įrodyti tokį statistinį
faktą - vaikai, kurių tėvai nepatingėjo perskaityti, įsisavinti ir va­
dovautis šios knygos nurodymais, pakliūti į nikotino ar kitokių
narkotikų spąstus rizikuoja žymiai mažiau negu vaikai, kurių tė­
vai nepasivargino to padaryti.
Suprantu, kad galbūt užginčysite teiginį, kurį noriu išsakyti,
tačiau, net ir labai nenorėdamas sutikti su tabako pramonės daro­
mais pareiškimais, esu įsitikinęs, kad tabako reklama yra visiškai
nereikšminga, kai kalbama apie jos galią įtikinti vaikus ar suau­
gusiuosius įkliūti į nikotino spąstus. Bent jau ne reikšmingesnė nei
naujausios „X“ rūšies skalbimo miltelių reklamos, tvirtinančios,
kad skalbiant jais drabužiai bus švaresni ir baltesni negu naudo­
jant bet kokios kitos rūšies miltelius, galia įtikinti jūsų vaiką nu­
lėkti iki parduotuvės ir nusipirkti pakuotę „X“ rūšies miltelių.
Tabako pramonininkai tvirtina, kad jų reklamos tikslas - jau
priklausomus nuo nikotino rūkalius įtikinti pirkti jų rūšies tabaką.
Žinoma, jie taip pasakyti negalėtų, o tiesiog teigtų: „rūkyti mūsų

48
rūšies tabaką jums bus maloniau ir patirsite daugiau pasitenki­
nimo.“ Noriu pasakyti štai ką - neįmanoma kažką įtikinti tapti
narkomanu. Įsivaizduokite, kad mus suptų didžiuliai reklaminiai
stendai, teigiantys, kad vienos rūšies heroinas yra geresnis nei ki­
tos. Ar dėl jų jūs lėktumėte nusipirkti tos geresnės rūšies heroino?
Žinoma, ne, tačiau galbūt heroino narkomanas būtent taip ir pa­
sielgtų. Grįžkime prie skalbimo miltelių: jei jūsų vaikas jau pats
skalbiasi savo drabužius ir nėra patenkintas rezultatais, tuomet jis
ar ji galbūt ir būtų įtikintas pirkti „X“ rūšies miltelius.
Tabako reklama ne tik neprisideda prie to, kad jaunimas įkliū­
tų į nikotino spąstus, bet, esu įsitikinęs, iš tiesų apsaugo jį nuo
įkliuvimo. Galbūt mūsų vaikai ir jauni, tačiau tai dar nereiškia,
kad jie kvaili. Jie užaugo pasaulyje iš visų pusių atakuojami rekla­
mų, todėl, kaip ir mes, natūraliai įprato joms priešintis. Jie, kaip
ir jūs ar aš, daugiau nebetiki, kad „X“ milteliai skalbia balčiau
vien dėl to, kad taip tvirtina reklama. Kaip ir jūs ar aš, jie suvokia
tikruosius tabako reklamos motyvus ir natūraliai jai priešinsis.
Galbūt klausiate savęs: „ir kaip visa tai padės mano vaikui
neįkliūti? Jei vaikai įkliūva ne dėl tabako reklamos, tai kam švais­
tyti laiką kalbant apie tai? Kodėl man nepasakote, ką konkrečiai
turiu daryti, kad apsaugočiau savo vaiką nuo įkliuvimo?“
Kad pavyktų atsakyti į šį klausimą, turime grįžti į gana nese­
ną rūkymo praeitį. Kai buvau berniukas, dauguma vakarietiškos
visuomenės žmonių rūkymą laikė visuomeniškai priimtinu įpro­
čiu, suteikiančiu malonumo, pasitikėjimo savimi ir kartu atpalai­
duojančiu. Tuo pat metu jis buvo laikomas nesveiku ir šiek tiek
bjauroku užsiėmimu. Vis dėlto didžioji dalis suaugusiųjų buvo
rūkaliai, o nerūkantieji bendrai buvo laikomi keistais ir uždarais
žmonėmis. Šalia jų rūkaliai jausdavosi taip, lyg prie netikėtai per
bemvakarį išdygusio kunigo.
Tuomet pasklido stulbinanti žinia. Paaiškėjo, kad rūkymas yra
pavojingesnis nei tiesiog bendrai nesveikas užsiėmimas - buvo
aptiktas glaudus ryšys tarp rūkymo ir plaučių vėžio. Tuo metu
nemažai žmonių metė rūkyti, tačiau dauguma ir toliau rūkė. Atro­
dė mažai tikėtina, kad po šio atradimo nerūkantieji galėtų pradėti

49
rūkyti, tačiau, kad ir kaip tai stebintų, jie pradėdavo.
Vis dėlto rūkančių suaugusiųjų sumažėjo iki tiek, kad nerū­
kantieji jau buvo dauguma. Tuo metu į tokią susidariusią situaci­
ją niekas neatkreipė dėmesio, tačiau tabako pramonei tai turėjo
drastiškų padarinių.

NUO TADA RŪKYMAS PRADĖTAS LAIKYTI

ANTIVISUOMENIŠKU UŽSIĖMIMU

Aiškiai suvokite, kad pats rūkymas nuo to laiko nepakito nė

per nago juodymą. Keitėsi tik visuomenės žinios ir požiūris į jį.
Tūkstančiai rūkalių, kuriems mano metodas padėjo išsilais­
vinti iš tos vergijos, mane pagarbiai įvardijo labiausiai prie šio
pokyčio prisidėjusiu žmogumi. Mielai priimčiau šią pagarbą, jei
tai būtų tiesa.
Pažvelkime, kaip yra iš tiesų. Galbūt aš ir galiu įtikinti rūka­
lių užsinorėti mesti rūkyti. Tačiau tikrai negaliu priversti rūkalių
apsilankyti mano klinikose. Net jei ir galėčiau, pirmasis dalykas,
kurį jie padarytų išėję iš klinikų - prisidegtų cigaretę.
Negaliu reikalauti pripažinimo, kad būtent dėl manęs milijo­
nai rūkalių užsinorėjo neberūkyti. Tačiau galiu reikalauti pripa­
žinti, kad atradau metodą, leidžiantį bet kuriam rūkaliui lengvai ir
visam laikui pasiekti savo tikslą, vos tik jis ar ji nusprendžia mesti
rūkyti.
Kaip bebūtų, ši knyga iš esmės skirta dviem visiškai skirtin­
goms problemoms. Pirmoji - apsaugoti vaikus nuo įkliuvimo į
spąstus. Tačiau kam vaikams lankytis klinikose ar skaityti knygą
apie problemą, su kuria jie ir taip nesitiki susidurti? Jums pavyk­
tų įtikinti vaikus pasiskiepyti nuo maliarijos, jei šie atostogautų
tokiuose kraštuose, kur veisiasi maliarija infekuoti uodai. Vaikai
sutiktų skiepytis, nes tai, ar uodas įkąs, ar ne, yra visiškai ne jų
valioje. Tačiau jei kalbėtume apie narkotinę priklausomybę - vis­
kas yra jų valioje. Kam jiems reikėtų saugotis tokios situacijos, į
kurią, kaip jie yra įsitikinę, ir taip nepaklius?
Pavyzdžiui, jei keliautumėte prie Niagaros krioklio, ar jaus-

50
tumėte poreikį išklausyti kursą, kuris sulaikytų jus nuo potraukio
šokti žemyn?
Antroji problema, kuriai skirta ši knyga - paaugliai, kurie jau
užkibo, tačiau to dar nesuvokia. Susikalbėti su jais yra netgi sun­
kiau nei su tais, kurie dar neužkibo. Pastarųjų kūnuose bent jau
negyvena mažas nikotininis kenkėjas, mėginantis priešgyniauti
viskam, ką aš sakau. Kadangi jie neturi nė menkiausio noro mesti
rūkyti - o tik priešingai, jie turi galingų priežasčių, dėl kurių nori
ir toliau rūkyti - tai kam jiems vargintis ir klausyti, ką šneka toks
senas sukriošėlis kaip aš arba jūs?
Noriu pasakyti štai ką: priežastys, dėl kurių suaugusieji užsi­
nori mesti rūkyti, jaunimui visiškai nieko nereiškia ir nesulaiko jų
nuo įkliuvimo į spąstus.
Apmaudu, kad taip yra, tačiau bent jau pripažinkime, kad tai
tiesa. Žmonės, turinys geriausių ketinimų, iššvaistė milijonines
pinigų sumas ir tūkstančius valandų, mėgindami apsaugoti jauni­
mą nuo įkliuvimo ar jau įkliuvusiuosius įtikinti mesti rūkyti. Ką
gi, jeigu tokia taktika būtų veiksminga, man nereikėtų rašyti šios
knygos, o jums nereikėtų jos skaityti. Tad pripažinkime paprastą,
neginčijamą faktą - tokia taktika nepasiteisino.
Tarkime, kad aš galiu įtikinti jus, o jūs savo ruožtu galite įti­
kinti vaikus neįkliūti arba mesti rūkyti, jei jie jau įkliuvo. Tai būtų
nuostabu. Tačiau įsivaizduokime, kad man nepavyko įtikinti jūsų,
arba jums nepavyko įtikinti jų? Ar tokiu atveju mums nebūtų
lengviau, jei milijoninės pinigų sumos ir tiek pat valandų, kurios
išeikvojamos šalinant visiškai nereikšmingas kliūtis, būtų sukon­
centruotos į tikrųjų priežasčių, kurios visų pirma ir pavergė jūsų
vaiką ar sulaikė jį nuo išsilaisvinimo, šalinimą?
Rūkaliai įspėja savo vaikus neįkliūti. Tuo pat metu vaikai
kasdien iš tų pačių rūkalių girdi, kaip cigaretės jiems padeda at­
sipalaiduoti ir susikaupti bei mažina nuobodulį ir stresą. Tad iš
tiesų nieko nuostabaus, kad dauguma mūsų galiausiai išmėgina
vieną cigaretę. Visas gyvenimas - pernelyg ilgas laiko tarpas, kad
jo eigoje neišmėgintume bent vienos cigaretės, ypač, kai mus vi­
sus įtikino, jog rūkymas turi ir nuostabių privalumų. Na taip, mus

51
įtikino ir tuo, kad galime susirgti siaubingomis ligomis, tačiau juk
nuo vienos cigaretės nenutiks nieko blogo.
Kai ką nors išmėginate pirmą kartą - jūs tiesiog eksperimen­
tuojate. Priklausomai nuo tos pirmosios patirties, nusprendžiate,
ar norėsite tai pakartoti. Rūkymo atveju ta pirmoji cigaretė būna
siaubingo skonio. Tad kodėl mes apskritai turėtume norėti tai pa­
kartoti? Nes mūsų kūnuose ką tik apsigyveno maža nikotino pa­
baisa, identiška maisto alkiui, ir dabar ją tenka maitinti. Mums
nėra reikalo nerimauti, kad įkliūsime. Rūkaliai įkliūna tik tada,
kai mėgaujasi rūkymu, o antroji cigaretė atrodo tokia pat bjauri,
kaip ir pirmoji.
Kita sumani spąstų gudrybė yra ta, kad rūkaliaus įkalinimo
procesas yra toks lėtas ir laipsniškas, kad net nepastebime, jog jis
apskritai su mumis vyksta. Tai lyg senėjimo procesas. Kiekvieną
dieną veidrodyje matome tą patį veidą. Senėjimo proceso nepa­
stebime tol, kol nepažvelgiame į prieš 10 metų darytą fotografiją.
Tačiau net ir tada negalime su tuo susitaikyti. Mes nesakome: „Po
velnių, koks senas aš dabar atrodau!“, bet verčiau „Na argi tuomet
neatrodžiau jaunas?“ Manau, kad viena iš šaunių gamtos malonių
yra ta, jog bendras senėjimo procesas sušvelnina kritimą.
Kaip bebūtų, tas laipsniškas procesas, kai nejučia vis giliau
grimztame į narkotinės priklausomybės gelmes, mums neduoda
jokios naudos. Iš pradžių tas tuštumos ir nesaugumo jausmas, už­
plūstantis geidžiant nikotino, yra beveik nepastebimas, be to, tuo
metu mes rūkome nedaug ir gana retai. Tad net nepastebime, kad
jis apskritai su mumis vyksta. Tą nežymų tuštumos ir nesaugumo
jausmą laikome normaliu.
Tačiau nenorime sau pripažinti, kad dabar jau ne tiesiog pri­
imame cigaretes, kuriomis mus taip mielai vaišindavo rūkantys
draugai, bet ir patys jų prašome. Bet dabar draugai jau nebenori
taip maloniai jomis dalintis. Tad iš tiesų pradedame leisti nemen­
kus pinigus cigaretėms - nors anksčiau buvome sau pasižadėję,
kad niekuomet nebūsime tokie kvaili. Netrukus mes ne tik jas per­
kame, bet tiesiog privalome jų turėti - vien mintis apie tai, kad
pasibaigė cigaretės, daugeliui rūkalių kelia paniką.

52
 Paklauskite neseniai pradėjusio rūkyti paauglio, kodėl jis tai
daro ir atsakymas bus panašus: „Nes aš tuo mėgaujuosi“. Tačiau
jums gana akivaizdu, kad jis tuo nesimėgauja. Jis nedrįsta įkvėpti
dūmų į plaučius ir atrodo labai nesmagiai. Pokalbis rutuliosis kaip
nors panašiai:

Klausimas: Kuo iš tiesų tu mėgaujiesi?

Atsakymas: Tuo, kad rūkymas mane veža.
Klausimas: Ką turi omeny, sakydamas veža?
Atsakymas: Aš jaučiu svaigulį.

Paaiškinkite, kad apsvaigti galima tiesiog besisukant ratu ir

jis nežinos, ką atsakyti. Po keleto savaičių to paties paauglio vėl
paklauskite, kodėl jis rūko - dabar jis jau nuoširdžiai atsakys, kad
mėgaujasi rūkymu. Tačiau jis nesugebės paaiškinti, kodėl juo mė­
gaujasi. Iš tiesų jis pasako tik tai, kad dabar jau gali įkvėpti dūmus
nejausdamas svaigulio.
Tą patį klausimą pakartokite po keleto mėnesių ir jis jums pa­
sakys, kad rūkymas atpalaiduoja, padeda susikaupti, mažina nuo­
bodulį ir stresą. Jis jau bus užmiršęs, kad neturėjo nei poreikio, nei
potraukio rūkyti, kol neišmėgino tos pirmos bjaurios cigaretės.
Taip pat jis nesusimąstys, kad tų pačių cigarečių skonis ir kva­
pas dabar jau yra malonus, o jos pačios dabar suteikia tuos visus
prieštaringus privalumus.
Spąstai labai išmoningi. Kodėl šiame etape jis apskritai turėtų
norėti mesti rūkyti? Palyginti jis rūko dar gana mažai. Finansiškai
jis gali sau tai leisti. Jis ir toliau bendrauja su savo nerūkančiais
draugais. Rūkymas visiškai nekenkia jo sveikatai - o jei kenktų,
jis tiesiog mestų rūkyti.
Įsivaizduokite, kad fizinis nikotino geismas yra lyg amžinas,
beveik nepastebimas niežulys. Jei jums niežti, tai visiškai natūralu,
kad pasikasote. Kalbant apie nikotino priklausomybę, tai reikštų,
jog prisidegate cigaretę. Tačiau ta cigaretė suteiks tik dalinį pa­
lengvėjimą, ir jis bus laikinas. Tai nėra tikras palengvėjimas; prie­
šingai - pirmoji cigaretė sukėlė niežulį, o visos kitos jį nuolatos

53
palaiko, kol nikotino grandinė nutraukiama.
Tikriausiai manote, kad bėgant laikui žmonės turėtų rūkyti
vis mažiau - juk rūkymas toks nesveikas, bjaurus ir brangus užsi­
ėmimas. Deja, neginčytinas faktas, kad bet kurios narkotinės pri­
klausomybės kryptis - geisti vis stipresnių ir dažnesnių narkotiko
dozių. Iš tiesų tai visai logiška: kuo labiau jūsų kūnas išsiugdo
atsparumą narkotikui, tuo mažiau palengvinamos atpratimo kan­
čios - dėl to iliuzinis narkotiko poreikis tampa vis stipresnis.
Iš tiesų natūrali kryptis - rūkyti cigaretes vieną po kitos.
Nuo to rūkalių sulaiko tik kitoje traukiamos virvės pusėje esan­
tys nepatogumai - tokie, kaip plaučių vėžio baimė. Kai kuriems
rūkaliams neužtenka pinigų, kad galėtų rūkyti cigaretes vieną po
kitos. Kitiems neleidžiama rūkyti darbe. Daugelis nekenčia to, kad
yra rūkaliai ir visą gyvenimą drausmina save nuo rūkymo iki pus­
ryčių, miegamajame ar naujame automobilyje, lauke ar nerūkan­
čiųjų kompanijoje, šalia savo tėvų ar vaikų.
Kuo atsparesnis narkotikui tampa rūkaliaus kūnas ir kuo la­
biau narkotikas naikina rūkalių - ne tik fiziškai, bet ir žalodamas
jo pasitikėjimą savimi ir nervų sistemą, tuo jam sunkiau ištverti
nerūkymo intervalus. Taip jis vis giliau krenta j bedugnę.
Dabar rūkalius jau suvokia, kad pakliuvo į baisius spąstus ir
tam tikru metu kas nors vis paskatina pamėginti iš jų vaduotis.
Įprastai tos priežastys būna tokios: ankstyvosiomis rūkymo die­
nomis - pinigų trūkumas; vėliau - nerimas dėl sveikatos.
Kita šių spąstų gudrybė - kai metate rūkyti, netrukus turite
daugiau pinigų, o jūsų sveikata pasitaiso. Tačiau pradedate tikėti,
kad atsisakėte tikro ramsčio ar malonumo. Jus užklumpa netekties
jausmas ir anksčiau ar vėliau vėl prisidegate cigaretę.
Paskutinė gudrybė, kuri būdinga ne tik nikotino, bet ir kitoms
narkotinėms priklausomybėms - kuo labiau fiziškai ir protiškai
narkotikas sunaikina savo auką, tuo tas iliuzinis ramstis narko­
manui atrodo vertingesnis. Ar galite įsivaizduoti, kad kuris n ors
rūkalius priimtų tokį sprendimą:

VERČIAU JAU MAN NUPJAUS KOJAS NEGU

AŠ MESIU RŪKYTI!
54
 Verčiau jau man nupjaus kojas
negu aš mesiu rūkyti!

Labai nemėgstu rašyti šia tema ir apgailestauju, kad prašau

jūsų tai skaityti. Bet jei ketinate padėti savo vaikui išvengti pri­
klausomybės spąstų, turėsite jam paaiškinti, kaip rūkaliai pasiekia
tokią stadiją. Kad pavyktų tai padaryti, privalote pats suprasti,
kodėl taip nutinka.
Kita sumani spąstų gudrybė yra ta, kad mes užblokuojame
savo protą nuo rūkymo blogybių. Aš jau minėjau virvės traukimo
varžybas, kurios visą gyvenimą vyksta rūkalių galvose. Iš vienos
pusės laikosi baimė: rūkymas mus žudo, brangiai kainuoja, yra
bjaurus, šlykštus ir įkalina mus visam gyvenimui. Iš kitos pusės:
tai mūsų ramstis, mūsų malonumas. Iš tiesų šioje pusėje - taip pat
baimė.
Man dažnai tenka panašiai kalbėtis su rūkaliais:

Klausimas: Kuri cigaretė yra jūsų mėgstamiausia?

 Atsakymas: Ta, kurią surukau po valgio.
Klausimas: Kiek kartų per visą savo gyvenimą jums teko val­
gyti?
Atsakymas: Savaime aišku, kad tūkstančius.
Klausimas: Ar pamenate, kaip dažnai rūkydamas cigaretę po
valgio galvodavote: „Ak, kokia nuostabi ši cigaretė!“
Atsakymas: Deja, nepamenu.
Klausimas: Ar nemanote, kad ši situacija tokia pat, kokia bū­
dinga daugeliui didžiųjų gyvenimo vertybių - jas laikome savaime
suprantamais dalykais ir įvertiname tik neturėdami ar praradę?
Atsakymas: Taip, manau kad tai labai gerai apibrėžia situa­
ciją.
Klausimas: Tad jūs sutinkate, kad tada, kai turime užtektinai
.cigarečių ir mums galima rūkyti, laikome tai savaime suprantamu
dalyku?
Atsakymas: Manau, kad tai tiesa.
Klausimas: Galbūt tiesa ir tai, kad, peržvelgęs savo gyvenimą,
prisimintumėte tik tuos atvejus, kai pavalgęs jautėtės blogai, nes
negalėjote rūkyti, arba kai traukdamas dūmą šalia nerūkančiojo,
jautėtės nevisuomeniškas ar nešvarus?
Atsakymas: Na, regis, tai tiesa.
Klausimas: Tad sutinkate, kad tuomet, kai jums būdavo lei­
džiama rūkyti, tas faktas jūsų pernelyg nedžiugino, o cigaretės
atrodė tokios vertingos tik tuomet, kai rūkyti negalėdavote?
Atsakymas: Manau, kad tai taip pat tiesa.
Klausimas: Kas tai per veikla - kai ja užsiimame, mums ji vi­
siškai nereikšminga, tačiau kai ja užsiimti negalime, atrodo labai
vertinga?
Atsakymas: Tačiau tą patį būtų galima pasakyti ir apie kvė­
pavimą.
Klausimas: Gudriai sugalvota. Ar jūs nieko prieš, jei tai patik­
rinsime?
Atsakymas: Žinoma, ne.
Klausimas: Ar galite minutei sulaikyti kvėpavimą?
Atsakymas: Pamėginsiu.

56
 Klausimas. Puiku. Ar tai buvo malonu?
Atsakymas: Ne, tačiau nebuvo ir labai nemalonu.
Klausimas: Tačiau ar buvo malonu tai, kad vėl galėjote įkvėp-
ti?
Atsakymas: Žinoma.
Klausimas: Ką gi, ar galėtumėte prisidegti cigaretę, šešis kar­
tus giliai įkvėpti, susitelkti į dūmų skonį ir kvapą ir papasakoti
man apie tą nuostabų malonumą, kurį jaučiate jūs ir kurio nejau­
čiu aš?

Dar nespėjęs įtraukti trijų dūmų rūkalius įprastai atsako:

„Nėra jokio malonumo. Ir skonis bjaurus.“ Kvėpavimo pavyzdys
atrodo vienodas, tačiau iš tiesų yra visiškai priešingas. Žinoma,
kad kvėpavimą laikome savaime suprantamu dalyku. Žinoma, kad
deguonies poreikį vertiname tik tuomet, kai negalime jo įkvėpti.
Tačiau deguonis reiškia gyvenimą. Be jo mes negalime išgyven­
ti. Žinoma, kad rūkymą laikome savaime suprantamu dalyku, kai
mums leidžiama tai daryti, ir netekties jausmas mus užklumpa tik
tuomet, kai neleidžiama. Tačiau nikotinas yra nuodas, o rūkymas
- mirtis.
Rūkaliams tiktai atrodo, kad jie mėgaujasi rūkymu, nes nega­
lėdami rūkyti jaučiasi labai nelaimingi. Šis liūdesys pasiekia apo­
gėjų tada, kai jie mėgina mesti rūkyti pasitelkę valios pastangų
metodą.
Kažkas paskatina mėginimą mesti rūkyti. Rūkalius apsvars­
to visus buvimo rūkaliumi privalumus ir trūkumus, ir išsiaiškina
tai, ką ir taip visuomet žinojo - trūkumai ženkliai nusveria pri­
valumus. Kaip bebūtų, nuo pat pirmosios susilaikymo akimirkos
priežastys, privertusios jį užsinorėti mesti rūkyti, pradeda netekti
savo galios. Tuo pat metu, nesulaukusi dozės, apie save primena
mažoji nikotino pabaisa. Tas jausmas toks nežymus, kad rūkalius
jį suvokia tiesiog kaip: „Noriu cigaretės“. Tačiau tai sukelia didelę
painiavą. Rūkalius sau išvardijo svarias priežastis, kodėl turėtų
nenorėti cigaretės, tačiau dėl kažkokios nežinomos priežasties vis
dar tebenori. Dabar jį užklumpa liūdesio ir netekties jausmai ir,

57
lyg varvėdamas iš čiaupo, jo pasipriešinimas ima sekti. Rūkalius
pradeda abejoti savo sprendimu ir galiausiai randa kokį nors pasi­
teisinimą vėl pradėti rūkyti.
Tad kitoje traukiamos virvės pusėje iš tiesų yra ne mintis:
„Rūkymas yra mano malonumas ir/ar ramstis“, bet nežinia: „Kaip
aš mėgausiuos gyvenimu ar įveiksiu stresą be cigaretės? Ar norint
išsilaisvinti man teks ištverti neapibrėžtą kančių periodą? Kartą
užkibęs, niekuomet nebebūsiu visiškai laisvas?“ Tai baimė, kuri
visą gyvenimą tokią daugybę rūkalių išlaiko priklausomybėje.
Kai rūkome, niekuomet nesusimąstome, kad baimę iš abiejų pusių
sukėlė būtent cigaretė. Nerūkantieji nepanikuoja ir nesijaučia la­
bai nelaimingi dėl to, kad jiems neleidžiama rūkyti. Priešingai - jie
panikuotų ir liūdėtų, jei jiems tektų tai daryti.
Kodėl atrodo, jog rūkaliai ir kiti narkomanai, kad ir kokie
protingi, racionalūs ir valingi jie būtų kitose srityse, žvelgdami į
savo priklausomybę, negali panaudoti nė lašo to racionalumo?
Sklindant panikai dėl salmoneliozės, dauguma mūsų nustojo
valgyti kiaušinius. Daugelis nustojo valgyti majonezą. Tačiau tik
nedidelė saujelė žmonių mirė nuo salmoneliozės. Kiaušiniai yra
žymiai skanesni už tabaką. Nuo tiesioginių rūkymo pasekmių
kiekvieną savaitę miršta daugiau nei 2000 britų. Kodėl daugiau
nei 15 milijonų ir toliau tempia tą naštą?
Nes baimė susirgti plaučių vėžiu - tai rytdienos baimė - iki
šiol išgyvenau rūkydamas, galbūt niekuomet nesusirgsiu vėžiu.
Tačiau jei mėginsiu mesti rūkyti, šiandien pat turėsiu kęsti visus
tuos vargus, ir nežinia, kiek ilgai jie tęsis? Visi esame girdėję apie
žmones, kurie nerūko daug metų, tačiau vis dar svajoja apie ci­
garetes. Ir, žinoma, laikas niekuomet nėra tinkamas - nuolatos
trukdys kokia nors užklupusi ar netolimoje ateityje užklupsianti
šventė ar įtempta situacija.
Tad dar viena nikotino spąstų gudrybių yra ši: spąstai sukurti
taip, kad rūkaliai vis atidėliotų tą baisią dieną, užblokuotų savo
protus nuo visų rūkymo blogybių ir ieškotų menkiausių pasiteisi­
nimų, leisiančių ir toliau rūkyti. Štai kodėl 99 procentai surūkomų
cigarečių yra surūkomos nesąmoningai. Jei kaskart įkvėpdamas

58
tabako dūmus rūkalius turėtų suvokti, kad į jo plaučius veržiasi
kancerogeninės smalkės, kad per visą gyvenimą cigaretėms jis iš­
leis 40 000 svarų sterlingų, ir kad būtent dabar rūkoma cigaretė
sukels vėžį, pranyktų net mėgavimosi iliuzija. Jaučiamės kvailai
net ir tuomet, kai mėginame užblokuoti savo protus nuo rūkymo
blogybių. Jei kaskart, prisidegant cigaretę, reikėtų tai suvokti, tai
būtų nepakeliama.
Tarp kitko, galbūt jūs svarstote, kodėl aptarinėju sveikatos
aspektą, jei jau pareiškiau, kad pasakodami vaikams, kad rūky­
mas žudo, nesulaikysite jų nuo pakliuvimo į spąstus. Teisybė -
lygiai taip pat jums nepavyktų sulaikyti musių nuo vabzdžiaėdžio
augalo vilionių, jei pasakotumėte, kad augalas jas praris. Tačiau
jei prieš tai musei paaiškintumėte spąstų mechanizmą, faktas, kad
augalas ją praris, būtų galinga paskata netikrinti teorijos praktiš­
kai.
Dar viena nikotino spąstų gudrybė - jie paspęsti taip, kad
kėsindamiesi į savo auką, įveikia visas kliūtis. Vaikas iš pradžių
sako: „Aišku, kad nemokėčiau tokių didelių pinigų už cigaretes!“
Tačiau netrukus jis ne tik pradeda jas pirkti, bet daro tai kiek­
vieną dieną: „Jei pritrukčiau pinigų cigaretėms, tai tiesiog mes­
čiau rūkyti.“
Nesirūpinkite, pinigų cigaretėms užteks visuomet. Išradingie­
ji spąstai patys tuo pasirūpins. Galbūt būsite nevalgęs, galbūt jūsų
vaikai neturės naujų drabužių, tačiau rūkaliui visuomet užteks pi­
nigų cigaretėms - net visai nesvarbu ar jis elgeta, ar bedarbis.
„Be jokios abejonės, jei tik rūkymas pakenktų mano sveikatai
- iš karto mesčiau rūkyti!“
Galbūt užtektų atidžiai pažiūrėti į veidrodį ir abejonių dėl po­
veikio sveikatai nebekiltų? Be to, kaip manote - kodėl taip švokš­
čia jūsų krūtinė?
Esu girdėjęs pasakojimų apie tai, kaip rūkaliai susitaiko su
kojų amputacija, bet nemeta rūkyti. Iš tiesų tokiais pasakojimais
niekuomet netikėdavau, kaip ir dauguma mūsų nenorėjo tikėti, kad
rūkymas yra pagrindinė plaučių vėžio priežastis, kai mokslininkai
pirmą kartą nustatė šį faktą. Net šiandien, kai statistiniai įrodymai

59
nepaneigiami, yra rūkalių, vis dar nenorinčių to pripažinti.
Rūkaliams nesunku užblokuoti savo protus nuo minčių apie
plaučių vėžį. Galima suprasti jūsų nuostatą, kad prisiimate šią ri­
ziką. Tačiau įsivaizduokime, kad kaip nors būtų įmanoma nusta­
tyti, kad būtent kita jūsų surūkyta cigaretė sukels vėžį plaučiuose.
Manote, rūkaliai iš tiesų rūkytų tą kitą cigaretę? Galbūt abejojate
dėl atsakymo. Tarkime, kad esate užtikrintas, jog lėktuvas, kuriuo
skrisite, suduš. Ar į jį sėstumėte? Jokiu būdu!
Tad kaip kuriam nors rūkaliui gali nepavykti mesti rūkyti po
to, kai gydytojas pasako: „Jei nenustosite rūkyti, neteksite kojų
pirštų“. Akivaizdu, kad joks rūkalius nesirinks pirštų amputaci­
jos, užuot metęs rūkyti? O galbūt rūkaliai tiesiog galvoja, jog gy­
dytojas pamelavo, mėgindamas juos prigąsdinti neberūkyti. Tad
jie ir toliau rūko ir netenka pirštų.
Dabar gydytojas sako: „Jūs taip ir nemetėte rūkyti. Jei to ne­
padarysite, neteksite pėdų, o galbūt ir kojų“. Ar kada matėte filmų,
kuriuose rodoma, kaip skęstančiame laive žmogui prispaudžiamos
kojos ir lieka vienintelis būdas apsaugoti jį nuo nuskendimo - am­
putuoti jo kojas? Negaliu žiūrėti tokių filmų. Neįsivaizduoju nie­
ko baisesnio už kojų netektį. Tačiau daugelis rūkalių suvokę, kad
jiems tai gresia, vis vien nemeta. Dabar jie jau žino, kad gydytojas
nemeluoja, ir jie jau neteko pirštų.
Be jokios abejonės, esate įsitikinęs, kad jei tokioje situacijoje
tektų rinktis, tai nustotumėte rūkyti. Privalote suprasti, kodėl tikė­
tina, kad to nepadarytumėte. Anksčiau tikėjau, kad tokie rūkaliai
yra tiesiog pavieniai fanatiški pamišėliai. Kodėl net nesusimąs­
čiau, kad ir pats esu vienas iš tų pamišėlių? Iš tiesų tikėjausi, kad
galiu netekti gyvybės, ką jau kalbėti apie kojas, tačiau vis vien
nesilioviau rūkyti. Tai dar vienas klastingas bet kokios narkotinės
priklausomybės bruožas. Suvokiate, kad narkotikas jus fiziškai
naikina. Tačiau nesuvokiate, kad jis taip pat naikina jūsų nervų
sistemą, pasitikėjimą savimi ir drąsą. Anaiptol - jus apkvailino ir
įtikino, kad narkotikas yra jūsų ramstis. Kuo žemiau tiek fiziškai,
tiek protiškai jus nutempia narkotikas, tuo labiau priklausote nuo
to iliuzinio ramsčio. Galiausiai pasiekiate stadiją, kai gyvenimas

60
tampa toks varganas, kad pradedate samprotauti taip: „Jei net su
savo nedideliu ramsčiu gyvenu tokį pragarą, tai nemanau, kad be
jo apskritai ištverčiau“. Mums ir j galvą nešauna mintis, kad bū­
tent tas iliuzinis ramstis gyvenimą padarė tokį nepakeliamą.
Prieš keletą metų man pasisekė atrasti metodą, leidžiantį bet
kuriam rūkaliui lengvai mesti rūkyti. Tai tikras faktas:

BET KURIS RŪKALIUS GALI PASTEBĖTI, KAD

MESTI RŪKYTI YRA LENGVA

Deja, padėti rūkaliui suvokti, kad mesti rūkyti yra lengva, ne

visada būna taip pat lengva. Mes abu dabar esame labai panašioje
padėtyje. Patikėkite, vaikui nepakliūti į nikotino ar bet kurio kito
narkotiko spąstus yra lengva, jei tik jis neišmėgina pirmosios do­
zės. Tačiau jei atsižvelgsime į visuomenėje tvyrantį neišmanymą,
smegenų plovimą ir bendraamžių spaudimą, užtikrinti, kad jūsų
vaikas nesusigundys išmėginti tos pirmos dozės, nebūtinai bus
lengva.
Aš jau prieš tai rašiau apie atsidūrimą Svetimame Kailyje.
Apie tai, kaip svarbu pačiam įsijausti į vaiko situaciją, nesijausti
apgaulingai saugiam ir suvokti gresiančius pavojus. Kaip svarbu
iki galo suprasti neįtikėtiną spąstų išmoningumą. Pats šis aspektas
savaime nebūtinai bus labai lengvas. Kaip bebūtų, vaikas taip pat
turi įsijausti į Svetimą Kailį. Privalome užtikrinti, kad jūsų vaikas
taip pat visiškai suvoks spąstų prigimtį.
Galbūt savęs klausiate - kokia prasmė skaityti šią knygą, ko­
dėl tiesiog nedavus jos savo vaikui, kad skaitytų pats? Ar jums
kada teko konstruoti modelį iš dalių komplekto? Ar instrukcijos
neatrodė tiesiog neišvengiama nuobodybė, kad iš tiesų mėgavotės
būtent modelio konstravimu? Tik pagalvokite, kokios nuobodžios
būtų tos instrukcijos, jei net neketintumėte nieko konstruoti. Jos
būtų ne tik nuobodžios, bet ir beprasmės.
Šią knygą įsigijote todėl, kad bijote, jog jūsų vaikas gali pa­
kliūti į narkotikų spąstus. Galbūt jūsų vaikas ir pats to baiminasi.
Jeigu taip, vaikas tikės, kad jam ar jai visai nėra poreikio skaityti

61
knygą. Jie bus įsitikinę, kad niekada neišmėgins tos pirmos do­
zės - kadaise mes ir patys tuo tvirtai tikėjome, kol neišmėginome.
Jeigu vaikai nesibaimina pakliūti į narkotikų spąstus, kodėl, po
galais, jie turėtų norėti skaityti šią knygą? Bet kokiu atveju sukelti
tą norą turite jūs. Vėliau aš išsamiau papasakosiu, kaip geriausia
tai padaryti.
Gąsdinimas vėžiu nesulaikė manęs nuo rūkymo. Žinojau, kad
rūkymas mane nužudys. Dauguma rūkalių tikisi: „Man tai nenu­
tiks arba aš mesiu dar iki nutinkant“. Aš pats tikėjausi, kad tai
nutikti gali bet kurią dieną.
Žvelgiant iš sveikatos pusės, yra ir kitų aspektų, kuriuos pa­
stebėjau jau metęs rūkyti. Nuoširdžiai tikiu, kad jei būčiau apie
juos žinojęs tada, kai rūkiau, tai man būtų padėję mesti. Ir esu vi­
siškai tikras, kad jei būčiau apie juos žinojęs dar prieš prisidegda­
mas pirmąją cigaretę, tai būčiau niekados jos neprisidegęs. Galbūt
išvengti pirmos cigaretės jūsų vaikui padės žinojimas

KAIP RŪKYMAS VEIKIA SVEIKATĄ?

 ip rūkymas veikia sveikatą?

Nė nemėginu nuvertinti tokių ligų kaip plaučių vėžys, širdies

negalavimai, arteriosklerozė, emfizema, angina, trombozė, bron­
chitas ar astma, poveikio. Šios ligos siaubingos ir tai, kad netgi
šiais laikais mūsų visuomenėje milijonai rūkalių dėl jų bepras­
miškai kenčia ilgas ir skausmingas priešlaikines mirtis, yra neat­
leistinas nusikaltimas. Deja, šoko terapija dėl jau anksčiau mano
paaiškintų priežasčių yra visiškai neefektyvi.
Žinojau, kad nuolatinis mano kosulys ir dažni bronchito bei
astmos priepuoliai buvo tiesiogiai susiję su rūkymu. Tačiau galė­
jau juos iškęsti - tie priepuoliai grėsmės mano gyvybei nekėlė. O
mirtinos ligos, tokios kaip arteriosklerozė, plaučių vėžys, širdies
negalavimai, emfizema, angina ir trombozė, man atrodė kaip lote­
rija - arba pasiseks jų išvengti, arba ne. Kitais žodžiais tariant - jei
nesusergame kuria nors iš šių ligų, tai iš balos išlipame visiškai

63
sausi.
Vis dėlto esu įsitikinęs, jeigu būčiau galėjęs matyti, kas vyks­
ta mano kūno viduje, būčiau daugiau neberūkęs. Kalbu apie nuo­
latinį ir vis labiau progresuojantį savo kraujotakos sistemos už­
kimšimą. Dar nebūtų taip blogai, jei tiesiog kiekvieną savo orga­
nizmo ląstelę verstume kęsti deguonies ir maisto medžiagų badą.
Užuot vertę badauti, mes po jį paskleidžiame gausybę nuodingų
junginių, tokių kaip nikotinas, anglies monoksidas, dervos ir dau­
gelį kitų.
Jau gana baisu, kad šis procesas lemia sunkų kvėpavimą ir
letargo pojūtį, tačiau pats rimčiausias efektas yra tas, kad jis ne­
leidžia efektyviai funkcionuoti visiems mūsų organams ir raume­
nims. Jo efektas panašus į AIDS - palaipsniui sunaikinama mūsų
imuninė sistema.
Stiprus, sveikas kūnas yra pasiruošęs kovoti su ligomis. Galin­
giausias mūsų ginklas kovoje su įvairiausiais negalavimais - mūsų
imuninė sistema. Didžiulė žala, kurios mūsų sveikatai pridaro rū­
kymas, nėra ta, kad jis tiesiogiai skatintų ligas, bet ta, kad mūsų
imuninėms sistemoms neleidžiama tinkamai veikti ir pasipriešinti
ligoms.
Dabar daugelis gydytojų įvairiausias ligas sieja su rūkymu,
įskaitant diabetą, gimdos kaklelio ir krūties vėžį. Kai kurių ilga­
laikių neigiamų rūkymo padarinių savo sveikatai nepastebėjau iki
tol, kol neprabėgo keletas metų po metimo rūkyti.
Kol buvau užsiėmęs tų idiotų ir pamišėlių, kuriems būdavo
atliekamos pakartotinės šuntavimo operacijos ar amputuojamos
kojos, niekinimu, tol nė nepastebėjau, kad ir mane patį daugelį
metų vargina arteriosklerozė. Maniau, kad veido pilkumas yra
mano natūrali spalva ar tiesiog atspindi fizinio krūvio trūkumą.
Niekuomet nekildavo mintis, kad tai buvo kapiliarų užsikimšimo
pasekmė. Trisdešimties mano venos jau buvo išsiplėtusios. Nu­
stojus rūkyti, jos stebuklingai pagijo. Prieš penkerius metus iki
nustojimo rūkyti, mano kojose atsirado keisti pojūčiai. Tai nebuvo
aštrus skausmas ar smeigtukų ir adatėlių badymas, o tik kažkoks
nenurimstantis jausmas. Kiekvieną naktį prašydavau žmonos

64
pamasažuoti kojas. Kol neprabėgo metai po to, kai neberūkiau, nė
netoptelėjo mintis, kad masažas man daugiau nebereikalingas.
Apie porą metų prieš metant rūkyti aš retkarčiais krūtinėje
pajusdavau stiprų skausmą ir bijodavau, kad tai gali būti plaučių
vėžys, tačiau dabar manau, kad tai buvo angina. Liovęsis rūkyti,
nepatyriau nė vieno tokio priepuolio.
Kai buvau vaikas, kiekvienas jsipjovimas gausiai krau­
juodavo. Tai mane gąsdino. Niekas man nepaaiškino, kad iš tie­
sų kraujavimas - natūralus ir būtinas gydomasis procesas ir kad
jo pabaigoje kraujas sukreša. Aš įtariau, kad sergu hemofilija, ir
bijojau, jog mirtinai nukraujuosiu. Vėliau yra tekę įsipjauti gana
giliai, tačiau žaizdos beveik nekraujuodavo. Iš žaizdos sunkdavosi
rusvai raudona lipni masė.
Spalva man kėlė nerimą. Aš žinojau, kad kraujas turi būti
skaisčiai raudonas, ir maniau, kad sergu kažkokia kraujo liga. Ta­
čiau aš džiaugiausi kraujo tirštumų, nes tai reiškė, kad man dau­
giau neteks gausiai kraujuoti. Tik nustojęs rūkyti sužinojau, kad
rūkymas tirština kraują, o rusva spalva reiškia deguonies trūku­
mą. Tuo metu aš ignoravau pasekmes, bet dabar galiu pasakyti,
kad šis rūkymo padarinys sveikatai man kelia didžiausią siaubą.
Pagalvojus apie vargšę širdį, kuri, nepraleisdama nė vieno dūžio,
pumpuoja tą masę susiaurėjusiomis kraujagyslėmis kiekvieną die­
ną, atrodo stebuklas, kad išvengiau insulto ar širdies smūgio. Tai
privertė mane suvokti ne kūnų trapumą, bet tai, kokie neįtikėtinai
tvirti jie gali būti, jei tik sistemingai jų nenuodijame.
Po keturiasdešimties ant rankų pasirodė pigmentinės dėmės.
Jei nežinote, tai tokios rudos ar baltos dėmės, atsirandančios ant
senų žmonių rankų ir veidų. Aš stengiausi nekreipti dėmesio, ma­
nydamas, kad jos buvo susijusios su ankstyva senatve dėl bepro­
tiško mano gyvenimo būdo. Neberūkiau jau penkerius metus, kai
lankydamasis Raynes Park’o klinikoje vienas rūkalius papasakojo,
kad jo pigmentinės dėmės buvo pranykusios tuo metu, kai anks­
čiau buvo nustojęs rūkyti. Jau buvau pamiršęs apie savąsias ir,
mano nuostabai, jos taip pat buvo dingusios.
Pamenu, kiekvieną kartą atsistojant, ypač kai būdavau duše,

65
man aptemdavo akys. Jausdavausi apsvaigęs, lyg netrukus nualp-
čiau. Niekada nesiedavau to su rūkymu. Iš tiesų buvau įsitikinęs,
kad tai normalu ir kad panašiai pasitaiko visiems. Prieš penkerius
metus vienas buvęs rūkalius man pasakė, kad daugiau nepatiria
šio pojūčio. Tik tuomet toptelėjo mintis, kad ir man taip nebenu­
tinka.
Galbūt padarėte išvadą, kad aš kažkoks hipochondrikas. Ma­
nau, kad toks buvau, kai rūkiau. Viena iš didžiausių rūkymo blo­
gybių yra ta, kad jis kvailina jus ir verčia galvoti, kad nikotinas
suteikia drąsos, kai iš tiesų jis palaipsniui ir nepastebimai ją mu­
myse išsklaido. Buvau šokiruotas, kai išgirdau tėvo žodžius, kad
jis nenori nugyventi iki penkiasdešimties. Vargu ar aš numaniau,
kad po dvidešimties metų taip pat nebejausiu gyvenimo džiaugs­
mo. Galbūt nuspręsite, kad šis skyrius - vienas iš būtinų, o gal ir
nebūtinų, pražūties ir liūdesio akcentų. Patikėkite manimi, viskas
yra priešingai. Kai buvau vaikas, bijojau mirties. Tikėjau, kad rū­
kymas panaikino šią baimę. Galbūt jis tai ir padarė. Tačiau jeigu ir
taip, tai jis pakeitė šią baimę kai kuo žymiai blogesniu -

BAIME GYVENTI!

Esu įsitikinęs, kad apie nikotino spąstų gudrybes ir prigim­

tį jau išsiaiškinome daugiau nei užtektinai. Apsaugoti jūsų vaiką
nuo pakliuvimo į spąstus pajėgtų vien šios žinios. Tačiau tikiu,
kad yra dar galingesnių priežasčių, padėsiančių jūsų vaikui iš­
vengti narkotinės priklausomybės spąstų.
Rūpestį, kaip apsaugoti jūsų vaiką nuo tos pirmos cigaretės
surūkymo, prilyginkime rūpesčiui, kaip apsaugoti jūsų pievelę
nuo piktžolių. Tai lyg mėginimas sunaikinti kokią nors konkrečią
verslo šaką - galite mėginti riboti pasiūlą arba paklausą, arba ir
vieną, ir kitą. Rūpestį dėl pievelės lengvai išspręstumėte, jei ją pri­
žiūrėtumėte dieną ir naktį ir išrankiotumėte visas į ją įkrentančias
piktžolių sėklas.
Ar aš pasakiau lengvai? Nereikia daug vaizduotės, kad suvok­
tumėte, jog tai būtų neįmanoma. Tačiau stebėtina, kad tai vienas

66
iš pagrindinių valdžios taikomų būdų spręsti narkotikų problemą.
Uždrauskite kanapes, neleiskite jaunimui įsigyti cigarečių ir
alkoholio iki tam tikro amžiaus. Ar mes nieko nepasimokėme iš
sausojo įstatymo? Jis ne tik neišsprendė alkoholio problemos, bet
sukūrė dar vieną, žymiai blogesnę - organizuotą nusikalstamumą.
Ar mums tikrai būtina eksperimentuoti? Ar nėra akivaizdu, kad,
užuot sumažinęs paklausą, pasiūlos ribojimas tiesiog dar labiau
ją padidina? Karo metu vykdytas maisto produktų ir pramoninių
prekių normavimas tik įrodė šį faktą.
Geriausias būdas apsaugoti pievelę nuo piktžolių - paruošti
ją taip, kad piktžolių sėkloms ji nebūtų imli, o geriausias būdas
tai padaryti - pasirūpinti, kad joje būtų apsčiai žolės ir piktžolių
sėkloms tiesiog nebūtų vietos sudygti ir vešėti.
Galbūt svarstote, ką tai turi bendra su jūsų vaiko apsaugoji­
mu nuo įkliuvimo į narkotikų spąstus. Tačiau bendra labai daug.
Žoles, kurios ir padengia visą jūsų pievelę, iš esmės galime laikyti
gajomis piktžolėmis. Tik pagalvokite, kaip greitai jos pasklis po
gėlių lysves, jei nebus sustabdytos. Tad želdindami pievelę jau iš
karto turite didelį privalumą.
Jei kalbėtume apie apsaugą nuo įklimpimo į narkotikų spąs­
tus, tai jūsų vaikai taip pat iš karto turi didelį privalumą - visi šios
planetos padarai instinktyviai žino, kad traukti mirtinus nuodus į
savo plaučius yra blogai, be to, visi vaikai nekenčia rūkymo, kol
neužkimba patys. Kaip bebūtų, vaikams mes užkariame ir mil­
žinišką naštą: užuot dėję pastangas, kad jų protai būtų neimlūs
narkotikams, nuo pat gimimo išplauname jiems smegenis, kad
tikėtų, jog jie turi fizinių bei protinių spragų ir be narkotikų neiš­
gyventų.
Mane gąsdina tai, kad panašu, jog visi vaikai ieško kažko­
kių piliulių ar ramsčių, lyg tas, kas mus sukūrė, pamiršo kažkokią
svarbią mūsų sudedamąją dalį, lyg trijų milijardų metų evoliucija,
užuot sukūrusi patį galingiausią ir produktyviausią išlikimo me­
chanizmą šioje planetoje, pagamino tik kažkokį neišbaigtą nesu­
sipratimą.
Ta spraga neišnyksta ir sulaukus pilnametystės - ji lieka su

67
mumis ir tada, kai būname vidutinio amžiaus, ir tada, kai pasem­
tame. Kartais nutinka taip, kad į mūsų klinikas atvykę galingi vers­
lininkai tiesiog dreba: „Kaip aš kalbėsiu telefonu be cigaretės?“
Mes atsakome: „Bet juk telefonas neįkąs ir nesusprogs, įtampą
sukelia jūsų iliuzinė priklausomybė nuo nikotino, o nerūkantieji
nesusiduria su tokia problema!“
Vakarietiška visuomenė sukūrė neurotikų ir hipochondrikų
rasę - jie įsitikinę, kad negalėtų išgyventi be piliulių. Iš esmės dėl
to kalta ta milžiniška įtampa, kurią mums tenka išgyventi. Kokia
dar milžiniška įtampa? Iš savo gyvenimų pašalinome daugumą
tikrosios įtampos priežasčių. Ar išėjęs iš namų jūs baiminatės, kad
gali užpulti laukiniai gyvūnai? Ar nerimaujate, iš kur kitą kartą
reikės gauti maisto, ar nakčiai rasite stogą virš galvos?
Palyginkime savo gyvenimą su laukinio gyvūno. Visas triu­
šio gyvenimas - kova dėl išlikimo. Jis nėra saugus net savo urve.
Ir vis dėlto dauginasi žymiai sparčiau nei žmonės. Jis išmaitina
savo šeimą ir vidutinis triušis atrodo daug laimingesnis nei vi­
dutinis žmogus. Jis jau aprūpintas adrenalinu ir visomis kitomis
cheminėmis medžiagomis, reikalingomis išgyventi. Ir mes taip
pat! Žmonių rūšis yra kūrybos arba natūraliosios atrankos kulmi­
nacija. Žmonės viešpatavo šioje planetoje šimtus tūkstančių metų
be jokio narkotikų ar piliulių poreikio.
Pažvelkime į kitą pusę. Šiandien per žinias pranešė, kad, nak­
tiniame klube atlikus tyrimą, 87 proc. jaunuolių prisipažino svaigi­
nęs! narkotikais (taip pat nikotinu ir alkoholiu). Kodėl mums atro­
do, kad negalime mėgautis vakarėliais ir šventėmis, jei nerūkome
ir/ar negeriame, ir/ar nevartojame kitokių cheminių medžiagų?
Atkreipkite dėmesį į vaikus gimtadienio šventėje. Jie atvyks­
ta susivaržę ir nekalbūs, pasodinti prie stalo negali nuryti nė kąs­
nio. Po penkių minučių jie jau griauna namus apimti absoliučios
euforijos. Jiems nereikia nikotino, alkoholio ar kokių kitų pašali­
nių stimuliantų. Tikroji euforija yra jautimasis puikiai vien dėl to,
kad esi gyvas!
Tad kas vaikams įskiepija, kad jie nėra išbaigti kūriniai, kad
jiems reikia nikotino, alkoholio ir kitų narkotikų, jog galėtų mė­

68
gautis gyvenimu ir jį ištverti? Blogieji tabako, alkoholio ir kitų
narkotikų pardavėjai? Ne. Jie tiesiog patenkina paklausą, kurią
mes - jūs ir aš - sukuriame. Tą spragą vaikų protuose įvairiausiais
būdais bendrai sukuria pati vakarietiška visuomenė. Pažvelkime į
keletą iš tų būdų ir pamatysime, ką galime padaryti, kad užkirstu­
me tam kelią. Vienas iš galingiausių veiksnių, mus veikiantis nuo
pat gimimo, tai -

SMEGENŲ PLOVIMAS
 megenų plovimas

Nepriklausomai nuo to, ar būtumėte rūkalius, buvęs rūkalius

ar nerūkantysis, net neabejoju, kad vos pajutęs, jog jūsų vaikai
jau yra gana supratingi, papasakojote jiems apie rūkymo ir kitų
narkotikų baisybes bei pavojus.
Jei pats rūkote, tai tik bergždžiai išvaistėte laiką. Jeigu nuo­
širdžiai norite apsaugoti savo vaikus nuo įkliuvimo, pirmiausia,
ką turite padaryti - ištrūkti pats. Jei esate rūkalius, tuomet la­
bai tikėtina, kad gundotės šią knygą išmesti į šiukšliadėžę. Kol
to nepadarėte, leiskite jus patikinti, kad didžiausias malonumas,
kurį įgysite neberūkydamas, bus grynai egoistinis. Pažadu, kad
jūs daug labiau mėgausitės gyvenimu.
Papildomas prizas - turėsite ženkliai daugiau šansų apsaugoti
savo vaikus nuo įkliuvimo. Visai įmanoma, kad net jei ir toliau
rūkysite, jūsų vaikai neįklius, tačiau taip nutiks ne dėl jūsų, bet

70
nepaisant jūsų. Kaip būtų įmanoma įtikinti savo vaikus išvengti
nikotino spąstų klastos, jei pats jos nesuprantate?
Nuo pat gimimo jūsų vaikai patiria masinį smegenų plovimą
- jie girdi, kad cigaretės atpalaiduoja, padeda susikaupti, mažina
nuobodulį ir įtampą. Kaskart, kai jie žiūri filmą, kuriame kam nors
ruošiamasi įvykdyti mirties bausmę, koks būna nuteistojo pasku­
tinis noras? Ar taip iš tiesų nepasakoma: „Pats didžiausias ma­
lonumas pasaulyje, paskutinis dalykas, kurio labiausiai norėčiau
prieš numirdamas - cigaretė?“ Tai gali būti interpretuota ir kitaip:
„Teks išgyventi kai ką siaubingo. Neįsivaizduoju, kas geriau už
cigaretę man padėtų tai ištverti“. Bet kokiu atveju, ar galėtumėte
sugalvoti efektyvesnę cigarečių reklamą nei ši?
Kaskart, kai jie žiūri filmą, kuriame vyras nekantriai laukia
gimdymo namų kieme, jie mato, kad jis rūko cigaretes vieną po
kitos. Vos tik kūdikis gimsta, užsirūkomi cigarai. Zinutė akivaiz­
di: rūkymas padeda įtemptose situacijose, taip pat jis yra puikus
būdas atšvęsti, vos tik įtampa baigiasi.
Kiekviename filme, spektaklyje ar televizijos programoje ci­
garetė įžūliai vaizduojama lyg bendravimo su žmonėmis ar sek­
sualinis ramstis, kad ji mažina įtampą ar nuobodulį, padeda susi­
kaupti ar atsipalaiduoti - ir mes tuo tikime. NETGI NERŪKAN­
TIEJI TUO TIKI! Jie samprotauja taip - ko niekuomet neturėjai,
to ir nepasigendi.
Galėtumėte ginčytis, kad mūsų vaikai kasdien girdi ir priešin­
gus dalykus - kad rūkymas yra nesveikas, brangus, antivisuome-
niškas ir bjaurus. Tiesa, tačiau tai taikytina tik įkliuvusiems, bet,
deja, dar niekas niekada netikėjo, kad įklius. Tačiau kol ir toliau
tikite, kad cigaretės slopina įtampą ar suteikia pasitikėjimo savimi
(o įtampos gyvenime neišvengia niekas), kokia bus žala, jei išmė­
ginsite vos vieną cigaretę?
Būtų juokinga, jei nebūtų graudu, tačiau kaip mėginimas ri­
boti pasiūlą lemia tai, kad cigaretės atrodo dar vertingesnės, taip
ir visi visuomenės bandymai prigąsdinti ar žeminti rūkalius dėl
rūkymo, ar uždrausti rūkymą tam tikrose vietose iš tiesų padaro
taip, kad rūkaliams būna dar sunkiau mesti rūkyti. Argumentų

71
prieš rūkymą yra apstu ir jie yra labai reikšmingi bei logiški, o ar­
gumentų už rūkymą yra taip mažai ir jie tokie menki bei nelogiški,
kad rūkalius lieka su viena išvada: „Arba rūkymas man suteikia
didžiulį malonumą ir yra mano ramstis, arba jis mane kažkokiu
būdu valdo - kitu atveju, kodėl aš tai daryčiau? Ir kodėl milijonai
kitų daro tą patį?“
Iš tiesų, kodėl? Todėl, kad spąstai yra labai klastingi. Kodėl
mūsų protingi vaikai negalėtų padaryti tokios išvados: kam rūka­
liai eikvotų didžiulius pinigus ir taikstytųsi su milžiniška rizika, jei
rūkydami nejaustų neapsakomo malonumo, jei rūkymas nebūtų jų
ramstis? Kaskart, kai jūsų vaikas mato kitą žmogų, prisidegantį
cigaretę ar cigarą, tai prilygsta to asmens pasakymui jūsų vaikui:
„Rūkydamas aš jaučiu malonumą ir/ar gaunu naudos.“
. Nuo gimimo mums išplovė smegenis ir įtikino, kad rūkymas
paaugliams padeda pasijusti suaugusiems, kad rūkydami vaikinai
jaučiasi kieti, o merginos rafinuotos. Ar tai stebina, kai žinome,
jog visi geriausieji biliardo ar smiginio žaidėjai buvo užkietėję rū­
kaliai? Net jei pažvelgtume į tokį atletišką sportą, kaip kriketas ir
futbolas, pastebėtume, kad daugelis mūsų didvyrių buvo smarkūs
rūkaliai.
Laimė, geriausi šių laikų biliardo žaidėjai nerūko. Jie padėjo
sugriauti mitą, kad cigaretės atpalaiduoja ir ramina nervus. Ta­
čiau negana, kad vien pritariamai linksėtumėte galva. Turite ne
tik išauklėti savo vaiką, bet ir padėti man apšviesti visą likusią vi­
suomenės dalį tikraisiais faktais apie rūkymą bei kitas narkotines
priklausomybes.
Visuomenė klysta manydama, kad padėsite rūkaliams mesti
rūkyti ir apsaugosite vaikus nuo užkibimo, jei

PASAKOSITE JIEMS, KODĖL JIE TURĖTŲ

NERŪKYTI

Kodėl tie žmonės niekaip nesuvokia, kad rūkaliai rūko visai

ne dėl tų priežasčių, dėl kurių turėtų nerūkyti? Vienintelis būdas
padėti jiems mesti rūkyti -

72
 IŠSKLAIDYTI ILIUZINES PRIEŽASTIS, DĖL KURIŲ
JIE TAI DARO

Vienintelis būdas apsaugoti vaikus nuo įkliuvimo - ne nuro­

dinėti jiems visas priežastis, kodėl jie turėtų vengti pirmos ciga­
retės, bet

PANAIKINTI PRIEŽASTIS, DĖL KURIŲ JIE JĄ

UŽSIRŪKO

Visi rūkaliai žino, kad jie yra mulkiai, ir mūsų vaikai lygiai
taip pat suvokia visas blogąsias rūkymo puses. Deja, visuomenė
vis dar palaiko ir skleidžia mitą, kad rūkymas turi ir gerąją pusę,
kad tai tam tikras malonumas ar ramstis. Ji vis dar tiki mitu, kad
rūkaliai rūko todėl, kad patys taip nusprendė.
Kol nesugriausime visų šių mitų, mūsų vaikai niekuomet ne­
bus visiškai saugūs. Kaskart, kai išgirsite, kaip kas nors skleidžia
šiuos mitus, ar tai būtų vieno asmens nuomonė, radijo ar televizi­
jos programa, ar straipsnis laikraštyje, išreikškite savo pasipikti­
nimą! Informuokite savo vaikus apie tikruosius faktus.
Dar visai neseniai pasakymas „Išgerk, kad kelias nedulkėtų“
daugeliui buvo priimtinas ir visuomeniškas pasiūlymas išvyks­
tančiam svečiui. Vos per keletą metų „Nevairuok neblaivus!“
kampanijos apvertė tokį visuomenės požiūrį - liko tik keletas di­
nozaurų, kuriems tokios kampanijos negalioja.
Visi rūkaliai svajoja, kad verčiau niekuomet nebūtų pradėję.
Visi jie slapčia nori mesti rūkyti. Kadangi jie jaučiasi kvailai bū­
dami rūkaliais, atrodo būtina nukreipti savo ir kitų žmonių dėmesį
nuo tokios kvailystės - tad jie įvairiausiais būdais mėgina patei­
sinti rūkymą.
Ironiška, tačiau išmėginti tą pirmąją cigaretę mus visų pirma
paskatina kiti rūkaliai. Net kai papuolame į spąstus ir sėkmingai
iš jų išsivaduojame, jaustis taip, lyg būtume kažką praradę, mus
verčia tik kiti rūkaliai.
Jei tik visi rūkaliai būtų nuoširdūs ir pripažintų, kad jie mielai

73
-sutiktų būti nerūkančiaisiais, visas šis bjaurus košmaras išnyktų
taip, kaip vos per keletą metų išnyko tabako uostymas. Turite pa­
dėti rūkalius įtikinti taip ir padaryti.
Nėra sunku suprasti, kaip šis masinis smegenų plovimas pa­
veikia mūsų vaikus. Stebintų, jei kuris nors iš jų tikėtų, kad rū­
kantys žmonės iš to nejaučia jokio malonumo, kad tai visai nėra
jų ramstis. Tuo pat metu visuomenė išplovė jiems smegenis, kad
tikėtų, jog jų gyvenimuose yra spraga, kad jie nėra išbaigti kūri­
niai, kad jie yra priklausomi nuo pašalinių cheminių medžiagų.
Tokio smegenų plovimo rezultatas yra tas, kad

TIKIME, JOG ESAME SILPNI IR TRAPŪS

 10 kime, jog esame
lpni ir trapūs

Vakarietiškoje visuomenėje nėštumas ir gimdymas mums

asocijuojasi su liga. Motinai reikalinga priešgimdyvinė ir pogim-
dyvinė priežiūra. Aplink kūdikį šokinėjama ir jis lepinamas taip,
lyg būtų trapiausias daiktas žemėje. Tačiau stebėtina, kad kūdikis
dažniausiai būna vienintelis likęs gyvas po automobilio ar lėktuvo
katastrofos.
Supraskite mane teisingai. Nesakau, kad neturėtume rūpintis
ir saugoti tiek motiną, tiek kūdikį, tačiau turime pripažinti, kad
taip abu priverčiame tikėti, jog jie yra silpni ir trapūs.
Nuo pat gimimo mums plaunamos smegenys, kad patikėtu­
me, jog esame priklausomi nuo tablečių ir kitokių vaistų. Kiekvie­
ną kartą, kai peršąlame ar gripuojame, kai viduriuojame, sutrinka
virškinimas, užkietėja viduriai, skauda galvą, skrandį, nugarą ar

75
dar ką nors, skubame pas gydytoją arba vaistininką, arba rausia-
mės po nemenkas sukauptų vaistų atsargas. Turime piliulių, ku­
rios mus migdo, atpalaiduoja ir pakelia nuotaiką.
Didžiąją gyvenimo dalį mane kamavo vidurių užkietėjimas ir
skrandžio sutrikimai. Aš iš tiesų tikėjau, kad tokie negalavimai ir
neįtikėtina vaistų įvairovė yra visiškai natūralu.
Kodėl nuo pat pradžių man niekas nepasakė, kad žmogaus
kūnas nebuvo užprogramuotas ligoms, kad virškinimas sutrinka
ir viduriai kietėja dėl to, kad valgau netinkamą maistą ir kad iš­
spręsti problemą galima ne tampant priklausomam nuo tablečių,
bet tiesiog galima jai užbėgti už akių tinkamai maitinantis?
Jei visą tą laiką, kai žmonės gyvena šioje planetoje, prilygin­
tume vienai dienai, tai dabartinis priklausomybės nuo įvairiausių
vaistų periodas trunka vos vieną mikrosekundę. Kokiu būdu išgy­
veno mūsų protėviai? Kaip išgyvena laukiniai gyvūnai?
Kad ir kas jums atrodytų teisinga ar klaidinga, tačiau nega­
lima paneigti, kad smegenų plovimo rezultatas yra tas, kad pati­
kėtume, jog fiziškai esame labai pažeidžiami. Mes net negalime
išsivalyti dantų be dantų pastos, nusiprausti kūno be muilo ar išsi­
plauti plaukų be šampūno. Daugelis mūsų net jaučia poreikį pudra
pasidengti savo kūną.
Gana baisu vien tai, kad sukūrėme hipochondrikų ir fiziškai
menkai besijaučiančių žmonių visuomenę, tačiau vienas blogiau­
sių narkotinės priklausomybės aspektų yra tas, kad ir daugelis
stipriausių mūsų rūšies atstovų - mūsų atletai - taip pat aukoja
savo sveikatą pradėdami sukčiauti ir sportuoja įsitikinę, kad ne­
galima apsieiti be medikamentų vartojimo.
Gana baisi yra vien iliuzija, kad fiziškai priklausome nuo
vaistų. Deja, dar baisesnė yra iliuzija, kad ir psichologiškai esame
nevisaverčiai, įsitikinimas, kad

MUSŲ NERVŲ SISTEMOMS KAŽKO TRŪKSTA

 11■
_JL .
■ Mūsų nervų sistemoms
^^Lkažko trūksta

Prieš kitas gyvybės rūšis žmonės turi didelių pranašumų. Tu­

rime protą, kai kitos rūšys iš esmės vadovaujasi tik instinktais.
Tačiau pats instinktas yra evoliucijos, natūraliosios atrankos pro­
ceso, mokančio visas gyvybės rūšis išlikti, rezultatas. Šis bandy­
mų ir klaidų procesas vyksta daugiau nei tris milijardus metų. Tai
nepaprastai ilgas eksperimentavimo laikotarpis, kuriuo siekiama,
kad viskas deramai funkcionuotų.
Be abejo, visi pažįstame tą nemalonų jausmą, kai, mūsų ma­
nymu, pateikiame labai protingą pasiūlymą, o tuomet kas nors iš
vyresnių ir protingesnių pasako: „Klausyk, aš tuo užsiimu jau 20
metų. Kai ir tu turėsi 20-ies metų patirtį, aš tavęs paklausysiu, o
dabar klausykis manęs“. Jei neturite argumentuotos priežasties
mąstyti kitaip, būtumėte gana kvailas, ginčydamasis su kuo nors,
turinčiu 20-ies metų patirtį. Tik pagalvokite, kaip būtų kvaila

77
prieštarauti trijų milijardų metų patirčiai.
Kai tik leidžiate savo protui paprieštarauti įgimtiems instink­
tams, būnate neįtikėtinai kvailas ir, kad ir kaip tai būtų paradok­
salu, elgiatės neprotingai. Kai žmonės pasitelkia dedukcijos galias
tam, kad pasipriešintų gamtos dėsniams, proto privalumai tampa
akivaizdžiais trūkumais. Tai įrodo tūkstančiai pavyzdžių.
Kaip atskiriame maistą nuo nuodo? Paprastai: to mus mokina
tėvai ir, kol netampame pakankamai suaugę, nuodus jie laiko už­
rakintus mums nepasiekiamoje vietoje. Tačiau ar kada susimąstė­
te, iš kur laukiniai gyvūnai žino maisto ir nuodo skirtumus?
Įsivaizduokite save Kūrėjo vietoje. Įdėjote daugybę pastangų
kurdamas šią neįtikėtiną gyvūnų įvairovę - kaip užtikrintumėte,
kad vos gimę jie visi neišsinuodys? Berods žinau paprastą, tačiau
genialų šios problemos sprendimą. Kiekvieną gyvūną aprūpinčiau
uoslės bei skonio juslėmis ir padaryčiau taip, kad nuodai smirdėtų
ir būtų bjauraus skonio, o maistas būtų kvapnus ir skanus.
Žinoma, iš tiesų tai nėra mano mintis, nes būtent taip Kūrėjas
ir pasielgė, o klasikinis pavyzdys, kaip mes leidžiame savo protui
pasipriešinti instinktui - ta pirmoji cigaretė. Visi gyvūnai, tame
tarpe ir žmonės, nekenčia tabako skonio ir kvapo tol, kol netampa
nuo jo priklausomi. Jei norite tuo įsitikinti, pamėginkite išpūsti
tabako dūmus savo augintiniui į snukutį. Protingam žmogui pirmą
kartą traukiami cigarečių dūmai taip pat būna labai bjaurūs, tuo­
met kūnas praneša: „Tai nuodas, neliesk“. Jei tik būtume paklausę
savo įgimtų instinktų!
Mums atrodo, kad baimė, skausmas ir nervai yra blogybės.
Priešingai, jie yra būtini tam, kad išgyventume. Nejausdami aukš­
čio, vandens, ugnies ar užpuolimo baimės, be reikalo rizikuotume
ir neišgyventume. Skausmas - tai būdas, kuriuo kūnas perspėja
jus ir jūsų imuninę sistemą, kad kažkas yra netvarkoje ir skatina
imtis kokių nors priemonių. Kai kurie žmonės beveik arba visiš­
kai nejaučia skausmo. Jie lengvai iškęstų didžiulius sužeidimus.
Jei jūs arba aš užminsime ant vinies, skausmas akimirksniu mus
privers pakelti koją. Jei prisiliečiame prie karštos viryklės, iš karto
atsitraukiame. Tačiau skausmo nejaučiantis žmogus tik dar smar­

78
kiau mins vinį ir pastebės tai tik tuomet, kai mėgins kelti koją.
Taip pat jis ir toliau liesis prie viryklės ir nesuvoks to, kol neužuos
svilėsių kvapo.
Klasikinis pavyzdys - rimtos bėdos, kurių netrukus po to,
kai pradėjau vesti metimo rūkyti seminarus, man galėjo pridaryti
tabletės ir nuskausminamieji. Pasiekiau tokią stadiją, kai septy­
nias dienas per savaitę kas dieną daugmaž 10 valandų kalbėdavau
prirūkytose patalpose. Nieko stebėtino, kad nuolatos teko kęs­
ti gerklės skausmą. Mano žmona Džoisė rado nuostabių piliulių
- tikriausiai ir jums yra tekę matyti jų reklamą. Piliulės iš tiesų
stebuklingos - vos po keleto sekundžių skausmas dingdavo ir aš
galėdavau toliau kalbėti.
Tačiau man pradėjo aiškėti, kad gerklės skausmas nebuvo
liga. Liga buvo tai, kad kalbu per daug. Gerklės skausmas tiesiog
prilygo žybsinčiai automobilio lemputei, perspėjančiai, kad senka
degalai. Skausmas man signalizavo, kad kalbu per daug ir mano
balso stygos turi pailsėti. Piliulės nepagydė mano skaudančios
gerklės, o tiesiog apmarino skausmą. Jos leido man daryti tai, ko
daryti neturėjau - ir toliau kalbėti. Jos padarė ir dar kai ką blogo.
Galingiausia gydomoji priemonė, kuria apdovanotas kiekvienas
gyvūnas - imuninė sistema. Nuskausminamaisiais vaistas nuslo­
pindamas simptomus neleidau skausmo signalams pasiekti mano
smegenų, kurios būtų suaktyvinusios imuninę sistemą.
Ką gi, nereikia daug vaizduotės, kad suvoktume štai ką:
jei automobilyje pradeda žybsėti įspėjamoji degalų lemputė, tai
problemos nesprendžiate tiesiog ją nukirpdamas. Tačiau darome
būtent tai, kai griebiamės tokių piliulių.
Galbūt susidarėte įspūdį, jog skatinu niekuomet nevartoti
vaistų, kurių jums paskiria gydytojas ar vaistininkas. Pabrėžiu,
kad to nedarau. Norėdami rūkaliams padėti mesti rūkyti, daugelis
gydytojų vis dar skiria nikotininę kramtomąją gumą ar pleistrus.
Žinau, kad tokios priemonės tik apsunkina metimo rūkyti proce­
są. Neneigiu, kad daugelis rūkalių sėkmingai metė rūkyti naudo­
damiesi tokiomis gudrybėmis ir už tai jaučiasi dėkingi gumai ar
pleistrui. Tiesiog žinau, kad jie metė rūkyti ne dėl jų, o nepaisant jų.

79
 Prašyčiau ne paprasčiausiai nuolankiai gerti bet kokias piliu­
les ar medikamentus, kuriuos jums ar jūsų vaikams paskiria gy­
dytojas ar vaistininkas, bet pasidomėti, kaip konkrečiai jie veikia,
pasitelkti savo sveiką protą ir pasikliauti savo įgimtais instinktais.
Ypatingai atminkite, kad nuskausminamieji negydo skausmo; kai
tik įmanoma, stenkitės išsiaiškinti skausmo priežastį ir naikinti
būtent ją.
Galbūt taip pat priėjote išvadą, kad painioju du visiškai nesu­
sijusius klausimus. Jūs tiesiog norite žinoti, kaip apsaugoti savo
vaiką, kad netaptų priklausomas nuo tokių baisių narkotikų kaip
nikotinas, kanapė, ekstazis, kokainas, heroinas ir 1.1., o aš tuo tar­
pu tiesiog painioju juos su gydytojų skiriamais vaistais.
Jei tik atskirti juos būtų taip paprasta. Didžiąja dalimi nar­
kotikų, griaunančių dabartinio jaunimo gyvenimus, visų pirma
naudojosi medicina. Taip pat atminkite, kad vienas iš pagrindinių
šios knygos tikslų - panaikinti įsitikinimą, kad egzistuoja kažko­
kia spraga, kad žmogaus kūnas ir protas nėra išbaigtas, kad mums
reikia šalutinių ramsčių.
Kaip bebūtų, manau, pats blogiausias smegenų plovimo as­
pektas yra įtikinimas, kad mūsų nervų sistemoms kažko trūksta.
Prisimenu vieną konkretų seminarą savo veiklos pradžioje. Buvo
labai sunku viską išaiškinti moteriai, įsitikinusiai, jog turi nervinių
problemų ir kad jai padeda rūkymas. Diena buvo labai karšta, tad
durys buvo praviros. Staiga durys trinktelėjo ir ji pašoko. Tuomet
pasakė: „Na, dabar pats matote, kokie ištampyti mano nervai?“
Sykį ant mano vejos nutūpė būrelis varnėnų. Tyliai pabarbe­
nau į langą. Visas būrelis akimirksniu pakilo. Tos moters paklau­
siau: „Kaip manote, ar jie taip pat turi problemų su nervais?“
„Na, akivaizdu, kad taip. Kitu atveju kodėl jie būtų taip grei­
tai nuskridę?“
„Nes jiems tas tylus garsas galėjo reikšti katę ar kitą plėšru-
ną .
„Tačiau juk tai ne katė. Nebuvo jokio pavojaus, tad ir pani­
kuoti jiems nebuvo jokios prasmės“.
„Buvo. Jei vienas kuris iš jų būtų ramiai mėginęs išsiaiškin­

80
ti, tai vis dėlto katė, ar ne, ir jei tai būtų buvusi katė - paukštis
jau būtų negyvas. Varnėnų nervai nebuvo sutrikę, jie buvo geri.
Tie nervai yra jų apsauga ir padėjo išgyventi. Lygiai tas pat nu­
tiko ir trinktelėjus durims. Iš tiesų pašokome mes abu. Tai visiš­
kai natūrali reakcija, durų trinktelėjimas reiškė nežinomą pavojų.
Vienintelis skirtumas tarp mūsų yra tas, kad trinktelėjusios durys
man nekėlė nerimo - tą pačią akimirką, kai suvokiau, jog pavojus
negresia, problemos nebeliko. O jūs vis dar įsitempusi ir susijau­
dinusi, tačiau ne dėl durų trinktelėjimo, o dėl to, kad taip nikotinas
kankina savo aukas“.
Daugelis gydytojų jau pastebi, kad tokie vaistai, kaip valiu-
mas ir libriumas, pridaro daugiau problemų nei išsprendžia. Šie
vaistai veikia panašiai kaip ir alkoholis - žmogaus protą atitrau­
kia nuo problemų, tačiau pačių problemų nesprendžia. Kai vais­
to poveikis praeina, prireikia dar vienos dozės. Kadangi vaistai
savaime yra nuodai, jie turi šalutinių poveikių kūnui bei protui
ir organizmas narkotikui formuoja imunitetą. Dabar narkomanas
susiduria tiek su tikruoju įtampos šaltiniu, tiek su papildoma pro­
tine ir fizine įtampa, kurią sukėlė priklausomybė nuo narkotiko,
turėjusio numalšinti pirminę įtampą.
Galiausiai kūnas suformuoja tokį imunitetą narkotikui, kad
net nebejuntama įtampos nuslopinimo iliuzija. Pernelyg dažnai
tokiu atveju arba paskiriamos didesnės ir dažnesnės dozės, arba
pacientui duodami dar galingesni ir pavojingesni narkotikai. Vi­
sas šis procesas - vis spartėjantis kritimas į bedugnę.
Daugelis gydytojų mėgina pateisinti tokių vaistų vartojimą
tvirtindami, kad tai apsaugo pacientą nuo nervinio išsekimo. Vėl­
gi, jie tik mėgina pašalinti simptomus. Nervinis išsekimas nėra
liga. Priešingai, tai sveikimo dalis ir dar viena įspėjamoji lemputė.
Tokiu būdu organizmas praneša: „Aš nebegaliu susidoroti su šito­
kia įtampa, problemomis ir atsakomybe. Gana. Man reikia poilsio.
Man reikia pertraukos!“
Problema yra ta, kad turintys stiprią valią, dominuojantys
žmonės yra linkę prisiimti pernelyg daug atsakomybės. Viskas
tvarkoje, kol jie viską kontroliuoja ir su viskuo susidoroja. Iš tiesų

81
Jiems tai net patinka. Tačiau kiekvieno gyvenime būna laikotarpis,
kai susideda krūva problemų. Pažvelkite j politikus, kai agituoja
už juos balsuoti per Prezidento ar Seimo rinkimus. Jie būna tvirti,
protingi, ryžtingi ir pozityvūs. Jie žino, kaip paprastai išspręsti vi­
sas mūsų problemas. Tačiau jei (kai) jie pasiekia savo tikslą, tam­
pa sunku atpažinti, kad tai tas pats žmogus. Kai juos iš tiesų už­
klumpa atsakomybė, staiga jie viską užmiršta ir ryžtas išgaruoja.
Nesvarbu, kokie me esame - silpni ar stiprūs, gyvenime visi
susiduriame su sunkumais. Apie ką tokiais atvejais natūraliai su­
simąstome? Tikimės, kad mus paguos tradiciniai ramsčiai: AL­
KOHOLIS ar TABAKAS. Parašiau žodį natūraliai. Tame nėra vi­
siškai nieko natūralaus! Mums išplovė smegenis ir tuo įtikino nuo
pat mažų dienų. Pažvelgę į daugybę puolusių garsenybių, akivaiz­
džiai matome, kad cheminė priklausomybė ne tik neišsprendė jų
problemų, bet savaime buvo dalinė jų nuopuolio priežastis. Taip
nutiko ir su manimi, tačiau taip pat nesugebėjau to suvokti.
Vienintelis protingas sprendimas įtampos atveju - pašalinti
jos priežastį. Nėra jokios prasmės apsimetinėti, kad įtampos nėra.
Ar ji būtų tikra, ar iš esmės iliuzinė, narkotikai tik dar labiau ap­
sunkins tiek tikrovę, tiek iliuziją.
Aptariau keletą veiksnių, kaip visuomenė jaunimui išplauna
smegenis ir įtikina, kad jiems reikalingas pašalinis fizinis ir proti­
nis ramstis, ir kad piliulės bei narkotikai jį gali suteikti. Dar viena
sritis, kurioje griauname vaikų pasitikėjimą savimi, yra kita klai­
dinga pažiūra:

MOKYKLINIAI METAI - PATYS GERIAUSI GYVENIME

 12 okykliniai metai -
atys geriausi gyvenime

Tai tikrai klaidingas požiūris ir jei perskaitytumėte mano

anksčiau minėtą knygą ar pažiūrėtumėte filmą, šis mitas būtų iš­
sklaidytas. Be jokios abejonės, turiu omenyje knygą ir filmą Sve­
timame kailyje (Vice Versa).
Faktas, kad kiekvieno šios planetos gyventojo gyvenime pa­
laipsniui lieka vis mažiau įtampos. Įtariu, kad dauguma mūsų no­
rėtų laimėti loteriją. Kaip bebūtų, manau, kad laimėjimo tikimybė
yra tokia neįtikėtina, jog net neverta mėginti.
Vis dėlto kiekvienas iš mūsų pradeda gyvenimą laimėjęs dar
menkesnių šansų loteriją. Tikimybė, kad spermatozoidas, kuris
yra viena jūsų dalis, bus pirmasis, apvaisinęs kiaušinėlį, tapsiantį
antrąja jūsų dalimi, - viena iš milijonų.
Ką gi, mes turbūt nepamename tų lenktynių įtampos, bet
greičiausiai jos buvo gana karštligiškos. Ir taip pat nepamename

83
ko gero daugiausiai streso sukėlusio įvykio daugelio iš mūsų gy­
venime - savo pačių gimimo. Tačiau nereikia labai daug vaizduo­
tės, kad suprastume štai ką: devynis mėnesius praleidžiame šil­
tose, saugiose ir patogiose motinos įsčiose. Nėra jokių problemų,
tik raminamai veikiantis motinos širdies plakimas, į mūsų kūną
atnešantis deguonį ir gyvybę.
Staiga pasigirsta pavojaus varpai. Tas jaukus ir šiltas mus su­
pęs skystis išteka, o mes patys stačia galva (jei pasiseka) neriame
į tą siaurą, tamsų, pulsuojantį tunelį. Jūsų nekamuoja klaustrofo­
bija? Pamėginkite įsivaizduoti, koks tuo metu apima jausmas. Kai
išvargę, kruvini ir murzini mes galiausiai prasibrauname lauk į
ryškiai apšviestą patalpą, mus už galvų prilaiko suspaudę meta­
linėmis replėmis, pliaukšteli per užpakalį ir, jei pasiseka išsaugoti
bent kiek energijos ir kvapo, pratrūkstame verkti. Ar įsivaizduo­
jate, kokią traumą palieka šie potyriai, juolab, kad iki tol mes ne­
žinojome jokio kito pasaulio, išskyrus tamsą?
Tolimesniais mėnesiais ir metais išgyvename nepaprastai
įtemptą mokymosi laikotarpį: mokomės maitintis, valdyti savo
rankas, ropoti, vaikščioti ir kalbėti, kontroliuoti savo šlapinimąsi
ir tuštinimąsi, skaityti, rašyti ir įvairiose srityse sukaupti didžiulį
kiekį žinių - net jei gilintis į daugumą jų mes nematome jokios
prasmės. Vaikystė ir paauglystė yra labai įtempti gyvenimo eta­
pai. Galbūt jie ir neprilygsta stresui, patiriamam apvaisinimo ar
gimimo metu. Tačiau kaip ir triušis, minėtas aštuntame skyriuje,
esame paruošti susidoroti su ta įtampa. Ir tuo metu, ir ankstyvai­
siais kūdikystės etapais mes vadovaujamės praktiškai vien savo
instinktais.
Tačiau dabar ateina mūsų protui labiausiai įtemptas gyve­
nimo etapas - laikas, kai paliekame mokyklą ir turime susikurti
savo gyvenimą šiame dideliame ir plačiame pasaulyje. Žinoma,
vaikystė ir paauglystė kelia užtektinai įtampos, tačiau tada mus
bent jau palaiko ir saugo mokytojai bei tėvai. Paauglystė visuo­
met būdavo sunkus etapas. Mūsų kūnai ir protai kinta, paauglius
kamuoja spuogai, jie drovisi, merginos ištįsta ir 1.1. Nei vaikinai,
nei merginos nežino, ar patiks priešingai lyčiai.

84
 Tik pagalvokite, kokį papildomą spaudimą patiria šiuolai­
kinis jaunimas, kurio nejuto mano karta. Mums neteko gyventi
bombų, gyventojų pertekliaus, maisto, oro, upių, ežerų ir vande­
nynų taršos, natūralių gamtinių resursų išeikvojimo, Amazonės
miškų naikinimo, žaliųjų plotų vertimo betono džiunglėmis, glo­
balinio atšilimo ir ozono sluoksnio skylių šešėlyje. Visi gyvūnai
gali džiaugtis saule, kaip kadaise galėjome ir mes - deja, dabar
to daryti nebegalime, nes rizikuojame susirgti odos vėžiu. Visada
turėjome veiklos ir žinojome, jeigu atkakliai mokysimės ir dirbsi­
me, sulauksime teisėto atpildo. Šiuolaikinis jaunimas gali mokytis
dešimtukais ir vis yien turės dirbti pilką darbą arba apskritai ne­
gaus jokio.
Tuo metu, kai buvau berniukas, medicina atrado vaistus nuo
tokių baisių ligų kaip tuberkuliozė, poliomielitas, maliarija ir kitų.
Panašu, kad dabar aptinkame ligas, tokias kaip AIDS, nuo kurių
vaistų nėra, o ligos, kurias manėme nugalėję - tuberkuliozė ir ma­
liarija - vėl grįžta.
Turėjome savo etalonus, į kuriuos galėjome lygiuotis. Na taip,
galbūt kai kurie jų buvo pernelyg griežti ir senamadiški, tačiau
bent jau žinojome, ko iš mūsų tikisi visuomenė. Tokios šiuolaiki­
nės institucijos kaip santuoka ir religija palaipsniui žlunga. Da­
bartinis jaunimas tiesiog apipilamas faktais apie seksą tokiu metu,
kai kūnas jau būna jam tinkamas, tačiau jų protams dar trūksta
laiko susiorientuoti. Kone kasdien jie mato smurto vaizdus - iš to
taip pat jokios naudos, vien žala jų protams.
Ar mes iš tiesų tikimės, kad jie ims ir per vieną naktį taps
fiziškai bei protiškai stipriais ir brandžiais suaugusiaisiais? Tikrai
stebina faktas, kad jie apskritai ištveria tokį gyvenimą ir išauga
maloniais ir atsakingais piliečiais. Neginčytina, kad paauglystė
yra be galo daug streso keliantis etapas. Apmaudu, kad yra ir dar
viena blogybė, kurią perduodame paaugliams: milžiniška piliulių
ir narkotikų įvairovė, neva turinti jiems padėti susidoroti su ki­
tomis iš mūsų paveldėtomis problemomis. Tikroji mįslė - ne tai,
kodėl tiek daug jų įkliūva, bet

KAIP TIEK DAUG VAIKŲ IŠVENGIA SPĄSTŲ?

85
 13 aip tiek daug vaikų
svengia spąstų?

Retai kada negaliu duoti aiškaus atsakymo j klausimą, susiju­

sį su narkotine priklausomybe. Tačiau šis klausimas yra vienas iš
tokių. Žymiai lengviau paaiškinti, kodėl kas nors papuola į spąstus
negu kodėl jų išvengia. Vis dėlto, pagrindinis šios knygos tikslas
- apsaugoti jūsų vaiką nuo įkliuvimo, tad peržvelkime priežastis,
galinčias jį apsaugoti nuo spąstų, ir pamatysime, ar iš jų galime ko
nors pasimokyti:

1. Natūralus ir instinktyvus vaiko bjaurėjimasis narkotikais

ir taip pat baimė tapti priklausomam.
Jūsų vaiką jau saugo tiek viena, tiek kita.
2. Kampanijos, nukreiptos prieš narkotikų vartojimą, kurias
sustiprina ir jūsų asmeninės pastangos.
Tai taip pat jau saugo jūsų vaiką.
3. Asmeninė narkomano patirtis ir vargai, kurių pridaro pri­

86
klausomybė.
Efektas dažniausiai būna trumpalaikis. Tačiau tai iš esmės
panašu į kraupių avarijų vaizdų demonstravimą - jie visam lai­
kui nesulaikys jūsų vaiko nuo vairavimo.
4. Nebendravimas su narkotikus vartojančiais bendraam­
žiais.
Be jokios abejonės, dauguma vaikų neužkibo, nes jiems p a ­
sisekė nesusidėti su narkotikų vartotojais. Tačiau tai buvo tie­
siog sėkmė. Mėginimas apsaugoti savo vaiką nuo bendravimo
su narkotikų vartotojais prilygsta mėginimui sugaudyti visas
piktžolių sėklas, kol jos dar nenukrito ant jūsų vejos. Jei sunku
išsiaiškinti, ar jūsų paties vaikas vartoja narkotikus, tik pagal­
vokite, kiek kartų sunkiau išsiaiškinti, ar juos vartoja jo draugai.
Atminkite, kad narkotinei priklausomybei neegzistuoja klasės,
amžiaus, proto, rasės ar religijos barjerai. Taip pat atminkite -
jei uždrausite savo vaikui žaisti su mažuoju Tomu, jis sumaišys
dangų su žeme, kad tik galėtų su juo pažaisti.
5. Negalėjimas įpirkti narkotiko.
Neabejoju, kad pinigų stygius apsaugo kai kuriuos vaikus
nuo nikotino, alkoholio ar kitų narkotikų priklausomybės. Tačiau
jų trūkumas negarantuoja, kad jūsų vaikas neužkibs. Pirmosios
dozės įprastai būna nemokamos - geri draugai, jau pradedantys
įtarti, kad užkibo patys, nesijaučia blogai, kai pavyksta įtikinti ir
kitus nerti į spąstus kartu su jais. Kai jau kartą įkliūva, nesvarbu,
ar būtų priklausomas nuo nikotino, ar nuo heroino, narkomanas
elgetaus, vogs ar net imsis prostitucijos, kad tik galėtų gauti nar­
kotiko. Bet kokiu atveju, vargu ar visą gyvenimą saugoti savo
vaiką nuo praturtėjimo būtų tinkamas sprendimas.

Nepanašu, kad nagrinėdamas priežastis, kodėl tiek daug vai­

kų neįkliūna į spąstus, galėtumėte tikėtis garantijos, kad jūsų vai­
kas neįklius taip pat. Atrodo, kad tai labiau priklauso nuo sėkmės
nei nuo ko nors kito - viskas tik iš Dievo malonės. Iš tiesų ši žinia
yra gera. Kaip minėjau, jūsų vaikus dar saugo įgimti instinktai ir
kampanijos, nukreiptos prieš narkotikų vartojimą. Galbūt jiems

87
taip pat pasiseks ir/ar užteks proto nesusidėti su narkotikų var­
totojais.
Jei galėtume susikalbėti su muse ir paaiškinti jai neįtikėtiną
vabzdžiaėdžio augalo spąstų klastą, kaip manote, ar musė vis vien
į juos pakliūtų? Galbūt ir pakliūtų, jei badautų ir jai beviltiškai
norėtųsi bent trupučio nektaro. Tačiau jei visų pirma musei duotu­
mėte tiek nektaro, kiek tik jai kada nors galėtų prisireikti, ar ji vis
vien pakliūtų į spąstus? Labai tuo abejoju. Galingiausias kiekvie­
no šios planetos gyvūno instinktas - IŠLIKIMAS.
Grįžkime prie mūsų. Tiek jūs, tiek aš bendromis pastangomis
ketiname jūsų vaikams suteikti tokios informacijos, kuria niekuo­
met nepasinaudojo joks narkotinės priklausomybės išvengęs vai­
kas. Yra dvi svarbiausios informacijos dalys. Vieną mes jau apta­
rėme - būtina paaiškinti tikslią spąstų prigimtį. Kaip jie suvilioja
ir apkvailina savo aukas, neva iš narkotiko gaunama neabejotinos
naudos.
Tačiau vien tai nebūtinai apsaugos jūsų vaiką nuo pakliuvimo
į spąstus. Jis gali pasielgti kaip musė - galbūt dėl nektaro stygiaus
badmiriaudama ji susigundytų paragauti vos truputėlį nektaro ir
vis vien įkliūtų. Ankstesniame skyriuje pateikiau gana niūrų šio
pasaulio, kurį vaikai paveldėjo iš mūsų, vaizdą. Neketinau nei jūsų
prislėgti, nei kuo nors apkaltinti. Kai perėmėme šį pasaulį į savo
rankas, ir patys buvome jauni - kaip ir mūsų tėvai, kai paveldėjo jį
iš savo tėvų. Kaip įmanydami stengėmės pasaulį padaryti geresnį,
ir tokiems kaip aš lengva po laiko baksnoti pirštu ir rodyti, kokią
betvarkę padarėme. Nuoširdžiai tikiuosi, kad vaikai sugebės pasi­
mokyti iš mūsų klaidų ir procesą pakreipti priešinga linkme.
Užmirškime kaltųjų paieškas, moralus ir svarstymus, ko turė­
tume imtis. Tiesiog pripažinkime faktą, kad mūsų jaunimas patiria
milžinišką įtampą, jaučiasi silpnas, nesaugus ir desperatiškai ieš­
ko galinčio padėti ramsčio ar piliulės. Nebus nieko gero, jei tiesiog
mandagiai paaiškinsime: „Taip, puikiausiai tave suprantu, tačiau
narkotikai tau nepadeda, jie tiesiog suteikia pagalbos iliuziją!“
Kas iš to, jei tik atimsime jų iliuziją ir paliksime be nieko? Tu­
rime jiems duoti taip trokštamo nektaro arba, kaip yra šiuo atveju,

88
leisti jiems suvokti, kad jiems ir taip jau nieko netrūksta. Na taip,
mūsų vaikai turi įvairiausių problemų, tačiau jie yra paruošti su
jomis susidoroti. Jau minėjau triušį, kurio visas gyvenimas - kova
už išlikimą, ir faktą, kad jis yra aprūpintas adrenalinu ir visomis
kitomis medžiagomis, reikalingomis išgyventi. Ir mes taip pat!
Žmonės yra kūrybos ir/ar natūralios atrankos kulminacija. Šimtus
tūkstančių metų viešpatavome šioje planetoje be jokio narkotikų
ir piliulių poreikio. Turime padėti jaunimui suvokti, kokie neįtikė­
tinai stiprūs jie yra - tiek fiziškai, tiek psichologiškai, kad nors jie
ir turi problemų, tačiau nėra jokios tuštumos, kad jie jau parengti
ištverti ir įveikti jas be jokių piliulių ir narkotikų.
Turime padėti jiems suvokti, koks tvirtas ir galingas yra tas

NEĮTIKĖTINAS MECHANIZMAS
 1I /
J L
^"^fcveįtikėtinas
| mechanizmas

Jei jūsų paprašyčiau pakelti savo kairę ranką, galbūt akimirką

stabtelėtumėte prieš nuspręsdamas, kuri ranka yra kairė, tačiau
mažai kam atrodytų, kad tai labai sudėtinga užduotis. Faktiškai to
galima išmokyti daugumą šunų. Tačiau įsivaizduokite, kad jūsų
užduotis - priversti visus žemėje gyvenančius žmones vienu metu
pakelti savo kaires rankas. Net pasitelkus moderniausias komu­
nikacijos priemones jūsų sėkmės tikimybė būtų be galo maža.
Tačiau panašus koordinavimo žygdarbis įvyksta kiekvieną kartą,
kai atliekate tokį paprastą veiksmą kaip nesąmoningas nosies pa-
sikasymas.
Jūsų kūnas sudarytas iš trilijonų ląstelių, kiekviena ląstelė yra
atskira gyva sistema, ir visą jūsų gyvenimą jos vienu metu glau­
džiai bendradarbiauja tarpusavyje. Manote, kad galėtumėte lupti
obuolius, skaityti laikraščius, žaisti kortomis ir kalbėti telefonu?
Žinoma, kad galėtumėte - nė vienas iš šių darbų nėra ypatingai

90
sudėtingas. Tačiau ar sugebėtumėte iki galo atlikti bent vieną iš
jų, jei mėgintumėte viskuo užsiimti vienu metu?
Mes puikiausiai žinome, kokių neįtikėtinų aukštumų kai kurie
žmonės pasiekia tokioje veikloje kaip sportas, muzika, skulptūrų
kūrimas, tapyba ir 1.1., tačiau tie trilijonai ląstelių, iš kurių suda­
ryti mūsų kūnai, imasi ne vienos paprastos užduoties, bet vienu ir
tuo pačiu metu atlieka begalę neįtikėtinai sudėtingų užduočių, ir
taip dirba visą gyvenimą. Nepriklausomai nuo to, esate atsikėlęs
ar miegate, jūsų plaučiai visą laiką traukia deguonį, širdis tą de­
guonį ir kitus elementus be perstojo varinėja po visą kraujo apy­
takos sistemą į tups organus, kuriems jų reikia. Jūsų vidinis ter­
mostatas palaiko reikiamą kūno temperatūrą. Jūsų kūnas ir toliau
virškina maistą, įsisavina reikiamą kurą ir maistingas medžiagas
bei apdoroja atliekas. Jūsų imuninė sistema dalyvauja nuolatinia­
me mūšyje, kad įveiktų žaizdas ir infekcijas.
Problema štai kokia: kadangi šios funkcijos atliekamos au­
tomatiškai ir iš mūsų nereikalauja sąmoningų pastangų, mes lai­
kome jas savaime suprantamomis. Nors jums nebūtina suprasti
techninių smulkmenų, tačiau svarbu, kad sąmoningai suvoktumė­
te neįtikėtiną žmogaus kūno sudėtingumą.
Tačiau supraskime, kad pats savęs žmogus nesukūrė. Ir ne­
sukūrė nė vieno gyvo šios planetos padaro. Jei žmogus pats savęs
nesukūrė, vadinasi, pasidarbavo Dievas ar kažkoks kitas protas.
Kad būtų patogiau, tą protą vadinsiu Kūrėju. (Man asmeniškai
sunku tikėti, kad Kūrėjas - tai senas vyras, kuris turi ilgą žilą
barzdą ir nuolatos mane stebi bei teisia.)
Galbūt tai, kad kalbu apie Kūrėją, kaip apie vyriškos giminės
atstovą, leidžia manyti, kad tikiu, jog jis yra žmogaus pavidalo
ir yra vyriškos lyties. Man tokia logika būtų panaši į sudėtingo
kompiuterio samprotavimus, kad jį sukūręs žmogus savo išvaizda
panašus į kompiuterį, o visus pasaulio kompiuterius ir apskritai
visą visatą sukūrė vienas vienintelis belytis žmogus. Kalbu apie
Kūrėją kaip apie vyriškos lyties atstovą dėl to, kad nežinau, kaip
kitaip jį vadinti. Tačiau visiškai akivaizdu, kad Kūrėjas yra milijo­
ną kartų protingesnis už žmogų.

91
 Kai kurie žmonės tiki, kad esame ne tiek Kūrėjo darbo vai­
sius, kiek atsitiktinių įvykių sekos rezultatas, kad vykstant evoliu­
cijai ir natūraliajai atrankai, iš „pirmykštės sriubos“ išsivystėme
j tokius sudėtingus šiandienos žmones. Neįžvelgiu, kad Kūrėjo ir
evoliucijos koncepcijos kažkaip kirstųsi. Žinome, kad Rolls Roy­
ce automobiliai ir didžiulė kitų sudėtingų transporto priemonių
įvairovė buvo išvystyta per tam tikrą laiko periodą, vykstant labai
į evoliuciją ir natūraliąją atranką panašiam procesui. Taip pat ži­
nome, kad šios transporto priemonės buvo ne atsitiktinumo, bet
proto rezultatas.
Nesvarbu, tikite jūs ar ne, kad žmogaus kūnas yra Kūrėjo
darbo vaisius, trijų milijardų metų eksperimentavimo rezultatas
ar šių dviejų veiksnių derinys, tačiau neginčytina, kad žmogaus
kūnas yra milijonus kartų įmantresnis už patį sudėtingiausią
žmonijos sukonstruotą kompiuterį ar kosminį laivą. Technologijų
srityje žmogus padarė milžinišką progresą; išmokome suskaldyti
atomą, tačiau neturime nė menkiausios idėjos, kaip jį sukurti.
Žmogaus kūne glūdi didelė cheminių medžiagų įvairovė, ku­
rią kontroliuoja smegenys. Tokie narkotikai kaip adrenalinas au­
tomatiškai išskiriami tada, kai jų prireikia. Sveikas žmogaus kūnas
savaime yra išbaigtas kūrinys. Gryna kvailystė tikėti, kad tvarinio,
milijoną kartų sudėtingesnio už bet ką, ką galėtų sukurti žmogus,
Kūrėjas būtų praleidęs kažkokią gyvybiškai svarbią sudedamąją
dalį. Esu visiškai įsitikinęs, kad esame parengti susidoroti su bet
kokia situacija be narkotikų ar panašių priemonių pagalbos. Net
jei Kūrėjas ir praleido kažkokį svarbų ingredientą, žmogaus tikė­
jimas, kad jis gali užtaisyti tą spragą narkotikų pagalba, yra ne tik
pasipūtimas, bet ir didžiausia kvailystė. Jei sugestų televizorius,
kaip manote, ar jūsų augintinė gorila galėtų jį pataisyti? Tačiau
būtent tai ir vyksta, kai žmogus kišasi į savo kūno cheminių me­
džiagų pusiausvyrą.
Kaskart, kai kišamės į natūralų savo kūno funkcionavimą
nesuprasdami visų ilgalaikių padarinių, iš tiesų mes pasakome:
„Išmanau geriau nei tas, kas mane sukūrė“. Šitaip mes žaidžiame
dievus!

92
 Jei gorilai leistumėte tvarkyti televizorių, po pusvalandžio jis
jau būtų nebepataisomas. Tad kodėl žaisdami dievus mes savęs
dar nesunaikinome? Tai visai ne mūsų nuopelnas. Žmonių sukur­
tas televizorius iš tiesų yra trapus ir jautrus mechanizmas, kurį
gorila galėtų sunaikinti per dešimt sekundžių. Tad koks vis dėlto
galingas ir išmoningas yra žmogaus kūnas, jei net tuomet, kai toks
suklaidintas asmuo kaip aš, leido didžiulius pinigus sistemingai jį
nuodydamas trečdalį amžiaus, tas neįtikėtinas mechanizmas vis
vien išgyveno nepaisydamas mano žalingo elgesio.
Paimkime rūkymą kaip pavyzdį: pirmųjų cigarečių skonis
būna siaubingas. Tokiu būdu jūsų kūnas siunčia įspėjimą. Jis pra­
neša: „NUODAI! NESILIESK!“ Ne tokie kvaili padarai atkreiptų
dėmesį į tą įspėjimą, tačiau žmonėms buvo išplautos smegenys,
kad jį ignoruotų. Ar tuomet jūsų kūnas palieka jus likimo valiai?
Ne! Suveikia kiti pavojaus signalai: pradedate kosėti, jaučiate
šleikštulį, galbūt net vemiate. Net jei nepaisote visų šių įspėji­
mų ir toliau rūkote, jūsų kūnas pradeda formuoti imunitetą prieš
nuodingą poveikį. Rasputinas galėjo suvartoti 20 kartų didesnę
dozę arseno už tą, kuri nužudytų normalų žmogų - nes jis išsiugdė
imunitetą arsenui. Trečia žiurkių ir pelių karta jau būna atspari
varfarinui.
Visa ši sistema yra tokia sudėtinga, kad įtardamas, jog ne­
turite kito pasirinkimo, kaip tik toliau vartoti nuodus, jūsų kūnas
pasistengia, kad sąmoningai nebejaustumėte nemalonaus skonio
ir kvapo. Ar galėtumėte įsivaizduoti gražią moterį, kuri eikvoja
savo laiką ir pinigus prausikliams, parfumerijai, kūno priežiūrai
ir darbužiams, kad atrodytų kuo tobulesnė, tačiau galiausiai visą
savo kūną įsitrina kokia nors „arklio mėšlo esencija“? Nerūkan­
tiesiems rūkalių elgesys atrodo lygiai toks pat. Laimė, dauguma
nerūkančiųjų yra pernelyg mandagūs, kad tai pasakytų tiesiai į
akis.
Kai sistemingas nuodijimasis baigiasi, neįtikėtinas mechaniz­
mas tai pajunta vos po keleto dienų ir iš buvusio rūkaliaus kūno
pradeda šalinti susikaupusius toksinus, ir galiausiai jis lieka toks
pat stiprus, kaip ir įprastai. ŽINOMA, JEI TIK JIS METĖ RŪ-

93
KYTI NE PER VĖLAI! Nepaisant daugybės įrodymų, vis dar
yra rūkalių, kurie netiki, kad rūkymas žaloja sveikatą. Man atro­
do nepaaiškinama mįslė, kaip mano kūnas sugebėjo ištverti šitokį
šiurkštų mano elgesį tokią daugybę metų.
Galite ginčytis, kad kišdamasi į natūralias kūno funkcijas,
šiuolaikinė medicina prailgino ir pagerino mūsų gyvenimus. Aki­
vaizdus to pavyzdys - insulino skyrimas diabetikams. Dėl to vi­
siškai neprieštarauju, Šiuo atveju natūralus kūno funkcionavimas
jau ir taip būna sutrikęs ir labai tikėtina, jog taip nutiko būtent dėl
narkotikų vartojimo. Daugelis gydytojų diabetą sieja su rūkymu.
Kaip galite tikėtis, kad jūsų kūnas deramai funkcionuos, jei nuo­
latos ryjate nesveiką maistą ir kitus nuodus, tokius kaip nikotinas,
alkoholis ir kiti narkotikai?
Jei natūralus kūno funkcionavimas sutrinka, būtų kur kas
geriau pašalinti sutrikimo priežastį. Taip, kartais tai neįmanoma.
Tačiau vartoti kvalifikuoto gydytojo išrašytus vaistus yra viena,
o griebtis niekieno nepaskirtų narkotikų, kai kūnas funkcionuoja
normaliai, yra visai kas kita.
Daugeliui tikrai svarbių dalykų gyvenime, tokių kaip oras,
maistas, laisvė, saugumas, gera sveikata, darbas, meilė ir drau­
gystė, būdinga, kad juos turėdami arba laikome savaime supran­
tamais dalykais, arba skundžiamės jų kokybe. Tik praradę atkrei­
piame dėmesį į jų tikrąją vertę. Kai buvau paauglys, jaučiau, kokia
tvirtybė ir galia slypi mano kūne, tačiau būnant 48-erių jis tapo
fiziškai bei protiškai silpnas ir trapus. Suvokiau, kad smarkus rū­
kymas fiziškai man visai nepadeda, tačiau mano protui šis faktas
buvo visiškai nereikšmingas. Visuomenė jau buvo mane paruošu­
si tikėti, kad senyvas amžius savaime reiškia mirtiną ligą.
Norėčiau grįžti prie savo ankstesnio teiginio: „Kiekvieno šios
planetos gyventojo gyvenime palaipsniui lieka vis mažiau įtam­
pos“. Visuomenė mums tikrai išplovė smegenis, kai įtikino, kad
yra priešingai, ir man pačiam daugelį metų atrodė, jog taip ir yra.
Po laiko aš jau suvokiu, kad taip tikėjau dėl to, jog dar prieš su-
bręsdamas aš smarkiai įklimpau į nikotino spąstus. Rūkydamas aš
niekada nesubrendau. Nikotinas ir panašios priklausomybę suke-

94
liančios medžiagos veikia taip, kad jaustumėtės vis nesaugiau.
Subrendau netrukus po to, kai mečiau rūkyti. Kaip apibūdin­
čiau brandą? Tai jausmas, kad esi fiziškai bei psichologiškai stip­
rus, visiškai pasiruošęs susidoroti su gyvenime laukiančiais sun­
kumais ir išbandymais, tai didis džiaugsmas ir malonumas, kad
esi gyvas. Paaiškinau, kodėl paauglystė yra tokia įtempta. Manau,
kad 21 metai yra maždaug tas amžius, kai natūraliai pasiektume
brandą, jei nepakliūtume j narkotikų spąstus.
Galbūt sutiksite su manimi, kad būtų visai normalu, jei su am­
žiumi ir patirtimi mūsų gyvenimai vis gerėtų, tačiau tik iki tam
tikro taško. Daugeliui žmonių vien mintis apie vidutinį amžių jau
atrodo lyg prakeiksmas, o ką jau kalbėti apie senatvę. Galiu pasa­
kyti tik tiek, kad būdamas 48-erių jaučiausi kaip senukas, praktiš­
kai pasiryžęs mirti. Šiandien, artėjant mano šešiasdešimt trečia­
jam gimtadieniui, jaučiuosi lyg jaunas berniukas, kupinas gyveni­
mo džiaugsmo. Senatvė - mitas. Gyvūnai nesusiduria su šia metų
skaičiavimo problema. Visiškai nesvarbu, ar jums 2 ar 92 - ne
tiek svarbu būti jaunam, kiek taip jaustis. Jei jaučiatės fiziškai bei
psichologiškai stiprus ir mėgaujatės gyvenimu, koks skirtumas,
kiek jums metų? Kūrėjas paruošė mus, kad susidorotume su gimi­
mo, vaikystės ir paauglystės sunkumais; taip pat jis mums suteikė
viską, ko reikia, kad galėtume susidoroti ir mėgautis vidutiniu bei
senyvu amžiumi.
Mano suvokimas, koks neįtikėtinai stiprus yra žmogaus kū­
nas, kilo ne vien iš to, kad nustojus rūkyti pagerėjo mano sveikata
ir padidėjo gyvybingumas. Tą suvokimą išprovokavo besitęsiantis
proto atsivėrimo procesas. Žmogaus kūnas tikrai yra neįtikėtinas
mechanizmas ir kiekviena natūrali jo funkcija skirta užtikrinti,
kad išgyventume - nepriklausomai nuo to, patinka mums tai, ar
ne.
Peržvelkime keletą pavyzdžių, kas iš tiesų nutinka, kai jau­
nimas vartoja narkotikus. Gydytojai savo nuožiūra pacientams
išrašo stimuliantų ir raminamųjų. Tad ar galime kaltinti jaunimą
už tai, kad galvoja: „Kas blogo nutiks, jei nurysiu ekstazio table­
tę? Ji suteikia man energijos. Pora ar trys tabletės ir galėsiu šokti

95
visą naktį“. Tačiau jam ir neskirta šokti visą naktį. Nuovargis nėra
liga. Kaip ir alkis ar troškulys, tai tiesiog žybsinti įspėjamoji lem­
putė. Ji praneša:

TAU REIKIA PAILSĖTI

Nuovargis gali būti ir ligos pasekmė, ir natūrali organizmo

funkcija, pranešanti, kad atėjo metas pailsėti. Bet kokiu atveju,
prarydamas tabletę paauglys pasielgia visiškai priešingai nei jam
pataria Kūrėjas. Ta tabletė, užuot išsprendusi problemą, tiesiog
atjungia gyvybiškai svarbią įspėjamąją lemputę. Ar tikrai tikite,
kad kokia nors tabletė iš tiesų gali atstoti poilsį? Jeigu taip, vadi­
nasi mums daugiau nebereikia miegoti ir ilsėtis - užtenka tik gerti
tabletes. Deja, vis daugiau jaunimo, o kartu ir suaugusiųjų, tiki,
kad tabletė išsprendžia problemą. Kas galėtų juos dėl to kaltin­
ti, jei tabletę paskyrė kvalifikuotas gydytojas? Tablečių gėrimas
pernelyg dažnai užsibaigia tuo, kad jų auka užmiega visam laikui.
Būtina išmokti atskirti ligą nuo jos simptomų. Pernelyg daug mo­
derniosios medicinos paremta simptomų maskavimu ar naikini­
mu užuot gydžius ligą. Simptomai yra ne tik gyvybiškai svarbios
įspėjamosios lemputės, bet dažnai ir esminė sveikimo dalis.
Įsivaizduokite, jog esate lėktuvo pilotas, visiškai priklau­
somas nuo kompaso, degalų lygio matuoklio, altimetro ir kitų
prietaisų. Jei jūsų degalų lygio matuoklis rodytų nulį, jūs tiesiog
pakeistumėte parametrus ir patenkintas skristumėte toliau? Jūsų
kūnas taip pat yra aprūpintas juslėmis ir įspėjamosiomis lemputė­
mis, ir kiekviena jų yra daugybę kartų įmantresnė už naudojamas
daugumoje modernių lėktuvų - visa tai skirta tam, kad apsaugotų
jus, kad išliktumėte laimingas, kad

IŠGYVENTUMĖTE

Pradėkite žaisti su šiais prietaisais ir gali tekti skristi užriš­

tomis akimis. Galbūt kurį laiką ir išgyvensite, tačiau jokiu būdu
nebūsite laimingas ir galiausiai įsirėšite į kalną.

96
 Visi narkotikai jus ne tik atveda ten, nuo ko mėginote pabėgti,
bet turi ir nemalonių šalutinių efektų - fizinių, protinių, finansinių
ir socialinių.
Kas blogo, jei keletas taurių alkoholio padės atsikratyti bai­
mių, varžymosi ir leis pasijusti saugiau? Blogai, kad būtent tai
ir įvyks! Baimė, varžymasis, kaip ir tas nesaugumo jausmas, yra
jūsų skydas, taigi - ir jūsų apsauga. Narkotikas tiesiog apverčia
situaciją, kai jaučiatės nesaugiai, bet būnate saugus į tokią, kai
jaučiatės saugiai, bet būnate nesaugus.
Tebūnie alkoholis bus pavyzdys. Nuo pat gimimo mums plo­
vė smegenis ir įtikino, kad alkoholis suteikia drąsos. Kitu atve­
ju, kodėl jūreiviams prieš mūšį būtų duodama gurkštelėti romo?
Pažvelkime į du paauglius, besiruošiančius muštis dėl kokios nors
smulkmenos. Nei vienam, nei kitam iš muštynių nėra jokios nau­
dos. Jų instinktyvi reakcija tokia: „Kas man iš to, jei sužeisiu savo
priešininką? Bet jei jis sužeis mane, tai bus blogai“. Tuo pat metu
jie privalo neatrodyti bailiai, tad papučia krūtines ir tikisi, kad ki­
tas berniukas pasitrauks arba, dar prieš įsiplieskiant, įsiterps kas
nors iš šalies.
Tačiau jei jie būna gėrę alkoholio, praranda juos saugančią
baimę ir įvyksta du baisūs dalykai. Jie abu praranda baimę žūti
ar būti sužeistiems ir nusiteikia muštis, tačiau dar blogiau yra tai,
kad jie praranda bet kokį varžymąsi ir ribas. Įprastai muštynės
baigiasi tada, kai išsiaiškinamas pranašumas. Tačiau yra tūkstan­
čiai atvejų, kai apsvaigę nuo alkoholio paaugliai iš tiesų užmušė
vienas kitą. Ne dėl kažkokių principų ar išsiskyrusių nuomonių,
bet vien dėl to, kad juos buvo paveikęs alkoholis.
Lygiai tas pat nutinka vairuojant. Kai kurie vairuotojai yra
tokie kvaili, kad tiki, jog truputėlį išgėrę tampa geresniais vairuo­
tojais. Tiesa yra ta, kad alkoholis sulėtina reakciją. Ir kartu panai­
kina baimę pakliūti į avariją. Lygiai taip pat dingsta baimė susi­
žaloti patiems, sužaloti keleivius, pėsčiuosius ar kitus vairuotojus.
Jie jaučiasi labiau atsipalaidavę ir pasitikintys savimi. Tačiau tai
tik iliuzija. Tikrasis alkoholio efektas toks, kad saugų ir atsakingą
vairuotoją jis paverčia pavojingu žudiku!

97
 Kitas klaidingas suvokimas, kuris mums įskiepytas apie al­
koholį - kad jis padaro žmones laimingus ir besišypsančius. Tiesa
ta, kad jis yra cheminis depresantas. Nepamenu nė vieno išties
smagaus vakarėlio savo gyvenime, kurį jo dalyviai prisimintų su
nostalgija ir šventės sėkmę susietų su išgerto alkoholio kiekiu ar
kokybe. Tačiau pamenu daug švenčių, kurios buvo visiškai nuo­
bodžios nepaisant to, kad jose nevaržomai liejosi alkoholis. Pa­
menu nemažai atvejų, kai puikios vestuvės ar kitokia šventė buvo
visiškai sugadinta dėl to, kad vienas ar daugiau žmonių per daug
išgėrė.
Galbūt jums vis dar atrodo, kad alkoholis būna naudingas,
kai tam tikriems žmonėms padeda įveikti drovumą ir varžymąsi.
Ką gi, pažvelkime į faktus. Kiekvienas turime smegenis ir liežuvį.
Daugelis žmonių tarp smegenų ir liežuvio turi stabtelėjimo bar­
jerą. Tačiau yra ir tokių, kurie jo neturi. Atrodo, kad jų smege­
nys tiesiogiai surištos su liežuviu. Tai lyg žodinis viduriavimas.
Kad ir kokios mintys šautų jiems į galvą, nepriklausomai nuo to,
kokios nuobodžios, primityvios, nereikšmingos, lengvabūdiškos,
neapgalvotos, kvailos ar žeidžiančios būtų, jos tiesiog pratrūksta
iš burnos. Paprastai tokių žmonių niekas nemėgsta ir jie būna ne­
laimingi.
Man pasisekė. Turiu stabtelėjimo barjerą tarp smegenų ir lie­
žuvio, tačiau tik vieną. Kartais dėl to pakliūnu į bėdą. Pasakau
tai, ką neabejotinai turėjau nutylėti. Kai kurie žmonės turi porą ar
net daugiau barjerų, kad būtų tikri, jog niekuomet nepasakys ko
nors, kas skambėtų kvailai ar galėtų įžeisti. Alkoholis panaikina
šiuos barjerus. Visi esame matę žmonių, kurie, būdami blaivūs,
bijo nuvyti žąsiną iš kelio, tačiau duokite truputį išgerti ir jie pra­
dės šūkauti ant viso pasaulio.
Ar taip jiems pavyksta ką nors apgauti? Ar pažvelgiame į
juos ir pagalvojame: „Niekada nežinojau, kad Tedas toks akty­
vus?“ Ar tiesiog: „Čia kalbi tu ar alkoholis?“ Jei esate drovus,
varžotės ir tai laikote problema, atminkite, kad alkoholis jos ne­
išspręs. Na bent jau ne sėkmingiau nei stručiui, kišančiam galvą į
smėlį, pavyktų pašalinti pavojų. Alkoholis tiesiog jus apsvaigina.

98
Jis neišsprendžia jūsų problemos, bet paprasčiausiai jus atbukina
ir kurį laiką ją užmirštate. Tačiau jūs nesimėgausite šia apkvaiti­
mo būsena - mėgautis neįmanoma, nes apdujęs jūs nebesuvokiate
savo pojūčių - ar jie būtų malonūs, ar ne. Tokios būsenos jūs išlie­
kate lengvai pažeidžiamas, nesaugus ir su į smėlį įkišta galva.
Galbūt jums pasiseks ir, būdamas tokios pažeidžiamos būse­
nos, jūs tik įžeisite artimą giminaitį ar draugą, o galbūt pasiseks
mažiau ir jūs aplamdysite automobilį, lengvai susižalosite ar ke­
letui metų neteksite vairuotojo pažymėjimo. Kodėl tai vadinu pa­
sisekimu? Galbūt turėjau omeny nesėkmę? Ne, turėjau omenyje
sėkmę, nes apsvaigusiems nuo alkoholio tokie dalykai anksčiau ar
vėliau būtinai nutinka. Iš tiesų jūs save pastatote į kurčio ir aklo
žmogaus padėtį. Nors faktiškai yra dar blogiau. Kurtieji ir aklieji
suvokia savo neįgalumą - jų baimės, lytėjimo ir uoslės pojūčiai,
pažeidžiamumo suvokimas, gebėjimas užjausti, būti mandagiems
ir dėmesingiems tiek sau, tiek kitiems, sustiprėja ir kompensuoja
prarastąsias jusles. Alkoholis bukina smegenis, tad visos jūsų jus­
lės sutrinka.
Žinoma, jums gali ir nepasisekti; vairuodamas apsvaigęs gali­
te suvažinėti niekuo dėtą vaiką ir nuo tada visą gyvenimą kasnakt
prabusite išmuštas šalto prakaito ir klykdamas iš siaubo - nes iš
naujo išgyvensite tą košmarą, kuris, deja, yra realus. Alkoholis
sugadino mūsų nacionalinį žaidimą - futbolą. Jį žaisti išmokėme
visą pasaulį, o tada patyrėme neįtikėtiną pažeminimą, kai dėl al­
koholio mums aštuonerius metus uždraudė rungtyniauti Europo­
je. Tik pagalvokite apie visas matytas blogybes, kurias sąlygojo
alkoholis. Ar pamenate bent vieną šventę, kai iš jo iš tiesų buvo
realios naudos? Būdamas apsvaigęs nuo alkoholio prarandate vi­
sas savo jusles - tampate visiškai nuogas, negalintis apsiginti ir
silpnas. Ar tikrai tikite, kad tokiomis akimirkomis būnate laimin­
gas? Tikrai tikite, kad strutis, įkišęs galvą į smėlį, yra laimingas?
Vienu metu tikėjau, kad svaiginantis alkoholio efektas turi
realios trumpalaikės naudos norint palengvinti traumos poveikį.
Jei jus palieka mergina, geriau jau paūžti keletą dienų negu išeiti į
armiją. Kas blogo nutiks, jei jus prispaudė gausybė reikalų ir tie­

99
siog nėra kada išeiti taip reikalingų atostogų, tačiau vakare išger­
site keletą taurių alkoholio ir atitrauksite protą nuo problemų?
Deja, apsvaigimas neišspręs jūsų rūpesčių. Nebūtų taip blo­
gai, jei jis padėtų bent tiek, kiek padeda geras išsimiegojimas. Mie­
gas taip pat neišspręstų jūsų problemų, tačiau bent jau būtumėte
labiau pailsėjęs ir labiau pasiruošęs jas įveikti. Deja, kai alkoholio
poveikis praeina, problema tik padidėja, nes dėl intoksikacijos fi­
ziniu, protiniu, finansiniu ir socialiniu požiūriu pasijuntate blogiau
nei prieš tai. Dabar atsiranda netgi dar daugiau priežasčių išgerti
ir, visai kaip nikotino atveju, kuo daugiau suvartojate, tuo labiau
jūsų smegenys ir kūnas formuoja imunitetą nuodams - taigi, tuo
daugiau jums reikia. Kuo daugiau geriate, tuo didesnių neigiamų
padarinių sulaukiate, tuo labiau didėja poreikis išgerti vėl. Spartus
smukimas į musėmis besimaitinančio augalo spąstų dugną tampa
neišvengiamas. Tokia jo grobuoniška prigimtis.
Žinoma, jei geriate tik dėl kompanijos, negali nutikti nieko
blogo? Tačiau jei pradedate gerti tik dėl visuomeninių priežasčių,
tai grobuoniška alkoholio prigimtis gali padaryti taip, kad vėliau
gėrimo priežastys jau bus bet kokios. Bet kokiu atveju, ar tikrai
kartais geriame grynai dėl to, kad būtume visuomeniški? Galbūt
visų pirma ir pradedame gerti tik per šventes, tačiau ar iš tiesų
geriame ne tam, kad alkoholis padėtų išspręsti kokią nors prob­
lemą? Jaučiamės nebrandus, o galbūt drovūs, gal susivaržę, o gal
tiesiog norime pritapti kompanijoje? Jei pradedate gerti alkoholį
grynai bendravimo sumetimais, rizikuojate nuslysti žemyn tuo
stačiu šlaitu ir pasiekti tai, ką Anoniminiai Alkoholikai vadina
chronišku alkoholizmu!

TOKIA YRA GROBUONIŠKA ALKOHOLIO

PRIGIMTIS

Tačiau yra žmonių, kurie gali vartoti alkoholį, nikotiną ar

netgi heroiną visą gyvenimą ir niekuomet netampa alkoholikais
ar narkomanais. Taip yra būtent dėl šių narkotikų prigimties -
daugumai jų aukų prireikia daugybės metų, kol suvokia, kad tapo

100
priklausomi. Kaip ir rūkymo atveju, tempas, kuriuo kiekviena
konkreti auka pasiekia vabzdžiaėdžio augalo spąstų gelmes, pri­
klauso nuo daug skirtingų veiksnių, tokių kaip fizinis gebėjimas
susidoroti su nuodu, finansinė situacija, gyvenimiškos įtampos ly­
gis ar draugai. Tiesa, kai jau atsiduria gatvėje, finansinė situacija
daugiau nebūna svarbi - narkomanas vis vien kaip nors prasima­
nys pinigų. Tačiau kaip dauguma jaunimo niekuomet nepradėjo
rūkyti dėl pinigų stygiaus, taip ir daug geriančiųjų negalėjo sau
leisti nuolatos gerti dėl tos pačios priežasties. Aišku, daugelis mu­
sių dar prieš pasiekdamos vabzdžiaėdžio augalo spąstų gelmes
mirė dėl natūralių.priežasčių. Lygiai taip pat dauguma rūkančiųjų,
geriančiųjų ir kitokių narkomanų išsikapanoja arba miršta prieš
atsidurdami gatvėje.
Tegu faktas, kad dauguma šių spąstų pasižymi klastingu už­
delsimu, nepainioja nagrinėjamos problemos. Nėra jokių abejonių,
kad vargšei pelei nepavydėtumėte akimirkos euforijos tarp sūrio
krimstelėjimo ir pelėkautų, vožiančių per nosį ar kaklą, trinktelė­
jimo. Ar pavydėtumėte musei, kuri ką tik nutūpė ant vabzdžiaė­
džio augalo ir paragavo pirmąją nektaro dozę?
Galbūt jums atrodo, kad nutolome nuo mūsų pagrindinio
tikslo - apsaugoti jūsų vaikus nuo įkliuvimo į narkotikų spąstus ir
jiems padėti išsilaisvinti, jeigu jau įkliuvo. Taip nėra. Du pagrin­
diniai veiksniai, pavergiantys mūsų jaunimą, sąlygojami masinio
smegenų plovimo, kurį jie patiria nuo pat gimimo:

1. Net jei nikotino, alkoholio ir kitų narkotikų vartojimas

kelia tam tikrą riziką ar pavojų, vis dėlto vartotojui suteikia tam
tikros naudos ir ši nauda nusveria riziką bei pavojus, jei jis pasta­
ruosius suvokia ir nepraranda kontrolės.
2. Kad vaikų protuose ir kūnuose glūdinčią tuštumą užpil­
dyti gali tik tokios cheminės medžiagos.

Būtina panaikinti abu šiuos nesusipratimus ir kol tuo, apie ką

jums pasakoju, neįsitikinsite pats, tol negalėsite įtikinti savo vai­
kų.

101
 - Prieš užbaigdamas norėčiau aptarti keletą kitų rūkymo as
pektų ir ryšį tarp rūkymo, alkoholio ir kitokių narkotikų priklau
somybės. Pirmasis:

RŪKANČIŲ MOTERŲ IR MERGINŲ DAUGĖJIMAS

 15 ūkančių moterų ir
merginų daugėjimas

Kai prieš 14 metų galiausiai metęs rūkyti rytais pradėjau bė­

gioti, mane šokiravo, kiek daug aštuonmečių ir devynmečių ber­
niukų rūko visiškai nesislėpdami. Tačiau palaipsniui, bėgant me­
tams, tai užgožė dar labiau šokiruojantis reginys. Patas Duffy’is,
dirbęs laikraščio Sligo Times redakcijoje ir apžvelgęs mano pir­
mąją knygą, situaciją apibendrino geriau nei sugebėčiau aš:

Jei kada vidurdienį užsuksite į Slaigą, tai išvysite pačias

gražiausias Airijos merginas, iš mokyklos skubančias namo pie­
tauti. Jei pažvelgsite iš arčiau, pastebėsite, kokia graži ir lygi jų
oda, kokios ryškios jų akys. Jūsų širdis ims plakti smarkiau, nes
suvoksite, kad Airijoje vis dar gimsta tokių pat gražuolių, kaip
ir visame pasaulyje. Tačiau jei pažvelgsite į jas atidžiau, paste­
bėsite kai ką, kas jum s kels nerimą dėl jų ateities. Kas penkta

103
 iš jų rūko cigaretes! Tai jus nuliūdins, nes jei per pastaruosius
20 metų niekur nebuvote dingęs iš šios planetos, tai žinote, jog
rūkymas yra pagrindinė visų mirtinų ligų - vėžio, širdies nega­
lavimų ir insulto - priežastis visame pasaulyje.
Nereikia labai lakios vaizduotės, kad suvoktumėte, kaip šios
rūkančios merginos atrodys po dešimties metų. Turbūt tuomet
jos jau bus ištekėjusios ar padariusios karjeras, o gal ir viena, ir
kita. Taip pat jos turės automobilį, vaikų ir tikriausiai bus paė-
musios paskolą butui. Tokia atsakomybė labai slėgs jų protus ir
jos vartos dar daugiau nikotino, mėgindamos sumažinti įtampą.
Odai, kuri kadaise buvo lygi ir graži, reikės vis daugiau makia-
žo, mėginant paslėpti dėl kraujo apytakos sutrikimų atsiradusias
dėmes. Kibirkštėlės bus seniai dingusios iš jų kadaise ryškių akių.
Tačiau vienas dalykas išliks nepakitęs - tai didžiulis mitas, kad
rūkymas slopina įtampą, padeda susikaupti, mažina nuobodulį ir
padeda atsipalaiduoti. Visa tai - kvailystės! Realybė yra visiškai
priešinga. Cigarečių rūkymas yra pagrindinė tų problemų, ku­
rias turėtų palengvinti, priežastis!

Jis tai parašė daugiau nei prieš dešimtmetį, tačiau žvelgdamas

į savo panašaus tyrimo Anglijoje, kurioje gimsta ne ką mažiau
dailių merginų, rezultatus, turiu pripažinti, kad iš penkių merginų
rūko keturios.
Didžiojoje Britanijoje ir daugelyje kitų vakarietiškų šalių rū­
kančių moterų jau yra daugiau nei rūkančių vyrų. Tai faktas. Ypa­
tingai neramu matant, kiek daug paauglių mergaičių yra įklim-
pusios į rūkymo spąstus. Daugelis moterų tiki, kad taip nutinka
dėl kažkokios įgimtos moterų sandaros ydos. Būtina suvokti, kad
neegzistuoja toks dalykas kaip į priklausomybę linkusi asmeny­
bė, ir lygiai taip pat privalu suvokti, kad bet kuriai moteriai mesti
rūkyti yra lygiai taip pat lengva, kaip ir bet kuriam vyrui. Taip pat
privalote suprasti, kodėl paskutiniu metu taip padaugėjo rūkančių
moterų ir merginų.
Taip vadinamieji ekspertai pateikė įvairiausių priežasčių, ko­
dėl ankstesnių laikų tendencija pakeitė kryptį. Kadangi senesniais

104
laikais rūkymas nebuvo laikomas moterišku užsiėmimu, daugiau­
sia rūkydavo vyrai. Kai kurie ekspertai teigia, kad pokyčiai susiję
su feministiniais judėjimais: moterys ne tik nusprendžia mūvėti
kelnes ir imtis vyriškų darbų, bet ir pabrėžia savo laisvas gali­
mybes perimdamos mūsų bjaurius įpročius. Didėjantis riebiai be­
sikeikiančių įmonių vadovių skaičius tik sustiprina tokį požiūrį.
Vis dėlto, aš netikiu, kad kas nors nusprendžia tapti rūkaliumi dėl
vienokios ar kitokios priežasties, na bent jau ne daugiau nei žuvis
nusprendžia užkibti.
Šovinistai teigs, kad esmė slypi ne tame, jog rūko daugiau
moterų nei vyrų, bet tame, kad rūkymui tapus antivisuomenišku
reiškiniu, paprasčiausiai daugiau vyrų pavyko mesti rūkyti. Prie­
žastis, dėl kurios atsiranda tokia nuomonė - vyrai yra stipresni ir
sugebėjo pademonstruoti savo stiprią valią.
Vyrai, apgailestauju, kad turiu jus nuvilti, tačiau tikroji prie­
žastis, kodėl padaugėjo rūkančių moterų, yra visiškai priešinga.
Tikiu, kad feministiniai judėjimai yra netiesioginė to priežastis.
Ne, tai ne moterų noras pademonstruoti savo tvirtybę. Nepaisant
to, kad feministiniams judėjimams pavyko pagerinti šiuolaikinės
moters teises ir įvaizdį, tuo pat metu tai sukėlė daugiau įtampos
moterų gyvenime.
Bet kuri vadovė, užimanti tradiciškai vyriškomis laikytas pa­
reigas, patvirtins, kad, siekdama kitų akyse būti lygiaverte vyrui,
atliekančiam tą patį darbą, privalės dirbti penkis kartus geriau.
Televizijos žaidimuose ir viktorinose laidą visuomet pristato vy­
ras, sąmojingai šmaikštaujantis kruopščiai repetuotu ekspromtu.
Moters vaidmuo vis dar nepakitęs - ji turi būti pusnuogė, nuolatos
šypsotis ir kartkartėmis leptelėti tokių pat akivaizdžiai repetuotų
kvailų juokelių. Tik nepagalvokite, kad skundžiuosi. Moters kūno
grožiu žaviuosi lygiai taip pat, kaip ir bet kuris kitas vyras. Tačiau
toks įvaizdis nelabai dera moteriškam protui.
Mane labai slegia, kai mūsų klinikose besilankančių moterų
pasiteirauju profesijos ir jos dažnai atsako: „Aš tik namų šeimi­
ninkė“. TIK namų šeimininkė! Jei panagrinėtume daugelį darbų,
pastebėtumėte, kad būti namų šeimininke - vienas iš nedaugelio

105
tikrai įtemptų darbų. Jei namų šeimininkė augina mažus vaikus,
tai jų gyvybė labai priklauso nuo jos budrumo. Daugelis jos darbų
yra pilki ir nuobodūs, tačiau tai nereiškia, kad pati namų šeimi­
ninkė yra kvaila. Anksčiau manydavau, kad mano buhalterinis
darbas buvo labai atsakingas. Taip, jis kėlė įtampą, tačiau tik dėl
to, kad jo nekenčiau. Darbas, kurį dirbu dabar, yra žymiai atsakin­
gesnis, nes nuo manęs priklauso kitų žmonių gyvenimai, tačiau jis
man nekelia įtampos - priešingai, man jis labai patinka.
Pagrindinė iliuzija, kuria apipintas rūkymas - kad jis mažina
įtampą. Patinka jums tai, ar ne, tačiau priežastis, dėl ko dabar rūko
daugiau moterų negu vyrų - moterys gyvenime patiria daugiau
streso nei vyrai. Šiuolaikinė moteris be įtampos, kylančios var­
žantis su vyrais, vis dar patiria tikrą gimdymo, motinystės, namų
priežiūros, valgio ruošos, vaikų rengimo įtampą. Labai retas šiuo­
laikinis vyras pajėgtų su visu tuo susidoroti, net jei būtų nusitei­
kęs pamėginti. Tad visai nieko nuostabaus, kad dabar yra daugiau
rūkančių moterų negu vyrų.
Galbūt jums atrodo, kad dauguma mano pateiktų argumentų
kelia įtampą iškilioms vadovėms, tačiau netinka paauglėms. Tiesa,
tačiau kaip mes jau aptarėme, paauglystė visuomet būna įtemptas
gyvenimo periodas, ypač merginoms.
Praeityje merginų mokymo programose daugiausia būdavo
namų ruoša, siuvimas, muzika ir menai. Jas ruošdavo būti gero­
mis žmonomis ir motinomis. Tačiau jos bent jau žinodavo savo
poziciją. Kokios yra šiuolaikinių merginų ambicijos?
Santuokos institucija ima vis labiau svyruoti. Tai faktas. Ar
merginai geriau rizikuoti savo ateitimi ir ieškoti idealaus partne­
rio, ar geriau kopti karjeros laiptais ir būti nepriklausomai? Net jei
ji sėkmingai pasirenka pastarąjį variantą, kas nutinka su motinys­
tės instinktais? Taip, pripažįstu, kad kai kurios moterys jų neturi,
tačiau Kūrėjas jais aprūpino visų kitų gyvybės rūšių pateles ir jei
būtų praleidęs žmonių rūšį, mes nebūtume išlikę.
Net mano paauglystės laikais merginų gyvenime būdavo
daugiau įtampos nei berniukų gyvenime. Daugelis jas laikydavo
žemesnio rango pilietėmis. Iš jų paprasčiausiai būdavo tikimasi

106
pagalbos namų ruošoje. Papildomą fizinę ir protinę įtampą joms
keldavo menstruacijos. Vaikinai galėdavo girtis savo meilės nuo­
tykiais, tačiau jei merginos pasiduodavo savo įgimtiems instink­
tams, jas laikydavo puolusiomis, tad nėštumo baimė keldavo dar
daugiau streso.
Galbūt iš to, ką jums pasakoju, nusprendėte, kad moterims
mesti rūkyti yra žymiai sunkiau. Ne! Tiesiog sakau, kad moterų
gyvenime vienaip ar kitaip yra daugiau įtampos nei vyrų gyveni­
me. Dėl šios priežasties jos yra labiau linkusios papulti į rūkymo
spąstus ir juose pasilikti. Turime skleisti šią žinią:

RŪKYMAS NEMALŠINA ĮTAMPOS, JIS JĄ SUKELIA!

Daugumai rūkalių cigaretės ne tik yra pagrindinė įtampos

priežastis, bet ir pati nikotino priklausomybė lemia, kad daugelis
kitų gyvenimo sričių atrodo tokios įtemptos.
Turiu omenyje ne tik bendrą nuodijimosi ir piniginių išlaidų
poveikį fizinei bei protinei sveikatai, energijai ir savigarbai, gyve­
nime keliantį tik dar daugiau įtampos, bet ir tą panikos, tuštumos
ir nesaugumo jausmą, kurį sukelia nikotinas. Tad bendras rezul­
tatas tampa toks, kad įprasti kasdieniai rūpesčiai, į kuriuos ramiai
žvelgia nerūkantieji, virsta rimtomis traumomis.
Akimirką įsivaizduokime, kad cigaretės slopina įtampą. Tokiu
atveju tikėtina, kad rūkaliai būtų sąlyginai ramesni ir labiau atsi­
palaidavę nei nerūkantieji. Ar taip yra iš tikrųjų? Ar ne tiesa, kad
rūkaliai atrodo įsitempę ir neramūs, ypač, jei jiems neleidžiama
rūkyti? Ar ne tiesa, kad būtent rūkaliams visuomet kažko trūksta
nervų raminimui? Jei cigaretės ramina nervus, kodėl rūkaliai iš­
lieka tokie nervingi?
Yra labai daug apgailėtinų rūkymo aspektų. Sunku nuspręsti,
kuris iš jų apmaudžiausias, tačiau nėščiųjų rūkymas būtų sąra­
šo viršuje. Mane siutina tai, kad mūsų visuomenė jaunoms mer­
ginoms leidžia taip lengvai užkibti. Mes beveik įstumiame jas į
spąstus. Tuomet luktelime, kol jos pradeda lauktis ir, tikėtina, la­
biausiai įtemptu gyvenimo etapu, kai joms atrodo, kad dabar la-

107
blausiai reikalingas jų mažasis draugas, imame jas galingai spaus­
ti, kad mestų rūkyti. Jei to padaryti nepavyksta, žvelgiame į jas
lyg į vaikų prievartautojas.
Žvelgiant iš medicinos pusės, toks požiūris visiškai supran­
tamas, net jei tai nepadeda nei mamai, nei jos dar negimusiam
vaikui. Tačiau nerūkantieji, buvę rūkaliai, giminės ir nepažįsta­
mieji pasijaučia galintys ją smerkti dėl tokio nederamo elgesio.
Prisijungia net rūkančios merginos draugės ir ima ją puldinėti:
„Tiesiog nesuprantu, kaip besilaukdama tu gali rūkyti. Tavo vie­
toj aš tikrai mesčiau“. Mestų, tačiau atsidūrusios jos vietoje jau
ima suprasti savo draugę.
Kai kurioms merginoms pasiseka. Gamta pakeičia jų maitini­
mosi įpročius taip, kad būtų naudingiausia motinai ir kūdikiui, ir
kąrtais lygiai taip pat jos netenka potraukio rūkyti: tai dar vienas
pavyzdys, kaip stebuklingai funkcionuoja žmogaus organizmas.
Kitos merginos sąmoningai nusprendžia mesti, bet joms nepa­
vyksta. Net jei kūdikis gimsta sveikas, jų nesėkmė, dėl kurios jos
visai nekaltos, visą likusį gyvenimą graužia sąžinę. Kai kurioms
merginoms pavyksta mesti rūkyti, tuomet, po devynių mėnesių
diskomforto, baimės, laukimo ir jaudinimosi, ateina pats įtemp­
čiausias jų gyvenimo periodas - baimė, skausmas, protinis ir fizi­
nis išsekimas, pasibaigiantis gimimo stebuklu.
Jei motinai ir kūdikiui viskas tvarkoje, baimė dingsta, o
skausmas ir išsekimas tuoj pat užmirštamas. Motina akimirksniu
pasijaučia iš gelmių pakylėta į aukštybes. Tačiau abiem šiais atve­
jais rūkaliaus smegenys pasiunčia signalą: MAN REIKIA CIGA­
RETĖS!
Keletas didžiąją nėštumo dalį nerūkiusių moterų man pasa­
kojo, kad užsirūkė dar prieš virkštelės nukirpimą arba iš karto po
to. Kai kurioms pavyksta atsispirti staigiam impulsui, tačiau vė­
liau jas pričiumpa pogimdyvinė depresija. Gaila, tačiau nėštumo
laikotarpiu mažai kuriai pavyksta mesti rūkyti visam laikui. Tai
būdinga visoms metimo rūkyti priežastims - kai tik jos tampa ne­
bereikšmingos, prarandamas ir troškimas nerūkyti.
Daugelis besilaukiančių merginų arba netiki, kad rūkymas

108
kenkia jų dar negimusiam kūdikiui, arba pasiteisina sakydamos:
„Manau vaikui pakenkčiau labiau, jei kaip tik dabar bandyčiau
mesti rūkyti“. Kai kurios teigia, kad gydytojas iš tiesų uždraudė
mesti rūkyti būtent dėl šios priežasties. Galėčiau parašyti atskirą
knygą apie teiginius, kuriuos gydytojai neva sakė apie rūkymą.
Be abejo, kai kurie iš jų yra tiesa, tačiau manau, kad daugumą jų
rūkaliai iškraipo arba sugalvoja patys, arba griebiasi dar vienos
rūkalių mėgstamos gudrybės - jie girdėjo tokį argumentą iš kito
rūkaliaus ir mano, kad jei tai tinka jam, tai tiks ir man.
Neketinu smulkiai pasakoti, kaip rūkymas gali paveikti, su­
žaloti ar net pražudyti dar negimusį kūdikį. Iš dalies dėl to, kad
apie tai jau ir taip sočiai prirašyta, tačiau iš esmės dėl to, kad be­
silaukianti moteris mažiausiai norėtų skaityti apie tai, kaip žaloja
savo kūdikį. Ji instinktyviai žino - jeigu tai būtų ją stabdę, ji jau
būtų metusi. Panašu, kad visi tie gerų ketinimų vedini žmonės,
juodinantys nėščias merginas, nesuvokia, jog rūkymo žalą už juos
žymiai geriau suvokia pati mergina. Galbūt ji to jums ir nepripa­
žins, galbūt mėgins pateisinti savo elgesį, tačiau ji paprasčiausiai
elgiasi taip, kaip visą gyvenimą elgiasi visi rūkaliai. Ji jau ir taip
jaučiasi kalta. Kuo kaltesne ją vers jaustis kiti žmonės, tuo labiau
jai reikės iliuzinio ramsčio.
Be paties nėštumo ir kaltės jausmo, besilaukiančias mergi­
nas tuo pat metu pribloškia dar vienas šokas. Dauguma moterų ir
merginų yra įsitikinusios, kad save kontroliuoja ir, atsiradus rei­
kalui, galėtų mesti rūkyti. Nėštumas dažnai būna įvykis, priver­
čiantis apmaudžiai susivokti, kad jos yra visiškai tokios pat, kaip
ir milijonai kitų nikotino narkomanų.
Manau, kad vis dėlto turiu paminėti vieną iš aspektų, kaip rū­
kymas veikia kūdikio sveikatą. Skaičiau, kad kūdikiai, kurių mo­
tinos yra priklausomos nuo heroino, jaučia atpratimo kančias. Tai
atrodo visai logiška - galų gale, juk motinos ir vaisiaus venomis
teka tas pats kraujas. Vadinasi, tai turėtų būti būdinga ir nikotino
priklausomybei. Norėdamas išsiaiškinti, kurie kūdikiai pirmosio­
mis savo gyvenimo savaitėmis jaučiasi patenkinti ir jiems nieko
netrūksta, apklausiau savo draugus ir gimines, turinčius mažų

109
-vaikų.
Turiu prisipažinti, kad į šį mano tyrimą buvo įtraukta tik 20
kūdikių. Taip pat prisipažįstu, kad jis neatitiko įprastų mokslinių
apklausų. Maža dalis nerūkančių motinų kūdikių buvo neramūs.
O rūkančių motinų tarpe visi kūdikiai buvo neramūs ir nepaten­
kinti!
Daugeliu atvejų rėmiausi pastebėjimais, padarytais seniai
prieš tyrimą. Tikriausiai nuspręsite, kad mano nuosprendžiui įta­
kos turėjo tai, kad mačiau, ką norėjau matyti, ir girdėjau, ką no­
rėjau girdėti. Jeigu taip manote - klystate. Iš tiesų išvados taip
smarkiai prieštaravo mano įsitikinimams, kad net pradėjau jais
abejoti. Aš visuomet tvirtinu, kad atpratimo nuo nikotino fizinis
diskomfortas yra toks nežymus ir taip sunkiai pastebimas, kad
metusieji rūkyti kenčia ne dėl paties praktiškai nepastebimo nie­
žulio, bet dėl negalėjimo pasikasyti. Todėl net jei kūdikiui tektų
kęsti fizinį nikotino abstinencijos diskomfortą, jis negalėtų žinoti,
kad cigaretė nuslopintų tą jausmą, tad kodėl turėtų blaškytis?
Žinau, kad mėgindamas mesti rūkyti valios pastangų metodu
labai suirzdavau, nes vis sukdavosi mintys apie cigaretes, o rūky­
ti nebuvo galima. Taip pat žinau, kad kai kartą suvokiau, jog tą
tuštumos jausmą sukėlė būtent prieš tai surūkyta cigaretė ir kad
netrukus jis praeis, manęs tai visiškai nebeerzino. Tad man buvo
žinomos dvi situacijos: viena, kai tikėjau, jog cigaretė slopina tą
tuštumos pojūtį ir kita, kai žinojau, jog dėl to pojūčio kalta būtent
cigaretė. Nežinau, kaip pasireiškia atpratimo nuo nikotino fizinis
diskomfortas, jei tas jausmas vienaip ar kitaip nesiejamas su ciga­
retėmis. Tad kaip apskritai galėjau kažką nuspręsti?
Mums labai pravers vienas naudingas orientyras. Minėjau,
kad atpratimo nuo nikotino fizinis diskomfortas yra identiškas
maisto alkiui. Kai išalkstu, aš nepradedu verkti, tačiau kūdikystė­
je elgdavausi būtent taip. Išalkę kūdikiai yra užprogramuoti verk­
ti, todėl kūdikis, kuriam tenka patirti fizinį atpratimą nuo nikotino,
visą laiką jausis alkanas ir dėl to nuolatos verks. Pamaitinus kūdi­
kį tas jausmas nenuslops, tik priešingai - pavargusi ir pasimetusi
motina permaitins vaiką ir tik padidins problemą.

110
 Žinomas faktas, kad vakarietiškoje visuomenėje moterų vi­
dutinė gyvenimo trukmė yra ilgesnė nei vyrų. Tačiau pastebėjau,
kad pastaraisiais metais tas skirtumas sumažėjo. Galbūt rūkymas
ir ilgaamžiškumas yra tiesiogiai susiję?
Užbaigti skyrių norėčiau linksmesne gaida. Sužinojusios, kad
laukiasi, daugelis moterų mėgina mesti rūkyti, tačiau dažnai to
padaryti nepavyksta. Tačiau neseniai sutikau moterį, kuri gana
lengvai metė rūkyti, kai pradėjo lauktis, bet po kiek laiko užkibo
vėl ir mesti nebesugebėjo. Tad galiausiai ji vėl pastojo - ne todėl,
kad būtų norėjusi dar vieno vaiko, bet kad vėl būtų lengva mesti
rūkyti. Tik nesielkite taip pat - antrą kartą jai jau nepavyko.
Kitas dalykas, kurį norėčiau aptarti prieš užbaigdamas -

RYŠYS TARP RŪKYMO, ALKOHOLIO IR KITŲ

NARKOTIKŲ
 16 įKyšys tarę rūkymo,
alkoholio ir kitų
narkotikų

Jau aptarėme masinį smegenų plovimą - mūsų vaikai nuo pat

mažų dienų girdi, kokiais privalumais mėgaujasi rūkaliai ir kaip
apskritai malonu rūkyti. Taip pat aptarėme, kad vaikystė ir pa­
auglystė yra tikrai įtempti gyvenimo laikotarpiai, kad nepaisant
to, jog mūsų protai ir kūnai jau yra paruošti susidoroti su ta įtam­
pa, mums išplovė smegenis ir įtikino, kad taip nėra, ir kad esame
priklausomi nuo piliulių bei kitokių vaistų.
Tiesa yra ta, kad abi smegenų plovimo sritys yra iliuzinės.
Kol nepradedame rūkyti, gyvename pilnatvėje. Turiu omeny ne
tai, kad gyvename tobulai, bet kad mėgaujamės bendravimu su
žmonėmis ir įveikiame įtampą nesigriebdami narkotikų. Tik tuo­
met, kai išmėginame pirmąsias cigaretes ir tampame priklausomi
nuo nikotino, tai, ką mėginama įteigti plaunant smegenis, pradeda
atrodyti teisinga.
Dabar ima dėtis baisūs dalykai. Galbūt, kol dar nebuvo užki-

112
kęS) paauglys tikėjo, kad jam reikalingas kažkoks pašalinis rams­
tis, tačiau iš tiesų jo nereikėjo. Galbūt taip pat jis tikėjo, kad rū­
kymas suteikia tą ramsti, tačiau iš tikrųjų nesuteikė. Deja, dabar
jis jau žino ne tik tai, kad turi tam tikrą spragą, bet ir tai, kad
cigaretė ją panaikina. Jis nesupras, kaip ir kodėl ji tai padaro - na
bent jau ne daugiau nei mes patys suprantame, kodėl pasikasius
nustoja niežėti. Mes tiesiog žinome, kad kasymasis padeda, todėl
ir kasomės.
Tačiau dabar jaunuolio prote atsiveria nuolatinė tuštuma. Ją
iš tiesų atveria kiekviena surūkyta cigaretė, tačiau dabar jis tiki,
kad tai įgimtas taikumas, kurį kiekviena cigaretė kuriam laikui
sumažina. Jo kūnas nuodui suformuoja dalinį imunitetą - kai da­
bar paauglys surūko cigaretę, ji tik iš dalies panaikina tą tuštumos
ir nesaugumo jausmą, kurį pagimdė prieš tai surūkyta cigaretė.
Todėl rūkoma vis dažniau, o tai tik pagreitina visą procesą, kol
galiausiai narkomanui palengvėja tik labai nežymiai arba apskri­
tai nepalengvėja.
Tai etapas, kai jis sąmoningai arba nesąmoningai pradeda
ieškoti kitų narkotinių medžiagų, kurios padėtų užpildyti tą tuš­
tumą. Man pasisekė - užuot įklimpęs į kitus narkotikus, pradėjau
persivalgyti. Tuo tarpu daugelis įklimpsta į alkoholizmą, pradeda
rūkyti žolę, uostyti kokainą, leistis heroiną ir 1.1. Tačiau jie neme­
ta rūkyti. Viskas, ką jie padaro - tiesiog pradeda slysti į kitokių
narkotikų spąstų gelmes.
Rūkymas ne tik pats savaime yra pragaištingas, bet dar yra
ir pirmas žingsnis į kitokią narkomaniją. Rūkymas priverčia mus
tikėti, kad turime defektų ir kad cheminiai nuodai gali užpildyti tą
žiojėjančią tuštumą.
Galbūt paklausite, kodėl aš, iš nerūkančiojo staiga tapęs
smarkiu rūkaliumi, niekuomet nesidomėjau kitais narkotikais, iš­
skyrus alkoholį. Aš nesu rūkęs net žolės. Manau, taip nutiko dėl
tos priežasties, dėl kurios kai kurie paaugliai niekuomet nepaban-
do pirmosios cigaretės: jie bijo, kad užkibs. Kai pradėjau rūkyti,
nesuvokiau, jog rūkymas yra tiesiog narkotinė priklausomybė,
tačiau labai greitai tapau visiškai priklausomas nuo nikotino - to­

113
dėl bijojau net eksperimentuoti su narkotikais, kuriuos tuo metu
laikiau stipriais.
Šiandien, nors ir nebejaučiu nė menkiausio noro eksperimen­
tuoti su kitais narkotikais, daugiau nebebijau, kad galiu tapti nuo
jų priklausomas. Esu visiškai tikras, kad iš narkotikų ne tik nėra
jokios naudos ar malonumo, bet priešingai - viena žala. Lygiai
taip pat esu įsitikinęs, kad mano kūne jau yra visos cheminės me­
džiagos, reikalingos mėgautis gyvenimu ir įveikti stresą. Ir tuo
esu toks tikras, kad norėdamas įrodyti, jog neužkibsiu, sutikčiau
susileisti net heroino. Narkomanus pavergia ne pati narkotiko su­
keliama cheminė reakcija, bet iliuzija, kad be jo jie negali mėgau­
tis gyvenimu ar su juo susidoroti. Kai kartą panaikinama iliuzija,
dingsta ir priklausomybė.
Pašalines chemines medžiagas vartočiau tik tuomet, jei mano
kūnas tinkamai nebefunkcionuotų ir nepavyktų panaikinti sutri­
kimo priežasties. Tačiau net ir tokiu atveju aš vartočiau tik tai,
ką paskirtų kvalifikuotas gydytojas ir prieš tai išsiaiškinčiau, kaip
konkrečiai vaistas veikia (neatsisakau nuskausminamųjų injekci­
jų lankydamasis pas stomatologą, kai siuvamos žaizdos ar kitais
panašiais atvejais).
Maldauju paauglių neeksperimentuoti su jokiais narkotikais
ir nesiekti įrodyti, kad jie neužkibs. Neturiu poreikio su jais eks­
perimentuoti, nes žinau, kad neužkibčiau. Sutikčiau su heroino
injekcija tik tokiu atveju, jei tai reikėtų įrodyti kažkam kitam, jei
šiuo poelgiu įrodyčiau, kad suprantu narkotinę priklausomybę ir
jei manyčiau, kad tai padės laimėti kovą prieš narkotikus.
Jei turite sau įrodyti, kad galite eksperimentuoti su narkotikais
ir neįkliūti, tai reiškia, kad iki galo nesuprantate jų grobuoniškos
prigimties ir jums gresia didelis pavojus įkliūti. Jei jau „vartojate“
narkotikus ir esate įsitikinęs, kad viską kontroliuojate, vadinasi

JAU ESATE UŽKIBĘS - TIESIOG DAR VIENA MUSĖ,

PAPUOLUSI Į VABZDŽIAIS MINTANTĮ AUGALĄ

Visos mūsų vartojamos cheminės medžiagos vienaip ar kitaip

114
mus veikia. Poveikis gali būti teigiamas, neigiamas, nežymus ar
dar kitoks. Pavyzdžiui, heroinas yra stiprus anestetikas ir atpalai­
duoja kūną. Tačiau toks poveikis pageidaujamas tik tuomet, kai
tikite, jog nukirpdamas žybsinčią automobilio įspėjamąją degalų
lemputę išspręsite problemą. Iš tiesų abiem atvejais, užuot ją iš­
sprendęs, tik dar labiau padidinate. Taip pat anestezuojantį heroi­
no poveikį klaidinga laikyti „euforiniu“, nes savaime heroinas yra
ne stimuliantas, o depresantas.
Netrukus paaiškinsiu, kad nuo to, ar pirmą kartą narkotiko
poveikis buvo malonus, ar ne, visiškai nepriklauso, ar mes užkib­
sime, ar ne. Tačiąu reikėtų paminėti, kad jei pirmoji patirtis būna
nemaloni arba poveikis būna labai silpnas, tiesiog prarandame
baimę įkliūti, o jeigu poveikis ypatingai nemalonus, tai praran­
dame norą kartoti eksperimentą. Iš esmės, norint, kad piktnau­
džiavimo pasitikėjimu triukas išdegtų, prieš tai būtina įgyti aukos
pasitikėjimą. Žinome, kokie pavojai gresia, tad kodėl išmėginame
pirmąją nikotino, žolės, heroino ar kitokių narkotikų dozę? Ma­
nau, kad devynis kartus iš dešimties tai nutinka iš smalsumo, dėl
maišto instinkto, bendraamžių spaudimo ar tiesiog iš nuobodulio.
Taip pat manau, kad įprastai pirmoji dozė, išskyrus nikotiną, iš­
mėginama tada, kai auka būna apsvaigusi nuo alkoholio.
Baugina tai, kad pirmąją narkotiko dozę išmėginame visai ne
kokio nors ypatingo įvykio metu. Juk mes visiškai neįtariame, kad
šis tariamai nereikšmingas poelgis netrukus užvaldys ir sugriaus
likusį mūsų gyvenimą, bent jau ne daugiau nei netrukus į mirtiną
avariją pakliūsiantis žmogus suvokia savo lemtį tada, kai ruošiasi
į kelionę. Pirmasis potyris įgyja reikšmę tik tuomet, kai užkimba­
me arba, tiksliau sakant, kai suvokiame, jog užkibome. Dabar, pri­
siminę savo pirmąją dozę, narkomanai pasijunta gana kvailai. Jie
jaučiasi dar kvailiau, jei turi sau pasakyti: „Tą kartą buvo bjauru,
todėl pamėginau dar“. Žymiai lengviau pasakyti: „Buvo gana ma­
lonu, nes kitu atveju, kodėl būčiau juos toliau vartojęs?“ Iš tiesų,
kodėl? Bet kurie narkomano prisiminimai apie pirmąjį nereikš­
mingą potyrį būna pagražinti.
Dauguma rūkalių tiki, kad jie mėgaujasi tik viena ar dvejomis

115
kasdien surūkomomis cigaretėmis. Tiesa yra ta, kad jie nesimė-
gauja nė viena. Kartais mūsų klinikose apsilanko rūkaliai, kurie
tiki, jog kiekviena surūkyta cigaretė jiems suteikia tikrą malonu­
mą. Tuomet paprašome, kad sąmoningai užsirūkytų ir paaiškintų,
kokį konkrečiai malonumą jie jaučia - tokiu būdu net ir jie suvo­
kia, kad rūkyme nėra visiškai jokio malonumo.
Nė kiek neabejoju, kad heroino narkomaną pavergia visai ne
didžiulė euforija, nes ir rūkalių įklampina tikrai ne ji. Heroinas
yra opiatas - jo poveikis panašus į alkoholio. Vertinu ir iš visos
širdies palaikau odontologus ar anesteziologus, kurie, stengda­
miesi palengvinti trumpalaikį fizinį skausmą, pasitelkia nuskaus­
minamuosius. Tačiau tokių vaistų nedera vartoti kaip ilgalaikių ar
vidutinės trukmės priemonių depresijai gydyti - jie paprasčiausiai
garantuoja, kad galiausiai depresija dar labiau sustiprės.
Galbūt tikroji heroino galia slypi tame, kad jis pasižymi tiek
alkoholio, tiek nikotino savybėmis. Jis ir apsvaigina, ir organizmo
valymosi metu išprovokuoja fizinių nepatogumų. Galbūt apsvai­
gimas jums vis dar atrodo tam tikras privalumas. Tačiau kodėl
apskritai kas nors turėtų norėti apsvaigti? Ar tai reiškia, kad jie
nesijaučia patenkinti? Kad jų gyvenime kažko trūksta? Apsvai­
gimas tiesiog leidžia laikinai užsimiršti. Jis visiškai nesprendžia
problemų, priešingai - tik dar labiau jas padidina. Dar nebūtų
taip blogai, jei iš tiesų mėgautumėtės ta laikina užmarštimi. Kaip
galite mėgautis, jei beveik nieko nebesuvokiate? Manote, kad al­
koholikai yra laimingi žmonės? Jeigu taip, tai užteks apsilankyti
Anoniminių Alkoholikų susirinkime ir išvysite realybę.
Jei heroinas pasižymi ir alkoholio, ir nikotino savybėmis,
abiem atžvilgiais tai yra didžiuliai trūkumai ir dviguba priežas­
tis niekuomet su juo neprasidėti. Tačiau dabar mums labiausiai
rūpi, kaip apsaugoti jūsų vaiką, kad jis neužkibtų, o jei jau užkibo,
kaip išvaduoti jį nuo priklausomybės. Tad kas narkomanus laiko
įkalintus - didžiulė euforija ar siaubingos atpratimo kančios? Jau
išsiaiškinome, kad tikruoju svaiguliu, koks, pavyzdžiui, patiria­
mas per Kalėdas, galite mėgautis be jokių neigiamų pasekmių.
Heroino narkomanus įkalina ne kokia nors ypatinga euforija, o

116
bauginantis atpratimo jausmas. Išsiaiškinkime keletą faktų apie
Šias atpratimo kančias.
Vienas iš didžiųjų nesusipratimų apie narkomaniją ir ypa­
tingai apie priklausomybę nuo heroino - įsitikinimas, kad fizinio
atpratimo poveikis yra toks rimtas, jog užkietėję narkomanai dėl
„sausos“ abstinencijos gali net numirti. Tačiau mūsų klinikose net
didžiausi buvę rūkaliai abstinenciją apibūdina panašiai: „Savijau­
ta labai priminė gripą“. Jei tūkstančio žmonių paklaustumėte: „Ką
baisiausia teko patirti savo gyvenime?“, manote bent vienas iš jų
atsakytų: „Be jokios abejonės - gripą“. Jei milijono žmonių pa­
klaustumėte: „Jeigu galėtumėte rinktis: persirgti gripu arba visą
gyvenimą likti heroino narkomanu?“, manote bent vienas iš jų
rinktųsi heroino priklausomybę?
Galbūt vis dar nesate tikras. Panagrinėkime daugiau įrody­
mų. Prieš keletą metų per televiziją rodė laidą, kaip nuo heroino
ir kitokių medžiagų priklausomi žmonės, negaudami narkotikų,
kalėjimuose gali atlikti ilgas bausmes be jokių šiurpių atpratimo
kančių. Tačiau kai jie išeina iš kalėjimo ir pakliūna į savo seną
aplinką, netrukus vėl pradeda vartoti narkotikus.
Taip pat laidoje buvo kalbama apie tai, kaip JAV policinin­
kams teko apsimetinėti heroino narkomanais, jog prasiskverbtų į
sistemą - tuomet nustebau dar labiau. Pareigūnai pastebėjo, kad
įsigytuose milteliuose heroino koncentracija buvo labai maža, o
kai kuriais atvejais jo ir visai nebuvo. Tuo tarpu tikri narkomanai,
pirkę visiškai vienodas dozes, to nepastebėjo. Jei atpratimo kan­
čios yra grynai fizinės, kaip placebas gali jas palengvinti?
Buvo trumpai papasakota ir apie Bankoko vienuolyną, kuria­
me labai sėkmingai gydomi heroino narkomanai. Anksčiau maty­
toje laidoje apie tai buvo pasakota išsamiau. Tam tikru dienos metu
narkomanai turėjo išgerti specialaus gėrimo. Vyriausias vienuolis
tvirtino, kad jis iš organizmo išvalys visus heroino pėdsakus. Iš
tiesų nuo šio gėrimo narkomanas pasijusdavo labai blogai. Nieko
stebėtino - kai buvo ištirta gėrimo cheminė sudėtis, paaiškėjo, kad
pagrindinis jo ingredientas yra senas mūsų draugas nikotinas. Ar
ne keista, kaip nikotinas visuomet būna susijęs su kitomis priklau­

117
somybėmis, nesvarbu, ar tai būtų alkoholis, kanapės, heroinas ar
krekąs?
Išbandymas, kurį teko kęsti narkomanams, buvo gana bau­
gus. Kai nevemdavo, jie tiesiog gulėdavo ant gultų gailėdamiesi
savęs. Ir vis dėlto ten sėkmingai pasveikdavo labai daug žmonių ir
aš tuo tikiu. Suglumę vakarietiškos visuomenės ekspertai išeikvo­
jo daugybę valandų; ieškodami „magiškų“ to gėrimo ingredientų
ir aiškindamiesi, kodėl metodas buvo toks sėkmingas. Šis meto­
das padėjo išsklaidyti mitą, kad užkietėję heroino narkomanai
negalėtų ištverti „sausos“ abstinencijos. Jie ne tik kentė „sausą“
abstinenciją, bet taip pat gyveno pusbadžiu ir buvo verčiami re­
guliariai gerti nuodus - ir jie ne tik išgyveno, bet daugumai dar ir
pavyko atsikratyti savo įpročio.
Klaidinga pažiūra, kad užkietėjusiems heroino narkomanams
fiziškai neįmanoma ištverti „sausos“ abstinencijos, taip vadina­
mus heroino priklausomybės ekspertus paskatino propaguoti
laipsniško atpratimo strategiją ir pakaitalų naudojimą. Savo kny­
goje „Vienintelis būdas visam laikui mesti rūkyti“ paaiškinau,
kodėl nikotino atveju tokia strategija garantuoja, kad sėkmingai
pasveikti bus labai sudėtinga, jei apskritai įmanoma. Lygiai tokie
pat principai galioja visiems narkotikams.
Sunku įsivaizduoti baisesnę traumą nei amžinas aklumas, ta­
čiau tam, kas gimė aklas, tokia situacija atrodo normali. Viena iš
narkotinės priklausomybės baisybių - kad slydimas į pražūtį yra
toks lėtas ir laipsniškas, jog narkomanas jo net nesuvokia. Nuo
narkotikų nepriklausomi žmonės su didžiausiu siaubu žvelgia į
chroniškus alkoholikus, į tuos, kurie leidžiasi heroiną, į nuolatos
smarkiai kosėjančius rūkalius. Tačiau narkomanui ši situacija at­
rodo normali. Tokia normali, kad net užkietėję narkomanai nėra
iki galo tikri, ar nori nustoti vartoti narkotikus. Heroino narkoma­
nams heroinas nesuteikia jokio ypatingo malonumo, kaip ir rūka­
liams ar alkoholikams jo nesuteikia tabakas ar alkoholis. Susilai­
kymo metu jiems nereikia kęsti nepakeliamo fizinio skausmo, kaip
ir rūkaliams, kai jie nerūko, ar alkoholikams, kai jie negeria.
Vergijoje juos išlaiko tai, kad mėgindami nustoti vartoti nar­

118
kotikus, jie tiki, jog praranda tikrą ramstį ar malonumą. Anksčiau
ar vėliau jie nusprendžia, kad priklausomybės vargai slegia ne
taip smarkiai, kaip netekties pojūtis. Galų gale, juk jie mano, kad
problemą kėlė ne pats narkotikas, bet nesugebėjimas kontroliuo­
ti jo vartojimo. Jie nesuvokia, kad niekuomet jo nekontroliavo, o
mėginimas tai daryti juos pastatė į pačią blogiausią padėtį - jie
vienu metu yra ir priklausomi, ir išgyvena netekties jausmą.
Iš tiesų lengva atsikratyti bet kokių narkotikų. Taip vadina­
mieji ekspertai žino, kad tikroji narkomanų problema - susilaikyti
nuo narkotikų. Jie šį poreikį grindžia tuo, kad buvę narkomanai
grįžta į savo seną aplinką, vėl sutinka narkotikus vartojančius
draugus ir dėl to anksčiau ar vėliau vėl įkliūna. Tai prilygsta pa­
sakymui, kad rūkaliai iš naujo įklimpo dėl to, kad užėjo į tabako
parduotuvę ir maloniai pasišnekėjo su jos savininku. Buvęs rū­
kalius užėjo į tą parduotuvę dėl vienos vienintelės priežasties:
GAUTI NARKOTIKO. Daug buvusių narkomanų vėl pakliūva į
spąstus dėl tokios priežasties: kol jie nebūna pasveikę ir tiesiog
mėgina tvardytis, kol jie vis dar geidžia narkotiko, nesvarbu, kaip
silpnai ir kaip retai, jie išlieka pažeidžiami - ir dėl to, kad nesibijo
narkotiko, galiausiai vėl suklumpa. Jie grįžta į savo seną aplinką
ir susiranda senus draugus dėl to, kad nori narkotiko. Narkomanai
grįš ir vėl susidės su žmonėmis, kurių neapkenčia, dėl vienos vie­
nintelės priežasties:

TAM, KAD GAUTŲ NARKOTIKO

Prieš tai aprašytas vienuolio metodas iš tiesų buvo šoko tera­

pijos priešingybė. Šoko terapija įprastai būna neefektyvi, nes, ne­
paisydami jos šiurpumo, narkomanai netiki, kad tai jiems nutiks.
Visus baisiuosius padarinius savo kailiu jie supranta tik tuomet,
kai jau būna per vėlu. Kaip ten bebūtų, bet kuris narkomanas, su­
sidūręs su vienuolio gydymu, išgyveno faktiškai 10 kartų baises­
nius potyrius už pačią priklausomybę. Jie nė už ką nebeketino vėl
tapti priklausomi, nes nė už ką nebenorėjo dar kartą patirti tokio
gydymo!

119
 Aš nepropaguoju vienuolio metodo, bet tik paaiškinu, kodėl
jis yra veiksmingas. Toks metodas turi tris rimtus trūkumus:

1. Siaubinga trauma, kurią narkomanai turi iškęsti.

2. Jis faktiškai nepanaikina pagrindinės problemos - geismo,
tad buvęs narkomanas ir toliau jaučiasi taip, lyg būtų kažko nete­
kęs ir dėl to yra pažeidžiamas. Kai kurie jų ne tik iš naujo užkim­
ba, bet ir iš naujo turi kęsti visą gydymo siaubą.
3. Užuot išnarpliojęs priklausomybės paslaptis, jis papras­
čiausiai dar labiau viską supainioja.

Laimė, nėra jokio reikalo griebtis tokios drastiškos taktikos.

Vos tik suvokiate, jog narkotikas jums neduoda visiškai jokios
naudos ir kad be jo jau esate išbaigtas gamtos kūrinys, atsikratyti
bet kokio narkotiko tampa lengva. Galbūt paklausite, kaip drįstu
kartu grupuoti tokius narkotikus kaip alkoholis, krekąs, nikotinas,
heroinas, kokainas ir daugybę kitų rinkoje egzistuojančių narkoti­
kų, kurių kiekvienas skirtingai veikia mūsų protus ir kūnus? Taip
elgiuos tik dėl tokios priežasties:

JIE IŠ TIESŲ VEIKIA MŪSŲ PROTUS IR KŪNUS.

TAS POVEIKIS YRA NEIGIAMAS
IR
MŪSŲ PROTUI BEI KŪNUI NARKOTIKAI VISAI
NEREIKALINGI.

Kol dar nepriėjome išvadų, panagrinėkime

ĮPRASTĄ TAKTIKĄ
 Kokių veiksmų ėmėsi mūsų vyriausybės, kad išvaduotų vi­
suomenę nuo šio 20-ojo amžiaus juodojo maro atitikmens? Iki šiol
problemą mėginta spręsti šešiais pagrindiniais būdais:

L Šoko terapija. Masinė reklama, skirta informuoti narko­

manus apie tai, ką jie jau ir taip žino žymiai geriau už žmones,
mėginančius pranešti, kad JIE YRA KVAILIAI! Tokiu būdu ne­
pavyko išgydyti ne tik daugumos narkomanų - ji net nesulaikė
mūsų vaikų nuo užkibimo.
2. Pakaitalų paieškos. Problema lieka visiškai tokia pat ir
visai nesvarbu, nuo kokio narkotiko narkomanas jaučiasi priklau­
somas. Tačiau pasinaudokime rūkymu kaip pavyzdžiu. Įsivaiz­
duokite tokį pokalbį:

- Kam mums reikalingas pakaitalas?

121
 - Atleiskite, bet tai gana kvailas klausimas. Be abejo pakaita­
las mums reikalingas tam, kad pajėgtume užpildyti tuštumą, kuri
atsivėrė metus rūkyti cigaretes.
- Tikriausiai aš kažko nesuprantu. Įprastai pakaitalų ieškoma
tuomet, kai pagrindiniai ištekliai išsenka. Man regis, kad cigarečių
tikrai netrūksta, tad kam reikia ieškoti pakaitalo?
- Nebūtinai. Pakaitalas gali praversti tokiais atvejais, kai pa­
grindiniai ištekliai yra netinkami.
- Turite omenyje, kad nors cigaretės malšina nuobodulį ir
įtampą bei padeda susikaupti ir atsipalaiduoti, jos taip pat yra la­
bai pavojingos sveikatai, brangios, nevisuomeniškos ir keliančios
priklausomybę?
- Regis, jau imate suprasti problemą.
- Manau, kad suprantu. Ieškote cheminės medžiagos, kuri
slopintų nuobodulį ir įtampą bei padėtų susikaupti ir atsipalaiduo­
ti, ir neturėtų tokių rimtų šalutinių efektų, kokių turi rūkymas.
- Taip, pagaliau supratote!
- Tačiau juk nuobodulys ir susikaupimas yra visiškos priešin­
gybės, kaip ir atpalaiduojančios bei įtemptos situacijos - nejaugi
tikrai tikitės atrasti toki pakaitalą?
- Tikriausiai bus sunku, tačiau privalome pamėginti.
- Argi tai ne kvaila?

Dar kvailiau yra tai, kad labiausiai propaguojamų pakaita­

lų sudėtyje yra būtent to paties narkotiko, nuo kurio narkoma­
nas mėgina atprasti. Kaip tie vadinamieji ekspertai gali būti tokie
kvaili?

- Na taip, matote, tikroji jūsų problema yra ta, kad esate

priklausomas nuo nikotino. Laimė, galime jums padėti pasitelkę
pakaitalą - galite jo gauti iš kramtomosios gumos, pleistro, užsi-
klijuoto ant rankos, o pastaruoju metu atsirado patogių purškiklių
į nosį.
- Ak, ačiū jums, daktare. Tarp kitko, o kas yra tas pakaita­
las?

122
 - Kodėl klausiate? Žinoma, kad tai nikotinas.

Ar galite įsivaizduoti, kaip gydytojas heroiną rūkančiam pa­

augliui pasako: „Nerūkyk jo, rūkyti pavojinga. Siūlyčiau susileisti
heroino į veną ir tokiu būdu visiškai nuo jo atprasti.“
Tikroji visų pakaitalų blogybė yra ši - narkomanas patiki, kad
jis daro tikrą auką ir negali išgyventi be narkotiko. Kai atsikratote
gripo, ar į jo vietą ieškote kitos ligos? Žinoma, ne! Esminis mano
metodo raktas - padėti narkomanams susivokti, kad jų gyvenimai
buvo visaverčiai, kol netapo priklausomi nuo narkotiko, ir vėl bus
tokie, kai tik jie atsikratys fizinio ir protinio smegenų plovimo.
3. Pakeisti visuomenines ir aplinkos sąlygas, verčiančias
žmones griebtis narkotikų. Iš visos širdies tam pritariu, tačiau
alkoholis, nikotinas ir heroinas įrodė, kad narkotinei priklauso­
mybei nėra jokių socialinių ar klasinių barjerų. Tam, kad pavyktų,
reikėtų panaikinti visus įtampos šaltinius iš kiekvieno žmogaus
gyvenimo. Puiki mintis, tačiau vargu ar reali.
4. Anoniminių Alkoholikų metodas. Manau, šis bandymas
pats blogiausias tuo atžvilgiu, kad norima pasakyti, jog yda slypi
narkomano asmenybėje - visai ne narkotinėje medžiagoje ir ne
visuomenės požiūryje į ją.
5. Reklamos draudimas. Tikiu, kad reklamos draudimas turi
tokių pat trūkumų, kaip ir paties produkto uždraudimas. Žinau,
kad šalyse, kuriose buvo uždrausta tabako reklama, statistiškai
įrodytas tabako vartojimo sumažėjimas. Pagal specialybę esu bu-
halteris-ekspertas ir statistika yra mano arkliukas. Žinau, kokia ji
gali būti klaidinanti, ypač kai pateikiama autoritetų, kurių spren­
dimas vėliau būna vertinamas, ir ypač tuomet, kai tie autoritetai
būna valstybės tarnautojai ar politikai. Klasikinis pavyzdys: „In­
fliacijos augimo tempai lėtėja trečią mėnesį iš eilės.“ Atleistina,
jei manote, kad tai geros naujienos, ypač, jei tai pranešama tokiu
tonu, neva tai tikrai yra geros naujienos. Iš tiesų tai reiškia, kad
infliacija auga trečią mėnesį iš eilės! Net jei statistika būtų teisin­
ga ir nebūtų pateikiama klaidinamai, iš kur jie žino, kad būtent
reklamos draudimas sumažino vartojimą? Galų gale, Didžiojoje

123
Britanijoje per pastaruosius metus ženkliai sumažėjo tabako var­
tojimas, tačiau reklama dar nebuvo uždrausta. Valstybinės nerū-
kymo dienos organizatoriai prisiima visus to sumažėjimo nuopel­
nus, tačiau nepateikia nė menkiausių įrodymų, pagrindžiančių jų
teiginius.
6. Panaikinti narkotikų pasiūlą. Tai vadinu karaliaus Knuto
Didžiojo, tikėjusio, kad gali valdyti potvynius, požiūriu: kiekvieną
savaitę girdime, kad pareigūnai suardė stambų narkotikų platini­
mo tinklą ir laimi kovą prieš narkotikų prekeivius, tačiau tuo pat
metu narkotinės priklausomybės mastai auga. Ar iš istorijos taip
nieko ir nepasimokysime? Sausasis įstatymas mums davė vertin­
gų pamokų. Viena iš jų - kad įstatymai turi atspindėti visuome­
nės nuomonę, o ne atvirkščiai. Kitu atveju jie bus pažeidinėjami.
Svarbiausia pamoka buvo ta, kad egzistuojant produkto paklau­
sai, atsiras ir pasiūla - nesvarbu, legali ar nelegali.

Tai, kad alkoholis buvo paskelbtas nelegaliu, problemos ne­

išsprendė. Priešingai, tik sukūrė dar didesnę: organizuotą nusi­
kalstamumą. Visai tikėtina, kad šiandieniniai narkotikų platinimo
tinklai už sėkmę yra skolingi kontrabandininkų patirčiai ir pamo­
koms. Net heroino priklausomybės atveju valdžia daugiau dėme­
sio skiria narkotikų prekybos kriminalizacijai, užuot svarsčiusi,
kaip pagelbėti vargstantiems narkomanams.
Kadangi sausasis įstatymas neišsprendė alkoholio problemos,
kai kurie taip vadinamieji ekspertai žvelgia pernelyg supaprastin­
tai, neva akivaizdus priešnuodis - visų narkotikų legalizavimas.
Kaip jie pro akis praleidžia faktą, kad sausojo įstatymo panaiki­
nimas taip pat neišsprendė problemos? Abi cheminės medžiagos,
sukeliančios tūkstančius kartų daugiau mirčių, kančių ir pražūčių
negu visi kiti narkotikai kartu paėmus, yra legalios.
Visi šie dalykai būtų atleistini, jei būtų išsprendę problemą,
tačiau, nepriklausomai nuo to, ar suprantate priežastis, ar ne - jie
jos neišsprendė. Akivaizdu, kad nepavyks iki galo panaikinti nė
vieno žmogaus per visą gyvenimą patiriamos įtampos ar depre­
sijos, tad ką jau kalbėti apie visą populiaciją. Taip pat akivaizdus

124
dar vienas dalykas - kol žmonės tikės, kad narkotikai išspręs ar
bent jau palengvins jų problemas, tol jie juos vartos ir visiškai ne­
svarbu, ar jie bus nelegalūs, ar reklamuojami, žalingi, ar ne. Egzis­
tuoja tik viena alternatyva - išplėsti sprendimą, kurį propaguoju
ir kurio sėkmingumą įrodinėju pastaruosius keturiolika metų.
Būtinas masinis proceso, priešingo smegenų plovimui, vyk­
dymas - jis apšviestų visuomenę, tačiau ne apie baisius narkotinės
priklausomybės šalutinius efektus, bet apie tuos narkotikų aspek­
tus, kurie bendrai nėra žinomi:

1. Narkotikai ne tik nesuteikia to, dėl ko jie vartojami, bet

veikia visiškai priešingai - ir veikia efektyviai.
2. Jie mums apskritai nėra reikalingi. Mes jau ir taip puikiau­
siai parengti susidoroti su gyvenimo iššūkiais ir juo mėgautis.

Jei mums pavyktų tai įgyvendinti, problema būtų išspręsta

- panaikintume narkotikų poreikį. Bet kuris verslininkas jums pa­
sakys, kad nutraukti produkto gamybą jį privers tik vienas daly­
kas - išsekusi paklausa. Jei taip nutinka, jis gali reklamuotis iki
išsekimo, tačiau prekių nepavyks atiduoti net už dyką.
Pažvelkime į faktus - iki šiol nesugebėjome net sustabdyti
narkotinės priklausomybės plėtimosi mastų. Jei bent vienas iš
tų metodų būtų veikęs, mums būtų pavykę. Naujajai Didžiosios
Britanijos vyriausybei šovė puiki idėja - paskirti „NARKOTIKŲ
CARĄ“. Jei prisimintume paskutiniojo caro likimą, vien jo vardas
dvelktų nesėkme.
Ar galėtumėte įsivaizduoti tokį pokalbį ministrų susitikime?
- Na, ko ten dar mes žadėjome imtis?
- Sakyčiau, kad labai aktuali narkotikų problema - dar kele­
tas paauglių mirė perdozavę ekstazio.
- Tai gal ko nors imkimės?
- Deja, nėra taip paprasta - atrodo, kad nuo visko, ko griebia-
mės, narkotikų baronai tik dar labiau sustiprėja.
- Sugalvojau! Patys paskirkime keletą kovos su narkotikais
baronų.

125
 - Skamba banalokai. Beje, kiek mes jų skirsime?
- Na gerai, tuomet paskirkime kovos su narkotikais karalių.
Tuomet užteks tik vieno.
- Jau geriau, tačiau dar neišblėso Elvio Preslio populiarumas.
Daugelis jį laiko Karaliumi, be to, vargu ar jį patį būtų galima va­
dinti kovotoju prieš narkotikus.
- EUREKA! „NARKOTIKŲ CARAS“! Nebeliko nė vieno
caro, tai nieko ir neįžeisime. Jis buvo visagalis ir užteks paskirti
tik vieną!
- Puiku! Problema išspręsta! Ir dar taip paprastai - jei reikia
išspręsti problemą, užtenka tik paskirti ką nors, kas ją išspręstų.
- Turėjome daug narkotikų specialistų. Manau, rastume aukš­
tų policijos pareigūnų ar muitininkų, turinčių specialios ilgametės
narkotikų kontrolės patirties.
- Tačiau ar tai nebūtų tokių metodų, kurie jau buvo nesėk­
mingai išmėginti, ekspertas?
- Galbūt.
- Tad kaip tai padėtų išspręsti narkotikų problemą?
- Nepadėtų. Bet išspręstų mūsų problemą - jei jam nepavyks,
tai bus jo kaltė, o ne mūsų. Šiaip ar taip, juk tai jis privalo būti
specialistas. Pasielgsime taip, kaip elgiamės visuomet - leisime
jam būti riteriu, o vėliau paskirsim ką nors kitą.
Tikriausiai ankstesnė valdžia širsta, kad nesusimąstė apie
tokį paprastą sprendimą. Tačiau iš tiesų ir ji apie tai susimąstė.
Prieš keletą metų į mane kreipėsi seras Angusas Ogilvis8. Vie­
nas ministras jį patį paskatino susisiekti su geriausiais narkotikų
problemos specialistais - taip ketinta suvienyti jėgas. Kol jis ieš­
kojo specialistų, daugiau nei vienas šaltinis jam parekomendavo:
„Jei problema susijusi su narkotine priklausomybe - kreipkitės į
Alleną Carrą.“ Jis jau buvo skaitęs le n g v ą būdą mesti rūkyti“
ir buvo prisiekęs mano fanas. Jis pakvietė mane į Šv. Džeimso rū­
mus aptarti reikalus ir paaiškino problemą. Pasiūliau akivaizdų ir
paprastą sprendimą: „Jūs esate lėšų pritraukimo ekspertas. Aš esu
vienintelio realaus narkotinės priklausomybės gydymo ekspertas.

* Angusas Ogilvis (1928-2004) - garsus britų verslininkas (vert. pastaba).

126
Jūs pritraukiate lėšų - aš išsprendžiu problemą.“
Seras Angusas suabejojo, ar sugebės įtikinti ministrą, kad
sprendimas yra toks paprastas. Pats visai neabejojau, kad įtikin­
ti ministro jam nepavyks. Galų gale, kaip sprendimas gali būti
toks paprastas, jei sutelktos geriausių specialistų pastangos net
nesustabdė problemos, tad ką jau kalbėti apie jos išsprendimą?
Tikriausiai taip nutiko dėl to, kad pripažintieji ekspertai iki galo
nesuprato narkotinės priklausomybės ir rinkosi klaidingą kelią.
Iš tiesų valdžios idėja būtų geniali - tuo atveju, jei savo „Nar­
kotikų caru“ jie paskirtų mane. Juokingas pavadinimas būtų kliu­
vinys, tačiau aš jau išmokau nekreipti dėmesio į pajuokas. Neturiu
jokių vilčių, kad tai iš tiesų įvyks, nes tai reikštų, jog kažkam teks
rizikuoti ir veltis į avantiūrą, o gal net dar blogiau - kažkas iš
tiesų turės vargintis tirdamas Alleno Carro metodą, jei norės išsi­
aiškinti, kodėl vienam žmogui iš tiesų pavyksta tai, ko bendromis
pastangomis nesugeba padaryti ekspertai. Tam reikalinga tikra
iniciatyva ir tikra drąsa, tad žymiai geriau ir toliau dairytis į tra­
dicinius metodus, kurie, kaip mums puikiausiai žinoma, neveikia.
Tačiau rasti atpirkimo ožį bus galima visada.
Bijau, kad ir jūs susiduriate su ta pačia problema. Taip pat
turite apsispręsti, į kurią pusę atsigręšite - į tradicinius metodus,
kurių neveiksmingumui įrodymų jau nebereikia, ar į Alleno Carro
metodą. Galbūt jums bus lengviau apsispręsti, jei suprasite, kad
tapau garsus tik dėl vienos vienintelės priežasties -

MANO METODAS VEIKIA

 Smulkiai aptarėme daugelį narkotinės priklausomybės aspek­
tų. Stengiausi jus supažindinti su tikraisiais faktais apie narkotinę
priklausomybę. Tikiuosi, kad mano pavyko. Tačiau ši tema yra
ilga ir sudėtinga, tad galbūt dabar jaučiatės kažkiek susipainio­
jęs. Todėl apibendrinkime visą situaciją, kad tiksliai žinotume, ką
stengiamės pasiekti ir kaip geriausia tai padaryti.
Pagrindinis šios knygos tikslas -

APSAUGOTI JŪSŲ VAIKUS, KAD NEĮKLIŪTŲ

Į NARKOTIKŲ SPĄSTUS

Antrasis siekis - jeigu jūsų vaikai jau įkliuvo -

PADĖTI JIEMS IŠSILAISVINTI

128
 Pirmiausia apžvelkime esminius dalykus, reikalingus įgyven­
dinti abu tikslus:

1. Bendravimas

Jis gali būti labai sudėtingas. Visi mano vaikai dabar jau turi
savo vaikų. Mane dažnai pavadina puikiu komunikatoriumi, ta­
čiau vis dar patiriu sunkumų bendraudamas su savo paties vai­
kais. Galbūt problema slypi praeityje, kai mėgindavau jiems pa­
aiškinti, kad nebėgtų per gatvę, nes gali pakliūti po automobilio
ratais ir žūti. Jaučiau, kad man nesiseka to padaryti, tad problemą
išsprendžiau uždrausdamas jiems artintis prie gatvės - dėl to jie
manęs bijodavo labiau nei pačios gatvės. Toks būdas išsprendė
gatvės ir kitas panašias problemas, tačiau, įtariu, kartu sukėlė il­
galaikę bendravimo problemą.
Dėkite visas pastangas, mėgindamas užpildyti spragą tarp
skirtingų kartų, tačiau jei įtariate, kad nesugebate susikalbėti su
savo vaikais, paprašykite, kad jums padėtų supratingas giminaitis
ar draugas, kurį jie gerbia. Jei ir tai nepadės, visuomet juos galė­
site atsiųsti į vieną iš mūsų klinikų.
Nemoralizuokite ir nepamokslaukite. Svarbiausia, kad būtu­
mėte visiškai nuoširdus. Nemėginkite sušvelninti ar išpūsti faktų.
Kalbėkitės su jais taip, kaip kalbėtumėtės su suaugusiaisiais. Vis
dėlto, venkite daugiažodžiavimo, kai tą patį galite paaiškinti ir
glaustai. Mano manymu už jį labiau erzinti gali tik vienas dalykas.
Ne, tai ne šalia sėdintis ir nagus besikarpantis žmogus, kol jūs vis
dar valgote sriubą (nors pats manau, kad tai trečiasis iš labiau­
siai erzinančių dalykų). Tai daugiažodžiautojas, įsivaizduojantis,
kad esate toks nemokša, jog net nesuvokiate žodžio reikšmės ir ją
jums aiškinantis tada, kai visai to neprašote.
Faktas, kad visiškai nesuprantate, ką tai reiškia, nė trupučio
jūsų nenuramina. Visai nesijaučiate dėkingas už tai, kad nepriver­
tė jūsų sutrikti ir prisipažinti, kad nežinojote žodžio reikšmės, nes
ir taip nebūtumėte pripažinęs, kad jos nežinote. Būtumėte mela­
vęs ir tikėjęsis, kad jis mano, jog reikšmę žinote. Nesijaučiate dė-

129
kingas net ir dėl to, kad neprivertė jūsų meluoti, tiesiog galvojate:
„Jei manai, kad esu per kvailas, jog suprasčiau, ką reiškia šitas
žodis, kodėl, po galais, apskritai jį pavartojai?“
Vargu ar kas taikliau iliustruotų tokią situaciją nei biologijos
studentas, paklausęs profesoriaus:
- Ar tiesa, kad musės pakyla atbulos?
- Musės pakyla tam tikra kryptimi, visiškai priešinga geogra­
finei kompaso krypčiai, kuria jos judėjo prieš pat nutūpimą - ta­
čiau su sąlyga, kad nutūpusios jos nebepakeitė krypties.
Suprantama, nepavyko išvengti ilgokos pauzės, kol studentas
ir jo bendramoksliai pabandė suvokti atsakymą. Galiausiai stu­
dentas pasakė: „Sere, galbūt tas žodis, kurio jūs taip desperatiškai
ieškojote, buvo „taip“?
Galbūt atrodo, kad nukrypau nuo temos? Ne, nenukrypau.
Kokybiškas bendravimas reikalauja įgūdžių. Jums nepavyks su­
sikalbėti, jei nešnekėsite pašnekovui suprantama kalba arba jei
jis nešnekės jūsiške. Ilgi žodžiai nedaro įspūdžio žmonėms, ku­
rie juos supranta. Galbūt jie ir darytų įspūdį tiems, kurie jų nesu­
pranta, tačiau dėl to jie pasijustų nevisavertiškai ir nejaukiai. Tai
savaime sumenkins šansus susikalbėti, be to, gana akivaizdu, kad
kalbėjimas klausytojui nesuprantamais žodžiais apie kalbėtoją ne­
pasako nieko gero.
Pradėjęs vesti metimo rūkyti seminarus greitai supratau, kad
būtent tam grupės dalyviui, su kuriuo tiesiogiai mėginu diskutuoti
kokiu nors klausimu, būna sunkiausia suprasti mano mintį. Logiš­
kai atrodytų, kad viskas turi būti atvirkščiai. Galų gale, jei mano
dėmesys nukreiptas į konkretų žmogų, tai būtų logiška daryti iš­
vadą, kad taip pakenkiu kitiems grupės dalyviams.
Neabejoju, kad pastebėjote, jog televizijos viktorinose pirma­
sis klausimas būna juokingai lengvas - tam, kad dalyvis atsipa­
laiduotų. Visi kiti dalyviai žino atsakymą. Jį žino ir visa studijos
auditorija. Kiekvienas žiūrovas nuo 4-ių iki 104-ių metų taip pat
žino atsakymą. Visame pasaulyje yra vos vienas žmogus, neži­
nantis atsakymo - tas žmogus, lyg tyčia, ir yra dalyvis, kuriam
buvo užduotas tas klausimas. Visiškai nieko nekeistų ir tai, jei tas

130
žmogus būtų universiteto profesorius.
Tai dažnas fenomenas - jei sėdite karštojoje kėdėje, galva
lieka tuščia. Tad būtų visai naudinga, jei kalbėdamiesi su savo
vaikais apie rūkymą ar kitokią priklausomybę, vengtumėte tiesio­
ginių pastabų. Jei kalbėsite tiesiogiai, jie gali pasijusti lyg teisme,
kur juos puldinėja kaltintojas, todėl jie pradeda gintis. Žymiai ge­
riau savo pastabas nukreipti į paauglius, rūkalius ar narkomanus
apskritai. Jei įtariate, kad jūsų vaikas jau įklimpo arba dar tik pra­
dėjo domėtis narkotikais, tinkamas bendravimas tampa ypatingai
aktualus.
Dar viena puiki metodika, praverčianti mėginant perduoti
informaciją, ypač tada, kai pašnekovas neypatingai ja domisi -
užuot tiesiog konstatavus faktą, verčiau užduoti klausimą ir už­
duoti jį taip, lyg nežinotumėte atsakymo. Tai privers jūsų vaikus
įsitraukti į pokalbį ir rimtai susimąstyti.
Pateiksiu pavyzdį, kuriame panaudota tokia metodika. Įsi­
vaizduokite, kad ką tik pastebėjote, jog vienas iš jūsų vaikų jau
pradėjo rūkyti. Jus užklupo įvairiausios emocijos. Pykstate, nes
vaikas nepaisė jūsų įspėjimų ir melavo. Jaučiatės nusivylęs. Bai­
minatės, kad jis galbūt jau yra pakeliui į nikotino spąstų gelmes.
Tikėtina, kad visa tai dar susiplaka su kaltės jausmu, kad jūsų pa­
stangos buvo per menkos, ir kaltė dar labiau sustiprėja, jei pats
esate ar buvote rūkalius.
Jei norite paaiškinti tikrąją nikotino spąstų prigimtį, privalote
panaikinti vieną iš svarbiausių klaidingų pažiūrų - turite suprasti,
kad vaikas rūko ne dėl to, jog pats taip nusprendė, kad nė vie­
nas rūkalius, nesvarbu, ar jis būtų jaunas, ar senas, atsitiktinis ar
užkietėjęs, nenusprendžia rūkyti. Iš tiesų, kai paliečiate rūkymo
temą, galite jausti pagundą pradėti kaip nors panašiai: „Turėčiau
tave perspėti - nors tu ir galvoji, kad rūkai šitą cigaretę dėl to, jog
pats taip nusprendei, iš tiesų taip nėra.“
Jei šį teiginį pasakote tonu, atspindinčiu visas sumišusias
emocijas: pyktį, išdavystės jausmą, nusivylimą, baimę ir kaltę,
tai akimirksniu sunaikinate bet kokią viltį susikalbėti. Jūsų vaikas
pasijus kaltinamuoju, sučiuptu nusikaltimo vietoje, todėl papras­

131
čiausiai reaguos gindamasis ir nesuvoks nė žodžio iš to, ką norite
pasakyti. Net jei ir suvoktų, ir jūsų teiginys būtų teisingas, jis jam
atrodytų visiška nesąmonė.,A išku, kad aš pats nusprendžiau rū­
kyti, niekas manęs neprivertė“.
Jei tik įmanoma, geriau tegu jūsų vaikas nesupranta, kad ži­
note, jog jis ar ji rūko. Prieš pradėdamas pokalbį turite atsikratyti
visų emocijų, nes jos tik trukdys. Nei jūs, nei jūsų vaikas nėra
nusikaltėlis. Vienintelis nusikaltėlis - ta velnio žolė, kuriai padeda
ir kurios bendrininkė yra visuomenė, nesugebėjusi jums ar jūsų
vaikui suteikti išsamių žinių apie priklausomybę. Pokalbį pradė­
kite tokiu klausimu: „Ar tiki, kad kas nors rūko dėl to, jog pats
nusprendžia rūkyti?“
Taip išsirutulios įdomi ir maloni diskusija apie rūkalius ir rū­
kymą apskritai ir suteiks jūsų vaikui užtektinai erdvės į ją įsilieti -
ir išvengsite nereikalingo spaudimo ar moralų. Visiškai nesvarbu,
kokia linkme pakryptų pokalbis, tačiau tai suteiks jums puikią ga­
limybę pasišnekėti apie tai, ką išdėsčiau šešiose trečiojo skyriaus
pastraipose.

2. Venkite gąsdinimo

Neigiami rūkymo aspektai yra tokie blogi, kad sunku atsi­

spirti pagundai apeliuoti į savo vaikų sveiką protą ir tikėtis, kad
vien tai juos apsaugos nuo įkliuvimo, o jei jie jau užkibę - privers
juos mesti rūkyti.
Įsivaizduokite gydytoją, lankantį karo belaisvių stovyklos
kalinį ir sakantį: „Klausykite, čia labai drėgna ir jūs rizikuojate
susirgti plaučių uždegimu. Be to, per mažai maitinatės. Taip pat
dėl jūsų labai nerimauja šeima. Būkite geras ir keliaukite namo“.
Tokį gydytoją laikytumėte visišku silpnapročiu. Kaliniui rei­
kia ne pamokslų apie tai, ką jis ir pats puikiausiai žino, o kad kas
nors duotų raktą nuo kalėjimo.
Nėra lengva tai pamatyti žvelgiant į nuo nikotino ir kitų nar­
kotikų priklausomus žmones, tačiau jie yra visiškai tokioje pat
padėtyje. Nelengva dėl to, kad, galvodami apie karo belaisvių sto-

132
vykią, įsivaizduojame spygliuotas vielas, automatus ir sargybi­
nius, o narkotikų atveju apskritai nesimato jokio kalėjimą Nėra
jokių automatų, spygliuotų vielų ar sargybinių. Tad kas narkoma­
nams trukdytų išsilaisvinti, jei pajėgtume juos atkalbėti nuo tokio
kvailiojimo?
Netrukdytų niekas, bet tik tuomet, jei nebūtų paties kalėjimo,
tačiau priklausomybė yra kalėjimas: TAI FAKTAS - PRIPAŽIN­
KITE JĮ!
Ką gi, jei gydytojas būtų kvailas vien dėl to, kad kaliniui da­
lina tokius patarimus, tai kiek kartų kvailesnis jis atrodytų, jei to­
kius pat patarimus dalintų tam, kas nėra karo belaisvių stovyklos
kalinys ir niekuomet neketino į ją pakliūti? Jei jūsų vaikai dar nėra
įkliuvę, lygiai taip pat kvaila tikėtis, kad pasakodamas apie bai­
siąsias narkomanijos blogybes, kurias jie ir patys puikiai žino, ap­
saugosite juos nuo pakliuvimo į spąstus. Jie visai nesiruošia į juos
pakliūti. Pasakojate apie pavojų, kuris jiems neegzistuoja. Lygiai
taip pat sėkmingai galite jiems aiškinti, kaip derėtų elgtis, jeigu
įkąstų kokia nors mumba jumba gyvatė, gyvenanti tik Sumatros
salos pietrytinėje dalyje, kai jie apskritai nė nesiruošia keliauti į
Sumatrą, ką jau kalbėti apie tai, kad tikėtųsi kažkokios gyvatės
įkandimo.
Sutinku, kad nesuprantant nenusakomo narkotinės priklau­
somybės klastingumo atrodo logiška įspėti savo vaikus apie gre­
siančius pavojus, tačiau jei tai padėtų, šimtai tūkstančių šiandie­
nos vaikų jau nebeįkliūtų į tuos pačius spąstus -

PRIPAŽINKITE ŠĮ PAPRASTĄ FAKTĄ!

Taip pat pripažinkite faktą, kad žmonės rūko ir vartoja narko­

tikus ne dėl gausybės svarių priežasčių, dėl kurių turėtų jų nevar­
toti, o dėl kitų - iliuzinių ir netgi dar galingesnių priežasčių.
Jei jūsų vaikai jau pradėjo rūkyti, šoko terapija taip pat bus
neveiksminga, nes jie nesuvokia, kad įkliuvo. Jie tiki, kad patys
viską kontroliuoja. Tiki, kad pateko į poilsinę, o ne karo belaisvių
stovyklą. Jei šoko terapija nepagelbėja net tiems rūkaliams, kurie

133
jau neteko galūnės, kuriems buvo daryta keletas širdies krauja­
gyslių šuntavimo operacijų, kurie serga astma, bronchitu ir emfi­
zema, kaip galime tikėtis, kad ji sulaikys rūkalius, kurie nei pasie­
kė tokią stadiją, nei tiki, kad kažkada apskritai ją pasieks?
Taip pat atminkite, kad jau įklimpę paaugliai turi keletą ryš­
kių trūkumų, jei lygintume juos su neįklimpusiais. Jie patikėjo,
kad narkotikas suteikia tikro malonumo ir yra geras ramstis. Taip
pat patikėjo, kad jiems apskritai reikalingas tam tikras cheminis
ramstis. Be to, jų viduje apsigyveno bjauri išdavikė - maža nikoti­
no pabaisa, kurios apetitas nepasotinamas.
Turime susitelkti ties tomis priežastimis, kurios verčia mūsų
paauglius pakliūti į spąstus. Pirmiausia reikia paaiškinti spąstų iš­
moningumą ir klastingumą.

3. Spąstų išmoningumas ir klastingumas

Jei musė turėtų bent dešimtadalį jūsų vaiko proto ir jei su ja

būtų įmanoma susikalbėti, kaip manote, ar sugebėtumėte ją įtikin­
ti nepakliūti į vabzdžiaėdžio augalo spąstus? Tikiu, kad sugebėtu­
mėte. Tad jei mūsų vaikai yra 10 kartų protingesni ir mes iš tiesų
su jais galime susikalbėti, paaiškinti nikotino spąstų paslaptis tu­
rėtų būti vieni juokai. Kaip bebūtų, egzistuoja keletas pagrindinių
problemų. Pirmoji: kodėl jūsų vaikai turėtų domėtis spąstų išmo­
ningumu ir klastingumu? Jeigu jau pateko į spąstus, jie to ne tik
nesuvoks, bet, kaip jau paaiškinau prieš tai, turės svarių priežas­
čių nenorėti nieko apie tai žinoti. Jei dar į juos nepakliuvo, tai jie ir
netikės, kad kažkada gali pakliūti, tad vėl iškyla ta pati problema
- ką daryti, kad jie susidomėtų?
Jau daviau vieną patarimą, kaip pradėti kalbą rūkymo tema.
Tuomet galima užduoti dar vieną klausimą: „Rūkymo minusai yra
visiškai akivaizdūs ne tik man ir tau, bet ir kiekvienam rūkaliui.
Kaip manai, kodėl tiek daug rūkalių užkimba ir kodėl net tuomet,
kai jie jau suvokia, kad rūkymas žudo ir neduoda visiškai nieko
gero, jie ir toliau rūko?“ Tada paklausti: „Ar numanai, kodėl bet
kuris rūkalius verčiau susitaikys su kojų amputacija, negu mes rū­

134
kyti? Net jeigu žinos, kad metęs rūkyti tikrai neprarastų kojų?“
Jau girdžiu, kaip sakote: „Palaukite, juk tai ta pati šoko tera­
pija!“ Ne. Šoko terapija - kai savo vaikams sakote nerūkyti, nes
kitu atveju jiems nupjaus kojas. Tokiu klausimu visai nesiruošia­
te gąsdinti, bet tiesiog prašote pasamprotauti apie kitus žmones.
Tai ne šokiruoja, bet patraukia vaiko dėmesį. Šiame etape tiesiog
stengiatės, kad jūsų vaikas susidomėtų spąstų išmoningumu ir
klastingumu. Be to, tokiu būdu vaikai nuosekliau apsvarsto visas
rūkymo baisybes.
Tarkime, kad jums pavyko išspręsti pirmąją problemą ir su­
dominti savo vaiką, kad pasigilintų į spąstų išmoningumą ir klas­
tingumą. Iškyla antroji problema - kaip paaiškinti spąstų mecha­
nizmą. Tai gali atrodyti labai paprasta. Kai įminiau rūkymo spąstų
paslaptį, tikėjau, kad bet kurį rūkalių būtų įmanoma išgydyti per
penkias minutes - paprasčiausiai paaiškinant jam, kad vienintelė
priežastis, dėl kurios bet kuris rūkalius prisidega kitą cigaretę, yra
ne ta, kad jis ja mėgaujasi, ar kad ji suteikia tam tikrą ramstį, o ta,
kad mėgina numalšinti tuštumos ir nesaugumo jausmą, kurį su­
kėlė prieš tai surūkyta cigaretė. Nesuvokiau, kad prieš priversda­
mas rūkalius tuo patikėti, turėjau išsklaidyti visas nuo pat gimimo
patirto smegenų plovimo pasekmes ir paaiškinti, kodėl rūkymas
nepanaikina įtampos ar nuobodulio ir nepadeda susikaupti ar at­
sipalaiduoti, kodėl jo poveikis visiškai priešingas, ir kodėl rūkaliui
jis nesuteikia absoliučiai jokios naudos ar ramsčio.
Turite ne tik padėti savo vaikams iki galo perprasti priklau­
somybės prigimtį, bet ir suprasti, kad dauguma klaidingų pažiū­
rų į narkotinę priklausomybę, kurias net šiame taip vadinamame
šviesiame amžiuje nuolatos kartoja žiniasklaida ir pati visuomenė,
yra neteisingos. Tos klaidingos pažiūros pateikiamos priede. Jei
suprasti kurias nors iš jų jums yra pernelyg sudėtinga, turite per­
skaityti „Lengvą būdą mesti rūkyti“, o jei ir tuomet liks abejonių
- „Vienintelį būdą visam laikui mesti rūkyti“.
Po to, kai įtikinsite savo vaikus, kad narkotikai jiems neduo­
da visiškai nieko gero, tikriausiai sunkiausia bus juos įtikinti, kad
cheminiai ramsčiai jiems apskritai nereikalingi, kad jie jau ir taip

135
aprūpinti visomis cheminėmis medžiagomis, reikalingomis mė­
gautis gyvenimu ir įveikti stresą.

4. Neįtikėtinas mechanizmas

Kaip jau minėjau anksčiau, nesistenkite sumenkinti arba per­

nelyg išpūsti savo Vaikų problemų. Viena iš klaidingų pažiūrų,
kurias turite išsklaidyti - kad ilgai rūkantiems ir/ar užkietėju-
siems rūkaliams mesti rūkyti yra sunku, o jaunesniems ir/ar rū­
kantiems tik kartais - lengva. Dauguma faktų apie rūkymą visiš­
kai nesutampa su populiariais visuomenės įsitikinimais, tad ir šiuo
atžvilgiu tiesa yra visai kitokia. Vienintelė priežastis, dėl kurios
bet kuris rūkalius prisidega kitą cigaretę - mėginimas nuslopinti
tuštumos ir nesaugumo jausmą, kurį pagimdė pirmoji cigaretė, o
kiekviena tolimesnė tik pratęsė. Tą tuštumos ir nesaugumo jaus­
mą sudaro dvi skirtingos sudedamosios dalys. Pirmoji yra fizinė,
identiška maisto alkiui. Tas jausmas toks nežymus, kad mes jį su­
vokiame tik kaip „Aš noriu cigaretės“. Jei mums galima užsirū­
kyti, nepatiriame jokių nepatogumų. Antroji sudėtinė dalis taip
pat yra identiška maistui. Jei jaučiamės alkani ir savo alkį galime
numalšinti, tai būna labai malonu. Tačiau jei pavalgyti negalime,
nejaučiame jokio fizinio skausmo. Na taip, mūsų pilvai gurgia, ta­
čiau tai nėra fizinis skausmas - mes tiesiog nemaloniai jaučiamės
ir būname irzlūs.
Tas pat būdinga ir rūkymui. Kai tik nusprendžiame, kad no­
rime parūkyti, tačiau to daryti negalime, pasijuntame suvaržyti ir
imame liūdėti. Maisto alkiui būdinga tai, kad kuo ilgiau kenčia­
me, tuo maloniau pasijuntame jį malšindami. Lygiai tą patį galima
pasakyti ir apie rūkymą - kuo ilgiau apsieiname be nikotino, tuo
didesnės mūsų kančios ir tuo didesnį palengvėjimą pajuntame, kai
galiausiai galime iš dalies numalšinti tą geismą.
Štai kodėl visas savo „ypatingąsias“ cigaretes rūkome po su­
silaikymo laikotarpio:

po valgio;

136
 iš ryto;
po sekso;
po treniruočių.

Visai nesvarbu, ar tam tikrą laiko tarpą rūkalių susilaikyti

nuo rūkymo privertė visuomenė, ar jis pats. Tiesa yra ta, kad rū­
kaliai prisidega cigaretes ne todėl, kad mėgaujasi rūkymu, ir ne
todėl, kad tai būtų jų ramstis ir malonumas - jie rūko vien tam,
kad pamėgintų nuslopinti tą tuštumos ir nesaugumo jausmą, kurį
sukėlė pirmoji cigaretė, o paskutinioji jį atnaujino. Šis panašumas į
maistą ir apkvailina narkomaną. Iš tiesų tai visiškos priešingybės.
Maistas reiškia išgyvenimą, jis tikrai yra skanus ir tikrai nuslopi­
na alkį. Na taip, jis nenumalšina jo visam laikui, bet taip dar geriau
- tokiu būdu mes visą gyvenimą galime mėgautis alkio malšinimu
tris kartus per dieną.
Tuo tarpu narkotikai yra nuodai ir mirtis - kai mes iš dalies
malšiname atpratimo nuo nikotino kančias, esame priversti į savo
plaučius traukti bjaurius dūmus. Tai visai nėra malonu. Dar ne­
būtų taip blogai, jei tai iš tiesų slopintų tą tuštumos ir nesaugumo
jausmą, dėl kurio mes ir užsirūkėme - deja, dūmai to nepadaro.
Pirmoji įtraukta narkotiko dozė pagimdė tą tuštumos ir nesaugu­
mo jausmą, o kiekviena kita surūkoma cigaretė tik užtikrina, kad
tas jausmas nepranyktų visą likusį gyvenimą.
Jei jūsų vaikai jau vartoja nikotiną, turite jiems padėti supras­
ti, kodėl jie yra lyg musės, siurbčiojančios nektarą. Nemeluokite
jiems. Paaiškinkite, kad norėdami suprasti, į kokią padėtį pakliu­
vo, jie turės pasinaudoti savo protu.
Rūkaliai ir kiti narkomanai daro klaidą tikėdami, kad jie var­
toja narkotiką tik iš įpročio. Jie galvoja: „Vienu metu aš viską
kontroliavau, narkotiko griebdavausi tik tuomet, kai norėdavau.
Tačiau dabar įpratau jį vartoti reguliariai. Jei pripratinčiau savo
protą ir kūną susitaikyti su mažesnėmis dozėmis arba narkotiką
vartočiau tik ypatingomis progomis, tai tiek mano kūnas, tiek
protas greitai prisitaikytų prie pokyčių ir laimingai viską kontro­
liuočiau tokiame lygmenyje arba ir toliau mažinčiau“.

137
 Tačiau realybė tokia, kad tai ne įprotis, o narkotinė priklauso­
mybė. „Vartotojas“ niekuomet savęs nekontroliavo. Grobuoniška
narkotinės priklausomybės prigimtis tokia, kad ankstyvosiomis
dienomis mums nei reikia, nei norisi didesnių narkotiko dozių.
Priešingai, mes prievartaujame save vartoti tą bjaurastį.
Grobuoniška prigimtis ir tai, kad kūnui ugdantis imunitetą
narkotikui, jo norisi vis daugiau, o ne mažiau. Jei jaučiate nuo­
latinį niežulį, tai visai natūralu, kad nuolatos kasysitės niežtinčią
vietą. Cigarečių rūkymą vieną po kitos laikiau savo silpnybe. Ne­
galėjau suprasti, kaip mano draugai gali save riboti iki 10 ar 20
cigarečių per dieną. Žinojau, kad mano valia tvirtesnė nei jų. Man
niekuomet netoptelėjo mintis, kad natūrali visų rūkalių kryptis -
rūkyti cigaretes vieną po kitos, ir tik kitai traukiamos virvės pu­
sei būdingos neigiamos savybės sulaiko rūkalius nuo rūkymo be
perstojo.
Reikia stiprių plaučių, kad galėtumėte šitaip rūkyti. Kai kurie
rūkaliai, per dieną surūkantys penkias cigaretes, įveikia tik tiek,
nes rūkydami daugiau pasijunta blogai ir apsvaigsta. Kai kurie
neišgali rūkyti cigarečių vieną po kitos dėl finansinių sumetimų,
todėl turi save riboti. Kai kurie negali rūkyti darbe arba namuose.
Dar kiti už rūkymą taip savęs neapkenčia, kad neleidžia sau rūkyti
automobilyje, prie vaikų ar lauke.
Savo vaikams turite paaiškinti, kad narkotinė priklausomybė
yra nuolatinis niežulys, kurio kita narkotiko dozė nenuslopins -
niežulį sukėlė pati pirmoji dozė, o jį nutraukti gali tik pati pasku­
tinė.
Nenumokite ranka į traumas, su kuriomis tenka susidurti jūsų
vaikams. Užjauskite juos. Padėkite jiems suvokti, kad dabar tenka
išgyventi sunkų gyvenimo tarpsnį ir tuo pat metu padėkite su­
prasti ir tai, kad jie yra visiškai parengti ne tik su juo susidoroti,
bet ir mėgautis užklupusiu iššūkiu. Padėkite jiems suvokti ne tik
tai, kad narkotikai gadina visus reikalus, bet ir tai, kad jų kūnai
yra tikrai neįtikėtini mechanizmai.

138
 5. Kitų rūkalių įtaka

Tai dar vienas galingas veiksnys, galintis įtikinti jūsų vaikus

nepaisyti savo sveiko proto ir išmėginti pirmąją cigaretę. Tai gali
būti naujausia kino ar muzikos žvaigždė. Gali būti ir geriausias
draugas, nauja mergina ar vaikinas. Kad ir kas tai būtų, turite pa­
dėti savo vaikams suvokti, kad tie žmonės rūko ne dėl to, kad pa­
tys taip nusprendė.
Skeptiškai vertinkite nereguliarius narkotikų vartotojus ar
tuos, kurie juos vartoja tik ypatingomis progomis. Atminkite še­
šias trečiojo skyriaus pastraipas: tie patys principai tinka visiems
narkotikams, ne tik nikotinui. Nereguliarūs vartotojai mėgina su­
daryti įspūdį, kad jie viską kontroliuoja ir galėtų apsieiti be narko­
tiko. Atminkite, kad visi narkotikų vartotojai jaučiasi kvailai. Jie
instinktyviai žino, kad puikiausiai apsiėjo be narkotiko, kol nepra­
dėjo jo vartoti, ir nesupranta, kodėl tam tikromis progomis dabar
turi jo griebtis, net jei tų progų būna mažai ir retai. Štai kodėl visi
narkotikų vartotojai yra melagiai. Įprastai jie meluoja ne tam, kad
įviliotų jus į spąstus, o tam, kad pamėgintų nuslėpti savo kvailumą.
Klasikinis pavyzdys: „Aš visą savaitę galiu apsieiti be cigarečių“.
Užkietėję rūkaliai tokiems žmonėms jaučia pavydą. Nerūkantieji
gali gundytis išmėginti pirmąją cigaretę tikėdami, kad neužkibs.
Tačiau paanalizuokime tokį teiginį. Jei aš jums pasakyčiau: „Aš
visą savaitę galiu apsieiti be morkų“, ar tai reikštų, kad morkos
man nekelia jokių problemų? Jeigu taip, tai kam iš viso tai sakyti?
Tikri nerūkantieji nesigiria, kad jiems niekuomet nereikia rūkyti.
Jų rūpestis - stengtis suprasti, kodėl kažkam apskritai norisi rū­
kyti. Ironiška, tačiau šis klausimas neduoda ramybės ir patiems
rūkaliams. Tad toks sakinys iš mano lūpų nuskambėtų tik tuomet,
jei morkos man keltų tam tikrų rūpesčių, ir jei nereguliarūs rūka­
liai iš tiesų visą savaitę gali apsieiti be cigarečių, kodėl po to jiems
vis vien reikia rūkyti? Galų gale, jei iš tiesų mėgaujatės cigarečių
rūkymu ar narkotikų vartojimu, kodėl reikia visą savaitę save ri­
boti? Jei nesimėgaujate, kodėl galiausiai vis tiek parūkote?
Kai buvau didelis golfo aistruolis, girdavausi, kaip dažnai

139
jį žaidžiu ir kad mielai žaisčiau dar dažniau. Kodėl narkomanai,
nesvarbu, ar jie priklausomi nuo nikotino, ar nuo ko nors kitko,
visuomet giriasi, kaip mažai jie rūko? Atrodo, kad čia iškyla kaž­
kokių prieštaravimų.
Atminkite, kad visi narkomanai yra melagiai ir jie taip pat
meluoja apie savo suvartojamas dozes.

6. Grandinės efektas

Ar tai būtų nikotinas, ar kiti narkotikai - stenkitės savo vaikui

padėti jį išvysti tikrojoje šviesoje - kartkartėmis surūkoma cigare­
tė nesuteikia nieko smagaus, tai tik besitęsianti nikotino grandinė,
kai jis patenka į kūną ir netrukus, kai nikotinas pradedamas šalin-
.ti, užklumpa tuštumos ir nesaugumo jausmas, kurį reikia numal­
šinti. Visas šis procesas vyksta taip palaipsniui, kad iš pradžių jis
net nepastebimas, tačiau kai kūnas išsiugdo imunitetą narkotikui,
jo suvartojimas nuolatos didėja.
Ką gi, keliaukime prie

PABAIGOS
 1983 metais atskleidžiau tokius faktus apie rūkymą, kurie,
kaip tuomet maniau, per keletą metų iš šios nelaimės gniaužtų
išvaduos visą planetą. 1985 metais tuos faktus išdėsčiau knygoje

„LENGVAS BŪDAS MESTI RŪKYTI“

Knyga buvo sėkmingesnė nei galėjau tikėtis savo didžiausio­

se svajonėse. Dabar ji išleista daugiau nei dvidešimčia kalbų ir
nuo tada, kai ją pirmą kartą išleido leidykla Penguin, kiekvienais
metais tampa bestseleriu ne tik Didžiojoje Britanijoje - kai kurio­
mis kitomis kalbomis ji susilaukė net dar didesnės sėkmės.
Kiekvieną savaitę sulaukiu daugybės laiškų, kuriuose žmonės
iš viso pasaulio dėkoja už tos knygos įžvalgas. Deja, labai apmau­
du ir keista, tačiau pati visuomenė į knygoje aprašytą atradimą

141
vis dar žvelgia taip pat apatiškai, kaip ir tuomet, kai prieš dešimt
metų ją pirmą kartą išleido leidykla Penguin.
Toje knygoje aš parašiau: „Visuomenėje padvelkė pokyčių
vėjas. Sniego gniūžtė jau pajudėjo, ir viliuosi, kad ši knyga jai pa­
dės virsti lavina. Jūs taip pat galite padėti, skleisdamas šią žinią“.
Nepaisant knygos sėkmės, to neįvyko. 1994 metais aš para­
šiau kitą knygą, „Vienintelis būdas visam laikui mesti rūkyti“.
Joje aprašiau savo nusivylimą, kad visuomenė vis dar apatiška
tikriesiems faktams apie rūkymą - faktams, kurie ją pačią išva­
duotų iš šios nelaimės; kad mūsų bendros pastangos - tik lašas
jūroje.
Šias eilutes rašau rugpjūčio 12-ąją. Mano šalies medžioto­
jams tai ypatinga diena, nes prasideda škotinių kurapkų medžiok­
lės sezonas. Prabėgo dar keletas metų, o mūsų bendrai sutelktos
pastangos vis dar tėra tas pats lašas jūroje. Man be galo patinka
iš skaitytojų sulaukti laiškų ir padėkų - tai mane labai įkvėpia.
Tačiau man jau beveik 63-eji. Turiu ambiciją sulaukti dienos, kai
rūkymą ištiks lygiai tokia pat mirtis, kokia tabako uostymą iš­
tiko apytikriai prieš 100 metų. Jei tapsiu šio įvykio liudininku,
numirsiu būdamas laimingu žmogumi. Jei iš tiesų norite padė­
koti, nesiųskite man laiškų, kokie dėkingi esate, nelinkėkite man
stiprybės ir neklauskite, kaip galite padėti. Man vienam nepavyks
visko padaryti! Pasakysiu, kaip galite padėti: priede aš pateikiau
faktus apie rūkymą, kurių visuomenė bendrai vis dar nesuvokia.
Norėčiau, kad ne tik supažindintumėte su jais savo vaikus, jog
jie nepakliūtų į spąstus, bet ir sulaukti atsako iš jūsų. Man reikia
žinoti, kaip jums sekėsi, iš ko konkrečiai turėjote daugiausia nau­
dos, kokias pastabas norėtumėte išsakyti. Jei jaučiate, kad galė­
čiau kažkaip padėti, nedvejodami man parašykite.
Vis dėlto, labiausiai iš jūsų norėčiau ne tik to, kad įtikintu­
mėte savo vaikus knygos priede pateikiamų faktų teisingumu, bet
kad bendrai visuomenei skleistumėte šią žinią visais įmanomais
būdais - kai kartą visuomenė suvoks, kad narkotikai nesuteikia
visiškai jokio ramsčio ar malonumo, kad jie veikia visiškai prie­
šingai, kad žmogaus kūnas jau visiškai parengtas ne tik mėgautis

142
gyvenimu, bet ir įveikti stresą, ši mūsų visuomenės blogybė iš­
nyks lygiai taip pat, kaip išnyko tabako uostymas.
Tai taip pat buvo nikotino priklausomybė. Vienu metu ta­
bako uostymas buvo laikoma visiškai priimtinu ir visuomenišku
užsiėmimu. Anksčiau būdavo populiarūs sidabriniai portsigarai
ir žiebtuvėliai, kaip ir sidabrinės uostomo tabako dėžutės. Kada
paskutinį kartą matėte sidabrinį portsigarą? Rūkymui tampant vis
labiau antivisuomenišku užsiėmimu, net prabangūs žiebtuvėliai
tampa praeities atgyvena. Šiais laikais tiek žiebtuvėliai, tiek ciga­
rečių dėžutės - vienkartiniai.
Ar iš tiesų tikite, kad anksčiau žmonės uostydavo tabaką vien
tam, kad numalšintų nenugalimą uostymo trauką? Jeigu taip, tai
tikriausiai tikite, kad kokaino narkomanai uosto kokainą ne dėl to,
kad jie yra priklausomi nuo narkotiko, bet tiesiog dėl to, kad jiems
patinka ką nors traukti per nosį?
Ar tikite, kad heroino narkomanai iš tiesų mėgaujasi adatų
smeigimu sau į venas? Ar vis dėlto labiau tikėtina, kad jie tai daro
paprasčiausiai mėgindami nutraukti atpratimo nuo heroino kan­
čias?
Ar tikite, kad rūkaliai iš tiesų mėgaujasi įkvėpdami bjaurius ir
nuodingus dūmus į savo plaučius, ar vis dėlto tikite labiau logišku
paaiškinimu, kad jie yra priklausomi nuo nikotino?
Nuoširdžiai tikiu, kad ši knyga padės užtikrinti, jog jūsų vai­
kai nepaklius į narkotikų spąstus, o jei jau pakliuvo - padės jiems
lengvai iš jų išsivaduoti.
 PRIEDAS

Klaidingos pažiūros apie narkotinę priklausomybę:

1. Sveiko žmogaus kūnas yra neišbaigtas ir jam reikalin­

gi narkotikai ar piliulės, kad būtų galima mėgautis gyvenimu
ir įveikti stresą, be to, kai kurių žmonių asmenybės tiesiog
linkusios į priklausomybę.

Ne, taip nėra. Žmonės tampa priklausomi dėl paties narko­

tiko, o ne dėl savo asmenybės. Nė vienam sveikam žmogui narko­
tikai nebūna reikalingi iki tol, kol jie neišmėginami - jų niekam
nereikės ir tuomet, kai pavyks atsikratyti visų smegenų plovimo
padarinių. Nerastumėte rūkaliaus, kuriam patiktų mintis, kad jo
vaikas galėtų rūkyti - tai reiškia, jog ir jie patys norėtų būti ne­
rūkančiaisiais.

2. Rūkaliai patys apsisprendžia rūkyti ir vartoti narko­

tikus - tokiu būdu jie jaučia malonumą ir iš jų gauna tam
tikros naudos.

Ne, galbūt jie ir apsisprendžia paeksperimentuoti su pirmo­

siomis dozėmis, tačiau jei jie ir toliau juos vartoja, taip elgiasi
vien dėl to, kad narkotikas juos apkvailino ir privertė patikėti,
jog taip jie patiria tikrą malonumą ar įgyja ramstį.

3. Nikotino ar kitokia priklausomybė tiesiog yra įprotis

- nereguliarūs „vartotojai“ gali kontroliuoti vartojimą ir juo
mėgautis.

144
 Ne, tokį įprastinį elgesį sąlygoja priklausomybė, o ne atvirkš­
čiai. Nereguliarių „vartotojų“ priklausomybė yra didesnė nei
užkietėjusių „vartotojų“, nes jie vis dar nesuvokia, kad yra pri­
klausomi. Jie yra visiškai tokioje pat padėtyje, kaip ir musė, ką
tik pradėjusi siurbčioti vabzdžiaėdžio augalo nektarą. Skirtu­
mas tik tas, kad narkotikų atveju narkomanas toli gražu ragauja
ne nektarą - tai net ne maistas, o NUODAS!

4. Mažinimas padeda atsikratyti priklausomybės.

Ne, tiktai priešingai. Vienintelė priežastis, dėl kurios narko­

manas ir toliau vartoja narkotikus - mėginimas nuslopinti nepa­
togumus, kuriuos išprovokavo ankstesnė narkotiko dozė. Kaip
ir maisto alkio atveju - kuo ilgiau kenčiate, tuo didesnį malonu­
mą jaučiate, kai pagaliau jį numalšinate. Tad kuo ilgiau kenčiate
narkotiko geismą, tuo galingesnė malonumo iliuzija jus veikia,
kai tą geismą pagaliau nuslopinate. Be to, kuo nuodo vartojimas
menkesnis, tuo menkesnis ir troškimas jo atsikratyti.

5. Pakaitalai padeda atsikratyti priklausomybės.

Priešingai, pakaitalai paprasčiausiai sustiprina iliuziją, kuri

visų pirma jus ir pavergė - sustiprina įsitikinimą, kad žmogaus
kūnas nėra išbaigtas kūrinys. Jei pakaitalo sudėtyje yra narkoti­
ko, kurio mėginate atsikratyti, tai prailgina ne tik psichologinę,
bet ir fizinę priklausomybę.

6. Rūkymas padeda numesti svorio.

Tai tik dar vienas klaidingas įsitikinimas. Dauguma užkie­

tėjusių rūkalių turi didelį antsvorį. Mėgindami mesti rūkyti,
daugelis rūkalių priauga svorio dėl to, kad keletą dienų jų kūnai
vis dar tebegeidžia nikotino. Tas geismas yra identiškas maisto
alkiui, todėl jie nikotiną keičia maistu. Deja, maistu nepavyks
numalšinti nikotino alkio, kaip ir nikotinu nepavyks numalšinti

145
maisto alkio - rezultatas toks, kad jie ne tik priaugs svorio, bet ir
nenumalšins to tuštumos jausmo. Nerūkantiesiems nereikia kęs­
ti tuštumos jausmo, kurį sukelia atpratimas nuo nikotino. Visus
tuos nežymius nepatogumus, kuriuos metę rūkyti jaučia rūkaliai,
išprovokavo ne metimas, o tai, kad jie kažkada pradėjo rūkyti.

7. Nustojus vartoti narkotikus juntamas rimtas fizinis

skausmas.

Ne, net heroino atveju problema iš esmės yra psichologi­

nė. Vargų pridaro įsitikinimas, kad netekote tikro malonumo ar
ramsčio. Tikrasis fizinio atpratimo nuo nikotino skausmas yra
toks menkas, kad mes jį žinome tiesiog kaip: ,Jieikia kažkuo
užimti rankas“ arba ,Aš noriu cigaretės.“

8. Rūkyti cigaretes malonu vien dėl paties ritualo.

Rūkaliai linkę tikėti, kad jaučia tikrą malonumą tiesiog dėl

paties rūkymo veiksmo, ir kad pavojus sveikatai, pinigai, nešva­
ra ir vergija yra tiesiog apmaudūs šalutiniai padariniai. Ne, įsi­
tikinimas, kad rūkymo ritualas savaime yra malonus, kyla iš to
ritualo, kurį turi atlikti rūkaliai norėdami gauti nikotino. Jei tiki­
te, kad ritualas savaime yra malonus, jums turėtų būti paprasta
tikėti ir tuo, kad kišti degančią cigaretę į ausį yra lygiai taip pat
malonu. Taip pat turėtumėte be jokių skrupulų tikėti, kad tabako
uostytojams patikdavo per nosį traukti džiovintą tabaką grynai
dėl uostymo malonumo, ir tuo, kad heroino narkomanai iš tiesų
mėgaujasi adatų smeigimo į venas ritualu.

9. Po to, kai suvartoja savo paskutinę dozę, narkomanai

turi iškęsti pereinamąjį kančių ir varžymosi laikotarpį. Jie
niekuomet nebesijaučia visiškai laisvi.

Jei prieš suvartodami, kaip jie tikisi, savo paskutinę dozę

narkomanai tiki, kad jų viduje lieka spraga, kad narkotikas, kir

146
riojie „atsisako“ iš tiesų padėtų užpildyti tą tuštumą, kad būtinai
teks iškęsti pereinamąjį kančių laikotarpį, ir kad jie niekuomet
nebegalės būti visiškai laisvi, tai būtų iš tiesų keista, jei jiems
nereikėtų kęsti pereinamojo kančių laikotarpio, ir jie iš tiesų nie­
kuomet nebūtų visiškai laisvi. Keista būtų ir tai, jei anksčiau ar
vėliau jie vėl negrįžtų prie to paties narkotiko. Tačiau jei prieš tai
paaiškinate spąstų prigimtį, panaikinate visus klaidingus įsitiki­
nimus ir taip pat paaiškinate ne tik tai, kodėl visai nebūtina kęsti
pereinamojo netekties laikotarpio, bet ir tai, kodėl bet kuriam
narkomanui įmanoma visam laikui pasijusti visiškai laisvam nuo
pat tos akimirkos, kai jis suvartoja paskutinę narkotiko dozę, tai
jie iš tiesų staiga ir visam laikui taps laisvi.

10. Norint atsikratyti narkotikų, reikia valios.

Žinoma, kad reikia, jei jaučiate troškimą vartoti narkotiką.

Jei jūsų galvoje liks bent viena iš aprašytų klaidingų pažiūrų,
tikėtina, kad išliks ir troškimas toliau vartoti narkotiką. Tačiau
panaikinkite jas visas ir kartu panaikinsite bet kokį norą ar p o ­
traukį vartoti narkotiką. Kodėl jums turėtų reikėti valios prie­
šintis pagundai, kurios daugiau nebejaučiate, ypač tuomet, jei
atsikratėte paskutiniojo klaidingo įsitikinimo -

KAD NUSTOTI VARTOTI NARKOTIKUS YRA SUNKU?

Perskaitykite visą klaidingų pažiūrų sąrašą įsivaizduodamas,

kad visa tai yra tiesa. Ar tai nepaaiškintų, kodėl mūsų vaikai už­
kimba, kodėl narkomanai baiminasi paprasčiausios minties apie
mėginimą nebevartoti narkotikų ir kodėl tiek daug žmonių, ku­
riems pavyksta išsilaisvinti, taip lengvai įkalinami iš naujo?
Kai prieš keturiolika metų nusprendžiau išgydyti pasaulį nuo
riikymo, tikėjau, kad turiu labai galingą priešą: tabako pramonę.
Ironiška, tačiau paaiškėjo, kad tikrieji priešai yra tos institucijos,
kurios, kaip aš maniau, taps pagrindinėmis mano sąjungininkė­
mis: žiniasklaida, Vyriausybė, visuomeninės organizacijos, kaip

147
ASH9, QUIT10, ir, žinoma, patys rūkaliai. Mano pagrindine prieše
tapo institucija, iš kurios tikėjausi daugiausia palaikymo, - tradi­
cinė medicina.
1997 metų rugpjūčio mėnesį man teko didelė garbė skaityti
paskaitą dešimtojoje pasaulinėje konferencijoje „Tabakas ir svei­
kata“ Pekine. Negaliu apsakyti, kokį malonų jaudulį pajutau su­
vokęs, kad turėsiu progą pasiklausyti geriausių pasaulyje nikotino
priklausomybės specialistų ir, be abejo, galėsiu jiems papasakoti
apie savo atradimą.
Deja, mano džiaugsmui prilygo ir net jį nustelbė didžiulis nu­
sivylimas. Buvo akivaizdu, kad šiai konferencijai buvo skirta dau­
gybė minčių, tyrimų ir pasišventimo, siekiant palengvinti nikotino
priklausomybės poveikį. Buvo pateikta gausybė įvairiausių tyri­
mų skaidrių. Net jei tų tyrimų rezultatai buvo patikimi, pastebė­
jau, kad daugeliu atvejų mąstau: „Koks buvo šio tyrimo tikslas?
Kaip tai turėtų padėti išspręsti problemą?“
Mediciną taip susupa ir sukausto savo pačios procedūros, kad
ji nė nesugeba pasitelkti paprasto sveiko proto. Tai man primena
prieš daug metų laikraštyje skaitytą straipsnį: „Tie kvaili neišpru-
sėliai mano, kad išaugus maisto, nuomos, kuro ir visoms kitoms
kainoms, pragyvenimo lygis taip pat išauga, nors pragyvenimo
lygio indeksas rodo, kad iš tiesų jis krito“.
Paruošiau anketą su 23-imis plačiai paplitusiomis klaidingo­
mis pažiūromis į tikruosius rūkymo faktus. Vidutiniškai į 17 iš
23-ų klausimų medikai atsakė neteisingai. Ar tokiu atveju stebina,
kad užkimba tiek daug paauglių? Didžiausią nerimą kėlė tai, kad
medicina nusprendė ir toliau rekomenduoti Nikotino pakaitinę te­
rapiją (NPT).
Per 14 metų nuo tada, kai su žmona įkūrėme Raynes Park’o
kliniką, vienintelis laikotarpis, kai, lyginant su ankstesniais me­
tais, neišaugo rūkalių, besikreipiančių į mus pagalbos, skaičius,

9 ASH - Action on Smoking and Health - vienintelė visuomeninė organizacija,

veikianti įstatymų tvarka prieš rūkymą ir už nerūkančiųjų teises {vert. pasta­
ba).
10 QUIT - labdaringa Didžiosios Britanijos organizacija, siekianti padėti mesti
rūkyti {vert.pastaba).

148
sutapo su masiniu nikotino pleistrų populiarinimu. Rūkaliai, iš­
mėginę pleistrą, dažniausiai atsiliepia taip: „Jis padėjo numalšinti
tuos siaubingus fizinius atpratimo skausmus, tačiau psichologinės
problemos neišsprendė“. Galėjome jiems tai pasakyti iš anksto.
Pleistras nepanaikino fizinių atpratimo skausmų - atprantant nuo
nikotino nejuntama jokių rimtų atpratimo kančių.
Nikotino pleistrų burbulas netrukus subliūško, kaip ir mėgi­
nimas išspręsti problemą su nikotinine guma. Pastaraisiais metais
iš rūkalių sulaukiame laiškų, kuriuose jie rašo, kad nikotino pa­
kaitalai nepadeda. Pekino konferencijoje mūsų seminaras buvo
pavadintas: METIMAS RŪKYTI: NEMEDIKAMENTINIS GY­
DYMAS. Iš pradžių seminarą turėjome vesti septyniese. Apsi­
džiaugiau, kad mus sugrupavo su kitais žmonėmis, kurie taip pat
buvo nemedikamentinio gydymo šalininkai, kadangi nujaučiau,
jog kitu atveju įsiplieks didžiuliai ginčai dėl nuomonių išsiskyrimo
apie Nikotino pakaitinę terapiją.
Galiausiai grupė buvo padalinta į du atskirus seminarus. Pir­
mąjį seminarą vedė keturi gydytojai. Jie buvo ne tik NPT propa­
guotojai, bet vienas iš jų dar ir skirdavo antidepresantus. Pako­
mentavau keletą klaidingų pažiūrų apie Nikotino pakaitinę tera­
piją, ypatingai norėjau patraukti jų dėmesį klausimu, ar logiška
mėginti ką nors išgydyti nuo nikotino priklausomybės, skiriant tą
patį narkotiką, nuo kurio norima atprasti? Nė į vieną mano klau­
simą nebuvo atkreipta dėmesio. Vienas gydytojas tiesiog pasa­
kė, kad nėra jokių abejonių, jog nikotino pakaitalai padeda mesti
rūkyti, neva vienintelė problema ta, kad neįmanoma išsiaiškinti,
kurie rūkaliai iš jų turėtų naudos. Atsakiau, kad toks teiginys yra
prieštaringas. Kaip jis gali teigti, kad nikotino pakaitalai padeda,
jei jis net nežino, kuriems rūkaliams jie padės? Tačiau tai jo nepri­
vertė nė trupučio susimąstyti. Sulaukiau įprasto atsakymo: reikia
daugiau tyrimų.
Mano kolega Robinas Hayley’us ir aš buvome sugrupuoti su
vienu gydytoju. Jam pateikėme detalų mūsų metodo aprašymą ir
medžiagą, kurią norėjome aptarti prieš konferenciją. Nerimavau,
kad galime vienas kitam prieštarauti, todėl paprašiau, kad į ją įsi­

149
 gilintų. Jis to nepadarė. Net išklausęs jo pranešimą neturėjau nė
menkiausio supratimo apie jo metodą. Prieš seminarą pasiteira­
vau jo nuomonės apie Nikotino pakaitinę terapiją ir šiek tiek nu­
rimau išgirdęs, kad jo manymu tai yra neefektyvu. Tačiau mano
palengvėjimas buvo trumpalaikis, nes iš karto po to jis pasakė:
„Tačiau kartais aš rekomenduoju ir ją“. Robinas paklausė, kodėl
rekomenduoja tai, kas jo manymu yra neveiksminga. Gydytojas
atsakė, kad rūkaliams vis vien kažko reikia. Apmaudu, tačiau tai
buvo tipinė prezentacija, kokiose mums su Robinu teko lankytis.
Man atrodo, kad tai ir yra tipinis medicinos požiūris į metimą
rūkyti, nes medikai nesupranta tikrosios nikotino priklausomy­
bės prigimties. Jų patarimas toks: „Išmėginkite tai. Jeigu nepa­
dės, išmėginkite šitą, o vėliau aną - išmėginkite bet ką, o tada
•dar ką nors“. Tikiuosi, kad tai nėra tipinis jų požiūris ir į kitas
medicinines problemas. Iš žmonių, pretenduojančių į tam tikros
srities eksperto vardą, turime teisę tikėtis didesnės kompetenci­
jos. Tikimės, kad ekspertas mums pateiks tikruosius faktus, o ne
paklydimus, kad praneš mums, koks būdas mesti rūkyti yra pats
efektyviausias. Tiesa yra ta, kad išskyrus gydytojus, rekomen­
duojančius mano metodą, medikai neturi jokio supratimo apie tai,
kas yra efektyviausias metodas ir jie turėtų bent jau nuoširdžiai
pripažinti tą faktą.
Kadangi dauguma rūkalių suvokė, kad Nikotino pakaitinė
terapiją viso labo tėra kvailystė, tikėjausi, kad ir gydytojai pa­
seks jų pavyzdžiu. Vienas iš mūsų užduotų klausimų: ar tikite,
kad NPT rūkaliams padeda mesti rūkyti? Vienbalsis atsakymas
buvo „taip“.

Tuomet pateikiau šiuos faktus:

1. Tabako uostymas buvo praėjusio amžiaus nikotino pri­

klausomybės variantas. Jis išnyko dėl NPT - uostomą tabaką pa­
keitė pramoninės cigaretės.
2. Patarimas rūkaliams nerūkyti nikotino, bet jį kramtyti,
nes rūkymas yra pavojingas, niekuo nesiskiria nuo to, jei heroi­

150
no narkomanui patarinėtumėte nerūkyti heroino, bet susileisti jį
į veną.
3. NPT paremta tuo principu, kad mėginant mesti rūky­
ti susiduriama su dviem galingais priešais, kuriuos teks įveikti.
Pirmasis - sulaužyti įprotį. Antrasis - ištverti siaubingas fizines
atpratimo kančias. Jei turite įveikti du priešus, visai logiška su
jais grumtis paeiliui, o ne su abiem iš karto. Tad metate rūkyti ir,
kol laužote įprotį, kūnui ir toliau tiekiate nikotiną. Vos tik sulau­
žote įprotį, atjunkote save nuo nikotino. Teorija skamba puikiai,
tačiau:
a. Lygiai tokį patį rezultatą galima pasiekti palaipsniui ma­
žinant surūkomų cigarečių skaičių - tačiau kiekvienas rūkalius
žino, kad mažinimas tik apsunkina visą procesą;
b. Pirma - ji paremta neteisingais faktais. Neegzistuoja toks
dalykas, kaip įprotis rūkyti. Rūkymas - paprasčiausiai nikotino
priklausomybė. Viskas, ką mėginate pasiekti mesdamas rūkyti -
numarinti mažąją nikotino pabaisą savo kūne ir kuo greičiau iš
savo proto pašalinti didžiąją nikotino pabaisą. NPT palaiko mažo­
sios pabaisos gyvybę, o tai savo ruožtu palaiko ir didžiąją pabaisą.
Antra - fizinės atpratimo nuo nikotino kančios yra tokios nežy­
mios, kad jos beveik nejuntamos ir NPT yra visai nereikalinga.
4. Visi pakaitalai yra blogi, nes jie palaiko iliuziją, kad rūka­
lius daro auką. NPT tiesiog prisideda prie to, kad buvęs rūkalius
vis dar būtų priklausomas nuo nikotino.
5. Daugelis nikotino narkomanų mūsų klinikose apsilanko
dėl to, kad tapo priklausomi nuo nikotino kramtomosios gumos.

Visi šie faktai - lyg vanduo nuo žąsies. Šie gydytojai-moksli-

ninkai nepateikė jokių kontrargumentų, bet paprasčiausiai griež­
tai rėmėsi mokslinės analizės rezultatais. Akivaizdu, kad jų anali­
zė paremta visai ne moksliniais faktais:

1. Tam, kad analizė būtų efektyvi, rūkaliai turėtų nežinoti,

ar jiems taikoma NPT, ar placebas, tačiau vos gautų pirmąją dozę,
tai taptų akivaizdžiai aišku.

151
 2. Bet kokiu atveju abstinencijos periodas skaičiuojamas
nuo paskutinės cigaretės surūkymo. Jis turėtų būti skaičiuojamas
nuo tada, kai buvęs rūkalius nustoja vartoti nikotiną. Savaime
suprantama, kad rūkaliai, kurie ir toliau vartoja nikotiną kitokiu
pavidalu - rūkydami cigarus, pypkes ar griebdamiesi NPT, gali
ilgiau apsieiti be cigarečių.
3. NPT taikymas yra tiesiog valios pastangų metodo, kuris
jau savaime yra neįtikėtinai neefektyvus, tęsinys. Gali būti, kad
valios pastangų metodas tampa dar neefektyvesnis būtent dėl
NPT. Niekaip negalima pateisinti Nikotino pakaitinės terapijos.
Bėgikui bus sunku, jei jo kojos bus surištos (valios pastangų me­
todas). Todėl tikimasi, kad padės pora ramsčių (NPT). Kaip be­
būtų, atriškite kojas (Alleno Carro metodas) ir tie ramsčiai taps
.kliuviniais.

Net jei nekreipėte dėmesio į visas akivaizdžias NPT tyrimų

spragas ir sutikote su tos teorijos teiginiais, rezultatai vis vien yra
apgailėtini, jei lygintume su metodu, leidžiančiu bet kuriam rūka-
liui mesti rūkyti lengvai, iš karto ir visam laikui.
Mums pasirodė, kad didžioji dalis konferencijos tebuvo NPT
reklama. Jie net pasitelkė tas pačias gudrybes, kuriomis uždrausta
naudotis tabako pramonei - paveikslėlius, kuriuose vaizduojama
žavinga moteris, užsiklijavusi pleistrą arba besiruošianti kramty­
ti nikotino gumą. Ar tai sutapimas, kad pleistrai pardavinėjami
tokio pat dydžio ir formos dėžutėse, kaip ir cigaretės? Jei NPT
pramonė nuoširdžiai mėgina padėti rūkaliams mesti rūkyti, kam
jiems reikia griebtis tokios taktikos?
Blizgančioje Nicorette brošiūroje buvo pateiktas daktaro Fa-
gerstromo tolerancijos testas. Jis labai panašus į vieną iš tų įprastų
bulvarinėje spaudoje reguliariai spausdinamų testų, kuriais sie­
kiama nustatyti, ar esate patrauklus priešingai lyčiai. Testas turėjo
padėti išsiaiškinti, kaip smarkiai rūkalius priklausomas nuo niko­
tino. Savo paskaitą daktaras Fagerstromas pradėjo pareikšdamas,
kad jis nežino, kaip išsiaiškinti, ar rūkalius yra priklausomas nuo
nikotino, ar ne. Tačiau jo teste daroma prielaida, kad visi rūkaliai

152
yra nuo jo priklausomi. 7 ir daugiau taškų reiškia didelę nikotino
priklausomybę, 6 ir mažiau - reiškia mažą priklausomybę. Mak­
simali taškų suma - 11. Atsižvelgdamas į tai, kad vis dar nesu
sutikęs rūkaliaus, kuris būtų taip smarkiai priklausomas, kaip bu­
vau aš, ir j tai, kad Robinas per dieną surūkydavo iki 60 cigarečių,
galėtumėte tikėtis, kad mano rezultatas turėtų būti 11, o Robino
arti 9-ių. Tačiau mano rezultatas buvo 3, o Robino - 5.
Kaip bebūtų, NPT šalininkai tą lentelę aklai priima kaip gryną
teisybę ir jokiomis paprasto sveiko proto pastangomis neįmanoma
sudrebinti jų tikėjimo. Vienas labai gerbiamas ir garsus gydytojas
per nacionalinę televiziją iš tiesų pareiškė, kad visai įmanoma, jog
kai kurie rūkaliai visą likusį gyvenimą bus priklausomi nuo NPT.
Kaip kvalifikuoti gydytojai gali šnekėti tokias nesąmones? Jums
visai nereikia būti gydytoju, kad žinotumėte, jog žmonės nėra pri­
klausomi nuo nuodų. Tai pagrindinė medicinos mokslinių tyrimų
spraga - jie taip stipriai įsitraukia į visą proceso painiavą, kad net
tada, kai rezultatai rodo akivaizdžią nesąmonę, jie iš tiesų ja tiki.
Dar blogiau yra tai, kad kolegos jų išvadas priima labai nuolan­
kiai, lyg kokią evangeliją.
Kaip medicina paaiškintų, kokiu būdu Carras ir Hayley’us
ir visi kiti užkietėję rūkaliai, kuriems mes padėjome staiga mesti
rūkyti, tą padarė be jokių atpratimo simptomų ir be NPT? Dar
svarbiau: kodėl jie nė nesivargina mūsų to paklausti?
Dabar dar kartą perskaitykite visas klaidingas pažiūras, pa­
teiktas šio priedo pradžioje ir išvyskite jas tikrojoje šviesoje: visa
tai - tik iliuzijos. Ar iš tiesų tikite, kad jūsų vaikai būtų tokie kvai­
li, jog pakliūtų į spąstus, jei žinotų visus tikruosius faktus? Mano­
te, jeigu jie jau būtų užkibę, jiems būtų sunku išsilaisvinti?
Patikinu jus, kad vos tik kartą išsklaidote visas tas iliuzijas, tai
padaryti tampa ne tik lengva, bet net galima mėgautis visu pro­
cesu - vos tik suvartojate paskutinę dozę, akimirksniu pasijuntate
išsilaisvinęs visam laikui. Priklausomybė nuo narkotiko yra lyg
kalėjimas iki gyvos galvos. Jaučiate, kad esate tiek kalinys, tiek
kalėjimo sargas ir jaučiatės kvailai, nes instinktyviai žinote, kad
jums užtenka galios išlaisvinti save iš kalėjimo, tačiau nesugebate

153
suprasti, kodėl to negalite padaryti.
Iš tiesų jūs nesate savo paties kalėjimo sargas. Jus įkalina ne
fizinis narkotiko poveikis, bet spąstų klastingumas, smegenų plo­
vimas ir klaidingos pažiūros. Būtina, kad tiek jūs, tiek jūsų vaikai
būtų visiškai tikri, jog visos mano prieš tai išdėstytos klaidingos
pažiūros būtent ir yra ne kas kita, o tik klaidingos pažiūros.
Daugybę metų esu vienišas šauklys, mėginantis supažindin­
ti visuomenę su šiomis klaidingomis pažiūromis. Visuomenė ne
be pagrindo labai gerbia mediciną - turime teisę pasikliauti jos
žiniomis ir patirtimi. Tačiau nepaisydamas fakto, kad ši stambi,
gerbiama, patikima ir galinga institucija ilgą laiką skelbė ir vis
dar tebeskelbia visiškas priešingybes tikriesiems faktams, suge­
bėjau pasiekti didelę sėkmę. Tik pagalvokite, kaip greitai mūsų
visuomenę galėtume išgelbėti nuo viso šio klastingo narkotinės
priklausomybės prakeiksmo, jei tik medicina paskelbtų tikruosius
faktus.
Mūsų vaikai ir anūkai nebus tikrai saugūs, kol šis tikslas ne­
bus pasiektas. Todėl man reikia jūsų pagalbos. Kaskart, kai išgir­
site kokį nors žmogų, klausysitės radijo laidos, žiūrėsite televiziją
ar skaitysite straipsnį, skleidžiantį iliuzijas apie narkotinę pri­
klausomybę, pasistenkite jiems paprieštarauti. Padrąsinkite savo
draugus ir gimines, kad elgtųsi taip pat. Atminkite, kad Didysis
barjerinis rifas yra sudarytas iš mažyčių polipų, kurie nematomi
plika akimi, tačiau patį rifą galima pamatyti iš mėnulio. Būdami
vieningi mes negalime pralaimėti.
Manieji klaidingų pažiūrų paaiškinimai yra glausti ir kai ku­
riais atvejais gali reikalauti detalumo. Tokiu atveju remkitės ati­
tinkamais mano knygos „Vienintelis būdas visam laikui mesti
rūkyti“ skyriais. Jei ir tuomet vis dar turėsite abejonių, paskam­
binkite į mūsų Raynes Park’o kliniką.
Manęs dažnai klausia, kaip mano gyvenimas pasikeitė po to,
kai mečiau rūkyti: ar ilgiuosi cigarečių, ar kartais mane užklumpa
jų geismas? Ar jų ilgiuosi? Metimas rūkyti prilygo išsilaisvini­
mui iš migloto, juodai balto baimės ir depresijos pasaulio į saulėtą,
spalvotą, kupiną sveikatos ir laisvės. Ar įsivaizduojate, kaip pasi­

154
jautė grafas Montekristas, kuris 14 metų buvo užrakintas kalėjime
ir tikėjo, kad niekuomet nebebus laisvas, kai staiga suvokė, kad
yra laisvėje? Mano gyvenime nutiko keletas nuostabių dalykų,
tačiau pats didžiausias iš jų -

IŠSIVADAVIMO IŠ NARKOTINĖS PRIKLAUSOMYBĖS

VERGIJOS DŽIAUGSMAS!

Nuoširdžiai tikiuosi, kad mūsų bendros pastangos leis jūsų ir

kitų žmonių vaikams išvengti narkotinės priklausomybės kančių
ir vergijos, o visiejns, kurie jau pakliuvo į tuos spąstus, padės išsi­
vaduoti - nepriklausomai nuo to, ar jiems 9 ar 90 metų.
 ALLENO CARRO KLINIKOS

Tolesniuose puslapiuose pateikiami visame pasaulyje

veikiančių Alleno Cairo klinikų, kuriose gydoma nuo rūkymo,
kontaktiniai duomenys. Remiantis trijų mėnesių pinigų grąžinimo
garantija pasaulinio klinikų tinklo sėkmingumas yra aukštesnis
nei 90%.
Specialios klinikos taip pat siūlo kursus turintiems problemų
dėl alkoholio ir antsvorio. Prašome susisiekti su artimiausia klini­
ka dėl išsamesnės informacijos.
Garantuojama, kad Alleno Cairo klinikose suprasite, jog
mesti rūkyti yra lengva, arba jums bus grąžinti pinigai.

Allen Carr’s Easyway - Pasaulinio PIETŲ KVINSLENDAS:

Idinikų tinklo centrinė būstinė:
Park House, 14 Pepys Road, Raynes Park,
London SW20 8NH
Tel.: +44 (0)208 9447761
El. paštas: mail@allencaiT.com
Interneto svetainė: www.allencarr.com
Pasaulinio klinikų tinklo spaudos biuras:
Tel.: +44 (0)7970 88 44 52
EI. paštas: jd@statacom.net
Tel.: 1300 85 58 06
Terapeutas: Jonathan Wills
EI. paštas: sqld@allencarr.com.au
Interneto svetainė: www.allencarr.com
PIETŲ AUSTRALIJA:
Terapeutas: Phillip Collins
Tel.: +61 (0)8 8341 0898 arba 1300 88 60
31
EI. paštas: sa@allencarr.com.au
Interneto svetainė: www.allencarr.com

AIRIJA
DUBLINAS IR KORKAS:
Tel.: +353 (0)1 499 9010
Terapeutas: Brenda Sweeney ir grupė
EI. paštas: info@allencarr.ie
Interneto svetainė: www.allencarr.com
AUSTRALIJA
ŠIAURĖS KVINSLENDAS:
Tel.: 1300 85 1175
Terapeutas: Tara Pickard-Clark
EI. paštas: nqld@allencarr.com.au
Interneto svetainė: www.allencarr.com
SIDNĖJUS, NAUJASIS PIETŲ VELSAS:
Telefonas ir faksas: 1300 78 51 80
Terapeutas: Natalie Clays
EI. paštas: nsw@allencarr.com.au
Interneto svetainė: www.allencarr.com
VIKTORIJA, TASMANIJA:
Tel.: +61 (0)3 9894 8866 arba 1300 790 565
Terapeutas: Gail Morris
EI. paštas: info@allencarr.com.au
Interneto svetainė: www.allencarr.com
VAKARŲ AUSTRALIJA:
Terapeutas: Dianne Fisher
Tel.: 1300 55 78 01
EI. paštas: wa@allencarr.com.au
Interneto svetainė: www.allencarr.com
AUSTRIJA
Nemokama informacija ir registracija
telefonu:
0800RAUCHEN (0800 7282436)
Tel.:+43 (0)3512 44755
Terapeutas: Erich Kellermann ir grupė
EI. paštas: info@allen-carr.at
Interneto svetainė: www.allencarr.com

156
BELGIJA
ANTVERPENAS:
Koningin Astridplein 27 B-9150 Bazei
Tel.: +32 (0)3 281 6255; faksas: +32 (0)3
744 0608.
Terapeutas: Dirk Nielandt
EI. paštas: easyway@dirknielandt.be
Interneto svetainė: www.allencarr.com
BULGARIJA
Tel.: 0800 14104
Terapeutas: Stoyan Tonev:
EI. paštas: s.tonev@yahoo.com
Interneto svetainė: www.allencarr.com
ČEKIJA
Tel.: +42 (0)774 568 748 arba +420 774
KOURIT
Terapeutas: Adriana Dubecka
EI. paštas: terapeut@allencarr.cz
Interneto svetainė: www.allencarr.com
ČILĖ
Tel.: +56 2 4744587
Terapeutas: Claudia Sarmiento
EI. paštas: contacto@allencarr.cl
www.allencarr.com
DANIJA
Seminarai rengiami visoje šalyje.
Tel.:+45 70267711
Terapeutas: Mette Fonss
EI. paštas: mette@easyway.dk
Interneto svetainė: www.allencarr.com
DIDŽIOJI BRITANIJA
LONDONAS:
Park House, 14 Pepys Road, Raynes Park,
London SW20 8NH
Tel.: 020 8944 7761 Faksas: 020 8944 8619
Terapeutai: John Dicey, Sue Bolshaw,
Sam Carroll, Colleen Dwyer, Crispin Hay,
Emma Sole, Rob Fielding, James Pyper
El. paštas: mail@allencarr.com
Interneto svetainė: www.allencarr.com
BEKINGEMŠYRAS:
Tel.: 0800 0197 017
Terapeutas: Kim Bennett
EI. paštas: kim@easywaybucks.co.uk
Interneto svetainė: www.allencaiT.com
BELFASTAS:
Tel.: 0845 094 3244
Terapeutas: Tara Evers-Cheung
EI. Paštas: tara@easywayni.com
Interneto svetainė: www.allencaiT.com
BIRMINGEMAS:
Telefonas ir faksas: 0121 423 1227
Terapeutai: John Dicey, Colleen Dwyer,
Crispin Hay, Rob Fielding
El. paštas: easywayadmin@tiscali.co.uk
Interneto svetainė: www.allencarr.com
BRAITONAS:
Tel.: 0800 028 7257
Terapeutai: John Dicey, Colleen Dwyer,
Sam Carroll, Emma Sole, James Pyper
El. paštas: easywayadmin@tiscali.co.uk
Interneto svetainė: www.allencarr.com
BRISTOLIS:
Tel: 0117 950 1441
Terapeutas: Charles Holdsworth Hunt
EI. paštas: stopsmoking@easywaybristol.
co.uk
Interneto svetainė: www.allencarr.com
BURNEMUTAS:
Tel.: 0800 028 7257 / +44 (0)1425 272 757
Terapeutai: John Dicey, Colleen Dwyer,
Sam Carroll, Emma Sole, James Pyper
El. Paštas: easywayadmin@tiscali.co.uk
Interneto svetainė: www.allencarr.com
DERBIS:
Tel.: 0800 0197 017
Terapeutai: Kim Bennett, Emma Sole
EI. paštas: kim@easywaybucks.co.uk
Interneto svetainė: www.allencarr.com
EILSBERIS:
Tel.: 0800 0197 017
Terapeutai: Kim Bennett, Emma Sole
EI. paštas: kim@easywaybucks.co.uk
Interneto svetainė: www.allencarr.com
157
EKSETERIS:
Tel.:+44 (0)117 950 1441
Terapeutas: Charles Holdsworth Hunt
El. paštas: stopsmoking@easywayexeter.
co.uk
Interneto svetainė: www.allencarr.com
ESEKSAS:
Tel.: 0800 389 2115
Interneto svetainė: www.allencarr.com
HAI VIKOMAS:
Tel.: 0800 0197 017
Terapeutai: Kim Bennett, Emma Sole
El. paštas: kim@easywaybucks.co.uk
Interneto svetainė: www.allencarr.com
IPSVIČAS:
Tel.: 0800 389 2115
Terapeutai: David Piper ir Gary Harris
El. paštas: info@easywaysuffolk.co.uk
Interneto svetainė: www.allencarr.com
JORKŠYRAS:
Tel.: 0800 804 6796
Terapeutas: Rob Groves
El. paštas: stopsmoking@easywayyork-
shire.co.uk
Interneto svetainė: www.allencarr.com
KAMBRIJA:
Tel.: 0800 077 6187
Terapeutas: Mark Keen
El. paštas: mark@easywaycumbria.co.uk
Interneto svetainė: www.allencarr.com
KARDIFAS:
Tel.: 0177 950 1441
Terapeutas: Charles Holdsworth Hunt
El. paštas: stopsmoking@easywaybristol.
co.uk
Interneto svetainė: www.allencarr.com
KEMBRIDŽAS:
Tel.: 0800 0197 017
Terapeutai: Kim Bennett, Emma Sole
El. paštas: kim@easywaybucks.co.uk
Interneto svetainė: www.allencarr.com
KENTAS:
Tel.: 0800 028 7257
Terapeutai: John Dicey, Colleen Dwyer,
Sam Carroll, Emma Sole, James Pyper
Interneto svetainė: www.allencarr.com
158
KOVENTRIS:
Tel.: 0800 321 3007
Terapeutas: Rob Fielding
El. paštas: info@easywaycoventry.co.uk
Interneto svetainė: www.allencarr.com
KRU:
Tel.:+44 (0)1270 501 487
Terapeutas: Debbie Brewer-West
El. paštas: debbie@easyway2stopsmoking.
co.uk
Interneto svetainė: www.allencarr.com
LANKAŠYRAS:
Tel.: 0800 077 6187
Terapeutas: Mark Keen
El. paštas: mark@easywaylancashire.co.uk
Interneto svetainė: www.allencarr.com
LEIČESTERIS:
Tel: 0800 321 3007
Terapeutas: Rob Fielding
EI. paštas: info@easywayleicester.co.uk
Interneto svetainė: www.allencarr.com
LIDSAS:
Tel.: 0800 804 6796
Terapeutas: Rob Groves
EI. paštas: stopsmoking@easywayyork-
shire.co.uk
Interneto svetainė: www.allencarr.com
LINKOLNAS:
Tel.: 0800 321 3007
Terapeutas: Rob Fielding
Interneto svetainė: www.allencarr.com
LIVERPULIS:
Tel.: 0800 077 6187
Terapeutas: Mark Keen
EI. paštas: mark@easywayliverpool.co.uk
Interneto svetainė: www.allencarr.com
MANČESTERIS:
Tel.: 0800 804 6796
Terapeutas: Rob Groves
EI. paštas: stopsmoking@easywayman-
chester.co.uk
Interneto svetainė: www.allencarr.com
MILTON KEINSAS:
Tel.: 0800 0197 017
Terapeutai: Kim Bennett, Emma Sole
EI. paštas: kim@easywaybucks.co.uk
Interneto svetainė: www.allencarr.com
NIUKASLAS / ŠIAURĖS RYTAI:
Telefonas ir faksas: +44 (0)191 581 0449
Terapeutas: Tony Attrill
EI. paštas: info@stopsmoking-uk.net
Interneto svetainė: www.allencarr.com
NORIDŽAS:
Tel.: 0800 389 2115
Terapeutai: David Piper ir Gary Harris
EI. paštas: info@easywaynorfolk.co.uk
Interneto svetainė: www.allencarr.com
NORTAMPTONAS:
Tel.:0800 0197 017
Terapeutai: Kim Bennett, Emma Sole
EI. paštas: kim@easywaybucks.co.uk
Interneto svetainė: www.allencarr.com
NOTINGEMAS:
Tel.:0800 0197 017
Terapeutai: Kim Bennett, Emma Sole
EI. paštas: kim@easywaybucks.co.uk
Interneto svetainė: www.allencarr.com
OKSFORDAS:
Tel.: 0800 0197 017
Terapeutas: Kim Bennett, Emma Sole
EI. paštas: kim@easywaybucks.co.uk
Interneto svetainė: www.allencarr.com
PETERBORAS:
Tel.: 0800 0197 017
Terapeutas: Kim Bennett, Emma Sole
EI. paštas: kim@easywaybucks.co.uk
Interneto svetainė: www.allencarr.com
PORTSMUTAS:
Tel.: 0800 389 2115
Interneto svetainė: www.allencarr.com
REDINGAS:
Tel.: 0800 028 7257
Terapeutai: John Dicey, Colleen Dwyer,
Sam Carroll, Emma Sole, James Pyper
Interneto svetainė: www.allencarr.com
PIETŲ ČEŠYRAS IR ŠIAURĖS STAFAS:
Tel.: 01270 501487
Terapeutas: Debbie Brewer-West
EI. paštas: debbie@easyway2stopsmoking.
co.uk
Interneto svetainė: www.allencarr.com
PIETŲ VELSAS: KARDIFAS IR SVANAS
Tel.: 0117 950 1441
Terapeutas: Charles Holdsworth Hunt
EI. paštas: stopsmoking@easywaycardiff.
co.uk
Interneto svetainė: www.allencarr.com
SAUTHEMPTONAS:
Tel.: 0800 028 7257 / +44 (0)1425 272 757
Terapeutai: John Dicey, Colleen Dwyer,
Sam Carroll, Emma Sole, James Pyper
El. paštas: easywayadmin@tiscali.co.uk
Interneto svetainė: www.allencarr.com
SAUTPORTAS:
Tel.: 0800 077 6187
Terapeutas: Mark Keen
El. paštas: mark@easywaylancashire.co.uk
Interneto svetainė: www.allencarr.com
STEINS AS/HYTROU:
Tel.: 0800 028 7257
Terapeutai: John Dicey, Colleen Dwyer,
Sam Carroll, Emma Sole, James Pyper
Interneto svetainė: www.allencarr.com
STIVENEIDŽAS:
Tel.: 0800 0197017
Terapeutas: Kim Bennett, Emma Sole
El. paštas: kim@easywaybucks.co.uk
Interneto svetainė: www.allencarr.com
STOKAS:
Tel.:+44 (0)1270 501 487
Terapeutas: Debbie Brewer-West
El. paštas: debbie@easyway2stopsmoking.
co.uk
Interneto svetainė: www.allencarr.com
SŪRĖJUS: Park House, 14 Pepys Road,
Raynes Park, London SW20 8NH
Tel.: +44 (0)20 8944 7761 Faksas: +44
(0)20 8944 8619
Terapeutai: John Dicey, Sue Bolshaw, Sam
Carroll, Colleen Dwyer, Crispin Hay, Jenny
Rutherford, Emma Sole, Rob Fielding,
James Pyper
El. paštas: mail@allencarr.com
Interneto svetainė: www.allencarr.com
159
SVINDONAS:
Tel.:+44 (0)117 950 1441
Terapeutas: Charles Holdsworth Hunt
El. paštas: stopsmoking@easywaybristol.
co.uk
Interneto svetainė: www.allencarr.com
ŠEFILDAS:
Tel.: 0800 804 6796
Terapeutas: Rob Groves
El. paštas: stopsmoking@easywayyork-
shire.co.uk
Interneto svetainė: www.allencarr.com
ŠIAURĖS RYTAI:
Telefonas ir faksas: 0191 581 0449
Terapeutas: Tony Attrill
EI. paštas: info@stopsmoking-uk.net
Interneto svetainė: www.allencarr.com
ŠIAURĖS AIRIJA:
Tel.: 0845 0943244
EI. paštas: tara@easywayni.com
Interneto svetainė: www.allencarr.com
ŠKOTIJA: GLASGAS IR EDINBURGAS
Tel.:+44 (0)131 449 7858
Terapeutai: Paul Melvin ir Jim McCreadie
EI. paštas: info@easywayscotland.co.uk
Interneto svetainė: www.allencarr.com
ŠROUSBURIS:
Tel.:+44 (0)1270 501 487
Terapeutas: Debbie Brewer-West
EI. paštas: debbie@easyway2stopsmoking.
co.uk
Interneto svetainė: www.allencarr.com
TELFORDAS:
Tel.:+44 (0)1270 501487
Terapeutas: Debbie Brewer-West
EI. paštas: debbie@easyway2stopsmoking.
co.uk
Interneto svetainė: www.allencarr.com
VATFORDAS:
Tel.: 0800 389 2115
Interneto svetainė: www.allencarr.com
VUSTERIS:
Tel.: 0800 321 3007
Terapeutas: Rob Fielding
Interneto svetainė: www.allencarr.com
160
EKVADORAS
Telefonas ir faksas: +593 (0)2 2820 920
Terapeutas: Ingrid Wittich
EI. paštas: toisan@pi.pro.ec
Interneto svetainė: www.allencarr.com
GRAIKIJA
Seminarai rengiami visoje šalyje.
Tel.:+30 210 5224087
Terapeutas: Panos Tzouras
EI. paštas: panos@allencarr.gr
Interneto svetainė: www.allencarr.com
INDIJA
BANGALORAS IR ČENAJUS:
Tel: +91 (0)80 41540624
Terapeutas: Suresh Shottam
EI. paštas: corp@easywaytostopsmoking.
co.in
Interneto svetainė: www.allencarr.com
ISLANDIJA
REIKJAVIKAS:
Tel.: +354 553 9590
Terapeutas: Petur Einarsson
EI. paštas: easyway@easyway.is
Interneto svetainė: www.allencarr.com
ISPANIJA
Interneto svetainė: www.allencarr.com
ITALIJA
Seminarai rengiami visoje šalyje.
Telefonas ir faksas: +39 (0)2 7060 2438
Terapeutas: Francesca Cesati
EI. paštas: info@easywayitalia.com
Interneto svetainė: www.allencarr.com
IZRAELIS
Tel.:+972 (0)3 6212525
Terapeutai: Ramy Romanovsky, Orit
Rozen, Shahaf Ashkenazi, Kinneret Triffon
EI. paštas: info@allencarr.co.il
Interneto svetainė: www.allencarr.com
JAPONIJA
Tel.: +81 3 3507 4020;
Terapeutas: Miho Shimada
El. paštas: info@allen-carr.jp
Interneto svetainė: www.allencarr.com
JAV
Seminarai rengiami visoje šalyje.
Informacija ir registracija: 1 866 666 4299
EI. paštas: info@theeasywaytostopsmok-
ing.com
Interneto svetainė: www.allencarr.com
Reguliarūs seminarai rengiami Niujorke
ir Los Andžele. Korporaciniai seminarai
rengiami visoje JAV
Pašto adresas: 1133 Broadway, Suite 706,
New York. NY 10010
Terapeutas: Damian O’Hara
KANADA
Tel.: 1-866 666 4299 / +1 905 8497736
Terapeutas: Damian O’Hara
Seminarai vedami Toronte ir Vankuveryje
Korporaciniai seminarai rengiami visoje
Kanadoje
EI. paštas: info@theeasywaytostopsmok-
ing.com
Interneto svetainė: www.allencarr.com
Biuras: 75 Brookfield Road, Oakville, ON,
L6K 2YB
Tel.: 905 8497736 ; faksas: 905 849 9237
El. paštas: nicole@theeasywaytostop-
smoking.com
KIPRAS
Tel.: +35 77 77 78 30
Terapeutas: Kyriacos Michaelides
El. paštas: info@allencarr.com.cy
Interneto svetainė: www.allencarr.com
KOLUMBIJA
BOGOTA:
Tel.:+57 1 245 6910
Terapeutas: Jose Manuel Duran
El. paštas: easywaycolombia@cable.net.co
Interneto svetainė: www.allencarr.com
LENKIJA
Seminarai rengiami visoje šalyje.
Tel.: +48 (0)22 621 36 11
Terapeutas: Anna Kabat
EI. paštas: info@allen-carr.pl
Interneto svetainė: www.allencarr.com
LIETUVA
Planuojama Alleno Carro Easy way Stop
Smoking centro veiklą pradėti 2009 metais.
Interneto svetainė: www.allencarr.com
MAURICIJUS
Tel.: +230 727 5103
Terapeutas: Heidi Houreau
EI. paštas: allencarrmauritius@yahoo.com
Interneto svetainė: www.allencarr.com
MEKSIKA
Tel.: +52 55 26230631
Terapeutai: Jorge Davo ir Mario Campu-
zano Otero
EI. paštas: info@allencarr-mexico.com
Interneto svetainė: www.allencarr.com
NAUJOJI ZELANDIJA
AUKLENDAS:
Tel.:+64 (0)9 817 5396
Terapeutas: Vickie Macrae
EI. paštas: vickie@easywaynz.co.nz
Interneto svetainė: www.allencarr.com
KRAISTČERČAS:
Tel.: +64 (0)3 326 5464
Terapeutas: Laurence Cooke
EI. paštas: laurence@easywaysouthisland.
co.nz
Interneto svetainė: www.allencarr.com
NORVEGIJA
OSLAS:
Tel.: +47 23 27 29 39
Terapeutas: Laila Thorsen
EI. paštas: post@easyway-norge.no
Interneto svetainė: www.allencarr.com
161
OLANDIJA
AMSTERDAMAS:
Tel.: +31 (0)20 465 4665; faksas: +31 (0)20
465 6682
Terapeutas: Eveline de Mooij
EI. paštas: amsterdam@allencarr.nl
Interneto svetainė: www.allencarr.com
NIJMEGEN AS:
Tel.: +31 (0)24 360 33 05
Terapeutas: Jacqueline van den Bosch
El. paštas: nijmegen@allencaiT.nl
Interneto svetainė: www.allencarr.com
ROTERDAMAS:
Tel.: +31 (0)10 244 0709; faksas: +31 (0)10
244 07 10
Terapeutas: Kitty van’t Hof
El. paštas: rotterdam@allencarr.nl
Interneto svetainė: www.allencarr.com
UTRECHTAS:
Tel.:+31 (0)35 602 94 58
Terapeutas: Paula Rooduijn
EI. paštas: soest@allencarr.nl
Interneto svetainė: www.allencarr.com
PIETŲ AFRIKOS RESPUBLIKA
Seminarai rengiami visoje šalyje.
Registracija telefonu: 0861 100 200
CENTRINIS BIURAS IR KEIPTAUNO
KLINIKA:
15 Draper Square, Draper St, Claremont
7708
Tel.: +27 (0)21 851 5883 Mobilus tel.: 083
600 5555
Terapeutas: Dr. Charles Nel
El. paštas: easyway@allencarr.co.za
Interneto svetainė: www.allencarr.com
PRETORIJA:
Tel.: 084 (EASYWAY) 327 9929
Terapeutas: Dudley Gamer
El. paštas: info@allencarr.co.za
Interneto svetainė: www.allencarr.com
PORTUGALIJA
OPORTAS:
Tel.: +351 22 9958698
162
Terapeutas: Ria Slof
El. paštas: info@comodeixardefumar.com
Interneto svetainė: www.allencarr.com
PRANCŪZIJA
Seminarai rengiami visoje šalyje.
Registracija telefonu: 0800 FUMEUR
Terapeutai: Erick Serre ir grupė
Tel.: +33 4 91 33 54 55
EI. paštas: info@allencarr.fr
Interneto svetainė: www.allencarr.com
SERBIJA
BELGRADAS:
Tel.:+381 (0)11 308 8686
EI. paštas: office@allencarr.co.yu
EI. paštas: milos.rakovic@allencarrserbia.
com
Interneto svetainė: www.allencarr.com
SINGAPŪRAS
Terapeutas: Pam Oei
Interneto svetainė: www.allencarr.com
SLOVAKIJA
Tel.:+421 911 325 248 arb a +421 911
FAJCIT
Terapeutas: Adriana Dubecka
EI. paštas: terapeut@allencarr.sk
Interneto svetainė: www.allencarr.com
ŠVEDIJA
GOTEBORGAS IR MALMO:
Tel.:+46 (0)31 24 01 00
EI. paštas: info@allencarr.nu
Interneto svetainė: www.allencarr.com
STOKHOLMAS:
Tel.: +46 (0)8 5999 5731
Terapeutas: Nina Ljingquist
EI. paštas: info@allencarr.se
Interneto svetainė: www.allencarr.com
ŠVEICARIJA
Seminarai rengiami visoje šalyje.
Informacija ir registracija telefonu:
0800RAUCHEN (0800 / 728 2436)
Tosstalstrasse 23, CH 8483 Kollbrunn
Tel.: +41 (0)52 383 3773; faksas: +41 (0)52
3833774
Terapeutas: Cyrill Argast ir grupė
Suisse Romand ir Svizzera seminarai
Italijoje:
Tel.: 0800 386 387
EI. paštas: info@allen-carr.ch
Interneto svetainė: www.allencarr.com
VOKIETIJA
Seminarai rengiami visoje šalyje.
Informacija ir registracija telefonu:
08000RAUCHEN (0800 07282436)
Terapeutas: Erich Kellermann ir grupė
Tel.: +49 (0) 8031 90190-0
EI. paštas: info@allen-carr.de
Interneto svetainė: www.allencarr.com

TURKIJA

Tel.: +90 212 358 5307

Terapeutas: Emre Ustunucar
EI. paštas: info@allencarrturkiye.com
Interneto svetainė: www.allencarr.com
 Allen Carr
„Lengvas būdas mesti rūkyti“

„Jeigu vadovausitės mano nurodymais, iki gyvenimo pabaigos

būsite laimingas nerūkantysis.“

Perskaityti šią knygą - tai viskas, ko reikia, kad nustotumėte

rūkyti. Netgi skaitydami ją galite rūkyti. Čia nėra šoko terapijos,
jūs nepriaugsite svorio ir nerūkymas neatrodys lyg netektis. Jei
norite atsikratyti rūkymo, tuomet pirmyn!

Alienas Carras padėjo milijonams žmonių tapti laimingais

nerūkančiaisiais. Jo unikalus metodas panaikina psichologinę
priklausomybę nuo cigarečių ir tiesiogine prasme jus išlaisvina.
 Allen Carr
„Lengvas būdas suvaldyti alkoholį“

„Išgijimas garantuojamas kiekvienam žmogui, kuris laikysis visų

nurodymų. Juos įvykdžius galima neįtikėtinai greitai atsikratyti
priklausomybės nuo alkoholio.“

EFEKTYVU: Alleno Cairo metodas taikomas daugelyje pasaulio

klinikų, jis veikia greitai ir patikimai.

PAPRASTA: Nereikia valios pastangų ir alkoholio pakaitalų.

Potraukis alkoholiui pranyksta nejučia.

PATOGU: Nustojant gerti alkoholį nejaučiama diskomforto,

nepasireiškia abstinencijos sindromų.

PRAKTIŠKA: Jokio gąsdinimo, jokio specialaus gydymo.

UNIVERSALU: Alleno Carro metodas pašalina nerimą ir baimes,

trukdančias žmonėms gyventi visavertį gyvenimą ir juo mėgautis,
suteikia galimybę linksmintis be alkoholio.

REZULTATAS: Naujas, su niekuo nepalyginamas laisvės pojūtis.

165
 A llen C a rr
„Lengvas būdas sulieknėti"

Atsikratykite antsvorio be dietų, kalorijų skaičiavim o ar valios

pastangų.

Tai tiesa! AlIenoC arro mitybos planas suteikia galimybę mėgautis

valgymu, puikiu maisto skoniu ir atsikratyti antsvorio. Jūs:

Valgysite savo mėgstamiausią maistą;

Vadovausitės savo įgimtais instinktais;
Nejusite kaltės jausmo ir sąžinės graužaties;
Mėgausitės šviežio maisto skoniu;
Išvengsite virškinimo negalavimų;
Išmoksite naujai lavinti savo skonį;
Leisite apetitui būti jūsų vedliu.

A lleno Carro „Lengvas būdas mesti rūkyti" padėjo m ilijonam s

rūkalių atsikratyti priklausom ybės. Dabar jis pasitelkė savo
įgūdžius ir sukūrė vien logika ir sveiku protu pagrįstą metodą,
padedantį lengvai atsikratyti antsvorio. Knygoje nerasite drau­
dim ų ir lie p im ų , tik principus, kurių laikydam iesi valgysite
sveikiau, jausitės geriau ir neturėsite antsvorio.

166
 £& u \/A S t u d ^ S

Allen Carr
„Lengvas būdas nustoti nerimauti“
Ši Alleno Carro knygelė atskleidžia visas psichologines strategi­
jas, kurių reikia norint suimti gyvenimą j savo rankas, pasiekti
vidinę ramybę ir net pačius beviltiškiausius atvejus paversti situ­
acijomis be pralaimėjimo.

Paprastas ir nuoširdus požiūris be pseudomokslinių terminų ir

netikrų pažadų.
Efektyvi ilgalaikė strategija, padėsianti jums susigrąžinti gyve­
nimo džiaugsmą.
Požiūris „Tai ne problema“ vienodai tinka ir retai, ir dažnai ne­
rimaujantiems.
Streso mažinimo technika, kuri iš tiesų veiksminga sudėtingoje
mūsų kasdienybėje.

Lengvas būdas nustoti nerimauti - įrodymas, kad galia yra proto

būsena.

167
 Allen Carr, Robin Hayley
„Rūkymas užknisa“
,Jžūkymas užknisa!“ yra puiki priemonė tėvams ir mokyto­
jams, kurioje specialistai pataria, kaip nukreipti jaunimą tinkama
linkme, kad jis nepradėtų rūkyti. Knygelėje paaiškinama, kodėl
dauguma dažniausiai taikomų bandymų neefektyvūs, ir pateikia­
mas veiksmingas būdas.

Leidinyje R ūkym as užknisa!“ įsegtas sumaniai parengtas ir

paveikus komiksas vaikams pavadinimu „Žaidimas“. Jį parašė
Alleno Carro „Lengvo būdo“ (Easyvvay) metodo ekspertai. Ko­
miksas iliustruotas populiariu manga stiliumi. „Žaidimas“ apie
nerūkymą kalba taip, kad vaikai suprastų ir kad jiems patiktų -
todėl ir jų atsakas būtų teigiamas.
Nereikia šios knygos tiesiog duoti savo vaikui. Perskaitykite ją pats. Ši paprasta,
sveiku protu pagrįsta knyga:

Patars, kaip laisvai ir atvirai bendrauti su vaikais;

Atskleis, kokie sunkumai juos slegia;
Paaiškins, kad rūkymas - ne pasirinkimas, o spąstai;
Suteiks žinių, kaip pasipriešinti draugų, partnerių ir reklamos spaudimui;
Nurodys vyraujančias klaidingas pažiūras apie rūkymų;
Paaiškins, kaip parodyti gerų pavyzdį;
Padės suprasti, kaip mesti rūkyti be pakaitalų.

Šioje knygoje Alienas Carras, bestselerio „Lengvas būdas mesti rūkyti“

autorius, savo sveiku protu grįstą metodiką skiria tėvams ir vaikams. Jis
tvirtina, kad, pakliūdama į nikotino spąstus, didžioji dalis rūkalių užsikrečia
idėja, jog be chem inių nuodų negalima mėgautis gyvenim u ar įveikti streso. Jei
padėsite savo vaikui išvysti tikrąją tiesą apie rūkymą, tuomet, tikėtina, padėsite
jam išvengti ir kitokios narkotinės priklausomybės.

ISBN 978-9955-22-344-3

vASlurLes
9 789955 223443 www.lengvasbudas.lt www.allencarr.com