VŠĮ "PRAKTINĖS PSICHOLOGIJOS STUDIJŲ CENTRAS"

Lina Noreikienė

PSICHOTERAPINIS PROCESAS IR PSICHOTERAPEUTO VAIDMUO ANALITINIU

POŽIŪRIU

Rašto darbas

Vilnius, 2021

 Psichoterapija yra sielos gydymas ir ji susideda iš daugelio sluoksnių, kurie priklauso nuo
to, kokios pagalbos reikia klientui (Jung, 1966). Tai ir kultūrinis fenomenas, kuris priklauso nuo
visuomenėje vyraujančių ideologinių nuostatų, santykių specifikos, nuo istorijos, nuo požiūrio į
dvasines praktikas ir kita (Gudaitė, 2014). Kartu tai ir psichologinių intervencijų visuma, suplanuota
taip, kad padėtų žmonėms įveikti įvairių rūšių sunkumus, pagerintų gyvenimo kokybę (Engler,
Goleman, 1992, cit. pg. Gudaitė, 2014).
Psichoterapija prasideda tuomet, kai yra pripažįstama realybė, kai pradedamos pasakoti tos
istorijos, kurios ilgai užsibuvo pasąmonėje, netiesiogiai veikdamos individo gyvenimą. Nuorodos į
tas nepapasakotas istorijas iškyla simbolinėmis formomis (Gudaitė, 2014b).
Psichoterapijos procesas - tai visų pirma psichoterapinis santykis, su kuriuo kartu eina tam
tikri psichoterapiniai metodai/ priemonės: smėlis, žaidimas, piešinys arba simbolio, pasakos, sapno
analizė kartu su vaizduote ir kt. Bendriausia prasme psichoterapinis santykis - tai darbinis,
kokybiškas, bendradarbiavimu grįstas pasiento ir psichoterapeuto santykis (cit.pg. Grigutytė, 2014,
Patterson et al., 2008), abipusis terapinis bei interaktyvus laukas, kuriame vyksta perkėlimas bei
kontrperkėlimas (Jacoby, 1999). Psichoterapiniai santykiai turi realųjį ir perkėlimo lygmenis
(Gudaitė, 2008a).
Realaus ir perkėlimo santykio lygmens atskyrimas yra svarbus siekiant suprasti santykių
turinį ir psichoterapeuto funkcijas jame. Perkėlimo lygmenyje terpeutui priskiriamas objekto,
projekcijų nešėjo vaidmuo. Santykių procesų turinys yra nulemiamas kliento patirties. Tuo tarpu
realiame santykių lygmenyje gali pasireikšti ir asmeninė terapeuto patirtis. Psichoterapeuto
vaidmuo ir funkcijos yra ypač svarbios psichoterapinių santykių procese: darbinio aljanso sudaryme
ir palaikyme (Gudaitė, 2008a). Terapinės sąjungos elementai yra emocinis kliento ryšys su
terapeutu, kliento gebėjimas tikslingai dirbti terapijos metu, jo motyvacija, empatiškas terapeuto
gebėjimas suprasti bei įsitraukimas, kliento ir terapeuto sutarimas dėl terapijos tikslų ir užduočių
(Dulinskaitė, 2014). A. Bachelor išskiria tris terapinės sąjungos rūšis: maitinančią ir puoselėjančią,
orientuotą į įžvalgą bei bendradarbiavimu grįstą (cit.pg. Lozovska, 2014, Bachelor, 1995). Taip pat,
anot tos pačios autorės, galima išskirti empatijos rūšis: kognityvinę, emocinę, terapeuto
pasidalinimo bei maitinančią, puoselėjančią. Tačiau, taip pat autorė pažymi ir šių teorinių
apibrėžimų ribotumą, kadangi realiame gyvenime tiek terapinė sąjunga, tiek empatija yra
nevienalytės, subjektyvus šių veiksnių patyrimas gali būti individualus bei nevienareikšmis
(Lozovska, 2014).
Psichoterapiniai santykiai nėra įprasti tarpasmeniniai santykiai: jie yra terapinė priemonė,
juose terapeutas naudoja psichologinio poveikio ir vertinimo formas, modeliuoja santykio struktūrą
2 of 9

 siekiant išsikeltų tikslų, psichoterapeuto dalyvavimas santykyje yra nulemtas kliento poreikių. Kad
psichoterapeutas galėtų tinkamai naudoti santykio fenomenologiją, kaip terapinę priemonę, jis
privalo įgyti atitinkamų žinių, įgūdžių ir mokėti terapinio įsitraukimo būdų (Gudaitė, 2008).
Terapeuto gebėjimas suprasti, ką klientas subjektyviai vertina psichoterapijoje, yra vienas esminių
terapinės sąjungos kūrimo elementų (Gudaitė, 2014a).
Saugus ir jautrus ryšys yra psichoterapijos pagrindas: empatiškai reaguodamas į žmogų, jo
nevertindamas ir stengdamasis pamatyti tikrajai savasčiai būdingas savybes, psichoterapeutas tarsi
žadina pasąmonėje glūdinčias teigiamo motiniškumo galias. Ir nesvarbu, ar terapeutas yra vyras ar
moteris, ji ar jis turi būti “motiniškas” (Asper, 1993), jis turi būti save reguliuojantis motiniškasis
kitas (“self-regulating maternal other”) (Jacoby, 1999) ir atlikti motiniškas funkcijas, tokias, kaip
jausmų išlaikymas, globa, rūpestis, pasitikėjimas, prasmės suteikimas, gebėjimas pajausti be žodžių,
augimo, tobulėjimo, kūrybiškumo skatinimas (Grigutytė, 2014), priimti įvairias kliento projekcijas
ir jas atlaikyti, o kartais įkūnyti (Jacoby, 1999). Teigiamo motinos komplekso konsteliacija yra
svarbi terapiniam santykiui megztis (Grigutytė, 2014).
Psichoterapeutas, kurdamas saugią kliento emocinę patirtį įimančią erdvę, atlieka ir kitas
emocinės patirties transformavimo funkcijas - padeda emocijas pastebėti, diferencijuoti, pavadinti,
suteikti joms naują prasmę (Bieliauskienė, Gudaitė, 2014). Pavyzdžiui, kartais būti priimtam yra
taip svarbu, kad sumokama kaina yra savo paties sąmoningumo apie patiriamus jausmus
atsisakymas, dėl ko tampa neįmanomas patirto atmetimo pajautimas (Asper, 1993). Čia svarbu, kad
psichoterapeutas pamatytų, atpažintų tuos “atmestus” jausmus ir motiniškai “sugrąžintų” juos
klientui. Kaip anot Winnicott’o - “laikytų” (hold) pačia plačiausia šio žodžio reikšme, nes tai ir
apibrėžia sėkmingą mamos ir vaiko ryšį (cit pg. Asper, 1993). Kitaip - kad psichoterapijos metu
iškylančios nuslopintos emocijos turi būti pripažįstamos dalyvaujant kitam, t.y. psichoterapeutui
(Rukšaitė, 2014).
C. G. Jungas, kalbėdamas apie terapinių santykių fenomenologiją, vartojo alchemijos
metaforą. Psichoterapeutas kaip alchemikas bando įvairius derinius, reakcijas, kad sukurtų norimą
medžiagą. Terapinis santykis, anot C. G. Jungo, turėtų būti įgalinanti erdvė, kurioje yra saugu
atverti įvairias psichinio funkcionavimo ypatybes (Gudaitė, 2008b). Sukuriama “įgalinančioji
erdvė” - tai toks buvimas kartu, kai pradeda vertis pasąmonės gelmės ir jos yra adekvačiai
priimamos. Tokie tarpusavio santykiai turi leisti aktualizuotis naujoms galimybėms, buvusioms
pasąmonėje ir svarbioms individo Savasties realizacijai bei visam individuacijos procesui (Gudaitė,
2001).

3 of 9

 Taigi, terapeuto vaidmuo yra svarbus atskleidžiančiant kliento potencialą. Profesionalus

psichoterapeutas geba ir įsitraukti, ir atsitraukti tam, kad sugebėtų analizuoti ir suprasti (Gudaitė,
2008b). Terapeuto funkcijos psichoterapijos procese yra kliento klausymas, empatiškas įžengimas į
kliento pasaulį, absorbcija to, ką klientas išreiškia, refleksijos apie tai, ką reiškia kliento
komunikacijos bei intervencijos, kurių reikia, kad jis pozityviai pasikeistų (Gudaitė, 2008). Anot
Jacoby (1999), terapeutas yra kaip instrumentas: jis, kaip analizuojantysis, turi gebėti reflektuoti,
turėti “gerą ausį” vibracijoms, kurias sukelia analizuojamojo prisilietimai prie jo “vidinių stygų”.
Tas “instrumentas” rezonuoja priklausomai nuo to, kokiu būdu klientas liečiasi prie jo stygų bei
rezonuoja į tai, kaip tai suskamba. Analitikas turi būti pasiruošęs būti instrumentu, taigi turi būti
prieinamas vidiniams kliento procesams (Jacoby, 1999). Analitikas atpažįsta pasąmonės siunčiamus
ženklus ir geba juos tinkamai interpretuoti, taip padėdamas plėtotis paciento sąmoningumui
(Gudaitė, 2008b). Klasikinėje psichoanalizėje psichoterapinis santykis reiškia gerą psichikos (ypač
pasąmoningos dalies) funkcionavimo išmanymą ir atitinkamų žinių taikymą padedant konkrečiam
pacientui (Gudaitė, 2008b). Tačiau papildant šią sampratą, svarbu pridėti, kad psichoterapeutas dar
turėtų veikti ir kaip katalizatorius - gebėti pagreitinti ar sustiprinti kliento psichinių procesų ar
reakcijų tėkmę. O kad būtų atkurta psichinė kliento savireguliacija, psichoterapeutas turi būti
tinkamas katalizatorius (cit.pg. Gudaitė, 2008, Ginger, 2004). Todėl labai svarbu, jog terapeutas
turėtų ryšį su ir būtų perdirbęs savo paties pasąmoninius konfliktus, kompleksus, išankstines
nuostatas bei potencialą (Jacoby, 1999). Kad galėtų pajusti subtilius kliento emocinius išgyvenimus,
terpeutas turi turėti pakankamai turtingą savo emocinį gyvenimą. Tokie veiksniai kaip tiksli
empatija, teigiamas dėmesys, neegoistinis nuoširdumas bei autentiškumas sudaro pagrindą
formuotis darbiniam aljansui (Gudaitė, 2008a).
Santykis - viena esminių sąlygų transformacijai. Tai patvirtina ir šiuolaikiniai prieraišumo
bei neuropsichologiniai tyrimai (Rukšaitė, 2014). Jungas tai apibūdina dviems žmonėms susitinkant
lyg dviems skirtingoms substancijoms susimaišius įvykstantį cheminį procesą. Jei junginys ar
kombinacija galima - įvyksta reakcija ir abu yra transformuojami, pakeičiami. Psichoterapeutas yra
lygiavertė psichinio proceso dalis, todėl taip pat yra veikiamas vykstančios transformacijos (Jung,
1966).
Transformacija vadinamas procesas, kuriame randasi naujas savęs žinojimas.
Transformacijos momentas priklauso ne tik nuo individo, bet ir nuo archetipinės realybės, kurios
egzistavimas nuo individo nepriklauso. Anot analitinės psichologijos atstovų, transformacija - tai
individuacijos proceso esmė. Per analitinį procesą transformacija vyksta iškylant archetipinėms

4 of 9

 struktūroms ir joms keičiantis, kai sukuriamas tam tikras laukas tarp analitiko ir analizuojamojo
(Gudaitė, 2001).
Vienas svarbiausių analitinės psichoterapijos tikslų - yra kompleksų įsisąmoninimas ir ryšio
su nuslopinta patirtimi užmezgimas (Rukšaitė, 2014). Terapinis veiksnys - tai yra kintamasis, kuris
gali sukelti pokytį (Gudaitė, 2014a). Svarbiausia psichoterapijos užduotis - gyvenimo kokybės
gerinimas (Gudaitė, 2014a). Ir labai svarbu, kad terapiniame santykyje vykstanti intervencija būtų
orientuota į tai, kad klientas pamažu augintų pajėgumą padėti pats sau, o netaptų “priklausomas”
nuo terapeuto (Jacoby, 1999).
Terapijoje analizuojama ne tik asmeninė individo perspektyva, bet ir šeimos, kultūros
vaidmuo individo gyvenime; taip pat ir universalių žmogiškų prigimtinių duotybių raiška. Ypač tai
svarbu dirbant su simboline medžiaga (analitinė psichoterapija skiria jai ypatingą dėmesį) bei
siekiant atverti pasąmonėje inkapsuliuotas traumas. Psichoterapijos metu pasąmonėje ieškoma ne
tik sunkumų priežasties ar paaiškinimo, bet ir siekiama atskleisti asmens išteklius, kurių traumos
nepaveikė (Gudaitė, 2014b).
Prie traumos prisiliesti ne visada įmanoma žodžiais, kadangi jos metu patirta kančia yra
tokia siaubinga. Čia padeda netiesioginiai būdai - sapnai, vizijos ar kitos simbolinio kalbėjimo
formos, kai jų prasmė nėra vienareikšmė ir palieka žmogui pasirinkimo laisvę (Gudaitė, 2014b).
Psichinės energijos transformaciją rodo sapnai, pakitę santykiai, pakitęs elgesys, požiūris, patyrimas
(Gudaitė, 2001).

Transformacijos pavyzdys iš praktikos:

Klientė K. atvyko konsultacijoms, nes jautėsi labai blogai, bet negalėjo atpažinti ar
įvardinti, kas jai yra. Ji atrodė sustingusi tiek emociškai, tiek fiziškai. Pirmų susitikimų metu K. ėmė
nedrąsiai vardinti, kad turi labai blogus santykius su mama. Tikslinantis tapo aišku, kad klientė yra
patyrusi emocinę ir fizinę prievartą vaikystėje, paauglystėje. K. nesijautė turinti vietos, galinti leisti
sau kalbėti apie savo jausmus, svarstė nutraukti konsultacijas. Po truputį kalbinama, ėmė pasakoti,
kas jai nutiko ir verkti. Verkdavo jau įeidama į kabinetą. Kai jos liūdesys tapo pamatytas ir
legalizuotas, klientė išdrįso sau leisti po truputį jausti bei pamažu išmoko kalbėti apie savo
jausmus, bet vis dar nesijautė verta gauti pagalbą, vis dar buvo sustingusi. Po dešimties susitikimų,
kai K. jau svarstė konsultacijas užbaigti, ji susapnavo sapną, kuriame matė save klaidžiojančią po
senos mokyklos-poliklinikos koridorius, ieškančią kažko, ko nepavyko rasti, tačiau pateko į saulės
apšviestą laiptinę, kurioje pasijuto labai gerai. Pasakodama sapną man ji suprato, kad tas

5 of 9

 koridorius ir laiptinė yra labai panašūs į esančius prie konsultacijų kabineto. Tuomet K. pasijuto
užtikrinta, kad ji nori tęsti konsultacijas.
Ilgainiui, nors depresiškumo klientės savijautoje liko, nors ir toliau ji dažnai ir lengvai
susigraudindavo, K. tapo drąsesnė, labiau pasitikinti savimi ir pradėjo matyti objektyviau savo
santykius, įvardinti, kaip ji iš tiesų jaučiasi, išsakyti savo poreikius. K. tapo gyvybingesnė, emocijų
spektre atsirado daugiau spalvų. Konsultacijas K. toliau tęsia.

Simboliai taikomi psichoterapijos praktikoje dėl sintezavimo ir integravimo galimybių ir

kaip būdas diferencijuoti, naujam sąmoningumui pasiekti. Terapija su simboliais yra gyvesnė ir
emocingesnė. Simboliai padeda lavinti kūrybiškumą, kuris irgi padeda patirti, pamatyti ir atpažinti
individuacijos procesą (Gudaitė, 2001). Analitinėje C. G. Jungo psichologijoje simbolis - tai ryšio
užmezgimas su kompleksais bei archetipų pasauliu. Terapijoje su iškilusiais simboliais dirbama:
suprantant juos (analitinė) arba išjaučiant juos (geštaltinė). Taip pat galimos specialios procedūros,
kai reiškiamas santykis su simboliu kaip su tam tikra paslaptimi ar kito pasaulio atspindžiu.
Simbolis ar vaizdinys turi energinį potencialą, todėl prisilietimas prie simbolio gali keisti energinę
pusiausvyrą (Gudaitė, 2001). Anot Jungo, simbolis pats savaime turi gydomosios galios (Jung,
1968).
Psichoterapijos pabaigoje klientams pavyksta atsisakyti gynybinio fasado, atrandamos
naujos tapatumo formos - kūrybiškesnis, spontaniškesnis ir laisvesnis santykis su savimi ir aplinka.
Vidinio proceso dinamika analitinėje psichologijoje vadinama ego ir Savasties ryšio atkūrimu
(Rukšaitė, 2014). Ieškant ego-Savasties ryšiu pagrįsto savojo tapatumo labai svarbus yra
transformuojantis motiniškumas (Bieliauskienė, Gudaitė, 2014).

Kada sakome, kad psichoterapija buvo veiksminga

Vertindami psichoterapiją patys klientai pabrėžia terapinių santykių reikšmę - supratimo

patyrimą, priėmimą, patvirtinimą, paramą, asmeninio ryšio užmezgimą. Taip pat atkreipia dėmesį į
terapijoje vykstančius procesus - sąmoningumo, įžvalgos patyrimą, jausmų patyrimą ir tyrinėjimą,
įgalinimo ir palengvėjimo jausmą, problemų sprendimą. Kartu išskiria ir savo aktyvų indėlį,
lūkesčius, motyvaciją keistis, asmeninį įsitraukimą bei tikėjimą psichoterapine pagalba (Lozovska,
2014). Tai tik patvirtina įsitikinimą, kad net patys profesionaliausi psichoterapeutai negali
garantuoti norimo rezultato, nes psichoterapija priklauso ir nuo kliento sąvybių, dažnai ir nuo jį
supančios aplinkos, susiklosčiusios raidos aplinkybių bei kt. (Gudaitė, 2014)
6 of 9

 Tradiciniuose psichoterapijos tyrimuose, vertinant psichoterapijos veiksmingumą, vienu iš

reikšmingiausių terapijos tikslų dažnai yra laikomas simptomų sumažinimas ar pašalinimas. Tačiau
tiriamieji retai išskiria tai kaip reikšmingą pokytį patį savaime. Tiriamieji (t.y. patys klientai)
dažniau kalba apie tarpasmeninių santykių kaitą, geresnį savęs vertinimą bei priėmimą, Ir šis
patyrimas yra laipsniškas procesas (Lozovska, 2014). Anot T. A. Carey su kolegomis,
psichoterapijos rezultatai galimi apibūdinti trimis plačiomis kategorijomis: jausmų pokyčiai,
požiūrių pokyčiai, elgesio pokyčiai (cit.pg. Lozovska, 2014, Carey et al., 2007): vilties veiksnys gali
būti vienas iš bendrų sėkmingos psichoterapijos požymių (Gudaitė, Rukšaitė, 2014); sėkmingas
darbas su pykčiu gali būti veiksmingos psichoterapijos kriterijus (Lozovska, Gudaitė, 2014) ir t.t.
Terapija suvokiama kaip veiksminga, kai terapinė sąjunga tampa erdve, kurioje atliepiami
motiniškumo lūkesčiai ir aktyvinamas teigiamos motinos komplekso polius (Grigutytė, 2014).
Transformuojantis motiniškumas skatina kūrybiškumą bei keitimąsį. Psichoterapija yra vertinama
kaip efektyvi, kai ne tik sumažėja ar palengvėja simptomai bei tarpasmeniniai sunkumai, tačiau ir
atsiranda asmenybės struktūros bei elgesio pokyčiai (Roesler, 2013).
Svarbiausias sėkmingos psichoterapijos veiksnys yra terapeuto nuoširdumas.
Psichoterapinio santykio kokybė yra pagrindinis efektyvios psichoterapijos veiksnys (Gudaitė,
2008a). Ir taip, anot paties Jungo, reikia žinoti visą teoriją, gerai įvaldyti visas technikas, bet
liečiantis prie žmogaus sielos, būti tiesiog kito žmogaus siela (Jung, 1945).

7 of 9

 Literatūra:

1. Asper K. (1993). The Abandoned Child Within: on Losing and Regaining Self-Worth. New
York: Fromm International Publishing Corporation.
2. Bieliauskienė I., Gudaitė G. (2014). Vyrų ir moterų terapinių veiksnių refleksijos:
psichoterapijos veiksmingumo kokybinė analizė. In. G. Gudaitė (sud.), Psichoterapijos
veiksmingumas (pp.160-182). Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla.
3. Dulinskaitė I. (2014). Klientų ir psichologų subjektyvaus terapinės sąjungos vertinimo sąsajos
su ilgalaikės psichoterapijos veiksmingumu. In. G. Gudaitė (sud.), Psichoterapijos
veiksmingumas (pp.143-157). Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla.
4. Grigutytė N. (2014). Gelminės psichoterapijos lūkesčių prielaidos ir terapiniai santykiai. In. G.
Gudaitė (sud.), Psichoterapijos veiksmingumas (pp.125-142). Vilnius: Vilniaus universiteto
leidykla.
5. Gudaitė G. (2001). Asmenybės transformacija sapnuose, pasakose, mituose. Vilnius: Tyto alba.
6. Gudaitė G. (2008a). Psichoterapinių santykių samprata ir vertinimas. In. G. Gudaitė (sud.),
Santykis ir pokytis: tarpasmeninių ryšių gelminės prielaidos ir psichoterapija (pp.17-35).
Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla.
7. Gudaitė G. (2008b). Psichoterapinių santykių specifika ir sklaida. In. G. Gudaitė (sud.),
Santykis ir pokytis: tarpasmeninių ryšių gelminės prielaidos ir psichoterapija (pp.207-220).
Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla.
8. Gudaitė, G. (2014a). Psichoterapijos proceso tyrimų planavimas: užduotys ir jų įgyvendinimo
strategijos In. G. Gudaitė (sud.), Psichoterapijos veiksmingumas (pp.24-41). Vilnius: Vilniaus
universiteto leidykla.
9. Gudaitė G. (2014b). Sovietinio palikimo atspindžiai individo gyvenime: refleksijos ir
psichoterapijos procesas. In. G. Gudaitė (sud.), Psichoterapijos veiksmingumas (pp.250-270).
Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla.
10. Gudaitė G., Rukšaitė G. (2014). Vilties sužadinimas: psichoterapinio proceso vaizdiniai ir
subjektyvių išgyvenimų analizė. In. G. Gudaitė (sud.), Psichoterapijos veiksmingumas
(pp.221-249). Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla.
11. Jacoby M. (1999). Jungian Psychotherapy and Contemporary Infant Research. Basic Patterns
of Emotional Exchange. London: Routledge.
12. Jung C. G. (1945) Contributions to Analytical Psychology. London: Kegan Paul, Trench,
Trubner and Co., Ltd.
8 of 9

 13. Jung, C. G. (1966). The practice of psychotherapy. (Vol. 16 of Collected Works). Princeton, NJ:
Princeton University Press.
14. Jung C. G. (1968). Man and his symbols. New York: Laurel.
15. Lozovska J. (2014). Subjektyviai reikšmingi psichoterapiniai pokyčiai ir veiksniai. In. G.
Gudaitė (sud.), Psichoterapijos veiksmingumas (pp.42-58). Vilnius: Vilniaus universiteto
leidykla.
16. Lozovska J., Gudaitė, G. (2014). Psichoterapijos istorijos: pykčio raiškos ir dinamikos
refleksijos. In. G. Gudaitė (sud.), Psichoterapijos veiksmingumas (pp.183-205). Vilnius:
Vilniaus universiteto leidykla.
17. Roesler C. (2013) Evidence for the Effectiveness of Jungian Psychotherapy: A Review of
Empirical Studies. Behavioral Sciences, 3, p.562–575.
18. Rukšaitė G. (2014). Kompleksų dinamika ir psichoterapijos veiksmingumo vertinimas. In. G.
Gudaitė (sud.), Psichoterapijos veiksmingumas (pp.60-80). Vilnius: Vilniaus universiteto
leidykla.

9 of 9