Daiva

Sotera

KELIONĖJE SU SAVIMI
Apie pasirinkimus

Romano „Horizonto linijos“ tęsinys

Viršelis – Daiva Sotera
Autorės redakcija
„Naujo vardo“ elektroninių knygų tekstų autorių teisės priklauso šių knygų autoriams;
visų kitų kūrybinių darbų autorių teisės atitinkamai priklauso šiuos darbus atlikusiems
asmenims. Lietuvoje autorių teisės saugomos Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo.

www.naujasvardas.lt
2017
LIUČIJOS KAROLIUKAI
Šiandien iš mokyklos Matas parsinešė draugų dovanotą karolių apyrankę. Ilgai ir
painiai man aiškino, ką reiškia kiekvienas ant tvirto siūlo suvertas rutulėlis. Iš
pradžių labiausiai džiaugiausi dėl vienos iš retų sūnaus socializacijos apraiškų, bet
po to susidomėjau karolių formos ir spalvos simbolika, ant jų išspaustuose ir
išrėžtuose ženkluose užkoduotomis reikšmėmis. Mačiau, kaip spindi mano paauglio
esteto akys: „Iš tokių karolių gali suverti visą gyvenimą“. Žvelgiau į paprastas ir
sudėtingas formas, mane hipnotizavo spalvų sąskambiai… Puiki mintis, Matai!
*******

ŠEIMA – karoliukas, kurį suspaudęs delne jauti šilumą

Pasakoti apie save aš pradėsiu nuo jausmo, apimančio pirmą vasaros atostogų dieną
bundant iš malonaus sapno mažame pakrantės miestelyje. Nuo pro langą besiveržiančio
pušų ir vandens kvapo, mojančios švyturio rankos ir kiek akys užmato besidriekiančio
baltutėlio smėlio. Gimiau pasakų mieste, ir esu nepaprastai dėkinga už šią man atitekusią
karalystę. Gimiau po žvaigžde, lėmusia man išskirtinius gyvenimo dalykus, ir nors dėl kai
kurių buvau pradėjusi skųstis, ilgainiui supratau, kokia didelė jų vertė žmogiškajam
augimui. Gimiau ir gyvenu, myliu ir mąstau. Tebebijau padaryti klaidų – ir tai drausmina;
tebedrįstu rizikuoti – ir tai praturtina. Tolimi vaikystės ir jaunystės rytai persilieja į
dabartinius – aiškesnius, ryškesnius, ne tik išgyvenamus, bet ir drąsiai interpretuojamus.
… jis jausmingai pakšteli man į skruostą, vienu atsikvėpimu išmaukia buteliuką
mineralinio vandens ir tik tada klesteli ant kėdės. Kiek į jį bežiūrėčiau, vis randu kažką
naujo; šiandien tai – žila sruoga ties kairiuoju smilkiniu. Nesakė!! Ir kaip pati
nepastebėjau?! Panūstu ją paliesti – atsargiai ir meiliai, kaip maži vaikai liečia
nepažįstamą patrauklų dalyką. Noriu vėl ir vėl pažindintis su prieš mane sėdinčiu vyru –
kaskart atviriau, taip, kaip mums leidžia mūsų amžius ir drauge praleisti metai. Bet kol
kas tik žiūriu į jį; jo žvilgsnis irgi vaikštinėja mano veido linijomis, nuo peties nusileidžia
pakalnėn iki rankų pirštų; jei būtų dailininkas, galvočiau, jog “užmeta” portreto eskizą.
Man gera šitoje tik mudviem suprantamoje tyloje, kurią nelengvai užsidirbome, man
malonus jo aprimęs alsavimas. Iš sąmonės paribių atklysta kavos kvapas – kasdienis
daugelio žmonių ryto palydovas, dalyvaujantis rituale, dovanojančiame magiją ir
primenančiame ryto stebuklą…
Mus su mama žadindavo tėtės paruoštos kavos aromatas. Jis architektas, po šiai dienai
įsitikinęs, jog geriausios idėjos į galvą ateina ankstyvą rytą. Todėl keldavosi kokią penktą,
valandą eskizuodavo ir braižydavo, o tada eidavo į virtuvę. Mes turbūt pirmieji miestelyje
įsigijome kavos aparatą, kurio švelnus ūžesys man iki šiol asocijuojasi su namų jaukumu.
Mama į virtuvę ateidavo apsirengusi beprotiškai gražiu chalatu, ant kurio tarsi gyvos
žydėdavo sodrių spalvų gėlės. Dabar suprantu, koks erotiškas buvo tas chalatas, visiškai
uždengiantis lieknas mamos kojas, visą įsupantis į spalvotą kokoną, iš kurio ji kiekvieną
akimirką galėjo išskristi nuostabiu drugiu. Tėtė mėgdavo apkabinęs ją pasitrinti skruostu į
švelniu šilku apgaubtą petį. Tada pabučiuodavo mane – dar apsimiegojusią, apsivilkusią
patogia pižama. Naktinukus ir chalatėlius pradėjau pirktis tik studijų laikais, paprotinta
vienos grupiokės, kuri pamačiusi Simoną patarė man būti budriai ir neužmigti ant
iškovotos pergalės laurų. (Nei čia aš labai kovojau, nei ką…). Nepriėmiau tų perspėjimų
rimtai, bet turbūt pati jau buvau pribrendusi atrodyti moteriškiau. Visgi ir dabar labiausiai
mėgstu miegoti su pižama… arba nuoga.
Mes siurbčiodavome kavą, lėtai kalbėdavomės apie ateinančią dieną arba aptarinėdavome
įdomų sapną. Tik kai nuo kokios devintos klasės ėmiau vis dažniau sapnuoti Simoną,
stengdavausi kalbą pakreipti link saugesnių temų. Ne todėl, kad mano tėvai būtų
prieštaravę mūsų draugystei. Šiuo požiūriu viskas klostėsi gana sklandžiai. Jei neimsime
domėn kelių kandžių tėtės pastabų apie pernelyg didelį Simono pasitikėjimą savimi ir
Simono galvoje kirbančio atsikirtimo, jog „iš tokio paties girdi“. Jei nesureikšminsime to,
kad mano vaikinui atėjus į svečius jį pasiglemždavo mama ir bendraudavo taip
intensyviai, jog po kurio laiko aš pradėjau riboti šių vizitų skaičių. Tiesiog dar iki galo
neįsisąmoninusi, koks stiprus ir niekada nedingsiantis ryšys mudu su Simonu sieja, jau
suvokiau norinti šitą vaikiną turėtis sau, niekam neatskleisti kai kurių tarp mūsų ir
mumyse vykstančių dalykų, nesidalinti mudviem brangiu laiku. Tėvai galėjo turėtis vienas
kitą, o aš pavydžiai saugojau savo draugą.

*******

AISTRA – raudonas karoliukas, dėl spalvos intensyvumo tarsi

pulsuojantis akyse

Simonui turbūt atrodė, jog tirpstu iš laimės ir malonumo, o aš kas mėnesį nervingai
skaičiuodavau paskutines dienas iki menstruacijų ir išsiblaškiusi priveldavau klaidų namų
darbuose. Iki šiol negalėčiau tiksliai pasakyti, kodėl nenutraukiau šio pavojingo žaidimo –
juk man tereikėjo kartą kitą griežtai liepti vaikinui „prilaikyti rankas“. Taip buvo
pasielgusios visos mano draugės, dauguma jų – dar prieš „pirmąjį kartą“. O aš tik raudau,
skiesdama joms, jog padariau tą patį. Turbūt įsivaizduojate, ką reiškia mažame miestelyje
pastoti netekėjusiai merginai. Septyniolikmetei. Nebaigusiai mokyklos. Gerai mergaitei iš
geros šeimos. Būčiau tapusi tobulu atveju apkalboms ir „analizėms“. Argi galėjo mano
tėvai bent įtarti, kad jų protingoji dukra elgsis taip neracionaliai?! O Simono tėvai,
išleisdami į pasimatymą savo jaunėlį, rankoje romantiškai laikantį raudoną rožę? Pasirodo,
buvome gudrūs vaikigaliai. Gabūs slapstytis. Ir begėdiškai naudojomės tėvų pasitikėjimu.
Jei sužinočiau, jog tokius dalykus išdarinėja Rokas arba Matas, užkurčiau jiems karštą
pirtį. Bet iš pradžių labai nusiminčiau, kad vienais svarbiausių savo išgyvenimų sūnūs
nepasidalino su manimi ar tėvu.
… o jis prieina, jau iš tolo mojuodamas, ir įdegusia ranka apsiveja mano liemenį… Tuo
metu dar niekas nežino, jog neilgai trukus jis taps vienu žymiausių ne tik mūsų miestelio,
bet ir visos šalies žmonių. Nežinau ir aš. Tik suvokiu, kad jis ypatingas. Gal ne kitiems.
Man. Tad nors vaikšto išdidus kaip povas, vis tiek mane traukia. Žinau, kad galiu turėti
kiekvieną vaikiną – ir bendraamžius, ir net iš vyresnių tarpo. Ir pačius kiečiausius taip
pat. Bet jų man nereikia. Nes tik jis, klausydamasis prabangaus roko, gilaus tarsi ilgai
brandintas vynas, ypač kieto „gabalo“ vidury lyg ir netyčia perbraukia ranka mano tik ką
išsitrinktus plaukus. Pagiria mano suknelę, kalbėdamas taip, kad klausytis malonu ne tik
dėl glamonėjančio balso tembro, bet ir dėl vykusiai parinktų būdvardžių. Ir, baisėdamasi
mintimi, kad vaikinui tektų mane vesti aplinkybių verčiamam, pati nesiliaunu provokuoti
tų aplinkybių…
Tuo metu mažai kalbėjomės apie mūsų pasikeitusią situaciją – nepaisant visko, ką sakiau
prieš tai, dar labai drovėjomės. O kartu jautėme bauginančią jėgą to, ką darėme vienas su
kitu, ir dėl jos miglotos grėsmės vengėme ją aptarinėti. Tik daug daug vėliau, po vienos
bemiegės nakties, praleistos raminant pilvuko skausmų kamuojamus dvynius, nuovargiui
panaikinus visus tabu, vyras prisipažino iki pykinimo bijojęs mano tėvo. „Tave vesti būtų
buvusi laimė, bet kasdien persekiojo vaizdas, kaip mus gėdingai pričiumpa. Tačiau ta
nauja, nuolat kintanti patirtis buvo verta iškęstos baimės“,– šyptelėjo. Tik paaiškėjus, kad
– nors ir dėl skirtingų priežasčių – tas gyvenimo tarpsnis buvo pervertas mūsų abiejų
drebulio, Simonui iki galo už jį atleidau.

*******

PROFESIJA – įvairiaspalvis karoliukas, išmargintas mokslo, meno ir kitų

žmogaus veiklos sričių simboliais

Dvyliktoje klasėje, pirmo semestro pabaigoje, Simoną staiga apėmė rašymo karštinė.
Tekstus, tekstukus, pavienes mintis jis rašinėjosi ant negailestingai iš sąsiuvinio išplėštų
lapų (sudarkyto, atskirais lapais pabirti grasinančio sąsiuvinio vaizdas iš pradžių man buvo
atgrasus; tačiau netrukus supratau, kad telieka su tuo vaizdu susitaikyti), ant vidinės riešo
pusės (net ir keliskart nusiplovus rankas žodžių šešėliai ten dar tamsuodavo), ant
popierinių nosinaičių (jas vaikinas iškaulydavo iš manęs – pasirodo, kišenėje ar krepšyje
turėti nosinių nevyriška: kam gi vyrai jas naudotų, jie juk nežliumbia), porą kartų – ant
džinsų klešnių (šią praktiką su šaknimis išrovė Simono mama, liepusi pačiam „rašytojui“
išskalbti kelnes taip, kad įrašų neliktų nė žymės)…
Ar aš rimtai vertinau tuos pirmuosius kūrybinius bandymus, stichiškus ir veik nevaldomus
fantazijos proveržius? Net nežinau… Turbūt tuo metu labiau gilinausi į savo pačios
prioritetus, stengdamasi teisingai pasirinkti būsimą profesiją. Man ir dabar atrodo, jog
kiekvienas žmogus esminius gyvenimo pasirinkimus gali ir turi padaryti tik pats, ir iš to
kyla didžiulė atsakomybė. Tad negalėjau nei per daug padėti Simonui, nei per mažai
dėmesio skirti sprendimui dėl savęs pačios. Mylėjau Simoną ir tikėjau, kad jis pats ras
geriausią kelią, kadangi nepaisant daugiau ar mažiau akivaizdžių silpnybių savyje
nešiojosi daug puikių bruožų ir vertingą nepriklausomybę, skatinančią rinktis tai, kas
svarbu pačiam, o ne tai, ką liaupsina ar stengiasi primesti kiti. Žinoma, mudu
kalbėdavomės apie būsimas studijas, analizuodavome, diskutuodavome, ginčydavomės,
palaikydavome vienas kitą arba kritikuodavome, tačiau niekada nespaudėme.
Studijuosime skirtinguose miestuose? Gaila, bet ką padarysi. Jeigu rinktumės studijas
tame pačiame mieste ar universitete vien tik dėl galimybės nuolat būti kartu, ar tas
buvimas neapkarstų ir ar vėliau vienas kito nekaltintume dėl šio sprendimo?
Kodėl būtent fizika? Su savo pažymiais galėjau įstoti bet kur. Kodėl pasirinkau kuklią
algą, kuklias akademinės karjeros perspektyvas (neturiu iliuzijų kada nors gauti Nobelio
premiją)? Nes fizika aiškina pasaulio pagrindus – sistemingai, logiškai, remdamasi faktais,
kurie galiausiai pasirodo ne paprasti faktai, bet dėsningos visumos dalis. Tai
neprilygstamas mokslas! Fiziką atradau iškart, septintoje klasėje prasidėjus jos pamokoms.
Tuo pat metu kaip ir meilę. Manau, jog tai susiję. Meilės potyriai buvo tokie įdomūs, jog
magėjo juos paaiškinti. O fizika aiškino VISĄ GAMTĄ. Taip taip, meilė neabejotinai
apima ne tik gamtos elementus, bet kai truputį giliau „įlendi“ į fiziką, tai aptinki
kažkokią… pasaulio šerdį?.. kuri jau nebėra materiali. Nežinau, kaip pasakyti. Aš ne
rašytoja. O ir rašytojai su savo paaiškinimais kartais tik dar labiau viską užpainioja (sorry,
Simonai;– )). Tačiau žinau nemažai pavyzdžių, kuomet fizikai ateina į filosofiją.
Pavadinimo raidė ta pati, tačiau koks žingsnis padaromas! Tas perkopimas per fizinės
realybės kalnagūbrį, kai uždusęs sustoji ir apstulbęs pamatai, jog po tavo kojomis driekiasi
kitas šlaitas – dar sunkiau paaiškinamas, dar labiau miglų įsuptas, tačiau traukiantis lyg
Pažadėtoji Žemė. Ir aš turėjau noro į jį leistis. Pritrūko nutrūktgalviškumo. Grįžau į savąjį
šlaitą, kur jaučiuosi tvirtai, kur gerai darau darbą. Tame šlaite mane vadina talentinga…
Kaip atpažinti talentą? Jei kalbėtume apie mokslo sritį, į šį klausimą atsakyti man būtų
gana lengva: nestandartinis mąstymas, visumos aprėpimas drauge su dėmesiu detalėms,
stipri logika, puikus techninis išmanymas, darbštumas ir kantrybė. Ar tie patys kriterijai
galiotų ir filosofijoje? O literatūrinėje ar meninėje kūryboje?

*******

GROŽIS – kiekvienam tas karoliukas vis kitoks

Grožis… užmerkti miegančio vaiko vokai ilgomis blakstienomis, liauna jaunos merginos
figūra, lūžinėjantis ir neklausantis vyru tampančio berniuko balsas, senutės šypsena,
nužerianti veido raukšleles vidinės saulės spinduliais, sidabriniai senolio plaukai…
grožis… Rokui tai įspūdingas futbolo įvartis, Matui – paveikslas, Simonui… negalėčiau
tiksliai pasakyti… žuvėdros skrydis į ūkanotus tolius, poezijos posmas, mano…, man –
astronomų aprašytas didingas Saulės sistemos kūnų judėjimas, jie kaip žmonės – susieti
gyvybiškai svarbiu ryšiu.
Mane visada supo natūraliu grožiu alsuojantis pajūris, glaudė švelniai banguojanti kopų
juosta ir išpuoselėti, skoningai įrengti namai, lydėjo literatūros kūrinių skambesys, ant
lentynų kambariuose visada buvo dailės albumų, o už rankų laikiausi su gražiu vyru ir
sūnumis. Esama teorijos, berods Švietimo laikų, kad gražioje aplinkoje užaugęs žmogus
negali būti blogas. Bet istorijoje tikrai rastume tai paneigiančių pavyzdžių. Gal tų grožio
supamų, bet žiaurių žmonių įgimta grožio pajauta buvo silpna arba per mažai ugdyta…
Noriu tikėti, jog grožis neveikia nebent visiškai belviltiško bjaurybės, nes tas jo tiesiog
nepastebi. Juk jei pastebėsi – būtinai sustosi, žvilgtelėsi, geriau įsižiūrėsi… ir kažkas
užsiliks viduje… ir gal laiku sustabdys nuo piktadarystės…
Bet tai vis “aukštos materijos”. Kasdienybėje daugiau susiduriame su paprastomis grožio
apraiškomis, su savo pačių išvaizdos detalėmis. Aš nuo gimimo buvau tėvų dievinama
princesė, o ir visi, su kuriais bendravau, vienaip ar kitaip tvirtindavo, jog esu graži. Tačiau
aiškiai šitai suvokiau tik kokių dešimties metų būdama, kai vienoje iš paaugliams skirtų
knygų perskaičiau kiek vyresnės už mane herojės apmąstymus moters grožio tema.
Kadangi buvau susižavėjusi minėta knygos veikėja, tai ir jos įsitikinimus priėmiau už
gryną pinigą. Laimei, jos apibrėžti grožio standartai mano išvaizdai puikiai tiko. Tad prieš
veidrodį staipiausi keletą dienų, nesidrovėdama ir nesibaimindama aplinkinių reakcijos –
jie juk jau anksčiau matė tai, ką aš ką tik atradau ir kuo norėjau džiaugtis. Tačiau greitai
gėrėjimasis savimi man nusibodo. Gal todėl vėliau niekada neskyriau daug laiko ar
pastangų savo išvaizdai, net tokiais gyvenimo momentais, kai taip elgtis lyg ir derėjo.
Pamenu, kaip viena gera pažįstama, dirbanti grožio salone, pasisiūlė padaryti man
vestuvinį makiažą. Gerai, kad pasibandėme prieš kelias dienas. Jai baigus, savęs
veidrodyje nepažinau; ir ne gerąja prasme. Teko sukti galvą, kaip suplanuoti vestuvių ryto
laiką, kad jo neliktų profesionalioms grožio paslaugoms, – sugebėjau, ir makiažą
pasidariau pati. O tada laukiau, kaip atrodys Simono šukuosena – kas, jeigu “prilaižyta” ar
dar kokia nors, kokios nė baisiame sapne nesusapnuočiau?! Kai jaunikis su pabroliais
triukšmingai įvirto pro mano namų duris, slapta žvilgtelėjau iš savo kambario į koridorių
ir lengviau atsidusau, nes supratau, kad šukavosi jis savarankiškai, o tai reiškė, jog
nepaklusnūs plaukai ir toliau gyveno savo nepriklausomą gyvenimą.
Išėjusi dekretinių atostogų, pasišoviau dar patobulinti mūsų su Simonu dvynukams įrengtą
kambarį. Pranešiau apie tai vyrui, jis pritariamai nusišypsojo, o po to apsimestinai
nerūpestingai, vis tebesišypsodamas tarstelėjo: „Tik neįtrauk į tai savo snobų tėvų“. Tai
tikrai nebuvo blogiausias dalykas, kurį man yra pasakęs Simonas; tuos kelis blogesnius
išstūmiau iš atminties. Bet šito išstumti negaliu, nes tąsyk vyrą vienintelį kartą gyvenime
pavaišinau antausiu. Neabejoju, jog nemažai sutuoktinių apie savo žmonos ar vyro tėvus
galvoja ne visiškai prielankiai – pasikapsčiusi savyje, irgi atrasčiau tokių minčių. Pasiutau
todėl, jog viena yra tyliai sau galvoti, o kita – garsiai pareikšti tam, kuris įžeistus žmones
myli. Gal reakciją sustiprino ir nėštumas, jo metu kvailiojantys hormonai.
– Nedrįsk sakyti nieko blogo apie mano tėvus, – trenkusi pridūriau, jeigu dar nebūtų iki
galo supratęs.
Taip plykstelint jo akis mačiau tik tą vienintelį kartą, ir net dabar prisiminusi aną mudviejų
susikirtimą, sudrebu pagalvojusi, kas galėjo įvykti, jeigu Simono nebūtų sustabdęs mano
nėštumas. Tad pasirodo, jog grožis – ar bent jau su juo susijusios diskusijos – gali baigtis
ne itin gražiai. Tačiau gerbiu mus abu už tai, kad, kurį laiką su įniršiu paspiginę vienas į
kitą, pagaliau tiesiog trumpai linktelėjome, pripažindami kiekvienas savo nederamą
išsišokimą; tądien vienas kito privengėme, lovoje nejaukiai gulėjome nusisukę
nugaromis… o ryte mane pažadino nedrąsus vyro bučinys.
– Aš tau trenkiau, o tu mane bučiuoji, – sumurmėjau nuo šilto jausmo prikimusiu balsu.
– Aš gi tikras vyras, – atsiliepė Simonas, – turiu drąsos pripažinti, kai gaunu ko
nusipelnęs.
Tai ar galėjau pykti dėl savimi patenkinto žmogaus išraiškos, kuri tariant šiuos
atgailaujančiojo žodžius švietė mano vyro veide?..

*******

KOVA – titnago tvirtumo karoliukas, tviskantis tarsi išgrynintas

deimantas

Esu iš tų žmonių, kuriems patinka viską kontroliuoti. Užsibrėžti tikslą, sukurti strategiją,
numatyti taktiką ir metodiškai eiti suplanuotu keliu. Mane nervina išsiblaškę, tvarkos nei
savo galvoje, nei ant savo darbo stalo palaikyti negebantys žmonės. Jie tarsi tikisi, jog
sunkius darbus nudirbs kiti, „nusiplauna rankas“ teisindamiesi savąja prigimtimi. Po
galais! Surask jėgų ir tobulink save! Susiimk ir nedejuodamas padaryk ką nors – tegul
pradžioje ir nedaug. Sėdėti kitam ant sprando patogu, ilgainiui prie to maloniai
priprantama; tačiau aš nenorėčiau šitaip gyvalioti. Pati ko nors pasiekusi, jaučiu
pasitenkinimą, adrenalino antplūdį – visai kaip koks „ekstremalas“.
Kai kurias kovas esu pralaimėjusi. Būčiau kvaila, jei nesuprasčiau, jog visų jų laimėti
neįmanoma. Nors norisi… Pirmas pralaimėjimas gyvenime, kurį prisimenu, – darželyje,
negavus išsvajoto karalaitės vaidmens kalėdiniame spektaklyje. Oi, kaip aš verkiau! –
gailėdama savęs ir slapta tikėdamasi „išverkti“ tą garbę. Bet auklėtoja nepasidavė.
Tikriausiai ji pastebėjo, jog esu iš tų žmonių, kurie, pildant visus jų pageidavimus, bus
bjauresni, nei galėtų būti. Tad gal man tik į naudą, jog kai kurie pralaimėjimai tęsiasi
ilgiau ir tokiu būdu „pastato mane į vietą“. Vienas iš jų – prieš Juditą, paslaptingąją
Simono tetą, iš kurios jaučiu sklindant neaiškią grėsmę. Manau, jog tai turėtų jausti visi,
kuriems tenka bendrauti su ta moterimi. Jos nukreiptumas į tikslą, sau keliami
reikalavimai, siekis tobulėti labai panašūs į maniškius, tačiau trikdo tai, kad Judita
gyvenimo keliu eina visiškai kitaip, ir net norėdama neįstengčiau įrodyti, jog jos kelias
klaidingas ar atneša prastesnius rezultatus. Aš su Judita nebuvau susitikusi, bet iki šiol
prisimenu po Simono grįžimo iš kalnų pavydėjusi jai savo vyro, jos sūnėno – šitas
pavydas buvo tikrų tikriausia patologija! Pavydas dėl ypatingo juodu siejančio ryšio,
kokio tarp mūsų su Simonu nebuvo ir būti negali. Dvasine prasme mes su vyru labai
skirtingi, ir tai daro bendrą gyvenimą įdomų bei spalvingą, ypač kai kūnai idealiai atliepia
vienas kitą. Tačiau Judita yra jo dvasios, ir tik todėl, nepaprastai mylėdama Simoną,
taikstausi su nuolatiniu jos buvimu kažkur greta mūsų šeimos. Todėl pakenčiau, kad grįžęs
iš kalnų namo, jis apie tetą kalbėdavo it jaunas įsimylėjėlis. Kurį laiką beveik kasdien
atrasdavo, kur įterpti jos idėją ar žodį, įsitikinimą ar patarimą. Nesekė tais patarimais
aklai, tačiau keliskart juos vienaip ar kitaip pritaikė. Jaučiausi nustumta į „antrą planą“,
bet ir vėl – kaip jau ne kartą gyvenime – atsirėmiau pati į save, vėl liepiau sau valdytis ir
laukti. Po kurio laiko Simonas kiek aprimo, iš viešnagės parsivežtos naujovės tapo
organiška jo mąstymo dalimi, susipynė su paties galvoje nuolat gausiai knibždančiomis
idėjomis, ir jose jau nebeatpažindavau Juditos. Tad galėjau lengviau atsipūsti. Vėl galvoti
apie tai, jog ir mano gyvenimo filosofija kartais veda prie pergalės. Bent jau mokslo
srityje.
– Nenoriu jūsų liūdinti, mergaitės, – suokalbininkės tonu sako bibliotekininkė, – bet
kadangi konkurse dalyvauja vaikinas, jūs neturite šansų.
Nė viena iš mūsų trijų neatsako. Priėmimo į doktorantūrą rezultatų mieliau lauktume kur
nors kitur, tačiau jau geras dvi valandas kiurksome instituto bibliotekoje, iki gyvo kaulo
įgrisusioje rengiant stojimui reikalingą rašto darbą. Kiekviena ėjome į greta esančią
posėdžių salikę ir joje priėmimo komisijai entuziastingai aiškinome, kodėl priimti reikia
būtent ją. Paskutinis prisistatinėti galantiškai pasisiūlė vienintelis vaikinas – buvęs mano
kursiokas. Koridoriuje pasigirdus jo žingsniams, bibliotekininkė nutyla, prieš tai liūdnai
pamerkusi mums akį.
– Komisija kviečia mus visus ateiti, – praneša vaikinas.
– Palikite daiktus čia, – vėl įkiša trigrašį bibliotekininkė. – Eikite ir nesirūpinkite.
„Kuo? – noriu paklausti. – Daiktais ar tuo, kad neįstojome?“.
Komisijos nariai dar kartą nužvelgia mus visus, tarsi tikrindamiesi, ar teisingą sprendimą
bus priėmę. Tada pirmininkas lėtai atsistoja; jo rankose – popieriaus lapas su įrašytu
keturių jaunų žmonių likimu. Akimis siurbte įsisiurbiu į tą lapą, tikėdamasi, kad toks
dėmesio sutelkimas nuslopins mane purtantį drebulį.
– Dėkoju visiems, parengusiems ir pristačiusiems tikrai gerus darbus, – (Prašau,
apsieikime be tų formalumų! Žinau, kad negalima). – Deja, doktorantūros vieta yra tik
viena. Atsižvelgdami į rašto darbo lygį, planuojamos disertacijos temos aktualumą ir
pateiktas rekomendacijas, šią vietą siūlome užimti… – (na, tai kada jau įteiksite tą
Oscarą?) – … Liučijai.
Į biblioteką grįžtu kitu žmogumi. Tyčia lėtai velkuosi paltą. Daiktų pasiimti atėjau
paskutinė, ir bibliotekininkė jau žino konkurso rezultatus. Kai ji nuo savo kortelių
pagaliau pakelia akis į mane, išdidžiai nusišypsau.
– Sveikinu, – balse išgirstu pagarbą.
– Dėkoju, – oriai linkteliu.
Vėliau su bibliotekininke ne kartą juoksimės iš mano pasibaisėtino pasipūtimo – tuomet,
kada šitoje bibliotekoje leisiu ilgas valandas, rinkdama medžiagą disertacijai. Čia
šniurkščiosiu dėl drastiškų oponentų pastabų. Čia ateisiu kitą dieną po gynimo, per kurį
man stovėdami plojo kolegos, ir draugei mane apkabinus, šypsodamasi priminsiu, jog
visuomet žinojau savo vertę.

*******

KŪRYBA – karoliukas iš spalvoto modelino, kurio formą gali keisti

Brolių ir seserų neturėjau, tad mano dienpinigiai būdavo gausesni už bendraamžių.

Didžiąją jų dalį išleisdavau ne kosmetikai ar bižuterijai, o knygoms ir bilietams į kultūros
renginius. Ne todėl, kad būčiau supratusi, jog tai geriausia investicija į ateitį, o dėl
virpinančio jausmo, kuris apimdavo parodų ar koncertų salėje, ar namuose verčiant
keliasdešimtą geros knygos puslapį. Simonas beveik visada vaikščiodavo tuščiomis
kišenėmis: gyvendamas šia diena, dienpinigius išleisdavo paslaptingiems berniokiškiems
pomėgiams, brangiems saldainiams, kuriais vaišindavo mane ir seserį, o kai ateidavo jo
eilė “chebroje” – cigarečių pakeliui, kuris būdavo sąžiningai padalinamas visiems. Tad
bilietus į koncertą ar parodą dažniausiai pirkdavau aš. Ir visuomet sulaukdavau nepaprasto
atlygio – tuose renginiuose ypatingai pasikeičiančio mano vaikino žvilgsnio: tarsi jis būtų
virtęs gryna atida, savin suimančia viską aplinkui, o kartu kibirkščiuotų tai, ką vėliau pati
sau įvardinau “dvasinėmis ląstelėmis”. Šios ląstelės dažniausiai dauginasi ne skildamos į
dvi vienodas, o dalindamosi į iš anksto nenuspėjamą skirtingų ląstelių skaičių ir tokiu
keliu kurdamos būties įvairovę.
… mūsų sūnus gali parą ar ilgiau nemiegoti ir nevalgyti. Nusineša į kambarį didelį
mineralinio vandens butelį ir vien juo gyvas tapo. Piešia ir plėšo eskizus, tyloje įnirtingai
maišo spalvas, o paskui staiga viską meta, atsisėda ant grindų ir žiūri pro langą į jūrą.
Jam nesvarbu, kuo apsirengęs, kad plaukai nešukuoti nuo vakar ryto, kad rytoj užmigs per
pamokas. Jis įsimylėjęs ne mergaitę iš mokyklos, o Giorgio de Chirico darbus, užuot
ruošęsis testui, jis studijuoja da Vincio tapymo techniką, Rembrandto šviesą ir šešėlius…
Pradžioje Simonas džiaugėsi dėl sūnų apimančio kūrybos transo, didžiavosi, lyg tai būtų
jo nuopelnas. „Prisimeni, ir aš pradžioje taip… – kelis kartus sakė man. – Negalėdavau
atsitraukti nuo rašymo“. Na ne, mielasis, – tu rašei, tačiau visuomet aktyviai gyvenai ir
greta rašymo: iki išsekimo, iki drebulio maudydavaisi, kopose kurdavai laužą, ir mes prie
jo sėdėdavome kalbėdamiesi, tu bučiavaisi, žaisdavai futbolą, susimušdavai, kartais
prisimindavai turįs kelis draugus ir su jais eidavai į kavinę valgyti picos… o panakčiui
krisdavai į gilų miegą ir iš ryto, pakeliui į mokyklą, pasakodavai man savo sapnus.
O aš pati iš pat pradžių Matui aiškinau, kad jis save alina. Dalinau patarimus. „Puiku, kad
dailė tau tokia svarbi. Bet ilgai taip tęstis negali, nes susirgsi“, „Turi valgyti ir ilsėtis – argi
nenori augti?“, „Susidėliok dienotvarkę taip, kad viskam užtektų laiko“ (paskutinis tikrai
kvailas. Viskam?! Utopija!). Matas niekada neužpykdavo dėl pamokslaujančių šnekų,
“paprotinimus” priimdavo kaip savaime suprantamą dalyką, tačiau neretai išklausęs jų
keistai į mane pažvelgdavo. Sykiais prisiglausdavo, aš jį apglėbdavau, ir mudu
pabūdavome tame laike, kuris nesiduoda skaičiuojamas. Ir nieko neišspręsdavome, nieko
nepakeisdavome. Augdamas jis darėsi vos vos kietesnis, atšiauresnis. Buvo justi, kaip vis
stipriau tiki savo tiesa ir mokosi už ją kovoti. Aiškinti kitiems ir įrodinėti. Gyventi ja ir ją
įgyvendinti. Keturiolikos sulaukusį dailės mokykloje jį tebelaikė tik todėl, kad,
atstovaudamas šiai institucijai įvairiose parodose ir konkursuose, visuomet pelnydavo
apdovanojimą. Nors kuo toliau, tuo mažiau mokyklinių užduočių atlikdavo. Dirbo pats,
pagal jam vienam suprantamą metodiką, o gal be jokios metodikos – tik nuojautos,
intuicijos vedamas. O štai daugumos ne itin mėgstami dailės istorijos ir teorijos
užsiėmimai buvo jo laikas. Nardydavo kaip žuvis po epochų, stilių, vardų įvairovę, kritiką
ir kontrkritiką. Ir tuo pat metu piešė ir tapė taip originaliai, jog dėstytojai gūžčiojo pečiais,
kai po nusisekusios parodos imant interviu būdavo paprašomi įvardinti jaunajam
dailininkui įtaką padariusius teptuko meistrus.
Rokas skirtingai reaguodavo į Mato elgesį – jis buvo nuotaikos žmogus, ir tai dar labiau
išryškino paauglystė. Tai nenorėdavo turėti su broliu nieko bendro ir paniškai bijodavo
būti juo palaikytas dėl su amžiumi nė kiek nesumažėjusio panašumo, tai visiems
skelbdavosi esąs dvynys “to talentingo keistuolio” ir maldaudavo Matą padėti atkreipti
mergaičių dėmesį ar suminkštinti kokios nors menu besidominčios mokytojos širdį. O
kartais tiesiog ilgai sėdėdavo prie tapančio brolio ir sau neįprastai tylėdavo. Arba įeidavo į
jo kambarį, kai Mato ten nebūdavo, ir žiūrėdavo į jau pabaigtus ar tebekuriamus
paveikslus. Aš jam netrukdydavau, neišsiduodavau tai pastebinti; žinojau, jog ši patirtis
augina Roką.
Tačiau gyventi su Mato kitoniškumu nesaldu. Kai su Simonu buvome paprašyti atvykti į
dailės mokyklą pasikalbėti apie savo sūnaus elgesį, ėjau ten kaip reikiant įsitempusi. Dar
nė karto neteko būti iškviestiems “ant kilimėlio” vaikų mokyklose – nei vidurinėje, nei
dailės, nei sporto. Net dėl Roko, kuris buvo pakankamai pasiutęs, ir aš pati sau tyliai
stebėdavausi, kaip sugeba neįkliūti ar net ir įkliuvęs “sausas išlipti iš vandens”. Be abejo,
Matas taip nesugeba; todėl ir turėsime aiškintis už jį. “Jeigu talentingam žmogui
uždraudžia arklį vaizduoti mėlyną – tokį, kokį jis mato, – tas žmogus kovoja. Jei
draudžiama ir toliau, jis arba pritrūksta jėgų ir tyliai pasišalina, arba dar patirština mėlyną
spalvą. Ir jei meno žmonės net ir tada nesusipranta, jog draudimas klaidingas, – Simonas
užsimetė švarką ir pasitaisė jo apykaklę; bet tuoj pat vėl ją pakėlė ir paliko netvarkingai
stirksoti, – aš to žmogaus vietoje tiesiog parodyčiau jiems nepadorų gestą”. Nervingai
sukikenau, paskubomis verdamasi auskarus įsidūriau pirštą ir nesusilaikiusi keiktelėjau.
“Ar jie sakė, ką mūsų sūnus padarė blogo?” – imdamas iš manęs auskarus ir padėdamas
juos įsiverti, paklausė Simonas. “Ten nemažai visko prisikaupę”, – atsakiau neapibrėžtai,
nes su manimi pačia telefonu taip kalbėjo dailės mokyklos direktorius. “Tai bus už ką
pakovoti”. Nesu iš tų moterų, kurios per svarbius susitikimus leidžia kalbėti vien vyrui, o
pačios arba tyli, nutaisiusios protingą miną, arba kvailai linksi galva. Tačiau Simono
suvokimas apie meninės kūrybos procesą neabejotinai pranoksta manąjį, todėl didžioji
dalis pokalbio su direktoriumi krūvio teks mano vyrui. Šiaip jau nekantraučiau dalyvauti
dailininko ir rašytojo pokalbyje kūrybos tema, intriguojančiame a priori, tačiau
dabartinėje situacijoje bevelyčiau, kad oficialaus pokalbio nereikėtų ir nebūtų. Kad jie
diskutuotų kavinėje prie vyno taurės, modernių ir skirtingai interpretuojamų paveikslų
parodoje ar tingioje savaitgalio promenadoje, kokios aprašomos knygose apie praėjusių
amžių menininkus… jau įsivaizdavau direktorių – įspūdingo stoto, ilgaplaukį, senyvą vyrą
skulptoriaus rankomis – analizuojantį vieną ar kitą įtraukiantį klausimą… Deja, pokalbis
baigėsi beveik neprasidėjęs, nes direktorius, Simonui entuziastingai aiškinant apie
Jasperso aprašytus tikrovės „šifrus“ ir bandant šia teorija pagrįsti Mato teisę ugdytis
savarankiškai, per visą „pasišnekėjimą“ sugebėjo mums – tiksliau, Simonui – užduoti
vienintelį klausimą:
– Ar jau baigėte?
– Ne, – atkirto tas.
Tačiau tuojau pat buvo užčiauptas:
– Atleiskit, bet netikiu, kad trylikametis – koks gabus jis bebūtų – suras geresnius ir
efektyvesnius darbo metodus, nei naudoja mano kolegos dailininkai, kurie yra dar ir
patyrę pedagogai.
Pamaniau, kad jis teisus.
– Nemanau nė aš, – (ach, gudrauji, Simonai!). – Bet leiskime jam bandyti!
– Kad prarastų brangų laiką ir galbūt nepataisomai sugadintų savo dovaną?! – direktorius
pakėlė balsą.
Pamaniau, kad jis klysta. Ir suvokiau, jog turiu perimti iniciatyvą, bet kalbėti trumpai ir ne
pernelyg mandagiai.
– Mes pasikalbėsime su sūnumi, – ištariau kiek galėdama ramesniu tonu. – Ačiū už
sugaištą laiką.
Namuose įvykdžiau direktoriui duotą pažadą. „Prašau tavęs tik vieno, – pasakiau Matui, –
neatmesk idėjos, metodo, užduoties, požiūrio tik todėl, jog jį sukūrė kažkas kitas. Puikiai
žinai, koks įvairus pasaulis, ir kad tai viena iš labiausiai pasigėrėtinų jo ypatybių“.
Tikėjausi, kad švelnus sūnaus šypsnys reiškia „taip“ ar bent „aš pagalvosiu“. Kad jis
nepadarys tėvo nesąmoningai peršamos klaidos – siekti originalumo bet kokia kaina. Bet
ir nesileis kai kurių bukapročių dailės mokyklos pedagogų apvelkamas tramdomaisiais
marškiniais. Nors jam tik keturiolika, jis yra mano stiprusis pirmagimis.


*******

VAIKAI – balti netaisyklingos formos karoliukai, švytintys iš vidaus tarsi

perlai

Kai per vieną iš paskutinių konsultacijų gydytoja paklausė mūsų su Simonu, ar jis
dalyvaus gimdyme, nejaukiai susižvalgėme. Jau buvome aptarę ir atmetę šią galimybę, bet
kadangi gydytojai garantuotai atrodėme labai šiuolaikiški ir pažangūs, tai staiga šiek tiek
susigėdome savo sprendimo.
– O gal turėčiau ten būti? – mums išėjus iš kabineto, pratarė Simonas.
– Tai ir būsi, – atsiliepiau. – Netoliese. Koridoriuje, po to palatoje. Bet ne gimdykloje. Tai
moters teritorija.
– Turbūt tai akmens amžiaus požiūris, – atsiduso jis, ir atodūsyje nugirdau palengvėjimą.
– Žinoma. Po visko turėsi man padovanoti nudobtą mamutą ir kokį dailesnį kaulinį
papuošalą, – atkirtau.
Džiaugiausi, jog manyje dar liks vyrui neprieinamų paslapčių, padėsiančių jį nusivilioti į
tolimus fantazijų ir svajonių kraštus. Kad išsaugosiu kažką tik sau – tegu tai ir bus
skausmas. Nenorėjau dalintis su kitu žmogumi absoliučiai viskuo, negalėjau taip prarasti
pati savęs, kad nebesuvokčiau, kur prasideda ir baigiasi kiekvienas iš mūsų. Galų gale
paprasčiausiai drovėjausi… Prasidėjus sąrėmiams, paskambinau tuo metu mokykloje
pamokas vedusiam Simonui, liepiau lėkti į ligoninę ir sėdėti koridoriuje, tada ramiai
pasiėmiau iš anksto pasiruoštus daiktus ir sėdau į tėvo atvairuotą automobilį.
Skauda, man skauda, MAN SKAUDA. Skausmas užlieja visą vidų – nuo pakaušio iki rankų
ir kojų pirštų, teliūskuoja po mane aštrianagėmis bangomis. Taip tęsiasi dešimt minučių,
pusvalandį, valandą, o gal penkias, aš su siaubu prisimenu skaičiusi, jog pirmas
gimdymas gali būti labai ilgas. Anyta pasakojo, kad Simonas gimė audringą naktį, ir
kęsdama sąrėmius ji sutelkdavo dėmesį į vėjo gūsių blaškomus medžius už ligoninės langų.
Šiandien už tų pačių langų tylu ramu, bet po dar vieno sąrėmių pliūpsnio man ima
vaidentis, jog medžiai tiesiog bijo pajudėti, nes irgi kenčia kažkokį žiaurų skausmą. „Tuoj,
jau tuoj“, – nenustoja raminti ir drąsinti akušerė, bet skausmas iškreipia mąstymą:
nebetikiu jos žodžiais, o tik mano balse neva glūdinčia paslaptinga galia. Todėl rėkiu ir
rėkiu, vis labiau kimdama – tiek nesu klykusi per visą ligšiolinį gyvenimą bendrai
sudėjus…
Matas į pasaulį atėjo pirmas. Vėliau sakydavome, jog išsyk į jį įsiskverbė ir visą aprėpė
dailininko žvilgsniu. O Rokas, nekantraudamas išlįsti lauk, stipriai darbavosi kojomis, ir
še tau – turime futbolistą! Mato kambaryje liejasi kitokia nei brolio klausoma muzika, jo
spintoje kabo visiškai kitokie drabužiai, jų abiejų simpatijos niekada nepelno ta pati
mergaitė… Džiaugiuosi, kad jie tokie skirtingi. Būti dvyniu – nemenkas išbandymas, jei
atvirai, baisiai nenorėčiau turėti dvynę. Esu individualistė, gana egocentriška, tad nuolat
stengčiausi įrodinėti savo kitoniškumą; galbūt kartais per tai pamirščiau, jog kai kuo
panašūs apskritai visi žmonės, ir kad tai nėra blogai. Be to, tarp savęs ir aplinkinių iš tiesų
atrandu daug daugiau skirtumų nei panašumų. Kartais – net kasdieniuose, buitiniuose
dalykuose. Pavyzdžiui, augindama Roką ir Matą, kračiausi bendravimo su kitomis
vežimėlius stumdančiomis mamytėmis, nes man nepatiko per didelis jo familiarumas ir
entuziazmas, kažkoks primityvus džiugesys kasdien susitikus vienai kitą. Netiko tai, kad
toks susibičiuliavimas tarp mamų pasmerkia vaikus nuo pat kūdikystės būti visuomet tų
pačių bendraamžių būrelyje, lankyti madingas, bet nenaudingas savaitgalio mokyklėles –
todėl, kad viena mamytė sakė kitai, kokios tos mokyklėlės fainos. Nesusirašinėjau
„mamyčių klubuose“ internete – nei apie sauskelnių kokybę, nei apie pirmuosius
dantukus, nei apie vyrų (ne)ištikimybę ar iš ryto ant kaktos iššokusį spuogą. Niekada
nesinervinau dėl to, kad nėštumas ar žindymas pakeis mano kūno formas, ir – paradoksalu
– jos beveik nepasikeitė, o kai kurioms įvyksta priešingai, nepaisant titaniškų pastangų ir
įvairiausių, kartais gana drastiškų priemonių naudojimo. Neturėjau net preteksto išmesti
nusibodusius drabužius, nes puikiausiai į juos tilpau, o pinigų labiau reikėjo kūdikių
auginimui. Laimei, turėjau įdomesnių temų nei aptarinėjamos tikslinei mamyčių
auditorijai skirtuose internetiniuose forumuose, ir įdomesnių žmonių, su kuriais galėjau
apie jas pasikalbėti. Gal dėl to ir mano vaikai buvo truputį mažiau „socializuoti“ –
nepuldavo kaip akis išdegę į bet kokį viešą vyksmą, nefetišizavo kepuraičių su Mikio
Mauzo ausimis, teletabių lėlių ir „McDonald‘s“. Tikiuosi, jog dėl to jiems tik geriau.

*******

ŠEIMA – karoliukas, kurį suspaudęs delne jauti šilumą

Jiedu sėdi terasoje suglaudę nugaras. Rokas žaidžia online žaidimus, pašėlusiu greičiu
spaudydamas ir braukydamas „planšeto“ ekraną ir retsykiais tyliai susikeikdamas – ir dėl
nesėkmės, ir dėl pergalės. Aš vis tiek išgirstu, bet pratyliu: šiandien esu tokios geros
nuotaikos, o berniukai atrodo taip mielai artimi – sugriauti šią idilę būtų nedovanotina.
Matas lieja akvarelę, ir aplink jo kairę ranką ant terasos grindų prilašėję įvairiaspalvių,
skirtingo dydžio balučių. Matas to nepastebi, o gal nekreipia dėmesio, todėl kartkartėmis į
jas įmerkia nutįsusią seno tėvo megztinio, kurį iš to iškaulijo dar praeitais metais, rankovę.
Paskui atgalia ranka pasitrina kaktą, ir ant jos lieka švelnus spalvotas dryžis.
Aš galiausiai išsirenku vieną iš trijų staltiesių ir ja užtiesiu didįjį terasos stalą – tą, kurį
šiaip jau laikome užkišę sandėliuke. Bet šiandien, nors nėra jokios ypatingos progos, o
oras gegužę galėtų būti ir šiltesnis, man norisi didelio stalo, užtiesto sunkiomis klostėmis
krentančia, solidžia, sodrių spalvų staltiese, padengto sidabru ir krištolu, nudėlioto
žvakėmis. Šįvakar man norisi romantikos, pasakos, grožėtis temstančiame danguje
ryškėjančiais, ūkanų juostomis ištįsusiais debesimis, mėtyti duonos trupinius
nepasotinamoms žuvėdroms, atšvilpiančiomis link mūsų kaip vėjas, vikrioms kaip oro
akrobatai.
Išdėliojusi indus ir įrankius, einu į virtuvę patikrinti, kaip kepa mano firminis daržovių
pyragas. Koridoriuje beveik kaktomuša susiduriu su iš darbo grįžusiu Simonu. Čia, namo
viduje, kur nėra langų, jau prietema, bet mūsų akys susitikus švyti taip, jog išsklaidytų
juodžiausią tamsą.
– Sveika, – taria vyras, pastodamas man kelią.
– Vakarieniausime terasoje, – atskleidžiu šiandienos staigmeną, nė kiek nesijaudindama,
jog jei per penkias artimiausias minutes jis manęs nepraleis išjungti orkaitės, pyragas gali
padegti.
– Kaip pasakysi. Nors aš jau sustirau, – apkabindamas mane, jis kyšteli delnus po
palaidine, ir aš aikteliu – ir nuo vėsių delnų, ir nuo prisilietimo intymumo…
Tas šviesus intymumas persmelkęs visą šį vakarą, liejasi švelniomis saulėlydžio gaisomis
mums sėdint, valgant, šnekantis, tylint… Rokas nuo stalo pakyla pirmas – jam per sunku
ilgai nusėdėti toje pačioje vietoje. Dabar jis įsitaisęs ant žemiausio terasos laiptelio, svaido
tolyn į tamsą nuo smėlio pagriebtus akmenukus ir švilpauja garsią roko baladę. Švilpauti
jiedu su broliu išmoko jau seniai, ir, beje, Matas buvo pirmas. Oi, kaip Rokas tada siuto!..
Simonas slapčia kumšteli man alkūne. „A?“ – žvilgsnį nuo sūnaus nukreipiu į jo tėvą.
„Pašokim?“ – ženklais pasiūlo jis. Mano vyras kartais mėgsta tokius vaikiškus žaidimus:
slapukauti, šnekėtis ženklais, stebinti aplinkinius beveik šokiruojant – net jei jie yra jo
paties vaikai. Bet šįvakar aš labai geros nuotaikos. Šiąnakt aš trokštu šokti – gal net dar
labiau už Simoną… Mums keletą kartų apsisukus valso žingsniu, pasigirsta širdžiai mielas
Roko bambėjimas: „Na jūs, tėveliai, ir pavarot!..“. Matas į jį reaguoja droviu šypsniu. Jis
tebesėdi prie stalo, akivaizdžiai mėgaudamasis šio vakaro estetika. Į burną vieną po kitos
deda alyvuoges, pomėgį joms paveldėjo iš tėvo. Mato pirštai ilgi ir laibi, žvilgsnis mąslus,
plaukai vis dar kvepia sumedėjusiomis avietėmis – iki šiol prisimenu, kaip šis kvapas
mane nustebino jo kūdikystėje. Spėlioju, ar nė vienas iš mano sūnų dar neturi mergaitės.
Rokas glėbesčiuojasi ir pagal jaunimo madą į abu skruostus bučiuojasi su kas antra
miestelio mergina; bet nė karto šituose bučiniuose neįžvelgiau ko nors rimtesnio. Matas
turbūt niekada nepradės apie meilę kalbėti savo iniciatyva, o aš kol kas nesugalvoju, kaip
su juo nagrinėti šią temą – nes kartais atrodo, jog sūnus ją išmano giliau už mane.
… Mes su Simonu teatrališkai nusilenkiame ir tęsiame savo šokį.

*******

MEILĖ – mėlynas karoliukas su lenktiniu peiliuku išraižyta širdute

Ar bereikia sakyti, kad vaikystėje ir paauglystėje Simonas buvo strazdanotas? Ypač

vasarą. Ypač karštą vasarą. O ta vasara prieš septintą klasę buvo labai karšta. Gamta tarsi
atliepė šėlui mūsų širdyse, sparčiai besikeičiančiuose kūnuose… Mes, mergaitės, į pliažą
eidavome tik pavakary, maudydavomės ir degindavomės, o po to palei jūrą grįždavome
namo, plepėdamos ir liežuvaudamos apie draugus ir pažįstamus. Kartą viena iš mūsų
parodė pirštu tolyn, kur ant pakrantėje apverstos valties nugara į mus sėdėjo vaikinukas:
„Ten Simonas“. Nustebau, kad jis buvo visiškai vienas ir, regis, nieko neveikė. „Ei,
Simonai!“ – pašaukė kažkuri. Jis atsigręžė – kažkaip staigiai; keletą sekundžių žvelgė,
tarsi nesuvokdamas, kas dedasi aplinkui, ir man dingtelėjo, jog buvo įsisvajojęs. Užteko
akimirkos, kad viskas prasidėtų.
Šešerius metus sėdėjęs gretimoje suolų eilėje, grauždamas pieštuką, sufleruodamas
klasiokams, keisdamasis rašteliais ir paišaliodamas sąsiuviniuose, lankstydamas
lėktuvėlius ir skaitydamas mokytojo užduotą tekstą, kvatodamas iš „mergų“, iš anksto
skubos tvarka ruošdamas namų darbus, kad namie turėtų daugiau laisvo laiko… jis man
tebuvo eilinis „bernas“ – na, nebent gražesnėmis nei kitų akimis. Kaip galėjo viską
pakeisti to tolimo artimo vakaro prieblanda, keistai nuščiuvusi jūra, ryškus vienišas
siluetas jos fone, tas staigus grįžtelėjimas! Niekada neatspėsime, kaip ir kada pas mus
įsiverš mūsų ateitis… Simonas susiprato mums pamojuoti, bet mergaitės jau nė nežiūrėjo
jo pusėn, jų dėmesį jau patraukė kiti pasaulio dalykai. O aš tebežiūrėjau – į vaikinuką,
vilkintį saulės visiškai išblukintus trumparankovius marškinėlius, jam pakėlus ranką prie
šono plevėsuojančius lyg vėliava. Sutrikusį suvokus, kad šiuo metu susitikę tik mudviejų
akys; jeigu jis būtų ką nors pasakęs, būčiau priėjusi – tik jis to nesuprato, o gal
nesugalvojo, ką pasakyti. Tad nukreipiau žvilgsnį ir nuėjau neatsigręždama… Keistos
tylos, kurią išgirdau pakrantėje, buvau gaubiama ir toliau, kol praėjus mėnesiui joje mane
pasivijo tą vakarą neištartas Simono sakinys.
… Jau metai kaip mes abu įgiję magistro laipsnį. Simonas dirba vietiniame laikraštyje:
jaunam ir simpatiškam žurnalistui pavedama imti interviu iš miestelio ir jo apylinkių
įžimybių, dažniausiai moteriškos lyties, jis taip pat turi savo nuolatinę „kolonėlę“, kuriai
rašo knygų recenzijas. Aš neseniai gavusi vairuotojo teises ir kartą per vieną ar dvi
savaites tėvų padovanotu automobiliu išdidi važiuoju į savo institutą sostinėje, o likusias
darbo dienas praleidžiu prie kompiuterio ar improvizuotoje laboratorijoje, kurią
įsirengiau namų sandėliuke. Mes vėl pripratome gyventi arti vienas kito, drauge leisti
vakarus, savaitgalius, o jei pasiseka – ir laisvas popietes. Mus garsiai vadina šauniausia
miestelio pora, o tyliai stebisi, jog po šešerių studijų metų sugrįžome ir į gimtąjį miestelį,
ir į vienas kito glėbį. Jau dvi savaitės, kaip Simonas kažką sau pačiam mintija, o
paklaustas pirmąsyk gyvenime miglotai išsisukinėja nuo atsakymo. Aš kurį laiką
nebelendu prie jo, sulaikiusi kvapą laukiu atomazgos. Tačiau nesu labai kantri, ir vieną
vėlyvos vasaros vakarą paskelbiu ultimatumą: arba tiesa, arba išsiskyrimas. Tuo metu
sėdime ant vėsaus kopų smėlio, surėmę basas ištiestų kojų pėdas, ir momentas iš pažiūros
visai neatrodo toks dramatiškas, koks yra iš tikrųjų. Aš atlošiu galvą ir užsimerkiu. Po
vokais aiškiai jaučiu sūrų ašarų karštį. Jaučiu ir tai, kaip Simono pėdos nuslysta nuo
manųjų, ir tariuosi jį išeinant; tačiau žingsniai ne nutolsta, o priartėja. Vaikinas pritupia
man už nugaros, smakrą įremia į mano viršugalvį.
– Nepasakyčiau, kad labai patogu, – burbteliu, stengdamasi susitvardyti.
– Manai, man patogu? – atšauna jis ir, stipriai suėmęs už pečių, atgręžia mane į save.
Atsimerkiu. Simonas kiaurai veria mane žvilgsniu, bet taip, kad juntu ne skausmą, o
triumfą.
– Tekėk už manęs, – sako mano vaikinas.
Žodžiai, kuriuos seniai norėjo ištarti paauglys, nedrąsiai ieškantis mano rankos, kad ją
suspaustų savo delne; kuriuos paskutiniu momentu sulaikė savyje pirmakursis, išvykdamas
studijuoti į sostinę; kuriuos augino jaunas vyras, vis dar neišmetęs iš galvos minties, jog
galbūt krečia kvailystę; žodžiai, kurių jis nesiliaus kartojęs – nors sykiais ir pro sukąstus
dantis. Ir aš paliečiu to paauglio, pirmakursio, jauno vyro, savo gyvenimo žmogaus
pirštus, suspaudžiu juos amžinoje mudviejų dabartyje.


*******

MEILĖ – mėlynas karoliukas su lenktiniu peiliuku išraižyta širdute

Manau, kad ir homoseksuali, ir heteroseksuali meilė gali būti graži ir tyra, o gali – bjauri ir
iškreipta. Žmogus, šio jausmo nevertinantis kaip kažko pakylėto, to, kas gaivina mūsų
sielą, nė vienu atveju nesielgs tinkamai. Augustas vertino. Subtilumas, antroji jo savasties
dalelė po poezijos, užkirto kelią bet kokiam vulgarumui, prievartai ar nederamam,
prikišamam aistrų demonstravimui. Pamenu mūsų pirmąjį susitikimą, kai Simonas pristatė
man savo artimiausią draugą, tapusį tokiu per neįtikėtinai trumpą laiką. Jauną vyrą
suaugusiojo akimis, šimtu procentu atitinkantį mano turėtą poeto įsivaizdavimą, o vėliau
keliskart jį sugriovusį. Pablyškusį, melancholiškos veido išraiškos, kaklą atsainiai
apsivyniojusį nutįsusiu šaliku. Vėliau su šiuo žmogumi ir dėl jo išgyvenau ne vieną
emocine prasme intensyvią akimirką. Vienos buvo ypatingai gražios, kitos – verčiančios
nerimauti ir drebinančios iš vidaus. Nesiruošiu slėpti baiminusis, kad Augusto širdyje
liepsnojanti meilė gali paveržti iš manęs Simoną. Dėl to jaudinausi žymiai stipriau nei dėl
iš anksto pasmerkto jo romanėlio su kursioke, dėl kitų merginų garsių padūsavimų ar
atviro kabinimosi ant kaklo, iš kurio jis pats juokėsi: nors gimtajame miestelyje mano
vaikinas ir nebuvo išlepintas dailiosios lyties dėmesio, aš jaučiausi tvirtai jį laikanti savo
rankose. O štai bohemiškas artumas su Augustu – ar negalėjo jis tapti ta lyg opijus ar
absentas svaiginančia terpe, kurioje lengviau atmesti sena ir įprasta, priimti drastiškai
nauja? Tačiau Augustas buvo tas, kuris paliko, nes tikrai mylėjo. Nes mylimasis jam buvo
svarbesnis už jį patį. Prisimenu, kaip pirmosios studentiškos vasaros pabaigoje užsukau į
mūsų šeimos vasarnamį, kur prieš kelias dienas lankiau du atostogaujančius draugus, ir
radau tik Simoną. Tomis dienomis jis buvo lyg apdujęs. Ir aš verkiau. Plūstelėjus
pirmosioms ašaroms, suglumome abu. Jis priėjęs švelniai mane apkabino ir pasūpavo,
stengdamasis nuraminti. Tačiau aš tik dar stipriau įsiverkiau, staiga kaltės geluonimi
smilktelėjus minčiai, jog šia rauda ne tik dalinuosi Simono skausmą, ne tik išreiškiu
mudviejų liūdesį, bet ir išlieju manyje slypėjusį jausmą, kurio tikrąjį vardą sąmonė išgirdo
tik šią akimirką. Proverksmiais ir tik viduje prisipažinau meilę Gustui, kuri buvo kitokia
nei meilė Simonui; tik gal ne taip labai kitokia, kaip kad save ilgą laiką tikinau. Kai
sėdėdama vasarnamio svetainėje raudote raudojau, kas veržėsi iš manęs – gėla, jog
neatsisveikinau, palengvėjimas neįvykus dramatiškiems meilės posūkiams, o gal šie abu ir
dar daugelis kitų, vien tik poezija išreiškiamų dalykų? Žinau, jog tai buvo pirmoji mano
neištikimybė Simonui, apie kurią jis nenutuokia iki šiol. Nes aš nenoriu suteršti jo
prisiminimų apie tikrą draugystę, apie ypatingą gyvenimo tarpsnį, per kurį mano vyras
suaugo, ir apie bičiulį, padėjusį jam galutinai įtikėti savuoju pašaukimu.

*******

DRAUGĖS IR DRAUGAI – karoliukai, ant kurių nenuplaunamais dažais

nupieštas „smailas“
Vis dažniau pasitaiko ankstyvų rytų, kuomet Simonas vienas išeina pasivaikščioti
pakrante. Juokauja, kad sensta, todėl ir nesimiega iš ryto. O aš, per langą matydama savo
vyrą, vienumoje lėtai, bet atkakliai žingsniuojantį saulėtekio link, kartais jau nerimauju.
Galbūt jam trūksta bičiulio, kuriam būtų suteikta garbė eiti drauge? Iš kur tas bičiulis
galėtų atsirasti? Tačiau kai po kurio laiko Simonas apsigręžia ir patraukia namų link, kai
grįžta toks, kokį esu įpratusi jį matyti, tariuosi supratusi, kad stygius įgalina kiek kitokį
gyvenimą, daro įtaką kūrybai, iš dalies perkuria patį žmogų. Ir jei tam žmogui skauda tik
truputį, gal galima pakentėti? Gal jis net pats sąmoningai prisiima tą kentėjimą? Mano
nerimas švelnėja – iki kito panašaus saulėtekio.
Norėčiau apie tai padiskutuoti su Gustu. Tačiau esu tikra, jog jis nebegrįš į mūsų su
Simonu gyvenimą. Gaila, Simonui taip reikėtų tokio draugo. Nes prastesnių jis nenori. O
juk draugai reikalingi visiems, tiesa? Mes turime keletą porų, – dabar jau šeimų su vaikais,
– su kuriomis bičiuliaujamės, leidžiame laisvalaikį, kurių gimtadienius prisimename, o
pokyčius darbe aptariame. Bet pabendravus su jais, mano vyro akys niekuomet nedega
taip, kaip degdavo po pokalbių, po patylėjimų su Augustu. Kaip švyti po mudviejų
artimumo akimirkų. Po bendravimo su vaikais. Gal buvimas kompanijoje jam apskritai
mažai reiškia? Pamąsčiusi į šį klausimą turbūt atsakyčiau teigiamai, kadangi ir anksčiau –
net paauglystėje – kompanijos prasme Simonas buvo tikras „vidutiniokas“: nei vienišius,
nei bet kokia kaina bendrauti siekiantis. Jis lyg ir turi visus duomenis pelnyti „savo bičo“
vardą, tačiau… Tai gal vis dėlto jam kažko trūksta? O gal kažko per daug? Trūkumu ar
nereikalingu priedu reikėtų laikyti kartais net artimų draugų rate akivaizdžiai
demonstruojamą abejingumą ir atsainumą, nuobodulį? Ar jis dedasi esąs kažkuo
pranašesnis už tuos, kuriems, stoikų teigimu, nepakanka patiems savęs, todėl būtinai reikia
kitų žmonių?
Na, bent jau mano atžvilgiu to pranašumo nedemonstruoja. Ir nedaro pašaipių užuominų,
kad pasisėdėjimų su draugėmis labiau reikia „toms moterims“. Nuo to laiko, kai dar
mokykloje nustojo mergaites vadinti „mergomis“, yra absoliutus vyrų ir moterų lygybės
šalininkas. Tačiau taikliai nurodo lyties nulemtus skirtumus, kurie jam kaip rašytojui kelia
susižavėjimą, o kaip vyrui – gal sykiais ir nervina, ne be šito… Prie tų skirtumų, žinoma,
priskirtinas ir bendravimo bei draugystės skirtingumas. „Kaip jūs galite tiek plepėti?!“ –
man pro duris išleidus pasisvečiavusias drauges, kartais klausia Rokas. Na, žodis traukia
žodį, o kai viena kitą puikiai pažįsti, temų visuomet atsiranda, jos nuosekliai keičia ir
papildo viena kitą. Įdomu, kaip ir kuo gyvena draugė, net jei jos veikla tolima nuo tavo
pačios, – nes tau rūpi žmogus, tau patinka draugės asmenybė. Dvi mano draugės man yra
ypatingos – tos, kurios dar pradinėse klasėse į mano „atminimų“ sąsiuvinius piešė penkių
žiedlapių gėlytes ir rašė banalius, bet be galo nuoširdžius draugystės pažadus ir laimės
palinkėjimus. Tuos pažadus išpildė. Joms vienintelėms pasisakiau apie Tadą – tačiau daug
vėliau, nei prisipažinau Simonui. Tik kai supratau, jog man būtina kieno nors pagalba,
kad, pati būdama kalta, noriu būti glaudžiama ir guodžiama. Pasisakyti buvo gėda ir baisu
– draugių nuomonę apie save rizikavau pakeisti visam laikui. Bet jos išlaikė ir šį
išbandymą – kaip keletą kitų, galėjusių sugriauti mūsų draugystę. Palengvino mano
atsigavimą, atitokimą nuo savo pačios poelgio, kurio mano širdis, priešingai protui, ir
šiandien negali laikyti niekšybe. Simonas tokios pagalbos neturėjo. Esu tikra, jog apie
mane ir Tadą neprasitarė niekam. Koks gi vyras norėtų prisipažinti buvęs apgautas
žmonos?! Atvirauti apie į galvą įkyriai lendančius planus, diktuojamus įžeistos savimeilės
ir keršto troškimo: pamokyti žmonos meilužį, išsiskirti, būti su kita moterimi? Paskutinio
iš išvardintų dalykų bijojau labiausiai – ir ne tiek dėl savęs, kiek dėl paties Simono:
žinojau, jog jis niekada sau nedovanotų meile nepagrįstos neištikimybės.
Geriausių draugių palaikymo bei patarimų prireikė ir tuos kelis kartus, kai mano
išdavystės naštą nešantis Simonas namo grįžo pasigėręs. Nors buvo jau beveik
trisdešimties, gerti nemokėjo, todėl siaubingai vemdavo – kaip per išleistuves
„padauginusi“ dvyliktokė. Vakarykščio nesusivaldymo paženklinti rytai mums abiems
prikišamai parodė, kaip žmogus geba save bjauroti. Paversti savo paties parodija.
Sekdama draugių nurodymais, lengvinau Simono pagirias – ir fizines, ir psichologines,
stengiausi jam grąžinti gražaus ir protingo vyro išvaizdą bei savigarbą. Simonas aršiai
priešinosi, slėpdamas gėdą, širdo, kad neišlieju ant jo pykčio, kurį jautė kaupiantis manyje.
Neturėjau patirties, kaip elgtis su girtu vyru, tad pirmą kartą visiškai supanikavau. Antrą
kartą sunerimau. Trečią pasidarė baisu. O ketvirtą – paskutinį – labai liūdna. Turbūt mano
nuoširdžios karčios ašaros Simonui ir tapo geriausiu priešnuodžiu – ir prieš įjunkimą į
alkoholį, ir prieš skausmą dėl išdavystės. Paskutinį kartą po išgertuvių, radęs mane
užverktomis akimis ir pajuodusiais paakiais, jis savo papratimu tiesiai šviesiai paklausė:
„Ir tu nesibari?! Galvojau, kad seniai mane iškoneveiksi ir liepsi nešdintis“. Gal slapta net
vylėsi, jog taip nutiks – nebereikėtų vargti, sukąstais dantimis išlydint ir pasitinkant dar
vieną dieną. Aš papurčiau galvą: jis prisiėmė sunkų atleidusiojo vaidmenį, ir aš nuo pat
pradžių nesitikėjau, jog jį atliks nė karto nesuklysdamas. Tik pasirodė, jog klaidoms
nebuvau pasiruošusi, ne tokia tvirta, kokia maniau esanti. Taip ir pasakiau savo vyrui.

*******

VYRAI – šiurkštoki ir moters rankai sunkūs, bet kažkuo malonūs

karoliukai iš kieto akmens

Atvirai kalbant, apgaudinėti Simoną su kitais vyrais būtų lengva. Jam nebūdingas įtarumas
– nė vieno žmogaus, o tuo labiau mano atžvilgiu. Ar dėl to, kad neapgaudinėja pats (juk
kelis jaunystės pakvailiojimus būtų juokinga vadinti neištikimybe)? O gal dėl tyro
vaikiško naivumo, kuris tebeliko jame? Nuginkluojančio mane be kovos ir traukiančio
daug labiau už kitų vyrų naudojamas gudrybes, jų atvirus pasiūlymus ar kitokius meilės
žaidime atverčiamus kozirius. Būti neištikima Simonui nepakeliamai sunku – dėl to, kad
meilės jis niekada nelaikė žaidimu. „Ir iš kur ištraukei tokį teisuolį teisinguolį?“ – kartais
piktokai paklausia kuri nors iš mano draugių. Ne ištraukiau: prigimtinį mano vyro tiesumą
iki teisingumo lygmens kilstelėjo patirti išgyvenimai ir gilūs apmąstymai, nuo pat pirmų
studijų metų jį traukusių teisingumo teorijų ir literatūroje apdainuotų idealų persipynimas
su gyvenimo praktika – ir džiaugsminga, ir karčia. Aš kitokia. Būna atvejų, kada labiau
žiūriu savo naudos, o ne teisingumo. Gėda prisipažinti, bet retsykiais daug ką statau ant
kortos dėl savo įnorių ar momento nuotaikos. Aikštijuosi ir rodau kaprizus net sulaukusi
keturiasdešimties ir turėdama du vaikus. Aš visuomet buvau palepinta mergaitė. Ne
visiškai, bjauriai išlepusi, bet gerokai palepinta.
Ar man reikėjo Tado? Dabar neatsakyčiau vienareikšmiškai. Taip, jis buvo ypatingas, su
pirmu pasitaikiusiu nebūčiau prasidėjusi. Žvelgdama atgal, suvokiu, kad šešėliu
šmėkštelėjusią pagundą sustiprino ir kelios aplinkybės: su Simonu dar neturėjome vaikų,
ėjo tretieji – neretai kriziniais laikomi – santuokos metai, Simonas kartais tapdavo
nepakenčiamas, pats su savimi grumdamasis pirmose kūrybinėse kovose vardan grakščios
publikavimui tinkamo teksto eilutės, o aš pati bandžiau prasiskinti kelią į vyrų valdomą
fizikos mokslo pasaulį – siekiau doktorantės vietos. Įtemptas laikas. O baltas chalatas
suteikia vyrui apriorinio pranašumo moters akyse – panašiai kaip kario uniforma. Juk
gydytojas – irgi karys, ir jo kova kilniausia iš visų. Net retomis prabangos valandėlėmis,
kai su Tadu susitikdavome ne ligoninėje, ir už kavinės stalelio ar ant suoliuko pakrantėje
prie manęs sėdėdavo elegantiškai ir stilingai apsirengęs gražus vyras, kalbantis apie
dalykus, nesusijusius su medicina, gydytojo įvaizdis niekur neišnykdavo. Aš vertinau
svarbą to, ką Tadas duoda žmonėms, ir būdama su juo pati jaučiausi vertingesnė –
pasibaisėtinai nebrandi laikysena! Be to, ir dabar galvoju, kad su Tadu gyventi būtų
ramiau, lengviau. Abu mes mokslo žmonės, todėl suprasti vienas kitą paprasčiau. Jo geras
charakteris, malonus būdas, jam būdinga vidinė ramybė…
… tačiau aš pasirinkau likti su peštuku. Ir drebėjau, kad jis nueis pas Tadą „vyriškai
pasikalbėti“. Neturėjau teisės to uždrausti, kurį laiką po savo „nuotykio“ apskritai
jaučiausi neturinti jokių teisių. Tik kai vyras po kokio pusmečio paklausė, ar norėčiau, kad
susilauktume vaiko, supratau iš jo gavusi atleidimą; kai netrukus manyje suspurdėjo nauja
gyvybė, vėl patyriau laimę, vėl leidau sau džiaugtis gyvenimu. O tą šaltą rudenį nežinojau,
kur dėtis iš baimės: Tadas kartą gyvenime jau buvo patyręs baisią išdavystę, ir jeigu antrą
kartą nukentės per žmogų, su kuriuo ryžosi būti, ar begalės dar kada nors kuo nors
pasitikėti?!
… jūros pakrantėje susirinkęs pulkelis vaikinų. Žiūrėdamas iš toliau, gal ir neįtartum
nieko blogo, bet iš arti pamatęs pykčio perkreiptus veidus ir nuožmią akių išraišką, jau
nepavadintum jų niekaip kitaip – tik „gauja“. Atokiau susispietę nuščiuvusios mergaitės,
per vėlai supratusios, kuo baigsis iš pradžių juoką kėlęs apsižodžiavimas. Šįkart be
muštynių neapsieis. Kai kurios iš jų prisimena maždaug prieš mėnesį įvykusį susirėmimą,
po kurio miestelio ambulatorija turėjo neįprastai daug darbo. Viena iš tų mergaičių – aš.
Vaikinų būrys susijaukia, pasidalina į dvi grupes. Vienos priešakyje išvystu šviesiaplaukį
šviesiaakį jaunuolį, kurio žvilgsnyje nuolat gyvas iššūkis jau ne sykį pridarė jam bėdos.
Kai Simonas žengia dar labiau į priekį, suklinku „Ne!”, bet lieku stovėti kur stovėjusi, nes
kitaip savo vaikinui užtraukčiau gėdą. Bandau sugauti jo žvilgsnį, nors neįsivaizduoju, ką
ir kaip pasakyčiau vien tik akimis per šias likusias trumpas sekundes. Tačiau Simonas į
mane nežiūri. Kilsteli smakrą ir prieina prie pat priešininko. Tokių scenų negaliu pakęsti
net filmuose, o realiame gyvenime besimušančius laikau kvailiais, idiotais, necivilizuotais
gyvuliais!.. tik kad čia – mano Simonas… Jis nėra nei silpnas, nei nerangus, muštynėse
jau truputį patyręs – kramtydama lūpas, mintyse susigrąžinu negausius susirėmimus,
kuriuose jis dalyvavo. Ir vis tiek širdis plaka taip smarkiai, jog darosi bloga, ir draugės
užjausdamos tyliai siūlo man vandens, ant krūpčiojančių pečių užmeta megztuką…
Na žinoma, jis pradeda pirmas. Įprastinė pradžia – dunkstelėjimas kumščiu tam anam į
krūtinę, nusižiūrėtas iš pigių bojevikų. Išsisukęs nuo pirmojo priešininko smūgio, trenkia
jau rimčiau. Kai priešininkas spiria Simonui į kojas, virsdamas mano “didvyris” ir jį
nusitempia ant žemės. Smėlis ir pyktis visur, jie spjaudosi ir vienu, ir kitu; ir pyktis, ir
smėlis apsitaško pirmaisiais kraujo lašais… Po dešimties minučių viskas baigiasi,
tolumoje pasigirdus policijos sirenai. Vieni puola į vieną, kiti – į kitą pusę, ir nurūksta
pliažu, slėpdamiesi tuščiose persirengimo kabinose, tikėdamiesi laiku rasti priedangą
kopose, o gal net suspėti grįžti į artimiausią miestelio gatvę, kurioje apsimes paprastais
praeiviais. Dar gerokai apspangusi, pasijuntu tempiama už rankos.
– Greičiau, – budriai dairydamasis skubina Simonas.
Mes užsiglaudžiame už palaikės valčių pašiūrės, bet žinome, jog ilgai čia pasilikti
negalėsime: policininkai “šukuos” pakrantę, kad vėliau niekas, sunerimęs dėl viešosios
tvarkos pažeidimų, negalėtų jiems prikišti aplaidumo. Šįkart policiją irgi neabejotinai
iškvietė koks nors aktyvus bendruomenės narys, stebėjęs mus iš tolo. (O, kokia laimė, kad
iškvietė!). Mano galvoje tuščia. Simonas irgi nieko nesumąsto. Rankove nusibraukęs
kraujuojančią nosį, silpnumo apimtas nugara atsiremia į pašiūrės sieną… prastai
pritvirtinta plati sienos lenta pasislenka, ir jis beveik įvirsta į pašiūrės vidų.
– Lendam! – čia pat sumoja.
– Čia privati nuosavybė.
– Lįsk, – pakartoja neįprastai įsakmiai, šaltakraujiškai įstumia mane ir įlindęs pats tyliai
grąžina lentą į vietą.
Dar negalime būti ramūs, nes akylesnis policininkas tikrai pastebės persikreipusią lentą ir
pateks į vidų tuo pačiu keliu kaip ir mes. Todėl slepiamės po kampe sumestais žvejybiniais
tinklais ir sustingstame po jais, išgirdę prie pastato besiartinančius žingsnius. Laimei,
greitai jie vėl nutolsta, – policininkas nebuvo pats pareigingiausias. Tik tada atsisuku į
man iš šono išsitiesusį vaikiną. Jis atrodo pasibaisėtinai: krauju ištepta panosė, susivėlę,
nuo prakaito sulipę ir smėlio pribirę plaukai… atšlyju, nors žinau, jog pati atrodau tik
truputį geriau. Simonas lyg ir pyktelna dėl tokios mano reakcijos, tačiau didžiąją dalį
pykčio atsargų jis jau palikęs muštynių arena virtusioje pakrantėje. Ir netrukus prajunka –
taip šviesiai ir užkrečiamai, kad aš nesiaiškinu, dėl ko, ir kaip tai įmanoma dabartinėje
situacijoje, tik leidžiu savo kūnui vėl palinkti vaikino pusėn. Išsisklaido paskutinė mano
baimė, nors tuo pat metu aiškiai suvokiu, jog gyvenime Simonas mušis dar ne kartą – ir
kumščiais, ir argumentais, ir bet kuo, kas pasitaikys po ranka, – jei tik tikės kovos
prasmingumu.
O atsiteisti „ragus užtaisiusiam“ – prasminga, bent jau taip manytų daugelis vyrų. Buvau
beveik tikra, kad šiuo požiūriu Simonas – labai tipiškas „patinas“. Tačiau niekada
neišdrįsau paklausti vyro, ar jis susirado savo varžovą. Kuo baigėsi dviejų vyrų kova dėl
manęs, išsiaiškinau tik po ilgo laiko, Rokui dėl apendicito priepuolio pakliuvus į ligoninę.
Antrąją dieną po operacijos, kol sūnus miegojo, išėjau pasivaikščioti ligoninės koridoriais.
Mieliau būčiau nuo slaugymo laisvą laiką leidusi lauke, bet oras tam buvo visai
netinkamas. Nuo pat ryto kaip iš kibiro pliaupė lietus – jis turbūt ir užliūliavo mano
nenuoramą sūnų, kuriam net apendicito operacija netrukdė būti hiperaktyviam. Prie
pirmame aukšte įrengto spaudos kiosko sklaidydama susidomėjimo nekeliantį žurnalą, už
nugaros nugirdau juokaujamu tonu mesteltą kreipinį: „Ei, vedėjau!”. Suirzusi pagalvojau,
jog ligoninėje nederėtų taip garsiai rėkauti, bet kviečiantysis buvo atkaklus – o gal jo
tiesiog dar neišgirdo: „Vedėjau! Pečiuli!”. Pirštai nevalingai sugniaužė žurnalo puslapius,
ir pardavėja priekaištingai į mane dėbtelėjo. Greitai susimokėjau už leidinį, kurio
neskaitysiu, ir nespėjusi pagalvoti apie pasekmes atsigręžiau balso pusėn. Kiek tolėliau
išvydau du tvirtai apsikabinusius vyrus. Apie vieną negalėjau pasakyti nieko, o apie kitą
galėjau pasakyti tiek daug!.. “Kaip tu čia? Iš kur?” – klausinėjo bičiulio Tadas, ir tas,
įnirtingai gestikuliuodamas, pradėjo kažką pasakoti. Jie pamažu traukė kardiologijos
skyriaus link. Kaip gi šito nenumačiau?! Kaip į galvą neatėjo mintis apie galimą
susitikimą? Juk profesorius Drumčius man rašė, kad Tadas jo pasiūlymą priėmė iš dalies:
liko provincijoje, tuo pat metu vadovaudamas keliems sostinės ligoninėje vykdomiems
projektams ir joje konsultuodamas itin sunkius pacientus. Sekiau vyrams įkandin,
pasiryžusi laukti kiek reikės, kol Tadas liks vienas. Tadas Pečiulis, kardiologijos skyriaus
vedėjas.
Laikas ėjo nepatebimai, mąstant apie šio vyro vietą mano gyvenime. Anuomet ji taip ir
liko tiksliai neapibrėžta, o šiandien buvo dar sunkiau tai padaryti; gal net neįmanoma. Tik
nuojautos, šnabždesiai, neaiškumas ir trauka. Vis dar išlikusi trauka… Jis grįžo palydėjęs
draugą, ir aš išlindau iš savo slėptuvės tolimame koridoriaus kampe, netoli jo senojo
kabineto.
– Labas, – pasakiau, nežinodama, ką pasakyti, už nugaros slėpdama rankose laikomą
bevertį skaitalą.
Tadas sustojo. Iš pradžių atrodė, jog manęs nepažino, ir aš klaikiai išsigandau tokios
užmaršties. Panūdau pabėgti, tačiau galvodama, kad matau Tadą paskutinį kartą,
prisiverčiau pažvelgti jam giliai į akis. Ir tada pamačiau – visą šokiruojančią nuostabą,
visą užslėptą skausmą, visą galingą jausmą. Mums prireikė laiko atsigauti, ir mes
naudojomės tuo, kad šįkart jo turime užtektinai. Tadas mostelėjo į minkštasuolį
koridoriaus pasienyje. Dėkinga klestelėjau ant jo. Spėliojau, katras iš mūsų pirmas atgaus
balsą, ir labai nustebau, jog tai buvau aš.
– Istorija kartojasi, – tarstelėjau.
Jis klausiamai kilstelėjo antakį.
– Vėl netikėtai susiduriu su tavimi šitoje ligoninėje, – paaiškinau.
– Bet aš nebedrįstu siūlyti tau kavos. Per daug pavojinga, – šyptelėjo jis, bet šįkart šypsena
nepalietė akių; jų žvilgsnis liko neįskaitomas.
– Vis dar? – nežinau, kokio atsakymo tikėjausi po daugiau nei septynerių metų, kokį
norėjau išgirsti – ar patvirtinimą, jog vis dar jam rūpiu, ar kokį nors pokštą „senų gerų
laikų“ tema, ar…
Šiaip ar taip, jis neatsakė, ir aš supratau pasielgusi netaktiškai. Nusigręžiau į langą,
susigrūdau rankas į kišenes, įlindau į savo kiautą. Tačiau prisiverčiau dar kartą prabilti,
kad išsiaiškinčiau seniai ramybės neduodantį dalyką:
– Ar tau teko susidurti su Simonu?
Nemačiau gydytojo veido, bet atrodė, jog jaučiu juo praskriejančią dvejonę dėl tinkamo
atsakymo.
– Teko, – jis turbūt pastebėjo mano krūptelėjimą, nes suskubo pridurti, – Tik to
nepavadinčiau susidūrimu. Tiesą sakant, gaila, kad jis neprisistatė, – būčiau norėjęs
atsiprašyti.
Jaučiau, kaip mano kūnu perbėga šiurpuliukai – ir iš palengvėjimo, ir todėl, jog užteko
keleto žodžių, kad sugrįžtų tų dienų išgyvenimai: ir gniuždanti kaltė, ir saldumu erzinantis
uždraustas malonumas. Atsigręžiau į Tadą. Jo išraiška kalbėjo tą patį. Tačiau tik labai
trumpai – jis visuomet buvo meistras tvardytis. Pokalbis baigtas. Ir vis dėlto aš dar kažko
laukiau…
– Liučija, – staiga išgirdau tyliai sakant, – aš niekada nieko nepamiršiu.
Taip taręs, gydytojas greitai atsistojo ir nuėjo koridoriumi tolyn. Toks pat gražus, tiesus,
profesionalus, bet ir žmogiškas; lygiai toks, kokį prisiminau visus tuos metus. Ir toks pat
vienišas. Kai sėdėjome koridoriuje, slapta mečiau žvilgsnį į jo rankas – žiedo ant
bevardžio piršto nebuvo. Ir visas bendravimas neatrodė bendravimas vyro, kasdien
būnančio, gyvenančio su moterimi. Tikėjausi, jog neturėjau jam tokios galios, kuri bet
kokius vėlesnius rimtus santykius padarytų neįmanomus. Kad tai tiesiog jo pasirinkimas,
nulemtas visai kitų priežasčių: fanatiško pasišventimo profesijai, būtinybės budėti
naktimis ir dirbti savaitgaliais, ir iš viso to ateinančio klaidingo suvokimo, jog
artimiesiems negalėsi duoti to ir tiek, kiek turėtum. Tad atsisakai arba minties apie
šimtaprocentinį atsidavimą profesijai, arba minties apie artimuosius. Aš buvau ta, kuri
išmanė apie profesijos diktatą, apie mokslo plėšrumą. Būčiau Tadą supratusi ir palaikiusi,
tenkinusis trumpomis buvimo kartu akimirkomis, ir gal mudviem būtų pavykę taip
suderinti šeimą ir mediciną, kad nė viena iš jų nenukentėtų… Pažvelgiau į vis dar miegantį
Roką. Jei būčiau likusi su Tadu, dabar ligoninėje slaugyčiau kitą berniuką, o gal mergaitę.
Ir kur nors gatvėje vieną sykį susidurčiau su Simonu. „O ne!“ – netikėtai išsiveržė; ir aš
supratau, jog neištverčiau nei savo sūnų nebuvimo, nei tokio susitikimo su Simonu. Ar
susitikti su Tadu buvo lengviau tik dėl to, kad mūsų ryšys truko labai trumpai? Aišku,
viena iš priežasčių buvo ir ši. Bet ne tik. Tadas niekuomet manęs neprisileido taip arti kaip
Simonas, pastarasis tai padarė iškart, kai vos pradėję lankyti septintąją klasę, nuėjome į
pirmąjį pasimatymą. Ir vėliau ne tik atvirai atsakydavo į visus mano užduodamus
klausimus, bet ir pats kalbėdavo apie tokius dalykus, kurie kartais net šokiruodavo. Kitų
žmonių akivaizdoje Simonas nebūtų apie juos nė prasitaręs, ir nors pasitaikydavo, jog jį
sukritikuodavau ar net pasišaipydavau, vaikinas neprarado pasitikėjimo manimi. Tadas
apie save šnekėdavo mažai. Tiesą sakant, nedaug klausinėdavo ir apie mane. Gal dar buvo
per anksti? Mūsų ryšys laikėsi ant kažkokio neaiškaus, neįvardinamo, o gal realiai nė
neegzistuojančio pagrindo, ir galbūt todėl neįpareigojo taip besąlygiškai. Ryšys su Simonu
turėjo daugybę pagrindų, jie tarsi dirvos sluoksniai gulė vienas ant kito, formuodami
derlingą lauką ne tik meilės, bet ir artimumo daigams augti. Rašytojas irgi turi jo
profesijos teikiamą pranašumą, tačiau kai pradėjau draugauti su Simonu, jis dar nebuvo
rašytojas, ir mane patraukė ne romantiškas kuriančiojo įvaizdis. Tikėjausi, jog ir mano
mylėtas gydytojas sutiks moterį, su kuria norės ir galės užmegzti tikrą ryšį…
Rokas sujuda lovoje ir atsimerkia.
– Labutis, – sakau, ir mano diena, netikėtai pertraukta praeities, vėl sugrįžta į dabartį.

*******

AISTRA – raudonas karoliukas, dėl spalvos intensyvumo tarsi

pulsuojantis akyse

„ … jei atomą išrengtume iki branduolio…“ – postringauja prelegentas, kurio pranešimo

mokslinis lygis toks, jog jam pakelti vaizdingų posakių tikrai neužteks. Atsilošiu į kėdės
atkaltę ir trumpam užsimerkiu; kiek dar pranešimo laiko liko? dešimt minučių? Pajuntu,
kaip link manęs šonu pasislenka Simonas – taip arti, kiek tik leidžia kėdes skiriantys
porankiai. Tada sumurma sakinį, kurį iš pradžių tariuosi ne taip nugirdusi.
– Kaip kaip?.. – perklausiu.
– Norėčiau dabar pat išrengti tave. Iki branduolio, – žodžiai tarsi fejerverko salvė –
spalvota ir pribloškianti, tikiuosi, jos neišgirdo visi tie rimti kostiumuoti mokslininkai ir
mokslininkės, sėdintys kasmetinės tarptautinės fizikų konferencijos plenariniame posėdyje.
– Simonai, užsičiaupk, – šiaip ne taip sulaikau prunkštelėjimą, nes mano nepraustaburnis
šiuos žodžius sušnabžda nė kiek nepasikeitusia išraiška – ir dar tokia, kuri rodo jį
vienintelį salėje atidžiai besiklausant pranešimo.
Tada giliai, jausmingai atsidūsta. Ir uždeda ranką man ant kelio. Pridengiu ją
konferencijos programėle. Ką gi aš daryčiau, kaip išgyvenčiau šiame kartais pernelyg
rimtame pasaulyje be šiuo metu man iš dešinės nerimstančio begėdžio?! Povestuvinis
medus išlaižytas seniai, kai kurie vakarai po darbų ir vaikų priežiūros atrodo
nepakeliamai sunkūs, tačiau užtenka vieno jo taiklaus murmtelėjimo (tai išties panašu į
sumurkimą, slopų gerklinį garsą, kurio prasmę dažniausiai pagaunu veikiau intuicija nei
klausa), ir pasaulis aplink mane keičiasi… Skysti aplodismentai paskelbia pranešimo, o
kartu ir plenarinio posėdžio pabaigą. Pietūs.
– Aš žvėriškai alkanas, – Simonas paima mane už parankės. – Ir tu žinai, koks tai alkis.
Šitomis aplinkybėmis geriau jau nežinočiau; geriau neprisiminčiau kažkada Augusto
sugalvoto, o vėliau paties Simono man persakyto jo palyginimo su jaunu, išdidžiu vilku.
Nes pradedu baimintis, jog tam alkanam vilkui neatsispirsiu. Kadangi dabar toks
gyvenimo momentas, kai Simonas mano galįs sau leisti viską, ir jo elgesys nulemtas šio
įsitikinimo. O aš, užuot pastačiusi vyrą į vietą, virpu nuo jo atvirai skleidžiamos vilionės.
Ir neramiai svarstau, kaip po pietų vienoje iš konferencijos sekcijų skaitysiu pranešimą.
Šiaip jau į konferencijas Simonas su manimi nevažinėja. Arba lieka namuose su vaikais,
arba – jeigu juos tuo metu gali prižiūrėti seneliai – visą laisvą laiką skiria rašymui. Lygiai
taip į rašytojų susibūrimus su juo dažniausiai nevykstu ir aš. Nebent konferencijos ar
susibūrimai baigtųsi prašmatniais pobūviais, į kuriuos dera ateiti su pora. Tačiau šį sykį
Simonas turėjo reikalų sostinėje: pagaliau susiruošė užsukti į abi jo knygas išleidusią
leidyklą pasikalbėti apie savo antrąjį romaną. Knyga pasirodė prieš kelis mėnesius ir
susilaukė dar didesnio populiarumo nei pirmoji. Tiesą sakant, aš nenustebau: Simonas
jauste išjautė rašomą tekstą, skendėjo jame, kartais užliejamas netikėtų bangų, kartais –
išmestas ant seklumos ir sekinamas troškulio. Rašytojo nuoširdumą skaitytojai turėjo
įvertinti. Kai vos išleista bestseleriu tapo pirmoji mano vyro knyga, jis dar nemokėjo
mėgautis šlove; veikiau buvo nustebęs ir truputį sumišęs. Aišku, po truputį susivokė
situacijoje, bet, įkvėptas sėkmės, daugiau mąstė apie naujo kūrinio siužeto posūkius nei
apie savo gyvenimo pokyčius. Tuo tarpu leidyklai atidavęs antrą knygą, Simonas jau
žinojo, kokie svarbūs bus kritikų atsiliepimai ir pirmoji skaitytojų reakcija. Antras kūrinys
– tai arba įsitvirtinimas rašytojų pasaulyje, arba pasilikimas „vienos knygos žvaigžde“, kai
tave „nurašo“ į greit pamirštamų vardų sąrašą. Po antrosios knygos sėkmės tu tampi
padėties šeimininku, ir leidykla puikiausiai tai supranta. Todėl ir leidžia keisti suplanuotų
susitikimų laiką, derėtis dėl honoraro, reikšti nuomonę dėl to, kaip atrodys knygos viršelis.
Pirmąja galimybe Simonas naudojosi begėdiškai, vis surasdamas pretekstų atidėti kelionę į
sostinę. „Nesi tokia žvaigždė, kad galėtum šitaip pūstis“, – keliskart sakiau, o jis įtikinėjo,
jog tikrai nesusirgo žvaigždžių liga. Čia tikėjau juo, nes žinojau, jog tokio pobūdžio
susitikimai mano vyrui paprasčiausiai kelia nuobodulį, čia netikėjau ir primygtinai raginau
pagaliau išsiruošti; fizikos konferencija tapo gera proga.
Dėl honorarų leidykla gali nesijaudinti: Simonas gyvena vadovaudamasis principu „jei
Dievas davė dantis, tai duos ir duonos“. Man irgi atrodo, jog nevalia su kūryba elgtis kaip
su preke, nedera stengtis iš jos pasipelnyti. Kuriantysis turi altruistiškai dalintis su kitais
tuo, kas gimsta jo viduje – „dvasinėmis ląstelėmis“. Žinoma, ir jam reikia valgyti, reikia
taisyti prakiurusį stogą, kartais – iškeliauti pamatyti pasaulio, kad rastųsi naujų minčių.
Tam mums su vaikais pilnai užtenka to, ką abu su Simonu uždirbame. Ir kai pirmosios, o
ypač antrosios Simono knygos honoraras pasirodė esąs gerokai didesnis už įprastines visos
mūsų šeimos pajamas, dalį jo atidavėme labdarai. Neslepiame savo pagerėjusios
finansinės padėties, bet ja ir nesipuikuojame. Todėl nustebau ir iš pradžių ėmiau
protestuoti, kai ruošiantis į konferenciją Simonas prasitarė užsakęs mums prabangų
numerį labai gerame sostinės viešbutyje. „Aš gi ten elgtis nemokėsiu!” – supanikavau.
„Liučija, tu esi ta, kuri visur ir visada mokės elgtis taip, kaip reikia“, – jis stovėjo prieš
mane visas švytintis pasididžiavimu, kad suorganizuos iki šiol tik filmuose matytą
viešnagę; prakutęs nuo bendravimo su literatūros pasaulio garsenybėmis ir palepintas
žiniasklaidos dėmesio. Supratau, kaip svarbu jam bus pagaliau visiškai nusimesti kaustantį
provincialo drovumą. Kodėl gi ir man nepadarius to paties? Kodėl neįžengus į sostinę
aukštai iškelta galva, greta to, kuris jaučiasi pasaulio užkariautoju? Tegul tai ir pasieksime
gana primityviu būdu…
Ir štai dabar turiu problemą… nelaimei, moksliškai ji neišsprendžiama… Ir kaip galėtų
mokslas išspręsti problemą, kurios nė nesugeba iki galo paaiškinti? Aistros, geismo
problemą. Mano kelių virpėjimą dar ilgai po to, kai Simonas nuo jų patraukė ranką.
Ausyse pasilikusį šnabždėto gundymo garsą. Viršų tuoj paimsiantį pasiryžimą nusispjauti į
konferencijos dalyvės ir vienos iš pranešėjų pareigas… Pasipurtau, budindamasi iš
apkvaitimo, suimdama save į rankas.
– Mūsų bus visas vakaras. Visa naktis, – sakau savo vyrui. – Turėsi pakentėti.
Jis sudejuoja kaip geras aktorius. Bet akys šelmiškai šypsosi.
– Tu… mano pranešimo klausytis geriau neik, – padelsusi ištariu veik maldaujamu tonu.
– Bet aš taip norėjau…
– prašau… nes… na… bijau, kad nepristatysiu pranešimo taip gerai, kaip galėčiau.
Simonas garsiai nusikvatoja savo galią suvokiančio vyro juoku, išgąsdindamas netoliese
buvusius konferencijos dalyvius.
– Atsiprašau, – susivaldęs tarsteli.
Sekcijoje pasisakiau puikiai – nenuostabu, juk daug ir sunkiai dirbau prie šio pranešimo. Į
mano sąmonę buvo įsirėžę ne tik jo teiginiai ir schemos, bet ir atsakymai į visus galimus
klausimus, todėl su klausiančiaisiais susitvarkiau lengvai. Bet ar taip pat lengvai
atsiribojau nuo to, kas šį rytą didžiojoje Mokslų Akademijos salėje vyko tarp manęs ir
mano pasiutusio vyro? Ar nuo to, kas vyks tarp mūsų naktį? Kurgi ne! Prisižadėjau
daugiau niekada neimti Simono į konferencijas.
Ant tualetinio stalelio prie lovos pamerkta raudona rožė. Kaip romane… „Pažinsi mane iš
raudonos rožės“, – pajuokavo jis, kai svarstėme, kaip po konferencijos vienas kitą
pamatysime žmonių pilnoje centrinėje sostinės aikštėje. Pagaunu save besišypsančią kaip
ir tuo metu, traukiančią į save gerai pažįstamą salsvą rožės kvapą. Girdžiu, kaip vonioje
nutyla dušas, kaip atidaromos dušo kabinos durys… trumpa pauzė – jis šluostosi kūnu
srovelėmis bėgantį vandenį… žemyn spaudžiamos durų rankenos girgžtelėjimas…
Žinodama, kokį poveikį man daro jo nuogo kūno vaizdas, kelias minutes delsiu atsigręžti;
tačiau galiausiai, pagauta smalsumo dėl užsitęsusios įžangos, dirsteliu per petį. Simonas
nugara atsišliejęs į durų staktą, stovi labai ramiai, nesišypsodamas, ir lažinčiausi iš
milijono, jog jame – lygiai kaip ir manyje – viskas verda, vartaliojasi, ūžauja, klykauja.
„Taip!“ – šūkteliu mintyse, kai vyras žengia mano link, visą laiką žiūrėdamas tik į akis, tik
į akis. Sklaidydama nakties skraistes, krentu į jo glėbį. Mane stipriai apkabina. Žinau, kad
tai vadinama laime.

*******

VAIKAI – balti netaisyklingos formos karoliukai, švytintys iš vidaus tarsi

perlai

Dvi spalvotos juostelės išryškėja labai greitai, ir jau antrą kartą šią savaitę. Žiūriu į save
veidrodyje ir aiškiai matau man aplink galvą besisukančias, į plaukus prisivėlusias, į ausis
lendančias abejones. Nusibraukiu jas nuo kaktos, jų purvą nuo veido nusiprausiu šaltu
vandeniu. Nusikratau jų drąsiai, kadangi drąsos man netrūksta. Gimdymas prieš
keturiolika metų buvo tikrai sunkus, bet po jo jau žinau, jog galiu daug ištverti. Jau myliu
šį vaiką. Įsivaizduoju tą nenusakomos palaimos kupiną pirmąjį prisilietimą prie žmogučio,
kuris dar prieš akimirką gyveno mano viduje. Beveik negalvoju, kaip reaguos Simonas,
visiškai dėl to nesijaudinu. Dabar bent jau fiziologiškai viskas priklauso nuo manęs, ir tai
suvokusi pasijuntu rami. Nors man daugiau nei keturiasdešimt, ir jei kuri nors iš
bendraamžių draugių pasisakytų besilaukianti, skeptiškai pavartyčiau akis. Aišku, jog tą
patį padarys ir jos; tad kol kas nė vienai nieko nesakysiu.
Aš tylutėliai grįžtu iš vonios į miegamąjį, įsliuogiu po Simono antklode ir stipriai stipriai
prisiglaudžiu prie vyro. Jis neatsimerkia, tik plačiai nusišypso.
– Ar žinai… – pradedu pakuždomis, nes staiga susidrovėjau, ir balsas nelabai klauso.
– Žinau, – atsiliepia Simonas ir pabučiuoja mane į kaktą.

*******
MEILĖ – mėlynas karoliukas su lenktiniu peiliuku išraižyta širdute

Kur reikės padėti šiuos fragmentiškai surašytus paatviravimus? Kad jų netyčia nerastų
Simonas, Matas, Rokas? Oscaras Wilde‘as, kuriam aš simpatizuoju, yra pastebėjęs, jog
moterį vyras greičiausiai myli kaip tik dėl jos netobulumo. Tačiau aš bevelyčiau meilę
pelnyti kitais būdais. Todėl iš pat ryto sėdau ant dviračio ir numyniau link mūsų šeimos
vasarnamio. Jame yra vieta, kurią nuo seno laikau ypatinga – ten ir įdėsiu savo prirašytus
lapus. Tai plyšys koridoriaus sienoje, apie kurio egzistavimą ilgą laiką žinojau tik aš.
Skylė atsirado, nes lenta buvo išpjauta iš tos kamieno vietos, kuriame pasitaikė šaka. Ji
atverdavo žvilgsniui šešėliuotą ertmę tarp dviejų sienos sluoksnių, kurioje nieko aiškiai
nematydavau, primenančią man iracionalius Alisos pasaulius. Vieną kartą parodžiau ją
savo vaikinui. Atsimenu tyliai jam sakanti: „Pakuždėk į šitą plyšį sienoje savo didžiausią
paslaptį“. „Kam?“. „Jeigu taip padarysi, amžiams būsime susieti draugėn“. Pasakiau taip,
nes buvau įsitikinusi, jog didžiausias Simono noras – būti su manimi amžinai. Dabar
manau, kad dideliam berniukui mano žodžiai kėlė juoką; tačiau prie plyšio jis pasilenkė ir
sukrutino lūpas. Įdomu, tik suvaidino ar visgi kažką ištarė? Jeigu ištarė, tai ką?..
Norėdama pasiekti plyšį, turiu nuo sienos atitraukti didelę kartoninę dėžę. Pasmalsavusi,
kas jos viduje, be kitų senienų į dienos šviesą po ketvirčio amžiaus ištraukiu popierines
rankų darbo girliandas.
Mokydamiesi dvyliktoje klasėje, vieną vakarą prieš Kalėdas su Simonu pasiliekame
mokykloje. Vieninteliai iš klasės, atsiliepę į dailės mokytojo prašymą padėti pasipuošti
artėjančioms šventėms. Be galo, be krašto karpome spalvoto popieriaus juosteles, iš
kiekvienos suklijuojame žiedelį ir jungdami juos vieną su kitu nupiname ilgiausias
girliandas. Paskui kvailiojame, maudami viens kitam ant piršto „sužieduotuvių žiedus“ iš
to paties spalvoto popieriaus. Galiausiai mokytojas pasiūlo išrinkti, kokios spalvos lapo
reikėtų šventiniam skelbimui bei kvietimams, kuriuos įteiksime mokytojams ir tėvams.
Rinktis nelabai yra iš ko – dideli lapai tik balti, gelsvi ar žalsvi; tačiau mudu vis tiek
sugebame susiginčyti, kuri spalva labiausiai tiktų. Postringaujame ilgai ir ne itin rišliai,
suirztame nesugebėdami pagrįsti savo prioritetų, kol man į galvą ateina paaiškinimas:
– Balta nusibodusi, – sakau. – O žalsva primins eglutę. Imkime žalsvą.
– Kam tos tiesioginės aliuzijos? – nesutinka Simonas. – Gelsva būtų neįprasta.
– Kalėdos – tradicinė šventė. Kodėl nuolat stoji piestu prieš tradicinius dalykus?
– Labiausiai tradicinė būtų balta, bet tik ką ją atmetei! Po galais, – jis numeta ant stalo
rankose laikytą gelsvos spalvos popieriaus lakštą; tas nukrenta ant grindų, bet Simonas
nepakelia, – pati nebežinai, ko nori! Apsispręsk ir pati gamink tuos kvietimus.
Pagriebęs savo krepšį, jis trinkteli klasės durimis. Stoviu apstulbusi ir jaučiu, kaip man iš
rankų slysta visi jose turėti popieriai; drauge su jais slysta dar kažkas, ko nemoku
įvardinti, tačiau skausmingai trokštu išlaikyti. Sėdėdamas prie rašomojo stalo klasės
priekyje, į mane tėviškai žvelgia mokytojas:
– Ar tau jo reikia?
Galvoju gana ilgai.
– Reikia.
Mokytojas atsidūsta:
– Tada vykis jį.
Prieina ir švelniai stumteli mane durų link, į rankas įduodamas kuprinę.
Ir aš nulekiu koridoriumi. Vos nenusiritu nuo laiptų į pusrūsį, kuriame įrengtos rūbinės,
vildamasi, jog Simonas dar nespėjo išeiti. Randu jį rūbinės kampe, atsišliejusį į sieną ir
lėtai lėtai besivyniojantį aplink kaklą savo ilgąjį šaliką. Uždususi nuo bėgimo ir nuo
jaudulio, nuo vis dar užsilikusio pykčio, peržengiu rūbinės slenkstį ir sustoju. Simonas
toliau atkakliai vyniojasi šaliką.
– Šalikas ne begalinis, – burbteliu; jis neatsako ir nesustoja.
– Kalbėk su manimi, – įsakau. – Kas jau čia tokio baisaus nutiko?!
Prisiprašau. Ir tampa aišku, kad šįvakar ištarti žodžiai Simono viduje kaupėsi jau seniai.
– Nusibodo, kad visada tavo viršus! Kodėl nepripažįsti, kad aš irgi šį tą išmanau?! Ne
prasčiau už tave. O gal ir geriau. Ir čia ne tik dėl šiandienos, – jis trinkteli kumščiu į sieną
– gana stipriai, turėtų skaudėti.
Nors vaikinas ir šaukia, aš matau tik didžiules liūdnas jo akis.
– Ar tu bent supranti, kodėl aš čia? Kiurksau vėlų vakarą mokykloje, kai kiti… – jis
neapibrėžtai mosteli ranka. – Tiesiog negalėjau palikti TAVĘS vienos klijuoti tų kvailų
girliandų. Norėjau tau padėti.
Nuleidžia žvilgsnį į grindis, kurį laiką tyli.
– Aš taip stengiuosi, kad tau būtų gerai. Kad būtum patenkinta. Tačiau, – jo vėl pakeltas
žvilgsnis, jo tonas, nors jau sušvelnėjęs, reikalauja, kad dėčiausi į galvą kiekvieną žodį, –
negaliu išsižadėti savęs. Nepyk, bet net dėl tavęs to nepadarysiu. Nes negalėčiau taip
gyventi. Nes ir tu manęs tokio nenorėtum.
O Dieve, koks jis teisus! Tikrai nenorėčiau. Kai mokytojui prisipažinau, jog man reikia
Simono, tai kalbėjau apie tą Simoną, kuris ne tik žino, kaip išversti lotyniškąjį ego, bet ir
ką tas ego turėtų reikšti kiekvieno gyvenime. Ir lygiai taip pat aiškiai suvokiu, jog dabar
savąjį ego turiu suspenduoti.
– Nepalik manęs, – pravirkstu ir įsikniaubiu jam į krūtinę. – Aš atsiprašau… atsiprašau…
Viliuosi, kad ne sufantazuoju, o tikrai pajuntu, kaip šiek tiek atsileidžia įtempti vaikino
raumenys. Įsidrąsinu ir pamažu nuvynioju šaliką jam nuo kaklo…
… Netoliese kažkas krenkšteli. Mokytojas.
– Klasę aš užrakinau, vaikai. Darbus baigsime ryt.
… Rankose laikydama spalvotą girliandą, pravirkau kaip tuomet. Kartais pernelyg jį
spaudžiau, elgiausi diktatoriškai. Jausdama, kaip labai jam patinku, tuo pasinaudodavau –
tik noriu tikėti, kad dažniausiai bent jau ne sąmoningai. Greitai nužingsniavusi į
vasarnamio virtuvę, užrašiau prisimintą istoriją, tik ką į galvą atėjusias mintis. Ir įkišau
giliai į kitų lapų šūsnį. Nes nekenčiu atsiprašinėti – kad ir netiesiogiai. Tada visus užrašus
susukau į tūtelę ir šiaip ne taip įbrukau į jiems paskirtą vietą. Ruduo netruks atnešti į
vasarnamį drėgmę, jos pagavęs popierius patęš, o galiausiai ims pelyti. Bet tai visai
nesvarbu.

 „Ar tu irgi ką nors išmanai apie šitas apyrankes?“ – pasiteiravau į virtuvę ką tik
įėjusio Roko. „Tai aišku“, – jis panaršė spintelėje ir išsitraukęs „zoo-krekerių“
pakelį, susibėrė į burną visą saują. „Tuomet man reikės jūsų abiejų pagalbos, –
žvelgiau į sūnus ir jutau, kaip po truputį užsiliepsnoja skruostai. – Turiu gauti
ypatingą karoliuką naujos apyrankės pradžiai“. „Versi apyrankę? – prunkštelėjo
Rokas. – O geresnių užsiėmimų neturi?“. Matas nesakė nieko, tik nenuleido nuo
manęs akių. „Versime visi kartu, – ramiai tęsiau. – Apyrankę po pusės metų
gimsiančiam kūdikiui“. „Ką?!“ – išsprūdo Rokui, bet tik tiek. Jiedu buvo priblokšti,
instinktyviai pasislinko arčiau vienas kito ir dabar lietėsi per kelis metus
išplatėjusiais ir sutvirtėjusiais pečiais. Tik po kurio laiko susiprato mane apkabinti.
Taip ir stovėjome trise virtuvėje, laukdami iš darbo grįžtančio tėčio.

P. S. Po mėnesio uošvio prašymu Simonas prieš žiemą apžiūri vasarnamį. Žvilgsniu
keliaudamas koridoriaus sienomis, gerai pažįstamame plyšyje pastebi kyšant balto
popieriaus kraštelį. Keletą minučių pavargęs, ištraukia tūtele suvyniotus, atvirumu ir
drėgmės dėmėmis išmargintus užrašus. Iš pradžių jį pribloškia Liučijos žodžiai – ir gimę iš
meilės, ir padiktuoti įniršio, ir persmelkti aistros. Paskui apima šviesus graudulys, skaitant
apie tai, kas gyvenime svarbiausia. Galiausiai – sielos virpulys, pamačius, jog paskutinis
užrašų žodis – apie jį, savyje talpinantis jo santykį su Liučija, su berniukais ir su tuo, kuris
dar pakeliui. Oscaras Wilde‘as, kuriam jis simpatizuoja, yra pastebėjęs, jog moterį vyras
greičiausiai myli kaip tik dėl jos netobulumo, ir šie žodžiai Simono gyvenime pasitvirtino
jau ne kartą. Tačiau jis pridėtų dar daug ką, o ypač – jog beprotiškai myli moterį, kuri pati
žino ir pripažįsta savo netobulumą. Moterį, ir jį pažįstančią kaip nuluptą, bet dėl kai kurių
dalykų vis dėlto klystančią. Kuriai leidžia dar ir dar kartą nuvynioti nuo jo kaklo pačios
užveržtą šaliką. Užrašus jis įkiša atgal. Nors labai norėtų juos pasilikti. Bet juk net skaityti
neturėjo teisės.
VASAROJIMAS
PER VASARĄ SUBRĘSTA VAISIAI IR UŽAUGA VAIKAI.
Liaudies išmintis
Aš seniai noriu atverti smiltelę iš paplūdimio… mama sako, kad kiekviena gamtos dalelė
gali dalintis ar būti dalinama į kitas daleles – panašias į ją ir tuo pat metu nuo jos
besiskiriančias… ką išvysčiau, praskleidęs smiltelę, jos trapų apvalkalą?.. elgčiausi
nepaprastai atsargiai, nesužeisčiau jos… aš tik trokštu pamatyti… man reikia pamatyti!

1.
odė rytui
Rytą mažais trimitėliais
ištrimituos gyvos būtybės.
Rytas augs iki pat debesų.
Jam beaugant,
judės vandenynų srovės,
garuos geizerių karštis,
vaitos iš meilės širdys,
gims vaikai ir miškai,
tyliai supsis pumpuras,
sujudintas savo sprogimo.
Iškilęs virš debesų,
rytas išsirps
kaip uoga.

(Matas)
Tuščią namą vėjas, atrodo, košte košia. Stūgauja ir švilpia. Man patinka, man taip
patinka! Aš įnirtingai tėkšteliu teptuku per drobę ir netramdydamas savęs garsiai šūkteliu.
Kai namuose lieku vienas, galiu elgtis štai taip laisvai. Galiu valandų valandoms pamiršti,
kas ir kur esu, – svarbu tėra tik tai, kad esu, kad yra drobė, dažai, teptukas. Dar vienas
mostas, nauja dažų tūtelė, delnai, kvepiantys terpentinu… paėjėjus koridoriumi į terasą –
erdvė, kurioje kvėpuoja mano siela.
Pakrantė plyna – kaip prasidedanti vasara. Rodosi, tarsi žmonės dar nebūtų susivokę, jog
metas pradėti džiaugtis sparčiai ilgėjančiomis dienomis ir tuo pasikeitusiu oru, kuris
glamonėja veidą ir kūną, pasilieka ant jo subtiliu pirmuoju įdegiu. Jie skuba pirkti pliažo
reikmenų, bruzdėdami traukia iš sandėliuko lauko baldus, karštligiškai ieško paskutinės
minutės pasiūlymų superinėms atostogoms. O man pakanka atsisėsti ant terasos laiptelių,
ištiesti ranką – ir ant jos nusileidžia vasaros plaštakė, aš ją aiškiai matau šiltoje vakaro
prieblandoje… Tam tikras vangumas, kurį man kartais prikiša, tėra kiekvienos akimirkos
neskubrus išgyvenimas, buvimas su jos spalvomis, garsais, kvapais, jos keliamomis
mintimis. Tai ne laiko praradimas, o jo branginimas, dėkingumas už sekundę, minutę,
valandą.

2.

(Matas)
Žinau, jog didesnė pusė miestelio gyventojų laiko mane keistuoliu, o toks apibūdinimas
mano amžiuje – man aštuoniolika – jau nebėra mielas, kaip kad būtų buvę vaikystėje.
Beje, vaikystėje kaip tik nebuvau keistas – paprastas berniukas, toks visiškai normalus.
Keistis pradėjau sulaukęs maždaug dešimties.
Keistuoliu mane laiko ne todėl, kad turiu tėvą rašytoją, kuris kartais vaikštinėja jūros
pakrante susimąstęs taip, kad nepastebi ir nepasisveikina su mano mokytojais ir draugų
tėvais. Ne todėl, kad mano mama fizikė ir atlieka daugeliui miestelio gyventojų neaiškius
eksperimentus mūsų sandėliuke įrengtoje laboratorijoje. Ne todėl, kad turėdami daugiau
nei keturiasdešimt, tėvai mums su broliu „padovanojo“ sesutę, kai tuo tarpu jų
bendraamžiai neretai ne kasdien bepabučiuoja vienas kitą, – sesutę, kuri jiems patiems
buvo staigmena (iki šiol, kai ji ką nors iškrečia, tėvai vis dar sumišę susižvalgo ir kvailai
šypsosi)… Aš keistuolis dėl tos banalios priežasties, dėl kurios keistuoliais ar pamišėliais
laikė mėlyną arklį ar juodą kvadratą nutapiusius dailininkus; žmones, kurie neįprastai
mąstė, dirbo, kūrė, elgėsi, rengėsi… Dėl to, kad tai, ką aš darau, jiems niekada nebus iki
galo aišku. Todėl, kad nerimą ir net baimę, kurią jaučia mano paveikslų akivaizdoje, jie
bevelija paversti pašaipa, kad ji būtų pakeliama… O pirmasis mano „mylėtojų“ sąraše –
mano dvynys brolis Rokas. Aš suprantu, kodėl jis siunta ant manęs dažniau už kitus, – juk
mes kasdien šalia, ir Rokas negali tiesiog nusisukti ir nueiti, kad nematytų ir neprivalėtų
su visu tuo gyventi… Aš – Roko išbandymas, o mūsų išbandymai mums ne visuomet mieli.
Žinau, jog žmonės skirtingi. Tokie ir turi būti. Ne visiems žavėtis menu, dar mažiau tų,
kurie tikrai jį supranta. Aš pats nesitariu suprantąs. Bet jaučiu. Mano intuicija apskritai
stipri – tarsi būčiau moteris. Kartais man rodosi, jog pats esu jausmas, kartais – net
tiesiog laki emocija; tokiais momentais gimsta mano geriausių darbų idėjos. Sykiais turiu
meluoti broliui: pavyzdžiui, aš jį jau beveik įtikinau, kad dėl kažkokio paslaptingo akių
silpnumo negaliu neašarodamas žiūrėti į žalvarinį saulėlydį, kuriame kiekviena banga –
drąsus teptuko potėpis, ant drobės klojantis ochros šilką; kad futbolą žaidžiu prastai – juk
parodęs, ką čia gebu iš tikrųjų, turėčiau padėti jam ruoštis varžyboms, tuščiame
rudeniniame pliaže be galo varinėdamas kamuolį, – o aš noriu tą tuščią pliažą, tas
apsilaupiusiais šonais persirengimo kabinas tapyti… aš noriu piešti ir tapyti visą pasaulį,
jo išorę ir jo vidų, jo spalvas ir jo achromatiškumą, kai ateina naktis. Trokštu tapyti taip,
tarsi tapyčiau savo krauju, lyg teptuko šereliai būtų pagaminti iš mano nervinių skaidulų,
o dažus maišyčiau ne ant paletės, o ant savo širdies. Nes myliu pasaulį, po mamos, tėvo,
brolio ir sesers myliu jį labiausiai, – nors sykiais turėčiau teisę neapkęsti…
Kartą susapnavau nepažįstamą moterį. Nebejauną, aukštą ir liesą, griežtų bruožų veido. Ji
kalbėjo žemu, maloniu balsu, kuriame buvo justi patirties išaugintas tvirtumas. Ji kalbėjo
man nepažįstama ir turbūt apskritai pasaulyje nežinoma kalba, tačiau aš gerai suvokiau
jos tariamus žodžius, kurie ragino, drąsino, prašė, meldė ir liepė būti savimi, iki pat savo
kūno ir sielos pakraščių, iki slapčiausių savo minčių ir tolimiausių siekių. Man buvo
kažkaip natūralu pasitikėti šia moterimi, lengva ja tikėti, kadangi tai, apie ką ji kalbėjo,
jau vykdžiau – sunkiai, skindamasis kelią per aplinkinių priešiškumą, nenorą suprasti, net
pačių artimiausių žmonių nerimą ir nevienareikšmius vertinimus. Esu išgyvenęs tikrai
sunkų metą… O vėliau tėtis nuvažiavo į tolimus kalnus aplankyti savo tetos, ir grįžtant
namo jo paskubomis padarytoje fotografijoje atpažinau savo sielos draugę. Ji atsiuntė
man dovaną, – primityviai nutapyto Gyvybės medžio nuotrauką, – patvirtindama, kas
eanti; ant to medžio kabantys obuoliai patys gražiausi iš visų, kuriuos man teko matyti.

gyvybė
Kažkas amžino slypi
po gėlu vandeniu.
Kažkas svarbaus
gėlam vandeny glūdi.
Čia gyvena gyvybė,
alsuoja
deguonim, per amžius ištirpusiu.

O sūriam vandeny
maudos saulės zuikiai –
juos iškėlęs
delne priglundant jauti.
Taip ir noris
įsidėt
į širdį ir neštis.

3.

(Rokas)
Ar jūs mėgstate iškylas? Statyti palapinę, ant galvos tolydžio užgriūvant sunkiam
brezentui? Maitinti savo krauju uodus? Būti zonoje, kur nepasiekiamas internetas, o net
jei ir būtų pasiekiamas – kompiuterio pasiimti juk negalėjai dėl to, jog vietoj jo visą ilgą
kelią nuo namų reikėjo tempti suodiną puodą košei ant laužo virti? Jeigu mėgstate, jūs
turbūt išprotėję. Kaip mano tėvai. Kaip mano brolis. Ir net mažoji Agnietė, kurią šiaip jau
moku palenkti į savo pusę ir prikalbinti drauge pasipriešinti tėvams, – net ji džiugiai
lekioja po namus, į savo mažą kuprinėlę rinkdamasi daiktus žygiui. Tėvams bepigu – jie
gulės palapinėje susiglaudę ir šildys vienas kitą. O, kad aš taip galėčiau susiglausti su
kokia pana!.. Gal tada irgi pamėgčiau iškylas? Keletą iš mokyklos esu glamžęs tamsiame
rūbinės kampe, po kojomis šiugždant iš rankų iškritusiam traškučių pakeliui ar
šokoladuko popierėliui, ir kišęs rankas visur, kur tik pavyko pasiekti. Esu glamonėjęsis
diskotekoje, mintyse melsdamas, kad daina nesibaigtų, kol pasimėgausiu iki soties. Bet
sotus nė karto nepasijutau.

vasaros žemuogės
Į aukštą žolę
vasara žemuogėm krenta.
Į aukštą žolę
gula lietaus migla.
Išbraidyt tos žolės
mums dienų nepakanka…

Bet dar šilta stovėti
prie medžio kamieno,
prisiglaudus įšilusia oda.
Paukščiai dar vakarais
lyg pakvaišę – nemiega,
ir ruduo dar toli… atrodo…

Matas iš pradžių spėlioja, ar jo kalbų mergina klausosi tik tam, kad galėtų pasilikti ant
liepto, kur taip stipriai, taip aitriai juntamas vasaros alsavimas. Juk kai miško takeliu
atžingsniavo į pakrantę, nuo smilgos valgydamas žemuoges, mergina jau buvo čia. Ją
pamatęs, jis labai nustebo, pamiršta smilga, lenkiama prisirpusių uogų svorio, rankoje
nusviro žemyn ir tyliai nusklendė į vandenį – taip tyliai, kaip moka tik smilga, pienės
pūkas ir skubančio paukščio plunksna. Bet mergina išgirdo.
– Oi, – ištarė, – kaip gaila.
– Niekis, – atsakė Matas, – kelios uogos bebuvo likę.
– Maniau, kad žemuogių metas jau baigėsi.
– Lyg ir. Bet mano mama žino slaptą vietą, – šyptelėjo jis.
– Tavo mama burtininkė?
– Beveik.
Ji irgi šypsojosi. Paskui vikriai užkėlė ant liepto ilgas kojas ir apsikabinusi kelius pakvietė:
– Eikš ir sėskis. Čia turbūt tavo vieta. Gražesnės nesu mačiusi.
Matas jai papasakojo, kaip su šeima atrado šią vietą, ir kad dabar kiekvieną vasarą kelis
kartus netoli nuo čia stovyklauja.
– Atkeliaujate pėsčiomis?
– Nuo mūsų namų ne taip ir toli. Gal kokie dešimt kilometrų. Tik dabar, kai yra maža
sesutė, užtrunkam ilgiau.
– Tu turi mažą sesutę? Tavo mama išties burtininkė…
– Na, nereikia pamiršti tėčio, – tarstelėjo Matas, ir abu prapliupo juoktis.
– Kiek sesutei metų?
– Treji su uodegėle. Čia jos žodžiai.
Taip jiedu ir šnekučiavosi apie šį bei tą, kol už nugaros Matas išgirdo pažįstamus
žingsnius.
Rokas per mišką kulniavo atsipalaidavęs, per petį persimetęs rankšluostį, kol pasiekė jų
šeimos maudynių vietą. Čia anksčiau buvo nedidelė seno kaimo prieplauka. Kaimui
išnykus, prieplaukos lieptas liko, ir pasirodė esąs stebėtinai tvirtas. Tai buvo vienintelė
vieta, vienintelis dalykas, kuris Rokui tose iškylose patiko, – juk maudymasis yra toks
kaifas, kurio sušikti negali niekas… O gal vis dėlto gali? Lieptas turėjo būti tuščias, bet
štai ant jo sėdi ne tik brolis, kuris šiuo metu turėjo su mama ir Agniete žemuogiauti, bet ir
nepažįstama mergina. O Rokas svajojo pailsėti nuo šeimyninės idilės, visą rytą svajojo
nuogas išsišėlti jūroje!.. Kol kas mato tik jų nugaras ir girdi bangų mūšos prislopintus
balsus; merginos balsas toks, kokie jam patinka – mergaitiškas, aukštas, bet sodrus,
išduodantis ją turint charakterį, turint siuto – tokios Rokui tinka! Bala nematė tų nuogų
maudynių! Vaikinas svarsto, kaip čia pradėjus pažindintis, nes pirmas įspūdis labai
svarbu… Bet ne jo broliui – Rokas girdi, kaip tas laisvai plepa kasdienišku tonu, nuo
liepto nuleistomis kojomis nerūpestingai teliūskuodamas vandenį; Matui – kaip bebūtų
keista! – nekyla problemų pažindinantis ar bendraujant su merginomis, greičiausiai dėl to,
kad jam visvien, kaip atrodys jų akyse. O Rokui ne visvien! Ypač jeigu pana graži.
Padvejojęs ir pasvarstęs, galiausiai nutaria jau galįs pradėti pasirodymą.
– Labas, – sako lyg niekur nieko, tarsi jo nė kiek nebūtų nustebinęs merginos atsiradimas.
Atsisėda ant liepto greta brolio. Sėdi ir žiūri į ją, nežymiai šypsodamasis ir tylėdamas.
Jiedu irgi nebepratęsia šnekos; Matas žvilgsnį nukreipia tolyn į jūrą, o mergina stebi
atėjusįjį. Ji iš tų inteligentiškų intelektualių, kurios atrodo šiek tiek vyresnės ir kurių
išvaizda pakankamai gera, kad akiniai taptų stilingu aksesuaru. Bet Rokui vis tiek
nepatinka, kai pana su akiniais: keliskart buvo pasimetęs, ką daryti prieš tokią bučiuojant –
nuimti akinius, palaukti, kol pati nusiims, o gal bandyti bučiuoti akinius tebedėvinčią? Nė
karto nepavyko bučinio pradėti ir užbaigti pakankamai sėkmingai, taip kaip jis iš tikrųjų
sugeba, ir dabar jau vengia susidėti su akiniuotomis. Tik ką čia gali žinoti… gal šį kartą…
– Tai gal supažindinsi? – tarsteli nė nežvilgteldamas į brolį, nes dabar nevalia atitraukti
akių nuo jos.
– Čia mano brolis Rokas. Jau sakiau tau, kad mes dvyniai, – šie žodžiai Mato lūpose
nuskamba taip natūraliai, tarsi jis būtų senas geras merginos pažįstamas, ir Rokas tylomis
pripažįsta, kad rungtynes pradėjo ne su pirmuoju švilpuku.
– Identiški dvyniai, – sako ji. – Aš neatskirčiau.
– Aš aukštesnis, – Rokui išsprūsta vaikiškai skambantys žodžiai, ir nesumesdamas, kaip
pataisyti padėtį, jis prideda. – Kadangi sportuoju.
– Kokiu sportu užsiimi?
– Futbolu.
– O! Didingas sportas, – ji nusiima akinius, atsargiai padeda juos ant greta gulinčių savo
drabužių ir krypteli galva jūros pusėn. – Gal pasimaudykime? – timpteli Matą už
marškinėlių rankovės, išjudindama iš susimąstymo.
Matas žvilgteli į ją, Rokas staigiai pašoka ant kojų, ir abu broliai puola nusirenginėti, tarsi
ši mergina sumaniai naudotųsi burtų lazdele ir nepaliktų jiems pasirinkimo. Abiems knieti
su ja maudytis, ją matyti ir – sunerimęs suvokia Rokas – su ja kalbėtis, o tai jau kvepia
pavojumi. Jis tikisi, kad vėsus vanduo nuramins ir atpalaiduos. Garsiai šaukdamas,
įsibėgėja lieptu ir šoka; jis gražiai šokinėja į vandenį. Matas įbrenda be jokių šou
elementų, ir netrukus Rokas pamato jį kartu su mergina plaukiant tolyn į jūrą. Tada
supranta, jog net jos vardo dar nepaklausė.

4.

(Rokas)
Iškart po vakarienės mudu, nustebindami tėvus, sulendame į savo palapinę ir imame
pašnabždomis atgaminti pokalbį su naująja pažįstama. Jai irgi aštuoniolika. Gyvena
sostinėje, o vaarą mėnesiui išvažiuoja į kokią nors tėvų nuomojamą sodybą. Gerai mokosi
(„Kaip gerai? – pasitikslino Matas. „Aštuntukas pasitaiko retai“) ir kitą vasarą stos į
universitetą. Dar nežino, kokią specialybę rinksis. Gal ryšius su visuomene („O jūs ką
studijuosite?“ – paklausė mūsų. „Dailę“, – pirštu bakstelėjau į Matą; „Sporto
pedagogiką,“ – jis kryptelėjo smakru mano pusėn). Ji komunikabili, neieško žodžio
kišenėje ir moka patraukti žmones į savo pusę (mudu su broliu reikšmingai susižvelgėme).
Turi keletą draugių; viena jai visko pavydi ir kiekviena pasitaikiusia proga stengiasi įgelti,
neįtardama, kad jai visai neskauda ir kad tai – puiki, naudinga treniruotė prieš
laukiančius gyvenimo išbandymus. Ji – vienas vaikas šeimoje: mama ir tėvas daug laiko
praleidžia komandiruotėse, tad antro susilaukti ir vėl palikti auklei nesiryžo; vasaros
mėnuo sodyboje – beveik vienintelis jų kartu praleistas laikas per visus metus. Dėl dažnų
tėvų išvykimų ji užaugo savarankiška, moka sutvarkyti butą, pasigaminti valgyti,
parduotuvėje išsirinkti tinkamus drabužius ir duoti atkirtį, jeigu jo prireikia. Ji nuostabi.
Jos vardas Joana.

5.

Joana beveik bėga miško takeliu link liepto, susijaudinusi dairosi ir niekur jų nemato…
galbūt supainiojo valandas? – juk vakar dėl susitikimo jie tarėsi paskubomis, vėluodami su
tėvais sutartu laiku grįžti kas į sodybą, kas į stovyklavietę. Bet tiedu tvirtino, jog per
šeimos iškylas šioje vietoje ir taip beveik nuolat sukiojasi… tai kur jie dabar?! Joana kiek
sutrinka. Visgi nusprendžia šiek tiek palūkėti, kol kas nedaryti jokių galutinių išvadų.
Nusiavusi pasideda ant liepto basutes ir jau ruošiasi įsibristi į jūrą. Ir tada virš galvos
išgirsta trankų berniokišką juoką: jie sėdi įsilipę į pušį, augančią arčiausiai vandens,
arčiausiai vakar juos draugėn suvedusio liepto. Basi, įdegę, šaudantys gražiomis akimis,
ant kurių vėjas tolydžio nubloškia tamsias garbanas.
– Nori tapti nematoma? – klausia vienas iš jų, Joana štai taip staigiai neatskirtų, kuris. –
Tai lipk pas mus.
Pyktelėjusi pati ant savęs, kam išsidavė sumišusi, ir ant jųdviejų, kad taip ją prigavo,
Joana visgi negali sulaikyti šypsenos: išradingų žmonių, jos manymu, ne tiek ir daug,
išradingai juokaujančių irgi reikėtų paieškoti, o štai virš jos ant pušies šakų sėdi net du
tokie žmonės, ir jie jos laukė; dar daugiau – norėdami su ja susitikti, atėjo pirmieji. Ji ne
pirmą kartą lips į medį, jai netgi patinka tai daryti, o po to sėdėti ten kaip laimingam
paukščiui, dairytis aplink ir leisti mintims laisvai klajoti. Mergina žino, kad jos
sugebėjimai bus įvertinti, ir pajunta, jog nori to, netgi siekia. Todėl rankomis įsikabina į
apatinę pušies šaką, prisitraukia ir užkelia ant jos savo ilgą, liekną, gražią koją; jos kūnas
dar neįdegęs, bet tai greitai pasikeis, ir Joana paslapčia šypteli, puikiai nutuokdama, kaip
jai tinka įdegis. Ji dar parodys šitiems berniokams, ko yra verta!
Valandą jie visi kartu tupi medyje, linksmai ir garsiai čiauškėdami. Paskui po vieną ima
leistis žemyn: iš pradžių Rokas, kuris nebegalėdamas tverti tolydžio stiprėjančio karščio,
nusprendžia pūkštelėti į ramią, tarsi nuo to karščio pritilusią jūrą. Po to Joana, prisiminusi,
jog norėtų įdegti; ji pasitiesia ant liepto rankšluostį, atsigulusi ant jo užsimerkia ir
nugrimzta į vasarą – į šilumą, į tingulį, į vienodai tiksinčias minutes, kurių nereikia
skaičiuoti. Nulipa ir Matas; jis vis dar mūvi šortais, iš kurių kišenės išsitraukia nedidelį
bloknotėlį ir keletą pieštukų. Išsitiesia ant liepto, o kadangi vietos ant jo ne kažin kiek,
atsiduria visai greta Joanos. Pajutusi jį šalia, mergina prasimerkia ir žvilgteli ton pusėn.
– Ką pieši? – klausia.
Bet atsakymo nesulaukia. Matas taip užvaldytas naujo vaizdinio, jog klausimo negirdėjo
ir, kaip galėtų garantuoti Rokas, artimiausiu metu apskritai nieko negirdės. Joana netrunka
šitai suprasti; tad tiesiog ramiai guli ir iš šono žvelgia į vaikiną. Mato ranka ritmingai juda
popieriaus lapu, o profilis išryškėja iš kitos pusės krentančiuose saulės spinduliuose –
veidas, šiek tiek primenantis žinomą antikos skulptūrą, kurios pavadinimo Joana niekaip
negali prisiminti: kažkas jai trukdo susikaupti, kažkas kutena iš vidaus ir blaško dėmesį.
Kartais vaikinas užsikiša už ausies besidraikančią garbaną, ir Joana žvilgsniu fiksuoja ilgų
pirštų judesius – tokius pat grakščius kaip ir piešiant. Tie judesiai tikslūs ir lengvi,
neišgąsdina net ant vaikino peties nutūpusio laumžirgio. Joanai akimirką pasirodo, kad
Matas – iš pušyno atklydęs elfas, o laumžirgis – jo žirgas, magijos pagalba sumažintas
tam, kad po ilgų kelionių galėtų pailsėti ant šeimininko peties. Todėl kai baigęs dar vieną
eskizą Matas pasimuisto, ketindamas stotis, Joana greitai ir švelniai siekteli jo rankos:
– Ša! – sušnabžda.
Matas sutrikęs žvilgteli į ją.
– Kas? – klausia vien lūpomis.
– Laumžirgis, – ji irgi atsako be garso, žvilgsniu rodydama į vaikino petį.
Matas pamato vaivorykšte tviskantį padarėlį, ir jo veidą nušviečia saulėta šypsena.
Laumžirgiai jam nepaprastai gražūs, išdidūs, paslaptingi, vaikinas ne kartą yra juos piešęs
ir tapęs… Joana myli laumžirgius, nors nežinotų, kuo tą meilę paaiškinti. Kaip paaiškinti
tai, kad jai dar labiau patinka stebėti laumžirgį drauge su vaikinu, kurio beveik nepažįsta,
kurio gal net neatskirtų nuo jo brolio dvynio. Ji tik jaučia, jog veik nekvėpuoja, kol elfo
žirgas pakyla ir pasukęs į mišką nutolsta, palikdamas Joanai ir Matui savo sparnelių
keliamo sodraus garso ir pirmojo dvasinio artumo prisiminimą…

6.

– Aš vis dar nemoku jųdviejų atskirti! – pusiau juokais, pusiau rimtai pasiskundžia Joana.
Šiandien – trečioji jų pažinties diena, tačiau mergina, kad ir kaip stengiasi, nemato tų
dviejų centimetrų, kuriais, pasak Roko, jo ūgis skiriasi nuo brolio, ir kaskart, kreipdamasi į
kurį nors iš vaikinų, iš pradžių nedrąsiai tarsteli vardą, o tada laukia reakcijos. Broliai
susižvalgo: reikės paklausti mamos ir tėčio, jie garantuotai žino kokią nors paslaptį; patys
vaikinai apie tai niekada nesusimąstė. Rokas nusitveria pirmos į galvą šovusios minties,
jog šia tema pats tas „suskelti“ kokį nelabai švankų, bet labai juokingą prikolą; jau beveik
sugalvojo, jau žiojasi sakyti…
– Balsas, – taria Matas, tuo pat metu tyrinėdamas neįprastos formos akmenuką, tik ką
pakeltą nuo smėlio. – Sakei, kad dainuoji chore, tai balsą lengvai atskirsi. Be to, jį sunku
tobulai pamėgdžioti, – Matas žvilgteli į Roką.
Tas šįryt siūlė pasikeisti drabužiais ir galutinai supainioti Joaną. „Kam?“ – nesuprato
Matas. „Kam?! Na tu ir nuoboda…“ .
… ir Joana įsiklauso į Mato balsą. Šykštų žodžių, bet kupiną skirtingų intonacijų, tokį…
spalvotą balsą, su paslėptais pustoniais; turintį ką pasakyti, ir todėl gilų balsą. O Roko
balsas kol kas dar nesubrandina žodžių, nes baisiai skuba juos ištarti; Roko balsas kol kas
yra balsas par excellence, pareiškimas apie save pasauliui, jis lūžta ir šokinėja,
entuziastingai šaukia ir klykia, jis kviečia žaisti, bėgioti, prieš visus šiaušiasi, prisiekia
amžiną draugystę ir vienu striuku sakiniu ją nutraukia.
Vaikinai žino atokias pakrantės vietas, kur lankosi tik žuvėdros ir bangų mūša. Matas čia
galėtų prasėdėti visą dieną, tyrinėdamas vis tą patį akmenuką. Tačiau Rokas – ne, jis
nerimsta:
– Statysime saulės laikrodį! – nusprendžia.
Ir pradeda pasakoti Joanai, kaip tai darys, nuo ko reikia pradėti – mergina nė neįtarė, jog
futbolistas gali išmanyti tokį dalyką.
– Tėtis išmokė, – sako Rokas. – Kai kartą mama paprašė, kad ne tik apie „dangiškus
migdolus“, bet ir apie fizikos principus mus su Matu apšviestų. Bet jis vistiek pasirinko
kažką poetiško – juk saulės laikrodis poetiška, tiesa?
Joana suvokia neatpažįstanti Roko, nes jis ne tik kalba apie poeziją – jo žvilgsnis šią
akimirką toks pasikeitęs, paniręs į save ir podraug atviras visai pasaulio romantikai…
laikas tartum sustoja – gal todėl, jog saulės laikrodis dar nestovi pakrantėje, dar
neskaičiuoja popietės valandų… Joana nori kažką pasakyti, gal padeklamuoti eilėraščio
posmą, bet jau nespėja.
– Pirmyn, chebra! – Rokas pašoka ant kojų, išbaidydamas net netoliese vaikštinėjančias
žuvėdras, kurios nėra baikščios.
„Kodėl tu taip?“– Joana tikrai nusimena; ji privalėjo suspėti atsakyti į vaikino klausimą –
tai buvo svarbu…
Matas prisijungia prie brolio: pavakarys yra jo laikas, jo mylimos valandos. Pamerkę
vienas kitam, vaikinai sutartinai suima Joaną už rankų ir trūktelėję viršun priverčia
atsikelti nuo smėlio.
– Bėgam ieškoti rodyklės! – nuaidi jųdviejų balsai, nuskrieja į kopas, iš kurių visi trise
netrukus atitempia ilgėliausią kartį.
Broliai išrausia duobę, Joana laiko pagalį, padeda jį į duobę įstatyti. Suvertę atgal kalną
žemių, jie pasidaro pertrauką ir išsimaudo. Tada Rokas nubrėžia smėlyje gilią žymę,
atkartojančią karties metamą šešėlį.
– Septynios, – sako Matas, šortų kišenėje sugraibęs laikrodį.
Jis nepastebi, kaip iš kišenės išsprūsta ir į smėlį nukrenta keistasis akmenukas. Joana
slapta pačiumpa jį ir sugniaužia delne – šiandienai prisiminti.

7.

– Mūsų miestelyje kopos plynesnės nei čia, – sako Joanai Rokas. – Medžiai neužstoja
vaizdo, ir apsidairęs matai visą jūrą.
– Visą?! – nusijuokia mergina. – Nieko sau!
– Tikrai užtenka, kad užgniaužtų kvapą, – nepasiduoda Rokas. Paskui jam į galvą šauna
puiki mintis. – Atvažiuok – ir pati pamatysi.
Matas suklūsta – ar brolis iš tiesų tik ką pakvietė Joaną į svečius? Na, ne visai į svečius,
bet jei mergina apsilankys jų gimtajame miestelyje, bus visiškai normalu – net mandagu –
pasikviesti ją namo. Ir mintyse girdamas Roką už vykusį sumanymą, Matas prisideda prie
įkalbinėjimų. Pagaliau susitariama: broliams grįžus namo, po poros dienų ji sės į vietinį
autobusą, ir užteks pavažiuoti pusę valandos, kad jie vėl pasimatytų. Žinoma, nė vienas
garsiai neištaria, jog tai – svarbiausia priežastis: Joana tiesiog nori pasigrožėti naujais
pakrantės vaizdais, vaikinai tiesiog mandagiai globoja naują pažįstamą. „O varge, –
sukdama į šoną akis, mąsto Joana, – ir ką mes čia stengiamės apgauti?“.
Ir jai smagu, ir nejauku, nors tikrai ne pirmą sykį eis į… pasimatymą? Pasimatymų trise
nebūna! Jie tiesiog labai greitai susibičiuliavo, ir tai dar nereiškia, jog čia esama tos
ypatingos traukos… vasarą pojūčiai suintensyvėja, jausmai stipresni, vasarą reikia būti
atsargiam, kad vienų dalykų nepalaikytum kitais… du vaikinai negali patikti vienodai… Ji
sustoja netoli sodybos namo durų: jeigu į vidų įeis dabar, tėvus tikrai suneramins jos veido
išraiška, nes Joana jaučia, kad atrodo kvailokai, beveik išsižiojusi iš nuostabos dėl netikėto
atradimo, kurį ką tik padarė…

8.

(Matas)
Prabundu, aplinkui jausdamas jūrą ir smėlį, ir aitrų augalų kvapą; buvau užmigęs
Smilgynės kopose. Vasarą kartais taip atsitinka, ir šeima žino, kad tai viena iš vietų, kur
galima rasti jų „vaiką pražuvėlį“. Dar mažas būdamas vis kur nors prašapdavau,
nulįsdavau į gana egzotiškas vietas: po mūsų namo terasa, kur sėdėdavau apsikabinęs
kurį nors iš ją laikančių polių; įsivaizduojamame kriauklės kiaukute, manydamas esąs
augantis perlas; taip stipriai įsisupdavau sūpynėse, kad jausdavausi gyvenantis nebe
žemėje, bet debesų pasaulyje; arba atsispirdavau ir šokdavau į baltą popieriaus lapą,
panirdavau į jį, ir mane apsupdavo spalvotos vizijos – nupiešdavau jas tame lape. Tik
mažas būdamas dar negalėjau nupiešti taip ypatingai, kaip tos vizijos būdavo man
pasirodę, mano piešiniai nedaug kuo skyrėsi nuo bendraamžių – nebent lygesne, drąsesne
linija ar įvairesne spalvų gama.
Atmerkęs akis, kiek tolėliau jūros link matau ant kopos gūbrio nugara į mane sėdintį tėtį;
tai jis man atskleidė Smilgynės paslaptį, papasakojo, kad ši vieta ypatinga. Man taip
malonu gulėti ant vasara alsuojančio smėlio, tačiau labai noriu tėčiui parodyti šiandienos
eskizus, todėl atsikeliu ir priėjęs atsisėdu greta jo. Ūgiu tėčio dar nepavijau, bet jau
nedaug trūksta; Rokas dar arčiau to, nes užsiimdamas sportu šiek tiek mane praaugo. Ir
nuolat pabrėžia, kad pirmagimystė, pasirodo, nieko nereiškia. Kokia kvailystė! – ji tikrai
reiškia daugiau už ūgį. Rokas kartoja nemažai kvailysčių – pavyzdžiui, kad mūsų tėvai
tokie pat užknisantys kaip ir visų kitų. Su šituo aš ne visuomet linkęs sutikti; o ir Rokas juk
iš tiesų taip negalvoja – nors ir skiesdamas kvailystes, jis nėra kvailas; savo draugelius
tokiais pasisakymais gal ir gali apmauti, bet ne mane: tiesiog brolis žūtbūt saugo savąją
„kietuolio“ reputaciją, o aš, jos niekada neturėjęs, esu laisvas.

9.

Rytas šiandien gaivus ir tyras, garsai jame – krištoliniai. Liučija prabudo nuo kieme
skambančių vaikų balsų – savo sūnų ir tos mergaitės, kuri vakar iki vėlumos užsisėdėjo
pas juos svečiuose. Nebebuvo autobuso, kuris Joaną (gražus vardas…) parvežtų į jos tėvų
išsinuomotą sodybą, o Liučija matė, jog vaikai dega noru dar kartu pavakaroti, net
panaktinėti, todėl paskambino merginos tėvams ir pasisiūlė Joaną apnakvindinti čia, jos
naujųjų draugų namuose. Dabar balsai jau senokai nutilę, ir Liučiją šiek tiek stebina ilgai
užtrukusi tyla – neįprastas reiškinys į krūvą susirinkus trims jaunuoliams. Moteris praveria
langus, pasidairo pro juos po pakrantę ir kiemą. Pakrantėje tebelikę jų vakarykščio
pasisėdėjimo ženklų: keli Agnietės žaisliukai, vėjo sujauktas ir nakties drėgmės prisigėręs
dekis, vienas Roko kroksas… Liučija visą savo gyvenimą nesiliauna džiaugusis, jog gali
štai šitaip palikti daiktus ir net savo mintis pliaže, kad langus iš pat ryto atlapoja tiesiai į
jūrą. Ji mėgaujasi pakrantės šeimininkės statusu – tai kas, kad prisiskyrė jį savavališkai ir
kad paėjėjus tolėliau rastų kitų nemažiau ambicingų „šeimininkų“… Kieme mėtosi
laistymo žarna, kuri šįryt aiškiai buvo naudojama ne pagal paskirtį – ne gėlėms, o
bičiuliams laistyti, štai kodėl Liučiją prižadino vaikinų riaumojimas ir merginos
spiegimas. Bet kurgi jie visi dabar, tokie švarūs ir turbūt siaubingai alkani?
Liučija žvilgteli į dukros kambarį ir įsitikinusi, jog ta dar saldžiai miega, eina į lauką
paieškoti kitų vaikų. Kieme vaizdas nepasikeitęs, ten tuščia, tačiau netoliese, už namo
kampo, moteris išgirsta švilpavimą – pradaręs sandėliuko duris, Rokas tvarko savo dviratį.
– Labas rytas, – pakelia galvą. Vienas skruostas tepaluotas. – Šiandien varysime į svečius
pas Joaną. Ar ji gali paimti tavo dviratį?
– O kaip jį atgal parsigabensite? – Liučijai šitos mergaitės buvimo staiga pasidaro kiek per
daug; kita vertus, jos klausimas tikrai ne piktybiškas, tik logiškas.
Rokas gūžteli pečiais:
– Bet nebėgs gi ji greta mūsų kaip koks šuo.
Liučiją sūnaus žodžiai prajuokina.
– Nuvažiuos autobusu, kaip ir į priekį. O ten palauks jūsų prisijungiant.
– Tu tokia protinga, mama, – sūnus pakšteli ją į skruostą, ir Liučija labai tikisi, kad jai ant
veido liko tik tepalo pėdsakas ir kvapas, o ne jo ironijos įspaudas. – Gerai jau. Beje, –
staiga pritildęs balsą teiraujasi jis, – o kada tėtis grįš? Joana nori su juo susipažinti. Na,
žinai – skaitė jo knygas, patiko, bla bla bla ir panašiai.
– Rytoj, grįš rytoj, – Liučija griežtai pažvelgia į sūnų. – Ir kaip čia dabar kalbi apie tėvą?!
Jo knygos tikrai daug kam patinka, ir pelnytai. O pats ar perskaitei? Žadėjai man.
– Gal vėliau. Kai jį įtrauks į mokyklos programą, – prajunka Rokas, išsisukdamas nuo
mamos niukso, ir Liučijai dingteli, kad lygiai taip pat jo metų būdamas būtų atsikirtęs
Simonas.
Rokas vėl pritupia prie dviračio.
– Kur kiti? – dar pasiteirauja Liučija. – Turbūt laikas pusryčiauti.
– Kažkur netoliese. Gal kopose. Joanai būtų nuobodu žiūrėti, kaip aš čia krapštausi.
Galėsiu po to juos atvesti.
– Tiek to, – Liučija sušiaušia sūnaus plaukus, puikiai žinodama, kaip tai jį nervina, bet
neįstengdama atsispirti pagundai. Dieve, kaip stipriai mylimi jų su Simonu vaikai! – Aš
pati surasiu. O tu vėliau ateik į terasą valgyti.
– OK, mam.
Apimta švelnumo, Liučija toliau suka ratą aplink namą, tikėdamasi, jog Matas su Joana,
jei ir buvo nuėję į kopas, jau bus grįžę. Ir tikrai – už kito namo kampo, kur svyra terasą
apipynę vijokliai, girdėti prislopinti balsai. Moteris apsidžiaugia juos radusi ir greitu
žingsniu patraukia ton pusėn, bet pusiaukelėje sustoja kaip įbesta. Jos sūnus bučiuoja
mergaitę. Gali būti, kad tai pirmasis jo gyvenime bučinys. O gal ir ne – per daug jau gerai
jis Matui išeina. Liučija prisiverčia nusisukti ir greitai, tyliai dingti, kol jos nepastebėjo.
Eidama prisimena jų su Simonu pradžią: kaip stebėjosi, iš kur pas jį toks dalyko
išmanymas; kaip išdrįso pasikalbėti su mama, nuogąstaudama, kad Simonas meluoja, neva
ji jam pirma. Prisimena, kaip mama jos išklausė, tada valandėlę žvelgė su išdykėliška
šypsena lūpose, tarsi svarstydama, ar gali savo paauglei išduoti vieną kitą tik suaugusiems
žinomą dalyką; pagaliau nusprendė, jog dukrai verta žinoti, kad esama vyrų, kuriems
meilės išmanymas įgimtas, kaip įgimtas būna gabumas menui ar mokslui, ir kad tokį vyrą
gyvenime sutikusi moteris, būdama su juo, gali patirti ir neįtikėtinai nuostabius, ir baisiai
skaudžius dalykus.
Trumpo žvilgtelėjimo užtenka, kad Liučija sūnuje atpažintų Simono meilės subtilumą ir
švelnumą, bučinius, kuriais bučiuojamos veikiau ne moters lūpos, o širdis. Liučija beveik
tikra, kad Roko šansai menki. Kita vertus, kažkada seniai seniai pirmakursis filologijos
studentas, išdavęs ją su kita mergina, Liučiją išlaikė būtent todėl, kad karštai ir įžūliai dėl
jos kovėsi, – neprisipažindamas, meluodamas, nepasiduodamas ir tikėdamas savo pergale.
Dieve, kaip Liučija jį mylėjo už tą desperatišką gero siekiantį melą, už tą gąsdinančią, bet
tuo pat metu masinančią energiją, kurios vien prisiminimo pakanka, kad Liučija pasijustų
visa įsielektrinusi!

10.

(Matas)
Laimė, kad savo asmeniniais išgyvenimais aš nepripratęs dalintis su broliu. Nes ką jam
pasakyčiau dėl to, kas ką tik įvyko tarp manęs ir Joanos, kol jis kitame kiemo kampe
krapštėsi prie dviračio; krapštėsi, nes vėliau visi trys planuojame pasivažinėti – tik aš
nebežinau, ar noriu, ar įstengsiu važinėtis po to, kas įvyko… Ar pats suprantu, kas? Tai,
ko niekada nepamiršiu. Tai, kas sujaukė mano mintis. Sudrebino kūną. Ir tarsi sukūrė – o
gal galutinai išbudino – mano dalį, nepasiekiamą net dailei. Kaip lengva dar vakar buvo
su broliu plepėti apie Joaną!.. Kaip paprasta buvo šįryt visiems bėgioti po kiemą,
laukiant, kol kitas užsižiopsos, kad jį apipiltum veik lediniu vandeniu, besiliejančiu jaunos
ryto saulės spinduliuose tviskančia srove! Kaip naivu buvo manyti, jog svarbiausias mano
siekis – gyventi dailėje ir daile. Nes kūrybos esama įvairios, ir per akimirką gali būti
sukurtas ypatingas santykis su kitu žmogumi; greičiau, nei teptuku brėžiant vieną potėpį.
O gal ne sukurtas, bet įtvirtintas? Nes mudu su Joana tą santykį, regis, turėjome iš pat
pradžių, užtikome jį sėdintį ant liepto tą gražią popietę vos prieš keletą dienų, kai oras
kvepėjo žemuogėmis.
… o šiandien mes paprasčiausiai grįžome iš kopų namo senu lentiniu taku. Praleidau ją į
priekį, kad galėčiau grožėtis drobės vertu kūnu ir grakščia eisena. Žengiau kiek
begalėdamas lėčiau, kad šis pasivaikščiojimas ilgiau testųsi. Mąsčiau apie laumžirgius ir
debesis, apie jos išdykėliškas pastabėles, kurias mėgo laidyti reikia nereikia, apie jos
švelnias ir išdidžias rudas akis, skambų balselį. Spėjau, kad jos mintys irgi sukasi apie
mane ir – nors ir nemalonu pripažinti – apie Roką. Kartais Joana taip į jį pažvelgdavo,
kad pavydėjau vien to žvilgsnio. O aš pats nė į vieną merginą nebuvau taip įsižiūrėjęs, net
ir tiesiogine prasme… ir štai tarsi pajutusi, kaip man to reikia, Joana atsigręžė ir
stabtelėjo. Kopos jau buvo likusios už nugaros, prieš mus vešėjo terasą apgaubę vijokliai.
Jų fone Joana atrodė dar gražesnė, dar geidžiamesnė. Ir aš pabandžiau, nors nebuvau
tikras, kad mokėsiu; tačiau buvau tikras, jog ji nori šio bučinio taip pat stipriai kaip ir
aš…
… netrukus po to, kai nenoromis atsitraukėme vienas nuo kito, nes buvo laikas grįžti,
mano brolis pasirodė iš už kampo – suprakaitavęs, tepaluotais skruostais, vis dar
nešukuotais plaukais; toks baisiai vyriškas ir kupinas pasitikėjimo savimi. Šypsojosi mums
su Joana, o aš atkakliai, desperatiškai vengiau jo žvilgsnio, sukau akis šalin, nes fiziškai
jutau, kokius žaibus jos svaido.
– Per jus galima numirti iš bado! – šūktelėjo priekaištingai.
– Nustok auklėjęs kitus – verčiau pats eik nusiprausti! – išgirdau iš terasos atsklindantį
žvalų mamos balsą.
– Eik nusiprausti! – jai paantrino Agnietė.
Rokas padarė grimasą. Aš lengviau atsikvėpiau, kad jau nebesame trise, kad
pusryčiausime kartu su mama ir sese – taip bus lengviau likti nepastebėtam.

11.
Liučija stengiasi kalbėti žvaliai, kad paslėptų savo sumišimą: per vieną dieną jos berniukų
gyvenimas radikaliai pasikeitė, vienas iš jų apie tai žino, kitas – dar ne. Ta žinia jam bus
smūgis žemiau juostos. Dabar jis kerta pusryčius, pilna burna plepa kažkokius niekus, ir
būdamas gerokai egocentriškas, nepastebi nei trumpų, ne visada rišlių Joanos atsakymų,
nei to, kad brolis apskritai nedalyvauja pokalbyje.
– Ačiū, mama! – galiausiai strykteli iš už stalo. – Na, tai varom? – paragina kitus du.
Jau žengęs kelis žingsnius, grįžta, nustebęs, kodėl jie nepuola iš paskos.
– A… taip… einam, – Liučija aiškiai mato, kaip Joana suima save į rankas.
Liučiją neramina savimi pasitikintis merginos tonas ir išraiška; mato, kad pati buvo ir yra
panaši į sūnų bičiulę, ir žino, kokią galią turi šis pasitikėjimas. Galią, dabar nukreiptą į jos
berniukus. Matas taip negali, Liučija įsitempusi laukia, ką jis dabar darys.
– Aš gal neisiu, – išgirsta neryžtingą balsą, veik šnabždesį, ir pajunta, kad jos motiniška
pareiga – padėti.
– Ir negali eiti – juk dar kelių darbų nepasportavai, o paroda jau po dviejų dienų, – pirmi
jai į galvą atėję žodžiai, kurie nėra melas.
Rokas priekaištingai dėbteli į mamą: „Ir vėl ta paroda“. O, kaip ji norėtų, kad Matas
negalėtų šėlti su draugais tik dėl to, jog šioje situacijoje ji, bjauri mama, to neleidžia!..
– Jeigu Matui reikia, tegu pasilieka, – Joana neįtaria, jog Liučija gina sūnų, priima jos
žodžius už gryną pinigą. – Dar bus dienų, kai galėsime pabūti kartu, – nueidama ji paliečia
Mato ranką ir šypsodama tik jam sako. – Gerai paruošk tuos paveikslus – aš būtinai
aplankysiu parodą!
… Agnietė nudūmė žaisti. Liučija tylomis sukioja rankose kavos puodelį. Matas nerangiai
stojasi iš už stalo.
– Negi tikrai liepei man pasilikti dėl parodos? – klausia ir jaučia, kaip džiūsta burna.
– Žinoma, ne.
Liučija svarsto, sakyti sūnui, kad matė, ar savo elgesį paaiškinti tik tuo, jog pastebėjusi jo
nenorą eiti gelbėjo padėtį. Nežino! Kodėl nėra Simono, kaip tyčia būtent šiandien?!
Neaišku, ar jis ką nors sugalvotų, bet viena be jokio pasiruošimo atsidūrusi šitokių įvykių
verpete, moteris jaučiasi nesaugi, labai bijo pridaryti klaidų… gal jau padarė?
– Aš nenorėjau prisijungti prie jų, nes… – Matas nutyla, paima savo lėkštę ir puodelį,
valandėlę pamąstęs – ir dar du greta stovėjusius puodelius, ir nuneša viską į virtuvę.
Liučija girdi, kaip jis paleidžia vandenį, ruošdamasis plauti indus, bet čia pat užsuka
čiaupą ir grįžta į terasą.
– Nes… – pakartoja.
Liučijai ir taip labai skauda, tačiau ji mielai pasiimtų sūnaus – abiejų sūnų – skausmą,
jeigu tai būtų įmanoma. O kol kas įmanoma tik priminti vienam iš jų seną tiesą:
– Matai, tu gali rinktis. Eiti ar neiti, prisijungti prie pramogų ar ne. Gali rinktis ne tik tai.
Tačiau turėsi prisiimti ir atsakomybę, – daugiau ji nebesakys nieko; galbūt Matas suvoks
visą jos žodžių prasmę, o gal tik jos dalį – bet Liučija tikisi, jog bet kuriuo atveju jos
žodžiai padės.
Matas žiūri į mamą. Jis, priešingai Rokui, niekada nenuleidžia nuo žmogaus akių – net jei
toks žiūrėjimas priverčia tą žmogų pasijusti nejaukiai, net jeigu jis skausmingas pačiam
Matui. Dabar esama ir to, ir to. Tik Liučija ne iš bailiųjų ir tokia pat atkakli, ji išlaiko
žvilgsnį jaunuolio, kuris tik ką perėjo inicijavimo apeigas ir išgyvena jų sukeltą baimę,
gėdą, skausmą, o drauge – visa tai nustelbiantį pasididžiavimą.

12.

Per kelias ateinančias dienas įvyksta du „viešieji renginiai“, kaip juokaudamas juos
pavadina Rokas: namo grįžta Simonas, ir jie šešiese susirenka pliažo piknikui –
susipažinti, pasišnekučiuoti apie jūrą ir knygas; centrinio pajūrio miestelio bibliotekoje
atidaroma Mato ir dar dviejų jo dailės mokyklos klasiokų paroda, po kurios Matą dar
užlaiko vietinio savaitraščio ir net sostinės kultūros žurnalo žurnalistai bei fotografai (šitų
„fotosesijų“ Matas negali pakęsti, bet gal būtent dėl to vėliau visi giria, kad nuotraukose
jis atrodo toks niūrokas menininkas, iš padilbų žvelgiantis į visą pasaulį). Todėl tądien
Joaną galiuką kelio link namų palydi Rokas. Į parodos atidarymą mergina atvažiavo
dviračiu, ir dabar Rokas jį veda tarp kopų ir pušyno vingiuojančiu dviračių taku. Lengvas
vėjelis plazda Joanos suknelės klostėse – švelnios samanų spalvos suknelės, prie kurios ji
priderino brangų, bet subtilų pakabuką su viduryje spindinčiu žaliu akmenėliu. Iš ryto
dviračiu mindama į parodos atidarymą, važiavo lėtai, visą kelią sekdama paskui mintį, kad
jos mylimasis – dailininkas. Šiomis dienomis jie nė karto neliko vienudu, ir širdys jau
spėjo išgyventi visą begalybę ilgesio.
O dabar Joanai baugu vienai pasilikus su Roku: ne todėl, kad anksčiau nebūtų sutikusi
tokių „eržiliukų“ – sutiko ne vieną, mokykloje, kieme, kavinėse ir klubuose; ne todėl, kad
gėdytųsi nuo jo nuslėpusi bučinį su Matu – tas bučinys buvo vienas iš bandymų susivokti,
ką ir kam ji jaučia; ne todėl, kad iš Roko sklinda stiprus ir aštrus karštis – nudegti ji
nebijo, iki šiol prisimena, kaip kartą tėvas yra jai sakęs, jog bijantis uždegti petardą
niekada nesigrožės fejerverkais. Tiesiog… Rokas teisingai sakė, kad kopos šiose
apylinkėse plynos – jiedviem nėra kur pasislėpti vienam nuo kito, nėra kaip išvengti
pokalbio. Jie delsia – nebūdingai savo prigimčiai, juk abu dar ir kokie ryžtingi! Nors ir
jam, ir jai atrodo, jog vienas kitą jau spėjo pažinti, nė vienas nedrįstų šimtu procentų
garantuoti, kaip prasidės ir vyks pokalbis, tuo labiau – kaip jis baigsis. Rokas bevelytų čia
pat imtis veiksmų ir jais įrodyti merginai, kaip labai ji jam patinka; tačiau supranta, jog
Joana ne iš tų, su kuriomis toks kelias tiktų, jai aiškiai reikia ko nors subtilesnio… o
vargeli!.. gerai, gerai, galima prisiminti literatūrą, visokias grožybes, kurių pilni jos
puslapiai ir kurios kartais skamba visai nekvailai… tačiau Rokas nenori kartotis, be to, ji
tikrai skaičiusi visas tas knygas ir galėtų atpažinti citatą… jis jau kaip nors pats iš savęs ką
nors pasakys, tereikia pradėti…
– Mums nereikėtų skubėti, Rokai, – išgirsta jis Joanos balsą. – Mes taip trumpai
tepažįstami.
– Negalime laukti, – papurto galvą vaikinas. – Mes visi įstrigę: tu tarp mūsų su Matu, mes
su broliu – vienas priešais kitą. Matas nesiims iniciatyvos. Vargs tyliai. Jam turbūt taip
geriau, jis taip pripratęs. Kažkada tik taip ir gelbėjosi, – Rokas trumpam nutyla, Joana
išgirsta jo atodūsį – netolimos ir nelengvos praeities prisiminimą. – Bet tu, Joana, ne iš
tyliųjų – aš gi matau, – jis prisimerkia. – Surizikuokim?
Joana daug atiduotų už tą prisimerkimą – saldžiai aitrų, kiek pašaipų, bet mielą, metantį
iššūkį drauge su pasiryžimu irgi jį priimti, už tą blizgesį Roko akyse, kuriam pabandyk
kad gudri atsispirti… Kaip daug? Ji kol kas negali pasakyti. Tik žino, kad prisimerkimas ir
viliojantis akių blizgesys yra tai, kas išskiria Roką iš kitų, kas neleidžia jo supainioti net su
broliu dvyniu… Matas! Kaip į ją šią akimirką ir toliau gyvenime bežvelgtų Rokas, jai
trūksta Mato – tegul net nežiūrinčio į ją, stebeilijančio kažin kur tolyn į jūrą ar kopas, o gal
į niekur. Vaikino, kurio siela glūdi taip giliai jame, jog lengvai nepamatysi – bet jei
pavyks, jei švystelės, nebepamirši. Rizika irgi turi būti apgalvota, ir Joana privalo iš
pradžių susigaudyti jų trijų santykiuose, kaip Rokas ją bespaustų.
– Man metas namo, – atsiprašomu tonu sako vaikinui ir perima iš jo rankų dviratį. – Dar
toli minti.

laiko smėlis
Aš žaidžiu su šešėliais
pajūrio smėly.
Mūsų šešėliai du.
Žaidimas ar tikra?
Sustoti ar tęsti?
Ar atskirai, ar kartu?

Šešėliai nerimsta,
sklaido laiko smėlį.
Amžinybe tiki.
Ar gali būti,
kad tarp smėlynų
tik viltis mums ir liko?

13.

Dangus nuo pat paryčių apsiniaukęs ir atrodo, jog artinasi audra. Oras tvankus ir tirštas,
viskas aplinkui nuščiuvę.
– Man baisoka, – Joana susikiša rankas į džinsų kišenes ir dairosi į virš jūros
besitelkiančius debesis.
Nuošęs vėjo gūsis bloškia į juodu smėlio saują, ir jie ima trintis smulkių smiltelių
pribirusias akis.
– Gal eikime iš pliažo? – paprašo Joana, vis labiau gūždamasi.
Matas manė ją esant bebaimę, ir toks mergaitiškas elgesys, kurio nesitikėjo, jam sukelia
kažkokį graudulį, švelnumą, suvokimą, jog ir pats yra pažeidžiamas, kad daug kas
pasaulyje nestabilu… Jis viena ranka apglėbia Joaną per pečius ir nusiveda link kopų, po
to – link gatvės, link miestelio aikštės, kuri ištuštėjusi gal dėl pietų meto, o gal dėl to, jog
dauguma nerizikuoja būti audros užklupti lauke.
– Lįskime į kokią kavinę, – pasiūlo.
Kaip tik tuo metu pirmasis beprasidedančio lietaus lašas kapteli Joanai ant skruosto.
– Greičiau, – spygteli mergina. – Bėgam!
… Matas geria žalią arbatą, Joana – juodą kavą, užsisakė Americano, kad galėtų ilgiau
pasėdėti. Lietus pila kaip iš kibiro, trankiai žaibuoja. Jie jau paskambino tėvams, kad tie
nesijaudintų, ir dabar gali visą dėmesį skirti vienas kitam. Audra pasitaikė pačiu laiku,
atskyrė juos nuo likusio pasaulio savo perregima skraiste, kuria pastelinę intymumo
nuotaiką… ir panašiai kaip tąsyk, kai drauge stebėjo laumžirgį, dabar jie stebi vienas kitą.
Vis dar priima priešais sėdintį kaip partnerį ypatingame, jau ne vaikiškame žaidime, kurio
pabaiga sutaps su kitokio santykio pradžia… ir tai gali įvykti šiandien.
– Žinai, turiu prisipažinti nesitikėjusi, kad čia turite tokių fainų kavinių, – kaltai šypteli
Joana. – Galvojau, kad su tėvais vėl išvažiuoju į gūdžią provinciją, ir tai mane absoliučiai
tenkino – man svarbi gamta, aš tikrai ją myliu, o kuo toliau civilizacija – tuo gamta arčiau.
Mato atmintyje vis dar gyvas prisiminimas, kaip būdamas ketverių vienos mamos
pažįstamos, vidutinio amžiaus profesorės, buvo pavadintas „gamtos vaiku“. Nes mamai su
ja kalbantis miesto parke, berniukas atsigulė pievelėje, susirietė į kamuoliuką ir užmigo…
Prisiminus, su kokiu entuziazmu ta moteris žavėjosi šiuo jo poelgiu, Matą ima juokas:
greičiausiai jam tiesiog buvo nuobodu, gal truputį norėjosi valgyti ir nuvargino tolima
kelionė iki sostinės, o žolė buvo tokios gražios smaragdinės spalvos ir minkštut
minkštutėlė… o aplinkui augo kaštonai – daugybė išlakių, galingų medžių. Matas
papasakoja šią istoriją Joanai, ta smagiai juokiasi ir pratęsia:
– Namuose prieš mūsų langus irgi auga kaštonas, – ji gurkšteli kavos, minutėlę sulaiko
puodelį prie lūpų, po to pasakoja toliau. – Pavasarį boluoja prietemoje, vasarą stūkso joje
kaip tvirtovė… nunokę kaštonai bumbsi žemėn…
Mato vaizduotėje merginos žodžiai transformuojasi į paveikslą, jis taip norėtų čia pat
užmesti eskizą, bet susilaiko. Padarys tai vakare, kai vienas savo kambaryje prisimins šį
pasisėdėjimą, kai norės, kad Joana ir toliau būtų su juo, – turės bent boluojančią
nuostabaus medžio viziją.

14.

Po vakarykštės audros gamta – tarsi sutverta iš naujo, kupina pažįstamai nepažįstamo

grožio.
– Ar šiandien bėgsi su manimi? – teiraujasi Joanos mama, įgudusiais judesiais mikliai
rišdamasi sportbačius.
Joana dvejoja. Norėtų su mama išlėkti į pušyną, iš pradžių tiesiog intensyviai
pasimankštinti, beveik nesikalbant, o vėliau susėsti ant kokio išvirtusio medžio ar tiesiai
ant nuostabių, purių samanų, ir pasidalinti savo naujienomis, šių dienų išgyvenimais. Kita
vertus, mergina drovisi, kadangi situacija radikaliai skiriasi nuo tų, kurios pasitaikydavo
namuose, sostinėje: vaikinų buvo, bet nė vienas nepatraukė jos taip paprastai – natūraliai –
kaip Matas, nei „kabindamas“, nei „per galvą versdamasis“. Tų vaikinų elgesys labiau
priminė Roko elgesį, tik buvo rafinuotesnis; Rokas – smagus chuliganas, miesto
vaikinams iki jo toli. Apie jį pagalvojusi, Joana visuomet šypsosi.
– Eini, mieloji? – mama stabteli ties lauko durimis, nors Joana mato, kaip ji nekantrauja
bėgti.
Nesulaukusi atsakymo, prieina prie dukros ir uždeda rankas jai ant pečių:
– Kas nutiko? Kas vyksta, Joana?
Mergina nusišypso – kad mama negalvotų, jog kažkas negerai. Priešingai – viskas
fantastiška, perpinta ir supinta su meile, su bučiniais… Joana kurį laiką spėliojo, ar tas
bučinys Mato gyvenime buvo pirmas. Labai tikėtina, bent jau jai sunku įsivaizduoti Matą
su bet kuria kita mergaite, Matą, bandantį sužavėti. Greičiausiai nė viena neįžvelgė jame
glūdinčios bedugnės, kupinos neįtikėtinų pažadų, nes vaikinas nė kiek nepadeda to
padaryti. O bučinys buvo puikus! Rokas labai nustebtų sužinojęs, ką su mergina gali
padaryti, ką jai gali pasiūlyti jo priplaukęs brolis.
– Mano vaikas įsimylėjo! – neilgai trukusi, konstatuoja mama, suplodama rankomis. –
Kurį iš jų?
– Matą, – net nesusimąsčiusi sako Joana, ir staiga suvokia, kad tikrai rimtai nepagalvojo.
Ir prikanda liežuvį.
– Dailininką? Kaip romantiška… – nutęsia mama.
– O gal… Aš nežinau, – staiga neištveria Joana.
– Kaip „nežinau“? – mama nusispiria sportbačius ir atsisėda greta dukters.
– Paprastai, – Joana staiga išdrąsėja: ji dar niekuo nenusikalto, ir turi teisę išreikšti savo
jausmus. – Jie abu man patinka.
– Bet tai nenormalu, Joana!
– Nenormalu? – mergina staiga užsiplieskia. – Argi meilė gali būti nenormali, jei ji tikra?!
Aš bandžiau išsiaiškinti, mama, tikrai bandžiau!..
– Kaip?
– Na… bučiavausi su Matu… buvo labai, labai gera…
– Va, matai , – todėl iškart ir pagalvojai apie Matą, kai tavęs paklausiau.
– Taip, bet… Aš norėčiau bučiuotis ir su Roku, – to jausmo jai jau kelinta diena nesiseka
iki galo nuslopinti, nors ir bando… na, gal nelabai atkakliai…
Kalbėti čia reikėtų ne vien apie bučinius, jie toli gražu ne patys svarbiausi. Visko yra
žymiai daugiau. Tačiau mama nusitveria pirmųjų Joanos žodžių, nes jie paprasti ir aiškūs:
– Stop, stop! – ji papurto galvą ir suima duters rankas. – Taip nevalia. Ir šitai sakau ne tiek
galvodama apie juos, kiek stengdamasi gelbėti tave. Į ką tu veliesi, vaikeli?!
– Į tai, iš ko išsipainiosiu be tavo pagalbos! Kaip esu įpratusi, – tėškia Joana, pašokusi dar
akimirką padelsia, iššaukiamai žvelgdama motinai į akis, o tada nuskuodžia į savo
kambarį.
Užtrenkia duris ir kritusi ant lovos graudžiai pravirksta. Galbūt pirmą kartą gyvenime
mama parodė nuoširdų susirūpinimą ja, o ji viską sugadino. Nes nebemoka bendrauti su
tėvais, niekada neturėjo progos įgyti ir ugdyti šio įgūdžio. Štai ir dabar: mama nepuola
paskui ją, nesibeldžia į duris, prašydama ar reikalaudama įleisti, Joana girdi, kaip ji nulipa
terasos laipteliais į kiemą ir nubėga tolyn, vėl apsiavusi neseniai įsigytus ergonomiškus
sportinius batelius.
Ant stalo, prie kurio jos su mama sėdėjo, Joana randa paliktą raštelį: „Jeigu jau tu tokia
savarankiška, tai nepamiršk įsigyti apsaugos priemonių“. Greta – besišypsantis veidukas
primerkta akimi, nupieštas drebančia ranka, vienas jo skruostas mamai išėjo kreivas.

15.
(Rokas)
Joana su tėvais visai dienai išvažiavo į centrinį pajūrio miestą ir neatsako į žinutes,
siųstas jai paslapčia nuo Mato. Gal jis irgi siuntė? Gal net gavo atsakymą? – nes atrodo
visiškai ramus ir besimėgaujantis dar viena atostogų diena. Įsivaizduoju, kaip jis
paporintų apie dalykus, kuriais būtina džiaugtis: apie mūsų seserį, kuri panaši į
plevenančias Renuaro portretų mergaites, ypač kai apvilkta pūsta suknyte, ir basa bėga
link jūros… klupteli, čia pat pašoka ir vėl skuodžia, – kad tik niekas nespėtų sustabdyti,
nespėtų liepti pasaugoti naujos suknelės; juk jai didžiausia vertybė šiuo metu – pats
bėgimas, pirmieji vandens purslai ant nuogų blauzdyčių, didysis pojūčių stebuklas,
pribloškiantis gamtos priartėjimas… O aš pirmiausia matau, jog Agnietė ir vėl neklauso
tėvų. Jie gi tartum apkerėti – nei barasi, nei baudžia. Dar maža… Mama dar lyg ir bando
drausminti, o tėvas prieš sesę – visai bejėgis. Ji garsiai krykštaudama džiaugiasi
gyvenimu, ir aš pripažįstu, jog irgi sutikčiau ja gėrėtis, – bet argi tai nebūtų kvėšos
elgesys, tokio sentimentalaus mulkio, kuriuo nebijo būti mano brolis? Todėl įsigrūdu į
ausis išmaniojo ausines, vietoje vaiko krykštavimo ir jūros ošimo pasirinkdamas trankią
sunkią muziką ir dėl to pykdamas ant savęs… Aš tuoj pasiusiu! Kaip ji gali neatsakyti?
Žinutėse juk buvo ir prikolų, ir paflirtavimų – gana atvirų, beje; ir veidukų gal dešimt
įvairių nusiunčiau. Daugiau tikrai neberašysiu – tegu sau žinosi, sostinės pasipūtėlė! Tegu
sau! Nutrenkiu ausines ant verandos stalo ir einu į namus: įsijungsiu feisbuką ir
pasidžiaugsiu laikais tų, kurioms atrodau pakankamai patrauklus, – žinotų jos, kaip
kankinuosi, tai tuoj sulėktų guosti! Bet man mažiausiai reikia, kad žinotų, aš ne koks
inkščiantis ir ašarojantis lūzeris, aš kietas!.. juk taip?
Vėlai vakare mano išmanusis pypteli. Žinutė! Nuo jos! Vienas vienintelis veidukas ir du
žodžiai – „labos nakties“… ir ką gi tai reiškia? Čia gerai ar blogai? Pergalė ar
pralaimėjimas? Kažkokio nepažįstamo karščio deginamas, išlipu iš lovos, įsėlinu į brolio
kambarį ir sustingstu prie durų, tamsoje stengdamasis įžiūrėti jo veidą. Velniava, vartosi
kaip visada! – ir suprask, kad gudrus, miega jis ar tik bando užmigti. Tiek to, surizikuosiu.
Tyliai paimu nuo rašomojo stalo ten paliktą telefoną ir su savo grobiu atsisėdu čia pat už
Mato kambario durų, ant koridoriaus grindų. Keliskart spusteliu ekraną ir jau naršau po
negausias brolio žinutes; ne ne, aš nešnipinėju, aš tik ieškau labai konkretaus atsakymo,
kurio man verkiant reikia, atsakymo į klausimą, ar ji parašė jam. Jei rasiu jų vienas kitam
siųstas žinutes, aš neskaitysiu… gal…

16.

Šiandien Rokas ne ta koja išlipo iš lovos. Iš pradžių aprėkė Agnietę, kodėl taip ilgai valosi
dantis ir neužleidžia jam vonios. Po pusryčių taip trenkė į kriauklę lėkštę, kad toji sudužo,
o rinkdamas šukes įsipjovė pirštą ir, per garsiai nusikeikęs, užsitraukė mamos rūstybę
(„Suplausi likusius indus, nors šiandien Mato eilė. Ir pabandyk tik dar ką nors
sudaužyti!“). Plovė sukandęs dantis, putų kalnuose bandydamas paskandinti pyktį ir
nuoskaudą. Tačiau putų buvo per mažai…
– Kaip tavo pana gyvena? – pašaipiai mesteli kieme skaitančiam broliui ir sustoja greta.
Matas pabando susivokti, ką brolis gali žinoti apie juos su Joana ir, svarbiausia, iš kur jis
žino. Gal tiesiog blefuoja, tikrina? Žinoma, kažką įmanoma nujausti, juk jie nemažai būna
trise. Tačiau kadangi nežino, ar Joana norėtų viešumos, tyli.
– Ką čia besakysi , – Rokas neatstoja, jo tonas darosi vis kandesnis, – juk tokia čia ir pana.
Ji gi su visais po truputį!
Matas tokių žodžių nesitikėjo net iš Roko. Ar būtina juodinti ir skaudinti kitus, net jei tau
pačiam nesaldu? Ar nuo to tampa lengviau? Jam tikrai ne; neturėtų taip būti ir broliui.
Matas užjaučia Roką, įsivaizduodamas, kokias įžeistos savimeilės kančias jis išgyvena,
jeigu bent kažką žino apie situaciją… kur jau kur, o meilės reikaluose jaunėlis pripratęs
lenkti brolį… su tomis, kurios rūpėjo mažiau už Joaną…
– Na, tu – tikras kelmas! – Rokas ir vėl provokuoja. – O ji – gerokai kvailesnė nei atrodo,
jei su tavimi susidėjo.
Apie save iš brolio lūpų Matas yra girdėjęs dar ne tokių dalykų, ir dėl „kelmo“ veikiau
atlaidžiai šypteltų nei supyktų, bet Joanos adresu įžeidimų jau tikrai per daug. Jis atsistoja,
šiek tiek stumtelėdamas greta besistaipantį Roką, ir lėtai sako:
– Rokai, eime muštis.
– Aha, – tas nusikvatoja. – Tuoj.
– Aš rimtai.
– Dvikova? Koks galantiškumas!
– Eime, Rokai, – Matas pirmasis patraukia link vartelių.
– O kuo blogai čia? – vis dar tuo pačiu tonu šūkteli Rokas.
– Ar dar mažai šįryt visus nervinai? Jiems nereikia mūsų matyti, tai tik mudviejų reikalas.
… Jo sūnūs ir anksčiau buvo keliskart susimušę, broliams tai turbūt neišvengiama. Po
pirmų muštynių, dar visai mažus, juos abu reikėjo raminti ir guosti, vėliau teko nubausti.
Jo sūnūs ir anksčiau kelis kartus mušėsi – bet ne šitaip. Dabar prieš save Simonas regi du
vyrus ir aiškiai mato, kad tai – du patinai poravimosi sezono įkarštyje, valdomi gryno,
nuogo instinkto. Įsikišti jis apsisprendžia žaibiškai.
– Ar proto netekot?! – rikteli, stodamas tarp jų ir žinodamas, kad atsakymas į jo klausimą
– teigiamas.
Vyrukai apstulbsta ir nustoja vienas kitą talžę. Dieve, kokie jie dar vaikiški, kai štai taip
spokso į tėvą, nežinodami, ko dabar tikėtis.
– O tu – ar būtum mušęsis dėl mamos? – klausia Matas ir iš įtampos virpėdamas žiūri į
tėvą savo didelėmis, melo nepripažįstančiomis akimis.
– O gal mušeisi?.. – gudriai prisimerkia Rokas.
– Na… – Simonas uždelsia su atsakymu ir suvokia sumanios rokiruotės dėka pats
atsidūręs beisiteisinančiojo pozicijoje; ką jau dabar padarysi. – Muštynių teko atsisakyti
kaip tik per jūsų mamą, – jis su nostalgija vypteli. – Ji pasistatė mus abu priešais save –
jau tada buvo moteris, prieš kurią vyrai stovi išsitempę, – ir pareiškė: jam – kad ir laimėjęs
muštynes jos negautų, o man – kad jei mušiuos, daugiau jos nebeturėsiu, – jis gūžteli
pečiais. – Va kaip, vyrai, būna!..
– Ir tu nusileidai? Nesimušei?! – Rokas netiki savo ausimis. – Bet juk tai pralaimėjimas!
– Tai tau taip atrodo, – ištaria Matas.
Tėvas ir brolis sutartinai grįžteli į jį; Rokas labai norėtų atidžiai įsižiūrėti Matui į veidą,
bet jį užstoja tėvo galva, o akivaizdžiai rodyti savo susidomėjimo Rokas neketina.
– Aš pergalę jau turėjau, – kažkaip svajingai, švelniai sako Simonas. – Jau turėjau…
Vaikinai sėdi nutilę, suvokdami, kad tėvas tik ką pasakė daugiau, nei įprastai sakoma
vaikams, pasidalino tuo, kas suprantama tik peržengusiems suaugusiųjų pasaulio ribą, tik
patyrusiems tikrąją meilę… tai pasakyta avansu, tam, kad jie padarytų kažkokią svarbią
išvadą, kurios tėvas iš jų tikisi. Jie kol kas nedaug ką iš viso to supranta, staiga pasijunta
labai pavargę nuo jiems dar per didelio jausmo, nuo šiandieninės įtampos ir kovos, ir
palinkę atsiremia vienas į kairį, kitas į dešinį tėvo petį…

17.

Kai vaikai paauga tiek, kad miegoti eina vėliau už tėvus, tampa problemiška pasišnekėti
jiems negirdint. Tenka ieškoti slaptų vietų, šnabždėtis, nejaukiai nutilti, nukandant pusę
žodžio… Simonui grįžus iš kelionės namo, Liučija spėjo tik greitosiomis jam šnibžtelėti,
kad atidžiau įsižiūrėtų į rytoj pas juos viešėsiančią mergaitę. Daugiau pasikalbėti pavyksta
tik tą dieną, kai Matas ir Rokas susimuša, o Simonas parsiveda juos namo, – abu tokius
nelaimingus, apdraskyta oda ir su mėlynėmis. Liučija užtinka tris savo vyrus, virtuvėje
slapta betvarkančius žaizdas; ir lieka lūkuriuoti koridoriuje, nors netveria noru įsiveržti
pas juos, paklausti kas nutiko, išrėžti pamokslą, sustatyti sūnus nusisukusius į skirtingus
kambario kampus, kad ir pati nematytų muštynių žymių ant mylimų veidų, ir vaikiščiai
nelaidytų vienas į kitą piktų žvilgsnių. O Simonas vargsta su dezinfekcija ir pleistrais,
akimis ramindamas žmoną: „Ne, ne, jie ir taip viską supranta…“. Kai Matas su Roku
dingsta iš virtuvės, tylomis šonu praslinkdami pro mamą, Liučija pratisai atsidūsta,
sutvarko vaistinėlę ir sunėrusi ant krūtinės rankas įsispitrina į vyrą:
– Vyriškas solidarumas, ar ne?
Simonas gūžteli pečiais; šiandien jam – neaiškumų diena.
– Jie dėl Joanos mušėsi? – vėl klausia Liučija.
– Aha, – Simonas tiriamai žiūri į žmoną: jie pirmą sykį prabilo šia tema, nes jaučia, kad su
jų sūnumis pastarąsias dienas tiek daug bendraujanti mergaitė – jiems ypatinga.
– Na ir?..
– Kas?
– Ar Joana tikrai šito verta?
Simonas su kreiva šypsenėle žvilgteli į Liučiją:
– Klausi manęs kaip vyro?
Moteris papučia lūpas ir nenorom linkteli. Simonas atsistoja, prieina visai arti jos ir
suspaudžia glėbyje.
– Jų geras skonis, mamyte. Argi pati nesistengei jo lavinti?
– Prakalbo… tėvelis, – atsikerta Liučija. – Tik jau nešnekėk su manimi tokiu globėjišku
tonu! Aš savo berniukų bet kam neatiduosiu!
– Kas juos tokius ims? – lūpomis liesdamas jos ausį, sušnabžda Simonas; balse Liučija
išgirsta tramdomą juoką ir pasididžiavimą. – Vienas – priplaukęs menininkas, kitas –
pasikėlusi “žvaigždė”.

18.

Jie ir kankinami neprisipažintų, kad išrausė mamos stalčių miegamajame ir pasinaudojo

jame surastu kosmetiniu maskuojamuoju pieštuku. Bet jeigu Joana sužinotų, kad jiedu dėl
jos mušėsi, tai būtų dar blogiau už šį nusižeminimą.
– Turime susitarti, ką sakysime, jei ji paklaus dėl mėlynių, – traukiant link autobuso,
perspėja Rokas; jis su draugais visada sukuria vieningą istoriją, jei reikia išsisukti iš
keblios padėties, – kitaip tariant, jeigu iš anksto aišku, kad teks meluoti.
– Ji tikrai nepatikės pasaka, kad abu tą pačią dieną eidami paslydome ir parkritome, –
tarsteli Matas.
– Reikia tik šypsotis, žiūrėti į akis ir saldžiai suokti – tada mergina net neišgirs, ką tu
skiedi, – nusijuokia Rokas.
– Tik ne Joana, – Matas labai gerai šitą žino, nors nepasakytų, iš kur tas įsitikinimas.
– Ji vistiek pana, kokia ypatinga bebūtų! – nenusileidžia Rokas.
Matas pratyli.
Joana tikrai pastebi jų mėlynes, bet nieko neklausinėja. Šiandien ji apskritai kažkokia
išsiblaškiusi, be nuotaikos – vaikinai pirmą sykį mato ją tokią. Su tokiu pat įkarščiu, su
kuriuo vakar mosavo kumščiais, dabar jie stengiasi pralinksminti Joaną, ir tas siekis juos
stebėtinai suvienija. Tačiau laikas eina, o situacija beveik nesikeičia. Rokas įtaria, kad
mergina susipyko su tėvais – kai taip nutinka jam, viduje tvyro bjaurus jausmas, kurį ne
taip lengva išvaikyti. Matas supranta, jog nė vienas žmogus negali pastoviai būti geros
nuotaikos, ir galiausiai liaujasi lindęs prie Joanos; tiesiog tyli kartu. Visi trys šlaistosi
miestelio gatvėmis, atliepdami „šiuolaikinio jaunimo, kuriam niekas netinka ir nepatinka“,
įvaizdį. Net buvimas kartu nebevilioja – kita vertus, išsiskirstyti po namus irgi nesinori…
Vakaras išsprendžia šią dilemą: vaikinams reikia grįžti namo, nors jie ir nepaklausė, kas gi
Joaną graužia. Kodėl nepaklausė? Matas keliskart apie tai pagalvoja, kol jie važiuoja
autobusu ir nuo stotelės eina namo. Ar dar nėra pakankamai artimi? O gal bijo paliesti
kažkokias Joanos sielos žaizdas, kurias įtaria egzistuojant, kurios verčia ją drebėti per
audrą ir ieškoti užuovėjos? Matas žino, kad baimę klausti reikėtų įveikti, tačiau pastaruoju
metu jį užgriuvę tiek dvasinių išgyvenimų, jog nesijaučia pakankamai stiprus padėti
Joanai įveikti visas jos problemas; todėl kol kas nutaria padelsti – kad nevykusiai pradėjęs
nesujauktų jos vidaus labiau, nei tai jau padarė gyvenimas…

19.

(Rokas)
Po visko pats nebeatsiminiau, ką pamelavau broliui ir Joanai, kad užuot ištesėjęs pažadą
suorganizuoti mūsų trijų pasivaikščiojimą žaviomis pajūrio pievomis, kuriose mergina dar
nebuvo lankiusis, pasimatyčiau su ja akis į akį. Trumpai tariant, galiausiai vienas
atsidūriau prie sodybos, pasibeldžiau į duris ir išgirdau Joanos balsą:
– Mama, tėti, čia jūs?
Vadinasi, tėvų nėra – tai jau didelis palengvėjimas. Neatsiliepdamas laukiau ant paradinių
laiptelių. Ji netruko atverti duris; išvydusi mane, gerokai nustebo.
– Rokai?!
– Joana, – ištariau ir nebežinojau, ką toliau sakyti.
Ji uždarė sau už nugaros duris. Regis, kiaurai mane permatė – o gal man tik taip atrodė.
– Pasivaikščiokime? – atsargiai pasiūlė.
– Iki pievų?
– Bet juk tu sakei…
– Maža, ką aš sakiau! Eikime, gerai? – mano balse sumišo įsakymas, prašymas, kažkoks
laukinis pyktis ir vaikiškas įnoris, ir neįveikiama meilė.
– Gerai jau…
Joana grįžo į namą pasiimti raktų. Aš nesijudinau iš vietos, pro praviras duris sekiodamas
ją žvilgsniu. Mano akys gaudė kiekvieną išvaizdos detalę, o širdis baladojosi krūtinėje.
Šitie jos šortukai fantastiški! Džinsinė medžiaga nutrinta veik iki baltumo, kraštai
apibrizgę, o ilgis… galima sakyt, kad ilgio visai nėra. Gal ji specialiai mane erzina? Bet
juk taip apsirengė nežinodama, kad ateisiu… O plaukai – nerūpestingai suimti į uodegą,
kelios išslydę sruogos švelniai plaikstosi… Ir ta lengva, vos pastebimai spyruokliuojanti
eisena… Kad tik nepratrūkčiau kaip nors, kad tik nepasirodyčiau toks necivilizuotas
pusgalvis, kokiu dabar ir jaučiuosi!.. Nieko nebus! Ir išėjus į mišką padėtis tebelieka
įtempta, net dar pablogėja. Nors mes ir dengiami medžių šešėlių, man žiauriai karšta. Tas
gaisras viduje nenuslops savaime, jam būtina išsivaduoti; ištiesiu ranką ir paliečiu Joanos
petį. Atrodo, ji krūpteli, nors negalėčiau garantuoti; akimirkai stabteli, bet tuoj vėl
pradeda eiti. Tada padaręs keletą didelių žingsnių aš pastoju merginai kelią ir pabandau
apkabinti, priglausti prie savęs.
– Rokai! – ji įremia man į krūtinę alkūnes ir stumteli nuo savęs. – Ar tu bent kada nors
klausi leidimo?!
„Ne“, – atsakyčiau, jei būčiau sąžiningas. Bet ar sąžiningai elgiasi ji, prasidėdama iškart
su mumis abiem?! – aš gi ne aklas, sugaunu ir man, ir Matui siunčiamus žvilgsnius,
atodūsius, esu tikras, kad ji rašo apie mus savo sentimentaliame mergiotiškame
dienoraštyje. Todėl neatsakau nieko, tik dar tvirčiau ją prisispaudžiu, esu pakankamai
stiprus, kad įveikčiau jos pasipriešinimą. Reikia tik pabučiuoti, ir ji iškart supras, kurį iš
mūsų turi pasirinkti! Ir aš bučiuoju – kietai, greitai… gal ne taip norėčiau, bet laiko
nėra… ir… Kažkas ne taip – Joana, užuot atsiliepusi į bučinį, išsiveržia iš mano rankų ir
pasileidžia miško takeliu pirmyn. Vejuosi ją iki pamiškės, kur prasideda pievos,
vildamasis, jog tai – tiesiog pernelyg emocinga merginos reakcija į mano pasiūlymą.
– Joana! – šaukiu. – Sustok! Sustok, po galais!..
Pavijęs jau pievoje, pargriaunu ją palei taką ir priverčiu atsakyti į mano bučinį. Aštrios
žolės subraižo mūsų besigrumiančias rankas, širdyse įsispaudžia kovos žymė, ir aš
nežinau, ar ji man atleis. Jos akys sklidinos ašarų ir pykčio.
– Negalvok, kad aplenkei brolį, – mesteli pajuokiamu tonu. – Be to, bučinį jam dovanojau
savanoriškai.
Nepaisant merginos tėkšto įžeidimo, trokštu jos atsiprašyti. Ir esu tikras, kad neištarsiu nė
žodžio. Joana ir Matas staiga tampa realybe – kaip tuose užrašuose „J + M = M“ ant
mokyklos galinės sienos ar ant persirengimo kabinų pliaže… Gyvenime niekada
nesijaučiau vienišas. Ir dabar neturėčiau taip jaustis, juk turiu krūvą draugų, darnią
šeimą… tik va Joana nuo manęs jau nusigręžė, o Matas, sužinojęs apie mano šiandienos
išsišokimą, irgi nusigręš. Joana manęs neapskųs, tačiau labai tikėtina, jog kada nors kaip
nors viskas išlįs į dienos šviesą… Staiga pasibaisėjęs suvokiu, jog jei neteksiu žmonių,
kurių nuomonė man svarbi, jeigu bent kartais nesulauksiu iš jų teigiamų įvertinimų ir
susižavėjimo, gyventi bus be galo sunku.

20.

Joana bėga ir bėga, galvoje bukai tvinkčiojant minčiai, jog pajūrio pievos jai nuo šiol visą
laiką asocijuosis su prievarta. Ką Rokas pridarė! Kodėl elgėsi kaip pabaisa?! Sukirba
mintis, jog puikiai žino, kodėl; bet tai jo nepateisina. Mergaitė bėga ir bėga, žinodama, jog
paguodos ir pagalbos nesulauks – taip jau jos gyvenime įprasta… ir staiga, užlieta
nepaprasto dėkingumo, sustoja: ne, dabar ji turi, pas ką eiti, kai sunku. Kai džiugu, kai
norisi dainuoti iš laimės ar kaukti iš liūdesio. Kai negali papasakoti apie nelaimę, bet
supranti, jog iš tavęs to nereikalaus. Tik priglaus, pamyluos, pabus drauge… ji sukaupia
likusias jėgas ir vėl leidžiasi pirmyn – tik šįkart į priešingą pusę, toldama nuo namų ir
artėdama prie namelio jūros pakrantėje, kurio terasoje Matas gruntuoja drobę.
– Nupiešk mane, Matai! – sušunka uždususi ir maldaujamai žiūri į vaikiną.
Jis čia pat meta darytą darbą, nes mato, kad tas žvilgsnis – sužeistojo. Paima Joaną už
rankos, įsiveda į vidų; susikibę jie pakyla į antrą aukštą, į Mato kambarį. Nepaleisdamas
Joanos delno, kita ranka Matas sumaniai pakreipia kambario viduryje stovinčią kėdę, kad
ant jos sėdinčios merginos veido bruožus tapybiškai paryškintų pro langą krentanti
popietės šviesa. Tada galiausiai atsitraukia, pasiima čia pat gulinčius pieštukus, anglį,
didelį popieriaus lapą – šitai mergaitei, merginai, devynioliktąją savo vasarą tampančiai
moterimi, reikia erdvės. Jis juda toje erdvėje, šėlsta ir šoka. O Joana iš pradžių sėdi
sustingusi, tačiau augantis susidomėjimas po truputį kreipia jos mintis tolyn nuo pievoje
įvykusio akibrokšto, ir mergina pasiduoda tam susidomėjimui. Stebi, kaip Matas įdėmiai
žiūri į ją, matydamas jau ne mylimą mergaitę, o modelį; prieina ir atsargiai išlaisvina jos
surištus plaukus. Dirbdamas atrodo toks suaugęs ir brandus, toks… Piešimas trunka ilgai,
bet Joana neprieštarauja – jai netgi kyla mintis, jog visą gyvenimą sutiktų būti Mato
modeliu, būti gražia tik jam.
– Mano vieta tavo piešiniuose, – ištaria vėlyvo vakaro prietemoje.
– Ne, – Matas kimiai nusijuokia; toks pat užkimimas kartais užeidavo anksčiau, mutuojant
jo balsui. – Aš tavęs į juos nesutalpinsiu. Niekada.
Ir nenorėtų sutalpinti; nemėgsta kam nors primesti savų rėmų. Pažintis su daile, su
kūrybos pasauliu išmokė jį jausti laisvę ir ją gerbti; gerbti kitą žmogų – būtybę, kuriai
leista kurti. Tai didžiausia jam atsiskleidusi paslaptis. O dar, pasirodo, jis geba panaudoti
gydomąją meno galią: anglimi pripieštame lape, kurį Matas susukęs pastato savo lovos
galvūgalyje, tauresniu – dramos – pavidalu liko tamsa, kurios genama Joana atbėgo pas jį.
– Man reikia eiti, kad suspėčiau į paskutinį autobusą. Bet nenorėčiau susitikti su tavo
tėvais.
Vaikinas linkteli:
– Nusileisime gaisrinėmis kopėčiomis.
Į stotelę jie atskuba pačiu laiku.
– Imk. Bus bilietui, – Matas iš kišenės ištraukia suglamžytą banknotą – tikras stebuklas,
kad jis ten atsirado.
– Ačiū. Rytoj grąžinsiu…
Jis neleidžia merginai daugiau kalbėti, bučiuoja saldžiu saldžiu bučiniu. Rankos mostu
palydi nuvažiuojantį autobusą. Ir turbūt pirmą kartą gyvenime supranta gavęs neginčijamą
įrodymą, kad jo keistumas turi paskirtį ir vertę.

vidurnaktis

Tuščia autobuso stotelė.
Gili naktis
žibintų šviesoje.
Per suolą bėga
mėnesienos kelias,
rusva plaštakė
juo keliauja
pas mane.

Ir garsas joks
nenori pasigirsti.
 O žodžio aš nerasiu
to, kur tiks.
Rusva plaštakė
suplasnojusi nuskrido,
naktis
dar liks.

21.
Joana nustumia vežimėlį į jam skirtą vietą, užsimeta ant peties krepšį su savo negausiais
pirkiniais ir pasiruošia brautis per prekybos centro klientų minią. Ir išgirsta Roko balsą,
aiškiai išskiriantį bendrame gaudesyje, – juk Mato patarimu buvo gerai į jį įsiklausiusi.
Šiandien balsas skamba kasdieniškai – visai kitaip nei vakar miške ir pievose.
– Lipk lipk, – jis padeda Agnietei užsiropšti ant rožinio drambliuko, įmetus pinigėlį
linguojančio vaikus ant savo nugaros.
Drambliukas pradeda judėti. Rokas nugara atsiremia į sieną, nuobodžiaudamas apsidairo.
Joana nespėja nusukti žvilgsnio, ir vaikinas jį pajunta. Jo akys išsiplečia ir siurbte
įsisiurbia į Joaną: Rokas nebeturi, ką prarasti, tad nors atsižiūrės…
– Rokai, nukelk! – šūkteli Agnietė.
Jis beveik nežiūrėdamas į seserį įvykdo jos prašymą ir paskubom sako:
– Matai ten mamą? Bėk pas ją ir pasakyk, kad aš irgi netrukus ateisiu.
Joana nesijudina iš vietos, nors supranta, kad beturi kelias minutes pabėgti. Ir tiek daug
dalykų, kuriuos rizikuoja prarasti, jei nepabėgs… Rokas sustoja priešais – labai arti, kitaip
trukdytų praeiti skubantiems pirkėjams; per arti. Jis supranta, jog stebuklingu būdu gavo
antrą šansą – atsiprašyti, gal net pabandyti… bet, dažniausiai laimėdavęs iš pirmo karto,
nemoka šia galimybe pasinaudoti. Tačiau Joanos akyse neišvysta nusivylimo ar apmaudo,
nebelikę jose ir vakarykščio pykčio ir paniekos. Joanos akys dega smalsumu, jos lyg iš
naujo su Roku pažindinasi, – tik šįkart jau nujausdamos, ko iš jo tikėtis. Ir neišsigąsdamos
to neprijaukinto žvėriūkščio, jos kelyje pasirodžiusio aštuoniolikmečio vaikino pavidalu.
Joana nemėgsta prekybos centrų, bet šį kartą džiaugiasi, galėdama reikiamu momentu
nueiti, ištirpdama šurmulyje.

22.

(Joana)
Daugiau nebetikėsiu Šekspyru! Ach, Viljamai, o juk buvai mano mylimiausias… Džiuljeta
buvo kelerių? keturiolikos? Man aštuoniolika, bet trūksta drąsos ir lengvesniems
pasirinkimams nei padarė ta mergaitė. Aš šiek tiek slepiuosi nuo abiejų brolių, nes jau
nieko nebesuprantu… Būtų geriausia širdį padalinti į dvi lygias puseles ir kiekvienam po
vieną padovanoti – taip būtų teisinga, sąžininga ir tauru. Tik taip. Priešingu atveju nėra
ko tikėtis laimės ir gyvenimo pilnatvės. Niekada. Tėvai ir gyvenimas išmokė mane būti
realiste.
Dar tebejaučiu kietą Roko glėbį ir kietą – per kietą – bučinį: jeigu tai būtų suaugusio vyro
bučinys, bėgčiau nuo jo kuo toliau, nes taip besielgiantis vyras yra tironas; tačiau mane
glėbyje buvo įkalinęs ir pabučiuoti siekė beveik paauglys, ir tas išsišokimas galėjo būti
padiktuotas libido, su kuriuo Rokas dar nesusitvarko (mokykloje girdėjau apie Freudo
teoriją), o greičiausiai tai buvo pati vaikino neviltis ir… meilė?.. išsiveržusi visiškai
netinkamai. Mane vis dar nupurto šis prisiminimas, tik pykčio jau nebejaučiu. Tai buvo
ataka – kaip futbole, kai rungtynės artėja prie pabaigos, o įvartis žūtbūt reikalingas.
Lyderio ataka, nes lyderis negali sau leisti pralaimėti.
O Matas… Apie jį man nedrąsu ne tik kalbėti, bet ir mąstyti… Nesu sutikusi nė vieno į jį
panašaus; o gal jie tiesiog slėpėsi, nes baiminosi aplinkinių požiūrio. Matas jo nebijo. Jis
– keistuolis, netapęs auka. Štai kur tikrasis vyriškumas – būti savimi išdidžiai pakelta
galva. Matas – princas iš vaikystės pasakų, kurias man skaitydavo auklė.
Žinau, kad rytoj bus sunkiausia mano ligšiolinio gyvenimo diena. Ir kad su savimi ji atneš
daugiau sunkių dienų. Dienų, kada gailėsiuos savo sprendimo, – koks tas sprendimas
bebūtų. Tiesą sakant, aš jį jau priėmiau, ir taip norėčiau užmigusi pailsėti iki rytdienos…
bet nevalioju to padaryti. Atmerktomis akimis žiūriu į kambario tamsą, į pilkšvai sidabrinį
langą – tuštumą be nuorodų. Nusprendžiau viena pati, visiškai savarankiškai, be niekieno
pasufleravimo ir neieškodama neva likimo siunčiamų ženklų. Nuo pat pradžių galvodama
tik apie juos abu – gimusius dvyniais ir neatskiriamus, sėdinčius ant to paties medžio
šakų. Aš juos atskirsiu. Per mane jie galutinai taps tuo, kuo kiekvienas yra, kuo skiriasi
nuo kito. Jų gyvenime anksčiau ar vėliau būtų įvykęs šis atsiskyrimas, todėl dėl jo
nesijaučiu nei kalta, nei išdidi. Tiesiog jaučiuosi dalyvaujanti jame visa savo esybe, ir dėl
to dalyvavimo keičiuosi pati. Atsiskiriu nuo tvirto pagrindo, kurį buvau susikūrusi savo
jėgomis ir rankomis, ir žengiu į naujovės nežinią, kurioje tikiuosi būti palaikoma, būti
vedama ir vesti pati, net jei dėl kelio krypties ar žingsnio spartumo abu abejosime. Nes su
juo aš nebijau eiti; nebijočiau nė su vienu iš jų.

23.

Joana turi pripažinti, kad jai labai pasisekė: Matas namuose bus vienas, nereikės susitikti
nei su jo mama, kurios mergina prisibijo, nei su tėvu, kurio šiek tiek drovisi, nei su broliu,
kuris… kuriam… kurį… Kad neišgaruotų paskutiniai drąsos likučiai, Joana nesibeldžia,
nedelsdama atidaro laukujes duris ir didžiojo kambario gilumoje išvysta Matą, įnirtingai
valantį židinį. Jis basas, mūvi senais, nudrengtais džinsais ir vilki palaikiais berankoviais
marškinėliais, o veidas, rankos ir krūtinė – paišini tarsi kaminkrėčio. Joana žino, kad šis
kaminkrėtys atneštų jai laimę, ir, myluodama niekada neišsipildysiančią svajonę, garsiai
ištaria:
– Aš tave myliu!
Matas atideda į šalį valymo reikmenis ir spindulingai nusišypso:
– Ir aš tave myliu.
Svajonė kas akimirką gražesnė, saldesnė, vis labiau viliojanti. Tokia reali, kad Joana ją
įkvepia tarsi gaivinantį orą ir sulaikiusi kvėpavimą kurį laiką šildo savyje. Paskui lėtai, su
skausmu iškvepia:
– Ir Roką myliu.
Matas krūpteli. Žvelgia į ją akimis, kurių gelmėje pamažu gesta žiburėliai. Jiems išnykus,
nevilties kupinu balsu klausia:
– Ar mes bent kažkuo tau skiriamės?!
Joana žino, kad jei būtų priešingai, ji pirmoji save pavadintų niekše. Skirtumas
milžiniškas, kaip Visata, – tokiu dydžiu žmonės skiriasi vienas nuo kito; o jei myli, tas
dydis dar išauga, nepaklusdamas jokiems matematikos dėsniams, kurie neleistų dauginti
begalybės. Ir Matas, ir Rokas jai yra nepakartojama begalybė. Kaip rasti tinkamus žodžius
šiai meilei apibūdinti?! Joana stengiasi, labai labai stengiasi, bet nepajėgia, ir iš siaubo, jog
per ilgas jos tylėjimas bus palaikytas dvejojimu, merginai pradeda trūkti oro. Persigandusi
ji žvelgia į Matą, į jo veidą, ir troškimas nuraminti mylimą žmogų netikėtai pagimdo
pačius paprasčiausius ir nuoširdžiausius žodžius:
– Tavo plaukai tankiau garbanoti. Ir akys – jos kaip srovenanti upė, liūdnos ir tuo pat metu
žvelgiančios pirmyn, tolyn… jos nuolatos keičiasi. Jos keri. Kada nors tu prisiminsi šiuos
mano žodžius – kai akių galia padarys tave tau skirtosios valdovu.
Anksčiau Matas net svajoti nesvajojo, kad apie jį taip kalbės kokia nors mergina. Bet per
kelias pastarąsias savaites viskas taip pasikeitė, jog vaikinas patiki Joanos žodžiais.
Mergina tai pajunta ir išdrįsta pasakyti svarbiausia:
– Aš tau nereikalinga, Matai, – vaikinas nori paprieštarauti, tačiau Joana nesustoja. – O
Rokui reikalinga, ir labai. Bet noriu, kad tu būtum mano pirmas vyras.

(Matas)
… Aš lūpomis slenku jos nuostabia ilga nugara, jausdamas kiekvieną krūpčiojantį
slankstelį. Aš alpėdamas ragauju jos kūną – moterišką kūną, tokį skirtingą nuo manojo,
tokį tapybišką, šiltą, dosnų… priartėjęs prie klubų, švelniai suimu juos iš šonų ir lėtai
pasodinu Joaną ant vasaros saulės prisigėrusių savo kambario grindų. Tada pats
pasislenku taip, kad atsiduriu jai iš priekio; mūsų akys susiranda vienas kitą, ir aš
milžiniškomis valios pastangomis nusišypsau, kad ją padrąsinčiau. Joana tankiai
kvėpuoja, ir nuleidęs žvilgsnį matau aistros ritmu besikilnojančias jos jaunatviškas krūtis.
Reprodukcijų albumuose ir parodų salėse buvau daugybę kartų atvirai tyrinėjęs nuogą
moters kūną, kai tuo tarpu mano bendraamžiai, prakaito išpilti, slapta vartė
nepilnamečiams draudžiamų žurnalų puslapius. Buvau matęs krūtų eskizų, piešinių,
paveikslų ir skulptūrų, natūralios odos spalvos ir iš siautulingo spalvų sūkurio išnyrančias
krūtis, anglimi pieštas ir iš marmuro iškaltas. Žinojau dailės kūriniams pozavusių modelių
gyvenimo istorijas ir istorijas, kuriose jų gyvenimai visiems laikams susipynė su dailininkų
gyvenimais. Jaučiau kūriniuose išreikštą susižavėjimą, pulsuojančią meilę ir degančią
aistrą. Ir tariausi esąs pasiruošęs kada nors įvyksiančiai akistatai su tikrove – tačiau
tikrovė taip esmiškai skiriasi nuo paveikslų, jog akimirkai sutrinku, o tai, kas turėjo būti
ištyrinėta, gerai pažįstama ir nepavojinga, paima mane į savo valdžią lygiai taip pat
staiga ir stipriai, kaip paima visus kitus. Užsimerkiu ir drebėdamas iš baimės lyžteliu
spenelį; galva apsisuka, ir pajuntu, jog tuojau nualpsiu, – bet čia ir dabar mane sulaiko
atodūsiu iš Joanos lūpų ištrūkęs mano vardas… ir tą akimirką tampa visiškai aišku, kad
Joana man tokia pat brangi kaip ir dailė, – jeigu išvis galima palyginti šias dvi gyvenimo
dovanas. Iki galo įsisąmoninu, kad su Joana išsiskirsiu, kad skiriuosi jau šiuo mus į viena
jungiančiu veiksmu, ir tuo pat metu patirdamas beprotišką malonumą ir išgyvendamas
siaubingą skausmą, riksmu sudraskau aplinkui tvyrančią tylą.

lopšinė

Smėlio pilies ilgesinga viršūnė
(jeigu tu jos nesugriausi)
lig ryto dairysis tolimo kranto –
to vieno, geriausio.

Ilgesį klykaus pajūrio žuvėdros
(jeigu tu jų nebaidysi),
mostais žarstydamos birantį smėlį
ir šokdamos tavo akyse.

Vaikuti, vaikeli! – ilgėtis namų
negėda, nekvaila… tik skauda.
Jūružėj daugybė bangų svetimų –
sunkiausia surast savo bangą.

24.
– Matai, kur tu? – vaikinas girdi linksmą tėčio balsą ir iš pradžių niekaip nesuprantu, kaip
kam nors dabar gali būti linksma.
Paskui prisimena, jog jie visi – tėtis, mama, brolis ir sesuo – buvo išvažiavę į miestą,
kiekvienas savo reikalais: tėtis pasivaikščioti po knygynus ir pasidomėti literatūros
naujienomis, nes sutiko dalyvauti sudarant alternatyvią literatūros mokymosi priemonę
gabiems vidurinių mokyklų mokiniams. Mama su sese – paišlaidauti parduotuvėse, kad
galėtų deramai pasipuošusios pasitikti rudenį. Brolis – su savo komanda dalyvauti kelias
dienas besitęsiančioje jaunimo sporto šventėje. Jie išvažiavo vakar… ir neilgai trukus po
jų išvažiavimo pas vaikiną atėjo Joana… o paskui jį paliko…
– Žinai, ką radau viename knygyne? – Simonas plačiais žingsniais įeina į sūnaus kambarį.
– Pažįstu ten visus darbuotojus, jie pirmieji prekiavo mano knygomis. Ir iš kažkur ištraukė
štai šitą, – šypsodamasis rodo pirmąjį savo pirmosios knygos leidimą. – Joana turėtų
apsidžiaugti, kai jai padovanosiu.
Matas kietai sučiaupia lūpas, kad nepradėtų čia pat kartoti to vardo pramaišiui su skundais
savo likimu, su keiksmais ir gražiausiais būdvardžiais, su visu tuo, ką nuo šiol visada
laikys širdies gelmėse. Būdamas vienas, net nepagalvojo, kaip reikės jųdviejų su Joana
istoriją papasakoti tėvams. Ar reikės. Nesėkmingai bandydamas nesukelti įtarimo, šiaip
taip įstengia linktelėti tėčiui ir ištarti gerklę dreskiantį „taip“, kuriuo tas, deja, nepatiki. Ir
nepasitenkina.
– Kažkas nutiko? – klausia Simonas, iš pradžių norėdamas atsisėsti greta sūnaus ant
grindų, atsiremti nugara į lovos kraštą ir pasikalbėti apie problemas – taip jiedu daro
nedažnai, bet vykusiai; tačiau kažkas jį sustabdo.
Tebežiūrėdamas į vaikiną, jis atgalia ranka padeda knygą ant rašomojo stalo ir ta pačia
ranka persibraukia veidą. Matui pasidingoja, jog tėvas šeštu pojūčiu pagauna tai, kas tvyro
šiame kambaryje, ir tą dalyką atpažįsta. Taip iš tiesų ir yra, tik atpažinęs Simonas nežino,
kaip turėtų ir norėtų reaguoti, ir kokia reakcija labiausiai padėtų sūnui. Žinoma, jis ne
kartą mintyse paspėliodavo, kaip tai įvyks. Bet, tiesą sakant, abu su Liučija stereotipiškai
galvojo, jog pirmasis vyru taps Rokas. Atvirai ir triukšmingai, spinduliuodamas savąjį
„žvaigždės“ žavesį, dėl kurio ant jo bus neįmanoma pykti ir neteks rausti iš nepatogumo –
juk „žvaigždėms“ lyg ir leistina būti matomoms ir girdimoms net pačiose intymiausiose
srityse? Tačiau šiandien Simonas supranta labai suklydęs: kaip tik Mato akyse jau buvo
galima įžvelgti atsivėrusią gelmę, kuri rodo artėjant svarbius pokyčius, pasiryžimą suaugti
ir net paties Mato dar iki galo neįsisąmonintą susitaikymą su mintimi, jog augimas bus
skausmingas. Ir vaikinui tereikia trupučio palaikymo, atramos, kad ant pečių užvirtę
dalykai – fiziniai, psichologiniai, dvasiniai – neprispaustų visi iš karto.
– Aš nenoriu nieko pasakoti, – prataria Matas.
– Ir aš nepasakočiau, – atsiliepia Simonas.
– Kodėl? – Matas nustemba.
– Nes norėčiau visut viską išsaugoti savyje. Tik sau.
Taip giliai ir arti, kaip tik gali į žmogų prasismelkti išorinio gyvenimo, aplinkinio pasaulio
dalykai.

25.

(Rokas)
Žingsniuojant sporto arenos koridoriais, medalis maloniai daužosi man į krūtinę. O iš
vidaus jam atsiliepia besidaužanti širdis. Nugalėtojų kapitono širdis. Tai kas, kad kol kas
laimėjome ne pasaulio čempionatą. Viskas dar prieš akis! Net ir tai, jog neturiu Joanos,
šiuo momentu neatrodo tokia baisi blogybė. Pro besisukančias stiklines duris išeinu į
lauką, per pečius apsikabinęs su keliais komandos bendrais, kurie tuo pačiu yra ir patys
geriausi mano draugai, mano chebra. Jaučiuosi karaliumi.
– Oho! – staiga išgirstu vieno iš draugų švilptelėjimą ir atitokęs iš savų minčių
apsidairau, stengdamasis suprasti, kas patraukė jo dėmesį.
Joana stovi tolėliau, bet taip, kad matytų arenos duris ir pro jas išeinantiems pati būtų
matoma. Ji viena, ant pečių užsimetusi nedidukę kuprinę – tokią mažą, jog ji galėtų būti
rankinuku. Su dailia sagtele. Ji vilki kasdiene trikotažine suknele, besibaigiančia
„itališko“ ilgio sijonėliu. Pakelia ranką prie kaklo ir valandėlę taip stovi, pati
nesuprasdama, kam šis judesys. Man į akis ir protą lenda štai tokios detalės, kurios – ir
kaip tai supratau? – nėra reikšmingos. Reiškia tik jausmas, užtvindantis visą kūną, o
svarbiausia – pakertantis kojas, tik ką taip sėkmingai skraidinusias po futbolo aikštę.
– Ji aiškiai ne vietinė, – vėl išgirstu draugo balsą. – Jei būtų vietinė, tokią jau pažinotume,
ane, Rokai?
Man knieti juos visus paerzinti ir nušluostyti nosį pareiškiant, kad kas jau kas, o aš šią
paną gerai pažįstu, tačiau prikandu liežuvį. Atplėšiu nuo žemės vieną, paskui kitą koją,
nuimu rankas draugams nuo pečių ir tylėdamas artinuosi link jos.
– Rokai! Rokai! – pusbalsiu suskanduoja chebra, bet aš neatsigręžiu ir nenusiviepiu, kaip
esu įpratęs. Nevalia.
… ji apkabina mane gatvės vidury, ir kažkuri mano sąmonės kertelė dar sugeneruoja
įsivaizduojamą ištįsusių draugelių veidų vaizdą. Bet per akimirką jį nustelbia Joanos
artumas, vėsiai gaivus jos kvepalų aromatas ir karštos lūpos… negi ten, sostinėje, jie štai
taip lyg niekur nieko bučiuojasi viso miesto akivaizdoje?! Negi aš ją turiu?! Ir turėsiu? Ir
mylėsiu. Man rodos, jau geriau suprantu, kaip tai daryti teisingai.

aš renkuosi

Aš renkuosi vienintelį žmogų,
su kuriuo
išdrįsčiau gyventi,
net ir baisią, ir tamsią
valandą
nenustojant upei sroventi.

Aš renkuosi įkalnės kelią –
 nebenoriu
vien tik lengvumo.
Sielą savo
išleidžiu kelionėn,
besiklojančion iš neramumo.

Aš renkuosi saulę,
kur medžiuose
ritinėjasi, šokdama valsą.
Aš renkuosi, kas neįmanoma,
bet gyvenime
siekiama, laukiama.

26.

– Mama, mama, – net užsikirsdama šaukia Agnietė, lekia link Liučijos, įsikabina į ją ir
žiūri išsigandusiomis akimis. – Mama, Rokas verkia!
Liučija nesusilaikiusi aikteli. Ji žino, kad turi kažkaip apsaugoti dukrytę nuo jų šeimoje
besirutuliojančios dramos, tačiau neišmano kaip, o mergaitė jau pamatė tiek, kad visiškai
jos atriboti nebepavyks. Be to, Liučija privalo žaibiškai reaguoti į Agnietės atneštą žinią ir
padėti Rokui. Tiksliai neatsimena, kada jis paskutinįsyk verkė, bet tikrai labai seniai…
– Mažute, – per uždarytas duris link Mato atsklinda žodžiai, kuriuos Agnietei raminamu
tonu taria mama, – kai tau skauda, tu verki, tiesa? Kai užsigauni nukritusi ar – prisimeni –
kai įsipjovei į aštrią žolę pirštuką? Irgi verkei. O Rokui dabar labai skauda.
– Jis užsigavo? Per varžybas?
– Ne, čia kitaip, mieloji… Jam skauda širdelę.
– Tai gal jam reikia pas daktarą?
– Nereikia. Jis pats susitvarkys. Juk tu irgi moki pakentėti, kol skausmas praeina?
– Aš moku, – Agnietė išdidžiai linkteli.
– Tai ir leiskime jam susidoroti. O tu neik dabar pas Roką. Ir pas Matą neik. Jiems reikia
pabūti vieniems.
Jiems?! Matas gerokai nustemba. Jis negirdėjo pirmųjų Agnietės žodžių, todėl iš karto
sužino visus neįtikėtinus faktus: Rokas irgi namie, nors jau vėlyva popietė. Ar gali būti,
kad jis, pagriebęs kieme bet kaip numestą savo dviratį, nenumynė susitikti su Joana?! – tai
juk paskutinės jos dienos sodyboje. Rokas… verkia?
Išnešusi dukrai į kiemą keletą žaisliukų, Liučija bėgte pakyla į antrą aukštą. Ten sutinka iš
kitos koridoriaus pusės Roko kambario link sparčiai žengiantį Simoną – Agnietė jau spėjo
perduoti naujieną ir jam. Liučija sustabdo vyrą:
– Šį kartą leisk man, – taria. – Gal jis labiau patikės moterimi?
Simonas valandėlę delsia, nes įtaria, jog Rokui – tam mačo – vyras yra didesnis
autoritetas. Kita vertus, jis pats neturi jokio supratimo, ką ir kaip pasakytų: iš Agnietės
išgirdęs, kas vyksta su sūnumi, iš pradžių apskritai nedrįso pas jį eiti – Roko vietoje
tikriausiai nebūtų svetingai priėmęs nė vieno suaugusiojo… paskui pajuto, jog apsimesti,
tarsi nieko nevyksta, būtų paprasčiausiai negražu… ir išlėkė į koridorių…
– Gerai, bandyk, – trumpai spusteli žmonos rankas, atiduodamas į jas situacijos valdymą.
Liučija pasibeldžia. Leidimo įeiti negauna, tačiau yra beveik tikra, jog dabar to nereikia
paisyti. Rokas kniūbsčias guli ant lovos – su sportbačiais, kurių nenusiavė ir nuo kurių ant
antklodės pribiro žemių ir žolės; su medaliu ant kaklo, nusislinkusiu kažin kur į pažastį; su
visais bučiniais, kurių skonio nepablogina net ryjamos ašaros. Jis pradeda kalbėti, Liučijai
nė nespėjus uždaryti durų:
– Aš jos nevertas, mama! Matas vertas. Pasigrobiau ją jėga. Nes kitaip nemokėjau,
nesugebėjau…
Liučija apkabina savo kapitoną. „Kvaileli tu mano, – pati sau pagalvoja. – Žavesio kol kas
turi daugiau negu proto. Duok Dieve, kad tai pasikeistų“. O garsiai sako:
– Nusiramink, sūnau. Jei moteris nenorės tau priklausyti, jokia jėga jos nepriversi.
Matas norėtų, kad tai, kas skamba kaip slopinamas verksmas, būtų aplink namą ūžaujančio
vėjo balsas, šiam įsisukus į kaminą. Tik kad garsas nesiliauna. Vaikystėje jiedu su Roku
buvo pamėgę pačių sugalvotą žaidimą: užsidarydavo savo kambariuose, įsitaisydavo ant
lovos ir priglausdavo ausį prie bendros sienos. Tada vienas ką nors sakydavo, o kitas
stengdavosi išgirsti, suprasti ir pakartoti. Rokas kartais sukčiaudavo – tardavo
neegzistuojančius ar tyčia iškraipytus žodžius ir šaukdavo laimėjęs, kai brolis
nesugebėdavo jų iššifruoti. O dabar Matas pats nenori suvokti iš Roko kambario
sklindančio garso. Tik išgirdęs, kaip viršun užbėga ir į brolio kambarį įeina mama, tik
supratęs, dėl ko ji trumpai pasitaria su tėčiu, Matas priverstas laimėti žaidimą… bet
džiaugsmas neima, kaip kad imdavo tada, vaikystėje… jis jau antrą kartą deda ranką ant
brolio durų rankenos ir vėl neišdrįsta jų atidaryti. Nė karto prieš tai nėra slapta klausęsis
kitų pokalbio, o dabar gaudyte gaudo kiekvieną retą žodį. Verksmo iškreiptas brolio balsas
vaikiną tiesiog sustingdė, jis nevalioja nei įeiti vidun, nei pasitraukti.
– Nereikia, – staiga išgirsta prašymą ir atsigręžęs atsiduria priešais tėvą, jo ranka
nusileidžia ant peties ir paskatina žengti kelis žingsnius nuo durų, – nereikia išsigąsti, kad
vyras verkia. Būtų blogiau, jeigu dabar Rokas to nedarytų.
– Bet aš nenoriu, kad jis verktų dėl manęs! – Matas išbalęs ir visiškai sužlugdytas. – Per
mane! Aš turėjau pasitraukti, užleisti jam kelią, kuriame jis aiškiai pranašesnis. Visuomet
taip buvo. O aš panūdau tapti pirmuoju, įrodyti savo pirmagimio teises…
– Ša, Matai, ša, – Simonas baiminasi, kad sūnus ims tikėti savo išgalvotais žodžiais. – Juk
viskas buvo ne dėl to. Tu niekada šito neįrodinėjai. Ir žinai, kodėl? Nes tavo pirmagimystė
akivaizdi. Todėl mama guodžia ne tave, o Roką. Ir tu turi šituo didžiuotis.

27.
– Kaip Matas?
– Kaip Rokas?
Jie paklausia vienu metu ir sumišę nutyla: greitai ir trumpai į šiuos klausimus neatsakysi…
Simonas pasilenkia prie Agnietės, kiemo pievelėje dėliojančios žaislinį pietų servizą:
– Ar tavo lėlės galės papietauti truputį vėliau?
Mergaitė linkteli:
– Jeigu labai reikia.
– Reikia, – mirkteli jai tėvas ir pagriebęs už pažastų užsikelia sau ant pečių. – Vesiuos
savo merginas į nepažįstamus tolius! – išdainuoja, viena ranka prilaikydamas patogiai
įsitaisiusią dukterį, o kita apkabindamas Liučiją.
Jie perbrenda upeliuką, kurio Liučija nė neįtarė egzistuojant; Agnietė spygauja iš
džiaugsmo ir nuo šalčio. Seka smėlyje paliktomis žuvėdrų pėdomis. Pralenda per kažin
kokios pusiau sugriuvusios tvoros skersinius, tik per laimingą atsitiktinumą nesusibraižę į
aplūžusius lentgalius. Ir kai nebeišlaikiusi Liučija žiojasi klausti, kiek dar tęsis šis
neplanuotas žygis, Simonas išveda jas prie pavakario saulės užlietos įlankėlės. Agnietė
apsikabina tėvą:
– Čia nuostabu! Ar pabūsime truputį?
– Žinoma, – jis pabučiuoja nušvitusį veidelį ir akimis nulydi link vandens nuskriejančią
dukrą; tada pasisuka į žmoną.
– Kiek laiko slėpei tokį turtą? – įsižeidusi teiraujasi Liučija. – Turėjaisi tik sau!..
– Nelabai ilgai… – Simonas norėtų pasiteisinti, bet neturi kuo: maždaug mėnesį džiaugėsi
šiuo vienatvės užutėkiu, slapta jį lankydamas realybėje ir mintyse. Nenorėjo dalintis.
Liučija nužingsniuoja tolyn, rankas susikišusi į kišenes, visa savo povyza rodydama, jog
įsižeidė ne juokais… ir staiga prisimena, ko jie čia atėjo. Atsigręžia į žmogų, su kuriuo
sukūrė du vaikinukus, šiuo metu namuose besikapstančius savo bendroje milžiniškoje
problemoje, savo bendroje bėdoje, ir pajunta, kaip įsižeidimą pamažu keičia švelnumas.
– Paskubėkim, – sako, atlaidžiai šypteldama. – Abu žinome tik po dalį istorijos, reikia
sujungti ją į viena.
Papasakoję kiekvienas savąją dalį, jiedu ilgokai tyli. Į galvą ir į širdį lenda įvairiausi
vertinimai, kuriuos jie sąmoningai stumia šalin. Jie suaugusieji, todėl savo tiesą turi
pasilikti sau; suaugusiųjų tiesa jaunystei negalioja… Į stojusią tylą krenta besibaigiančios
vasaros lašai…
– Vaikystė kada nors baigiasi, – lėtai prataria Simonas, žiūrėdamas į tolumoje akmenukus
mėtančią Agnietę; patamsėjusiame žvilgsnyje aiškiai matyti visi jo nugyventi metai.

rugpjūčio rauda

Kaštone rauda paukščiai,
kurie toli išskris,
ir jų rauda
sutrumpina rugpjūčio dieną.
Pakeltas lapas
man ant pirštų
gilų antspaudą palieka.

Kišenėj slėpdamas
dar nenunokusį kaštoną
lyg talismaną
smilium glostau,
šnabždėdamas
slaptus užkeikimus.

Ištįsta vakaro
miglotas siūlas;
migla – rudens godojimo pilna.
Aš įsisupsiu į tą miglą
kaip į antklodę.

Per sapną kilsiu
šakomis kaštono,
norėdamas paglostyti
išskrendančius paukščius.

28.

Dabar Rokas supranta, ką apie pralaimėjimą ir pergalę po jųdviejų muštynių sakė brolis.
Jis nesijaučia nugalėtoju, nors merginos sprendimas – jo naudai. Jei atvirai, Rokas jaučiasi
visišku kvailiu, iki pat paskutinės minutės nesuvokusiu, jog pasirinkimo teisė visada
priklausys Joanai, ir tik savanoriškas pasirinkimas bus tikras. Kita vertus, vaikinas žino,
jog ir turėdamas dabartinę patirtį, elgtųsi panašiai; kova yra jo gyvenimo variklis, be
kovos būtų… neįdomu… tiesiog nuobodu. Kova tebesitęsia ir tęsis – kiekvieną dieną, kai
jis bus su Joana, o Matas ne. Tik Rokui labiau patiktų kovoti su kuo nors kitu, kad ir su
pačia Joana, ne su broliu.
– Turbūt turėčiau tau prižadėti, kad, jei liepsi, santykius su ja nutrauksiu. Bet aš nežadėsiu,
nes žinau, kad tokio pažado neištesėsiu, – jis surado brolį Smilgynėje ir vos atėjęs
išpyškina šį pareiškimą.
– Atsisėsk, – Matas staiga pajunta, jog nuo šiol jie jau gali kalbėtis kaip suaugusieji – ir
privalės, nes kitaip bendravimas bus ne bendravimas, o kankynė.
Rokas nenorom klesteli ant smėlio:
– Na?
Bet tąkart jie nebeištaria nė žodžio. Nepaisant to, širdyje kiekvienam tampa truputėlį
giedriau…
… Simonas nėra labai turtingas, tačiau kaip koks karalius savo sūnums dovanojo vienam
Smilgynę, o kitam – slaptąją įlanką. Kad Rokas turėtų kur atsivesti savo mergaitę
paskutinę jos vasarojimo pajūryje dieną. Po valandos tėvai išsiveš ją namo, ir įsimylėjėliai
turi sugalvoti, kaip bendraus toliau. Jie labai bijo, kad ryšys nenutrūktų, ir supranta, jog
vien skambučių ir sms tam nepakaks; o dažnai važinėti iš pajūrio į sostinę ir iš sostinės į
pajūrį tikrai neišeis. Tai buitiniai klausimai, kurie iki šiol mažai jiems rūpėjo, bet Rokui ir
Joanai atrodo, lyg šiuo metu jie užgriūtų visa santykius pražudyti besikėsinančia jėga.
– Turbūt teks išmokti rašyti laiškus, – balsu pagalvoja Rokas, o tada pažvelgia į Joaną. –
Aš turiu, ką pasakyti. Tiesiog anksčiau net nebandydavau, atrodė, jog tai nereikalingas
dalykas.
– Laiškai nuostabu, – šypsosi ji. – Galėsi pradėti nuo elektroninių.
– O tai… aš apie juos ir galvojau…
Joana juokdamasi prisiglaudžia prie jo:
– Laiškai būna ir tikri – ant popieriaus, vokuose, tokie, dėl kurių kasdien lauki
paštininko…
– Labiausiai aš lauksiu atostogų, – liūdnai sako Rokas. Nuo šiol lauks ne todėl, kad per
atostogas nereikia į mokyklą… jam atrodo, jog mokytis dabar galėtų kiaurą parą, jei šalia
klasėje sėdėtų Joana.

*********

(Matas)
Keista bus grįžti į mokyklą ir pamokose klausytis vyrų mokytojų, nuo kurių jau
nebesiskiriu vienu svarbiausių dalykų. Ar galėsiu jiems paklusti, ar nauja patirtis neragins
priešintis, ypač jei jų reikalavimai ar sprendimai bus kvaili ir nepagrįsti? Ar klausysiu
tėčio, – kurio reikalavimai ir sprendimai dažniausiai protingi ir pagrįsti, – žinodamas, jog
ir jį kartais įtraukia jam nepavaldus siautulys? Pažiūrėsime. Iš patirties galiu pasakyti,
kad jūra, rugpjūtį pradėjusi stipriai banguoti, nesiliauna to daryti ir vėliau…
TAI, KAS NUO MANĘS PRIKLAUSO
Šiandien žuvėdriukas įgnybo man į pirštą. Skaudžiai. Bet aš džiaugiausi, nes
supratau, kad jis jau atsigavęs.
Iš Agnietės dienoraščio
1.

Prieš išsiųsdama pirmakursę veterinarijos studentę Agnietę gyventi pas Matą, mama jo
lakoniškai paklausė: „Ar tau tai nesudarys didelių problemų?“. Labai sunkus klausimas.
Penkeri metai, praėję nuo tada, kai Matas galutinai įsikūrė savo būste sostinėje, buvo patys
ilgiausi jo gyvenime: per juos įvyko svarbūs ir gilūs pokyčiai, padarę Matą tuo, su kuriuo
jis pats kol kas dar tik pažindinosi. Ir sykiais nebuvo tikras, kad nori pažinti, o sykiais
ypatingai aiškiai suprasdavo, jog be tų pokyčių gyvenimas nebeturėtų prasmės. Naujasis
Matas bastydavosi kiek norėjo ir kur norėjo – ir gatvėse, ir mintyse. Ir net jei nenorėjo.
Net kai nekentė to niekur nenuvedančio ėjimo, skubraus nervingo žingsniavimo susikišus
rankas giliai į kišenes. Liūdno vaikščiojimo, į parankę įsikibus tik šaltam rudeniniam lietui
ar vakare ištuštėjusiai gatvei… Ir kai žingsniuojant iš stoties namo į jį įsikibo Agnietė, o
ranka, kurią ji lietė, iki pat Mato širdies nuvilnijo šiluma, jis greitai nusigręžė, užsimerkė
ir paliko besiveržiantį jausmą ten, kur tas savo jėga negalėjo išgąsdinti sesutės. Prisiminė,
kaip mama pasakojo, kad Agnietė, namuose suradusi kokį nors seniai brolių išaugtą
drabužį, pamirštą ir užsilikusį spintoje, mėgsta juo apsivilkti. Tikriausiai junta ten likusį
brolių aidą – išgyvena artumą, kurio dėl didelio amžiaus skirtumo patyrė mažiau nei jai
norėtųsi. Ir Matas su sesute bendravo mažiau nei būtų norėjęs – tada, kai toks buvimas dar
galėjo būti visai kitoks: suaugusiojo ir vaiko buvimas, vienaip ar kitaip primenantis
žaidimą, su natūraliai jame gyvuojančia globa. O kaip jam elgtis su šita mergina? Kaip
susitvarkyti su, galima sakyti, tėvo vaidmeniu, kurį po tam tikrų dvejonių visgi prisiėmė, –
juk net šiuo metu kuriamuose paveiksluose jis jautė trūkstant kažko svarbaus ir piktinosi
savimi, kad nesugeba iki galo subręsti ir tapyti kitaip, kaip turėtų. Tai kas, kad kritikai jį
liaupsino, kad stebėjosi ilgai nesulaukdami naujos parodos po tos sėkmės, kurią patyrė
įvykusi prieš dvejus metus?! Matas jautė neturįs teisės dar kartą meluoti žiūrovams,
nuoširdžiai besistengiantiems jo kūriniuose įžvelgti prasmę ir tai padarantiems, – tik kad
prasmė vis ta pati, ir toliau tenkintis tik ja Matas nebenorėjo.
Agnietė jau du kartus netikėtai atsiranda Mato gyvenime – tada, kai jis buvo keturiolikos,
ir dabar, kai jam trisdešimt dveji. Ji nėra:
1) tokia pritrenkiančiai graži, kokia, pagal Mato girdėtus pasakojimus, jos metų buvo
jųdviejų mama; kokia ji tebėra iki šiol – juk Matas dailininkas, ir jo neužvaldęs jaunystės
kultas, teisę būti gražiems paliekantis tik patiems jauniausiems;
2) tokia pritrenkiančiai žavi, kokiu ilgainiui tapo jųdviejų tėvas, nors Matas ir negalėtų
įvardinti, ar tai paviršutiniškas holivudiškas žavesys, kurio pagalba tėvas kiek maskuojasi,
ar natūralus palankių aplinkybių išaugintas žavesys, be kurio rašytojas Simonas nebūtų
rašytojas Simonas;
3) tokia pritrenkiančiai talentinga, koks yra jųdviejų brolis, patriotiškai atiduodantis visas
jėgas už gimtosios šalies futbolo rinktinę ir bet kuriuo atveju – didingos pergalės ar
triuškinančio pralaimėjimo – išliekantis kapitonu, aukštai iškėlusiu galvą („Tegul eina jie
visi!..“ – ir giedra šypsena).
Sesuo – tokia visa padraika, besiimanti tūkstančio darbų tuo pat metu, besidominti visais
įmanomais, neįmanomais ir mažai tikėtinais dalykais. Niekada nieko „nenurašanti“ kaip iš
anksto pasmerkto žlugti – nei idėjos, nei užsiėmimo, nei žmogaus. Ta, kuri pritaps
sostinėje, įsilies į ją kaip dar viena kažin kur skubanti senamiesčio gatvelė… o kur?
Agnietei dar per anksti tiksliai tai žinoti…
… Mergina sustoja tuščios naktinės gatvės vidury, užverčia aukštyn galvą ir pradeda
suktis – vis greičiau, greičiau. Į ją žiūri didelis geltonas mėnulis, link jos ratu palinksta
senamiesčio stogai, akyse šokinėja gatvės žibintų liepsnelės; mergina įsivaizduoja esanti
pasaulio ašis, ant savęs sukanti vandenynus ir žemynus, ir visus tuos milijardus žmonių.
Sostinė Agnietei pirmiausia yra miestas iš tėčio pasakojimų, jo studijų laikų meilė,
skambanti bažnyčių varpais, alsuojanti emocijų įtampa, ant savo kalvų ir klonių liejanti
saulėtekio ir saulėlydžio akvareles… Tai miestas brolio paveiksluose, apčiuopiamas ir
nerealus tuo pat metu, įtraukiantis į save, į pačias savo gelmes, arba atšiaurus, nė arti
neprisileidžiantis. Miestas, kurį gali lesinti iš delno kaip parko paukštį, kur nors
iškeliaudamas tarsi sulankstytą žemėlapį įsidėti į kišenę, kurio medžiai šlama poezijos
posmus, o mėnulis – pats gražiausias pasaulyje.

2.
(Matas)
– Agniete, pamiršai sąsiuvinį! – iš auditorijos greitais žingsniais išeina jauna moteris
nuostabiai gražiais plaukais – tamsių pelenų spalvos, besidraikančiais tarsi nuo stipraus
vėjo.
– Oi, ačiū, dėstytoja! – įsidėjusi sąsiuvinį į krepšį, Agnietė linkteli mano pusėn. – Čia
mano brolis. Ne tėtis! – linksmai prajunka. (Uch, sesute!)
Dėstytoja valandėlę žvelgia į mane, lyg stengdamasi kažką prisiminti.
– Jūs dailininkas? Paroda prieš… dvejus metus?
Nusišypsau:
– Buvote?
– Buvau. Aš dažnai nueinu į parodas.
Agnietė pradeda nekantraudama mindžikuoti – šitą vaiką turėjo auginti Rokas, jis gal būtų
su ja suspėjęs…
– Na, turbūt dar pasimatysime, – dėstytoja greitai ir tvirtai spusteli man ranką ir pasisuka
eiti.
– Ar jums… patiko?
– Paveikslai? Taip. Bet… ne, čia per ilga kalba.
– Turbūt dar pasimatysime.
Dabar nusišypso ji.
– Pavarei, broliuk! – Agnietė netveria savo kailyje. – Taip iš karto! Prisipažink, kad ji tau
patiko? Patinka ir man, – netrukus priduria.
– Kitąkart nemėtyk sąsiuvinių kur papuola, – atsakymas per daug akivaizdus, kad reikėtų
jį ištarti.
Ką ji norėjo pasakyti tuo „bet“? Nė vienoje parodos recenzijoje, nė viename mano
girdėtame komentare „bet“ nebuvo. Tik mano galvoje; teptuką laikančios rankos
judesiuose, tarsi aptingusiuose, lyg iš naujo besimokančiuose ir dar negebančiuose
padaryti taip, kaip reikia; sunkiuose sapnuose, sugrįžusiuose iš prakaitu permerktų
paauglystės rytų, kai išvargęs prabusdavau sujauktame patale; tik kažkokiame pernelyg
slidžiame grunto sluoksnyje, kuris nesulaikydavo šiuo metu intensyviausios spalvos…

*********
Nors Agnietės šalis ir gražus, bet tikrai per plonas šiam neįprastai vėsiam, šerkšnu
apsitraukusiam spalio pabaigos rytui. Matas supranta jiems išeinant iš namų praleidęs tai
pro akis. Tad dabar nusiima savo storą, švelnų vaiskios ryto spalvos šaliką ir apvynioja juo
sesers kaklą, apgaubia pečius, dideliu laisvu mazgu suriša ant krūtinės.
– Šilta, – patenkinta sumurkia mergina. – Iš kur pas tave toks šalikas?
– Draugės dovana, – jis juokais užsikabina sesers šalį sau ant kaklo, smulkutės katytės ir
gėlytės iškart pradeda šokti vėjyje.
– Draugės? Kokios draugės? – ji suokalbininkiškai paima brolį už parankės.
– Ne merginos, Agniete, o draugės – bičiulės, jei taip nori.
– Dar viena bičiulė? Ir kiek jų pas tave?
Agnietė jau ne maža mergytė, kuriai tas pats, su kuo – mergaite ar berniuku – žaisti; bet ir
iki galo neišaugusi mokyklinio supratimo, jog paprasta bičiulystė tarp vyro ir moters
negalima. Jeigu nebūtų mačiusi, kaip brolis žiūrėjo į jos dėstytoją, gal net imtų įtarinėti jį
dėl „kitokios orientacijos“.
– Nemažai.
Matas moterimis grožisi, jas piešia ir tapo, su jomis džiaugiasi gyvenimu – su vienomis tik
bičiuliškai, su kitomis intymiau, bet su pastarosiomis – visuomet neilgai, nepradėdamas
nieko stabilaus ir bendro. Dėl to nesijaučia kaltas, kadangi visada abu tai žino ir dėl to
sutaria. Pašaliniai stebėtojai palaikytų jį plevėsa, gal panašiai (jei ne blogiau) pamanytų ir
Agnietė, – todėl Matas jai apie tai kol kas nepasakoja. Dėkingas prisimena Joaną, kuri jam
atskleidė, kad gali daryti moteris laimingomis… Bet Agnietės šalis kvepia kažkokiais
lengvais kvepalais, kurie visgi nesulaikomai skverbiasi į Matą, ir tą akimirką jis nori, kad
šis šalis ir kvepalai būtų jos, vienintelės, su kuria irgi taptų laimingas – ilgam ilgam.
Atidžiai jį stebinčios sesers akivaizdoje Mato viduje bunda švelnus savanaudiškumas.
– Tu keistas, Matai.
– Man ne naujiena tai girdėti.
– Ir man. Bet anksčiau nebuvau tuo tikra, – Agnietė meiliai šaiposi.
– Nes buvai vaikas. O vaikams keisti dalykai ir žmonės kartais atrodo normalūs, ir
atvirkščiai. Eime jau. Man šalta su ta tavo skara.
Universiteto salėje maloniai šilta, o kadangi rūbinė savaitgaliais nedirba, paltus visi
susidėję ant kėdžių, ir kiekviena vieta atrodo kaip jaukus lizdelis. Matas su Agniete irgi
įsitaiso tokiuose lizdeliuose. Matas kaip įpratęs apsidairo, ieškodamas pažįstamų, ir
keliems pamojuoja. Paskui žvilgteli į renginio programėlę, atspausdintą ant prasto
popieriaus ir iliustruotą pradedančio dailininko grafikos darbu – gražus ofortas, tačiau pats
Matas dažniausiai dirba su spalva, visą pasaulį jis jau seniai suvokia kaip įvairiausius
spalvinius derinius; juodai– balta estetika jo idėjoms išreikšti pritinka labai retai. Kaip
jauku ankstyvą šeštadienio rytą sėdėti universitete ir laukti beprasidedančių poezijos
skaitymų! Kaip gera matyti, jog yra nemažai žmonių, kurie juos pasirinko vietoje saldaus
miego… bet gal jis, Matas, vis dar sapnuoja? Per dvi eiles į priekį mato tuos pačius be
vėjo besiplaikstančius plaukus, tą pačią tiesią nugarą.
– Agniete… – ketina paklausti, bet susilaiko; o sesuo taip įsigilinusi į išmaniuoju rašomą
žinutę, kad jo neišgirsta.
Gavusi atsakymą, visa nušvinta ir greitai surenka tėvo numerį.
– Tėti, dabar klausykis, – sušnabžda ir atsargiai pasideda išmanųjį ant kelių.
Įsivaizduoja, kaip universiteto salėje deklamuojami posmai keliauja į pajūrį ir skamba
tėvui jo darbo kambaryje; o gal svetainėje, kur jis ką tik užkūrė židinį – neseniai atsikėlęs,
basas, ir laukia ateinant mamos; arba virtuvėje, ruošiant tingius šeštadienio pusryčius…
Agnietė sykiais taip užsinori vėl būti namuose, apsikabinti tėtį ir kartu su juo spėlioti,
kuris iš pakrantėje skraidančių paukščių yra jos žuvėdriukas!.. Nori išsiverkti jo glėbyje,
kai nukamuoja kokia nors blogybė, – būdama tikra, jog jai paprašius apie tai niekas
niekada nesužinos. Nori, kad tėtis patikintų, jog į ją tikrai atkreips dėmesį tas šaunusis
kursiokas, o jei neatkreips – reiškia jis ne toks jau ir šaunus. Taip, ji idealizuoja tėvą.
Tėvas būna visoks – ir paniuręs, ir pernelyg lengvai suerzinamas, ir atsiribojęs. Tuomet
Agnietė su mama sudaro laikiną sąjungą ir jį ignoruoja, bara ar kaip nors baudžia. Būna
pykčių ir slegiančio tylėjimo. Bet jų buvimas drauge – gyvas, jie rūpi vienas kitam.
Agnietei rūpi ir Matas, kasdien būnant kartu rūpi vis labiau – jis nebeturėtų būti vienišas,
amžius jau nebe tas, kad vaidintų nepriklausomą menininką; o juk sesuo žino, kad jis
nevaidina… štai kas liūdniausia. Mergina žvilgteli į Matą ir padeda galvą jam ant peties,
brolio garbanos kutena jai skruostą… o šiuo metu skaitomas eilėraštis – apie tai, kodėl
neįmanoma paaiškinti žodžių „džiaugsmas“ ir „liūdesys“, kodėl jie – lyg du branduoliai
netrukus pasidalinsiančioje ląstelėje, kuri kada nors vėl susilies į vieną. Agnietė leidžia
skruostu nusiristi vienai, dviems ašaroms…
Matas neketina visko palikti dar vienam atsitiktinumui. Atsiprašinėdamas atkakliai
braunasi tarp žmonių, išeinančių iš salės, nepaleisdamas jos iš akių. Mato, jog ji atėjusi
viena – bet jie galėtų išeiti dviese. Agnietė viską suprato – juk negalėjo nesuprasti po to,
kai valandą klausėsi jausmingų, teisingų eilių. Pažadėjo apsipirkti, pasitvarkyti namuose ir
paskaityti. „Manai, man bus skirta tiek daug laiko?“ – pajuokavo jis. „Aš tikiuosi“. Beveik
prie pat aukštų, dvivėrių salės durų Matas galiausiai pasiekia tikslą. Paliečia jos ranką:
– Labas rytas.
Ji atsigręžia. Atrodo šiek tiek pavargusi – taip, kaip ir gali atrodyti po sunkios darbo
savaitės ir anksti prasidėjusios dienos. Nustebusi atsiliepia:
– Labas rytas. Nemaniau, kad dailininkai keliasi anksti.
Apsupti minios, jiedu leidžiasi laiptais link išėjimo.
– Ar jau suplanavote šeštadienį? – klusteli Matas.
– Na, jau suspėjau pabūti kultūriniame renginyje, tad savaitgalio planas lyg ir įvykdytas…
Ne, jokių sumanymų daugiau neturiu.
– O aš turiu.
– Puiku. Pavydžiu jums, – ji įsitraukia į žaidimą, neketindama lengvinti jo ėjimų.
– Nepavydėkite – geriau prisijunkite, – Matas iki šiol geba nerūpestingai kalbėtis su
beveik nepažįstamomis moterimis – šito jam nuo pat paauglystės pavydėjo Rokas.
– Priklausys nuo sumanymo.
– Pirmiausia pusryčiai, o tada jau veikla, – iš tikrųjų jis nežino, ką jai pasiūlys, bet gali
būti, jog jiedu pamirš apie šį skubotą susitarimą.
– Ko jau ko, o šiltų pusryčių neatsisakysiu, – ji užsimauna pirštines ir žengusi į gatvę
pasipurto. – Esu šaltmyrė, – pirmą kartą nusišypso.
– O aš atidaviau šaliką seseriai, – Matas staiga susigriebia, kad jam ant kaklo tebekabo
mergaitiškas Agnietės šalis, ir kvailai jausdamasis greitai jį sugrūda į krepšį.
– Taip visai sušalsite, – nepritardama papurto galvą moteris.
Jis skėsteli rankomis:
– Jeigu jums rūpi, kad nesušalčiau, tai jau laikas pereiti nuo „jūs“ prie „tu“.
– Logika keistoka. Ir susitinkame mes tik antrą kartą. Bet gerai. Tik kad mes vienas kito
vardų nežinome.
– Aš Matas. O… tu – Ūla.
– Iš kur?! Agnietė… Jau tie studentai!..
Paskubomis sutarę dėl abiems žinomos kavinės, jie nuskuba gatve, greitas ėjimo tempas
slopina apėmusį jaudulį ir maskuoja šiokį tokį nejaukumą. Kavinėje beveik tuščia, galima
rinktis kokį tik nori staliuką, ir jiedu susėda gražiausioje vietoje prie lango. Matas
supranta, jog pradėti kalbą nuo Agnietės nėra originalu, tačiau Ūla neatrodo esanti iš tų,
kurioms labai rūpėtų originalumas; ji veikiau tokia, kuri tvirtai stovi ant žemės, kuriai su
darbu susijęs pokalbis šeštadienio rytą neatrodys atgrasus. Bent jau Matui taip atrodo – o
iš tiesų ką gi jis žino apie Ūlą?..

(Matas)
– Agnietei jos studijos kol kas – gryna romantika, – pratariu, provokuodamas ją įsitraukti
į pokalbį.
– Pradžioje taip dažnai būna. Vėliau… Gyvūnų fiziologija – tai visiškai neromantiška.
Žmonių fiziologija – taip pat. Todėl vaiką, Matai, aš „pasidarysiu“ labai paprastai: rasiu
fiziologiškai tinkamą vyrą, su kuriuo man nebūtų atgrasu sugulti į lovą, ir pasistengsiu,
kad užtektų vieno karto, – ji staiga vertinamai nužvelgia mane, nepraleisdama pro akis
pasibaisėjimo, kurio nesuspėjau nuslėpti, ir vis tiek taria. – Gal tu būtum tinkamas
kandidatas. Sutiktum?
Ar tik dėl to mes dabar kartu, tik apie tai ji norėjo pasišnekučiuoti per neįpareigojančius
šeštadienio pusryčius?! Panūstu tą pat akimirką išeiti, metęs ant stalo pinigus už maistą ir
neatsisveikinęs. Šiurkščiai ją papurtyti. Prisimenu, kaip kažkada save man padovanojo
Joana, ir kaip stipriai tai skyrėsi nuo Ūlos elgesio.
… visą kelią atgal namo gailiuosi, kad padariau tiksliai taip. Išskyrus šiurkštų papurtymą
– vietoj jo tiesiog delnais sugniaužiau moters pečius ir pažiūrėjau tiesiai į akis. Ir išvydau,
kokios jos liūdnos. Tokios kaip mano… Su kiekvienu žingsniu Ūlos man trūksta vis labiau:
noriu ir dabar su ja sėdėti, net esu pasiryžęs tapti įrankiu jos beprotiškam sumanymui
įgyvendinti. Vadinasi, gerai, kad pabėgau – nes, po galais, kuo gi tai baigtųsi?! Vaiko
gimimu? Neįtikėtina!.. po galais… Juk ketinau išsiaiškinti visus „bet“, kurie šiai moteriai
kliūna ne tik mano darbuose, bet ir gyvenime apskritai.
Savojo gyvenimo „bet“ aš labai gerai pažįstu, o jo atsiradimas – gana ilgo proceso
pasekmė. Metus po to, kai mane paliko Joana, gyvenau – kaip ir tikėjausi – labai sunkiai,
be didesnių prošvaisčių. Laukiau stojamųjų į Dailės akademiją kaip išsigelbėjimo, laukiau
išvažiavimo iš to kopų krašto, kurį taip ypatingai mylėjau ir kuriame buvau jos mylimas…
Studijos išpildė mano lūkesčius: palankioje aplinkoje, tarp kitų „keistuolių“, ne tik
išsiskleidė mano dailininko talentas – čia lengvai, žaisdamas galėjau flirtuoti, megzti
neįpareigojančias pažintis su gražiomis, paslaptingomis, keistomis, talentingomis
merginomis ir net moterimis, gyventi būtent tokiais įspūdžiais, nes tvirto pagrindo po savo
kojomis kol kas nejaučiau. Susikaupdavau tik piešdamas ir tapydamas, tas darbas buvo
gilus, sukeliantis sodrius, aštrius, galingus jausmus… Aš stebėjausi, kaip greitai mano
brolis, iš kurio niekas to nesitikėjo, sukūrė šeimą – savęs tokiame vaidmenyje niekaip
neįsivaizdavau. Taigi, manasis „bet“ sakė: „Meilė pasaulyje tikrai yra, bet ar ji man
reikalinga?“. Kaip čia atsitiko, kad ką tik nevykusiai pusryčiavau su moterimi, kurios
„bet“ buvo, galima sakyti, priešingas: „Meilė man reikalinga, bet ar ji tikrai
egzistuoja?“. Ar tie credo reiškė, kad aš esu beveik bailys, o ji – beveik nihilistė? Ir gal
mums suteiktas šansas įveikti ir baimę, ir nihilizmą? Apsisuku ir tekinas pasileidžiu atgal į
kavinę – jeigu teberasiu Ūlą ten, pasiūlysiu susitarimą: padėsiu išpildyti jos norą, jeigu ji
leis man pabandyti įrodyti, jog meilė egzistuoja.
Kuo labiau artėju prie kavinės, tuo tikresnis esu, jog Ūla tenai tebesėdi. Iš tolo pamatęs ją
jaukiai šviečiančio lango kvadrate, sumažinu tempą, paskui apskritai sustoju ir iš tolo
žiūriu, bandydamas nusiraminti ir dar kartą persitikrinti sprendimą… Praveriu duris,
skimbteli įkyrus varpelis, ji atsidususi pažvelgia ton pusėn. Tik akimirkai sustingsta, o
paskui nuleidžia akis. Priėjęs atsisėdu. Užsitęsus tylai, užsisakau kavos.
– Atsiprašau, – pasakau per daug nemąstydamas, ar to reikia, ar tikrai pasielgiau
negražiai ir ar jaučiuosi kaltas.
Ji mosteli ranka:
– Na ką tu…
Į galvą man ateina mintis, jog Agnietė įsivaizduoja mudu jaukiai leidžiančius šeštadienį, ir
tai, kad seseriai kyla tokios mintys, mane šiek tiek pralinksmina.
– Agnietė spėlioja, kuo mudu užsiimame, – pasakau, kad ir Ūla pralinksmėtų.
– Tikiuosi, neišduosi jai to, kas įvyko, – ji nurausta. – Šitų planų, Matai, aš nesu
atskleidusi nė vienam žmogui. Ir tave juk galėjau tiesiog suvilioti, sugundyti, pasiimti tai,
ko man šiuo metu labiausiai reikia iš vyro, ir dingti. Tu net nesužinotum, kaip ir kodėl
viskas buvo. Tačiau nenorėčiau tau meluoti ir tavimi pasinaudoti.
– Galėjai, – sutinku. – Ir jei vis dar norėtum gauti iš manęs tai, kas tau šiuo metu
svarbiausia, leisk man pratempti laiką – susitikime dar bent kelis kartus, nes vaiko
pradėjimas turi būti apsuptas gražių prisiminimų, negali skambėti kaip koks sandėris.
– Negali, – ji pažvelgia tiesiai į mane. – Tu keistas, Matai.
– O, Dieve, nuolatos tai girdžiu!
Abu tarsi susitarę pastatome ant stalo puodelius.
– Išvirsiu tau pietus, – taria Ūla, – Eime.
Taip jau per pirmąjį pasimatymą atsiduriu Ūlos bute, mažoje virtuvėlėje baltai mėlynai
dryžuotomis sienomis mane apsupa garų debesys ir apgaubia kvapai, ir visko gerokai per
daug, o podraug kažko trūksta. Ne, ne meilės – jeigu ji ir gims, tam dar tikrai per anksti,
po Joanos niekada neįsimyliu iš pirmo žvilgsnio. Ne savitarpio supratimo – ar begali jis
būti dar didesnis?! Trūksta laisvumo – aš tarsi praradau savąjį gebėjimą taip bendrauti su
moterimi.

3.

– Žmogus tikrai yra viena didelė fiziologija! – pasisriūbaudama sušunka Agnietė ir

koridoriuje numetusi kuprinę užsikniaubia ant virtuvės stalo.
Matas nieko nesupranta, tačiau priėjęs pradeda švelniai glostyti įsitempusius sesers pečius.
Ji kurį laiką leidžia tai daryti, bet paskui lyg kažką įsisąmoninusi nusikrato brolio rankų:
– Jis irgi taip darė!
Ach, paslaptingasis „jis“ – tarsi vardo neturintis vaikinas iš Agnietės kurso, nors bevardis,
bet labai aiškiai juntamas. Ir štai jis tapo matomas – nesunku įsivaizduoti kursiokę
glamonėti bandantį jaunuolį. Matas irgi įsitempia: jeigu tai buvo daryta prieš Agnietės
valią, tas šiknius gali būti tikras, kad savo atsiims!
– Man reikia visos istorijos, – tyliai paprašo sesers. – Juk ir tau reikia išsikalbėti.
– Jis vis vadindavo mane kregždute ir niekada nepriėmė rimtai. O šiandien paprašė
paaiškinti vieną vadovėlio schemą…

(Pijus)
Agnietė pradeda aiškinti ir entuziastingai į tą aiškinimą įsitraukia. O man tas pats, ką
reiškia ta žalia rodyklė ar anas geltonas apskritimas, be to, prieš kolį mokiausi ir schemą
gerai prisimenu. Tad į knygą net akių nenukreipiu – naudodamasis Agnietės užsimiršimu,
negailestingai tyrinėju ją nuo galvos iki kojų. Ne gražuolė, bet nestokojanti magnetizmo.
Visuomet žvelgianti iš po šiek tiek primerktų blakstienų, ir vis dar nesuprantu, ar taip yra
dėl slepiamos trumparegystės, ar iš drovumo, o gal dėl fiziologinių ypatybių. Labai
šviesių, beveik baltų ilgų plaukų, dažniausiai nei surištų, nei susegtų, lendančių jai į akis,
besidraikančių rūko vilnimis. Ir dar man neaišku, kaip žmogus gali taip trokšti mokytis, su
tokiu užsidegimu ir nepaprastai kruopščiai ruošti kiekvieną užduotį, taip kaifuoti nuo
studijų, nors eina nebe pirmas jų mėnuo. Vadinu Agnietę ne vardu, o „Kregždute“ – ne
todėl, kad vardas nepatiktų ar netiktų, o todėl, jog jos Kregždytės pavardė pirmoji krito
man į akis pamačius mūsų kurso sąrašą, ir dėl to, kad mergina visada veržiasi kažin kur,
lekioja tarp skirtingų užsiėmimų, rūpinasi tai tuo, tai anuo… Kartais man nuo jos
šmėkščiojimo prieš akis pradeda suktis galva.

Matas paklausia vienintelio dalyko:
– Ar tu jautiesi nuskriausta?
– Oi ne, – išlemena Agnietė.
To vaikino žvilgsnis iš pradžių rodosi tuščias, bet ji jau seniai įsižiūrėjo geriau ir suprato,
jog jis tiesiog atsainus – perdėm, teatrališkai atsainus. Šukuosena madingiausia visame
kurse, ir plaukai turbūt gražiausi visame universitete. Agnietė stengiasi negalvoti, kaip
juos glosto, kaip lūpomis prisiliečia jo lūpų, – tačiau negalvoti taip sunku! Išsikalbėjus
broliui, Agnietei palengvėjo, bet dabar ima suprasti, jog negražiai apskundė vaikiną: jeigu
pati jį glosto mintyse, jei pati trokšta jo prisilietimų, tai ar gali pykti, kad kursiokas
jųdviejų bendravimą pabandė pradėti nuo jų, o ne nuo mokslinių diskusijų apie gyvūnų
organizme vykstančią medžiagų apykaitą? Nėmaž neturi iliuzijų, kad tas bandymas buvo
ilgai planuotas, kad šitas vaikinas ją įsižiūrėjęs – tik romanuose tikroviškomis atrodančios
pelenių istorijos ten ir turi pasilikti. Aišku, Agnietė savęs visiška pelene nelaiko, bet savo
galimybių ribas tariasi suvokianti aiškiai ir teisingai. Todėl ir nenori kažkokio vienkartinio
pasiglėbesčiavimo. Mokykloje tokių buvo, bet jie nuskriejo su greitu pajūrio vėju į praeitį
ir jau beveik pasimiršo. Tačiau ji tikra, jog šitas vaikinas pažeminimo – tegu ir niekieno
nepamatyto – jai nedovanos; merginai beveik smalsu, ko gi jis griebsis, koks bus kerštas –
juvelyriškai geliantis ar tiesmukiškai nokautuojantis.
– Santykiuose su kitu žmogumi – o ypač meilėje – svarbiausia yra nesijausti nuskriaustam,
– Matas garsiai įvardina tiesą, kuri visuomet sukosi jo mintyse ir padėjo pakelti
išsiskyrimą su Joana – nes net po jo Matas nesijautė nuskriaustas, o veikiau apdovanotas.
– Ir nesileisti skriaudžiamam, kaip labai besinorėtų užmegzti ar išlaikyti ryšį.
– Niekada, – ryžtingai sako Agnietė ir nusišluosto šiandien paskutines ašaras.

*********
(Pijus)
– Ei, Kregždute, kokių senienų čia klausaisi?! – iškėlęs prieš visus kursiokus, rankoje
laikau jos išmanųjį su skambančiu Mp3 grotuvu – sklinda kelių dešimtmečių senumo
melodijos. – Ruošiausi kada nors nusivesti tave į klubą, bet gal tu ir šoki tik pagal
rokenrolo „gabalus“?
Jos šviesios akys, paprastai tokios mielos ir geros, patamsėja. Nebando atimti iš manęs
išmaniojo, praeina pro šalį nė nežiūrėdama, bet staiga pajuntu, kaip specialiai stipriai
šonu mane užkabina, o kadangi šito nesitikėjau, tai neišlaikęs pusiausvyros susverdėju ir
visu svoriu klesteldamas ant kėdės skaudžiai susidaužiu užpakalį. Kursiokai leipsta
juokais – neaišku, iš manęs, iš jos ar iš mūsų abiejų, o noras aiškintis man nekyla.
Stumteliu išmanųjį suolu tolyn ir palieku, ten jis praguli visą paskaitą. Po paskaitos
pirmas išlekiu iš auditorijos ir išnėręs į lauką užsirūkau. Žingsniuoju tolyn nuo
universiteto, o žvilgsnis blaškosi purvinu sniegu padengtoje gatvėje, nerasdamas už ko
užsikabinti.
– Tik nesakyk, kad šita baladė tau nepatinka, – staiga išgirstu pažįstamą balsą.
Agnietė be ceremonijų sustabdo mane gatvės vidury ir iškėlusi rankas įkiša į ausis
išmaniojo ausines. Spusteli ekranėlį ir klausiamai sužiūra į akis. Neįsivaizduoju, kaip ji
sugebėjo šitaip pataikyti! – tai mano mylima daina, kuri išties puiki ir tikrai sena… kurią
apšmeižiau su visomis kitomis jos grotuve įrašytomis dainomis. Daina, per kurią reikia
bučiuotis, staugti iš meilės ir aistros. Suprantama, jog man nebus leista padaryti nė vieno
iš šių dalykų – tik pasikankinti… kol skambės baladė…

4.
(Pijus)
Kažkas iš namų atsivežė „ruginukės“. Kažkas tvirtina, kad ji tikrai gera. „Ekologiška“, –
žvengia. Geria net kai kurios kurso merginos. Kai kažkas pasiūlo į stiklinę kliūstelto
gėralo Agnietei, toji puse lūpų burbteli: „Pajūrio gyventojai geria tik romą – kaip
piratai“. Sėdi benderio kambario kampe ir iš padilbų mus stebi, o vėliau nuėjusi į virtuvę
iškepa visiems kiaušinienės. Bet juk ji gyvena su broliu dailininku – argi jo namuose
nebūna bohemiškų išgertuvių? Aš mieliau gerčiau normalaus buto aplinkoje nei šitoje
kiaulidėje – barakų pakęsti negaliu; tik kas gi man leistų tokią orgiją surengti namuose?!
Ten apskritai turiu nedaug teisių.
Artėjant rytui, jau beveik merdėdamas, susivokiu, jog tik mudu su Kregždute barake
nesusiradome nei tuščios lovos, nei lova dalintis sutinkančio bičiulio. Ir kad Kregždutė
puikiausiai sugebės parlėkti namo, o aš to padaryti savarankiškai tikrai nevaliosiu. Net jei
namo ir paršliaužčiau, bijau pagalvoti, kokia pyla ten manęs lauktų. Miglotai prisimenu,
ko primelavau vakar vakare mamai siųstoje žinutėje, tik tikiuosi, jog nepažadėjau grįžti iš
pat ryto ir sukurpiau įtikinamą savo netikėto dingimo paaiškinimą, kuris mane grįžusį bent
kelioms valandoms apsaugos nuo „moralų“.
– Agniete, – kreipiuosi į ją pirmą kartą per tris savaites – tiek praėjo nuo baladės
klausymosi; pavadinu vardu, nes žinau, jog „Kregždutė“ ją nervina, – o man labai reikia
pagalbos.
Mergina sėdi ant palangės, žiūrėdama į šykščiai žibintų apšviestą kiemą. Išgirdusi mane
atsigręžia.
– Taip jau nutiko, kad tu – vienintelė iš čia esančių, kurios vis dar galiu ko nors… prašyti,
– kvailai išsišiepęs pastebiu.
– Visaip nutinka.
– Taigi… Aš negaliu eiti namo… toks būdamas, – velnias, kaip veliasi liežuvis! – O čia
pasilikti irgi nebegaliu.
– Aš irgi jau ruošiausi išeiti, – Agnietė kalba visiškai ramiai, beveik abejingai, tartum
būčiau paprastas jos kursiokas… bet juk toks ir esu.
– Pasiimk ir mane kartu, – išsprūsta beveik maldavimas.
Ji nustemba, ir žvilgsnis akimirksniu pasikeičia, – Dieve, tos akys taip išraiškingai kalba
ir iš po nuleistų vokų! Atsikelia nuo palangės, viena ranka greitosiomis suima plaukus ir
atmeta juos už nugaros.
– Tik susirasiu drabužius… visur išsimėtė. Susitiksim prie išėjimo, – išberia greitakalbe ir
puola iš kambario, pasičiupusi čia pat, ant gretimos kėdės, gulėjusią savo striukę.
Kelias netrumpas, grynas šaltas oras gaivina. Nesikalbame, tik retsykiais žvilgtelime
vienas į kitą – nei per daug slėpdami tuos žvilgsnius, nei per daug juos ties kitu
sulaikydami. Galiausiai įsukame į kreivą skersgatvį su senokai remonto nemačiusiais
namais ir per ankštą kiemelį, kurio vienintelė puošmena – senoviniai kaltiniai vartai, per
prišnerkštą laiptinę patenkame į mano supratimu dailininkui per daug tvarkingą butą.
Palikusi mane sėdėti koridoriuje, Agnietė nueina pas brolį į kambarį.
– Negalėjau jo palikti, – išgirstu ją sakant; žodžiai dusliai aidi mano galvoje.– Ten visur
privemta.
– Primena istoriją su tavo žuvėdriuku, – brolis apglėbia Agnietę ir pabučiuoja į
viršugalvį.
Tada prieina prie manęs. Aukštas, tamsiaplaukis garbanius atletiška figūra, susikišęs
rankas į palaikių naminių kelnių kišenes.
– Na, žuvėdriuk, skrisk į vonią, – pašaipiai paliepia. Bet pašaipa nepikta. – Šaltas dušas
turėtų išblaivyti.

Jie sėdi virtuvėje, atskirti stalo. Abu susikėlę šiltomis puskojinėmis apmautas kojas ant
taburečių, abu rankose laiko arbatos puodelį. Siauri džinsai, netvarkingos šukuosenos, dėl
besibaigiančio rudens ir įpusėjusio semestro pablyškę skruostai – graudžiai žavus
jaunystės paveikslas. Galbūt reikėtų paimti į rankas pieštuką ir pavaizduoti juos būtent
tokius – žvelgiančius pro atviras duris į koridorių, bet tikrai nieko ten nematančius,
visiškai panirusius savose mintyse ir išgyvenimuose… Matas labai tikisi, jog neįsigijo dar
vieno globotinio. Negi šitas vaikinas neturi ne tik vardo, bet ir namų? Laikas tai sužinoti.
– Matas, – ištiesia vaikinui ranką.
Tas nuleidžia nuo taburetės ilgas kojas.
– Pijus, – delnas sausas ir tvirtas, balsas vis dar pašiurkštėjęs.
– Ar tėvai žino, kur tu esi, Pijau?
– Žino, kad niekur nepradingau ir nieko nenutiko.
– Ar tiek pakanka?
Pijus susiraukia. Pratyli.
– Klausyk, aš čia tikrai nevaidinu suaugusiojo, – draugiškai kalbina Matas. – Tik noriu
suprasti, kodėl…
– Kodėl girtas nėjau namo? – Pijus prunkšteli.
– Kodėl nenori apie tai kalbėti, – pratęsia Matas.
Rodos, girdi, kaip Agnietės pirštai gniaužo arbatos puodelį.
– Mano tėvams pakanka, kad aš būčiau kažkur, – Pijus spjaute išspjauna šį teiginį, o tada
jau pasilieja žodžių upė. – Jiems nuo pat pradžių tereikėjo, kad atsirasčiau ir egzistuočiau,
kad tokiu būdu būtų padėtas pliusas ties įrašu „vaikas“. Taigi ir esu kažkur. Ir vis dėlto
nuolat juos nuviliu. Mama pageidavo, kad skambinčiau pianinu, o aš pats norėjau groti
gitara – galiausiai negroju niekuo. Tėvas, aišku, troško, kad sekdamas jo pėdomis tapčiau
gydytoju. O mama visada trokšta to paties, ko trokšta tėvas. Bet aš su pažymiais
„netraukiau“. Be to, man visuomet labiau patiko kiti gyvūnai – ne žmonės, – jis karčiai
šypteli.
Agnietė staiga pakyla nuo kėdės ir lanku apėjusi Matą sustoja prie Pijaus. Pasilenkia ir
pabučiuoja jį tiesiai į lūpas, rankas droviai prispaudusi prie šonų. Matas atšlyja,
nesąmoningai atlaisvindamas jųdviejų erdvę, padarydamas vietos jų jausmui. Tada
atsistoja ir išeina iš virtuvės, nužingsniuoja į savo darbo kambarį ir uždaro duris. Jį apsupa
tyla ir… vienatvė; ir šiandien, šią akimirką ji Matui nėra maloni, gali būti, jog laikas, kai
vienatvę jis laikė vertybe, jau baigiasi. Telefone susiradęs Ūlos numerį, valandėlę dvejoja,
skambinti ar siųsti žinutę; apskritai dvejoja. Bet tik valandėlę.

(Pijus)
Arba aš dar iki galo neišsiblaivęs, arba ta mergaitė išsikraustė iš proto. Visa situacija
kažkokia absurdiška: nepasiekiamasis Pijus Pečiulis sėdi kurso stropuolės namuose,
apsimovęs jos brolio puskojinėmis, išpasakoja visas didžiausias savo gyvenimo bėdas, ir
po viso to yra pabučiuojamas merginos, kuri dar nežinia ar jam patinka.

5.

– Šitą parodoje norėjau paglostyti, – Ūla paliečia vieną iš pasienyje sustatytų paveikslų. –
Man pasirodė, kad jam liūdna ir šalta… Kalbu kaip kokia maža mergytė!
– Mažos mergytės neretai gerai supranta meną, – iš kito kambario galo atsišaukia Matas.
Jis verčia savo eskizų aplankus, ieškodamas tų kelių, kuriais tikisi pradėti kitokį tapymą.
Vienas, du… iš viso jie penki, gal tai bus laimingas skaičius.
– Pasakyk, kas juose kitaip, – dailininkas laiko vieną iš eskizų greta paveikslo, apie kurį
ką tik kalbėjo Ūla.
– Aš juk ne menotyrininkė, Matai…
– Prisimink mažą mergaitę! Pasijusk ja.
Moteris nuščiūva. Perima iš Mato pripieštą lapą – dar niekada neturėjo rankose tikro
dailininko eskizo. Dailininkas jos neskubina, prisėda ant senos kėdės, stovinčios Ūlai už
nugaros – ant tos kėdės jam kažkada pozavo nuskausta ir prislėgta Joana; todėl šitą seną
baldą Matas ir atsivežė iš tėvų namų, todėl negali nepaglostyti nudilusios atkaltės, pirštais
jusdamas visai kitą – Joanos odos – švelnumą… Joana laukiasi, netrukus pasaulį išvys
pirmasis jos ir Roko kūdikis… Matas žino, kodėl į sieną atremtas paveikslas liūdnas…
– Matai, – Ūla prabyla nedrąsiai, nenorėdama trukdyti ir trikdyti susimąsčiusio vyro.
Tačiau jis sureaguoja iškart:
– Kažką supratai?
– Nesu tikra, bet… Gal menininkas turi ne tik rodyti pasaulį, bet ir mokyti prisiimti
atsakomybę už jį? Šitame eskize – kažkokia užuomina į globą, rūpinimąsi… tiesa? – Ūlos
kvėpavimas padažnėjęs, ji jaučia užčiuopusi gyvai pulsuojančią eskizo arteriją. – Kad
neišsigąstume ir nepasimestume atsakomybės akivaizdoje.
Matas pašiurpsta – taip, taip, tūkstantį kartų taip! Svarbiausiu naujos parodos paveikslu
turėtų tapti nėščios moters portretas… gal Joana sutiktų jam pozuoti?..
– Aš kažką ne taip pasakiau? – Ūlos balsas atsklinda iš to pasaulio, kuriame Joanos
nebegali būti – tik taip Matas įgys teisę į artimumą su greta jo stovinčia moterimi, ta
menotyrininke iš prigimties, profesijai pasirinkusia baisiai neromantišką gyvūnų
fiziologijos sritį.
Jis apkabina Ūlą iš nugaros, priglaudžia kaktą jai prie peties ir papurto galvą:
– Tu aptikai esmę. Aš nesugebėjau to padaryti. Nors dažnai, kalbėdamasis apie kūrybą su
tėvu, stebėdavausi, kodėl savo knygose jis nerašo apie atsakomybę.
– „Pasakoju ne apie jausmus. Pasakoju jausmus“, – moteris šypsodamasi pacituoja
sparnuota tapusią Simono frazę.
– Aha, tikrai, – Matas irgi nusišypso; stovėti apkabinus Ūlą rodosi taip natūralu, jog jis
nesiruošia pasitraukti – atrodo, kad tai tenkina ir Ūlą. – Bet atsakomybės pasakojimo jo
knygose irgi nėra.
– Ar tu žinai, kodėl?
– Tėvas nėra nerūpestingas, bet per daug išdykęs, kad savo knygose tai rašytų.
Atsakomybė, jo manymu, – pačių skaitytojų reikalas, o gal ir problema, – apie tai Simonas
kalba su atlaidžia pašaipėle, su vos pastebima šypsena.
– Bet tu nesi išdykęs, Matai.
– Tu taip manai? – jis pabando viską užbaigti juokais, nes darosi neramu – ir dėl naujų
paveikslų, ir dėl naujų jausmų.
Tačiau Ūla neleidžia:
– Turi tai padaryti. Priešingu atveju telieka sustoti.
Švelniai išsilaisvinusi iš Mato rankų, ji vėl tampa griežta mokslininke, reiklia dėstytoja,
pareiginga universiteto darbuotoja:
– Važiuosiu namo. Ar gali iškviesti man taksi?
Pro žalią vartų ažūrą jie išeina į gatvę. Languose šviesos jau beveik nedega, ir aiškiau
matomos žvaigždės.
– Merginos visuomet žiūri į žvaigždes, – užvertusi galvą, ištaria Ūla. – Svajoja apie jas
kaip apie pirmojo pasimatymo palydoves.
– Virš galvų deimantinėse eldijose praplaukia graikų ir romėnų deivės… – Matas jos kalbą
pratęsia visiškai natūraliai, jausdamasis grįžtąs į savo paties ankstyvą jaunystę.
– O miestas naktį atrodo tarsi sumažėjęs, kamerinis, – moters žvilgsnis nuo dangaus grįžta
į žemę, paglosto aplinkui snūduriuojančius pastatus.
– Man viskas kaip tik rodosi padidėję – lyg teatro scenoje su virš galvos kabančiais
netikrais balkonais ir kartoniniais debesimis…
– Gal tokie geresni – iš jų niekada nelyja šaltas lietus?
– Bet jie nekeičia formos, neskrieja lyg pašėlę dangumi. Jie neįdomūs, – Matas sustoja;
daugiau nebegali tiesiog šnekučiuotis – su kita moterimi būtų galėjęs, būtų džiaugęsis šiuo
nekasdieniu pokalbiu, o su Ūla nuolat nori dar kažko – vis labiau, stipriau.
Šita moteris jam yra be galo įdomi. Bet ar sutiks ji atsiverti tyrinėjimui, ar leis pradėti jį
jau dabar? Ūla laukia sustojusio Mato, nors jau vėlu ir truputį žvarbu vėjo smelkiamoje
senamiesčio gatvelėje. Matas svarsto, ar užbaigti šį pasivaikščiojimą bučiniu – tokia
nuspėjama, banalia pabaiga, tokiu įprastu, visiems suprantamu žingsneliu į bendrą ateitį?
– Matai, – Ūla staiga šypteli. – Aš jį jau pajutau.
– Ką?
– Tavo bučinį.
Suglumęs vyras žengia jos link, bet moteris papurto galvą:
– Kol kas visko užtenka. Tikrai, – tie akmeniniai balkonai virš jųdviejų galvų jau darosi
per sunkūs, reikia išeiti iš jų kažkada saugaus šešėlio ir drąsiai pasirodyti pasauliui – iš
pradžių po vieną, o vėliau gal ir kartu.
Kol prie šaligatvio pričiuožia iškviestas taksi automobilis, jie vienas kitam nebepasako nė
žodžio. Ir sunkiai suvokia, kas vyksta viduje.
– Ką tu sau galvoji? – grįžusio brolio paklausia dar neatsigulusi ir juos slapta pro langą
stebėjusi Agnietė.
– Nieko, – Matas sako gryną tiesą: galvojimui arba dar per anksti, arba jau per vėlu.

6.
Ir kurgi jiedu galėtų nueiti? Valgyti pyragaičių sekmadienio rytą? – Pijaus nuomone, tai
tinka tik pagyvenusioms poroms, „visą amželį gražiai kartu pragyvenusioms“. Į pubą? O
jei jis nervintųsi ir susiverstų keliais bokalais alaus per daug? Į rimtą koncertą –
prisipažįstant, jog sykiais ir jam gera pasiklausyti klasikinės muzikos (visgi mama prie jos
pripratino)? Į kiną – galas žino, kokio tipo filmus Agnietė mėgsta… Iš pradžių reikia ją
geriau pažinti… tai gal pasivaikščiojimas? Ilgas, ne koks prasilėkimas gatve greta vienas
kito, skubant į paskaitas. Pasivaikščiojimas pačioje savaitgalio pradžioje, atviras bet
kokiam scenarijui, dar geriau – be jokio scenarijaus…
… senamiesčio erdvėje su tamsiomis kertėmis tyliems prisipažinimams, atviromis
aikštėmis šėliojimui, užuovėjomis poilsiui ir kalvomis dairymuisi po platybes. Bet jiedu
niekur neužsibūna, eina, kol paskausta kojas, pradeda šalti ausų ir rankų pirštų galiukai,
kol gatvės ir gatvelės supanašėja viena su kita, o pastatų fasaduose prisiglaudusios
skulptūrėlės ima šaipytis iš to sukimo ratais ir pusračiais, neišnaudojant miesto teikiamų
galimybių.
– Viskas, – galiausiai iškvepia Pijus. – Sustok, Kregždute.
Agnietė paskutiniu metu nuleidžia negirdomis anksčiau taip erzinusią pravardę – jai visai
nesunku tai padaryti. Atsiremia į drėgną medžio kamieną, juodą ir ištįsusį apniukusioje
dienoje. Pijus nugara priglunda prie medžio iš kitos pusės, ištiesia rankas link Agnietės, ir
jie susikabina delnais.
– Noriu, kad kažką pasakytum, – ištaria Agnietė.
– Ką, Kregždute?
– Nežinau… Bet ką… Aš per mažai girdžiu tavo balsą.
– Ar dar nepastebėjai, kad prasižiojęs vis pasakau kokią nesąmonę?
– Jei taip galvočiau, niekur nebūčiau su tavimi ėjusi, – jos pirštai priekaištingai spusteli jo
delną.
– Gerai jau gerai… – jis stengiasi, kad ranka nedrebėtų.
Ir tyli toliau. Ir jaučia, kaip ją įsimyli – čia, šią akimirką, šioje artumo bedugnėje.

*********
(Agnietė)
Medicinos fakultete yra nuostabi maža auditorija – pačioje pastogėje, palėpėje, su kampe
šylančia senoviniais kokliais išgražinta krosnimi. Paskaita mūsų kursui ten būna tik kartą
per savaitę – penktadienio vakarą, mano mėgstamiausią savaitės laiką. Nors po to
įsimintino ryto Mato virtuvėje su Pijumi kol kas daugiau nė karto nepasibučiavome, ir
mane tai šiek tiek liūdina, bet susikibę už rankų jau vaikštome, ir dabar būtent taip
užlekiame aukštyn stačiais mediniais laipteliais – norime būti pirmieji, stengiamės užsiimti
vietą kampe prie gražiosios krosnies. Auditorija jau atrakinta, tačiau dar tuščia. Pijus
nusviedžia savo krepšį ant kampinės kėdės ir nužingsniuoja prie dėstytojo stalo.
– Ir kuo gi mes čia šiandien užsiimsime? – pasklaido ant jo sudėtus atlasus. – Kaip ir buvo
galima tikėtis – niekuo įdomiu.
– O kas tau būtų įdomu? – nuoširdžiai klausiu.
– Kad aš ir pats nežinau, – jis trumpam atsigręžia į mane ir mirkteli; tada sukeičia
dėstytojo paskaitai susirūšiuotus lapus vietomis, o vieną iš jų pakiša giliai po keliomis
knygomis.
– Ei! – noriu prieiti ir viską grąžinti į vietas, bet vaikinas neleidžia, sugriebia už liemens ir
laiko kiek atstu nuo stalo; akys šaiposi.
– Norėčiau pagaliau padaryti ką nors tikro – ne knygiško, – staiga ištaria tokiu balsu,
kuris visiškai netinka prie to akiplėšiško žvilgsnio. – Jau dabar pagydyti kokį bejėgį
padarėlį…
– Bet tam pirmiausia reikia šio to išmokti.
– Baik tu, Agniete! – Pijus paleidžia mane ir nueina sėstis. – Aš gi paveldėjau gydytojo
genus, – atsiremia alkūnėmis į kelius, delnais paremia galvą ir stebeilija į mane.
Ar turėčiau ką nors pasakyti? Patvirtinti, jog jis tikrai turi būti gavęs kažką vertingo iš
giminystės ryšio, kuris vaikino toli gražu nedžiugina? Pijaus santykis su tėvais, o ypač su
tėvu, taip skiriasi nuo mano santykio su savaisiais, kad man be galo sunku jį perprasti ir
aptarinėti – tuo labiau pats Pijus, vos pradėjęs tai daryti, iškart atsitraukia, užsisklendžia
atsainioje pašaipoje. Tokiomis mudviejų valandėlėmis jaučiuosi bejėgė ir maža – per
maža… Paskubom aptvarkau dėstytojo stalą ir nenoromis grįžtu į savo vietą, kadangi
žinau, jog šiandien net šalia mėgstamos koklinės krosnies, net penktadienio pavakarę
jauku nebus. Prisėdu ant kėdės kraštelio. Pijus seka mane akimis.
– Klausyk… – pradeda; ranka persibraukia plaukus. – Pamiršk, kas čia ką tik buvo.
Sėdžiu papūtusi lūpas – vaidinsiu įsižeidusią, kad nepraskysčiau. O Pijus pavojingai prie
tų lūpų priartėja; noriu panirti į jo akių gelmę, tačiau mane pasitinka šaltas ir kietas
metalas… Pijus dar kelias sekundes delsia, tada atsitraukia.

7.
(Pijus)
Nesiruošiu tėvo pernelyg maloninti gerais pažymiais. Truputį pasidžiaugė, ir užteks. Man
svarbu, jog pamatė – surprise surprise! – kad nesu visiškas bukagalvis ir net ypatingai
nesistengdamas sugebu mokytis neblogai. O dabar pasidarysiu pertraukėlę, pasimuliuosiu
ir grįžęs prieš pat sesiją semestrą baigsiu kažkur ties kurso sąrašo viduriu, o gal šiek tiek
žemiau… Tik jau nenutaisyk tragiško veido, Agniete! Gyvenimas mums prieš akis, ir kelios
iššvaistytos savaitės nieko iš esmės nepakeis. Aš nesu toks geras kaip tu, toks
pareigingas… aš nebuvau ir nesu taip mylimas kaip tu, todėl nematau reikalo būti geru ir
pareigingu. Todėl ir tave galiu nuskriausti – o nenorėčiau, kadangi esi vienintelis žmogus,
kuris šiuo metu man reiškia daugiau nei eilinis gyvenimo kelyje pasitaikantis veidas. Mūsų
istorija kol kas panaši į subraižytos plokštelės sukimąsi ant seno gramofono: pasigirsta
kažkoks garsas, tada adata pašoka, krenta atgal, vėl keletas gergždžiančių garsų, ir vėl
nesėkmė. Vadovėlio schemos aiškinimas – sena graži daina – keistas rytas po pjankės
benderyje – tavo drąsus bučinys – nugara jaučiamas drėgnas medžio kamienas – mano
sumanymas simuliuoti… dėl kurio tu dabar stovi priešais mane, tiesiogine prasme
užstojusi išėjimą iš mūsų fakulteto, ir užsispyrusi kartoji „ne, nepasiduok, nepabėk, ne,
nereikia“.
– Kregždute, laikykis nuo manęs atokiau, – ištariu ir suvokiu esąs pasiruošęs, reikalui
esant, tave stumtelėti nuo savo kelio.
Mano laimė, kad to netenka padaryti – tu pati žengi į šoną ir sakai:
– Gerai. Jei taip nori. Jei tau į viską nusispjaut.
O, kurgi ne!.. Bet geriausia bus, jeigu tu galvosi būtent taip, nes tada ateityje pati saugosi
save nuo manęs, ir man to daryti nebereikės. Todėl prieš trenkdamas durimis prispaudžiu
tave prie sienos prasidėjus paskaitai nurimusiame koridoriuje ir pirmą– paskutinį kartą
bučiuoju, kandžiodamas ir myluodamas, jausdamas, jog tuoj pravirksiu. O po to jau tikrai
stumteliu – tik truputį, nes smarkiau nebegaliu, bet pakankamai stipriai, kad
nepagalvotum, jog pasilieku.

Agnietės akys antra diena užverktos. Įprastinė Pijaus vieta auditorijoje antra diena tuščia.
Po tų dviejų dienų Ūla viską supranta – žymiai anksčiau, nei Matas puse lūpų prasitaria
apie esamą situaciją.
– Ar jis iš tiesų nelaimingas, ar tiesiog didelis šiknius? – klausia dėstytojos.
– Nesu tikra. Tikriausiai yra ir to, ir to.

(Pijus)
Mano mama muzikė – ne iš tų žymiųjų, bet tikriausiai groja neblogai, nes jau dvidešimt
metų dirba sostinės Operos ir baleto teatro orkestre. Griežia altu (čia toks smuikas, tik
didesnis). Ir jų pažinties su tėvu istorija – tai istorija vienišo pusamžio melomano ir
romantiškos altistės, neseniai baigusios studijas ir tikinčios, jog menas gali išgelbėti
pasaulį. Kai buvau mažesnis ir kvailesnis, mėgdavau klausytis tos pasakos,
įsivaizduodamas gražias moteris šilku šiugždančiomis sukniomis ir galantiškus vyrus,
kurie sveikindamiesi bučiuoja joms ranką. Aišku, viskas buvo žymiai paprasčiau –
trumpas susipažinimas pertraukos metu, taurė šampano, apsikeitimas telefono
numeriais… kaip pas visus… Pas mane kitaip. Kadangi neinu į universitetą, o namuose
likti negaliu, tai slampinėju tamsiomis, niūriomis žiemos pradžios gatvėmis ir turiu
daugybę laiko mąstyti apie Agnietę… Kregždutę? Jau nebežinau, kaip norėčiau ją vadinti.
Pusryčiams nusiperku alaus. Vienas mano draugelis jį taikliai pavadino „skysta duona“ –
ir užvalgai, ir apsineši. Ir jau linksmiau. Arba nelabai. Atsiremiu į tilto turėklus, akimis
seku apačioje srūvantį mūsų miesto mažojo upelio vandenį. Jis visą laiką keliauja ir, pasak
Herakleito, niekuomet nebūna tas pats. Aš dar turiu vilties, kad keičiasi ne tik upelio
vanduo, bet ir žmogus, kad aš pats galiu keistis. Prie kojų atsargiai pastatau tuščią alaus
butelį – dar visai neseniai būčiau jį nusviedęs tiesiai į upelį, o gal net ištaškęs į pakrantės
akmenis, bet dabar tame nebematau jokio mane viliojusio niūraus grožio. Kišenėje
sugraibau visas užsilikusias monetas, suskaičiuoju. Kavai užteks. Patrinu sugrubusias
rankas, pasiimu butelį ir patraukiu į senamiesčio gilumą. Praeidamas pro universitetą,
stengiuosi nežiūrėti Medicinos fakulteto pusėn – dar negaliu ten sugrįžti: iš pradžių man
kaip kokiam „užrišti“ ketinančiam narkomanui reikia detoksikuotis.
… O kad tave kur! Pyp! Ar ji neturi stovėti auditorijoje ir pasakoti apie gyvūnų
fiziologiją? O jis ar negalėtų tapyti žiemiškos miesto poezijos? Ir blogiausia, jog juos
pastebėjau jau užsisakęs kavos. Bet galbūt jie dar nepastebėjo manęs? Kavos taip norisi,
aš jau spėjau pajusti jos gilų, karstelintį aromatą, jau susibėriau abu cukraus pakelius…
Nerangiai nusisuku nugara į juos ir lieku sėdėti – beveik sustingęs, galvą įtraukęs į pečius.
Ir tik po keletos minučių ateina mintis: pala, o ką jie veikia… kartu?

(Matas)
„Kalbasi apie tave, – atsakyčiau. – Svarsto, ar išdėti tave į šuns dienas, ar susilaikyti. Ar
tu apskritai vertas, kad apie tave šnekėtųsi du žmonės, susitikę visai kitu tikslu. Mudu su ja
turime labai nedaug laiko, Pijau, – pasakyčiau, jei tau būtų įdomu, – ir aš jo bevelyčiau
nešvaistyti vardan kitų žmonių – jei tas kitas žmogus nebūtų mano sesuo, kurios gimimą
puikiai prisimenu, kurią padėjau auginti, nulydėdavau akimis žengiančią pirmuosius
žingsnius, nešiojau užsikėlęs ant pečių, dėl kurios iki šiol prisimenu dieną, kada ji ištarė
pirmąjį žodį. Tu to iki galo nesuprasi – net jei vis dėlto esi toks, kuris bandytų suprasti. Ar
esi, Pijau?“

(Ūla)
„Nors ir ne itin gražiai apie tave atsiliepiau, esu tavo pusėje, Pijau. Agnietė ir Matas
idealistai, o mes su tavimi realistai. Realistai šiame pasaulyje negali jaustis labai
laimingi, tiesa? Tačiau jie irgi gyvena, dirba, kuria, myli. Kažkaip. Jei būtum mano sūnus,
labai tave mylėčiau. Nebūčiau leidusi tapti berniuku, kuriam nuolat skauda. Ir dabar
norėčiau prieiti artyn, paglostyti tau galvą ir pasakyti, jog jau galima grįžti iš prietemos,
kurioje kažkada pasirinkai slėptis. Nes yra, kas laukia. Nors esu tikra, kad ne taip
įsivaizdavai savo merginą… aš irgi gyvenime negalvojau, jog susitikinėsiu su dailininku,
diskutuosiu su juo apie meno prasmę ir paskirtį. Lauksiu, kol jis leis man nešioti mudviejų
kūdikį. O dabar jau žinau, kad verta pabandyti. Kad mūsų išankstiniai įsivaizdavimai gali
būti mums visiškai netinkami. Taip ir su nuostatomis tėvų atžvilgiu. Manęs tėvai savo
meile irgi nelabai šildė; bet dėl to gyvenimo sau negrioviau, atvirkščiai – įrodžiau sau, jog
galiu apsieiti net ir be tokio svarbaus dalyko kaip tėvų palaikymas. Pabandyk ir tu. Ir dar,
Pijau… mesk rūkyti! Agnietei nebus malonu bučiuojantis jausti tabako prieskonį“.
Mes su Matu žiūrime į tą pačią pusę, matome tą patį žmogų. Kuris staiga atsistoja nuo
staliuko, atsigręžia ir taip pat į mus pažiūri, o paskui nieko netaręs išeina iš kavinės.
Pijaus žvilgsnis, neretai apsiblausęs, dabar buvo ryškus ir veriantis; ir dar jame
šmėkščiojo šviesus vaikiškas smalsumas dėl to, ką mudu su Matu čia kartu veikiame, – ir
būtent tai leidžia man viltis, kad ilgainiui viskas susitvarkys.

8.

– Ar tu išgirdai vieną iš Pijaus klausimų? – Ūla glusteli prie Mato, uosdama jau įprastu
tampantį sumedėjusių aviečių kvapą; jis sklinda drauge su vyro kūno šiluma, su jau vos
juntamu rytinio skutimosi dvelksmu, drauge su jėga, kurią Ūla jaučia glūdint Mato kūne.
– Apie kurį kalbi? – jis apglėbia moterį ir išgeria paskutinį arbatos gurkšnį. – Jų buvo
daug.
– Jam baisiai magėjo paklausti, kuo mudu čia užsiimame, – Ūla valiūkiškai nusišypso,
visiškai paskęsdama Mato glėbyje.
– Darome tave laimingą.
– Tik tiek?! – jinai jaučia prarandanti paskutines jėgas, kurios turėjo padėti palikti šitą
vyrą, kai jau bus „po visko“.
– Nei mažiau, nei daugiau.
– O tu, Matai?
Jis melancholiškai šypteli:
– Aš… tapsiu tėvu. Tai žymiai „kiečiau“ už meninę kūrybą. Vaikas – tai ne paveikslas.
– Tai jau tikrai, – Ūla švelniai pabučiuoja dailininką į skruostą. Po to staiga užsigalvoja. –
O jeigu jis… jeigu kaip su Pijumi… mes su juo… Aš su juo, – pasitaiso.
Matas klausiamai į ją sužiūra:
– Tik tu?
Ūla žinojo, jog anksčiau ar vėliau jiems teks tai aptarti – ir geriau anksčiau. Geriau
griežtai.
– O kaip kitaip tu įsivaizduoji?! Kurią nors dieną turėsiu pasakyti jam, kad šiandien mus
aplankys žmogus, be kurio pagalbos nebūtų išvydęs pasaulio? Ir kaip tą pagalbą
paaiškinsiu? Vaikai visuomet nori paaiškinimų. Tu ateisi ir taip pat nežinosi, ką pasakyti.
Paglostysi jam galvą? Mintyse išsineši jo vaizdą, kad vėliau galėtum nupiešti – ne parodai,
sau? O kaip bus su manimi? Kai užplūs prisiminimai, ir aš imsiu svarstyti, ar viso to
apskritai reikėjo. Ar kažkada nepasukau labai sunkiu keliu, užuot nuosekliai laikiusis savo
fiziologinės teorijos. O jeigu man norėsis atsakyti teigiamai? – Ūla užsidengia veidą
rankomis, įsikniaubia į vis dar – po visos šios tirados – jai atvirą Mato glėbį.
Vyras laiko Ūlą, pykdamas ant jos ir jos gailėdamas, jausdamas, jog jau nusibodo pykti ir
gailėti – norėtųsi tiesiog mylėti, paprastai ir nekonstruojant daugiaaukščių problemų.
Mintyse Matas dėlioja žodžius, kuriais galbūt pavyktų ją dėl to įtikinti:
– Aš galiu tiesiog niekur neišeiti.
Jis pabando įsivaizduoti pirmą ir visus kitus rytus jau pažįstamoje Ūlos virtuvėje, per naktį
daug kartų mylėjus vienas kitą, daug tuščių kavos ir arbatos puodelių, daug prasmingų
pokalbių ir lengvų pašnekesių… Ūla visiškai sutrikusi:
– Tu mane vestum?! – išlemena.
Na va, pasirodo, nuo senos geros fiziologijos iki romantiškų vedybų – vos vienas žingsnis.
Bet jis Matui dar per greitas:
– Tarkim, jog tu prisiimtum atsakomybę už vieną gyvenime ir kūryboje truputį pasimetusį
vyruką.
– Tik truputį pasimetusį?
– Tik truputį prisiimtum.

*********
Tačiau prieš tai reikia atsisveikinti su Joana. Tada, prieš daug metų, jie buvo vaikai ir
nesuprato skirtumo tarp išsiskyrimo ir atsisveikinimo; todėl iki šiol susitikę nesijausdavo
gerai. Mato atsisveikinimas bus Joanos – besilaukiančios kito vyro vaiko – portreto
nutapymas, su kiekvienu teptuko brūkštelėjimu pagalvojant, jog tai galėjo būti jo paties
vaikas, ir leidžiant šitai galimybei pamažėle išnykti.
– Tu tik pažiūrėk, kokia čia tvarkelė, – Joana skėsteli rankomis, stovėdama miegamojo
tarpduryje: ant lovos, ant grindų mėtosi Roko sportinė apranga, net ant palangės guli
kažkokie ryškūs, į gumulą suvelti marškinėliai, o tiesiai po jų kojomis – sportbačiai ne iki
galo atrištais raišteliais. – Tai reiškia, kad jis ruošėsi į treniruotę be manęs.
Moteris pasisuka į Matą.
– Jis niekada iki galo nesuaugs, – skundžiasi, bet veidas spinduliuoja.
– Man pastaruoju metu Agnietė padeda tvarką daryti, – Matas koja stumteli sportbačius į
pasienį, tada sugrįžta į svetainę.
– Nebūtų moteris! – Joana ateina paskui jį.
Bet Matas svetainėje nesustoja – patraukia į koridorių, atidaro buto duris ir per jas iš
laiptinės įsineša senąją kėdę, atkeliavusią iš tėvų namų. Joana ranka prisidengia burną…
– Aš stengiuosi saugotis šitų prisiminimų, – prisipažįsta užvėrusi duris.
– Po šito tavo pozavimo aš ją sudeginsiu, – niūriai sako Matas.
– Pozavimo?
– Tu dabar tokia graži, kokia begali būti moteris. Ir sauganti taip, kaip būti saugoma
tenusipelno visiškai bejėgė būtybė. Tavo portretas bus pritrenkiantis, pažadu! O jei ir ne –
aš vistiek sudeginsiu kėdę.
Ir Joana sutinka.
– Pozavimo tau ilgėjausi visą laiką… – palaimingai atsidūsta, kol jai atsisėdus ant
senosios kėdės Matas dėlioja suknelės klostes.
– Ir nesakei…
Moteris atidžiai pažvelgia į dailininką. Jis atsitraukia nuo suknelės ir pasitinka jos
žvilgsnį.
– Ar įsivaizduoji, kaip pykau ant jūsų abiejų po tos vasaros? – klausia Joana. – Prisiekiau
sau niekada neįsivelti į jokius bent kiek artimesnius ryšius su tavimi, kad vėl nepradėčiau
jųdviejų lyginti.
– Tąkart mes nesugebėjome iki galo iš tų ryšių išsilaisvinti, – Matas atsisėda ant grindų
prie Joanos kojų. – Todėl ir atėjau šiandien – dabar esame kitokie, ir amžiumi, ir patirtimi,
ir privalome užbaigti tą senąją istoriją.
– Žinau… – Joana tvirtai suneria rankas, nejučia vienos delne paslėpdama kitą – tą su
vestuviniu žiedu. – Bet, Matai… vis tiek paprašysiu tavęs vieno dalyko.
Matas tyli: Joana vis dar tokia pat nenuspėjama, kokia buvo aštuoniolikos, todėl jis net
nesistengs atspėti, ką ji pasakys.
– Portrete man ant peties patupdyk laumžirgį, – ištaria Joana.
– Tu manęs arba nesiklausei, arba nesupratai, – Matas greitai atsistoja ir nueina prie stalo,
kur pasidėjo dailės priemones. – Šitame paveiksle tu turi būti pavaizduota kaip kito vyro
moteris. Ne mano!
Joaną išgąsdina pyktis ir skausmas, nuskambėję šitame šūksnyje. Vadinasi, pyko ne ji
viena.
– O Dieve, – Joana atsistoja; suknelę reikės taisyti iš naujo… jeigu reikės. – Atleisk man.
Matas automatiškai ruošia priemones, tikėdamasis, jog visgi tapys – jei tik Joana
atsipeikės. Ji lyg ir susitvardo, vėl nusileidžia ant kėdės. Dailininkas priėjęs vėl klostuoja
draperiją. Atsargiai sudėlioja ją ant pilvo.
– Ar žinote, kas gims – mergaitė ar berniukas? – klausia švelniai.
Moteris nepajėgia nieko pasakyti – tik papurto galvą.

9.

(Pijus)
Nekaltybę praradau prieš porą metų, su viena iš tėvo rezidenčių, ligoninės sandėliuke.
Veik nepamenu jos bruožų, nelabai į juos ir įsižiūrėjau tada. Vis pagalvodavau – kodėl ji
taip negerbė ir nemėgo mano tėvo, kodėl jo nebijojo? O gal norėjo už kažką atkeršyti? Į
ligoninę mane buvo pasiuntusi mama, turėjau nunešti tėvui kelias knygas iš namų.
Paklausiau pirmo tėvo skyriaus koridoriuje pasitaikiusio žmogaus, kur galėčiau rasti
gydytoją Pečiulį – tas pirmas pasitaikęs buvo ji. O aš pats buvau liesas jauniklis, piktas,
nes šeštadienio rytą išverstas iš lovos vardan visada svarbios tėvo medicinos. „Nuvesiu
tave pas Pečiulį – tėtį, tiesa? – jeigu padėsi man atsinešti keletą darbo priemonių iš
sandėlio“. Kai ji iš vidaus užrakino sandėliuko duris, iškart supratau, kas dabar bus.
Aišku, kad pabandyti man rūpėjo, bet su ta, kurią pasirinksiu pats, kada ir kur pats
norėsiu. O dabar tiesiog gavau dar vieną įrodymą, jog visi suaugusieji – tėvas, motina,
mokytojai, šita jauna rezidentė – amžinai siekia iš manęs ką nors gauti, patys
nesiruošdami nieko duoti man. Kai jinai mane paleido, pamiršusi savo pažadą padėti
surasti gydytoją Pečiulį, tekinas pasileidau pas tėvą. „Šiek tiek užtrukai, ar ne?“ –
pavargusiu balsu papriekaištavo jis, imdamas iš mano rankų knygas ir nepastebėdamas,
jog rankos dreba. O gal nesistengdamas matyti: tėvas visada galvoja, kad tie, kurie
neserga ir yra vyresni nei keturiolikos, turi patys savimi pasirūpinti.
Daugiau to su niekuo nesu daręs. Nė karto. Nemeluosiu, kad nesinorėjo, kad nesupratau,
jos viskas gali būti kitaip. Tačiau vis ieškodavau priežasties, kodėl neverta. Jeigu nesiryšiu
ir toliau – vadinasi, visos ieškotos ir surastos priežastys mane galutinai įveikė.

10.

(Pijus)
Aš puikiai žinau, kur padėtas antras komplektas raktų nuo tėvo butuko pajūryje. Vis
pagalvodavau, jog jų man gali prireikti. Iš vakaro paslapčia įsimetu raktus į krepšį, kurį
susikroviau „kelių dienų praktikinei išvykai, privalomai pagal studijų programą“.
– Ir kur jie jus žiemą ištempia? – stebisi mama.
– Nieko, studijos ir neturi būti lengvos. Reikia grūdintis, – šypsosi tėvas. Grūdinsiuos,
būtinai.
– Galiu tave ryt ryte pamėtėti iki stoties, – pasiūlo tėvas: visą šią savaitę jis dirba
sostinėje.
Savaitė, kai įmanoma skirti laiko šeimai. Savaitė, kurią būsiu tikras nesulauksiąs jo
pajūryje. Mano traukinys išvyksta tikrai anksti, ir pasiūlymas nuskamba viliojančiai; bet
ar turiu teisę juo pasinaudoti, kai šitaip tiesiai į akis meluoju tėvams? Tingiu gilintis.
Linkteliu – sutarta.

Pirmą dieną Pijus tiesiog sėdi bute ir mėgaujasi tuo, kad nereikia šlaistytis gatvėmis ir
bijoti susitikti kurį nors iš žmonių, suinteresuotų, kad jis uoliai studijuotų. Antrą dieną
išeina pasivaikščioti. Šiame miestelyje jis lankėsi tik keletą sykių, ir jau labai seniai, todėl
daug kas atrodo nauja, todėl galima tikėtis visokių atradimų. Žinoma, vaikiną labiausiai
traukia jūros pakrantė. Šiek tiek užnešta sniegu, su žiemai uždarytomis lauko kavinėmis,
kurių kėdės apverstos, sukrautos ant stalų ir tvirtai prie jų pririštos, kad neišvartytų
galingas vėjas. Reti praeiviai žingsniuoja greitai, gūždamiesi ir dar stipriau siausdamiesi
paltais. Pijus džiaugiasi atsivežęs savo šilčiausią šaliką, į kuri pasineria iki pačių ausų
galiukų; ir nosį į jį įkiša. Užsikoręs atsisėda ant tvorelės, skiriančios pakrantės
„promenadą“ nuo pliažo, ir dairosi į švinines bangas purslotomis kepurėmis. Tų bangų
fone vienu momentu atsiranda pagyvenusi moteris, eina labai arti vandens, nė kiek
neskubėdama, pusiau atsilapojusi ilgą pilką paltą. Galiausiai stabteli ir pasuka į pliažo
gilumą, žengia tiesiai prie apleistos lauko kavinės, ir atsiremia į vieną iš staliukų. Stovi
tiesi, atsigręžusi į jūrą – visai netoli Pijaus, ir atrodo, kad tyčia leidžia vaikinui ja gėrėtis.
Gaubiama vėsios miglelės, moteris jam panaši į atgijusį prisiminimą, į lengvą kadaise
svarbių įvykių užuominą…
– Juokdariai! – ūmai vaikinas išgirsta visai realų, ne pagal amžių jauną balsą. – Čia taip
šalta, o jie pamiršo nukabinti ledų reklamą – kitam sezonui turės gamintis naują.
Pijus supranta, kad kreipiamasi į jį, ir nušokęs nuo tvorelės prieina visai arti moters.
– Kodėl jūs čia? – paklausia.
Ji nenustemba dėl to, ko jis paklausė.
– Dėl meilės, iš meilės, per meilę… – užmina mįslę, bet čia pat paaiškina. – Dėl dukros
įsimylėjimo ir iš mano meilės jai. Per mylimąjį, su kuriuo kažkada viskas prasidėjo šioje
kavinėje… Kai man prireikia objektyvaus atsakymo į kokį nors keblų klausimą, kartais
randu jį pabuvusi čia, – turbūt Tadas kažkokiu būdu grįžta manęs palaikyti, paremti kitaip,
nei sugebėtų mano vyras – jis per daug jausmingas, jis jau seniai būtų iš po žemių
ištraukęs tą, kurį įsimylėjo mūsų mergytė, ir pareikalavęs ataskaitos: kur dingo, kodėl, ir
kaip drįso dingti?! Tik aš neleidau, – moteris šviesiai juokiasi. – Jau kaip abu tuos vyrus
myliu! – jausmų apimta, ji koketiškai žvilgteli į pašnekovą. – Nesmerk manęs – nieko
negaliu padaryti, jau daugiau nei trisdešimt metų nevalioju nieko su savimi padaryti!..
Pijus nagais įsikerta į šaltą kaip ledas kavinės staliuko paviršių. Ar tai gali būti vien
sutapimai, tiek daug sutapimų? Ne, turbūt ne.
– Šiandien vietoje tėvo esu aš. Tas, kuris pabėgo nuo Agnietės, – Pijus gal ir per daug
paskuba prisistatyti, kas esąs, bet žodžių atgal nesugrąžinsi.
Liučijai susivokti prireikia vos kelių akimirkų.
– Ir kaip aš nepažinau!.. – atodūsiu išsprūsta nusivylimas.
– Juokaujat?! Tado sūnus galėtų atrodyti bet kaip.
– Oi ne… Tado sūnus, kuris patinka mano dukrai, gali būti tik… – Liučija jau vėl šypsosi,
šiek tiek atsitraukia nuo Pijaus ir greitai apmeta jį žvilgsniu, pratusiu vertinti žmones. – …
toks. Kaip džiaugiuosi, kad tu pas Tadą esi!
– O dėl Agnietės? Ar džiaugiatės ir dėl jos?
– Dar nežinau, ar čia tinka žodis „džiaugtis“. Turėsime kartu tai išsiaiškinti. Iš pradžių
nusigandau, kad jai kaip ir broliams teks sunkus meilės kelias. Tačiau dabar galvoju, jog
Agnietei jau laikas buvo patirti ką nors gilaus šitoje erdvėje, gal būtent sukrėtimą – juk
negalima visą laiką skrajoti padebesiais ir šnekėtis su paukščiais…
– Ji Kregždutė, jai galima, – vaikinas staiga pajunta, kaip šilta pasidaro viduje, vėl garsiai
ištarus meilią pravardę.
– Iš tiesų… – nutęsia Liučija. – Tu jauti niuansus – kartais net nežinodamas faktų, taip?
Agnietė ir gimė lengvai, neprikankino manęs – tarsi atskrido į šį pasaulį.
Jiedu vaikštinėja pirmyn atgal, kad nesušaltų, ir apsikeičia vienu kitu sakiniu. Bet
daugiausia laiko žiūri vienas į kitą. Pijus svarsto, ar jį apėmusi ramybė nėra patologiška:
juk jis tik ką sužinojo apie „nelegalų“ savo idealiojo tėvo jaunystės romaną ir tik ką
susipažino su Agnietės motina. Ar ta ramybė apgaulinga ir trumpalaikiška, o gal tai
Liučija kažkaip ramina Pijų, nuo pat pirmos akimirkos išaiškėjus jųdviejų tolimos ir
artimos praeities tiesoms? Jeigu ne tas raminantis jos buvimo šalia poveikis, nežinia, kaip
čia būtų. Jeigu ne vienodai, ritmingai banguojanti jūra. Gal Pijus vėl grįžtų prie minties,
kurios bando nusikratyti – minties apie savo pasmerktumą? O dabar jis žvelgia į Agnietės
mamą; jiedu spontaniškai sudarė Kregždutės vardo sąjungą, o gal Meilės vardo – nors tai
ir skambėtų pretenzingai. Jis žiūri ir negali atsižiūrėti į buvusią tėvo mylimąją,
spjaunančią į visuotinai priimtas normas, jeigu jos pasirodo netinkamos tam tikrai
situacijai, ypatingam gyvenimo momentui, sykiais nebojančią net savo sąžinės balso, bet
per gyvenimą, atrodo, netapusią blogu žmogumi; jis truputį pavydi tėvui jo praeities.
Stebisi prieš save stovint Mato motinai, svarstydamas, ką jam būtų reiškę augti su tokia
mama; bet paskui primena sau turįs mamą, kuri tiek daug ir taip griežtai iš jo reikalavo,
bet tik trokšdama jam laimės – kokią jau ją beįsivaizdavo… iš meilės…
– Jeigu nuspręsi grįžti, mylėk mano mergytę, – atsisveikindama taria vaikinui Liučija.
Šypsena iš jos veido dingusi. – Supratai?
– Supratau.

*********
Po užsitęsusių iškilmių Operos ir baleto teatre, skirtų dar vienai premjerai, Tadas visą
naktį vairuoja į šalies vakarus – kardiologo netikėtai prireikė ligoninėje. Kai apie dešimtą
ryto gydytojas atsirakina savo butuko pajūryje duris, jo sūnus dar miega. Įėjęs į kambarį
Tadas akimirką nesuvokia, koks vaikinas ir kokiu būdu čia atsidūrė, o paskui pasibaisėjęs
supranta, jog net išvydęs sūnaus bruožus turi pripažinti visai šito žmogaus nepažįstąs.
Jaunučio vaikinuko, kurio veidas ryto brėkšmoje švelnus lyg mergaitės, – tačiau kokia
grėsmė glūdi už tos nekaltos išraiškos, daugelyje veidų apgaulingai piešiamos miego?
Tadas nusimeta paltą, nusiauna batus ir atsisėda ant kėdės greta lovos; nors laiko turi ne
kažin kiek, privalo sulaukti Pijaus atsibundančio, jau seniai turėjo kažką su visu tuo daryti!
Pijus – kaip tie gydytis nenorintys pacientai, besimėgaujantys skausmu, o podraug
keikiantys dėl jo kaltą pasaulį ar likimą. Tik Tadas nežino, jog prieš susiriesdamas į
kamuoliuką ant greičio paklotoje lovoje, Pijus apsisprendė rytoj važiuoti namo, vėl lankyti
paskaitas ir, nepaisydamas fantasmagoriškų aplinkybių, padaryti Agnietę savo mergina. Ir
tai Tadas išgirs per vėlai, kai jau bus pasakęs pasikeitusiai situacijai nebetinkamus
žodžius…
– Gal reikėjo tiesiog parašyti prašymą dėl išbraukimo iš studentų sąrašų, – ne, jis negali
pradėti nuo „labas rytas“ ar kitokių mandagybių, tai būtų absoliučiai dirbtina.
Pijus žaibiškai pašoka iš lovos – nors miegojo ramiau nei jam įprasta, vis dar yra
pasiruošęs bet kuriuo momentu užklupti galintiems netikėtumams.
– Tik man neatrodo, jog norėtum darbuotis kur nors statybose, supermarkete ar net
degalinėje, – kalbėdamas Tadas stebi, kaip sūnus užsitraukia ant klubų kabančius džinsus,
ir prisimena, kad studentu būdamas pats stengėsi neatsilikti nuo mados; tačiau jam rūpėjo
ne tik madingi drabužiai, ne tik stilinga šukuosena, – pirmiausia jam rūpėjo studijos,
pacientų gerovė…
– Visi negali būti tokie idealūs kaip tu! – Pijui šalta vien su tais pasmukusiais džinsais, bet
jis tik sukryžiuoja ant krūtinės rankas. – Tiesą sakant, pasaulis iš vien tokių „idealų“ man
atrodytų kraupokas… tu net meilužiu sugebėjai būti taip idealiai, kad niekas nė nesuuodė.
Pijus jaučia, jog tuoj užsidirbs antausį. Kelis kartus taip yra nutikę: tėvas visuomet
tvardosi iki paskutiniųjų, tačiau Pijus sąmoningai ignoruoja ribą, kurią peržengus jau
įžeidžiama. „Liučija…“ – Tadui kurį laiką sunku net kvėpuoti. Bet jis mintyse sugrįžta į
geriausias jųdviejų akimirkas ir iš ten pasisemia jėgų:
– Žinai ką, Pijau. Vieną kartą gyvenime sukaupk drąsą ir tiesiai, vyriškai išsakyk, kas
mūsų santykiuose tavęs netenkina. Negalima nuolat smūgiuoti iš pasalų – tai nedora, – jis
nesiaiškins, iš kur ir kaip sūnų pasiekė senoji istorija, nes tam neturi laiko ir baiminasi, jog
dar kartą įbridęs į Liučijos upę bus galutinai įsuktas jos verpetų ir nebeišplauks. – Juk aš
pats visada atviras.
– Atviras?! O mama žino apie Liučiją?
– Taip.
Pijus nuginkluotas. Jis bejėgiškai susmunka ant kėdės. Nenuleisdamas akių Tadas žiūri į
sūnų, užaugusį jam mažai dalyvaujant – būtų norėjęs dalyvauti, bet niekaip nepavyko
suderinti darbo ir šeimos. Ir dabar jie tegali kalbėtis striukais sakiniais, pulti ir gintis,
įžeidinėti ir barti… Gal reikėtų surizikuoti ir berniuką apkabinti? Profesionali gydytojo
akis slenka išsišovusiais jo nugaros slanksteliais; tėvo žvilgsnis stabteli ties išsidraikiusiais
plaukais, kuriuos Pijus ne taip seniai pasišviesino – šiaip jie tiksliai atkartoja Tado plaukų
spalvą; Tado širdies ritmas nevalingai supanėšėja su dramatiškai besidaužančios sūnaus
širdies plakimu. Dar sekundė, ir Tadas bus pasiruošęs prisiartinti… Išmanusis švarko
kišenėje suvirpa ir pradeda skalambinti per daug šaižią melodiją, Tadas vienu piršto
spustelėjimu jį nutildo, bet važiuoti į darbą vis tiek privalo.
– Neišeik niekur, – stodamasis paprašo sūnaus. – Nedink. Grįšiu, kai tik galėsiu.
Pijus neparodo girdįs.
Vis dėlto į sostinę jie grįžta kartu. Pijus aiškiai žino, kad visiškai netikėtai sulaukė galbūt
vieno paskutinių šansų užmegzti su tėvu artimesnį ryšį. Lekiant autostrada, vaikinas staiga
supranta situaciją pasikeitus taip, kad jis veik nesidrovėdamas gali paprašyti netgi tokio
vaikiško dalyko:
– Tėti, aš labai noriu valgyti. Gal kokį dešrainį degalinėje nusipirkime?

11.

– Ateik šiandien į svečius, – pakviečia Roką Matas. – Agnietę draugė išsiveda į kiną. O aš
noriu tau pirmam parodyti Joanos portretą.
… Broliai stipriai apsikabina, spusteli vienas kitą taip, kad kaulai sutreška – šitaip daro
nuo jaunystės, kai norėdavosi išlieti tvirtėjančiuose kūnuose augančią jėgą, vyrišką
energiją. Tada, studijų metais, pašaliniai stebėtojai galėjo nustebę kraipyti galvą: dailės
studentas, persimetęs per petį molbertą, ateina susitikti su futbolistu į centrinį sostinės
stadioną – šalies rinktinės treniruočių vietą. Smalsumą keliantis dviejų pasaulių, dviejų
pasaulėžiūrų, dviejų temperamentų susitikimas.
– Kuris ten iš impresionistų vaizdavo vien balerinas? Dega? O tu galėtum piešti ir tapyti
vien futbolistus, – juokdavosi Rokas.
Ir išties – piešti judesį čia buvo galima įgusti! „Pagauti“ veržlų sportinį grakštumą,
užfiksuoti per kraštus besiliejančias emocijas. Perprasti Roko pasaulį ir jo dėsnius. Tai
padėjo išlaikyti ryšį tarp brolių, taip pat kaip ir Roko juokeliai Dega tema…
– Kokia ji graži, tiesa? Nuostabi, – Rokas, lyg netikėdamas savo laime, papurto galvą ir
vėl pasižiūri į portretą.
Slėpdamas lengvą pašaipą, Matas pasitraukia nuo brolio ir išeidamas iš kambario palieka
jį grožėtis vienumoje.
– Šitas paveikslas – iš tų, kuriuos baigus atrodo, kad daugiau jau galima nebetapyti? –
paklausia Rokas, po kurio laiko irgi atėjęs į virtuvę. – Man taip būna po kai kurių
rungtynių – rodos, žaista taip gerai, jog geriau būti negali.
Matui net nereikia svarstyti:
– Taip, tai vienas iš tokių paveikslų. Tik viskas vėl prasideda iš naujo – po trumpesnio ar
ilgesnio laiko, kai jau nebegali tverti…
Matas jau atsikandęs šlovės – tegul ir siaurame profesiniame rate, ir ji jam mažai berūpi;
niekada labai nerūpėjo. Bet šitą paveikslą dėl priežasčių, visiškai nesusijusių su šlove,
privalėjo sukurti taip, kad jis priblokštų – pirmiausia patį dailininką. Ir išties – šis portretas
pagimdo mintį apie tai, koks žmogus gali būti stiprus savo atsižadėjimų ir savo
įsipareigojimų akivaizdoje. Juose ir jais. Tai supratus ir patyrus, gyvenime lieka labai
mažai gąsdinančių dalykų ir dar mažiau tų, kuriems nesiryžtum.

*********
(Ūla)
Šiandien Matui turėsiu duoti galutinį atsakymą – dėl mūsų dviejų, dėl mūsų trijų… Jis
nespaudė, tačiau pati suprantu, jog jau metas. Eidama pas Matą į svečius apsivelku
gražią suknelę, kuri man pačiai atrodo „meniškiausia“ iš visų turimų; ir plaukus
pasileidžiu – apie mano plaukus jis yra kalbėjęs neįtikėtinų dalykų… Pastaruoju metu
stebėdama save matau, kaip vis labiau įsijaučiu į dailininko mylimosios vaidmenį, kaip iš
vaidmens jis pamažu tampa tuo, kas prilimpa prie manęs lyg oda. Kita vertus, Matas, nors
ir šiek tiek keistas, šiaip jau gana „normalus“, ir prie jo beveik visiškai nereikia taikytis.
Man tai paranku: per ilgai mokiau save nebūti prisitaikėle, gal net kiek perlenkiau lazdą.
Todėl ir kitų moterų pakęsti negalėsiu, jos turės būti pamirštos. Arba Matui teks pamiršti
mane. Mus abu. Mus tris. Pasitikrinu, ar krepšyje turiu popierinių nosinaičių. Dėl visa
ko…
– Tau nebe aštuoniolika, Matai. Turėjai moterų. Nemanau, kad nė viena neįstrigo giliau,
nepasiliko širdyje ilgesniam laikui – gal ir dabar dar ten yra…
Matas tiriamai žiūri į Ūlą; pats šis žiūrėjimas – jau atsakymas į jos klausimą. Galiausiai
linkteli.
– Ateik, – pakviečia ją į savo darbo kambarį.
Atrodo, praėjo nedaug laiko, bet tos vasaros piešinio popierius jau pageltęs. Dailininkas
išvynioja jį ant grindų priešais Ūlą, kampus prispaudžia pirmais po ranka pasitaikiusiais
daiktais ir pakilęs atsistoja greta moters, kuriai pirmai iš šiame kambaryje besilankiusių
moterų rodo savo kūrinį, nupieštą vien širdimi. Greta į kėdę iškart atremia prieš kelias
dienas baigtą nėščios Joanos portretą. Ūlos akys bėgioja nuo piešinio prie paveikslo, nuo
juodų linijų prie spalvų juostų, nuo jaunutės mergaitės prie suaugusios moters,
besiruošiančios pasauliui padovanoti naują gyvybę.
– Ji tikra gražuolė. Nuostabi, – prataria Ūla, labai norėdama, bet neįstengdama nusisukti.
– Iš tiesų ji nė kiek ne gražesnė už tave. Gal net priešingai, – šypteli Matas. – Bet kitaip
save vertina. Ji koketė iš prigimties. Ir tai nėra blogai. Tik tau to nereikia.
„Viskas, ko man reikia, tai vaikas, – bet tik nuo tavęs“, – Ūla nuryja neištartus žodžius, ir
šie, dingdami moters viduje, viską ten nudegina. Štai ji ir pripažino ypatingą Mato
vaidmenį savo gyvenime. Ypatingą vyro vaidmenį. O taip tikėjosi, jog šito išvengs, ypač
kai Matas neparodė entuziazmo vedybų atžvilgiu („Va va, tipiškas vyras“, – pagalvojo ji
sau tada). Tačiau kiekvieną dieną, sekusią po dailininko pasiūlymo „niekur neišeiti“, Ūla
gyveno mintimis apie jųdviejų galimybę, – tegu kol kas ir netobulą.
– Dabar tavo eilė, – vėl prabyla Matas.
Ūla, apsimesdama nieko nesupratusi, klausiamai kilsteli antakį.
– Ką nors pasakyti apie vyrą, kuris meistriškai įtikino tave, jog meilė neegzistuoja.
Nenorėčiau kartoti jo klaidų.
Ūlai gera, kad jis šito paklausė, ir linksma, kad situaciją Matas aiškina taip paprastai –
įprastai. Ūla pradeda juoktis – linksmai, nevaržomai, žinodama, jog tokį jos juoką seniai
norėjo išgirsti atsakymo laukiantis dailininkas.
– Jokio vyro nebuvo, Matai.
Buvo jos profesinė mokslinė literatūra, pasaulio vyksmą redukuojanti į išlikimą ir
dauginimąsi, buvo joje pačioje tebeglūdintis nepilnavertiškumo jausmas, kurį tarėsi
įveikusi pasiekimais darbe ir nepriklausomo žmogaus statuso susikūrimu, buvo
žeminimasis ir kitų žeminimas, labai savotiškai planuojant vaiko gimimą – nes prieš Matą
buvo keli vyrai, jos nusižiūrėti kaip verti kandidatai. Tai buvo – ir tai dingo.

12.

(Pijus)
Jau kurį laiką sėdžiu skverelyje priešais universitetą. Surūkiau dvi cigaretes ir svarstau, ar
iš pakelio traukti trečią. Pasirodo, ne taip lengva sugrįžti. Nors paskaitose nebuvau vos
dvi savaites, bet taip kaip per jas rudenį spėjo pakeisti žiema, taip ir manyje kažkas iš
esmės pasikeitė. Puikiai žinau, jog sugrįžus nebebus taip, kaip buvo, kad nebegalėsiu
slapstytis, apsimetinėti, pūstis – todėl bus dar sunkiau. „Jei nuspręsi grįžti“, – sakė
Agnietės mama. Jei sugrįšiu – dingti jau nebeišeis. Atsilošiu į suoliuko atkaltę, plačiai į
šalis atmetu rankas ir vypteliu – vis tiek išsaugosiu savyje maištautoją, tiesiog šiaip sau
pasisakantį „prieš“, paniurėlį, pramogos dėlei ieškantį priekabių ir atsikalbinėjantį,
įtariai žiūrintį į demokratiškai bendraujančius vyresniuosius ir – šimtu procentų! –
neleidžiantį, kad jam vadovautų, kad iniciatyvą nuolat rodytų mergina, tegul ir visa galva
už jį aukštesnė. Tačiau toks elgesys nebebus savitikslis (ir dėl to tu manimi didžiuosies,
tiesa, Kregždute?).

(Agnietė)
Nuo paskaitos pradžios stebiu jį per auditorijos langą – sėdintį ant suolelio skverelyje
priešais mūsų fakultetą ir rūkantį. Šias dvi savaites labai tikėjausi, jog vėl jį išvysiu, o
paskutinėmis dienomis ypač dažnai dairiausi po fakulteto kiemą, aplinkinėse gatvelėse,
bet kurioje senamiesčio vietoje, kur tik būdavau atsidūrusi. Širdis spurdėjo ir grasinosi
iššokti iš krūtinės, skristi jo ieškoti – kažkaip, kažkur.
– Jis grįš, – ramiai pasakė mama, praeitą savaitgalį išklausiusi mano pasakojimo.
Į studijas? Pas mane?
– Tai priklausys… – tėtis žvelgė į mane su neslepiamu rūpesčiu.
– Nuo ko? – vienu balsu su mama paklausėme.
– Nuo to, ką jis patirs ir išgyvens iki apsisprendimo momento.
– Pamaištaus truputį, parodys charakterį, pademonstruos principus – ir grįš, –
nenusileido mama. – Ar neatsimeni, kaip auginome Roką? – kreipėsi į tėvą.
Bet aš nebe labai klausiausi jos žodžių: gal todėl, jog visuomet labiau įsiklausydavau į
tėčio mintis, o gal dėl to, kad Pijaus atvejis nebuvo paprastas maištaujančio jaunuolio
atvejis. (Ar taip mano visos įsimylėjusios merginos?). Ar mama patikėtų Matu? – jis turėjo
pajusti Pijaus situacijos sudėtingumą; gal todėl nė žodžiu neužsiminė neatgavęs savo
vilnonių puskojinių?
– O kas bus, jeigu negrįš? – kimiai sušnabždu, kai liekame su tėčiu vienudu.
Simonas apkabina dukrą – nors ji ir užaugo, vis dar telpa jo glėbyje. Galėtų atsakyti
banaliai, bet teisingai: „Vadinasi, jis pats sau rūpi labiau, nei jam rūpi tu. O tai prie gero
neprivestų“, tačiau žino, jog Agnietė pati tai supranta ir tokie žodžiai jai ne kažin kiek
padėtų. Jei jis negrįš, tai pakeis Agnietę: jos vaikiška sielos šviesa pavirs kažkuo kitu,
galbūt brandesniu ir labiau suaugusiam pritinkančiu, bet ne tokiu džiaugsmingu. Simonui
atrodo, kad tokiam pokyčiui dar būtų per anksti, ir apie jį jis taip pat kol kas nieko nesako.
Apskritai neranda tinkamų žodžių, todėl tiesiog laiko dukrą glėbyje, laukdamas, kol ji
išsiverks…

(Agnietė)
Įdomu, ar dabar Pijus mūvi Mato puskojines? Nes šitiek laiko sėdėti lauke darganotą
gruodžio dieną… bent arbatos kioske nusipirktų… peršals…
– Agniete, ar tu mane girdi? – dėstytojos balsas kažkoks tolimas, nereikšmingas.
Aš tik iš mandagumo pasižiūriu į ją.
– Ar jau atlikai užduotį?
– Ne… Aš… nesupratau, kaip čia reikia daryti, – vis žvilgčiodama per langą, nevykusiai
pasiteisinu: užduotis buvo tokia paprasta, kad galėjau ją atlikti per dešimt minučių vietoj
duotojo pusvalandžio.
Dėstytoja nepatikliai pakraipo galvą, bet toliau manęs nespaudžia. Laimė, kad tai – ne
brolio Ūla, ji taip paprastai nenusileistų. Skaičiuoju minutes iki paskaitos pabaigos,
skaičiuoju savo užsispyrimo likučius – nelabai yra, ką skaičiuoti… Turbūt man lemta
kaskart pradėti pirmai. Atsidūstu, atsistoju iš suolo ir drauge su kursiokais išeinu į
koridorių. Bėgdama link išėjimo apsimūturiuoju šaliku, užsimaukšlinu kepurę, kurią
savaitgalį išlydėdama iš namų man padovanojo mama. Dar galėčiau sustoti ir palaukti –
o gal jis ateis pats; o aš stovėsiu sau atsainiai, tarsi visą laiką būčiau žinojusi, jog atsitiks
būtent taip. Ne, nestovėsiu ir nelauksiu – vien jau dėl to, kad trokštu Pijų apkabinti.
Stumteliu duris, žengiu į lauką ir… atsiduriu jo glėbyje.
– Ar tu kada nors liausies laksčiusi? – saldžiai papriekaištauja jis ir iškart mane
pabučiuoja, nekantriai ir karštai.

13.

Jie nusiperka traškučių, keptos duonos, pilstomos giros ir įsitaiso dengto stadiono
tribūnose tarp kitų aistruolių. Rokas galėtų parūpinti V.I.P vietas, bet Matas su Agniete šia
privilegija niekada nesinaudojo – nepratins ir Pijaus. Paskutinės sezono rungtynės,
žadančios aršią šalies rinktinės kovą su stipriu priešininku, į stadioną priviliojo minią
žmonių. Vaikinas dairosi po ją, skaitinėja iškeltus plakatus, tarp žaidėjų vardų, šviečiančių
ant tablo, suranda vieną kitą girdėtą. Šiaip jis nelabai domisi sportu, nors su draugeliais
kartais aptarinėja varžybas, o akiai užkliuvus už įspūdingos nuotraukos ar intriguojančios
antraštės, perskaito laikraščio straipsnį sporto skiltyje. Užvakar Agnietei paklausus, ar jis
mėgsta futbolą, Pijaus atmintyje iškilo kamuolio paspardymo tai viename, tai kitame
galiniame kieme vaizdas. Senas kamuolys, dalinimasis komandomis, kritimai ir
nubrozdinimai, nuo prakaito šlapi marškinėliai, pirmasis rungtynių įvartis… jie garsiai
rėkdami skelbdavo savo komandos pergalę arba apsikumščiuodavo, nesutikdami su
teisėjų, kuriais patys sau ir buvo, sprendimais… taip, jis mėgsta futbolą… Rokas spiria
kamuolį, visu kūnu pakildamas į orą, ir didžiulis stadionas sulaiko kvapą. Varžovų
vartininkas tik per plauką nespėja sulaikyti smūgio. Įvartis! – pačioje įtemptų, sekinančių
rungtynių pabaigoje. Pergalė! Agnietė šaižiai sušvilpia – mergina įsitikinusi, kad keliais
per šerkšnu aptrauktą žolę čiuožiantis brolis, ant kurio šiuo momentu glėbesčiuodamiesi
sugriūva komandos draugai, ją išgirdo. Pijus net pašoka iš netikėtumo:
– Tu moki švilpti?!
Matas kvatoja:
– Ir dar kaip!
– Šiandien jau būsi susipažinęs su visa mūsų šutve, – džiaugiasi Agnietė.
Merginai taip maga, kad Pijus pabendrautų su jos šauniaisiais broliais, kad irgi taptų tos
„šutvės“ dalimi… jei tik broliai jį įsileis; jeigu vaikinas neleptels ar nepridirbs ko nors, kas
juos rimtai užpykdys… Jis gi tokių dalykų meistras. Net Agnietė, jau pramokusi perprasti
draugą, kartais sunkiai tvardosi kai kurių jo poelgių ar pasisakymų akivaizdoje; nors
supranta, bet ne visuomet pateisina. Matui nuėjus paieškoti Roko, jaunuoliai lieka stovėti
prie stadiono tvoros, mandagiai apeinami ar ne visai mandagiai į ją bloškiami iš stadiono
vis dar plūstančių žiūrovų.
– Ar futbole įprasta, kad kapitonas nešioja pirmąjį numerį? – paklausia Pijus.
– Nebūtinai. Bet kai susipažinsi su Roku, suprasi, kodėl neįsivaizduojama, kad kur nors
kada nors jis nebūtų numeris pirmas, – mergina atlaidžiai atsidūsta.
– Ir aš taip norėčiau, – staiga linkteli Pijus. – Jeigu jau būčiau komandos kapitonas, tai tik
numeris pirmas!
– Anava tas kapitonas ir ateina, – Agnietė smakru krypteli dešinėn, stengdamasi, kad Pijus
jos brolį pamatytų pirmiau, nei pats bus jo pamatytas – tai suteiktų vaikinui šiokį tokį
pranašumą; juk jis jaudinasi, negalėtų būti visiškai ramus.
– Ar turėčiau… patapšnoti jam per petį? – nors ir nesuprasdamas kodėl, bet ne ką mažiau
jaudindamasis, klausia Mato Rokas, iš tolo pamatęs seserį ir greta jos stoviniuojantį
aukštą, laibą, labai gražų vaikiną.
– Gal geriau ne, – nusprendžia Matas.
– Na bet ir nusičiupo sesutė kadrą!..
– Tyliau…
– Rokai! – suspiegia Agnietė ir pakimba broliui ant kaklo. – Buvai fantastiškas!
Mergina nė neįtaria, kokie dėkingi jai pusračiu sustoję trys vyrai, išgelbėti nuo oficialaus
pažindinimosi. Rokas kilsteli seserį ir apsuka ją ratu, tačiau, vos atsigręžęs, akimis vėl
susiranda jos vaikiną.
– Nesigąsdink, – ištiesia jam ranką. – Ji tiesiog labai mane myli.
„Ir mane“, – maga tarstelti Pijui, bet jis susilaiko – kapitono akys aiškiai byloja, jog
juokauti šia tema Pijui kol kas nevalia.

14.

(Pijus)
Aš greitai pavargau nuo viso to šurmulio – balsų gaudesio, taurių skimbčiojimo,
atsidarančių ir užsidarančių galerijos durų trinksėjimo. Nors buvo labai įdomu, visai
kitaip nei per vakarėlius po premjerų mamos teatre: ne tiek blizgesio, keliolika savo
išvaizda ir pasisakymais išskirtinių asmenybių, kurias niežtėjo liežuvis pavadinti
bepročiais, bet kurių klausiausi beveik kaip pranašų, daugybė man nesuprantamų sąvokų
ir teiginių su palikta laisve juos interpretuoti, o aplinkui – spalvų ir potėpių siautulys,
siužetų ir abstrakcijų srautas, ir nuostabiai gražios nėščios moters portretas, ir pati ta
moteris, įsikibusi į parankę tai Rokui, tai Matui. Turbūt ir nuovargis apėmė dėl neįprastų
įspūdžių gausos, dėl to, kad į margą Mato parodos atidaryme dalyvaujančių žmonių būrį
buvau įtrauktas iškart ir aktyviai, dar neapsipratęs su nauja aplinka. Tad kai tik pavyko
trumpam išslysti iš jų regėjimo lauko, nėriau pro vidines galerijos duris į koridorių ir
sustojau ten giliai kvėpuodamas. Žvilgsnis nuklydo į gretimos salės duris – šiek tiek
praviras, tarytum kviečiančias užeiti; ten galėsiu atsikvėpti…
… Dieną salė buvo ruošiama skulptūrų parodai, eksponatai ką tik į ją sunešti, dauguma –
vis dar apsukti polietileno plėvele. Žmonių galvos, biustai, torsai. Einu nuo vieno prie
kito, stengdamasis žengti labai tyliai, kad kas nors išgirdęs neateitų ir neišsivestų manęs iš
šios patamsyje skendinčios fantazijų karalystės… Vieną skulptūrą išdrįstu paliesti, net
paglostyti – pirštais vedžioju moters figūros linkius, iškaltus baltame marmure… Pažintis
su Agnietės šeima suvedė mane su ypatingomis moterimis – grožiu, protu, gerumu: su
drąsuole, net savęs pačios nebijančia Liučija, su gundyti gimusia Joana, su Agniete,
stoiškai gelbstinčia mane nuo skepticizmo… juntu jas šioje skulptūroje, kurios marmuras
sušyla nuo mano prisilietimų… Kažkodėl neišsigąstu, net nekrūpteliu, nors Agnietė priėjo
negirdimai ir mano ranką sulaikė netikėtai. Atitraukia ją nuo skulptūros ir uždeda sau ant
liemens. Kita ranka merginą apkabinu jau pats.
– Sveikas atvykęs į mano pasaulį, Pijau, – taria ji.
Ramiai, gražiai sninga. Plonesnės medžių šakelės virš galvų lengvai siūbuoja ant jų
nusileidusį sniegą; storesnės didingai leidžia jam užkloti save vis storesniais
žiemiškais patalais. Jiedu iki kelių įsibridę į pusnį, ir kiekvienas sau pačiam stebisi,
kad nešalta šitaip stovėti. Kažkur kairėje miaukteli iš laiptinės iššokęs katinas;
dešinėje vaiduokliškai boluoja žiemos miegu užsnūdusio fontano siluetas – pro jį
kiekvieną vaikystės rytą tėvai vesdavo Pijų į darželį. Tylu tylu, tik girdėti Agnietės
balsas:
– Šventėms mes visi važiuosime į pajūrį – aš, Matas, Rokas su Joana. Ūla negali: jai
egzaminai, konsultacijos, darbų taisymas, sakė, kad vos ištaikys kelias dienas savo
tėvus aplankyti. Ji galiausiai išprotės nuo darbo… O gal dar drovisi viešai rodytis su
Matu? Gal todėl ir į parodos atidarymą atsisakė eiti, – tarška mergina. – Važiuok ir
tu! – staiga suploja rankomis, apmautomis minkštomis kumštinėmis pirštinėmis –
pasigirsta tylus „puf puf“; iškiša liežuvį ir sugauna didelę krintančią snaigę.
– Gal ne per šias Kalėdas, – šypteli Pijus; šypsnyje slypi iš Liučijos išgirsta paslaptis,
kurios dar nereikėtų atskleisti. – Kitais metais.
AKISTATOS
1.

(Pijus)
Aš elgiausi didvyriškai, tikrai. Šešis mėnesius – pusę metų! – pavyzdingai lankiau
paskaitas, apsiribodamas retomus ir trumpomis atokvėpio valandėlėmis – keliomis
dienomis laisvės, kai akademinis pasaulis juodai užknisdavo. Ir pažymių prasme
nesivilkau tarp paskutiniųjų, nors taip ir neįgyvendinau sykiais vis sugrįžtančio
sumanymo, jog kurį nors savarankišką darbą už mane galėtų parašyti Agnietė – jai tai
būtų papildomas pasilinksminimas. Žodžiu, elgiausi taip pavyzdingai, kad net saldu
darydavosi… Ir vis dėlto po paskutinio egzamino – vieno iš lengvesnių, biomatematikos ir
statistikos, – gavau dėstytojo elektroninį laišką, kuriame buvau paprašytas kuo skubiau
pas jį užsukti.

Dėstytojas pakviečia Pijų sėstis ir ant stalo priešais padeda jo rašytą egzamino testą. Negi
užfiksavo tą vienintelį žvilgtelėjimą į išmanųjį, kur vaikinas buvo įsivedęs kelias
sudėtingiausias formules?! Pijus net neprisiliečia prie prirašytų lapų, pasikiša rankas po
blauzdomis.
– Jūs, Pečiuli, semestro pradžioje rašyto savarankiško darbo citatomis čia pasišvaistėte – ir
tiek, – skėsteli rankomis dėstytojas.
Tokios tos bėdos? Palengvėjimas…
– Aš nekaltas, kad jos tiko. Mano reikalas, ką darau su savo darbo citatomis.
Dėstytojas nuo tokio įžūlumo suglumsta. Kolegų pokalbiuose jau girdėjo Pečiulio
pavardę, palydimą dažniausiai ne pačiais maloniausiais epitetais, ir būtinai pridedant „tu
matai, o tėvas – toks specialistas, ir žmogus, sako, puikus“. Tačiau jis pats – gal iš
jaunystės puikybės, gal dėl pradedančiojo pedagogo naivumo – tikėjosi su tuo studentu
rasti bendrą kalbą; su bet kuriuo studentu. Dabar turi pripažinti, kad lengva nebus…
– Bet studijų tikslas – nuolat išmokti ką nors naujo, argi ne? Net jei turimų žinių tuo
momentu pakanka, vėliau situacija gali pasikeisti.
– Repetitio est mater studiorum, – dar viena citata; tėvas prieš brandos egzaminus vertė
Pijų kartoti net visokius šūdniekius, ir šitas jaunas „čiūdikas“ jo plikomis rankomis
nepaims.
– Pasiryžęs ir toliau vėjais leisti savo protą ir gabumus? – dėstytojas nebežiūri į vaikiną,
atsistojęs žvelgia per langą.
Vis dėlto bando paimti… Protą ir gabumus! O kas nustatė, jog jie pas Pijų Pečiulį
peržengia statistinį vidurkį? Šitas statistikos specialistas?
– Egzamino aš jums neįskaitysiu, – staiga atsigręžęs ryžtingai taria dėstytojas.
– Bet aš parašiau testą, teisingai atsakiau į klausimus! – Pijus išgirsta pasikeitusį – kažin
kaip suplonėjusį, šaižų ir baisiai nelaimingą savo balsą.
– Jūs nepatobulėjote per semestrą – vadinasi, egzaminui turėsite ruoštis iš naujo, tiksliau,
ruošitės pirmą kartą, – dėstytojas paima nuo stalo tuos kelis varganus popieriaus lapus,
kurie staiga įgijo principinę svarbą. – Nerašysiu jokio pažymio, kol nepademonstruosite
pažangos, pirmą kursą bebaigiančio studento lygio.
Oi, kaip Pijus keiktųsi! – jeigu bendraudamas su Agniete nebūtų beprarandąs šio įgūdžio.
Nusivilktų su draugeliais į kokį klubą, drastiškai šėltų per naktį, kuriam laikui totaliai
užsimirštų… jeigu nebūtų paragavęs kitokių laisvalaikio leidimo būdų, žymiai gražesnių ir
šviesesnių, tokių, kuriuos vėliau ne gėda, bet miela prisiminti. O šiuo momentu vaikinui
gėda – retai jį aplankantis jausmas. Reikėtų kažkaip pasiaiškinti dėstytojui, pagerinti jo
nuomonę apie save: seniau Pijus būtų to siekęs dėl galimybės „išprašyti“ pažymį, kuria
pasinaudotų be jokių skrupulų; dabar – dėl to, jog sunku tiesiog taip išeiti, nugara juntant
dėstytojo žvilgsnį, iš susinepatoginimo drėkstant pažastims… Na nebereikia į jį taip
žiūrėti! Jis su viskuo sutinka, viską supranta, dėl visko gailisi… po galais!
– Aš perlaikysiu egzaminą! – stodamasis ištaria. – Kiek turiu laiko?
– Dirbsiu iki birželio pabaigos. Parašykite, kai būsite pasiruošęs.
Išėjęs į lauką, Pijus klesteli ant suoliuko. Minutę pasvarstęs, nusprendžia, jog nepyksta ant
dėstytojo: tas „čiūdikas“ vardan idėjos dirbs viršvalandžius… na, ir jį privers. Bet
kalbėjosi kaip lygus su lygiu, nekišo į pokalbį Pijaus tėvo pavardės…
Su tėvu vaikinas tesuartėjo per pagarbų atstumą. Ilgainiui suprato, jog taip yra ne dėl tėvo
ar jo paties kaltės, ne dėl kurio nors iš jų nenoro. Tėvas – labai uždaras žmogus, o Pijus –
ne iš tokių, kurie mokėtų sukurti jausmų reiškimui tinkamą atmosferą. Panašu, jog
vieninteliu žmogumi, išprovokavusiu Tadą Pečiulį atviroms emocijoms, buvo ir liko
Liučija.
Be to, Pijui atrodo, kad jį tėvas jeigu ir regi kaip savo lizdo paukštį, tai tokį, kurio
plunksnos – tam lizdui visai neįprastos spalvos; tad ir neaišku, kaip tokį keistą paukštuką
mokyti skraidyti – tuo labiau, kad pirmuosius mostus sparnais jis jau padarė pats,
savarankiškai – tai kas, kad šleivai kreivai…
Atsidusęs Pijus surenka Kregždutės telefono numerį – jos šviesus balselis jam dabar labai
reikalingas. Agnietė nieko nežino apie tai, kad vaikinas dėstytojo buvo išsikviestas „ant
kilimėlio“, nieko nenutuokia ir apie pasinaudojimą išmaniuoju egzamino metu (apie
pastarąjį kaltininkas jai tikrai neužsimins).
– Kelionė į pajūrį atidedama, – vos Agnietei atsiliepus sako Pijus.
O tada šiek tiek atitraukia telefoną nuo ausies ir leidžia jai išsikalbėti, išsilieti, nes
Kregždutė neklysdama atspėjo, jog kažkokiu tik jam vienam prieinamu būdu iš
lengviausio egzamino Pijus užsidirbo akademinę skolą.
– Gerai, – galiausiai pasigirsta jos sprendimas. – Laiko turi pakankamai. Ir mes vis tiek
važiuosime prie jūros, nes dabar pat juk nepradėsi mokytis.
– Šiaip jau man ir nereikia mokytis, – atkerta Pijus; pradeda manyti, jog veltui nusileido
dėstytojui – pasistengus buvo galima įrodyti, kad teigiamą pažymį jis privalėjo parašyti. –
Jis kalba apie kažkokią mįslingą pažangą…
– Aš jau nieko nebesuprantu… – Agnietė nervingai atsidūsta. – Pasikalbėsime vakare,
gerai? Ateisi?
– Ok, Kregždute.
– Klausyk, – staiga ji dar sulaiko vaikiną, jau bededantį ragelį, ir kiek užsikirsdama,
netvirtai pasiūlo, – galėtum pernakvoti pas mane… nes jeigu važiuosime iš pat ryto…
daiktus nepamiršk pasiimti… jeigu nakvosi, – vos gaudydama kvapą, tęsia, – Matas jau
kelios dienos pas Ūlą, šiandien tikrai dar nepareis… būtų greičiau ryt iš ryto, tiesa?
– Tiesa, – atsiliepia Pijus, džiaugdamasis, kad mergina nemato jo veido – begėdiškos
savimi patenkinto vyro išraiškos, išraiškos to, kuriam nelauktų akademinių nemalonumų
sukeltas stresas jau dabar atpirktas su kaupu.
Dieve, kokia ji drąsi! Apsvaigęs nuo jos pasiūlymo, iš dėkingumo, iš puikybės, Pijus kažin
kaip pargrįžta namo. Kregždutės drąsa į smulkias šukeles sudaužė ligoninės sandėliuke
patirtą košmarą, ir jis Pijui nebeužstoja tikro vyro ir moters fizinio artumo vaizdo. Todėl ir
trumpas melas tėvams, kad į pajūrį su Agniete išvažiuoja jau šįvakar naktiniu traukiniu,
atrodo šviesus ir nekaltas, iš anksto pateisintas būsimų to artumo akimirkų.

(Pijus)
Iki su Agniete sutartos valandos turiu marias laiko. Neskubėdamas į kelioninį krepšį
susimetu daiktus – jų nedaug, vasara pats tinkamiausias laikas kelionėms. Neskubėdamas
išsimaudau, duše visa gerkle dainuodamas. Užsitempiu pačius geriausius džinsus,
nedvejodamas apsivelku trumparankovius marškinėlius – paprastus, juodos spalvos, be
jokių užrašų, tuos, kurių kokybė kalba pati už save. Lengvai pasipurškiu kvepalais – tiek,
kad tik labai arti atsidūręs žmogus juos pajustų ir pradėtų spėlioti, koks gi vardas to
išslystančio, išnykstančio ir vėl grįžtančio kvapo su žaismingomis viršutinėmis natomis,
tolydžio tankėjančiomis, sodrėjančiomis ir pereinančiomis į primygtinį, nirtulingą,
savininkišką užbaigimą. Pasišukuoju plaukus, kurių pašviesinimas seniai nusiplovė, ir jie
vėl tokios pat kaip tėvo – nunokusių kaštonų – spalvos; didžiąją dalį darbo palieku
vasaros vėjui – geriausiam valiūkiškos šukuosenos stilistui. Noriu, kad mane išvydusi
Agnietė bent širdies gilumoje – o gal ir balsu – aikteltų dėl to, koks esu gražus.
– Ar ne per daug išsipuošei kelionei traukiniu? – pastebi mama.
Gūžteliu pečiais ir nusisuku, slėpdamas šypseną.
– Tu ją rimtai įsimylėjęs, tiesa?
O štai nuo šito mamos klausimo pašiurpstu – ji nekada iki šiol tokio rimtumo klausimų
man neuždavinėjo. Net po pirmo Agnietės apsilankymo pas mus svečiuose. Dėl to buvau
supykęs – negi neįdomu?! Juk nė vienos merginos iki šiol nebuvau atsivedęs supažindinti
su tėvais, juk su kitomis man pakakdavo pasilaižymo kur nors laiptinėje ar autobusų
stotelėje, užtekdavo iš jų išgirsto nedviprasmiško pasiūlymo ar bent jau sutikimo – iškart
po jo merginą palikdavau ramybėje, kadangi tesiekiau tokios pseudo– pergalės. Agnietė –
kaip ir buvo galima nujausti – elgėsi nepaprastai mielai, o tuo pačiu be jokio įsiteikimo ir
saldžialiežuvavimo. Ji nuoširdžiai žavėjosi tuo, ką žmonėms duoda mano tėvai, vienas – jų
kūnui, kitas – sielai. Ji sugebėjo su tėvu analizuoti medicininius klausimus, o su mama
kalbėtis apie tai, kokie poezijos posmai ir kodėl sėkmingiausiai virsta dainomis ar operų
arijomis. Ji atsinešė lauktuvių – rankų darbo šokoladinių saldainių, o po pietų padėjo
suplauti indus. Mama, tėti! – ji buvo ideali. O jūs nė vienas apie šį pasibuvimą su manimi
nekalbėjote; manau, jog nesikalbėjote ir tarpusavyje… Tad nesijaučiu privalantis į mamos
klausimą atsakyti, bent jau ne šiandien, kai mano mintys – toli toli nuo namų, užimtos
neatidėliotinais sprendimais.
– Mama!.. – tik burbteliu ir kuo greičiau dingstu iš kambario. – Aš jau eisiu, – priduriu,
koridoriuje ant peties užsikabindamas krepšį.
– Parašyk, kai nuvažiuosite, – mama stovi kambario tarpduryje, ant piršto nervingai
sukiodama sutuoktuvių žiedą.
– Gerai.
Jaučiu, kad norėtų mane pabučiuoti – pakštelti į skruostą ar į plaukus, kaip įprasta kitose,
kitaip bendraujančiose šeimose; bet po mano kapotų sakinių tas bučinys būtų absoliučiai
nenatūralus… arba ji turėtų imti ir stipriai, nebodama pasipriešinimo, mane apkabinti,
prisispausti prie savęs taip, kad negalėčiau ištrūkti – o gal jau ir nenorėčiau, turėtų
bučiuoti ir bučiuoti, dusdama iš ilgesio ir meilės – ir aš pasiduočiau…
– Bėk jau – nes pavėluosite.
– Gerai.
Įėjęs į Mato laiptinę, pajuntu netenkantis ryžto. Palipu iki antro aukšto, kur sukabintos
pašto dėžutės, ir prisėdu ant viršutinio laiptelio. Ar turėčiau parodyti supratęs, ką ji
suplanavusi šiai nakčiai, ar apsimesti kvaileliu? Gal jau metas keisti tradiciją ir pradėti
pačiam – juk norėdamas galiu būti greitas? Blogiausia, jog visiškai neįsivaizduoju, ką
rasiu anapus buto durų. Buvo kilusi mintis paskambinti Matui ir paprašyti trumpam
susitikti – paklausti patarimo, nes jis tikriausiai apsieitų be holivudiškų „ji gi mano
sesuo!“, nes meilės reikaluose jis yra toks kietas, koks aš pats be galo norėčiau būti.
Tačiau iškart persigalvojau: Agnietė nusipelnė, kad ja pasirūpinčiau pats, kad kaip
reikiant pasukčiau galvą ir viską nuspręsčiau savarankiškai. Teturiu ją, o ji teturi mane
šiame artėjančiame meilės įvykyje – taip ir privalo būti. Įsitversiu šitos minties, laikysiuos,
kad įveikčiau likusias laiptų pakopas, paspausčiau durų skambutį ir – svarbiausia –
nesupanikuočiau peržengęs slenkstį… ir nesupanikuoju – iš pradžių nedrąsiai prunkšteliu,
o paskui pradedu nevaržomai kvatotis: už slenksčio mane pasitinka obuolių pyrago
kvapas, o duris atidaro mergaitė miltuota nosimi.
– Kas? – klausia nesuprasdama, kodėl juokiuosi nesustodamas, šluostydamasis ašaras,
kodėl kelias minutes nepajėgiu žodžio ištarti.
– Nieko, Kregždute, visiškai nieko… Pyragas jau iškepė?
– Nusiplauk rankas, – mosteli vonios link. – Tuoj ištrauksiu.
Pyragas dieviškai skanus, tokio gyvenime nesu valgęs: mama – ne itin didelė šeimininkė, o
tėvas turbūt per visą gyvenimą nėra gaminęs nieko daugiau nei sumuštinis, kiaušinienė,
dešrelės ar pirktiniai koldūnai (bent jau tuo maitindavomės ištisas dienas, jeigu mamai
išvykus gastrolių likdavau su juo namuose). Sušveičiame po du gabalus, beveik
nesikalbėdami, apsalę nuo pyrago viršų dengiančios cukraus pudros ir dėl to, jog po stalu
visą laiką liečiasi mudviejų keliai. Ir staiga vidury tos superinės saldybės man dingteli
mintis, jog rytoj ar poryt Agnietė sužinos, kad esu jos motinos eksmeilužio sūnus. Pyp! Ar
po to ji tebenorės vaišinti mane pyragu? Ką jau kalbėti apie kitokias vaišes… Ir ar turiu
teisę šiąnakt pasinaudoti galbūt vienintele man likusia galimybe patirti, kas slepiasi po
visuomet truputį netvarkingais, kiek berniokiškais Agnietės drabužiais, ką bylotų jos akys,
kai ją paimčiau, galų gale – kaip ji ketina, kaip suplanavo nuo pyrago pereiti prie gerokai
rimtesnių dalykų?

Agnietė siekteli arbatos puodelio ir ranka užkliudo ant stalo krašto gulėjusią desertinę
šakutę, ta žvangėdama nukrenta ant žemės. Jaunuoliai tuo pat metu lenkiasi jos paimti, bet
šakutė nulėkė toli, o jųdviejų veidai atsiduria labai arti vienas kito, ir metalo gabalėlis čia
pat užmirštamas. Pijus žino, jog dabar – tas momentas, kai pultų beatodairiškai, kai jo
merginos kūnas labiausiai kviečiantis, o jo paties aistra karščiausia. Agnietė žino, kad
juodu apskleistų jos palaidi plaukai, atskirdami nuo viso likusio pasaulio, užlietų vaikino
kvepalų aromatas, skverbęsis į ją jau ne vieną valandą. Jiedu sulaiko šį aistros mirksnį,
leisdami šėlti vaizduotei, šiurpti odai ir tvinksėti kiekvienam raumenėliui. O paskui Pijus
prisitraukia merginą artyn, apglėbia ir pasodina šalia savęs, glostydamas, nesuprasdamas,
iš kur jame staiga atsirado jėgų sustoti.
– Žinai, – sako labai ramiu, patį gąsdinančiu balsu, – aš nenorėčiau, kad visą gyvenimą
prisimintum pirmą kartą man atsidavusi ant virtuvės grindų, – nuskamba grubiai, tačiau jis
pats gerai prisimena, kokia žalojanti gali būti nevykusio pirmojo karto patirtis – dabar jis
būtų nevykęs ir dėl vietos, ir dėl to, kad Agnietė dar nežino tiesos apie jo tėvą.
Pijus tikisi, kad šiurkštumas grąžins Agnietę į realybę, prigesins juos abu apėmusį geismą
– bet tik šiam sykiui, tik laikinai. Jiedu laukė du šimtus aštuoniasdešimt septynias paras –
nuo tada, kai Pijus pirmąją mokslo metų dieną savo kurso sąraše visai netoli savosios
perskaitė Kregždytės pavardę. Teks palaukti dar truputį… o gal visą gyvenimą…
– Pijau, – Agnietė pusiau suaimanuoja, pusiau atsidūsta, – aš noriu… juokinga! – aš noriu
miego.
– Miegok, Kregždute. Miegok ir niekuo nesirūpink, – jis padeda merginai patogiau
įsitaisyti ir lieka sėdėti taip ilgas valandas, po kurio laiko jau nejausdamas užtirpusių
rankų ir kojų – tik ilgesį.

2.

Simonas supranta, jog šioje situacijoje yra svarbiausias asmuo, ir jam net kiek juokinga,
kad dvidešimt pirmame amžiuje pirmasis vaikino susitikimas su mylimosios tėvu tebėra
vienas reikšmingiausių gyvenimo įvykių, tam vaikinui keliančių jei ne drebulį, tai bent jau
virpulį. Jis nė už ką neatleistų Pijaus nuo šios prievolės, nė už ką neatsisakytų tokio
pasismaginimo!.. Nebent išvystų kokį apgailėtiną tipą, – bet žino, kad tokio jo dukra
neatsives. Nežino tik vieno svarbaus dalyko – apie tai, kieno sūnus yra Pijus, to Liučija
Simonui iš anksto nesakė: norėjo, kad vyras šitą berniuką išvystų grynu, praeities
nuoskaudų ir išankstinių nuostatų nesudrumstu žvilgsniu. Tokiu, kokiu prieš pusę metų
pati į jį žiūrėjo žiemos pamažu siaučiamoje jūros pakrantėje.

(Simonas)
Tau nėra ko nerimauti, Pijau. Net jeigu pajusčiau tau antipatiją, iškoneveikčiau
paskutiniais žodžiais ir uždrausčiau dukrai su tavimi matytis, ji nepaklausytų. Nerimauti
reikia man – dėl tavo katiniškų, šviesiai rudų su geltonomis liepsnelėmis, akių. Man, nes
tave palaiko Liučija – supratau tai, vos išvydęs jus tris, Liučijos automobiliu atvažiavusius
iš traukinių stoties; o jeigu jau mano žmona ką myli – tai beprotiškai. Kita vertus, dėl
tavęs ji nuo pat pradžių buvo teisi – grįžai ir likai; o aš tuo abejojau. Nerimauti turėčiau
aš – dėl savo „netyčiukės“, pasaulio be kurios neįsivaizduočiau. Matau, jog tu to pasaulio
jau šiek tiek bandytas, toli gražu neatrodai naivus, ir gal tai judviem į gera. Šiaip ar taip,
dabar turiu prieiti ir paspausti tau ranką, viešai, formaliai susipažinti – dar kartą atlikti
tai, ką jau atlikau savo viduje.

Pijus nejučia lygina trijų Agnietės šeimos vyrų rankos paspaudimą: geraširdį Mato, jį girtą
priėmusio savo bute, leidusio išsimaudyti po dušu ir tik tada pradėjusio pažindintis; Roko
– įspėjantį nekrėsti kvailysčių, kurių gal kažkada pats neišvengė; Simono… atvirą, bet
tiriantį ir įpareigojantį, tarsi perduodantį dalį savo įgaliojimų Agnietės atžvilgiu… o vėliau
vaikiną už rankos paima pati Agnietė ir nusiveda į pakrantę.
– Tai tu gyveni čia? – Pijus atsisėda ant senutėlių sūpynių, kurios nuo daugybės dažymų
pasidarė nebeaiškios spalvos.
Neapsisprendžia, į kurią pusę žiūrėti: norisi patyrinėti namą, kuriame devyniolika metų
vaikščiojo, miegojo, valgė, skaitė, kalbėjo ir tylėjo, svajojo, džiaugėsi ir pyko jo mergina;
bet lygiai taip maga grožėtis jūra, atsukti veidą nuo jos pučiančiam drėgnam vėjui.
Galiausiai jis pasikreipia šonu – nelabai patogu, tačiau matyti ir namas, ir jūra.
– Sūpynes tėvas pastatė?
– Ne, jo tėvas. O suptis labiausiai mėgo Matas.
– Šeimos istorijos… – nutęsia Pijus su ironiška pagarba. – O kuo labiausiai mėgai užsiimti
tu?
Agnietė kojomis užsilipa ant sūpynių, Pijus šonais jaučia jos blauzdas. Užvertęs galvą
aukštyn, laukia atsakymo.
– Ieškoti pagalbos reikalingų nelaimėlių, – nusijuokia Agnietė, įžūliai stebeilydama jam į
akis.
– Ir ta istorija su žuvėdriuku… – Pijus kreipia kalbą, nes merginos pastaba, nors pasakyta
juokais, visvien šiek tiek žeidžia.
– Na taip, aš jį radau sužeistą ir tėvų padedama pagydžiau… – Agnietė pajunta, kad
atsakymas nebuvo tinkamas, ir nušokusi nuo sūpynių atsistoja priešais Pijų. – Žinai, koks
momentas toje istorijoje man buvo sunkiausias?
Vaikinas irgi atsistoja, nukreipia žvilgsnį į tolį:
– Spėju, jog tas, kai reikėjo su paukščiu išsiskirti.
Agnietė prisiglaudžia prie Pijaus:
– Kai gydėme jį, negalvojau apie tai, jog turėsiu paleisti. Svarbu buvo, kad vėl pradėtų
lesti, skraidyti… O jis taip greitai nėrė iš rankų – rodėsi, nebenori manęs pažinti…
– Ir prieš nuskrisdamas neapsuko tau virš galvos nuostabaus paskutinio rato? – taip rodo
filmuose…
– Ne. Vėliau daugybę dienų stengdavausi atrasti jį žuvėdrų būryje, baltu debesiu
apklojusiame pakrantę… tik jis neturėjo jokios ypatingos žymės…
– Nedėkingas padaras! – Pijus bando pajuokauti.
– Gal jis nepasiliko čia, mūsų miestelyje? Gal iškart iškeliavo ten, iš kur buvo kilęs?
Paukščiams kitaip nei žmonėms – jie labiau priklausomi nuo gamtos, negali rinktis.
– Oi tu mano geriete! – vaikinas priglaudžia lūpas prie jos plaukų. – Jeigu tau nuo to
lengviau…
– Betgi tai moksliškai įrodyta tiesa!
Pijus jaučia, kad ir dabar per jo petį Agnietė dairosi po pakrantę, prieštaraudama savo
pačios ką tik ištartiems žodžiams. O jis sutiktų su mokslu – gyvūnas turi būti stiprus, kad
nebūtų sugniuždytas, ir kartais buvimas stipriu reiškia pasirūpinimą pirmiausia savimi,
kartais tik spjaudamas į kitus išgelbėsi save. Žmogus irgi gyvūnas. Šis faktas Pijų neretai
gelbėjo nuo sąžinės priekaištų. Tik va ne tokį parankų sąžinės egzistavimo faktą vaikinas
tada ignoruodavo. Ir išvesdavo iš kantrybės mamą, siutindavo tėvą, susiriedavo su
draugais, užsitarnaudavo blogą reputaciją mokytojų, dėstytojų akyse. Jie visi buvo priešai
arba konkurentai nuolat kovojančiame pasaulyje. Silpnesniuosius triumfuodamas
įveikdavo jis, nuo stipresniųjų užsidirbdavo žaizdų ir mėlynių – ir kaukdavo iš skausmo. O
jeigu sutikdavo nepaaiškinamas išimtis iš šitos gamtinės tvarkos – altruistus, svajotojus –
priskirdavo juos prie silpnųjų arba apeidavo atstu, kad „neužsikrėstų“. Ir po visų šitų kovų,
po įspūdingų pergalių ir užgrūdinančių pralaimėjimų, Agnietė jį vadina nelaimėliu?
– Ar tau kada nors teko pakovoti už save, Kregždute? – siekdamas truputį jai atsiteisti,
niūriai paklausia.
Mergina atsitraukia nuo Pijaus ir nustebusi papurto galvą:
– Iki susitikimo su tavimi – ne.
– Taigi. Žinok, ne taip lengva būti egoistu, bet kartais kitaip neišeina, – jis susigrūda
rankas į kišenes ir basų pėdų pirštais įsirausia giliai į smėlį. – O kai ne vieną sykį pasielgi
taip, kaip būtų geriausia tau, įpranti… ir jau sunkiai beįžvelgi, ko reikėtų ar norėtųsi
kitiems. Tada pradeda graužti sąžinė – negaliu jos pakęsti! Kažkoks viduje sėdintis
piktdžiugiškas priešas.
Agnietė nustėrusi tyli. Jos vaikino balse tiek kartaus apmaudo, kurį jis didvyriškai slepia,
tačiau Agnietė kančios iškreiptą balsą atpažįsta nuo tada, kai būdama trejų išgirdo
graudžiai verkiantį Roką – tą atmintiną jos brolių ir Joanos vasarą. Taip, tėvai ją labai
lepino ir saugojo – iš dalies gal todėl, kad jauniausias paprastai saugomas labiausiai, ir gal
dėl to, jog jos brolių apsaugoti buvo neįmanoma: Mato – nuo mokymosi gyventi su savo
talentu, panašiu į daug žadantį, bet neklusnų ir įnoringą vaiką, Roko – nuo ūmaus
charakterio ir polinkio į klaidas, jų abiejų – nuo traukos Joanai. Agnietė retsykiais net
pasijusdavo kažkokia nepilnavertė, neturėdama savyje nieko, neįsiveldama į kažką, nuo ko
ją reikėtų apginti. Nebuvo dėl ko ir už save kovoti. Tačiau ji išgyveno, išjautė savo
artimųjų kovas ir kentėjimą – ir gali būti, jog jai buvo sunkiau, nei pačiai kovoti ir kentėti.
Agnietė ir dabar tebeskraidė su savo žuvėdriuku, kartu pasitikdama audras. O sąžinė… ji
nedažnai apie sąžinę mąstydavo.
– Mano supratimu, priešas nesistengtų vesti tavęs prie gero, – sumąsto dabar ir čia pat
pasako Pijui.
Tas tyli.
– Kraupu būtų gyventi be sąžinės – niekas neaišku… daryk, ką nori… Bet kaip vertinti
pasekmes?
– Daryk, ką nori?! Fantastika! – niūriai burbteli vaikinas.
– Aha. Iš pirmo žvilgsnio.
– Gerai, klausyk, gal užteks… – Pijus padaro kelis pritūpimus, pasirąžo – bando įveikti
gniaužtuose jį laikančią įtampą; daro, ką nori.
– Eime vakarieniauti, – į kasdienybę grįžta Agnietė, – matai, mama moja iš terasos?

3.

(Liučija)
Ir kaip aš pasakysiu Simonui?! Kai pirmą kartą bendravau su Pijumi, buvau laiminga
Tado laime, palyginus su ja visi laukiantys sunkumai atrodė menki. Ir kur buvo mano
protas, kad tą tolimą žiemos vakarą grįžusi namo iš karto nepasikalbėjau su vyru?! Ach,
jeigu jis tebūtų mano vyras – sausai, formaliai, tik iš įpročio… gal ir būčiau prisivertusi
pasakyti… tik taip nėra. Antrą kartą – ir vėl norėdama gero – nuslėpiau nuo Simono su
Tadu susijusius faktus, leidau nepriklausomai nuo jų ilgėti jo sūnaus ir mūsų dukters
meilės istorijai, ir dabar ji nebeleidžia tų faktų toliau ignoruoti. Privalau įeiti į mūsų
miegamąjį per šiek tiek praviras duris, prisiartinti prie Simono, sėdinčio ant palangės ir
besigėrinčio nepaprastai gražia, ramia vasaros naktimi; pasibaisėtina šitaip sugriauti tą
ramybę… ir aš bent jau nusiaunu, palieku lengvus naminius batelius prie durų; palieku
ten gėdą, mandagumą, žmonos pareigas ir paprasčiausią etiketą – visa tai trukdytų. Todėl
net nesudrebu, kai Simonas viena ranka mane apglėbia ir prisitraukia prie lango.
– Tokios nakties nebuvo jau šimtmečius! – ištaria garsiai – tarytum pašlovinimą.
– Nejaugi mes tokie seni? – aš lėkštai juokauju, kaip paskutinė kvailė.
Jis prunkšteli ir papurto galvą.
– Vyliausi, kad sutiksi… juk senatvė teikia išminties…
– Liučija!.. – jis staigiai į mane grįžteli. – Kam mums ta išmintis?
Daugiau nebegaliu tvardytis: jo reakcija, jo šiluma, žaisti kviečiančios akys… arba
įskaudinsiu jį dabar pat, arba jau niekada nevaliosiu to padaryti.
– Išmintis – kad suprastume, jog pasaulyje viskas persipynę, ir atlaidžiau į tą raizgalynę
žiūrėtume…
– Labai sudėtingas aiškinimas, – kažkas mano balse ar išvaizdoje Simonui atskleidžia
situacijos įtampą, ir jis daugiau nieko nebesako, tik laukdamas žiūri į mane.
– Pijus… – ištariu tik po kelių minučių.
– Pijus – ne tobulybė. Bet jis man patinka.
– Pijus – Tado sūnus.

Simonas trumpam užveria savo sąmonę, kad dar bent akimirką pagyventų, nežinodamas
šio fakto. Pabūtų tiesiog išdidžiu, saugančiu, šiek tiek pavydžiu tėvu, ką tik susipažinusiu
su savo dukters vaikinu – ne tobulybe, bet tokiu, kuris jam patinka. Jaunuoliu iš kažkokios
šeimos, su kuria irgi susipažins ir gal net neblogai sutars, dar beveik berniuku, tegalinčiu
turėti vaiko praeitį su dideliausiais pasakiškais džiaugsmais ir paprastutėmis greitai
pamirštamomis bėdomis. Tuo, su kuriuo galbūt susisaistys ypatingais ryšiais, tačiau kiek
vėliau, po truputėlį… Kodėl jo gyvenime bent kas nors negali būti paprasta ir vykti
įprastai – kaip pas daugumą?! Jis jau truputį pavargo nuo keistenybių, išskirtinių situacijų
ir periodiškai kylančios įtampos… Jau ir amžius ne tas, kad nuolat trokštum adrenalino, ne
toks, kai išbandymą patyręs pasipurtai tarsi šuo po šaltų maudynių ir toliau skuodi
gyvenimo keliu. Stengdamasis nuvyti tą keistą, pirmą kartą jį apėmusį ir nieko gero
nežadantį nuovargį, Simonas užsimerkia, lėtai įkvepia ir iškvepia. Vos vos linkteli – sau,
Liučijai, likimui.
– Vaikai žino?
– Pijus. Tik Pijus ir aš. Daugiau niekas.
– Ir kiek laiko?
– Nuo žiemos. Nuo jo pabėgimo.
Liučijai šitas pokalbis primena tardymą, norėdama sušvelninti tą pojūtį, moteris
pasitraukia toliau nuo Simono ir atsisėda ant lovos. Paskutiniai jos žodžiai Simoną
nustebina, ir vyras supranta, jog – kaip ir daugeliu atvejų – jo pyktį pradeda stelbti
smalsumas:
– Tai tu buvai žmogus, kurio dėka jis grįžo į studijas ir pas Agnietę? Kaip tau pavyko?
– Ne man, – Liučija šypteli. – Pijus viską padarė pats, jam nenurodysi…
– Jis tau patinka dar labiau nei man? – šypteli ir Simonas.
– Labai patinka.
– Panašus į Tadą? – ir vėl tardytojo tonas.
– Išoriškai – dviem dalykais… – Liučija tebemato, tebejunta tuos dalykus.
– Plaukų spalva ir žvilgsniu, žinau. Agnietė sakė.
– O viduje – griežtumu sau.
– Griežtumu, ar ne? – Simonas vypteli.
Liučija nutyla: nelaikas giliai analizei – Simonas vis dar jai nepasiruošęs, gal nebus
pasiruošęs niekada, nė nesistengs perprasti Tado. To ji negali pakęsti, bet negali ir pakeisti,
tad nusprendžia susitelkti į pastangą nuo savo buvusio pakvaišimo pasekmių kiek
įmanoma apsaugoti jaunuosius įsimylėjėlius.
– Turėtum su juo pasikalbėti, – liepusi sau būti ramia ir mandagia, paprašo Liučija.
– Su Pijumi ar su Tadu? – o siaube, koks Simonas šiandien bjaurus, nepaisant nakties
grožio!
– Su Pijumi… jau rytoj. Jis lauks ir nervinsis.
– Sutinku. Jis niekuo nekaltas.
– O su Tadu… vėliau. Jis turi žinoti.
Simonas nieko neatsako. Atsikelia nuo palangės, kur visą ilgą pokalbį prasėdėjo it
prikaltas, ir nuo kėdės pasiima švarką.
– Eisiu panaktinėti. Miegok, nelauk manęs.

(Liučija)
„Tu man atsiimsi!“ – prisižadu. Ar neužteko atsiteisimo tada, prieš daug metų, ar amžius
tam išdiduoliui tikrai nepridėjo nė trupučio išminties?! Juk po išdavystės su Tadu –
vadinkime taip! – pagimdžiau Simonui tris vaikus! – kokių dar ištikimybės ir meilės
įrodymų bereikia? „Miegok. Nelauk manęs“ – negi jis mano, jog sugebėsiu užmigti?! Po
tokio pokalbio, kurio bjaurų skonį vis dar jaučiu burnoje? – nors kalbėjomės kultūringai
ir tyliai, kad naktyje mūsų neišgirstų vaikai. Beje, dabar aš irgi norėčiau „panaktinėti“!
Negirdėti tyloje skaudžiai tiksinčio laikrodžio, nuolat pranešinėjančio, kad mano vyras jau
valandą, pusantros, dvi bando atsikratyti ir niekaip neatsikrato pykčio; galbūt tas pyktis
kaip tik auga vienumoje, kur aš jo nebepasiekiu ir negaliu išsklaidyti, nusviesti į praeitį –
ten, kur jo tikroji vieta. Atsisėdu lovoje. Vėl atsigulu. Susiriečiu ir išsitiesiu. Atsisėdu,
apverčiu pagalvę, skruostu priglundu prie baltos vėsumos. Jeigu jis nepasirodys dar
pusvalandį, eisiu ieškoti, o jau suradusi!.. jis man atsiims!
Po dešimties minučių miegamojo durys tyliai atsidaro. Apsaugota tamsos, žiūriu į jį ilgai,
primygtinai – įtariu, jog jis žvilgsnį jaučia. Bet to neparodo, neprieina prie manęs ir
nepasilenkia tykiai paklausti „ar viskas gerai?“. Švarką palikęs kažkur – gal koridoriuje,
gal terasoje, o gal apskritai kur nors ant smėlio, kai nusimetė jį kaitinamas įniršio.
Nusirengia, ir aš pasitraukiu, palikdama jam daugiau vietos, kadangi pati nepastebėdama
per tas kelias vartymosi valandas vis slinkausi į jo lovos pusę. Akimirką tikiuosi, kad
Simonas išsities greta manęs, palinkės „labanakt“… Ne, negula, vėl atsistoja prie lango –
į ką ten taip ilgai žiūrėti?! Tačiau vien dėl to, kad jis namuose, kambaryje, šiek tiek arčiau
manęs, truputį nurimstu. Akys ima merktis, leisdamos pailsėti širdžiai. Ir paskutinę
sąmoningumo sekundę, prieš užmiegant, išgirstu jį puse lūpų tarstelint – gal sau, o gal
mums abiems: „Palikime praeitį praeičiai“. Na galų gale!..

4.
– Privalau tau papasakoti apie vieną vyrą. Tiesą sakant, trokšte trokštu tai padaryti, nes tu
jau suaugusi moteris ir galėsi suprasti, o aš per gyvenimą turėjau per mažai galimybių apie
jį su kuo nors pasikalbėti. Mudvi nusikelsime maždaug trisdešimt penkeriais metais atgal.
– Bet tu… jau susitikinėjai su tėčiu tada. Juk jūs nuo septintos klasės.
– Jau net ne susitikinėjau, o buvau ištekėjusi. Ir tai priežastis, dėl kurios baisiai bijau tau
apie tą vyrą pasakoti. Nes tu – tėčio dukrytė, nuo pat vaikystės vis su juo ir su juo…
Agnietė, kandžiodama lūpas, veržliai apkabina motiną: mama sako tiesą, ir mergina
pasijunta šiek tiek kalta, kad jos prioritetai visą laiką taip aiškiai matomi. Ji labai myli
savo mamą, kuri nuostabi, tačiau tėtis… kai jis šalia, atrodo, kad jųdviejų širdys leidžiasi
šokti – smagią polką, svajingą valsą, skausmingą tango… Liučija sėdi įsitempusi, glosto ją
apkabinusios dukters rankas, ir stengiasi sugerti tą meilę ir dvasinį artimumą, kuris tarp jų
su Agniete visada pleveno, tačiau dažniausiai pernelyg atsargiai ir niekur ilgam
nenutūpdamas. Galiausiai abi susižvalgo, nusišypso. Tik šypsena nereiškia, jog įtampa
atslūgo…
– Ką daryti, kai svetimas vyras tave apdovanoja bučiniu – tokiu, kuris rodo jį žinant, kad
tu jam priklausei, priklausai ir priklausysi? Ar tavo valioje panaikinti ryšį, kuris užsimezgė
kažkada, kažkur, tau nedalyvaujant ir be tavo žinios? Ryšį, apie kurį nuo šio momento
pradedi nutuokti, kuris nuo to pirmojo bučinio tampa jūsų abiejų triumfu ir prakeikimu?
– Tai… buvo tik bučinys? – klausia Agnietė viltingai.
– Argi tik apie bučinį, net apie daug bučinių tau pasakočiau? – liūdnai nusijuokia Liučija.
Jos dukra – daug daug naivesnė, žymiai mažiau patyrusi nei dvidešimties būdama buvo ji.
Tai Simonas Agnietę pats saugojo ir jos prašė saugoti – taip ilgai, gal per ilgai.
Dvidešimtmetė Liučija tokį motinos pasakojimą būtų pradėjusi teisingai suprasti nuo
pirmųjų žodžių.

(Agnietė)
Prašau, negalvok, kad aš – pro rožinius akinius į pasaulį žvelgianti naivuolė, mama!..
Kaip ten Ūla pasakytų? Apie fiziologiją, kuri, nepaisant jos primityvumo ir šiurkštumo,
yra vienas iš pasaulį laikančių polių… Moteris traukia vyrą, vyras traukia moterį, ir
galbūt būtent tai yra anas paslaptingas ryšys, apie kurį man pasakoji – ryšys, kuriam mes
visi pavaldūs? O kuri konkrečiai moteris ir kuris vyras tai bus – taip, čia jau kiti dalykai.
Aš kol kas menkai išmanau moters ir vyro santykius, nors sparčiai mokausi ir esu tikra,
jog kada nors galėsiu nemažai apie juos pasakyti. Savo dukrai. Tik viliuosi, jog neturėsiu
jai aiškintis dėl meilužio… kažkoks nemalonus žodis, slidus – tarsi tie meilužiai visuomet
turėtų negerų ketinimų, niekuomet nebūtų iki galo sąžiningi ir atviri… Paistau sau galvoje
visokias nesąmones, o tu štai turi pasakoti toliau, ir rausti prieš mane… kas aš tokia, kad
šitaip… privalau nutraukti tą kankynę.
– Mama, – vėl ją apkabinu, – nebesakyk daugiau nieko! Aš gi net nebuvau gimusi tada…
Net Matas su Roku nebuvo gimę. Svarbu, kad likote su tėčiu, kad išsaugojote save – mums.
Liučija nuleidžia galvą:
– Aš ne šiaip sau pradėjau šitą kalbą… Gal tu niekada ir nebūtum išgirdusi apie mus su…
– moteris beveik šnabžda. – Tas vyras… ypatingas žmogus… bučiuojantis nepraeinančius
dalykus bylojančiais bučiniais…
– Mama?
– Jis – Pijaus tėvas.

Iš pradžių Agnietei pasidaro baisu. Gal pirmą kartą susidūrus su taip akivaizdžiai ir stipriai
besireiškiančiu likimu, o gal su tiesiog neįtikėtinais sutapimais, kuriuos linkstama vadinti
likimu? Tik po to ji ima karštligiškai svarstyti, kokias pasekmes mamos atskleista tiesa
gali turėti jiems su Pijumi? O tėčiui su Pijumi? Veikiausiai vien teoriškai to neišmąstys,
pasikliaus Dievu – Jis padės. Liučija nepakelia galvos, bet valandėlę patylėjusi kalba
toliau:
– Mūsų su Tadu istorija gali skambėti gąsdinančiai. Ne kiekviena galėtų su Tadu gyventi,
tuo labiau – laimingai. Aš būčiau galėjusi. Manau, jis tai jautė, todėl ir laikėsi manęs taip
stipriai. Bet tu nebijok, – padrąsina jai už nugaros stovinčią dukrą, – Tadas ir Pijus –
absoliučiai skirtingi žmonės. Pijus dosniai džiugins savo moterį, kai tik išmoks tai daryti,
kai išaugs tikros meilės pradžioje apėmusį nerangumą. Ir siutins neretai. Visai kaip tavo
tėtis. Ir kartais norėsis viską mesti, išeiti… Tačiau to nepadarysi. Nes kažkas sulaikys –
kažkas svarbesnis už džiaugsmą ir pyktį… meilė? Kuo toliau, tuo banalesnis ir
juokingesnis man toks aiškinimas. Manau, jog esama kažko dar pirmapradiškesnio už
meilę – trauka kitam žmogui, kuris neabejotinai yra iš tavo dvasinės genties.
Agnietė linkteli, spusteli motinos petį ir tylomis išeina iš kambario. Reikia susirasti Pijų,
kurį mamos prašoma paliko vieną vaikščioti pakrante prieš… keletą valandų! Sustojusi
terasoje, apsidairo, ir tolėliau į dešinę, ties tamsžaliu žemaūgių pušelių guotu, pamato jį,
mėtantį į jūrą kankorėžius – veržliais judesiais, kaskart vis toliau, su pašūkčiojimais ir
švilptelėjimais.
– Pijau! – išsiveržia Agnietei, ir tas, rankoje tebelaikydamas paskutinį kankorėžį, atsisuka
merginos pusėn, pamoja ir pradeda greitai žingsniuoti jos link.
– Tu visą pusmetį žinojai?!
Pijus pagalvoja, kad Agnietė jam trenks, ir pripažįsta, kad mergina turi tokią teisę. Nors jis
tylėjo ne gelbėdamas savo kailį, bet būdamas tikras, jog Agnietei prisipažinti turi pati
Liučija; Pijus šioje istorijoje tėra antraeilis personažas, o Liučija ir Tadas – pagrindiniai
veikėjai. Bet jeigu Agnietė, kurios viduje dabar viskas kunkuliuoja, vaikinui suduos – jis
nuris nuoskaudą.
– Ir tu ištvėrei! – žvelgdama ašarų pilnomis akimis, mergina delnais apglėbia Pijaus veidą.
– Saugojai mus visus – mane, mamą, tėtį…
Stebėtina, bet vos per vieną akimirką Pijus suvokia viso savo dabartinio ir būsimo
gyvenimo svarbiausią tiesą: šita verkianti Kregždutė ką tik į delnus paėmė jo širdį,
neįtikėtinai padidėjusią sužinojus, jog mergina patikėjo jį turėjus vien gerus ketinimus,
kad ji jam padėkojo visos savo šeimos vardu. Jo širdis jau niekada nebebus vieniša,
nebesieks susitraukti, sukietėti ir nulįsti į kokį tamsesnį kampą – ji, tokia padidėjusi,
paprasčiausiai ten netilps.
– Neverk, – jis suima Kregždutės rankas savosiomis. – Nors tu labai graži, kai verki. Akys
– kaip mėlyni ežerai, jie tokie sklidini… Bet nebeverk. Ta sena istorija – ne mūsų.
Agnietė šniurkšteli ir viltingai žiūri į Pijų:
– Ne mūsų?
Vaikinas papurto galvą. „Patikėk manimi!“ – šūkteli širdyje, patikėk vėl ir vėl, ir šituo:
– Aš myliu tave, ir man visiškai nesvarbu, kas tavo mama, tėvas ar broliai, ir ką jie ten
kažkada išdarinėjo. Nesvarbu, ko pridirbo mano tėvas.
– Nesvarbu?
Pijus numeta ant smėlio kankorėžį ir apkabina Agnietę. Tikisi, kad ji išgirdo pirmuosius
žodžius, ir dabar apie juos mąsto. Šie žodžiai neištrūko netikėtai, jis jau kurį laiką ruošėsi
juos ištarti. Aišku, situacija ne tokia, kokios Pijus norėtų, tačiau vaikinas beveik neabejoja
jų galia – bet kurioje situacijoje. Dabar jis laiko savo merginą glėbyje ir laukia atsakymo.
O Agnietė tik kvėpuoja – tai vienintelis dalykas, kurį pajėgia šiuo metu; turi kvėpuoti, nes
kitaip nualps – o ji nualpti neketina, ji nori mėgautis į atmintį visam laikui įsirėžiančiu
Pijaus prisipažinimu.
– Žinai, o juk jie visi paprasčiausiai mylėjo… – staiga krustelėjusi, tyliai taria. – Jautė tai,
ką tu jauti man, o aš – tau, jau visą amžinybę.

5.

– Tikiuosi, tai neprimins išpažinties.

Pijus nesusizgrimba atsakyti: tėvai jo neįpratino kalbėtis šiuo stiliumi – pernelyg atviru
tokio skirtingo amžiaus pašnekovams. Turbūt Simonui ir nereikėjo atsakymo, jis norėjo
tiesiog apsidrausti, – tad vėl eina pirmyn, o Pijui nebelieka nieko kito, tik paspartinus
žingsnį jį pasivyti. Taip iki galo ir neaišku, kas sumanė šį pasivaikščiojimą: jau pro duris
žengiantis Agnietės tėvas, dukters draugui netikėtai mestelėjęs pasiūlymą parodyti
geriausią pakrantėje maudynių vietą? Pijus, mintimis šį pasiūlymą prisišaukęs, per visą
dieną sekiodamas Simoną akimis ir bandydamas iš žvilgsnių, žodžių, intonacijų, judesių,
veido išraiškos pagauti, ką tas mano apie vakar išgirstą žinią? Agnietė, tarsi įtempta styga
belaukianti, kuris iš dviejų jos gyvenimo vyrų pirmasis palies lanką ir iššaus, ir ar taiklus
bus? Liučija, pastarosiomis valandomis iš naujo išgyvenanti kažkada jau patirtas kančias ir
taip pat naiviai besitikinti, jog susidariusi situacija nė vieno joje dalyvaujančio kruvinai
nesužeis?
– Aš jaučiau neapykantą tavo tėvui. Didžiuočiausi, galėdamas pasakyti, jog tik trumpai,
kol atlėgo pyktis… Ne, tai tęsėsi žymiai ilgiau, kelerius metus. Neįstengiau neapkęsti
Liučijos, todėl Tadui atiteko ir jai skirta neapykantos dalis.
Pijus nedrįsta net laisvai kvėpuoti – nes rodosi, jog bet koks garsas sprogte sprogs po
Simono ištartų žodžių spengiančioje tyloje. Agnietės tėvas pats negali sulaikyti kūnu
bėgančio drebulio, galiausiai pasilenkęs sugriebia saują smėlio ir šveičia jį į banguojančią
jūrą, šis judesys jį kiek apramina.
– Ties šita vieta baigiasi maudymuisi tinkama pakrantė, – prataria ir atsisėda ant smėlio. –
Kai tamsu, ir eiti toliau nepatartina: pilna visokių upeliūkščių su aštriais akmenimis dugne,
per audras jūros išgraužtų duobių, į krantą išmestų nuolaužų…
Pijus atsišlieja į didelį pakrantės akmenį. „Ar negalėtume visko atlikti paprastai ir greitai?“
– nori paklausti Simono; Liučijos tikrai taip paklaustų – ir ji neabejotinai sutiktų. Tačiau
Simonas kitoks, o ir neišsakytą nuoskaudą širdyje nešiojasi būtent jis; pamilęs Agnietę,
Pijus jau truputį nutuokia, kokia žiauri ta nuoskauda.
– Kai berniukams buvo kokie ketveri penkeri, vieną vakarą labai ilgai juos migdžiau –
sekiau tokias įdomias pasakas, kad jie, norėdami klausytis dar ir dar, ne tik kad neužmigo,
bet vis labiau įsišėlo. Ėmėme mėtytis pagalvėmis, viena iš jų – beje, mano sviesta –
užkabino ir parvertė nebaigtą gerti puodelį pieno… „Pieno jūra!“ – sušuko kažkuris. „Ne,
pieno upė – kaip pasakoje!” –užginčijo kitas… Tai buvo absoliučios laimės akimirka… Ir
būtent joje man dingtelėjo: o jei ką nors panašaus į Tado poelgį ateityje iškrėstų kuris nors
mano sūnus – ir būtų nekenčiamas? Vyras, išaugęs iš tokio mielo berniuko, kvatojančio
palaimingu juoku? Apie Tadą ir juodu su Liučija nežinojau nieko tokio, kas padėtų
suprasti iki galo; o ir nemanau, kad kokie nors faktai būtų galėję tai padaryti. Ir tą vakarą
Tadui atleidau – dėl berniuko, kuriuo jis kažkada buvo, kuriam nė į galvą nebūtų atėję iš
kito berniuko atimti jo brangiausią turtą.
Pijus iš visų jėgų tramdo besiveržiančias ašaras: jis pats neturi nė vieno tokios vaikystės
laimės prisiminimo, jo tėvas negalėtų papasakoti nieko bent truputį panašaus. Simonas to
nežino, todėl ir pasakoja taip vaizdžiai, netramdydamas savęs; ir neturi sužinoti.
Vienintelis, kuriam šiais klausimais Pijus retsykiais praveria savo sielą, yra Matas – jis
pats daug ką atspėja ir tylomis išlaukia Pijaus pasipasakojimo…
– Su Liučija patyriau pirmą ir vienintelę didelę pergalę meilėje, – Simono balsas vėl
tvirtas, jis kalba gana garsiai, nebodamas, jog vakaro tyloje garsas sklinda toli.
Pijus nepatikliai į jį pašnairuoja.
– Tu pergalių tikrai nebuvo daug, o tuo labiau reikšmingų, svarbių man pačiam, – patikina
Simonas. – Aš jų ir nesiekiau. Kažką reiškė tik šita – jaučiausi Cezariu! Esu tikras, jog
lygiai taip apie savo pergales pasakytų ir Liučija – jeigu būtų iš tų, kurios tokius dalykus
atskleidžia, – jis atlaidžiai papurto galvą ir, žiūrėdamas į smėlį sau po kojomis, tęsia. – O
čia štai buvo pirmas triuškinantis, su žemėmis maišantis pralaimėjimas. Tadas vienu ypu
sugadino sudėtingą mechanizmą, kurį mudu su Liučija per ilgą laiką buvome sukūrę;
taisyti reikėjo ilgai.
Pijus, nugara braukdamas glotnų akmenį, slysteli žemyn ir taip pat atsisėda. Nesijaučia
atsakingas už tėvo elgesį, nebūdamas jam labai artimas, nejaučia ir gėdos; tik kažkas
panašaus į slogų nuovargį sukausto jo kūną – gal savo paties pralaimėjimų prisiminimai ir
kaskart vis blankesnė tėvo reakcija į juos, lyg po truputį vykstantis susitaikymas su tuo,
jog sūnus neįgyvendins jo vizijų, nepateisins jo vilčių… iki to įsimintino protrūkio pajūrio
bute, atnešusio šiokį tokį susitaikymą.
– Neturėtum viso šito klausytis, – atitokęs dusliai ištaria Simonas atsiprašydamas. – Bet
neišsakęs nebūčiau galėjęs normaliai su tavimi bendrauti.
– Esu dar ne tokių dalykų girdėjęs, – beveik išdidžiai sako Pijus, ir sukelia Simonui
šypseną: „Neabejoju“.
– Žinai, kokia mintis – net ir po tiek metų – man pirmiausiai atėjo į galvą, kai Liučija
pagaliau atskleidė, kieno tu sūnus? „O tam niekšeliui pavyko sukurti kažką vertingo“.
Įsivaizduoji?!
– Nepatikėsit – kartais aš pagalvoju tą patį, – lepteli Pijus.
Dėl savo paskutinių žodžių apie Tadą Simonas bevelytų nusikąsti liežuvį, dėl paskutinių
žodžių apie Pijų tylomis save pagiria. O tada perspėja vaikiną:
– Tai negerai.
– Tai sąžininga, – paprastai atsako Pijus. – Aš nemažai melavau iki šiol, dabar stengiuosi
to išvengti, nes bjauru, jeigu melavimas tampa įpročiu; bet ne visada išeina išvengti.
Tačiau melavau kitiems, sau – niekuomet.
Sutemo. Tik jūrą gaubia paslaptingas, tarytum iš jos gelmių kylantis švytėjimas.
– Žadėjau parodyti tau geriausią vietą maudynėms, – Simonas atsistoja ir ima
nusirenginėti.
– Maniau, tai tik pretekstas.
– Galbūt taip ir buvo… iš pradžių… šiek tiek… Bet mes kaip tik toje vietoje esame, tad
privalai ją išbandyti.
Pijaus akys, įsmeigtos į Agnietės tėvą, kas akimirką vis plečiasi – ant smėlio tas vieną po
kito sumeta visut visus savo drabužius. Tada įdėmiai pažvelgia į Pijų.
– Nesidrovėk, – taria. – Aš kalbėdamas daug labiau prieš tave išsirengiau.
Vaikinas irgi atsistoja. Pajunta, jog tereikia nusimesti pirmąjį iš rūbų, ir susivaržymo
nebeliks. Vos tai padaro, kūną glamonėmis apipila vasaros naktis. Tokia naktis, kai vyrui
atrodo, kad jam gali priklausyti visos pasaulio moterys, tačiau trokšta jis vienintelės iš jų.
Naktis, kurianti ypatingus prisiminimus ir gimdanti svajones apie ateitį.
– Pijau, – Agnietės tėvas pirmą kartą pavadina jį vardu. – Ar ateini?
– Nenoriu skubėti.
Aišku, kad nuogumas nebuvo savitikslis, ir juo Simonas nenorėjo Pijaus priblokšti. Tai tik
rašytojo sugalvota metafora, turinti padėti vaikinui nusimesti apie tėvą išgirstų žodžių
naštą. Pijus šią metaforą perskaito ir kitaip: išsinerti iš per ankštų save patį vis
keiksnojančio ir koja kojon su savo gebėjimais eiti delsiančio, o tuo pat metu savimi iki
užsimiršimo besigėrinčio tipelio apdarų. Vaiskioje naktyje, iki juosmens įsibridus į jūrą,
gaudyti kiekvieną garsą ir pojūtį, o tada – jau mintyse – ištęsti juos iki begalybės,
neskubėti dėti taško, kurio nebeištrinsi, neskubėti su išvadomis, kurių lengvai neatšauksi.
Gyventi ir žiūrėti, kas iš to gyvenimo išeis.
Agnietė lyg žvejo žmona ar dukra laukia jų pakrantėje greta namų. Išvydusi šlapius
plaukus, lengviau atsikvepia. Jos pačios balti plaukai iš namo sklindančioje šviesoje virtę
auksiniais. Ir Pijus trokšta to aukso kaip senovės alchemikai – ne tiek dėl jo paties, kiek
dėl jo atsiradimo stebuklo. Trokšta šioje pasakos Auksaplaukėje pasislėpusios mielos
šaunios mergaitės, kuri tikrai nesusuktų galvos kiekvienam vyrui… o jam štai susuko. Jis
mato, kaip Agnietė, juos pamačiusi, pradeda šypsotis. Žino, kad čia pat su juo apsikabintų,
bet pasielgia taip, kaip šioje situacijoje pasielgti protingiausia – prisiglaudžia prie tėvo. Ir
tik maudynių mėnesienoje dėka Pijus, žingsniuodamas visai greta jų, o visgi atskirai,
nepasijunta vienišas.

6.
Kas turėtų viską pasakyti Tadui? Tikrai ne Pijus, kuriam ir taip jau teko per daug; ne
Agnietė – per jautri ir Tadui visiškai svetima; ne Liučija, tiesiog tylomis papurčiusi galvą.
Jis, Simonas… Prieš daugiau nei trisdešimt metų jis suvaidino spektaklį, kad galėtų
incognito susitikti su Tadu, ir neišdrįso atskleisti savo tapatybės. Dabar tikrai nebijo to
padaryti, pasikliauna savo ir Tado civilizuotumu ir jų abiejų tėviška pareiga pasirūpinti
savo vaikų laime…
Simoną visa jėga pribloškia jau kiek primirštas absoliutus jų su Tadu skirtingumas –
tartum dviejų magneto polių; nieko keista, jog jie abu taip stipriai traukė tą pačią moterį
(ir, kaip bebūtų sunku, Simonas pats sau pripažįsta – abu tebetraukia…). Tadas – paslėpto,
vidinio degimo variklis, ritmingai, vienodai dirbantis savo darbą. Simonas – tai energijos
pliūpsniai, kartais išsiliejantys ne vietoje ir ne laiku, bet visada nuoširdžiai. Tadas –
įsikūnijęs santūrumas, taupiai reiškiantis savo jausmus. Simonas – juos liejantis be
atodairio, sumišai su emocijomis, žodžiais ir pulsuojančiu tylėjimu. Tadas – išsaugantis
blaivų protą pačiose ekstremaliausiose, ribinėse situacijose. Simonas – vienodai
pasiduodantis ir melancholijai, ir euforijai. Brunetas ir blondinas. Mokslininkas ir
menininkas. Protas ir jausmai. Stilius ir laisvė. Griežtumas ir įžūlumas.
Jie tylomis paspaudžia viens kitam ranką ir susėda Tado kabinete. Simonas lengviau
atsidūsta, kai Tadas iš karto pereina prie reikalo, nesiūlydamas kavos ar arbatos („gal su
pienu?“). O štai užsirūkyti būtų ne pro šalį – šiandien neabejotinai viena iš keleto dienų
metuose, kai Simonas sunkiai tvardo šį norą; tačiau ligoninėje rūkyti draudžiama.
– Tikiuosi, atėjai pas mane ne kaip pas gydytoją? – sako Tadas. Trumpai šypteli. – Ir,
tikiuosi, ne muštis – juk taip norėjai anąsyk.
– Atėjau kaip pas Pijaus tėvą, – Simono nesužavi juokelis, kuriam turbūt jau per vėlu.
– Pažįsti Pijų?
– Ką tik su juo susipažinau ir dar beveik nepažįstu. Bet labai norėčiau. O ir turėčiau…
– Pala pala, – Tadas kilsteli ranką, stabdydamas Simoną: šito vyro kalbėjime, išvaizdoje,
povyzoje jis kol kas vien tik intuityviai pagauna kažką, ką matė kitame žmoguje…
… toje mieloje, bet keistokoje mergaitėje, kurią Pijus buvo keliskart atsivedęs namo ir
pristatęs kaip savo merginą.
– Aha, – neatitraukdamas nuo Tado akių, prataria Simonas. – Matau, kad jau atspėjai.
Jis supranta, kad negali nė įsivaizduoti, ką šiuo metu junta Tadas, mąstydamas apie
Liučijos dukterį. Pagalvoja, kad auginti mergaitę Tadui gal būtų buvę lengviau, gal
bendravimas su dukra būtų sėkmingesnis. Kodėl, aiškiai neapibrėžtų, nors su vaikais
susijusių klausimų svarstyme – bent jau šitoje srityje – jaučiasi visu kuo už Tadą
pranašesnis, būdamas tris vaikus išauginęs, berniukus ir mergaitę auklėjęs tėvas, kurio
atžalų nuoširdus noras lankytis gimtuosiuose namuose yra kuo puikiausias teisingo
bendravimo ir tikros meilės įrodymas. Duoda gydytojui laiko, nuėjęs link lango atsidaro
orlaidę ir iš kelnių kišenės išsitraukia cigarečių pakelį su žiebtuvėliu. Tadas žvilgteli į
ligoninės vidaus taisykles skyriaus vedėjo kabinete ramiai laužantį interesantą, bet nieko
nepasakęs vėl pasineria į savo mintis…

(Tadas)
Štai ką gali iškrėsti gyvenimas… Norėčiau turėti tave, Liučija, o į savo šeimą turėsiu
priimti tavo dukrą. Jeigu Pijus kada nors išdrįs jai įsipareigoti. Kol kas jo įsivaizdavimas,
kad labai subrendo, man atrodo abejotinas. Puikiai suprantu, kodėl tavo vyrui Pijus
patinka: jis pats štai įžūliai rūko, įsivaizduodamas save teisuoliu, gal net kankiniu,
kažkada seniai įvykdžiusiu sutuoktinio, o ką tik – tėvo pareigą, nors tiesiog blaiviai
pripažino faktus ir sugebėjo su jais susitaikyti, o tai jo atveju ne taip jau sunku. Aš pats
gyvenime susitaikiau su žymiai blogesniais dalykais, dėl kurių visą laiką stokojau to, ko
Simonas turėjo su kaupu: nuo pat pradžių sušlubavusia profesine karjera, kolegos
išdavyste, su tuo, jog paliko vienintelė tikrai mylėta moteris, kurios iki galo neatstos ta,
kurią vadinu žmona, su tuo, kad vienintelis sūnus mieliau kalbasi su mažai pažįstamais,
beveik svetimais žmonėmis, nei su manimi… vardinti dar? Ir ką turėčiau Simonui
pasakyti? Mūsų vaikai jau viską nusprendė, ir gerai žinodamas sūnaus charakterį – o taip,
tikrai gerai, nors jis tam neabejotinai prieštarautų, nujausdamas po švelnia išore
besislepiantį tavo dukters kietumą (ir iš ko gi ji tai paveldėjo?), esu tikras, kad mūsų – toli
gražu nebejaunų tėvų – nuomonė jiems nedaug tereikš, nors tavo vyras turbūt norėtų
manyti priešingai, norėtų jaustis reikšmingu, vis dar gebančiu daryti įtaką savo ir net
svetimiems vaikams.

Tadas pakyla nuo kėdės, trumpai panaršęs rašomojo stalo stalčiuje, ištraukia seniai ten
gulinčią nebenaudojamą Petri lėkštelę, ir pastato ant palangės. Simonas sumaigo į ją
nuorūką.
– Tau reikėjo sužinoti, – taria gydytojui. – Dabar nuo tavęs priklausys, ar kas nors keisis ir
kaip stipriai. Daugiau nebelįsiu prie tavęs, nebent… jeigu kaip nors įskaudinsi mano
dukrą… arba Pijų, – Simonas stovi labai arti gydytojo, jiedu beveik liečiasi krūtinėmis. –
Apie mane gali galvoti ką nori, gali pavydėti ir nesuprasti, tiesą sakant, man tai menkai
terūpi, – aš suaugęs, pasirūpinsiu savimi. Tačiau Pijus galėtų gyventi kitaip, jeigu juo
patikėtum.
– Ne tau man aiškinti šituos dalykus, – atremia Tadas.
– Ne man. Bet, atrodo, niekas kitas to taip ir neprisiruošė padaryti, – Simonas žingteli į
šoną, apeina gydytoją ir uždaręs už savęs kabineto duris visais plaučiais atsikvepia –
skausmingai, viduje dar tebevirpėdamas, bet galingai ir laisvai.

7.

Iš pradžių Simonui pasirodo, kad virtuvėje tebegroja radijas, kurio jie klausėsi per
pusryčius ir turbūt pamiršo išjungti. Tačiau kodėl negirdėti akompanavimo, tik
dainuojantis balsas – stiprus ir grynas? Ir dar tas balsas Simonui kažkur girdėtas – bet
tikrai ne per radiją ir ne kokiame nors koncerte, tokį išskirtinį balsą turinčio dainininko
vardą jis neabejotinai prisimintų. Daugiau nebespėliodamas, žengia link virtuvės durų,
atlapoja jas ir… Pijus tą pat akimirką užsičiaupia. O Simonas iškart prisimena Agnietę
sakius, kad iš motinos jos vaikinas paveldėjo elegantišką, kiek infantilų laibumą ir
absoliučią muzikinę klausą.
– Turėtum tęsti, – sako Simonas. – Tai buvo įstabu.
„Turėčiau būti atsargesnis“, – pavėluotai dingteli Pijui. Juk yra išsiugdęs aštrų savisaugos
gebėjimą – tarsi katinas, net iš didelio aukščio nukrentantis ant kojų. Tačiau vos atsidūręs
Agnietės artimųjų apsuptyje, tarytum praranda šį sugebėjimą, nebesisaugo; su vieninteliu
Roku elgiasi atsargiau – gal dėl to, jog Rokas iš visos Agnietės šeimos labiausiai panašus į
jį patį.
– Kur nors mokeisi dainavimo?
– Jei būčiau mokęsis, dainuočiau žymiai geriau…
Kai vieną dieną mama pareiškė, jog netrukus nuves Pijų į choristų atrankos perklausą ir
tikisi užrašyti į geriausią šalies berniukų chorą, jis ne juokais supanikavo. Taip, kad
perklausos pradžioje, paklaustas vardo ir pavardės, vos pajėgė juos ištarti – ką jau kalbėti
apie dainavimą! Bet berniukui leido atsigauti, liepė nusiraminti, ir prieš komisiją jis stojo
paskutinis. Iki to laiko jau buvo sukūręs planą – meistriškai „nusidainavo“; mama
nežinojo, kur dingti iš gėdos – tuo labiau, kad viską suprato. „Kodėl man nepasakei, jog
nenori dainuoti chore, kai anksčiau apie tai užsimindavau?“ – jau išėjus į gatvę liūdnai,
užgautai paklausė ji. Tuometinis septynmetis nežinojo, ką atsakyti: kad nesitikėjo būti
išklausytas ir suprastas? kad jam buvo vis tiek, kol pavojus nepriartėjo? kad jo prigimtyje
įrašytas polinkis krėsti akibrokštus?
Pijaus balsas ir dabar, kalbant, skamba taip melodingai, jog Simonas pasijunta jo motinos
kailyje: vesdama sūnų į perklausą, ji didžiavosi, turėjo vilčių, pati būdama muzikė
neabejotinai džiaugėsi dėl sūnaus gabumų; ir patyrė svajonės žlugimą, ištikusį staiga,
netikėtai. Simonas nėra pratęs pykti ant savo vaikų, pyktį tramdydavo, net jei situacija
būdavo prasta, nes širsdamas ant jų tuo pačiu širdo ant savęs. Tačiau puikiausiai
įsivaizduoja, kaip būtų pasiutęs Pijaus mamos vietoje! „Prigimtyje įrašytas polinkis“?! O
balsas – ar tai ne prigimties dalis?! Ar žmogus, turintis tokį balsą, turi ir pareigą jį
panaudoti, džiugindamas kitus? Bet jei tai nedžiugintų jo paties? O ar nedžiugintų? – Pijus
nepabandė; gal dainavimas būtų tapęs niša šitam berniukui užaugti kitokiu, nei yra dabar?
Pozityvesniu?
– Jaunystėje aš turėjau draugą. Maža pasakyti „draugą“ – sielos bičiulį. Jis tikėjo, jog
žmogus privalo vystyti savo talentą, idant…
Pijus, Simonui prabilus nudelbęs žvilgsnį į grindis, kad tas nepastebėtų jame atsiradusios
„na gerai, pasiklausysime jaunystės laikų pasakos“ išraiškos, nustebęs pakelia akis: prieš jį
stovinčio vyro balsas užlūžta taip aštriai, kad į kerplėšas, regis, susipjaustysi širdį.
– … kad pasaulį keistume į kilnesnį, geresnį… – Simonas užverčia galvą, užsimerkia ir
valandėlę būna tik šitaip – per šviesų skausmą – aplankančioje dviejų jaunuolių praeityje.
Tada vėl sugrįžta pas Pijų. – Aš duosiu tau jo eilėraščių knygą – kad pamatytum, ką gali
žmogaus talentas. Ar mėgsti poeziją?
Pijus nežino, kaip atsakyti: kai kurie eilėraščiai jį juokina saldžia romantika ir pompastiška
patetika; kai kurie nervina savo sudėtingumu, užgožiančiu mintį ir prasmę; vieni atrodo
per trumpi, kiti – ilgi iki nuobodybės; purvinų, gašlių, ciniškų jis irgi nemėgsta… tačiau
esama keleto poetų, kurių posmus paskaitęs sapnuoja, ir sapnuose tie posmai virsta… na
taip, kilnesniu ir geresniu pasauliu; yra eilių, kurias jis sugeria į save lyg išdžiūvusi žemė
gaivų lietų, ir pasijunta stiprus. Tačiau nepradės gi jis pasakoti savo sapnų…
– Tai jūs irgi rašote tam, kad pasaulis taptų geresnis? – vietoje to ironiškai pasiteirauja
Simono.
– Oi ne!..
Pijaus ironija primena Augustą – panašiai, tik elegantiškiau ir draugiškiau, poetas
reaguodavo į Simono „nerimtą“ požiūrį kūryboje; bet Simonas iš pradžių nesugebėjo, o
paskui suprato, kad nenori to požiūrio keisti.
– Rašymas – tai mano kvėpavimas, o kvėpavimas negali būti idėjiškas, negali būti
vertinamas pagal gerumo ar kilnumo kriterijus, tiesa? Jis tiesiog gyvybiškai būtinas –
pirmiausia man pačiam. Kūryboje aš visiškas egoistas. Bet, – jis staiga gudriai žvilgteli į
vaikiną, – jeigu mano knyga prabyla apie gerumą ar pažadina skaitytojo kilnumą – kodėl
gi ne?
Ir Simonas nueina į kambarį atnešti Augusto eilėraščių.

8.

Pijus net neįsivaizdavo, kad galima gyventi taip šviesiai. Jis tarsi grįžo į vaikystę, kokios
neturėjo. Primena sau, kad tai – tik tobulybės iliuzija, o keturios dienos – kaip tik toks
laikas, per kurį ji dar nespėja išsisklaidyti. Vis dėlto liežuvis neapsiverčia menkinti šitų
keturių laimės šimtmečių su jų spalvingomis detalėmis…
… Simonas nuo nemigos paraudusiomis akimis, po naktinio rašymo tarsi girtas
išsvirduliuojantis iš savo darbo kambario, ir švelniai iš jo besišaipanti Liučija, jiems
visiems ruošianti skaniausią pasaulyje kavą. Gimstančios dienos šviesoje prieš savo
kambario langą besirąžanti nuoga Agnietė, nė neįtarianti, jog jau trečią rytą iš eilės į ją
įsmeigtos kiemo pavėsinėje užsiglaudusio įsimylėjėlio akys; Pijui nerūpi Simono duota
eilėraščių knyga: taip žiūrėti į Agnietę – štai tikroji poezija! Maudynės ir po jų nuo vėsaus
vėjo pašiurpusi šlapia oda. Balti dryželiai akių kampučiuose – buvo daug juoktasi aštrioje
birželio saulėje. Žvėriškas apetitas po gaudynių pliaže ir iškylų dviračiais. Vėjo pakeltas ir
nešamas paplūdimio skėtis, kurį Pijus puola gaudyti, bet Simonas sulaiko: „Palauk.
Pažiūrėk, kaip gražiai skrenda!“. Prieš lietų pilkai nusidažiusi aušra, akimirksniu atvėsęs
oras, per pirmaisiais lašais aptaškytą objektyvą darytoje nuotraukoje – jiedu su Kregždute,
jaukiai pasislėpę po šiltų bluzonų gobtuvais. Naktys buvusiame Mato kambaryje su iki
galo taip ir neišsivėdinusiu, pikantišku dažų ir terpentino kvapu, su sakiniais iš anksčiau
neskaitytų knygų apie dailininkus, nukeliančiais į Florenciją, Amsterdamą, Paryžių.
Užsirūkymas terasoje vidurnakčio vienumoje, tyliai į ją įsiveržęs Liučijos prašymas
pridegti, jųdviejų sėdėjimas be žodžių, mirkčiojant oranžinei cigaretės ugnelei.
Pašnekesiai vakarieniaujant – apie pasaulį, didelius ir mažus jo dalykus. Ir atsisveikinimas
ant traukinio laiptelių, čiaudint nuo nosį graužiančio geležinkelio kvapo, paskubomis
planuojant atostogas – kokios jos bus po to, kai Pijus susitvarkys su paskutiniu egzaminu.

(Pijus)
Aš nemėgstu važinėti traukiniais. O šią savaitę tenka tai daryti jau antrą kartą: paviešėjęs
man – grynam miestiečiui ir sostinės gyventojui – nerealiais atrodančiuose pajūrio
tyruose, grįžtu į sostinę susirinkti knygų egzamino perlaikymui. Svetimų užpakalių
nusėdėtos vietos, svetimų pečių nuramstytos atkaltės, langų kampuose prisikaupę
neaiškios kilmės nešvarumai… Visa tai mane vimdo. Toje pačioje kupė sėdinčios
moteriškės, nuo pirmųjų kelionės minučių jau visa valanda aptarinėjančios, į kokias
parduotuves lėks atvykusios į sostinę. Provincija… Gerai, kad galiu užsikimšti ausis
išmaniojo ausinėmis – nors muzika tebus fonas eilėraščiams, kuriuos bandysiu skaityti.
Įdomu, kaip seksis – poezijos knygos rankose neturėjau senokai, o aplinka ne itin palanki
gilinimuisi į tekstą. Bet jeigu tie eilėraščiai tokie genialūs, kaip davė suprasti Agnietės
tėvas, – gal bet kuriuo atveju „užkabins“? Nuo viršutinio gulto pasisiekęs savo krepšį,
išsitraukiu knygą. Augustas… na ir vardas! Imperatoriškas. Gaila, nėra nuotraukos –
smalsu būtų pamatyti, su kuo jaunystėje trumpai, bet stipriai bičiuliavosi būsimas
bestselerių autorius. Ok, pradėkim… Vienas, antras eilėraštis… neįvyksta jokio nušvitimo.
Gal ir neblogi, gal net labai geri, tačiau man nieko nesakantys. Atsiverčiu tomelį ties
viduriu, paskui – labiau į pabaigą… išsirenku kelis eilėraščius pagal jų pavadinimus,
surašytus knygos turinyje… nieko. Pajuntu kartų nusivylimą, net pyktį – ir kažin kokius šių
eilių stebuklus man žadėjusiam Agnietės tėvui, ir pačiam eilių autoriui, tarsi
besidangstančiam vis naujais, vis labiau perregimais, tačiau todėl tik sunkiau matomais,
lengvą, erzinančią miglą ant akių užtraukiančiais šydais, kurių, regis, neįmanoma
nuplėšti. Ėjimas link kilnumo ir gerumo? Veikiau intelektualų išsidirbinėjimas! Na, iš
žmogaus imperatoriaus vardu to galima tikėtis. Bet nemaniau, kad Agnietės tėvas… ypač
po to, kai taip gaivališkai dūkome jūroje tą vėlų vakarą po ne itin malonaus pokalbio –
jam turbūt sunkesnio nei man.
– Vaikeliuk, gal galėčiau pasikloti? – viena iš shoppingui besiruošiančių draugių beveik
stumteli mane nuo apatinio gulto. – Pagal bilietą šita vieta mano.
Nieko jai neatsakydamas atsistoju, užsilipu į viršų ir išsitiesęs ant gulto nepagarbiai greta
savęs numetu knygą. Ji staiga atsiverčia ir atsiskleidusių puslapių sandūroje pamatau
stirksančią nedidelę nuotraukėlę – juodai baltą, turbūt vieną paskutinių mėgėjiškai darytų
juodai baltų nuotraukų, kol jas galutinai išgujo pretenzingos spalvotos. Išimu nuotrauką ir
įsižiūriu į du jaunus vyrus. Nereikia didelių proto pastangų suprasti, kad vienas iš jų
nešioja imperatoriaus vardą, o kitas ateityje ant rankų nešios Kregždutę. Neabejotinai
intelektualūs, bet lyg ir ne tokie, kurie išsidirbinėtų ir tuo puikuotųsi. Labai gražūs vyrai –
ne vien veido bruožais, bet ir žvilgsniais, kuriuose nėra jokio snobiškumo. Tik užsidegimas
– pas jaunesnįjį visiškai atviras, pas vyresnįjį kiek paslėptas, lyg prasmė jo eilėraščiuose.
Turbūt kitaip rašyti jis nė negali, ir man teks jam atleisti; ir susitaikyti su nuobodžia ilga
kelione, kuriai paįvairinti kitos knygos neturiu. Tik šitą eilėraštį, ties kuriuo radau
nuotrauką, dar perskaitysiu – atsiprašydamas tų dviejų vyrų.
„… jei pasilypėčiau ant tavo pečių,
pamatyčiau savo likimą
su jo bangomis ir žaliomis pievomis,
su motinos pienu,
balta puta liekančiu ant lūpų..
Jei pasilypėčiau ant tavo pečių,
Pasauli.
Tik kaip tuos pečius pasiekti?“

Pasaulio pečiai – ar tai nėra tas taškas, kuriame susitinki su savo talentu? Ir ar
veterinarijos studijose užkopsiu ant tų pečių? Vargu bau. Taip, aš norėčiau padėti
gyvūnams, tačiau pradedu abejoti, ar nejausdamas didelio potraukio tiek praktinei, tiek
teorinei šios profesijos pusei, kada nors tapsiu geru veterinaru. O kam gi jaučiu potraukį?
Išsiskirti iš minios? Šokiruoti? Su amžiumi tai praeis – šiuo vyresniųjų požiūriu, vienu iš
nedaugelio, pilnai tikiu. Gražiems, stilingiems drabužiams, šukuosenai? Dizaineris? O ne,
ne man išėjimas ant podiumo su šalta mados pasaulio užkariautojo šypsena lūpose, už
parankių vedantis dvi brangiausiai apmokamas manekenes – vieną vestuvine suknia, kitą
– dar kokiu protu nesuvokiamu drabužiu, karančiu ant jos dietomis iškankinto kūno…
Vagono palubės tvankumoje išgirstu silpną vidinį balselį, priekaištaujantį, kad būdamas
septynerių nenuėjau į chorą; mamos šiek tiek supažindintas su muzikos pasauliu,
suprantu, jog dabar jau per vėlu pradėti rimtą muzikinę karjerą. Bet juk turi būti kažkokia
veikla, laukianti būtent manęs?! Kokia nors kėdė, kurią kaip tame kvailame lakstymo ratu
žaidime užimčiau, nes būčiau greičiausias ir vikriausias?

„Aš nežinau, ką daryti, Matai! Nebenoriu tęsti šitų studijų. Nežinau, į kokias kitas eiti. Ar
būsi šiandien namie?“ – Pijus išsiunčia žinutę, daug negalvodamas, ar tikrai reikia siųsti,
kaip kitaip galėtų pradėti spręsti susidariusią situaciją, ir raudonuodamas laukia atsakymo.
Atsakymas ateina greitai: „O kur „labas“? Būsiu. Užeik“. Matas su Ūla tebegyvena
pakaitomis tai jo, tai jos namuose, ir eidamas į dailininko butą Pijus niekada nežino, ar ten
ras savo dėstytoją. Šiandien bevelytų nerasti, nes ta, išgirdusi vaikino sprendimą, jam
galvą nusuks!.. Laimė, duris atrakina pats Matas, ir negirdėti, kad bute dar kažkas
vaikštinėtų.
– Tik nepradėk pasakoti, kad ir tau taip buvo, – Pijus ir vėl nepasilabina, iškart nudrožia į
dailininko darbo kambarį, suprasdamas, jog tas dirbo – rankos ir drabužiai ištepti dažais, o
žvilgsnis vis dar kažkur klaidžioja.
– Man buvo atvirkščiai, – Matas vertinamai nužvelgia tapomą paveikslą, atsidūsta ir kartu
su molbertu nuneša jį į kambario kampą, – neišmaniau, kaip galima padaryti viską, ką
troškau padaryti, įminti, išbandyti savo pasirinktoje srityje… ką aš čia kalbu? – Matas
prisėda greta Pijaus, kuris jau be ceremonijų įsitaisė ant suklypusios sofos, nuklotos
įvairiaspalvėmis draperijomis. – Ne aš dailę pasirinkau, o ji mane. Turbūt su daile tik taip
ir gali būti. Žinai? – jis valandėlę žvelgia į vaikiną, svarstydamas, ar išsakyti savo
pastebėjimą – taip, pasakys, kadangi Pijui šis pastebėjimas neturėtų būti naujiena. – Gal
tavo situacija tokia sujaukta būtent todėl, jog nei veterinarija tave pasirinko, nei tu
veterinariją, bet ją tau – netiesiogiai – parinko kiti?
– Tėvai. Bet bėda, jog dabar, pasiryžęs rinktis pats, nežinau, ką rinktis. Ir kažkaip nelabai
tikiu, jog „kažkas pasirinks mane“ – kaip gražiai tai beskambėtų… Pašaukimas man –
sąvoka iš fantastikos srities, Matai… Atleisk.
Matas šypsosi:
– Žinoma, iš fantastikos. Neįtikėtinų dalykų, paslapčių ir stebuklų aplink mus kur kas
daugiau nei atrodo. Tik tada, kai verste priverčiau kitus – beje, tėvus taip pat – šituo
patikėti, viskas stojo į savo vietas, ir aš iš bepročio berniuko tapau talentingu dailininku.
– O aš, atrodo, liksiu nevykėliu…
– Na, brolau, aš tau nieko konkretaus patarti negaliu, – nes vėl įklimpsi į svetimus
parinkimus. Be to, dar ne taip gerai tave pažįstu…
Pijus kilsteli galvą, atmesdamas nuo kaktos savo šilkinius plaukus, ir šelmiškai pažvelgia į
Matą:
– Tu mane pažįsti kaip nuluptą.
Vaikino širdį – o gal net sielą – paglosto tas „brolau“, nors Matas galbūt jį ištarė
spontaniškai ir nesureikšmindamas. Vis tiek nuskambėjo jėgiškai.
– Baik vadinti save nevykėliu! Tai pirmas dalykas, kurio reikia, kad pajudėtum į priekį.
Čia gi tavo poza, tiesa? Ir pasiteisinimas, – Matas vos laikosi nekumštelėjęs vaikinui: po
galais, jam dvidešimt, ir jei toks elgesys užsitęs, Matas pradės baimintis, ar jie visi
nepaskubėjo atiduoti Pijui savo jaunylės.
Poza? Pijus ir pats retsykiais tai suvokia; bet vis tiek suvaidina įsižeidusį.
– Klausyk, man reikia eiti, – Matas nusivelka darbinius marškinius, nuėjęs į vonią
nusiplauna rankas, o grįžęs atsidaro spintą ir ima dairytis tinkamų drabužių.
Pijus supranta, jog truputį jį nuvylė, ir nenorėdamas taip užbaigti pokalbio, klusteli:
– O dabar jau žinai, kaip elgtis dailėje, kaip pasiekti tikslus?
Matas atsigręžia. Stovi apsivilkęs švariais marškiniais, bet vis dar dėmėtomis, ką tik
naujais dažų dryžiais pamargintomis kelnėmis, ir atrodo gana juokingai. Skėsteli
rankomis:
– Per vidurį: besiskleidžiantys prasmės pumpurai ir tuščios erdvės, ir teisingai sudėlioti
taškai, ir baisios klaidos, dėl kurių verkti norisi… Bet visa tai – mano, Pijau! Kai surasi
sritį, kurioje jausiesi taip pat – žinok, jog ji ir yra tau skirtoji… O dabar eik ir ieškok, –
žvilgteli į savo kelnes ir priduria. – Ir leisk man persirengti.
Iš Mato namų Pijus eina į universiteto biblioteką knygų. Nors ketina mesti studijas, bet
biomatematikos ir statistikos egzaminą išlaikys: nepakęstų minties, kad tas jaunas, jam
nenuolaidžiavęs dėstytojas jį prisimins kaip silpnavalį, tesugebantį kartoti tuos pačius
teiginius. Kita vertus, nenori „likti ant ledo“, jeigu paaiškėtų, kad jis buvo teisus, ir
pašaukimas neegzistuoja, o labiau už veterinariją priimtinos srities irgi neatsirastų.
Vasarą universitetas atrodo visiškai kitaip, ir Pijų nudžiugina galimybė vienam prasieiti
tuščiais aidžiais koridoriais, paklebenti vienos kitos auditorijos, kurioje neteko lankytis,
duris, o radus jas atrakintas – kyštelti vidun galvą; į vieną auditoriją – didžiulę, erdvią aulą
– jis net įeina ir kreida ant lentos pripiešia labirintų, laiptų, žvaigždžių… tokius pat
piešinius kraigaliodavo per nuobodžias paskaitas arba namuose, užsidaręs savo kambario
vienatvėje. Išeidamas lentos nenuvalo – kas nors radęs piešinius smagiai nusišypsos arba
kvailai supyks, abiem atvejais piešti buvo verta. Pažaidęs pagaliau patraukia link
bibliotekos. Užsisako knygas ir prisėda jų palaukti skaitykloje. Ant stalo pasideda vieną iš
solidesnių mokslo žurnalų anglų kalba – pabandęs skaityti, veikiausiai nesuprastų pusės
ten pateikiamos informacijos, tačiau vaizdas turėtų būti neblogas. O pats smaginasi,
gaudydamas tai vienos, tai kitos skaitykloje sėdinčios studentės žvilgsnį, užlaikydamas jį,
vos vos šypsodamas ir kiekvienai kažką nebyliai melagingai žadėdamas… come on – čia
gi paprasčiausia vasaros pramoga! Tuo pat metu telefonu vieną po kitos renka žinutes
Agnietei, skaito jos atsakymus. Ir kaifuoja kaifuoja kaifuoja…
… Agnietė išsitiesusi ant smėlio jaukioje lomelėje visai netoli namų. Ką tik baigė ilgą,
meilų susirašinėjimą su Pijumi ir dabar kaitinasi baltoje, karštoje birželio saulėje. Pakelia
ranką, žiūri į ją, prieš saulę virtusią akyse boluojančiu tamsiu siluetu. Atsisėdusi nužvelgia
kojas, pilvą, krūtinę. Nesijaučia grožio karaliene, visuomet buvo panašesnė į kiek nerangų
vaiką. Taip, paauglystė su nemaloniu brendimo sąlygotu papilnėjimu liko praeityje, dabar
ji liekna ir stamantri, tačiau… nieko pernelyg žavingo ar kerinčio. Jos kūnas paprastas,
standartiškas – lyg iš anatomijos vadovėlio. Labai gali būti, jog Pijui reikėtų daugiau.
Vaikinas vos kelis kartus matęs ją su bikiniu, o kai įsižiūrės geriau… Yra dalykų, į kuriuos
jis atsainiai spjauna, bet grožis – tikrai ne iš jų, grožiui vaikinas aiškiai neabejingas.
Rafinuotam, išskirtiniam grožiui. „Raminkis“, – griežtai paliepia sau: kas jau kas, o Pijus
nebūtų su ja, jeigu nejaustų traukos, nevaidintų spektaklio vien jai pamaloninti – ir
mergina džiaugiasi dėl tokio jo nuoširdumo. Bet vis dėlto sutiktų patobulinti savo išvaizdą
vardan Pijaus – tik kad neišmano kaip, o mamos tokių dalykų klausti nėra įpratusi, dėl jų
niekada nesuko sau galvos…
… Viena iš studenčių, drąsesnė už kitas, – galbūt dėl įspūdingų priaugintų blakstienų, –
paskui Pijų išneria iš skaityklos ir, kaukšėdama madingų batelių kulniukais,
nesidrovėdama nulydi jį į biblioteką, o paėmusį knygas – į koridorių, iki pačių išėjimo
durų. Pijus galantiškai tas duris atidaro ir praleisdamas merginą prieš save aksominiu
balsu atsiprašo:
– Sorry, mažute, aš užimtas.
– Šiandien? – ji koketiškai žvilgteli per petį. – Aš galiu palaukti.
– Bijau, kad visam gyvenimui…

9.

… Namo grįžusį Pijų pasitinka per visą butą plaukianti valso melodija. Ir mama,
apsivilkusi baline suknia, besiruošianti į vakarinį koncertą, kokius retsykiais organizuoja
jos orkestras.
– Iš kur tu čia?! – nustemba. – Juk ruošėtės pabūti ilgiau… Ar kas nors nutiko?
Susipykote?
Pijus nežino, kas su juo staiga pasidaro.
– Nieko blogo nenutiko. Viską vėliau papasakosiu, – taria ir priėjęs paima mamą į glėbį; o
apglėbęs ima sukti pagal valso muziką.
Nors ji gerai šoka ir neretai turi progų tai daryti, pirmas akimirkas juda lyg sustingusi,
truputį išsigandusi. Paskui pajunta, kaip akys prisipildo ašarų, tačiau jų nenusibraukia,
nenorėdama atitraukti rankos nuo sūnaus peties. Jis visuomet buvo per daug lieknas, bet
dabar moteris junta ne tik tai – ir raumenų tvirtumą, vyrišką rankų jėgą, centimetrų
tikslumu žvilgsniu išmatuoja ūgį – aukštas, koks jis aukštas!.. Kada paskutinį kartą buvo
taip arti sūnaus – ir fiziškai, ir dvasiškai? Ji mėgaujasi Pijaus vedžiojama – judesių
plastikos ir gracijos jam niekada nestigo, net paauglystėje nebuvo tarp tų daugelio, kurie
nežino, kur dėti staiga per ilgomis tapusias rankas ir kojas; o šokio judesių, pasirodo,
nepamiršo nuo pradinės mokyklos laikų. Tik moteris dar nedrįsta pasukti galvos, kilstelėti
žvilgsnio ir pažvelgti sūnui į veidą.

(Pijus)
Prisimeni prie mūsų namų buvusią nedidelę maisto prekių krautuvėlę, mama? Taip, tą
pačią… Būdamas dešimties, iš ten pavogiau šokoladuką: ne todėl, kad neturėjau pinigų
jam nusipirkti, ne todėl, kad būčiau per retai lepinamas šokoladu – norėjau padaryti
kažką toookio drąsaus, kas priverstų draugus išsižioti, parodyti, kad sugebu būti dar
vikresnis ir apsukresnis nei paprastai… Pardavėja neiškvietė policijos, bet tvirtai paėmusi
už rankos – net skaudėjo – atvedė mane namo ir perdavė tau. Tą vienintelį sykį mane
prilupai. Tėvui nesakei, susitvarkei pati. Vyriškai – net neįtariau, jog turi tokią smagią
ranką!.. Man atrodė, kad niekada neišverksiu visų tada kilusių ašarų… Gal čia jos dabar
grįžta ir graužia gerklę? Bet kodėl tuomet noriu glaustis prie tavęs, dovanoti tau šokį?
Valsą – neužmiršau, kaip kažkada pasakei, jog jis – tavo mylimiausias. O dar, pameni? –
kai vieną sykį, vieną vienintelį kartą, nepaisydama tėvo prieštaravimų, visai nakčiai
priėmei mane į jūsų lovą? Išgelbėjai nuo tamsoje apspitusių baisumų, ir aš, aštuonmetis,
užmigau kūdikio miegu, o pagalvė iš ryto buvo drėgna nuo seilių. Kaip mokei sėdėti tiesia
nugara? Mandagiai pasisveikinti ir atsisveikinti – net su tais, kurie man buvo atgrasūs?
Nežinojai, jog tau nusisukus tokiems iškišu liežuvį, o vienam itin bjauriam kaimynui,
nuolat visokiais žodžiais mane vainojančiam ir tau su tėvu išduodančiam visas kiemo
išdaigas – jam, jau būdamas paauglys, kartą parodžiau nepadorų gestą. Ar jis jums
papasakojo? Turbūt ne – nenustebčiau, jei manė, kad supykęs dėl apskundimo galiu
padaryti ką nors dar blogesnio. Kai paauglystėje „nusimokiau“, tu kiekvieną vakarą
tikrindavai, kaip paruošiau pamokas, ir priversdavai „išgaudyti“ visas alei vienos
klaidas, o kiekvieną rytą, penktą valandą, prikeldavai mane, kartu sėsdavai už rašomojo
stalo ir liepdavai dar ir dar kartą skaityti, rašyti, kartoti… pažymiai labai pagerėjo…
savaitgaliais miegodavau iki dvyliktos…

Pijus ir nenori, kad mama pažvelgtų jam į veidą, į akis. Kiekvienas atsiprašymas vaikinui
buvo, yra ir bus kančia, o kentėti lengviau, kai niekas tavęs nestebi. Minties pasipasakoti
mamai apie keistąją akademinę skolą, apie savo svarstymus dėl studijų ir dar toliau
siekiančius planus jis irgi kol kas atsisako: ir laiko šįvakar pritrūktų, ir artumo, nepaisant
visko, kas ką tik įvyko, dar nepakanka. Dar turės nuskambėti ne vienas valsas, reikės
pataisyti ar iš naujo perrašyti ne vieną ir ne dvi partitūras, ir generalinės repeticijos čia
nesurengsi. Nuo gana ankstyvo amžiaus Pijus dažniausiai pajėgdavo įvardinti, ką vienu ar
kitu gyvenimo momentu jaučia: džiaugsmą, palengvėjimą, pyktį ar piktdžiugą, kaltę, gėdą,
ramybę, retsykiais – euforiją, abejingumą, virpulį, malonumą, baimę ar ryžtą… O dabar jo
viduje plytinčio jausmo vardo nežino. Gal jis nė neturi vardo, gal bet kuris vardas
suskaidytų jo visumą, atspindėtų tik vieną kurią dalį. Šitas jausmas – ar veikiau visuminis
pojūtis – panašus į kylančią bangą, drumsčiančią ir keičiančią jūros dugną, tačiau vėl jį
suklostančią iš to paties smėlio. Šviesioje naktyje, vasarai artėjant prie savo apogėjaus,
prie gražiai ir paslaptingai solsticija vadinamo taško, vyksta totali transformacija,
prasidėjusi nepastebėta, tačiau jau nebesutramdoma, nebepasukama atgal. Pijus svajojo
pasikeisti, bet vis tiek dreba iš baimės. Kol kas nesupranta, kiek čia priklauso nuo jo
paties, o kiek negali būti žmogaus kontroliuojama. Jei būtų Mato tipo žmogus, tiesiog
leistųsi nešamas tos bangos, jos vartomas ir murkdomas, bet tuo pat metu stengtųsi
perprasti jos dėsnius, kol užsigrūdintų ir išnirtų virš vaiskios keteros, ir jau tvirtai ten
laikytųsi. Tačiau Pijus nesiruošia būti nuolankus – jis nuo pat pradžių įrodinės savo teisę
spręsti, net ir nutuokdamas, kad dėl to gali būti daug stipriau sužalotas. Jei jau negali pats
diktuoti visų sąlygų, tai bent spręs, kurias iš jų priimti, o kurių nepaisyti.

10.

Šitas Pijaus susitikimas su biomatematikos ir statistikos dalyko dėstytoju visai nepanašus į

ankstesnį: Pijus nebesišiaušia, maloniai nustebintas paspaudžia dėstytojo ištiestą ranką.
Turi aiškų ir paprastą tikslą – išlaikyti. Beveik nekantraudamas, smalsaudamas laukia
užduočių. Tačiau dėstytojas jam ištiesia tuščią lapą.
– Tabula rasa, Pečiuli, – paerzina lotyniškai, primindamas studentui, kaip anądien tas
demonstravo šios kalbos žinias. – Parašykite, ko išmokote per semestrą biomatematikos ir
statistikos užsiėmimų metu, ką išskaitėte knygose, ruošdamasis egzamino perlaikymui, ką
apskritai suvokėte apie matematikos ir statistikos reikšmę pasaulyje.
– Jūs iš manęs pitagorietiškos išminties tikitės? – išsprūsta Pijui, tik šįkart – visai
nesistengiant pasigirti apsiskaitymu, o tiesiog dingtelėjus minčiai, jog dėstytojui toks
pajuokavimas bus suprantamas ir patiks.
Tas iš tiesų nusišypso:
– Kodėl gi ne, Pečiuli? Kodėl gi ne?..
„Ar be matematikos žinotume, kad esama tik vieno gyvenimo, kad arčiausiai ir toliausiai
vienas kito gali būti du žmonės, kad yra trys pagrindinės vertybės – tikėjimas, meilė ir
viltis, kad namas visuomet laikosi ant keturių kampų, kad penki kontinentai atspindi
neįtikėtiną pasaulio įvairovę, kad neįmanoma nešvepluojant ištarti „šešios žąsys su šešiais
žąsyčiais“ ir kad žmogus sukūrė septynis pasaulio stebuklus? Žinotume. Bet suskaičiuoti
tie dalykai tampa suprantamesni: tai tuo pačiu rodo ir žmogaus pažinimo netobulumą, ir jo
proto galią. Abstrakčioji matematika – gryna mintis, kurią žmogui pavyko užrašyti“, –
dėstytojas Pečiulio atsakymą perskaito vienu įkvėpimu – tokį atsakymą, apie kurį galėjo
tik pasvajoti. Kuris atneša netolimus prisiminimus:
– Kai savanoriaudamas Afrikoje mokiau vaikus matematikos, besibaigiant kursui
duodavau jiems tokią pačią užduotį, kokią šiandien daviau jums. Kai kurie iš tų vaikų,
kurso pradžioje nemokėję suskaičiuoti iki trijų, nesutilpdavo į vieną lapą, prašydavo antro,
kartais – trečio. Jums tiek vietos neprireikė, bet tame, ką parašėte, plyti plačiausia erdvė.
Įsivaizduojate mano jausmus?! – dėstytojas klesteli į kėdę priešais Pijų ir sumišęs šypsosi.
– Jūs gyvenote Afrikoje?!
– Dvejus metus.
Vaikiną retai kas taip nustebina. Nustebęs net nesureaguoja į pagyrimą: fiziškai jaučia,
kaip jo smegenys, širdis ir gal net pasąmonė – gal ypač pasąmonė – pradeda veikti visu
pajėgumu. O kas, jei čia – tas momentas, kai likimas jam ištiesia ranką, lygiai taip pat
draugiškai, kaip prieš egzaminą padarė dėstytojas?
– Ar… ar ir dabar ten galima važiuoti? Ne matematikos mokyti… Gal ką nors artimo
medicinai veikti… Juk pagalbos ten turbūt visada reikia?
Dėstytojas surimtėja, neskuba nieko sakyti. Bet Pijus jo nepalieka ramybėje:
– Čia ne momentinė užgaida, patikėkit! Ne paskutinės minutės sumanymas. Išlaikęs jūsų
egzaminą, ruošiausi parašyti prašymą dėl išbraukimo iš studentų sąrašų ir… pradėti kažką
naujo.
– Taip… sunku sugalvoti radikalesnę permainą, – dėstytojas abiem rankom paremia veidą
ir ilgai žiūri į šitą sykiais taip lengvai permatomą, o sykiais – neprognozuojamą tipelį. –
Ar bent nutuokiate, ko galima tikėtis Afrikoje, ko sulaukti?
– Ne itin, – Pijus absoliučiai atviras, kadangi iš dėstytojo jam reikia tokio paties atvirumo.
– Bet žinau, jog privalau padaryti ką nors tokio, kad pamirščiau net patį save. O po to
atgaminčiau tik tai, ką verta savyje turėti.
Dėstytojui norisi tikėti šitais žodžiais ir Pečiulio noro išsipildymu – taip, kaip tikėjo savo
„misija neįmanoma“ Afrikoje. Gali būti, jog šiandien jis sulaukė pirmos didelės
pedagoginės sėkmės šiame universitete, nors supranta, kad jam tenka tik dalis nuopelnų už
permainas, vykstančias kai kurių seniai „nurašyto“ vaikino viduje. Žino, jog vaikinas bet
kuriuo momentu gali persigalvoti ir vėl nugrimzti į tai, ką – tiesiai šviesiai – reikėtų
vadinti pochujizmo liūnu, kartais įtraukiančiu net pačius geriausius; o Pijus Pečiulis toli
gražu nėra saldainiukas, kaip nekaltai dabar į jį bežiūrėtų.
– Atsiųsiu jums internetinių nuorodų ir kelių savo draugų Afrikoje, vietinių ir iš užsienio
atvykusių, kontaktus. Susisiekite su jais ir išgirskite daugiau pasakojimų „iš pirmų lūpų“,
gerai į juos įsiklausykite: ne visi jie tokie šviesūs kaip mano ką tik pasakotas, – dėstytojo
tonas toks, lyg kalbėtųsi su jaunesniuoju broliu, reikalingu gero patarimo. – Šis
sprendimas dažniausiai daromas ne vieną kartą, bet vėl ir vėl iš naujo. Ir tik po kurio laiko,
kai esi juo tikras, turi teisę važiuoti.

– Išlaikei? – iš tolo šaukia Agnietė.
– O ar galėjo būti kitaip?! – Pijus prisitraukia ją prie savęs ir bučiuodamas prataria. – Kaip
tave nubausti už netikėjimą manimi, panele? – žnybteli kiek žemiau merginos juosmens ir
čia pat gauna per rankas.
Pastveria jam šėrusią Agnietės ranką ir šokio judesiu apsuka merginą aplink save.
– Mums reikia pasišnekėti. Beje, kaip tik apie tikėjimą manimi, – vėl ją prisitraukęs, jau
labai rimtai paprašo.
Žino, jog turėtų palaukti dėstytojo laiško, apsvarstyti tai, ką jam parašys tame laiške
nurodyti žmonės. Tačiau Kregždutei trokšta pasipasakoti čia pat!.. Agnietė pasijunta
paralyžiuota Pijaus atskleistų planų: tai, kad jis mes studijas, ji priima sunkiai, tačiau kaip
aiškiai ne vieną dieną brendusį ir ganėtinai pagrįstą sprendimą, kurį gal net turėjo nujausti;
kitaip yra su savanoryste Afrikoje – žaibas iš giedro dangaus, akimirksniu išblaivęs svajų
pilną merginos galvelę. Jos meilės, jos moteriškos laimės pumpurai, vos pradėję skleistis,
negailestingai užklumpami šalnų, ir neaišku, ar jas ištvers.
– Išvažiuosiu, kai tik ateis ruduo.
– Ar įsivaizduoji, kiek visokiausių dalykų pirma reikės sutvarkyti? – Agnietei būtų
juokinga, jei nebūtų graudu. – Pokalbis, kurio toks pakvaišėlis kaip tu gali ir nepereiti.
Savanorių kursai. Vizos. Bilietai. Skiepai, – praktiniai dalykai jai padeda nepulti į paniką,
nesijausti palikta; galų gale – juk jis jai pirmai pasakė…
Vaikinas suklūsta:
– Aš nepakenčiu injekcijų, Kregždute.
Vaikystėje, vedamas skiepyti, rėkdavo iš visų plaučių ir bandydavo ištrūkti iš mamos ar
slaugytojos gniaužtų, pabėgti, pasislėpti.
– Galėsiu laikyti tave už rankos.
– Aha. Ypač kai durs į…
– Aš užsimerksiu.
– Tu taip labai trokšti, kad aš išvažiuočiau?!
Va dabar Agnietė jau supyksta:
– Iš proto išsikraustei?! – sugniaužia kumščius ir stuktelėjusi jais vaikinui į krūtinę, tuo pat
metu pati prie jo lipte prilimpa. – Bet ką turėčiau daryti? – sušnabžda, įsikniaubusi jam į
petį. – Atkalbinėti? O po to graužtis, kad atkalbėjau nuo to, ko tau tikrai reikia? – ji
stabteli atgauti kvapo. Paskui priduria. – Be to, man patinka pati idėja, aš ir pati
važiuočiau, bet…
– Ne ne ne, – Pijus pasiduodamas pakelia rankas. – Tu turi studijuoti ir baigti studijas.
Noriu pasipuošti kostiumu ir kaklaraiščiu, kai užlipsi ant scenos atsiimti diplomo, ploti ir
švilpti – nors ir nemoku taip gerai kaip tu. Sutarta?
Mergina nieko neatsako.
– Sutarta, Kregždute?
– Kas man beliks? – atsidūsta ji. – Tik mokytis.
… tik daugybę kartų iš naujo gromuliuoti mintį, jog nebuvo pakankamai stipri jį sulaikyti,
ne tokia, kad prieš norą būti su ja nublanktų bet kokios idėjos… Pijus suvokia, kokį
skausmą Kregždutei sukėlė. Tačiau jeigu dabar jos pagailės ir pasiliks, negalės garantuoti,
jog jiedu bus laimingi.

Vaikinas tenorėjo palikti prašymą ir tyliai pasišalinti. Tačiau dedant jį ant dekano
sekretorės stalo, pro savo kabineto duris kaip tik žengia pats profesorius, jau dešimtį metų
vadovaujantis medicinos fakultetui. Pastebėjęs prašymą nė kiek nenustemba, bet vis dėlto
užkalbina sūnų kito gydytojo, su kuriuo kažkada studijavo paraleliniame kurse:
– Išeinate, Pečiuli?
– Išeinu.
– Skolos užpjovė?
Pijus nejučia suspaudžia kartu atėjusios Agnietės ranką.
– Neturiu nė vienos skolos.
Dekanas nepatikliai kilsteli antakius. Žvilgteli į savo sekretorę – ta palinksi galva.
– A… Tai mes kažkuo nepatikome?
Pijus valandžiukę svarsto – tiesiog pratylėti, papurtyti galvą ir pratylėti, o gal netylėti?
Kažkodėl pastarosiomis dienomis jam daug kam daug ką norisi paaiškinti – net tiems,
kurie galbūt nesupras:
– Nenoriu užimti man nepriklausančios vietos. Neketinu gyventi man nepriklausančio
gyvenimo.
– Oho, koks pareiškimas! Man belieka didžiuotis, kad jam iš dalies subrandino ir studijos
mūsų fakultete. Tėvas žino?
– Man dvidešimt metų! – Pijus jaučia, kaip kyla balsas.
Dekanas skėsteli rankomis – galų gale, jis neprivalo rūpintis svetimais vaikais. Tada
žvilgteli į greta vaikino stovinčią Agnietę Kregždytę – apie ją jau irgi sklinda kalbos, tik,
laimė, daug malonesnės nei apie jos vaikiną. Ar negalėjo susirasti geresnio? Klasikinė
istorija – pirmūnė ir chuliganas…
– O kaip gi tokia graži mergaitė viena bus?
– Palikite tą vaiką ramybėje! – iš dekano kabineto staiga pasigirsta griausmingas, galingas
balsas. – Mokiau dar jo tėvą. Jei jau Pečiulis ką įsikala į galvą – lengvai neišmuši. Argi
pamiršot istoriją su jo disertacija? Mes visi tada nuoširdžiai už jį „sirgome“ – tie, kurie
mąstėme bent truputį pažangiau.
Pijaus sąmonė sureaguoja iškart: skandalas su disertacija? Tai kad disertaciją tėvas
apsigynė ramiai ir užtikrintai, neilgai trukus iki jo gimimo… Pro duris pas juos išlinguoja,
išplaukia nedidelio ūgio, bet įspūdingo stoto sena moteris žibančiomis ir
besijuokiančiomis akimis:
– Kur Tado berniukas? – retoriškai paklausia, tarsi čia būtų daugiau jaunų vaikinų. – O,
bet jis gi jau visai ne vaikas!
Pijus triumfuodamas pažvelgia į dekaną: va taip!
– Nagi, jaunuoliai, palydėkite mane, – senoji dėstytoja juos abu paima už parankių; Pijus
suklapsi akimis, Agnietė linksmai, šiltai nusišypso.
Už jų nugarų užsivėrus durims, moteris dar labiau atsipalaiduoja.
– Į sveikatai kenksmingų dalykų sąrašą reikėtų įtraukti ilgus pokalbius su profesoriais, –
burbteli. Tada pasisuka į Pijų. – Tikiuosi, tavo tėvas netapo tokiu nuoboda kaip jūsų
dekanas? Man visuomet patikdavo bendrauti su Tadu.
Jaunuoliai sutartinai prunkšteli.
– Kaip tėvas laikosi? – dar vienas klausimas Pijui.
– Gerai. Lyg ir.
– Kas čia per atsakymas?
Vaikinas patraukia pečiais:
– Tik tokį turiu.
Dėstytoja kiek susiraukia, palinguoja galva. Valandėlę patylėjusi, pakeičia temą:
– Tai kur ta tavo vieta gyvenime?
Pijus atsako ne iš karto:
– Ieškosiu.
– Vadinasi, neturi tėvo laimės…
Vaikinas klausiamai žiūri į moterį.
– Jis visada – kartais man atrodo, jog nuo gimimo – žinojo, kuo turi ir nori užsiimti.
– Gydytojas iš pašaukimo.
– Tikrai taip.
– Vadinasi, neturiu.
– Bet gal tau skirta kitokia laimė… – dėstytoja atsigręžia į Agnietę ir atvirai vertinamai ją
nužvelgia; atrodo, įvertina teigiamai, nes suokalbininkiškai palinksta prie merginos ir
tyliai jai sako. – Jis tikrai ieškotojas. Keliautojas – pirmiausia dvasine prasme. Ir laimė jo
gyvenime – jeigu bus – bus ieškojimų ir atradimų laimė. O tu kantriai jo lauk iš kelionių –
kai pati negalėsi lydėti. Ir viskas judviem bus gerai.
Ji atsega savo didelę, senamadišką, gerokai panešiotą rankinę ir joje susiranda automobilio
raktelius. Pijus nebedelsia:
– O kas buvo su mano tėvo disertacija?
Dėstytoja nuveria vaikiną žvilgsniu.
– Palieku tai tau pačiam išsiaiškinti. Kaip suprasi, kurlink gyvenime judėti, jei
nepasistengsi pažinti savo šaknų?
Pijus nurausta – ir dėl to, kad buvo sugėdintas, ir iš plykstelėjusio apmaudo – negi buvo
sunku atsakyti?!
– Pasakysiu tau tik viena, – nebodama vaikino nepasitenkinimo, priduria moteris, –
jaunystėje tavo tėvas buvo ne ką mažesnis maištininkas už tave.
– Man reikia išsiaiškinti! – dėstytojai nuėjus, karštai sako Pijus Agnietei. – Padėsi?
– Aš neturiu teisės kapstytis po tavo tėvo praeitį, – papurto galvą mergina. – Man ir taip
jau atrodo, lyg būčiau su žvake prie jo ir savo mamos lovos stovėjusi. Važiuosiu namo, o
tu pasilik ir sužinok.

(Pijus)
Priešingai nei daugelį vaikų, tėvo darbo kambarys manęs niekuomet netraukė. Jis visada
priminė, kad medicina tėvo gyvenime užima kur kas svarbesnę vietą nei aš ar mama; tai
buvo kambarys, kuriame ilgoms valandoms pradingdavo žmogus, turėjęs žaisti su manimi
ir man skaityti, kambarys, kuriame išsikreipdavo mūsų bendrų savaitgalių planai ar
būdavo atšaukiamos atostogų kelionės. Dabar įeinu į tą kambarį, tikėdamasis rasti
atsakymą, kodėl buvo dedamos tokios aukos. Gerai žinau, kur ieškoti tėvo disertacijos
leidinio – antroje spintoje iš kairės, trečioje eilėje nuo viršaus. Štai ji. Oficialioji, ar taip
turėčiau vadinti? Greta – nedidelė balta brošiūrėlė, kuri visą laiką čia stovėjo, bet
niekuomet nepatraukė mano dėmesio; ant jos – tas pats pavadinimas, o data… velniava,
tikrai žymiai ankstesnė! Tarp minkšto viršelio ir priešlapio įkištas pusiau perlenktas
popieriaus lapas su universiteto, kurį ką tik palikau, antspaudu. Išrašas iš disertacijos
gynimo posėdžio protokolo. Du balsai „už“, trys „prieš“, kad Tadui Pečiuliui būtų
suteiktas biomedicinos mokslų daktaro laipsnis… kadangi… Tokiuose dokumentuose
informacija pateikiama kažkaip sudėtingai, tarsi užšifruotai, lyg ne kiekvienam paprastam
žmogui… nieko, kaip nors… Pasiėmęs išrašą, atsisėdu į tėvo fotelį ir skaitau viską iš
eilės… Etika man tebuvo žodis, kažkada reiškęs vieną nuobodžiausių pamokų mokykloje, o
vėliau – elgesio suvaržymų sąvadą, kuriuo remdamiesi man kažką vis prikišinėjo daugybė
žmonių. Atrodo, mano tėvui etika reiškė kur kas daugiau. Tokia etika, kuri galėjo būti
išties naudinga, nes davė žmonėms galimybę rinktis ir tuos pasirinkimus suprasti –
galimybę, kurios tėvas beveik niekada nesuteikdavo man.
Ant kambario grindų pasidedu abiejų disertacijų tekstus. Oficialusis man pažįstamas, nors
jo nesu nuosekliai skaitęs, tad nežinau, ar etiniai svarstymai ir teiginiai ten išlikę. Senąjį
pradedu skaityti dabar: medicininius dalykus, pernelyg sudėtingus, tik greitosiomis
permetu akimis, o pasiekęs etinę dalį, ryte ryju kiekvieną žodį. Ir esu priverstas nulenkti
galvą: mano tėvas tikrai buvo revoliucionierius, tais laikais nemažai gydytojų tikriausiai
nė negalvojo apie tokius dalykus.
– Kad tave kur! – nesusilaikęs tarsteliu.
– Kai pradėjau ją planuoti, atlikinėti pirmuosius bandymus – buvau maždaug tavo
amžiaus. Šitas tekstas man nepaprastai brangus. Geriausias kada nors mano parašytas
tekstas, – tėvas ateina nuo durų, žiūrėdamas tiesiai į mane. – Galiu? – siekteli brošiūrėlės,
paima ją į rankas ir žvilgteli, kur buvau atsivertęs; neįtikėtina, tačiau jo akyse pastebiu
ašaras. – Etika. Pseudomokslas… – jis liūdnai šypteli. – Kai po dešimties metų disertaciją
gyniausi iš naujo, prieš informavimo ir autonomijos reikalavimus medicinoje jau niekas
nebedrįso pasisakyti.
Man per sunku tęsti šitą kalbą, neįmanoma taip greitai pakeisti požiūrio į žmogų, tuo
labiau į artimą žmogų, nes tas požiūris – svarbi mano paties asmenybės sudedamoji. Tad
kiek atidedu visa tai.
– Aš išvažiuoju į Afriką. Savanoriauti, – atsiverčiu ant nugaros, pasikišu po galva rankas
ir užsimerkiu.

Būsimasis drąsus savanoris niekam niekada nepasakos, kaip įėjo į poliklinikos
procedūrinį, prieš tai iš informacinio plakato sužinojęs baisią tiesą, jog vykstant į Afriką
būtina pasiskiepyti penkiomis skirtingomis vakcinomis. Kaip tyliai sudejavo, pajutęs dūrį,
ir stengėsi vietoj į jo kūną įsmeigtos adatos galvoti apie gražiuosius Afrikos saulėlydžius.
Kaip po visko išbėgo į lauką, užsiglaudė pirmoje pasitaikiusioje tarpuvartėje, truputį
paverkė, truputį parūkė ir suprato, jog antras skiepas jau nebus toks gąsdinantis. Tik vis
tiek labai skaudės…
*********
(Agnietė)
Ko jau ko, o Afrikai tapti tavo pirmąja moterimi tikrai neleisiu! Šį kartą nebeužmigsiu,
tavęs negavusi. Ir vietą mums jau išrinkau, tikiuosi, tu ne prieš, kad viena kita smiltelė
paklius giliai į kūną? – juk turi pratintis prie smėlio audrų. Drovėsiuos, tačiau gėdos
nejausiu. Žinau, kad skaudės, o kaip ir kiek – nepajėgiu įsivaizduoti; bet priglausiu sau
prie lūpų tavo delną ir nesuriksiu. Bangai nusiritus į krantą, išbandymu mums taps vienas
kito žvilgsnio išlaikymas: tavo šiltų akių, kuriose prieš tai kelioms akimirkoms bus
plykstelėjęs plėšrumas; manųjų – su moteriškumu, nyrančiu iš vyzdžių bedugnės. Jei tik
panorėsi – jis bus tavo atrasta ir tavęs visuomet laukianti šalis…

(Pijus)
Tėvas siūlė, kad keletui dienų kur nors su juo išvažiuočiau. „Paimsime ir mamą“. Ne,
negalėjau to padaryti. Nei dviese, nei trise. Kažkas turėjo vykti kitaip, o kaip – idėjų
neturėjau. Be to, man niekada nepatiko sūnaus palaidūno istorija. Vietoje to paskambinau
Liučijai ir paklausiau, ar Agnietė mėgsta staigmenas. Liučija net prajuko: „Ji DIEVINA
staigmenas!“. „Tai aš atvažiuosiu poryt… galima?“

Medinio kopų tako lentos tykiai sugirgžda.
– Mes abu labai gerai žinome, kur jie eina, tiesa? – priėjusi ištaria Liučija, žvilgsniu
lydėdama pakrante nutolstančius Agnietę ir Pijų, ir jos balse Simonas girdi neslepiamas
ašaras – ašaras motinos, kurią jau „išaugo“ paskutinis vaikas.
Dabar jis tik linkteli; vėliau pasakys, kad Agnietė ir Pijus, nors ir tvirtai susikibę už rankų,
iš pradžių eina patys į save – kaip visi pasaulio įsimylėjėliai. Neria giliai giliai, kadangi
paskutinį kartą priklauso tik sau, dar nėra savęs su niekuo negrįžtamai pasidalinę, dar
savęs nepadovanoję. Simonui žiauriai, be jokio gailesčio širdį persmelkia mintis, kad žiūri
į tolumon žingsniuojantį savo mylimiausią vaiką, saulės zuikutį, dvidešimt metų
šokinėjusį ir žaidusį jo širdies vandenyne. Zuikutį, kuris ką tik stryktelėjo į praplaukiantį
likimo laivą ir iškeliauja pažinti pasaulio.
– Ateik, – sako Liučijai, pirštais švelniai perbėgdamas jos šlapiu skruostu. – Šiąnakt mudu
darysime tą patį, ką darys jie. Tik meistriškiau.
TIK SUAUGUSIŲJŲ LAIKAS
1.

(Pijus)
Stiuardesė profesionaliu grakščiu judesiu pasilenkia prie manęs ir kažką pasiūlo – turbūt
paskutinę šiame skrydyje karšto gėrimo ar vandens stiklinę, kurios kai kurie keleiviai
neatsisako vien todėl, jog ji nemokama. Aš tik papurtau galvą – nereikia; krepšyje dar
tebeturiu pradėtą mineralinio buteliuką, įpratau taupyti vandenį. Norėčiau mokėti – kaip
moka skrybėlėti džentelmenai iš filmų apie gangsterius – elegantiškai maukti vieną viskio
taurę po kitos, ramindamas nervus prieš susitikimą su seniai matyta mylimąja… nemoku.
Nors skrybėlę aš irgi turėjau – bet prieš išvykdamas ją padovanojau. Aišku, anokia čia
dovana – spalvą praradusi, dėmėta skrybėlė, iki blizgesio impregnuota prakaitu, su
amžiams įsigėrusiu pigaus odekolono kvapu; vieną rytą joje radau skorpioną, kelis kartus
ji buvo apdergta paukščių. Tačiau esu tikras, kad buvusi mano skrybėlė dėvima, ir kad taip
bus dar ilgai. Man nepaprastai įdomu, kaip tarp žmonių susikuria tokie ryšiai, kaip
žmoguje atsiranda tokie jausmai, dėl kurių nudrengta skrybėlė įgija didesnę vertę nei
brangakmeniais puošta karūna. Kaip ji pereina visą Maslow piramidę, ir iš daikto, skirto
saugoti nuo saulės, tampa draugystės simboliu, skatinančiu savarankiškai tęsti darbą, kurį
pradėjai kartu su skrybėlę dovanojusiuoju? Kaip sąmonė paklūsta savo pačios įsakymui
nebijoti: šnaresių tamsoje; tragiškų gyvenimo sąlygų, kuriose taip lengvai plinta
infekcijos; alkio ir – ypač – troškulio; to, kad iš nežinojimo ar žioplumo pasakysi ar
padarysi ką nors, dėl ko tavęs ims nekęsti kartu gyvenantys toje ankštoje erdvėje, į kurią
buvai nusiųstas. Atsakymus „kodėl“ į šiuos ir daug kitų panašaus pobūdžio klausimų aš
jau, regis, turiu. Atsakymai „kaip“ atrodo žymiai sudėtingesni. Lyg ir žinau, kur būtų
galima bandyti jų ieškoti. Bet atsisėdęs prie kompiuterio tamsioje pašiūrėje su ant durų
prikalta lentele „Internet“, neieškodavau puslapių, informuojančių apie psichologijos
studijas. Buvau išmokęs negalvoti, kas bus rytoj, poryt ar bet kurią kitą dieną – reikėjo
pragyventi kiekvieną šiandieną, net ir tada, kai metas nebūdavo labai sunkus. Todėl dabar
baisiai keista, jog viskas baigėsi, kad lėktuvui nusileidus vėl būsiu vietinis… neturintis
aiškios vietos.
… tikiuosi, kad bagažas nedingo – ne dėl to, kad jame būtų vertingų daiktų, tiesiog
nesinorėtų užtrukti, pildant kažin kokius dokumentus, aiškinant gana sudėtingą savo
skrydžio maršrutą; o jei kas nors dar sugalvotų paklausinėti egzotiškų smulkmenų apie
Afriką… tiesiog kuo greičiau noriu namo… keliskart nuryju seiles, kad praeitų leidžiantis
atsiradęs ausų užgulimas… žvilgteliu į laikrodį – atskridome dešimt minučių vėliau… pro
lėktuvo langą matau oro uosto pastatus – tokius pažįstamus…
Lėktuvas nusileidžia daug švelniau nei tie maži vietinių skrydžių lėktuvėliai, kuriais
užtektinai prisiskraidžiau per dvejus su puse savanorystės metų; skrydis baigiasi maloniau
nei sraigtasparniu, iš kurio reikėdavo iššokti, jam tebekybant virš žemės. „Sveiki atvykę!..
dvylika laipsnių šilumos… Likite prisisegę saugos diržus, kol…“. Pavasaris gimtinėje.
„Kaip sentimentalu!“ – nusijuokiu mintyse; tačiau stodamasis klupteliu ir suprantu, jog ne
tik dėl trylikos valandų kelionės sėdomis, bet ir dėl to pavasario… Bandau prisiminti
tikrąjį – telefoninio ryšio, skype‘o, elektroninių ir popierinių laiškų, sms‘ų neiškreiptą –
Agnietės balsą, bet neturiu kaip pasitikrinti, ar prisimenu teisingai… Nuo to balso mane
dabar teskiria vienerios oro uosto durys. Per kitų keleivių pečius ir galvas dairausi į tas
duris, kai jos prasidaro, praleisdamos laimingus – jau bagažą pasiėmusius –
išeinančiuosius, tačiau laikas pernelyg trumpas, kad ką nors aiškai pamatyčiau. Tik galų
gale atgavęs savo mantą ir sparčiu žingsniu nuėjęs keliasdešimt metrų, pakliūnu į sensorių
jautros lauką, ir durys prieš mane atsilapoja. Dar vienas „kaip“ – kaip minioje, judančioje
ir šūkalojančioje, rankose laikančioje gėles, balionus, šuniukus, minioje akis išpūtusių
arba sekundei nusigręžusių, arba švieslentę su informacija apie atvykimus tyrinėjančių
žmonių, į kuriuos tavo akys neturi pakankamai laiko gerai įsižiūrėti, išsyk atrandi savus?..
Mane pasitinka visi tie patys, kurie ir išlydėjo. Kaip ten rašoma filmų titruose? – „abėcėlės
tvarka“: Agnietė, mama, Matas, tėvas. Mano širdies abėcėlė šiuo atveju sutampa su
kalbine, ir iš pradžių žengiu prie Agnietės. Ji nusikirpusi visai trumpai (šmėkšteli mintis,
kad gyvendamas čia gal nebūčiau to leidęs), tik kelios ilgos sruogos stilingai vilnija kaklu.
Ji vis dar beveik nesidažo, ir po ryškių Afrikos spalvų, po oro uostų margumyno Agnietės
šviesumas, švelnumas tiesiog pritrenkia. Nenorėčiau kartoti banalių palyginimų su angelu,
bet kaip tik tokia Agnietė man šią akimirką ir atrodo. Taip pat ir dėl to, jog paskutiniu
momentu pasitraukia į šalį, kad aš atsidurčiau tiesiai priešais mamą. Mamos rankos pakyla
manęs apkabinti, bet aš jas suimu savo delnais, pakeliu prie lūpų ir pabučiuoju – vieną,
antrą, trečią kartą. Turbūt atrodo keistokai, bet iš pradžių tai man vienodai šviečia:
Afrikoje atpratau rūpintis išore – tam nebuvo laiko, o be to, gaila buvo eikvoti jėgas,
reikalingas svarbesniems dalykams. Vis dėlto vos išlipus iš lėktuvo mintys apie tai, kaip ir
koks atrodau kitiems, pradeda lįsti į galvą – neįkyriai, kaip ir turėtų būti su senu įpročiu,
kurį laiką tiesiog snaudusiu. Čia, kur dabar gyvensiu, toks įprotis reikalingas, todėl šių
minčių nevysiu šalin. Pastebiu, kaip į mane stebėdamasis žiūri tėvas; spusteliu mamos
rankas, paleidžiu, tačiau prie jo dar neinu.
– Džiaugiuosi tave matydamas, – suspausdamas glėbyje, sako man Matas.
– Ir aš, – Dieve mano, kaip man norėjosi turėti žmogų, kuriam nuoširdžiai tai pasakysiu!
Ar man tik pasirodo, ar atėjus laikui pasisveikinti su tėvu, visi kiti šiek tiek įsitempia?
Prieš minutę tikėjausi, jog pakaks paspausti ranką – kaip išvykstant. Tačiau po tokio
apsikabinimo su Matu ir po tokio ilgo išsiskyrimo tai būtų įžeidimas, o aš jau seniai
nenoriu tėvo įžeidinėti. Todėl atsargiai jį apkabinu, jausdamas, kaip prabangus tėvo
kostiumo audinys susiliečia su mano prastos medvilnės marškinėliais ir kelnėmis – iš
tokios jo aprangos suprantu, kad gydytojas manęs pasitikti atlėkė iš ligoninės ir greitai, gal
net tiesiai iš oro uosto, turės ten grįžti; keista, tačiau šis per dvejus su puse, per dvidešimt
trejus metus išlikęs pastovumas mane ramina.
– Labas, tėti, – sakau jam už nugaros, žvelgdamas į virš išėjimo durų kabantį „Sveiki
atvykę! Welcome!“ plakatą.
– Labas, Pijau.
Dar nuo tėvo neatsitraukęs, akimis susirandu Agnietę. Į mus žiūrėdama, ji mandagiai
šypsosi, tačiau žvilgsnyje plazdena nekantra. Tad metas, Pijau, metas!..
– Tau tinka, – pagiriu šiek tiek per jėgą, nes apmaudu, kad naujiena nepasidalino su
manimi – juk kirposi jau ne vakar, nustatau tai liesdamas ties smilkiniais vis dar
stirksančius, bet jau gana švelnius plaukus.
– Tau irgi tinka, – mergina paglosto šerius ant mano skruosto: kai laukdamas persėdimo
šlaisčiausi po oro uostą, turėjau pakankamai laiko nusiskusti, bet į rankinį bagažą
negalėjau įsidėti skustuvo.
Norėčiau tuo neskustu skruostu ir kiek tankiau apžėlusiu smakru perbraukti Agnietę,
erzindamas ir kaitindamas, tada bučiniais raminti suerzinimą ir dar labiau kaitinti. Tačiau
kokie suaugę abu besame, negalime išrėžti mano tėvams ir Matui, jog tuojau pat
užsidarysime Agnietės bute, užtrauksime melsvo kartūno užuolaidas, paliesime tris
kambarines gėles, kurias mergina taip entuziastingai aprašinėdavo savo laiškuose,
surasime keturias– penkias žvakes mūsų asmeninei romantikai sukurti, nutrauksime lovos
užtiesalą ir nenustosime kalbėtis net glamonių vidury, svaiginami džiaugsmo girdėti
vienas kitą be jokių atstumo, ryšio, abejonių trukdžių. Norėčiau krūptelti, iš ryto neradęs
jos šalia savęs, ir su palengvėjimu atsikvėpti, išgirdęs pridarytų virtuvės durų slopinamus
rytinės ruošos garsus. Tysočiau lovoje, apsimesdamas tebemiegančiu, kad nereikėtų plauti
indų ar dar ko nors panašaus daryti – labai įkyrėjo, kai Afrikoje turėjome tokiu būdu
rodyti pavyzdį vaikams, su kuriais dirbome. O juk dauguma mūsų buvo nepratę kasdien
tvarkytis, ir naujokui, namuose savaitėmis neapsikuopdavusiam kambario, mojuoti šluota,
kovoti su pridžiūvusiomis košės kruopelėmis, skalbti drabužius tapdavo košmaru. Iš
pradžių mesdavome burtus, ir jei kuriam labai nepasisekdavo, visi dienos darbai tekdavo
jam vienam; kita vertus, laimingesnieji bent jau turėjo šansą to lažo išvengti. Tačiau
netrukus stovyklos senbuviai perprato šią gudrybę, ir burtų metas baigėsi. Ilgainiui įgudau
susitvarkyti su tuo, kas tapo neišvengiama, susitaikiau – ir pajutau palengvėjimą. Be to,
kuris iš gimtinėje likusių mano draugelių būtų galėjęs pasigirti mokantis atpažinti ir
išnaikinti bent jau kai kurias dėmes ant rūbų, pagaminti net kelis patiekalus iš tų pačių iki
gyvo kaulo įgrisusių ingredientų – tokius, kuriuos per vakarienę nesiraukydama valgys
visa mūsų šutvė?! Po metų mes patys tapome vyresniaisiais. Kai man pristatė mano
„globotinį“ – spuoguotą berniukėlį su ant vienos akies užleista plaukų sruoga – iškart jį
perspėjau, kad savo darbų nekrautų kitiems, nedrįstų išmesti skylėtų kojinių, kurias dar
įmanoma užlopyti, nebandytų kur nors pasislėpęs miegoti dieną, nes prieš tai pusę nakties
pliekė kortomis, net negalvotų apsimesti karščiuojančiu, tokiu būdu bent izoliatoriuje
gaudamas kelias aukso vertės privatumo valandas, kol apgavystė nebus išaiškinta… na ir
apskritai, nedarytų nieko iš to, ką daugiau ar mažiau (dažniausiai mažiau) sėkmingai
pirmuosius savanoriavimo metus išdarinėjau pats. Ir ko antraisiais ir trečiaisiais metais
išdarinėti jau nebetraukė.
– Tai gal man ir iki rytdienos nesiskusti? – tyliai teiraujuosi savo merginos, į šį klausimą
įdėdamas ir mūsų bendrą atsiprašymą dėl to, jog dabar turime skirtis.
– Pats nuspręsk, – valiūkiškai atsako ji.
Aš žinau, jog šis valiūkiškumas – tik kaukė ar, tiksliau, karnavalinis domino, po kuriuo
slepiasi drovi mergina, pasiryžusi atsiduoti šventės svaiguliui. Manau, jog rytoj turėsiu
padaryti ką nors, kad jai nereikėtų maskuotis, aiškiai parodysiu, koks mielas man tas
drovumas, koks jis retas ir vertingas. Ir kad jį bendromis jėgomis privalome išsaugoti. Nes
man jau užtenka begėdiškumo… ką čia uodegą sukti – kelias jaunutes savanores, tik ką
atvykusias į stovyklą ir neabejotinai troškusias karštų afrikietiškų nuotykių, padariau
moterimis; ačiū mane globojančiai žvaigždei, kad ne motinomis! Ar jaučiausi prasikaltęs
Agnietei? Anaiptol. Jau minėjau, jog Afrikoje – bent jau man – egzistavo tik konkreti tuo
metu gyvenama akimirka: trumpas malonumas, vyriškumo įtvirtinimas, vienas kitas
šnairas vyresniųjų žvilgsnis, keletas dienų, kai reikėdavo privengti merginos, – ir tiek tų
reikalų. Ne aš gi joms siūliausi! Tačiau kaskart po tokių nutikimų rašydavau Agnietei ilgą
ir švelnų laišką, kuriame vėl vadindavau ją Kregždute. Nes mudu turėjome ne atskiras
akimirkas, o praeitį, dabartį ir ateitį. Užsimaukšlindavau savo skrybėlę ir kulniuodavau į
paštą; kartais bėgdavau, jei žinodavau, jog šiandien laiškų bei siuntinių pristatyti ir paimti
atskris toli gražu ne kasdien pasirodantis sraigtasparnis. Ir neraudonuodamas
klausydavausi pašte dirbančios moters pagyrų, skirtų kažkokiam galantiškam kavalieriui,
kurio tuo metu nepažinodavau. Kartą vienas vos keliais metais už mane vyresnis vyrukas,
tuo metu atsakingas už tvarką stovykloje, nusprendė mane paprotinti: „Ar pagalvojai, kas
būtų, jei mergička pastotų?! Kas būtų kaltas? Ji? Tu? O gal aš?“. „Oi, tik jau ne tu!..“ –
prunkštelėjau. „Jeigu tai pasikartos, išsiųsiu tave namučio be didelių ceremonijų“. „Nea, –
aš abiem rankom atsirėmiau į stalą, už kurio sėdėjo tas pasipiktinęs teisuolis, labiau
panašus į išsigandusį viršininkėlį, – neišsiųsi. Nes aš čia vienas iš daugiausiai išmanančių
ir geriausiai dirbančių“. Nesigyriau – taip iš tiesų ir buvo. Visokie pakvailiojimai buvo
viena, o tiesioginis darbas – visai kas kita, beveik šventa. Mes mokėme vaikus ir jų tėvus
higienos, aiškinome jiems apie skiepų svarbą, supažindindavome su ligų požymiais,
atlikdavome elementarius sveikatos patikrinimus, teikdavome pirmąją pagalbą, o reikalui
esant vykdavome tai vienur, tai kitur ir dirbdavome gydytojų padėjėjais, sanitarais,
slaugytojais. Garantuoju, jog Agnietė universiteto auditorijose ir laboratorijose neišmoko
nė pusės to, ko savanoriaudamas skubos tvarka mokiausi aš. Pripratau matyti kraują ir
valyti vėmalus, bet nepripratau žiūrėti į kančią žmogaus akyse; mokėjau beveik
nesuklysdamas atskirti situacijas, kuriose gali kliautis intuicija, o kuriose tai daryti būtų
pavojinga; be sporto salės pagalbos treniravau kūną ir ugdžiau ištvermę; nesimokęs
pedagogikos pagrindų, vis greičiau susivokdavau, kuriam vaikui kokio poveikio reikia;
kruopščiai atsirinkdavau knygas skaitymui ir tas, kurias buvo galima panaudoti pritrūkus
tualetinio popieriaus – o taip neretai atsitikdavo. Man patiko iš karto matyti savo darbo
rezultatus. Be to, neaišku kodėl, tačiau tapau vienu iš vaikų numylėtinių – gal kad niekada
su jais bendraudamas nesiseilėjau ir nevyniojau tikrovės į blizgančius saldainių
popierėlius. Sutikdavau, kad gyvenimas kartais būna suknistas, tačiau ne tik juos, bet ir
save patį po truputėlį, neskubėdamas, bet atkakliai tikinau, jog prošvaistės vis tiek reikia
ieškoti, o neradus – pačiam ją sukurti, sau ir kitiems.

2.

Pabundu. Reikia keltis ir pradėti dieną, imtis darbų. Keista, jog manęs dar nepažadino
Volteris… o gal jis čia, bet tyliai sėdi mano lovos kojūgalyje, laukdamas, kol aš pats
nubusiu, stengiasi atmintyje išlaikyti šios nakties sapnus, kuriuos paskui pasakos man su
visomis smulkiausiomis detalėmis, sykiais gerokai erzinančiomis. Gal fantazuoja ką nors
šiandienai ar svajoja daug daug vėlesniems laikams? O gal jo galvoje gimsta nauji
klausimai, kuriais berniukas priremia mane prie sienos: „Kodėl tu rūkai?“, „Kokia yra
gyvenimo prasmė?“, „Ar tu gali bent truputį įsimylėti mano mamą?“, „Kiek daugiausiai
cukraus buvai įsidėjęs į arbatą?“, „Kodėl taip šlykštu matyti snarglį? Ir kodėl jis sūrus?“,
„Ar tavo mergina liūdi be tavęs? Labai?“.
– Volteri? – pašaukiu tyliai, kad neprižadinčiau tame pačiame kambaryje miegančių
vaikinų…
Vaikinų nėra; negirdėti knarkimo – nei prislopinto, nei garsaus, nejusti prakaito ir bezdalų
kvapo. Nesugirgžda lovos spyruoklės, kai atsisėdu. Ir kambarys žymiai mažesnis – nors ne
toks mažas, koks buvo Volterio ir jo mamos kambarys savanorių stovykloje: durys, tiesiai
priešais jas – lova, dešinėje spinta, kairėje staliukas ir langas prie jo, ir nuosava praustuvė
– prabangos atributas stovykloje. Aiškindamiesi su ja santykius, mudu buvome vienas kito
asmeninėje, net intymioje erdvėje, neturėjome kur trauktis.
Volterio nėra, nes čia jo ir negali būti. Tikiuosi, jog berniukas dar ramiai miega, o ne
užsimiršęs bėga koridoriumi pas mane, į bendro vyrų miegamojo tamsą, kurios sakosi
niekada – net visai mažas būdamas – nebijojęs. Tikiuosi, kad mama apkabinusi saugo jo
miegą ir naktyje pati sau šypsosi… dėl jo; o gal ne tik dėl jo, gal truputį graudžiai, juk jai
ne vis vien, kad nebepasimatysime?
– Pijau, ar man kažką sakei? – išgirstu savo mamos balsą.
Ji praveria duris.
– Aš?.. a, taip… Labas rytas, mama.
– Jau kelsies? Galvojau, kad po kelionės miegosi ilgiau.
– Prisisnaudžiau lėktuvuose, – šypteliu.
– Toks ten ir miegas!.. Eisiu, užkaisiu arbatinį.
– Man kavos, mama.
„Man kavos, Džes“, – šimtus rytų tartas sakinys, „O stebuklingas žodis?“ – šimtus kartų
tas pats jos atsakymas. Jei pasisekdavo, turėdavome keliasdešimt tik mums trims – jai,
man ir Volteriui – priklausančių minučių prieš užsivedant bundančios stovyklos balaganui.
Ji keldavosi anksti – taip anksti, kad jausdavausi tinginiu apkiautėliu; ir sūnų buvo taip
įpratinusi. Nusipraususi, gaivi, atrodanti jauniau geru penketu metų – vėliau darbo diena
tuos metus grąžindavo, kartais su palūkanomis.
Skrybėlę aš palikau Volteriui, bet kadangi berniukui ji per didelė, tai regentystės teise kol
kas priklauso jo mamai. „Antrųjų metų viduryje į mūsų stovyklą atvyko Volteris…“. Arba
Džonas. Arba Stivenas. Atrodo, taip knygose pradedami aprašinėti lemtingi susitikimai,
taip filmuose pasakotojo balsu imama apie juos kalbėti. Manasis Volteris nebuvo
raumeningas geraširdis vyrukas, pasiruošęs apginti kiekvieną skriaudžiamą, nebuvo kitaip
pasaulį matantis keistuolis, savo idėjomis patraukiantis net ir užkietėjusius nihilistus, ne
talentingas pedagogas ar dar koks panašus herojus. Jis buvo aštuonmetis berniukas, ką tik
paliktas tėvo, su mama, beveik trisdešimtmete slaugytoja, turėjusia mokyti naujai
atvykstančius savanorius slaugos įgūdžių, atskridęs ten, kur tikėjosi nebūsiant prisiminimų
– tik kad prisiminimus norom nenorom vežamės su savimi…
Tą popietę aš tvarkiausi ambulatorijoje, sudarinėjau reikalingų vaistų sąrašą, atrinkinėjau
tuos, kurių galiojimo terminas pasibaigė, valiau spintelių lentynėles. Žinojau, jog į
stovyklą šiandien atvyko „papildymas“, bet to atvykimo jau nebelaikiau išskirtiniu įvykiu,
kaip kad pirmuosius mėnesius ar metus, tad nėjau naujokų pasitikti – vis tiek per
vakarienę mus vienus kitiems pristatys. Tačiau Volterio mama pati atėjo į ambulatoriją –
žinoma, ne su manimi pažindintis, o paprašyti vaistų nuo galvos skausmo. „Tikrai kažkur į
krepšį buvau įsidėjusi. Bet kai tiek daiktų… – ji kaltai į mane pažvelgė. – Va kokia iš
manęs slaugytoja!“. „Nusiramink, – numojau ranka, – kiti čia atvažiavę ne tik daiktus, bet
ir protą pameta“. Ji nusijuokė: „Tau taip buvo?“. Valandėlę mąsčiau. „Gal ir taip. Nors
tikriausiai kaip tik tikėjausi, jog proto čia įgysiu“, – padaviau jai tabletę ir vandens. „Ir
pavyko?“. Klausiamai kilstelėjau antakius: „Ką matai prieš save?“. „Kuria prasme?“ –
kiek sutriko ji. „Na, ar atrodau įgijęs proto?“. Dabar padelsė ji. „Jeigu taip kalbi, tai gal…
truputį“. „O proto gali turėti tik truputį?“ – pasigirdo nuo durų. Mamos ieškoti atėjo
aštuonmetis berniukas. Nei per daug drovus, nei įžūlus. Niekuo neypatingos išvaizdos.
Vaikiško balselio, kurį jo nematydamas galėjai supainioti su mergaitės balsu. Pasisveikino
su manimi, o aš paklausiau jo vardo. Volteris buvo pratęs prie medicininių kabinetų, prie
vaistų kvapo. Mažas didvyris, nukeliavęs tūkstančius kilometrų nuo namų, vis labiau
įsisąmonindamas faktą, jog tėčio nematys labai labai ilgai, o gal nepamatys niekada.
– Pijau, tu nuo manęs toliau, nei buvai išvykdamas, – atsidūsta mama, o aš tik dabar
pajuntu iš puodelio sklindantį kavos aromatą.
– Ne ne, aš tiesiog… užsigalvojau… Man neišeina tuo pat metu koncentruotis į du dalykus
– žinai gi, net psichologai taip apie vyrus sako, – bandau pajuokauti.
– Tai papasakok man, apie ką galvoji.
Apie pirmąjį Džesikos man paruoštą kavos puodelį… Kai po kelių savaičių tapo aišku, jog
vyresniuoju draugu iš gana gausaus savanorių vaikinų būrio Volteris išsirinko mane, kai
visam pusdieniui prie manęs tarsi prilipdavo, per pietus suvalgydavo ir lėkštėje palikdavo
lygiai tą patį, ką ir aš, o į savo kalbą prikaišiojo man būdingų išsireiškimų, jo mama vieną
rytą pasikvietė mane, vos atsikėlusį, į dar tuščią stovyklos virtuvę ir paprašė: „Neleisk
Volteriui prie tavęs prisirišti. Nereikėtų, kad tiek daug laiko būtumėte kartu“.
„Nesijaudink, pagal amžių aš jam į tėvus netinku, tad nemanau, kad jis tokiu būdu ieško
tėvo pakaitalo“. „Aš ne dėl to jaudinuosi, – ji šiek tiek susidrovėjo, tačiau rūpestis dėl
sūnaus paėmė viršų. – Stovykloje šnekama, kad tu… eini per moteris… jam ne koks
pavyzdys, ypač kai tėvas išėjo pas kitą. Ir jeigu jis iš ko nors sužinos…“. Nuskambėjo
bjauriai; mintyse suskaičiavau – „perėjau“ per keturias, ne tiek ir daug pusantrų metų
laikotarpiui. Su Džesika manęs tuo metu dar niekas nesiejo, tačiau Volteris… jeigu jam
bus liepta su manimi nedraugauti, kaip mama tai paaiškins? Žinoma, negražių žodžių
nenaudos, bet… Tuo metu man nė į galvą neatėjo, kad norint Volterio akyse išlaikyti, o
kitų akyse galutinai neprarasti autoriteto ir reputacijos, tereikia liautis su vienadieniais
nuotykiais – gal dėl to, kad visiškai liautis atrodė beveik neįmanoma: „Supranti, kai
kurioms moterims tiesiog būtina aukotis. Absoliučiai. Tad ir sekse jos tampa ne tik
savanorėmis, bet ir visiškomis altruistėmis. Man nuo tokių bloga darosi. O tu norėtum, kad
jas gerbčiau?! Gerbti galiu tave. Galiu mylėti tavo sūnų, tikrai! Jau jį myliu…”. Ji man
neleido užbaigti: „Bloga darosi? O gal gera?“ – užvažiavo tokį antausį, kad vos išsilaikiau
ant kojų. Tačiau nenutilau – priešingai, pradėjau rėkte rėkti: „Kuri iš jų tau mane
paskundė? Ta, kurią dulkinau trumpiausiai?“. „Pijau, nustok“, – ji sustingo, stabdė mane
tik akimis. Bet man, asilui, žvilgsnio buvo maža:
„O kodėl turėčiau?! Kas tu man – mama, sesuo? Pagal amžių mokyti dar per jauna, o
suprasti – jau per sena. Mano mergina turėtų visu šituo rūpintis, ne tu!“. Ji staiga
nuoširdžiai nustebo:
„Tu turi merginą?“. Va čia aš ir žagtelėjau – toks nesąmoningas sugėdinimas buvo
baisiausias dalykas, koks tik galėjo nutikti savo keitimusi į gera tikinčiam vyrukui,
namuose palikusiam mylimąją, padorumu taip labai panašią į šitą moterį. Ir pravirkau, aš
greitas verkti – tai vienintelis dalykas, dėl kurio vaikystėje ir ypač paauglystėje jaučiausi
prastesnis už bendraamžius. Džesika nepriėjo artyn ir nepuolė manęs gailėti, tačiau ir
nepaliko vieno. Stovėjo ir laukė. „Mane kartais lyg kažkas užvaldo. Aš net gerai nematau
tos panos, akyse tamsu darosi. Aš puolu, Džes! – o ką ir kodėl, nežinau“, – prisiminiau,
kaip Agnietės tėvas man pasakojo apie savo neapykantą varžovui, ir vos netarstelėjau
„tikiuosi, tai neprimena išpažinties“. Man perštėjo skruostą, vis dar riedėjo ašaros, ir
atrodydamas taip apgailėtinai, pasąmonėje trokšdamas atleidimo, tęsiau: „Lygiai tą patį
jaučiu, kai pamatau kenčiantį žmogų. Tada irgi puolu veikti beatodairiškai, kažkaip aršiai,
tik pastangos būna nukreiptos į gera… Nemanau, kad bent vienas iš tų, kuriems čia teikiau
pagalbą ar informaciją, manimi skundėsi“. „Priešingai, – kaip tik tada ji įjungė elektrinį
virdulį. – Šiuo požiūriu tave labai giria. Net ir tos, kurias dulkinai“.
Negaliu mamai pasakoti mūsų su Džese blevyzgų – ji inteligentiška penkiasdešimtmetė
moteris. O be šitos priešistorės iki galo nebus suprantamas tolesnis mudviejų bendravimas,
tai, kuo jis buvo ypatingas. Tad tiesiog paporinu gražią istoriją apie malonią slaugytoją,
kurios nesugniuždė skyrybos ir kuri puikiai moka elgtis su savo sūnumi, su kuria mudu
įgyvendinome abiems tuo pat metu į galvą šovusią idėją slaugos mokyti vietinius vaikus,
ypač mergaites, kurioms tai ateityje galėjo būti ne tik šeimos gyvenime, bet ir darbo
rinkoje praversiantys įgūdžiai. Tai tikra istorija, su visais būtinais elementais: pradiniu
aplinkos pasipriešinimu, finansiniais sunkumais, kuriuos – bent iš dalies – gali įveikti
entuziazmas, baime dėl galimos nesėkmės, savimi ne visada pasitikinčiais, bet visgi
pašėlusiais veikėjais, pamažu atitirpstančiomis galingųjų ir įtakingųjų širdimis, pergalės
skoniu šventinėje taurėje ir nesėkmių skoniu galugerklyje, užsiėmimų kasdienybe, barniais
ir susitaikymais, skirtingais požiūriais į tą pačią koncepciją, žibančiomis akimis, garsiai
išsakytais ir nutylėtais prašymais neišvažiuoti, nepalikti… su būsimais laiškais,
nuotraukomis ir atvirukais, ir straipsniais apie gražią savanorių iniciatyvą.
– Vadinasi, tavo gyvenime ten buvo ir poezijos, – sako mama.
Poezijos? Galima ir taip pavadinti. Galbūt baltosiomis eilėmis. Kai aš pirmą kartą pajutau
likęs su Džese visiškai vienas – ne todėl, kad aplinkui nebuvo kitų žmonių, taip
atsitikdavo ir anksčiau. Bet tąsyk mes nesikalbėjome nei apie darbą, nei apie Volterį, nei
apie ką tik perskaitytą knygą ar apie tai, ko ryt poryt būtų gerai parvežti iš parduotuvės. Ji
buvo už mane vyresnė septyneriais metais; mūsų amžiuje tai daug. Visada tuos septynerius
metus jaučiau – sykiais tai buvo net malonu, sykiais nervino. Tą kartą – baisiai viską
komplikavo. O gal kaip tik palengvino. Todėl ir peršasi palyginimas su baltosiomis
eilėmis – aptikti prasmę keistai derančiuose iš pirmo žvilgsnio priešinguose dalykuose.
Mylėti platoniškai – ar kiekvienam gyvenime tenka tokia laimė?

3.

– Ar užeisi pas mus? – klausia Matas.

– Ne, aš – namo.
Jiedu su Agniete žingsniuoja greta vienas kito link autobusų stotelės, Pijų palikę tėvams.
Matas stabteli ir lengvu rankos judesiu sustabdo seserį:
– Ar taip viską įsivaizdavai?
– Turbūt retai būna lygiai taip, kaip įsivaizduoji, – merginą smaugia ašaros: dabar, kai
jisai tame pačiame mieste, kiekviena atskirai praleista minutė, net sekundė žeidžia; ji
pyksta, nors supranta, jog viskas teisinga, kad vaikas pirmiausia priklauso tėvams, o tik
po to – kitiems, kokie tie tėvai ir kas tie kiti bebūtų. – Jis beveik nepasikeitęs, tiesa?
Matas nežino, kaip geriau atsakyti. Ar paminėti vyresnio žmogaus, patyrusio vyro ir
portretus kuriančio dailininko akims akivaizdžius išvaizdos pokyčius, kurių sesuo gal net
nepastebėjo, nes oro uoste laukė vis dar to paties dvidešimtmečio vaikino ir apsidžiaugė
pamačiusi į jį panašų? Šie pokyčiai neabejotinai atspindi naują psichologinę ir dvasinę
patirtį, tačiau ja pasidalinti arba ją nutylėti gali tik pats Pijus. O gal pirmiausia pasakyti,
jog Pijaus branduolio ir galingiausia fizikinė reakcija negalėtų suskaidyti? – Matui keista
ir šiek tiek nejauku, jog pažinties pradžioje jis svarstė, ar to vaikino viduje apskritai
esama kokio nors branduolio, ar tik tuštuma.
– Hm. Bent jau gerai, kad jo ūgis dar nepadidėjo – būtum turėjusi ant kėdės lipti, kad
pasiektum pabučiuoti, – tarsteli jis.
– Begėdis! – susiraukia Agnietė. – Ne tokia aš žema!.. O kas padidėjo?
– Glėbis, – Matui pasirodė, kad Afrikoje Pijus pagaliau išmoko normaliai apsikabinti:
tvirtai žengti link kito, iki galo išskėsti rankas, stipriai prisiglausti, leistis apglėbiamas ir
taip išbūti ilgiau nei tris sekundes. – Manau, kad jame tu rasi užuovėją. Visuomet, –
svarbiausia ne kaita ir pastovumas, o tai, kaip dėl kaitos ar pastovumo jaučiasi pats
žmogus ir jo artimieji.
– Ačiū. Dabar jau tikrai galiu eiti namo ir truputį pasvajoti apie tą glėbį…

(Agnietė)
Savo kambarėlį Mato bute iš pradžių užleidau jųdviejų su Ūla mintims apie kūdikį…
Vėliau – kūdikio lovelei, vonelei, maniežui, kėdutei… ten atsirado krūva drabužėlių, keli
žindukai, pačio mažiausio dydžio pampersų pakuotės, būsimos senelės (aišku, Ūlos
mamos, ne maniškės) siūta antklodėlė… Galiausiai, kai mums su Matu pradėjo atrodyti,
jog daugiau ten jau niekas netilps, tame kambaryje pasigirdo balsas – mano galva, labai
stiprus penkiasdešimt keturių centimetrų ūgio ir trijų su puse kilogramų svorio vaikinui.
… Mes trys – Ūla, aš ir Joana – stovime ratu aplink lovelę. „Jie visai nesiruošia gausinti
moterų gretų, – pirmoji prabyla Joana. – Nuo šiol turėsime laikytis dar tvirčiau ir
vieningiau. Ir, – ji mirkteli man, – viltis dėsime į Agnietę“. Aš purkšteliu – tokioms
viltims dar tikrai per anksti, o ir Pijus rašo įtartinai gražius laiškus… „Nevaidinkime čia
trijų muškietininkų, – Ūla pakelia sūnų iš lovelės ir priglaudžia prie krūtinės; jis miega
toliau, tarpais saldžiai sučepsėdamas. – Vyrams reikia sūnų, reikia tokių nuotraukų,
kokiomis Rokas užtvindė visą feisbuką“. Aš neturiu daug laiko feisbukui peržiūrinėti,
todėl labiau prisimenu nuotrauką ant sporto žurnalo viršelio: šalies rinktinė, iš Europos
parsivežusi sidabrą, sustojusi pozuoti oro uosto atvykimo salėje, ir centre – jos kapitonas,
ant pečių užsikėlęs dvimetį sūnų, rankutėse tvirtai laikantį pergalingąjį kamuolį. Sūnų tėvo
šypsena, tėvo akimis… tėvo charakteriu – vargeli tu mano!.. „Rokas norėtų dar pustuzinio
vaikų“, – mesteli Joana ir padeda Ūlai paguldyti mažylį atgal į lovelę, motiniškai jį
užkloja. „O tu?“. „Aš? O ką aš? Kai vyras su žmona išsidūksta dešimt metų, ji turi
tenkintis praretėjusiu dėmesio rodymu, – tad kai vyrui vėl užeina siautulys, sutinki su jo
panaudojimu šeimos pagausinimui – ir malonumas, ir nauda“. Joanos aš niekada iki galo
nepamilau, ir šitie žodžiai, dėl kurių į ją priekaištingai dėbteli Ūla, taškų moteriai
neprideda. Nors ir pastebiu, jog jos akių kampučiuose žaidžia vylius. Tuo tarpu Ūlos
žvilgsnis staiga ilgėliau apsistoja ties Joana: „Tu ką, vėl…?“. „O ką gi aš čia judviem
bandau pasakyti…“ – atsidūsta Joana ir prisėda ant greta lovelės stovinčios kėdės. Ūla
kažkokio man kol kas nesuprantamo impulso pagauta ją apkabina, valandėlę taip palaiko,
paglosto plaukus. „Sidabrą šventėte?“. „Greičiausiai, – Joana atsiprašomai žvilgteli į mane
– šiek tiek po laiko. O tada priduria. – Įsivaizduojat, kas nutiktų, jeigu jie iškovotų
auksą?!“. Ir mudvi su Ūla pradedame juoktis, pažadindamos mažylį, kuris neramiai
sujuda, apsidairo dar pasaulyje pasimetusiomis akutėmis ir pravirksta. „Viskas, mieloji,
eime iš čia, – stodamasi Joana paima mane už parankės. – Jis nori valgyti“.
Kai mudvi su Joana atžingsniuojame į didįjį kambarį, Roką su Matu – abu ką tik
apšnekėtus tėvelius – randame sėdinčius vienas priešais kitą ir, labai tikėtina, taip pat
aptarinėjančius savo žmonas. Kai buvau visai maža, broliams atsidūrus greta vienas kito
man atrodydavo, jog matau vieną žmogų, atsispindintį veidrodyje; ir vis dėlto nuo pat
mažumės pagaudavau kažkokius išoriškai veik nepastebimus jų skirtumus – visada
žinojau, kuris yra kuris, nė kartelio jų nesupainiojau. Aš dar tebemąstau apie Joanos
žodžius, jog Rokas jos atžvilgiu kiek atvėsęs, ir man sunkiai sekasi tuo patikėti: Roko
apskritai negaliu įsivaizduoti kitokio nei trykštančio entuziazmu, energija, džiaugsmu,
pykčiu, agresija, aistra, juoku, dar bet kuo – tik ne „atvėsusio“, štai ir šiuo momentu jis
mostaguoja rankomis taip, kad būdamas paukštis jau pakiltų į orą, o Matas pritardamas
linkčioja, ir jo kūno kalba irgi įprastinė – neskubri, kažkokia jauki, neryški, bet visgi išsyk
į akis krintanti ir prikaustanti. Tuo mano broliai ir skiriasi – kūno kalba, tipiniu elgesiu.
Jeigu čia būtų Pijus, jis elgtųsi dar kitaip nei Rokas ar Matas.
Pagalvoju apie Pijų, ir iš toli toli, per milžinišką mudu skiriantį atstumą iki šio kambario
atklysta ir jame pasilieka ryškus vaizdinys. Rodos, matau savo vaikiną, sėdintį greta Mato
ant fotelio porankio, sutelkusį dėmesį, nes jam tikrai įdomu – antakiai suraukti, lūpos kiek
pravertos, jis galbūt irgi norėtų ką nors tarti, įsiterpti, bet kol kas neišdrįsta. Jis geba būti
kantrus, pagarbus ir mandagus, jeigu nori, – tikras meilutis. Kiek daug vyras gali padaryti,
kai nori! Pavyzdžiui, iš save vieną tematančio pasipūtėlio tapti savanoriu – ir ne kokiame
nors koncerte ar renginyje, o nelengvoje kasdienybėje. Pradžioje tai gal buvo labiau
nuotykių ieškojimas, laisvės troškimas, noras pabandyti atsilaikyti vienam – suvokti savo
sugebėjimus ir jų ribas. Paskui iš to naudos gavo ne tik pats Pijus, bet ir kiti žmonės.
Baisiai norėčiau darbuotis drauge su juo! Ir nežinau, ar ištverčiau ištisas paras kartu…
Žinoma, kada nors juk taip ir gyvensime – kartu visas dvidešimt keturias valandas, visas
septynias paras per savaitę; kai būsime šeima. Jis nė karto apie tai neužsiminė, aš
suprantu, jog mudu dar labai jauni… tikėtina, jog susirietume dėl kokio nors kasdienio
įpročio, kuris kitame neįtiktų, dėl kokio nors burbtelto žodžio, išsprūdusio tik todėl, kad
blogai išsimiegota… Moteris supranta, jog visa tai – santuokinio gyvenimo
nepageidaujami reiškiniai, kurių, kaip nepageidaujamo vaistų (vaistų nuo vienatvės?)
poveikio, nepasiseks visiškai išvengti. Vyras čia mato jo laisvės suvaržymą. Vieną iš
dalykų, kuriais labiausiai bijau būti apkaltinta. Juk Pijus – tai pati laisvė, tegul iš pradžių ji
ir buvo niūri, sunki jam pačiam ir aplinkiniams; dabar jau yra kiek kitaip, ta laisvė iš vien
tik maištaujančios pamažu tampa ir kuriančia. Matau Pijų, nugara atsišliejusį į palangę ir
kvatojantį iš kažkokio Roko pokšto, kurie kartais yra prasto skonio, bet tiedviem tinkami;
akys chuliganiškai žiba; jie sumuša rankomis ir juokiasi toliau. „Neklausyk!” – šūkteli
man choru: juokelis aiškiai buvo apie moteris, ir man išties geriau jo negirdėti – tad
„išjungiu“ klausą ir tiktai žiūriu į savo vaikiną. Labai, labai gražų; kažkada dalyvavo
modelių atrankoje, bet prieš paskutinį turą nusprendė nevirsiąs marionete dizainerio
rankose. Ir vėl ta laisvė, ne visuomet teisingai suprasta. Kaip ir laisvė kalbėti ką nori – net
nešvankiai, kurios tokie kaip Rokas neišauga visą gyvenimą… norėčiau, kad Pijus išaugtų.
O chuliganiškumo telieka. Tegul neišblunka tas charakterio ryškumas, ypatingai
nuspalvinantis ir jo glamones – taip jų pasiilgau!..

4.

(Pijus)
Jos judesiai pasikeitę. Minkštesni, aptakesni, kažką paliekantys iš dalies paslėptą, iki galo
neišsakytą. Anksčiau Agnietė man buvo lyg atvira knyga, dabar – besiskleidžianti
paslaptis. Dar nenusprendžiau, kaip man labiau patinka. Paslaptinga ir Agnietę supanti
aplinka – būstas, įsirengtas jos rankomis, jos vaizduotės žaismo vaisius. Tėvų namuose jau
nuo paauglystės nesijaučiau savas, Afrikoje, kaip bepažiūrėsi, gyvenau benderyje, o dabar
irgi neturiu vietos, į kurią už šeimininkę atsivesčiau savo merginą. Man tai nepatinka,
žiauriai. Todėl kelias valandas surūgęs kiurksau fotelyje, laukdamas į universitetą išėjusios
Agnietės. Ji kvietė eiti kartu, tačiau nerizikavau tapti įdomybe, į kurią visi spoksos, spaus
ranką, tapšnos per petį, kažko vis klausinės ir pasakos man pro ausis praslysiančius
dalykus. Jeigu kada nors eisiu, tai jau į kitą fakultetą, visai kitaip nusiteikęs ir nė vienam
nepažįstamas. Ilgai svarsčiau, kodėl Afrikoje, toli gražu ne palankiose sąlygose, jaučiausi
galintis kalnus nuversti, bet kurią į rankas pakliuvusią galimybę griebdavau ir laikydavau,
ir sykiais ją pavykdavo paversti kažkuo apčiuopiamu. O grįžęs namo, tarsi užstrigau: jau
trečia savaitė tik vaikštinėjau po miestą, sustojęs žiūrėjau į fontano srovę, kaip vaikystėje
pakišdamas po ja delną ir mėgaudamasis per jį srovenančio vandens pojūčiu; stebėjau
daugybę priešais mane plytinčių galimybių ir bandžiau jas lyginti, kad pasirinkčiau
geriausią. Tačiau rinktis nelabai mokėjau. Nors dalykai, kurie gyvenime patys mane
susirado – Agnietė, savanorystė – buvo visai neblogi, vis dėlto visuomet svajojau apie
savo paties iniciatyvą – ne tik kažką atmesti, kažko atsisakyti ar nedaryti, bet kažką
nuveikti ir sukurti. Tai sunkus darbas, ir turbūt šiuo metu dar nedrįsau jo pradėti. Daviau
sau žodį, jog bent jau stoti į aukštąją pabandysiu šį mėnesį, anksčiau nei Agnietė baigs
bakalauro mokslus. Į psichologiją, kuriai prieš kelias dienas atstovavau pokalbyje su
Agnietės tėvu, pasakiusiu: „Man visuomet buvo artimesnė filosofija nei psichologija – nes
ji kalba apie tai, kas viršija ir peržengia žmogų, eina toliau nei sugeba jis“. O man pakako
žmogaus, pastaruoju metu vis labiau įsitikinau, jog jis – svarbiausia; kai kas nors
teiraudavosi, ką man reiškia Afrika, dažnai atsakydavau, jog Afrika man – tai pirmiausia
žmonės, kuriuos ten sutikau, su kuriais dirbau, bendradarbiavau ir kovojau, kurie kažką
papasakodavo ir atskleisdavo man arba patys manęs klausydavosi, kurie šypsosi arba
rimtai žvelgia iš parsivežtų fotografijų, kurie mane, o aš juos mėgome, mylėjome ir
neapkentėme, kuriuos aš kartais sapnuoju ir visuomet prisimenu. Afrikoje man prieinami
pasirinkimai buvo labai riboti ir juos daryti privalėjau greitai – gal todėl ir apsispręsti
būdavo paprasčiau. Namuose, atrodė, vėl turiu galybę variantų ir laiko, o ir vasara veikė
liūliuojamai – kokie gi rimtumai vasarą?! Jeigu čia būtų buvusi Džesika, ji būtų mane
išjudinusi iš snaudulio – Džesės prisibijojau, nors ir žinodamas, kad ji mane dievina. Kita
vertus, aiškiai nebūtų norėjusi, kad Volteris užaugtų toks. Netroško ir tokio vyro, apskritai
jokio sutuoktinio. O tokio vaikino būtų neatsisakiusi, taip man ir pasakė tada savo
kambaryje, nugara prisispaudusi prie kriauklės, stengdamasi prie manęs nesiliesti. Tąsyk
turėjau jai labai daug paaiškinti. Viską. Būdamas septyneriais metais jaunesnis. Būdamas
vyras. Būdamas jos kolega. Pradėjau, tačiau pasirodė, jog nėra taip paprasta pasakyti, ką
man reiškia Agnietė. Džesika buvo įsitikinusi, jog gimtinėje likusi mergina mažai man
berūpi, ir aš privalėjau sugriauti šį klaidingą įsitikinimą. Turėjau pradėti nuo toli…
„Pirmosios bakalauro studijų dienos man buvo tikras išbandymas. Ne dėl pačių mokslų –
jie man daugmaž tiko, kitaip nė nebūčiau pradėjęs studijuoti. Bet susidurti su trisdešimčia
nepažįstamų snukių, nuolat su jais trintis tose pačiose auditorijose ir koridoriuose!..
Pakęsti jų spoksojimą, rankų kaišiojimą pasisveikinimams, piršimąsi į draugus… Į
pažintis niekada nesueidavau lengvai, nesiruošiau to daryti ir dabar; atėjęs į pirmąją
paskaitą, burbtelėjau „labas“ visiems ir niekam, nuslinkau į neužimtą paskutinį suolą ir
greitosiomis peržvelgiau susirinkusius. Iš karto supratau, kurie iš jų sieks tapti
„žvaigždėmis“ – nes jomis buvo mokykloje arba, atvirkščiai, ten galėjo tik pasvajoti apie
tokią laimę, o čia vylėsi visus apmauti; kurios save laiko gražuolėmis ir pabandyk tik
kitaip su jomis elgtis; kurie vaidina gerus berniukus ar šiuolaikinius kazanovas; kurie yra
normalūs – juk bet kurioje kompanijoje pasitaiko ir tokių; kurie nervinasi, drovisi, turi
kompleksų; kurie nusirašinės ar kals; kurie strojins dėstytojams akutes – nesvarbu,
mergina ar vaikinas būtų; kurie visu kuo pavyzdingi – ir gal natūraliai… taip, ją priskyriau
prie pastarųjų. Paskui ji man sakė, kad jautė tą vertinantį žvilgsnį, kad atsigręžė būtent dėl
jo – tik niekaip neišklausiau, ką per pirmąjį mudviejų susižvalgymą pagalvojo apie mane.
Ar patikau. Ji buvo visai nieko – ne iš tų pavyzdingųjų, kurias norisi erzinti. Tik va ta
pavardė!..“. Džesė ranka paremia smakrą ir man šypsosi – tokiais momentais ji man
atrodo labai mamiška, nors ir šiek tiek valiūkiška. „Ir aš ją pravardžiavau“, – ne, man ne
gėda, o skruostai rausta tik dėl to, kad kažkam taip atvirai pasakoju apie Kregždutę. Kol
„nuskrendame“ iki pirmosios mudviejų nakties, Džesika kelis kartus manęs atsiprašo
pasiūliusi būti pora. Ji suvokia. Viską. O aš ištariu paskutinį sakinį apie tai, kaip šiltų
sutemų gaubiamoje kopų įlomėje akimirkai paleidau mane ten atsivedusios Agnietės ranką
– tik tam, kad tuojau pat uždaryčiau ją savo glėbyje, kad nuo pat pirmosios sekundės
neleisčiau net atsikvėpti, kad mums virš galvų susiūbuotų žvaigždės, o ant mūsų tarsi
antklodė nukristų Paukščių Takas. Tada sustoju, nutylu. Džesė pasilenkia per stalą ir
pabučiuoja mane į kaktą. Mylėti platoniškai – ar kiekvienam gyvenime tenka tokia
laimė?..
– Pijau… – visai ne platoniškas bučinys į lūpas. – Užsnūdai?
Priimu Kregždutę ant savo kelių ir kelias minutes pasėdime apsikabinę. Tada ji suskanta
pasakoti, kaip pakeliui namo paskambino vienas draugas ir pakvietė prisijungti prie
pažįstamos kompanijos, planuojančios šį vakarą praleisti klube. Kažkada buvau labai
„klubinis“, paskui buvo kiek pabodę, Afrikoje diskotekas rengdavome retai –
pagrindiniame stovyklos pastate, valgykloje, į pasienius išstumdę stalus ir kėdes, ir
nuoširdžiai jomis džiaugdavomės; tad kodėl gi ne?
Viskas man tinka: gera muzika, nedidelė kompanija Agnietės draugų, kurie net ilgiau
pabendravus pasirodo besą faini žmonės, klubo aplinka, kurioje niekas nešnairuoja į
atvirai besibučiuojančius, net jei atloši merginos galvą ar rankos nuslysta jos krūtimis, ir
aš galiu bent jau šiam nedideliam pasaulėliui parodyti, jog baltaplaukė aptemptais
džinsais, skambiai besijuokianti laimingu juoku – mano. Mes šokame iki nukritimo,
galiausiai jau nepaisydami, kas su kuo poroje, parodijuodami pakvaišusius kokios nors
kultinės grupės fanus, purtydami galvas, kad į visas puses draikytųsi plaukai, ir kartu su
atlikėjais iš muzikos įrašų staugdami gerai pažįstamas dainas. Mane linksmina faktas, kad
jie bent vienam vakarui ir nakčiai spjovė į baigiamojo darbo rašymą ar profesinius
reikalus, nė žodžiu neužsimena apie studijas – nebent pasišaipo iš kokio dėstytojo ar
apkalba vieną kitą kursioką, nekalba apie algą ir paskolos būstui galimybes – nebent
pasvaičioja apie prabangų penthauzą ir kaip jį įsirengtų. Todėl jaučiuosi su jais lygiavertis,
o ne mokslų nebaigęs, darbo dar nesusiradęs ir dokumentų stojimui kol kas
neužregistravęs nepatikimas tipas, nuo kurio mamytės ir tėčiai turėtų saugoti savo dukras.
Vis dėlto tam tikrais dalykais jie akivaizdžiai pranašesni. Pavyzdžiui, santuokos planais.
– Ta porelė, kur beveik nešoko, tik sėdėjo apsikabinę, netrukus tuoksis, – sužinau iš
Agnietės, paryčiais lydėdamas ją namo.
– Seniai draugauja?
– Tiksliai nežinau. Ir nežinau, ar tai svarbu.
– Hmm… Matas ilgai laukė… – paminiu tą porą, kurios draugystės istorija man žinoma
geriau už kitų.
– Ir galiausiai susituokė „iš reikalo“. Kaip kokie aštuoniolikmečiai, – prunkšteli Agnietė. –
Tempė tempė, kol susizgribo, kad mažylis jau pakeliui. Aš taip nedaryčiau.
– O tu… norėtum? – atsargiai paklausiu.
– Ko? – ji suklūsta.
– Na, susituokti… juk apie tai dabar kalbame.
Agnietė kažkaip priekaištingai į mane pažvelgia… aišku, jeigu jau pirštis – tai tikrai ne
šitokiais žodžiais, o jei nesipiršti – tai nė neklausti, ar norėtų… Žinau, kad Liučija ir
Simonas baiminasi dėl Agnietės. Aš jų vietoje irgi taip jausčiausi. Žinoma, jie patys
susituokė irgi vėlokai, tačiau iki to laiko jau buvo baigę mokslus, jau dirbo, o Liučija jau
žvilgčiojo į doktorantūros pusę. „Kodėl jūs į doktorantūrą nestojote?“ – kartą paklausiau
Simono. „Aš nebūčiau parašęs disertacijos. Juk jau magistrinį darbą – tu gal to nežinai –
parašiau romano forma… vos priėmė. Nuo meninio teksto pereiti prie mokslinio, mano
supratimu, be galo sunku – o gal tiesiog aš nesu pakankamai gabus ir lankstus, galbūt
truputį tingus. Bet man užtenka meninio, kartais jo net per daug – nespėju užrašinėti.
Kūryboje pragyveni daugybę gyvenimų – realybėje tai neįmanoma. Kūryboje
transformuojiesi ir persikūniji. Iki galo išjauti euforiją, kai mintyse gimsta nauja pastraipa,
kai išgirsti galingai prabylant savo veikėjus. Kai jie tave veda – net jei iš pradžių manei
pats juos vairuosiąs ir būsiąs savarankiškas. Jie neleidžia užmigti arba pažadina naktį ir
reikalauja užrašyti tai, ką veikia ar sako. Tu juos myli, jais džiaugiesi ir ant jų pyksti, jie
erzina ir kelia pasišlykštėjimą. Bet kuriuo atveju – tvirtai pririša prie savęs“. Jergutėliau,
kuoktelėję buvo jie abu – ir Simonas, ir mano tėvukas: eksperimentavo su baigiamaisiais
darbais, įrodinėdami savo tiesas, bet rizikuodami būti išmesti iš studijų be diplomo. Ar aš
taip išdrįsčiau? Afrikoje išdrįsau eiti pas aplinkinių kaimų tėvus ir įtikinėti juos, kad verta
leisti vaikams lankyti mūsų įsteigtą slaugytojų mokyklą. Kelis kartus mane išstūmė pro
duris, kelis kartus vos negavau mušti, tačiau kai kurie pakviesdavo prisėsti, išklausydavo
ir net kažko paklausdavo. Ir galiausiai surinkome keturiolika mokinių. Neseniai gavau
Džesikos emailą, jog jau yra aštuoniolika. Ji tebesidarbuoja – ne tik kaip mokytoja, bet ir
kaip idėjos skleidėja. Prisimenu ją baltu chalatu, išsidraikiusiais tamsiais plaukais,
siekiančiais švelnia linija banguojančius pečius; prisimenu jos greitą žingsnį ir tikslius
rankų judesius, ruošiant medicinines priemones, tvarkant kambarį, gaminant valgį; malonų
balsą, glamonėjantį lyg vakaro vėjelis, bet sugriežtėjantį, kai tekdavo sulaikyti pernelyg
įsišėlusį sūnų ar mane, sumaniusį popietę bibliotekoje iškeisti į patysojimą hamake: „Vien
praktikos negana. Jei nori iš Afrikos parsivežti ką nors vertingo, kaupk ir su praktika
susijusias teorines žinias“. Atsimenu tave, Džes, kaip dar vieną mano gyvenime svarbią
moterį – nemanau, jog vyras turėtų jaustis nejaukiai, jeigu autoritetu jam dažniau tampa
moterys nei kiti vyrai. Ko gero, būtent moterys sakytų, kad ir pasiūlymas merginai tuoktis
– rimtas ir vertingas poelgis, rodantis vyro brandą… Bet, Agniete, tokio mano pasiūlymo
dar reikės palaukti. Aš žinau, jog tu lauksi, tačiau delsiu ne todėl, kad naudočiausi tavo
kantrybe – delsiu, nes dar nesijaučiu tikru vyru, dar neturiu jokio kito tvirto pagrindo,
išskyrus kelias svarbias tiesas, kurias mano sieloje įrašė gyvenimas: nemeluoti sau pačiam
ir nebijoti būti kitokiu, jei tas kitoniškumas nieko nežeidžia ir niekam nekenkia. Ar net jei
truputį žeidžia – kaip dabar tave – tačiau pasielgęs prieš savo valią vėliau galėčiau
padaryti ką nors, kas sužeistų žymiai labiau. Aš tave pabučiuoju – taip, kaip kiekvieną
sykį, kai palydėjęs neužlipu į butą kartu, nelieku nakvoti. O drauge – kitaip: dar stipriau,
jei tik tai įmanoma, dar labiau pabrėždamas, kokie esame savi – nes gal šiuo momentu tu
per mažai tą jauti. Ir vis tiek įeidama į laiptinę atrodai vieniša. Liūdna, vieniša, bet rami
jauna moteris, tokia tolima blausioje laiptinės tarpdurio šviesoje, kad išsigąstu, suvokęs,
kaip daug dalykų, daug pusių tavyje dar nepažįstu…

(Agnietė)
Priešingai nei daugeliui gali atrodyti, aš nenoriu „didelių“ vestuvių. Tikrai nenoriu suknios
pūstu sijonu ir įmantriais nėriniais – o ir Pijus tokia neapsidžiaugtų. Trokštu tik to, kad
prie altoriaus mane atvestų tėvas, ir kad jo akyse būtų ašaros. O taip tikrai bus. Kad
pirmoje suolų eilėje stovėtų mama, o jai iš šonų – mano broliai; ir nieko baisaus, jeigu
mama truputį – tik truputį – labiau glaustųsi prie Roko, nes Matą mudu su Pijumi
kiekvienas mylime už du. Dokumentas, liudijantis kitokį mano statusą, irgi neturi reikšmės
– savo akimis pamačiusi, kaip gražiai be jo apsiėjo vienas iš mano brolių, esu visiškai tuo
tikra. Tačiau turėti tokį dokumentą, paimti jį į rankas ir pačiai sau mintyse perskaityti
įrašus – šito noriu. Noriu, kad Matas ir toliau globotų Pijų – juokinga, jog tos globos mano
vaikinas nepastebi, nors bet kuriam žmogui, matančiam juos drauge, – net svetimam – ji
akivaizdi; ir tai, kaip vaikiškai nesutramdomasis Pijus leidžiasi globojamas, – miela ir
graudu. Kaip jis pasakojo man apie tą Afrikoje sutiktą berniuką! – turbūt iš dalies kalbėjo
ir apie save: Pijaus tėvas nepaliko tiesiogine šio žodžio prasme, tačiau anksti ir ilgam
apleido. Volteris Pijui buvo likimo draugas – kadangi mums visiems reikia ne tik kitų
globos, bet ir patiems kažką globoti, jaustis už kažką atsakingam; ypatingos moters sūnus;
būsimas jo paties sūnus – man rodos, mintis apie vaiką retsykiais jau šmėkšteli Pijaus
galvoje; lakmuso popierėlis jo elgesiui, kantrybei, išradingumui įvertinti. „Jam reikėjo būti
truputį vyresniam – tokiu atveju būčiau galėjęs daugiau dalykų paaiškinti, kitaip. O gal kai
kuriuos dalykus jis būtų paaiškinęs man“.
Kai po pusvalandžio, nusipraususi ir persirengusi, žvilgteliu per langą, prieš
susirangydama lovoje saldžiam paryčio miegui, Pijus tebestovi mano kieme. Rūko – tikrai
per daug; kaip tik dabar prisidega cigaretę, ir žiebtuvėlio šviesoje matau jo nekantrius,
nervingus judesius. Noras gulti praeina. Atsiklaupiu ant grindų, pasidedu rankas ant
palangės, įremiu į jas smakrą. Stebiu Pijų, pati būdama jam nematoma, ir vis aiškiau
suvokiu, jog jis neturi, kur eiti – nė vienos vietos, kurioje jaustųsi visiškai gerai… kadangi
jis iš tų, kuriems tinka tik pačių susikurti dalykai. Jam reikia susikurti tikslą, kelią link jo,
namus ir jų raktą, iki galo sukurti ryšį su manimi – didžiulėmis pastangomis, nuolat per
kažką savyje žengiant, nuolat traukiant kažką iš giliausių savo kerčių… Mano tėtis
kažkada perspėjo Pijų: „Tu per dažnai galvoji, kad klysti, ir per daug nagrinėji tariamas ar
tikras klaidas. Aš gi per dažnai manydavau esąs teisus – ir per daug tai kitiems įrodinėjau.
Abu keliai nėra geri. Eidamas pirmu, rizikuoji tapti neproduktyviu ir nuolatos nešiotis
savyje kartėlį. Antru… – jis nutilo. Paskui nužvelgė mus abu ir nusijuokė. – Ne,
nesakysiu!”. Tai įprastinė tėčio strategija – su manimi ir mano broliais: mestelti užuominą
ir palikti ją nagrinėtis patiems, nes tą pačią mintį kiekvienas galime interpretuoti kitaip –
nelygu mūsų asmeninė situacija; tėtis pratino mus mąstyti egzistenciškai, lygiai kaip
mama mokė mąstyti moksliškai.
Pirmosios mano „pratybos“ vykdavo tėčio darbo kambaryje, kai jam kuriant sklaidydavau
prirašytus lapus ir fragmentiškai juos skaitydavau, tuomet ir pripratau pati užbaigti tekste
dar tebevystomą mintį, sugalvoti kelis jos užbaigimo variantus. Kartais pasakodavau juos
tėčiui, o jis nuspręsdavo, ar norėtų, kad mano fantazijos atsirastų jo rašomoje knygoje;
tačiau niekada jų ten neįdėdavo: „Tai tavo mintys, tavo nuosavybė, – visuomet tardavo. –
Gal pravers tavo gyvenimo scenarijui“. Dar įdomiau būdavo skaitinėti ant grindų
numestus nepavykusius teksto „gabalus“: man neretai užkliūdavo kokia nors keista, per
daug sentimentali, per saldžiai romantiška ar juokinga frazė, kartais juokdavausi iki
nukritimo, o tėtis žvilgteldavo į tą minčių nuoplaišą ir prisijungdavo. „Kūrybinis šėlas? –
šūkteldavo iš kažkur mama. – Eikit į kiemą ir išsidūkit!“. Ji nelabai mėgo triukšmą
namuose, turbūt pirmaisiais mano gyvenimo metais, kai ir broliai buvo pačiame
paauglystės gražume, mamai buvo tikrai nelengva kasdien, kas valandą pakęsti trijų vaikų
erzelį. Aš buvau „lengvas“ vaikas, tebesu tokia dabar ir veikiausiai jau nepasikeisiu.
Tačiau Rokas, kai pasistengdavo, bet ką galėdavo išvesti iš kantrybės, o Mato
susisvajojimas ir „nuplaukimai“ kažin kur mamai irgi buvo išbandymas. Aš gi trokšdavau,
kad jis pasiimtų mane drauge, įsivaizduodavau besidalinanti jo vaizdiniais, jo pasauliu –
kaip kad su tėčiu. Bet Matas buvo kitoks, neatviraudavo. Jei pavykdavo pačiai ką nors
sugauti, brolis leisdavo, bet niekada manęs neskatino; galbūt nenorėjo primesti savojo
pasaulėvaizdžio. Vaikystėje už tai ant jo truputį pykdavau – tik nestipriai, mūsų vyresnėlis
buvo per daug geras. Vėliau pradėjau vertinti tokį santūrumą, vengimą formuoti kitą
žmogų, tuo pačiu savo kūryba stengiantis jam pasakyti kažką, kas paskatintų ieškoti savęs,
visuomet tik savęs paties. Su Matu labiausiai jusdavau save, beveik įstengdavau
apsibrėžti, kas esanti. Tikriausiai būtent šituo mano brolis pritraukė Pijų. Tėtis per
gyvenimą eina klausimų ir atsakymų keliu; Matas orientuotas į meditaciją, kurioje nėra
tikslių atsakymų, bet nebelieka ir klausimų, tik skaidrus aiškumas. Man trūksta Mato nuo
pat pirmosios dienos, kai išsikrausčiau iš jo buto. Trūksta mudviejų savaitgalio rytų ir visų
kitų dienų, kai daug ką jis man pasakydavo be žodžių, vien tik akimis, šypsniu,
prisilietimu – taip, kaip tegali žmogus, pažįstantis tave nuo gimimo.

5.
(Pijus)
– Pateikti? – pusiau nusprendžiu, pusiau paklausiu.
– Pateikti, – linkteli Agnietė.
Kursorius užvestas ant virtualaus mygtuko, tereikia spustelėti pelytės klavišą. Delsiu.
– Spausk jau! – Agnietė strykčioja man už nugaros, rankomis apsiveja kaklą ir skruostu
priglunda prie skruosto.
– O jeigu…
– Dieve mano, Pijau, ne į vergovę gi pasiduodi!
– Kaip čia pasakius… – grįžteliu į merginą. – Manęs dar gali ir nepriimti.
– Nepabandęs nesužinosi, – ji uždeda delną man ant rankos ir pabando paspausti kartu.
Staigiai trūkteliu ranką, o tada pats vienas nuspaudžiu klavišą. „Prašymas ir dokumentai
stojimui į aukštąją mokyklą sėkmingai pateikti. Pasirinkta studijų programa –
psichologija. Tolimesnę informaciją gausite Jūsų nurodytu elektroniniu paštu“ – pasirodo
užrašas ekrane. Žengiau žingsnį.
– Baik strikinėti, – sakau Agnietei.
Ji nustebusi sustingsta. O aš sėdžiu kažkoks priblokštas, kol sumoju prisipažinti:
– Noriu atšvęsti.
Agnietė šypsosi:
– Būtinai. Kur?
– Aš tave nusivesiu.
Ta kalva yra už miesto. Kai būdamas keturiolikos pabėgau iš namų, atėjau čia ir po dviem
senomis, išsikerojusiomis liepomis įsirengiau stovyklą, iš kurios mane jau kitą dieną
iškrapštė tėvas, padedamas pažįstamo policininko. Atsekė pagal mobilųjį – ir kam aš jį
tada apskritai pasiėmiau?! Kartais bandydavau įsivaizduoti, kaip būtų susiklostęs mano
gyvenimas, jeigu nebūčiau surastas. Aišku, tai – mažai tikėtinas scenarijus; be to,
galiausiai po kokios savaitės turbūt pats būčiau pargrįžęs. Ir vis dėlto, kai namuose man
tapdavo visai riesta, pabėgdavau į tokias svajones, matydavau save kažkur toli toli:
tuščiame kelyje ar žmonių ir automobilių sausakimšoje didmiesčio gatvėje; brązdinantį
gitara apšiurusiame garaže repetuojančioje roko grupėje arba pardavinėjantį ledus pajūrio
kurorte; su tatuiruotėmis, išskutinėtais plaukų raštais ant galvos; vieną, atsiskyrusį ir
paslaptingą…
Vieninteliai žodžiai, kuriuos per visą kelionę namo išgirdau iš tėvo, buvo: „Atsiprašyk
mamos“. Išspaudžiau iš savęs atsiprašymą, o ką tuo metu mąsčiau sau viduje, kokie
žodžiai ten daužėsi – geriau nė neprisiminti. Anksčiau mane nervino, kad Agnietė nėra
patyrusi jokių panašių paauglystės ir nesėkmingo bendravimo su tėvais kančių; dabar
džiaugiuosi tuo, žiūrėdamas į liepas ir prisimindamas. Jeigu – kai – jai papasakosiu
pabėgimo istoriją, mergina jau matys ne tik gražius senus medžius, bet ir po jais
užsiglaudusį berniuką, iš nervų godžiai kemšantį pakeliui nusipirktus čipsus ir bijantį
dairytis aplinkui; ji susigraudins, nes yra žiauriai empatiška. Ir susigraudins dar labiau, kai
tas berniukas, jau užaugęs ir bepradedąs tvarkytis savo gyvenimą kitokiais nei pabėgimas
būdais, atsistojęs ant kalvos, apžvelgs aplinkui plytinčius tolius ir uždainuos – taip, tikrai,
aš juk gražiai dainuoju.

6.
(Pijus)
Aš žiauriai pasiilgau Volterio – berniuko, kurio rankos jau buvo pakankamai ilgos, kad
mane apkabintų, bet ne tokios stiprios, kad mane įveiktų, kai žaisdavome rankų lenkimą;
tai net nebūdavo žaidimas, o tikras šou, kurį, pasiskirstę į dvi sirgalių grupes,
entuziastingai stebėdavo stovyklos gyventojai, Volterį palaikančių visada būdavo daugiau.
Aš žiauriai pasiilgau Džes, keičiančios kompresus ant mano karščiuojančios kaktos, kai
nepaisant laiku atliktų skiepų susirgau, ir glostančios galvą ypač sunkiomis ligos
akimirkomis, kai vaistai beveik nenuimdavo skausmo ar kitų bjaurių simptomų. Pirmieji
žodžiai, kuriuos kiek atsigavęs iš jos išgirdau, buvo apie tai, jog taip stipriai kovojančio
organizmo dar nėra mačiusi. Pasveikusį ji mane vis palepindavo – ne per daug, nežymiai,
turbūt nenorėjo, kad suprasčiau, tačiau aš vis dėlto pastebėdavau ir tirpdavau iš
malonumo. Pasiilgau mums su Volteriu knygą skaitančios Džes – kadangi berniukas
norėdavo, jog jam keliaujant į miego karalystę būčiau šalia; atsisėsdavau ant grindų,
sykiais jau leipdamas iš nuovargio, ir kūnu pamažu sklindant atsipalaidavimo saldumui,
mėgaudavausi gražiu moters balsu. Kai vieną vakarą, man atsisėdus ant suolelio stovyklos
pasienyje, Volteris atėjęs įsitaisė ant kelių, – be jokių ceremonijų, tarsi tik taip ir galėjome
leisti šį vakarą, – pirma man į galvą šovusi mintis buvo pabėgti, sukurpus kokį nors
pasiaiškinimą, išgalvojus kokį nors pretekstą. Nes dar nė vienas žmogus taip besąlygiškai
nesidalino su manimi asmenine erdve, nė vienas taip paprastai nepriėmė manęs tiesiog
tokio, koks buvau – tą akimirką, kas dieną, visą savo gyvenimą; žinoma, Volteris toli
gražu ne viską apie mane žinojo, tačiau tą valandėlę ant suolelio man atrodė, jog jei ir būtų
žinojęs – būtų elgęsis taip pat. Panūdau pasprukti, nes nesijaučiau vertas tokio
pasitikėjimo… tačiau pasilikau. Man labai reikėjo to, ką siūlė Volteris, priėmiau jo meilę,
jo šilumą ir kilnumą, ir giliai kvėpuodamas kalbėjausi su berniuku apie tai, ką veikiau nuo
pat savo atvykimo į Afriką ir koks buvo tas atvykimas… dosnus naujų vaizdų, sklidinas
nepažįstamų kvapų, pilnas garsų, kurie mano sąmonei arba nieko nereiškė, arba reiškė
galbūt ne tuos dalykus. Ar tau irgi buvo panašiai, Volteri? Ar tebėra? Jis linktelėjo, paskui
nuo saulėlydžio atsisuko į mane: „Bet jau mažiau. Kai tu man parodei krepšinio aikštelę.
Ir tą nedidelį miškelį, į kurį galima nueiti trumpuoju taku palei dušus, ir kaip reikia
saugotis miško pavojų. Kai pamokei, kaip išprašyti mamos, kad leistų lėkštėje palikti šiek
tiek košės…“. „Tss!.. – sudraudžiau jį. – Apie košę – nė žodžio, niekam, girdi?“. Jis
linktelėjo. Ir tęsė kalbą – tik jau apie kitką: „Gali būti, kad mes su mama greitai iš čia
išvažiuosime: jai atrodo, kad aš gabus, ir kad čia negausiu tinkamo išsilavinimo. Mano
mokykla namuose tikrai buvo kitokia“. „Ir tu norėtum grįžti? Ar išvažiuoti kur nors
kitur?“. „Gal ne. Čia linksmiau ir daugiau nuotykių. Ten viskas būdavo vienoda. Kasdien
tas pats. O pas tave?“. Gūžtelėjau pečiais: „Visaip būdavo. Sykiais nei iš šio, nei iš to
įvykdavo koks nors stebuklas“. „Stebuklas?!“. „Taip“. „Koks?“. „Kai… Kai… – buvau
užsimiršęs, jog kalbu su aštuonmečiu, todėl teko skubiai pergrupuoti mintis ir pakeisti ant
liežuvio galo besisukusį sakinį. – Kai sužinai, kad tavo merginos brolis – šalies futbolo
rinktinės kapitonas“. „Oho!“ – išsižiojo Volteris. „Taigi. Faina, tiesa?“. Jis vėl linktelėjo.
„Jeigu kada nors išvažiuosi kitur, ne į tokią egzotišką vietą kaip ši, – tikėkis stebuklų, –
tariau. – O jei jų nebus – ką gi, kasdienybėje gyvena daugybė žmonių…“. „Aš nelabai
noriu“. Stipriau priglaudžiau berniuką prie savęs: „Kai užaugsi, gal norėsi. Pavyzdžiui,
kasdien dirbti mėgstamą darbą. Kasdien būti su savo šeima. Juk tai šaunu“. „Mano tėčiui
nepatiko – jis paliko šeimą“. Jis idiotas, Volteri! Bet praeis dar daug laiko, kol tu išdrįsi jį
taip pavadinti. O tu, Pijau, nurimk. Ir greičiau atsakyk šitam nuskriaustam berniukui. „Ne
visi žmonės… ne visi supranta, ką brangaus turi, Volteri. Žiūrėk – kai ilgai turi kokį
superinį žaislą, jau retai su juo bežaidi. Bet vieną sykį jis sugenda ar sulūžta…“. „Aš
verkiau dėl tokios vienos mašinėlės“. „Manau, kad ir tavo tėtis daug kartų gailėjosi išėjęs.
Bet grįžti gėdinosi“, – galbūt fantazavau, sąmoningai kūriau gražesnį vaizdą, tačiau
norėjau, kad berniukas išgirstų būtent tai. „Aš gal jau ir nenoriu, kad jis grįžtų, – staiga
pratarė Volteris. – Jau pripratau būti be jo. Ir mama priprato. Gal tegul viskas taip ir lieka“.
Gal, Volteri, greičiausiai taip bus geriausia. O aš tave dar šiek tiek palaikysiu ant kelių. Ir
paglobosiu – kol turėsiu vykti namo…

7.

– Ryt pas mus bus lopšelis–darželis, – Agnietė visa spindi.

Paima iš lėkštės paskutinį sūrio gabalėlį.
– Nori? – klausia manęs.
– Noriu, – švelniai krimsteliu visai prie pat mano lūpų atsidūrusius pirštukus.
Ji ką tik mane apšvietė, jog rytoj visą popietę ir vakarą turėsime pasirūpinti Mato ir Roko
vaikais – iš viso trimis, tarp trejų su puse ir tiesiog pusės metų amžiaus. Nes Matas su
Roku ir jų žmonos pakviestos į ilgą suaugusiųjų vakarėlį. Tebekramtydamas sūrį, bandau
Agnietei paaiškinti, jog mudu nesusidorosime. O ir ką broliai galvoja, palikdami seseriai
visą krūvą bamblių?! – šito klausimo garsiai neištariu. Jeigu tuos vaikus reikėtų tik
pamaitinti ir pampersus pakeisti – betgi juos visą mielą laiką reikės nuo visko saugoti! Ką
bepasakyčiau, kaip beaiškinčiau savo nerimą, mergina vis kartoja, jog Matui su Roku, o
ypač Ūlai su Joana būtina pailsėti. Seniai žinau, kad broliai – didžioji Agnietės meilė,
prisipažįstu, jog sykiais jiems tos besąlygiškos meilės pavydžiu, tačiau šiuo atveju su jos
sprendimu nenoriu sutikti tikrai ne dėl to.
– Klausyk, – mano argumentams nesuveikus, pabandau eiti aplinkkeliu, – mudu juk dabar
kartu?
Ji linkteli.
– Ir mano balsas vien jau todėl turėtų kažką reikšti…
– Galbūt, – nenorom burbteli ji, mane perpratusi.
– Be to, – padarau įspūdingą pauzę, – aš daugiau gyvenimo matęs.
Agnietė staigiai į mane grįžteli ir nebesulaiko to, ką turbūt nuo pat mano parvykimo, o gal
ir daug seniau iš mandagumo vis užgniauždavo:
– Matęs gyvenimo?! O mes čia tiesiog studijavome, paprasčiausiai vaikus auginome! –
rėžia. – Taip kasdieniškai. Nusistatydami žadintuvą keliems mėnesiams, gal net pusei
metų į priekį. Beje, to net nereikia: organizmas jau taip pripratęs prie kasdieniško ritmo,
kad prabundi dar prieš žadintuvui sučirškiant. Arba išgirdęs verkiant vaiką, o gal
juokiantis ir kabarojantis ant tavęs. Vidury nakties prisimeni, kad palikai klaidą
bakalauriniame darbe, ir keliesi jos ištaisyti, nes rytoj pasimirš, o tada jau nebeužmiegi – ir
dieną neįmanomai sunku mąstyti, ir vėl bijai, kad pridarysi klaidų… O vaikus
prižiūrėdamas apskritai nuolat bijai – tik tai nereiškia, kad nereikia šito imtis.
– Aš pats padėjau vaikus auginti ir auklėti, – atremiu. Ir pridedu. – Aš pats vos kelių vaikų
nepadariau.
Labai pikti žodžiai. Sąmonėje išgirstu per vėlai nuspaustų stabdžių cypimą… metalo
gergždesys ir dūžtančio stiklo garsas… Turbūt seniai norėjau merginai prisipažinti –
apsivalyti; bet tokiu cinišku prisipažinimu tik dar labiau susiteršiu.
– Ką? – labai tyliai ir nežinia kam klausia Agnietė.
Sukandu dantis ir tyliu.
– Kodėl tik dabar man tai sakai? – nuleidusi galvą, ji tęsia dar tyliau. – Būdavo
laikotarpių, kai jaučiau, jog kažkas panašaus vyksta. Ir net suprasdavau, jog sunkiai
tikėtina, kad šito nenutiks. Bet kam kalbi apie tai kaip apie nuopelną?! Lyg apie kokią…
gerąją patirtį… – („Aš negalėsiu jam atleisti tų nuostabių laiškų. Tų akimirkų, kai žiūrint į
jį, man apmirdavo širdis. To laukimo, įsitikinus, jog tereikia sulaukti – šito savo naivumo.
Jo gražių poelgių, dėl kurių retkarčiais net nustebdavau – ir save dėl to gėdindavau“).
– Baik tu! Aš ne… ne taip norėjau pasakyti.
– Eik su ta savo patirtimi į visas keturias puses! – („To, kad pradėjęs tvarkytis savo
gyvenimą, toliau tai darys be manęs“).
– Tu net neleisi man atsiprašyti?!
– Kodėl gi? Labai prašom. Tik nesitikėk, jog tai ką nors pakeis, – („Aš visuomet greitai
atleisdavau. Visiems. Bet dabar sakau STOP. Kaip baisu pasakyti „stop“ besąlygiškam
atlaidumui, bet nevalioti pasakyti to paties meilei. Aš nė vieno kito negalėsiu TAIP mylėti.
Ne todėl, kad jį pamilau pirmą. Ne vien todėl“).
– Tai kaip galiu pakeisti?
– Išmok galvoti prieš kalbėdamas, Pijau! Bet svarbiausia – išmok galvoti prieš darydamas,
– („Aš privalėsiu ištęsėti šitą savo pažadą, kadangi veikiausiai tik skausmas gali jį ko nors
išmokyti… juk taip buvo jau ne kartą… o aš vis vyliausi mokysianti kitaip…“).
Ji pavargo su manimi. Gerumas kartais tampa bejėgis prieš purvą – gal nedažnai ir
neilgam, tačiau šį kartą tos akimirkos pakanka, kad būčiau pelnytai nubaustas. Nors vis
dar negaliu tuo patikėti. Esu pripratęs būti baudžiamas – tik ne jos. Ir dar taip skaudžiai.
Jaučiu, kaip grįžta ne taip seniai nuo manęs atsitraukusi tamsa, reikalaujanti revanšo už
tai, dėl ko pats esu kaltas, ir aš ją įsileidžiu – lengvai, ramiai, lyg seną, nors ir nelabai
malonią pažįstamą. Žinau, jog netrukus ir arbatos jai pasiūlysiu.

7.

Liučija pasukiotų pirštą ties smilkiniu ir ištiestų telefoną: „Tiesiog paskambink“. Tačiau
jam taip netinka – aiškiai netinka ir Agnietei, kadangi ji laužydama tradiciją jau kelias
dienas iš eilės nepaskambina jam. Simonas nenori klausytis Liučijos prieštaravimų ir
neketina išsigalvoti kokios nors fiktyvios priežasties, pateisinančios jo kelionę į sostinę.
Todėl atsikelia labai ankstų rytą – beveik dar naktį, ir ant spintelės Liučijos lovos pusėje
palieka trumpą raštelį, prispaudžia akmenuku su vandens pragraužta skylute – jį vakar
rado pakrantėje, įsimetė į džinsų kišenę, pamiršo, o šiandien, tyliai rengdamasis, vėl
aptiko ir panūdo padovanoti ramiai miegančiai žmonai. Nerizikuoja jos pabučiuoti –
prisilietimams Liučija labai jautri. Jo prisilietimams. Todėl, kad jųdviejų poroje jis yra
tas, kurio reikia labiau. Poroje dažniausiai taip esti: tas, kurio reikia labiau, ir tas, kuriam
reikia labiau. Agnietės Pijui, Joanos Rokui, Mato Ūlai… Simonas išeina į ryto rūke
panirusį pliažą – tik minutėlei, nes kitaip pavėluos į traukinį, tik prisiminti, kaip stovėjo
čia aną rytą, sužinojęs, jog Liučija nėščia. Ir meldėsi, kad gimtų mergaitė – pats
nežinodamas kodėl. Meldžiasi ir šiandien, visą ilgą kelią iki dukros namų.
– Kažkas nutiko, Agniete, tiesa? – pagaliau stovi ant jos slenksčio, atvytas tėviškos
intuicijos, kuri šitos mergaitės atžvilgiu jo niekada nesuklaidino. – Kažkas blogo.
– Taip.
… Simonui lengviau, nes nebėra jaunas – jaunystėje tokio stiprumo emocijos būtų jį
susprogdinusios. Jo duktė – pati nuostabiausia, ir jei to nežino visas pasaulis – čia jau
pasaulio bėda. O Pijus – paskutinis kvailys. Kita vertus, supranta, kodėl jis taip pasielgė –
nors gėda suprasti, gėda už visą vyrų giminę: jaunas vyras, gavęs visišką laisvę, nuolat
jaučiantis savo nerimstantį kūną, – kiek ilgai taip galima išsilaikyti? Ar daug kas iškęstų?
Simonas kažkada neiškentė, nors laukti reikėjo žymiai trumpiau. Ar bandyti paaiškinti tai
dukrai? Būtų teisinga Pijaus atžvilgiu… ir gal žiauroka, kai dukra tikisi tėvo palaikymo.
Tik čia nebūtų stojimas į priešo pusę – Simonas tiesiog norėtų, kad Agnietė savo vaikino
(buvusio?) išdavystės nepriimtų asmeniškai.
– Vyrai sunkiai atsispiria pagundoms, – prataria, atidžiai sekdamas dukters reakciją. –
Moterys sprendžia, ar jiems dovanoti. Akivaizdu, kieno galia didesnė, ar ne? – apglėbia
Agnietę. – Jūs ir teisėjos, ir budeliai.
– Tėti!.. – mergina neiškentusi vypteli.
– Bet teisėjas turi priimti domėn aplinkybes – ir sunkinančias, ir lengvinančias, – pagavęs
jos pasikeitusį – gal tik akimirkai – toną, priduria Simonas.
– Man per šiuos dvejus su puse metų irgi pasitaikė pagundų. Viena net buvo vau kokia! Ir
tau jis būtų patikęs… – Agnietė išdykėliškai nusišypso, užmeta koją ant kojos, pasūpuoja –
prisiminimai prisiminimai…
… restoranas, žvakių liepsnelės, gėlės, užburiantis balso tonas, bet svarbiausia – tai, kaip
jis pakvietė į pasimatymą, kaip iki tol jos siekė… ji taip ir nepersirengė pasiruošta
suknele, taip ir nepatyrė to vakaro, klausydamasi ilgai nenutylančių telefono skambučių,
caksinčių žinučių, beldimosi į duris… tik puse ausies, kadangi tądien kaip tik buvo gavusi
vieną iš ypatingųjų Pijaus laiškų. Miegojo jį apsikabinusi. Todėl dabar nebenori rašyti
darbo, nebenori diplomo, nieko! Nebeturi jėgų. Ir dėl to pasiguodžia tėvui. Simonas
susijaudinęs atsistoja, susikiša rankas į kišenes. Kaip jam tai pažįstama!
– Kai sužinojau apie tavo mamą ir Tadą, kurį laiką neįstengiau net kvėpuoti. Bet jau
buvau pradėjęs rašyti pirmąjį romaną… Priverčiau save patikėti, jog galiu parašyti, kad
aš jiems visiems dar parodysiu, ką galiu! – atsigręžia į dukrą. – Jei neišeina kitaip – rašyk
iš pykčio. Arba iš liūdesio. Ar tiesiog tam, kad turėtum užsiėmimą. Tai vienas geriausių
užsiėmimų. Ir popieriaus galima plėšyti kiek nori – su neva nepavykusiu tekstu…
– Tėti, aš rašau tiesiai į kompiuterį, – nors ir nenorom, bet šypteli Agnietė.
Simonas vėl atsisėda prie jos ir vėl apkabina:
– Na, kompiuterio gal nedaužyk…

8.
(Pijus)
Kodėl moteris taip baisiai reaguoja į mylimojo seksą su kita?! Juk ir grožinėje, ir
mokslinėje literatūroje prirašyta, kad toks fizinis suartėjimas – dar nebūtinai išdavystė,
netgi greičiausiai ne, o vien tik fiziologinis poreikis, tik vyro prigimties sudedamoji…
Išties po tų kartų jaučiausi VYRU, nors ir neilgai, nors ir suprasdamas, jog tikrasis
vyriškumas būtų susilaikyti. Agnietė geriau nei bet kas kitas išmano fiziologiją, tai negi
neranda savyje jėgų pažiūrėti pro pirštus į tas tolimas Afrikos istorijas?! Tuo labiau
nežinodama, kad jų buvo net keturios… penkios, viena dar įvyko ir po to rimtojo pokalbio
su Džesika… ji turėjo auskarą liežuvyje – tik dėl to… Tai net ne istorijos – tai
paprasčiausias vienkartinis seksas, nėra ko bijoti šito žodžio. Pats toli gražu nesu ramaus
charakterio žmogus, tačiau Agnietė pernelyg įsiaudrino sužinojusi – tegul ir ne pačiu
tinkamiausiu būdu. Žodžiu, ne vien mano kaltė, kad išsiskyrėme. Po visų drauge ištvertų
sunkumų, po nuolatinio besąlygiško jos palaikymo – na, tiesiog negražu štai taip mane
ištrenkti iš savo, ne, iš mudviejų bendro gyvenimo! Susidėdama su manimi puikiai
suvokė, į ką veliasi, nutuokė, ko galima iš manęs sulaukti. O juk pabučiavo pirmoji,
aiškiai parodė sutinkanti man priklausyti – ne tik kūnu, moterims juk svarbiau rimta
dvasinė priklausomybė, ar ne? Negražu palikti ką tik namo parvykusį, adaptuotis dar
nespėjusį žmogų, kurį myli… nes ji gi mane myli, galbūt po šito barnio myli dar labiau,
dramatiškiau… O jeigu nebe? Tuomet nėra tokia išmintinga, kokią ją įtariau esant. Trejus
metus išbuvau savanoriškai susipančiojęs, dukart pas ją sugrįžau – argi tai neužsiskaito?
Aš pripratęs prie žaismingų panelių, gyvenančių „who cares?“ principu, turbūt tuo
labiausiai ir mėgavausi Afrikos nuotykiuose. Agnietė man visada buvo šiek tiek per rimta,
pasirodo, mano pasąmonė net per tiek laiko iki galo nepriėmė atsakingojo jos požiūrio į
pasaulį, į poros santykius. Tik ar ji pati visą laiką to požiūrio laikėsi? Man ir į galvą
neatėjo paklausti, ar, kol buvau išvykęs, aplink ją nesisuko kiti vaikinai? Kadangi kartais
tos tyliosios… Na, aš merginas traukiu labiau nei Agnietė vaikinus, tai visada buvo
akivaizdu; tad jai lengviau, paprasčiau būti ištikima, nesunku elgtis dorai, deramai. Liučija
mane suprastų. Dėl to, jog pati buvo paslydusi. Agnietė pernelyg tyra… Dieve, ir kaipgi
gyvensiu be to mano būtį netikėtai nušvietusio tyrumo?!. Bandysiu – ketinu pradėti
nedelsdamas. Nesilaidosiu gyvas. Juk ji irgi gyvens. Baigs bakalauro studijas, pradės
magistro. Taps tuo, kuo ir svajojo tapti. O tada vieną dieną į veterinarijos kliniką, kurioje ji
dirbs, o gal ir vadovaus, savo augintinį atves koks nors vyrukas – mielas, geras,
ištikimas… Ir ji bučiuosis su tuo vyruku taip, kaip ją išmokiau bučiuotis aš, ir jos pirštukai
išdarinės tai, ko aš net tuo laiku dar nebūsiu pamiršęs… toliau su savo fantazijomis
nebeisiu, nepajėgiu…
Peržiūrėjęs laikraščio skelbimų skiltį, skirtą darbo pasiūlymams, su kartėliu prisimenu jau
seniai tėvo man pasakytus žodžius, jog nebaigęs studijų tegalėsiu dirbti statybose,
supermarkete ar degalinėje – kažkaip panašiai… diplomo neturintiems kitokio darbo iš
tiesų niekas nesiūlo. Perskaitau skelbimus dar sykį… o gal sandėlis? – ten bent jau žmonių
nebus daug. Tylu, ramu. Tamsu, dulkėta. Ten, kur sandėliuojama mediena ir jos gaminiai,
tikriausiai kvepės medžiu – tarsi mišku, bet, žinoma, ir laku ar kokia nors impregnavimo
medžiaga. Ką padarysi. Iškart ten paskambinu. Taip, vieta dar laisva. Ne, nesu dirbęs
sandėlyje ir greičiausiai dirbsiu tik per vasarą, tačiau krovinius keletą metų kas kokia
savaitė vis patampydavau – nebesu toks baltarankis, koks buvau prieš savanorystę. Man
leidžia pradėti jau rytoj. Septintą ryto, nevėluoti. Septintą jau būna šviesu, pagalvoju, ir
neturėtų būti labai nyku sieloje… Prieblandoje blausiai švyti medžio drožlės, krūvos jų
guli palei vieną iš sandėlio sienų, jomis apkibę ir kampe sukabinti darbo drabužiai. „Gali
užsimesti kokį chalatą“, – pasiūlo senas sandėlininkas, bet aš nusprendžiu išsiversti su
savais rūbais – kaip tik galutinai sutrinsiu tuos, kuriuos parsivežiau iš Afrikos. Kelios
lemputės be gaubtų kabo ant gana ilgų laidų, į vieną praeidamas stukteliu galvą. „Kaip jūs
čia su ilgomis lentomis sukiojatės?“ – nusistebiu. „Jeigu nešame ilgas, einame sandėlio
viduriu“, – paaiškina senukas. Reikės įsidėmėti, o tai dar šukių pridarysiu; „Šukės laimę
neša“ – aha, kurgi ne… Sandėlininkas greitosiomis aprodo, kur kokios prekės sudėliotos,
bet aš jo nelabai klausausi – vis tiek visko iš karto neatsiminsiu, kai prireiks, parodys vėl:
nei čia mano ūkis, nei mano verslas, o jau tuo labiau čia nepraeis visas likęs mano
gyvenimas. Neįsivaizduoju, kaip žmonės toje pačioje – ir dar tokioje – vietoje dirba
trisdešimt metų, taip didžiuodamasis apie save paporina šis senukas. Uždusčiau! O šiuo
metu man gal kaip tik ir reikia nuobodžios kasdienybės, kuri trumpam atbukintų. Bet
labiausiai man reikia nors trupučio pinigų, nes viena yra juos gauti iš tėvų, kai tau
aštuoniolika ar devyniolika ir esi studentas, – tada ir didesnių dienpinigių dėl infliacijos
gali pareikalauti; visai kas kita, kai tau dvidešimt treji – jau norisi „iš savų“ pirktis
cigaretes, trumpikes, kojines ir panašius kasdienio naudojimo asmeninius daiktus, norisi
įnešti savo dalį už butą ir komunalines paslaugas, o sugalvojus nueiti į kiną, teatrą ar
kavinę – piniginėje surasti keletą kupiūrų, kurias uždirbai pats.
… Atrodo, aš ne iš tų, kurie lengvai atbunka, – o tam tikrus gyvenimo momentus būtų
žymiai paprasčiau išgyventi, turint tokį bruožą. Kiek save prisimenu, sunkiomis
akimirkomis man visada skaudėdavo, ir aš pagal klasikinę psichologinę nevykėlio schemą
arba imdavau skaudinti kitus, arba darydavau bloga sau pačiam. Ir visada nusiplikindavau
karšta arbata, kurią gerdavau su savo patamsių pažįstama. Skirtumas toks, jog šiandien tai
aiškiai suvokiu, suprantu visą mechanizmą ir ruošiuosi nutraukti jo veikimą – jokios
atsakomosios reakcijos, tegul skausmas susigeria į mane kaip darant tatuiruotę į odą
skausmingai susigeria dažai, ir aprimsta; manau, jog galiu šito tikėtis, tai pasiekti. Ištverti,
susitaikydamas su įvairiais tuo pat metu su manimi vykstančiais nemaloniais dalykais:
apetito praradimu – ne tik maistui, bet ir pramogoms, net skaitymui; padažnėjusiais
prabudimais naktį, gulėjimu atmerktomis akimis ar slampinėjimu po namus apgraibomis,
nedrįstant įjungti šviesos – ir to nulemtu mieguistumu dieną; dar stipresniu užsisklendimu
savyje, užsirakinimu iš vidaus – tik jeigu durų rankeną paklebentų ji, pulčiau artyn ir
atverčiau nedelsdamas… mano reakcija į išsiskyrimą pasireiškia lyg vis stiprėjantis galvos
skausmas, nuo kurio galiausiai pradedama rėkti. Sykiais, kai namuose būnu vienas, visu
garsu paleidžiu roko muziką – ji užgožia mano balsą. Triukšmaudamas matau savo
merginą, savo moterį, o kai pavargstu rėkti, imu galvoti, kas gi Agnietėje yra tokio, dėl ko
jos netekęs vyras šitaip galuotųsi. Laumės plaukai, susipinantys su mano mintimis.
Perlamutro spalvos oda žiemą ir balintos kavos spalvos – vasarą. Rodos, Rodenas yra
sakęs, jog sukurti gerą skulptūrą – tai pašalinti, kaltu nudaužti nuo akmens luito viską, kas
ten yra perteklinio; Agnietės figūra – štai taip sukurta tobula skulptūra. Ypatinga tai, kad
tuo pat metu norisi Agnietę globoti ir pačiam jos klausyti, ir nesigėdyti to paklusnumo.
Kad sykiais galėčiau ne tik ją aprėkti, bet ir apkulti – tik žinau, jog gaučiau atgal, ir
stipriai, kad kaip du berniūkščiai susikibę raičiotumės po žemę, bent jau iki pirmojo
kraujo. Per paskutinį pokalbį nereikėjo jai paklusti – turėjau atsiprašyti: netiesa,
Kregždute, kad tai nieko nebūtų pakeitę. Būtų. Kažką. O dabar jau per vėlu, nes akimirkos
– ypač tokios – negrįžta, nesikartoja. Labai gali būti, jog savo kategoriškumo gailiesi ir
pati. Apie ką apskritai mąstai pastarosiomis dienomis, savaitėmis? Tavo mintys man ne
visuomet rūpėjo, kartais tiesiog užteko buvimo drauge – be didelio gilinimosi, be
analizavimo, užteko bendrai išjausti, iškvėpuoti akimirką… bet jau norėčiau daugiau, daug
daugiau.

9.

(Agnietė)
Mano kūnas atitinka anatomijos vadovėlio standartus. Tas pats ir su kūno funkcijomis –
niekas nestringa, niekas nevėluoja… nevėlavo iki pat šių metų gegužės… Gegužė –
nuostabus mėnuo pradžiai. Tik ta pradžia susijusi su visokiais nepatogumais: pykinimu
ryte, per patį darbingiausią laiką; vilties ir nevilties kaita – sykiais dukart per minutę;
pirmaisiais nutylėjimais, išsisukinėjimais ir vengimu žiūrėti į akis artimiesiems – nes labai
gali atsitikti, jog jie viską supras, stengiuosi ignoruoti mintį, jog gal ir taip jau supranta.
Kalbuosi su savimi juokaujamu tonu, retkarčiais garsiai, bet toli gražu ne apie pagrindinį
dalyką, bent jau ne tiesiogiai. O juk, nepaisant visko, esu nepaprastai laiminga būtent dėl
šio dalyko, gyvenu nusikreipusi į tą būsimą įvykį. Mama seniai man prisipažino, jog
buvau „netyčiukė“, tačiau papasakojo ir tai, kaip džiaugėsi laukdama mano gimimo.
Situacija tokia panaši – iš moterų pusės. O ką daryti su vyru? Tuo, kurį išvijau? Dabar
nuolat stebiu vyrus, ir visiškai kitaip nei anksčiau. Labiausiai įsižiūriu į tuos, kurie
prekybos centruose perka pampersus, kurie vieni patys gatve stumia kūdikio vežimėlį,
kuriuos nugirstu autobuse skambinant žmonai ir klausiant, kaip šiandien laikosi mažylis.
Esu devyniasdešimčia procentų tikra, jog Pijus būtų iš jų tarpo. Aš vaikui Pijaus neatstosiu
– nei gyvenimo pradžioje, nei vėliau, nors Roko dėka neblogai žaidžiu futbolą ir karstausi
po medžius, nors mėgstu dėvėti kelnes ir turėsiu galios mylėti jį už du. Ir man Pijaus
niekas neatstos. Nereikėjo į jį taip įsikliopinti nuo pat pirmojo susitikimo! Juk suvokiau,
kad iš padilbų kursiokus nužvelgiantis paniurėlis, vos nepavėlavęs į pačią pirmąją paskaitą
– ne pats geriausias variantas artimiems santykiams. Pažiūrėk į tokį kiek ilgiau – ir
pražūsi, kartojau sau tas keliasdešimt sekundžių, kai jis stebeilijo į mane iš paskutinio
suolo, o aš nenusigręžiau. Pražūsi, nors jam esi nereikalinga. Beprasmė žūtis! Ar tikrai?
Ne, mažyli, niekada nelaikysiu jos beprasme. Jeigu mudviem su tavo tėčiu tekusių valandų
intensyvumą padalintume iš jų skaičiaus, nustebtume, kaip ištvėrėme tokį krūvį – ir
nuostabių, ir bjaurių dalykų, bet tikrai prasmingų. Mums abiems. Tikiuosi, kad kažkokią –
galbūt visai kitą – jų prasmę ateityje suvoksi ir tu. Kad mylėsi savo tėvą – tokį, kokį tau jį
papasakosiu; bet geriau jau su juo nesusitik, tai per daug rizikinga!.. Ar turiu teisę viską
nuslėpti nuo Pijaus? Ar turėsiu teisę nepasakyti vaikui, kas jo tėvas? – arba pasakyti, nors
nebus galimybės su tėvu susisiekti, kadangi ryšius visiškai nutraukėme? Mane gąsdina
tokie klausimai, tačiau atsakymas į juos priklauso tik nuo manęs, susiklosčiusioje
situacijoje viskas – vien tik mano rankose. Guliu ant lovos ir mąstau apie didžiulę man
tekusią atsakomybę. Ji užgriūna, ir nebenoriu rašyti darbo, nebenoriu diplomo, nieko!
Nebeturiu jėgų. Tačiau žinau, kad turiu jų rasti – dabar jau ne vien dėl savęs. Beveik
girdžiu, ką dėl mano sprendimo Pijaus ir mūsų vaiko atžvilgiu pasakytų Matas – jis vos
išvengė panašios lemties. Savo ramia dėstymo maniera, su kruopele ironijos, brolis
parodytų visą situaciją taip, kad aš turbūt persigalvočiau. Tačiau šįsyk su Matu
nesikalbėsiu, neprasitarsiu ne tik jam – net tėčiui. Paleidau tėvo ir brolio ranką; netrukus
tvirtai už rankos laikysiu savo vaiką. Beje, prieš keletą dienų, kai buvome susitikę, Matas
pasidalino naujiena – šį pavasarį tėvų namų kieme lizdą susikrovė gandrų pora; jo
pasakojime išgirdau užslėptą klausimą ir spėjimą. „Kaip gražu, – teatsakiau. – Norėčiau
pamatyti. O tu nori nupiešti?“. Užtenka, kad visiems artimiesiems pasisakiau išsiskyrusi
su Pijumi; bet kai klausė kodėl, atsiprašiau, kad nenoriu aiškinti, o tuos, kurie panūdo su
Pijumi išsiaiškinti patys (nesunku atspėti, kurie), prigrasiau, kad, jeigu taip padarys,
sužinos, kokia galiu tapti smarkiai įpykusi. Mano pasaulis keičiasi – pokyčiai graudina,
bet ir stiprina. Atrandu savyje mamos savybių, išgirstu net Roko purkštavimus ir
sproginėjimus. Ir jaučiuosi turtinga dėl manyje glūdinčios įvairovės.

9.

(Pijus)
Atvirai sakant, man mirtinai įgriso kasdien per pietų pertrauką į vidinį statybinių medžiagų
parduotuvės kiemą išnešti, o po pietų vėl į sandėlį įnešti medines dėžes, ant kurių susėdę
su senuoju sandėlininku rūkome, bet jis primygtinai to reikalauja – kad tik tų dėžių
nesulytų ar nenutiktų dar koks panašus baisus įvykis!.. Tiek to, šiaip jau tas žmogelis visai
nieko, tad ir šiandien paimu iškart abi dėžes – po vieną kiekvienoje rankoje – ir išnešęs
pastatau jas ant ištryptos žolės, tarp žemų mūrinių pastatų sienų, išpieštų grafičiais ir
aprėmintų laisvai kerojančių piktžolių. Tada išsirengiu iki trumparankovių marškinėlių,
nes šiandien – viena iš kol kas retų tikrai šiltų pavasario dienų, kai dangus švelniai
melsvas, su pietuose pusę jo uždengusiu lengvu baltu debesiu. Sandėlininkas irgi išeina į
kiemą, dėžes uždengia laikraščiais.
– Kad rakščių į užpakalį neprisivarytume, – pakartoja kasdienį juokelį ir lėtai atsisėda.
Prisėdu ir aš, pasiėmęs išmanųjį prisijungiu prie kaimyninės kavinės wi-fi, kurio
passwordą iškaulijau iš simpatiškos blondinės padavėjos, ir pasitikrinu elektroninį paštą.
Niekada negaunu daug laiškų, ir jie paprastai nėra labai svarbūs, bent jau šiuo mano
gyvenimo tarpsniu, tačiau vienas iš šiandien atėjusių priverčia mane įsitempti – atsakymas
į prašymą studijuoti. Iš pirmo karto net nesugebu tinkamai spustelėti ekrano, kad laiškas
atsidarytų, susinervinęs paspaudžiu kelis sykius iš eilės, programa užsikerta, ir – pyp! –
turiu iš naujo perkrauti telefoną. Kol jis užgęsta ir vėl įsijungia, sugrodamas vis tą pačią
melodiją, išsitraukiu iš pakelio cigaretę ir suspaudžiu ją tarp lūpų.
– Pridegti? – klausia sandėlininkas, bet aš papurtau galvą ir toliau stebeiliju į ekraną.
Vėl įsijungiu wi-fi, vėl atsidarau savo pašto dėžutę ir pagaliau atsiverčiu laišką iš
priėmimo komisijos. Visada žinojau, jog įstoti į socialinius mokslus lengviau nei į
biomedicinos, tad gautas kvietimas pasirašyti sutartį dėl psichologijos studijų manęs
nepribloškia, net nelabai nustebina. Visgi tai – įvykis. Žengiau dar vieną žingsnį.
– Ką jūs, jaunimas, tuose aparačiukuose tiek tyrinėjate? – burbteli sandėlininkas. – Negi
ten visas pasaulis sukištas?
– Visas pasaulis sukurtas – virtualus, – atsiliepiu; vis dar nepridegtos cigaretės popierius
pradeda lipti prie lūpų, tad išsitraukiu ją iš burnos. – Pridekite.
Jis pasvyra mano pusėn, ištiesia žiebtuvėlį su pulsuojančia liepsnele, ir netrukus užtraukiu
dūmą. Tada tariu:
– Šiandien gavau kvietimą studijuoti.
– Mokslai svarbu, – palinksi jis. – Gerai, kai tie išmanieji leidžia greitai sužinoti svarbias
naujienas. Turėtum džiaugtis. Mano vaikai, įstoję studijuoti, džiaugėsi.
Patraukiu pečiais, vaidindamas gana abejingą:
– Ko gero…
– Ką studijuosi?
– Psichologiją.
Numanau, jog jam tai – sąvoka be aiškaus turinio, jis turbūt tikėjosi ko nors paprastesnio,
žemiškesnio. Tikrai:
– Psichologai – tie keistoki žmonės, užduodantys kitiems nesuprantamus klausimus? –
krenkšteli.
Ne vien šiam mano kolegai, su kuriuo jau beveik mėnuo dirbame po aštuonias valandas
per parą, bet ir daugeliui kitų žmonių psichologija – veikiau ne specialybė, o kažkoks
išsidirbinėjimas. Kita vertus, žinodamas mano tėvų profesijas, senukas mane gal buvo
pakylėjęs į aukštesnį socialinį lygmenį, jaunimas iš kurio paprastai nesirenka statybininko,
šaltkalvio ar panašių studijų.
– Turbūt tėvai didžiuojasi? Aš saviškiais didžiavausi, – priduria.
– Jie dar nežino, – kažkodėl susinervinu, jog pirmasis, su kuriuo pasidalinau šia naujiena,
buvo ne tėvas, ne mama, ne… Kregždutė, strikinėjusi aplink mane, kai siunčiau prašymą
ir dokumentus, ne… Matas, patikinęs, kad kiekvienas turi ieškoti savo srities, savo erdvės.
Atsistojęs paspiriu dėžę – nestipriai, tik šiek tiek dunksteliu batu.
– Eime dirbti, – sakau ir nusisuku.
Girdžiu, kaip sandėlininkas irgi atsistoja, prieina gana arti.
– Kai atėjai darbintis ir pirmą kartą tave pamačiau, pagalvojau, kaip gi toks sliekas čia
viską tampys? O tu tiesiog paėmei vieną iš sunkių dėžių ir nunešei ten, kur reikia. Taip ir
toliau nešiojai, neišsisukinėdamas ir nedejuodamas. Paneši ir tas studijas – apie kokius
sudėtingus dalykus ten bebūtų kalbama, – patapšnoja man per petį.
Po galais, tikiuosi, kad panešiu!.. O tapšnojimų nemėgstu.
– Ir pirmas dienas beveik nieko nešnekėjai. Man tai, tiesą sakant, tiko – pats nesu kalbus,
– jis vėl krenkšteli. – Tu ir dabar mažai kalbi. Betgi psichologai turi nuolat kalbėtis su
žmonėmis?
– Jie beveik vien klausosi. Nors, manau, tai irgi ne visada lengva, – balsu pasvarstau.
– A… Nieko neišmanau apie tą profesiją…
– Aš irgi daug ko pasaulyje neišmanau. Bet žinau, jog man tiko, kad nelindote su
šnekomis.
– O tėvai lenda?
– Ne.
Man rodos, jie laikosi kaip išmanydami nuo to vakaro, kai parėjęs namo pasisakiau
nutraukęs santykius su Agniete, o kai mama paklausė, dėl kokios priežasties, atšoviau, jog
nesiruošiu aiškintis. Vyliausi per tam tikrą laiką išgalvoti tą priežastį – tokią, kuri
nepašiurpintų tėvų – ir galiausiai vis dėlto su jais apie tai pasikalbėti.
– Tai ir tu tyli?
– Pasakysiu aš jiems, pasakysiu! Gal dar šįvakar, – įstojimas studijuoti – tai mano
laimėjimas, šį kartą galiu prisiimti visą garbę; ir gal jis bent iš dalies kompensuos tai, kad
irgi pats sugrioviau ryšį su Agniete.
– Va ir teisingai. Kai būsi pasakęs tėvams, ir mudu atšvęsime – ryt kaip tik antradienis,
skanius pyragus į gretimą parduotuvę atveš.
Kitą dieną, sėdėdamas sandėlyje prie stalo, uždengto klijuote, kurios raudonos rožės seniai
nusitrynę ir pavirtę purvinos spalvos išskydusiomis dėmėmis, liūdnai pats sau šypteliu:
kaip viskas paprasta – nusiperki pyragą, ir jau šventė; valgai jį, ir staiga mintis, jog tavo
buvusi mergina kepa žymiai skanesnį, tarsi mėšlungis sutraukia visus raumenis – taip, kad
ir kąsnį nuryti tampa sunku. Vos vos sugromuliavęs paskutinį ir traukdamas iš darbo
namo, lyg tyčia sutinku vieną iš senųjų draugelių, su kuriais grįžęs iš Afrikos retai
besusieinu.
– Kaip sekasi? – rankos paspaudimas. – Taip vėlai iš darbo?
– Šventėme, – mosteliu ranka ir jau ketinu eiti.
Bet jis nepaleidžia:
– Šventėte? Sandėlyje? Ką gi?
– Įstojau mokytis, – prunkšteliu. – Vakar sužinojau.
– Vau! Aš tai jau beveik baigiu.
Atsirado pažangietis! Iš pradžių ėmė akademines, po to vos nebuvo išmestas už skolas…
– Kur įstojai?
– Į psichologiją.
– Kur?! – jo akys suapvalėja.
– Girdėjai, – giedrai nusišypsau ir staiga savo viduje pajuntu galingą jėgą. – Leipsti iš
juoko, ar ne? Nagi, prisipažink!
– Leipstu. Prisimenu, kaip motina tave norėjo nutempti pas psichologą ir ką tu apie juos
abu kalbėjai, – jis pavarto akis.
– Žmonės keičiasi, – niūkteliu jam alkūne ir, jau nutolęs kelis žingsnius, per petį metu. –
Taip ir perduok visai chebrai, kai dalinsies skandalinga naujiena!

Universiteto humanitarinių ir socialinių mokslų fakultetai įsikūrę viename gražiausių
senamiesčio pastatų, ir Pijus, jautrus grožiui, taria sau, jog vien dėl to turėtų nesunkiai
čia pritapti. Žmonės pastatė tokius nuostabius namus žinioms, ir nuojauta, jog šitos žinios
vis arčiau jo, kad bus įdomu jas perimti, paglosto Pijaus širdį. Užvertęs galvą įsižiūri į
aukštai pakibusius universiteto skliautus, – siekti ir stiebtis, štai ko jis čia atėjo… Ilgo
koridoriaus gale – trys freskomis ištapytos nišos. Pijus lėtai artinasi prie jų, kol išryškėja
ten nutapytos moterys, įkūnijančios tris mokslus, prisiliečiančius prie žmogaus dvasinio
pasaulio: psichologiją – per emocijas, jausmus ir mintis, filosofiją – per idėjas, istoriją –
per pasirinkimais grįstus veiksmus ir jų kuriamus įvykius. Istorija pavaizduota kaip
moteris su trimis veidais: vienas atsuktas į praeitį, antras žiūri tiesiai – stebi dabartį,
trečias nukreiptas į ateitį. Filosofiją simbolizuojanti moteris sklendžia šiek tiek virš žemės,
per kurią vingiuoja spalvotos ir baltos, skirtingo storio, tiesios ir iškreiptos linijos –
idėjos, jungiančios įvairias būties sferas; moteris oriai į jas žvelgia. Moters– psichologijos
kūnas nupieštas skaidrus, matyti vidus, ir dėl to ji atrodo pažeidžiama; kita vertus,
švytintis mąstymo mechanizmas galvoje, iš kurio šviesa srūva po visą kūną, ir kuris ryškia
žvaigždžių juosta (Pijus atpažįsta Pukščių Taką) sujungtas su širdimi, – šitos moters jėga.
Pijus lyg užburtas prieina visai arti, apsisuka ir nugara priglunda prie sienos, priglaudžia
prie jos delnus, prispaudžia rankas per visą ilgį, blauzdas, galiausiai atremia galvą – tarsi
matuojasi tą nišą, bando suvokti, ar ji tinkama, sava, ar tai jos jau seniai ieškojo.
Užsimerkia ir pajunta besišypsąs.
– Ir ką gi jūs čia veikiate?! – gal po minutės, o gal ir po valandos išgirsta linksmą balsą.
Atšlyja nuo sienos ir įsistebeilija į vidutinio amžiaus vyriškį pasmukusiais džinsais, po
pažasčia laikantį kažkokį segtuvą, knygą ir dar pluoštą popierių. Nuryja seiles,
bandydamas atgauti savitvardą… ir savigarbą – na, vaikine, tu ir sugebi pasirodyti!..
Vyras prieina arčiau, ištiesia ranką:
– Aš čia dėstytojauju. O jūs?
– O aš studijuoju… studijuosiu nuo rudens, – Pijus pagaliau visiškai išlenda iš nišos. –
Psichologiją.
– Tą jau supratau. Vadinasi, neišvengiamai pasimatysime, – dėstytojas pasitaiso iš po
pažasties slystantį nešulį ir atsisveikina. – Paliksiu jus šitų žavių moterų draugijoje –
sakyčiau, ne pati blogiausia kompanija.
Dėstytojui dingus už kampo, Pijus įremia kaktą į vėsią nišos sieną ir dar ilgai juokiasi
gydančiu juoku. Juokas aidi po aukštais universiteto skliautais, per šimtmečius
pripratusiais prie tylos.

10.

(Agnietė)
Aš atlikau dar vieną pareigą, bet pirmąkart gyvenime tai manęs nedžiugina. Netrukus
gausiu bakalauro diplomą, pasidėsiu jį prie brandos atestato, visokiausių pagyrimo raštų,
padėkų ir kitokių puikiu mokymusi bei pavyzdingu elgesiu pelnytų trofėjų. Jeigu nebūčiau
tokia pareiginga ir pamišusi dėl mokslų, būčiau važiavusi su Pijumi, jis nebūtų mylėjęsis
su kitomis, ir viskas būtų kitaip mūsų abiejų gyvenimuose. Iki šiol mano sprendimai,
veiksmai ar neveikimas nulemdavo tik pozityvius įvykius… dabar jaučiuosi kalta. Baru
save už tokias protingai moteriai nederamas mintis, tačiau nepavyksta jų atsikratyti. Gal
per mažai jam rašydavau, per retai skambindavau? Gal mano balsas neatspindėjo jausmų
gilumos? O galbūt priešingai – įkyrėjau jam per dažnais pasilabinimais? Privalėjau šiuos
klausimus užduoti Pijui, užuot taip iškart jį išvariusi, – tokia buvo mylinčios moters
pareiga. Bendromis jėgomis turėjome išsiaiškinti, kas, būnant taip toli vienas nuo kito,
vyko su mūsų jausmais ir mintimis. Jei norėjau gyventi su tokiu kaip Pijus, privalėjau būti
kantri. Mudviejų istorija – ne iš pasakos, o iš romano, tokia, kuri turėjo šansą tęstis,
nebūdama ideali.
Mano nauja suknelė, išsirinkta diplomų įteikimo šventei, taip pat ne iš pasakos – ne ilga,
ne pūsta, ne besvorė, ne balta ir ne rausva. Ji tamsiai mėlynos – tarsi dangus prieš audrą –
spalvos, gilios ir nepermaldaujamos kaip jūra temstant vakarui; blausiai žvilga kaip taurus
metalas ar nenušlifuotas deimantas; dar parduotuvėje prilipo man prie kūno, atnešdama
grynai moteriškus potyrius ir pasitenkinimą savo išvaizda; jos vėsi medžiaga įšyla nuo
mano šilumos; jai nesigailėdama išleidau paskutinio pusmečio santaupas; ji siekia kelių
vidurį ir karts nuo karto primena apie tai švelniai aštriu prisilietimu. Ji atrodo tiesiog
puikiai.
– Ar suknelė blogai guli? – mama prieina iš už nugaros ir nužvelgia mane, atsispindinčią
veidrodyje.
Pati nepastebėdama glosčiau vis dar plokščią savo pilvą – visą laiką, kol mąsčiau apie
mudu su Pijumi; tad dabar tirštai išraustu. Papurtau galvą. Veidrodis šiek tiek neutralizuoja
mamos žvilgsnį, bet jis vis tiek labai įdėmus… Aš staiga suprantu, kad pirmas žmogus, su
kuriuo kalbėsiuos apie savo nėštumą, tegali būti mama, kadangi ji mažiausiai visko
klausinės. Tačiau kol kas tariu tik:
– Ne dabar, mama. Ne šiandien.

Liučija linkteli. Ji irgi tebemyli Pijų, nors dabar jau tikrai žino, kad jis prikiaulino
Agnietei. Kažkodėl jos abi tapo bejėgės prieš tą problemišką, per daug rūkantį vaikiną.
Greičiausiai dėl jame glūdinčio atšiauraus ir niekada nesišypsančio branduolio, kurį
daugelis vadintų pykčiu, o Liučija – polėkiu. Matas graužiasi apsigavęs dėl Pijaus –
veltui! Mato prigimtyje įrašyta nekaltybė, Pijaus prigimtyje – kova už nekaltybę. Kaip tik
dėl to, kad jis net sunkiausiais gyvenimo momentais nenutraukė tos kovos, Liučija negali
ant Pijaus pykti. O kas glūdi jos dukters prigimtyje, Liučijai niekuomet nebuvo iki galo
aišku; bet gal – amžinas vaikas, iš kurio Pijus, net ir jiems išsiskyrus, pamažu formuoja
moterį – mylinčią, kenčiančią, kovojančią, laukiančią… juk Agnietė laukia Pijaus –
kaskart, kai ilgesingai pažvelgia pro langą, kai klausosi žingsnių laiptinėje ar ima
niūniuoti iš radijo sklindančią romanso melodiją… laukia Pijaus laukdamasi jųdviejų
vaiko… formuoja drąsią ir ryžtingą moterį – tokią, koks yra pats. Tik Pijus galėjo išgelbėti
Agnietę nuo pavirtimo į keistą vaikišką babytę, gyvenančią „ne šiame pasaulyje“ ir
aplinkiniams keliančią ne susižavėjimą, o tik smalsulį ir juoką. Tik Pijus galėjo merginą
supykdyti taip, kad ji ryžtųsi nutraukti santykius, atsisakyti tokio vyro, kokio per visą likusį
gyvenimą gali nebesutikti.
Liučija prisimena vieną šaltą balandžio pabaigos ar gegužės pradžios dieną, kai Pijus
viešėjo pas ją pajūryje. Dabar Liučijai atrodo, jog tądien vaikinas norėjo papasakoti
kažkokią savo paslaptį – gal parsivežtą iš Afrikos, gal nešiojamą žymiai seniau, paslaptį,
kuri bent iš dalies nulėmė jo santykių su Agniete baigtį… Pijus nepranešė atvyksiąs –
retkarčiais jis taip pasielgdavo, kai atvažiuodavo be Agnietės, kurią sostinėje sulaikydavo
mokslai. Ir Liučija, grįždama iš ilgo pasivaikščiojimo pakrante, netikėtai rado jį sėdintį
terasoje – nors Pijus puikiai žinojo, kur padėtas durų raktas, pats jų neatsirakino ir neįėjo
į vidų. Moteriai priėjus, net nepakilo iš vietos, tik burbtelėjo kažką, kas turėjo atstoti
pasisveikinimą. Atrodė toks niūrus, visai ne iš jos ir ne iš jos šeimos šviesaus pasaulio,
tačiau artimas Liučijai, kuriai kartais irgi pasiutusiai norėdavosi įlisti į tokį kiautą – tik ji
savęs paklausdavo, kodėl, niekuomet nerasdavo atsakymo ir troškimo galiausiai
atsisakydavo. Pijus galbūt žinojo atsakymą, gal tas buvo supintas iš praeities paslapčių ir
paklydimų, iš nerimo dėl ateities ir egzistencinio netikrumo… ne toks, koks būtų buvęs
Liučijos atsakymas, tačiau dabar moteris pyksta ant savęs, kad jo neišpurtė iš vaikino.
Jeigu ji būtų išklaususi, jeigu jis būtų išdrįsęs – gal tai būtų padėję, gal šiandiena būtų
buvusi kitokia… O Liučija savo papratimu lūkuriavo. Ji buvo pripratusi iniciatyvą palikti
vyrui, tačiau tąkart neįvertino, jog Pijus – dar vaikas savo problemų akivaizdoje, kad jam
dar reikia aiškiai išreikštos pagalbos. Lygiai taip pagalbos reikia jos dukrai – tegul ir ne
dabar, ne šiandien. Šiandien Agnietė jaučiasi stipri, ir ji nusipelnė šio jausmo. Liučija
paglosto dukteriai galvą, savo delnu įspausdama meilę ir pasididžiavimą, – kaip
vaikystėje, kai norėdavo pasakyti, kokia Agnietė gera mergaitė.
– Pavydžiu tau šitos suknelės, – ištaria. – Šventėje būsi pati gražiausia.

11.

(Pijus)
Per besisklaidantį šeštadienio ryto miegą girdžiu virtuvės spintelėse naršantį tėvą – grįžęs
po paros budėjimo, jis ieško ko nors pusryčiams. Atidaro ir netrukus vėl uždaro šaldytuvo
dureles – garantuoju, kad ir ten ne kažin ką rado. Mama išėjusi į būsimos premjeros
repeticiją, o jeigu jos galva užimta naujai grojamu kūriniu, nesitikėk, jog paliks paruošto
valgio ar bent raštelį su nurodymais, ką pasišildyti ar pasigaminti. Dėl to nesijaudinu –
pasiimsiu duonos, užsitepsiu medaus, išsivirsiu stiprios kavos, nuo vaikystės esu įpratęs
paprastai išspręsti šitą periodiškai pasikartojančią problemą, jos beveik nepastebėti, nes
maistas man tikrai nebuvo pagrindinė problema. Liūdniausia būdavo vienam keltis,
visuomet pačiam susirasti drabužius, įsijungus radiją bukai klausytis suaugusiems skirtų
nesuprantamų laidų arba bet kokios tuo metu transliuojamos muzikos – kad tik aplinkui
skambėtų žmogiški balsai. Kadangi ne tik mamos, bet ir tėčio namie dažniausiai
nebūdavo, o jei ir būdavo – tai savo mintyse ir reikaluose paskendęs, netrukus po pusryčių
darbo kambaryje užsidarantis; ten skaitydavo, rašydavo, o po naktinių budėjimų
miegodavo – viršutiniais drabužiais, ne itin patogiai ant visu ūgiu išsitiesti per trumpos
sofos – neidavo į jų su mama miegamąjį… Tėvas gal neprisimena, kiek tokių vienišų
šeštadienio rytų ir sekmadienio vakarų buvo mano vaikystėje bei paauglystėje; kažkuriuo
momentu aš irgi lioviausi juos skaičiavęs. Šiandien suprantu, jog tais rytais ir vakarais ir
jis pats jautėsi vienišas. Ką tėvas norėjo apgauti, vesdamas mano mamą, susilaukdamas
manęs – lemtį, jo kelyje pastačiusią Liučiją, meilę, vienatvę? Ką bandau apgauti aš, iš tėvo
paveldėjęs aroganciją, kai jos skatinamas šalin veju mintis apie Agnietę? O Agnietė,
vaidinanti kietą, bet verkianti nuošaliame vidiniame universiteto kiemelyje? – aš net pats
sau neišdrįsau prisipažinti ją matęs, kelias minutes stebėjęs per mažą priešais stovinčio
pastato langelį… nereikėjo taip ilgai galvoti, kaip elgtis, – kai išpuoliau į kiemą, mergina
jau buvo dingusi, o viską aplinkui merkė vaizdinius kuriantis ir nuplaunantis vasaros
pradžios lietus… Kaip įmanoma ištisas savaites nesutikti vienas kito mieste, toli gražu
nepriskaičiuojančiame milijono gyventojų?! pasimesti jame? Įmanoma, jei sąmoningai ar
nesąmoningai stengsies, jei vengsi universiteto arkadų, po kuriomis kažkada kartu sėdėjai,
krimsdamas priešpiečių sumuštinį, fontanų, į kuriuos nuleisdavai kojas, o tada netikėtai
švysteldavai kurią nors aukštyn ir aptaškydavai greta sėdintį, abiejų mėgiamų knygynų,
nes bet kuri lentyna gali klastingai slėpti stovintį iš kitos pusės, arčiausiai namų esančių
parduotuvių, įprastinių viešojo transporto maršrutų, parodų salių ir galerijų, net jei paroda
buvo šimtą metų laukta ir netrukus iškeliaus į kitą miestą – nes ruošėmės ją aplankyti
drauge… Bet vis tiek vieną dieną įvyks susidūrimas – nors ir netiesioginis: ieškant
būsimiems pirmakursiams aktualios informacijos, universiteto internetinės svetainės
„Naujienų“ skirsnyje mano dėmesį patrauks spalvingas skelbimas, šaukte šaukiantis, jog
birželio pabaigoje veterinarijos studijų absolventams bus įteikti bakalauro diplomai. Ta
diena, kai žadėjau ploti ir švilpti. Diena ateis, tačiau nebus tokia, kokia būtų buvusi mums
kartu esant: santykio tarp žmonių galia milžiniška, ji kuria, griauna ir transformuoja
realybę. Gal man ir nesinorėtų, kad ryšys su Agniete tebebūtų toks stiprus. Lygiai kaip
daug kartų nesinorėjo jokių santykių su tėvu. Bet ir tas ryšys, ir tie santykiai liko, jie
įsitvirtinę manyje – vienas meilės, o kitas kraujo saitais. Ir šįryt su tėvu kalbasi ne kas
kitas kaip mudviejų bendras kraujas.
– Paruošiu pusryčius, – tariu, įeidamas į virtuvę.
Tėvas nustebęs atsigręžia:
– Ką gi. Gerai. Labai gerai.
Atsisėda, ištiesia kojas, atlošia pečius – stengiasi atsipalaiduoti.
– Šio to išmokau Afrikoje, – pritupiu prie viryklės, ieškodamas keptuvės.
Suradęs ją ir stodamasis, per petį vėl žvilgteliu į tėvą. Jis varto ant stalo gulėjusį
vakarykštį laikraštį, tačiau akys nesustoja nė ties vienu straipsniu ar žinute. Ieško kažko,
ko į savąją gyvenimo sferą išskubėjusios žmonos paliktame laikraštyje tikrai nėra. Ji
pervertė dienraštį paskubomis, ir net kvepalų dvelksmas neužsiliko tarp šiugždančių
puslapių… Vienišumas – toks dalykas, kurį gali pajusti staiga, įvairiose gyvenimo
situacijose, taip kaip aš pajutau tada, kai Agnietė su manimi nepasitarusi sutiko pusdienį
pagloboti brolių vaikus; todėl ir leptelėjau tą prisipažinimą – tegul ir jai būna nesaldu!..
Vienišumas gali smelktis į tave po truputį, tarsi šaltos drėgmės lašai, galiausiai
priverčiantys drebėti; jis metodiškai kankina, kol paskęsti neviltyje, – man rodos, taip
nutiko Tadui, kurio pirmoji meilės patirtis, aplankiusi toli gražu ne ankstyvoje jaunystėje,
buvo tokia fatališka ir baigėsi taip greitai, jam nespėjus savosios dalies transformuoti į
kažką pozityvaus ir saugančio.
Nepakeldamas galvos nuo laikraščio, tėvas staiga prabyla:
– Tai dėl ko vis dėlto išsiskyrėte su Agniete?
Pastatau keptuvę ant viryklės, iš spintelės išimu aliejaus butelį, įpilu jo į keptuvę, įjungiu
plytą.
– Tu mane girdėjai, Pijau.
– Girdėjau, – burbteliu.
Ir toliau įnirtingai rūpinuosi pusryčiais.
– Nežinau, kas tarp jūsų įvyko – tačiau meilės, tikros meilės, neturėtumėt išsižadėti dėl
jokios priežasties.
Netikiu, kad girdžiu savo tėvą, niekada negirdėjau jo taip kalbant ir nemaniau išgirsiąs.
– Bet tu… – užsikertu, tada pradedu iš naujo. – Kodėl tu nekovojai dėl Liučijos?
Jis valandėlę mąsto. Paskui prataria – ramiai, tarsi mokslinį faktą:
– Mudu neturėjome teisės būti kartu. Jinai tą suprato anksčiau – todėl mane ir paliko. Tik
neišsižadėjo – mes nė vienas to nepadarėme, – pažiūri tiesiai į mane, vieną iš nedaugelio
kartų gyvenime. – Bet ar tu norėtum gyventi taip kaip aš?
Pasimuistau, lyg užkluptas nusikaltimo vietoje.
– Kodėl anksčiau neaiškindavai man tokių dalykų? – žingteliu į šoną mūsų pokalbio
kelyje, kadangi nežinau, ką daugiau pasakyti, be to, atsakymas į šį klausimą man tikrai
rūpi.
Tėvas skėsteli rankomis:
– Nebūtum supratęs. Dar visai neseniai buvai toks, kurio jokiu būdu nebūčiau skatinęs
kovoti – tu ir taip kovojai. Nuolatos draskeisi, – jis kosteli, garsas aidu atsimuša tarp
mudviejų stojusioje tyloje. – Kur dingo toks Pijus?
– Niekur, – atsakau. – Tiesiog nenoriu jai savęs užkrauti.
Tikra meilė… Ar ji būtų turėjusi iškęsti ir paskutinįjį mano išsišokimą? Sykiais guodžiu
save, jog taip, o jei nepakentė – reiškia, nemylėjo taip stipriai; ir čia pat sudraudžiu save:
mylėti nereiškia viską atleisti, su viskuo taikstytis, leistis žeminamam – o juk aš
pažeminau Agnietę… todėl ir nuleidau rankas, dėl to nekovoju – man gėda, nesijaučiu
vertas ne tik kad pergalės, bet net lygiųjų.
– Anksčiau išties buvai našta, – linkteli tėvas.
Dėkoju, tėve, dėkoju, kad tave kur! – pasirodo, ką tik maniau mūsų santykius pasikeitus
daug labiau, nei yra iš tikrųjų; tokie blogo elgesio prikišimai nuo jo prabėgus ne
vieneriems metams parodo, jog tiesa tau vis dar brangesnė už meilę.
– Bet dabar gali elgtis kitaip ir jai tą parodyti.
Ir įrodyti kažką tau, tėve?!
– Liučija žino, kad visada ją mylėsiu. Padaryk, kad ir Agnietė sužinotų, kaip yra ir… kaip
galėtų būti. Jums tebelikusi kitokio gyvenimo perspektyva.
Kaip tu drįsti kalbėti apie perspektyvą meilėje?! – pats atsisakęs visų perspektyvų dėl
moters, su kuria tebuvai tris mėnesius prieš beveik keturiasdešimt metų. Kaip iki
pasipūtimo pasitikėdamas savimi gali suprasti mano baimę, jog bandymas gauti atleidimą
nebus sėkmingas? – o ilgainiui tos moters dukra taip kaip ir ji gyvens toliau, mylės daug
kitų žmonių ir dažnai šypsosis. Kaip aš įstengiu baigti gaminti valgį, gražiai sudėlioti jį į
lėkštes, vieną pastatyti prieš tave ir dar palinkėti gero apetito?! Turbūt man tiesiog jau
nusispjaut, ar tu, tėve, ką nors galiausiai suprasi. Tvirčiau nei ką tik grįžęs iš Afrikos
žinau, kad ieškosiu tokio darbo, kuriame gaunamos algos užtektų buto nuomai: jaustis
vienišu lengviau, kai aplinkui nėra žmonių. Todėl ir Agnietės neieškosiu. O kad paskutiniu
momentu nepersigalvočiau ir praradęs sveiką protą nenulėkčiau į diplomų teikimo šventę,
tądien pasistengsiu nebūti mieste, trumpam iš jo išvažiuosiu.
PRADŽIA

(Pijus)
Sustojęs už keliasdešimties metrų nuo bilietų kasos, išsitraukiu telefoną. Baiminuosi, jog
Matas, pamatęs mano numerį, nekels ragelio; jis iš tiesų ilgai to nedaro. Visgi pagaliau
mane visą purtančius pratisus, graudžius signalus pakeičia tyla. „Pasveikink ją nuo manęs,
– šiaip ne taip pratariu, – Labai, labai tavęs prašau! Buvau jai pažadėjęs“. „O aš buvau
pažadėjęs atsakančiai iškaršti tau kailį, – atsiliepia Matas; trūksmingai įkvepiu. – Bet tai
nepadės. Nežinau, kas padėtų, jei žinočiau – padaryčiau bet ką, kad tik ji būtų laiminga…
kad tu, šikniau tu, irgi būtum laimingas“. Matas padeda ragelį. O aš, negalėdamas tverti,
nusiperku pirmą pasitaikiusį bilietą rytdienos rytui – bilietą į niekur… per naktį
trainiojuosi po miestą, ieškodamas bėdos, prašyte prašydamasis, kad užkabintų kokie nors
prastai nusiteikę sėbrai… gal muščiausi kaip laukinis, gal nuolankiai pasiduočiau –
nežinau, nematau jokio skirtumo… Nupėdinu prie pilies, perlipu jos teritoriją juosiančią
tvorą ir atsisėdu senojo statinio pasienyje, dengiamas jo šešėlio, slepiamas aukštos žolės.
Pilies kalno papėdėje, kažkur po savo kojomis, labiau girdžiu nei matau daugumą žiburių
jau užgesinusį miestą. Kvepia vasara, dosnia birželio pabaigos pilnatve. Neturiu gebėjimo
numatyti ateitį, tačiau suprantu, jog savo dabartiniame gyvenime turiu… turėjau labai
daug gero, ir turėčiau dar daugiau, jeigu pažabočiau ir išmokčiau valdyti savo
egocentrizmą ir egoizmą. Seniai žinau, kad tą reikėtų padaryti, bet kaip padaryti – žinau ne
visuomet. Vis dėlto artimiausias savo gyvenimo valandas staiga išvystu labai aiškiai –
kokios jos turėtų būti, kad galėčiau tikėtis, jog ateitis taps prasminga. Girdėjau, jog šiuos
metus astronomai prailgino viena sekunde – gal kaip tik šios sekundės užtenka, kad įvyktų
nušvitimas, kad pajusčiau tą artimiausių valandų planą privalantis įvykdyti. Atsikeliu nuo
žemės, nuo kelnių nupurtau prikibusias žoles, išmetu bilietą, vėl perlipu tvorą ir
pasileidžiu namo; išsimiegu – nieko nesapnuodamas, neprabusdamas miegu ilgai, kai
atmerkiu akis, diplomų teikimas jau seniai prasidėjęs, o gal ir pasibaigęs, tačiau į jį eiti ir
neplanavau; atsikėlęs iš spintos išsitraukiu šventinį kostiumą, išsilyginu šviesiai pilkus
marškinius. Viską darau metodiškai, nepertraukdamas ciklo, kad protas, kūnas ar
pasąmonė dar kartą manęs neišduotų – dėl jausmų esu ramus, jausmai nėra išdavikai.
Nusiprausiu, išgeriu puodelį kavos, apsirengiu pasiruoštais drabužiais, už kelių kvartalų
nuo namų nuperku gėlių. Atsirakinu jos tuščio buto duris. Gėles pamerkiu ir pastatau ant
stalo. Koridoriuje prieš veidrodį pasitaisau kaklaraištį, šiek tiek atlaisvinu jo mazgą.
Nuėjęs į kambarį, atsisėdu ant kėdės ir imu laukti. Tiesiog sėdžiu ir laukiu. Po kurio laiko
įjungiu jaukią šviesą skleidžiantį toršerą. Atsisagstau švarką. Nors žiauriai jaudinuosi,
vakarui sukant link nakties, nepaisant valios pastangų trumpam prisnūstu, tad atitokęs
įkišu pirštus po švarko rankove ir keliskart įsižnybu į ranką. „Būk gera, ateik greičiau“, –
pagalvoju balsu. Laukiu jos ir ją jaučiu, spynoje subrazdėjus raktui krūpteliu. Ji į kambarį
įeina tyliai, vienoje rankoje laiko gėlių puokštę, jau spėjusią apvysti birželio tvankumoje.
O iš šiek tiek prasegto krepšio kyšo diplomo kampas; nors to man niekas nesakė, žinau,
kad diplomas – su pagyrimu. Ji žiūri į mane – taip, jog iš pradžių pamirštu, ką ketinau
daryti. Bet netrukus prisimenu. Atsistoju ir imu ploti – iš pradžių lėtai, paskui greičiau,
galiausiai kaip pašėlęs, ir kuo toliau ploju, tuo lengviau ir geriau man darosi.