Bendravimo psichologija.

Neverbalinis bendravimas: veido išraiškos

Pristatymo metu būtume pristačiusios neverbalinį bendravimą ir vieną iš jo rūšių – veido išraiškas, veido
išraiškų rūšis, jų poveikį, fizionomiką, kultūrų supratimą apie veido išraiškas bei mokslininkų tyrimus šiais
aspektais.
Pristatymo eigoje būtume surengusios diskusiją – kaip atpažinti veido išraiškas, kokį poveikį jos daro mūsų
kasdieniniame gyvenime – ar jos padeda bendraujant labiau suprasti kito žmogaus būseną, ar kaip tik,
kartais klaidina mus; pagal kokius veido pasikeitimus jie sprendžia apie pašnekovo būseną; ar visada veido
išraiškos išreiškia emocijas; kaip atpažinti tikrą šypseną nuo netikros (kuri iš pateiktų nuotraukų vaizduoja
tikrą šypseną ir kuri yra dirbtinė).
Tai pat skaidres būtume papildžiusios išsamesne informaciją, kuri pateikta apačioje.

Įvadinė skaidrė
I skaidrė:
Vis daugiau mokslininkų domisi nežodiniu bendravimu. Tyrinėtojų nuomonę, tai universali kalba, nes net
nemokėdamas kalbėti, kūno signalų dėka žmogus gebės paaiškinti, kad jis alkanas. Kūno kalba išreiškiama
daugiau nei pasakoma žodžiais, todėl gerai žinoti jos elementus, nes jie gali pasitarnauti bendravimo
procesui, o kartais ir atvirkščiai – sumenkinti jį arba įnešti dviprasmiškumą.
Nežodinio bendravimo raidos pradžia – motinos ir pasaulį išvydusio kūdikio sąveika (interakcija). Esama
nuomonių, kad kūdikiai, ateidami į pasaulį, jau yra pasiruošę socialinei interakcijai. Maži kūdikiai siunčia
nesudėtingus to paties pobūdžio socialinius signalus, kaip ir bendraujantys suaugusieji. Tai garas, judesys,
žvilgsnis, šypsena.
Vėliau socialinės raidos procese nežodinis bendravimas pasipildo mimika, gestais, kūno laikysena, taip pat
smulkesniais bendravimo akcentais, iš kurių kiekvienas atlieka tam tikrą vaidmenį ir gali paveikti žmonių
tarpusavio santykius.
Vis labiau aiškėjant, kad galima bendrauti nebylia kūno kalba, ėmė rastis mokslinių tyrimų, nagrinėjančių,
kaip be žodžių bendrauja ( arba nebendrauja) pretendentas į darbą ir jį priimantis asmuo. Parašyta vadovėlių
ir straipsnių, kurie moko interpretuoti neverbalinius signalus sudarant verslo sandorį, parduodant produktą ar
flirtuojant. Verta mokėti skaityti emocijas iš subtilių veido išraiškų, gestus yra rizikinga, nes tą pačią
emociją gali atspindėti skirtingos išraiškos: pvz., priešiškumą gali rodyti ne tik šaltas spoksojimas, bet ir
vengimas žiūrėti į akis. Tas pats gestas gali atspindėti skirtingas emocijas, pvz., sukryžiuotos rankos gali
reikšti ir susierzinimą, ir atsipalaidavimą.
Bendraudami per kompiuterį, nematome gestų, veido išraiškos ir negirdime balso tono. Elektroniniuose
laiškuose kartasi įtempiami jaustukai, kurie reiškia tam tikrą emociją. Tačiau el. laiškuose ir interneto
diskusijose nebūna neverbalinių signalų, bylojančių apie rašančiojo padėtį, asmenybę arba išsilavinimą.;
apie jus sprendžiama tik pagal žodžius. Pirmą kartą susitikę su elektroninio susirašinėjimo draugu žmogus
dažnai nustemba.
Taip pat lengva suklysti skaitant elektronines žinutes, kuriose išraiškingų „elektroninių emocijų“ nebuvimas
gali sukelti dviprasmiškas emocijas. Galima suklysti ir todėl, kad žinutėse nebūna balso niuansų, pagal
kuriuos sprendžiame, ar teiginys yra rimtas, apgaulingas ar sarkastiškas. Justino Krugerio ir jo kolegų atlikti
tyrimai rodo, jog bendraujantieji dažnai mano, kad ketinimas „tik pajuokauti“ yra vienodai aiškus, ar jis būtų
atsiųstas el. paštu, ar pasakytas žodžiu. Tačiau dažnai žmonės būna egocentriški, nenumatydami, kad, nesant
neverbalinių signalų, jie gali būti neteisingai suprasti.
II skaidrė: video
III skaidrė:

Mes galime atpažinti žmonių emocijas paprasčiau: ,,skaitome” iš kūno, klausome balso tono, stebime
veidus. Žmonių elgesys parodo jų emocijas. Įdėmiu žvilgsniu, nuleistomis akimis arba spoksojimu galima
išreikšti artimumą, paklusnumą ar valdingumą. Įsimylėjėliai galima ilgai ir įdėmiai žiūrėti vienas kitam į
akis. Dauguma mūsų gana gerai gebame skaityti neverbalinius signalus ir iššifruoti emocijas.

Tyrinėdamas skirtingas emocijų kupinų veido dalis, Robertas Kestenbaumas pastebėjo, kad baimę ir pyktį
dažniausiai perskaitome iš žmogaus akių, o laimę atpažįstame iš kito žmogaus burnos ertmės. Trumpalaikiai
veido išraiškos pokyčiai taip pat padeda suprasti kito žmogaus emocijas.

Ar galime pažinti emocijas iš veido išraiškos? Į ką turime atkreipti dėmesį?

Pradėti reiktų nuo to, kad speciali neurologinė sistema, lokalizuota dešiniajame galvos smegenų pusrutulyje,
kontroliuoja tam tikrus veido raumenis, kurių pagalba ir yra išreiškiamos emocijos. Veido išraiška yra
universali emocinė kalba, nepriklausoma netgi nuo kultūros, kurioje žmogus augo. Vertinant veido išraišką,
pirmiausia reikėtų atkreipti dėmesį į bruožų visumą ir tam tikras veido dalis : kaktą, antakius, akis ir akių
vokus, burną, lūpas ir raukšles, esančias prie lūpų kampučių.

IV skaidrė:

Būtent veidas yra išraiškingiausia kūno dalis - veide atsispindi mūsų jausmai, mintys, nuomonės. Veidas
perduoda pasauliui tai, ką mes jaučiame, žinoma, jeigu tik nesistengiame nuslėpti jausmų. Tačiau net ir tuo
atveju skvarbi akis atpažins, ką slepia mūsų veidai. Žmonės, kurie stengiasi sukurti laimingų įspūdį,
paprastai tokiais nėra. Juk kaip dažnai žmogus po “laiminga” veido išraiška stengiasi paslėpti visiškai
priešingą savijautą - liūdesį.

Sustingusi šypsena dažniausiai yra kaukė, po kuria slepiasi baimė, pyktis ir liūdesys. Kaukė,
charakterizuojanti žmogų kaip „malonią asmenybę“. Tačiau tai tik fasadas. Žmogus su laiminga veido
išraiška asmeniniame gyvenime gali atskleisti visiškai priešingą savo asmenybės pusę. Žinoma, juk ne
visada būtina ir reikia būti visiškai atviram, visiems eksponuoti savo jausmus. Tačiau bet kuriuo atveju yra
svarbiausia kontaktuoti su tikraisiais savo jausmais. Apgaudinėjant aplinką, neapgaudinėti savęs, žinoti, ką
iš tikro jauti, ką nori nuslėpti, ko nenori parodyti. Būtent tai yra asmenybės laisvė, savikontrolė ir sveikata.

Jeigu žmogus nesuvokia savo tikrųjų jausmų, jie vistiek yra. Alexander Lowen, tyrinėjęs psichosomatinius
susirgimus, teigia, kad nesuvokimas ką jauti, ir dirbtinė automatiška šypsena sukelia asmenybės integracijos
skilimą, o tai yra grėsmė sveikatai. “Slėpdami savo sunkius jausmus giliai kūne, pasmerkiame savo vidinius
organus galingam stresui”, - teigia psichologas.” Tarkime, žmogus, kuris pats sau neigia savo ilgalaikį pyktį
ir liūdesį, susijusį su ankstyva meilės netektimi, pasmerkia save didelei rizikai susirgti širdies ligomis”.

Kita liga, labai dažnai susijusi būtent su jausmų slopinimu, yra vėžys.

Kita dažnai sutinkama kaukė - klouno kaukė. Šios kaukės esmė irgi yra šypsena, tačiau ji išreiškia kitokia
poziciją - ja parodoma, kad situacija, į kurią pateko žmogus, nėra rimta, nors iš tikrųjų ši situacija gali būti
net tragiška. Tokią poziciją galima išreikšti įvairiais stiliais, tarkim, apsimetant kvailiu. Klouno kaukė
būdinga tiems, kuriuos traumavo ir žemino tėvai. Vaikystėje jie išmoko gelbėtis tokiu būdu, nes savo jausmų
parodymas būtų reiškęs savojo “aš” praradimą.
V skaidrė:

Skirtumą tarp tikros šypsenos ir kaukės neišvengiamai išduoda akys. Natūralią šypseną sukelia
susijaudinimo banga, kuri kyla kūnu į viršų, nuskaidrindama veidą, uždegdama žvilgsnį. Lygiai kaip kad
įsižiebia langai, kuomet kažkas yra namuose - gražiai palygina A. Lowen’as. Visi žinome posakį “Akys yra
sielos veidrodis”. Šis teiginys yra daugiau poetinis, naudojamas mene, o mediciną mažai tai domina.
Medicina nagrinėja akies kaip kūno organo sandarą, jos struktūrą bei patologijas.

A.Lowen siūlo pabandyti akis palyginti ne su veidrodžiu, o su langais. Langais, pro kuriuos mes žvelgiame į
pasaulį. Pro kuriuos, beje, taip pat esame ir matomi kitų žmonių. “Kaip namų langai, žmogaus akys irgi turi
langines - akių vokus, ir užuolaidas - blakstienas. Kai mes užsimerkiame, mes ne tik užsidarome nuo
išorinio pasaulio, bet taip pat galime prigesinti savo vidinę šviesą. Tai įgalina mus pasislėpti nuo tiriančio
žvilgsnio”.

Jeigu galėtume pažvelgti vienas kitam į akis labai giliai, išvystume abejones, skausmą, liūdesį, pyktį - visus
jausmus. Tačiau tai yra tos emocijos, kurių žmonės nenori parodyti. Tiek Rytuose, tiek Vakaruose, parodyti
savo liūdesį arba pyktį reiškia „prarasti veidą“- savo silpnybes mes stengiamės nuslėpti. Nuo kitų, ir nuo
savęs. Mes tarsi laikomės susitarimo, kurio nebuvo - “aš nežiūrėsiu į tavo sielą, jei tu nelysi į manąją”.
Nesiskverbti po kito žmogaus kauke laikoma gero auklėjimo elgsena. To pasėkoje mes nematome kitų
žmonių iš tikrųjų. Pasisveikinant, žmonės retai žiūri į akis. Į klausimą “kaip gyveni?” automatiškai atsakome
- „gerai“. Kaip tai tolima nuo tradicinio afrikiečių pasisveikinimo: ”Matau tave!”.

Akių kontaktas yra ne tik pažinimo forma, bet ir energetinis ryšys su kitu žmogumi. Akimis žmonės tarsi
prisiliečia vienas prie kito. Per apklausas ir testavimus, nemažai žmonių jautė, kad į juos kažkas žiūri,
stebėtojas stovėjo jiems už nugaros. Jeigu dviejų žvilgsnių susidūrimas yra švelnus ir nuoširdus, jis gali
sukelti jų širdyse meilę. Iš čia ir posakis - meilė iš pirmo žvilgsnio. Turbūt daugelis esate jautę žvilgsnį,
kuris sukėlė malonaus jaudulio bangas. Tačiau akys lygiai taip pat gali skleisti ir pyktį, neapykantą. Vėlgi,
yra posakis - „nužiūrėjo“ arba „nužiūrėjo bloga akimi“. Kalbama, tarsi žvilgsnis galėtų užkerėti, giliai
paveikti. Įtūžio kupinas žvilgsnis gali būti toks stiprus, kad net sunku pajudėti, kūnas tampa sustingęs,
sukaustytas.

Siela matoma mūsų akyse. Akys yra paprasčiausias ir trumpiausias būdas išreikšti kūno dvasingumui.
Plačiai atmerktos, minkšto žvilgsnio, spindinčios meile akys reiškia aukštą dvasingumo lygį. Tokios akys
žvelgia į pasaulį su susižavėjimu ir šiokia tokia baime drauge. Deja, tokių akių nėra daug. Kodėl? Todėl kad
emocinė aplinka vaikystėje neleido išsiugdyti tokio žvilgsnio dėl vaiko ir tėvų santykių ypatumų.

Geriausiai vaiko ir motinos santykius charakterizuoja jų akių kontaktas. Kuomet vaikas mamos akyse mato
pasitenkinimą ir meilę, jis tarsi ištirpsta tokiame žvilgsnyje, jo šilumoje. Ilgametė psichologo praktika rodo,
kad nedaugelis vaikų galėjo džiaugtis tokiu mamos žvilgsniu. Jeigu motina pavargusi, jos žvilgsnis tuščias.
Jeigu ji nestabilios psichikos - jos žvilgsnis sutrikdo vaiko saugumo jausmo buvimą bei realybės pajautimą.
Užaugusio su tokia motina vaiko akys irgi lieka tuščios.

Kai jaučiame skausmą, mes susigūžiame ir fiziškai, ir psichiškai. Nenorime matyti nemalonių ir skausmingų
scenų, skausmo kitų žmonių veiduose. Jeigu toks nenoras tampas chronišku ir jis nėra įsisąmonintas, yra
sutrikdoma akių funkcija. Miopija arba trumparegystė - tai nesugebėjimas matyti toliau savo nosies.
Trumparegė akis išgąsdinta, bet pats žmogus visai nebūtinai jaučia baimę. Jo baimė ateina iš vaikystės
pergyvenimų - tai baimė išvysti pilnas neapykantos tėvų akis. Ypač ardančiai vaiką veikia jį nukreiptas
įsiutęs ar priešiškas motinos žvilgsnis. Tą pat sekundę vaiko kūnas susigūžia, jis prisimerkia, kad
neprisileistų motinos žvilgsnio. Laikui bėgant, prisimerkimas įauga į vaiko kūno struktūrą. Prisimerkimas -
tai bandymas ignoruoti grėsmingos situacijos tikroviškumą. Susiaurindami regos lauką, mes lyg atitolinama
grėsmę.

Tačiau jeigu motinos priešiškumas trunka ilgai, ši gynybos pozicija gali kisti, ir vaiko akys tampa plačiai
atmerktos - iš baimės.
VI skaidrė:
Vienas pirmųjų susidomėjęs veido išraiškomis C. E. Osgood pakvietė 50 žmonių ir paprašė jų
pademonstruoti 40 skirtingų veido išraiškų. Pademonstruoti veido išraiškas nebuvo sunku, tačiau ekspertai
sugebėjo pastebėti tik 8 emocijas: džiaugsmą, liūdesį, nustebimą, pyktį, bjaurėjimąsi, baimę, susidomėjimą
ir gėdą. Vėliau tyrinėtojai nustatė ir patvirtino tik 6 skirtingas emocines veido išraiškas (P. Ekman)
Kartasi veide gali atsispindėti daugiau nei viena emocija – mišri emocija, pasireškianti skirtingose veido
dalyse. Maloniai nustebinto žmogaus veidas gali išreikšti džiaugsmo ir nustebimo emocijas – atvira šypsena
ir pakeltais antakiais. Be to mišrios emocijos gali atsirasti veide ir dėl to, kad žmogus stengiasi užmaskuoti
emociją po to, kai ją išreiškė. Taip pat jos gali reikšti apie apgavystę ar informacijos nutekėjimą.

P. Ekmanas yra garsus amerikiečių psichologas, veido išraiškų ekspertas, emocijų ir neverbalinės
komunikacijos tyrinėtojas. Penkiasdešimt metų tyrinėjęs žmonių iš viso pasaulio veidų mikroišraiškas, jis
padarė išvadą, kad kiekvienam žmogui (ar jis būtų amerikietis, ar japonas, ar necivilizuotų kraštų
gyventojas) jaučiant emocijas, veikia tie patys raumenys ir emocijų išraiška yra visiškai vienoda. Šie tyrimai
yra labai svarbūs ir V. Masalskio metodikoje.

P. Ekmanas yra išskyręs 6 pagrindines emocijas, kurias jaučia visi žmonės, tai: baimė, pyktis, liūdesys,
džiaugsmas, nuostaba, pasišlykštėjimas ir panieka. Dabar trumpai pristatysiu kiekvieną iš jų.

VII skaidrė:

Baimė yra pavojaus sukeliama emocija, susijusi su pastangomis išvengti šio pavojaus. Tai bėgimas nuo
kažko, kas kelia grėsmę. Fizinė baimės išraiška – įsikabinimas. Kai žmogus išsigąsta, jis „įsikabina“ į ką
nors esantį šalia (žmogų, kėdę, sieną ir t. t.). Baimės emocija nėra siejama su kuria nors atskira veido dalimi.
Ją galima įvertinti tik pagal visų veido dalių išraišką.

Antroji emocija, pyktis, kyla, kai žmogui trukdoma patenkinti svarbų poreikį. Pyktis reikalingas tam, kad
padėtų pasiekti tikslą ir yra nukreiptas į kitą objektą, kad padėtų jį nugalėti. Liūdesys, kaip ir visos kitos
emocijos, yra nukreiptas į kitą asmenį – aš prašau kito žmogaus, kad jis man padėtų, kad manęs pagailėtų.
Pavyzdžiui, verkiu, nes prašau, kad kas nors ateitų ir nuramintų mane. Ašaros ir verksmas – universalios
liūdesio emocijos išraiškos priemonės.

Vienintelė teigiama emocija šioje klasifikacijoje yra džiaugsmas. Ji taip pat yra nukreipta į kitą asmenį –
norima pasidalinti savo džiaugsmu Džiaugsmo emociją veide galime atpažinti iš skruostų - burnos, akių –
vokų, bei skruostų – burnos padėties: burna gali būti užčiaupta arba praverta, lūpų kampučiai truputį pakelti;
ryškios raukšlės nuo nosies iki lūpų kampučių, skruostai lyg pakelti ar padidinti; matomos raukšlės aplink
akis, einančios nuo išorinio akies kampučio, smulkios raukšlelės atsirandančios po apatiniu voku.

Dar viena emocija, nuostaba, yra labai trumpa – ji tuoj pat pavirsta kuria nors kita emocija. Pavyzdžiui, mes
trumpam nustembame, kai pamatome kokį nors objektą, o tada išsigąstame, apsidžiaugiame arba
supykstame ir t. t. Nuostabos emocijai būdinga: ypač pakelti antakiai; ištisinės horizontalios raukšlės
kaktoje; stipriau praverta burna; pačiai atvertos akys

Paskutinė išskirta emocija yra niekinimas (pasibjaurėjimas) – tai intensyvus nemėgimo jausmas, nukreiptas į
kitą asmenį, siekiant jį pažeminti. Pasišlykštėjimas padeda išgyventi – mes vengiame objektų, kurie mums
kelia šleikštulį ir taip išvengiame galimo pavojaus.

Liūdesio ir pykčio emocijos matomos iš akių – vokų bei skruostų - burnos padėties, šias emocija išreiškia:
antakių judesius kontroliuojantis raumuo, kuris deformuoja antakių liniją, kaktos vidurinėje dalyje
susiformuoja trumpos, horizontalios raukšlės.
Anot Paulio Ekmano, ilgai trunkančios išraiškos paprastai rodo, kad emocijos netikros. Jei šypsena,
pasibjaurėjimas, pyktis ar kita emocija trunka 5 – 10 sekundžių, ji veikiausia sumeluota. „Daugelis natūralių
išraiškų taip ilgai netrunka, išskyrus tuos atvejus, kai žmogus išgyvena kokią nors ribinę patirtį, yra apimtas
didžiausios ekstazės, kunkuliuoja įniršiu ar nugrimzta į depresijos gelmes, nuoširdžių emocijų išraiškos
veide nesilaiko ilgiau nei kelias sekundes“

VIII skaidrė:
Apsimestinė šypsena
Viena iš dažniausiai naudojamų melagingų išraiškų yra šypsena. Anot autoriaus, 2 svarbiausi požymiai,
skiriantys apsimestinę šypseną nuo nuoširdžios, yra asimetrija ir tai, kad apsimetinėjant nejuda raumenys
aplink akis. Žinodami tai, žmonės stengiasi primerkti ir akis, kad akių kampučiuose susiformuotų natūraliai
šypsenai būdingas raukšlelių tinklas, tačiau tokiu atveju reikėtų stebėti antakius – apsimestinėje šypsenoje
jie lieka pasyvūs, valingomis pastangomis jų kampučių nuleisti neįmanoma.
Daugumai žmonių būna sunku pastebėti apgaulingas išraiškas. 186 tyrimų, kurių metu buvo tikrinama, kaip
žmonės atskiria tiesą nuo melo, apžvalgoje nurodoma, jog tyrimų dalyviai tik 54 proc. Kartų atspėjo
teisingai – tik truputį geriau nei spėjant paprasčiausiai metant monetą. (Bond ir DePaulo, 2005). Ar galime
išmokti geriau nei atspėti apgaulę? Paulas Ekmanas ir Maureen O‘Sulivan (1991) pastebėjo, jog išmokius
stebėtojus įžvelgti demaskuojančius melo ženklus, pvz., paaukštėjusį balso toną, jei atspėja tiksliau.
Mokslininkai universiteto studentams rodė arba filmą apie gamtą, arba slogų siaubo filmą, Nepaisant to, kurį
filmą žiūrėjo, studentų buvo paprašyta kalbėti ir elgtis taip, tarsi jie būtų žiūrėje filmą apie gamtą ir juo
mėgavęsi. Mokymas padėjo stebėtojams 86 procentų tikslumu atskirti tiesą nuo melo. Ar ir mums
vadovaujantis savo intuicija, gali taip gerai sektis? Nelabai tikėtina. Ekmanas ir O‘Sullivan metė iššūkį 39
aukštųjų mokyklų studentams, 67 psichiatrams, 110 teisėjų, 126 policininkams ir 90 federacinės melo
detektorių tarnybos darbuotojams, siūlydami pagauti melagius. Kaip pastebėjome cituodami kito tyrimo
rezultatus, visų penkių grupių atstovų spėjimai buvo beveik atsitiktiniai (50 proc. )Tik šeštosios grupės
atstovų, kurioje buvo patyrę minios stebėtojai rezultatai buvo geresni už atsitiktinius. Bet ir jie teisingai
atsakė tik 64proc.
Vėlesniame tyrime Ekmano vadovaujama mokslininkų grupė išskyrė dar tris grupės žmonių, gebančių
pagauti melagius. Žiūrėdami vaizdajuostes, kuriose žmonės reiškė savo nuomonę – arba sakė teisingus
prieštaraujančius jų nuomonei – tokiais klausimais kaip mirties bausmė, federaciniai teisėsaugos pareigūnai
pagaudavo 73proc. kartų. Klinikiniams psichologams, besidomintiems melo moksliniais tyrimais, tai
padaryti pavyko 68 proc. Kartų, o gyvenimo išimtimi besivadovaujantys Los Andželo tardytojai pasiekė
beveik tokį patį 67proc. Rezultatą. Patyrę britų policijos tardytojai atskiria melą maždaug panašiu tikslumu.
Įgiję patyrimo – išlavinę intuiciją – žmonės dažnai gali pastebėti mikroskopinę melagio kaltės ir baimės
išraišką.
Kai žmonės nesistengia apgauti, atspėti emocijas sekasi geriau. Kaip esame pastebėję, smegenys geba
pagauti subtilias išraiškas. Tai pastebėjo E. Babadas, F. Bernieri ir R. Rosenthalis filmuodami mokytojus,
kalban2iais su nematomais mokiniais. Pakakdavo vos 10 sekundžių filmuotos medžiagos ištraukos, kurioje
arba girdėdavosi mokytojo balsas, arba buvo matyti jo veidas, kad ir jauni, ir seni žiūrovai nuspręstų, ar
mokytojui patinka vaikai, kuriems jis kalba. Mokytojai gali įsivaizduoti, kad moka paslėpti savo jausmus ir
išlikti objektyvūs, tačiau mokiniai sugeba pajusti tai, ką atskleidžia ekspresyvus balso tonas bei gestai

IX skaidrė:

Kovodamas su prislėgta nuotaika ir širdgėla, Williamas Jamesas suprato, jog emocijas galime kontroliuoti
„išoriškai judesiais reikšdami“ emociją, kurią norime patirti. „Jei norite jaustis linksmi, - patarė jis, -
linksmai sėdėkite, linksmybė jau būtų atėjusi.“
Naujausi duomenys apie veido išraiškos poveikį emocijoms tiksliai patvirtina tai, ką numatė Jamesas. Veido
išraiška ne tik perteikia emocijas, bet taip pat jas sustiprina ir valdo. Darwinas savo knygoje The
Expressions of Emotions in Man and Animals, 1872 („Žmonių ir gyvūnų emocijų raiška“) rašė: „Laisva
emocijų raiška išoriniais ženklais jas sustiprina... Tas, kuris duoda valią piktiems gestams, dar labiau
sustiprina savo įniršį.“
Daugybės eksperimentų dalyviai jautė skirtumą. Pvz., J. Lairdas ir kiti mokslininkai, prašydami tiriamųjų
„suraukti antakius“, „sutraukti šiuos raumenis“, kol uždės ant veido elektrodus, netiesiogiai privertė juos
išreikšti nepritarimą. Rezultatas buvo, kad tiriamieji sakė iš tiesų jautęsi šiek tiek supykę. Studentai, kurie
panašiai buvo priversti šypsotis, jautėsi laimingesni, labiau juokėsi iš karikatūrų ir pasakojo malonesnius
prisiminimus, negu „susiraukėliai“. Panašiai ir žmonės, kurių buvo paprašyta parodyti kitas pagrindines
emocijas vaizduojančias veido išraiškas, jautė tas emocijas. Pvz., jei teigė jautę labiau baimę negu pyktį,
pasibjaurėjimą ar liūdesį, kai jiems buvo nurodyta sukurti baimės išraišką:„Pakelkite antakius ir plačiai
atverkite akis. Truputį atloškite galvą, kad jūsų smakras būtų atkaręs, atsipalaiduokite ir truputį praverkite
burną“. Veidas – ne skelbimų lenta, kurioje atsispindi jausmai. Jis maitina jausmus.
Jeigu lydinčios emocijos nėra išgyvenamos, šis veido išraiškos grįžtamasis poveikis yra neryškus, bet jį
galima pastebėti.
 Priversti suraukti antakius, žmonės jaučiasi liūdnesni, žiūrėdami į nuotraukas.
 Tardami balses „i“ ir „a“ – jie sužadina šypseną sukeliančius raumenis- žmonės tampa geresnės
nuotaikos nei tardami vokiškai „iu“, kai sužadinami su neigiamomis emocijomis susiję raumenys.

 Pakanka tik sužadinti šypseną sukeliančius raumenis įsikandus pieštuką dantimis. Nuoširdesnė
šypsena - kai šypsomasi ne tik lūpomis, bet ir pakeltais skruostais, dėl to paakiuose atsiranda
raukšlelės, kurios dar labiau sustiprina teigiamus jausmus, kai reaguojame į ką nors malonaus ar
juokingo. Jei žiūrėsite į savo atvaizdą veidrodyje - šis poveikis dar labiau sustiprės.

X skaidrė:

Skaitydamas kinų literatūra, pastebėjo, kad kinai susirūpinę arba nusivylę ploja rankomis, supykę - garsiai
kvatoja ,,ho-ho”, o nustebę - iškišą liežuvį. Šiaurės amerikiečiams įprastas iškeltas į viršų nykštys ir nykštys
sujungtas su smiliumi (angl.OK) - reiškia pritarimą, o kitos kultūros žmonės, pvz.: brazilams, jis gali reikšti
didžiausią įžeidimą.

1968m. vėl buvo pademonstruota, kokie svarbūs yra gestų kultūriniai apibrėžimai: Šiaurės Korėja
išspausdino nuotrauką, kurioje trys linksmai nusiteikę karininkai iš paimto į nelaisvę JAV karinio jūrų
šnipinėjimo laivo rodė iškėlę vidurįjį rankos pirštą. Savo pagrobėjams jie aiškino, jog tai ,,havajietiškas
sėkmės linkėjimo ženklas”.

Gestų išraiškos įvairiose kultūrose suprantamos skirtingai, tačiau veido emocijos dažniausiai būdingos
visoms kultūroms. Šypsena yra šypsena visame pasaulyje - ji laimės ir džiaugsmo simbolis. Žmonėms iš
įvairių pasaulio šalių buvo rodomos įvairias veido išraiškas atspindinčios fotografijos ir buvo prašoma
atspėti, kokias emocijas jos reiškia. Pamėginkite ir jūs pasakyti, kurios veido išraiškos atitinka išvardintas
emocijas: pasibjaurėjimas, pyktis, laimė, liūdesys, nuostaba, baimė.

Nepaisant kai kurių skirtumų, kultūros ir kalbos turi daugybę panašumų, skirstydamos emocijas į kategorijas
- pyktį, baimę ir kt.

Vaikų veido išraiškos - netgi aklų, niekada neregėjusių žmogaus veido - yra vienodos. Žmonės spontaniškai
atkartoja įprastas veido išraiškas, lydinčias džiaugsmą, liūdesį, baimę ir pyktį. Visame pasaulyje nelaimingi
vaikai verkia, šypsosi, kai yra laimingi.
Emocinė išraiką gali kitokiais būdais padidinti išlikimo tikimybę. Iš nuostabos kilstelime antakius ir
išplečiame akis, todėl galime netgi priimti daugiau informacijos iš aplinkos. Bjaurėdamiesi kvapu -
raukiame nosį, sukliudydami į ją patekti blogiems kvapams.

Visos kultūros pagrindinėms emocijoms išreikšti turi universalią veidų kalbą, kurios gali skirtis emocijos
ekspresyvumu. Vakarų Europoje, Australijoje, Naujojoje Zelandijoje ir Š.Amerikoje, kur labiau išvystytas
žmonių individualizmas - emocinė išraiška dažniausia būna ilgai trunkanti ir stipri. O Azijos regionuose ir
Rytų Europoje bei Skandinavijoje - žmonės linkę mažiau rodyti veido emocijas.

Išlaikyti ramią, neutralią veido išraišką labai svarbu rytų tautų žmonėms. Savo jausmų parodymas jų
kultūroje reikštų netgi socialinio statuso netekimą. Rytiečiai, kaip ir vakariečiai, nešioja kaukes. Tačiau jų
kaukių tikslas nėra nuslėpti tikruosius jausmus, projektuojant priešingus jausmus. Rytietiška kaukė išreiškia
ramybę ir savitvardą, kadangi rytų filosofija skatina gyvenimą susikoncentravus, netrikdomam jokių išorinių
aplinkybių, pykčio ar pan. Rytų religijos iš savo pasekėjų reikalauja nuraminti savo kūną, siekiant pajusti
Visatą ir save kaip jos dalį. Ramus žmogus jaučia stipriai ir giliai. Tad Rytuose teisinga veido išraiška
laikoma veidas be jokios išraiškos. To vaikai mokomi nuo mažens, todėl tai tampa natūralia kūno struktūros
dalimi. Vaikai mėgdžioja savo tėvus, atkartodami jų pozas bei išraišką. Toks jausmų maskavimas nesukelia
asmenybės skilimo, nesutrikdo natūralumo, kūno judesių gracijos.

XI skaidrė:

Moterys dažniausiai geriau negu vyrai supranta emocinius ženklus, taip pat ir tuos, kurie rodomi
apgaudinėjant. Be to, moterys išsamiau apibūdina savo emocinę reakciją, noriau kalba apie save kaip
emocingą asmenybę ir dažniau reiškia empatiją žodžiais bei veido išraiška. Moterys pranoksta vyrus
perteikdamos laimės jausmą, o vyrai geriau parodo pyktį.

Anot kai kurių mokslininkų, atlikusių eksperimentus, kai kurie asmenybės bruožai koreliavo su veido
išraiška arba fizionomikos ypatybėmis. Natūraliai veido išraiškai apibūdinti populiarioje, o kartasi ir
mokslinėje literatūroje, pasitelkiami asmenybės bruožų terminai. Antai, žmonės, turintys mažą, apskritą
smakrą, dideles bei apskritas akis, aukštai iškilusius antakius, aukštą kaktą bei lygią odą, yra suvokiami kaip
šilti, nuolankūs, priklausomi, naivūs, mažiau subrendę. Tačiau paradoksalu, kad brandumo stokojantys veido
bruožai moteris daro patrauklesnes, o vyrus atvirkščiai.

Vis labiau aiškėjant, kad galima bendrauti nebylia kūno kalba, ėmė rastis mokslinių tyrimų, nagrinėjančių,
kaip be žodžių bendrauja.

Verta mokėti skaityti emocijas iš subtilių veido išraiškų, bet gestus yra rizikinga, nes tą pačią emociją gali
atspindėti skirtingos išraiškos: pvz., priešiškumą gali rodyti ne tik šaltas spoksojimas, bet ir vengimas žiūrėti
į akis.

XII skaidrė: video

XIII skaidrė: šaltiniai