3K-3- 637/2002

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2002 m. balandžio
24 d.
Vilnius

            Lietuvos Aukščiausiojo

Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: J-o
Š-o (kolegijos pirmininkas, pranešėjas), P- Ž-io ir A-o S-io,

viešame teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal

ieškovo AB “Vilniaus paukštynas” kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos
teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. lapkričio 26 d.
sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo AB “Vilniaus paukštynas”
ieškinį atsakovams UAB “Ž-ijos maistas”, D-aus V-šekio firmai dėl
įsiskolinimo priteisimo.
           

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

            Ieškovas
AB “Vilniaus paukštynas” nurodė, kad 1999 m. sausio 14 d. sudarė su atsakovu
UAB “Ž-ijos maistas” paukštienos produkcijos pirkimo-pardavimo sutartį
Nr. 21. UAB “Ž-ijos maistas” 1999 m. sausio 6 d. išdavė įgaliojimą
Nr. 0066417 A-ui B-ui parduotai produkcijai iš AB “Vilniaus paukštynas”
sandėlio gauti. Atsakovas UAB “Ž-ijos maistas” 1999 m. sausio 4 d. sudarė
pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 9 su atsakovu D. V-šekio firma dėl paukštienos
produkcijos, nupirktos iš AB “Vilniaus paukštynas”, pardavimo. Laikotarpiu nuo
1999 m. rugpjūčio 26 d. iki 1999 m. rugsėjo 3 d. buvo parduota paukštienos
produkcijos ir taros pagal 12 PVM sąskaitų-faktūrų Nr. 930212, Nr. 927944,
Nr. 931603, Nr. 931103, Nr. 931778, Nr. 931200, Nr. 931870, Nr. 930795, Nr. 931364,
Nr. 932007, Nr. 930833, Nr. 932201 52241,74 Lt sumai. Atsakovas UAB “Ž-ijos
maistas” atsisakė apmokėti pateiktas sąskaitas, motyvuodamas tuo, kad nurodytos
produkcijos negavo, nes prekes iš sandėlio paėmė ne įgaliotas A. B-a-, o
kitas darbuotojas K. Š-is. Atsakovas D. V-šekio firma 1999 m. rugsėjo 24 d.
patvirtino, kad minėtos sutarties Nr. 9 pagrindu gavo ir realizavo AB “Vilniaus
paukštynas” produkcijos 52241,74 Lt sumai. Be to, D. V-šekio firma nurodė, kad
už gautą produkciją ji visiškai atsiskaitė su UAB “Ž-ijos maistas”, nors
pastaroji tai neigia. Atsakovas UAB “Ž-ijos maistas” ir atsakovas
D. V-šekio firma žodžiu susitarė, kad A. B-ui išduotą įgaliojimą galės
panaudoti K-is Š-is produkcijai iš ieškovo sandėlio gauti. AB “Vilniaus
paukštynas” savo prievolę atsakovui UAB “Ž-ijos maistas” įvykdė visiškai,
todėl jo reikalavimo teisė nepriklauso nuo kokių nors veiksmų atlikimo
atsakovui. Ieškovas prašė priteisti iš atsakovų UAB “Ž-ijos maistas” ir
D. V-šekio firmos 52241,74 Lt įsiskolinimą už parduotą paukštienos produkciją
bei 2612,10 Lt žyminio mokesčio ir kitas su bylos nagrinėjimu susijusias
išlaidas.
            Mažeikių rajono apylinkės
teismas 2001 m. rugsėjo 3 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies, priteisė
ieškovo AB “Vilniaus paukštynas” naudai iš atsakovo UAB “Ž-ijos maistas” 52
241,74 Lt įsiskolinimą už parduotą produkciją ir 4612,09 Lt turėtas teismo
išlaidas, iš viso 56 853,83 Lt, likusią ieškinio dalį atmetė. Teismas
konstatavo, kad ieškovas perduodamas vištienos produkciją K. Š-iui laikė, kad
ją perduoda atsakovui - UAB “Ž-ijos maistas”, kuri buvo tarpininkas
parduodant produkciją D. V-šekio firmai. Įgaliojimas A. B-ui buvo išduotas
tam, kad D. V-šekio firma galėtų paimti produkciją iš ieškovo tiesiogiai,
produkcijos gavimo metu šis įgaliojimas nebuvo atšauktas. N-s K. Š-is
gaudamas produkciją iš AB “Vilniaus paukštynas” neturėjo atsakovo UAB
“Ž-ijos maistas” įgaliojimo, tačiau kaip ir A. B-a-, buvo D. V-šekio
firmos darbuotojas, todėl teismas laikė, kad jis veikė būtent UAB “Ž-ijos
maistas” vardu. Teismas nustatė, kad atsiskaityti už gautą produkciją turi UAB
“Ž-ijos maistas”, su kuria ieškovas buvo sudaręs sutartį, o su D. V-šekio
firma jo nesiejo ir nesieja jokie prievoliniai santykiai.
            Šiaulių apygardos teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2001 m. lapkričio 26 d. sprendimu
patenkino atsakovo UAB “Ž-ijos maistas” apeliacinį skundą, panaikino
Mažeikių rajono apylinkės teismo 2001 m. rugsėjo 3 d. sprendimą, priėmė naują
sprendimą byloje. Priteisė iš atsakovo D-aus V-šekio firmos ieškovui AB
“Vilniaus paukštynas” 52 241,74 Lt skolą, 3918,15 Lt teismo išlaidų ir 2000 Lt
atstovavimo išlaidų. Ieškovo AB “Vilniaus paukštynas” ieškinį atsakovui UAB “Ž-ijos
maistas” atmetė. Priteisė iš ieškovo AB “Vilniaus paukštynas” atsakovui UAB
“Ž-ijos maistas” 5212 Lt atstovavimo išlaidų. 2002 m. sausio 28 d.
papildomu sprendimu kolegija priteisė iš ieškovo AB “Vilniaus paukštynas”
atsakovui UAB “Ž-ijos maistas” 1306,04 Lt teismo išlaidų (žyminio mokesčio
už apeliacinį skundą). Kolegija konstatavo, kad produkciją iš AB “Vilniaus
paukštynas” paėmė D-aus V-šekio firmos darbuotojas K. Š-is, kuris nebuvo
įgaliotas “UAB “Ž-ijos maistas” atlikti šių veiksmų. Produkciją pagal
pirkimo-pardavimo sutartį gavo D. V-šekio firma, todėl jai kyla prievolė
sumokėti už gautas prekes nustatytą pinigų sumą (CK 176 str. ), tuo tarpu
atsakovas UAB “Ž-ijos maistas” nuosavybės teisių į prekes pagal
pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 21 neįgijo (CK 253 str. ). Tokiu būdu ieškovas
įgijo teisę reikalauti skolos iš atsakovo D-aus V-šekio firmos, kuri šios
prievolės neginčija ir pripažįsta.
            Kasaciniu skundu ieškovas
AB “Vilniaus paukštynas” prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo Civilinių
bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. lapkričio 26 d. sprendimą ir palikti
Mažeikių rajono apylinkės teismo 2001 m. rugsėjo 3 d. sprendimą nepakeistą.
Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
            Teismas nepagrįstai
netaikė CK 176 str. 1 ir 2 d. sutartiniams santykiams tarp AB “Vilniaus
paukštynas” ir UAB “Ž-ijos maistas” bei CK 4 str. dėl tinkamo iš sutarties
kilusių prievolių vykdymo. Pirkimo-pardavimo sutarties, sudarytos tarp AB
“Vilniaus paukštynas” ir UAB “Ž-ijos maistas”, dalykas buvo ne produkcijos
perdavimas, o tarpininkavimas perduodant produkciją D-aus V-šekio firmai
per atstovą. AB “Vilniaus paukštynas” pagal sutartį išrašydavo PVM
sąskaitas-faktūras UAB “Ž-ijos maistas”, kuri jas perrašydavo D-aus
V-šekio firmai. Pastarasis realizuodavo produkciją, gautus pinigus pagal
sutartį Nr. 9 pervesdavo UAB “Ž-ijos maistas”, kuri atsiskaitydavo su AB
“Vilniaus paukštynas” pagal sutartį Nr. 21. Apeliacinės instancijos teismas
pažeidė sutarties aiškinimo taisykles, civilinio proceso principus aiškinant
sutartis, nevertino sutarties kaip visumos, netyrė šalių tikrosios valios,
neatsižvelgė į liudytojų parodymus, nevertino Revizijų departamento prie
Finansų ministerijos 2001 m. vasario 26 d. akto išvadų apie tai, kad D-aus
V-šekio firma gautas pajamas 52 241,74 Lt už realizuotą produkciją pervedė UAB
“Ž-ijos maistas”. N-s K. Š-is neturėjo UAB “Ž-ijos maistas”
įgaliojimo, tačiau jis ne kartą ėmė produkciją iš AB “Vilniaus paukštynas”,
panaudodamas A. B-o įgaliojimą ir antspaudą, pasirašydavo PVM
sąskaitose-faktūrose už A. B-ą patikėjimo teise.
            Atsiliepimu į kasacinį
skundą atsakovas UAB “Ž-ijos maistas” prašo kasacinį skundą atmesti,
palikti Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001
m. lapkričio 26 d. sprendimą nepakeistą. Nurodo, kad kasatorius išduodamas
prekes K. Š-iui, veikiančiam A. B-o įgaliojimu pagrindu, ignoravo
atstovavimo institutą reglamentuojančias teisės normas. A. B-a-, kuris buvo
įgaliotas atstovauti UAB “Ž-ijos maistas”, patvirtino, kad iki 1999 m.
rugpjūčio 26 d. buvo gavęs UAB “Ž-ijos maistas” direktoriaus žodinį
nurodymą neimti produkcijos iš kasatoriaus įmonės ir šį nurodymą vykdė. Be to,
šie klausimai yra fakto klausimai, dėl to kasacine tvarka nenagrinėtini.
Apygardos teismas neturėjo taikyti CK 176 str. , nes teismas nenustatė, kad UAB
“Ž-ijos maistas” pats ar per atstovus būtų gavęs prekes. Ši aplinkybė yra
taip pat fakto klausimas sprendžiant klausimą dėl pareigų vykdymo ir
atsakomybės taikymo. D-aus V-šekio firma ieškinį pripažino, jo prievolę
sumokėti įsiskolinimą patvirtina įrodymai byloje, kasatorius neįrodė pagrindo
taikyti solidarią atsakomybę UAB “Ž-ijos maistas” ir D-aus V-šekio
firmai.  

            Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

            Lietuvos Respublikos CPK

358 straipsnio 1 dalis nustato, kad kasacinės instancijos teismas,
neperžengdamas kasacinio skundo ribų, remdamasis sprendime ar nutartyje teismo
nustatytomis aplinkybėmis, patikrina apskųstus sprendimus ir nutartis teisės
taikymo aspektu. Ši norma suponuoja kasacinio teismo pareigą nagrinėti tik
teisės, bet ne fakto klausimus.
            Kasatorius nurodo, kad
apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė ir aiškino CK 176 straipsnio
nuostatas. Šis motyvas pripažintinas teisės klausimu, todėl nagrinėdamas bylą
kasacine tvarka teismas dėl jo pasisako.
1964 m. CK 176 str. nustato pagrindinius prievolių
vykdymo principus, kurie įpareigoja abi prievolės šalis bendradarbiavimo
(kooperavimosi) būdu siekti tinkamo ir nustatytu laiku prievolės įvykdymo.
Prievolė laikoma įvykdyta tinkamai, kai ją sutartyje nustatytu būdu ir laiku
įvykdo šalis, kuri pagal sutartį įpareigota tai atlikti.
Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad ieškovas AB
“Vilniaus paukštynas” sudarė 1999 m. sausio 14 d. pirkimo-pardavimo sutartį
Nr. 21 (b. l. 4), pagal kurią įsipareigojo tiekti tinkamos kokybės produkciją –
paukštieną, jos gaminius, kiaušinius ir įpakavimo tarą, atsakovui UAB
“Ž-ijos maistas”. UAB “Ž-ijos maistas” įsipareigojo prekes priimti ir
už jas sumokėti sutartą kainą. UAB “Ž-ijos maistas” 1999 m. sausio 4 d.
sudarė pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 9 (b. l. 138) su atsakovu D. V-šekio firma,
kurios 1 punkte nustatyta, kad UAB “Ž-ijos maistas” parduoda pirkėjui –
D. V-šekio firmai, AB “Vilniaus paukštynas” produkciją. Vykdant šias sutartis
atsakovas UAB “Ž-ijos maistas” įgaliojo D. V-šekio firmos darbuotoją
A. B-ą gauti prekes tiesiogiai iš AB “Vilniaus paukštynas” sandėlio. Tiek
pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai nustatė, kad produkciją –
paukštieną, 52241,74 Lt sumai iš AB “Vilniaus paukštynas” gavo D. V-šekio
firma, tačiau teismai skirtingai nustatė asmenis, kuriems kyla prievolė
atsiskaityti su AB “Vilniaus paukštynas” už gautas prekes.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės
instancijos teismas nepagrįstai nustatė, kad pareiga atsiskaityti už produkciją
tenka D. V-šekio firmai, nes UAB “Ž-ijos maistas” neįgijo nuosavybės teisių
į perduotą produkciją pagal CK 253 str. Apeliacinės instancijos teismas
neteisingai taikė CK 253 str. bei CK 176 str. šioje byloje, dėl ko jo nutartis
negali būti palikta galioti. Kaip minėta pareiga įvykdyti prievolę tenka
šaliai, kuri dalyvauja prievolėje. Apeliacinės instancijos teismas priteisdamas
iš D-aus V-šekio firmos įsiskolinimą taikė prievolinės teisės normas ir CK
176 straipsnio pagrindu įpareigojo įvykdyti prievolę asmenį – D. V-šekio firmą,
kurio nesiejo jokie prievoliniai santykiai su ieškovu AB “Vilniaus paukštynas”,
tuo pažeisdamas pagrindinius prievolinės teisės bei prievolių vykdymo
principus. Be to, apeliacinės instancijos teismo kolegija konstatuodama, kad
atsakovas UAB “Ž-ijos maistas” neįgijo nuosavybės teisių į produkciją pagal
CK 253 str. , netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus ir pažeidė CPK 58, 65
straipsnius. Teismas spręsdamas klausimą, ar prievolė įvykdyta tinkamai,
privalėjo atsižvelgti į sutarties sudarymo bei vykdymo aplinkybes, aiškintis
sutarties turinį ir jos sąlygas. Tačiau apeliacinės instancijos teismas
neatsižvelgė į šias aplinkybes, nevertino sutarties Nr. 21, sudarytos tarp AB
“Vilniaus paukštynas” ir UAB “Ž-ijos maistas”, 7 punkto, kuriame buvo
nustatyta, kad pirkėjas – UAB “Ž-ijos maistas”, nuosavybės teises į prekes
įgyja nuo prekių priėmimo dokumentų pasirašymo. Tos pačios sutarties 3. 2 p.
buvo nustatyta pirkėjo pareiga paskirti įgaliotą asmenį šiems dokumentams
pasirašyti. UAB “Ž-ijos maistas” įgaliojo D. V-šekio firmos darbuotoją
A. B-ą ir tokiu būdu sutiko, kad prievolė atsiskaityti už gautas prekes jai
kyla tada, kai D. V-šekio firmos darbuotojas gaus prekes. Taip pat apeliacinės
instancijos teismas nevertino to fakto, kad atsakovas D. V-šekio firma už
prekes paimtas iš AB “Vilniaus paukštynas” laikotarpiu nuo 1999 m. rugpjūčio 26
d. iki 1999 m. rugsėjo 3 d. atsiskaitė su UAB “Ž-ijos maistas”, ką
patvirtino Revizijų departamento prie Finansų ministerijos 2001 m. vasario 26
d. aktas (medžiaga Nr. 57-0-245-01, l. 12). Priėmęs pervestas lėšas, atsakovas –
UAB “Ž-ijos maistas” pritarė neįgalinto asmens K. Š-io sudarytam
sandoriui dėl vištienos produkcijos pirkimo 52 241,74 Lt sumai, o tai pagal
1964 m. CK 66 str. 1 d. sukuria teises ir pareigas atstovaujamajam.
            Pirmosios instancijos
teismas atsižvelgdamas į tai, kad ieškovo AB “Vilniaus paukštynas” nesiejo
prievoliniai santykiai su D-aus V-šekio firma, įsiskolinimą pagal
pirkimo-pardavimo sutartį priteisė iš atsakovo UAB “Ž-ijos maistas”.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad ši teismo išvada yra pagrįsta ir teisėta,
padaryta visapusiškai, objektyviai ir pilnutinai išsiaiškinus bylos aplinkybes.
Pirmosios instancijos teismo išvada, kad K. Š-is veikė UAB “Ž-ijos
maistas” vardu atitinka CK 66 straipsnio nuostatas. AB “Vilniaus paukštynas”
perduodamas produkciją K. Š-iui, prievolę įvykdė tinkamai, todėl atsakovas
UAB “Ž-ijos maistas” privalo atsiskaityti su ieškovu už parduotą produkciją
pagal 1999 m. sausio 14 d. sutartį Nr. 21 CK 176 straipsnio pagrindu.

            Lietuvos Aukščiausiojo

Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 368
straipsnio 1 dalies 3 punktu, 370 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a:

            Šiaulių apygardos teismo

Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. lapkričio 26 d. sprendimą ir
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m.
sausio 28 d. papildomą sprendimą panaikinti, palikti galioti Mažeikių rajono
apylinkės teismo 2001 m. rugsėjo 3 d. sprendimą.
            Ši Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.