Renata GIEDRYTĖ, Judita Venckevičienė

SEKSUALINIS VAIKŲ IŠNAUDOJIMAS:

CHARAKTERISTIKOS, PRIEŽASTYS, IDENTIFIKAVIMAS
IR PREVENCIJA

Anotacija. Atliekant seksualinio vaikų išnaudojimo tyrimą buvo taikomas grupinių (focus)
diskusijų metodas. Siekiant ištirti skirtingų grupių žinojimą, suvokimą, nuomones, įsitikinimus
apie seksualinio vaikų išnaudojimo problemą Lietuvoje surengtos trys grupinės (focus) diskusijos.
Straipsnyje, remiantis atlikto tyrimo duomenimis, išryškinamos nukentėjusiųjų nuo seksuali-
nio išnaudojimo charakteristikos, seksualinio vaikų išnaudojimo kaltininkų charakteristikos,
seksualinio vaikų išnaudojimo priežastys, išryškinamos pagrindinės problemos identifikuojant
ir išaiškinant seksualinio išnaudojimo atvejus bei aptariamos trijų grupinių diskusijų dalyvių
nuomonės apie seksualinio vaikų išnaudojimo prevencines priemones.
Esminiai žodžiai: viktimizacija, seksualinis vaikų išnaudojimas, auka, smurtautojas,
prevencija.

Įvadas

Seksualinis vaikų išnaudojimas yra viena sunkiausiai identifikuojamų vaikų

viktimizacijos formų ir gali turėti įvairią išraišką: nuo „sutartinio“ seksualinio ry-
šio mainais už atlygį (pavyzdžiui: maistą, prieglobstį, narkotines ar psichotropines
medžiagas, dėmesį, dovanas, finansinį atlygį ir pan.) iki organizuotų nusikaltimų,
tokių kaip vaikų įtraukimas į pornografiją ar prekyba vaikais (HM Government,
2009, p. 6). Įvairūs atlikti tyrimai (Hashima, Finkelhor, 1999; Margolin, Gordis,
2000; Finkelhor et al., 2005 ir kt.) rodo, kad aukos – vaikai – yra itin pažeidžiami.
Jie ne tik gali tapti nusikalstamų veikų aukomis dažniau nei suaugusieji. Tapimas
auka gali turėti įtakos vaiko asmenybės formavimuisi, akademiniams pasiekimams,
delinkventiniam ar asocialiam elgesiui ir pan. Be to, vaikai dažniausiai patys negali
apsiginti nuo savo skriaudėjų, neturi apsisaugojimo įgūdžių ir yra priklausomi nuo
suaugusiųjų (tėvų, globėjų ir kt.) (Finkelhor, 2007a; Uscila, 2005, p. 25, 43).
Seksualinio išnaudojimo aukomis vaikai dažniausiai tampa dėl jų socialinio, eko-
nominio ar emocinio pažeidžiamumo. Seksualiniam išnaudojimui būdingas galios
disbalansas: smurtautojas, pasinaudodamas savo asmeninėmis charakteristikomis
(amžiumi, lytimi, fizine jėga, finansiniais ištekliais ir pan.), siekia parodyti galią
ir valdžią prieš savo auką, ją prisirišti (HM Government, 2009). Seksualinis vaikų
išnaudojimas – tai reiškinys, keliantis nerimą tiek medikams, tiek psichologams, tiek

90
 Trauminių vaikystės patirčių sąsajos su vėlesnėmis problemomis

teisėsaugos institucijų atstovams ir kt. Vaikai yra ne tik nesubrendę tiek fiziologine,
tiek socialine prasme, tačiau dažnai toks reiškinys nutinka jų artimoje aplinkoje,
kurioje tai labai kruopščiai bandoma nuslėpti. Todėl identifikuoti ir užkirsti kelią
seksualiniam vaikų išnaudojimui yra itin sudėtinga (Kuginytė-Arlauskienė, Butvilas,
2007, p. 52–53).
Remiantis pastarųjų metų oficialiosios statistikos duomenimis, nuo tokių nu-
sikalstamų veikų kaip išžaginimai ir pasikėsinimai, seksualiniai prievartavimai,
privertimai lytiškai santykiauti, mažamečių asmenų tvirkinimai ir seksualiniai
priekabiavimai Lietuvoje nukenčia daugiau nei 3 tūkst. nepilnamečių1. Kiekvienais
pastaraisiais metais užregistruojama keliasdešimt prekybos vaikais (BK, 147 str.), vaiko
pirkimo ir pardavimo (BK, 157 str.), vaiko išnaudojimo pornografijai, pelnymosi iš
nepilnamečių asmenų prostitucijos ir nepilnamečių įtraukimo į prostituciją atvejų2.
Žinoma, oficialioji statistika negali atskleisti šio reiškinio tikrojo masto. 2006 m.
Nusikalstamumo prevencijos Lietuvoje centro (NPLC) atlikto viktimologinio tyrimo
duomenimis, 3,7 proc. 12–17 metų mokinių buvo tapę seksualinės nusikalstamos
veikos aukomis. 2003–2007 m. dažniausia seksualinės viktimizacijos patirtis – nepil-
namečiams rodomi pornografinio turinio filmai, žurnalai ir pan. (22 proc. merginų
ir 41 proc. vaikinų teigė, kad jiems buvo rodomi tokio pobūdžio filmai, žurnalai ir
kt.) (Uscila, 2008, p. 95, 97).
Tačiau ir kiekybinio pobūdžio viktimologiniais tyrimais yra sudėtinga nustatyti
seksualinės viktimizacijos mastus dėl pernelyg didelio šio reiškinio latentiškumo. Be
to, seksualinio vaikų išnaudojimo reiškinys reikalauja išsamaus suvokimo ir analizės,
kurią gali suteikti kokybiniai tyrimai. Pasitelkus kokybinius tyrimus galima bandyti
pažinti šio reiškinio priežastis, išskirti rizikos grupes, identifikuoti smurtautojų cha-
rakteristikas, išsiaiškinti pagrindines problemas nustatant ir išaiškinant seksualinio
išnaudojimo atvejus ir taikant efektyvias seksualinio vaikų išnaudojimo prevencines
priemones. Šiam tikslui pasiekti buvo atliktas grupinių (focus) diskusijų tyrimas.
Taikant grupinių ( focus) diskusijų metodą, siekta ištirti skirtingų visuomenės gru-

1
2006 m. oficialiosios statistikos duomenimis, nuo išvardytų nusikalstamų veikų buvo nukentėjęs 5141 ne-
pilnametis. Nuo 2006 m. šis skaičius mažėjo (2007 m. buvo užregistruoti 4571 nepilnametis, nukentėjęs
nuo seksualinio pobūdžio nusikalstamų veikų, 2008 m. – 3720, 2009 m. – 3222, 2010 m. – 3019,
2011 m. – 3234, 2012 m. – 3153 nepilnamečiai) (Lietuvos statistikos departamentas. Vaikai, nukentėję
nuo nusikalstamų veikų. Požymiai: lytis, gyvenamoji vietovė, amžius, nusikalstamos veikos rūšis ir metai).
2
2006 m. buvo užregistruotas 21 prekybos vaikais, vaiko pirkimo ir pardavimo, pelnymosi iš nepilname-
čių asmenų prostitucijos ir nepilnamečių įtraukimo į prostituciją atvejis, 2007 m. – 7, 2008 m. – 11,
2009 m. – 14, 2010 m. – 2, 2011 m. – 7, 2012 m. – 13 atvejų (Informatikos ir ryšių departamentas. Duo-
menys apie nukentėjusius vaikus (iki 18 metų) (remiantis išankstiniais duomenimis) (Forma_50N-SAV).
SEKSUALINIS VAIKŲ IŠNAUDOJIMAS: CHARAKTERISTIKOS, PRIEŽASTYS, 91
ISSN 1392-9569
IDENTIFIKAVIMAS IR PREVENCIJA
Socialinis ugdymas. 2013. Nr. 3 (35)

pių žinojimą, suvokimą, nuomones, įsitikinimus apie seksualinio vaikų išnaudojimo

problemą Lietuvoje3. Tyrimo metu atliktos trys grupinės (focus) diskusijos:
1 grupinėje diskusijoje dalyvavo septyni politikai / įstatymų leidėjai / valstybės
institucijų atstovai / teisėsaugos atstovai;
2 grupinėje diskusijoje – penki atstovai iš nevyriausybinių organizacijų ir mo-
kyklų (mokytojai / socialiniai darbuotojai / psichologai);
3 grupinėje diskusijoje – keturi tėvai, kurių vaikai yra tapę viktiminio įvykio
aukomis.
Grupinių ( focus) diskusijų dalyviai atrinkti tikslinės atrankos būdu. Tyrimas
atliktas 2012 m. lapkričio–gruodžio mėn. rinkos tyrimų kompanijos „Viseo In“.
Atliekant tyrimą buvo pasitelkta Alfredo Schutzo fenomenologijos teorija apie tris
skirtingus socialinio žinojimo lygius: ekspertinį, gerai informuotų piliečių ir žmo-
nių iš gatvės žinojimą. Politikų / įstatymų leidėjų / valstybės institucijų atstovų /
teisėsaugos atstovų žinojimą galima priskirti prie ekspertinio žinojimo. Jų nuomonė
paprastai remiasi ne prielaidomis, spėliojimais, o turima informacija apie tam tikrą
reiškinį. Nevyriausybinių organizacijų ir mokyklų atstovų žinojimą galima priskirti
prie gerai informuotų piliečių žinojimo. Jie gali neturėti tokios informacijos, kokią
turi ekspertai, bet nesiremia nuomonėmis, o, pavyzdžiui, savo patirtimi. Tėvų ži-
nojimas gali būti įvardytas kaip žmonių iš gatvės žinojimas, kadangi jis daugiausia
paremtas stereotipais, nuomonėmis, kurios neretai formuojamos per masines medijas
(Schutz, 1946).

Seksualinis vaikų išnaudojimas: tyrimo rezultatai

Visų grupinių diskusijų dalyviai seksualinį vaikų išnaudojimą suvokė kaip
svarbią ir aktualią problemą Lietuvoje, apie kurią reikia diskutuoti. Tačiau verta
atkreipti dėmesį, kad skirtingų grupinių ( focus) diskusijų dalyviai seksualinio vaikų
išnaudojimo sąvoką yra linkę sieti su platesniu seksualinės prievartos prieš vaikus
reiškiniu, todėl analizuojant tyrimo rezultatus seksualinio išnaudojimo sąvoka yra
vartojama kaip bendro pobūdžio sąvoka, apimanti kitas seksualinės viktimizacijos
formas. Pirmosios ir antrosios grupinės diskusijos dalyviai rėmėsi savo profesinės
ir praktinės patirties metu įgytu žinojimu apie seksualinį vaikų išnaudojimą ir

3
Šiame straipsnyje pristatomas tyrimas yra platesnio tyrimo apie vaikų viktimizacijos situaciją Lietuvoje
dalis. Tyrimas atliktas įgyvendinant tarptautinį projektą „Kova su vaikų seksualiniu išnaudojimu ir
prevencija“ (Paramos vaikams centras, www.pvc.lt). Projekto tikslas – išplėtoti strategijas ir priemones
vaikų seksualinio išnaudojimo prevencijai ir intervencijai gerinti Lietuvoje, Latvijoje ir Lenkijoje.
92 Renata GIEDRYTĖ, Judita Venckevičienė
 Trauminių vaikystės patirčių sąsajos su vėlesnėmis problemomis

seksualinę prievartą, trečiosios grupinės diskusijos dalyviai daugiausia rėmėsi savo

asmenine patirtimi ir todėl, kalbėdami apie seksualinį vaikų išnaudojimą, jį siejo ir
su seksualiniu priekabiavimu, kurį teko patirti jų vaikams mokykloje arba jų vaikų
mokyklose tokių atvejų yra buvę.

Nukentėjusių nuo seksualinio išnaudojimo vaikų

charakteristika

Tyrimo metu siekta išsiaiškinti, kas dažniausiai tampa seksualinio išnaudojimo

aukomis. Aukų portretą pirmosios ir antrosios grupinių diskusijų dalyviai daugiausia
iliustravo savo atstovaujamų institucijų renkamais statistiniais rodikliais arba remda-
miesi savo praktine patirtimi. Abiejų grupinių diskusijų dalyvių manymu, seksualinio
išnaudojimo aukomis dažniau tampa mergaitės. Informantai teigė, kad seksualinio
išnaudojimo aukomis vaikai tampa jau nuo 4 metų. Atsiribojant nuo statistinių
duomenų, abiejų grupių dalyviai pažymėjo, kad berniukų seksualinio išnaudojimo
atvejų yra daugiau nei fiksuojama.
Pirmosios grupės dalyviai pažymėjo, kad seksualinio išnaudojimo aukomis daž-
niausiai tampa 10–14 metų mergaitės. Patyrusių seksualinį išnaudojimą berniukų
amžius yra iki 10 metų. Pirmosios grupinės diskusijos dalyvių nuomone, berniukų
reakcija į patirtą seksualinę viktimizaciją gali būti dvejopa: berniukai dažniau nei
mergaitės slepia patirtą viktimizaciją arba užsiima gynybos poziciją ir patys pradeda
naudoti smurtą. Taip pat manoma, kad daugiau yra mažų vaikų (nuo 4 metų) sek-
sualinės viktimizacijos atvejų, kurie gali dar nesuvokti, ką jie patiria.
Antrosios grupės dalyviai buvo linkę pabrėžti šeimų socialinės padėties ir vaikų
viktimizacijos specifiškumą. Seksualinis vaikų išnaudojimas, grupinės diskusijos
dalyvių nuomone, vyksta tiek socialinės rizikos šeimose, tiek aukštą socialinę padėtį
užimančiose šeimose. Skirtumas tarp šių socialinių grupių yra tas, kad išsiaiškinti
vaiko seksualinį išnaudojimą socialinės rizikos šeimose yra didesnė galimybė nei
šeimose, užimančiose aukštą socialinę padėtį. Tokios šeimos sugeba nuslėpti ir ne-
išviešinti šios informacijos. Taip pat, remdamiesi savo praktine patirtimi, dalyviai
atkreipė dėmesį į didėjančią tendenciją, kai vaikai seksualiai išnaudoja kitus vaikus.
Trečiosios grupinės diskusijos dalyviai buvo linkę pritaikyti bendrą psichologinį
aukų portretą, o ne kalbėti apie socialines demografines aukų charakteristikas. Sek-
sualinio išnaudojimo, kaip ir kitų viktimizacijos formų atveju, auka dažniausiai būna
psichologiškai silpnesnė, labiau pažeidžiama, nepasitikinti savimi, negalinti apsiginti.
Kita vertus, buvo išsakyta nuomonė ir apie aukas, kurios pačios savo elgesiu provokuoja

SEKSUALINIS VAIKŲ IŠNAUDOJIMAS: CHARAKTERISTIKOS, PRIEŽASTYS, 93

ISSN 1392-9569
IDENTIFIKAVIMAS IR PREVENCIJA
Socialinis ugdymas. 2013. Nr. 3 (35)

(pavyzdžiui, elgiasi laisviau, iššaukiamai) ir traukia potencialius pažeidėjus4. Verta

atkreipti dėmesį, kad diskutuojant apie aukos portretą, grupės dalyviai pateikdami
pavyzdžius dažniau mini mergaites nei berniukus.

Smurtautojo charakteristikos

Visų grupinių diskusijų dalyvių nuomone, vaikus dažniau seksualiai išnaudoja

artimos vaikui aplinkos žmonės: tėvai, motinos, jų partneriai, patėviai, įtėviai, bro-
liai, kiti giminaičiai5. Pirmosios grupės dalyvių nuomone, 11–14 metų mergaičių
seksualinio smurto atvejais kaltininkai dažniau yra iš svetimos aplinkos (tiek suaugę
asmenys, tiek nepilnamečiai). Vaikų globos namų auklėtiniai dažniau patiria kitų
vaikų iš globos namų seksualinį smurtą.
Antrosios grupės dalyviai pažymėjo, jeigu smurtautojas nėra iš vaikui artimos
aplinkos, jis bando savo auką „prisijaukinti“, atsižvelgiant į jos amžių (mažesni vaikai
„viliojami“ žaislais, vyresni – vaizdajuostėmis ir pornografinių filmų žiūrėjimu) arba
naudoja grasinimus ir šantažą. Taigi taip pat bando tapti artimi aukai.

4
Apie išvaizdos ir kitokius aukos bruožus, „lemiančius“ jų viktimiškumą, yra atlikta įvairių tyrimų.
Pavyzdžiui, J. E. Workmanas ir E. W. Freeburgas 1999 m. atliko eksperimentinį tyrimą, kurio metu
bandė nustatyti, kiek aukai yra priskiriama atsakomybės už išžaginimą. Eksperimente dalyvavusiems
asmenims buvo pateikti pasimatymų scenarijai ir aukos nuotraukos su trumpo, ilgo ir vidutinio ilgio
sijonais. Rezultatai parodė, kad aukai atsakomybė už išžaginimą dažniausiai priskiriama tais atvejais,
kai auka dėvėjo trumpą sijoną. Kai kurių eksperimentinių tyrimų (Stewart et al., 1996; Krahé et al.,
2007), atliktų naudojant atvejo scenarijus, duomenimis, eksperimente dalyvavę asmenys buvo linkę
seksualinės prievartos auką kaltinti tuo labiau, kuo ji artimiau pažinojo savo skriaudėją (Bieneck,
Krahé, 2010).
5
Taip pat ir užsienyje įvairūs atlikti tyrimai (Finkelhor, Ormrod, 2000; Finkelhor et al., 2005; Lalor,
McElvaney, 2010) rodo, kad seksualinės viktimizacijos aukomis dažniausiai vaikai tampa dėl jiems
pažįstamų asmenų – šeimos narių, kitų giminaičių, tėvų draugų, kaimynų ir kt. – nusikalstamos veikos.
94 Renata GIEDRYTĖ, Judita Venckevičienė
 Trauminių vaikystės patirčių sąsajos su vėlesnėmis problemomis

Kalbėdami apie vaikų seksualinio išnaudojimo kaltininkus, trečiosios grupės daly-

viai buvo linkę remtis žiniasklaidoje pateikiama informacija6. Jų nuomone, seksualinio
vaikų išnaudojimo kaltininkais dažniausiai būna asmenys, iš kurių galima „mažiausiai
to tikėtis“: tėvų draugai, giminės, mokytojai, kunigai. Tėvų diskusijos metu išreikšta
nuomonė ir apie psichologinį kaltininko portretą. Manoma, kad smurtauti yra linkę
tie asmenys, kurie patys yra patyrę smurtą. Aukos virsmas smurtautoju, viena vertus,
nurodo tam tikrą elgsenos modelių išmokimą, kita vertus, gali būti grindžiamas
savotišku kompensavimo mechanizmu „atsiteisti“ kitiems už ankstesnę savo patirtį.

Seksualinio vaikų išnaudojimo priežastys

Pirmosios ir antrosios grupinių diskusijų dalyviai išskyrė panašias seksualinio

vaikų išnaudojimo priežastis. Apibendrinus dalyvių nuomonę, vaikų seksualinio
išnaudojimo priežastys pateikiamos 1 lentelėje.

6
Remiantis įvairių Lietuvoje atliktų viktimologinių tyrimų duomenimis, žiniasklaida yra įvardijama
viena svarbiausių informacijos priemonių apie saugumą. Pavyzdžiui, 2004 m. NPLC atlikto tyrimo
duomenimis, žiniasklaidą, kaip darančią didžiausią įtaką respondentų saugumo / nesaugumo jausmui,
įvardijo 45,6 proc. respondentų (NPLC, 2005). 2006 m. NPLC dar kartą atlikus tyrimą, šis skaičius
siekė 44,5 proc. (NPLC, 2007). Vidaus reikalų ministerijos 2005–2010 m. atliktų tyrimų duomenimis,
pagrindiniu informacijos apie saugumą šaltiniu yra įvardijama televizija (2010 m. ją įvardijo 50 proc.
respondentų) (VRM, 2011). Reikia atkreipti dėmesį, kad masinės medijos pateikia „kitokį“ nusikaltimų
vaizdavimą. Pavyzdžiui, M. Levis 2008 m., atlikęs tyrimą, pastebėjo, kad nusikaltimai, apie kuriuos
praneša masinės medijos, yra iškreiptas, registruotų nusikaltimų neatspindintis, vaizdavimas. Tyrimo
rezultatai parodė, kad masinėse medijose yra pateikiami tik tam tikros rūšies nusikaltimai / konfliktai ir
jie nušviečiami tam tikru rakursu. Pirma, M. Levis pastebėjo itin dažną sunkių smurtinių nusikaltimų
pateikimą (pavyzdžiui, nužudymų, išprievartavimų ir pan.), palyginti su kitomis nusikaltimų rūšimis.
Antra, masinės medijos yra linkusios pateikti netipiškus nusikaltimų atvejus. Pavyzdžiui, smurtas tarp
nepažįstamų žmonių masinėse medijose yra dažniau sutinkamas nei vyrų smurtas prieš moteris. Maža
to, M. Levis pastebėjo, kad visa tai sustiprina nusikaltimų baimę ir iškreipia suvokimą apie nusikaltimus
(Levi, 2008, p. 365).
SEKSUALINIS VAIKŲ IŠNAUDOJIMAS: CHARAKTERISTIKOS, PRIEŽASTYS, 95
ISSN 1392-9569
IDENTIFIKAVIMAS IR PREVENCIJA
Socialinis ugdymas. 2013. Nr. 3 (35)

1 lentelė
Seksualinį vaikų išnaudojimą lemiančios priežastys
Priežastys Teiginiai
Smurtautojo sveikatos problemos, psichiniai „<...> tai vis vien yra žmogaus sveikatos kažkokios prob-
sutrikimai lemos“;
„<...> manau, tai yra psichologiniai veiksniai, jeigu ne svei-
katos, tai tikrai kažkokie psichologiniai asmens sutrikimai“;
„<...> normaliai funkcionuojantis žmogus tikrai nesiims
veiksmų prieš mažametį vaiką, prieš nepilnametį.“
Siekimas dominuoti tarp paauglių (ypač vai- „Viršenybės parodymas, bent jau globos namuose“,
kų globos namuose, kur seksualinis smurtas „Tai išties tokiu būdu vaikai pažemina vieni kitus ir parodo
suprantamas kaip patyčios ar pažeminimas savo viršenybę, parodo taip pat tam tikrą ir savo galią kitų
bei gyvenimo būdas) vaikų atžvilgiu.“
Seksualinio smurto išmokimas „<...> vaikai kartais bando atkartoti elgesį, kurį mato“;
„Dar labai dažnas reiškinys būna, kad tas smurtautojas
yra pats buvęs auka.“
Socialinės rizikos šeimų gyvenimo būdas „Man atrodo, kad ir girtavimas, tas asocialus gyvenimo
būdas <...> Geria visi: suaugusieji geria, vaikai geria, tokioje
aplinkoje vyksta ir prievarta, ir nužudymai“;
„Ir dar kiti atvejai yra irgi iš rizikos šeimų arba globos namų
atvejai, kai vaikai parsidavinėja dėl pinigų. Seksualiniai visi
veiksmai atliekami, nes jie tiesiog nori turėti savo pinigų,
tai yra tokia forma, kad jie taip užsidirba.“
Perdėtas seksualumo demonstravimas vie- „<...> nevykę patys serialai, kurie, tarkim, prieš metus
šojoje erdvėje ar dvejus ėjo su amžiaus cenzu N-14, o dabar jie eina su
cenzu N-7 ir jie rodomi priimtinu laiku. Tai vėlgi tam
tikra mokykla“;
„Ta pati žiniasklaida, ta pati televizija, vis tiek noras kažką
pabandyti, nežinau, patirti turbūt tą patį.“
Šeiminių santykių kokybė (nepatenkintas
vaiko artumo, globos, rūpesčio, dėmesio „Neturi artumo, neturi to, ko jam trūksta. Tai yra nepaten-
poreikis ir smurtautojo gebėjimas tuo kintas poreikis artumo, globos, rūpesčio, dėmesio.“
pasinaudoti)
Smurtautojo nebaudžiamumas „<...> kad jie yra nebaudžiami, nes suaugęs žmogus žino,
ką daro. Ir tas nebaudžiamumas labai stiprus, ir tas teisinis
nihilizmas“;
„Kodėl nebaudžia? Todėl, kad būsim negraži šalis statistikoje,
todėl, kad tada, jeigu tėvą nubaus, tai sūnus, jeigu norės
būt prokuroru, negalės eiti pareigų, nes pagal seną sovietinį
įstatymą, jeigu yra teistų giminėj, tai tu negali užimt kaž-
kokių pareigų aukštų“;
„Iš kitos pusės, tai tas pats nebaudžiamumas irgi, jeigu aš
tą darysiu, tai manęs, greičiausiai, nepagaus, nes iš tikrųjų
retai kada pagauna. Nebaudžiamumo pojūtis, vadinasi, aš
galiu tą daryti.“
Esami stereotipai dėl paauglių merginų „<...> jeigu nukentėjusi yra, sakykime, mergina, šiek tiek
(apeliuojama į jų „sutikimą“ ar „iniciatyvą“ vyresnio amžiaus paauglė, tai vis dėlto turbūt stereotipas bus
turėti seksualinių santykių, provokavimą) tas, kad ne be jos iniciatyvos tai įvyko.“

96 Renata GIEDRYTĖ, Judita Venckevičienė

 Trauminių vaikystės patirčių sąsajos su vėlesnėmis problemomis

Kalbėdami apie seksualinį vaikų išnaudojimą trečiosios grupės dalyviai daugiausia

siejo jį su mokytojų seksualiniu priekabiavimu. Mokytojų seksualinis priekabiavimas,
pasak tėvų, pasireiškia dažniausiai vyrų (ypač kūno kultūros mokytojų) komplimen-
tais, simpatijų demonstravimu, dviprasmiškomis mergaitėms pasakomomis repliko-
mis. Trečiosios grupinės diskusijos dalyviai atkreipė dėmesį, kad kartais merginos
sąmoningai provokuoja tokį mokytojų elgesį ir yra linkusios tuo naudotis, pavyzdžiui,
dėl geresnių pažymių. Tokiais atvejais tėvai yra linkę atsakomybę padalyti tiek moky-
tojui, tiek vaikui. Diskutuojant iškyla du svarbūs problematikos suvokimo aspektai:
pirma, ribos, kaip atskirti draugišką ir šiltą mokytojo bendravimą nuo seksualinio
priekabiavimo; antra, kiek mokiniai (ypač mergaitės) iš tiesų yra linkusios provokuoti
ir tuo naudotis. Diskusijos metu prieita prie nuomonės, kad skiriamuoju kriterijumi
galėtų būti vaiko jausena – kaip jis vertina situaciją, kaip jaučiasi.

Pagrindinės problemos seksualinio vaikų išnaudojimo srityje: atvejų identi-

fikavimo ir išaiškinimo aspektai; teisinis reglamentavimas ir praktika
Nemaža dalis vaikų seksualinio išnaudojimo atvejų lieka nežinomi teisėsaugai,
todėl tyrimo metu dėmesys buvo sutelktas į seksualinio vaikų išnaudojimo atvejų
identifikavimo ir išaiškinimo aspektus. Remiantis grupinių diskusijų dalyvių nuomo-
ne, galima išskirti šiuos pagrindinius seksualinio išnaudojimo atvejų identifikavimo
sunkumus (žr. 2 lentelę):

2 lentelė
Seksualinio vaikų išnaudojimo atvejų identifikavimo sunkumai
Identifikavimo sunkumai Teiginiai
„Turiu tokį vaiką, jisai išnaudoja savo broliuką. Jisai turi
Vaiko seksualinio išnaudojimo slėpimas mažesnius, 4–5 metų <...> Ir dirbantys globos namuose tai
šeimoje, vaikų globos namuose ir pan. žinojo. Ir mes kalbėjome su šita globėja, bet tai buvo viskas
labai gražiai sutvarkyta ir vaikas išvežtas į Švėkšną.“
„<...> Mama negina, slepia...“
„Gina sugyventinį.“
Smurtautojo gynimas „<...> 3 ir 4 metukų, ir 6, jie nesupranta, o jų niekas negina,
tai jie tiesiog neturi kur kreiptis. Ir labai sunku nustatyti,
nebent kažkur į išorę išeina tokie dalykai.“
„<...>mergaitė seksualiai buvo išnaudojama patėvio, bet
jinai labai tą patėvį mylėjo ir kai tas patėvis buvo areštuotas,
buvo tokio šoko būsena, kad jai reikėjo papildomos pagalbos
Baimė prarasti artimą žmogų
<...>vaikai kartais slepia tuos dalykus vien tik todėl, kad
jie bijo prarasti tą žmogų, kurį jie realiai vienintelį ir turi
artimą.“
„<...>vaikai bijo apie tai kalbėti, jie yra gąsdinami, kad
Baimė, jaučiama smurtautojui
„jeigu tu apie tai kalbėsi, tau bus blogai.“

SEKSUALINIS VAIKŲ IŠNAUDOJIMAS: CHARAKTERISTIKOS, PRIEŽASTYS, 97

ISSN 1392-9569
IDENTIFIKAVIMAS IR PREVENCIJA
Socialinis ugdymas. 2013. Nr. 3 (35)

„<...> vaikams yra labai sudėtinga, kadangi neretai vis tik

tai seksualinė prievarta yra ne už namų ribų ir kartais tai
Vaikų branda ir mąstymo schemos
yra pakankamai artimas kontaktas, kol jie suvokia, kas vis
tik tai, kad tai yra negerai.“
„<...> jis [aut. pastaba – seksualiai išnaudotas vaikas]
tiesiog bijo, nes jam yra gėda. Ne tik kad smurtautojo bijo,
Kaltės ir gėdos jausmas
bet ir to viešumo, tos gėdos. Tai, ko gero, dar daugiau negu
to smurtautojo vaikas bijo.“

Tyrimo metu siekta išsiaiškinti, kokios priemonės padėtų efektyviau identifikuoti

seksualinį vaikų išnaudojimą. Kalbėdami apie efektyvesnį vaikų seksualinio išnaudo-
jimo atvejų identifikavimą, pirmosios grupinės diskusijos dalyviai buvo linkę vardyti
daugiau priemonių, nukreiptų į specialistų geresnį parengimą, taip pat jų motyvacijos
kėlimą, techninio darbo krūvių mažinimą ir visuomenės supažindinimą su seksualinio
išnaudojimo reiškiniu.
Antrosios grupės dalyviai, visų pirma, pabrėžė, kad reikia sutelkti dėmesį ne į
seksualinio išnaudojimo reiškinio pasekmes, bet į priežastis. Šios grupės dalyviai į
seksualinio vaikų išnaudojimo reiškinį linkę žvelgti iš platesnės perspektyvos ir sieti jį
su socialinėmis problemomis visuomenėje, pavyzdžiui, moterų ekonomine padėtimi.
Taip pat antrosios grupės dalyviai, kalbėdami apie priemones, galėsiančias padėti
efektyviau identifikuoti vaikų seksualinio išnaudojimo atvejus, labiau pabrėžė į vaikus
orientuotas priemones: vaikų sąmoningumo ugdymą, jų lytinį švietimą.
Trečiosios grupės dalyviai taip pat buvo linkę pabrėžti, kad kai kurie vaikai ne
visuomet supranta ir identifikuoja, jog yra seksualiai išnaudojami, todėl akcentavo
vaiką supančių aplinkinių (pavyzdžiui, mokytojų) sąmoningumo ir gebėjimų paste-
bėti seksualinį išnaudojimą ugdymą. Apibendrinus grupinių (focus) diskusijų dalyvių
nuomonę, priemonės, kurios galėtų padėti efektyviau identifikuoti seksualinį vaikų
išnaudojimą, išskiriamos 3 lentelėje.

3 lentelė
Priemonės, kurios galėtų padėti efektyviau identifikuoti seksualinį vaikų išnaudojimą
Priemonės Teiginiai
Visuomenės švietimas, supažindinimas su „Švietimas visuomenės. Kaip atpažinti“;
vaikų seksualinio išnaudojimo reiškiniu, „<...> mokykla, sakykime, nežinau, visi būreliai bet kurie,
informacijos skleidimas apie šio reiškinio bet kuri veikla, kur vaikas dalyvauja, tai kažkaip turėtume
identifikavimą gebėti atpažinti tuos požymius.“
„<...> jiems tada reikia mokymų, reikia konsultuotis,
Geresnis specialistų, dirbančių su vaikais, bendradarbiauti su kitomis institucijomis, nes jeigu šita
paruošimas identifikuojant vaikų seksualinio tema yra aktuali ir tokie dalykai vyksta ir mokyklose, ir
išnaudojimo atvejus darželiuose, tai specialistai turi žinoti, ką daryti, kaip elgtis
tokiais atvejais, o nežino.“

98 Renata GIEDRYTĖ, Judita Venckevičienė

 Trauminių vaikystės patirčių sąsajos su vėlesnėmis problemomis

„<...> motyvavimo sistema turi būti tiems patiems asmenims,

Specialistų motyvacijos kėlimas, techninio
kurie dirba su tomis pačiomis programomis, kad tai nebūtų
darbo krūvių mažinimas, ypatingai mokyklų
nemokamas būrelis ar savanorystės principu“;
atstovams
„Jie užsiėmę yra popierizmu, bet ne vaikais.“
„<...> jie turėtų būt stebimi, su jais dirbama, kalbama <...>
Rizikos grupės vaikų identifikavimas ir jų nes jie du kartus patyrė prievartas. Jeigu su juo nieks nedirb-
stebėjimas tų, tai irgi galėtų tiesiog būt – pamatyt mažesnį vaiką ir tas
pats gali įvykti. Nes mes žinom daug atvejų ir tas kartojasi.“
„<...> kai mama, sakysim, ekonomiškai bus nepriklausoma
nuo smurtautojo, tada jinai tikrai bus drąsesnė ir atpažins,
Moterų ekonominės padėties gerinimas, ir sureaguos. O kai jinai yra priklausoma nuo jo ir finan-
jų ekonominio savarankiškumo skatinimas siškai, gyvena jo nuosavybės teise priklausančiam būste, tai
tada, žinokit, yra tragedija ir jinai su viskuo susitaiko, ir
nemato, užsimerkia.“

„<...> jeigu vaikas yra patyręs prievartą, kad jisai būtų

Teisėsaugos institucijų darbo su seksualinio tikrųjų tai nėra įdiegta. Ir kad vis dėlto vaikas visame tame
išnaudojimo auka pokyčiai
Vaiko saugumo užtikrinimas po viktiminio galime kalbėti netgi ne apie seksualinio smurto patyrimą,
įvykio
Konsultavimas, pagalbos teikimas ne tik
aukai, tačiau ir aukos šeimos nariams
Lytinis švietimas
apklaustas vis dėlto vieną kartą. Tai yra diegiama, bet iš
iš tiesų nebeturėtų toliau dalyvauti. Antras dalykas, turi
būti užtikrintas jo saugumas, nes iš kitos pusės, vaikai vėl
bijodami nesaugumo, bijodami nežinios, bijodami prarasti
artimus žmones, jie tiesiog neatsiskleidžia.“
„<...> vaikas būtų apsaugotas toliau po to, kai jis yra iden-
tifikuotas, kad jisai tolesnio smurto nepatirtų. Šiuo atveju
bet būtent apie fizinio, apie psichologinio smurto patyrimą,
kadangi nutraukus seksualinį smurtą, jis toliau patiria
psichologinį smurtą.“
„<...> darbas su šeima. Pirmiausiai darbas su artimiausiu
žmogumi – su mama, kuri labai mažai pagalbos gauna,
kadangi jai reikia su viskuo tuo susitaikyti.“
„<...> tas pažinimas, tas suvokimas, kas esu aš, ką aš galiu
leisti kitam, ko aš negaliu leisti, suvokimas, koks elgesys yra
tinkamas, netinkamas, tai turbūt būtent čia ir yra ta pati
abėcėlė.“

Visų grupinių diskusijų dalyviai vienareikšmiškai teigė, kad vaikų seksualinio

išnaudojimo aukoms yra reikalinga psichologinė pagalba. Tačiau pripažįstama, kad šiuo
metu teikiama psichologinė pagalba nėra pakankama. Pirmosios grupinės diskusijos
dalyvių nuomone, psichologų labai trūksta visose institucijose, kuriose dirbama su
vaikais: darželiuose, mokyklose, teisėsaugos institucijose. Antrosios grupinės diskusijos
dalyviai įžvelgė pagrindinį psichologinės pagalbos tęstinumo trūkumą. Nukentėju-
siam vaikui turėtų būti suteikiama ne trumpalaikė, o ilgalaikė psichologinė pagalba.
Be to, manoma, kad psichologinė pagalba yra būtina ir aukos šeimos nariams, ypač
vaikų motinoms. Kadangi, grupinės diskusijos dalyvių nuomone, seksualinį išnau-

SEKSUALINIS VAIKŲ IŠNAUDOJIMAS: CHARAKTERISTIKOS, PRIEŽASTYS, 99

ISSN 1392-9569
IDENTIFIKAVIMAS IR PREVENCIJA
Socialinis ugdymas. 2013. Nr. 3 (35)

dojimą nulemia išmokimas, akcentuojama, kad darbas turi būti vykdomas ne tik
su nukentėjusiu vaiku, bet ir su pačiu smurtautoju7. Trečiosios grupės dalyviai buvo
linkę akcentuoti tai, kad psichologinė pagalba turi būti teikiama ne tik specialistų,
bet ir artimi vaikui žmonės turi išklausyti ir padėti nukentėjusiam vaikui tvarkytis
su galimomis smurto pasekmėmis.
Kalbėdami apie teisinį vaikų seksualinio išnaudojimo reiškinio reglamentavimą,
antrosios grupinės diskusijos dalyviai teigė, kad teisinė bazė Lietuvoje yra, tačiau
ji įgyvendinama nepakankamai. Pasak informantų, kad teisinė bazė būtų išbaigta,
turi būti numatytos ne tik bausmės, tačiau ir alternatyvios priemonės smurtautojams
(elgesio, įgūdžių lavinimo programos8), panašios priemonės turėtų būti taikomos ir
psichologinio smurto atvejais (manoma, kad psichologinį smurtą vėliau gali lydėti ir
seksualinė prievarta), taip pat seksualinio smurto aukoms turi būti numatyta kvalifi-
kuota nemokama teisinė pagalba (ypač socialinės rizikos šeimose, kurios dažniausiai
neturi lėšų mokamai teisinei pagalbai).
Pirmosios grupinės diskusijos dalyvių nuomone, turėtų būti sukurtas mechaniz-
mas, apsaugantis nukentėjusį asmenį nuo antrinės viktimizacijos. Grupinės diskusijos
dalyvių vertinimu, dabartinis baudžiamasis procesas yra nukreiptas daugiau į kalti-
namąjį ir į jo teisių užtikrinimą bei jo nubaudimą. Auka neretai atsiduria nuošalyje
ir dėl žalojančio baudžiamojo proceso poveikio patiria antrinę viktimizaciją. Todėl,
dalyvių nuomone, vien kaltinamojo nubaudimo nepakanka, turi būti reglamentuota
ir užtikrinama seksualinio išnaudojimo aukos apsauga.
Trečiosios grupinės diskusijos dalyviai teisinės pagalbos vaikų seksualinio išnau-
dojimo atvejais nebuvo linkę vertinti, kadangi su tuo nebuvo susidūrę. Kalbant apie

7
Tyrimai rodo, kad psichologinis gydymas (pavyzdžiui, vaidmenų žaidimai, pykčio valdymas, lytinis
ugdymas, grupinė terapija ir pan.) gali būti viena veiksmingiausių lytinius nusikaltimus padariusiems
asmenims taikomų priemonių, kadangi orientuojamasi į ilgalaikį rezultatą. Kai kurių tyrimų duome-
nimis (pavyzdžiui, Hanson, 1998), taikant psichologines gydymo programas mažėja recidyvo lygis.
Tačiau, kita vertus, pabrėžiama, kad asmenų, padariusių tokio pobūdžio nusikalstamas veikas, grupė
yra labai heterogeniška, ne visiems būdinga aukšta recidyvo rizika, psichologinis gydymas turi būti
suteikiamas laiku (pl. žr. Perkins et al., 1998; Liesis, Dobrynina, 2010). Be to, tokios psichologinio
gydymo programos turi būti tikslinės: jos padėtų labiau lytinius nusikaltimus padariusiems asmenims,
tačiau ne organizuotų nusikaltimų (pavyzdžiui, prekybos vaikais) įvykdymu kaltinamiems asmenims.
Organizuotų nusikaltimų atvejais pagrindinis interesas – pelno siekis, o lytinius nusikaltimus padarę
asmenys dažniau turi psichologinių sutrikimų.
8
Pavyzdžiui, Lietuvos laisvės atėmimo įstaigose taikoma Seksualiai nusikaltusių asmenų terapijos
(SeNAT) programa. Šios programos tikslas – pakartotinių seksualinių nusikaltimų prevencija ir šiuos
nusikaltimus padariusių asmenų reintegracija į visuomenę. Programa siekiama padėti nuteistiesiems
nustatyti ir valdyti jų rizikos veiksnius bei išmokyti tuos veiksnius kontroliuoti ir valdyti ateityje
(Socialinės reabilitacijos programos pataisos įstaigose. Kalėjimų departamentas, 2013-04-30)
100 Renata GIEDRYTĖ, Judita Venckevičienė
 Trauminių vaikystės patirčių sąsajos su vėlesnėmis problemomis

teisinę pagalbą, yra randama sąsaja su viena iš priežasčių, dėl ko galimai ne visi tėvai
kreipiasi dėl smurto. Manoma, kad teisinių žinių stoka – nežinojimas kur kreiptis, tei-
sinių procedūrų neišmanymas – gali būti viena iš nesikreipimo į teisėsaugą priežasčių.

Prevencija ir seksualinio vaikų išnaudojimo vizija

Diskutuojant pirmajai grupei apie seksualinio vaikų išnaudojimo prevencijos

priemones buvo išreikšta nuomonė, kad daugiau dėmesio turi būti skiriama globos
namuose gyvenantiems vaikams. Kalbėdami apie vaikų globos namuose vykdomą
prevenciją informantai svarbiausiomis priemonėmis užkertant kelią vaikų seksualinio
išnaudojimo reiškiniui įvardijo vaikų švietimą apie seksualinį smurtą; aiškinimą,
kad seksualinis smurtas nėra vaiko kaltė, jis neturi jausti gėdos ir bijoti pripažinti to
viešumoje; specialistų (ypač psichologų) gebėjimų identifikuoti viktimizacijos atvejus
ir prakalbinti vaikus ugdymą9. Teigiamai vertinamos šiuo metu vykdomos prevencijos
priemonės: policijos pareigūnų lankymasis mokyklose ir informacijos pateikimas apie
galimus pavojus internete; lankstinukų, kuriuose pateikiama informacija apie tai,
kur reikia kreiptis esant įtarimams ar vaikui patyrus smurtą, šeimoms ir mokykloms
dalijimas; vaikų teisių atstovų paskaitos / informacija apie vaikų teises.
Antrosios grupinės diskusijos dalyviai, kalbėdami apie seksualinį vaikų išnaudo-
jimą, išvardijo šias prevencines priemones:

9
Mokslinėje literatūroje teigiama, kad prevencinės seksualinio smurto prieš vaikus progra-
mos yra svarbi bendros prevencijos strategijos sudedamoji dalis. Vykdant tokias programas
vaikai turi būti mokomi: 1) atpažinti seksualinę prievartą (pavyzdžiui, aiškinant vaikams
„gero“ ir „blogo“ prisilietimo skirtumus); 2) reaguoti į galimą seksualinį smurtą (pavyzdžiui,
pabrėžiant, kad situacijose, kai kažkas liečia juos nepriimtinu, nepatogumą keliančiu būdu,
jie gali pasakyti „ne“ arba pasakyti apie tai asmeniui, kuriuo pasitiki); 3) pranešti apie pa-
tirtą seksualinę prievartą (pavyzdžiui, aiškinant, kad patirta seksualinė prievarta nėra vaikų
kaltė). Seksualinio vaikų išnaudojimo prevencinių programų efektyvumo tyrimai rodo,
kad taikant tokias programas padidėja vaikų žinojimas apie seksualinę prievartą, savisaugos
žinios ir įgūdžiai ir šių įgūdžių panaudojimas, ankstėja prievartos atskleidimas, trumpėja
patiriamos prievartos laikas, sustiprėja pozityvus bei sumažėja negatyvus savęs vertinimas
(pl. žr. Martyniuk, Dworkin, 2011). Kita vertus, seksualinio smurto prieš vaikus prevencinių
programų kritikai abejoja šių prevencinių programų efektyvumu. Vienas esminių kritikos
argumentų – nepakanka ugdyti tik vaikų savisaugą, jie vis vien yra emociškai, ekonomiškai,
socialiai pažeidžiami. Šių programų taikymas nesumažina vaikų seksualinės prievartos atvejų.
Be to, vaikai dar negeba suvokti jiems pateikiamos informacijos (pl. žr. Finkelhor, 2007).
SEKSUALINIS VAIKŲ IŠNAUDOJIMAS: CHARAKTERISTIKOS, PRIEŽASTYS, 101
ISSN 1392-9569
IDENTIFIKAVIMAS IR PREVENCIJA
Socialinis ugdymas. 2013. Nr. 3 (35)

– seksualinių išnaudotojų baudžiamumas ir bausmės neišvengiamumas10;

– seksualinio išnaudojimo statistikos ir fakto viešinimas (bet ne aukos ar smur-
tautojo asmenybės atskleidimas);
– pagalba specialistams, kurie teikia pagalbą vaikui, patyrusiam seksualinį
išnaudojimą;
– institucijų, specialistų bendradarbiavimo tinklų kūrimas;
– ilgalaikis specialistų finansavimas, o ne trumpalaikiai projektai;
– psichologai, socialiniai darbuotojai kiekvienoje mokykloje (jie turi teikti pagalbą
tiek nukentėjusiems vaikams, tiek smurtautojams);
– mokytojų krūvio peržiūrėjimas (mokytojai daugiau laiko galėtų skirti bendra-
vimui su vaikais);
Antrosios grupinės diskusijos dalyviai pabrėžė prevencijos priemonių tęstinumą.
Galima pastebėti, kad šios grupinės diskusijos dalyviai, kalbėdami apie prevencines
priemones, daugiausiai mini į geresnį specialistų pasirengimą orientuotas priemones.
Verta atkreipti dėmesį, kad antrosios grupės dalyviai (ypač mokytojai, socialiniai
darbuotojai, psichologai) neretai pirmieji gali pastebėti seksualiai išnaudojamų vaikų
požymių.
Pagrindinės, trečiosios, grupinės diskusijos dalyvių išvardytos vaikų seksualinio
išnaudojimo prevencijos priemonės būtų stebėjimas, kontrolė ir švietimas. Šios
priemonės turėtų būti vykdomos vaikui svarbiausiose institucijose/srityse: šeimoje,
darželyje/mokykloje, taip pat viešojoje erdvėje.
– Šeima yra pagrindinis institutas, kurioje vaikas turi būti stebimas ir kontro-
liuojamas. Šeimoje jis turi būti skatinamas pasipasakoti apie kasdienes patirtis,
jausmus, turi būti kontroliuojama jo veikla virtualiame tinkle.

Pavyzdžiui, 2005–2009 m. atlikto tyrimo septyniose Rytų Europos valstybėse (Bulgarijoje,

10

Lietuvoje, Latvijoje, Makedonijoje, Moldovoje, Lenkijoje ir Ukrainoje) rezultatai parodė,

kad mokytojai Lietuvoje, palyginti su kitų valstybių mokytojų požiūriu, dažniausiai pasisako
už tėvų, seksualiai išnaudojančių savo vaikus, baudžiamumą (80 proc. mokytojų), 48 proc.
pasisako už tokių tėvų gydymą, 44 proc. už baudžiamumą ir gydymą vienu metu (The Pro-
blem of Child Abuse: Attitudes and Experiences in Seven Countries of Central and Eastern
Europe, 2005–2009, p. 51). Remiantis Lietuvoje atliktos studijos apie lytinius nusikaltimus
padariusius asmenis duomenimis, yra skirtingos lytinių nusikaltimų rūšys: lytinius nusikal-
timus prieš vaikus gali padarytiasmenys, kurie turi psichikos sutrikimų, asmenys, kurie daro
šiuos nusikaltimus ne dėl lytinio potraukio ir pan. (plačiau žr. Liesis, Dobrynina, 2010).
Taigi, siekiant išvengti recidyvo ir užkirsti kelią lytiniams nusikaltimams, bausmės ir / arba
gydymas turi būti skiriamos atsižvelgiant į lytinių nusikaltimų rūšis.
102 Renata GIEDRYTĖ, Judita Venckevičienė
 Trauminių vaikystės patirčių sąsajos su vėlesnėmis problemomis

– Mokyklai priskiriamas šviečiamasis vaidmuo. Tėvų nuomone, svarbu kuo

daugiau diskutuoti su vaikais smurto ir išnaudojimo temomis, organizuoti
teminius renginius, kviestis įvairių sričių specialistus.
– Viešojoje erdvėje, tėvų nuomone, yra labai svarbios socialinės reklamos. Jos in-
formuoja apie galimus pavojus ir dažniausiai dėl pasirinktų drastiškų išraiškos
formų yra labai įsimintinos ir paveikios. Taip pat svarbios ir efektyvios yra
bendros diskusijos seksualinio smurto temomis žiniasklaidoje.
Instituciniu lygmeniu, trečiosios grupinės diskusijos dalyvių teigimu, yra itin
svarbus bendradarbiavimas. Už vaikų seksualinio išnaudojimą prevenciją turėtų būti
atsakinga Vaikų teisių apsaugos tarnyba, Švietimo ir mokslo ministerija, teisėsaugos
institucijos, mokykla ir socialiniai pedagogai. Dabar kai kurių institucijų veikla, tėvų
nuomone, yra orientuota ne į prevenciją, o padarinių šalinimą. Mokykla yra išskiriama
kaip pagrindinė institucija, atsakinga už įvairių informacinių priemonių įgyvendinimą.
Taigi skirtingų grupinių diskusijų dalyviai akcentavo kiek skirtingas prevencines
priemones. Mokslinėje literatūroje bei atliekant tyrimus pabrėžiama, kad pagrindinis
efektyvios prevencijos principas yra priemonių visuma, įvairių programų derinimas,
jų tęstinumo užtikrinimas, institucijų, teikiančių pagalbą seksualinio išnaudojimo
aukoms, bendradarbiavimas. Siekiant efektyvios prevencijos būtina stiprinti tiek pir-
minę prevenciją (bandant užkirsti kelią apskritai seksualiniam smurtui prieš vaikus,
pavyzdžiui, per visuomenės švietimą), tiek antrinę prevenciją (didesnį dėmesį skirti
rizikos grupėms), tiek tretinę prevenciją (siekiant mažinti recidyvą arba pakartotinę
viktimizaciją) (pl. žr. Liesis, Dobrynina, 2010).

Išvados

Tyrimo metu, kalbinant skirtingas visuomenės grupes apie seksualinio vaikų išnau-
dojimo problemą, paaiškėjo, kad skirtingos visuomenės grupės piešia kiek kitokį šios
problemos vaizdą ir sieja ją su platesniu reiškiniu – seksualine prievarta prieš vaikus.
Pirmosios ir antrosios grupinių (focus) diskusijų dalyvių nuomonė ir žinojimas, visų
pirma, paremtas profesine ir praktine patirtimi. Trečiosios grupinės (focus) diskusijos
dalyviai buvo linkę seksualiniam išnaudojimui priskirti ir seksualinio priekabiavimo
atvejus. Jų nuomonė daugiausia rėmėsi asmenine patirtimi ir informacija, pateikiama
masinėse medijose.
Reikia atkreipti dėmesį, kad masinėse medijose pateikiama informacija ne visada
atspindi tikrovę, todėl netipiniai atvejai gali atrodyti tipiniais, pavyzdžiui, seksualinis
vaikų išnaudojimas, remiantis ekspertų žinojimu, dažniausiai vyksta artimoje arba

SEKSUALINIS VAIKŲ IŠNAUDOJIMAS: CHARAKTERISTIKOS, PRIEŽASTYS, 103

ISSN 1392-9569
IDENTIFIKAVIMAS IR PREVENCIJA
Socialinis ugdymas. 2013. Nr. 3 (35)

pažįstamoje vaikui aplinkoje (vaikus seksualiai išnaudoja tėvai, motinos, jų partneriai,

patėviai, broliai, kiti giminaičiai), tačiau tėvai yra linkę išskirti ir rečiau pasitaikan-
čius, tačiau masinėse medijose plačiai aprašomus seksualinio išnaudojimo atvejus
(vaikus seksualiai išnaudoja tėvų draugai, mokytojai, kunigai ir kt.). Kalbėdami apie
seksualinio išnaudojimo aukų charakteristikas, visų grupinių diskusijų dalyviai teigė,
kad seksualinio išnaudojimo aukomis dažniau tampa mergaitės, tačiau kartu pabrėžė
berniukų seksualinio išnaudojimo specifiškumą: berniukai dažniau nei mergaitės
slepia patirtą viktimizaciją (todėl jų seksualinio išnaudojimo atvejų yra užfiksuojama
mažiau) arba užsiima gynybos poziciją ir patys pradeda naudoti smurtą.
Seksualinis vaikų išnaudojimas yra sunkiai identifikuojamas reiškinys. Tyrimo
metu paaiškėjo, kad kartais tai lemia su vaikais nesusijusios priežastys: patirtos
seksualinės prievartos slėpimas šeimoje, smurtautojo gynimas, vaiko įbauginimas,
vaiko branda ir negebėjimas identifikuoti patirto smurto (kai kurie vaikai pradeda-
mi seksualiai išnaudoti jau nuo 4 metų), vaiko jaučiamas kaltės ir gėdos jausmas.
Siekiant padidinti vaikų seksualinio išnaudojimo atvejų identifikavimą tyrimo metu
pasiūlytos priemonės, nukreiptos tiek į paties vaiko sąmoningumo ugdymą, tiek mo-
terų ekonominės padėties visuomenėje gerinimą, tiek geresnį specialistų, dirbančių
su vaikais, pasiruošimą ar visuomenės švietimą apie vaikų seksualinio išnaudojimo
reiškinį. Tačiau dar daugiau dėmesio turi būti skiriama vaikų seksualinio išnaudo-
jimo prevencijai.
Skirtingų grupinių diskusijų dalyviai akcentavo kiek skirtingas prevencines prie-
mones. Mokslinėje literatūroje ir atliekant įvairius tyrimus akcentuojama, kad tik
kompleksinė ir tęstinė priemonių visuma, apimanti tiek bendrąją visos visuomenės
prevenciją, tiek darbą su rizikos grupėmis, tiek darbą su seksualinio vaikų išnaudo-
jimo kaltininkais ar jų aukomis gali būti efektyvios seksualinio smurto prieš vaikus
prevencijos sąlyga.

Literatūra

1. Bieneck, S., Krahé, B. (2010). Blaming the Victim and Exonerating the
Perpetrator in Cases of Rape and Robbery: Is There a Double Standard? Journal
of Interpersonal Violence, Vol. 26, No. 9, p. 1–13.
2. Finkelhor, D. (2007). Developmental Victimology: The Comprehensive study
of Childhood Victimizations. In: Eds. R. C. Davis, A. J. Luirigio, S. Victims of
Crime. 3rd edition. Thousand Oaks: Sage Publications.

104 Renata GIEDRYTĖ, Judita Venckevičienė

 Trauminių vaikystės patirčių sąsajos su vėlesnėmis problemomis

3. Finkelhor, D. (2007). Prevention of Sexual Abuse Through Educational Programs

Directed Toward Children. Pediatrics, Vol. 120, No. 3, p. 640–645.
4. HM Government. (2009). Safeguarding Children and Young People from Sexual
Exploitation. Supplementary Guidance [žiūrėta 2013 m. birželio 28 d.]. Prieiga per
internetą: <http://webarchive.nationalarchives.gov.uk/20130401151715/https://
www.education.gov.uk/publications/eOrderingDownload/Safeguarding_CPY_
from_sexual_exploitation.pdf>.
5. Informatikos ir ryšių departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų
ministerijos. Duomenys apie nukentėjusius vaikus (iki 18 metų)  (remiantis
išankstiniais duomenimis) (Forma_50N-SAV).
6. Kuginytė-Arlauskienė, I., Butvilas, T. (2007). Paauglių seksualinės prievartos
prevencijos prielaidos. Socialinis darbas, Nr. 6 (2), p. 51–57.
7. Levi, M. (2008). White-collar, Organized and Cyber Crimes in the Media:
Some Contrasts and Similarities. Crime, Law & Social Change, Vol. 49, No. 5,
p. 365-377. Prieiga per internetą: <http://www.springerlink.com/content/
w3v4w80510356607/fulltext.pdf>.
8. Liesis M., Dobrynina M. (2010). Lytinius nusikaltimus padariusiems asmenims
taikytinų prevencinių priemonių tyrimo ataskaita. Teisės institutas.
9. Lietuvos gyventojų tyrimas dėl nusikalstamų veikų faktinės patirties. (2005).
Nusikalstamumo prevencijos Lietuvoje centras.
10. Lietuvos statistikos departamentas. Vaikai, nukentėję nuo nusikalstamų veikų.
Požymiai: lytis, gyvenamoji vietovė, amžius, nusikalstamos veikos rūšis ir metai.
11. Martyniuk, H., Dworkin, E. (2011). Child Sexual Abuse Prevention: Programs
for Children. Building an Evidence-informed Approach.
12. Nusikalstamų veikų patirtis Lietuvoje 2006 metais. (2007). Nusikalstamumo
prevencijos Lietuvoje centras.
13. Perkins, D., Hammond, S., Coles, D., Bishopp, D. Review of Sex Offender
Treatment Programmes. 1998, p. 1–30 [žiūrėta 2013 m. liepos 3 d.]. Prieiga per
internetą: <http://www.ramas.co.uk/report4.pdf>.
14. Schutz A. The Well-Informed Citizen. An Essay on the Social Distribution of
Knowledge. Social Research, 1946, Vol. 13, No. 4, p. 463–478.
15. The Problem of Child Abuse: Attitudes and Experiences in Seven Countries of Central
and Eastern Europe. Comparative Report, 2005–2009, p. 1–51 [žiūrėta 2013 m.
liepos 3 d.]. Prieiga per internetą: <http://www.canee.net/files/comparative%20
report%202009.pdf>.

SEKSUALINIS VAIKŲ IŠNAUDOJIMAS: CHARAKTERISTIKOS, PRIEŽASTYS, 105

ISSN 1392-9569
IDENTIFIKAVIMAS IR PREVENCIJA
Socialinis ugdymas. 2013. Nr. 3 (35)

16. Uscila, R. (2008). Moksleivių viktimizacijos patirtis Lietuvoje. Teisės problemos,

Nr. 1 (59), p. 92–102.
17. Uscila, R. (2005). Viktimologijos pagrindai. Nusikaltimų aukų socialinė ir teisinė
apsauga Lietuvoje: mokslinis metodinis leidinys. Vilnius: Mokslo aidai.
18. Visuomenės saugumo jausmo ir teisėsaugos institucijų veiklos vertinimas. (2011).
Vidaus reikalų ministerija.
19. Workman, J. E., Freeburg, E. W. (1999). An Examination of Date Rape, Victim
Dress, and Perceiver Variables Within the Context of Attribution Theory. Sex
Roles, Vol. 41, No. 3 / 4, p. 261–277.

Summary
Renata GIEDRYTĖ, Judita Venckevičienė
SEXUAL EXPLOITATION OF CHILDREN:
CHARACTERISTICS, CAUSES, IDENTIFICATION
AND PREVENTION

Sexual exploitation of children is a form of child victimization that is one of the

most difficult to identify and can have a wide range of expressions, e.g., “consensual”
sexual relation in exchange for a fee, child pornography, child trafficking, etc. Numer-
ous studies have shown that child victims are particularly vulnerable. Victimization,
especially sexually exploitation, can have an impact on the formation of a child’s
personality, his or her academic performance, onset of delinquency or antisocial
behavior, etc. Moreover, children are not able to protect themselves against their
perpetrators, they possess no self-defense skills and are completely dependent upon
adults (parents, caregivers, etc.). Hence, the phenomenon of child sexual exploitation
requires a comprehensive understanding and analysis. Using focus group method
research was carried out aimed at exploring the knowledge, understanding, opinions
and beliefs related to the issue of sexual exploitation of children in Lithuania among
different society groups. The characteristics of the victims and perpetrators, causes
of child sexual exploitation, identification problems incases related to child sexual
exploitation, effective prevention strategies were disccused.
The research revealed that girls are more likely to become the victims of sexual
exploitation. However, the participants of the focus groups noted that the number
of incidents involving sexual exploitation of boys is greater than the official figures.
Boys hide the fact of victimization and take a defensive position more often than girls

106 Renata GIEDRYTĖ, Judita Venckevičienė

 Trauminių vaikystės patirčių sąsajos su vėlesnėmis problemomis

and begin showing abusive behavior themselves. It has been noticed that children
are mostly sexually exploited by people in their immediate environment. Thus, the
environment which is supposed to ensure safety for a child can actually be the source
of the greatest threat. Child sexual exploitation is one of the hardiest-to-identify forms
of victimization. In most cases it is determined by the causes not related to children:
keeping the experience of sexual exploitation secret within the family, the wish to
defend the perpetrator, threats towards the child, children’s level of maturity and
inability to perceive exploitation they have experienced, feelings of guilt and shame
a child experiences. The participants of the research proposed measures aimed at
raising children awareness, improving economic position of women within society
and training of specialists working with children or raising public awareness about the
phenomenon of child sexual exploitation. However, even greater attention should be
paid to the prevention of child sexual exploitation (in particular abuse against at-risk
children, e.g., those living in foster homes). It should be noted that only a complex set
of measures may be effective in prevention of child sexual exploitation phenomenon.
Keywords: victimisation, sexual exploitation of children, victim, perpetrator,
prevention
Įteikta 2013 m. liepos mėn.
Pateikta spaudai 2013 m. lapkričio mėn.

Renata Giedrytė – Lietuvos teisės instituto Kriminologinių tyrimų skyriaus jaunesnioji mok-
slo darbuotoja; mokslinių interesų sritys: viktimologiniai tyrimai, nepilnamečių delinkvencija,
kalėjimų studijos; el. paštas renata.giedryte@teise.org

Renata Giedrytė – Junior Research Fellow, Criminological Research Department, Law In-
stitute of Lithuania; research interests: victimological research, juvenile delinquency, prison
studies; e-mail renata.giedryte@teise.org

Judita Venckevičienė – Lietuvos teisės instituto Kriminologinių tyrimų skyriaus vaikų ir

jaunimo teisės sektoriaus jaunesnioji mokslo darbuotoja; mokslinių interesų sritys: nepil-
namečių delinkvencija, atkuriamasis teisingumas; el. paštas judita.venckeviciene@teise.org

Judita Venckevičienė – Junior Research Fellow, Juvenile Law Section, Criminological

Research Department, Law Institute of Lithuania; research interests: juvenile delinquency,
restorative justice; e-mail: judita.venckeviciene@teise.org

SEKSUALINIS VAIKŲ IŠNAUDOJIMAS: CHARAKTERISTIKOS, PRIEŽASTYS, 107

ISSN 1392-9569
IDENTIFIKAVIMAS IR PREVENCIJA