Anna Internetui Aidos

AKYS
kurios tave mato

,
(Šis romanas yra romanų „Vieno sapno

istorija“ ir „Degančios rankos“ tęsinys,
tačiau jį galima skaityti ir kaip atskirą,
savarankišką kūrinį)
Mieli skaitytojai,
su Meile dovanoju jums šį nedidelį romaną, kuris ilgai gulėjo

nebaigtas, nes, matyt, ir pati nebuvau subrendusi jį išbaigti
pozityvia kūrybine nata. Tai istorija apie žmones, kurie paženklinti
talentu keisti dramatiškas ateities situacijas į pozityvias. Ir nors šie
veikėjai pasižymi ryškiomis ekstrasensinėmis savybėmis, visgi galią
kurti palankią realybę sau ir savo artimiesiems turime kiekvienas.
Juk kiekviena mūsų pozityvi mintis aplink generuoja geranorišką
kitų žmonių atsaką, o kiekviena atjautos, meilės, gerumo emocija
sklinda po erdvę neregimomis galingomis bangomis ir ramina,
maldo, transformuoja, išlaisvina... Kas pasitelkęs sapnus ir reginius,
kas telepatiją, empatiją, vizualizaciją, maldą ar tiesiog asmeninę valią,
kiekvienas atskirai ir visi drauge kaip sąmoningi ar dar nesąmoningi
Būties bendradarbiai mes jau pajėgiame kurti naują palankią realybę
tiek sau, tiek savo aplinkai, tiek visam pasauliui. To mums visiems ir
linkiu...
Saulė
1. Avarija
Taikingą Annos miegą pervėrė ryškus reginys.
Nakties tamsa gaubia tolėliau nuo gatvės šviesų stūksantį skersgatvį.
Į jį neskubėdama įsuka grįžinėjanti namo apsikabinusi porelė. Prieš juos
netikėtai išnyra neaukštas tvirtas vyras, ant akių užsismaukęs sportinio
džemperio gobtuvą, sugriebia jaunuolį už rankos, prikiša jam prie kaklo
peilį ir tyliai, grėsmingai taria:
– Pinigai. Nebandot kelti triukšmo. Greitai.
Mergina negarsiai šūkteli ir virpėdama tiesia vyrui savo rankinę.
Jaunuolis mėgina išsisukti nuo rankos, laikančios peilį. Jis mėgina smogti
užpuolikui į veidą. Tas vikresnis – išsisuka ir supykęs smogia jaunuo-
liui peiliu į nugarą. Kaire ranka čiumpa merginos rankinę ir pabėga.
SAULĖ ZUJŪTĖ. Akys, kurios tave mato. 1. Avarija
Jaunuolis susvyravęs susmunka ant grindinio. Mergina rėkia, drebančio-

mis rankomis ieško mobiliojo ryšio telefono, kurį, laimei, turėjo įsidėjusi
į striukės kišenę, negrabiai renka policijos numerį...
Annos širdį nudiegė aštrus skausmas, lyg peilį būtų smeigę į jos,
o ne į jaunuolio kūną. Ji skausmingai pratisai sudejavo ir prabudo.
Atsisėdo lovoje, tamsoje sugraibė šalia ant žemos komodos padėtą
mobiliojo ryšio telefoną. O toliau jau atkartojo reginio merginos
veiksmus: tokiomis pat drebančiomis rankomis negrabiais judesiais
surinko policijos numerį.
– Seržantas Ulickis klauso, – ji išgirdo žvalų malonaus tembro
balsą.
„Aha, šiąnakt budi Sergejus, – automatiškai šmėstelėjo mintis
merginos galvoje. – Puiku, jis labai dėmesingas detalėms ir moka jas
sudėlioti į vieną vaizdinį.“
– Specialioji agentė Sorokina Anna, – šiek tiek virpančiu balsu
prisistatė Anna. – Noriu pranešti apie galimą nusikaltimą.
Kai jau buvo pasikeista formalumais, abu ėmė kalbėtis ne taip
oficialiai.
– Na, ką matei, Anuška? – šiltai pasiteiravo Sergejus.
Mergina papasakojo savo reginį.
– Aplinka. Ką pastebėjai aplinkui? – profesionaliai nukreipė
Annos mintis nuo įvykio prie galimų užsikabinti ir atpažinti įvykio
vietą detalių.
– Ant namo kitoje gatvės pusėje, kur įsikūrusi kažkokia įstaiga,
ryškiai švietė elektroninis laikrodis. Jis rodė 2:54.
– Dabar – 1:21. Jeigu tai ši naktis, tuomet dar turime laiko spėti, –
raminančiu, įtaigiu tonu tarė Sergejus. – Kas dar? Gal šalia stovėjo
kokių automobilių ir tu pastebėjai jų numerius? Gal matei ant namo
numerį ar netgi gatvės pavadinimą?
Anna įtemtai mėgino prisiminti visas net menkiausias reginio
detales.
– Už kelių namų matėsi prekybos centro AŠAN reklama.
Sergejus tebesiklausydamas jau paleido savo kompiuteryje
8
paiešką visų Maskvoje įsikūrusių AŠAN prekybos tinklo parduo-

tuvių adresų.
– Ana, šių prekybos centrų Maskvoje – ne vienas. Tokių duomenų
mums nepakanka, – pasakė Sergejus peržvelgęs paieškos rezultatus. –
Kas dar, na?
Anna susiėmė už galvos ir atsiduso.
– Nepakanka, – liūdnai pakartojo ji. – Teks grįžti į reginį ir pažvelgt
į pasaulį jaunuolių akimis. Tikiuosi, jie, kad ir kaip susidomėję vie-
nas kitu, visgi žinojo, kur eina. Nenutrauk ryšio, – paprašė Sergejaus.
– Žinoma, – atsakė šis.
Anna atsigulė, pasidėjo mobilųjį telefoną šalia veido. Užsimerkė ir
panoro atsidurti toje pačioje situacijoje, tik šiek tiek anksčiau laike.
Taip pat ji nurodė sau, kad nori pažvelgti į pasaulį tos merginos aki-
mis. Ją iš lėto apėmė panaši į sąmoningą sapną būsena. Ji ėmė regėti
vaizdinį lyg sapnuodama, nors tuo pačiu metu suvokė ir save, ir savo
tikslą.
Bent jau mergina, lipusi iš naktinio elektrinio traukinio, buvo visiš-
kai paskendusi savo vidiniame pasaulyje. Ji nesidairė į šonus, nesido-
mėjo gatvių pavadinimais, net menku žvilgsniu nepagerbė nė vieno
prie gatvės priparkuoto nakčiai automobilio numerių... Ji kaip užburta
klausėsi savo draugo planų, kaip jie jau kitą mėnesį kraustysis gyventi
į jo naujai išsinuomotą erdvesnį butą arčiau centro ir jiems nereikėsią
naktį taip vėlai belstis į nuošalų mikrorajoną.
– Nors čia, – dairydamasis aplink toliau garsiai mąstė jaunuolis, –
yra ir savų privalumų. AŠAN iš vieno šono, META su savo sveikais
kaimiškais produktais iš kito... Ten bus truputį toliau iki normalaus
prekybos centro...
– Jaunuoliai išlipo iš elektrinio traukinio. Eina pro netoliese įsikū-
rusią sveiko maisto produktų parduotuvę META, – prislopintu balsu
iš keistosios miego būsenos tarė Anna.
Sergejaus paieška susiaurėjo.
– Puiku, Anna, – patenkintas atsakė jis merginai, žiūrėdamas į
kompiuterio ekraną. – Nedaug Maskvoj vietų, kur AŠAN ir META
9
būtų kartu. O tiksliau – tokia vieta yra vienintelė. Tai Orechovo–

Zujevo skersgatvis, kuriame yra META, ir šalia jo – Riazanės pros-
pektas, kuriame įsukūręs AŠAN. Belieka skubiai siųsti operatyvinę
komandą prie elektrinio traukinio stotelės, iš kurios greitai išlips
nesėkmingą naktį savo pasivaikščiojimui pasirinkusi porelė.
– Tai paskui praneškit man, kaip sekėsi, – sumurmėjo Anna ir
atjungė ryšį net nesulaukusi malonaus Sergejaus padėkos.
Ji išėjo iš sąmoningo sapno, apsivertė ant šono ir po kiek laiko
nugrimzdo į neramų, tačiau niekuo neišsiskiriantį sapną. Paryčiais
pyptelėjo jos mobilusis telefonas, pranešdamas apie gautą žinutę.
Anna tingiai tiestelėjo ranką, paspaudė telefono mygtuką ir permetė
akimis žinutę.
„Užpuolikas sulaikytas. Aukų pavyko išvengti. Dėkojame už
bendradarbiavimą.“
„Į sveikatą“, – murmtelėjo Anna. Tik dabar galėjo atsipalaiduoti ir
užmigti giliu, ramiu miegu.
***
Advokato Edvardo Mitkino rytojaus dieną laukė atsakingas

teismo posėdis. Būtent apie jį jis galvojo didžiąją vakaro dalį, ir dėl
savo išsiblaškymo sulaukė priekaištų iš savo draugės Margaritos, su
kuria kartu gyveno jau porą savaičių. Tiksliau – bandė gyventi. Jį
erzino, kad nedideliame dviejų kambarių bute kaip neišvengiamas
priedas šmėkščiojo Margaritos giminaitė, Mitkino nuomone, ne
visai sveika panelė Anna. Jos nesveikumas pasireiškė tuo, kad nakti-
mis dažnai šaukdavo ar dejuodavo kamuojama košmarų, o dienomis
slankiodavo po būstą išbalusi, paburkusiais paakiais kaip vaiduoklis
iš siaubo filmo. Niekur nedirbo, retai kur išeidavo ir iš viso, Mitkino
nuomone, nepateisinamai dykaduoniavo tokiame jauname amžiuje,
kai visavertė moteris turėtų norėti megzti naudingas pažintis, žaiža-
ruoti visuomenėje ir mėgautis visais dabartinio pažangaus amžiaus
teikiamais privalumais. Kitaip sakant, būti nors kiek panašesnė į savo
10
įspūdingąją pusseserę Margaritą.

Žurnalistė Margarita Borisovna Myškina buvo kupina tokio
pavergiančio gyvybingumo, kad dėl jos vertėjo pasiryžti nors šio-
kioms tokioms aukoms.
Jis mėgino Margaritą įkalbėti kraustytis pas jį. Mėgino įkalbėti
ją atiduoti pusseserę į profesionalias psichologų specialistų rankas.
Kai šie bandymai nedavė jokių rezultatų, jis išmėgino paskutinį
jam įmanomą dalyką – pagyventi vaiduoklių bute. Tikėjo, kad jo
plieninė valia, už kurią buvo vertinamas kolegų ir klientų, padės
suvaldyti situaciją. Visgi Mitkino valia pirmą kartą gyvenime ėmė
kapituliuoti prieš visiškai nesuvokiamą gyvenimo būdą. Jo pasiryži-
mas susigyventi su keistąja Margaritos giminaite silpo su kiekviena
neramia naktimi. Margarita nė neprabusdavo nuo kraupių iš gre-
timo kambario sklindančių dejonių ar šūksnių.
– Priprasi, – ramiai atsakydavo ji į visus jo klausimus, prašymus,
patarimus, kaip išvengti tokios kaimynystės.
– Pabandysiu, – pažadėjo jis greičiau sau nei jai po paskutinio jų
pokalbio ta tema šį vakarą.
Šiaip taip atsipalaidavo ir ėmė grimzti į užsimiršimą pirmą
valandą, kai staiga per ploną kambarius skyrusią sieną pasigirdo
kraupi dejonė. Mitkinas pašoko kaip įgeltas. Jo kaktą išpylė nervinis
prakaitas. Jis piktai papurtė šalia ramiai miegojusią Margaritą.
– Kas yra? – mieguistai sumurmėjo ji.
– Girdėjai? – jo klausimas nuskambėjo kaip teismo salėje pareikš-
tas kaltinimas atlikus nusikaltimą.
– Tai tik naktinis Anną kamuojantis košmaras, miegok, – sumur-
mėjo Margarita.
– Žinai, man pastaruoju metu irgi košmarai pradėjo sapnuotis, –
vis taip pat piktai tarė vyras.
– Kokie? – automatiškai pasidomėjo Margarita.
– Kad tamsoje mane už kojų sugriebia lediniai pirštai, kad teisme
nebeatsimenu savo ginamosios kalbos...
– Čia tik paprasti košmarai, ne reginiai, – nuramino Margarita.
11
– Tai aš ir sakau, kad košmarai, – nepatenkintas moters vertinimu

atsikirto Mitkinas. Kiek patylėjęs rimtai pridūrė: – Žinai, manau,
mums visgi kartu nieko neišeis. Jeigu tik tu suvoktum, kad turi teisę
į savarankišką gyvenimą, ir atiduotum tą merginą į psichikos ligų
gydymo įstaigą, kur ja pasirūpintų profesionalai...
Margarita staiga atsisėdo ir visiškai išsibudinusi piktai atkirto:
– Edai, žinai, kad aš to negaliu padaryti. Jeigu nepajėgi priimti mano
aplinkybių tokių, kokios jos yra, mums tikrai nieko kartu neišeis.
Abu sėdėjo ir tylėjo. Girdėjosi, kaip kitame kambaryje Anna su
kažkuo kalba telefonu.
– Su kuo ji tokiu nakties metu bendrauja? – suirzusiu balsu pasi-
teiravo Mitkinas.
Margarita tamsoje nerūpestingai trūktelėjo pečiais.
– Kas ją žino. Gal paguodos telefonu, gal tiesiog įkalba į telefoną
savo sapną, kad po to galėtų jį aprašyti dienoraštyje...
Vyras prunkštelėjo, vėl atsigulė ir pabandė užmigti. „Man rytoj
svarbus posėdis, aš turiu pailsėti“, – priminė pat sau. Savo įžymiosios
valios pastangų padedamas nuramino įsiplakusią širdį, atkūrė lėtą,
ritmingą kvėpavimą ir užmigo.
***
Anna prabudo kaip ir visada, apie dešimtą ryto. Po neramių naktų

jai reikėdavo laiko atsigauti. Galva buvo sunki, šiek tiek svaigino.
Užsimetusi chalatą ant naktinių marškinių, išėjo iš savo kambario.
Pusseserę rado virtuvėje, besigaminančią stiprios kavos.
– Labas rytas, – pirmoji pasisveikino Margarita. – Na, kas buvo
šį kartą?
Ji užkaitė papildomą puodelį ir Annai.
– Užpuolimas. Milicija spėjo laiku, – sėsdamasi prie stapo ant
minkštasuolio lakoniškai paaiškino Anna.
Įdėmiai nužvelgė pusseserę. Ši buvo ne kokios nuotaikos, nors ir
stengėsi atrodyti žvali.
12
– Girdėjau, naktį barėtės su Ediku. Tik nesakyk, kad ne dėl manęs.

Margarita pasimuistė. Fakto nenuslėpsi, kai Mitkinas vakare
nepasirodys. Kurį laiką galima sakyti, kad jis užimtas, bet meluoti
nesinorėjo.
– Na, tiesiog jis ne tas, – aptakiai atsakė Margarita, traukdama iš
šaldytuvo fermentinio sūrio pakuotę. – Tau padaryti sumuštinį?
– Padaryk, – linktelėjo Anna nudelbusi akis į stalą.
Abi kurį laiką tylėjo. Margarita pagamino joms po porą sumuš-
tinių, sudėjo į lėkštę ir padėjo ant valgomojo stalo. Atsisėdo ant
taburetės iš kitos stalo pusės ir be jokio apetito ėmė kramsnoti vieną
sumuštinį. Anna atsigėrė jai paruoštos kavos su pienu ir cukrumi. Vis
dar nepakeldama akių tarė:
– Tai vadinasi ir vėl dėl manęs. Margo, aš privalau išsikraustyti iš
šio buto...
Margarita ją piktai nutraukė:
– Anna, tu žinai, kad viena neatlaikysi savo naštos. Pas tėvus grįši –
tai tik vėl į psichiatrinę uždarys.
– Galiu vėl pagyventi pas tetą Liudmilą, – tvirtai atsakė Anna.
Margarita garsiai trinktelėjo kavos puodelį ant stalo. Iš jo ištiš-
kusi kava aplaistė sumuštinius ir stalą. Nekreipdama į tai dėmesio,
Margarita griežtai tarė:
– Jeigu turiu rinktis tarp kažkokio silpnų nervų vyriškio ir tavęs –
tu žinai mano sprendimą. Pas mane gyveni jau ketveri metai ir nė
negalvok manęs palikti. Seksiu tau iš paskos ir ieškosiu tavęs kaip
Baltasis Bimas Juodoji Ausis.
Anna šyptelėjo iš Margaritos palyginimo. Ta graudi Trojepolskio
apysaka apie ištikimą šunį kažkada vaikystėje ją buvo stipriai
sukrėtusi.
– O jeigu aš dingsiu be pėdsakų...
– Tatjana tave suras, – nusišaipė atlėgusi Margarita.
Šia tema jos diskutuodavo dažnai, beveik ir neliko naujų argu-
mentų. Toks pokalbis buvo kaip eilinis vaidinimas dramos teatre:
visi turi emociškai įtikinamai suvaidinti savo vaidmenis, pakartoti
13
savo replikas, o po to, plojant publikai, oriai nusilenkti ir išsiskirs-

tyti namo.
– Juk Tania – specialiosios tarnybos telepatė Nr. 1, be to – tave
karštai mylinti tokia pat tavo pusseserė kaip ir aš, taigi ji tikrai suge-
bės tave atsekti, kad ir kur būtum.
– Oi oi, niekur nuo tų paslaugių, rūpestingų giminių nėra ramy-
bės... – suniurnėjo Anna.
Margarita nusišypsojo. Ji žinojo, kad ši Annos replika reiškė neby-
lią padėką. Kitais žodžiais padėkoti jai trukdė nuolatinė savigrauža,
kad savo problemomis trukdo Margaritai ir kitiems giminėms ramiai
gyventi.
Tylėdamos baigė pusryčiauti. Visos privalomosios atsiprašymo ir
susitaikymo replikos pasakytos, toliau tęsis paprasta kasdienybė.
– Bėgu į redakciją, – kildama iš užstalės tarė Margarita. –
Susirinkimas. Nepamiršai, kad ryt – Antono gimtadienis? Kaip jo
dovana?
Anna buvo sugalvojusi pasiūti jam klasikinę liemenę išeigai.
Darbai buvo beveik baigti.
– Viskas gerai, Margo. Kad taip tu vakarėlio metu atidžiau pasi-
dairytum į Antono bendradarbius. Dauguma jų – karininkai, iš sau-
gumo tarnybos, šaunūs vyrukai – gal rasi tavo dėmesio vertą? O gal
net ir aš jį rasiu? – dirbtinai žvaliai tarė Anna.
„Kas gali šalia manęs gyventi, kai beveik kiekviena naktis yra nuo-
latinis budėjimas? Net ir operatyviniam darbuotojui, kuris suprastų
mano užduotis, reikalingas ramus naktinis poilsis ir jį palaikanti, o
ne jam kaip našta primesta nestabilios savijautos moteris...“ – pesi-
mistiškai pagalvojo pati sau.
Margarita buvo eilinė, jokių paranormalių gebėjimų neturinti
moteris, nemokanti skaityti minčių ar jausmų, ateities ar praeities
ženklų, todėl ji patikėjo jai pademonstruota gera Annos nuotaika.
„Štai ir puiku, kad Annuška taip nesunkiai išgyveno mano eili-
nių „skyrybų“ procesą, – galvojo leisdamasi laiptais iš jų penktame
aukšte esančio buto. – Visgi Edikas nepraėjo patikimumo testo. Dar
14
kelios dienos, ir būčiau jam atskleidusi mūsų paslaptį. Atrodė, kad

jis pajėgs tai suvokti. Taip ir liko nesužinojęs, ką veikia jo apšnekėtoji
Annuška, kad ji visiškai ne veltėdė, kaip jis man mėgdavo kartoti, o
už savo naktinį darbą yra gerai apmokama.“
Vis dar mintyse diskutuodama su buvusiu draugužiu, Margarita
veržliai įsisėdo į savo apynauję tamsiai mėlyną Ford Fiestą ir, taip pat
veržliai išvairavusi iš kiemo tarp gausybės jame sustatytų automobi-
lių, pasuko į centro pusę.
***
Dėl fono įsijungusi muzikinę radijo programą, Anna neskubėdama

tvarkė namus – tokia buvo jos kasrytinė mankšta. Dienomis ji neturėjo
pastovios darbovietės – po neramaus nakties miego nelabai būtų pajė-
gusi dar kur nors dirbti. Mokyklą irgi baigė neišeidama iš namų – nea-
kivaizdiškai. Kurį laiką tokiu pat nuotoliniu būdu studijavo taikomąją
dailę – niekam kitam nesugebėdavo sukaupti dėmesio. Po metų studi-
jos ją nuvylė ir ji mokslus metė. Dienos metu, likusi viena namie, mėg-
davo piešti, lankstyti origamius, iš stiklo karoliukų gaminti papuošalus.
Puikiai gamino valgyti. „Vien dėl to negalėčiau tavęs paleisti – likusi
viena mirčiau badu. Tau viskas gaunasi lengvai, kaip Varlei Karalienei
rankovės skvernu mostelėjus. O man virtuvėje viskas gaunasi kaip
kitoms dviem karaliaus marčioms – tik kaulai ir balos vanduo. Mano
rankos yra puikiai įvaldžiusios viso labo dvi veiklas: dirbti su kompiute-
riu ir vairuoti automobilį,“ – juokaudavo Margarita.
Anna nuolat grauždavosi, kad jos gyvenimo ritmas neleidžia die-
nos metu gyventi tokio pat visaverčio gyvenimo, koks buvo kitų,
paprastų žmonių. Jiems ji pavydėjo pilkos kasdienybės rutinos, kuria
jie vadino prievolę eiti į mėgstamą arba nelabai mėgstamą darbą, po
jo – vakaroti šeimoje su mylimu arba nelabai mylimu sutuoktiniu ir
paklusniais arba nelabai paklusniais vaikais.
Už jos veiklą jai moka, ji yra etatinė specialiosios tarnybos darbuo-
toja, tai kas čia tokio, kad jos darbas yra kito ritmo nei daugumos?
15
Taip ji ramindavo pati save. „Tu turi didžiuotis savo veikla, o toks
ritmas – juk yra ir daugiau specialybių ir svarbių tarnybų, kurios rei-
kalauja dirbti nestandartiniu laiku ,“ – taip ją ramindavo Aleksejus
Šmykovas.
Reginiai Anną aplankydavo dažniausiai naktimis. Beveik visada
tai būdavo koks nors tragiškas įvykis – avarija, pasikėsinimas, nelai-
mingas atsitikimas buityje, smurto aktas... Gerai, jeigu jos regėtų
duomenų bei iki jo likusio laiko pakakdavo ir įvykio būdavo išven-
giama... Jei ne, Annai belikdavo guostis įvykdytu teisingumu, nes
beveik visais atvejais nusikaltėlį jos dėka pavykdavo sugauti. Visgi
tokius atvejus Anna laikė savo darbo nesėkme.
Kraupius reginius ji regėjo nuo ankstyvos vaikystės. Tuomet
atrodė, kad tai – tik paprasti naktiniai košmarai. Ir nuo jų buvo
gydoma įvairiausiais būdais – stipriais antidepresantais, užkalbėji-
mais, hipnoze... Geriausiai veikė hipnozė – tačiau taip pat tik laikinai
sustabdydavo reginius. Po kurio laiko jie atsinaujindavo ir vėl viskas
tekėdavo savo vaga.
Kai Annai buvo šešiolika, jos tėvai, neapsikentę vis blogėjančios
mergaitės emocinės būklės, nusprendė ją gydyti psichiatrijos ligo-
ninėje. Ten praleistų dienų Anna stengėsi neatsiminti. Laimė, apie
tokį Sorokinų šeimos sprendimą po savaitės sužinojo Annos tetos,
mamos sesers, šeima. Tetos Liudmilos vyras pulkininkas Aleksejus
Ivanovičius Šmykovas buvo Federalinės saugumo tarnybos ryšių
su užsienio specialiosiomis tarnybomis skyriaus vadovas. Savo sky-
riaus darbe jis nevengė naudotis paranormalių gebėjimų turinčių
žmonių paslaugomis. Šmykovų vaikai Tatjana ir Antonas dirbo
tėvo vadovaujamame skyriuje. Jie ir patys turėjo išvystytą telepa-
tijos talentą, kuriuo naudojosi atlikdami įvairias jiems patikėtas
užduotis.
Kai Aleksejus Šmykovas iš žmonos sužinojo, kaip „gydoma“
jos seserėčia, jis tuoj pat įsikišo ir iš Sorokinų gavo leidimą Annai
pagyventi pulkininko šeimoje. Pats užsiėmė mergaitės problemos
tyrimu: konsultavosi su ekstrasensais, žiniuoniais, šamanais. Viena
16
kalmukė šamanė, Zandan Sandžijeva, kuri dėstė Federalinės sau-

gumo tarnybos Akademijoje, jiems išaiškino, kad mergina mato
ateities įvykius.
– Annai sumažės jos reginių sukelta įtampa, jeigu pamėginsite
atsekti, ką ji regi, ir užbėgsite už akių tragiškiems įvykiams, – paaiškino
Sandžijeva. – Pačių reginių užblokuoti jums nepavyks nesunaikinus
juos priimančio aparato – Annos smegenų. Toks jos įgimtas talentas.
– Žemėje vienu metu vyksta nesuskaičiuojama galybė nusikaltimų.
Kodėl ji mato tik kai kuriuos iš jų? – pasiteiravo šamanės Šmykovas. –
Laimė, kad ji mato tik kai kuriuos iš jų, o ne visą kasdieninę mūsų
planetos smurto ir žiaurumo ataskaitą, – pridūrė šyptelėjęs.
Šamanė kurį laiką sėdėjo užsimerkusi, susimąsčiusi. Po kiek laiko
atsimerkė ir lėtai prakalbo:
– Taip, ji mato tik tam tikrus nedideliu atstumu, miesto ribose,
aplink ją vykstančius įvykius. Ir tai tik tuos, kuriuos į subtiliuosius
planus kaip pagalbos šaukinius pasiunčia būsimo įvykio aukų pažan-
gesnės sąmonės. Kai kurie žmonės, kurių gyvenimo kelyje nusimato
smurto aktas arba nelaimingas atsitikimas, yra pakankamai pažan-
gios būtybės, kad jų gyvenime įvyktų korekcija, neigiamas įvykis
būtų pašalintas ir gyvenimas pasuktų palankesne vaga. Vienas iš
tokių jiems suteikiamos pagalbos variantų, apie kurį jie niekada net
nesužinos, yra Annos sąmonė.
Kai Anna sužinojo, kad tiek metų matė realius įvykius, kuriems
galėjo padėti, ji stipriai susikrimto. Aleksejus Šmykovas padėjo
nemažai pastangų, kol jai įrodė, kad reikia ne dėl praeities graužtis,
o susitelkti į ateitį.
– Annuška, nekaltink savęs dėl to, kas jau praėjo. Tu gimei su dva-
sine dovana, bet nebuvo aplinkos ir aplinkybių, kuriose ta dovana
būtų galėjusi pasireikšti. Todėl dabar galvok ne apie tuos, kuriuos
būtum galėjusi išgelbėti, bet apie tuos, kurie į tave kreipsis ateityje.
Ar nori jiems padėti?
– Žinoma, – karštai atsakė Anna. – O kaip mes sužinosime, kas,
kur ir kada vyks? Visai kaip TV žaidime, kai žinovų komanda turi
17
spręsti žiūrovų siunčiamas užduotis, – prunkštelėjo patenkinta. –

Kas – mums bus pateikta kaip užuomina mano reginyje, o va kur ir
kada – dėde, kaip rasime?
Aleksejus Šmykovas į sudėtingas užduotis visada žvelgė kaip į
įdomų kryžiažodį, kuriame reikia iš atskirų žodžių, nuogirdų, užuo-
minų sudėlioti vientisą išbaigtą frazę – užduoties sprendimą. Taip ir
šį kartą jis apmąstė viską, ką spėjo sužinoti, ir įtraukė šešiolikmetės
Annos Sorokinos reginių analizę į savo skyriaus veiklą kaip eksperi-
mentinę operaciją.
Kai operatyvinė grupė atidirbo sistemą, kaip iš Annos regėto
vaizdo atkurti realią vietą ir realų laiką, tuomet Anna buvo priimta
kaip etatinė skyriaus darbuoja specialioms užduotims, darbui su ja
buvo išskirti trys budintys operatyviniai darbuotojai, kurie pasikeis-
dami budėjo prie telefono ir kompiuterio dieną naktį, pasiruošę bet
kurią akimirką tirti gautą informaciją, o nustatę būsimo įvyko tašką,
į jį laiku nusiųsti su jais bendradarbiaujančius milicijos darbuotojus.
Nors Annos gebėjimai labiau derėjo kriminalinių nusikaltimų sky-
riui, Aleksejus Šmykovas sugebėjo atstovėti prieš vadovybę savo norą
merginą pasilikti pas save. Jo intuicija sakė, kad kuo mažiau žmonių,
tegul ir ne eilinių piliečių, o iš milicijos, žinos apie Annos gebėjimus,
tuo saugiau bus jai pačiai.
Kurį laiką Anna gyveno pas Šmykovus jų erdviame penkių kam-
barių bute. Vėliau jos pusseserė Margarita įkalbėjo kraustytis pas ją.
Taip Anna tarp šių dviejų gyvenamųjų vietų ir klajojo – leisdavo
nuo savęs pailsėti tai vieniems, tai kitiems. Su tėvais matėsi retai,
susiskambindavo tik su mama. Tėvas taip ir nepatikėjo, kad ji – ne
psichinis ligonis, ir nejautė Annai tėviškų jausmų.
Kartą į mėnesį ar net dažniau su ja bendraudavo Aleksejaus
Šmykovo skyriaus gydytojas, nekalbusis Viktoras Sergejevičius. Jo
užduotis buvo stebėti Annos psichikos būklę. Kai jos nervai itin
įsitempdavo ir visas kūnas rodydavo išsekimo simptomus, Viktoras
Sergejevičius ją užhipnotizuodavo ir kelias savaites reginiai liauda-
vosi. „Atostogos“, – taip Anna vadindavo tą palyginti ramų savo
18
gyvenimo periodą. Ramios šios atostogos būdavo tik sąlyginai –

Anną grauždavo sąžinė, kiek žmonių žus jai taip dykaduoniaujant.
– Tu galvok pozityviai, – aiškindavo jai Viktoras Sergejevičius. –
Tai laikotarpis, skirtas tavo smegenims pailsėti, kad jos kuo ilgiau
galėtų priiminėti „iškvietimus“ ateityje. Juk jeigu metus kitus dirbsi
be poilsio ir visiškai sudilinsi savo smegenų neuronus, tuomet neiš-
gelbėsi tų, kurie į tave kreiptųsi, sakysime, po kelerių metų ar dar
vėliau...
Tokia apeliacija į atsakomybės jausmą gelbėjo, ir Anna skaudančia
širdimi sutikdavo su atostogomis. Gyvenimas beveik kaip ir nusi-
stovėjo, liko tik problema su vaikinais. Jeigu ir pavykdavo užmegzti
romantiškus santykius „atostogų“ metu, tai jie greitai nutrūkdavo,
kai jos naktiniai reginiai grįždavo. Dar labiau nei dėl savęs Anna
rūpinosi dėl septyneriais metais už ją vyresnės Margaritos.
„Man dar tik dvidešimt dveji, – valydama dulkes nuo knygų spin-
tos savo kambaryje mąstė Anna. – Aš dar galiu leisti sau prabangą
būti viena, bet juk Margo, aukodamasi dėl manęs, taip visą savo
gyvenimą praleis pro šalį... Reikia kažką daryti. Rytoj vakarėlio metu
reikės pasitarti su Tania. Gal man būti principingai ir kraustytis pas
tetą Liudmilą? Jų abu vaikai išsibėgiojo, gyvena savarankiškai, aš
galėčiau nakvoti tolimajame Tanios kambaryje ir teta su dėde savo
miegamajame manęs negirdėtų... Gal jų labai netrukdyčiau?“
***
Kai jau kambariai ir virtuvė tiesiog blizgėjo, Anna prisėdo prie

dovanos Antonui. Dar kartą peržiūrėjo, ar tvirtai laiko visos siūlės,
įvertino, ar gerai dera matinės juodos sagos tamsios bordo spalvos
su juodomis linijomis medžiagoje. „Puikiai žiūrėsis prie juodų kel-
nių ir baltų marškinių,“ – pagalvojo. Liko patenkinta savo kūriniu,
sulankstė jį ir įdėjo į dovanų krepšelį.
„Maskvos laiku – pirma valanda dienos,“ – pranešė džiugus vyriš-
kas balsas iš radijo imtuvo.
19
„Laikas eiti pas vaikus“, – priminė sau Anna. Prieš kelerius metus
ji panoro padirbėti savanore netoli nuo Margaritos nuomojamo buto
įsikūrusiame vaikų dienos centre. Iš pradžių Anna ten eidavo, kad
nors kuo nors užsiimtų, kad neprailgtų sėdėti vienai namie. Netikėtai
atrado, kad būdama su vaikais puikiai atsipalaiduoja ir užsimiršta. Nė
vienas reginys nepasireiškė tuo metu, kai šalia būdavo vaikų – tarsi kaž-
kas iš aukščiau saugodavo juos nuo nemalonių įspūdžių matyti į transo
būseną panirusią, sustingusią, pastėrusiomis akimis sėdinčią, į nieką
nereaguojančią merginą. Jeigu nebūdavo labai išvarginta savo regė-
jimų, Anna į vaikų centrą eidavo visam pusdieniui du tris kartus per
savaitę. Buvo mėgstama vaikų dėl tų visų rankdarbių, kurių mokėjo.
Pažiūrėjo pro langą – buvo giedra ir nuosaikiai vėjuota, kaip kovo
pradžiai – palyginti šilta. „Labai tinkamas oras leisti aitvarus“, –
pagalvojo Anna. Praeitą savaitę su vaikais visi drauge pagal Annos
brėžinius ir iš jos atsineštų medžiagų pagamino tris ryškiaspalvius
aitvarus. Laukė tik palankaus oro jiems leisti.
Anna užsimaukšlino aptemptus džinsus, apsivilko savo pačios
nertą šiltą melanžinį megztinį, ant trumpai kirptų šviesių plaukų
užsimovė rausvą taip pat pačios megztą stiklo karoliukais puoštą
kepurę, ant kaklo apsimuturiavo to paties komplekto šaliką, ant
rankų užsimovė pirštuotas pirštines. Apsiavė aulinukus. Anna mėgo
šilumą. Pavasarinę lauko aprangą išbaigė šilta striukė iki kelių – kelias
valandas praleis parke, nesinorėjo sušalti. Užsimetė ant peties nedi-
delę rankinę, į maišelį įsidėjo vakar kepto obuolių pyrago – dažnai
palepindavo vaikus savo gamybos saldumynais. Apsidairė, ar nieko
nepamiršo, ir išėjo.
Lauke prie laiptinės sutiko kaimynę iš trečio aukšto, apkūnią,
neaukštą ir itin ištroškusią visų namo naujienų tetą Liusę. Ši saldžiai
nusišypsojo ir sustojo pasiruošusi maloniai pasišnekučiuoti.
– Gera diena, Annuška.
– Gera diena, teta Liuse.
Kaimynė atidžiu žvilgsniu nužvelgė pablyškusį merginos veidą.
– Gal nesveikuoji? Akys dega karščiu. Kur išsiruošei?
20
– Pas vaikus, – linksmai atsakė Anna, patenkinta, kad turi tokį

tvirtą „normalios merginos“ alibi. – Šiandien parke mokysimės leisti
aitvarus, pabūsiu gryname ore ir grįžusi atrodysiu geriau.
Kaimynės veido išraiška suminkštėjo: ji taip pat labai mylėjo vai-
kus ir jai patiko, kad Anna, niekuo rimtu neužsiimanti lepi panelė,
turi nors vieną garbingą užsiėmimą.
– O, tai jums turėtų gerai sektis, oras šiandien pavasariškai šiltas.
Ir nutaisiusi nekaltą miną moteris paklausė kito jai labai svarbaus
dalyko:
– Šįryt kaip tik ėjau iš parduotuvės, kai prasilenkėme su tuo jau-
nuoliu, kuris pas jus kuris laikas gyvena. Jis su manimi nepasisvei-
kino ir atrodė blogos nuotaikos. Ar tik jie su Margarita nesusipyko?
„Oi jau tos kūmutės, apie mus viską sužino vos ne anksčiau už
mus pačias“, – mintyse suniurnėjo Anna. Išlaikė tą pačią geranorišką
veido išraišką ir pasistengė pasakyti kuo įtikinamiau:
– Negirdėjau, kad jie bartųsi. Jam šiandien svarbus darbinis susiti-
kimas, po to – komandiruotė.
„Reikės įspėti Margo, kad „išsiunčiau“ Ediką į komandiruotę ir
kad ji nesugalvotų pasakoti kokios kitos istorijos“, – tarė pati sau.
– Taip, jauni, užimti žmonės, ir kaip jie tiek visko spėja, – paten-
kinta sučepsėjo teta Liusė ir uždavė Annai kitą klausimą, kurio nesi-
ryžo klausti ne tokios pakančios kaimynų smalsumui Margaritos: –
Man lyg pasirodė, kad jūsų automobilio šonas iš vairuotojo pusės
aplamdytas. Ar turėjot kokį eismo įvykį?
Tokių „eismo įvykių“ Margaritai nutikdavo nuolat – ji mėgo
veržlų vairavimo stilių, nuolat skubėdama nevengdavo panardyti
tarp kitų gatve judančių automobilių ir neretai pati sukeldavo avari-
nes situacijas, laimė, dažniausiai ne itin reikšmingas.
– Taip, anądien Margo neišsiteko siauroje gatvėje su kitu auto-
mobiliu ir lengvai „pasibučiavo“, – paaiškino Anna. – Jau sutarė su
remonto dirbtuvių meistrais, kitą savaitę turėtų sutvarkyti.
Kai jau visi tetą Liusę kamavę svarbūs klausimai buvo atsakyti,
Annai buvo maloniai leista tęsti savo netolimą kelionę.
21
***
Anna neskubėdama patraukė pėstute kelis kvartalus iki vaikų die-

nos centro. Ji mėgo vaikščioti, mėgo jausti aplink save gyvą, judrų
gyvenimą. Visa kas aplink jai rodėsi kaip vieno didingo mezginio
gijos – iš namų, žmonių, automobilių, medžių šalikelėje ir paukš-
čių juose supintas nuostabus, nuolat kintantis raštuotas audinys.
Truktelsi vieną giją – su ja išsipeš ir dar kelios, aplink ją glaudžiai
apsivijusios. Žmonės neįsigilindami į esmę dažnai neatsakingai
trauko tokias į vieną būties vienovę suvytas gijas. Timpt vienur, trūkt
kitur – o paskui nebesusigaudo, iš kur nesklandumai, barniai, nelai-
mės... Tuomet ieško pagalbos kas pas šeimos gydytojus, kas pas psi-
chologus, kas pas gydūnus ar ekstrasensus – kažkas turi jiems padėti
atkurti pažeistą tvarką. Vienų žmonių tvarkos pojūtis gilesnis – arba
įgimtas, arba išlavintas; jiems geriau sekasi groti gyvenimo gijomis.
Kiti – visiškai be klausos; kad ir kiek jiems aiškintum apie visa ko
gyvo tarpusavio sąsajas ir būtinybę elgtis subtiliai, jie vis vien bevil-
tiškai susipainioja ir skęsta savo pačių sujauktoje raizgalynėje.
„Daiktai savo vietose“, – buvo mėgstamas Annos posakis. „Aš ne
mezgu, o sudėlioju siūlus į jiems harmonijos skirtą vietą“, – sakydavo
ji Margaritai, kai ta stebėdavosi, kaip Anna gali tiek laiko praleisti
prie tokio nuobodaus užsiėmimo. Dėl to ir smulkių stiklo karoliukų
vėrimas į sudėtingų raštų apyrankes ar siuvinėjimas ant rūbų Annai
buvo ne kruopštus, dėmesio reikalaujantis užsiėmimas, bet tik žais-
mingas tvarkos kūrimas pagal viduje jaučiamą harmoniją.
Savo reginius Anna taip pat suvokė kaip pažeistos harmonijos
situaciją, kuri per ją prašosi būti atkurta. Nors paburbėdama dėl savo
neįprasto gyvenimo ritmo, nors ir trokšdama kartais nuo jų pailsėti,
giliai širdyje ji didžiavosi savo neįprastais gebėjimais.
Anna ėjo lengvai šypsodamasi, šiek tiek pakėlusi galvą, kad saulės
spinduliai galėtų aprėpti daugiau veido – vienintelės nepridengtos
kūno vietos. Kaip gera būna pavasarį jausti vis stiprėjančią saulės
galią, tokią išsiilgtą per tamsiuosius žiemos mėnesius... Šią žiemą
22
giedromis dienomis skųstis neteko, kaip ir gausiu baltu sniegu,

kuris giedrą dieną tiesiog akindavo. Ir visgi žiemos saulė – tai tik
vėsi, didinga ponia, abejingai žvelgianti iš savo tolių į sušalusią žemę.
Kovą – ne, jau vasarį – saulės nuotaika pradeda kisti. Ji vis dažniau
džiugina šilta, maloninga šypsena, vis ilgiau užsibūna svečiuose. Gal
pavasaris visgi yra smagiausias metų laikas, mąstė Anna. Žiemos
malonumus gadina trumpos dienos ir nuolatinė tamsa, kuri Anną
slėgdavo. Vasaros ir vėl jai nesugebėdavo įtikti: Anna mėgo saulėtą
orą, tačiau netoleravo karščių. Ruduo jau dvelkdavo ateinančio tam-
siojo laikotarpio nuojauta, todėl ir saulės šypsena Annai rodydavosi
jau liūdna, atsiprašanti, nebesvetinga...
O štai ir jos kelio tikslas – penkiaaukštis namas, kurio pirmame
aukšte keturių kambarių bute įsikūręs vaikų dienos centras. Anna
įėjo į laiptinę, palipo kelis laiptelius ir atidarė neužrakintas centro
duris. Viduje girdėjosi vaikų balsų klegesys. Anna ėjo pro kambarius
ir sveikinosi su vaikais. Mažame prietemingame kambaryje, kurio
langai išėjo į šiaurę, prie medinio stalo sėdėjo keturi dvylikos tryli-
kos metų berniukai ir žaidė stalo žaidimą – statė miestą su pilimi.
Buvo tiek įsijautę, kad neišgirdo Annos pasisveikinimo. Anna šypte-
lėjo patenkinta: kai jie pirmą kartą atėjo į dienos centrą, atrodė, kad
juos domina tik kompiuteriniai žaidimai, o be kompiuterių gyveni-
mas iš viso neegzistuoja. Anna iškėlė sau tikslą įrodyti vaikams, kad
gyvenimas anapus kompiuterio ekrano gali būti toks pats gyvybingas
ar netgi dar įdomesnis. Keleto paauglių jai tuo įtikinti dar kol kas
nepavyko: du iš jų kitame kambaryje sėdėjo įsikniaubę į monitorių
ir šaudė trimatėje erdvėje judančius monstrus. Anna žvilgtelėjo į tre-
čią kambarį: prie nedidelio stalo ant medinių taburečių įsitaisiusios
dvi maždaug dešimties metų mergaitės susikaupusios vėrė iš stiklo
karoliukų apyrankes. Trečioji, atsigulusi tiesiai ant grindų, kopijavo
Annos pieštą monadą – spalvinimui skirtą sudėtingą figūrą.
Mergaitės džiugiai atsakė į Annos pasisveikinimą, guviai prie jos
pribėgo ir visos trys vienu metu išsakė jai, kas kiekvienai atrodė tą
akimirką svarbiausia:
23
– Laba diena, Anna Leonidovna! Pažiūrėkite prašom, kiek daug

jau suvėriau, – pasigyrė Žaneta, rodydama savo raudonų, baltų ir
juodų karoliukų apyrankę.
– Laba diena, Anna Leonidovna! Mitia man šiandien sugadino tris
perkopijuotas monadas, – pasiskundė romioji Viktorija.
– Laba diena, Anna Leonidovna! Man skauda gerklę ir aš kosiu,
bet vis tiek atėjau, nes žinojau, kad jūs šiandien čia būsite, – meiliai
apsikabinusi Anną tarė silpnos sveikatos ir nuolat kuo nors serganti
Ksiuša.
– Sveikos, mergaitės, – visoms iš karto atsakė Anna su plačia šyp-
sena lūpose, o paskui jau kiekvienai atskirai: – Puikiai padirbėjai,
Žaneta. Štai čia truputį neharmoningai iškreipei raudonos eglu-
tės giją, pataisysi, gerai? Vika, Mitia tau nori pasakyti, kad tu jam
patinki, tik berniukai tai išreiškia kitaip, nei mergaitės, taigi mokykis
jį suprasti. Ksiuša, tuoj pat nueisime į virtuvę, padarysime tau šilto
vandens su druska. Tu šiuo tirpalu kelis kartus per dieną paskalausi
gerklę ir pamatysi, kaip iki vakaro ji tau visiškai pasveiks. O kurgi
Alina?
Etatinė vaikų dienos centro darbuotoja Alina daugiau laiko pra-
leisdavo plepėdama mobiliuoju su savo draugėmis nei su jos globai
patikėtais vaikais. Ir dabar iš virtuvės girdėjosi jos linksmas kikeni-
mas ir pokalbio nuotrupos.
– Štai ką aš jums pasakysiu, – dėdama ant stalo maišą ir traukdama
iš jo pyragą tarė Anna, – Šiandien geras, ne per daug vėjuotas oras.
Pats tas išbandyti mūsų aitvarus. O po to grįžę skanausime pyrago.
Kaip jums mano planas?
– Puiku! Valio! Ei, berniukai, einam leisti aitvarų! – nuskardėjo
laimingų mergaičių balsai.
Kad ir kaip įsitraukę į statybos reikalus, keturi „miesto seniūnai“
kaip mat atrūko į mergaičių kambarį žibančiomis akimis. Praeitą
savaitę su dideliu užsidegimu visi drauge pirmą kartą savo gyvenime
gamino dangaus skrajūnus. Netgi Ženia ir Vitia, užkietėję kompiu-
teristai, trumpam atsitraukė ir padėjo Mitiai klijuoti gyvatės uodegą.
24
– Ei, ei, palaukit, tuoj baigiam, – iš kompiuterių kambario atai-

dėjo susirūpinęs Ženios balsas.
– Duodu jums dešimt minučių, – garsiai tarė Anna ir nurodė susi-
rinkusiems vaikams: – Taip, dabar atsargiai supakuojame mūsų dan-
giškuosius gyvūnus į krepšelius.
Ant spintos viršaus puikavosi žalių, raudonų ir mėlynų dryžių
išmarginta gyvatė, raudonas žaliais sparnais laumžirgis ir geltonas
trikampis su raudona liūto galva. Aitvarai buvo gana didelį, juos vai-
kai atsargiai sudėjo į specialiai tam pasiūtus plonus krepšelius. Viskas
buvo atlikta pačių rankomis, dėl to ypatingai brangu.
– Alina, mes – į parką, – šūktelėjo Anna telefonu tebekalbančiai
kolegei. – Jeigu kas iš vaikų dar ateis, siųsk pas mus.
Alina linktelėjo galva ir liko viena. Visi klegėdami išgužėjo į
lauką.
Pora valandų parke prabėgo kaip trumpa, džiaugsminga akimirka.
Pasirodė, kad neįgudusiam aitvarininkui tuos aitvarus ne taip jau ir
lengva paleisti. Oi, kiek buvo nusiskundimų, nusivylimų, apsiba-
rimų. Mitia net apsiverkė, kai jo gyvatė įsipainiojo į medį ir ją iš
medžio iškeliant suplyšo.
Paskui, grįžus į centrą, sekė neką mažiau malonus pyrago valgymas,
palydimas energingų diskusijų, kaip kam sekėsi ir kaip kam derėjo
laidyti aitvarus. Kai pavykdavo nukreipti vaikų dėmesį į kūrybą,
pačiai Annai šnekėti beveik ir nebetekdavo – vaikai mokėjo užimti
save patys. Būtent tai vaikuose jai labiausiai patiko – spontaniškas
kūrybingumas ir dėmesio sutelkimas, betarpiškas bendravimas, nuo-
širdus atvirumas... Nors buvo susirinkę iš problemiškų šeimų, kur
gyveno sunkiomis sąlygomis, kęsdami nepriteklių, vaikai sugebėdavo
greitai persiorientuoti į Annos siūlomą kūrybinį veiksmą ir visiškai
pamiršdavo savo kasdienybę. Dar daugiau – atėjimas į vaikų dienos
centrą jiems tapo kaip pagrindinis jų būties akcentas, nustelbiantis
gyvenimą anapus.
25
***
Jau sutemus, vis tokia pat neskubria pėstute Anna grįžo namo.
Margarita sėdėjo prie kompiuterio – pagrindinė jos vieta, jeigu namie
nėra svečių. Iš radijo aparato, padėto ant palangės, oficialus vyriškas
balsas dėstė dienos naujienas. Televizorius taip pat buvo įjungtas ir
transliavo naujausias CNN žinias. Tokia jau buvo ta Margarita: gal
ir nelabai nagingų rankų, tačiau itin vinklaus proto, kuris vienu metu
gali aprėpti kelis informacijos šaltinius, juos apdoroti ir susintetinti
lakoniškas išvadas.
– Labas, kaip sekėsi? – paklausė ji Annos taip ir nesustodama
spausdinti savo nešiojamojo kompiuterio klaviatūra.
Anna prisėdo pusseserės kambaryje ant sofos ir patenkinta nusi-
šypsojo – greičiau pati sau nei Margaritos nugarai.
– Puikiai. Beveik tris valandas su vaikais parke laidėm aitvarus.
Ksiušai skauda gerklę, ji ir vėl peršalus. Tą šaliką, kurį buvau jai
numezgus, iš jos kieme atėmė didesnės mergaitės. Turiu jai skubiai
numegzti naują.
Margarita neakivaizdiniu būdu pažinojo visus dienos centro
vaikus. Jai patikdavo klausytis Annos pasakojimų. Tačiau kartu su
ja eiti ir bendrauti su vaikais Margarita kategoriškai atsisakinėjo.
„Neturiu laiko. Ne vaikai man dabar galvoje“, – buvo jos pagrindi-
niai argumentai.
– Aha, atėmė, vadinasi... – sumurmėjo ji sau po nosimi. – Tai
nemegzk tokio gražaus, kad ir kitiems norėtųsi panašų turėti. Megzk
iš drumzlinos spalvos siūlų, nelygiomis akimis – juk svarbu, kad jis
šildytų mergaitės kaklą, o ne trauktų godžią akį.
Anna pakraipė galvą. Patarimas protingas, iš patirties. Tik kaip ji
sugebės nunerti neišvaizdų šaliką? Kur čia harmonija?
– Ką rašai? – savo ruožtu pasidomėjo pusseserės darbu.
Ta pyškino klaviatūra tokiu greičiu, kad būtų galėjusi dalyvauti
greičiausio spausdinimo konkurse (ir gal net jį laimėti).
– Gavau skubų užsakymą straipsniui apie šiuolaikinę čekų prozą.
26
Iki ryto turiu paruošti. Nepasakyčiau, kad randu daug vertimų į man
suprantamas kalbas, o čekų kol kas dar nespėjau išmokti, – auto-
matiškai dėstė Margarita. – Girdėjai, Maskvoje vėl žadamas gausus
sniegas. O aš jau buvau naiviai patikėjusi, kad žiema baigėsi. Taip, –
toliau ji kalbėjosi jau su savimi, – Janas Balabanas. Labai patrau-
klus jaunas vyras. Panašu, kad rašė neblogus apsakymus. Jeigu jie dar
būtų man suprantami, gal ir aš, kaip Čekijos kultūrinė visuomenė,
skyrusi jam premiją, galėčiau įvertinti kūrinių grožį. Taip, kas dar?..
Anna tyliai išsliūkino iš kambario. Nors Margarita gabi bendrauti
su keliais pašnekovais vienu metu, Annai toks stilius nepatinka. Ką
gi, teks vakaroti vienai, su jai suprantama ir brangia rusų kalba para-
šyta knyga.
Kai Anna užmigo, Margaritos kambaryje tebetarškėjo klaviatūra.
Ji nutilo tik paryčiais.
Iki paryčių ir Annos miego niekas netrikdė. Reginys ryškiu žaibu
švystelėjo jau ėmus švisti.
Du vaikai, vienas penkerių metų, kitas šešerių, vieni namie. Jiems
labai smalsu išbandyti pirotechninį stebuklą: jeigu dujinės viryklės vieną
rankenėlę atsuki, o degtuką laikai kiek toliau, tai ugnelė labai gražiai
drioksteli. O jeigu degtuką laikysime panešėję dar toliau? Bet jis labai
greitai sudega. Ką čia sugalvojus? A, mes atsimename, kur teta Marina
laiko žvakę, kurią uždega, kai dingsta elektra. Štai – ant stalo padėkime
uždegtą žvakę ir laukime, kas bus... Nugriaudi galingas sprogimas,
skaudžiai apdeginantis abu vaikus, suniokojantis dalį skurdaus buto...
Jausdama apdeginto kūno skausmą, Anna dejuodama prabudo.
„Ką galvoja tėvai, tokio amžiaus pyplius palikdami be priežiūros! –
pirmiausia šmėkštelėjo pikta mintis. – Ką galiu padaryti, kad išveng-
tume šios nelaimės? Nežinau, kur jie, o be to, policija čia ir negalės
iš anksto įsikišti. Dar vienas dalykas: vieną kartą galiu padėti, tačiau
būtinas ilgalaikis sprendimas, kad vaikai ko nors panašaus nesusigal-
votų kitą kartą.“
Annos mintys susitelkė į pusseserę Tatjaną, Šmykovų dukterį,
turinčią stipriai išvystytą telepatijos talentą. Žvilgtelėjo į laikrodį
27
mobiliajame telefone – tuoj šešios. Beveik padorus laikas žadinti

žmogų, kurio pagalbos jai reikia skubiai, čia ir dabar.
– Alo, – atsiliepė linksmas, žvalus Tatjanos balsas.
Jeigu ji ir miegojo, to iš jos nesužinosi. Ji visada tokia žvali – panaši
į Margaritą savo aktyvumu, tik minkštesnė, subtilesnė, na ir, aišku,
gražesnė už jos juodbruvą, kampuotų formų, ne itin taisyklingų
veido bruožų karštakrauję Margo.
– Labas rytas, Tatjana, reikia tavo pagalbos, – be jokių įžangų
pareiškė Anna.
Jų šeimoje taip buvo įprasta. Net jeigu Anna paskambintų vidury
nakties, jos reikalams – visada pirmenybė.
– Kas nutiks?
Paprastai žmonės, kai jiems kalbi apie nemalonumus, klausia:
„Kas nutiko?“ Annos artimieji buvo įpratę vartoti būsimąjį laiką.
– Vaikai, palikti be priežiūros. Gaisras. Reikia skubios pagalbos
dabar ir kokios nors įtaigos programos jų tėvams ateičiai, – trumpai
pristatė užduotį Anna.
– Rodyk, – taip pat dalykiškai atsakė Tatjana, prisiderindama prie
Annos minčių.
Anna pasistengė sugrįžti į reginį, kad Tatjana galėtų pajusti vaikų
sąmones.
– Pagavau, ačiū, – pasigirdo susikaupęs Tatjanos balsas. – Juos
jau kelia – oho, kaip anksti. Mama skubina valgyti pusryčius, nes
turi juos nuvežti pas bobulytę, kuri dieną juos prižiūri, kol ji pati
dirba. Tėvas, kaip suprantu, išvykęs į komandiruotę. Abu suaugusieji
labai užimti savo darbais ir vaikų per dienas nemato. Na ką, nedidelė
įtaiga mamai, kad pagalvotų apie rūpestingesnės auklės paieškas. O
ką gi galvoja šiandien veikti mūsų bobulytė, kad vaikai lieka vieni?
O ji, matot, dažnai taip – pati po parduotuves, pas drauges... Vaikus
palieka vienus žiūrėti televizorių... Gerai, tai čia užteks stiprios įtai-
gos, kol vaikai pas ją, nė žingsnio nuo tų išdaigininkų nesitraukti.
Po valandos patikrinsiu, kaip veikia programa. Ar viskas gerai, Ania?
Anna nusišypsojo telefono aparatui ir meiliai atsakė:
28
– Ačiū, Tania, panašu, kad nors nuo šio nuotykio juos apsaugo-
jom. O ko jie dar prisigalvos augdami... Toks vaiko pažinimo kelias...
– Aha, jei kas, vėl tave išsikvies, – pajuokavo Tatjana. – Kiek jau iš
viso tokių augintinių turi?
Suaugusiųjų atveju Annai niekada neteko vėl padėti tam pačiam
žmogui. O šit su vaikais viskas kitaip. Kai kuriuos jau gelbėjo po
du ir po tris kartus iš jų pažinimo procese kilusių kritinių situacijų.
Atrodo, kad ji dirba ne tik saugumo tarnyboje, bet ir antru etatu
keleto mažylių angele sarge.
– Penkis.
– Tik spėk suktis. Na, tai iki vakaro. Tikiuosi, nevėluosite.
Anna nusijuokė.
– Argi su punktualiąja Margo kur nors pavėluosi? Jei bus kamš-
čiai, savo mažyle Fiesta kitų automobilių stogais ir šaligatviais prasi-
lėks, bet užduotį laiku įvykdys.
Tania irgi nusijuokė ir atsijungė.
Anna atsigulė ir kiek laiko ramiai snūduriavo. Vaikai, vaikai...
Kažin, ar ji kada nors turės savo vaikų? Tokių nenuoramų mažu-
liukų, kurie nuolat įsipainioja į keblias situacijas. „Prie vaikų man
nebūna reginių. Jei turėsiu savo, kol būsiu prie jų, tuo metu turbūt
nieko neregėsiu ir negalėsiu padėti nelaimėje atsidūrusiems žmo-
nėms... Kas svarbiau?“ – apie tai Anna dažnai galvojo. Atsakymo dar
nebuvo radusi.
***
Ir Anna, ir Margo leido sau pasimėgauti miegu vos ne iki pietų.

Taip vėlai kėlusioms diena pralėkė greitai. Anna numezgė Ksiušai
patį baisiausią savo gyvenime šaliką iš balos vandens spalvos moheros.
Margarita, kuri daugiausia dirbdavo namuose, užsidariusi rašė naują
straipsnį, kurio užsakymas, ir vėl skubus, šįryt įkrito į jos elektroni-
nio pašto dėžutę. „Moterų savarankiškumo tema šiuolaikinėje rusų
prozoje“. Margo buvo didelė knygų skaitytoja, taigi tokia tema jai
29
buvo visiškai įkandama. Dėl fono įsijungusi radiją ir televizorių, ji

nuotaikingai murkavo sau po nosimi, lyg pianinu grodama kompiu-
terio klavišais.
Lygiai šeštą valandą vakaro jos vidinis laikrodis pasignalizavo, kad
laikas ruoštis į Annos pusbrolio gimtadienį. Antonas buvo Annos
giminaitis iš motinos pusės. Margarita buvo Annos tėvo sesers duktė,
taigi Šmykovai jai nebuvo giminės. Glaudžiais kaip giminių santy-
kiais juos siejo bendras rūpestis dėl Annos.
– Ania, ruošiamės! – garsiai šūktelėjo išėjus iš savo kambario.
– Aš jau pasiruošus, tik tavęs laukiu, – ramiai atsakė Anna. – Ką
ketini dovanoti Antonui?
Atsakymą beveik žinojo: Margarita visiems ir visada dovanojo
knygas.
– Čekų rašytojų apsakymus vokiečių kalba. Man visai patiko.
Anna tylėdama gūžtelėjo pečiais. Prie giminių keistenybių norom
nenorom pripranti. Gal kam nors keistas atrodo jos įprotis dovanoti
megztus, siūtus ar suvertus rankų darbus.
Ypatingai puoštis neteko – Antono aplinkoje vyravo paprasta lais-
valaikio stiliaus atmosfera. Abi merginos pasirinko džinsus ir tik įdo-
mesnio kirpimo palaidinės bei įspūdingi auskarai ausyse išdavė, kad
vakaro metu ketina padaryti įspūdį ten esantiems vyrams.
Kai abi išėjo į lauką, Margarita tarė Annai:
– Aš einu prie automobilio, įjungsiu, pašildysiu, o tu pabėgėk iki
gėlių parduotuvės ir paimk užsakytąją puokštę.
Parduotuvė buvo anapus gatvės. Labai patogu, nes dar vienas
Margaritos įprotis buvo būtinai ir visais atvejais nešti gėlių, net jeigu
jauni žmonės to ir nelabai mėgo.
Anna pasuko į gatvės pusę. Staiga jos galvą pervėrė skausmas ir
trumpu žaibu šmėstelėjo vaizdas.
Pagrindine gatve dideliu greičiu lekia juodas automobilis. Iš posū-
kio, net nepristabdęs, nepasižiūrėjęs, ar nėra automobilių pagrindinėje
gatvėje, įsuka motociklas. Automobilis visa jėga trenkiasi į motociklą.
Motociklininką susidūrimo smūgio jėga nusviedžia keliolika metrų į
30
šoną. Jis guli nejudria mase. Greitoji pagalba jį skubiai veža į ligo-
ninę, bet pakeliui jis miršta.
Vaizdas nutrūko. Anna krūptelėjo. Tos trumpos akimirkos
pakako įžvelgti aplinkos detales. Tai buvo čia pat, kur ji stovi dabar.
Klausimas „Kada?“ taip pat labai greitai sulaukė atsakymo: juodas
automobilis jau matėsi kairėje pusėje, o iš dešinės girdėjosi atburz-
giančio motociklo variklis. Ir ką tu čia gali suspėti? Bet jeigu parodė
reginį, vadinasi, motociklininko sąmonė tiksi iš Annos pagalbos, ir
ji negali jo pavesti.
Anna apsidairė į šalis – nieko, kas jai galėtų padėti. Teks pačiai
savimi pabūti buferiu tarp dviejų grėsmingų susidūrimo jėgų.
Gal pavyks išlikti sveikai? Būtina pristabdyti automobilio greitį
ir suteikti nors kelias papildomas sekundės dalis motociklininkui
pasistūmėti į priekį, kad automobilis jo nekliudytų arba kliudytų
ne taip stipriai.
Anna staiga žengė nuo šaligatvio prieš artėjantį automobilį.
Vairuotojas ją pastebėjo ir visa jėga nuspaudė stabdžio pedalą. Buvo
per arti ir per greitai važiavo, kad spėtų laiku sustabdyti. Automobilio
kapoto kraštas skaudžiai trenkė Annai į kojas, susidūrimo jėga per-
metė ją per kapoto viršų ir ji aiktelėjusi nukrito ant asfalto. Tą aki-
mirką iš šalutinio kelio išlėkė šaunusis motociklininkas ir taip pat
trenkėsi į jau sustojusį automobilį. Iš šio susidūrimo buvo daugiau
triukšmo nei žalos. Motociklininkas nusirito nuo sėdynės ir šiek tiek
susitrenkė, tačiau liko gyvas. Jo sąmonės Annai pateikta užduotis
buvo įvykdyta.
Anna pabandė atsisėsti. Nudiegė kairę koją, virš dešinio antakio
pro kepurę ėmė sunktis kraujas – matyt, prakirto kaktą. Dešinės ran-
kos riešas jau tino, bet dar neskaudėjo: šokas.
Aplink užvirė tikra košė. Iš automobilio išlipęs vairuotojas ėmė
rėkti iš pradžių ant jos, o kai jo automobilio priekį sulankstė moto-
ciklas – visas jo pyktis nukrypo į tą. Apsižiūrėjusi, kad Anna dingo iš
akiračio, atbėgo Margarita. Kai pamatė ją kruviną ant gatvės asfalto,
tai vos akių neiškabino vairuotojui. Atrodė, kad jie tuoj tuoj susimuš.
31
„Kažin, ar kas nors susipras iškviesti greitukę, ar man teks dar ir tuo
pasirūpinti?“ – piktokai sumurmėjo Anna. Išsitraukė iš šalia nukritu-
sio rankinuko mobilųjį telefoną, paspaudė budinčiojo numerį.
– Seržantė Natalija Sidorova klauso, – pasigirdo dalykiškas jaunos
moters balsas.
– A, tai tavęs, Nataša, šį vakarą pas Antoną nebus, – pamiršusi
oficialiai prisistatyti paklausė Anna.
Su Antono bendradarbe operatyvine darbuotoja Nataša Anna pui-
kiai sugyveno. Tai buvo viena iš nedaugelio artimesnių jos draugių.
– Valikas paprašė susikeisti, – paslaptingu, prislopintu balsu
paaiškino Nataša, nepasigedusi oficialaus Annos prisistatymo. – Per
Tatjanos gimtadienį, praeitą mėnesį, jį sudomino tavo pusseserė,
Margarita. Jis nori šiandien pasinaudoti proga su ja geriau susipažinti.
– O, šit kaip! – patenkinta dėl tokios žinios sukrizeno Anna, visai
pamiršusi, kur ir ko skambina.
– Tik tu jai jokiu būdu nesakyk, jis man sprandą nusuks, sužino-
jęs, kad išdaviau.
– Žinoma, žinoma, – solidžiu balsu užtikrino ją Anna.
Kraujas, tekantis iš kaktos, sudrėkino prie ausies prispaustą ranką
su telefonu ir grąžino į realybę.
– Oi, telefono aparatą krauju užliejau, gal nenustos veikti? Klausyk,
gal gali atsiųsti greitukę prie mano namų?
– Kas nutiks? – Nataša, greitai persiorientavusi į dalykinį toną,
uždavė įprastą klausimą.
– Jau nutiko. Yra sužeistų.
– Ar tau viskas gerai? – Nataša pagaliau suprato užuominą apie
kraują.
– Nieko rimto. Kitam tai būtų buvęs mirtinas eismo įvykis, o
man tik daug kraujo iš mažos žaizdos. Ei, Nataša, tik nieko nesakyk
Antonui! Negadink jam gimtadienio, – susizgribo Anna.
Natalija nusijuokė.
– Pats pamatys, kai jūsų pasiges. Jis gi ne blogesnis telepatas už
savo seserį.
32
– Tai va lai nors iki tos akimirkos ir pasilinksmina, – atkirto Anna.

– Gerai, – nesipriešino Nataša. – Greitukė jau lekia. Nurodžiau,
kad vežtų į mūsų ligoninę.
Ji atsijungė. Triukšmas aplink netilo. Per visą šį šurmulį Anna
išgirdo susirūpinusį pagyvenusios moters balsą:
– Mergaitė kraujuoja, būtina skubiai kviesti greitukę. Kokiu
numeriu skambinti, kas žinot?
Greitosios pagalbos automobilis atlėkė greičiau, nei Margarita
spėjo išdėstyti automobilio vairuotojui, ką apie jį galvoja.
„Štai kur operatyvus darbas“, – išgirdo tos pačios rūpestingosios
moters balsą Anna.
„Kurgi ne, kai iš tokių tarnybų kviečia“, – šyptelėjo pati sau.
Tik kai atvyko greitukė, Margarita atsiminė pusseserę.
– Aš važiuoju kartu su tavimi, – pareiškė Annai.
– Manęs nereikia lydėti, Margo, važiuok pas Antoną ir linksmin-
kis, – galvodama apie Valiką atsakė Anna.
Margarita užjaučiamai palingavo ir paglostė Annos petį.
– Vargšelė, atitrenkė tau galvelę, nebesuvoki realybės...
– Ir nebandyk apie mane pasakoti Šmykovams, – jau griežčiau
nurodė Anna. – Negadink Antonui jubiliejaus.
Margarita suraukė kaktą ir susirūpinusi pagalvojo: „Tikrai sme-
genų sutrenkimas, jeigu neatsimena, kiek metų jos pusbroliui.“
***
Ligoninėje Anna sulaukė operatyvios ir profesionalios pagal-
bos. Kairę koją dėl įskilusio blauzdikaulio įdėjo į langetę. Taip pat
įtvirtino ir lengvu riešo kaulo įtrūkimu atsipirkusią dešinę ranką.
Praskeltą kaktą susiuvo. Praėjus šokui, ėmė skaudėti sumuštas vietas,
pykinti, svaigo galva.
– Jums vidutinio stiprumo smegenų sutrenkimas, – paaiškino
malonus gydytojas. – Siūlau kelias dienas pasigydyti pas mus.
Anna būtų atsikalbinėjusi, tačiau už ją greičiau gydytojui atsakė
visur šalia dalyvavusi Margarita:
– Žinoma, ačiū, taip ir padarysime.
33
Su Margarita ginčytis Anna neturėjo jėgų.

„Koks skirtumas, kur nakvoti“, – numojo ji ranka ir leidosi nuve-
žama vežimėlyje į jai skirtą palatą.
Vos spėjo įsikurti, kaip pasirodė pirmieji lankytojai.
– Žinom, žinom, netriukšmauti, netrikdyti paciento ramybės, –
pasigirdo už palatos durų pažįstamas vyriškas balsas.
Anna jau žiojosi priekaištauti Margaritai. Nespėjo – durys atsi-
vėrė ir į palatą ant pirštų galų tyliai įžengė delegacija: solenizan-
tas Antonas, įraudusiais skruostais, linksma, vos tvardanti šypseną
Tatjana ir susirūpinusiu veidu Maša, Antono mergina. Antonas ir
Tania – tokie pat šviesplaukiai ir šviesiaakiai kaip ir Anna, jų trijų
giminystės ryšį lengva pajusti iš veido bruožų. Maša visiškai kito
tipo – pusilgiai tankūs kaštoniniai plaukai, tamsios akys, popilnė
figūra, tam tikra paslaptingumo kupina elgesio maniera, kuri,
Annos nuomone, kyla iš Mašos baškiriškojo genetinio paveldo... O
štai jos įprotis rengtis beveik vien tik rudos spalvos gausiais varian-
tais nuo pat pirmos pažinties prieš gerą pusmetį sužavėjo Anną. Tik
pažvelkit į ją – kreminė palaidinė, sodrios juodojo šokolado spalvos
elegantiška megztukas ir kelnės, o kaklą nuo pavasarinio šaltuko
sauganti skarelė – trijų ar keturių vis tos pačios spalvos atspalvių.
Ir visa tai – nė kiek nenuobodu. Jautri spalvoms ir jų sąskambiams
Anna visada žavėjosi, kaip Maša sugeba išgauti tokią savo rūbų
dermę ir išvengia monotonijos. Pati Anna, kaip ir Antonas, labai
mėgo mėlyną spalvą, o Tatjana nevengdavo juodos, kuri puikiai
derėjo prie jos šviesių plaukų. Štai ir dabar savo sportiškai mote-
rišką figūrą įspraudė į aptemptą trumpą juodą suknelę, kurią pagy-
vina žaižaruojanti stambi apyrankė – beje, Annos dovana vienam
iš Tanios gimtadienių... Annai užteko vienos akimirkos, kad teigia-
mai įvertintų visų trijų svečių skonį ir eleganciją. Visgi neleido sau
ilgėliau mėgautis aprangos spalvomis bei atspalviais ir savo prie-
kaištus nuo Margaritos vikriai nukreipė į svečius.
– Nereikėjo dėl manęs gadinti savo gimtadienio šventės, – nepa-
tenkinta tarė Antonui.
34
Šis priėjo prie lovos, draugiškai pabučiavo Anną į abu skruostus ir

linksmai sušnibždėjo:
– Trumpas aplinkos pakeitimas. Svečiai taip linksminasi, kad
manęs kokią valandą nė nepasiges.
– Vis vien, toks gražus jubiliejus, o tu po ligonines lakstai, – nenu-
sileido Anna.
– Anna, koks jubiliejus? – susirūpinusiu balsu įsiterpė Margarita. –
Antonui dvidešimt aštuoneri sukako.
– Va toks ir jubiliejus: 2+8=10.
Visi nusikvatojo užmiršę pažadą laikytis tyliai. Margarita pakraipė
galvą – ar tai smegenų sukrėtimo, ar iškreipto Annos humoro jausmo
pasekmė? Ji dažnai juokauja taip keistai, kad nesuprasi, ar juoktis, ar
verkti.
– Mūsų Antonui – dešimt metukų, – nusišaipė Tatjana, kuriai
toks pokštas patiko. – Jam reikėjo dovanoti žaislinę mašinėlę.
– Man labiau patinka 2x8=16, bent jau paauglys, – įsiterpė Maša.
– O jeigu imtume abu kartu 2+8=10 ir 2x8=16, tai gautųsi 26, jau
beveik ir brandus amžius, – tęsė amžiaus improvizaciją Anna. – Šit
kaip greitai jis mūsų akyse iš vaiko tapo vyru.
– Neteisinga – trys moterys vieną vyrą užsipuolė, – dirbtinai nepa-
tenkintas pasiguodė sienoms kaip nematomiems žiūrovams Antonas.
– Oi, tik nesiskųsk – atlaidžiai nusišypsojo Margarita. – Merginų
numylėtinis, tu gi tarp jų kaip žuvis vandeny. Kad taip man toks
bendravimo lengvumas...
Visi juokavo norėdami pakelti Annai nuotaiką. Jų pastangos
nedavė norimų vaisių. Anna pokalbį palaikė automatiškai. Akių glū-
dumoje matėsi užslėptas nepasitenkinimas. Jį itin aiškiai jautė savo
telepatiniu pojūčiu ir Tatjana, ir Antonas.
– Anna, na ko tu graužies? – atvirai įvardijo problemą ryžtinga
Tatjana. – Kas svarbiau – ar Antono vakarėlis, ar išgebėta gyvybė?
– Bala žino... – atsakė Anna, kuri pati apie tai mąstė. – Juk matei –
dėkingumo nė lašo. Nei iš vairuotojo, kuris mano įsikišimo dėka
netapo žudiku, nei iš motociklininko, kuris išvengė mirties.
35
– Tai ko jį gelbėjai? – dirbtinai abejingu balsu tęsė Tatjana. –

Reikėjo palikti viską savieigai, po to – ramiai iškviesti greitukę ir su
gėlėmis bei dovanomis ramiai atvykti į vakarėlį.
Tik taip tą Annos savigraužą įmanoma įveikti – parodyti jai galimą
įvykio alternatyvą, jeigu ji neprisiimtų atsakomybės koreguoti atei-
ties įvykių.
Maša nepritarė tokiam griežtam metodui. Ji, panašiai kaip Anna,
gebėjo matyti ateities įvykius ir vienu metu taip pat pati asmeniš-
kai buvo įsipainiojusi į gyvybei pavojingą kebeknę. Ji tuomet irgi
nesidžiaugė, kad dėl keleto žmonių išgelbėjimo teko patirti traumų.
Praėjus metams, dabar į tuos įvykius žvelgė objektyviau, suvokdama
tuometinių savo veiksmų neišvengiamybę. Todėl ir Annai norėjo
perduoti tokį požiūrį.
– Anna, – švelniai tarė Maša, priėjusi arčiau, – dabar tavyje kalba
fizinis skausmas ir šokas. Kai apsiraminsi, pergalvosi savo veiksmus,
pati pripažinsi, kad viską atlikai teisingai. Kartais nelieka laiko jokiai
korekcijai ir tenka įsikišti pačiai savo fizinės sveikatos sąskaita... –
ilgesingai pridūrė ji.
Anna, tylomis apmąstė Mašos žodžius. Iš Mašos praeitą vasarą kurį
laiką mokėsi modeliuoti savo regėtųjų istorijų korekciją subtiliuo-
siuose planuose, kad nelaimingas įvykis nenutiktų. Deja, Annos regi-
niai jai suteikdavo per mažai laiko, kad spėtų suregzti ką nors kita,
nei fizinis operatyvių darbuotojų įsikišimas. Anna pavydėjo Mašai
jos gebėjimo spręsti sudėtingas situacijas ateityje, permodeliuojant
įvykių eigą subtiliuosiuose sąmonės lygmenyse. Deja, talentų nepa-
sirinksi – gali tik sunkiau ar lengviau su jais nugyventi tau skirtąjį
gyvenimą.
Matydami, kad šią Annos graužatį jau pavyko apmalšinti, Antonas
su Tatjana susižvalgė, ir brolis seseriai davė nežymų ženklą raginda-
mas ją imtis antrosios užduoties.
– Anna, – su lengva minties įtaigos programa pradėjo Tatjana, –
tau nustatytas smegenų sutrenkimas. Mūsų gydytojas Viktoras
Sergejevičius mano, kad kuriam laikui tau geriau pasiimti
36
„atostogas“. Ir tėtė taip pat mano, – pridūrė paskubomis maty-

dama, kad Anna ketina prieštarauti.
O ji tikrai būtų nesutikusi, jei nei iš anksto Tatjanos pasiųsta len-
gva įtaigos programa. Vietoj aršaus pasipriešinimo išsprūdo tik len-
gvas nusivylimo atodūsis:
– Ir kiekgi žmonių mirs vien dėl to, kad mano smegenys šiandien
sukontaktavo su asfaltu ir reikalauja atostogų?
– Gyvenimo ritmo harmonija pasirūpins, kad visi, kurie verti būti
išgelbėti, kol kas neįsipainios į nepalankias situacijas, – išmintingai
įsiterpė Antonas.
Įtaigos taikyti jis kol kas nemokėjo. Džiaugėsi per metus papil-
domų užsiėmimų su dėstytoju bent tiek pralavinęs telepatijos gebė-
jimą, kad galėjo puikiai girdėti šalia esančių žmonių mintis ir vidu-
tiniškai – esančių toli.
– Žinai ką, – dirbtinai žvaliu balsu pareiškė Tatjana, – o ko gi
tau neišvykus į poilsinę kelionę? Jei jau „atostogos“, tai lai jos būna
tikros. Aš vykčiau su tavimi. Tau įforminsime premiją už tavo darbą,
o man – tarnybinę komandiruotę tavęs prižiūrėti. Ar ne šaunu?
Mintimis pasiuntė Annai tokį vaizdinį: likusi viena, Margarita
pagaliau galės be jokio sąžinės graužulio tą laiką skirti sau ir naujo
partnerio paieškai. Iš Margo minčių Tatjana jau žinojo apie nesė-
kmingą paskutinės draugystės pabaigą.
Ši idėja Annai labai patiko. Ji plačiai nusišypsojo Tatjanai ir tarė:
– Žinoma, kad šaunu, tik kaip aš tokia aptvarstyta galėsiu keliauti?
Margarita, Antonas ir Maša patenkinti Tatjanos apsukrumu,
nežymiai susižvalgė. Mašai ir Margaritai teliko spėlioti, kaip Taniai
tai pavyko. Antonas, spėjęs nuskaityti siunčiamą programą, mintyse
šyptelėjo: „Kaip lengva pavilioti tas merginas – tik nukreipk jų min-
tis į romantiškus santykius – ir jos užmirš visa kita...“
Tatjana, atsakydama Annai, lengvai mostelėjo ranka ir nerūpes-
tingai tarė:
– Juk ne į Alpes slidinėti tave kalbinu. Rasime ką nors ramesnio.
Anna patenkinta sulinksėjo galva.
37
– Tai ką, kviečiam užeiti Viktorą Sergejevičių? – pasiūlė Antonas. –

Mums jau metas.
– Žinoma, žinoma, svečiai tavęs pasiges, – susirūpino Anna.
„Ne svečiai man rūpi, o tavo savijauta, – šiltai pagalvojo Antonas. –
Laikas tau be mūsų visų ramiai pailsėti. Nuo suleistų raminamųjų
tuoj užmigsi ir pamirši visus savo rūpesčius.“
– Ei, Margo! – šūktelėjo su visais išeinančiai pusseserei Anna, –
Būk gera, nunešk rytoj Ksiušos šaliką į vaikų centrą. Tik nepamiršk,
pažadėk man, kad nuneši.
– Iškilmingai pažadu, kad nunešiu ir nepamiršiu, – solidžiai užga-
rantavo Margarita ir įtraukė į savo rytojaus darbotvarkę, kruopščiai
vedamą mintyse, šią Annai svarbią užduotį.
Viktoras Sergejevičius, atvykęs iš vakarėlio kartu su Antonu, laukė
už durų. Jis niekada nevartojo alkoholio, taigi nebuvo jokių kliūčių
jam sėkmingai užblokuoti Annos smegenis nuo ateities įvykių prii-
minėjimo. Kai jis baiginėjo, Annos akys jau merkėsi. Ji mieguistai
atsisveikino su išeinančiu gydytoju, patogiau įsitaisė ir užmigo kietu,
ramiu miegu, kaip ir numatė Antonas.
***
– Kur ketinate važiuoti? – lipdama laiptais žemyn iš palatos į ligo-
ninės vestibiulį reikliai paklausė Tatjanos Margarita.
Jai tai buvo svarbu: ji buvo taip įsigyvenusi į Annos globą, kad
vis dažniau elgdavosi tarsi jos motina. Tatjanos akys žybtelėjo. Ji jau
turėjo aiškią kelionės viziją.
– Manau, kad Viduržemio jūros kruizas Anną prablaškytų
labiausiai.
– Juokauji? – Margarita iš nuostabos kilstelėjo aukštyn plona, dai-
lia lanko forma išpešiotus antakius. – Su koja ir ranka langetėje, po
smegenų sutrenkimo – naktimis neišsimiegojusi bangų supamame
ir triukšmingai besilinksminančių poilsiautojų perpildytame laive,
dienomis kaip ožka laigys po kalnuotas salas ar slidinės su ramen-
tais ant nelygiais akmenimis grįstų senų pajūrio miestelių šaligatvių?
Planuodama kelionę ne apie savo pomėgius galvok, o apie Anną. Jai
38
nebent kur šiltuosiuose kraštuose prie jūros ant patogių gultų pavė-
syje gulėti ir mėgautis ramybe.
Tatjana suraukė nosį ir suspaudė lūpas. Jos aktyvus temperamen-
tas sunkiai galėdavo pakęsti „ramybę“ ir neveiklumą.
– O aš ką ten veiksiu? Kaip driežas ant tų gultų tįsosiu ir šonus
kepinsiu? Ar tu mane tokiame vaidmenyje įsivaizduoji?
– Tau juk komandiruotė, tu važiuoji prižiūrėti Annos, o ne asme-
ninių malonumų ieškoti, – kandžiai pašiepė Margarita. – Nepatinka
rimtas darbas – kitam užleisk šį vaidmenį.
– Dar man paaiškinsi, kaip aš turiu elgtis komandiruočių metu, –
aštriai sureagavo Tatjana. Ji itin nemėgo, kad kas nors kištųsi į jos
užduotis. Pradedančiajam darbuotojui savarankiškumo pažeidimas
ir abejonės dėl jo kompetentingumo visada labai jautri vieta. Norėjo
įrodyti, kad pati sugeba puikiai planuoti ir koordinuoti savo darbinę
veiklą. – Tau klaidingai atrodo, kad specialiosios tarnybos darbuo-
tojai turi būti juodu prakaitu įmirkę, rūstūs ir griežti, o jei vykdo
užduotį, tai tuo metu nė akimirkos neatsipalaiduoja... Mes, beje, ir
kūryba užsiimame, ir svajoti laiko randame...
Margarita su Tatjana buvo panašaus temperamento – abi neieš-
kojo žodžio kišenėje, mėgo vyrauti bet kurioje draugijoje, laisvalaikiu
ir atostogų metu rinkdavosi aktyvų poilsį. Margarita buvo aštresnė
ir dar mažiau nei Tatjana skaitėsi su kitų žmonių nuomone, visur jos
žodis turėjo būti paskutinis, o jau ypač kalbantis su keleriais metais
jaunesne ir „nosį užrietusia“ dėl tokių esą atsakingų pareigų šiąja
panele. Besikalbėdamos tarpusavyje jos dažnai „sukibirkščiuodavo“,
kaip tai vadino Antonas. Jis nepakentė konfliktų ir rizikuodamas
savo sveikata bei emocine gerove įsiterpdavo į jų ginčus bei pasi-
stengdavo viską nuleisti juokais arba rasti abiem priimtiną variantą.
Išnešti kailį sveikam ir išvengti jungtinės ugnies atakos, kokia galėtų
virsti dviejų besipykstančių moterų į „trečią nereikalingą“ nukreipta
energija, Antonui padėdavo tai, kad Margarita visada jam simpati-
zavo. Išgirdusi jo ramų, geranorišką balsą, ji iš karto nurimdavo ir
pajusdavo savo su Tatjana ginčo komizmą. Ją apimdavo isteriškas
39
juokas, o su besijuokiančiu ginčytis yra beveik neįmanoma. Tatjana

tokiu atveju irgi atsipalaiduodavo, nusišypsodavo ir manydama, kad
tai ji laimėjo ginčą, maloniai linktelėjusi galva keisdavo temą.
Štai ir dabar, eidamas paskui merginas šalia Mašos, Antonas įdė-
miai klausėsi jų pokalbio ir pajuto kaistančią atmosferą. Jis mirk-
telėjo su nerimu dviejų merginų pokalbio besiklausančiai Mašai,
paspartino žingsnį, atsidūrė greta Margaritos ir iš pradžių kerinčiai
nusišypsojęs jai, o paskui Tatjanai, lyg tarp kita ko tarė:
– Kaip jums atrodo, jeigu pasirinktumėte Raudonosios jūros
kurortą prie koralinių rifų? Anna galėtų ramiai gulėti ant kranto,
o tu, Tania, mėgautumeisi povandeninio pasaulio grožiu. Kiek atsi-
menu, norėjai į tokią kelionę vykti.
Tatjana kažką neaiškiai myktelėjo ir susimąstė. Margarita suokal-
biškai šyptelėjo Antonui – suprask, „Šaunuolis, puikiai sugalvojai“.
– Na, gal ir taip, pagalvosiu, – jau išėjusi į lauką nenoriai nutęsė
Tatjana.
Aiškiau išreikšti savo pritarimą jai rodėsi neoru. Juk tai jos užduo-
tis ir ko čia jie kaip susitarę jai trukdo pačiai nutarti, kaip elgtis?
40
2. Svajonių vaikino
portretas
Anna praleido ligoninėje daugiau kaip savaitę. Tai vis Tatjanos
įtikinėjimų dėka. „Taip ir ožka bus sveika, ir vilkas sotus“, – mąstė
Tatjana pati sau, o dviem neperskiriamoms pusseserėms atskirai vie-
nai nuo kitos turėjo specialiai paruoštų argumentų.
– Kuo ilgiau „poilsiausi“ ligoninėje, tuo daugiau laisvo laiko asme-
niniam gyvenimui susitvarkyti suteiksi Margaritai, – meiliai aiškino
ji Annai, ir ta pritardama supratingai linksėjo galva.
– Annos sveikatai daug naudingiau gauti profesionalią priežiūrą
ligoninėje, nei namie. Nepriimk kaip kritikos, tačiau mes visi puikiai
SAULĖ ZUJŪTĖ. Akys, kurios tave mato. 2. Svajonių vaikino portretas
žinome, kokia negrabi esi maisto gamintoja, o Annai dabar svarbus

visavertis maitinimas, o ne užsakytieji pietūs iš restorano, – be jokių
užuolankų rėžė Tatjana Margaritai.
Tokie žodžiai, nors ir žeidė išdidžios Margaritos širdį, jai atrodė
teisingi.
Per tą laiką Tatjana spėjo sau su Anna suorganizuoti kelionę į Šarm
El Šeicho kurortą. Antono pasiūlytasis variantas puikiai tiko abiem:
Tatjana didžiąją laiko dalį mirkdavo po vandeniu, gėrėjosi turtinga
povandenine karalija ir turėjo visas sąlygas savo gyvybingam tempe-
ramentui išlieti. Annai nuo ankstyvo ryto prie pat jūros užimdavo
patogų gultą su apsaugine sienele nuo vėjo ir čia mergina smagiai
skaitydavo, svajodavo ar snūduriuodavo. Hipnozės blokas patiki-
mai saugojo nuo reginių. Gulėdama pajūry tarp kitų tokių pačių
nerūpestingų poilsiautojų Anna jautėsi „beveik“ normali. „Visiškai“
normaliai jaustis trukdė galvos skausmas, kuris lydėdavo kiekvieną
hipnozės bloką. Jo nemalšino jokie vaistai. Gydytojas Viktoras
Sergejevičius tai aiškino taip:
– Tavo gebėjimą regėti įvykius atjungėme nuo reginius priiman-
čio „įrenginio“ – tavo smegenų neuronų. Reginiai ir toliau sūku-
riuoja aplink tavo sąmonę subtiliojoje erdvėje, tačiau neturi „išėjimo
kanalo“ į sąmoningą suvokimą ir leidžia pailsėti tavo kasdieninei
sąmonei.
„Gyvenimo ritmo harmonija pasirūpins, kad visi, kurie verti būti
išgelbėti, kol kas neįsipainios į nepalankias situacijas“, – ramino
Anna save Antono žodžiais.
Čia, kurorte, ji mėgino gyventi paprastos merginos gyvenimą –
dairėsi į vaikinus, lengvai su jais flirtavo. Ją traukė ir maži vaikai,
kurie jausdavo Annos mylinčią širdį ir patys prie jos linko. Po
kelių dienų ji jau buvo susidraugavusi su keliais greta besikaitinu-
sių šeimų mažyliais, lankstė jiems iš popierinių servetėlių ir sąsiu-
vinio lapų žmogeliukus, šuniukus, arkliukus, šokinėjančias varlytes.
Įgudusioms rankoms gipsas netrukdė: dešinės rankos langetė puikiai
tiko prilaikyti popierių, ant kurio Anna piešė kaire ranka (nors buvo
42
dešiniarankė, bet piešė visada kaire), ar sutvirtinti iš popierinių ser-

vetėlių lankstomų figūrų kampams. Ir jau tuo labiau negalėjo būti
kliuviniu Annai linksminti mažuosius savo draugus ar juos mokyti
visokių fokusų.
– Tania, kad tu žinotum, kaip aš noriu savo šeimos, savo mažy-
lių... – pasiskundė ji pusseserei per vieną iš pertraukėlių, kai ši, visa
šlapia, prigulė ant gretimo gulto apšilti saulėje.
– Jeigu nori, tai ir turėsi, – kietai atkirto Tatjana, kuri neužjautė
žmonių, mėgstančių skųstis likimu ir nededančių jokių pastangų
savo norus įgyvendinti.
– Taip, kurgi ne, – karčiai atkirto Anna. – Nebent koks psichi-
nis ligonis, nesuvokiantis realybės, galėtų sugyventi su manimi vie-
noje patalpoje, ypač naktimis. Kiek ilgai iškentėsiu užhipnotizuota
šį kartą? Gal spėčiau užmegzti romantiškus santykius su simpatišku
jaunuoliu?
Tatjana nieko neatsakė, ir Anna kiek patylėjusi tęsė diskusiją pati
su savimi:
– Juk tai – ne verslo projektas, kur galima tiksliai numatyti termi-
nus, sąlygas, aplinkybes, resursus... Tai – dviejų žmonių tarpusavio
chemija. Netgi ne chemija, o alchemija – spontaniškas, mistiškas,
dieviškas dviejų sąmonių susijungimo ir bendros transformacijos,
bendro sąmonėjimo procesas... Kaip galiu jį dirbtinai iššaukti mano
pageidaujamu laiku?
Tatjana neiškentė nenutraukusi pesimistiškų apmąstymų ir jau
kiek šilčiau tarė:
– Pagudrauk truputį. Kai sutiksi tau simpatišką jaunuolį, kurį
laiką jam nepasakok apie savo ypatumus. Leisk jam prie tavęs pri-
prasti, prisirišti, galų gale – įsimylėti. O tuomet maža ką sužinai apie
mylimą asmenį – jau nebe taip baugina kaip iš pradžių.
Anna pakraipė galvą, pamąstė.
– Margarita duoda jiems laiko, o jie vis vien manęs išsigandę
pabėga.
– Vadinasi, ji renkasi ne to tipo vyrus, – atkirto Tatjana.
43
Margaritos nesugebėjimas rinktis partnerius jai buvo puikiai žino-

mas. Kiek kartų Tatjana tą patį sakė Margaritai – tačiau ta užsispyrusi
ir toliau dairėsi tik į intelektualius, sėkmingus verslininkus ar juris-
tus. Jai mat su mažiau išsilavinusiais ir mažiau aktyviais neįdomu. O
kad tie intelektualūs ekstravertai retai būna tolerantiški paranorma-
liems dalykams, to ji niekaip negali suvokti.
– Ir kaipgi tu siūlai keisti traukos tipą? – nors tai buvo toli gražu
nebe pirmas jų pokalbis šia tema, Anna vėl užkibo už šio klausimo.
– Keisk savyje nuostatą, kokio žmogaus nori šalia. Ne šiaip pirmo
pasitaikiusio simpatiško jaunuolio, o tokio, kuris suvokia tavo gebė-
jimus ir galbūt pats turi panašių. Turi sutapti jūsų vertybės, gyve-
nimo būdas, interesai...
Tatjana irgi nejučiomis įsitraukė į šį pokalbį. Ji mėgo dalyti patari-
mus sklandaus asmeninio gyvenimo ir santykių su vyrais klausimais.
Laikė save šios srities specialiste, gebančia kurti tokius tarpusavio
santykius, kokių nori.
– Gal man paskelbti skelbimą internete? – suirzo Anna. –
„Neuropatė pasaulio gelbėtoja ieško partnerio bendroms operaci-
joms?“ O gal tokį: „Angelė sargė ieško dvasinio bendražygio kurti
rojui žemėje?“
Tatjanos toks kandumas nė kiek neužgavo. Ji labai rimtai pažiū-
rėjo į šią Annos idėją.
– Taip, kodėl ne, tik ne internete skelbti, o savo mintimis į visuo-
tinį žmonių minčių lauką paleisti. Ir sukonkretinti savo svajonių jau-
nuolio portretą. Įsivaizduok, koks turėtų būti jo charakteris, ką jis
turėtų mėgti veikti, kokia jo aplinka...
– Ar tokiu būdu prisitraukei Toliką? – pasidomėjo Anna.
Tatjana nusijuokė. Apsivertė ant nugaros, pasikišo rankas po galva
ir patenkinta sumurkė kaip katė. Kiek patylėjus tarė:
– Ne, su Toliku kartu mokėmės Akademijoje. Iš pradžių jis man
nė nepatiko, ne mano stiliaus. Vėliau pastebėjau, kad jis susiti-
kinėja su... na, ne pačiomis gražiausiomis merginomis, taip tak-
tiškai apie jas pasakykime. Man pasidarė smalsu, kodėl jis vengia
44
gražuolių – pats išvaizdus, protingas, sportiškas. Pasidairiau po jo

mintis ir nustebau: pasirodo, jis savęs nevertino, jam iš vaikystės
buvo įkalta, kad jis yra antrarūšis. Jis augo vyresniojo brolio, olim-
pinio plaukimo čempiono, šešėlyje ir įprato save niekinti lyginda-
masis su sėkmingu ir populiariu broliu. Man Toliko pagailo, pano-
rau suteikti jam pasitikėjimo savimi. Galvojau: jeigu atkreipsiu į
jį dėmesį, imsiu su juo draugauti, jis pajus savo kaip vyro vertę ir
taps ryžtingesnis. Tačiau susidūriau su netikėta kliūtimi – jis nie-
kaip nepasidavė mano ketinimui sukurti šiltesnius mūsų tarpusa-
vio santykius. Į mano siūlymus kartu dviese papietauti, nueiti į
kokį koncertą ar kiną visada tyliai, bet tvirtai atsisakydavo. Jei per
paskaitas atsisėsdavau šalia ar į mokomąsias užduotis įsiprašydavau
greta, jis atsiribodavo nuo manęs mintimis ir jausmais kaip mūrine
siena. Net nepastebėjau, kaip būtinybė užkariauti jo dėmesį man
tapo svarbiu tikslu.
– Ir tu, žinoma, anksčiau ar vėliau savo pasiekei, – įsiterpė Anna, –
juk jau keli mėnesiai gyvenat kartu.
– Vėliau nei anksčiau, – pataisė Tatjana. – Tik praeitą rudenį, kai
baigė mokslus, įsidarbino milicijoje ir sėkmingai sudalyvavo keliose
atsakingose operacijose, ėmė save vertinti. O tuomet, kaip prizą sau
pačiam, pagaliau leido sau pažvelgti į itin šaunią merginą šalia jo.
„Na taip, tavosios savimeilės užtektų visam nevisaverčių pulkui
išgydyti“, – labai tyliai, kad jos minčių nenugirstų Tatjana, pati sau
nusišaipė Anna. Tatjana neišgirdo. Ji kažko užsimąstė ir nežymiai
suraukė kaktą. Anna nustebusi paklausė:
– Na štai, tikslas pasiektas, kuo gi tu nepatenkinta?
– Tikslas? – Tatjana nusijuokė. – Šitas tikslas pasiektas. Jį iki galo
įvykdžiau tik dėl to, kad negaliu pakęsti nebaigtų vykdyti užduočių.
Tačiau pernai vasarą man kilo naujas tikslas, kuris dabar neduoda
ramybės...
– Nagi, nagi, – sukruto Anna. – Kas jis toks?
– Toks tamsiaodis, atsimeni, pernai vasarą pasakojau tau apie
Stiklo kambario operaciją?
45
Anna linktelėjo galva. Toje operacijoje dalyvavo ir Antonas,

ir Maša. Tada šiedu ir susipažino. Maša buvo sužeista, gulėjo toje
pačioje ligoninėje kaip Anna. Lyg tuomet ten dalyvavo kažkoks tam-
siaodis britų agentas, kuris buvo sužeistas ir tik Mašos subtiliųjų
planų korekcijų dėka liko gyvas.
– Jis vardu Dabušas Kešetas. Pasibaigus Stiklo kambario operacijai
su juo apsikeitėme elektroninio pašto adresais, mobiliojo telefono
numeriais ir žadėjome kada prie progos vieni kitus aplankyti, – sva-
jingai pasakojo Tatjana. – Labai jis man įstrigo. Toks ir turėtų būti
specialiosios tarnybos agentas: įžvalgus, aštraus proto bei minties
koncentracijos, su puikiu humoro jausmu ir taip lengvai impro-
vizuojantis sudėtingose situacijose, kad net miela... Jau tuomet
pažadėjau sau, kad šią pažintį būtinai pratęsiu. Vis galvojau, kaip.
Prisiminiau, kad tėtė jam siūlė bendradarbiauti su mūsų skyriumi,
o jis sakė, kad iš slaptųjų tarnybų veiklos traukiasi, kad ten buvo tik
tol, kol vokiečių agentei atkeršijo už savo brolio mirtį. Taigi sugalvo-
jau planą: įkalbėjau tėtę, kad leistų mane į komandiruotę į Londoną,
o susitikusi su juo lyg tarp kita ko dar kartą pasiūlysiu jam su mumis
bendradarbiauti. Jis kaip Maša, moka kurti naujas ateities įvykių rea-
lybes. Mums itin praverstų toks bendradarbis.
Anna susidomėjo. Ji atsiminė, kad Tatjana vasario mėnesį iš
tikrųjų savaitei buvo išvykusi į Londoną. Sakė, kad darbo reikalais.
Tai štai kokie tai buvo reikalai... Darbas, suderintas su asmeniniais
interesais. Tokia jau ji yra, sugeba viską planuoti ir įgyvendinti su
nauda sau pačiai...
Iš patenkintos šypsenos Tatjanos veide Anna įtarė, kad jos planas
pavyko. Visgi panoro tai išgirsti žodžiu ir paragino ją:
– Na?
Tatjana dar plačiau išsišiepė ir žybsėdama akimis atsakė:
– Įsivaizduok, jis sutiko! Ne iš karto, aišku. Vėl pradėjo nuo to,
kad jam įdomiau dainuoti su savo draugeliais klubuose, kad politika
ir ekonomika jis mažai domisi... Aš jo ir nespaudžiau. Tiesiog sėdė-
jome, kalbėjomės, prisiminėme Stiklo kambario operaciją, Mašą.
46
Čia jį užplūdo sentimentalūs prisiminimai, kaip vis dėl to šauniai

jiedu su Maša nesitarę suplanavo sėkmingą sau patiems operacijos
eigą. Aš vis lenkiau kalbą į jo gebėjimų naudojimą. Pasirodo, nuo to
karto jis jais rimtai nė karto nesinaudojo. Pavyko sužadinti sudėtingų
operacijų planavimo subtiliuosiuose planuose ilgesį. O kai užsimi-
niau, kad jie galėtų kartu su Maša per atstumą, tiesiog sujungę savo
minties ir sąmonės galias, dirbti atskiriems projektams, jis ir neat-
laikė. Pajuto jo taip mėgstamos improvizacijos galimybę. Nugalėjo
smalsumas išbandyti savo psichines galias, ką dar jis geba ir pajė-
gia. Hm... – staiga susigriebė atskleidinėjanti tarnybines paslaptis ir
ėmėsi taisyti padėtį: – Tau tai pasakoju tik dėl to, kad irgi esi mūsų
skyriaus darbuotoja, tačiau ši informacija yra slapta, juk supranti?
– Tania, tu čia vien apie darbą kalbi. O kaip asmeniniai santy-
kiai? – nekantriai nutraukė jos išvedžiojimus Anna.
– Kokia tu greita, – prunkštelėjo Tatjana. – Jis turi merginą, į kitas
kol kas nesidairo. Tačiau aš juk moku laukti ir veikti iš lėto. Aš turiu
tikslą ir jį pasieksiu.
– Tai ar jis tau patinka, ar jis tau tikslas? – suirzo Anna. – Tolikas
buvo tik užduotis, kurią reikia išbaigti, jis tau nebepatinka? Dabar
kitą medžiosi?
– Nieko aš nemedžioju, – ramiai atsakė Tatjana. – Toliko atveju
pajutau poreikį padėti atgauti pasitikėjimą savimi, savo vidinius
talentus. Jis buvo to vertas. Dabušo atveju man atsivėrė bendradar-
biavimo su lygiaverčiu bendražygiu žavesys ir jėga. Vizijoje apie savo
svajonių vaikiną visada piešiau tvirto, atletiško, linksmo bei kūry-
bingo vyro portretą. Kai tokį pamatau, jį iš karto atpažįstu. Sakau
tau, Ania, tu pradžiai suformuluok vaizdinį, koks vyras tau atrodo
patrauklus, koks šalia tavęs harmoningai dera, tuomet mažiau blaš-
kysiesi ir lengviau atpažinsi savo antrąją pusę, kai sutiksi.
– Sakai, nusipiešti portretą, – mąsliai tarė Anna. – Na gerai,
pamėginsiu.
Ji pasirausė savajame pliažo krepšyje, išsitraukė pieštuką, sąsiuvinį,
iš kurio lapų vaikams lankstė origamius, ir susikaupusi ėmė piešti.
47
Lape pradėjo ryškėti pailgas veidas, ant aukštos kaktos krito tamsių
plaukų sruoga, tamsios akys žvelgė mąsliai ir geranoriškai, lūpos vos
vos šypsojosi.
Tatjana atsikėlė nuo savo gulto, užmetė akį per Annos petį, šyp-
telėjo ir tarė:
– Šit koks Svajoklis tavęs laukia... Na, bėgu į vandenį, neliūdėkite
kartu su savo Svajokliu.
Annai nebuvo kada liūdėti. Nupiešusi pieštuku portretą, ji sugal-
vojo aprašyti, koks jis, ir ėmė kurti jo gyvenimą nuo pat vaikystės.
Taip įsitraukė, kad net krūptelėjo, kai prie jos priėjo į didelį baltą
rankšluostį susisupusi Tatjana.
– Kaip sekasi? Ką čia rašai? Ar skelbimą? – linksmai paklausė ši. –
Eime pietauti, esu alkana kaip vilkas.
– Rašau apie Kostios gyvenimą, – nepakeldama akių nuo sąsiuvi-
nio atsakė Anna, nekreipdama dėmesio į pastabą dėl pietų.
– Kostios? – nustebo Tatjana.
– Na, to savo svajonių vaikino. Jis vardu Konstantinas Jurjevičius
Aleksejevas, aviacijos gamyklos lakūnas bandytojas...
Tatjana, klausydamasi Annos, tvirta ranka pakėlė ją nuo gulto,
padėjo jai, toliau su užsidegimu tebekalbančiai, užsivilkti baltą fro-
tinį chalatėlį, įdavė į ranką ramentą ir nusivedė į pagrindinį viešbučio
korpusą pietauti. Anna nesustodama pasakojo toliau:
– Jis nuo vaikystės mėgo visokią techniką narstyti. Sykį nusuko
kaimynų Moskvičiui priekinį ratą: norėjo išsiaiškinti, kas yra anapus,
o paskui nebesugebėjo tvirtai prisukti atgal. Kaimynas vos avarijos
nepadarė, kai tas ratas, išvažiuojant iš kiemo, nuslinko nuo ašies. Oi
tada gavo pylos... Tai tik atidesnis tapo, ką išardęs, atgal rūpestingai
surinkdavo. Ir dar, jis taip pat moka numatyti ateities įvykius.
– Žinoma, jis tai moka, kitoks tavęs nesuprastų, – pritariamai
linktelėjo Tatjana.
Jos trumpam atsiskyrė, kol savitarnos restorane rinkosi patieka-
lus. Abi čia pamėgo įvairiai ruošiamus žuvies patiekalus ir kasdien
pietums juos kirsdavo su gausia šviežių daržovių porcija. Tania
48
padėjo Annai nusinešti padėklą prie stalelio. Atsisėdusi, Anna

toliau jai dėstė Kostios gyvenimą.
– Žinai, kai Kostia numato negerus įvykius, jis moka juos
pakreipti, kad jie neįvyktų. Panašiai kaip Maša, tik kažkaip kitaip.
Dar nematau kaip. Jis tuo savo gebėjimu naudojasi darbe, numaty-
damas galimus lėktuvų gedimus. Jis dirba Michailovo konstruktorių
biure kažkur Pamaskvėj. Tokiam darbui, kur yra rizika žūti ar susiža-
loti išbandant lėktuvus, jo talentas labai reikalingas, – laiminga, kaip
apie savo brangiausią draugą pasakojo Anna.
– Žinoma, kad reikalingas, – solidžiai pritarė Tatjana.
– Tania, jis turi merginą, su ja jau keleri metai kartu, ir jie puikiai
sutaria, – prislopintu balsu informavo Anna. – Labai stengiausi tą vietą
perrašyti kitaip, kad jis neturi merginos, bet tuomet skamba kaip netiesa.
Tatjana ramiai gūžtelėjo pečiais.
– Ne problema. Kai tave sutiks, iš karto supras, kad ana materi-
alistė mergina – tik laikinas etapas, o tu – ta tikroji, viso gyvenimo
draugė, dvasinė bendražygė.
– Tau viskas taip lengvai susiklosto. Kad taip ir gyvenime...
Staiga Anna nutilo. Jos dešinė ranka, šakute pasmeigusi sultingą
troškintos vištienos gabalėlį, sustingo ore.
– Kas negerai? – susirūpino Tatjana.
Nejaugi prasimušė reginiai? Būtų labai nepalanku, juk iš čia derinti
operacinius veiksmus su Maskvos milicija sudėtingiau. Turbūt rei-
kėtų skubiai organizuoti skrydį atgal namo.
Anna lėtai pakėlė į ją išsigandusias akis.
– Atrodo, jis įsipainiojęs į žmogžudystę...
– Ar čia buvo informacija iš ateities? – kaip įpratusi Annos reginių
atveju ėmė dalykiškai klausinėti Tatjana. – Ką matai? Kada? Kur?
Išblyškusi Anna užsimerkė, pamėgino susikaupti į reginį. Ji vis dar
buvo užhipnotizuota, todėl priešais kilo ne ryškus trimatis vaizdas, o
tik erzinančiai blankus ir bespalvis žinojimas.
– Nematau paties nusikaltimo. Žinau tik tiek, kad jis sulaikytas ir
pats prisipažįsta nužudęs žmogų...
49
Anna suvirpėjo ir piktai metė šakutę į lėkštę. Apsitaškė vištienos

troškinio padažu chalatėlį, atsainiai perbraukė ranka per gausias rie-
balų dėmes ant balto audinio ir griežtu žvilgsniu pervėrė Tatjaną.
– Kokia čia bjaurastis gaunasi? Kodėl mano svajonių vaikinas –
nusikaltėlis? O gali jis juo tik apsimetė ir man pasirodė tik dėl to, kad
sulauktų mano pagalbos? – pareikalavo paaiškinimo iš nustebusios
pusseserės.
Ši atsakymo neturėjo. Pamėgino susitelkti į virtualaus jaunuolio
mintis. Nieko, tyla ir tuštuma. Kažin, ar tas Konstantinas Jurjevičius
Aleksejevas iš viso realus žmogus, ar tik Annos fantazijos vaisius?
Iš pusseserės veido matydama, kad Tatjanos telepatija šį kartą jai
nepagelbės, Anna paniuro. Tatjana pamėgino jai pritaikyti nestiprią
geros nuotaikos įtaigą.
– Tania, liaukis, – griežtai tarė Anna. – Aš nenoriu, kad dabar
kištumeisi į mano nuotaiką. Leisk man paliūdėti dėl savo vienišos
ateities.
Tatjana paraudo. Negi Anna pajuto jos įtaigą? Iki šiol jai visada
puikiai sekėsi. Lyg nugirdusi šias mintis Anna ramiai paaiškino:
– Aš visada jaučiu tavo įtaigą. Paprastai jai pasiduodu taip, lyg
naudočiausi gydytojo man priskirtomis tabletėmis nuo nemigos.
Tačiau šiandien nenoriu tablečių. Noriu viena pati sau iki valios
paliūdėti ir paverkti.
– Atleisk, maniau kad tai visiškai nejaučiama, – atsiprašė Tatjana.
– Kas nežino apie tavo gebėjimus, gal ir nepajunta to lengvo vėjo
dvelktelėjimo iš tavo pusės, – jau nebepiktai paaiškino Anna, susi-
gėdusi, kad grubiai užsipuolė pusseserę, kuri jai norėjo tik gero. – O
kaip kiti – tavo tėtė, mama, Antonas? Ar jie jaučia?
– Tėtė visada pasislėpęs už savo valios sienos, jo paveikti nepajėgiu.
Mamai kartkartėmis įteigiu suteikti daugiau laisvės mano atžvilgiu,
su ja lengva, ji atvira ir patikli. Antoną galiu paveikti ar po jo mintis
panaršyti tik kai jis praranda savitvardą, kitaip irgi mane blokuoja.
– A–a... – paskendusi savo mintyse neaiškiai atsakė Anna. – Einu į
kambarį, prigulsiu. Tu dėl manęs nesirūpink, eik toliau nardyti.
50
Tatjana ramia širdimi taip ir padarė. O kuo dar ji galėtų padėti

Annai, jeigu tai atėjo metas prasmingai paliūdėti ir paverkti? Sako,
jautrioms natūroms tai padeda atgauti vidinę pusiausvyrą geriau nei
linksma draugų kompanija ar puodelis karšto šokolado.
***
Grįžusi į jaukų, erdvų kambarį su balkonu į jūros pusę, Anna

atsigulė ant savo lovos, užsimerkė ir pamėgino susitelkti į Kostios
dabartį. Kad ir kaip stengėsi, kad ir kaip skausmingai dilgsėjo smilki-
niuose, vaizdų išsišaukti nepavyko. „Aš ne Maša, nemoku sąmonin-
gai pakilti į subtiliuosius planus ir juose veikti, – šmėstelėjo mintis. –
Gal man jos paprašyti pagalbos? Ar to tamsiaodžio Dabušo? Kažin,
ką jie pamatytų?“
Ji užsidegė nuo šios minties ir jau siekė mobiliojo telefono pasi-
skambinti Mašai. Vos paspaudusi kvietimo mygtuką, numušė šau-
kimą ir vėl atsigulė. „Ne, kvaila trukdyti žmones dėl savo vaikiškų
fantazijų. Tatjana beprasmiškai sugundė svajoti apie neįmanomus
dalykus. Et, valandėlę jaučiausi beveik patikėjusi, kad galiu susikurti
palankią realybę iš savo svajonės. Pamiršk, – įsakė pati sau, – pamiršk
vaikinus, pasimatymus ir visą kitą normalų žmogišką gyvenimą.“
Anna užsnūdo.
Ryškiame, realistiškame sapne ji ėjo koridoriumi prasilenkdama su
pirmyn atgal skubančiais žmonėmis. Prie vieno kabineto durų ji sustojo
ir žvilgtelėjo vidun. Ten prie stalo, palinkęs virš kažkokių brėžinių, sėdėjo
stambus vyras. Jo veido nesimatė. Šalia jo, irgi pasilenkęs, stovėjo kitas
vyras, lieknesnis, aukštas. Jis staigiai atsitiesė, sutrikęs apsidairė ir Anna
išvydo jo veidą. Ji krūptelėjo – tai buvo Kostia. Išbalęs, pastėrusiomis iš
siaubo akimis. Ir kruvinomis rankomis.
Kol Anna svarstė, ar jai įeiti, ar pasišalinti, iš koridoriaus į kabinetą
skubiu žingsniu įėjo dar vienas vyras – kresnas, žilstelėjęs, griežtų veido
bruožų. Išvydęs susmukusį virš stalo vyrą, kraują ant Kostios rankų,
naujai įėjęs vyras žengtelėjo atgal ir kimiu balsu paklausė:
51
– Kam tu jį žudei?
Kostia sunkiai atsiduso ir neaiškiai atsakė:
– Aš kitaip mačiau šią situaciją...
– Dėl nuomonių skirtumo žudyti žmogų per didelė prabanga, –
piktai atsakė vyras traukdamas iš kišenės mobilųjį telefoną. – Žinojau,
kad nesutariate, tačiau nesitikėjau iš tavęs tokio impulsyvumo. Yra
paprastesnių būdų pasiekti savo. Nieko gero nelaimėjai, tik kalėjime savo
likusias dieneles praleisi. Projektas prie pabaigos, o dabar visi terminai
per tave šuniui ant uodegos. Et, ką ir kalbėti. Nesitikėk, kad tave dengsiu.
Taip negalima. Aš kviečiu miliciją. Ir nebandyk manęs pulti, – įspėjo
pamatęs, kaip Kostas krustelėjo, lyg norėdamas žengti į jo pusę, – aš jau-
nystėje sportavau karatė ir dar pajėgiu suriesti į ožio ragą užpuoliką su
peiliu. Elkis ramiai ir gal tau pritaikys švelnesnį nuosprendį, gal ras len-
gvinančių aplinkybių. Gal jis tave puolė? Kuo nors kaltino? Šantažavo?
Kostia neatrodė nusiteikęs pulti. Jis pakėlė aukštyn rankas rodydamas,
kad neketina kovoti, ir toliau sutrikusiu balsu aiškinosi:
– Jūs mane ne taip supratote, Borisai Fiodorovičiau. Kažkas čia
įvyko ne taip... Ta visa situacija turėjo būti kitokia... Jis, aišku, nesutiko,
su mano argumentais, bet...
Borisas Fiodorovičius nesiklausė. Atidžiai sekdamas Kostios judesius,
jis telefonu pranešė apie įvykį. Baigęs pokalbį švarko rankove nusišluostė
iš jaudulio sudrėkusią kaktą. Atsirėmė į durų staktą ir tvirtu balsu, lyg
kreipdamasis į didelę klausytojų auditoriją, pareiškė:
– Mums liepta nieko nejudinti, likti savo vietoje ir niekur neišeiti, kol
atvyks operatyvinė darbo grupė.
Anna krūptelėjo ir prabudo. Tai buvo sapnas, tačiau jis labai pana-
šėjo į jos reginius. Ji pamėgino sugrįžti į tą kabinetą, pasidairyti po
jį ir po gretimą koridorių – rasti nors kokių nors detalių, kurios jai
leistų suvokti, kur ir kada tai įvyko ar įvyks. Deja. Hipnozės įtaka
neleido įsijungti jos regėjimų būsenai, sąmonė išliko ribotai kasdie-
niška. Savo pastangomis ji tik dar labiau sustiprino ir taip inten-
syvų galvos skausmą. Anna ryžosi aktyviems veiksmams. Kai grįžo
Tatjana, ji jai papasakojo savo sapną ir tvirtai tarė:
52
– Tania, turiu grįžti namo, pašalinti hipnozę ir nustatyti, kur ir

kada tai vyks ar jau įvyko. Gal galėsiu būti naudinga.
„Taip ir maniau, kad ilgai ir ramiai pabūti jai čia nepavyks“, –
mintyse atsiduso Tatjana. Neišbuvo nė savaitės ir skubiai lekia atgal, į
sekinantį reginių pasaulį... Gal tikrai Annos gyvenimas yra pašvęstas
tarnystei tik kitiems, visiškai atsisakant asmeninio gyvenimo, asme-
ninės laimės ir ramybės? Neišsiduodama, kad pirmą kartą suabejojo
minties ir svajonės galia, Tatjana ėmėsi organizuoti grįžimą namo
skubos tvarka.
***
Ir porą dienų iki anksčiausio įmanomo skrydžio į Maskvą, ir lėk-

tuve Anna beveik nesikalbėjo su Tatjana. Ji užsisklendė savyje ir tik
trumpais vienskiemeniais žodžiais atsakinėjo į būtiniausius klausi-
mus. Tuo pačiu Annai prabudo naujas tvirtas ryžtas, kaip tvarkyti
savo gyvenimą. Ji parašė SMS žinutę tetai Liudai, Tatjanos mamai,
prašydama leidimo pagyventi pas juos. Liudmila Vasiljevna ir
Aleksejus Ivanovičius, žinoma, sutiko. Tuomet, be ypatingo sąžinės
graužulio, koks paprastai kamuodavo, kai laikinai palikdavo pussese-
rės namus, Anna apie šį savo sprendimą parašė Margaritai. Ta, žinia,
visiškai nenudžiugo ir paskambino mobiliuoju telefonu norėdama,
tegul ir brangiu pokalbių tarifu, pasikalbėti su Anna ir „atvesti ją į
protą“.
Anna pusseserės skambutį atmetė ir jos ilgų, emocingų SMS žinu-
čių neskaitė. „Jeigu gyvenimas su manimi kietas, tai ir aš su juo ir
su žmonėmis būsiu kieta“, – nusprendė Anna ir to kietumo tvirtai
laikėsi.
Tatjana visais būdais mėgino ją pralinksminti. Ji jautė įkyrius sąži-
nės priekaištus dėl to, kad nesugebėjo dviem savaitėms išlaikyti emo-
ciškai pavargusios Annos kurorte ir vertino tai kaip blogai atliktą
tarnybinę užduotį, dėl ko jos savigrauža buvo dvigubai intensyvesnė.
Juk tai ji taip kvailai užvedė kalbą apie svajonių vaikino portretą ir,
53
nors ir netiesiogiai, prisidėjo prie staigaus Annos nuotaikos pokyčio.

„Ką ji matė?“ – nedavė ramybės klausimas. Tikėjosi, kad kai gydyto-
jas Viktoras Sergejevičius pašalins hipnozę, Anna pamatys situaciją
aiškiau.
„Gal dar pavyks užkirsti kelią nusikaltimui ir Kostia netaps žmog-
žudžiu, – mąstė Tatjana, sėdėdama lėktuve. – Ar tuomet jie su Anna
galės susidraugauti?“
Čia Tatjanai kilo kitas klausimas: jeigu žmogus tam tikromis
aplinkybėmis gali nusikalsti, tačiau tos aplinkybės nesusiklosto arba
yra sąmoningai pakeičiamos, ar tą žmogų vis vien reikia laikyti poten-
cialiu nusikaltėliu?
„Kažin, ar yra toks psichinio poveikio intensyvumo lygis, kad aš,
treniruota ir valinga operatyvinė darbuotoja, tegul ir spontaniškai,
nesąmoningai, ką nors nužudyčiau iš asmeninių paskatų? – galvojo
Tatjana lėktuve. – Ar kiekvienas žmogus, susiklosčius neigiamoms
aplinkybėms, yra potencialus žudikas, ar visgi kai kurie turi tokias
stiprias moralės normas ir tokią sąmoningumo bei valios jėgą, kad
sugebėtų išlikti dori patys prieš savo sąžinę bet kokiomis sąlygomis?
Štai kad ir mano tėtė – kas pajėgtų jį tiek išmušti iš jo geležinės
savitvardos, kad jis nužudytų žmogų ne dėl savigynos ir ne užduo-
ties metu? Tąsyk, kai vokiečių specialiosios tarnybos agentai buvo
pagrobę Antoną ir tėtė sužinojo, kad jį kankino, tada jis atrodė
labiausiai priartėjęs prie siauros ribos, skiriančios užduotį vykdantį
karininką nuo neapykanta degančio, už sūnų keršijančio tėvo. Ir ar
tik atsitiktinumas lėmė, kad jis, kartu su savo skyriaus operatyviniais
darbuotojais įsiveržęs į vokiečių slaptąją būstinę, nenušovė ten rastų
Antoną saugojusių dviejų vokiečių agentų? Būtų buvę lengva pasitei-
sinti prieš vyresnybę ir savo sąžinę: puolimo metu patyrė pasiprieši-
nimą, gynėsi... Visgi to neįvyko. Sugautieji buvo atiduoti teisti pagal
valstybės teisingumo normas.“
Tatjana nejaukiai pasimuistė. Tema jai buvo nauja, nemalo-
niai trikdanti. Keistos mintys lindo į galvą po pastarojo Annos
reginio-sapno.
54
„O mama? Gindama mus ji tikrai ką nori gali pribaigti. Tačiau ne

dėl vaikų, o apimta aistros, neapykantos, keršto? Ar ji galėtų prieiti
iki tokio jausmų ir vidinių vertybių sumaišties lygio, kad pajėgtų
peržengti barjerą, vadinamą „Pagarba gyvybei“?“
Įsivaizduoti mamą arba tėtę praradus savitvardą (ar šaltakraujiš-
kai) ką nors žudančius buvo daug nejaukiau nei save pačią. Tatjaną
net supykino. Ji pasipurtė ir pamėgino nuvyti šias nesveikas mintis.
Pažvelgė į Anną. Ta sėdėjo šalia užsimerkusi, atsiribojusi nuo pasau-
lio, visiškai nenusiteikusi bendrauti. Iš kitos pusės sudribęs kėdėje
pusgarsiu parpė storas dėdulė.
Tatjana pasimuistė. „Reikia kuo nors užimti mintis, nukreipti jas
ramesne vaga“, – nurodė pati sau. Pasiėmė reklaminį oro kompani-
jos žurnalą, pasirinko straipsnį apie Tailandą ir ėmė įdėmiai skaityti,
sutelkusi į tekstą visą savo dėmesį. „Būtų įdomu ten nuvykti“, – dirb-
tinai žvaliai pagalvojo. – Gal eitų su tėte suderinti komandiruotę?
Reikės sugalvoti kokį planą.“
Nuo naujos komandiruotės planų mintys peršoko prie pasku-
tiniosios, į Londoną. Ji užsigalvojo apie Dabušą, aukštą, linksmą,
patikimą, dėl nieko nesijaudinantį, savo emocijas čia pat vietoje
išreiškiantį improvizuota dainele... Nuotaika nuskaidrėjo, grįžo
ankstesnis Tatjanos optimizmas. Išlipdama iš lėktuvo ji jau kaip
visada žvaliai kalbino Anną ir nekreipė dėmesio į šios santūrius
atsakymus.
– Oho, tai bent oreliu mus sutinka motulė Maskva, – nusipurčiusi
Tatjana kumštelėjo Annai. – Kovo pabaiga, ir sniegas... Visai orai
susimaišė. O vėjas koks...
Anna, pamiršusi, kad jai – pačios nusistatytas nebendravimo peri-
odas, išvydusi tokį orų kontrastą, palyginus su neseniai palikta skais-
čia kaitra, ilgesingai šyptelėjo.
– Kokia drėgna gėla. Beveik norisi dumti atgalios... O aš tikėjausi,
kad mus sutiks bent jau su saule ir šiluma.
– Na taip, pagal visas vaišingumo tradicijas mus sutinka su
duona ir druska, tik visa druska ant asfalto nuo slidumo išbarstyta,
55
o duoną paukščiukams į lesyklėles sutrupino, – nusišaipė iš gim-

tojo krašto klimato Tatjana.
Keleivių sutikimo salėje merginos išvydo Margaritą – piktą, nusi-
teikusią karingai. Jos vidinis šaltis, ideali pora lauke spaudusiam šal-
tukui, vikriai atvėsino keliauninkes. Iš pradžių savo aštrią nuotaiką
Margarita nukreipė į Anną ir mėgino įkalbėti važiuoti į jų bendrą
butą. Anna, kupina naujai pasireiškusio niūraus ryžto, griežtai atsi-
sakė, nurodė vežti pas Šmykovus kaip sutarta ir daugiau nė su viena
pussesere nesikalbėjo. Atsisėdo į automobilio galinę sėdynę, atlošė
galvą į sėdynės atlošą, užsimerkė. Suprask raiškia kūno kalba perduo-
damą žinią: „Palikite mane ramybėje“.
Ir Margarita, ir Tatjana buvo emociškai raštingos ir Annos nuo-
taiką suvokė teisingai. Margarita kunkuliavo iš pavydo: ji Anną
mylėjo motiniška globėjos meile. Per tuos kelerius kartu pragyventus
metus tiek prisirišo prie jos ir prie jų bendro gyvenimo būdo, kad
nebenorėjo suteikti teisės į savarankišką gyvenimą nei jai, nei sau.
Pokyčiai neišvengiamai, grėsmingai artėjo, tačiau Margarita prieš
juos užsimerkė ir siekė išsaugoti jaukų, įprastą, tegul ir turintį trū-
kumų nusistovėjusios kasdienybės stabilumą.
Margarita tiesiog iki skausmo troško su kuo nors pasipykti,
išsikrauti. Susikaupusią nuoskaudą ji išliejo ant Tatjanos. Žinojo,
kur jos jautrios vietos, ir nesunkiai iššaukė norimą emocinę
audrą:
– Tai visgi nesugebėjai įvykdyti užduoties. Ar taip jau sunku buvo
su tavo įtaigos gebėjimais palaikyti gerą Annos nuotaiką nors dvi
savaites ir suteikti jai laiko atsigauti?
Lyg reikiamą mygtuką būtų paspaudusi – Tatjana sureagavo žai-
biškai, proto balsas nespėjo įspėti jausmų, kad tai – tik melagingas
priešo išpuolis, kad neverta įsižeisti ir mestis į žodžių kovą. Kur
dingo garsusis Tatjanos humoro jausmas, su kuriuo ji linksmai
ir paprastai atsikirsdavo ją erzindavusiems draugams? Dabar tik
išraudo, įsitempė ir nukreipė kalbą tema, kuri, žinojo, bus skaudi
priešininkei:
56
– Kaip nesugebanti sukurti nors ilgėliau trunkančių stabilių tar-

pusavio santykių su vyrais, neturi teisės kritikuoti kitų gebėjimo ben-
drauti. Ar ilgai pati su kitais sugebi išbūti nesusibarus?
Toks buvo Tatjanos teisingumo jausmas: gali kitą kritikuoti ar
kitam patarinėti tik tais klausimais, kuriais pats esi specialistas ar turi
teigiamos patirties. Kitaip tu – tik tuščiaviduris pasipūtęs savimyla ir
su tavimi iš vis nėra apie ką kalbėtis.
Margarita šį argumentą jų ginčų metu buvo girdėjusi ne kartą.
Kitu metu būtų tik nusijuokusi ir atkirtusi, kad tai neturi nieko ben-
dra su dabartine Annos savijauta. Dabar gi, deganti širdgėla privertė
ją atsakyti nė šiaip nė taip – lyg ji gintųsi nuo Tatjanos kaltinimo:
– Aš stengiausi dėl Annos – kas jos nepriima visa širdimi, tas ir
man negali tapti artimas. Tu pati puikiai žinai, kaip įtariai į jos psi-
chikos būsenas žiūri svetimi žmonės.
Tatjana pajuto Margaritos silpnąją vietą ir suskubo ja pasinaudoti:
– Anna yra tik priedanga tavo nepastoviam charakteriui, nemo-
kančiam prisirišti ir pasitikėti kitu žmogumi. Tu bijai ilgalaikių
asmeninių ryšių ir pasinaudoji Anna, kai nori nutraukti pažintį su
vaikinu. Iš viso nesuprantu, kaip tau pavyksta užmegzti nors trum-
palaikes pažintis. Esi aštri, netaktiška, nepastovi...
Tatjana įsijautė vardyti visas jai kliuvusias Margaritos ydas.
Galėdama visa tai išsakyti garsiai ir tiesiai jai į akis, pajuto didelį,
seniai nepatirtą malonumą.
Tame, ką ji sakė, buvo nemažai tiesos, ir dėl to Margaritą ne juo-
kais papiktino. Kas ji tokia, ta save įsimylėjusi mergiūkštė, kad ją
mokytų gyventi! Įveiksime ją jos pačios argumentais. Margarita susi-
tvardė ir beveik ramiu, pašaipiu balsu mestelėjo Tatjanai:
– Jei man neleistina patarinėti dėl tarpusavio santykių, tai tau
neturėtų būti leista mokyti bendravimo kultūros. Argi tu pati jos
turi, kad dabar mane šitaip įžeidinėji? Ar taip elgtųsi tavo santūrusis
tėvas ir taktiškoji mama?
Puikiai parinko žodžius. Kaip žurnalistė, ji mokėjo išgauti drama-
tiškumo efektą.
57
Iš visų priekaištų, kurių sulaukdavo iš artimųjų, kolegų ar draugų,

Tatjana labiausiai nepakentė dviejų – jos užduočių vykdymo kriti-
kos ir lyginimo su tobulais tėvais, kuriuos itin gerbė. „Jei karščiuo-
siuosi, ir vėl pralaimėsiu“, – pamėgino ji nuraminti įsiplakusią širdį
ir pagreitėjusį kvėpavimą.
– Negarbingai elgiesi, Margo, – šaltai, lėtai ištarė Tatjana. – Žinai,
kur man skauda, ten ir taikai.
– Vadinasi, be viso to, esi dar ir silpna, jeigu tave lengva išmušti iš
pusiausvyros, – paniekinamai metė Margarita.
Kelią, kuriuo vairavo automobilį nuo oro uosto iki Šmykovų
namų, ji regėjo kaip per rūką. Tokia buvo pikta ir įsijautusi į ginčą.
Gerai, kad maršrutas žinomas, daugkart važiuotas ir pasąmonė pui-
kiai valdė automobilį vidinio autopiloto režimu. Jai beveik nerei-
kėjo galvoti, nei kur sukti, nei kada sustoti prie šviesoforo. Paskui
Margarita net nepajėgė atsiminti, kaip parvairavo nieko nekliudžiusi
ir niekur neatsitrenkusi.
Tatjana piktai gniaužė kumščius. Ir vėl ta Margo perėmė pokal-
bio iniciatyvą. Ji buvo bene vienintelė tarp visų Tatjanos pažįstamų,
gebanti ją įpykdyti. Nuo pat jų pažinties pradžios jau prieš dau-
gelį metų Tatjana Margaritos akivaizdoje sutrikdavo ir prarasdavo
gebėjimą įtakoti mintimis. Gal tai iš tiesų vadinasi netekti vidinės
pusiausvyros? Juk norint kam nors pasiųsti minties įtaigą reikia
ramybės, pasitikėjimo savimi, galų gale ir valios jėgos minties kon-
centracijai išgauti. Yra sakoma, kad mūsų didžiausi priešai yra mūsų
geriausi mokytojai. Tai dabar ką, padėkoti Margaritai, kad šitaip
ją sudorojo? Tam Tatjana dar nebuvo moraliai subrendusi. Ji giliai
įkvėpė ir ramiai atkirto:
– Ne aš silpna, o tu bjauraus būdo. To juk negali paneigti.
Anna viena ausimi klausėsi savo dviejų brangiausių pusseserių
rietenų. Taip jos tarpusavyje bendrauja, kiek ji jas atsimena. Koks
keistas charakterių chemijos derinys. Ji jas abi myli, jos ją abi myli, o
viena su kita – kaip šuo su kate. Jos akivaizdoje pusseserės paprastai
laikydavosi paliaubų, nes Anna joms pykstantis labai susijaudindavo
58
ir dažnai apsiverkdavo, o dėl to tiek Tatjana, tiek Margarita imdavo

jaustis kaltos. Šį kartą visos trys buvo pritvinkusios nevaldomo pyk-
čio, nuoskaudos. Jas slėgė artėjančių rimtų gyvenimo permainų
įtampa. Tų permainų, kurios dar tik bolavo tolimajame horizonte
kaip audros debesys. Jų ir norėjosi, ir baisu buvo. Dėl laukimo neži-
nios ėmė baimė, viskas erzino, buvo nemiela.
Ne, šį kartą Anna nesikišo. Ji leido energingoms kalboms lietis
laisva srove ir netgi jautė savotišką niūrų pasitenkinimą, kad blogai
jaučiasi ne ji viena, kad štai ir Tania, ir Margo taip pat piktos, įsi-
tempusios, neteisingos ir negailestingos. Vadinasi, ir ji gali sau leisti
tokia būti.
„Jeigu pasaulis man tapo negailestingas ir nedėmesingas mano
asmeniniams norams, o tik primeta man vykdyti savo darbus, gerai,
aš juos vykdysiu, gal tai tikrai pagrindinė ir svarbiausia mano misija,
tačiau aš neprivalau tuo pačiu metu būti maloni, šypsotis ir džiaugtis
aplinkinių gerove“, – atšiauriai mąstė Anna.
***
Atvežusi keliauninkes prie daugiaaukščio namo, kuriame buvo

Šmykovų butas, Margarita į viršų nekilo. Palaukė, kol merginos
išsiėmė iš bagažinės savo nemenkus lagaminus, ir neatsisveikinusi
nudūmė savo keliais. Net nepadėjo Annai, kurios viena ranka buvo
užimta ramentu, o kita – įkalinta langetėje, užsinešti lagaminą iki
lifto laiptinėje. Čia Annos sprendimas atvykti pas dėdės šeimą, tai
lai pati su tokio „kvailo“ sprendimo pasekmėmis ir susidoroja. Su
Anna, kol ši neatblokuota, nėra prasmės kalbėtis, jos reakcija vis
vien bus neadekvati, o su Tatjana, kol jos abi taip blogai nusiteiku-
sios, geriau kuo mažiau būti kartu vienoje erdvėje. Ryt ji paskam-
bins Annai ir pasikvies į svečius. „Kaip kvailai skamba „į svečius“ –
tai jos namai, o ne svetima vieta“, – pyktelėjo Margarita pati ant
savęs, kad per tris savarankiško gyvenimo savaites tarsi išrašė Anną
iš jų buto gyventojų.
59
– Net nepadėjo tau lagamino įsinešti į laiptinę! – piktai šūktelėjo

pavymui nuvažiuojančiam automobiliui Tatjana.
Anna abejingai trūktelėjo pečiais ir pamėgino sugipsuota ranka
pati neštis lagaminą.
– Palauk, ką darai? Tuoj užnešiu! – susirūpinusi sustabdė Anną
Tatjana.
Anna ir vėl tik niūriai gūžtelėjo, pastatė lagaminą ant žemės ir
pasiremdama į ramentą lėtai ėmė kilti laiptinės laiptais iki lifto.
Pasipūškuodama Tatjana sunešė abu lagaminus į laiptinę.
– Kaip gerai, kad egzistuoja toks puikus tinginių išradimas kaip
liftas, – sunkiai kvėpuodama tarė Annai ir paspaudė lifto iškvietimo
mygtuką.
– Aha, – išsiblaškiusi atsišaukė Anna.
Jos pakilo į ketvirtą aukštą ir lagaminai su triukšmu išdardėjo į
erdvų fojė. Išgirdusi lifto durų vėrinėjimosi ir lagaminų ratukų
sukeltą triukšmą, prie buto durų, net merginoms nespėjus paspausti
skambučio mygtuko, pribėgo ir jas atidarė Tatjanos motina, įraudu-
siais skruostais, linksma ir geranoriška kaip visada.
– Ak, mano balandėlės, ko gi nepaskambinot, būtume jums
padėję, juk Viktoras Sergejevičius jau čia, laukia Annos, – švelniai
papriekaištavo ji apkabindama ir bučiuodama pirma Anną, po
to – Tatjaną.
Anna nuo jos šilumos iš karto atitirpo. Teta Liuda jos širdį visada
veikė minkštinančiai. Sunku patikėti, kad tokia maloni moteris ilgą
laiką buvo vyriausia didelės gamyklos finansininkė. „Kaip ji sugebė-
davo iš savo pavaldinių laiku išgauti visas reikiamas ataskaitas vis taip
pat šiltai, švelniai šypsodamasi? – pagalvojo Anna. Ji neįsivaizdavo
tetos Liudos suirzusios, piktos, ant ko nors šaukiančios ar ką nors
užgauliojančios. Kažkokiu būdu teta sugebėjo valdyti visas sudėtin-
gas savo gyvenimo ir darbo situacijas remdamasi pozityviu nusitei-
kimu ir tikėjimu, kad viskas išsispręs palankiai.
Sykį Anna taip ir paklausė: „Teta Liuda, iš kur ta jūsų amži-
nai gera nuotaika? Nejaugi jūsų nepapiktina pavyduliaujančių ar
60
intriguojančių, jus pažeminti siekiančių bendradarbių elgesys, negi

jums nieko nereiškia tas chamizmas, su kuriuo pasitaiko susidurti
metro traukinyje ar parduotuvės eilėje? Nejaugi niekada dėl nieko
nenusimenate?“
Tetos atsakymas buvo keistas ir iki šiol liko Annai nesuvokiamas.
Teta Liuda nusišypsojo, paglostė Annos galvą ir atsakė: „Aš, Anuška,
tikiu, kad gyvenimas man yra palankus. Ir visi žmonės yra man
palankūs. Tik jie visi vartoja skirtingą, asmeninį žodyną, kurį reikia
mokėti suprasti. Jeigu man sako, kad mano pavaldinė man pavydi,
aš džiaugiuosi: tai reiškia, kad jai patinka tam tikros mano savybės ir
jai tai yra jos individualus būdas man pareikšti – aš jumis žaviuosi,
Liudmila Vasiljevna. Jeigu koks vyras eilėje grubiai keikiasi ir mano
sudrausmintas išvadina mane boba, irgi puiku. Tai jo riboto žodyno
kalba reiškia: jūs esate nuostabi moteris ir man patinkate... Tokiomis
akimirkomis aš netgi pasijuntu laiminga, kad SUPRANTU, ką iš
tikrųjų man sako. Taip, taip, – ji linktelėjo pati sau apibendrindama
savo žodžius, – daugumos žmonių tiesiog skurdus žodynas ir skurdi
emocinė saviraiška. Už tai ne pykti ant jų reikia, o linkėti jiems ugdyti
savo emocinę kompetenciją. Todėl savo pavaldinius dažnai siųsda-
vau į įvairius motyvacinius saviugdos seminarus, na o visų praeivių,
aišku, neišugdysiu, bet tikiu, kad jų gyvenimas irgi jiems palankus ir
jais rūpinasi jų lygiu...“
Kažkaip dabar, žiūrėdama, kaip teta Liuda bučiuoja irgi staiga
nušvitusią ir savo barnius su Margarita pamiršusią Tatjaną, Anna
prisiminė šiuos tetos žodžius.
„Ar gali taip būti, kad Margo su Tania irgi norėtų pasakyti viena
kitai, kad jos gerbia viena kitos tvirtą charakterį, tik tam stokoja
išraiškos priemonių? O gal išdidumas trukdo pripažinti kitos tvir-
tumą?“ – dingtelėjo netikėta mintis ir nuo jos Annos širdyje tapo
ramiau. Gal ne toks tas gyvenimas ir nedraugiškas, kaip jai atrodė
pastarąsias dienas, tik ji jį klaidingai suprato...
Iš šviesios, erdvios svetainės neskubėdamas atėjo aukštas gunktelėjęs
ir šiek tiek mažiau niūrus nei visada gydytojas Viktoras Sergejevičius.
61
Kreivai šypsodamasis jis išspaudė vieną iš šviesiausių savo veido

išraiškų: nuoširdžiai mylėjo abi šias mergaites. Tėviškai jas pabučiavo
ir šelmiškai nužvelgęs jų įdegusius veidus bosu pakomentavo:
– Suprantu, kodėl taip greitai grįžot – sužeisti dėl beviltiškos mei-
lės tokioms šviesiaplaukėms gražuolėms išmirė visi kurorto vyrai ir
jums ten tapo nuobodu...
Anna ir Tatjana linksmai prunkštelėjo – kiekvienai merginai
smagu girdėti komplimentus, net jeigu juos sako pagyvenęs niurzga.
– Tania, kodėl tu savo lagaminą atsinešei pas mus, o ne į savo
butą? – staiga susigaudė Liudmila Vasiljevna.
– Nenorėjau trukdyti Margaritos, vėliau pasiimsiu, lai čia pastovi, –
nesileisdama į smulkmenas trumpai atsakė Tatjana ir nukreipė kalbą
į mamos mėgstamą temą: – Na, ar yra aviečių pyrago sutiktuvėms?
Labai noriu arbatos ir ko nors saldaus.
– Žinoma, – nušvito Liudmilos Vasiljevnos veidas.
Gaminti savo šeimai, ypač saldumynus, ji itin mėgo. Ir visa šeima
tai mėgo. Palikę lagaminus laikinai stovėti prieškambaryje, visi suėjo
į svetainę. Viktoras Sergejevičius krenkštelėjo ir paklausė Annos:
– Gal mes iš karto padirbėtume, ar tu irgi pirmiau norėtum atsi-
gerti ir užkąsti?
Anna skubiai sulinksėjo galva:
– Taip pat, žinoma, pirmiau atblokuokime mano mintis ir paša-
linkime tą prakeiktą galvos skausmą.
– Tai mes greitai, – šie gydytojo žodžiai buvo skirti Liudmilai
Vasiljevnai.
– Gerai, o mes su Tania čia baigsime ruoštis, – linksmai mostelėjo
jiems ranka Liudmila Vasiljevna niūniuodama vieną iš jos mėgsta-
miausios dainininkės Alos Pugačiovos dainų.
Gydytojas su Anna pasuko į Tatjanos kambarį, kuriame, Taniai
išsikėlus gyventi atskirai, su jos leidimu dabar planavo įsikurti
Anna.
Jis grįžo atgal po gero pusvalandžio. Motina ir duktė sėdėjo
svetainėje ant sofos ir laukdamos, kol pasirodys Anna ir Viktoras
62
Sergejevičius, kalbėjosi apie nereikšmingus dalykus. Pamačiusi, kad

gydytojas vienas, Liudmila Vasiljevna susirūpinusi paklausė:
– Ar Anna blogai jaučiasi?
– Ne, jai viskas gerai. Ji sakė, kad nori ramiai pagulėt po kelio-
nės, – raminančiai atsakė Viktoras Sergejevičius.
Jis nugrimzdo į didelį minkštą fotelį, kuriame visada mėgdavo įsi-
kurti atėjęs į svečius pas Šmykovus.
– Gal dar arbatos? – tuoj pat pasiūlė Liudmila Vasiljevna. – Ir dar
vieną gabalėlį pyrago?
Gydytojas išspaudė vieną retųjų savo šypsenų ir su pasitenkinimu
ėmėsi doroti jau ketvirtą per šį vakarą mėgstamo pyrago gabalėlį.
– Na, tai kas gi ten tokio įvyko? – paklausė jis Tatjanos.
Ši žvilgtelėjo į laikrodį ir atsakė:
– Gal palaukime, kol grįš tėtė, tuomet visiems kartu papasakosiu
ir nereikės kartotis. Per tą laiką galiu jums parodyti nuotraukų iš
povandeninio pasaulio ir sukalbėti liaupsinamąją odę apie tai, koks
jis nuostabus.
Tatjana buvo gabi pasakotoja, tikra aktorė, įsijautusi į vaizduoja-
mąją temą, deramai moduliuojanti balso tembrą, valdanti aplinkinių
nuotaiką. Grįžęs po darbo pulkininkas Šmykovas rado jos klausyto-
jus apžavėtus ir kone išsižiojusius.
– Na ir kas čia hipnozės meistras? – nusišaipė jis spausdamas ranką
gydytojui. – Sėdit kaip smauglio žvilgsnio užkerėtos beždžionės...
– Oi, Lioša, negirdėjau, kaip tu įėjai, – krūptelėjo Liudmila
Vasiljevna stodamasi nuo sofos. – Tu turbūt alkanas...
– Sėdėk, sėdėk, brangioji, – švelniu rankos mostu ją sustabdė
vyras. – Užuodžiu tavo įžymųjį pyragą. Nuo jo ir pradėsiu vakarienę.
Sako, pagal sveiką maitinimosi sistemą saldumynus reikia valgyti pir-
miausiai, tuomet jie greičiau susivirškina. O jau paskui pereisime
prie sunkiosios artilerijos. Tikiuosi, liksi su mumis vakarieniauti? –
paklausė jis gydytojo.
– Turiu juk gauti nors kokį atlygį už savo pasiaukojantį darbą, –
kreivai šyptelėjo šis.
63
Šmykovas pritariamai linktelėjo galva, įsipylė puodelį arbatos,

pasiėmė lėkštelę su didele pyrago rieke ir įsitaisė kitame fotelyje.
– Na, tai kas gi ten tokio įvyko? – jis pakartojo Tatjanai savo kole-
gos klausimą.
Dabar ji viską smulkiai papasakojo – apie svajonių vaikino por-
tretą, netikėtai išplaukusias galimo nusikaltimo detales, Annos reak-
ciją į šiuos įvykius.
Kai baigė, kurį laiką visi tylėjo ir apmąstė situaciją. Tatjana nuž-
velgė savo klausytojų veidus ir nustebo, kokios skirtingos buvo jų
išraiškos. Nežymiai prisijungė paklausyti jų minčių – labai norėjo
suvokti, kaip jie visa tai priima. Šį kartą jai itin pasisekė: nei tėvas,
nei gydytojas neslėpė savo minčių, kaip tai būdavo dažniausiai.
Matyt, mąstydami jiems visiems bendru ir rūpimu klausimu jautėsi
pakankamai susiję ir saugūs.
Aiškiausiai Tatjana girdėjo savo mamos mintis – ji nuoširdžiai jau-
dinosi dėl Annos sveikatos ir mažai dėmesio skyrė išgirstai istorijai.
Šmykovą profesionaliai sudomino Kostios portretas. Jis mąstė ne
tiek apie Annos emocinę reakciją, kiek apie galimybę, kad šie du jau-
nuoliai iš tikrųjų galėtų susitikti ir susipažinti. Jis nė akimirkos nesu-
abejojo Kostios realumu ir Annos regėjimo teisingumu. Šmykovas
tuoj pat apmąstė, kaip būtų galima pasinaudoti lakūno inžinieriaus
gebėjimais ir suformuoti kūrybinį jų abiejų su Anna bendrą darbą.
Gydytojas svarstė psichologinius Annos empatinio potyrio aspek-
tus ir tuo pačiu, lygindamas su panašiais atvejais, mąstė apie tam
tikrus eksperimentus, kuriuos būtų galima atlikti su kitais pacientais.
Tai, kad nė vieno mintyse ji nepajuto priekaištų savo atžvilgiu už
tai, kad įpainiojo Anną į šią situaciją, Tatjanai suteikė palengvėjimą.
Gal ji visgi nebus suklydusi per savo svarbią užduotį ir negaus nuo
tėvo pylos, kaip tik ką nuo Margaritos, kad nemokėjo išsaugoti geros
Annos nuotaikos?
– Va dabar tai jaučiuosi alkanas kaip vilkas ir visiškai subrendęs
tavo, brangioji, kulinariniams stebuklams, – staiga kildamas iš fote-
lio garsiai pareiškė Šmykovas.
64
Liudmila Vasiljevna irgi vikriai pašoko nuo sofos kaip į mūšį

pašauktas kareivis ir nuskubėjo prie viryklės. Tatjana, ne taip žaibiš-
kai kaip mama, nusekė jai iš paskos padėti dengti stalą.
Vakarienės metu vyrai toliau aptarinėjo Annos atvejį. Liudmila
Vasiljevna ir Tatjana klausėsi.
– Na ir kokia tavo nuomonė dėl to reiškinio vardu „Kostia“? –
dorodamas karbonadą, patiektą su bulvėmis ir šviežių daržovių gar-
nyru, pasiteiravo kolegos Šmykovas.
Gydytojas šiek tiek pamąstė ir pakraipė galvą.
– Žinai, Lioša, man regis, dar ne iki galo suvokėme Annos gebė-
jimus. Iki šiol atrodė, kad kai reginius užblokuojame, jos smegenys
neturi tiesioginio ryšio su ateities vizijomis ir ilsisi. Dabar galvoju
kitaip. Panašu, kad Annos sąmonės ryšys su smegenimis tebesivysto
ir atskleidžia mums vis naujų galimybių.
– Matyt, taip ir bus, – linktelėjo Šmykovas. – Juk žinome, kad
smegenyse užblokavus bet kokį gebėjimą, ar, galų gale, net bet kokį
fizinį skausmo pojūtį, jo priežastis nepasišalina ir ieško kitų kanalų
pasireikšti žmogaus sąmonėje. Ir tu žinai mano nuomonę, kad Annos
„atostogos“ nėra gera išeitis. Jai būtina lavinti sąmonės jėgą, min-
ties koncentraciją, asmenybės tvirtumą, kad tie reginiai ne alintų, o,
atvirkščiai, ją įkrautų savo energija, kaip žaibo iškrovos galia, kuri,
deramai nukreipta, gali generuoti energiją. Juk mūsų smegenys neu-
roplastiškos ir nuolat save tobulina, vysto. Kruopščiu, atkakliu darbu
su savimi galima pasiekti nuostabių rezultatų. Annai tetrūksta tik
pasitikėjimo savimi ir savo galingomis vidinėmis potencijomis.
– Taip, taip, – nė neketino ginčytis gydytojas. – Kiekviena jėga
gali ir kurti, ir griauti. Annos žaibus būtina pajungti ir suvaldyti, kol
galutinai neišsekino jos psichikos. Kiek ji prisileidžia mane į savo
vidinį pasaulį, tiek mėginu ją įkalbėti kartu su manimi lavinti jos
psichines galias. Bet tu ir pats žinai, ji nuo visų mokslų šalinasi, tik
menui labiau atvira.
– Tai ir ieškok priėjimo per menines priemones, – pasiūlė
Šmykovas. – Tas, kurias ji pati mėgsta. Pieškite ir per piešinį kurkite
65
naujus sąmonės ir pasąmonės ryšius. Narstykite iš stiklo karoliukų

apyrankes, kurios simbolizuotų naujus draugiškus santykius su žmo-
nėmis ir palankias Annos gyvenimo situacijas. Megzkite ilgo šaliko
formos bei margų raštų pozityvios realybės „takus“. Nukreipkite jos
žvilgsnį iš vidaus į išorę ir tuomet tas žaibas kirs ne per jos nervų sis-
temą, o į visuomenės psichikos lauką. Ir ten darys pozityvų poveikį
visuomenės struktūriniam moraliniam audiniui.
Viktoras Sergejevičius užsimąstęs stukseno šakute į tuščią lėkštę.
Liudmila Vasiljevna norėjo jam pasiūlyti pakartoti – ji žinojo gigan-
tišką gydytojo apetitą, – bet nedrįso pertraukti vyrų pokalbio. Jai
atrodė, kad jie tuoj tuoj atras veiksmingą būdą, kaip padėti jos myli-
mai mergaitei.
– O gal ji viena to nepajėgia atlikti? – staiga vėl prakalbo
Šmykovas. – Gal jai šalia reikalingas jos energijų transformatorius?
– Būtent! – nušvito gydytojo veidas, – Kaip tik apie tai dabar ir gal-
vojau. Jai reikia tinkamo agento – cheminio agento, turiu omeny, – jis
pats nusijuokė iš žodžių žaismo (dirbant specialiojoje tarnyboje visos
mintys tik ir sukasi apie visokius slaptus agentus bei slaptas operaci-
jas) ir nukreipė nekaltą žvilgsnį į Liudmilą Vasiljevną: – Balandėle,
neužsigauk, tačiau labai jau mažomis porcijomis vaišini. Restorane ir
tai daugiau žmogui į lėkštę įdeda.
Liudmila Vasiljevna patenkinta nusišypsojo ir atsikėlė iš už stalo.
– Žinoma, branguti, argi tokiam galingam intelektui, tokiai pla-
čiai sielai gali užtekti vieno nediduko karbonado... Tiesiog nenorė-
jau, kad atšaltų, ir antros porcijos tau iš karto nesiūliau... Tuoj pat
atnešiu. O tau Lioša?..
Pulkininkas giliai atsipūtė, atsilaisvino kelnių diržą ir atsilošęs į
kėdės atkaltę tarė:
– Ačiū, kregždele mano, aš jau sotus. Matyt, į mano porciją
įmaišei kokių nors slaptųjų agentų – turiu omeny sotumą skatinan-
čius maisto papildus, aišku, – jis irgi nusijuokė iš šio vakaro impro-
vizuotų kalambūrų.
Dar kiek pavakarojęs su Šmykovais, gydytojas susiruošė namo.
66
– Gal ir mane pavėžėtumėte, mums kaip ir pakeliui, – paprašė

Tatjana.
– Žinoma, mano miela mergaite, – patenkintas gera kompanija
sutiko Viktoras Sergejevičius.
Jis nevartojo alkoholio, dėl to per skyriaus vakarėlius ir kitas šven-
tes dažnai dirbdavo labiau su alkoholiniais gėrimais draugaujančių
svečių išvežiotoju po namus.
Tatjana atsisveikino su tėvais ir nusekė gydytojui iš paskos. Tas nešė
jos lagaminą taip, lyg šis būtų purių plunksnų prikrautas, Tatjanai ne
pavydu pasidarė jo fizinės galios. Nors ir persiritęs per penkiasde-
šimt, žilstelėjęs ir pliktelėjęs, bet vis dar atletiškas, patrauklių, ryš-
kią asmenybę atspindinčių veido bruožų. O jei jis dažniau būtų taip
gerai nusiteikęs kaip šįvakar, tai iš viso įsimylėti galima... Gal jis iš
tų ilgaamžių, kurie ir šimto vis dar išsaugoja gyvybingumą ir žavi
jaunas paneles savo dvasios galia? Koks jis bus tokiame amžiuje, jeigu
jo sulauks, žinoma? Dar labiau sukumpęs, nuo niūrumo išryškėju-
siomis raukšlėmis kaktoje ir prie lūpų kampučių, irzlus ir priekabus
dėl įvairiausių smulkmenų...
Tatjana paskubėjo nuvyti šias kvailas mintis. Deja, šiandien jai
apskritai ne itin gerai mąstėsi, nes atsisėdusi į Lexus, kurio ekolo-
gišku hibridiniu varikliu gydytojas itin didžiavosi, ir jiems pradėjus
važiuoti, Tatjana nesusilaikė neuždavusi, kaip jai pačiai pasirodė, ir
suvis neprotingą bei nemandagų klausimą:
– Viktorai Sergejevičiau, ar jūs nebijote senatvinės negalios?
Dar nebaigus sakinio susivokė, kad vyresnio amžiaus žmogus gali
pasipiktinti įžūliu jauno žmogaus mestu priminimu, kad jam senatvė
gerokai arčiau. Ji skubiai žvilgtelėjo į gydytoją pasiruošusi nuošir-
džiai atsiprašyti. To neprireikė. Viktoras Sergejevičius ramiai vairavo
ir atrodė greičiau užsimąstęs nei supykęs.
– Apie kurią senatvinės negalios rūšį klausi? – ramiai pasitikslino
jis. – Fizinę ar psichinę?
Tatjana tik gūžtelėjo pečiais. Jai jos abi atrodė vienodai
bauginančios.
67
– Matai, Tania, – taip ir nesulaukęs jos atsakymo tęsė gydytojas, –

fizinės negalios nebijau nei senatvėje, nei anksčiau. Ji tėra tik alterna-
tyvi mūsų dabartiniam fiziniam aktyvumui būsena, kuri dažnai nėra
trikdis intensyviai intelektinei ir dvasinei kūrybai. Be to, atmink,
mokslas vysto akių judesiais, balsu ir netgi minčių skleidžiamomis
elektromagnetinėmis bangomis valdomus elektroninius įrenginius.
Taigi šią negalios rūšį greitai galėsime vertinti tik kaip tam tikrą fizi-
nio aktyvumo apribojimą, o ne rimtą trikdį.
– Na, kažin ar su jumis sutikčiau, – atsargiai paprieštaravo
Tatjana. – Aš per daug mėgstu viską, kas susiję su aktyvia fizine vei-
kla, kad lengvai, be širdies skausmo galėčiau to atsisakyti.
– Kai tau ant galvos uždės virtualiojo fizinio aktyvumo akinius,
tiesiogiai siunčiančius impulsus į tavo motorinę smegenų dalį, nebe-
patirsi skirtumo. Juk tikrasis judėjimas, tikrieji potyriai apie išorinę
realybę vyksta smegenyse. Štai dėl ko manau, kad daug labiau nema-
loni turėtų būti tiek senatvinė, tiek ir bet kuri kita protinė negalia,
sklerozė ir kitos degeneracinės smegenų ligos, – įsijautęs į temą, kaip
paskaitoje studentams dėstė Viktoras Sergejevičius. – Žmogaus sme-
genys – tai tarsi radijo imtuvas, kuris priima kūrybinių idėjų, asmeni-
nių ir visuomeninių vertybių, gyvenimo tikslų impulsus, siunčiamus
iš žmogaus sąmonės, kuri yra anapus fizinių smegenų, kaip nepri-
klausoma radijo stotis. Bet net ir šiuo atveju labai nerimauti nedera.
Iki to laiko, kai man, o kada nors po daugybės metų galbūt ir tau,
gali priartėti toks gyvenimo tarpsnis, mokslas jau bus išradęs, kaip
įveikti degeneracines smegenų ligas. Juk šia linkme ir aš pats dirbu su
ligoniais, eksperimentuoju su smegenų „radijo imtuvo“ ar „antenos“
sureguliavimu, kad atkurtume neuronų ryšį su sąmone. Smegenys
yra labai neuroplastiškos, noriai linkusios atsinaujinti, megzti naujus
neuronų ryšius, mokytis naujų dalykų. Tik ne visi tai žino ir ne visi
šia savo smegenų smalsumo ir geranoriško bendradarbiavimo savybe
naudojasi.
Tatjana klausėsi gydytojo kaip užkerėta. Jai rodėsi, kad jis pirmą
kartą gyvenime kalba su ja kaip su suaugusia, lygiaverte pašnekove,
68
kad jam įdomu su ja plėtoti tokią, pasirodo, jam artimą ir svarbią

temą. Gal ji visai ir nenusišnekėjo, o priešingai, intuityviai parinko
tinkamą klausimą jų pokalbiui?
– Ir dar kas įdomu, – toliau dėstė gydytojas. – Kuo sąmoningesnis
žmogus, tai yra kuo labiau išlavintas ir organizuotas jo mąstymas,
dėmesio sutelkimas bei išlaikymas, kuo geriau jis suvokia ir išreiškia
savo vidines vertybes, tuo daugiau tikimybės, kad net degeneravus
tam tikroms jo mąstymo funkcijoms, to žmogaus sąmonės valios
skatinamos šias funkcijas prisiims efektyviai vykdyti kitos, iki tol
buvusios už tai neatsakingos jo smegenų dalys, kaip tai yra pastebėta
įvairių mokslinių tyrimų ir eksperimentų metu. Net jeigu smegenyse
liktų tik vienas veikiantis neuronas ir jo spartusis ryšininkas akso-
nas, holografijos principu tokio aukštai organizuoto sąmoningumo
atveju jie sugebėtų išlaikyti sąmonės ryšį su fiziniu kūnu.
Automobilis jau kuris laikas stovėjo prie namo, kuriame
gyveno Tatjana. Abu buvo tiek įsitraukę į pokalbį, kad to nė
nepastebėjo.
– Viktorai Sergejevičiau, – nuoširdžiai tarė Tatjana, – su jumis taip
įdomu... Juk paprastai jūs niūrus ir užsidaręs...
– Aš ne niūrus, vaikeli, – beveik šiltai nusišypsojo gydytojas. –
Man dažnai klaidingai prikiša šią ydą. Ir ne piktas, kaip mano dar kiti
žmonės. Aš susimąstęs ir sukoncentravęs savo mintis į mano mokslo ir
tyrimo darbų temą. Dalis mano proto nepaliauja spręsti šių klausimų
net dabar, kalbantis su tavimi, tarsi turėčiau kelis savarankiškus sme-
genų rinkinius ir jais vienu metu naudočiausi.
„Tėtė turbūt tai žino, nes jie seni draugai ir jis vienintelis niekada
nėra pavadinęs Viktoro Sergejevičiaus niūriu“, – pagalvojo Tatjana.
Balsu ji tarė:
– Jūs man niekada nepasakojote tokių įdomių dalykų.
– Tu niekada ir nesidomėjai. Visa būdavai išorinėje veikloje, kupina
įspūdžių, kuriuos norėdavai perteikti kitiems – tavyje nebuvo laisvos
vietos klausytis kitų žmonių patirties, – tėviškai atlaidžiai šyptelėjo
gydytojas. – Iš šios kelionės grįžai pasikeitusi, atviresnėmis aplinkai
69
ir aplinkiniams akimis. Manau, kad paskutinė Annos istorija tave

teigiamai paveikė ir pasitarnavo vidinio smalsumo katalizatoriumi.
„Gal dėl to tokios keistos mintys visą dieną mane kamuoja, – len-
gviau atsiduso Tatjana. – Gal tai ne kvailėjimo, o, atvirkščiai, išmin-
tingėjimo rodiklis...“
– Kaip ir atvykom, panelyt, – su humoru balse pastebėjo Viktoras
Sergejevičius. – Ar tavo Tolikas nepavyduliaus, jei smalsūs kaimynai
perduos, kad ilgai sėdėjai tamsoje automobilyje su kitu vyru?
– Jam tai tik į sveikatą, kad per daug savimi patenkintas nebūtų, –
prunkštelėjo Tatjana.
Jau traukė iš rankinuko mobiliojo ryšio telefoną skambinti
Tolikui, kad ateitų pasitikti jos ir sunkiojo lagamino, tik kilo dar
vienas klausimas:
– Ar jūs tikite, kad Annos regėtas jaunuolis yra realus žmogus?
Gydytojas palingavo galvą. Jame atbudo profesinis atsargumas.
– Esamoje stadijoje sunku apie tai pasakyti ką nors konkrečiau.
Reginys pasireiškė esant užblokuotam Annos gebėjimui, vadinasi,
tai gali būti tik ryški fantazija. Tačiau jos sąmonė vystosi, vadi-
nasi tai gali būti naujas būdas perduoti informaciją per tam iki
šiol nenaudotus kitus smegenų kanalus, kaip tau tik ką pasakojau.
Smegenys nuolat vystosi ir prisitaiko prie pokyčių. Stebėsime toles-
nius įvykius.
Atsakymas buvo nieko nesakantis ir tuo pačiu daug ką paaiškinantis.
– Labai ačiū, Viktorai Sergejevičiau, kad pavėžėjot, – Tatjana
pagaliau rado jėgų užbaigti įdomų vakarą.
Ji paskambino Tolikui, ir šis, vienmarškis, basnirčiomis įsispyręs į
šlepetes, netrukus jau bučiavo savo išsiilgtąją draugę.
***
Kai Viktoras Sergejevičius atblokavo Annos gebėjimus ir šiek

tiek su ja pasėdėjęs pasiūlė abiem grįžti į svetainę, Anna mieguistai
papurtė galvą:
70
– Noriu pabūti viena. Galbūt truputį nusnausiu. Jaučiu, kad naktį

gali būti ne vienas iškvietimas, kaip tai nutinka po kiekvieno atblo-
kavimo. Nakties miegas nusimato neramus, todėl noriu pailsėti iš
anksto.
– Žinoma, Annuška, pailsėk, – šiltai atsakė gydytojas išspaudęs
pačią geranoriškiausią iš visų savo šypsenų. – Jeigu prireiktų pagal-
bos, būtinai man skambink.
– Taip žinoma. Gero jums vakaro.
Likusi viena, Anna įsijungė Tatjanos magnetofoną, susirado savo
mėgstamos dainininkės Enyos diską ir paleido jį tyliai groti. Trumpai
pastovėjo prie lango. Lauke įsisnigo. Tankų snaigių šydą į visas puses
plaikstė gūsingas vėjas. Jaukus, hipnotizuojantis snaigių šokis gels-
voje kiemo žibintų šviesoje ramino. Anna saldžiai nusižiovavo, tingiai
pasirąžė. Nenusirengusi, nenusipraususi, atsigulė ant minkštos sofos,
užsiklojo storu pledu, po pagalve pasikišo mobiliojo ryšio telefoną,
kad nereikėtų toli ieškoti, kai susapnuos įvykį. Tatjanos kambarys
buvo nuošaliausias, pačiame koridoriaus gale, už Antono kambario
ir Šmykovo darbo kabineto. Čia beveik nesigirdėjo svetainėje besi-
kalbančių žmonių balsų.
Ji klausėsi švelnaus dainininkės balso ir jo kaip lopšinės sūpuo-
jama nugrimzdo į pusiau miego būseną, kai mintys nustoja būti
kontroliuojamos proto ir nebeprivalo organizuotai sekti viena po
kitos kaip karinėje rikiuotėje. Jos gavo komandą „Laisvai“ ir paju-
tusios laisvę ėmė šėlioti. Džiaugsmingai pynėsi, sūkuriavo, šoki-
nėjo viena nuo kitos ir viena per kitą kaip kieme išdykaujantys,
gaudynių žaidžiantys vaikai. Buvo gera gulėti tokioje neįpareigo-
jančioje sumaištyje. Galvos skausmas nurimo, įtampa nuslūgo.
Tiesa, liko tas neišspręstas klausimas dėl Kostios. Pagalvojusi apie
jį, Anna staiga išvydo elektrinio traukinio stotelę. Ne taip ryškiai
kaip naktinių reginių metu. Tik kaip per drumzliną rūką. Visgi
panoro apsidairyti aplinkui atidžiau. Kažkokia jėga ją trūktelėjo
į kairę nuo stotelės, pro nušiurusius daugiaaukščius namus, tolyn
iki aukšta tvora aptvertos gamyklos... Prie pagrindinio įvažiavimo į
71
teritoriją, saugomą automatinio užtvaro. Prie stambaus užrašo ant

sienos „Michailovo konstruktorių biuras“. „Štai kur jis dirba“, –
apsidžiaugė Anna.
Nei pro šalį zuję žmonės ir automobiliai, nei apsaugos darbuo-
tojai jos nematė, lyg ji būtų vaiduoklis. Anna netrukdoma pateko į
pastatą ir ilgai klajojo jo koridoriais, dairėsi po kabinetus, atsargiai
prasilenkdama su toliau ją ignoruojančiais žmonėmis. Kostios niekur
nesimatė. Anna pamėgino mintyse atkurti anksčiau regėtą nelaimės
vietos aplinką ir vėl joje atsirasti. Tą kabinetą greitai rado. Tik jis
buvo tuščias ir be jokių smurtinės mirties ar kitokios netvarkos požy-
mių. Anna atsisėdo į patogų krėslą ant ratukų prie masyvaus stalo
ir susimąstė. „Kur aš esu? Kada aš esu čia?“ Apsidairė. Laikrodis ant
sienos rodė be septynių minučių dešimtą valandą. Ant stalo prie-
šais save pastebėjo nešiojamąjį kompiuterį. Paspaudė jo klavišus – ir
ekranas nušvito, pakirdęs iš snaudimo režimo. Dešiniame jo kampe
Anna pele paspaudė kalendoriaus ikoną – išsiskleidusiame lange aiš-
kiai išvydo datą – kovo 26 diena.
Koridoriuje pasigirdo artėjantys balsai. Anna staigiai pašoko iš
kėdės ir pasitraukė į tolimąjį kambario kampą. Į kabinetą įėjo du
vyrai. Anna krūptelėjo: vienas buvo tas, kurį ji regėjo negyvą. Antrasis
buvo Kostią nusikaltimo vietoje aptikęs ir miliciją iškvietęs vyras.
Būsimoji auka, pilnėjantis, pliktelėjęs, apie penkiasdešimt metų, pik-
tai mostagavo rankomis ir garsiai reiškė savo nepasitenkinimą:
– Ir vėl jūs man kalbate apie kažkokius nesklandumus, vėl atidėti
terminai! Nebepakęsiu tokio įsipareigojimų nesilaikymo! Jeigu mano
prekė nebus baigta iki kovo pabaigos, kaip įrašyta antrajame sutarties
priede, aš atsisakau jos ir kreipsiuosi į kitą firmą. Tegul prarasiu laiko,
bet iš principo negaliu sutikti su tokiu mulkinimu ir nekompetencija.
Geras dešimt minučių pirkėjas nuleidinėjo garą. Antrasis vyras
tvardėsi ir visaip mėgino jį nuraminti. Pagaliau nutaikęs ramesnę
akimirką įterpė:
– Leiskite man pakviesti specialistą inžinierių, ir jis jums viską
paaiškins.
72
Nekreipdamas dėmesio į kliento protestus, jis kažkam paskam-

bino ir pakvietė užeiti.
Už kelių minučių į kabinetą įžengė susirūpinusiu veidu... Kostia.
Anna taip susijaudino jį išvydusi, kad jos reginys ėmė silpti. Ji
nujautė, kad štai, jos akivaizdoje tuoj tuoj įvyks tas įvykis. Ji jau žino
datą ir laiką, belieka išsiaiškinti vietą, ir to smurtinio akto pavyks
išvengti. Ir tuo pačiu ji nenorėjo regėti to, kas įvyks. Ji niekaip nega-
lėjo patikėti, kad jos išsvajotasis Kostia galėtų pakelti ranką prieš kitą
žmogų... Šios akimirkos taip bijojo, kad sąmoningai pritemdė savo
reginį, tarsi užsimerkė ir užsikišo pirštais ausis... ir taip praleido visą
epizodą iki tos vietos, kurią jau buvo regėjusi anksčiau:
... Išvydęs susmukusį virš stalo vyrą, kraują ant Kostiios rankų, į
kabinetą įėjęs vyras (matyt, kol ji buvo užsimerkusi, jis buvo trum-
pam pasišalinęs, ir būtent tada įvyko tai) žengtelėjo atgal ir kimiu
balsu paklausė:
– Kam tu jį žudei?
Kostia sunkiai atsiduso ir neaiškiai atsakė:
– Aš kitaip mačiau šią situaciją...
Toliau Anna nebežiūrėjo. Ji nutraukė savo sąmoningo išėjimo į
reginį būseną. Gulėjo ant nugaros sunkiai kvėpuodama ir mąstė. „Ar
tai, kad sutrukdysiu jam nužudyti žmogų, jį apsaugos nuo panašių
situacijų ateityje? Ar tai polinkis, kuris gali pasireikšti bet kada, ar
vienintelė per visą gyvenimą pasitaikanti į kampą įspeisto žmogaus
situacija?“ Kad turi pranešti apie reginį savo ryšininkams, nė kiek nea-
bejojo – juk galima išgelbėti žmogų ir būtina jį išgelbėti bet kokiomis
sąlygomis. Ji išsitraukė iš po pagalvės telefoną ir paskambino.
– Seržantas Ulickis klauso, – išgirdo įprastą tvirtą ir suteikiantį
pasitikėjimo balsą.
Anna papasakojo viską sąžiningai, nieko neslėpdama.
– Vieta ir laikas aiškūs, imuosi paieškos, – trumpai atsakė Sergejus
Ulickis ir atjungė ryšį.
Lyg nujausdama, kad jau galima ją trukdyti, į kambario duris
tyliai pasibeldė Liudmila Vasiljevna.
73
– Annuška, gal norėtum pavakarieniauti? Svečiai jau išsiskirstė,

Lioša užsidaręs darbuojasi savo kabinete, namie ramu, niekas tavęs
nekalbins, jeigu nenori bendrauti. Galiu tau vakarienę atnešti į
kambarį.
– Nereikia į kambarį, tuoj ateinu, teta Liuda, – garsiau, kad ją
išgirstų anapus durų, atsakė Anna.
Sočių mėsiškų patiekalų Anna atsisakė. Ji pasitenkino avižų koše su
braškių uogiene ir saldžiu glaistytu varškės sūreliu. Kol valgė, papasa-
kojo tetai savo reginį. Su teta Liuda apie Kostią kalbėtis buvo lengva.
Reikėjo juk nors kam nors išsakyti savo rūpestį, kuris ją graužė. Jos
kaip tik aptarinėjo galimą Kostios elgesį pakeistų įvykių ateityje, kai
suskambo Annos mobilusis. Pamačiusi, kas skambina, Anna skubiai
atsiliepė. Tikėjosi malonios žinios, kad pagal jos pateiktą informaciją
viskas jau sutvarkyta. Jai teko nusivilti.
– Čia seržantas Ulickis, – kaip ir visada oficialiai prisistatė Sergejus
ir iš karto perėjo į neformalų toną. – Anna, kažkur bus įsivėlusi
klaida. Nėra tokio konstruktorių biuro Pamaskvėj. Ir nėra inžinie-
riaus konstruktoriaus tavo pateikta pavarde.
– Kaip nėra? – nustebusi šūktelėjo Anna.
Tai buvo vienas iš retųjų kartų, kai ji regėdavo netiksliai. Liudmila
Vasiljevna raminančiai uždėjo Annai ant peties ranką ir susirūpinusi
klausėsi pokalbio.
– Pabandyk patikrinti duomenis, – patarė Sergejus. – Pasidairyk
daugiau detalių pastate ir jo aplinkoje. Kokia tai buvo elektrinio
traukinio stotelė?
Anna prisiminė, kad neįsidėmėjo stotelės pavadinimo.
– Gerai, – pareigingai atsakė ji kaip kareivis, gavęs komandą, –
einu ir žiūriu.
Nebaigusi gerti arbatos, Anna grįžo į kambarį, vėl atsigulė, užsi-
merkė ir pamėgino sugrįžti į reginį. Ji taip jaudinosi ir buvo tokia
įsitempusi nuo jaučiamos prieš save pačią atsakomybės, kad niekaip
nepavyko susikaupti. Nusprendė pakeisti nuotaikos ritmą. Nuėjo į
vonią, prisileido ją pilną karšto vandens, įsipylė pušų ir mėtų ekstrakto
74
ir leido kūnui mėgautis visišku atsipalaidavimu. Ramiai, ramiai, kar-

tojo pati sau. Laiko iki ryto dar yra. Ji spės. Išlipo iš vonios tik tuomet,
kai pajuto, kad ima snausti. Tyliai grįžo į savo kambarį. Eidama kori-
doriumi girdėjo, kaip kažką niūniuodama virtuvėje tvarkosi teta, kaip
prislopintu balsu telefonu kalbasi savo darbo kabinete dėdė.
Neskubėdama pasiklojo lovą, spintoje susirado vieną iš Tatjanos
neišsivežtų naktinių marškinių ir patogiai įsitaisė „nakties darbui“.
„Reikia pradėti nuo stoties, iš kurios išvykstu, ir įsidėmėti pavadi-
nimus“, – įsakė pati sau.
Anna leido savo apsnūdusioms mintims laisvai klajoti po įsivaiz-
duojamą stotį, iš kurios ji planuoja sėsti į traukinį. Laukė, kol mintys
virs panašiu į sapną reginiu, kaip tai įvykdavo visada.
... Ir štai ji jau stovi perone, tik kažkodėl ne elektrinių traukinių
stotyje, o metro Konkovo stotelėje prie Šmykovų namų. Pažvelgė į
laikrodį – 18:21. „Keista, juk tai visai ne tas laikas. Gal aš suklydau,
gal tame kabinete ant sienos kabėjęs laikrodis blogai ėjo ar iš viso
neveikė?“ – pagalvojo Anna.
Iš įpročio ji dairėsi aplink, stebėjo po darbų namo grįžinėjan-
čius gausius žmonių pulkus ir laukė traukinio į Medvedkovo pusę.
Artimiausias traukinys – už penkių minučių. Jos dėmesį patraukė
vienišas krepšys prie kiosko. Šiaip gyvenime tikrai nebūtų jo paste-
bėjusi. Kadangi tai buvo reginys, kažkas, kas jai visa tai rodė, atkreipė
jos dėmesį ir leido jos intuicijai suvokti, kad tai – sprogmuo ir jis
greitai suveiks. „Ne ta situacija, kurios man reikia“, – nepatenkinta
to „kažko“ elgesiu pasiskundė Anna. Sprogimas metro, žinoma, nėra
gerai, tačiau negi negalėjo šios situacijos parodyti po to, kai ji išsiaiš-
kins jai rūpimą klausimą?
Prabudusi iš reginio Anna sugaišo apie valandą, kol nukreipiančių
Sergejaus klausimų vedina reikiama paieškos kryptimi užtikrino, kad
šis įvykis neįvyks, o kaltasis bus laiku sulaikytas.
Buvo jau gerokai po vidurnakčio. „Gal man pradėti nuo galutinio
atskaitos taško?“ – pagalvojo Anna ir nurodė mintims klajoti aplink
vietovę, kurioje matė Michailovo konstruktorių biuro pastatą.
75
Annos protas tarsi žaidė su ja slėpynių. Ji ir vėl atsidūrė ne ten ir

ne tada, kaip buvo nurodyta „užsakyme“. Naujojoje vietoje ji išvydo
du vienas į kitą lekiančius traukinius – krovininį ir keleivinį... Gera
valanda praėjo Annai ir Sergejui aiškinantis Pamaskvės traukinių tvar-
karaščius ir maršrutus, kol šis gresiantis įvykis buvo anuliuotas, išsi-
aiškinus, kur koks mechanikas užsnūdo, o koks operatorius suklydo.
Kai trečią kartą susikaupusi į Kostios įvykį pamatė staklių gamy-
kloje įvykusį sunkų darbininko sužalojimą, Anna suprato: ji tiesiog
bijojo TAI pamatyti ir bėgo pati nuo savęs ir nuo realybės. Buvo
septynios valandos ryto. Koridoriuje girdėjosi į darbą besiruošiančio
Aleksejaus Šmykovo pritildytas balsas.
Ką daryti? Skambinti gydytojui Viktorui Sergejevičiui ir tikėtis
pagalbos iš jo hipnozės? Nespės. Juk reginyje laikrodis kabinete rodė
rytinį laiką. Anna nusprendė pati pamėginti nuvažiuoti ir pasidairyti
po regėtąją vietovę. „Kaip aš žinosiu, kur vykti?“ – paklausė ji savęs
pačios. Kol tingiu, nepaklusniu protu svarstė šį klausimą, nepajuto,
kaip vėl užmigo. Ją tiek išvargino naktinis darbas, kad kai pagaliau
rado jėgų pramerkti akis, buvo beveik vidudienis. Pamačiusi, kiek
valandų, viduje sudejavo: jeigu Kostia egzistuoja realybėje, tai jis jau
nusikaltėlis... Vikriai atsikėlusi ir paskubomis apsirengusi, Anna išėjo
iš savo kambario. Tetą rado virtuvėje gaminančią pietus. Ši lyg nie-
kur nieko džiaugsmingai pasveikino seserėčią. Teta spinduliavo tokią
ramybę ir giedrą, kad Anna nejučiomis aprimo ir netgi nusišypsojo.
– Na, kokie nuotykiai vyko šiąnakt? – nerūpestingai pasiteiravo
Liudmila Vasiljevna. – Kokius įvykius pavyko pakeisti?
Jos tonas toks buvo ne dėl to, kad ji nevertintų Annos darbo, o kad
apramintų regimai blogą merginos nuotaiką. Liudmila Vasiljevna
seniai buvo pastebėjusi, kad geba kitiems perteikti savo nuotaikas.
Tuo neretai naudojosi tiek darbe, tiek namuose, kurdama gerano-
rišką ir palankią atmosferą. Anna paėmė jai siūlomos kavos puodelį
ir atsisėdusi ant minkštasuolio išsiblaškiusiu balsu atsakė:
– Neįvyks sprogimas metro, nesusidurs du traukiniai ir nebus
sužalotas gamyklos darbininkas.
76
Kiek patylėjusi išsidrąsino paklausti:

– O ką praneša per žinias? Kas visgi pasaulyje įvyko?
– Na, jeigu kalbėsime apie visą pasaulį, – nusišypsojo Liudmila
Vasiljevna, – tai jame nuolat ir pastoviai kas nors vyksta. Kadangi
tu dirbi tik Maskvos mastu, tai Austrijoje prie Vienos tavo nesu-
žiūrėtas prekinis traukinys susidūrė su elektriniu ir sužeisti septyni
keleiviai; teroro akto metu Bagdade žuvo šešiolika žmonių; jau arčiau
prie mūsų kraštų, Nižnij Novgorode, nuvirto statybinis kranas ir
mirtinai sužalojo du darbininkus, o netoli Maskvos, Petušinsko
rajone, susidūrė vilkikas su autobusu ir žuvo keturiolika Uljanovsko
miesto gyventojų, – kiek įmanoma kasdieniškesniu balsu kaip tele-
vizijos laidos apžvalgininkė raportavo paskutiniąsias žinias Liudmila
Vasiljevna.
– Petušinsko rajonas vos šimto kilometrų atstumu nuo mūsų,
kodėl aš nemačiau šios nelaimės? – pasipiktino Anna. – Gal dėl to,
kad per daug susitelkiau į vieno žmogaus problemą ir užblokavau
savo mintis nuo kitų įvykių? Neturiu būti tokia egoistė...
– Na jau, tik nemėgink graužtis! – įsakmiai tarė Liudmila
Vasiljevna. – Tu negali iš savęs reikalauti išgelbėti visų Maskvos,
mūsų šalies ir pasaulio nelaimingųjų. Tu turi talentą, daug su jo
pagalba darai, tuo ir pasitenkink. Ir be to pavargsti. Esi ribotas fizinis
ir psichinis resursas trapiame žmogaus kūne. Vertink tai, ką turi, o ne
tai, ką gal galėtum, o gal ir negalėtum turėti.
Pamačiusi, kad jos žodžiai ir vidinė ramybė Anną apmaldė,
Liudmila Vasiljevna nukreipė kalbą į kasdieninius reikalus.
– Skambino Margarita. Prašo, kad jai paskambintum. Tikisi, kad
pas ją šiandien atvažiuosi, juk tau reikia pas mus persigabenti savo
daiktus.
„Anksčiau ar vėliau vis vien teks su ja susitikti, – pagalvojo Anna. –
Tai geriau anksčiau nei vėliau, nes kuo ilgiau atidėliosiu, tuo labiau
ji karščiuosis.“
– Gerai, pasiskambinsiu, – pažadėjo ne tiek tetai, kiek pati sau
Anna.
77
3. Oficiali tyrimo versija
Papusryčiavusi Anna, lydima tetos, taksi nuvyko į ligoninę. Ten
jai peršvietė sužalotas galūnes ir ją apžiūrėjo gydytojas. Nuo rankos
langetę nuėmė, nes riešo kaulas buvo tik nestipriai įskilęs ir sparčiai
sugijo. Ant kojos įtvarą dar kelioms savaitėms paliko.
Pas Margaritą susitarė atvykti šeštą vakaro. Anna nerimaudama
svarstė, kokia ją sutiks pusseserė – šaltai arogantiška, ar audringai
pasipiktinusi. Neatspėjo. Margarita buvo spėjusi susitvardyti ir
Annos pakartotinai tvirtai išreikštą sprendimą gyventi pas Šmykovus
priėmė palyginti ramiai.
– Gal tu ir teisi, – sąžiningai prisipažino Margarita, kai jos po pirmo
kiek nejaukaus pasisveikinimo įsitaisė virtuvėje su juodos arbatos
SAULĖ ZUJŪTĖ. Akys, kurios tave mato. 3. Oficiali tyrimo versija
puodeliais ir prekybos centro kulinarinio skyriaus gamybos pyragu, –

gal man tikrai laikas pasiryžti asmeniniam gyvenimui. Džiaugiuosi,
kad pamatysi Valerijų. Jis turėtų pasirodyti apie septintą. Valera –
advokatas, daugiausia dirba su nekilnojamojo turto bylomis...
Anna sutrikusi nutraukė Margaritą.
– Nesakei man, kad čia bus tavo vaikinas. Geriau aš skubiai susi-
rinksiu savo daiktus ir važiuosiu, nenoriu jo išgąsdinti.
Margarita tvirtai sugriebė Anną už rankos ir tarė:
– Noriu jį supažindinti su tavimi. Mes iš pusės žodžio suprantame
vienas kitą. Susipažinome prieš tris savaites viename naujo biurų pas-
tato atidaryme. Jau savaitė kaip jis nakvoja pas mane. Mes idealiai
tinkame vienas kitam, ir aš noriu, kad tu jį pamatytum.
– Margo, aš jį išgąsdinsiu... – sudejavo Anna. – Nemokėsiu su juo
protingai kalbėtis...
– Užvesk kalbą apie dabartinę krizę.
– Apie savo reginių problemas? – nustebo Anna. – Juk mokei apie
tai niekam nepasakoti...
– Ne, – nekantriai papurtė galvą Margarita. – Ne apie savo reginių
krizę, o apie pasaulinės ekonomikos krizę. Apie ją tau užtenka žinoti,
kad ji vis intensyvėja ir jos galo nematyti. Pakalbėsite bendromis
temomis, paskui aš tave su tavo daiktais parvešiu pas Šmykovus.
– Apie ekonominę krizę. Ir vėl vaikinas be fantazijos, – nepaten-
kinta sumurmėjo Anna.
Žmones ji skirstė į „turinčius fantaziją“ ir į „neturinčius fanta-
zijos“. Turintys fantazijos žmonės, jos supratimu, buvo tie, kurie
suvokė jos reginius, tikėjo neregimų ryšių tarp žmonių bei įvykių
egzistavimu ir pripažino, kad ateitis yra tokia pat materiali kaip ir
dabartis. Tie, kurie neigė subtiliųjų, neregimų dalykų egzistavimą, jai
rodėsi tiesiog neturintys fantazijos ir vidinio polėkio tam suvokti. Su
tokiais jais buvo sunku bendrauti, nes ji nemėgo buitinių, ekonomi-
nių, politinių ir finansinių temų.
Kol į lagaminus krovė savo daiktus, Anna karštligiškai per-
mąstė galvoje visus įmanomus mandagius dialogus su išsilavinusiu
79
ir intelektualiu Margaritos draugeliu. Kai šis pagaliau pasirodė, jai

netapo nė kiek lengviau: jis buvo, kaip ji ir įsivaizdavo, aukštas,
sportiškas, išvaizdus, subtiliai pasikvėpinęs, elegantiškai apsirengęs,
itin rafinuotų manierų. Tokius Margo ir mėgo. Visa tai Anną kaustė
ir vertė elgtis dar kvailiau, nei paprastai ji elgdavosi neadekvačioje
aplinkoje.
Kai susipažinimo etapas buvo praeitas ir visi trys įsitaisė vakarie-
niauti virtuvėje (greito paruošimo maistas buvo iš to paties prekybos
centro kaip ir pyragas), advokatas atsikrenkštęs solidžiai pasiteiravo
Annos:
– Ką jūs galvojate apie esamą krizę, Anna Leonidovna?
Anna susikaupė kaip per egzaminą ir laikydamasi užduoto daly-
kiško tono atsakė:
– Aš manau, kad ji yra gilesnė, nei mums sakoma...
Ši frazė pasirodė aukso verta. Valerijus net šūktelėjo iš pasitenki-
nimo ir pritariamai sulinksėjo galva:
– Visiškai su jumis sutinku! Kaip tik vakar mūsų finansų minis-
tras pareiškė, kad krizės dugno dar nematyti ir kad Rusijos finansų
sistemą gali užklupti nauja problemų banga. Asmeniškai aš manau,
kad kol nesiimsime socialinės gyventojų apsaugos, kol nepradėsime
skatinti paklausos ir vystyti darbo rinkos, tol negali būti nė kalbos
apie išbridimą iš esamos padėties...
Anna klausėsi viena ausimi. Nuo tokių kalbų jos dėmesys papras-
tai išskysdavo ir ji greitai pamesdavo pokalbio giją. Laimė, daugiau
replikų šiame kasdieninio gyvenimo spektaklio akte jai nebuvo
numatyta. Margarita, kuri kaip ir Valera, tikrai turėjo apie tai ką
pasakyti, lengvai įsitraukė į diskusiją ir kažką kalbėjo apie komplek-
sinius sprendimus vietoje iki šiol taikytų pavienių konjunktūrinių
pagerinimų, o advokatas jai nuoširdžiai pritarė – jie abu iš tikrųjų
puikiai sutarė tarpusavyje.
Tai Anną džiugino ir ji atleido pasipūtusiam advokatui visas
jo „nuodėmes“, kurios jai rėžė akis – akivaizdų žavėjimąsi savo
asmenybe, perdėtą pasitikėjimą savimi, norą visus apstulbinti savo
80
informuotumu bei ryšiais. „Margo juk panaši, tai gal atitiko kirvis
kotą?“ – mąstė ji.
Lyg dar būtų mažai šio privalomojo politinės valandėlės fono, jam
pusbalsiu antrino virtuvėje įjungtas televizorius, o iš Margaritos kam-
bario nesiliaudamas žinias iš viso pasaulio perdavinėjo radijo imtu-
vas. Tokia ji yra, ta Margo, – visa informacijos sraute, visa judėjime ir
aktyvume. „Turiu nuolat jausti laiko pulsą“, – kaip tai vadino ji pati.
Kai Annos mintys vėl sugrįžo prie stalo kaimynų, jie įsijautę apta-
rinėjo Maskvos būsto rinkos problemas.
– Būsto rinkoje vėl daugėja „juodųjų maklerių“, – su pasimėga-
vimu pasakojo Valerijus.
– Toliau aiškinamasi dėl aplinkybių, kuriomis vakar Maskvoje
buvo nušauti komercinės firmos inkasatoriai, – savo trigrašį į pokalbį
skubėjo įterpti televizijos žinių laida.
– Girdėjau, kad daugėja vagysčių, apžiūrint butus menamai nuo-
mai? – pasiteiravo Margarita.
– Misisipės valstijoje du tornadai nusiautė Megi miestą. Yra
aukų, – savo jautria klausa Anna nugirdo pasakojant per radiją.
– Cha, dar įdomiau, kad vienam verslininkui sukčiai mėgino už
tris milijonus dolerių parduoti svetimą butą, – puikavosi advokatas,
lyg pats savo rankomis būtų sučiupęs apgavikus.
– Šiandien ryte sulaikytas privačios lėktuvus gaminančios įmonės
darbuotojas, įtariamas nužudęs stambų verslininką Stepankovą, –
neįkyriai, kaip eilinę kasdienybės naujieną perdavė televizijos žinių
pranešėja.
Anna sukluso ir nukreipė akis į televizoriaus ekraną. Jame nušiur-
pusi išvydo iš jai pažįstamo reginy matyto pastato milicijos darbuo-
tojų išvedamą Kostią.
– Ei, žiūrėk, tai jis! – užsimiršusi sušuko Anna, pirštu rodydama
į ekraną.
– A, taip, jau girdėjau iš pažįstamų, kurie dirba toje įmonėje, –
atsainiai mestelėjo Valerijus. – Atrodo, vyrukui kilo noras išban-
dyti unikalius greito veikimo siauroje poveikio zonoje nuodus ir jis
81
nusprendė pasipraktikuoti su įmonės klientais. Aš maniau, jie lėk-

tuvus konstruoja, bet tikriausiai tai tik priedanga juodosios rinkos
cheminei laboratorijai ir ten jie kuria modernius, neatpažįstamo
poveikio nuodus pagal specialius užsakymus.
– Nuodais? – nustebo Anna. – Ne, jis turėjo tą vyrą nužudyti
peiliu.
Margarita, įtardama, kad tai gali būti kažkas iš Annos reginių (jai
Anna dar nebuvo spėjusi papasakoti apie Kostią, nes norėjo nutaikyti
tokiam pokalbiui palankesnę progą), ėmė jai mirksėti ir siųsti įspė-
jamuosius ženklus, kad nutiltų. Anna buvo per daug susijaudinusi,
kad juos suvoktų.
Valerijus susidomėjęs pažvelgė į Anną.
– Peiliu? Kaip brutalu ir nešiuolaikiška. Kaip jums galėjo į galvą
šauti tokia kraugeriška mintis. Mėgstate skaityti trilerius?
– Taip buvo numatyta, – pasipiktino Anna. – Pati mačiau kaip
Kostia, visas išsikruvinęs, buvo palinkęs virš nužudytojo kūno...
– Jis vardu Nikolajus Jurskis, – įdėmiai žvelgdamas Annai į akis
lėtai tarė advokatas. Jo sparčiaeigėse smegenyse, įpratusiose spręsti
teisines bylas, ėmė kirbėti įtarimas ir jau kūrėsi fantastiškos įvykio
versijos. – Ar jūs jį pažįstate? „Kostia“ – tai jo slapyvardis nuodų
gamybos juodojoje rinkoje?
Margarita garsiai sukosėjo ir pamėgino nukreipti pokalbį saugia
linkme.
– Turbūt jį sapnavai. Man taip būna, kartais imu ir susapnuoju ką
nors, o paskui kitą dieną kažkas panašaus įvyksta.
Anna nesuprato užuominos ir užsigavusi, kad Margarita ja abe-
joja, atkirto:
– Nesapnavau jo! Tuo metu, kai jį išvydau, buvau užblokuota. Tai
mano svajonių vaikinas. Žinojau, kad jis ruošiasi nužudyti tą vers-
lininką, bet taip nieko doro ir nepadariau. Jaučiuosi dėl to stipriai
kalta. Ak, ką gi man daryti?
Margarita raminamai uždėjo savo ranką ant jos rankos ir tyliai
tarė:
82
– Kodėl jį vadini kitu vardu? Matyt, susimaišei ir tai visai ne jis.

– Ne! Klausyk...
Valerijus jų pokalbio nesiklausė. Atsiprašęs, kad jam reikia į tualetą,
pakilo nuo stalo ir užsidaręs tualeto patalpoje paskambino į miliciją.
– Turiu svarbių žinių dėl Stepankovo nužudymo, – tyliai tarė jis...
Lyg niekur nieko grįžęs į virtuvę rado abi moteris karštai aptari-
nėjančias Jurskį.
– Einu į kambarį, turiu padirbėti su kompiuteriu, – nerūpestingai
tarė Valerijus.
Jis pasiėmė su savimi lėkštę su nebaigtu valgyti kepsniu ir užsi-
darė Margaritos kambaryje. Jam norėjosi dingti iš buto, kuriame už
sienos galbūt sėdėjo nuodų juodosios rinkos dalyvės, žiauraus nusi-
kaltimo bendrininkės. Jeigu jos įtars jį supratus jų ryšius, gali ir jį
nunuodyti. Tačiau Valerijaus suvokimas apie garbę, ryški vizija, kaip
jis pakels savo populiarumo reitingus ir pagerins karjeros galimybes,
jeigu padės sulaikyti šio nusikaltimo dalyvius, jam neleido pabėgti.
„Greičiau atvyktų ta milicija. Amžinai jų nesulauksi“, – niurzgėjo
jis mintyse.
Ilgai laukti neteko. Šį kartą milicija buvo operatyvi kaip niekada.
Matyt, įvykis visgi buvo svarbus. Po penkiolikos minučių nuskam-
bėjo durų skambutis. Valerijus pro uždarytas kambario duris išgirdo
Margaritą nustebusiu balsu aiškinant:
– Čia kažkoks nesusipratimas. Ko jums reikia?
Balsai girdėjosi aiškiai, ir priėjęs prie kambario durų Valerijus įdė-
miai klausėsi.
– Vyresnysis operatyvinis įgaliotinis kapitonas Rybkinas ir ope-
ratyvinio įgaliotinio padėjėjas seržantas Petrenka. Mes turime duo-
menų, kad čia gyvena asmenys, kurie gali būti susiję su verslininko
Stepankovo nužudymu, – pasigirdo kietas atsakymas. – Prašom leisti
mums įeiti ir pasikalbėti su bute esančiais piliečiais.
Margarita paniekinančiai prunkštelėjo ir staigiai atidarė savo kam-
bario duris, vos nepartrenkdama prie pat jų stovėjusio Valerijaus.
Perliejo jį plieniniu žvilgsniu.
83
– Tavo darbas? Tu jiems paskambinai? Kaip kitaip jie būtų sugal-

voję pas mus atvykti?
– O gal jie jus – tave ir tavo pusseserę – tiesiog sekė? – nekaltai
atkirto Valerijus.
– Aš nepažįstu nei aukos, nei sulaikytojo! Ir neturiu jums ką apie
tai pasakyti!– piktai sušuko Margarita, žvelgdama į milicininkus, bet
turėdama omeny Valerijų.
– O aš pažįstu, – staiga tyliai tarė iš virtuvės išėjusi Anna, – ir mie-
lai padėsiu, jei tik kuo galėsiu.
Du prie lauko durų stovėję milicininkai susižvalgė.
– Anna, ką tu šneki? Ji tik vakar grįžo iš poilsinės kelionės ir negali
nieko žinoti apie šį įvykį, – Margarita mėgino gelbėti padėtį.
– Prašau jus visus tris vykti su mumis į skyrių ir ten mums smul-
kiai papasakoti, ką žinote, – tvirtai, nepalikdamas galimybės derėtis,
tarė kapitonas Rybkinas.
***
Vyresnysis tardytojas Vasilijus Michailovičius Paninas buvo prin-

cipingas ir ambicingas. Jis garsėjo gebėjimu žaibiškai įvertinti žmo-
nes ir rasti jų kaltumo ar nekaltumo įrodymų. Kai operatyvininkai
jam pranešė apie tris naujus galimus verslininko Stepankovo nužu-
dymo bendrininkus, jis paprašė juos skubiai atvežti pokalbiui. Nors
buvo vėlus metas, jis žvaliai darbavosi savo kabinete, apmąstydamas
per dieną surinktus faktus ir planuodamas tolesnius veiksmus.
Gavęs naują bylą Paninas mesdavosi į jos tyrimą visa galva. Jo credo
buvo „Kalk geležį kol karšta, o nusikaltėlių ieškok, kol jų pėdsakai
neataušo“. Todėl sutelkęs visas savo tikrai neišsemiamas dvasines ir
fizines galias dirbdavo dieną naktį. Pats sau buvo nusistatęs tobulumo
siekimo kartelę – surasti visus įkalčius ir įrodymus per tris dienas.
Reikia pripažinti, kad dažniausiai jam tai pavykdavo. Po to jis sau
dovanodavo vieną parą visiško protinio ir fizinio poilsio – ir vėl imda-
vosi naujų iššūkių. Tokį keistą jo darbo ritmą kolegos bei vadovybė
84
gerai žinojo ir laisvomis dienomis netrukdydavo – jis buvo per daug

vertingas intelektinis turtas, kad galėtum nepaisyti jo nustatyto savo-
tiško ir neatitinkančio darbo kodekso reikalavimų darbinio režimo.
Štai ir dabar, trumpu žvilgsniu permetęs priešais save stovintį vyrą
bei dvi moteris, greit sumetė: „Tas išsipustęs dendis ir ta tamsiap-
laukė dama nesusiję ir nieko nežino, o šit smulkutė blondinė su gip-
suota koja turės man ką papasakoti.“
– Kapitone Rybkinai, su tais dviem piliečiais kalbėkitės jūs, – jis
parodė į advokatą ir Margaritą, – o aš pats pabendrausiu su panele
Sorokina, – jis mandagiai mostelėjo Annai prisėsti ir paslaugiai
atrėmė jos ramentą į sieną netoli kėdės.
Palikta tardytojo kabinete viena, be Margaritos palaikymo, Anna
sutriko. Jai ėmė rodytis, kad ji kvailai pasielgė pareiškusi, kad pažįsta
Kostią ir gali padėti milicijai. „Kuo aš jiems padėsiu? Ar jie patikės
mano sapnais ir reginiais? Juolab kad negaliu pasakyti nieko paguo-
džiančio ar išteisinančio Kostią.“ Ji ir toliau tą vyrą vadino savo išgal-
votu vardu.
Paninas įdėmiai stebėjo Annos veidą, jos kūną, kuris, nerangiai
įsitaisęs ant kėdės, visa savo povyza reiškė abejones, sumaištį, neryž-
tingumą. „Iš jos nesunku bus sužinoti tiesą, jei ne iš žodžių, tai iš
atviro veido“, – patenkintas įvertino merginą tardytojas ir uždavė
pirmąjį klausimą:
– Panele Sorokina, ar tiesa, kad jūs pažįstate įtariamąjį Nikolajų
Jurskį?
Anna sunkiai atsiduso ir žiūrėdama į kambario kampą atsakė:
– Suprantate, jis yra mano svajonių vaikinas. Pažįstu jį tik savaitę,
tiek daug apie jį sužinojau, o pasirodo, kad tai iliuzija – ir vardas visai
ne toks, ir darbo vieta ne ta...
Ji nutilo ir ėmė nerimastingai glamžyti megztinio, kurį buvo užsi-
vilkusi, skverną. Paninas supratingai linktelėjo.
– Būna, kad žmonės slepia savo tikrąją tapatybę turėdami įvai-
rių ketinimų. Ar jis su jumis dalijosi savo planais dėl Grigorijaus
Stepankovo?
85
Anna susimąstė. Kaip žinoti, ar tai, ką ji matė, buvo Kostios keti-

nimas jai papasakoti apie savo planus, ar ji be jo leidimo pateko į jo
smegenis ir viską pamatė?
– Netiesiogiai, – nusprendė ji atsakyti diplomatiškai.
– Gal jis jūsų prašė ką nors apie tą žmogų sužinoti, gal buvo davęs
kokių kitų užduočių, susijusių su šiuo įvykiu?
Anna neigiamai papurtė galvą ir ryžosi paprašyti:
– Gal galėčiau su juo susitikti ir pasikalbėti? Man labai reikia kai
ką išsiaiškinti.
Tardytojas šyptelėjo. Žinoma, kad jiems bus leista susitikti. Jų tar-
pusavio santykiai jam labai daug ką atskleis ir be žodžių, kurie tokie
šykštūs ir klaidinančiai naivūs.
– Būtinai suteiksime jums akistatą. Prieš tai norėčiau aiškiau
suvokti, kokie buvo jūsų santykiai ir ką pilietis Jurskis jums pasakojo
apie savo planus.
– Mūsų santykiai buvo keisti, štai ką aš jums galiu pasakyti, – pik-
tai mestelėjo nesusitvardžiusi Anna. – Tokie ne visai tikri, bet labai
tikroviški.
„Bijo pasakyti per daug, kad neapsunkintų įtariamojo būklės, –
teisingai įvertino Paninas. – Gerai, lai jie pasimato, jeigu nesuvokia,
kad kartu būdami nesąmoningai daug daugiau mums pasakys, nei
kiekvienas atskirai.“
– Tikiuosi, suvokiate, kad jūsų pokalbio bus klausomasi, – stoda-
masis iš už stalo ir įdėmiai stebėdamas paklausė Annos tardytojas.
Jos susirūpinęs veidas jam teisingai perdavė žinią, kad mergina
viduje intensyviai ruošiasi atredaguotam oficialiam pokalbiui.
Jie perėjo į kitą, erdvesnį kabinetą. Po kiek laiko du milicininkai įvedė
antrankiais surakintą įtariamąjį. Tai buvo maždaug trisdešimties metų
vyras, vidutinio ūgio, trumpais tamsiais plaukais, geraširdiškos veido
išraiškos, kurią šiek tiek temdė patirtas stresas, pasireiškęs raukšlėmis
aplink akis ir lūpas. Jam buvo nurodyta sėstis ant kėdės netoli durų.
Anna sėdėjo ant kėdės prie stalo, už kurio stebėtojo pozici-
joje patogiai įsitaisė tardytojas. Jis neskubėjo klausinėti, o leido
86
apklausiamiesiems apžiūrėti vienam kitą ir įdėmiai sekė jų reakcijas.

Jo nenustebino, kad išvydusi Jurskį mergina krūptelėjo, įsisiurbė į
jo veidą akimis ir žvelgė kaip į brangų, artimą žmogų. Tai, kad jie
pažįstami, patvirtino ir Jurskio reakcija. Įtariamasis nežinojo, su kuo
vedamas susitikti. Tardytojui norėjosi netikėtumo efekto. Ir tai jam
pavyko: Jurskis irgi krūptelėjo ir nustebęs sušnibždėjo:
– Jelena?
„Jelena? Sorokina nematė reikalo man užsiminti, kad ji Jurskiui
taip pat prisistatė netikru vardu, – nusišaipė mintyse Paninas. –
Matyt, abudu turėjo priežasčių kurti apie save legendą.“
Balsu jis tarė:
– Pilieti Jurski, matau, kad jūsų nereikia pristatyti vienas kitam su
piliete Anna Sorokina?
Paninas specialiai pabrėžė Annos vardą ir pavardę ir patenkintas
stebėjo Jurskio veide išryškėjusį sutrikimą.
– Anna? – staiga žavingai šiltai nusišypsojo Jurskis žvelgdamas
merginai į akis.
„Būtent tokią ją ir sapnuoju jau kelintą naktį iš eilės, – pagalvojo
pats sau. – Tikėjausi, kad ji egzistuoja realybėje, juk didžioji dalis
mano sapnų ir reginių iki šiol būdavo realūs. Tik vardo neatspėjau –
sukūriau pagal savo fantaziją ir norus... Ji pavargusi, išsigandusi,
sužalota koja – už ką gi ją čia laiko? Nejau ji susijusi su nusikaltimu?
Tai būtų baisu“, – susirūpino Jurskis.
Jo tankūs tamsūs antakiai susiraukė ir pilkos akys dabar žvelgė į
Anną klausiamai.
– Aš irgi šiek tiek apsirikau, – linksmai atsakė Anna, pamiršusi,
kad kalbasi budrių liudininkų akivaizdoje. – Maniau, kad tu Kostia.
Jurskis smagiai šyptelėjo.
– Taip mėgau save vadinti vaikystėje. Mūsų kaimynas buvo lakū-
nas, jo žmona ir mano motina vienu metu pagimdė tuose pačiuose
gimdymo namuose. Jų sūnus buvo Konstantinas. Aš slapčia sva-
jojau, kad mus su Kostia gimdymo namuose sumaišė – jis visiškai
nesidomėjo savo tėvo veikla, o aš būčiau atidavęs visus savo kuklius
87
turtus, kad tik būčiau galėjęs su „dėde lakūnu“ nors kiek laiko pra-
leisti prie lėktuvų... – atvirai ir nuoširdžiai pasakojo Jurskis.
Jis jautėsi laisvai ir paprastai. Tardytojo nuomone, tardymo metu
taip nepriklausomai elgdavosi tik visiškai savimi pasitikintys užkie-
tėję recidyvistai. Normalus žmogus, ypač jei jis nekaltas ir tokioje
situacijoje atsidūrė pirmą kartą, turėtų jaudintis, nerimauti, abejoti,
reikalauti teisingumo, galų gale jam derėtų netgi patriukšmauti dėl
netikėtai sutrikdyto ramaus gyvenimo ritmo, bet tik jau ne ramiai
įsileisti į ilgus prisiminimus iš tolimos vaikystės.
– Ir dar pilietė Sorokina sakėsi girdėjusi, kad planavote Stepankovą
nužudyti peiliu, – mestelėjo tardytojas naują temą pokalbiui.
– Peiliu? Kodėl gi taip dramatiškai, Anna? – vis taip pat šiltai pasi-
teiravo Jurskis.
– Aš taip mačiau, mačiau tave išsitepusį krauju, – tyliai atsakė
Anna.
Ji suvokė, kad kalba nesąmones, ir vis vien negalėjo savęs sulaikyti.
Jai rodėsi, kad ją įtraukė į nerealų, fantasmagorišką spektaklį, kad
visas šis pokalbis yra netikras.
„Tikriausiai ji matė jį vykdant kurią nors kitą „operaciją“ ir susi-
maišė. Panašu, kad ji yra nestabilios psichikos ir ne visai susigaudo
laike. Tokie liudininkai tik atrodo klaidinantys ar nepatikimi, o iš
tikrųjų, teisingai iškoduojant jų paistalus, galima gauti labai daug
naudingos informacijos“, – analizavo situaciją tardytojas.
– Ne, Anna, nebuvo nei peilio, nei kraujo, – nuramino merginą
Jurskis. – Aš manyčiau, kad jam įvyko širdies priepuolis...
– Ir tą priepuolį paspartino nedidelis buteliukas su ribotos povei-
kio zonos lakia medžiaga, kurią įkvėpus žaibiškai paralyžiuojamas
širdies nervas, – įsiterpė tardytojas. – Beje, tas buteliukas kaip tyčia
yra su jūsų pirštų antspaudais ant jo, – priminė jis.
Jurskis ramiai trūktelėjo pečiais:
– Na ką aš dar apie tai jums galiu pasakyti. Taip, tą buteliuką
jau kelios dienos mačiau gulint mano stalo viršutiniame stalčiuje.
Ar maža ko ten voliojasi. Kolegos, būna, ką nors paima, ką nors
88
padeda – pas mus daug dalykų yra bendri. Matyt, kažkuris bus jį
ten pastebėjęs ir jums apie tai pasakęs, jeigu jūs tai žinote. Tačiau jūs
neturite jokių tiesioginių įrodymų, kad tai padariau, aš, o aš jums
sakau, kad to tikrai nedariau, kad Grigorijų Stepankovą jau radau
nebegyvą.
Jo ramybė ir pasitikėjimas savimi, toks kuklus ir skirtingas nuo to,
kurį vakarienės metu spinduliavo Valerijus, sužavėjo Anną. Jos akys
suspindo, įsižiebė viltis – gal jis iš tikrųjų nekaltas? Kaip tą sužinoti
iš tikrųjų? Žodžiai – nepakankamas pagrindas, net ir intuicija gali
klysti, jeigu ją per stipriai spaudžia didelis noras, kad tai būtų tiesa.
„Aš ir pats suprantu, kad įkalčių neužtenka, nesu kvailas ar naivus,
pilieti Jurski, – mąstė tardytojas. – Štai kad įkalčiais teisme galėtų
užsiskaityti jūsų vienas kitam dabar mėtomi įspėjantys, suokalbiški
žvilgsniai, tuomet byla jau būtų baigta. Čia, ramioje aplinkoje, jūs
pajėgiate tvardytis ir nieko daugiau iš jūsų neišgausime. Reikia jus
abu nusivežti į nusikaltimo vietą, – šmėstelėjo mintis. – Gali būti,
kad ten jūs galutinai atsiskleisite, užsimiršite ir prasitarsite.“
Tolesnis pokalbis patvirtino Panino nuojautą: abu apklausiamieji
savo galimą kaltę ar ryšį su nusikaltimu neigė, apie savo santykius
kalbėjo itin atsargiai ir aptakiai.
– Pokalbis baigtas, – pagaliau pareiškė tardytojas. – Rytoj abu jus
vešime į nusikaltimo vietą ir pratęsime tyrimą. Tikiuosi, iki to laiko
prisiminsite daugiau detalių. Jus piliete Sorokina, esame priversti lai-
kinai sulaikyti.
Anna krūptelėjo iš nuostabos – jai likti milicijos kameroje? Tai
baisu!
– Ei, ta mergina niekuo dėta! Paleiskite ją! – pasipiktino Jurskis
stodamasis nuo kėdės.
Už jo stovėjęs milicininkas sugriebė Jurskį už peties ir su jėga paso-
dino atgal.
– Prašom nesijaudinti, – maloniai žvelgdamas į Anną tarė tardyto-
jas, nekreipdamas dėmesio į Jurskio reakciją. – Labai tikiuosi, kad iki
rytojaus vakaro viskas išaiškės ir jūs būsite laisva.
89
***
Tuos pačius žodžius jam kelis kartus teko pakartoti Margaritai, kai
ši, sužinojusi, kad Anna nevažiuos kartu su ja ir Valerijumi namo, o
yra sulaikyta kaip įtariamoji, audringai įsiveržė į tardytojo kabinetą.
– O aš jums sakau, kad Anna nekalta! – piktai rėkė Margarita.
Jau buvo gerokai po vidurnakčio. Po trumpos jųdviejų apklausos
ji įkalbėjo Valerijų ne važiuoti namo, o laukti Annos. „Juk ją irgi turi
greitai paleisti“, – įtikinėjo ji savo draugą. Valerijus ne itin džiaugėsi
naktine išvyka. Jį ramino tik tai, kad jis šiuo metu yra arčiausiai faktų
apie Stepankovo mirties priežastis ir savo pikantiškomis žiniomis „iš
pirmų rankų“ rytoj galės naudingai dalytis su tokios informacijos
vertintojais. Be to, ir su žurnaliste Margarita neverta pyktis. Su jokiu
žurnalistu nevalia pyktis, kai tavo tokia jautri gandams ar apkalboms
advokato reputacija.
Tardytojas ramiai klausėsi Margaritos sukelto skandalo. „Štai toks
elgesys yra normalus nekaltam ir nieko nenutuokiančiam žmogui, –
mąstė jis. – Tu tvirtai tiki tuo, ką sakai, tačiau tai nereiškia, kad
tavo mažoji sesutė nėra gudri lapė ir kad tu žinai visą tiesą apie jos
gyvenimą.“
– Prašom nesijaudinti... – Paninas dar kartą kantriai pradėjo savo
įprastą litaniją, tik jam nebuvo leista jos pabaigti.
Margarita staiga susitvardė, pervėrė tardytoją aštriu žvilgsniu ir
tyliai tarė:
– Annos dėdė yra federalinės saugumo tarnybos aukštas pareigū-
nas. Ji ir pati yra neeilinė jų agentė. Todėl ji tikrai nėra susijusi su
nusikaltimu ir ją galite drąsiai paleisti. Ji niekur nedings, o rytoj ryte
aš pati ją pristatysiu jums atgal.
„Ak šit kam tie visi gudravimai su netikrais vardais, – suvokė
Paninas. – Dabar visi tie neaiškumai darniai sugula į bendrą
vaizdą. Į šią bylą įsipainiojusios specialiosios tarnybos. Vadinasi, tas
Stepankovas kažkam maišė daug stipriau, nei aš iš pradžių įsivaizda-
vau. Čia ne vien ekonominė konkurencija, o politinis užsakymas.
90
Jokiu būdu negalima paleisti merginos. Ir turiu labai mažai laiko

savo tyrimui. Rytoj sukrus visi tie, kurie manosi vardan šalies sau-
gumo galį vykdyti „teisingus“ nusikaltimus. Neišdegs, ponai žvalgy-
bininkai. Teisingumas yra vienas bendras visiems, ir jums taip pat“, –
piktai galvojo jis sau.
Margaritos žodžiai padarė visiškai priešingą įspūdį, nei ji tikėjosi.
Paninas piktai suraukė antakius, iškvietė budintį milicininką ir jam
griežtai nurodė:
– Palydėkite šią pilietę prie išėjimo ir pasirūpinkite, kad ji ir pilie-
tis jos draugas saugiai išvyktų namo.
Pats sunkiai atsiduso, pasimuistė krėsle ir užsidengė akis rankomis.
Reikia skubėti. Ne pirmas kartas, kai specialiosios tarnybos sugeba
pridengti savo agentus ir šie išvengia bausmės už savo tamsiuosius
darbelius. Jis, Vasilijus Paninas, to neprileis. Jo daugel metų ugdyta
intuicija sako, kad porelė kalta, ir jis sugebės pasiekti teisingumo
įvykdymo. Reikia apmąstyti rytojaus veiksmų planą iš naujo, numa-
tyti visas smulkiausias detales ir galimus veikimo variantus.
***
Kitą rytą milicijos automobilis antrankiais surakintus įtariamuo-

sius nugabeno į nusikaltimo vietą. Juos lydėjo Vasilijus Paninas ir
keli milicijos darbuotojai. Kai Konstantiną ir Anną įvedė į kabi-
netą, kuriame buvo rastas negyvas Stepankovas, du nuobodžiaujan-
tys milicininkai, jau seniai pavargę nuo panašių standartinių pro-
cedūrų, liko stovėti prie atvirų kabineto durų iš koridoriaus pusės,
vienas, tokiu pat abejingu veidu, nė kiek nesidomėdamas tuo, kas
vyksta aplink ir tik automatiškai kaip ir jo kolegos atlikdamas savo
pareigą – iš kabineto pusės. Tardytojas, vienintelis tikrai susidomė-
jęs procesu, įdėmiai stebėdamas įtariamųjų veido išraiškas, stovėjo
greta jų ir kelias akimirkas leido jiems tyloje pasidairyti po kam-
barį. Staiga budintys milicininkai išgirdo Panino riktelėjimą ir visi
trys sužiurę į vidur kambario stovinčią trijulę išvydo keistą vaizdą,
91
panašų į Panino grumtynes su Anna. Visi trys norėjo šokti savo

šefui į pagalbą, bet tas grėsmingai suriko:
– Pilietė Sorokina sudaužė buteliuką, nespėjau sutrukdyti. Gali
būti nuodingas. Greitai visi lauk iš kabineto, uždarot duris, kviečiat
greitukę!
Tai sakydamas jis ir pats, pirštais užsiėmęs nosį, jau skubiai
žingsniavo į durų pusę, o įtariamųjų porelė nerangiai sviro žemyn.
Daugiau policininkai nieko nespėjo pamatyti, nes Paninas skubiai
užtrenkė duris ir piktai suriko:
– Ko laukiat, kvieskit greitukę! Budėkit prie durų, bet bijau, kad
to jau nebereikės. Ir aš pats turbūt visgi spėjau užuostyti to brudo,
nes jau temsta akyse.
Jis iš lėto atsitūpė susiėmęs už galvos.
– Kas ten įvyko? – susiprato paklausti vienas milicininkas, kol
kitas tuo metu kvietė greitąją pagalbą.
Paninas atsakė mieguistu, vis labiau tylančiu, besipinančiu balsu:
– Pilietė Sorokina kažkokiu būdu sugebėjo prasinešti buteliuką,
panašų į tą, koks buvo rastas šalia nunuodytojo piliečio. Tikriausiai
slėpė jį savo ramente, kurio mes vakar nesusipratom patikrinti. Kol
spėjau sureaguoti, ji nusuko buteliuko kamštelį, pakišo buteliuką iš
pradžių piliečiui Jurskiui po nosimi, o paskui ir pati jo pauostė...
Nespėjau sutrukdyti... Turbūt nusprendė, kad greita mirtis juos išgel-
bės nuo ilgų apklausų ir teismo bausmės. Kaip ima miegas... Nors
tie nuodai tikriausiai modernūs, ribotos poveikio zonos ir pasklidę
ore greitai neutralizuojasi, bet patalpa gali būti užnuodyta, patys ten
neikit...
Ir atsijungė.
Kai atvyko specialus greitosios pagalbos ekipažas, visus tris gyvy-
bės ženklų nerodančius kūnus išvežė į ligoninę.
92
4. Neoficiali tyrimo versija
– Puikiai padirbėjote, – žvaliu balsu pareiškė pulkininkas Šmykovas
Mašai ir Taniai. – Ačiū tau, Maša, kad laiku susapnavai, kaip gali
viskas nutikti mūsų Anuškai, ir kad sąmoningu įvykių peržvelgimu
sukūrei galimą sėkmingą baigtį. O tau, dukrele, tikrai nuoširdus
ačiū, kad pagaliau savo telepatines galias panaudojai labai prasmin-
gai – įteigei teisingumo kariui Paninui vietoj žaibiškos mirties bute-
liuko paimti žaibiško užmigdymo esencijos.
Abi merginos, sulaukusios atviro pagyrimo iš griežtojo pulki-
ninko lūpų, laimingos nukaito. Ypač Tatjana. Norėjo užginčyti, kad
pastaruoju metu ne taip jau ir retai naudoja savo telepatines galias
„prasmingai“, bet nugalėjo noras iš tėtės sužinoti, kas nutiko keistojo
SAULĖ ZUJŪTĖ. Akys, kurios tave mato. 4. Neoficiali tyrimo versija
„nelaimingo atsitikimo“ organizatoriui Paninui. Šmykovas kaip tik ir

ruošėsi kalbėti būtent apie tai, tad nereikėjo nė įteigiančiosios tele-
patijos poveikio.
– Na ir reiškinys tas Paninas, – vis toks pats linksmas tęsė savo
kaip reta ilgą ir atvirą kalbą Šmykovas. – Pasirodo, jis taip jau ne
vieną rimtą nusikaltėlį yra savo nuožiūra nubaudęs, jei matydavo,
kad įkalčių jam nuteisti negana. Turi slaptą seifą, pilną įvairiausių
nelegalių esencijų, kurių poveikio organizme beveik neįmanoma
atsekti. Kas įdomu, kad Paninas iš tikrųjų genialus tardytojas ir nėra
pražudęs nė vieno nekalto. Tik mūsų jaunoji porelė jį suklaidino savo
sapnais ir konspiraciniais pokalbiais. Pats netikėdamas ekstrasensinių
galių egzistavimu, jis nepajėgė suvokti tikrosios jaunuolių sutrikimo
priežasties ir klaidingai įvertino jų nutylėjimų esmę.
– Bet tėte, tardytojas negali pats savo rankomis vykdyti teisin-
gumo, – nesusilaikė neįsiterpusi Tatjana. – Matai, jis juk irgi gali
klysti. Ar jis nebus baudžiamas už tai, ką atliko?
Šmykovas paraukė kaktą ir kiek pamąstęs atsakė:
– Visi ankstesnių nusikaltimų įrodymai gauti tik iš jo minčių, jas
nelegaliai nuskaičius, o tokio argumento teismai dar nepriima. Be
to, žmogus pats prieš save liudyti neprivalo, o čia gaunasi būtent
taip. Stepankovo bylos atveju, nors Jurskio ir Annos akistatos pro-
cesui stebėti tame kabinete buvome pastatę kelias slaptas vaizdo
kameras, bet Paninas elgėsi taip apdairiai, kad iš tiesų atrodo, jog jis
tik bando savo rankomis suturėti Annos rankas, o ne pats savo jėga
jas su atsuktu buteliuku delne pirma pakelia prie Jurskio veido, o
paskui prie pačios Annos. Čia nieko neįrodysime. Galime tik nefor-
maliai pasikalbėti su Paninu ir „patarti“ jam ateityje pačiam teisėjo
vaidmens nesiimti. Manau, jis supras, kad žvalgyba sugebėjo sužinoti
jo paslaptį, ir taip daugiau nebesielgs.
– O kaip jaučiasi Anna? – pasidomėjo Maša. – Ar jau atsigavo? Ir
tas jaunuolis?
– Jau juda kruta, galite ją aplankyti, – šiltai nusišypsojo Šmykovas
merginoms.
94
***
Anna lėtai budinosi iš gilaus miego be sapnų ir reginių. Jautėsi pui-

kiai pailsėjusi. Pasimuistė neatsimerkdama ir spręsdama, ar dar mie-
goti, ar jau keltis. Lova pasirodė keistai svetima. „Kur aš?“ – nustebo.
A, turbūt kurorte, kur vyko su Tania. Bet ten lovos minkštos ir pagal-
vės purios, o ši tokia kieta... Anna nusprendė šiek tiek prasimerkti ir
slapta pasidairyti. Nustebo išvydusi Tatjaną, Margaritą ir Mašą, greta
sėdinčias ant taburečių ir tyliai tarpusavyje besikalbančias. Atmintis
sūkuriu įsiveržė į aptingusį protą, ir Anna, staigiu judesiu sėsdamasi
lovose, reikliai paklausė:
– Kaip Kostia? Oj, tai yra Kolia?
Trijulė lankytojų visos įdėmiai sužiuro į Anną.
– Kaip jautiesi, Annuška? – pirmoji paklausė Margo.
– Kaip jaučiasi Kolia? – griežtai pakartojo Anna, imdama
nerimauti.
Nejaugi jam blogai, ir jos dabar mėgina nuslėpti šią baisią žinią?
– Giliai miega, taip pat kaip ir tu, – paskubėjo nuraminti pusse-
serę Tatjana. – O gal jau budinasi.
– Prakirmijote visą dieną, – sukikeno Maša, vis dar negalėdama
atsidžiaugti, kad jos talentas sapnuoti pranašiškus sapnus padėjo
išgelbėti du jaunuolius (na gerai, ne vien jos talentas, bet juk ji pir-
moji susapnavo, kas turi įvykti, o kiti prisijungė vėliau).
– Noriu jį pamatyti!– vaikiškai irzliai pareiškė Anna ir ėmė ropštis
iš lovos.
– Na jau ne, – tvirta ranka ją suturėjo Margo. – Esi dar silpna,
gydytojas nurodė iki ryto tau nesijudinti. Tuoj ateis atlikti tyrimų.
Juk tave užnuodijo balažin kokio stiprumo migdomaisiais, nuo
kurių kitas, žiūrėk, ir iš viso neatsibunda.
Ši kandi replika buvo skirta Tatjanai – suprask, negalėjai paska-
tinti tardytojo parinkti ne tokio stipraus poveikio migdomųjų?
Tatjana puikiai suprato užuominą, užkaito iš staigaus pykčio ir
buvo pasiruošusi aštriai atsikirsti. Tuo metu atsidarė palatos durys
95
ir įėjo gydytojas su sesele – ta pati komanda, kuri gydė Anną viso

labo prieš kelias savaites po avarijos.
– Lankytojas paprašysime išeiti, norime apžiūrėti pacientę, – daly-
kišku tonu pareiškė gydytojas.
Kol merginos nuėjo iki laukiamojo, kuriame pacientų artimieji
galėdavo ilsėtis, Tatjana susivaldė, o Margo kilo kita mintis, kuri
pasiglemžė visą jos dėmesį.
– Einu, aplankysiu tą Kostią-Kolią. Noriu su juo pasikalbėti apie
Anną.
Maša, įsitempusi, kol Tania su Margo viena kitą žvalgė aršaus
priešo žvilgsniu, dabar, joms netikėtai taikingai išsiskyrus, atsipalai-
davo. Vieninteliam Antonui gerai sekasi sutaikyti šias dvi peštukes,
o va ji tik pati susinervina ir niekuo nesugeba pagelbėti... Merginos
atsisėdo į patogias kėdes ir užsimąstė kiekviena savo.
– Įdomu, kas visgi tikrasis Stepankovo mirties kaltininkas... – ilge-
singai nutęsė Maša. – Tania, ar nebandei dairytis po Kostios-Kolios
mintis, gal jis ką nors įtaria?
– Bandžiau, – taip pat mąsliai atsakė Tatjana. – Jis nežino. Arba
bent jau yra sukūręs savo mintyse ryškų nežinojimo vaizdinį. Jei
žmogus labai intensyviai, gyvai ką nors vizualizuoja, tokį reginį jo
mintyse sunku atskirti nuo realaus praeities įvykio. Todėl tikrai neži-
nau, ar jis kaltas, ar ne. O visų jo bendradarbių mintis skenuoti ir
jose užuominų ieškoti – daug darbo. Galų gale mums tai kas. Nuo
Jurskio kaltinimus tėtės reikalavimu jau nuėmė. O aš turiu kitų
darbinių užduočių nei ieškoti eilinio žudiko. Kriminalinė byla yra
paprastos milicijos darbas, o ne žvalgybinės tarnybos, – šiek tiek išdi-
džiai pridūrė. – Štai tu tai galėtum grįžti į tą situaciją sapne ir pasi-
dairyti, kad jau taip ja susidomėjai.
– Aš sapnuoju ir modeliuoju tik ateities situacijas, – priminė jai
Maša. – Anna galėtų... Jai labiau nei man rūpi galutinai įrodyti šio
jaunuolio nekaltumą.
Nors ir vaidino abejingą šiai bylai, Tatjana tyliai pritarė Mašai, kad
neišspręsta situacija lieka pasąmonėje kaip įkyraus uodo zyzimas.
96
– Gerai sakai, paprašykime Annos pasidairyti po to įvykio vietą.

Kodėl ji iki šiol to dar nepadarė? Bijojo, kad išvys savo svajonių
jaunikį nusikaltimo vietoje? Išsigando tiesos? Betgi nežinioje gyventi
yra daug blogiau. Mes su tavimi šioje byloje jau pasireiškėme kaip
angelai sargai, dabar Annos eilė sužinoti, kas gi ten įvyko iš tikrųjų, –
užsidegusi šia idėja Tatjana atsistojo, stvėrė nustebusią Mašą už ran-
kos ir veržliu žingsniu pasuko atgal į Annos palatos pusę.
Anną sutiko beišeinančią iš savosios palatos.
– Na ir kur susiruošei? – reikliai pasiteiravo Tatjana. – Mėgini
pabėgti į pasimatymą su savuoju Kostia-Kolia?
– Noriu su juo pasikalbėti, – gindamasi atsakė jai Anna.
– Ir kokios vertės bus tas pokalbis, jei nebūsi tikra, ar jis kaltas, ar
ne, – pašaipiai mestelėjo Tatjana. – Ar nebūtų išmintingiau prieš tokį
susitikimą pačiai praskenuoti įvykį ir tiksliai žinoti, kas ką padarė?
Maša nusprendė, kad talentas įtikinėti ir parinkti reikiamus argu-
mentus bei pokalbio toną yra Šmykovų giminės genuose. Antonas
ją taip ne kartą yra įveikęs, jau nekalbant apie pulkininką Šmykovą.
Anna, nors ir gerai pažinodama savo pusseserę, šį kartą lengvai pasi-
davė jos įtaigai, nes tai sutapo su pačios giliais norais. Nė nepaju-
tus, ji apsisuko ir paklusniai sugrįžo į savo lovą. Kai atsigulė, įdėmiai
pažvelgė į Tatjaną tarsi laukdama iš jos instrukcijų, kaip elgtis toliau.
Tatjana, natūraliai prisiėmusi Stepankovo bylos tyrimo vadovo vai-
dmenį, nurodė:
– Užsimerk ir nurodyk sau sugrįžti į tą kabinetą, kuriame šįryt
buvai. Jo realią atmosferą spėjai pajusti, taigi nesunkiai gebėsi sugrįžti
į tą akimirką, kai buvo įvykdytas nusikaltimas. Dairykis aplink, į įvy-
kius nesikišk ir drąsiai, atviru protu žiūrėk, kas yra tikrasis kaltinin-
kas. Net jeigu išvysi Jurskį, leisk įvykiams vykti ir neblokuok jų savo
asmeniniais norais.
Anna giliai atsiduso ir užsimerkė. Užduotis ją gąsdino, ji iš tiesų
bijojo, kad gali išvysti Nikolajų... Būtų pamėginusi išsisukti iš šios
užduoties, bet ją vertė paklusti įtaigos kupinas Tatjanos balsas. Annos
sąmonė, prieš merginos valią, perkėlė dėmesį iš pradžių į tą kabinetą,
97
koks jis buvo šįryt, o po to ėmė nešti Anną vis gilyn į praeitį, kol kaip
atsukamoje juostoje pasiekė reikiamą dieną ir valandą...
Kresnas, žilstelėjęs, griežtų veido bruožų vyras, kurį pirmajame

Annos reginyje Kostia vadino Borisu Fiodorovičiumi, kažko ginčijasi su
stambiu vyru, kurį po to per televiziją rodė kaip nužudytąjį verslininką
Stepankovą. Jai niekaip nėjo išgirsti žodžių. Kad geriau pajustų, kas
vyksta, Anna, nepaklususi Tatjanos nurodymams, nusprendė susitapa-
tinti su Borisu Fiodorovičiummi. Iš jo vidinės būsenos, kurią jautė jau
kaip savo pačios mintis bei jausmus, suprato, kad Borisas, jau seniai
slapta bendradarbiavęs su Stepankovu asmeniniuose šio projektuose ir
nelegaliai pardavinėjęs konstrukcinius sprendimus, neįvykdė kažkokių
svarbių įsipareigojimų, dėl to Stepankovas jį dabar atvirai šantažavo.
Tai ne visai atitiko tą istoriją, kurią ji regėjo savo sapne, bet tąsyk
matyt ją vis dar buvo paveikusi hipnotinė regėjimų blokada. Dabar
Anna suprato, kad būtent Borisas, jau pasiruošęs šiai situacijai, supla-
navo būsimą įvykį iš anksto, būtent jis kelioms dienoms viešai pametėjo
į kolegos Nikolajaus stalčių įsidėmėtinos formos buteliuką, kurį vėliau
atsargiai, kad nenutrintų jo pirštų antspaudų, pripildė mirtinos esen-
cijos. Būtent jis taip suplanavo susitikimus, kad į šį kabinetą tuoj ateis
Nikolajus, o Borisas, pasislėpęs už durų nišos, pasirodys po kelių aki-
mirkų ir skubiai apkaltins kolegą.
Iš Boriso minčių nėjo suprasti, apie kokius įsipareigojimus kalbama,
todėl Anna perkėlė savo dėmesį į verslininką. Tačiau vos spėjo jame įsi-
jausti ir pradėti dairytis po vyro mintis, kai jos širdį pervėrė spazmas –
būtent tą akimirką Borisas savo buvusiam partneriui pakišo po nosimi
atsuktąjį buteliuką su labai siauro poveikio zonos lakiąja nuodingąja
esencija. Anna nespėjo atsijungti nuo Stepankovo potyrių ir nors lai-
minga, kad išteisino Nikolajų, visgi su siaubu suvokė, kad per inten-
syviai susitapatino su auka, kad jos širdis taip pat tuoj tuoj sustos ir ji
nespės pranešti, kas tikrasis kaltininkas...
98
Anna krūptelėjo ir sustingo. Maša išsigandusi aiktelėjo ir sučiupusi

Annos ranką ėmė čiuopti jos pulsą. Tatjana, telepatiniu ryšiu sekusi
Annos reginius, suvokė, kas įvyko, ir tuoj pat iškvietė gydytoją:
– Pacientei Sorokinai sustojo širdis!
Palatoje greitai prasidėjo šurmulys, koks visada vyksta, kai mėgi-
nama išgelbėti klinikinės mirties ištiktą pacientą. Tatjana ir Maša vėl
buvo išprašytos iš palatos ir nekantraudamos įsikūrė lankytojų lau-
kimo salėje.
Nors neišsidavė nei žodžiu, nei judesiu, Tatjana pasijuto atsakinga
už Annos mirtį. Ji susikaupusi, sutelkusi visą minties galią telepatiš-
kai stebėjo, kaip gydytojams sekasi gaivinti pusseserę, ir tuo pačiu
giliai viduje meldėsi, kad tik ją pavyktų atgaivinti. Per pastaruosius
metus jau kelintą kartą susidūrė su situacija, kuri buvo rimtesnė, nei
rodėsi iš pradžių ir nei jai buvo pasiruošusi savimi perdėtai pasiti-
kinti palepinta panelė telepatė. Kai pernai birželį su Maša suplanavo
„gelbėti“ Stiklo kambario operaciją, pasitikėjo savo, kaip operatyvi-
nės darbuotojos, įgūdžiais, bet nepagalvojo apie tai, kad su savimi
vedasi neįgudusią civilę (į ką jai paskui teisėtai atkreipė dėmesį tėtė).
Kai tada po savaitės vyko į Ufą išsiaiškinti nelegalių prekių tiekimo
kanalą, išgyveno savimeilei nemalonią pamoką vardu Sonia ir suži-
nojo, kad ne visada dera elgtis tiesmukai teisingai. Dabar gi vėl,
vedina impulsyvaus užsidegimo nors trumpam pavadovauti nedide-
liam savarankiškam projektui ir malonumo pajusti „vadovo“ rolės
skonį, neįvertino visų galimų pavojų. Dėl Tatjanos priimto spren-
dimo Stiklo kambaryje su Maša tik rizikavo savo gyvybėmis, o dabar
jos sprendimas lėmė mirtį...
„Kad tik ją atgaivintų, kad tik atgaivintų, – meldė Tatjana. –
Anna, atsigauk, atsigauk, Anna! – visa įmanoma įtaigos galia mėgino
paveikti savo mirusią giminaitę ir pargrąžinti ją gyveniman. – Ką
turiu pasižadėti, kad tik tu atsigautum? Tikrai tikai daugiau niekada
nesipyksiu su Margarita. Ir kitą kartą prieš pasiūlydama operaciją
ją labai įdėmiai apgalvosiu. Ir jei nori, atiduosiu tau tą savo indišką
kašmyrinę skarą, kuri tau taip patinka. Na, Anna, prašau!..“
99
Maša irgi giliai graužėsi, kad nenumatė galimos tragiškos baigties.

Ją guodė viltis, kad jei situacija iš tikrųjų būtų turėjusi baigtis Annos
mirtimi, Maša tai būtų susapnavusi. Na kur, sakykite, logika: išvysti
sapną ir išgelbėti Anną nuo rytinio nunuodijimo tam, kad tos pačios
dienos popietę kartu su Tania pačios ją numarintų vardan Mašos
smalsumo? Jokios logikos, taigi Anna tikrai atsigaus. ... Ar visgi ne?..
Gerai, kad nors nėra Margaritos, pagalvojo Maša, nes negyvai užėstų
Tatjaną. O kai Anna atsigaus, (jei atsigaus?..), tai nebebus dėl ko
daug triukšmauti.
– O kur Margarita? – nesusilaikiusi paklausė Maša Tatjanos.
– Pas Kostią-Kolią, – burbtelėjo ši ir vėl paskendo mintyse.
„Ko jai ten prireikė?“, – nustebo Maša. Nebenorėjo trukdyti į dra-
matišką būseną įgrimzdusios Tatjanos. Kad užimtų save kuo nors
pozityviu, Maša susitelkė mintimis į savo protėvius ir ėmė melsti jų
pagalbos Annai.
***
Kol visos trys merginos budėjo prie miegančios Annos, Margaritai

tik bendrais bruožais buvo trumpai pakomentuota, kas įvyko ir kad
akistatos metu dėl nelaimingo atsitikimo abu kaltinamieji esą sublo-
gavo. O kadangi tai – slapta operacija, apie tokias pasakoti jos netu-
rinčios teisės, paaiškino toji pasipūtėlė Tatjana. Eidama koridoriumi
į registratūrą Margarita virė pykčiu: ji, artimiausia Annos giminaitė,
vos ne kaip motina jai tiek metų ir neturi teisės žinoti, kas nutiko?!
Ir kokia čia dar paslaptis apie kažkokį svajonių vaikiną, kuris staiga
lyg iš niekur atsirado atostogų metu? Kodėl Anna jai apie tai nepa-
pasakojo? Nejaugi Tatjana sugebėjo nuteikti Anną prieš Margaritą ir
ši nustojo ja pasitikėti?
Kai gydytojas merginas išprašė iš Annos palatos, Margaritai šovė
mintis aplankyti Nikolajų ir pamėginti iš jo daugiau sužinoti apie jų
pažintį su Anna. Na ir kas, kad jie nepažįstami ir ligoninės darbuoto-
jai gali jos į jo palatą neįleisti. Ji – žurnalistė, turi teisę prašyti leidimo
100
susitikti su Nikolajumi, o jis, sužinojęs, kad ji – artima Annos gimi-

naitė, turėtų ir pats užsinorėti su ja susipažinti. Kaip ji ir įtarė, kai
registratūroje panoro sužinoti, kur guli pacientas Jurskis, jos buvo
paklausta, kas ji jam tokia: ar giminaitė, ar artimoji.
– Aš esu žurnalistė, Annos Sorokinos pusseserė, – profesionaliu
tonu atsakė Margarita ir parodė savąjį žurnalisto pažymėjimą. –
Prašom paklausti Nikolajaus Jurskio, ar jis gali man skirti šiek tiek
laiko.
Registratūroje abejojo, bet Margarita savo profesionalia žurna-
listiška maniera sugebėjo įrodyti, kad paklausti, ar jis sutiktų pasi-
kalbėti, jie gali, o jei nesutiks, tai nesutiks. Pasitarusios tarpusavyje,
pasiskambinusios gydytojui, registratūros darbuotojos visgi pripa-
žino jos teisę siekti susitikimo, jei pacientas sutiks. Viena slaugė ją
palydėjo iki palatos, kur gulėjo nukentėjusysis. Įėjusi į palatą, slaugė
įsitikino, kad jaunuolis jau prabudęs, ir paklausė, ar jis sutiktų dėl
trumpo žurnalistės vizito. Pro praviras duris koridoriuje išvydęs
Margaritą, Nikolajus džiaugsmingai šūktelėjo:
– O, laba diena gerbiama Marija Fiodorovna!
– Kokia aš tau Marija Fiodorovna? Myškina Margarita Borisovna
esu, – nepatenkinta, kad ją tikriausiai maišo su Maša, atkirto Margo.
– Oj, ir tą vardą blogai nugirdau... – sutriko Nikolajus ir tuoj pat
plačiai nusišypsojęs atsiprašė: – Atleiskite, Margarita Borisovna, bet
juk jūs esate Annos sesuo ir jos globėja, ar nors tai teisingai pamačiau?
Toks apibūdinimas Margaritai taip patiko, kad ji akimirksniu
atlyžo ir taip pat širdingai nusišypsojo. Nematė reikalo tikslinti, kad
ji – tik pusseserė.
– Vadinkite mane tiesiog Margo, – kilniaširdiškai tarė tebestovė-
dama anapus palatos slenksčio. – Ar galiu užeiti pasikalbėti?
Nikolajus energingai sulinksėjo galva. Slaugė, matydama, kad
pacientas nieko prieš įsileisti žurnalistę, priminė šiai apie save griežtu
nurodymu:
– Paciento negalima jaudinti ir ilgai varginti. Jums suteikiama
pusė valandos.
101
Margarita linktelėjo slaugei ir įėjo į palatą.

– Aha, jūs šiek tiek kitokia, nei jus įsivaizdavau, – įdėmiai žvelgda-
mas į Margaritos veidą mąsliai tarė Nikolajus.
– O kodėl jums iš viso kilo reikalas mane įsivaizduoti? – su drau-
giška ironija balse paklausė Margarita sėsdamasi greta lovos ant
taburetės.
Nikolajus turėjo kažką bendro su Antonu, kas akimirksniu ramdė
karštą Margo būdą, darė ją taikią ir linkusią prisiderinti prie kito
žmogaus vidinio ritmo. Nors iš pažiūros visiškai nepanašus į švies-
plaukį žydraakį Annos pusbrolį, netgi galima sakyti visiškas jo prie-
šybė, visgi Nikolajus turėjo gilią vidinę ramybę, kurią mokėjo lengvai
perteikti kitiems.
– A, dėl to... – atsiduso Nikolajus. – Turbūt turiu jums paaiškinti,
iš kur pažįstu jus ir Anną ir kodėl vadinu kitais vardais?
– Labai norėčiau tai sužinoti, – nuoširdžiai patvirtino Margarita,
nes tai ir buvo ta priežastis, dėl kurios ji čia ėjo.
Nikolajus padėjo ant spintelės bloknotą ir pieštuką, kuriuos laikė
rankose, pamąstė ir ėmė lėtai, ramiai kalbėti.
– Nuo vaikystės kartkartėmis sapnuoju įvairius ateities įvykius.
Tiek gerus, tiek blogus. Tai prasidėjo taip seniai, kad neatsimenu,
kaip supratau, kas tie mano sapnai, ir kaip pradėjau mokytis
gyventi su išankstiniu žinojimu, kas įvyks mano aplinkoje. Dar
vienas keistas dalykas yra tas, kad jeigu nupiešiu kitą įvykio rezul-
tatą, nei man nepatikęs sapnuotasis, tai dažnai įvyksta būtent
manasis variantas.
– O, panašiai kaip Maša persapnuoja, tai tu perpieši ateitį! – susi-
žavėjusi šūktelėjo Margarita.
– Kas tokia? – nustebo Nikolajus.
– Oj, atleisk, pertraukiau tave, – atsiprašė Margarita. – Papasakosiu,
tik vėliau, po tavęs.
– Na tai va. Niekam apie šį savo gebėjimą nepasakodavau. Mažas
maniau, kad visi taip daro – juk matydavau, kaip ir kiti vaikai vaikų
daržely ar mokykloje piešdavo gražius savo šeimos ar atostogų ar
102
norimų turėti daiktų vaizdus. Maniau, kad jie taip irgi kuria tai, ko
nori. Kai suvokiau, kad esu išskirtinis, man tas jausmas patiko ir
neskubėjau su niekuo dalytis savo paslaptimi. O vėliau supratau, kad
nėra reikalo, nes maža kas užsimanys pasinaudoti. Hm... – susimąs-
tęs numykė. – Kaip čia yra, kad jums apie tai pasakoju? Gal dėl to –
kad jūs Annos sesuo, o ji man dabar labai svarbi?
– Pusseserė, – pasiryžo patikslinti giminystę Margo.
Nikolajaus ši smulkmena nesudomino. Jo mintys klajojo vidinių
reginių keliais.
– Kiek spėjau šiandien po to keisto įvykio atsibudęs sužinoti iš
gydytojo, Anna pati atvyko į miliciją, kad padėtų mane išteisinti,
buvo netikėtai suimta, turėjo visą naktį kęsti areštinės nepatogumus
ir po to ją kartu su manimi nuvežė į akistatą nusikaltimo vietoje...
Dėl ko? Kas aš jai toks? Dėl ko ji taip stengiasi? Prieš kelias naktis
susapnavau ją pirmą kartą – atrodė, kad ji mane pažįsta, labai šiltai ir
gyvai pabendravome, bet paskui mano reginyje ji mirė, ir net po to,
kai tą rytą, po pirmojo sapno, ją perpiešiau gyvą ir sveiką, kitą naktį
susapnavau šio sapno tęsinį, kuriame ji vėl buvo labai draugiška, bet
ir vėl staiga nukrito šalia be gyvybės ženklų. Ir taip visas tas naktis, iki
kol mane apkaltino dėl Stepankovo mirties ir suėmė.
– Ar tu jį nužudei? – staiga reikliai paklausė Margo, ne itin tikėda-
masi, kad Nikolajus imtų ir prisipažintų, net jei ir būtų kaltas.
– Tikrai ne aš, – lėtai ir raiškiai tarė Nikolajus. – O va jo mir-
ties situaciją sapnavau, tačiau ne tiksliai tokią, dėl to ir sutrikau, kai
aptikau jį Boriso Fiodorovičiaus kabinete. Juk ryte situaciją kruopš-
čiai perpiešiau į palankų realybės variantą, tačiau tai vienas iš tų retų
kartų, kai mano piešinys ateities neišgydė...
– Gal to piliečio ir jo žudiko karma jau buvo tiek sutirštėjusi, kad
nieko nebebuvo galima pakeisti jokia maldos forma... – mąsliai tarė
Margarita.
Ta tema – apie tuos, kuriems neįmanoma padėti ateities per-
modeliavimu ar savo karštu noru, kad įvyktų kitaip – jos su Anna
buvo tiek daug kartų kalbėjusios, kad jai ši situacija pasirodė visiškai
103
suprantama ir ji patikėjo Nikolajaus pasakojimu be jokių abejonių.

Nikolajus nustebęs įdėmiai pažvelgė į Margaritą.
– Kalbate taip, lyg turėtumėte panašios patirties...
Ir Margo, pagauta impulso, atvirai papasakojo Nikolajui visą
sudėtingą Annos gyvenimą, neslėpdama net ir pastarųjų metų pro-
blemų, kurios kilo tiek jai, tiek Annai dėl Annos naktinio gyvenimo
ypatumų. Nikolajus, kol klausėsi Margo, vėl pasiėmė į rankas blo-
knotą, pieštuką ir visą tą laiką kažką išsiblaškęs piešė. Išplėšęs vieną
lapą su piešiniu ir užverstą padėjęs ant spintelės, ėmėsi kito, kuriame
ryškėjo linksmas, gyvybingas Annos veidas.
Kai baigė pasakoti, Margarita sunkiai atsiduso ir pasijuto nusi-
metusi ilgametę atsakomybės naštą. Tarsi vidinis žinojimas būtų jai
pašnibždėjęs, kad jos globos etapas baigiasi ir nuo šiol Anna rūpinsis
kitas, tam labiau tinkamas žmogus.
Lyg atsakydamas į jos mintis Nikolajus mąsliai tarė:
– Įdomu, ar suveiktų, jeigu pamėginčiau perpiešti Annos
matomų ateities įvykių vaizdą? Gal taip palengvėtų jos sunki mora-
linė našta? Jai užtektų man papasakoti, ką matė, ir nereikėtų kartu
su milicija ilgai ieškoti, kada ir kur tai turėtų įvykti... Aišku, tai
tiktų tik nelaimingiems atsitikimams, o nusikaltimų atvejais visgi
reikėtų informuoti miliciją, kad potencialus nusikaltėlis ateity būtų
stebimas. Ar dar kažkaip kitaip būtų užsiimta jo perauklėjimu – to
dar nežinau...
Margarita kostelėjo ir atkreipė dėmesį į vieną smulkmeną, kurios
Nikolajus, atrodo, nepastebėjo:
– Anna dažniausiai mato labai artimą ateitį. Tam, kad spėtum ją
perpiešti, turėtum būti šalia jos ir iš karto, vos išklausęs, to imtis. O
jos reginiai dažniausiai aktyvuojasi naktimis.
– Mano irgi, – atsakė Nikolajus ir atviru žvilgsniu pažvelgęs
Margaritai į akis rimtai tarė: – Noriu išbandyti šią man tekusią gali-
mybę. Esu pasiruošęs prisiderinti prie Annos gyvenimo ritmo.
Margo sutriko ir pirmą kartą per savo žurnalistės karjerą nesu-
mojo, ką čia tokio atsakius. Pasijuto laiminga be jokios priežasties.
104
– O čia – jums, – pakeitęs temą Nikolajus padavė jai ant spintelės

padėtą bloknoto lapą.
Jį atvertusi Margo pamatė save pačią, sėdinčią ant sofos su kažko-
kiu vyru, kuris buvo pasisukęs šonu ir dėl to nėjo įžiūrėti jo veido
bruožų.
– Kas čia ? – nustebusi paklausė ji.
– Jūs ir jūsų svajonių vaikinas, – valiūkiškai mirktelėjo akį
Nikolajus. – Argi ne laikas jums jį atrasti? Iš jūsų pasakojimo supra-
tau, kad kol kas jo nesate sutikusi.
Margo prunkštelėjo ir į toną Nikolajui linksmai paklausė:
– O tai kas jis? Kaip atrodo? Ar ir jį sapnavai? Nors jo vardo klausti
turbūt beviltiška, vis vien savo reginiuose tu neprigirdi.
– Nežinau, kas jis, – gūžtelėjo pečiais Nikolajus. – Jums pačiai
teks jį atpažinti savo gyvenime ir įsiklijuoti jo veido nuotraukėlę į šį
piešinį.
– Ir kaip aš jį atpažinsiu? – jau rimtai pasidomėjo Margarita,
lyg priešais ją būtų sėdėjęs porų suderinamumu besiverčiąs senas
šamanas.
– Pajusite, – atsakymas buvo trumpas ir be tolesnių komentarų.
Abu kurį laiką tylėjo ir mąstė kiekvienas savo mintis. Su Nikolajumi
Margarita jautėsi taip laisvai, kad pirmą kartą gyvenime iš tikrųjų
visiškai atsipalaidavo, nusiėmė savo gynybinius šarvus ir nebebijojo
stoti prieš gyvenimą ir žmones tokia, kokia yra giliai viduje ir ką iki
šiol taip godžiai saugojo nuo kitų – romantiška, jautri, geraširdė. Iki
šiol manė, kad tokios savybės kenktų principingo žurnalisto įvaiz-
džiui. Dabar suvokė, kokia buvo kvaila. Arba kad ir tos jos vaikiškos
rietenos su Tatjana, kol tiek metų kaip dėl svarbiausio prizo kovojo
dėl Annos dėmesio, lyg nieko daugiau gyvenime neberūpėtų. „Artėju
prie trisdešimties, charakteris tuoj susiformuos, įpročiai nusistovės,
bus sunku juos keisti, – mąstė Margo. – Argi ne laikas peržvelgti savo
vertybes, interesus, norus? Ar aš patinku sau tokia, kokia esu ir kaip
gyvenu? Ar noriu tokia pati kieta ir ambicinga būti ir po dešimties
metų?“
105
Ilgai brendęs vidinis pokytis staiga pratrūko ir užgulė jos pečius

intensyviu nuovargiu. Ji nesąmoningai pasitrynė akis ir pažvelgusi į
Nikolajų tarsi naujai išvydo mąslų ir pavargusį, nuo pastarųjų dienų
išbandymų sukritusį veidą. „Ko aš jį trukdau, juk jam būtina ilsė-
tis“, – subarė pati save dėl egoizmo.
– Ačiū, – rodydama į piešinį tarė Nikolajui. – Jau eisiu. Ilsėkis.
Dar pasimatysime.
Jai besistojant, susvaigo galva. Margarita nustebusi atsirėmė į lovos
kraštą.
– Jums negera? – susirūpinęs paklausė Nikolajus ir nieko nelauk-
damas paspaudė slaugės iškvietimo mygtuką prie lovos.
– Ne ne, viskas gerai, – Margo atsitiesė ir netvirtu žingsniu pamė-
gino eiti durų link.
Durys atsivėrė, į palatą įbėgo slaugė ir gydytojas – tas pats, kuris
ne kartą gydė Anną ir pažinojo Margaritą.
– Ar pacientui negera? – susirūpinęs paklausė gydytojas, artinda-
masis prie Nikolajaus.
– Ne man, – veržliai sumojavo rankomis Nikolajus, – o mano
viešniai. Turbūt per daug jaudinosi dėl sesers būklės.
– Ak, taip, – dėmesingai nužvelgęs Margaritą, kuri vis dar nela-
bai fokusuotu žvilgsniu žvelgė į jo pusę nuo durų, tarė gydytojas, –
stresas, nervinė įtampa. Panele Myškina, prašom su manimi į mano
kabinetą, patikrinsiu jūsų būklę, paskirsiu vaistukų...
– Viskas man gerai, nereikia jokių vaistukų – piktai atkirto
Margarita. – Tiesiog nuo ryto nieko nevalgiau. Einu į ligoninės
kavinę, ko nors užkąsiu.
– Tai gal tuomet eikime kartu? – gydytojo tonas staiga tapo galan-
tiškas ir visiškai neoficialus. – Gera kompanija gydo ne blogiau nei
geri raminamieji.
Slaugė, Nikolajus ir Margarita nustebę žvelgė į žvitriomis ugnelė-
mis sužibusias gydytojo akis. Margarita nuleido žvilgsnį į rankoje lai-
komą piešinį ir vėl pakėlė akis į gydytojo veidą. Nikolajus, pastebėjęs
šį jos judesį, vos tramdydamas šypsnį, rankomis jai kaip pantomima
106
pavaizdavo nuotraukos darymą ir jos įklijavimą į piešinėlį. Margo

piktai suraukė antakius ir perliejo Nikolajų savo įprastu aštriu žvilgs-
niu. Ji beveik atsigavo ir buvo pasiruošusi tęsti savo disciplinuoto,
sarkastiškai kandaus gyvenimo kelionę. Tik kad va Pokyčio energijos,
kurios, trumpą Margaritos silpnumo akimirką pasireiškė jos sąmo-
nėje, jau nebepaleido vadžių ir įsakė moters protui priimti neįprastą
gydytojo pasiūlymą. Anksčiau tikrai nebūtų atkreipusi dėmesio į
šį visiškai jai neįdomios išvaizdos popilnį, nerangų vyrą, bet kaž-
kas nauja jos viduje surezonavo ir nauju žvilgsniu įvertino situaciją.
Margarita nuoširdžiai nusišypsojo gydytojui ir jo prilaikoma už
parankės išėjo iš Nikolajaus palatos.
***
„Kol valgysime, bus gera proga atsargiai informuoti šią valdingąją

panelę apie jos giminaitės priepuolį, kurį ši tik ką išgyveno, – mintijo
gydytojas, vesdamasis savo pacientės pusseserę į ligoninės kavinę. –
Atrodo, ji dar apie tai nežino, kitaip nebūtų tokia rami, nors ir aki-
vaizdžiai pavargusi. Anną iš klinikinės mirties pavyko atgaivinti gana
greitai, bet jai dabar teks ilgėliau pasigydyti ir taip lengvai kaip kovo
mėnesį jos šį kartą neišleisiu. Reikia tai paaiškinti Annos giminėms,
kad padėtų įtikinti pacientę, kuri veržiasi namo, lyg čia būtų kalė-
jimas. Annos organizmas šį kartą yra stipriai sukrėstas ir reikės ilgo
reabilitacinio laikotarpio.“
Nužvelgęs nauju mąslumu paženklintą neįprastai tylios Margaritos
veidą, gydytojas pagavo savyje kilusią dar vieną jam pačiam neti-
kėtą mintį: „Ir iš tiesų būtų įdomu artimiau susipažinti su Margarita
Borisovna. Kaip aš anksčiau nepastebėjau jos gilios vidinės harmoni-
jos? Kaip ir visi pasidaviau aštrialiežuvės žurnalistės kaukės apgaulei.
Dabar, streso dėl Annos išmušta iš pusiausvyros, ji netikėtai atsivėrė
visai kitu rakursu.“
Jis pajuto keistą norą pratęsti ir pagilinti šią iki šiol ganėtinai
paviršutinišką pažintį su naujai save atskleidusia pacientės giminaite.
107
***
Tuo metu Nikolajus, net ir nežinodamas apie Annos mirtį, kuri ir

vėl kilo vardan jo, tam, kad galutinai išteisintų jo vardą, mąstė pana-
šiai kaip gydytojas: „Kupinas kasdienės psichinės įtampos gyvenimas
Anną stipriai išsekino. Noriu jai padėti atsigauti, patirti gyvenimo
džiaugsmą. Ji to nusipelno. Kam tuomet tas mūsų talentas kurti
palankią, džiugią realybę, jeigu su jo pagalba negalime tokios realy-
bės susikurti sau patiems?“
Ir nepaisydamas mieguistumo, kuris vėl jį užgriuvo visu savo sun-
kiu, Nikolajus ėmė vieną po kito piešti optimistiškus vaizdus iš savo
ir Annos gyvenimo, kol ranka nevalingai nusviro ir jis užmigo ramiu
miegu, kuriame jautėsi palankios ateities dvelksmas.
***
Kas pasitelkęs sapnus ir reginius, kas telepatiją, empatiją, vizualiza-

ciją, maldą ar tiesiog asmeninę valią, kiekvienas atskirai ir visi drauge
jie, kaip sąmoningi ar dar nesąmoningi Būties bendradarbiai, for-
muoja naują palankią realybę tiek sau, tiek savo aplinkai, tiek visam
pasauliui. Ir jų, tų kūrybingų būties bendradarbių, vis daugėja, nes jie
yra Būties sąmonės ląstelės, per kurias Būtis suvokia ir kuria pati save.
2012-2016 m., Kaunas
108

Anna Internetui Aidos

Uploaded by

Document Information

Original Title

Copyright

Available Formats

Share this document

Share or Embed Document

Sharing Options

Did you find this document useful?

Is this content inappropriate?

Copyright:

Available Formats

Anna Internetui Aidos

Uploaded by

Copyright:

Available Formats

AKYS

kurios tave mato

(Šis romanas yra romanų „Vieno sapno

su Meile dovanoju jums šį nedidelį romaną, kuris ilgai gulėjo

Jaunuolis susvyravęs susmunka ant grindinio. Mergina rėkia, drebančio-

paiešką visų Maskvoje įsikūrusių AŠAN prekybos tinklo parduo-

būtų kartu. O tiksliau – tokia vieta yra vienintelė. Tai Orechovo–

Advokato Edvardo Mitkino rytojaus dieną laukė atsakingas

įspūdingąją pusseserę Margaritą.

– Tai aš ir sakau, kad košmarai, – nepatenkintas moters vertinimu

Anna prabudo kaip ir visada, apie dešimtą ryto. Po neramių naktų

– Girdėjau, naktį barėtės su Ediku. Tik nesakyk, kad ne dėl manęs.

savo replikas, o po to, plojant publikai, oriai nusilenkti ir išsiskirs-

kelios dienos, ir būčiau jam atskleidusi mūsų paslaptį. Atrodė, kad

Dėl fono įsijungusi muzikinę radijo programą, Anna neskubėdama

kalmukė šamanė, Zandan Sandžijeva, kuri dėstė Federalinės sau-

spręsti žiūrovų siunčiamas užduotis, – prunkštelėjo patenkinta. –

gyvenimo periodą. Ramios šios atostogos būdavo tik sąlyginai –

Kai jau kambariai ir virtuvė tiesiog blizgėjo, Anna prisėdo prie

– Pas vaikus, – linksmai atsakė Anna, patenkinta, kad turi tokį

Anna neskubėdama patraukė pėstute kelis kvartalus iki vaikų die-

giedromis dienomis skųstis neteko, kaip ir gausiu baltu sniegu,

– Laba diena, Anna Leonidovna! Pažiūrėkite prašom, kiek daug

– Ei, ei, palaukit, tuoj baigiam, – iš kompiuterių kambario atai-

mobiliajame telefone – tuoj šešios. Beveik padorus laikas žadinti

Ir Anna, ir Margo leido sau pasimėgauti miegu vos ne iki pietų.

buvo visiškai įkandama. Dėl fono įsijungusi radiją ir televizorių, ji

– Tai va lai nors iki tos akimirkos ir pasilinksmina, – atkirto Anna.

Su Margarita ginčytis Anna neturėjo jėgų.

Šis priėjo prie lovos, draugiškai pabučiavo Anną į abu skruostus ir

– Tai ko jį gelbėjai? – dirbtinai abejingu balsu tęsė Tatjana. –

„atostogas“. Ir tėtė taip pat mano, – pridūrė paskubomis maty-

– Tai ką, kviečiam užeiti Viktorą Sergejevičių? – pasiūlė Antonas. –

juokas, o su besijuokiančiu ginčytis yra beveik neįmanoma. Tatjana

žinome, kokia negrabi esi maisto gamintoja, o Annai dabar svarbus

dešiniarankė, bet piešė visada kaire), ar sutvirtinti iš popierinių ser-

Margaritos nesugebėjimas rinktis partnerius jai buvo puikiai žino-

gražuolių – pats išvaizdus, protingas, sportiškas. Pasidairiau po jo

Anna linktelėjo galva. Toje operacijoje dalyvavo ir Antonas,

Čia jį užplūdo sentimentalūs prisiminimai, kaip vis dėl to šauniai

padėjo Annai nusinešti padėklą prie stalelio. Atsisėdusi, Anna

Anna suvirpėjo ir piktai metė šakutę į lėkštę. Apsitaškė vištienos

Tatjana ramia širdimi taip ir padarė. O kuo dar ji galėtų padėti

Grįžusi į jaukų, erdvų kambarį su balkonu į jūros pusę, Anna

– Tania, turiu grįžti namo, pašalinti hipnozę ir nustatyti, kur ir

Ir porą dienų iki anksčiausio įmanomo skrydžio į Maskvą, ir lėk-

nors ir netiesiogiai, prisidėjo prie staigaus Annos nuotaikos pokyčio.

„O mama? Gindama mus ji tikrai ką nori gali pribaigti. Tačiau ne

o duoną paukščiukams į lesyklėles sutrupino, – nusišaipė iš gim-

– Kaip nesugebanti sukurti nors ilgėliau trunkančių stabilių tar-

Iš visų priekaištų, kurių sulaukdavo iš artimųjų, kolegų ar draugų,

ir dažnai apsiverkdavo, o dėl to tiek Tatjana, tiek Margarita imdavo

Atvežusi keliauninkes prie daugiaaukščio namo, kuriame buvo

– Net nepadėjo tau lagamino įsinešti į laiptinę! – piktai šūktelėjo

intriguojančių, jus pažeminti siekiančių bendradarbių elgesys, negi

Kreivai šypsodamasis jis išspaudė vieną iš šviesiausių savo veido

Sergejevičius, kalbėjosi apie nereikšmingus dalykus. Pamačiusi, kad

Šmykovas pritariamai linktelėjo galva, įsipylė puodelį arbatos,

Liudmila Vasiljevna irgi vikriai pašoko nuo sofos kaip į mūšį

naujus sąmonės ir pasąmonės ryšius. Narstykite iš stiklo karoliukų

– Gal ir mane pavėžėtumėte, mums kaip ir pakeliui, – paprašė

– Matai, Tania, – taip ir nesulaukęs jos atsakymo tęsė gydytojas, –

kad jam įdomu su ja plėtoti tokią, pasirodo, jam artimą ir svarbią