Jo Nesbø

Sniego Senis
Iš norvegų kalbos vertė
Giedrė Rakauskaitė

baltos lankos
Vilnius, 2014
Versta iš:
Jo Nesbø, Snømannen,
H. Aschehoug & Co.
(W. Nygaard), 2007

Redagavo
Dalia Kižlienė
Viršelio dailininkas
Zigmantas Butautis

Šį leidinį draudžiama atgaminti bet kokia forma ar būdu, viešai skelbti, taip pat padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais (internete),
išleisti ir versti, platinti jo originalą ar kopijas: parduoti, nuomoti, teikti panaudai ar kitaip perduoti nuosavybėn.
Draudžiama šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo įstaigose, muziejuose arba archyvuose, mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais
atgaminti, viešai skelbti ar padaryti visiems prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose.

© Jo Nesbø, 2007
Published by agreement with
Salomonsson Agency
© Giedrė Rakauskaitė, vertimas į
lietuvių kalbą, 2013
© Baltų lankų leidyba, 2013
ISBN 978-9955-23-739-6
Platina PRODIGITA
info@prodigita.com
 Skiriu
Kirsten Hammervoll Nesbø
 I DALIS
1 skyrius
1980 m. lapkričio 5 d., trečiadienis. Sniego senis

Tą dieną iškrito sniegas. Vienuoliktą ryto Oslo Riomerikės rajone iš bespalvio dangaus netikėtai
pabiro milžiniškos snaigės ir kaip iš visatos nusileidęs šarvas padengė laukus, sklypus ir sodus. Antrą
valandą Lilestriomo miestelyje darbavosi du sniego valytuvai, o kai pusę trijų Sara Kvinesland lėtai
ir atsargiai vairavo savo „Toyota Corolla“ tarp vilų Kolo kelyje, lapkričio sniegas virš banguojančio
kraštovaizdžio plytėjo kaip pūkiniai patalai.
Jai toptelėjo, kad dienos šviesoje namai atrodo pasikeitę. Taip persimainę, kad vos nepravažiavo
prie jo garažo vedančio keliuko. Nuspaudus stabdžio pedalą, automobilis slystelėjo, ir nuo galinės
sėdynės pasigirdo atodūsis. Užpakalinio vaizdo veidrodėlyje pasirodė nepatenkintas sūnaus veidas.
– Ilgai neužtruksiu, mielasis, – patikino ji.
Priešais garažą, apsuptas baltumos, tamsavo didelis asfalto plotas, ir Sara suprato, kad čia stovėjo
furgonas daiktams pervežti. Jai sugniaužė gerklę. Kad tik nebūtų atvykusi per vėlai.
– Kas čia gyvena? – nuskambėjo nuo galinės sėdynės.
– Tiesiog žmogus, kurį pažįstu, – atsiliepė Sara ir nesąmoningai dirstelėjo į savo plaukus
veidrodėlyje. – Dešimt minučių, mielasis. Raktelį palieku spynelėje, kad galėtum klausytis radijo.
Nesulaukusi atsakymo, ji išlipo, su savo slidžiais batais nutipeno iki durų, pro kurias jai teko tiek
kartų įeiti ir išeiti, bet niekada – šitaip, tik ne vidury dienos, puikiai matomai visiems prašmatnaus
vilų rajono smalsuoliams. Vėlyvi apsilankymai anaiptol neatrodė nekaltesni, bet ji kažkodėl manė,
jog teisingiau žengti tokį žingsnį nusileidus tamsai.
Sara girdėjo, kaip viduje sučirškia skambutis – lyg kamanė zvimbtų uogienės stiklainyje.
Jausdama, kaip dingsta paskutinė viltis, užmetė akį į kaimyninių namų langus. Šie nieko nebylojo, tik
blyksėjo juosvų plikų obelų šakų, pilko dangaus ir balto kaip pienas gamtovaizdžio atspindžiais.
Pagaliau už durų išgirdusi žingsnius, ji su palengvėjimu atsiduso. Kitą akimirką jau buvo viduje, jo
glėby.
– Nevažiuok, mielasis, – paprašė ji ir išgirdo, kaip nuo verksmo ima virpėti jos balso stygos.
– Privalau, – atsakė jis monotoniškai, tarsi būtų išgirdęs iki gyvo kaulo pabodusį priedainį.
Tuo tarpu jo rankos keliavo gerai pažįstamomis niekada nepabostančiomis kūno linijomis.
– Ne, neprivalai, – šnabždėjo ji vyrui prie ausies. – Bet tu nori. Daugiau nebedrįsti.
– Tai neturi nieko bendra su tavimi ir manimi.
Sara girdėjo, kaip į jo balsą įsirango susierzinimas, o tuo metu jo ranka – tvirta, bet švelni – slysta
strėnomis, palenda po sijono juosmeniu ir pėdkelnėmis. Jie prilygo įgudusių šokėjų porai, pažinojo
kiekvieną partnerio judesį, žingsnį, kvėptelėjimą, ritmą. Visų pirma – baltasis mylėjimasis. Gerasis.
Tuomet – juodasis. Skausmas.
Jo ranka perbraukė apsiaustą, po stora medžiaga ieškodama spenelio. Jo nepaliovė žavėję jos
speneliai – vis prie jų apsistodavo. Gal todėl, kad pats jų neturėjo.
 – Ar pastatei automobilį priešais garažą? – pasiteiravo jis ir smarkiai spustelėjo.
Ji linktelėjo ir pajuto, kaip skausmas tarsi geismo strėlė šauna galvon. Jos lytis jau vėrėsi jo
pirštams, besiruošiantiems slystelėti vidun.
– Berniukas laukia automobilyje.
Jo ranka akimirksniu sustingo.
– Jis nieko nežino, – sudejavo ji ir jautė, kaip jo pirštai delsia.
– O tavo vyras? Kur jis dabar?
– O kaip manai? Žinoma, kad darbe.
Dabar susierzino ji. Vien dėl to, kad buvo paminėtas jos vyras, o jai buvo sunku apie tą žmogų ką
nors pasakyti be susierzinimo. Ir todėl, kad jos kūnas reikalavo jo dabar, tuojau pat. Sara Kvinesland
atsegė jo kelnių užtrauktuką.
– Nereikia, – prabilo jis ir sulaikė ją už riešo.
Kita ranka ji smarkiai skėlė jam antausį. Vyras sumišęs nužvelgė viešnią, o jo skruostą užliejo
raudonis. Sara nusišypsojo, sučiupo jo tankius juodus plaukus ir prisitraukė jo veidą prie savojo.
– Gali važiuoti, – sušnypštė. – Bet pirmiausia turėsi mane išdulkinti. Aišku?
Prie veido moteris jautė jo alsavimą. Šis plūdo karštais gūsiais. Ji vėl tvojo laisvąja ranka, o jo
varpa jos delne didėjo.
Jis stūmė kaskart vis smarkiau, bet viskas buvo baigta. Ji buvo bejausmė, kerai – išsisklaidę,
įtampos nebeliko ir tebuvo galima jausti neviltį. Prarado jį. Dabar, gulėdama čia, ji prarado šį vyrą.
Visi tie ilgesio kupini metai, visos išverktos ašaros, beprotiški dalykai, kuriuos jis privertė ją
padaryti. Nieko neduodamas mainais. Išskyrus viena.
Jis atsistojo gale lovos ir paėmė ją, užmerkęs akis. Sara spoksojo jam į krūtinę. Pradžioje ji manė,
kad tai keista, bet po kiek laiko pradėjo mėgautis vientisa balta oda, dengiančia krūtinės raumenis. Tai
priminė senas skulptūras, kuriose speneliai nebuvo vaizduojami iš drovumo.
Jo dejonės pagarsėjo. Ji žinojo, kad netrukus jis pašėlusiai užriks. Jai patiko ta dejonė. Visada
kupina nuostabos ir ekstazės, nutaisius beveik skausmingą veido išraišką, tarsi kaskart orgazmas
viršytų didžiausius jo lūkesčius. Dabar ji laukė tik paskutinės aimanos, prikimusio atsisveikinimo
šioje šaltoje miegamojo dėžėje, likusioje be paveikslų, užuolaidų ir kilimų. Tada jis apsirengs ir
išvyks į kitą šalies dalį, kur, sakė, gavo tokį gerą darbą, kad negalėjo pasakyti „ne“. Bet šitam pasakyti
„ne“ jis galėjo. Nors norėjo dejuoti iš malonumo.
Sara užsimerkė. Bet dejonė nepasigirdo. Vyras sustojo.
– Kas yra? – paklausė ji ir atsimerkė.
Jo veido bruožai buvo iškreipti. Bet ne iš malonumo.
– Veidas, – sušvokštė jis.
Ji krūptelėjo:
– Kur?
– Už lango.
Langas buvo lovūgalyje, tiesiai jai virš galvos. Sara apsivertė, pajuto, kaip vyras atsitraukia jau
suminkštėjęs. Langas buvo per aukštai, kad Sara galėtų pažvelgti pro jį iš ten, kur gulėjo. Ir per
aukštai, kad kas nors galėtų stovėti lauke ir spoksoti vidun. Jau blėstančioje dienos šviesoje ji matė tik
dvigubą ant lubų kabančios lempos atspindį.
– Pamatei pats save, – patikino ji beveik maldaujamai.
 – Iš pradžių irgi taip pamaniau, – atsiliepė jis ir toliau stebeilijo pro langą.
Sara atsiklaupė. Atsikėlė ir pažvelgė į sodą. Ir štai, ten pasirodė veidas.
Ji nusijuokė garsiai, su palengvėjimu. Veidas buvo baltas, su akimis ir burna iš juodų akmenėlių,
veikiausiai nuo privažiavimo keliuko. Rankos padarytos iš obelų šakelių.
– Dėl Dievo, – kvėptelėjo ji. – Tai tik sniego senis.
Ūmai juokas pavirto ašaromis, ji bejėgiškai sukūkčiojo, tada pajuto, kaip vyras ją apglėbia.
– Man jau reikia eiti, – proverksmiais ištarė ji.
– Dar kiek pabūk, – sulaikė jis.
Ji kiek pabuvo.
Kai Sara priėjo garažą, pamatė, kad prabėgo beveik keturiasdešimt minučių.
Jis pažadėjo retkarčiais paskambinti. Visada mokėjo puikiai meluoti, ir bent kartą ji dėl to
džiaugėsi. Dar prieš pasiekdama automobilį, išvydo išbalusį berniuko veidą, spoksantį į ją nuo galinės
sėdynės. Ji truktelėjo dureles ir, savo nuostabai, pamatė, kad šios užrakintos. Sara pažvelgė į vaiką
pro aprasojusius langus. Tik jai pabeldus į stiklą, jis atidarė.
Ji įsitaisė vairuotojo sėdynėje. Radijas buvo išjungtas, viduje kaulus stingdė šaltis. Automobilio
raktelis gulėjo ant keleivio sėdynės. Moteris atsisuko į vaiką. Sūnus buvo išblyškęs, apatinė lūpa
virpėjo.
– Ar kas negerai? – paklausė ji.
– Taip, – pasigirdo atsakymas. – Aš jį mačiau.
Balse suskambo nežymi spigi išgąsčio gaidelė, kurios Sara nebuvo girdėjusi nuo to laiko, kai
sūnus buvo mažas ir įsispraudęs sėdėjo tarp jų priešais televizorių, rankomis užsidengęs akis. Dabar
jo balsas ėmė keistis, berniukas nebeapkabindavo jos atsisveikindamas nakčiai, ėmė domėtis
automobilių varikliais ir mergaitėmis. Vieną dieną jis irgi sės į automobilį su viena iš panelių ir ją
paliks.
– Ką turi omeny? – paklausė ji, įkišo raktelį į spynelę ir pasuko.
– Sniego senį...
Variklis nesuburzgė, ir Sarą iš karto pagavo panika. Ji ne visai suprato, ko išties išsigando.
Spoksodama į priekinį stiklą vėl pasuko raktelį. Ar jau išsikrovė akumuliatorius?
– Ir kaip tas sniego senis atrodė? – paklausė ji, iki galo nuspaudė akceleratorių ir apimta nevilties
taip smarkiai pasuko raktelį, kad šis vos neperlūžo. Berniukas atsiliepė, bet atsakymą nustelbė
užsivedusio variklio riaumojimas.
Sara skubiai perjungė pavarų svirtelę, tarsi staiga būtų prireikę nedelsiant iš čia išvažiuoti. Ratai
sukosi minkštame drėgname ką tik iškritusiame sniege. Ji stipriau numynė akceleratorių, bet
nepajudėjo iš vietos, o automobilio galas krypo į šoną. Pagaliau, padangoms prasiskynus kelią iki
šaligatvio, jie metėsi pirmyn ir išriedėjo į kelią.
– Mūsų laukia tėtis, – tarė ji. – Reikia paskubėti.
Ji įjungė radiją, padidino garsą, kad pripildytų šaltą saloną kitų garsų, ne vien tik savo balso. Žinių
pranešėjas šimtąjį kartą per dieną perskaitė, kad šiąnakt Amerikos prezidento rinkimuose Ronaldas
Reiganas nugalėjo Džimą Karterį.
Berniukas vėl kažką pasakė, ir Sara pakėlė akis į veidrodėlį.
– Ką sakei? – garsiai pasiteiravo.
Vaikas pakartojo, bet ji vis tiek neišgirdo. Išjungė radiją ir pasuko link pagrindinio kelio ir upės,
kurie kirto kraštovaizdį kaip dvi gedulingos juostos. Ir krūptelėjo suvokusi, kad jis pasilenkė priekin
tarp sėdynių. Jo balsas jai prie ausies skambėjo kaip sausas švokštimas. Tarsi būtų svarbu, kad niekas
kitas jų negirdėtų.
– Mes mirsim.
 2 skyrius
2004 m. lapkričio 2 d. Pirma diena. Akmenukų akys
Haris Hūlė krūptelėjo ir praplėšė akis. Tvyrojo kaustantis šaltis, o iš tamsos sklido jį pažadinęs
balsas. Jis pranešė, kad šiandien Amerikos piliečiai nuspręs, ar ir kitus ketverius metus jų prezidentas
bus Džordžas Volkeris Bušas. Lapkritis. Haris pagalvojo, kad jie tikrai žengia į tamsųjį laikotarpį.
Nusimetė antklodę ir nuleido kojas ant grindų. Linoleumas buvo toks šaltas, kad degino. Haris paliko
prižadinusį jį radiją ir toliau plyšoti žinių ir nužingsniavo į vonią. Nužvelgė save veidrodyje. Ten irgi
lapkritis: perkreiptas, pilkšvas ir apsiniaukęs. Akys, kaip įprasta, išvagotos kraujagyslių, o odos
poros ant nosies priminė didelius juodus kraterius. Maišeliai po akimis ir šviesiai mėlynos alkoholio
išblukintos rainelės bus mažiau pastebimi, kai pasilepins šiltu vandeniu, rankšluosčiu ir pusryčiais.
Bent jau jis to tikėjosi. Dabar, įkopęs į penktą dešimtį, Haris tiksliai nežinojo, kaip jo veidas atrodys
dieną. Ar išsilygins raukšlės, ar nuožmi veido išraiška, su kuria nubunda po košmarų kupinos nakties,
taps taikesnė. Daugelis naktų tokios ir buvo. Todėl, palikęs savo mažą spartietiškai apstatytą butą
Sofijos gatvėje, jis vengdavo veidrodžių. Virsdavo Oslo policijos Smurtinių nusikaltimų skyriaus
inspektoriumi Hūle. Tada spoksodavo į kitų veidus, ieškodamas jų skausmo ir silpnųjų vietų, jų
košmarų, motyvų ir saviapgaulės priežasčių, klausydavosi nuvalkioto melo ir bandydavo įžvelgti
prasmę savo darbe: kišti už grotų tuos, kurie jau seniai buvo įkalinti savyje. Neapykantos ir
saviniekos kalėjimuose, kuriuos pats pernelyg gerai pažinojo. Haris perbraukė ranka šiurkščius
šviesius trumpai kirptus šerius, styrančius lygiai per 193 centimetrus virš sustirusių padų. Jo
raktikauliai barkšojo kaip rūbų pakabas. Po paskutinės bylos jis daug treniravosi. Kaip pašėlęs,
pasakė kažkas. Ne tik mynė dviratį policijos skyriaus rūsyje, bet ir kilnojo sunkumus. Jam patiko
skausmas: degina ir išstumia mintis. Visgi sulyso. Riebalai sunyko, ir tarp skeleto ir odos nusitiesė
raumenų rezginys. Anksčiau buvo plačiapetis (Rakelė vadino tai natūraliu atletiškumu), o dabar ėmė
panėšėti į nudirto baltojo lokio nuotrauką: raumeningas, bet stebėtinai liesas plėšrūnas. Jis
paprasčiausiai nyko. Ir tai nebuvo svarbu. Haris atsiduso. Lapkritis. Darysis vis tamsiau.
Jis nuėjo į virtuvę, išgėrė stiklinę vandens, kad atslūgtų galvos skausmas, ir su nuostaba žvilgtelėjo
pro langą. Namo stogas kitoje gatvės pusėje buvo baltas ir spindėjo, ryški šviesa nutvilkė akis. Naktį
iškrito pirmas sniegas. Haris galvojo apie laišką. Kartais jis sulaukdavo tokių laiškų, bet šis buvo
ypatingas. Jame buvo paminėtas Tuvumba.
Per radiją prasidėjo laida gamtos mylėtojams, ir entuziastingas balsas pasakojo apie ruonius:
– Kiekvieną vasarą Beringo sąsiauryje ruoniai susirenka poruotis. Kadangi vyrauja patinai, kova
dėl patelių yra tokia arši, kad tie, kuriems pavyksta užkariauti patelę, pasilieka su ja viso poravimosi
metu. Patinas rūpinasi partnere tol, kol jauniklis gimsta ir sugeba išgyventi savarankiškai. Ne iš
meilės patelei, o iš meilės nuosaviems genams. Darvinizmo teorija teigia, kad natūrali kova už
išlikimą, o ne moralė padaro ruonį monogamišką.
Nieko nuostabaus, pamanė Haris.
Balsas radijuje beveik šūkčiojo iš susijaudinimo:
– Bet, prieš palikdamas Beringo sąsiaurį ir išplaukdamas ieškoti maisto į atvirą vandenyną, patinas
pamėgins nudaigoti savąją patelę. Kodėl? Kadangi ruonio patelė niekada du kartus nesiporuos su tuo
pačiu patinu! Jai tai būtų tolygu biologinei rizikai paskleisti tuos pačius genus. Panaši tendencija
būdinga akcijų rinkai. Biologine prasme protinga siekti kuo didesnės genų įvairovės, ir patinas tai
žino. Nužudydamas patelę jis užtikrins, kad kitų ruonių jaunikliai nesivaržys su jo palikuonimis dėl to
paties maisto.
– Na, visa tai gali paaiškinti darvinizmo teorija, tad kodėl žmonės nemąsto taip, kaip ruoniai? –
pasigirdo kitas balsas.
– Juk mes taip ir darome! Juk mūsų visuomenė nėra tokia monogamiška, kaip atrodo, tokia
niekada ir nebuvo. Švedų tyrimas neseniai atskleidė, kad penkiolika dvidešimt procentų visų vaikų
turi kitą tėvą, nei jie – ir jų tariami tėvai – mano. Dvidešimt procentų! Vadinasi, kas penktas vaikas!
Kas penkto vaiko gyvenimas grįstas melu. Ir tai užtikrina biologinę įvairovę.
Haris pasikrapštinėjo su radijo aparatu, mėgindamas surasti pakenčiamos muzikos. Sustojo ties
sena Džonio Kešo „Desperado“ versija.
Kažkas smarkiai pasibeldė į duris.
Haris pasuko į miegamąjį, apsimovė džinsus, grįžo į koridorių ir atidarė.
– Haris Hūlė? – Vyras už durų vilkėjo mėlyną kombinezoną ir žvelgė į Harį pro storus akinių
stiklus. Akys buvo ryškios kaip vaiko.
Haris linktelėjo.
– Ar turite grybelį? – vyras uždavė klausimą ramiu veidu. Skersai kaktą driekėsi ilga prisiplojusi
plaukų sruoga. Po pažastimi paspaudęs jis laikė plastikinį dokumentų segtuvą su tankiai prirašytu
lapu.
Haris tikėjosi tolesnio paaiškinimo, bet neišgirdo. Sulaukė tik to paties ryškaus atviro žvilgsnio.
– Tai... – pradėjo Haris, – tiesą tariant, yra itin asmeniška.
Tarsi atsakydamas į juokelį, pabodusį iki gyvo kaulo, vyras nežymiai šyptelėjo:
– Grybelį bute. Pelėsį.
– Nėra priežasties manyti, kad turiu, – atsakė Haris.
– Su pelėsiu taip jau būna. Retai suteikia priežastį manyti, kad jis ten yra, – vyras pliaukštelėjo
liežuviu ir pasisupo ant kulnų.
– Bet? – galiausiai paklausė Haris.
– Bet jis ten yra.
– Kodėl taip manote?
– Jūsų kaimynas turi užkratą.
– Tikrai? Ir manote, kad šis galėjo pasklisti?
– Pelėsis nepasklinda. Plečiasi sausas irimas.
– Taigi?
– Statant namo sienose padaryta ventiliacijos klaida. Pelėsiui suteikiamos visos galimybės
daugintis. Ar galiu žvilgtelėti į virtuvę?
Haris pasitraukė į šoną. Vyriškis nužingsniavo į virtuvę, kur iš karto prispaudė prie sienos
oranžinės spalvos aparatą, panašų į plaukų džiovintuvą. Dukart pyptelėjo.
– Drėgmės lygio matuoklis, – tarė vyras ir pažvelgė į kažką, kas tikriausiai buvo indikatorius. –
Taip ir maniau. Ar jūs tikras, kad nematėte ar neužuodėte nieko įtartino?
Haris nepajėgė įsivaizduoti, kas tai galėtų būti.
– Apnašų kaip ant sužiedėjusios duonos, – patikslino vyras. – Rūgimo kvapo.
Haris papurtė galvą.
– Ar peršti akis? – teiravosi vyriškis. – Kankina nuovargis? Skauda galvą?
Haris patraukė pečiais.
– Žinoma. Tiek, kiek galiu prisiminti.
 – Turite galvoje, tiek, kiek čia gyvenate?
– Galbūt. Klausykite...
Bet lankytojas nesiklausė, o atsikabino nuo diržo peilį. Haris kiek atsitraukė ir stebėjo, kaip peilis
pakeliamas ir su jėga įsmeigiamas. Jam rėžiantis į gipso plokštę po tapetu, garsas priminė dejonę.
Vyras ištraukė peilį, įsmeigė vėl ir atgnybo baltomis dulkėmis padengtą gipso gabalą, o sienoje
paliko juodą skylę. Tada išsitraukė nedidelį žibintuvėlį ir pašvietė į angą. Tarp baisiai didelių ir storų
akinių stiklų įsirėžė gili raukšlė. Jis kyštelėjo nosį skylėn ir pauostė.
– Būtent, – patvirtino. – Sveikučiai.
– Su kuo sveikinatės? – pasidomėjo Haris ir prisiartino.
– Su Aspergillus, – atsakė vyras. – Pelėsių šeima. Tenka rinktis iš trijų keturių šimtų rūšių ir
sudėtinga tiksliai nustatyti, kur kokia, nes ant šitų kietų paviršių jie auga tokiu plonu sluoksniu, kad
šis būna nematomas. Bet apsirikti dėl kvapo neįmanoma.
– Ir tai žada sunkumus? – pasiteiravo Haris ir pamėgino prisiminti, kas liko jo banko sąskaitoje po
to, kai abu su tėvu padovanojo kelionę į Ispaniją Sėsei, jaunesnei Hario seseriai, turinčiai, anot jos
pačios, „nežymų Dauno sindromą“.
– Tai nėra tikras sausasis puvinys, namas nesugrius, – patikino vyras. – Bet gali būti, kad sugriūsite
jūs.
– Aš?
– Jei susidursite su užkratu. Kai kurie žmonės suserga, kvėpuodami oru, kuriame tarpsta grybelis.
Metų metais jie vaikšto pas gydytojus ir, žinoma, galiausiai būna apkaltinami hipochondrija, kadangi
niekas nieko neranda, o kiti namo gyventojai yra sveiki. Kol galų gale kenkėjas prasigraužia pro
gipso plokštes ir tapetus.
– Mhm. Ir ką gi siūlot?
– Žinoma, kad susidoročiau su infekcija.
– Ir su mano asmeninėmis santaupomis?
– Išlaidas dengia namo draudimas, taigi jums nekainuos nė kronos. Man tereikia galimybės kelias
dienas įeiti į butą.
Virtuviniame stalčiuje Haris rado atsarginius raktus ir ištiesė žmogėnui.
– Lankysiuosi tik aš, – pareiškė vyras. – Tiesiog įspėju. Už šių durų dedasi daug keistų dalykų.
– Tikrai? – Haris liūdnai nusišypsojo ir dėbtelėjo pro langą.
– Ką?
– Nieko, – atsakė Haris. – Čia vis tiek nėra ką vogti.
*
Žemai kabanti ryto saulė tviskėjo policijos skyriaus stikluose; pastatas stūksojo ten jau ištisus
trisdešimt metų. Prie vienos pagrindinių gatvių – prašmatniosios Grionlandsleireto.
Nors sumanymas gal ir nebuvo visai toks, policijos skyrius stovėjo vidury labiausiai
nusikalstamumu pasižyminčių rytinių Oslo rajonų, ir jo artimiausias kaimynas buvo Oslo kalėjimo
padalinys B, vadinamas „Bavarija“. Policijos pastatą supo rusva vystanti pievelė ir liepos bei klevai,
kuriuos per naktį padengė plonas baltai pilkšvo sniego sluoksnis, todėl parkas priminė įkapėmis
aprengtą negyvėlį.
Haris patraukė tamsiu asfalto ruožu iki pagrindinio įėjimo ir įžengė į vestibiulį, kur Kerės
Christensen porcelianinė sienos dekoracija su tekančiu vandeniu šnabždėjo savo amžinas paslaptis.
Linktelėjo apsauginiui registratūroje ir pasikėlė liftu į šeštą aukštą, kur buvo įsikūręs Smurtinių
nusikaltimų skyrius. Nors praėjo beveik šeši mėnesiai nuo tada, kai gavo naują kabinetą raudonojoje
zonoje, jis vis dar dažnai pasukdavo į ankštą belangį kambariuką, kuriuo kadaise dalijosi su Džeku
Halvorsenu. Dabar ten sėdėjo pareigūnas Magnusas Skarė. O Džekas Halvorsenas gulėjo po žeme
Vakarinėse kapinėse. Pirmiausia tėvai norėjo, kad sūnus būtų palaidotas gimtinėje, Steincheryje,
kadangi Džekas ir Beatė Len, Kriminalinių ekspertizių tarnybos vadovė, nebuvo susituokę, netgi
negyveno kartu. Bet kai sužinojo, kad Beatė nėščia ir vasarą gimdys Džeko kūdikį, sutiko, kad Džeko
kapas turėtų būti Osle.
Haris įžengė į naująjį kabinetą, kuris, žinojo, šitaip vadinsis visą laiką, taip, kaip ir
penkiasdešimties metų senumo Barselonos futbolo klubo stadionas katalonų kalba vadinamas Camp
Nou, Naujuoju stadionu. Jis sudribo kėdėje, įjungė radiją ir linktelėjo, linkėdamas labo ryto
nuotraukoms, kurios, atremtos į sieną, stovėjo ant lentynos, bet vieną gražią dieną miglotoje ateityje,
kai jis prisimins nupirkti laikiklių, bus pakabintos ant sienos. Elena Jelten, Džekas Halvorsenas ir
1
Bjarnė Meleris. Taip jos ir stovėjo, chronologine tvarka. Dead Policemen’s Society .
Per radiją norvegų politikai ir sociologai aptarinėjo Amerikos prezidento rinkimus. Haris atpažino
Arvės Stiopo balsą – jam priklausė populiarus žurnalas Liberal, žinomas kaip vienas
informatyviausių, arogantiškiausių ir laisvalaikiui tinkamiausių mokslinių leidinių šalyje. Haris
didino garsą, kol balsai ėmė skelti aidą nuo plytinių sienų, tada pačiupo nuo stalo savo „Peerless“
antrankius. Ant stalo kojos pasipraktikavo, kaip skubiai surakinti suimamąjį. Stalo koja jau buvo
apipleišėjusi dėl šio blogo įpročio, kurį Haris išsiugdė Federalinio tyrimų biuro kursuose Čikagoje ir
ištobulino leisdamas vienišus vakarus susmirdusiame kambaryje „Cabrini–Green“ gyvenamųjų namų
komplekse. Ten šūkavo besiginčijantys kaimynai ir vienintelę draugiją siūlė „Jim Beam“. Reikėjo
pravirą antrankį užmesti ant suimamojo riešo taip, kad viena spyruoklės įtempta antrankio pusė riešą
apimtų, o kitoje pusėje esanti spynelė klektelėtų ir užsirakintų. Veikiant tiksliai ir naudojant tinkamą
jėgą, vienu paprastu rankos judesiu galėjai prisirakinti prie suimamojo, dar prieš jam sureaguojant.
Hariui nė karto neprireikė šio triuko darbe ir tik vieną kartą jis pasinaudojo kitu kursuose išmoktu
dalyku – kaip sugauti serijinį žudiką. Trakštelėjo stalo koją apėmusių antrankių spynelė, o balsas
radijuje griaudėjo toliau:
– Arve Stiopai, kaip manote, kodėl norvegai nepasitiki Džordžu Bušu?
– Todėl, kad esame pernelyg saugiai gyvenanti tauta, kuri niekada rimtai nesikovė jokiuose
karuose, bet su džiaugsmu sutiko, kad už ją tai padarytų kitos valstybės. Anglija, Sovietų Sąjunga ir
JAV. Tikrai, nuo Napoleono karo laikų mes slepiamės už didžiųjų brolių nugarų. Norvegija jautėsi
saugi žinodama, kad, kilus grėsmei, kiti prisiims atsakomybę. Tai tęsėsi taip ilgai, kad mes
praradome tikrovės pojūtį ir manome, kad iš esmės visi Žemės žmonės trokšta mums – turtingiausiai
pasaulio valstybei – gero. Norvegija, niekus svaičiojanti blondinė, kuriai vietoje smegenų telkšo
košė, pasiklydo Bronkso skersgatviuose ir dabar piktinasi, kad jos asmens sargybinis taip
negailestingai elgiasi su užpuolikais.
Haris surinko Rakelės telefono numerį. Be Sėsės, tai buvo vienintelis numeris, kurį žinojo
atmintinai. Kai buvo jaunas ir nepatyręs, manė, kad prasta atmintis trukdys tyrėjo darbui. Dabar apie
tai nutuokė kiek geriau.
– O asmens sargybinis – tai JAV ir Bušas? – pasitikslino laidos vedėjas.
– Taip. Lindonas Beinas Džonsonas kartą pasakė, kad JAV nepasirinko tokio vaidmens, bet suvokė,
kad nėra kam daugiau jo prisiimti, ir jis buvo teisus. Mūsų asmens sargybinis – tai atsivertęs į kitą
tikėjimą krikščionis, turintis Edipo kompleksą, problemų su alkoholiu, ribotą intelektą ir stokojantis
drąsos, kad pajėgtų oriai atlikti savo karines pareigas. Trumpai tariant – vyrukas, dėl kurio
perrinkimo turėtume džiūgaute džiūgauti.
– Kiek suprantu, tai buvo pasakyta ironiškai?
– Visai ne. Toks silpnas prezidentas klauso savo patarėjų, o Baltieji rūmai, patikėkite, gali pasiūlyti
pačius geriausius. Net jei iš to juokingo serialo apie Ovalinį kabinetą galime susidaryti įspūdį, kad
demokratams priklauso intelekto monopolis, yra ganėtinai nuostabu, kad dešiniajame respublikonų
sparne galima rasti aštriausių protų. Norvegijos saugumas atiduotas į geriausias rankas.
– Draugės draugė mylėjosi su tavimi.
– Tikrai? – pasitikslino Haris.
– Ne su tavim, – atsiliepė Rakelė. – Kalbu su kitu vyruku. Stiopu.
– Atsiprašau, – tarė Haris ir sumažino radijo garsą.
– Po paskaitos Trondheime. Jis pasikvietė ją į savo kambarį. Draugė neturėjo nieko prieš, bet
prisipažino, kad jai pašalinta viena krūtis. Jis pasakė, kad pagalvos, ir nuėjo į barą. Tada grįžo ir
pasikvietė ją pas save.
– Mhm. Tikiuosi, kad pateisino lūkesčius.
– Niekas nepateisina lūkesčių.
– Tikrai, – patvirtino Haris ir susimąstė, apie ką jie dabar kalba.
– Kur šį vakarą? – paklausė Rakelė.
– Aštuntą, „Palace Grill“. Bet kas per nesąmonė, kad negalima iš anksto užsisakyti staliuko?
– Manau, tai suteikia restoranui išskirtinumo.
Rakelė pasiūlė susitikti prie baro. Jiems baigus pokalbį, Haris liko sėdėti ir susimąstė. Iš balso buvo
galima spręsti, kad ji laiminga. Arba gyvybinga. Gyvybinga ir linksma. Jis mėgino suvokti, ar sugeba
dėl jos džiaugtis. Džiaugtis dėl to, kad moteris, kurią taip mylėjo, rado laimę su kitu vyru. Rakelė ir
jis mėgavosi savo buvimu kartu, ir jam buvo atvertos galimybės. Tačiau Haris jas iššvaistė. Tai gal
reikėtų pasidžiaugti dėl to, kad jai gerai sekasi, mesti iš galvos mintį, kad reikalai galėjo susiklostyti
kitaip, ir toliau gyventi savąjį gyvenimą? Jis pasižadėjo dar labiau stengtis.
Rytinis susirinkimas buvo trumpas, ir jį pavyko ištverti. Gunaras Hagenas, vyresnysis policijos
inspektorius, VPI, ir Smurtinių nusikaltimų skyriaus viršininkas aptarė nagrinėjamas bylas. Jų nebuvo
daug, nes pastaruoju metu neįvyko jokių naujų žmogžudysčių, o žmogžudystės buvo vienintelis
dalykas, priverčiantis smarkiau plakti skyriaus pareigūnų širdis. Susitikime dalyvavo ir pareigūnas iš
kriminalinės policijos Asmenų paieškos skyriaus Tomas Helė, jis pateikė ataskaitą apie moterį, prieš
metus pradingusią iš savo namų. Jokių smurto pėdsakų, jokių įsibrovimo žymių. Dingusi be pėdsakų.
Ji buvo namų šeimininkė ir paskutinį kartą matyta darželyje, kai ryte atvedė sūnų su dukra. Sutuoktinis
ir visi artimieji turėjo alibi ir buvo išbraukti iš įtariamųjų sąrašo. Vieningai nutarta, kad bylą turėtų
peržvelgti Smurtinių nusikaltimų skyrius.
Magnusas Skarė perdavė linkėjimus nuo Stolės Aunės, Kriminalinių nusikaltimų skyriaus
nuolatinio psichologo, kurį aplankė Ulevolio ligoninėje. Haris pajuto sąžinės graužatį. Stolė Aunė
buvo ne tik jo patarėjas, tiriant nusikaltimus, bet ir asmeninis užnugaris kovojant su alkoholiu ir tas,
kurį labiausiai tiko vadinti patikimu draugu. Daugiau nei prieš savaitę jis buvo paguldytas į ligoninę
dėl neaiškios ligos, bet Haris vis dar nesugebėjo įveikti savo antipatijos ligoninėms. Trečiadienį,
pagalvojo jis. Arba ketvirtadienį.
– Turime naują darbuotoją, – pranešė Gunaras Hagenas. – Katriną Brat.
Jauna moteris iš pirmos eilės atsistojo neraginta, bet šypsena jų neapdovanojo. Buvo labai graži.
Graži be pastangų, pagalvojo Haris. Ploni, kiek nušiurę plaukai nuobodžiai tįso palei dailų blyškų
veidą su ta pačia rimta, beveik išvargusia išraiška, kuri, kaip pastebėjo Haris, buvo būdinga ir kitoms
stulbinančioms moterims, tiek pripratusioms prie nužiūrinėjimo, kad liovėsi kreipti į tai dėmesį.
Katrina Brat vilkėjo mėlyną kostiumėlį, pabrėžiantį jos moteriškumą, bet storos juodos pėdkelnės ties
sijono pakraščiu ir praktiški ilgaauliai užkirto kelią įtarimams, kad pasitelkusi drabužį siektų
manipuliuoti. Ji liko stovėti ir paeiliui nužvelgė susirinkusiuosius, tarsi būtų atsistojusi, kad apžiūrėtų
juos, o ne atvirkščiai. Haris galėjo kirsti lažybų, kad tiek aprangą, tiek šį mažytį prisistatymą ji
suplanavo, ruošdamasi pirmai darbo dienai Oslo policijos skyriuje.
– Ketverius metus Katrina dirbo Bergeno policijos skyriuje, kur daugiausia tyrė lytinius
nusikaltimus, bet kurį laiką turėjo užduočių ir Smurtinių nusikaltimų skyriuje, – kalbėjo Hagenas,
akis įbedęs į popieriaus lapą, kuris, Hario manymu, buvo jos gyvenimo aprašymas. – Teisės diplomas
Bergeno universitete 1999 metais. Policijos aukštoji mokykla, o dabar – pareigūnė čia. Vaikų kol kas
neturi, bet yra ištekėjusi.
Vienas plonas Katrinos Brat antakis vos pastebimai kilstelėjo, ir Hagenas arba tai pastebėjo, arba
pats pamanė, kad paskutinės detalės buvo nereikalingos, tad pridūrė:
– Tiems, kuriems gal įdomu...
Paskui stojo slogi ir išraiškinga tyla, leidusi Hagenui aiškiai suprasti, kad tik pablogino padėtį; jis
dukart garsiai kostelėjo ir pranešė, kad tie, kurie dar neužsiregistravo į kalėdinę vakarienę, privalo
padaryti tai iki trečiadienio.
Čiūžtelėjo kėdės, ir jau išėjęs į koridorių Haris išgirdo:
– Greičiausiai būsiu jūsiškė.
Haris apsisuko ir akis į akį susidūrė su Katrina Brat. Ir pasvarstė, kokia graži ji būtų, jei
pasistengtų.
– Arba jūs maniškis, – pridėjo ji ir parodė eilę lygių dantų, neleisdama šypsenai nušvisti akyse. –
Priklauso nuo to, kaip pažvelgsi.
Ji kalbėjo literatūrine norvegų kalba su Bergeno akcentu, šiek tiek pabrėždama raidę r, kas, spėjo
Haris, reiškė, kad ji kilusi iš Fanos, Kalfarės arba kito solidaus vidurinės klasės rajono.
Jis ir toliau traukė savo keliu, o ji skubiai žingsniavo jį vydamasi.
– Regis, VPI pamiršo jus informuoti, – ištarė ji kiek perdėtai pabrėždama kiekvieną skiemenį. – Bet
jūs turėtumėte man čia viską aprodyti ir kelias dienas manimi pasirūpinti. Kol įsivažiuosiu. Ar
manote, kad galėsite tai padaryti?
Haris šyptelėjo. Kol kas ji jam patiko, bet, žinoma, jis visada gali pakeisti nuomonę. Jis visada
noriai suteikdavo žmonėms dar vieną galimybę patekti į jo juodąjį sąrašą.
– Nežinau, – atsiliepė jis ir stabtelėjo prie kavos aparato. – Pradėkime nuo šito.
– Aš negeriu kavos.
– Nesvarbu. Nereikia aiškintis. Kaip ir dėl daugelio dalykų. Ką manai apie dingusios moters bylą?
Haris paspaudė kavos mygtuką, žadantį „Americano“, kuri čia buvo tokia amerikietiška, kaip ir
norvegiška kava keltuose.
– Apie ką tiksliai?
– Ar manai, kad auka gyva? – Haris mėgino teirautis atsainiai, kad ji nesuprastų, jog tai
išbandymas.
– Ar manai, kad aš kvaila? – paklausė ji ir su neslepiamu pasibjaurėjimu stebėjo, kaip
gurguliuojantis aparatas spjauna kažką juodo į baltą plastikinį puodelį. – Ar negirdėjai, kaip VPI
pasakė, kad ketverius metus tyriau lytinius nusikaltimus?
 – Mhm, – numykė Haris. – Negyva?
– Kaip silkė, – patvirtino Katrina Brat.
Haris pakėlė baltą puodelį. Galbūt ką tik sulaukė bendradarbės, kurią galėtų vertinti.
Kai po pietų Haris traukė namo, sniego ant šaligatvių ir gatvių nebesimatė, o iš dangaus
besileidžiančias trapias ir plonytes snaiges vos prisilietusias tuojau pat prarydavo drėgnas asfaltas.
Haris įžengė į savo mėgstamą muzikos parduotuvę Akerio gatvėje ir nusipirko paskutinį Neilo Jango
diską, nors ir įtarė, kad šis gali būti visiškas šlamštas.
Kai atsirakino buto duris, pajuto, kad kažkas ne taip. Kažkas su garsu. O gal su kvapu. Staiga
sustojo prie virtuvės slenksčio. Trūko vienos sienos. Ten, kur šį rytą plytėjo šviesus gėlėtas tapetas ir
stūksojo gipso plokštė, dabar buvo matyti rūdžių raudonio plytos, pilkas cemento skiedinys ir
medinės pilkšvai gelsvos sienos konstrukcijos su vinių paliktomis skylėmis. Ant grindų stovėjo su
pelėsiais kovojančio vyro įrankių dėžė, o ant stalo gulėjo lapelis su pranešimu, kad rytoj jis sugrįšiąs.
Haris patraukė į svetainę, į grotuvą įdėjo Neilo Jango diską, po penkiolikos minučių nusivylęs jį
ištraukė ir įkišo Rajano Adamso įrašą. Mintis apie gėrimą užklupo netikėtai. Haris užsimerkė ir
stebėjo virpantį kraujo ir juodos tamsumos šokį. Vėl prisiminė laišką. Pirmas sniegas. Tuvumba.
Telefono signalas perskrodė Rajano Adamso „Shakedown on 9th Street“.
Moteris prisistatė Odos vardu, pasisakė skambinanti iš „Boso“ redakcijos ir padėkojo už praeitą
susitikimą. Haris jos neprisiminė, bet atminty išliko televizijos laida. Ji vyko pavasarį, ir jie
pasikvietė Harį, kad papasakotų apie serijinius žudikus. Mat jis buvo vienintelis Norvegijos
policininkas, pabuvojęs Federaliniame tyrimų biure ir studijavęs būtent šią sritį, be to – išties sugavęs
serijinį žudiką. O Hariui užteko kvailumo sutikti. Jis patikino save, kad daro tai, norėdamas
pakankamai kvalifikuotai pasakyti ką nors svarbaus apie žudančius žmones, o ne tam, kad pasirodytų
populiariausiame šalies pokalbių šou. Po kiek laiko jau nebebuvo toks tikras. Bet tai nebuvo
blogiausia. Blogiausia buvo tai, kad prieš tiesioginį eterį jis pasimėgavo gėrimu. Haris buvo
įsitikinęs, kad tik vienu. Bet laidoje atrodė taip, tarsi jų būtų buvę penki. Jis kalbėjo raiškiai, kaip
visada. Bet akys buvo apsiblaususios, analizė – vangi, ir jis nepajėgė prieiti prie jokių išvadų.
Galiausiai laidos vedėjui teko pakviesti kitą svečią, kuris buvo neseniai pripažintas Europos
floristikos meistras. Haris nepratarė nė žodžio, bet jo kūno kalba aiškiai bylojo, ką jis mano apie
diskusiją, pakrypusią link gėlių dekoracijų. Kai nežymiai šypsodamas laidos vedėjas Hario paklausė,
ką žmogžudysčių tyrėjas mano apie Norvegijos floristų puošybą, Haris atsakė, kad vainikai
norvegiškose laidotuvėse atitinka aukštą tarptautinį standartą. Gali būti, kad dėl atsainaus svaigalų
paveikto Hario būdo studijoje pratrūko juokas, o po programos patenkinti laidos prodiuseriai
tapšnojo jam per pečius. Jie tvirtino, kad jis tikrai „pardavė prekę“. Su nedidele jų grupele Haris
praleido vakarą Menininkų namuose, buvo vaišinamas, o kitą dieną nubudo kūne, kuriame kiekviena
skaidula klykė, reikalavo, privalėjo gauti daugiau. Buvo šeštadienis, ir jis toliau gėrė iki sekmadienio
vakaro. Tąkart vaišinosi restorane „Schrøder“ ir, kai darbuotojai sublykčiojo šviesomis ir paragino
lankytojus skirstytis, šūktelėjo, kad norėtų dar alaus, o Rita, padavėja, priėjo prie jo ir pasakė, kad
ateityje jam nebus leista čia užeiti, nebent jis drožtų iš čia dabar, ir geriausiai – tiesiai į lovą. Kitą rytą
Haris prisistatė į darbą lygiai aštuntą. Skyriuje nieko gero nenuveikė, po rytinio susirinkimo privėmė
į kriauklę, sudribo į kėdę savo kabinete, išgėrė kavos, parūkė, vėl išsivėmė, bet šįkart – į klozetą. Ir tai
buvo paskutinis slystelėjimas: nuo balandžio jis neėmė į burną nė lašo alkoholio.
O štai dabar jie vėl nori matyti jį tiesioginiame eteryje.
Moteris paaiškino, kad laidoje bus šnekama apie terorizmą arabų šalyse ir apie tai, kas gerai
išsilavinusius vidurinės klasės žmones paverčia žudymo mašinomis. Haris pertraukė moterį, jai dar
nebaigus:
 – Ne.
– Bet mes taip norėtume jūsų draugijos, jūs toks... toks... kietas!
Ji susižavėjusi nusijuokė, o Haris nesugebėjo nustatyti, ar tas juokas nebuvo suvaidintas. Bet dabar
jis atpažino balsą. Tą vakarą ji buvo Menininkų namuose. Buvo nuobodžiai graži, kaip būdinga
jaunoms, kalbėjo nuobodžiai, kaip kalba jaunos, ir godžiai žvelgė į Harį, tarsi šis būtų egzotiškas
patiekalas, o ji nesugebėtų apsispręsti, ar tik ne pernelyg egzotiškas.
– Pabandykite pakviesti ką nors kitą, – rėžė Haris ir padėjo ragelį.
Tada užmerkė akis ir išgirdo, kaip Rajanas Adamsas klausia: „Oh, baby, why do I miss you like I
2
do?“
*
Berniukas pakėlė akis į vyrą, stovintį šalia jo prie virtuvinės spintelės. Šviesa iš sniegu užkloto
sodo atsispindėjo ant beplaukės odos, tampriai aptempiančios stambią tėvo galvą. Mama sakė, kad
tėvo galva tokia didelė dėl to, kad joje glūdi labai didelės smegenys. Jis paklausė, kodėl ji pasakiusi
„glūdi smegenys“, o ne „turi smegenis“, o tada ji nusijuokė, paglostė jam kaktą ir pasakė, kad su
fizikos profesoriais taip jau būna. Dabar „smegenys“ plovė bulves po vandens srove iš čiaupo ir dėjo
tiesiai į puodą.
– Tėti, ar nenuskusi bulvių? Mama visada...
– Tavo mamos čia nėra, Jonai. Taigi viską darysime pagal mane.
Jis nepakėlė balso, bet vis tiek buvo girdėti susierzinimas, nuo kurio Jonas susigūžė. Jis niekada iki
galo nesuprato, kas taip piktina tėvą. O kartais netgi nesuprasdavo, ar tėvas yra piktas. Kol
nepamatydavo, kad mamos lūpų kampučiai baimingai nusileidžia, o tėvas, rodos, nuo to tik dar labiau
suirzdavo. Jonas tikėjosi, kad tuojau pasirodys mama.
– Tėti, mes imame ne šitas lėkštes!
Tėvas smarkiai užtrenkė spintelės dureles, o Jonas įsikando į apatinę lūpą. Tėvo veidas priartėjo.
Keturkampiai ploni akinių stiklai blykčiojo.
– Reikia sakyti ne šitas lėkštes, o tas lėkštes, – pataisė tėvas. – Kiek kartų reiks tau tai kartoti, Jonai?
– Bet mama sako...
– Mama kalba negražiai. Supranti? Mama kilusi iš vietos ir iš šeimos, kur nepaisoma norvegų
kalbos. – Tėvo burnos kvapas buvo salsvas kaip pūvančių jūros dumblių.
Trinktelėjo lauko durys.
– Sveiki, – nuskambėjo iš koridoriaus.
Jonas buvo bebėgąs ten link, bet tėvas sulaikė berniuką už peties ir bakstelėjo į nepadengtą stalą.
– Kokie jūs šaunuoliai!
Kol mama stovėjo virtuvės tarpduryje, o Jonas greitai kaip išmanydamas dėliojo įrankius ir
puodelius, iš pridususio balso buvo justi, kad ji šypsosi:
– Ir kokį didelį gražų sniego senį nulipdėt!
Jonas atsisuko į mamą, prasisegusią paltą. Ji buvo tokia graži. Tamsi oda ir plaukai, visai kaip jo
paties, ir tas neišmatuojamai gilus švelnumas akyse. Beveik niekada iš jų nesitraukiantis. Beveik. Ji
nebebuvo tokia liekna kaip vestuvių su tėvu nuotraukose, bet Jonas pastebėjo, kad vyrai žvalgosi į
mamą, jiems drauge vaikštinėjant po miestą.
– Mes nelipdėme sniego senio, – paneigė Jonas.
– Ne? – mama suraukė kaktą, nuo kaklo vyniodama ilgą rožinį šaliką, kurį gavo nuo jo per
Kalėdas.
Tėvas priėjo prie virtuvės lango.
– Turbūt kaimynų berniukai, – tarė.
Jonas užsiropštė ant vienos virtuvinės kėdės ir pažvelgė pro stiklą. Ir ten, ant pievelės prieš jų
namus, tikrai stypsojo sniego senis. Kaip mama ir sakė, didelis. Akys ir burna buvo padarytos iš
akmenėlių, o nosį atstojo morka. Sniego senis neturėjo skrybėlės, kepurės ar šaliko, ir turėjo tik
vieną ranką – ploną šakelę, kuri, Jono manymu, buvo nulaužta nuo gyvatvorės. Sniego senis buvo
kažkoks keistas. Jis žiūrėjo ne į tą pusę. Berniukas nežinojo kodėl, bet jis turėtų žvelgti į kelią, į atvirą
erdvę.
– O kodėl... – pradėjo Jonas, bet jį pertraukė tėvas:
– Pasikalbėsiu su jais.
– O kam? – paklausė mama iš koridoriaus, kur ji, kaip Jonas girdėjo, atseginėjo savo odinių
ilgaaulių užtrauktukus. – Tai nesvarbu.
– Nenoriu, kad tokie dalykai stirksotų mano žemėje. Sutvarkysiu grįžęs.
– Kodėl jis nežiūri į kelią?
Mama atsiduso iš koridoriaus:
– Ir kada grįši, mielasis?
– Kada nors rytoj.
– Kelintą?
– Kodėl klausi? Ar turi pasimatymą?
Tėvo balse buvo justi nerūpestingumas, nuo kurio Joną nukrėtė šiurpulys.
– Pamaniau, kad paruošiu vakarienę, – tarė mama, žengdama virtuvėn. Nuėjo prie viryklės,
patikrino, kas puoduose, ir padidino dviejų degiklių kaitrą.
– Tai paruošk, – mestelėjo tėvas ir nusisuko į krūvą laikraščių ant spintelės. – Vis tiek kada nors
grįšiu.
– Gerai, – mama priėjo prie tėvo, prisiglaudė jam prie nugaros. – Bet ar tikrai privalai šįvakar
vykti į Bergeną?
– Skaitau paskaitą aštuntą ryto, – atsakė tėvas. – Kol nusileis lėktuvas ir atvyksiu į universitetą,
praeis valanda, taigi nespėčiau, net jei rytoj ryte išskrisčiau anksčiausiu reisu.
Jonas stebėjo tėvo sprando raumenis ir matė, kad jis kiek atsipalaidavo, kad mamai vėl pavyko
parinkti teisingus žodžius.
– Kodėl sniego senis stovi ir spokso į mūsų namą? – paklausė Jonas.
– Eik ir nusiplauk rankas, – paliepė mama.
*
Jie valgė tyloje, pertraukiamoje tik trumpų mamos klausimų, kaip sekasi mokykloje, ir trumpų
miglotų Jono atsakymų. Berniukas žinojo, kad išsamiai pasakodamas gali susilaukti nemalonių tėvo
klausimų apie tai, ko jie mokosi ar nesimoko toje „apgailėtinoje mokykloje“. Arba skubios apklausos
apie kurį nors vaiką, su kuriuo Jonas žaidė: ką veikia ir iš kur jo tėvai. O į šiuos klausimus Jonas
niekada nerasdavo atsakymo, kuris patenkintų suirzusį tėvą.
Nuėjęs į lovą Jonas tįsojo ir klausėsi, kaip apatiniame aukšte tėvas atsisveikina su mama,
užsitrenkia durys, lauke suburzgia ir nutolsta automobilis. Jie vėl liko vieni. Mama įsijungė
televizorių. Jonas galvojo apie tai, ko kartą paklausė mama. Kodėl jis beveik niekada nebeatsiveda
draugų į namus? Jis neišmanė, ką atsakyti, juk nenorėjo, kad mama nusimintų. Bet dabar liūdėjo pats.
Jis įsikando į vidinę žando pusę, sukeldamas malonų skausmą, šaunantį iki pat ausų, ir spoksojo į nuo
lubų kabančius metalinius vėjo varpelių vamzdelius. Išlipo iš lovos ir nušliūžino prie lango.
Sniegas sode skleidė pakankamai šviesos, kad jis įžvelgtų sniego senį apačioje. Šis atrodė toks
vienišas. Reikėjo uždėti jam kepurę ar apmuturiuoti šaliku, o gal ir duoti šluotą pasiremti. Tą
akimirką iš po debesų išniro mėnulis. Pasirodė tamsių dantų eilė. Ir akys. Jonas nevalingai kvėptelėjo
ir žengė du žingsnius atgal. Akmenėlių akys nežymiai žybsėjo. Ir nežvelgė tiesiai į namo sieną. Jos
buvo pakeltos. Čionai. Jonas užtraukė užuolaidas ir įsiropštė atgal į lovą.

1 Mirusių policininkų draugija. (Angl.)

2 O, mažute, ir kodėl aš tavęs taip ilgiuosi? (Angl.)
 3 skyrius
Pirma diena. Košenilė
Haris sėdėjo ant baro kėdės „Palace Grill“ restorane ir skaitė plakatus ant sienų: geraširdiškus
priminimus lankytojams: neprašyti duoti skolon, nešaudyti į pianistą, Be good or be gone – elgtis
gražiai arba eiti lauk. Buvo ankstyvas vakaras, lankytojų nedaug – tik dvi merginos, sėdinčios prie
staliuko ir maigančios savo mobiliųjų telefonų mygtukus, ir du strėlytes į taikinius mėtantys
vaikinukai, išlavinę puikią laikyseną ir judesius, bet demonstruojantys nuviliančius rezultatus. Dolė
Parton, kuri, Hario žiniomis, vėl susilaukė kritikų pagyrų dėl geros kantri muzikos, graudžiai
plyšojo iš garsiakalbių nosiniu balsu su pietų akcentu. Haris vėl užmetė akį į laikrodį ir būtų kirtęs
lažybų, kad Rakelė Faukė pasirodys tarpduryje lygiai septynios po aštuonių. Kaip visada, prieš ją
pamatydamas jautė rusenančią įtampą. Tikino pats save, kad tai tėra reakcija į aplinkybes – išgirdę
signalą, skelbiantį apie maistą, Pavlovo šunys irgi imdavo seilėtis net ir tada, kai skanėstų negaudavo.
O šį vakarą jie skanėstų negaus. Tuo norima pasakyti, jie gaus tiktai skanėstų. Ir malonų pokalbį apie
jų susikurtus gyvenimus. Arba veikiau apie gyvenimą, kurį susikūrė ji. Ir apie Olegą, jos sūnų, kurio
susilaukė su buvusiu sutuoktiniu rusu tada, kai dirbo Norvegijos ambasadoje Maskvoje. Uždaros
ilgesingos prigimties berniuką, į kurio širdį Hariui pavyko rasti kelią. Ilgainiui juodu susikūrė ryšį,
kuris daugeliu prasmių buvo stipresnis nei tas, kurį Olegas puoselėjo su tikruoju tėvu. O kai
galiausiai Rakelė neištvėrė ir Harį paliko, jis nebežinojo, kuris praradimas didesnis. Bet dabar
suprato. Mat laikrodis rodė septynias po aštuonių, o tarpduryje tiesia nugara stovėjo ji: kadaise
stuburo išlinkimą ties strėnomis jis galėjo jausti savo pirštų galiukais, o aukštus skruostikaulius po
liepsnojančia oda galėjo glausti prie savųjų. Haris tikėjosi, kad ji neatrodys taip gerai, tokia laiminga.
Ji priėjo ir prisiglaudė skruostu. Haris pasistengė atšlyti pirmas.
– Į ką žiūri? – paklausė Rakelė, sagstydamasi apsiaustą.
– Pati žinai, – atsakė Haris ir susivokė, kad pirmiausia jam reikėjo kostelėti.
Ji tyliai nusijuokė, ir tas juokas paveikė kaip pirmasis „Jim Beam“ gurkšnis: Haris sušilo ir
atsipalaidavo.
– Nereikia, – tarė ji.
Jis tiksliai žinojo, ką reiškia jos „nereikia“. Nepradėk, nedaryk gėdos, ten mes neisime. Ji pasakė
tai tyliai, beveik negirdimai, bet vis tiek nuskambėjo kaip antausio pliaukštelėjimas.
– Tu liesas, – pareiškė ji.
– Visi taip sako.
– Staliukas?..
– Padavėjas ateis ir mus palydės.
Ji įsitaisė ant kėdės priešais ir užsisakė aperityvo. Žinoma, „Campari“. Haris vadino ją Košenile –
dėl iš šio vabzdžio išgaunamo pigmento, suteikiančio sodriam saldžiam vynui būdingą spalvą. Ir dėl
to, kad jai patiko vilkėti ryškiai raudonais drabužiais. Pati Rakelė sakydavo, kad naudoja raudoną kaip
įspėjamąją spalvą – kaip ir gyvūnai, kurie ryškiomis spalvomis įspėja, jog nuo jų reikia laikytis
atokiai.
Haris užsisakė kolos.
– Kodėl tu sulysai? – paklausė ji.
– Dėl pelėsio.
– Ką?
 – Turbūt jis mane sugraužė. Smegenis, akis, plaučius, susitelkimą. Išsiurbė mano spalvas ir atmintį.
Pelėsis plinta, o aš nykstu. Jis virto manimi, o aš juo.
– Ką tu paistai? – pertraukė ji, nutaisiusi veido išraišką, bylojančią apie pasišlykštėjimą, bet moters
akyse Haris įžvelgė šypseną. Jai patiko, kai jis kalbėdavo, net jei pabirdavo tik žodžių kratinys. Jis
papasakojo apie pelėsio ataką bute.
– O kaip sekasi jums? – pasiteiravo Haris.
– Puikiai. Man viskas gerai. Olegui sekasi. Tik berniukas ilgisi tavęs.
– Ar jis taip sakė?
– Žinai, kad jis apie tai kalba. Žinai, tau reikėtų kiek labiau domėtis vaiko gyvenimu.
– Man? – Haris pažvelgė į ją tarsi nukritęs iš dangaus. – Juk ne aš pasirinkau.
– Tikrai? – paklausė ji ir paėmė iš barmeno gėrimą. – Tai, kad nesame kartu, nereiškia, kad Olegas
neužmezgęs su tavimi ryšio, kuris svarbus jums abiem. Judu abu sunkiai prisirišate prie žmonių, tad
turėtumėte branginti tuos, kuriems atsirado vietos jūsų gyvenime.
Haris siurbtelėjo kolos.
– Kaip Olegui sekasi su tavo daktaru?
– Jis vardu Matijas, – tarė Rakelė ir atsiduso. – Jie stengiasi. Jie... skirtingi. Matijas rodo
geranoriškumą, bet Olegas nepadeda.
Haris pajuto saldų pasitenkinimo dilgtelėjimą.
– Matijas labai daug dirba.
– Maniau, kad tau nepatinka, kai tavo vyrai dirba, – pareiškė Haris ir iškart pasigailėjo.
Bet, užuot pyktelėjusi, Rakelė liūdnai atsiduso:
– Tu nedirbai, Hari, tu buvai apsėstas. Tu buvai tavasis darbas. O tai, kas tave gena, nėra meilė arba
atsakomybės jausmas. Arba solidarumas. Net ir ne asmeninės ambicijos. Tik pyktis. Ir keršto
troškimas. Taip negerai, Hari, neturėtų taip būti. Juk žinai, kas nutiko.
Taip, pagalvojo Haris. Užkratui leidau ateiti ir į tavo namus.
Jis kostelėjo:
– O tavo daktarą skatina... teisingi dalykai?
– Naktimis Matijas vis dar budi traumatologiniame punkte. Savanoriškai. Taip pat turi visą etatą
Anatomijos institute ir skaito paskaitas.
– Dar yra kraujo donoras ir organizacijos „Tarptautinė amnestija“ narys.
Ji atsiduso:
– Minusinė kraujo grupė B labai reta, Hari. O tu irgi palaikai amnestiją, juk žinau.
Ji suko stiklinę su gėrimu ir oranžiniu plastikiniu pagaliuku, kurio viršų puošė žirgo atvaizdas.
Raudonas skystis skalavo ledo gabalėlius. Košenilė.
– Hari? – prabilo ji.
Kažkas jos balse privertė jį įsitempti.
– Matijas ir aš ketiname pradėti gyventi drauge. Po Kalėdų.
– Taip greitai? – Haris perbraukė liežuviu gomurį, tikėdamasis rasti ten kiek drėgmės. – Jūs
pažįstami tik metai.
– Pusantrų. Vasarą ketiname susituokti.
*
 Magnusas Skarė spoksojo į šiltą vandenį, tekantį jo rankomis ir kliokiantį žemyn į praustuvą.
Praustuve pradingdavo. Ne. Niekas niekur nepradingdavo, vanduo tik patekdavo į kitą vietą. Kaip ir
tie žmonės, apie kuriuos pastarosiomis savaitėmis jam teko rinkti informaciją. Haris paprašė. Pasakė,
kad ten gali kas nors slypėti. Ir kad tikisi Magnuso ataskaitos iki savaitgalio. Tai reiškė, kad jam teks
dirbti viršvalandžius. Net jei ir buvo žinoma, kad Haris paskirdavo tokių užduočių vien tam, kad šiais
tingiais laikais palaikytų jų veiklumą. O maža uniformuotų berniukų grupelė iš kriminalinės
policijos, tirianti dingusiųjų be žinios atvejus, atsisakė knistis po senas bylas, jiems iki kaklo pakako
naujų.
Ištuštėjusiu koridoriumi grįždamas į kabinetą, Magnusas pastebėjo praviras duris. Jis žinojo, kad
kabinetą uždarė, o laikrodis rodė po devynių, taigi valytojai jau seniausiai buvo baigę darbą. Prieš
dvejus metus jiems teko susidurti su vagystėmis iš kabinetų. Magnusas Skarė smarkiai stumtelėjo
duris.
Katrina Brat stovėjo kabineto viduryje ir atsisuko į Magnusą, kilstelėdama antakį, tarsi tai jis būtų
įsibrovęs į jos darbo vietą. Tada vėl atsuko jam nugarą.
– Tik norėjau pamatyti, – tarė ji, apžvelgdama sienas.
– Pamatyti ką? – Skarė apsidairė. Jo kabinetas niekuo nesiskyrė nuo kitų, tik neturėjo lango.
– Tai buvo jo kabinetas, ar ne?
Skarė suraukė kaktą.
– Ką turi omeny?
– Hūlę. Visus tuos metus čia buvo jo kabinetas. Ir tada, kai tyrė serijines žmogžudystes
Australijoje?
Skarė patraukė pečiais.
– Manau, kad taip, o kodėl klausi?
Katrina Brat perbraukė delnu stalo paviršių.
– Kodėl jis pakeitė kabinetą?
Magnusas apėjo moterį ir šleptelėjo į biuro kėdę.
– Šita patalpa neturi lango. Be to, jis juk inspektorius.
– Pirma jis dalijosi šiuo kabinetu su Elena Jelten, o paskui – su Džeku Halvorsenu? – tikslinosi
Katrina Brat. – Ir abu buvo nužudyti.
Magnusas Skarė sunėrė rankas už galvos. Naujoji darbuotoja galėjo pasigirti aukštu lygiu. Buvo
viena ar dviem lygomis aukščiau už jį. Jis spėjo, kad pareigūnės vyras yra koks nors viršininkas ir
turi pinigų. Jos kostiumėlis atrodė prabangiai. Bet geriau įsižiūrėjęs į moterį tarsi įžvelgdavai
kažkokią kliaudą. Grožio kliaudą, kurios Skarė negalėjo iki galo perprasti.
– Ar manai, kad jis persikėlė kitur, nes girdėjo jų balsus? – pasiteiravo Brat ir ėmėsi studijuoti ant
sienos kabantį Norvegijos žemėlapį, kuriame Skarė apibrėžė visų nuo 1980 metų rytinėje šalies dalyje
be žinios dingusių asmenų gyvenamąsias vietas.
Skarė nusijuokė ir neatsakė. Jos liemuo buvo lieknas, o nugara – išlenkta. Jis žinojo, kad ji
nutuokia, jog yra apžiūrinėjama.
– Koks jis iš tikrųjų? – paklausė ji.
– Kodėl domiesi?
– Manau, kad domisi visi, ką tik gavę naują šefą.
Ji buvo teisi. Tiesiog Magnusas Skarė niekada negalvojo apie Harį Hūlę kaip apie šefą. Ne visai
taip. Tiesa, jis paskirdavo jiems užduočių ir vadovavo tyrimams, bet, išskyrus tai, tiesiog norėjo, kad
visi pasitrauktų jam iš kelio.
– Jis toks, kaip apie jį ir kalbama, – atsakė Skarė.
Ji patraukė pečiais.
– Taip, girdėjau apie piktnaudžiavimą alkoholiu. Ir kad išaiškino bendradarbio nusikaltimus. Kad
visi vadovai norėjo jį atleisti, bet jį apsaugojo tuometinis VPI.
– Bjarnė Meleris, – patikslino Skarė ir įsistebeilijo į žemėlapį, į apibrėžimus netoli Bergeno. Prieš
pradingdamas Meleris paskutinį kartą pastebėtas tenai.
– Ir kad žmonėms šiame pastate nelabai patinka, kad žiniasklaida pavertė jį kažkokia popžvaigžde.
Skarė įčiulpė apatinę lūpą.
– Hūlė yra velniškai geras tyrėjas. Man to gana.
– Tau jis patinka? – paklausė Brat.
Skarė nusišiepė. Ji atsigręžė ir įsmeigė į jį žvilgsnį.
– Patinka, nepatinka, – atsiliepė jis. – Nepasakyčiau nei vienaip, nei kitaip.
Jis stumtelėjo kėdę atgal, užsikėlė kojas ant stalo, pasirąžė ir nusižiovavo.
– Ką veiki taip vėlai vakare? – pamėgino jis paimti viršų. Juk ji tebuvo žemesnio rango tyrėja. Ir
dar naujokė.
Bet Katrina Brat tiesiog šyptelėjo, tarsi jis būtų pasakęs ką nors juokingo, žengė pro duris ir
pranyko.
Dingo. Labai laiku. Skarė nusikeikė, išsitiesė kėdėje ir vėl įjungė kompiuterį.
*
Haris nubudo, liko aukštielninkas tįsoti lovoje ir spoksojo į lubas. Kaip ilgai miegojo? Jis pasisuko
ir žvilgtelėjo į laikrodį ant spintelės prie lovos. Be penkiolikos keturios. Vakarienė buvo tikra kančia.
Jis žvelgė Rakelei į burną, kuri dėliojo žodžius, gėrė vyną, kramtė mėsą ir draskė jį į gabalėlius,
pareikšdama, kad ji su Matiju ketina keletą metų praleisti Botsvanoje, kur valdžia pradėjo puikią
kampaniją prieš ŽIV, tačiau trūksta gydytojų. Paklausė, ar jis su kuo nors susitikinėja. O jis atsakė, kad
matosi su vaikystės draugais Eisteinu ir Treskumi. Pirmasis buvo alkoholikas, taksi vairuojantis
kompiuterių aistruolis, kitas buvo prasigėręs lošėjas, galėjęs tapti pasauliniu pokerio meistru, jei tik
būtų mokėjęs žaisdamas taip valdyti savo veidą, kaip mokėjo skaityti kitų lošiančiųjų fizionomijas.
Haris netgi pradėjo porinti apie visišką Treskaus nesėkmę Las Vegase vykusiame pasaulio
čempionate, bet laiku prisiminė, kad apie tai jau pasakojo. O tai, kad matosi su jais, buvo melas. Jis
nesusitikinėjo su niekuo.
Haris matė, kaip prie gretimo staliuko padavėjas pila į taures alkoholį ir vieną pašėlusią akimirką
norėjo išplėšti butelį jam iš rankų ir susiversti į gerklę. Užuot taip padaręs, sutiko nusivesti Olegą į
vienos grupės koncertą, kurį berniukas nepaprastai troško pamatyti. „Slipknot“. Haris nutarė
nepasakoti Rakelei, į kokio tipo grupės koncertą ji ketina leisti savo sūnų, nes jam ir pačiam knietėjo
pamatyti „Slipknot“ pasirodymą. Nors grupės, būtinai imituojančios priešmirtinį gargaliavimą,
naudojančios satanizmo simbolius ir dideliu greičiu mušančios stambius būgnus, jam kėlė juoką,
„Slipknot“, tiesą pasakius, buvo gana įdomi.
Haris nusimetė antklodę, nuėjo į virtuvę, palaukė, kol vanduo iš čiaupo nutekės ir atšals, pakišo
rieškučias ir atsigėrė. Jis visada manė, kad vanduo skanesnis, kai juo mėgaujiesi šitaip: iš savos
saujos, nuo savos odos. Tada staiga šliukštelėjo vandenį į kriauklę ir įsistebeilijo į juodą sieną. Ar
kažką pamatė? Ten kažkas sujudėjo? Ne, niekas, tiesiog pats judesys – tarsi nematoma banga po
vandeniu, nuskalaujanti jūrų žoles. Negyvus plaušus, tokius plonyčius pirštus, kad nė neįžiūrėsi.
Sporas, kurios pakyla nuo menkiausio oro virptelėjimo, nusėda naujose vietose, ima maitintis ir
siurbti. Haris įjungė radiją svetainėje. Jau nuspręsta. Džordžas Volkeris Bušas mėgausis dar viena
kadencija Baltuosiuose rūmuose.
Haris grįžo į lovą ir ant galvos užsitraukė antklodę.
*
Jonas prabudo nuo kažkokio garso ir nuo veido nusitraukė antklodę. Bent jau pamanė, kad kažką
išgirdo. Traškesį, tarsi sekmadienio ryto tyloje tarp vilų po padais gurgždėtų lipnus sniegas. Turbūt
prisisapnavo. Nors miegai išsisklaidė, jis vėl užmerkė akis. Tuomet išniro sapno nuotrupos. Priešais
jį stovėjo sustingęs ir nebylus tėvas, jo akinių stiklai blykčiojo, dėl to jų paviršius atrodė aptrauktas
ledu ir nepermatomas.
Greičiausiai tai buvo košmaras, nes Jonas išsigando. Jis vėl pramerkė akis ir pamatė, kad vėjo
varpeliai siūbuoja. Tada šoko iš lovos, atplėšė duris ir pasileido koridoriumi. Prie laiptų prisivertė
nepažvelgti žemyn į iki pat pirmo aukšto tįstančią tamsą ir nesustojo, kol nepasiekė tėvų miegamojo
ir tylutėliai nenuspaudė durų rankenos. Tada prisiminė, kad tėvas išvažiavęs, o mamą jis ir taip
pažadins. Įsliūkino vidun. Balkšvas mėnulio kvadratas plytėjo ant grindų iki pat nepaliestos dvigulės
lovos. Priešais jį švytėjo žadintuvo skaičiai. 01.11. Kurį laiką Jonas stovėjo sutrikęs.
Tada vėl išėjo į koridorių. Nutykino iki laiptinės. Iki tamsos, kuri tiesiog plytėjo ant laiptų ir jo
laukė kaip didelė juoda properša. Iš apačios neatsklido nė garso.
– Mama!
Kai ataidinčiame trumpame šūksnyje išgirdo savo baimę, iš karto pasigailėjo. Nes dabar ir ji apie
tai žinojo. Tamsa.
Atsakymo nebuvo.
Jonas nurijo. Tada ėmė lipti laiptais žemyn.
Ant trečio laiptelio padais pajuto kažką drėgno. Kaip ir ant šešto. Ir ant aštunto. Tarsi kažkas būtų
lipęs su šlapiais batais. Arba šlapiomis pėdomis.
Svetainėje degė šviesa, bet mamos nebuvo matyti. Jonas nupėdino iki lango pažvelgti į Bendiksenų
namus: kartais mama lankydavosi pas Ebą. Bet visi langai buvo tamsūs.
Jis nužingsniavo iki virtuvės, prie telefono, sėkmingai laikė mintis užgniaužtas ir neįsileido
tamsos. Surinko mamos mobiliojo numerį. Ir, išgirdęs jos lipšnų balsą, pajuto nubundant džiugesį.
Bet nuskambėjo prašymas palikti savo telefono numerį ir linkėjimas gerai praleisti dieną.
O juk buvo ne diena, bet naktis.
Prieangyje Jonas įsispyrė į didelius tėvo batus, ant pižamos apsivilko pašiltintą striukę ir išėjo į
lauką. Mama sakė, kad kitą dieną sniegas nutirps, bet vis dar buvo šalta, o nestiprus vėjas šnabždėjo ir
niurnėjo ąžuole prie vartų. Nuo Bendiksenų namo Joną skyrė ne daugiau kaip šimtas metrų, o
pakeliui, laimei, stovėjo du žibintų stulpai. Ji tikriausiai ten. Jonas pažvelgė kairėn ir dešinėn, tarsi
norėdamas įsitikinti, kad nematyti nieko, kas galėtų jį sulaikyti. Tada jo akys užkliuvo už sniego
senio. Kaip ir anksčiau, jis stūksojo ten, atsisukęs į namą, užlietas šaltos mėnulio šviesos. Vis tiek
atrodė kažkaip kitaip, buvo kažkoks beveik žmogiškas, pažįstamas. Vaikas nužvelgė Bendiksenų
namą. Nutarė bėgti. Bet to nepadarė. Liko stovėti ir jautė jį košiantį nedrąsų šaltą vėją. Vėl lėtai
atsisuko į sniego senį. Mat pagaliau suvokė, kas yra kitaip, kodėl senis atrodo toks pažįstamas. Jis
buvo apvyniotas drabužiu. Rožiniu šaliku. Kurį Jonas padovanojo mamai Kalėdų proga.
 4 skyrius
Antra diena. Dingimas
Vidudienį sniegas Oslo centre ištirpo. Bet Hofo rajone, abipus kelio, kuriuo važiavo Haris ir
Katrina Brat, jis vis dar plytėjo išdrikęs dėmėmis. Per radiją Maiklas Staipas dainavo apie nuojautą,
nerimastingumą ir berniuką šulinyje. Tylaus prabangių namų rajono gilumoje, dar tylesnėje gatvėje,
Haris parodė į blizgų sidabrinės spalvos „Toyota Corolla“ automobilį, stovintį prie pat tvoros.
– Skarės automobilis. Sustok už jo.
Namas buvo didelis, geltonos spalvos. Per didelis trijų asmenų šeimai, galvojo Haris, jiems
žingsniuojant akmenėliais pabarstytu takeliu. Aplink juos varvėjo ir tirpo sniegas. Sode dunksojo
kiek pakrypęs sniego senis, kurio ateities perspektyvos nebuvo labai džiuginančios.
Duris atidarė Skarė. Haris pasilenkė ir patyrinėjo užraktą.
– Įsilaužimo žymių niekur neaptikta, – pranešė Skarė.
Pareigūnas nusivedė juos į svetainę, kur ant grindų nugara į juos sėdėjo berniukas ir per televizorių
žiūrėjo filmukus. Nuo sofos pakilo moteris, ištiesė Hariui ranką ir prisistatė kaip Eba Bendiksen,
kaimynė.
– Birtė niekada nėra iškrėtusi nieko panašaus, – kalbėjo ji. – Bent jau kiek ją pažįstu.
– O kiek ją pažįstate? – pasiteiravo Haris ir apsidairė.
Priešais televizorių stovėjo stambūs gremėzdiški odiniai baldai ir aštuonkampis kavos staliukas
tamsintu stiklu. Plieninės apskrito valgomojo stalo kojos buvo dailios ir elegantiškos, tokios, kokios,
jo žiniomis, patiktų Rakelei. Ant sienų kabėjo du paveikslai, abiejuose – į banko vadovus panašūs
vyrai, žvelgiantys rūsčiai ir autoritetingai. Šalia jų – vėlgi tokio tipo modernistinis abstraktusis
menas, kuris jau spėjo atgyventi ir vėl pavirsti šiuolaikiniu.
– Dešimt metų, – atsakė Eba Bendiksen. – Mes įsikraustėme į namą kitoje kelio pusėje kaip tik
gimus Jonui, – ji linktelėjo berniuko pusėn, o šis vis dar sustingęs sėdėjo ir stebeilijo į lekiančius
paukščius ir sproginėjančius prerijų vilkus.
– Jūs ir iškvietėte policiją?
– Taip.
– Berniukas paskambino prie durų maždaug penkiolika po pirmos, – pranešė Skarė ir užmetė akį į
užrašus. – Patruliai užregistravo skambutį pirmą trisdešimt.
– Mano vyras, aš ir Jonas sugrįžome ir pirmiausia apieškojome namą, – aiškino Eba Bendiksen.
– Kur ieškojote? – paklausė Haris.
– Rūsyje. Vonios kambaryje. Garaže. Visur. Juk labai keista, kad kas šitaip pasprunka.
– Pasprunka?
– Dingsta. Išgaruoja. Policininkas, su kuriuo kalbėjau telefonu, paklausė, ar galėčiau pasirūpinti
Jonu, ir paragino paskambinti visiems Birtės pažįstamiems, pas kuriuos ji galėtų būti. Ir, sulaukus
rytojaus, pasidomėti, ar Birtė pasirodė darbe. Jis tvirtino, kad aštuoniais iš dešimties tokių atvejų
asmuo atsiranda per kelias valandas. Bandėme susisiekti su Filipu...
– Vyru, – įsiterpė Skarė. – Jis skaitė paskaitą Bergene. Kažkokios srities profesorius.
– Fizikas, – Eba Bendiksen šyptelėjo. – Bet jo mobilusis telefonas buvo išjungtas. O mes
nežinojome, kokiame viešbutyje jis nakvoja.
– Šį rytą su juo susisiekta Bergene, – pranešė Skarė. – Jis netrukus bus čia.
 – Taip, dėkui Dievui, – tarė Eba. – Kai ryte paskambinome į Birtės darbo vietą ir sužinojome, kad
reikiamu laiku ji nepasirodė, susisiekėme su jumis.
Skarė patvirtindamas linktelėjo. Haris davė ženklą, kad Skarė gali tęsti pokalbį su Eba Bendiksen,
nuėjo prie televizoriaus ir įsitaisė ant grindų šalia berniuko. Ekrane prerijų vilkas padegė iš dinamito
ryšulio kyšančią virvelę.
– Labas, Jonai. Mano vardas Haris. Ar tas kitas policininkas tau papasakojo, kad bylos kaip šita
beveik visada baigiasi gerai? Kad dingusieji atsiranda patys?
Berniukas papurtė galvą.
– Bet taip ir būna, – tvirtino Haris. – Jei paspėliotum, kaip manai, kur dabar tavo mama?
Berniukas patraukė pečiais:
– Nežinau, kur ji.
– Žinau, kad nežinai, Jonai, šiuo metu niekas iš mūsų nežino. Bet kokia vieta tau pirmiausia šauna į
galvą, jei jos nėra čia arba darbe? Negalvok apie tai, įmanoma tai ar ne.
Berniukas neatsakė, tiesiog stebeilijo į prerijų vilką, veltui bandantį nusikratyti dinamito ryšulėlio,
priskretusio jam prie letenos.
– Ar yra koks namelis ar kas nors panašaus, ar vieta, į kurią paprastai važiuojate?
Jonas papurtė galvą.
– Kokia ypatinga vieta, kur ji nuvažiuotų, jei norėtų pabūti viena?
– Ji nenori būti viena, – paprieštaravo Jonas. – Ji nori būti su manimi.
– Tik su tavimi?
Berniukas atsisuko ir pažvelgė į Harį. Jono akys buvo rudos, kaip ir Olego. Ir rudose akyse Haris
išvydo baimę, kurios tikėjosi, ir pyktį, kuris nustebino.
– Kodėl jie pradingsta? – paklausė berniukas. – Tie, kurie vėl atsiranda.
Tokios pačios akys, pagalvojo Haris. Tokie patys klausimai. Svarbūs.
– Dėl įvairiausių priežasčių, – atsakė Haris. – Kai kurie pasiklysta. Tai padaryti galima įvairiausiais
būdais. O kai kuriems paprasčiausiai reikia pertraukėlės, ir jie pasislepia, ieškodami šiek tiek
ramybės.
Atsidarė lauko durys, ir Haris pastebėjo, kaip berniukas krūptelėjo.
Tą pačią akimirką, kai vilko letenoje sprogo dinamitas, už jų nugarų prasivėrė svetainės durys.
– Laba diena, – pasigirdo balsas už jų. Veriantis ir griežtas kartu. – Kokia padėtis?
Haris atsisuko pačiu laiku ir spėjo pamatyti, kaip kostiumu pasipuošęs maždaug penkiasdešimties
metų vyras persisveria per kavos staliuką, paima nuotolinio valdymo pultelį, o kitą akimirką ekrane
blyksteli baltas taškas ir televizorius prieštaraudamas sušnypščia.
– Žinai, ką sakiau apie televizoriaus žiūrėjimą vidury dienos, Jonai, – tarė jis graudžiai, tarsi
norėdamas parodyti kitiems kambaryje, koks beviltiškas darbas šiais laikais yra auklėti vaikus.
Haris atsistojo ir prisistatė, taip pat pristatė Magnusą Skarę ir Katriną Brat, kurie dabar tiesiog
stovėjo prie durų ir stebėjo.
– Filipas Bekeris, – tarė vyras ir pasitaisė akinius, nors šie ir taip buvo ant pačios viršunosės.
Haris bandė sugauti vyro žvilgsnį ir susidaryti svarbų pirmąjį įspūdį apie galimą įtariamąjį, jei būtų
iki to prieita. Bet akis slėpė blyksintys akinių stiklai.
– Visą laiką skambinu visiems, su kuriais ji būtų galėjusi susisiekti, bet niekas nieko nežino, –
prašneko Filipas Bekeris. – Ką išsiaiškinote jūs?
– Nieko, – tarė Haris. – Bet visų pirma galite padėti mums, patikrindamas, ar vietoje visi lagaminai,
kuprinės ir drabužiai, kad galėtume susikurti teoriją, – Haris nužvelgė Bekerį, tada kalbėjo toliau: –
Ar šis dingimas yra spontaniškas, ar suplanuotas.
Bekeris atlaikė tyrinėjantį Hario žvilgsnį, tada linktelėjo ir pakilo laiptais į antrą aukštą.
Haris pritūpė prie Jono, vis dar spoksančio į juodą ekraną.
– Tai ar tau patinka didžiosios Kalifornijos gegutės? – paklausė Haris.
Berniukas nebyliai papurtė galvą.
– Kodėl ne?
Jonas šnabždėjo vos girdimai:
– Man gaila prerijų vilko.
Po penkių minučių Bekeris nusileido žemyn ir pranešė, kad viskas savo vietose, tiek kelioniniai
krepšiai, tiek drabužiai, išskyrus tuos, kuriuos buvo apsivilkusi jam išvažiuojant, taip pat nėra palto,
batų ir šaliko.
– Mhm, – Haris pasikrapštė neskustą smakrą ir pažvelgė į Ebą Bendiksen.
– Ar galime paėjėti iki virtuvės, Bekeri?
Bekeris parodė kelią, o Haris davė ženklą Katrinai eiti kartu. Virtuvėje profesorius iškart pradėjo
berti kavą į popierinį filtrą, o į aparatą pripylė vandens. Katrina liko stovėti prie durų, o Haris
nužingsniavo prie lango ir pažvelgė laukan. Sniego senio galva buvo įsmukusi jam tarp pečių.
– Kada vakar vakare išėjote iš namų ir kurį skrydį į Bergeną pasirinkote? – paklausė Haris.
– Iš čia išvažiavau maždaug pusę dešimtos, – iškart atsakė Bekeris. – Lėktuvas išskrido penkios po
vienuolikos.
– Ar po to, kai išvykote iš namų, buvote susisiekęs su Birte?
– Ne.
– Kaip manote, kas nutiko?
– Nenutuokiu, inspektoriau. Tikrai nė nenumanau.
– Mhm, – Haris žvelgė pro langą. Nuo to laiko, kai atvyko, jis negirdėjo pravažiuojant nė vieno
automobilio. Tikrai ramus rajonas. Šitoje miesto dalyje turbūt vien tyla kainuoja apie porą milijonų. –
Kokia yra jūsų santuoka?
Haris išgirdo, kaip Filipas Bekeris sustingsta, tada pridūrė:
– Privalau šito pasiteirauti, nes nutinka, kad sutuoktiniai tiesiog pabėga.
Filipas Bekeris kostelėjo:
– Galiu patikinti, kad mūsų santuoka yra tiesiog puiki.
– Ar kartais pagalvojate, kad ji galėtų būti užmezgusi santykius, apie kuriuos jūs nenutuokiate?
– Apie tai negali būti nė kalbos.
– „Negali būti nė kalbos“ labai jau stiprus pareiškimas. O nesantuokiniai ryšiai – kasdienė patirtis.
Filipas Bekeris šyptelėjo.
– Nesu naivus, inspektoriau. Birtė – patraukli moteris, gerokai jaunesnė už mane. Ir, reikia
paminėti, kilusi iš gana liberalios šeimos. Bet pati nėra tokio sukirpimo žmogus. Be to, galiu
pasakyti, kad neblogai įsivaizduoju, ką ji veikia.
Hariui pravėrus burną užduoti klausimą, aparatas perspėjamai sugurgėjo. Jis apsigalvojo.
 – Ar pastebėjote žmonos nuotaikos svyravimų?
– Birtė nėra prislėgta, inspektoriau. Ji nenuėjo į mišką ir nepasikorė, ir neįšoko į jūrą. Ji kažkur
yra, ir ji gyva. Skaičiau, kad žmonės nuolat pradingsta, o paskui atsiranda ir pateikia natūralius ir
visai banalius paaiškinimus. Argi ne taip?
Haris lėtai linktelėjo.
– Ar neprieštarausite, jei kiek pasižvalgysiu name?
– Kam jums to reikia?
Bekeris uždavė klausimą įsakmiu tonu, ir Haris pagalvojo, kad šis vyras įpratęs valdyti padėtį. Būti
informuotas. Ir kad faktas, jog žmona prašapo netarusi nė žodžio, su tuo nesiderina. Tą Haris jau
išbraukė iš galimų variantų sąrašo. Neturinčios bendravimo sunkumų ir sveikos mamos nepabėga
nuo dešimtmečio sūnaus vidury nakties. Čia buvo dar kažkas. Vos pradėję tirti dingusio asmens bylą
jie paprastai apsiriboja minimaliais ištekliais, nebent kas nors verstų pagalvoti apie nusikaltimą ar
kažką labai dramatiško. Bet būtent tas „kažkas“ ir paskatino Harį atvažiuoti iki Hofo.
– Kartais tol nežinai, ko ieškai, kol surandi, – atsakė Haris. – Toks darbo metodas.
Dabar jis sugavo Bekerio žvilgsnį už akinių stiklų. Kitaip nei sūnaus, vyro akys buvo šviesiai
mėlynos ir ryškiai spindėjo.
– Žinoma, – sutiko Bekeris. – Labai prašom.
*
Miegamasis buvo vėsus, bekvapis ir tvarkingas. Ant dvigulės lovos gulėjo dygsniuotas užtiesalas.
Ant vienos spintelės prie lovos stovėjo vyresnės moters nuotrauka. Iš panašumo buvo galima spręsti,
kad tai Filipo Bekerio lovos pusė. Kitoje pusėje stovėjo Jono nuotrauka. Spintoje su moteriškais
drabužiais tvyrojo lengvas kvepalų aromatas. Haris atkreipė dėmesį, kad drabužių pakabų kabliukus
vieną nuo kito skiria vienodi atstumai, tarsi šie būtų kurį laiką nejudinti. Juodos suknutės su
praskiepais, trumpi nertiniai su rožinės spalvos detalėmis ir blizgučiais. Spintos apačioje – stalčiai.
Haris pravėrė viršutinį. Apatiniai. Juodi ir raudoni. Kitas stalčius. Keliaraiščiai ir prisegamos kojinės.
Trečias. Papuošalai, sukaišioti į įdubimus ryškiai raudoname fetre. Jo dėmesį patraukė stambus
ryškiaspalvis žiedas su tviskančiais ir blykčiojančiais akmenėliais. Čia viskas šiek tiek priminė
Vegasą. Fetre tuščių įdubimų nebuvo.
Iš miegamojo durys vėrėsi į neseniai atnaujintą vonios kambarį su garine dušo kabina ir dviem
praustuvais iš plieno.
Jono kambaryje Haris prisėdo ant kėdutės prie nedidelio stalo. Ant jo gulėjo skaičiuotuvas, galintis
atlikti įvairias matematines funkcijas. Atrodė naujas ir nenaudotas. Virš stalo kabėjo plakatas,
vaizduojantis septynis delfinus ant bangos, ir visų metų kalendorius. Kai kurios datos buvo
apibrauktos ir aprašinėtos žodeliais. Haris paskaitė: mamos ir senelio gimtadieniai, atostogos
Danijoje, vizitas pas dantų gydytoją dešimtą valandą ir dvi liepos mėnesio dienos su užrašu
„gydytojas“. Bet Haris nerado jokių futbolo rungtynių, apsilankymo kine ar gimtadienio vakarėlių. Jo
akis užkliuvo už rožinio šaliko, gulinčio ant lovos. Spalva, kurios Jono amžiaus berniukas nieku
gyvu nesirinktų. Haris pakėlė šaliką. Šis buvo drėgnas, bet Haris vis dar jautė neryškų odos, plaukų ir
kvepalų kvapą. Tas pats aromatas kaip ir spintoje.
Jis vėl nusileido žemyn. Stabtelėjo prie virtuvės durų ir pasiklausė, kaip Skarė dėsto, kokių
procedūrų reikia tiriant dingusiųjų be žinios bylas. Viduje tarškėjo kavos puodeliai. Sofa svetainėje
atrodė milžiniška – gal dėl to, kad ant jos sėdėjo smulkutis žmogeliukas ir skaitė knygą. Haris priėjo
arčiau ir pamatė nuotrauką: Čarlis Čaplinas su visomis regalijomis. Haris prisėdo šalimais.
– Ar žinai, kad Čaplinas buvo seras? – paklausė Haris. – Seras Čarlis.
 Jonas linktelėjo.
– Bet jie ištrėmė jį iš JAV.
Jonas vertė puslapius.
– Jonai, ar vasarą tu sirgai?
– Ne.
– Bet lankeisi pas gydytoją. Du kartus.
– Mama tiesiog norėjo patikrinti mano sveikatą. Mama... – staiga jo balsas užlūžo.
– Pamatysi, ji netrukus sugrįš, – patikino Haris ir uždėjo ranką ant smulkaus berniuko peties. – Ji
juk nepasiėmė savo šaliko. To rožinio, kuris guli tavo kambaryje.
– Kažkas apsuko jį sniego seniui apie kaklą. Aš jį parsinešiau.
– Tavo mama turbūt nenorėjo, kad sniego senis sušaltų.
– Ji niekada nebūtų atidavusi savo mylimiausio šaliko sniego seniui.
– Tai gal tą padarė tėtis?
– Ne, tai padarė kažkas, kai tėtis išvažiavo. Naktį. Tas, kuris pagrobė mamą.
Haris lėtai linktelėjo.
– Kas nulipdė sniego senį, Jonai?
– Nežinau.
Haris žvelgė pro langą į sodą. Štai dėl ko jis čia atvažiavo. Apėmė toks jausmas, kad staiga sienas
ir kambarį perkošė šaltas kaip ledas gūsis.
*
Haris ir Katrina sėdėjo automobilyje ir Siorkedalio keliu važiavo link Majorstueno rajono.
– Kas tau pirmiausia šovė į galvą, kai patekai vidun? – teiravosi Haris.
– Kad ten gyvenanti pora vargiai galėtų vadintis sielos dvyniais, – atsakė Katrina ir pravažiavo pro
mokamą gatvės ruožą nė nepristabdžiusi. – Kad greičiausiai tai nesėkminga santuoka. Ir jei taip, ji
kenčia labiausiai.
– Mhm. Kas verčia tave šitaip galvoti?
– Tai juk akivaizdu, – nusišypsojo Katrina ir žvilgtelėjo į veidrodėlį. – Skonių nesuderinamumas.
– Paaiškink.
– Ar nematei siaubingos sofos ir kavos staliuko? Tipiškas aštunto dešimtmečio stilius, vyrų
pasirinktas devintame dešimtmetyje. Bet tai ji išsirinko baltai dažytą valgomojo stalą plieninėmis
kojomis. Ir „Vitrą“.
– „Vitrą“?
– Kėdes prie valgomojo stalo. Šveicariškas. Brangias. Tokias brangias, kad už tai, ką būtų
sutaupiusi, jei būtų pirkusi neblogas kopijas, būtų galėjusi pakeisti visą prakeiktą svetainės apstatymą.
Haris atkreipė dėmesį, kad Katrinos lūpose „prakeiktas“ nuskambėjo ne kaip įprastas keiksmažodis,
o kaip švelnus kalbinis papildymas, pabrėžiantis jos priklausomybę tam tikram visuomenės
sluoksniui.
– Ir tai reiškia, kad?..
– Toks erdvus namas tokiame Oslo rajone pasako, kad problema ne pinigai. Vyras neleidžia
pakeisti sofos arba staliuko. Ir kai neturintis skonio ir interjeru nesidomintis vyriškis taip elgiasi,
tampa akivaizdu, kas ką valdo.
 Haris linktelėjo, labiausiai pats sau. Pirmasis įspūdis nebuvo klaidingas. Katrina Brat – sumani.
– Geriau tu pasakyk, ką manai, – paragino ji. – Turbūt tai man reikėtų iš tavęs pasimokyti.
Haris pažvelgė pro langą – į seną tradicinę, bet ne itin daug pagarbos keliančią kavinę „Leipsvik“.
– Nemanau, kad Birtė Beker paliko namus savo noru, – tarė jis.
– Kodėl ne? Prievartos žymių nesimatė.
– Kadangi viskas buvo gerai suplanuota.
– O kas kaltas? Vyras? Visada būna vyras, ar ne?
– Taip, – sutiko Haris ir leido mintims klaidžioti. – Visada – vyras.
– Tik reikia nepamiršti fakto, kad šis buvo išvykęs į Bergeną.
– Atrodo, kad taip.
– Paskutiniu reisu, taigi negalėjo sugrįžti atgal ir vis tiek suspėti į pirmą paskaitą. – Katrina
nuspaudė akceleratorių ir prašvilpė Majorstueno sankryža, degant geltonai šviesai. – Jei Filipas
Bekeris būtų kaltas, būtų čiupęs masalą, kurį jam pamėtėjai.
– Masalą?
– Taip. Ar ją vargino nuotaikų svyravimai. Užsiminei Bekeriui, kad įtari savižudybę.
– Na ir?
Ji garsiai nusijuokė.
– Nagi, Hari. Visi, įskaitant Bekerį, žino, kad policija naudoja labai ribotus išteklius tirdama bylas,
primenančias savižudybę. Trumpai drūtai, suteikei jam galimybę paremti teoriją, kuri, jei jis kaltas,
būtų jam labai paranki. Bet jis atsakė, kad žmona buvo laiminga kaip paukštelė.
– Mhm. Tai tu manai, kad klausimas buvo išbandymas?
– Tu visada testuoji žmones, Hari. Taip pat ir mane.
Haris neatsakė tol, kol jie neprivažiavo Bogstado kelio.
– Žmonės dažnai būna protingesni, nei manai, – pareiškė Haris ir tylėjo tol, kol automobilis
sustojo policijos skyriaus stovėjimo aikštelėje.
– Likusią dienos dalį privalau dirbti vienas.
Ir tai jis pasakė dėl to, kad svarstė apie rožinį šaliką ir priėmė sprendimą. Kad reikia skubiai
peržvelgti Skarės surinktą medžiagą apie dingusius be žinios žmones. Reikia skubiai patvirtinti
ramybės neduodantį įtarimą. Ir jei paaiškės tai, ko jis baiminasi, jam teks keliauti pas VPI Gunarą
Hageną su laišku. Pragarišku laišku.
 5 skyrius
1992 m. lapkričio 4 d. Toteminis stulpas
Kai 1946 metų rugpjūčio 19 dieną mažame Hopo miestelyje Arkanzase Viljamas Džefersonas
Blaitas III atėjo į šį pasaulį, buvo praėję lygiai trys mėnesiai nuo tada, kai per automobilio avariją
žuvo jo tėvas. Po ketverių metų Viljamo mama vėl ištekėjo, o berniukui buvo duota patėvio pavardė.
O 1992 metų lapkritį, po 46 metų nuo vaiko gimimo, ant Hopo gatvių kaip sniegas iš dangaus pabiro
balti konfeti, švenčiant viltį ir sveikinant miestelio berniuką Viljamą – arba tiesiog Bilą – Klintoną,
išrinktą 42-uoju Amerikos prezidentu. Kaip įprasta, tąnakt Bergene iškritęs sniegas taip ir neprisilietė
gatvių, nes dar ore virto miestą merkiančiu lietumi, koks merkė nuo rugsėjo vidurio. Bet, išaušus
rytui, ant dailų miestą sergėjančių septynių kalnų viršūnių žybčiojo sniego karūnos. O ant aukščiausio
kalno, Ulrikeno, jau buvo atvykęs policijos pareigūnas Gertas Raftas. Jis drebėjo ir kvėpė kalnų orą,
vis pritraukdamas pečius prie masyvios galvos ir veido, kuris buvo taip išvagotas raukšlių, jog
atrodė kaip subjaurotas durtinių žaizdų.
Geltonas keltuvas, užkėlęs jį ir tris kolegas iš Bergeno policijos skyriaus čionai, į 642 metrų aukštį
virš jūros lygio, lengvai siūbuodamas kabėjo ant storų plieninių lynų ir laukė. Keltuvas buvo iškart
uždarytas, kai policija gavo pranešimą iš pirmų šįryt garsiąją viršūnę aplankiusių turistų.
– Pirmyn, vyruti! – ištrūko vienam įvykio vietą tiriančiam pareigūnui.
Šūkis buvo taip nuvalkiotas turistų, kad tapo Bergeno tarmės parodija, ir miesto gyventojai liovėsi
jį vartoję. Bet situacijose, kai baimė ir siaubas paima viršų, žmogus nekontroliuoja savo kalbos.
– Taip, pirmyn, vyruti, – pakartojo Raftas sarkastiškai, o tarp jo sluoksniais sugulusių odos
raukšlių sublykčiojo akys.
Priešais juos sniege gulintys moters palaikai buvo supjaustyti į tokius mažus gabalėlius, kad lytį
buvo galima nustatyti tik iš kyšančios nuogos krūties. Visa kita Raftui labiausiai priminė prieš metus
nutikusį eismo įvykį Eidsvogsneso rajone, kur, per staigiai pasisukus sunkvežimiui, išslydo lakštinių
aliuminio apkalų krovinys ir tiesiogine to žodžio prasme supjaustė priešais važiuojantį automobilį.
– Žudikas nužudė ir supjaustė ją į gabalus čia, – prabilo vienas pareigūnas.
Raftui informacija pasirodė nereikalinga, kadangi sniegas aplink lavoną buvo aptaškytas krauju, o
plačios ilgos juostos rodė, jog mažiausiai viena arterija buvo perrėžta, širdžiai dar plakant. Jis
pasižymėjo, kad turi išsiaiškinti, kada šiąnakt nustojo snigti. Paskutinis keltuvas pakilo penktą po
pietų. Žinoma, auka ir žudikas galėjo lipti takeliu, vingiuojančiu netoli keltuvo. Arba funikulieriumi
užvažiuoti iki Flioieno kalno viršūnės ir atkeliauti iš ten. Bet toks žygis nelengvas, ir šeštasis pojūtis
jam kuždėjo, kad naudotasi keltuvu.
Sniege buvo įminti dviejų žmonių pėdsakai. Maži atspaudai, be abejo, priklausė moteriai, nors jos
batų šalimais nebuvo matyti. O kiti, žinoma, priklausė žudikui. Jie vedė prie takelio.
– Dideli batai, – pastebėjo jaunas pareigūnas įdubusiais skruostais iš Sotros salyno pakrantės. –
Mažiausiai keturiasdešimt aštuntas numeris. Tikrai drūtas tipas.
– Nebūtinai, – paprieštaravo Raftas ir įkvėpė. – Pėdsakai nevienodi, nors paviršius čia lygus.
Vadinasi, žmogaus pėda buvo mažesnė už batus. Gal jis bandė mus apmulkinti.
Raftas jautė į save susmigusius aplinkinių žvilgsnius. Žinojo, ką jie galvoja. Kad jis stovi čia ir vėl
bando sužibėti – kaip atgyvenusi žvaigždė, kurią kadaise dievino spauda: neieškantis žodžio kišenėje,
griežtų bruožų, trykštantis nežabota energija. Tiesiai šviesiai – vyras, sukurtas laikraščių antraštėms.
Bet atėjo laikas, kai jiems atsibodo. Visiems: tiek spaudos atstovams, tiek bendradarbiams. Gertas
Raftas susilaukdavo užuominų, kad galvoja vien apie save ir rampų šviesą, kad egoistiškai lipa
kolegoms per galvas ir žengia per lavonus. Bet jis nesuko dėl to galvos. Oficialiai jie neturėjo jam ko
prikišti. Na, bent jau nedaug. Iš nusikaltimo vietų dingdavo viena kita brangenybė. Papuošalas ar
laikrodis, priklausęs nužudytajam, – tokie dalykai, kurių, jis manė, niekas nepasiges. Bet vieną dieną
Rafto bendradarbis ieškojo rašiklio ir atidarė jo rašomojo stalo stalčių. Ar bent jau taip sakė. Ir rado
tris žiedus. Raftas turėjo prisistatyti pas VPI ir pasiaiškinti. Tada jam buvo liepta laikyti liežuvį
prikąstą, o rankas – prie savęs. Tik tiek. Bet pasklido gandai. Buvo pranešta net menkiausiems
laikraštpalaikiams. Tad ko čia stebėtis, kad kai prieš kelerius metus kilo skandalas dėl brutalumo
policijos skyriuje, prieš vieną žmogų greitai atsirado konkrečių įrodymų. Prieš tą, kuris buvo
sukurtas laikraščių antraštėms.
Gertui Raftui kaltinimai buvo pateikti pagrįstai, tuo niekas neabejojo. Bet visi gerai žinojo, kad
inspektorius tapo atpirkimo ožiu dėl daugelį metų policijos skyrių nuodijusios elgsenos. Tik dėl to,
kad pasirašė nemažai ataskaitų apie suimtuosius – daugiausia vaikų užpuolikus ir narkotikų
platintojus – kurie, eidami į arešto kameras, nusirito nuo senų laiptų ir įsitaisė vieną kitą mėlynę.
Laikraščiai rašė negailestingai. Jam buvo prilipdyta pravardė Geležinis Raftas – nelabai originali,
bet itin taikli. Ir dabar tai įgijo naują prasmę. Žurnalistai pakalbino nemažai jo senų priešų abiejose
barikadų pusėse, ir šie, be abejo, pasinaudojo proga suvesti sąskaitas. Ir kai Rafto dukra verkdama
parėjo iš mokyklos ir pasiguodė, kad ją vadina „geležine armatūra“, jo žmona pasakė, kad jau
pakaks, kad negalima tikėtis, jog ji sėdės ir stebės, kaip jis murkdo į purvą visą šeimą. Jis, kaip ne
kartą prieš tai, neteko savitvardos. Po to moteris pasiėmė dukrą ir nebegrįžo.
Tai buvo sunkus metas, bet jis niekada nepamiršo, kas jis toks. Jis – Geležinis Raftas. Ir, pasibaigus
karantino laikotarpiui, inspektorius stengėsi iš paskutiniųjų: dirbo dieną naktį, kad tik vėl įgytų
pagrindą po kojomis. Bet niekas nė nesiruošė atleisti, žaizdos buvo per gilios, ir jis pastebėjo, kad
kiti linkę kaišioti pagalius jam į ratus. Žinoma, jie nenorėjo, kad jis vėl sužibėtų ir tiek jiems, tiek
žurnalistams primintų tai, ką jie taip beviltiškai mėgino užmiršti. Sudaužytus antrankiais surakintų
žmonių kūnus. Bet jis jiems parodys! Parodys, kad Gertas Raftas nesileis palaidojamas anksčiau
laiko. Kad šis miestas priklauso jam, o ne socialiniams darbuotojams, ištižėliams, plepiams,
sėdintiems biuruose ir iškorusiems tokius ilgus liežuvius, kad jais pasiekia lyžtelėti ne tik vietinių
politikų, bet ir pasipūtusių žurnalistų suglebusias subines.
– Padarykit keletą nuotraukų ir nustatykite tapatybę, – paliepė Raftas pareigūnui su fotoaparatu.
– Ir kas galėtų atpažinti šitai? – bedė pirštu jaunas specialistas.
Raftui nepatiko vyruko balso tonas.
– Tas, kas jau pranešė arba praneš apie moters dingimą. Tiesiog imkis darbo, jaunuoli.
Raftas nuėjo iki viršūnės ir atsisukęs nužvelgė tai, ką Bergeno gyventojai vadina tiesiog kalnų
grandine. Žvilgsnis keliavo gamtovaizdžiu ir stabtelėjo ties iškilimu ir kažkuo, kas priminė ant
viršūnės stovintį žmogų. Bet figūra stovėjo visai nejudėdama. Gal tai kokia metalinė dėžė? Raftas
prisimerkė. Su žmona ir dukra turbūt vaikštinėjo čia šimtus kartų, bet šios dėžės neprisiminė. Jis
nuėjo prie geltono vagonėlio, pasikalbėjo su keltuvo operatoriumi ir pasiskolino iš jo žiūronus. Po
penkiolikos sekundžių Raftas nustatė, kad tai ne dėžė, o tiesiog trys apvalūs vienas ant kito užristi
sniego gniutulai.
*
Raftas nemėgo centrinio Bergeno nuokalnių, vadinamų Fjelsidenu. Su neva vaizdingais
pakrypusiais mediniais namukais, kurie neturi šilumos izoliacijos, laiptai grūdasi siaurose trumpose
gatvelėse, o rūsių niekada nepasiekia saulės šviesa. Užtat šiuolaikiški turtuolių vaikai mielai
sukišdavo milijonus už ką nors autentiško, būdingo Bergenui, ir remontuodavo ir renovuodavo tol,
kol nelikdavo nė vienos originalios atplaišos. Čia nebesigirdėjo vaikiškų pėdų šlepsėjimo ant kobalto
akmenų: kainos senų seniausiai atbaidė jaunus pirkėjus su mažais vaikais ir paskatino juos keltis į kitą
Bergeno kalnų pusę. Dabar čia buvo tylu ir tuščia, kaip ir išsirikiavusiose nykiose parduotuvėse.
Visgi kol jis stovėjo ant akmeninių laiptų ir spaudė durų skambutį, apniko jausmas, kad yra stebimas.
Po valandėlės prasivėrė durys ir pasirodė sutrikęs išblyškęs moters veidas.
– Onė Hetland? – pasiteiravo Raftas ir parodė policininko pažymėjimą. – Esu čia dėl jūsų draugės
Lailos Osen.
Butas buvo ankštas ir nesuvokiamai suplanuotas: vonios kambarys buvo už virtuvės, tarp
miegamojo ir svetainės. Svetainėje tarp raštuotų tamsiai raudonų tapetų Onei Hetland pavyko įsprausti
sofą ir žalios bei oranžinės spalvų krėslą, o likusiame mažame grindų plotelyje riogsojo savaitinių
žurnalų rietuvės, krūvos knygų ir kompaktinių diskų. Raftas peržengė katino apverstą vandens
dubenėlį ir priėjo prie sofos. Onė Hetland prisėdo ant krėslo ir ėmė čiupinėti grandinėlę ant kaklo.
Žalias pakabučio akmenukas buvo įskilęs. Gal brokas? O gal toks sumanymas?
Onė Hetland apie draugės mirtį sužinojo anksti ryte iš Lailos gyvenimo draugo Sebastiano. Bet,
Raftui negailestingai nupasakojus smulkmenas, jos veido išraiška vis tiek dramatiškai pasikeitė.
– Siaubinga, – šnabždėjo ji. – Sebastianas to neminėjo.
– Nes mes nenorime šito viešinti, – paaiškino Raftas. – Sebastianas man sakė, kad esate geriausia
Lailos draugė?
Onė linktelėjo.
– Ar žinote, ką Laila veikė ant Ulrikeno kalno? Jos vyras apie tai nė nenutuokė, vakar jis su vaikais
viešėjo pas močiutę Floro miestelyje.
Onė papurtė galvą. Tai buvo įtikinama. Neturėjo palikti jokių abejonių. Bet keistas buvo ne pats
galvos purtymas. Keistas buvo tūkstantąją sekundės dalį trukęs delsimas prieš jį. O Gertui Raftui šios
tūkstantosios sekundės dalies visai pakako:
– Tiriama žmogžudystė, ponia Hetland. Tikiuosi, kad suprantate padėties rimtumą ir kokiame
pavojuje atsidursite, jei nepapasakosite man visko, ką žinote.
Nutaisiusi buldogo išraišką, Onė Hetland pažvelgė į policininką. O šis jau užuodė laimikį:
– Jei manote, kad atsižvelgiate į jos šeimą, labai apsirinkate. Šie dalykai vis tiek paaiškės.
Ji nurijo. Atrodė išsigandusi. Išsigandusi atrodė jau tada, kai pravėrė duris. Taigi jis paskutinį kartą
paragino, pasitelkęs išties menką grasinimą, kuris stebėtinai gerai veikė kalbant tiek su kaltais, tiek su
nekaltais:
– Galite papasakoti viską dabar arba vykti į skyrių, kur būsite apklausta.
Jai į akis plūstelėjo ašaros ir vos girdimas balsas atsklido kažkur iš gerklės gilumos:
– Ji turėjo ten su kažkuo susitikti.
– Su kuo?
Onė Hetland virpėdama įtraukė oro.
– Laila man pasakė tik vardą ir profesiją. Ir kad tai paslaptis, kad niekas neturi sužinoti. Ypač –
Sebastianas.
Kad nuslėptų nekantrumą, Raftas pažvelgė į bloknotą.
– Koks tas vardas ir kokia ta profesija?
Jis pasižymėjo, ką pasakė Onė. Pažiūrėjo į bloknotą. Vardas buvo gana įprastas. Ir gana įprasta
profesija. Bet kadangi Bergenas ne itin didelis miestas, pamanė, kad šito pakaks. Visa savo esybe
jautė, kad seka teisingais pėdsakais. O visą esybę Gertui reiškė trisdešimt metų darbo policijoje ir
žinios apie žmones, pagrįstos mizantropija plačiąja prasme.
– Turite pažadėti man vieną dalyką, – įspėjo Raftas. – Nė vienai gyvai dvasiai nepasakokite to, ką
pasakėte man. Nė vienam šeimos nariui. Niekam iš spaudos. Net ir kitiems policininkams, jei tektų su
jais bendrauti. Ar supratote?
– Nesakyti... policininkams?
– Jokiu būdu. Aš vadovauju tyrimui ir privalau kontroliuoti, kam bus prieinama ši informacija. Kol
nepasakysiu kitaip, jūs nieko nežinote.
Pagaliau, pagalvojo Raftas, vėl stovėdamas ant laiptų lauke. Gatvelės gale prasivėrus langui,
blykstelėjo stiklas, ir jį vėl apėmė jausmas, kad yra stebimas. O jei ir taip, na ir kas? Pergalė bus jo. Ir
tik jo. Gertas Raftas užsisagstė apsiaustą ir, nekreipdamas dėmesio į Bergeno dulksną, patyliukais
triumfuodamas slidžiomis gatvelėmis nužingsniavo link centro.
*
Laikrodis rodė penkias po pietų, o ant Bergeno iš prakiurusio dangaus švirkštė lietus. Ant stalo
priešais Gertą gulėjo vardų sąrašas, kurį jam atsiuntė profesinė sąjunga. Jis ėmėsi ieškoti kandidatų
su reikiamu vardu. Kol kas tik trys. Vos prieš dvi valandas Raftas lankėsi pas Onę Hetland, o jau
manė, kad tuojau sužinos, kas nužudė Lailą Osen. Byla, išaiškinta per mažiau nei dvylika valandų. Ir
niekas negali to iš jo atimti, garbė priklauso jam ir tik jam. Nes spaudos atstovus jis informuos
asmeniškai. Žurnalistai iš sostinės jau perskrido kalnus ir apspito policijos skyrių. Policijos
viršininkas paliepė žmogžudystės detalių neviešinti, bet grifai jau užuodė kraujo tvaiką.
– Greičiausiai kažkas tekina informaciją, – pareiškė viršininkas ir dėbtelėjo į Raftą, bet šis
neatsiliepė ir sutramdė šypseną. Mat dabar ten jau stovėjo visas žurnalistų būrys: kiekvienas
nekantravo padaryti pranešimą. Gertas Raftas netrukus vėl taps Bergeno policijos skyriaus karaliumi.
Jis pritildė radijo aparatą, iš kurio Vitnė Hjuston visą rudenį tvirtino visada tave mylėsianti, bet,
prieš jam kilstelint ragelį, telefonas suskambėjo.
– Raftas, – atsiliepė jis suirzęs, nekantraudamas irtis pirmyn.
– Tu ieškai manęs.
Nusivažiavęs policininkas iš balso iškart suprato, kad skambina ne juokdarys ir ne pamišėlis.
Skambintojo balsas buvo labai ramus, tarsena – aiški ir dalykiška, nepanaši į pakvaišėlių ar
girtuoklių. Bet balse buvo dar kažkas ypatingo, ko jis negalėjo iki galo suvokti.
Raftas dusyk garsiai kostelėjo. Kiek palaukė, tarsi parodydamas, kad nėra priblokštas.
– Su kuo aš kalbu?
– Pats žinai.
Raftas užsimerkė ir mintyse nusikeikė. Velnias, velnias, nusikaltėlis ketina pasiduoti. Ir tai toli
gražu neduos tokio efekto, koks būtų, jeigu jį išaiškintų ir suimtų Raftas.
– Kas verčia tave manyti, kad ieškau tavęs? – iškošė policininkas pro sukąstus dantis.
– Tiesiog žinau, – pasigirdo balsas. – Ir jei padarysime taip, kaip sakau aš, tu gausi, ko nori.
– O ko aš noriu?
– Mane suimti. Ir galėsi tai padaryti. Vienas. Ar klausaisi, Raftai?
Policininkas linktelėjo, tada susigriebė atsakyti „taip“.
– Susitinkam prie toteminio stulpo Nurneso parke, – pasiūlė balsas. – Lygiai po dešimties minučių.
Raftas stengėsi galvoti. Nurneso parkas driekiasi prie Akvariumo, jis privažiuotų iki ten per
mažiau nei dešimt minučių. Bet kodėl susitikti būtent ten, parke, tolimiausiame kyšulio taške?
 – Kad galėčiau matyti, jog ateini vienas, – kaip atsakas į jo mintis pasigirdo balsas. – Jei pamatysiu
kitus policininkus arba ateisi per vėlai, aš pradingsiu. Visam laikui.
Rafto smegenys apdorojo informaciją, skaičiavo ir darė išvadas. Jis nespės suburti pareigūnų, kad
galėtų suimti skambintoją. Turės parašyti tai ataskaitoje ir pasiaiškinti, kodėl jam teko vienam jį
suimti. Idealu.
– Puiku, – sutiko Raftas. – Kas bus paskui?
– Viską tau pasakysiu ir išdėstysiu savo pasidavimo sąlygas.
– Kokias sąlygas?
– Kad per teismą man nebus uždėti antrankiai. Kad nebus įleidžiami spaudos atstovai. Ir kad kalėsiu
ten, kur neteks maišytis su kitais kaliniais.
Raftas vos neužsikosėjo.
– Gerai, – tarė jis ir žvilgtelėjo į laikrodį.
– Palauk, yra daugiau sąlygų. Kad kambaryje būtų televizorius, visos knygos, kurių panorėsiu.
– Sutvarkysime, – patikino Raftas.
– Kai pasirašysi sutartį su mano sąlygomis, vyksiu su tavimi.
– O kaip dėl... – pradėjo Raftas, bet tankus pypsėjimas reiškė, kad skambintojas padėjo ragelį.
*
Raftas pastatė automobilį prie restorano „Verftet“. Tai nebuvo trumpiausias kelias, bet šitaip galės
geriau apžvelgti parką, žengdamas į jį. Didžiulis žalumos plotas plytėjo kalvotoje teritorijoje:
paženklintas puikiai pramintais keliukais ir nusėtas geltonais nuvytusios žolės kuokštais. Medžiai kėlė
savo tamsius pirštus su išvirtusiais sąnariais į sunkius debesis, plaukiančius link miesto nuo Askiojaus
salos. Vyriškis su įsitempusiu pavadžiu skubėjo paskui nervingą rotveilerį. Eidamas pro Nurneso
paplūdimį ir tuščią didžiulį baltai dažytą baseiną, kuris kaip milžiniška vonia stovėjo prie pat jūros,
Raftas pačiupinėjo „Smith & Wesson 38“ revolverį švarko kišenėje.
Už posūkio pastebėjo dešimties metrų aukščio toteminį stulpą, iš Siatlo gautą dviejų tonų svorio
dovaną Bergeno 900-ųjų metinių proga. Galėjo girdėti savo kvėpavimą ir malamų į košę šlapių lapų
šiugždėjimą po kojomis. Prasidėjo lietus. Veidą čaižė maži aštrūs lašeliai.
Prie toteminio stulpo atsisukęs į Raftą stovėjo žmogus. Tarsi žinotų, iš kurios pusės pareigūnas
ateis.
Eidamas kelis paskutinius žingsnius, Raftas gniaužė revolverį. Kai iki žmogystos liko du metrai, jis
sustojo. Lietuje primerkė akis. Negali būti.
– Nustebai? – pasigirdo balsas, kurį tik dabar sugebėjo atpažinti.
Raftas neatsakė. Smegenys vėl ėmėsi darbo.
– Manei, kad mane pažįsti, – pasigirdo. – Bet, pasirodo, tai aš pažįstu tave. Todėl žinojau, kad pulsi
vienas.
Raftas spoksojo.
– Tai žaidimas, – pareiškė žmogysta.
Raftas kostelėjo:
– Žaidimas?
– Taip. Tau juk patinka žaisti.
Raftas suėmė revolverio rankeną, suspaudė, kad galėtų būti tikras, jog švarko kišenė nesukliudys,
jei staiga tektų išsitraukti ginklą.
– Kodėl būtent aš? – paklausė jis.
– Nes tu geriausias. O aš žaidžiu tik su geriausiais.
– Tu pamišai, – sušnabždėjo Raftas ir iškart pasigailėjo.
– Būtent dėl to, – tarė žmogysta, nežymiai šypsodama, – jokių abejonių nekyla. Bet tu irgi pamišęs,
vyruti. Mes visi pamišėliai. Esame nerimstančios sielos, nerandančios kelio namo. Visada taip buvo.
Ar žinai, kodėl indėnai statė šituos?
Žmogysta priešais Raftą pirštinėtu rodomojo piršto krumpliu pastukseno į medžio kamieną su
išraižytomis figūromis: tupinčiomis viena ant kitos ir spoksančiomis į fiordą didelėmis juodomis
nieko nematančiomis akimis.
– Kad apgyvendintų sielas, – paaiškino. – Kad šios nepasiklystų. Bet toteminiai stulpai pūva. Supus
ir šitas, tame irgi glūdi esmė. O kai jo nebeliks, sieloms teks susirasti naują buveinę. Gal kaukėje. Gal
veidrodyje. O gal ką tiktai gimusiame kūdikyje.
Nuo Akvariumo pingvinų aikštelės atsklido kimus paukščio klyksmas.
– Ar pasakysi man, kodėl ją nužudei? – paklausė Raftas ir išgirdo, kad ir jo balsas prikimo.
– Gaila, kad žaidimas baigėsi, Raftai. Buvo linksma.
– O kaip išsiaiškinai, kad minu tau ant kulnų?
Žmogus pakėlė ranką, ir Raftas nevalingai žengtelėjo atgal. Nuo pirštų kažkas kadaravo.
Grandinėlė. Ant jos – žalias įskilęs ašaros formos akmenėlis. Raftas pajuto, kaip sunkiai daužosi
širdis.
– Iš pradžių Onė Hetland tikrai nenorėjo nieko sakyti. Bet ji leidosi... kaip tai pavadinti...
perkalbama.
– Tu meluoji, – pritrūkęs kvapo ir abejodamas savo žodžiais rėžė Raftas.
– Ji pasakojo, kad prisakei jai nieko neprasitarti tavo kolegoms. Tada ir supratau, kad priimsi
mano pasiūlymą ir ateisi čia vienas. Manei, kad tai bus naujoji tavo sielos buveinė, tavo prisikėlimas.
Ar ne?
Šaltas lietutis padengė Rafto veidą kaip prakaito lašai. Jis priglaudė pirštą prie revolverio gaiduko
ir stengėsi kalbėti lėtai ir ramiai:
– Pasirinkai netinkamą vietą. Tu stovi nugara į jūrą, o visuose keliuose, vedančiuose iš čia, stovi
policijos automobiliai. Niekas negalės pasprukti.
Žmogysta priešais pauostė orą.
– Ar užuodi tai, Gertai?
– Ką?
– Baimę. Adrenalino kvapas labai išskirtinis. Bet tu apie tai viską žinai. Jį tikrai skleidė suimtieji,
kuriuos talžei. Laila irgi taip kvepėjo. Ypač tada, kai pamatė įrankius, kuriais naudosiuosi. Onė – dar
stipriau. Turbūt dėl to, kad viską papasakojai apie Lailą, taigi, vos mane pamačiusi, ji iškart suprato,
kas jos laukia. Tai labai jaudinantis kvapas, nemanai? Skaičiau, kad kai kurie plėšrūnai sekdami šiuo
kvapu susiranda grobį. Pagalvok apie drebančią, mėginančią pasislėpti auką, kuri žino, kad mirtį jai
prišauks nuosavos baimės kvapas.
Raftas stebėjo pirštinėtas žmogaus rankas, kurios tuščios nusvarintos kabėjo išilgai kūno. Netoli
antro pagal dydį Norvegijos miesto centro virpėjo dienos šviesa. Nors buvo nebejaunas, pastaraisiais
metais atsisakęs alkoholio policininkas galėjo pasidžiaugti gera fizine forma. Jo refleksai buvo
greiti, o koviniai gebėjimai daugiau ar mažiau išugdyti. Išsitraukti revolverį užtruks vos dalį
sekundės. Tai kodėl jis taip bijojo, kad net kaleno dantimis?
 6 skyrius
Antra diena. Mobilusis telefonas
Pareigūnas Skarė atsilošė biuro kėdėje ir užsimerkė. Ir prieš akis akimirksniu iškilo kostiumėlį
vilkinčios ir jam nugarą atsukusios figūros vaizdinys. Jis staigiai atsimerkė ir pažvelgė į laikrodį.
Šešios. Nutarė, kad nusipelnė pertraukėlės, nes atliko visas dingusio žmogaus paieškai būtinas
procedūras. Apskambino visas ligonines ir pasiteiravo, ar nebuvo atvežta tokia Birtė Beker. Susisiekė
su taksi firmomis „Norgestaxi“ ir „Oslotaxi“ ir paklausė apie reisus, kurie praeitą naktį buvo užsakyti
netoli Hofo. Susisiekė su dingusiosios banku ir gavo patvirtinimą, kad prieš dingimą moteris neėmė
iš savo sąskaitos didelių sumų, bankomatais nesinaudojo nei praeitą naktį, nei šiandien. Oslo oro
uoste budintys policininkai peržvelgė vakar vakaro keleivių sąrašus, bet Bekerio pavarde aptiko tik
Filipą, skridusį į Bergeną. Skarė taip pat susisiekė su keltais, plaukiančiais į Daniją ir Angliją, nors ji
vargiai būtų galėjusi išvykti į užsienį, kadangi moters vyras saugojo jos pasą ir parodė dokumentą
pareigūnams. Ambicingas pareigūnas išsiuntinėjo įspėjamuosius laiškus visiems Akešhiuso apskrities
ir Oslo viešbučiams ir galiausiai įspėjo visus operatyvaus valdymo poskyrius bei Oslo patrulius.
Liko tik klausimas dėl mobiliojo telefono.
Magnusas Skarė paskambino Hariui ir nupasakojo padėtį. Inspektorius buvo pridusęs, o fone
girdėjosi veriantis paukščių klykavimas. Prieš padėdamas ragelį Haris paklausinėjo apie mobilųjį
telefoną. Tada Skarė atsistojo ir išėjo į koridorių. Pro praviras Katrinos Brat kabineto duris sklido
šviesa, bet viduje buvo tuščia. Jis pakilo laiptais į viršutiniame aukšte įsikūrusią valgyklą.
Bufetas nebedirbo, bet ant staliuko prie durų stovėjo termosas su kava, traški duona ir uogienė.
Patalpoje sėdėjo tik keturi žmonės, ir viena jų buvo Katrina Brat, įsitaisiusi prie staliuko prie sienos.
Ji vartė žiedinį segtuvą ir skaitė dokumentus. Priešais ją stovėjo stiklinė su vandeniu ir pravira maisto
dėžutė dviem sumuštiniams. Katrina buvo užsidėjusi akinius. Ploni rėmeliai, ploni stiklai – akinių ant
veido beveik nesimatė.
Skarė įsipylė kavos ir pasuko prie jos staliuko.
– Suplanuoti viršvalandžiai? – paklausė jis ir sudribo į kėdę.
Magnusui Skarei pasirodė, kad, prieš jai pakeliant akis nuo popieriaus lapo, pasigirdo atodūsis.
– Iš kur žinau? – nusišiepė jis. – Namuose paruoštas užkandis. Išeidama į darbą žinojai, kad mūsų
valgykla uždaroma penktą ir kad užsibūsi ilgiau. Atleisk, toks jau pasidarai, dirbdamas tyrėju.
– Tikrai? – paklausė ji nė nemirktelėdama ir vėl nuleido akis į segtuvą.
– Taip, – patvirtino Skarė, šliurptelėjo kavos ir pasinaudojo proga nužvelgti moterį. Ji sėdėjo šiek
tiek palinkusi į priekį, tad jis galėjo matyti iš po palaidinės kyšančią jos baltos liemenėlės nėrinių
juostelę. – Kad ir ši dingusios moters byla, kurios ėmiausi šiandien. Neturiu daugiau žinių už kitus.
Vis dėlto sėdžiu čia ir galvoju, kad ji turbūt vis dar Hofe. Gal guli kur po sniegu ar lapų krūva. O gal
viename iš daugelio ežeriukų ar upelių.
Katrina Brat neatsiliepė.
– Ir žinai, kodėl taip manau?
– Ne, – atsakė ji abejingai ir pakėlė akis nuo segtuvo.
Skarė persisvėrė per stalą ir tiesiai prieš ją padėjo mobilųjį telefoną. Katrina pakėlė galvą,
nutaisiusi nuolankią veido išraišką.
– Čia mobilusis telefonas, – aiškino jis. – Galbūt manai, kad tai gana naujas išradimas. Bet jau 1973
metų balandį šio telefono kūrėjas Martinas Kuperis pirmą kartą mobiliuoju paskambino namo savo
žmonai. Ir, žinoma, anuomet jis nenutuokė, kad policija dingusių žmonių dažniausiai ieškos
naudodamasi būtent šiuo išradimu. Jei nori tapti naudinga tyrėja, turėtum įsiklausyti ir pasimokyti šitų
dalykėlių, Brat.
Katrina nusiėmė akinius ir pažvelgė į Skarę su šypsenėle, kuri jam patiko, bet kurios taip ir
nepajėgė įvertinti.
– Pastačiau ausis, pareigūne.
– Gerai, – apsidžiaugė Skarė. – Kadangi Birtė Beker turi mobilųjį telefoną, aparatas siunčia
signalus, kuriuos pagauna artimiausios bazinės stotys. Ne tik tada, kai skambini, bet ir tada, kai
telefonas tiesiog įjungtas. Tai todėl amerikiečiai iš pradžių vadino jį cellular phone. Cell – ląstelė,
elementas. Mat ryšį palaiko bazinės stotys nedidelėse teritorijose, taigi jos yra tarsi ląstelės.
Kalbėjausi su „Telenor“, telekomunikacijų įmone, ir, pasirodo, bazinės stotys, palaikančios tinklą
Hofe, vis dar pagauna Birtės mobiliojo telefono signalus. Bet mes išnaršėme visą namą ir jokio
telefono neradome. Ir vargu ar ji pametė aparatą prie namo, tai būtų per didelis atsitiktinumas. Taigi...
– Skarė pakėlė rankas kaip iliuzionistas, parodęs triuką, – išgėręs kavą susisieksiu su Operatyvaus
valdymo skyriumi ir užsakysiu paieškos būrį.
– Sėkmės, – palinkėjo Katrina, perdavė jam mobilųjį ir atsivertė kitą puslapį.
– Tai sena Hūlės byla, ar ne? – paklausė Skarė.
– Taip, tikrai.
– Jis manė, kad siautėja serijinis žudikas.
– Žinau.
– Tikrai? Tai gal žinai ir tai, kad jis apsiriko? Ir kad tai nebuvo pirmas kartas. Hūlė yra liguistai
apsėstas minties apie serijinius žudikus, mano, kad gyvename JAV. Bet savo serijinio žudiko šioje
šalyje dar nesurado.
– Švedijoje yra ne vienas serijinis žudikas. Tomas Kvikas, Džonas Asonius. Tūrė Hedinas...
Magnusas Skarė nusikvatojo.
– Atlikai namų darbus. Bet jei nori išmokti keleto dalykėlių apie tikrą tyrimą, siūlau mums abiem iš
čia nešdintis ir išgerti alaus.
– Ačiū, aš ne...
– Ir gal kiek užkąsti. Ši dėželė maistui nėra didelė.
Skarė pagaliau sugavo jos žvilgsnį ir atrėmė. Akys ypatingai blizgėjo, tarsi giliai jose žioruotų
gaisras. Jam dar neteko matyti tokio blizgesio. Ir jis pagalvojo, kad jam pavyko: kad įžiebė gaisrą,
kad per pokalbį pakilo į jos lygą.
– Gali žiūrėti į tai kaip į... – pradėjo jis ir apsimetė, kad ieško tinkamo žodžio, – apmokymą.
Ji nusišypsojo. Plačiai.
Skarė pajuto, kaip pulsas pasileidžia šuoliais, kaip kūnas sušyla, ir jau galėjo įsivaizduoti, kaip jos
kūnas priglunda prie jo, kaip pirštų galiukais braukia per pėdkelnėmis aptrauktą jos kelį. Čežėjimo
garsą, rankai kylant viršun.
– Ko nori, Skare? Nukabinti naująjį sijoną skyriuje? – ji nusišypsojo dar plačiau, o spindesys dar
paryškėjo. – Skubi išdulkinti, taip, kaip gimtadienio vakarėliuose berniukai apspjauna didžiausius
torto gabalus, kad šie atitektų jiems?
Magnusas Skarė pajuto, kaip atvimpa apatinis žandikaulis.
– Leisk duoti tau keletą geraširdiškų patarimų, Skare. Laikykis atokiai nuo moterų darbo vietoje.
Negaišk laiko eidamas į valgyklą ir gerdamas kavą, jei manai, kad aptikai karštus pėdsakus.
Nebandyk prieš mane pavaizduoti, kad tai tu skambinsi į Operatyvaus valdymo skyrių. Tu skambinsi
inspektoriui Hūlei, taigi jis nuspręs, ar bus vykdoma paieška. Ir tada jis susisieks su Gelbėjimo
tarnyba, o ši suburs gelbėjimo komandą.
Katrina sulamdė sumuštinių popierių ir nusviedė jį į šiukšlių dėžę Skarei už nugaros. Jam nereikėjo
atsigręžti, kad įsitikintų, jog pareigūnė pataikė. Ji užvertė segtuvą ir atsistojo. Bet tada Skarė jau
įstengė šiek tiek susigriebti:
– Nežinau, ką tu įsivaizduoji, Brat. Esi ištekėjusi bobelė, kuri galbūt pakankamai negauna namie ir
todėl mano, kad toks vaikinukas kaip aš leisis į... leisis į...
Jis neranda žodžių. Velnias, jis neranda žodžių!
– Tik pasisiūliau išmokyti tave keleto dalykėlių, tu, kekše.
Jos veidas persimainė, tarsi nuo jo būtų nuslinkusi uždanga, ir Skarė pažvelgė tiesiai į liepsnas.
Vieną akimirką buvo įsitikinęs, kad ji smogs. Bet nieko neatsitiko. O kai moteris vėl prabilo, jam
toptelėjo, kad viskas buvo sutelkta jos žvilgsnyje. Ji nepajudino nė pirštelio, o balsas buvo visiškai
ramus.
– Prašau atleisti, jei blogai tave supratau, – tarė policininkė, o jos veido išraiška bylojo, jog ji
nemananti, kad tai labai tikėtina. – Beje, pirmiausia Martinas Kuperis mobiliuoju paskambino ne
žmonai, o konkurentui Džoeliui Engeliui į „Belo laboratorijas“. Manai, kad norėjo išmokyti jį keleto
dalykėlių, Skare? Ar tam, kad pasigirtų?
Skarė nusekė ją žvilgsniu, nužvelgė kostiumėliu aptemptus sėdmenis, linguojančius link durų.
Velnias, šita dama pašėlusi! Jis panūdo atsistoti ir ką nors paleisti jai pavymui. Bet žinojo, kad
nepataikys. Tačiau pasėdėti irgi buvo gera mintis, Skarė baiminosi, kad vis dar matysis sustandėjusi
varpa.
*
Haris jautė, kaip plaučiai remiasi į šonkaulius. Kvėpavimas ėmė rimti. Bet ne širdis, kuri kaip
triušis šuoliavo krūtinėje. Jam stovint pamiškėje prie „Ekeberg“ restorano, nuo sportinės aprangos
varvėjo prakaitas. Tarpukariu pastatytas funkcionalizmo stiliaus restoranas, karaliavęs virš Oslo
stačiame rytiniame šlaite, kadaise buvo miesto pasididžiavimas. Bet ilgainiui svečiai liovėsi mėgavęsi
ilgais pasivaikščiojimais iš centro į mišką, vieta nebenešė pelno, tapo apleista ir virto apsilaupiusia
griuvena, tinkančia užkietėjusiems šokėjams, vidutinio amžiaus girtuoklėliams ir vienišoms sieloms,
ieškančioms kitų vienišų sielų. Galiausiai restoranas buvo uždarytas. Hariui patiko atvažiuoti čionai,
pakilti virš gelsvų miesto išmetamųjų dujų laukų ir pabėgioti takeliais po statų šlaitą, – tai visada
būdavo iššūkis, o pieno rūgštis degindavo raumenis. Jam patikdavo stabtelėti prie apgriuvusio
kadaise gražaus restorano, prisėsti ant aplytos žolės vešlioje terasoje ir žvelgti žemyn į miestą, kuris
kitados buvo jo, bet dabar, emociškai bankrutavus, buvo tarsi skoloms išmokėti panaudotas turtas,
kitu susižavėjusi buvusi mylimoji.
Miestas plytėjo lomoje, iš visų pusių apsuptas kalnų viršūnių, ir vienintelis kelias pasprukti buvo
fiordas. Geologai sakė, kad Oslas įsikūręs užgesusio ugnikalnio krateryje. Ir tokiais vakarais kaip šis
Haris kartais įsivaizduodavo, kad miesto šviesą skleidžia pro žemės plutą švytinti kunkuliuojanti lava.
Žvilgsniu keliaudamas nuo Holmenkoleno tramplino, kuris kaip apšviestas kablelis puikavosi ant
kalno kitapus miesto, bandydavo nustatyti, kur yra Rakelės namas.
Jis galvojo apie laišką. Ir apie skambutį, kurio ką tik sulaukė iš Skarės – dėl prapuolusio Birtės
mobiliojo telefono siunčiamų signalų. Dabar širdis plakė dar smarkiau, pumpavo kraują ir
smegenims siuntė ramius tolygius signalus, pranešančius, kad gyvenimas vis dar tęsiasi. Kaip
mobilusis telefonas bazinei stočiai. Širdis, pagalvojo Haris. Signalai. Laiškas. Tai buvo liguista
mintis. Tai kodėl iškart jos neatsikratė? Kodėl sėdėjo ir svarstė, kiek laiko užtruks nubėgti iki
automobilio, nuvažiuoti iki Hofo ir patikrinti, kas čia liguistas.
*
Rakelė stovėjo prie virtuvės lango ir žvelgė į sklypą ir melsvas egles, užstojančias vaizdą į
kaimynų namą. Vietinių gyventojų susirinkime ji pasiūlė nukirsti keletą medžių, kad prasiskverbtų
daugiau šviesos, bet jos žodžiai sukėlė nebylų pasipriešinimą, kuris visgi buvo toks akivaizdus, kad ji
nė nepasiūlė balsuoti. Eglės užstojo vaizdą, o Holmenkoleno kalno gyventojai būtent to ir norėjo.
Čia, viršuje, vis dar baltavo sniegas, o „BMW“ ir „Volvo“ automobiliai lėtai riedėjo vingiuotais
keliukais, skubėdami į namus, kuriuose garažai su elektriniais vartais, o ant stalo garuoja pietūs,
paruošti sporto klubuose išsitreniravusių lieknų namų šeimininkių, pasiėmusių metų pertraukėlę nuo
darbo ir susilaukiančių šiokios tokios pagalbos iš vaikų auklių.
Iš tėvo paveldėtame mediniame name Rakelė net ir pro storas lubas girdėjo muziką iš Olego
kambario antrame aukšte. „Led Zeppelin“ ir „The Who“. Kai jai pačiai buvo dvylika metų, atrodė
neįmanoma klausytis muzikos, kurią mėgo jos tėvų karta. Bet Olegas gavo šiuos kompaktinius diskus
iš Hario ir klausėsi jų su nuoširdžia meile.
Ji galvojo, kaip Haris sulyso, sunyko. Kaip ir prisiminimai apie jį. Beveik gąsdino, kaip greitai
žmogus, su kuriuo buvai toks artimas, išblunka ir išnyksta. O gal kaip tik dėl to: jie buvo tokie artimi,
kad, viskam nutrūkus, tai atrodė netikra. Kaip sapnas, kurį greitai užmiršti, kadangi tai nutiko tik tavo
galvoje. Gal dėl to pasijuto tokia sukrėsta, kai vėl jį pamatė. Ji troško prisiglausti, pajusti jo kvapą,
išgirsti jo balsą, vinguriuojantį iki jos ne per telefono ragelį, o iš burnos su nuostabiomis minkštomis
lūpomis griežtame vis labiau besiraukšlėjančiame veide. Žvelgti į mėlynas akis, žybtelinčias ryškiau,
kai jis ima ką nors pasakoti. Kaip ir anksčiau.
Bet ji vis tiek buvo laiminga, kad viskas baigta, kad ji kažką paliko praeityje. Juk tas vyras nebus
žmogus, su kuriuo ji dalysis ateitimi, juk nebus tas, kuris į jų gyvenimą atsitemps savo suterštą
tikrovę.
Dabar jai sekasi geriau. Daug geriau. Ji pažvelgė į laikrodį. Jis tuoj bus čia. Nes, kitaip nei Haris,
šis vyras visada ateina laiku.
Vieną dieną pernai vasarą Matijas staiga išdygo prie jos durų. Holmenkoleno vietinių gyventojų
organizacijos surengtame sodo vakarėlyje. Jis net negyveno šiose apylinkėse, buvo pakviestas
draugų, ir Rakelė susėdo su juo ir kalbėjosi visą vakarą. Tiesą sakant, daugiausia apie ją. O jis
klausėsi atidžiai ir susidomėjęs, kaip gydytojui ir dera, pamanė ji. Bet paskui, po dviejų dienų, jis
paskambino ir pasiteiravo, ar ji norėtų apsilankyti Henės ir Onstado meno centre Hiovikodeno
rajone. Ir pasakė, kad Olegas galėtų vykti kartu, nes ten surengta ir paroda vaikams. Oras buvo
prastas, menas – pusėtinas, o Olegas – surūgęs. Bet Matijui pavyko šiek tiek pataisyti nuotaiką savo
geru humoru ir rūgščiais pareiškimais apie menininkų talentą. Tada parvežė juos namo, atsiprašė dėl
prastos idėjos ir šypsodamas pažadėjo, kad niekada nebekvies jų į panašią vietą. Žinoma, nebent jie
paprašytų. Paskui Matijas savaitei išvyko į Botsvaną. O vos sugrįžęs namo tą patį vakarą paskambino
jai ir paklausė, ar galėtų vėl ją pamatyti.
Ji išgirdo, kaip sukant į privažiavimo keliuką prie namo įsijungia žemesnė automobilio pavara.
Matijas vairavo seną „Honda Accord“ modelį. Rakelė nežinojo kodėl, bet jai tas patiko. Jis
pastatydavo automobilį šalia garažo. Niekada – viduje. Tas jai irgi patiko. Kaip ir tai, kad krepšyje,
kurį kitą rytą pasiimdavo su savimi, visada turėdavo kosmetinę ir apatinių pamainą. Kad paklausdavo,
kada ji vėl galės su juo pasimatyti, kad jam niekas nebuvo savaime suprantama. Žinoma, gal tai ir
pasikeis, bet ji buvo tam pasiruošusi.
 Matijas išlipo iš automobilio. Vyras buvo aukštas, beveik kaip Haris. Pro virtuvės langą Rakelė
stebėjo šypsantį atvirą berniukišką veidą. Nors Matijas tikriausiai buvo mirtinai pavargęs po
nežmoniškai ilgo budėjimo. Žinoma, ji buvo tam pasiruošusi. Šiam vyrui, kuris buvo šalia, ją mylėjo
ir teikė pirmenybę jų trijulei. Ji girdėjo, kaip lauko durų spynoje trakšteli raktas. Tas, kurį davė jam
praeitą savaitę. Pirmiausia Matijas nutaisė nustebusią veido išraišką – kaip vaikas, ką tik gavęs
leidimą įeiti į šokolado fabriką.
Prasivėrė durys, jis pateko vidun, o ji – jam į glėbį. Kartais Rakelė pamanydavo, kad jo vilnonis
apsiaustas kvepia skaniai. Atlapas prie jos skruosto buvo rudeniškai šaltas ir švelnus, bet jos kūną jau
užvaldė maloni iš drabužio vidaus sklindanti šiluma.
– Kas yra? – jis tyliai nusijuokė jai į plaukus.
– Aš tavęs taip laukiau, – sušnabždėjo ji.
Ji užmerkė akis, ir valandėlę jie liko taip stovėti.
Ji paleido vyrą ir pažvelgė į jo dailų veidą. Matijas buvo išvaizdus. Gražesnis už Harį.
Jis išsivadavo, atsisagstė apsiaustą, pakabino ant drabužių stovo ir pirma jos nuėjo prie kriauklės,
kur nusiplovė rankas. Visada taip darydavo, parėjęs namo iš Anatomijos instituto, nes per paskaitas
jie liesdavosi prie tikrų negyvėlių. Haris irgi nusiplaudavo rankas, parsiradęs namo iš žmogžudystės
vietos. Matijas pravėrė spintelę po kriaukle, išpylė bulves iš maišiuko į putas, likusias išplovus indus,
ir atsuko čiaupą.
– Kaip praėjo diena, mieloji?
Rakelė pagalvojo, kad daugelis kitų vyrų mieliau paklaustų apie vakarykštį vakarą, juk Matijas
žinojo, kad ji matėsi su Hariu. Vyriškis patiko jai ir dėl to. Ji pasakojo, žiūrėdama pro langą. Jos
žvilgsnis keliavo melsvomis eglėmis ir žemėliau po jais besidriekiančiu miestu, kuriame jau žiebėsi
šviesos. Jis buvo kažkur ten, apačioje. Beviltiškai medžiodamas kažką, ko dar nesurado ir niekada
nesuras. Jai buvo jo gaila. Beliko tik užuojauta. Vakar vakare tikrai patyrė akimirką, kai abu nutilo ir
vienas į kitą įsisiurbė žvilgsniais, ir, prieš juos nusukdami, kiek uždelsė. Atrodė, kad buvo nukrėsti
elektros srovės, tačiau tai truko tik mirksnį. Ne daugiau. Jokios išliekančios magijos. Tam ji ir
nusiteikė. Ji atsistojo Matijui už nugaros, apglėbė jį ir priglaudė galvą prie jo plačios nugaros.
Galėjo jausti, kaip po marškiniais juda raumenys ir gyslos, jam skutant ir dedant į puodą bulves.
– Mums reiktų dar kelių, – tarė jis.
Ji pastebėjo krustelėjimą prie virtuvės durų ir atsisuko.
Ten stovėjo Olegas ir žvelgė į juos.
– Ar galėtum iš rūsio atnešti daugiau bulvių? – paklausė ji ir pamatė, kaip tamsios Olego akys dar
labiau patamsėja.
Matijas atsisuko. Olegas vis dar stovėjo tylėdamas.
– Galiu nueiti aš, – pasisiūlė Matijas ir paėmė šalia kriauklės stovintį tuščią kibiriuką.
– Ne, – paprieštaravo Olegas ir žengė du žingsnius į priekį, – aš nueisiu.
Jis paėmė iš Matijo kibiriuką, apsisuko ir pradingo už durų.
– Kas vyksta? – paklausė Matijas.
– Jis tiesiog šiek tiek bijo tamsos, – atsiduso Rakelė.
– Tiek aš supratau, bet kodėl jis vis tiek nuėjo?
– Nes Haris pasakė, kad reikia tą daryti.
– Daryti ką?
 Rakelė papurtė galvą:
– Dalykus, kurių bijai. Ir kurių nebenori bijoti. Kai Haris čia gyveno, visada siųsdavo Olegą į rūsį.
Matijas suraukė kaktą.
Rakelė liūdnai šyptelėjo:
– Haris – prastas vaikų psichologas. Ir Olegas manęs nebeklausydavo, jei prieš tai Haris būdavo ką
nors pasakęs. Kita vertus, pabaisų ten, apačioje, nėra.
Matijas įjungė vieną viryklės kaitinimo elementą ir tyliai tarė:
– Kaip galite būti tokie tikri?
– Tu? – nusijuokė Rakelė. – Tu bijojai tamsos?
– Kas minėjo, kad bijojau? – kreivai šyptelėjo Matijas.
Taip, jis jai patiko.
*
Haris sustabdė automobilį priešais Bekerio namą. Liko sėdėti ir spoksojo į gelsvą šviesą, pro
langus krintančią į sodą. Sniego senis buvo susitraukęs iki nykštuko dydžio. Bet tarp medžių iki pat
medinės tvoros vis dar tįso šešėlis.
Haris išlipo iš automobilio. Dejuojantys geležiniai vartai privertė susiraukti. Jis žinojo, kad derėtų
paskambinti ir kad sodas yra tokia pati privati nuosavybė kaip ir namas. Bet neturėjo nei noro, nei
kantrybės ginčytis su profesoriumi Bekeriu.
Drėgnas pagrindas po kojomis lengvai žlegsėjo. Jis pritūpė. Šviesa atsispindėjo ant sniego senio,
tarsi šis būtų iš matinio stiklo. Dėl tirpsmo dieną maži sniego kristalai sušoko į stambesnius gabalus,
bet dabar, temperatūrai vėl nukritus, garai susikondensavo ir viskas apšerkšnijo. Todėl sniegas, ryte
buvęs toks purus, baltas ir lengvas, dabar virto pilku, sušokusiu ir grūdėtu.
Haris pakėlė dešinę ranką. Sugniaužė kumštį. Ir smogė.
Suknežinta sniego senio galva nusirito nuo pečių ir žnektelėjo ant rusvos pievelės.
Haris smogė dar kartą, šįkart iš viršaus, vidun, per kaklą gilyn. Išskėsti pirštai brovėsi per sniegą,
kol rado, ko ieškoję.
Jis ištraukė ranką ir triumfuodamas pakėlė ją priešais sniego senį, kaip Briusas Li iškėlęs
parodydavo priešininkui ką tiktai išplėštą jo širdį.
Sublykčiojo raudonos ir sidabrinės spalvų „Nokia“ mobilusis telefonas. Jis vis dar švytėjo.
Bet triumfo jausmas nuslūgo. Mat Haris žinojo, kad tai nėra pasistūmėjimas pirmyn, o tik vienas
veiksmas lėlių spektaklyje, kuriame tampomos nematomos virvelės. Tai buvo pernelyg paprasta.
Buvo numatyta, kad telefoną jis surastų.
Haris nuėjo prie durų ir paskambino. Filipas Bekeris atidarė. Plaukai buvo susivėlę, o kaklaryšis
kreivas. Jis kelis kartus sumirksėjo, tarsi būtų prikeltas iš miegų.
– Taip, – atsakė jis į Hario klausimą. – Ji turi tokį mobilųjį telefoną.
– Ar galiu paprašyti surinkti jos numerį?
Filipas Bekeris prapuolė namuose, o Haris laukė. Staiga pro lauko duris galvą kyštelėjo Jonas.
Haris norėjo pasilabinti, bet tą pačią akimirką raudonas mobilusis telefonas užgrojo vaikišką
melodiją. „Mėlynasai oželi“. Ir Haris prisiminė kitą eilutę iš mokyklinio vadovėlio: „Prisimink savo
mažą vaikelį.“
Ir jis pamatė, kaip Jono veidas nušvinta. Stebėjo, kaip berniuko smegenys be garso rezonuoja, kaip,
atpažinus mamos telefono melodiją, užplūsta nevaldomas sutrikimas ir džiugesys, tada pasitraukia ir
užleidžia vietą baltai nuogai baimei. Haris nurijo. Šį jausmą pažinojo pernelyg gerai.
*
Kai Haris pravėrė savo buto duris, pajuto gipso dulkių ir pjuvenų kvapą. Nuo sienos koridoriuje
nuplėštos gipso plokštės buvo sudėtos į krūvas ant grindų. Ant mūro matėsi šviesios dėmės. Haris
perbraukė pirštu ant parketo kapsinčią baltą masę. Kyštelėjo piršto galą į burną. Skonis buvo kaip
druskos. Ar toks yra pelėsio skonis? Ar matyti nuo drėgmės iškilusios druskos dėmės, tarsi
struktūros prakaitas? Haris uždegė žiebtuvėlį ir prisilenkė prie pat sienos. Jokio kvapo, nieko
nematyti.
Kai nuėjo į lovą, gulėjo ir spoksojo į hermetišką miegamojo tamsą, mąstė apie Joną. Ir savo mamą.
Apie ligos kvapą, apie jos veidą, iš lėto susiliejantį su pagalvės baltumu. Apie dienas ir savaites, kai
žaidė su Sėse, o tėvas nepratarė nė žodžio, ir visi kiti bandė apsimesti, kad niekas nevyksta. Ir jam
pasirodė, kad koridoriuje išgirdo negarsų traškesį. Tarsi skleidžiamą tankėjančių nematomų virvelių,
kurios ilgėja, vyniojasi, kol apraizgo tamsą ir ima neryškiai švytėti, virpėdamos ir trūkčiodamos.
 7 skyrius
Trečia diena. Įslaptinta statistika
VPI kabinete bejėgė ryto šviesa skverbėsi pro žaliuzes ir kaip pilkas sluoksnis tūpė ant dviejų
vyriškių veidų. VPI Hagenas klausėsi Hario, o tarp juodų vešlių suaugusių antakių įsirėžė raukšlė. Ant
jo milžiniško stalo stovėjo mažas stovelis su baltu mažojo pirštelio sąnariu, kuris, anot užrašo,
priklausė japonų bataliono vadui Jošitui Jasudai. Dirbdamas Karo mokykloje Hagenas skaitė
paskaitas apie šį mažąjį pirštelį, kurį, traukiantis iš Birmos 1944 metais, apimtas nevilties Jošitas
Jasuda nusipjovė visų savo vyrų akivaizdoje. Tik prieš metus Hagenas buvo pakviestas į savo buvusią
darbo vietą – policiją – vadovauti Smurtinių nusikaltimų skyriui ir, kadangi nuo to laiko nutekėjo
daug vandens, jis gana kantriai klausėsi, kaip jo patyręs inspektorius plėtoja temą „dingusieji be
žinios“.
– Kiekvienais metais vien tik Oslo mieste gaunama apie 600 pranešimų apie dingusiuosius be
žinios. Po poros valandų lieka tik saujelė tų, kurie nerasti. Beveik niekas neieškomas ilgiau nei parą.
Hagenas pirštu persibraukė viršunosėje suaugusius antakius. Policijos viršininko kabinete jam
reikia surengti susirinkimą dėl biudžeto. Tema – būtinas išlaidų mažinimas.
– Daugelis dingusiųjų – tai psichiatrijos ligoninių pacientai arba silpnapročiai senyvo amžiaus
piliečiai, – dėstė Haris. – Taip pat protiškai daugiau ar mažiau sveiki, pasprukę į Kopenhagą arba
nusižudę. Jų vardai patenka į keleivių sąrašus, jie išsigrynina pinigus bankomatuose arba būna
išplaunami į paplūdimį.
– Ką bandai pasakyti? – paklausė Gunaras Hagenas ir dirstelėjo į laikrodį.
– Štai ką, – atsakė Haris ir mestelėjo geltoną segtuvą, kuris su trenksmu nusileido ant VPI stalo.
Hagenas pasilenkė ir pervertė susegtus lapus.
– Privalau pasakyti, Hari: nesi aistringas ataskaitų rašytojas.
– Tai Skarės darbo vaisiai, – mestelėjo Haris. – Bet išvados mano, ir jas iš manęs išgirsi žodžiu.
– Tik trumpai, ačiū.
Haris nudelbė akis į savo rankas ant kelių. Ilgos kojos buvo ištiestos į priekį. Jis įkvėpė. Žinojo,
kad, vos tik ištars tai garsiai, kelio atgal nebebus.
– Pradingo per daug, – pareiškė Haris.
Dešinioji Hageno antakio pusė šovė į viršų.
– Paaiškinsi?
– Rasi tai šeštame puslapyje. Apžvalga apie moteris, dingusias nuo 1995 metų iki dabar, amžius –
nuo dvidešimties iki penkiasdešimties metų. Per pastaruosius dešimt metų jų taip ir nerado. Kalbėjausi
su kriminalinės policijos Asmenų paieškos skyriumi, ir jie laikosi tos pačios nuomonės. Skaičius
tiesiog per didelis.
– Per didelis, palyginti su kuo?
– Palyginti su ankstesniais skaičiais. Palyginti su Danija ir Švedija. Ir su kitomis demografinėmis
grupėmis. Dažniausiai tai ištekėjusios ir su partneriais gyvenančios moterys.
– Dabar moterys labiau nepriklausomos nei anksčiau, – tarė Hagenas. – Kai kurios patraukia savais
keliais, išsiskiria su šeima, gal su vyriškiu išvyksta į užsienį. Tai šiek tiek atsispindi statistikoje. Na ir
kas?
– Jos tapo nepriklausomos ir Danijoje bei Švedijoje. Bet ten jas randa.
 Hagenas atsisuko.
– Jei skaičiai taip nutolę nuo įprastinių rodiklių, kodėl į tai niekas anksčiau neatkreipė dėmesio?
– Matai, Skarė surinko skaičius iš visos šalies, o policija paprastai atsižvelgia tik į savo regiono
statistiką. Kriminalinėje policijoje tikrai rasi visoje šalyje dingusiųjų be žinios sąrašą su 1 800 vardų,
bet laiko tarpas apima pastaruosius penkiasdešimt metų, taigi ir laivų katastrofas ar dideles nelaimes,
tokias kaip ant platformos „Alexander Kielland“ dingę žmonės. Esmė ta, kad niekas nesidomėjo
visoje šalyje surinktais duomenimis. Iki dabar.
– Puiku, bet mūsų atsakomybė yra ne visa šalis, o tik Oslo regionas, – Hagenas pliaukštelėjo per
stalą, parodydamas, kad audiencija baigta.
– Bėda ta, – atsiliepė Haris ir pasitrynė smakrą, – kad tai pasiekė Oslą.
– Kas yra tai?
– Vakar vakare sniego senyje aptikau Birtės Beker mobilųjį telefoną. Šefe, iki galo nežinau, kas yra
tai. Bet manau, kad svarbu išsiaiškinti. Kuo greičiau.
– Statistine prasme tai įdomu, – tarė Hagenas, nesąmoningai pasiėmė bataliono vado Jasudos
pirštelio sąnarį ir prispaudė prie jo nykštį. – Ir suprantu, kad pastarasis dingimas suteikia pagrindą
nerimauti. Bet to negana. Taigi sakyk man, kas paskatino tave pavesti Skarei parašyti tokią ataskaitą?
Haris dėbtelėjo į Hageną. Tada iš vidinės kišenės išsitraukė aplamdytą voką ir ištiesė jam.
– Tai pateko į mano pašto dėžutę iškart po mano pasirodymo tame televizijos pokalbių šou rugsėjo
pradžioje. Iki dabar maniau, kad kažkas tiesiog papokštavo.
Hagenas išsitraukė laišką ir, perskaitęs šešis sakinius, purtydamas galvą pažvelgė į Harį:
– Sniego senis? Ir kas yra The Murri?
– Būtent dėl to, – aiškino Haris. – Nes aš bijau, kad šitai ir yra tai.
Sutrikęs VPI pažiūrėjo į pavaldinį.
– Tikiuosi, kad aš klystu, – kalbėjo Haris. – Bet manau, kad priešaky – velniškai tamsus metas.
Hagenas atsiduso.
– Ko nori, Hari?
– Man reikia tyrėjų grupės.
Hagenas vėl pažvelgė į Harį. Kaip ir kiti policijos skyriuje, jis manė, kad Haris Hūlė yra savotiškas,
pasipūtęs, kivirčnus, nestabilus alkoholikas. Bet vis tiek džiaugėsi, kad dirba su juo vienoje
komandoje ir kad šis vyras mins ant kulnų ne jam.
– Kiek? – galiausiai paklausė jis. – Ir kokiam laikui?
– Dešimt žmonių. Dviem mėnesiams.
*
– Dvi savaitės? – pasitikslino Magnusas Skarė. – Keturi žmonės? Ar tai turėtų būti žmogžudystę
tirianti grupė?
Jis niekinamai apžvelgė kitus tris aplinkui, susigrūdusius į Hario kabinetą: Katriną Brat, Harį Hūlę
ir Bjorną Holmą iš Kriminalinių ekspertizių tarnybos.
– Tiek gavau iš Hageno, – tarė Haris ir atsilošė biuro kėdėje. – Ir tai – ne žmogžudystė. Kol kas.
– O kas tai? – pasiteiravo Katrina Brat. – Kol kas.
– Dingimo atvejis, – atsakė Haris. – Bet turintis panašumų su kitais pastarųjų metų dingimais.
– Kad nukentėjusiosios – namų šeimininkės, kurios vieną rudens dieną tiesiog prapuola? –
pasitikslino Bjornas Holmas, demonstruodamas Toteno ir Gjoviko savivaldybių dialektą.
Jis atvyko iš Skrejos kaimo su visa manta. Pirmiausia – gramofono plokštelių kolekcija, turtinga
Elvio, pankroko, hill-billy muzikos, „Sex Pistols“, „Jason & The Scorchers“. Atsivežė ir tris pagal
užsakymą siūtus kostiumus iš Našvilio, amerikietišką Bibliją, kiek per trumpą sofą-lovą ir svetainės
baldus, kurie tarnavo trims Holmų kartoms. Viską sugrūdęs į priekabą, atsitempė iki sostinės
paskutiniu „Volvo Amazon“ modeliu, išriedėjusiu iš „Volvo“ fabriko 1970 metais. Bjornas Holmas
sumokėjo už „Amazon“ dvylika tūkstančių, bet net ir anuomet niekas nežinojo, kiek automobilis
nuvažiavęs, nes kilometražo rodiklis apsiribojo šimtu tūkstančių kilometrų. Tačiau automobilis
išreiškė viską, kuo Bjornas Holmas buvo, kuo tikėjo, be to, kvepėjo geriau už bet ką, ko jam teko
įkvėpti, – dvelkė netikra oda, metalu, variklio tepalu, saulėje išblukusiais ratlankiais, „Volvo“ fabriku,
o sėdynės atlošas buvo prisigėręs specifinio prakaito, kuris, kaip nujautė Bjornas Holmas, nebuvo
įprastas prakaitas, bet didingas visų buvusių savininkų sielų, jų karmos, valgymo ypatumų ir
gyvenimo stiliaus atspindys. Nuo veidrodėlio kabantys lošimo kauliukai buvo originalūs, minkšti,
„Fuzzy Dice“ firmos ir kaip tik išreiškė tinkamą tikros meilės ir ironiško atsiribojimo nuo
amerikoniškos praeities bei estetikos derinį, nepriekaištingai tinkantį norvegų ūkininko sūnui, kuris
užaugo viena ausimi klausydamas Džimo Rivso, kita – roko grupės „Ramones“, ir mėgo ir vieną, ir
kitą. Dabar jis sėdėjo Hario kabinete, užsimaukšlinęs ilgą trikotažinę kepurę, su kuria labiau panėšėjo
į slaptą narkotikų platintoją, o ne į kriminalinių ekspertizių specialistą. Iš po kepurės kyšojo putlūs
skaisčiai raudoni kotleto formos skruostai, rėminantys jo apskritą jaukų veidą, ir kiek išsprogusios
akys, dėl kurių Holmo išraiška priminė žuvį ir nuolat atrodė kupina nuostabos. Šis žmogus buvo
vienintelis, kurį Haris pareikalavo įtraukti į savo nedidukę tyrėjų komandą.
– Dar vienas dalykas, – tarė Haris, ištiesė ranką ir įjungė pakeltą projektorių, pastatytą tarp
popierių rietuvių ant stalo.
Magnusas Skarė nusikeikė, kai ant jo netikėtai subolavo neryškios raidės, ir ranka prisidengė akis.
Jis pasislinko, o iš už projektoriaus nuskambėjo Hario balsas:
– Lygiai prieš du mėnesius šis laiškas pateko į mano pašto dėžutę. Nėra siuntėjo adreso, Oslo pašto
ženklas. Naudotasi paprastu spausdintuvu.
Prieš Hariui paprašant, Katrina Brat spustelėjo šviesos jungiklį prie durų, ir kambarys aptemo, o
ant baltos sienos nušvito šviesos kvadratas.
Jie skaitė tylėdami.
Tuoj iškris pirmas sniegas. Ir tada jis vėl pasirodys. Sniego senis. O kai sniegas nutirps, vėl kažką
pasiims su savimi. Tu paklausi savęs: „Kas nulipdė sniego senį? Kas lipdo sniego senius? Kas
pagimdė The Murri?“ Nes Sniego Senis ir pats to nežino.
– Poetiška, – murmtelėjo Bjornas Holmas.
– Kas yra The Murri? – paklausė Skarė.
Atsakydamas monotoniškai ūžė projektoriaus vėsintuvas.
– Įdomiausia tai, kas yra Sniego Senis, – atsiliepė Katrina Brat.
– Ko gero, tas, kuriam reikia priveržti smegenėles, – suniurnėjo Bjornas Holmas.
Vienišą Skarės juoką nutraukė tamsoje nuskambėjęs Hario balsas:
– The Murri buvo vadinamas žmogus, kuris jau nebegyvas. Muriai – tai aborigenai iš Kvynslando
Australijoje. Kol šis muris gyveno, galabijo moteris visoje Australijoje. Niekas tiksliai nežino, kiek
gyvybių nusinešė. Jo tikras vardas buvo Robinas Tuvumba.
Ventiliatorius ūžė ir zvimbčiojo.
 – Serijinis žudikas, – tarė Bjornas Holmas, – kurį pribaigei.
Haris linktelėjo.
– Ar tai reiškia, kad manai, jog susidūrėme su dar vienu?
– Turėdami tokį laišką neišbrauksime to iš galimybių sąrašo.
– Ei, ei, pristabdom arklius! – Skarė pakėlė rankas. – Kiek kartų kėlei bereikalingą sąmyšį, kol
išgarsėjai dėl įvykių Australijoje, Hari?
– Tris, – atsiliepė Haris. – Mažiausiai.
– Ir iki šiol nesusidūrėm nė su vienu serijiniu žudiku Norvegijoje, – Skarė užmetė žvilgsnį į Brat,
tarsi tikrindamas, ar ji klausosi. – Ar tai dėl tų Federalinio tyrimų biuro kursų apie serijinius žudikus?
Ar dėl to visur juos matai?
– Gali būti, – pripažino Haris.
– Leisk tau priminti, kad, be to slaugytojo, tipelio, prismaigsčiusio adatų porai seniokų, kurie ir
taip greitai būtų nusibaigę, Norvegijoje neturėjome nė vieno serijinio žudiko. Niekada. Jie visi
susibrukę JAV, ir tai daugiausia filmuose.
– Netiesa, – atkirto Katrina Brat.
Visi atsisuko į ją. Ji užgniaužė žiovulį.
– Švedija, Prancūzija, Belgija, Vokietija, Anglija, Italija, Olandija, Danija, Rusija ir Suomija. Ir
kalbame tik apie išaiškintus atvejus. Apie įslaptintą statistiką niekas garsiai neprabyla.
Tamsoje Haris nematė Skarės veidu slenkančio raudonio, tik šonu pasuktą smakrą, kuris agresyviai
atsikišęs styrojo Katrinos Brat pusėn.
– Neturime netgi lavono, o tokių laiškų galiu tau parodyti pilną stalčių. Žmonės dar labiau pamišę
nei tas.... nei tas... sniego tipelis.
– Skirtumas tas, – pradėjo Haris ir pasuko prie lango, – kad šis pamišėlis atliko gerą tyrimą.
Vardas The Murri anuomet nebuvo paminėtas jokiuose laikraščiuose. Bet Robinas Tuvumba
naudojosi šiuo vardu, kai dirbo boksininku keliaujančiame cirke.
Paskutinė dienos šviesa žaismingai blyksėjo debesų properšoje. Jis pažvelgė į laikrodį. Olegas
primygtinai prašė išvažiuoti laiku, kad suspėtų pamatyti „Slayer“.
– Nuo kū pradėsim? – paklausė Bjornas Holmas.
– E? – perklausė Skarė.
– Nuo ko pradėsime? – pakartojo Holmas, pabrėždamas tarseną.
Haris vėl priėjo prie stalo.
– Holmas apžiūrės Bekerio namą ir sodą, tarsi tai būtų žmogžudystės vieta. Ypač atkreipk dėmesį į
jos mobilųjį telefoną ir šaliką. Skare, sudaryk nuteistųjų už žmogžudystę ir smurtavimą sąrašus.
Įtariamųjų...
– ...panašiose bylose ir kitų šiukšlių, kurios vaikštinėja laisvėje, – pabaigė Skarė.
– Brat, tu prisėsi prie ataskaitų apie dingusiuosius be žinios ir pradėsi ieškoti panašumų.
Haris laukė neišvengiamo klausimo: kokių panašumų? Bet neišgirdo, Katrina Brat tik trumpai
linktelėjo.
– OK, – paragino Haris. – Pradėkit.
– O tu? – paklausė Brat.
– Aš einu į koncertą, – tarstelėjo Haris.
 Visiems išėjus iš kabineto, jis pažvelgė į savo bloknotą. Į vienintelį žodžių junginį, kurį užsirašė.
Įslaptinta statistika.
*
Silvija bėgo iš visų jėgų. Skubėjo link medžių, kurie buvo tankiausi, link besileidžiančių sutemų. Ji
gelbėjo savo gyvybę.
Nesusivarstė batų, ir dabar apavas buvo pilnas sniego. Braudamasi pro žemai susiraizgiusias
belapes šakas, rankoje atstačiusi laikė kirvuką. Kirvuko ašmenys buvo raudoni ir slidūs nuo kraujo.
Ji žinojo, kad vakarykštis sniegas mieste jau ištirpęs, bet nors iki Solihiogdos kaimo tik valanda
pėsčiomis, čia, aukštai, sniegas gali laikytis iki pavasario. Ir dabar ji gailėjosi, kad atsikraustė į šį
Dievo apleistą kampelį, į šį mažą nuošalų užkampį netoli miesto. Kad bėga ne tamsiu asfaltu,
nepalikdama pėdsakų. Kad ji ne mieste, kur automobilių gausmas užgožia bėgančiojo keliamus
garsus ir ji galėtų susilieti su didele saugia žmonių minia. O čia ji buvo visai viena.
Ne.
Ne visai.
 8 skyrius
3 diena. Gulbės kaklelis
Silvija pasileido į mišką. Artėjo vakaras. Paprastai ji nemėgo ankstyvų lapkričio sutemų, bet
šiandien galvojo, kad šios nepakankamai greitos. Ir ten, kur augmenija buvo tankiausia, ji ieškojo
tamsos. Kad uždengtų pėdas sniege ir ją paslėptų. Ji pažinojo šią vietą kaip savo penkis pirštus,
mokėjo čia orientuotis, taigi nebėgo atgal į sodybą, tiesiai į rankas... pabaisai. Bėda ta, kad naktį
iškritęs sniegas pakeitė gamtovaizdį: nuklojo takelius, pažįstamus akmenis ir išnaikino visus
orientyrus. O ta prieblanda... Ji viską iškraipė ir stelbė. Kaip ir jos pačios panika.
Silvija stabtelėjo ir įsiklausė. Jos netolygus šniokštavimas skrodė tylą, skleidė tokį garsą, tarsi
plyštų blizgus popierius, į kurį turėtų būti vyniojami mergaitėms sutepti sumuštiniai. Jai pavyko
prislopinti šnopavimą. Girdėjo tik ausyse tvinkčiojantį kraują ir tylų upelio gurgėjimą. Upelis! Jie
kulniuodavo palei upelį, rinkdami uogas, statydami spąstus arba ieškodami vištų, nors ir nujautė, kad
šias nunešė lapė. Upeliūkštis vedė prie žvyruoto keliuko apačioje, o juo anksčiau ar vėliau pravažiuos
automobilis.
Ji nebegirdėjo sekančių žingsnių. Lūžinėjančių šakelių, gurgždančio sniego. Gal pavyko pasprukti?
Silvija susikūprinusi mitriai judėjo link gurguliuojančio vandens. Prie upelio, kuris atrodė taip, tarsi
tekėtų per baltą dažų sluoksnį miško paklotės įduboje.
Silvija brido gilyn. Vanduo, siekęs iki kulkšnių, tuojau suplūdo į batus. Buvo toks šaltas, kad
sustingdė kojų raumenis. Tada ji vėl pasileido bėgti. Pasroviui. Garsiai plekšėjo vanduo, kai aukštai
kėlė kojas ir žengė plačiais žingsniais. Nelieka pėdsakų, galvojo ji triumfuodama. Ir širdies ritmas
aprimo, nors bėgo tekina.
Veikiausiai dėl to, kad pernai ne vieną valandą praleido ant bėgimo takelio sporto klube. Silvija
numetė šešis kilogramus ir drįso tvirtinti, kad jos kūnas geresnės fizinės formos nei daugelio
trisdešimt penkerių metų moterų. Bent jau taip sakė Ingvė, kurį pernai sutiko vadinamajame
motyvaciniame seminare. Silvija buvo taip įkvėpta. O Dieve, jei tik galėtų pasukti laikrodį atgal.
Susigrąžinti aštuonerius metus. Kad būtų pasielgusi kitaip! Nebūtų ištekėjusi už Rolfo. Ir būtų
pasidariusi abortą. Taip, taip, dabar, kai pasaulį išvydo dvynės, tai nebuvo priimtina mintis. Bet, prieš
joms gimstant, prieš jai išvystant Emą ir Olgą, tai būtų buvę įmanoma, ir ji netupėtų šiame kalėjime,
kurį taip rūpestingai pasistatė aplink save.
Silvija stumdė iš kelio žemai virš upelio palinkusias šakas ir akies krašteliu kažką pastebėjo.
Žvėris; jis krūptelėjo ir pranyko pilkoje miško prietemoje.
Ji pagalvojo, jog mosikuodama rankomis turėtų pasisaugoti, kad kirvukas neįsmigtų į koją. Vos
prieš penkias minutes (nors atrodė, kad praėjo visa amžinybė) Silvija stovėjo ūkiniame pastate ir
kapojo galvas. Nukirto dvi vištas ir jau ruošėsi imtis trečios, kai už nugaros girgžtelėjo ūkinio
pastato durys. Žinoma, kad ji išsigando, juk buvo viena namie ir negirdėjo nei žingsnių, nei
automobilio kieme. Pirmiausia ji pastebėjo keistą įrankį – ploną metalinę kilpavirvę, pritvirtintą prie
rankenėlės. Priminė žabangas, kurias jie spendžia lapėms. O kai prabilo įrankį laikanti žmogysta,
Silvijai dingtelėjo, kad medžiojama auka bus ji, kad mirtis tyko jos.
Jai buvo paaiškinta kodėl.
Ir ji klausėsi liguistos, bet aiškios logikos, o kraujas stingo gyslose, tarsi krešėtų. Ir tada jai buvo
paaiškinta kaip. Labai smulkiai. Tada kilpa pradėjo žaižaruoti: pirmiausia – raudonai, paskui – baltai.
Ir ji, pagauta panikos, užsimojo. Pajuto, kaip ką tik pagaląstas kirvis perdreskia medžiagą tiesiai po
pakelta įsibrovėlio ranka, pamatė, kaip striukė ir megztinis prasiveria, tarsi ji būtų atsegusi
užtrauktuką, ir plienas palieka raudoną dryžį ant nuogos odos. O kai žmogysta žengė atatupsta ir
atsidūrė ant grindų, užlietų vištų krauju, Silvija movė pro galines ūkinio pastato duris. Susitikti su
tamsa.
Sąstingis pasiekė kelius, o vanduo permerkė drabužius iki bambos. Bet ji žinojo, kad netrukus
pasieks žvyrkelį. O nuo ten iki artimiausios sodybos bėgte nebus daugiau nei penkiolika minučių.
Upelis darė vingį. Kairė koja atsitrenkė į kažką, kas vos kyšojo virš vandens. Pasigirdo
kaukštelėjimas, apėmė toks jausmas, jog kažkas sučiupo koją, o kitą akimirką Silvija nuvirto veidu
žemyn. Tėškėsi ant pilvo, prarijo šiek tiek vandens, kurio skonis buvo kaip žemės ir supuvusių lapų,
pasirėmė rankomis ir atsiklaupė ant kelių. Kai suprato, kad vis dar yra viena, ir nuslūgo panika,
suvokė, kad kairė jos koja vis dar įstrigusi. Silvija apgraibomis ieškojo po vandeniu ir tikėjosi
užčiuopti koją apsivijusias medžių šaknis, bet pirštai užčiuopė kažką slidaus ir kieto. Metalą. Tarsi
metalinį žiedą. Silvijos žvilgsnis naršė, ieškodamas, ant ko ji užmynė. Ir ten, sniege ant kranto
priešais save, ji pamatė. Daiktas turėjo akis, plunksnas ir rausvą skiauterę. Ji vėl pajuto, kaip auga
panika. Tai buvo vištos galva. Ne viena tų, kurias ji ką tik nukirto, bet viena tų, kurias naudojo Rolfas.
Kaip jauką. Kai jie užregistravo, kad pernai lapės nusinešė šešiolika vištų, savivaldybė leido jiems
pastatyti ribotą skaičių spąstų, vadinamųjų gulbės kaklelių, teritorijoje aplink sodybą ir atokiau nuo
takelių, kad nesusižeistų žmonės. Geriausia buvo paslėpti spąstus po vandeniu, o viršuje iškišti
masalą. Lapei pagriebus jauką, spąstai užsitrenkdavo ir sutriuškindavo jai sprandą, ir žvėrelis
akimirksniu nusibaigdavo. Bent teoriškai. Silvija grabaliojo ranka. Kai medžioklės prekių
parduotuvėje Dramene jie nusipirko įrangą, pardavėjas pasakė, kad spyruoklės įtemptos tiek, kad
metaliniai dantys galėtų sulaužyti ilgąjį žmogaus kojos kaulą, tačiau sustingusioje kojoje Silvija
skausmo nejuto. Pirštais suėmė ploną plieninę vielą, pritvirtintą prie gulbės kaklelio. Jai nepavyks
atverti spąstų be skėtiklio, gulinčio įrankių dėžėje sodyboje, o gulbių kaklelius jie pririšdavo prie
medžių plienine viela, kad leisgyvė lapė ar kitas gyvūnas nepaspruktų su daug kainuojančia įranga.
Silvijos ranka sekė palei vielą iki pat kranto. Užčiuopė metalinę lentelę su jų vardu, kaip reikalauja
taisyklės.
Ji sustingo. Ar išgirdo kažkur toli lūžtant šakelę? Akimis naršydama po tirštą prieblandą, jautė,
kaip širdis vėl pasileidžia šuoliais.
Sugrubusiais pirštais ji sekė paskui vielą po sniegu, o pati prislinko arčiau kranto. Viela buvo
pritvirtinta prie jauno, bet tvirto berželio kamieno. Sniege Silvija užčiuopė mazgą. Metalas buvo
sušalęs į stangrų neatmazgomą gniužulą. Jai reikėjo atnarplioti, judėti pirmyn!
Vėl trakštelėjo šakelė. Šįkart kiek arčiau.
Silvija atsisėdo, nugarą atrėmusi į kamieną, atsisukusi į tą pusę, iš kurios girdėjo sklindant garsus.
Bandė patikinti save, kad nėra reikalo panikuoti, kad kiek patampius mazgas atsipalaiduos, kad kojos
kaulas nebus pažeistas, kad artėjančius garsus kelia miško žvėris. Mėgino patraukti vieną mazgo pusę
ir nė nepajuto skausmo, kai nulūžo pusė nago. Bet iš to nebuvo jokios naudos. Ji pasilenkė, ir,
sukandus plieną, dantys subraškėjo. Velnias! Ji išgirdo lėtus ramius žingsnius sniege ir sulaikė
kvėpavimą. Žingsniai sustojo kažkur kitapus medžio kamieno. Gal tai buvo tik jos vaizduotė, bet
moteris pamanė, kad girdi, kaip traukiamas oras, uodžiama. Jis sėdėjo visiškai nejudėdama. Tada vėl
pasigirdo žingsniai. Garsas nuščiuvo. Nutolo.
Virpėdama ji įkvėpė oro. Dabar jai reikia išsilaisvinti. Drabužiai buvo kiaurai permirkę, ir jei jos
niekas nesuras, per naktį ji tikrai mirtinai sušals. Staiga jai toptelėjo. Kirvukas! Ji pamiršo kirvuką.
Viela buvo plona. Padės ją ant akmens ir po kelių įgudusių judesių bus laisva. Įrankis greičiausiai guli
upelio dugne. Silvija žengė į juodą vandenį, įmerkė rankas ir graibė po akmenuotą dugną.
Nieko.
Netekusi vilties ji suklupo ant kelių ir žvilgsniu naršė po sniegą abipus tėkmės. Ir tuomet jos
žvilgsnis užkliuvo už ašmenų, kyšančių virš juodo vandens už dviejų metrų nuo jos. Ir, dar prieš
pajusdama vielos truktelėjimą, prieš išsitiesdama upelyje visu ūgiu, tirpsmo vandeniui srūvant ir
tekant jos kūnu, tokiam šaltam, kad ji manė, jog širdis nustos plakusi, prieš siekdama kirvuko kaip
beviltiška elgeta, Silvija suprato: šis stirkso puse metro per toli. Jos pirštai grabaliojo orą už
penkiasdešimties centimetrų nuo kirvuko koto. Pasipylė ašaros, bet ji nuslopino raudą – galės
paverkti vėliau.
– Ar bandai pasiekti šitą?
Ji nieko negirdėjo ir nematė. Bet priešais ją upelyje tupėjo žmogysta. Pabaisa. Silvija ropomis
pasitraukė atatupsta, bet žmogysta vėl priartėjo, ištiesusi jai kirvuką.
– Nagi, paimk jį.
Silvija atsiklaupė ant kelių ir paėmė kirvuką.
– Ką nori su juo daryti? – pasigirdo balsas.
Silvija pajuto, kaip siūbteli įtūžis: toks, koks visada apima, patyrus baimę. Apniko nuožmūs
jausmai. Pakėlusi kirvuką ji metėsi pirmyn ir, ištiesusi ranką, užsimojo. Bet viela timptelėjo ją atgal,
kirvukas tik sušvytravo tamsoje, ir kitą akimirką ji vėl tįsojo vandenyje.
Pasigirdo tylus kikenimas.
Silvija pasivertė ant šono.
– Eik šalin, – sudejavo ji ir išspjovė akmenėlius.
– Noriu, kad ėstum sniegą, – pareiškė žmogysta, atsistojo ir akimirką susiėmė šoną, kur buvo
prarėžta striukė.
– Ką? – išsprūdo Silvijai.
– Noriu, kad ėstum sniegą, kol apsimyši.
Žmogysta pasitraukė kiek tolėliau nuo spindulio, kuriuo Silvijai leido judėti viela, ir, palenkusi
galvą ant šono, stebėjo moterį.
– Kol tavo vidus taip sustirs ir prisipildys, kad nebepajėgs ištirpinti daugiau sniego. Kol tavyje bus
tik ledas. Kol tapsi tikrąja savimi. Tuo, kas negali jausti.
Silvijos smegenys suvokė žodžius, bet nesuvokė jų prasmės.
– Niekada! – suriko ji.
Žmogysta išleido garsą, kuris susiliejo su upelio gurguliavimu.
– O dabar rėk, miela Silvija. Nes tavęs daugiau niekas neišgirs. Niekada.
Silvija matė, kaip žmogysta kažką pakelia. Kaip kažkas žiba. Kilpa tamsoje atrodė kaip raudonai
žaižaruojantis lašas. Prisilietusi vandens, ji šnypštė ir skleidė garus.
– Verčiau jau ėsi sniegą, patikėk manim.
Paralyžiuojančią akimirką Silvija suvokė, kad išmušė paskutinioji. Liko vienintelė galimybė.
Pastarosiomis minutėmis sparčiai temo, bet, kilnodama rankose kirvuką, ji bandė nepaleisti iš akių
tarp medžių judančios figūros. Tekėdamas pirštuose tvinksėjo kraujas, tarsi irgi žinodamas, kad tai
paskutinė proga. Dvynukės ir ji išbandė tai praktiškai. Ant sandėliuko sienos. Ir kaskart, kai ji
paleisdavo kirvuką, o viena mergaičių įrankį ištraukdavo iš nupiešto lapės atvaizdo, mažylės
šaukdavo: „Tu nudėjai bjaurybę, mama! Nudėjai bjaurybę!“ Silvija pastatė vieną pėdą pirma kitos.
Vienas bėgančiojo žingsnis – tai buvo optimalus atstumas, kad pasiektum reikiamą jėgos ir tikslumo
santykį.
– Pamišai, – šnabždėjo ji.
 – Būtent dėl to, – tarė žmogysta, ir Silvijai pasirodė, kad nujaučia šypsenėlę, – jokių abejonių
nekyla.
Kirvukas tyliai zvimbdamas nuskriejo tiršta, beveik apčiuopiama tamsa. Silvija, puikiai laikydama
pusiausvyrą, stovėjo pakėlusi dešinę ranką, ir stebėjo mirtį nešantį ginklą. Matė, kaip šis pasiekia
medžius. Girdėjo, kaip nukerta ploną šakelę. Kaip pradingsta tamsoje. Girdėjo duslų garsą, šiam
kažkur toli prasmengant sniege.
Ji atsirėmė į medžio kamieną ir lėtai sukniubo ant žemės. Pajuto, kaip plūsta ašaros, ir šįkart
nebandė jų sulaikyti. Nes dabar jau žinojo. Kad „vėliau“ nebebus.
– Ar jau pradėsime? – pasigirdo.
 9 skyrius
Trečia diena. Duobė
– Buvo geras, ane?
Jaudulio kupinas Olego balsas nustelbė čirškančius riebalus kebabų užkandinėje, prisigrūdusioje
žmonių, suplūdusių čionai iš arenos „Oslo Spektrum“. Haris linktelėjo berniukui, kuris vis dar
stovėjo užsimaukšlinęs gobtuvą, suprakaitavęs judėjo pagal ritmą ir bėrė grupės narių vardus, kurių
Haris nė nežinojo, kadangi ant „Slipknot“ kompaktinių diskų asmeniniai duomenys surašyti nebuvo,
o geri muzikos žurnalai kaip Mojo ir Uncut apie tokias grupes nerašė. Haris užsakė kebabų ir
žvilgtelėjo į laikrodį. Rakelė žadėjo lygiai dešimtą sustoti tiesiai priešais šią užkandinę. Haris vėl
nužvelgė Olegą. Šis be paliovos kalbėjo. Kada tai nutiko? Kada berniukas tapo dvylikametis ir
pradėjo žavėtis muzika, perteikiančia skirtingas mirties stadijas, susvetimėjimą, šaltį ir visuotinį
žlugimą? Gal Harį ir turėtų tai jaudinti, bet jis nesuko sau galvos. Reikia nuo kažko pradėti: patenkinti
smalsumą, pasimatuoti drabužius ir pažiūrėti, ar tinka. Bus ir kitų dalykų. Geresnių. Ir kur kas
blogesnių.
– Hari, tau irgi patiko, ar ne?
Haris linktelėjo. Nekilo noro pasakyti, kad koncertas šiek tiek sugadino jam nuotaiką. Jis negalėjo
iki galo užčiuopti, kas atsitiko, gal tiesiog tai ne jo vakaras. Vos tik jiems patekus į žmonių minią
arenoje, jį pagavo paranoja, kuri nuolat apnikdavo apgirtus, bet pastaraisiais metais pasireikšdavo ir
kai būdavo blaivus. Ir, užuot įsijautęs, jis kovojo su jausmu, kad yra stebimas. Stovėjo ir dairėsi
aplinkui, tyrinėjo žiūrovų veidus minioje aplinkui.
– „Slipknot“ veža, – pareiškė Olegas. – O kaukės buvo tokios kietos! Ypač ta su ilga siaura nosimi.
Ji priminė kažkokį... kažkokį...
Haris klausėsi viena ausimi ir vylėsi, kad tuojau prisistatys Rakelė. Oras kebabų užkandinėje
pasidarė tirštas ir troškus, tarsi prie odos ir burnos būtų prilipęs plonas riebalų sluoksnis. Jis mėgino
neprisileisti atslenkančios minties. Bet ši jau buvo pakeliui, už kampo. Mintis apie gėrimą.
– Tai indėnų pomirtinės kaukės, – pasigirdo moteriškas balsas jiems už nugaros. – O „Slayer“
pasirodymas buvo geresnis už „Slipknot“.
Haris nustebęs atsisuko.
– „Slipknot“ labai daug pozuoja, ar ne? – kalbėjo ji. – Pasiskolintos idėjos ir bereikšmiai judesiai.
Ji vilkėjo juodą blizgų kulkšnis siekiantį apsiaustą, užsagstytą iki pat kaklo. Iš po drabužio matėsi
tik pora juodų ilgaaulių. Veidas buvo blyškus, akys padažytos.
– Niekada nebūčiau patikėjęs, – prisipažino Haris, – kad tau patinka tokio stiliaus muzika.
Katrina Brat trumpai šyptelėjo.
– Aš iš esmės pasakyčiau priešingai.
Ji nieko tiksliau nepaaiškino ir pardavėjui už prekystalio pasakė, kad norėtų „Farris“ mineralinio
vandens.
– „Slayer“ – tikras šlamštas, – vos girdimai burbtelėjo Olegas.
Katrina atsisuko į jį.
– Tu tikriausiai Olegas?
– Taip, – sumurmėjo Olegas ir pasitaisė kareiviškos medžiagos kelnes. Atrodė, kad suaugusios
moterys jam ir patinka, ir nepatinka. – Iš kur tokios žinios?
 Katrina nusišypsojo.
– Iš kur tokios žinios? Tu, gyvenantis Holmenkoleno kalno pašlaitėje, turėtum sakyti „žinai“. Ar
Haris išmokė tave kalbėti rytinei daliai būdinga kalba?
Olegui į skruostus plūstelėjo kraujas.
Katrina tyliai nusijuokė ir švelniai prisilietė Olego peties.
– Atleisk, tiesiog smalsauju.
Berniuko veidas nusidažė tokiu ryškiu raudoniu, kad net sušvito balti akių obuoliai.
– Aš irgi smalsauju, – tarė Haris ir ištiesė Olegui kebabą. – Tikiuosi, kad aptikai panašumų, kurių
ieškoti tau pavedžiau, Brat.
Haris pamatė, kad ji išgirdo įspėjimą: „Neerzink berniuko.“
– Kai ką aptikau, – atsiliepė Katrina ir pasuko plastikinį „Farris“ mineralinio vandens buteliuko
kamštelį. – Bet tu užsiėmęs, tad galime imtis šito rytoj.
– Nesu taip jau užsiėmęs, – pertarė Haris ir užmiršo apie riebalų sluoksnį ir jausmą, kad dūsta.
– Tai konfidenciali informacija, o esame apsupti galybės žmonių, – tarė Katrina. – Bet galiu tau
šnipštelėti kelis raktinius žodelius.
Ji prisilenkė arčiau, ir riebalų persunktoje aplinkoje jis pajuto kiek vyrišką kvepalų aromatą ir šiltą
orą prie ausies.
– Prie šaligatvio ką tik privažiavo sidabrinės spalvos „Volkswagen Passat“. Ten sėdi moteris,
bandanti atkreipti tavo dėmesį. Kertu lažybų, kad tai Olego mama.
Haris staiga atsistojo ir pro didelį langą pažvelgė į automobilį. Nuleidusi automobilio lango stiklą,
į juos stebeilijo Rakelė.
*
– Nepritrupink, – įspėjo Rakelė, kai Olegas šleptelėjo ant galinės sėdynės su kebabu rankoje.
Haris stabtelėjo prie praviro langelio. Rakelė vilkėjo šviesiai mėlyną nertinį. Jis puikiai prisiminė
tą drabužį. Žinojo, kaip šis kvepėjo, koks buvo jausmas, kai prisiliesdavai prie jo ranka ar skruostu.
– Kaip koncertas? – pasidomėjo ji.
– Paklausk Olego.
– Koks grupės pavadinimas? – per veidrodėlį ji žvilgtelėjo į Olegą. – Žmonės gatvėje keistokai
apsirengę.
– Ramios dainos apie meilę ir panašiai, – tarė Olegas ir, kai mama nusuko žvilgsnį nuo
veidrodėlio, mirktelėjo Hariui.
– Ačiū, Hari, – padėkojo ji.
– Nėra už ką. Važiuok atsargiai.
– Kas buvo ta moteris viduje?
– Bendradarbė. Ką tik pas mus įsidarbino.
– O? Pasirodė, kad vienas kitą pažįstate labai gerai.
– Kodėl?
– Jūs... – Rakelė staiga nutilo. Tada lėtai papurtė galvą ir nusijuokė. Giliu, bet vaiskiu juoku,
užgimusiu kažkur giliai gerklėje. Kupinu pasitikėjimo ir nerūpestingumo. Juoku, kuris kadais
privertė jį įsimylėti šią moterį. – Atleisk, Hari. Labos nakties.
Lango stiklas pakilo aukštyn ir automobilis slystelėjo nuo šaligatvio.
 Haris patraukė Tilto gatve, pagrindine užeigų ašimi, kur pro atviras duris sklido dunksinti muzika.
Ketino išgerti puodelį kavos restoranėlyje „Teddys Softbar“, bet suvokė, kad tai nekokia mintis.
Verčiau eiti pro šalį.
*
– Kavos? – nepatikliai paklausė vaikinukas už baro.
Iš automatinio patefono skambėjo Džonio Kešo muzika. Haris persibraukė pirštu viršutinę lūpą.
– Ar turi geresnių pasiūlymų? – savo balse Haris girdėjo kitonišką gaidelę, kuri buvo ir svetima, ir
pažįstama.
– Na, – pradėjo vyrukas ir persibraukė aliejumi suteptus plaukus. – Kava nelabai šviežia, tad gal
šviežiai įpilto alaus?
Džonis Kešas dainavo apie Dievą, krikštą ir naujus pažadus.
– Na... – atsiliepė Haris.
Vaikinukas kitapus baro šyptelėjo.
Tą akimirką Haris pajuto kišenėje vibruojant. Čiupo telefoną. Staigiai ir nekantriai, tarsi telefono
signalo ir būtų laukęs.
Skambino Skarė.
– Ką tik sulaukėme pranešimo apie dingusį žmogų. Šis mums tinka. Ištekėjusi, turinti vaikų moteris.
Prieš kelias valandas vyras su vaikais parvažiavo namo ir jos nerado. Šeima gyvena miške, netoli
Solihiogdos kaimo; jos nematė niekas iš kaimynų ir ji negalėjo išvykti automobiliu, nes jį buvo
paėmęs vyras. Ant kelio nematyti jokių pėdsakų.
– Pėdsakų?
– Ten, aukštai, vis dar laikosi sniegas.
Priešais Harį su dunkstelėjimu buvo pastatytas pusės litro bokalas.
– Hari? Tu vis dar ten?
– Taip. Aš mąstau.
– Apie ką?
– Ar ten kur nors nulipdytas sniego senis?
– He?
– Sniego senis.
– Iš kur man žinoti?
– Tai važiuojam ir pažiūrėsim. Šok į automobilį ir pasiimk mane, lauksiu prie prekybos centro
„Gunerius“ Didžiojoje gatvėje.
– Ar negalime to padaryti rytoj, Hari? Šįvakar ketinau pasidulkinti, o ta moteriškė tik dingusi be
žinios, taigi kol kas nėra ko labai skubėti.
Haris spoksojo į putų juostelę, kuri kaip gyvatė rangėsi žemyn išorine bokalo puse.
– Tiesą sakant... – patikino Haris, – tai velniškai skubu.
Barmenas nustebęs pažvelgė į nepaliestą puslitrį, penkiasdešimties kronų banknotą ant stalo ir,
nutilus Džoniui Kešui, plačius tarpduryje pranykstančius pečius.
*
– Silvija niekada nebūtų tiesiog išėjusi, – pareiškė Rolfas Otersenas.
Rolfas Otersenas buvo liesas. Arba, tiksliau sakant, tikras kaulų rinkinys. Flaneliniai marškiniai
užsagstyti iki pat viršaus, iš jų kyšojo plonas ilgas kaklas ir galva, sukelianti Hariui minčių apie
ilgakojį balų paukštį. Iš rankovių išlindusios pora smulkučių rankų su ilgais plonais pirštais, kurie be
perstojo krutėjo, sukiojosi ir malėsi. Dešinės rankos nagai buvo ilgi ir smailūs kaip paukščio.
Nešiojo akinius metaliniais rėmeliais, kokius labai mėgo radikalai aštuntame dešimtmetyje, akys už
storų stiklų atrodė didžiulės. Ant garstyčių geltonumo sienos kabėjo plakatas, vaizduojantis, kaip
indėnai tempia anakondą. Haris atpažino nuotrauką, naudotą Džoni Mičel albumui iš hipių akmens
amžiaus laikotarpio. Šalia kabėjo žinomo Fridos Kalo autoportreto reprodukcija. Kenčianti moteris,
pagalvojo Haris. Moters išsirinktas paveikslas. Grindys buvo iš natūralios pušies, o kambarį apšvietė
senovinės parafino ir rudo molio lempos, ko gero, rankų darbo. Atremta į sieną kampe stovėjo gitara
nailono stygomis, o tai, toptelėjo Hariui, paaiškina, kodėl vyro nagai nudildyti.
– Ką turite omeny sakydamas, kad ji niekada nebūtų išėjusi? – pasidomėjo Haris.
Priešais, ant svetainės stalo, Rolfas Otersenas padėjo žmonos ir jų dvynukių Olgos ir Emos
nuotrauką. Silvijos Otersen akys buvo didžiulės, mieguistos, tarsi visą gyvenimą būtų nešiojusi
akinius, o paskui pradėjusi nešioti kontaktinius lęšius arba pasidariusi korekcinę operaciją lazeriu.
Dvynukių akys panėšėjo į mamos.
– Ji būtų pranešusi, – tarė Rolfas Otersenas. – Palikusi žinutę. Turbūt kažkas nutiko.
Nepaisant nevilties, balsas buvo tylus ir švelnus. Rolfas Otersenas iš kelnių kišenės išsitraukė
nosinaitę ir pasišluostė veidą. Nosis blyškiame siaurame veide atrodė milžiniška. Jis išsišnirpštė nosį
vienu trombono garsą primenančiu pūstelėjimu.
Tarpduryje pasirodė Skarės galva.
– Atvyko patruliai su tarnybiniais šunimis. Atsivežė apmokytą ieškoti palaikų.
– Pradedam, – davė nurodymą Haris. – Ar apklausėt visus kaimynus?
– Aha. Vis dar nieko.
Skarė uždarė duris, o Haris atkreipė dėmesį, kad Oterseno akys už akinių stiklų dar labiau išsiplėtė.
– Palaikų? – suvapėjo Otersenas.
– Tiesiog toks pasakymas, – tarė Haris ir įsidėmėjo, kad teks duoti Skarei keletą patarimų dėl
formuluočių.
– Tai jūs naudojate jį ir ieškodami gyvųjų?
Sutuoktinio balsas skambėjo maldaujamai.
– Žinoma, – nusijuokė Haris, užuot pasakęs, kad palaikus užuodžiantys šunys randa vietas, kur
gulėjo negyvų žmonių kūnai. Kad jie negali būti naudojami nei ieškant narkotikų, nei prarastų daiktų
arba gyvųjų. Kad naudojami tik ieškant palaikų. Taškas.
– Taigi paskutinį kartą jūs matėte ją ketvirtą valandą? – paklausė Haris ir žvilgtelėjo į užrašus. –
Prieš išvažiuodamas į miestą su dukromis? Ką ten veikėte?
– Aš tvarkiausi parduotuvėje, o mergaitės buvo smuiko pamokose.
– Parduotuvėje?
– Majorstueno rajone turime parduotuvėlę, kurioje prekiaujame rankų darbo afrikietiškomis
prekėmis. Meno kūriniais, lėlėmis, drabužiais, įvairiausiais dalykais. Importuojame tiesiai iš
gamintojų ir jiems gerai sumokame. Klientus dažniausiai aptarnauja Silvija, bet ketvirtadieniais
dirbame ilgai ir, jai parvažiavus namo, išvykstu aš, kartu nuvežu dukras. Kol nuo penkių iki septynių
mergaitės smuikuoja muzikos akademijoje „Baratt Due“, aš stoviu prie kasos. Jas pasiėmęs, važiuoju
namo. Šiandien sugrįžome šiek tiek po pusės aštuonių.
– Mhm. Kas dar dirba parduotuvėje?
 – Niekas.
– Tai reiškia, kad ketvirtadieniais parduotuvė pabūna uždaryta? Maždaug valandą?
Rolfas Otersenas kreivai šyptelėjo.
– Tai labai maža parduotuvėlė. Daug pirkėjų neturime. Jei atvirai, kol neprasideda kalėdinis
išpardavimas, beveik tuščia.
– O kaip...
– NORAD direktoratas. Jie remia parduotuvę ir tiekėjus: tai dalis valstybinės verslo programos su
trečiojo pasaulio šalimis, – jis tyliai kostelėjo. – Pasauliui siunčiama žinia šioje šalyje svarbesnė už
kronas ir trumpalaikį pelną, argi ne?
Haris linktelėjo, nors galvojo ne apie paramą ir sąžiningą prekybą Afrikoje, o apie laikrodį ir
laiką, kurį trunka važiavimas Osle ir rajonuose. Iš virtuvės, kur dvynukės sėdėjo ir valgė vėlyvą
vakarienę, sklido radijo garsai. Televizoriaus Haris nepastebėjo.
– Kol kas ačiū. – Inspektorius atsistojo ir išėjo į lauką.
Kieme stovėjo trys automobiliai. Vienas priklausė Bjornui Holmui – „Volvo Amazon“, perdažytas
juodai, su marga ralio juosta, kertančia stogą ir bagažinę. Haris pakėlė akis į giedrą žvaigždėmis
nusėtą dangų, kaip arka gaubiantį nedidukę sodybą proskynoje. Įkvėpė oro. Eglių ir deginamos
medienos aromatas. Nuo miško pakraščio sklido šuns šnopštavimas ir raginantys policininko
šūksniai.
Norėdamas patekti į ūkinį pastatą, Haris padarė lankstą. Jie sutarė nesunaikinti pėdsakų, – šie gali
praversti. Pro praviras duris jį pasiekė balsai. Jis pritūpė ir virš durų kabančios lempos šviesoje
patyrinėjo batų atspaudus. Tada atsistojo, atsirėmė į staktą ir išsitraukė pakelį cigarečių.
– Panašu į nužudymo vietą, – tarė jis. – Kraujas, lavonai ir išvartyti baldai.
Bjornas Holmas ir Magnusas Skarė nuščiuvo, atsisuko ir sekė Hario žvilgsnį. Didelė atvira patalpa
buvo apšviesta vienos plikos lemputės, kabančios ant kabelio, apsukto apie siją. Viename patalpos
gale stovėjo tekinimo staklės, šalia – stendas su kabančiais įrankiais: plaktukais, pjūklais, replėmis ir
grąžtais. Jokių elektrinių prietaisų. Kita pusė buvo užtverta viela, už kurios ant prie sienos pritvirtintų
laktų tupėjo arba ant šiaudų pasipūtusios stypinėjo vištos. Patalpos viduryje ant pilkšvų medinių
krauju paplūdusių grindų gulėjo trys kūnai be gyvybės ženklų. Šalia trinkos – trys galvos. Haris
įsikišo tarp lūpų nepridegtą cigaretę, įėjo vidun, saugodamasis, kad neįmintų į kraują, pritūpė prie
trinkos ir įsižiūrėjo į vištų galvas. Žibintuvėlio šviesa atsispindėjo jo tamsiose akyse. Pirmiausia jis
pakėlė baltą iškritusią plunksną – atrodė, kad šios kraštai buvo juodi ir apsvilę; tada patyrinėjo lygų
plunksnų pakraščių paviršių ant vištų kaklo. Kraujas buvo sukrešėjęs ir juosvas. Jis žinojo, kad šiam
darbui nereikia daug laiko, ne daugiau kaip pusės valandos.
– Ar pastebi ką įdomaus? – pasidomėjo Bjornas Holmas.
– Mano smegenys pažeistos mano profesijos, Holmai. Kaip tik dabar jos tyrinėja vištos lavoną.
Skarė garsiai užsikvatojo ir ore išpaišė laikraščio antraštės pavadinimą:
– Bjaurus trijų vištų nužudymas. Vudu parapija. Haris Hūlė ėmėsi tyrimo.
– Man įdomiau tai, ko aš nepastebiu, – tarė Haris.
Bjornas Holmas kilstelėjo antakį, apsidairė ir ėmė lėtai linkčioti.
Skarė įtariai visus apžvelgė:
– Ir kas gi tai galėtų būti?
– Nužudymo įrankis, – atsakė Haris.
 – Kirvis, – tarė Holmas. – Geriausias būdas kirsdinti vištas.
Skarė šnirpštelėjo.
– Jei tas vištas nugalabijo ponia, greičiausiai padėjo kirvuką atgal į vietą. Tie ūkininkai labai
tvarkingi žmonės.
– Su tuo sutinku, – tarė Haris ir klausėsi vištų kudakavimo, sklindančio, rodos, iš visų pusių. –
Todėl ir įdomu, kodėl trinka apvirtusi, o vištų kūnai išdraikyti. O kirvukas nepadėtas į vietą.
– Į vietą? – Skarė atsisuko į Holmą ir užvertė akis.
– Gal teiktumeisi kiek apsižvalgyti, Skare? – atsiliepė Haris, nepakeldamas akių.
Skarė vis dar žvelgė į Holmą, linksintį link stendo su įrankiais.
– O, velnias, – išsprūdo Skarei.
Tuščioje vietoje tarp plaktuko ir aprūdijusio pjūklo aiškiai išsiskyrė kirvuko kontūrai.
Iš lauko aidėjo šuns ambrijimas, inkštimas ir garsus policininko šauksmas, jau nepanašus į
raginimą.
Haris pasitrynė smakrą.
– Apieškojome visą ūkinį pastatą, taigi kol kas atrodo, kad Silvija Otersen apleido šią vietą
viduryje galvų kirtimo proceso ir su savimi pasiėmė įrankį. Holmai, ar gali pamatuoti šių paukščių
kūno temperatūrą ir apytikriai nustatyti mirties laiką?
– Gerai.
– He? – pasitikslino Skarė.
– Noriu sužinoti, kada ji išspruko, – paaiškino Haris. – Holmai, ar pešei ką nors, patyrinėjęs batų
atspaudus lauke?
Kriminalinių ekspertizių specialistas papurtė galvą.
– Per daug ištrypta, ir munei reikia daugiau šviesos. Aptikau keletą Rolfo Oterseno batų atspaudų.
Ir keletą kitų, vedančių link ūkinio pastato, tačiau jokių, vedančių iš jo. Gal iš pastato ji buvo išnešta?
– Mhm. Tokiu atveju nešančio asmens batų atspaudai būtų gilesni. Gaila, kad niekas neįsimynė į
kraują.
Haris apžiūrinėjo tamsias sienas, kurių nepasiekė lemputės šviesa. Iš kiemo girdėjosi verksmingas
šuns unkščiojimas ir tūžmingi policininko keiksmažodžiai.
– Skare, eik ir patikrink, kas vyksta, – paragino Haris.
Skarei išėjus, Haris vėl įjungė žibintuvėlį ir nuėjo prie sienos. Perbraukė ranka nedažytas lentas.
– Kū... – pradėjo Holmas, bet nutilo, kai į sieną dunkstelėjo Hario batas.
Pasirodė žvaigždėtas dangus.
– Galinės durys, – sumurmėjo Haris ir įsistebeilijo į juodą mišką ir melsvus eglių kontūrus,
išryškėjusius juosvai gelsvo dangaus skliaute, nuspalvintame iš toli sklindančių miesto šviesų. Tada
nukreipė žibintuvėlį į sniegą. Šviesos spindulys tuojau surado pėdsakus.
– Du žmonės, – pareiškė Haris.
– Šuo, – pradėjo sugrįžęs Skarė. – Tas padaras nesijudina iš vietos.
– Nesijudina? – Haris leido žibintuvėlio spinduliui ieškoti pėdsakų. Sniegas atspindėjo šviesą, bet
žymės prapuolė po medžiais plytinčioje nakties tamsoje.
– Patrulis nieko nesupranta. Anot jo, šuo bijo. Šiaip ar taip, nė už ką neina į mišką.
– Gal užuodžia lapes, – svarstė Holmas. – Šiame miške jų knibždėte knibžda.
 – Lapes? – šniurkštelėjo Skarė. – Toks didelis šunėkas juk nebijos lapės.
– Gal jis nėra matęs lapės, – pridūrė Haris. – Bet suvokia, kad užuodžia plėšrūną. Logiška bijoti to,
apie ką nė nenutuoki. Tas, kuris elgiasi kitaip, ilgai negyvena.
Haris pajuto, kad širdis ėmė dunksėti smarkiau. Ir žinojo kodėl. Miškas. Tamsa. Gili nelogiška
baimė. Tokia, kurią reikia nugalėti.
– Kol kas traktuojame tai kaip nusikaltimo vietą, – tarė Haris. – Imkitės darbo. Aš pabandysiu
patikrinti, kur veda šie pėdsakai.
– OK.
Haris nurijo ir žengė pro galines duris. Tai nutiko prieš dvidešimt penkerius metus. O kūnas vis
tiek priešinasi.
*
Per rudens atostogas jie viešėjo pas senelį Ondalsnese. Sodyba stovėjo kalno šlaite, už kurio
stūksojo galingas Rumsdalio kalnynas. Hariui buvo dešimt metų. Jis paėjo tolėliau į mišką paieškoti
karvės, kurios pasigedo senelis. Norėjo surasti ją seneliui pats pirmas. Taigi skubėjo. Kaip patrakęs
skuodė per kalveles, nusagstytas mėlynių kupstais ir juokingais kreivais berželiais. Takeliai
išryškėdavo ir vėl prapuldavo, o jis bėgo vis tolyn paskui varpelio garsą, kurį tarėsi girdėjęs giliau
tarp medžių. Ir štai suskambo vėl, šįkart kiek dešiniau. Haris peršoko per upelį, pasilenkęs prasmuko
po medžiu, batai žliugsėjo, o jis, priešaky artinantis lietaus pritvinkusiam debesiui, pasileido per
pelkę. Matė, kaip nuo debesies plevėsuojantis dulksnos nuometas driekiasi stačia pašlaite.
Ir buvo taip gera, kad jis nė nepastebėjo atslenkančios, iš liūno atšliaužiančios, tarp medžių
besirangančios, kalno šlaito šešėlyje kaip juodi dažai plintančios ir klonio apačioje besitvenkiančios
tamsos. Tik žvelgė į ratus danguje sukantį didelį paukštį, kuris iškilo taip svaiginamai aukštai, kad už
jo matėsi stūksantis kalnas. Ir tada vienas batas užkliuvo, ir jis parkrito. Veidu žemyn, nespėjęs
prisilaikyti. Viskas aptemo, nosis ir burna prisipildė pelkės, mirties, trūnėsių ir tamsos. Tas kelias
sekundes, kai buvo paniręs, jis galėjo paragauti tamsos skonio. O kai vėl atsikėlė, suvokė, kad šviesa
užgeso. Perkopė virš jo stūksantį didingą tylų kalną, šnibždantį jam, kad jis nežino, kur esantis, kad
jau seniai pasiklydo. Nesuvokdamas, kad pametė vieną batą, Haris atsistojo ir dėjo į kojas. Tikrai
netrukus pamatys ką nors pažįstamo. Bet gamtovaizdis atrodė apkerėtas, akmenys virtę iš žemės
gelmių kylančių būtybių galvomis, krūmokšniai – jo kojas braižančiais pirštais, o berželiai –
kuprotomis raganomis, rodančiomis viena ar kita kryptimi, namo arba į pragaištį, kelią į senelės
namus arba tiesiai į Duobę. Mat suaugusieji papasakojo jam apie Duobę. Tą vietą, kur pelkė neturi
dugno, kur pradingo ir niekada nebepasirodė galvijai, žmonės ir netgi vežimai.
Jau buvo beveik naktis, kai Haris įžirgliojo į virtuvę, o močiutė jį apkabino ir pasakė, kad tėvas,
senelis ir kiti suaugusieji iš kaimyninių namų visi išėję jo ieškoti. Kur jis buvęs?
Miške.
Bet ar jis negirdėjęs jų šūksnių? Jie vis šaukė: „Hari, Hari“, – ji pati girdėjusi tai visą laiką.
Haris šito neprisiminė, bet vėliau jam buvo daug kartų pasakojama, kaip drebėdamas iš šalčio jis
sėdėjo ten ant medinės dėžės priešais viryklę, apatiškai spoksodamas į tamsą aplinkui: „Maniau, kad
šaukėte ne jūs.“ – „O kas tu manei, kad ten šaukė?“ – „Tie kiti. Močiute, ar žinai, kad tamsa turi
skonį?“
*
Hariui žengus kelis žingsnius gilyn į mišką, jį užklupo intensyvi, beveik nenatūrali tyla. Jis laikė
žibintuvėlį nukreipęs tiesiai prieš save, kadangi kaskart, šviesai užklydus į miško gilumą, šešėliai
iškrikdavo tamsoje tarp medžių kaip sunerimusios dvasios. Buvimas atskirtam nuo tamsos šviesos
burbule nesuteikė saugumo jausmo. Veikiau atvirkščiai. Žinodamas, kad yra geriausiai matomas iš tų,
kurie juda miške, jis jautėsi nuogas, neapsaugotas. Medžių šakos braižė jam veidą kaip bandantys
atpažinti aklojo pirštai.
Batų atspaudai vedė prie gurgančio upelio, nustelbiančio kiek per dažną Hario kvėpavimą. Netoli
jo viena eilė pėdsakų pradingo, tačiau palei srovę kiek žemėliau pasirodė kiti pėdsakai.
Haris ėjo tolyn. Upelis vingiavo, bet Haris ne itin bijojo paklysti, pasukus atgal juk reikės
paprasčiausiai sekti pėdsakais.
Pasigirdo įspėjantis pelėdos „uū“, paukštis tikrai buvo netoliese. Laikrodžio ciferblatas Hariui ant
riešo žibėjo žalsvai ir rodė, kad jis žingsniuoja jau penkiolika minučių. Pats metas apsisukti ir
sukviesti komandą su tinkamu apavu, apranga ir šunimi, kuris nebijotų lapių.
Hario širdis apsivertė.
Kažkas greitai pralėkė jam pro pat veidą. Be garso ir taip staiga, kad jis nieko nepastebėjo. Bet
judesys sukėlė oro gūsį. Haris girdėjo į sniegą besiplakančius pelėdos sparnus ir gailų graužiko, ką
tik tapusio jos auka, cyptelėjimą.
Jis lėtai iškvėpė. Paskutinį kartą šviesos spinduliu nušvietė mišką priešais save ir apsisuko eiti atgal.
Žengė vieną žingsnį, tada sustingo. Norėjo žengti dar vieną, tada kitą ir nešdintis iš čia. Bet padarė tai,
ką privalėjo. Nušvietė plotus sau už nugaros. Ir tuomet vėl tai pamatė. Blyksnis, šviesos atspindys,
kurio vidurnaktį tamsiame miške neturėtų būti. Jis priėjo arčiau. Žvilgtelėjo atgal ir pabandė įsidėmėti
vietą. Geležtė gulėjo maždaug už penkiolikos metrų nuo upelio. Jis pritūpė. Kyšojo tiesiog plieno
gabalas, bet jam nereikėjo nužerti sniego, kad pažiūrėtų, kas tai. Kirvis. Kirvukas. Jei ašmenys po
vištų kirsdinimo ir buvo sutepti, kraujo žymių jau nebesimatė. Pėdsakų aplink kirvuką nebuvo. Haris
pašvietė ir įsižiūrėjo į nukirstą šakelę, gulinčią ant sniego už kelių metrų. Kažkas turbūt su didele jėga
paleido kirvuką šia kryptimi.
Tą akimirką Harį vėl pagavo pažįstamas jausmas. Toks pats, koks šį vakarą apniko jį „Spektrum“
arenoje. Kad yra stebimas. Pagautas instinkto, Haris išjungė žibintuvėlį, ir jį kaip kilimas užgulė
tamsa. Jis sulaikė kvėpavimą ir sukluso. Nereikia, pagalvojo. Blogis nėra būtis, ieškanti būsto.
Anaiptol, tai yra gėrio nebuvimas. Vienintelis dalykas, čia keliantis baimę, esi tu pats.
Bet jausmas nenorėjo nuslopti. Kažkas spoksojo į jį. Kažkas. Tie kiti. O proskynoje prie upelio
švytėjo mėnulio šviesa. Jis įžvelgė kažką, kas priminė žmogaus siluetą.
Haris įjungė žibintuvėlį ir nukreipė į proskyną.
Tai buvo ji. Stovėjo tiesiai, sustingusi tarp medžių, ir nemirksėdama žvelgė į jį tomis pačiomis
didelėmis mieguistomis akimis kaip nuotraukoje. Haris pirmiausia pagalvojo, kad moteris
apsirengusi baltai kaip nuotaka, kad stovi prie altoriaus čia, vidury miško. Šviesoje ji tviskėjo.
Virpėdamas Haris įtraukė oro ir striukės kišenėje sugrabaliojo mobilųjį telefoną. Bjornas Holmas
atsiliepė po antro signalo.
– Viską užtverk, – nurodė Haris. Gerklė buvo sausa, balsas prikimęs. – Kviečiu pastiprinimą.
– Kas nutiko?
– Čia stovi sniego senis.
– Ir kū?
Haris paaiškino.
– Nenuklausiau paskutinio sakinio, – šūktelėjo Holmas. – Čia labai prastas ryšys...
– Galva, – pakartojo Haris, – yra Silvijos Otersen.
Holmas nuščiuvo.
 Haris paliepė jam sekti pėdsakais ir nuspaudė pokalbio baigimo mygtuką.
Tada pritūpė prie medžio, iki kaklo užsisagstė striukę ir išjungė žibintuvėlį, kad pataupytų
elementus, kol laukia. Ir pagalvojo, kad buvo beveik pamiršęs tamsos skonį.
 II DALIS
10 skyrius
Ketvirta diena. Kreida

Kai išvargęs Haris pagaliau pravėrė savo buto duris, laikrodis rodė pusę keturių. Jis nusimetė
drabužius ir nužingsniavo tiesiai į dušo kabiną. Kol karšto vandens srovelės smaigstė jam odą,
masažavo sustingusius raumenis, tirpdė sustirusį kūną, jis stengėsi nemąstyti. Jie šnektelėjo su Rolfu
Otersenu, bet formali apklausa turės palaukti iki ryto. Solihiogdos kaime skubiai apklausė netoliese
gyvenančius kaimynus, o jų nebuvo labai daug. O nusikaltimo vietą tiriantys pareigūnai ir šunys
darbuosis visą naktį. Jiems buvo likę nedaug laiko, paskui pėdsakai užsiterš, pasidengs sniegu arba
aptirps. Haris užsuko vandens čiaupą. Oras prisipildė pilkšvų garų, nuvalytas veidrodis tuojau vėl
aprasojo, tad Hario veidas atrodė iškreiptas, o nuogas kūnas – neryškių kontūrų.
Hariui valantis dantis, suskambo mobilusis telefonas.
– Haris.
– Stormanas, kovotojas su pelėsiu.
– Vėlai skambinate, – nustebęs pareiškė Haris.
– Maniau, kad dirbate.
– O?
– Rodė per vakaro žinias. Apie tą ponią iš Solihiogdos. Pastebėjau jus reportaže. Sulaukiau testų
rezultato.
– Ir?
– Jus apniko pelėsis. It peralkęs velniūkštis. Aspergillus versicolor.
– Ir ką tai reiškia?
– Tai, kad mikroorganizmai gali būti įvairiausių spalvų. Jei tik jie matosi. Taip pat reiškia, kad
turėsiu išardyti daugiau jūsų buto sienų.
– Mhm, – Hariui dingtelėjo, kad derėtų parodyti kiek daugiau susidomėjimo, labiau susirūpinti ar
bent paklausinėti. Bet jam neužteko jėgų. Tik ne šiąnakt. – Labai prašom.
Haris baigė pokalbį ir užmerkė akis. Laukė vaiduoklių: to, kas buvo neišvengiama, bent jau tol, kol
kratosi vienintelių nuo jų gelbstinčių vaistų. Gal šįkart numatoma nauja pažintis? Jis laukė, kol ji
atkėblins iš miško, linguodama baltu kūnu be kojų, kaip peraugęs medtakio kėglis su galva ir
juodomis akiduobėmis, iš kurių varnos išlesė akių obuolių likučius. Su kyšančiais dantimis, nes lapė
nugraužė jai lūpas. Nežinia kas pasirodys, pasąmonės nesupaisysi. Ji tokia nenuspėjama. Užmigęs
Haris sapnavo, jog guli vonioje ir paniręs giliai vandenyje klausosi burbuliavimo ir moterų juoko.
Ant emalio želia ir link jo tiesiasi jūrų žolės – kaip žali baltos rankos pirštai, siekiantys jo delnų.
*
Ant VPI stalo gulinčius laikraščius ryto saulė nusėjo šviesos stačiakampiais. Pirmuose laikraščių
puslapiuose šypsojosi Silvija Otersen ir mirgėjo antraštės: „Nužudyta ir nukirsdinta“, „Nukirsdinta
miške“ ir turbūt pati geriausia – „Nukirsdinta“.
 Vos praplėšus akis, Hariui plyšo galva. Dabar atsargiai laikė suėmęs ją rankomis ir galvojo, kad
vakar vakare galėjo ir prisigerti, nuo to nebūtų buvę blogiau. Jam knietėjo užsimerkti, bet Hagenas
buvo įbedęs žvilgsnį tiesiai į jį. Haris stebėjo, kaip Hageno burna vis prasiveria, kraiposi ir
užsičiaupia, trumpai sakant, kad jis vis dar formuoja žodžius, kurie Harį pasiekia prastai nustatytomis
bangomis.
– Išvada... – tarė Hagenas, ir Haris susiprato, kad laikas pastatyti ausis, – ta, kad nuo dabar šiai bylai
teikiama pirmenybė. O tai reiškia, kad iškart padidinsime tavo tyrėjų grupę ir...
– Nesutinku, – sustabdė Haris ir pajuto, kad, ištarus šį žodį, kaukolė atsidūrė ant sprogimo ribos. –
Vėliau galėsime prašyti daugiau žmonių, bet kol kas susirinkimuose man nereikalingas niekas kitas.
Tik mes keturi.
Gunaras Hagenas atrodė kaip perkūno trenktas. Tiriant žmogžudystes, dėl kurių nė nereikia sukti
galvos, tyrėjų grupes sudaro mažiausiai tuzinas žmonių.
– Nevaržomos mintys geriausiai liejasi mažose grupelėse, – pridūrė Haris.
– Nevaržomos mintys? – pratrūko Hagenas. – O kaip įprastas policijos darbas? Kriminalinių
ekspertizių procedūros, apklausa, ataskaitos? O kaip dėl duomenų koordinavimo? Surinkta grupė...
Stabdydamas žodžių srautą Haris pakėlė ranką.
– Būtent dėl to. Nenoriu paskęsti visame šitame.
– Paskęsti? – Hagenas su nepasitikėjimu dėbsojo į Harį. – Tada geriau paskirsiu bylą geram
plaukikui.
Haris lengvai pasimasažavo smilkinius. Jis puikiai žinojo, kad Hagenas supranta, jog, išskyrus
inspektorių Hūlę, Smurtinių nusikaltimų skyriuje nėra nė vieno, kuris galėtų vadovauti šios
žmogžudystės tyrimui. Taip pat žinojo, kad perduoti bylą pagrindiniam tyrimų biurui – kriminalinei
policijai naujojo VPI prestižui būtų toks smūgis, kad Hagenas mieliau paaukotų savo itin apžėlusią
dešiniąją ranką.
Haris atsiduso:
– Įprastos tyrėjų grupės bando įsilieti į duomenų srautą. O taip būna tada, kai tiriama įprasta byla.
Bet pirmame puslapyje aprašyta nukirsta galva... – Haris papurtė galvą. – Žmonės visai pašėlo. Vien
tik po vakarinių žinių sulaukėme daugiau nei šimto įspėjančių telefono skambučių. Žinai, vos liežuvį
apverčiantys girtuokliai, nuolatiniai psichai, dar keli naujokai. Žmonės, galintys papasakoti, kad
žmogžudystė aprašyta „Apreiškime Jonui“ paskutinėje Naujojo Testamento knygoje ir taip toliau. Iki
šiandien gavome du šimtus pranešimų. Ir tik palauk, galbūt paaiškės, kad esama ir daugiau palaikų.
Tarkim, kad reikia paskirti mažiausiai dvidešimt žmonių, kurie bus atsakingi už pranešimus. Tikrins
ir rašys ataskaitas. Galima sakyti, kad dvi valandas tiriamojo darbo užims vien tik fizinis
atsiliepinėjimas į skambučius, dvi valandas – jų koordinavimas, dvi valandas – kasdienis komandos
subūrimas, supažindinimas su naujienomis, atsakinėjimas į klausimus, pusę valandos – atrinkimas,
kokia informacija tinkama perduoti spaudos atstovams. Spaudos konferencija irgi užimtų
keturiasdešimt penkias minutes. Blogiausia tai, kad.... – Haris prispaudė smilius prie skaudamų
žandikaulių raumenų ir susiraukė, – įprastame tyrime tai būtų priimtinas išteklių panaudojimas. Nes
kažkur ten visada bus tokių, kurie kažką žino, kažką girdėjo ar matė. Tas informacijos daleles
galėtume uoliai sulipdyti arba pasinaudoję jomis staiga stebuklingai išaiškintume bylą.
– Būtent, – sukruto Hagenas. – Todėl...
– Bėda ta, – kalbėjo Haris, – kad ši byla ne tokia. Ne toks žudikas. Šis žmogus nepasitikėjo draugu
ir nepasirodė netoli žmogžudystės vietos. Kažkur ten niekas nieko nežino, taigi pranešimai, kurių
sulauksime, mums nepadės, o tik dar labiau nugramzdins. Visi įmanomi kriminalinių ekspertizių
elementai mus tik suklaidins. Kitaip sakant, tai šiek tiek kitoks žaidimas.
Hagenas atsilošė kėdėje, surėmė pirštų galiukus ir mąsliai įsistebeilijo į Harį. Pamirksėjo kaip
saulėje šylantis driežas, tada pasiteiravo:
– Tai tu žiūri į tai kaip į žaidimą?
Hariui parūpo, kur link Hagenas suka. Jis linktelėjo.
– Kokį žaidimą? Šachmatus?
– Gali būti, – sutiko Haris. – Gal šachmatus užrištomis akimis?
Hagenas linktelėjo.
– Vadinasi, įsivaizduoji klasikinį serijinį žudiką – šaltakraujį, ypatingo intelekto, trokštantį
malonumo, žaidimo ir iššūkių?
Haris pagaliau susigaudė, kur link suka Hagenas.
– Vyrą, atitinkantį serijinių žmogžudžių profilius, kuriuos tyrinėjote Federalinio tyrimų biuro
organizuotuose kursuose? Tokį, kokį tada aptikai Australijoje? Tokį, koks, tiesiai šviesiai... – Hagenas
pakštelėjo lūpomis, tarsi skanautų žodžius, – yra puikus priešininkas tam, kuris turi tokią patirtį kaip
tavo?
Haris atsiduso.
– Šitaip negalvoju, šefe.
– Ne? Nepamiršk, kad dėsčiau Karo mokykloje, Hari. Kaip manai, apie ką svajoja ten sėdintys
karjeristai generolai, kai pasakoju jiems, kaip karo strategai asmeniškai pakeitė pasaulio istorijos
eigą? Apie netrikdomą sėdėjimą ir taikos laukimą, apie tai, kaip papasakos savo anūkams, kad tiesiog
buvo ten, kad niekas niekada nesužinojo, ką jie būtų sugebėję nuveikti karo metu? Gal ir sako, kad
trokšta taikos, bet giliai viduje jie svajoja, Hari. Apie vienintelę galimybę. Žmogų valdo stiprus
socialinis poreikis būti reikalingam, Hari. Tai todėl, kur nors pasaulyje sprogus fejerverkui,
generolai Pentagone iškart nupiešia patį baisiausią scenarijų. Manau, jog tu nori, kad ši byla būtų
ypatinga, Hari. Taip labai to trokšti, kad matai juodžiausias spalvas.
– Sniego senis, šefe. Ar pameni laišką, kurį rodžiau?
Hagenas atsiduso.
– Pamenu tą pamišėlį, Hari.
Haris žinojo, kad atėjo laikas nusileisti. Pasiūlyti kompromisą, kuris jau šovė į galvą. Padovanoti
Hagenui mažytę pergalę. Tačiau tik patraukė pečiais.
– Noriu palikti savo grupę tokios sudėties kaip dabar, šefe.
Hageno veidas apsiniaukė, sugriežtėjo.
– Negaliu tau šito leisti, Hari.
– Negali?
Hagenas stengėsi atlaikyti Hario žvilgsnį, bet pagaliau tai nutiko: sumirksėjo, nusuko akis. Tik
sekundės dalelytę, bet to pakako.
– Reikia atsižvelgti į kitus dalykus, – pabrėžė Hagenas.
Haris stengėsi nutaisyti nekaltą veido išraišką ir užbėrė ant žaizdos daugiau druskos:
– Į ką atsižvelgti, šefe?
Hagenas nudūrė akis į savo rankas.
– O tu kaip manai? Į viršininkus. Spaudą. Politikus. Kai praeis trys mėnesiai, o žudiko vis dar
nebūsime sučiupę, kaip manai, kas turės atsakyti į klausimą, kam skyrius teikia pirmenybę? Kas turės
aiškinti, kad šios bylos tyrėjų grupę sudarė keturi žmonės, nes mažose grupėse... – Hagenas košė
žodžius, tarsi spjaudytų apgliaumėjusias krevetes, – laisviau liejasi mintys ir geriau sekasi žaisti
šachmatais? Ar pagalvojai apie tai, Hari?
– Ne, – tarė Haris ir sukryžiavo rankas ant krūtinės. – Aš galvojau apie tai, kaip mes sučiupsime tą
vyruką, o ne apie tai, kaip aiškinsiu, kodėl jo nesučiupom.
Jis žinojo, kad tai pigus ėjimas, bet žodžiai padarė savo. Hagenas dusyk suklapsėjo akimis.
Prasižiojo ir vėl užsičiaupė, o Haris iškart susigėdo. Kodėl jam vis knieti kurstyti tas bevertes
varžybas – kurio šlapimo čiurkšlė nutrykš toliau? Varžymasis nieko nelemia, tik kelia pasitenkinimą,
kuriam nors – bet kuriam – pakėlus vidurinį pirštą. Rakelė kartą pareiškė, kad jis norėtų būti gimęs su
nuolat styrančiu papildomu didžiuoju pirštu.
– Kriminalinėje policijoje dirba vyriškis vardu Espenas Lepsvikas, – dėstė Haris. – Jis puikiai
vadovauja stambiems tyrimams. Galiu šnektelėti su juo, paprašyti suburti grupę, kuri man pateiks
ataskaitas. Grupės dirbs lygiagrečiai, nepriklausomai. Tu ir policijos viršininkas pasirūpinsite
spaudos konferencijomis. Kaip manai, šefe?
Hariui nereikėjo laukti atsakymo. Jis išvydo dėkingumą Hageno akyse. Ir suprato, kad laimėjo
šlapinimosi varžybas.
Parsiradęs į savo kabinetą, nedelsdamas paskambino Bjornui Holmui:
– Hagenas sutiko, ir bus taip, kaip sakiau. Susirinkimas mano kabinete po pusvalandžio.
Paskambinsi Skarei ir Brat?
Jis padėjo ragelį. Galvojo apie tai, ką Hagenas sakė apie vanagus, laukiančius savojo karo. Ir,
atidaręs stalčių, veltui ėmė naršyti „Dispril“ tablečių.
*
– Toje teritorijoje, kurią laikome nusikaltimo vieta, išskyrus batų atspaudus, nusikaltėlio pėdsakų
neaptikome, – pranešė Magnusas Skarė. – Sunkiau suvokti, kodėl neradome nė palaikų dalelių. Jis juk
nupjovė moteriai galvą, turėjo likti begalė žymių. Bet neaptikome nieko. Šunys net nesureagavo. Tai
tikrai keista.
– Jis nužudė ir atskyrė galvą nuo kūno upelyje, – tarė Katrina. – Jos likučiai pranyko kiek toliau
upelyje, ar ne? Ji bėgo vandeniu, kad nepaliktų pėdsakų, bet jis vis tiek moterį sučiupo.
– Kuo naudotasi? – paklausė Haris.
– Kirvuku arba pjūklu, kuo gi daugiau?
– O kaip dėl nudegimo žymių aplink pjūvio vietą?
Katrina pažvelgė į Skarę, ir abu patraukė pečiais.
– OK, Holmas patikrins, – tarė Haris. – O paskui?
– Gal paskui nuplukdė ją upeliu iki kelio, – svarstė Skarė. Jis temiegojo dvi valandas ir megztinį
buvo apsivilkęs nugara į priekį, bet niekas nepasivargino jam pasakyti. – Sakau, gal todėl nė velnio
neradome. O turėjome ką nors pastebėti. Kraujo dryžį ant medžio kamieno, gabaliuką mėsos ant
šakelės ar drabužio skutelį. Bet aptikome jo pėdų atspaudus ten, kur upelis pateka po keliu. Šalia kelio
ant sniego matėsi žymės kažko, kas galėtų būti kūnas. Bet Dievas žino, juk šunys šios vietos
nešniukštinėjo. Netgi tas nelemtas palaikus užuodžiantis šunėkas! Tai tikrai...
– Keista, – užbaigė Haris ir pasitrynė smakrą. – Ar nebūtų labai nepraktiška pjauti galvą, stovint
tame upelyje? Tai viso labo siaura vagelė, visai nėra vietos. Kodėl?
– Akivaizdu, – tarė Skarė. – Vanduo nusineša pėdsakus.
 – Nėra akivaizdu, – atrėmė Haris. – Jis paliko jos galvą, taigi jam nė motais, ar paliks pėdsakų.
Kodėl iki pat kelio nėra jokių žymių?
– Maišas kūnui! – šūktelėjo Katrina. – Kaip tik sėdėjau ir galvojau, kaip jam pavyko taip toli ją
nunešti, kai žemė tokia. Irake tokie maišai su rankenomis tarnavo kaip kuprinės.
– Mhm, – atsiliepė Haris. – Tai paaiškina, kodėl palaikus randantis šuo neaptiko vietos prie kelio.
– Ir kodėl jis leido sau surizikuoti ir paliko ją ten gulėti, – pridūrė Katrina.
– Gulėti ten? – perklausė Skarė.
– Kūno žymės sniege. Jis paliko ją ten gulėti, kol privažiavo automobiliu. Turbūt buvo pastatytas
kur nors netoli Otersenų sodybos. Tai būtų užtrukę pusę valandos, ar ne?
Skarė nenoromis burbtelėjo:
– Kažkas panašaus.
– Maišai juodi, pravažiuojantiesiems atrodo kaip paprasti šiukšlių maišai.
– Niekas nevažiavo pro šalį, – rūgščiai paprieštaravo Skarė ir nuslopino žiovulį. – Kalbėjomės su
visais tame nelemtame miške.
Haris linktelėjo:
– Kaip vertinsime Rolfo Oterseno pasakojimą apie tai, kad nuo penkių iki septynių sėdėjo
parduotuvėje?
– Jo alibi vertas šnipšto, jei nebuvo užsukę jokie pirkėjai, – pareiškė Skarė.
– Kol mergaitės buvo smuiko pamokoje, jis galėjo nuvažiuoti namo ir atgal, – svarstė Katrina.
– Bet jis ne tokio tipo žmogus, – mestelėjo Skarė, atsilošė kėdėje ir linktelėjo, tarsi patvirtindamas
savo išvadas.
Haris norėjo pasakyti ką nors aptakaus apie policininko suvokimą, apie sugebėjimą tiesiog
bakstelėti pirštu į žudiką, bet šiame tyrimo etape visi galėjo iškloti, ką galvoja, nebijodami
prieštaravimo. Patirtis rodė, kad geriausios idėjos gimsta, laisvai skriejant mintims, lukštenant
nesubrandintas spėliones ir žarstant klaidingas nuomones.
Atsidarė durys.
– Labų dienų! – nuskambėjo Bjorno Holmo balsas. – Labai atsiprašau, bet užsižaidžiau
svarstydamas, koks buvo nužudymo įrankis.
Jis nusivilko savo vandeniui nepralaidžią striukę ir pasikabino drabužį ant svyruojančios Hario
kabyklos. Po striuke vilkėjo geltonai išsiuvinėtus rožinius marškinius su užrašu ant nugaros,
skelbiančiu, kad Henkas Viljamsas – nepaisant 1953-ųjų žiemą išrašyto mirties liudijimo – vis dar
gyvas. Tada sudribo į vienintelę tuščią kėdę ir nužvelgė į jį atgręžtus veidus.
– Kū gero? – išsišiepė jis, o Haris jau laukė Holmo mėgstamo juokelio. Šis netrukus ir pasigirdo: –
Ar kas pasimirė?
– Nužudymo ginklas, – priminė Haris. – Pirmyn.
Holmas šyptelėjo ir patrynė rankas.
– Žinoma, man parūpo, iš kur atsirado nudegimų žymės ant Silvijos Otersen kaklo. Patologė nė
nenutuokia. Ji tik pasakė, kad mažos arterijos buvo pridegintos, kaip stabdant kraujavimą per
amputaciją. Prieš nupjaunant koją. Ir kai ji paminėjo pjūklą, apie kai ką susimąsčiau. Kaip žinote, aš
užaugau kaime...
Bjornas Holmas pasilenkė į priekį, jo akys spinduliavo, ir Haris pagalvojo apie tėvą, besiruošiantį
atplėšti kalėdinę dovaną – didžiulį traukinio modelį, kurį nupirko savo neseniai gimusiam sūnui.
 – Kartais karvei veršiuojantis veršelis nugaišta, o jo kaulai būna per stambūs, kad karvė pati jį
išstumtų lauk. O jei dar ir kūnelis guli susirietęs, neįmanoma jo ištraukti, nerizikuojant sužeisti
karvės. Tada reikia iškviesti veterinarą, o šis atsineša tokią geležtę.
Skarė nusivaipė.
– Tai tokia labai plona lanksti geležtė, kurią reikia įkišti į karvę ir apjuosti veršelį tarsi kilpa. O tada
truktelėti ir pasukioti geležtę pirmyn atgal, kol ši pereis per veršelio kūną, – Holmas pasakojo
rodydamas rankomis. – Kai veršelis perpjaunamas į dvi dalis, pusę jo gali išimti. Dažniausiai taip
reikalas ir sutvarkomas. Dažniausiai. Nes nutinka ir taip, kad ten, viduje, pirmyn atgal traukoma
geležtė įpjauna ir karvę ir tada ji mirtinai nukraujuoja. Taigi prieš kelerius metus prancūzų
ūkininkams šovė mintis sukurti praktišką instrumentą, kuris išspręstų visas problemas. Kilpos formos
kaitinimo siūlas, galintis kiaurai pradeginti mėsą. Įrankį sudaro paprasta plastikinė rankenėlė, prie
kurios abiejų šonų pritvirtinta plona kaip siūlas metalinė vielelė, sudaranti kilpą, kurią gali apsukti
apie bet ką, ką nori nupjauti. Tada įjungi karštį. Per penkiolika sekundžių viela įkaista iki baltumo, o
paspaudus mygtuką ant rankenėlės ji ima temptis ir pereina kiaurai kūną. Nereikia judinti į šonus,
taigi mažesnė galimybė sužaloti karvę. O jeigu ją įpjausi, vėlgi – yra du privalumai...
– Ar bandai parduoti mums instrumentą? – išsišiepęs pasidomėjo Skarė, akimis bandydamas
sugauti Hario žvilgsnį.
– Dėl temperatūros viela tampa sterili, – aiškino Holmas. – Nepernešamos bakterijos,
neužkrečiamas kraujas. O karštis pridegina smulkias kraujagysles ir sustabdo kraujavimą.
– OK, – tarė Haris. – Ar tu tikras, kad naudotasi būtent tuo daiktu?
– Ne, – prisipažino Holmas. – Jei gaučiau instrumentą, galėčiau patikrinti, bet veterinaras, su
kuriuo kalbėjausi, pasakė, kad Norvegijos žemės ūkio ministerija elektrinės kilpos naudojimo
nepatvirtino, – jis pažvelgė į Harį nuoširdžiai apgailestaudamas.
– Na, – tarė Haris. – Jei tai ir nėra žmogžudystės įrankis, bent jau gavome paaiškinimą, kaip,
stovint upelyje, buvo galima nupjauti jai galvą. Ką mano kiti?
– Prancūzija, – pareiškė Katrina Brat. – Pirmiausia – giljotina, o dabar – tai.
Skarė papūtė lūpas ir papurtė galvą.
– Skamba pernelyg keistai. Kur žudikas būtų gavęs tą kilpinį daikčiuką? Turiu galvoje, jeigu jis
nelegalus.
– Galime pradėti nuo čia, – tarė Haris. – Ar patikrinsi, Skare?
– Juk sakiau, kad netikiu tuo reikaliuku.
– Atsiprašau dėl formuluotės, – patikslino Haris. – Turėjau galvoje: „Patikrinsi tu, Skare.“ Dar kas
nors, Holmai?
– Nusikaltimo vietoje turėjo telkšoti klanas kraujo, bet jo aptikome tik ūkiniame pastate, kur
kirsdintos vištos. Kalbant apie vištas, jų kūno ir kambario temperatūros parodė, kad paukščiai buvo
nukirsti maždaug pusę septynių. Nors kiek dvejoju, kadangi vienas kūnas buvo šiek tiek šiltesnis už
kitus.
– Turbūt karščiavo, – užsikvatojo Skarė.
– O kaip dėl sniego senio? – paklausė Haris.
– Nerasi pirštų atspaudų ant sušokusių sniego kristalų, kas valandą keičiančių savo formą, bet
turėtų būti įmanoma rasti odos dalelių, kadangi jie aštrūs. Galbūt skaidulų nuo pirštinių, jei jomis
mūvėjo. Bet neaptikome nieko.
– Guminės pirštinės, – tarė Katrina.
 – Ir daugiau nieko, – pripažino Holmas.
– OK. Bent jau turime galvą. Ar apžiūrėjai dantis...
Harį nutraukė Holmas, nutaisęs įžeistą veido išraišką:
– Ieškodamas ant jos dantų likusių pėdsakų? Jo plaukų? Pirštų atspaudų ant kaklo? Kitų dalykų, apie
kuriuos nepagalvotų Kriminalinių ekspertizių tarnyba?
Haris atsiprašomai linktelėjo ir pažvelgė į laikrodį.
– Skare, net jei manai, kad Rolfas Otersenas nėra tokio tipo žmogus, išsiaiškinsi, kur jis buvo ir ką
veikė tuo metu, kai prapuolė Birtė Beker. Aš šnektelsiu su Filipu Bekeriu. Katrina, tu prisėsi prie visų
dingimo bylų, taip pat ir prie šių, ir ieškosi panašumų.
– OK, – atsiliepė ji.
– Patikrink viską, – tikslino Haris. – Nužudymo laiką, mėnulio fazę, ką rodė per televizorių, aukų
plaukų spalvą, ar kuri nors bibliotekoje pasiėmė tą pačią knygą, dalyvavo tame pačiame seminare,
sumą, gaunamą sudėjus jų telefonų numerius. Mes turime žinoti, kaip jis jas išsirenka.
– Luktelk, – įsikišo Skarė, – ar mes visi nutarėme, kad čia yra ryšys? Ar neturėtume būti atviri
visoms galimybėms?
– Gali būti atviras kaip spinta, – sutiko Haris ir atsistojęs patikrino, ar kišenėje yra automobilio
rakteliai. – Tol, kol darai tai, ką liepia šefas. Paskutinis išeinantis užgesina šviesą.
Kol Haris stovėjo ir laukė lifto, išgirdo kažką ateinant. Žingsniai nutilo tiesiai jam už nugaros.
– Šįryt per pertraukėlę mokykloje kalbėjausi su viena iš dvynukių.
– Tikrai? – Haris atsisuko ir pamatė Katriną Brat.
– Paklausiau, ką jos veikė užvakar, antradienį.
– Užvakar?
– Tą dieną, kai pradingo Birtė Beker.
– Teisingai.
– Ji, sesuo ir mama visą dieną buvo mieste. Mergaitė gerai tai pamena, nes po apsilankymo pas
dantų gydytoją buvo Kon-Tikio muziejuje. Ir nakvojo pas tetą, o mama viešėjo pas draugę. Tėtis buvo
namie ir prižiūrėjo namus. Vienas.
Katrina stovėjo taip arti, kad Haris užuodė jos kvepalus. Aromatas nepriminė jokios kitos moters.
Aštrus ir visiškai nesaldus.
– Mhm. Su kuria iš dvynukių kalbėjaisi?
Katrina Brat atrėmė jo žvilgsnį.
– Nė nenutuokiu. Ar yra skirtumas?
Pyptelėjimas pranešė Hariui, kad atvažiavo liftas.
*
Jonas piešė sniego senį. Norėjo, kad šis šypsotųsi ir dainuotų, būtų laimingas. Bet berniukui
nesisekė, sniego senis tik bukai spoksojo iš balto lapo. Didelėje auditorijoje buvo beveik tylu, tik
priekyje čežėjo tėvo kreida, vis pasigirsdavo stuktelėjimas į lentą, o ant popieriaus lapų krebždėjo
rašikliai. Jonui nepatiko rašikliai. Jais pasinaudojus nebegalima ištrinti ir pakeisti, ir tai, kas nupiešta,
taip ir lieka visam laikui. Šiandien nubudęs jis pagalvojo, kad sugrįžo mama, kad vėl viskas gerai,
tada nubėgo į miegamąjį. Bet ten stovėjo ir rengėsi tiktai tėvas. Pasakė Jonui, kad reikia apsivilkti, kad
šiandien jis praleis dieną universitete. Rašikliai.
 Auditorija žemėjo link ten, kur stovėjo tėvas, ir priminė teatro salę. Tėvas studentams nepratarė nė
žodžio, net ir su Jonu įžengęs į patalpą. Tik linktelėjo klausytojams, mostelėjo į vietą, kur turėtų
atsisėsti Jonas, nuėjo tiesiai prie lentos ir pradėjo rašyti. O studentai turbūt buvo prie to pripratę, nes
sėdėjo jau pasiruošę ir iškart pradėjo žymėtis. Lenta pasidengė skaičiais, mažomis raidelėmis ir
keliais keistais piešinėliais, kokių Jonas dar nebuvo matęs. Tėvas kažkada aiškino jam, kad egzistuoja
atskira kalba, kuri vadinasi fizika, kad jis naudojasi ja, pasakodamas istorijas. Kai Jonas paklausė, ar
jis kuria pasakas, tėvas tik nusijuokė ir pabrėžė, kad fizika gali nusakyti tik tai, kas yra tikra, kad šia
kalba melo neperteiksi, net ir labai norėdamas.
Kai kurie piešinėliai buvo juokingi. Ir visai gražūs.
Kreidos dulkės sėdo tėvui ant pečių. Ant švarko nugulė plonas baltas į sniegą panašus sluoksnis.
Jonas žvelgė į tėvo nugarą ir mėgino jį nupiešti. Bet ir vėl nepavyko pavaizduoti laimingo sniego
senio. Ir staiga auditorijoje viskas nuščiuvo. Visi rašikliai nurimo. Mat kreidos gabaliukas stabtelėjo.
Sustingęs delsė lentos viršuje, taip aukštai, kad tėvui teko pasistiebti ir iškelti ranką virš galvos. Ir
tada atrodė, kad kreidos gabaliukas prilipo, o tėvas kabo ant lentos – kaip tas prerijų vilkas, kabantis
ant plonos šakelės kalno šlaite, apačioje žiojint giliai giliai bedugnei. Tėvo pečiai ėmė kretėti, ir
Jonui toptelėjo, kad jis bando atplėšti kreidą, vėl ją pajudinti, bet ši nepasiduoda. Per auditoriją
nuvilnijo: tarsi visi vienu metu būtų pravėrę burnas ir įtraukę oro. Tada tėvas pagaliau išsivadavo nuo
kreidos, neatsigręždamas pasuko link durų ir pradingo. Jis nuėjo pasiimti daugiau kreidos, pagalvojo
Jonas. Jį supo vis garsesnis studentų murmesys. Jam įstrigo du žodžiai: „žmona“ ir „pradingo“. Jonas
nužvelgė beveik pilnai prirašytą lentą. Tėvas mėgino parašyti, kad ji nebegyva, bet kreida galėjo
perteikti tik tai, kas tiesa, todėl ir užstrigo. Jonas bandė trintuku ištrinti sniego senį. Studentai ėmė
krautis daiktus ir visiems stojantis klapsėjo auditorijos kėdės.
Virš nepavykusio sniego senio užslinko šešėlis, ir Jonas pakėlė akis.
Tai buvo policininkas – tas aukštas, bjauraus veido ir malonių akių.
– Eime su manimi, pažiūrėsime, gal rasime tavo tėtį? – pasiūlė jis.
Haris atsargiai pasibeldė į kabineto duris, ant kurių puikavosi užrašas: „Prof. Filipas Bekeris“.
Neišgirdęs atsakymo atidarė duris.
Vyras už rašomojo stalo patraukė rankas nuo veido.
– Ar pasakiau „prašom“?
Pamatęs Harį vyras nutilo. Ir nukreipė žvilgsnį žemyn į šalia stovintį berniuką.
– Jonai! – papriekaištavo Filipas Bekeris, o balso tonas išdavė sumišimą ir nepasitenkinimą. Jo
akių obuoliai buvo paraudę. – Ar neliepiau sėdėti ramiai?
– Tai aš jį atsivedžiau, – įsikišo Haris.
– O? – Bekeris pažvelgė į laikrodį ir atsistojo.
– Jūsų studentai išėjo, – pranešė Haris.
– Tikrai? – Bekeris vėl sudribo į kėdę. – Aš... aš tik norėjau duoti jiems pertraukėlę.
– Aš ten buvau, – tarė Haris.
– Tikrai? Kodėl?..
– Kartais mums visiems reikia pertraukėlės. Ar galime šnektelėti?
– Nenorėjau išleisti jo į mokyklą, – išsiuntęs berniuką į kavinę ir prisakęs laukti tenai, aiškino
Bekeris. – Visi tie klausimai, spėlionės... Tiesiog norėjau užkirsti tam kelią. Esu tikras, kad suprantate.
– Taip. – Haris išsitraukė cigarečių pakelį, klausiamai žvilgtelėjo į Bekerį, o profesoriui energingai
papurčius galvą įsikišo rūkalus atgal. – Šiaip ar taip, tai suprasti lengviau nei tai, kas parašyta ant tos
lentos.
– Tai kvantinė fizika.
– Skamba baugiai.
– Atomo pasaulis baugus.
– Kodėl gi?
– Jis laužo pagrindinius fizikos dėsnius. Pavyzdžiui, kad daiktas negali tuo pačiu metu būti dviejose
vietose. Kadaise Nilsas Boras pasakė, kad jei tavęs neišgąsdino kvantinė fizika, tai reiškia, kad jos
neperpratai.
– Bet jums pavyko?
– Ne, ką jūs, juk tai grynas chaosas. Bet aš renkuosi tą chaosą, o ne šitą.
– Kurį?
Bekeris atsiduso:
– Mūsų kartos suaugusieji tapo nuosavų vaikų tarnais ir sekretoriais. Deja, Birtė taip pat. Yra tiek
susitikimų, gimtadienių, mėgstamų sumuštinių aptepų ir futbolo treniruočių, kad mane tai varo iš
proto. Šiandien paskambino iš kažkokios klinikos Bigdojaus pusiasalyje, kadangi sutartą valandą
Jonas nepasirodė pas gydytoją. Po pietų jam reikia vykti į futbolo treniruotę, bet aš nė nenutuokiu, kur
ši vyksta. O berniuko karta nė negirdėjo, kad galima naudotis autobusais.
– Kuo Jonas serga? – Haris išsitraukė bloknotą, į kurį niekada nerašydavo, bet, kaip rodė patirtis,
knygelė visada priversdavo žmones susikaupti.
– Niekuo. Spėju, kad tai eilinė gydytojo apžiūra, – Bekeris atsainiai numojo ranka. – Taip pat spėju,
kad jūs čia dėl kitos priežasties.
– Taip, – pritarė Haris. – Noriu žinoti, kur buvote vakar po pietų ir vakare.
– Ką?
– Tiesiog formalumas, Bekeri.
– Ar tai kaip nors susiję su... su... – Bekeris mostelėjo galva link Dagbladet laikraščio, gulinčio ant
vienos iš popierių šūsnių.
– Mes to nežinome, – tarė Haris. – Būkite malonus, tiesiog atsakykite.
– Sakykit man, ar jūs išsikraustėt iš proto?
Haris neatsakė ir pažvelgė į laikrodį.
Bekeris garsiai suaimanavo:
– Gerai, noriu jums padėti. Vakar vakare sėdėjau čia ir rašiau straipsnį apie vandenilio bangų
ilgius, tikiuosi jį paskelbti spaudoje.
– Ar yra bendradarbių, galinčių patvirtinti, kad buvote čia?
– Norvegijos moksliniai tyrimai pasauliui duoda tiek mažai todėl, kad už mūsų mokslininkų
savimeilę didesnė tik jų vienatvė. Kaip visada, buvau vienui vienas.
– O Jonas?
– Jis pasigamino valgyti ir, kol grįžau namo, žiūrėjo televizorių.
– Ir kada tai buvo?
– Manau, kad šiek tiek po devynių.
– Mhm, – Haris apsimetė, kad žymisi. – Ar peržiūrėjote Birtės daiktus?
 – Taip.
– Ką nors aptikote?
Filipas Bekeris persibraukė pirštu lūpų kamputį ir papurtė galvą. Haris atrėmė jo žvilgsnį. Tyla
naudojosi kaip svertų sistema. Bet Bekeris uždarė langelį.
– Ačiū už pagalbą, – padėkojo Haris, įsikišo bloknotą į kišenę ir atsistojo. – Pasakysiu Jonui, kad
jau gali ateiti.
– Prašyčiau dar nesakyti.
Haris susirado kavinę, kur, pro lūpų kamputį iškišęs liežuvio galiuką, sėdėjo ir paišė Jonas. Jis
stabtelėjo šalia berniuko ir žvilgtelėjo į lapą, kuriame matėsi du nevienodo dydžio apskritimai.
– Sniego senis?
– Taip, – tarė Jonas ir pakėlė akis. – Iš kur žinote?
– Jonai, kodėl mama turėjo nuvesti tave pas gydytoją?
– Nežinau, – Jonas paišė sniego senio galvą.
– Kuo vardu buvo tas gydytojas?
– Nežinau.
– Kur tai buvo?
– Negaliu šito niekam pasakoti. Netgi tėčiui, – Jonas palinko prie lapo ir ant sniego senio galvos
nupiešė plaukus. Ilgus plaukus.
– Aš policininkas, Jonai. Bandau surasti tavo mamą.
Pieštukas spaudė vis smarkiau ir smarkiau, plaukai darėsi vis juodesni ir juodesni.
– Nežinau, kaip ta vieta vadinasi.
– Ar atsimeni ką nors, kas buvo netoliese?
– Karaliaus karvės.
– Karaliaus karvės?
Jonas linktelėjo:
– Moteris, kuri sėdi prie stalo, vardu Burhilda. Gavau ledinuką, nes leidau jai paimti kraujo tokia
adata.
– Ar pieši ką nors ypatingo? – pasidomėjo Haris.
– Ne, – atsakė Jonas ir susikaupęs dailino blakstienas.
*
Filipas Bekeris stovėjo prie lango ir stebėjo, kaip Haris Hūlė eina per automobilių stovėjimo
aikštelę. Paskendęs mintyse maža juoda knygele pliaukštelėjo sau per delną. Jam rūpėjo, ar Hūlė
patikėjo, kai jis bandė sudaryti įspūdį, kad nežino, jog policininkas dalyvavo jo paskaitoje. Arba kad
praeitą vakarą baigė straipsnį. Arba kad nieko neaptiko tarp Birtės daiktų. Juodoji knygelė gulėjo jos
rašomojo stalo stalčiuje, moteriškė net nemėgino jos slėpti. O tai, kas ten parašyta...
Jis kone pratrūko juoku. Kvaiša tikėjosi, kad galės jį apmulkinti.
 11 skyrius
Ketvirta diena. Pomirtinė kaukė
Hariui kyštelėjus galvą į kabinetą, Katrina Brat sėdėjo palinkusi prie kompiuterio.
– Ar aptikai panašumų?
– Nelabai, – prisipažino Katrina. – Visos moterys buvo mėlynakės, bet labai skirtingos išvaizdos.
Visos turėjo vyrus ir vaikų.
– Manau, kad žinau, nuo ko pradėti, – tarė Haris. – Birtė Beker Joną nuvedė pas gydytoją netoli
karaliaus karvių. Turbūt omeny turimas karališkasis vasarnamis Bigdojaus pusiasalyje. O tu minėjai,
kad, apsilankiusios pas dantistą, dvynukės lankėsi Kon-Tikio muziejuje. Irgi Bigdojaus pusiasalyje.
Filipas Bekeris apie tą gydytoją nieko nežino, bet gal žinos Rolfas Otersenas.
– Aš paskambinsiu.
– Ir tada ateik pas mane.
Savo kabinete Haris pasiėmė antrankius ir, klausydamasis balso pašto, vieną pusę pritvirtino sau
prie riešo, o kitą užmetė ant stalo kojos. Rakelė dėstė, kad jų sutartu laiku į „Valle Hovin“ čiuožyklą
Olegas ateis su draugu. Tai buvo nereikšminga žinia, bet Haris žinojo, kad tai užmaskuotas
priminimas, jei kartais būtų pamiršęs apie šį susitarimą. Iki šiol Haris nebuvo praleidęs nė vieno
susitikimo su Olegu, bet pakentė šiuos baksnojimus. Kiti gal būtų vertinę juos kaip nepasitikėjimą. Vis
dėlto šie jam patiko. Mat jie rodė Rakelės motinišką rūpestingumą. Be to, ji užmaskuodavo tas
žinutes, kad jo neįskaudintų.
Katrina įžengė nepasibeldusi.
– Kiek iškrypėliška, – tarė ji ir linktelėjo link stalo kojos, prie kurios buvo prisirakinęs Haris. –
Bet man visai patinka.
– Žaibiškas surakinimas viena ranka, – šyptelėjo Haris. – Šlamštas, kurio išmokau Valstijose.
– Tau reiktų išbandyti naujus „Hiatt“ antrankius. Nereikia galvoti, prieisi iš kairės ar iš dešinės,
antrankis vis tiek apims riešą, jei gerai nusitaikysi. Dar gali pabandyti su dviem porom antrankių, po
vieną ant riešo, taigi turėsi du bandymus pataikyti.
– Mhm. – Haris atrakino antrankius. – Apie ką kalbėsim?
– Rolfas Otersenas nieko nežino nei apie vizitą į kliniką, nei apie kokį nors gydytoją Bigdojaus
pusiasalyje. Tačiau žino, kad jie lankosi pas gydytoją Berumo savivaldybėje. Galiu paklausinėti
dvynukių, ar pamena, kas tai per gydytojas, arba galime paskambinti į polikliniką Bigdojaus
pusiasalyje ir patikrinti patys. Ten tik keturi gydytojai. Štai.
Ant stalo pareigūnė priklijavo geltoną lapelį.
– Jie neturi teisės išduoti pacientų pavardžių, – priminė Haris.
– Po pamokų pasikalbėsiu su dvynukėmis.
– Palauk, – sulaikė Haris, pakėlė telefono ragelį ir surinko pirmą numerį.
Nosinis balsas pasakė klinikos pavadinimą.
– Ar yra Burhilda? – pasiteiravo Haris.
Tokios nėra.
Paskambinus kitu numeriu, automatinis atsakiklis panašiu nosiniu balsu pranešė, kad telefono
ragelis keliamas nuo tokios iki tokios valandos: nurodytas dviejų valandų tarpas jau seniausiai buvo
praėjęs.
 Galiausiai, surinkus trečią numerį, linksmas ir beveik jukus balsas pasakė tai, ko jis ir tikėjosi:
– Taip, aš klausau.
– Sveika, Burhilda, jums skambina inspektorius Haris Hūlė iš Oslo policijos.
– Gimimo data?
– Kažkada pavasarį, bet aš skambinu dėl žmogžudystės. Turbūt skaitėte šiandienos laikraštį. Noriu
pasiteirauti, ar praeitą savaitę matėte Silviją Otersen.
Ragelyje įsiviešpatavo tyla.
– Minutėlę, gerbiamas Hūle. Informacija apie pacientus yra konfidenciali. Ir aš manau, kad policija
tai žino.
– Mes tai žinome. Bet, jei neklystu, pacientės yra jos dukros, o ne Silvija.
– Nesvarbu. Jūs prašote informacijos, kuri gali netiesiogiai atskleisti mūsų pacientų tapatybę.
– Primenu, kad kalbam apie žmogžudystę.
– Primenu, kad galite apsilankyti pas mus su kratos orderiu. Gal saugome savo pacientų duomenis
kiek labiau nei kiti, bet toks jau mūsų darbo pobūdis.
– Pobūdis?
– Dėl mūsų profesinės specifikos.
– O tai?..
– Plastinė chirurgija ir specifinės operacijos. Paskaitykite mūsų internetinėje svetainėje.
Kirklinikken.no.
– Dėkui, bet manau, kad man kol kas pakanka.
– Ką gi, jeigu taip manote...
Ji padėjo ragelį.
– Na? – paklausė Katrina.
– Jonas ir dvynukės lankėsi pas tą patį gydytoją, – pranešė Haris ir atsilošė kėdėje. – Ir tai reiškia,
kad palengva įsibėgėjam.
Harį užliejo adrenalino antplūdis: drebulys, kuris visada sukrėsdavo, pajutus pirmuosius
nusikaltėlio pėdsakus. O po adrenalino bangos apimdavo Didysis Apsėdimas. Jis reiškė viską:
įsimylėjimą ir svaigulį, aklumą ir aiškiaregystę, prasmę ir beprotybę. Bendradarbiai retkarčiais
užsimindavo apie įtampą, bet tai buvo kažkas kito, kažkas daugiau. Jis niekada niekam neprasitarė
apie Apsėdimą ir nebandė jo analizuoti. Niekada nedrįso. Žinojo tik tiek, kad šis jam padeda, gena
pirmyn, pila kuro dirbant paskirtą darbą. Daugiau žinoti nė nenorėjo. Tikrai ne.
– Ir kas toliau? – paklausė Katrina.
Haris atmerkė akis ir pašoko nuo kėdės.
– Lekiam apsipirkti.
*
Parduotuvėlė „Afrikos skonis“ buvo įsikūrusi netoli judriausio kelio Majorstueno rajone,
Bogstado kelyje. Bet, deja, dėl tų keturiolikos metrų, kuriuos reikėjo paėjėti šonine gatvele, patalpos
vis tiek buvo apibūdinamos kaip nuošalios.
Hariui ir Katrinai įeinant, skambtelėjo varpelis. Prislopintoje arba, tiksliau sakant, blausioje
šviesoje Haris pamatė grubiai austus ryškius kilimus, sarongą primenančius audinius, dideles
pagalves su Vakarų Afrikos ornamentais, tarsi tiesiai iš džiunglių atitemptus kavos stalelius ir aukštas
plonas medines figūras, vaizduojančias masajų genties žmones ir būrį savanos gyvūnų. Atrodė, kad
viskas naujai suplanuota ir sutvarkyta: nesimatė lipdukų su kainomis, spalvos viena kitą papildė, o
prekės buvo sudėliotos poromis kaip Nojaus arkoje. Tiesiai šviesiai, viskas labiau priminė parodą, o
ne parduotuvę. Šiek tiek apdulkėjusią ekspoziciją. Įspūdis, kad ten tvyro beveik nenatūrali tyla, dar
sustiprėjo, kai durys užsitrenkė ir varpelio skambesys išsisklaidė.
– Sveiki! – pasigirdo balsas iš parduotuvės.
Haris pasuko garso kryptimi. Blausiame tolimiausiame kampelyje, už vienintelės lempelės
apšviestos milžiniškos medinės žirafos, jis pamatė ant kėdės stovinčios moters nugarą. Moteris
kabino ant sienos juodą medinę šypsančią kaukę.
– Kas yra? – neatsisukusi paklausė ji.
Nuskambėjo taip, tarsi ji galvotų, kad gali užeiti bet kas, tik ne klientai.
– Mes iš policijos.
– Tikrai?
Moteris atsisuko, jai ant veido krito šviesa, o Haris pajuto, kaip širdis nustoja plakusi, ir nejučia
žengė atatupstas. Ten stovėjo Silvija Otersen.
– Ar kas nutiko? – paklausė ji, o tarp antakių įsirėžė raukšlė.
– Kas jūs... tokia?
– Anė Pedersen, – prisistatė ji. Moteris akimirksniu suprato, kodėl persimainė Hario veidas. – Aš
Silvijos sesuo. Mes dvynės.
Haris užsikosėjo.
– Čia inspektorius Haris Hūlė, – išgirdo jis Katriną sau už nugaros. – O aš vardu Katrina Brat.
Tikėjomės, kad čia bus Rolfas.
– Jis laidojimo biure.
Anė Pedersen nutilo, ir tą akimirką kiekvienas iš jų žinojo, ką galvoja kiti. Kaip laidojama galva?
– Ir jūs pasisiūlėte padėti? – nutraukė tylą Katrina.
Anė Pedersen šyptelėjo.
– Taip, – ji atsargiai nulipo nuo kėdės, rankoje vis dar laikydama medinę kaukę.
– Tai apeiginė ar pomirtinė kaukė? – pasidomėjo Katrina.
– Apeiginė, – pasigirdo atsakymas. – Hutų genčių iš rytinio Kongo.
Haris pažvelgė į laikrodį.
– Kada jis sugrįš?
– Nežinau.
– Nė nenutuokiate?
– Kaip jau sakiau, nežinau...
– Šita kaukė tikrai labai graži, – pertraukė Katrina. – Jūs buvote Konge ir nupirkote ją pati, ar ne?
Anė pažvelgė į ją sutrikusi.
– Iš kur žinote?
– Matau, kad laikote ją, neuždengdama akių ar burnos. Jūs gerbiate sielas.
– Jūs domitės kaukėmis?
– Truputį, – patvirtino Katrina ir parodė į juodą kaukę su rankytėmis šonuose ir tabaluojančiomis
kojomis apačioje. Veidas vaizdavo pusiau žmogų, pusiau žvėrį. – Tai turbūt kaukė, simbolizuojanti
moteriškąsias dvasias.
– Taip, iš Dramblio Kaulo Kranto. Senufų.
– Galios kaukė? – Katrina perbraukė ranka per riebaluotus šiurkščius žvėries šerius, kabančius ant
kokoso riešuto kevalo kaukės viršuje.
– Oho, jūs daug žinote, – Anė šyptelėjo.
– Kas yra galios kaukė? – paklausė Haris.
– Tai, kas ir sakoma, – atsakė Anė. – Afrikoje tokios kaukės nėra tik tušti simboliai. Žmogus,
nešiojantis tokią kaukę lo bendruomenėje, išsyk gauna vykdomąją ir teisminę galias. Niekas
neabejoja kaukės turėtojo autoritetu, galią suteikia pati kaukė.
– Mačiau, kad prie durų kabo dvi pomirtinės kaukės, – tarė Katrina. – Labai dailios.
Atsakydama Anė nusišypsojo.
– Tokių turiu daug. Jos atkeliavo iš Lesoto.
– Ar galiu jas apžiūrėti?
– Žinoma. Šiek tiek luktelkite.
Moteriai pasišalinus Haris įsmeigė akis į Katriną.
– Tiesiog manau, kad verta su ja šnektelėti, – tarė ji, atsakydama į nebylų jo klausimą. – Patikrinti,
ar yra kokių šeimos paslapčių, supranti?
– Suprantu. Ir geriausiai tai padarysi viena.
– Ar kur nors skubi?
– Būsiu savo kabinete. Jei pasirodys Rolfas Otersenas, nepamiršk paimti raštiško pareiškimo, kad
atsisako teisių į paciento konfidencialumą.
Išeidamas Haris žvilgtelėjo į kaukes: kietas, susitraukusias, sustingusias riksme. Pagalvojo, kad tai
tikrų veidų atvaizdai.
*
Elė Kvalė stūmė vežimėlį tarp lentynų ICA prekybos centre netoli Ulevolio stadiono. Parduotuvė
buvo didelė. Gal čia viskas kiek brangiau nei kitur, bet pasirinkimas daug geresnis. Ji nesilankydavo
čia kiekvieną dieną, tik tada, kai ruošdavosi gaminti ką nors išties ypatingo. O šįvakar jos sūnus
Trygvė grįžta namo iš JAV. Jis trečius metus studijuoja ekonomiką Montanos universitete, bet šį
rudenį egzaminų nebus, ir iki sausio jis galės pasimokyti namie. Iš bažnyčios Andrėjas nuvažiuos
tiesiai į Oslo oro uostą Gardermoene. Ir ji žinojo, kad pasiekę namus vyrai bus įsigilinę į pokalbį apie
žvejybą su musele ir plaukimą baidare.
Elė Kvalė pasilenkė prie šaldiklio ir pajuto kylantį šaltį, kai per ją praslinko šešėlis. Ir nė
nepažiūrėjusi žinojo, kad tai toks pats šešėlis. Kaip tas, kuris nušliaužė jos kūnu, kai ji stovėjo prie
šviežių produktų prekystalio, kai rakino dureles automobilių stovėjimo aikštelėje. Tai nieko nereiškė.
Tik į paviršių sukilo užgniaužti dalykai. Ji susitaikė su tuo, kad baimė jos niekada neapleis, nors visa
tai nutiko prieš pusę jos nugyvento amžiaus. Prie kasų ji atsistojo į ilgiausią eilę, nes iš patirties
žinojo, kad tokios juda greičiausiai. Bent jau galvojo, kad tokia jos patirtis. Andrėjas manė, kad ji
klysta. Už jos atsistojo dar vienas pirkėjas. Taigi yra ir daugiau tokių, kurie klysta. Moteris
neatsisuko, tik pamanė, kad žmogus turi daugybę šaldytų prekių: ji pajuto nugara kylantį šiurpulį.
Bet kai Kvalė pagaliau atsigręžė, už jos nieko nebuvo. Akimis ėmė lakstyti po kitas eiles. Nepradėk,
galvojo ji. Tik nepradėk vėl.
 Išėjusi laukan ji prisivertė lėtai nužingsniuoti iki automobilio, neatsisukti, tiesiog atrakinti spynelę,
pasidėti prekes, atsisėsti vidun ir užvesti variklį. Ir kol „Toyota“ lėtai riedėjo aukštomis kalvomis link
dviejų kambarių buto Nordberge, Elė Kvalė galvojo tik apie Trygvę ir apie vakarienę, kuri, vyrams
įžengus pro duris, turi būti paruošta.
*
Per telefoną Haris klausėsi Espeno Lepsviko ir spoksojo į žuvusių bendradarbių nuotraukas.
Lepsvikas jau buvo subūręs savo grupę ir teiravosi Hario apie priėjimą prie visos su tyrimu
susijusios informacijos.
– Informacinių technologijų skyriaus šefas duos tau slaptažodį, – tarė Haris. – Tada atidaryk
aplanką „Sniego Senis“ Smurtinių nusikaltimų skyriaus tinkle.
– Sniego Senis?
– Reikėjo kaip nors pavadinti.
– OK. Ačiū, Hūle. Kaip dažnai nori iš manęs gauti ataskaitas?
– Kai ką nors turėsi. Beje, Lepsvikai?
– Taip.
– Laikykis atokiai nuo mūsų smėlio dėžės.
– Ir kas tiksliau būtų jūsų smėlio dėžė?
– Rūpinkis pranešimais policijai, liudininkais ir buvusiais kaliniais, kurie galėtų būti serijiniai
žudikai. Štai koks pagrindinis darbas.
Haris žinojo, ką galvoja patyręs kriminalinės policijos pareigūnas. Mėšlini darbai.
Lepsvikas kostelėjo:
– Tai mes sutariame dėl to, kad dingimai susiję?
– Mums nereikia sutarti. Elkis taip, kaip tau atrodo.
– Puiku.
Haris padėjo ragelį ir įsistebeilijo į kompiuterio ekraną priešais. Jis apsilankė Burhildos
nurodytoje internetinėje svetainėje ir prisižiūrėjo gražuolių moterų ir į modelius panašių vyrukų
nuotraukų; ant veidų ir kūnų brūkšninėmis linijomis buvo pažymėta, kaip jų nepriekaištinga išvaizda
galėtų būti dar padailinta, jei tik jie pageidautų. Iš nuotraukos jam šypsojosi pats Idaras Vetlesenas –
neapsakomai panašus į savo modelius.
Po Idaro Vetleseno nuotrauka puikavosi ilgais prancūziškais ir angliškais pavadinimais
išmargintas jo diplomų ir lankytų kursų sąrašas; Hario žiniomis, tiek galima nuveikti per du
mėnesius, bet rašant daktaro darbą tai leidžia į pavadinimą įtraukti naujų lotyniškų santrumpų. Per
„Google“ Haris paieškojo žinių apie Idarą Vetleseną: šio vardas buvo paminėtas straipsnyje apie
akmenslydžio rungtynes, taip pat jo buvusios darbovietės, Marienlysto klinikos, senoje internetinėje
svetainėje. Pamatęs pavardę šalia Idaro Vetleseno, jis pagalvojo, kad turbūt šiame teiginyje slypi tiesa:
Norvegijoje tiek mažai gyventojų, jog pažįsti jei ne kas antrą, tai kas trečią.
Katrina Brat įėjo vidun ir su giliu atodūsiu šleptelėjo į kėdę priešais Harį. Sukryžiavo kojas.
– Ar manai, kad gražūs žmonės labiau rūpinasi savo išvaizda nei bjaurūs? – paklausė Haris. – Ar
dėl to jie taip susitelkę į išorę?
– Nežinau, – tarė Katrina. – Bet čia yra šiokios tokios logikos. Žmonės su aukštu intelekto
koeficientu taip įnikę į šią temą, kad net sukūrė nuosavą klubą. Juk sutelkiame dėmesį į tai, ką turime.
Kertu lažybų, kad labai didžiuojiesi savo gebėjimu vykdyti tyrimą.
 – Turi omeny tą geną, kuris padeda sučiupti žiurkę? Įgimtą talentą užspeisti į kampą žmones, kurie
kenčia protiškai, turi priklausomybę, kurių intelektas gerokai žemesnis už vidutinį ir kurie tikrai
patyrė blogesnę nei vidutinė vaikystę?
– Vadinasi, mes esame tik žiurkių gaudytojai?
– Aha. Dėl to taip nudžiungam, kai retsykiais mums į rankas nukrinta tokia byla kaip ši. Galimybė
leistis į stambią medžioklę, nudėti liūtą, dramblį, suknistą dinozaurą.
Katrina nesijuokė, anaiptol, ji rimtai lingavo galvą.
– Ką gero pasakė Silvijos sesuo?
– Man grėsė pavojus tapti geriausia jos drauge, – atsiduso Katrina ir ranka perbraukė pėdkelnėmis
aptemptą kelį.
– Klok.
– Na, – pradėjo ji, ir Haris atkreipė dėmesį į savo mėgstamą „na“ policininkės lūpose, – Anė
papasakojo, kad Silvija ir Rolfas vieningai sutarė dėl to, kad Rolfui pasisekė, kai jie tapo pora. O visi
aplinkiniai laikėsi kitokios nuomonės. Neseniai Bergeno aukštojoje technikos mokykloje Rolfas
baigė inžinerijos mokslus ir persikėlė į Oslą, tada įsidarbino „Kvernerio inžinerijoje“. O Silvija buvo
tokio tipo žmogus, kuris kiekvieną rytą nubunda apniktas naujos idėjos apie tai, kuo taps. Universitete
ji lankė pustuzinį kursų ir niekada neišdirbo viename darbe ilgiau nei šešis mėnesius. Ji buvo
užsispyrusi, karštakošė, išlepinta aistringa socialistė, turėjo potraukį ideologijoms, skatinančioms
ego sunaikinimą. Keliomis turimomis draugėmis ji manipuliavo, o vyrai, su kuriais susidėdavo, po
trumpo laiko pasipustydavo padus, nes nebeištverdavo. Sesuo mano, kad Rolfas taip stipriai
įsimylėjo, kadangi Silvija skyrėsi nuo jo kaip diena nuo nakties. Jis sekė savo tėvo pėdomis, tapo
inžinieriumi, buvo kilęs iš šeimos, kuri tikėjo nematoma globojančia kapitalizmo ranka ir vidurinės
klasės laime. O Silvija manė, kad mes Vakarų civilizacijoje esame materialistai, korumpuoti žmonės,
kad pamiršome savo esybę ir laimės šaltinį. Ir kad vienas ar kitas Etiopijos karalius buvo persikūnijęs
Mesijas.
– Hailė Selasijė, – tarė Haris. – Rastafarių tikėjimas.
– Nepriekaištingos žinios.
– Bobo Marlio įrašai. Na, tai paaiškina ryšį su Afrika.
– Gali būti. – Katrina pasimuistė kėdėje, užkėlė kairę koją ant dešinės, o Haris nusuko žvilgsnį
kitur. – Šiaip ar taip, vienus metus Rolfas ir Silvija mėgavosi laisve ir apkeliavo vakarinę Afriką.
Jiems tai tapo tikra kelione į Damaską. Rolfas praregėjo, kad jo pašaukimas – padėti Afrikai atsistoti
ant kojų. Silvija, kuri ant nugaros buvo išsitatuiravusi milžinišką Etiopijos vėliavą, pamatė, kad visi
žmonės labiausiai kovoja už save, net ir Afrikoje. Taigi jie atidarė „Afrikos skonį“. Rolfas – tam, kad
padėtų skurstančiam žemynui, Silvija – susigundžiusi tuo, kad pigios įvežamos prekės ir valstybės
parama neša lengvus pinigus. Kaip ir tada, kai keliaudama iš Lagoso namo Fornebu muitinėje buvo
sulaikyta su pilna kuprine marihuanos.
– Tik pamanyk.
– Silvijai buvo paskirta nedidelė bausmė, nes jai pavyko pasėti abejonės sėklą. Moteris tvirtino
nežinojusi, ko prikimšta į kuprinę, esą vežusi nešulį, norėdama padaryti paslaugą Norvegijoje
gyvenančiai šeimai iš Nigerijos.
– Mhm. Kas dar?
– Anei patinka Rolfas. Jis mielas, dėmesingas, nepaprastai myli vaikus. Bet, pasirodo, visiškai
apakęs, kai kalba pasisuka apie Silviją. Ji du kartus buvo įsimylėjusi kitą vyrą ir palikusi Rolfą su
vaikais. Bet tie vyrai ją paliko, ir abu kartus Rolfas džiaugsmingai priėmė ją atgal.
 – Kaip manai, kuo ji tą vyrą supančiojo?
Katrina kone liūdnai šyptelėjo, pakėlė akis ir rankomis persibraukė sijono kraštą.
– Spėju, kad kaip visada. Niekas negali palikti to, su kuriuo sieja puikus seksas. Galima pabandyti,
bet visada sugrįžti. Mes tiesiog tokie esam, ar ne?
Haris lėtai linktelėjo.
– O kaip dėl vyrų, kurie paliko ją ir niekada nesugrįžo?
– Vyrai skirtingi. Kai kuriems netrukus išsivysto akto baimė.
Haris ją nužvelgė. Ir nusprendė temos nebeplėtoti.
– Ar susitikai su Rolfu Otersenu?
– Kai išėjai, jis atsirado po dešimties minučių, – atsakė Katrina. – Ir atrodė geriau nei praeitą kartą.
Jis niekada negirdėjo apie chirurgijos kliniką Bigdojaus pusiasalyje, bet pasirašė pareiškimą, kad
atsisako teisės į paciento konfidencialumą, – ant stalo Katrina padėjo perlenktą lapą.
*
Ledinis vėjas košė žemas „Valle Hovin“ tribūnas, o Haris sėdėjo ir stebėjo ratus ant ledo sukančius
čiuožėjus. Pastaraisiais metais Olego judesiai tapo elastingesni ir efektingesni. Kaskart, kai jo
draugas padidindavo greitį ir čiuoždavo šalimais, Olegas sulenkdavo kelius, stipriau atsispirdavo ir
ramiai nuslysdavo tolyn.
Haris paskambino Espenui Lepsvikui ir abu vienas kitam išdėstė naujienas. Hariui buvo pranešta,
kad vėlyvą Birtės dingimo vakarą pastebėtas link Hofo kelio sukantis tamsus sedanas. Ir kad po kurio
laiko automobilis pastebėtas grįžtantis tuo pačiu keliu.
– Tamsus sedanas, – pakartojo Haris, niūriai susiraukdamas. – Kažkada vėlai tą vakarą.
– Taip, žinau, kad nelabai yra už ko užsikabinti, – atsiduso Lepsvikas.
Kišdamas telefoną į kišenę Haris pastebėjo, kad kažkas užstoja vieno prožektoriaus šviesą.
– Atleisk, šiek tiek vėluoju.
Jis pakėlė akis ir susidūrė su šypsančiu geraširdžiu Matijo Lundo-Helgeseno veidu. Rakelės
pasiuntinukas prisėdo.
– Ar esi žiemos sporto mėgėjas, Hari?
Haris galvojo, kad tas tiesmukas Matijo žvilgsnis permato kiaurai, o veido išraiška yra tokia
intensyvi, jog apima jausmas, kad jis klausosi net ir tada, kai kalba pats.
– Ne itin. Šiek tiek čiuožiu. O tu?
Matijas papurtė galvą.
– Bet aš apsisprendžiau, kad tą dieną, kai mano aktyvus gyvenimas bus baigtas ir aš taip sirgsiu,
kad nebenorėsiu gyventi, pasikelsiu aukštyn į tramplino viršų ant to kalno.
Jis mostelėjo nykščiu per petį, ir Hariui neprireikė atsisukti. Holmenkoleno kalnas, Oslo mylimasis
paminklas ir blogiausias tramplinas, matėsi iš bet kurios miesto vietos.
– Ir nušoksiu. Ne su slidėmis, o nuo bokšto.
– Dramatiška, – tarė Haris.
Matijas nusišypsojo.
– Keturiasdešimt metrų laisvo kritimo. Kelios sekundės, ir baigta.
– Tikiuosi, kad tai nutiks negreitai.
– Su tokiu antikūnų SCL-70 kiekiu kraujyje niekada negali žinoti, – niūriai nusijuokė Matijas.
 – Antikūnai SCL-70?
– Taip, antikūnai – geras dalykas, bet jiems atsiradus visada turėtum sunerimti. Jie be niekur nieko
neatsiranda.
– Mhm. Maniau, kad gydytojui regzti mintis apie savižudybę yra eretiška.
– Niekas geriau už gydytoją nežino, ką atneša liga. Aš remiuosi stoiku Zenonu, kuris galvojo, kad
savižudybė – garbingas veiksmas, kai liga mirtį padaro patrauklesnę už gyvenimą. Kai senoliui buvo
devyniasdešimt aštuoneri, jis išsinarino kojos nykštį. Trauma mąstytoją taip smarkiai sutrikdė, kad jis
nuėjo namo ir pasikorė.
– Tai kodėl nepasikorus, užuot sukus galvą ir kabarojusis į pačią Holmenkoleno kalno viršūnę?
– Na, mirtis turėtų būti kartu ir gyvenimo pagerbimas. Be to, turiu pripažinti, kad man patinka
mintis apie viešą mirtį. Baiminuosi, kad mano vykdomas tyrimas pritraukia labai mažai dėmesio, –
skambų Matijo juoką į gabalus suraižė sparčiai slystantys pačiūžų ašmenys. – Beje, atleisk, kad
Olegui nupirkau naujas pačiūžas. Tik paskui Rakelė man pasakė, kad ketinai dovanoti jam pačiūžas
per gimtadienį.
– Nieko tokio.
– Žinai, jis būtų mieliau gavęs jas iš tavęs.
Haris neatsakė.
– Pavydžiu tau, Hari. Tu gali sėdėti čia ir skaityti laikraštį, kalbėti mobiliuoju, bendrauti su
aplinkiniais, o berniukui užtenka to, kad tiesiog esi čia. Kai aš šūkauju ir skatinu jį, darau viską, kas
vadovėliuose parašyta apie atsidavusį tėvą, jis tiesiog suirzta. Ar žinai, kad kiekvieną dieną berniukas
galandasi pačiūžas, nes žino, kad ir tu taip darei? Ir iki tol, kol Rakelė pareikalavo, kad pačiūžos būtų
laikomos viduje, jis primygtinai norėjo laikyti jas lauke ant laiptelių, nes kadaise jam pasakei, jog
apavo plienas visada turi stovėti šaltai. Tu esi jam pavyzdys, Hari.
Harį nukrėtė šiurpas nuo šios minties. Bet kažkur giliai viduje – na, ne taip jau ir giliai – jis
džiaugėsi tai girdėdamas. Juk buvo pavydus niekšelis, kuris ant Matijo pastangų užkariauti Olego
širdį mielai būtų užleidęs prakeikimą.
Matijas krapštinėjosi su apsiausto saga.
– Keista, kad šiais skyrybų laikais vaikai taip aiškiai suvokia, kur yra jų ištakos. Kad naujasis tėvas
niekada neatstos tikrojo.
– Olego tikrasis tėvas gyvena Rusijoje, – priminė Haris.
– Ant popieriaus – taip, – tarė Matijas ir kreivai šyptelėjo. – Bet tikrovė atrodo šiek tiek kitaip,
Hari.
Olegas praskriejo pro šalį ir jiems pamojavo. Matijas irgi pamojo.
– Tu dirbai su Idaru Vetlesenu? – paklausė Haris.
Matijas nustebęs pažvelgė į jį.
– Su Idaru? Taip. Marienlysto klinikoje. Dievulėli, pažįsti Idarą?
– Ne, įvedžiau jo vardą į „Google“ naršyklę ir pasirodė senas tinklalapis su klinikos darbuotojų
sąrašu. Ir ten pamačiau tavo vardą.
– Nuo to laiko jau praėjo daug metų, bet toje klinikoje mums buvo labai smagu. Ją atidarė tuo
metu, kai visi galvojo, kad privačiam medicinos sektoriui lemta maudytis piniguose. O uždarė tada,
kai visi praregėjome, kad tai netiesa.
– Bankrotas?
 – Rodos, tai buvo įvardyta kaip etatų mažinimas. Ar esi Idaro pacientas?
– Ne, jo vardas susijęs su viena iš bylų. Ar gali pasakyti, kas jis per vyrukas?
– Idaras Vetlesenas? – Matijas nusijuokė. – Taip, apie tai galiu pasakyti nemažai. Mes kartu
studijavome ir daug metų turėjome bendrų draugų.
– Ar tai reiškia, kad daugiau nebendraujate?
Matijas patraukė pečiais.
– Mes su Idaru labai skirtingi. Daugelis iš mūsų rato pasirinko medicinos studijas kaip savo
pašaukimą. Išskyrus Idarą. Jis tiesiai šviesiai pasakė, kad studijuoja mediciną, nes tai daugiausia
pagarbos kelianti profesija. Šiaip ar taip, vertinu jo atvirumą.
– Ar Idarui Vetlesenui rūpėjo užsitarnauti pagarbą?
– Žinoma, vaidmenį vaidino ir pinigai. Niekas nenustebo, kai Idaras pasirinko plastinę chirurgiją.
Arba kad įsitaisė klinikoje, skirtoje tam tikrai klientūrai, kurią sudaro turtingi ir garsūs. Jį visada
traukė tokio tipo žmonės. Jis nori būti toks kaip jie, nori sukiotis jų rate. Bėda ta, kad Idaras stengiasi
kiek per smarkiai. Įsivaizduoju, kad tos garsenybės į akis jam šypsosi, o už akių vadina prielipa ir
pretenzingu asilu.
– Ar apibūdintum jį kaip žmogų, galintį nueiti toli, kad pasiektų tikslą?
Matijas pagalvojo.
– Idaras visada ieškojo ko nors, kas galėtų padaryti jį garsenybe. Idaro bėda ne ta, kad jam trūksta
energijos, o ta, kad jis taip ir nesurado savo didžiojo uždavinio. Kai paskutinį kartą su juo kalbėjausi,
atrodė nusivylęs. Taip, netgi prislėgtas.
– Ar įsivaizduotum, kad jis galėtų atrasti gyvenimo uždavinį, kuris atneštų jam šlovę? Gal ką nors
už medicinos srities ribų?
– Apie tai nepagalvojau, bet gal ir taip. Taip, jis juk nėra gydytojas iš prigimties.
– Kuria prasme?
– Ta, kad Idaras žavisi sėkmingaisiais ir niekina silpnuosius bei ligonius. Jis nėra vienintelis taip
besielgiantis gydytojas, bet vienintelis, kuris tai tiesiai šviesiai parodo, – Matijas nusikvatojo. – Kiti
mūsų draugai ėmėsi šios profesijos kaip truputį abejojantys idealistai, bet tokie anksčiau ar vėliau ima
domėtis tik vyriausiojo gydytojo pareigomis, kaip išsimokėti už naująjį garažą ir kiek mokama už
viršvalandžius. Idaras bent jau neišdavė jokių idealų, toks buvo nuo pat pradžių.
*
Idaras Vetlesenas garsiai užsikvatojo.
– Matijas tikrai taip pasakė?
Vyro veidas buvo dailus, net šiek tiek moteriškas: antakiai – tokie ploni, kad buvo galima įtarti, jog
jie išpešioti, o dantys – tokie balti ir lygūs, jog kilo įtarimas, kad jie dirbtiniai. Oda atrodė švelni ir
kiek padažyta, o plaukai tankūs ir kupini gyvybės. Trumpai sakant, iš pažiūros jis buvo keleriais
metais jaunesnis nei trisdešimt septynerių.
– Nežinau, ką jis turėjo omeny, – nusijuokė Haris.
Vyrai sėdėjo nusmegę giliuose krėsluose paveldėto didelio balto prabangaus namo bibliotekoje
Bigdojaus pusiasalyje. Aprodydamas Hariui dvi tamsias svetaines ir kambarį, kurio visos sienos buvo
apstatytos knygų lentynomis, Idaras Vetlesenas paaiškino, kad tai jo vaikystės namai. Mišelis
Fionhusas. Šelis Aukrustas. Einaro Gerhardseno Profsąjunga. Turtingas populiariosios literatūros ir
politinių biografijų rinkinys. Visa lentyna gelstelėjusių The Reader’s Digest žurnalų. Nuo 1970-ųjų
Haris nematė nė vieno jų numerio.
– O gal ir žinau, ką jis turėjo omeny, – sukrizeno Idaras.
Haris nutuokė, ką Matijas turėjo galvoje, sakydamas, kad Marienlysto klinikoje jiems buvo smagu:
greičiausiai vyrukai rungtyniavo, kuris daugiau kvatosis.
– Matijas, šventasis niekšelis. Gal, tiksliau, laimingasis. O, ne, dėl Dievo, ir tas, ir tas, –
sugriaudėjo Idaro juokas. – Žmonės teigia, kad netiki Dievo, bet mano dievobaimingi bendradarbiai
yra persigandę dorovingi prasisiekėliai, pildantys savo gerų darbų sąrašą, nes giliai viduje iki gyvo
kaulo bijo liepsnoti pragare.
– Bet ne jūs? – pasitikslino Haris.
Idaras kilstelėjo vieną ploną antakį ir susidomėjęs pažvelgė į Harį. Vyras avėjo minkštais šviesiai
mėlynais mokasinais palaidais raišteliais, mūvėjo džinsais ir vilkėjo baltus teniso marškinėlius su
pulo žaidėjo atvaizdu kairėje krūtinės pusėje. Haris neprisiminė gamintojo, bet nepamiršo, kad tokį
drabužį visada siejo su nuobodomis.
– Esu kilęs iš praktiškos šeimos, inspektoriau. Mano tėvas buvo taksi vairuotojas. Mes tikime tuo,
ką matome.
– Mhm. Taksi vairuotojas turėjo prašmatnų namą.
– Jam priklausė taksi firma, tėvas turėjo tris licencijas. Bet čia, Bigdojaus pusiasalyje, taksi
vairuotojas visada bus plebėjas.
Haris pasižiūrėjo į gydytoją ir pamėgino nustatyti, ar tik šis nebus prisirijęs „Speed“ ar kitokių
tablečių. Vetlesenas atsilošęs sėdėjo krėsle, buvo beveik pernelyg atsipalaidavęs, tarsi norėtų nuslėpti
savo sudirgusią arba pakilią būseną. Tą patį Haris pagalvojo ir tada, kai paskambino jam ir paaiškino,
kad policija norėtų užduoti kelis klausimus, o Idaras Vetlesenas kone audringai pakvietė jį į savo
namus.
– Bet jūs nenorėjote vairuoti taksi, – tarstelėjo Haris. – Jūs norėjote... gražinti žmones?
Vetlesenas nusišypsojo.
– Galite sakyti, kad siūlau paslaugas niekingoje rinkoje. Arba kad taisau žmonių išorę,
mėgindamas numalšinti vidinį skausmą. Pasirinkite pats. Man nė velnio nerūpi, – tikėdamasis ūmios
Hario reakcijos, Vetlesenas nusijuokė. Šios nesulaukęs, gydytojas nutaisė rimtą veido išraišką. –
Vertinu save kaip skulptorių. Aš neturiu pašaukimo. Man patinka keisti išvaizdą, formuoti veidus.
Visada patiko. Išmanau savo darbą, ir žmonės man už tai moka. Štai ir viskas.
– Mhm.
– Bet tai nereiškia, kad visiškai išsižadėjau principų. O saugoti paciento konfidencialumą – vienas
iš jų.
Haris neatsakė.
– Aš kalbėjausi su Burhilda, – dėstė jis. – Žinau, ko siekiate, inspektoriau. Ir aš suprantu, kad tai
rimta byla. Bet negaliu jums padėti. Esu suvaržytas priesaikos.
– Jau nebe, – Haris išsitraukė iš vidinės kišenės perlenktą lapą ir padėjo jį ant stalo tarp jų. – Tai
dvynukių tėvo pasirašytas pareiškimas, kuris atleidžia jus nuo priesaikos.
Idaras papurtė galvą.
– Iš to nebus nieko gero.
Haris nustebęs suraukė kaktą.
– O?
 – Negaliu išplepėti, kas pas mane lankėsi ir ką kalbėjo, bet apskritai galiu pasakyti, kad tų, kurie
ateina pas gydytoją su savo vaikais, paciento teisės į konfidencialumą saugomos taip pat ir nuo jų
sutuoktinių. Jei tik pacientai to nori.
– Kodėl Silvija Otersen turėtų slėpti nuo vyro, kad lankėsi čia su dvynukėmis?
– Gal mūsų elgesys ir atrodo sustabarėjęs. Bet prisiminkit, kad daugelis mūsų pacientų yra garsūs
žmonės, persekiojami paskalų ir nepageidaujamo spaudos atstovų dėmesio. Apsilankykit Menininkų
namuose penktadienio vakarą ir apsižvalgykit. Nė neįtariat, kiek žmonių buvo šiek tiek pagražinti
mano klinikoje. Jie apalptų vien nuo minties, kad jų apsilankymas šioje vietoje gali iškilti viešumon.
Mūsų geras vardas paremtas mūsų diskretiškumu. Jei pasirodys, kad nerūpestingai elgiamės su
informacija apie pacientus, pasekmės klinikai bus katastrofiškos. Esu tikras, kad tai suprantate.
– Mes turime dvi aukas ir vieną vienintelį sutapimą, – tarė Haris. – Kad abi lankėsi jūsų klinikoje.
– To negaliu nei patvirtinti, nei paneigti. Bet galima hipotetiškai tvirtinti, kad taip ir buvo, –
Vetlesenas pamojavo ranka ore. – Na ir kas? Norvegija – šalis, kurioje mažai gyventojų ir dar mažiau
gydytojų. Ar žinote, kiek nedaug rankų reikia paspausti, kad visi susipažintume? Sutapimas, kad jos
lankėsi pas tą patį gydytoją, nėra reikšmingesnis už faktą, kad galėjo tuo pačiu metu atsirasti tame
pačiame tramvajuje. Ar kada susitikote draugų tramvajuje?
Haris negalėjo prisiminti nė vieno tokio atvejo. Be to, ne taip jau dažnai važiuodavo tramvajumi.
– Sukoriau tokį kelią, kad išgirsčiau, jog nieko man nepasakosit, – pareiškė Haris.
– Atleiskit. Pasikviečiau jus, kadangi pamaniau, jog kitaip reikėtų susitikti policijos skyriuje. Kur
spaudos atstovai tyko kiaurą parą ir stebi ateinančius ir išeinančius. Taigi, dėkui, tuos tipelius aš
pažįstu.
– Jūs žinot, kad galiu gauti teismo nurodymą, atleidžiantį jus nuo gydytojo priesaikos?
– Labai prašom, – mestelėjo Vetlesenas. – Tokiu atveju klinikos darbuotojai pasielgs atitinkamai.
Bet iki tol... – jis pirštu pavaizdavo lūpas užsegantį užtrauktuką.
Haris pasimuistė kėdėje. Jis žinojo, kad Idaras žino, jog jis žino. Tam, kad teismas panaikintų
paciento teisę į konfidencialumą – net ir žmogžudystės byloje – reikalingi konkretūs įrodymai, kad
gydytojo suteiktos žinios bus reikšmingos. O ką turėjo jie? Kaip sakė Vetlesenas, susitikimą
tramvajuje. Haris pajuto poreikį kažko griebtis. Išgerti. Kilnoti svorius. Iš visų jėgų. Jis įkvėpė:
– Visgi turiu paklausti, kur buvot lapkričio trečios ir penktos dienų vakarais.
– Taip ir maniau, – šyptelėjo Vetlesenas. – Taigi susimąsčiau. Buvau čia su... taip, štai ir ji.
Pagyvenusi moteris pilkšvais kaip pelės plaukais, karančiais aplink jos galvą kaip užuolaidos,
pelės žingsniukais atitipeno į kambarį, nešina sidabriniu padėklu su dviem grėsmingai barškančiais
kavos puodeliais. Veido išraiška piršo mintį, kad moteris nešė kryžių ir erškėčių vainiką. Ji dėbtelėjo į
sūnų, o šis staiga pašoko ir perėmė padėklą.
– Dėkui, mama.
– Užsirišk raištelius, – ji kiek pasisuko į Harį. – Ar kas nors man praneš, kas ateina ir išeina iš
mano namų?
– Čia inspektorius Hūlė, mama. Jis klausia, kur buvau vakar vakare ir prieš tris dienas.
Haris atsistojo ir ištiesė ranką.
– Žinoma, kad atsimenu, – tarė ji ir pamalonino Harį išvargusia veido išraiška ir ištiesta kaulėta,
senatviniais šlakais išmarginta ranka.
– Vakar mes žiūrėjome pokalbių šou, kuriame dalyvavo tas tavo akmenslydžio mėgėjas. Ir man
nepatiko tai, ką jis pasakė apie Karaliaus rūmus. Koks ten jo vardas?
 – Arvė Stiopas, – atsiduso Idaras.
Senyva ponia pasilenkė link Hario.
– Jis pareiškė, kad karališkoji šeima mums nereikalinga. Ar galite įsivaizduoti, kad žmogus
pasakytų ką nors tokio siaubingo? Kur mes dabar būtume, jei ne karališkosios šeimos nuopelnai karo
metu?
– Ten pat, kur esame dabar, – atšovė Idaras. – Retai kada per karą valstybės galva nuveikia tiek
mažai. Taip pat buvo pasakyta, kad toks masinis monarchijos palaikymas galiausiai įrodo, jog
dauguma žmonių tiki troliais ir fėjomis.
– Argi tai ne siaubinga?
– Tai jau tikrai, mama, – šyptelėjo Idaras, uždėjo ranką jai ant peties ir, rodos, tuo pačiu metu
žvilgtelėjo į laikrodį – gremėzdišką „Breitling“ gaminį – ant plono riešo.
– Nagi, Hūle! Man metas važiuoti. Teks pasiskubinti su ta kava.
Haris papurtė galvą ir nusišypsojo poniai Vetlesen.
– Esu tikras, kad kava puiki, bet privalau atidėti tai kitam kartui.
Ji giliai atsiduso, kažką murmtelėjo, pačiupo padėklą ir iššlepsėjo iš kambario.
Jiems išėjus į koridorių, Haris pasiteiravo Idaro:
– Ką turėjot galvoje, sakydamas „šventasis“?
– Atsiprašau?
– Sakėt, kad Matijas Lundas-Helgesenas buvo ne tik šventasis, bet ir laimingasis niekšelis.
– A, šitai! Tai dėl tos moteriškaitės, kurią susirado. Šiaip Matijas yra tikras nevykėlis šioje srityje,
bet gyvenime ji greičiausiai bus susidūrusi su keliais nevykėliais. Matyt, jai buvo reikalingas toks
dievobaimingas kaip jis. Tik neišduokit Matijui, kad šitaip pasakiau. Arba, žinot ką, tiesiog imkit ir
paminėkit.
– Beje, ar žinot kas yra SCL-70?
– Tai antikūnas kraujyje. Gali būti sklerodermijos rodiklis. Ar pažįstat ką nors, pas ką jo aptikta?
– Aš net nežinau, kas ta sklerodermija, – Haris susiprato, kad jam teks šią temą pamiršti. Jis norėjo
ją pamiršti. Bet nesugebėjo. – Ar Matijas minėjo, kad ji buvo susidėjusi su nevykėliais?
– Tai mano interpretacija. Apibūdindamas žmones šventasis Matijas nevartoja tokių žodžių kaip
„nevykėlis“. Jo akyse žmonės tiesiog turi potencialo pasitaisyti! – Idaro Vetleseno juokas aidėjo
tuščiose svetainėse.
Padėkojęs už priėmimą ir apsiavęs batus Haris stabtelėjo ant laiptų lauke, apsigręžė ir prieš
užsiveriant durims spėjo pamatyti, kaip Idaras atsisėda ir susirietęs ima varstytis batus.
Grįždamas Haris paskambino Skarei, paprašė jo išspausdinti Vetleseno nuotraukas iš klinikos
internetinės svetainės ir nueiti į Kovos su narkotikais skyrių patikrinti, ar kuris iš slaptųjų agentų
nematė jo perkant „Speed“ tablečių.
– Gatvėje? – paklausė Skarė. – Ar tokių piliulių nėra kiekvieno gydytojo vaistinėlėje?
– Taip, bet dabar procedūros prašant leidimo laikyti narkotines medžiagas yra tokios griežtos, kad
gydytojas mieliau perka amfetaminą iš platintojo Skiperio gatvėje.
Jiems baigus pokalbį Haris paskambino Katrinai į biurą.
– Kol kas nieko, – pranešė ji. – Dabar jau išeinu. O tu? Keliauji namo?
– Taip, – numykė Haris. – Ką manai apie galimybę gauti teismo nurodymą panaikinti Vetleseno
pacientų teisę į konfidencialumą?
– Atsižvelgiant į tai, ką turime? Žinoma, galiu segėti itin trumpą sijoną, užbėgti į teismą ir susirasti
tinkamo amžiaus teisėją. Bet, tiesą sakant, manau, kad turėtume tai pamiršti.
– Sutinku.
Haris važiavo link Bišleto rajono. Galvojo apie savo tuščią išgriautą butą. Pažvelgė į laikrodį.
Apsigalvojo ir per Pilestredą pasuko link policijos skyriaus.
Kai per telefoną išgirdo apsimiegojusį Katrinos balsą, buvo antra nakties.
– Kas dabar? – paklausė ji.
– Aš biure, peržiūrėjau viską, ką radai. Tu pabrėžei, kad visos dingusios moterys turėjo vyrus ir
vaikų. Manau, galime už to užsikabinti.
– Už ko?
– Nežinau, tiesiog norėjau išgirsti save sakant tai garsiai. Kad galėčiau nuspręsti, ar tai skamba
idiotiškai.
– Ir kaip tai skamba?
– Idiotiškai. Labanakt.
*
Elė Kvalė gulėjo išpūtusi akis. Šalia jos ramiai ir giliai kvėpavo Andrėjas. Pro užuolaidų plyšį
smigo mėnulio spindulys, toliau slinko siena ir Nukryžiuotojo paveikslu, kurį ji nusipirko Romoje
per povestuvinę kelionę. Kas ją pažadino? Ar Trygvė? Ar jis viršuje? Vakaras ir vaišės praėjo taip,
kaip ji ir tikėjosi. Ji žvelgė į laimingus blyškius veidus žvakių šviesoje ir jie visi be perstojo kalbėjo,
tiek daug norėjo pasakyti! Daugiausia Trygvė. Ir kai jis pasakojo apie Montaną, apie studijas ir
tenykščius draugus, ji nutilo ir tiesiog vėrė akimis tą berniuką, tą jauną vyriškį, kuris tuojau virs
suaugusiuoju, taps tuo, kuo nori tapti, pasirinks savo gyvenimą. Dėl to ji ir buvo laimingiausia – kad
jis gali rinktis. Atvirai ir laisvai. Ne taip, kaip ji. Neužsislaptinęs, neapsigobęs paslaptimi.
Elė girdėjo, kaip traška namas, kaip šnabždasi sienos. Bet sklido ir kitas garsas, nepažįstamas.
Garsas iš lauko.
Ji atsikėlė iš lovos, nuėjo prie lango ir šiek tiek praskleidė užuolaidas. Pasnigę. Obelų šakos aplipo
vilna, o mėnulio šviesa atsispindėjo ant plono žemę dengiančio sluoksnio, išryškindama sode
kiekvieną smulkmeną. Ji keliavo žvilgsniu nuo vartų iki garažo, ne visai žinodama, ko ieško. Tada
stabtelėjo. Kvėptelėjo iš nuostabos ir siaubo. Nepradėk vėl, prisakė pati sau. Tai turbūt Trygvė. Jis
atskrido į kitą laiko juostą, tikriausiai negali miegoti, todėl išėjo pasivaikščioti. Pėdsakai vedė nuo
vartų iki lango, prie kurio ji stovėjo. Tarsi eilė juodų taškų ant plono sniego sluoksnio. Dramatiška
pauzė tekste.
Atgal vedančių batų atspaudų nesimatė.
 12 skyrius
Septinta diena. Pokalbis
– Vienas vaikinukų iš Narkotikų jį atpažino, – pranešė Skarė. – Kai parodžiau Vetleseno nuotrauką,
agentas pasakė, kad ne kartą matė jį Skiperio ir Muitinės gatvių sankryžoje.
– O kas toje sankryžoje yra? – susidomėjo Gunaras Hagenas, kuris primygtinai pareikalavo teisės
dalyvauti rytiniame susirinkime Hario kabinete.
Skarė nepatikliai pažvelgė į VPI, tarsi norėdamas įsitikinti, ar tik šis nejuokauja.
– Platintojai, kekšės, klientai, – atsakė jis. – Dabar, kai išvijome juos iš Platos, tai naujoji jų
susiėjimo vieta.
– Tik ten? – perklausė Hagenas ir atstatė smakrą. – Man pranešė, kad dabar jie pasklidę plačiau.
– Tai tarsi jų centras, – aiškino Skarė. – Žinoma, rasi jų ir Borso turguje, iki pat Norvegijos banko.
Aplink Astrupo Fernlėjaus muziejų, koncertų salę „Gamle Logen“ ir bažnyčios misionierių
kavinukę... – Hariui garsiai nusižiovavus, jis nutilo.
– Atsiprašau, – apgailestaudamas pareiškė Haris. – Buvo sunkus savaitgalis. Tęskite.
– Agentas neprisimena matęs, kaip jis perka narkotikus. Sakė, kad Vetlesenas dažnai lankydavosi
viešbutyje „Leon“.
Tą akimirką pro kabineto duris įžengė Katrina Brat. Plaukai buvo išsidraikę, akys pavargusios, pati
išblyškusi, bet vis tiek Bergeno akcentu užgiedojo „labas rytas“ ir pasidairė vietos atsisėsti. Bjornas
Holmas pašoko ant kojų, mostelėjo ranka į savo kėdę ir nuėjo pasiimti kitos.
– „Leon“ Skiperio gatvėje? – pasitikslino Hagenas. – Ar tai vieta, kur jie pardavinėja narkotikus?
– Gali būti, – svarstė Skarė. – Bet mačiau daug ten užeinančių juodaodžių kekšių, tai gal ten bus
vadinamoji masažo vietelė.
– Vargu, – tarė Katrina, stovinti nugara į juos ir kabinanti apsiaustą ant kabyklos. – Masažo vietelės
yra dalis vidinės rinkos, ir šiuo metu ji priklauso vietnamiečiams. Jie labiau susitelkę kukliuose
priemiesčiuose, naudoja azijietes ir laikosi atokiai nuo teritorijų, susijusių su Afrikos išorine rinka.
– Manau, kad mačiau lauke kabantį plakatą, reklamuojantį pigius kambarius, – pritarė Haris. –
Keturi šimtai kronų už naktį.
– Būtent, – tarė Katrina. – Jie siūlo nedidelius kambarius, kurie formaliai išnuomojami parai, bet
išties kalbama apie valandas. Juodi pinigai, klientai nereikalauja čekio. Ir juodaodės moterys.
Juodaodis suteneris. Bet viešbučio savininkas, kuris uždirba daugiausia, yra baltasis.
– Kokia užtikrinta dama, – nusišaipė Skarė priešais Hageną. – Keista, kad Bergeno Seksualinių
nusikaltimų skyrius turi sukaupęs tiek žinių apie Oslo viešnamius.
– Jie visur vienodi, – tarė Katrina. – Nori kirsti lažybų?
– Savininkas yra pakistanietis, – pranešė Skarė. – Kertam iš dviejų šimtų.
– Sutarta.
– OK, – paragino Haris ir suplojo rankomis. – Tai ko mes čia sėdim?
*
Viešbučio „Leon“ savininkas vardu Borė Hansenas buvo kilęs iš Solioro rajono rytuose, oda jo
bolavo tokia pati pilkšva kaip ir pliurza, kurios svečiai prinešė vidun ir paliko ant nusitrynusio
parketo priešais registratūros langelį, kurio viršuje kabėjo juodomis raidėmis pakeverzotas užrašas
„Registratura“. Kadangi nei Borei, nei lankytojams nerūpėjo rašyba, užrašas netrikdomas kabėjo ten
nuo tada, kai Borė jį pakabino, – ketverius metus. Prieš tai jis skersai išilgai važinėjo po Švediją ir
pardavinėjo Biblijas, bandė laimę slaptai platindamas išbrokuotus pornografinius filmus Svinesunde
ir išlavino akcentą, būdingą tiek šokių muzikos kūrėjui, tiek kunigui. Svinesunde jis sutiko ir rusaitę
Natašą, egzotinių šokių meistrę, o sprukdami nuo jos ruso vadybininko jie vos išnešė sveiką kailį.
Nataša pasikeitė vardą ir dabar su Bore gyveno Osle. „Leon“ viešbutį jis perėmė iš trijų serbų, kurie
dėl vienokių ar kitokių priežasčių nebegalėjo likti Norvegijoje. Borė toliau tęsė tai, ką metė serbai,
nes nebuvo reikalo keisti verslo profilio: nuomoti kambarius trumpam – kartais labai trumpam –
laikui. Pelnas paprastai įplaukdavo grynųjų pinigų forma, o svečiai nekėlė didelių reikalavimų
kambarių lygiui ar aptarnavimui. Verslas buvo geras. Toks, kokio tikrai nesinorėtų prarasti. Todėl
jam visai nepatiko priešais jį išdygę du tipeliai, o ypač jų tapatybės kortelės.
Aukštas ežiuku kirptas vyriškis prie langelio prikišo nuotrauką:
– Ar teko matyti šį vyruką?
Borė Hansenas papurtė galvą, visgi pajuto šiokį tokį palengvėjimą, kad ieškoma ne jo.
– Tikrai? – perklausė vyriškis, susikrovė alkūnes prie langelio ir pasilenkė į priekį.
Borė dar kartą pažvelgė į nuotrauką ir pagalvojo, kad jam derėjo geriau įsižiūrėti į tą tapatybės
kortelę: tipelis labiau panėšėjo į netoliese gatvėse besisukiojantį kvaišalų platintoją, o ne į policininką.
O moteris už jo irgi nepriminė pareigūnės. Tiesiai šviesiai, jos žvilgsnis buvo tiesmukas kaip kekšės,
bet visa kita bylojo, kad ji dama visu šimtu procentų. Jei susirastų jos neapiplėšinėjantį sutenerį,
galėtų mažiausiai penkis kartus pakelti savo atlyginimą.
– Mes žinome, kad turi čia viešnamį, – pareiškė policininkas.
– Turiu čia legalų viešbutį, licencija ir visi mano popieriai tvarkingi. Ar norite pamatyti? – Borė
mostelėjo į nedidelį kabinetą tiesiai už registratūros.
Policininkas papurtė galvą.
– Nuomoji kambarius kekšėms ir jų klientams. Tai neteisėta.
– Paklausykit, – pradėjo Borė ir nutilo. Pokalbis pakrypo ta linkme, kaip jis ir bijojo. – Nekišu
nosies į tai, ką veikia mano svečiai. Tol, kol jie susimoka.
– Užtat aš kišu, – žemu balsu atrėžė policininkas. – Geriau įsižiūrėk į nuotrauką.
Borė įsižiūrėjo. Matyt, fotografuota prieš kelerius metus, nes jis atrodė toks jaunas. Jaunas ir
nerūpestingas, nesimatė nusivylimo ir nevilties pėdsakų.
– Kai paskutinį kartą domėjausi, Norvegijoje prostitucija buvo teisėta, – įsidrąsino Borė Hansenas.
– Teisingai, – įsikišo policininkė. – Bet viešnamiai neteisėti.
Borė Hansenas sutelkė visas pastangas ir nutaisė pasipiktinusią veido išraišką.
– Kaip žinai, policija privalo nuolat tikrinti, kad viešbutyje būtų laikomasi taisyklių, – dėstė
policininkas. – Pavyzdžiui, kad kilus gaisrui iš visų kambarių būtų galima išeiti per avarinius
išėjimus.
– Kad būtų pateiktos iš užsienio atvykusių svečių registracijos formos, – pridūrė policininkė.
– Kad būtų fakso aparatas, kuriuo policija galėtų atsiųsti paklausimus apie svečius.
– Pridėtinės vertės mokesčio suvestinė sąskaita.
Borė susverdėjo. Policininkas vožė paskutinį smūgį:
– Ketiname čionai atsiųsti sukčiavimus tiriančią grupę. Ji patikrins sąskaitas, susijusias su
žmonėmis, kuriuos pastarosiomis savaitėmis slapti mūsų agentai čia stebėjo įeinant ir išeinant.
Borė Hansenas pajuto, kaip kyla šleikštulys. Nataša. Užstatytas namas. Vien nuo minties apie su
Biblija užanty ant svetimų laiptų praleistus žvarbius tamsius žiemos vakarus apėmė panika.
– Arba galime to ir nedaryti, – prabilo policininkas. – Tai juk priklauso nuo to, kam teiksime
pirmenybę. Klausimas, kaip panaudosime ribotus policijos išteklius. Ar ne taip, Brat?
Policininkė linktelėjo.
– Jis išsinuomoja kambarį du kartus per savaitę, – pasidavė Borė Hansenas. – Visada tą patį.
Praleidžia ten visą vakarą.
– Visą?
– Pas jį užeina kelios lankytojos.
– Juodosios ar baltosios? – pasidomėjo moteris.
– Juodosios. Tik juodosios.
– Kelios?
– Nežinau. Kaip kada. Aštuonios. Dvylika.
– Vienu metu? – išsprūdo policininkei.
– Ne, jos keičia viena kitą. Kai kurios ateina poromis. Dažnai ir gatvėse jos vaikštinėja po dvi.
– Dievulėli, – tarstelėjo policininkas.
Borė Hansenas linktelėjo.
– Kokiu vardu jis užsiregistruoja?
– Nepamenu.
– Bet mes rasime jį svečių knygoje, ar ne? Arba buhalterijoje?
Po blizgiu Borės Hanseno kostiumo švarku marškinių nugara permirko prakaitu.
3
– Jos vadina jį Doctor White . Turiu galvoje moteris, kurios jo teiraujasi.
– Gydytoju?
– Su manimi tai neturi nieko bendro. Jis... – Borė Hansenas delsė. Nenorėjo pasakyti daugiau, nei
būtina. Antra vertus, norėjo parodyti norą bendradarbiauti. O šis klientas jau ir taip bus prarastas. – Su
savimi jis atsineša didelį gydytojo lagaminėlį. Ir visada paprašo... dar vieno rankšluosčio.
– Oho, – pareiškė moteris. – Skamba nekaip. Ar tvarkydami kambarį esate aptikę kraujo?
Borė neatsiliepė.
– Jei tvarkote kambarį, – pasitaisė policininkė. – Na?
Borė atsiduso.
– Nedaug, ne daugiau nei... – jis susilaikė.
– Nei paprastai? – sarkastiškai paklausė moteris.
– Nemanau, kad jis jas skriaudžia, – paskubėjo pareikšti Borė ir iškart pasigailėjo.
– Kodėl ne? – atrėžė policininkė.
– Nes tokiu atveju jos nesugrįžtų.
– O lankytojos – vien tik moterys?
Borė linktelėjo. Bet policininkas turbūt kažką pastebėjo. Nervingą kaklo raumenų įsitempimą,
nežymų smulkiomis kraujosruvomis išvagotos akies membranos timptelėjimą.
– Vyrai? – tikslinosi jis.
Borė papurtė galvą.
 – Berniukai? – paklausė policininkė, kuri aiškiai užuodė tą patį, ką ir jos bendradarbis.
Borė Hansenas vėl papurtė galvą, bet šiek tiek veik nepastebimai uždelsė, – taip nutinka smegenims
renkantis alternatyvas.
– Vaikai? – tarė policininkas, lenkdamas kaktą vis žemiau, tarsi ruošdamasis susidurti su Bore
kaktomuša. – Ar jis atsiveda čia vaikų?
– Ne! – pratrūko Borė ir pajuto, kaip prakaitas išmuša visą kūną. – Niekada! Čia nubrėžiu ribas.
Buvo tik du kartai... Ir jie neužėjo į kambarį, tučtuojau išgrūdau juos į gatvę!
– Iš Afrikos? – paklausė vyras.
– Taip.
– Mergaitės ar berniukai?
– Ir tas, ir tas.
– Ar jie prisistatydavo vieni? – paklausė Katrina.
– Ne, kartu su moterimis. Manau, kad su mamomis. Bet, kaip minėjau, neįleidau jų į kambarį.
– Sakei, kad jis apsilanko du kartus per savaitę. Ar tomis pačiomis dienomis?
– Pirmadieniais ir ketvirtadieniais. Nuo aštuonių iki vienuolikos. Jis visada labai punktualus.
– Taip pat ir šį vakarą? – klustelėjo vyriškis ir žvilgtelėjo į bendradarbę. – Ką gi, ačiū už pagalbą.
Borė iš plaučių išleido orą ir pajuto, kad virpa kojos, – visą šį laiką jis stovėjo pasistiebęs ant
pirštų galiukų.
– Nėra už ką, – šyptelėjo jis.
Policininkai pasuko link durų. Borė žinojo, kad jam reikėtų prikąsti liežuvį, bet žinojo ir tai, kad jei
neapsidraus, nesudės bluosto.
– Taigi... – šūktelėjo jis policininkams pavymui, – atrodo, kad susitarėme, ar ne?
Policininkas atsisuko, iš nuostabos kilstelėjęs antakį.
– Dėl ko?
Borė nurijo:
– Dėl tų patikrinimų.
Policininkas pasitrynė smakrą.
– Ar sakai, kad turi ką slėpti?
Borė dusyk suklapsėjo akimis. Tada pratrūko garsiu nervingu juoku ir prapliupo:
– Ne, ne, žinoma, kad ne! Čia visur tvarkelė.
– Puiku, tai tau nėra ko bijoti, kai ateis patikrinti. Aš šitų reikalų nekoordinuoju.
Jie išėjo, o Borė nukarino žandikaulį, panūdo aiškintis, ką nors pasakyti, bet nežinojo, ką būtent.
*
Hariui parsiradus į kabinetą, pasisveikindamas sučirškė telefonas.
Skambino Rakelė: norėjo grąžinti iš jo pasiskolintą DVD.
– „Sekso taisyklės“? – nustebęs pakartojo Haris. – Jis pas tave?
– Sakei, kad įtraukei jį į savąjį labiausiai nuvertintų šiuolaikinių filmų sąrašą.
– Taip, bet tau tie filmai niekada nepatiko.
– Netiesa.
 – Tau nepatiko „Erdvėlaivio kariai“.
– Todėl, kad tai niekam tikęs veiksmo filmas.
– Tai satyra, – pertarė Haris.
– Apie ką?
– Apie Amerikos visuomenėje įsišaknijusį fašizmą. Kaip berniukai iš knygų apie brolius Hardžius
susitinka su hitlerjugendu.
– Nagi, Hari. Filmas apie kovą su milžiniškais vabzdžiais tolimoje planetoje?
– Nepažįstamųjų baimė.
– Bet man tikrai patiko tas tavo aštunto dešimtmečio filmas, tas apie pasiklausymą...
– „Pokalbis“, – priminė Haris. – Kopolos geriausias.
– Būtent. Čia ir aš sutinku, kad jis nuvertintas.
– Nėra nuvertintas, – atsiduso Haris. – Tik užmirštas. Jis gavo Oskarą kaip geriausias filmas.
– Šį vakarą vakarieniausiu su draugėmis. Važiuodama namo galiu užvežti diską. Ar dar nemiegosi
apie dvyliktą?
– Gal ir ne. O kodėl tau neužsukus prieš vakarienę?
– Reikėtų labiau skubėti, bet, manau, galėčiau padaryti ir taip.
Jos atsakymas nuskambėjo greitai. Bet nepakankamai, ir Haris to nepraleido pro ausis.
– Mhm, – pritarė jis. – Vis tiek negaliu užmigti. Kvėpuoju pelėsiu ir man trūksta oro.
– Žinai ką? Įmesiu diską į pašto dėžutę, kad tau nereikėtų keltis. OK?
– OK.
Ji baigė pokalbį. Haris pastebėjo, kad šiek tiek dreba ranka. Nusprendė, kad bus kaltas nikotino
trūkumas, ir patraukė prie lifto. Savo kabineto tarpduryje pasirodė Katrina, tarsi būtų išgirdusi, kad
tai klumpina jis.
– Kalbėjausi su Espenu Lepsviku. Šį vakarą vienas jo vyrukų galėtų pasidarbuoti.
– Šaunu.
– Turi gerų žinių?
– Kodėl klausi?
– Tiesiog tu taip šypsaisi.
– Tikrai? Gal džiaugiuosi.
– Kuo gi?
Jis patapšnojo sau per kišenę.
– Cigarete.
*
Elė Kvalė sėdėjo prie virtuvinio stalo, pasistačiusi puodelį arbatos žvelgė į sodą ir klausėsi
raminančio indaplovės ūžesio. Ant spintelės stovėjo juodas telefono aparatas. Ragelis jos rankoje
sušilo, kadangi ji taip stipriai spaudė, bet kažkas bus tiesiog apsirikęs, rinkdamas numerį. Trygvei
patiko žuvies apkepėlė, jis sakė, kad tai jo mėgstamas patiekalas. Bet jis taip kalbėjo apie daugumą
patiekalų. Buvo geras berniukas. Lauke žolė styrojo ruda ir suvytusi, naktį iškritusio sniego neliko nė
ženklo. Ir, kas žino, gal jai viskas tik prisisapnavo.
Ji be tikslo vartė žurnalą. Pirmosiomis Trygvės viešnagės dienomis ji atsiprašė iš darbo, kad galėtų
šiek tiek laiko praleisti kartu su juo. Išlieti vienas kitam širdį – tik ji ir Trygvė. Bet dabar jis sėdėjo
svetainėje su Andrėjumi ir darė tai, kam ji paprašė laisvų dienų. Na ir puiku, jie turi daugiau apie ką
pasikalbėti. Juk jie tokie panašūs. Ir, tiesą tariant, galvoti apie išliejamą širdį jai visada patiko labiau
nei išties tai daryti. Juk pokalbį visada tekdavo nutraukti. Prie aukštos neįveikiamos sienos.
Žinoma, ji buvo sumaniusi pavadinti berniuką Andrėju – tėvo vardu. Reikėjo suteikti sūnui vardą,
svarbų Andrėjo giminėje. Prieš pat gimdymą ji vos neišklojo visos tiesos. Apie tuščią automobilių
stovėjimo aikštelę, apie tamsą, apie juodus atspaudus sniege. Apie peilį, prispaustą prie kaklo odos,
apie beveidžio padaro šnopavimą prie skruosto. Kai, sėklai plūstant į kelnaites, ji skubėjo namo,
meldė Dievo, kad ši ištekėtų visa, bet maldos taip ir liko neišklausytos.
Vėliau ji dažnai sukdavo galvą, kaip viskas būtų pakrypę, jei Andrėjas neturėtų pastoriaus
pašaukimo ir jo požiūris į abortus nebūtų toks nepalenkiamas, jei ji nebūtų buvusi tokia bailė. Jei
Trygvė nebūtų gimęs. Bet tuo metu jau buvo pastatyta siena, neįveikiamas tylos mūras.
Kad Trygvė ir Andrėjas taip panėšėjo vienas į kitą, buvo tarsi palaiminimas po prakeiksmo.
Retkarčiais tai įžiebdavo mažytę viltį, tad ji nuėjo į kliniką, kur jos niekas nepažinojo, padavė du ant
jų pagalvių rastus plaukus, kurių, kaip paskaitė, turėtų užtekti kažkokio DNR, tarsi genetinio atspaudo,
kodams nustatyti. Klinika nusiuntė plaukus į Riko ligoninės Teismo medicinos institutą, kuris
naudojosi tuo naujuoju metodu tėvystei nustatyti. Ir po dviejų mėnesių ji sužinojo tiesą. Kad tai
nebuvo tik sapnas – automobilių stovėjimo aikštelė, juodi pėdsakai, įnirtingas šniokštavimas,
skausmas.
Ji vėl pažvelgė į telefoną. Žinoma, kad kažkas apsiriko. Kvėpavimas kitame laido gale buvo toks
garsus tik dėl to, kad skambintojas sumišo išgirdęs nepažįstamą balsą, suabejojo, ar mesti ragelį, ar
ką nors pasakyti. Taip viskas ir buvo.
*
Haris išėjo į koridorių ir pakėlė telefonspynės ragelį.
– Alio! – šūktelėjo jis, bandydamas perrėkti „Franz Ferdinand“ dainininko balsą, sklindantį iš
grotuvo svetainėje.
Jokio atsakymo, tik Sofijos gatvėje blerbiantis automobilis.
– Klausau?
– Sveikas! Čia Rakelė. Ar jau atsigulei?
Iš balso Haris suprato, kad ji išgėrusi.
Nedaug, bet pakankamai, kad kalbėtų pustoniu garsiau, o jos juokas, tas gilus žavingas juokas,
vilnytų žodžiais.
– Ne, – atsakė jis. – Malonus vakaras?
– Galima pavadinti ir taip.
– Dar tik vienuolika.
– Merginos norėjo namo. Darbo diena ir visa kita.
– Mhm.
Haris įsivaizdavo moterį. Valiūkiškas žvilgsnis, alkoholio blizgesys akyse.
– Turiu filmą, – tarė ji. – Jei noriu palikti jį pašto dėžutėje, manau, kad tau reikia atidaryti.
– Žinoma.
Jis pakėlė pirštą, kad nuspaustų durų atidarymo mygtuką. Laukė. Žinojo, kad dar yra laiko. Jiems
priklauso dvi sekundės. Kol kas jie dar turi visas galimybes atsitraukti. Jam patiko atsitraukimo
galimybės. Ir jis žinojo, kad nenori, kad tai nutiktų, nes būtų sudėtinga, būtų per skaudu dar kartą visa
tai išgyventi. Tai kodėl jo krūtinėje širdis daužėsi taip, tarsi jų būtų dvi? Kodėl jis iškart nepaspaudė
mygtuko, kad ji kuo greičiau įeitų ir išeitų iš pastato ir jo minčių? Dabar, pagalvojo jis,
priglausdamas piršto galiuką prie kieto plastikinio mygtuko.
– Arba, – pasiūlė ji, – aš galiu užnešti diską viršun.
Dar prieš prabildamas Haris žinojo, kad jo balsas nuskambės keistai:
– Nebūtinai, – atsakė jis. – Ant mano pašto dėžutės nėra vardo. Labanakt.
– Labanakt.
Jis paspaudė mygtuką. Nuėjo į svetainę, smarkiai pagarsino „Franz Ferdinand“ muziką, stengėsi
išvaikyti mintis, pamiršti idiotišką nervų disonansą, tiesiog mėgautis melodija, džeržgiančiu gitarų
puolimu. Piktu, trūkčiojančiu, ne itin gerai atliekamu. Škotišku. Bet į karštligiškus stygų akordų
garsus įsipainiojo dar vienas.
Haris išjungė muziką. Klausėsi. Jam vėl besiruošiant pagarsinti, išryškėjo garsas. Tarsi medį trintų
švitrinis popierius. Arba grindimis šliurintų padai. Jis išėjo į koridorių ir už matinio durų stiklo
išvydo siluetą.
Atidarė.
– Aš skambinau, – tarė Rakelė ir atsiprašomai pažvelgė į jį.
– A?
Ji pamojavo DVD aplanku.
– Netilpo į angą.
Jam reikėjo ką nors pasakyti, jis norėjo prabilti. Bet jau ištiesė ranką, čiupo ją, prisitraukė prie
savęs, išgirdo, kaip ji aikteli, jam stipriai suspaudus, matė, kaip jos burna prasiveria, o liežuvis,
rausvas ir viliojantis, tiesiasi link jo. Iš esmės, nebuvo ką pasakyti.
Ji gulėjo prigludusi prie jo, šilta ir minkšta.
– O Dieve, – sušnabždėjo ji.
Jis pabučiavo jai kaktą.
Prakaitas dengė juos kaip skiriantis ir kartu jungiantis sluoksnis.
Viskas buvo taip, kaip jis ir tikėjosi. Viskas vyko kaip pirmą kartą, tik be nervingumo, nemokšiško
grabaliojimo, be neišsakytų klausimų. Viskas priminė paskutinį kartą, tik be liūdesio, be jos vėliau
pratrūkusių raudų. Galima palikti tą, su kuriuo mėgaujiesi puikiu seksu. Bet Katrina buvo teisi: visada
sugrįžti atgal. Tačiau Haris suprato, kad čia buvo ir kažkas kito. Rakelei tai buvo labai svarbus
paskutinis pasilakstymas senomis pievomis, atsisveikinimas su tuo, ką kadaise jie vadino bendru
gyvenimu ir didžiąja meile. Prieš jai įžengiant į naująjį laikmetį. Į mažesnę meilę? Taip, bet į meilę,
kurią galima ištverti.
Rakelė sumurkė kaip katė ir paglostė jam pilvą. Visgi Haris pajuto, kad jos kūnas šiek tiek
įsitempęs. Jis galėjo viską apsunkinti arba palengvinti. Nutarė pasirinkti antrąjį variantą.
– Graužia sąžinė? – paklausė jis ir pajuto, kaip Rakelė virpteli.
– Nenoriu apie tai kalbėti, – atsiliepė ji.
Jis irgi nenorėjo apie tai kalbėti. Norėjo gulėti tylutėliai, klausytis alsavimo ir jausti jos ranką sau
ant pilvo. Bet žinojo, ką jai reikia daryti, ir nenorėjo daugiau vilkinti.
– Jis tavęs laukia, Rakele.
– Ne, – paneigė ji, – jis su laborantu ruošė kūną rytdienos paskaitai Anatomijos institute. O aš
pasakiau jam, kad negali prie manęs artintis, ką tiktai pačiupinėjęs lavoną. Jis nakvos savo namuose.
– O kaip aš? – Haris nusišypsojo tamsai ir pagalvojo, kad ji visa tai suplanavo, kad žinojo, jog tai
nutiks. – Iš kur žinai, kad aš nečiupinėjau lavono?
– Čiupinėjai?
– Ne, – atsakė Haris ir pagalvojo apie cigarečių pakelį spintelėje prie lovos. – Lavonų neturime.
Jie nutilo. Jos rankos suko plačius ratus jam ant pilvo.
– Mane apniko jausmas, kad kažkas įsibrovė į vidų, – staiga išrėžė jis.
– Ką turi galvoje?
– Pats ne visai suprantu. Tiesiog persekioja jausmas, kad kažkas mane visą laiką stebi, kad ir dabar
į mane žiūri. Kad man yra sukurtas planas. Ar supranti?
– Ne visai, – Rakelė labiau prie jo prisiglaudė.
– Tai vis ta byla, kurią tiriu. Tarsi būčiau įpainiotas į patį...
– Ša, – ji krimstelėjo jam į ausį. – Tu visada įpainiotas, Hari, čia ir glūdi tavo problema. Dabar
atsipalaiduok.
Rakelės ranka apėmė suglebusį falą, o Haris užmerkė akis, klausėsi jos šnabždesio ir pajuto, kaip
varpa ima standėti.
Trečią nakties ji atsikėlė iš lovos. Jis nužvelgė jos nugarą, nutviekstą pro langą krintančių gatvės
žibintų šviesų. Išriestas strėnas ir kiek tamsesnę stuburo liniją. Ir pagalvojo apie Katrinos žodžius, kad
ant Silvijos Otersen nugaros buvo ištatuiruota Etiopijos vėliava, kad jam reikia prisiminti ir įtraukti
tai į tyrimą. Ir kad Rakelė buvo teisi: jis niekada nesiliauja galvoti apie bylas, visada yra įpainiotas.
Jis nulydėjo ją iki durų. Moteris skubiai pabučiavo jį į lūpas ir pranyko laiptinėje. Nebuvo ką
pasakyti. Ruošdamasis uždaryti duris, už jų Haris pamatė drėgnus batų atspaudus. Žvilgsniu sekė jais,
kol jie pranyko tamsoje ant laiptų. Turbūt palikti Rakelės, jai ateinant. Ir tada Haris pagalvojo apie
ruonius, apie patelę, kuri, poravusis su vienu patinu, per kitą poravimąsi niekada pas jį nebegrįžta.
Nes tai būtų biologiškai neišmintinga. Tie ruoniai išties protingi padarai.

3 Baltasis gydytojas. (Angl.)

 13 skyrius
Aštunta diena. Popierius
Laikrodis rodė pusę dešimtos, ir saulė švietė į vienišą automobilį, besisukantį žiedinėje Sjolysto
viaduko sankryžoje. Automobilis pasuko į Bigdojaus kelią, vedantį link pastorališko pusiasalio,
esančio vos už penkių minučių kelio nuo Rotušės aikštės. Buvo ramu, nesimatė beveik jokio
judėjimo, karališkosios šeimos vasarnamio teritorijoje nesiganė nei karvės, nei arkliai, o siauri
keliukai, kuriais vasarą žmonės traukia į paplūdimį kaip į atlaidus, buvo apleisti.
Klausydamasis Katrinos, Haris pasuko automobilį į kalvotoje vietovėje vingiuojančias gatveles.
– Sniegas, – tarė Katrina.
– Sniegas?
– Padariau, kaip liepei. Panagrinėjau tik tų moterų dingimus, kurios buvo ištekėjusios ir turėjo
vaikų. Ir tada palyginau datas. Dauguma dingimų buvo užregistruoti lapkritį ir gruodį. Juos
išskirsčiau ir pažvelgiau į geografinį išplitimą. Dauguma – Osle, kai kurie – kitose šalies dalyse. Tada
prisiminiau laišką, kurį gavai. Kad Sniego Senis pasirodys su pirmu sniegu. Ir kad tą dieną, kai
lankėmės Hofe, Osle iškrito pirmas sniegas.
– Tikrai?
– Meteorologijos instituto paprašiau patikrinti susijusias datas. Ir žinai ką?
Haris žinojo. Kaip ir tai, kad turėjo susiprasti senų seniausiai.
– Pirmas sniegas, – tarė jis. – Jis žudo tą dieną, kai iškrinta pirmas sniegas.
– Taigi.
Haris trinktelėjo į vairą.
– Velnias, mums tai buvo pateikta juodu ant balto. Apie kelis dingimus kalbama?
– Vienuolika. Kasmet po vieną.
– Ir du šįmet. Jis sulaužė elgsenos modelį.
– 1992-aisiais Bergene iškritus pirmam sniegui irgi buvo dvigubos žmogžudystės atvejis. Manau,
kad mums reikia pradėti nuo čia.
– Kodėl?
– Todėl, kad viena moteris buvo ištekėjusi, turėjo vaikų. Kita auka – jos draugė. Be to, turime
lavoną, nusikaltimo vietą ir tyrimo ataskaitą. Ir įtariamąjį, kuris pradingo ir nuo to laiko nebuvo
pastebėtas.
– Kas jis?
– Policininkas. Gertas Raftas.
Haris staiga įsispoksojo į ją.
– Taip, ta byla. Ar jis nebuvo tas, kuris grobstė iš nusikaltimo vietų?
– Sklandė tokie gandai. Liudininkai matė, kaip Raftas lankėsi vienos moters bute, Onės Hetland.
Kelios valandos prieš randant ją ten nužudytą. Be to, pradėjus jo paieškas, jis dingo kaip į vandenį.
Haris spoksojo į kelią, į belapius medžius Huko gatvėje, vedančioje prie jūros ir poros muziejų,
kur, anot norvegų, buvo pasakojama apie didžiuosius tautos laimėjimus: kelionę plaustu per Ramųjį
vandenyną ir žlugusį bandymą pasiekti Šiaurės ašigalį.
– Ir tu manai, kad jis visgi nėra visiškai pradingęs? – paklausė jis. – Kad atsiranda kasmet, iškritus
pirmam sniegui?
Katrina patraukė pečiais:
– Manau, kad verta panaudoti išteklius ir išsiaiškinti, kas ten nutiko.
– Mhm. Pirmiausia mums teks paprašyti pastiprinimo iš Bergeno.
– Šito nedaryčiau, – trumpai pareiškė ji.
– O?
– Rafto byla Bergeno policijos skyriui vis dar yra opi vieta. Ištekliai, kuriuos tada skyrė, iš esmės
buvo panaudoti ne bylai tirti, o jai užglaistyti. Jie nežmoniškai bijojo to, ką gali atkapstyti. Ir tol, kol
vyrukas pradingęs... – ore Katrina nubraižė didžiulį X.
– Supratau. Ką siūlai?
– Mums reikia vykti į Bergeną ir patiems kiek pašniukštinėti. Vis tiek dabar tai – dalis Osle
įvykdytos žmogžudystės bylos.
Haris surado adresą ir pastatė automobilį prieplaukoje, šalia keturaukščio mūrinio pastato prie
vandens. Išjungė variklį, bet liko sėdėti ir žvelgė tolyn į Frognerkileno įlanką ir Filipstado uostą.
– Kaip tavo sąraše atsirado Rafto byla? – paklausė jis. – Visų pirma, tai nutiko labai seniai ir
nepatenka į tą laiko tarpą, kurį prašiau patikrinti. Visų antra, tai nėra dingimo byla, o žmogžudystė.
Jis atsisuko pažvelgti į Katriną. Ši atrėmė jo žvilgsnį nė nemirktelėjusi.
– Bergene Rafto byla buvo labai garsi, – tarė ji. – Ir ten buvo nuotrauka.
– Nuotrauka?
– Taip. Ji buvo parodyta visiems naujiems Bergeno policijos skyriaus praktikantams. Joje matėsi
nusikaltimo vieta Ulrikeno kalno viršūnėje, ir tai suveikė kaip krikštas ugnimi. Manau, kad visus taip
išgąsdino detalės pirmame plane, jog niekas niekada neįsižiūrėjo į foną. O gal jie tiesiog niekada
nesilankė Ulrikeno viršūnėje. Šiaip ar taip, ten buvo kažkas negerai, tolumoje matėsi kažkoks
iškilimas. Vaizdą pakankamai padidinus, aiškiai matyti, kas ten yra.
– O?
– Sniego senis.
Haris lėtai linktelėjo.
– Beje, dėl nuotraukų, – pridūrė Katrina, iš rankinės išsitraukė A4 formato voką ir numetė Hariui
ant kelių.
*
Klinika buvo įsikūrusi trečiame aukšte, laukiamasis nepriekaištingai įrengtas ir siaubingai
prašmatnus, apstatytas itališkais baldais, papuoštas kavos staliuku, nuo grindų pakilusiu ne daugiau už
„Ferrari“, Niko Viderbergo stiklinėmis skulptūromis ir originaliu Rojaus Lichtenšteino fotoatspaudu,
vaizduojančiu rūkstantį ginklą.
Vietoje įprastos registratūros su stikline pertvara patalpos viduryje stūksojo gražus senovinis
stalas, o prie jo sėdėjo moteris. Ant mėlyno dalykinio kostiumėlio ji vilkėjo prasegtą baltą chalatą,
lūpose žydėjo šypsena. Ir ta šypsena neišblėso, kai Haris prisistatė, paaiškino, kokiu reikalu jie
atvykę, ir spėjo, kad ji tikriausiai būsianti Burhilda.
– Ar galėtumėte šiek tiek luktelėti? – tarė ji ir įprastu judesiu elegantiškai mostelėjo į sofas kaip
stiuardesė į avarinius išėjimus. Haris atsisakė pasiūlytų espreso kavos, arbatos arba vandens ir drauge
su Katrina prisėdo.
Inspektorius atkreipė dėmesį, kad išdėlioti žurnalai yra nauji. Jis atsivertė Liberal numerį ir užmetė
akį į straipsnį, kuriame Arvė Stiopas teigė, kad politikų noras pasirodyti šou programose, siekiant
pasipuikuoti ir prisiimti klouno vaidmenį, yra galutinė visuomenės valdžios pergalė – su karūnuota
4
populus ir politikais kaip dvaro juokdariais.
Tuomet prasivėrė durys su užrašu „Dr. Idaras Vetlesenas“ ir laukiamuoju skubiai nužingsniavo
moteris, Burhildai mestelėjo „viso gero“ ir, nesidairydama nei į kairę, nei į dešinę, pradingo.
Katrina spoksojo jai pavymui.
– Ar tai ne ponia iš TV 2 žinių?
Tą akimirką Burhilda pranešė, kad Vetlesenas pasiruošęs juos priimti, nuėjo prie durų ir jas
atidarė.
Dydžiu Idaro Vetleseno kabinetas prilygo direktoriaus kabinetui, iš jo vėrėsi vaizdas į Oslo fiordą.
Ant trumpesnės sienos jam už nugaros kabėjo įrėminti diplomai.
– Minutėlę, – tarė Vetlesenas ir, nepakeldamas akių nuo ekrano, paspaudė klaviatūros klavišą. Tada
paskutinį kartą pergalingai spustelėjo klavišą ir nusiimdamas akinius pasisuko kėdėje: – Gal pasiūlyti
veido patempimą, Hūle? Penio pailginimą? Riebalų nusiurbimą?
– Dėkoju už pasiūlymą, – atsiliepė Haris. – Čia pareigūnė Brat. Atėjome dar kartą paprašyti mums
padėti ir suteikti žinių apie Otersen ir Beker.
Idaras Vetlesenas nurijo ir nosinaite ėmė blizginti akinių stiklus.
– Kaip turėčiau paaiškinti, kad suprastumėt, Hūle? Netgi tokiam kaip aš, degančiam troškimu
pagelbėti policijos pareigūnams ir spjaunančiam į daugelį principų, egzistuoja dalykai, kurie yra
šventi, – jis pakėlė rodomąjį pirštą. – Per visus savo praktikos metus aš niekada, niekada... –
rodomasis pirštas ėmė barbenti žodžių ritmu, – nesulaužiau priesaikos saugoti paciento
konfidencialumą. Ir neketinu elgtis kitaip.
Po monologo stojo ilga tyla, o Vetlesenas tiesiog spitrijo į juos, akivaizdžiai patenkintas savo
žodžių poveikiu.
Haris kostelėjo.
– Gal visgi galėtume padėti išsipildyti jūsų degančiam troškimui pagelbėti, Vetlesenai. Kaip tik
tiriame galimą vaikų prostituciją Oslo viešbutyje pavadinimu „Leon“. Vakar vakare du mūsų žmonės
iš automobilio stebėjo ir fotografavo ateinančiuosius ir išeinančiuosius, – Haris atplėšė A4 formato
voką, kurį gavo iš Katrinos, pasilenkė į priekį ir padėjo nuotraukas priešais gydytoją. – Čia jūs, ar ne?
Vetlesenas atrodė taip, tarsi kažkas būtų užstrigę ryklėje: akys išsprogo, kraujagyslė ant kaklo
išpampo.
– Aš... – mikčiojo jis, – nepadariau nieko blogo ar neteisėto.
– Ne, visai ne, – nuramino Haris. – Mes tiesiog ketiname įtraukti jus į liudininkų sąrašą. Tų, kurie
gali papasakoti apie tai, kas ten vyksta už uždarų durų. Niekam ne paslaptis, kad „Leon“ viešbutyje
renkasi prostitutės ir jų klientai. Naujausiomis žiniomis, ten buvo pastebėti ir vaikai. Ir, kitaip nei
prostitucija, vaikų prostitucija, kaip jums galbūt žinoma, yra neteisėta. Pagalvojome, kad, prieš
pranešdami žiniasklaidai apie šią bylą, turėtume jus informuoti.
Vetlesenas spoksojo į nuotrauką. Smarkiai pasitrynė veidą.
– Beje, kaip tik matėme išeinančią ponią, TV 2 žinių pranešėją, – tarė Haris. – Koks ten jos vardas?
Vetlesenas neatsakė. Atrodė, kad visas glotnus gydytojo jaunatviškumas išsiurbiamas lankytojų
akyse, kad vyras bežiūrint sensta.
– Skambtelėkite mums, jei aptiksite spragą Hipokrato priesaikoje, – priminė Haris.
 Kai Vetlesenas juos sustabdė, Haris ir Katrina nebuvo įveikę nė pusės kelio iki durų.
– Jos atvyko čionai išsitirti, – tarė jis. – Štai ir viskas.
– Išsitirti ko? – pasitikslino Haris.
– Ligos.
– Tos pačios ligos? Kokios?
– Tai nesvarbu.
– OK, – tarė Haris, eidamas link durų. – Kai būsit pakviestas liudyti, irgi laikykitės šios nuostatos.
Šiaip ar taip, juk neradome nieko neteisėto.
– Palaukit!
Haris atsigręžė. Vetlesenas sėdėjo pasirėmęs alkūnėmis, veidą panarinęs delnuose.
5
– Faro sindromo .
– Farų?
– Faro. Pagal gydytojo pavardę. Tai reta paveldima liga, šiek tiek panaši į Alcheimerio. Silpsta
gebėjimai, ypač kognityvūs, judesius sukausto spazmai. Dauguma kreipiasi į gydytoją sulaukę
trisdešimties, bet kai kuriems kančios prasideda jau vaikystėje.
– Mhm. Tai Birtė ir Silvija žinojo, kad jų vaikai serga šia liga?
– Atėjo čia jau įtardamos. Faro sindromą sunku nustatyti, Birtė Beker ir Silvija Otersen lankėsi pas
kelis gydytojus. Ištyrus vaikus, galutinės išvados neprieita. Kiek pamenu, abi moterys naršė po
internetą, įvedė simptomus ir aptiko Faro sindromą, ir visi bauginantys požymiai puikiausiai atitiko.
– Ir tada moterys susisiekė su jumis? Plastinės chirurgijos specialistu?
– Taip jau nutiko, kad esu ir Faro sindromo specialistas.
– Taip nutiko?
– Norvegijoje yra tik apie aštuoniolika tūkstančių gydytojų. Ar numanote kiek pasaulyje yra
žinomų ligų? – Vetlesenas mostelėjo į pakabintus diplomus. – Taip nutiko, kad paskaitos apie Faro
sindromą buvo įtrauktos į Šveicarijoje vykusį seminarą apie nervų kanalus, kuriame dalyvavau. To
nedidelio kiekio žinių pakako, kad tapčiau specialistu Norvegijoje.
– Ką galit mums pasakyti apie Birtę Beker ir Silviją Otersen?
Vetlesenas gūžtelėjo:
– Kartą per metus jos lankydavosi čia su savo vaikais. Aš juos tyriau, neaptikau jokių paūmėjimų,
šiaip apie jų gyvenimą nieko nežinau. Arba, jei jau apie tai prabilome, – gydytojas atmetė nuo kaktos
plaukus, – apie jų mirtį.
*
– Ar juo tiki? – paklausė Haris, važiuodamas pro ištuštėjusias laukymes.
– Ne visai, – atsakė Katrina.
– Aš irgi ne, – pritarė Haris. – Manau, kad mums reikėtų sutelkti dėmesį į tai, o Bergeną kuriam
laikui palikti nuošaly.
– Ne, – paprieštaravo Katrina.
– Ne?
– Čia yra kažkokių sąsajų.
– Kokių?
 – Nežinau. Skamba neįtikimai, bet gal yra ryšys tarp Vetleseno ir Rafto? Gal šitaip Raftui pavyko
slapstytis visus šiuos metus?
– Ką turi galvoje?
– Kad jam tiesiog buvo uždėta kaukė. Tikra kaukė. Veido operacija.
– Pas Vetleseną?
– Tai paaiškintų sutapimą, kad abi moterys su vaikais lankėsi pas tą patį gydytoją. Gal Silviją ir
Birtę Raftas nusižiūrėjo klinikoje ir nusprendė, kad jos bus naujos aukos.
– Tu užbėgi įvykiams už akių, – sulaikė Haris.
– Užbėgu?
– Tokio tipo žmogžudystės tyrimas prilygsta paveikslėlio sudėliojimui. Pradiniame etape susirenki
daleles, sukioji, tyrinėji jas, esi kantrus. O tu bandai sugrūsti daleles į tam tikrą formą. Dar per anksti.
– Tiesiog norėjau kam nors pasakyti tai garsiai. Kad galėčiau nuspręsti, ar tai skamba idiotiškai.
– Skamba idiotiškai.
– Į policijos skyrių šitaip nenuvažiuosim, – pareiškė ji.
Haris nugirdo keistą virpulį jos balse ir žvilgtelėjo į moterį, bet jos veidas nieko neišdavė.
– Noriu aplankyti vieną pažįstamą ir patikrinti keletą Vetleseno paporintų dalykėlių, – atsiliepė jis. –
Mat jis pažįsta Vetleseną.
*
Pasitikdamas Harį su Katrina garaže po rudu Gaustado ligoninės Bendrosios medicinos studijų
pastatu, stūksančiu prie greitkelio žiedo ir pažymėtu trečiuoju numeriu, Matijas vilkėjo baltą apsiaustą
ir mūvėjo įprastomis geltonomis guminėmis pirštinėmis, kokios naudojamos buityje.
Matijas mostelėjo jiems, kad pastatytų automobilį vietoje, kuri, pasirodo, buvo skirta jam.
– Stengiuosi kuo dažniau važiuoti dviračiu, – paaiškino Matijas ir kortele atidarė duris iš garažo į
rūsio koridorių, vedantį į Anatomijos institutą. – Toks kelias labai patogus, atvežant ir išvežant kūnus.
Mielai pasiūlyčiau jums kavos, bet ką tik baigėsi pratybos su viena studentų grupe, o netrukus
susirinks kita.
– Atsiprašau, kad įkyrime. Šiandien turbūt esi pavargęs.
Matijas klausiamai į jį žvilgtelėjo.
– Kalbėjau su Rakele telefonu. Ji sakė, kad vakar darbavaisi iki vėlumos, – vėl save keikdamas
pridūrė Haris ir vylėsi, kad jo veidas nieko neišduoda.
– O, taip, Rakelė, – Matijas papurtė galvą. – Ji ir pati ilgokai užsibuvo. Susitiko mieste su
merginomis, o šiandien turėjo atsiprašyti iš darbo. Bet kai jai paskambinau, buvo įnikusi į generalinį
namų tvarkymą. Ech, tos moterys! Ką čia bepridursi?
Haris kreivai šyptelėjo ir pasvarstė, ar į šį klausimą yra koks standartinis atsakymas.
Vyriškis žalia ligoninės apranga link garažo durų dardino metalinį stalą.
– Dar viena siunta Trumsės universitetui? – pasiteiravo Matijas.
– Atsisveikink su Šeldsenu, – šyptelėjo žaliai apsirengęs vyriškis.
Vienoje darbuotojo ausyje styrojo tankiai suverta eilė nedidukų žiedų, kurie šiek tiek priminė
masajų moterų kaklo žiedus, tik skirtumas buvo tas, kad jo veidui žiedai teikė erzinančios asimetrijos.
– Šeldsenu? – šūktelėjo Matijas ir stabtelėjo. – Tikrai?
– Trylika metų tarnystės. Atėjo Trumsės eilė jį pamėsinėti.
 Matijas kilstelėjo paklodę. Haris pastebėjo kūną. Dėl ištemptos galvos odos visos veido raukšlės
buvo išsilyginusios, tad jis panėšėjo į belytę fizionomiją, baltą gipsinę kaukę. Haris žinojo, jog taip
atrodo užkonservuotas lavonas: kraujagyslės užpildytos formalino, glicerino ir alkoholio mišiniu,
kad kūnas nepradėtų gesti iš vidaus. Prie vienos ausies buvo pritvirtinta ovali metalinė plokštelė su
trimis įspaustais skaičiais. Matijas stovėjo ir stebėjo, kaip asistentas nustumia Šeldseną iki garažo
durų. Tada tarsi nubudo.
– Atleiskite. Tiesiog Šeldsenas buvo su mumis taip ilgai. Jis direktoriavo Anatomijos institute, kai
šis buvo įsikūręs miesto centre. Nepakartojamas anatomas. Su itin ryškiais raumenimis. Mes jo
pasiilgsime.
– Ilgai netrukdysime, – patikino Haris. – Domimės, ar galėtum šiek tiek papasakoti apie Idaro
santykius su pacientėmis. Ir jų vaikais.
Matijas kilstelėjo galvą, nustebęs nužvelgė Harį, tada Katriną ir vėl nusuko akis.
– Ar klausi apie tai, ką aš ir manau?
Haris linktelėjo.
Matijas nusivedė juos pro dar vienas duris. Jie pateko į patalpą, kurioje stovėjo aštuoni metaliniai
stalai, o ant vienos sienos kabėjo lenta. Prie stalų buvo įrengtos kriauklės ir pastatytos lempos. Ant
kiekvieno stalo gulėjo į baltus rankšluosčius susuktos pailgos figūros. Iš formos ir dydžio Haris
nusprendė, kad šiandienos tema bus apie kažką nuo klubo iki pėdos. Tvyrojo silpnas chlorkalkių
kvapas, kur kas silpnesnis už tą, kurį Haris buvo pratęs užuosti Teismo medicinos tarnybos
lavoninėje. Matijas šleptelėjo ant vienos kėdės, Haris prisėdo ant dėstytojo stalo krašto, o Katrina
paėjo iki vieno stalo ir įsistebeilijo į trejas smegenis, negalėdama nustatyti, ar šios tikros, ar tik
modeliai.
Prieš atsakydamas Matijas ilgai galvojo.
– Asmeniškai aš niekada nepastebėjau ir negirdėjau ko nors teigiant, kad tarp Idaro ir jo pacienčių
būtų kas nors vykę.
Tai, kaip Matijas pabrėžė žodį „pacienčių“, kažkodėl privertė Harį suklusti:
– O kaip dėl tų, kurios nebuvo pacientės?
– Nepažįstu Idaro taip gerai, kad galėčiau ką nors apie tai pasakyti. Bet pažįstu jį pakankamai gerai,
kad verčiau pasirinkčiau nekomentuoti, – jis nedrąsiai šyptelėjo. – Jei jūs nieko prieš.
– Žinoma. Mane domina dar kai kas. Faro sindromas. Ar žinai, kas tai yra?
– Tik paviršutiniškai. Siaubinga liga. Ir, deja, tikrai paveldima.
– Ar žinai kokių šios ligos specialistų Norvegijoje?
Matijas pagalvojo.
– Joks nešauna į galvą.
Haris pasikasė sprandą.
– OK, ačiū už pagalbą, Matijau.
– Nėra už ką. Jei apie Faro sindromą nori sužinoti daugiau, paskambink vakare, kai po ranka
turėsiu keletą knygų.
Haris atsistojo. Nuėjo prie Katrinos, o kai ji nukėlė dangtį nuo vienos iš keturių metalinių dėžių
prie sienos, žvilgtelėjo jai per petį. Hariui sudilgsėjo liežuvis, sureagavo visa jo esybė. Ne dėl kūno
dalių, mirkstančių skaidriame spirite ir primenančių mėsos gniutulus mėsinėje. Bet dėl alkoholio.
Keturiasdešimties procentų.
 – Pradedame su jais daugmaž sveikais, – paaiškino Matijas. – Paskui supjaustome, priklausomai
nuo to, kada ir kokių dalių reikia.
Haris stebėjo Katrinos veidą. Atrodė, jog visa tai nepadarė jai jokio įspūdžio. Už jų prasivėrė
durys. Pasirodė pirmieji studentai, ėmė vilktis mėlynus chalatus ir mautis baltas latekso pirštines.
Matijas palydėjo juos iki garažo. Prie durų sučiupo Harį už rankos ir jį sulaikė.
– Yra vienas dalykėlis, kurį turėčiau paminėti. Arba neturėčiau. Net nežinau.
– Skelk, – paragino Haris, galvodamas, jog tuojau išgirs, kad Matijas žino apie jį ir Rakelę.
– Mane kankina šiokia tokia moralinė dilema. Dėl Idaro.
– Tikrai? – pasiteiravo Haris, savo nuostabai, jausdamas veikiau nusivylimą nei palengvėjimą.
– Esu tikras, kad tai nieko nereiškia, bet toptelėjo, kad gal ne man apie tai spręsti. Ir kad tokioje
siaubingoje byloje negalima pirmenybės teikti ištikimybei. Kad ir kas būtų. Pernai, kai dar dirbau
traumatologiniame punkte, su kolega, kuris irgi pažįsta Idarą, po naktinio budėjimo užsukome į
„Pašto kavinę“ papusryčiauti. Tai tokia vietelė, kuri atidaroma su aušra ir kur nuo ryto pilstomas alus,
taigi pritraukia begalę ištroškėlių. Ir kitokių paklydusių sielų.
– Žinau tą vietą, – atsiliepė Haris.
– Mūsų nuostabai, tenai aptikome Idarą. Jis sėdėjo prie stalo kartu su murzinu berniuku, o šis
šliurpė sriubą. Pamatęs mus Idaras pašoko ir ėmė kažkaip teisintis, kodėl jis ten. Nesukau sau dėl to
galvos. Tiesą sakant, maniau, kad man tai visai išgaravo. Bet tik iki tol, kol šiandien kai ko paklausei.
Ir aš prisiminiau, apie ką anuomet pagalvojau. Kad galbūt.... na, supranti.
– Aš suprantu, – patikino Haris. Ir, žvelgdamas į dvejojančio pašnekovo veidą, pridūrė: – Pasielgei
teisingai.
– Taip, – Matijas pamėgino išspausti šypseną. – Bet jaučiuosi kaip Judas.
Haris mėgino sugalvoti, ką protingo galėtų pasakyti, bet tesugebėjo ištiesti ranką ir sumurmėti:
– Ačiū už pagalbą.
Ir, paspaudęs šaltą Matijo pirštinę, pašiurpo.
*
Judas. Judo pabučiavimas. Jiems riedant Slemdalio keliu, Haris galvojo apie alkaną Rakelės liežuvį
savo burnoje, jos švelnius atodūsius ir garsias dejones, apie skausmą, jo dubeniui vis trinksint į
josios, nekantrumo kupinas moters aimanas jam stabtelėjus, kad pajėgtų tęsti ilgiau. Juk ji apsilankė
pas jį ne tam, kad ką nors pratęstų. Ji buvo ten, kad išvarytų demonus, apvalytų savo kūną, kad galėtų
grįžti namo ir išgryninti sielą. Ir išplautų kiekvieną namo aukštą. Kuo greičiau, tuo geriau.
– Surink klinikos numerį, – paliepė Haris.
Katrina mikliai suspaudė telefono mygtukus, Haris girdėjo pyptelėjimą. Tada pareigūnė ištiesė jam
telefoną.
Burhilda atsiliepė su įprasta švelnumo ir dalykiškumo gaidele.
– Skambina Haris Hūlė. Sakykite, į ką turėčiau kreiptis, jei turiu Faro sindromą?
Tyla.
– Na, tai priklauso... – delsė Burhilda.
– Nuo ko?
– Manau, kad nuo to, kas tai per sindromas.
– Supratau. Ar yra Idaras Vetlesenas?
 – Šiandien jau baigė darbą.
– Jau?
– Šiandien – akmenslydžio rungtynės. Pabandykite paskambinti rytoj.
Ji aiškiai nekantravo. Haris spėjo, kad ir pati buvo beišeinanti.
– Bigdojaus pusiasalio akmenslydžio klube?
– Ne, tame privačiame. Tolyn už Gimlės.
– Dėkui. Gero savaitgalio.
Haris atidavė telefoną Katrinai.
– Mes jį supakuosim, – pareiškė jis.
– Ką tokį?
– Specialistą, kurio asistentė nieko negirdėjo apie ligą, kurią jis taip išmano.
*
Pasiklausę kelio, jie surado Didžiąją vilą, prašmatnų nekilnojamąjį turtą, Antrojo pasaulinio karo
metais priklausiusį norvegui, kurio vardas, kitaip nei to plausto kapitono ar Arktikos tyrinėtojo, buvo
gerai žinomas ir už Norvegijos ribų – valstybės išdavikui Kvislingui.
Piečiau nuo pastato, nuokalnėje, stovėjo stačiakampio formos medinis namas, primenantis
kareivines. Vos įėjus vidun, plūstelėjo šalčio banga. O žengus pro dar vienas duris, temperatūra dar
labiau nukrito.
Ant ledo stovėjo keturi vyriškiai. Tarp medinių sienų aidėjo jų šūksniai, ir nė vienas nepastebėjo
įeinančių Hario ir Katrinos. Jie šūkčiojo ledu slystančiam glotniai nusvidintam akmeniui.
Dvidešimčiai kilogramų granito, dar žinomam kaip ailsitas iš Škotijos, Ailsa Kreigo salos, kuris,
priartėjęs prie dviejų ant ledo nupieštų apskritimų arenos gale, sustojo tarp kitų trijų akmenų. Vyrai
slysčiojo, viena koja atsispirdami, ant kitos balansuodami, aptarinėdami, remdamiesi lazdomis,
ruošdami kitą akmenį.
– Snobų sportas, – iškošė Katrina. – Tik pažiūrėk į tuos tipus.
Haris neatsakė. Jam patiko akmenslydis. Tas meditacijos elementas, stebint, kaip lėtai slysta akmuo,
besisukdamas tariamai trinties nepažįstančioje visatoje, tarsi vienas erdvėlaivių Kubriko „Odisėjoje“,
tik lydimas ne Štrauso muzikos, o tylaus gaudesio ir įnirtingo brūžinimo lazdomis.
Regis, vyrai juos pastebėjo. Ir Haris atpažino du žiniasklaidoje šmėsčiojančius veidus. Vienas jų
buvo Arvės Stiopo.
Idaras Vetlesenas pričiuožė arčiau.
– Atėjai parungtyniauti, Hūle?
Jis sušuko iš toli, tarsi tai būtų skirta ne Hariui, o kitiems vyrams. Žodžius palydėjo geraširdiškas
juokas. Bet aplink žandikaulius įsitempę raumenys išdavė gydytoją. Iš burnos pūsdamas baltą garą
Vetlesenas sustojo priešais juos.
– Ko gero, žaidimas baigtas, – pareiškė Haris.
– Nemanau, – šyptelėjo Idaras.
Haris jautė, kaip nuo ledo sklindantis šaltis prasiskverbia pro batus, persmelkia pėdas ir slenka
kojomis aukštyn.
– Norėtumėm, kad vyktumėte su mumis į policijos skyrių, – pareiškė Haris. – Dabar.
Idaro Vetleseno šypsena dingo.
 – Kodėl?
– Nes mums melavot. Ir nesate Faro sindromo specialistas.
– Kas taip pasakė? – paklausė Idaras ir dėbtelėjo į kitus akmenslydžio žaidėjus, norėdamas
įsitikinti, kad šie stovi pakankamai toli ir jų negirdi.
– Taip sako jūsų asistentė. Akivaizdu, kad apie tokį susirgimą nėra nė girdėjusi.
– Paklausykite, – prabilo Idaras, ir jo balse suskambo nauja gaida – nevilties, – negalite ateiti
čionai ir manęs tiesiog išsivesti. Tik ne čia, ne matant...
– Jūsų pacientams? – pasiūlė Haris ir žvilgtelėjo Idarui per petį. Pastebėjo, kaip Arvė Stiopas nuo
akmens gramdo ledą ir akimis ryja Katriną.
– Nežinau, ko jūs siekiate, – Harį pasiekė Idaro žodžiai. – Aš sutinku bendradarbiauti, bet tik ne
tokiu atveju, jei sąmoningai kėsinatės mane pažeminti ir sužlugdyti. Šie žmonės yra mano geriausi
draugai.
– Tai mes tęsiame, Vetlesenai, – pasigirdo žemas baritonas.
Sušneko Arvė Stiopas.
Haris nužvelgė nelaimingą chirurgą. Jam rūpėjo, ką šis apibūdina kaip „geriausius draugus“.
Nusprendė, kad jei yra nors mažiausia galimybė, jog, patenkinę Vetleseno norą, gaus ką nors
mainais, jiems verta pabandyti.
– Gerai, – nusileido Haris. – Mes išeiname. Bet lygiai po valandos prisistatyk į policijos skyrių
Grionlande. Jei ne, pasiimsime tave su sirenomis ir fanfaromis. O tokios Bigdojaus pusiasalyje turėtų
gerai girdėtis, ar ne?
Vetlesenas linktelėjo, ir akimirką pasirodė, kad iš įpročio panūdo nusikvatoti.
*
Olegas smarkiai užtrenkė duris, nusispyrė batus ir laiptais užbėgo į antrą aukštą. Visas namas
gaiviai kvepėjo citrinomis ir muilu. Kai įpuolė į savo kambarį, neramiai sudzingsėjo nuo lubų
kabantys vėjo varpeliai. Olegas nusimovė džinsus ir užsitempė sportines kelnes. Vėl išbėgo, bet kai
suėmė turėklus, ketindamas įveikti laiptus dviem dideliais šuoliais, pro praviras mamos miegamojo
duris buvo pašauktas vardu.
Jis pasuko ten link ir pamatė iš palovio kyšantį šluotkotį ir šalimais klūpančią Rakelę.
– Maniau, kad tvarkeisi savaitgalį?
– Taip, bet nepakankamai gerai, – atsiliepė motina, atsistojo ir persibraukė ranka kaktą. – Kur
išsiruošei?
– Į stadioną. Pačiuožinėti. Gatvėje laukia Karstenas. Grįšiu pietauti.
Jis atsistūmė nuo durų ir kojinėtais padais nučiuožė koridoriumi, svorio tašką sutelkęs kuo žemiau,
kaip jį išmokė Erikas V., vienas čiuožėjų veteranų „Valle Hovin“ čiuožykloje.
– Palūkėk, jaunikaiti. Jei jau prakalbom apie pačiūžas...
Olegas sustojo. O ne, toptelėjo jam. Ji aptiko pačiūžas. Rakelė atsistojo tarpdury, pakreipė galvą ir
įsižiūrėjo į berniuką.
– O kaip pamokos?
– Nedaug uždavė, – atsakė jis su palengvėjimu ir išsišiepė. – Paruošiu po pietų, – ir matydamas,
kaip ji delsia, paskubom pridūrė: – Mama, su ta suknele labai gražiai atrodai.
Ji save nužvelgė: seną dangaus mėlynumo drabužį baltomis gėlytėmis. Ir net pervėrus sūnų
įspėjančiu žvilgsniu, jos lūpų kampučiuose žaidė šypsena:
 – Atsargiai, Olegai, kalbi visai kaip tavo tėvas.
– O? Maniau, kad jis kalba tik rusiškai.
Berniukas tai pasakė šiaip sau, bet Rakelei kažkas nutiko, ji pasijuto lyg žaibo trenkta.
Olegas nutykino ant pirštų galiukų.
– Ar jau galiu eiti?
*
– „Taip, tu gali eiti“? – Katrinos Brat balsas aidėjo tarp sporto salės sienų policijos skyriaus rūsyje.
– Tikrai taip pasakei? Kad Idaras Vetlesenas gali eiti?
Haris dėbtelėjo jai į veidą, palinkusį virš suoliuko, ant kurio pats gulėjo. Nuo lubų krintanti kupolo
formos šviesa susitelkė jai aplink galvą, sudarydama švytinčią gelsvą aureolę. Dėl geležinės sunkios
štangos, gulinčios jam ant krūtinės, Haris sunkiai šnopavo. Kaip tik ketino išstumti devyniasdešimt
penkis kilogramus. Vos tik jam nukėlus gelžgalį nuo stovo, spėriai įžygiavo Katrina ir sutrikdė
bandymą.
– Neturėjau kitos išeities, – atsakė Haris ir stumtelėjo štangą kiek aukščiau, kad priglustų prie
krūtinkaulio. – Šalia buvo jo advokatas. Johanas Kronas.
– Štai kaip?
– Na, pirmiausia Kronas pasidomėjo, kokius būdus mes naudojame šantažuodami jo klientą.
Pareiškė, kad sekso pirkimas ir pardavimas Norvegijoje teisėtas ir kad mūsų darbo metodai,
skatinantys gerbiamą gydytoją laužyti jo šventąjį konfidencialios informacijos saugojimo įžadą,
sudomintų ir žiniasklaidą.
– Bet po velnių! – Katrina suriko iš įsiūčio virpančiu balsu. – Tai juk žmogžudystės tyrimas!
Hariui dar nebuvo tekę matyti, kad pareigūnė taip prarastų savitvardą, tad jis atsakė pačiu
švelniausiu balsu:
– Klausyk, negalima susieti žmogžudystės su aukų atžalų ligomis arba netgi implikuoti tam tikro
ryšio. Ir Kronas tai žino. Tad negaliu jo sulaikyti.
– Ne, tu gali tik... drybsoti čia ir... nieko neveikti!
Haris jautė, kaip paskausta krūtinkaulį, ir pagalvojo, kad dėl šito ji tikrai teisi.
Katrina abiem rankomis užsidengė veidą.
– Aš... aš... atsiprašau. Tiesiog pagalvojau... Tai buvo keista diena.
– Puiku, – sudejavo Haris. – Ar gali padėti man su šita štanga? Aš mėginu...
– Nuo kito galo! – pratrūko ji ir patraukė rankas nuo veido. – Mums reikia pradėti nuo kito galo.
Bergene!
– Ne, – sušvokštė Haris, išnaudodamas paskutinį orą plaučiuose. – Į Bergeną mes nežiūrime kaip į
galą. Ar gali...
Jis pažvelgė į moterį. Pastebėjo, kaip tamsios akys prisipildo ašarų.
– Čia dėl mėnesinių, – sušnabždėjo ji. Tada nusišypsojo. Tai nutiko akimirksniu, atrodė, kad
priešais jį atsirado visai kitas žmogus. Moteris su paslaptingai blizgančiomis akimis ir ramiu balsu: –
O tu gali tiesiog užversti kojas.
Sutrikęs jis klausėsi, kaip tolsta jos žingsniai, girdėjo, kaip traška jo paties kaulai, o akyse ėmė
šokinėti raudoni taškeliai. Haris nusikeikė, rankomis suspaudė geležinę štangą ir riaumodamas
pastūmė. Gelžgalis nepasidavė.
Katrina buvo teisi, taip galima ir numirti. Jis galėtų pasirinkti ir tokią mirtį. Juokinga, bet tai tiesa.
 Haris pasisuko, permetė štangą į vieną šoną ir išgirdo, kaip nuslysta diskai ir su kurtinančiu
trenksmu bumbteli ant grindų. Štanga nukrito ant grindų kitoje pusėje. Jis atsisėdo ir žvelgė į
išsibarsčiusius diskus, be jokio tikslo besisukančius patalpoje.
Haris palindo po dušu, persirengė, tada laiptais pakilo į šeštą aukštą. Sudribo į kėdę, mėgaudamasis
saldžiu raumenų skausmu, pranešančiu, kad rytoj kūnas bus sustingęs.
Išklausė žinučių telefono atsakiklyje ir išgirdo Bjorno Holmo prašymą kuo skubiau jam
paskambinti.
Kai Holmas pakėlė telefono ragelį, pasigirdo širdį veriantys aimanavimai, lydimi nutęstų elektrinės
gitaros tonų.
– Kas? – paklausė Haris.
– Dvaitas Joakamas, – atsakė Holmas sumažinęs muzikos garsą. – Seksualus niekšelis, ar ne?
– Turiu galvoje, kodėl skambinai?
– Gavome Sniego Senio laiško analizės rezultatus.
– Ir?
– Dėl rašmenų neaptikome nieko ypatingo. Įprastas lazerinis spausdintuvas.
Haris laukė. Žinojo, kad Holmas jam kažką pamėtės.
– Ypatingas yra popierius, kuriuo naudotasi. Niekas laboratorijoje nėra tokio matęs, dėl to tyrimas
šiek tiek užtruko. Medžiaga pagaminta iš mitsumatos pluošto, panašaus į papiruso plaušus. Turbūt
mitsumatą būtų galima pažinti iš kvapo. Iš augalo žievės popierius gaminamas rankomis, ir būtent šis
lakštas yra labai išskirtinis. Jis vadinasi „Kono“.
– „Kono“?
– Kad tokį nusipirktum, reikia apsilankyti specialiose parduotuvėse, kuriose parduodami dešimt
tūkstančių kronų kainuojantys rašaliniai parkeriai, ypatingas rašalas, oda apvilktos užrašų knygelės.
Žinai...
– Tiesą pasakius, nežinau.
– Aš irgi ne, – prisipažino Holmas. – Šiaip ar taip, Osle yra tik viena parduotuvė Senajame
Drameno kelyje, kur gali rasti „Kono“ popieriaus laiškams. Aš su jais pasikalbėjau ir sužinojau, kad
dabar tokių dalykų jie parduoda vis rečiau, taigi nelabai tikėtina, kad vėl užsisakys. Mano pašnekovas
manė, kad žmonės nebevertina kokybės taip, kaip anksčiau.
– Ir tai reiškia, kad?..
– Tai, deja, reiškia, kad jis neprisiminė, kada paskutinį kartą pardavė „Kono“ popieriaus.
– Mhm. Ir tai vienintelis prekiautojas?
– Taip, – atsakė Holmas. – Vienas buvo Bergene, bet nutraukė šią veiklą prieš kelerius metus.
Holmas laukė atsakymo arba, tiksliau sakant, klausimo, o Dvaitas Joakamas tyliai tirolietiškai
lydėjo savo gyvenimo meilę į kapines.
Nieko nepasigirdo.
– Hari?
– Taip. Aš galvoju.
– Puiku! – pritarė Holmas.
Šis šalies glūdumai būdingas humoras galėjo versti Harį dar ilgai kikenti, net nesuvokiant aiškios
priežasties. Bet tik ne dabar. Haris kostelėjo.
 – Manau, kad velniškai keista siųsti tokį laišką žmogžudysčių tyrėjui, jei tikrai nenori, kad pėdsakai
atvestų jį iki tavęs. Tikrai nereikia per televizorių prisižiūrėti detektyvinių filmų, kad suprastum, jog
mes tai patikrinsim.
– Gal jis nežinojo, kad toks pluoštas retas? – pasiūlė Holmas. – Gal popierių pirko ne jis?
– Žinoma, yra tokia galimybė, bet kažkas man kužda, kad Sniego Senis tokios klaidos nepadarytų.
– Bet jau padarė.
– Turiu galvoje, kad tai ne klaida, – pareiškė Haris.
– Tu manai...
– Taip, manau, kad jis norėjo, kad mes tai išsiaiškintume.
– Kodėl?
– Klasikinė situacija. Save įsimylėjęs serijinis žudikas sukuria žaidimą, kuriame pagrindinis
vaidmuo priklauso jam: nesurandamas, galingasis, kuris galų gale triumfuos.
– Triumfuos prieš ką?
– Na, – atsiliepė Haris ir pirmą kartą prašneko apie tai garsiai, – net jei rizikuoju pasirodyti kaip
irgi save įsimylėjęs – prieš mane.
– Tave? Kodėl?
– Nė nenutuokiu. Gal dėl to, kad žino, jog esu vienintelis policininkas Norvegijoje, sučiupęs
serijinį žudiką? Dėl to, kad žvelgia į mane kaip į iššūkį? Laiškas byloja apie tai, nes jame minimas
Tuvumba. Nežinau, Holmai. Beje, ar turi tos parduotuvės Bergene pavadinimą?
*
– Mėsa!
Ar bent jau taip pasigirdo. Žodis flæsk buvo ištartas melodingai, kirčiuojant kaip Bergene. Tai
reiškia, kad su minkšta l, ilga a, žemėjančia viduryje, ir prislopinta s. Vyras, mielai ištaręs savo
6
pavardę kaip flesh , Peteris Flešas, buvo pridusęs, garsiakalbis ir paslaugus. Jis mielai plepėjo: taip,
jis pardavinėja įvairiausio tipo senovinius daiktus, bet tik mažų gabaritų, o itin domisi pypkėmis,
žiebtuvėliais, rašikliais, odiniais lagaminėliais ir popieriumi laiškams. Ir naudotais daiktais, ir
naujais. Dauguma jo klientų – nuolatiniai, maždaug tokio amžiaus kaip ir jis pats.
Į Hario klausimą apie „Kono“ rašomąjį popierių jis su apgailestavimu balse atsakė, kad, deja,
daugiau tokio popieriaus nebeturi. Taip, tikrai, tokio sandėlyje turėjęs tik prieš kelerius metus.
– Gal tai ir per didelis prašymas, – pripažino Haris. – Bet jei daugiausia aptarnaujate nuolatinius
klientus, gal įmanoma prisiminti tuos, kurie pirko „Kono“ popierių?
– Nokenas. Meleris. Ir Kikusaenas iš Miolareno rajono. Mes nevedame užrašų, bet žmonos labai
gera atmintis.
– Gal galite surašyti pilnus vardus, apytikrį amžių ir adresus tų, kuriuos atsimenate, ir atsiųsti
elektroniniu paštu...
Haris buvo pertrauktas:
– To betrūko, sūnau! Tokio pašto mes neturime. Ir niekada neturėsime. Geriau duokite man fakso
numerį.
Haris padiktavo policijos skyriaus fakso numerį. Jis delsė. Staiga pajuto įkvėpimą. O šis niekada
neapimdavo be reikalo.
– Ar prieš kelerius metus kartais neturėjote kliento vardu Gertas Raftas? – paklausė Haris.
 – Geležinio Rafto? – nusikvatojo Peteris Flešas.
– Girdėjote apie jį?
– Visas miestas žinojo, kas yra Raftas. Ne, jis nebuvo mano klientas.
VPI Bjarnė Meleris visada sakydavo, kad norint atrinkti, kas yra įmanoma, reikia pašalinti viską,
kas neįmanoma. Ir todėl tyrėjas neturėtų pulti į neviltį, o su džiaugsmu atsikratyti dar vienos detalės,
nevedančios prie sprendimo. Be to, tai buvo tik užklydusi mintis.
– Ką gi, vis tiek jums ačiū, – padėkojo Haris. – Geros dienos.
– Klientas buvo ne jis, – aiškino Flešas, – o aš.
– O?
– Taip, jis atnešdavo visokių daikčiukų. Naudotų sidabrinių žiebtuvėlių, auksinių rašiklių. Tokio
tipo gėrybių. Kartais iš jo nupirkdavau. Taip, iki tol, kol susipratau, iš kur jie atkeliauja.
– O iš kur?
– Nežinote? Jis nugvelbdavo daiktus iš tiriamų nusikaltimo vietų.
– Bet pats niekada nieko nepirko?
– Mūsų siūlomi daiktai Raftui buvo nereikalingi.
– O kaip popierius? Juk jo reikia visiems, ar ne?
– Mhm. Minutėlę, tuojau šnektelėsiu su žmona.
Prie telefono ragelio buvo prispausta ranka, bet Haris girdėjo šūksnius, tada kiek tylesnį pokalbį.
Tada ranka buvo patraukta, ir Flešas pergalingu Bergeno dialektu pasigyrė:
– Ji mano, kad Raftas nupirko paskutines popieriaus atsargas, prieš liaujantis juo prekiauti. Ji
mano, kad nupirko kartu su apgadintu sidabriniu rašiklių laikikliu iš Olandijos. Velniška ta mano
žmonos atmintis.
Haris padėjo ragelį, žinodamas, kad vyksta į Bergeną. Grįžta į Bergeną.
*
Tą vakarą, devintą valandą, Osle šeštu numeriu pažymėto Briuno alėjos pastato pirmame aukšte vis
dar degė šviesos. Iš išorės šešių aukštų pastatas atrodė kaip komercinis kompleksas, ypač dėl
šiuolaikinio raudonų plytų ir pilko plieno fasado. Toks atrodė ir iš vidaus, kadangi beveik visi iš
daugiau nei keturių šimtų darbuotojų buvo inžinieriai, duomenų apdorojimo specialistai, sociologai,
laborantai, fotografai ir taip toliau. Bet tai juk buvo Nacionalinis kovos su organizuotais sunkiais
nusikaltimais padalinys, dažniausiai vadinamas senuoju vardu – Kriminalinės policijos centru arba
trumpiau – KRIPOS.
Po žmogžudystės tyrimo apžvalgos Espenas Lepsvikas paleido savo žmones. Laikrodis rodė
devynias vakaro. Tuščiame blausiai apšviestame susirinkimų kambaryje liko sėdėti vienas vyras.
– Ne kažin kas, – pareiškė Haris.
– Labai gražus šnipšto apibūdinimas, – tarė Espenas Lepsvikas ir smiliumi bei nykščiu pasitrynė
akių vokus. – Einam, išmauksim kokio alaus, o tu man papasakosi, ką pavyko atkapstyti.
Espenui Lepsvikui vairuojant iki centro ir iki „Justisen“ kavinės, esančios abiem pakeliui, Haris
kalbėjo. Jam baigus pasakoti, abu vyrai sėdėjo prie tolimiausio staliuko sausakimšoje patalpoje,
knibždančioje alaus ištroškusių studentų ir dar labiau ištroškusių advokatų bei policininkų.
– Ketinu į Bergeną pasiimti ne Skarę, o Katriną Brat, – pranešė Haris, iš buteliuko siurbtelėjęs
gazuoto mineralinio. – Prieš atvažiuodamas pas jus, patikrinau jos įdarbinimo popierius. Ji gana
žalia, bet popieriuose atradau, kad tyrė dvi žmogžudystes Bergene, kurioms, kiek pamenu, buvai
nusiųstas vadovauti tu.
– Brat, taip, ją pamenu, – patvirtino Espenas Lepsvikas, šyptelėjo ir kilstelėjo smilių,
užsisakydamas dar vieną alaus.
– Buvai ja patenkintas?
– Velniškai patenkintas. Velniškai... apsukri, – Lepsvikas mirktelėjo Hariui, o šiam į akis iškart
krito, kad prieš jį sėdi pavargęs detektyvas stikliniu žvilgsniu, ištuštinęs tris bokalus alaus. – Ir jei mes
abu nebūtume vedę, tikrai būčiau pamėginęs prasukti su ja reikaliuką, – jis užsivertė likusį alų.
– Mane labiau domina, ar manai, kad ji stabili, – pasidomėjo Haris.
– Stabili?
– Taip. Ji kažką turi... net nežinau, kaip tiksliai paaiškinti. Kažkokį kraštutinumą.
– Suprantu, ką turi galvoje, – Espenas Lepsvikas iš lėto linktelėjo ir mėgino sutelkti žvilgsnį į
Hario veidą. – Jos įrašuose nerasi nė dėmelės. Bet, kalbant tarp mūsų, girdėjau vieną tenykščių tipelių
pliauškiant apie ją ir jos vyrą, – Hario veide Lepsvikas ieškojo paraginimo, šio neaptiko, bet vis tiek
pasakojo toliau: – Kažką apie... na, žinai, odą ir gumą. Sadomazochizmą. Pasirodo, jie lankydavosi
tokiuose klubuose. Kiek kryptelėję.
– Ne mano reikalas, – atsiliepė Haris.
– Ne, ne, ir ne mano! – šūktelėjo Lepsvikas ir tarsi gindamasis pakėlė rankas. – Tai juk tik paskalos.
Ir žinai ką? – pasilenkęs per stalą Lepsvikas suprunkštė, tad jam iš burnos tvokstelėjo alumi. – Man ji
tikrai būtų užnėrusi šuns pavadėlį.
Haris suvokė, kad kažkas tikriausiai atsispindėjo jo žvilgsnyje, nes Lepsvikas akimirksniu
pasigailėjo savo atlapaširdiškumo ir staigiai pasitraukė į savąją stalo pusę. Ir kalbėjo kiek
dalykiškesniu tonu:
– Ji profesionalė. Sumani. Įsijautusi ir pasišventusi. Pamenu, kiek primygtinai reikalavo, kad
padėčiau jai su keliomis užglaistytomis bylomis. Bet nestabilia nepavadinčiau. Veikiau atvirkščiai.
Labiau užsidariusia suniurėle. Bet tokių daug. Taip, tiesą sakant, manau, kad judu galėtumėte būti
puiki komanda.
Haris sarkastiškai šyptelėjo ir atsistojo:
– Ačiū už patarimą, Lepsvikai.
– Gal ir man duosi kokį patarimą? Ar tarp jūsų kas nors vyksta?
– Mano patarimas toks, – tarė Haris ir per stalą stumtelėjo šimtinę, – palik automobilį stovėti čia.

4 Tauta. (Lot.)
5 1930 m. neurologas ir patologas Karlas Theodoras Fahras (1877–1945 m.) nustatė idiopatinį pamatinių ganglijų kalkėjimą. Tai
genetinė liga, dėl kurios įvairiose smegenų srityse susidaro kalcio sankaupos. (Vert. past.)
6 Mėsa. (Angl.)
 14 skyrius
Devinta diena. Bergenas
Lygiai aštuntą dvidešimt šešios skrydis numeris DY604 ėjo į pabaigą ir lėktuvo ratai stuktelėjo į
drėgną Fleslando oro uosto asfaltą Bergene. Trinktelėjo taip smarkiai, kad Haris staiga tapo žvalut
žvalutėlis.
– Gerai numigai? – pasiteiravo Katrina.
Haris linktelėjo, pasitrynė akis ir nusuko žvilgsnį į lietaus pritvinkusią pilkšvą šviesą.
– Kalbėjai per miegus, – šyptelėjo ji.
– Mhm, – Haris nenorėjo klausinėti apie ką. Ir staiga atgamino, ką sapnavo. Ne Rakelę. Jos
nesapnavo ir naktį. Išstūmė ją. Jie drauge ją išstūmė. Bet sapnavo Bjarnę Melerį, savo šefą ir
mokytoją, kuris iškeliavo į Bergeno kalnyną ir po dviejų savaičių buvo rastas Revurtjerno ežere.
Meleris priėmė tokį sprendimą, kadangi, kaip ir Zenonas su skaudamu nykščiu, nusprendė, kad
gyvenimas pasidarė nepakeliamas. Ar tokį sprendimą priėmė ir Gertas Raftas? Ar kokioje nors
vietoje jis dar egzistuoja?
– Paskambinau buvusiai Rafto žmonai, – dėstė Katrina, jiems žingsniuojant per atvykimo salę. –
Nei ji, nei dukra nebenori kalbėtis su policija ir atverti senų žaizdų. Na ir puiku. To laikotarpio
ataskaitos yra daugiau nei tikslios.
Prie stotelės abu susėdo į taksi.
– Gera būti namie? – garsiai paklausė Haris, barbenant lietui ir ritmiškai švytuojant valytuvams.
Katrina abejingai gūžtelėjo pečiais:
– Visada nekenčiau lietaus. Ir bergeniečių, sakančių, kad čia nelyja tiek daug, kaip išsigalvoja
rytinės šalies dalies gyventojai.
Jiems pervažiavus Danijos aikštę, Haris pakėlė akis ir įsispoksojo į Ulrikeno kalną. Viršūnę dengė
sniegas, matėsi judantys keltuvo vagonėliai. Tada gatvėmis, primenančiomis išsiraičiusias gyvates,
jie pavažiavo palei Didžiąją Lungegordsvano įlanką ir pateko į centrą, kuris po nykių priemiesčių
visada maloniai nustebina atvykėlius.
Jie apsistojo SAS viešbutyje prie Brygeno. Haris pasiteiravo, ar Katrina nenorėtų nakvoti pas tėvus,
bet ji atsakė, kad viena nakvynė tik sukeltų sąmyšį, pridarytų jiems per daug rūpesčių, ir, jei atvirai, ji
net nepranešė jiems, kad atvažiuoja.
Jie pasiėmė savo kambarių korteles ir tylomis kėlėsi liftu. Katrina žvilgtelėjo į Harį ir nusišypsojo,
tarsi tyla lifte būtų koks žodžiais neišsakytas juokelis. Haris nudelbė akis ir tikėjosi, kad kūnas
nesiunčia klaidingų signalų. Arba tikrų.
Pagaliau lifto durys prasivėrė, ir moteris, grakščiai siūbuodama klubais, pirma jo nužingsniavo
koridoriumi.
– Po penkių prie registratūros, – priminė Haris.
Po šešių minučių, jiems susėdus vestibiulyje, jis pasitikslino:
– Koks tvarkaraštis?
Katrina pasilenkė į priekį giliame krėsle ir ėmė vartyti oda įrištą užrašų knygelę. Moteris vilkėjo
elegantišką pilką kostiumėlį, kuris itin derėjo prie viešbutyje apsistojusių verslininkų.
– Policijos skyriuje tu susitiksi su Kniutu Miuleriu-Nilsenu, Žmonių paieškos ir smurtinių
nusikaltimų skyriaus vadovu.
 – Neisi kartu?
– Tada juk tektų su visais pasisveikinti ir šnektelėti, vėjais nueitų visa diena. Tiesą sakant, būtų
puiku, jei apie mane visai neužsimintum, jie tiesiog supyks, jei sužinos, kad jų neaplankiau. Važiuoju į
Eijordo kelią, pasikalbėsiu su liudininku, kuris paskutinis matė Raftą.
– Mhm. O kur tai buvo?
– Prie „Verftet“ restorano. Liudininkas matė, kaip jis pastato automobilį ir pasuka į Nurneso parką.
Automobilis nebuvo pajudintas iš vietos, o paieškos apylinkėse nedavė jokių rezultatų.
– Ko imsimės paskui? – Haris rodomuoju ir viduriniuoju pirštais persibraukė žandikaulius ir
sumetė, kad prieš apsilankant svečiame mieste derėjo nusiskusti.
– Drauge su tyrėjais, kurie anuomet vykdė tyrimą ir vis dar dirba policijos skyriuje, gali peržiūrėti
senas ataskaitas. Atnaujinti žinias. Bandyk pažvelgti nauju kampu.
– Ne, – paprieštaravo Haris.
Katrina pakėlė akis nuo užrašų.
– Tuometiniai tyrėjai padarė išvadas, jie tiesiog save pateisins ir pateiks savo versijas, – paaiškino
Haris. – Aš mieliau paskaityčiau ataskaitas Osle, netrikdomas. O čia laiką išnaudosime šiek tiek
geriau susipažindami su Gertu Raftu. Ar kur nors yra jam priklausančios turtinės nuosavybės?
Katrina papurtė galvą.
– Viską, kas jam priklausė, šeima atidavė Gelbėjimo armijai. Aišku, turto nebuvo daug. Keli baldai
ir drabužiai.
– O kaip dėl vietos, kurioje jis gyveno ar glaudėsi?
– Po skyrybų jis gyveno vienas bute Sandvikene. Bet būstas senų seniausiai parduotas.
– Mhm. Ir nėra jokių vaikystės namų, kaimo arba vasarnamio, kuris vis dar priklausytų šeimai?
Katrina delsė.
– Ataskaitose minimas namelis Finojaus saloje Fedjės savivaldybėje, kur stovi policijos
vasarnamiai. Tokiais atvejais nameliai paveldimi, taigi gali būti, kad verta ten pasižvalgyti. Turiu
Rafto žmonos telefono numerį, vėliau jai paskambinsiu.
– Maniau, kad su policija ji nesikalba.
Katrina šypsodama jam mirktelėjo.
Registratūroje Haris pasiskolino lietsargį, kurį dar nepriėjus žuvų turgaus sumaitojo vėjo gūsiai, o
kai palenkęs galvą įpuolė pro Bergeno policijos skyriaus duris, daiktas priminė susinarpliojusį
šikšnosparnį.
Hariui stovint prie registratūros ir laukiant vyresniojo komisaro Kniuto Miulerio-Nilseno,
paskambino Katrina ir pranešė, kad Rafto šeimai priklauso namelis Finojaus saloje.
– Bet po bylos žmona nekėlė ten kojos, jos nuomone, dukra irgi ne.
– Važiuosim ten, – pareiškė Haris. – Čia susisuksiu iki pirmos.
– OK, suorganizuosiu garlaivį. Susitinkam prie klubo „Zachariasbryggen“.
Kniutas Miuleris-Nilsenas priminė krizenantį meškiną šypsančiomis akimis ir rankomis, dydžio
kaip teniso raketės. Popierių šūsnys stirksojo tokios aukštos, kad, sėdėdamas prie stalo su už galvos
sunertomis raketėmis, jis atrodė prasmegęs pusnyje.
– Raftas, taip, – tarė Miuleris-Nilsenas, paaiškinęs, kad Bergene nelyja tiek daug, kaip mano rytinės
Norvegijos gyventojai.
 – Atrodo, gana įprasta, kad policininkai pas jus dingsta kaip į vandenį, – tarė Haris, čiupinėdamas
Rafto nuotrauką, atkeliavusią kartu su ataskaitomis, dabar gulinčiomis jam ant kelių.
– Tikrai? – paklausė Miuleris-Nilsenas ir klausiamai žvilgtelėjo į Harį, prisistūmusį kėdę su pinta
atrama prie popieriais nenukrauto stalo kampo.
– Bjarnė Meleris, – priminė Haris.
– Išties, – sutiko Miuleris-Nilsenas, bet abejojantis balso tonas jį išdavė.
– Tas, kuris pradingo ant Flioieno kalno, – dėstė Haris.
– Tikrai! – Miuleris-Nilsenas pliaukštelėjo sau per kaktą. – Tragiškas atvejis. Jis buvo čia taip
trumpai, taigi nesuspėjau... Daroma prielaida, kad jis pasiklydo, ar ne?
– Būtent taip ir nutiko, – patikino Haris ir pažvelgė pro langą, galvodamas apie Bjarnės Melerio
kelią nuo idealizmo iki korupcijos. Apie gerus ketinimus. Apie tragiškus klaidingus žingsnius.
Tokius, apie kuriuos kiti niekada nesužinos. – Ką galite man papasakoti apie Gertą Raftą?
Mano dvasinis antrininkas iš Bergeno, toptelėjo Hariui, išklausius Miulerio-Nilseno apibūdinimą:
nesveikas požiūris į alkoholį, sudėtingas būdas, vienišas vilkas, nepatikimas, abejotinos moralės ir
turintis itin subjaurotą darbinę biografiją.
– Bet jis pasižymėjo išskirtiniais analitiniais ir intuityviais sugebėjimais, – pridūrė Miuleris-
Nilsenas. – Ir tvirta valia. Tarsi jį būtų ginęs kažkoks... net nežinau, kaip tiksliai pavadinti. Raftas buvo
linkęs į kraštutinumus. Taip, to nė nereikia minėti, kai jau žinome, kas nutiko.
– O kas nutiko? – pasitikslino Haris, o jo žvilgsnis užkliuvo už peleninės tarp popierių rietuvių.
– Raftas buvo smurtautojas. Ir mes žinome, kad prieš pat Onės Hetland nužudymą jis lankėsi pas ją
bute ir kad Hetland greičiausiai numanė, kas nužudė Lailą Osen. Juo labiau kad tuojau po to pradingo
ir jis pats. Visai tikėtina, kad nusiskandino. Šiaip ar taip, nematėme reikalo pradėti didelio masto
tyrimo.
– Jis galėjo pasprukti į užsienį.
Miuleris-Nilsenas šyptelėjo ir papurtė galvą.
– Kodėl ne?
– Leiskite pasakyti taip: šiuo atveju turėjome pranašumą, kadangi itin gerai pažinojome įtariamąjį.
Nors teoriškai jam ir buvo įmanoma pasprukti iš Bergeno, jis buvo ne tokio kirpimo. Štai ir viskas.
– Ir jokie giminės ar draugai nepranešė jums, kad yra ženklų, jog jis gyvas?
Miuleris-Nilsenas papurtė galvą.
– Jo tėvai mirę, o daug draugų Raftas neturėjo. Jo santykiai su buvusia žmona buvo tokie įtempti,
kad vis tiek vargu ar būtų užmezgęs su ja ryšį.
– O kaip dėl dukros?
– Jų santykiai buvo geri. Maloni mergina, protinga. Turint omeny tai, kaip ji augo, gyvenimą
susitvarkė puikiai.
Haris atkreipė dėmesį į potekstę, savaime suprantamas žinias: „...gyvenimą susitvarkė puikiai.“
Tipiška nedidelio policijos skyriaus darbuotojų formuluotė, kur tikimasi, kad apie daugumą žmonių
žinai beveik viską.
– Raftui priklausė namelis Finojaus saloje?
– Taip, be abejo, tai galėjo būti tinkama vieta pasislėpti, viską apsvarstyti ir tada... – Miuleris-
Nilsenas didele ranka brūkštelėjo sau per gerklę. – Mes iškrėtėme vasarnamį, su šunimis apieškojome
salą ir patikrinome vandens telkinius. Nieko.
 – Pamaniau, kad šiandien vakare užmesiu ten akį.
– Nelabai ką pamatysite. Mūsų namelis stovi tiesiai prieš Geležinio Rafto, ir, deja, jo trobelė jau
baigia visai subyrėti. Gaila, kad žmona nuosavybės neperduoda kam nors kitam, juk niekada ten
nesilanko. – Miuleris-Nilsenas žvilgtelėjo į laikrodį. – Man reikia skubėti į susirinkimą, bet vienas iš
inspektorių, anuomet dalyvavusių tyrime, peržvelgs su jumis ataskaitas.
– Tai nebūtina, – patikino Haris ir įsižiūrėjo į ant kelių gulinčią nuotrauką. Staiga veidas pasirodė
jam keistai pažįstamas, tarsi būtų neseniai su juo susidūręs. Apgaulingą išorę susikūręs pilietis? Koks
nors praeivis gatvėje? Kas nors toks nereikšmingas, kad jo net nepastebėtum? Koks nors pasalūnas
kelių policininkas arba pardavėjas alkoholio parduotuvėje „Vinmonopolet“? Haris pasidavė.
– Tai visgi ne Gertas?
– Kaip sakot? – sutriko Miuleris-Nilsenas.
– Jūs sakote Geležinis Raftas. Tai jūs jo nevadinote tiesiog Gertu?
Miuleris-Nilsenas nepatikliai pažvelgė į Harį, mėgino atsargiai nusijuokti, bet pasitenkino kreiva
šypsenėle.
– Ne, nemanau, kad tokia mintis mums kada būtų šovusi į galvą.
– Ką gi, ačiū už pagalbą.
Toldamas Haris išgirdo, kaip Miuleris-Nilsenas šūkteli, tad atsisuko. Koridoriaus gale savo
kabineto tarpduryje stovėjo VPI, o tarp sienų vibravo šaižus aidas:
– Manau, kad tai nebūtų patikę pačiam Raftui.
Prie policijos skyriaus Haris stabtelėjo ir stebėjo žmones, kurie sulinkę kaip kabliukai yrėsi per
vėją ir lietų. Jausmas neišnyko. Kad kažkas ar kas nors yra čia, šalimais, matomas tik tada, jei žvelgi į
jį reikiamu kampu ir tinkamoje šviesoje.
*
Kaip ir sutarta, Katrina laukė Hario prie prieplaukos.
– Pasiskolinau iš bičiulio, – pranešė ji, siaura įlanka vairuodama šešių metrų ilgio atvirą katerį.
Jiems priplaukus Nurneso pusiasalio galą, garsas privertė Harį atsigręžti, ir jo akys užkliuvo už
toteminio stulpo. Pražioję burnas kimiai rėkė į jį atsukti mediniai veidai. Per katerį praūžė šalto vėjo
gūsis.
– Triukšmauja Akvariumo jūrų liūtai, – paaiškino Katrina.
Haris tampriau apsisiautė apsiaustu.
Finojaus sala buvo nedidukė. Išskyrus šilinius viržius, lietaus nuplaktame žemės kampelyje
nesimatė jokios augmenijos. Užtat buvo prieplauka, ir Katrina vikriai pririšo katerį. Apgyvendintoje
teritorijoje stovėjo šešiasdešimt vasarnamių, kurie atrodė kaip lėlių namukai ir Hariui priminė
šachtininkų lūšnas Sovete.
Katrina nusivedė Harį žvyru pabarstytu keliuku tarp namelių, tada pasuko link vieno iš jų. Jam krito
į akį, kad nuo pastato sienų lupasi dažai. Vienas langas žiojėjo kiauras. Katrina pasistiebė ant pirštų
galiukų, suėmė elektros lemputės gaubtą virš durų ir jį pasuko. Jai darbuojantis sklido džeržgiantis
garsas, biro negyvi vabzdžiai. Iškrito ir raktas, Katrina sučiupo jį ore.
– Buvusiai žmonai aš patikau, – pareiškė ji ir įkišo raktą į spyną.
Viduje tvoskė pelėsiais ir sudrėkusia mediena. Haris spoksojo į prieblandą, išgirdo jungiklio
spragtelėjimą ir pamatė užsidegusią šviesą.
– Tai ką, ji moka už elektrą, nors pati niekada čia nesilanko? – pasiteiravo jis.
 – Elektra kolektyvinė, – lėtai dairydamasi atsakė Katrina. – Apmoka policija.
Dvidešimt penkių kvadratinių metrų dydžio namelį sudarė viena patalpa, kuri buvo ir svetainė, ir
virtuvė, ir miegamasis. Virtuvinės spintelės ir valgomasis stalas buvo nukrauti tuščiais alaus buteliais.
Niekas nekabėjo ant sienų, ant palangių nestovėjo dekoracijos, o lentynose nesimatė knygų.
– Yra ir rūsys, – pastebėjo Katrina ir parodė į nuleidžiamąsias duris grindyse. – Tai bus tavoji
teritorija. Ką darom dabar?
– Ieškom, – atsakė Haris.
– Ko?
– To, kas mažiausiai šauna į galvą.
– Kodėl?
– Nes ieškant konkretaus dalyko labai lengva pražiūrėti ką nors svarbaus. Ištuštink protą. Sužinosi,
ko ieškai, kai tai pamatysi.
– OK, – lėtai numykė Katrina.
– Tu ieškosi viršuje, – paragino Haris, nuėjo prie durų grindyse ir patraukė už pritvirtinto
geležinio žiedo.
Vienas medinis laiptelis vedė žemyn į tamsą. Haris tikėjosi, kad moteris nepastebi, kaip jis delsia.
Hariui leidžiantis į drėgną, žeme ir sutrešusiomis sijomis trenkiančią tamsą, jam prie veido
priskreto sausas seniai nusibaigusio voro voratinklis. Visas rūsys buvo po žeme. Laiptų apačioje
Haris surado elektros jungiklį ir spustelėjo, bet veltui. Vienintelė švieselė rūsyje buvo raudona akis,
blyksinti ant šaldiklio, pristumto prie šoninės sienos. Haris įjungė žibintuvėlį, ir šviesos kūgis krito
tiesiai ant sandėliuko durų.
Jam atidarius, suaimanavo vyriai. Tai buvo dailidės kambarėlis, prikimštas įrankių. Žmogui,
turinčiam siekių nuveikti ką nors prasmingo, pamanė Haris. Ne vien tik gaudyti žudikus.
Tačiau neatrodė, kad įrankiais daug naudotasi, tad gal Raftas galų gale suprato, kad jis nėra itin
nagingas žmogus, kad jis gimęs ne gaminti, o valyti. Netikėtas garsas privertė Harį atsisukti. Ir jis
atsikvėpė, supratęs, kad tiesiog įsijungė šaldiklio ventiliatorius. Haris atidarė dar vieną sandėliuką.
Patalpoje buvo paklotas kilimas. Haris jį pakėlė, smogė drėgmės ir pelėsių tvaikas. Žibintuvėlio
spindulys aptiko suplėkusį lietsargį, plastikinį stalą, krūvą šaldiklio stalčių, nublukusias plastikines
kėdes ir kroketo rinkinį. Rūsyje daugiau nieko nebuvo. Haris girdėjo, kaip Katrina griozdžia viršuje,
ir jau ketino užverti sandėliuko duris. Tačiau, jam traukiant kilimą, vienas stalčius pateko į tarpdurį.
Haris buvo bestumtelintis jį koja vidun, bet sustingo ir įsmeigė akis į daiktą. Žibintuvėlio šviesoje
pamatė ant stalčiaus iškilusias raides. „Electrolux“. Priėjo prie šoninės sienos, kur vis dar veikė ir
burzgė šaldiklio ventiliatorius. Šaldiklis buvo „Electrolux“ firmos. Haris suėmė rankeną ir truktelėjo,
bet durys nepasidavė. Tiesiai po rankena jis pastebėjo spyną ir suprato, kad šaldiklis užrakintas.
Pasuko į įrankių kambarėlį pasiimti laužtuvo. Jam sugrįžus, laiptais nulipo Katrina.
– Viršuje – nieko, – pranešė ji. – Manau, kad reiktų tiesiog eiti. Ką darai?
– Žengiu ir įsiveržiu, – atsakė Haris, laužtuvo galą įrėmęs į šaldiklį tiesiai virš spynos. Visą savo
svorį jis sutelkė į kitą galą. Spyna nepasidavė. Jis suėmė kitaip, viena koja įsirėmė į laiptelį ir pastūmė.
– Velnias....
Sausai trakštelėdamos prasivėrė durys, ir Haris nuvirto veidu žemyn. Jis išgirdo, kaip žibintuvėlis
trinkteli į plytom išklotas grindis, pajuto, kaip jį apima šaltis tarsi ledyno alsavimas. Grabinėdamas
žibintuvėlio sau už nugaros, išgirdo Katriną. Tai buvo garsas, persmelkiantis iki pat kaulų smegenų –
gerklinis riksmas, pratrūkęs isteriškais kūkčiojimais, primenančiais juoką. Tada viskas kelioms
sekundėms nutilo, Katrina įkvėpė oro. Ir kūkčiojimas vėl pratrūko – ilgas ir nutęstas, kaip tolygi
ritualinė gimdančios moters skausmo rauda. Bet Haris jau spėjo viską pamatyti ir žinojo, kodėl
Katrina klykia. Po dvylikos metų šaldiklis vis dar puikiausiai veikė, viduje užsidegusi šviesa
nutvieskė kažką, kas buvo sukimšta vidun: priekyje – gerai matomos rankos, keliai sulenkti, galva
pakreipta ant šono. Kūnas buvo padengtas sniego kristalais, tarsi juo maitintųsi balto grybelio
sluoksnis, visa sudarkyta figūra buvo vaizdinė Katrinos riksmo išraiška. Bet Hario skrandis susisuko
į mazgą ne dėl to. Atplėšus šaldiklio duris kūnas iškrito ir kakta trinktelėjo į durų kampą, todėl sniego
kristalai nužiro nuo veido ir pabiro ant rūsio grindų. Haris sugebėjo nustatyti, kad prieš juos šiepiasi
Gertas Raftas. Bet šypsojo ne burna, kuri buvo zigzagais užsiūta šiurkščiu kanapes primenančiu siūlu.
Šypsnys tęsėsi per smakrą ir užsirietė ties skruostais – buvo padarytas iš juodų vinių, kurios galėjo
būti tiktai sukaltos. Visgi labiausiai Hario dėmesį patraukė nosis. Priimdamas mestą iššūkį, Haris
nuslopino kylančią tulžį. Pirmiausia buvo pašalinti nosies kremzlė ir kaulas. Šaltis iš morkos buvo
išsiurbęs visą spalvą. Sniego senis buvo tobulas.
 III dalis
15 skyrius
Numeris aštuoni

Laikrodis rodė aštuonias vakaro, bet kiekvienas, einantis Grionlandsleireto gatve, galėjo matyti,
kad visame policijos skyriaus šeštame aukšte plieskia šviesos.
Patalpoje, pažymėtoje K 1, priešais Harį sėdėjo Holmas, Skarė, Espenas Lepsvikas, policijos
viršininkas ir Gunaras Hagenas. Nuo to laiko, kai Finojaus saloje buvo aptiktas Gertas Raftas, praėjo
šešios su puse valandos. Ir keturios valandos nuo tada, kai Haris, prieš važiuodamas į oro uostą,
paskambino iš Bergeno ir sukvietė susirinkimą. Haris pranešė apie aplinkybes, kuriomis buvo rastas
kūnas, o kai parodė nuotraukas iš nusikaltimo vietos, atsiųstas elektroniniu paštu iš Bergeno policijos
skyriaus, krūptelėjo net policijos viršininkas.
– Skrodimo ataskaitos dar neturime, – pranešė Haris. – Bet mirties priežastis gana aiški.
Šaunamasis ginklas burnoje, kulka perėjo kiaurai gomurį ir pakaušį. Viskas ten ir nutiko. Vaikinukai
iš Bergeno rado kulką sandėliuko sienoje.
– Kraujo klanas ir ištiškusios smegenys?
– Ne, – paneigė Haris.
– Tik ne po tiekos metų, – įsikišo Lepsvikas. – Žiurkės, vabalai...
– Visgi žymių gali būti likę, – pertarė Haris. – Bet aš kalbėjau su patologu, ir mes priėjome prie
vieningos nuomonės. Raftas tikriausiai pagelbėjo, kad nebūtų tiek daug pėdsakų.
– He? – nustebo Skarė.
– Oi, – lėtai nutęsė Lepsvikas.
Rodėsi, kad Skarė praregėjo, ir jo veidą iškreipė pasibaisėjimas:
– O, velnias...
– Atsiprašau, – pertraukė Hagenas. – Ar kas galėtų paaiškinti, apie ką kalbama?
– Kartais su tuo susiduriame tirdami savižudybes, – atsiliepė Haris. – Prieš nusišaudamas
nelaimėlis iš vamzdžio išsiurbia visą orą. Dėl vakuumo būna mažiau... – Haris ieškojo tinkamo
žodžio, – purvo. Čia veikiausiai nutiko taip, kad Raftui buvo liepta siurbti orą.
Lepsvikas papurtė galvą:
– O toks policininkas kaip Raftas puikiausiai žinojo kodėl.
Hagenas pabalo.
– Bet kaip... kaip, dėl Dievo, vyrą priversti siurbti...
– Turbūt jis galėjo rinktis, – pasiūlė Haris. – Yra blogesnių būdų numirti nei gauti kulką į burną.
Įsiviešpatavo bežadė tyla. Ir prieš pradėdamas vėl Haris leido jai kelias sekundes tvyroti.
– Iki šiol dar neaptikome aukų kūnų. Raftas irgi buvo paslėptas, bet greitai būtų buvęs rastas, jei
artimieji nebūtų vengę namelio. Dėl to manyčiau, kad Raftas nebuvo žudiko plano dalis.
– O jis, tavo manymu, yra serijinis žudikas? – policijos viršininko balse iššūkio nesigirdėjo, tik
noras gauti patvirtinimą.
Haris linktelėjo.
– Jei tai nėra vadinamojo plano dalis, koks gali būti motyvas?
– Mes to nežinome, bet kai žmogžudystę tiriančiam pareigūnui atimama gyvybė, peršasi mintis,
kad bus sukėlęs pavojų žudikui.
Espenas Lepsvikas kostelėjo:
– Būna, kad būdas, kaip pasielgiama su palaikais, šį tą sako apie motyvą. Šiuo atveju nosis sukeista
su morka. Taigi, ilga nosis.
– Ar jis iš mūsų tyčiojasi? – paklausė Hagenas.
– Gal jis mums pataria nekišti nosies? – nedrąsiai pasiūlė Holmas.
– Būtent! – pratrūko Hagenas. – Įspėjimas kitiems laikytis atokiai.
Policijos viršininkas pakreipė galvą ir akies krašteliu žvilgtelėjo į Harį.
– O kaip dėl užsiūtos burnos?
– Paliepimas laikyti srėbtuvę užčiauptą, – su įsitikinimu pareiškė Skarė.
– Būtent! – pratrūko Hagenas. – Jei Raftas buvo supuvęs obuolys, gal su žudiku buvo vienaip ar
kitaip susijęs? Ir Raftas pasikėsino jį išduoti?
Visi sužiuro į Harį, o šis neatsiliepė nė į vieną siūlymą.
– Na? – suniurzgė policijos viršininkas.
– Žinoma, gal jūs ir teisūs, – prabilo Haris. – Bet manau, kad vienintelė jo siunčiama žinutė yra ta,
kad ten lankėsi Sniego Senis. Kad jam patinka kurti sniego senius. Taškas.
Visi skubiai susižvalgė, bet niekas neprieštaravo.
– Mes susiduriame su kita problema, – kalbėjo Haris. – Bergeno policijos skyrius spaudos
atstovams pranešė, kad Finojaus saloje aptikti palaikai. Tik tiek. Ir skyriaus paprašiau kurį laiką
neviešinti likusių detalių, kad turėtume kelias dienas ieškoti pėdsakų, Sniego Seniui dar nesužinojus,
kad lavonas jau rastas. Deja, maža tikimybė, kad gausime ištisas dvi dienas. Nė vienas policijos
skyrius taip ilgai netyli.
– Rafto vardą žiniasklaida linksniuos rytoj ryte, – tarė Espenas Lepsvikas. – Pažįstu žmogėnus iš
laikraščių Bergens Tidende ir BA.
– Deja, – pasigirdo jiems už nugarų. – Apie tai bus pranešta per TV 2 vakaro žinias. Ne tik vardas,
bet ir detalės iš įvykio vietos. Kaip ir ryšys su Sniego Seniu.
Visi atsisuko. Tarpduryje stovėjo Katrina Brat. Vis dar buvo išblyškusi, bet jau ne tokia balta kaip
tada, kai Haris nulydėjo ją akimis, kateriu išplaukiančią iš Finojaus salos, o pats liko laukti policijos.
– Tai tu pažįsti TV 2 darbuotojų? – kreivai šyptelėjęs paklausė Espenas Lepsvikas.
– Ne, – atsakė Katrina ir atsisėdo. – Aš pažįstu Bergeno policijos skyrių.
– Kur tu buvai, Brat? – pasiteiravo Hagenas. – Tavęs labai pasigedome pastarosiomis valandomis.
Katrina užmetė akį į Harį, o šis jai vos pastebimai linktelėjo ir kostelėjo:
– Katrina atliko užduotį, kurią jai skyriau.
– Turbūt buvo labai svarbi. Klausau, Brat.
– Mums nebūtina į tai gilintis, – pertarė Haris.
– Man tiesiog labai smalsu, – erzino Hagenas.
„Nelemtas nuo tikrovės atitrūkęs moksliukas iš Karo mokyklos, – pamanė Haris. – Ponas
Punktualusis. Ponas Ataskaita. Ar negali palikt jos ramybėje? Nematai, kad mergaičiukė vis dar
neatsigavo po sukrėtimo? Pamatęs nuotraukas ir pats išbalai. Ji nulėkė namo, pabėgo nuo visko. Na ir
kas? Dabar ji vėl čia. Verčiau patapšnok jai per petį, užuot statęs į nemalonią padėtį kolegų
akivaizdoje.“
Haris viską tiesiai šviesiai išklojo mintyse ir pabandė sugauti Hageno žvilgsnį, priversti jį suprasti.
– Nagi, Brat? – ragino Hagenas.
– Kai ką tikrinau, – atsiliepė Katrina ir kilstelėjo smakrą.
– Supratau. Ir ką gi?
– Kad tuo metu, kai buvo nužudytos Laila Osen su One Hetland ir pradingo Raftas, Idaras
Vetlesenas studijavo mediciną.
– Ar tai kaip nors susiję? – pasidomėjo policijos viršininkas.
– Gal ir susiję, – patikino Katrina. – Kadangi studijavo Bergene.
K 1 įsiviešpatavo tyla.
– Medicinos studentas? – policijos viršininkas įsistebeilijo į Harį.
– Kodėl gi ne? – paklausė Haris. – Tas, kuris vėliau ėmėsi plastinių operacijų, kuris pasakoja, kad
jam patinka modeliuoti žmones.
– Patikrinau vietas, kur jis atliko praktiką ir dirbo, – toliau kalbėjo Katrina. – Jos nesutampa su
tomis, kuriose, kaip manome, nužudytos Sniego Senio dingo moterys. Bet jauni gydytojai daug
važinėja. Konferencijos, trumpalaikės komandiruotės.
– Velniškai gaila, kad advokatas Kronas neleidžia su vyruku pasikalbėti, – pridūrė Skarė.
– Pamiršk tai, – tarė Haris. – Mes suimsime Vetleseną.
– Už ką? – paklausė Hagenas. – Už tai, kad studijavo Bergene?
– Už bandymą susimokėti už lytinius santykius su vaikais.
– Kokiu pagrindu? – pasiteiravo policijos viršininkas.
– Paliudijimo. „Leon“ viešbučio savininko. Taip pat turime nuotraukų, kuriose Vetlesenas matomas
prie minėtos vietos.
– Apgailestauju tai sakydamas, – pasigirdo Espeno Lepsviko balsas, – bet pažįstu tą vyruką iš
„Leon“, ir jis niekada nesutiks liudyti. Dėl įrodymų stokos jums teks paleisti Vetleseną po dvidešimt
keturių valandų, garantuoju.
– Žinau, – tarė Haris ir dirstelėjo į laikrodį. Paskaičiavo, kiek laiko užtruks nuvažiuoti iki
Bigdojaus pusiasalio. – Tiesiog sunku patikėti, kiek per tą laiką žmonės pripasakoja.
*
Haris paspaudė durų skambutį ir prisiminė vaikystę – tą vasarą, kai visi buvo išvykę ir jis liko
vienintelis berniukas Upsaloje. Kai stovėjo ir skambino prie Eisteino namo arba prie kitų,
tikėdamasis, kad nors vienas per stebuklą vis dėlto bus namie, o ne pas močiutę Haldene, namelyje
Sone arba stovykloje Danijoje. Jis spaudė ir spaudė mygtukus, kol suprato, kad liko vienintelė
galimybė. Treskus. Tas, su kuriuo jis ir Eisteinas niekada nenorėdavo žaisti, bet šis vis tiek amžinai
trainiodavosi netoliese, tarsi šešėlis, laukiantis, kol jie apsigalvos, laikinai apgobs jį savo šiluma. Juk
jis pasirinko Harį ir Eisteiną, nes ir jie nebuvo patys populiariausi, taigi tikėjosi, kad į šią draugiją
įsilieti bus lengviausia. Ir štai, dabar atsivėrė ši galimybė, nes liko tik Treskus, ir Haris žinojo, kad
berniukas visada sėdi namie, mat jo šeimai nuolatos stinga pinigų kur nors išvažiuoti, o kitų draugų,
su kuriais galėtų žaisti, Treskus neturi.
 Haris išgirdo šlepečių šliurinimą, ir durys per sprindį prasivėrė. Pasirodė moters veidas. Taip, kaip
anuomet Treskaus mamos, kai ji praverdavo duris ir nužvelgdavo Harį. Ji niekada nepavadindavo
Hario vidun, bet pašaukdavo Treskų, jį atsivesdavo, burnodavo ant jo, įbrukdavo jį į bjaurią skrandą
su gobtuvu ir išstumdavo ant laukujų laiptų, kur šis sustodavo kaip įbestas ir murksodavo,
stebeilydamas į Harį. Ir Haris žinojo, kad Treskus žino. Ir, jiems žingsniuojant iki kiosko, jausdavo jo
nebylią neapykantą. Bet nieko tokio. Taip greičiau prabėgdavo laikas.
– Deja, Idaro nėra, – pranešė ponia Vetlesen. – Gal norėtumėte užeiti ir luktelėti? Jis sakė, kad
ketina šiek tiek pasivažinėti.
Haris papurtė galvą ir pasvarstė, ar ji mato mėlynus švyturėlius jam už nugaros, skrodžiančius
vakaro sutemas Bigdojaus pusiasalyje. Galėjo kirsti lažybų, kad juos bus įjungęs Skarė. Tas
bukagalvis.
– Kada jis išvažiavo?
– Prieš penkias.
– Bet tai juk buvo gana seniai, – sukluso Haris. – Ar sakė, kur išsiruošė?
Ji papurtė galvą.
– Nieko man nepasakoja. Kaip jums tai patinka? Net nesiteikia paaiškinti savo tikrai motinai.
Haris padėkojo ir pasakė, kad užsuks vėliau. Tada patraukė akmenukais barstytu keliuku, pakilo
laipteliais iki vartų. Jie nerado Idaro Vetleseno nei darbe, nei „Leon“ viešbutyje, akmenslydžio klubas
irgi stūksojo tamsus ir užrakintas. Haris uždarė paskui save vartelius ir nuėjo prie policijos
automobilio. Uniformą apsivilkęs pareigūnas nuleido lango stiklą.
– Išjunk švyturėlius, – paliepė Haris ir atsisuko į Skarę ant galinės sėdynės. – Ponia sako, kad jo
nėra namie, ir atrodo, kad sako tiesą. Jūs likit čia ir pažiūrėkit, ar jis grįš. Paskambinkit kriminalinei
policijai ir praneškite, kad gali pradėti paiešką. Bet nė žodžio per policijos raciją, OK?
Važiuodamas į miestą Haris iš automobilio paskambino į „Telenor“ centrinę būstinę, kur jam buvo
pranešta, kad šiandien Torkildsenas jau išėjo namo ir kad visi paklausimai dėl Idaro Vetleseno
mobiliojo telefono buvimo vietos turėtų pasiekti juos oficialia forma rytoj ryte. Jis baigė pokalbį ir
pagarsino „Slipknot“ grupės kūrinuką „Vermilion“, bet pajuto, kad neištvers, paspaudė kompaktinį
diską išmetantį mygtuką, norėdamas įdėti Gilo Evanso diską, kurį aptiko ant daiktadėžės dugno. Jam
krapštinėjantis su dėžute, plyšojo NRK radijo stoties ištisą parą transliuojamos žinios: „Policija ieško
ketvirtą dešimtį einančio gydytojo, gyvenančio Bigdojaus pusiasalyje. Vyras siejamas su Sniego
Senio įvykdytomis žmogžudystėmis.“
– Velnias! – pratrūko Haris ir sviedė dėžutę į priekinį stiklą, o automobilyje pažiro plastiko
gabalėliai. Gilo Evanso diskas nusirito ant kilimėlio. Apimtas nevilties, Haris nuspaudė
akceleratoriaus pedalą ir aplenkė autocisterną, važiuojančią kairiąja juosta. Dvidešimt minučių. Tam
prireikė dvidešimties minučių. Kodėl prie policijos skyriaus jie tiesiog neprijungia mikrofono
tiesioginei transliacijai?
*
Policijos skyriaus valgykla buvo ištuštėjusi ir uždaryta nakčiai, bet Haris surado ją būtent ten. Ją su
maisto dėžute prie staliuko dviem. Haris prisėdo ant laisvos kėdės.
– Ačiū, kad nepapasakojai, kaip saloje praradau savitvardą, – tyliai padėkojo ji.
Haris linktelėjo.
– Ką veikei?
– Išsiregistravau ir spėjau į trečios valandos lėktuvą į Oslą. Tiesiog turėjau pasišalinti, – ji nudūrė
akis į arbatos puodelį. – Aš... atsiprašau.
– Viskas gerai, – atsakė Haris ir įsižiūrėjo į jos laibą palenktą kaklą, sukeltus plaukus ir ant stalo
padėtą mažytę ranką. Dabar žvelgė į ją kitaip. – Kai skyla kietas riešutėlis, jis skyla kaip reikiant.
– Kodėl?
– Gal dėl to, kad jis retai praranda savitvardą?
Katrina linktelėjo, vis dar nudelbusi akis į arbatos puodelį su policijos sporto komandos emblema.
– Tu ir pats turi liguistą poreikį viską kontroliuoti, Hari. Ar niekada neprarandi savitvardos?
Ji pakėlė akis, ir Haris pagalvojo, kad dėl to intensyvaus rainelių švytėjimo jos baltymai melsvai
mirguliuoja. Jis sugrabaliojo cigarečių pakelį.
– Priklausau prie tų, kurie itin dažnai netenka savitvardos. Vargu ar turiu kokios kitos patirties,
išskyrus panikavimą. Už prarastą savitvardą būsiu užsitarnavęs juodąjį diržą.
Atsakydama ji šyptelėjo.
– Buvo ištirtas įgudusių boksininkų smegenų veiklos aktyvumas, – dėstė jis. – Ar žinai, kad kovos
metu jie ne kartą praranda sąmonę? Viena sekundė šen, kita ten. Bet, vienaip ar kitaip, jie sugeba
išsilaikyti ant kojų. Tarsi žinodamas, kad tai laikina, kūnas perima valdžią ir leidžia jiems išsilaikyti,
kol sugrįš sąmonė, – Haris išsikrapštė cigaretę. – Tame namelyje aš irgi netekau savitvardos.
Skirtumas tas, kad po visų šitų metų mano kūnas žino, jog ji sugrįš.
– O ką tu darai, – paklausė Katrina, nuo veido nubraukdama plaukų sruogą, – kad iškart nepatirtum
nokauto?
– Darau kaip boksininkai: pasislenku smūgio kryptimi. Nesipriešinu. Jei įvykiai darbe palenda tau
po oda, juos reikia tiesiog priimti. Vis tiek laikui bėgant nebepavyks atsiriboti. Priimk viską iš lėto:
dalies atsikratyk kaip užtvanka, nelauk, kol sienoje žiojės plyšiai. – Jis suspaudė cigaretę tarp lūpų. –
Taip, žinau, visa tai tau porino ir policijos psichologas, kai buvai aspirantė. Esmę pasakysiu dabar:
net jei tikrame gyvenime dalies naštos ir atsikratai, tau vis tiek tenka išgyventi tai, kas su tavimi
padaroma. Pajusti, ar tave tai niokoja.
– OK, – prabilo Katrina. – O ką daryti, jei jauti, kad tave tai niokoja?
– Susirasti kitą darbą.
Ji ilgai žvelgė į jį.
– O ką darei tu, Hari? Ko ėmeisi, kai pajutai, kad tave tai niokoja?
Haris lengvai krimstelėjo filtrą, juto, kaip minkštas sausas pluoštas trinasi į dantis. Ir pagalvojo,
kad ši moteris galėtų būti jo sesuo ar dukra. Abu jie buvo nulipdyti iš tokio paties atsparaus molio.
Solidžios, sunkios, kietos statybinės medžiagos su giliais įtrūkimais.
– Užmiršau pasiieškoti kito darbo, – atsakė jis.
Ji plačiai nusišypsojo.
– Žinai ką? – prabilo ji tyliai.
– Ne.
Ji ištiesė ranką, ištraukė cigaretę jam iš burnos ir pasilenkė per stalą.
– Aš manau...
Atsilapojo valgyklos durys. Pasirodė Holmas.
– TV 2, – pranešė jis. – Dabar rodo per žinias. Tiek Rafto, tiek Vetleseno vardus ir nuotraukas.
*
 Ir taip užvirė pragaras. Nors buvo jau vienuolikta vakaro, po pusės valandos policijos skyriaus
vestibiulis prisipildė žurnalistų ir fotografų. Visi laukė, kol tyrime dalyvaujantis Espenas Lepsvikas
arba Smurtinių nusikaltimų skyriaus vadovas, kriminalinės policijos vadovas, policijos viršininkas
arba tiesiog kas nors ateis ir ką nors pasakys. Kai kurie protarpiais sumurmėdavo, kad policija turinti
prisiimti atsakomybę ir informuoti visuomenę, kai kalbama apie tokią rimtą, šiurpią ir laikraščių
pardavimą skatinančią bylą.
Haris stovėjo atrijuje prie laiptų turėklo ir žvelgė žemyn į susirinkusiuosius. Šie judėjo ratais kaip
nenustygstantys vietoje rykliai, tarėsi, dūmė vienas kitam akis, patarinėjo, blefavo ir uodė pikantiškas
naujienas. Ar kas nors ką nors girdėjo? Ar vakare bus spaudos konferencija? Bent jau koks nors
ekspromtu organizuotas aptarimas? Ar Vetlesenas jau pakeliui į Tailandą? Artėjo laiko riba, kurios
negalima peržengti, angliškai – deadline, terminas.
Haris buvo skaitęs, kad žodis deadline užgimė mūšiuose per Amerikos pilietinį karą, kai dėl
statybinių medžiagų stokos užtvarų karo belaisviams nebuvo, juos tiesiog suburdavo į vieną vietą ir
ant žemės aplink juos apibrėždavo ratą. Tą ribą jie vadino deadline, pažodžiui – mirties linija, ir
kiekvienas, ją peržengęs, būdavo akimirksniu nušaunamas. O jie tokie ir buvo – apačioje vestibiulyje
susirinkę naujienų kariai, karo belaisviai, kuriuos vienoje vietoje suburtus laikė deadline.
Hariui žingsniuojant į susirinkimų kambarį pas kitus, suskambo mobilusis telefonas. Skambino
Matijas.
– Aš išklausei pranešimą, kurį palikau tavo balso pašte? – paklausė jis.
– Nespėjau, čia viskas kunkuliuoja, – atsakė Haris. – Ar galime pakalbėti apie tai vėliau?
– Žinoma, – sutiko Matijas. – Bet kalbama apie Idarą. Per žinias mačiau, kad jis paieškomas.
Haris perėmė telefoną į kitą ranką.
– Klok.
– Šiandien rytą Idaras man paskambino. Klausinėjo apie preparatą „Carnadrioxid“. Kartais
paskambindavo man ir teiraudavosi apie vaistus, farmacija nebuvo stiprioji Idaro pusė. Tad apie tai
per daug nesusimąsčiau. Skambinu, kadangi karnadrioksidas yra gyvybei pavojinga cheminė
medžiaga. Tiesiog pamaniau, kad norėtumėte apie tai žinoti.
– Žinoma, žinoma, – skubėjo Haris ir kuitėsi kišenėse, kol rado apgraužtą pieštuką ir tramvajaus
bilietą. – Karna....
– Karnadrioksidas. Jame yra kūgenių nuodų, kurie naudojami kaip vaistai nuo skausmo
pacientams, kenčiantiems nuo vėžio ir ŽIV. Jis tūkstantį kartų stipresnis už morfijų ir vos šiek tiek per
didelė dozė akimirksniu paralyžiuoja raumenis. Kvėpavimo organai ir širdis sustoja, ir mirtis ištinka
akimirksniu.
Haris pasižymėjo.
– OK. Ką dar jis pasakė?
– Nieko. Atrodo, kad buvo labai susijaudinęs. Tik padėkojo ir metė ragelį.
– Ar kyla minčių, iš kur galėjo skambinti?
– Ne, bet akustika buvo labai keista, tikrai skambino ne iš savo kabineto. Garsas buvo toks, tarsi
būtų stovėjęs bažnyčioje arba urve. Supranti?
– Suprantu. Ačiū, Matijau. Mes paskambinsim, jei norėsime sužinoti daugiau.
– Džiaugiuosi galėdamas...
Likusių žodžių Haris neišgirdo, kadangi paspaudė pokalbio baigimo mygtuką ir ryšys nutrūko.
 Pasistatę kavos puodelius, K 1 kambaryje sėdėjo visi nedidelės tyrėjų grupės nariai, apsiaustai
kabėjo ant kėdžių atlošų, o dar vienas puodelis su šviežia kava garavo ant kavos aparato. Skarė ką tik
sugrįžo iš Bigdojaus pusiasalio. Atpasakojo pokalbius su Idaro Vetleseno motina, kuri vis kartojo,
kad nieko nežino, ir teigė, kad visa tai – tik didžiulis nesusipratimas.
Katrina paskambino Vetleseno asistentei Burhildai Muen, ir ši išreiškė tokias pačias nuostatas.
– Jei prireiks, rytoj jas apklausime, – tarė Haris. – Dabar, deja, susiduriame su rimtesne problema.
Jam glaustai pasakojant apie pokalbį su Matiju, trys žmonės nenuleido nuo jo akių. Jis skaitė nuo
apversto tramvajaus bilieto: karnadrioksidas.
– Manai, kad jis jas nužudė? – paklausė Holmas. – Paralyžiuojančiais medikamentais?
– Štai ir turime, – įsikišo Skarė. – Štai kodėl jam reikia paslėpti kūnus. Kad per skrodimą aptikti
vaistai nenuvestų iki jo.
– Žinome tik tiek, – pareiškė Haris, – kad Idaras Vetlesenas prarado savitvardą. Ir jei Sniego Senis
yra šis vyras, jis sulaužė savo elgsenos modelį.
– Klausimėlis tas, – prabilo Katrina, – ką jis medžioja dabar? Šiaip ar taip, netrukus ta medžiaga ką
nors pražudys.
Haris pasitrynė sprandą.
– Katrina, ar gavai Idaro skambučių išklotinę?
– Taip, pagal numerius atrinkau vardus ir juos patikrinau su Burhilda. Dauguma buvo pacientai.
Taip pat aptikau du pokalbius su advokatu Kronu ir tą, kurį ką tik aptarei. Su Lundu-Helgesenu. Dar
radau numerį, registruotą leidyklos „PopperForlag“ vardu.
– Kaip ir nėra už ko užsikabinti, – nutarė Haris. – Galime sėdėti čia, maukti kavą ir kasytis savo
bukas galvas. Arba keliauti namo ir ryte sugrįžti čia su tokiomis pat bukomis, bet ne taip
išvargusiomis galvomis.
Visi tiesiog spoksojo į jį.
– Aš nejuokauju, – pakartojo jis. – Nešdinkitės namo.
*
Haris pasisiūlė pavėžėti Katriną iki buvusio darbininkų rajono Griunerliokoje, kur jos nurodymu
stabtelėjo prie seno keturių aukštų namo Seildukso gatvėje.
– Kuris butas? – paklausė jis ir pasilenkė į priekį.
– Trečias aukštas, kairėje.
Jis pakėlė akis. Visi langai buvo tamsūs.
– Ko gero, tavo vyro nėra namie. Arba jau atsigulė.
– Gal, – sutiko ji ir liko sėdėti. – Hari?
Jis klausiamai pažvelgė į moterį.
– Kai paklausiau, ką Sniego Senis medžioja dabar, tu juk supratai, ką turiu galvoje, ar ne?
– Gal, – atsiliepė jis.
– Tai, ką aptikome Finojaus saloje, nebuvo atsitiktinis susidorojimas su atsitiktiniu asmeniu, kuris
per daug žino. Tai buvo suplanuota iš anksto.
– Ką turi galvoje?
– Sakau, kad jei Raftas aptiko jo pėdsakus, tai irgi buvo suplanuota.
– Katrina...
 – Palūkėk. Raftas buvo geriausias tyrėjas Bergene. Tu esi geriausias Osle. Jis galėjo numatyti, kad
šias žmogžudystes bus paskirta tirti tau, Hari. Dėl to ir gavai tą laišką. Tiesiog sakau, kad gal tau
derėtų šiek tiek pasisaugoti.
– Ar bandai mane įbauginti?
Ji gūžtelėjo.
– Ar žinai, ką reiškia, jei bijai?
– Ne.
Katrina pravėrė dureles.
– Kad tau reiktų pasiieškot kito darbo.
*
Haris įėjo į butą, nusispyrė batus ir stabtelėjo prie svetainės slenksčio. Kambarys atrodė visiškai
išardytas, tarsi vyktų atbulinis statybų procesas. Mėnulio šviesa nušvietė kažką balto ant raudonos
plytų sienos. Jis priėjo arčiau. Ten bolavo kreida parašytas skaičius aštuoni. Haris ištiesė ranką ir
pačiupinėjo. Tai greičiausiai bus padaręs kovotojas su pelėsiu, bet ką tai reiškia? Gal numeris,
nurodantis, kokiu chemikalu nutepti būtent čia?
Likusią nakties dalį Haris vartėsi nuo vieno šono ant kito, apniktas šiurpių košmarų. Sapnavo, kad
kažkas subrukta jam į burną ir kad tenka kvėpuoti pro kažkokį plyšelį, kad neuždustų. Jautė tepalo,
metalo ir parako skonį, ir galų gale viduje nebeliko oro, tik vakuumas. Pagaliau jam pavyko išspjauti
tą daiktą ir jis pamatė, kad kvėpavo ne pro ginklo vamzdį, o pro aštuoniukę. Skaičių su dideliu
apskritimu apačioje ir mažesniu viršuje. Pamažu aštuonetas įgijo trečią – mažesnį – apskritimą
viršuje. Galvą. Silvija Otersen. Ji mėgino rėkti, papasakoti, kas nutiko, bet neįstengė. Jos burna buvo
užsiūta.
Kai Haris nubudo, akys buvo sulipusios, galva plyšo, o lūpas dengė kreidos ir tulžies skonio
apnašos.
 16 skyrius
Dešimta diena. Akmenslydis
Kai aštuntą ryto Asta Johanesen, kaip įprasta, atrakino akmenslydžio klubą, Bigdojaus pusiasalyje
buvo žvarbus rytas. Tuojau septyniasdešimties sulauksianti moteris tvarkydavosi čia du kartus per
savaitę, ir to visiškai pakako, kadangi privačia nediduke sale be dušų naudojosi vos keli vyrai. Ji
uždegė šviesą. Ant sraigtais sutvirtintų medinių sienų kabėjo trofėjai, diplomai, vėliavėlės su
lotyniškais žodžiais ir senos nespalvotos rimtas minas nutaisiusių tvido kostiumais apsitempusių
barzdotų vyrų nuotraukos. Asta manė, kad jie atrodo juokingai, kaip tie lapių medžiotojai serialuose
apie anglų aukštuomenę. Ji žengė pro duris į salę ir pajuto viduje susitelkusį šaltį. Jie vėl bus pamiršę
įjungti ledo termostatą, kaip paprastai darydavo, kad sutaupytų elektros. Asta Johanesen spustelėjo
šviesos jungiklį, o kol neono lempos blykčiojo ir svarstė, ar verta užsižiebti, užsidėjo akinius ir
pastebėjo, kad nustatyta šaldančių elementų termostato galia nepakankama, todėl ją kiek padidino.
Šviesa plieskė į pilkšvą ledo paviršių. Per skaitymo akinius Asta Johanesen pastebėjo kažką kitame
ledo arenos gale, ir akinius nusiėmė. Greitai vaizdas išryškėjo. Žmogus? Ji norėjo pereiti per ledą,
bet nesiryžo. Asta Johanesen nebuvo kinkadrebė, bet baiminosi, kad vieną dieną susilaužys šlaunikaulį
ir liks kėpsoti ant ledo tol, kol jos neaptiks tie lapių medžiotojai. Ji čiupo vieną prie sienos priremtą
lazdą, pasinaudojo ja kaip ramsčiu ir mažais žingsneliais nusvyrinėjo ledu.
Gyvybės ženklų nerodantis vyriškis tįsojo arenos gale, galva gulėjo vieno apskritimo centre.
Melsvai balta neono lempų šviesa krito ant iškreipto veido. Šis atrodė pažįstamas. Ar vyrukas buvo
garsenybė? Rodės, kad stiklinės akys kažko ieško jai už nugaros. To, ko ten nėra. Mėšlungio
sutraukta dešinė ranka spaudė tuščią švirkštą, kuriame matėsi raudono skysčio likučiai.
Asta Johanesen ramiai nusprendė, kad nėra nieko, ką galėtų dėl vyruko padaryti, ir visą dėmesį
sutelkė į grįžimą ledu ir kelionę iki artimiausio telefono.
Kai jai paskambinus atvyko policija, ji nuėjo namo ir išgėrė savo rytinę kavą.
Tik paėmusi į rankas Aftenposten laikraštį, ji suvokė, ką aptiko.
*
Haris tupėjo ir tyrinėjo Idaro Vetleseno batus.
– Ką patologas sako apie mirties laiką? – pasiteiravo jis Bjorno Holmo, kuris sustojo prie jo,
apsivilkęs šilta džinsine striuke, papuošta baltomis kailio juostomis. Kol su gyvatės odos batais
trepsėjo ant dirbtinio ledo, apavas neskleidė beveik jokio garso.
Asta Johanesen paskambino prieš nepilną valandą, bet prie policijos juostų jau būrėsi
akmenslydžio areną supantys žurnalistai.
– Jis sako, kad sudėtinga nustatyti, – atsiliepė Holmas. – Jis gali tik spėlioti, kaip greitai krinta
temperatūra, kūnui gulint ant ledo daug šiltesnėje patalpoje.
– Bet ar jis ką nors spėja?
– Kažkada vakar po pietų, tarp penkių ir šešių.
– Mhm. Vadinasi, dar prieš pranešimą, kad yra paieškomas. Apžiūrėjai spyną?
Holmas linktelėjo.
– Paprastas automatinis užraktas. Kai atėjo valytoja, klubas buvo užrakintas. Matau, kad apžiūrinėji
batus. Aš patikrinau batų atspaudus. Esu beveik tikras, kad jie sutampa su atspaudais iš Solihiogdos.
Haris tyrinėjo batų pado raštą.
– Tai manai, kad čia mūsų vyrukas?
 – Taip manyčiau.
Haris mąsliai linktelėjo.
– Gal žinai, ar Vetlesenas buvo kairiarankis?
– Nemanau. Kaip matai, švirkštą laiko dešinėje rankoje.
Haris linktelėjo.
– Vis tiek patikrink.
*
Hariui niekada nepavyko išties pasidžiaugti, kad jo tiriamos bylos vieną dieną staiga išaiškinamos,
išsprendžiamos ir baigiamos. Tol, kol byla būdavo tiriama, jis turėdavo siekį, bet kai tik jį
įgyvendindavo, tiesiog susivokdavo, kad dar nepasiekė savo kelionės tikslo. Arba kad tas tikslas
neatrodo taip, kaip jis tikėjosi. Arba kad tikslas pasikeitė. Kaip ir jis pats arba velniai žino kas.
Reikalas buvo tas, kad jį apnikdavo tuštuma, kad pergalės skonis nebuvo toks, kaip pažadėta, kad
nusikaltėlio sulaikymą visada lydėdavo klausimas: „Ir kas iš to?“
Laikrodis rodė septintą vakaro, liudininkai buvo apklausti, Kriminalinių ekspertizių tarnybai
reikalingi įrodymai surinkti, konferencija surengta ir Smurtinių nusikaltimų skyriaus koridoriuose
viešpatavo šventinė nuotaika. Hagenas užsakė tortą, alaus ir pakvietė tiek Lepsviko, tiek Hario
žmones atšvęsti į K 1.
Haris sėdėjo ant kėdės ir dėbsojo į pernelyg didelį torto gabalą lėkštutėje, kurią kažkas padėjo jam
ant kelių. Jis klausėsi Hageno kalbų, juoko ir plojimų. Kažkas praeidamas bakstelėjo jam alkūne į
nugarą, bet dauguma palikdavo jį ramybėje. Aplink kunkuliavo diskusijos:
– Niekšas buvo nelemtas nevykėlis. Pridėjo į kelnes, kai sužinojo, kad lipam jam ant kulnų.
– Mus maustė.
– Mus? Turi galvoje, kad jūs Lepsviko komandoje tarsi...
– Jei būtume sučiupę jį gyvą, teismas būtų pripažinęs jį nepakaltinamu ir...
– ...turėtume džiaugtis. Neturėjome pakankamai įrodymų, tik netiesioginius.
Iš kitos patalpos pusės ataidėjo Lepsviko balsas:
– Tylos, piliečiai! Buvo iškeltas pasiūlymas ir priimtas sprendimas aštuntą susitikti „Fenris“ bare,
padoriai atšvęsti. Prašau žiūrėti į tai kaip į nurodymą. OK?
Garsūs pritarimo šūksniai.
Haris padėjo į šalį torto gabalą ir, pajutęs lengvą prisilietimą prie peties, atsistojo. Prie jo stovėjo
Holmas.
– Patikrinau. Kaip ir sakiau, Vetlesenas buvo dešiniarankis.
Iš atidaromo alaus butelio šnypšdamas išėjo anglies dvideginis, ir jau apgirtęs Skarė uždėjo ranką
Holmui ant peties.
– Sakoma, kad dešiniarankių gyvenimo trukmė yra ilgesnė nei kairiarankių. Tačiau Vetlesenui tai
negalioja, ar ne? Hahaha!
Skarė nuspūdino išminties krisleliu pasidalyti su kitais, o Holmas klausiamai įsistebeilijo į Harį.
– Išeini?
– Noriu pasivaikščioti. Gal susitiksime „Fenris“.
Prie pat durų Harį už rankos sučiupo Hagenas.
– Būtų šaunu, jei niekas nesiskirstytų. Policijos viršininkas pasakė, kad nusileis apačion ir tars
keletą žodžių.
Haris pažvelgė į Hageną ir susivokė, kad jo akyse turbūt kažkas atsispindi, kadangi Hagenas
paleido jį tarsi apsiplikęs.
– Tik einu į tualetą, – atsakė Haris.
Hagenas šyptelėjo ir linktelėjo.
Haris nuėjo į savo kabinetą, pasiėmė striukę, lėtai nusileido laiptais, išėjo iš policijos skyriaus ir
patraukė Grionlandsleireto gatve.
Ore sklaidėsi pavieniai sniego grūdeliai, Ekebergo kalno viršūnėje žybsėjo šviesos, kaip tolima
banginio dejonė viską pervėrė ir nutilo sirenos klyksmas. Du pakistaniečiai nuoširdžiai ginčijosi prie
šalimais įrengtų savo parduotuvėlių, o ant jų apelsinų tūpė snaigės. Svyruojantis girtuoklis
Grionlando aikštėje plyšojo jūreivių darbo dainą. Haris jautė, kaip naktinės būtybės uostinėja orą, ir
pasvarstė, ar dabar saugu vaikštinėti. O Dieve, kaip jis myli šį miestą.
*
– Sėdi čia?
Elė Kvalė nustebusi pažvelgė į sūnų, sėdintį prie stalo ir skaitantį žurnalą. Fone zirzė radijo
aparatas.
Jai magėjo paklausti, kodėl jis nesėdi svetainėje kartu su tėvu, bet pamanė, jog turėtų būti natūralu,
kad sūnus atėjo čionai ir nori persimesti su ja pora žodžių. Nors tai ir nebuvo natūralu. Ji įsipylė
puodelį arbatos, prisėdo ir tylomis įsižiūrėjo į vaikiną. Jis buvo toks gražus. Ji visada manė, kad
bjaurėsis juo, bet apsiriko.
Balsas per radiją pranešė, kad kliūtis suburti moteris valdybos posėdžių kabinetuose sudaro nebe
vyrai – kompanijoms sunku laikytis nustatytos moterų kvotos, kadangi susidaro įspūdis, jog dauguma
moterų chroniškai kratosi postų, kuriuose susiduriama su kritika, kur metamas iššūkis jų
kompetencijai ir nėra užnugario, kad būtų galima pasislėpti.
– Jos kaip tie vaikai, kurie zirzia ir zirzia, kaip nori pistacijos, bet gavę gardėsį jį išspjauna, – dėstė
balsas. – Labai erzina toks reginys. Pats metas moterims prisiimti šiek tiek atsakomybės ir suimti save
į rankas.
Taip, pagalvojo Elė. Pats metas.
– Šiandien ICA prekybos centre prie manęs kai kas priėjo, – prabilo Trygvė.
– Tikrai? – atsiliepė Elė ir pajuto, kaip širdis ritasi į kulnus.
– Ir paklausė, ar esu tavo ir tėvo vaikas.
– Štai kaip, – prabilo Elė švelniai, pernelyg švelniai, ir pajuto, kaip susvaigsta galva. – Ir ką tu
atsakei?
– Ką aš atsakiau? – Trygvė pakėlė akis nuo žurnalo. – Žinoma, atsakiau, kad taip.
– O kas per vienas buvo to paklausęs vyras?
– Kas yra, mama?
– Ką turi galvoje?
– Tu balta kaip popierius.
– Nieko, mielasis. Kas buvo tas vyras?
Trygvė nuleido akis į žurnalą.
– Aš juk nesakiau, kad tai buvo vyras.
 Elė atsistojo ir, moteriškam balsui dėkojant pramonės ministrui ir Arvei Stiopui už pokalbį,
sumažino radijo garsą. Pažvelgė į tamsą, kurioje šen bei ten sukiojosi kelios snaigės: be jokio tikslo,
tarsi būtų besvorės ir nepavaldžios žemės traukai. Jos tūpdavo ten, kur pasitaikydavo. Ir sutirpusios
pranykdavo. Tai guodė.
Ji užsikosėjo.
– Ką? – paklausė Trygvė.
– Nieko, – atsakė ji. – Ko gero, būsiu peršalusi.
*
Tarsi neturėdamas tikslo ir besvoris, Haris ratais važinėjosi miesto gatvėmis. Tik sustojęs prie
„Leon“ viešbučio susivokė, kad čionai ir norėjo patekti. Aplinkinėse gatvėse prostitutės ir narkotikų
pardavėjai jau buvo užėmę savo vietas. Pikas. Kekšių ir narkotikų klientai pageidavo iki vidurnakčio.
Haris žengė į registratūrą ir iš persigandusios Borės Hanseno veido išraiškos suprato, kad tipelis jį
atpažino.
– Mes juk susitarėme, – su švedišku akcentu cyptelėjo viešbučio savininkas ir nuo kaktos
nusibraukė prakaito lašus.
Hariui buvo įdomu, kodėl žmones, gyvenančius iš kitų žmonių vargo, visada dengia blizgus
prakaito sluoksnis, tarsi išorinė suvaidintos gėdos plėvė, pridengianti sąžinės trūkumą.
– Duok man raktą nuo gydytojo kambario, – paliepė Haris. – Šiandien jis neateis.
Trys viešbučio kambario sienos buvo išklijuotos aštunto dešimtmečio tapetais su rudais ir
oranžiniais psichodeliniais raštais, o plika su vonios kambariu besiribojanti siena buvo nudažyta
juodai ir pilna pilkšvų įskilimų ir skylių, iš kurių byrėjo tinkas. Dvigulė lova stovėjo paklota. Šalia
tįsojo kietas iš dalių sudedamas kilimėlis. Atsparus vandeniui ir spermai, pagalvojo Haris. Nuo kėdės
lovūgalyje Haris patraukė išdilusį plonytį rankšluostį ir atsisėdo. Klausėsi viltingo miesto dundesio ir
pajuto, kaip sukrunta šunys. Jie amsėjo ir skalijo, tampė grandines ir inkštė: „Tik vieną gėrimą, tik
vieną taurelę, ir tada mes paliksim tave ramybėje, sugulsim tau prie kojų.“ Haris nejautė noro juoktis,
bet vis tiek nusikvatojo. Demonus reikia išvaryti, o skausmą numalšinti. Jis prisidegė cigaretę. Aplink
ryžinio popieriaus lempą rangėsi dūmai.
Su kokiais demonais kovojo Idaras Vetlesenas? Ar sukviesdavo juos čionai ir su jais grumdavosi?
O gal tai buvo jo prieglobstis, užuovėja? Gal žmonės ir surado atsakymus į kai kuriuos klausimus,
bet tikrai ne į visus. Kaip, pavyzdžiui, į tą, ar beprotybė ir blogis yra du skirtingi dalykai. Ar mes
tiesiog nusprendėme, kad tada, kai nebesuvokiame destrukcijos prasmės, galima vadinti ją beprotybe?
Mes įstengiame suprasti, kad kažkas numeta bombą ant miestelio, pilno nekaltų civilių, bet ne tai, kad
kažkas į gabaliukus pjausto prostitutes, platinančias lytines ligas ir dorovinį nuopuolį Londono
lindynių kvartaluose. Dėl to pirmąją situaciją apibūdiname kaip realizmą, o antrąją – kaip beprotybę.
Dieve, kaip jam reikia išgerti. Tik vieno gėrimo, galinčio sušvelninti skausmo aštrumą. Ir šios
dienos. Ir nakties.
Pasigirdo beldimas į duris.
– Taip! – sugriaudėjo Haris ir krūptelėjo nuo įniršio savo balse.
Prasivėrus durims galvą kyštelėjo tamsiaodė moteris. Haris ją nužvelgė. Gražus griežtų bruožų
veidas. Trumpa striukė. Tokia trumpa, kad nedengė iš po kelnių juosmens pūpsančių riebalų ringių.
7
– Doctor? – paklausė ji.
Ant paskutinio skiemens kritęs kirtis žodžiui suteikė prancūzišką skambesį.
Jis papurtė galvą. Moteris pažvelgė į jį. Tada durys užsidarė, ir ji dingo.
 Prireikė kelių sekundžių, kol Haris atsikėlė ir nuėjo prie durų. Moteris buvo nuėjusi iki
koridoriaus galo.
8
– Please! – pašaukė Haris. – Prašau, sugrįžk!
Ji sustojo ir dvejodama jį nužvelgė.
9
– Two hundred kroner , – pasakė kainą ji. Kirtis krito ant paskutinio skiemens.
Haris linktelėjo.
Ji prisėdo ant lovos ir nustebusi klausėsi jo kamantinėjimo. Apie Doctor, tą baisų žmogėną. Apie
orgijas su daugybe moterų. Apie vaikus, kuriuos jis ragino moteris atsivesti. Ir po kiekvieno naujo
10
klausimo ji nesuprasdama purtydavo galvą. Galų gale ji pasiteiravo, ar jis yra iš police .
Haris linktelėjo.
Jos antakiai priartėjo vienas prie kito.
11
– Why you ask these questions? Where is Doctor?
12
– Doctor killed people , – tarė Haris.
Ji nepatikliai stebeilijo į jį.
13
– Not true , – galiausiai pasakė ji.
14
– Why not?
15
– Because Doctor is a nice man. He helps us.
Haris paklausė, kaip Doctor joms padėdavo. Ir tada atėjo policininko eilė sėdėti ir su nuostaba
klausytis, kaip juodaodė moteris pasakojo, kad kiekvieną antradienį ir ketvirtadienį Doctor sėdėjo
šiame kambaryje su savo lagaminėliu, kalbėjosi su jomis, siuntė jas į tualetą, kad galėtų ištirti
šlapimą, ėmė kraujo mėginius, tikrino visas venerines ligas, kuriomis jos galėjo būti apsikrėtusios.
Duodavo piliulių ir vaistų, jei aptikdavo kokią įprastą lytiškai plintančią infekciją. Ir ligoninės adresą,
jei jos sirgdavo ta kita liga, maru. O jei su jomis būdavo dar kas negerai, nutikdavo taip, kad gaudavo
piliulių ir nuo kitokios ligos. Jis niekada neprašė užmokesčio, joms tereikėdavo pažadėti, kad niekam
neprasitars apie tai, kuo jis čia užsiima, išskyrus savo koleges gatvėje. Kai kurios merginos
atsivesdavo ir savo susirgusius vaikus, bet viešbučio savininkas jų neįsileisdavo.
Besiklausydamas Haris traukė dūmą. Ar taip Vetlesenas užsitarnaudavo savo indulgencijas?
Priešprieša blogiui, būtinoji pusiausvyra? Ar tai tik pabrėždavo blogį, jį išryškindavo? Sakoma, kad
gydytojas Mengelė itin mylėjo vaikus.
Liežuvis vis pampo ir pampo burnoje. Jei negaus išgerti, jis tuoj uždus.
Moteris liovėsi kalbėjusi ir čiupinėjo dviejų šimtų kupiūrą.
16
– Will Doctor come back? – paklausė ji.
Haris prasižiojo atsakyti, bet kliudė liežuvis. Suskambo jo mobilusis, ir jis atsiliepė.
– Hūlė.
– Hari? Čia Oda Paulsen. Ar pameni mane?
Jis neprisiminė, be to, atrodė, kad mergina jam per jauna.
– Iš NRK, – prisistatė ji. – Praeitą kartą kviečiau tave į „Bosą“.
Tyrėja. Viliotoja.
– Norime pasiteirauti, gal sutiktum vėl dalyvauti. Šį penktadienį. Mielai pasiklausytume apie
pergalę prieš Sniego Senį. Taip, žinome, kad jis negyvas, bet vis tiek. Apie tai, kas dedasi tokio
žmogaus viduje. Ar jis gali būti pavadintas...
– Ne, – rėžė Haris.
– Kaip?
– Nenoriu dalyvauti.
– Kalbam apie „Bosą“, – pakartojo Oda Paulsen sumišusiu balsu. – Per NRK televiziją.
– Ne.
– Bet paklausyk, Hari, argi nebūtų įdomu pakal...
Haris sviedė telefoną į juodą mūrinę sieną. Atskilo gabaliukas tinko.
Haris susiėmė rankomis galvą, mėgino sulaikyti, kad ši neišsitaškytų į gabalus. Jam kažko būtinai
reikėjo. Nesvarbu, ko. Kai vėl pakėlė akis, kambaryje buvo vienas.
*
Gal to būtų buvę galima išvengti, jei „Fenris“ bare nebūtų pilstomas alkoholis. Jei „Jim Beam“
butelis nebūtų stovėjęs barmenui už nugaros ir kimiu viskio balsu šūkavęs apie anesteziją ir
amnestiją: „Hari, eikš, prisiminkime senus laikus! Tuos bjaurius vaiduoklius, kuriuos kartu
atbaidėme, tas naktis, kai pavyko išsimiegoti.“
Antra vertus, gal ir nebuvo galima to išvengti.
Hariui nerūpėjo bendradarbiai, o šie irgi nesuko dėl jo galvos. Kai įžengė į akį rėžiantį barą, kurio
interjeras priminė raudonu pliušu išmuštą danišką keltą, visi buvo jau gerokai kauštelėję. Ramstėsi
vienas kitam į pečius, rėkavo, vienas į kitą alsavo alkoholio tvaiką ir dainavo kartu su Stivu Vonderiu,
teigiančiu, kad skambina pasakyti tik tai, kad tave myli. Trumpai tariant, jie atrodė ir triukšmavo kaip
futbolo komanda, laimėjusi taurę finalinėse rungtynėse. O kai Vonderis liovėsi tikinęs, kad jo meilės
prisipažinimas ateina iš pačios širdies gilumos, ant baro buvo pastatytas trečias Hario gėrimas.
Pirmas gėrimas viską nuslopino: Haris nebegalėjo įkvėpti ir pagalvojo, kad toks jausmas apima
susileidus karnadrioksido. Antras gėrimas beveik privertė skrandį susitraukti. Bet kūnas jau buvo
atsigavęs po pirmojo šoko ir suprato, kad gavo tai, ko taip ilgai reikalavo. Dabar jau mėgavosi
sklindančiu malonumu. Juo plūdo šiluma. Tarsi muzika sielai.
– Tu geri? – šalia jo netikėtai išdygo Katrina.
– Šitas paskutinis, – atsiliepė Haris ir pajuto, kad liežuvis nebėra išpurtęs, o plonas ir lankstus.
Alkoholis tik pagerino jo tarimą. Ir iki tam tikros akimirkos žmonės išvis nematydavo, kad jis girtas.
Tai dėl to jis vis dar turėjo darbą.
– Tai ne paskutinis, – pataisė Katrina. – Tai pirmas.
– Čia vienas iš AA draugijos pamokymų, – Haris pažvelgė į ją. Į ryškias mėlynas akis, į plonytes
šnerves, kraujo priplūdusias lūpas. Dieve, kaip gražiai ji atrodė. – Ar tu alkoholikė, Katrina Brat?
– Mano tėvas buvo.
– Mhm. Ar todėl Bergene nepanorai pas juos apsilankyti?
– Ar dėl to, kad žmonės serga, mes vengiame pas juos lankytis?
– Nežinau. Gal jis padarė tavo vaikystę nelaimingą ar kas nors panašaus.
– Jam buvo per vėlu daryti mane nelaimingą. Tokia jau gimiau.
– Nelaiminga?
– Galbūt. O tu?
 Haris patraukė pečiais.
– Žinoma.
Katrina siurbtelėjo savo gėrimo, kažkokio skaidraus skysčio. Balkšvas kaip degtinė, nesimato
džino pilkšvumo, nusprendė Haris.
– O kas nelaimingą daro tave, Hari?
Žodžiai pasipylė, jam nespėjus pagalvoti:
– Nes myliu žmogų, kuris myli mane.
Katrina nusijuokė.
– Vargšelis. Ar tavo gyvenimas prasidėjo harmoningai, su džiaugsminga nuostata, kuri vėliau buvo
sunaikinta? Ar tavo kelias jau buvo nuklotas liūdesiu?
Haris dėbsojo į rusvai auksinį skystį savo stiklinėje.
– Būna, kad pats savęs to klausiu. Bet nedažnai. Bandau galvoti apie kitus dalykus.
– Kokius?
– Kitus.
– Ar būna, kad galvoji apie mane?
Kažkas atsitrenkė į Katriną, ir ji priėjo arčiau. Haris jautė, kaip susilieja jos ir „Jim Beam“
aromatai.
– Niekada, – atšovė jis, čiupo stiklinę ir ištuštino iki dugno. Įsispoksojo tiesiai į už butelių plytinčią
veidrodinę sieną, kurioje pamatė pernelyg arti vienas kito prigludusius Katriną Brat ir Harį Hūlę. Ji
pasilenkė į priekį.
– Hari, tu meluoji.
Jis atsisuko į moterį. Atrodė, kad jos žvilgsnis švyti geltonai ir miglotai kaip priešais
atvažiuojančio automobilio rūko žibintai. Šnervės buvo išsipūtusios, ji giliai kvėpavo. Ko gero, į
degtinę buvo įspausta žaliosios citrinos.
– Tiksliai ir su smulkmenomis man papasakok, ką dabar nori daryti, Hari, – jos balsas prikimo. –
Viską. Ir šįkart nemeluok.
Jis prisiminė paskalas, kurias paskleidė Espenas Lepsvikas – apie Katrinos Brat ir jos sutuoktinio
pomėgius. Paistalai, jis to neišsigalvoja! Šitai visą laiką kirbėjo jam mintyse.
– OK, Katrina. Esu primityvus vyras, kaip ir mano poreikiai.
Ji atlošė galvą kaip paklusnumą rodantys gyvūnai.
Jis pakėlė stiklinę.
– Ir man reikia išgerti.
Stumtelėta ant kojų sunkiai besilaikančio bendradarbio, Katrina kniubtelėjo ant Hario. Jis neleido
moteriai nukristi ir iš kairės prilaikė ją laisva ranka. Katrinos veidą iškreipė skausminga grimasa.
– Atleisk, – atsiprašė Haris. – Sužeidimas?
Ji susiėmė už šonkaulių.
– Fechtavimasis. Nieko tokio. Atsiprašau.
Ji atsuko jam nugarą ir prasiskynė kelią pro bendradarbius. Jis matė, kaip jai pavymui atsisuka ne
vienas vyras. Katrina pradingo tualete. Haris apžvelgė patalpą. Pastebėjo, kaip susitikus jų
žvilgsniams Lepsvikas nusuka akis. Jis negali čia likti. Yra ir daugiau vietų, kur gali pasikalbėti su
17
Džimu . Haris sumokėjo ir ruošėsi išeiti. Stiklinėje priešais jį dar teliūskavo vienas gurkšnis. Bet iš
kitos baro pusės jį stebėjo Lepsvikas ir du bendradarbiai. Reikėjo susitvardyti. Haris norėjo pakelti
kojas, bet buvo tarsi prikaltas prie grindų. Jis pačiupo stiklinę, priglaudė prie lūpų ir ištuštino.
*
Šaltas nakties oras maloniai gaivino liepsnojančią odą. Šį miestą jis galėtų išbučiuoti.
Grįžęs į namus, Haris pabandė pasimasturbuoti virš virtuvės kriauklės, bet tik apsivėmė ir
įsižiūrėjo į kalendorių, kabantį ant vinies po viršutine spintele. Prieš dvejus metus gavo jį nuo Rakelės
Kalėdų proga. Jame buvo visų trijų nuotraukos. Iš kiekvieno dvylikos mėnesių, kuriuos praleido
drauge. Lapkritis. Auksinio rudens patalo ir blankiai melsvo dangaus fone jam kvatojosi Rakelė ir
Olegas. O dangus buvo toks mėlynas kaip ir jos vilkima suknelė su baltomis gėlytėmis. Ta, kurią
vilkėjo pirmą kartą. Ir Haris nusprendė, kad šią naktį panirs į sapną apie tą mėlyną dangų. Tada atidarė
spintelę po kriaukle, triukšmingai išvartė tuščius kokakolos butelius, ir štai – tolimiausiame kampe
stovėjo jis. Nejudintas pilnutėlis butelis „Jim Beam“. Net ir blaiviausiais laikotarpiais Haris niekada
nerizikavo namie visai neturėti alkoholio. Žinojo, ko gali griebtis, kad tik susiveiktų gėralo, kai
slysteli. Tarsi norėdamas kiek sulaikyti tai, kas neišvengiama, perbraukė ranka etiketę. Tada atsuko
butelį. Kiek buvo gana? Švirkšte, kuriuo naudojosi Vetlesenas, matėsi raudoni nuodų likučiai,
rodantys, kad švirkštas buvo pilnas. Raudoni kaip Košenilė. Mano mylimoji. Košenilė.
Jis įkvėpė ir kilstelėjo butelį. Priglaudė prie lūpų, pajuto, kaip kūnas įsitempia, pasiryžta sukrėtimui.
Ir tada ėmė ryti. Godžiai ir beviltiškai, tarsi norėdamas, kad tai kuo greičiau pasibaigtų. Sulig
kiekvienu mauku iš jo gerklės sklindantis garsas priminė kūkčiojimą.

7 Gydytojas? (Angl.)
8 Prašau! (Angl.)
9 Du šimtai kronų. (Pusiau angl., pusiau norveg.)
10 Policijos. (Angl.)
11 Kodėl užduodi visus šiuos klausimus? Kur gydytojas? (Angl.)
12 Gydytojas žudė žmones. (Angl.)
13 Netiesa. (Angl.)
14 Kodėl ne? (Angl.)
15 Nes gydytojas geras žmogus. Jis mums padeda. (Angl.)
16 Ar gydytojas sugrįš? (Angl.)
17 „Jim Beam“, tariama Džim Bim. (Vert. past.)
 17 skyrius
Keturiolikta diena. Geros naujienos
Gunaras Hagenas sparčiai žingsniavo koridoriais.
Išaušo pirmadienis. Nuo tada, kai išsprendė Sniego Senio bylą, praėjo keturios dienos. Tai turėjo
būti keturios malonios dienos. Ir išties: viršininkai šypsojosi, pylėsi sveikinimai, teigiami
žiniasklaidos įvertinimai, o kartais ir užsienio spaudos kreipimaisi su viltimi gauti visą istoriją bei
tyrimo aprašymą nuo A iki Z. Bet čia ir prasidėjo visos bėdos: to, kuris Hagenui galėjo pranešti visas
sėkmingos istorijos smulkmenas, nebuvo. Tas keturias dienas apie Harį Hūlę niekas nieko negirdėjo
ir jo nematė. Ir priežastis buvo akivaizdi. Kolegos matė jį geriantį „Fenris“ bare. Hagenas niekam šių
žinių neskleidė, bet paskalos pasiekė policijos viršininką. Ir šį rytą Hagenas buvo iškviestas į jo
kabinetą.
– Gunarai, tai nebegali tęstis.
Gunaras aiškino, kad galima rasti kitokių paaiškinimų, kad Haris niekada laiku nepraneša, jog
imsis darbo už kabineto ribų. Sniego Senio byloje vis dar yra nežinomųjų, nors žudikas jau
išaiškintas.
Bet policijos viršininkas apsisprendė:
– Gunarai, jei kalbame apie Hūlę, tai mes jau priėjome liepto galą.
– Turleifai, jis yra geriausias mūsų tyrėjas.
– Ir blogiausias mūsų atstovas. Gunarai, ar jauniems detektyvams norime rodyti tokį pavyzdį?
Vyriškis yra alkoholikas. Visi skyriuje žino, kad „Fenris“ jis gėrė, kad nuo to laiko nepasirodė darbe.
Jei su tuo taikstysimės, būsime taip žemai nuleidę kartelę, kad pasekmės bus sunkiai pataisomos.
– Bet atleidimas iš pareigų? Ar negalėtume...
– Įspėjimai jau duoti. Taisyklės dėl viešojo sektoriaus pareigūnų piktnaudžiavimo alkoholiu yra
itin aiškios.
Kai VPI vėl pasibeldė į policijos viršininko kabineto duris, jo ausyse vis dar aidėjo šio pokalbio
nuotrupos.
– Jis pasirodė, – pranešė Hagenas.
– Kas?
– Hūlė. Man paskambino Li ir pranešė, kad matė jį įeinant į savo kabinetą ir užveriant duris.
– Štai kaip, – atsiliepė policijos viršininkas ir atsistojo. – Tokiu atveju einam ir tiesiai šviesiai su
juo pasikalbėsime.
Jie nudrožė policijos pastato šešto aukšto koridoriais Smurtinių nusikaltimų skyriaus raudonojoje
zonoje. O darbuotojai, tarsi užuosdami kažką tvyrant ore, kaišiojo galvas pro savo kabinetų duris ir
akimis nusekdavo du greta žygiuojančius vyrus rūsčiais nepalenkiamais veidais.
Priartėję prie šeši šimtai šešioliktu numeriu pažymėto kabineto, jie stabtelėjo. Hagenas giliai
įkvėpė.
– Turleifai, – pradėjo jis, bet policijos viršininko delnas jau palenkė rankeną ir atidarė duris.
Jie stovėjo ant slenksčio ir spoksojo, negalėdami patikėti savo akimis.
– Dievulėli, – suvapėjo policijos viršininkas.
Ant rankos užsiveržęs guminį raištį ir panarinęs galvą, prie stalo sėdėjo Haris Hūlė. Tiesiai po
guminiu raiščiu iš odos kyšojo švirkštas. Jo turinys buvo bespalvis, ir baltoje kaip pienas rankos
odoje net nuo durų matėsi daugybė rausvų dūrių žymių.
– Žmogau, ką, po šimts, darai? – sušvokštė policijos viršininkas, stumtelėjo Hageną pirmą ir
užtrenkė už savęs duris.
Hario galva pakilo, ir jis sutelkė į juos užsigalvojusį žvilgsnį. Hagenas pastebėjo, kad inspektoriaus
ranka spaudžia laikmatį. Staiga Haris ištraukė adatą, pažvelgė į likusį turinį, nusviedė švirkštą ir kažką
pasižymėjo lape.
– Tai... tai, tiesą sakant, viską palengvina, Hūle, nes turime nekokių naujienų, – sumikčiojo
policijos viršininkas.
– Tai aš turiu nekokių naujienų, ponai, – prašneko Haris, iš maišelio priešais atsiplėšė gabalėlį
vatos ir prispaudė prie rankos. – Idaras Vetlesenas negalėjo nusižudyti. Ir įtariu, kad jūs turbūt
suprantate, ką tai reiškia?
Gunarą Hageną netikėtai apniko keistas noras kvatotis. Visa situacija jam pasirodė tokia beviltiška,
kad smegenys tiesiog nesugebėjo sukelti atitinkamos reakcijos. O policijos viršininko išvaizda rodė,
kad ir šis nežino, ko griebtis.
Haris žvilgtelėjo į laikrodį ir atsistojo.
– Ateikite į susirinkimų kambarį lygiai po valandos ir tada sužinosite, kas ir kaip, – tarė jis. – Dabar
turiu sutvarkyti keletą kitų reikaliukų.
Inspektorius nuskubėjo pro du sutrikusius savo vadovus, atidarė duris ir, žengdamas plačiais
tvirtais žingsniais, pranyko koridoriuje.
*
Po valandos ir keturių minučių Gunaras Hagenas drauge su policijos viršininku įžengė į nuščiuvusį
kabinetą K 1. Patalpa buvo pilna žmonių iš Lepsviko ir Hūlės tyrėjų grupių, buvo galima girdėti tik
Hario Hūlės balsą. Jie atsistojo susirinkusiesiems už nugarų. Projektoriaus nušviestame ekrane matėsi
Idaro Vetleseno nuotrauka – vyras gulėjo tokia poza, kokia buvo rastas.
– Kaip matote, Vetlesenas laiko švirkštą dešinėje rankoje, – dėstė Haris Hūlė. – Nėra nenatūralu,
kadangi jis buvo dešiniarankis. Bet man užkliuvo jo batai. Pažvelkite.
Kitoje nuotraukoje matėsi priartinti batai.
– Išties šie batai yra vienintelis kaltės įrodymas, kurį turime. Bet mums to pakanka. Mat jų atspaudai
sutampa su tais, kuriuos radome sniege Solihiogdoje. Tačiau pažvelkite į raištelius, – Haris bakstelėjo
rodomąja lazdele. – Vakar atlikau šį bandymą su savo batais. Kad mazgas atrodytų šitaip, reikėtų
pradėti jį rišti kitaip, nei darau įprastai. Tarsi būčiau kairiarankis. Kitas būdas buvo pastatyti batą
priešais, tarsi riščiau jį kam nors kitam.
Patalpa nuvilnijo neramus murmesys.
– Aš esu dešiniarankis, – nuskambėjo Espeno Lepsviko balsas. – Ir savo batus rišuosi šitaip.
– Na, gal tu ir teisus, gal tai tik keistuoliškumas. Visgi toks dalykėlis sukelia tam tikrą... – atrodė,
kad Haris skanauja žodžius, prieš išsirinkdamas vieną, – susirūpinimą. Tokį, dėl kurio kyla kitų
klausimų. Ar tai tikrai Idaro Vetleseno batai? Šis apavas pigus. Vakar lankiausi pas Idaro Vetleseno
mamą ir užmečiau akį į jo batų kolekciją. Visi batai be išimties – brangūs. Ir kartais Vetlesenas
elgdavosi kaip mes visi: kartais nusispirdavo batus, neatmezgęs raištelių. Tai dėl to galiu pasakyti, –
Hūlė atsargiai bakstelėjo lazdele į nuotrauką, – kad Idaras Vetlesenas savo raištelius rišosi kitaip.
Hagenas žvilgtelėjo į policijos viršininką, o šiam kaktoje įsirėžė gili raukšlė.
– Peršasi klausimas, – dėstė Haris, – ar Idarui Vetlesenui kas nors galėjo apauti batus. Tą pačią
porą, kurią žudikas avėjo Solihiogdos kaime. Be abejo, motyvas – kad Vetlesenas atrodytų kaip
Sniego Senis.
– Raišteliai ir pigūs batai? – riktelėjo inspektorius iš Lepsviko grupės. – Mes turime liguistą
vyruką, norėjusį sumokėti už lytinius santykius su vaikais, pažinojusį abi aukas čia, Osle, ir buvusį
netoli nusikaltimo vietų. Viskas, kuo remiesi, yra spėjimai.
Aukštaūgis policininkas pakreipė savo trumpai apkirptą galvą.
– Tai kaip ir teisinga. Bet prie rimtų faktų prieisiu dabar. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad Idaras
Vetlesenas nusižudė, labai plona adata į veną susišvirkštęs karnadrioksido preparato. Skrodimo
ataskaitoje paminėta, kad rastas karnadrioksido kiekis parodo, jog sau į ranką vyras turėjo susileisti
mažiausiai dvidešimt mililitrų šios medžiagos. Tai taip pat atitinka turinio likučius, rodančius, kad
švirkštas buvo pilnas. Kaip jau žinome, karnadrioksidas yra paralyžiuojanti medžiaga ir net
mažiausia jo dozė yra mirtina, mat akimirksniu paralyžiuojama širdis ir kvėpavimo organai. Anot
patologo, medžiagai patekus į veną, mirtis suaugusį žmogų ištiktų vėliausiai po trijų sekundžių, kas
Idarui Vetlesenui ir nutiko. O taip tiesiog negali būti.
Hūlė pamojavo lapu, kuriame Hagenas įžvelgė pieštuku sužymėtus skaičiukus.
– Patikrinau pats su savimi: su tokia pačia adatėle ir tokiu pačiu švirkštu kaip Vetleseno. Naudojau
druskos tirpalą, kurio konsistencija tokia kaip ir karnadrioksido, kadangi visi tokie preparatai
susideda iš devyniasdešimt penkių procentų vandens. Ir užsirašiau laiką. Kad ir kaip smarkiai
spaudžiau, per ploną adatėlę dvidešimties mililitrų neįmanoma sušvirkšti greičiau nei per aštuonias
sekundes. Taigi...
Prieš pratęsdamas inspektorius luktelėjo, tarsi duodamas laiko padaryti neišvengiamas išvadas.
– Prieš susileisdamas trečdalį kiekio, Vetlesenas būtų buvęs paralyžiuotas. Tiesiai šviesiai, jis
negalėjo susišvirkšti viso kiekio. Nebent jam kažkas padėjo.
Hagenas nurijo. Ši diena darosi dar blogesnė, nei jis įsivaizdavo.
*
Susirinkimui pasibaigus Hagenas pastebėjo, kaip vyriausiasis policijos inspektorius kažką šnipšteli
policijos viršininkui į ausį, o šis pasilenkia arčiau jo:
– Liepk Hūlei ir jo grupei tuojau pat ateiti į mano kabinetą. O Lepsvikui ir jo šutvei uždėk antsnukį.
Nė žodelio apie tai. Supratai?
Ir Hagenas suprato. Po penkių minučių visi sėdėjo dideliame atšiauriame policijos viršininko
kabinete.
Katrina Brat uždarė duris ir atsisėdo paskutinė. Haris Hūlė drybsojo ant kėdės, kojas ištiesęs prieš
pat viršininko stalą.
– Leiskite pasakyti trumpai, – prabilo viršininkas ir ranka persibraukė veidą, tarsi norėdamas
išsklaidyti tai, ką mato, – tyrėjų grupę, vėl pradedančią nuo nulio. – Ar turi kokių gerų žinių, Hūle?
Kurios galėtų pasaldinti tą karčią aplinkybę, kad, tau paslaptingai prašapus, žiniasklaidai
papasakojome, jog dėl mūsų nepaliaujamo triūso Sniego Senis nebegyvas.
– Na, galime daryti prielaidą, kad Idaras Vetlesenas veikiausiai žinojo kažką, ko jam nederėjo, ir
žudikas išsiaiškino, kad mes aptikome šiuos pėdsakus, todėl ir pašalino galimybę sekti jais toliau.
Jeigu taip yra, tai viskas teisinga. Idaras Vetlesenas tikrai mirė dėl mūsų nepaliaujamo triūso.
Policijos viršininko skruostus staiga išmušė raudonis.
– Sakydamas „geros žinios“, galvoje turiu ne tai, Hūle.
– Ne, geros žinios yra tos, kad mes artėjame. Jei ne, Sniego Senis niekada nebūtų taip toli nuėjęs,
jog sužaistų šitaip, kad Vetlesenas atrodytų kaip mūsų medžiojamas vyriškis. Jis nori, kad mes
baigtume tyrimą, manytume, kad išsprendėme bylą. Kitaip sakant, jis jaučia spaudimą. Ir tada tokie
žudikai kaip Sniego Senis ima daryti klaidų. Tikėkimės, tai reiškia, kad nebedrįs tęsti savo skerdynių.
Policijos viršininkas mąsliai čiulptelėjo lūpas.
– Taigi, Hūle, tu taip manai? Ar tiesiog tikiesi?
– Na, – atsiliepė Hūlė ir pro skylę džinsuose pasikasė kelį. – Gerų žinių prašėte jūs, viršininke.
Hagenas sudejavo. Pažvelgė pro langą. Susitvenkė debesys. Tikimasi sniego.
*
Filipas Bekeris pažvelgė į Joną, sėdintį ant svetainės grindų ir be perstojo spoksantį į televizoriaus
ekraną. Nuo tada, kai buvo paskelbta apie Birtės dingimą, berniukas kas vakarą taip sėdi valandų
valandas. Tarsi tai būtų langas į geresnį pasaulį. Tą, kuriame, jei tik gerai paieškotų, galėtų rasti
mamą.
– Jonai?
Berniukas klusniai, bet be jokio susidomėjimo atsisuko į tėvą. Tačiau, akims užkliuvus už peilio, jo
veidas sustingo iš siaubo.
– Ar tu mane supjaustysi? – paklausė Jonas.
Veido išraiška ir plonas balselis buvo tokie juokingi, kad Filipas Bekeris vos neprunkštelėjo.
Lempos virš kavos staliuko švyksojo ir atsispindėjo ant plieno. Peilį jis nusipirko iš geležies dirbinių
parduotuvės prekybos centre „Storosenteret“. Iškart po to, kai paskambino Idarui Vetlesenui.
– Tik truputį, Jonai. Tik truputį.
Ir tada jis įpjovė.
 18 skyrius
Penkiolikta diena. Vaizdas
Antrą valandą Kamila Losijus važiavo iš treniruotės. Kaip visada, buvo sukorusi kelią iki vakarinės
miesto dalies ir sporto salės „Colosseum Park“. Ne dėl to, kad jie ten turėtų kitokius treniruoklius nei
salėje prie pat jos namų Tveitos rajone, o todėl, kad žmonės ten panašesni į ją. Kamila laikė save
vakarinės miesto dalies gyventoja. Tai, kad persikėlė į Tveitą, buvo dalis santuokinio susitarimo su
Eriku. Jai juk reikėjo žvelgti plačiau. Moteris pasuko į gatvelę, kurioje gyveno. Pažiūrėjo į šviesas
kaimynų languose. Su kaimynais pasisveikindavo, bet niekada nesikalbėdavo. Tai buvo Eriko kirpimo
žmonės. Ji sustabdė automobilį. Šioje Tveitos gatvėje jų garažas dviem automobiliams nebuvo
vienintelis, bet tik šitas turėjo pakeliamus vartus. Erikui rūpėjo tokie dalykai, į kuriuos jai buvo
nusispjauti. Spustelėjus atidarymo mygtuką, vartai pakilo, ji įjungė reikiamą pavarą ir lėtai įriedėjo
vidun. Kaip ir tikėtasi, Eriko automobilio nebuvo, jis vis dar darbe. Kamila persisvėrė per keleivio
sėdynę, pačiupo sportinį krepšį, maišą su pirkiniais iš ICA prekybos centro ir prieš išeidama iš
įpratimo užmetė akį į savo veidą užpakalinio vaizdo veidrodėlyje. Draugės sakė, kad ji atrodo puikiai.
Dar nesulaukusi nė trisdešimties, o jau gali pasigirti nuosavu namu, automobiliu ir vasarnamiu netoli
Nicos, sakydavo jos. Ir klausdavo, kaip sekasi gyventi rytinėje dalyje. Kaip po bankroto laikosi jos
tėvai. Keista, kad jų smegenys automatiškai susiedavo šiuos du klausimus.
Kamila žvelgė į savo atvaizdą. Jos buvo teisios. Ji atrodė gerai. Jai pasivaideno, kad pastebėjo dar
kažką – tarsi judesį veidrodėlio kraštelyje. Ne, tai tik beužsidarantys garažo vartai. Kai išlipo iš
automobilio ir ėmė ieškoti rakto nuo durų, vedančių iš garažo namo vidun, susiprato, kad
automobilyje paliko mobilųjį.
Kamila apsisuko ir riktelėjo.
Tiesiai jai už nugaros stovėjo vyriškis. Persigandusi ji atsitraukė ir ranka užsispaudė burną. Jau
buvo beatsiprašanti ir nusišypsanti: ne dėl to, kad buvo dėl ko atsiprašyti, o todėl, kad vyras visai
neatrodė pavojingas. Bet tada žvilgsnis užkliuvo už pistoleto jo rankoje. Ginklas buvo nukreiptas
tiesiai į ją. Pirmiausia jai šovė mintis, kad pistoletas atrodo kaip žaislinis.
– Mano vardas Filipas Bekeris, – prabilo įsibrovėlis. – Aš skambinau. Nieko nebuvo namie.
– Ko norite? – paklausė ji, bandydama suvaldyti drebulį balse, kadangi instinktyviai jautė, jog
neturėtų išsiduoti, kad bijo. – Apie ką kalbėsime?
Jis nežymiai šyptelėjo.
– Apie paleistuvystę.
*
Haris nebyliai dėbsojo į Hageną, kuris nutraukė grupės susirinkimą jo kabinete tam, kad pakartotų
policijos viršininko nurodymą: „teorija“ apie Vetleseno nužudymą negali būti paviešinta, negalima
užsiminti netgi sutuoktiniams ar mylimiesiems. Netrukus Hagenas pastebėjo Hario žvilgsnį.
– Taip, tai viskas, – skubiai suniurnėjo jis ir pasišalino.
– Tęsk, – paragino Haris Bjorną Holmą, kuris buvo beteikiąs ataskaitą apie įkalčius iš nusikaltimo
vietos akmenslydžio klube. Arba, tiksliau, įkalčių nebuvimą.
– Anuomet nusprendėme tik tiek, kad tai savižudybė. Neradome jokių kaltės įrodymų, o dabar
nusikaltimo vieta bus labai sušnerkšta, kadangi jau pradėta ja naudotis. Šįryt užmečiau ten akį, ir, deja,
nelabai yra į ką žiūrėti.
– Mhm, – atsiliepė Haris. – Katrina?
 Katrina nuleido akis į savo užrašus.
– Taip, tavo teorija tokia, kad Vetlesenas ir žudikas susitiko akmenslydžio klube, taigi turėjo būti
suplanavę tai iš anksto. Peršasi mintis, kad labiausiai tikėtina, jog padarė tai telefonu. Paprašei manęs
peržiūrėti pokalbių sąrašus.
– Taip, – sutiko Haris ir užgniaužė žiovulį.
Ji sklaidė lapus.
– Iš „Telenor“ kompanijos gavau tiek mobiliojo, tiek fiksuoto telefonų išklotines. Nusinešiau jas
namo pas Burhildą.
– Namo? – pasitikslino Skarė.
– Žinoma, moteris nebeturi darbo vietos. Ji papasakojo, kad paskutines dvi dienas pas Idarą
Vetleseną lankėsi tik pacientai. Čia turiu jų sąrašą.
Iš aplanko Katrina ištraukė lapą ir padėjo ant stalo tarp jų.
– Kaip ir įtariau, Burhilda neblogai nusimano tiek apie Vetleseno profesinius, tiek apie socialinius
ryšius. Praktiškai ji man padėjo atpažinti beveik visus žmones iš sąrašo. Štai dvi pokalbių išklotinės,
vienoje – profesiniai kontaktai, kitoje – socialiniai. Abiejose matyti telefono numeriai, skambučio
laikas ir data. Ar skambutis priimtas, ar išeinamasis, kiek truko pokalbis.
Kiti trys prikišo galvas ir ėmė tyrinėti vardus. Katrinos ranka prisilietė Hario. Moteris visiškai
nesusidrovėjo. Gal jis tai tik sapnavo: tą pasiūlymą, kurį ji pateikė „Fenris“ bare. Bet esmė ta, kad
išgėręs Haris niekada nesapnuodavo. Dėl to ir gėrė. Kitą rytą jis pakirdo toks pats girtas, o galvoje
sukosi idėja, užgimusi kažkur tarp nuolatinio viskio butelio tuštinimo ir negailestingos prabudimo
akimirkos. Mintis apie Košenilę ir apie pilnutėlį Vetleseno švirkštą. Ir būtent tai sulaikė jį nuo lėkimo
tiesiai į alkoholinių gėrimų parduotuvę „Vinmonopolet“ Teresės gatvėje. Verčiau pasinėrė į darbą.
Narkotikas prieš narkotiką.
– Kieno čia numeris? – paklausė Haris.
– Kuris? – pasitikslino Katrina ir pasilenkė į priekį.
Haris bakstelėjo į numerį socialinių kontaktų sąraše.
– Kodėl klausi būtent apie šį numerį? – pasidomėjo Katrina ir smalsiai pažvelgė į Harį.
– Nes šis kontaktas susisiekė su Vetlesenu, o ne atvirkščiai. Mes linkę tikėti, kad viską surežisavo
žudikas, taigi ir ryšį turėjo užmegzti jis.
Katrina paieškojo numerio vardų sąraše.
– Atleisk, bet būtent šis skambintojas randamas abiejuose sąrašuose. Jis buvo ir pacientas.
– OK, bet mums reikia nuo kažko pradėti. Kas toks? Moteris ar vyras?
Katrina kreivai šyptelėjo.
– Tikras vyras.
– Ką turi omeny?
– Vyras. Vyriškos prigimties. Arvė Stiopas.
– Arvė Stiopas? – išsprūdo Holmui. – Šitas Arvė Stiopas?
– Įtrauk jį į aplankytinų žmonių sąrašo viršų, – nurodė Haris. Jiems baigus nagrinėti, atsirado
sąrašas su septyniais pokalbiais. Prie visų numerių buvo vardai, išskyrus vieną: skambutis iš telefono
automato prekybos centre „Storosenteret“. Idaro nužudymo dieną.
– Turime tikslią valandą, – tarė Haris. – Ar yra vaizdo kamera, filmuojanti netoli automatų?
 – Nemanau, – atsakė Skarė. – Bet žinau, kad yra kameros prie kiekvieno įėjimo. Apsauginių
paklausiu, ar turi įrašą.
– Peržiūrėk visus veidus pusę valandos prieš tai ir po to, – paliepė Haris.
– Tai daug darbo, – burbtelėjo Skarė.
– Spėk, kieno pagalbos tau reikia prašyti, – pasiūlė Haris.
– Beatės Len, – pamėgino Holmas.
– Būtent. Perduok linkėjimus.
Holmas linktelėjo, o Haris pajuto sąžinės graužatį. Suskambo Skarės mobilusis, pasigirdo kvietimo
signalas – grupės „The La’s“ dainos „There She Goes“ melodija.
– Asmenų paieškos skyrius, – pranešė Skarė ir pakėlė ragelį.
Skarei klausantis visi nenuleido akių. Haris pagalvojo, kad jau ilgai vengia skambinti Beatei. Ir
nesimatė su ja po vienintelio apsilankymo pas ją vasarą, jai pagimdžius. Jis žinojo, kad moteris
nekaltina jo dėl to, kad Halvorsenas buvo nužudytas vykdydamas tarnybines pareigas. Bet to buvo
šiek tiek per daug: žvelgti į Halvorseno kūdikį, kurio jaunas pareigūnas nesuspėjo pamatyti, ir giliai
viduje žinoti, kad Beatė klysta. Jis galėjo – jis privalėjo – Halvorseną išgelbėti.
Skarė baigė pokalbį.
– Tveitoje vyras pranešė apie dingusią žmoną. Kamila Losijus, dvidešimt devynerių metų,
ištekėjusi, vaikų neturi. Tai nutiko prieš kelias valandas, bet keletas dalykų kelia nerimą. Ant
virtuvinės spintelės numestas maišelis su pirkiniais, niekas nesudėta į šaldytuvą. Mobilusis telefonas
paliktas automobilyje, o, anot vyro, be telefono ji nežengia nė žingsnio. Ir vienas kaimynas
sutuoktiniui papasakojo, kad aplink jų namą ir garažą matė slankiojantį vyriškį, tarsi tas kažko lauktų.
Vyras negali nustatyti, ar ko nors trūksta. Netgi iš tualeto reikmenų ar lagaminų. Tokie jau tie žmonės,
turintys prašmatnios nuosavybės netoli Nicos – jie užversti tokia gausybe daiktų, kad net nepastebi, ar
ko nors trūksta. Supranti?
– Mhm, – numykė Haris. – Ką jis mano?
– Kad ji pasirodys. Bet vis tiek norėjo mums pranešti.
– OK, – sutiko Haris. – Tuomet tęskime.
Per susirinkimą šio skambučio daugiau niekas neminėjo. Visgi Haris jautė, kad mintys apie jį virpa
ore, tarsi tolimo griaustinio dundesys, kuris galbūt prisiartins, o gal ir ne. Išsidalijus vardus žmonių,
su kuriais teks susisiekti, grupė išėjo iš Hario kabineto.
Haris vėl nuėjo prie lango ir pažvelgė žemyn į parką. Tamsa nusileisdavo vis anksčiau, tą buvo
galima pastebėti beveik kiekvieną dieną. Jis galvojo apie Idaro Vetleseno mamą, apie tai, kaip jai
papasakojo, kad vakarais sūnus savanoriškai gydydavo prostitutes iš Afrikos. Ir pirmą kartą ji
nusiplėšė kaukę – apimta ne gedulo, o įniršio – ir sukliko, kad jos sūnus neaptarnavo nigerių kekšių.
Gal būtų buvę geriau ką nors sumeluoti? Haris prisiminė, ką andai pasakė policijos viršininkui: kad
kol kas skerdynės liausis. Besitvenkiančioje tamsoje pareigūnas žvelgė į parką. Paprastai ten
sugužėdavo ir dūkdavo darželinukai. Ypač iškritus sniegui, kaip praeitą naktį. Šiaip ar taip, Haris
galvojo apie tai, kai šįryt eidamas į darbą jį pamatė. Ten stūksojo didelis pilkšvai baltas sniego senis.
*
Virš Liberal redakcijos patalpų, Akerio Brygės pastato viršutiniame aukšte, kur veriasi vaizdas į
Oslo fiordą, Akershuso tvirtovę ir Nesodtangeno kaimą, buvo du šimtai trisdešimt pačių brangiausių
privačiam asmeniui priklausančių Oslo kvadratinių metrų. Jie priklausė Liberal savininkui ir
redaktoriui Arvei Stiopui. Arba tiesiog Arvei, kaip ir buvo parašyta ant durų, prie kurių paskambino
Haris. Laiptinę puošė funkcionalusis minimalistinis stilius, bet abipus ąžuolinių durų stovėjo po
rankomis išpieštą ąsotį, ir Haris sučiupo save svarstant, kokį pelną gautų, jei nugvelbęs vieną
pasipustytų padus.
Jis paskambino dar kartą, ir viduje pagaliau išgirdo balsus. Vienas linksmai čiauškėjo, kitas buvo
gilus ir romus. Prasivėrus durims moters kikenimas nuščiuvo. Ji dėvėjo baltą kailinę kepurę – Haris
nusprendė, kad sintetinę, – iš po kurios bangavo ilgi šviesūs plaukai.
– Džiaugiuosi! – tarė ji, apsisuko ir tik tada žvilgtelėjo į Harį. – Sveiki, – neutraliai pasisveikino,
paskui pratrūko entuziazmu atpažinusi: – Labas!
– Labas, – atsiliepė Haris.
– Kaip sekasi? – pasidomėjo ji, ir Haris pamatė, kad ji ką tik prisiminė jų pokalbį, kuris baigėsi
smūgiu į juodąją sieną „Leon“ viešbutyje.
– Tai judu su Oda pažįstami?
Koridoriuje stovėjo rankas sukryžiavęs Arvė Stiopas. Buvo basas, vilkėjo marškinėlius su vos
įžvelgiamu užrašu „Louis Vuitton“ ir mūvėjo žaliomis lininėmis kelnėmis, kurios ant kito vyro būtų
atrodžiusios moteriškai. Bet Arvė Stiopas buvo beveik Hario ūgio ir stoto, galėjo pasigirti veidu, dėl
kurio kandidatas į Amerikos prezidentus būtų ką nors nudėjęs, ryškiu smakru, berniukiškomis
mėlynomis akimis, apsuptomis juoko raukšlelių, ir pilkšvais tankiais plaukais.
– Tiesiog persimetėme keliais žodeliais, – paaiškino Haris. – Kartą dalyvavau tame jų pokalbių
šou.
– Man reikia bėgti, berniukai, – atsisveikino Oda, pasiuntė oro bučinukus ir nuskubėjo. Merginos
žingsniai bildėjo ant laiptų, tarsi nuo to priklausytų jos gyvenimas.
– Taip, viskas dėl to nelaimingo pokalbių šou, – pasiguodė Stiopas, mostelėjo, kad Haris užeitų
vidun, ir pačiupo jo ranką. – Mano ekshibicionizmas priartėjo prie apgailėtinos ribos ir man darosi
baugu. Šįkart net nepaklausiau, kokia bus tema, ir iškart sutikau dalyvauti. Oda apsilankė užduoti
keleto klausimų. Taip, tu juk irgi dalyvavai, vadinasi, žinai, kaip jie dirba.
– Su manimi jie viską suderino telefonu, – atsakė Haris ir jautė, kaip Arvės Stiopo rankos šiluma
vis dar rusena jam ant odos.
– Telefonu pasirodei labai rimtas, Hūle. Kuo tau galėtų pasitarnauti varganas žurnalistas?
– Noriu pasikalbėti apie tavo gydytoją ir akmenslydį mėgstantį bičiulį. Idarą Vetleseną.
– Aaa, Vetleseną! Žinoma. Eime vidun.
Haris nusispyrė batus ir patraukė koridoriumi paskui Stiopą link svetainės, kuri buvo įrengta dviem
laipteliais žemiau nei likusios patalpos. Pakako vieno žvilgsnio, kad suprastum, iš kur Idaras sėmėsi
įkvėpimo dekoruodamas savo laukiamąjį. Už langų fiorde tviskėjo mėnulis.
– Kiek supratau, ėmėtės šiokio tokio apriorinio tyrimo? – tarstelėjo Stiopas ir sudribo į mažiausią
baldą kambaryje – paprastą plastikinę kėdę.
– Prašau? – pasitikslino Haris ir atsisėdo ant sofos.
– Jūs pradedate nuo sprendimo ir tada darbuojatės, atsekdami, kaip iki to buvo prieita?
– Ar tokia žodžio „apriorinis“ reikšmė?
– Velniai žino, man tiesiog patinka lotynų kalbos skambesys.
– Mhm. O ką manai apie mūsų sprendimą? Ar kelia pasitikėjimą?
– Man? – Stiopas nusikvatojo. – Aš nepasitikiu niekuo. Bet tokia jau mano profesija. Kai tik kas
nors supanašėja su įsitvirtinusiomis tiesomis, man tenka tam prieštarauti. Toks jau tas liberalizmas.
 – O šiuo atveju?
– Na... Pavyzdžiui, aš neįsivaizduoju, koks galėjo būti logiškai suvokiamas Vetleseno motyvas.
Arba kad jis buvo tiek kvaištelėjęs, jog nepajėgė įsilieti į visuomenę.
– Taigi tu nemanai, kad žudikas yra Vetlesenas?
– Užginčyti tai, kad žemė apvali, netolygu tikėjimui, kad ji plokščia. Numanau, kad turite įrodymų.
Ko nors išgersi? Kavos?
– Taip, ačiū.
– Blefuoju, – šyptelėjo Stiopas. – Turiu tik vandens ir vyno. Beje, dar ir obuolių sidro iš
Abediengeno fermos. Ir tau, nori ar nenori, teks jo paragauti.
Stiopas pradingo virtuvėje, o Haris atsistojo ir apsidairė.
– Nieko sau butą įsirengei, Stiopai.
– Išties tai buvo trys butai, – iš virtuvės šūktelėjo žurnalistas. – Vienas priklausė turtingam laivo
savininkui, kuris pasikorė iš nuobodulio maždaug toje vietoje, kur dabar sėdi tu. Kitas butas buvo toje
vietoje, kur dabar stoviu aš, priklausė biržos makleriui, kuris įkliuvo už slaptos informacijos
nutekinimą kitiems rinkos dalyviams. Jis rado išsigelbėjimą kalėjime, butą pardavė man, o visus
pinigus atidavė Evangelikų vidaus misijos dvasininkui. Bet tai irgi šioks toks slaptos informacijos
nutekinimas, nemanai? Girdėjau, kad dabar vyrukas daug laimingesnis. Tad kodėl gi ne?
Stiopas įžengė į svetainę, nešinas dviem stiklinėmis su gelsvu skysčiu, ir vieną ištiesė Hariui.
– Trečias butas priklausė santechnikui iš Rytų ežero pakrantės, kuris, statant Akerio Brygės rajoną,
susigalvojo apsigyventi čia. Manau, klasiškas žingsnis. Prigudravęs ir pritaupęs – arba dirbęs
juodojoje rinkoje ir kėlęs kainas – po dešimties metų butą jis nusipirko. Bet sumokėjo tiek daug, kad
nebegalėjo pasisamdyti persikraustyti padedančios kompanijos ir su keliais draugeliais viską darė
pats. Turėjo keturis šimtus kilogramų sveriantį seifą, į kurį ir grūsdavo visus tuos juodai uždirbtus
pinigus. Jiems pasiekus paskutinį kraustymosi etapą, kai liko įveikti aštuoniolika laiptelių, nelemtas
seifas slystelėjo. Santechnikas pateko po tuo griozdu, susilaužė nugarą ir liko paralyžiuotas. Dabar
gyvena slaugos namuose toje vietovėje, iš kurios ir atvyko. Žvelgdamas į Rytų ežero vandenį. –
Stiopas sustojo prie lango, siurbtelėjo iš stiklinės ir mąsliai nužvelgė fiordą. – Tai tik siaura jūros
įlanka, bet visgi atsiveria vaizdas.
– Mhm. Mus labai domina tavo ryšys su Idaru Vetlesenu.
Stiopas teatrališkai atsisuko – judėdamas lanksčiai tarsi dvidešimtmetis.
– Ryšys? Tai velniškai stiprus žodis. Jis buvo mano gydytojas. Ir taip jau atsitiko, kad abu žaidėme
akmenslydį. Noriu pasakyti, žaidėme drauge su kitais. Idaro veiksmus geriausiu atveju galima
pavadinti akmens stumdymu ir ledo valymu, – jis atsainiai numojo ranka. – Taip, taip, žinau, kad
vyrukas nebegyvas, bet taip juk ir buvo.
Haris pastatė ant stalo stiklinę su obuolių sidru, prie kurio nė neprisilietė.
– Apie ką kalbėdavotės?
– Daugiausia apie mano kūną.
– Štai kaip.
– Po šimts, jis juk buvo mano gydytojas.
– O tu norėjai tame kūne pakeisti keletą dalykėlių?
Arvė Stiopas nuoširdžiai nusikvatojo.
– Būtent tokio poreikio niekada nejaučiau. Žinau, kad Idaras užsiiminėjo tomis juokingomis
plastinėmis operacijomis, riebalų nusiurbimais ir taip toliau, bet aš siūlau užkirsti tam kelią, kol dar
nereikia remontuoti. Aš sportuoju, inspektoriau. Ar nepatiko obuolių sidras?
– Jame yra alkoholio, – atsakė Haris.
– Tikrai? – atsiliepė Stiopas ir pauostė savo stiklinės turinį. – Man niekada nebūtų šovę į galvą.
– Tai apie kokias kūno dalis kalbėjotės?
– Alkūnę. Žaidžiant akmenslydį mane vargina „tenisininko alkūnė“. Tas bukagalvis patarė prieš
treniruotę išgerti vaistų nuo skausmo. Esą šie slopina ir uždegimą. Ir taip kaskart pertempdavau
raumenis. Na, nemanau, kad man reikia ką nors atgrasyti nuo jo medicininių patarimų, nes kalbame
juk apie mirusį gydytoją, bet piliulių nuo skausmo gerti nereikėtų. Skausmas yra geras dalykas, be
kurio nė velnio nebūtume išgyvenę. Už skausmą turėtume jaustis dėkingi.
– Tikrai?
Stiopas rodomuoju pirštu pabaksnojo į lango stiklą, kuris buvo toks storas, kad nepraleido jokių
miesto garsų.
– Jei paklausi manęs, pasakysiu, kad vaizdas kitoks nei žiūrint į gėlo vandens telkinį, ar ne, Hūle?
– Iš mano buto vaizdas nesiveria.
– Ne? O jo reikėtų. Gėrintis vaizdu atsiveria perspektyva.
– Jei jau prakalbom apie perspektyvas. „Telenor“ davė mums Vetleseno pastarųjų dienų telefoninių
pokalbių išklotines. Apie ką kalbėjai su juo telefonu dieną prieš jo nužudymą?
Prie Hario prikaustęs klausiamą žvilgsnį, Stiopas užvertė galvą ir ištuštino stiklinę su sidru. Tada
patenkintas giliai įkvėpė:
– Būsiu pamiršęs, kad kalbėjomės, bet kalba veikiausiai sukosi apie alkūnes.
Kartą Treskus Hariui aiškino, kad tas pokerio lošėjas, kuris norėdamas atskleisti blefą remiasi
intuicija, yra tikras nevykėlis. Tiesa, kad mes visi išsiduodame meluojantys, kai dirbtinai pozuojame,
bet, pasak Treskaus, niekada neatskleisim gero blefo, jei šaltakraujiškai ir metodiškai nesusumuosim
visų individualių pozų ir jomis nepasinaudosim. Haris buvo linkęs manyti, kad Treskus teisus. Taigi
savo įsitikinimo, kad Stiopas meluoja, negrindė nei vyriškio išraiška, nei balsu, nei kūno kalba.
– Kur buvai Vetleseno mirties dieną tarp keturių ir aštuonių? – paklausė Haris.
– Gražiausia! – Stiopas kilstelėjo antakį. – Gražiausia. Ar šioje byloje slypi kas nors, ką turėtų
sužinoti mano skaitytojai?
– Kur buvai?
– Iš to, be jokios abejonės, galiu spręsti, kad visgi nesučiupote Sniego Senio. Teisingai?
– Stiopai, būtų puiku, jei klausimus čia uždavinėčiau aš.
– Ką gi, buvau kartu su... – Arvė nutilo. Ir jo veidas staiga nušvito berniokiška šypsena. – Ne,
luktelk. Tu netiesiogiai kaltini, kad aš kažkaip susijęs su Vetleseno mirtimi. Jei atsakyčiau, sutikčiau
su šio klausimo prielaidomis.
– Labai mielai pažymėsiu, kad nesutinki atsakyti, Stiopai.
Stiopas kilstelėjo taurę, tarsi siūlydamas susidaužti.
– Puikiai pažįstamas atsakomasis žingsnis, Hūle. Mes, spaudos atstovai, naudojame jį kiekvieną
dieną. Dėl to ir profesijos pavadinimas toks. Spauda. Žmonės. Bet atmink, kad aš sutinku atsakyti,
Hūle, tiesiog susilaikau ir nepuolu atsakinėti iškart. Kitaip sakant, apie tai galvoju.
Stiopas nužingsniavo prie lango, sustojo ir linktelėjo pats sau:
– Aš neatsisakau, tiesiog neapsisprendžiu, ar atsakyti ir ką atsakyti. Ir kol kas tau teks palaukti.
 – Laiko turiu.
Stiopas atsisuko.
– Neketinu piktnaudžiauti tavo laiku, Hūle, bet, kaip jau minėjau, vienintelis žurnalo Liberal
kapitalas ir gamybos priemonė yra mano asmeninis principingumas. Tikiuosi, kad supranti, kodėl aš,
kaip žurnalistas, privalau pasinaudoti šia situacija.
– Pasinaudoti?
– Velnias, supratau, kad tupiu ant nedidukės sensacingų žinių atominės bombos. Įtariu, kad nė
vienam laikraščiui nebuvo nė mirktelėta, kad Vetleseno mirties aplinkybėse atsirado kabliukų. Jei
dabar duosiu tau mane iš šio reikalo pašalinantį atsakymą, mano korta bus mesta. Ir tada bus per vėlu
prašyti su byla susijusios informacijos. Ar aš ne teisus, Hūle?
Haris nujautė, kur link visa tai veda. Ir kad Stiopas yra gudresnis velnio vaikis, nei jis tikėjosi.
– Tau reikia ne informacijos, – atsakė Haris. – O suvokimo, kad gali būti nubaustas dėl to, kad
trukdai policijai vykdyti savo pareigas.
– Taškas tavo naudai! – nusijuokė Stiopas, akivaizdžiai pagautas entuziazmo. – Bet kaip spaudos
atstovas ir liberalas privalau paisyti principų. Kyla klausimas, ar aš, apsiskelbęs nuo nusistovėjusios
tvarkos sergstinčiu šunimi, besąlygiškai pasitarnausiu galingosioms teisėtvarkos jėgoms, – iškošė jis,
neslėpdamas sarkazmo.
– O kokios būtų atsakymo sąlygos?
– Žinoma, tokios, kad tik man vienam būtų suteikta su šiuo reikalu susijusi informacija, kurios man
prireiktų.
– Galėčiau suteikti visą informaciją tik tau, – sutiko Haris. – Taip pat įpareigoti neprasitarti apie tai
nė vienai gyvai dvasiai.
– Ką gi, ką gi, mūsų tai niekur nenuves. Gaila, – Stiopas susikišo rankas į lininių kelnių kišenes. –
Bet išgirdau jau pakankamai, kad imčiau svarstyti, ar policija kėsinosi suimti reikiamą vyrą.
– Aš tave įspėju.
– Ačiū, tą jau padarei, – atsiduso Stiopas. – Bet pagalvok apie tai, su kuo turi reikalą, Hūle.
Šeštadienį organizuojame visų vakarėlių vakarėlį viešbutyje „Plaza“. Šeši šimtai žmonių švęs Liberal
dvidešimt penkerių metų jubiliejų. Ne taip jau blogai žurnalui, kuris visada plėtė mūsų žodžio laisvės
teritoriją, kuris kiekvieną dieną ieško kelio juridiškai suterštuose vandenyse. Dvidešimt penkeri
metai, Hūle, o teismuose dar nepralaimėjome nė vienos bylos. Aptarsiu tai su savo advokatu Johanu
Kronu. Įtariu, kad policija su juo jau susipažino, ar ne, Hūle?
Haris niūriai linktelėjo. Diskretišku rankos mostu į duris Stiopas parodė, kad apsilankymas baigtas.
– Pažadu, kad padėsiu, kiek galiu, – tarė Stiopas, jiems stabtelėjus prie durų į koridorių. – Jei jūs
padėsite mums.
– Puikiai žinai, kad mums toks susitarimas neįmanomas.
– Nė neįtari, kokių sandorių esame sudarę, Hūle, – šyptelėjo Stiopas ir pravėrė duris. – Nė
nenutuoki. Tikiuosi greitai vėl tave pamatyti.
*
– Nesitikėjau taip greitai tavęs pamatyti, – tarė Haris, stovėdamas prie pravertų durų. Rakelė pakilo
paskutiniais iki jo buto vedančiais laipteliais.
– Tikėjaisi, – sumurkė ji, įsliuogdama jam į glėbį. Tada stumtelėjo jį į koridorių, batų kulniuku
paspyrė duris, abiem rankomis suėmė jo galvą ir godžiai pabučiavo.
 – Nekenčiu tavęs, – tarė ji, atlaisvindama jo diržo sagtį. – Žinai, kad dabar mano gyvenime šito
mažiausiai reikia.
– Tai keliauk, – pasiūlė Haris, atseginėdamas jos apsiaustą ir palaidinę. Drabužio šone buvo
užtrauktukas. Jis atsegė ir ranka nuslydo gilyn, strėnomis, vėsiu slidžiu šilko kelnaičių paviršiumi.
Koridoriuje stojo tyla, girdėjosi tik jų kvėpavimas ir vienintelis stuktelėjimas į grindis bato kulniuku,
kai ji patraukė koją, kad jį įsileistų.
Vėliau, lovoje, dalijantis cigarete, Rakelė pareiškė kaltinimus, kad jis platina narkotikus.
– Argi ne taip viskas daroma? – paklausė ji. – Pirmos dozės nemokamos. Kol atsiranda
priklausomybė.
– Ir tada jiems tenka mokėti, – tarė Haris ir išpūtė mažą ir didelį ratus, o šie nusirangė iki lubų.
– Brangiai, – pridūrė Rakelė.
– Tu čia ateini tik dėl sekso, – tarė Haris. – Argi ne? Bent jau kiek aš žinau.
Rakelė paglostė jam krūtinę.
– Tu taip sulysai, Hari.
Jis neatsakė. Laukė.
– Su Matiju sekasi nekaip, – prabilo ji. – Noriu pasakyti, jam sekasi gerai. Puikiai. Tai man
nesiseka.
– Kas negerai?
– Jei tik aš žinočiau. Žiūriu į Matiją ir galvoju, kad man prieš akis – svajonių vyras. Ir mąstau, kad
užsiliepsnoju, vis bandau nuo jo susijaudinti ir beveik jį užpuolu, kadangi taip noriu norėti, ar
supranti? Būtų taip gera, taip teisinga. Bet tada man nepavyksta...
– Mhm. Man šiek tiek sunku tai įsivaizduoti, bet suprantu, ką sakai.
Ji stipriai timptelėjo jo ausies spenelį.
– Tai, kad mes be perstojo vienas kito geidėme, neužtikrino mūsų santykių kokybės, Hari.
Haris stebėjo, kaip didelis dūmų ratilas prisijungia prie mažojo ir abu sudaro aštuoniukę.
Užtikrino, pagalvojo jis.
– Pradėjau ieškoti dingsties, – tarė ji. – Kad ir tų juokingų fizinių ypatumų, kuriuos Matijas
paveldėjo iš tėvo.
– Ko gi?
– Nieko ypatingo, bet jis dėl to šiek tiek gėdijasi.
– Nagi, papasakok.
– Ne, ne, tai visiškai nesvarbu, iš pradžių maniau, kad šis jo drovėjimasis tiesiog mielas. Dabar
pradėjau galvoti, kad tai tik erzina. Tarsi tą smulkmeną bandyčiau paversti Matijo trūkumu, rasčiau
pasiteisinimą, kodėl... kodėl... – ji nuščiuvo.
– Kodėl esi čia, – užbaigė Haris.
Rakelė stipriai jį apkabino. Tada atsistojo.
– Daugiau nebeateisiu, – tarė ji, kiek patempusi lūpą.
Kai Rakelė išėjo iš Hario buto, laikrodis rodė beveik dvyliktą. Lengvoje begarsėje dulksnoje
blizgėjo žibintų nutviekstos gatvės. Ji pasuko į Stensbergo gatvę, kur buvo pastačiusi automobilį. Kai
įsėdo vidun ir ketino užvesti variklį, už lango valytuvo pastebėjo užkištą ranka prirašytą lapelį.
Pravėrė dureles, sugraibė popiergalį ir tyrinėjo lietaus beveik nuplautą užrašą.
 Mes mirsim, paleistuve.
Rakelė krūptelėjo. Apsidairė. Bet ji buvo viena, gatvėje matėsi tik kiti stovintys automobiliai. Ar ir
ant kitų yra lapeliai? Ji neįžvelgė nė vieno. Tai turbūt atsitiktinumas, niekas negali žinoti, kad čia
paliktas būtent jos automobilis. Rakelė nuleido lango stiklą, suėmė lapelį dviem pirštais ir per plyšį
nusviedė laukan, užvedė variklį ir pajudėjo iš vietos.
Visai prie pat Ulevolio kelio aukščiausio taško ją staiga supurtė jausmas, kad jai už nugaros kažkas
stebeilijasi. Ji žvilgtelėjo ir pamatė berniuko veidą. Ne Olego, o kito, nepažįstamo. Ji staiga nuspaudė
stabdžio pedalą, ir ant asfalto sucypė guma. Tada supypė niršus automobilio signalas. Tris kartus.
Sunkiai kvėpdama, ji spoksojo į veidrodėlį. Žvelgė į mažą persigandusį berniuką automobilyje už jos.
Drebėdama vėl ėmė važiuoti.
*
Tarsi prikaustyta prie grindų Elė Kvalė stovėjo koridoriuje. Rankoje vis dar laikė telefono ragelį.
Ji nieko neprisigalvoja, ničnieko.
Tik Andrėjui dukart pakartojus jos vardą, moteris atsipeikėjo.
– Kas skambino? – paklausė jis.
– Niekas, – atsakė ji. – Surinko ne tą numerį.
Jiems atsigulus, ji panūdo prie jo prisišlieti. Bet negalėjo. Neprisivertė to padaryti. Ji buvo sutepta.
„Mes mirsim, – girdėjosi balsas ragelyje. – Mes mirsim, paleistuve.“
 19 skyrius
Šešiolikta diena. TV
Kitą rytą susirinkusi tyrėjų grupė aptarė visus šešis žmones iš Katrinos Brat sąrašo, su kuriais
Idaras Vetlesenas kalbėjosi dieną prieš jį nužudant. Liko tik vienas.
– Arvė Stiopas? – vienbalsiai pratrūko Bjornas Holmas ir Magnusas Skarė.
Katrina Brat nepratarė nė žodžio.
– Na, – prabilo Haris, – telefonu kalbėjausi su advokatu Kronu. Jis pranešė, kad Stiopas neatsakys,
ar turi alibi. Arba į kitokius klausimus. Mes galime Stiopą suimti, bet jis turi visas teises nepateikti
mums jokio pasiaiškinimo. Viskas, ko šitaip pasieksime, – visam pasauliui pranešime, kad Sniego
Senis vis dar kažkur ten. Kyla klausimas, ar Stiopas sako tiesą, ar tai tik spektaklis.
– Bet kad tokia garsenybė būtų žudikas? – garsiai svarstė Skarė. – Kur tai girdėta?
– O. J. Simpsonas, – atsiliepė Holmas. – Robertas Bleikas – Bareta. Filas Spektoras. Marvino
Gėjaus tėvas.
– Kas per velnias tas Filas Spektoras?
– Geriau papasakokit, ką galvojat, – paragino Haris. – Iškart, spontaniškai. Ar Stiopas turi ką
slėpti? Holmai?
Bjornas Holmas trynė savo kotleto formos skruostus.
– Įtartina, kad nenori atsakyti į tokį specifinį klausimą, kur buvo Vetleseno mirties valandą.
– Brat?
– Manau, kad Stiopas tiesiog linksminasi, tapdamas įtariamuoju. O jo žurnalui tai vis tiek
nepakenks. Greičiau atvirkščiai. Tik sustiprins nepritampančiojo įvaizdį. Didysis prieš srovę
plaukiantis kankinys.
– Sutinku, – pritarė Holmas. – Perbėgu į kitą pusę. Jei būtų kaltas, vargu ar imtųsi šios rizikos. Jis
medžioja sensacingas naujienas.
– Skare? – paklausė Haris.
– Jis blefuoja. Tai tik paistalai. Ar kas nors suprato tą šneką apie spaudą ir principus?
Nė vienas iš trijų kolegų neatsiliepė.
– OK, – sutiko Haris. – Darom prielaidą, kad dauguma teisūs ir kad jis sako tiesą. Tada turėtume
kuo greičiau šalinti jį iš bylos, kad galėtume pasistūmėti į priekį. Ar numanote, kas galėjo būti su juo
Vetleseno mirties valandą?
– Ne, – atsiliepė Katrina. – Paskambinau vienai pažįstamai iš Liberal. Ji pasakė, kad išėjęs iš darbo
Stiopas bendrauja nedaug, kad daugiausia laiko praleidžia vienas, užsidaręs tame savo bute Akerio
Brygėje. Jei nepaisysime damų apsilankymų.
Haris žvilgtelėjo į Katriną. Pagalvojo apie stropią studentę, kuri visada vienu semestru aplenkia
dėstytoją.
– Damų? Daugiskaita, ar ne? – perklausė Skarė.
– Anot mano draugės, Stiopas yra liūdnai pagarsėjęs mergišius. Kai ji nugesino vieną Stiopo
bandymą, jis netrukus leido suprasti, kad ji nepateisina lūkesčių kaip žurnalistė ir turėtų pasidairyti
žalesnės žolės kur nors kitur.
– Dviveidis niekšelis, – purkštelėjo Skarė.
– Ji irgi laikosi tokios nuomonės, – pritarė Katrina. – Bet faktas tas, kad ji tikrai nevykusi
žurnalistė.
Holmas ir Haris nusikvatojo.
– Paklausk draugės, ar ji gali paminėti kokios meilužės vardą, – nurodė Haris ir atsistojo. – O tada
paskambink kitiems iš redakcijos ir paklausk to paties. Noriu, kad Stiopas jaustų mūsų alsavimą jam į
nugarą. Taigi pradedam.
– O kaip tu? – pasiteiravo Katrina ir liko sėdėti.
– Aš?
– Nepasakei mums, ar manai, kad Stiopas blefuoja.
– Na, – šyptelėjo Haris, – šiaip ar taip, jis sako ne vien tiesą.
Visi trys sužiuro į jį.
– Jis pareiškė, kad nepamena, apie ką paskutinį kartą kalbėjosi su Vetlesenu.
– Ir?
– Jei sužinotum, kad vyrukas, su kuriuo vakar plepėjai, yra paieškomas serijinis žudikas ir ką tik
nusižudė, argi iškart neatgamintum jūsų pokalbio, nepasvertum, ką jis sakė, ar tau nedingtelėtų mintis,
kad turėjai kažką perprasti?
Katrina lėtai linktelėjo.
– Man dar rūpi, – pridūrė Haris, – kodėl Sniego Senis susisiekė su manimi, kad jo ieškočiau. O kai
imu artėti, kaip jis ir numatė, kodėl staiga sutrinka ir bando inscenizuoti, kad piktadarys yra
Vetlesenas.
– Gal visą laiką jo užmačios ir buvo tokios? – pasiūlė Katrina. – Gal jo motyvas ir buvo pirštu
bakstelėti į Vetleseną, kad atgiežtų apmaudą. Jis tave vedė link jo nuo pat pradžių.
– O gal taip jis bandė įrodyti savo pranašumą? – pasiūlė Holmas. – Priversti tave apsirikti. Ir tada
tylomis pasidžiaugti pergale.
– Nagi, – purkštelėjo Skarė. – Sukuriat tokį vaizdą, kad tai asmeninės Hario Hūlės ir Sniego Senio
sąskaitos.
Kiti trys nebyliai įsispitrėjo į inspektorių.
Skarė suraukė kaktą.
– Ar taip ir yra?
Haris nusikabino nuo kabyklos striukę.
– Katrina, noriu, kad šiandien vėl paskambintum Burhildai. Pasakyk, kad turime visas teises
peržiūrėti pacientų ligos istorijas. Jei ji nesutiks, aš su ja pakalbėsiu. Ir tada pabandyk atkapstyti ką
nors apie Arvę Stiopą. Dar kas nors, prieš man išlekiant?
– Dėl tos ponios iš Tveitos, – priminė Holmas. – Kamilos Losijus. Ji vis dar dingusi.
– Holmai, užmesk akį.
– O kur tu? – pasidomėjo Skarė.
Haris šyptelėjo:
– Pasimokysiu lošti pokerį.
*
Stovėdamas prie Treskaus buto šeštame aukšte vieninteliame daugiaaukščiame name Frognerio
aikštėje, Haris patyrė tą patį jausmą kaip vaikystėje, kai Upsaloje visi atostogaudavo. Kad tai
vienintelė išeitis, paskutinis beviltiškas bandymas, apskambinus visus kitus namus. Treskus, arba
Asbjornas Trešovas (toks buvo tikrasis jo vardas), niūriai dėbtelėjo į Harį. Mat, kaip ir tada, jis
žinojo. Kad tai paskutinis bandymas.
Durys vedė tiesiai į trisdešimties kvadratinių metrų būstą, kurį, pasitelkus gerą valią, buvo galima
pavadinti svetaine su atvira virtuve, o gerą valią nustūmus į antrą vietą – vieno kambario butu su
kišenine virtuve. Dvokas gniaužė kvapą. Trenkė bakterijomis, vegetuojančiomis ant drėgnų pėdų ir
pridvisusiame ore. Taip ir kilo tarmiškas, bet labai tikslus norvegiškas apibūdinimas – tåfis, arba
kojos piršto bezdalas. Šitokį kojų prakaitavimą Treskus paveldėjo iš tėvo. Kaip ir pravardę Treskus –
nuo žodžio „klumpės“, norvegiškai tresko. Gautą dėl abejotino apavo, kurį tėvas visada avėjo su giliu
įsitikinimu, kad medis sugeria smarvę.
Vienintelė nauda iš smirdančių jaunėlio Treskaus kojų, kad smarvė slopino virtuvėlės kriauklėje
suverstų indų rietuvių, pilnų peleninių ir ant kėdžių atlošų džiūstančių priprakaituotų marškinėlių
tvaiką. Hariui toptelėjo, kad Las Vegase, kur Treskus nusiyrė iki pat pokerio turnyro pusfinalio, jo
prakaituotos kojos priešininkus turbūt privedė prie pamišimo ribos.
– Daug laiko praėjo, – burbtelėjo Treskus.
– Taip. Šaunu, kad turėjai laiko su manimi susitikti.
Treskus nusijuokė, tarsi Haris būtų papokštavęs. O Haris, neturintis jokio noro bute praleisti
daugiau laiko, nei būtina, iškart prabilo apie reikalus:
– Tai kodėl, lošiant pokerį, svarbu pamatyti, kada priešininkas meluoja?
Neatrodė, kad Treskus prieštarautų tam, kad apsieita be pasiplepėjimo:
– Žmonės galvoja, kad pokeryje svarbiausia statistika, poros ir tikimybė. Bet kai žaidi aukštu lygiu,
visi žaidėjai gali žinoti poras atmintinai, mūšis vyksta ne čia. Geriausius nuo likusiųjų skiria tai, kad
jie kiaurai permato kitus. Važiuodamas į Vegasą, puikiai žinojau, kad lošiu su geriausiais. Ir per
Lošėjų kanalą, kurį užsisakiau kartu su palydovine antena, mačiau, kaip jie tai daro. Įsirašiau lošimus
ir studijavau, kaip kiekvienas vyrukas blefuoja. Stebėjau sulėtintą vaizdą, su smulkiausiomis
detalėmis žymėjausi visas veido išraiškas, ką jie sako ir daro, kas kartojasi. Ir pasidarbavęs gana ilgai
visada pastebėdavau pasikartojančią pozą. Vienas staiga pasikasydavo dešinę šnervę, kitas
perbraukdavo per kortų nugarėles. Taigi nuvykau ten įsitikinęs, kad laimėsiu. Deja, paaiškėjo, kad
mano nerviniai trūkčiojimai dar iškalbingesni.
Niūrus Treskaus juokas priminė sukūkčiojimą, o stambus beformis kūnas sukretėjo.
– Vadinasi, jei pasikviesčiau apklausti vyruką, tu matytum, kada jis meluoja?
Treskus papurtė galvą.
– Nėra taip paprasta. Visų pirma, man reikalingas vaizdo įrašas. Visų antra, man reikia būti mačius
kortas, kad žinočiau, kada jis blefuoja. Kad galėčiau atsukti vaizdą atgal ir patyrinėti, ką jis daro
kitaip. Tarsi sutikrintum melo detektorių, ar ne? Prieš testą vyrukas turi pasakyti ką nors, kas tikrai
yra tiesa, pavyzdžiui, kuo jis vardu. O paskui ką nors, kas tikrai netiesa. Ir tada reikia šifruoti ženklus,
kad turėtum atskaitos tašką.
– Tai, kas tikrai tiesa, – murmėjo Haris. – Ir kas tikrai melas. Vaizdo įraše.
– Bet, kaip ir sakiau telefonu, negaliu nieko pažadėti.
*
Haris aptiko Beatę „Skausmo buveinėje“ – patalpoje, kurioje, kol dirbo Apiplėšimų skyriuje, ji
praleisdavo beveik visą laiką. „Skausmo buveinė“ buvo belangis kabinetas, prigrūstas kamerų ir
grotuvų, kad būtų galima peržiūrėti filmuotą apiplėšimų medžiagą, didinti detales ir atpažinti
grūdėtus žmonių atvaizdus bei neaiškius balsus telefoniniuose pokalbiuose. Bet dabar ji buvo
Kriminalinių ekspertizių tarnybos vadovė Briuno alėjoje, be to – išėjusi motinystės atostogų.
Ūžė prietaisai, ir sausas karštis raudonai nudažė jos blyškius, beveik permatomus skruostus.
– Sveika, – pasilabino Haris ir uždarė paskui save duris.
Mitri smulkutė moteris atsistojo, ir, jausdamiesi kiek nepatogiai, juodu apsikabino.
– Tu taip sulysai, – tarstelėjo ji.
Haris patraukė pečiais.
– Kaip sekasi... viskas?
– Kai Gregeris nori – miega. Kai nori – valgo. Ir beveik neverkia, – ji nusišypsojo. – Ir kol kas
man šito gana.
Haris pamanė, kad turi ką nors pasakyti apie Halvorseną. Ką nors, kas parodytų, jog neužmiršo.
Bet tinkami žodžiai nešovė galvon. Ir, tarsi tai nujausdama, Beatė pasiteiravo, kaip sekasi jam.
– Puikiai, – atsakė Haris ir klestelėjo ant kėdės. – Neblogai. Velniškai prastai. Nelygu, kada
paklausi.
– O kaip šiandien? – ji pasisuko į televizorių, paspaudė mygtuką, ir žmonės ekrane atbulomis
pasileido prie durų, virš kurių didžiosiomis raidėmis buvo parašyta STOROSENTERET.
– Mane kankina paranoja, – atsiliepė Haris. – Jausmas, kad medžioju kažką, kas manimi
manipuliuoja. Kad viskas apversta aukštyn kojom ir kad būtent jis verčia daryti mane tai, ką nori. Ar
tau pažįstamas toks jausmas?
– Taip, – prisipažino Beatė. – Vadinu jį Gregeriu. – Ji liovėsi sukusi vaizdą atgal. – Ar nori
pažiūrėti, ką aptikau?
Haris prisislinko kėdę arčiau. Nebuvo vien mitas, kad Beatė Len apdovanota ypatingais gebėjimais,
kad jos fusiform gyrus, ta smegenų dalis, kuri įsimena ir atpažįsta žmonių veidus, tokia išsivysčiusi ir
jautri, kad moteris virto vaikščiojančia nusikaltėlių kartoteka.
– Peržiūrėjau nuotraukas tų, kurie įsipainioję į bylą, – dėstė ji. – Sutuoktiniai, vaikai, liudininkai ir
taip toliau. Juk pamenu, kaip atrodo mūsų seni pažįstami.
Beatė vieną po kito rodė vaizdus.
– Štai, – tarė ji ir sustojo.
Vaizdas virpėdamas sustingo, buvo matyti nespalvota žmonių minia grūdėtais neryškiais veidais.
– Kur? – paklausė Haris ir jautėsi kvailas kaip visada, kai kartu su Beate Len tyrinėdavo veidus.
– Štai. Tas pats žmogus kaip ir šitoje nuotraukoje, – ji ištraukė iš aplanko vieną nuotrauką.– Ar gali
būti, kad tave medžioja šitas žmogus, Hari?
Haris nustebęs spoksojo į nuotrauką. Tada lėtai linktelėjo ir čiupo telefoną. Katrina Brat atsiliepė
po dviejų sekundžių.
– Apsivilk striukę, susitinkam garaže, – nurodė Haris. – Reikia kai kur nuvažiuoti.
*
Haris pasuko Uranienborgo gatve ir Majorstueno keliu, kad išvengtų Bogstado kelio sankryžų.
– Ar ji buvo tikra, kad tai jis? – kamantinėjo Katrina. – Stebėjimo kamerų vaizdo kokybė...
– Patikėk manim, – pertarė Haris. – Jei Beatė Len sako, kad tai jis, tai tikrai jis. Paskambink į
informaciją ir pasiteirauk jo namų telefono numerio.
– Išsaugojau jį savo mobiliajame, – atsiliepė Katrina ir išsitraukė aparatą.
– Išsaugojai? – Haris užmetė į ją akį. – Ar taip darai su visais, kurie įsivėlę į tavo nagrinėjamas
bylas?
– Aha. Sukuriu visiems vieną grupę. O kai byla išsprendžiama, grupę pašalinu. Tau irgi reikėtų
pabandyti. Užplūsta išties malonus jausmas, kai paspaudi mygtuką „Ištrinti“. Labai... konkretu.
Haris sustojo prie geltono namo Hofo rajone.
Visi langai buvo aklinai tamsūs.
– Filipas Bekeris, – nutęsė Katrina. – Tik pamanyk.
– Atmink, kad su juo tik pasikalbėsime. Gal skambino Vetlesenui dėl labai natūralių priežasčių.
– Iš telefono automato „Storosenteret“?
Haris pažvelgė į Katriną. Pro jos ploną kaklo odą matėsi, kaip pulsuoja kraujas. Jis nusuko akis ir
nužvelgė svetainės langą.
– Einam, – paragino jis. Tą akimirką, kai suėmė automobilio durelių rankenėlę, suskambo jo
mobilusis. – Klausau.
Balsas ragelyje buvo susijaudinęs, bet vis tiek dėstė trumpais, glaustais sakiniais. Haris įsiterpė į
kalbos srautą dviem „mhm“, nuostabos kupinais „ką?“ ir „kada?“
Galiausiai kitapus ryšio stojo tyla.
– Skambink į Operatyvaus valdymo skyrių, – nurodė Haris. – Pasakyk, kad į Hofo kelią atsiųstų du
artimiausius patrulių automobilius. Jokių sirenų, ir lai sustoja skirtingose kvartalo pusėse. Kodėl?
Nes viduje yra berniukas, ir mes nenorime Bekerio sujaudinti labiau, nei būtina. Gerai?
Akivaizdus pritarimas.
– Skambino Holmas, – Haris pasilenkė link Katrinos, atidarė daiktadėžę, panaršė ir surado
antrankių porą. – Losijus garaže ant automobilio jo žmonės aptiko pirštų atspaudų ir palygino su tais,
kuriuos turime byloje, – Haris ištraukė iš degimo spynelės raktus, pasilenkė ir iš po sėdynės išvilko
metalinę dėžę. Įkišo raktelį, atidarė dangtį ir išėmė juodą trumpavamzdį „Smith & Wesson“. – Esantys
ant priekinio stiklo su vienais sutapo.
Katrina suglaudė lūpas nebyliam „o“ ir klausiamai linktelėjo link geltono namo.
– Aha, – patvirtino Haris. – Profesoriaus Filipo Bekerio.
Jis stebėjo, kaip Katrinos Brat akys išsiplečia. Bet moters balsas išliko ramus:
– Nujaučiu, kad netrukus paspausiu mygtuką „Ištrinti“.
– Galbūt, – atitarė Haris, atidarė cilindrą ir patikrino, ar visuose lizduose yra šovinių.
– Nebus taip, kad du vyrai tokiu pačiu būdu grobia moteris, – ji palankstė galvą į šonus, tarsi
darydama apšilimą prieš bokso kovą.
– Protinga prielaida.
– Turėjome susiprasti, kai lankėmės čia pirmą kartą.
Haris žvelgė į ją ir mintijo, kodėl jo nepagauna toks susijaudinimas kaip jos. Kur tas svaiginantis
jausmas prieš suimant nusikaltėlį? Ar dingo dėl to, kad žino, jog jį tuojau pakeis tuštumos pojūtis,
kadangi vis tiek atvyko per vėlai, kad yra tik gaisrininkas, tvarkantis degėsius. Taip, bet ne visai.
Haris susivokė, kad jaučia kažką kito. Jis dvejojo. Pirštų atspaudų ir vaizdinės medžiagos iš
„Storsenteret“ visiškai pakaktų teisme, bet visa tai per lengva. Žudikas – ne toks, jis nedaro tokių
banalių klaidų. Tai ne tas pats žmogus, kuris ant sniego senio uždėjo Silvijos Otersen galvą, kuris
užšaldė policininką jo paties šaldiklyje, kuris nusiuntė Hariui laišką su eilute: Tu paklausi savęs: „Kas
nulipdė sniego senį?“
– Ką darom? – pasiteiravo Katrina. – Suimame patys?
 Iš balso Haris nenustatė, ar tai klausimas.
– Kol kas palauksim, kol atvyks pastiprinimas, – atsakė jis. – Tada paskambinsim.
– O jeigu jo nėra namie?
– Jis namie.
– O? Iš kur...
– Žvilgtelk į svetainės langą. Įsižiūrėk.
Ji nusuko žvilgsnį. Ir kai už didžiulio panoraminio svetainės lango pasikeitė šviesa, Haris suprato,
kad moteris susivokė. Kad šį šmėstelėjimą sukėlė įjungtas televizorius.
Jie nebyliai laukė. Buvo tylu. Sukrankė varna. Tada vėl įsivyravo tyla. Suskambo Hario telefonas.
Pastiprinimas atvyko.
Haris trumpai nupasakojo padėtį. Jam nereikalingi uniformuoti žmonės tol, kol nebus pakviesti,
kol neišgirs šūvio arba riksmo.
– Nustatyk begarsę aplinką, – priminė Katrina, jam baigus pokalbį.
Haris šyptelėjo, padarė, kaip lieptas, ir užmetė akį į pareigūnę. Pagalvojo apie jos veidą, prasivėrus
šaldiklio durims. Bet dabar jos veide nesimatė nei baimės, nei nervingumo, tik susikaupimas. Jis
įsikišo telefoną į striukės kišenę ir išgirdo, kaip šis stukteli į revolverį.
Haris išlipo iš automobilio, perėjo kelią ir atidarė vartus. Drėgnas takelio žvirgždas godžiai
prisisiurbė jiems prie batų. Haris nenuleido akių nuo plataus lango, ant baltos sienos ieškodamas
judančių šešėlių.
Tada sustojo ant laiptų. Katrina žvilgtelėjo į jį, o jis linktelėjo. Paspaudė durų skambutį. Giliai
viduje tąsiai ir dusliai sučirškė.
Jis laukė. Jokių žingsnių. Jokių šešėlių už matinio stiklo šalia paradinių durų. Haris žengtelėjo
pirmyn ir priglaudė ausį prie stiklo – paprastas, bet itin veiksmingas būdas nustatyti, kas vyksta name.
Bet neišgirdo nieko, netgi televizoriaus. Paėjo tris žingsnius atgal, įsikibo virš laiptų kyšančios
pakraigės, abiem rankomis sugriebė stoglatakius ir stiebėsi tol, kol buvo pakankamai aukštai, kad pro
langą matytų visą svetainę. Ant grindų, tiesiai prieš televizorių, sėdėjo kojas sukryžiavęs pilką
apsiaustą vilkintis žmogus. Milžiniškos ausinės kaip juoda aureolė juosė stambią galvą. Nuo ausinių
iki televizoriaus tęsėsi juodas laidas.
– Jis negirdi mūsų dėl ausinių, – pareiškė Haris, nusileido ir kaip tik spėjo pamatyti, kaip Katrina
suima durų rankeną. Durims prasiveriant pakštelėjo prie staktos priklijuotos gumos juostelės.
– Ko gero, mūsų laukia, – tyliai tarstelėjo Katrina ir žengė vidun.
Iš netikėtumo nebyliai keikdamasis Haris žengė paskui ją. Katrina jau pasiekė svetainės duris ir jas
atidarė. Tada liko stovėti kaip įbesta, kol prie jos priėjo Haris. Jis žengė į šoną, atsitrenkė į spintelę
(ant šios grėsmingai susvyravo vaza) ir galiausiai nutarė likti stovėti.
Iki nugara į juos sėdinčio žmogaus buvo likę mažiausiai šeši metrai.
Televizoriaus ekrane besijuokiančios moters piršto įsikirtęs mažylis svyrinėdamas mėgino
išlaikyti pusiausvyrą. Po televizoriumi stovinčio DVD leistuvo indikatoriaus lemputė mėlynai
blyksėjo. Harį apėmė jau pažįstamas jausmas – kad tragedija vėl pasikartos. Būtent taip: tyla,
mėgėjiški šeimos vaizdo įrašai, skirtumas tarp tada ir dabar. Tragedija, kuri jau prasidėjo, kuriai
trūksta tik galutinio įvykio.
Katrina parodė pirštu, bet Haris jau buvo pastebėjęs.
Žmogui už nugaros gulėjo pistoletas – tarp pusiau surinktos dėlionės ir „Gameboy“ žaidimo, tad
galima buvo pamanyti, jog ginklas žaislinis. „Glock 21“, šmėstelėjo Hariui ir jis pajuto šleikštulį,
kūnas įsitempė ir į kraują priplūdo dar daugiau adrenalino.
Jis turėjo dvi galimybes. Likti čia, prie durų, surikti Bekerio vardą ir tada susidurti su pasekmėmis:
kas bus, kai ginkluotas vyras pamatys į jį atstatytą revolverį. Arba jį nuginkluoti, kol dar yra
nepastebėti. Haris uždėjo ranką Katrinai ant peties ir stumtelėjo ją už savęs, o pats svarstė, kiek laiko
prireiks Bekeriui, kad atsigręžtų, pakeltų pistoletą, nusitaikytų ir paspaustų gaiduką. Hariui turėtų
pakakti keturių plačių žingsnių, jam už nugaros nebuvo šviesos šaltinio, kad nuo jo kristų šešėlis, o
televizoriaus ekrane per daug šviesos, kad ten atsispindėtų jo atvaizdas.
Haris įkvėpė ir ėmėsi veikti. Kaip galėdamas minkščiau pastatė koją ant parketo. Nugara
nesujudėjo. Per pusę antrojo žingsnio už nugaros jis išgirdo trenksmą. Ir instinktyviai suvokė, kad
nukrito vaza. Jis pamatė, kaip žmogus pasisuka, ir susidūrė su perkreipta Filipo Bekerio fizionomija.
Haris sustingo, jie spoksojo vienas į kitą, o televizoriaus ekraną Bekeriui už nugaros užliejo
juoduma. Bekeriui atvipo žandikaulis, tarsi vyras norėtų ką pasakyti. Akių baltymai buvo išvagoti
raudonio upėmis, o skruostai ištinę, tarsi jis būtų raudojęs.
– Pistoletas!
Tai buvo Katrinos balsas, Haris nesąmoningai pakėlė akis ir tamsiame televizoriaus ekrane pamatė
jos atspindį. Ji stovėjo prie durų pražergusi kojas, ištiesusi abi rankas, spaudžiančias ginklą.
Rodės, kad laikas sustojo, pavirto į tirštą beformę masę, iš kurios tikrovę fiksavo tik Hario juslės.
Toks įgudęs policininkas kaip Haris būtų instinktyviai puolęs ant grindų ir išsitraukęs ginklą. Bet
buvo ir kažkas kito, tingesnio už instinktus, ir tai nusvėrė. Vėliau Haris pakeis savo nuomonę, bet
pirmiausia manė, kad pasielgė būtent taip dėl to persekiojančio jausmo, dėl ant grindų tįsančio
negyvo vyro kūno, perverto policijos kulkos. Dėl žinojimo, kad priėjo savotišką liepto galą. Kad
nebepajėgia daugiau grumtis su vaiduokliais.
Haris žengtelėjo į dešinę, tiesiai į Katrinos ugnies liniją.
Sau už nugaros išgirdo aliejumi suteptą paslankų trakštelėjimą, kuris pasigirsta sumažinus
spaudimą į nuleistuką ir atleidus pirštą.
Bekerio ranka atsirėmė į grindis prie pat pistoleto. Jo pirštų krumpliai ir plaštaka buvo balti. Tai
reiškė, kad Bekeris remiasi visu kūno svoriu. Kita ranka – dešinioji – suėmusi laikė nuotolinio
valdymo pultelį. Jei taip sėdėdamas Bekeris čiuptų pistoletą dešine ranka, netektų pusiausvyros.
– Nė iš vietos, – prisakė Haris.
Vienintelis Bekerio judesys – jis dukart suklapsėjo akimis, tarsi norėdamas, kad Hario ir Katrinos
vaizdas išsisklaidytų. Haris veikė ramiai, bet ryžtingai. Pasilenkė pakelti ginklo, o šis pasirodė itin
lengvas. Toks besvoris, kad Hariui toptelėjo, jog dėtuvėje tikrai negali būti šovinių.
Jis įsikišo ginklą į kišenę šalia savo revolverio ir liko tupėti. Televizoriaus ekrane matė, kad
Katrina vis dar nusitaikiusi į juos, kad neramiai mindžikuoja nuo vienos kojos ant kitos. Jis ištiesė
ranką link Bekerio, o šis atsitraukė kaip baikštus gyvulys. Tada Haris nuėmė jo ausines.
– Kur Jonas? – paklausė Haris.
Bekeris spoksojo į Harį, tarsi nesuprastų nei kalbos, nei įvykių.
– Jonas? – pakartojo Haris. Tada suriko: – Jonai! Jonai, ar tu čia?!
– Ša, – ėmėsi maldyti Bekeris. – Jis miega, – vyro balsas priminė lunatiką. Tarsi būtų prisigėręs
raminamųjų.
Bekeris bakstelėjo į ausines.
– Jam negalima nubusti.
 Haris nurijo.
– Kur jis?
– Kur? – Bekeris pakreipė stambią galvą ant šono ir įsistebeilijo į Harį, tarsi tik dabar būtų
įsisąmoninęs jo buvimą greta. – Žinoma, kad savo lovoje. Visi berniukai turi miegoti savo lovose, –
balso tonas kilo ir leidosi, tarsi atkartotų dainą.
Haris čiuptelėjo kitą kišenę, išsiėmė antrankius.
– Ištiesk rankas, – paliepė jis.
Bekeris vėl sumirksėjo.
– Tai dėl tavo paties saugumo.
Tai buvo iki skausmo įgrisusi frazė. Ją kalė į galvą jau Policijos mokykloje, tie žodžiai visų pirma
turėjo nuraminti suimamąjį. Bet kai Haris išgirdo save tai sakant, staiga suvokė, kodėl žengė į ugnies
liniją. Ir kad padarė tai ne dėl vaiduoklių.
Bekeris tarsi maldaudamas pakėlė rankas prieš policininką, ir apimdamas liesus plaukuotus vyro
riešus trakštelėjo plienas.
– Sėdėk, – paliepė Haris. – Ji tave prižiūrės.
Haris atsikėlė, pasuko link durų ir Katrinos. Ši nuleido revolverį ir jam nusišypsojo, o akys įstabiai
švytėjo. Tarsi ten, kažkur giliai, rusėtų ugnis.
– Ar tau viskas OK? – paklausė Haris. – Katrina?
– Žinoma, – nusijuokė ji.
Haris delsė. Tada nuėjo ir ėmė kilti laiptais. Jis prisiminė, kur yra berniuko kambarys, bet
pirmiausia pravėrė kitas duris. Tarsi norėdamas užvilkinti laiką. Bekerio miegamajame šviesa
nedegė, bet buvo galima įžvelgti dvigulę lovą. Nuo vienos pusės buvo nuimti patalai. Tarsi jis žinotų,
kad žmona niekada nebegrįš.
Paskui Haris stabtelėjo prie Jono kambario. Prieš atidarydamas išvaikė visas mintis ir visus
vaizdinius. Tamsoje pasklido švelnus nedarnus skambčiojimas, ir nors jis nieko nematė, žinojo, kad
pro duris įsiveržęs oro gūsis išjudino nedidelius vėjo varpelius, – mat savo kambaryje Olegas turėjo
lygiai tokius pačius nuo lubų kabančius daikčiukus. Haris įėjo ir po antklode kažką pastebėjo. Bandė
išgirsti kvėpavimą. Bet girdėjo tik nenorinčius nuščiūti vibruojančius tonus. Jis uždėjo ranką ant
apkloto. Vieną akimirką jį sukaustė išgąstis. Nors fizinio pavojaus čia, viduje, jam niekas nekėlė, jis
susivokė, ko bijo. Vienas žmogus, jo buvęs šefas Bjarnė Meleris, kartą jam tai apibrėžė. Jis baiminosi
savo žmogiškumo.
Haris atsargiai nutraukė antklodę nuo lovoje gulinčio kūno. Ten tįsojo Jonas. Tamsoje tikrai
atrodė, kad vaikas miega. Jei nekreipsi dėmesio į atmerktas ir į lubas spoksančias akis. Haris
pastebėjo pleistrą jam ant dilbio. Pasilenkė prie berniuko pražiotos burnos ir uždėjo ranką jam ant
kaktos. Ir krūptelėjo, pajutęs odos šilumą ir jam į ausį plūstantį šiltą orą. Pasigirdo mieguistas
šnabždesys:
– Mamyte?
Harį pribloškė jo paties reakcija. Gal dėl to, kad galvojo apie Olegą. O gal dėl to, kad galvojo apie
save vaikystėje, kai buvo mažas berniukas Upsaloje, kuris kartą nubudo ir pamanęs, kad ji vis dar
gyva, nuskubėjo į tėvų miegamąjį, o ten pamatė dvigulę lovą, kurios vienoje pusėje patalai buvo
nurinkti.
Šiaip ar taip, Haris neįstengė sulaikyti ašarų, staiga suplūdusių jam į akis ir pildžiusių jas tol, kol
susiliejo Jono veidas. O tada dviem šiltomis srovelėmis jos nutekėjo skruostais žemyn, kol rado
griovelius, vedančius iki lūpų kampučių, ir Haris pajuto nuosavo sūrumo skonį.
 IV DALIS
20 skyrius
Septyniolikta diena. Akiniai nuo saulės

Septintą ryto Haris atidarė dvidešimt trečios kalėjimo kameros duris. Bekeris visiškai apsirengęs
sėdėjo ant gulto ir žvelgė į jį bereikšmėmis akimis. Vidury kameros Haris pasistatė kėdę, kurią
pasiėmė iš budinčiojo kabineto. Ši penkių kvadratinių metrų dydžio patalpa buvo skirta tiems, kurie
sulaikyti vienai parai arba atsiunčiami iš policijos skyriaus kardomajam kalinimui. Apžergęs kėdę
Haris pasiūlė Bekeriui cigaretę iš sumaitoto „Camel“ pakelio.
– Vargu ar čia leidžiama rūkyti, – mestelėjo Bekeris.
– Jei lindėčiau čia, laukdamas nuosprendžio iki gyvos galvos, – pertarė Haris, – manau, kad
surizikuočiau.
Bekeris tik dėbtelėjo.
– Nagi, – paragino Haris, – nerasi geresnės vietos slaptai užsitraukti dūmelį.
Profesorius kvailai išsiviepė ir čiupo iš pakelio išlindusią cigaretę.
– Atsižvelgiant į visas aplinkybes, Jonas laikosi gerai, – dėstė Haris ir išsitraukė žiebtuvėlį. –
Pasikalbėjau su Bendiksenais, ir jie sutiko kelioms dienoms jį priglausti. Teko šiek tiek pasiginčyti su
socialiniais darbuotojais, bet galiausiai sutiko ir jie. O žinios apie suėmimą žiniasklaidos dar
nepasiekė.
– Kodėl ne? – paklausė Bekeris, atsargiai traukdamas orą virš žiebtuvėlio liepsnos.
– Apie tai pakalbėsiu vėliau. Bet tikriausiai supranti, kad jei nebendradarbiausi, negalėsiu ilgiau
slėpti žinių.
– Aha, tai tu esi gerasis faras. O tas, kuris mane tardė vakar, blogasis, ar ne?
– Teisingai, Bekeri, esu gerasis faras. Ir mielai užduočiau tau keletą neoficialių klausimų. Kad ir ką
pasakytum, tai negali būti ir nebus panaudota prieš tave. Sutinki?
Bekeris gūžtelėjo.
– Vakar tave apklausęs Espenas Lepsvikas mano, kad tu meluoji, – tarė Haris ir lubose įtaisyto
dūmų detektoriaus kryptimi išpūtė melsvą dūmų kamuolį.
– Apie ką?
– Kad su Kamila Losijus tik pasikalbėjai garaže ir tada išėjai.
– Tai tiesa. O ką mano jis?
– Tai, ką vakar naktį tau ir pasakė. Kad ją pagrobei, nužudei ir paslėpei.
– Tai beprotybė! – pratrūko Bekeris. – Mes tik pasikalbėjome, tai tiesa!
– Tai kodėl atsisakai papasakoti, apie ką kalbėjotės?
– Juk sakiau, kad tai asmeniška.
– Ir prisipažįsti, kad tądien, kai buvo rastas negyvas Idaras Vetlesenas, jam skambinai, bet numanau,
kad tai, apie ką su juo kalbėjaisi, irgi apibūdinsi kaip asmenišką dalyką?
 Bekeris apsidairė, tarsi tikėdamasis, kad kur nors netoliese stovi peleninė.
– Paklausyk. Nepadariau nieko neteisėto, bet nenorėjau atsakinėti į klausimus be savo advokato. O
jis ateis tik šiandien, kiek vėliau.
– Vakar vakare siūlėme tau advokatą, kuris būtų atėjęs iškart.
– Noriu gero advokato, o ne vieno iš tų... pasamdytų savivaldybės. Ar nebūtų metas man pasakyti,
kodėl manote, kad kažką padariau tai Losijaus žmonai?
Harį apstulbino žodžių pasirinkimas. Arba, tiksliau sakant, Kamilos apibūdinimas. Losijaus žmona.
– Jeigu ji dingusi be žinios, jums derėtų sulaikyti Eriką Losijų, – tvirtino Bekeris. – Juk visada
paaiškėja, kad piktadarys – sutuoktinis, ar ne?
– Taip, – atsiliepė Haris. – Bet tuo metu, kai ji dingo, jis turi alibi – buvo darbe. Tu sėdi čia, nes
mes manome, jog esi Sniego Senis.
Bekeriui atvipo žandikaulis, jis suklapsėjo akimis kaip ir praeitą naktį svetainėje Hofo kelyje. Haris
mostelėjo į cigaretę, rūkstančią profesoriui tarp pirštų.
– Kad neįsijungtų signalizacija, tau teks šiek tiek įtraukti.
– Sniego Senis? – išsprūdo Bekeriui. – Bet juk tai buvo Vetlesenas.
– Ne, – atsiliepė Haris. – Mes žinome, kad nebuvo.
Bekeris dusyk klaptelėjo akimis, tada pratrūko kvatoti tokiu sausu ir kimiu juoku, kad šis prilygo
kosuliui.
– Tai štai kodėl jūs nepranešėte žiniasklaidai. Šiai nederėtų sužinoti, kad apsikvailinote. O kol kas
beviltiškai ieškote tikrojo nusikaltėlio. Arba bent jau potencialaus.
– Teisingai, – patvirtino Haris ir patraukė dūmo. – Ir šią akimirką juo esi tu.
– Šią akimirką? Maniau, tavo pareiga yra mane įtikinti, jog puikiai viską žinai, tada galėčiau iškart
prisipažinti.
– Bet aš ne viską žinau, – pataisė Haris.
Bekeris primerkė vieną akį:
– Ar tai koks pokštas?
Haris patraukė pečiais.
– Tiesiog šeštasis pojūtis. Man reikia, kad mane įtikintum, jog esi nekaltas. Trumpa apklausa tik
sustiprino įspūdį, kad esi žmogus, turintis daug paslapčių.
– Neturėjau ko slėpti. Noriu pasakyti, neturiu. Tiesiog nematau reikalo pasakoti jums asmeniškų
dalykų, kadangi nepadariau nieko blogo.
– Dabar gerai paklausyk, Bekeri. Manau, kad nesi Sniego Senis ir nenužudei Kamilos Losijus. Ir
manau, kad esi logiškai mąstantis žmogus. Supranti, kad patirsi mažiau bėdų, jei man papasakosi
asmeniškus dalykus čia ir dabar, užuot rytoj susilaukęs žiniasklaidos antpuolio laikraščiuose:
profesorius Filipas Bekeris suimtas ir įtariamas serijinėmis žmogžudystėmis Norvegijoje. Juk žinai:
net jeigu tave išteisins ir poryt išleis, tavo vardas vis tiek bus siejamas su tomis antraštėmis. Taip pat
ir tavo sūnaus.
Haris stebėjo, kaip po neskusta Bekerio kaklo oda aukštyn žemyn šokčioja Adomo obuolys. Matė,
kaip smegenys daro išvadas. Paprastas. Ir tuomet pasigirdo. Kupinas kančios balsas, kurį, kaip iš
pradžių pamanė Haris, paveikė neįprasta cigaretė.
– Mano žmona Birtė buvo paleistuvė.
– Štai kaip? – Haris mėgino nuslėpti nuostabą.
 Bekeris numetė cigaretę ant cementinių grindų, pasilenkė priekin ir iš užpakalinės kišenės
išsitraukė juodą užrašų knygelę.
– Radau ją kitą dieną po Birtės dingimo. Užrašai gulėjo jos rašomojo stalo stalčiuje net nepaslėpti.
Iš pirmo žvilgsnio viskas pasirodė labai nekalta. Priminimai apie kasdienius dalykus ir telefonų
numeriai. Bet aš patikrinau telefonų numerius informacijoje, tokie neegzistuoja. Tai buvo kodai. Bet,
deja, mano žmona nebuvo itin gera kodų meistrė. Man prireikė vos vienos dienos, kad visus juos
iššifruočiau.
*
Erikas Losijus vadovavo nuosavai kraustymosi paslaugas teikiančiai kompanijai „Išvalyk ir
išsikraustyk“, radusiai nišą mažoje nelabai pelningoje rinkoje dėl standartinių kainų, agresyvios
pasiūlos, pigios svetimšalių darbo jėgos ir sutarčių, kuriose jis reikalavo užmokesčio grynaisiais, kai
tik transporto priemonės bus pakrautos, bet dar nepajudėjusios tikslo link. Jis nė karto neprarado
pinigų, kadangi, be viso kito, sutartyse smulkiomis raidelėmis buvo parašyta, kad bet kokie skundai
dėl apgadinimo ar vagystės turi būti pateikti per dvi dienas, o tai praktiškai reiškė, kad
devyniasdešimt procentų skundų pasieks juos per vėlai ir galės būti atmesti. Kalbant apie likusius
dešimt procentų, Erikas Losijus įsigudrino tapti nepasiekiamas arba užvilkindavo įprastas procedūras,
ir jos tiek išvargindavo, kad netgi tie, kurie persikraustydami prarasdavo plazminius televizorius
arba aptikdavo sudaužytus pianinus, galų gale nuleisdavo rankas.
Erikas Losijus darbą šioje srityje pradėjo dar jaunas pas buvusį „Išvalyk ir išsikraustyk“
šeimininką. Šis buvo jų šeimos draugas, ir į tą vietelę jį įtaisė gimdytojas.
„Vaikis per didelis nenuorama, kad eitų mokytis, ir per daug sumanus, kad būtų pastumdėlis, –
nupasakojo tėvas savininkui. – Ar jį paimsi?“
Tapęs atsakingas už pardavimą, Erikas netrukus pagarsėjo savo žavesiu, dalykiškumu ir brutalumu.
Iš motinos jis paveldėjo rudas akis, iš tėvo – tankius garbanotus plaukus, buvo atletiško sudėjimo, ir
dažnai moterys atsisakydavo ankstesnių ketinimų priimti kitų firmų pasiūlymus ir nedelsdamos
pasirašydavo sutartis. Be to, kai retais atvejais kompanijai tekdavo pateikti pasiūlymą dėl didesnio
projekto, vaikinas pasirodydavo protingas, puikiai operuodavo skaičiais, rinkdavosi gudrius taktinius
žingsnius. Kainos buvo žemos, o kompensacijos už pradingimą ar apgadinimą – didelės. Po penkerių
metų kompanija gavo nemažą pelną, o Erikas tapo savininko dešiniąja ranka beveik visose verslo
srityse. Bet per vieną palyginti paprastą persikraustymą prieš pat Kalėdas – pernešant stalą į naująjį
Eriko kabinetą greta šefo – savininkas patyrė širdies smūgį ir sukniubo be gyvybės ženklų. Po kelių
dienų Erikas kaip išmanydamas guodė savininko žmoną – o jis išmanė tai labai neblogai – ir praėjus
savaitei po laidotuvių jie susitarė dėl beveik simboliškos sumos pervedimo; suma atitiko Eriko
apibūdintą „nediduką verslą nelabai pelningoje rinkoje su dideliais pavojais ir menku pelnu“. Visgi
jis pareiškė, kad svarbiausia bus tai, jog kažkas ir toliau tęs jos vyro darbus. Tai išgirdus rudose
moters akyse sužibo ašara, ji uždėjo savo virpančią ranką ant Losijaus ir priminė, kad jis asmeniškai
pas ją lankytųsi ir praneštų, kaip sekasi. Taip Erikas Losijus tapo „Išvalyk ir išsikraustyk“ savininku,
ir pirmas jo darbas buvo sviesti į šiukšliadėžę visus skundus dėl apgadinimų ir praradimų, perrašyti
sutartis, nusiųsti laiškus visiems namų savininkams turtingoje vakarinėje Oslo dalyje, kur žmonės
kraustėsi daugiausia ir kainos jiems rūpėjo labiausiai.
Sulaukęs trisdešimties Erikas Losijus užsidirbo „BMW“ automobiliams, vasarnamiui šiauriau nuo
Kanų ir penkių šimtų kvadratinių metrų ploto namui Tveitoje, kur saulės neužstoja aukšti
daugiabučiai namai, kokiuose užaugo pats. Trumpai sakant – jis užsidirbo Kamilai Sandenai.
Kamila buvo kilusi iš bankrutavusios aukštuomenės, besivertusios drabužių gamyba, ir anksčiau
gyveno Blomenholmo vakarinėje dalyje – vietovėje, kuri jam, darbininko sūnui, buvo tokia pat
svetima kaip ir prancūziškas vynas, kurį dabar savo rūsyje Tveitoje jis krovė į metro aukščio krūvas.
Bet kai anuomet įžengė į didžiulį namą ir išvydo visus tuos daiktus, kuriuos reikės pervežti, jis aptiko
tai, ko dar neturi, taigi būtinai privalo įsigyti – klasę, stilių, prabangą ir savaime suprantamą
viršenybę, kurią tik pabrėžia mandagumas ir šypsenos. Ir viso to įsikūnijimas buvo klientų dukra
Kamila, sėdinti balkone ir žvelgianti į Oslo fiordą pro akinius nuo saulės, kurie, Eriko išmanymu,
galėjo būti nupirkti kad ir artimiausioje degalinėje, bet ant jos atrodė kaip „Gucci“, „Dolce &
Gabanna“ ar kokie ten tie kiti firmų pavadinimai.
Dabar jis jau buvo susipažinęs su tais firminiais ženklais.
Išskyrus porą paveikslų, kurie turėjo būti parduoti, jis pervežė visus jų daiktus į ne tokį didelį namą
ne tokiu prašmatniu adresu ir nesulaukė nė vieno nusiskundimo dėl daiktų, kuriuos nukniaukė iš
krovinio. Netgi tada, kai Kamila Losijus stovėjo su nuotakos suknele prie bažnyčios Tveitoje, apsupta
nebylių liudininkų – aukštų daugiabučių, jos tėvai savo nepritarimą išreiškė tik sugižusiomis veido
išraiškomis. Galbūt dėl to, kad suvokė, jog Erikas ir Kamila vienas kitą savotiškai papildo: jam
trūksta stiliaus, o jai – pinigų.
Erikas elgėsi su Kamila kaip su princese, o ji skatino tokį vyruko elgesį. Jis dovanojo moteriai
viską, ko tik ši užsigeisdavo, miegamajame palikdavo ją ramybėje, kai tik ji panorėdavo, ir
nereikalaudavo nieko, nebent pasigražinti, kai drauge eidavo į miestą arba vakarienės pasikviesdavo
poreles, „su kuriomis puoselėjo draugiškus santykius“, t. y. jo vaikystės draugus. Retkarčiais jai
kildavo mintis, gal jis tikrai ją mylįs, ir pamažu tikslo siekiančiam ir sunkiai dirbančiam berniokui iš
rytinės miesto dalies ji pajuto didžiulį švelnumą.
Erikas savo ruožtu buvo itin patenkintas. Nuo pat pradžių jis suprato, kad Kamila nėra karšto
kraujo. Tiesą sakant, jo akimis, tai buvo viena iš aplinkybių, kuri, palyginti su merginomis, prie kurių
jis buvo pripratęs, pakylėjo šią moterį į kitą, aukštesnę, sferą. Savo fizinius poreikius jis vis tiek
patenkindavo per intymius ryšius su klientėmis. Erikas priėjo prie išvados, kad kraustymasis kažkaip
paveikia žmones – šie tampa sentimentalūs, susikrimtę ir atviri naujoms patirtims. Šiaip ar taip,
išsiskyrusias, vienišas, su partneriais gyvenančias ir ištekėjusias ponias jis dulkindavo laiptų
aikštelėse, ant valgomojo stalų, ant plastikine plėvele apdengtų čiužinių ir ką tik išplautų parketo
grindų. Tarp apklijuotų kartoninių dėžių ir aidą metančių plikų sienų, svarstydamas, ką šįkart nupirkti
Kamilai.
Žinoma, tokia padėtis atrodė tobula, nes su tomis moterimis jam daugiau niekada netekdavo
susidurti. Jos ketindavo persikraustyti ir pranykti. Visos taip ir padarė. Išskyrus vieną.
Birtė Olsen buvo tamsiaplaukė, miela ir puikavosi kūnu, tinkančiu demonstruoti vyrams skirtame
žurnale Penthouse. Moteris buvo jaunesnė už jį, o dėl skambaus balso ir nesklandžių sakinių atrodė
dar jaunesnė. Ji buvo du mėnesius nėščia, su būsimo vaiko tėvu, vyruku iš vakarinės dalies, su kuriuo
ketino susituokti, kraustėsi iš Tveitos rajono, kur gyveno ir pats Erikas. Ji ruošėsi persikelti kiek
arčiau centro, į Hofo kelią. Tai buvo persikraustymas, su kuriuo Erikas Losijus galėjo susitapatinti. Ir,
paėmęs ją ant paprastos paminkštintos kėdės vidury apsilaupiusios svetainės, praregėjo, kad patyrė
seksą, be kurio nebegali gyventi.
Tiesiai šviesiai, Erikas Losijus sutiko savo antrąją pusę.
Taip, būtent, nes jis galvojo, kad ji ir elgiasi vyriškai. Neapsimeta, kad nori kažko kito nei iškrušti
kito žmogaus smegenis. Tam tikra prasme jie tą ir tedarė. Pradėjo mažiausiai kartą per mėnesį
susitikinėti ištuštėjusiuose butuose, iš kurių buvo kraustomasi arba į kuriuos ketinama įsikraustyti, ir
visada mėgaudavosi rizika, kad gali būti aptikti. Jie buvo greiti, viską darė ryžtingai, ir jų apeigos
tapo nusistovėjusios ir nekintančios. Vis tiek Erikas Losijus džiaugėsi šiais susitikimais kaip vaikas
Kalėdomis: neapsimestinis, keblumų nekeliantis džiaugsmas, kurį tik sustiprina žinojimas, kad viskas
bus taip, kaip visada, ir lūkesčiai bus patenkinti. Jie gyveno paralelinius gyvenimus, kūrė paralelines
tikroves, ir, regis, abiem tai patiko. Taigi jie ir toliau susitardavo dėl susitikimų, šiuos sutrikdė tik
gimdymas, kuris, laimei, baigėsi Cezario pjūviu, kiek ilgesnės atostogos, gana nekalta lytiškai
plintanti liga, kurios ištakų jis nei galėjo, nei mėgino atsekti. O dabar, po dešimties metų, pustuščiame
bute Tošhuvo rajone aukštas trumpai kirptas tipas balsu, primenančiu žoliapjovės džeržgimą, ant
kartoninės dėžės sėdintį Eriką Losijų kamantinėjo, ar jis pažįsta Birtę Beker.
Erikas Losijus nurijo seiles.
Vyriškis prisistatė kaip Haris Hūlė, Smurtinių nusikaltimų skyriaus inspektorius, bet labiau
panėšėjo į jo samdytus nešikus, o ne į vienokį ar kitokį inspektorių. Policininkai, su kuriais Erikui
teko susidurti, kai jis pranešė apie Kamilos dingimą, buvo iš Asmenų paieškos skyriaus. Bet kai
vyriškis parodė savo tapatybės kortelę, Erikui pirmiausia toptelėjo mintis, kad jis apsilankė pranešti
naujienų apie Kamilą. Ir – kadangi pareigūnas iš anksto nepaskambino, bet susirado jį čia – jis ėmė
baimintis, kad žinios bus nekokios. Todėl perkraustymo darbus vykdančius vaikinukus jis išsiuntė į
lauką ir pasiūlė inspektoriui atsisėsti, o pats išsitraukė cigaretę ir mėgino pasiruošti tam, ką netrukus
išgirs.
– Na? – laukė inspektorius.
– Birtė Beker? – kartojo Erikas Losijus ir bandė prisidegti cigaretę bei sparčiai mąstyti. Jam
nepavyko nei viena, nei kita. Dievulėli, jam nepavyko mąstyti netgi lėtai.
– Aš suprantu, kad tau reikia susiimti, – pareiškė inspektorius ir pats išsitraukė cigarečių pakelį. –
Tad taip ir padaryk.
Erikas stebėjo, kaip inspektorius prisidega „Camel“, ir prisilenkė, šiam ištiesus ranką su vis dar
degančiu žiebtuvėliu.
– Ačiū, – burbtelėjo Erikas ir įtraukė taip giliai, kad suspragsėjo tabakas.
Dūmai užpildė plaučius, ir užplūdo jausmas, kad jam į kraują patekęs tabakas šalina visas kliūtis.
Jis taip ir manė, kad anksčiau ar vėliau tai įvyks, kad policija vienaip ar kitaip aptiks jo ir Birtės ryšį
ir prisistatys su klausimais. Bet dabar jo mintys sukosi tik apie tai, kaip viską nuslėpti nuo Kamilos.
Nuo šiol viskas yra kitaip. Tiesą sakant, būtent nuo šios akimirkos. Juk iki dabar jam nė netoptelėjo,
kad policija gali pagalvoti, jog šiuodu dingimai susiję.
– Birtės vyras Filipas Bekeris aptiko užrašų knygelę, kurioje Birtė buvo prirašiusi gana lengvai
iššifruojamų kodų, – dėstė policininkas. – Joje buvo telefonų numeriai, datos ir trumpos žinutės. Jos
nepaliko abejonės, kad Birtė nuolatos mėgavosi santykiais su kitais vyrais.
– Vyrais? – nuslydo Erikui nuo liežuvio.
– Jei tai suteiks paguodos, Bekeris mano, kad su tavimi ji susitikinėdavo dažniausiai. Kiek supratau,
kaskart naudodavotės skirtingais adresais?
Erikas neatsakė, tiesiog pasidavė jausmui, kad sėdi valtyje ir stebi potvynio bangą, augančią ties
horizontu.
– Taigi Bekeris susirado tavo adresą, prigriebė sūnaus žaislinį pistoletą, panašų į „Glock 21“,
nusigavo iki Tveitos ir laukė, kol grįši namo. Jis sakė, kad norėjo pamatyti baimę tavo akyse. Grasinti
tau, kol papasakosi viską, ką žinai, tada perduoti tavo vardą mums. Jis nusekė paskui į garažą riedantį
automobilį, bet paaiškėjo, kad parvažiavo tavo žmona.
– Ir jis... jis...
– Jai viską papasakojo, taip.
Erikas atsikėlė nuo kartoninės dėžės ir nuėjo prie lango. Iš buto vėrėsi vaizdas į Tošhuvo parką,
Oslas maudėsi blausioje ryto šviesoje. Erikui nepatiko seni daugiabučiai, iš kurių vėrėsi vaizdas. Tai
reiškė laiptus. Kuo daugiau vaizdo, tuo daugiau laiptų ir brangesni butai, taigi prašmatnesni ir
sunkesni daiktai, didesnės kompensacijos, tuo daugiau dienų, kai jo vyrukai pasiima nedarbingumo
pažymas. Bet taip jau nutinka, kai surizikuoji nustatyti nekintančias žemas kainas ir visada laimi
bjauriausių darbų konkursą. Atėjus laikui, už kiekvieną riziką tenka susimokėti. Erikas įkvėpė ir
išgirdo, kaip policininko kojos brūkši ant medinių grindų. Jis žinojo, kad pareigūnas nepasiduos,
pritaikius kokią nors vilkinimo taktiką. Tai buvo toks skundas dėl suniokoto turto, kokio nenusviesi į
šiukšlių dėžę. Birtė Olsen, dabar Beker, buvo pirmoji klientė, dėl kurios jis patirs nuostolių.
*
– Tada jis papasakojo, kad su Birte Beker palaikė ryšį dešimtį metų, – dėstė Haris. – Ir kad kai
pirmą kartą susitiko ir su ja permiegojo, ji laukėsi savo vyro kūdikio.
– Laukėsi mergaitės arba berniuko nuo savo vyro, – pataisė Rakelė ir pakumščiavo pagalvę, kad
geriau jį matytų. – O ne savo vyro.
– Mhm, – sutiko Haris, pasirėmė ant alkūnės, persisvėrė per Rakelę ir nuo spintelės prie lovos
pasičiupo cigarečių pakelį. – Ne daugiau nei aštuonis iš dešimties kartų.
– Ką?
– Per radiją pranešė, kad maždaug penkiolika dvidešimt procentų Skandinavijos vaikų turi kitą
tėvą, nei patys mano, – iš pakelio Haris iškratė cigaretę ir iškėlė ją pro žaliuzes besiskverbiančioje
popiečio šviesoje. – Pasidalijam?
Rakelė nebyliai linktelėjo. Ji nerūkė, bet kai jie draugavo, pasimylėję visada taip darydavo:
pasidalydavo viena cigarete. Kai Rakelė pirmą kartą paprašė paskanauti cigaretės, prisipažino Hariui,
kad nori pajusti tą, ką ir jis, nori būti apnuodyta ir stimuliuojama kaip jis, suartėti su juo tiek, kiek tik
gali. O Haris pagalvojo apie visas jo sutiktas mergšes narkomanes, kurios pirmą švirkštą susibedė
būtent dėl tokios idiotiškos priežasties, ir nesutiko. Bet jai pavyko jį įkalbėti, ir laikui bėgant tai tapo
ritualu. Kai mylėdavosi lėtai, ilgai ir uždelsdami, cigaretės rūkymas būdavo kaip mylėjimosi
pratęsimas. Kitais kartais prilygdavo taikos pypkės sutraukimui po mūšio.
– Bet tą vakarą, kai pradingo Birtė, jis turi alibi, – pasakojo Haris. – Vaikinukų susiėjimas Tveitoje,
kuris prasidėjo šeštą vakaro ir tęsėsi pernakt. Mažiausiai dešimt liudininkų, dauguma gerokai
prisisiurbę, bet niekam nebuvo leista išeiti iki šeštos ryto.
– Kodėl slepiate, kad Sniego Senis laisvėje?
– Tol, kol jis mano, kad mes tariamės sulaikę nusikaltėlį, tikėtina, kad elgsis romiai ir daugiau
nežudys. Ir nebus toks apdairus, jei manys, kad medžioklė atšaukta. O kol kas galime ramiai kapstytis
ir artėti.
– Ar girdžiu ironiją?
– Galbūt, – tarė Haris ir ištiesė jai cigaretę.
– Taigi ne visai tuo tiki?
– Manau, jog mūsų vadovai turi daug priežasčių slėpti, kad Vetlesenas nebuvo mūsų vyrukas.
Policijos viršininkas ir Hagenas surengė spaudos konferenciją, kurioje sveikino vienas kitą, kad byla
išspręsta...
Rakelė atsiduso:
– Visgi kartais aš ilgiuosi policijos skyriaus.
– Mhm.
Rakelė apžiūrėjo cigaretę.
 – Ar kada buvai neištikimas, Hari?
– Apibūdink neištikimybę.
– Užsiiminėjai seksu su kitu žmogumi nei tas, su kuriuo draugauji.
– Taip.
– Turiu omeny, kai buvai su manimi.
– Žinai, kad tiksliai pasakyti negaliu.
– OK, tada būdamas blaivus.
– Ne, niekada.
– Tai ką manai apie mane? Kad esu čia?
– Ar tai suktas klausimas?
– Aš kalbu rimtai, Hari.
– Žinau. Tiesiog nesu tikras, ar noriu atsakyti.
– Tada nebegausi cigaretės.
– Oi. OK. Manau, jog geidi manęs, bet trokšti geisti jo.
Tarsi įstrigę miegamojo prieblandoje žodžiai liko tvyroti virš jų.
– Tu toks... nešališkas, – mestelėjo Rakelė, ištiesė Hariui cigaretę ir sukryžiavo rankas.
– Gal nekalbėkim apie tai? – pasiūlė Haris.
– Bet aš privalau apie tai kalbėti! Ar nesupranti? Kitaip išprotėsiu. Dieve, aš jau pamečiau protą.
Esu čia, kai... – ji užsitraukė antklodę iki kaklo.
Haris atsisuko ir pasislinko prie jos. Moters dar neprilietus, ji užmerkė akis, atlošė galvą ir pravėrė
lūpas; Haris girdėjo, kaip jos alsavimas dažnėja. Ir paklausė savęs, kaip ji šitai sugeba? Nuo gėdos
prie geidulingumo taip greitai? Kaip ji gali būti tokia... nešališka?
– Ar tu manai, – prabilo jis ir pastebėjo, kad ji atmerkė akis ir įsispoksojo į lubas kupina nuostabos
ir nusivylimo, kad prisilietimo taip ir nesulaukė, – kad sąžinės priekaištai mus jaudina? Kad mes
neištikimi ne dėl to, kad nepaisome graužiančios sąžinės, o kaip tik todėl, kad ji mus graužia?
Ji dukart mirktelėjo.
– Gal čia yra tiesos, – galiausiai pritarė ji. – Bet ne vien tai. Ne šį kartą.
– Šį kartą?
– Taip.
– Kartą tavęs klausiau, o tu pasakei...
– Melavau, – prisipažino ji. – Buvau neištikima prieš tai.
– Mhm.
Jie gulėjo tylėdami ir klausėsi iš toli sklindančio popietinio Pilestredo gaudesio. Rakelė atėjo pas jį
tiesiai iš darbo, jis numanė, koks jos ir Olego dienos grafikas, tad žinojo, kad jai tuoj reikės išeiti.
– Ar žinai, už ką tavęs nekenčiu? – galiausiai paklausė Rakelė ir smarkiai timptelėjo jam už ausies.
– Kad esi toks velniškai išdidus ir užsispyręs, kad net nepaklausi, ar tai nutiko mums draugaujant.
– Na, – atsiliepė Haris, paimdamas pusiau surūkytą cigaretę, ir įsistebeilijo į jos nuogą kūną, jai
staiga pakilus iš lovos. – Kodėl norėčiau tai žinoti?
– Dėl tos pačios priežasties kaip ir Birtės vyras. Kad atskleistum melą. Kad būtų išklota tiesa.
– Manai, kad žinodamas tiesą Filipas Bekeris yra mažiau nelaimingas?
 Ji per galvą užsitempė megztinį: juodą siaurą šiurkščios vilnos drabužį, tampriai priglundantį prie
minkštos odos. Haris pagalvojo, kad jei kam nors ir pavydi, tai šiam megztiniui.
– Žinai ką, pone Hūle? Kaip žmogus, kurio darbas susideda iš nemalonios tiesos atkapstymo, tu
tikrai mėgaujiesi gyvendamas melu.
– OK, – atitarė Haris ir sumaigė cigaretę peleninėje. – Klausau.
– Tai nutiko Maskvoje, kai buvau kartu su Fiodoru. Ambasadoje ėmė dirbti atašė iš Norvegijos, su
kuriuo lankiau aspirantūros kursus. Mes smarkiai įsimylėjome.
– Ir?
– Jis irgi turėjo draugę. Kai ketinome nutraukti santykius su savo partneriais, ji užbėgo įvykiams už
akių ir pranešė, kad laukiasi kūdikio. Ir kadangi mano skonis vyrams yra labai neblogas... – audamasi
ilgaaulius batus Rakelė papūtė viršutinę lūpą, – aš, žinoma, pasirinkau tą, kuris neišsižada
atsakomybės. Jis paprašė perkelti jį atgal į Oslą, ir mes daugiau niekada nebesimatėme. O aš ištekėjau
už Fiodoro.
– Ir netrukus pastojai?
– Taip, – ji užsisagstė apsiaustą ir pažvelgė į jį. – Ir retkarčiais pagalvodavau, jog tik tam, kad jį
pamirščiau. Kad Olegas yra ne meilės vaisius, o paguodos, kurios susilaukiau gedėdama meilės. Ar
tuo tiki?
– Nežinau, – atsakė Haris. – Žinau tik tiek, kad rezultatas išėjo puikus.
Ji šyptelėjo jam su dėkingumu, pasilenkė ir pabučiavo į kaktą.
– Daugiau mes niekada nesusitiksim, Hūle.
– Žinoma, kad ne, – pritarė jis, liko sėdėti ant lovos ir spoksojo į pliką mūro sieną, kol išgirdo,
kaip jai už nugaros dusliai trinkteli sunkios laukujės durys. Tada nuėjo į virtuvę, atsuko vandens
čiaupą ir iš spintelės pasiėmė švarią stiklinę. Ir laukiant, kol atvės vanduo, jo žvilgsnis nuo
kalendoriaus su Olego ir dangaus mėlynumo suknele vilkinčios Rakelės nuotraukų nuslydo ant
grindų. Ant linoleumo telkšojo du šlapių padų atspaudai. Turbūt palikti Rakelės.
Haris apsiavė batus, apsivilko striukę ir ruošdamasis išeiti apsisuko, nuo spintos viršaus pasiėmė
savo „Smith & Wesson“ tarnybinį revolverį ir įsikišo į striukės kišenę.
Pasimylėjimas vis dar sruveno jo kūnu kaip virpanti palaima, kaip lengvas svaigulys. Priėjus prie
laukujų durų, jį atsisukti privertė trakštelėjimas, ir Haris įsistebeilijo į galinį kiemą, kur susitvenkusi
tamsa buvo tirštesnė nei gatvėje. Jau ketino eiti toliau, taip būtų ir padaręs. Jei ne atspaudai ant
linoleumo. Haris pasuko į galinį kiemą. Pro langus iš viršaus srūvančios geltonos šviesos šokčiojo
ant sniego likučių, vis dar boluojančių saulės nepasiektose vietose. Jis stovėjo netoli durų į rūsį:
sukrypusi, galvą palenkusi figūra akmeninėmis akimis, besiviepianti jam savo akmenine šypsena.
Nebylus juokas nusirangė tarp plytinių sienų ir susiliejo su isterišku klyksmu, kurį, kai griebė šalia
laiptų į rūsį atremtą sniego kastuvą ir su pašėlusia jėga užsimojo, Haris atpažino kaip savo paties.
Aštrus metalinis kastuvo kraštas smogė prie galvos, nuskėlė ją nuo kūno ir nutrenkė šlapią sniego
gumulą tiesiai į sieną. Kitas smūgis padalijo sniego senio liemenį į dvi dalis, o trečias paskleidė
likučius ant juodo asfalto kiemelio viduryje. Haris stovėjo, gaudė orą ir už nugaros vėl išgirdo
trakštelėjimą. Tarsi kas būtų paspaudęs ginklo gaiduką. Jis staigiai apsisuko, metė kastuvą ir mikliai
išsitraukė juodą revolverį.
Prie medinės tvoros tylutėliai stypsojo ir didelėmis persigandusiomis vaikiškomis akimis į savo
kaimyną spoksojo Muhamedas ir Salma. Rankose abu laikė po sausą šakelę. Matyt, jos puikiausiai
būtų galėjusios tapti sniego senio rankomis, jei persigandusi Salma nebūtų savosios ką tik perlaužusi
į dvi dalis.
 – Mūsų sniego... sniego senis, – mikčiojo Muhamedas.
Haris įsikišo revolverį į striukės kišenę ir užsimerkė. Mintyse nusikeikė, nurijo ir nurodė
smegenims, kad reikia paleisti ginklo apsodą. Tada vėl atsimerkė. Iš rudų Salmos akių sruvo ašaros.
– Atsiprašau, – suvapėjo jis. – Padėsiu jums nulipdyti kitą.
– Aš noriu namo, – smaugiama ašarų sušnabždėjo Salma.
Muhamedas paėmė sesutę už rankos ir apėjęs Harį plačiu ratu pasuko į namus.
Haris liko stovėti ir čiupinėjo ginklo apsodą. Trakštelėjimas. Jis manė, kad tai užvedamo gaiduko
garsas. Bet ne, ši fazė prieš iššaunant yra begarsė. Girdime tik gaiduko spustelėjimą – tą neiššauto
šūvio garsą, pranešantį, kad likai gyvas. Jis vėl išsitraukė tarnybinį revolverį. Nusitaikė į sieną ir
spustelėjo nuleistuką. Gaidukas vis dar nejudėjo. Paspaudė smarkiau. Gaidukas vis tiek nejudėjo. Tik
kai nuspaudė nuleistuką trečdaliu ir pagalvojo, kad bet kurią akimirką gali pasigirsti šūvis, gaidukas
pradėjo kilti. Haris sumažino spaudimą į nuleistuką. Gaidukas vėl klestelėjo į pirminę padėtį,
metališkai trakštelėdamas. Ir Haris atpažino šį garsą. Suprato, kad tas, kuris nuspaudžia nuleistuką tiek
daug, kad net pakyla gaidukas, ketina iššauti.
Haris pakėlė akis į savo langus trečiame aukšte. Šie buvo aptemę, ir Harį pervėrė mintis, kad neturi
žalio supratimo, kas už jų dedasi, jam nebūnant namie.
*
Erikas Losijus sėdėjo ir apatiškai žvelgė pro savo biuro langą, perkratinėdamas mintis. Kiek mažai
žinojo apie tai, ką slepia rudos Birtės akys. Kad buvo blogiau išgirsti, jog ji susitikinėjo su kitais
vyrais, nei tai, kad yra dingusi be žinios ir galbūt nebegyva. Ir kad verčiau būtų netekęs Kamilos, ją
nudaigojus žudikui, nei šitaip. Bet daugiausia Erikas Losijus galvojo apie tai, kad veikiausiai mylėjo
Kamilą. Ir vis dar myli. Jis paskambino jos tėvams, bet ir jie nesulaukė iš dukros jokių žinių. Gal ji
apsistojo pas kokią nors draugę iš vakarinės dalies – apie jas Erikas žinojo tik iš nuogirdų.
Jis spoksojo į popiečio prieblandą, pamažu besitvenkiančią Grorudalene, užpildančią jį ir
paslepiančią visas detales. Šiandien čia nebebuvo ką veikti, bet jis nenorėjo važiuoti namo į tą
pernelyg didelį ir ištuštėjusį namą. Dar ne dabar. Spintelėje už nugaros stovėjo galybė visokių butelių,
nušvilptų iš įvairių barų, kuriuos teko pervežti. Bet Erikas neturėjo kuo atskiesti. Į kavos puodelį
įsipylė šiek tiek džino ir, prieš sučirškiant telefonui, spėjo gurkštelėti. Ekrane atpažino tarptautinį
Prancūzijos kodą. Skundus pateikusiųjų sąraše numerio nebuvo, tad jis atsiliepė.
Iš kvėpavimo atpažino, kad skambina žmona. Dar prieš jai praveriant burną.
– Kur esi? – pasiteiravo jis.
– O kaip tu manai? – jos balsas aidėjo iš toli.
– O iš kur skambini?
– Iš „Kaspero“.
Taip vadinosi kavinė, esanti už trijų kilometrų nuo jų vasarnamio.
– Kamila, paskelbta tavo paieška.
– Tikrai?
Ji kalbėjo taip, tarsi snūduriuotų ant gulimosios kėdės. Nuobodžiautų ir tik apsimestų, kad domisi.
Su atstumą mandagiai pabrėžiančiu abejingumu, kurį anuomet jis įsimylėjo terasoje Blomenholme.
– Aš... – prabilo jis, bet susilaikė. Ką galėtų pasakyti?
– Pamaniau, kad būtų gražu tau paskambinti pirma mūsų advokato, – pareiškė ji.
– Mūsų advokato?
 – Mano šeimos, – patikslino ji. – Manau, kad jis yra vienas geriausių tokiose bylose. Jis sieks, kad
per pusę būtų dalijami pinigai ir visas nekilnojamasis turtas. Mes reikalausime namo ir jį gausime,
nors visai nesiruošiu slėpti, kad ketinu jį parduoti.
Žinoma, toptelėjo jam.
– Grįšiu namo po penkių dienų. Tikiuosi, kad iki tol jau būsi išsikraustęs.
– Labai jau greitai, – atsiliepė jis.
– Tikrai suspėsi. Girdėjau, jokia kompanija nedirba greičiau ir už geresnę kainą nei „Išvalyk ir
išsikraustyk“.
Paskutinius žodžius ji ištarė su tokiu pasidygėjimu, kad jis net susigūžė. Taip, kaip gūžėsi nuo pat
pokalbio su inspektoriumi Hūle pradžios. Jis tapo drabužiu, išskalbtu per aukštoje temperatūroje,
pasidarė jai per mažas ir nebereikalingas. Su tuo pačiu įsitikinimu, kokiu jautė, kad myli ją labiau nei
bet kada, jautė ir tai, kad negrįžtamai ją prarado. Ir kad susitaikymas nebeįmanomas. O kai ji padėjo
ragelį, ėmė vaizduotis, kaip ten, Prancūzijos Rivjeroje, ji prisimerkusi stebi saulėlydį pro akinius nuo
saulės, kuriuos nusipirko už dvidešimt eurų ir kurie ant jos atrodo kaip tris tūkstančius kronų
kainuojantys „Gucci“, „Dolce & Gabanna“ ar... Jis pamiršo kitų firmų pavadinimus.
*
Haris užvažiavo ant Holmenkoleno kalno viršūnės vakarinėje miesto dalyje. Pasistatė automobilį
didelėje automobilių stovėjimo aikštelėje prie sporto klubo ir užlipo iki tramplino. Ten sustojo
apžvalgos aikštelėje netoli slidininkų šuolių vietos, kur drauge su pora ne sezono metu apsilankiusių
turistų įsistebeilijo į abipus nusileidimo trasos tuščiomis burnomis besišiepiančias tribūnas, į žiemą
nusenkantį tvenkinį apačioje ir iki pat fiordo besidriekiantį miestą. Gėrintis vaizdu atsiveria
perspektyva. Jie neturėjo konkrečių įrodymų. Sniego Senis buvo taip arti, jog apniko jausmas, kad
tereikia ištiesti ranką ir jį sučiupti. Bet štai jis vėl pasitraukė iš jų pasiekiamos teritorijos kaip koks
suktas profesionalus boksininkas. Inspektorius jautėsi senas, apsunkęs ir nerangus. Vienas turistų
dėbtelėjo į jį. Tarnybinio revolverio svoris šiek tiek tempė striukę į dešinę pusę. O lavonai, kur, po
velnių, dedasi lavonai? Net ir užkasti negyvėliai vieną dieną iškyla į paviršių. Ar jis naudoja rūgštį?
Haris pajuto, kaip sukyla pagunda pasiduoti. Nė velnio! FTB kursuose jie tyrinėjo bylas, kuriose,
iki sučiumpant nusikaltėlį, buvo praėję dešimt metų. Dažniausiai bylą išnarplioti padėdavo menka, iš
pirmo žvilgsnio atsitiktinė smulkmena. Bet išties bylas išspręsti padėdavo tai, kad jie niekada
nepasidavė. Visada kovodavo visus penkiolika raundų, o jei priešininkas dar laikydavosi ant kojų,
plyšodavo, kad reikalauja kovos pratęsimo.
Iš apačioje plytinčio miesto rangėsi pavakarinės sutemos, ir aplink ėmė žiebtis šviesos.
Jiems reikia ieškoti ten, kur šviesu. Tai banali, bet svarbi darbo taisyklė. Pradėti ten, kur yra
pėdsakų. Šiuo atveju tai reiškė pradėti nuo žmogaus, apie kurį pagalvotum paskiausiai, ir nuo
nevykusios kadaise galvon šovusios idėjos.
Haris atsiduso, išsitraukė mobilųjį telefoną ir ėmė naršyti po priimtų skambučių sąrašą. Jų nebuvo
labai daug, taigi reikalingas numeris vis dar ten. Itin trumpas pokalbis „Leon“ viešbutyje. Prie
nuorodos „skambinti“ jis paspaudė „OK“.
„Boso“ laidos žurnalistė Oda Paulsen atsiliepė iškart, laimingu pakiliu balsu. Kaip žmogus, kuriam
kiekvienas priimtas skambutis yra naujas ir jaudinantis. Ir šįkart ji buvo savotiškai teisi.
 21 skyrius
Aštuoniolikta diena. Laukiamasis
Tai buvo erzelio kupinas kambarys. Gal todėl jam vis priklijuodavo „laukiamojo“ pavadinimą,
tarsi prie dantų gydytojo kabineto. Arba „prieškambario“, tarsi masyvios durys, apstatytos Pirmosios
studijos sofutėmis, atvertų kelią į kažką svarbaus ar netgi švento. Bet valstybinio NRK kanalo pastato
Osle, Marienlysto rajone, erdvių patalpų sąraše jis buvo nuobodžiai apibūdintas kaip Pirmosios
studijos poilsio kambarys. Visgi tai buvo labiausiai jaudinanti patalpa, kokioje Odai Paulsen kada
nors teko pabuvoti.
Susirinko keturi iš šešių svečių, dalyvaujančių vakaro laidoje „Bosas“. Kaip visada, pirmi pasirodė
tie, kurie buvo mažiau žinomi ir ketino pasisakyti trumpiausiai. Dabar jie sėdėjo ant dviejų sofų su
šviežiai užteptu makiažu, iš susijaudinimo raudonio išpiltais skruostais, persimesdavo vienu kitu
žodžiu, siurbčiojo arbatą arba raudonąjį vyną, o jų žvilgsniai vis užkliūdavo už ekrano, rodančio, kas
dedasi studijoje už sienos. Į salę jau buvo pakviesti žiūrovai, o prodiuseris jiems aiškino, kada ir kaip
jie turėtų ploti, kvatotis arba džiūgauti. Ekrane taip pat matėsi programos vedėjo krėslas bei keturios
kėdės svečiams: visos stirksojo tuščios ir laukė žmonių, pasakojimų ir pramogų.
Oda mėgo šias įtemptas, kupinas susijaudinimo minutes prieš pat tiesioginę transliaciją. Kiekvieną
penktadienį keturiasdešimt minučių daliai Norvegijos jie tapdavo beveik pasaulio centru. Laidą
žiūrėjo nuo dvidešimties iki dvidešimt penkių procentų šalies gyventojų – beprotiškai aukštas
pokalbių šou reitingas. Tie, kurie čia dirba, nėra ten, kur viskas vyksta. Jie yra tai, kas vyksta. Čia yra
magnetinis garsenybių Šiaurės ašigalis, pritraukiantis viską ir visus. Ir kadangi buvimas garsenybe
yra narkotikas, prie kurio priprantama, o nuo Šiaurės ašigalio tėra vienintelė pasaulio kryptis – į
pietus, taigi žemyn, kiekvienas įsikirtęs laikėsi savo kėdės. Norėdama likti komandoje ir kitą sezoną,
nepriklausoma žurnalistė Oda turėjo pademonstruoti puikius darbo rezultatus, tad labai apsidžiaugė,
kai vakar pavakare – prieš pat susirinkimą redakcijoje – pats Bosas Egenas jai šyptelėjo ir pasakė,
kad tai bus sensacinga naujiena. Jos sensacinga naujiena.
Vakaro tema – suaugusiųjų žaidimai. Tai buvo tipiška „Boso“ tema – ne lengvabūdiška, tačiau ir ne
per daug rimta. Tai, apie ką visi svečiai galėtų daugiau ar mažiau pasisakyti. Tarp atvykusiųjų į laidą
sėdėjo psichologė, apie tai parašiusi diplominį darbą, bet pagrindinis svečias buvo Arvė Stiopas.
Pakviestas ta proga, kad šeštadienį Liberal žurnalas ruošėsi švęsti dvidešimt penktąjį gimtadienį. Kai
Oda susitiko su Arve Stiopu jo bute pasitarti, pamanė, kad vyriškiui visai patinka žaidimus
mėgstančio pleibojaus įvaizdis. Kai užsiminė apie senuką Hju Hefnerį su chalatu ir pypke, savo
rezidencijoje lėbaujantį nesibaigiančiame viengungių vakarėlyje, vyras nusikvatojo. Ji perprato
veriantį Arvės Stiopo žvilgsnį – įkvepiantį ir smalsaujantį. Tol, kol ji paklausė, ar jis netrokštantis
vaikų, paveldėsiančių imperiją.
– O pati ar turi vaikų? – paklausė jis.
Bet kai Oda atsakė neigiamai, jos nuostabai, susidarė įspūdis, kad pašnekovas staiga prarado
susidomėjimą tiek ja, tiek jų pokalbiu. Todėl ji paskubomis baigė pašnekesį, suteikdama jam
svarbiausią informaciją apie susitikimo laiką ir grimavimą. Įspėjo, kad reikėtų vengti juostuotų
drabužių ir kad kiti svečiai bei temos gali netikėtai pasikeisti, kadangi programoje gvildenami
aktualūs dalykai.
O dabar šviežiai nugrimuotas Arvė Stiopas jau stovėjo Pirmosios studijos poilsio kambaryje.
Mėlynos energingos akys, pilkšvi tankūs neseniai apkirpti plaukai, bet vis tiek pakankamai ilgi, kad
galiukai maištingai plaikstytųsi aukštyn žemyn. Vyras vilkėjo paprastą pilką kostiumą, už kurį – visi
galėjo matyti – paklota kosminė suma, bet niekas negalėjo sumoti, iš kur tai žino. Įdegusi ranka jau
buvo ištiesta pasisveikinti su psichologe, kuri sėdėjo ant sofos, skanavo riešutus iš dubenėlio ir
siurbčiojo vyną.
– Nežinojau, kad psichologės gali būti tokios gražios, – užgiedojo jis moteriai. – Tikiuosi, kad visi
suspės išgirsti tai, ką sakote.
Oda pastebėjo, kad prieš plačiai nusišypsodama psichologė uždelsė. Ir net jei moteris akivaizdžiai
suprato, kad Stiopo pagyrimas tėra pokštas, Oda iš spindesio jos akyse matė, kad pataikyta tiesiai į
taikinį.
– Sveiki, labai dėkoju, kad susirinkote! – į patalpą įbėgo Bosas Egenas. Pradėjo nuo svečių kairėje:
spaudė rankas, žvelgė į akis, kartojo, koks yra laimingas, jog visi dalyvauja, ir kad kalbant kitiems
svečiams jiems tiesiog būtina įterpti savo komentarus ar klausimus. Tai pagyvins pokalbį!
Gubė, prodiuseris, davė ženklą, kad Stiopas su Bosu užeitų į gretimą patalpą šnektelėti apie tai,
koks bus pagrindinis interviu programos pradžioje. Oda pažvelgė į laikrodį. Aštuonios su puse
minutės iki laidos pradžios. Ji jau pradėjo nerimauti ir nutarė paskambinti į registratūrą pasiteirauti,
gal kartais jis laukia tenai. Tikrasis pagrindinis svečias. Sensacinga naujiena. Bet kai pakėlė akis,
vyras su vienu asistentu stovėjo tiesiai pieš ją, ir jai apsivertė širdis. Nepasakytum, kad jis gražus, gal
netgi bjaurokas, bet Odai nebuvo gėda pripažinti, kad jaučia jam šiokį tokį potraukį. Ir šis potraukis
buvo susijęs su aplinkybe, kad šio svečio šiuo metu troško visos Skandinavijos televizijos redakcijos.
Vyriškis, sučiupęs Sniego Senį, išaiškinęs vieną didžiausių Norvegijos smurtinių nusikaltimų per
daugelį metų.
– Minėjau, kad truputį pavėluosiu, – tarė Haris, jai nespėjus praverti burnos.
Ji kvėptelėjo vyro burnos kvapo. Kai praeitą kartą jis dalyvavo pokalbių šou, buvo gerokai įkaušęs
ir suerzino visą tautą. Bent jau nuo dvidešimties iki dvidešimt penkių jos procentų.
– Mes tiesiog džiaugiamės, kad esi čia, – sučiulbėjo ji. – Tu įeisi antras. Visą likusią laidą sėdėsi, o
kiti ateis ir išeis.
– Puiku, – atsiliepė jis.
– Veskit tiesiai į grimavimo kambarį, – paliepė Oda asistentui. – Lai darbuojasi Gurė.
Gurė ne tik gerai dirbo, bet ir mokėjo paprastų triukų, kaip išvargusį veidą paversti patraukliu
televizijos žiūrovams.
Jiems pasišalinus Oda įkvėpė. Ji dievino, dievino šias paskutines energija įkrautas minutes, kai
viskas atrodo užvaldyta chaoso, bet vis tiek sugula į savo vietas.
Bosas su Stiopu vėl išlindo iš šoninio kambarėlio. Oda parodė Bosui pakeltus nykščius.
Prasiveriant durims į studiją, pasigirdo žiūrovų plojimai. Ekrane ji stebėjo, kaip Stiopas įsitaiso savo
kėdėje, ir žinojo, kad prodiuseris skaičiuoja paskutines sekundes iki tiesioginio eterio. Tada
pasigirdo sveikinimo melodija ir prasidėjo transliacija.
*
Oda suprato, kad kažkas negerai. Programa artėjo prie pabaigos, ir iki šiol viskas vyko kaip pagal
vadovėlį. Arvė Stiopas buvo nuostabus, ir Bosas be paliovos džiūgavo. Stiopas pareiškė, kad jis
apibūdinamas kaip elitinis, kadangi toks ir yra. Ir kad jo niekas neprisimintų, jei jam nebūtų tekę
patirti vienos kitos nesėkmės.
– Gerose istorijose pasakojama ne apie grynąją sėkmę, o apie įspūdingą pralaimėjimą, – rėžė
Stiopas. – Nors lenktynes į Pietų ašigalį laimėjo Roalis Amundsenas, pasaulis už Norvegijos ribų
prisimena Robertą Skotą. Jokia Napoleono pergalė neįsiminė taip, kaip pralaimėjimas prie Vaterlo.
Tautinis Serbijos pasididžiavimas grindžiamas mūšiu prieš turkus Kosovo Polėje 1389 metais, nors
serbai buvo negailestingai sutriuškinti. Ir tik pažvelkite į Jėzų! Vyrą, kuris sakėsi nugalėjęs mirtį,
turėtų simbolizuoti žmogus, stovintis šalia kapo, į dangų pakėlęs rankas. Tačiau krikščionims visada
labiau patiko įspūdingas pralaimėjimas: kaip netekęs paskutinių jėgų šis kabo ant kryžiaus. Nes mus
visada labiausiai sujaudina istorija apie pralaimėjimą.
– O tu ketini elgtis kaip Jėzus?
– Ne, – atsakė Stiopas, publikai kvatojant, nuleido akis ir nusišypsojo. – Esu bailys. Siekiu greitai
užmirštamų pergalių.
Vietoje pagarsėjusios arogancijos Stiopas demonstravo beveik nuolankų, simpatiją keliantį būdą.
Bosas pasiteiravo, ar jis, ilgametis viengungis, nesiilgi pastovių santykių su moterimi. Stiopui
atsakius teigiamai ir pasiguodus, kad tiesiog dar nesurado sau skirtosios, Odą apėmė nuojauta, kad
vyrą užvers lavina santuoką siūlančių laiškų. Žiūrovai plojo ilgai ir jausmingai. Tada Bosas
dramatiškai pristatė „vienišą ir nuolat medžiojantį Oslo policijos vilką, detektyvą Harį Hūlę“, ir Odai
pasirodė, kad, kamerai akimirkai apsistojus ties Stiopo veidu, buvo galima įžvelgti nuostabą.
Bosui akivaizdžiai patiko atsakymas į klausimą apie nuolatinę partnerę, kadangi pabandė pratęsti
temą paklausdamas ir Hario – mat žinojo, kad šis irgi viengungis, – ar jis nesiilgintis pastovių
santykių. Haris kvailai nusišiepė ir papurtė galvą. Bet Bosas nepasidavė ir domėjosi, ar jis laukiantis
ko nors ypatingo.
– Ne, – trumpai tarstelėjo Haris.
Paprastai toks atsakymas paskatindavo Bosą paspausti dar labiau, bet jis žinojo, kad negali
sugadinti gardžiausio kąsnelio. Sniego Senio. Tad paklausė Hario, ar šis negalėtų papasakoti apie
bylą, apie kurią kalba visa Norvegija – pirmą tikrą tautos serijinį žudiką. O Haris trumpai linktelėjo ir
ėmė dėstyti. Pasimuistė kėdėje, tarsi dideliam kūnui baldas būtų per mažas, ir trumpais apgalvotais
sakiniais nupasakojo įvykius. Kad per pastaruosius metus susidurta su dingimais, kuriuos sieja daug
panašumų. Kad visos dingusios moterys gyveno su partneriais, turėjo vaikų, kad palaikai nesurasti.
Bosas nutaisė rimtą veido išraišką, taip parodydamas, kad kalbant tokia tema lengvabūdiški
juokeliai netinka.
– Šįmet panašiomis aplinkybėmis iš savo namų Osle, Hofo rajone, pradingo Birtė Beker, –
pasakojo Haris. – Netrukus po to Solihiogdoje, netoli Oslo, buvo rasta nužudyta Silvija Otersen. Tai
buvo pirmas kartas, kai radome palaikus. Arba, tiksliau, jų dalis.
– Taip, juk radote galvą, ar ne? – įsiterpė Bosas.
Jis apdairiai suteikė žinių apie tai nė nenutuokiantiems ir palepino sultinga detale tuos, kurie buvo
susipažinę su įvykiais. Jis buvo toks profesionalus, kad Odą akimirksniu užplūdo pasitenkinimas.
– O paskui netoli Bergeno radome be žinios dingusio policininko palaikus, – netrikdomas kalbėjo
Haris. – Jis buvo dingęs dvylika metų.
– Geležinio Rafto, – patikslino Bosas.
– Gerto Rafto, – pataisė Haris. – Prieš kelias dienas Bigdojaus pusiasalyje aptikome Idaro
Vetleseno palaikus. Atrasti tik šie kūnai.
– Kaip manai, kas buvo blogiausia šioje byloje? – Boso balse Oda girdėjo nekantrumą, kadangi
Haris neužkibo už galvos „masalo“, be to, nenupasakojo žmogžudysčių taip vaizdingai, kaip tikėtasi.
– Kad praėjo tiek daug metų, kol mes susipratome, jog tarp šių dingimų egzistuoja ryšys.
Dar vienas netikęs atsakymas. Prodiuseris davė Bosui ženklą, kad derėtų pereiti prie kitos temos.
Bosas suglaudė pirštų galiukus.
– Dabar byla jau išaiškinta, ir tu vėl tapai žvaigžde, Hari. Kas tai per jausmas? Ar gauni laiškų iš
gerbėjų? – nuginkluojanti berniokiška šypsena. Jie baigė temą, kur juokeliai nepageidaujami.
 Inspektorius lėtai linktelėjo, mąsliai apsilaižė lūpas, tarsi atsakymo formuluotė būtų ypač svarbi.
– Na, rudenį vieną gavau. Bet apie tai daugiau galėtų papasakoti Stiopas.
Priartintas Stiopo veidas, klausiamai žvelgiantis į Harį. Dvi ilgos nebylios tiesioginio eterio
sekundės. Oda įsikando apatinę lūpą. Ką Haris turi galvoje? Bosas įsikišo ir pataisė padėtį:
– Taip, Stiopas tikrai gauna daugybę gerbėjų laiškų. Arba fanatikų. O tu, Hūle? Ar tave irgi
persekioja fanatikai? Ar yra fanatiškų policininkų gerbėjų?
Žiūrovai nedrąsiai sukikeno.
Haris Hūlė papurtė galvą.
– Nagi, – nepasidavė Bosas. – Juk kartais tikrai nutinka taip, kad kokia nors policijos naujokė
ateina ir paprašo papildomai pamokyti, kaip apieškoti kūną?
Dabar klausytojai išties nusikvatojo. Su įkarščiu. Bosas išsišiepė iš malonumo.
Haris Hūlė nė nešyptelėjo, tiesiog nuolankiai sėdėjo ir spoksojo į išėjimą. Vieną įtampos kupiną
akimirką Odai toptelėjo, kad jis atsistos ir išeis. Tačiau jis atsisuko į Stiopą gretimoje kėdėje:
– Stiopai, ką tu darai, kai po seminaro Trondheime prie tavęs prieina moteris ir pasisako, kad turi
tik vieną krūtį, bet mielai pasimėgautų seksu su tavimi. Ar pavadini ją valandėlei į viešbučio kambarį?
Publika staiga nuščiuvo, ir netgi Bosas atrodė suglumęs.
Klausimas pasirodė juokingas tik pačiam Arvei Stiopui:
– Ne, nepavadinu. Ne todėl, kad su viena krūtimi patirsi mažiau malonumo, o dėl to, kad viešbučio
lovos Trondheime labai siauros.
Žiūrovai nusijuokė, bet silpnai, veikiau iš palengvėjimo, kad padėtis nepasidarė dar nesmagesnė.
Buvo pristatyta psichologė.
Ji tauškė apie žaisti mėgstančius suaugusiuosius, ir Oda pastebėjo, kad Bosas veda pokalbį
bandydamas aplenkti Harį Hūlę. Turbūt nusprendė, kad nenuspėjamam policininkui diena buvo ne itin
sėkminga. Ir dėl to Arvei Stiopui, kuriam šiandien tikrai puikiai klojosi, buvo suteikta dar daugiau
laiko pasisakyti.
– Kaip tu žaidi, Stiopai? – paklausė Bosas, nutaisęs nekaltą veido išraišką, kuri tik pabrėžė ne visai
nekaltą klausimo potekstę. Oda džiūgavo. Šį klausimą užrašė ji.
Bet, prieš Stiopui atsakant, Haris Hūlė pasilenkė prie jo ir garsiai ir raiškiai paklausė:
– Ar lipdai sniego senius?
Ir tada Oda suprato, kad kažkas negerai: įsakmus piktokas Hūlės tonas, agresyvi kūno kalba, su
nuostaba pakeltas Stiopo antakis, susiraukęs ir įsitempęs veidas. Bosas tylėjo. Oda nežinojo, kas
dedasi, bet suskaičiavo keturias sekundes tylos – visa amžinybė tiesioginiame eteryje. Tada ji suvokė,
kad Bosas žino, ką daro. Nors vedėjo užduotis – užtikrinti gerą diskusijos dalyvių nuotaiką, jis,
žinoma, suprato, kad svarbiausia – suteikti pramogą. O geriausia pramoga – kai tiesioginiame eteryje
žmonės įniršta, netenka savitvardos, apsiverkia, palūžta arba gausiai publikai iškloja savo jausmus.
Todėl laidos vedėjas tiesiog atleido vadeles ir stebeilijosi į Stiopą.
– Žinoma, kad lipdau sniego senius, – po keturių sekundžių patvirtino Stiopas. – Statau juos ant
stogo terasos šalia savo baseino. Pavadinu karališkosios šeimos narių vardais. Todėl atėjus
pavasariui galiu džiaugtis tuo, kad dalykai, netinkantys prie laikmečio, ištirpsta ir pranyksta.
Pirmą kartą per vakarą Stiopas nesulaukė nei juoko, nei plojimų.
Oda pagalvojo, kad Stiopui derėtų žinoti, jog iš esmės prieš monarchiją nukreiptiems
komentarams katučių niekas neploja.
 Nesumišęs Bosas ryžtingai nutraukė tylą, pristatydamas popžvaigždę, kalbėsiančią apie tai, kaip
neseniai ant scenos pajutusi nervinį išsekimą. Ji vainikuos laidą, sudainuodama savo kūrinį, kuris bus
išleidžiamas pirmadienį kaip radijo singlas.
– Kas per velniava? – paklausė Gubė, prodiuseris, atsistojęs tiesiai už Odos.
– Gal jis išties nėra pats blaiviausias, – atsakė Oda.
– Dievulėli, jis juk policininkas! – šūktelėjo Gubė.
Tą akimirką Odai toptelėjo, kad jis priklauso jai. Tai jos sensacingoji naujiena.
– Bet, vaje, kaip moka palinksminti, – tarstelėjo ji.
Prodiuseris neatsiliepė.
Popžvaigždė porino apie su psichika susijusias bėdas, kad šios yra paveldėtos, o Oda pažvelgė į
laikrodį. Keturiasdešimt sekundžių. Penktadienio vakarui viskas tapo per rimta. Keturiasdešimt trys.
Bosas pertraukė po keturiasdešimt šešių.
– O kaip tu, Arve? – paprastai laidos pabaigoje Bosas imdavo vadinti svečius vardais. – Ar kada
teko turėti bėdų dėl beprotybės ar kitos paveldimos ligos?
Stiopas išsišiepė:
– Ne, Bosai, dar neteko. Jei liga nevadinsime priklausomybės nuo visiškos laisvės. Tiesą sakant, tai
mano šeimos silpnybė.
Bosas artėjo prie išvadų. Dabar, prieš pristatant dainą, jam teks greitai išvardyti visus svečius. Keli
psichologės žodžiai apie žaidimus. Ir tada:
– O dabar, kai Sniego Senio tarp mūsų nebėra, gal ir tau, Hari, pasitaikys kelios žaidimų kupinos
dienos?
– Ne, – atsakė Haris ir taip giliai sudribo kėdėje, kad ilgos kojos beveik siekė popžvaigždę, –
Sniego Senis vis dar tarp mūsų.
Šypsodamas Bosas pakėlė antakį ir laukė tęsinio, kulminacijos. Tuo tarpu Oda meldė Dievą, kad ši
būtų geresnė nei įvadinis sakinys.
– Niekada nesakiau, kad Idaras Vetlesenas yra Sniego Senis, – tarė Haris Hūlė. – Anaiptol, viskas
byloja apie tai, kad Sniego Senis vis dar laisvėje.
Bosas trumpai sukikeno. Tai buvo juokas, kuriuo naudodavosi, kad užglaistytų nevykusį svečio
bandymą pašmaikštauti.
– Dėl savo žmonos grožio miego tikiuosi, kad juokauji, – šelmiškai tarė jis.
– Ne, – atsakė Haris, – nejuokauju.
Oda žvelgė į laikrodį ir žinojo, kad dabar operatorius stovi už kameros ir pradeda šokinėti aukštyn
žemyn, ranka braukydamas per gerklę, rodydamas Bosui, kad pereikvotas laikas, kad metas dainai,
jei prieš pasirodant laidos kūrėjų sąrašui nori išgirsti bent vieną jos stulpelį. Bet Bosas – pats
geriausias. Jis suprato, kad tai svarbiau už visus radijo singlus pasaulyje. Tad nekreipė dėmesio į
dirigento lazdelę ir pasilenkė į priekį kėdėje, kad tiems, kurie abejoja, parodytų, kas čia vyksta.
Sensacinga naujiena. Neįtikėtinos žinios. Čia, jo, jų programoje. Drebulys jo balse buvo beveik
nesuvaidintas.
– Ar sakai, kad policija melavo, Hūle? Kad Sniego Senis yra kažkur ten ir gali pasiglemžti dar
vieną gyvybę?
– Ne, – atsakė Haris. – Mes nemelavome. Tiesiog byloje atsirado naujų aplinkybių.
Bosas apsisuko kėdėje, ir Odai pasirodė, kad girdi, kaip operatorius surinka „pirma kamera“, o
tada pasirodo tiesiai į juos spoksantis Boso veidas:
– Ir apie tai, spėju, daugiau išgirsime per Vakaro žinias. „Bosas“ vėl bus su jumis kitą penktadienį.
Ačiū už šį vakarą.
Pasigirdus singlui, Oda užmerkė akis.
– Dieve mano, – pasigirdo prodiuserio švokštimas jai už nugaros. Ir tuomet vėl: – Dieve, koks tu
nuogas.
O Odai tiesiog norėjosi sustugti. Iš malonumo. Čia, pagalvojo ji. Čia, prie Šiaurės ašigalio. Mes
nesame ten, kur viskas vyksta. Mes – tai, kas vyksta.
 22 skyrius
Aštuoniolikta diena. Atitikmuo
Gunaras Hagenas įžengė pro „Schrøder“ restorano duris ir apsidairė. Jis išėjo iš namų po trijų
telefono skambučių, praėjus lygiai trisdešimt dviem minutėms po to, kai buvo baigtas rodyti pokalbių
šou „Bosas“ kūrėjų sąrašas. Nerado Hario nei namie, nei Menininkų namuose, nei darbe. O Bjornas
Holmas pasiūlė pabandyti „Schrøder“ restorane, Hario įprastinėje vietelėje. Skirtumas tarp jaunų
išvaizdžių Menininkų namų lankytojų ir apsimiegojusių alų maukiančių „Schrøder“ svečių buvo
pribloškiantis. Giliausiame kampe, prie lango, sėdėjo Haris. Pasistatęs pusės litro stiklinę.
Hagenas prasiskynė kelią iki staliuko.
– Mėginu susisiekti su tavimi, Hari. Ar išjungei mobilųjį telefoną?
Haris pakėlė apsiblaususias akis.
– Užvirė toks pragaras. Mane pagauti bandė velniškai daug žurnalistų.
– NRK patalpose man pasakė, kad po programos visi iš „Boso“ redakcijos paprastai eina į
Menininkų namus.
– Lauke stovėjo ir tykojo žurnalistai. Taigi pasprukau. Koks reikalas, šefe?
Hagenas sudribo ant kėdės ir stebėjo, kaip Haris kilsteli stiklinę prie lūpų, o rusvai gelsvas skystis
sukliuksi jam į burną.
– Kalbėjausi su policijos viršininku, – prabilo Hagenas. – Tai rimta, Hari. Paviešinti faktą, kad
Sniego Senis vis dar laisvėje, yra tiesioginis priesako tylėti sulaužymas.
– Teisingai, – sutiko Haris ir vėl siurbtelėjo.
– Teisingai? Ar gali pasakyti tik tiek? Bet, dėl Dievo, Hari, kodėl?
– Visuomenė turi teisę žinoti, – atsiliepė Haris. – Mūsų demokratija paremta viešumu, šefe.
Hagenas trinktelėjo kumščiu į stalą: nuo kaimyninių staliukų sulaukė skatinančių žvilgsnių, o iš
padavėjos, pro šalį žingsniuojančios su pusės litro stiklinėmis nukrautu padėklu, – įspėjančio.
– Nejuokauk su manimi, Hari. Mes viešai pareiškėme, kad byla išaiškinta. Dėl tavo kaltės mūsų
pajėgos pasirodė labai prastoje šviesoje, ar suvoki tai?
– Mano darbas yra gaudyti niekšus, – atkirto Haris. – O ne spindėti geroje šviesoje.
– Hari, tai kita to paties medalio pusė! Mūsų darbo sąlygos priklauso nuo to, kaip į mus žiūri
visuomenė. Žiniasklaida mums itin svarbi!
Haris papurtė galvą.
– Spauda man nė karto nepadėjo ir nesutrukdė išaiškinti nė vienos bylos. Ji svarbi tik tiems, kurie
nori būti rampų šviesoje. Tiems, kuriems pateiki ataskaitas, rūpi tik konkretūs rezultatai ir kiek jie
atneša teigiamų atsiliepimų. Arba užkerta kelią neigiamiems. Aš noriu sučiupti Sniego Senį. Taškas.
– Tu sukeli pavojų savo kolegoms, – rėžė Hagenas. – Ar tą žinai?
Atrodė, kad Haris svarsto pareiškimą, tada mąsliai linktelėjo, ištuštino stiklinę ir davė padavėjai
ženklą, kad pageidauja dar vienos.
– Šįvakar kalbėjau su vyriausiuoju inspektoriumi ir policijos viršininku, – tarė Hagenas ir sukaupė
jėgas. – Gavau nurodymą nedelsiant su tavimi susisiekti ir uždėti tau antsnukį. Nuo šios sekundės. Ar
aišku?
– Tebūnie, šefe.
Hagenas mirktelėjo iš nuostabos, bet Hario veido išraiška ničnieko neišdavė.
 – Nuo šios akimirkos privalau būti itin gerai informuotas, – tarė VPI. – Man nuolat reikės ataskaitų.
Žinau, kad vis tiek man jų nepateiksi, tad pasikalbėjau su Katrina Brat ir šią užduotį pavedžiau jai. Ar
bus prieštaravimų?
– Tikrai ne, šefe.
Hagenas pagalvojo, kad Haris turbūt yra girtesnis, nei atrodo.
– Brat papasakojo, kad liepei jai eiti tiesiai pas tą Idaro Vetleseno asistentę ir patikrinti Arvės
Stiopo ligos istoriją. Apeinant prokurorą. Kokį velnią judu sumanėte? Ar žinai, su kuo susidurtume,
jei Stiopas būtų tai išsiaiškinęs?
Hario galva šoktelėjo viršun kaip budraus žvėries.
– Ką turi galvoje: jei būtų tai išsiaiškinęs?
– Kad, laimei, ten nebuvo Stiopo ligos istorijos. Ta Vetleseno sekretorė pasakė, jog ši niekada
nebuvo užvesta.
– O? Kodėl ne?
– Nežinau, Hari. Man tiesiog atlėgo. Šiuo metu mums nereikia daugiau nesklandumų. Dieve mano,
Arvė Stiopas! Nuo dabar Brat vis tiek seks kiekvieną tavo žingsnį ir pranešinės man.
– Mhm, – numykė Haris ir linktelėjo padavėjai, prieš jį pastačiusiai dar vieną stiklinę. – Ar jai
nebuvo apie tai pranešta?
– Ką turi galvoje?
– Jai pradedant darbą pas mus, tu jai pranešei, kad aš būsiu jos... – Haris staiga nutilo.
– Jos kas? – suirzęs paklausė Hagenas.
Haris papurtė galvą.
– Kas yra? Ar kas blogai?
– Nieko, – atsakė Haris, dideliais gurkšniais ištuštino pusę stiklinės turinio ir ant stalo padėjo
šimtinę. – Gero vakaro, šefe.
Hagenas liko sėdėti, kol Haris išėjo. Tik tada pastebėjo, kad pusę stiklinės užpildžiusio gėrimo
paviršiuje nekyla angliarūgštės burbuliukai. Jis kelis kartus apsidairė, tada atsargiai pakėlė indą prie
lūpų. Rūgštu. Obuolių sultys.
*
Haris kulniavo namo tyliomis gatvėmis. Langai senuose žemuose daugiabučiuose žibėjo kaip katės
akys tamsoje. Jis panūdo paskambinti Treskui ir pasidomėti, kaip sekasi, bet nutarė duoti jam visą
naktį, kaip ir tartasi. Pasuko į Sofijos gatvę. Nė vieno žmogaus. Kai traukė link savo namo, pastebėjo
judesį ir žybtelėjimą. Akinių atspindėtą šviesą. Žmogų, stovintį kitapus automobilių eilės,
išsirikiavusios išilgai šaligatvio ir, regis, nepajėgiantį atidaryti automobilio durelių. Haris žinojo,
kokios transporto priemonės paprastai stovi šiame gatvės gale. O šis „Volvo C70“ nebuvo viena iš jų.
Buvo pernelyg tamsu, kad Haris įžiūrėtų veidą, bet pastebėjo, kad žmogus laiko galvą taip, kad
galėtų stebėti Harį. Žurnalistas? Haris praėjo pro automobilį. Vieno automobilio šoninio vaizdo
veidrodėlyje pastebėjo, kaip šešėlis įsmunka tarp automobilių ir ima artėti jam iš nugaros.
Nespartindamas žingsnio Haris kyštelėjo ranką striukės vidun. Girdėjo, kaip žingsniai artėja. Kaip ir
tūžmastis. Suskaičiavęs iki trijų, jis atsisuko. Žmogus jam už nugaros tarsi įaugo į asfaltą.
– Ar ieškai manęs? – pasidomėjo Haris ir pakėlęs revolverį žengė pirmyn. Sučiupo vyrą už
pakarpos ir kratė į šonus, kol šis neteko pusiausvyros, tada metėsi ant jo ir abu atsidūrė ant
automobilio variklio dangčio. Haris prirėmė dilbį tipeliui prie kaklo ir prie vieno akinių stiklo
prikišo revolverio vamzdį.
– Ar tau reikia manęs? – švokštė Haris.
Vyro atsakymą nustelbė įsijungusi automobilio signalizacija. Garsas užpildė visą gatvę. Žmogus
bandė išsivaduoti, bet Haris spaudė stipriai, tad vyrui teko pasiduoti. Jo pakaušis dusliai trinktelėjo į
variklio gaubtą, o ant veido krito gatvės žibinto šviesa. Tada Haris paleido. Vyriškis susirietė ir
užsikosėjo.
– Ateik! – riktelėjo Haris, atkakliai kaukiant signalizacijai, čiupo vyrą už žasto ir nusitempė per
kelią. Atrakino duris ir įstūmė jį vidun. – Ką, po velnių, čia veiki? – paklausė Haris. – Ir kaip
sužinojai, kur gyvenu?
– Bandžiau paskambinti numeriu, kurį radau tavo vizitinėje kortelėje. Galiausiai paskambinau į
informaciją ir sužinojau adresą.
Haris pažvelgė į žmogėną. Arba, tiksliau, į žmogėno šešėlį. Net areštinės kameroje profesoriaus
Filipo Bekerio buvo matyti daugiau.
– Turėjau išjungti telefoną, – tarė Haris.
Haris užlipo iki buto pirma Bekerio, atrakino, nusispyrė batus, nuėjo į virtuvę ir įjungė elektrinį
virdulį.
– Šįvakar mačiau tave per „Bosą“, – prabilo Bekeris. Jis atėjo virtuvėn, bet nenusirengė apsiausto ir
nenusiavė batų. Veidas bolavo pelenų spalvos, bedvasis. – Buvai drąsus. Tad nutariau toks pabūti ir aš.
Jaučiuosi tau skolingas.
– Skolingas?
– Tu manimi patikėjai, kai niekas kitas nesiteikė. Apsaugojai mane nuo viešo pažeminimo.
– Mhm, – Haris stumtelėjo profesoriui kėdę, bet šis papurtė galvą.
– Aš tuoj išeinu, tik papasakosiu tai, ko jokiu būdu niekas niekada neturi sužinoti. Nesu tikras, ar tai
kaip nors susiję su byla, bet kalbu apie Joną.
– Klausau.
– Tą patį vakarą, kai apsilankiau pas Losijus, paėmiau šiek tiek jo kraujo.
Haris prisiminė pleistrą Jonui ant dilbio.
– Taip pat seilių tepinėlį. Viską nusiunčiau į Teismo medicinos tarnybą, Tėvystės nustatymo skyrių.
– Štai kaip? Maniau, kad tam reikalingas advokatas.
– Anksčiau buvo. Dabar testą gali apmokėti kiekvienas privatus asmuo. Du tūkstančiai aštuoni
šimtai kronų žmogui. Kiek daugiau, jei reikalingas skubus atsakymas. Pasirinkau pastarąjį variantą. Ir
šiandien atėjo atsakymas. Jonas... – Bekeris stabtelėjo ir giliai įkvėpė, – Jonas nėra mano sūnus.
Haris iš lėto linktelėjo.
Bekeris ėmė spyruokliuoti ant kulnų, tarsi ruošdamasis bėgimo startui.
– Paprašiau palyginti jo duomenis su visais, esančiais duomenų bazėje. Jie rado tikslų atitikmenį.
– Tikslų? Tai pats Jonas buvo duomenų bazėje?
– Taip.
Haris susimąstė. Jam pradėjo aiškėti, kas turima omeny.
– Kitaip sakant, kažkas jau buvo nusiuntęs mėginį Jono DNR profiliui ištirti, – aiškino Bekeris. –
Man buvo pranešta, kad ankstesnis tyrimas atliktas prieš septynerius metus.
– Ir jie patvirtino, kad tai Jonas?
 – Ne, tyrimas buvo anoniminis. Bet jie turėjo vardą to, kas tyrimą užsakė.
– Ir kas tai buvo?
– Klinika, kuri nebeegzistuoja. – Haris žinojo atsakymą, prieš Bekeriui pratęsiant: – Marienlysto
klinika.
– Idaras Vetlesenas, – ištarė Haris ir pakreipė galvą, tarsi stebėdamas paveikslą ir tikrindamas, ar
šis nekabo kreivai.
– Teisingai, – pratarė Bekeris, suplojo rankomis ir liūdnai šyptelėjo. – Štai ir viskas. Tenorėjau
pasakyti, kad... neturiu sūnaus.
– Man labai gaila.
– Tiesą sakant, man jau seniai kirbėjo toks įtarimas.
– Mhm. Kodėl prireikė taip skubiai išsipasakoti, kad net atvykai čia?
– Nežinau, – prisipažino Bekeris.
Haris laukė.
– Aš... šįvakar privalėjau ko nors imtis. Kažko tokio. Jei ne, nežinau, ko būčiau prisigalvojęs. Aš... –
prieš pratęsdamas profesorius patylėjo. – Dabar likau vienas. Mano gyvenimas neteko prasmės. Jei
tas pistoletas būtų buvęs tikras...
– Nereikia, – sutramdė Haris. – Neįsileisk šitos minties. Kuo labiau ją puoselėsi, tuo labiau
gundanti ji atrodys. Beje, tu pamiršti vieną dalyką. Net jei tavo gyvenimas ir neteko prasmės tau, jis
išliko prasmingas kitiems. Pavyzdžiui, Jonui.
– Jonui? – Bekeris karčiai nusijuokė. – Gegutės vaikui? „Neįsileisk šitos minties“? Ar Policijos
mokykloje tai sakoma per paskaitas?
– Ne, – paneigė Haris.
Jie susižvalgė.
– Šiaip ar taip, – užbaigė Bekeris, – dabar tu žinai.
– Ačiū, – padėkojo Haris.
Bekeriui išvažiavus, Haris vis dar sėdėjo ir bandė nustatyti, ar paveikslas kabo kreivai, ir
nepastebėjo, kad užvirė vanduo, elektrinis virdulys trakštelėjo, o maža raudona lemputė prie
įjungimo mygtuko liovėsi žibėjusi ir lėtai užgeso.
 23 skyrius
Devyniolikta diena. Mozaika
Septintą ryto tiršti sluoksniuoti debesys pūpsojo apklostę saulėtekį, o Haris žengė daugiabučio
Frognerio rajone šešto aukšto koridoriumi. Treskus buvo palikęs buto duris praviras ir, Hariui įėjus,
sėdėjo užkėlęs kojas ant žalio kavos staliuko, sėdynę priplojęs prie sofos, o nuotolinio valdymo
pultelį sugniaužęs kairėje rankoje. Atbulinis vaizdas ekrane buvo išsiskaidęs į skaitmeninę mozaiką.
– Alaus norėsi? – pasiūlė Treskus ir kilstelėjo savo pustuštį butelį. – Juk šeštadienis.
Haris pamanė, kad ore gali įžiūrėti bakterijų skleidžiamas dujas. Abi peleninės buvo su kaupu
prikrautos nuorūkų.
– Ačiū, ne, – atsisakė Haris ir prisėdo. – Taigi?
– Na, turėjau tik šią naktį, – atsiliepė Treskus ir sustabdė DVD leistuvą. – Paprastai man prireikia
dviejų dienų.
– Šis žmogus nėra profesionalus pokerio žaidėjas, – padrąsino Haris.
– Nebūk toks įsitikinęs, – užginčijo Treskus ir gurkštelėjo iš butelio. – Jis blefuoja geriau už
daugelį pokerio žaidėjų. Štai, čia ta vieta, kur užduodi jam suplanuotą klausimą, į kurį, manai, jis
atsakys melu, ar ne?
Trešovas paspaudė mygtuką, ir Haris pamatė save televizijos studijoje. Vilkintį juostuotu kiek per
ankštu Švedijos gamintojo švarku. Juodais Rakelės dovanotais marškinėliais. Mūvintį „Diesel“ firmos
džinsais ir avintį „Dr. Martens“ batais. Sėdėjo akivaizdžiai nepatogiai, tarsi į kėdės atlošą būtų prikalta
vinių. Per televizijos mikrofonus klausimas nuskambėjo dusliai: „Ar pavadini ją valandėlei į
viešbučio kambarį?“
„Ne, nepavadinu“, – pradėjo Stiopas, bet sustingo, Treskui nuspaudus stabdantį mygtuką.
– Ir tu žinai, kad šitoje vietoje jis meluoja? – pasitikslino Treskus.
– Aha, – patvirtino Haris. – Jis išdulkino Rakelės draugę. Moterys paprastai nemėgsta girtis be
reikalo. Ką matai?
– Jei būčiau spėjęs perkelti į kompiuterį, galėčiau padidinti akis, bet man to nė nereikia. Gali matyti,
kaip išsiplečia lėliukės, – Treskus bedė pirštą nukramtytu nagu į televizoriaus ekraną. – Tai tipiškas
susinervinimo pavyzdys. Tik pažvelk į šnerves, ar matai, kad jos šiek tiek išsipūtusios? Tai reakcijos,
išduodančios stresą, kai smegenims trūksta deguonies. Bet tai nereiškia, kad jis meluoja. Kai kuriuos
apima stresas net ir tada, kai sako tiesą. O kai kurie meluodami streso nepatiria. Pavyzdžiui, tu matai,
kad jo rankos padėtos ramiai.
Haris atkreipė dėmesį, kad Treskaus balsas pakito. Nebeliko šaižumo, ir garsas pasidarė minkštas,
beveik malonus ausiai. Haris pažvelgė į ekraną. Į Stiopo rankas, ramiai gulinčias ant kelių: kairė ant
dešinės.
– Deja, negaliu nustatyti jokių aiškių ženklų, – pareiškė Treskus. – Visi pokerio lošėjai skirtingi,
taigi tuos skirtumus ir reikia stebėti. Nustatyti, kas žmoguje keičiasi, kai jis meluoja ir kai sako tiesą.
Tai kaip trianguliacija. Reikia dviejų nekintančių padėčių.
– Melagingo ir teisingo atsakymų. Rodos, kad paprasta.
– Tuo „rodos“ labai teisingai apibūdinai. Jei darysime prielaidą, kad, kalbėdamas apie savo žurnalo
išleidimą ir kodėl niekina politikus, jis sako tiesą, turime atskaitos tašką. – Treskus atsuko vaizdo
įrašą atgal ir įjungė: – Žiūrėk.
Haris žiūrėjo. Bet matė ne tai, kas reikalinga. Jis papurtė galvą.
 – Rankos, – gelbėjo Treskus. – Žiūrėk į rankas.
Haris stebeilijo į rusvas Stiopo plaštakas, besiilsinčias ant kėdės atramų.
– Jos vis dar ramios, – tarė Haris.
– Taip, bet jis jų neslepia, – pabrėžė Treskus. – Tai klasikinis silpnų lošėjų pavyzdys: kai jie turi
prastas kortas, labai gerai slepia jas rankose. O kai blefuoja, noriai, tarsi mąstydami, uždeda vieną
ranką ant burnos, lyg slėptų veido išraišką. Mes vadiname juos slapukais. Kiti blefuodami
persistengia ir sėdėdami ištiesina nugarą arba atsilošia, kad atrodytų stambesni, nei išties yra.
Vadiname juos blefuotojais. Stiopas yra slapukas.
Haris pasilenkė į priekį.
– Ar tu?..
– Taip, – patikino Treskus. – Ir tai vyksta nuolat. Jis pakelia rankas nuo atramų ir uždengia
dešiniąją, kai meluoja. Kertu lažybų, kad jis dešiniarankis.
– Ką jis daro, kai klausiu, ar lipdo sniego senius? – Haris nė nesistengė nuslėpti smalsumo.
– Meluoja, – atsakė Treskus.
– Kurioje dalyje? Kai sako, kad juos lipdo, ar kad lipdo juos savo stogo terasoje?
Treskus trumpai suniurnėjo, ką Haris įvertino kaip juoką.
– Tai nėra tikslusis mokslas, – tarė Treskus. – Kaip sakyta, jis neblogas lošėjas. Pirmomis
sekundėmis po to, kai uždavei jam klausimą, jo rankos ilsisi ant atramų, tarsi ketintų pasakyti tiesą.
Tuo pačiu metu šiek tiek išsiplečia nosies šnervės, tarsi patirtų stresą. Bet tada jis apsigalvoja,
uždengia ranką ir griebiasi melo.
– Būtent, – sutiko Haris. – Ir tai reiškia, kad jis turi ką slėpti, ar ne?
Treskus suspaudė lūpas, tarsi parodydamas, kad šis klausimas suktas.
– Tai gali reikšti ir tai, kad jis pasirenka melagingą atsakymą, kuris, žino, bus perprastas. Kad
nuslėptų faktą, jog galėjo papasakoti ir tiesą.
– Ką turi galvoje?
– Kai profesionalūs lošėjai gauna geras kortas, užuot didinę „banką“, jie iškart aukštai pašaukia, ir
parodo nežymius blefo ženklus. Kaip tik tiek, kad nepatyrę žaidėjai pamanytų, jog atskleidė blefą ir
priimtų šaukimą. Iš esmės tai taip ir atrodo. Blefuojamas blefas.
Haris iš lėto linktelėjo:
– Turi galvoje, jis nori, kad patikėčiau, jog jis turi ką slėpti.
Treskus žvilgtelėjo į tuščią alaus butelį, į šaldytuvą, atsainiai pamėgino kilstelėti didelį kūną nuo
sofos ir atsiduso.
– Tai, kaip sakiau, nėra tikslusis mokslas, – tarė jis. – Ar negalėtum?..
Haris atsikėlė ir nuėjo prie šaldytuvo. Mintyse nusikeikė. Kai paskambino Odai iš „Boso“
redakcijos, žinojo, kad jie priims jo siūlymą pasirodyti. Taip pat žinojo, kad galės netrikdomas
tiesiogiai užduoti Stiopui keletą klausimų, toks jau buvo programos pobūdis. Ir kad kamera bus
nukreipta į atsakinėjantį žmogų: iš arti pritrauks veidą arba rodys viršutinę kūno dalį. Viskas buvo
idealu Treskaus analizei. Visgi jiems nepasisekė. Tai buvo paskutinis šiaudas, kurio galima griebtis,
paskutinė nušviesta vietelė, tinkama paieškoms. Visa kita skendi tamsoje. Ir galbūt laukia dešimt metų
krapštymosi ir maldavimo, kad nusišypsotų sėkmė, pasitaikytų atsitiktinumas arba išlįstų klaida.
Haris spoksojo į šaldytuve rūpestingai surikiuotus „Ringnes“ alaus butelius, kas komiškai skyrėsi
nuo sąvartyno bute. Jis delsė. Galiausiai pačiupo du butelius. Šie buvo tokie šalti, kad svilino delnus.
Šaldytuvo durys buvo beužsiveriančios.
– Kad Stiopas meluoja, galiu patvirtinti vienintelėje vietoje, – nuo sofos pasigirdo Treskaus balsas.
– Kai sako, kad jo šeimoje nepasitaikė beprotybės arba paveldimų ligų.
Haris suspėjo už šaldytuvo durų užkišti pėdą. Pro plyšį krintanti šviesa atsispindėjo tamsiame
užuolaidomis nepridengtame lango stikle.
– Pakartok, – paprašė jis.
Treskus pakartojo.
Po dvidešimt penkių sekundžių Haris buvo įveikęs pusę laiptų, o Treskus – pusę Hario pamėtėto
alaus butelio.
– Taip, dar vienas dalykėlis, Hari, – panosėje suniurnėjo Treskus. – Bosas paklausė, ar lauki ko
nors ypatingo, o tu atsakei, kad ne, – jis rūgtelėjo. – Nepradėk lošti pokerio, Hari.
*
Haris skambino iš automobilio.
Jam dar nespėjus prisistatyti, nuskambėjo pasisveikinimas:
– Labas, Hari.
Nuo minties, kad Matijas Lundas-Helgesenas arba atpažino jo numerį, arba buvo išsaugojęs jį savo
adresų sąraše, Harį nukrėtė šiurpulys. Fone girdėjosi Olego ir Rakelės balsai. Savaitgalis. Šeima.
– Iškilo klausimas apie Marienlysto kliniką. Ar vis dar saugomos jos pacientų ligos istorijos?
– Abejoju, – atsakė Matijas. – Manau, kad pagal taisykles tokie dalykai turi būti sunaikinami, jei
veiklos niekas neperima. Bet jei tai svarbu, žinoma, galiu patikrinti.
– Ačiū.
Haris pravažiavo Vindereno tramvajaus stotelę. Pro šalį šmėstelėjo vaiduoklio kontūrai.
Prisivejamas automobilis, smūgis, žuvęs kolega, paskalos, kad vairavo Haris ir kad reikia patikrinti
jo promiles. Tai buvo seniai. Kadaise nutekėjęs vanduo. Po oda likę randai. Dedervinės apnikta siela.
Matijas paskambino po penkiolikos minučių.
– Pasikalbėjau su Gregersenu, kuris vadovavo Marienlysto klinikai. Deja, viskas sunaikinta. Bet
manau, kad kai kurie, tarp jų ir Idaras, duomenis apie savo pacientus pasiėmė.
– O tu?
– Žinojau, kad privačia praktika neužsiimsiu, todėl viską palikau.
– Ar manai, kad prisimintum kokių nors Idaro pacientų vardus?
– Gal kai kuriuos. Tik kelis. Tai buvo seniai, Hari.
– Žinau. Vis tiek labai ačiū.
Haris baigė pokalbį ir sekė nuorodomis į Riko ligoninę. Prieš jį stūksojo neaukštą kalną nusėjusių
pastatų grupė.
*
Gerda Nelvik, ketvirtą dešimtį įpusėjusi maloni apkūni moteris, tą šeštadienį buvo vienintelė
darbuotoja Riko ligoninėje įsikūrusiame Valstybinės teismo medicinos tarnybos Kriminalinių tyrimų
centre. Ji pasitiko Harį registratūroje ir nupasakojo, kuo čia užsiimama. Mažai kas išdavė, kad tai
vieta, kurioje medžiojami pavojingiausi nusikaltėliai. Šviesios, jaukiai dekoruotos patalpos veikiau
bylojo apie tai, kad dauguma darbuotojų – moterys.
Haris buvo lankęsis čia anksčiau ir šiek tiek nusimanė apie su tyrimais susijusias procedūras.
Šiokiadienį kitapus laboratorijos stiklų jis išvystų baltais chalatais vilkinčias moteris su kepuraitėmis,
mūvinčias vienkartinėmis pirštinėmis, pasilenkusias prie tiriamų medžiagų, vadinamų plauko ar
seilių biologiniais mėginiais, ir aparatuose vykstančių sudėtingų procesų, pasibaigiančių DNR
išskyrimu, kuris galiausiai bus išdėstytas trumpoje ataskaitoje su išvadomis, pateiktomis skaičių
forma – penkiolika skirtingų žymeklių.
Jie praėjo patalpą, apstatytą lentynomis su rudais vokais, ant kurių nurodyti visos šalies policijos
skyriai. Haris žinojo, kad vokuose sudėtos tyrimams atsiųstos drabužių skiautelės, plaukai, baldų
apmušalų lopinėliai, kraujas ir kitokios organinės medžiagos. Kad būtų galima išskirti skaičių kodą,
nusakantį pasirinktus taškus paslaptingoje girliandoje, vadinamoje DNR, ir nustatyti jos savininką
devyniasdešimt devynių procentų, po kurių dar seka daug devynetukų, tikslumu.
Gerdos Nelvik kabinetas buvo kaip tik tokio dydžio, kad jame tilptų segtuvų pilnos lentynos, stalas
su kompiuteriu, šūsnys popierių ir didelė dviejų besišypsančių snieglentes laikančių berniukų
nuotrauka.
– Jūsų sūnūs? – paklausė Haris ir prisėdo.
– Tikiuosi, kad taip, – nusišypsojo ji.
– Prašau?
– Vietinis juokelis. Užsiminėte apie tyrimų užsakovą?
– Taip. Mane domina visi DNR tyrimai, kurie buvo užsakyti iš konkrečios vietos. Laiko tarpas –
dvylika metų iki dabar. Ir kas buvo ištirti.
– Gerai. Ir kokia tai vieta?
– Marienlysto klinika.
– Marienlysto klinika? Ar jūs tikras?
– Kodėl gi ne?
Ji patraukė pečiais.
– Tėvystės tyrimą dažniausiai užsako teismas arba advokatas. Arba privatūs asmenys tiesiogiai.
– Tai nėra tėvystės tyrimo atvejis, o toks, kur bandoma nustatyti galimus giminystės ryšius ir
paveldimų ligų grėsmę.
– Štai kaip, – atsiliepė Gerda. – Tada visą informaciją turime duomenų bazėje.
– Ar galite patikrinti čia ir dabar?
– Priklauso nuo to, ar galite palaukti... – Gerda žvilgtelėjo į laikrodį, – trisdešimt sekundžių.
Haris linktelėjo.
Gerda ėmė barškinti kompiuterio klaviatūrą, diktuodama pati sau:
– M-a-r-i-e-n-l-y-s-t-o klinika.
Tada atsilošė kėdėje ir leido įrenginiui darbuotis.
– Koks subjuręs rudens orelis, ar ne? – prabilo ji.
– Tikrai taip, – sutiko užsigalvojęs Haris ir klausėsi kietojo disko traškesio, tarsi šis galėtų
atskleisti, ar gaus tokį atsakymą, kokio ir tikisi.
– Tamsa sukelia depresiją, – kalbėjo ji. – Tikiuosi, kad netrukus pasnigs. Tada bent jau šiek tiek
nušvis.
– Mhm, – suniurnėjo Haris.
Traškesys liovėsi.
 – Labai prašom, – pranešė Gerda, žvelgdama į ekraną.
Haris giliai įkvėpė.
– Taip, Marienlysto klinika buvo mūsų klientė. Bet ne pastaruosius septynerius metus.
Haris stengėsi suspėti su plūstančiomis mintimis. Kada gi Idaras Vetlesenas liovėsi tenai dirbęs?
Gerda suraukė kaktą:
– Bet matau, kad prieš tai jie darė daug užsakymų.
Ji delsė. Haris laukė, kol ji tai pasakys. Ir pagaliau ji tai padarė:
– Manau, kad, kaip klinikai, neįprastai daug.
Haris taip ir manė. Jiems reikia sukti šiuo keliu, išeiti iš labirinto, pasirinkti šią atkarpą. Arba,
tiksliau, įsigauti labirinto vidun. Tiesiai iki tamsybių šerdies.
– Ar turite vardus ir asmeninius duomenis tų, kurie buvo ištirti?
Gerda papurtė galvą.
– Paprastai visa tai turime, bet atrodo, kad klinika norėjo viską atlikti anonimiškai.
Velnias! Haris užsimerkė ir susikaupė.
– Bet jūs vis dar turite tyrimų rezultatus? Ar buvo patvirtinta tėvystė, ar ne?
– Taip, – patvirtino Gerda.
– Ir ką jie byloja?
– Negaliu atsakyti čia ir dabar, bet turiu konkrečiai paanalizuoti kiekvieną atvejį, o tai užima šiek
tiek laiko.
– OK. Bet jūs išsaugojote visų tirtųjų DNR profilius?
– Taip.
– Ir analizė tokia pat išsami, kaip ir tiriant kriminalines bylas?
– Netgi išsamesnė. Kad nustatytume tėvystę, mums reikia dar daugiau genų žymeklių, kadangi pusė
genų paveldėti iš motinos.
– Taigi jūs sakote, kad galiu paimti konkretaus žmogaus tepinėlį, atsiųsti jį čionai ir jūs
patikrintumėt, ar šis sutampa su kuriuo nors, kurį gavote iš Marienlysto klinikos?
– Atsakymas yra teigiamas, – tarė Gerda su gaidele balse, bylojančia apie tai, kad ji mielai išgirstų
išsamesnį paaiškinimą.
– Gerai, – sukruto Haris. – Mano kolegos atsiųs jums kelių žmonių mėginius. Per pastaruosius
metus dingusių moterų vyrų ir vaikų. Patikrinkite, ar tokie buvo atsiųsti anksčiau. Pasirūpinsiu ir
įstatymiškai sutvarkysiu, kad jiems būtų teikiama pirmenybė.
Atrodė, kad Gerdos akis nutvieskė šviesa:
– Dabar jau žinau, kur jus mačiau. Per „Bosą“. Ar tai dėl to...
Nors patalpoje buvo tik juodu, ji nuleido balsą, tarsi vardas, kuriuo jie vadino tą siaubūną, būtų
keiksmažodis, nešvankybė, užkeikimas, kurio nevalia ištarti garsiai.
*
Haris paskambino Katrinai ir paprašė susitikti su juo kavos bare „Java“ Šv. Jono Kalvos parke. Jis
paliko automobilį prie seno daugiabučio, prie įvažiavimo, kur buvo pritvirtinta iškaba, įspėjanti, kad
čia pastatyti automobiliai bus nutempti, nors vartai buvo neką platesni už žoliapjovę. Ulevolio kelyje į
visas puses skubėjo žmonės, nekantraudami įsigyti visus šeštadienio pirkinius. Nuo Šv. Jono Kalvos
parko košė ledinis šiaurės vėjas, skriejo į „Mūsų Ganytojo“ kapines ir plėšė juodas skrybėles nuo
susikūprinusių laidotuvininkų galvų.
Haris nusipirko dvigubą espreso ir kavos su pienu išsineštinai ir įsitaisė krėsle gatvėje. Parko
tvenkinyje kitapus kelio tyliai ratus suko vieniša balta gulbė, kurios kaklo forma priminė klaustuką.
Haris stebėjo ją ir prisiminė spąstų lapėms pavadinimą. Vėjas kėlė raibulius vandens paviršiuje.
– Ar kava su pienu dar šilta? – priešais jį stovėjo ranką ištiesusi Katrina.
Haris padavė jai popierinį puodelį, ir abu patraukė link automobilio.
– Puiku, kad gali dirbti šeštadienio rytą, – pagyrė jis.
– Puiku, kad gali dirbti šeštadienio rytą, – atitarė ji.
– Esu viengungis, – pareiškė Haris. – Tokiems kaip aš šeštadienio rytai neturi jokios reikšmės. O
tau reikalingas gyvenimas.
Jiems priartėjus prie automobilio ten stypsojo ir nuožmiai žvalgėsi senyvas vyriškis.
– Iškviečiau vilkiką, – pareiškė jis.
– Taip, girdėjau, kad jie dabar populiarūs, – atsiliepė Haris ir atrakino dureles.
Jiems įsėdus vidun, į langą pastukseno raukšlėti krumpliai. Haris nuleido lango stiklą.
– Automobilis jau pakeliui, – patikino seniokas. – Jums reikia pasilikti čia ir palaukti.
– Tikrai? – perklausė Haris ir parodė savo tapatybės kortelę.
Seniokas nepaisė dokumento ir piktai dėbtelėjo į laikrodį.
– Šitie vartai per siauri, kad galėtumėte teigti, jog tai įvažiavimas, – dėstė Haris. – Atsiųsiu vyruką
iš Transporto skyriaus, kad pašalintų jūsų neteisėtą iškabą. Bijau, kad teks ir baudelę sumokėti.
– Ką?
– Mes iš policijos.
Seniokas pačiupo tapatybės kortelę, nepatikliai pažvelgė į Harį, į kortelę ir vėl į Harį.
– Šįkart paliksim šitaip, galit važiuoti, – rūgščiai burbtelėjo jis ir atidavė kortelę.
– Šitaip nepaliksim, – paprieštaravo Haris. – Tučtuojau skambinu į Transporto skyrių.
Seniokas nirčiai spoksojo į Harį.
Inspektorius pasuko raktelį ir, kol šilo variklis, atsisuko į senioką ir įspėjo:
– O jums reikia pasilikti čia ir palaukti.
Nuvažiuodami užpakalinio vaizdo veidrodėlyje jie stebėjo atvėpusį senioko žandikaulį.
Katrina nusijuokė.
– Tu žiaurus! Tai juk senas žmogus.
Haris užmetė į ją akį. Moters veido išraiška buvo keista, tarsi juokas keltų jai skausmą.
Paradoksalu, bet po to incidento „Fenris“ bare jo draugijoje ji elgėsi kiek laisviau. Gal patrauklioms
moterims būdinga, kad atstūmimas sukelia jų pagarbą ir pasitikėjimą.
Haris šyptelėjo. Jam parūpo, kaip ji reaguotų, jei sužinotų, kad šįryt jis nubudo su sustandėjusia
varpa ir sapno nuotrupomis: kaip dulkina ją „Fenris“ bare, sėdinčią ant kriauklės tualete, plačiai
išskėtusią kojas. Barškina taip, kad trata visi vamzdžiai, tualeto bakelyje kliuksi vanduo, lemputės
zirzia ir mirkčioja, o kaskart įstumdamas varpą sėklidėmis jis prisiliečia šalto porceliano. Veidrodis
už jos virpa, taigi jo veido bruožai išsilieja, o jų klubai, nugaros ir šlaunys trankosi į kranus, šilto
oro pūtiklius ir muilo laikiklius. Tik baigęs jis pastebi, kad veidrodyje matosi ne jo, o kito žmogaus
veidas.
– Apie ką galvoji? – paklausė ji.
 – Apie dauginimąsi, – atsakė Haris.
– O?
Haris padavė jai pakuotę, ir ji atidarė. Viršuje gulėjo popieriaus lapas, kuriame buvo parašyta:
„Instrukcija, kaip paimti seilių mėginį DNR tyrimui“.
– Vienaip ar kitaip, kalbama apie tėvystę, – tarė Haris. – Tiesiog dar ne visai žinau kaip ar kodėl.
– Ir mes ruošiamės... – nutęsė Katrina, kilstelėdama mažą vatos gabalėlį.
– Vykti į Solihiogdą, – mintį pabaigė Haris. – Paimti mėginių iš dvynukių.
Sodybą supančiuose laukuose tirpo sniegas. Ploteliuose, kuriuose jis vis dar bolavo, buvo šlapias
ir pilkšvas.
Rolfas Otersenas pasitiko juos ant laiptelių prie lauko durų ir pasiūlė kavos. Jiems nusivelkant
viršutinius drabužius, Haris papasakojo, kokiu reikalu atvykęs. Rolfas Otersenas nesiteiravo kodėl,
tik linktelėjo.
Dvynukės sėdėjo svetainėje ir mezgė.
– Kas čia bus? – paklausė Katrina.
– Šalikas, – vienu balsu atsiliepė mergaitės. – Mus išmokė teta.
Jie linktelėjo Anei Pedersen, sėdinčiai ir mezgančiai supamojoje kėdėje, ir moteris šyptelėjo
Katrinai, parodydama, kad malonu vėl susitikti.
– Iš jūsų man reikia tik šiek tiek seilių ir gleivių, – guviai pranešė Katrina ir kilstelėjo vatos
gumulėlius. – Plačiai išsižiokit.
Dvynukės sukikeno ir padėjo į šalį mezginius.
Haris nusekė paskui Rolfą Oterseną į virtuvę, kur stovėjo didelis arbatinukas ir nosį kuteno karštos
kavos aromatas.
– Taigi apsirikote, – prašneko Rolfas. – Dėl to gydytojo.
– Galbūt, – pripažino Haris. – O gal jis visgi susijęs su byla. Ar neprieštarausit, jei dar kartą
užmesiu akį į ūkinį pastatą?
Rolfas Otersenas mostelėjo ranka tarsi ragindamas.
– Bet Anė ten kiek aptvarkė, – įspėjo jis. – Nedaug liko į ką žiūrėti.
Tikrai viskas buvo sutvarkyta. Haris prisiminė, kad Holmui imant mėginius tamsus vištų kraujas
tirštu sluoksniu dengė grindis, o dabar viskas buvo nušveista. Ten, kur kraujas įsigėrė į medieną,
grindų lentos įgavo rožinį atspalvį. Haris atsistojo prie trinkos ir įsistebeilijo į duris. Mėgino
įsivaizduoti čia stovinčią ir vištoms galvas kapojančią Silviją, kai pro duris įžengė Sniego Senis. Ar ji
nustebo? Ji nukirto dvi vištas. Ne, tris. Kodėl jis pamanė, kad dvi? Dvi plius viena. Kodėl plius viena?
Jis užmerkė akis.
Dvi vištos gulėjo prie trinkos, jų kraujas tekėjo link ten, kur paberta pjuvenų. Galvos vištoms taip
ir kertamos. Bet trečioji buvo numesta kiek toliau ir paliko dėmes ant grindų lentų. Mėgėjiška. Ir
įkirtimas ant kaklo buvo apkrešėjęs. Kaip ir ant Silvijos kaklo. Haris prisiminė, ką apie tai aiškino
Bjornas Holmas. Ir žinojo, kad ši mintis ne nauja, kad glūdi ten drauge su kitomis pusiau išaustomis,
pusiau susapnuotomis, pusiau sugromuliuotomis. Kad trečia višta buvo nugalabyta tokiu pačiu būdu –
elektrine kilpa.
Jis nuėjo iki vietos, kur medis buvo sugėręs kraują, ir pritūpė.
Jei Sniego Senis nudobė paskutinę vištą, kodėl naudojosi elektrine kilpa, o ne kirvuku? Paprasta.
Kadangi kirvukas prašapo kažkur tamsioje miško gelmėje. Vadinasi, tai nutiko jau po žmogžudystės.
Jis grįžo atgal ir nugalabijo vištą. Bet kodėl? Tam tikra apeiga? Netikėtas įkvėpimas? Šlamštas, ši
žudymo mašina laikėsi plano, nelaužė elgsenos modelio.
Tam buvo priežastis.
Kodėl?
– Kodėl? – paklausė Katrina.
Haris neišgirdo jos ateinant. Pareigūnė stovėjo ūkinio pastato tarpduryje, jai ant veido krito
vienintelės lemputės šviesa, ji laikė iškėlusi du plastikinius maišelius su vatos gumulėliais. Harį
nukrėtė šiurpas, pamačius ją vėl stovint tokioje padėtyje: tarpdury, į jį ištiesus rankas. Visai kaip
Bekerio namuose. Bet atsirado dar kažkas, tarsi naujas suvokimas.
– Kaip ir sakiau, – atsiliepė Haris ir pažvelgė į rausvas žymes. – Manau, kad tai susiję su giminystės
ryšiais. Ir bandymu viską nuslėpti.
– Ką nuslėpti? – paklausė ji ir patraukė link jo. Aukštakulniai batai kaukšėjo į grindis. – Ką turi
galvoje?
Katrina pritūpė šalia jo. Hariui dvelktelėjo nuo šiltos jos odos į šaltą orą sklindantis vyriškų
kvepalų aromatas.
– Kaip jau sakiau, dar nežinau.
– Tai nėra apmąstyta, tai tau į galvą šovusi idėja. Tu dar tik vystai teoriją, – lakoniškai pareiškė ji ir
dešinės rankos smiliumi perbraukė pjuvenas.
Haris delsė.
– Tai netgi nėra teorija.
– Nagi, papasakok.
Haris kvėptelėjo:
– Arvė Stiopas.
– O kas dėl jo?
– Anot Arvės Stiopo, Idaro Vetleseno paslaugomis jis naudojosi dėl „tenisininko alkūnės“. Bet,
pasak Burhildos, Vetlesenas nebuvo užvedęs Stiopo ligos istorijos. Svarstau kodėl.
Katrina patraukė pečiais:
– Gal buvo dar kas nors, ne vien alkūnė. Gal Stiopas baiminosi, kad iškils dienos švieson, jog jis
apsėstas savo išvaizdos.
– Jei Idaras Vetlesenas būtų sutikęs neužvesti ligos istorijos kiekvienam to bijančiam pacientui,
savo archyvuose nebūtų turėjęs nė vieno vardo. Taigi nutariau, kad turi būti kažkas kito, kas tikrai
negali iškilti dienos švieson.
– Pavyzdžiui, kas?
– Stiopas melavo per „Boso“ laidą. Sakė, kad jo šeimoje nėra beprotybės atvejų ar kitų paveldimų
ligų.
– O ką, ar yra?
– Teorijos dėlei sakykime, kad taip.
– Teorijos, kuri net nėra teorija?
Haris linktelėjo.
– Idaras Vetlesenas buvo labiausiai užsislaptinęs Faro sindromo specialistas. Apie tai nežinojo
netgi Burhilda, jo asistentė. Tai kaip, po galais, pas jį pateko Silvija Otersen ir Birtė Beker?
 – Ir kaipgi?
– Darom prielaidą, kad Vetleseno specializacija buvo ne paveldimos ligos, o diskretiškumas. Juk
jis pats sakė, kad tuo paremtas visas jo verslas. Tai todėl pas jį ateina pacientas ir draugas ir pasako,
kad turi Faro sindromą. Ši diagnozė jam nustatyta kitoje vietoje, pas tikrą specialistą. Bet šis neturi
Vetleseno puoselėjamo diskretiškumo, o tai išties reikia išlaikyti paslaptyje. Pacientas primygtinai
prašo, gal netgi papildomai už tai sumoka. O jis tikrai gali pakloti nemažą sumelę.
– Arvė Stiopas?
– Taip.
– Bet susirgimas jam nustatytas kitoje vietoje, iš kur informacija gali nutekėti.
– Labiausiai Stiopas bijo ne šito. Jis baiminasi, kad gali iškilti viešumon, jog lankosi ten su savo
palikuonimis. Nori juos ištirti ir sužinoti, ar bus nustatytos paveldimos ligos. Ir tai reikia laikyti
didžiausioje paslaptyje, kadangi niekas nežino, kad tie vaikai jo. Tiesą sakant, yra žmonių, tikinčių,
kad tie vaikai yra jų. Taip, kaip Filipas Bekeris tikėjo, jog yra Jono tėvas. Ir... – Haris mostelėjo galva
link sodybos.
– Rolfas Otersenas? – pritrūkusi kvapo sušnabždėjo Katrina. – Dvynukės? Ar manai... – ji iškėlė
plastikinius maišelius, – kad tai Arvės Stiopo genai?
– Gali būti.
Katrina pažvelgė į jį.
– Dingusios moterys... Tie kiti vaikai.
– Jei DNR tyrimo rezultatai patvirtins, kad Stiopas yra Jono ir dvynukių tėvas, pirmadienį
pradėsime imti mėginius iš kitų pradingusių moterų vaikų.
– Turi galvoje, kad.... Arvė Stiopas skersai išilgai išdulkino visą Norvegiją? Apvaisino skirtingas
moteris, o joms pagimdžius nudaigojo?
Haris patraukė pečiais.
– O kam? – pasidomėjo ji.
– Jei aš teisus, mes, be abejo, kalbame apie beprotybę, ir tada lieka daryti tik prielaidas. Kartais už
beprotybės slypi gana šalta logika. Ar tau teko girdėti apie ruonius?
Katrina papurtė galvą.
– Kalbama apie šaltą ir racionalų žudymą, kurio griebiasi patinas, – aiškino Haris. – Patelei atvedus
ruoniuką ir šiam išsikapanojus iš pirmo kritiškiausio laikotarpio, tėvas bando nugalabyti motiną. Jis
žino, kad daugiau ši su juo nesiporuos. Taip jis bando neleisti atsirasti jaunikliams, kurie sudarytų
konkurenciją jo palikuonims.
Atrodė, kad Katrinai sunku perprasti šią mintį.
– Taip, tai beprotybė, – sutiko ji. – Bet nežinau, kas labiau liguista: galvoti kaip ruoniui ar manyti,
kad kažkas galvoja kaip ruonis.
– Kaip jau sakiau, – Hariui stojantis, garsiai sutraškėjo abu keliai, – tai netgi ne teorija.
– Tu meluoji, – pareiškė ji ir įsižiūrėjo į Harį. – Esi įsitikinęs, kad jų tėvas – Arvė Stiopas.
Haris kreivai šyptelėjo.
– Tu toks pamišęs kaip ir aš, – patikino ji.
Haris įdėmiai įsižiūrėjo į moterį.
– Eime. Teismo medicinos tarnyba laukia tų vatos gabalėlių.
 – Šeštadienį? – Katrina perbraukė ranka pjuvenas, nužerdama tai, ko pripaišinėjo. – Jie ką, irgi
neturi gyvenimo?
*
Valstybinėje teismo medicinos tarnyboje pridavus plastikinius maišelius ir gavus pažadą, kad
atsakymas bus vakare arba rytoj anksti ryte, Haris parvežė Katriną į Seildukso gatvę.
– Tavo languose tamsu, – pastebėjo Haris. – Viena?
– Tokia patraukli mergina kaip aš, – ji nusišypsojo ir suėmė durelių rankeną, – niekada nebūna
viena.
– Mhm. Kodėl nenorėjai, kad tavo kolegoms Bergeno policijos skyriuje pasakyčiau, jog esi
mieste?
– Ką?
– Maniau, jie pagalvotų, kad smagu girdėti, jog tiri stambią žmogžudysčių bylą sostinėje.
Ji patraukė pečiais ir pravėrė dureles:
– Bergeno gyventojai Oslo sostine nelaiko. Labos nakties.
– Labanakt.
Haris pasuko į Sanerio gatvę.
*
Jis nebuvo įsitikinęs, bet įtarė, kad pastebėjo Katriną sustingstant. Dabar mažai kuo galėjai būti
tikras. Netgi garsas, kurį, manei, sukėlė spaudžiamas nuleistukas, pasirodo buvęs sukeltas mažos
išsigandusios mergaitės perlaužtos šakelės. Bet Haris daugiau nebegalėjo apsimetinėti, negalėjo
vaidinti, kad nežino. Aną vakarą Katrina nukreipė savo tarnybinį revolverį Bekeriui į nugarą. Ir kai
Haris žengė į jos ugnies liniją, išgirdo garsą – tokį, kokį manė išgirdęs ir tada, kai Salma kieme
perlaužė šakelę. Tai buvo vėl į savo vietą grįžtančio sutepto nuleistuko garsas. Vadinasi, šis buvo
gerokai numygtas, visą trečdalį kelio, ir bet kurią akimirką galėjo driokstelėti šūvis. Ji tikrai ketino
nušauti Bekerį.
Ne, jis negalėjo apsimetinėti. Nes ten, ūkinio pastato tarpduryje, jai ant veido krito šviesa. Ir jis
atpažino. Ir, kaip jai ir atsakė, tai buvo susiję su giminystės ryšiais.
*
VPI Kniutas Miuleris-Nilsenas mylėjo Džuliją Kristi. Meilė buvo tokia stipri, kad jis nedrįso savo
sutuoktinei iškloti visos tiesos. Bet kadangi VPI įtarė, jog ir žmona užmezgė meilės ryšius su Omaru
Šarifu, jo visai negraužė sąžinė, kad, sėdėdamas šalia jos, žvilgsniu ryte ryja Džuliją Kristi.
Vienintelė džiaugsmą drumsčianti aplinkybė buvo ta, kad dabar jo Džuliją buvo karštai apglėbęs jau
minėtas Šarifas. O kai ant svetainės stalo suskambo telefonas ir jis pakėlė ragelį, žmona nuspaudė
stabdantį mygtuką, tad šis nuostabus, bet visgi sunkiai ištveriamas reginys iš jų mėgstamo DVD
„Daktaras Živago“ akimirksniu sustingo prieš akis.
– Ne, Hūle, labas vakaras, – pasisveikino Miuleris-Nilsenas, inspektoriui prisistačius. – Taip, tikrai,
dabar jums yra ką veikti.
– Ar turite minutėlę? – pasigirdo kimus, bet švelnus balsas kitame laido gale.
Miuleris-Nilsenas pažvelgė į raudonas virpančias Džulijos lūpas ir pakeltas apsvaigusias akis.
– Turime tiek laiko, kiek mums reikia, Hūle.
– Kai buvau jūsų kabinete, parodėte man Gerto Rafto nuotrauką. Kai ką joje atpažinau.
– Tikrai?
 – Ir tada jūs kai ką pasakėte apie jo dukrą. Kad ji, žinoma, puikiai susitvarkė gyvenimą. Dėl to
„žinoma“. Tarsi tai būtų informacija, su kuria būčiau susipažinęs.
– Taip, bet ji puikiai susitvarkė gyvenimą, ar ne? – pakartojo Miuleris-Nilsenas.
– Priklauso nuo to, kaip į tai pažiūrėsi, – atsakė Haris.
 24 skyrius
Devyniolikta diena. Tuvumba
Po šviestuvais Sonjos Henės salėje viešbutyje „Plaza“ viltingai klegėjo susirinkusieji. Arvė Stiopas
stovėjo tarpduryje ir sutikinėjo svečius. Žandikaulius rakino šypsenos sukeltas skausmas, o galybė
rankos paspaudimų vėl priminė jam „tenisininko alkūnę“. Jauna moteris iš renginius
organizuojančios kompanijos, atsakinga už techninę vakaro dalį, praplaukė pro jį ir su šypsena
pareiškė, kad svečiai jau susodinti prie stalų. Jos juoda kukli apranga ir ausinės su beveik nematomu
mikrofonu kėlė jam minčių apie agentę iš filmo „Neįmanoma misija“.
– Mes pradedam, – tarė ji ir grakščiu, beveik švelniu judesiu pataisė jam varlytę.
Moteris mūvėjo vestuvinį žiedą. Einant į salę jam prieš akis lingavo jos klubai. Ar pro šiuos klubus
yra gimęs kūdikis? Juodos kelnės buvo tampriai prigludusios prie gerai ištreniruotų sėdmenų, ir
Arvė Stiopas įsivaizdavo šitą užpakaliuką apnuogintą – priešais save lovoje, bute Akerio Brygėje. Bet
moteris atrodė pernelyg profesionali. Būtų per daug erzelio. Per daug įnirtingo įkalbinėjimo. Jų
žvilgsniams susitikus dideliame veidrodyje prie durų, jis suprato, kad yra demaskuotas, ir
apgailestaudamas plačiai nusišypsojo. Ji nusijuokė, ir lengvas ir visai neprofesionalus raudonis
nudažė jos skruostus. Misija neįmanoma? Kažin. Bet ne šį vakarą.
Jam priėjus prie staliuko aštuoniems asmenims, visi atsistojo. Jis vakarieniaus šalia savo
redaktorės. Nuobodi, bet paslaugi ponia. Ištekėjusi, turinti vaikų, suvargusio veido, kuris išduoda, kad
kasdien nuo dvylikos iki keturiolikos valandų ji leidžia darbe. Vargšai vaikai. Ir vargšas jis nuo tos
dienos, kai moteris susivoks, kad gyvenimas susideda ne vien iš Liberal. Stiopo žvilgsniui klajojant
po salę, visi prie stalo pakėlė už jį taures. Nutvieksti šviestuvų blizgėjo karoliai, papuošalai ir
besišypsančios akys. Ir suknelės. Be petnešėlių, apnuoginančios pečius ir nugarą, su begėdiškomis
iškirptėmis.
Pratrūko muzika. Pro mikrofonus liejosi galingi „Taip kalbėjo Zaratustra“ tonai. Susibūrus
renginius organizuojančios kompanijos biure, Arvė Stiopas pabrėžė, kad tai nėra itin originalus
atidarymas, kad atrodo pompastiškas ir sukelia minčių apie žmogaus sukūrimą. Ir susilaukė
pareiškimo, kad sumanymas būtent toks ir yra.
Į milžinišką sceną, nutviekstą šviesos ir skendinčią dūmuose, žengė televizijos žvaigždė, už
renginio pravedimą pareikalavęs – ir gavęs – šešiaženklę sumą.
– Ponios ir ponai! – sušuko programos vedėjas į didelį belaidį mikrofoną, kurio forma Stiopui
žadino mintis apie stambų sustandėjusį penį. – Sveiki atvykę! – Populiariosios įžymybės lūpos beveik
lietėsi prie juodo falo. – Sveiki atvykę, pažadu jums labai ypatingą vakarą!
O Arvė Stiopas jau ėmė nekantriai laukti, kada šis pasibaigs.
*
Haris spoksojo į nuotraukas ant lentynos savo kabinete, į Dead Policemen’s Society. Mėgino
galvoti, bet mintys sukosi nesustodamos, nesukurdamos bendro vaizdo. Jis visą laiką jautė, kad
kažkas tūno viduje, kad kažkas visąlaik žino, ko jis imsis. Bet nenutuokė, kad bus šitaip. Tai buvo
neįsivaizduojamai lengva. Ir kartu taip nesuvokiamai sudėtinga.
Kniutas Miuleris-Nilsenas papasakojo, kad Bergeno policijos skyriuje Katrina buvo laikoma viena
iš perspektyviausių Smurtinių nusikaltimų ir Asmenų paieškos skyrių tyrėjų. Kylanti žvaigždė. Ji
niekada nesukeldavo jokių bėdų. Taip, žinoma, buvo tas vienas incidentas, dėl kurio ji pasiprašė
perkeliama į Seksualinių nusikaltimų skyrių. Liudininkas vienoje senoje, jau baigtoje byloje
paskambino ir pasiskundė, kad Katrina Brat nuolatos jo ieško ir užverčia naujais klausimais, kad
niekaip nenusiramina, nors jis pareigūnei pasakęs, kad visą informaciją išdėstė policijoje. Taip vieną
dieną yla išlindo iš maišo: Katrina seniausiai tyrė šitą bylą pati viena, nepranešusi vadovybei. Kadangi
tyrimą vykdė laisvalaikiu, šiaip nebūtų kilę jokių problemų, tačiau niekam nereikėjo, kad Katrina Brat
privirtų košės būtent šioje byloje. Jai buvo aiškiai apie tai pranešta. Ji nesutiko ir nurodė
ankstesniame tyrime padarytas klaidas, bet norinčių klausytis neatsirado, ir apimta nevilties ji pateikė
prašymą pervesti į kitą skyrių.
„Ta byla ją tikrai buvo apsėdusi, – tokie buvo paskutiniai Miulerio-Nilseno žodžiai. – Kiek
pamenu, tuomet ją paliko vyras.“
Haris atsikėlė, išėjo į koridorių ir pasuko link Katrinos kabineto. Šis buvo, kaip ir reikalavo
taisyklės, užrakintas. Haris patraukė koridoriumi iki kopijavimo kambario. Pakėlė ant apatinės
lentynos šalia popieriaus pakų gulinčią giljotiną popieriui pjaustyti – didelį sunkų geležies stovą su
pritvirtintu peiliu. Kiek Haris prisiminė, tas griozdas nuo senų laikų riogsojo nejudinamas, bet dabar,
suėmęs abiem rankomis, jis nusinešė daiktą prie Katrinos Brat kabineto durų.
Haris iškėlė giljotiną virš galvos ir nusitaikė. Tada paleido.
Giljotina trinktelėjo per rankeną, sugrūdo spyną gilyn į rėmą, ir šis garsiai sutraškėjo.
Prieš pjaustikliui dunkstelint į grindis, Haris vos spėjo patraukti kojas. Durys spjaudėsi medienos
atplaišomis ir nuo pirmo spyrio prasivėrė. Jis pakėlė giljotiną ir įsinešė ją vidun.
Katrinos Brat kabinetas prilygo tam, kuriuo kadaise jam teko dalytis su Halvorsenu. Tvarkingas,
neapkrautas, be paveikslų ar kitų asmeninių smulkmenų. Ant rašomojo stalo šono buvo matyti
spynelė, užrakinanti visus stalčius. Po dviejų smūgių giljotina tiek viršutinis stalčius, tiek spyna buvo
sugurinti. Haris naršė skubiai, į šonus stumdydamas popierius, vartė plastikinius segtuvus,
skylamušius ir kitus biuro reikmenis, kol rado peilį. Atlenkė geležtę. Ašmenys buvo dantyti. Tikrai ne
skauto peiliukas. Haris spustelėjo ašmenis į šūsnį popierių, ir įrankis be jokio pasipriešinimo susmigo
į krūvą.
Apatiniame stalčiuje gulėjo dvi neatidarytos dėžutės su jos tarnybinio revolverio šoviniais. Iš
asmeninių daiktų Haris aptiko tik du žiedus. Vienas buvo išpuoštas brangakmeniais, kurie piktai
žybčiojo stalinės lempos šviesoje. Haris buvo matęs papuošalą anksčiau. Jis užsimerkė, bandydamas
atkurti vaizdą, kur tai buvo. Stambus įmantrus žiedas. Nusagstytas visokiais blizgučiais. Las Vegaso
stiliaus. Katrina tokio žiedo niekada nemūvėtų. Ir tada jis atgamino, kur matė papuošalą. Pajuto, kaip
dažnėja pulsas: smarkiai, bet tolygiai. Jis matė papuošalą miegamajame. Bekerio namuose.
*
Sonjos Henės salėje vakarienė buvo pasibaigusi, o stalai nukraustyti. Arvė Stiopas stovėjo salės
gale atsirėmęs į sieną ir spoksojo į sceną, prie kurios susigrūdę svečiai sužavėti nenuleido akių nuo
grupės. Sklido galingas garsas. Daug kainuojantis. Taip skamba didybės manija. Arvę Stiopą kamavo
savos abejonės, bet renginius organizuojanti kompanija įtikino, kad investicija į įspūdžius užtikrina
darbuotojų lojalumą, pasididžiavimą ir susižavėjimą savo darbo vieta. Kad, pirkdamas dalelytę
tarptautinės sėkmės, jis pabrėš žurnalo sėkmę ir pagerins Liberal ženklą – produktą, su kuriuo norėtų
būti siejami skelbimus jame spausdinantys asmenys.
Vokalistas prispaudė pirštu ausinę prie ausies ir užplėšė septintą dešimtmetį tarptautinę sėkmę
pelniusios dainos aukščiausią toną.
– Niekas nenusidainuoja taip puikiai kaip Mortenas Harketas.
Stiopas atsisuko. Ir iškart suprato, kad yra ją matęs, nes gražių moterų niekada neužmiršdavo. Tik
vis dažniau iš atminties išgaruodavo, kas, kur ir kada. Ji buvo liekna, vilkėjo juodą paprastą suknelę
su praskiepu, kuris jam kai ką priminė. Birtę. Tokią suknelę turėjo Birtė.
 – Tikras skandalas, – atsiliepė jis.
– Šį toną išdainuoti sunku, – tarė ji, neatitraukdama akių nuo atlikėjo.
– Tikras skandalas, kad nepamenu jūsų vardo. Tiesiog žinau, kad buvome susitikę.
– Nesusitikę, – pertarė ji. – Tik į mane spoksojote, – nuo veido moteris nusibraukė juodų plaukų
sruogą.
Ji galėjo pasigirti klasikiniu grožiu, šiek tiek griežtokais bruožais. Tokia graži kaip Keitė Mos. O
Birtė buvo graži kaip Pamela Anderson.
– Tikiuosi, kad dėl to spoksojimo nepykstate, – atsiliepė jis ir pajuto, kad pakirdo, kad kūnu
sruvena kraujas, nešdamas šampaną į tas jo smegenų dalis, kurios padaro jį tarsi besvorį, ne vien tik
mieguistą.
– Kas jūs tokia?
– Aš vardu Katrina Brat, – atsakė moteris.
– Puiku. Ar esate susijusi su mūsų leidiniu, Katrina? Palaikote ryšį su banku? Nuomojate mums
patalpas? Nepriklausoma fotografė?
Po kiekvieno klausimo Katrina šypsodama purtė galvą.
– Esu nekviesta viešnia, – prisipažino ji. – Viena jūsų žurnalistė yra mano draugė. Ji papasakojo,
kad po vakarienės vyks koncertas, kad galiu tiesiog apsivilkti suknelę ir įsmukti. Ar norite išgrūsti
mane lauk?
Ji pakėlė prie lūpų taurę su šampanu. Lūpos nebuvo tokios putlios, kaip jam patiko, bet tamsiai
raudonos ir sultingos. Moteris vis dar žiūrėjo į sceną, tad jis netrikdomas galėjo tyrinėti jos profilį.
Visą profilį. Išlenktą nugarą, nepriekaištingai pūpsančias krūtis. Nebūtinai silikoninės, gal tiesiog ji
dėvi tinkamą liemenėlę. Bet ar gali būti, kad jos maitinusios kūdikį?
– Svarstau šią galimybę, – tarė jis. – Gal galite pateikti kokių kontrargumentų?
– Ar pakaktų grasinimo?
– Galbūt.
– Mačiau, kad fotografai tyko lauke, laukdami vakaro laimikio. Kas, jei papasakočiau jiems apie
savo draugę žurnalistę? Kad jus atstūmusi susilaukė pareiškimo, jog jos perspektyvos žurnale Liberal
atrodo nekaip.
Arvė Stiopas garsiai ir nuoširdžiai nusikvatojo. Ir pastebėjo, kad juokas pritraukė smalsius svečių
žvilgsnius. Kai pasilenkė prie moters, pajuto, kad jos kvepalai mažai kuo skiriasi nuo jo naudojamo
odekolono.
– Visų pirma, manęs visai negąsdina prasta reputacija, mažiausiai suku galvą dėl kolegų iš paskalų
sąvartyno. Visų antra, jūsų draugė yra niekam tikusi žurnalistė, o visų trečia – ji meluoja. Išdulkinau
ją tris kartus. Ir tai galite nesivaržydama paporinti žurnalistams. Ar jūs ištekėjusi?
– Taip, – tarė nepažįstamoji, pasisuko į sceną ir perkėlė svorį ant kitos kojos, leisdama jam užmesti
akį į nėriniuotas prisegamas kojines ties praskiepu. Arvė Stiopas jautė, kaip išsausėja burna, ir dar
kartą gurkštelėjo iš taurės su šampanu. Pažvelgė į scenos pakraštyje trepsinčią moterų bandą. Įkvėpė
pro nosį. Iš ten, kur stovėjo, galėjo užuosti moters tarpkojo kvapą.
– Ar turi vaikų, Katrina?
– Ar nori, kad turėčiau vaikų?
– Taip.
– Kodėl?
 – Kadangi moterys, sukūrusios gyvybę, atsidavė gamtos dėsniams, ir tai suteikia joms gilesnį
gyvenimo suvokimą nei kitų moterų. Ar vyrų.
– Tauškalai.
– Taip. Dėl to jos liaujasi beviltiškai ieškojusios potencialaus tėvo. Jos tiesiog nori dalyvauti
žaidime.
– OK, – nusijuokė ji. – Tada vaikų turiu. Ką norėtum pažaisti?
– Oho, – sustabdė Stiopas ir pažvelgė į laikrodį. – Gal kiek pristabdom.
– Ką tau patinka žaisti?
– Viską.
– Šaunu.
Dainininkas užmerkė akis, abiem rankomis sučiupo mikrofoną ir užtraukė dainos crescendo.
– Šita šventė nuobodi, ruošiuosi eiti namo, – Stiopas pastatė savo taurę ant pro šalį nešamo
padėklo. – Gyvenu Akerio Brygės rajone. Tas pats įėjimas kaip ir į Liberal redakciją, viršutinis
aukštas. Viršutinis skambutis.
Ji šyptelėjo.
– Žinau, kur ta vieta. Kada man išeiti?
– Duok man dvidešimt minučių. Ir pažadą, kad prieš išeidama su niekuo nesikalbėsi. Net ir su savo
drauge. Ar sutarta, Katrina Brat?
Jis pažvelgė į ją vildamasis, kad teisingai ištarė jos vardą.
– Patikėk, – tarė ji, o jis atkreipė dėmesį, kad jos žvilgsnis keistai švyti, tarsi miško gaisro
atspindys danguje. – Man, kaip ir tau, rūpi, kad tai išliktų tarp mūsų, – ji pakėlė taurę. – Ir, beje, tu
dulkinai ją ne tris, o keturis kartus.
Prieš pasukdamas link durų, Stiopas paskutinį kartą užmetė į ją žvilgsnį. Jam už nugaros po
šviestuvais vos pastebimai virpėjo vokalisto falcetas.
*
Trinktelėjo durys, ir garsūs entuziastingi balsai nuaidėjo Seildukso gatve. Keturi jaunuoliai pėdino
namo iš baro Griunerliokoje. Jie praėjo pro šaligatvio pakrašty stovintį automobilį, neatkreipę
dėmesio į viduje sėdintį vyrą. Tada pasuko už kampo, ir gatvėje vėl įsiviešpatavo tyla. Haris pasilenkė
prie priekinio stiklo ir pakėlė akis į Katrinos Brat langus.
Jis galėjo paskambinti Hagenui, paskelbti aliarmą, su savimi pasiimti Skarę ir sėsti į tarnybinį
automobilį. Bet juk galėjo ir apsirikti. Pirmiausia jam reikia įsitikinti, per daug pastatyta ant kortos.
Tiek jos, tiek jo.
Jis išlipo iš automobilio, nuėjo iki durų ir nuspaudė trečio aukšto skambutį, prie kurio nebuvo
nurodytas vardas. Laukė. Nuspaudė dar kartą. Tada pasuko atgal į automobilį, iš bagažinės pasiėmė
laužtuvą, vėl nuėjo prie durų ir paskambino į pirmą aukštą. Fone zirziant televizoriui, apsimiegojęs
vyriškas balsas sumurmėjo „taip“. Po penkiolikos sekundžių nusileido ir duris atidarė vyriškis. Haris
parodė tapatybės kortelę.
– Name negirdėjau jokio bruzdesio, – tarė vyras. – Kas jums paskambino?
– Išeisiu pats, – patikino Haris. – Ačiū už pagalbą.
Prie durų trečiame aukšte irgi nebuvo kortelės su vardu. Haris pasibeldė, prikišo ausį prie šaltos
medienos ir įsiklausė. Tada įkišo laužtuvo galą tarp durų ir staktos, iškart po spyna. Kadangi
gyvenamieji namai Griunerliokoje kitados buvo pastatyti darbininkams, dirbantiems fabrikuose palei
Akerio upę, t. y. iš pačių pigiausių medžiagų, antrasis Hario mažiau nei per valandą įvykdytas
įsilaužimas buvo sėkmingas.
Kelias sekundes jis sustingęs stovėjo tamsiame koridoriuje, įsiklausė. Tada uždegė šviesą. Pažvelgė
į batų stovą. Šešios poros batų. Nė vieni nebūtų pakankamai dideli vyriškai pėdai. Jis kilstelėjo vieną
porą – ilgaaulius, kuriuos Katrina mūvėjo šiandien. Padai vis dar buvo drėgni.
Haris nuėjo į svetainę. Užuot įjungęs šviesą, spustelėjo žibintuvėlį, kad iš gatvės nesimatytų, jog
namie yra svečių.
Šviesos kūgis klajojo po numindytas pušines grindis, kur tarp lentų žiojėjo platūs plyšiai;
kambaryje stovėjo balta sofa, neaukšta knygų lentyna ir puikios kokybės „Linn“ kompanijos garso
kolonėlės. Sienoje padarytoje nišoje glaudėsi nedidukė paklota lova, buvo ir virtuvės kampelis su
virykle bei šaldytuvu. Visa tai kūrė griežtą spartietiškos tvarkos įspūdį. Kaip ir jo namuose. Šviesos
pluoštas užkliuvo už bukai į jį spoksančio veido. Ir dar vieno. Ir dar vieno. Išraižytos ir apipaišytos
didžiulės medinės kaukės.
Haris pažvelgė į laikrodį. Vienuolika. Leido šviesos spinduliams klajoti toliau.
Virš vienintelio stalo kambaryje buvo prismaigstyta laikraščių puslapių. Jie dengė sieną nuo lubų
iki grindų. Haris priėjo arčiau. Žvilgsniu perbėgo iškarpas ir pajuto, kad pulsas daužosi kaip
Geigerio skaitiklis.
Ten buvo rašoma apie žmogžudystes.
Daug žmogžudysčių, gal dešimt ar dvylika, kai kurios laikraščio skiautės buvo senos ir
pageltusios. Bet Haris visas jas ryškiai ir aiškiai prisiminė. Todėl, kad jas siejo vienas dalykas –
šiems tyrimams vadovavo jis pats.
Ant stalo, šalia kompiuterio ir spausdintuvo, gulėjo segtuvų krūva. Tyrimų ataskaitos. Jis atvertė
vieną. Tai nebuvo jo byla. Šiame segtuve buvo surašytos detalės apie Lailos Osen nužudymą ant
Ulrikeno kalno. Kitame – ataskaita apie Onės Hetland dingimą iš Fjelsideno. Dar kitame segtuve buvo
surinkta informacija apie policijos smurtą Bergeno policijos skyriuje ir nusiskundimus Gertu Raftu.
Haris vertė puslapius. Rado tą pačią nuotrauką, kurią matė ir Miulerio-Nilseno kabinete. Pamačius ją,
viskas buvo aišku kaip ant delno.
Šalia spausdintuvo gulėjo šūsnis popierių. Ant viršutinio buvo kažkas nupiešta. Greitas mėgėjiškas
eskizas pieštuku, bet motyvas akivaizdus. Sniego senis. Veidas pailgas, tarsi aptirpęs ir nutįsęs, akys iš
angliukų tarsi negyvos, o morka ilga ir plona, nusvirusi žemyn. Haris vertė lapus. Buvo ir daugiau
piešinukų. Visuose – sniego senis, beveik vien veidai. Kaukės, pagalvojo Haris. Pomirtinės kaukės.
Viena kaukė turėjo paukščio snapą, žmogaus rankutes ir paukščio kojas apačioje. Kita buvo su kiaulės
šnipu ir kepure.
Haris liovėsi naršęs toje kambario dalyje. Ir paliepė sau, ką ir Katrinai Finojaus saloje. Iš smegenų
iškratyti visus lūkesčius ir žiūrėti, o ne ieškoti. Jis iškniausė visus stalčius ir spinteles, išvartė virtuvės
reikmenis ir skalbimo priemones, išnaršė drabužius, egzotiškus šampūnus ir keistus kremus vonios
kambaryje, kur tvyrojo tirštas jos kvepalų debesis. Grindys buvo vis dar šlapios, o prie kriauklės
gulėjo vatos gabalėlis su akių tušo pėdsakais. Haris išėjo iš kambario. Nežinojo, ko ieško. Tik tai, kad
to čia nėra. Jis ištiesė nugarą ir apsidairė.
Negerai.
Tai buvo čia. Tik jis dar nespėjo surasti.
Nuo lentynų nustumdė knygas, atidarė klozeto bakelį, patikrino, ar sienose ir grindyse nėra
atsipalaidavusių lentų, sieninėje nišoje apvertė čiužinį. Tada liovėsi. Apieškojo visur. Bergždžiai.
Tarsi tai nebūtų pagrindinis sakinys, kurį reikėdavo įsidėmėti, mokantis apie kratą: „Tai, ko nerandi,
lygiai taip pat svarbu, kaip ir tai, ką randi.“ Ir dabar jam toptelėjo, ko jis neranda. Haris pažvelgė į
laikrodį. Tada ėmė tvarkytis.
Tik į vietą sudėjęs piešinukus pagalvojo, kad nepatikrino spausdintuvo. Ištraukė popieriaus dėklą.
Viršutinis lapas buvo pageltęs ir storesnis, nei įprasta. Haris pakėlė lakštą. Jis ypatingai kvepėjo, tarsi
būtų prisigėręs prieskonių kvapo arba apdegintas. Įjungęs stalinę lempą, Haris iškėlė lapą prieš šviesą
ir ėmė ieškoti žymės. Ir ją surado. Apatiniame dešiniame kampe. Tam tikrą elektrinės lemputės
spinduliuose persišviečiantį vandens ženklą, įspaustą tarp gležnų popieriaus skaidulų. Atrodė, kad
kraujagyslės jo kakle išsiplečia, staiga plūsteli kraujas, o smegenys pareikalauja daugiau deguonies.
Haris įjungė kompiuterį. Vėl pažvelgė į laikrodį ir visą amžinybę klausėsi, kaip ruošiamos
operatyvinė sistema ir programos. Iškart susirado paieškas vykdančią programą ir įvedė paprastą
žodelį. Pele nurodė „ieškoti“. Pasirodė laimingas animacinis šuniukas, jis šokinėjo aukštyn žemyn ir
be garso lojo, bandydamas sutrumpinti laukimo laiką. Greitai nuskaitant vis kitus dokumentus, Haris
spoksojo į tekstą. Nukreipė akis į pranešimą, kur buvo skelbiama, kad „paieška neatitiko jokių
rezultatų“. Patikrino, ar žodis parašytas gerai. Tuvumba. Užmerkė akis. Girdėjo kaip dusliai burzgia
mechanizmas tarsi glamonių pasiilgęs katinas. Tada šis nutilo. Haris atmerkė akis. „Jūsų paiešką
atitiko vienas dokumentas.“
Haris stumtelėjo rodyklę ant dokumento piktogramos. Pasirodė gelsvai aprėmintas tekstas.
„Paskutinį kartą papildytas rugsėjo devintąją.“ Haris jautė, kaip dusyk spustelint šiek tiek virpa pirštas.
Kambaryje nušvito baltas trumpo teksto fonas. Nekilo jokių abejonių. Tai buvo tie patys žodžiai,
kurie jį pasiekė laiške nuo Sniego Senio.
 25 skyrius
Devyniolikta diena. Deadline
Arvė Stiopas gulėjo lovoje, pagal užsakymą suprojektuotoje ir pagamintoje „Misuku“ fabrike
Osakoje, iš kur jau sumontuotas baldas pateko į Čenajaus odų raugyklą Indijoje, kadangi įstatymai
Tamil Nadu valstijoje tiesioginį tokios odos eksportą draudė. Lova pasiekė jį praėjus pusei metų nuo
užsakymo pateikimo, bet laukti buvo verta. Ji kaip geiša puikiai prisitaikydavo prie jo kūno,
reikalingose vietose suteikdavo atramą ir leidosi reguliuojama visais įmanomais būdais.
Jis stebėjo ant lubų lėtai besisukančias ventiliatoriaus juosteles iš tikmedžio.
Moteris kėlėsi pas jį liftu. Per vidinį telefoną jis paaiškino, kad laukia jos miegamajame ir palieka
buto duris atrakintas. Vėsi šilkinė trumpikių medžiaga lietėsi prie alkoholio įkaitintos odos.
Muzikinio disko „Cafe del Mar“ garsai liejosi iš aparatūros „Bose“ – kiekviename buto kambaryje
nematomose vietose įmontuotų mažų garso kolonėlių.
Arvė Stiopas girdėjo, kaip jos aukštakulniai kaukši ant parketo grindų svetainėje. Lėti, bet užtikrinti
žingsniai. Jo varpa ėmė standėti vien nuo šio garso. Jei tik ji žinotų, kas jos laukia.
Jis pakišo ranką po lova: pirštai užčiuopė tai, ko grabalioję.
Ir štai ji pasirodė tarpduryje – išryškėjo virš fiordo boluojančio mėnulio nušviestas siluetas – ir
nužvelgė jį keistai šypsodama. Atlaisvino ilgo juodo odinio palto diržą ir leido nuslysti jam ant
grindų. Jis kvėptelėjo, bet po paltu ji vis dar dėvėjo suknelę. Viešnia priėjo prie lovos ir padavė jam
kažkokį guminį daiktą. Kaukę. Šviesiai rožinės spalvos gyvulio kaukę.
– Užsimauk, – paliepė ji abejingu, bet dalykišku balsu.
– Tik pažiūrėkite, – atsiliepė jis. – Kuilio kaukė.
– Daryk, kaip liepiamas, – akyse vėl žybtelėjo tas keistas gelsvas švytėjimas.
18
– Maisoui, madame.
Arvė Stiopas užsitempė kaukę. Ši uždengė visą veidą, kvepėjo kaip guminės pirštinės, ir vyras
galėjo matyti moterį tik pro nedidukus prakirpimus akims.
– O aš noriu, kad tu... – pradėjo jis ir išgirdo, kad nuosavas balsas skamba keistai ir neatpažįstamai.
Daugiau pasakyti nebespėjo, kadangi virš kairės akies pajuto deginantį skausmą.
– Užčiaupk srėbtuvę! – užriko ji.
Stiopo sąmonę iš lėto pasiekė suvokimas, kad jam užtvota. Vyras suprato, kad jam nederėtų, kad tai
tik sugadins jų lovos žaidimus, bet nesusitvardė. Tai juokinga. Kuilio kaukė! Lipni rožinė gumos
masė su kuilio ausimis, nosimi ir dantimis. Jis nusikvatojo. Kitą stulbinamai stiprų smūgį jis gavo į
pilvą, dejuodamas susirietė, suaimanavo ir krito ant lovos. Stiopas nesusivokė, kad neatgauna kvapo,
kol neaptemo akyse. Apimtas nevilties žioptelėjo, pro tamprią kaukę įtraukė oro ir pajuto, kaip
moteris užlaužia rankas jam už nugaros. Tada smegenys pagaliau gavo deguonies, ir tą pačią
akimirką užplūdo skausmas. Ir įtūžis. Pakvaišusi boba, ką ji sau mano?! Stiopas pasimuistė ir norėjo
ją sučiupti, bet negalėjo išlaisvinti rankų, šios buvo stipriai sugriebtos už nugaros. Jis papurtė
plaštakas ir pajuto, kaip kažkas aštraus įsirėžia į riešus. Antrankiai! Iškrypusi kalė!
Ji stumtelėjo, kad jis atsisėstų.
– Ar žinai, kas čia? – pasigirdo jos šnabždesys.
Bet jo kaukė pasislinko į šoną. Jis nieko nebematė.
– Man to ir nereikia, – tarė jis. – Užuodžiu, kad tai tavo putė.
 Tada gavo smūgį į smilkinį, ir kai, tarsi stringant įbrėžtam diskui, klausa sugrįžo, jis vis dar sėdėjo
ant lovos. Pajuto, kaip skruostu po kauke kažkas teka.
– Su kuo, po velnių, tu smūgiuoji? – užriko jis. – Aš kraujuoju, tu pakvaišusi boba!
– Su šituo.
Arvė Stiopas pajuto, kaip kažkas kieto prispaudžiama prie nosies ir burnos.
– Uostyk, – paliepė ji. – Ar nemalonu? Plienas ir ginklų tepalas. „Smith & Wesson“. Šiam kvapui
neprilygsta niekas. Parako ir kordito aromatas dar mielesnis. Turiu galvoje, jei spėsi jį pajusti.
Tiesiog brutalus žaidimas, pamanė Stiopas. Įsijautimas į vaidmenį. Bet buvo kažkas kito, kažkas jos
balse, kažkas visoje šitoje situacijoje. Kažkas, kas visą vyksmą nutvieskė kita šviesa. Ir pirmą kartą po
ilgo laiko – tokio ilgo, kad jam reikėjo sugrįžti į vaikystę, tokio ilgo, kad būsenos iškart nė negalėjo
įvardyti – Arvė Stiopas tai pajuto. Kad apima baimė.
*
– Ar esi tikras, kad nereiktų kiek pakaitinti? – Tirtėdamas Bjornas Holmas tampriau apsitempė
odinę striukę. – Kai pasirodė „Amazon“, buvo gerai žinoma, kad automobilis turi velniškai gerą
šildytuvą.
Haris papurtė galvą ir dėbtelėjo į laikrodį. Pusė dviejų. Jie sėdėjo Bjorno Holmo automobilyje prie
Katrinos namo ilgiau nei valandą. Naktis tvyrojo melsvai pilkšva, o gatvės buvo ištuštėjusios.
– Iš pradžių ji buvo nutepta balta „Kalifornija“, – dėstė Bjornas Holmas. – „Volvo“ spalva,
pažymėta keturiasdešimt antru numeriu. O ankstesnis šeimininkas nupurškė mašiną juodai. Dabar ji
priskiriama prie automobilių veteranų, ir tiek. Tik trys šimtai šešiasdešimt penkios kronos metinių
mokesčių. Viena krona per dieną.
Sugavęs įspėjantį Hario žvilgsnį, Bjornas Holmas susilaikė ir paleido Deivido Roulingo ir
Džiljanos Velč įrašus – vienintelę šiuolaikinę muziką, kurią galėjo pakęsti. Jis persirašė albumus iš
disko į kasetę ne vien tam, kad galėtų įkišti ją į automobilyje vėliau įmontuotą magnetofoną, bet ir dėl
to, kad priklausė labai mažai, bet nepalenkiamai muzikos mėgėjų grupei, kuri laikosi nuomonės, jog
kompaktiniai diskai niekada neatkartos unikalaus ir šilto kasetės garso.
Bjornas Holmas žinojo, kad kalba per daug, nes nervinasi. Haris nepasakė jam nieko daugiau, tik
tai, kad Katriną reikia pašalinti iš kai kurių tyrimų. Ir kad Bjorno Holmo kasdienis gyvenimas
ateinančiomis savaitėmis bus daug lengvesnis, jei smulkmenų jis nežinos. Ir toks taikus, romus,
protingas žmogelis kaip Bjornas Holmas nemėgino kelti daugiau rūpesčių. Bet tai nereiškė, kad tokia
padėtis jam patiko. Jis žvilgtelėjo į laikrodį.
– Ji nuėjo pas vieną ar kitą bernioką į namus.
Haris sukluso.
– Kodėl taip manai?
– Ji vis tiek nėra ištekėjusi, juk pats sakei. Šiais laikais vienišos moterys yra tokios pačios kaip ir
vieniši vyrai.
– Ir ką tai reiškia?
– Keturis žingsnius. Išeini į miestą, nužvelgi bandą, išsirenki silpniausią auką, puoli.
– Mhm, tau reikia keturių žingsnių?
– Pirmų trijų, – prisipažino Bjornas Holmas, pataisydamas veidrodėlį ir savo kaštoninius plaukus.
– Šiame mieste visos spaudžia. – Bjornas Holmas pasvarstė, ar nereikėtų naudoti plaukų aliejaus, bet
nusprendė, kad tai pernelyg radikalu. O gal tik to ir tereikia. Jei šoko per šunį, tai reikia šokti ir per
uodegą.
 – Velnias, – pratrūko Haris. – Velnias, velnias!
– Kas yra?
– Drėgna dušo kabina. Kvepalai. Akių tušas. Tu teisus.
Inspektorius išsitraukė telefoną, kaip pamišęs suspaudinėjo mygtukus ir beveik iškart sulaukė
atsakymo.
– Gerda Nelvik? Čia Haris Hūlė. Ar vis dar tiriate? OK. Ką parodė preliminarūs rezultatai?
Bjornas Holmas nenuleido akių, kol Haris sumurmėjo tris „mhm“ ir tris „štai kaip“.
– Ačiū, – padėkojo Haris. – Mane dar domina, ar šį vakarą kuris nors iš mūsiškių skambino
pasiteirauti. Kaip? Supratau. Taip, tiesiog paskambinkite, kai atliksite darbą.
Haris baigė pokalbį.
– Dabar jau gali užvesti variklį, – tarė jis.
Bjornas Holmas pasuko raktelį.
– Kū vyksta?
– Važiuojam į viešbutį „Plaza“. Šį vakarą Katrina Brat skambino į Valstybinę teismo medicinos
tarnybą ir teiravosi apie tėvystės testo rezultatus.
– Šį vakarą? – Bjornas Holmas nuspaudė akceleratorių ir pasuko į dešinę link Skou aikštės.
– Jie atlieka preliminarius testus, kurie nustato tėvystę devyniasdešimt penkių procentų tikslumu.
Paskui didina tikimybę iki devyniasdešimt devynių ir devynių dešimtųjų procento.
– Ir?
– Egzistuoja devyniasdešimt penkių procentų tikimybė, kad Oterseno dvynukių ir Jono Bekerio
tėvas yra Arvė Stiopas.
– Nieko sau.
– Ir manau, kad Katrina pasinaudojo tavosiomis rekomendacijomis šeštadienio vakarui. Ir kad auka
yra Arvė Stiopas.
Haris paskambino į Operatyvaus valdymo skyrių ir paprašė pastiprinimo, o senas suremontuotas
automobilis nuburzgė tyliomis naktinėmis Griunerliokos gatvėmis. Pravažiavus traumatologinį
punktą prie Akerio ir kirtus tramvajaus bėgius Didžiojoje gatvėje, į juos orą pūtė iki raudonumo
įkaitęs šildytuvas.
*
Odinas Nakenas, VG laikraščio žurnalistas, stovėjo ir tirtėjo gatvėje prie viešbučio „Plaza“, keikė
pasaulį, visą žmoniją ir ypač savo darbą. Kiek nutuokė, iš Liberal šventės išeidinėjo paskutiniai
svečiai. Ir šie dažniausiai būdavo patys įdomiausi, tinkantys kitos dienos antraštėms. Bet artėjo
deadline, po penkių minučių jam teks pasišalinti. Eiti į kontorą Akerio gatvėje už kelių šimtų metrų
nuo čia ir sėsti rašyti. Iškloti redaktoriui, kad dabar jis jau suaugęs, kad jam iki gyvo kaulo įgriso
kaip paaugliui stypsoti lauke, kai netoliese vyksta koks nors vakarėlis, stebeilyti prispaudus nosį prie
stiklo ir laukti, kol kas nors pasirodys ir papasakos, kas su kuo šoko, kas kam pirko gėrimus, kas su
kuo apsikabino. Reikės parašyti, kad jis išeina iš darbo.
Jam teko nugirsti šiokių tokių paskalų, kurios buvo pernelyg neįtikėtinos, kad būtų laužtos iš
piršto, bet jų, be abejo, nedera spausdinti. Egzistavo tam tikra riba ir nerašytos taisyklės. Tokios,
kurių bent jau jo kartos žurnalistai laikėsi. Kad ir kiek šiuo metu tos paskalos būtų vertos.
Odinas Nakenas apsidairė. Liko tik keli ištvermingiausi žurnalistai ir fotografai. Arba tokie,
kuriuos, kaip ir jį, spaudė deadline – terminas parengti medžiagą apie įžymybes. Jiems prieš akis
dideliu greičiu atšvilpė „Volvo Amazon“, užvažiavo ant šaligatvio krašto ir sustojo.
Pro keleivio dureles iššoko vyras, ir Odinas Nakenas iškart jį atpažino. Mostelėjo fotografui, ir jie
pasileido paskui policininką, lekiantį pro duris.
– Hari Hūle, – šniokštavo Odinas, pribėgęs pareigūnui iš nugaros, – ką čia veikia policija?
Policininkas paraudusiomis akimis atsisuko.
– Einu į vakarėlį, Nakenai. Kur jis vyksta?
– Sonjos Henės salėje pirmame aukšte. Bet man atrodo, kad šventė, deja, jau baigėsi.
– Mhm. Ar matei Arvę Stiopą?
– Stiopas išėjo namo anksti. Ar galiu paklausti, ko iš jo nori?
– Ne. Ar jis išėjo vienas?
– Iš pirmo žvilgsnio, taip.
Inspektorius staiga sustojo ir atsisuko į jį.
– Ką turi galvoje?
Odinas Nakenas pakreipė galvą ant šono. Nenutuokė, koks reikalas, bet nė kiek neabejojo, kad čia
kažkas dedasi.
– Sklando gandai, kad jis tarėsi su gražia, žavinga dama. Veriančia žvilgsniu „išdulkink mane“.
Deja, apie tai nieko išspausdinti negalime.
– Ir? – suniurzgė inspektorius.
– Moteris, kurios išvaizda atitiko nupasakojimą, išėjo iš šventės paskui Stiopą, po dvidešimties
minučių. Ji sėdo į taksi.
Hūlė staiga pasuko atgal tuo pačiu keliu, kuriuo ir atėjęs. Odinas lipo jam ant kulnų.
– Ir tu jos nepasekei, Nakenai?
Sarkazmas neprasprūdo Odinui Nakenui pro ausis, tiesiog jo nepaveikė. Jau nebe.
– Ji nėra garsenybė, Hūle. Galiu pasakyti taip: kad įžymybė tokią išdulkina, mums jokia sensacija.
Nebent poniutė būtų nusiteikusi paplepėti. O šioji senų seniausiai prašapo.
– Kaip ji atrodė?
– Liekna, tamsiaplaukė. Patraukli.
– Ką vilkėjo?
– Ilgą juodą odinį paltą.
– Ačiū, – Hūlė įšoko į „Amazon“.
– Ei,– šūktelėjo Nakenas. – Ką gausiu mainais?
– Gerai išsimiegosi, – atsiliepė Haris. – Žinosi, kad padėjai mūsų miestą paversti saugesniu.
Nutaisęs nirtulingą grimasą, Odinas Nakenas stebėjo, kaip sena gelda, išgražinta marga ralio
juosta, kimiai užsikosėjusi nubirbia tolyn. Atėjo metas nešdintis. Parašyti pareiškimą, kad išeina iš
darbo. Atėjo metas suaugti.
– Deadline, – priminė fotografas. – Mums reikia važiuoti ir sukurpti kokią nesąmonę.
Odinas Nakenas nuolankiai atsiduso.
*
Arvė Stiopas spoksojo į tamsą kaukės viduje ir svarstė, ką ji veikia. Sugriebusi už antrankių,
moteris nusitempė jį į vonios kambarį, prie šonkaulių prispaudė, kaip pati teigė, revolverį ir paliepė
jam lipti į vonią. Kur ji pasidėjo? Jis sulaikė kvėpavimą ir išgirdo nuosavos širdies dundesį bei traškų
elektrišką zirzimą. Ar jį skleidė besiruošiančios perdegti neoninės lemputės? Iš smilkinio tekantis
kraujas pasiekė burną, liežuvio galiuku Stiopas jautė salsvą metalo skonį.
– Kur buvai tą naktį, kai dingo Birtė Beker? – jos balsas pasigirdo prie dušo kabinos.
– Šiame bute, – atsakė Stiopas, mėgindamas surikiuoti mintis. Moteris pasakė, kad yra iš policijos,
ir jis iškart prisiminė, kur buvo ją matęs: akmenslydžio salėje.
– Vienas?
– Taip.
– O tą naktį, kai buvo nužudyta Silvija Otersen?
– Irgi čia.
– Vienas visą vakarą ir su niekuo nesikalbėjai?
– Ne.
– Taigi neturi alibi.
– Sakau, kad buvau čia.
– Gerai.
„Gerai?“ – smilktelėjo Arvei Stiopui. Kodėl gerai, kad jis neturi alibi? Ko ji nori? Išpešti
prisipažinimą? Ir kodėl sustiprėjo elektriško zirzimo garsas? Kodėl priartėjo?
– Atsigulk, – įsakė ji.
Jis padarė, kaip lieptas, ir pajuto, kaip šaltas it ledas vonios emalis nusvilina nugarą ir šlaunis.
Vidinėje kaukės pusėje nuo kvėpavimo atsirado garų, kaukė sudrėko, alsuoti pasidarė dar sunkiau.
Tada balsas pasigirdo vėl. Prie pat jo:
– Kaip nori numirti?
Numirti? Ji pakvaišusi. Akivaizdžiai svaičioja nesąmones. O gal ne? Jis patikino save, kad reikia
išlaikyti šaltą protą, kad ji tiesiog bando įbauginti. Ar gali būti, kad už viso šito stovi Haris Hūlė? Ar
jis nuvertino tą prasigėrusį pareigūną? Bet ėmė visas virpėti, drebėjo taip smarkiai, kad jautė, kaip jo
„TAG Heuer“ laikrodis daužosi į emalį, tarsi kūnas būtų susitaikęs su tuo, su kuo smegenys vis dar
kovojo. Stiopas pasitrynė pakaušį į vonios kraštą, bandė pakreipti kuilio kaukę, kad galėtų pažiūrėti
pro siaurus prakirpimus. Jis mirs.
Tai dėl to jis įkištas į vonią. Kad būtų mažiau purvo, kad būtų galima greitai panaikinti visus
pėdsakus. Nė velnio! Tu esi Arvė Stiopas, o ji iš policijos. Jie nieko nežino.
– Nagi, – pasigirdo jos balsas, – pakelk galvą.
Kaukė. Pagaliau. Jis padarė kaip lieptas, pajuto, kaip jos rankos prisiliečia kaktos ir pakaušio, bet
kaukės nenuima. Kažkas plono ir kieto apsivijo jam apie kaklą. Tada jos rankos nutolo. Kas per
velnias? Kilpa?
– Nereikia... – pradėjo jis, bet balsas užlūžo, kilpai užspaudus kvėpavimo takus. Antrankiai barškėjo
ir braižėsi į vonios dugną.
– Tu visas jas nužudei, – sušvokštė ji, ir kilpa dar labiau užsiveržė. – Tu esi Sniego Senis, Arve
Stiopai.
Štai. Ji ištarė tai garsiai. Kadangi į smegenis tekėjo nepakankamai kraujo, jį jau apėmė svaigulys.
Stiopas energingai papurtė galvą.
– Taip, – tvirtino moteris ir, jai dar labiau užveržus, Stiopas pamanė, kad jam nupjaus galvą. – Esi
skelbiamas Sniego Seniu.
 Užliejo tamsa. Jis pakėlė koją ir vėl atpalaidavo, kulnu bejėgiškai trinktelėjo į vonios dugną.
Pasigirdo prislopintas dunkstelėjimas.
– Ar tau pažįstamas šis siautulingas jausmas, Stiopai? Kai smegenys negauna pakankamai
deguonies. Visai malonu, ar ne? Kai savo buvusį vyrą laikydavau prismaugusi, šis masturbuodavosi.
Jis bandė rėkti, mėgino panaudoti plaučiuose likusį truputį oro ir išsivaduoti iš kilpos gniaužtų, bet
tai buvo neįmanoma. Dieve, argi ji nenori bent jau išgirsti prisipažinimo? Tada jis pajuto. Lengvą
šnypštimą smegenyse, tarsi burbuliuojant šampanui. Ar tai nutinka šitaip? Taip lengvai? Jis nenori,
kad būtų taip lengva.
– Aš pakarsiu tave svetainėje, – pasigirdo balsas prie pat ausies, o ranka rūpestingai paglostė galvą.
– Veidu į fiordą. Kad tau atsivertų perspektyva.
Tada pasigirdo šaižus pyptelėjimas. Kaip filme matyto širdies ritmo monitoriaus signalas, toptelėjo
jam. Kai linija išsitiesina ir širdis nustoja plakusi.

18 Žinoma, ponia. (Pranc.)

 26 skyrius
Devyniolikta diena. Tyla
Haris dar kartą nuspaudė Arvės Stiopo durų skambutį.
Kažkoks be laimikio likęs naktinis medžiotojas spūdino tiltu per kanalą ir dėbsojo į ištuštėjusios
Akerio Brygės aikštės viduryje pastatytą seną „Amazon“ modelį.
– Turbūt neatidarys, jei pas jį vieši dama, – pareiškė Bjornas Holmas ir pažvelgė į trijų metrų
aukščio duris.
Haris spaudinėjo kitus durų skambučius.
– Čia tik biurai, – paaiškino Bjornas Holmas. – Skaičiau, kad viršuje gyvena tik Stiopas.
Haris apsidairė.
– Ne, – įspėjo Holmas, supratęs, kokios mintys sukasi kolegos galvoje. – Laužtuvas čia nepadės. Ir
plieno stiklas nepramušamas. Mes palauksime ūkve...
Haris pasuko atgal prie automobilio. Ir šįkart Holmas nebesuspėjo su inspektoriaus minčių tėkme.
Tik kai tas įsitaisė vairuotojo sėdynėje, Bjornui akimirksniu nušvito, kad rakteliai palikti degimo
spynelėje.
– Ne, Hari! Ne! Nereikia...
Likusius žodžius užgožė variklio riaumojimas. Prieš sukibdamos padangos kurį laiką tuščiai
sukosi ant aplyto slidaus paviršiaus. Bjornas Holmas atsistojo ant kelio ir ėmė mosikuoti rankomis,
bet, sugavęs prie vairo sėdinčio inspektoriaus žvilgsnį, pasitraukė. „Amazon“ buferis dusliai
atsitrenkė į duris. Durų stiklas virto baltais kristalais, šie akimirką nebyliai pakabėjo ore, paskui
pažiro ant žemės. Bjornui dar nespėjus įvertinti automobiliui padarytos žalos, Haris iššoko lauk ir jau
žirgliojo per ką tik išdaužtas paradines duris.
Beviltiškai keikdamasis Bjornas ristele pasileido paskui. Haris pasičiupo vazoną su dviejų metrų
aukščio palme, nusitempė jį prie lifto ir paspaudė mygtuką. Kai blizgios aliuminio durys prasivėrė,
inspektorius tarp jų įspraudė augalą ir mostelėjo į baltas duris su žaliu ženklu, nurodančiu, kur
išėjimas.
– Jei tu kopsi avariniais laiptais, o aš – pagrindiniais, kontroliuosime visus sprukimo kelius.
Susitinkam šeštame, Holmai.
Siaurais geležiniais laiptais pasiekęs trečią aukštą, Holmas buvo permirkęs prakaitu. Nei kūnas, nei
galva nebuvo nusiteikę tokiai veiklai. Juk jis – kriminalinių ekspertizių specialistas, po perkūnais!
Jam patiko atkurti dramą, o ne kurti.
Akimirką jis stabtelėjo. Bet išgirdo tik blėstantį nuosavų žingsnių aidą ir savo šnopavimą. Ką
daryti, jei ką nors čia sutiks? Haris nurodė jam į Seildukso gatvę pasiimti tarnybinį revolverį, bet ar
tai reiškia, kad gali tekti juo pasinaudoti? Bjornas suėmė turėklus ir vėl pasileido bėgte. Ką darytų
Henkas Viljamsas? Paskandintų rūpesčius gėrimo taurėje. O Sidas Višas? Pakeltų vidurinį pirštą ir
pasipustytų padus. O Elvis? Elvis. Elvis Preslis. Būtent. Bjornas Holmas čiupo revolverį.
Laiptai baigėsi. Jis atidarė duris ir štai – koridoriaus gale prie rudų durų stovėjo nugara į sieną
atsirėmęs Haris. Vienoje rankoje spaudė tarnybinį revolverį, o kitą laikė pakeltą. Rodomąjį pirštą
prispaudęs prie lūpų, jis žvelgė į Bjorną ir mostelėjo į duris. Šios buvo praviros.
– Kambarys po kambario, – sušnabždėjo Haris, Bjornui priartėjus. – Tu – kairėje. Aš – dešinėje.
Tuo pačiu tempu, nugara į nugarą. Ir nepamiršk kvėpuoti.
– Palauk! – sušnabždėjo Bjornas. – O kas, jei ten yra Katrina?
 Haris žvelgė į jį ir lūkuriavo.
– Turiu galvoj... – tęsė Bjornas ir bandė pasakyti, ką nori. – Blogiausiu atveju aš būsiu nušovęs...
kolegę?
– Blogiausiu atveju... – atsiliepė Haris, – kolegės būsi pašautas pats. Supratai?
Jaunas kriminalinių ekspertizių specialistas iš Skrejos kaimo linktelėjo ir pažadėjo sau, kad jei
viskas baigsis gerai, tikrai išbandys tą nelemtą plaukų aliejų.
Haris be garso koja stumtelėjo duris ir įėjo. Iškart pajuto oro gūsį. Skersvėjis. Pirmos durys
dešinėje buvo koridoriaus gale. Iškėlęs revolverį, kaire ranka jis suėmė durų rankeną. Darbo
kambarys. Tuščia. Virš rašomojo stalo kabėjo didžiulis adatėlių prismaigstytas Norvegijos žemėlapis.
Haris išėjo į koridorių, kur jo laukė Holmas. Davė ženklą, kad visąlaik laikytų revolverį iškeltą.
Jie žengė tolyn.
Virtuvė, biblioteka, treniruoklių salė, valgomasis, žiemos sodas, svečių kambarys. Visos patalpos
tuščios.
Haris pajuto, kad darosi šalčiau. O kai abu įžengė į svetainę, suprato kodėl. Stumdomosios durys,
atsiveriančios į stogo terasą ir baseiną, žiojėjo plačiai atvertos, vėjyje nervingai plaikstėsi užuolaidos.
Abiejose kambario pusėse buvo koridoriukai, užsibaigiantys durimis. Haris davė ženklą, kad Holmas
eitų prie durų dešinėje, o pats atsistojo kitoje pusėje.
Haris giliai įkvėpė, susitraukė, kad būtų kuo mažesnis taikinys, ir atidarė.
Tamsoje įžvelgė lovą, baltą patalynę ir kažką, kas galėtų būti kūnas. Kaire ranka grabaliojo, ant
sienos prie durų ieškodamas šviesos jungiklio.
– Hari!
Šaukė Holmas.
– Hari, čionai!
Holmo balsas buvo susijaudinęs, bet Haris nuleido tai negirdom ir įsižiūrėjo į tamsą priešais.
Ranka užčiuopė jungiklį, ir tą pačią akimirką miegamąjį užliejo iš įleidžiamų lempučių krintanti
šviesa. Tuščia. Prieš išeidamas Haris patikrino spintas. Holmas laukė prie durų su revolveriu, atstatytu
į vonios kambarį. Haris priėjo arčiau.
– Jis nejuda, – šnabždėjo Holmas. – Jis negyvas. Jis...
– Tokiu atveju tau nereikėjo šūkauti, – sudrausmino Haris.
Priėjęs prie vonios jis pasilenkė prie nuogo vyro ir nutraukė kuilio kaukę. Buvo matyti kaklą
juosianti plona raudona žymė, veidas buvo perbalęs ir išpurtęs, o po vokais pūpsojo išvirtusios akys.
Arvė Stiopas atrodė neatpažįstamai.
– Kviečiu kriminalistus, – pareiškė Holmas.
– Palauk, – Haris prikišo ranką Stiopui prie burnos. Tada suėmė redaktoriaus petį ir papurtė.
– Ką darai?
Haris papurtė smarkiau.
Bjornas uždėjo ranką Hariui ant peties.
– Bet, Hari, argi nematai...
Holmas atšoko. Stiopas atmerkė akis. Ir kaip į vandens paviršių iškilęs nardytojas įtraukė oro:
giliai, skausmingai, su gargaliavimu gerklėje.
– Kur ji? – paklausė Haris.
 Stiopas pasuko galvą ir įsispoksojo į Harį nuo patirto šoko išsiplėtusiomis juodomis lėliukėmis.
– Kur ji? – pakartojo Haris.
Stiopas nepajėgė sutelkti žvilgsnio, o iš pravertos burnos pasigirdo tik žagtelėjimas.
– Palauk, Holmai.
Holmas linktelėjo ir stebėjo, kaip kolega išeina iš vonios kambario.
*
Haris sustojo prie Arvės Stiopo terasos krašto. Dvidešimt penkiais metrais žemiau teliūskavo
juodas kanalo vanduo. Mėnulio šviesoje Haris matė ant kojūkų stovinčios moters skulptūrą vandenyje
ir tuščią tiltą. Ir štai... Kažkas blizgaus sūpavosi vandenyje tarsi negyvos žuvies pilvas. Ilgo odinio
palto nugara. Ji iššoko. Iš šešto aukšto.
Haris užlipo ant terasos krašto, stabtelėjo tarp tuščių gėlių vazonų. Jo smegenis perskrodė
vaizdinys iš praeities. Ostmarka, miškai į rytus nuo Oslo, ir Eisteinas, nuo kalno nunėręs į Hauktjerno
ežerą. Haris ir Treskus, tempiantys jį į krantą. Eisteinas Riko ligoninės lovoje su į pastolius panašia
konstrukcija aplink kaklą. Tas įvykis Harį pamokė, kad iš didelio aukščio reikia ne nerti, o šokti. Ir
neužmiršti pritraukti prie savęs rankų, kad nesusilaužytum raktikaulio. Bet visų pirma, prieš
pažvelgiant žemyn, reikia apsispręsti ir šokti, kol proto neužvaldė siaubas. Tai todėl Hario striukė
minkštai šleptelėjo ant terasos grindų tada, kai šis jau buvo ore ir girdėjo, kaip ausyse ūžia. Artėjo
juodas vandens paviršius. Juodas kaip asfaltas.
Haris suglaudė kulnus ir kitą akimirką pasijuto taip, tarsi iš jo būtų išmuštas visas oras, o didelė
ranka mėgintų nuplėšti drabužius. Visi garsai pranyko. Tada sukaustė stingdantis šaltis. Haris
atsispyrė ir iškilo į paviršių. Susiorientavo, pastebėjo paltą ir pradėjo irtis. Pėdos jau darėsi
nejautrios, ir Haris žinojo, kad vos už kelių minučių jis paprasčiausiai sušals. Bet žinojo ir tai, kad
suveikus kosulio refleksui gerklos, susilietusios su vandeniu, užsiveria, tad šis staigus atvėsimas
galėtų išgelbėti Katriną, staiga sustabdyti medžiagų apykaitą ir kūno ląstelių bei organų veiklą, kad
gyvybinėms funkcijoms palaikyti prireiktų kuo mažiau deguonies.
Haris atsispyrė ir toliau plaukė tankiu sunkiu vandeniu link blizgios odos.
Priplaukęs sučiupo.
Pirmiausia jam nevalingai šovė mintis, kad ji jau išgaravusi, sudorota demonų. Mat buvo likęs tik
paltas.
Haris nusikeikė, pasisukiojo vandenyje ir pakėlė akis į terasą. Nužvelgė pakraigę, metalinius
vamzdžius ir nuožulnius stogus, išeinančius į kitą pastato pusę, link kitų namų, kitų terasų ir daugybės
avarinių išėjimų bei sprukti tinkamų praėjimų Akerio Brygės pastatų labirinte. Jis plakė vandenį
kojomis, kurių jau nebegalėjo jausti. Tada nusprendė, kad Katrina jo netgi nenuvertino: jis pasimovė
ant paties pigiausio triuko. Ir vieną beprotybės kupiną akimirką pasvarstė apie mirtį prigeriant: turėtų
būti malonu.
*
Laikrodis rodė ketvirtą ryto, o lovoje priešais Harį apsivilkęs chalatą sėdėjo drebantis Arvė
Stiopas. Iš veido buvo dingęs bet koks rusvumas, vyras gūžėsi kaip senis. Bet lėliukės jau spėjo
atgauti įprastą formą.
Haris, palindęs po deginančiu dušu, įsispraudė į Holmo megztinį, apsimovė iš Stiopo pasiskolintas
sportines kelnes ir dabar sėdėjo ant kėdės. Abu girdėjo, kaip svetainėje Bjornas Holmas mėgina
mobiliuoju telefonu suorganizuoti Katrinos Brat medžioklę. Haris paliepė jam susisiekti su
Operatyvaus valdymo skyriumi, pasakyti, kad paskelbtų visuotinį pavojų ir informuotų Gardermoeno
oro uostą, jei moteris sumanytų pasinaudoti vienu iš ankstyvųjų skrydžių. Taip pat pranešti greitojo
reagavimo būriui „Delta“, kad apsuptų jos butą, nors Haris ir buvo tikras, kad Brat ten nesuras.
– Taigi, tu manai, kad tai nebuvo tik seksualinis žaidimas ir Katrina Brat bandė tave nugalabyti? –
teiravosi Haris.
– Manau? – pratrūko Stiopas, kalendamas dantimis. – Ji manęs vos nepasmaugė!
– Mhm. Ir dar ji klausė, ar turi alibi tam laikui, kai buvo įvykdytos žmogžudystės?
– Trečią kartą sakau: taip! – sudejavo Stiopas.
– Tai ji mano, kad esi Sniego Senis?
– Velnias žino, ką ji mano, poniutei tikrai ne visi namie.
Stiopas lėtai linktelėjo.
– Pradėkime nuo Birtės Beker, – paragino Haris. – Kaip su ja susipažinai?
– Manau, kad čia ir sustosime, – pasigirdo balsas.
Jie atsisuko į duris. Atrodė, kad Johanas Kronas spėjo ir nusiprausti po dušu, ir nusiskusti, ir
išsilyginti marškinius.
– OK, – tarė Haris ir patraukė pečiais. – Holmai!
Tarpdury, Kronui už nugaros, išniro strazdanotas Holmo veidas.
– Paskambink Odinui Nakenui iš VG, – nurodė Haris ir pasisuko į Stiopą: – Ar galėčiau šiuos
drabužius grąžinti kiek vėliau?
– Palauk, – sulaikė Stiopas.
Kambaryje tvyrojo tyla, kol pakėlęs abi rankas Arvė Stiopas delnais trynėsi kaktą, tarsi norėtų
pagerinti kraujotaką.
– Johanai, – galiausiai kreipėsi jis, – gali eiti. Susidorosiu pats.
– Arve, – prabilo advokatas, – nemanau, kad turėtum...
– Eik namo ir išsimiegok, Johanai. Paskambinsiu vėliau.
– Kaip tavo advokatas privalau...
– Kaip mano advokatas privalai užsičiaupti ir pasišalinti, Johanai. Supranti?
Johanas Kronas ištiesė nugarą, sugraibė įžeistos advokato savigarbos likučius, bet, pamatęs Stiopo
veido išraišką, apsigalvojo. Nežymiai linktelėjo, apsisuko ir išėjo.
– Kur mes sustojome? – pasitikslino Stiopas.
– Pradžioje, – atsiliepė Haris.
 27 skyrius
Dvidešimta diena. Pradžia
Pirmą kartą Arvė Stiopas pamatė Birtę Beker vieną šaltą žiemos dieną Osle, kai Centro auditorijoje
skaitė paskaitą renginius organizuojančioms kompanijoms. Tai buvo motyvacinis seminaras, į kurį
įmonės siuntė savo pervargusius darbuotojus, kad jie, taip sakant, „pasikrautų“, arba, kitais žodžiais
tariant, kad pasiklausytų pranešimo, įkvepiančio juos dirbti dar įnirtingiau. Arvės Stiopo patirtis
bylojo, kad daugelis pranešėjų tokio tipo seminaruose yra verslininkai, pasiekę šiokios tokios
sėkmės, įgyvendinę ne tokią jau originalią idėją, didelio masto varžybose aukso medalius laimėję ne
itin populiarūs sporto meistrai arba alpinistai, susikūrę karjerą, lipdami į kalno viršūnę ir leisdamiesi
žemyn, kad apie tai papasakotų. Visi kaip susitarę teigė, kad sėkmę pasiekė dėl savo ypatingos valios
ir moralės. Jie buvo motyvuoti. Tai ir turėjo būti motyvuojanti aplinkybė.
Arvė Stiopas programą užbaigdavo. Tai visada būdavo jo pasirodymo sąlyga. Tam, kad galėtų
kitus pranešėjus sudoroti kaip godžius savimylas, padalytų juos į anksčiau minėtas kategorijas ir save
priskirtų prie pirmosios – sėkmė, pasiekta, įgyvendinus ne itin originalią verslo idėją. Pinigai,
investuoti į šią motyvavimo dieną, buvo leidžiami vėjais: dauguma žmonių iš tos auditorijos niekada
smarkiai nepasistūmės į priekį, nes ir taip jautėsi pakankamai sėkmingi dėl to, kad jų nekamuoja
perdėtas pripažinimo troškimas, kankinantis stovinčiuosius ant scenos. Taip pat ir jį. Būsena, kuri,
kaip pats sakydavo, buvo sukelta aplinkybės, kad jo tėvas niekada nesuko dėl jo galvos. Taigi jam
teko meilės ir susižavėjimo ieškotis kitur. Dėl to turėjo tapti aktoriumi arba muzikantu, tačiau šiose
srityse jam pritrūko talento.
Šioje vietoje žiūrovų nuostaba būdavo išreiškiama juoku. Ir simpatija. O Stiopas žinojo, kad ši
peraugs į susižavėjimą. Jis stovėdavo ten ir blizgėdavo. Juk kad ir ką jis sakydavo, jis pats ir visi kiti
matė, kad jis yra tikras sėkmės įsikūnijimas, o sėkmės užginčyti neįmanoma, net ir savos. Stiopas
pabrėždavo, kad pasisekimas buvo pagrindinis sėkmės veiksnys, sumenkindavo savąjį talentą ir
pareikšdavo, kad visuotinis nekompetentingumas ir dykaduoniavimas Norvegijos verslo sektoriuje
užtikrina, kad sėkme gardžiuotis gali ir vidutinybės.
Galiausiai visi atsistodavo ir apipildavo jį plojimais.
O tąkart jis šypsojosi ir akimis rijo tamsiaplaukę gražuolę pirmoje eilėje, kuri, kaip paaiškės, buvo
vardu Birtė. Vos tik įėjus, moteris iškart krito jam į akį. Jam buvo žinoma, kad plonų kojų ir didelių
krūtų derinys dažnai reiškia silikono implantus, bet Stiopas nebuvo nusistatęs prieš moters kūno
gražinimą plastinės chirurgijos priemonėmis. Nagų lakas, silikonas. Iš esmės – o koks skirtumas?
Užgriaudėjus plojimams, jis paprasčiausiai nulipo nuo scenos, patraukė palei pirmą eilę ir ėmė
visiems klausytojams spausti rankas. Tai buvo beprasmis veiksmas – kažkas tokio, ką sau leisti galėtų
Amerikos prezidentas, bet jam buvo nusispjaut, vienas ir tas pats. Jei taip ką nors suerzins, jis tik
apsidžiaugs. Stiopas sustojo priešais tamsiaplaukę moterį, kuri atrėmė jo žvilgsnį. Įsiaudrinusi,
raudonio nutviekstais skruostais. Kai ištiesė jai ranką, moteris pritūpė kaip prieš karališkosios šeimos
atstovą, ir jis pajuto, kaip spaudžiant nepažįstamosios ranką į delną įsirėžia aštrūs jo vizitinės kortelės
kampai. Jis nužvelgė pirštą, ieškodamas vestuvinio žiedo.
*
Žiedas buvo neblizgus. O dešinė ranka – smulki ir blyški, bet paspaudimas – įstabiai tvirtas.
– Silvija Otersen, – tarė ji, kvailokai išsišiepdama. – Esu didelė gerbėja, tad tiesiog privalau
paspausti jums ranką.
Taip vieną šiltą vasaros dieną Osle jis pirmą kartą sutiko Silviją Otersen. Parduotuvėje „Afrikos
skonis“. Jos išvaizda buvo niekuo neišsiskirianti. Bet ji irgi buvo ištekėjusi.
 Arvė Stiopas pakėlė akis į kaukes iš Afrikos ir kažko pasiteiravo, kad padėtis netaptų dar
nepatogesnė. Jam nepatogumų niekas nekėlė, bet jis pastebėjo, kad, Silvijai ištiesus ranką, sustingo
šalia jo stovinti moteris. Buvo vardu Marita. Ne, Maritė. Tai ji ir atsitempė jį į tą vietą, kad parodytų
jam kažkokias zebro odos pagalvėles, kurias, anot Maritės – o gal Maritos? – jam tiesiog reikėjo
pamėtyti ant lovos, iš kurios abu neseniai išsiropštė ir kurioje dabar voliojosi šviesūs ilgi plaukai,
kuriuos, prisiminė jis, reikės nurankioti.
– Zebro raštų nebeturime, – paaiškino Silvija Otersen. – O kaip jums patinka šitos?
Ji nuėjo prie lentynos prie lango, ir dienos šviesa pasruvo ant nugaros ir sėdmenų, kurie jam
pasirodė ne tokie jau prasti. Bet jos kasdieniškai rudi plaukai buvo nušiurę ir be gyvybės.
– Kokia čia medžiaga? – paklausė moteris, kurios vardas prasideda „M“ raide.
– Gnu odos imitacija.
– Imitacija? – M suprunkštė ir per petį permetė tviskančius šviesius plaukus. – Tada geriau
palauksime, kol gausite daugiau zebro.
– Zebro oda – taip pat imitacija, – tarė Silvija ir nusišypsojo taip, kaip šypsomasi vaikui, kai
aiškinama, kad mėnulis, tiesą sakant, padarytas ne iš sūrio.
– Ką gi, – atsiliepė M, raudonai nuteptas lūpas išriesdama į rūgščią šypseną ir įsikibdama Arvės
parankės. – Dėkui, maloniai pasižvalgėme.
Jam nepatiko M idėja kartu rodytis viešumoje, o dar labiau nepatiko gniaužtai ant rankos. Jiems
išėjus laukan, moteris turbūt pajuto jo nenorą ir jį vis dėlto paleido. Stiopas pažvelgė į laikrodį.
– Oi, – tarė jis. – Turiu skubėti į susirinkimą.
– Nepapietausim? – ji nužvelgė jį su šiokia tokia nuostaba. Sugebėjo nuslėpti, kokia jaučiasi
įskaudinta.
– Gal kada paskambinsiu, – mestelėjo jis.
*
Ji paskambino jam. Nuo tada, kai stovėjo ant scenos Centro auditorijoje, buvo praėjusios trisdešimt
minučių, ir jis sėdėjo taksi, riedančiame paskui sniego valytuvą, verčiantį ant kelio krašto purviną
pliurzę.
– Sėdėjau tiesiai priešais tave, – tarė ji. – Tik norėjau padėkoti už paskaitą.
– Tikiuosi, mano stebeilijimasis nebuvo pernelyg akivaizdus, – džiugiai šūktelėjo jis, perrėkdamas
geležies ir asfalto brūžinimąsi.
Ji tyliai sukikeno.
– Ar turite planų vakarui? – paklausė jis.
– Na, – atsiliepė ji, – nieko tokio, ko negalėčiau atšaukti.
Malonus balsas. Malonūs žodžiai.
Likusią popietę jis vaikščiojo ratais ir galvojo apie tą moterį, įsivaizdavo, kaip dulkins ją ant
komodos prieškambaryje, kaip jos galva trinksės į Berlyne pirktą Gerhardo Richterio paveikslą. Ir
fantazijos apie tai visada buvo geriausia dalis – laukimas.
Aštuntą ji nuspaudė skambutį apačioje. Jis laukė prie durų. Girdėjo mechanišką lifto trakšėjimą –
tarsi būtų užtaisomas ginklas. Kylantį gaudimo garsą. Kraujas plūdo į penį.
Ir štai – ji pasirodė. Jį apėmė jausmas, tarsi ką tik būtų gavęs antausį.
– Kas jūs? – paklausė jis.
– Stinė, – nerūpestingai tarė ji ir mėsingame šypsančiame veide šmėkštelėjo sumišimas. – Aš
skambinau...
Jis nužvelgė ją nuo galvos iki kojų ir vieną akimirką visgi pasvarstė galimybę, mat kartais jį
įkaitindavo paprastos ir ne itin patrauklios moterys. Bet pajuto, kad glemba varpa, ir šios minties
atsisakė.
– Atsiprašau, kad nespėjau pranešti, – paaiškino jis. – Mane ką tik iškvietė į susirinkimą.
– Susirinkimą? – pakartojo ji, nesugebėdama nuslėpti nuoskaudos.
– Nenumatytą susirinkimą. Gal kada jums paskambinsiu.
Jis liko stypsoti prie durų ir klausėsi, kaip užsidaro ir vėl prasiveria lifto durys. Tada prapliupo
kvatotis. Tirtėjo iš juoko tol, kol suvokė, kad galbūt tamsiaplaukės gražuolės iš pirmos eilės daugiau
niekada nepamatys.
*
Jis vėl pamatė ją po valandos. Kai vienui vienas papietavo bare-restorane, nusipirko „Kamikaze“
firmos kostiumą, iškart jį apsivilko ir du kartus praėjo pro nuo deginančios saulės šešėlyje
pasislėpusią parduotuvę „Afrikos skonis“. Trečią kartą užėjo į vidų.
– Jau sugrįžote? – nusišypsojo Silvija Otersen.
Kaip ir prieš valandą, tamsioje vėsioje parduotuvėje ji leido laiką viena.
– Man patiko tos pagalvėlės, – tarė jis.
– Taip, jos dailios, – sutiko ji ir perbraukė ranka per gnu odos imitaciją.
– Ar galėtumėte parodyti man dar ką nors? – paklausė jis.
Ji uždėjo ranką ant klubo. Kiek pakreipė galvą. Ji žino, pagalvojo jis. Ji gali tai užuosti.
– Priklauso nuo to, ką norite pamatyti, – atsakė ji.
Atsakydamas jis išgirdo drebulį savo balse:
– Mielai pamatyčiau tavo putę.
Ji leidosi išdulkinama galiniame kambarėlyje ir net nesiteikė užrakinti parduotuvės durų.
Sėkla Arvei Stiopui išsiliejo beveik iš karto. Kartais įprastos išvaizdos ir ne itin patrauklios
moterys jį taip velniškai įkaitindavo.
– Mano vyras dirba parduotuvėje antradieniais ir trečiadieniais, – tarė ji jam išeinant. –
Ketvirtadienį?
– Galbūt, – atsiliepė jis ir pastebėjo, kad ant „Kamikaze“ kostiumo išplito dėmė.
*
Paskambinus Birtei, tarp biurų kompleksų Akerio Brygės rajone paniškai sukiojosi snaigės.
Ji pasakė supratusi, kad jis padavė savo kortelę norėdamas, jog ji su juo susisiektų.
Kartais Arvė Stiopas užduodavo sau klausimą, kam jam reikalingos visos tos moterys, šie
susižavėjimai ir lytiniai santykiai, jei visa tai yra ne kas kita, o tik apeiginiai kapituliacijos ritualai. Ar
savo gyvenime jis dar nepakankamai užkariavo? Ar jį ginė baimė pasenti, ar jis manė, kad
įsiskverbdamas į šių jaunučių moterų vidų nugvelbs kažkiek jų jaunystės? Ir kam ta skuba? Tas
karštligiškas tempas? Gal taip reiškėsi suvokimas apie jo ligą, kad netrukus jis jau nebebus tas vyras,
koks vis dar yra? Atsakymų jis neturėjo, o pagaliau – kam jie jam reikalingi? Tą patį vakarą jis
girdėjo Birtės dejones – tokias gilias kaip vyro – jos pakaušiui daužantis į Gerhardo Richterio
paveikslą, kurį jis nusipirko Berlyne.
*
 Arvė Stiopas išliejo savo nesveiką sėklą, suskambus prie įėjimo pakabintam varpeliui,
pranešančiam, kad kažkas užėjo į „Afrikos skonį“. Jis pamėgino išsivaduoti, bet Silvija Otersen
išsišiepė ir jam aplink sėdmenis sukryžiavo kojas. Jis atsiplėšė ir užsimovė kelnes. Silvija nuslydo
nuo prekystalio, pasitaisė vasarinį sijoną ir pasuko už kampo aptarnauti pirkėjo. Arvė Stiopas
nuskubėjo prie lentynų su papuošalais, kur, stovėdamas nugara į patalpą, užsisegė kelnių užtrauktuką.
Už nugaros girdėjo vyrišką balsą: atsiprašymą, kad šiek tiek pavėlavo, kad buvo sunku rasti vietą
automobiliui pastatyti. O Silvija šaižiu balsu pareiškė, kad jam reikėjo susiprasti, juk vasaros
atostogos jau baigėsi. Kad vėluojanti į susitikimą su seserimi ir jam teks toliau aptarnauti klientą.
Už nugaros Arvė Stiopas išgirdo vyrišką balsą:
– Ar galiu jums padėti?
Jis atsisuko ir išvydo neapsakomai kaulėtą flaneliniais marškiniais vilkintį vyriškį neįprastai
didelėmis akimis už apskritų akinių stiklų ir kaklu, keliančiu minčių apie gandrą.
Stiopas pažvelgė vyrui per petį, suspėjo pamatyti pro duris išeinančią Silviją, viršun pakilusį sijono
kraštą ir nuogu pakinkliu tekančią srovelę. Ir Stiopą pervėrė mintis: ji žinojo, kad šis kaliausė,
veikiausiai jos vyras, pasirodys. Kad moteris norėjo, kad jis juos aptiktų.
– Ačiū, jau gavau, ko atėjęs, – tarė jis ir pasuko link durų.
*
Kartais Arvė Stiopas bandydavo įsivaizduoti, kaip reaguotų sužinojęs, kad kurią nors apvaisino. Ar
verstų nutraukti nėštumą, ar primygtinai reikalautų, kad vaikas būtų išnešiotas. Buvo tikras dėl vieno
– kad atkakliai siektų vieno arba kito. Jam nebuvo būdinga leisti spręsti kitiems.
Birtė Beker jam paporino, kad jiems nereikia saugotis, kadangi negalinti pastoti. Kai po trijų
mėnesių ir šešių pasimylėjimų spinduliuodama iš džiaugsmo jam pranešė, kad pastoti visgi galėjusi,
jis iškart suprato, kad moteris norės vaisių išnešioti. O jis supanikavo ir atkakliai siekė priešingo
varianto.
– Turiu gerų pažįstamų, – tikino jis. – Šveicarijoje. Niekas nieko nesužinos.
– Arve, tai mano galimybė tapti motina. Gydytojas sakė, kad tai stebuklas, kuris vargiai ar nutiks
dar kartą.
– Tada daugiau nebenoriu matyti nei tavęs, nei kažkokio vaikigalio. Ar girdi?
– Arve, vaikui reikalingas tėvas. Ir saugūs namai.
– O čia nerasi nei vieno, nei kito. Esu siaubingos paveldimos ligos nešiotojas, ar supranti?
Birtė Beker suprato. O kadangi buvo paprasta, bet greitai sumojanti mergina, kurios tėvas buvo
prasigėręs netikėlis, o mama – nervų kamuolys, ji anksti išmoko pasirūpinti savimi ir dabar padarė
tai, ką reikia. Vaikui parūpino tėvą ir saugius namus.
Filipas Bekeris negalėjo patikėti, kad ta graži moteris, kuriai taip beviltiškai ir bergždžiai asistavo,
staiga pasidavė ir panoro jam atsiduoti. Ir kadangi patikėti jis negalėjo, vadinasi, įtarimo sėkla buvo
pasėta. Bet tą akimirką, kai moteris pranešė, kad jis ją apvaisino – praėjus tik savaitei po to, kai jam
atsidavė, – dirva įtarimo sėklai buvo gerai išpurenta.
Kai paskambinusi Arvei Stiopui Birtė papasakojo, kad pasaulį išvydo Jonas ir kad kūdikis – kaip iš
akies trauktas tėvas, Arvė stypsojo su rageliu prie ausies ir tiesiog spoksojo į orą. Tada paprašė
nuotraukos. Rado ją pašto dėžutėje, ir po dviejų savaičių Birtė, kaip sutarta, sėdėjo kavinėje su Jonu
ant kelių ir vestuviniu žiedu ant piršto, o Arvė sėdėjo prie gretimo staliuko ir vaizdavo, kad skaito
laikraštį.
Tą bemiegę naktį jis blaškėsi pataluose ir galvojo apie ligą.
 Reikėjo tai patikrinti pas diskretišką gydytoją, kuriuo galima pasitikėti. Tiesiai šviesiai – reikėjo
kreiptis į tą kvailoką pataikūną chirurgą iš akmenslydžio klubo – Idarą Vetleseną.
Arvė Stiopas susisiekė su Vetlesenu, o šis tuomet dirbo Marienlysto klinikoje. Neišmanėlis apsiėmė
atlikti užduotį, priimti pinigus ir Stiopo sąskaita išvyko į Ženevą, kur į kursus kasmet susirinkdavo
geriausi Faro sindromo specialistai Europoje ir pateikdavo liūdnas savo tyrimų išvadas.
Pirmieji Jono tyrimų rezultatai nieko blogo neparodė, bet nors Vetlesenas ir pakartojo, kad
paprastai simptomai pasireiškia vyresniame amžiuje – juk ir pats Arvė Stiopas nepatyrė jokių
simptomų iki keturiasdešimties metų, – Stiopas primygtinai reikalavo, kad berniukas būtų tikrinamas
kasmet.
*
Nuo to laiko, kai, Silvijai Otersen pradingstant iš parduotuvės ir jo gyvenimo, Arvė Stiopas matė
jos pakinkliu tekančią spermos srovelę, praėjo dveji metai. Jis tiesiog nebandė su ja susisiekti, kaip ir
ji su juo. Iki tam tikros akimirkos. Moteriai paskambinus, jis skubiai burbtelėjo, kad skuba į
nenumatytą susirinkimą, bet ji viską išdėstė glaustai. Keturių sakinių pakako iškloti, kad, pasirodo,
pakinkliu ištekėjo ne visa sėkla, kad gimė dvynukės, kad vyras manantis, jog dukros – jo, ir kad
„Afrikos skoniui“ išgelbėti reikalingas geranoriškas investuotojas.
– Man atrodo, kad į tą parduotuvę įšvirkščiau pakankamai, – atšovė Arvė Stiopas, dažnai į blogas
naujienas reaguojantis su humoru.
– Pinigų galiu lengvai susiveikti, nuėjusi į žurnalo Klausyk ir girdėk redakciją. Jiems patinka tokio
tipo istorijos. „Mano vaiko tėvas – garsenybė.“
– Prastas blefas, – pareiškė jis. – Per daug statytum ant kortos.
– Padėtis pasikeitė, – atkirto ji. – Paliksiu Rolfą, jei sukrapštysiu pakankamai pinigų, kad
išsipirkčiau jo parduotuvės dalį. Parduotuvės bėda yra jos vieta, tad Klausyk ir girdėk iškelsiu sąlygą,
kad jie papasakotų šią istoriją ir išspausdintų nuotraukas, idant gatvelė tikrai išgarsėtų. Juk žinai, kiek
žmonių skaito tą žurnalą, ar ne?
Arvė Stiopas žinojo. Kas šeštas suaugęs norvegas. Jis nebuvo nusiteikęs prieš vieną kitą jaudinantį
blizgų skandaliuką, bet kad jį pristatytų kaip mergišių, pasinaudojusį savo garsenybės statusu su
nekalta ištekėjusia moterimi, o paskui pridėjusį kelnes? Arvės Stiopo įvaizdis visuomenėje –
bebaimis ir nevyniojantis tiesos į vatą – subyrėtų į gabalus, o kupinus pasipiktinimo moralinius
žurnalo Liberal pareiškimus nutviekstų kreiva šviesa. O moteris net nėra graži. Negerai. Visai
negerai.
– Apie kokią sumą kalbame? – paklausė jis.
Jiems susitarus, jis paskambino Idarui Vetlesenui į Marienlysto kliniką ir paaiškino, kad atves dvi
naujas pacientes. Jie susitarė padaryti taip, kaip ir Jono atveju. Pirmiausia paimti dvynukių mėginius,
nusiųsti į Valstybinę teismo medicinos tarnybą ir patvirtinti tėvystę, o tada pradėti ieškoti
gąsdinančios ligos simptomų.
Kai Arvė Stiopas baigė pokalbį, atsirėmė į aukštą odinės kėdės atlošą ir pažvelgė į saulės nušviestas
medžių viršūnes Bigdojaus ir Snarojaus pusiasaliuose, jis puikiai žinojo, kad turėtų jaustis prislėgtas.
Bet taip nebuvo. Jautėsi pakylėtas. Taip, beveik laimingas.
*
Nutolęs prisiminimas apie šią užplūdusią laimę buvo pirma Arvę Stiopą pervėrusi mintis, kai
Idaras Vetlesenas paskambino ir pranešė, kad laikraščiuose teigiama, jog Solihiogdoje nukirsdinta
moteris yra Silvija Otersen.
– Pirmiausia pradingsta Jono Bekerio motina, – dėstė Vetlesenas. – O tada randama nužudyta
dvynukių mama. Nesu tikimybių teorijos žinovas, bet mums reikia eiti į policiją, Arve. Jie ieško
sąsajų.
Pastaraisiais metais Vetlesenas ėmėsi tobulinti įžymybių išvaizdą, bet Arvės Stiopo akyse vis tiek –
o gal kaip tik dėl to – išliko netikėlis.
– Ne, į policiją mes neisim, – nukirto Arvė.
– O? Gal pasakytum man svarią priežastį?
– Puiku. Apie kokią sumą kalbame?
– Dieve, Arve, skambinu ne tavęs šantažuoti. Tiesiog negaliu...
– Kiek?
– Luktelk. Turi alibi ar ne?
– Alibi neturiu, bet turiu krūvas pinigų. Tau reikia tik pasakyti nuliukų skaičių, ir aš apie tai
pagalvosiu.
– Arve, jei tau nėra ką slėpti...
– Žinoma, kad turiu ką slėpti, tu puskvaili! Manai, kad noriu būti pateiktas visuomenei kaip
ištekėjusių moterų dulkintojas ir potencialus žmogžudys? Mums reikia susitikti ir šnektelėti.
*
– Ir jūs susitikote? – paklausė Haris Hūlė.
Arvė Stiopas papurtė galvą. Už miegamojo lango matė brėkštančią aušrą, bet fiordas vis dar
plytėjo juosvas.
– Nespėjom. Jis mirė.
– Kodėl nieko apie tai nepapasakojai, kai buvau čia pirmą kartą?
– Argi ne akivaizdu? Nežinau nieko, kas jums galėtų būti svarbu, tad kodėl turėčiau veltis?
Nepamiršk, kad turiu rūpintis firminiu ženklu. O tai yra mano vardas. Tiesą sakant, tas ženklas yra
vienintelis žurnalo Liberal kapitalas.
– Pamenu, sakei, kad tai yra tavo asmeninis principingumas.
Nepatenkintas Stiopas patraukė pečiais.
– Principingumas. Prekinis ženklas. Tai vienas ir tas pats.
– Taigi, jei kažkas atrodo kaip principingumas, tai ir yra principingumas?
Stiopas abejingai spoksojo į Harį.
– Dėl to Liberal ir perkamas. Jei visuomenė mano, kad sužinojo tiesą, jaučiasi patenkinta.
– Mhm, – Haris pažvelgė į laikrodį. – Ir tu manai, kad dabar esu patenkintas?
Arvė Stiopas neatsiliepė.
 28 skyrius
Dvidešimta diena. Liga
Bjornas Holmas vežė Harį iš Akerio Brygės į policijos skyrių. Inspektorius apsivilko savo šlapius
drabužius ir, jam pasimuisčius sėdynėje, dirbtinė oda žliugsėjo.
– „Delta“ apgulė jos butą prieš dvidešimt minučių, – pranešė Bjornas. – Jos nerado. Prie durų
pastatė tris apsauginius.
– Brat nepasirodys, – patikino Haris.
Savo kabinete Haris nuo kabyklos nusikabino ir apsirengė policininko uniformą, nedėvėtą nuo
Halvorseno laidotuvių. Nužvelgė savo atspindį lange. Švarkas ant kūno kabėte kabėjo.
Gunaras Hagenas buvo prikeltas iš miegų ir netrukus pasirodė policijos skyriuje. Jis sėdėjo prie
savo stalo ir klausėsi Hario ataskaitos. Ši buvo tokia dramatiška, kad jis netgi užmiršo susierzinti dėl
sušmaukštos inspektoriaus uniformos.
– Sniego Senis yra Katrina Brat, – iš lėto pakartojo Hagenas, tarsi ištarus garsiai viskas taptų labiau
suvokiama.
Haris linktelėjo.
– Ir tu tiki Stiopu?
– Taip, – atsakė Haris.
– Ar kas nors gali patvirtinti jo pasakojimą?
– Visi negyvi. Birtė, Silvija, Idaras Vetlesenas. Tad Sniego Senis galėtų būti ir jis. Katrina Brat
bandė tai išsiaiškinti.
– Katrina? Bet juk sakai, kad Sniego Senis yra ji. Kodėl ji turėtų...
– Aš sakau, kad Brat norėjo išsiaiškinti, ar jis galėtų būti Sniego Senis. Ji norėjo susikurti
atpirkimo ožį. Stiopas pasakojo, kad kai pasakė, jog neturi alibi, ji atsiliepė sakydama „gerai“ ir
pareiškė, kad jis skelbiamas Sniego Seniu. Paskui pradėjo jį smaugti. Kol išgirdo, kaip į duris įsirėžia
automobilis. Tada suprato, kad mes pakeliui, ir paspruko. Ji norėjo, kad surastume Stiopo kūną bute
ir atrodytų taip, kad jis pasikorė. Ir kad nusiramintume, manydami, kad suradome kaltininką. Visai
kaip tada, kai nugalabijo Idarą Vetleseną. Ir kai suimant kėsinosi nušauti Filipą Bekerį.
– Ką? Ji bandė...
– Ji buvo nutaikiusi į jį revolverį ir nuleistukas buvo gerokai nuspaustas. Išgirdau, kad šis vėl
įkrinta į savo vietą, kai atsistojau į jos ugnies liniją.
Gunaras Hagenas užmerkė akis ir pirštų galiukais pasitrynė smilkinius.
– Girdžiu tave. Bet visa tai tik spėlionės, Hari.
– Be to, suradau laišką, – pridėjo Haris.
– Laišką?
– Nuo Sniego Senio. Aptikau dokumentą kompiuteryje jos namuose. Parašytas anksčiau, nei kuris
nors iš mūsų sužinojome apie Sniego Senį. O greta suradau ypatingą popierių.
– Jėzau! – Hageno alkūnės dunkstelėjo į stalą, o veidas paniro delnuose. – Mes tą ponią priėmėme į
darbą! Ar žinai, ką tai reiškia, Hari?
– Na, didžiulį skandalą. Nepasitikėjimą visomis policijos pajėgomis. Vadovų galvų nuridenimą.
Pro plyšį, prasivėrusį tarp Hageno pirštų, į Harį dėbtelėjo akis.
 – Ačiū už tikslią suvestinę.
– Visada prašom.
– Pateiksiu ataskaitą vyriausiajam inspektoriui ir policijos viršininkui. Kol kas noriu, kad abu su
Bjornu Holmu neiškeltumėte šito į dienos šviesą. O kaip dėl Arvės Stiopo? Ar jis paleis liežuvį?
– Vargiai, šefe, – kreivai šyptelėjo Haris. – Jis jau baigė.
– Ką baigė?
– Savo principingumą.
*
Laikrodis rodė dešimtą valandą, o Haris pro langą stebėjo, kaip ant namų stogų ir sekmadienio
ramumoje skendinčio Grionlando tvyro blanki, rodos, kiek dvejojanti šviesa. Nuo tada, kai Katrina
Brat paspruko iš Stiopo apartamentų, praėjo šešios valandos, o paieškos kol kas nedavė jokių
rezultatų. Žinoma, ji gali vis dar slapstytis Osle, bet jei buvo pasirengusi sprukti, jau gali būti labai
toli. O Haris nė kiek neabejojo, kad ji buvo pasirengusi.
Kaip neabejojo ir tuo, kad būtent Katrina yra Sniego Senis.
Visų pirma, aptikti įrodymai – laiškas ir pasikėsinimai nužudyti. Bet ir tai, kad apie Katriną Brat
pasitvirtino visos nuojautos. Tas jausmas, kad kažkas stebi jį iš labai arti, kad kažkas įsibrovė į jo
gyvenimą. Laikraščio iškarpos ant sienos, ataskaitos. Ji taip gerai jį pažinojo, kad išmoko numatyti
kitą jo žingsnį, galėjo naudotis juo savo žaidime. Ir dabar veikė kaip virusas jo kraujyje, kaip jo
galvoje tūnantis slaptasis agentas.
Haris išgirdo, kaip kažkas įeina pro duris, bet neatsisuko.
– Mes susekėme jos mobilųjį telefoną, – nuskambėjo Skarės balsas. – Ji nusigavo iki Švedijos.
– Štai kaip?
– Centrinė „Telenor“ būstinė sako, kad signalai sugaunami vis piečiau. Vieta ir greitis atitinka
traukinio, penkios po šešių išvykstančio į Kopenhagą iš Oslo geležinkelio stoties, koordinates.
Pasikalbėjau su policija Helsingborge, areštui jiems reikalingas oficialus raštas. Traukinys atvyks po
pusvalandžio. Ką darom?
Tarsi pats sau Haris iš lėto linktelėjo. Pro šalį sustingusiais sparnais praplasnojo žuvėdra, paskui
netikėtai pakeitė kryptį ir nėrė link medžių parke. Gal paukštis kažką pastebėjo. O gal tiesiog
apsigalvojo. Kaip ir žmonės. Oslo geležinkelio stotis, šešta ryto.
– Hari, ji gali nusigauti į Daniją. Jei mes tuojau pat ne...
– Pasakyk Hagenui, kad susisiektų su Helsingborgu, – atsiliepė Haris, staiga apsisuko ir nuo
kabyklos pasičiupo striukę.
Skarė liko stypsoti ir nustebęs sekė akimis inspektorių, plačiais užtikrintais žingsniais nuskubantį
koridoriumi.
*
Pareigūnas Orijas policijos skyriaus sandėlyje neslėpdamas nuostabos pažvelgė į skustagalvį
inspektorių ir pakartojo:
– CS? Taigi, dujų?
– Dvi dėžutes, – patvirtino Haris. – Ir rinkinuką šovinių revolveriui.
Vyras keiksnodamas nušlubčiojo į saugyklas. Tas Hūlė yra visiškas pakvaišėlis, visi tai žino. Bet
ašarinės dujos? Jei tai būtų kitas skyriaus pareigūnas, Orijui kiltų mintis, kad dujų prireikė
viengungių draugelių sambūriui. Bet, kiek girdėjo, Haris draugų neturi, bent jau ne šiose policijos
pajėgose.
Orijui sugrįžus, inspektorius kostelėjo:
– Ar Katrina Brat iš Smurtinių nusikaltimų skyriaus gavo čia kokį ginklą?
– Ponia iš Bergeno policijos skyriaus? Tik tai, kas jai priklauso pagal nurodymą.
– O kas parašyta nurodyme?
– Kad ginklą ir neišnaudotus šovinius pristatai į skyrių, kurį palieki, o ten, kur esi perkeliamas,
gauni naują revolverį su šoviniais.
– Vadinasi, ji neturi jokių ginklų, stambesnių už revolverį?
Orijas nustebęs papurtė galvą.
– Ačiū, – padėkojo Hūlė ir susidėjo dėžutes su šoviniais į juodą maišą, gulintį prie žalių cilindrinių
pakuočių, trenkiančių dujų ir pipirų mišiniu, kurį 1928 metais sukūrė amerikiečiai Korsonas ir
Stoutonas.
Orijas neatsakė. Hūlei pasirašius, burbtelėjo:
– Ramaus sekmadienio.
*
Haris sėdėjo Ulevolio ligoninės laukiamajame, šalia pasidėjęs juodą krepšį. Patalpa salsvai kvepėjo
alkoholiu, senais žmonėmis ir lėta mirtimi. Viena ligonė įsitaisė ant kėdės priešais jį ir spoksojo, tarsi
bandydama įžvelgti kažką, ko nebuvo: žmogų, kurį kadaise pažinojo, meilužį, kuris taip ir
nepasirodė, sūnų, kurį manė atpažinusi.
Haris atsiduso, pažvelgė į laikrodį ir įsivaizdavo, kaip policija įsiveržia į traukinį Helsingborge.
Kaip traukinio mašinistas iš stoties budėtojo gauna nurodymą sustoti, likus kilometrui iki platformos.
Kaip, pasiskirstę abipus bėgių, pasiruošę stovi ginkluoti policininkai su šunimis. Kaip kruopščiai
apieškomi visi vagonai, kupė, tualetai. Kaip persigąsta keleiviai, pamatę apsiginklavusią policiją, –
juk laimingoje Skandinavijos žemėje tai vis dar neįprasta. Kaip moterys, paklusdamos nurodymui,
virpančiomis rankomis ieško tapatybės dokumentų. Susikūprinusios policininkų nugaros,
nervingumas, tačiau taip pat ir laukimas. Jų nekantrumas, abejonės, susierzinimas ir galiausiai
beviltiškas nusivylimas, neradus to, ko ieškojo. Ir vėlgi – jei jiems pasiseks ir užteks sumanumo,
nuskambės keiksmažodžiais pagardinti šūksniai, pranešantys, kad tualeto šiukšliadėžėje rado bazinių
stočių užfiksuotų signalų šaltinį – Katrinos Brat mobilųjį telefoną.
Priešais Harį pasirodė besišypsantis veidas.
– Galite pasimatyti su juo dabar.
Haris sekė paskui kaukšinčias medines klumpes ir plačius judrius klubus, apvilktus baltomis
kelnėmis. Moteris stumtelėjo duris jam prieš nosį.
– Bet neužsibūkite per ilgai, jam reikalingas poilsis.
Stolė Aunė gulėjo vienvietėje palatoje.
Jo apskritas raudonomis kraujagyslėmis išvagotas veidas buvo sukritęs ir toks išblyškęs, kad
beveik susiliejo su pagalvės užvalkalu. Plonyčiai kaip vaiko plaukai buvo apdribę stambią
šešiasdešimtmečio kaktą. Jei ne guvus veriantis žvilgsnis, Haris pamanytų, kad žvelgia į Smurtinių
nusikaltimų skyriaus nuolatinio psichologo ir asmeninio Hario sielos sergėtojo palaikus.
– Dievulėli, Hari, – prašneko Stolė Aunė, – atrodai kaip skeletas. Ar nesveikuoji?
Haris nejučia nusišypsojo. Aunė atsisėdo, nutaisė grimasą.
– Atleisk, kad neaplankiau anksčiau, – prabilo Haris ir iki lovos per grindis atbrozdino kėdę. –
Ligoninės tiesiog...
– Ligoninės tau primena mamą ir vaikystę. Viskas gerai.
Haris linktelėjo ir nudūrė akis į savo rankas.
– Ar čia gerai su tavimi elgiasi?
– Toks klausimas užduodamas, kai žmonės lankomi kalėjime, o ne ligoninėje.
Haris vėl linktelėjo.
Stolė Aunė atsiduso.
– Pernelyg gerai tave pažįstu, Hari, tad žinau, kad tai nėra mandagumo vizitas. Aš juk vis tiek žinau,
kad tau ne tas pats. Tad tiesiog rėžk, ko atėjęs.
– Tai gali palaukti. Man pasakė, kad esi ne itin puikios būklės.
– Būklė – reliatyvus dalykas. Santykinai esu labai geros būklės. Jei tik būtum matęs mane vakar.
Noriu pasakyti, gerai, kad nematei manęs vakar.
Haris šyptelėjo, nudelbęs akis į savo rankas.
– Ar esi čia dėl Sniego Senio?
Haris linktelėjo.
– Pagaliau, – nudžiugo Aunė. – Mane jau baigia nukankinti nuobodulys. Pasakok.
Haris giliai įkvėpė. Tada pateikė su byla susijusių įvykių santrauką. Pamėgino išmesti nenaudingą
varginančią informaciją ir nepraleisti svarbių detalių. Aunė pertraukė jį tik kelis kartus, uždavė
trumpus klausimus. Šiaip klausėsi įsigilinęs, tarsi pakerėtas. O Hariui nutilus pasirodė, kad
pasiligojęs vyriškis atkuto: lovoje įsitaisė labiau sėdomis, skruostai raustelėjo.
– Įdomu, – tarė jis. – Bet tu jau žinai, kas kaltininkas, tad kodėl ateini pas mane?
– Tai moteriai ne visi namie, ar ne?
– Žmonėms, vykdantiems tokius nusikaltimus, visiems be išimties ne visi namie. Tačiau tai
nereiškia, kad dėl to jie negali būti patraukti baudžiamojon atsakomybėn.
– Vis tiek keleto dalykų apie ją nesuprantu, – tarė Haris.
– O jergau. Aš apie žmones suprantu tik keletą dalykų, vadinasi, esi geresnis psichologas už mane.
– Jai tebuvo devyniolika metų, kai Bergene nužudė tas dvi moteris ir Gertą Raftą. Kaip gali tiek
kuoktelėjęs žmogus Policijos mokykloje išlaikyti visus psichologijos testus ir šitiek metų eiti savo
pareigas darbe, niekam nieko neįtariant?
– Geras klausimas. Gal susidūrėme su kokteilio atveju.
– Kokteilio?
– Žmogus, kuriam būdinga visko po truputį. Ganėtinai šizofreniškas, kad girdėtų balsus, bet
gebantis slėpti tai nuo aplinkinių. Kankinamas įkyrių nesustabdomų minčių žmogus, kuriam būdingi
paranojos proveržiai, o tai ir sukuria haliucinacijas apie padėtį, kurioje jis yra. Ir apie tai, ką privalo
daryti, kad iš jos ištrūktų. Bet išoriniam pasauliui tai lieka užslaptinta. Žvėriškas įsiūtis, pratrūkstantis
vykdant tavo nupasakotas žmogžudystes, yra būdingas žmogui su ribiniu asmenybės sutrikimu, taip
pat turinčiam gebėjimą savo įtūžį apmalšinti.
– Mhm. Kitaip sakant, neturi žalio supratimo.
Aunė užsikvatojo. Juokas pavirto kosuliu.
– Atleisk, Hari, – suniurnėjo jis. – Daugelis atvejų ir yra tokie. Psichologijoje mes susikūrėme
keletą užtvarų, kuriose mūsų gyvuliai nenori ganytis. Jie yra įžūlūs nedėkingi bukagalviai. Tik
pagalvok, kiek tyrimų dėl jų atlikome.
– Yra dar kai kas. Kai aptikome Gertą Raftą, ji kaip reikiant išsigando. Turiu omeny, kad nevaidino.
Mačiau šoką, jos lėliukės ir toliau liko išsiplėtusios ir juodos net ir tada, kai nukreipiau žibintuvėlio
šviesą tiesiai jai į veidą.
– Aha! Tai įdomu, – Aunė įsitaisė kiek aukštėliau ant pagalvės. – Kodėl nukreipei šviesos spindulį
jai į veidą? Jau tada ją įtarei?
Haris neatsakė.
– Gal tu ir teisus, – tarė Aunė. – Gal ji užgniaužė prisiminimus apie žmogžudystes, tai nėra
neįprasta. Juk sakei, kad, užuot bandžiusi tyrimui pakenkti, ji uoliai pasidarbavo. Tai gali būti ženklas,
kad moteris turėjo įtarimų dėl savęs pačios ir karštą troškimą atskleisti tiesą. Ką žinai apie
somnambulizmą ir lunatikavimą?
– Žinau, kad miegodami žmonės gali vaikščioti. Per miegus kalbėti. Valgyti, apsivilkti, o kartais
išeiti iš namų ir vairuoti automobilį.
– Taigi. Dirigentas Haris Rozentalis ištisas simfonijas dirigavo ir muzikines dalis atliko
miegodamas. Be to, būta mažiausiai penkių žmogžudysčių bylų, kuriose žudikai buvo išteisinti, nes
teismas pripažino, kad jie kenčia nuo parasomnijos, taigi nuo miego sutrikimų. Kanadoje buvo vyras,
kuris prieš kelerius metus atsikėlė, nuvažiavo daugiau nei dvidešimt kilometrų, pastatė automobilį,
nužudė uošvienę, su kuria palaikė puikius santykius, vos nepasmaugė uošvio, parsirado namo ir vėl
atsigulė į lovą. Buvo išteisintas.
– Sakai, kad ji galėjo žudyti miegodama? Kad ji irgi kenčia nuo parasomnijos?
– Tai – prieštaringa diagnozė. Bet įsivaizduok žmogų, kuris nuolatos nugrimzta į savotišką žiemos
miegą ir paskui negali aiškiai prisiminti, ką veikė. Tą, kuris susikuria išsiliejusį fragmentišką įvykių
paveikslą. Tarsi sapną.
– Mhm.
– Ir įsivaizduok: jei per šį tyrimą ta moteris susiprato, ką padariusi.
Haris lėtai linktelėjo:
– Ir susivokė, kad norėdama išsisukti turi rasti atpirkimo ožį.
– Galima daryti tokią prielaidą, – Stolė Aunė nutaisė grimasą. – Bet dabar yra taip, kad, galvojant
apie žmogaus psichiką, galima daryti visokių prielaidų. Bėda ta, kad nematome tų sutrikimų, apie
kuriuos kalbame, tiesiog remiamės simptomais ir turime nuspėti.
– Kaip ir su pelėsiu.
– Ką?
– Kas galėtų taip pakenkti moters psichikai kaip šiuo atveju?
Aunė sudejavo.
– Bet kas! Ir niekas! Genai ir auklėjimas.
– Smurtaujantis ir geriantis tėvas?
– Taip, taip! Užsidirbai devyniasdešimt taškų. Ir motina, turinti ligos istoriją psichiatrijos įstaigoje.
Viena kita traumuojanti patirtis paauglystėje, ir prašom – visas rinkinys.
– Ar tikėtina, kad tapusi stipresnė už savo girtaujantį ir smurtaujantį tėvą, ji būtų bandžiusi jį
sužaloti? Nužudyti?
– Tikrai nėra neįmanoma. Prisimenu vieną atve... – Stolė Aunė staiga nutilo per pusę žodžio.
Įsižiūrėjo į Harį. Tada pasilenkė ir sušnabždėjo, akyse pašėlusiai blyksint žiburėliams: – Ar tikrai
sakai tai, ką manau, Hari?
Haris Hūlė tyrinėjo savo nagus:
– Man teko matyti vyro iš Bergeno policijos skyriaus nuotrauką. Pamaniau, kad jis kažkoks keistai
pažįstamas, tarsi jau būčiau jį matęs. Tik dabar supratau kodėl. Įžvelgiau šeimos narių panašumą.
Katrinos Brat mergautinė pavardė – Rafto. Gertas Raftas buvo jos tėvas.
*
Pakeliui į oro uosto traukinį Haris sulaukė Skarės skambučio. Bus apsirikęs – jie nerado jos
mobiliojo telefono tualete. Šis gulėjo ant bagažo lentynos vienoje kupė.
Po aštuoniasdešimties minučių jis skendėjo pilkumoje. Pilotas pranešė apie lietų ir žemai virš
Bergeno kabančius debesis. Jokio matomumo, pagalvojo Haris. Dabar juos skraidina tik prietaisai.
*
Pareigūnui Tomui Helei iš Asmenų paieškos skyriaus spustelėjus skambučio mygtuką virš lentelės,
ant kurios buvo parašyta „Andrėjas, Elė ir Trygvė Kvalės“, prašmatnaus namo durys atsiplėšė vos po
kelių sekundžių.
– Ačiū Dievui, kad atvykote taip skubiai, – priešais Helę stovintis vyras pažvelgė jam per petį.
– Atvykau tik aš. Ar vis dar nieko negirdėjote iš savo žmonos?
Vyriškis, kuris, Helės nuomone, ir buvo į Asmenų paieškos skyrių paskambinęs asmuo, Andrėjas
Kvalė, nepatikliai pažvelgė į jį:
– Ji, kaip ir sakiau, dingusi.
– Žinome, bet paprastai jos sugrįžta.
– Kas tos „jos“?
Tomas Helė atsiduso:
– Ar galiu užeiti, pone Kvale? Šitas lietus...
– O, atleiskit. Prašom, – šeštą dešimtį einantis vyriškis žengtelėjo į šoną, o prieblandoje už jo Helė
pastebėjo tamsiaplaukį trečią dešimtį einantį vaikinuką.
Tomas Helė nutarė išdėstyti reikalus šitaip, stovėdamas koridoriuje. Jiems trūko žmonių, galinčių
atsiliepti į telefono skambučius, buvo sekmadienis, o tie, kurie budėjo, ieškojo Katrinos Brat. Tos,
kuri priklausė jų pačių gretoms. Viskas buvo įslaptinta, bet sklandė gandai, kad ji gali būti
įsipainiojusi į Sniego Senio bylą.
– Kaip pastebėjote, kad ji dingusi? – paklausė Helė ir pasiruošė pasižymėti.
– Trygvė ir aš sugrįžome iš išvykos su palapinėmis po Nordmarką. Mūsų nebuvo dvi dienas.
Mobiliųjų neturėjome, tik meškeres. Jos čia neradome, neaptikome jokios žinutės ir, kaip sakiau
telefonu, durys paliktos nerakintos. Jos visada užrakintos, net ir tada, kai ji būna namie. Mano žmona
– labai baiminga moteris. Ir netrūksta jokių šiltų drabužių. Ar batų. Tik kambarinių šlepečių. Tokiu
oru...
– Ar paskambinote visiems jos pažįstamiems? Taip pat ir kaimynams?
– Žinoma, niekas negirdėjo iš jos nė žodelio.
Tomas Helė pasižymėjo. Pamažu jį apniko pažįstamas jausmas. Be žinios dingusi namų šeimininkė
ir motina.
– Sakote, kad jūsų žmona yra baiminga moteris, – nerūpestingai tarstelėjo jis. – Tad kam gi ji
galėtų atverti duris? Ir ką įsileistų vidun?
Jis pastebėjo, kaip tėvas su sūnumi susižvalgo.
 – Nedaug ką, – tvirtai pareiškė tėvas. – Tai tikrai buvo kažkas, ką ji pažįsta.
– Arba tą, nuo kurio nejautė sklindančios grėsmės, – tarė Helė. – Pavyzdžiui, vaiką arba moterį.
Andrėjas Kvalė linktelėjo.
– Arba tą, kuris pateikė įtikimą paaiškinimą, kodėl jam reikia užeiti vidun. Pavyzdžiui, elektriką,
kuriam reikia patikrinti elektros skaitiklį.
Sutuoktinis delsė.
– Galbūt.
– Ar pastaruoju metu namuose pastebėjote ką nors neįprasto?
– Neįprasto? Ką turite galvoje?
Helė krimstelėjo į apatinę lūpą. Pasiryžo.
– Ką nors panašaus į sniego senį?
Andrėjas Kvalė žvilgtelėjo į sūnų, kuris energingai, beveik su baime purtė galvą.
– Tiesiog tam, kad galėtume tai išbraukti iš galimybių sąrašo, – nerūpestingai pridūrė Helė.
Sūnus kažką pasakė. Tyliai vapėdamas.
– Kaip? – paklausė Helė.
– Jis sako, kad sniego nebeliko, – tarė tėvas.
– Tikrai, – Helė įsikišo bloknotą į striukės kišenę. – Patruliuojantiems automobiliams išsiųsime
pranešimus. Jei ji nepasirodys iki vakaro, pradėsime paiešką. Statistiškai iki to laiko ji jau turėtų būti
parsiradusi namo. Taigi, štai mano vizitinė kortelė su...
Helė pajuto, kaip prie žasto prisiliečia Andrėjo Kvalės ranka.
– Pareigūne, privalau jums kai ką parodyti.
Tomas Helė nusekė paskui Kvalę pro duris koridoriaus gale, nusileido laiptais į rūsį. Vyriškis
atidarė duris; patalpoje kvepėjo muilu ir padžiautais drabužiais. Kampe, greta seno modelio
„Electrolux“ skalbimo mašinos, stovėjo senamadiškas skalbinių gręžimo ir lyginimo įtaisas.
Betoninių grindų viduryje vėrėsi nuotekų anga. Danga buvo drėgna, o palei sieną telkšojo vanduo,
tarsi ši būtų ką tik nuskalauta iš šalimais besirangančios žalios vandens žarnos. Ant skalbinių virvės
kabėjo suknelė: pečiai buvo prikabinti dviem segtukais. Arba, tiksliau sakant, kabėjo tai, kas iš
suknelės buvo likę. Ji buvo nurėžta tiesiai po krūtine. Pjūvio pakraštys stirksojo nelygus ir tamsesnis
dėl susiraičiusių ir pajuodusių medvilnės pluošto gijų.
 29 skyrius
Dvidešimta diena. Ašarinės dujos
Melsvoje popietės prieblandoje skendintį Bergeną merkė lietus. Hario taksi sustojus netoli
prieplaukos prie Pudės fiordo tilto ir katerius nuomojančios firmos, užsakytas laivelis jau laukė.
Turistinėms kelionėms skirtas gerokai panaudotas suomiškas dvidešimt septynių pėdų ilgio kateris
su kabina.
– Ketinu pažvejoti, – paaiškino Haris ir bakstelėjo į jūrlapį. – Ar pakeliui bus kokių rifų ar ko nors,
apie ką turėčiau žinoti, vykdamas čionai?
– Į Finojaus salą? – pasitikslino nuomos punkte dirbantis vyrukas. – Turėkite meškerę su
grimzdikliu ir spiningo blizge, bet žuvų ten rasite nedaug.
– Pažiūrėsim. Kaip užvesti šitą daiktą?
Kateriui pukšint palei Nurneso kyšulį, besitvenkiančioje tamsoje Haris įžvelgė plikų medžių
apsuptą toteminį stulpą. Jūra plytėjo visiškai plokščia, o lietaus lašai tiek plakė vandens paviršių, kad
šis putojo. Haris nuspaudė prie vairo esančią svirtį, pirmagalys šoktelėjo, tad jam teko žengtelėti į
šoną, kad išlaikytų pusiausvyrą, ir kateris nušvilpė pirmyn.
Po penkiolikos minučių Haris kilstelėjo svirtį ir pasuko link prieplaukos labiausiai nutolusiame
Finojaus salos pakraštyje, kad jo negalėtų matyti iš Rafto vasarnamio. Ten pririšo katerį, pasiėmė
meškerę ir įsiklausė į lietų. Žvejyba neteikė jam didelio malonumo. Spiningo blizgė buvo sunki,
kabliukas prisikabino prie kažko ant dugno, ir Haris į paviršių iškėlė aplink meškerę apsivyniojusį
jūros dumblį. Jis atkabino kabliuką ir jį nuvalė. Tada vėl pamėgino nusviesti blizgę į vandenį, bet
kažkas užstrigo ritėje, blizgė pakibo už dvidešimties centimetrų nuo meškerės galo ir nesidavė nei
nuleidžiama žemyn, nei pakeliama viršun. Haris pažvelgė į laikrodį. Jei ką ir sutrikdė variklio
gaudesys, žmogus dabar jau turėtų būti aprimęs, o šį reikalą būtina sutvarkyti iki nusileidžiant tamsai.
Policininkas padėjo meškerę ant sėdynės, atsegė krepšį, išsitraukė revolverį, atidarė dėžutę su
šoviniais ir sudėjo juos į lizdus. Į kišenes susigrūdo termosus primenančius CS dujų balionėlius ir
išlipo į krantą.
Kol pasiekė aukščiausią negyvenamos salos tašką ir nusileido iki žiemai uždarytų namelių kitoje
pusėje, Hariui prireikė penkių minučių. Rafto namelis stūksojo priešais jį tamsus ir nesvetingas.
Inspektorius susirado vietą ant akmens už dvidešimties metrų nuo namelio, iš ten galėjo matyti visas
pastato duris ir visus langus. Lietus buvo senų seniausiai permerkęs žalios kariškos striukės pečius.
Haris išsitraukė vieną CS dujų balionėlį ir trūktelėjo saugiklį. Po penkių sekundžių atsivers spyruokle
reguliuojama sklendė ir pradės šnypšti dujos. Suspaudęs balionėlį pakeltoje rankoje, Haris pasileido
link trobelės ir sviedė balionėlį į langą. Stiklas išdužo tyliai žvangčiodamas. Haris pasitraukė atgal
prie akmens ir iškėlė revolverį. Per lietaus šniokštimą galėjo girdėti viduje šnypščiant ašarines dujas,
matė, kaip iš vidinės pusės langai pasidengia pilka spalva.
Jei ji viduje, neištvers ilgiau nei dar kelias sekundes.
Jis nusitaikė. Laukė, nenuleisdamas akių nuo namelio.
Po dviejų minučių vis dar nieko neįvyko.
Haris palaukė dar dvi minutes.
Tada pasiruošė antrą balionėlį, iškėlęs revolverį prisiartino prie durų ir paklibino. Užrakintos. Bet
netvirtos. Jis atatupstas žengė keturis žingsnius ir įsibėgėjo.
Durys suskilo ties vyriais, ir Haris įpuolė į dujų kupiną patalpą – pirmiausia dešiniuoju petimi.
Dujos tuojau ėmė graužti akis. Haris sulaikė kvėpavimą, apgraibomis pasuko link durų grindyse,
vedančių į rūsį, kilstelėjo jas, patraukė antro balionėlio saugiklį ir paleido žemyn. Tada vėl išbėgo
laukan. Pastebėjo telkšančią balą, suklupo snarglėdamasis ir ašarodamas, atmerkęs akis nardino
galvą, kol nosis atsimušė į akmenukus. Padarė taip dar du kartus. Nosį ir gerklę vis dar pašėlusiai
degino, bet regėjimas tapo ryškesnis. Jis vėl nukreipė revolverį į namą. Laukė. Visą laiką.
– Nagi! Nagi, nelemta kale!
Bet niekas nesirodė.
Po penkiolikos minučių pro skylę lange liovėsi rūkti. Haris nuėjo prie namo ir spyriu atidarė duris.
Užsikosėjo ir užmetė paskutinį žvilgsnį į vidų. Rūke panirusi dykynė. Skraidina tik prietaisai. Velnias,
velnias!
Hariui vėl pasiekus katerį, stojo tokia tamsa, kad jis susiprato, jog bus sunku ką nors įžiūrėti. Atrišo
virves, užlipo ant denio ir sugriebė užvedimo svirtį. Pervėrė mintis: jis nemigęs pusantros paros, nuo
vakar nevalgęs, permirkęs iki paskutinio siūlo galo, atskridęs į suknistą Bergeną be jokio reikalo. Jei
šis variklis neužsives po pirmo bandymo, jis suvarpys korpusą šešiais trisdešimt aštuonių milimetrų
švino gabalais ir plauks į krantą. Riaumodamas užsivedė variklis. Haris beveik apgailestavo.
Ruošiantis į priekį palenkti svirtį, žvilgsnis užkliuvo už jos.
Moteris stovėjo tiesiai priešais jį, prie į denį vedančių laiptelių. Nerūpestingai atsirėmusi į durų
staktą, ant juodos suknelės apsivilkusi pilką megztinį.
– Rankas aukštyn, – įsakė ji.
Tai nuskambėjo taip vaikiškai, beveik kaip pokštas. Tačiau kaip pokštas neatrodė juodas į jį
nutaikytas revolveris. Arba netrukus pasigirdęs grasinimas:
– Jei nedarysi, kaip sakau, Hari, šausiu į pilvą. Kulka sumaitos nervus nugaroje, ir liksi
paralyžiuotas. Tada paleisiu dar vieną į galvą. Bet visgi pradėsime nuo pilvo.
Revolverio vamzdis pakrypo kiek žemiau.
Haris paleido vairą ir svirtį ir pakėlė rankas virš galvos.
– Būk malonus, pasitrauk, – tarė ji.
Ji užlipo laiptais, ir tik dabar Haris atkreipė dėmesį į spindesį akyse: tokį patį, kokį pastebėjo
suimant Bekerį, tokį, kokį regėjo „Fenris“ bare. Bet šįkart nuo virpančių rainelių šokinėjo kibirkštys.
Haris traukėsi atatupstas, kol pakinkliais pajuto laivagalyje įtaisytas sėdynes.
– Sėskis, – nurodė Katrina ir išjungė variklį.
Haris šleptelėjo tiesiai ant meškerės ir pajuto, kaip nuo plastikinės kėdės per kelnes sunkiasi
vanduo.
– Kaip mane suradai? – paklausė ji.
Haris patraukė pečiais.
– Dėstyk, – paliepė ji ir kilstelėjo ginklą. – Patenkink mano smalsumą, Hari.
– Na, – prabilo Haris, mėgindamas perprasti blyškų iškreiptą veidą. Bet tai buvo svetimas veidas –
visai ne tos Katrinos Brat, kurią jis pažinojo. Ar manė pažinojęs. – Kiekvienas pasižymi tam tikru
elgsenos modeliu, – išgirdo save kalbant Haris. – Tam tikru žaidimo būdu.
– Štai kaip. Ir koks gi manasis būdas?
– Parodyti kelią ir pasileisti priešinga kryptimi.
– Tikrai?
Dešinėje striukės kišenėje Haris jautė revolverio svorį. Jis kiek pakilo, patraukė meškerę ir dešinę
ranką paliko ant kėdės.
 – Sukurpi laišką, kurį pasirašai Sniego Senio vardu, nusiunti man ir po kelių savaičių atsibeldi į
policijos skyrių. Pirmiausia man papasakoji, kad Hagenas pareiškė, jog turėčiau tavimi pasirūpinti.
Hagenas niekada šito neminėjo.
– Kol kas viskas teisinga. Dar kas nors?
– Į kanalą priešais Stiopo butą nusviedei paltą, o pati pasprukai priešinga kryptimi, stogu. Taigi
elgsenos modelis toks: jei įtaisai mobilųjį telefoną traukinyje, vykstančiame rytų kryptimi, pati
spruksi į vakarus.
– Bravo. O kaip aš pasprukau?
– Žinoma, ne lėktuvu, tu žinojai, kad Gardermoenas bus stebimas. Kertu lažybų, kad Oslo
geležinkelio stotyje palikai telefoną gerokai prieš traukiniui išvykstant, nuėjai į autobusų stotį ir sėdai
į anksti vakarų kryptimi vykstantį autobusą. Greičiausiai suskirstei kelionę dalimis. Važiavai su
persėdimais.
– Ekspresu iki Notodeno, – patvirtino Katrina. – Nuo ten – autobusas Bergeno kryptimi. Išlipau
Vose ir nusipirkau drabužių. Tada – autobusas iki Itre Arnos. Iš ten – vietinis autobusas iki Bergeno.
„Zachariasbryggen“ pastate aptikau žveją ir sumokėjau jam, kad mane iki čia atplukdytų. Neblogi
spėjimai, Hari.
– Nebuvo labai sudėtinga. Mudu gana panašūs.
Katrina pakreipė galvą:
– Jei buvai toks tikras, kodėl pasirodei vienas?
– Aš ne vienas. Miuleris-Nilsenas ir jo žmonės jau kateryje, skuba čionai.
Katrina nusijuokė. Haris pritraukė ranką kiek arčiau prie striukės kišenės.
– Sutinku, kad mudu panašūs, Hari. Bet man sekasi meluoti geriau už tave.
Haris nurijo. Ranka buvo šalta. Pirštai turėtų paklusti.
– Taip, tau išties sekasi geriau, – sutiko Haris. – Kaip ir žudyti.
– O? Atrodo, kad ir pats mielai mane nužudytum. Ta tavo prie striukės kišenės besiartinanti ranka
atrodo labai jau įtartinai. Atsistok ir nusirenk striukę. Lėtai. Mesk ją čia.
Haris mintyse nusikeikė, bet padarė, kaip liepiamas. Striukė sunkiai šleptelėjo ant denio priešais
Katriną. Neatplėšdama akių nuo Hario, ji pačiupo drabužį ir nusviedė už borto.
– Tau vis tiek buvo laikas įsigyti naują, – tarė ji.
– Mhm, – sutiko Haris. – Turi galvoje tokią, kuri derėtų prie morkos mano veide?
Katrina dusyk sumirksėjo, ir Haris jos žvilgsnyje pastebėjo kažką, kas beveik prilygo sumišimui.
– Paklausyk, Katrina. Atvykau tau padėti. Tau reikalinga pagalba. Tu sergi, Katrina. Tai liga
privertė tave visus juos išžudyti.
Katrina pradėjo lėtai purtyti galvą. Pirštu parodė į krantą:
– Dvi valandas sėdėjau tame valčių namelyje ir laukiau tavęs, Hari. Žinojau, kad atvyksi.
Išstudijavau tave, Hari. Visada randi, ko ieškojęs. Todėl tave ir pasirinkau.
– Pasirinkai mane?
– Kad už mane surastum Sniego Senį. Dėl to ir gavai tą laišką.
– Kodėl negalėjai Sniego Senio rasti pati? Juk nereikėjo toli ieškoti.
Ji papurtė galvą.
– Bandžiau, Hari. Daug metų. Žinojau, kad viena nesusidorosiu. Tai turėjai būti tu, esi vienintelis,
sugebėjęs sugauti serijinį žudiką. Man reikėjo Hario Hūlės, – ji liūdnai šyptelėjo. – Paskutinis
klausimas, Hari. Kaip susipratai, kad tave apmoviau?
Haris mąstė, kaip tai nutiks. Kulka į kaktą? Elektrinė kilpa? Jūra, o tada – skendimas? Jis nurijo.
Turėtų apimti baimė. Tokia didelė, kad jis nebegalėtų suregzti minties, kūkčiodamas pultų ant denio ir
maldautų palikti jį gyvą. Kodėl to nedaro? Negali būti, kad dėl išdidumo: šį jausmą jis daugybę kartų
prarijo su viskiu ir vėl išvėmė. Žinoma, gali būti, kad už tai atsakinga racionalioji smegenų dalis,
suvokimas, kad tai nepadės, o kaip tik sutrumpins gyvenimą. Bet jis priėjo prie išvados, kad kaltas bus
nuovargis. Visa apimantis didžiulis nuovargis, lemiantis norą, kad viskas pasibaigtų.
– Visą laiką giliai viduje žinojau, kad tai prasidėjo gerokai anksčiau, – tarė Haris ir suvokė, kad
nebejaučia šalčio. – Kad viskas suplanuota, o už to stovintis asmuo sugeba įsigauti į mano gyvenimą.
Pasirinkimas ne toks jau didelis, Katrina. O kai tavo bute pamačiau laikraščių iškarpas, iškart
susivokiau, kad tai būsi tu.
Haris pastebėjo, kaip moteris sumirkčioja, tarsi netekusi nuovokos. Ir pajuto, kaip abejonės pleištas
įsiterpia į jo minčių vagą, į logiką, kurią taip puikiai įžvelgė. Ar tikrai? Ar tik abejonė neglūdėjo ten
visą laiką? Nesiliaujantis lietus virto liūtimi: į denį dundeno vanduo. Jis stebėjo, kaip jos burna
prasiveria, pirštas priglunda prie nuleistuko. Haris sugriebė šalimais gulinčią meškerę ir įsispoksojo
į revolverio vamzdį. Štai taip viskas ir pasibaigs: kateryje, vakarinėje šalies dalyje, be liudininkų, be
pėdsakų. Išniro vaizdinys. Olegas. Vienui vienas.
Jis dūrė meškerės kotu priešais save, į Katriną. Tai buvo paskutinis beviltiškas šuolis pirmyn,
apgailėtinas mėginimas įgauti persvarą, pakeisti likimą. Lankstus smaigalys nestipriai kliudė Katrinos
skruostą, ji beveik nieko nepajuto, ir smūgis jos nei sužeidė, nei išmušė iš pusiausvyros. Vėliau Haris
negalės prisiminti, ar tai, kas nutiko, buvo suplanuota, apmąstyta, ar nusišypsojo grynų gryniausia
sėkmė: didžiuliu greičiu atskriejusi spiningo blizgė apsuko moteriai apie galvą dvidešimties
centimetrų valą, o pati dar nuskriejo pirmyn ir trinktelėjo į dantį jos pražiotoje burnoje. Ir kai Haris
su jėga trūktelėjo meškerę, kabliukas padarė tai, kas jam ir skirta: įsikirto į mėsos lopinėlį. Tvirtai
įsikabino į Katrinos Brat dešinį lūpų kamputį. O tas beviltiškas trūktelėjimas buvo toks nuožmus, kad
Katrinos Brat galva loštelėjo atgal, pasisuko dešinėn, ir akimirką Haris pamanė, kad nusuks jai nuo
kūno galvą. Kiek pavėluotai paskui sprandą pasisuko ir kūnas, pirmiausia į dešinę, tada ją mestelėjo
pirmyn tiesiai į Harį. Jos kūnui vis dar besisukant, ji sukniubo ant denio priešais inspektorių.
Haris atsistojo ir puolė ant jos. Pirmiausia keliais. Prispaudė abipus raktikaulio, žinodamas, kad
dabar jos rankos neteko jėgos. Išplėšė revolverį iš suglebusio delno ir prispaudė vamzdį prie išpūstos
akies. Ginklas buvo lengvas, Haris matė, kaip geležis įsiremia į minkštą jos akies obuolį, bet Katrina
nė nemirktelėjo. Anaiptol. Ji išsišiepė. Plačiai. Pasirodė praplėštas lūpų kamputis ir lietaus pamažu
skalaujami kraujo dėmėmis išmarginti dantys.
 30 skyrius
Dvidešimta diena. Atpirkimo ožys
Hariui atvykus turistiniu kateriu, Kniutas Miuleris-Nilsenas asmeniškai susitiko su juo prieplaukoje
po Pudės fiordo tiltu. Jis, du policijos pareigūnai ir psichiatrė nusileido į triumą, kur prirakinta
antrankiais ant lovos gulėjo Katrina Brat. Jai buvo suleisti vaistai nuo psichozės, raminamieji, ir
moteris buvo nugabenta į laukiantį automobilį.
Miuleris-Nilsenas padėkojo Hariui, kad jis nutarė viską atlikti taip diskretiškai.
– Pabandykime pasilaikyti šią informaciją sau, – tarė Haris, pakėlęs akis į prakiurusį dangų. – Kai
visa tai bus paviešinta, Oslas norės kontroliuoti padėtį.
– Žinoma, – linktelėjo Miuleris-Nilsenas.
– Šerstina Rodsmuen, – pasigirdo balsas, privertęs abu atsisukti. – Psichiatrė.
Į Harį žvelgiančios ketvirtą dešimtį einančios moters plaukai buvo šviesūs ir sutaršyti, ji vilkėjo
ryškiai raudoną ilgą pašiltintą striukę. Rankoje laikė cigaretę, ir neatrodė, kad jai rūpėtų, jog lietus
permerkė tiek ją, tiek rūkalą.
– Ar buvo daug dramos? – paklausė ji.
– Ne, – atsakė Haris ir pajuto, kaip Katrinos revolveris spaudžia odą po kelnių juosmeniu. – Ji
pasidavė nesipriešindama.
– Ką pasakė?
– Nieko.
– Nieko?
– Nė žodžio. Kokią nustatėte diagnozę?
– Akivaizdu, kad psichozė, – iškart atsakė Rodsmuen. – Nors tai jokiu būdu nereiškia, kad moteris
yra psichiškai nesveika. Tai tiesiog proto pasirinktas būdas susidoroti su aplinkybėmis, su kuriomis
susidoroti neįmanoma. Taip, kaip smegenys pasirenka išsijungti, kai skausmas tampa neištveriamas.
Kertu lažybų, kad ilgą laiką ji buvo kamuojama didelės įtampos. Ar gali taip būti?
Haris linktelėjo.
– Ar ji vėl kada nors prabils?
– Taip, – atsakė Šerstina Rodsmuen ir su nepasitenkinimu dėbtelėjo į drėgną tyžtančią cigaretę. –
Bet nežinau kada. Šiuo metu jai reikalingas poilsis.
– Poilsis? – suniurzgė Miuleris-Nilsenas. – Ji yra serijinė žudikė.
– O aš esu psichiatrė, – atkirto Rodsmuen, nusviedė cigaretę ir nudrožė link mažo raudono
„Honda“ automobilio, kuris net ir žliaugiančiame lietuje atrodė apneštas dulkėmis.
– Ką darysi? – paklausė Miuleris-Nilsenas.
– Vyksiu namo paskutiniu lėktuvu, – atsiliepė Haris.
– Nekvailiok, esi panašus į lavoną. Policijos skyrius turi sutartį su „Rica Travel“. Mes nuvešime
tave tenai ir atsiųsime kelis sausus drabužius. Viešbutyje yra ir restoranas.
Kai Haris užsiregistravo ir atsistojo priešais veidrodį ankšto vienviečio numerio vonios
kambaryje, susimąstė apie tai, ką pasakė Miuleris-Nilsenas. Kad jis atrodo kaip lavonas. Ir kad tai arti
tiesos. Ar tikrai? Nusiprausęs po dušu ir pavalgęs tuščiame restorane, jis sugrįžo į kambarį ir
pamėgino užmigti. Nepavykus įsijungė televizorių. Visi kanalai transliavo šlamštą, išskyrus vieną –
NRK 2, rodantį „Memento“. Filmą jau buvo matęs. Istorija pasakojama iš perspektyvos vyro, kurio
smegenys pažeistos, o trumpalaikė atmintis – kaip auksinio karoso. Nužudoma moteris. Pagrindinis
veikėjas ant nuotraukos užrašo, kas kaltininkas, kadangi žino, jog netrukus užmirš. Klausimas, ar jis
gali pasikliauti tuo, ką pats parašė. Haris nusimetė antklodę. Rudos mini baro durelės po
televizoriumi neturėjo užrakto.
Jam reikia įlipti į tą namo skraidinantį lėktuvą.
Ropščiantis iš lovos, kažkur kambaryje suskambo mobilusis telefonas. Prie šildytuvo ant kėdės
atlošo kabėjo šlapi džinsai; Haris įkišo ranką į jų kišenę. Skambino Rakelė. Paklausė, kur jis. Ir
pasakė, kad jiedviem reikia pasikalbėti. Ir ne jo bute, o viešoje vietoje.
Haris užsimerkė ir aukštielninkas griuvo ant lovos.
– Kad pasakytum, jog daugiau negalėsime matytis? – paklausė jis.
– Kad pasakyčiau, jog daugiau negalėsime matytis, – patvirtino ji. – Daugiau nebegaliu.
– Užtenka, kad pasakei telefonu, Rakele.
– Ne, neužtenka. Nepakankamai skaudės.
Haris sudejavo. Ji buvo teisi.
Jie susitarė susitikti pirmoje dienos pusėje – vienuoliktą valandą prie „Fram“ muziejaus Bigdojaus
pusiasalyje. Turistų traukos punkto, kur galima įsimaišyti tarp vokiečių ir japonų. Rakelė pasiteiravo,
ką jis veikia Bergene. Haris papasakojo ir paprašė laikyti viską paslaptyje tol, kol po poros dienų
perskaitys apie tai laikraščiuose.
Jie baigė pokalbį, ir Haris liko gulėti spoksodamas į mini barą, o memento iš eilės rodė visus
įvykius. Jo ką tiktai vos nenužudė, gyvenimo meilė nebenori su juo matytis, ir jis išnarpliojo pačią
baisiausią bylą savo gyvenime. Ar tikrai? Jis neatsakė Miuleriui-Nilsenui, kodėl nutarė Katrinos Brat
ieškoti vienas, bet dabar atsakymą jau žinojo. Dėl abejonės. Arba vilties. Tos desperatiškos vilties, kad
viskas yra ne taip, kaip byloja visos supuolusios aplinkybės. Ir ta viltis teberuseno. Bet dabar ją
reikėjo nugesinti, nuskandinti. Nagi, tam jis turi tris geras priežastis ir pulką skalikų skrandyje, kurie
ambrija tarsi apsėsti. Tai kodėl visgi neatidarius to mini baro?
Haris atsikėlė, nuėjo į vonią, atsuko čiaupą ir, purslams trykštant ant veido, atsigėrė. Atsitiesė ir
pažvelgė į veidrodį. Kaip lavonas. Kodėl lavonui nepagėrus? Atsakymą jis garsiai išrėžė savo paties
veidui:
– Nepakankamai skaudės.
*
Gunaras Hagenas buvo pavargęs. Išvargęs iki sielos gelmių. Jis apsidairė. Buvo beveik vidurnaktis,
o jis sėdėjo konferencijų kambaryje viršutiniame vieno Oslo centrinių pastatų aukšte. Patalpoje visi
paviršiai buvo blizgiai rudi: lentinės grindys, lubos su įleistomis lemputėmis, sienos, išpieštos
portretais buvusių klubo pirmininkų, kuriems kadaise priklausė ši pastato dalis, masyvus dešimties
kvadratinių metrų ploto raudonmedžio stalas ir odiniai paminkštinimai rašyti, padėti prieš visus
dvylika vyrų, sėdinčių kambaryje. Prieš valandą Hagenas sulaukė skambučio iš policijos viršininko ir
nurodymo atvykti šiuo adresu. Kai kuriuos žmones kambaryje – pavyzdžiui, vyriausiąjį inspektorių –
jis pažinojo, kitų nuotraukas buvo matęs laikraštyje, bet buvo ir tokių, apie kurių tapatybę nė
nenutuokė. Policijos viršininkas visus supažindino su byla. Sniego Senis yra policininkė iš Bergeno,
kurį laiką veikusi, naudodamasi savo padėtimi Smurtinių nusikaltimų skyriuje Grionlande. Oslo
policijai buvo apdumtos akys, ir dabar, kai nusikaltėlė jau sulaikyta, jiems netrukus teks paviešinti
skandalą.
Jam baigus, tyla pakibo tokia tiršta kaip ir tvyrantys cigaro dūmai. Šie plaukė iš galustalės, kur
atsilošęs kėdėje sėdėjo žilagalvis vyriškis. Jo veidas skendėjo šešėlyje. Pirmą kartą vyras išleido
garsą. Tylutėlį atodūsį. Ir Gunaras Hagenas suvokė, kad visi prieš tai kalbėjusieji atsigręžė į tą asmenį.
– Pasiutusiai nuobodu, Turleifai, – tarė baltaplaukis stebėtinai aukštu, kiek moterišku balsu. – Ypač
žalinga. Pasitikėjimui sistema. Mes esame viršūnėje. Ir tai reiškia... – visi kambaryje sulaikė kvapą,
kol jis patraukė cigaro, – kad turės nusiristi galvos. Kyla klausimas kieno.
Vyriausiasis inspektorius kostelėjo:
– Ar turite pasiūlymų?
– Dar ne, – atsiliepė vyriškis. – Bet tikiu, kad tau ir Turleifui kilo minčių. Klokit.
Vyriausiasis inspektorius pažvelgė į policijos viršininką, o šis perėmė žodį:
– Mūsų nuomone, priimant į darbą ir tolesniame procese buvo padaryta specifinių klaidų. Tai
žmogiški paklydimai, o ne ydinga sistema. Todėl tai nėra tiesioginė vadovybės klaida. Tad siūlome
atskirti atsakomybę nuo kaltės. Vadovai prisiima atsakomybę, yra nuolankūs ir...
– Eik prie reikalo, – pertraukė žilaplaukis. – Kas bus atpirkimo ožys?
Policijos viršininkas pasitaisė apykaklę. Gunaras Hagenas matė, kad šis jaučiasi nejaukiai.
– Inspektorius Haris Hūlė, – išrėžė policijos viršininkas.
Vėl įsitvyrojo tyla, o baltaplaukis iš naujo prisidegė cigarą. Vis spragsėjo žiebtuvėlis. Tada iš
šešėlio pasigirdo čiulpimo garsai, ir vėl nuvinguriavo dūmas.
– Nebloga mintis, – pasigirdo aukšto tembro balsas. – Jei tai būtų buvęs kas nors kitas, o ne Hūlė,
būčiau pasakęs, kad reikia ieškoti atpirkimo ožio kiek aukštėliau sistemoje. Inspektorius nėra
pakankamai riebus, kad būtų aukojamas avinėlis. Tikrai būčiau paraginęs tave pagalvoti, ar neverta
pasiūlyti savo kandidatūros, Turleifai. Bet Hūlė yra pagarsėjęs policininkas, jis dalyvavo tame
televizijos pokalbių šou. Populiarus žmogus, turintis šiokią tokią reputaciją kaip detektyvas. Taip,
galima sakyti, kad to pakanka. Bet ar jis sutiks bendradarbiauti?
– Palikite tai mums, – patikino policijos viršininkas. – Ar ne, Gunarai?
Gunaras Hagenas nurijo. Visų pirma jis pagalvojo apie savo žmoną. Apie viską, ką ji paaukojo,
kad tik jis galėtų siekti karjeros. Jiems susituokus, ji metė studijas ir vis keldavosi su juo ten, kur jį
siųsdavo specialiosios, o vėliau – policijos pajėgos. Ji buvo protinga ir sumani moteris, prilygo jam,
taip, buvo netgi viršesnė už jį daugelyje sričių. Iškilus klausimams dėl karjeros ir moralės, jis
kreipdavosi į ją. Ir visada gaudavo gerų patarimų. Bet veikiausiai jam vis tiek nepavyko padaryti
spindinčios karjeros, kurios abu tikėjosi. Kol pagaliau visi dalykai nušvito geresnėje šviesoje.
Galimas daiktas, kad Smurtinių nusikaltimų skyriaus vadovo pareigos nuves jį tolyn, aukštyn.
Tereikėjo nepadaryti šiurkščios klaidos. Neturėjo būti taip jau sudėtinga.
– Ar ne, Gunarai? – pakartojo policijos viršininkas.
Bet jis buvo toks pavargęs. Iki sielos gelmių. Tai dėl tavęs, pagalvojo jis. Tu irgi taip pasielgtum,
mieloji.
 31 skyrius
Dvidešimt pirma diena. Pietų ašigalis
Haris ir Rakelė stovėjo muziejuje prie medinio laivo „Fram“ pirmagalio ir stebėjo lynus ir stiebus
fotografuojančią japonų grupę ir dėmesio nesusilaukiančią šypsančią gidę, pasakojančią, kad 1893
metais šis paprastas laivelis plukdė Fritjofą Nanseną, kai šis nesėkmingai bandė pirmas pasiekti
Šiaurės ašigalį, taip pat Roalį Amundseną, kai šis 1911 metais lenktynėse aplenkė Skotą ir tapo
pirmuoju, pasiekusiu Pietų ašigalį.
– Ant tavo spintelės prie lovos vėl pamiršau laikrodį, – tarė Rakelė.
– Tai senas pokštas, – atsakė Haris. – Vadinasi, turėsi grįžti.
Ji uždėjo delną ant turėklą suspaudusios jo rankos ir papurtė galvą:
– Gavau jį iš Matijo gimtadienio proga.
O aš jį užmiršau, toptelėjo Hariui.
– Rytoj eisime į miestą, ir jei nesegėsiu laikrodžio, jis ims klausinėti. Juk žinai, kaip man sekasi
meluoti. Ar negalėtum...
– Užvešiu iki ketvirtos valandos, – patikino jis.
– Ačiū. Aš būsiu darbe, bet tiesiog padėk jį į lesyklą ant sienos prie durų. Ten...
Jai nereikėjo sakyti nieko daugiau. Paprastai ten būdavo palikti namų raktai, kai jis ateidavo,
Rakelei jau atsigulus. Haris pliaukštelėjo delnu per turėklą.
– Anot Arvės Stiopo, Roalis Amundsenas padarė klaidą, kad laimėjo. Jis mano, kad geriausios
istorijos pasakojamos apie pralaimėtojus.
Rakelė neatsakė.
– Tai šiek tiek guodžia, – pridūrė Haris. – Ar jau einam?
Lauke krito snaigės.
– Tai dabar viskas baigta? – paklausė ji. – Iki kito karto?
Jis staigiai užmetė akį, kad įsitikintų, jog Rakelė kalba apie Sniego Senį, o ne apie juos.
– Mes nežinome, kur palaikai, – tarė jis. – Šįryt, prieš vykdamas į oro uostą, buvau pas Katriną
vienutėje, bet ji neprataria nė žodžio. Tiesiog spokso į erdvę, tarsi šalia nieko nebūtų.
– Ar kam nors prasitarei, kad vienas vykai į Bergeną? – staiga paklausė Rakelė.
Haris papurtė galvą.
– Kodėl ne?
– Na, – pradėjo Haris, – juk galėjau apsirikti. Tokiu atveju būčiau galėjęs patyliukais sugrįžti,
nepraradęs autoriteto.
– Ne dėl to, – paneigė ji.
Haris žvilgtelėjo į ją. Atrodė, kad jai tai buvo labiau pabodę nei jam.
– Tiesą sakant, nė nežinau, – tarė jis. – Gal vienaip ar kitaip tikėjausi, kad galų gale tai visgi nebus
ji.
– Nes ji tokia kaip tu? Nes gali su ja susitapatinti?
Haris net negalėjo prisiminti, kad būtų jai pasakojęs, jog jie panašūs.
– Ji atrodė tokia vieniša ir išsigandusi, – tarė Haris jausdamas, kaip snaigės bado akis. – Kaip
žmogus, klaidžiojantis prieblandoje.
 Velnias, velnias! Jis sumirksėjo ir pajuto, kaip ašaros tarsi suspaustas kumštis bando prasiskverbti
pro trachėją. Ar ir jam gresia nervinis išsekimas? Krūptelėjo, kai Rakelė šilta ranka paglostė jam
sprandą.
– Tu nesi ji, Hari. Tu kitoks.
– Tikrai? – šyptelėjo jis ir patraukė moters ranką.
– Tu negalabiji niekuo dėtų žmonių, Hari.
Haris atsisakė, Rakelei pasisiūlius pavežti, ir sėdo į autobusą. Pro langą spoksojo į snaiges ir
fiordą, galvojo, kad tik pačią paskutinę akimirką Rakelė įterpė žodelius „niekuo dėtų“.
Kai Haris jau buvo berakinąs laukujes duris Sofijos gatvėje, jam toptelėjo, kad neturi tirpios kavos,
tad nužingsniavo penkiasdešimt metrų iki parduotuvės „Niazi“.
– Keista matyti tave tokiu paros metu, – tarė Ali ir paėmė pinigus.
– Laisvadienis, – paaiškino Haris.
– Nieko sau orelis, ar ne? Sakoma, kad kitą parą iškris pusė metro sniego.
Haris pasiėmė kavos indelį.
– Anądien galiniame kieme išgąsdinau Salmą ir Muhamedą.
– Girdėjau.
– Atleisk. Buvau tiesiog pernelyg įsitempęs. Tik tiek.
– Viskas gerai. Tiesiog baiminausi, kad vėl ėmei gerti.
Haris papurtė galvą ir šyptelėjo. Jam patiko tiesmukas pakistaniečio būdas.
– Gerai, – tarė Ali, suskaičiavęs grąžą. – Kaip sekasi remontuoti butą?
– Remontuoti? – Haris paėmė monetas. – Turi galvoje kovotoją su pelėsiu?
– Pelėsiu?
– Taip, tą vyriškį, rūsyje ieškojusį pelėsio. Sturmanas ar kažkaip panašiai.
– Pelėsio rūsyje? – Ali su pasibaisėjimu dėbtelėjo į Harį.
– Ar tu apie tai nežinojai? – nustebo Haris. – Juk esi gyventojų komiteto pirmininkas. Maniau, kad
jis su tavimi suderino.
Ali papurtė galvą.
– Gal jis kalbėjosi su Bjarne.
– Kokiu Bjarne?
– Bjarne Abjornsenu, kuris trylika metų gyvena pirmame aukšte, – tarė Ali ir nepritariamai
perliejo akimis Harį. – Ir kuris yra pirmininko pavaduotojas lygiai tiek pat metų.
– Taigi, Bjarnė, – tarė Haris ir nutaisė veido išraišką, tarsi bandytų įsidėmėti vardą.
– Patikrinsiu, – patikino Ali.
Įėjęs į butą, Haris nusispyrė batus, patraukė tiesiai į miegamąjį ir atsigulė. Viešbutyje Bergene
beveik nepamiegojo. Kai nubudo, burna buvo perdžiūvusi, o pilvą raižė skausmai. Jis atsikėlė
atsigerti vandens ir, išėjęs į koridorių, sustingo.
Tik grįžęs nepastebėjo, bet sienos vėl buvo savo vietoje.
Jis perėjo kambarius. Stebuklai. Viskas buvo taip nepriekaištingai padaryta, kad būtų galėjęs kirsti
lažybų, jog niekas nebuvo judinta iš vietos. Nesimatė jokios senos vinies skylės, nė viena lenta
nebuvo kreiva. Jis prisilietė sienos svetainėje, tarsi norėdamas įsitikinti, kad tai ne haliucinacija.
 Ant stalo svetainėje, priešais krėslą, gulėjo geltonas lapelis. Ranka rašyta žinutė. Raidės buvo
kruopščiai išvedžiotos ir keistai patrauklios.
Jis išnaikintas. Daugiau manęs nepamatysit. Sturmanas.
P. S. Turėjau apsukti vieną sienos lentą, kadangi įsipjoviau ir ją iškruvinau. Į neapdorotą medieną
įsigėrusio kraujo neįmanoma pašalinti. Kita galimybė buvo nudažyti sieną raudonai.
Haris sudribo krėsle ir tyrinėjo lygias sienas.
Tik nuėjęs į virtuvę aptiko, kad stebuklas nebuvo tobulas. Trūko kalendoriaus su Rakele ir Olegu.
Dangaus mėlynumo suknelė. Jis garsiai nusikeikė ir karštligiškai išrausė šiukšlių dėžę ir netgi
plastikinį konteinerį kieme, kol galiausiai suvokė, kad dvylika laimingiausių jo mėnesių buvo
išnaikinti kartu su pelėsiu.
*
Šerstinai Rodsmuen išties prasidėjo neeilinė darbo diena. Ir ne vien dėl to, kad saulė džiugino savo
retu pasirodymu Bergeno danguje ir šią akimirką tvieskė pro langą į Sandvikeno rajono Haukelando
ligoninės Psichiatrijos skyriaus koridorių, kuriuo ji skubiai nužingsniavo. Skyrius tiek kartų keitė
savo pavadinimą, kad tik nedaugelis Bergeno gyventojų žinojo, jog šiuo metu oficialiai pastatas
vadinasi Sandvikeno ligonine. Bet izoliatorius ir toliau vadinosi izoliatoriumi, ir visi laukė, kol kas
nors pareikš, kad tai yra klaidinantis pavadinimas arba bent jau žeminantis.
Šerstina Rodsmuen baiminosi ir kartu džiaugėsi planuotu susitikimu su paciente, kuri sėdėjo
uždaryta ir, kiek gydytoja pamena, buvo griežčiausiai saugoma per visą skyriaus istoriją. Drauge su
Espenu Lepsviku iš kriminalinės policijos ir Kniutu Miuleriu-Nilsenu iš Bergeno policijos skyriaus
jie sutarė dėl etinių ribų ir kaip bus veikiama. Pacientė yra paveikta psichozės, todėl negali būti
apklausiama policijos. Pati Šerstina Rodsmuen yra psichiatrė ir gali bendrauti su ligone, bet tik
atsižvelgdama į pacientės interesus, turėdama visai kitų ketinimų nei apklausą vykdanti policija. Ir
galų gale gydytoja turės saugoti su ligone susijusią konfidencialią informaciją. Turės pati nuspręsti,
ar per pokalbį išgautos žinios galėtų būti tokios svarbios policijos tyrimui, kad jas derėtų paviešinti.
Ir ši informacija vis tiek negalės būti naudojama byloje, kadangi kalbama apie psichozės ištiktą
asmenį. Trumpai tariant, jie visi judėjo teisinių ir etinių minų lauke, kur net ir menkiausias neteisingas
žingsnis sukeltų katastrofiškų pasekmių, kadangi viskas, ką ji darė, būtų tiriama teismo ir
žiniasklaidos.
Prie baltų konsultacinio kabineto durų stovėjo slaugytojas ir uniformuotas policininkas. Gydytoja
bakstelėjo į tapatybės kortelę, prisegtą prie jos balto chalato, ir policininkas atrakino duris.
Susitarimas buvo toks, kad slaugytojas stebės, kas vyksta patalpoje, ir, jei kas nutiks, paspaus
aliarmo mygtuką.
Šerstina Rodsmuen atsisėdo ant kėdės ir įsižiūrėjo į pacientę. Buvo sunku įsivaizduoti, kad ligonė
gali kelti kokį nors pavojų. Ši smulkutė moteris su ant veido nutįsusiomis plaukų sruogomis, juosvais
dygsniais toje vietoje, kur buvo susiūta perplėšta burna, ir plačiai atmerktomis akimis, kurios, rodos,
su neišmatuojamu siaubu spoksojo į kažką, ko Šerstina Rodsmuen negalėjo matyti. Tikrai ne. Moteris
atrodė tokia neįgali bet kokiam veiksmui, kad apėmė jausmas, jog pūstelėjus lengvam vėjeliui ji
nuvirstų. Fakto, kad ši moteris šaltakraujiškai žudė žmones, buvo tiesiog neįmanoma įsisąmoninti. Bet
taip juk būna visada.
– Sveika, – pasisveikino psichiatrė. – Mano vardas Šerstina.
Jokio atsakymo.
– Kaip manai, su kokia problema susidūrei? – paklausė ji.
Klausimas buvo paimtas tiesiai iš vadovėlio apie pokalbius su psichozės paveiktais žmonėmis.
Kitas variantas buvo: „Kaip manai, kuo galėčiau tau padėti?“
Vis dar jokio atsakymo.
– Šiame kambaryje esi visiškai saugi. Čia nėra nė vieno, kuris linkėtų tau blogo. Aš tavęs
nenuskriausiu. Čia esi visiškai saugi.
Anot vadovėlio, šie svarūs teiginiai turėtų nuraminti psichozės ištiktą žmogų. Kadangi psichozės
atveju pirmiausia susiduriame su beribe baime. Šerstina Rodsmuen jautėsi kaip stiuardesė, prieš
lėktuvui pakylant instruktuojanti keleivius. Mechaniškai ir įprastai. Net ir prieš skrydžius per
sausiausias dykumas demonstruojama, kaip naudotis gelbėjimo liemene. Juk pranešama tai, ką
keleiviai nori girdėti: nebijokite, mes jumis pasirūpinsime!
Atėjo metas patikrinti tikrovės suvokimą.
– Ar žinai, kokia šiandien diena?
Tyla.
– Pažvelk į laikrodį ten ant sienos. Ar gali man pasakyti, kiek dabar valandų?
Vietoj atsakymo išvydo tik neramų paklaikusį žvilgsnį.
Šerstina Rodsmuen laukė. Kantriai. Ilgoji laikrodžio rodyklė judėjo trūkčiojančiu maršo ritmu.
Tai buvo beviltiška.
– Jau eisiu, – tarė Šerstina ir atsistojo. – Kas nors ateis ir tave išsives. Esi visiškai saugi.
Ji pasuko prie durų.
– Man reikia pasikalbėti su Hariu, – balsas buvo gilus, kone vyriškas.
Šerstina stabtelėjo ir atsisuko:
– Kas yra Haris?
– Haris Hūlė. Tai skubu.
Šerstina mėgino užmegzti akių kontaktą, bet moteris ir toliau stebeilijo į savo nutolusį pasaulį.
– Vis tiek turėsi man pasakyti, kas yra Haris Hūlė, Katrina.
– Oslo Smurtinių nusikaltimų skyriaus inspektorius. O jei tektų priminti, kas aš tokia, Šerstina,
paminėk mano pavardę.
– Brat?
– Rafto.
– Gerai. Bet gal gali man pasakyti, apie ką nori kalbėtis su Hariu Hūle. Kad galėčiau perduoti, ką
tu...
– Tu nesupranti. Jie visi mirs.
Šerstina vėl lėtai susmuko į kėdę.
– Suprantu. Kodėl tu manai, kad jie visi mirs, Katrina?
Pagaliau jai pavyko užmegzti akių kontaktą. Ir tai, ką Šerstina Rodsmuen pamatė, paskatino ją
pagalvoti apie atostogų namelyje turimo žaidimo „Monopolis“ raudoną kortą: „Dega jūsų namai ir
viešbučiai.“
– Nė vienas jūsų nieko nesupranta, – pasigirdo žemas vyriškas balsas. – Tai ne aš.
*
Antrą valandą Haris pasuko į kelkraštį kiek tolėliau nuo Rakelės medinio namo Holmenkoleno
kelyje. Snigti liovėsi, ir jis pamanė, kad ne taip jau gudru palikti išduodančias padangų vėžes netoli
privažiavimo. Jam artinantis sniegas po kojomis gurgždėjo tyliai ir švelniai, o ryški dienos šviesa
blykčiojo languose, juoduose kaip akiniai nuo saulės.
Jis užkopė laiptais prie laukujų durų, atidarė lesyklėlės dureles, vidun padėjo Rakelės laikrodį ir
vėl uždarė. Jam benueinant už nugaros atsiplėšė durys.
– Hari!
Haris atsisuko, nurijo ir pamėgino išspausti šypseną. Priešais jį stovėjo nuogas vyriškis, aplink
juosmenį apsivyniojęs tik rankšluostį.
– Matijau, – atsakė jis suglumęs ir stebeilijo vyriškiui į krūtinę. – Beveik išgąsdinai. Maniau, kad
tokiu metu dirbi.
– Atleisk, – nusijuokė Matijas ir skubiai sukryžiavo rankas ant krūtinės. – Šiąnakt dirbau iki
paryčių. Laisvadienis. Eidamas į dušą prie durų išgirdau krebždesį. Maniau, kad Olegas. Matai, jo
raktas kartais kiek užstringa.
Užstringa, pagalvojo Haris. Vadinasi, Olegas perėmė raktą, kuris kadaise priklausė jam. O Matijui
atiteko buvęs Olego. Moterų mąstymas.
– Ar galiu kuo padėti, Hari?
Haris pastebėjo, kad rankos sukryžiuotos nenatūraliai aukštai, tarsi vyrukas bandytų ką paslėpti.
– Nieko rimto, – tarė Haris nerūpestingai. – Tiesiog važiavau pro šalį. Turiu kai ką Olegui.
– Kodėl nepaskambinai?
Haris nurijo.
– Tiesiog susivokiau, kad jis dar negrįžęs iš mokyklos.
– O? Kaipgi?
Haris linktelėjo Matijui, pritardamas, kad tai labai pamatuotas klausimas. Atvirame draugiškame
Matijo veide nesimatė nė šešėlio įtarimo, tik nuoširdus noras išsiaiškinti tai, ką jis ne iki galo suprato.
– Sniegas, – tarė Haris.
– Sniegas?
– Taip. Snigti liovėsi prieš dvi valandas, o pėdų ant laiptų nematyti.
– Velniai griebtų, Hari, – pratrūko susižavėjęs Matijas. – Tai aš vadinu dedukcinio mąstymo
taikymu kasdieniame gyvenime. Nekyla abejonių, kad esi tyrėjas.
Haris priverstinai nusikvatojo drauge. Sukryžiuotos Matijo rankos kiek smuktelėjo žemyn, ir Haris
išvydo, ką Rakelė vadino Matijo kūno ypatumu. Ten, kur tikiesi pamatyti porą spenelių, tiesiog
plytėjo oda. Balta ir vientisa.
– Tai paveldima, – tarė Matijas, kuris akivaizdžiai sekė Hario žvilgsnį. – Mano tėvas irgi jų
neturėjo. Tai reta, bet visai nepavojinga. Ir, tiesą sakant, kam mums, vyrams, jie reikalingi?
– Ne, tikrai nereikalingi, – tarė Haris ir pajuto, kaip kaista ausų lezgeliai.
– Ar nori, kad ką perduočiau Olegui?
Haris nusuko žvilgsnį. Šis nevalingai užkliuvo už lesyklėlės, tada nuslydo tolyn.
– Atiduosiu kitą kartą, – tarė Haris ir nutaisė grimasą, kuri, tikėjosi, sukėlė pasitikėjimą. – O tu bėk
į dušą.
– OK.
– Iki.
Vėl įsėdęs į automobilį, Haris pirmiausia trinktelėjo rankomis į vairą ir garsiai nusikeikė. Jis elgėsi
kaip dvylikametis vagišius, sučiuptas nusikaltimo vietoje. Melavo Matijui į akis. Melavo, sukosi iš
padėties ir pasirodė kaip tikras niekšelis.
Jis užvedė variklį ir, kad nubaustų automobilį, įnirtingai perjungė pavarą. Nepajėgė dabar apie tai
galvoti. Privalėjo nukreipti mintis kur nors kitur. Bet neįstengė, ir artėjant link miesto mintys skriejo
padrikai, spietėsi viena prie kitos, kūrė asociacijų grandines. Haris galvojo apie netobulumą, apie
raudonus plokščius spenelius, primenančius kraujo dėmes ant nuogos odos. Apie kraujo dėmes ant
neapdoroto medžio. Ir kažkodėl dingtelėjo su pelėsiu kovojusio žmogėno žodžiai: Kita galimybė
buvo nudažyti sieną raudonai.
Pelėsio naikintojas kraujavo. Haris primerkė akis ir įsivaizdavo žaizdą. Pjūvis turėjo būti gilus, jei
vyras sugebėjo privarvinti tiek kraujo, kad.... kad kita galimybė buvo nudažyti sieną raudonai.
Haris staiga nuspaudė stabdžio pedalą. Išgirdo automobilio signalą, žvilgtelėjo į veidrodėlį ir
pamatė neseniai iškritusiu sniegu slysčiojantį „Hiace“ automobilį, kurio padangos galiausiai sukibo
su kelio danga, ir, metusis į šoną, mašina jį aplenkė.
Haris atplėšė automobilio dureles, iššoko laukan ir pamatė, kad yra netoli stadiono Holmenkoleno
kalno papėdėje. Jis įkvėpė oro, sudaužė į šipulius minčių konstrukciją, viską išmontavo, kad
pažiūrėtų, ar įmanoma vėl sudėlioti į vietas. Vėl viską sumontavo – greitai ir neversdamas detalių
sulipti. Mat jos sukibdavo savaime. Širdies dūžiai sutankėjo. Jei tai bus įtikima, viskas apsivers
aukštyn kojom. Ir tai buvo tiesa, Sniego Senis tikrai suplanavo, kaip įsigauti vidun, tiesiog atėjo iš
gatvės ir patogiai įsikūrė. O palaikai – tai paaiškintų ir tai, kur jie dėjosi. Haris virpėdamas prisidegė
cigaretę ir pabandė atkurti tai, ką vieną akimirką buvo išvydęs. Vištos plunksnas juosvais apsvilusiais
pakraščiais.
Haris netikėjo įkvėpimu, dieviškuoju praregėjimu ar telepatija. Bet tikėjo sėkme. Ne ta sėkme,
kurią atsineši gimdamas, bet nuosekliai kuriama sėkme, kurios nusipelnai sunkiai dirbdamas ir
nusipindamas tokių smulkių akučių tinklą, kad atsitiktinumai anksčiau ar vėliau pakliūva į jį ir
susiriša. Bet šįkart tai nebuvo tokia sėkmė. Tai buvo tiesiog laimingas atsitiktinumas. Retai
pasitaikantis laimingas atsitiktinumas. Žinoma, jei jis teisus. Haris nuleido akis ir pamatė, kad brenda
per sniegą. Kad išties, tiesiogine to žodžio prasme, kojomis stovi ant žemės.
Jis sugrįžo prie automobilio, išsitraukė mobilųjį telefoną ir surinko Bjorno Holmo numerį.
– Klausau, Hari? – atsiliepė mieguistas ir beveik neatpažįstamas nosinis balsas.
– Regis, kenti nuo pagirių, – įtariai pasiteiravo Haris.
– Norėčiau, – sušniurkštė Holmas. – Prakeiktas peršalimas. Drebu po dviem antklodėmis. Skauda
vis...
– Paklausyk, – nutraukė Haris, – ar atsimeni, kad liepiau tau pamatuoti tų vištų kūno temperatūrą,
kad nustatytume, kada Silvija darbavosi ūkiniame pastate ir kirto joms galvas?
– Taip?
– Ir tada pasakei, kad vienas kūnas buvo šiltesnis už kitus du?
Bjornas Holmas šniurkštelėjo.
– Taip. Skarė pasiūlė, kad paukštis karščiavo. Teoriškai tai visai įmanoma.
– Aš manau, kad vienas buvo šiltesnis, kadangi buvo nudobtas vėliau, nužudžius Silviją. Taigi mažų
mažiausiai po valandos.
– O? Kieno?
– Sniego Senio.
Haris girdėjo, kaip Holmas stipriai patraukia nosimi, kad snargliai nukeliautų atgal, ir atsako:
– Turi galvoje, jis paėmė Silvijos kirvuką, nuėjo atgal ir...
 – Ne, kirvukas buvo paliktas miške. Pamatęs tai, turėjau sureaguoti, bet kai tupėjome ūkiniame
pastate ir apžiūrinėjome vištų kūnus, apie elektrinę kilpą nebuvau nė girdėjęs.
– Ir ką tu pamatei?
– Nurėžtą plunksną juodais pakraščiais. Matai, aš manau, kad Sniego Senis naudojosi elektrine
kilpa.
– Supratau, – tarė Holmas. – Bet kokio galo jam reikėjo daigoti vištą?
– Kad visą sieną galėtų nudažyti raudonai.
– Ee?
– Man šovė idėja, – pranešė Haris.
– Velnias, – sumurmėjo Bjornas Holmas. – Numanau, kad ta idėja reiškia, kad man reikia ropštis iš
lovos.
– Na... – pradėjo Haris.
Pasirodo, atokvėpis nuo sniegdribos buvo trumpas, kadangi trečią valandą į rytinę Norvegiją vėl
paplūdo stambios purios snaigės. Link Berumo savivaldybės vedantį kelią E16 padengė pilkas blizgus
tižės sluoksnis.
Aukščiausiame kelio taške ties Solihiogdos kaimu Haris su Holmu pasuko ir slysčiodami
nuvažiavo gilyn miško keliu.
Po penkių minučių tarpduryje priešais juos jau stovėjo Rolfas Otersenas. Jam už nugaros Haris
pamatė ant sofos sėdinčią Anę Pedersen.
– Mes tiesiog norime užmesti akį į ūkinio pastato grindis, – tarė Haris.
Rolfas Otersenas pasitaisė akinius. Bjornas Holmas atsikosėjo giliai ir švokščiančiai.
– Prašom, – sutiko Otersenas.
Holmui su Hariu pasukus link ūkinio pastato, Haris galėjo jausti, kad liesasis vyriškis vis dar
stypso ir veria juos akimis.
Trinka stovėjo toje pačioje vietoje, bet vištų nebuvo likę nė kvapo – nei gyvų, nei negyvų. Atremtas
į sieną stovėjo aštriaašmenis kastuvas. Skirtas kasti žemei, bet ne sniegui. Haris nuėjo iki stendo su
įrankiais. Ten turinčio kabėti kirvuko kontūrai priminė Hariui kreida apibrėžtus aukų kontūrus, iš
nusikaltimo vietos išgabenus palaikus.
– Taigi, aš manau, kad Sniego Senis sugrįžo čionai ir nudobė trečią vištą, kad grindų lentas užlietų
jos krauju. Sniego Senis negalėjo apsukti lentų, o kita galimybė buvo nudažyti jas raudonai.
– Sakei man tą automobilyje, bet aš vis dar nesusivokiu.
– Jei nori paslėpti raudonas dėmes, galima jas arba išvalyti, arba viską nutepti raudonai. Manau,
kad Sniego Senis mėgino kažką paslėpti. Pėdsakus.
– Kokius pėdsakus?
– Kažką raudono, ko negalima išvalyti, kadangi tai įsigėrė į neapdorotą medį.
– Kraują? Jis bandė paslėpti kraują po krauju? Ar tokia tavo idėja?
Haris pagriebė šluotą ir nušlavė aplink trinką susikaupusias pjuvenas. Pritūpė ir pajuto, kaip
spaudžia prie diržo pritvirtintas Katrinos revolveris. Jis tyrinėjo grindis. Vis dar buvo matyti rožinis
atspalvis.
– Ar turi mūsų čia darytas nuotraukas? – paklausė Haris. – Pradėk tikrinti nuo ten, kur buvo
daugiausia kraujo. Tai buvo kiek tolėliau nuo trinkos, apytikriai čia.
 Holmas iš krepšio ištraukė nuotraukas.
– Mes žinome, kad paviršiuje telkšojo vištų kraujas, – tarė Haris. – Bet tik pagalvok, jei pirmas
čionai patekęs kraujas išplito ant medienos ir į ją įsigėrė, tai nesusimaišė su kitu krauju, kuris po
geros valandėlės buvo išlietas toje pačioje vietoje. Mane domina, ar vis dar galima ištirti pirmąjį
kraują – tą, kuris įsigėrė į medį?
Bjornas Holmas nerimastingai sumirksėjo:
– Kokį velnią turėčiau į tai atsakyti?
– Na, – atsiliepė Haris, – mane tenkina tik teigiamas atsakymas.
Holmas atsakė užsitęsusiu kosulio priepuoliu.
Haris nupėdino iki sodybos. Pasibeldė, ir Rolfas Otersenas atidarė.
– Mano kolega pasiliks čia kuriam laikui, – pranešė Haris. – Gal galėtų retkarčiais užsukti čionai ir
pasišildyti?
– Žinoma, – nenoriai išspaudė Otersenas. – Ką bandote atkapstyti dabar?
– Ketinau jūsų paklausti to paties, – tarė Haris. – Ten, viduje, ant jūsų kastuvo mačiau žemės.
– O, taip. Kasiau duobes tvoros stulpams.
Haris akimis perbėgo sniegu nuklotus plotus, besitęsiančius iki tankaus tamsaus miško. Svarstė, ką
Otersenas norėtų aptverti. Arba atitverti. Mat pastebėjo, kaip Rolfo Oterseno akyse šmėstelėjo baimė.
Haris linktelėjo svetainės pusėn.
– Ar apsilankė...
Pokalbį pertraukė mobiliojo telefono melodija.
Skambino Skarė:
– Aptikome dar vieną, – pranešė jis.
Haris spoksojo į mišką ir jautė, kaip ant kaktos ir skruostų tyžta snaigės.
– Ką aptikote? – paklausė tyliai, nors jam viską išdavė Skarės balsas.
– Dar vieną sniego senį.
*
Psichiatrė Šerstina Rodsmuen susisiekė su VPI Kniutu Miuleriu-Nilsenu, jam su Espenu Lepsviku iš
kriminalinės policijos kaip tik žengiant iš kabineto.
– Katrina Brat prabilo, – pranešė ji. – Manau, kad jums reikėtų atvykti į ligoninę ir išgirsti, ką ji
pasakė.
 32 skyrius
Dvidešimt pirma diena. Vonios
Priešais Harį pėdsakais sniege tarp medžių žirgliojo Skarė. Ankstyva popiečio tamsa bylojo apie
besiartinančią žiemą. Virš jų šmėžavo Trivano televizijos bokštas, o apačioje žybsėjo Oslas. Haris
atvyko tiesiai iš Solihiogdos ir pastatė automobilį didelėje tuščioje stovėjimo aikštelėje, kur
kiekvieną pavasarį kaip skėriai suplūsta abiturientai ir, kaip priimta, vaidina suaugusiuosius: šoka
aplink laužą, svaiginasi alkoholiu ir be saiko mėgaujasi seksu. Laikai, kai Haris baigė mokyklą, su
šiuolaikiniu abiturientų autobusiuku neturėjo nieko bendro. Jį džiugino tik du bičiuliai – Briusas
Springstenas ir jo daina „Independence Day“, kuri plyšojo iš prasto magnetofono nuo vokiečių
bunkerio šiauriniame paplūdimyje.
– Jį aptiko aktyvaus poilsio mėgėjas, – paaiškino Skarė.
– Ir jam pasirodė svarbu pranešti policijai apie sniego senį miške?
– Jis vaikštinėjo su šunimi. Būtent gyvūnas... na... tu pats pamatysi.
Jie pasiekė proskyną. Išvydęs Harį su Skare, jaunas vyrukas išsitiesė ir pasuko link jų.
– Tomas Helė, Asmenų paieškos skyrius, – prisistatė jis. – Džiaugiamės, kad atvykai, Hūle.
Haris nustebęs dėbtelėjo į jauną pareigūną, bet suvokė, kad šis kalba nuoširdžiai.
Haris stebėjo nusikaltimo vietą tiriančią specialistų grupę, besidarbuojančią kalvos viršūnėje.
Skarė pralindo po apačia, o Haris perlipo per oranžinę policijos juostą. Pažymėtas takelis rodė, kur
jiems eiti, kad nesunaikintų išlikusių teismo medicinos ekspertams reikalingų įrodymų. Pastebėję Harį
su Skare, nusikaltimo vietą tiriantys specialistai tyliai pasitraukė į šalį ir įdėmiai sužiuro į atėjūnus.
Tarsi būtų jų laukę. Kad galėtų paviešinti. Susilauktų reakcijų.
– O, velnias, – leptelėjo Skarė ir žengė atatupstas.
Haris pajuto, kaip galvą sukausto šaltis, tarsi visas kraujas būtų ištekėjęs iš smegenų ir palikęs
paralyžiuojantį bukinantį tuštumos jausmą.
Kaltos buvo ne detalės, nes iš pirmo žvilgsnio neatrodė, jog nuoga moteris brutaliai sužalota. Ne
taip, kaip Silvija Otersen arba Gertas Raftas. Jį mirtinai išgąsdino sumanymas – apgalvotas ir
šaltakraujiškai įgyvendintas. Lavonas sėdėjo ant dviejų didelių sniego ritinių, priridentų prie pat
medžio kamieno ir užristų vienas ant kito, – tarsi tai būtų nebaigtas sniego senis. Kūnas rėmėsi į
kamieną, tačiau jei bent kiek smarkiau kryptelėtų, jį sulaikytų plieno viela, pritvirtinta prie storos
šakos tiesiai aukai virš galvos. Viela baigėsi moteriai ant kaklo užnerta kilpa, sulankstyta taip, kad
nesiliestų nei prie pečių, nei prie kaklo, tarsi judesyje sustingęs lasas, sėkmingai krintantis ant aukos.
Rankos buvo surištos už nugaros. Akys – užmerktos, burna – užčiaupta, o tai veidui suteikė romią
išraišką. Tarsi moteris miegotų.
Iš pirmo žvilgsnio buvo galima pamanyti, kad palaikai sutvarkyti tobulai. Tačiau ant nuogos
blyškios odos matėsi dygsniai. Vos pastebimai sudygsniuoto rando pakraštėlius ženklino plonas
tolygus tamsaus kraujo ruoželis. Viena dygsnių rumbė tęsėsi per pilvą, tiesiai po krūtine. Kita – aplink
kaklą. Nepriekaištingas darbas, pagalvojo Haris. Nesimato nė vienos skylutės, nė vieno kreivo
dygsnio.
– Primena tas abstrakčiojo meno nesąmones, – pareiškė Skarė. – Kaip jie tai vadina?
– Instaliacija, – pasigirdo balsas jiems už nugaros.
Haris pasuko galvą. Tikrai. Bet kažkas gadino stropios chirurgijos įspūdį.
– Jis supjaustė ją į gabalėlius, – tarė jis tokiu balsu, tarsi būtų smaugiamas. – Ir vėl sudėliojo į
viena.
– Jis? – perklausė Skarė.
– Gal kad būtų lengviau pervežti, – aiškino Helė. – Manau, kad žinau, kas auka. Vakar vyras pranešė
apie žmonos dingimą. Jis jau vyksta čionai.
– Kodėl manai, kad tai ji?
– Vyras aptiko jos suknelę su svilėsių žymėmis, – Helė parodė į palaikus. – Maždaug toje vietoje,
kur matosi dygsniai.
Haris sutelkė dėmesį į kvėpavimą. Dabar jis suprato, kas čia netobula. Tai buvo nebaigtas sniego
senis. O sulankstytos plieninės vielos mazgai ir kampai buvo rantyti. Atrodė grubūs, nevalyvi,
nekruopštūs. Tarsi tai būtų maketas, repeticija. Pirmas dar neužbaigto darbo štrichas. Ir kodėl jis
surišo moters rankas už nugaros? Prieš atgabenant čionai ji greičiausiai jau seniai buvo negyva. Ar
tai irgi maketo dalis? Haris kostelėjo:
– Kodėl nežinojau apie tai anksčiau?
– Pranešiau savo viršininkui, o jis – policijos viršininkui, – paaiškino Helė. – Sulaukėme
vienintelio pranešimo: kad tai turi būti įslaptinta, kol nebus pranešta kitaip. Numanau, kad tai bus
susiję su... – jis staigiai užmetė akį į tyrėjų grupę, – su tuo nežinomu paieškomu asmeniu.
– Katrina Brat? – paklausė Skarė.
– Tokio vardo aš negirdėjau, – nuskambėjo balsas už jų.
Visi atsisuko. Ant sniego stovėjo kojas pražergęs, rankas į neperšlampamo apsiausto kišenes
susikišęs policijos viršininkas. Bejausmėmis mėlynomis akimis tyrinėjo palaikus.
– Tai turėtų būti pristatyta rudeninėje meno parodoje.
Jaunesnieji pareigūnai išpūtę akis įsispoksojo į policijos viršininką, o šis abejingai atsisuko į Harį.
– Persimesime keliais žodeliais, inspektoriau?
Jie priėjo prie užtveriamųjų juostų.
– Kas per velniava, – pareiškė policijos viršininkas. Veidu buvo atsisukęs į Harį, o žvilgsniu
klajojo po švieselių jūrą apačioje. – Mes dalyvavome susirinkime. Tai todėl privalau pasikalbėti su
tavimi akis į akį.
– Kas dalyvavo susirinkime?
– Tai nėra taip jau svarbu, Hari. Svarbu tai, kad mes priėmėme sprendimą.
– Tikrai?
Policijos viršininkas trempė sniegą, o Haris akimirką pasvarstė, ar nevertėtų jam pasakyti, kad
teršia nusikaltimo vietą.
– Nutariau šįvakar su tavimi apie tai pasikalbėti, Hari. Tylioje ir ramioje aplinkoje. Bet dabar,
aptikus naujus palaikus, ima spausti laikas. Žurnalistai sužinos apie bylą vos po poros valandų. Ir tada
nebeturėsime tiek laiko, kaip tikėjomės. Tada turėsime pranešti, kas yra Sniego Senis. Kaip Katrinai
Brat pavyko pas mus įsidarbinti ir veikti iš policijos skyriaus, mums to nepastebint. Be abejo,
vadovybė turi prisiimti atsakomybę. Tam vadovybė ir skirta, savaime suprantama.
– Šefe, apie ką išties kalbame?
– Apie Oslo policijos patikimumą. Paplūdo mėšlas, Hari. Nuo kuo aukščiau jis teka, tuo labiau
suteršiamos visos policijos pajėgos. Galima atleisti, kad kai kurie žemesnio rango pareigūnai pridaro
klaidų. Bet jei visuomenė liausis tikėjusi, kad policijai vadovaujama kompetentingai, kad padėtis
kontroliuojama, mes pralaimėsime. Tikiuosi, kad supranti, kas pastatyta ant kortos, Hari.
 – Mane spaudžia laikas, šefe.
Policijos viršininkas atplėšė akis nuo miesto ir vėl pažvelgė į inspektorių:
– Ar žinai, ką reiškia žodis „kamikadzė“?
Haris perkėlė svorį ant kitos kojos.
– Būti japonu išplautomis smegenimis ir savo lėktuvu įsirėžti į amerikiečių lėktuvnešį?
– Aš irgi taip maniau. Bet Gunaras Hagenas pasakojo, kad patys japonai to žodžio niekada
nevartojo, kad tai buvo tiesiog neteisinga amerikiečių radistų interpretacija. Kamikadzė – tai
pavadinimas taifūno, kadaise, tryliktame amžiuje, išgelbėjusio japonus mūšyje su mongolais. Išvertus
pažodžiui, žodis reiškia dievišką vėją. Gana vaizdinga, ar ne?
Haris neatsakė.
– Toks vėjas mums dabar reikalingas, – kalbėjo policijos viršininkas.
Haris lėtai kinktelėjo. Jis suprato.
– Jūs norite, kad kas prisiimtų kaltę dėl to, kad Katrina Brat buvo priimta į darbą? Ir kad nebuvo
demaskuota? Tiesiai šviesiai, už visą šitą velniavą?
– Kieno nors prašyti, kad šitaip pasiaukotų, nėra labai malonu. Ypač tada, kai toks pasiaukojimas
reiškia, kad pats išneši sveiką kailį. Tada tenka prisiminti, kad kalbama apie kai ką daugiau nei pavienį
individą. – Policijos viršininkas vėl nusuko akis link miesto. – Skruzdėlynas, Hari. Visada kalbama
apie skruzdėlyną. Sunkus darbas, atsidavimas, kartais – negailestingas savęs išsižadėjimas. Visa tai
verta padaryti dėl skruzdėlyno.
Haris persibraukė ranka veidą. Klasta. Į nugarą suvarytas peilis. Bailumas. Jis pamėgino nuryti
įsiūtį. Patikinti save, kad policijos viršininkas teisus. Kažkas turi pasiaukoti, ir kaltė turi būti prisegta
kuo žemiau hierarchijoje. Suprantama. Tiesą sakant, jis turėjo demaskuoti Katriną Brat anksčiau.
Haris išsitiesė. Keista, bet tai buvo tarsi savotiškas palengvėjimas. Jį seniai persekiojo jausmas, kad
jam taip ir pasibaigs. Taip seniai, kad iš esmės jis jau buvo su tuo susitaikęs. Taip, kaip pasitraukė
pareigūnai iš Dead Policemen’s Society: be fanfarų, garbės ženkliukų, be nieko, tik su savo
asmenybėmis ir savigarba. Tie keli asmenys, kurie žinojo, apie ką išties kalbama. Apie skruzdėlyną.
– Suprantu, – tarė Haris. – Sutinku su tuo. Turite man duoti nurodymus, kaip norėtumėte, kad tai
būtų atlikta. Bet manau, kad vis tiek turime keliomis valandomis nukelti tą spaudos konferenciją, kol
sužinosime šiek tiek daugiau.
Policijos viršininkas papurtė galvą.
– Hari, tu nesupranti.
– Gali būti, kad byloje iškilo naujų aplinkybių.
– Ne tau teks ištraukti blogą kortą.
– Mes patikrinsime, ar... – Haris susilaikė. – Ką sakote, šefe?
– Toks buvo pirminis pasiūlymas, bet Gunaras Hagenas su tuo nesutiko. Taigi kaltę prisiims jis.
Dabar jis sėdi kontoroje ir rašo atsistatydinimo raštą. Tiesiog norėjau tau pranešti, kad prasidėjus
konferencijai žinotum.
– Hagenas? – perklausė Haris.
– Geras karys, – tarė policijos viršininkas ir patapšnojo Hariui per petį. – Lekiu. Spaudos
konferencija prasideda aštuntą valandą Didžiojoje salėje. Gerai?
Haris stebėjo tolstančią policijos viršininko nugarą ir juto, kaip striukės kišenėje vibruoja
mobilusis telefonas. Prieš nutardamas atsiliepti, jis pažvelgė į ekraną.
 19
– Love me tender , – prabilo Bjornas Holmas. – Aš teismo medicinos tarnyboje.
– Ką turi?
– Medienoje buvo žmogaus kraujo. Ponia iš laboratorijos sako, kad, deja, šis kraujas kaip DNR
šaltinis yra velniškai pervertintas, taigi abejoja, ar aptiksime ląstelių, tinkančių DNR profiliui
nustatyti. Bet ji patikrino kraujo grupę, ir atspėk, ką aptikome? – Bjornas Holmas stabtelėjo, kol,
rodos, susivokė, kad Haris nenusiteikęs dalyvauti žaidime „Šeši nuliai milijonas“. Tada kalbėjo
toliau: – Galima pasakyti taip: yra toks kraujo tipas, kuris eliminuoja daugumą. Iš šimto jį turi tik du,
o visame kriminaliniame archyve yra tik šimtas dvidešimt trys asmenys. Jei Katrina Brat turi šį kraujo
tipą, tai bus velniškai geras įrodymas, kad Otersenų ūkiniame pastate liko jos kraujo.
– Susisiek su Operatyvaus valdymo skyriumi, jie žino visų policininkų kraujo tipą.
– A, tikrai? Velnias, tada iškart su jais susisieksiu.
– Bet pernelyg nenusimink, sužinojęs, kad ji nėra B minus.
Haris laukė, kol apstulbęs kolega atgaus žadą. Tada pasigirdo klausimas:
– Po šimts, kaip sužinojai, kad kalbama apie B minus?
– Kaip greitai gali su manimi susitikti Anatomijos institute?
*
Laikrodis rodė šeštą valandą, ir Sandvikeno ligoninėje visu etatu dirbantys žmonės jau seniausiai
buvo iškeliavę namo. Bet Šerstinos Rodsmuen kabinete degė šviesa. Pamačiusi, kad Kniutas Miuleris-
Nilsenas ir Espenas Lepsvikas liovėsi žymėtis savo bloknotuose, psichiatrė žvilgtelėjo į savo užrašus
ir prabilo:
– Katrina Rafto pasakoja labai mylėjusi savo tėvą. – Ji pakėlė akis į abu pašnekovus. – Kai spaudoje
šis buvo aprašomas kaip smurtautojas, ji tebuvo maža mergaitė. Katrina buvo įskaudinta, išsigandusi
ir labai sutrikusi. Mokykloje iš jos tyčiojosi dėl rašliavos laikraščiuose. Netrukus po to tėvai
išsiskyrė. Katrinai buvo devyniolika metų, kai tėvas pradingo – kaip tik tuo metu, kai Bergene buvo
susidorota su dviem moterimis. Tyrimas buvo nutrauktas, bet tiek policijoje, tiek ir kitur buvo tikima,
kad jos tėvas nužudė abi moteris ir pats nusižudė, nes suprato, jog šįkart neišsisuks. Katrina iškart
apsisprendė, kad įsidarbins policijoje, ištirs žmogžudystes ir grąžins tėvui gerą vardą.
Šerstina Rodsmuen pakėlė akis. Nė vienas nesižymėjo, tiesiog stebeilijo į ją.
– Tada ji įstojo į Policijos aukštąją mokyklą, – kalbėjo toliau Rodsmuen. – Ir pagal išsilavinimą
buvo priimta į darbą Bergeno smurtinių nusikaltimų skyriuje. Ten laisvalaikiu netrukus pradėjo
domėtis tėvo byla. Tol, kol vadovybė apie tai išsiaiškino ir tyrimą sustabdė, o Katrina pasiprašė
pervedama į Seksualinių nusikaltimų skyrių. Ar ne taip?
– Teisingai, – patvirtino Miuleris-Nilsenas.
– Buvo stebima, kad ji nekištų nagų prie tėvo bylos, tad ji pradėjo tirti panašias bylas. Ir,
peržiūrėjusi pranešimus apie visoje šalyje dingusius asmenis, pareigūnė padarė įdomų atradimą: jau
prapuolus jos tėvui buvo pranešama apie moteris, dingusias panašiomis aplinkybėmis kaip Onė
Hetland. – Šerstina Rodsmuen atvertė kitą puslapį. – Bet kad pasistūmėtų į priekį, Katrinai buvo
reikalinga pagalba, o policininkė žinojo, kad Bergene ji tos pagalbos nesulauks. Todėl nutarė bylą
paskirti kam nors, kas turi patirties su serijiniais žudikais. Bet, žinoma, tai turėjo įvykti taip, kad
niekas neįtartų, jog už viso šito stovi ji, tikra Rafto dukra.
Espenas Lepsvikas iš kriminalinės policijos purtė galvą, o Šerstina kalbėjo toliau:
– Po išsamaus tiriamojo darbo buvo pasirinktas Haris Hūlė, Oslo smurtinių nusikaltimų skyriaus
inspektorius. Ji parašė jam laišką ir paslaptingai pasirašė Sniego Senio vardu. Norėjo sužadinti jo
susidomėjimą, kadangi, tiriant dingimus, daugelis liudininkų minėjo pastebėję sniego senius. Ši
figūra taip pat minima tėvo užrašuose, aprašant žmogžudystę ant Ulrikeno kalno. Kai Oslo smurtinių
nusikaltimų skyrius išspausdino pranešimą apie laisvą darbo vietą būtent moteriai, ji nusiuntė savo
diplomus ir buvo pakviesta pokalbio. Pacientė papasakojo, kad, jai dar nespėjus atsisėsti, jai buvo
pasiūlytas darbas, – Rodsmuen pakėlė akis, bet niekam neprabilus kalbėjo toliau: – Nuo pirmos
dienos Katrina stengėsi suartėti su Hariu Hūle ir dalyvauti tyrime. Turint tokį žinių bagažą apie Hūlę
ir bylą, jai lengvai pavyko juo manipuliuoti ir nukreipti jo dėmesį į Bergeną bei Gerto Rafto dingimą.
Ir su Hūlės pagalba ji galiausiai rado savo tėvą. Šaldiklyje Finojaus saloje. – Šerstina nusiėmė
akinius. – Nereikia ypatingos vaizduotės, kad suvoktume, jog toks išgyvenimas sukelia psichologinę
reakciją. Žinoma, įtampa tik padidėjo, jai tris kartus pamanius, jog žudikas jau demaskuotas.
Pirmiausia Idaras Vetlesenas, paskui... – ji nudelbė akis į užrašus, – Filipas Bekeris. Ir galiausiai Arvė
Stiopas. Ir kaskart išsiaiškindavo, jog tai – ne tas asmuo. Katrina bandė pati išgauti prisipažinimą iš
Arvės Stiopo, bet nuleido rankas, supratusi, kad ir jis nėra tas vyras, kurio ieško. Išgirdusi atvykusią
policiją, ji paspruko. Ji tvirtina, kad negali būti sučiupta tol, kol neužbaigė savo darbo. Neišsiaiškino,
kas nusikaltėlis. Šiuo metu, manau, visi galime drąsiai teigti, jog ji buvo giliai nugrimzdusi į
psichozę. Ji grįžo į Finojaus salą, kur, pasak jos, tikėjosi būti atsekta Hario Hūlės. Ir, pasirodo, tai
buvo itin teisinga. Jam atvykus, pacientė atėmė iš jo ginklą, kad priverstų įsiklausyti į jos nurodymus,
ko reikia imtis toliau vykdant tyrimą.
– Atėmė ginklą? – perklausė Miuleris-Nilsenas. – Kiek žinome, ji pasidavė nesipriešindama.
– Ji sako, kad burną jai sužeidė Haris Hūlė, kai jam pavyko išblaškyti jos dėmesį, – atsakė Šerstina
Rodsmuen.
– Ar mes tikėsime psichoze sergančiu asmeniu? – paklausė Lepsvikas.
– Psichozė jos nebekamuoja, – įsitikinusi atsakė Rodsmuen. – Reikėtų kelias dienas palikti ją čia
stebėti, tačiau netrukus turėtumėte būti pasiruošę ja pasirūpinti. Žinoma, jei vis dar laikote ją
įtariamąja.
Paskutiniai žodžiai liko tvyroti ore. Tuomet Espenas Lepsvikas persisvėrė per stalą:
– Ar norite pasakyti, kad manote, jog Katrina Brat sako tiesą?
– Ne mano kompetencija apie tai susidaryti kokią nors išankstinę nuomonę, – tarė Rodsmuen ir
užvertė užrašus.
– O jei paklausčiau jūsų ne kaip specialistės?
Rodsmuen šyptelėjo:
– Manau, kad jums vertėtų ir toliau tikėti tuo, kuo tikite dabar, inspektoriau.
*
Iš Teismo medicinos tarnybos Bjornas Holmas nuėjo iki netoliese esančio Anatomijos instituto,
sustojo garaže ir, Hariui atvykus nuo Trivano televizijos bokšto, jo laukė. Šalia Holmo stovėjo žaliai
apsirengęs auskaruotas laborantas, kuris, Hariui lankantis čia praeitą kartą, išvežė lavoną.
– Lundo-Helgeseno šiandien nėra, – apšvietė Holmas.
– Bet gal jūs galėtumėte mums čia viską šiek tiek aprodyti, – kreipėsi Haris į laborantą.
– Mes neturime teisės rodyti... – pradėjo žaliais drabužiais vilkintis tipas, bet Haris jį pertraukė.
– Koks tavo vardas?
– Kajus Rubolė.
– OK, Rubole, – tarė Haris ir atkišo policininko tapatybės kortelę. – Aš tau leidžiu.
Rubolė patraukė pečiais ir įleido juos vidun.
 – Jums pasisekė, kad mane radote. Po penkių čia visada būna tuščia.
– O man susidarė įspūdis, kad jūs nuolatos dirbate viršvalandžius, – tarė Haris.
Rubolė papurtė galvą:
– Ne, vyruti, tik ne čia, rūsyje, su visais tais sustingėliais. Čia mums labiausiai patinka darbuotis
dieną, – jis nusišypsojo, nors neatrodė, kad jam būtų labai linksma. – Ką norite pamatyti?
– Naujausius palaikus, – atsakė Haris.
Laborantas atrakino duris ir nusivedė juos į plytelėmis išklotą patalpą su aštuoniomis žemomis
voniomis, po keturias abipus siauro perėjimo. Kiekviena vonia buvo uždengta metaliniu dangčiu.
– Jie patalpinti čia, – tarė Rubolė. – Po keturis kiekvienoje vonioje. Talpos užpildytos spiritu.
– Neblogai, – žioptelėjo Holmas, prislopinęs balsą.
Nežinia, ar laborantas tyčia ne taip suprato, bet atsiliepė:
– Keturiasdešimt procentų.
– Taigi, dvidešimt keturi lavonai, – tarė Haris. – Ir viskas?
– Mes turime maždaug keturiasdešimt lavonų, bet šitie – patys naujausi. Paprastai jie paliekami
gulėti čia metus, kol galime jais naudotis.
– Kaip jie čionai patenka?
– Laidojimo biuro automobiliu. Kai kuriuos atsivežame ir patys.
– Ir atvežate juos per garažą?
– Taip.
– Ir kas vyksta paskui?
– Paskui? Na, mes juos užkonservuojame, šlaunies viršuje padarome pjūvį ir suleidžiame
balzamuojančios medžiagos mišinio. Todėl kūnai gerai išsilaiko. Tada paruošiame metalines korteles
su numeriais, kuriuos įtraukiame į dokumentus.
– Kokius dokumentus?
– Tuos, kurie pristatomi kartu su lavonais. Popieriai dedami į archyvą kontoroje. Vieną metalinę
kortelę pritvirtiname prie kojos, antrą prie rankos piršto ir dar vieną prie ausies. Atskirtas palaikų
dalis taip pat stengiamės registruoti, kad, atėjus laikui, būtų galima kremuoti visą kūną.
– Ar dažnai sutikrinate kūnus ir dokumentus?
– Sutikriname? – jis pasikasė galvą. – Tik tada, kai turime išsiųsti lavoną. Iš Oslo gauname
daugiausia testamentu paliktų kūnų, tad jei reikia, aprūpiname universitetus Tromse, Trondheime ir
Bergene.
– Tad galima pagalvoti, kad čia guli kažkas, kam nederėtų?
– Ne, ką jūs. Visi čia gulintys paaukojo savo kūnus institutui ir patvirtino tai testamentu.
– Tai mane ir domina, – tarė Haris ir pritūpė prie vienos vonios.
– Kas?
– Klausyk, Rubole. Užduosiu tau hipotetišką klausimą. Ir noriu, kad prieš atsakydamas gerai
pasvarstytum. Sutarta?
Laborantas skubiai linktelėjo.
Haris išsitiesė visu ūgiu.
– Ar gali būti, kad kažkas, galintis patekti į šias patalpas, vakare per garažą atgabena čionai
lavonus, pritaiso jiems metalines lenteles su fiktyviais numeriais, sukrauna kūnus į šias vonias ir gana
pagrįstai viliasi, kad palaikai niekada nebus aptikti?
Kajus Rubolė delsė. Dar labiau pasikrapštė galvą. Perbraukė pirštu palei auskarų eilę.
Haris perkėlė svorį ant kitos kojos. Holmo burna kiek prasivėrė.
– Tam tikra prasme, – prabilo Rubolė, – nėra nieko, kas tam sukliudytų.
– Nieko, kas tam sukliudytų?
Rubolė papurtė galvą ir skubiai sukikeno:
– Po velnių. Tai tikrai įmanoma.
– Tokiu atveju norėčiau tuojau pat pamatyti kūnus.
Rubolė pažvelgė į aukštaūgį policininką.
– Čia? Dabar?
– Gali pradėti nuo tolimiausios vonios kairėje.
– Tokiu atveju manau, kad turiu paskambinti kam nors, kas man duotų leidimą.
– Jei nori užvilkinti mūsų žmogžudystės tyrimą, tai pirmyn.
– Žmogžudystės? – Rubolė primerkė vieną akį.
– Ar girdėjai apie Sniego Senį?
Rubolė dukart sumirksėjo. Tada apsisuko ir nuėjo prie grandinių, kabančių nuo lubose įtvirtinto
motorizuoto skridinio, garsiai žvangindamas pritraukė jas žemyn iki vonios ir prie metalinio
dangčio pritvirtino du kablius. Pačiupo nuotolinio valdymo pultelį ir paspaudė. Skridinys suūžė ir
grandinės ėmė vinguriuoti. Hariui su Holmu nenuleidžiant akių, nuo vonios lėtai pakilo dangtis. Prie
dangčio pritvirtinti matėsi du metalo sluoksniai, vienas po kitu. Juos skyrė viena vertikali metalo
juosta. Abiejose centrinės perskyros pusėse gulėjo po baltą nuogą kūną. Jie priminė balkšvas lėles, o
įspūdį dar labiau stiprino juosvos stačiakampio formos skylės šlaunyse. Kūnams pakilus iki klubų
aukščio, technikas nuspaudė „Stop“ mygtuką. Stojusioje tyloje girdėjosi, kaip baltomis plytelėmis
išklotoje patalpoje aidi gilūs kapsinčio alkoholio atodūsiai.
– Na? – pasidomėjo Rubolė.
– Ne šitas, – tarė Haris. – Kitas?
Laborantas pakartojo procedūrą. Iš gretimos vonios pakilo keturi kūnai.
Haris papurtė galvą.
Pasirodžius dar vienam kvartetui, Haris krūptelėjo. Kajus Rubolė, įvertinęs policininko reakciją
kaip siaubą, patenkintas išsiviepė.
– O kas gi čia? – pasiteiravo Haris, rodydamas į moterį be galvos.
– Greičiausiai bus grąžinimas iš kito universiteto, – atsakė Rubolė. – Mūsiškiai paprastai būna su
visomis dalimis.
Haris pasilenkė ir pačiupinėjo lavoną. Šis buvo šaltas, kūno masė buvo nenatūraliai kieta dėl
balzamuojančios medžiagos. Jis perbraukė pirštu palei pjūvio pakraštį. Šis buvo lygus, mėsa – blyški.
– Išoriniam pjūviui naudojamas skalpelis, o giliau – pjūklas smulkiais danteliais, – paaiškino
laborantas.
– Mhm, – Haris pasilenkė prie lavono, suėmė moters dešinę ranką ir pavertė kūną, kad šis
pasisuktų link jo.
– Ką jūs darot? – šūktelėjo Rubolė.
– Ar matai ką nors jai ant nugaros? – paklausė jis Holmo, stovinčio kitapus lavono.
 Holmas linktelėjo:
– Tatuiruotę. Primena vėliavą.
– Kokią?
– Nė nenutuokiu. Žalia, geltona ir raudona. Su pentagrama viduryje.
– Etiopija, – tarė Haris ir paleido moterį, ši vėl bumbtelėjo atgal į vonią. – Ši moteris nepaaukojo
savo kūno, bet, galima sakyti, buvo paaukota. Tai Silvija Otersen.
Kajus Rubolė ėmė be perstojo klapsėti akimis, tarsi tikėtųsi, kad kažkas išsisklaidys, jei tik
pakankamai pamirksės.
Haris uždėjo ranką jam ant peties:
– Susisiek su žmogumi, turinčiu dokumentus apie lavonus, ir peržiūrėk visus turimus kūnus. Dabar.
Man reikia lėkti.
– Kū vyksta? – paklausė Holmas. – Tiesą tariant, nebespėju su įvykiais.
– Pamėgink, – paragino Haris. – Pamiršk viską, ką manei žinojęs, ir pamėgink.
– Gerai, bet kas vyksta?
– Į šitą klausimą yra du atsakymai, – tarė Haris. – Vienas tas, kad į kampą varome Sniego Senį.
– O koks kitas?
– Kad neturiu žalio supratimo.

19 Dainos pavadinimas: „Mylėk mane švelniai“. (Angl.)

 V dalis
33 skyrius
1980 m. lapkričio 5 d., antradienis. Sniego senis

Tą dieną iškrito sniegas. Buvo vienuolikta ryto, kai Oslo Riomerikės rajone iš bespalvio dangaus
netikėtai pabiro milžiniškos snaigės ir tarsi iš visatos nusileidęs šarvas padengė laukus, sklypus ir
sodus.
Matijas sėdėjo vienišas motinos „Toyota Corolla“ automobilyje priešais prašmatnų namą Kolo
kelyje. Jis nė nenutuokė, ką mama veikia tame name. Ji sakė, kad ilgai neužtruks. Bet jam labai
prailgo laukti. Raktelį ji paliko įkištą spynelėje, ir automobilio radijas transliavo dainą „Po sniegu“,
kurią atliko nauja merginų grupė „Dollie“. Matijas atidarė automobilio dureles ir išlipo laukan. Dėl
sniego tarp vilų tvyrojo beveik nenatūrali tyla. Jis pasilenkė, pasėmė saują balto lipnaus sniego ir
suplojo jį į gniūžtę.
Mokyklos kieme visi laidė į jį sniego gniūžtes ir vadino Lėlyte Matiju. Vadinamieji 7A klasės
bičiuliai. Jis negalėjo pakęsti, kad reikia eiti į pagrindinę mokyklą, negalėjo pakęsti būties, kai tau
trylika metų. Viskas prasidėjo po pirmosios kūno kultūros pamokos, kai jie pastebėjo, kad jis neturi
spenelių. Anot gydytojo, tai gali būti paveldėta, jis buvo tiriamas ir dėl daugybės kitų ligų. Matijui ir
tėčiui mama papasakojo, kad senelis, kuris mirė, kai mama dar buvo maža, irgi neturėjo spenelių. Bet
viename močiutės albume Matijas rado senelio nuotrauką, kurioje per šienapjūtę jis, mūvėdamas tik
kelnėmis su petnešomis, stovi nuoga krūtine. Ir ten jis tikrai turi spenelius.
Matijas stipriau suspaudė sniego gniūžtę. Norėjo ją į ką nors paleisti. Smarkiai. Taip smarkiai, kad
skaudėtų. Bet aplink nebuvo nieko, į ką galėtų nusitaikyti. Jis galėjo nulipdyti ką nors, į ką galėtų
laidyti. Suspaustą gniūžtę padėjo ant sniego šalia garažo. Ėmė ją ridenti. Sniego kristalai kibo vienas
su kitu. Nuridenus gniūžtę aplink pievelę, gniutulas jau siekė jam iki pilvo ir sniege paliko šliūžę,
atidengiančią rudą žolę. Matijas rideno toliau. Kai nebeįstengė pastumti, ėmėsi lipdyti naują. Šis
sniego kamuolys irgi buvo didelis. Tepajėgė užkelti jį ant pirmojo. Tada nulipdė galvą, pasilypėjo ir
patupdė ją ant viršaus. Dabar prie namo lango stūksojo sniego senis. Iš vidaus sklido garsai. Matijas
nulaužė porą obels šakelių ir įsmeigė sniego seniui į šonus. Ties paradiniais laiptais atkapstė kelis
žvyro akmenėlius, vėl užsikabarojo ant sniego senio, padarė dvi akis ir išdėliojo akmenėlius,
sukurdamas šypseną. Tada šlaunimis apžergė sniego senio galvą ir, sėdėdamas jam ant pečių,
dirstelėjo pro langą.
Apšviestame kambaryje stovėjo vyriškis apnuoginta krūtine ir užmerkęs akis judino klubus pirmyn
atgal, tarsi šokdamas. Nuo lovos priešais jį stirksojo pora pakeltų praskėstų kojų. Matijas nematė, bet
žinojo, kad tai Sara. Kad tai mama. Kad jie dulkinasi.
Matijas kojomis suspaudė sniego senio galvą, tarpkojyje pajuto šaltį. Nebegalėjo įkvėpti oro,
jautėsi taip, tarsi aplink kaklą būtų apsukta plieninė viela.
Vyro klubai vis dunksėjo ir dunksėjo į mamą. Matijas spoksojo į vyriškio krūtinę, o ledinis
sąstingis iš tarpkojo pakilo iki skrandžio, galiausiai pasiekė galvą. Tipas kaišiojo savo draugužį į
mamą. Taip, kaip Matijui teko matyti žurnaluose. Tuoj vyras sušvirkš į jo mamą savo sėklos. Tas,
kuris neturi spenelių.
 Vyras staiga liovėsi. Atsimerkė. Ir įsispoksojo tiesiai į Matiją.
Matijas atpalaidavo šlaunis, sniego senio nugara nušliuožė žemyn, susigūžė ir tūnojo tyliai kaip
pelė, laukė. Mintys sūkuriavo galvoje. Jis yra protingas berniukas, sumanus, šitą jis nuolat girdėdavo.
Keistokas, bet pasižymintis puikiais protiniais gebėjimais, sakė mokytojai. Todėl dabar visos mintys
sugulė į vietas – tarsi ilgai rinktos dėlionės detalės. Bet matytas vaizdas vis tiek buvo nesuvokiamas ir
nepakeliamas. Negali taip būti. Bet taip ir bus.
Matijas klausėsi savo paties švokščiančių atodūsių.
Taip ir buvo. Jis tiesiog žinojo. Viskas atitiko. Mamos šaltas elgesys su tėčiu. Pokalbiai, kurių, kaip
jie manė, Matijas negirdi: tėvo beviltiški maldavimai ir grasinimai, kad ji turinti pasilikti, ne vien dėl
jo, bet ir dėl Matijo, Dieve, jie juk turi vaiką, ar ne?! Ir mamos pagiežingas juokas. Senelis nuotraukų
albume ir motinos melas. Žinoma, Matijas nepatikėjo, kai bendraklasis Stianas pasakė, kad Lėlytės
Matijo mama turinti meilužį, kuris gyvena plynaukštėj, kad jam apie tai papasakojusi teta. Kadangi
Stianas buvo toks pats kvailas kaip ir kiti įkyruoliai, jis nieko nesuprato. Net ir po dviejų dienų, kai
rado ant vėliavos stiebo pakartą savo katę.
Tėtis apie tai nežinojo. Matijas visu kūnu jautė, kad tėvas mano, jog Matijas yra... yra jo vaikas. Ir
jam nebuvo galima sužinoti, kad tai netiesa. Niekada. Tai jį pražudytų. Jau verčiau Matijas numirs
pats. Taip, būtent šito jis ir norėjo. Jis troško numirti, norėjo pranykti, pabėgti nuo mamos ir Stiano,
ir... visko. Jis atsikėlė, įspyrė į sniego senį ir nukurnėjo link automobilio.
Jis pasiims ją su savimi. Ji irgi mirs.
Name mama užtruko geras keturiasdešimt minučių; kai pasirodė, Matijas atrakino jai automobilio
dureles.
– Ar kas negerai? – paklausė ji.
– Taip, – tarė Matijas ir ant galinės sėdynės pasislinko taip, kad ji nematytų jo užpakalinio vaizdo
veidrodėlyje. – Aš jį mačiau.
– Ką turi omeny? – paklausė ji, įkišo raktelį į spynelę ir pasuko.
– Sniego senį...
– Ir kaip tas sniego senis atrodė?
Riaumodamas užsivedė automobilis, ir mama taip staigiai perjungė pavarą, kad jis vos nepaleido
domkrato, kurio laikėsi įsitvėręs.
– Mūsų laukia tėtis, – tarė ji. – Reikia paskubėti.
Moteris įjungė radiją. Pasigirdo tik žinių pranešėjo balsas, jis griaudėjo apie rinkimus ir Ronaldą
Reiganą. Ji vis tiek padidino garsą. Jie pravažiavo kalvos viršūnę, nusileido iki pagrindinio kelio ir
upės. Ant žemės priešais juos iš po sniego kyšojo gelsvi suragėję stiebai.
– Mes mirsim, – tarė Matijas.
– Ką sakei?
– Mes mirsim.
Ji pritildė radiją. Jis pasiruošė. Pasilenkė į priekį tarp sėdynių, pakėlė ranką.
– Mes mirsim, – sušvokštė jis.
Tada užsimojo ir smogė.
Smūgis suknežino mamai pakaušį, pasigirdo trakštelėjimas. O mama lyg ir nesureagavo, tik
sustingo sėdynėje, tad jis tvojo dar kartą. Ir dar kartą. Jos kojai nuslydus nuo sankabos pedalo,
automobilis šiek tiek šoktelėjo, o ji vis dar neišleido nė garso. Matijas pamanė, kad galėjo sumaitoti
kalbos centrą jos galvoje. Po ketvirto smūgio pajuto, kad jos galva pasiduoda, tarsi suglemba.
Automobilis šoktelėjo pirmyn, ėmė riedėti greičiau, bet Matijas žinojo, kad ji jau prarado sąmonę.
„Toyota Corolla“ nuvažiavo nuo pagrindinio kelio ir nuriedėjo lauku kitapus. Sniegas pristabdė
automobilį, bet nepakankamai, kad šis sustotų. Automobilis pasiekė vandenį ir pūkštelėjo į plačią
juodą upę. Valandėlei sustojo, pasviro, tada buvo pagautas srovės ir apsisuko ratu. Jiems lėtai
grimztant, pro dureles ir kėbulą, pro rankenėles ir langų pakraščius plūdo vanduo. Matijas pažvelgė
pro langą, pamojavo pagrindiniu keliu važiuojančiam automobiliui, bet, atrodo, liko nepastebėtas.
Automobilyje kilo vanduo. Ir staiga jis išgirdo, kaip mama kažką murma. Jis pažvelgė į ją, į pakaušį,
kur po kruvinais plaukais žiojėjo gilios žaizdos. Ji judėjo, prisisegusi saugos diržu. Vanduo ėmė kilti
labai greitai, jau pasiekė Matijui kelius. Jį staiga apėmė panika. Jis nenorėjo mirti. Tik ne čia, ne
šitaip. Jis užsimojo domkratu į langą. Stiklas subyrėjo, ir vanduo ėmė kliokti per viršų. Berniukas
pasišokėjo ant sėdynės ir prasispraudė pro langą. Vienas batas užsikabino už rėmo, Matijas sukiojo
pėdą, kol pajuto, kaip batas nuslysta. Tada išsilaisvino ir pasileido plaukti į krantą. Pamatė, kad
pagrindiniame kelyje sustoja automobilis, išlipa du žmonės ir ima bristi per sniegą link upės.
Matijas buvo geras plaukikas. Jis mokėjo gerai daryti daug dalykų. Tai kodėl jie negalėjo jo
pamėgti? Vyras įsibrido į vandenį ir, Matijui priartėjus prie kranto, ištempė jį į sausumą. Matijas
sukniubo į sniegą. Ne todėl, kad nesilaikė ant kojų, o todėl, kad nujautė, jog taip bus protingiausia. Jis
užmerkė akis ir išgirdo, kaip susijaudinęs balsas prie ausies teiraujasi, ar automobilyje dar kas nors
yra. Jei taip, gal dar galima tą žmogų išgelbėti. Matijas lėtai papurtė galvą. Balsas paklausė, ar jis
tikras.
Vėliau policija nutarė, kad avarija įvyko dėl slidžios tižės, o prigėrusios moters galvos sužalojimai
atsirado slystant nuo kelio ir pūkštelint į vandenį. Tiesą tariant, pats automobilis beveik nenukentėjo,
bet, šiaip ar taip, tai buvo vienintelis svarus paaiškinimas. Taip, kaip ir šoko būsena buvo vienintelis
paaiškinimas, kodėl pirmiesiems, atvykusiems į įvykio vietą ir ne vieną kartą klaususiems, ar
automobilyje dar kas nors yra, berniukas galiausiai atsakė: „Tik aš. Aš čia vienas.“
*
– Tik aš, – pakartojo Matijas po šešerių metų. – Aš čia vienas.
– Ačiū, – tarė vaikinukas priešais jį ir padėjo maisto padėklą ant valgyklos stalo, prie kurio Matijas
iki tol sėdėjo vienas. Už lango dundėjo lietaus pasisveikinimo muzika, skirta Bergeno medicinos
studentams – ritmingas maršas, besitęsiantis iki pavasario.
– Tu irgi naujokas medikas? – paklausė vaikinukas, o Matijas įsistebeilijo į jo peilį, rėžiantį Vienos
kepsnį.
Jis linktelėjo.
– Kalbi rytinių žemių dialektu, – pastebėjo vaikinukas. – Į Oslą neįstojai?
– Nenorėjau mokytis Osle, – atšovė Matijas.
– Kodėl ne?
– Ten nieko nepažįstu.
– O ką pažįsti čia?
– Nieko.
– Aš irgi čia nieko nepažįstu. Kuo tu vardu?
– Matijas Lundas-Helgesenas. O tu?
– Idaras Vetlesenas. Ar buvai užsikėlęs ant Ulrikeno?
– Ne.
 Bet Matijas jau lankėsi Ulrikeno viršūnėje. Ir ant Flioieno, ir ant Sandviko kalnų. Klajojo siauromis
gatvelėmis, buvo žuvų turguje, buvo Torgalmeningene, pagrindinėje aikštėje, Akvariume stebėjo
pingvinus ir jūrų liūtus, gardžiavosi alumi bare „Wesselstuen“, klausėsi išliaupsintos naujos grupės
klube „Garažas“ ir matė, kaip futbolo komanda „Brann“ pralaimi savo stadione. Matijas atrado laiko
nuveikti visus dalykus, kuriais turėtum mėgautis su studijų draugais. Vienas.
Drauge su Idaru jis visko ėmėsi iš naujo ir apsimetė, kad išgyvena tai pirmą kartą.
Matijas pastebėjo, kad Idaras yra socialinė siurbėlė, o prisisegęs prie siurbėlės jis ir pats pateko į
įvykių sūkurį.
– Kodėl studijuoji mediciną? – paklausė Idaras Matijo per susipažinimo vakarėlį pas vieną studentą,
turintį tradicijomis apipintą pavardę. Tai nutiko vakarą prieš kasmetinį medicinos studentų rudeninį
pokylį, Idaras pasikvietė dvi mielas Bergeno mergeles, ir jos dabar sėdėjo su juodomis suknelėmis,
papūstomis šukuosenomis ir vis prisilenkdavo arčiau, kad išgirstų, apie ką jie šnekučiuojasi.
– Kad paversčiau pasaulį kiek geresne vieta, – tarė Matijas ir ištuštino bokalą su drungnu „Hansos“
alumi. – O tu?
– Kad uždirbčiau pinigų, žinoma, – tarė Idaras ir mirktelėjo merginoms.
Viena jų atėjo ir prisėdo prie Matijo.
– Tu nešioji kraujo donoro ženkliuką, – tarė ji. – Kokia tavo kraujo grupė?
– B minus. O kuo tu užsiimi?
– Mums nebūtina apie tai kalbėtis. B minus, ar tai nėra labai reta grupė?
– Taip. Iš kur žinai?
– Ketinu tapti slaugytoja.
– Štai kaip, – atsiliepė Matijas. – Kelintam kurse?
– Trečiam.
– Ar galvojai apie kokią nors speciali...
– Mums nebūtina apie tai kalbėtis, – tarė ji ir jam ant šlaunies uždėjo smulkią šiltą ranką.
Kai po penkių valandų mergina nuoga gulėjo po Matiju jo lovoje, ji pakartojo tą pačią frazę.
– Man dar nėra taip nutikę, – tarė jis.
Ji nusišypsojo ir paglostė jam skruostą.
– Taigi, su manimi viskas gerai?
– Ką? – sumikčiojo jis. – Žinoma, kad taip.
Ji nusijuokė.
– Manau, kad tu mielas. Malonus ir dėmesingas. Beje, kas atsitiko šitiems? – ji gnybtelėjo jam į
krūtinę.
Matijas pajuto kažką juodo. Kažką bjauraus, juodo ir nuostabaus.
– Toks gimiau, – atsakė jis.
– Ar tai susirgimas?
– Tai sukelia Reino sindromas ir sklerodermija.
– Kas tai yra?
– Paveldimas sindromas, dėl kurio kūno jungiamasis audinys sustorėja.
– Ar tai pavojinga? – ji atsargiai pirštais perbraukė jam per krūtinę. Matijas nusišypsojo ir pajuto,
kaip standėja varpa.
 – Dėl Reino fenomeno kojų ir rankų pirštai atšąla ir pabąla. Sklerodermija reiškia šį tą blogesnio...
– O?
– Dėl surambėjusio jungiamojo audinio įsitempia oda. Paviršius išsilygina, raukšlės išnyksta.
– Argi tai ne puiku?
Jis jautė, kaip merginos ranka slenka žemyn.
– Dėl įsitempusios odos pasidaro sunku išgauti veido išraišką, tau belieka tik kelios. Tarsi veidas
virstų į kietą kaukę.
Smulkutė šilta jos ranka apėmė jo draugužį.
– Plaštakas, o paskui ir visas rankas sutraukia, tad nebepavyksta jų ištiesti. Galiausiai palieki
styroti, visiškai nebegali judėti. Tarsi būtum uždusintas nuosavos odos.
Stokodama oro, ji sušnabždėjo:
– Atrodo, kad tai siaubinga mirtis.
– Geriausias patarimas – nusižudyti, kol skausmai neatėmė sveiko proto. Ar galėtum atsigulti ant
lovos krašto? Mielai padaryčiau tai stovėdamas.
– Tai todėl studijuoji mediciną, ar ne? – spėjo ji. – Kad daugiau sužinotum. Kad atrastum būdą
gyventi.
– Noriu tiktai, – tarė jis keldamasis ir atsistodamas gale lovos su styrančia stačia varpa, – sužinoti,
kada ateis laikas numirti.
*
Ką tik baigęs mokslus gydytojas Matijas Lundas-Helgesenas buvo populiarus vyrukas Haukelando
ligoninės Neurologijos skyriuje. Tiek kolegos, tiek pacientai apibūdindavo jį kaip gabų, rūpestingą ir
ypač puikų klausytoją. Ši savybė jam labai praversdavo, kadangi jis dažnai priimdavo ligonius,
kamuojamus įvairiausių sindromų, dažnai paveldimų, labai dažnai be jokios vilties pasveikti, tik
trokštančius kiek palengvinti kančias. Ir kai retais atvejais skyriuje apsilankydavo pacientai, sergantys
sunkia liga sklerodermija, juos visada nukreipdavo pas draugišką jauną gydytoją, kuris ėmė svarstyti,
ar neverta pradėti specializuotis imunologijos srityje. Laila Osen, jos vyras ir dukrelė apsilankė pas jį
anksti rudenį. Dukros sąnariai taip sustingo ir ją ėmė kankinti tokie skausmai, kad Matijui pirmiausia
šovė mintis, jog tai gali būti Bechterevo liga. Tiek Laila Osen, tiek jos vyras patvirtino, kad jų
šeimose būta reumatinių ligų, taigi iš dukros ir abiejų tėvų Matijas paėmė kraujo mėginius.
Atkeliavus kraujo mėginių rezultatams, Matijas sėdėjo prie stalo ir turėjo perskaityti tris kartus. Ir
vėl savyje pajuto sukylant kažką bjauraus, juodo ir nuostabaus. Rezultatai buvo neigiami. Medicinine
prasme atkrito galimybė, kad nusiskundimų priežastis – Bechterevo sindromas. Šeimyninių ryšių
prasme atkrito galimybė, kad ponas Osenas yra mergaitės biologinis tėvas. Ir Matijas žinojo, kad pats
ponas Osenas to nežino. Bet žino ji, Laila Osen. Kai jis paprašė visų trijų kraujo mėginių, jos veidas
nežymiai įsitempė. Ar ji vis dar dulkinasi su tuo kitu? Kaip jis atrodo? Ar jis gyvena dideliame name
su pievele priešais? Kokie jo slepiami trūkumai? Kaip ir kada dukra sužinos, kad ši melagė kekšė
visą gyvenimą ją mulkino?
Matijas nudelbė akis ir suvokė, kad paliejo stiklinę su vandeniu. Didelė šlapia dėmė plito jo
tarpkoju, ir jis pajuto, kaip šaltis pasiekia skrandį ir kyla iki galvos.
Jis paskambino Lailai Osen ir pranešė jai apie rezultatus. Medicininius rezultatus. Ji padėkojo su
akivaizdžiu palengvėjimu, ir jie baigė pokalbį. Matijas ilgai spoksojo į telefoną. Dieve, kaip jis jos
nekentė. Tąnakt jis vartėsi be miego savo siauroje lovoje gyvenamajame kambaryje, kurį išsipirko
baigęs studijas. Mėgino skaityti, bet raidės tik šokčiojo. Mėgino masturbuotis, kas paprastai jį fiziškai
išvargindavo ir jis galėdavo užmigti, bet nepajėgė susikaupti. Į vėl nubalusį kojos nykštį įsmeigė
adatą – vien tam, kad pamatytų, ar dar ką nors jaučia. Galiausiai susisuko į kamuoliuką po antklode ir
raudojo, kol aušra nuspalvino naktį pilkai.
*
Matijui teko gydyti ir įprastesnius neurologinius susirgimus, ir vienas jo pacientas buvo
policininkas iš Bergeno policijos skyriaus. Po apžiūros vidutinio amžiaus vyras stovėjo ir rengėsi.
Kūno kvapo ir alkoholio tvaiko derinys kone vertė iš koto.
– Na ir? – suniurnėjo policininkas, tarsi Matijas būtų vienas iš jo pavaldinių.
– Pradinė neuropatijos stadija, – tarė Matijas. – Jūsų pėdų nervai pažeisti. Jautrumas susilpnėjęs.
– Manai, kad dėl to pradėjau vaikščioti kaip nelemtas girtuoklis?
– Ar esate girtuoklis, Raftai?
Policininkas baigė segiotis marškinius, ir raudonis paplūdo viršun jo kaklu kaip gyvsidabris
termometre.
– Ką čia vapi, snargliau?
– Paprastai polineuropatijos priežastis būna piktnaudžiavimas alkoholiu. Jei tai tęsis, jums grės
ilgalaikis smegenų pažeidimas. Ar girdėjote apie Korsakovą, Raftai? Ne? Tikėkimės, kad ir
neišgirsite, nes priešingu atveju tai greičiausiai reikš itin nemalonų sindromą, pavadintą jo vardu.
Nežinau, ką atsakot, kai žiūrit į veidrodį ir klausiat savęs, ar esat girtuoklis, bet kitą kartą siūlyčiau
paklausti taip: „Ar noriu mirti dabar, ar kiek vėliau?“
Gertas Raftas ilgai vėrė akimis gydytojo chalatą vilkintį vaikinuką. Tada tyliai nusikeikė, išžygiavo
iš kabineto ir trinktelėjo durimis.
Po keturių savaičių Raftas paskambino. Ir paklausė Matijo, ar šis galėtų jį aplankyti ir apžiūrėti.
– Ateik rytoj, – tarė Matijas.
– Negaliu. Tai skubu.
– Tai susisiek su budinčiu gydytoju.
– Paklausyk, Lundai-Helgesenai. Lovoje pragulėjau tris dienas, negaliu pasijudinti. Tu esi
vienintelis, kuris tiesiai šviesiai manęs paklausė, ar esu girtuoklis. Taip, aš esu girtuoklis. Ne, aš
nenoriu mirti. Dar ne dabar.
Gerto Rafto butas dvokė šiukšlėmis, tuščiais buteliais ir juo pačiu. Bet ne maisto likučiais, nes
namuose maisto nebuvo.
– Čia vitamino B1 papildas, – informavo Matijas ir prieš šviesą iškėlė švirkštą. – Tai pastatys tave
ant kojų.
– Ačiū, – padėkojo Gertas Raftas. Po penkių minučių jis jau buvo nugrimzdęs į miegą.
Matijas vaikščiojo po butą. Ant rašomojo stalo stovėjo nuotrauka: Gertas Raftas su tamsiaplauke
mergaite ant pečių. Virš rašomojo stalo ant sienos kabėjo kažkokios nuotraukos, kuriose veikiausiai
buvo įamžintos žmogžudysčių vietos. Begalė nuotraukų. Matijas spoksojo. Keletą atlipino ir tyrinėjo
detales. Dievulėli, kaip nerūpestingai tie žudikai viską atliko. Apie jų nenusimanymą aiškiausiai
bylojo palaikai, išmarginti pjautinėmis žaizdomis ir sumušimais. Jis atidarė stalčių ir pasirausė,
ieškodamas daugiau nuotraukų. Surado ataskaitų, užrašų, vertingų dalykų, žiedų, moteriškų
laikrodžių, grandinėlių. Ir laikraščių iškarpų. Visas jas perskaitė. Visose buvo minimas Gerto Rafto
vardas, dažnai kartu su citatomis iš spaudos konferencijų, kuriose jis dėstė apie žudikų bukumą ir
kaip jam pavyko juos sučiupti. Visus aliai vieno.
 Po šešių valandų, Gertui Raftui nubudus, Matijas vis dar buvo tenai. Sėdėjo prie lovos, ant kelių
pasidėjęs dvi ataskaitas apie žmogžudystes.
– Sakyk, – prašneko Matijas, – kaip įvykdyti žmogžudystę, kad tavęs nesučiuptų?
– Venk mano policijos rajono, – atsakė Raftas ir pasidairė ko nors geriamo. – Jei tyrėjas geras, vis
tiek nėra jokių šansų.
– O jei vis tiek darysiu tai gero inspektoriaus rajone?
– Tokiu atveju, prieš įvykdydamas žmogžudystę, susidraugaučiau su tuo policininku, – atsakė
Gertas Raftas. – O po žmogžudystės atsikratyčiau ir juo.
– Kaip keista, – atsiliepė Matijas. – Aš pagalvojau tą patį.
*
Paskui Matijas kelias savaites lankėsi pas Gertą Raftą namuose. Šis sėkmingai pasveiko, jie
kalbėdavosi daug ir ilgai. Apie ligą, gyvenimo būdą ir mirtį. Ir apie du dalykus, kuriuos Raftas
mylėjo labiau už viską pasaulyje: dukrą Katriną, kuri dėl nepaaiškinamos priežasties atsakė jam tuo
pačiu. Ir mažą namelį Finojaus saloje, vienintelę vietą, kur jam nekildavo abejonių, kad bus paliktas
ramybėje. Bet daugiausia jie kalbėjosi apie žmogžudysčių bylas, kurias Gertui Raftui pavyko
išaiškinti. Apie triumfą. O Matijas drąsino jį, sakė, kad kovą su alkoholizmu irgi galima laimėti, kad
jis galės švęsti naujas pergales policijoje, jei tik sugebės neužminti ant kamščio.
O kai Bergene ištvino ruduo su dar trumpesnėmis dienomis ir dar ilgesniais lietumis, Matijo
planas buvo paruoštas.
Vieną popietę jis paskambino Lailai Osen į namus.
Jis prisistatė, o ji tylėdama klausėsi, kaip jis aiškina, kokiu reikalu skambinantis. Kad iš dukters
kraujo mėginio tyrimo gauta naujų duomenų ir kad jis žino, jog Sebastianas Osenas nėra dukrelės
biologinis tėvas. Kad reikia paimti kraujo mėginį iš tikrojo tėvo. Tai reiškia, kad jos dukra ir vyras
bus supažindinti su šia tikrove. Ar ji sutinkanti?
Matijas laukė ir klausėsi, kaip visa tai ją persmelkia.
Tada pasakė, kad, jei ji mananti, jog svarbu viską išlaikyti paslaptyje, jis vis tiek mielai padės, bet
tai reikia padaryti neoficialiai.
– Neoficialiai? – pakartojo ji su apatija po patirto šoko.
– Kaip gydytojas, privalau laikytis etikos normų dėl faktų apie pacientą paviešinimo. Taigi, apie
jūsų dukrą. Bet aš tiriu sindromus ir dėl to esu suinteresuotas stebėti jos būklę. Ar galite šią popietę
susitikti su manimi visiškai slaptai?
– Taip, – sušnibždėjo ji virpančiu balsu. – Taip, labai prašau.
– Gerai. Pakilkite paskutiniu keltuvu į Ulrikeno kalno viršūnę. Tada galėsime ten pabūti niekieno
netrukdomi, o paskui nulipsime žemyn pėsčiomis. Tikiuosi, suprantate, kaip aš rizikuoju, nė gyvai
dvasiai neužsimindamas apie šį susitikimą.
– Žinoma! Pasitikėkite manimi.
Pasibaigus pokalbiui jis vis dar suspaudęs laikė telefono ragelį. Priglaudęs lūpas prie pilko plastiko
sušvokštė:
– O kodėl kas nors turėtų pasitikėti tavimi, kekšyte?
*
Tik tįsodama sniege su prie gerklės prikištu skalpeliu Laila Osen prisipažino, kad apie susitikimą
prasitarė draugei. Jos buvo susitarusios drauge vakarieniauti. Bet ji paminėjo tik jo vardą, o ne kodėl
suplanavo susitikimą.
– Kodėl išvis apie tai užsiminei?
– Kad paerzinčiau, – suriko Laila. – Ji tokia smalsi.
Jai prie odos jis smarkiau prispaudė ploną plieno geležtę, ir Laila išmikčiojo draugės vardą ir
adresą. Paskui jau nieko nebesakė.
Kai po dviejų dienų Matijas sėdėjo ir laikraštyje skaitė apie Lailos Osen nužudymą ir Onės Hetland
bei Gerto Rafto dingimą, jį užplūdo jausmų sąmyšis. Visų pirma jis buvo nepatenkintas Lailos Osen
nužudymu. Viskas buvo ne taip, kaip jis įsivaizdavo, jis prarado savitvardą, užplūdus įsiūčiui ir
panikai. Be to, per daug pritaškė, per daug teko tvarkyti, buvo per daug visko, kas priminė nuotraukas
Rafto namuose. Ir per mažai laiko pasimėgauti kerštu bei įvykdytu teisingumu.
Onės Hetland nužudymas pavyko dar prasčiau, buvo beveik katastrofiškas. Ruošdamasis skambinti
prie durų, jis dukart pabūgo ir pasišalino. Trečią kartą pastebėjo, kad pavėlavo. Kažkas jau stovėjo
tenai ir spaudė durų skambutį. Gertas Raftas. Šiam išėjus, jis paskambino, prisistatė kaip Rafto
padėjėjas ir įsigavo vidun. Bet Onė pareiškė nenorinti pasakyti, ką papasakojusi Raftui, nes jam
pažadėjusi, jog tai liks tarp jųdviejų. Tik tada, kai perrėžė jai delną skalpeliu, moteris prašneko.
Iš to, ką išgirdo, Matijas suprato, kad Gertas Raftas nutarė bylą išspręsti savo jėgomis. Jis ketino
susigrąžinti gerą vardą. Koks kvailys!
Paties atsikratymo One Hetland nebuvo dėl ko per daug kritikuoti. Mažai triukšmo, mažai kraujo.
O jos kūną duše supjaustė veiksmingai ir greitai. Visas kūno dalis supakavo į plastiką ir sukrovė į
turistinę kuprinę ir maišą, kuriuos buvo atsinešęs su savimi. Lankantis pas Raftą, Matijui buvo
paaiškinta, kad policija pirmiausia patikrina netoliese pastebėtus automobilius ir užregistruotus taksi
iškvietimus. Taigi visą kelią iki savo buto jis nuėjo pėsčiomis.
Liko išpildyti tik paskutinę Gerto Rafto idealios žmogžudystės recepto dalį: atsikratyti tyrėju.
Keista, bet tai buvo geriausia iš visų trijų žmogžudysčių. Keista dėl to, kad Raftui Matijas
nepuoselėjo jokių jausmų, jokios neapykantos kaip Lailai Osen. Svarbiau buvo tai, kad pirmą kartą jis
prisilietė prie estetikos, kurią įsivaizdavo, prie pačios idėjos, kas turi vykti žmogžudystės metu. Pirmą
kartą paties akto išgyvenimas buvo toks siaubingas ir širdį draskantis, kaip jis ir tikėjosi. Jis vis dar
girdėjo, kaip Rafto riksmas aidi po visą negyvenamą salą. O visų keisčiausia, kad keliaudamas
atgalios jis pastebėjo, jog kojų pirštai nebėra nubalę ir nejautrūs, tarsi nesiliaujantis užgėlimas
akimirkai būtų pranykęs. Tartum jis būtų atitirpęs.
*
Kai per ketverius metus Matijas nugalabijo dar keturias moteris ir įžvelgė, kad visos žmogžudystės
buvo bandymai atkurti motinos žmogžudystės scenarijų, jis priėjo prie išvados, kad yra pamišęs.
Arba, tiksliau, kad kenčia nuo rimto asmenybės daugialypiškumo. Bent jau visoje skaitytoje
literatūroje rado tokių nuorodų. Kad egzistuoja ritualas, kad tai visada nutinka tą pačią dieną, kai
iškrenta pirmasis sniegas. Kad nulipdomas sniego senis. Kad jo sadizmas auga.
Bet šis suvokimas anaiptol nesukliudė jam tęsti to, ką pradėjęs. Laiko buvo nedaug, Reino
sindromo požymiai pasireikšdavo vis dažniau, be to, jam pasirodė, kad jaučia pirmuosius
sklerodermijos simptomus: veidas stingsta ir, laikui bėgant, įgis bjaurią smailią nosį ir susitraukusią
karpio burną, kas yra būdinga pažengus ligai.
Matijas persikraustė į Oslą rašyti daktaro darbo apie imunologiją ir likvoro kanalus smegenyse,
kadangi šių tyrimų centras buvo Anatomijos institute Gaustado rajone. Jis ne tik tyrinėjo, siekdamas
daktaro laipsnio, bet ir turėjo gretutinį darbą Marienlysto klinikoje, kur gerą žodelį už jį tarė ten jau
dirbantis Idaras. Matijas taip pat apsiėmė budėti traumatologiniame punkte, kadangi vis tiek
negalėdavo užmigti.
Susirasti aukų nebuvo sunku. Visų pirma jis paimdavo pacientų kraujo mėginius, ir kai kurie
paneigdavo tėvystę. Be to, būdavo užsakomi Valstybinės teismo medicinos tarnybos atliekami tėvystės
nustatymo testai. Idaras, kurio kompetencija buvo itin ribota – netgi kaip bendrosios praktikos
gydytojo, – slapta pasinaudodavo Matijo patarimais dėl visų atvejų, susijusių su paveldimomis
ligomis ir sindromais. Ir jei kreipdavosi jauni žmonės, Matijo patarimas beveik visada būdavo toks
pats: „Pakviesk abu tėvus į konsultaciją, iš abiejų paimk seilių tepinėlius, pasakyk, kad tiesiog nori
patikrinti burnos florą, o mėginius nusiųsk į tėvystės nustatymo skyrių. Kad bent jau žinotume, jog
teisingai startuojame.“
O Idaras, tas idiotas, darydavo, kaip liepiamas. Tad Matijas greitai turėjo kartoteką su vardais
moterų, kurių vaikai, kaip sako norvegai, plaukė iškėlę svetimą vėliavą. O geriausia buvo tai, kad tarp
jo pavardės ir tų moterų nebuvo jokio ryšio, kadangi visus seilių tepinėlius siųsdavo Idaras.
Būdas, kuriuo įviliodavo jas į spąstus, buvo toks pats, kokį naudojo su Laila Osen. Telefoninis
skambutis ir susitarimas susitikti kokioje nors vietoje niekam nežinant. Tik vieną kartą nutiko taip,
kad pasirinkta auka palūžo per pokalbį, nuskubėjo pas savo vyrą ir jam viską išklojo. Ir viskas baigėsi
tuo, kad iširo šeima, taigi ji vis tiek susilaukė bausmės. Matijas ilgai suko galvą, kaip jam
veiksmingiau atsikračius lavonų. Šiaip ar taip, buvo akivaizdu, kad būdas, kuriuo naudojosi,
susidorodamas su Onės Hetland palaikais, negalės būti ilgalaikis. Tokias išvadas padarė ir apie į
gabalus padalytų kūnų tirpinimą hidrochlorido rūgštyje nuosavo buto vonioje. Tai buvo rizikingas,
daug pastangų reikalaujantis ir sveikatai kenkiantis procesas, trunkantis beveik tris savaites. Todėl
staiga radus išeitį apėmė begalinė laimė. Palaikų vonios Anatomijos institute. Ir genialu, ir paprasta.
Kaip ir elektrinė kilpa.
Žurnale apie anatomiją jis perskaitė straipsnį, kuriame prancūzų specialistas rekomendavo šį
veterinarijos įrankį naudoti yrantiems palaikams. Mat elektrinė kilpa efektyviai ir tiksliai pereina tiek
per minkštą jungiamąjį audinį, tiek per kaulą ir ją galima naudoti ne vieną kartą, nerizikuojant, kad
bus perneštos bakterijos. Matijas greitai sumetė, kad, palaikus susmulkinus dalimis, išsispręstų
transporto klausimas. Taigi jis susisiekė su gamintoju, nuskrido į Ruaną ir miglotą rytą, pasitelkus
stringančią anglų kalbą, kalkėmis nubalintoje karvidėje šiaurinėje Prancūzijoje jam buvo
pademonstruota, kaip naudotis įrankiu. Įrankį sudarė banano formos ir dydžio rankenėlė, pridengta
metaliniu skydu, kad apsaugotų nuo nudegimų. Pati viela, plonytė tarsi meškerės valas, buvo
pritvirtinta prie abiejų banano galų, prie kurių galėjo būti pritraukiama arba atpalaiduojama,
paspaudus mygtuką ant rankenėlės. Ten buvo ir įjungimo bei išjungimo mygtukai, aktyvuojantys
baterijomis maitinamus kaitinimo elementus, kurie tarsi garotos principu naudojamą metalo vielą per
kelias sekundes įkaitindavo iki baltumo. Matiją pagavo pakili nuotaika: šį instrumentą galima naudoti
ne vien tik kūnams padalyti. Išgirdęs kainą jis beveik prajuko. Elektrinė kilpa kartu su baterijomis
Matijui kainavo mažiau nei lėktuvo bilietas.
Kai buvo paviešinti švedų tyrimo rezultatai, kad nuo penkiolikos iki dvidešimties procentų visų
vaikų turi kitus biologinius tėvus, nei patys mano, tai atspindėjo asmeninę Matijo patirtį. Jis nebuvo
vienintelis. Kaip ir nebuvo vienintelis, turintis stoti akistaton su per ankstyva žiauria mirtimi, kadangi
jo motina dulkinosi su purvinais genais. Bet čia jis bus vienas: kils į apvalymą, į kovą su liga, į
kryžiaus žygius. Jis abejojo, ar kas nors jam padėkos, ar jį pagerbs. Bet žinojo viena: po mirties jis
dar ilgai išliks visų atmintyje. Juk jis pagaliau atrado tai, ką paliks ateinančioms kartoms, savo
šedevrą, galutinį savo kardo mostą.
Visa tai prasidėjo atsitiktinai.
Jis pamatė vyruką per televiziją. Policininką. Harį Hūlę. Šis buvo kalbinamas, kadangi Australijoje
sučiupo serijinį žudiką. Ir Matijas iškart prisiminė Gerto Rafto patarimą: „Venk mano policijos
rajono.“ Bet prisiminė ir tai, kiek pasitenkinimo patyrė, atimdamas gyvybę medžiotojui. Pranašumo
pojūtį. Jėgos antplūdį. Paskui jau niekas nesugebėjo prilygti inspektoriaus nužudymui. O šis prasta
reputacija pasižymintis Hūlė, rodos, turėjo panašumų su niršiu ir nesivaržančiu Raftu.
Vis dėlto gal Matijas būtų visai pamiršęs apie Harį Hūlę, jei ne vienas ginekologas, kitą dieną
Marienlysto klinikos valgykloje paminėjęs, kad girdėjo, jog tas vakar per televiziją rodytas iš pirmo
žvilgsnio solidus detektyvas yra alkoholikas ir pakvaišėlis. Gabriela, pediatrė, pridūrė, jog pas ją
lankėsi Hūlės merginos sūnus. Olegas, guvus berniukas.
– Tai ir jis bus alkoholikas, – tarė ginekologas. – Tai užkoduota nelemtuose genuose.
– Hūlė nėra tikrasis tėvas, – paaiškino Gabriela. – Bet įdomu tai, kad vyras, registruotas kaip tėvas,
yra rusas, rodos, profesorius iš Maskvos, taip pat alkoholikas.
– Ei, šito aš negirdėjau! – šūktelėjo Idaras Vetlesenas, nustelbdamas juoką. – Piliečiai, gerbkite
paciento konfidencialumą.
Visi pietavo toliau, bet Matijas nepajėgė pamiršti Gabrielos ištartų žodžių. Arba, tiksliau, to
pasakymo: „Vyras, registruotas kaip tėvas.“
Po pietų Matijas nusekė paskui pediatrę iki jos kabineto, užėjo ir uždarė paskui save duris.
– Ar galiu paprašyti vieno dalyko, Gabriela?
– O, sveikas, – atsakė ji, ir jai į skruostus plūstelėjo viltingas raudonis. Matijas žinojo, kad jai
patinka, kad moteris tikriausiai mano, jog jis patrauklus, draugiškas, dėmesingas ir linksmas. Keletą
kartų gydytoja netiesiogiai kvietė jį į pasimatymą, bet jis atsisakė.
– Kaip tikriausiai žinai, kai kuriuos klinikos kraujo mėginius panaudoju, rašydamas savo daktaro
darbą, – pradėjo jis. – Ir, tiesą sakant, to berniuko, apie kurį kalbėjai, kraujyje aptikau kai kurių
duomenų. Hūlės draugės sūnaus.
– Kiek suprantu, dabar jau buvusios draugės.
– Tikrai? Tai paveldima, ir mane domina giminystės ryšiai.
Matijui pasirodė, kad jos veidu pastebi nuslenkant šiokį tokį nusivylimą.
Jis pats tikrai neliko nusivylęs tuo, ką išgirdo iš jos.
– Dėkui, – tarė jis, atsistojo ir išėjo. Jautė, kaip nekantriai pulsuoja gyvybę palaikanti širdis, kaip
kojos be jokių pastangų neša pirmyn. Mėgavosi tuo malonumu, kuris vertė jį raudonuoti kaip
elektrinę kilpą. Matijas žinojo, kad tai pradžia. Pabaigos pradžia.
*
Kaitrią rugpjūčio dieną Holmenkoleno gyventojų asociacija surengė vasaros šventę. Ant pievelės
priešais asociacijos paviljoną po skėčiais nuo saulės ant stovyklavietei pritaikytų kėdžių sėdėjo
suaugusieji ir gurkšnojo baltąjį vyną, o vaikai zujo tarp staliukų arba kiek žemėliau, akmenukais
pabarstytame ruože, žaidė futbolą. Nepaisant plačių akinių, beveik uždengiančių jos veidą, Matijas
iškart ją atpažino pagal nuotrauką, kurią kartu su darbuotojų sąrašu į internetinę svetainę įkėlė jos
darbdavys. Ji stovėjo viena, tad jis nužingsniavo prie jos ir su kreiva šypsenėle paklausė, ar negalėtų
atsistoti šalia ir apsimesti, kad ją pažįsta. Dabar jau žinojo, kaip daromi tokie dalykai. Jis tiek daug
išmoko. Jis jau nebe Lėlytė Matijas.
Ji stumtelėjo žemyn akinius, klausiamai į jį pažvelgė, ir jis nutarė, kad nuotrauka visgi suklaidino.
Moteris buvo daug gražesnė. Tokia daili, kad vieną akimirką Matijas pamanė, kad plane A buvo
silpna vieta: nėra savaime suprantama, kad moteris jo užsigeis, juk tokia kaip Rakelė – nesvarbu,
vieniša mama ar ne – turi iš ko rinktis. Plano B pabaiga būtų lygiai tokia pati kaip ir plano A, bet toli
gražu nesuteiktų tokio paties pasitenkinimo.
– Socialiai drovus, – tarė jis ir kilstelėjo plastikinį puodelį, nedrąsiai pasisveikindamas. – Mane
pakvietė bičiulis iš šio rajono, bet pats nepasirodė. O čia visi atrodo taip, tarsi vienas kitą pažinotų.
Pažadu pasišalinti, kai tik jis apsireikš.
Ji nusikvatojo. Jam patiko jos juokas. Jis žinojo, kad pirmos trys sekundės pasitarnavo jo naudai.
– Pastebėjau berniuką, kuris ką tik akmenėlių ruože įmušė puikų įvartį, – pagyrė Matijas. – Kertu
lažybų, kad esate jo giminaitė.
– O? Turbūt Olegas, mano sūnus.
Jai pavyko tai nuslėpti, bet po nesuskaičiuojamų pašnekesių su pacientais Matijas žinojo, kad nė
viena motina nesugeba atsispirti pagyroms jos vaikui.
– Puiki šventė, – pareiškė jis. – Šaunūs kaimynai.
– O tau patinka šventės su kitų kaimynais?
– Nujaučiu, kad mano draugai nerimauja, jog šiuo metu esu kiek vienišas, – atsakė jis. – Tad bando
mane padrąsinti. Pavyzdžiui, savo smagių kaimynų pagalba, – jis siurbtelėjo iš plastikinio puodelio ir
nutaisė grimasą. – Ir labai saldaus firminio vyno. Koks tavo vardas?
– Rakelė. Faukė.
– Labas, Rakele. Matijas.
Jis paėmė jos ranką. Smulkią, šiltą.
– Tu stovi ir nieko negurkšnoji, – tarė jis. – Leisk man. Firminio saldžiojo?
Kai grįžo ir ištiesė jai taurę, išsitraukė pranešimų gaviklį ir nužvelgė šį, nutaisęs susirūpinusią
veido išraišką.
– Žinai ką, Rakele? Mielai pasilikčiau čia ir kiek geriau su tavimi susipažinčiau, bet
traumatologiniame punkte trūksta gydytojų, tad jiems skubiai reikalingas dar vienas žmogus. Todėl
man teks apsivilkti savąją didvyrio uniformą ir nusileisti į miestą.
– Gaila, – atsakė ji.
– Taip manai? Gali būti, kad užtruksiu tik kelias valandas. Ar ketini ilgai čia užsibūti?
– Nežinau. Tai priklausys nuo Olego.
– Žinoma. Pažiūrėsim. Šiaip ar taip, buvo malonu su tavimi susipažinti.
Matijas vėl paėmė jos ranką. Išėjo žinodamas, kad pirmas raundas jau laimėtas.
Jis nuvažiavo į savo butą Tošhuve ir perskaitė įdomų straipsnį apie likvoro kanalus smegenyse. Kai
aštuntą valandą sugrįžo, užsidėjusi baltą skrybėlę ji sėdėjo po vienu iš skėčių ir, jam prisėdus,
nusišypsojo.
– Išgelbėjai kiek nors gyvenimų? – pasidomėjo ji.
– Daugiausia – įdrėskimai ir nubrozdinimai, – atsakė Matijas. – Apendicitas. Labiausiai įtemptas
momentas – berniukas, kurio šnervėje užstrigo gazuoto gėrimo butelis. Jo mamai pasakiau, kad
vaikis veikiausiai per jaunas uostyti koksą. Deja, į tokią situaciją patekę žmonės ne itin pasižymi
humoro jausmu.
Ji nusijuokė. Tuo ištobulintu čiurlenančiu juoku, kuris beveik privertė jį užsimanyti, kad visa tai
vyktų iš tiesų.
*
Matijas jau buvo pastebėjęs odos sukietėjimų įvairiose savo kūno vietose, bet 2004-ųjų rudenį
pasireiškė pirmieji požymiai, kad prasidėjo antrasis ligos etapas. Tas, kuriame jis nenori dalyvauti.
Veido susitraukimas. Planas buvo toks, kad Elė Kvalė bus metų auka, o paskui – Birtė Beker ir Silvija
Otersen. Įdomiausia bus pamatyti, ar policija užuos ryšį tarp dviejų paskutinių aukų ir mergišiaus
Arvės Stiopo. Bet, atsižvelgiant į aplinkybes, plano vykdymą reikėjo paskubinti. Jis visada sau žadėjo,
kad viską užbaigs iškart, prasidėjus skausmams, kad nelauks. Ir štai, jie pasireiškė. Jis nusprendė
pribaigti iškart visas tris. Šalia didžiojo finalo – Rakelės ir policininko.
Iki šiol jis darbavosi užsislaptinęs, o dabar atėjo laikas paviešinti savo gyvenimo triūsą. Kad tai
pasiektų, jam reikėjo pasirūpinti gerai matomais pėdsakais, parodyti jiems sąsajas, sukurti jiems
stambų vaizdą.
Pradėjo nuo Birtės. Jie susitarė pasikalbėti apie Jono negalavimus pas ją namuose, kai jos vyras
vakare išvyks į Bergeną. Matijas prisistatė sutartu metu, priebutyje moteris paėmė jo apsiaustą ir
pasisuko pakabinti drabužio į spintą. Jis retai improvizuodavo, bet ant vieno kabliuko kabėjo rožinis
šalikas ir Matijas beveik instinktyviai jį čiupo. Sulenkė dvigubą, prisiartino jai iš nugaros ir įveržė
šaliką moteriai į kaklą. Kilstelėjo smulkų kūną, pastatė priešais veidrodį, kad galėtų stebėti jos akis.
Šios išsprogo – kaip žuvies, kuri iš gilumos buvo per greitai ištraukta į paviršių.
Paguldęs ją į automobilį, Matijas nuėjo į sodą prie sniego senio, kurį pastatė praeitą naktį. Jam į
krūtinę įspaudė mobilųjį telefoną, užlipdė ertmę ir apie galvą apmuturiavo šaliką. Kai pasiekė
Anatomijos instituto garažą, sutvarkė Birtės kūną, ant metalinių kortelių uždėjo antspaudus, jas
pritvirtino ir sugrūdo ją į laisvą skyrių vienoje iš vonių.
Tada atėjo eilė Silvijai. Paskambino jai, sugiedojo įprastą giesmelę, ir jie susitarė susitikti miške už
Holmenkoleno slidžių trasos – vietoje, kuria buvo naudojęsis anksčiau. Bet tąkart netoliese buvo
žmonių ir jis nepanoro rizikuoti. Paaiškino jai, kad Idaras Vetlesenas, kitaip nei jis pats, nėra Faro
sindromo specialistas ir kad jiems teks susitikti dar kartą. Ji pasiūlė paskambinti jai rytoj vakare, kai
namuose bus viena.
Kitą vakarą jis nusigavo tenai, rado ją ūkiniame pastate ir iškart užsipuolė.
Bet reikalas vos nesužlugo.
Patrakusi boba užsimojo kirvuku ir tvojo jam į šoną, perkirto striukę, marškinius ir stambią
kraujagyslę, todėl kraujas pasruvo ant ūkinio pastato grindų. Grupė B minus. Ją turi du žmonės iš
šimto. Tad nužudęs Silviją miške ir jos galvą užtupdęs ant sniego senio Matijas sugrįžo ir paslėpė
savo kraują, nugalabijęs vištą ir paliejęs ant grindų jos kraują.
*
Tai buvo kupina įtampos para, bet stebino tai, kad skausmų tąnakt jis nejautė. O atėjusiomis
dienomis skaitė apie įvykį laikraščiuose ir viduje patyliukais džiūgavo. Sniego Senis. Jie taip jį
pakrikštijo. Tai vardas, kuris išliks atmintyje. Matijas nė nenutuokė, kad mechaniškai popieriuje
atspaustos raidės galėtų suteikti tokį reikšmingumo ir galios pojūtį. Jis beveik ėmė gailėtis, kad tiek
metų veikė visiškai slaptai. Ir tai pavykdavo taip lengvai! O jis kadaise tikėjo viskuo, ko pripasakojo
Gertas Raftas – kad geras tyrėjas visada išaiškins, kas žudikas. Bet susitiko su Hariu Hūle ir jo veide
įžvelgė neviltį. Tai buvo veidas žmogaus, kuris apie nieką nenutuokė.
Bet tuomet – Matijui kaip tik ruošiant savo paskutinį ėjimą – tarsi iš giedro dangaus trenkė žaibas.
Idaras Vetlesenas. Šis paskambino ir pranešė, kad pas jį apsilankė Hūlė ir klausinėjo apie Arvę Stiopą,
kamantinėjo apie sąsajas. Idaras taip pat domėjosi, kas vyksta, juk nebuvo tikėtina, kad aukos
pasirinktos atsitiktinai. O be jo paties ir Stiopo, Matijas yra vienintelis, ką nors žinantis apie šiuos du
tėvystės tyrimo atvejus, kadangi Matijas, kaip visada, padėjo jam diagnozuoti.
Žinoma, Idaras nenustojo taukšti, bet, laimei, Matijui pavyko sureaguoti abejingai. Jis paprašė
Idaro niekam apie tai neprasitarti ir susitikti su juo tokioje vietoje, kur niekam nekristų į akis.
Tai sakydamas Matijas vos neprajuko, juk žodis žodin pakartojo tai, ką sakydavo savo aukoms. Jis
numanė, kad veikiausiai kalta bus įtampa.
Idaras pasiūlė akmenslydžio klubą. Matijas padėjo ragelį ir ėmė sukti galvą.
Ir jam šovė mintis, kad gali inscenizuoti, jog Sniego Senis yra Idaras, ir taip susikurti sau šiek tiek
ramybės darbui.
Valandų valandas jis praleido svarstydamas apie detales: kaip turėtų atrodyti Idaro savižudybė? Ir
nors daugeliu prasmių vertino savo draugą, tai buvo keistai skatinantis, išties įkvepiantis galvojimas.
Kaip ir didžiojo projekto planavimas. Paskutinis sniego senis. Ji – tai priminė jo paties sniego potyrį
tądien prieš daugelį metų – sėdės sniego seniui ant pečių, šlaunimis jaus slenkantį šaltį, žiūrės pro
langą, stebės išdavystę, vyrą, kuris bus jos mirtis, – Harį Hūlę. Matijas užmerkė akis ir virš jos galvos
įsivaizdavo elektrinę kilpą. Ši žaižaravo ir švytėjo. Kaip netikra aureolė.
 34 skyrius
Dvidešimt pirma diena. Sirenos
Haris įsėdo į automobilį Anatomijos instituto garaže. Uždarė dureles, užmerkė akis ir pamėgino
blaiviai mąstyti. Pirmiausia jam reikia išsiaiškinti, kur Matijas.
Matijo numerį mobiliajame jis buvo ištrynęs, tad paskambino į informaciją, kur jam pasakė tiek
telefono numerį, tiek adresą. Jis suspaudė skaičius. Laukdamas, kol Matijas atsilieps, pastebėjo, kad
kvėpavimas padažnėjo, įsiaudrino, tad pabandė susitvardyti.
– Labas, Hari, – Matijas atsiliepė tyliai, bet, kaip visada, atrodė maloniai nustebintas.
– Atleisk, kad taip įkyriu, – pradėjo Haris.
– Visai ne, – pertarė Matijas.
– Tai gerai. Kur dabar esi?
– Namie. Kaip tik ruošiuosi leistis pas Rakelę su Olegu.
– Puiku. Pamaniau, gal visgi perduotum Olegui nuo manęs tą daikčiuką.
Stojo tyla. Haris taip smarkiai suspaudė žandikaulius, kad net sutraškėjo dantys.
– Žinoma, – sutiko Matijas. – Bet dabar Olegas yra namie, tad gali pats...
– Tai dėl Rakelės, – skubiai pareiškė Haris. – Mes... šiandien nenoriu su ja susitikti. Ar galiu
netrukus pas tave užsukti?
Vėl stojo tyla. Haris prispaudė prie ausies ragelį ir įdėmiai klausėsi, tarsi norėdamas išgirsti
pašnekovo mintis. Bet girdėjo tik alsavimą ir vos girdimą šiuolaikinę alternatyviąją muziką fone:
japonišką metalofoną ar kažką panašaus. Jis įsivaizdavo Matiją irgi šiuolaikiniame bute. Gal ne itin
erdviame, bet, žinoma, tvarkingame, kuriame niekas nenumesta bet kur. Ir vilkintį šviesiai mėlynus
neutralius marškinius, ant žaizdos šone užsiklijavusį naują tvarstį. Juk stovėdamas ant laiptų priešais
Harį ir taip aukštai laikydamas sukryžiuotas rankas jis bandė paslėpti ne spenelių trūkumą. Jis bandė
pridengti kirvuko paliktą žaizdą.
– Žinoma, – atsiliepė Matijas.
Haris nepajėgė įvertinti, ar jo balsas skambėjo natūraliai. Muzika fone nutilo.
– Ačiū, – padėkojo Haris. – Aš susisuksiu greitai, bet pažadėk, kad sulauksi.
– Pažadu, – tarė Matijas. – Bet, Hari?
– Taip? – Haris giliai įkvėpė.
– Ar žinai mano adresą?
– Rakelė pasakė.
Haris mintyse nusikeikė. Kodėl tiesiog neprisipažino, kad sužinojo informacijoje? Juk čia nieko
įtartino.
– Tikrai? – pasitikslino Matijas.
– Taip.
– OK, – tarė Matijas. – Tiesiog eik vidun, bus atrakinta.
Haris baigė pokalbį ir įsistebeilijo į telefoną. Nerado jokio racionalaus paaiškinimo jausmui, kad
laiko mažai, kad jam reikia skubėti, skuosti, kol dar nesutemo. Paskui nusprendė, kad kalta bus per
daug laki vaizduotė. Kad jį apniko ta baimė, kuri nepadeda – išgąstis, kad nusileido tamsa, o senelės
sodo nebematyti.
 Jis surinko kitą numerį.
– Klausau, – atsiliepė Hagenas. Balsas buvo be intonacijos, be gyvybės. Atsistatydinimo rašto
nuotaika, nusprendė Haris.
– Mesk šalin popierius, – paragino Haris. – Turi susisiekti su vyriausiuoju inspektoriumi. Man
reikia leidimo naudotis šaunamaisiais ginklais. Įtariamo žudiko suėmimas Oseno gatvėje, numeris
12, Tošhuve.
– Hari...
– Paklausyk. Silvijos Otersen palaikai guli vonioje Anatomijos institute. Katrina nėra Sniego Senis.
Supranti?
Tyla.
– Ne, – prisipažino Hagenas.
– Sniego Senis yra instituto dėstytojas Matijas Lundas-Helgesenas.
– Lundas-Helgesenas? Po velnių. Turi galvoje tą...
– Taip, tą gydytoją, kuris taip paslaugiai mėgino nukreipti dėmesį į Idarą Vetleseną.
Hageno balsas pagyvėjo:
– Policijos viršininkas paklaus, ar tikėtina, kad vyras ginkluotas.
– Na, – pradėjo Haris. – Kiek žinome, žudydamas savo aukas šaunamaisiais ginklais jis
nesinaudojo.
Kol Hagenas pajuto sarkazmą, praėjo pora sekundžių.
– Skambinu tuojau pat, – tarė jis.
Haris baigė pokalbį, pasuko degimo raktelį, o kita ranka surinko Skarės numerį. Variklis ir Skarė
atsiliepė beveik tuo pačiu metu.
– Vis dar prie Trivano bokšto? – šūktelėjo Haris per variklio riaumojimą.
– Taip.
– Mesk viską, ką darai, ir sėsk į automobilį. Sustok prie Oseno ir Vogto gatvių sankryžos.
Suėmimas.
– Užvirė pragaras, ar ką?
– Aha, – atsakė Haris. Jam paleidus pavarų svirtį, trindamasi į betoną sucypė guma.
Jis pagalvojo apie Joną. Nežinia kodėl jį pervėrė mintis apie Joną.
*
Kai Haris nuo „Storo“ stotelės važiavo Vogto gatve, vienas iš šešių patruliuojančių automobilių,
kurių jis prašė Operatyvaus valdymo skyriaus, jau stovėjo sankryžoje prie Oseno gatvės. Haris
pasuko link šaligatvio, iššoko ir nuėjo iki jų. Jie nuleido langą ir, Hariui paprašius, ištiesė jam
nešiojamąją radijo stotelę.
– Išjunkite švyturėlius, – paliepė Haris ir parodė į besisukančias mėlynas švieseles. Tada paspaudė
mygtuką „Kalbėti“ ir pareikalavo, kad patruliuojantys automobiliai išjungtų švyturėlius gerokai prieš
atvykdami.
Po keturių minučių sankryžoje stovėjo keturi automobiliai. Policininkai, tarp jų Skarė ir Ūlė Li iš
Smurtinių nusikaltimų skyriaus, susispietė aplink Hario automobilį. Jis pats stovėjo prie atdarų
durelių su gatvės schema rankose ir nurodinėjo.
– Li, gauni tris automobilius, kad užblokuotum galimus sprukimo kelius. Čia, čia ir čia.
 Li pasilenkė prie schemos ir linktelėjo.
Haris pasisuko į Skarę:
– Kaip dėl to ūkvedžio?
Skarė kilstelėjo telefoną:
– Dabar su juo kalbu. Jis eina link pagrindinio įėjimo, atsineša raktus.
– OK. Tu gauni šešis vyrukus, išsidėstykit prie pagrindinių durų, užpakalinių laiptų ir, jei įmanoma,
ant stogo. Taip pat stebėsi užpakalines duris. Ar atvyko „Deltos“ automobilis?
– Čia, – prisistatė du policininkai, klaidinančiai atrodantys kaip ir visi kiti. Jie pranešė atvairavę
įprastinį „Deltos“ automobilį ir esantys iš specialaus greitojo reagavimo būrio, paruošto tokioms
užduotims.
– OK, noriu jūsų prie pagrindinio įėjimo. Iškart. Ar visi ginkluoti?
Policininkai linktelėjo, kai kurie laikė iš automobilio bagažinės ištrauktus MP-5 automatus. Kiti
turėjo tik tarnybinius revolverius. Kaip kartą paaiškino policijos viršininkas, tai priklausė nuo
biudžeto.
– Ūkvedys sako, Lundas-Helgesenas gyvena trečiame aukšte, – pranešė Skarė ir įsimetė mobilųjį į
striukės kišenę. – Visuose aukštuose yra tik po vieną butą. Jokio išėjimo ant stogo. Kad patektum į
užpakalinę laiptinę, reikia pakilti į ketvirtą aukštą ir pereiti palėpe, kuri užrakinta.
– Puiku, – atsiliepė Haris. – Pasiųsk du vyrus užpakaliniais laiptais aukštyn ir liepk jiems laukti
palėpėje.
– OK.
Su savimi Haris pasiėmė du ką tik atvykusius uniformuotus pareigūnus. Vyresnį ir visai jauną
spuoguotą pasipūtėlį, su kuriais kadaise teko dirbti Skarei. Užuot pasukę į Oseno gatvę, jie perėjo
gatvę ir užėjo į priešais stūksantį daugiabutį.
Du trečiame aukšte gyvenančios Stigsonų šeimos berniukai išpūtę akis spoksojo į uniformuotus
pareigūnus, o tėvas klausėsi Hario paaiškinimo, kodėl kuriam laikui jiems reikia pasinaudoti butu.
Haris nuėjo į svetainę, nuo lango atstūmė sofą ir gerai įsižiūrėjo į butą kitoje gatvės pusėje.
– Svetainėje dega šviesa, – šūktelėjo jis.
– Ten kažkas sėdi, – prabilo vyresnio amžiaus pareigūnas, atsistojęs tiesiai jam už nugaros.
– Girdėjau, kad, sulaukus penkiasdešimties, regėjimas suprastėja trisdešimčia procentų, – atšovė
Haris.
– Nesu aklas. Nugara į mus, ant to didelio krėslo. Gali matyti pakaušio viršų ir ranką ant
alkūnramsčio.
Haris sumirksėjo. Velnias, ar jam jau reikia akinių? Na, jei seniokas sako, kad mato, vadinasi,
mato.
– Tai pasilik čia ir per raciją pranešk, jeigu jis sujudės. Gerai?
– Gerai, – šyptelėjo pareigūnas.
Haris su savimi pasiėmė jauniklį.
– Kas ten sėdi? – garsiai užriko jauniklis, kad perrėktų trepsėjimą, jiems bėgant laiptais žemyn.
– Ar girdėjai apie Sniego Senį?
– O, velnias.
– Tai jau tikrai.
 Jie perbėgo per gatvę iki kito pastato. Ūkvedys, Skarė ir penki uniformuoti policininkai pasiruošę
stovėjo prie durų.
– Rakto nuo buto neturiu, – prisipažino ūkvedys. – Tik nuo šitų durų.
– Puiku, – tarė Haris. – Pirmiausia paskambinsim. O jei neatidarys, išspirsime duris. Visų ginklai
paruošti, kelsime kuo mažiau triukšmo, OK? „Delta“, jūs eisit su manim.
Haris išsitraukė Katrinos „Smith & Wesson“ ir davė ženklą ūkvedžiui; šis pasuko raktą spynoje.
Haris ir du vyrai iš „Deltos“, abu apsiginklavę MP-5, be garso lipo aukštyn, kaskart žengdami per
tris laiptelius.
Sustojo trečiame aukšte prie mėlynų durų be kortelės su vardu. Vienas pareigūnas prikišo ausį prie
durų, atsisuko į Harį ir papurtė galvą. Haris sumažino radijo stotelės garsą ir pakėlė ją prie burnos:
– Alfa... – slapyvardžių Haris nepaskyrė, o vardų neprisiminė, – lango rėmui už sofos. Ar objektas
pajudėjo? Baigiu.
Jis nuspaudė mygtuką, ir pasigirdo tylus traškesys. Tada – balsas:
– Jis vis dar sėdi krėsle.
– Supratau. Mes einam vidun. Baigiu, viskas.
Vienas pareigūnas linktelėjo ir išsitraukė laužtuvą, o kitas kiek pasitraukė ir pasiruošė.
Šią techniką Hariui buvo tekę matyti: vienas išverčia duris, o kitas įsiveržia. Ne dėl to, kad negalėtų
paprasčiausiai išlaužti durų laužtuvu, o todėl, kad verčiant duris dėl trankaus garso, jėgos ir greičio
objektas sustingsta ir devyniais atvejais iš dešimties kaip prisegtas lieka sėdėti ant kėdės, sofos ar
lovos.
Tačiau Haris sulaikydamas iškėlė ranką, nuspaudė durų rankeną ir stumtelėjo.
Matijas nemelavo.
Durys be garso atsivėrė. Haris bedė į save, parodydamas, kad įeis pirmas.
Butas nebuvo įrengtas minimalistiškai, kaip įsivaizdavo Haris.
Minimalistišku jį galėjai pavadinti nebent todėl, kad išvis nieko nebuvo: jokių drabužių
koridoriuje, jokių baldų, jokių paveikslų. Tik plikos sienos, kurios prašėsi naujų tapetų arba naujų
dažų. Atrodė, kad butas jau kurį laiką apleistas.
Svetainės durys buvo praviros, ir pro plyšį Haris pastebėjo alkūnramstį su padėta ranka. Smulkų
riešą su užsegtu laikrodžiu. Jis sulaikė kvėpavimą, žengė du plačius žingsnius, laikydamas revolverį
abiem rankomis ištiesė jį prieš save ir koja stumtelėjo duris.
Pastebėjo, kad kiti du, judantys jo regėjimo lauke, sustingsta.
Tada pasigirdo vos girdimas šnabždesys:
– Jėzau...
Virš krėslo kabėjo didelis įjungtas šviestuvas ir spigino į ten sėdintį ir tiesiai į jį žvelgiantį žmogų.
Ant kaklo mėlynavo smaugimo žymės, veidas buvo blyškus ir dailus, plaukai juodi, o suknelė
dangaus mėlynumo, su smulkiomis gėlytėmis. Ta pati suknelė kaip ir nuotraukoje jo kalendoriuje
virtuvėje. Haris pajuto, kaip širdis krūtinėje sprogsta, o visas kūnas suakmenėja. Mėgino pasijudinti,
bet neįstengė atsiplėšti nuo stiklinių moters akių. Kaltinančių blizgančių akių. Kaltinančių jį, kad nieko
nedarė. Apie tai jis nė nenutuokė, bet jam reikėjo susiprasti, reikėjo suspėti tai sustabdyti, reikėjo ją
išgelbėti.
Ji buvo lygiai tokia pat balta kaip ligoninės lovoje gulinti negyva mama.
– Patikrinkit likusius kambarius, – nurodė Haris kimiu balsu ir nuleido revolverį.
 Jis nedrąsiai žengė prie lavono ir uždėjo ranką moteriai ant riešo. Šis buvo ledinis, be gyvybės
ženklų, kaip marmuras. Vis dėlto Haris girdėjo tiksėjimą, silpną pulsavimą, ir vieną beprotišką
akimirką pamanė, kad ji tik nugrimuota taip, kad atrodytų negyva. Tada nuleido akis ir pamatė, kad
tiksi laikrodis.
– Čia nieko daugiau nėra, – išgirdo jis vieną pareigūną sau už nugaros. Ir kostelėjimas. – Ar žinai,
kas ji tokia?
– Taip, – atsakė Haris ir pirštu perbraukė laikrodžio ciferblatą. To paties laikrodžio, kurį prieš
kelias valandas laikė savo delne. Laikrodžio, kuris gulėjo jo miegamajame. Kurį padėjo į paukščių
lesyklą, nes Rakelės vaikinas ketino šįvakar eiti su ja į miestą. Šventiškai praleisti vakaro. Atšvęsti,
kad nuo šiol juodu bus kaip vienas.
Haris vėl pažvelgė į akis. Jos kaltinančias akis.
Taip, pagalvojo jis. Visi kaltinimai pagrįsti.
*
Skarė užėjo į butą. Stabtelėjo Hariui už nugaros, jam per petį įsispoksojo į mirusią moterį
svetainėje ant kėdės. Šalia jo stovėjo du „Deltos“ pareigūnai.
– Pasmaugta? – pasiteiravo jis.
Haris nei atsakė, nei pasijudino. Viena dangaus mėlynumo suknelės petnešėlė buvo nuslinkusi nuo
peties.
– Žiemą neįprasta nešioti vasarinių suknelių, – leptelėjo Skarė, jausdamas būtinybę ką nors
pasakyti.
– Ji dažnai ją nešioja, – atsiliepė Haris tarsi iš kažkur labai toli sklindančiu balsu.
– Kas ta ji?
– Rakelė.
Pareigūnas krūptelėjo. Jis matydavo Hario buvusią merginą, kai šioji dirbo policijoje.
– Ar tai... ar... ar tai Rakelė? Bet...
– Tai jos suknelė, – atsakė Haris. – Ir jos laikrodis. Jis aprengė ją kaip Rakelę. Bet čia pasodinta
moteris yra Birtė Beker.
Skarė tylomis spoksojo į negyvą kūną. Šis nebuvo panašus į jo kada nors matytus palaikus, buvo
baltas kaip kreida, tarsi išpūstas.
– Eime su manimi, – paragino Haris, atsisukęs į du pareigūnus iš „Deltos“, o tada kreipėsi į Skarę:
– Lik čia ir užplombuok butą. Paskambink grupei prie Trivano bokšto ir pranešk, kad laukia naujas
darbas.
– O kur tu?
– Į šokius, – atsakė Haris.
Trims žmonėms pasileidus laiptais žemyn, bute įsivyravo tyla. Bet po kelių sekundžių Skarė
išgirdo užvedamą automobilį ir Vogto gatvėje ant asfalto cypiančias padangas.
*
Ant kelio atsispindėjo mėlyni švyturėliai. Haris sėdėjo keleivio sėdynėje ir klausėsi, kaip jam
surinkus numerį pypsi šaukiamieji telefono signalai. Pakabintos ant veidrodėlio dvi bikiniais
pasidabinusios žaislinės moteriškaitės šoko pagal įnirtingą sirenų kauksmą, o policijos automobilis
kaip pamišęs nardė tarp kitų automobilių Trečiajame žiede.
„Būk gera, – maldavo jis mintyse. – Būk gera, pakelk ragelį, Rakele.“
 Tada žvilgtelėjo į metalines šokėjas po veidrodėliu ir pagalvojo, kad jis visai toks pats, kaip ir jos.
Nevalingai šoka pagal kito dūdelę kaip komiška farso figūra, visada pora žingsnių atsiliekanti nuo
įvykių. Visada pakniopstom atlekianti ir pro duris įpuolanti šiek tiek per vėlai, sutinkama žiūrovų
juoko.
Hariui trūko kantrybė.
– Velnias, velnias! – suriko jis ir sviedė mobilųjį į priekinį stiklą. Telefonas nušliuožė prietaisų
skydu ir nukrito ant guminio kilimėlio. Vairuojantis pareigūnas dirstelėjo į užpakalinio vaizdo
veidrodėlį ir persimetė žvilgsniais su kolega.
– Išjunk sirenas, – tarė Haris.
Stojo tyla.
Dabar Haris atkreipė dėmesį į garsą nuo kilimėlio. Pačiupo telefoną.
– Alio! – sušuko jis. – Alio! Rakele, ar tu namie?
– Žinoma, juk skambini į laidinį telefoną, – pasigirdo jos balsas. Lipšnus, ramus ir jukus. – Ar kas
negerai?
– Ar Olegas irgi namie?
– Taip, – patvirtino ji. – Sėdi virtuvėje ir vakarieniauja. Laukiame Matijo. Hari, kas yra?
– Gerai manęs paklausyk, Rakele. Ar girdi?
– Tu mane gąsdini, Hari. Kas yra?
– Pritvirtink apsauginę durų grandinėlę.
– Kodėl? Jos užrakintos ir...
– Pritvirtink durų grandinėlę, Rakele! – suriaumojo Haris.
– Gerai, gerai!
Jis girdėjo, kaip moteris kažką pasako berniukui, čiūžteli kėdė, pasigirsta kojų trepsėjimas. Kai vėl
suskambo jos balsas, jame buvo jausti lengvas virpulys.
– Dabar papasakok man, kas dedasi, Hari.
– Tuojau. Pirmiausia turi man pažadėti, kad jokiais būdais neįsileisi Matijo į namus.
– Matijo? Hari, ar tu girtas? Tu neturi teisės...
– Matijas yra pavojingas, Rakele. Dabar sėdžiu policijos automobilyje su kitais dviem pareigūnais.
Vykstame pas tave. Daugiau paaiškinsiu vėliau, bet pirmiausia noriu, kad pažvelgtum pro langą. Ar ką
nors matai?
Jis girdėjo, kad moteris delsia. Bet daugiau nieko nesakė, tik laukė. Staiga jį apėmė tikrumas, kad ji
pasitiki juo, kad juo tiki, kad niekada nebuvo kitaip. Jie važiavo link Naujojo Slėnio tunelio. Pakelėje
sniegas buvo nugulęs kaip pilkšvas vilnos sluoksnis. Tada vėl pasigirdo jos balsas.
– Nieko nematau. Bet nežinau, ko man dairytis.
– Tai nematai sniego senio? – tyliai paklausė Haris.
Iš tylos jis suprato, kad jai tuojau nušvis akys.
– Hari, pasakyk, kad visa tai nevyksta, – sušnabždėjo ji. – Pasakyk, kad tai tėra sapnas.
Jis užmerkė akis ir pasvarstė, ar ji galėtų būti teisi. Prieš akis pamatė ant kėdės pasodintą Birtę
Beker. Žinoma, kad tai sapnas.
– Laikrodį aš padėjau į paukščių lesyklą, – tarė jis.
– Bet jo ten nebuvo, jis... – pradėjo ji, susilaikė ir sudejavo: – O Dieve!
 35 skyrius
Dvidešimt pirma diena. Pabaisa
Iš virtuvės Rakelė matė tris puses, iš kurių kas nors galėtų artintis prie namo. Už pastato buvo
nedidelis, bet status akmenynas, kuriuo neįmanoma paeiti, ypač dabar, kai pasnigo. Ji vaikštinėjo nuo
lango prie lango. Žvelgė į tolį ir tikrino, ar langai tikrai gerai uždaryti. Kai po karo jos tėvas statė šį
namą, langus su geležinėmis grotelėmis įtaisė gana aukštai. Rakelė žinojo, kad tai susiję su karu ir
rusu, kuris vieną naktį įslinko į jų bunkerį netoli Leningrado ir sušaudė visus jo miegančius bičiulius.
Išskyrus jį patį, miegantį prie pat įėjimo. Jis buvo toks pavargęs, kad nubudo tik suveikus aliarmui ir
pamatė, kad visa jo antklodė nusėta tuščiomis gilzėmis. Jis amžinai sakydavo, kad tai buvo paskutinė
naktis jo gyvenime, kai išties išsimiegojo. Bet Rakelė visada nekentė tų grotelių. Iki dabar.
– Ar galiu eiti į savo kambarį? – paklausė Olegas ir įspyrė į didelio virtuvinio stalo koją.
– Ne, – atsakė Rakelė. – Privalai būti čia.
– Ką Matijas iškrėtė?
– Haris viską paaiškins, kai atvažiuos. Ar tikrai gerai pritvirtinai durų grandinėlę?
– Taip, mama. Norėčiau, kad tėtis būtų čia.
– Tėtis? – ji negirdėjo, kad berniukas kada būtų vartojęs šį žodį. Taip vadino tik Harį, bet tai buvo
prieš daugelį metų. – Tėtis? Ar turi galvoje tėvą Rusijoje?
– Jis nėra tėtis.
Berniukas pasakė tai su tokiu įsitikinimu, kad ją nukrėtė šiurpas.
– Rūsio durys! – sušuko ji.
– Ką?
– Matijas turi raktą ir nuo rūsio durų. Ką darysime?
– Paprasta, – atsiliepė Olegas ir ištuštino stiklinę su vandeniu, – viduje po rankena reikia pakišti
vieną sodo kėdę. Jų dydis puikiai tinka, nelieka jokių galimybių įsigauti vidun.
– Ar bandei? – paklausė ji nustebusi.
– Kai žaidėme kaubojus, Haris kartą taip padarė.
– Pasėdėk čia, – tarė ji ir pasuko į koridorių, link durų į rūsį.
– Palauk.
Ji sustojo.
– Aš mačiau, kaip jis tą darė, – tarė jau atsistojęs Olegas. – Mama, lik čia.
Ji pažvelgė į berniuką. Dieve, kaip jis išaugo per pastaruosius metus, greitai ją praaugs. Ir iš tamsių
jo akių jau traukėsi vaikiškumas, užleisdamas vietą jaunatviškam nepaklusnumui, kuris, kaip įžvelgė
Rakelė, vėliau peraugs į suaugusiojo užsispyrimą.
Ji delsė.
– Leisk man tai padaryti, – tarė jis.
Jo balse buvo girdėti maldavimas. Ir ji žinojo, kad berniukui tai svarbu, kad tai labai daug reiškia,
kad kalbama apie daug dalykų. Apie sukilimą prieš vaikišką baimę. Apie suaugusiųjų ritualus. Apie
bandymą tapti panašiam į tėvą. Kad ir ką Olegas juo laikytų.
– Paskubėk, – sušnabždėjo ji.
Olegas nubėgo.
 Rakelė atsistojo prie lango ir stebeilijo. Klausėsi automobilio, įsukančio į privažiavimo keliuką.
Meldė Dievo, kad tai būtų Haris, kad jis būtų atvykęs pirmas. Galvojo, kaip visur tylu. Ir nenutuokė,
kaip šovė kita mintis: „Kaip tylu turėtų būti?“
Bet tada ji visgi išgirdo garsą. Tylų garsą. Pirmiausia pamanė, kad šis sklinda iš lauko. Paskui
suvokė, kad pasiekia ją iš užnugario. Apsisuko. Nieko nepamatė, tik tuščią virtuvę. Bet štai, garsas
pasikartojo. Tarsi sunkus laikrodžio rodyklės džergžtelėjimas. Arba į stalą barbenantis pirštas. Stalas.
Ji įsistebeilijo. Štai iš kur sklinda garsas. Ir tada pamatė. Ant stalo kaptelėjo lašas. Ji lėtai pakėlė akis į
lubas. Baltų plokščių viduryje tvenkėsi tamsus ratilas. Ir nuo to ratilo vidurio kabėjo blizgantis lašas.
Tada atitrūko ir pliumptelėjo ant stalo. Rakelė matė, kaip tai vyksta, visgi garsas privertė ją krūptelėti,
tarsi gavus nelauktą antausį.
Dieve, greičiausiai teka iš vonios kambario! Ar ji tikrai pamiršo užsukti vandenį duše? Parėjusi
namo nebuvo užlipusi į antrą aukštą, iškart ėmė ruošti pietus, tad greičiausiai vanduo teka nuo ryto. Ir,
žinoma, tai turėjo nutikti būtent dabar, užvirus visai šitai košei.
Ji išėjo į koridorių, nuskubėjo laiptais aukštyn ir pasuko į vonios kambarį. Dušo nesigirdėjo. Ji
atidarė duris. Grindys sausos. Vanduo niekur nebėga. Rakelė uždarė duris ir keletą sekundžių
pastovėjo. Nužvelgė miegamojo duris šalimais. Lėtai pasuko link jų. Uždėjo delną ant rankenos.
Delsė. Dar kartą pasiklausė, tikėdamasi automobilio. Tada atidarė. Liko stovėti ir spoksojo į kambarį.
Norėjo rėkti. Bet instinktyviai žinojo, kad triukšmauti negalima, kad turi likti tyli. Visiškai tyli.
*
– Velnias, velnias! – užriko Haris ir kumščiu tvojo į prietaisų skydelį, kad šis net sudrebėjo. – Kas
dedasi?
Tunelyje automobilis užstrigo spūstyje. Transportas stovėjo jau ištisas dvi minutes.
Tą pačią sekundę per policijos radiją pasigirdo atsakymas:
– Prie Trečiojo žiedo, prie išvažiavimo iš vakarinio tunelio, Tasene, įvyko avarija. Vilkikas jau
pakeliui.
Pagautas impulso Haris pagriebė mikrofoną.
– Ar vairuotojai žinomi?
– Tik tiek, kad tai du lengvieji automobiliai su vasarinėmis padangomis, – per radiją lakoniškai
atsakė nosinis balsas.
– Sniegas lapkritį visada sukelia suirutę, – tarstelėjo pareigūnas nuo galinės sėdynės.
Haris neatsakė, tik pirštais barbeno į prietaisų skydelį. Svarstė, kokių dar yra galimybių. Priešais
juos ir už jų driekėsi automobilių eilė, visi mėlyni švyturėliai ir visos sirenos pasaulyje nebūtų jų iš
čia išjudinę. Jis galėtų iššokti ir bėgti iki tunelio galo, tada per radiją pasikviesti patruliuojantį
automobilį, kad jį paimtų, bet iki ten buvo beveik du kilometrai.
Automobilyje stojo visiška tyla, girdėjosi tik tylus laisva pavara stovinčių automobilių ūžimas.
Furgonas priešais juos pasistūmėjo vienu metru į priekį, ir pareigūnas pavažiavo iš paskos.
Nepristabdė, kol beveik neprisilietė buferio priešais, tarsi baimintųsi, kad bet kas, išskyrus agresyvų
vairavimą, gali išprovokuoti dar vieną inspektoriaus išpuolį. Nuo staigaus stabdymo bikiniais
pasidabinusios metalinės moteriškaitės linksmai subarškėjo po to stojusioje tyloje.
Haris vėl pagalvojo apie Joną. Kodėl? Kodėl pagalvojo apie Joną, telefonu kalbėdamas su Matiju?
Tai buvo susiję su garsu. Fonu.
Jis spoksojo į dvi šokėjas po veidrodėliu. Ir tada praregėjo.
Jau žinojo, kodėl pagalvojo apie Joną. Atpažino, kas tai per garsas. Taip pat žinojo, kad negalima
prarasti nė sekundės. Arba – šią mintį jis bandė nustumti šalin – kad jau nebereikia skubėti. Kad jau
per vėlu.
*
Olegas skubiai žingsniavo tamsiu rūsio koridoriumi, nesidairydamas nei į kairę, nei į dešinę, kur,
žinojo, iš mūrinių sienų prasimušusi druska išpaišė baltus vaiduoklius. Jis mėgino sutelkti dėmesį į
tai, ką jam reikia padaryti, ir daugiau apie nieką negalvoti. Neįsileisti jokių blogų minčių. Taip
sakydavo Haris. Kad galima nugalėti vieninteles egzistuojančias pabaisas – tas, kurios lindi tavo
galvoje. Bet reikia paplušėti. Reikia kuo dažniau su jomis susidurti ir susiremti. Mažyčiuose
mūšiuose, kuriuos įstengi laimėti. Tada grįžti į savo būstą, išsilaižyti žaizdas ir mėginti vėl. Jis taip ir
darė: rūsyje ne kartą buvo vienas. Jam reikėdavo čionai nusileisti, kad jo pačiūžos būtų laikomos
šaltai.
Olegas pačiupo sodo kėdę ir ėmė vilkti ją paskui save, kad garsas išsklaidytų tylą. Patikrino, ar
rūsio durys tikrai užrakintos. Tada stumtelėjo kėdę po rankena ir patikrino, ar ši tikrai nesileidžia
palenkiama. Štai. Jis sustingo. Ar išgirdo garsą? Jis pažvelgė pro mažą langelį rūsio duryse. Ir
nebegalėjo sulaikyti minčių – šios pasipylė kaip potvynis. Ten kažkas stovėjo. Berniukas panoro
mauti iš ten, bet prisivertė likti vietoje. Kovai su vienomis mintimis pasitelkė kitas. „Aš esu viduje, –
pasakė pats sau. – Čia esu toks pats saugus kaip ir ten, viršuje.“ Jis įkvėpė, juto, kaip širdis
nesuvaldomai dunksi krūtinėje lyg žemo diapazono būgnas. Tada prisilenkė prie langelio. Ir susidūrė
su savo veido atspindžiu. Bet kiek aukščiau pamatė ir kitą veidą – iškreiptą fizionomiją, kuri buvo ne
jo. Ir rankas – keliamus pabaisos delnus. Apimtas siaubo Olegas žengė atatupstas. Į kažką atsitrenkė ir
pajuto, kaip jam užspaudžia veidą ir burną. Surikti nebevaliojo. Nors norėjo klykti visa gerkle.
Troško išrėkti, kad visa tai lindi ne jo galvoje. Štai, pabaisa, pabaisa viduje. Ir jiems visiems gresia
mirtis.
*
– Jis įsigavo vidun, – tarė Haris.
Jam spaudžiant numerio pakartotinio rinkimo mygtuką, abu pareigūnai sužiuro į jį nesuprasdami.
– Maniau, kad tai kažkokia japoniška melodija, bet ten skambėjo metaliniai vėjo varpeliai. Tokie,
kokius savo kambaryje turi Jonas. Tokie kabo ir pas Olegą. Matijas ten lindėjo visą laiką. Jis juk ir
pats taip sakė, ar ne?
– Ką turi galvoje? – išdrįso paklausti ant galinės sėdynės įsitaisęs pareigūnas.
– Jis sakė, kad yra namie. O dabar tai juk namas Holmenkoleno kelyje, žinoma. Netgi pasakė, kad
jau ruošiasi leistis pas Rakelę su Olegu. Turėjau susiprasti. Pagaliau juk Holmenkolenas yra aukščiau
už Tošhuvą. Jis buvo antrame aukšte Holmenkoleno kelyje. Ketino leistis žemyn. Nedelsdami turime
išvesti juos iš namo. Dėl Dievo, atsiliepk!
– Gal jos nėra prie...
– Name yra keturi telefonai. Jis ką tik nutraukė laidus. Man reikia tuoj pat ten patekti.
– Išsiųsime dar vieną patrulių automobilį, – ramino vairuotojas.
– Ne! – užginčijo Haris. – Vis tiek jau per vėlu, jis pričiupo juos. Ir vienintelė likusi galimybė yra
paskutinis pėstininkas. Aš.
– Tu?
– Taip. Tai, kad esu įtrauktas į jo planą.
– Turi omeny nesi įtrauktas?
– Ne. Esu. Jis laukia manęs.
 Abu policininkai susižvalgė ir išgirdo, kaip kelią pro sustingusius automobilius skinasi
motociklas.
– Manai, kad jis tą ir daro?
– Taip, – atsakė Haris, dirstelėjo į šoninio vaizdo veidrodėlį ir pastebėjo motociklą. Ir pamanė, kad
tai vienintelis atsakymas, kurį jis gali suteikti. Vienintelis atsakymas, paliekantis nors kiek vilties.
*
Olegas priešinosi kaip įmanydamas, bet, prie gerklės pajutęs šaltą plieną, sustingo geležiniuose
pabaisos gniaužtuose.
– Tai skalpelis, Olegai, – prabilo pabaisa Matijo balsu. – Juo mes pjaustome žmones. Nepatikėtum,
kaip lengvai mums tai pavyksta.
Tada pabaisa liepė jam išsižioti, į gerklę subruko purviną skurlį ir įsakė atsigulti ant pilvo, rankas
sudėjus už nugaros. Olegas pakluso ne iš karto, plienas įsirėžė jam už ausies, ir jis pajuto, kaip
karštas kraujas pasrūva petimi ir žemyn vidine marškinėlių puse. Jis atsigulė kniūbsčias ant šaltų kaip
ledas cementinių grindų, o pabaisa atsisėdo ant jo. Berniukui prie veido bumbtelėjo raudona dėžė. Jis
perskaitė etiketę. Plastikiniai dirželiai. Juostelės, tam tikri ploni tvirtinimai, kuriuos matai apsuktus
aplink kabelius arba ant žaislų pakuočių. Itin erzinantys, kadangi juos galima tik užveržti, o ne
atpalaiduoti, ir neįmanoma nutraukti, kad ir kokie ploni būtų. Berniukas pajuto, kaip aštrus plastikas
įsirėžia į odą apie riešus ir kulkšnis.
Kai Olegą kilstelėjo ir vėl paleido, jis šlumštelėjo ir nebespėjo pagalvoti apie skausmą, nes
nusileido minkštai ir su traškesiu. Jis pakėlė akis. Gulėjo ant nugaros, šaldiklyje, jautė, kaip ledo
gabalėliai, nubirę nuo sienelių, degina dilbių ir veido odą. Prie jo, kiek pakreipęs galvą, stovėjo
pabaisa.
– Viso gero, – tarė jis. – Netrukus susimatysime anapus.
Dangtis užsidarė, ir stojo aklina tamsa. Olegas girdėjo, kaip spynoje trakšteli raktas ir nutolsta
skubūs žingsniai. Jis pamėgino kilstelėti liežuvį, pabandė įremti jį į skarmalo kraštą, pamėgino
išstumti jį lauk. Jam reikėjo įkvėpti. Jam trūko oro.
*
Rakelė sulaikė kvėpavimą. Ji stovėjo tarpduryje ir suvokė, kad tai, į ką žiūri, yra beprotybė. Tokia
beprotybė, nuo kurios šiurpsta oda, atvimpa žandikaulis, išsiplečia akys.
Lova ir kiti baldai buvo pristumti prie sienų, o ant parketo telkšojo beveik nepastebimas vandens
klanas, suraibuliuojantis tik nukritus dar vienam lašui. Bet Rakelė to nematė – vienintelis jos regimas
dalykas buvo milžiniškas sniego senis, užimantis visą kambario vidurį.
Ant galvos su išsiviepusiu veidu užmaukšlinta kepurė kone siekė lubas.
Pagaliau, jai vėl įkvėpus oro, deguonis plūstelėjo į smegenis ir ji pajuto drėgnos vilnos ir
permirkusio medžio kvapą, išgirdo tirpsmo vandens tekšėjimą. Nuo sniego plito šalčio banga, bet
oda jai pašiurpo ne nuo to. Šiurpulys nusirito nuo jai už nugaros stovinčio vyro kūno šilumos.
– Argi ne gražu? – pasidomėjo Matijas. – Sukūriau jį būtent tau.
– Matijau...
– Ša, – tarsi norėdamas apsaugoti, jis ranka suėmė ją už kaklo. Ji nuleido akis. Rankoje buvo
skalpelis. – Geriau nekalbėkime, mieloji. Reikia tiek daug nuveikti, o laiko liko tiek mažai.
– Kodėl? Kodėl?
– Tai mūsų diena, Rakele. Visas likęs gyvenimas – neapsakomai trumpas. Verčiau švęskime, o ne
aiškinkimės. Būk gera, sudėk rankas už nugaros.
 Rakelė padarė, kaip liepiama. Ji negirdėjo Olego lipant viršun iš rūsio. Gal jis vis dar ten, gal jam
pavyktų pasprukti, jei tik ji sulaikytų Matiją.
– Aš noriu žinoti, – tarė ji ir girdėjo, kaip balso stygas virpina ašaros.
– Nes tu esi kekšė.
Ji pajuto, kaip kažkas plono ir kieto suveržia riešus. Prie kaklo jautė jo šiltą kvėpavimą. Lūpas.
Tada – liežuvį. Ji sukando dantis, žinojo, kad jei pratrūks rėkti, jis gali sustoti, o ji norėjo, kad jis
tęstų, užtruktų. Jo liežuvis mikliai vinguriavo link ausies. Švelnus krimstelėjimas.
– O kekšės mergvaikis riogso šaldiklyje, – sušnabždėjo jis.
– Olegas? – paklausė ji ir pajuto, kad nebetenka savitvardos.
– Atsipalaiduok, brangioji, iš šalčio jis nenumirs.
– Ne... nenumirs?
– Dar prieš kūnui sušąlant mergvaikis uždus. Tai paprasta matematika.
– Matema...
– Senų seniausiai tai apskaičiavau. Aš viską apskaičiavau.
*
Gaubiamas Holmenkoleną užliejusios tamsos, darydamas staigius posūkius stačiais vingiuotais
keliukais kilo motociklas. Tarp namų sklido burzgimas, o pastebėję motociklą žmonės pagalvodavo,
kad taip važiuoti per pliurzę yra beprotybė ir kad iš vairuotojo reikėtų atimti motociklo registravimo
pažymėjimą. Bet tokio pažymėjimo tas vairuotojas neturėjo.
Kildamas link tamsaus medinio namo Haris padidino greitį, tačiau, staigiai pasukus, ratai persisuko
ant šviežio sniego ir policininkas pajuto, kaip greitis krinta. Jis nemėgino suvaldyti motociklo, bet
atsispyrė ir nušoko, o motociklas nuriedėjo nuo šlaito, prasiveržė pro kelias baltosios eglės šakas,
tada įsirėžė į medžio kamieną, sustojo, nuvirto ant šono ir, spjaudamas sniegą iš po užpakalinio rato,
išleido paskutinį kvapą.
Tuo metu Haris jau buvo užbėgęs pusę laiptų.
Pėdsakų sniege nesimatė: nei vedančių link namo, nei laukan. Traukdamas revolverį jis paspyrė
duris.
Atrakintos. Kaip ir žadėta.
Jis įslinko į koridorių ir iškart pastebėjo, kad rūsio durys atlapotos.
Haris sustojo ir įsiklausė. Ausys sugavo garsą, kažkokį barbenimą. Rodės, kad jis sklinda iš
virtuvės. Haris delsė. Tada nusprendė leistis į rūsį.
Atstatęs revolverį į priekį, jis nulipo laiptais. Įtempęs klausą stabtelėjo prie laiptų ir leido akims
apsiprasti su prieblanda. Jį apėmė jausmas, kad visa patalpa laiko užgniaužusi kvapą. Akys užkliuvo
už sodo kėdės po durų rankena. Olegas. Žvilgsnis keliavo toliau. Apsisprendęs grįžti viršun pastebėjo
tamsią dėmę ant betoninių grindų prie šaldiklio. Vanduo? Jis žengė arčiau. Skystis turėjo ištekėti iš po
šaldiklio apačios. Haris neleido mintims skrieti ta linkme, kuria jos nevalingai pakrypo, ir trūktelėjo
dangtį. Užrakinta. Raktas kyšojo spynelėje, bet paprastai Rakelė šaldiklio nerakindavo. Jau išniro
vaizdiniai iš Finojaus salos, bet jis skubiai pasuko raktelį ir pakėlė dangtį.
Tamsioje dauboje Haris suspėjo pamatyti metalo blykstelėjimą, ir tada deginantis skausmas veide
privertė jį atšokti. Peilis? Jis nugriuvo aukštielninkas tarp dviejų pintinių su nešvariais skalbiniais, o
mikli ir lanksti figūrėlė jau buvo iššokusi iš šaldiklio ir stovėjo prie jo.
– Policija! – suriko Haris ir skubiai kilstelėjo ginklą. – Nė iš vietos!
 Figūrėlė, iškėlusi ranką virš galvos, sustingo.
– H... Hari?
– Olegai?
Haris nuleido revolverį ir pamatė, ką berniukas laiko rankoje. Pačiūžą.
– A... aš maniau, kad sugrįžo Matijas, – šnibždėjo berniukas.
Haris atsistojo.
– Ar dabar Matijas yra čia?
– Nežinau. Jis pasakė, kad greitai susimatysime, tad aš maniau...
– Iš kur gavai pačiūžą? – Haris jautė metališką kraujo skonį burnoje, o skruoste pirštais užčiuopė
pjūvį, iš kurio sruveno kraujas.
– Gulėjo šaldiklyje, – Olegas kreivai šyptelėjo. – Kilo tiek erzelio, kad laikau jas lauke ant laiptų,
todėl padėjau jas po žirneliais, kad nepastebėtų mama. Mes gi jų niekada nevalgom, – jis sekė paskui
Harį, jau kopiantį laiptais. – Laimei, pagalandau ašmenis, tad galėjau nusipjauti juosteles nuo riešų.
Spynos neįveikiau, bet sugebėjau pramušti porą skylių plokštėje, kad gaučiau oro. Taip pat sukūliau
lemputę, kad, jam atidarius, nepasklistų šviesa.
– O tavo kūno šiluma ištirpdė sniegą, ir šis ištekėjo pro skyles, – pridūrė Haris.
Jiems atėjus į koridorių, Haris nusitempė Olegą prie pagrindinio įėjimo, atidarė duris ir mostelėjo:
– Matai šviesą pas kaimynus? Bėk pas juos ir pabūk ten, kol ateisiu ir tave pasiimsiu. OK?
– Ne! – tvirtai pareiškė Olegas. – Mama...
– Paklausyk! Geriausias dalykas, kurį dabar gali padaryti dėl mamos – tai iš čia išsinešdinti.
– Noriu ją rasti!
Haris sugriebė Olegą už pečių ir taip suspaudė, kad berniukui į akis plūstelėjo skausmo ašaros.
– Kai sakau bėgti – bėk, nelaimingas mulki!
Jis pasakė tai tyliai, bet su tokiu užslopintu įsiūčiu, kad Olegas sutrikęs sumirksėjo, o nuo
blakstienų nuriedėjusi ašara kaptelėjo ant skruosto. Tada berniukas apsisuko ant kulnų, išbėgo pro
duris ir leidosi praryjamas tamsos ir krintančio sniego.
Haris griebė radijo stotelę ir paspaudė pokalbio mygtuką:
– Čia Haris, ar jūs dar toli?
– Mes prie stadiono, baigiu.
Haris pažino balsą. Gunaras Hagenas.
– Aš viduje, – tarė Haris. – Privažiuokit prie namo, bet neikit vidun, kol nepasakysiu, baigiu.
– Supratau.
– Baigiu, viskas.
Haris įsiklausė į garsą, vis dar sklindantį iš virtuvės. Stabtelėjo ant slenksčio ir pažvelgė į ploną nuo
lubų čiurlenančią vandens srovelę. Atšokęs gipsas vandens buvo nudažytas pilkai, nuo jo tekėjo ant
virtuvės stalo.
Žengęs keturis plačius žingsnius, Haris užkopė į antrą aukštą. Nustypčiojo iki miegamojo durų.
Nurijo. Patyrinėjo durų rankeną. Tolumoje girdėjo besiartinančias policijos sirenas. Tyliai
tekšėdamas ant parketu išklotų grindų iš perpjauto skruosto kapsėjo kraujas.
Jau pajuto spaudimą smilkiniuose: viskas pasibaigs čia. Buvo tam tikros logikos. Kiek kartų jis
šitaip stovėjo prie šių durų prieblandoje, po nakties, kurią jai buvo pažadėjęs praleisti kartu, stovėjo
čia, graužiamas sąžinės, žinodamas, kad ji guli ten ir miega. Atsargiai nuspausdavo šią durų rankeną,
kuri, žinojo, pusiaukelėje sugirgžda. O Rakelė nubusdavo, pažvelgdavo į jį mieguistomis akimis,
bandydama nubausti jį savo veriančiu žvilgsniu, tada jis palįsdavo po antklode, prislinkdavo prie jos
ir jausdavo, kaip jos pasipriešinimo kupina įtampa atsileidžia. Ir ji suniurzgėdavo iš malonumo, bet
ne iš neapsakomo malonumo. Jis glostydavo ją toliau, bučiuodavo ir kramsnodavo, tarnaudavo jai
tol, kol ji liaudavosi būti miegančiąja gražuole, imdavo murkti ir dejuoti – palaidūniškai ir kartu
droviai.
Haris sugriebė durų rankeną, pajuto, kaip ranka atpažįsta šią kiek kampuotą glotnią formą. Ją
palenkė. Neapsakomai atsargiai. Tikėjosi pažįstamo girgždesio. Bet šis nepasigirdo. Kažkas kitaip.
Rankena priešinosi. Ar kažkas priveržė spyruokles? Jis atsargiai paleido rankeną. Pasilenkė prie
rakto skylutės ir dirstelėjo. Tamsu. Rakto skylutė buvo užkišta.
– Rakele! – suriko jis. – Ar tu čia?
Jokio atsakymo. Haris prikišo ausį prie durų. Jam pasirodė, kad girdi brėžimo garsą, bet nebuvo
tikras. Vėl suėmė rankeną. Nesiryžo. Apsigalvojo, paleido ir nuskubėjo į vonios kambarį greta. Ten
atidarė langelį, aukštielninkas prasispraudė pro jį visu kūnu ir persisvėrė. Pro juodas miegamojo
langų grotas sklido šviesa. Haris įsirėmė kulnais į lango rėmo vidinę pusę, įtempė kojų raumenis,
išsitiesė ir, prisiplojęs prie namo sienos, pasisuko. Pirštai veltui mėgino užsikabinti už plyšių tarp
šiurkščių sienojų, o veidas pasidengė sniegu; šis, susimaišęs su iš skruosto srovenančiu krauju,
pradėjo tirpti. Haris panaudojo daugiau jėgos, rėmas taip smarkiai įsirėžė jam į kojas, jog apėmė
jausmas, kad tuojau perlūš kaulai. Rankos slinko siena kaip pabaidyti penkiakojai vorai. Pilvo
raumenis surakino skausmas. Bet atstumas per didelis, nieko neišeis. Jis pažvelgė žemėn: žinojo, kad
po plonu sniego sluoksniu yra asfaltas.
Pirštų galiukais pajuto kažką šalto. Labiausiai atsikišusi šoninė geležinė grotelė.
Apėmė metalą dviem pirštais. Trim. Paskui – kita ranka. Skaudančias kojas atitraukė nuo rėmo,
patabalavo ir pasiskubino batų padus įremti į sieną, kad mažiau svorio tektų rankoms. Pagaliau galėjo
išvysti miegamąjį. Ir išvydo. Smegenys nenorėjo priimti šio vaizdo, bet kartu suvokė, ką regi: tobulą
meno kūrinį, kurio štrichus jau teko matyti.
Rakelės akys buvo išsiplėtusios ir tamsios. Ji buvo apvilkta suknele. Tamsiai raudona. Kaip
„Campari“. Ji buvo Košenilė. Galva ištiesta link lubų, tarsi moteris stovėtų prie tvoros ir mėgintų
pažiūrėti, kas anapus, ir tokia poza ji pažvelgė žemyn į Harį. Pečiai atlošti, rankos paslėptos. Haris
numanė, kad jos surištos už nugaros. Skruostai išsipūtę, tarsi burnon būtų sugrūsta kojinė ar koks
skurlis. Rakelė sėdėjo ant milžiniško sniego senio. Nuogos kojos buvo sukryžiuotos sniego seniui ant
krūtinės, ir Haris matė, kaip virpa įtempti kojų raumenys. Jai negalima nukristi. Negalima. Mat jos
kaklą juosė ne pilka negyva plieno viela kaip Elės Kvalės atveju, bet žaižaruojantis baltas apskritimas,
primenantis absurdišką seną dantų pastos reklamą, žadančią pasitikėjimo, sėkmės, meilės ir laimingo
gyvenimo aurą. O nuo juodos elektrinės kilpos rankenos iki kablio lubose Rakelei virš galvos kilo
viela. Toliau ji driekėsi iki kito kambario krašto, kur durys. Rankena. Viela buvo nestora, bet
pakankamai ilga, todėl pradėjęs spausti rankeną Haris ir pajuto tą pasipriešinimą. Jei jis būtų atidaręs
duris, būtų nuspaudęs rankeną ir baltas žaižaruojantis metalas būtų susmigęs jai į gerklę tiesiai po
smakru.
Rakelė žvelgė į Harį nemirksėdama. Jos veido raumenys trūkčiojo iš įsiūčio ir klaikios baimės.
Kilpa buvo per siaura, kad moteris galėtų ištraukti iš jos galvą nesusižeidusi. Ji tik laikė kaklą
įtemptą, kad neprisiliestų prie mirtino įtaiso, beveik vertikaliai žaižaruojančio jai prie kaklo.
Rakelė pažvelgė į Harį, tada žemyn į grindis ir vėl akimis susirado Harį. Ir jis suprato.
Pilkšvi sniego tumulai jau voliojosi grindis semiančiame vandenyje. Sniego senis tirpo. Sparčiai.
 Haris gerai įsispyrė kojomis ir iš visų jėgų pakratė grotas. Šios nė nekrustelėjo, netgi
negirgžtelėjo. Jokių vilčių. Geležis buvo plona, bet gerai pritvirtinta prie medienos.
Žmogaus figūra viduje susiūbavo.
– Laikykis! – suriko Haris. – Tuoj ateinu!
Melas. Jam nepavyktų palenkti šių grotų net ir su laužtuvu. O laiko jas pjaustyti nebuvo. Velniai
rautų jos tėvą, išprotėjusį nelaimėlį! Hariui sopėjo rankas. Jis išgirdo, kaip pirmasis automobilis
kaukdamas įsuka į privažiavimo keliuką. Atsigręžė. Tai buvo „Land Rover“ – vienas iš „Deltos“
specialiųjų automobilių, didelis šarvuotas žvėris. Iš keleivio sėdynės iššoko žalia kamufliažine
uniforma vilkintis žmogus, prisiglaudė už automobilio ir pakėlė nešiojamąją radijo stotelę. Hario
radijo stotelėje sutraškėjo.
– Ei! – suriko Haris.
Vyras sutrikęs apsidairė.
– Viršuje, šefe.
Prie namo privažiavus patrulių automobiliui su mėlynais žiburėliais, už automobilio stovintis
Gunaras Hagenas išsitiesė.
– Ar šturmuoti namą? – sušuko Hagenas.
– Ne! – suriko Haris. – Jis ją supančiojo. Tiesiog...
– Tiesiog?
Haris pakėlė akis, įsispoksojo. Ne į žemiau plytintį miestą, bet į apšviestą Holmenkoleno slidžių
trampliną kiek arčiau kalno viršūnės.
– Tiesiog ką, Hari?
– Tiesiog palauk.
– Palaukt?
– Man reikia pagalvoti.
Haris priglaudė kaktą prie šaltų grotų, rankas skaudėjo, ir jis sulenkė kelius, kad kuo daugiau kūno
svorio tektų kojoms. Elektrinė kilpa turi turėti išjungimo mygtuką. Turbūt ant plastikinės rankenos.
Jie galėtų išdaužti langą ir įkišti ilgą kartį su pritaisytu veidrodėliu, tada gal galėtų... Bet kaip, po
velnių, jie nuspaus išjungimo mygtuką, visko nesujudindami, ir tada...
Haris nuvijo mintį apie juokingai ploną odos sluoksnį ir minkštuosius audinius, saugančius miego
arteriją. Mėgino galvoti konstruktyviai ir nepasiduoti panikai, kuri atsėlino ir riaumojo jam į ausį,
norėdama užvaldyti padėtį.
Jie galėtų įsigauti pro duris. Jų neatidarę. Tiesiog išpjautų plokštės gabalą. Jiems reikia motorinio
pjūklo. Bet kas tokį turi? Tik visa nelemta Holmenkoleno sritis, pagaliau juk kiekvienas savo sode
turi eglyną.
– Gauk iš kaimynų motorinį pjūklą, – suriaumojo Haris.
Apačioje išgirdo bruzdesį ir žingsnius. Ir tekštelėjimą miegamajame. Hariui apmirė širdis, jis
įsmeigė akis vidun. Nebebuvo visos kairiosios sniego senio dalies. Ji tiesiog atsiknojo ir nuslydo į
vandenį. Lipdinys ruošėsi sugriūti. Haris matė, kaip stengdamasis išlaikyti pusiausvyrą trūkčioja visas
Rakelės kūnas. Kad neprisiliestų prie ašaros formos baltos kartuvių kilpos. Jie niekaip nespės
prisistatyti su motoriniu pjūklu, juolab nespės perpjauti durų.
– Hagenai! – Haris pats girdėjo isteriją savo šaižiame balse. – Patruliai turi virvę. Mesk ją čia, o
„Land Rover“ privarykit prie sienos atbuliniu.
 Haris girdėjo įsiaudrinusius balsus, atbulai važiuojančio „Land Rover“ variklio ūžimą ir atidaromą
bagažinę.
– Gaudyk!
Haris viena ranka paleido grotas ir spėjo laiku atsisukti. Pamatė link jo skriejančią virvę. Čiupo,
sugavo ir stipriai sugniaužė, o dalis virvės nusivyniojo ir nukrito žemėn sunkiai dunkstelėdama.
– Riškite virvę prie kablio.
Žaibo greitumu Haris vyniojo virvę, kol sugriebė jos galą, prie kurio buvo pritvirtintas karabino
kablys. Užmetė kablį ant grotelių sujungimo lango viduryje, ir šis užsifiksavo.
Vėl tekštelėjimas viduje. Jis nepažiūrėjo. Nebuvo prasmės.
– Važiuok! – suriko jis.
Tada abiem rankomis užsikabino už vandens latako krašto, grotomis pasinaudojo kaip laipteliais
ir, risdamasis ant stogo, girdėjo, kaip didėja „Land Rover“ apsukos. Krūtine prisispaudęs prie stogo
čerpių, užmerktomis akimis klausėsi, kaip riaumoja variklis, apsukų skaičius mąžta, o geležinės
grotelės girgžda. Daugiau girgždesio. Dar daugiau. Nagi! Haris žinojo, kad laikas bėga lėčiau, nei jis
mano. Bet vis tiek nepakankamai lėtai. Tada, kai jau tikėjosi išganingo dunkstelėjimo, riaumojimas
staiga išvirto į inkštimą. Velnias! Haris suprato, kad „Land Rover“ padangos beviltiškai kasasi sniege.
Šmėkštelėjo mintis: jis galėtų sukalbėti maldą. Bet žinojo, kad Dievas apsisprendė, kad likimas
nulemtas, kad šį bilietą reikia pirkti juodojoje rinkoje. O be Rakelės jo siela vis tiek nieko verta. Tą
pačią sekundę mintis išnyko, ją pertraukė gumos ir asfalto sąlyčio, mažėjančių apsukų ir vis
didėjančio girgždesio garsai.
Plačios sunkios padangos sukibo su asfaltu.
Staiga pasigirdo driokstelėjimas. Automobilis suriaumojo ir visiškai nutilo. Sekundę stojo mirtina
tyla. Tada – siaubingas trenksmas, pranešantis, kad grotelės nukrito ant automobilio.
Haris atsistojo ant stogo. Stovėjo nugara į kiemą, ant stogo latako krašto, ir jautė, kaip šis pamažu
ima svirti. Tada staigiai pasilenkė, sučiupo lataką abiem rankomis ir atsispyrė. Išsitiesė visu kūnu ir
kaip švytuoklė metėsi link lango. Pakėlė klubus ir ištiesė kojas prieš save. Tą akimirką, kai senas
plonas lango stiklas skambčiodamas pažiro ties jo batų padais, Haris paleido. Ir kelias dešimtąsias
sekundės dalis nenutuokė, kur nusileis: kieme, tarp dantytų stiklo šukių ant lango rėmo, ar
miegamajame.
Kažkas sukniubo, iššoko saugiklis, ir užplūdo tamsa.
Haris sklendė niekam nepriklausančia erdve, nieko nejautė, nieko neprisiminė, buvo niekas.
O vėl apsireiškus šviesai jis galvojo tik apie tai, kad nori sugrįžti ten, kur buvęs. Visame kūne
kibirkščiavo skausmas. Jis gulėjo ant nugaros lediniame vandenyje. Tikriausiai miręs. Policininkas
pakėlė akis į raudonus kaip kraujas apdarus vilkintį angelą, į tamsoje žaižaruojančią jo aureolę.
Pamažu sugrįžo garsai. Brėžimas. Kvėpavimas. Tada jis pamatė iškreiptą veidą, paniką, prasižiojusią
burną, užkimštą geltonu kamuoliuku, sniegu besiropščiančias kojas. Tiesiog norėjo užmerkti akis.
Garsas tarsi tyli aimana. Byrantis drėgnas sniegas.
Vėliau Haris nebegalės gerai atgaminti, kas įvyko. Prisimins tik šleikštulį keliantį kvapą, elektrinei
kilpai pradeginus mėsą kiaurai.
Tą akimirką, kai sukniužo sniego senis, Haris pašoko ant kojų. Rakelė ėmė svirti pirmyn. Haris
pakėlė dešinę ranką, o kairiąja apglėbė moterį per klubus, kad kilstelėtų. Žinojo, kad jau per vėlu.
Mėsa čirškėjo, jo šnerves užpildė salsvas riebalų prisotintas kvapas, o į veidą trykštelėjo kraujas.
Haris pakėlė akis. Jo dešinė ranka nuo moters kaklo skyrė baltai žaižaruojančią kilpą, o ši smigo į jo
pirštų mėsą kaip pjaustyklė į kietai virtą kiaušinį. Kai pereis kiaurai, perrėš jai gerklę. Apėmė
skausmas, pavėluotas ir bukas, iš pradžių prislopintas, o vėliau atkaklus kaip plieninis žadintuvo
plaktukas. Haris stengėsi išsilaikyti ant kojų. Jam reikėjo atlaisvinti kairę ranką. Apakintas kraujo jis
užsikėlė Rakelę ant peties ir laisvą ranką pakėlė prie galvos. Pirštų galiukais jautė jos odą, tankius
plaukus, jam į odą smingančią elektrinę kilpą, rankai ieškant kieto plastiko rankenėlės. Pirštai
užčiuopė jungiklį. Stumtelėjo į dešinę. Bet tuojau pat liovėsi, kilpai pradėjus veržtis. Pirštai užčiuopė
kitą mygtuką ir spustelėjo. Garsai nuščiuvo, šviesa suplazdeno, ir Haris suprato, kad sąmonė vėl
ketina jį apleisti. Kvėpuoti, mąstė jis, tereikia aprūpinti smegenis deguonimi. Bet keliai vis tiek ėmė
linkti. Baltai žaižaruojanti viela įgavo raudoną atspalvį. Palengva pajuodo.
Už nugaros jis išgirdo po ilgaaulių batų padais dūžtantį stiklą.
– Mes ją turime, – suskambėjo balsas jam už nugaros.
Haris suklupo raudonai nusidažiusiame vandenyje, kur plūduriavo sniego gumulai ir nepanaudotos
plastiko juostelės. Sąmonė apsiniaukdavo ir vėl nušvisdavo, tarsi ten, viduje, kiltų sunkumų su tolygiu
elektros tiekimu.
Jam už nugaros kažkas kažką pasakė. Haris išgirdo tik nuotrupas, įtraukė oro ir sudejavo:
– Ką?
– Ji gyva, – vėl pasigirdo balsas.
Klausa sugrįžo. Kaip ir regėjimas. Jis atsisuko. Du juodai apsirengę vyrai pasodino Rakelę ant
lovos ir nupjovė plastikinius dirželius. Hario skrandžio turinys išsiveržė laukan be jokio įspėjimo. Du
pažiaukčiojimai, ir jau tuščia. Jis spoksojo į privemtą vandenį ir pajuto isterišką poreikį garsiai
juoktis. Ten plūduriavo dar kažkas, kas irgi atrodė kaip vėmalai. Haris pakėlė dešinę ranką ir
pažvelgė į kruviną savo didžiojo piršto bigę, o tai tik patvirtino įtarimą. Vandenyje tikrai plūduriavo
jo didysis pirštas.
– Olegas... – pasigirdo Rakelės balsas.
Jis pakėlė vieną plastikinį dirželį, apsuko apie didžiojo piršto bigę ir užveržė iš visų jėgų. Tą patį
padarė su bevardžiu, kuris buvo prapjautas iki kaulo, bet vis dar laikėsi.
Tada nuėjo prie lovos, nustūmė į šalį pareigūnus, apgaubė Rakelę antklode ir prisėdo šalia.
Spoksančios akys buvo patamsėjusios nuo patirto šoko, o iš žaizdų tose vietose, kur deginanti viela
susilietė su oda, abiejose kaklo pusėse tekėjo kraujas. Sveikąja ranka Haris pačiupo jos ranką.
– Olegas, – pakartojo ji.
– Jam viskas gerai, – atsiliepė Haris ir atsakė į rankos spustelėjimą. – Jis pas kaimynus. Dabar jau
viskas baigta.
– Pažadi? – sušnabždėjo ji vos girdimai.
– Pažadu.
– Ačiū Dievui.
Ji žagtelėjo, panardino veidą delnuose ir pravirko.
Haris pažvelgė į sužalotą ranką. Arba dirželiai sustabdė kraujavimą, arba jis buvo tuščias.
– Kur Matijas? – paklausė jis tyliai.
Ji staigiai kilstelėjo galvą ir įsmeigė į jį akis.
– Juk ką tik pažadėjai, kad...
– Kur jis nuėjo, Rakele?
– Nežinau.
 – Ar nieko nesakė?
Jos ranka suspaudė jo ranką.
– Neik, Hari, juk kas nors kitas gali...
– Ką jis pasakė?
Kai ji krūptelėjo, Haris suprato, kad bus pakėlęs balsą.
– Jis sakė, kad išsipildymas pasiektas, kad jis viską užbaigs, – tarė ji, o tamsios akys vėl paplūdo
ašaromis. – Ir kad pabaiga bus gyvenimo pagerbimas.
– Gyvenimo pagerbimas? Ar jis pavartojo šiuos žodžius?
Rakelė linktelėjo. Haris ištraukė ranką, atsikėlė ir nuėjo prie lango. Spoksojo į vakarą. Liovėsi
snigti. Jis nužvelgė apšviestą paminklą, kuris matėsi iš bet kurios Oslo vietos. Trampliną. Kaip baltas
kablelis ant juodos kalno viršūnės. Arba taškas.
Haris nuėjo atgal prie lovos, pasilenkė ir pabučiavo ją į kaktą.
– Kur eini? – sušnabždėjo ji.
Haris pakėlė kruviną ranką ir šyptelėjo:
– Pas gydytoją.
Išėjo iš kambario. Vos nesuklupo ant laiptų. Pateko į šaltą baltą kiemo tamsą, bet šleikštulys ir
svaigulys nesiliovė.
Hagenas stovėjo prie „Land Rover“ ir kalbėjo mobiliuoju telefonu.
Hariui paklausus, ar galėtų jį pamėtėti, baigė pokalbį ir linktelėjo.
Haris įsitaisė ant galinės sėdynės. Galvojo apie tai, kad Rakelė padėkojo Dievui. Ji negalėjo žinoti,
kad dėkoti reikėjo ne Dievui. Kad pirkėjas pasinaudojo specialiu pasiūlymu. Ir kad atėjo laikas
susimokėti.
– Į miestą? – paklausė vairuotojas.
Haris papurtė galvą ir parodė į kalno viršūnę. Tarp nykščio ir bevardžio piršto smilius atrodė
keistai vienišas.
 36 skyrius
Dvidešimt pirma diena. Bokštas
Kelionė nuo Rakelės namų iki Holmenkoleno kalno užtruko tris minutes. Jie pervažiavo tuneliu ir
pastatė automobilį išsikišusioje apžvalginėje aikštelėje tarp suvenyrų parduotuvių. Tramplino trasa
priminė baltą užšalusį krioklį, kritusį tarp tribūnų ir už kokio šimto metrų ištvinusį į romią tėkmę.
– Iš kur žinai, kad jis čia? – pasidomėjo Hagenas.
– Jis man tiesiai šviesiai pasakė, – atsiliepė Haris. – Sėdėjome prie čiuožyklos, ir jis man išdėstė,
kad tą dieną, kai jo gyvenimo darbas bus baigtas ir jis bus toks ligotas, kad ruošis myriop, nušoks
nuo to bokšto. Tarsi pagerbdamas gyvenimą, – Haris mostelėjo apšviesto bokšto ir viršuje į juodą
dangų kylančios nusileidimo trasos pusėn.
– Beprotybė, – sušnabždėjo Gunaras Hagenas, stebeilydamas į bokšto viršuje įtaisytą tamsinto
stiklo kupolą.
– Ar galiu pasiskolinti tavo antrankius? – paklausė Haris, atsisukęs į vairuotoją.
– Jau turi, – įsikišo Hagenas ir linktelėjo rodydamas į dešinį Hario riešą, prie kurio kabėjo viena
puse pritvirtinti antrankiai. Kita pusė kabėjo palaida.
– Mielai turėčiau dvejus, – tarė Haris ir paėmė iš vairuotojo odinę pakuotę. – Gal gali pagelbėti?
Stokoju poros pirštų...
Viena puse pritvirtinęs vairuotojo paduotus antrankius Hariui prie kito riešo, Hagenas papurtė
galvą.
– Man nepatinka, kad eini vienas, – įspėjo Hagenas. – Tai mane baugina.
– Ten, viršuje, ankšta, ir aš galėsiu su juo pasikalbėti, – Haris parodė Katrinos revolverį. – Be to,
turiu šitą.
– To aš ir bijau, Hari.
Inspektorius Hūlė trumpai dirstelėjo į savo šefą, tada apsisuko ir nesužeista kairiąja ranka atidarė
automobilio dureles.
Vairuotojas palydėjo Harį iki įėjimo į slidinėjimo muziejų, kurį reikėjo pereiti, kad pasiektum liftą,
keliantį į bokštą. Jie buvo pasiėmę laužtuvą durims išlaužti. Bet besiartinant žibintuvėlio šviesa
nutvieskė stiklo šukes, pažirusias ir blykčiojančias ant grindinio prie kasos. Kažkur muziejaus
gilumoje trūkčiojamai kaukė signalizacija.
– OK, dabar jau žinome, kad mūsų vyrukas pasirodė, – tarė Haris ir patikrino, ar revolveris gerai
užkištas už kelnių juosmens nugaros pusėje. – Kai atvyks dar vienas automobilis, prie galinio išėjimo
pastatykit du žmones.
Haris perėmė žibintuvėlį, žengė į tamsias patalpas ir nuskubėjo pro Norvegijos išaukštintų
slidininkų nuotraukas bei plakatus, norvegiškas vėliavas, norvegiškus slidžių tepalus, Norvegijos
karalius bei princeses ir tekstus, kurie tiesiai šviesiai skelbė, kad norvegai – tai ohoho kokia tauta! Ir
Haris prisiminė, kodėl niekada negalėjo pakęsti šito muziejaus.
Liftas buvo įrengtas prie išorinės pastato sienos. Ankštas ir uždaras. Haris pažvelgė į jo duris.
Pajuto, kaip išmuša šaltas prakaitas. Šalimais kilo plieniniai laiptai.
Įveikęs aštuonias laiptų aikšteles, jis pasigailėjo savo sprendimo. Vėl ėmė svaigti galva, pykino, jis
nenorom ėmė žiaukčioti. Žingsnių aidas atsimušė į metalą ir skardėjo po visą laiptinę, o nuo riešo
kabantys antrankiai tilindžiuodami daužėsi į turėklus. Širdis išties turėtų pumpuoti adrenaliną ir kūnu
pasiųsti pavojaus signalą. Gal jis tiesiog pervargęs, išsekęs? O gal suvokė, kad viskam galas.
Žaidimas baigtas, finalas aiškus.
Haris lipo toliau. Kojas statė ant pakopų, nė nebandydamas judėti tyliai, žinojo, kad jį senų
seniausiai išgirdo.
Laiptai vedė tiesiai į tamsinto stiklo kupolą. Haris išjungė žibintuvėlį ir, galvai iškilus virš grindų,
iškart pajuto šaltą vėjo gūsį. Snigti liovėsi, blyški mėnulio šviesa krito į patalpą. Tai buvo maždaug
keturi kvadratiniai metrai, aprėminti stiklu ir plieniniu turėklu, kurio įsitvėrę greičiausiai laikydavosi
turistai, su baime ir pasigėrėjimu stebintys Oslo ir jo apylinkių tolius arba įsivaizduojantys, koks
apima jausmas leidžiantis nuo čia su slidėmis. Arba puolant nuo bokšto, kaip akmeniui krintant
žemyn iki pastatų ir ištykštant tarp apačioje augančių medžių. Haris įveikė paskutinį laiptelį ir
pasisuko į siluetą, išryškėjusį ant miesto šviesų nutiesto kilimo. Žmogysta sėdėjo įsitaisiusi ant
turėklo, prie didelio praviro lango, pro kurį ir plūdo šaltis.
– Gražu, ar ne? – Matijas prabilo linksmai, beveik lengvabūdiškai.
– Jei kalbi apie panoraminį vaizdą, ir aš taip manau.
– Ne apie vaizdą, Hari, – viena Matijo koja tabalavo pro langą, ir Haris liko stovėti prie laiptų. –
Tai ją nužudei tu ar sniego senis?
– O tu kaip manai?
– Manau, kad tai padarei tu. Juk esi protingas vyrukas. Tavimi pasiklioviau, Hari. Jausmas bjaurus,
ar ne? Tokiu atveju tikrai nėra paprasta įžvelgti grožį. Nužudžius tą, ką myli labiausiai.
– Na, – pradėjo Haris ir žengė artyn. – Tu tai jau tikrai nedaug apie tai nusimanai.
– Ne? – Matijas atlošė galvą už rėmo krašto ir nusikvatojo. – Pirmą nužudytą moterį mylėjau
labiausiai pasaulyje.
– Tai kodėl taip padarei? – Dešinę ranką užkišęs už nugaros ir sugniaužęs revolverį Haris pajuto
veriantį skausmą.
– Nes mano motina buvo melagė ir kekšė, – atsiliepė Matijas.
Haris ištiesė ranką ir atstatė revolverį.
– Lipk žemyn, Matijau. Rankas aukštyn.
Matijas smalsiai nužvelgė Harį.
– Hari, ar žinai, jog egzistuoja beveik dvidešimties procentų tikimybė, kad ir tavo motina tokia
buvo? Dvidešimties procentų tikimybė, kad esi mergvaikis. Ką į tai pasakysi?
– Girdėjai, ką pasakiau, Matijau.
– Leisk tau padėti, Hari. Visų pirma, aš nesutinku paklusti. Visų antra, gali pasakyti, kad nematei
mano rankų, tad galėjau būti ginkluotas. Taigi. Šauk, Hari.
– Lipk žemyn.
– Olegas yra mergvaikis, Hari. O Rakelė buvo kekšė. Turėtum man padėkoti, kad leidau tau ją
pribaigti.
Haris perėmė ginklą į kairę ranką. Antrankių grandinės žvangėjo viena į kitą.
– Pasvarstyk, Hari. Jei mane suimsi, mane pripažins neveiksniu, keleriems metams uždarys į
psichiatrijos skyrių, o paskui praneš, kad pasveikau. Nušauk mane dabar.
– Ir taip mirsi, – tarė Haris ir priėjo arčiau. – Juk tuoj imsi merdėti nuo sklerodermijos.
Matijas ranka trenkė į lango rėmą.
– Puikiai pasidarbuota, Hari. Patikrinai, ką sakiau apie antikūnus kraujyje.
 – Paklausiau Idaro. O tada patikrinau, kas ta sklerodermija. Kai sergi šia liga, lengviausia pasirinkti
kitokią baigtį. Pavyzdžiui, šią įspūdingą mirtį, kuri karūnuos tavo vadinamąjį viso gyvenimo darbą.
– Girdžiu tavo panieką, Hari. Bet vieną dieną ir tu suprasi.
– Ką suprasiu?
– Kad darbuojamės toje pačioje srityje, Hari. Kad kalbama apie kovą su liga. Ir kad su užkratu, su
kuriuo kovojame, neįmanoma susidoroti ir visos pergalės laikinos. Tad mūsų gyvenimo tikslas tėra
kova. Ir manoji baigiasi čia. Tai nenušausi manęs, Hari?
Haris sugavo Matijo žvilgsnį. Tada rankoje apsuko revolverį. Ištiesė jį Matijui rankena į priekį.
– Padaryk tai pats, velnio išpera.
Matijas kilstelėjo antakį. Haris pastebėjo delsimą ir įtarumą. Bet pamažu Matijo veide pasirodė
šypsena.
– Kaip nori, – Matijas ištiesė ranką per turėklus ir pačiupo ginklą. Paglostė juodą plieną.
– Štai ir padarei didžiulę klaidą, mano drauge, – tarė jis ir nukreipė ginklą į Harį. – Tavo dėka
gražiai padėsiu tašką. Galiu būti tikras, kad mano darbą prisimins.
Haris spoksojo į juodas vamzdžio žiotis, stebėjo, kaip kyla mažas bjaurus gaidukas. Judesiai tarsi
sulėtėjo, ir viskas ėmė suktis ratu. Matijas nusitaikė. Haris nusitaikė. Ir mostelėjo dešiniąja ranka.
Matijui spustelėjus nuleistuką, antrankis tyliai zvimbtelėjo ore. Po sauso trakštelėjimo pasigirdo
metalo klaktelėjimas, kai atviros antrankio pusės fiksavimo svirtis įkalino jo riešą.
– Rakelė išgyveno, – tarė Haris. – Tau nepavyko, niekše.
Haris stebėjo, kaip Matijo akys išsiplečia. Ir vėl susitraukia. Stebėjo, kaip įsistebeilija į revolverį, iš
kurio neiššovė kulka, į jo riešą juosiančią ir jį su Hariu jungiančią geležį.
– Tu... tu išėmei kulkas, – mikčiojo Matijas.
Haris papurtė galvą.
– Savo revolveryje Katrina Brat niekada nelaikė kulkų.
Matijas pakėlė akis į Harį ir loštelėjo atgal:
– Ateik.
Tada iššoko.
Nuo trūktelėjimo Haris neteko pusiausvyros. Bandė išsilaikyti, bet Matijas buvo per sunkus, o jis
pats – susigūžęs milžinas, netekęs kraujo ir svorio. Policininkas riaumojo, kol buvo traukiamas
laukan per plieno turėklus, tada leidosi susiurbiamas vėjo ir bedugnės. Laisva kaire ranka
užsimodamas prieš save ir sau už galvos, įsivaizdavo kėdės koją ir save vienišą, sėdintį
apšniaukštame belangiame kambaryje „Cabrini–Green“ rajone Čikagoje. Tada išgirdo metalo
trenksmą į metalą. Prasidėjo laisvasis kritimas naktimi. Žaidimas baigėsi.
*
Gunaras Hagenas spoksojo į bokšto viršūnę, bet iš dangaus pabirusios snaigės užlipdė akis.
– Hari! – pakartojo jis per nešiojamąją radijo stotelę. – Kur tu?
Jis nuspaudė pokalbio mygtuką, bet atsiliepė tik garsus tuštumos šnypštimas.
Į atvirą stovėjimo aikštelę atvyko keturi patrulių automobiliai ir, visiems išgirdus nuo bokšto
sklindantį riksmą, po kelių sekundžių kilo sambrūzdis.
– Jie iškrito, – tarė pareigūnas greta Hageno. – Esu tikras, kad iš stiklinio kupolo mačiau krintant
du žmones.
 Apimtas nevilties Gunaras Hagenas panarino galvą. Nežinojo, kaip ir kodėl, bet akimirką jam
šmėstelėjo, kad, jei viskas taip baigsis, logišką įvykių seką sutrikdys absurdas. Gal tai koks kosminis
balansas?
Nesąmonė. Visiška nesąmonė.
Per sniegdribą jis neįžvelgė policijos automobilių, bet girdėjo graudžias sirenas – lyg aimanuotų
žmonos. Automobiliai jau buvo pakeliui. Ir Hagenas žinojo, kad garsas privilios maitėdas:
žiniasklaidos grifus, smalsius kaimynus, kraujo ištroškusius viršininkus. Jie atskubės atsikniebti savo
mėgstamiausio kąsnelio, savojo delikateso. O šį vakarą laukianti dviejų patiekalų vakarienė –
nekenčiamas policininkas ir nekenčiamas Sniego Senis – patenkins visų skonį. Nebuvo jokios
logikos, jokio balanso, tik alkis ir penas. Hageno nešiojamoji radijo stotelė sutraškėjo:
– Mes jų nerandame! Baigiu.
– Jie turi ten būti, – sušuko Hagenas. – Ar tikrinot ant pastatų stogų? Baigiu.
Hagenas laukė mąstydamas, kaip pasiteisins viršininkams, kodėl leido Hariui eiti vienam. Kaip
paaiškins, kad tėra Hario viršininkas, bet ne vadovas, kad juo niekada nebuvo. Ir kad čia irgi yra
logikos, ir kad jam nė motais, ar jie supranta, ar ne.
– Kas vyksta?
Hagenas atsisuko. Priėjo Magnusas Skarė.
– Haris nukrito, – tarė Hagenas ir linktelėjo link bokšto. – Ieškome kūno.
– Kūno? Hario? Negali būti.
– Negali būti? – Hagenas atsisuko į Skarę, nužiūrinėjantį bokštą.
– Hagenai, maniau, kad tą tipelį jau pažįsti.
Hagenas pajuto, kad, nepaisant nieko, pavydi jaunam pareigūnui tokio įsitikinimo.
Radijo stotelė vėl sutraškėjo:
– Jų čia nėra!
Skarė atsisuko, jų žvilgsniai susitiko, ir Skarė patraukė pečiais tarsi sakydamas: „O ką aš sakiau?“
– Ei! – šūktelėjo Hagenas „Land Rover“ vairuotojui ir parodė į prožektorių ant automobilio stogo.
– Pašviesk į stiklo kupolą. Ir gauk man žiūronus.
Po kelių sekundžių naktį perskrodė šviesos spindulys.
– Ką nors matai? – paklausė Skarė.
– Sniegą, – atsiliepė Hagenas ir prispaudė prie akių žiūronus. – Pašviesk aukščiau. Palauk... O
Dieve!
– Kas?
– Velniai rautų.
Tą akimirką liovėsi snigti, tarsi kas būtų patraukęs scenos uždangą. Hagenas išgirdo šūkaujant
kelis policininkus. Vaizdas priminė dvi sujungtas figūras, kabančias ant grandinėlių nuo užpakalinio
vaizdo veidrodėlio. Ta, kuri apačioje, – pakėlusi ranką virš galvos, tarsi triumfuotų, kita – vertikaliai
ištemptomis rankomis, tarsi būtų nukryžiuota. Abi – be gyvybės ženklų, nusvirusiomis galvomis, lėtai
besisukiojančios ore.
Pro žiūronus Hagenas galėjo įžiūrėti antrankius, laikančius Hario kairę ranką, prisikabinusią prie
turėklo stiklinio kupolo viduje.
– Velniai mane rautų, – pakartojo Hagenas.
 *
Taip jau nutiko, kad, Hariui atgavus sąmonę, prie jo tupėjo Tomas Helė, pareigūnas iš kriminalinės
policijos Asmenų paieškos skyriaus. Keturi policininkai įtraukė Harį su Matiju atgal į stiklinį kupolą.
Ir ištisus metus Tomas Helė visiems be perstojo pasakos apie pirmą prastai pagarsėjusio
inspektoriaus reakciją:
– Jo akys buvo paklaikusios, ir jis paklausė, ar Matijas Lundas-Helgesenas gyvas! Tarsi būtų
baiminęsis, kad tas tipelis pakratė kojas, tarsi tai būtų blogiausia, kas galėtų nutikti. O kai atsakiau
teigiamai ir pranešiau, kad šiuo metu jis yra vežamas greitosios pagalbos automobiliu, Hūlė užriko,
kad iš Lundo-Helgeseno turime atimti batų raištelius ir diržą, kad žiūrėtume, kad jis pats nepadarytų
sau galo. Ar esi girdėjęs ką nors panašaus? Kad žmogus taip rūpintųsi tipeliu, kuris ką tik vos
nenugnybo jo buvusios merginos?
 37 skyrius
Dvidešimt antra diena. Tėtis
Jonui pasirodė, kad girdi tilindžiuojant metalinius vėjo varpelius, bet vėl nugrimzdo į miegą. Tik
išgirdęs prislopintus garsus jis atmerkė akis. Kambaryje kažkas buvo. Tėvas. Jis stovėjo prie lovos
krašto.
O prislopinti garsai buvo verksmas.
Jonas atsisėdo lovoje. Uždėjo ranką tėvui ant peties. Juto, kaip šis virpa. Keista, jis niekad nemanė,
kad tėčio tokie smulkūs pečiai.
– Jie... jie rado ją, – kūkčiojo jis. – Mama...
– Žinau, – atsiliepė Jonas. – Sapnavau tai.
Tėvas nustebęs atsisuko į jį. Pro užuolaidas besiskverbiančioje mėnulio šviesoje sužibo skruostais
tekančios ašaros.
– Likom tik mudu, tėti, – tarė Jonas.
Tėvas pravėrė burną. Vieną kartą. Du kartus. Bet neišleido nė garso. Tada ištiesė rankas, apglėbė
Joną ir prisitraukė jį prie savęs. Stipriai apsikabino. Jonas priglaudė galvą tėčiui prie kaklo, pajuto,
kaip šiltos ašaros drėkina galvos odą.
– Žinai ką, Jonai? – sušnabždėjo jis per ašaras. – Taip tave myliu. Esi brangiausia, ką turiu. Esi
mano berniukas. Girdi? Mano berniukas. Ir visada toks būsi. Mes susidorosime, ar girdi?
– Taip, tėti, – sušnabždėjo Jonas. – Mes su viskuo susidorosime. Tu ir aš.
 38 skyrius
2004 m. gruodis. Gulbės
Prasidėjo gruodis, ir už ligoninės langų po pilku kaip plienas dangumi žemė plytėjo nuoga ir ruda.
Greitkelyje trindamosi į sausą asfaltą traškėjo dygliuotos padangos, apykakles pasistatę ir veidus
prisidengę praeiviai skubėjo pėsčiųjų tiltu. Bet viduje, tarp pastatų sienų, žmonės prieidavo arčiau
vienas kito. O žvakutė ligoninėje ant stalo skelbė pirmąjį advento sekmadienį.
Haris stabtelėjo tarpdury. Stolė Aunė pusiau gulomis sėdėjo lovoje, ir buvo akivaizdu, kad ką tik
pasakė kažką juokingo, kadangi Beatė Len, Kriminalinių ekspertizių tarnybos vadovė, vis dar juokėsi.
Jai ant kelių sėdėjo raudonskruostis kūdikis ir, pravėręs burnytę, didelėmis apvaliomis akimis
tyrinėjo Harį.
– Drauge mano! – sugriaudėjo Stolė Aunė, pastebėjęs policininką.
Haris žengė į patalpą, stabtelėjo, apkabino Beatę ir ištiesė ranką Stolei Aunei.
– Atrodai geriau nei praeitą kartą, – pagyrė Haris.
– Sako, kad išrašys prieš Kalėdas, – pranešė Aunė ir apsuko Hario delną savajame. – Čia tai bent
velniškas rankos paspaudimas. Kas nutiko?
Haris leido bičiuliui tyrinėti dešinę ranką.
– Didysis pirštas buvo nupjautas ir jo nebebuvo galima išgelbėti. Man susiuvo bevardžio piršto
sausgysles, nervai auga po milimetrą kas mėnesį ir mėgina susijungti. Bet gydytojai sako, kad
tikėčiausi visiško paralyžiaus vidinėje pusėje.
– Nemaža kaina.
– Ne, – atsiliepė Haris, – grąža.
Aunė linktelėjo.
– Ar žinoma, kada bus sprendžiama byla? – paklausė Beatė, atsistojusi paguldyti vaikelio į
nešiojamąjį lopšį.
– Ne, – atsiliepė Haris, stebėdamas ryžtingus ekspertės judesius.
– Gynyba mėgins paskelbti Lundą-Helgeseną psichiškai nesveiku, – įsiterpė Aunė, kuris vis dar
naudojo žodį „psichiškai nesveikas“, nes šis, anot jo, ne tik buvo puikiai apibūdinantis, bet ir šiek tiek
poetiškas. – O tam, kad jiems nepavyktų, prireiktų dar prastesnio psichologo už mane.
– Taip, taip, jis vis tiek gaus iki gyvos galvos, – tarė Beatė, pakreipė galvą ir palygino vaikelio
apklotą.
– Tik gaila, kad iki gyvos galvos nereiškia iki gyvos galvos, – suniurnėjo Aunė ir ištiesė ranką
siekdamas stiklinės ant spintelės prie lovos. – Kuo ilgiau gyvenu, tuo labiau linkstu sakyti, kad blogis
yra blogis, nepaisant to, ar yra psichinis sutrikimas, ar ne. Mes visi daugiau ar mažiau linkę nedorai
elgtis, bet tas polinkis neatleidžia nuo bausmės. Dėl Dievo, mes visi kenčiame nuo asmenybės
sutrikimo. Būtent mūsų veiksmai parodo, kiek labai esame pasiligoję. Sakoma, kad prieš įstatymą visi
lygūs, bet tai neturi prasmės, nes lygių nėra. Užklupus marui, visi užsikosėję jūreiviai būdavo
išmetami už borto. Žinoma, kad būdavo. Nes teisingumas yra atšipęs peilis, taip, kaip ir filosofija ar
teisėjai. Teturime tik teigiamas ar mažiau teigiamas ligos prognozes.
– Vis tiek, – tarė Haris, spoksodamas į vis dar aprištą didžiojo piršto bigę, – tokiu atveju būna iki
gyvos galvos.
– A?
 – Liūdinanti ligos prognozė.
Patalpoje įsivyravo tyla.
– Ar pasigyriau, kad man siūlė piršto protezą? – prabilo Haris ir pamojavo dešine ranka. – Bet iš
esmės man labiau patinka taip. Keturi pirštai. Kaip komiksuose.
– Ką padarei su nupjautu pirštu?
– Norėjau padovanoti Anatomijos institutui, bet jie atsisakė. Tad balzamuosiu ir pasistatysiu ant
rašomojo stalo. Taip, kaip Hagenas padarė su japono mažuoju piršteliu. Pamaniau, kad Hūlės
kabinete sustingęs didysis pirštas bus puikus pasisveikinimas.
Jo pašnekovai nusijuokė.
– Kaip sekasi Olegui su Rakele? – paklausė Beatė.
– Stebėtinai gerai, – atsakė Haris. – Šaunuoliai.
– O Katrinai Brat?
– Geriau. Lankiau ją praeitą savaitę. Vasarį vėl pradės dirbti. Grįš į Seksualinių nusikaltimų skyrių
Bergene.
– Tikrai? Ar tik iš didelio susijaudinimo ji kažko vos nenušovė?
– Klaidinga nuomonė. Pasirodo, ji vaikštinėjo su tuščiu revolveriu. Todėl leido sau taip smarkiai
numygti nuleistuką. Ir aš privalėjau tai suprasti.
– A?
– Kai esi perkeliamas iš vieno policijos skyriaus į kitą, reikia priduoti tarnybinį revolverį. Tada
gauni naują. Ir dvi kulkų dėžutes. Jos rašomojo stalo stalčiuje gulėjo dvi nepradarytos kulkų dėžutės.
Akimirką stojo tyla.
– Šaunu, kad ji sveika, – tarė Beatė ir paglostė vaikeliui plaukus.
– Taip, – išsiblaškęs atsakė Haris ir pagalvojo, kad tai tiesa, susidarė įspūdis, kad jai sekasi geriau.
Kai lankė Katriną jos motinos bute Bergene, ji buvo ką tik nusipraususi po dušu po ilgo bėgiojimo
ant Sandviko kalno. Plaukų sruogos vis dar buvo šlapios, o skruostai įraudę. Mamai patiekus arbatos,
ji pasakojo, kaip tėvo byla virto manija. Ir atsiprašė, kad įvėlė jį į šį reikalą. Bet jos žvilgsnyje jis
neįžvelgė nė lašo apgailestavimo.
– Mano psichiatras sako, kad esu tik šiek tiek ūmesnė už daugumą žmonių, – tarė ji ir patraukė
pečiais. – Bet dabar viskas baigta. Tai mane persekiojo nuo pat vaikystės, bet pagaliau jo vardas
nuplautas ir aš galiu gyventi toliau.
– Rūšiuosi dokumentus Seksualinių nusikaltimų skyriuje?
– Pradėsiu nuo to, o paskui – matysiu. Grįžta net aukščiausio rango politikai.
Tada jos žvilgsnis nuslydo pro langą, nukeliavo iki fiordo. Galbūt Finojaus salos pusėn. Išėjęs
Haris žinojo, kad sukrėtimas paliko pėdsakus, kurie išliks visam laikui.
Jis pažvelgė į savo ranką. Aunė buvo teisus: jei kiekvienas kūdikis yra nepriekaištingai
stebuklingas, tada gyvenimas tėra niokojimo procesas.
Tarpduryje kostelėjo slaugytoja.
– Metas nedidelei injekcijai, Aune.
– Ak, leiskite man prasmukti, sesele.
– Čia niekas neprasmunka.
Stolė Aunė atsiduso.
 – Sesute, kas blogiau? Atimti gyvenimą iš norinčio gyventi ar mirtį iš trokštančio mirti?
Beatė, slaugytoja ir Stolė Aunė nusijuokė, ir niekas nepastebėjo, kaip krūptelėjo Haris.
*
Išėjęs iš ligoninės, Haris užlipo stačiomis kalvomis iki Sognės ežero. Žmonių nebuvo daug, tik
būrelis užkietėjusių sekmadienio vaikštinėtojų suko įprastinius ratus apie ežerą. Rakelė laukė jo prie
kelio užkardos.
Jie apsikabino ir pradėjo tylomis eiti ratu apie ežerą. Oras buvo sausas, o saulė melsvame danguje
– blyški. Išdžiūvę lapai traškėjo ir trupėjo jiems po kojomis.
– Aš vaikštau per miegus, – tarė Haris.
– O?
– Taip. Ir tikriausiai dariau tai jau kurį laiką.
– Nėra lengva visą laiką būti sutelkus dėmesį, – atsiliepė ji.
– Ne, ne, – Haris papurtė galvą, – turiu omeny tiesiogine prasme. Manau, kad atsikeldavau ir naktį
vaikštinėdavau po butą. Dievas žino, ką veikdavau.
– Kaip išsiaiškinai?
– Tą naktį, kai sugrįžau iš ligoninės. Stovėjau virtuvėje ir žvelgiau į drėgnus padų atspaudus ant
grindų. Tada pastebėjau, kad esu visiškai nuogas, mūviu tik botais, o rankoje laikau plaktuką.
Rakelė nusišypsojo ir nuleido akis. Pakeitė žingsnių tempą, kad prisiderintų.
– Kurį laiką aš irgi vaikščiojau per miegus. Iškart po to, kai pastojau.
– Aunė man pasakojo, kad suaugusieji vaikšto per miegus, kai patiria daug įtampos.
Jie stabtelėjo prie vandens. Akimis nusekė gulbių porą, be garso slystančią pilku paviršiumi.
– Nuo pirmųjų akimirkų žinojau, kas yra Olego tėvas, – prabilo ji,– bet tada, kai jam buvo
pranešta, kad draugė Osle laukiasi, dar nežinojau, kad nešioju jo kūdikį.
Haris giliai įkvėpė sauso oro. Pajuto, kaip šis įgelia. Kad jo skonis kaip žiemos. Jis pakėlė akis į
saulę ir klausėsi.
– Kai sužinojau, jis jau buvo priėmęs sprendimą ir išvykęs iš Maskvos į Oslą. Galėjau rinktis iš
dviejų. Parūpinti vaikui tėvą Maskvoje, kuris jį globos ir mylės kaip savo. Tol, kol tikės, kad tai yra jo
vaikas. Arba jokio tėvo. Tai buvo absurdiška. Žinai, ką galvoju apie melavimą. Jei man kas būtų
pasakęs, kad aš, būtent aš, vieną dieną gyvenimą pagrįsiu melu, nieku gyvu nebūčiau patikėjusi. Kol
esi jaunas, manai, kad viskas paprasta, nelabai nutuoki, kokių sunkiai įsivaizduojamų pasirinkimų gali
būti. Ir jei man būtų reikėję paisyti tik savęs, pasirinkti būtų buvę lengviau. Bet reikėjo į daug ką
atsižvelgti. Ne vien į tai, kad sužlugdysiu Fiodorą ir įžeisiu jo šeimą, bet ir į tai, kad sugadinsiu
gyvenimą tam, kuris išvažiavo pas savo šeimą Osle. Ir, žinoma, reikėjo atsižvelgti į Olegą.
Svarbiausia buvo Olegas.
– Suprantu, – atsiliepė Haris. – Viską suprantu.
– Ne, – pertarė ji. – Nesupranti, kodėl nepapasakojau tau šito anksčiau. Būdama su tavimi neturėjau
į nieką atsižvelgti. Patikėk, bandžiau pasirodyti geresnis žmogus, nei esu iš tikrųjų.
– Nemanau, – tarė Haris. – Nemanau, kad esi geresnis žmogus, nei iš tikrųjų esi.
Ji palenkė galvą į šoną ir prisiglaudė jam prie peties.
– Manai, kad apie gulbes sakoma tiesa? – paklausė ji. – Kad jos lieka ištikimos iki pat mirties?
– Manau, kad jos ištikimai laikosi duotų pažadų, – atsakė Haris.
 – O kokius pažadus duoda gulbės?
– Spėju, kad jokių.
– Tai dabar kalbi apie save? Tiesą sakant, man labiau patikai tada, kai pažadėdavai ir tą pažadą
sulaužydavai.
– Ar nori dar pažadų?
Ji papurtė galvą.
Jiems vėl pradėjus žingsniuoti, Rakelė įsikibo Hariui į parankę.
– Norėčiau, kad galėtume pradėti viską iš naujo, – atsiduso ji. – Apsimesti, kad nieko neatsitiko.
– Žinau.
– Bet tu irgi žinai, kad tai neįmanoma.
Haris girdėjo, kaip ji nutaiso balso intonaciją taip, jog tai skambėtų kaip teiginys, tačiau visgi su
užslėptu klaustuku.
– Ketinu išvažiuoti, – tarė jis.
– Tikrai? O kur?
– Nežinau. Neieškok manęs. Tik ne šiaurinėje Afrikoje.
– Šiaurės Afrikoje?
– Tai Marčio Feldmano frazė iš filmo. Jis vienodai nori ir pasprukti, ir būti surastas.
– Suprantu.
Jais nuslinko šešėlis ir nutįso pilkšvai gelsva išblukusia miško paklote. Jie pakėlė akis. Viena iš
gulbių.
– Kaip baigėsi filmas? – paklausė Rakelė. – Ar jie vėl susitiko?
– Žinoma.
– Kada sugrįši?
– Niekada, – tarė Haris. – Niekada negrįšiu.
*
Šaltame dangoraižio rūsyje Tojene stovėjo du susirūpinę gyventojų asociacijos atstovai ir žvelgė į
vyriškį su kombinezonu ir akiniais neįprastai storais stiklais. Vyrui kalbant, iš burnos kaip baltos
kalkių dulkės virto garas:
– Su pelėsiu taip jau būna. Negali matyti, kad jis ten yra, – vyras nutilo. Smiliumi prispaudė skersai
kaktą einančią sruogą. – Bet jis ten yra.