Jo

Nesbø
Makbetas
romanas

Iš norvegų kalbos vertė Giedrė Rakauskaitė

baltos lankos
Versta iš:
Jo Nesbø, Macbeth, H. Aschehoug & Co. (W. Nygaard), Oslo, 2018

Redaktorė
Dalia Kižlienė

Korektorė
Ginta Valančauskienė

Maketuotoja
Eglė Jurkūnaitė

Dailininkas
Zigmantas Butautis

The publication of this translation has been made possible through funding from NORLA, Norwegian
Literature Abroad.
Knygos vertimą parėmė Norvegų literatūros fondas NORLA.

Šį leidinį draudžiama atgaminti bet kokia forma ar būdu, viešai skelbti, taip pat padaryti viešai prieinamą
kompiuterių tinklais (internete), išleisti ir versti, platinti jo originalą ar kopijas: parduoti, nuomoti, teikti
panaudai ar kitaip perduoti nuosavybėn.

Draudžiama šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo įstaigose, muziejuose arba archyvuose, mokslinių tyrimų
ar asmeninių studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti visiems prieinamą kompiuterių tinklais tam
skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose.

Leidinio bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos

Nacionalinės bibliografijos duomenų banke (NBDB).

ISBN 978-609-479-145-1
ISBN 978-609-479-197-0

Copyright © Jo Nesbø 2018

First published as Macbeth by Hogarth, an imprint of Vintage. Vintage is part of the Penguin Random
House group of companies.
© Giedrė Rakauskaitė, vertimas į lietuvių kalbą, 2018
© Baltų lankų leidyba, 2018
I DALIS
 1 skyrius

Tamsoje iš dangaus krito skaidrus lietaus lašas, vis artėdamas prie uostamiestyje
mirgančių šviesų. Šaltas šiaurės vakarų vėjo šuoras nešė jį virš išdžiūvusios upės
vagos, kertančios miestą išilgai, ir nenaudojamų geležinkelio bėgių, kertančių
miestą skersai. Keturi kvadratai, į kuriuos padalintas miestas, buvo sunumeruoti
pagal laikrodžio rodyklę ir daugiau jokių pavadinimų neturėjo. Bent jau miesto
gyventojai jų neprisiminė. Ir jei šiuos gyventojus kas nors sutikdavo toli nuo
namų ir pasidomėdavo, iš kur jie atvykę, nutikdavo taip, kad jie atsakydavo
nežiną, kaip jų miestas vadinasi.
Patekęs į suodžius ir teršalus, susitelkusius virš miesto tvyrančiuose rūko
tumuluose, skaidrus lietaus lašas papilkėjo. Nors pastaraisiais metais fabrikai
vienas po kito užsidarė. Nors bedarbiai nebeišgalėjo kūrenti savo krosnelių. Nors
be paliovos pūtė smarkus vėjas, pakilęs, kaip kažkas pareiškė, daugiau kaip prieš
ketvirtį šimtmečio, kai po dviejų atominių bombų sprogimo pasibaigė Antrasis
pasaulinis karas. Kitaip tariant, maždaug tada, kai miesto policijos viršininku
buvo paskirtas Kenetas. Iš savo kabineto viršutiniame Policijos būstinės aukšte jis
geležine ranka netikusiai valdė miestą dvidešimt penkerius metus.
Neatsižvelgdamas nei į tai, kas sėdi miesto mero kėdėje, nei į tai, ką sako aukštas
pareigas einantys ponai sostinėje Kapitolijuje, nesiimantys jokių veiksmų, kad
antras pagal dydį šalyje ir kadaise svarbiausias pramoninis miestas nebeskendėtų
korupcijos, bankrotų, nusikalstamumo ir chaoso liūne. Prieš pusę metų policijos
viršininkas Kenetas nukrito nuo kėdės vasarnamyje ir po trijų savaičių pasimirė.
Palaidojus jį kaip kokį diktatorių, miesto taryba ir meras Turtelis pasikvietė
Dunkaną, plačiakaktį vyskupo sūnų, vadovaujantį Organizuotų nusikaltimų
tyrimo skyriui Kapitolijuje, ir pasiūlė jam užimti policijos viršininko postą. Ir štai
nustebusiai visuomenei gimė viltis.
Toks pasirinkimas stebino, nes Dunkanas priklausė ne senajam politiškai
pragmatiškų policininkų luomui, o naujajai išsilavinusių policijos vadovų kartai,
pasisakančiai už reformas, atvirumą, modernizavimą ir kovą su korupcija, o
daugumai miesto politikų tai nebuvo būdinga.
Gyventojų viltį, kad jie sulaukė drąsaus, doro ir įžvalgaus policijos viršininko,
galinčio ištraukti miestą iš liūno, dar labiau įkvėpė tai, kad Dunkanas pakeitė
senus vadovus savo išrinktais pareigūnais. Jaunais rankų nesusitepusiais
idealistais, tikrai norinčiais, kad miestas taptų vieta, kurioje gera gyventi.
Vėjas nešė lašą virš Ketvirtojo rajono vakaruose ir aukščiausio miesto taško –
antenos, iškilusios viršum radijo stoties, kurioje vienišas, gomurinę r pabrėžtinai
aiškiai tariantis ir visada moraliai pranašesnis radijo laidų vedėjas Valtas Kaitas
dalinosi viltimi, kad miestas bus sulaukęs gelbėtojo. Kol Kenetas buvo gyvas,
Kaitas vienintelis drįso viešai kritikuoti policijos viršininką ir kaltinti jį bent
keliais nusikaltimais. Šį vakarą Kaitas pranešė, jog miesto taryba padarė viską,
kad atimtų galias, kurias Kenetas buvo sau pasiskyręs, idant jis, kaip policijos
viršininkas, mieste turėtų tikrąją valdžią. Kad ir kaip paradoksalu, jo įpėdinis,
gerasis demokratas policijos viršininkas Dunkanas, dėl šio žingsnio dabar vargu
ar turės pakankamai galių įgyvendinti visas reformas, kurių ne veltui trokšta.
Toliau Kaitas dėstė, jog artėjančiuose mero rinkimuose Turteliui, šiuo metu
mero kėdėje sėdinčiam ir dėl nejudrumo labiausiai nutukusiam merui visoje
šalyje, konkurentų nėra. Nė vieno. Nes kas gi gali varžytis su vėžliu Turteliu, jo
erzinančiu kiautu, kuris nulietas iš žmonėms patinkančio paprastumo ir
nepriekaištingo moralumo ir nuo kurio atšoka bet kokia kritika.
Ketvirtajame rajone lietaus lašas pralėkė pro „Obeliską“ – stiklinį dvidešimties
aukštų viešbutį ir lošimo namus; šis pastatas kaip švytintis vidurinis pirštas
styrojo virš tamsiai rudų keturaukščių namų nykumos, užpildžiusios visą miestą.
Daug kam atrodė paradoksalu, kad vis labiau traukiantis pramonei ir augant
bedarbystei gyventojams vis labiau knieti pralošti savo neturimus pinigus
dvejuose miesto lošimo namuose.
– Miestas, nustojęs teikti ir pradėjęs gvieštis, – per radiją kalbėjo gomurinę r
pabrėžtinai aiškiai tardamas Kaitas. – Pirmiausia sunaikinom pramonę, paskui
uždarėm geležinkelio stotį, kad niekas nebegalėtų išvykti. Tada pradėjome
svaiginti gyventojus narkotikais, pardavinėjamais ten, kur anksčiau buvo
parduodami traukinių bilietai. Siekiame ramiai ir be kliūčių juos apiplėšinėti.
Niekada nemaniau pasakysiąs, kad pasiilgau pelno besivaikančių pramonininkų,
bet jų verslas bent jau buvo garbingas. Kitaip nei kitos trys verslo šakos, kuriose
žmonės vis dar gali praturtėti. Lošimo namų verslas, narkotikų verslas ir
politikos verslas.
Trečiajame rajone lietaus prisodrintas vėjas praūžė virš Policijos būstinės,
lošimo namų „Invernesas“ ir gatvių, iš kurių daugumą žmonių pastogėn suginė
lietus; jomis sparčiai žingsniavo tik vienas prašalaitis, veikiausiai kažko
ieškodamas arba bandydamas nuo kažko išsisukti. Vėjas praūžė ir virš centrinės
geležinkelio stoties, kur traukiniai nebeatvykdavo, tačiau vis tiek būriavosi
šmėklos ir keliautojai. Šmėklos tų, kurie kadaise statė šį miestą, kliaudamiesi
savimi, darbo morale, Dievu, technologijomis ir savo palikuoniais. O keliautojai
vyko į atvirą kvaišalų turgų nusipirkti gaižalo – bilieto, žadančio dangų ir
užtikrinančio pragarą. Antrajame rajone vėjas švilpė mūriniuose dviejų
didžiausių neseniai uždarytų fabrikų – „Graveno“ ir „Estekso“ – kaminuose.
Abiejuose fabrikuose anksčiau buvo gaminami metalų lydiniai, tačiau kas tuos
lydinius sudarė, negalėjo pasakyti net ir prie krosnių stovėję darbininkai; buvo
aišku tik tai, kad korėjiečiai pradėjo gaminti tokius pačius lydinius pigiau. Gal
pastatai taip greit iro dėl miesto klimato, o gal taip tik atrodė; mat vien
įsitikinimas, esą viskas bankrutuoja ir griūva, galėjo lemti, kad nebylūs apleisti
fabrikai stūksojo, anot Kaito, kaip „išplėštos kapitalizmo katedros nusidėjėlių ir
bedievių mieste“.
Lietus traukėsi į pietryčius, plaudamas gatves išdaužytais žibintais; namų
sienas čia ramstė tamsios žmogystos, besislepiančios nuo nesiliaujančio
lašnojimo ir stebinčios potencialias aukas, kurios ieškodamos saugumo
skubėdavo link šviesų. Visai neseniai Kaitas per interviu paklausė policijos
viršininko Dunkano, kodėl tikimybė būti apiplėštam šiame mieste yra šešis
kartus didesnė nei Kapitolijuje, o Dunkanas, nudžiugęs, kad pagaliau kažkas
uždavė paprastą klausimą, atsakė: „Todėl, kad čia bedarbių skaičius yra šešis
kartus didesnis nei Kapitolijuje, o narkomanų skaičius – net dešimt kartų
didesnis.“
Netoli uosto pastatų riogsojo vienas ant kito sukrauti konteineriai ir
plūduriavo apšiurę krovininiai laivai, kurių kapitonai nuošaliose vietose buvo
susitikę su korumpuotais uosto darbuotojais ir įteikę jiems rudus vokus, kad
greičiau gautų leidimą įplaukti į uostą; vėliau tas sumas laivų savininkai priskirs
prie „kitų išlaidų“ ir prisieks niekada nesiimti užduoties, dėl kurios tektų vėl
atsidurti šiame mieste.
Nuo vieno iš tų laivų, nuo sovietų laivo „Leningrad“, korpuso lietus nuplovė
tiek rūdžių, kad atrodė, jog laivas kraujuoja į uosto vandenis.
Lietaus lašas įsmuko į šviesos kūgį, krintantį nuo elektros lempos, pritaisytos
ant medinio pastato stogo, – keliuose dviaukščiuose mediniuose uosto pastatuose
buvo sandėlis, kontora ir uždaras bokso klubas. Lašas lėtai leidosi tarp sienų ir
aprūdijusių nebenaudojamų laivų korpusų, tada kaptelėjo ant rago. Riedėjo ragu,
paskui motociklininko šalmu ir tekštelėjo ant odinės striukės nugaros, ant kurios
gotiškomis raidėmis buvo užrašyta: NORVEGŲ RAITELIAI. Tada nusirito ant
raudono motociklo „Indian Chief“ sėdynės ir galiausiai nukrito į lėtai
besisukančio užpakalinio rato padangos protektoriaus plyšelį, o ratui apsisukus
liovėsi buvęs lašu ir susimaišė su užterštu miesto ir visatos vandeniu.
Už raudonojo motociklo važiavo vienuolika kitų. Praburzgė po žibintu,
kabančiu ant vieno iš tamsių dviaukščių pastatų sienos.

Pro kontoros langą antrame aukšte krintantys gatvės žibinto spinduliai apšvietė
ranką ant skelbimo, kad laive „Glamis“ reikalingas virėjo padėjėjas. Pirštai buvo
laibi ir ilgi tarsi pianisto, nagai – išpuoselėti. Nors veidas skendėjo šešėlyje, nors
skvarbių mėlynų akių, išraiškingo smakro, plonų griežtų lūpų ir į grėsmingą
snapą panašios nosies gerai nesimatė, per visą veidą nuo žandikaulio iki kaktos
einantis ir krintančios žvaigždės kelią primenantis randas švieste švietė.
– Jie čia, – pranešė inspektorius Dufas, vildamasis, kad Kovos su narkotikais
skyriuje dirbantys vyrai neatkreipė dėmesio į virpulį jo balse.
Jis tikėjosi, kad pasiimti narkotikų „Norvegų raiteliai“ atsiųs tris, keturis,
daugiausia penkis vyrus, bet suskaičiavo dvylika iš tamsos išnirusių motociklų.
Ant dviejų paskutinių sėdėjo po keleivį. Keturiolika vyrų prieš jo devynis. Be to,
tikėtina, kad „Norvegų raiteliai“ ginkluoti. Iki dantų. Visgi jo balsas virptelėjo ne
dėl jėgos persvaros. Tiesiog ką tik išsipildė didžiausia Dufo svajonė. Konvojui
vadovavo jis, pagaliau jis bus ranka pasiekiamas.
 Jis nesirodė mėnesių mėnesiais, bet yra tik vienas žmogus, dėvintis tokį šalmą
ir turintis tokį raudoną motociklą „Indian Chief“, vieną iš penkiasdešimties,
kuriuos tūkstantis devyni šimtai penkiasdešimt penktaisiais liepė slapta
pagaminti Niujorko policijos departamentas. Prie motociklo šono blizgėjo lenkta
plieninė makštis.
Svenonas.
Kai kas tvirtino, kad jis miręs, kiti tikino, kad paspruko į užsienį, pakeitė
tapatybę, nusikirpo gelsvas kasas ir sėdi terasoje Argentinoje, mėgaudamasis
plonytėmis cigarilėmis.
Bet štai – jis čia. Gaujos vadas ir policininkų žudikas, kažkada po Antrojo
pasaulinio karo kartu su Seržantu įkūręs „Norvegų raitelius“. Jie išsirinko jaunus,
jokių vertybių nepripažįstančius vyrus, daugiausia iš sukiužusių fabrikų
darbininkų lūšnų, išsirikiavusių palei kaip išvietė dvokiančią upę, tada juos
apmokė, įpratino prie drausmės, išplovė smegenis ir pavertė bebaimių karių
armija, kurią Svenonas galėjo naudoti savo tikslams. Užvaldyti miestą,
monopolizuoti augančią narkotikų rinką. Kurį laiką atrodė, kad Svenonui
pavyko, kad Kenetas arba policija jam tikrai nesutrukdys, veikiau atvirkščiai –
kaip tik jiems Svenonas sumokėdavo už visą jam reikalingą pagalbą. Bet atsirado
konkurentų. Naminis Hekatės narkotikas, gaižalas, buvo tiesiog geresnis,
pigesnis, dideli jo kiekiai visada buvo rinkoje. Tačiau jei Dufo anonimiškai gauta
informacija teisinga, ši narkotikų siunta tokia didelė, jog „Norvegų raiteliams“
pelno užteks ilgam. Skaitydamas tik jam skirtus trumpus rašomąja mašinėle
spausdinto laiško sakinius Dufas vylėsi, bet nelabai tikėjo. Tai tiesiog per didelė
dovana. Tokia dovana – jei tinkamai ja pasinaudosi – Kovos su narkotikais
skyriaus viršininkui gali padėti smarkiai pakilti karjeros laiptais. Policijos
viršininkas Dunkanas dar nespėjo į visas svarbias pareigas paskirti savų žmonių.
Pavyzdžiui, dar niekas nepakeitė inspektoriaus Kodoro, Keneto žmogaus, kuris
įsitvėręs laikėsi Organizuotų nusikaltimų tyrimo skyriaus viršininko kėdės, mat
niekam nepavyko įrodyti korupcijos, bet gal tai tik laiko klausimas. O Dufas –
Dunkano žmogus. Kai imta kalbėti, neva Dunkanas gali tapti policijos viršininku,
Dufas paskambino jam į Kapitolijų ir aiškiai, šiek tiek pompastiškai išdėstė, kad
jei miesto taryba policijos viršininku paskirsianti ne Dunkaną, o kokį nors
Keneto pasekėją, jis, Dufas, atsistatydinsiąs. Gali būti, kad Dunkanas nujautė, jog
už šio besąlyginio lojalumo slypi asmeninis motyvas, bet net jeigu ir taip... Be
abejo, Dufas tikrai norėjo paremti Dunkano ketinimus sukurti sąžiningą policiją,
visų pirma tarnaujančią žmonėms. Bet jis taip pat norėjo darbo kabineto, kuris
Policijos būstinėje būtų arčiausiai dangaus, o ir kas gi to nenorėtų? Ir dar jis
norėjo nukirsdinti šito į uostą atvažiavusio vyro galvą.
Svenonas.
Jis yra priemonė ir tikslas.
Dufas žvilgtelėjo į laikrodį. Laikas sutapo su tuo, kuris paminėtas laiške,
minutė minutėn. Jis prisidėjo pirštus prie riešo. Jautė, kad širdis plaka vis
smarkiau. Dabar Dufas ne tik puoselėjo viltį, bet ir pradėjo tikėti.
– Ar daug jų, Dufai? – pasigirdo šnabždesys.
– Pakankamai daug, kad išgarsėtume, Seitonai. O vienas jų toks stambus, kad
jam kritus garsas pasklis visoje šalyje.
Dufas nuvalė aprasojusį langą. Dešimt įsitempusių policininkų ankštoje
patalpoje. Jiems ne kasdien tenka vykdyti tokią užduotį. Kaip Kovos su
narkotikais skyriaus viršininkas, Dufas pats vienas priėmė sprendimą niekam
nerodyti laiško ir reidą vykdyti tik su savo pavaldiniais. Jis negalėjo kitaip elgtis
dėl visuotinai įsigalėjusios korupcijos ir dažno informacijos nutekinimo. Bent jau
taip Dufas pasiaiškins, paklaustas policijos viršininko Dunkano. Tačiau kritiškų
klausimų neturėtų būti daug. Tik jau ne tada, kai atvyksti su visų laikų didžiausia
narkotikų siunta ir trylika nusikaltimo vietoje sučiuptų norvegų raitelių.
Trylika, taip. Ne keturiolika. Vienas jų kris mūšio lauke. Jei tik pasitaikys tokia
galimybė.
Dufas sukando dantis.
– Sakėte, kad jų bus keturi arba penki, – tarė Seitonas, priėjęs prie lango.
– Bijote, Seitonai?
– Ne, bet jums būtų visai ne pro šalį, Dufai. Šioje patalpoje yra devyni vyrai, o
aš vienintelis turiu patirties vykdant pavojingas užduotis.
Seitonas pasakė tai nekeldamas balso. Jis buvo plikas, liesas ir raumeningas.
Dufas tiksliai nežinojo, kiek laiko Seitonas tarnauja policijoje, žinojo tik tiek, kad
jau dirbo Kenetui užimant policijos viršininko postą. Dufas mėgino atsikratyti
Seitono. Įrodymų prieš jį neturėjo, tačiau nesugebėjo pavaldinio perprasti ir šalia
jo jausdavosi itin nesmagiai.
– Dufai, kodėl neiškvietėte „Gardeno“?
– Kuo mažiau į tai įsivėlusių...
– ...tuo mažiau tokių, su kuriais tektų dalintis didžiąja šlove. Nes, jei
neapsirinku, ten arba šmėkla, arba pats Svenonas.
Seitonas mostelėjo galva link „Indian Chief“, sustojusio prie „Leningrado“
trapo.
– Ar matėte Svenoną? – tamsoje jiems už nugarų pasigirdo baimės kupinas
balsas.
– Taip, ir jų ten visa dešimtis, – pareiškė Seitonas, neatitraukdamas žvilgsnio
nuo Dufo. – Mažiausiai.
– O, velnias, – sumurmėjo dar kažkas.
– Gal paskambinkim Makbetui? – pasigirdo trečio žmogaus balsas.
– Girdite? – mygo Seitonas. – Net ir jūsų paties vyrai nori, kad „Gardenas“...
– Užsičiaupkit! – sušvokštė Dufas. Atsisuko ir ištiesė pirštą į skelbimą ant
sienos. – Čia parašyta, kad penktadienį, lygiai šeštą, laivas „Glamis“ išplaukia į
Kapitolijų ir kad jam reikalingi virėjai. Jūs sutikote vykdyti šią užduotį, bet
neprieštarausiu, jei pasiieškosite darbo laive. Ir atlyginimas, ir maistas tikrai bus
geresni. Kas norit, pakelkit rankas.
Dufas prisimerkęs žvelgė į tamsą, į beveidžius nejudančius siluetus. Mėgino
perprasti tylą. Gailėjosi, kad metė jiems iššūkį. O kas, jei kuris nors ims ir pakels
ranką? Paprastai jis stengdavosi nepatekti į tokią padėtį, kad taptų priklausomas
nuo kitų, bet šįkart jam reikėjo prieš jį stovinčių vyrų, visų aliai vieno. Žmona
tvirtino, esą jis mieliau veikia vienas, esą jam nepatinka žmonės. Gal šiuose
žodžiuose ir esama tiesos, bet iš esmės yra priešingai. Tai jis nepatinka žmonėms.
Tai nereiškia, kad jo visi nemėgsta, bet tikriausiai jis kažkuo atstumia žmones.
Tik Dufas nesuvokė kuo. Jis puikiai atrodo, pasitiki savimi (ne paslaptis, jog tai
žavi tam tikro tipo moteris), yra mandagus, labai išsilavinęs ir protingesnis už
daugelį savo pažįstamų.
– Norinčių nėra? Tikrai? Gerai, tada veiksim taip, kaip sutarę, tik padarysim
kelis mažus pakeitimus. Seitonas su trim vyrais eina dešinėn, o mes tuo tarpu
nulipame ir pasiskirstome palei turėklus. Aš su trimis saviškiais suku į kairę. O
tu, Sivardai, bėk į dešinę, traukis iš šviesos, tamsoje padaryk lankstą, tada apeik
norvegų raitelius iš užpakalio ir atsistok ant trapo, kad niekas nepabėgtų į laivą
arba iš jo. Aišku?
Seitonas kostelėjo.
– Sivardas yra pats jauniausias ir...
– ...greičiausias, – pertraukė jį Dufas. – Nelaukiu komentarų, tik klausiu, ar
supratot nurodymus. – Jis žvelgė į neįskaitomus veidus priešais. – Vertinu tai
kaip teigiamą atsakymą. – Dufas vėl nusisuko į langą.
Pilant lietui trapu atklibikščiavo žemaūgis kreivakojis kapitonas balta kepure.
Sustojo prie vyro, apžergusio raudono motociklo sėdynę. Motociklininkas
nenusiėmė šalmo, tik pakėlė antveidį; variklio taip pat neišjungė. Sėdėjo
nepadoriai išsiskėtęs ir klausėsi kapitono. Iš po šalmo kyšojo dvi šviesios kasos,
nutįsusios iki pat „Norvegų raitelių“ emblemos.
Dufas giliai įkvėpė. Patikrino pistoletą.
Blogiausia tai, kad paskambino Makbetas, mat jis gavo tokį patį anoniminį
pranešimą telefonu, ir pasiūlė Dufui specialiųjų pajėgų būrio „Garden“ pagalbą.
Bet Dufas atsisakė ir pareiškė, kad tereikia sulaikyti sunkvežimį, o tada paprašė
Makbeto apie gautas žinias niekam neprasitarti.
Vyrui su vikingų šalmu davus ženklą, privažiavo dar vienas motociklas;
vairuotojui stovint priešais kapitoną ir atidarinėjant lagaminėlį, ant odinės jo
striukės rankovės Dufas pastebėjo seržanto laipsnio skiriamąjį ženklą. Kapitonas
linktelėjo, pakėlė ranką ir po sekundės sudžeržgė viena į kitą besitrinančios
geležinės konstrukcijos, nušvito kėlimo kranas, o jo strėlė išsikišo už prieplaukos
krašto.
– Jau tuoj, – įspėjo Dufas. Jo balsas buvo kupinas ryžto. – Sulauksim, kol jie
perduos narkotikus ir pinigus, o tada pulsim.
Tamsoje visi nebyliai palinksėjo. Jie atidžiai išnagrinėjo uosto planą, bet
įsivaizdavo, kad turės reikalą ne daugiau kaip su penkiais kurjeriais. Ar gali būti,
kad Svenonui buvo pranešta apie galimą policijos įsikišimą? Ar dėl to jis subūrė
tiek vyrų? Ne, tokiu atveju jis būtų atšaukęs operaciją.
– Ar užuodžiat? – sušnabždėjo šalia Dufo stovintis Seitonas.
 – Ką?
– Jų baimę.
Seitonui užsimerkus, jo nosies sparneliai virptelėjo.
Dufas išbėgo į naktinį lietų. Ar dabar jau priimtų Makbeto ir specialiųjų
pajėgų būrio „Garden“ pasiūlymą? Dufas ilgais pirštais persibraukė įstrižai veidą
einantį randą. Dabar nevalia apie nieką galvoti, jam reikia tai padaryti, visada
reikėjo. Dabar Svenonas yra čia, o Makbetas ir „Gardeno“ vyrukai namie, savo
lovose.

Makbetas gulėjo ant nugaros. Nusižiovavo. Klausėsi, kaip barba lietus. Pajuto,
kad kūnas šiek tiek sustingo, ir apsivertė ant šono. Kilstelėjęs brezentą po juo
palindo žilaplaukis vyras. Tirtėdamas atsisėdo ir nusikeikė tamsoje.
– Sušlapai, Bankai? – paklausė Makbetas ir, pakišęs delnus po savimi,
priglaudė juos prie šiurkštaus ruberoido, dengiančio stogą.
– Prakeikimas, man, seniui su skaudančiais sąnariais, tenka gyventi šiame
mieste, kur amžinai lyja. Reikėjo išeiti į pensiją ir išvažiuoti į kaimą. Nusipirkti
namuką Faife arba jo apylinkėse ir šviečiant saulei, dūzgiant bitėms ir čiulbant
paukščiams sėdėti verandoje.
– Negi atsisakytum malonumo vidury nakties gulėti ant stogo pramoniniame
uoste? Turbūt juokauji.
Jie tyliai sukikeno.
Bankas įjungė rašiklį-žibintuvėlį.
– Norėjau tau kai ką parodyti.
Makbetas paėmė žibintuvėlį ir nukreipė į Banko ištiestus piešinius.
– Štai, gatlingas. Gražus automatinis ginklas, ar ne?
– Bankai, svarbu ne išvaizda.
– Tai parodyk jį Dunkanui. Paaiškink, kad „Gardenui“ jo reikia. Nedelsiant.
Makbetas atsisuko.
– Jis nenori nė girdėti.
– Paaiškink, kad pralaimime tol, kol Hekatė ir „Norvegų raiteliai“ turi
rimtesnius ginklus nei mes. Išdėstyk, ką galėtų vienas gatlingas. Ką galėtų du
tokie ginklai!
 – Bankai, Dunkanas nesileidžia į kalbas dėl ginklų naudojimo. Ir tenka
pripažinti, kad iš dalies yra teisus. Jam tapus policijos viršininku, susišaudymų
sumažėjo.
– Dėl nusikalstamumo šiame mieste vis dar mažėja gyventojų.
– Dar tik pradžia. Dunkanas turi planą. Ir jis nori padaryti kuo geriau.
– Taip, taip, sutinku, Dunkanas – puikus vyrukas. – Bankas sudejavo. – Bet jis
naivus. O su tuo ginklu mes kaip reikiant patvarkytume reikaliukus, ir...
Juos pertraukė niuktelėjimas į brezentą.
– Šefe, jie pradėjo operaciją, – pasigirdo šveplavimas.
Tai Olafsonas, jaunas žalias „Gardeno“ snaiperis. Ant stogo dar buvo
Olafsono bendraamžis Angus, taigi iš viso budėjo keturiese, bet Makbetas žinojo,
kad likusieji dvidešimt penki „Gardeno“ nariai būtų nedvejodami sutikę sėdėti ir
šalti kartu su jais.
Makbetas išjungė žibintuvėlį, grąžino jį Bankui ir įsikišo piešinius į vidinę
juodos odinės „Gardeno“ striukės kišenę. Tada patraukė brezentą į šalį ir
nušliaužė prie stogo krašto.
Bankas įsitaisė šalia jo.
Prieš juos ant „Leningrado“ denio nutviekstas šviesų siūbavo kariškai
išmargintas prieštvaninis sunkvežimis.
– ZIS-5, – sušnabždėjo Bankas.
– Iš karo laikų?
– Taip. Raidė S skirta Stalinui. Ką manai?
– Manau, kad „Norvegų raitelių“ būrys didesnis, nei Dufas tikėjosi. Akivaizdu,
kad Svenonas nerimauja.
– Manai, jis įtaria, kad policija sulaukė pranešimų?
– Tokiu atveju jis nebūtų pasirodęs. Jis bijo Hekatės. Žino, kad Hekatės akys ir
ausys didesnės nei mūsų.
– Tai ką darom?
– Matysim. Gal Dufas susidoros pats? Tada nesikišim.
– Nori pasakyti, kad vidury nakties atsitempei puikius jaunuolius į uostą vien
tam, kad pasėdėtume ir pažiūrėtume?
Makbetas tyliai sukikeno.
 – Jie čia savo noru. Be to, aš įspėjau, kad gali būti nuobodu.
Bankas papurtė galvą.
– Makbetai, tu turi per daug laisvo laiko. Tau reikėtų vesti.
Makbetas suplojo rankomis. Tamsų platų veidą dengiančioje barzdoje nušvito
šypsena.
– Tu ir šie vaikinukai esate mano šeima, Bankai; argi man reikia ko nors
daugiau?
Olafsonas ir Angus patenkinti tyliai išsišiepė jiems už nugarų.
– Kada šis berniukas užaugs? – sumurmėjo Bankas ir daugiau nieko
neįrodinėjo, tik nusausino šlapią automato „Remington“ taikiklį.

Pastatai stūksojo Bonui po kojomis. Jei ne debesų sluoksnis, pro stiklo sieną jis
matytų visą miestą. Jis ištiesė šampano taurę, ir vaikinukas su jojiko kelnėmis ir
baltomis pirštinėmis atskubėjęs įpylė dar. Žinoma, gerti reikėtų mažiau. Tas
skystimas brangus, bet moka juk ne jis. Gydytojas įspėjo, kad jo amžiaus vyrui
laikas pagalvoti apie gyvenimo būdą. Bet tai labai skanu. Taip, būtent. Skanu.
Visai kaip austrės arba vėžiai. Minkštas gilus krėslas. Ir jauni vaikinukai. Tai
nereiškia, kad jie jam prieinami. Antra vertus, jis niekada ir neklausė.
Jį pasitiko „Obeliske“ prie registratūros ir nusivedė į prašmatnius
apartamentus viršutiniame aukšte; iš čia vienoje pusėje vėrėsi vaizdas į
vandenyną, o kitoje – į geležinkelio stotį, Darbininkų aikštę ir lošimo namus
„Invernesas“. Boną priėmė stambus vyras putniais skruostais, draugiška šypsena,
banguotais tamsiais plaukais ir šaltu žvilgsniu. Tą vyrą vadino Hekate. Arba
Nematoma Ranka. Nematoma todėl, kad mažai kam teko jį matyti. O Ranka
todėl, kad per pastaruosius dešimt metų daug kas buvo vienaip ar kitaip jo
paliestas. Tiksliau – paveiktas jo gaminamo kvaišalo, sintetinio narkotiko,
vadinamo gaižalu. Bono užsakymai pavertė Hekatę vienu iš keturių turtingiausių
miestiečių.
Hekatė nusisuko nuo lango ir stovo su žiūronais.
– Lyjant sunku ką nors įžiūrėti, – tarė jis, timptelėjo savo jojiko kelnių siūles,
tada iš kabančio ant kėdės atlošo tvido švarko kišenės išsitraukė pypkę.
 Bonas pagalvojo, kad jei būtų žinojęs, jog čia susirinkusieji atrodys kaip anglų
medžiotojų būrys, tikrai nebūtų rinkęsis nuobodaus kostiumo.
– Kranas juk veikia, vadinasi, jie iškrauna. Ar aptarnavimas geras, Bonai?
– Puikus, – atsakė Bonas ir gurkštelėjo šampano. – Bet turiu prisipažinti, kad
nežinau, ką švenčiame ir kodėl čia dalyvauju.
Hekatė nusijuokė, kilstelėjo savo lazdą ir parodė į langą.
– Mes švenčiame šį vaizdą, mano mieloji plekšne. Kaip prie dugno gyvenanti
žuvis, matei tik pasaulio papilvę.
Bonas šyptelėjo. Jam nė galvon nešautų prieštarauti Hekatei. Tas vyras per
daug galingas ir galėtų padaryti jam ką nors gero. Arba nelabai gero.
– Iš viršaus pasaulis gražesnis, – postringavo Hekatė. – Gal ne tikresnis, bet
gražesnis. Be abejo, tai mes ir švenčiame.
Jis mostelėjo lazda vandenyno pusėn.
– O kas ten?
– Tai didžiausias kontrabandos siuntinys, mielasis Bonai. Keturios su puse
tonos gryno amfetamino. Svenonas paklojo viską, ką turėjo klubas, ir dar šiek
tiek pridėjo. Apačioje matai žmogų, visus kiaušinius sudėjusį į vieną pintinę.
– Ir kodėl jis taip padarė?
– Ogi todėl, kad jį gena neviltis. Jis mato, kaip ne patį geriausią turkišką
„Raitelių“ produktą išstumia mano gaminys. Bet įsigiję iš sovietų tokią didelę
partiją kokybiško spydo dėl už kiekvieną kilogramą suteiktos nuolaidos ir
sumažėjusių transporto išlaidų jie sugebės konkuruoti ir kaina, ir kokybe. –
Hekatė įrėmė lazdą į raudoną kilimą, paglostė paauksuotą jos rankeną. –
Svenonas neblogai viską apgalvojo, ir jei jam pavyktų, mieste jėgos pasiskirstytų
jau kitaip. Tad pakelkime taurę už mums prilygstantį konkurentą.
Jis pakėlė taurę, o Bonas klusniai padarė tą patį. Bet prieš prisiliesdamas
lūpomis Hekatė stabtelėjo, kilstelėjęs vieną antakį įsižiūrėjo į taurę, į kažką
parodė ir padavė taurę vaikinukui, o šis iškart pradėjo ją blizginti pirštine.
– Deja, Svenonui nepavyko, – kalbėjo Hekatė, – mat sunku užsakyti tokią
didelę siuntą iš naujo tiekėjo, kam nors iš aplinkinių prekybininkų apie tai
nesuuodus. Ir, deja, atrodo, kad tas kas nors anonimiškai suteikė policijai
patikimų žinių – kur ir kada.
 – Jūs, pavyzdžiui.
Hekatė kreivai nusišiepė, paėmė taurę, atsuko Bonui savo plačią sėdynę ir
pasilenkė prie žiūronų.
– Jie nuleidžia sunkvežimį.
Bonas atsistojo ir priėjo prie lango.
– Pasakykite, kodėl, užuot smogęs Svenonui pats, esate tik žiūrovas? Juk
būtumėte ne tik atsikratęs savo vienintelio konkurento, bet ir gavęs keturias su
puse tonos puikios kokybės amfetamino, kurį būtumėt galėjęs parduoti gatvėse ir
uždirbti ne vieną milijoną.
Nepakeldamas akių nuo žiūronų Hekatė gurkštelėjo šampano.
– „Krug“, – tarė jis. – Sakoma, kad šis šampanas pats geriausias. Tad geriu tik
jį. Bet kas žino? Gal paragavęs kitokio, pamėgčiau jį ir rinkčiausi kito gamintojo
produktą.
– Jūs nenorite, kad rinkoje pasirodytų kitas produktas, galintis išstumti jūsų
gaižalą?
– Mano religija yra kapitalizmas, o mano išpažįstamas tikėjimas – laisva
konkurencija. Bet kiekvienas žmogus turi teisę klausyti savo prigimties ir
grumtis, siekdamas monopolio ir pasaulinio viešpatavimo. O visuomenės
pareiga – su mumis kovoti. Bonai, mes tiesiog atliekame savo vaidmenis.
– Amen.
– Tylos! Jau perduoda pinigus. – Hekatė patrynė rankomis. – Prasideda
spektaklis!

Dufas stovėjo ranka suėmęs lauko durų rankeną, klausėsi savo kvėpavimo ir
mėgino užmegzti akių kontaktą su savo vyrais. Jie stovėjo jam už nugaros,
išsirikiavę vienas paskui kitą siauroje laiptinėje. Kiekvienas buvo įsigilinęs į savo
reikalus. Pakelti apsauginę ginklo svirtelę. Duoti paskutinį patarimą stovinčiajam
šalia. Paskutinįkart pasimelsti.
– Lagaminas perduotas, – iš antro aukšto šūktelėjo Seitonas.
– Pirmyn! – sušuko Dufas, atidarė duris ir prisišliejo prie sienos.
Vyrai prasibrovė pro jį tiesiai į tamsą. Dufas sekė paskui. Pajuto lietaus lašus
ant kaktos. Žiūrėjo, kaip juda žmonių siluetai. Matė, kad prie poros motociklų
nėra žmonių. Pakėlė prie lūpų megafoną.
– Policija! Nė iš vietos, rankas aukštyn! Kartoju, policija, nė iš...
Po pirmo šūvio jam už nugaros subyrėjo durų stiklas, antroji kulka kliudė
vidinę kelnių klešnių pusę. Tada pasigirdo garsas, panašus į tą, kuris šeštadienio
vakarą sklinda jo vaikams skrudinant kukurūzus. Automatinis ginklas. Velnias.
– Ugnis! – suriko Dufas, nusviedė šalin megafoną, krito ant pilvo, ketindamas
išsitraukti pistoletą ir atstatyti priešais save, ir ūmai susivokė įpuolęs tiesiai į balą.
– Nereikia, – išgirdo šnabždant šalimais.
Dufas pakėlė akis. Tai buvo Seitonas. Jis stovėjo tarsi sustingęs, nuleidęs
ginklą. Ar jis stengiasi sugadinti operaciją? Ar jis?..
– Jie sučiupo Sivardą, – šnabždėjo Seitonas.
Dufas išmirksėjo iš akių purviną vandenį ir apsidairė. Akies krašteliu
pastebėjo norvegų raitelį. Bet šis nešaudė, tiesiog ramiai sėdėjo ant motociklo,
nukreipęs į juos ginklą.
Po galais, kas vyksta?
– Jei dabar niekas nepajudins nė piršto, viskas baigsis gerai, – iš tamsos
atsklido žemas balsas – kalbančiajam tikrai nereikėjo jokio megafono.
Pirmiausia Dufas pamatė motociklą „Indian Chief“ be vairuotojo, tada – du
susiliejusius žmonių šešėlius. Aukštesnysis dėvėjo šalmą su ragais. Žmogus, kurį
jis laikė priešais save, buvo visa galva už jį žemesnis. Ir jam grėsė pažemėti dar
viena galva. Jaunam pareigūnui Sivardui prie gerklės Svenonas buvo prikišęs
kardą blizgančia geležte.

– Taip?
– Neprašauk.

– Kas vyksta? – paklausė Bonas.

– Žinau, kas ten nutiks, – pareiškė Hekatė, išsitiesė ir nusuko žiūronus nuo
uosto, – todėl man jų nė nereikia.
Jis atsisėdo ant kėdės šalia Bono. Šis jau anksčiau pastebėjo, kad Hekatė nuolat
taip elgiasi. Atsisėda šalia, o ne priešais. Tarsi jam nepatiktų, kad žiūrima tiesiai į
jį.
– Ar jie sučiupo Svenoną ir sulaikė amfetaminą?
 – Priešingai. Svenonas sučiupo Dufo žmogų.
– Ką? Susirūpinot?
– Bonai, aš niekad nestatau tik už vieną žirgą. Ir man daugiau rūpesčių kyla
tada, kai pažvelgiu į šį reikalą plačiau. Ką manai apie policijos viršininką
Dunkaną?
– Apie jo pažadą jus sučiupti?
– Dėl to nesuku sau galvos, bet jis išmetė iš policijos daug tų, kurie kadaise
buvo mano partneriai, ir tai iškart sukėlė sunkumų rinkoje. Nagi, juk tu pažįsti
žmones. Matei jį, girdėjai. Ar jis toks nepaperkamas, kaip ir kalbama?
Bonas patraukė pečiais.
– Visi turi savo kainą.
– Tu visiškai teisus, bet kaina ne visada yra pinigai. Ne visi tokie paprasti kaip
tu.
Bonas nekreipė dėmesio į įžeidimą, nes jam tai nepasirodė įžeidu.
– Norint sužinoti, kaip papirkti Dunkaną, reikia išsiaiškinti, ko jis nori.
– Dunkanas nori tarnauti visuomenei, – įvertino Hekatė. – Pelnyti miestelėnų
meilę. Kad jam pastatytų paminklą, kurį būtų užsakęs ne jis pats.
– Sunkoka. Lengviau papirkti tokius godžius kenkėjus kaip mes, o ne tokį
visuomenės veikėją kaip Dunkanas.
– Tu teisus dėl papirkimo, – sutiko Hekatė. – Ir klysti dėl visuomenės veikėjų
bei kenkėjų.
– Tikrai?
– Mielas Bonai, tokie jau tie kapitalizmo pamatai. Vieno individo bandymas
praturtėti turtina visuomenę. Tai pagrįsta gryniausia mechanika ir vyksta mums
to nematant ir apie tai nesusimąstant. Visuomenę remia tokie kaip mes, o ne
tokie paklydėliai idealistai kaip Dunkanas.
– Ar tikrai taip manote?
– Taip manė moralės filosofas Adamas Handas.
– Kad narkotikų gamintojai ir prekiautojai tarnauja visuomenei?
– Kad kiekvienas, kuris esant paklausai pasiūlo produktą, prisideda prie
visuomenės gerovės. Žmonės kaip Dunkanas, norintys reguliuoti ir apriboti,
bando suvaržyti žmogaus prigimtį ir galiausiai ima visiems kenkti. Tad kaip viso
miesto labui nukenksminti Dunkaną? Kokios yra jo silpnosios vietos? Kuo
galime pasinaudoti? Seksu, narkotikais, paslaptimis šeimoje?
– Ačiū už pasitikėjimą, Hekate, bet aš tikrai nežinau.
– Labai gaila, – pareiškė Hekatė ir stebėdamas, kaip vaikinukas atkemša dar
vieną butelį šampano, lazda pastukseno į minkštą kilimą. – Štai man neseniai kilo
įtarimas, kad Dunkanas turi tik vieną silpnąją vietą.
– Kokią?
– Jis mirtingas.
Bonas pasimuistė ant kėdės.
– Tikiuosi, pasikvietėte mane čia ne tam, kad...
– Tikrai ne, mieloji plekšne, leisiu tau tyliai tūnoti dumble.
Matydamas, kaip vaikinas nuima nuo butelio metalinį žiedą, Bonas su
palengvėjimu atsikvėpė.
– Bet, – kalbėjo Hekatė, – tu sugebi nepaisyti kitų, išduoti, manipuliuoti, tad
galėtum paveikti tuos, kuriuos man reikia valdyti. Tikiuosi, kad prireikus galėsiu
tavimi pasikliauti. Kad būsi mano nematoma ranka.
Pasigirdo garsus pokštelėjimas.
– Na štai! – nusijuokė Bonas ir uždėjo ranką vaikinui, besistengiančiam
išpilstyti pašėlusiai putojantį gėrimą į taures, ant strėnų.

Dufas gulėjo ant asfalto. Šalia nejudėdami stovėjo jo vyrai ir stebėjo, kaip už
dešimties metrų susirinkę „Norvegų raitelių“ gaujos nariai ruošiasi išvažiuoti.
Sivardas ir Svenonas stovėjo tamsoje, toliau nuo šviesos kūgio, bet Dufas matė iš
siaubo drebantį jauną pareigūną ir jam prie gerklės prikištą kardą. Dufas
įsivaizdavo, kaip dėl menkiausio krūptelėjimo ar judesio ašmenys prarėžia odą ir
vaikinas per kelias sekundes nukraujuoja. Pagalvojęs apie pasekmes, Dufas
supanikavo. Ne vien dėl to, kad kolegos mirtis suteptų jo rankas ir gyvenimo
aprašymą, bet ir dėl to, kad jo organizuota operacija nueis velniop kaip tik prieš
Dunkanui paskiriant naują Organizuotų nusikaltimų tyrimo skyriaus viršininką.
Svenonas linktelėjo vienam norvegų raiteliui, šis nulipo nuo motociklo ir
priėjęs nukreipė ginklą Sivardui į galvą. Svenonas nuleido antveidį, žengė į šviesą,
kažką pasakė odinę striukę su seržanto laipsnio skiriamuoju ženklu vilkinčiam
vyrui, sėdo ant motociklo, atiduodamas pagarbą dviem pirštais palietė šalmą ir
nubirbė uostu tolyn. Dufui teko tvardytis, kad jam pavymui nepaleistų serijos
šūvių. Seržantui davus įsakymą, tamsoje tą pačią sekundę suburzgė varikliai.
Liko stovėti tik du motociklai be vairuotojų, kiti nuvažiavo paskui Svenoną ir
Seržantą.
Dufas patikino save, kad neverta pasiduoti panikai, kad reikia mąstyti.
Kvėpuoti, galvoti. Uoste liko keturi „Norvegų raitelių“ regalijomis pasidabinę
tipai. Vienas jų stovėjo šešėlyje Sivardui už nugaros. Kitas stypsojo šviesoje ir,
nukreipęs į juos automatą A4-47, stebėjo aplinką. Du vyrai, veikiausiai tie, kurie
motociklų nevairavo, įsėdo į sunkvežimį. Dufas klausėsi, kaip pasukus raktelį
pasigirsta vientisa šaiži dejonė, ir sekundėlę vylėsi, kad sena geležinė pabaisa
neužsives. Išgirdęs, kaip žemas urzgesys perauga į garsų riaumojimą, Dufas
nusikeikė. Sunkvežimis pajudėjo.
– Duosim jiems dešimt minučių, – šūktelėjo vyras, laikantis automatą. – Turit
laiko pagalvoti apie ką nors malonaus.
Dufas nulydėjo akimis sunkvežimio užpakalinius žibintus. Ką nors malonaus?
Jis ne tik paleido iš rankų keturias su puse tonos narkotikų, bet ir sužlugdė
operaciją, turėjusią baigtis didžiausiu masiniu sulaikymu. Juk negana žinoti, jog
prieš juos stovėjo Svenonas su savo žmonėmis, jie turėtų pasakyti matę jų veidus,
o ne vien keturiolika suknistų motociklininkų šalmų. Ką nors malonaus? Dufas
užsimerkė.
Svenonas.
Jis turėjo jį čia, savo rankose. Velnias, velnias!
Dufas klausėsi. Kažko klausėsi. Bet girdėjo tik beprasmį lietaus tekšėjimą.

– Bankas nusitaikė į vaikiną sugriebusį tipą, – pranešė Makbetas. – Ar

nusitaikei į kitą, Olafsonai?
– Taip, šefe.
– Privalot iššauti vienu metu, skaičiuoju iki trijų. Bankai?
– Kad matyčiau taikinį, man reikia šviesos. Arba žvitresnių akių. Dabar galiu
pataikyti ir į vaikiną.
– Mano taikinys puikiai apšviestas. Galim apsikeisti.
 – Jei mes prašausim ir vaikinas žus, geriau tegu prašauna Bankas. Bankai, kaip
manai, kiek arklio galių turi toks Stalino laikų sunkvežimis?
– Na... Gal šešiasdešimt.
– Gerai, bet jei norim suspėti, reikia paskubėt. Todėl šiek tiek improvizuosim.
– Naudosiesi durklais?
– Iš tokio atstumo? Ačiū už pasitikėjimą. Nagi, senuk, tuojau pamatysi. Tikrai
pamatysi.
Bankas pakėlė akis nuo žiūronų ir išvydo, kaip Makbetas stipriai suima ant
stogo pritvirtinto prožektoriaus stovą. Kraujagyslės ant tvirto kaklo pūpsojo, o
dantys švytėjo, nors Bankas ir nežinojo, ar Makbetas šypsosi, ar verkia. Stovas
buvo pritaisytas taip, kad atlaikytų smarkų šiaurės vakarų vėją, siaučiantį
aštuonis mėnesius per metus, bet Bankui teko matyti, kaip Makbetas iš pusnynų
pakelia automobilius.
– Vienas, – sudejavo Makbetas.
Atsipalaidavo pirmieji tvirtinimo kampo varžtai.
– Du.
Stovas atitrūko, nusitempdamas žemiau prie sienos prigludusį laidą.
– Trys.
Makbetas nukreipė šviesos srautą tiesiai į uostą.

Atrodė, lyg kažkas būtų dukart pliaukštelėjęs bizūnu. Dufas atsimerkė ir spėjo
pamatyti, kaip automatą laikantis vyras krinta veidu žemyn ir trenkiasi šalmu į
asfaltą.
Ten, kur stovėjo Sivardas, pasklido šviesa, ir Dufas galėjo įžiūrėti tiek Sivardą,
tiek ir vyrą už jo. Šis nebelaikė pistoleto Sivardui prie galvos, o buvo smakru
įsirėmęs jam į petį. Šviesoje Dufas pastebėjo skylę jo antveidyje. Tada pašautasis
tarytum medūza nusliuogė Sivardo nugara žemyn ir susmuko ant žemės.
Dufas apsigręžė.
– Čionai, Dufai!
Jis prisidengė akis. Anapus akinančio šviesos šaltinio nuaidėjo juokas, o
paskui ant uosto krito milžiniškas vyro šešėlis.
Bet juoko pakako.
Ten stovėjo Makbetas. Žinoma, kad Makbetas.
 2 skyrius

Mėnesienos šviesoje kiras tyliai skrido giedru dangumi virš Faifo. Apačioje tarsi
sidabras švytėjo fjordas. Į vakarus nuo jo kaip aukšta tvirtovės siena dangaus fone
stūksojo tamsus status kalnas. Kadaise kažkokio ordino vienuoliai beveik pačioje
kalno viršūnėje pastatė didelį krikščionišką kryžių, bet kadangi jis buvo atsuktas į
Faifą, miesto gyventojams atrodė, lyg būtų apverstas. Nuo kalnų pusės tarsi
pakeliamasis tiltas per tvirtovę juosiantį vandens griovį riogsojo įspūdingas
geležinis gremėzdas. Trijų šimtų šešiasdešimties metrų ilgio ir devyniasdešimties
metrų aukščio Keneto tiltas, žmonių dažniausiai vadinamas Naujuoju. Palyginti
paprastas, bet akiai daug mielesnis Senasis tiltas buvo kiek tolėliau fjorde, o tai
reiškė, kad važiuojant per jį kelionė trunka ilgiau. Naujojo tilto vidury stovėjo
atstumiantis marmurinis paminklas, įamžinantis buvusio policijos viršininko
Keneto atminimą. Paminklą buvo užsakęs pats Kenetas. Jis stovėjo prie pat
miesto ribos, kadangi neatsirado apskrities, kuri būtų sutikusi nemokamai skirti
tuščią sklypą farui įamžinti. Nors skulptorius ir išpildė Keneto norą pabrėžti jo
įžvalgumą ir pavaizdavo jį nukreipusį akis į horizontą, bet net ir pats
geranoriškiausias menininkas nebūtų atsispyręs pagundai išryškinti riebią
policijos viršininko pasmakrę ir stambų kaklą.
Kildamas aukščiau kiras suplasnojo; palei krantą kitapus kalno jis tikėjosi
pagauti daugiau žuvies, ir jam vieni niekai perskristi kalno viršūnę. Tačiau ne
visiems taip gera. Žmonėms, norintiems pasiekti pakrantę kitapus kalno, tekdavo
keliauti juodu siauru dviejų kilometrų ilgio tuneliu, prasidedančiu iškart už
Naujojo tilto ir kertančiu kalną. Nors kalnus ir juos kertančius tunelius daug kas
vertina teigiamai, gretimos apskritys vadino tunelį tiesiąja žarna su išangėmis
abiejuose galuose. Ir iš tiesų atrodė, kad, perskridęs kalno viršūnę, iš ramaus ir
darnaus pasaulio kiras pateko po purvinu lediniu dušu, besiliejančiu ant
dvokiančio miesto. Tarsi reikšdamas panieką paukštis išsituštino ir blaškomas
vėjo šuorų nuplasnojo tolyn.
 Kiro išmatos tekštelėjo ant pastogės, kurioje stovėjo suoliukas, o ant jo
susirietęs gulėjo liesas tirtantis vaikinas. Nors ženklas prie pastogės rodė čia esant
autobusų stotelę, vaikinas nebuvo tuo įsitikinęs. Per pastaruosius kelerius metus
daug autobusų maršrutų buvo panaikinti. Anot puskvailio mero, dėl to kaltas
sumažėjęs gyventojų skaičius. Bet vaikinui reikia nusigauti iki geležinkelio stoties
ir įsigyti gaižalo; iš kažkokių baikerių pirktas spydas pasirodė esąs tikras šlamštas,
labiau panašus į cukraus pudrą ir bulvių miltus nei į amfetaminą.
Vis dar veikiančių pavienių gatvės žibintų šviesoje blizgėjo tepalais aptaškytas
šlapias ir duobėtas asfaltas. Tyla, nė vieno automobilio, tik lietus. Bet štai
pasigirdo gurguliavimą primenantis garsas.
Vaikinas pakėlė galvą. Timptelėjo gumą, laikančią medžiagos skiautelę, – mat
ši nuslinko nuo tuščios akiduobės ir pridengė sveikąją akį. Gal jį kas pavėžėtų iki
centro?
Bet ne, garsas sklido ne iš tos pusės.
Jis vėl pritraukė kelius prie krūtinės.
Gurguliavimas peraugo į riaumojimą. Vaikinas neketino judintis, ir taip buvo
kiaurai permirkęs, tad tiesiog rankomis užsidengė galvą. Pravažiuodamas
sunkvežimis pritėškė į pastogę purvino vandens.
Jis gulėjo ir mintijo apie savo gyvenimą, galiausiai priėjo išvadą, kad
išmintingiau būtų nebegyventi.
Dar vieno automobilio garsas. Iš kur dabar?
Šiaip ne taip atsikėlęs vaikinas pažvelgė į kelią. Bet ne, vėl atvažiuoja nuo
miesto. Dideliu greičiu. Jis spoksojo į artėjančius priekinius automobilio žibintus.
Jam kilo mintis: vos vienas žingsnis, ir galas visoms bėdoms.
Autobusiukas pralėkė aplenkdamas vandens sklidinas kelio duobes. Juodas
„Ford Transit“. Farų automobilis, viduje trys žmonės. Puiku, jam tikrai
nesinorėtų, kad jie pavėžėtų jį iki centro.

– Va, jie prieš mus, – ragino Bankas. – Greičiau, Angau!

– Iš kur žinote, kad čia jie? – paklausė Olafsonas ir pasilenkė prie priekinių
„Gardeno“ autobusiuko sėdynių.
 – Dyzelio dūmai, – paaiškino Bankas. – Dievulėliau, nenuostabu, kad Rusijoje
naftos krizė. Angau, artėk prie jų taip, kad per užpakalinio vaizdo veidrodėlį mus
pamatytų.
Angus greitino, kol jie priartėjo prie juodo išmetamųjų dujų debesies. Bankas
nuleido lango stiklą ir priglaudė šautuvą prie šoninio vaizdo veidrodėlio.
Kostelėjo.
– O dabar susigretink su jais, Angau.
Angus pasuko į šoną ir padidino greitį. „Ford Transit“ riedėjo šalia pukšinčio
ir aimanuojančio sunkvežimio.
Pro sunkvežimio langą išsiveržė dūmų debesėlis. Veidrodėlis po Banko
šautuvu trakštelėjo ir nulūžo.
– Taip, jie mus pamatė, – pareiškė Bankas, – vėl važiuok paskui juos.
Lietus liovėsi, viskas užtemo. Jie įvažiavo į tunelį. Asfaltas ir juodos akmenyje
iškaltos sienos tarsi prarydavo priekines šviesas, jie matė tik užpakalinius
sunkvežimio žibintus.
– Ką darom? – paklausė Angus. – Iš karto už tunelio – tiltas, ir jeigu jie pasieks
vidurį...
– Žinau, – atsiliepė Bankas ir iškėlė šautuvą.
Už paminklo baigiasi miestas ir jo policininkų jurisdikcijos zona. Tad turėtų
pasibaigti ir šios gaudynės. Žinoma, teoriškai policininkai gali jas tęsti, ir tai
nebūtų pirmas kartas: pernelyg uolūs pareigūnai – iš Kovos su narkotikais
skyriaus gal kiek rečiau – yra suėmę kontrabandininkų ir anapus ribos. Bet tais
atvejais teismas atmetė ganėtinai rimtas bylas, o pareigūnams teko aiškintis dėl
šiurkščių tarnybinių nusižengimų. Banko „Remington 700“ atšoko dėl
atatrankos.
– Pataikiau, – pranešė jis.
Sunkvežimį tunelyje sumėtė, nuo užpakalinio rato pabiro padangos
gabaliukai.
– Dabar pajusit, ką išties reiškia sunkiai valdomas vairas, – tarė Bankas ir
nusitaikė į kitą užpakalinį ratą. – Angau, šiek tiek atsilik, jei kartais jie trenktųsi į
tunelio sieną.
– Bankai! – nuo užpakalinės sėdynės riktelėjo Olafsonas.
 – Olafsonai? – atsiliepė Bankas, prispaudęs pirštą prie gaiduko svirtelės.
– Iš priekio atvažiuoja automobilis.
– Oi.
Angui stabdant, Bankas patraukė nuo skruosto šautuvą.
Prieš juos važiuojantį ZIS-5 mėtė į šonus, vis tvykstelėdavo priešpriešinio
automobilio priekiniai žibintai. Bankas girdėjo garso signalą, beviltišką lengvojo
automobilio riksmą, kad tiesiai į jį lekia sunkvežimis, o pakeisti nieko negalima.
– Dievuliau brangus... – švepluodamas vapėjo Olafsonas.
Signalai dažnėjo ir garsėjo.
Blykstelėjo šviesa.
Bankas iškart žvilgtelėjo į šoną.
Pastebėjo užpakalinę automobilio sėdynę ir skruostu į lango stiklą įsirėmusį
miegantį vaiką.
Tada automobilis dingo iš akių, ir besisklaidantis garso signalo aidas priminė
nuviltų žiūrovų dūsavimą.
– Greičiau, – paliepė Bankas. – Tuoj būsim ant tilto.
Angus nuspaudė pedalą, ir jie vėl nėrė į išmetamųjų dujų debesį.
– Tolygiai, – tarė Bankas taikydamasis. – Tolygiai...
Tą akimirką brezentas sunkvežimio gale pasislinko ir „Ford Transit“ žibintų
šviesoje pasirodė transportavimo vežimėlis su baltu turiniu užpildytais
plastikiniais maišais. Vairuotojo kabinos stiklas buvo išdaužtas. O virš
kilograminių maišų krūvos kyšojo į juos nukreiptas šautuvo vamzdis.
– Angau...
Driokstelėjus šūviui Bankas spėjo pamatyti, kaip iš vamzdžio pliūpteli ugnis,
tada lango stiklas pabąla, suskyla ir subyra vidun.
– Angau!
Angus susivokė ir staigiai pasuko vairą į dešinę. Tada į kairę. Padangos cypė,
kulkos švilpė, o ugnimi besispjaudantis ginklo vamzdis sekė jų judesius.
– Velnias! – suriko Bankas ir šovė į kitą ratą, bet kulka tik atsitrenkė į sparną
ir įskėlė žiežirbą.
Staiga vėl pasipylė lietus. Jie užvažiavo ant tilto.
– Olafsonai, pribaik jį iš karabino, – sušuko Bankas. – Nagi!
 Pro priekinį langą sruvo lietus. Bankas pasitraukė į šoną, tad Olafsonas galėjo
atremti dvivamzdį karabiną į sėdynės atlošą ir iškišti vamzdį Bankui virš peties.
Ūmai pasigirdo dunkstelėjimas, tarsi plaktuku trenkus per mėsą, ir karabino
vamzdis dingo. Atsisukęs į užpakalinę sėdynę Bankas išvydo suglebusį ir galvą
nusvarinusį Olafsoną ir jo striukėje ties krūtine žiojinčią skylę. Kitai kulkai
pataikius į Banko sėdynės atlošą, išvirto pilkas kamšalas, galiausiai ji įsmigo į
atlošą greta Olafsono. Tipas sunkvežimyje taiklus. Bankas čiupo Olafsonui iš
rankų karabiną, vienu judesiu iškišo jį pro langą ir iššovė. Sunkvežimio gale
pasklido balti milteliai. Bankas paleido karabiną ir suėmė savo šautuvą. Per tirštą
baltų miltelių debesį tipas sunkvežimyje nieko nematė, bet iš tamsos tarsi
neprašyta šmėkla išniro prožektorių apšviesta balta marmurinė Keneto statula.
Bankas nusitaikė į užpakalinį ratą ir paspaudė gaiduko svirtelę. Tiesiai į taikinį.
Sunkvežimį blaškė į šonus, priekinis ratas užvažiavo ant šaligatvio, užpakalinis
trenkėsi į kelkraštį, ZIS-5 kliudė gelžbetoninį atitvarą. Metalui rėžiantis į metalą,
automobilių variklių gausmą užgožė cypimas. Neįtikėtina, bet vairuotojui pavyko
sugrąžinti sunkiasvorį sunkvežimį ant kelio.
– Tik nekirsk suknistos ribos! – rėkė Bankas.
Nuo sunkvežimio užpakalinio rato nukrito paskutinis padangos gabaliukas, ir
po naktiniu dangumi švystelėjo žiežirbų fejerverkas.
Sunkvežimį mėtė į šalis, ir nors vairuotojas stengėsi jį suvaldyti, šįkart jam
nepavyko. ZIS-5 slydinėjo po kelią, paskui save palikdamas šliūžes. Beveik prie
pat miesto ribos padangos vėl sukibo su kelio danga, ir sunkvežimis pasuko į
šoną. Kariškas dvylika tonų sveriantis sovietų inžinierių gaminys trenkėsi tiesiai
buvusiam policijos viršininkui į papilvę, sudaužė paminklo cokolį ir tempdamas
paskui save marmurą ir dešimt metrų gelžbetoninio atitvaro nulėkė nuo tilto.
Angui pavyko sustabdyti autobusiuką, ir staiga stojusioje tyloje Bankas stebėjo,
kaip mėnulio šviesoje Kenetas krinta, lėtai sukdamasis apie savo smakrą. Paskui
jį nosimi į priekį garmėjo ZIS-5, kaip nelemtos amfetamino kometos uodegą
vilkdamas baltą šleifą.
– Dievulėliau... – sušnabždėjo policininkas.
Rodos, praėjo visa amžinybė, kol viskas pūkštelėjo į vandenį ir akimirką
nudažė jį baltai. Garsas pasiekė Banką šiek tiek vėliau.
 Tada vėl įsivyravo tyla.

Šonas trypčiojo prie klubo, spoksojo į vartus. Pasikrapštė tatuiruotę ant kaktos –
„Norvegų raiteliai iki mirties“. Pastarąjį kartą taip jaudinosi gimdykloje. Amžinai
taip: juodu su Kolinu ištraukė nelaimingą bilietą ir turi saugoti vartus kaip tik
šiandien, kai tiek visko vyksta. Jie negalėjo dalyvauti perduodant narkotikus,
turės praleisti ir vakarėlį.
– Panelė pavadins vaiką mano vardu, – atviravo Šonas, norėdamas nutraukti
tylą.
– Sveikinu, – atsiliepė Kolinas monotoniškai, timpčiodamas ūsus, panašius į
jūrų vėplio. Jo aplyta plikė blizgėjo.
– Ačiū, – padėkojo Šonas.
Po teisybei, jis nenorėjo nė vieno iš šių dalykų. Nei tatuiruotės,
paženklinančios tave visam gyvenimui, nei vaiko, kuris padaro lygiai tą patį.
Laisvė. Štai kas siejasi su motociklu, argi ne? Bet klubas, o paskui ir Betė pakeitė
jo laisvės sampratą. Kad tik tada, kai kažkam priklausai, kai pasirenki sambūvį,
gali tapti išties laisvas.
– Štai jie, – tarė Šonas. – Regis, viskas pavyko, ar ne?
– Trūksta dviejų motociklų, – įvertino Kolinas, išspjovė cigaretę ir atidarė
vartus, viršuje apraizgytus spygliuota viela.
Pirmasis motociklas sustojo prie jų. Motociklininkas su raguotu šalmu
sududeno:
– Mums sutrukdė farai, todėl dvyniai atvažiuos kiek vėliau.
– Gerai, šefe, – tarė Kolinas.
Vienas paskui kitą pro vartus suvažiavo motociklai. Kažkuris raitelis iškėlė
nykštį. Gerai, kvaišalai saugūs, klubas išgelbėtas. Šonas lengviau atsikvėpė.
Motociklai riedėjo aikštele, pro medinį pašiūrę primenantį vienaukštį namelį su
užrašu „Norvegų raiteliai“ ant sienos, tuomet įvažiavo į garažą ir dingo iš akių.
Namelyje buvo padengtas stalas. Svenonas nusprendė, kad sandorį reikia atšvęsti
besaikėmis vaišėmis. Po kelių minučių Šonas išgirdo, kaip viduje ima plyšauti
muzika ir pratrūksta pirmi pergalingi šūksniai.
– Mes turtingi, – nusijuokė Šonas. – Ar žinai, kur jie veža kvaišalus?
 Kolinas neatsakė, tik užvertė akis.
Jis nežinojo. Kaip ir niekas kitas. Žinojo tik Svenonas ir, aišku, sėdintieji
sunkvežimyje. Taip geriausia.
– Atvažiuoja dvyniai, – pranešė Šonas ir vėl atidarė vartus.
– Labas, Joajo, kas nuti... – bandė klausti Šonas, bet motociklai įlėkė
nestabtelėdami.
Jis stebėjo, kaip vyrai sustoja vidury kiemo, tarsi svarstytų, ar nepalikus ten
savo žirgų. Tada niuktelėjo vienas kitam, linktelėjo atvirų garažo vartų pusėn ir
įvažiavo vidun.
– Ar matei Joajo šalmą? – paklausė Šonas. – Jame buvo skylė.
Kolinas giliai atsiduso.
– Aš nejuokauju! – neatlyžo Šonas. – Pačiam vidury. Einu ir pažiūrėsiu, kas
išties nutiko uoste.
– Ei, Šonai...
Bet Šonas jau bėgo per kiemą, tiesiai į garažą. Dvyniai buvo nulipę nuo
motociklų. Abu stovėjo nugara į jį, vis dar su šalmais. Vienas glaudėsi prie
pravertų durų, vedančių iš garažo tiesiai į klubo patalpą, kurioje vyko šventė,
tarsi norėtų likti nepastebėtas ir pirmiausia apsidairyti. Joajo, Šono geriausias
draugas, tebestovėjo prie savo motociklo. Jis buvo išėmęs bjauraus AK-47 dėtuvę
ir, rodos, skaičiavo, kiek joje likę šovinių. Šonas patapšnojo jam per petį. Joajo
turbūt labai išsigando, nes staiga atsisuko.
– Kas nutiko šalmui, Joajo? Ar atsitrenkė akmenukas?
Joajo neatsakė, tik skubėjo į savo AK-47 vėl įkišti dėtuvę. Ir judėjo keistai
nerangiai. Dar vienas keistas dalykas buvo tas, kad jis atrodė... aukštesnis. Tarsi
ten būtų ne Joajo, bet...
– Velnias! – riktelėjo Šonas, žengė atatupstas ir griebėsi diržo.
Jis suvokė, ką reiškia ta skylė antveidyje: savo draugo daugiau nepamatys.
Šonas išsitraukė pistoletą, patraukė apsauginę svirtelę ir jau ruošėsi nusitaikyti į
vyrą, vis dar besikrapštantį su AK, bet kažkas trinktelėjo jam per petį. Jis iškart
atstatė ginklą į tą pusę, iš kurios pajuto smūgį. Bet ten nieko nebuvo. Tik prie
durų, kaip ir anksčiau, stovėjo vyras, vilkintis striukę su užrašu „Norvegų
raiteliai“. Tą akimirką Šono ranka suglebo ir jis išmetė ginklą ant grindų.
 – Nė garso, – pasigirdo balsas jam už nugaros.
Šonas vėl atsisuko.
Į jį buvo nukreiptas AK-47, o skylėto antveidžio atspindy jis pamatė savo
petyje styrantį durklą.

Dufas prikišo AK-47 vamzdį vyrukui prie tatuiruotos kaktos. Žvelgė į jo bjaurią
fizionomiją, atvipusią lūpą. Pirštu lengvai spustelėjo gaiduko svirtelę, tada
spustelėjo dar per milimetrą... Girdėjo savo šniokštavimą po šalmu, po ankštoka
striuke besidaužančią širdį.
– Dufai, – prabilo prie klubo durų stovintis Makbetas. – Tik ramiai.
Šis spustelėjo gaiduko svirtelę dar per milimetrą.
– Liaukis, – sulaikė jį Makbetas. – Dabar mūsų eilė pasinaudoti įkaitais.
Dufas atleido gaiduko svirtelę.
Vyruko veidas buvo baltas kaip popierius. Gal iš baimės, o gal dėl
nukraujavimo. O gal dėl abiejų priežasčių. Jo balsas drebėjo:
– Mes negelbėjame...
Ginklo vamzdžiu Dufas smogė per tatuiruotę ant kaktos. Iš pradžių tarsi
skiriamasis ženklas pasirodė baltutėlis dryžis be odos. Paskui pasipylė kraujas.
– Užsičiaupk, berniuk, ir viskas bus gerai, – įspėjo Makbetas ir priėjo arčiau.
Tada sučiupo Šoną už ilgų plaukų, atlošė galvą ir prie gerklės prikišo dar vieno
durklo ašmenis. Stumtelėjo jį priešais save, prie durų, vedančių į klubo patalpą,
kurioje vyko šventė.
– Pasiruošęs?
– Atmink, Svenonu pasirūpinsiu aš, – priminė Dufas ir patikrino, ar lenkta
dėtuvė gerai įdėta į automatą, tada nusekė paskui įkaitą vedantį Makbetą.
Makbetas spyrė į duris ir įėjo, stumdamas vyruką pirma savęs, o Dufas žengė
jiems iš paskos. Išsišiepę ir garsiai šūkalojantys norvegų raiteliai sėdėjo prie ilgo
stalo didelėje jau prirūkytoje salėje. Visi buvo susigrūdę užstalėje, nugara į sieną,
atsisukę į medines iš patalpos vedančias duris. Be abejo, pagal klubo taisykles.
Dufas įvertino, kad jų ten gal dvidešimt. Garsiai grojo muzika. „Stones“.
„Jumpin’ Jack Flash“.
 – Policija! – suriko Dufas. – Nė iš vietos, arba mano kolega perpjaus šiam
puikiam vyrukui gerklę.
Atrodė, kad laikas staiga sustojo, ir tarsi sulėtintame filme Dufas pamatė, kaip
stalo gale sėdintis vyras pakelia galvą. Rusvas, kiaulės snukį primenantis veidas
išvirtusiomis šnervėmis. Taip stipriai suveržtos kasos, kad akys pavirtusios dviem
siaurais neapykantos sklidinais plyšiais. Lūpų kamputyje kyšanti ilga plona
cigarilė. Svenonas.
– Mes negelbėjam įkaitų, – pareiškė jis.
Netekęs sąmonės vyrukas sukniubo.
Kitas dvi sekundes patalpoje viskas buvo tarsi sustingę, skambėjo tik „Rolling
Stones“.
Tol, kol Svenonas įtraukė dūmo.
– Pulkit, – įsakė jis.
Dufas pastebėjo, kad vienu metu pašoka mažiausiai trys norvegų raiteliai, tad
nuspaudė AK-47 gaiduko svirtelę. Piršto nepatraukė. Leido papliūpą 7,62
milimetro skersmens švino kulkų, ir šios daužė butelius, varpė stalą, trupino
sienas, smigo į kūnus ir sustabdė Miką Džagerį tarp dviejų gas. Greta stovintis
Makbetas pyškino iš dviejų pistoletų „Glock“, kuriuos buvo pagriebęs nuo dviejų
uoste paklotų norvegų raitelių. Jie pasiėmė ir šalmus, striukes bei motociklus.
Rankose laikydamas ginklą Dufas jautė, kad šis švelnus ir šiltas, visai kaip moters
kūnas. Sudaužius lempas patalpoje pritemo. Kai Dufas pagaliau atleido gaiduko
svirtelę, ore plaikstėsi skutai ir tvyrojo dulkės, o viena nuo lubų kabanti lempa
siūbavo pirmyn ir atgal, mesdama šešėlius, panašius į sienomis paskubom
sprunkančius vaiduoklius.
 3 skyrius

– Apsidairęs prietemoje pamačiau, kad aplinkui kniūbsti sugriuvę norvegų

raiteliai, – pasakojo Makbetas. – Visur buvo pilna kraujo, šukių ir tūtelių.
– Po velnių! – garsiai suvogravo Angus „Gardeno“ pamėgtame
triukšmingame bare „Mūrininko rankos“, įsikūrusiame už geležinkelio stoties. Jis
žvelgė į Makbetą alkoholio užlietomis mėlynomis akimis, tarsi jį garbindamas.
– Jūs tiesiog nušlavėt juos nuo kelio! Velnias! Į sveikatą!
– Ei, kas per kalbos, klierike, – sudrausmino jį Makbetas, bet kai visi
aštuoniolika susirinkusių specialiųjų pajėgų būrio vyrukų pakėlė jo pusėn alaus
bokalus ir išsišiepė, šypsena nušvito ir jis, papurtė galvą, tada pakėlė savąjį.
Nurijo didelį gurkšnį ir pažvelgė į Olafsoną, kairėje rankoje laikantį sunkų
puslitrinį „Mūrininko rankų“ bokalą.
– Ar skauda, Olafsonai?
– Daug mažiau, nes žinau, kad kažkam iš jų irgi skauda petį, – sušveplavo
Olafsonas ir, visiems juokiantis, delnu persibraukė peties įtvarą.
– Iš tiesų tikrąją pirtį užkūrė Bankas su Olafsonu, – įvertino Makbetas. – Aš
tik kaip sumautas fotografo asistentas parūpinau šiems menininkams šviesos
šaltinį.
– Pasakokite toliau, – ragino Angus. – Jūs su Dufu išguldėt visus norvegų
raitelius. Kas nutiko paskui?
Jis užsikišo ilgus šviesius plaukus už ausų, tarsi norėdamas geriau girdėti.
Makbetas apvedė akimis nekantrumo kupinus susirinkusiųjų veidus,
susižvalgė su Banku ir pasakojo toliau:
– Kažkas suriko, kad jie pasiduoda. Triukšmas nuslopo, muzika nutilo, tada
pagaliau stojo tyla, bet tamsoje buvo sunku ką nors įžiūrėti. Mudu su Dufu
pradėjom juos tikrinti visoje patalpoje, kiekvienas savo pusėje. Žuvusiųjų
nebuvo, bet kai kuriems, galima sakyti, reikėjo gydytojo pagalbos. Dufas rėkė,
kad neranda Svenono. – Makbetas perbraukė pirštu vidinėje bokalo pusėje
susikaupusį kondensatą. – Stalo gale, kur sėdėta Svenono, pastebėjau duris.
Išgirdome, kaip užvedami motociklai. Palikome visus gulėti ir paknopstom
išbėgom į kiemą. O ten pamatėm tris pro vartus išvažiuojančius motociklus,
vienas iš jų buvo raudonas ir priklausė Svenonui. Sargas, ūsuotas plikis, sėdo ant
savo motociklo ir nuzvimbė paskui jį. Dufas buvo įniršęs, norėjo vytis, bet aš
priminiau, kad viduje yra sunkiai sužeistų.
– Ar manėte, kad Dufą tai sulaikys? – pasigirdo šnabždesys. – Gulintys ir
kraujuojantys niekšeliai? Kai siūlosi galimybė sučiupti Svenoną?
Makbetas atsisuko. Kalbėtojas sėdėjo vienas gretimoje nišoje, po spintele su
smiginio klubo trofėjais, o jo veidą dengė šešėlis.
– Ar manėte, kad pasitaikius progai atlikti žygdarbį Dufas suks galvą dėl kelių
nereikšmingų gyvybių? – Šešėlyje subolavo iškeltas bokalas. – Juk reikia galvoti
apie karjerą.
Tie, kas su Makbetu sėdėjo prie stalo, nutilo.
Bankas kostelėjo.
– Velniop karjerą. Seitonai, „Gardenas“ neleidžia beginkliams tiesiog numirti.
Nežinau, kaip dirbama Narkotikų skyriuje.
Seitonas pasilenkė į priekį; dabar jam ant veido krito šviesa.
– Niekas iš mūsų Narkotikų skyriuje nežino, kaip mes dirbame, štai čia ir bėda
turint tokį viršininką kaip Dufas. Bet, Makbetai, pasakokite toliau. Ar grįžote
vidun sutvarstyti jų žaizdų?
– Svenonas yra žudikas, kuris pirma proga ir vėl žudys, – pareiškė Makbetas,
įsmeigęs akis į Seitoną. – Dufas bijojo, kad jie pervažiuos tilto vidurį.

– Baiminausi, kad jie kirs ribą ant tilto, tą padaryti mėgino ir sunkvežimis, –
aiškino Dufas. – Todėl sėdome ant motociklų. Lėkėme kaip vėjas. Ir dar greičiau.
Bent vienas neatsargus suktelėjimas ant šlapio asfalto... – Restorane „Lionas“ ant
damastine staltiese užtiesto stalo Dufas stumtelėjo lėkštutę su atkąstu krembriulė
gabalėliu, iš kibiriuko su ledukais ištraukė šampano butelį ir pripylė kitas tris
taures. – Pravažiavęs pirmąjį vingį slėnyje, išvydau užpakalines keturių
motociklų šviesas ir kiek galėdamas didinau greitį. Per veidrodėlį mačiau, kad
Makbetas vis dar važiuoja paskui.
 Dufas slapta žvilgtelėjo į policijos viršininką Dunkaną, norėdamas įsitikinti, ar
jo pasakojimas daro įspūdį. Bet mielą draugišką Dunkano šypseną buvo sunku
perprasti. Jis vis dar nepareiškė savo nuomonės apie vakaro reidą, bet argi
negana to, kad atėjo į šią nedidelę šventę? Gal ir taip, tačiau policijos viršininko
tylėjimas Dufą trikdė. Jis labiau pasitikėjo savimi, žiūrėdamas į blyškų
rusvaplaukį inspektorių Lenoksą, Kovos su korupcija skyriaus viršininką, kuris
palinkęs į priekį su deramu susidomėjimu gaudė kiekvieną žodį. Kriminalinių
ekspertizių tarnybos vadovės Ketnesos didelės žalios akys taip pat bylojo, kad ji
šventai juo tiki.
Dufas pastatė butelį ant stalo.
– Prieš pat tunelį mudu važiavome greta ir vis labiau artėjome prie priekyje
žibančių šviesų. Tarsi jie būtų sumažinę greitį. Galėjau matyti Svenono šalmo
ragus. Tada nutiko kažkas netikėto.
Dunkanas nuo raudonojo vyno perėjo prie šampano; Dufas svarstė, ar tai
reiškia, kad jis susidomėjęs, ar kad tiesiog nuobodžiauja.
– Už autobusų stotelės du motociklai pasuko į Foresą. Bet kiti du nulėkė link
tunelio. Po kelių sekundžių privažiavom sankryžą, ir man reikėjo priimti
spendimą...
Dufas pabrėžė žodį „sprendimas“. Juk galėjo pavartoti žodį „pasirinkti“. Bet
rinktis tenka kiekvienam idiotui, o spręsdamas esi aktyvus, tam reikia gebėjimo
mąstyti ir vadovams būdingų charakterio bruožų. Tokį žmogų policijos
viršininkas galėtų paskirti vadovauti naujam dideliam Organizuotų nusikaltimų
tyrimo skyriui, į kurį sujungiami Kovos su narkotikais ir Kovos su gaujomis
skyriai. Šis sujungimas logiškas, nes mieste, sudoroję visas kitas gaujas,
narkotikus platino tik Hekatė ir „Norvegų raiteliai“. Beliko nutarti, kas tam
skyriui vadovaus – Dufas ar Kodoras, patyręs Kovos su gaujomis skyriaus
viršininkas, vakarinėje miesto dalyje turintis įtartinai didelį jau išsimokėtą namą.
Bėda ta, kad Kodorą aktyviai rėmė kai kurie miesto tarybos nariai ir Keneto
šalininkai Policijos būstinėje, ir nors Dunkanas buvo Kodoro viršininkas, jis taip
pat privalėjo atsižvelgti į politinius aspektus Policijos būstinėje. Buvo aišku, kad
nugalės arba Kodoras, arba Dufas, o kitiems nėra jokių šansų.
– Daviau Makbetui ženklą važiuoti paskui tuos, kurie nusuko link Foreso.
 – Tikrai? – pasitikslino Lenoksas. – Tai aniems leidote kirsti apskrities ribą?
– Taip, čia ir esmė. Svenonas yra gudrus lapinas. Gal jis pasiuntė du tipus link
Foreso kaip masalą, o pats nuvažiavo prie ribos, mat jis vienintelis norvegų
raitelis, prieš kurį šį tą turime? O gal numatė, kad taip ir pagalvosim, todėl
pasielgė priešingai?
– Ar tikrai? – vėl pasitikslino Lenoksas.
– Kas tikrai? – paklausė Dufas, mėgindamas nuslėpti susierzinimą, kad jį
pertraukinėja.
– Ar tikrai ką nors turime prieš Svenoną? Stoko žudynėms jau suėjo senatis.
– Prieš penkerius metus Pirmajame rajone buvo įvykdyti du pašto
apiplėšimai, – nekantriai priminė Dufas. – Aptikome Svenono pirštų atspaudų ir
taip toliau.
– O kitų norvegų raitelių?
– Mums į juos nusišvilpt. Šiąnakt irgi nepalikta pėdsakų, mat visi dėvėjo
šalmus. Ką gi, pasukę link Foreso, pamatėm šalmą...
– Kas yra Stoko žudynės? – paklausė Ketnesa.
Dufas sudejavo.
– Tada veikiausiai dar nebuvote gimusi, – draugiškai atsakė Dunkanas. – Jos
įvyko Kapitolijuje, iškart po karo. Svenono brolį ketino sulaikyti už
dezertyravimą, o jis buvo toks kvailas, kad išsitraukė ginklą. Du jį sulaikyti turėję
policininkai, karą praleidę apkasuose, suvarpė jį kulkomis. Po kelių mėnesių
Stoke Svenonas už brolį atkeršijo. Nuėjo į policijos skyrių ir nušovė keturis
pareigūnus, viena iš aukų buvo nėščia policininkė. Svenonas dingo iš akiračio, o
kai vėl pasirodė, nusikaltimui buvo suėjusi senatis. Tęskite, Dufai.
– Ačiū. Gal ne visi supratot, jog priartėjome tiek, kad jiems sukant link Foreso
ir Senojo tilto įžiūrėjau Svenono šalmą. Už kokių dviejų kilometrų juos
prisivijome. Makbetas paleido du šūvius į orą, nors iki jų dar buvo tolokai. Bet jie
sustojo. Mes irgi. Išvažiavus iš slėnio liovėsi lietus. Geras matomumas,
mėnesiena, mus skyrė penkiasdešimt ar šešiasdešimt metrų. Čiupau AK-47 ir
surikau, kad liptų nuo motociklų, žengtų penkis žingsnius link mūsų ir sudėję
rankas už galvos klauptųsi ant asfalto. Kai jie padarė kaip liepiami, mes nulipom
nuo motociklų ir nuėjom prie jų.
 Dufas užsimerkė.
Ir dabar galėjo juos regėti.
Jie klūpėjo.
Dufui žingsniuojant prie klūpančiųjų, jo odiniai drabužiai gurgždėjo, akies
krašteliu jis matė ant praverto antveidžio krašto pakibusį vandens lašą. Jis tuoj
nukris. Tuoj.

– Kai Svenonas išsitraukė ginklą, tarp mūsų buvo likę dešimt ar penkiolika
žingsnių, – pasakojo Makbetas. – Dufas reagavo žaibiškai. Šovė. Pataikė
Svenonui į krūtinę trijose vietose. Jis mirė, jo šalmui nespėjus atsitrenkti į kelią.
Tačiau tuo tarpu kitas tipas išsitraukė ginklą ir nusitaikė į Dufą. Laimė, jam taip
ir nepavyko nuspausti gaiduko svirtelės.
– Velnias! – sušuko Angus. – Jūs jį nušovėte, ar ne?
Makbetas atsilošė.
– Pribaigiau durklu.
Bankas įdėmiai žvelgė į savo viršininką.
– Įspūdinga, – sušnabždėjo Seitonas. – Visgi Svenonui išsitraukus ginklą
Dufas sureagavo greičiau už jus? Būčiau kirtęs lažybų, kad esate greičiausias,
Makbetai.
– Štai čia jūs ir suklydote, – pataisė Makbetas. Ką Seitonas čia veikia ir ko jis
nori? – Visai kaip Dufas, – pridūrė jis ir prie lūpų pakėlė alaus bokalą.

– Aš suklydau, – prisipažino Dufas ir mostelėjo padavėjui atnešti dar vieną

butelį šampano. – Žinoma, ne šaudamas. O pasirinkęs važiuoti link Foreso.
Padavėjas priėjo prie stalo ir apgailestaudamas sušnabždėjo, kad restoranas
tuojau užsidarys, be to, jie neparduoda alkoholio po vidurnakčio. Nebent jei pats
policijos viršininkas...
– Ačiū, nereikia, – sulaikė Dunkanas, puikiai mokantis šelmiškai šypsotis ir
tuo pat metu kilstelėti antakį, rodydamas nepritarimą. – Mes laikomės įstatymų.
Padavėjas nuėjo.
– Net ir geriausiems pasitaiko suklysti, – prabilo Dunkanas. – Kada supratote?
Kai nuėmėt šalmus?
Dufas papurtė galvą.
 – Ne, supratau vos priklaupęs prie kūno ir žvilgtelėjęs į motociklą. Motociklas
buvo ne Svenono. Nebuvo kardo. O tokie tipeliai motociklais nesikeičia.
– Bet keičiasi šalmais?
Dufas patraukė pečiais.
– Turėjau susiprotėti. Juk mes su Makbetu buvome ką tik panaudoję tą patį
triuką. Jie apsikeitė šalmais ir pristabdė, kad pamatytume, jog vairuotojas su
Svenono šalmu suka link Foreso. O pats Svenonas nuvažiavo tuneliu, per tiltą ir
paspruko.
– Be abejo, Svenonas pasielgė gudriai, – įvertino Dunkanas. – Jam nepavyko,
kad tie, kurie jam dirba, nėra tokie pat gudrūs kaip jis.
– Ką turite omeny? – paklausė Dufas ir pažvelgė į padavėjo padėtą odinį
aplanką su sąskaita.
– Kam grasinti policininkams ginklu, jei žino – kaip pats sakote, – kad prieš
juos neturime jokių įrodymų, tik prieš Svenoną. Jie tiesiog galėjo leistis suimami
ir po kelių valandų išeiti į laisvę.
Dufas patraukė pečiais.
– Gal nepatikėjo, kad mes policininkai. Gal manė, kad mes – Hekatės žmonės,
turintys juos nudėti.
– Arba tiesiog yra taip, kaip sako policijos viršininkas, – įsiterpė Lenoksas. –
Jie tiesiog kvaili.
Dunkanas pasikasė smakrą.
– Kelis norvegų raitelius mes įkišom už grotų?
– Šešis, – atsiliepė Dufas. – Kai grįžom į klubą, iš esmės ten radom tik tuos,
kurie buvo sužeisti sunkiai.
– Nemaniau, kad tokios gaujos kaip „Norvegų raiteliai“ palieka sužeistuosius
priešui.
– Jie žinojo, kad tik taip sužeistieji greičiausiai sulauks pagalbos. Dabar jie
medikų rankose, o mes manom, kad rytoj mums pavyks sulaikyti jų dar daugiau.
Ir tada mes juos iškvosim apie Svenoną. Kad ir kaip jiems skaudėtų. Mes rasim jį,
šefe.
– Puiku. Keturios su puse tonos amfetamino. Tai daug.
– Tikrai, – nusišypsojo Dufas.
 – Tiek daug, kad tiesiog privalau paklausti, kodėl nepranešėte man apie reidą
iš anksto?
– Dėl laiko stokos, – tarstelėjo Dufas. Galvodamas, kaip atsakys į šį
neišvengiamą klausimą, jis buvo apsvarstęs visus už ir prieš. – Imtis veiksmų
turėjau vos gavęs informacijos. Kaip vadovas, privalėjau įvertinti gaišatį dėl
biurokratinių procedūrų ir riziką, kad nespėsime sustabdyti keturių su puse
tonos amfetamino ir šis pateks į miesto jaunuolių kraują.
Dufas atrėmė tiesiai į jį įbestą įdėmų Dunkano žvilgsnį. Policijos viršininkas
skubiai braukė smiliumi sau per smakrą. Tada apsilaižė lūpas.
– Pralieta daug kraujo. Smarkiai apgadintas tiltas. Turbūt visos fjordo žuvys
jau virto narkomanėmis. O Svenonas vis dar laisvėje.
Dufas mintyse nusikeikė. Šventeiva arogantiškas idiotas juk turėtų sugebėti
pažvelgti šiek tiek plačiau!
– Bet, – kalbėjo policijos viršininkas, – šeši norvegų raiteliai sulaikyti. Ir jei
kelias savaites nuo žuvies jausimės šiek tiek guvesni nei paprastai, tai bus geriau,
nei būtume leidę visam tam kiekiui patekti į miesto jaunuolių kraują. Arba... –
Dunkanas čiupo šampano taurę, – į mūsų sulaikytų prekių sandėlį.
Lenoksas ir Ketnesa nusijuokė. Niekam ne paslaptis, kad iš Policijos būstinės
sandėlio vis dar dingsta begalė dalykų.
– Ką gi, – apibendrino Dunkanas ir kilstelėjo taurę. – Policininkai padirbėjo
puikiai, Dufai.
Dufas dukart sumirksėjo. Širdis plakė greitai ir lengvai.
– Dėkui, – tarė jis ir išgėrė iki dugno.
Dunkanas ištiesė ranką į odinį aplanką su sąskaita.
– Šiandien sumokėsiu aš. – Jis paėmė aplanką, atvertė, pakėlęs palaikė sąskaitą
per ištiestą ranką, prisimerkė. – Nors ir neįžiūriu, ar sąskaita teisinga.
– Argi sąskaitos kada nors būna teisingos? – paklausė Lenoksas ir kreivai
šyptelėjo, bet niekas iš aplinkinių nenusijuokė.
– Duokite, pažiūrėsiu, – pasisiūlė Ketnesa, paėmė sąskaitą ir užsidėjo
senoviško modelio akinius kauliniais rėmeliais.
Dufas žinojo, kad akinių jai visai nereikia, tiesiog dėl jų Ketnesa atrodo pora
metų vyresnė, ir žmonės ją vertina ne vien pagal išvaizdą. Paskirdamas Ketnesą
vadovauti Kriminalinių ekspertizių tarnybai, Dunkanas pasielgė itin drąsiai.
Tikrai niekas neabejojo jos profesiniais gebėjimais, Policijos mokyklą ji baigė
geriausiais balais, be to, jos gretutinės specialybės buvo chemija ir fizika. Tačiau ji
buvo jauniausia iš vadovų, vieniša ir tiesiog per graži, tad galėjo kilti įtarimų dėl
užslėptų kėslų. Žvakių šviesa atsispindėjo jos drėgnose valiūkiškose akyse už
akinių stiklų, ant drėgnų putlių raudonų lūpų ir drėgnų tviskančių baltų dantų.
Dufas užsimerkė. Švytintis drėgnas asfaltas, drėgmės persunktas besisukančių
ratų garsas. Tekštelėjimas. Klioktelėjęs kraujas, vaikinui iš kaklo ištraukus durklą.
Dufą apėmė jausmas, kad kažkieno ranka suspaudžia krūtinę, ir aiktelėjęs jis
atsimerkė.
– Ar viskas OK? – paklausė Lenoksas ir, pakėlęs vandens grafiną virš Dufo
stiklinės, supylė jam viską iki paskutinio lašo. – Gerk, Dufai, praskiesi šampaną.
Dabar jau važiuosim.
– Jokiu būdu, – paprieštaravo Dunkanas. – Nenoriu, kad mano didvyriai būtų
suimti už vairavimą apsvaigus arba žūtų kelyje. Mano vairuotojas mielai pavėžės
ten, kur reikia.
– Ačiū, – padėkojo Dufas. – Bet Faifas yra...
– Man daugmaž pakeliui, – patikino Dunkanas. – O jūsų žmona ir du
nuostabūs vaikai man už tai padėkotų.
– Atsiprašau, – tarstelėjo Dufas, atstūmė kėdę, atsistojo ir nužingsniavo.

– Grėsmingas policininkas, – įvertino Lenoksas, stebėdamas, kaip Dufas

šlitiniuoja link tualeto durų prie tolimiausios patalpos sienos.
– Dufas? – pasiteiravo Dunkanas.
– Jis irgi, bet turėjau omeny Makbetą. Jo pasiekimai įspūdingi, Makbeto vyrai
jį myli, nors jis ir dirbo prie Keneto. Mes, dirbantieji Kovos su korupcija skyriuje,
žinome, kad šis žmogus yra patikimas. Gaila, kad neturi vadovo darbui
reikalingos kvalifikacijos.
– Vienintelis reikalavimas – Policijos mokyklos diplomas. Prisimink Kenetą.
– Taip, bet Makbetas vis tiek nėra vienas iš mūsų.
– Mūsų?
 – Taip. – Kreivai šypsodamas Lenoksas pakėlė šampano taurę. – Jūs
pasirinkote vadovus, kurie – patinka mums tai ar ne – priklauso elitui. Visi mes
esam iš vakarinės miesto dalies arba Kapitolijaus, išsilavinę ir kilę iš gerbiamų
šeimų. O Makbetas atstovauja platesnėms masėms, jei suprantate, ką noriu
pasakyti.
– Suprantu. Klausykite, šiek tiek nerimauju dėl Dufo šlitinėjimo. Gal
galėtumėt...

Laimė, tualetas buvo tuščias.

Dufas užsisegė užtrauktuką, nuėjo prie praustuvės, atsuko čiaupą ir apsišlakstė
vandeniu veidą. Išgirdo, kaip jam už nugaros prasiveria durys.
– Dunkanas paprašė pažiūrėti, kaip tau einasi, – prašneko Lenoksas.
– Mhmm. Kaip manai, ką jis galvoja?
– Apie ką?
Dufas čiupo popierinio rankšluosčio skiautę ir nusišluostė veidą.
– Apie... įvykius.
– Jis turbūt galvoja tai, ką ir mes visi. Kad gerai padirbėjai.
Dufas linktelėjo.
Lenoksas sukikeno.
– Tau tikrai rūpi tas darbas Organizuotų nusikaltimų tyrimo skyriuje, ar ne?
Dufas užsuko čiaupą ir, veidrodyje stebėdamas Kovos su korupcija skyriaus
viršininką, išsimuilavo rankas.
– Ar turi galvoje, kad esu karjeristas?
– Nematau nieko blogo, kad lipama karjeros laiptais, – išsišiepė Lenoksas. –
Tiesiog linksma stebėti, kaip tu prisistatai.
– Aš tinkamas, Lenoksai. Argi nesu tiesiog įsipareigojęs padaryti viską, ką
galiu, dėl šio miesto, dėl tavo ir savo vaikų ateities, dėl Organizuotų nusikaltimų
tyrimo skyriaus? Nejau turėčiau didžiausią skyrių palikti Kodorui? Mes abu
žinome, kad jei jis taip ilgai išsilaikė prie Keneto, vadinasi, jo rankos purvinos ir
suteptos krauju.
– Aha, ar tave skatina pareiga? Tikrai ne ambicijos? – pasidomėjo Lenoksas. –
Ką gi, šventasis Dufai, leisk praverti tau duris. – Lenoksas žemai nusilenkė. –
Kiek supratau, tu atsisakysi didesnio atlyginimo ir kitų privilegijų?
– Alga, garbė ir šlovė man nesvarbu, – pareiškė Dufas. – Bet visuomenė
apdovanoja tuos, kurie įneša savo indėlį. Niekinti atlyginimą tolygu niekinti
visuomenę. – Jis tyrinėjo save veidrodyje. Kaip pamatyti, kad žmogus meluoja?
Ar tai įmanoma, jei tas žmogus įsitikinęs, kad sako tiesą? Kiek praeis laiko, kol
bus patikėta jųdviejų su Makbetu sukurtu pasakojimu apie dviejų vyrų
nužudymą tame kelyje?
– Dufai, ar jau baigei plautis rankas? Manau, Dunkanas nori važiuoti namo.

Specialiųjų pajėgų būrio „Garden“ vyrai atsisveikino prie baro „Mūrininko

rankos“.
– Ištikimybė, brolybė! – riktelėjo Makbetas.
Visi kiti atsiliepė unisonu, sunkiai arba sunkokai versdami liežuvius:
– Pakrikštyti ugny, suvienyti krauju.
Tada visi išsiskirstė į visas puses. Makbetas su Banku nuėjo į vakarus, pro
gatvės muzikantą, kuris veikiau staugė nei dainavo „Meet Me On The Corner“,
tada – per ištuštėjusias apleistas geležinkelio stoties sales ir koridorius. Keistas
šiltas vėjas smarkavo koridoriuose ir nešiojo šiukšles tarp kadaise gražių
dorėniškųjų kolonų, kurios iro dėl metų metais trunkančios taršos ir
nepriežiūros.
– Taigi, – prabilo Bankas. – Ar pasakysi man, kas iš tikrųjų nutiko?
– O tu papasakok man apie sunkvežimį ir Kenetą, – paragino Makbetas. –
Krytis iš devyniasdešimties metrų aukščio? – Jo juokas nusirito plytinėmis
lubomis.
Bankas šyptelėjo.
– Nagi, Makbetai. Kas nutiko tame priemiesčio kelyje?
– Ar girdėjai, kiek laiko bus uždarytas ir remontuojamas tiltas?
– Gal ir gali sumeluoti jiems, bet tik ne man.
– Mes pričiupome juos, Bankai. Ar tau reikia žinoti daugiau?
– O esama ko nors daugiau? – Bankas mostelėjo, užuodęs tvaiką nuo tualetų
apačioje ir laiptų, prie kurių, įsikibusi turėklų, stovėjo neaiškaus amžiaus moteris
ant veido užkritusiais plaukais.
 – Ne.
– Tiek to, – nusileido Bankas.
Makbetas sustojo ir pritūpė prie jauno pasienyje sėdinčio vaikino, šalimais
pasidėjusio elgetos puodelį. Vaikinas pakėlė galvą. Vieną jo akį dengė juodas
raištis, o kita žvelgė tarsi iš svaigulio ar sapno. Makbetas įspraudė banknotą į
puodelį ir uždėjo ranką vaikinui ant peties.
– Kaip sekasi? – paklausė tyliai.
– Makbetai, – atsiliepė vaikinas. – Juk pats matai.
– Tu gali, – patikino Makbetas. – Visada atmink, kad gali sustoti.
Vaikinas sunkiai vertė liežuvį, spaudė žodį po žodžio:
– Iš kur tau žinoti?
– Patikėk, ne vienam pavyko.
Makbetui atsistojus, juos nulydėjo virpantis vaikino balsas:
– Telaimina tave Dievas, Makbetai.
Jie nuėjo į didelę salę rytinėje geležinkelio stoties pusėje. Ten tvyrojo tyla, visai
kaip bažnyčioje. Narkomanai sėdėjo arba gulėjo ant suoliukų, stoviniavo prie
sienų, kiti svirduliavo aplinkui, tarsi pakviesti lėto šokio, tarsi astronautai
svetimoje atmosferoje, kitokiame gravitacijos lauke. Kai kurie įtariai nužvelgdavo
du policininkus, bet dauguma tiesiog nekreipė į juos dėmesio. Sakytum vos
dirstelėję peršviestų juos rentgenu ir perprastų, jog šie atėjūnai nieko
neparduoda. Dauguma apkvaišėlių buvo tokie sulysę ir sunykę, kad sunku
nustatyti, kiek jie nugyveno. Arba kiek dar gyvens.
– Ar niekad nesusigundai vėl pabandyti? – paklausė Bankas.
– Ne.
– Dauguma buvusių narkomanų svajoja apie paskutinę dozę.
– Tik ne aš. Nagi, eime iš čia.
Jie nužingsniavo prie vakarinio išėjimo ir stabtelėjo ant laiptų, kur nebebuvo
nuo lietaus saugančio stogo. Čia pat ant juodų bėgių, užkeltų ant žemo cokolio,
stovėjo kažkas panašaus į priešistorinių laikų pabaisą. „Berta“, pirmasis šalies
garvežys, šimto dešimties metų senumo. Andai vyravusio optimizmo simbolis.
Didingi platūs ir nuolaidūs laiptai vedė į tamsią ištuštėjusią Darbininkų aikštę,
kur kadais šurmuliavo minios žmonių, rikiavosi prekystaliai, zujo skubantys
keliautojai, tačiau dabar ją užtvindė šmėklos, stūgavo ir ūžavo vėjas. Viename
aikštės gale stovėjo apšviestas solidus mūrinis pastatas, kuriame kitados buvo
įsikūrusi Valstybinė geležinkelio inspekcija. Uždarius geležinkelį pastatas
dunksojo apleistas, tačiau tai pasikeitė, kai buvo nupirktas, atnaujintas ir
paverstas prašmatniausiu ir elegantiškiausiu visame mieste – lošimo namais
„Invernesas“. Bankas lankėsi ten tik vieną kartą ir iškart suvokė, kad ši vieta jam
ne prie širdies. Arba, tiksliau, kad tokie svečiai kaip jis yra ne prie širdies
„Inverneso“ darbuotojams. Turbūt jis galėtų lankytis „Obeliske“, kur klientai ne
taip puošniai apsirengę, gėrimai ne tokie brangūs, o prostitutės – ne tokios
gražios ir diskretiškos.
– Labanakt, Bankai.
– Labanakt, Makbetai. Saldžių sapnų.
Bankas pastebėjo, kaip bičiulio kūną nukrečia drebulys, tada tamsoje
subaltuoja dantys.
– Perduok Fliensui linkėjimus ir pasakyk, kad jo tėtis šiąnakt puikiai
pasidarbavo. Būčiau daug atidavęs, kad pamatyčiau, kaip Kenetas krinta nuo
savo tilto...
Bankas klausėsi žemo juoko, paskui bičiulis pradingo Darbininkų aikštės
tamsoje ir lietuje. Juokui nutilus Banką apėmė nerimas. Makbetas – ne tik
draugas ir bendradarbis; jis veikiau kaip sūnus, kraitelėje rastas Mozė, ir Bankas
mylėjo jį beveik kaip Fliensą. Todėl sulaukė, kol Makbetas vėl pasirodė kitapus
aikštės ir žengė į šviesos pluoštą prie fasadinių durų, pro kurias išėjo ilgą raudoną
suknelę vilkinti moteris ryškiais raudonais plaukais ir apkabino jį, tarsi įspėta
šmėklos, kad ateina jos mylimasis.
Ledi.
Gal ji ką nors išgirdo apie šio vakaro įvykius? Tokia moteris kaip Ledi nebūtų
tiek daug pasiekusi be informatorių, padedančių sužinoti apie šio miesto
povandenines sroves.
Jie vis dar stovėjo apsikabinę. Ji – graži moteris, o kitados turbūt buvo dar
gražesnė. Niekas nežinojo, kiek Ledi metų, tačiau tikrai daugiau nei Makbetui,
kuriam trisdešimt treji. Bet gal ir tiesa, kad meilė nugali viską.
O gal ir ne.
 Pagyvenęs policininkas nusisuko ir patraukė šiaurės kryptimi.

Faife policijos viršininko automobilis įsuko į žvyruotą keliuką. Po padangomis

gurgždėjo akmenukai.
– Galite sustoti čia, paėjėsiu, – tarė Dufas.
Vairuotojas sustabdė automobilį. Tylą trikdė žiogų čirpimas ir medžių ošimas.
– Geriau jų nepažadinti, – pritarė Dunkanas ir pažvelgė į kelią, vedantį prie
mėnesienoje baltuojančio namelio. – Pritariu. Lai mūsų artimieji miega, nieko
nežinodami ir įsitikinę savo saugumu. Jūsų namelis gražus ir mielas.
– Ačiū. Ir atsiprašau dėl apylankos.
– Dufai, kartais reikia rinktis apylankas. Kai kitą kartą sulauksite tokios
informacijos, kokią gavote apie „Norvegų raitelius“, padarykite apylanką ir
ateikite pas mane. OK?
– OK.
Dunkanas smiliumi braukė sau per smakrą.
– Mūsų tikslas yra paversti šitą miestą geresne vieta visiems. Bet tai reiškia,
kad norintieji gero privalo susivienyti ir mąstyti ne vien apie savo, bet ir apie
bendruomenės gerovę.
– Žinoma. Tiesiog noriu patikinti, kad su džiaugsmu imsiuosi bet kokio
darbo, jei tai pasitarnaus mūsų pajėgoms ir miestui, pone.
Dunkanas nusišypsojo.
– Tokiu atveju man belieka padėkoti, Dufai. Ir dar paskutinis dalykas...
– Taip?
– Jūs sakote, kad keturiolika norvegų raitelių, įskaitant ir patį Svenoną, buvo
gerokai daugiau, nei tikėjotės; jei būtų atsiuntę porą vyrų, kurie būtų ramiai ir
tyliai susėdę į sunkvežimį, būtų mažiau kritę į akis?
– Taip.
– Ar jums nekilo mintis, kad ir Svenonui kažkas suteikė informacijos? Kad jie
įtarė, jog jūs pasirodysit? Tad jūsų baimė dėl informacijos nutekėjimo turbūt
pagrįsta. Labanakt, Dufai.
– Labanakt.
 Dufas nužingsniavo link namo, traukė žemės ir rytine rasa nusagstytos žolės
kvapą. Jis svarstė apie šią galimybę, o Dunkanas prabilo apie ją garsiai.
Nutekėjusi informacija. Informatorius. Ir jis, Dufas, iškvos, kas informaciją
tekina. Sučiups tą žmogų jau rytoj.

Makbetas užsimerkęs gulėjo ant šono. Jam už nugaros tolygiai kvėpavo ji, o iš
lošimo namų apačioje sklindanti muzika ir žemi tonai priminė duslius širdies
dūžius. Ši vieta būna atidaryta pernakt, bet dabar jau vėlyvas metas net ir
trokštantiems lošti arba gerti. Koridoriumi pražingsniuodavo čia nakvojantys
svečiai, paskui užsirakindavo savo kambariuose. Kai kurie – vienas ar kitas –
apsilankė su antrąja puse. Dar kiti – su kitokia palyda. Ledi nelabai kreipė į tai
dėmesį. Tol, kol „Invernese“ nuolat besisukiojančios moterys laikėsi nerašytų
Ledi taisyklių. Jos privalėjo visada elgtis diskretiškai, atrodyti tvarkingai, nesirgti
užkrečiamomis ligomis ir būti gražios. Vieną kartą, netrukus po to, kai jie
pradėjo bendrauti, Ledi paklausė, kodėl Makbetas nesidairo į kitas. Jam atsakius,
kad mato tik ją, Ledi nusijuokė. Ir tik vėliau suprato, kad jis išties turėjo tai
galvoje. Tam, kad pažvelgtų į Ledi, jam nereikėjo į ją atsisukti, Ledi bruožai buvo
įspausti jo tinklainėje, jam užtekdavo – kad ir kur ji būtų – užmerkti akis, ir ji
atsirasdavo šalia. Ledi buvo jam pirmoji. Taip, buvo moterų, privertusių jo širdį
daužytis smarkiau, ir tikrai buvo moterų, kurių širdį daužytis privertė jis. Ir,
žinoma, dar buvo ta, kuri paliko randą jo širdyje. Bet jis nė su viena nesuartėjo.
Kai Ledi tai suprato ir juokdamasi paklausė, ar jai tikrai atsiuntė nekaltą bernelį,
Makbetas išklojo jai savo istoriją. Kurią iki tol buvo girdėję tik du žmonės
pasaulyje. Tada ji papasakojo savąją.
Prašmatniuose apartamentuose išskleistas šilkinis apklotas, prigludęs prie
nuogo jo kūno, atrodė sunkus ir prabangus. Tarsi pakilus karščiui, šaldė ir
degino vienu metu. Iš Ledi kvėpavimo Makbetas suprato, kad ji nubudo.
– Kas yra? – paklausė ji mieguistai.
– Nieko, – atsakė jis. – Tiesiog negaliu užmigti.
Ji prisislinko artyn, ranka perbraukė jam krūtinę, pečius. Kartais, kaip dabar,
jie kvėpuodavo vienu ritmu. Tarsi būtų vienas organizmas, Siamo dvyniai,
turintys vienus plaučius; lygiai toks jausmas buvo apėmęs jį tada, kai juodu
pasakojo vienas kitam savo istorijas. Tą akimirką jis suvokė esąs daugiau nebe
vienas.
Ledi ranka nuslydo Makbeto žastu ir tatuiruotėmis. Toliau glostė dilbį,
perbraukė randus. Jis papasakojo ir apie juos. Ir apie Lorealį. Jie tiesiog nieko
vienas nuo kito neslėpė. Paslapčių neliko, tačiau buvo žiaurių detalių, kurių jis
paprašė nepasakoti. Ji myli jį, ir daugiau niekas nesvarbu, jam reikia žinoti apie ją
tiktai tiek.
Jis apsivertė ant nugaros. Ji paglostė jam pilvą, susilaikė, kiek padelsė. Ji –
karalienė. Ir jos vasalas paklusniai atsistojo po šilkiniu apklotu.

Kai Dufas palindo po antklode šalia žmonos, įsiklausė į jos tolygų kvėpavimą ir
pajuto nuo jos nugaros sklindančią šilumą, vakaro prisiminimai ėmė blėsti. Ši
vieta taip jį paveikia nuolatos. Su žmona Dufas susipažino studijuodamas. Ji
buvo kilusi iš turtingos šeimos, gyvenančios vakarinėje miesto dalyje, ir nors iš
pradžių jos tėvai buvo nusiteikę šiek tiek skeptiškai, po kiek laiko priėmė darbštų
ir ambicingą vaikiną kaip savą. Be to, uošvio nuomone, Dufas irgi kilęs iš
gerbtinos šeimos. Visa kita įvyko tarsi savaime. Santuoka, vaikai, namas Faife,
kad vaikai augtų nekvėpuodami užterštu miesto oru, karjera, kasdienis triūsas.
Daug kasdienio triūso, ilgos darbo dienos ir išsvajotas paaukštinimas. O laikas
lekia. Taip jau yra. Ji – puiki moteris ir žmona, argi ne? Protinga, rūpestinga ir
ištikima. O kaipgi jis pats? Ar jis nėra geras vyras? Argi jis nesirūpina šeima,
netaupo pinigų vaikų išsilavinimui, nepastatė namelio prie ežero? Tai jau tikrai,
nei jai, nei uošviui nėra dėl ko pernelyg skųstis. Bet jis yra toks, koks yra, ir nieko
čia nepadarysi. Ką gi. Svarbu turėti namus ir šeimą, tai nuramina. Atsiranda
savitas tempas, savita dienotvarkė, ir jam nesvarbu, kas vyksta aplinkiniame
pasaulyje. Nors ne. Kartais jam būtina suvokti tikrovę ir savo reikalingumą.
– Sugrįžai namo... – sumurmėjo ji.
– Pas tave ir vaikus, – atsiliepė jis.
– ...naktį, – pridūrė ji.
Jis gulėjo ir klausėsi tarp jų tvyrančios tylos. Mėgino įvertinti, ar ši tyla gera, ar
slogi. Tada švelniai uždėjo ranką jai ant peties. Pirštais atsargiai spustelėjo
įsitempusius raumenis – kaip tik toje vietoje, kur palietus jie atsipalaiduoja.
 Užsimerkė.
Ir vėl tai išvydo.
Ant antveidžio krašto pakibusį lietaus lašą. Priešais klūpantį vyrą. Tarsi
sustingusį. Šalmą su ragais. Dufas norėjo jam kažką pasakyti. Tačiau tik pakėlė
ginklą prie peties. Ar jis negalėtų bent krustelėti? Tas lašas tuojau nukris.
– Dufai, – įspėjo Makbetas. – Dufai, tik ne...
Lašas nukrito.
Dufas nuspaudė gaiduko svirtelę. Vėl. Ir vėl.
Trys šūviai.
Prieš jį klūpantis vyras krito ant šono.
Stojo kurtinanti tyla. Jis pritūpė prie negyvo kūno, nuėmė šalmą. Kai pamatė,
kad ten ne Svenonas, pasijuto taip, tarsi kas nors būtų išpylęs ant jo kibirą ledinio
vandens. Jaunuolio akys buvo užmerktos, atrodė, kad jis ramiai miega.
Dufas atsisuko, pažvelgė į Makbetą. Pajuto, kaip į akis paplūsta ašaros,
nesugebėjo ištarti nė žodžio, tik purtė galvą. Makbetas linktelėjo, nuėmė šalmą
nuo kito motociklininko. Taip pat jaunas vaikinas. Dufas pajuto, kaip gerklėje
užstringa gniutulas, užsidengė rankomis veidą. Kūkčiodamas girdėjo vaikino
maldavimą, primenantį žuvėdros klyksmą tuščiose laukymėse.
– Ne, nereikia! Aš nieko nemačiau! Nieko nesakysiu! Prašau, vis tiek joks
teismas manim nepatikės! Aš pa...
Balsas užlūžo, Dufas išgirdo, kaip ant asfalto kažkas tekšteli, pasigirdo duslus
gargaliavimas, tada vėl stojo tyla.
Jis atsisuko. Tik dabar pastebėjo, kad vaikinas vilki baltus drabužius. Į juos
gėrėsi iš skylės kakle tekantis kraujas.
Makbetas stovėjo vaikinui už nugaros, rankoje laikė durklą. Jo krūtinė
kilnojosi.
– Taigi, – tarė jis kimiai. Kostelėjo. – Atidaviau tau skolą, Dufai.

Dufas mygo pirštais ten, kur, žinojo, skaudės.

Kita ranka užspaudė vyrukui burną, kad nuslopintų riksmus ir prispaustų jį
prie ligoninės lovos. Vyrukas beviltiškai timpčiojo antrankius, kuriais buvo
prirakintas prie lovos virbų. Pro langą krintančioje šviesoje Dufas matė ryškią
tatuiruotę „Norvegų raiteliai iki mirties“, išpūstas akis ir raudonas plonytes
kraujagysles, besiraizgančias aplink didžiules nuo baimės patamsėjusias lėliukes.
Pakišęs delną po tvarsčiu, smiliumi ir didžiuoju pirštu jis spaudinėjo šliurksinčią
ant peties žaizdą tol, kol pamatė, kad jo paties ranka nusidažė raudonai.
Padarysiu bet ką, galvojo Dufas. Jei tai pasitarnaus mūsų pajėgoms ir miestui.
Jis pakartojo klausimą:
– Kas jūsų informatorius policijoje?
Tada patraukė ranką nuo žaizdos. Vyrukas liovėsi rėkęs. Dufas patraukė ranką
ir nuo burnos. Vyrukas neatsakė. Staiga Dufas nuplėšė tvarstį ir sukišo į žaizdą
visus pirštus.
Jis žinojo, kad vyruką iškovos, kad tai tik laiko klausimas. Žmogus gali ištverti
iki tam tikros ribos, paskui pasiduoda, sulaužo visas ištatuiruotas priesaikas ir
padaro viską, absoliučiai viską, ko manė niekada nedarysiąs. Nes amžina
ištikimybė žmogui nebūdinga, o išduoti yra žmogiška.
 4 skyrius

Praėjo dvidešimt minučių.

Dvidešimt minučių nuo tada, kai Dufas įžengė į ligoninę, pirštais išmaigė petį
vyrukui tatuiruota kakta ir, gavęs ganėtinai informacijos kas, kur ir kada,
apstulbęs išėjo. Nurodytas žmogus galėtų viską paneigti tik tuo atveju, jei būtų
nekaltas. Bet apstulbino Dufą štai kas: reikalams pablogėjus ir jų būry atsiradus
kurmiui, viskas susiklostė neįtikėtinai gerai.
Praėjo pusė valandos.
Pusė valandos nuo tada, kai mieste lašnojant senioko šlapinimąsi
primenančiam lietui Dufas sėdo į automobilį, nuvažiavo iki Policijos būstinės,
sustojo, policijos viršininko laukiamajame pasisveikino su linksinčia ir užeiti
kviečiančia sekretore, įsitaisė prieš Dunkaną ir ištarė vieną žodį. Kodoras.
Policijos viršininkas pasilenkė per stalą, paklausė, ar Dufas įsitikinęs, juk
kalbama apie Kovos su gaujomis skyriaus viršininką, vėl atsilošė kėdėje, ranka
persibraukė veidą ir pirmą kartą prie Dufo nusikeikė.
Praėjo keturiasdešimt minučių.
Keturiasdešimt minučių nuo tada, kai Dunkanas pranešė, kad Kodorui
šiandien išeiginė ir telefonu davė Makbetui įsakymą jį suimti; nuo tada, kai
aštuoni „Gardeno“ vyrai apsupo vakarinėje miesto dalyje dideliame sklype prie
jūros stovintį Kodoro namą. Čia pat kaimynystėje gyveno miesto meras Turtelis,
tad iš čia vis dar buvo išvežamos šiukšlės ir vaikomi benamiai.
„Gardeno“ vyrai pastatė autobusiuką už dviejų kvartalų ir nusėlino prie namo.
Po du iš keturių pusių.

Makbetas su Banku sėdėjo ant šaligatvio prie vartų, atsukę nugarą į aukštą
pietinę namo sieną. Kodoro, kaip ir jo kaimynų, tvoros viršuje kyšojo
įcementuotos stiklo šukės, bet „Gardeno“ vyrai tokias kliūtis įveikdavo
naudodamiesi specialiais kilimėliais. Per reidą jie pasikliaudavo įprastomis
procedūromis; pasiekę sutartą vietą, būrio nariai pranešdavo apie tai per radijo
stoteles. Makbetas apžvelgė gatvę, kurioje stovėjo šešerių ar septynerių metų
berniukas ir į garažo vartus mėtė kamuolį. Bet dabar vaikis liovėsi ir išsižiojęs
įsispoksojo į juos. Makbetas pridėjo pirštą prie lūpų, ir berniukas tarsi
somnambulas linktelėjo galvą. Jo veido išraiška panaši į baltai vilkėjusio vaikino,
kuris aną vakarą klūpėjo ant asfalto, dingtelėjo Makbetui.
– Nubusk, – šnipštelėjo Bankas jam į ausį.
– Ką?
– Visi pranešė, kad laukia savo vietose.
Makbetas keletą kartų giliai įkvėpė ir iškvėpė. Jam reikia nutildyti mintis,
įsijausti. Jis paspaudė ryšio mygtuką.
– Liko penkiasdešimt sekundžių. Tada veržiamės. Šiaure? Atsiliepk.
Pasigirdo melodingas, kunigo giedojimą primenantis Angaus balsas:
– Švaru. Viduje – jokio judesio. Baigiu.
– Vakarai? Atsiliepkit.
– Švaru, – nuskambėjo ramus ir monotoniškas Seitono balsas. – Pala, sujudėjo
svetainės užuolaidos. Baigiu.
– OK, – tarė Makbetas. Jam nereikėjo svarstyti, tai buvo „o kas, jeigu“
procedūros dalis, kurią jie kartodavo diena iš dienos. – Gali būti, kad mus
pastebėjo, baigiam skaičiuoti ir puolam. Vienas... du... trys... pirmyn.
Ir tada jis įsijautė. Būsena, tarsi įsibrovus į patalpą ir užtrenkus duris, kai lieka
tik užduotis, tu pats ir tavo vyrai.
Jie atsistojo. Mesdamas kilimėlį ant stiklo šukių Bankas pastebėjo, kaip
berniukas su kamuoliu tarsi robotas pamoja jiems laisvąja ranka.
Per kelias sekundes jie perlipo tvorą, perbėgo sodą, ir Makbetui pasidingojo,
kad jaučia viską aplinkui. Girdi, kaip vėjyje braška medžio šaka, kaip nuo
kaimyninio namo kraigo pakyla varna, kaip kvepia žolėje pūvantis obuolys. Jie
užlėkė laiptais, Makbetas buože išdaužė lauko durų stiklą, įkišo ranką ir atrakino
duris. Įsiverždami girdėjo, kaip name dar kažkur dūžta stiklas. Aštuoni prieš
vieną. Makbetui paklausus, ar tikėtina, kad Kodoras priešinsis, Dunkanas
pabrėžė, kad ši operacija reikalinga dėl kitos priežasties.
– Makbetai, mes turime pasiųsti žinią. Nedarome išimčių saviškiams. Kaip tik
priešingai. Daužkit stiklus, išspirkit duris, sukelkit kuo daugiau triukšmo,
Kodorą su antrankiais išveskit pro priekines duris, kad visi pamatytų ir praneštų
kitiems.
Makbetas įsiveržė pirmas. Prispaudęs automatą prie peties dairėsi po
koridorių. Prie svetainės durų nugara įsirėmė į sieną. Įėjus iš ryškios šviesos, jo
akys pamažu apsiprato su tamsa. Regis, visos užuolaidos name buvo užtrauktos.
Bankas pasuko prie kitos sienos, paskui puolė į svetainę.
Makbetui atšlijus nuo sienos ir ketinant sekti paskui Banką, kažkas nutiko.
Užpuolikas žaibiškai ir be garso šoko iš tamsios laiptinės, trenkėsi Makbetui į
krūtinę, ir šis griuvo aukštielninkas.
Prie gerklės Makbetas pajuto šiltą kvėpavimą, bet įspraudęs ginklo vamzdį
tarp kaklo ir užpuoliko stumtelėjo šį į šoną, tad šuns dantys susmigo jam į petį.
Stambiam urzgiančiam padarui praplėšus odą ir raumenis, Makbetas suriko iš
skausmo. Mėgino smogti, bet laisvoji ranka įsipainiojo į ginklo diržą.
– Bankai!
Kodoras nelaiko šuns. Prieš šturmuodami tokius dalykus jie visada patikrina.
Bet čia tikrai šuo, ir dargi labai stiprus. Makbetas jautė, kaip vamzdis pasislenka į
šoną. Šuo taikosi įsikibti į gerklę ir tuojau perkąs miego arteriją.
– Ban...
Šuo sustingo. Makbetas pasuko galvą ir pažvelgė į išvirtusias jo akis. Tada šuo
suglebo ir susmuko ant jo. Makbetas nustūmė jį ir pažiūrėjo aukštyn.
Šalia stovintis Seitonas ištiesė ranką.
– Ačiū, – padėkojo Makbetas ir atsistojo pats. – Kur Bankas?
– Jis ten, su Kodoru, – atsakė Seitonas ir linktelėjo svetainės pusėn.
Makbetas nuėjo prie svetainės durų. Užuolaidos buvo atitrauktos, ryškioje
šviesoje nugara į jį stovėjo Bankas. Spoksojo į svetainės lubas. Viršuje kyburiavo
saulės šviesos aureole apjuostas angelas nuleista galva. Tarsi melstų atleidimo.

Praėjo viena valanda.

Valanda nuo tada, kai Makbetas pasakė „pirmyn“, iki tos akimirkos, kai
Dunkanas sukvietė visų skyrių ir padalinių vadovus į susirinkimą didžiojoje
Policijos būstinės salėje.
 Jis stovėjo ant pakylos ir žvilgčiojo į popieriaus lapus, kuriuose, Dufo spėjimu,
buvo pasirašęs kalbą, bet greit Dunkanas ją pamirš ir viską išdėstys
pasikliaudamas savo jausmais ir atsižvelgdamas į esamą padėtį. Tai nereiškia, kad
policijos viršininkas sunkiai nuspėjamas, anaiptol. Dufas žinojo, kad jis
nepliurpia, vadovaujasi tiek protu, tiek širdimi kaip vyras, kuris mąsto taip, kaip
jaučiasi, ir jaučiasi taip, kaip mąsto. Tai žmogus, kuris supranta save, todėl
supranta ir kitus, galvojo Dufas. Vadovas. Toks, kokiu žmonės seka. Toks, koks
nori tapti ir Dufas. Tiki, kad gali.
– Visi žinot, kas nutiko, – tyliai ir rimtai prabilo Dunkanas, bet klausytojams
jo balsas spengė ausyse. – Vis dėlto prieš popietinę spaudos konferenciją noriu
suteikti jums daugiau informacijos. Vienam itin atsakingas pareigas einančiam
mūsų kolegai, inspektoriui Kodorui, buvo pareikšti įtarimai ir kaltinimai
korupcija. Šiuo metu atrodo, kad kaltinimai pagrįsti. Turint omeny, kad
inspektorius Kodoras siejamas su „Norvegų raiteliais“, prieš kuriuos vakar
įvykdėm sėkmingą reidą, kilo pavojus, kad jis gali bandyti sprukti ar naikinti
įrodymus. Todėl dešimtą valandą ryto „Gardenui“ daviau įsakymą inspektorių
Kodorą nedelsiant suimti.
Dufas tikėjosi, kad bus paminėtas ir jo vardas, nors žinojo, kad Dunkanas
neatskleis detalių. Policijoje taisyklės yra taisyklės, net jei jos ir nerašytos. Tačiau
Dunkanas jį nustebino. Mat pakėlė akis ir prabilo:
– Inspektoriau Makbetai, prašau ateiti ir trumpai išdėstyti, kas nutiko vykdant
operaciją.
Dufas atsisuko ir žiūrėjo, kaip kolega tarpueiliu žingsniuoja link pakylos.
Akivaizdu, kad nustebęs ir Makbetas. Paprastai tokiomis aplinkybėmis policijos
viršininkas nieko nekviečia pasisakyti, tiesiog trumpai išdėsto tai, kas būtina, ir
baigia susirinkimą, kad visi galėtų imtis savo darbų ir darytų viską, kad mieste
būtų geriau gyventi.
Atrodė, kad ant pakylos stovintis Makbetas jaučiasi nejaukiai. Jis vis dar
vilkėjo juodą „Gardeno“ uniformą, bet pro prasegtą ties kaklu užtrauktuką
matėsi, kad dešinys jo petys sutvarstytas.
– Taigi, – pradėjo jis.
 Ne itin sklandi pradžia, bet nėra ko tikėtis, kad „Gardeno“ vadas būtų žodžio
meistras. Makbetas dirstelėjo į laikrodį, tarsi skubėtų į susitikimą. Susirinkusieji
žinojo: taip nevalingai elgiasi dvejojantis policijos pareigūnas, turėdamas pateikti
ataskaitą. Jis įbeda žvilgsnį į laikrodį, lyg ten būtų parašytas laikas, kurį reikia
paminėti. O gal laikrodžio rodyklės padeda prisiminti?
– Dešimtą penkiasdešimt trys, – tarė Makbetas ir dukart kostelėjo, –
specialiųjų pajėgų būrys „Garden“ įsiveržė į inspektoriaus Kodoro namus.
Terasos durys buvo praviros, bet nesimatė jokių įsilaužimo ženklų, neatrodė, kad
prieš mums atvykstant ten kas nors būtų lankęsis. Bet buvo šuo. Taip pat
neatrodo, kad tai būtų padaręs ne pats Kodoras, o kažkas kitas... – Tik po šių
žodžių Makbetas pakėlė akis nuo laikrodžio ir pažvelgė į susirinkusiuosius. – Prie
terasos durų gulėjo apvirtusi kėdė. Nenoriu užbėgti nusikaltimo vietos tyrėjams
už akių, bet atrodo, kad kardamasis Kodoras ne tik žengė nuo kėdės, bet ir
pasišokėjo, o kėdė apvirto jam atsispyrus. Tai, kaip ant grindų nutiško mirusiojo
išmatos, patvirtina šią teoriją. Kūnas buvo atšalęs. Manau, akivaizdi mirties
priežastis – savižudybė. Todėl vienas iš būrio vyrų paklausė, ar negalėtume
spjauti į visas procedūras ir nukabinti Kodoro, juk visą gyvenimą jis tarnavo
policijoje. Aš atsakiau neigiamai...
Dufas atkreipė dėmesį į dramatišką Makbeto pauzę. Tarsi leistų klausytojams
įsijausti į tylą. Tokiu triuku mielai pasinaudotų ir Dufas, juk matė, kad taip daro
Dunkanas, bet nesitikėjo, kad šį metodą į savo repertuarą įtrauks pragmatikas
Makbetas. O gal ir neįtraukė, mat vėl stebeilijo į savo laikrodį.
– Dešimtą penkiasdešimt devynios.
Makbetas pakėlė akis ir rodydamas, jog pabaigė, stumtelėjo laikrodį po
rankogaliu.
– Tad Kodoras ten tebekabo. Ne dėl tyrimo, o dėl to, kad buvo korumpuotas
policininkas.
Tvyrojo tokia tyla, kad Dufas girdėjo, kaip palubėje langu žliaugia lietus.
Makbetas atsisuko į Dunkaną ir linktelėjo. Paskui nulipo nuo pakylos ir grįžo į
savo vietą.
Dunkanas palaukė, kol Makbetas atsisėdo, tada prabilo:
 – Ačiū, Makbetai. Per spaudos konferenciją apie tai nepasakosime, bet manau,
kad tai puikiai tiko šio susirinkimo pabaigai. Atminkite, kad pasmerkdami tai,
kas mumyse silpna ir bloga, optimistiškai pašloviname tai, kas mumyse stipru ir
gera. Tad, kolegos, kibkime į darbą.

Jauna slaugytoja stovėjo prie durų ir stebėjo, kaip pacientas nusirengia.

Gydytojui nurišant nuo peties krauju permirkusį tvarstį, pacientas užsikišo už
ausų ilgus tamsius plaukus. Slaugytoja žinojo tik tiek, kad pacientas policininkas.
Be to, raumeningas.
– Oho, – prabilo gydytojas. – Teks siūti. Ir paskiepyti nuo stabligės. Įkandus
šuniui visada imamės saugumo priemonių. Tik pirma suleisime vaistų nuo
skausmo. Marija, gal galėtum...
– Ne, – paprieštaravo į sieną spoksodamas pacientas.
– Atsiprašau?
– Nuo skausmo nereikia.
Stojo tyla.
– Nereikia?
– Nereikia.
Gydytojas norėjo kažką pasakyti apie skausmą, bet tada pastebėjo randus ant
dilbio. Senus randus. Nuo tada, kai atsikraustė į šį miestą, tokių matyti jam teko
daug.
– Supratau. Nuo skausmo nereikia.

Dufas atsilošė savo darbo kėdėje ir prispaudė prie ausies telefono ragelį.
– Čia aš, mieloji, ką veikiat?
– Emilija su drauge išvažiavo maudytis. Ėvanui skauda dantį, vesiu pas
odontologą.
– OK. Žinai ką, šįvakar grįšiu vėlai.
– Kodėl?
– Gali būti, kad net nakvosiu mieste.
– Kodėl? – pakartojo ji.
Balsas neišdavė susierzinimo ar nusivylimo. Tiesiog atrodė, jog ji klausinėja,
kad galėtų paaiškinti vaikams, kodėl tėtis negrįžta. Ne todėl, kad jo pasigestų. Ne
todėl...
– Tuojau praneš per žinias, – aiškino jis. – Nusižudė Kodoras.
– O, ne. Kas tas Kodoras?
– Negi nežinai?
– Ne.
– Gaujų skyriaus viršininkas. O jį galėjo paskirti vadovauti Organizuotų
nusikaltimų skyriui.
Stojo tyla.
Žmonai niekada nerūpėjo jo darbas. Jos gyvenime svarbūs buvo tik Faifas,
vaikai ir – bent jau anksčiau, kai jis būdavo namie, – sutuoktinis. Jam tai tiko.
Nereikėjo jų velti į visus žiaurumus. Antra vertus, ji nenutuokė apie jo ambicijas,
tad nesuprato, kiek tam reikia laiko. Pasiaukojimo. Ko, po galais... jam reikia.
– Organizuotų nusikaltimų tyrimo skyriaus viršininkas bus trečias žmogus
Policijos būstinėje po Dunkano ir policijos viršininko pavaduotojo Malkolmo.
Todėl tai labai svarbu, ir man reikia čia pasilikti. Gal net kelias dienas.
– Tikiuosi, kad dalyvausi įžanginiame gimimo dienos vakarėlyje.
Įžanginis gimtadienio vakarėlis. O, velnias! Tokia jau tradicija, dieną prieš
tikrąjį vaiko gimtadienį jie susirinkdavo keturiese, valgydavo daržovių sriubą su
mėsa, o mamytė ir tėtukas įteikdavo dovanas. Nejau jis tikrai pamiršo Ėvano
gimimo dieną? Gal dėl begalės pastarųjų dienų įvykių ta data ir išrūko jam iš
galvos, bet jis juk nuėjo ir nupirko sūnui dovaną, mat išklausęs tėčio pasakojimą,
kaip dirba ir maskuojasi Kovos su narkotikais skyriaus slaptieji agentai, vaikas
tokių daiktų ir paprašė. Stalčiuje priešais Dufą gulėjo gražiai supakuota dovana:
priklijuojama barzda, maskuojamieji akiniai ir žalia vilnonė kepurė. Daiktų dydis
tinkamas suaugusiesiems, kad Ėvanas patikėtų, jog tėtukas ir kiti Kovos su
narkotikais skyriaus pareigūnai naudoja būtent tokius.
Blykstelėjo telefono lemputė. Skambina iš būstinės. Dufas nujautė, kas tai
galėtų būti.
– Sekundėlę, meile.
Jis paspaudė mygtuką prie blyksinčios lemputės.
– Klausau.
 – Dufai? Čia Dunkanas. Skambinu dėl šiandien popiet vyksiančios spaudos
konferencijos.
– Taip?
– Norėčiau parodyti, kad pastarieji įvykiai mūsų nesugniuždė ir jau galvojame
apie ateitį, todėl ketinu pranešti, kas bus Organizuotų nusikaltimų tyrimo
skyriaus viršininkas.
– Organizuotų nusikaltimų tyrimo skyriaus? Ehmm... jau?
– Vis tiek būčiau paskyręs jį mėnesio pabaigoje, bet kadangi Gaujų skyrius
liko be viršininko, atidėlioti neverta. Ar galite užeiti į mano kabinetą?
– Žinoma.
Dunkanas padėjo ragelį. Dufas sėdėjo ir spoksojo į blėstančią švieselę. Keista,
kad policijos viršininkas su juo susisiekė pats, visada skambina ir į susirinkimą
pakviečia jo sekretorė arba viena iš asistenčių. Kas bus viršininkas. Jis veikiausiai
pradės eiti pareigas vos sutvarkius formalumus – bus pateikta paraiška,
įdarbinimo komisija priims sprendimus ir taip toliau. Užsigalvojęs Dufas
pastebėjo kitą švieselę. Visai pamiršo laukiančią žmoną.
– Meile, šis tas nutiko. Turiu lėkti.
– O? Tikiuosi, nieko baisaus.
– Ne, – nusijuokė Dufas. – Tikrai nieko baisaus. Anaiptol. Manau, kad popiet
turėtum įsijungti radiją ir pasiklausyti, ką per žinias sako apie naujas pareigas
Organizuotų nusikaltimų tyrimo skyriuje.
– O?
– Bučiukas į kaklą.
Metų metais Dufas taip meiliai nekalbėjo. Jis padėjo ragelį ir bėgte – mat
negalėjo kitaip – išlėkė iš savo kabineto, tada pasileido laiptais į viršutinį aukštą.
Viršun, viršun, viršun, vis aukščiau.
Sekretorė iš karto pakvietė Dufą užeiti.
– Visi jūsų laukia, – šypsojosi ji.
Šypsojosi? Ji niekada nesišypso. Be paties policijos viršininko Dunkano,
erdviame ir kukliai apstatytame kabinete prie apskrito ąžuolinio stalo sėdėjo
keturi žmonės. Be laiko pražilęs akiniuotas policijos viršininko pavaduotojas
Malkolmas, Kapitolijaus universitete studijavęs filosofiją ir ekonomiką ir
kalbantis gan manieringai, tad Policijos būstinėje vertinamas kaip kitos rūšies
paukštis. Su Dunkanu jis draugavo nuo seno, ir šis prisipažino pasiūlęs
Malkolmui darbą Policijos būstinėje todėl, kad reikėjo gero vadybininko. Kiti
teigė, kad vadovų susirinkimuose Dunkanui reikalingas besąlygiškas palaikymas.
Šalia Malkolmo sėdėjo Lenoksas, kaip visada susidomėjęs ir pasilenkęs į priekį,
blyškus kaip albinosas. Lenoksas vadovavo Kovos su korupcija skyriui, kuris
buvo sukurtas Dunkanui įvykdžius organizacinius pokyčius. Jie trumpai
apsvarstė, ar pavadinime tikrai turi būti „kovos su“, kai kas atkreipė dėmesį, kad
toks pavadinimas griozdiškas ir kalbėdami jie niekada nesako „Kovos su
narkotikais“ ar „Kovos su gaujomis“ skyrius. Tačiau Keneto vadovavimo metais
pavadinimas buvo „Antikorupcijos skyrius“, todėl pakeitimo reikėjo.
Šalia Dunkano sėdėjo protokoluojanti asistentė, o už jos – inspektorė Ketnesa.
Kadangi Dunkanas neleido kabinete rūkyti, ant stalo nebuvo peleninių su
nuorūkomis, ir Dufas negalėjo įvertinti, kiek ilgai susirinkusieji čia sėdi, bet
pastebėjo, kad kai kurie bloknotai aplaistyti kava, o kai kurie puodeliai tušti.
Neįtempta, draugiška ir kone smagi atmosfera rodė, kad jie jau priėmė
sprendimą.
– Dufai, ačiū, kad taip greitai atėjote, – prabilo Dunkanas ir mostelėjo į tuščią
kėdę. – Iškart kalbėsiu apie reikalus. Nedelsdami jungsime Kovos su narkotikais
ir Kovos su gaujomis skyrius į Organizuotų nusikaltimų tyrimo skyrių. Nuo tada,
kai pradėjau eiti šias pareigas, susiduriame su pirmąja krize. – Dufas žvilgtelėjo į
stalą, kurio pusėn linktelėjo Dunkanas. Policijos viršininko kėdė buvo didelė,
aukštu atlošu, bet visgi neatrodė labai patogi. Kiek per stati. Be paminkštinimo.
Tokios kėdės jam patinka. – Todėl manau, kad svarbu imtis veiksmų.
– Gera mintis, – įvertino Dufas. Ir iškart pasigailėjo, mat nuskambėjo taip,
tarsi jis manytų esąs pakviestas įvertinti aukščiausių vadovų sprendimų. – Noriu
pasakyti, jūs, be abejo, teisūs.
Sėdintieji prie stalo akimirką nuščiuvo. Ar jis vėl nuėjo kiek per toli? Tarsi
neturėtų savo nuomonės?
– Turime būti šimtu procentų įsitikinę, kad renkamės nekorumpuotą
žmogų, – tarė Dunkanas.
– Žinoma, – sutiko Dufas.
 – Ne vien dėl to, kad privalome užkirsti kelią tokiems skandalams kaip šis,
sukeltas Kodoro, bet ir todėl, kad mums reikalingas žmogus, padėsiantis sugauti
stambią žuvį. Kalbu ne apie Svenoną, o apie Hekatę.
Hekatė. Ištarus šį vardą stojo iškalbinga tyla.
Dufas atsisėdo tiesiau. Tai išties rimta užduotis. Bet šios pareigos to ir
reikalauja: nukauti drakoną. O tai juk nuostabu. Nes dabar viskas ir prasideda. Jis
pasikeis, bus geresnis žmogus.
– Jūs vadovavote sėkmingam reidui prieš „Norvegų raitelius“, – kalbėjo
Dunkanas.
– Padariau tai ne vienas, pone, – atsiliepė Dufas. Kartais verta šiek tiek
pasikuklinti: būtent tada, kai iš tavęs to nesitiki.
– Tiesa, – pritarė Dunkanas, – jums padėjo Makbetas. Kiek suprantu, visai
nemažai. Ką apie jį manote?
– Ką manau, pone?
– Taip, juk tais pačiais metais pradėjote studijuoti Policijos mokykloje.
Vadovaudamas „Gardenui“ jis pasiekė išties šaunių rezultatų. Juo žavisi kaip
vadovu. Tačiau „Gardenas“ yra labai specifinis būrys. Kadangi pažįstate
Makbetą, norime išgirsti jūsų nuomonę. Kaip manote, ar jis tinka šioms
pareigoms?
Prieš atsakydamas Dufas du kartus nurijo.
– Klausiate, ar Makbetas galėtų vadovauti Organizuotų nusikaltimų tyrimo
skyriui?
– Taip.
Dufui prireikė kelių sekundžių. Jis persibraukė ranka burną, suraukė antakius
ir kaktą, tikėjosi, kad yra panašus į labai susimąsčiusį, o ne į labai nusivylusį.
– Taigi, Dufai?
– Viena yra vadovauti reidui ir įsiveržti į pastatą, šaudyti nusikaltėlius ir
gelbėti įkaitus, – pareiškė Dufas. – Tai Makbetas tikrai moka. Visai kas kita yra
vadovauti Organizuotų nusikaltimų tyrimo skyriui, tam reikia kitokios
kvalifikacijos.
– Mes pritariam, – sutiko Dunkanas. – Tam reikia šiek tiek, bet ne visiškai
kitokios kvalifikacijos. Vadovavimas yra vadovavimas. Koks jo charakteris? Ar jis
patikimas žmogus?
Dufas dviem pirštais suėmė viršutinę lūpą. Makbetas. Prakeiktas Makbetas!
Ką atsakyti? Šis paaukštinimas priklauso jam, Dufui, o ne kažkokiam žmogėnui,
kuris vos netapo keliaujančio cirko žonglieriumi ar durklų svaidymo meistru! Jis
įsispoksojo į paveikslą ant sienos prie stalo. Žygiuojančius, besišypsančius
žmones. Anot Dunkano, tai reiškia optimizmą, šviesią ateitį, lyderystę ir
solidarumą. Dufui prieš akis vėl iškilo vaizdas priemiesčio kelyje. Makbetas, jis
pats, du negyvi vaikinai. Kraują nuplaunantis lietus.
– Taip, – atsakė Dufas. – Makbetu galima pasitikėti. Bet visų pirma jis yra
amatininkas. Šiandien jam užlipus ant pakylos ši yla turbūt išlindo iš maišo.
– Tai irgi tiesa, – neprieštaravo Dunkanas. – Tam ir pakviečiau jį, norėjau
pažiūrėti, kaip susidoros. Ir turbūt visi susirinkusieji vieningai sutiks, kad jis
pateikė ataskaitą pagal taisykles. Negana to, įkvėpdamas ir uždegdamas kitus, jis
pademonstravo vadovui būdingas savybes. Kodoras ten tebekabo, nes buvo
korumpuotas policininkas.
Dunkanui mėgdžiojant šiurkščią darbininkišką Makbeto tartį, sėdintieji prie
stalo tyliai sukikeno.
– Jei jis tikrai pasižymi tomis savybėmis, – įsiterpė Dufas, nors nujautė, kad
šito sakyti nereikėtų, – kodėl baigęs Policijos mokyklą nepakilo karjeros laiptais?
– Tikrai, – pripažino Lenoksas. – Tačiau tai vienas svarbiausių Makbetui
palankių argumentų, – spigiai susijuokė jis ne laiku ir ne vietoje. – Buvusio
policijos viršininko valdymo metais nė vienas, sėdintis prie šio stalo, neužėmė
aukšto posto. Nes mes, kaip ir Makbetas, nesileidom įtraukiami į žaidimą ir
paperkami. Iš patikimų šaltinių sužinojau, kad tai ir sužlugdė Makbeto karjerą.
– Ko gero, atsakėt į mano klausimą, – dalykiškai pareiškė Dufas. – Žinoma,
atsižvelgėte ir į jo santykius su lošimo namų savininke.
Malkolmas žvilgtelėjo į Dunkaną. Šiam linktelėjus, prabilo:
– Ekonominių nusikaltimų tyrimo skyriaus pareigūnai pradėjo tikrinti tų
verslininkų veiklą, kurie suklestėjo vadovaujant anuometinei administracijai. Ką
tik nuodugniai ištyrėm lošimo namus „Invernesas“. Specialistų išvada nekelia
abejonių: patikrinus buhalteriją, mokesčių mokėjimą ir darbuotojų darbo sąlygas
paaiškėjo, kad viskas tvarkoma nepriekaištingai. O lošimo versle taip tikrai ne
visada būna. Dabar jie tikrina, – jis kreivai šyptelėjo, – lošimo namus
„Obeliskas“. Deja, ten vaizdelis kitoks. Taip sakant, laukite tęsinio. Bet prie Ledi
ir jos verslo prikibti tikrai negalim.
– Makbetas kilęs iš rytinės miesto dalies, gal kiek nepritampa, – įvertino
Dunkanas. – O mes, sėdintieji prie šio stalo, lyg ir priklausome uždaram ratui.
Aišku, mes pasipriešinom Kenetui, pakeitėm policijos kultūrą, bet juk mus ugdė
privatūs mokytojai, esame kilę iš privilegijuotų šeimų. Manau, kad svarbu
pasiųsti šią žinią. Mūsų Policijos būstinėje, mūsų policijos pajėgose karjeros
laiptais gali kopti kiekvienas, ir nesvarbu, iš kur jis kilęs ar kokių turi ryšių.
Svarbu, kad žmogus būtų darbštus ir, svarbiausia, sąžiningas.
– Puikiai pasakyta, pone, – pagyrė Lenoksas.
– Gerai, – atitarė Dunkanas ir suglaudė delnus. – Dufai, ar norite ką nors
pridurti?
Ar matėt randus ant jo rankų?
– Ar kas negerai, Dufai?
– Ne, pone. Neturiu ką pridurti. Esu tikras, kad Makbetas – puikus
pasirinkimas.
– Gerai. Dėkoju visiems, dalyvavusiems susirinkime.

Makbetas spoksojo į raudoną šviesoforo signalą, o priekiniu Banko automobilio

stiklu judėjo valytuvai. „Volvo PV544“ buvo mažiukas kaip ir Bankas, gerokai
senesnis už šalia stovinčius automobilius, tačiau patogus ir patikimas. Jo dizainas
buvo ypatingas, į akį krito prieškarinius laikus primenantis išsikišęs kapotas su
iškilimu. Anot išdidaus savininko, salonas ir variklis niekuo nesiskyrė nuo
šiuolaikinių automobilių. Valytuvai nespėjo braukti lietaus lašų, ir žiūrėdamas į
langu tekantį vandenį Makbetas pagalvojo apie tirpstantį stiklą. Prieš pat juos
gatvę perbėgo vaikinas permirkusiu apsiaustu, o Makbetas pastebėjo, kaip vietoje
žalio šviesoforo žmogiuko nušvinta raudonas. Žmogaus kūnas, nuo galvos iki
kojų užlietas krauju. Makbetą nukrėtė šiurpas.
– Kas yra? – pasidomėjo Bankas.
– Manau, man kyla karštis, – prisipažino Makbetas. – Vis pasirodo kažkokie
vaizdai.
 – Vizijos ir ženklai? – svarstė Bankas. – Turbūt gripas. Nieko keisto. Vakar
visą dieną tave merkė lietus, o šiandien įkando šuo.
– Beje, dėl to šuns. Ar kas nors išsiaiškino, iš kur jis atsirado?
– Žinome tik tiek, kad jo šeimininkas ne Kodoras. Turbūt įsmuko pro atviras
verandos duris. Man įdomu, kaip jis baigė savo dienas.
– Ar nesakiau? Jį nudėjo Seitonas.
– Žinau, bet ant šuns kūno nemačiau jokių žymių. Ar jis pasmaugtas?
– Nežinau, paklausk.
– Klausiau, bet jis taip ir neatsakė, tik...
– Tėti, jau žalia.
Ant užpakalinės sėdynės įsitaisęs vaikinas pasilenkė į priekį prie dviejų vyrų.
Makbetas žvilgtelėjo į liesą išstypusį devyniolikmetį. Matyt, Fliensas paveldėjo
daugiau mamos kuklumo nei geraširdiško tėvo linksmumo.
– Sūnau, vairuoji tu ar tavo tėtis? – paklausė šiltai nusišypsojęs Bankas ir
nuspaudė akceleratorių.
Makbetas stebėjo šaligatviu žingsniuojančius žmones: apsipirkti skubančias
namų šeimininkes ir eilėse prie barų besirikiuojančius bedarbius vyrus. Per
pastaruosius dešimt metų rytais mieste vaikštinėjančių žmonių tik padaugėjo.
Miestas nuo to lyg ir turėjo pagyvėti, tačiau buvo kaip tik priešingai: apatiški ir
nusivylimo kupini veidai priminė zombius. Pastaraisiais mėnesiais Makbetas
dairėsi, ieškodamas ženklų, bylojančių apie vykstančius pokyčius. Ar Dunkano
vadovavimas atnešė kokių permainų? Rodos, žiaurių nusikaltimų gatvėse dienos
aky šiek tiek sumažėjo, – galbūt dėl to, kad policija pradėjo daugiau patruliuoti.
O gal nusikaltimai tiesiog vykdomi nuošalesnėse gatvelėse? Ten, kur tamsiau?
– Keliauji į popietines paskaitas Policijos mokykloje? – pasidomėjo
Makbetas. – Mano laikais tokių nebuvo.
– Važiuoju ne į paskaitas, – atsakė vaikinas. – Su keliais draugais surengėme
koliokviumą.
– Koliokviumą? Kas tai?
– Fliensas su dar keliais kruopštuoliais kartu ruošiasi egzaminui, – paaiškino
Bankas. – Labai gerai daro.
 – Tėtis sako, kad man reikia studijuoti teisę, mat Policijos mokyklos
nepakanka. Ką manai, dėde Makbetai?
– Manau, kad turėtum klausyti tėčio.
– Bet tu irgi nestudijavai teisės, – atkirto Fliensas.
– Tik pažiūrėk, kiek daug jis pasiekė, – pasišaipė Bankas. – Nagi, Fliensai, tau
reikia nusitaikyti šiek tiek aukščiau, nei sugebėjo tavo vargšas tėtis arba šitas
tinginys.
– Juk sakei, kad nesugebėsiu vadovauti, – atšovė Fliensas.
Makbetas kilstelėjo vieną antakį ir pažiūrėjo į Banką.
– Tikrai? Maniau, kad tėvai privalo sakyti savo vaikams, jog jie sugebės viską,
jei tik labai pasistengs.
– Taip, – pritarė Bankas. – Be to, aš nesakiau, kad jis nesugebės vadovauti, tik
pabrėžiau, kad jam trūksta patirties. O tai reiškia, kad jam tiesiog reikia įgusti. Jis
protingas, tik privalo išmokti pasikliauti savo sprendimais, vadinasi, imtis
iniciatyvos, o ne amžinai sekti paskui kitus.
Makbetas atsisuko į vaikiną.
– Tavo tėtis yra kietas vyrukas, Fliensai.
Fliensas gūžtelėjo pečiais.
– Visada kažkas nurodinės ir priiminės sprendimus, bet tikrai ne visi. Kas čia
keisto?
– Nieko keisto, – atsakė Bankas. – Bet jei nori ko nors pasiekti, gali būti, kad
teks pasikeisti.
– O tu ar gali pasikeisti? – suirzęs atšovė Fliensas.
– Ne, aš buvau visai kaip tu, – tarė Bankas. – Man tiko, kad viską sprendžia
kiti. Bet norėčiau, kad andai kas nors būtų man pasakęs, jog situaciją sugebu
įvertinti ne prasčiau už kitus. O kartais net geriau. O jei sugebi vertinti geriau,
turėtum ir vadovauti. Tokia tavo nelemta pareiga visuomenei.
– Dėde, ką manai, ar galima tiesiog pasikeisti ir tapti vadovu?
– Nežinau, – prisipažino Makbetas. – Manau, kad kai kurie tiesiog gimsta
vadovais ir tampa jais tarsi savaime. Kaip policijos viršininkas Dunkanas. Tokie
žmonės užkrečia tave savo įsitikinimais, dėl kilnaus tikslo sugeba nusiųsti tave
tiesiai ten, kur tyko mirtis. Bet kiti, kuriuos pažįstu, nemoka nei įtikinti, nei
vadovauti. Juos tiesiog gena noras iškilti, ir galiausiai jie įsitaiso vadovų kėdėse.
Gal jie ir protingi, žavingi, moka įkalbėti, bet jie nesupranta žmonių. Nes jų
nemato. Jie supranta ir mato vien save.
– Ar kalbi apie Dufą? – šyptelėjo Bankas.
– Kas tas Dufas? – guviai paklausė Fliensas.
– Nesvarbu, – atsakė Makbetas.
– Svarbu, – paprieštaravo Fliensas. – Nagi, dėde, esu čia tam, kad mokyčiausi.
Makbetas atsiduso.
– Su Dufu susidraugavome vaikų namuose, kartu mokėmės Policijos
mokykloje, o dabar jis vadovauja Kovos su narkotikais skyriui. Tikėkimės, kad
bėgant laikui jis kažko išmoks ir pasikeis.
– Tik jau ne jis, – nusijuokė Bankas.
– Kovos su narkotikais skyrius, – atsiliepė Fliensas. – Ar kalbi apie vyrą su
randu įstrižai veidą?
– Taip, – atsakė Bankas.
– Kas jam nutiko?
– Jis toks gimė, – paaiškino Makbetas. – Štai ir mokykla. Sėkmės.
– Iki, dėde Makbetai.
Fliensas Makbetą pradėjo vadinti dėde vaikystėje, o dabar taip kreipdavosi
šiek tiek ironizuodamas. Bet Makbetą, stebintį, kaip pro Policijos mokyklos
vartus skubantis vaikinas šokinėja per balas, vis tiek užplūdo šiltas jausmas.
– Šaunus vaikinas, – įvertino jis.
– Tau irgi laikas susilaukti vaikų, – tarė Bankas ir nuvažiavo nuo šaligatvio. –
Jie – dovana visam gyvenimui.
– Žinau, bet Ledi jau šiek tiek per vėlu.
– Tai išsirink jaunesnę. Gal savo amžiaus moterį?
Makbetas neatsakė, tik paskendęs mintyse spoksojo pro langą.
– Pamatęs raudoną šviesoforo žmogeliuką pagalvojau apie mirtį, – prisipažino
jis.
– Galvojai apie Kodorą, – tarė Bankas. – Beje, Angui stovint ir spoksant į
kybantį Kodorą, šnektelėjau su juo.
– Religiniai apmąstymai?
 – Ne. Jis tik pasakė, kad nesupranta, kaip turtingi ir privilegijuoti žmonės gali
žudytis. Net jei Kodoras būtų netekęs darbo ir sėdęs į kalėjimą, jam būtų visko
užtekę, kad galėtų gyventi ilgai ir be rūpesčių. Paaiškinau, kad taip nutinka
smuktelėjus. Suvokus, kad ateitis neturės nieko bendro su tavo lūkesčiais, ir
nusivylus. Todėl svarbu nepuoselėti per didelių lūkesčių, reikia pradėti iš lėto ir
nepatirti sėkmės per anksti. Kilti pamažu, argi ne?
– Žadi sūnui geresnį gyvenimą nei tavo, jei tik studijuos teisę.
– Su sūnumis viskas šiek tiek kitaip. Jie tarsi tęsia tėvų gyvenimą. Taigi, jų
pareiga yra pakilti aukščiau už savo gimdytojus.
– Ne apie Kodorą.
– A?
– Galvojau ne apie Kodorą.
– O?
– Apie jauną vaikiną priemiesčio kelyje. Jis buvo, – Makbetas pažvelgė pro
langą, – raudonas. Permirkęs krauju.
– Negalvok apie tai.
– Šaltakraujiškai pralietu krauju.
– Šaltakraujiškai... ką turi omeny?
Makbetas giliai įkvėpė.
– Tuodu vyrukai prie Foreso pasidavė. Bet Dufas vis tiek nušovė tą, kuris buvo
su Svenono šalmu.
Bankas papurtė galvą.
– Taip ir maniau. O kas nutiko kitam vaikinui?
– Jis buvo liudytojas. – Makbetas nutaisė grimasą. – Jie tiesiog išbėgo iš to
vakarėlio, baltais marškinėliais ir baltomis kelnėmis. Pasiėmiau durklus. Jis
pradėjo manęs maldauti, žinojo, kas laukia.
– Daugiau nepasakok.
– Atsistojau jam už nugaros. Bet negalėjau prisiversti. Stovėjau, iškėlęs durklą,
negalėjau pasijudinti. Bet ūmai pamačiau Dufo nugarą, jis sėdėjo, delnais
užsidengęs veidą, kūkčiojo kaip mažas vaikas. Tada smeigiau.
Tolumoje pasigirdo sirena. Ugniagesiai. Koks velnias gali degti per tokį lietų,
pagalvojo Bankas.
 – Nežinau, gal dėl šlapių drabužių, – svarstė Makbetas, – bet kraujas įsigėrė
visur. Į marškinius ir kelnes. Ir jis gulėjo ant asfalto, šiek tiek atmetęs rankas,
panašus į šviesoforo žmogeliuką. Parodantį, kad reikia sustoti. Stok, neik.
Tylėdami jie įvažiavo į garažą po Policijos būstine. Čia automobilius statė tik
skyrių viršininkai ir aukštesnio rango pareigūnai. Bankas pavažiavo iki stovėjimo
aikštelės kitapus pastato. Išjungė variklį. Į automobilio stogą barbeno lietus.
– Aš suprantu, – tarė Bankas.
– Ką supranti?
– Dufas žinojo, kad suėmus Svenoną šis patektų į godaus teisėjo rankas.
Labiausiai korumpuotame mieste visoje šalyje. Ir kiekgi metų jis būtų gavęs?
Dvejus? Daugiausia trejus? O gal būtų išteisintas? Aš tave suprantu.
– Tikrai?
– Taip. Tik pamanyk, kiek metų būtų gavęs Dufas, jei Svenono sėbras būtų
prieš jį paliudijęs? Dvidešimt metų? Dvidešimt penkerius? Savo kolegomis
rūpinamės tik mes patys. O svarbiausia tai, kad dabar naujojo policijos viršininko
dėka miesto gyventojai vėl pradeda tikėti tvarka ir įstatymais. Dar vienas
skandalas būtų labai pakenkęs. Taigi privalome žiūrėti plačiau. Kartais žiaurumas
pasitarnauja gėriui, Makbetai.
– Gal ir taip.
– Mielas Makbetai, daugiau apie tai negalvok.
Priekiniu stiklu kliokiantis vanduo iškreipė prieš juos stovinčios Policijos
būstinės vaizdą. Jie dar pasėdėjo automobilyje, tarsi prieš einant vidun reikėtų
apmąstyti, ką abu pasakė.
– Dufas turėtų jaustis tau dėkingas, – tarė Bankas. – Jūs abu žinote, kad jei to
nebūtum padaręs tu, būtų tekę padaryti jam pačiam. Bet dabar abu turite
įrodymų vienas prieš kitą. Jėgų pusiausvyra. Būtent tai leidžia žmonėms ramiai
miegoti naktimis.
– Nelygink Dufo ir manęs su Amerika ir Sovietų Sąjunga.
– Ne? Tai kas jūs tokie? Policijos mokykloje buvot neišskiriami, o dabar vos
persimetat vienu kitu žodžiu. Kas nutiko?
Makbetas patraukė pečiais.
 – Nieko ypatingo. Nuo pat pradžių buvom keista pora. Jis yra iš Dufų giminės,
kadaise jo šeima turėjo nekilnojamojo turto, o tokia praeitis palieka pėdsaką.
Lieka iškalba, aukštuomenės manieros. Vaikų namuose jis buvo vienišius ir
jautėsi pažeidžiamas, todėl atsitiktinai susibičiuliavo su manimi. Tapom
draugeliais, su kuriais geriau nejuokauti, bet Policijos mokykloje jį patraukė
saviškiai. Kaip dresuotą liūtą, paleistą į laisvę džiunglėse. Vėliau Dufas studijavo
universitete, susirado turtingą merginą ir susituokė. Susilaukė vaikų. Tiesiog
nutolom vienas nuo kito.
– O gal tau tiesiog pabodo, kad jis elgiasi kaip arogantiškas egoistas?
– Žmonės dažnai susidaro klaidingą įspūdį apie Dufą. Policijos mokykloje
pažadėjom vienas kitam, kad pričiupsim galingiausius nusikaltėlius. Bankai,
Dufas tikrai nori pakeisti šį miestą.
– Ar dėl to jį išgelbėjai?
– Dufas yra sumanus, sunkiai dirba, visi žinom, kad veikiausiai vadovaus
Organizuotų nusikaltimų tyrimo skyriui. Kodėl viena klaida kovos įkarštyje
turėtų sugriauti karjerą žmogaus, kuris mums gali padaryti daug gero?
– Nes tau nebūdinga taip žudyti bejėgių žmonių.
Makbetas patraukė pečiais.
– Gal aš pasikeičiau.
– Žmonės nesikeičia. Bet dabar suprantu, kad vertini tai kaip savo karinę
pareigą. Šiame kare tu, Dufas ir aš kaunamės toje pačioje pusėje. Jūs
sutrumpinote gyvenimą dviem norvegų raiteliams, kad jie savo nuodais
netrumpintų gyvenimo mūsų vaikams. Bet tu savo pareigą atlieki ne laisva valia,
žinau, kiek daug tau viskas kainuoja. Pamatęs šviesoforo signalą, regi ten savo
priešus. Esi geresnis žmogus už mane, Makbetai.
Makbetas kreivai šyptelėjo.
– Karo rūke tu matai aiškiau negu aš, senuk, tad gavus tavo atleidimą man
atlėgo.
Bankas papurtė galvą.
– Nematau aiškiau už kitus, tiesiog esu abejonių blaškomas plepys.
– Taip, abejonės. Ar jos tavęs kartais negraužia?
 – Ne, – atsakė Bankas, spoksodamas pro priekinį stiklą. – Ne kartais. Graužia
be paliovos.

Makbetas su Banku žingsniavo per automobilių stovėjimo aikštelę. Pasuko prie

tarnybinių Policijos būstinės durų. Akmeninis Policijos būstinės pastatas jau du
šimtus metų stovi Trečiojo rajono rytinėje dalyje. Kitados jame buvo kalėjimas,
žmonės pusbalsiu kalbėjo apie mirties bausmes ir kankinimus. Be to, dirbantieji
viršvalandžius tvirtino, kad kabinetuose jaučia keistus šaltus skersvėjus ir girdi
tolimus riksmus. Tačiau Bankas paaiškino Makbetui, jog dėl to kaltas šiek tiek
ekscentriškas ūkvedys, kuris kasdien penktą valandą vakaro išjungia šildymą, o
kam nors pakilus nuo stalo ir palikus degančią šviesą paleidžia gerklę.
Makbetas pastebėjo dvi azijietiškos išvaizdos moteris, tirtančias ant šaligatvio
besibūriuojančių bedarbių apsupty. Jos dairėsi, tarsi ko laukdamos. Anksčiau
miesto prostitutės rinkdavosi Nuosaikiųjų gatvėje už Valstybinės geležinkelio
inspekcijos pastato. Tačiau prieš kelerius metus miesto valdžia jas iš ten išvaikė,
todėl dabar rinka buvo padalinta į dvi dalis. Gražios moterys sukiojosi lošimo
namuose, o kitos ir toliau taikstėsi su prastomis darbo sąlygomis gatvėse, bet
visgi jautėsi šiek tiek saugiau darbuodamosi tvarkos sergėtojų kaimynystėje. Beje,
kai politikų ir žurnalistų spaudimą ilgai tvėrusi policija pagaliau pradėjo gatvėse
nuolat semti „sekso purvyną“, tai buvo palanku abiem pusėms: reidai vykdavo
efektyviai ir greitai, bet netrukus viskas grįždavo į senas vėžes. Juk nepaneigsi –
kai kurie merginų klientai ateidavo pas jas tiesiai iš Policijos būstinės. Tačiau
Makbetas atsisakinėjo jų paslaugų taip ilgai, kad jos liovėsi jam siūlytis ir paliko jį
ramybėje. Todėl pamatęs link jųdviejų su Banku einančias dvi moteris jis
sumojo, kad šios tikriausiai naujokės. Kitaip prisimintų jų veidus. Net ir turint
galvoje žemą šiose gatvėse dirbančių prostitučių lygį, šių moterų išvaizda
nežavėjo. Makbeto patirtis bylojo, kad nustatyti azijiečių amžių nelengva, bet kad
ir koks jis būtų, jų gyvenimas tikrai nebuvo rožėmis klotas. Tai atsispindėjo jų
akyse. Tokioms moterims būdingas šaltas neperprantamas būdas, jos
užsisklendusios ir akylai stebi aplinką. Šiedvi moterys buvo pakumpusios, vilkėjo
pigius lietpalčius, bet Makbeto dėmesį atkreipė dar kai kas: kažkas buvo ne taip,
jų veidai buvo sudarkyti. Vienai pravėrus burną, pasirodė rudi praretėję dantys.
 – Atleiskit, ponios, – nespėjus moteriai prabilti, linksmai kreipėsi Makbetas, –
mes mielai pasakytume „taip“, bet mano žmona labai pavydi, o jis serga venerine
liga.
Bankas kažką sumurmėjo ir papurtė galvą.
– Makbetai, – staccato ritmu tarė viena plonu lėlišku balseliu, nederančiu prie
ledinio žvilgsnio.
– Bankai, – prabilo kita tokiu pačiu akcentu ir plonu balseliu.
Makbetas stabtelėjo. Sudarkytus veidus abi moterys slėpė po ilgais juodais
plaukais. Visgi negalėjo paslėpti ne visai azijietiškų ilgų paraudusių nosių,
pūpsančių prie pat burnos, panašių į žaižaruojantį stiklą po stiklo pūtiko
vamzdeliu.
– Pasirodo, žinot mūsų vardus, – prabilo Makbetas. – Tad, ponios, kuo
galėtume padėti?
Jos neatsakė. Tik linktelėjo į pastatą kitoje gatvės pusėje. Ten pro šešėlių
gaubiamą arką į dienos šviesą žengė trečia figūra. Moteris labai skyrėsi nuo anų
dviejų. Ji – jei tai tikrai moteris – buvo aukšta ir plačiapetė kaip apsaugininkas,
vilkėjo prigludusius drabužius leopardo kailio raštais, taip pabrėždama savo
moteriškas linijas, kaip apgavikas pabrėžia išgalvotus parduodamo produkto
pranašumus. Bet Makbetas žinojo, ką ji siūlo ar bent jau siūlydavo. Ir visus
sumeluotus tos produkcijos pranašumus. Ji buvo tikrai įspūdinga: ūgis, stotas,
pūpsančios krūtys, tvirti pirštai ir į paukščio panašūs riesti raudoni nagai, plačiai
atmerktos akys, teatrališkas makiažas, šlaunis siekiantys aukštakulniai auliniai.
Makbetą sukrėtė viena: ji visai nepasikeitė. Visi tie metai prabėgo, nėmaž jos
nepaveikę.
Atrodė, kad ji perėjo gatvę dviem žingsniais.
– Ponai, – prakalbo ji žemu balsu, ir Makbetui pasidingojo, jog už jo virpteli
langų stiklai.
– Strega, – pasisveikino Makbetas. – Seniai nesimatėm.
– Tikrai. Tada buvai dar vaikas.
– Ar mane pameni?
– Prisimenu visus savo klientus, inspektoriau Makbetai.
– Kas jos per vienos?
 – Jos – mano seserys, – išsišiepė Strega. – Atėjome perduoti sveikinimų nuo
Hekatės.
Makbetas pastebėjo, kad išgirdęs Hekatės vardą Bankas iškart siektelėjo
vidinės striukės kišenės, tad atsargiai sulaikė jo ranką.
– Kokia proga?
– Ta, kad vadovausi Organizuotų nusikaltimų tyrimo skyriui, – paaiškino
Strega. – Sveikinam!
– Sveikinam! – atkartojo seserys.
– Apie ką jūs kalbat? – paklausė Makbetas, nenuleisdamas akių nuo bedarbių
kitoje gatvės pusėje. Bankui siektelėjus ginklo, jis pastebėjo tipus sukruntant.
– Vienas miršta, kitas laimi, – kalbėjo Strega. – Tokie jau džiunglių įstatymai.
Ir kuo daugiau mirčių, tuo daugiau pergalių. Kaip manai, kas laimėtų, jei mirtų
policijos viršininkas Dunkanas?
– Ei! – Bankas žengė link jos. – Jei Hekatė grasina, tai...
Makbetas vėl jį sulaikė. Nes suprato, kas vyksta. Trys vyrai kitoje pusėje pakėlė
akis, pasiruošė. Įsimaišę į minią jie stovėjo atskirai vienas nuo kito, bet visi
vilkėjo pilkus puspalčius.
– Leisk joms kalbėti, – sušnabždėjo Makbetas.
Strega vėl išsišiepė.
– Niekas niekam negrasina. Hekatė nieko nedarys, tik pamini įdomų faktą. Jis
mano, kad tapsi policijos viršininku.
– Aš? – nusijuokė Makbetas. – Žinoma, kad policijos viršininku taptų jo
dabartinis pavaduotojas, Malkolmas. O dabar pasitraukit iš kelio.
– Hekatės pranašystės visada teisingos, – nesiliovė į vyrą panaši moteris. – Ir
tu tai žinai.
Ji stovėjo tiesiai prieš Makbetą, ir šiam teko pripažinti, kad jis taip ir liko
žemesnis už ją.
– Na? – paklausė Strega. – Ar lošimo namų poniutė rūpinasi, kad vėl
neįklimptum?
Bankas pastebėjo, kaip Makbetas įsitempia. Pasvarstė, ar šįkart su Strega bus
elgiamasi kaip su moterimi. Makbetas šniurkštelėjo, atrodė, kad nori kažką
pasakyti, bet paskui apsigalvojo. Perkėlė kūno svorį ant kitos kojos. Vėl
prasižiojo. Bet ir vėl nieko nepasakė. Tada apsisuko ir nuėjo prie Policijos
būstinės durų.
Aukštoji moteris nulydėjo jį akimis.
– Bankai, o tau ar neįdomu, kas tavęs laukia?
– Ne, – atšovė Bankas ir nudrožė paskui Makbetą.
– Arba tavo sūnaus Flienso?
Bankas staiga sustojo.
– Šaunus darbštus vaikinas, – pagyrė Strega. – Hekatė žada, kad jei jis ir jo
tėtis gerai elgsis ir laikysis taisyklių, vieną dieną vaikinas irgi taps policijos
viršininku.
Bankas atsisuko į ją.
– Reikia sugalvoti, kaip kilsi karjeros laiptais, – apibendrino ji. Šiek tiek
nusilenkė, išsišiepė, pasisuko, čiupo kitas dvi už rankų. – Eime, sesutės.
Bankas stovėjo kaip įbestas, stebėjo, kaip keista trijulė pasuka už Policijos
būstinės kampo. Šioje aplinkoje jos atrodė taip neįprastai, kad joms dingus iš
akių Bankas paklausė savęs, ar moterų čia tikrai būta.
– Nūdien gatvėse pilna pamišėlių, – tarė Bankas, pasivijęs Makbetą
vestibiulyje prie budėtojo langelio.
– Nūdien? – perklausė Makbetas, nekantriai maigydamas lifto mygtuką. –
Šiame mieste visada klestėjo pamišėliai. Ar pastebėjai, kad tas poniutes sergėjo?
– Nematoma Hekatės armija?
Prasivėrė lifto durys.
– Dufai, – pasilabino Makbetas ir žengė į šoną. – Tai kaip...
– Makbetai, Bankai, – tarstelėjo šviesiaplaukis pareigūnas ir nuskubėjo prie
durų.
– Vaje, – įvertino Bankas. – Streso kamuojamas vyras.
– Taip jau būna, kai dirbi vadovaujamą darbą, – šyptelėjo Makbetas ir
paspaudė rūsio mygtuką. Ten buvo įsikūręs specialiųjų pajėgų būrys „Garden“.
– Ar pastebėjai, kad Dufo batai visada gurgžda?
– Jis visada perka per didelius batus, – paaiškino Makbetas.
– Kodėl?
 – Nežinau, – atsakė Makbetas ir, pamatęs atbėgantį budėtoją, skubiai sulaikė
beužsidarančias lifto duris.
– Ką tik skambino iš policijos viršininko kabineto, – pranešė šis pridusęs. –
Sakė perduoti, kad atėjęs iškart užsuktumėte pas jį.
– Gerai, – atsiliepė Makbetas ir paleido duris.
– Bėdos? – užsivėrus joms paklausė Bankas.
– Turbūt, – atsakė Makbetas ir paspaudė penkto aukšto mygtuką.
Pajuto, kad niežti susiūtą žaizdą.
 5 skyrius

Ledi žingsniavo per lošimo salę, kurioje lankytojai žaidė „Juodąjį Džeką“ ir
pokerį. Milžiniškų sietynų šviesa krito ant tamsaus raudonmedžio baldų, ant
žalio fetro, kuriuo vakare riedės lošimo kauliukai, ir ant ieties formos auksinio
smaigalio, tarsi minaretas kyšančio besisukančios ruletės dauboj. Ji užsakė kiek
mažesnes keturias su puse tonos sveriančių Stambulo rūmuose „Dolmabahçe“
kabančių šviestuvų kopijas, o lubų viduryje virš ruletės stalo liepė pakabinti
ruletės smaigalio kopiją. Šviestuvai buvo sujungti grandinėmis, pritvirtintomis
prie galerijos turėklų, tad kiekvieną pirmadienį juos buvo galima nuleisti ir
išblizginti krištolą. Ledi žinojo, kad dauguma klientų nekreipia į tai dėmesio.
Kaip ir į mažas vos pastebimas lelijas, jos pageidavimu išsiuvinėtas ant Italijoje už
nemažą sumelę įsigytų storų, tamsiai raudonų garsus sugeriančių kilimų. Užtat ji
kreipė į tai dėmesį. Gėrėjosi ruletės smaigalio kopija ir tik viena žinojo, ką
primena lelijos. To ir gana. Nes ši vieta priklauso jai.
Jai einant pro šalį, visi krupjė iškart išsitiesdavo. Jie puikiai atliko savo
pareigas, dirbo gerai ir apdairiai, su lankytojais elgėsi mandagiai, bet griežtai, jų
nagai buvo išpuoselėti manikiūrininkių, plaukai – dailiai sušukuoti. Vilkėjo jie
nepriekaištingai atrodančias kiekvienam darbuotojui asmeniškai pasiūtas
„Inverneso“ uniformas, kurias kasdien keisdavo. Svarbiausia, jie buvo sąžiningi.
Ji tuo ne vien tikėjo, bet galėjo tai girdėti ir matyti. Ji įžvelgdavo tai žmonių akyse,
pastebėdavo nevalingą akių vokų trūkčiojimą, įsitempusius raumenis, perdėtą
atsipalaidavimą. Išgirsdavo, kaip virpteli balso stygos. Ledi galėjo pasigirti iš
mamos ir močiutės paveldėtu jautrumu. Bėgant metams dėl šio jautrumo jos abi
paniro į tamsius beprotybės šešėlius, o štai Ledi naudojosi šia dovana norėdama
atsikratyti nesąžiningų žmonių ir išsiveržti į šviesą. Taip ji pamiršo vaikystės
ašarų pakalnę ir nusigavo iki čia. Tokie patikrinimai buvo svarbūs dėl dviejų
dalykų. Visų pirma, tai priversdavo darbuotojus šiek tiek pasitempti, idant
kiekvieną dieną ir naktį jie pasirodytų esantys nors viena pakopa aukščiau už
savo kolegas iš „Obelisko“. Visų antra, reikėdavo atpažinti nesąžininguosius.
Žmonės – kaip šlapias molis: gal jie ir buvo sąžiningi ir garbingi vakar, bet
šiandien keičiasi, gal ieško naujų galimybių bei tikslų ir klausosi jiems sakomų
žodžių, o jau rytoj ramia sąžine galės iškrėsti tai, kas anądien nebūtų šovę galvon.
Taip, tai vienintelis pastovus dalykas, jo visad tikiesi: žmogaus širdis godi. Ledi
tai nestebino. Jos širdis – ne kitokia. Ir savo širdį Ledi tai prakeikdavo, tai
šlovindavo, mat per ją praturtėjo, bet ir visko neteko. Tačiau jos krūtinėje plaka
būtent tokia širdis. Nieko nepadarysi, jos nesulaikysi, belieka ja pasikliauti.
Išvydusi pažįstamus ruletės lošėjų veidus, Ledi linktelėjo. Nuolatiniai klientai.
Jie ateidavo dėl įvairių priežasčių. Vieniems reikėjo atsipalaiduoti po iššūkių
kupinos darbo dienos, kiti po nuobodžios darbo dienos ieškojo iššūkių. Dar kiti
nėjo į darbą ir neieškojo iššūkių, o tiesiog turėjo pinigų. Tie, kuriems visi šie
dalykai atrodė svetimi, lankydavosi „Obeliske“, kur statantiesiems daugiau nei
penkis šimtus pasiūlydavo nemokamų beskonių užkandžių. Esama tokių idiotų,
kurie tiki, kad moka pasipelnyti. Jų rūšis pamažu nyksta; visgi įdomu, kodėl iki
šiol neišnyko. Esama ir tokių – nors nė vienas lošimo namų savininkas to garsiai
nepripažins, – kurių dėka klesti šis verslas. Tokių, kurie kitaip negali. Privalo čia
užeiti, nes nesusilaiko ir kiekvieną vakarą viską užstato. Pakerėti blizgančioje
dauboje besisukančio ruletės kamuoliuko, primenančio miniatiūrinę Saulės
gravitacijos veikiamą Žemės planetą. Ta saulė jiems leidžia mėgautis šia diena,
bet, kaip teigia fizikos dėsniai, galų gale ta pati saulė juos ir sudegins.
Priklausomybės kamuojami klientai. Kasdienė Ledi duona.
Mintys apie priklausomybę jai kažką priminė. Ledi dirstelėjo į laikrodį.
Devynios. Vakaras dar ankstyvas, bet ji norėtų, kad prie stalų sėdėtų daugiau
žmonių. Nors ji daug investavo, atnaujino interjerą, virtuvę ir viešbučio
kambarius, ataskaitos vis tiek rodė, kad jos klientus ir toliau pervilioja
„Obeliskas“. Kai kas kalba, kad dėl brangumo ji bus išstumta iš rinkos, mat prieš
trejus metus atsidaręs „Obeliskas“ pagarsėjo kaip vieta, siūlanti palankiausias
kainas. Gal jai reikėtų šiek tiek nuleisti kartelę ir atpiginti paslaugas, juk
„Invernesas“ vis tiek nepraras prašmatniausių miesto lošimo namų vardo. Bet
taip kalbantieji nepažįsta Ledi. Nežino, kad jai svarbiausia ne pasiekimai, o
išskirtinumas. Svarbiausia – ne tik sukurti elegantiškesnę aplinką nei „Obeliske“,
bet ir vadovauti visais požiūriais geresniems lošimo namams. Ledi priklausantys
lošimo namai „Invernesas“ turėtų tapti vieta, kurioje norėtum būti pastebėtas, su
kuria norėtum būti siejamas. Ji, Ledi, irgi turėtų būti ta, su kuria norėtum būti
pastebėtas ir siejamas. Čia renkasi turčiai, įtakingi politikai, aktoriai, garsūs
sportininkai, rašytojai, abiejų lyčių gražuoliai, hipsteriai ir intelektualai, tada
ateina prie Ledi stalo, pagarbiai linkteli, pabučiuoja jai ranką, mandagiai
šypsodamiesi išklauso jos mandagų atsisakymą suteikti kreditą lošimui ir mielai
sutinka pasivaišinti nemokama „Kruvinąja Meri“. Visai nesvarbu, kiek pelno visa
tai neša. Ji tiek pasiekė tikrai ne tam, kad vadovautų sumautam į „Obeliską“
panašiam viešnamiui, tad nuskurėliai gali rinktis ten, o ji tikrai nepageidauja
regėti jų po krištoliniais „Inverneso“ šviestuvais. Tikro krištolo šviestuvais.
Tačiau, be jokios abejonės, ateina kiti laikai. Kreditoriai pradėjo klausinėti. Ir
jiems visai nepatiko Ledi atsakymai, esą „Invernesui“ reikia ne pigesnių gėrimų,
o daugiau ir didesnių šviestuvų.
Bet dabar jai rūpėjo ne verslas, o priklausomybė. Makbetas dar neatėjo. Jis
visada įspėja, kad vėluos. Prieš Svenoną vykdomas reidas jį stipriai paveikė. Jis
pats nieko nesakė, bet ji pastebėjo. Kartais jis elgiasi kaip tikras minkštaširdis.
Keista, ji juk matė, kaip tas vyras žudo. Prieš paspausdamas gaiduko svirtelę
susitelkia ir pasiryžta, ramiai įvykdo užduotį ir galiausiai šaltakraujiškai šypteli.
O dabar ji žino, kad šįkart viskas įvyko kitaip. Tas vyras buvo beginklis. Nors
kartais ji nesuprasdavo Makbeto garbės kodekso, bet suvokė, kad toks įvykis gali
išmušti jį iš vėžių. Eidama per salę Ledi pastebėjo, kad du prie baro sėdintys
gerokai už ją jaunesni vyrai nenuleidžia nuo jos akių. Bet jos tai nedomino. Nors
nuolat stengėsi būti geidžiama, jos geidžiantiems vyrams ji jautė panieką.
Išskyrus vieną. Iš pradžių ją nustebino, kad kažkas gali taip užvaldyti jos širdį ir
mintis. Kartais Ledi svarstydavo, kodėl, niekada nemylėjusi jokio vyro, pamilo
būtent šį. Galiausiai priėjo išvadą, kad taip nutiko dėl to vyro gebėjimo mylėti
joje tai, ko kiti bijo. Stiprybę. Valią. Už kitų aštresnį protą, kuris niekada
nelikdavo nepastebėtas. Tik tikras vyras gali mylėti tokią moterį. Stovėdama prie
didelių langų, pro kuriuos vėrėsi vaizdas į Darbininkų aikštę, Ledi žvelgė į juodą
garvežį „Berta“, saugantį įėjimą į apleistą geležinkelio stotį – liūną, kuriame,
bėgant metams, ji matė tiek daug žmogelių įklimpstant ir prasmengant. Ar jis?..
 – Mieloji...
Kiek kartų Ledi girdėjo į ausį šnabždant šį žodį? Ir visgi kiekvienas kartas
atrodydavo jai kaip pirmasis. Makbetui patraukus jos kaštoninius plaukus ir
lūpomis prisilietus prie kaklo, Ledi kūną nusmelkė virpulys. Ji elgėsi
neprofesionaliai, juk žinojo, kad tuodu tipai prie baro ją tebestebi. Bet Ledi
nesusilaikė. Jis juk čia.
– Kur buvai?
– Savo naujajame darbo kabinete, – tarė jis ir apkabino ją per liemenį.
– Naujajame darbo kabinete?
Glostydama Makbetui dilbį, Ledi pirštų galiukais pajuto randų raizginį. Jis
paaiškino, kad audiniai surandėjo todėl, kad tamsoje nematydamas kraujagyslių
vis besdavo adatą į tą pačią vietą, mat užčiuopęs ankstesnio dūrio paliktą žaizdelę
ten ir smeigdavo. Tai tęsėsi metų metais, kartais prasidėdavo infekcija, ir
galiausiai dilbis atrodė taip, tarsi būtų sudraskytas spygliuotos vielos. Bet naujų
žaizdelių ji neaptikdavo. Nuo to laiko praėjo daug metų. Tiek daug, kad kartais –
tarsi naivus vaikas – ji pagalvodavo, kad jis pasveiko.
– Nemaniau, kad tas anglines rūsyje jūs vadinate darbo kabinetais.
– Ketvirtame aukšte, – patikslino Makbetas.
Ledi atsisuko į jį.
– Ką?
Juoda barzda apžėlusiame veide tviskėjo balti dantys.
– Prieš tave stovi naujasis Organizuotų nusikaltimų tyrimo skyriaus
viršininkas.
– Tikrai?
– Taip, – nusijuokė jis. – Dabar atrodai taip, kaip, spėju, aš atrodžiau
Dunkano kabinete.
– Aš nesistebiu, mielasis, aš tik... laiminga. Esi to vertas! Argi nesakiau to visą
laiką? Argi nekartojau, kad nusipelnei šiek tiek daugiau nei kabinetas rūsyje?
– Taip, mylimoji, kartojai tai nuolat. Bet tik tu viena taip kalbėjai. – Makbetas
užvertė galvą ir vėl nusikvatojo.
– Ir dabar mes pakilsim, mielasis. Išsivaduosim iš rūsio tamsos! Tikiuosi,
paprašei geros algos.
 – Algos? Ne, užmiršau. Tik paprašiau, kad Bankas būtų paskirtas mano
pavaduotoju, ir jie sutiko. Neįtikėtina...
– Neįtikėtina? Visai ne, labai protingas žingsnis.
– Kalbu ne apie naujas pareigas. Pakeliui į Policijos būstinę prie mūsų priėjo
trys Hekatės siųstos seserys ir išpranašavo, kad užimsiu šį postą.
– Išpranašavo?
– Taip!
– Turbūt žinojo.
– Man atėjus į Dunkano kabinetą, šis pasakė, kad sprendimą priėmė prieš
penkias minutes.
– Hmm. Tikras raganavimas.
– Turbūt buvo apkvaišusios ir malė liežuviais. Pasakė ir tai, kad tapsiu
policijos viršininku. Beje, žinai ką? Dunkanas pasiūlė atšvęsti mano
paaukštinimą čia, „Invernese“.
– Pala, pala. Ką pasakė?
– Jis nori švęsti čia. Argi policijos viršininko apsilankymas nepagerins šių
lošimo namų vardo?
– Kalbu apie seseris. Ar jos sakė, kad būsi policijos viršininkas?
– Taip, bet pamiršk tai, mieloji. Pasiūliau Dunkanui šia proga pavakaroti
ilgiau, jis ir kiti, gyvenantys užmiesty, galės nakvoti viešbutyje. Juk dabar turi
daug laisvų kambarių...
– Žinoma, taip ir padarom. – Ji paglostė Makbetui skruostą. – Matau, kad
džiaugiesi, visgi esi išblyškęs, mielasis.
Jis gūžtelėjo pečiais.
– Nežinau. Gal sirguliuoju. Šviesoforo signalas man primena negyvėlius.
Ledi paėmė jį už parankės.
– Eime. Turiu tai, ko tau reikia, mano berniuk.
Jis nusišypsojo.
– Taip, turi.
Jie nužingsniavo per lošimo namus. Ledi žinojo, kad su aukštakulniais
bateliais atrodo puse galvos aukštesnė už Makbetą. Gėrėdamiesi jos vis dar
jaunatvišku kūnu, puošnia vakarine suknele ir lengvais grakščiais žingsniais prie
baro sėdintys vyrai tebespoksojo į ją. Žinojo, kad „Obeliske“ nieko panašaus
neišvys.

Dufas gulėjo plačioje dvigulėje lovoje ir spoksojo į gerai pažįstamą dažų įskilimą
ant lubų.
– Paskui, pasibaigus susirinkimui ir man einant prie durų, Dunkanas
pasivėdėjo mane į šalį ir paklausė, ar aš nusivylęs, – garsiai pasakojo jis. – Dėstė,
kad abu žinome, jog buvau pirmas kandidatas į Organizuotų nusikaltimų tyrimo
skyriaus viršininko pareigas.
Atrodė, kad skilimas šakojasi į visas puses, bet Dufui primerkus akis vaizdas
susiliedavo, ir jis kone įžvelgdavo kažkokią figūrą. Bet taip ir neperprato kokią.
– Ir ką tu atsakei? – per vandens šniokštimą pasigirdo balsas iš vonios
kambario. Net ir dabar, jiems lig soties vienas į kitą prisižiūrėjus, ji pasirodydavo
jam tik pasiruošusi. O jam tai nekliudė.
– Pripažinau, kad taip. Jis juk sakė norįs paskirti Makbetą į šias pareigas todėl,
kad šis nepriklauso uždaram ratui, kitaip tariant, Dunkanas panaudojo prieš
mane tai, kad esu vienas iš tų, kurie nuo pat pradžių palaikė jo sumanymus.
– Tikrai. Ką jis...
– Dunkanas pasakė, kad yra dar viena priežastis, bet jis nenorėjęs jos minėti
visiems girdint. Kad Svenono reidas pasisekė tik iš dalies, mat šis paspruko. Be
to, paaiškėjo, jog anoniminį pranešimą gavau pakankamai anksti ir būčiau
turėjęs laiko panešti apie jį policijos viršininkui. Atseit beveik sugadinau metus
vykdomą slaptų agentų tyrimą vien tam, kad patenkinčiau savąjį ego. O visą
padėtį išgelbėjo Makbetas ir „Garden“. Tokiomis aplinkybėmis pasirinkus mane,
o ne Makbetą, kiltų įtarimas. Visgi jis įteikė man paguodos prizą.
– Jis paskyrė tave Žmogžudysčių skyriaus viršininku. Sakyčiau, visai neblogai.
– Tas skyrius mažesnis už Kovos su narkotikais skyrių, bet visgi išvengiau
pažeminimo ir netapau Makbeto pavaldiniu Organizuotų nusikaltimų tyrimo
skyriuje.
– Beje, kas įkalbėjo Dunkaną?
– Ką turi omeny?
 – Kas iš vadovų pasisakė už Makbetą? Dunkanas įsiklauso, jam patinka
sutarimas, jis pritaria grupės sprendimui.
– Patikėk, mieloji, nėra lobistų, veikiančių Makbeto labui, turbūt šis net
nežino, ką reiškia šis žodis. Gyvenime jis tenori gaudyti blogiukus ir tenkinti
lošimo namų karalienę.
– Na, jei jau prabilom apie tenkinimą, – tarė ji, pasirodžiusi vonios kambario
tarpdury.
Žinoma, pro permatomą puošnų peniuarą matėsi daug. Dufui patiko ši
moteris, jis pats negalėjo paaiškinti kodėl, bet galima paprastai apibendrinti, kad
labiausiai jis dievino jos jaunystę. Ant grindų pristatytų žvakių šviesa tviskėjo jos
drėgnose akyse, ant drėgnų raudonų lūpų, drėgnų tviskančių dantų. Bet šiąnakt
jam reikėjo kažko daugiau. Jis nebuvo nusiteikęs. Dėl pastarųjų įvykių
nebesijautė toks eržilas kaip dienos pradžioje. Bet vakaras dar nesibaigė.
– Nusirenk, – paliepė jis.
Ji nusijuokė.
– Juk ką tik pasipuošiau.
– Tai įsakymas. Stovėk ten, kur dabar, ir nusirenk. Lėtai.
– Hmm. Gal taip ir padarysiu. Jei duosi tikslesnių nurodymų.
– Pareigūne Ketnesa, aukštesnio rango pareigūnas įsako nusisukti, nusivilkti
drabužį per galvą, pasilenkti į priekį ir abiem rankomis įsikibti durų staktos.
Dufas išgirdo jos mergaitišką nuostabos kupiną aiktelėjimą. Gal norėdama
jam įtikti ji apsimetė, o gal ir ne. Dufui vis tiek tai patiko. Turbūt netrukus jis
gerai nusiteiks.

Hekatė žingsniavo drėgnomis geležinkelio stoties grindimis tarp apsilaupiusių

sienų ir murmančių narkomanų. Atkreipė dėmesį, kad jį stebi du prie šaukšto ir
adatos pasilenkę tipeliai. Akivaizdu, kad ta adata jie pasidalins. Niekas nežinojo,
kas jis toks. Niekas jo nepažino. Gal jie manė, kad stambus vyras kruopščiai
sušukuotais kone nenatūraliai juodais plaukais su garstyčių spalvos kašmyriniu
paltu ir dideliu tviskančiu laikrodžiu „Rolex“ atrodo kaip ideali auka, savo noru
žengianti į liūto urvą. O gal tipeliai nujautė kažką kito, gal jo eisena išdavė
pasitikėjimą savimi, arba jie pastebėjo, kaip ritmingai kilnojama paauksuota
lazda stuksi į taktą su per du žingsnius jam už nugaros žirgliojančios plačiapetės
moters aukštakulniais. Jei tai tikrai moteris. O gal pamatė tris vyrus pilkais
puspalčiais, pirma visų įėjusius į pastatą ir išsirikiavusius prie sienos. Gal dėl to
tipeliai pajuto, kad patys lindi jo urve. Kad liūtas yra jis.
Hekatė stabtelėjo ir leido Stregai pirmai nulipti siaurais šlapimu trenkiančiais
laiptais į tualetą. Pastebėjo, kad du narkomanai vėl nuleido akis ir įniko į savo
veiklą – pakaitinti ir susileisti. Kankinami priklausomybės. Hekatė tiesiog
įvardijo – be susierzinimo ar paniekos. Juk taip jis užsidirba kasdienę duoną.
Nulipusi žemyn Strega atidarė duris, pakėlė miegantį vyruką ir nutaisė veido
išraišką, bylojančią, kad nėra nusiteikusi su juo terliotis. Tada nykščiu parodė,
kuria kryptimi vyrukui nešdintis. Hekatė nusekė paskui Stregą pro tualeto
kabinas ir praustuves su varvančiais čiaupais. Dvokė taip stipriai, kad Hekatė vis
dar apsiašarodavo. Bet tai buvo puiki apsauga, mat atgrasydavo smalsuolius; net
ir beviltiškiausi narkomanai stengdavosi praleisti čia kuo mažiau laiko. Strega ir
Hekatė nuskubėjo prie tolimiausios kabinos, ant kurios durų buvo parašyta
„neveikia“, žengė vidun ir sustojo prie klozeto, kuriame telkšojo iki pat kraštų
sukilusios išmatos. Ant lubų kabėjusią neoninę lemputę jie buvo nuėmę, kad
narkomanai ten negalėtų įžiūrėti kraujagyslių.
Virš atjungto klozeto bakelio Strega išėmė vieną plytelę, palenkė rankeną ir
stumtelėjo. Prasivėrus durims sienoje, juodu įėjo vidun.
– Greit uždaryk, – priminė Hekatė ir užsikosėjo.
Jis apžvelgė patalpas. Kadaise čia būta geležinkelio stoties sandėlio. Dar vienos
durys išėjo į tunelį, vedantį prie pietinių bėgių. Prieš dvejus metus, kai
geležinkelio stotį uždarė, jis pradėjo čia gaminti savo kvaišalus. Jam teko išvaikyti
valkatas ir narkomanus, ir nors niekas čionai nebeužklysdavo, o buvęs policijos
viršininkas Kenetas jį globojo, prie žemyn į tualetą vedančių laiptų Hekatė įtaisė
slaptą vaizdo stebėjimo kamerą.
Vakarinėje pamainoje dirbo dvylika žmonių, visi vilkėjo baltus chalatus ir
dėvėjo medicinines kaukes. Šiapus stiklinės pertvaros, dalijančios patalpą į dvi
dalis, besidarbuojantys žmonės smulkino gaižalą, jį svėrė ir pakavo į plastikinius
maišelius. Prie durų į tunelį sėdėjo du ginkluoti sargai, prižiūrėjo dirbančiuosius
ir nenuleido akių nuo vaizdo stebėjimo kameros ekrano. Kitapus stiklinės
pertvaros buvo įrengta vadinamoji vidinė šventovė, arba tiesiog virtuvė. Ten
stovėjo bakas, prie kurio prieiti galėjo tik seserys. Virtuvė buvo apsaugota dėl
kelių priežasčių. Visų pirma, buvo siekiama užtikrinti, kad jokie išorės veiksniai
nepaveiktų ten vykstančių procesų arba kad koks nors idiotas nesumanytų
prisidegti cigaretės ar nusviesti rūkstančios nuorūkos. Juk tada visi gabalais
išlėktų į orą. Bet svarbiausia priežastis ta, kad kasdien įkvėpdami ore lakiojančių
molekulių ilgainiui visi taptų priklausomi. Hekatė atrado seseris Bankoko kinų
kvartalo opiumo landynėje; jos pačios buvo sukūrusios laboratoriją ir iš Čiang
Rajaus opiumo gamino heroiną. Apie jas Hekatė žinojo tik tiek, kad jos pabėgo iš
Kinijos kartu su Čiang Kai-ši žmonėmis, kad jų veidus sudarkiusi liga buvo
paplitusi jų gimtajame mieste ir kad laiku gavusios pinigus jos pristatydavo viską,
ko tik reikia. Sudėtinės dalys buvo žinomos, jų santykis vienodas, jiems beliko tik
stebėti procesą pro stiklą. Visgi jos maišė ir kaitino medžiagas kažkaip ypatingai.
Hekatė buvo linkęs tikėti paskalomis, kad jos naudoja rupūžės liaukas, kamanių
sparnus ar net į baką šnirpščiasi nosį. Tai kūrė juodosios magijos įspūdį, o
gyvenimiškų realijų kupinoje kasdienybėje žmonės sutinka pakloti nemažą sumą
būtent už tai. Už magiją. Gaižalo pardavimas augo kaip ant mielių. Hekatei dar
nebuvo tekę matyti, kad pirkėjai taip greitai taptų visiškai priklausomi. Žinoma,
tą dieną, kai seserys pagamins nors kiek silpniau veikiantį produktą, teks jų
atsikratyti. Taip jau yra, viskam savas laikas, sava eiga. Kaip ir tie dvidešimt
Keneto vadovavimo metų. Geri laikai. Jei Dunkanas pasieks savo, magiškajai
pramonei bus striuka. Akivaizdu: jei dievai pasiunčia gerus ir blogus laikus,
trumpą žmogaus gyvenimą ir mirtį, reikia tapti dievu pačiam sau. Tai daug
lengviau, nei atrodo. Tapti dievu daugeliui žmonių trukdo baimė, prietarai,
liguistas paklusnumas ir tikėjimas, kad egzistuoja moralė ir visiems žmonėms
tinkančios iš dangaus atsiųstos taisyklės. Bet tas taisykles sukūrė būtent tie, kurie
sakosi esą dievai, ir kažkodėl tiems dievams minėtos taisyklės labai jau palankios.
Na, žinoma, ne kiekvienas gali būti dievu, ir kiekvienam dievui reikia sekėjų ir
klientų. Rinkos. Miesto. Daug miestų.
Hekatė atsistojo patalpos gale, abiem rankomis suėmė lazdos rankeną ir tarsi
sustingo. Tai – jo gamykla. Jis – gamyklos savininkas, plėtojantis pramonės šaką.
Jam tuojau reikės didesnių patalpų. Jei paklausa viršys pasiūlą, atsiras tokių,
kurie užbėgs jam už akių, tokios jau kapitalizmo taisyklės. Jis seniai planuoja
perimti kokį nors uždarytą fabriką, dėl akių pradėti kokią nors veiklą, o
tolimiausiose patalpose gaminti gaižalą. Pasirūpinti sargais, spygliuota viela,
nuosavais be paliovos pirmyn ir atgal zujančiais sunkvežimiais. Jis galėtų
padidinti gamybą dešimt kartų ir prekiauti savo produkcija visoje šalyje. Bet tai
labiau kristų į akis, ir jam prireiktų policijos apsaugos. Todėl reikia tokio
policijos viršininko, kuris sutiktų bendradarbiauti. Reikia Keneto. O ką daryti, jei
Kenetas negyvas? Reikia sukurti tokį kaip jis ir nutiesti jam kelią.
Smulkintojai ir pakuotojai kreivai jam šyptelėjo, linktelėjo ir tarsi įgavę naujų
jėgų vėl kibo į darbą. Jie bijojo. Iš esmės toks ir yra šių apsilankymų tikslas. Ne
nutraukti neišvengiamą ciklą, o kiek pristabdyti. Kiekvienas iš čia esančiųjų kada
nors pabandys jį apgauti, nugvelbti kelis gramus ir parduoti. Jie bus sučiupti ir
iškart nubausti. Tuo pasirūpins Strega. Jai patinka užduočių įvairovė. Juk ji
mielai sutiko kartu su seserimis perduoti žinią.
– Na, Strega, – prabilo jis, – ar manai, kad į Makbeto mintis paberta sėkla
subręs?
– Žmogiškos ambicijos visada stiebsis į saulę, visai kaip dagiai, kurie užgožia ir
nustelbia viską aplinkui.
– Tikėkimės.
– Jos tikrai kaip dagiai, kitaip ir būti negali. Jos kupinos blogio ir tuštybės. Jei
žmonės pamato, kad pirmieji pranašo žodžiai pildosi, aklai tikės ir kitomis
pranašystėmis. Makbetas jau susivokė, kad tapo Organizuotų nusikaltimų tyrimo
skyriaus viršininku. Klausimas tas, ar jis turi pakankamai į dagius panašių
ambicijų. Ir žiaurumo, kurio prireiks, norint nueiti iki galo.
– Ne, neturi, – pareiškė Hekatė. – Bet tų ambicijų turi ji.
– Ji?
– Ledi, jo numylėta valdovė. Man neteko jos sutikti, bet žinau jos didžiausias
paslaptis ir suprantu ją geriau nei tave, Strega. Tereikia palaukti, kol Ledi
anksčiau ar vėliau padarys išvadas. Patikėk.
– Kokias?
– Kad reikia pašalinti Dunkaną.
– Ir kas bus tada?
 – Tada, – tarė Hekatė ir tuk tuk lazda pastukseno į grindis, – vėl prasidės geri
laikai.
– Ar esate įsitikinęs, kad galime valdyti Makbetą? Dabar, kai jis nevartoja
narkotikų, moralė turbūt jam nesvetima.
– Miela Strega, už narkomaną arba moralistą labiau nuspėjamas yra tik
įsimylėjęs narkomanas ir moralistas.

Bankas gulėjo lovoje antrame aukšte, klausėsi lietaus, kambary tvyrančios tylos ir
taip ir neatvažiuojančio traukinio. Geležinkelio bėgiai ėjo netoli jo namų, jis
įsivaizdavo drėgnus akmenėlius, blizgančius išardytų bėgių ir pabėgių vietoje.
Tiksliau, pavogtų. Jie su Vera buvo čia laimingi. Patyrė puikių akimirkų. Jis
susipažino su Vera jai dirbant papuošalų parduotuvėje „Jacobs & Sons“, kurioje
pasiturintys žmonės pirkdavo vestuvių žiedus ir dovanas. Vieną vakarą ten
užkaukus signalizacijai, patruliuojantis Bankas įjungė sirenas ir per minutę
atvyko į parduotuvę. Viduje jį pasitiko persigandusi jauna moteris, kuri
bandydama perrėkti ausis veriantį signalizacijos kauksmą aiškino, kad čia dirba
neseniai, o uždarydama parduotuvę ir norėdama įjungti signalizaciją turbūt
suklydo. Jis nugirdo tik vieną kitą žodį, užtat gerai į ją įsižiūrėjo. O kai ji
galiausiai pravirko, guosdamas ją priglaudė. Moteris priminė virpančią šiltą
paukštytę. Kelias savaites jie eidavo į kiną, vaikštinėdavo saulėtoje tunelio pusėje,
ir kartą palydėjęs Verą iki durų jis pagaliau ryžosi ją pabučiuoti. Ji gyveno kartu
su „Estekse“ dirbančiais tėvais, kuriems nuo mažų dienų talkino. Tačiau ją ėmė
kamuoti bjaurus kosulys, ir gydytojas tyliai įspėjo, kad reikėtų keisti darbovietę.
Pristačiusi rekomendacinį laišką, Vera gavo darbą parduotuvėje „Jacobs & Sons“.
– Alga mažesnė, – atviravo ji. – Užtat gyvensiu ilgiau.
– Tu vis dar kosėji.
– Tik tada, kai lyja.
– Pasistengsim, kad kuo daugiau laiko praleistum saulėje. Ar sekmadienį
eisim pasivaikščioti?
Po pusės metų Bankas išdygo papuošalų parduotuvėje ir paklausė, ar ji galėtų
pasiūlyti kokį nors sužadėtuvių žiedą. Atrodė toks sutrikęs, kad ji nesusilaikė
nenusikvatojusi.
 Susituokę jie įsikraustė čionai, kas andai buvo dviejų kambarių butas, o
apačioje gyveno kaimynai. Susitaupę pinigų nusipirko šią lovą, kurioje jis dabar
guli, čia ir mylėdavosi. Iš pagarbos kaimynams Vera – aistringa, bet kukli
moteris – palaukdavo, kol atvažiuos traukinys, ir tik tada patirdavo orgazmą.
Traukiniui dardant pro šalį, drebinant sienas ir ant lubų kabančias lempas, ji
atsipalaiduodavo, aimanuodavo, nagais braižydavo jam nugarą. Taip elgėsi ir
tada, kai šioje lovoje gimdė: palaukė, kol atvažiuos traukinys, tada suklykė,
suleido nagus jam į plaštaką, ir į pasaulį atėjo sūnus Fliensas.
Po metų jie nusipirko pirmą aukštą ir pradėjo gyventi erdviau. Gyveno trise ir
tikėjosi, kad šeimos narių gali bet kada padaugėti. Bet po penkerių metų
berniukas su tėvu liko tik dviese. Viskas dėl plaučių. Gydytojai pasakė, kad kaltas
užterštas oras, visi fabrikų teršalai, dėl žemo slėgio tarsi dangtis gaubiantys
miestą. O kadangi plaučiai jau ir taip pažeisti... Bankas kaltino save. Kad
nesugebėjo sukrapštyti pakankamai pinigų ir su šeima persikelti į kitą tunelio
pusę, į Faifą, į kokią nors vietą, kur šviečia saulė ir grynas oras.
Dabar namas jiems per erdvus. Bankas girdėjo, kad apačioje įjungtas radijo
aparatas, žinojo, kad Fliensas ruošiasi paskaitoms. Sąžiningas ir kruopštus
Fliensas siekė puikių rezultatų. Guodė tai, kad tie, kuriems studijos iškart sekasi
puikiai, susidūrę su sunkumais dažnai nuleidžia rankas. O tokie studentai kaip
Fliensas, kurie nuolat stengiasi ir suvokia, jog mokantis reikia paplušėti, išsiveržia
į priekį. Kas žino, gal sūnus susiras merginą ir ves. Gyvens šiame name. Gal ateis
nauji, geresni laikai. Gal dabar, kai juodu su Makbetu ims kovoti su organizuotu
nusikalstamumu šiame mieste, Dunkanui seksis dar geriau. Šios naujienos
nustebino ne tik Banką, bet ir daugelį Policijos būstinės darbuotojų. „Gardeno“
patalpose rūsyje Rikardas tiesiai šviesiai išrėžė, kad neįsivaizduoja Makbeto su
Banku pasipuošusių kostiumais ir sėdinčių prie stalo. Braižančių diagramas ir
planuojančių biudžetą. Arba kokteilių vakarėliuose mandagiai
besišnekučiuojančių su policijos viršininku, miesto tarybos nariais ir kitais
aukštus postus užimančiais valdininkais. Bet jie dar pamatys, kas iš to išeis. Jie
tikrai pasistengs. Gal išaušo laikas tokiems, kaip Makbetas, suprantantiems, kad
siekiant tikslo reikia kaip reikiant paplušėti. Išskyrus Dufą, niekas Policijos
būstinėje nežino, kaip smarkiai paauglystėje Makbetas buvo įnikęs į spydą, kaip
labai jam tai pakenkė, kaip žemai jis buvo nusiritęs. Tą kartą Bankas patruliavo,
žingsniavo lietaus merkiamomis gatvėmis ir autobuso stotelėje išvydo ant
suoliuko susiraičiusį apkvaišusį berniūkštį. Jį pažadino, ketino liepti jam drožti
savais keliais, bet maldaujančiose rudose akyse kažką įžvelgė. Pastebėjęs, kaip
staigiai jis pašoko ant kojų, koks ištreniruotas ir lieknas jo kūnas, Bankas pajuto,
kad perniek eina kažkas vertingo. Kad iš to gali išeiti kas nors gero. Kad jį dar
galima išgelbėti. Bankas parsivedė penkiolikmetį namo ir davė jam sausų
drabužių. Vera pagamino valgyti, tada abu paguldė jį į lovą. Kitą dieną,
sekmadienį, Bankas su Vera nusivežė paauglį į kitą tunelio pusę, ir visi
saulėkaitoje vaikštinėjo po žalias kalvas. Iš pradžių Makbetas mikčiojo, paskui
liovėsi. Jis papasakojo, kad užaugo vaikų namuose ir svajoja dirbti
keliaujančiame cirke. Parodė, kokių moka triukų, tada žengė penkis žingsnius
nuo aukšto ąžuolo ir paleido į jį Banko lenktinį peiliuką, o šis įsmigo tiesiai į
medį ir sutirtėjo. Tačiau paauglys nenorėjo rodyti randų ant dilbių ir atvirauti.
Prabilo apie tai vėliau, kai suprato, kad Banku ir Vera gali pasitikėti. Papasakojo,
kad pradėjo kvaišintis pabėgęs iš namų, bet nepaaiškino, nuo ko ir kaip viskas
prasidėjo. Nuo to laiko jie vis daugiau sekmadienių leisdavo kartu, kalbėdavosi ir
vaikštinėdavo. Bet Bankas geriausiai prisimena pirmąjį jų pasivaikščiojimą, nes
tąkart einant namo Vera šnipštelėjo jam į ausį: „Susilaukim tokio sūnaus.“ O kai
po ketverių metų Bankas išdidus lydėjo Makbetą į Policijos mokyklą, Fliensui
buvo treji, ir lygiai tiek metų Makbetas buvo nevartojęs narkotikų.
Bankas pasuko galvą ir žvilgtelėjo į nuotrauką ant naktinio stalelio. Juodu su
Fliensu stovi sode po nudžiūvusia obelimi. Pirma Flienso diena Policijos
mokykloje. Ankstyvas rytas, jis vilki policininko uniforma, saulė pakilusi, ant jų
krinta fotografo šešėlis.
Bankas išgirdo, kaip apačioje per grindis brūkšteli kėdės kojos, o Fliensas
pradeda sukti ratus. Piktas ir nusivylęs. Mat ne visada pavyksta viską iškart
suprasti. Prireikia laiko, kad įsisąmonintum. Norint pakeisti save, įprastą
mąstymą ir elgesį, reikia valios ir laiko. Laiko prireikia ir vaduojantis nuo
narkotikų – pabėgimo, prie kurio esi taip pripratęs. Reikia laiko pakeisti
mintims, atkurti teisingumui, surasti sabotažo vykdytojams, išaiškinti, kurie
politikai korumpuoti ir kas vykdo organizuotus nusikaltimus, reikia laiko sukurti
miesto gyventojams galimybę šiek tiek atsikvėpti.
Apačioje vėl stojo tyla. Fliensas atsisėdo.
Tai įmanoma, jei kasdien atliksi būtinus darbus. Tada vėl pradės važiuoti
traukiniai.
Bankas klausėsi. Tvyrojo tyla. Barbeno lietaus. Bet jei užsimerktų, ar neišgirstų
šalia kvėpuojančios Veros?

Ketnesos aimanos nutilo.

– Man reikia paskambinti namo, – pareiškė Dufas, pabučiavo ją į prakaituotą
kaktą ir išlipo iš lovos.
– Dabar? – šūktelėjo ji.
Iš to, kaip Ketnesa prikando lūpą, Dufas sprendė, kad ji pasiteiravo pikčiau nei
ketino. Kas sakė, kad jis nesupranta žmonių?
– Šiandien Ėvanui skaudėjo dantį, man reikia paklausti, kaip jam sekasi.
Jai neatsiliepus, Dufas nuogas nužingsniavo per kambarius. Jis visada taip
vaikščioja, mat šis butas įrengtas palėpėje, ir kaimynai jo nemato. Be to, jis nieko
prieš, kad jį matytų nuogą. Jis didžiuojasi savo kūnu. Turbūt gėrisi juo todėl, kad
užaugo gėdydamasis rando, dalijančio veidą į dvi dalis.
Butas buvo didelis, didesnis, nei galėtum tikėtis iš jaunos valstybinėje
tarnyboje dirbančios moters. Kadangi Dufas dažnai čia nakvoja, pasisiūlė
sumokėti dalį nuomos, bet Ketnesa atsakė, kad tuo pasirūpins jos tėvas.
Dufas nuėjo į darbo kabinetą, uždarė duris ir paskambino namo į Faifą.
Klausėsi, kaip į palėpės langą virš galvos barbena lietus. Žmona atsiliepė po
trečio signalo. Ji visada atsiliepia po trečio signalo. Nesvarbu, kuriame kambaryje
bebūtų.
– Čia aš, – prabilo jis, – kaip sekėsi pas odontologą?
– Jam jau geriau, – atsakė žmona. – Gal jam skaudėjo visai ne dantį.
– Tikrai? O ką?
– Gali skaudėti daug ką. Jis verkė, o kai paklausiau kodėl, matyt, nenorėjo
sakyti tiesos ir pasakė pirmą į galvą atėjusį dalyką. Jis jau atsigulė.
– Grįšiu rytoj ryte, tada su juo pakalbėsiu. Koks oras?
 – Giedra. Ryškus mėnulis. Kodėl klausi?
– Rytoj visi galime nuvažiuoti prie ežero. Pasimaudytume.
– Dufai, kur tu esi?
Jis sustingo. Žmonos balso intonacija pasikeitė.
– Kur? Žinoma, kad viešbutyje „Grand“, – patikino jis ir itin džiaugsmingai
pridūrė: – Išvargusiems vyrams jau laikas miegoti.
– Šįvakar paskambinau į „Grand“. Man pasakė, kad šiam vakarui kambario
neužsisakei.
Dufas stovėjo tiesiai, rankoje spausdamas telefono ragelį.
– Skambinau, nes Emilei reikėjo pagalbos ruošiant matematikos namų darbus.
Kaip žinai, nelabai moku pridėti dviejų prie dviejų. Taigi, kur tu esi?
– Savo darbo kabinete, – įkvėpęs pro burną patikino Dufas. – Nakvosiu ant
sofos. Esu visai prasmegęs darbe. Atleisk, kad sakiau, jog nakvosiu „Grand“,
tiesiog nenorėjau, kad tu ir vaikai žinotumėt, kaip smarkiai mane užspaudė
reikalai.
– Užspaudė?
Dufas nurijo.
– Vis tas darbas. Ir vis tiek netapau Organizuotų nusikaltimų skyriaus
viršininku. – Jis surietė kojų pirštus, suvokė, kaip apgailėtinai kalba, tarsi tikėtųsi
užuojautos ir maldautų daugiau neklausinėti.
– Taip, taip, bet tau vis tiek atiteko Žmogžudysčių skyrius. Ir, kiek suprantu,
naujas darbo kabinetas?
– Ką?
– Viršutiniame aukšte? Girdžiu, kaip barbena lietus. Ką gi, labanakt.
Po trakštelėjimo stojo tyla.
Dufas pašiurpo. Kambaryje buvo vėsu, jam reikėjo apsirengti. Kad nebūtų
visiškai nuogas.

Klausydamasi Makbeto alsavimo, Ledi pašiurpo.

Tarsi kambarį būtų perkošęs šalto oro gūsis. Šmėkla. Vaiko šmėkla. Jai reikia
išsivaduoti iš tos slegiančios tamsos, ištrūkti iš jos mamą ir močiutę įkalinusios
beprotybės, o tada išsiveržti į šviesą. Kovoti dėl savo laisvės, paaukoti viską dėl
vietos po saule. Arba ji pati gali būti saulė. Žvaigždė. Švytinti motina,
besiaukojanti tam, kad kiti galėtų gyventi. Ir tol, kol ji liepsnos, bus visatos
centre. Taip. Liepsnos. Dabar irgi plūsta karštas jos alsavimas, sklaidantis
kambary pasklidusį šaltį. Ji persibraukė ranka šiurpstančią odą.

Vėl kilo ta pati mintis, piršosi tas pats sprendimas. Reikia tai padaryti, nėra kitos
išeities. Kelias veda pirmyn, tik pirmyn, jai visai nesvarbu, kas pasitaikys kely,
visai kaip zvimbiančiai kulkai.
Ledi uždėjo ranką Makbetui ant peties. Jis miegojo kaip vaikas. Taip miega
paskutinį kartą. Ji papurtė mylimąjį.
Makbetas atsisuko į ją, murmėdamas ištiesė rankas. Visada pasiruošęs
pasitarnauti. Ji stipriai suėmė Makbetui už riešų.
– Mielasis, – sušnabždėjo ji, – tu privalai jį nužudyti.
Makbetui atsimerkus, tamsoj sublizgo jo akys.
Ledi paleido jo riešus.
Paglostė jam skruostą. Sprendimas nepasikeitė.
– Privalai nužudyti Dunkaną.
 6 skyrius

Ledi ir Makbetas susipažino vieną vasaros vakarą prieš ketverius metus. Tą keistą
dieną danguje nebuvo nė debesėlio, švietė saulė, o Ledi tvirtai tikėjo ryte girdėjusi
paukščio ulbėjimą. Bet nusileidus saulei užslinko tamsa ir virš „Inverneso“
patekėjo piktasis mėnulis. Jo šviesoje Ledi stovėjo prie lošimo namų durų, o
Makbetas privažiavo šarvuotu „Gardeno“ automobiliu.
– Ledi? – pasiteiravo jis, žvelgdamas jai tiesiai į akis.
Ką ji ten pamatė? Stiprybę ir ryžtą? Galbūt. O gal tiesiog tai, ko tą akimirką jai
labiausiai trūko.
Ji linktelėjo. Pagalvojo, kad jis kiek per jaunas. Svarstė, kad šiam darbui labiau
tiktų jam už nugaros stovintis pražilęs vyriškis.
– Esu inspektorius Makbetas. Ar kas nors pasikeitė, ponia?
Ji papurtė galvą.
– OK. Iš kur galėtume juos stebėti?
– Iš galerijos.
– Bankai, lai vyrai pasiruošia, o aš apsidairysiu.
Jiems lipant laiptais į viršų, jaunasis policijos pareigūnas šnipštelėjo, kad jai
reikia nusiauti aukštakulnius ir kelti kuo mažiau triukšmo. Todėl ji nebeatrodė
už jį aukštesnė. Nenorėdami, kad juos pastebėtų iš lošimo salės, pasiekę galeriją
jie prisišliejo prie lauko sienos ir langų į Darbininkų aikštę. Įveikę pusę atstumo,
pasuko prie turėklų. Juos pridengė centrinio šviestuvo grandinė ir originalūs
šešiolikto amžiaus Maksimiliano stiliaus šarvai, kuriuos ji nusipirko aukcione
Augsburge. Ledi tikėjo, kad juos pamatę lošėjai patys to nesuvokdami jausis
saugomi arba stebimi. Priklausomai nuo savo sąžinės. Ledi ir pareigūnas atsitūpė
ir apžvelgė patalpą apačioje, kurioje prieš dvidešimt minučių susirinkusius
svečius ir darbuotojus apėmė panika. Kai ant stogo pilnatį stebinti Ledi išgirdo
trinktelėjimą ir riksmus apačioje, ją iškart apėmė bloga nuojauta. Ji nulėkė
žemyn, sustabdė bėgantį padavėją, ir šis išklojo, kad kažkoks vyras pradėjo
šaudyti į krištolinį sietyną ir sučiupo Džeką.
Ledi žaibiškai paskaičiavo, kiek kainuos naujas sietynas, bet, žinoma, tai tik
smulkmena. Palyginti su tuo, kas nutiktų, jei vėl būtų iššauta iš ginklo, dabar
nutaikyto jos geriausiam krupjė Džekui į smilkinį. Juk jos lošimo namuose
saugu, čia galima atsipūsti, atsipalaiduoti ir nesukti galvos dėl nesiliaujančių
nusikaltimų gatvėse. Jei kiltų įspūdis, kad „Invernese“ viskas pasikeitė, lošimo
salė ištuštėtų kaip dabar. Du salėje likę žmonės sėdėjo po galerija prie „Juodojo
Džeko“ stalo. Vargšelis Džekas buvo sustingęs kaip mietas ir baltas kaip
popierius.
Jam už nugaros sėdėjo pistoletą laikantis klientas.
– Tol, kol nusikaltėlis slepiasi jūsų krupjė už nugaros, pataikyti iš tokio
atstumo bus sunku, – šnabždėjo Makbetas ir iš uniformos kišenės išsitraukė
nedidelius žiūronus. – Mums reikia prieiti arčiau. Kas jis toks ir ko nori?
– Ernestas Kolumas. Grasina, kad jei negrąžinsim visų pinigų, kuriuos čia
pralošė, nužudys mano krupjė.
– Ar suma didelė?
– Neturim tiek grynųjų. Kolumą kamuoja priklausomybė. Jis inžinierius,
skaičiuoja kaip genijus, tad suvokia savo galimybes. Tokie kaip jis – blogiausias
variantas. Pasakiau, kad bandome surinkti reikiamą pinigų sumą, bet bankai
uždaryti, tad viskas gali šiek tiek užtrukti.
– Spaudžia laikas, privalau eiti ten.
– Iš kur žinot?
Makbetas atsistojo ir įsidėjo žiūronus į vidinę kišenę.
– Mačiau jo lėliukes. Jis apkvaišęs, turbūt šaus. – Jis paspaudė radijo stotelės
mygtuką. – Kodas keturi šeši. Dabar. Perimk, Bankai. Baigiu.
– Bankas perima. Baigiu.
– Eisiu kartu, – pareiškė Ledi ir pasileido paskui Makbetą.
– Nemanau...
– Šie lošimo namai mano. Mano Džekas.
– Klausykit, pon...
– Kolumas mane pažįsta, be to, moterys jį nuramina.
 – Šio reikalo ėmėsi policija, – paaiškino Makbetas ir nubėgo laiptais žemyn.
– Einu kartu, – užsispyrė Ledi ir nutapsėjo jam iš paskos.
Makbetas sustojo ir atsisuko į ją.
– Pažiūrėkit į mane, – liepė jis.
– Tai tu pažiūrėk į mane, – atkirto ji. – Ar tikiesi, kad neisiu kartu? Jis mano,
kad atnešiu pinigus.
Makbetas pažvelgė į Ledi. Gerai įsižiūrėjo. Panašiai į ją žvelgdavo ir kiti vyrai.
Tačiau būtent taip akimis jos niekada nevėrė joks vyras nei moteris. Vieni
spoksodavo susižavėję ar suglumę, kupini geismo ar pagarbos, neapykantos ar
nusižeminimo, kiti apžiūrinėdavo ir vertindavo, susidarydami apie ją klaidingą
nuomonę. Bet šis vyrukas pažiūrėjo taip, tarsi būtų kažką suradęs. Kažką
atpažinęs. Tai, ko ieškojo.
– Eime, – sutiko jis. – Tik, ponia, tylėkit.
Jiems įėjus į salę, žingsnių garsus nuslopino minkšti kilimai.
Sudužus sietynui stalas, prie kurio sėdėjo vyrai, buvo apšviestas silpniau.
Džeko veidas buvo sustingęs ir kupinas siaubo, o artėjant Ledi su Makbetu nė
kiek nepasikeitė. Ledi stebėjo, kaip pakyla pistoleto vamzdis.
– Kas jūs? – paklausė Kolumas kimiu balsu.
– Esu inspektorius Makbetas, tarnauju specialiųjų pajėgų būryje „Garden“, –
atsakė Makbetas, prisitraukė kėdę ir atsisėdo. Padėjo abi rankas ant stalo, kad
gerai matytųsi. – Mano darbas – derėtis su jumis.
– Inspektoriau, nėra ko derėtis. Metų metais šiuose prakeiktuose lošimo
namuose mane apgaudinėjo, kol galiausiai visai sužlugdė. Jie žymi kortas. Ji žymi
kortas.
– Ar taip nusprendėte pavartojęs gaižalo? – paklausė Makbetas ir lengvai
pabarbeno pirštais į fetrą. – Žinot, jis iškreipia tikrovę?
– Inspektoriau, tikrovė tokia, kad turiu pistoletą ir matau ryškiau nei kada
nors anksčiau, ir jei nepristatysit pinigų, pirmiausia nušausiu Džeką, tada jus,
mat bandysite išsitraukti pistoletą, o paskui ir vadinamąją Ledi, mėginančią
pasprukti arba mane pulti, tačiau bus per vėlu. Tada turbūt nusišausiu, bet gali
būti, kad, jus tris nusiuntus į pragarą, o šią vietą paleidus į orą, mano nuotaika
šiek tiek nuskaidrės. – Jis nusijuokė. – Pinigų nematau, tad derybos atšauktos.
Tai pradedam...
Vamzdis pakilo dar aukščiau. Ledi iškart nutaisė grimasą, tikėdamasi šūvio.
– Dvigubai ar nieko? – paklausė Makbetas.
– Atsiprašau? – paklausė Kolumas.
Jis kalbėjo nepriekaištingai. Buvo kruopščiai nusiskutęs, vilkėjo idealiai
tinkantį vakarinį kostiumą ir išlygintus baltus kaip sniegas marškinius. Ledi
spėjo, kad jo apatiniai irgi švarūs. Turbūt žmogelis nutuokė, jog maža vilties
iškeliauti iš čia su pinigų prikimštu lagaminu. Žinojo, kad bus išneštas iš lošimo
namų lygiai toks pat nuskurdęs, kaip ir atėjo. Bet visgi jis bus tobulai pasiruošęs.
– Suloškim partiją „Juodojo Džeko“. Jei laimėsite, gausite dukart daugiau
pinigų nei pralošėte. Jei laimėsiu aš, gausiu pistoletą su visais šoviniais, o jūs
lošimo namams nebereikšite jokių pretenzijų.
Kolumas nusijuokė.
– Blefuojat!
– Lagaminą, kurio prašėte, jau pristatė, jis lauke, policijos automobilyje. Štai,
savininkė sutiko padvigubinti sumą, jei tik sutiksite. Nes mes žinom, kad čia
sukčiaujama, tad reikia įvykdyti teisingumą. Ką pasakysi, Ernestai?
Ledi žvilgtelėjo Kolumo pusėn, bet už Džeko galvos matėsi tik kairė jo akis.
Ernestas Kolumas tikrai ne kvailas, anaiptol. Jis nepatikėjo istorija apie lagaminą.
Ir visgi. Kartais atrodo, kad būtent protingiausi klientai nesugeba pripažinti, kad
galų gale visi neišvengiamai pralaimės lošimo namams.
– Kam jums to reikia? – paklausė Kolumas.
– Na? – paragino Makbetas.
Kolumas dukart sumirksėjo.
– Aš būsiu kortų dalytojas, jūs – žaidėjas. Ji paduos kortas.
Ledi žvilgtelėjus į Makbetą, šis linktelėjo. Ji paėmė kortų malką, pamaišė ir
padėjo priešais Makbetą dvi atverstas kortas.
Šešakę. Ir širdžių karalių.
– Puikioji šešakė, – nusiviepė Kolumas.
Ledi padėjo dvi kortas prieš Kolumą, vieną jų – atverstą. Kryžių tūzą.
 – Dar vieną, – paprašė Makbetas ir ištiesė ranką. Ledi padavė jam viršutinę
kortą. Makbetas priglaudė ją sau prie krūtinės, užmetė akį. Tada žvilgtelėjo į
Kolumą.
– Ko gero, susimovei, puikioji šešake, – pasišaipė Kolumas. – Nagi,
pažiūrėkim.
– O, aš labai patenkintas savo kortomis, – pareiškė Makbetas, šypsodamasis
Kolumui.
Tada metė kortą ant stalo šiek tiek kairiau, kur krito šešėlis. Norėdamas geriau
pamatyti, Kolumas iškart pasilenkė.
Paskui viskas vyko taip greitai, kad Ledi atmintyje išliko tik nuotrupos.
Akimirka, kai sujuda ranka, akimirka, kai virš stalo skriejančiame pliene tvyksteli
šviesos atspindys, akimirka, kai Kolumas stebeilija į ją sielvarto ir priekaišto
sklidina akimi, o abipus miego arteriją prakirtusios geležtės ištrykšta šviesos
atšvaitais nusėta kraujo čiurkšlė. Ledi prisiminė garsus. Kaip ant storo itin
brangaus kilimo dunksteli ginklas. Ant stalo kliustelėja kraujas. Kaip Kolumas
gargaliuoja tol, ko užmerkia kairę akį. Kaip virpančiu balsu be perstojo kūkčioja
Džekas.
Ji prisiminė kortas. Ne tūzą, ne šešakę. O širdžių karalių. Ir šešėlio pridengtą
vynų damą. Abi užlietas Kolumo krauju.
Jie įsiveržė su juodomis uniformomis, greitai ir be garso, paklusdami
kiekvienam įsakymui. Nelietė Kolumo kūno, bet išvedė raudantį Džeką. Ji
pagalbos atsisakė. Sėdėjo ir žiūrėjo į jauną patenkintą į kėdės atlošą atsirėmusį
„Gardeno“ būrio vadą. Manantį, kad pergalė jo rankose.
– Išlošė Kolumas.
– Ką?
– Jei jos nerasime.
– O ką reikia rasti?
– Ar negirdėjote, ką jis pasakė? Jus tris nusiuntus į pragarą ir šią vietą paleidus
į orą.
Kelias sekundes jis spoksojo į lošimo namų savininkę, pirmiausia su nuostaba,
tada jo veido išraiška pasikeitė. Nuostabą pakeitė pripažinimas. Pagarba. Jis
suriko:
 – Rikardai! Bomba!
Rikardas tarnavo „Gardene“, jo ramybė ir pasitikėjimas atsispindėjo jo
žvilgsnyje, judesiuose ir ramiu balsu duodamuose nurodymuose. Jo oda buvo
tokia juoda, kad Ledi atrodė, jog ten atsispindi jos atvaizdas. Rikardas su keliais
vyrais per keturias minutes rado, ko ieškoję. Užrakintoj tualeto kabinoj. Zebro
raštų lagamine, kurį patikrinus durininkui Kolumas įsinešė vidun. Jis paaiškino,
kad viduje pilna aukso plokštelių. Jis ketinąs užstatyti jas prie išskirtinio pokerio
stalo, kur, prieš Lošimų priežiūros tarnybai išleidžiant draudimą, lošėjo
pageidavimu dar buvo leidžiama priimti grynuosius pinigus, laikrodžius,
sutuoktuvių žiedus, įkeitimo aktus, automobilių raktelius ir panašius dalykus. Po
paauksuotomis geležinėmis plokštelėmis inžinierius Kolumas buvo paslėpęs
tiksinčią savo gamybos bombą, kurią vėliau „Gardeno“ bombų ekspertas įvertino
kaip žinovo gaminį. Ledi neprisiminė, kiek minučių tada rodė laikmatis. Bet
prisiminė kortas.
Širdžių karalių ir vynų damą. Tą vakarą jie susitiko, šviečiant piktajam
mėnuliui.

Ledi pasikvietė jį vakarienės. Jis priėmė pasiūlymą, bet vėliau atsisakė aperityvo.
Negėrė vyno, tik gurkšnojo vandenį. Ji liepė padengti jiems stalą galerijoje, iš kur
vėrėsi vaizdas į lietaus merkiamą Darbininkų aikštę, kurios grindiniu link
„Inverneso“ tyliai sroveno vanduo. Architektai nusprendė pastatyti geležinkelio
stotį keliais metrais aukščiau, mat turėjo omeny, kad ilgainiui dėl lietaus ir mieste
telkšančios pliurzės, dėl marmuro plokščių ir tokių traukinių kaip „Berta“
geležinkelio stoties pamatai šiek tiek pasmuks.
Jie plepėjo. Vengė asmeninių temų. Neminėjo ano vakaro įvykių. Tiesiog gerai
leido laiką. Nors jis ir nebuvo labai mandagus, mokėjo žavėti ir šmaikštauti.
Neįtikėtinai patrauklus, vilkintis pilką šiek tiek ankštoką kostiumą, kurį, kaip
pats prisipažino, pasiskolino iš kolegos Banko. Ji klausėsi pasakojimo apie vaikų
namus, bičiulį Dufą ir keliaujantį cirką, kuriame vieną vasarą vaikystėje
Makbetas dirbo. Apie nervingą nuolat peršalusį liūtų tramdytoją, apie liesą
akrobatų porelę, valgiusią tik pailgos formos maisto produktus, apie iliuzionistą,
per kurio triukus pasikviestų į areną žiūrovų daiktai – sutuoktuvių žiedai, raktai
ir laikrodžiai – jų akyse pakildavo į orą. O jis susidomėjęs išklausė, kaip Ledi
pradėjo nuo nulio ir atidarė lošimo namus. Galų gale viską išpasakojusi ji pakėlė
vyno taurę ir paklausė:
– Kaip manote, kodėl jis tam ryžosi?
Makbetas patraukė pečiais.
– Nuo Hekatės gaižalo žmonėms maišosi protas.
– Tiesa, mes jį sužlugdėm, bet kortų nežymim.
– Aš taip ir nemaniau.
– Tačiau prieš dvejus metus pas mus dirbo du krupjė, kurie bendradarbiavo su
pokerio žaidėjais, vagiliaujančiais iš kitų lankytojų. Žinoma, aš juos atleidau, bet
girdėjau, kad jie susidėjo su piniguočiais ir pateikė miesto tarybai prašymą statyti
naujus lošimo namus.
– „Obeliską“? Taip, mačiau brėžinius.
– Gal žinote ir tai, kad jie bendradarbiavo ir su politikais bei Keneto
žmonėmis?
– Taip, girdėjau.
– Taigi lošimo namus pastatys. Matysit, tokie žmonės kaip Ernestas tikrai ne
veltui jausis ten apgaudinėjami.
– Bijau, kad jūs teisi.
– Šiam miestui reikia naujų vadovų. Naujos pradžios.
– „Berta“, – atkreipė dėmesį Makbetas ir linktelėjo į langą, pro kurį vėrėsi
vaizdas į geležinkelio stotį ir prie įėjimo ant cokolio stovintį juodą blizgantį
garvežį, jo ratus ir aštuonis metrus originalių bėgių, anuomet nutiestų iki
Kapitolijaus. – Bankas sako, kad reikia vėl pradėti ją naudoti. Mums reikia naujos
prasmingos veiklos. Šiame mieste yra ir gerųjų jėgų.
– Tikėkimės. Bet prisiminkim vakarykštį vakarą.
Ledi sukinėjo tarp pirštų vyno taurės kojelę. Matė, kad jis nenuleidžia
žvilgsnio nuo jos iškirptės. Jos nestebino, kad vyrai nuolat taip dėbso, nuo to jai
buvo nei šilta, nei šalta, ji tiesiog žinojo, kad kartais gali naudotis savo
moteriškais privalumais, o kartais – ne. Bet jo akys buvo kitokios. Jis buvo kitoks.
Šis mielas žemesnio rango policininkas buvo jai nereikalingas. Tai kodėl ji leidžia
su juo laiką? Juk galėjo ir kitaip atsidėkoti, ne vien tik lepindama jį savo draugija.
Jam siekiant vandens stiklinės, ji stebeilijo į jo ranką. Stebėjo pūpsančias
kraujagysles ir įdegusią odą. Akivaizdu, kad pasitaikius progai jis mauna iš
miesto.
– Ką būtumėt daręs, jei Kolumas nebūtų sutikęs su jumis lošti „Juodojo
Džeko“?
– Nežinau, – tarė jis, rudomis akimis žvelgdamas į Ledi.
Šiame mieste gyvena mėlynakiai, bet, aišku, ji pažįsta ir rudakių. Visgi tokių
akių jai dar neteko matyti. Tokių... ryškių ir skvarbių. Tokių, kuriose atsispindi
pažeidžiamumas. O Dieve, ar ji susižavėjo? Tokiame amžiuje?
– Nežinote? – paklausė ji.
– Minėjote, kad jį kamavo priklausomybė? Pamaniau, kad neatsispirs
pagundai darsyk palošti. Ir užstatyti viską.
– Turbūt lankėtės ne vienuose lošimo namuose?
– Ne, – vaikiškai nusijuokė jis. – Net nežinojau, ar gavau geras kortas.
– Šešakę prieš tūzą? Sakyčiau, visai prastas. Tai kaip supratote, kad jis sutiks
lošti? Jūsų sukurpta istorija visai neįtikino.
Jis gūžtelėjo pečiais. Tada Ledi pažvelgė į jo vandens taurę ir suvokė, kaip jis
tai suprato. Jis buvo patyręs, kas yra priklausomybė.
– Ar nors akimirką sudvejojote, kad nepasiseks ir jis nušaus Džeką?
– Taip.
– Tikrai?
Jaunasis policininkas siurbtelėjo vandens. Atrodė, tema jam visai nepatinka.
Ar palikti jį ramybėje? Ledi pasilenkė per stalą.
– Makbetai, papasakokite daugiau.
Jis pastatė stiklinę.
– Norint, kad tokiomis aplinkybėmis žmogus prarastų sąmonę nenuspaudęs
gaiduko svirtelės, reikia pataikyti jam į galvą arba perrėžti miego arteriją. Kaip
matėte, prapjovus miego arteriją pliūptelėjo stipri kraujo srovė, o tada išvarvėjo
likutis. Smegenims būtinas deguonis ištryško su ta srove. Tai reiškia, kad jis
neteko sąmonės dar prieš kraujui kliustelėjant ant stalo. Iškilo du keblumai.
Pirma, durklą geriausia sviesti iš penkių žingsnių atstumo. Aš sėdėjau daug
arčiau, bet, laimė, naudoju gan sunkius durklus. Neįgudusiems svaidyti tokius
durklus daug sudėtingiau, tačiau patyrę meistrai geba geriau kontroliuoti
sukimąsi. Antra, Kolumas sėdėjo taip, kad galėjau pasiekti jo arteriją tik iš kairės
kaklo pusės. Taigi reikėjo mesti dešine ranka. Aš, kaip matote, esu kairiarankis.
Viskas priklausė nuo sėkmės. O man dažniausiai nesiseka. Beje, kokia man teko
korta?
– Vynų dama. Jūs pralaimėjote.
– Na va, sakiau.
– Ar jums nesiseka?
– Žaisti kortomis tai tikrai ne.
– O kas sekasi?
Jis pasvarstė. Tada papurtė galvą.
– Ne. Meilėje irgi nesiseka.
Jie nusijuokė. Susidaužė taurėmis. Vėl nusikvatojo. Klausėsi, kaip krinta
lietaus lašai. Ledi trumpam užsimerkė. Pamanė, kad girdi, kaip taurėse prie baro
skimbčioja ledukai. Kaip sukantis ruletei kamuoliukas trinksi į medinį paviršių.
Jos širdies ritmu.

– Ką? – Jis spoksojo į kambary tvyrančią tamsą.

Ji pakartojo:
– Privalai nužudyti Dunkaną.
Ledi klausėsi savo tariamų žodžių, jautė, kaip šie plečiasi burnoje ir nustelbia
dunksinčią širdį.
Makbetas atsisėdo lovoje, atidžiai pažvelgė į ją.
– Mieloji, ar nubudai, ar kalbi per miegus?
– Ne. Aš su tavimi. Pats žinai, kad reikia tai padaryti.
– Sapnavai baisų sapną. O dabar...
– Ne! Pats pagalvok. Tai juk logiška. Arba jis, arba mes.
– Ar bandai pasakyti, kad jis linki mums kažko blogo? Jis ką tik paaukštino
mane tarnyboje.
– Formaliai gal ir esi Smurtinių nusikaltimų tyrimo skyriaus viršininkas, bet iš
tiesų pildysi visus Dunkano norus. Jei svajoji uždaryti „Obeliską“, nuvyti
narkotikų pardavėjus kuo toliau nuo „Inverneso“ ir pasirūpinti, kad šio rajono
gatvėse budėtų kuo daugiau patrulių, o žmonės jaustųsi saugūs, privalai tapti
policijos viršininku. Tai – tik pirmieji žingsneliai. Pagalvok apie visus didelius
žygdarbius, kuriuos galėtume atlikti, jei tik sėdėtum policijos viršininko kėdėje,
mylimasis.
Makbetas nusijuokė.
– Bet Dunkanas irgi nori atlikti didelių žygdarbių.
– Neabejoju, kad jis nuoširdžiai ir karštai to trokšta, bet norint imtis didelių
žygdarbių reikia plačiųjų visuomenės sluoksnių palaikymo. O šio miesto
žmonėms Dunkanas tėra policijos viršininko kėdėje sėdintis snobas, visai kaip
Kenetas ar rotušėj kiurksantis Turtelis. Žmonių palankumą užtikrina ne gražūs
žodžiai, o tai, kas toks esi. O mes abu esam tokie kaip tie žmonės, Makbetai.
Žinome tai, ką žino ir jie. Paklausyk. Tokie kaip žmonės. Žmonėms. Su žmonėmis.
Ar supranti? Mes vieninteliai galime taip pasakyti.
– Aš suprantu, bet..
– Bet kas? – Ledi paglostė jam pilvą. – Ar nenori visko nuspręsti? Ar nesi
vyras, kuris nori pasiekti viršūnę? Argi tau patinka laižyti kitiems batus?
– Žinoma, kad ne. Net ir palaukę mes pasieksime savo. Užėmęs Smurtinių
nusikaltimų skyriaus viršininko postą jau esu trečias nuo viršaus.
– Bet policijos viršininko kabinetas neskirtas tokiems kaip tu, mylimasis!
Pagalvok. Tau patikėjo šias pareigas, kad atrodytų, jog mes esam tokie geri kaip ir
jie, lygiaverčiai. Bet jie niekada neužleis tau aukščiausio posto. Tik jau ne savo
noru. Privalom patys jį išsikovoti.
Makbetas apsivertė ant šono ir nusisuko nuo jos.
– Mieloji, pamirškim šį pokalbį. Taip, kaip pamiršai tą aplinkybę, kad
Dunkaną ištikus bėdai policijos viršininku taptų Malkolmas.
Ledi suėmė jį už peties ir privertė vėl atsisukti.
– Nieko nepamiršau. Kaip ir Hekatės pasakymo, kad tapsi policijos viršininku,
o tai juk reiškia, kad jis turi savų ketinimų. Mes pasirūpinsim Dunkanu, o jis
imsis Malkolmo. Nepamiršau ir to vakaro, kai susidorojai su Ernestu Kolumu.
Dunkanas yra Kolumas, mano mielasis. Jis laiko pistoletą įrėmęs į galvą mūsų
svajonei. Makbetai, turi vėl būti toks vyras kaip aną vakarą. Dėl manęs. Dėl
mūsų. – Ji priglaudė delną jam prie skruosto, prabilo švelniau: – Mielasis,
tokiems, kaip mes, gyvenime nepasitaiko daug galimybių. Privalome čiupti tas
kelias, kurios siūlosi.
Jis gulėjo. Tylėjo. Ji laukė. Klausėsi, bet šįkart jokie žodžiai nenustelbė jos
širdies dunksėjimo. Makbetas buvo ambicingas, turėjo svajonių, valios, ir Ledi tai
žinojo, – būtent dėl to šis vyrukas ir išsikapstė iš duobės, į kurią buvo įsmukęs, iš
narkomano tapo Policijos mokyklos studentu, o vėliau – ir „Gardeno“ vadu. Juos
vienijo ši patirtis, jie abu išsikapanojo ir už tai susimokėjo. Argi jis sustos dabar,
pusiaukelėje, jiems dar nesulaukus apdovanojimo? Nepasimėgavus pagarba ir
nepasigėrėjus vaizdu? Jis buvo narsus, gebėjo veikti be gailesčio, bet jam šio to
trūko, ir tai gali jiems brangiai kainuoti. Jam trūko blogio. To blogio, kurio
prireikia vieną, lemiamą akimirką. Tada, kai privalai ne tik paisyti ribotos
moralės, bet ir pažvelgti plačiau, nesukti galvos ir neklausinėti, ar gerai elgiesi čia
ir dabar. Makbetas mėgo vadinamąjį teisingumą, ir šis paklusnumas bei kitų
sukurtų taisyklių paisymas buvo ta silpnybė, dėl kurios ji Makbetą mylėjo. Bet tik
viešpataujant taikai. Gaudžiant karo varpams dėl šios savybės Ledi pradėjo jį
niekinti. Ji delnu perbraukė Makbetui skruostą, kaklą, paglostė pilvą. Ranka vėl
nuslydo aukštyn. Klausėsi. Makbetas kvėpavo tolygiai ir ramiai. Jis miegojo.

Makbetas kvėpavo giliai, tarsi miegotų. Ji patraukė ranką. Atsigulė šalia. Jos
kvėpavimas irgi nurimo. Jis bandė alsuoti tuo pačiu ritmu kaip ir ji. Nužudyti
Dunkaną? Neįmanoma. Žinoma, kad neįmanoma.
Tai kodėl jis nemiega? Kodėl jos žodžiai įstrigo, kodėl mintys plazdena galvoje
tarytum šikšnosparniai?
Mielasis, tokiems, kaip mes, gyvenime nepasitaiko daug galimybių. Privalome
čiupti tas kelias, kurios siūlosi.
Jis mąstė apie gyvenimo jam suteiktas galimybes. Apie tą, kurios nesučiupo tą
naktį vaikų namuose. Ir apie Banko pasiūlytą galimybę, kurią jis nutvėrė. Juk
pirmas pasirinkimas jo vos nesužlugdė, o antrasis išgelbėjo. Bet argi nėra tokių
galimybių, kurių visai nesinori turėti? Kai kurios vis tiek pasmerkia tave
nelaimei, mat savo sprendimo gailėsiesi visą gyvenimą, nesvarbu, pasinaudojai ta
galimybe ar ne. Ak, tas klastingas nepasitenkinimas, įsėlinantis ir užnuodijantis
pačią didžiausią laimę. Ir visgi. Ar likimas pravėrė duris, kurios netruks
užsitrenkti? Ar jis stokoja narsos? Kaip tą naktį vaikų namuose?
Jam prieš akis iškilo lovoje miegančio, nieko neįtariančio vyro vaizdas.
Beginklio. Bet jis trukdė jo laisvei, kurios kiekvienas nusipelno. Menkino jo vertę,
kurią turėtų jausti kiekvienas žmogus. Kliudė Makbetui įgyti galios. Užsitarnauti
pagarbą. Meilę.
Pradėjus švisti, Makbetas pažadino Ledi.
– Jei taip ir padarysiu, ar liksiu skolingas Hekatei?
Ji atsimerkė taip, tarsi per visą tą laiką nebūtų sudėjusi bluosto.
– Bet, mielasis, kodėl taip galvoji? Hekatė tik išpranašavo, kad kažkas įvyks, ir
dėl to nereikės mokėti jam jokios skolos.
– Kas jam iš to, kad tapsiu policijos viršininku?
– Reikia klausti jo paties, bet aišku viena – jis suprato, kad Dunkanas prisiekė
nenurimti tol, kol nesučiups Hekatės. Jis taip pat supranta, jog tikėtina, kad
pirmenybę teiksi narkotikų platintojų gaujoms, dėl kurių gatvėse amžinai vyksta
susišaudymai ir klesti smurtas.
– „Norvegų raiteliams“, kurių stuburas ir taip jau sulaužytas?
– Arba verslininkams, viliojantiems iš žmonių santaupas?
– „Obeliskui“?
– Kodėl gi ne?
– Mhm. Minėjai mūsų laukiančius didelius žygdarbius ir užsibrėžtus tikslus.
Ar nori pasakyti, kad ką nors nuveiksim šio miesto labui?
– Žinoma. Prisimink, kad policijos viršininkas nusprendžia, kurių politikų
veiklą tirti, o kurių – ne. Ir kiekvienam, nors kiek nusimanančiam apie miesto
tarybą, ne paslaptis, kad visi, kas per pastaruosius dešimt metų užėmė ten
aukštus postus, susimokėjo už juos tokiais būdais, kurie negali iškilti dienos
švieson. Tie politikai ir patys reikalavo užmokesčio. Keneto valdymo metais
jiems nereikėjo sukti galvos ir dangstyti korupcijos, įrodymai visiems badė akis.
Jie tai žino, mes tai žinom, o tai reiškia, kad galime valdyti juos kaip panorėję,
mielasis.
Ledi perbraukė jam lūpas smiliumi. Jau pirmąją naktį prisipažino Makbetui,
kaip jai patinka jo lūpos. Jos buvo tokios minkštos, jų oda tokia plona, kad vos
krimstelėjus galėdavai pajusti kraujo skonį.
– Priversk juos pagaliau tesėti pažadus ir imtis veiksmų, kurie padės išgelbėti
miestą, – šnabždėjo ji.
– Būtent.
– Kad „Berta“ vėl pradėtų važiuoti.
– Taip.
Ledi krimstelėjo jam į apatinę lūpą, ir Makbetas pajuto, kaip jie abu suvirpa,
kaip dunksi jų širdys.
Jis apkabino ją.
– Aš tave myliu, – sušnabždėjo.
Makbetas ir Ledi. Ledi ir Makbetas. Jie vėl kvėpavo vienu ritmu.
 7 skyrius

Ledi žvelgė į Makbetą. Kaip dailiai jis atrodo, vilkėdamas kostiumo švarką. Ji
nusisuko ir patikrino, ar padavėjas apsimovė baltas pirštines, kaip buvo liepta. Ar
šampano taurės ant sidabrinio padėklo siauros ir ilgomis kojelėmis. Tarsi
juokaudama padėjo ant padėklo ir sidabrinę šluotelę, nors dauguma svečių
niekada nematė tokio daikto ir nežinojo, kam jis skirtas. Stovėdamas ant puraus
„Inverneso“ kilimo Makbetas suposi ant kulnų ir nenuleido akių nuo lauko durų.
Jis perdien nervinosi. Tik jiems aptarinėjant praktines plano detales vėl susitelkė
ir virto profesionaliu greitojo reagavimo būrio policininku, nesijaudinančiu dėl
to, kad taikinys turi vardą. Dunkanas.
Lauke stovintiems apsaugininkams atidarius duris, vidun įsiveržė lietaus
šuoras.
Atėjo pirmieji svečiai. Nutaisiusi džiaugsmingą ir lūkesčių kupiną šypseną
Ledi paėmė Makbetą už parankės. Pajuto, kaip jis iškart išsitiesia.
– Bankai, mielas drauge! – šūktelėjo ji. – Fliensas irgi čia, jis išaugo, tapo tokiu
gražiu jaunuoliu, tikrai džiaugiuosi, kad neturiu dukros!
Jie apsikabino, susidaužė taurėmis.
– Lenoksai! Mums reikės šiek tiek šnektelėti, bet pirmiausia – šampano. Štai ir
Ketnesa! Mieloji, atrodai pritrenkiančiai. Kodėl aš niekur nerandu tokių
suknelių? Policijos viršininko pavaduotojau Malkolmai! Visgi šis titulas kiek
ilgokas, ar galiu vadinti jus tiesiog viršininku? Niekam nesakykite, bet kartais
liepiu Makbetui vadinti mane direktore, mat noriu išgirsti, kaip tai skamba.
Ledi pasisveikinus su svečiais, visiems kilo įspūdis, kad pažįsta ją ne vienus
metus. Mat ji gebėjo pažvelgti jiems į vidų ir perprasti, kaip jie nori prisistatyti, ji
galėjo pasigirti nepaprastu jautrumu, kuris kartais būdavo jai palaima, o kartais –
prakeiksmas. Visgi dabar ši savybė pravertė. Ledi galėjo apsieiti be įžangų ir eiti
tiesiai prie reikalo. Galbūt jie pasitikėjo lošimo namų savininke ir dėl jos
nuoširdumo. Ji pralauždavo ledus, išpasakodama slapčiausius savo gyvenimo
įvykius, ir taip padrąsindavo pašnekovus, o pamatę, kad jų pačių atskleistos
asmeniškos detalės palydimos sąmokslininkišku juoku ir aikčiojimais, jie
išduodavo dar didesnių paslapčių. Vargu ar kas nors žinojo apie miesto
gyventojus tiek, kiek šio vakaro šeimininkė.
– Policijos viršininke Dunkanai!
– Ledi. Atsiprašau, kad vėluoju.
– Viskas puiku. Tikrai turite teisę vėluoti. Nesitikim, kad policijos viršininkas
atvyks pirmas. Aš ir pati visada atvykstu paskutinė, kad niekam nekiltų abejonių,
kas čia karalienė.
Dunkanas tyliai nusijuokė, o ji palietė jam ranką.
– Jūs juokiatės, tad, mano nuomone, vakaras jau nusisekęs, o dabar
paskanaukite mūsų išskirtinio šampano, brangus policijos viršininke. Spėju, kad
jūsų asmens sargybiniai ne...
– Ne, jie turbūt dirbs visą naktį.
– Visą naktį?
– Kai viešai pagrasini Hekatei, tenka miegoti atmerkus bent vieną akį. Aš
miegu atmerkęs abi.
– Beje, dėl nakvynės. Jūsų asmens sargybiniams paskirtas pereinamas
kambarys šalia jūsiškio, kaip ir pageidavote. Raktai guli registratūroje. Bet aš
primygtinai prašau, kad jie bent paragautų mano gamybos limonado, kuris,
prisiekiu, paruoštas naudojant ne šio miesto geriamąjį vandenį.
Jai davus ženklą, padavėjas atnešė padėklą su dviem taurėmis.
– Mes... – kostelėjo vienas asmens sargybinis.
– Atsisakymą priimsiu kaip asmeninį įžeidimą, – pertraukė jį Ledi.
Vyrai susižvalgė su Dunkanu, tada čiupo taures, išgėrė ir vėl pastatė ant
padėklo.
– Ponia, labai malonu, kad sutikote priimti šio vakarėlio svečius, – įvertino
Dunkanas.
– Tai tik smulkmena, juk paskyrėte mano vyrą Organizuotų nusikaltimų
tyrimo skyriaus viršininku.
– Vyrą? Nežinojau, kad jūs susituokę.
Ji pakreipė galvą į šoną.
 – Policijos viršininke, ar jums svarbūs formalumai?
– Jei formalumais vadinate taisykles, turbūt atsakysiu teigiamai. Su tuo susijęs
mano darbas. Manau, kad ir jūsų.
– Lošimo namų sėkmė tiesiogiai priklauso nuo to, kad visi žino, jog taisyklės
galioja be jokių išimčių.
– Ponia, turiu prisipažinti, kad iki šiol nesu kėlęs kojos į lošimo namus. Žinau,
kad esate vakaro šeimininkė, bet ar galėčiau paprašyti, kad man viską šiek tiek
aprodytumėt?
– Mielai. – Ledi nusišypsojo ir paėmė jį už parankės. – Eime.
Ji nusivedė Dunkaną laiptais aukštyn, į galeriją. Jei Ledi žingsniuojant pirmai
Dunkano akis ir patraukė ilgas suknelės skeltukas, jis puikiai tai slėpė. Juodu
sustojo prie baliustrados. Vakaras buvo ramus. Prie ruletės stalo sėdėjo keturi
svečiai, prie „Juodojo Džeko“ stalų buvo tuščia, o prie stalo tiesiai po jais keturi
lankytojai žaidė pokerį.
Kiti vakarėlio svečiai susirinko prie apytuščio baro. Ledi stebėjo, kaip kartu su
Lenoksu ir Malkolmu stoviniuojantis Makbetas nervingai čiupinėja savo vandens
taurę ir vaidina, kad klausosi.
– Prieš dvylika metų, išsikrausčius geležinkelio administracijai, čia stūksojo
permirkusi vandalų suniokota griuvena. Kaip žinote, mes gyvename apygardoje,
kuri vienintelė visoje šalyje leidžia užsiimti lošimo verslu.
– Už tai galim dėkoti buvusiam policijos viršininkui Kenetui.
– Tebus palaiminta jo tamsi siela. Kaip matote, mes turime du mažus ruletės
stalus ir vieną didelį. Jie išdėlioti pagal Monte Karlo lošimo namų pavyzdį.
Galima padėti užstatą ant identiškų lošimo žetonų laukelių abipus ruletės;
laukeliai pagaminti iš raudonmedžio su dalbergijos ir dramblio kaulo detalėmis.
– Ledi, tai, ką čia sukūrėte, tikrai įspūdinga.
– Ačiū, policijos viršininke, bet tai turėjo savo kainą.
– Suprantu. Kartais kyla klausimas, kas mus, žmones, skatina imtis veiklos.
– Taigi, sakykit, kas skatina jus?
– Mane? – Kelioms sekundėms jis susimąstė. – Viltis, kad vieną dieną šiame
mieste bus gera gyventi.
 – Kažkas gilesnio. Giliau už priežastis, kurias taip paprasta įvardyti. Kokios
jūsų jausminės, savanaudiškos paskatos? Koks tas jūsų tamsusis motyvas, kuris
šnabžda jums naktį ir neduoda ramybės po pašnekesių vakarėliuose?
– Ledi, į šį klausimą ne taip paprasta atsakyti.
– Tai yra vienintelis klausimas, mielas policijos viršininke.
– Gal ir taip. – Jis patraukė kostiumuotais pečiais. – Gal man ir nereikėjo
ypatingos motyvacijos. Man pasisekė gauti neblogas kortas, nes gimiau gana
pasiturinčioje šeimoje, kurioje išsilavinimas, ambicijos ir karjera buvo savaime
suprantami dalykai. Mano tėvas labai aiškiai ir atvirai kalbėjo apie korupciją
viešajame sektoriuje. Būtent dėl šios priežasties ne kažin ką pasiekė. Manau,
pasekiau jo pėdomis, tada nužengiau dar toliau, pasimokiau iš jo taktinių klaidų.
Politika – tai galimybių menas, ir kartais norint nugalėti blogį tenka kovoti
pasitelkiant blogį. Darau tai, ką privalau. Nesu toks šventas, kaip mane aprašo
spaudoje, ponia.
– Didžiausias šventųjų pasiekimas tas, kad jie kanonizuojami. Tad, policijos
viršininke, aš pritariu jūsų taktikai. Mano taktika irgi ne kitokia.
– Suprantu. Nors nieko nežinau apie jūsų gyvenimą, suvokiu, kad jums teko
nueiti ilgesnį ir statesnį kelią nei man.
Ledi nusijuokė.
– Rastumėt mano vardą apdulkėjusiuose savo archyvo aplankuose. Kelerius
metus verčiausi seniausia pasaulyje profesija – tai jokia paslaptis. Bet visi turim
savo praeitį, ir mes – kaip pats sakėte – darėm tai, ką privalėjom. Ar lošiate? Jei
taip, norėčiau, kad šį vakarą loštumėt „Inverneso“ sąskaita.
– Ledi, ačiū už dosnumą, bet priimdamas pasiūlymą sulaužyčiau savo
taisykles.
– Net kaip privatus asmuo?
– Tapus policijos viršininku, asmeninis gyvenimas nustoja egzistavęs. Be to,
ponia, aš nelošiu. Užuot pasikliovęs likimu ir dievais, mieliau pats siekiu visų
savo laimėjimų.
– Šiaip ar taip, visko pasiekėte – kaip pats minėjot – todėl, kad jums gimus
likimo dievai nepagailėjo gerų kortų.
Jis nusišypsojo.
 – Aš sakiau „mieliau“. Gyvenimas yra žaidimas, žaidi tomis kortomis, kurias
gauni. Kitaip tektų pasiduoti.
– Policijos viršininke, ar galiu kai ką pasakyti? Nagi, kodėl jūs šypsotės?
– Jūsų klausimas sukelia šypseną. Juk vis tiek pasakysit, ką norėjote.
– Tik noriu pabrėžti, kad jūs, mielas Dunkanai, esat labai doras žmogus. Jūs
tvirtai stovit ant žemės, aš gerbiu jus, pagarbą kelia ir jūsų siekiai. Ir tai, kad
išdrįsot tokiam žmogui kaip Makbetas, apie kurį žinot gana nedaug, paskirti
tokias aukštas vadovaujamas pareigas.
– Ačiū, ponia. Makbetas to nusipelnė.
– Ar šis paskyrimas susijęs su jūsų antikorupcine programa?
– Korupcija primena blakę. Norint atsikratyti šių parazitų, dažnai tenka
nugriauti visą namą. Paskui statyti naują namą iš neužkrėstų statybinių
medžiagų. Makbetas – puikus pavyzdys. Jis nepriklausė prie privilegijuotųjų,
todėl neužsikrėtė.
– Kaip Kodoras.
– Kaip Kodoras, ponia.
– Žinau, ką reiškia nurėžti užkrėsto audinio gabalą. Pas mane dirbo du
išdavikai. – Ledi šiek tiek pasilenkė virš baliustrados ir linktelėjo ruletės stalo
pusėn. – Atleidusi juos iš darbo vis tiek apsiašarojau. Susigundyti pinigais ir
turtais – dažnai pasitaikanti žmogiška silpnybė. Visgi buvau per geros širdies ir,
užuot sutraiškiusi blakes aukštakulniu, jas paleidau. Ir kokios padėkos
susilaukiau? Jie pasinaudojo mano idėjomis, mano suteiktomis žiniomis, turbūt
ir pinigais, kuriuos iš čia pavogė, o tada ėmėsi abejotinos veiklos, kuri ne tik
gadina gerą šios verslo šakos vardą, bet ir atima duoną iš mūsų, šios rinkos
kūrėjų. Jei blakes tik išvaikai, jos sugrįžta. Ne, man reikėjo padaryti tai, ką
padarėte jūs, policijos viršininke.
– Aš, ponia?
– Kaip pasielgėt su Kodoru.
– Negalėjau nenubausti jo už bendradarbiavimą su Svenonu.
– Turiu galvoje, kad darbą atlikot gerai. Prieš jį paliudijo tik vienas norvegų
raitelis, o juk net pats kvailiausias teisėjas ar prisiekusysis būtų suvokęs, kad
norėdamas išvengti kalėjimo jis galėjo pasakyti policijai bet ką. Kodoras galėjo ir
išsisukti.
– Ponia, prieš jį turėjom ir daugiau įrodymų.
– Bet per mažai, kad užtikrintumėt, jog jį nuteis. Blakė Kodoras galėjo sugrįžti.
Ir skandalas būtų tik užsitęsęs. Teismo procesas ir velniškas drabstymasis
purvais, šen bei ten paliekantis dėmių. Policijai, bandančiai atgauti piliečių
pasitikėjimą, tikrai šito nereikia. Policijos viršininke, aš visiškai jus palaikau.
Reikia priminti juos kulniuku, pasukioti ir tiesiog viską užbaigti.
Dunkanas nusišypsojo.
– Jūs smulkiai išanalizavote, bet, tikiuosi, nemanote, jog esu kaip nors susijęs
su priešlaikine Kodoro mirtimi, ponia.
– Dėl Dievo, tikrai ne. – Ji uždėjo delną policijos viršininkui ant rankos. –
Tiesiog prisimenu Banko žodžius: katei odą galima nudirti keliais būdais.
– Pavyzdžiui?
– Na... Paskambinti žmogui ir pasakyti, kad teismo diena jau atėjo, kad
įrodymai nenuginčijami ir po kelių minučių prie jo durų stovės „Garden“. Kad jį
viešai žemins, nuplėš jam garbę, kloakomis nuvilks jo vardą iki pat gėdos stulpo
vidury aikštės. Kad jam liko vos kelios minutės.
Dunkanas apžiūrinėjo tiesiai po jais stovintį pokerio stalą.
– Jei turėčiau žiūronus, – tarė jis, – galėčiau matyti jų kortas.
– Taip, galėtumėt.
– Ponia, iš kur gavot savo žiūronus? Ar su jais gimėt?
Ji nusijuokė.
– Ne, teko juos įsigyti. Sumokėjau savo patirtimi. Gana brangiai.
– Žinoma, aš nieko nesakiau, bet Kodoras dirbo policijoje daug metų. Kaip ir
mes visi, jis nebuvo vien geras ar blogas. Gal jis, o gal jo šeima nusipelnė
galimybės pasirinkti, kokiu būdu suktis iš šios padėties.
– Policijos viršininke, jūs kilnesnis už mane. Būčiau padariusi tą patį, bet tik iš
savanaudiškumo. Į sveikatą.
Jie pakėlė šampano taures, susidaužė.
– Beje, dėl žiūronų, – kalbėjo Ledi ir linktelėjo į stovinčiuosius apačioje prie
baro. – Matau, kad inspektorius Dufas ir jaunoji Ketnesa nenuleidžia vienas nuo
kito akių.
– O? – nustebo Dunkanas ir kilstelėjo antakį. – Kiek matau, jie stovi
skirtingose baro pusėse.
– Būtent. Jie stovi atskirai. Ir vis tiek kas penkiolika sekundžių žvilgčioja
vienas į kitą.
– Jūs labai akyla.
– Pasiteiravusi apie tamsų savanaudišką motyvą, kai ką pastebėjau.
Dunkanas nusijuokė.
– Ar matote ir tamsoje?
– Paveldėjau jautrumą, kuris nemažėja ir tamsoj, policijos viršininke.
Juodžiausią naktį vaikštau per miegus ir vis tiek nesusižeidžiu.
– Manau, kad net noras užsiimti labdaringa veikla gali būti apibūdintas kaip
savanaudiškas, bet, mano nuomone, svarbiausia – pasiektas tikslas, ir visai
nesvarbu, koks motyvas.
– Kas jums mieliau: ar paminklas, kokį pastatė Kenetui, ar žmonių meilė,
kurios jis taip ir nesulaukė?
Dunkanas atlaikė jos įdėmų žvilgsnį, įsitikino, kad negirdi už jų stovintys
asmens sargybiniai, tada ištuštino taurę ir kostelėjo.
– Ponia, aš norėčiau ramybės savo sielai. Pasitenkinimo, kuris kyla atlikus
pareigą. Trokštu prižiūrėti ir išpuoselėti savo protėvių namus. Žinau, kad tai
užgaida, tad prašau niekam apie tai neprasitarti.
Ledi įkvėpė, atsistūmė nuo baliustrados ir plačiai nusišypsojo.
– Bet kuo gi užsiima šio vakaro šeimininkė? Užuot raginusi švęsti, tardo savo
svečius. Eime pas kitus? Tada nulipsiu į vyno rūsį ir atnešiu butelį, laukusį tokios
progos kaip ši.

Ištvėręs ilgą Malkolmo pasakojimą apie būdus išsisukti nuo mokesčių remiantis
naujuoju įstatymu, Dufas atsiprašė ir nuėjo prie baro išgerti viskio.
– Na? – pasigirdo balsas jam už nugaros. – Kaip praleidai laisvadienį su
šeima?
– Ačiū, gerai, – atsakė jis neatsisukdamas.
 Barmenui parodė į butelį ir dviem pirštais davė ženklą, kad pageidauja
dvigubo.
– Ką darysi šiąnakt? – paklausė Ketnesa. – Ar vis dar nori apsistoti...
viešbutyje?
Taip jie vadino jos lovą. Bet jis girdėjo, kad Ketnesa teiraujasi ne tik apie šią
naktį, bet ir apie ateinančias. Jai maga, kad jis kartotų tą patį, vėl tikintų, kad
negeidžia žmonos, kad nenori grįžti pas šeimą į Faifą. Bet viskam reikia laiko,
reikia į daug ką atsižvelgti. Dufas nesuvokė, kodėl Ketnesa nepažįsta jo geriau ir
nesupranta, ko jis iš tikrųjų trokšta. Galbūt todėl gan primygtinai pareiškė, kad
jam pasiūlė nakvoti lošimo namuose.
– Ar taip ir darysi? Nakvosi čia?
Dufas atsiduso. Ko tos moterys nori? Gal supančioti jį, pririšti prie lovos
virbo, primaitinti virtuvėje, o tada išgręžti jo piniginę ir sėklides, užkrauti ant
sprando dar daugiau atžalų ir sukelti sąžinės graužatį?
– Ne, – atsakė jis ir žvilgtelėjo į Makbetą.
Turint omeny, kad šis vakarėlis surengtas Makbeto garbei, kaltininkas atrodė
labai niūrus ir neramus. Ar laimingą nerūpestingą vaikėzą jau spėjo prislėgti
atsakomybė ir naujosios aukštos pareigos? Na, dabar jau šaukštai po pietų. Tiek
Makbetui, tiek jam pačiam.
– Važiuok pirma, aš kiek palauksiu ir atvažiuosiu vėliau.
Jis pajuto, kad stovėdama jam už nugaros Ketnesa lūkuriuoja. Jų žvilgsniai
susitiko veidrodyje už baro lentynos su buteliais. Dufas pamatė, kad Ketnesa nori
prie jo prisiliesti. Įspėjamai į ją dėbtelėjo. Ketnesa apsigalvojo ir nuėjo. Nieko sau.
Dufas maktelėjo savo gėrimą. Atsistojo ir ketino eiti prie Makbeto,
atsirėmusio į baro kraštą. Laikas deramai jį pasveikinti. Bet kaip tik tada tarp jų
išdygo Dunkanas, juos apstojo kiti, ir Makbetas pradingo iš akių. Kai Dufas vėl jį
pamatė, Makbetas tolo, skubėjo paskui iš salės žingsniuojančios Ledi sijoną.

Makbetas prisigretino prie Ledi, šiai rakinant vyno rūsio duris.

– Aš negaliu to padaryti, – pareiškė jis.
– Ko?
– Negaliu nužudyti policijos viršininko.
 Ji pažvelgė į Makbetą.
Sugriebė jį už švarko atlapų, įsitempė vidun ir uždarė duris.
– Nenuvilk manęs dabar, Makbetai. Dunkanas ir jo asmens sargybiniai įsikurs
savo kambariuose. Viskas paruošta. Ar turi raktą?
Makbetas ištraukė iš kišenės raktą ir ištiesė jai.
– Paimk. Aš negaliu to padaryti.
– Negali ar nepadarysi?
– Ir tas, ir tas. Aš to nepadarysiu, nes negaliu rasti valios tokiai niekšybei. Tai
negerai. Dunkanas yra puikus policijos viršininkas, nenuveiksiu nieko geriau už
jį. Tai kokia viso to prasmė? Vien tik troškimas, kad mane pripažintų?
– Kad mus pripažintų! Nes, patyrus alkį, šaltį, baimę ir klastą, lieka tik
ambicijos, Makbetai. Nes titulas – tai raktas į pagarbą. Čia – viešbučio durų
raktas. Pasinaudok juo! – Ledi vis dar laikė sugriebusi Makbetą už atlapų, o jos
burna taip priartėjo, kad jos alsavime jis uoste užuodė įniršį.
– Mylimoji... – prabilo jis.
– Ne! Jei laikai Dunkaną labai garbingu, išklausyk, kaip jis nužudė Kodorą,
mat jei Kodoras būtų buvęs suimtas gyvas, dienos švieson būtų iškilę Dunkanui
nepalankūs faktai.
– Netiesa!
– Paklausk jo paties.
– Taip kalbi vien tam, kad... kad...
– Kad užgrūdinčiau tavo valią, – pareiškė ji. Tada paleido švarko atlapus ir
prispaudė delną jam prie krūtinės, tarsi norėdama pajusti jo širdies tvinksnius. –
Tiesiog pagalvok apie tai, kad nužudysi žudiką, lygiai taip, kaip nužudei norvegų
raitelį, tada tau viskas seksis lengviau.
– Nenoriu, kad tai vyktų lengvai.
– Jei moralė tau svarbiau už viską, prisimink, kad praėjusią naktį man
pažadėjai, Makbetai. O gal nori pasakyti, kad tai, ką pamačiau ir įvertinau kaip
narsą tau susidorojant su Ernestu Kolumu, tebuvo neatsakingo vaikiščio darbas,
mat buvo kalbama ne apie tavąją, o apie mano krupjė gyvybę. Bet dabar, kai
privalai rizikuoti pats, neši muilą kaip baili hiena.
Nors Ledi žodžiai buvo beprasmiai, visgi Makbetą paveikė.
 – Juk žinai, kad taip nėra, – tarė jis nusiminęs.
– Tai kodėl nesilaikai man duoto pažado, Makbetai?
Jis nurijo. Beviltiškai ieškojo žodžių.
– Aš... Ar gali pasakyti, kad pati laikaisi visų savo pažadų?
– Aš? Aš? – Ji nustebo, šaižiai nusijuokė. – Jei būčiau tik prisiekusi bent kartą,
aš nuo švelnios kūdikio burnos atplėšus krūtį galvą jam praskelčiau. Kaipgi
galėčiau sulaužyti tau duotą pažadą, mielasis?
Makbetas stovėjo ir spoksojo į ją. Giliai įkvėpė. Jautė, kaip jos nuodingas
alsavimas sekundė po sekundės palaužia jo valią.
– Suprask, jei kas nors nepavyks, Dunkanas pasistengs, kad nusiristų ir tavo
galva.
– Viskas pavyks. Paklausyk, aš įpilsiu Dunkanui taurę šio raudonojo vyno,
primygtinai pasiūlysiu, kad jo paragautų ir asmens sargybiniai. Jie nepajus jokio
prieskonio, tačiau vakarui baigiantis juos apims šioks toks svaigulys. Atsigulę
miegos kaip užmušti.
– Taip, bet...
– Ša! Tu naudosiesi durklais, tad jie tikrai nepabus. Tada ištepliosi sargybinius
krauju nuo ašmenų, durklus padėsi jiems ant lovų. O vėliau, kai juos pažadinsi...
– Prisimenu mūsų planą. Bet jis turi savo silpnąsias puses ir...
– Tai yra tavo planas, mielasis. – Ji viena ranka suėmė Makbetą už smakro ir
smarkiai krimstelėjo jam į lezgelį. – Jis juk tobulas. Visi supras, kad asmens
sargybiniams sumokėjo Hekatė, tik jie buvo per girti, kad paslėptų įkalčius.
Makbetas užsimerkė.
– Tau vien berniukus gimdyti, ar ne?
Ledi tyliai sukikeno. Pabučiavo jį į kaklą.
Makbetas suėmė ją už pečių, tada atstūmė.
– Ledi, ar žinai, kad prišauksi man mirtį?
Ji šyptelėjo.
– Juk žinai: visur, kur eini tu, paskui seku ir aš.
 8 skyrius

Vakarienę patiekė lošimo namų restorane. Dufas sėdėjo šalia vakaro šeimininkės,
o kitoj pusėj šalia jos įsitaisė Dunkanas. Makbetas sėdėjo priešais, o šalia jo –
Ketnesa. Dufas pastebėjo, kad Ketnesa su Makbetu nešnekūs ir mažai valgo.
Visgi nuotaika buvo gera, o stalas – toks didelis, kad buvo sunku girdėti, ką kalba
sėdintieji priešais. Ledi šnekučiavosi ir juokavo su Dunkanu, o Dufas klausėsi
Malkolmo ir stengėsi tramdyti žiovulį.
– Šįvakar Ketnesa gražiai atrodo, ar ne?
Dufas atsisuko. Prie jo stovėjo Ledi. Žvelgė didelėmis mėlynomis akimis iš po
ryškiai raudonų plaukų ir nekaltai šypsojosi.
– Taip, bet tikrai ne taip gražiai kaip jūs, ponia, – atsiliepė Dufas, jausdamas,
kad sako tai be užsidegimo ir neįtikinamai.
– Ji ne tik graži, – kalbėjo Ledi. – Manau, kad policijoje dirbanti ir karjeros
siekianti moteris turėjo daug paaukoti. Pavyzdžiui, šeimą. Įtariu, kad taip jos ir
nesukūrė. Ką manote jūs, Dufai?
Pilkos. Jos akys pilkos, ne mėlynos.
– Manau, kad visos moterys, norinčios ką nors pasiekti, privalo kažką
paaukoti, – tarė Dufas, kilstelėjo vyno taurę ir pamatė, kad ši vėl tuščia. – Ne
visiems svarbiausia šeima. Turbūt su manimi sutinkate, ponia?
Ledi gūžtelėjo pečiais.
– Mes, žmonės, esame praktiški. Jei kadais priėmėm sprendimą ir kelio atgal
nebėra, iš paskutiniųjų stengiamės pateisinti save, idant klaidos mums
nesivaidentų ir nebekankintų. Manau, toks yra laimingo gyvenimo receptas.
– Ar bijote, kad pažvelgus į savo sprendimus ryškioje šviesoje jums imtų
vaidentis?
– Jei moteris nori gauti tai, ko užsigeidė, privalo mąstyti ir veikti kaip vyras,
nepaisyti šeimos. Nei savo, nei kieno nors kito.
 Dufas krūptelėjo. Bandė pažvelgti jai į akis, bet Ledi pasilenkė ir pradėjo
pilstyti vyną šalia sėdintiems svečiams. Tuomet Dunkanas pirštų galais
pabarbeno į taurę, atsistojo ir kostelėjo. Dufui stebint Makbetą, policijos
viršininkas pasakė įkvepiančią padėkos kalbą, ne tik pasidžiaugė vakaro
šeimininkės patiekta vakariene ir šeimininko paaukštinimu, bet ir priminė
misiją, kuriai jie visi pasiryžo: paversti miestą vieta, kurioje įmanoma gyventi.
Pabaigoje patikino, kad po ilgos savaitės jie nusipelno poilsio, kurio gailestingasis
Viešpats jiems skiria, pabrėžė, kad išmintinga pasinaudoti šia galimybe, mat
neaišku, ar ateinančiomis savaitėmis policijos viršininkas irgi bus toks
gailestingas kaip Dievas.
Jis palinkėjo visiems labos nakties, užgniaužė žiovulį ir pasiūlė pakelti taurę už
vakaro šeimininkus. Pasigirdus plojimams, Dufas pažvelgė į Makbetą, pasvarstė,
ar šis irgi pasakys tostą, visgi Dunkanas – policijos viršininkas. Bet Makbetas
tiesiog sėdėjo savo vietoje, išblyškęs ir sustingęs kaip mietas, veikiausiai sutrikęs
dėl šios naujos padėties, naujo statuso ir naujų reikalavimų, kurių teks laikytis.
Dufas pristūmė Ledi kėdę.
– Ačiū už vakarą, ponia.
– Jums irgi, Dufai. Ar turite savo kambario raktą?
– Mhm, aš nakvosiu... kitur.
– Grįšit namo į Faifą?
– Ne, pas pusbrolį. Užvažiuosiu rytoj anksti ryte, paimsiu Dunkaną. Mudu
gyvename Faife, kaimynystėje.
– O, kada užvažiuosite jo paimti?
– Septintą. Ir Dunkanas, ir aš turime vaikų, ir... ir... taip, juk ateina savaitgalis,
teks vikriai suktis, juk žinot, kaip būna.
– Nežinau, – atsakė Ledi ir nusišypsojo. – Saldžių sapnų, perduokite linkėjimų
savo pusbroliui, Dufai.

Vienas po kito skirstėsi prie baro ir lošimo stalų susirinkę svečiai, vieni ėjo į savo
kambarius, kiti važiavo namo. Makbetas stovėjo prie durų, spaudė ranką,
murmėjo banalius atsisveikinimo žodžius, taip išsisukdamas nuo pašnekesių prie
baro.
 – Tikrai prastai atrodai, – burbtelėjo Bankas. Ką tik išėjęs iš tualeto, jis uždėjo
ranką Makbetui ant peties. – Eik miegoti, kad nieko neužkrėstum.
– Ačiū, Bankai. Bet Ledi vis dar prie baro, linksmina svečius.
– Policijos viršininkas nuėjo miegoti prieš valandą, tu irgi eik į lovą. Aš dar
šiek tiek išgersiu, o tada su Fliensu važiuosim. Tau tikrai nereikia čia stypsoti, lyg
būtum antras durininkas. Supratai?
– Supratau. Labanakt, Bankai.
Makbetas stebėjo, kaip draugas nežymiai šlitiniuodamas eina prie baro.
Dirstelėjo į laikrodį. Be dvidešimt dvylika. Darbą reikia atlikti po septynių
minučių. Jis luktelėjo tris minutes. Tada ištiesė nugarą ir pro dvivėres duris
pažvelgė į salę ir barą – ten stovėjo Ledi ir klausėsi Malkolmo su Lenoksu. Tarsi
pajutusi jo žvilgsnį, Ledi iškart atsisuko, ir jų akys susitiko. Ji kone nepastebimai
linktelėjo, o jis atsakė tuo pačiu. Malkolmui kažką pasakius, ji nusijuokė ir kažką
atšovė, prajuokindama abu vyrus. Ji talentinga.
Makbetas užlipo laiptais, atsirakino kambario duris. Prikišo ausį prie asmens
sargybinių kambario. Išgirdo ramų tolygų knarkimą. Tiesiog nuoširdų. Jis
atsisėdo ant lovos. Perbraukė glotnią antklodę. Po pirštų galiukais šiugždėjo
šilkas. Taip, ji tikrai talentinga. Talentingesnė, nei jis kada nors bus. Gal jiems
pasiseks, gal juodu – Makbetas ir Ledi – galėtų pakeisti padėtį, sukurti tokį
miestą, kokį įsivaizduoja, toliau vykdyti tai, ką pradėjo Dunkanas, ir nuveikti
daugiau, nei kada nors būtų pavykę jam. Jie valingi, stiprūs, moka palenkti
žmones savo pusėn. Tokie kaip žmonės. Žmonėms. Su žmonėmis.
Makbetas pačiupinėjo porą durklų, kuriuos buvo pasidėjęs ant lovos.
Jiems nereikėtų šito daryti, jei galia neapnuodytų ir nežengtų koja kojon su
korupcija. Jei Dunkano širdis būtų kaip idealisto, tyra, jie būtų galėję apie tai
pasikalbėti, ir Dunkanas būtų pamatęs, kad Makbetas geriausiai gali įgyvendinti
jo projektą ir ištraukti miestą iš tamsos. Kad ir kokių vizijų turėtų Dunkanas,
eiliniai miesto žmonės juk niekada neseks atėjūnu iš Kapitolijaus aukštuomenės.
Nes jiems reikia savo žmogaus. Dunkanas galėtų būti šturmanas, nustatyti kryptį,
o Makbetas turėtų būti kapitonas, įgula klausytų tik jo, jie nuvairuotų laivą ten,
kur abu nori, į saugų uostą. Bet net jei Dunkanas ir sutiktų, kad galios
perdavimas – naudingiausia miestui, jis niekada neužleistų savo vietos Makbetui.
Kad ir koks puikus bebūtų Dunkanas, jis ne geresnis už kitus aukštuose postuose
sėdinčius ponus, asmeninės ambicijos jam pačios svarbiausios. Tik pamanyk,
Dunkanas žudo tuos, kurie gali pakenkti jo geram vardui ir išklibinti jo galios
aparatą.
Jiems atvykus, Kodoro kūnas tebebuvo šiltas. Argi ne? Taip, tikrai taip. Taip.
Be jokios abejonės.
Dvylika.
Makbetas užsimerkė. Jam reikia įsijausti į Būseną. Jis pradėjo skaičiuoti nuo
dešimt iki nulio. Atsimerkė. Nusikeikė, vėl užsimerkė ir vėl pradėjo skaičiuoti
nuo dešimt iki nulio. Pažvelgė į laikrodį. Čiupo durklus, įsikišo juos į makštis,
pritaisytas ant abiejų pečių. Tada išėjo į koridorių. Praėjo pro asmens sargybinių
kambarį, sustojo prie Dunkano durų. Klausėsi. Nė garso. Jis įkvėpė. Buvo
apgalvojęs galimą įvykių eigą, dabar beliko veikti. Jis įkišo raktą į spyną, dirstelėjo
į savo atspindį ant nublizgintos apvalios žalvarinės durų rankenos, tada suėmė ją
ir pasuko. Skubiai apžvelgė patalpą iš koridoriaus krintančioje šviesoje, įsmuko
vidun ir uždarė duris.
Sustojo tamsoje, sulaikęs kvėpavimą įsiklausė, išgirdo, kaip kvėpuoja žmogus.
Ramus ir tolygus kvėpavimas.
Kaip Lorealio. Vaikų namų direktoriaus.
Ne, neįsileisk šitos minties!
Iš Dunkano alsavimo buvo galima spręsti, kad jis guli lovoj ir miega.
Makbetas nuėjo prie vonios kambario durų, pravėrė jas, uždegė šviesą ir
paliko praviras. Tiek šviesos pakaks tam, ką jis ketina daryti.
Ką ketina daryti.
Jis stovėjo prie lovos ir žiūrėjo į nieko neįtariantį miegantį vyrą. Jis vėl taip
stovi. Kaip ironiška. Iškėlė durklą. Kas gali būti paprasčiau nei nužudyti beginklį
žmogų? Sprendimas priimtas, belieka vykdyti. Argi jau nenužudė savo pirmos
beginklės aukos prie kelio į Foresą, argi jau neprarado nekaltybės, argi iškart
nesumokėjo Dufui skolos ta pačia valiuta, kokia Dufui įsiskolinta –
šaltakraujiškai pralietu krauju? Argi nėra matęs šilto Lorealio kraujo, tekančio
ant baltos paklodės? Kraujo, kuris tamsoj atrodo juodas. Tai kas dabar jį stabdo?
Kuo šis sąmokslas skiriasi nuo darbelio, kurį jie su Dufu atliko, pertvarkydami
įvykio vietą taip, kad visi prie Foreso rasti įrodymai patvirtintų jų sukurtą
istoriją, kurią pasižadėjo visiems pasakoti. Arba kai susitarė nepasakoti, kas išties
nutiko vaikų namuose.
Kartais žiaurumas pasitarnauja gėriui, Makbetai.
Jis pakėlė akis į durklo geležtę, tvyksčiojančią iš vonios kambario krintančioje
šviesoje.
Tada nuleido durklą.
Jam tai svetima.
Bet jis privalo. Privalo. Turi atrasti jėgų. Bet ką daryti, jei neprisiverčia net ir
įsijautęs į Būseną.
Jam reikia tapti kažkuo kitu, tuo padaru, kurį palaidojo labai giliai, tuo
bepročiu zombiu, kuriuo prisiekė niekada nebebūti.

Spoksodamas į didžiulį užmirštą garvežį Bankas atsisegė kelnių užtrauktuką.

Papūtus vėjui susvyravo. Suvokė, kad šiek tiek apgirto.
– Eime, tėti, – pasigirdo Flienso balsas jam už nugaros.
– Kiek valandų, mano berniuk?
– Nežinau, bet mėnulis jau patekėjo.
– Vadinasi, jau po dvylikos. Pranešė, kad šiąnakt bus audra.
Jam trukdė tarp pirmos ir antros diržo kilpos kabantis ginklo dėklas. Bankas
nukabino jį ir padavė Fliensui. Sūnus paėmė dėklą ir atsiduso.
– Tėti, čia vieša vieta. Tu negali...
– Čia yra viešasis pisuaras, štai kas, – sunkokai versdamas liežuvį atkirto
Bankas ir tą pačią sekundę pastebėjo iš už „Bertos“ išnirusio juodai apsivilkusio
žmogaus siluetą.
– Fliensai, duok pistoletą!
Juodai apsirengęs žmogus žengė į šviesą.
– O, čia tik tu.
– O, čia judu, – tarė Makbetas. – Man reikėjo pasivaikščioti gryname ore.
– O man reikėjo išvesti pasivaikščioti šitą draugelį, – suvogravo Bankas. – Ne,
neketinau šlapintis ant „Bertos“. Uždarius Šv. Juozapo bažnyčią, tai būtų
paskutinio švento dalyko mieste išniekinimas.
 – Gali būti.
– Ar kas nutiko? – paklausė Bankas, bandydamas atsipalaiduoti. Jam visada
būdavo sunku nusišlapinti netoliese stovint kitiems, tad kaip tai padaryti sūnaus
ir Makbeto akivaizdoje?
– Ne, – atsakė Makbetas neįprastai bejausmiu balsu.
– Aš sapnavau šią naktį tris pranašingas seseris, – pradėjo pasakoti Bankas. –
Mes to neaptarėm, bet jų pranašystė tikrai išsipildė. O tu kaip manai?
– Nė negalvoju apie jas. Tačiau, patogią susiradę valandėlę, mes apie tai vėliau
pasišnekėsim.
– Visada, mielai, – sutiko Bankas ir pajuto, kad tuojau čiurkštelės.
– Na, – tarė Makbetas, – išties norėjau tavęs, kaip savo pavaduotojo
Organizuotų nusikaltimų tyrimo skyriuje, paklausti, kas bus, jei išsipildys visa
seserų pranašystė?
– Na, ir? – sudejavo Bankas. Jis neteko kantrybės, nuo pastangų srovė
nutrūko.
– Būčiau labai dėkingas, jei ir tuo atveju liktum šalia manęs.
– Kad būčiau policijos viršininko pavaduotojas? Cha cha, sugalvok ką nors
kito. – Staiga Bankas susiprotėjo, kad Makbetas nejuokauja. – Žinoma, mano
berniuk, žinoma. Tu žinai, kad niekada nesitraukiu nuo tų, kurie kovoja už gėrį.
Jie susižvalgė. Ir tada – tarsi mostelėjus burtų lazdele – Bankas čiurkštelėjo. Jis
stebėjo, kaip stipria gelsva srove liejasi šlapimas, tykšta ant didelių užpakalinių
garvežio ratų, teka ant bėgių.
– Labanakt, Bankai. Labanakt, Fliensai.
– Labanakt, Makbetai, – vienu balsu atsakė tėvas ir sūnus.
– Ar dėdė Makas buvo apgirtęs? – Makbetui nutolus paklausė Fliensas.
– Apgirtęs? Žinai, kad jis negeria.
– Taip, žinau, bet jis atrodė keistai.
– Keistai? – niūriai nusišiepė Bankas, su pasitenkinimu stebėdamas
nenutrūkstančią stiprią šlapimo srovę. – Patikėk, kai Makbetas apkvaišta, jis
būna ne keistas.
– O koks jis būna?
– Jis netenka proto.
 Staiga srovę nunešė stiprus vėjo gūsis.
– Ateina audra, – įvertino Bankas ir užsisegė užtrauktuką.

Makbetas apėjo geležinkelio stotį ratu. Jam grįžus, Banko su Fliensu nebesimatė,
ir jis pasuko į didžiąją laukiamąją salę.
Ten apžvelgė patalpą ir iškart suskirstė žmones į keturias kategorijas. Salėje
buvo susirinkę tie, kurie parduoda, kurie vartoja, kurie ir parduoda, ir vartoja ir
kuriems tiesiog reikia vietos pernakvoti ir pasislėpti nuo lietaus. Pastarieji
netrukus priklausys vienai iš pirmų trijų kategorijų. Jis ir pats nuėjo tokiu keliu.
Pabėgusį iš vaikų namų jį pamaitindavo ir pagirdydavo Gelbėjimo armija, o
pradėjęs vartoti ir platinti narkotikus pats užsidirbdavo maistui ir kvaišalams.
Makbetas priėjo prie storo pagyvenusio vyro, sėdinčio invalido vežimėlyje.
– Ketvirtį gaižalo, – paprašė ir vos ištaręs šį žodį pajuto, kad kūne nubunda iki
tol snaudusi jėga.
Invalido vežimėlyje sėdintis vyras pakėlė akis.
– Makbetai, – iškošė jis, ir jam iš burnos ištryško seilės, – aš pamenu tave, o
tu – mane. Esi policininkas, o gaižalo aš neparduodu. OK? O dabar nešdinkis po
velnių.
Makbetas nužingsniavo tolyn, prie kito pardavėjo languotais marškiniais, bet
šis taip įsiaudrino, kad nenustygo vietoj.
– Ar manai, kad esu iddd-diotas? – užriko jis garsiai. – Beje, toks ir esu, kitaip
čia nekiurksočiau. Bet argi parduočiau farui? Juk būčiau įkištas už grotų
dvidešimt keturioms valandoms, nors žinau, kad nesusileidęs ištveriu tik
penkias! – Jis užvertė galvą, ir jo juokas nuaidėjo iki lubų.
Žingsniuodamas į išvykimo salę vedančiu koridoriumi Makbetas sau už
nugaros išgirdo riksmą:
– Žmonės, artėja slaptasis agentas!
– Labas, Makbetai, – cyptelėjo silpnas plonas balselis.
Makbetas atsisuko. Pamatė vaikiną su raiščiu ant akies. Makbetas priėjo prie
pasienyje sėdinčio varguolio ir atsitūpė šalia. Juodas raištis buvo šiek tiek pakilęs,
tad Makbetas galėjo pažvelgti į paslaptingą akiduobės tamsą.
– Man reikia ketvirčio gaižalo, – tarė Makbetas. – Ar gali man padėti?
 – Ne, – atsakė vaikinas. – Negaliu niekam padėti. O ar galėtum padėti man?
Jo žvilgsnyje Makbetas kažką atpažino. Tarsi žvelgtų į veidrodį iš anų laikų.
Ką, po velnių, jis daro? Gerų žmonių padedamas išsikapstė iš čia, o dabar vėl
sugrįžo to paties? Kad įvykdytų niekšišką nusikaltimą, kurio kratytųsi net
beviltiškiausi narkomanai. Jis vis dar gali atsisakyti. Jis gali nusivesti šitą vaikiną į
„Invernesą“. Pasiūlyti jam maisto, nusiprausti po šiltu dušu, nakvynę. Ši naktis
gali būti visai kitokia nei suplanuota, tokia galimybė vis dar egzistuoja. Galimybė
išsigelbėti. Išgelbėti vaikiną. Dunkaną. Ir Ledi.
– Ateik. Eina... – prabilo Makbetas.
– Makbetai, – kažkas sugriaudėjo jam už nugaros, o balso aidas nusirito
koridoriumi. – Tavo maldos išklausytos, turiu tai, ko tau reikia.
Makbetas atsisuko. Iš lėto pakėlė akis.
– Strega, iš kur sužinojai, kad aš čia?
– Visur turim savo ausis ir akis. Prašom, čia dovana nuo Hekatės.
Makbetas pamatė jam į saują įbruktą maišelį.
– Sumokėsiu. Kiek esu skolingas?
– Sumokėsi už dovaną? Įtariu, kad Hekatė įsižeistų. Labanakt. – Strega
apsisuko ir nuėjo.
– Nesutinku! – suriko Makbetas ir nusviedė maišelį jai pavymui. Bet Strega
jau buvo pranykusi tamsoje.
– Jei tu ne... – cyptelėjo silpnas balselis. – Ar galėčiau...
– Sėdėk ir nejudėk, – suniurzgė Makbetas, o pats liko stovėti.
– Ką nori daryti? – paklausė vaikinas.
– Noriu? – atsiliepė Makbetas. – Svarbu ne tai, ko nori, o tai, ką privalai.
Jis nuėjo iki maišelio ir jį pakėlė. Sugrįžo. Praėjo pro ištiestą vaikino ranką.
– Ei, o aš ar negausiu...
– Eik velniop, – tyliai burbtelėjo Makbetas. – Ten ir susitiksim.
Jis nulipo iki dvokiančių tualetų, išvijo ant grindų sėdinčią moterį, praplėšė
maišelį, išbėrė miltelius ant praustuvės spintelės prie veidrodžio, bukąja geležtės
puse sumaigė gumulėlius, o ašmenimis – susmulkino. Tada susuko į ritinėlį
banknotą ir įtraukė gelsvų miltelių pirmiausia į vieną šnervę, tada – į kitą.
Veikliosios medžiagos neįtikėtinai greitai prasiskverbė pro gleivinę ir pateko į
kraują. Prieš kvaišalų apnuodytam kraujui pasiekiant smegenis jam dar spėjo
kilti mintis, kad tai primena susitikimą su meiluže. Labai gražia ir itin pavojinga
meiluže, kuri per visus tuos metus nė kiek nepasikeitė.

– O ką aš sakiau? – Stovėdamas prieš vaizdo kamerų ekranus Hekatė

pastukseno lazda į grindis.
– Sakei, kad niekas nėra labiau nuspėjamas už įsimylėjusį narkomaną
moralistą.
– Ačiū, Strega.

Lauke Makbetas sustojo ant geležinkelio stoties laiptų. Darbininkų aikštė vilnijo
priešais jį tarsi jūra, bangos plakėsi į grindinio plyteles, o joms vis kylant ir
leidžiantis atrodė, kad kažkas kalena dantimis. Už „Inverneso“ matėsi ratinis
garlaivis, iš jo sklido muzika ir juokas, o vandeny, tekančiame ūžiančiu lėtai
besisukančiu ratu, atsispindėjo šviesos. Makbetas pradėjo žingsniuoti. Paniro į
tamsą. Atėjo prie „Inverneso“. Jam atrodė, kad plūduriuoja ore, kojomis
nesiekdamas žemės. Jis įskriejo pro duris į registratūrą.
Registratorė draugiškai jam linktelėjo. Makbetas apžvelgė lošimo salę ir
pamatė, kad Ledi, Malkolmas ir Dufas vis dar šnekučiuojasi prie baro. Apimtas
jausmo, kad skrieja, jis netruko užlipti laiptais, nužingsniavo koridoriumi ir
sustojo prie Dunkano kambario durų.
Tada įkišo raktą į spyną, pasuko rankeną ir įėjo vidun.
Jis vėl čia. Per tą laiką niekas nepasikeitė. Vonios kambaryje vis dar degė
šviesa, durys buvo praviros. Makbetas priėjo prie lovos. Dirstelėjo į miegantį
policijos viršininką, kaire ranka patikrino po švarku, suėmė durklo rankeną.
Tada pakėlė ranką. Šįkart sekėsi lengviau. Jis nusitaikė į širdį. Taip, kaip
kitados nusitaikė į širdį, išraižytą ant ąžuolo kamieno. Tada peilis įsmigo tarp ten
išskutinėtų vardų. Meredita ir Makbetas.
– Atbusk! Miegą užmušė Makbetas!
Makbetas sustingo. Ar tai pasakė jis, ar policijos viršininkas, ar kvaišalai?
Jis pažvelgė Dunkanui į veidą. Ne, Dunkanas vis dar buvo užsimerkęs,
kvėpavo ramiai. Bet Makbetui bespoksant atsimerkė. Ramiai žiūrėjo į jį.
– Makbetai? – Policijos viršininkas pamatė durklą.
 – Man kažkas p-p-pasigirdo, – sumikčiojo Makbetas. – Privalėjau patikrinti.
– Mano asmens sargybiniai...
– G-g-g-girdėjau, kaip jie knarkia.
Dunkanas įsiklausė. Tada nusižiovavo.
– Gerai. Leiskite jiems miegoti; kiek suprantu, čia esu saugus. Ačiū, Makbetai.
– Jums irgi, p-p-p-pone.
Makbetas nuėjo prie durų. Jis nebeplūduriavo ore. Pajuto palengvėjimą, visą
kūną užplūdo laimės jausmas. Jis išgelbėtas. Policijos viršininkas jį išgelbėjo.
Sprendimas priimtas. Ledi gali sakyti ir daryti ką panorėjusi, čia dedamas taškas.
Penki žingsniai. Laisva dešine ranka jis čiupo durų rankeną.
Ant nupoliruoto žalvario rankenos tvykstelėjo atspindys.
Tarsi vaizdą iškreipiančiame veidrodyje iš vonios kambario krintančioje
šviesoje – kaip kokiam absurdiškam netikroviškam filme – jis pamatė, kaip
policijos viršininkas kažką ištraukia iš po pagalvės ir nutaiko jam į nugarą.
Pistoletą. Penki žingsniai. Mesti tinkantis nuotolis. Makbetas reagavo iškart.
Neteko pusiausvyros. Vis dar besisukdamas sviedė durklą.
 9 skyrius

Žinoma, prie dviejų merginų priėjo ne kas kitas, o Dufas. Paklausė, ar galima
prisėsti prie jų staliuko. Makbetas nuėjo prie baro ir visiems nupirko alaus, o
grįžęs išgirdo, kaip Dufas riečia, kad paskutiniais studijų metais Policijos
mokykloje juodu buvo pripažinti geriausiais studentais, todėl jų laukia nuostabi
ateitis ir merginoms vertėtų jais susidomėti. Abi panelės kvatojo, o toji, vardu
Meredita, valiūkiškai žvilgčiojo, bet Makbetui pamėginus užmegzti akių
kontaktą, nudelbė žvilgsnį. Barui užsidarius, Makbetas palydėjo Mereditą iki
durų, sulaukė draugiško rankos paspaudimo ir gavo jos telefono numerį. O kitą
rytą Dufas pasigyrė, kad siauroje Slaugytojų mokyklos bendrabučio lovoje
tenkino jos draugę Ritą.
Tos pačios dienos popietę Makbetas pakėlė telefono ragelį ir drebančiu balsu
pakvietė Mereditą vakarienės.
Jis užsakė staliuką restorane „Lionas“ ir pamatęs iškalbingą padavėjo žvilgsnį
suprato padaręs klaidą. Stilingas kostiumas, kurį siūlėsi paskolinti Dufas, buvo
gerokai per didelis, tad jam teko vilktis dviem numeriais per mažą ir prieš
dvidešimt metų iš mados išėjusią Banko eilutę. Laimė, padėtį šiek tiek gelbėjo
Mereditos suknutė, grožis, ramybė ir mandagumas. Žvilgtelėjus į prancūzišką
meniu, Makbetui šis tas paaiškėjo tik apie kainas. Bet Meredita apibūdino jam
patiekalus ir pareiškė, kad prancūzai tokie jau yra, nesutinka pripažinti, kad jų
kalba jau seniai ne tarptautinė, be to, taip prastai kalba angliškai, kad nesiryžta
dar labiau smukti visų akyse ir pasirodyti, jog jie kaip idiotai neišmoko
konkurentų kalbos.
– Arogancija ir nesaugumas dažnai vienas kitą papildo, – tarė ji.
– Aš jaučiuosi nesaugus, – prisipažino Makbetas.
– Kalbu apie tavo draugą Dufą, – patikslino ji. – O kodėl taip jautiesi?
Makbetas prašneko apie savo praeitį. Apie vaikų namus. Banką ir Verą.
Policijos mokyklą. Buvo taip lengva su ja bendrauti, kad jis panoro viską
išpasakoti, net būtų išklojęs jai apie Lorealį. Bet, žinoma, susilaikė. Meredita savo
ruožtu papasakojo, kad užaugo vakarinėje miesto dalyje, jos tėvai rūpinosi, kad
vaikai nieko nestokotų, bet buvo ambicingi ir savo atžaloms, ypač Mereditos
broliams, kėlė nemažai reikalavimų.
– Esu saugi, privilegijuota ir nuobodi, – prisipažino ji. – Žinai ką? Niekada
nesu buvusi rytinėje Antrojo rajono dalyje. – Makbetui nepatikėjus, ji
nusijuokė. – Tikrai! Niekada!
Po vakarienės Makbetas nusivedė ją prie upės. Palei nušiurusius namukus
vingiuojančiu duobėtu keliuku jie patraukė net iki Penės tilto. Kai prie durų
Makbetas pasakė Mereditai labanakt, ji pasilenkė ir pabučiavo jam į skruostą.
Jam grįžus namo Dufas dar nemiegojo.
– Pasakok, – pareikalavo jis. – Lėtai ir smulkiai.
Po dviejų dienų jie nuėjo į kiną. Žiūrėjo filmą „Musių valdovas“. Žingsniavo
namo po vienu skėčiu. Meredita paėmė jį už parankės.
– Kaip vaikai gali būti tokie žiaurūs ir ištroškę kraujo? – paklausė ji.
– O kodėl vaikai turėtų būti mažiau žiaurūs už suaugusiuosius?
– Juk jie gimsta nekalti!
– Nekalti ir be moralės. Argi suaugusieji nemoko vaikų nuolankiai elgtis ir
nesiimti jokios iniciatyvos? Vien tam, kad šie įsidėmėtų savo vietą visuomenėje ir
leistųsi valdomi.
Prie durų jie pasibučiavo. O sekmadienį jis pakvietė ją pasivaikščioti miške
kitapus tunelio. Atsinešė iškylų pintinę.
– Tu moki gaminti! – sušuko ji susižavėjusi.
– Išmokau iš Banko ir Veros. Su jais ateidavom būtent į šitą vietą.
Tada jie bučiavosi, ji giliai alsavo, o jis pakišo ranką jai po medvilnine suknute.
– Palauk... – sulaikė ji.
Jis pakluso. Ant didelio ąžuolo kamieno išpjaustė širdelę, o durklo galu
išskutinėjo jų vardus. Meredita ir Makbetas.
– Ji jau prisirpo, – Makbetui sugrįžus namo ir viską papasakojus, patikino
Dufas. – Trečiadienį važiuoju pas Ritą, pasikviesk ją čionai.
Mereditai skambinant į duris, Makbetas jau buvo atkimšęs vyno butelį ir
uždegęs žvakes. Pasiruošęs. Bet tik ne tam, kas įvyko paskui. Vos užvėrus duris
mergina atsagstė jam diržą ir įkišo ranką į kelnes.
– N-n-nereikia, – pasipriešino jis.
Ji pažvelgė į jį su nuostaba.
– Ar kas negerai?
– S-s-sustok.
– Kodėl tu mikčioji?
– Aš n-n-nenoriu.
Ji ištraukė ranką, iš gėdos nuraudo.
Paskui jie tylomis išgėrė po taurę vyno.
– Rytoj anksti keltis, – pareiškė ji. – Tuoj egzaminai, ir...
– Žinoma.
Po to jie nesimatė tris savaites. Makbetas nuolat bandė jai prisiskambinti, bet
kelis kartus atsiliepusi Rita pareikšdavo, kad Mereditos nėra namie.
– Kiek suprantu, su Meredita jau nedraugauji, – pasitikslino Dufas.
– Ne.
– Aš su Rita irgi nebe. Ar tu nieko prieš, jei susitikinėčiau su Meredita?
– Paklausk pačios Mereditos.
– Paklausiau.
Makbetas nurijo. Pajuto, kaip nematomi nagai suspaudžia jam širdį.
– Tikrai? Ir ką ji pasakė?
– Sutiko.
– Tikrai? Ir kada jūs...
– Vakar. Tik pavakarieniavom, bet... buvo smagu.
Kitą dieną Makbetas nubudo pasiligojęs. Ir tik vėliau suprato, kas per liga
prikibo ir kad nėra vaistų nuo sudaužytos širdies. Reikia tiesiog ištverti tą kančią.
Tad jis taip ir padarė. Kentėjo vienatvėje, minėdamas jos vardą tik senam ąžuolui
gražiojoje tunelio pusėj. Po kiek laiko simptomų gerokai sumažėjo. Jis patyrė,
kad žmonės kalba netiesą, atseit stipriai įsimylėti galima tik vieną kartą. Bet Ledi,
kitaip nei Meredita, buvo ir liga, ir vaistai. Troškulys ir vanduo. Geismas ir
pasitenkinimas. Ir štai, iš jūros ir nakties glūdumos pasigirdo jos balsas:
– Mielasis...
Makbetas yrėsi vandeniu ir skriejo oru, kiaurai šviesą ir tamsą.
 – Nubusk!
Jis atmerkė akis. Pasirodo, jis lovoje. Turbūt vis dar naktis, nes kambary
tamsu. Tačiau tamsa šiek tiek grūdėta, sumišusi su pilkuma, tad netrukus švis.
– Pagaliau! – švokštė Ledi jam į ausį. – Kur tu buvai?
– Buvau? – atsiliepė Makbetas, stengdamasis išsaugoti sapno nuotrupas. –
Argi buvau ne čia?
– Čia tik tavo kūnas. Jau kelias valandas tave žadinu. Guli tarsi be sąmonės. Ką
padarei?
Makbetas vis dar mėgino nepaleisti sapno, bet staiga sudvejojo, ar tas sapnas
buvo gražus, ar baisus. Dunkanas... Jis išsiblaškė, ir vaizdiniai nugarmėjo į
nebūtį.
– Tavo lėliukės, – pareiškė Ledi ir suėmė jo veidą delnais. – Tu kvaišinaisi, štai
kas čia vyksta.
Jis nusisuko. Nuo jos ir nuo šviesos.
– Man to reikėjo.
– Bet ar padarei tai, ką reikia?
– Ką reikia?
Ledi stipriai jį papurtė.
– Makbetai, mylimasis, atsakyk! Ar atlikai darbą, kaip sutarta?
– Taip! – Jis sudejavo ir ranka persibraukė veidą. – Ne. Nežinau.
– Tu nežinai?
– Matau jį su įbestu durklu, bet nežinau, ar tai tikrai nutiko, ar prisisapnavo.
– Ant naktinio stalelio guli nesuteptas durklas. Nužudęs Dunkaną turėjai prie
kiekvieno asmens sargybinio padėti po durklą.
– Taip, taip, aš pamenu.
– Ar kitas durklas pas asmens sargybinius? Susiimk!
– Atbusk! Miegą užmušė Makbetas!
– Ką?
– Jis taip pasakė. O gal tik susapnavau.
– Privalom nueiti ir patikrinti.
Makbetas užsimerkė ir mėgino įsijausti į sapną, gal ten slypi atsakymas. Jau
geriau bandyti prisiminti nei vėl eiti į tą kambarį. Tačiau sapnas išsisklaidė. Jam
vėl atsimerkus, Ledi stovėjo, prikišusi ausį prie sienos.
– Jie vis dar knarkia. Eime!
Ji čiupo durklą nuo naktinio stalelio.
Makbetas giliai įkvėpė. Tuoj išauš rytas ir pasklis išdavikė dienos šviesa. Jis
iškėlė iš lovos kojas; pamatė, kad miegojo su drabužiais.
Abu išėjo į koridorių. Nė garso. „Inverneso“ svečiai anksti nesikelia.
Ledi atrakino asmens sargybinių kambario duris, ir juodu įėjo vidun.
Sargybiniai sėdėjo savo krėsluose ir miegojo. Bet durklų nesimatė, ir jų kostiumai
nei marškiniai nebuvo išteplioti krauju, kaip sutarta.
– O, ne! – sušvokštė Ledi ir tyliai nužingsniavo prie durų, vedančių į policijos
viršininko kambarį. Nieko nelaukusi jas atidarė ir įėjo vidun.
Makbetas laukė ir klausėsi.
Nieko.
Tada žengė prie atdarų durų.
Pro kambario langą veržėsi pilka šviesa.
Ledi stovėjo kitapus lovos, prie burnos pakėlusi durklą. Iš siaubo išpūtusi akis,
abiem rankomis spaudė jo rankeną.
Lovoje gulėjo Dunkanas. Akys buvo atmerktos, atrodė, kad jis žiūri į
koridoriun vedančias duris. Viskas buvo aptaškyta krauju. Antklodė, ant jos
gulintis ginklas ir jį suėmusi ranka. Iš Dunkano kaklo kyšojo į kablį panaši
durklo rankena.
– O, brangusis, – šnabždėjo Ledi. – Mano vyre, mano didvyri, mano
gelbėtojau Makbetai.
Makbetas išsižiojo ir ruošėsi kažką sakyti, bet tą akimirką sekmadienio tylą
sutrikdė vos girdimas, bet įkyrus skambučio zirzimas apačioje.
Ledi pažvelgė į laikrodį.
– Dufas. Atvyko anksčiau! Mielasis, eik žemyn ir jį pašnekink, o aš čia viską
sutvarkysiu.
– Tau liko trys minutės, – įspėjo Makbetas. – Tik neliesk kraujo. Jis sukrešėjęs,
todėl ant jo lieka pirštų atspaudų. OK?
Ji pakreipė galvą ir jam nusišypsojo.
– Sveikas, – tarė Ledi, – štai kur tu.
 Ir jis suprato, apie ką ji kalba. Pagaliau ji prasideda. Būsena.

Stovėdamas prie „Inverneso“ durų Dufas šiurpo ir galvojo apie šiltą Ketnesos
lovą. Jau ketino spausti skambučio mygtuką dar kartą, bet durys prasivėrė.
– Pone, įėjimas į lošimo namus yra apačioje.
– Ne, atvažiavau pas policijos viršininką Dunkaną.
– O, taip, žinoma. Prašom užeiti, paskambinsiu ir pranešiu, kad jūs jau čia. Jūs
inspektorius Dufas, ar ne?
Dufas linktelėjo. Lošimo namai „Invernesas“ tikrai pasižymi labai aukšto lygio
aptarnavimu. Jis įsitaisė minkštame krėsle.
– Niekas neatsako, – pranešė registratorius. – Nei policijos viršininko
kambary, nei jo asmens sargybinių.
Dufas dirstelėjo į laikrodį.
– Kokiam kambary policijos viršininkas apsistojo?
– Du šimtai tryliktam, pone.
– Ar jūs nieko prieš, jei nueisiu ir juos pažadinsiu?
– Prašom.
Lipdamas laiptais Dufas pamatė žemyn risnojantį žmogų.
– Labas rytas, Dufai! – guviai šūktelėjo Makbetas. – Džekai, nueik į virtuvę ir
išvirk mums stiprios kavos.
Registratorius iškart nuėjo.
– Ačiū, Makbetai, bet vykdau užduotį, privalau parvežti Dunkaną.
– Ar tai skubu? Ne per anksti atvykai?
– Mes susitarę grįžti namo, o aš prisiminiau, kad Keneto tiltą vis dar
remontuoja, tad reikės važiuoti aplink per Senąjį tiltą.
– Atsipalaiduok, – nusijuokė Makbetas ir įsikibo Dufui į parankę. – Ji juk
nestovi namie su laikmačiu? O tu atrodai apsiblausęs; jei nori vairuoti, privalai
išgerti kavos. Eime, kur nors prisėsim.
Dufas delsė.
– Ačiū, mano drauge, bet tai gali palaukti.
– Gal po puodelio kavos ji neužuos, kaip stipriai nuo tavęs tvoskia viskiu.
– Ketinu tapti abstinentu, kaip ir tu.
 – Tikrai?
– Nuo alkoholio bematant atsiranda trys dalykai: parausta nosis, ima miegas ir
užeina noras šlapintis. Dunkanas tikrai įmigo. Užlipsiu viršun ir...
Makbetas sulaikė jį už rankos.
– O aš girdėjau, kad nuo alkoholio tik apsikvailini sukilus geismui. Potraukis
yra, o nepavyksta. Kaip praleidai naktį? Papasakok. Lėtai ir smulkiai.
Dufas kilstelėjo antakį. Lėtai ir smulkiai? Ar Makbetas juokauja ir parodijuoja
Policijos mokykloje per apklausas nuolat kartojamą posakį, ar tikrai ką nors
žino? Ne, Makbetas nekalba užuolankomis. Tam neturi nei kantrybės, nei
sugebėjimų.
– Neturiu ką pasakoti. Nakvojau pas pusbrolį.
– Ką? Nesakei, kad turi giminių. Maniau, senelis buvo paskutinis tau artimas
žmogus. Žiūrėk, štai ir kava. Pastatyk ant stalo, Džekai. Ir pabandyk vėl
paskambinti Dunkanui.
Įsitikinęs, kad registratorius vėl mėgins susisiekti, Dufas nusileido laiptais ir su
džiaugsmu paėmė puodelį kavos. Bet neprisėdo.
– Taigi, šeima, – prabilo Makbetas. – Dėl jos nuolat graužia sąžinė, ar ne?
– Gal ir taip, – sutiko Dufas, siurbtelėjo kavos ir apsidegino liežuvį. Tada
pradėjo aušinti gėrimą pūsdamas.
– Tai kaip šeimyna? Ar jai patinka Faife?
– Visiems patinka Faife.
– Pone, Dunkanas vis dar nekelia ragelio.
– Ačiū, Džekai. Pabandyk vėl, šiandien daug kas kietai miega.
Dufas pastatė kavos puodelį.
– Žinai ką? Manau, kad pirma jį pažadinsiu, paskui išgersiu kavą, o tada
važiuosim.
– Aš tave palydėsiu, jo kambarys prie pat mūsų, – pasisiūlė Makbetas ir
gurkštelėjo kavos. Apsiliejo ranką ir švarko rankogalį. – Vaje. Ar turi popierinę
servetėlę, Džekai?
– Žinai ką, aš tik...
– Palauk, palauk, Dufai. Gerai. Ačiū, Džekai. Nagi, eime.
Jie lipo laiptais.
 – Ar susižeidei? – paklausė Dufas.
– Kodėl klausi?
– Niekada nemačiau, kad taip lėtai liptum laiptais.
– Ko gero, vydamasis norvegų raitelius pasitempiau raumenį.
– Mhm.
– Kaip šiaip reikalai? Kaip miegojai?
– Prastai, – atsakė Dufas. – Baisi naktis. Visur pūtė, ūžė ir pylė lietus.
– Taip, naktis buvo baisi.
– Ir tu nemiegojai?
– Miegojau.
Dufas atsisuko ir dėbtelėjo į jį.
– Audrai aprimus, – pridūrė Makbetas. – Štai mes ir atėjom.
Dufas pasibeldė. Palaukė, tada pabeldė stipriau. Paklibino durų rankeną.
Durys buvo užrakintos. Jį apėmė negera nuojauta.
– Ar turit visraktį?
– Einu žemyn, paklausiu Džeko, – tarė Makbetas.
– Džekai! – pašaukė Dufas. Ir dar sykį suriko visa gerkle: – Džekai!
Po kelių sekundžių pasirodė laiptais lipančio Džeko galva.
– Taip, pone.
– Ar turite visraktį?
– Taip, pone.
– Tai ateikite ir iškart atrakinkite šitas duris.
Registratorius skubiai pribėgo, pasirausė švarko kišenėje, ištraukė raktą, įkišo
jį į spyną ir pasuko.
Dufas atidarė duris.
Stovėjo ir spoksojo. Pirmas prabilo registratorius:
– Dievulėliau.

Makbetas spoksojo į Dunkano lavoną, jautė, kaip slenkstis remiasi jam padą,
girdėjo, kaip Dufas išdaužia priešgaisrinės signalizacijos stiklą, o ši iškart
užkaukia. Iš dešinės Dunkano kaklo pusės durklas buvo ištrauktas, Ledi buvo
įsmeigusi jam ir kairiau. Ant antklodės gulėjęs Dunkano pistoletas taip pat buvo
dingęs. Visa kita buvo nepasikeitę.
– Džekai! – per aliarmo kauksmą sušuko Dufas. – Išveskite svečius iš
kambarių ir tuojau pat palydėkite į registratūrą. Apie tai – niekam nė žodžio, ar
aišku?
– Gerai, pone.
Koridoriuje vienos po kitų prasivėrė durys. Pro artimiausias išėjo Ledi – basa
ir su naktiniais.
– Kas nutiko, brangusis? Gaisras?
Ji tikrai gabi. Jie vėl veikia pagal planą, jis vis dar Būsenoje; ir Makbetas
pajuto, kad šią sekundę, šią akimirką lyg ir prasideda chaosas, bet išties viskas
stoja į savo vietas. Dabar jis ir jo mylimoji yra nenugalimi, jie viską valdo – ir
miestą, ir likimą, ir žvaigždžių kelius. Jis pajuto pakylėjimą ir stiprų svaigulį, kokį
sukelia Hekatės gaminiai.
– Kur, po velnių, jo asmens sargybiniai? – šaukė įpykęs Dufas.
Jie įsivaizdavo, kad šio įvykio liudytojas bus ne Dufas, o koks nors netoliese
įkurdintas bailesnis ir sutrikęs svečias, pavyzdžiui, Malkolmas. Bet dabar čia
išdygo Dufas, ir neįmanoma jo nusikratyti.
– Ateik čia, mieloji, – paragino Makbetas. – Tu irgi, Dufai.
Makbetas įstūmė juos į Dunkano kambarį ir uždarė duris. Iš prisegto prie
diržo dėklo išsitraukė ginklą.
– Dabar paklausykit. Durys buvo užrakintos. Įsilaužimo ženklų nėra. Visraktį
turi tik Džekas...
– Ir aš, – įsiterpė Ledi. – Bent jau taip manau...
– Tad lieka tik viena galimybė. – Makbetas parodė į gretimo kambario duris.
– Jo asmens sargybiniai? – aiktelėjo Ledi ir pasibaisėjusi prisidengė burną
ranka.
Makbetas atlaužė gaiduką.
– Einu, patikrinsiu.
– Eisiu su tavimi, – pasišovė Dufas.
– Ne, neisi, – paprieštaravo Makbetas. – Šiuo reikalu turiu pasirūpinti aš, o ne
tu.
 – Aš vis tiek nusprendžiau...
– Tu nusprendei padaryti taip, kaip tau nurodyta, inspektoriau Dufai.
Pirmiausia Makbetas pamatė nuostabą Dufo veide. Paskui šis susivokė.
Organizuotų nusikaltimų tyrimo skyriaus viršininko rangas aukštesnis už
Žmogžudysčių tyrimo skyriaus viršininko.
– Dufai, pasirūpink mano moterimi, gerai?
Nelaukdamas atsakymo Makbetas atidarė gretimo kambario duris, žengė
vidun ir vėl uždarė duris.
Asmens sargybiniai vis dar sėdėjo savo krėsluose. Vienas jų suniurnėjo. Gal
priešgaisrinės signalizacijos kauksmas pradėjo veržtis pro sunkią stiprių
migdomųjų vaistų uždangą.
Makbetas vožtelėjo jam atgalia ranka.
Vyras šiek tiek pramerkė vieną akį, apsidairė, galiausiai atsisuko į Makbetą.
Kurį laiką jį stebėjo, tada lėtai nužvelgė save.

Adrijanovas pastebėjo, kad jo juodas švarkas ir balti marškiniai kruvini, tada

suvokė, kad kažko trūksta. Ginklo dėkle nesijautė svorio. Jis kyštelėjo ranką
užantin, patikrino dėklą, bet, užuot užčiuopęs ginklą, prisilietė šaltų aštrių durklo
ašmenų ir kažko lipnaus, kas, pasirodo, yra... – asmens sargybinis ištraukė ranką
ir pažiūrėjo – ...kraujas? Ar jis vis dar sapnuoja? Jis sudejavo, dalis smegenų
priėmė pavojų reiškiančius signalus, jis iš paskutiniųjų bandė sutelkti valią,
apžvelgė kambarį ir pamatė, kad jo pistoletas guli ant žemės prie pat kėdės.
Porininko pistoletas guli ant grindų šalia krėslo, kuriame šis sėdi ir, rodos, miega.
– Ką... – sumurmėjo Adrijanovas ir pažiūrėjo į ginklo vamzdį, kurį prikišęs
laikė priešais stovintis vyras.
– Policija! – sušuko vyras.
Tai Makbetas. Naujasis...
– Laikyk ginklą taip, kad galėčiau jį matyti, kitaip šausiu!
Adrijanovas sutriko, mirksėjo. Kodėl jis jaučiasi taip, tarsi klaksotų pelkėje.
Nuo ko jis toks apsvaigęs?
– Nesitaikyk į mane! – rėkė Makbetas. – Ne...
 Vidinis balsas kuždėjo Adrijanovui, kad nereikėtų siekti ant grindų gulinčio
pistoleto. Jeigu sėdės ramiai, priešais stovintis vyras nešaus. Bet tai nepadėjo. Gal
visos tos valandos, dienos ir metai, prabėgę dirbant asmens sargybiniu, išugdė
instinktą ir norą veikti, kurio nebegali suvaldyti. Apsaugoti kitą, rizikuojant savo
gyvybe. O gal tiesiog tokia jo prigimtis, todėl ir pasirinko tokią profesiją.
Vos Adrijanovas ištiesė ranką link pistoleto, jo gyvenimą ir mintis nutraukė
kaktą, smegenis ir krėslo atlošą perskrodusi kulka, kuri galiausiai įsmigo į
Paryžiuje už nemenką sumelę įsigytais, aukso siūlais margintais tapetais
išklijuotą sieną. Pokštelėjus šūviui per miegus krūptelėjo Adrijanovo porininkas,
bet nubusti taip ir nespėjo, mat jam į kaktą irgi įsmigo kulka.

Pokštelėjus šūviui Dufas pasuko prie gretimo kambario durų.

Bet Ledi jį sulaikė.
– Jis sakė, kad jūs ne...
Po antro šūvio Dufas nebeištvėrė. Griebė durų rankeną ir įpuolė vidun.
Vidury kambario sustojo ir apsidairė. Savo krėsluose sėdėjo du vyrai, abiem
kaktoje žiojėjo po trečiąją akį.
– Norvegų raiteliai, – įvertino Makbetas ir įsidėjo rūkstantį pistoletą į dėklą. –
Tai – Svenono darbas.
Koridoriuje aidėjo šauksmai, kažkas beldė į duris.
– Įleisk juos, – liepė Makbetas.
Dufas pakluso.
– Kas vyksta? – paklausė pridusęs Malkolmas. – O dangau, ar jie?.. Kas?..
– Aš, – tarstelėjo Makbetas.
– Jie išsitraukė ginklus, – paaiškino Dufas.
Paklaikusio Malkolmo žvilgsnis lakstė nuo Dufo prie Makbeto.
– Ar jie nusitaikė į jus? Kodėl?
– Nes norėjau juos suimti, – paaiškino Makbetas.
– Už ką? – paklausė Lenoksas.
– Už žmogžudystę.
– Pone, – kreipėsi Dufas, žiūrėdamas į Malkolmą. – Bijau, turim blogų
naujienų.
 Jis matė, kaip Malkolmas prisimerkia po savo keturkampiais akinių stiklais ir
tarsi artėjančiam smūgiui besiruošiantis boksininkas šiek tiek pasilenkia į priekį.
Nematydamas, iš kurios pusės tikėtis smūgio, visgi žinodamas – smūgis artėja.
Susirinkusieji atsisuko į gretimo kambario tarpdury pasirodžiusią figūrą.
– Policijos viršininkas Dunkanas negyvas, – pranešė Ledi. – Jam miegant
kažkas persmeigė jį durklu.
Išgirdęs paskutinį sakinį Dufas iškart atsigręžė į Makbetą. Ne todėl, kad būtų
sužinojęs ką nors naujo, tiesiog tai nuskambėjo kaip kadais vaikų namų
valgykloje anksti ryte išgirstų žodžių aidas.
Jų žvilgsniai sekundę susitiko, tada abu nusisuko.
II DALIS
 10 skyrius

Tą rytą, kai Dunkanas buvo rastas negyvas savo viešbučio kambaryje, Ledi antrą
kartą „Inverneso“ istorijoje liepė iš pastato išvesti visus lankytojus, o lauke
pakabinti lentelę UŽDARYTA.
Ketnesa atvyko su visais Kriminalinių ekspertizių tarnybos darbuotojais ir
užtvėrė visą antrą aukštą.
Viešbutyje nakvoję pareigūnai susirinko tuščioje lošimo salėje prie ruletės.
Dufas žvelgė į policijos viršininko pavaduotoją, sėdintį prie improvizuoto
konferencijų stalo. Šis nusiėmė akinius, turbūt norėjo nuvalyti jų stiklus, tuo
dabar ir užsiėmė. Spoksojo į vieną tašką ant žalio fetro, tarsi atsakymai į visus
klausimus slypėtų tenai. Malkolmas buvo iš visų aukščiausias, ir kartais Dufas
pasvarstydavo, ar jis, biure tūnantis biurokratas, apsuptas patyrusių policininkų,
kūprinasi todėl, kad jaučiasi sėdįs ne savo rogėse, tad nesąmoningai pasilenkia,
norėdamas išklausyti kiekvieną patarimą ir nugirsti kiekvieną šnipštelėtą
užuominą. Gal Malkolmas taip išblyškęs ne vien todėl, kad iki vėlumos
gurkšnojo bare, bet ir dėl to, kad suvokė staiga tapęs miesto policijos viršininku.
Malkolmas pūstelėjo į akinius ir vėl ėmė šluostyti. Nepakėlė akių. Tarsi
nedrįstų susidurti su į jį nukreiptais žvilgsniais, pažiūrėti į bendradarbius,
laukiančius jo pasisakymo.
Gal Dufas vertino jį kiek per griežtai. Juk žinojo, kad kalant Dunkano
programas Malkolmas buvo ne tik kalviu, bet ir káltu. Tačiau ar jis sugebės
visiems vadovauti? Kiti sėdintieji prie šio stalo metų metais vadovavo įvairiems
skyriams, o Malkolmas diena iš dienos susikūprinęs lapatavo paskui Dunkaną,
atsilikęs dviem žingsniais tarsi kažkoks per daug gerai apmokamas
pagalbininkas.
– Gerbiamieji, – kreipėsi Malkolmas ir nuleido akis į žalią fetrą, – didis
žmogus apleido šį pasaulį. Daug nesiplėsiu ir pasakysiu apie Dunkaną
svarbiausią dalyką. – Jis užsidėjo akinius, pakėlė galvą ir apžvelgė
susirinkusiuosius. – Kaip policijos viršininkas, net ir susiklosčius tokioms
aplinkybėms, jis neleistų mums pasiduoti nevilčiai ir verkšlenti, reikalautų, kad
darytume tai, kas ir dera policininkams, kad surastume kaltininką arba
kaltininkus ir įkištume juos į cypę. Ašaros ir paguodos žodžiai palauks. Per šį
susirinkimą suplanuokim ir suderinkim viską, ką darysim pirmiausia, o kitas
susirinkimas vyks rytoj, šeštą valandą vakaro, Policijos būstinėj. Manau, kad po
šio aptarimo visiems vertėtų paskambinti savo žmonoms arba draugėms... –
Malkolmas žvilgtelėjo į Dufą, bet šis nesugebėjo įvertinti, ar tai buvo užuomina,
ar ne, – ...ir pranešti, kad vargu ar greitu metu grįšit namo. – Jis patylėjo. – Nes
pirmiausia privalote sučiupti tą, kuris iš mūsų būrio išplėšė policijos viršininką
Dunkaną. – Stojo ilga tyla. – Dufai, jūs vadovaujate Žmogžudysčių tyrimo
skyriui. Po valandos tikiuosi preliminarios ataskaitos, įskaitant ir žinias, ką
Ketnesa rado ir ko pasigedo nusikaltimo vietoje.
– Supratau.
– Lenoksai, patikrinkite asmens sargybinių biografijas ir ką jie veikė iki
žmogžudystės. Kur buvo, su kuo kalbėjosi, ką pirko, kas vyko jų banko sąskaitoje,
kruopščiai apklauskite šeimos narius ir draugus. Negailėkite išteklių.
– Ačiū, pone.
– Makbetai, jūs jau daug prisidėjote prie šios bylos, bet tai dar ne viskas.
Patikrinkite, ar Organizuotų nusikaltimų tyrimo skyrius gali susieti visa tai su
stambiais veikėjais ir nustatyti, kuriam iš jų Dunkano mirtis būtų naudingiausia.
– Argi ne akivaizdu? – paklausė Makbetas. – Fjorde paskandinom Svenono
narkotikus, tada pribaigėm arba suėmėm pusę norvegų raitelių. Svenonas vykdo
savo keršto akciją, ir...
– Ne, tai nėra akivaizdu, – pertraukė jį Malkolmas. Visi nustebę sužiuro į
policijos viršininko pavaduotoją. – Jei Dunkanas būtų ir toliau vykdęs savo
projektus, Svenonui tai būtų buvę palanku. – Malkolmas stumtelėjo kelis
žetonus, kurie po netikėtos evakuacijos taip ir liko gulėti ant stalo. – Koks buvo
pirmas miestui duotas Dunkano pažadas? Kad sučiups Hekatę. Dabar, praretėjus
„Norvegų raitelių“ gretoms, Dunkanas būtų skyręs visus policijos išteklius savo
pažadui vykdyti. Ir jei Dunkanui būtų pavykę, ką jis būtų padaręs?
 – Jis būtų sukūręs rinką Svenonui, tad šis būtų galėjęs sugrįžti, – įvertino
Lenoksas.
Malkolmas linktelėjo.
– Jei atvirai, – pasiteiravo Makbetas, – ar tikrai manote, kad kerštingasis
Svenonas taip dalykiškai mąsto?
Malkolmas kilstelėjo antakį.
– Klausiate, ar aš manau, kad niekieno nepadedamas ir jokio išsilavinimo
neturintis žmogėnas iš darbininkų klasės, daugiau kaip trisdešimt metų
vadovaujantis vienam pelningiausių verslų visame mieste, gali blaiviai mąstyti
apie ekonomiką? Ar manau, kad kurdamas pelningą verslą ir svarstydamas, kas
būtų palanku, jis gali nustumti kerštą į antrą planą?
– Teisingai, – pritarė Dufas. – Iš Dunkano mirties daugiausia išlošia Hekatė.
Ar manote, kad jis čia prikišo nagus?
– Aš nieko nemanau, bet, kaip žinome, Dunkano ryžtas visų pirma persekioti
Hekatę sukėlė daug kalbų, ir, Hekatės akimis, turbūt bet koks Dunkano
įpėdinis – geriau už Dunkaną.
– Ypač jei tas įpėdinis būtų jam pavaldus, – pareiškė Dufas ir iškart suprato,
ką insinuoja, tada užsimerkė. – Atleiskite, Malkolmai, nenorėjau pasakyti, kad...
– Viskas gerai, – nuramino Malkolmas. – Čia galime mąstyti ir kalbėti laisvai.
Pritariu jums, galbūt Hekatė tikisi, jog man atsisėdus į policijos viršininko kėdę
jam bus lengviau, nei vadovaujant Dunkanui. Tad parodykime jam, kad jis
apsirinka. – Malkolmas sustūmė visus žetonus ant juodo laukelio. – Taigi,
Hekatė. Tokia pirma mūsų hipotezė, bet tikėkimės, kad šeštą valandą žinosim
daugiau. Eime prie darbo.

Bankas pajuto, kad miegas sklaidosi. Sapnas nyksta. Veros siluetas blanksta. Jis
sumirksėjo. Ar jį pažadino bažnyčios varpai? Ne. Kažkas įėjo į kambarį. Prie
lango sėdėjo žmogus ir stebeilijo į nuotrauką rėmeliuose.
– Pagirios? – paklausė atėjūnas, nepakeldamas akių.
– Makbetai? Kaip?..
– Mane įleido Fliensas. Kaip matau, jis persikėlė į mano kambarį. Avi ir
smailianosius batus, kuriuos man nupirkai.
 – Kiek valandų?
– O aš maniau, kad smailianosiai batai nebemadingi.
– Todėl ir palikai juos čia. Bet Fliensas dėvi viską, kas kadais buvo tavo.
– Kur tik pažvelgsi – knygos ir mokymosi reikmenys. Norint užkopti į pačią
viršūnę, taip ir reikia daryti.
– Taip, jis juda į priekį.
– Bet, žinia, viršūnei pasiekti vien to neužtenka. Esi tik vienas iš daugelio, tad
viskas priklauso nuo to, ar tau pasitaikys tokia proga. O jei pasitaikys, reikia
sugebėti narsiai imtis veiksmų. Ar pameni, kas jus nufotografavo?
Makbetas iškėlė nuotrauką. Fliensas ir Bankas po nudžiūvusia obelimi. Ant
abiejų krinta fotografo šešėlis.
– Tu. Ko tau reikia? – Bankas pasitrynė veidą. Makbetas teisus, jį tikrai
kankina pagirios.
– Dunkanas negyvas.
Bankas padėjo rankas ant antklodės.
– Ką pasakei?
– Dunkanui nakvojant lošimo namuose „Invernesas“, jo asmens sargybiniai
perrėžė jam gerklę.
Bankas pajuto, kaip kyla šleikštulys, ir stengdamasis neapsivemti kelis kartus
giliai įkvėpė.
– Štai taip ir atsiranda proga, – dėstė Makbetas. – Tai reiškia, kad kelias
šakojasi. Eidamas viena kryptimi pateksi į rojų, kita – tiesiai į pragarą. Atėjau
paklausti, kurią kryptį renkiesi.
– Ką turi omeny?
– Noriu žinoti, ar seksi paskui mane.
– Aš jau atsakiau į šį klausimą. Atsakymas yra „taip“.
Makbetas atsisuko į jį. Nusišypsojo.
– Atsakei net nepaklausęs, ar kelias ves į rojų, ar į pragarą?
Makbeto veidas buvo išblyškęs, lėliukės – neįprastai mažos. Turbūt dėl ryškios
ryto šviesos. Jei Bankas taip gerai nepažinotų Makbeto, pamanytų, kad šis vėl
apkvaišęs. Bet kaip tik tada, kai nusprendė nekvaršinti sau dėl to galvos, galutinai
tuo įsitikino ir pasijuto tarsi paniręs į ledinį jūros vandenį.
 – Ar tai tavo darbas? – paklausė Bankas. – Ar jį nužudei tu?
Makbetas pakreipė galvą ir įsmeigė akis į Banką. Apžiūrinėjo jį taip, kaip prieš
iššokant apžiūrimas parašiutas arba kaip apžiūrima moteris, ruošiantis pirmą
kartą ją pabučiuoti.
– Taip, – patvirtino jis. – Dunkaną nužudžiau aš.
Bankui užgniaužė kvapą. Jis užsimerkė. Tikėjosi, kad atsimerkus bus išnykęs ir
Makbetas, ir visa tai.
– O kas toliau?
– Dabar reikia nužudyti Malkolmą, – paskelbė Makbetas. – Noriu pasakyti,
kad tu privalai nužudyti Malkolmą.
Bankas atsimerkė.
– Padarysi tai dėl manęs, – pareiškė Makbetas. – Ir dėl mano įpėdinio princo
Flienso.
 11 skyrius

Bankas sėdėjo apytamsiame rūsyje ir klausėsi, kaip viršuje pirmyn ir atgal vaikšto
Fliensas. Vaikinukui reikėtų išeiti į miestą. Susirasti merginą. Tai būtų jam į
naudą.
Bankas čiupinėjo grandinę.
Jis priėmė Makbeto pasiūlymą. Kodėl? Kodėl taip lengvai peržengė ribą? Ar
dėl Makbeto pažadų, kad jis yra toks kaip žmonės, su žmonėmis, dėl žmonių?
Toks, koks privilegijuotasis Malkolmas niekada netaptų? O gal tiesiog todėl, kad
paminėjus sūnų Bankas niekada nesako „ne“. Juolab jei kalbama apie abu jo
sūnus.
Makbetas aiškino, kad jie tiesiog kliaunasi likimo balsu ir tiesia kelią iki
policijos viršininko kabineto.
Jis nutylėjo, kad ši mintis kilo Ledi. Neverta aušinti burnos. Makbetui patinka
paprasti planai. Kai susidarius kritiškai padėčiai nereikia sukti galvos. Bankas
užsimerkė. Bandė įsivaizduoti. Kaip Makbetas užima policijos viršininko postą ir
tvirta ranka valdo miestą, visai kaip Kenetas, tačiau sąžiningai, siekdamas
paversti miestą geresne vieta visiems. Jei privalai kažką iš esmės pakeisti, tingios
demokratijos ir visiems priimtino abejingumo negana. Reikia stiprios teisingumą
vykdančios jėgos. Makbetui pasenus, vairą į savo rankas paims Fliensas. Bankas
jau bus laimingai pasimiręs nuo senatvės. Galbūt todėl jis ir negali šito
įsivaizduoti.
Bankas išgirdo, kaip užsitrenkia lauko durys.
Gal tokioms svajonėms ir reikia laiko subręsti, bet viskas daugiau ar mažiau
aišku.
Jis apsimovė pirštines.

Laikrodis rodė pusę šešių, lietus teškėjo ant grindinio akmenų ir priekinio
„Chevelle 454 SS“ stiklo. Malkolmas važiavo miesto gatvelėmis. Suvokė, kad
buvo kvaila per naftos krizę įsigyti galingą benzino rijiką. Nors pirko pigų
naudotą automobilį, paklaustas apie atsakomybę pristigdavo žodžių. Labiausiai –
kalbėdamas su gamtos tausotoja dukra, taip pat ir su Dunkanu, vis
pabrėždavusiu, kaip vadovams svarbu elgtis santūriai. Galiausiai Malkolmas
išklojo viršininkui savo jausmus, jam juk nuo vaikystės patinka šie gigantiški
amerikietiški automobiliai, ir galiausiai Dunkanas pareiškė, kad tai įrodo, jog
ekonomistai irgi žmonės.
Jis buvo trumpam parvykęs namo, nusiprausė po dušu, persirengė; laimė, ilgai
neužtruko, mat sekmadienį mieste nebūna spūsčių. Prie Policijos būstinės durų
laukė būrys žurnalistų, kurie veikiausiai tikėjosi dar prieš spaudos konferenciją
išgirsti kokį nors komentarą ar padaryti geresnę nuotrauką. Meras Turtelis jau
tarė žodį per televiziją. Pasakė „nesuvokiama“, „tragedija“, „mintyse esame su
šeima“, „miestas turi atsispirti šioms blogio jėgoms“. Ir dar begalę panašių
dalykų. Malkolmas tik sumurmėjo, kad būtų dėkingas žiniasklaidai už
supratingumą – juk dabar visas dėmesys skiriamas tyrimui. Tada pakvietė į
spaudos konferenciją.
Dabar jis privažiavo prie požeminio garažo, linktelėjo užkardą pakėlusiam
sargui ir įsuko vidun. Atstumas nuo automobilio stovėjimo vietos iki lifto
atspindėjo, kiek aukštai pareigūnas užkopęs karjeros laiptais. Tad, atbulomis
pastatęs automobilį įprastinėje vietoje, Malkolmas prisiminė, kad galėjo
pasistatyti jį ir arčiau.
Jam traukiant automobilio raktelį iš uždegimo spynelės, keleivio pusėje
atsidarė užpakalinės durelės, kažkas be garso įsėdo vidun, pasislinko ir įsitaisė
jam už nugaros. Po Dunkano nužudymo Malkolmui pirmą kartą kilo mintis, kad
tapus policijos viršininku ne tik atsiranda galimybė statyti automobilį arčiau lifto,
bet ir kyla pavojus būti bet kada ir bet kur nužudytam. Privilegija jaustis saugiai
priklauso tiems, kurių automobiliai stovi kiek tolėliau.
– Užveskite variklį, – paliepė žmogus ant užpakalinės sėdynės.
Malkolmas žvilgtelėjo į veidrodėlį. Šis pareigūnas juda taip greitai ir tyliai, jog
belieka pripažinti, kad „Gardeno“ treniruotės tikrai veiksmingos.
– Ar kas negerai, Bankai?
– Taip, pone. Mus pasiekė informacija apie ketinimus jus nužudyti.
– Policijos būstinėje?
 – Taip. Būkit geras, važiuokit lėtai. Mums reikia iš čia dingti. Dar nežinom,
kurie pareigūnai į tai įsivėlę, bet turbūt tie patys, kurie susiję su Dunkano
nužudymu.
Malkolmas suvokė, kad jam reikėtų bijoti. Jis ir bijojo. Bet ne taip, kaip derėtų.
Kartais kasdienėse situacijose – pavyzdžiui, stovint ant kopėčių arba apsupus
vapsvoms – apima panika. Bet dabar, kaip ir ryte, atrodė, kad tokiomis
aplinkybėmis nevalia įsileisti baimės, anaiptol, jo gebėjimas greitai ir logiškai
mąstyti tik paaštrėjo, jis susiėmė ir, kad ir kaip paradoksalu, nusiramino.
– Jei jau taip, Bankai, iš kur galiu žinoti, kad nesate vienas jų?
– Pone, jei norėčiau jus nužudyti, jau būtumėt negyvas.
Malkolmas linktelėjo. Gaidelė Banko balse privertė pagalvoti, kad gerokai už jį
vyresnis ir smulkesnis vyriškis panorėjęs turbūt galėtų pribaigti jį plikomis
rankomis.
– Tai kur važiuojam?
– Į konteinerių uostą, pone.
– O kodėl ne pas ma...
– Pone, juk nenorite į tai velti savo šeimos. Viską paaiškinsiu mums atvykus.
Važiuokit. Aš pasilenksiu. Lai niekas manęs nemato ir nežino, kad žinios jau
pasiekė jus.
Malkolmas nuvažiavo, jam linktelėjęs sargas pakėlė užkardą, ir jis vėl atsidūrė
po lietumi.
– Turiu dalyvauti susirinkime. Jis prasidės po...
– Mes tuo pasirūpinsime, pone.
– O kaip dėl spaudos konferencijos?
– Pasirūpinsim ir ja. Pone, dabar jums reikia galvoti apie save. Ir apie savo
dukrą.
– Juliją? – Malkolmą visgi apėmė panika.
– Mes ja pasirūpinsim, pone. Tiesiog važiuokit. Uostas juk netoli.
– Ką ten darysim?
– Ką reikia.
Po penkių minučių jie įvažiavo pro konteinerių uosto vartus, kurie
pastaraisiais metais visąlaik buvo praviri. Mat kai uostas buvo rakinamas nuo
benamių ir vagių, šie suniokodavo tvoras ir nudaužydavo spynas. Buvo
sekmadienis, prieplaukoje nesimatė nė gyvos dvasios.
– Sustokit prie to sandėliuko, – parodė Bankas.
Malkolmas padarė kaip liepiamas ir sustabdė automobilį prie ten stovinčio
„Volvo PV“.
– Pasirašykit, – liepė Bankas ir pro tarpą tarp priekinių sėdynių padavė lapą
popieriaus ir rašiklį.
– Kas čia? – paklausė Malkolmas.
– Kelios eilutės, atspausdintos jūsų rašomąja mašinėle, – paaiškino Bankas. –
Perskaitykit garsiai.
– „Norvegų raiteliai“ pagrasino, kad nužudys mano dukrą... – Malkolmas
nutilo.
– Tęskit, – paragino Bankas.
Malkolmas kostelėjo.
– ...mano dukrą Juliją. Norėdamas to išvengti, privalėjau bendradarbiauti su
jais ir nužudyti policijos viršininką Dunkaną, – skaitė Malkolmas. – Bet dabar jie
vėl pradėjo šantažuoti ir reikalauja suteikti jiems naujų paslaugų. Žinau, kad tol,
kol būsiu gyvas, mano dukrai grės pavojus. Dėl šios priežasties ir iš gėdos dėl to, ką
padariau, nusprendžiau nusiskandinti.
– Tokia jau tiesa, – pareiškė Bankas. – Jūsų dukrą gali išgelbėti tik parašas ant
šito laiško.
Malkolmas atsisuko į Banką, laukiantį ant užpakalinės sėdynės. Įsižiūrėjo į
pirštinėtą ranką ir pistoleto vamzdį.
– Niekas nesikėsina į mano gyvybę. Jūs melavote.
– Ir taip, ir ne, – atsakė Bankas.
– Jūs įkalbėjote mane atvažiuoti čia, kad nužudytumėt ir įmestumėt į šitą
kanalą.
– Jūs nusiskandinsit pats, kaip čia ir parašyta.
– Kodėl turėčiau...
– Yra ir kitas variantas. Galiu dabar pat nušauti jus į galvą. Tada nuvešiu jūsų
kūną namo ir paliksiu kitokį savižudžio laiškelį. – Bankas padavė jam kitą lapą. –
Pakeista tik pabaiga.
 – ...kad tol, kol mes su dukra gyvi, mums nuolat grės pavojus. Todėl nutariau
kartu su ja pasitraukti iš gyvenimo, apsaugoti ją nuo gėdos dėl to, ką padariau, ir
išvaduoti iš nuolatinės baimės.
Malkolmas sumirksėjo. Jis suprato žodžius ir jų prasmę, bet vis tiek privalėjo
dar kartą perskaityti.
– Pasirašykite, Malkolmai, – Banko balsas skambėjo kone guodžiančiai.
Malkolmas užsimerkė. Automobilyje buvo taip tylu, kad jis girdėjo traškant
gaiduko svirtelės spyruoklę. Tada atsimerkė, čiupo rašiklį ir pasirašė ant pirmojo
laiško. Ant užpakalinės sėdynės sužvangėjo metalas.
– Štai, – paragino Bankas, – pakelkit švarką ir apsijuoskit liemenį.
Malkolmas stebeilijo į Banko ištiestas padangų grandines. Jos jį nugramzdins.
Be paliovos mąstydamas ir ieškodamas išeities galiausiai paėmė grandines ir
apsijuosė liemenį.
– Parodykit, – tarė Bankas ir labiau suveržė grandines. Tada pernėrė per jas
spyną ir spustelėjęs užrakino. Padėjo pasirašytą laišką ir raktelį ant keleivio
sėdynės; Malkolmas pamanė, kad raktelis veikiausiai būsiąs nuo spynos. – Eime.
Ant jų pasipylė lietus. Įrėmęs pistoletą Malkolmui į nugarą Bankas stūmė jį
pirma savęs, tolyn nuo prieplaukos. Abu žingsniavo palei siaurą pagrindinio
kanalo atšaką. Abipus jos kaip sienos stūksojo konteineriai. Net jei kas nors ir
vaikštinėtų prieplauka, Malkolmo su Banku nepamatytų.
– Sustokit, – liepė Bankas.
Malkolmas spoksojo į ramią ir tamsią lietaus plakamą jūrą. Nuleido akis ir
dėbtelėjo į tepalais užterštą žalsvai juodą vandenį, tada apsisuko, nusigręžė nuo
jūros ir įbedė žvilgsnį į Banką.
Šis iškėlė pistoletą.
– Šokit, pone.
– Esi nepanašus į žudiką, Bankai.
– Jūs tikrai nežinot, kaip tokie žmonės atrodo.
– Tiesa. Bet aš gerai pažįstu žmones.
– Gal iki šiol ir pažinojot.
Malkolmas ištiesė rankas į šalis.
– Tai pastumk mane.
 Bankas apsilaižė lūpas. Kitaip suėmė ginklą.
– Nagi, Bankai? Parodyk, kaip moki žudyti.
– Pone, kaip beginklis pilietis elgiatės labai ramiai.
Malkolmas nuleido rankas.
– Bankai, tiesiog patyriau nemažai pralaimėjimų. Suvokiau, kad žmonės
pajėgia ištverti beveik visas netektis. Bet kai ko prarasti tikrai negalima, antraip
nustotume egzistavę. Dar labiau, nei nutrūkus mūsų gyvybės siūlui. Žinau, kad
tavo žmoną pasiglemžė šio miesto gyventojus kamuojanti liga.
– Tikrai? Iš kur žinot?
– Papasakojo Dunkanas. Kalbėjom apie tai, mat ta pati liga pražudė ir mano
žmoną. Svarstėm, ką galėtume padaryti, kad tokie dalykai šiame mieste
nesikartotų, kad už įstatymo sulaužymą net ir patiems galingiausiems pramonės
magnatams būtų iškeliama byla, nesvarbu, ar jie žudo ginklu, ar nuodydami
dujomis, kol gyventojų akys pageltonuoja, o kūnas ima atsiduoti negyvėliu.
– Turbūt jau praradote tai, ko prarasti negalima.
– Ne. Praradus žmoną gyvenimas nesibaigia. Nes lieka atžala. Dukra. Sūnus.
Bankai, vaikų prarasti tikrai nevalia. Jei dabar mirdamas išgelbėsiu Juliją,
vadinasi, taip ir turi būti. O po manęs ir Dunkano ateis kiti. Gal manimi ir netiki,
bet šiame pasaulyje pilna žmonių, norinčių daryti gera.
– O kas nuspręs, kas yra gera? Jūs ir kiti didieji bosai?
– Bankai, paklausk savo širdies. Protas tave apgaus. Klausk tik širdies.
Malkolmas stebėjo, kaip Bankas perkelia svorį ant kitos kojos. Burna ir gerklė
išdžiūvo, balsas užkimo.
– Bankai, gali prikabinti prie manęs kiek nori grandinių, iš to nebus jokios
naudos, tokie kaip aš vis tiek iškyla į viršų. Geriesiems padedama kilti. Prisiekiu,
kur nors išnirsiu ir atskleisiu tavo darbelius.
– Šie darbeliai ne mano, Malkolmai.
– Hekatės. Tavo. Vis tiek jūs visi vienoj valty. Abu žinom, kokią upę tuoj
perplauks toji valtis ir kur netrukus pateksit.
Bankas lėtai linktelėjo.
– Hekatės, – patvirtino jis, – būtent.
– Ką?
 Atrodė, kad Bankas spokso į vieną tašką Malkolmui ant kaktos.
– Jūs teisus, pone. Aš dirbu Hekatei.
Malkolmas bandė įminti, kas slypi už nežymios Banko šypsenėlės. Jo veidu
tekėjo vanduo, tarsi jis verktų. Malkolmas mąstė. Ar jis delsia? Malkolmas žinojo,
kad privalo kalbėti toliau, prakalbinti ir Banką, mat kiekvienas žodis, kiekviena
sekundė prailgina jo gyvenimą. Palaiko blėstančią menkutę galimybę, kad Bankas
apsigalvos, o gal kas nors čia užklys.
– Kodėl nusprendei mane nuskandinti, Bankai?
– Ką?
– Lengviau inscenizuoti žmogžudystę ir nušauti mane automobilyje.
Bankas patraukė pečiais.
– Katei odą galima nudirti keliais būdais. Nusikaltimo vieta bus po vandeniu.
Jei policija įtars žmogžudystę, jokių pėdsakų neaptiks. Be to, skęsti malonu. Tarsi
užmigtum.
– Kodėl taip manai?
– Žinau. Jaunystėje dukart skendau.
Banko pistoleto vamzdis šiek tiek nusileido. Malkolmas vertino juos skiriantį
atstumą.
Tada nurijo.
– Bankai, kodėl tu skendai?
– Nes užaugau rytinėje miesto dalyje ir neišmokau plaukti. Argi ne juokinga,
kad uostamiestyje esama žmonių, kurie įkritę į vandenį žūtų? Bandžiau išmokyti
plaukti savo berniuką. Keista, kad ir jis neišmoko. Gal todėl, kad jį mokė tas,
kuris pats nemoka. Jei grimztam mes, grimzta ir jie, štai kaip paveldimas mūsų
likimas. Bet, Malkolmai, tokie žmonės kaip jūs plaukti išmoksta.
– Todėl ir apjuosei mane grandinėmis?
– Taip.
Pistoleto vamzdis vėl pakilo. Bankas nebedelsė, jo žvilgsnis vėl pasidarė
sklidinas ryžto. Malkolmas įkvėpė. Galimybė šmėstelėjo, bet pradingo.
– Nežinia, ar jūs geri žmonės, ar ne, – dėstė Bankas, – bet jums būdingas
plūdrumas, kuriuo mes pasigirti negalim. Ir man reikia užtikrinti, kad jūs,
Malkolmai, vandens paviršiaus niekada nepasiektumėt. Ir niekada neišnirtumėt.
Jei iškilsit į viršų, tai reikš, kad neatlikau savo darbo. Suprantat?
– Ar aš suprantu?
– Duokit man savo policininko ženkliuką.
Iš švarko kišenės Malkolmas išsiėmė žalvarinį ženkliuką ir padavė Bankui, o
šis iškart nusviedė jį tolyn. Ženkliukas nuskriejo už prieplaukos krašto,
pliumptelėjo į vandenį ir dingo.
– Žalvaris. Jis blizga, bet grimzta iki pat dugno. Tokia jau Žemės traukos jėga,
pone, dėl jos viskas patenka į dumblą. Malkolmai, privalote dingti. Visiems
laikams.

Susirinkimų salėje Makbetas žvilgtelėjo į laikrodį. Dvidešimt devynios minutės

po šešių. Vėl atsidarius durims stebėjo, kaip ne kartą matyta Lenokso asistentė
kyšteli galvą vidun ir praneša, kad vis dar nepavyko susisiekti su Malkolmu, ji
sužinojusi tik tiek, kad jis atvažiavo prie Policijos būstinės, garaže apsisuko ir
išvažiavo, o dabar niekas, net jo dukra Julija, nežino, kur jo ieškoti.
– Ačiū, Priscila, – padėkojo Lenoksas ir kreipėsi į kitus. – Ką gi, manau, kad
pradėsime šį susirinkimą...
Makbetas pajuto, kad atėjo tinkama akimirka. Ledi įspėjo: nelikus atsakingų
asmenų, visi tarsi savaime kaip naująjį vadovą pripažįsta tą, kuris pradeda
vadovauti. Todėl jis garsiai ir aiškiai pertraukė:
– Atsiprašau, Lenoksai. – Makbetas pasisuko į duris. – Priscila, ar gali
paskelbti Malkolmo ir jo automobilio paiešką? Kol kas pranešk tik patrulių
automobiliams. Ir padaryk tai ramiai, tiesiog pasakyk, kad dirbantieji Policijos
būstinėje norėtų kuo greičiau su juo susisiekti. Ačiū.
Tada atsigręžė į kitus.
– Lenoksai, atleisk, kad nurodinėju tavo asistentei, bet numanau, kad
dauguma čia esančiųjų irgi nujaučia kažką negero. OK, pradėkim. Ar sutinkate,
kad tol, kol grįš Malkolmas, susirinkimui vadovaučiau aš?
Jis apžvelgė sėdinčiuosius prie stalo. Ketnesą. Lenoksą. Dufą. Matė, kaip jie
susimąsto. Tada susivokia. Lenoksas kostelėjo ir paragino:
– Dabar esi aukščiausio rango pareigūnas, Makbetai. Pirmyn.
 – Ačiū, Lenoksai. Beje, ar galiu paprašyti, kad uždarytum langą? Pradėkim
nuo asmens sargybinių. Ar Kovos su korupcija skyrius ką nors išsiaiškino,
Lenoksai?
– Kol kas ne, – tarė Lenoksas, sukdamas lango rankenėlę. – Neradome nieko
neįprasto ar ko nors įtartino. Įtarimą kelia būtent tai, kad neradome nieko
įtartino.
– Jokių neaiškių naujų pažinčių? Jokių itin brangių pirkinių ar pinigų srautų
judėjimo sąskaitoje?
Lenoksas papurtė galvą.
– Regis, jie švarūs.
– Kertu lažybų, kad jie ir buvo švarūs, – įsiterpė Dufas. – Bet aptikus įskilimą
šarvuose net ir pačius švariausius kovotojus galima apnuodyti ir papirkti. O
Hekatė aptiko tą įskilimą.
– Vadinasi, mes irgi galime tai padaryti, – patikino Makbetas. – Lenoksai,
ieškok toliau.
– Gerai. – Lenokso intonacija išdavė, kad jam knietėjo pridurti „pone“. Nors
jis nutylėjo, visi tai išgirdo.
– Dufai, minėjai, kad kalbėjaisi su slaptaisiais agentais tau gerai pažįstamame
kvartale?
– Jie tvirtina, kad visus gatvėse dirbančius pareigūnus žinia apie žmogžudystę
pribloškė, niekas nieko net neįtarė. Tačiau visi įsitikinę, kad tai Hekatės darbas.
Kažkoks vaikis geležinkelio stotyje užsiminė apie policininką, norėjusį įsigyti
narkotikų, gal ten buvo užsukęs Narkotikų skyriaus agentas, bet asmens
sargybiniai ten tikrai nesilankė. Mes toliau ieškome pėdsakų, galinčių nuvesti į
Hekatės buvimo vietą. Bet, kaip žinote, šis darbas neką lengvesnis už Svenono
paieškas.
– Ačiū, Dufai. Ketnesa, kaip sekasi tirti nusikaltimo vietą?
– Radome tai, ko ir tikėjomės, – prabilo Ketnesa, žvelgdama į priešais padėtus
užrašus. – Nustatėm aukos kambaryje pirštų atspaudų palikusių asmenų
tapatybę. Tai trys valytojos, asmens sargybiniai ir tie, kurie buvo ten užėję – Ledi,
Makbetas ir Dufas. Kurį laiką nežinojom, kas paliko dar kelis pirštų atspaudus,
bet neseniai išsiaiškinom, kad tai buvo prieš nužudytąjį nakvoję svečiai. Tad
pasakymas, jog radome tai, ko tikėjomės, yra teisingas tik iš dalies. Dažniausiai
viešbučio kambariuose būna pilna pirštų atspaudų, pagal kuriuos nepavyksta
nustatyti tapatybės.
– „Inverneso“ savininkė kelia valytojams griežtus reikalavimus, – sausai
pareiškė Makbetas.
– Teismo medicinos ekspertai patvirtino, kad mirtį sukėlė du dūriai peiliu į
kaklą. Žaizdų forma atitinka rastus durklus. Ir nors šie buvo nušluostyti į
paklodes ir sargybinių drabužius, ant durklų geležčių ir rankenų liko pakankamai
kraujo, kad būtų galima nustatyti, jog jis – nužudytojo.
– Gal galime sakyti „Dunkanas“? – paklausė Makbetas. – O ne „nužudytasis“.
– Kaip pasakysite. Vienas durklas buvo kruvinesnis už kitą, juo buvo
prapjauta nužud... eee... Dunkano miego arterija, todėl, kaip matote nuotraukoje,
ant antklodės ištryško stipri kraujo srovė. – Ketnesa stumtelėjo į stalo vidurį
nespalvotą nuotrauką, ir visi paklusniai į ją sužiuro. – Išsamesnė skrodimo
ataskaita bus paruošta poryt. Tada galėsime pasakyti daugiau.
– Apie ką? – paklausė Dufas. – Ką jis valgė vakarienės? Juk visi valgėm tą patį.
Arba kokiomis jis sirgo ligomis, kurios nebuvo jo mirties priežastis? Jei norime
veikti efektyviai, turime tirti mums svarbią informaciją.
– Skrodimas, – prabilo Ketnesa, ir Makbetas išgirdo, kaip suvirpa jos balsas, –
gali patvirtinti arba paneigti numanomą veiksmų seką. Manau, kad tai gana
svarbu.
– Taip, tai svarbu, Ketnesa,– pritarė Makbetas. – Dar kas nors?
Ji parodė daugiau nuotraukų, paminėjo dar kelis teismo medicinos ekspertų ir
nusikaltimo vietos tyrėjų rastus įkalčius, ir niekam nekilo abejonių, kad Dunkaną
tikrai nužudė du jo asmens sargybiniai. Visi sutarė, kad patys asmens sargybiniai
neturėjo motyvų žudyti ir žmogžudystę bus užsakiusios kitos jėgos. Trumpi
pasvarstymai, ar užsakovas gali būti kas kitas, o ne Hekatė, buvo bevaisiai.
Makbetas pasiūlė atidėti spaudos konferenciją dešimtai valandai ir palaukti,
kol bus rastas ir apie tyrimą informuotas Malkolmas. Lenoksas pareiškė, kad
susitikti devintą valandą būtų geriau, juk reikia atsižvelgti į sekmadieninius
žiniasklaidos terminus.
 – Ačiū, Lenoksai, – tarė Makbetas. – Bet mes turime rūpintis savo reikalais, o
ne tuo, kiek rytoj ryte bus parduota laikraščių.
– Manau, kad tai kvaila, – neatlyžo Lenoksas. – Mes esam naujoji vadovų
komanda, ir tikrai nėra išmintinga iškart užsitraukti žiniasklaidos nemalonę.
– Gerai, – sutiko Makbetas. – Jei Malkolmas nepasirodys ir nenuspręs kitaip,
susitikim čia devintą valandą; susitarsim, ką sakyti per spaudos konferenciją.
– O kas vadovaus spaudos konferencijai? – paklausė Dufas.
Prieš Makbetui atsakant, prasivėrė durys. Pasirodė Lenokso asistentė Priscila.
– Atsiprašau, – tarė ji. – Konteinerių uoste patruliuojantys pareigūnai pranešė,
kad ten stovi Malkolmo automobilis. Jis tuščias, o paties Malkolmo niekur
nematyti.
Makbetas juste juto patalpoje įsivyraujančią tylą. Mėgavosi tuo, kad yra
vienintelis, kuris žino. Suvokė, kiek galios jam tai suteikia.
– Kurioje vietoje? – pasiteiravo Makbetas.
– Prieplaukoje, prie kanalo.
Makbetas lėtai linktelėjo.
– Siųsk narus.
– Narus? – paklausė Lenoksas. – Gal kiek ankst...
– Turbūt Makbetas teisus, – pertraukė Priscila, ir visi suglumę atsisuko į ją. Ji
nurijo. – Ant automobilio sėdynės jie rado laišką.
 12 skyrius

Spaudos konferencija prasidėjo lygiai dešimtą. Makbetui įžengus į salę ir pasukus

prie pulto, iš visų pusių tvyksčiojo blykstės, o ant sienos jam už nugaros trumpai
sušmėžuodavo juokingi šešėliai. Makbetas pasidėjo popieriaus lapus prieš save,
greitosiomis juos peržvelgė, tada kostelėjo ir pakėlė akis į susigrūdusius žmones.
Jam nepatinka vieši pasisakymai. Kitados vien mintis apie tai baugindavo labiau
už pačią pavojingiausią užduotį. Bet dabar reikalai šiek tiek pasitaisė. O šį vakarą
jis pajuto, kad tiesiog džiūgauja. Nori tuo pasimėgauti. Nes gali kontroliuoti, žino
tai, ko nežino kiti. Be to, jis ką tik įkvėpė gaižalo miltelių. Jam tiek ir tereikia.
– Labas vakaras, esu inspektorius Makbetas, vadovauju Organizuotų
nusikaltimų tyrimo skyriui. Kaip žinote, šį rytą, šešios keturiasdešimt dvi, lošimo
namuose „Invernesas“ buvo rastas nužudyto policijos viršininko kūnas. Iškart po
to gretimame kambaryje policija nukovė du įtariamuosius, jo asmens sargybinius
pareigūną Adrijanovą ir pareigūną Henesį, kadangi bandant sulaikyti jie
priešinosi ir griebėsi ginklų. Prieš pusę valandos jums buvo pateikta išsami
ataskaita apie veiksmų eigą, apie naujausius įkalčius bei prielaidas, tad galite
greitai apžvelgti informaciją. Tačiau norėčiau šį tą pridurti apie nusikaltimo
vietoje rastus įkalčius.
Makbetas sulaikė kvėpavimą, o vienas žurnalistas nebeištvėrė.
– Ką žinot apie Malkolmą? – pasiteiravo.
– Ar jis negyvas? – greitakalbe paklausė kitas.
Makbetas dirstelėjo į savo užrašus. Padėjo juos į šalį.
– Jei šie klausimai reiškia, kad žiniasklaidos atstovai mano, jog policija įvykdė
savo pareigą ir pateikė pakankamai žinių apie policijos viršininko Dunkano
nužudymą, galime pradėti kalbėti apie policijos viršininko pavaduotojo
Malkolmo dingimą.
– Ne, pirmiausia pakalbėkim apie svarbiausius dalykus! – šūktelėjo pagyvenęs
žurnalistas. – Mus spaudžia terminai.
 – OK, – sutiko Makbetas. – Kaip visi žinote, policijos viršininko pavaduotojas
Malkolmas šeštą valandą neatėjo į susirinkimą Policijos būstinėje. Kadangi tai
vyko policijos viršininko nužudymo dieną, visi sunerimo. Todėl paskelbėm
paiešką, ir pavakare Malkolmo automobilis buvo rastas pramoniniame uoste. Su
narų pagalba apieškoję teritoriją, radom...
– Kūną?
– ...štai ką. – Makbetas iškėlė apskritą metalinį daiktą, blykčiojantį filmavimo
kamerų lempų šviesoje. – Tai Malkolmo policininko ženkliukas, rastas jūros
dugne.
– Ar manot, kad jį kažkas nužudė?
– Gali būti, – atsakė Makbetas. Spengiant tylai jo veide nevirptelėjo nė
raumenėlis. – Jei sakydami „kažkas“ turėtume omeny ir patį Malkolmą. – Jis
apvedė akimis susirinkusiuosius ir kalbėjo toliau: – Ant priekinės automobilio
sėdynės rastas laiškas.
Makbetas įbedė žvilgsnį į popieriaus lapą priešais.
– „Norvegų raiteliai“ pagrasino, kad nužudys mano dukrą Juliją. Norėdamas to
išvengti, privalėjau bendradarbiauti su jais ir nužudyti policijos viršininką
Dunkaną. Bet dabar jie vėl pradėjo šantažuoti ir reikalauja suteikti jiems naujų
paslaugų. Žinau, kad tol, kol būsiu gyvas, mano dukrai grės pavojus. Dėl šios
priežasties ir iš gėdos dėl to, ką padariau, nusprendžiau nusiskandinti. Pasirašyta
policijos viršininko pavaduotojo Malkolmo.
Jis pažvelgė į salėje susirinkusius žurnalistus.
– Žinoma, pirmiausia mums, o turbūt ir jums kilo klausimas, ar šis laiškas
tikras. Galime pasakyti tik tiek, kad Kriminalinių ekspertizių tarnyba patvirtino,
jog jis atspausdintas čia, Policijos būstinėje, Malkolmo rašomąja mašinėle, ant
popieriaus likę Malkolmo pirštų atspaudų, o parašas tikras.
Atrodė, kad visiems reikia kelių sekundžių suvokti gautai informacijai. Tada
pasipylė klausimai:
– Ar yra dar kokių nors įrodymų, kad Malkolmas susijęs su Dunkano
nužudymu?
– Kaip Malkolmas galėjo padėti „Norvegų raiteliams“ atsikratyti Dunkano?
– Ar Malkolmas susijęs su asmens sargybiniais?
 – Ar manot, kad yra daugiau su tuo susijusių pareigūnų?
Makbetas iškėlė rankas.
– Kol kas neatsakinėsiu į jokius klausimus apie Dunkano nužudymą, nes
viskas tėra spėlionės. Klauskit tik apie Malkolmo dingimą. Prašom po vieną.
Stojo tyla. Tada vienintelė patalpoje esanti žurnalistė paklausė:
– Ar mes teisingai supratom, kad radote Malkolmo policininko ženkliuką, bet
ne patį Malkolmą?
– Jūros dugnas dumblinas, o vanduo mūsų uoste nėra pats švariausias.
Lengvas žalvarinis ženkliukas nebūtinai nugrimzta taip giliai kaip palaikai, be to,
žalvaris atspindi šviesą. Malkolmo paieškos gali užtrukti.
Makbetas stebėjo, kaip žurnalistai palinksta prie bloknotų ir užsirašinėja.
– O gal kūną nunešė srovė? – prabilo gomurinę r pabrėžtinai aiškiai tariantis
vyras.
– Taip, – atsakė Makbetas ir pažvelgė į žurnalistą, uždavusį klausimą. Vieną iš
nedaugelio, kurie neužsirašinėjo. Valtą Kaitą. Užsirašinėti jam nereikėjo, mat
priešais Makbetą stovėjo radijo stoties mikrofonas.
– Jei Malkolmas nužudė Dunkaną ir to gailėjosi, kodėl...
– Stop. – Makbetas atstatė delną. – Kaip jau minėjau: kol nežinosim daugiau, į
klausimus apie Dunkano nužudymą neatsakinėsiu. O dabar prašau jūsų suprasti,
kad privalome grįžti prie darbo. Svarbiausia, kad šios bylos tyrimas vyktų kuo
greičiau ir efektyviau, naudojant mums prieinamus išteklius. Netrukus
privalėsime išrinkti policijos viršininką ir tęsti darbą, kurio policijos pareigūnai
imasi šio miesto labui.
– Makbetai, ar tiesa, kad šiuo metu einate policijos viršininko pareigas?
– Formaliai, taip.
– O praktiškai?
– Praktiškai... – Makbetas kiek patylėjo. Žvilgtelėjo į popieriaus lapą. Apsilaižė
lūpas. – Esame patyrusių vadovų grupė, kuri jau perėmė laivo vairą į savo rankas
ir, drįsčiau teigti, valdo padėtį. Tačiau nebijau pasakyti ir to, kad užimti policijos
viršininko postą gali ne bet kas. Dunkanas buvo žmogus, puoselėjęs viziją,
didvyris, žuvęs kovoje su blogio jėgomis, kurios tiki, kad šiandien pasiekė
pergalę. – Jis įsikibo į pultą ir pasilenkė. – Bet jos pasiekė tik tiek, kad mes dar
tvirčiau pasiryžom po šio pralaimėto mūšio prasiveržti į priekį ir galiausiai
užtikrinti gėrio pergalę. Teisingumą. Saugumą. Tada vėl prasidės naujos statybos,
rasis naujos įmonės ir suklestės gerovė. Bet mes negalim to padaryti vieni; kad tai
įgyvendintume, mums reikia jūsų ir miesto pasitikėjimo. Jei jį užsitarnausim,
galėsim tęsti policijos viršininko Dunkano pradėtą darbą. Norėčiau, – jis nutilo ir
iškėlė ranką tarsi prisiekdamas, – asmeniškai visus patikinti, kad nesustosim tol,
kol nepasieksim tikslų, kuriuos Dunkanas iškėlė šio miesto ir visų – visų – jo
gyventojų labui.
Makbetas paleido pultą ir išsitiesė. Žvelgė į veidus, kurie ištvino prieš jį kaip
akių ir pražiotų burnų jūra. Ne, jis nebijo. Jis matė, kokį poveikį padarė jo kalba,
ir vis dar gardžiavosi savo pasakytais žodžiais. Ledi žodžiais. Jis pasilenkė
tinkamu laiku. Ledi apmokė jį prieš veidrodį, paaiškino, kad agresyvi kūno kalba
sukuria spontaniško nuoširdumo ir pasiruošimo kovoti įspūdį, o tai dar svarbiau
už pačius žodžius, nes kūno kalba aplenkia smegenis ir prabyla tiesiai į širdį.
– Kita spaudos konferencija vyks rytoj ryte, vienuoliktą valandą, šioje salėje.
Ačiū.
Makbetui renkant priešais gulinčius popieriaus lapus, pasigirdo nusivylimo
kupini atodūsiai, tada pasipylė prieštaravimų ir klausimų kruša. Makbetas
prisimerkė ir apžvelgė salę. Norėjo pastovėti dar kelias sekundes. Jam šiaip ne
taip pavyko užgniaužti šypsenėlę.

Po šimts, jis atrodo kaip prakeiktas kapitonas, galvojo Dufas, sėdintis pirmoje
eilėje. Kapitonas, kuris be baimės žvelgia į šėlstančią jūrą. Kažkas jį apmokė. Aš
pažįstu visai kitokį Makbetą. Pažinojau.
Makbetas linktelėjo, nužingsniavo pakyla ir išėjo pro Priscilos atidarytas duris.
– Ir ką manai, Lenoksai? – pasiteiravo Dufas, žurnalistams jiems už nugarų vis
dar reikalaujant tęsinio.
– Esu sujaudintas, – prisipažino inspektorius kaštoniniais plaukais. – Ir
įkvėptas.
– Būtent. Tai buvo veikiau rinkiminė kalba, o ne spaudos konferencija.
– Gali vertinti ir taip. Arba žiūrėti į tai kaip į protingai ir atsakingai pasirinktą
taktinį ėjimą.
 – Atsakingai pasirinktą? – šniurkštelėjo Dufas.
– Miestas ir šalis paremti įsivaizdavimu. Kad banknotai gali būti iškeisti į
auksą, kad mūsų vadovai galvoja apie tavo ir mano, o ne vien apie savo gerovę,
kad už nusikaltimą bus baudžiama. Jei mes tuo netikėtume, civilizuota
visuomenė sužlugtų gąsdinančiai greitai. Esant tokiai padėčiai, kai anarchija
beldžiasi į duris, Makbetas visus patikino, kad miesto viešosios institucijos veikia
gerai. Tai buvo valstybės veikėjo verta kalba.
– Arba veikėjos.
– Manai, kad šiuos žodžius parašė Ledi, o ne Makbetas?
– Moterys gerai pažįsta širdį ir žino, kaip prabilti tiesiai į ją. Nes širdis – tai
moteris mumyse. Net jei smegenys didesnės, dažniau reiškiasi ir tiki, kad namus
valdo vyras, sprendimus patyliukais priiminėja širdis. Kalba paliečia tavo širdį, ir
smegenys mielai seka paskui. Patikėk, Makbetui tai nebūdinga, šitą kalbą sukūrė
ji.
– Na ir kas? Mums visiems reikia geresnio už mus partnerio. Kol bus pasiekti
norimi rezultatai, lai už to stovi kad ir pats velnias. Negi pavydi Makbetui, Dufai?
– Pavydžiu? – Dufas susijuokė. – Kodėl turėčiau pavydėti? Jis kalba ir atrodo
kaip tikras lyderis, o jei ir elgsis kaip toks, akivaizdu, mums visiems būtų
geriausia, kad vadovautų ne kas kitas, o jis.
Jiems už nugarų per grindis brūžavo kėdžių kojos. Makbetas nebegrįžo, o
terminai juk nelaukia.

Liko valanda iki vidurnakčio. Vėjas kiek aprimo, bet gatvėmis vis dar nešiojo po
praėjusios audringos nakties likusias šiukšles ir nuolaužas. Stiprūs drėgno šiaurės
vakarų vėjo gūsiai švilpčiojo geležinkelio stoties koridoriuose, kur prie sienos
riogsojo kažkoks ryšulys, o už poros metrų stovėjo veidą šaliku apsimuturiavęs
vyras.
– Makbetai, ar bijai, kad tave atpažins?
– Ša, netark mano vardo. Šįvakar pasakiau kalbą, bijau, kad taip paaukojau
savo anonimiškumą.
– Taip, žiūrėjau vakaro žinias. Gražiai atrodei, patikėjau beveik viskuo, ką
sakei. Bet gražūs žmonės mane visada šitaip veikia.
 – Strega, kaip tu sugebi kaskart pasirodyti vos man atėjus?
Ji nusišypsojo.
– Gaižalo?
– Ar turi ko kito? Spydo? Kokaino? Nuo gaižalo man vaidenasi ir kankina
baisūs sapnai.
– Makbetai, blogus sapnus prišaukė audra, o ne gaižalas. Prie kvaišalų
nesiliečiu, o vis tiek sapnavau, kad griaudžiant visai pašėlo šunys. Jie draskė vieni
kitus, o jiems iš nasrų dribo putos. Dar būdami gyvi pradėjo graužti vienas kitą.
Palengvėjo, kai prakaito išpilta nubudau.
Makbetas parodė į ryšulį kiek tolėliau koridoriuje.
– Štai ir tavo sapnas.
– Kas?
– Apėsta šuns maita, ar nematai?
– Manau, kad tau vėl vaidenasi. Štai. – Ji įspraudė jam į delną mažą maišelį. –
Gaižalas. Neišklysk iš kelio, Makbetai. Atmink, kelias paprastas, jis veda į priekį.

Praėjęs „Bertą“ ir sparčiai žingsniuodamas ištuštėjusia tamsia Darbininkų aikšte,

kuri nuožulniai leidosi prie „Inverneso“ fasado, Makbetas pastebėjo lietuje
laukiantį žmogų. Priėjęs arčiau nustebo pamatęs, kad ten stypso Bankas.
– Ką čia veiki? – paklausė Makbetas.
– Laukiu tavęs, – atsakė Bankas.
– Tarp „Bertos“ ir „Inverneso“, kur nėra jokios pastogės?
– Negalėjau apsispręsti, – tarė Bankas.
– Į kurią pusę pasukti?
– Ką daryti su Malkolmu.
– Ar neapjuosei jo grandinėmis?
– Ką?
– Narai vis dar nerado jo kūno. Jei ant jo nebuvo svarmenų, jį turbūt nunešė
srovė.
– Ne tai norėjau pasakyti.
– Ne? Gal, užuot čia stovėję, šalę ir šlapę, eime į „Invernesą“.
 – Man jau per vėlu. Sustirau iki gyvo kaulo. Laukiau tavęs čia, kadangi prie
lošimo namų prisirinko žurnalistų. Jie tyko tavęs, naujojo policijos viršininko.
– Tai paskubėkim. Kas gi nutiko?
– Nudyriau katei odą kitokiu būdu. Tau nereikia nieko bijoti. Malkolmas
išnyko visiems laikams ir niekada nesugrįš. O jei ir grįš, jis net neįtaria, kad visa
tai suplanavai tu. Jis mano, kad visa tai – Hekatės darbas.
– Apie ką tu kalbi? Ar Malkolmas gyvas?
Banką nukrėtė šiurpas.
– Malkolmas mano, kad sėdžiu Hekatės kišenėj ir papirkau Dunkano asmens
sargybinius. Žinau, mūsų susitarimas buvo kitoks, bet aš išsprendžiau problemą,
be to, išgelbėjau geram žmogui gyvybę.
– Kur Malkolmas dabar?
– Toli.
– Kur? – pažvelgęs į Banką Makbetas suprato, kad turbūt riktelėjo.
– Nuvežiau jį į oro uostą ir išsiunčiau į Kapitolijų. Iš ten jis vyks į užsienį. Juk
žino, kad jei bandys su kuo nors susisiekti arba parodys kokį nors gyvybės
ženklą, iškart nužudysim jo dukrą Juliją. Makbetai, Malkolmas yra tėvas. Ir aš
žinau, ką tai reiškia. Jis niekada nerizikuos savo dukros gyvybe, niekada. Jau
mieliau leis šitam miestui nusiristi velniop. Patikėk, net jei Malkolmas kasryt
nubus skersvėjų košiamoje palėpėje, sukandžiotas blusų, alkanas, sušalęs ir
vienišas, jis dėkos Kūrėjui, kad jo dukra gyvens dar vieną dieną.
Makbetas pakėlė ranką ir pamatė Banko akyse tai, ką jose teko matyti tiktai
vieną vienintelį kartą. Niekada nematė to Bankui vykdant operacijas prieš
užkietėjusius ginkluotus nusikaltėlius ar bepročius, įkaitais paėmusius vaikus. Ar
susidūrus su daug stambesniu ir stipresniu priešininku, kuris – Bankas iš anksto
susivokdavo, kas jo laukia, – duos jam pylos. Banko akyse jis matė tai vieną
vienintelį kartą. Kai šis parėjo iš ligoninės aplankęs Verą, iš gydytojo išgirdęs
paskutinių tyrimų rezultatus. Jo akyse atsispindėjo baimė, grynų gryniausia
baimė. Todėl Makbetas nujautė, kad Bankas bijo ne dėl savęs.
– Ačiū, – tarė Makbetas ir energingai uždėjo ranką Bankui ant peties. – Ačiū,
mielas drauge, kad man puoselėjant nedoras mintis pagalvojai geriau. Maniau,
kad, siekiant tokio aukšto tikslo kaip mūsų, žmogus tėra menkutė auka. Tačiau
esi teisus, mes neišgelbėsim miesto nuo nuopuolio, be reikalo žudydami nekaltus
žmones. Galime apsieiti ir be to, palikti jį gyvą. Gal apsaugojai mus abu nuo
pragaro, kur būtume patekę už tokį žiaurumą.
– Džiaugiuosi, kad ir tu viską taip vertini, – pralinksmėjo Bankas, o Makbetas
pajuto, kaip jam po ranka atsipalaiduoja virpantys Banko pečių raumenys.
– Eik namo ir išsimiegok, Bankai, – paragino Makbetas. – Perduok Fliensui
linkėjimų.
– Gerai. Labanakt.
Makbetas ėjo per aikštę ir galvojo. Kartais geri vyrai miršta visai veltui. O
kartais ir ne. Jis žengė į „Inverneso“ šviesas, nekreipdamas dėmesio į žurnalistų
kartojamus klausimus apie Malkolmą, Dunkano sargybinius ir ar tikrai Makbetas
pats juos abu nušovė.
Viduje jį pasitiko lošimo namų savininkė.
– Jie tiesiogiai transliavo visą spaudos konferenciją per televiziją, tu buvai
fantastiškas, – pagyrė Ledi ir jį apkabino.
Jis stipriai ją prisispaudė. Laikė tol, kol pajuto, kad kūnas pradeda šilti. Pajuto
nugarą varstančius malonius šiurpuliukus. Ledi lūpomis prisilietė jo ausies ir
sušnabždėjo:
– Policijos viršininkas.
Namie. Pas ją. Jie abu. Tik tiek, jam reikia tik tiek. Bet jeigu jis nori visa tai
turėti, privalo užsitarnauti. Šiame pasaulyje taip jau yra. Kitame irgi nebus kitaip,
pagalvojo Makbetas.

– Grįžai namo?
Eidamas pro vaikų kambario duris Dufas atsisuko į nuostabos kupinu balsu
prabilusią žmoną. Meredita vilkėjo chalatu, stovėjo sukryžiavusi rankas, staiga
pasipurtė iš šalčio.
– Užsukau trumpam, – sušnabždėjo jis. – Nenorėjau pažadinti. Ar Ėvanas
nenori miegoti savo kambary? – Jis linktelėjo į sūnų, susirangiusį šalia vyresnės
sesės.
Meredita atsiduso.
 – Kai negali užmigti, ateina pas Emiliją. Maniau, kad kol dirbsi su tais baisiais
dalykais, nakvosi mieste?
– Taip. Taip, bet norėjau trumpam ištrūkti. Pasiimti švarių drabužių.
Pažiūrėti, kaip jums sekasi. Pamaniau, kad porą valandų numigsiu svečių
kambary, o tada vėl išvažiuosiu.
– Gerai, aš paklosiu lovą. Ar pavalgei?
– Nesu alkanas. Atsikėlęs sukrimsiu sumuštinį.
– Galiu pagaminti tau pusryčius. Vis tiek neima miegas.
– Eik ir atsigulk, Meredita. Šiek tiek pabūsiu čia, tada pasiklosiu lovą.
– Kaip nori.
Ji stovėjo sukryžiavusi rankas ir kurį laiką stebėjo savo vyrą, bet tamsoje jis
nematė žmonos akių. Tada ji apsisuko ir nuėjo.
 13 skyrius

– Bet aš noriu žinoti kodėl, – pabrėžė Dufas, pasidėjo alkūnes ant stalo ir
delnais pasirėmė smakrą. – Kodėl Adrijanovas su Henesiu nepaspruko? Kodėl du
parsidavę asmens sargybiniai pirmiausia nužudė savo viršininką, o paskui prigulė
ir užknarkė gretimam kambary, kruvini ir nuo galvos iki kojų aplipę įkalčiais? Po
galais, jūs esat tyrėjai, taktinės analizės specialistai. Nejau jums nekyla jokių
suknistų minčių?
Jis apsidairė. Kabinete susirinko ir priešais jį susėdo visi dvylika
Žmogžudysčių tyrimo skyriaus pareigūnų, bet burną pravėrė tik vienas, ir tik
tam, kad nusižiovautų. Buvo pirmadienio rytas, gal todėl niekas nepratarė nė
žodžio, rodos, nesmagiai jautėsi ir niekuo nesidomėjo. Nagi, jei niekas nieko
nesiims, ir rytoj šie veidai bus tokie patys ištįsę. Kai buvusiam Žmogžudysčių
tyrimo skyriaus viršininkui Dunkanas iškėlė ultimatumą ir pareiškė, kad jei
neatsistatydins, tikrai bus tiriamas dėl korupcijos, du mėnesius naujo formalaus
viršininko niekas taip ir nepaskyrė. Neatsirado kvalifikuotų kandidatų. Keneto
vadovavimo metais Žmogžudysčių tyrimo skyrius liūdnai garsėjo žemiausiais
išaiškintų bylų procentais visoje šalyje, ir tai lėmė ne vien korupcija. Geriausi šios
srities specialistai įsidarbina Žmogžudysčių skyriuje Kapitolijuje, o čia susiburia
mailius, vien apatiški netikėliai.
„Tai turi pasikeisti, – sakė Dunkanas. – Nuo Žmogžudysčių tyrimo skyriaus
darbo efektyvumo arba neefektyvumo priklauso, ar žmonės pasitiki policija.
Todėl jam vadovauti paskirsiu vieną geriausių savo žmonių. Tave, Dufai.“
Dunkanas parodė, kaip liūdnas naujienas pavaldiniams pranešti džiugiai ir
įkvepiančiai.
Dufas garsiai atsiduso. Šalia jo pūpsojo krūva ataskaitų, kurių vertė buvo
mažesnė nei popieriaus, kuriame jos surašytos. Jose pateiktos visos smulkios ir
beprasmiškos „Inverneso“ svečių apklausos, per kurias visi pasakojo tą patį: jie
nieko nei matė, nei girdėjo, išskyrus velniškai siaučiančią audrą. Dufas svarstė,
gal visi prie stalo tyli todėl, kad bijo jį supykdyti, bet jam visai nė motais, čia ne
koks meilumo konkursas. Jei norint įkinkyti juos į darbą teks įvaryti šiek tiek
baimės, jis su malonumu taip ir padarys.
– Negi mes manom, kad įvykdę nusikaltimą asmens sargybiniai užmigo kaip
nekalti kūdikiai? Nes per dieną išvargo darbe? Kuris iš jūsų, idiotai, šituo
patikėjot?
Niekas nesureagavo.
– O kas tuo netiki?
– Su nekaltų kūdikių miegu tai neturi nieko bendro, – pareiškė Ketnesa,
skubiai įėjusi pro duris. – Tą miegą sukėlė vaistai. Atsiprašau, kad vėluoju, bet
turėjau pasiimti šitą.
Ji pamojavo aplanku, labai jau panašiu į dar vieną ataskaitą. Šiam dunkstelėjus
šalia riogsančios krūvos, Dufas suprato, kad taip ir yra. Jei tiksliau, ten buvo
teismo medicinos ekspertų ataskaita.
– Ištyrus Adrijanovo ir Henesio kraujo mėginius, rastas toks benzodiazepino
kiekis, kuris turėjo sukelti kietą miegą dvylikai valandų. – Ketnesa atsisėdo ant
laisvos kėdės.
– Migdomųjų prisigėrę asmens sargybiniai? – suabejojo Dufas.
– Jie apramina, – pareiškė kabineto gale ant kėdės besisupantis vyrukas. – Jei
ketini nužudyti savo viršininką, veikiausiai ima drebulys. Ne vienas bankų
plėšikas geria benzo produktus.
– Ir būtent dėl to susimauna, – pridūrė detektyvas trūkčiojančiais raumenimis
aplink nosį, vilkintis baltą megztinį aukštu kaklu, o ant viršaus pasikabinęs
perpetę ginklui.
Kažkas nusijuokė.
– Ką manote, Ketnesa? – pasidomėjo Dufas.
Ji gūžtelėjo pečiais.
– Nedažnai tenka atlikti taktinę analizę, – tarė, – bet man akivaizdu, kad
asmens sargybiniai siekė šiek tiek nusiraminti, o kadangi nebuvo pratę vartoti
vaistų, išgėrė per didelę dozę. Vykdant žmogžudystę vaistai veikė taip, kaip ir
norėta. Sargybiniai atsipalaidavo, reagavo greitai, tikslūs dūriai rodo, kad jie buvo
taiklūs. Bet įvykdžius žmogžudystę, kai organizmas visiškai įsisavino veikliąją
medžiagą, viskas išslydo jiems iš rankų. Jie šlitinėjo kur pakliuvę, išsiterliojo
krauju, tada užmigo savo krėsluose.
– Tipiška, – pareiškė megztinį aukštu kaklu vilkintis detektyvas. – Vieną kartą
sučiupom du raminamųjų vaistų prisigėrusius banko plėšikus, kurie važiavo per
raudoną šviesą. Nejuokauju, kad mane kur, nusikaltėliai yra tokie kvaili, kad...
– Ačiū, – pertraukė Dufas. – Iš kur žinote, kad žudydami jie vis dar greitai
reagavo?
Ketnesa vėl gūžtelėjo pečiais.
– Tas, kuris pirmiausia smeigė Dunkanui, prieš pliūptelint kraujui spėjo
patraukti ranką. Kraujo pėdsakus analizavęs specialistas teigia, kad kraujas ant
durų rankenos ne užlašėjo, ne nutekėjo ir nebuvo užteptas, o užtiško trykštant
srovei.
– Tokiu atveju aš sutinku su visomis jūsų išvadomis, – pareiškė Dufas. – Ar
yra prieštaraujančių?
Visi tylėjo.
– Ar visi sutinkat?
Visi tylomis palinksėjo.
– Gerai, galime sakyti, kad gavom atsakymą. O dabar bandykim atmegzti dar
vieną mazgą. Šis tas apie Malkolmo įvykdytą žmogžudystę. – Dufas atsistojo. – Jo
laiške parašyta, kad jei jis nebūtų nužudęs Dunkano, „Norvegų raiteliai“ būtų
nužudę jo dukrą. Mano klausimas toks: kodėl, užuot nuėjęs tiesiai pas Dunkaną
ir nuvežęs dukrą į saugią slaptą vietą, Malkolmas pakluso Svenonui ir „Norvegų
raiteliams“, o paskui nusižudė? Policininkams juk grasinama dažnai. Ką jūs
manot?
Visi žvilgčiojo į grindis, pro langą, vieni į kitus.
– Niekas nepareikš savo nuomonės? Tikrai? Čia susirinko visi Žmogžudysčių
skyriaus tyrėjai, o niekas...
– Malkolmas žinojo, kad policijoje yra Svenonui dirbančių žmonių, – tarė ant
kėdės besisupantis pareigūnas. – Jis žinojo, kad Svenonas vis tiek išsiaiškins, kur
jo dukra.
– Gerai, mes šiek tiek pajudėjome, – įvertino Dufas ir nežymiai palinkęs ėmė
žingsniuoti pirmyn ir atgal prieš susirinkusiuosius. – Tarkim, Malkolmas mano,
kad dukrą gali išgelbėti tik paklusdamas Svenonui. Arba mirdamas pats, kad
Svenonui neliktų priežasties žudyti dukros. OK? – Jis matė, kad niekas iš
esančiųjų kabinete nesupranta, kur jis lenkia. – Jei Malkolmas, kaip kad parašyta
laiške, negalėjo gyventi netekęs dukros arba užsikrovęs kaltės naštą dėl Dunkano
mirties, kodėl jis nenusižudė Dunkanui dar esant gyvam? Tada būtų išgelbėjęs
juos abu.
Klausytojai žiopsojo į jį.
– Ar galėčiau... – prabilo Ketnesa.
– Prašom, inspektore.
– Jūsų svarstymai gal ir logiški, bet žmogaus psichika veikia šiek tiek kitaip.
– Kitaip? – perklausė Dufas. – O aš manau, kad būtent taip. Todėl istorijoje
apie tariamą Malkolmo savižudybę nesueina galai. Smegenys apdoroja turimą
informaciją, mes kruopščiai pasveriam visus už ir prieš, o tada priimam
akivaizdžiai logišką sprendimą.
– Jei logika yra viskas, kodėl kartais, smegenims nė negavus jokios naujos
informacijos, dėl savo priimtų sprendimų mes jaučiam sąžinės graužatį?
– Sąžinės graužatį?
– Taip, inspektoriau Dufai, sąžinės graužatį, – Ketnesa pažvelgė jam tiesiai į
akis. – Tokį jausmą patiria individai, kuriems būdingi su žmoniškumu susiję
bruožai. Sąžinės graužatis apima tada, kai gailimės ką nors padarę neteisingai ir
norėtume tai pakeisti. Nederėtų atmesti galimybės, kad taip nutiko ir Malkolmui.
Dufas papurtė galvą.
– Sąžinės graužatis – tai liga. Einšteinas teigė, kad beprotybės požymis yra
mūsų tikėjimas, jog nekeisdami savo mąstymo galime gauti kitokius rezultatus.
– Einšteino teiginį galima atmesti, nes laikui bėgant mes padarome kitokias
išvadas. Ir tai susiję ne su tuo, kad smegenys gauna naujos informacijos, o su tuo,
kad keičiasi pats žmogus.
– Žmonės nesikeičia!
Dufas pastebėjo, kad kabinete susirinkę pareigūnai atkuto ir pradėjo įdėmiai
klausytis pokalbio. Gal nujautė, kad juodu su Ketnesa kalbasi ne vien apie
žmogžudystę.
 – Gal Malkolmas pasikeitė, – svarstė Ketnesa. – Gal jį sukrėtė Dunkano mirtis.
Nedera atmesti tokios galimybės.
– Kaip ir tos, kad jis paliko savižudžio laišką, numetė policininko ženkliuką į
jūrą ir paspruko, – svarstė Dufas. – Žmogui ir tai būdinga.
Atsidarė durys. Įėjo pareigūnas iš Kovos su narkotikais skyriaus.
– Dufai, jums skambina. Kažkoks vyras sakosi turįs žinių apie Malkolmą;
minėjo, kad tai skubu. Tvirtina, kad kalbės tik su jumis.

Ledi stovėjo miegamajame ir žiūrėjo į jos lovoje miegantį vyrą. Jų lovoje.

Laikrodis rodė, kad jau po devynių, ji seniausiai papusryčiavo, bet vyras po
šilkinėmis antklodėmis vis dar nesijudino.
Ji atsisėdo ant lovos krašto, paglostė jam skruostą, timptelėjo už tankių juodų
garbanų. Tada jį papurtė. Makbetui bandant praplėšti akis, pasirodė balkšvas
plyšelis.
– Policijos viršininke! Kelkitės. Miestas dega!
Ji juokėsi, o Makbetas dejuodamas pasivertė ant šono ir nusisuko.
– Kiek valandų?
– Daug.
– Sapnavau, kad šiandien sekmadienis.
– Manau, sapnavai ne vien tai.
– Taip, tas prakeiktas...
– Kas?
– Nieko. Girdėjau įspėjančius apie audrą varpus. Bet tada supratau, kad
skamba bažnyčios varpai. Jie ragino eiti melstis, atlikti išpažintį, krikštyti vaikus.
– Juk sakiau, kad neminėtum tų žodžių.
– Krikštyti vaikus?
– Makbetai!
– Sorry!
– Iki spaudos konferencijos mažiau nei dvi valandos. Visiems turbūt įdomu,
kurgi policijos viršininkas.
Jis išlipo iš lovos. Ledi sulaikė jį, rankomis suėmė jam veidą, atidžiai į jį
įsižiūrėjo. Lėliukės buvo susitraukusios. Ir vėl. Ji išrovė jam iš antakio styrantį
plauką.
– Beje, šįvakar mūsų laukia vakarienė, – priminė ji, įdėmiai ieškodama, ką dar
reikėtų išpešti. – Tikiuosi, nepamiršai?
– Ar tikrai pritinka rengti vakarienę taip greitai po Dunkano mirties?
– Kviečiu ne į šventę, o į susibūrimą santykiams palaikyti. Be to, mielasis,
mums juk reikia pavalgyti.
– Kas ateis?
– Visi, kuriuos pakviečiau. Miesto meras. Keli tavo bendradarbiai. – Ledi
čiupo žilą plauką, bet šis išslydo jai iš raudonai lakuotų nagų. – Aptarsim su
lošimo namais susijusių įstatymų taikymą. Laikraščio vedamajame rašoma, kad
„Obeliske“ verčiamasi prostitucija, todėl reikėtų tą vietą uždaryti.
– Kas iš to, kad tavo bičiulis redaktorius rašo viską, ko paprašai, jo laikraščių
vis tiek niekas neskaito.
– Nesvarbu. Užtat mano vyras yra policijos viršininkas.
– Au!
– Būtų gerai, jei labiau pražiltum. Viršininkams tai tinka. Šiandien pakalbėsiu
su savo kirpėju, gal galėtų nežymiai padažyti ties smilkiniais.
– Mano smilkinių niekas nemato.
– Būtent. Todėl pasikirpsi plaukus. Kad matytųsi.
– Nė už ką!
– Meras Turtelis tikriausiai mano, jog miestui reikia policijos viršininko, kuris
atrodo ne kaip vaikiščias, o kaip subrendęs vyras.
– O? Ar dėl ko nors nerimauji?
Ledi patraukė pečiais.
– Paprastai meras nesivelia į policijos hierarchijos reikalus, bet naują policijos
viršininką skiria jis. Mes tiesiog privalom užtikrinti, kad jis nieko neprisigalvotų.
– Kaip tai padaryti?
– Na, jei kartais Turtelis spyriotųsi ir keltų sunkumų, mums reikėtų turėti,
kuo jam atsikirsti. Nesuk dėl to galvos, mylimasis.
– Gerai. Beje, jei jau prabilome apie sunkumus...
Ji liovėsi ieškojusi nepaklusnių plaukų. Šis tonas buvo jai pažįstamas.
– Ar man ne viską pasakei, brangusis?
 – Bankas...
– Kas dėl jo?
– Pradedu abejoti, ar galiu juo pasitikėti. Ar tik jis nebus sukūręs kokio sukto
jam su Fliensu palankaus plano. – Makbetas įkvėpė, ir Ledi suprato, kad tuoj
viską išklos. – Vakar Bankas nenužudė Malkolmo, tik liepė jam skristi į
Kapitolijų. Susigūžęs pareiškė, kad išsaugojus jam gyvybę mums pavojus nekilo.
Ledi žinojo, kad Makbetas tikisi reakcijos. Šios nesulaukęs suvokė, kad Ledi
nelabai stebisi.
Ji nusišypsojo.
– Dabar ne laikas aikčioti iš nuostabos. Kaip manai, ką jis planuoja?
– Jis tvirtina, kad prigrasino Malkolmą tylėti, bet kertu lažybų, kad juodu turi
kokį nors planą. Bankas viliasi išlošti daugiau ir užkopti aukščiau, nei
pasilikdamas su manimi.
– Mylimasis, juk nemanai, kad mielas senučiukas Bankas užsigeidė tapti
policijos viršininku?
– Ne, ne, Bankas visada norėjo, kad jam vadovautų. Kalbu apie jo sūnų
Fliensą. Esu tik penkiolika metų už jį vyresnis, ir man traukiantis iš policijos
viršininko posto Fliensas irgi gali būti pasenęs ir pražilęs. Todėl jam geriau būti
tokio senio kaip Malkolmas įpėdiniu.
– Mylimasis, tave tiesiog kankina slogios mintys. Bankas pernelyg ištikimas.
Nieko panašaus neiškrės. Juk pats sakei, kad jis pasiruošęs vietoj tavęs degti
pragare.
– Taip, jis visada buvo ištikimas. Aš taip pat. – Makbetas atsikėlė ir atsistojo
priešais didelį ant sienos kabantį veidrodį auksiniais rėmais. – Bet, geriau
pagalvojus, ar kartais ši ištikimybė Bankui ne naudingesnė? Argi jis nesielgė kaip
hiena, tipenanti liūto pėdsakais ir dorojanti grobį, kurio pati nesumedžiojo?
Padariau jį antruoju pagal svarbą „Gardene“, o tada – viršininko pavaduotoju
Organizuotų nusikaltimų tyrimo skyriuje. Noriu pasakyti, kad dosniai
atsilyginau už jo paslaugėles.
– Mielasis, neabejok jo ištikimybe.
– Aš irgi taip maniau. Bet dabar jau matau... – Makbetas suraukė kaktą ir
priėjo arčiau veidrodžio. Priglaudė ranką prie stiklo, tarsi tikrindamas, ar viduje
kas nors yra. – Jis mylėjo mane kaip sūnų, bet paragavus pavydo nuodų meilė
virto neapykanta. Mano rangas aukštesnis, nes ne jis vadovauja man, o aš jam.
Bankas ne tik turi klausyti mano nurodymų, bet ir tyliai kęsti karčią savo tikro
sūnaus Flienso panieką, mat šis mato, kaip tėvas lenkia galvą prieš gegutės išperą
Makbetą. Ar kada įsižiūrėjai į rudas atsidavusio šuns akis, šiam stebeilijant į tave,
vizginant uodegą, laukiant skanėsto? Šuo tupi kaip prikaltas ir laukia, nes yra taip
išmokytas. O tu šypsaisi, glostai jam galvą ir neįžvelgi už paklusnumo glūdinčios
neapykantos sėklos. Tu nematai, kad jei tik galėtų, jei žinotų, kad išsisuks nuo
bausmės, šunėkas pultų tave, perplėštų gerklę, išlaisvintas tavo mirties tave
apgraužtų ir paliktų gulėti prišnerkštam koridoriuj.
– Mielasis, kas tau darosi?
– Sapnavau tai.
– Tave kankina paranoja. Bankas – tavo draugas! Jei ruoštųsi tave išduoti,
būtų atskleidęs Malkolmui visus tavo kėslus.
– Ne, jis žino, kad verta palikti tūzą žaidimo pabaigai. Pirmiausia pašalins
mane, pavojingą žudiką, tada grąžins Malkolmą – policijos viršininką. Koks
didvyriškas žygdarbis! Argi nereikėtų tokiam vyrui ir jo palikuoniui atsidėkoti?
– Ar tikrai tuo tiki?
– Ne, – atsakė Makbetas. Jis stovėjo prie pat veidrodžio, nosimi liesdamas jau
aprasojusį stiklą. – Aš ne tikiu. Žinau tai. Galiu tai matyti. Regiu juos abu. Banką
ir Fliensą. Privalau užbėgti jiems už akių. Bet kaip tai padaryti? – Staiga jis
atsisuko į Ledi. – Kaip? Tu, mano vienintele, privalai man padėti.
Ledi sukryžiavo rankas. Kad ir koks iškreiptas atrodytų Makbeto mąstymas, ji
suprato, apie ką jis kalba. Gal jis ir teisus. O jei ir ne, Bankas vis tiek yra
bendrininkas, liudytojas ir dar plepys. Kuo tokių mažiau, tuo geriau. Ir kokia gi
jiems nauda iš Banko su Fliensu? Jokios. Ji atsiduso. Kaip sakytų Džekas: „Jei
žaisdamas „Juodąjį Džeką“ gavai mažiau nei dvylika, prašyk dar vienos kortos.
Neapsigausi.“
– Kurį nors vakarą pasikviesk juos pas mus, – pasiūlė ji. – Tada tiksliai
žinosim, kur juos rasti.
– Padarysim tai čia?
 – Ne, ne, „Invernese“ žudynių pakaks. Dar viena žmogžudystė mestų ant
mūsų įtarimo šešėlį ir atbaidytų svečius. Padarysime tai pakeliui.
Makbetas linktelėjo.
– Paprašysiu Banko su Fliensu atvažiuoti automobiliu. Pasakysiu, kad kai kam
pažadėjom, jog bus parvežti namo. Tiksliai žinau, kokiu keliu jie važiuos,
paprašysiu nevėluoti, tad minučių tikslumu žinosim, kokioj kelio atkarpoj juos
pričiupti. Žinai ką, mano svajonių moterie?
Taip, patekusi į Makbeto glėbį pagalvojo Ledi, bet vis tiek leido jam pakartoti.
– Myliu tave labiau už viską šiame pasaulyje.

Ant tolimiausio prieplaukos stulpelio, prie kurio rišamos laivų virvės, Dufas
pastebėjo sėdintį vaikiną. Lietus liovėsi, ir pro balkšvus debesis skverbėsi
neįprastai daug šviesos. Bet virš fjordo sluoksniavosi nauji pilkai melsvų debesų
tumulai, pasiruošę pūstelėjus šiaurės vakarų vėjui pajudėti link jų – šitai niekada
nekelia abejonių.
– Aš esu Dufas. Ar skambinai dėl Malkolmo?
– Neblogas randas, – atsiliepė vaikinas ir pasitaisė ant akies raištį. – Girdėjau,
kad nebevadovauji Narkotikų skyriui.
– Minėjai, kad tai skubu.
– Viskas visada yra skubu, pone Narkotikų skyriaus viršininke.
– Tai ir gerai. Klok.
– Mes įpratę sakyti „skelk“.
– Paskubam. Kada tau reikia susileisti?
– Vėluoju dvi valandas. O kadangi ši informacija tokia svarbi, kad atvyko net
pats viršininkas, jis sumokės ne už vieną dozę, bet už visas dešimt.
– Arba galiu palaukti dar pusę valandos, ir tada viską išklosi už pusę kainos. O
dar po pusvalandžio kaina vėl kris perpus.
– Neneigsiu to, pone Narkotikų skyriaus viršininke, bet man kyla klausimas,
katras iš mūsų labiau skuba? Šįryt laikrašty skaičiau apie Malkolmą, pažinau jį iš
nuotraukos. Ko gero, paskendo. Ne šiaip sau kažkas, o pats policijos viršininko
pavaduotojas. Rimti reikaliukai.
– Nagi, berneli, pasakok, ką žinai, tada įvertinsiu ir sumokėsiu.
 Vienakis tyliai sukikeno.
– Sorry, pone Narkotikų skyriaus viršininke, bet farais nebetikiu. Štai pirmas
kąsnelis. Apkvaišau, tada nubudau tarp tų konteinerių; žinot, tik ten toks
vargšelis kaip aš gali susileisti ir paskrajoti neapšvarintas vagių. Manęs niekas
nematė, užtat aš mačiau Malkolmą. Jis stovėjo anapus kanalo. Nagi, viršininke?
Pirma dozė nemokama, antra kainuos tikrai daug. Girdėjot tokį dalyką? –
Vaikinas nusikvatojo.
– Gal manęs tai visai nedomina, – pareiškė Dufas. – Mes žinom, kad
Malkolmas čia lankėsi, nes radom jo automobilį.
– Bet jūs nežinot, kad jis čia buvo ne vienas. O aš net žinau, su kuo.
Graudi patirtis Dufui sakė, kad narkomanai dažniausiai meluoja, ypač
tikėdamiesi už gautus pinigus nusipirkti kitą dozę. Bet apgaudinėdami jie
paprastai renkasi paprastesnius ir greitesnius būdus, neskambina į Policijos
būstinę ir nereikalauja pasikalbėti su vienu iš vadovų, paskui valandą nelaukia po
lietumi, net nebūdami tikri, ar jiems tikrai sumokės.
– Žinai? – perklausė Dufas. – Kas tas žmogus?
– Taip, jis man matytas.
Dufas išsitraukė piniginę. Pačiupinėjo banknotų pluoštą, atskaičiavo dalį ir
ištiesė vaikinui.
– Pirmiausia pamaniau, kad pats paskambinsiu Makbetui, – skaičiuodamas
aiškino vaikinas. – Bet paskui nusprendžiau, kad išgirdęs, kas į visa tai įsivėlęs,
nepatikės.
– Norėjai skambinti pats?
– Malkolmas kalbėjosi su Makbeto pagalbininku, – išklojo vaikinas. –
Pražilusiu seniu.
Dufas net žioptelėjo.
– Banku?
– Nežinau jo vardo, bet mačiau jį stotyje kartu su Makbetu.
– Apie ką Bankas ir Malkolmas kalbėjosi?
– Jie buvo per toli, negirdėjau.
– Apie ką... mhm... manai, jie kalbėjosi? Ar jie juokėsi? O gal kalbėjo piktai ir
pakeltais balsais?
 – Nežinau, į konteinerius barbeno lietus, be to, jie buvo nusisukę. Ko gero,
ginčijosi, rodos, tas senis buvo nusitaikęs į jį ginklu. Bet paskui abu nurimo, sėdo
į „Volvo PV“ ir nuvažiavo. Vairavo senis.
Dufas pasikrapštė pakaušį. Ar Malkolmas bendradarbiauja su Banku?
– Davei per daug, – įvertino vaikinas ir grąžino vieną banknotą.
Dufas dėbtelėjo į jį. Narkomanas atiduoda grąžą? Tada pasiėmė banknotą.
– Tu juk pasakoji man tai ne vien todėl, kad nori gauti pinigų dozei, ar ne?
– A?
– Sakei, kad skaitei laikraštį ir supratai, kad dedasi kažkas rimto. Taip ir yra.
Viskas taip rimta, kad jei visa tai būtum papasakojęs kokiam nors žurnalistui, iš
jo būtum gavęs dešimt kartų didesnį atlygį nei iš policininko. Tai reiškia, kad
arba tave atsiuntė Hekatė, davęs užduotį skleisti melagingą informaciją, arba turi
dar kokių nors kitokių kėslų.
– Eik po velnių, pone Narkotikų skyriaus viršininke.
Dufas sugriebė narkomaną už apykaklės ir kilstelėjo jį nuo stulpelio. Pajuto,
kad šis lengvas kaip plunksnelė.
– Klausyk, – įspėjo Dufas, sukdamasis nuo narkomanui iš burnos tvoskiančios
smarvės. – Galiu įkišti tave už grotų, ir tada pažiūrėsim, kaip tau viskas atrodys.
Kai kankinamas abstinencijos žinosi, kad laukia dar dvi dienos klajonių
dykumoj. Arba tuoj pat paaiškink, kodėl pas mane atėjai. Duodu penkias
sekundes. Keturios...
Vaikinas šaltai spoksojo į Dufą.
– Trys...
– Tu nelemtas suknistas fare, po galais, esi visai...
– Du...
– Dėl akies.
– Vienas.
– Sakiau, kad dėl akies!
– O kas dėl jos?
– Tiesiog noriu padėti sučiupti tą, per kurį netekau akies.
– Ką tokį?
Vaikinas šniurkštelėjo.
 – Tą, kuris visus žlugdo. Argi nesupratot, kad už visko stovi jis? Šiame mieste
yra tik vienas, kuris gali nužudyti policijos viršininką ir išsisukti. Taip dirba tik
Nematoma Ranka.
– Hekatė?
 14 skyrius

Makbetas važiavo pažliugusiu keliu tarp fabrikų. Pilka pirmadienio debesų masė
kybojo taip žemai, kad nesimatė, iš kurių kaminų rūksta dūmai, tik vienur kitur
ant vartų išryškėdavo lentelės su užrašu UŽDARYTA arba grandinės, savo forma
ironiškai primenančios varlytes.
Spaudos konferencija praėjo gerai. Bent jau taip atrodė, mat jis buvo toks
apkvaišęs, kad išvis nieko nejautė. Stengėsi atsipalaiduoti, sėdėjo atsilošęs,
sukryžiavęs rankas, atsakinėti į klausimus liepė Lenoksui ir Ketnesai. Jei kas nors
kreipdavosi į jį, pareikšdavo: „Šiuo metu negalime komentuoti“, nutaisydavo
tokią veido išraišką, tarsi turėtų begalę informacijos ir valdytų padėtį. Ramus ir
pasitikintis. Jis tikėjosi, kad toks ir kilo įspūdis. Efektyviai dirbantis policijos
viršininkas, nepaveiktas aplinkui plintančios isterijos, su santūria tolerantiška
šypsena atsakinėjantis į žurnalistų pakeltu balsu užduodamus klausimus, kurie
prasideda: „Ar miesto gyventojai neturi teisės žinoti...“
Visgi Kaitas, žurnalistas, pabrėžtinai aiškiai tariantis gomurinę r, per savo
laidą paskelbė, kad šiuo metu viršininko kėdėje sėdintis pareigūnas nuolat
žiovavo, atrodė abejingas ir be perstojo žvilgčiojo į laikrodį. Bet velniop tą Kaitą.
Kelių policijos patruliai tikrai įsitikino, kad jis nėra abejingas. Jis pasiuntė
patrulius iš Antrojo rajono vakaruose į Pirmąjį rajoną rytuose. Paaiškino, kad
paprastų žmonių gyvenamuose rajonuose taip pat reikia patruliuoti, juk svarbu
parodyti, jog policija rūpinasi ne vien turtingųjų ir įtakingųjų pamėgtais
kvartalais.
Gal Kaitas ir nepatenkintas, užtat Bankas labai apsidžiaugė, pakviestas drauge
su Fliensu dalyvauti vakarienėje.
– Tegu Fliensas pratinasi bendrauti su svarbiais asmenimis, – tarė Makbetas. –
Taip pat manau, kad tau reikia apsvarstyti mano pasiūlymą. Perimti „Gardeną“,
Organizuotų nusikaltimų tyrimo skyrių arba tapti policijos viršininko
pavaduotoju.
 – Man?
– Tik nesijaudink, Bankai. Tiesiog apsvarstyk, OK?
Bankas sukikeno ir papurtė galvą. Mielas, kaip visada. Tarsi nepuoselėtų jokių
suktų minčių. Ar bent jau nesuktų dėl jų galvos. Ką gi, šį vakarą išdavikas susitiks
su savo kūrėju ir naikintoju.
Prie „Norvegų raitelių“ klubo vartų nieko nebuvo. Nebeliko žmonių, galinčių
sargauti.
Makbetas išlipo iš automobilio ir įėjo vidun. Sustojo tarpdury ir apsidairė. Ta
diena, kai stovėjo čia su Dufu ir žvalgėsi po šią patalpą, atrodė keistai nutolusi.
Ilgų stalų nebebuvo, o prie baro sėdėjo trys pilvoti vyrai su odinėmis klubo
striukėmis ir dvi moterys didelėmis pūpsančiomis krūtimis. Viena jų tvirta
raumeninga ranka, ant kurios puikavosi tatuiruotė ŠONAS, priglaudusi laikė
besimuistantį kūdikį.
– Kolinai, ar tai ne... – sušnabždėjo ji.
– Taip, – tyliai iškošė plikas vyras su ūsais, panašiais į jūrų vėplio. – Šoną
sučiupo jis.
Makbetas prisiminė matęs šį vardą ataskaitoje. Keista, jam iš atminties vis
išgaruoja sutiktų žmonių vardai, bet jis prisimena matytus ataskaitose. Šonas. Jis
saugojo vartus, Makbetas įsmeigė jam į petį durklą, paėmė jį įkaitu, o dabar
vyrukas vis dar sėdi areštinėje kartu su kitais.
Vyras įsiūčio iškreiptu veidu spoksojo į Makbetą. Makbetas giliai įkvėpė. Stojo
tokia tyla, kad eidamas link baro jis girdėjo, kaip po kojomis girgžda grindų
lentos. Priėjo prie stovinčio prie kasos aparato vyro su odine striuke ir dar
nespėjęs prasižioti pagalvojo, kad prieš išeinant iš Policijos būstinės jam turbūt
nereikėjo sukvėpti paskutinių miltelių. Nuo gaižalo jis pernelyg išdrąsėja. Išgirdęs
save prabylant, suvokė, kad nerimavo ne be reikalo:
– Mažoka lankytojų. Kurgi visi? O, taip, tikrai, už grotų. Arba morge. Prašau
„Glendoran“.
Makbetas matė, kaip barmenas žvilgteli į šoną, žinojo, kad laukia smūgis iš
kairės, tačiau jis vis dar turi marias laiko. Jis visada greitai reaguoja, bet nuo
gaižalo jaučiasi tarsi ant sparnų, artėjant smūgiui ir lėtai slenkant sekundėms dar
spėja nusižiovauti, pasikasyti nugarą ir dirstelėti į laikrodį. Kai Kolinas, plikis
jūrų vėplio ūsais, tikėjosi užtvoti, Makbetas atsilošė, ir kumštis, artėjantis prie
neseniai apkirpto Makbeto smilkinio, švystelėjo ore. Makbetas išsitiesė ir smogė
alkūne į šoną, beveik nieko nepajuto, tik išgirdo dejonę, kremzlės traškesį,
pusiausvyros netekusio žmogaus žingsnius ir virstančių baro kėdžių bildesį.
– Su daug ledukų, – pridūrė Makbetas.
Tada atsisuko į vyrą šalimais, pamatė, kad šis ruošiasi žiebti, sugniaužia dešinį
kumštį ir atlošia petį. Smūgiui artėjant Makbetas iškėlė ranką ir sulaikė Kolino
kumštį. Bet, užuot susidaužus krumpliais, kaip buvo galima laukti, į žmogaus
audinius susmigo plienas, o į sąnarius įsirėmė durklo rankena. Kolinas pratisai
suriko – jo kumštį iki pat dilbio persmeigė durklo geležtė. Makbetas trūktelėjo ir
ištraukė durklą.
– ...ir su soda.
Vyras jūrų vėplio ūsais suklupo ant kelių.
– Kas per velnias čia dedasi? – paklausė kažkas.
Klausiančiojo balsas sklido nuo šoninių durų, išeinančių į garažą. Ten stovėjo
barzdotas vyras su odine striuke, ant abiejų pečių buvo prisiūta po tris laužtas
juosteles. Rankose laikė užtaisytą ginklą.
– Norėčiau užsisakyti, – atsiliepė Makbetas ir atsisuko į barmeną, vis dar
nejudantį iš vietos.
– Ko? – paklausė vyras ir priėjo arčiau.
– Viskio. Ir ne tik.
– Ko dar?
– Tu esi Seržantas. Kai Svenono nėra, verslui vadovauji tu, ar ne? Beje, kur jis
dabar slepiasi?
– Sakyk, ko atėjai pasakyti, ir nešdinkis lauk, suknistas fare.
– Neketinu kritikuoti šios vietos, bet aptarnavimas galėtų būti kiek greitesnis
ir malonesnis. Kaip manai, Seržante, gal galime ramiai ir taikiai šnektelėti prie
keturių akių?
Kurį laiką vyras žiūrėjo į Makbetą. Tada nuleido ginklo vamzdį.
– Vargu ar galite padaryti daugiau žalos nei jau padarėte.
– Žinau. Svenonui tikrai patiks mano užsakymas.
 Seržanto kabinetas buvo mažas, ant sienų kabėjo plakatai su motociklais, o
lentynose rikiavosi negausi variklio dalių kolekcija. Čia dar stovėjo stalas, ant jo –
telefonas ir dokumentų dėklai, šalia – kėdė lankytojams.
– Tik neįsijausk, fare.
– Norėčiau užsakyti žmogžudystę.
Jei Seržantas ir sutriko, tai nuslėpė.
– Ne ten pataikei. Tokių paslaugų farams nebeteikiame.
– Vadinasi, gandai teisingi. Anksčiau Keneto pavaldinių dengiami
susidorodavot su visais, su kuriais tik prireikdavo.
– Jei daugiau nieko nepageidauji...
– Bet šįkart anapilin reikia nusiųsti ne konkurentus, – dėstė ant kėdės įsitaisęs
ir šiek tiek į priekį palinkęs Makbetas, – o du farus. Užmokestis už paslaugas
toks: norvegų raiteliai bus iškart paleisti į laisvę, o kaltinimai – panaikinti.
Seržantas kilstelėjo antakį.
– Ir kaip tu tai padarysi?
– Tyrimo procedūros klaidos. Bus sunaikinti įrodymai. Šitoks mėšlas nutinka
nuolat. Ir policijos viršininkas pasakys, kad byla nutraukta. Nutraukta.
Seržantas sukryžiavo rankas.
– Tęsk.
– Tipas, kurį reikia pašalinti, yra atsakingas už tai, kad kvaišalai, iš kurių
turėjote pragyventi, nuskendo fjorde. Kalbu apie inspektorių Banką. – Makbetas
stebėjo, kaip Seržantas pamažu linkteli. – Kitas yra inspektoriaus vaikiščias, sėdės
automobilyje kartu su juo.
– O kodėl reikia jų atsikratyti?
– Argi tai svarbu?
– Šiaip neklausčiau, bet juk kalbam apie policininkus, o tai reiškia, kad kils
daug rūpesčių.
– Tik ne dėl šių pareigūnų. Mes žinom, kad inspektorius Bankas dirba
Hekatei, bet negalim to įrodyti, todėl teks atsikratyti jo kitais būdais. Mūsų
nuomone, toks būdas geriausias.
Seržantas vėl linktelėjo. Makbetas tikėjosi, kad jis supras šią logiką.
– Iš kur mums žinoti, kad laikysiesi susitarimo?
 – Na, – prabilo Makbetas ir prisimerkęs įsistebeilijo į merginos atvaizdą
kalendoriuje Seržantui virš galvos, – bare yra penki liudytojai, galintys patvirtinti,
kad čionai asmeniškai atėjo dabartinis policijos viršininkas Makbetas ir užsakė
šią paslaugą. Juk nemanot, kad norėčiau suteikti jums dingstį paviešinti šį įvykį.
Seržantas atsilošė taip smarkiai, kad kėdės atlošas prisilietė sienos, stebėjo
Makbetą, kažką suniurnėjo, pešiojo sau barzdą.
– Kur ir kada reikėtų susidoroti?
– Šiąnakt. Ar žinai Kartuvių kalvą Antrojo rajono vakaruose?
– Kaip tik ten buvo pakartas mano proprosenelis.
– Važiuojant pagrindiniu keliu, už gatvelių, kuriose apsipirkinėja vakarinės
miesto dalies gyventojai, yra didelė sankryža.
– Žinau, apie ką kalbi.
– Jie važiuos juodu volvu, šviesoforą pasieks tarp pusės septynių ir be dešimt
septynios. Turbūt lygiai be penkiolikos. Jis punktualus.
– Mhm... Ten visada pilna patrulių automobilių.
– Šiandien jų ten nebus.
– Ar tikrai? Aš pagalvosiu ir ketvirtą valandą atsakysiu.
Makbetas nusijuokė.
– Nori pasakyti, kad Svenonas pagalvos? Puiku. Pasiimk rašiklį, padiktuosiu
savo telefono ir volvo registracijos numerius. Beje, dar šis tas.
– A?
– Man reikia jų galvų.
– Kieno?
– Tų dviejų farų. Galvų. Pristatytų man prie durų.
Seržantas spoksojo į Makbetą, tarsi manytų, kad jam visai pasimaišė.
– Užsakovas nori kvito, – pareiškė Makbetas. – Praėjusį kartą užsakydamas
tokią paslaugą jo nepaprašiau ir padariau klaidą. Paslaugos man nesuteikė.

Į pavakarę Dufas pagaliau priėmė sprendimą.

Jis valandų valandas suko galvą, mintys kildavo lėčiau už keliu riedančius
automobilius. Variantų tiek daug, kaip ir kelyje. Keneto tilto atitvarai vis dar
nesuremontuoti, todėl rytinėje miesto dalyje visas eismas kreipiamas link Senojo
tilto ir Antrajame rajone nusidriekė automobilių virtinė. Dufo automobilis
sraigės greičiu judėjo nuo sankryžos prie sankryžos, o visų galvose sukosi tos
pačios mintys: kur greičiau – į dešinę, į kairę ar tiesiai?
Dufo sankryžos atrodė taip: ar jam keliauti tiesiai pas Makbetą ir jam bei
kitiems pranešti tai, ką sužinojo prieplaukoje?
O gal nedaryti nieko? O kas, jeigu vienakis sakė netiesą arba jeigu Bankui
pavyks paneigti kaltinimus? Kas lauktų Dufo, šioje painiavoje neteisingai
apkaltinusio Banką, kuris, patekęs po Makbeto sparnu, staiga tapo įtakingu
asmeniu?
Žinoma, Dufas gali tiesiog pranešti apie įtarimus taip, kaip buvo pranešta jam
pačiam, o tada leisti Lenoksui ir Makbetui patiems įvertinti informaciją, tačiau
tokiu atveju jis netektų progos prisiimti labai trokštamą garbę už tai, kad pats
vienas atskleidė Banko nusikaltimus ir jį sulaikė.
Antra vertus, po savarankiškai surengto reido konteinerių uoste jis negali sau
leisti darsyk apsikvailinti. Tai jau kainavo jam Organizuotų nusikaltimų tyrimo
skyrių, o dar viena klaida gali kainuoti ir darbą.
Dar viena sankryža: jei Makbetas bus policijos viršininkas, Organizuotų
nusikaltimų tyrimo skyrius vėl liks be vadovo, ir jei dabar Dufas išdrįs ir sučiups
fortūną už plaukų, gal galėtų juo tapti.
Jis svarstė, ar nevertėtų pasitarti su Ketnesa, bet tada yla išlįstų iš maišo, jis
nebegalėtų apsimesti, kad nieko nežino, privalėtų kažko imtis. Kažkuo rizikuoti.
Galiausiai jis pasirinko kelią, kuriuo einant netektų daug rizikuoti, tačiau
sėkmės atveju vis tiek lauktų garbė.
Dufas viaduku pervažiavo geležinkelį ir pasuko į aikštelę kitapus gatvės. Kol
įveikė trumpą nuotolį nuo Policijos būstinės iki Banko namų, sugaišo daugiau
nei keturiasdešimt penkias minutes.
Jis paspaudė skambučio mygtuką, ir Bankas po poros sekundžių atidarė duris.
– Dufai, – pasisveikino jis. – Kas gero girdėti?
– Turbūt susiruošėt į šventę, – įvertino Dufas.
– Taip, todėl nežinau, ar tikrai noriu su savimi imti šitą, – tarė Bankas ir iškėlė
dėklą su pistoletu.
 – Palikit namie, nuo jo tik išsipūs kostiumas. Bet jūsų kaklaraiščio mazgas
atrodo gana prastai.
– Tikrai? – nepatikėjo Bankas, palenkė smakrą iki baltos marškinių apykaklės
ir veltui mėgino pamatyti savo kaklaraiščio mazgą. – Taip rišu jau penkiasdešimt
metų, nuo tada, kai buvau konfirmuotas.
– Bankai, tai skurdžiaus kaklaraištis. Leiskite, parodysiu.
Bankas atstūmė paslaugiai ištiestą Dufo ranką ir uždengė mazgą.
– Aš ir esu skurdžius, Dufai. Be to, man atrodo, kad atėjote ne padėti, o prašyti
pagalbos.
– Tai tiesa, Bankai. Ar galiu užeiti?
– Tikrai pakviesčiau vidun ir pavaišinčiau kava, bet, deja, mes išeinam. –
Bankas užkėlė pistoleto dėklą ant skrybėlių lentynos sau už nugaros ir šūktelėjo
laiptinės pusėn. – Fliensai!
– Ateinu! – pasigirdo balsas.
– Palaukim lauke, – pasiūlė Bankas ir užsisagstė švarką.
Jie atsistojo ant baltų mūrinių laiptų po stogu. Lietvamzdžiais linksmai
gurgant lietui, Bankas pasiūlė Dufui cigaretę ir prisidegė savąją, o Dufas atsisakė.
– Šiandien vėl lankiausi pramoniniame uoste, – prabilo Dufas. – Sutikau vieną
vaikėzą, tokį narkomaną, jis norėjo su manimi pasikalbėti. Toks vienakis. Jis
papasakojo man, kaip neteko akies.
– Štai kaip?
– Jis beprotiškai norėjo kvaišalų, bet neturėjo nė skatiko. Geležinkelio stotyje
pamatė senį ir paprašė pinigų. Senis ėjo pasiramsčiuodamas lazda su paauksuota
rankena.
– Hekatė?
– Senis sustojo, išsitraukė iš kišenės maišelį, pamojavo vaikėzui prieš nosį ir
pareiškė, kad tai – aukščiausios kokybės gaižalas, tiesiai iš katilo. Jei padarysiąs
dvi paslaugas, vaikėzas galėsiąs jį gauti. Pirmiausia vaikėzas turėjo pasakyti,
kokio jutimo labiausiai bijo netekti. Ir kai jis atsakė, kad regėjimo, senis išrėžė,
kad nori gauti vieną jo akį.
– Taip, tai tikrai Hekatė.
 – Vaikėzui paklausus, kam seniui jo akis, Hekatė atsakė, kad jis visko turi,
todėl jam belieka prašyti to, kas yra vertingiausia pirkėjui, o ne jam pačiam. Galų
gale tai juk ne visas regėjimas, o tik pusė, o ir tai ne visai. Ir tik pamanyk, kaip
paskui pakils jo antrosios akies vertė. Tikrai, praradimas ir laimėjimas eina ranka
rankon.
– Nesuprantu tokių dalykų.
– Gal ir ne, bet kai kurie žmonės tiesiog tokie. Galios jie trokšta labiau nei to,
ką ji gali jiems duoti. Jie mieliau nori turėti bevertį medį nei valgomą ant jo
augantį vaisių. Vien tam, kad galėtų besti į jį pirštu ir pasakyti: „Čia mano.“ O
tada nukirsti.
Bankas išpūtė dūmų debesį.
– Ką pasirinko vaikėzas?
– Hekatės palydovas, nei vyras, nei moteris, padėjo vaikėzui tą akį išsilupti. O
kai paskui jis susileido dozę, bet koks skausmas pasimiršo – randai sugijo, blogi
prisiminimai išblėso. Vaikėzas sakė, kad patyrimas buvo toks nuostabus, jog net
šiandien jis negali pasakyti, kad gailisi. Kad vis dar svajoja susileisti geriausią
dozę iš visų.
– O ko jam reikėjo šiandien?
– To paties. Ir žmogaus, atėmusio iš jo akį vien todėl, kad galėjo.
– Tuomet jis gali stoti į Hekatės medžiotojų eilę.
– Jis sakė, kad gali mums padėti sučiupti Hekatę.
– O kaip vargšas narkotikų vergas galėtų mums padėti?
– Vadinamajame savižudžio atsisveikinimo laiške parašyta, kad dėl visko kalti
„Norvegų raiteliai“. Tačiau vaikėzas mano, kad už visko stovi Hekatė. Tai jis
parašė tą laišką ir nužudė Dunkaną. Be to, Hekatė bendradarbiauja su Malkolmu,
o gal ir su kitais būstinėje dirbančiais pareigūnais.
– Šiais laikais tokią teoriją išgirsi dažnai. – Bankas nukratė cigaretės pelenus ir
žvilgtelėjo į laikrodį. – Ar jam sumokėjot?
– Ne, – atsakė Dufas, – nemokėjau tol, kol jis man nepasakė, kad, prieš
Malkolmui pradingstant, matė jį prieplaukoje. Su jumis.
Bankas, keliantis cigaretę prie burnos, sustingo. Tada nusijuokė.
– Su manimi? Netikiu.
 – Jis apibūdino jus ir jūsų automobilį.
– Nei manęs, nei mano automobilio ten nebuvo. Ir aš netikiu, kad už tokią
informaciją būtumėt sumokėjęs valdiškais pinigais. Tai kuris iš jūsų meluoja? Tas
narkomanas ar jūs?
Pūstelėjus šaltam vėjo gūsiui, Dufas pašiurpo.
– Vaikėzas papasakojo, kad matė Malkolmą su pagyvenusiu vyru, kurį
kažkada buvo matęs su Makbetu. Ir „Volvo PV“. Bankai, ar nebūtumėt
sumokėjęs už tokią informaciją?
– Nebent iš desperacijos. – Bankas užgesino nuorūką į geležinius laiptų
turėklus. – O gal net ir tada nemokėčiau. Jei būtų kalbama apie mano kolegą.
– Nes jūs labai vertinate ištikimybę, ar ne?
– Policijos pajėgos gali būti stiprios tik tada, kai kiekvienas pareigūnas yra
atsidavęs. Tai būtina sąlyga.
– O jūs ar labai atsidavęs policijos pajėgoms?
– Dufai, esu paprastas žmogus ir nežinau, ką turite galvoje.
– Jei rimtai kalbate apie ištikimybę, privalote išduoti mums Malkolmą.
Policijos pajėgų labui. – Dufas parodė į juos supančią pilką lietaus ir rūko masę. –
Šio miesto labui. Kur Kapitolijuje slepiasi Dunkano žudikas?
Bankas nupūtė pelenus nuo nuorūkos ir įsikišo ją į kišenę.
– Apie Malkolmą aš nieko nežinau. Fliensai! Atsiprašau, inspektoriau, bet
mums laikas važiuoti vakarieniauti.
Bankas nulipo tris laiptelius ir išėjo į lietų, o Dufas nuskubėjo paskui jį.
– Netylėkite, Bankai! Matau, kad jus slegia kaltė ir graužia sąžinė. Jūs nesate
blogas ir suktas žmogus. Jus tiesiog sugundė didesni viršininkai, jūs pasikliovėte
jų sprendimais. Tada jus išdavė. Privalom jį sučiupti, Bankai!
– Fliensai! – suriko Bankas namo pusėn ir atrakino kieme stovintį automobilį.
– Bankai, ar norite ir toliau garmėti žemyn šita chaoso ir anarchijos spirale?
Mūsų protėviai nutiesė geležinkelius ir pastatė mokyklas. O mes statome
viešnamius ir lošimo namus.
Bankas įsėdo į automobilį ir du kartus pasignalizavo. Atsidarė durys ir
skleisdamas skėtį laiptais nulipo kostiumą vilkintis Fliensas.
 Dufas matė, kad Bankas šiek tiek pradarė langą, gal dėl to, kad vidinė stiklo
pusė rasojo. Jis įkišo pirštus vidun ir, mėgindamas nuspausti stiklą žemyn,
kalbėjo pro siaurą plyšelį:
– Paklausykite, Bankai. Jei pasiryšite ir prisipažinsite, negalėsiu jums daug
padėti, juk pats suprantate. Bet galiu pažadėti, kad Flienso niekas nė pirštu
nepalies. Ateityje į jį žiūrės ne kaip į išdaviko sūnų, o kaip į sūnų žmogaus, kuris
pasiaukojo dėl savo miesto. Duodu žodį.
– Sveiki, jūs – inspektorius Dufas, ar ne?
Dufas išsitiesė.
– Labas, Fliensai. Teisingai. Malonaus jums vakaro.
– Ačiū!
Dufas palaukė, kol Fliensas atsisėdo į keleivio vietą, o Bankas užvedė variklį.
Tada žengė link savo automobilio.
– Dufai!
Šis atsisuko.
Bankas buvo pravėręs dureles.
– Viskas ne taip, kaip jūs manote.
– Ne?
– Ne. Susitinkam vidurnaktį prie „Bertos“.
Dufas linktelėjo.
Trūktelėjus bėgių perjungimo svirtį, volvas pajudėjo, ir tėvas su sūnumi
pradingo rūke.
 15 skyrius

Ledi užlipo paskutinėmis metalinių laiptų pakopomis. Laiptai kilo prie durų,
vedančių ant plokščio „Inverneso“ stogo. Ledi jas atidarė ir įsižiūrėjo į tamsą.
Šniokščiantis lietus priminė murmesius ir šnabždesius, atrodė, kad visur glūdi
neatskleistos paslaptys. Ji jau ketino apsisukti ir eiti atgal, bet tvykstelėjus žaibui
viskas nušvito ir Ledi jį pamatė. Jis stovėjo prie stogo krašto ir stebėjo
Nuosaikiųjų gatvę už „Inverneso“. Kol Ledi nebuvo įtikinusi miesto tarybos
padaryti ten tvarką, blausioje gatvės šviesoje rikiuodavosi prostitutės, kurios ne
tik siūlydavo, bet ir iš karto suteikdavo paslaugas – tarpuvartėse, automobiliuose,
ant automobilių, prie sienos. Anot gandų, kai čia buvo įsikūrusi Valstybinė
geležinkelio inspekcija, tuometinis jos direktorius liepė užmūryti visus į
Nuosaikiųjų gatvę išeinančius langus, kad kabinetuose sėdintys pavaldiniai
galėtų susikaupę darbuotis, o ne stebėtų lauke vykstančius ištvirkavimus.
Ledi išskleidė skėtį ir priėjo prie Makbeto.
– Mylimasis, kodėl čia stovi ir šlampi? Ieškojau tavęs, tuoj susirinks mūsų
svečiai. – Ji pažvelgė į tamsias lygias belanges sienas, tarsi tvirtovė stūksančias
Nuosaikiųjų gatvėje. Ledi puikiai pažinojo kiekvieną tos gatvės metrą. Langai
tikrai ne be reikalo liko užmūryti. – Ką matai ten, apačioje?
– Bedugnę, – atsakė jis. – Baimę.
– Ak, mielasis, nebūk toks niūrus.
– Kodėl?
– Na, pergalė neverta nė skatiko, jeigu per ją prarasta ramybė.
– Mes laimėjom vos kelis mūšius. Karas tik prasideda. O mane jau kamuoja
baimė. Vienas Dievas žino, kas ją sukelia. Mieliau rinkčiausi mane puolančią
ginkluotų baikerių šutvę, o ne šią gyvatę, kurią mes sužeidėm, bet dar
nepribaigėm.
– Liaukis, mano meile. Dabar mums niekas nepakenks.
 – Dunkanas. Matau jį ten, apačioj. Ir jam pavydžiu. Jis miręs – suteikiau jam
ramybę, o jis man kelia tik nerimą ir siaubą.
– O gal kalti kvaišalai? Košmarus prišaukia gaižalas.
– Mylimoji...
– Ar pameni, ką sakei Kolumui? Gaižalas iškreipia tikrovę. Privalai liautis, nes
kitaip prarasi viską, ko pasiekėm! Girdi? Kad man daugiau nė krislelio to velnio
išmislo!
– Bet tie košmarai nepramanyti. Man skambino Seržantas. Susitarimas galioja.
Gal pamiršai, kokią niekšybę ruošiamės iškrėsti šį vakarą? Ar negalvoji apie tai,
kad mano vienintelis tėvas, geriausias draugas bus nužudytas?
– Nežinau, ką čia paistai, tu ir pats nežinai. Ar apsimoka apie tai galvoti, ko
atstatyti nėra jokios vilties? O gaižalas daugiau nebeteiks tau nei drąsos, nei
paguodos, dabar jis pareikalaus užmokesčio. Tavosios sielos. Todėl gana!
Užsirišk kaklaraištį, mylimasis. Ir nusišypsok. – Ji paėmė Makbetą už rankos. –
Eime, tegu nuo mūsų žavesio jie virsta iš koto.

Ketnesa sėdėjo krėsle su raudonojo vyno taure rankoje ir klausėsi į palėpės

stoglangį barbenančio lietaus ir Kaito balso. Šis gvildeno problemą ir aiškino, esą
policijos viršininko pareigas laikinai einantis pareigūnas praktiškai turi daugiau
galios už demokratiškai išrinktą miesto merą ir taip nutiko dėl to, kad Kenetas
klastojo miesto įstatymus ir statutus. Ketnesai patiko gomurinė r ir ramus Kaito
balsas. Žavėjo jo pomėgis demonstruoti išprusimą ir logišką mąstymą. Bet
labiausiai jai patiko, kad šis žurnalistas visada prieš ką nors pasisako. Prieš
Kenetą, prieš Turtelį, galiausiai net ir prieš patį Dunkaną, kuris ir pats su daug
kuo nesutikdavo.
Turbūt pasirinkęs tokį kelią eini juo vienas.
Kartais Ketnesa pagalvodavo, kad reikėtų į jo radijo stotį nusiųsti anoniminį
laišką ir raštu išdėstyti, kad ją ramina vien žinojimas, jog yra tokių principingų
žmonių kaip jis, kurie imasi darbo kaip vieniši bebaimiai kariai. Beje. Ar tik ne
antrą kartą prie buto durų kažkas sugurgžda? Ji pritildė radiją. Įsiklausė. Štai ir
vėl. Ketnesa nutykino prie durų ir prikišo ausį. Pažįstamas garsas. Ji atidarė duris.
– Dufai. Ką čia veiki?
 – Aš... amm... čia stoviu. Ir galvoju.
Abi rankas jis buvo susikišęs į apsiausto kišenes, avėjo per didelius batus
gurgždančiais padais ir sūpavosi ant kulnų.
– Kodėl nepaskambini į duris?
– Skambinau, – atsakė Dufas. – Aš... Ko gero, skambutis neveikia.
Ketnesa plačiai atlapojo duris, bet Dufas vis tiek dvejojo.
– Dufai, ko toks suniuręs?
– Ar aš suniuręs?
– Atleisk, žinau, kad dabar nėra ko pernelyg džiūgauti, bet ar tu išeini, ar
užeisi?
Jo žvilgsnis lakstė.
– Ar galiu pabūti pas tave iki vidurnakčio?
– Žinoma, bet užeik pagaliau, man darosi šalta.

Seržantas laikė rankas ant „Honda CB450“ „Black Bomber“ modelio vairo. Jis
nusipirko šį motociklą mažiau kaip prieš penkerius metus, ir kartais jam
pasisekdavo pasiekti šimto šešiasdešimties kilometrų per valandą greitį. Bet vis
tiek, rinkoje atsiradus naujam šauniam motociklui „Honda CB750“, šis atrodė
senas. Seržantas žvilgtelėjo į laikrodį. Be šešiolikos septynios. Eismo spūsčių
sumažėjo, greitai temo. Laukdamas šalikelėje jis matė kiekvieną link Kartuvių
Kalvos sankryžos artėjantį automobilį. Svenonas atsiuntė pastiprinimą iš piečiau
esančio klubo: trys pusbroliais vadinami vyrai šoko ant motociklų ir greičiau nei
per tris valandas atrūko į miestą. Pasiruošę sėdėjo ant savo žirgų netoli degalinės,
prie kelio, kuriuo turėjo atvažiuoti automobilis. Kiek toliau, kitapus sankryžos,
Seržantas matė su nagėmis į stulpą įsilipusį Koliną. Kol kas jie pasilinksmino
bandydami, ar jų metodas suveiks: Kolinas įkišo atsuktuvą į šviesoforą ir
pasukiojo. Signalui staiga pasikeitus iš žalio į raudoną, ant kelio sucypė stabdomų
automobilių padangos. Po kelių sekundžių vėl užsidegė žalia, variklių apsukos
ėmė greitėti, automobiliai pamažu pajudėjo per sankryžą, o Seržantas pamirksėjo
priekiniais motociklo žibintais, duodamas Kolinui ženklą, kad viskas pavyko.
Seržantas vėl žvilgtelėjo į laikrodį. Be penkiolikos septynios.
 Svenonas priėmė sprendimą negreitai, bet Seržantas nujautė, kad jis ne
abejojo, o tiesiog elgėsi atsargiai. Tai pasitvirtino, kai prie klubo vartų privažiavo
trys pusbroliai iš pietų: pasirodė „Harley Davidson“ čioperis aukštomis vairo
rankenomis, „Harley Davidson Electra Glide“ ir rusiškas „Ural“ su vežimėliu
šone ir ant stovo pritaisytu kulkosvaidžiu. Ant „Electra Glide“ sėdintis vyrukas
turėjo kardą, gal ir ne tokį lenktą kaip Svenono, tačiau tiks ir toks.
Be keturiolikos septynios.

– Fliensai...
Kažkas tėčio balse privertė Fliensą atsisukti. Jo tėtis visada buvo ramus, bet kai
įvykiai pakrypdavo negera linkme, jo balsas pasidarydavo dar ramesnis. Kai
Fliensui buvo septyneri, tėtis grįžo namo iš ligoninės aplankęs mamą ir ištarė jo
vardą tuo pačiu gąsdinančiai ramiu tonu.
– Šio vakaro planai pasikeitė. – Tėtis persirikiavo į kitą juostą ir toliau važiavo
už „Ford Galaxy“. – Taip pat ir ateinančių dienų.
– Tikrai?
– Tu išvyksti į Kapitolijų. Dabar pat.
– Kapitolijų?
– Kai kas nutiko. Berniuk mano, žinau, kad tau kils daug klausimų, bet dabar
atsakymų į juos nesulauksi. Aš išlipsiu prie „Inverneso“, o tu iškart sėsk prie
vairo. Užsuk namo, pasiimk tik tai, kas būtiniausia, o tada važiuok į Kapitolijų.
Vairuok ramiai, neviršyk greičio ir paryčiais jau būsi ten. Ar supranti?
– Taip, bet kas...
– Nieko neklausinėk. Turėsi ten pabūti kelias dienas, gal savaites. Kaip žinai,
tavo mama paveldėjo nedidelį butuką. Paimk iš daiktadėžės bloknotą.
– Tą vieną kambarį, kurį ji vadino žiurkių landyne?
– Taip. Nenuostabu, kad taip ir nepavyko jo parduoti. Dabar galiu pasakyti:
gerai, kad nepavyko. Adresas: Raugyklos gatvė, numeris šešiasdešimt šeši.
Šeštasis rajonas. Visai prie pat naktinio klubo „Delfinas“. Butas yra antrame
aukšte, dešiniau. Ten būsi saugus. Užsirašei?
– Taip. – Fliensas išplėšė lapelį ir padėjo bloknotą atgal į daiktadėžę. – Bet
man reikia rakto. Kas mane įleis į tuščią butą?
 – Jis netuščias.
– Ten gyvena nuomininkai?
– Ne visai. Leidau ten gyventi nuskurdusiam pusbroliui Alfiui. Jis toks senas,
kad gali negirdėti skambučio, tau teks ką nors sugalvoti.
– Tėti?
– Taip?
– Ar tai kažkaip susiję su Dufo apsilankymu? Jis atrodė labai... rimtas.
– Taip, bet daugiau neklausinėk, Fliensai. Tau tiesiog reikės ten apsistoti,
perskaityti kelias studijoms reikalingas knygas, panuobodžiauti. Tik nesinaudok
telefonu, nerašyk laiškų, niekam nesakyk, kur esi. Tiesiog daryk taip, kaip liepiu,
o kai bus saugu grįžti namo, aš tau pranešiu.
– O tu ar saugus?
– Ar girdėjai, ką pasakiau?
Fliensas linktelėjo.
Kurį laiką jie važiavo tylėdami, senos langų valytuvų gumos cypdamos
brūžino stiklą, tarsi norėdamos jiems kažką pasakyti.
– Taip, – patikino Bankas. – Aš saugus. Bet nuo šiol nepaisyk žinių, per jas
turbūt tik meluos. Šiuo metu ten gyvena Alfis. Manau, kad jis ant žemės pasitiesė
čiužinį. O tu gulkis ant sofos, jei jos dar nesugraužė žiurkės.
– Labai juokinga. Ar tu tikrai saugus?
– Nesijaudink dėl...
– Raudona!
Bankas nuspaudė stabdžio pedalą ir vos neatsitrenkė į užpakalinį „Ford
Galaxy“ buferį. Fordo vairuotojas ne iš karto pastebėjo pasikeitusį šviesoforo
signalą.
– Štai, – tarė Bankas ir padavė sūnui storą aptriušusią piniginę. – Pasiimk
pinigų pragyvenimui.
Fliensas pasiėmė keletą banknotų.
– Labai jau ilgai dega ta nelemta raudona... – sumurmėjo Bankas.
Fliensas žvilgtelėjo į šoninio vaizdo veidrodėlį. Užpakalyje nusidriekė ilga
automobilių eilė. Link jų artėjo motociklų virtinė.
 – Keista, – sumurmėjo Bankas. Jo balsas vėl skambėjo pernelyg ramiai. –
Regis, važiuojantieji ana gatve irgi laukia, kol užges raudona. Ir jau ilgokai.
– Tėti, artėja nemažai motociklų.
Fliensas stebėjo, kaip tėvas žvilgteli į užpakalinio vaizdo veidrodėlį. Tada
Bankas įjungė pavarą, stipriai nuspaudė akceleratoriaus pedalą ir pasuko vairą į
dešinę. Seną automobilį sumėtė ant drėgno tepaluoto asfalto. Jam visgi pavyko
pro automobilius išsukti dešinėn, volvo ratai trenkėsi į aukštą šaligatvio kraštą.
Volvui braukiant fordo šoną, abu automobiliai sucypė tarytum iš skausmo. Jiems
prasilenkiant nulūžo fordo šoninio vaizdo veidrodėlis.
Sankryžoje riaumojo varikliai. Kelią kertančioje gatvėje automobiliams
užsidegė žalia.
– Tėti! Stok!
Bet tėtis nesustojo, anaiptol, nuspaudė akceleratorių. Jie nurūko į sankryžos
vidurį rizikuodami susidurti, mat iš kairės artėjo sunkvežimis, o iš dešinės –
autobusas. Neriant tarp jų, abu įspėdami ėmė pratisai signalizuoti. Volvui lekiant
nuo Kartuvių kalvos link centro, ausį rėžiantis garsas nuslopo. Fliensas nenuleido
akių nuo užpakalinio vaizdo veidrodėlio. Matė, kad vėl užsidegė žalia ir
motociklai pervažiavo sankryžą.

Makbetas stovėjo ant stabilių grindinio plytelių prie „Inverneso“ durų, bet vis
tiek jautė šiokį tokį bangavimą. Stebėjo, kaip nuo užpakalinės limuzino sėdynės
bando atsikelti nutukęs vyras juodu kostiumu. Raudona uniforma pasipuošęs
„Inverneso“ durininkas laikė pravertas limuzino dureles ir išskleistą skėtį, o
atvykęs svečias dvejojo, ar prašyti durininko ištiesti jam ranką ir pagelbėti, ar
išlikti oriam. Kai švokščiantis storulis pagaliau susidorojo pats, priėjo Ledi.
– Štai ir mūsų... mano meras! – nusijuokė ji ir apsikabino svečią.
Nelengva užduotis, pagalvojo Makbetas, stebėdamas, kaip Ledi liaunomis
rankomis apglėbia vėžlio kiautą primenančias Turtelio riebalų sankaupas ant
nugaros. Tada išgirdo save kvailai sukikenant.
– Kaskart atrodot vis gražesnis ir vyriškesnis, – ulbėjo lošimo namų savininkė.
– O jūs, Ledi, vis žavingesnė ir vis didesnė melagė. Makbetai...
 Spausdamas ranką Makbetas nustebo pajutęs, kaip jam po nykščiu įdumba
mero delnas.
– O kas gi šis jaunuolis? – pasiteiravo Ledi.
Automobilį apibėgo pro užpakalines dureles kitoje pusėje išlipęs rudakis
glotnios odos ir mergaitiško grožio paauglys. Kiek dvejodamas pažvelgė į Turtelį,
tarsi tikėdamasis pagalbos.
– Ledi, čia mano sūnus, – pristatė jį Turtelis.
– Šelmi, jūs gi neturite vaikų, – tarė Ledi ir delnu patapšnojo merui per švarko
atlapą.
– Mano nesantuokinis sūnus, – patikslino Turtelis, prisilietė berniuko strėnų
ir krizendamas mirktelėjo Makbetui. – Visai neseniai apie jį sužinojau. Bet juk
matot, kokie mes panašūs, argi ne, Ledi?
– Jūs visada buvot gudruolis, brangusis Turteli. O kuo gi jis vardu?
– Sakykim, Kasis Turtelis Jaunesnysis, – išsiviepė meras, glostydamas savo į
Salvadoro Dali panašius ūsus ir, Ledi užvertus akis, pratrūko kvatotis.
– Užeikite vidun, kur šilta, ir pasivaišinkite gaiviaisiais gėrimais, – pakvietė
Ledi.
Abu svečiai užėjo vidun, o Ledi atsistojo prie Makbeto.
– Kaip jis drįsta, tas iškrypęs paršas? – pasipiktino Makbetas. – Maniau, kad
Turtelis vertas pagarbos.
– Jis yra gerbiamas, ir tai svarbiausia, mielasis. Galia suteikia laisvę daryti tai,
ką nori, žmonės vis tiek tave gerbia. Dabar tu bent jau šypsaisi.
– Tikrai?
– Kaip sutrikęs klounas. – Prie durų privažiuojant taksi, Ledi nušvito
šypsena. – Neišsišiepk per daug, brangusis. Atvyko Janovičius iš Kapitolijaus, jis
superka nekilnojamąjį turtą.
– Dar vienas maitėda, kuriam už gražias akis atiteks mūsų fabrikų sklypai.
– Jį domina tik kazino. Pasisveikink, būk linksmas ir šnekus, pasitaikius
progai patikink, kad nusikalstamumo gatvėse jau sumažėjo.

Išdužus užpakalinio lango stiklui, Fliensas riktelėjo ir pasilenkė.

 – Kiek jų? – ramiai paklausė Bankas ir staiga pasuko į grįstą šalutinę gatvelę
dešinėje.
Fliensas atsigręžė. Paskui juos važiuojantys motociklai riaumojo vis garsiau
tarsi įniršęs drakonas.
– Penki arba šeši, – įvertino Fliensas. – Duok pistoletą!
– Palikau namie, – atsakė Bankas. – Laikykis.
Jis suktelėjo vairą, ratai trenkėsi į šaligatvio kraštą, volvas šoktelėjo ir, jiems
įsukant į dar siauresnę gatvelę kairėje, kliudė prašmatnios drabužių parduotuvės
kampą. Fliensas perprato strategiją: šiose siaurose vienakrypčio eismo gatvelėse
baikeriai bent jau negalės važiuoti šalia ir lengvai jų pribaigti. Bet persekiotojai
nenumaldomai artėjo. Jiems už nugarų vėl driokstelėjo. Fliensas nemokėjo iškart
nustatyti ginklo tipo, kaip tėvas, bet net ir jis suprato, kad tai – šautuvo garsas.
Visgi tai geriau už...
Į automobilio korpusą pasipylė kulkų kruša.
...automatinį ginklą.
Bankas vėl staigiai pasuko – ramiai ir tiksliai, tarsi gerai žinodamas, kur
važiuoja. Jie pateko į pirkėjų pamėgtą alėją, bet parduotuvės buvo uždarytos, o
lietaus skalaujama gatvė beveik ištuštėjusi. Ar tėtis žino iš šio labirinto vedantį
kelią? Tarsi atsakydamas Bankas netikėtai pasuko automobilio vairą į dešinę ir
apvažiavo ženklą, rodantį, kad reikalai gan prasti.
– Tėti! Aklagatvis!
Bankas nekreipė dėmesio.
– Tėti!
Bankas neatsiliepė. Tik žiūrėjo į priekį ir tvirtai laikė vairą. Fliensas tik dabar
pastebėjo, kad tėčio galva, veidu ir kaklu teka kraujas, plinta ant rausvėjančios
baltų marškinių apykaklės tarsi ant sugeriamojo popieriaus. Ten, iš kur tekėjo
kraujas, kažko trūko. Fliensas žvilgtelėjo į vairą. Štai kodėl jis neatsako. Ten juk
jo ausis. Pūpso prilipusi prie prietaisų skydelio – mažas blyškus odos lopinėlis,
audinių draiskalai ir kraujas.
Fliensas pakėlė akis į priekinį langą ir pamatė tikrų tikriausią galą. Aklagatvis
baigėsi gražiu mediniu pastatu. Automobilis sparčiai artėjo prie didžiulių blausiai
apšviestų pirmo aukšto vitrinų, o vairuotojas nė neketino stabdyti.
 – Saugos diržą, Fliensai!
– Tėti!
– Greičiau!
Fliensas griebė saugos diržą, trūktelėjo juosdamas krūtinę ir spėjo prisisegti,
prieš pat priekiniams automobilio ratams trenkiantis į šaligatvio kraštą ir jiems
pašokant aukštyn. Kapotas rėžėsi į vitrinos vidurį, ir Fliensą apėmė jausmas, kad
ji tiesiog prasivėrė, kad jie skrieja per balto stiklo užuolaidą. Nustebęs apsidairė,
suvokė, kad kažko trūksta, kad vaizdas buvo užtemęs, suprato, jog buvo netekęs
sąmonės. Jam velniškai spengė ausyse. Bankas buvo sukniubęs ant vairo ir
nejudėjo.
– Tėti!
Fliensas jį papurtė.
– Tėti!
Jokios reakcijos. Priekinis stiklas buvo išdužęs. Ant kapoto kažkas blizgėjo.
Prieš įsitikindamas, kad akys neapgauna, Fliensas sumirksėjo. Žiedai.
Grandinėlės. Apyrankės. Priešais jį ant sienos puikavosi auksinės raidės: JACOBS
& SONS. PAPUOŠALAI. Jie įsirėžė į sumautą papuošalų parduotuvę. Tada jis
susigaudė, kad jam ne ausyse spengia, o kaukia signalizacija. Aišku, ji įsijungė.
Visi miesto bankai, lošimo namai ir didesnės papuošalų parduotuvės yra
sujungtos su patrulių skyriumi Policijos būstinėje. Ten dirbantys pareigūnai
iškart susisieks su kolegomis, patruliuojančiais gatvėse. Tėtis visgi pasiekė tikslą.
Fliensas bandė atsisegti saugos diržą, bet nepajėgė. Spaudinėjo ir tampė, bet
mygtuko mechanizmas buvo užstrigęs.

Seržantas sėdėjo ant motociklo, skaičiavo sekundes ir stebėjo iš parduotuvės

kyšantį automobilio bagažinės dangtį. Signalizacijos kauksmas užgožė visus kitus
garsus; kad variklis veikia, rodė tik iš išmetamojo vamzdžio rūkstantys dūmai.
– Ko lūkuriuojava? – paklausė tipas, sėdintis ant „Electra Glide“. Jo tarmė
erzino. – Eiva juos prigriebsiva.
– Dar palaukim, – atsiliepė Seržantas ir pradėjo skaičiuoti: – dvidešimt vienas,
dvidešimt du.
– Ar ilgai, eh?
 – Kol sužinosim, ar šio darbelio užsakovas tesėjo pažadą, – atsakė Seržantas. –
Dvidešimt penki, dvidešimt šeši...
– O! Reik kuo greičiau nukapot makaules ir varyt iš šito sušikto miesto.
– Pakentėk.
Seržantas ramiai pažiūrėjo į jį. Jo padėjėjas buvo įmitęs vyras. Dydžio sulig
kluono vartais, visas kūnas, net ir veidas – vieni raumenys. Bet kaip paauglys ant
dantų nešiojo kapas. Seržantas matė tai kalėjime, kur kaliniams nuo svarmenų
kilnojimo ir anabolinių steroidų išsivystydavo tokie stiprūs raumenys, kad nuo
žandikaulių raumenų spazmų sudildavo dantys. Dvidešimt devyni, trisdešimt.
Trisdešimt sekundžių ir jokių policijos sirenų.
– Prašom, – davė leidimą Seržantas.
– Dėkavoju, – tarė baikeris sulig kluono vartais, čiupo už kelnių liemens
užkištą ilgavamzdį koltą ir išsitraukė iš makšties kardą. Nulipo nuo motociklo ir
nupėdino prie automobilio. Kardu kirto per sieną ir per automobilius statyti
draudžiantį kelio ženklą.
Seržantas žvelgė į nueinančio baikerio odinės striukės nugarą. Piratų vėliava
su kaukole ir svastika. Beskonybė. Jis atsiduso.
– Kolinai, pridenk jį šautuvu.
Kolinas sutvarstyta ranka pasiglostė į jūrų vėplio panašius ūsus. Tada pasiėmė
trumpavamzdį šautuvą ir įdėjo du šovinius.
Seržantas pastebėjo kitapus gatvės languose sušmėžuojant kelias galvas, bet
sirenų vis dar negirdėti, tik be paliovos monotoniškai kaukia signalizacija.
Baikeris įžengė į parduotuvę ir priėjo prie automobilio. Pasikišo kardą po
pažastimi, laisva ranka atidarė automobilio dureles ir nukreipė revolverį į ten
sėdintį žmogų. Seržantas iškart sukando dantis, mat tikėjosi šūvio.

Fliensas tampė diržą ir stengėsi išsilaisvinti, bet nelemta sagtis nepasidavė. Jis
pamėgino išsirangyti. Pritraukė kelius prie smakro, pasisuko ir įrėmė kojas į
dureles keleivio pusėje, kad atsispirtų ir pasislinktų arčiau tėčio ir vairuotojo
sėdynės. Tą akimirką išvydo į parduotuvę įeinantį vyrą su kardu ir revolveriu.
Sprukti jau per vėlu. Fliensas taip persigando, kad nebesurezgė jokios minties.
 Automobilio durelės keleivio pusėje atsidarė. Fliensas pamatė šmėstelint
dantų kapą ir iškeltą revolverį, suvokė, kad užpuolikas per toli ir nepavyks jam
įspirti, kaip ketinta. Apimtas nevilties jis ištiesė koją link pravirų durelių. Įprasto
bato nosies po durelių rankenėle neužkištum, bet smaili Makbeto bato nosis
lengvai po ja palindo. Fliensas žvilgtelėjo į revolverio vamzdyje žiojinčią
amžinybės tamsą, tada iš visų jėgų patraukė dureles į save. Durelėms privėrus į
plyšį įkištą riešą pasigirdo lyg ir pliaukštelėjimas, ir revolveris dunkstelėjo ant
automobilio kilimėlio.
Fliensas išgirdo, kaip užpuolikas nusikeikia, ir viena ranka greit užtrenkė
dureles, o kita pradėjo grabalioti revolverio.
Durelės vėl atsidarė, ir pasirodė kardą virš galvos iškėlęs baikeris su kapomis
ant dantų. Fliensas ieškojo ant kilimėlio, po sėdynėmis, kurgi, po velnių, tas
revolveris? Kapų nešiotojas matė, kad automobilio durelės per siauros ir užsimoti
nepavyks, todėl teks smeigti. Jis trūktelėjo alkūnę atgal, nusitaikė ir puolė prie
Flienso. Šis spyrė ir sulaikė užpuoliką pusiaukelėje. Nuo spyrio baikeris
susverdėjo, nusvirduliavo atatupstas, galiausiai krito aukštielninkas ir sudaužė
stiklinę vitriną.

– Kolinai, – atsiduso Seržantas. – Eik ir užbaik tą komediją.

– Gerai, bose. – Prieš nulipdamas nuo motociklo Kolinas dar sykį patikrino,
ar Makbeto perdurta ranka pavyks nuspausti gaiduko svirtelę.

Fliensas liovėsi stengtis, suvokė, kad pateko į spąstus ir nespės išsilaisvinti iš

saugos diržo. Todėl nejudėdamas gulėjo ant sėdynės ir stebėjo, kaip iš už vitrinų
pakyla vyras su kardu, o jam nuo plačių pečių nubyra stiklo šukės. Šįkart
užpuolikas elgėsi apdairiau. Atsistojo taip, kad Fliensas jo nepasiektų. Stipriau
suėmė kardą. Fliensas matė, jog taikosi taip, kad stovėdamas atokiai nuo Flienso
iškart padarytų kuo daugiau žalos. Jam į dubenį.
– Prakeiktas sušiktas miestas, – švokštė užpuolikas, spjovė ant kardo geležtės,
atsivėdėjo, priėjo arčiau ir sugriežė sukąstais dantimis.
Neryškioje jaukioje parduotuvės šviesoje jo kapos tvykstelėjo, akimirką
pasirodė, kad jos dera prie parduotuvės asortimento. Fliensas pakėlė revolverį ir
iššovė. Prieš baikeriui nuvirstant pastebėjo nustebusią veido išraišką ir nedidelę
juodą skylę kapos vidury.

Makbeto ausis kuteno švelnūs ramūs garsai.

– Brangūs susirinkusieji, svečiai, pažįstami, kolegos ir draugai, – kreipėsi jis ir
apžvelgė jį supančių žmonių veidus. – Nors dar ne visi susirinko, norėčiau
moters, kurią visi pažįstate ir kurios kiek prisibijote, vardu... – begarsis juokas ir
linkčiojimai kvatojančiai Ledi, – ...nuoširdžiai pasveikinti jus atvykus ir prieš
mums sėdant prie stalo pasiūlyti tostą.

Išvydęs nugriūvant pusbrolį iš pietų, Kolinas stabtelėjo. Akimirką signalizacijos

kauksmą nustelbė šūvio driokstelėjimas, ir Kolinas pastebėjo pro praviras dureles
iškištą ranką su revolveriu. Jis nieko nelaukė. Paleido šūvių seriją. Matė, kad
kulkos pataikė, šviesi vidinė durelių pusė nusidažė raudonai, lango stiklas subiro
į šipulius, o revolveris nukrito ant parduotuvės grindų.
Kolinas puolė prie automobilio. Nuo adrenalino jo juslės taip paaštrėjo, kad jis
nepraleido nieko, kas vyksta aplinkui. Girdėjo, kaip nežymiai tirta išmetamųjų
dujų vamzdis, suvokė, kad pro išdaužtą užpakalinio lango stiklą jis nemato nė
vieno pakaušio, o per šaižų signalizacijos kauksmą pasigirsta dar kažkoks garsas.
Raugėjimą primenantis jungiamos atbulinės pavaros džeržgimas.
Velnias...
Kolinas pribėgo prie pat pravirų automobilio durelių. Keleivio pusėje keista
poza sėdėjo kostiumuotas vaikinas. Jis segėjo saugos diržą, ranka sruvo kraujas, o
kairė koja buvo ištiesta link sukniubusio, galva į vairą įsirėmusio vairuotojo.
Kolinui iškėlus ginklą, variklis užsivedė, automobilis staiga sutrūkčiojo ir
šoktelėjo atbulas. Praviros durelės trenkė Kolinui į krūtinę, bet jis spėjo kaire
ranka įsikibti į viršutinį jų rėmą. Nepaleido durelių ir automobiliui išrūkus iš
parduotuvės. Sopančia dešine ranka vis dar laikė suėmęs šautuvą, bet norint
paleisti šūvį į automobilio saloną jam reikėjo pakišti dešinę ranką ir ginklo
vamzdį po kairiąja...

Griebęs už pavarų perjungimo svirties ir mėgindamas įjungti atbulinį bėgį,

Fliensas nustūmė tėvo koją į šalį, šiaip ne taip uždėjo kairę pėdą ant pedalo ir
nuspaudė sankabą. Tada lėtai keldamas kulną nuo sankabos smailia bato nosimi
nuspaudė akceleratorių. Praviros automobilio durelės keleivio pusėje trenkė
kažkokiam vyrui, šis vis dar laikėsi įsikibęs, bet jie jau išvažiavo iš parduotuvės.
Fliensas nė velnio nematė, tačiau spaudė akceleratorių ir tikėjosi, kad į nieką
neįsirėš ir nesustos.
Į durelių rėmą įsikibęs vyras bandė kažką padaryti, ir Fliensas akimirksniu
sumojo ką. Vyrui iš po pažasties kyšojo šautuvo vamzdis. Nepraėjus nė sekundei
nugriaudėjo šūvis.
Fliensas sumirksėjo.
Tipas su šautuvu dingo. Kaip ir automobilio durelės. Fliensas pakėlė galvą virš
prietaisų skydelio ir išvydo dureles ir užpuoliką sumaitotus stulpo su
automobilius statyti draudžiančiu ženklu.
Tada Fliensas pastebėjo šoninę gatvelę.
Kad neužgestų variklis, nuspaudė sankabą. Užmetė akį į veidrodėlį. Pamatė,
kaip keturi vyrai nulipa nuo motociklų ir pasileidžia link jo. Jų motociklai stovėjo
vienas šalia kito, užstodami siaurą gatvelę, ir atbulomis riedantis volvas ten
nepravažiuotų. Fliensas sugriebė pavarų perjungimo svirtį, dirstelėjo į
kraujuojančią ranką, bandė įjungti pirmą bėgį, bet jam nesisekė. Galbūt dėl
keistos sėdimos padėties jis nepajėgė pastumti svirties. Velnias, velnias. Variklis
kosėjo ir duso, tarsi prieš išleisdamas paskutinį kvapą. Veidrodėlyje Fliensas
matė, kaip persekiotojai išsitraukia pistoletus. Ne, automatus. Štai ir viskas. Taip
viskas ir baigsis. Ir tada jam kilo keista mintis. Kaip apmaudu, kad jam neteks
laikyti paskutinio teisės egzamino, būtent dabar, kai pagaliau suvokė, apie ką
kalbama, ir perprato minčių eigą. Koks skirtumas tarp „negerai“ ir „neteisėtai“,
tarp moralės ir taisyklių. Tarp galios ir nusikaltimo.
Ant rankos, suėmusios pavarų perjungimo svirtį, Fliensas pajuto šiltą delną.
– Sūnau, vairuoji tu ar tavo tėtis?
Banko akys buvo šiek tiek susidrumstusios, bet jis sėdėjo tiesiai, abiem
rankomis suėmęs vairą. Po akimirkos seno variklio burzgesys virto kimiu ūžimu.
Palikdami padangų žymes jie nurūko grįsta gatve, o už nugarų pokšėjo ir
drioksėjo automatų salvės tarsi švenčiant kinų Naujuosius metus.
Makbetas žvilgtelėjo į Ledi. Ji sėdėjo per dvi kėdes nuo jo ir guviai šnekučiavosi
su kažkokiu šalia sėdinčiu Janu. Nekilnojamojo turto rykliu iš Kapitolijaus. Ji
delnu palietė jam ranką. Pernai ryklio kėdėje sėdėjo ir Ledi dėmesiu mėgavosi
vienas galingiausių miesto fabrikantų. Bet šįmet fabrikas buvo uždarytas, ir jo
savininko vakaroti niekas nepakvietė.
– Mums reikėtų šnektelėti, – kreipėsi į Makbetą Turtelis.
– Gerai, – sutiko šis ir pažvelgė į prasižiojusį merą, prie burnos keliantį šakutę
su stambiu veršienos gabalu. – Apie ką?
– Apie ką? Žinoma, kad apie miestą.
Makbetas išpūtęs akis stebėjo, kaip merui kramtant visi jo pagurkliai
išsitempia ir susitraukia tarytum akordeonas iš kūno audinių.
– Apie tai, kas miestui geriausia, – pabrėžė Turtelis ir išsišiepė. Tarsi tai būtų
juokinga.
Makbetas žinojo, kad jam reikia įsigilinti į pokalbį, bet neįstengė suvaldyti
minčių, išlaikyti jų čia, prie žemės. Jis ką tik pagalvojo, ar veršiuko mama dar
gyva. O jei taip, ar ji jaučia, kad šią akimirką kažkas valgo jos vaiką?
– Yra toks radijo laidų vedėjas, – prabilo Makbetas. – Kaitas. Jis skleidžia
piktavališkas paskalas ir tikrai nieko gero nesiekia. Kaip apraminti tokį žmogėną?
– Tie žurnalistai, – atsiliepė Turtelis ir užvertė akis. – Žinai, tai gana
sudėtinga. Jie atsiskaito tik savo redaktoriams. Ir net jei redaktoriai atsiskaito
norintiems pasipelnyti savininkams, žurnalistai visada tiki, kad siekia kilnaus
tikslo. Labai sudėtinga. Makbetai, kodėl nevalgai? Ar dėl ko nors nerimauji?
– Aš? Tikrai ne.
– Tikrai ne? Bet juk vienas policijos viršininkas negyvas, kitas pradingo, ir
staiga visa atsakomybė užgriuvo vien tavo pečius. Makbetai, gal tavęs ir neslegia
rūpesčiai, bet mane jie prislėgė.
– Ne tai turėjau galvoj, – susizgribo Makbetas ir tikėdamasis pagalbos
žvilgtelėjo į Ledi, bet ši buvo įnikusi į pokalbį su miesto tarybos finansų patarėja
ar kaip ten ji vadinasi... – Atsiprašau, – tarstelėjo Makbetas ir atsistojo. Sulaukė
klausiamo, šiek tiek nerimastingo Ledi žvilgsnio ir skubiai nužingsniavo į
registratūrą.
– Džekai, duok telefoną.
 Registratorius padavė jam telefoną, ir Makbetas surinko Policijos būstinės
Operatyviosios pagalbos skyriaus numerį. Po penkto šaukimo signalo jie
atsiliepė. Kažin, ar tiems, kuriems reikia policijos pagalbos, toks laukimo laikas
atrodo trumpas, ar ilgas? Jis nežinojo, niekada apie tai nesusimąstė. Bet dabar
privalo tai padaryti. Reikia pagalvoti ir apie tai.
– Čia inspektorius Makbetas. – Jam reikėtų pasiaukštinti laipsnį, kad derėtų
prie naujojo posto. – Sujunkit mane su patruliais.
– Žinoma.
Makbetas išgirdo trakštelėjimą, tada vėl šaukimo signalą. Žvilgtelėjo į laikrodį.
Kaip ilgai viskas trunka.
– Džekai, nebematau tavęs lošimo salėje.
– Pone, krupjė nebedirbu. Po to... na, žinot, po to vakaro.
– Suprantu. Tokie dalykai nepasimiršta.
Džekas patraukė pečiais.
– Ne vien dėl to. Tikrai manau, jog esu geresnis registratorius nei krupjė.
Taigi, viskas gerai.
– Bet ar kaip krupjė neuždirbdavai gerokai daugiau?
– Jei jautiesi kaip į krantą išmesta žuvis, visai nesvarbu, kiek uždirbi. Žuvis
negali kvėpuoti ir dvesia šalia atlygio kupino maišo. O tai tikrai negerai, pone.
Makbetas jau žiojosi atsakyti, bet tada atsiliepęs pareigūnas pranešė, kad
susisiekta su patrulių skyriumi.
– Čia Makbetas. Noriu pasiteirauti, ar sulaukėt pranešimų apie susišaudymą
prie Kartuvių kalvos maždaug prieš valandą.
– Ne. O ar ten kažkas šaudė?
– Tiesiog vienas svečias pranešė, kad neseniai pravažiuodamas girdėjo garsius
pokšėjimus. Gal sprogo automobilio padanga.
– Taip ir bus.
– Vadinasi, jokių pranešimų iš Antrojo rajono vakaruose?
– Tik apie įsilaužimą į papuošalų parduotuvę, pone. Artimiausias automobilis
buvo tolokai, bet tuoj ten nuvyks.
– Supratau. Ką gi, gero vakaro.
– Jums irgi, inspektoriau.
 Makbetas padėjo ragelį. Nudelbė žvilgsnį į keistai siuvinėtą kilimą ir gėlių
ornamentą. Jis niekada apie jas negalvojo, bet dabar atrodė, kad šios formos nori
kažką jam pranešti.
– Pone?
Makbetas pakėlė akis.
– Jums iš nosies bėga kraujas.
Makbetas pasičiupinėjo viršutinę lūpą, įsitikino, kad registratorius sako tiesą,
ir nuskubėjo į vyrų tualetą.

Važiuodamas pagrindiniu keliu Bankas spaudė akceleratorių. Pro išdaužtą langą

keleivio pusėje košė vėjas. Jie pravažiavo „Obeliską“. Netrukus pasieks centrinę
geležinkelio stotį.
– Ar matai juos?
Fliensas kažką atsakė.
– Garsiau!
– Ne.
Bankas negirdėjo dešine ausimi – gal dėl ausies kanalą užplūdusio kraujo, o
gal klausą pažeidė kulka. Bet jam nerūpi, kur pataikė kulka. Jis stebėjo degalų
lygio matuoklio rodyklę, kuri, jiems pravažiavus pirkėjų pamėgtą rajoną, per
pastarąsias keturias ar penkias minutes gerokai smuktelėjo. Nors automatų
kulkos jų nesužeidė, iš garso buvo galima spręsti, kad prakiurdė benzino baką.
Bet jam rūpi ne kulkos, benzino turėtų užtekti iki „Inverneso“, kur bus saugu.
– Kas jie, tėti? Kodėl jie mus vejasi?
Priešais juos subolavo geležinkelio stotis.
– Nežinau, Fliensai.
Bankas stebėjo kelią. Bandė giliai kvėpuoti. Jam reikia traukti į plaučius orą.
Laikytis. Tol, kol Fliensas bus saugus. Visa kita nieko nereiškia ir neturi prasmės.
Tai, kad kelias priešais jį pradėjo banguoti ar kad jį sužeidė kulka, – visai
nesvarbu.
– Tėti, kažkas žinojo, kad mes vyksim tuo keliu. Tas šviesoforas veikė keistai.
Jie žinojo, kada mes važiuosim pro Kartuvių kalvą.
 Bankas galvojo. Bet dabar tai nieko nereiškia. Svarbu tik tai, kad jie pravažiavo
geležinkelio stotį ir prieš juos sužibo „Inverneso“ šviesos. Reikia sustoti prie durų
ir įleisti Fliensą vidun.
– Tėti, matau juos. Maždaug už dviejų šimtų metrų nuo mūsų.
Laiko užteks, jei nesukliudys prieš juos važiuojantys automobiliai. Jam reikėtų
įsijungti mėlynus švyturėlius. Bankas spoksojo į „Invernesą“. Į šviesas. Prireikus
galėtų važiuoti Darbininkų aikšte. Sirenos. Gerklėje jam tarsi įstrigo gniutulas.
Kažkas įstrigo mintyse.
– Fliensai, ar girdėjai sirenas?
– Ką?
– Sirenas. Patrulių automobilius. Ar girdėjai jas prie papuošalų parduotuvės?
– Ne.
– Ar tikrai? Vakarinėje dalyje, Antrajame rajone, visada pilna patrulių.
– Tikrai.
Bankas pajuto kylantį skausmą ir užplūstančią tamsą.
– Ne, – sušnabždėjo jis. – Ne, Makbetai, mano berniuk. – Jis sugriebė vairą ir
pasuko į kairę.
– Tėti! Šiuo keliu į „Invernesą“ nenuvažiuosi!
Bankas pasignalizavo, aplenkė priešais važiuojantį automobilį ir padidino
greitį. Pajuto, kaip iš nugaros į krūtinę plinta paralyžiuojantis skausmas. Jis tuoj
nebepajėgs dešine ranka laikyti vairo. Kulka tikrai nepaliko didelės skylės
sėdynės atloše, bet ji pataikė. Būtent ta kulka ir kėlė jam nerimą.
Priešais juos nieko nesimatė. Tik konteinerių uostas ir tamsa.
Bet liko dar viena, paskutinė galimybė.

Makbetas žiūrėjo į savo atvaizdą veidrodyje virš praustuvės. Kraujas nustojo

bėgti, bet jis žinojo, ką tai reiškia. Gaižalas suerzino gleivinę, jam reikia padaryti
pertrauką. Jaunystėje buvo kitaip, kūnas viską ištverdavo. Bet jeigu dabar
nesiliaus, nosį pradės skaudėti, iš jos bėgs kraujas, smegenys suksis tol, kol nuo
sprando nusisuks galva. Taip, teks susivaldyti. Tai kodėl galvodamas apie tai jis
susuko banknotą į tūtelę ir pridėjo prie pabertų ant praustuvės miltelių? Todėl,
kad padarė išimtį. Šią sunkią akimirką jam tai būtina. Dabar jam teks susidoroti
ne tik su nutukusiu iškrypėliu miesto meru, bet ir su „Norvegų raitelių“
banditais, kurie, rodos, sulaužė susitarimą ir nesugebėjo atlikti užduoties. Taip
pat ir su Ledi. Tai nereiškia, kad ji kelia problemų, ji yra tiek pradžia, tiek
pabaiga, jo gimimas, gyvenimas ir galiausiai mirtis. Ji teikia prasmę jo
egzistencijai. Visgi jų meilė gali atnešti jam ne tik virpinantį džiaugsmą, bet ir
skausmą, vien pagalvojus apie tai, kiek jis gali netekti. Dabar ji galinga ne vien
todėl, kad jį myli, bet ir todėl, kad gali nebemylėti. Makbetas įkvėpė, stipriai
įtraukė gaižalo; apėmė jausmas, kad kvaišalai pateko net į pakaušį. Vėl pažvelgė į
veidrodį. Jo veidas persimainė ir išsikreipė. Plaukai pražilo. Lūpos paraudo it
moters. Skersai veidą iškilo randas. Po smakru nusikorė pagurkliai. Akyse
prisikaupė ašarų, šios nusirito skruostais. Jam reikia sustoti. Jam teko matyti
tipelių, kurie tol uostė, kol jiems prireikė nosies protezų. Reikia sustoti, kol dar
yra laiko, kol dar galima kažką išsaugoti. Jam reikia grįžti prie švirkšto.

Seržantas matė artėjant užpakalinius „Volvo PV“ žibintus. Padidino greitį ir

suprato, kad kitiems bus sunkoka neatsilikti, nors ir jo variklis – vos 450 kubinių
centimetrų. Važiuojant šlapiu asfaltu patirtis ir gebėjimas pajusti sukibimą su
kelio danga yra daug svarbiau už variklio galingumą. Todėl veidrodėlyje
pastebėjęs beprisivejantį motociklą jis nustebo. Negalėjo patikėti, kad šis atrodo
pažįstamas. Raudono „Indian Chief“ vairuotojas aplenkė Seržantą
pravažiuodamas taip arti, kad vos nekliudė savo šalmo ragu. Motociklui
išsiveržus į priekį, Seržanto motociklo žibintų šviesa atsispindėjo ant kardo
geležtės. Iš kur jis atsirado? Kaip sužinojo? Kokiu būdu jis visada pajunta, kad yra
reikalingas? Seržantas sumažino greitį. Leido Svenonui nurūkti pirmam ir jiems
vadovauti.

Bankas važiavo tuo pačiu keliu kaip ir tada, kai vijosi rusišką sunkvežimį. Porą
kartų ryžosi pavojingiems viražams, kurie laikinai padidindavo atstumą tarp jų ir
motociklų. Netrukus persekiotojai vėl juos pavys, bet gal užteks laiko. Prieš tunelį
stovėjo užkardas ir ženklas, kad tiltas dėl remonto uždarytas. Volvo kapotui
įsirėžus į užkardą, aplink pažiro medienos šipuliai, o tunelio tamsą perskrodė
priekiniai žibintai. Bankas laikė vairą viena ranka, kita gulėjo padėta ant kelių,
visai kaip negyvėlio. Išgirdę kitame tunelio gale aršiai suburzgiant motociklų
variklius, tėvas su sūnumi jau galėjo matyti išvažiavimą.
Bankas pristabdė prieš statų pakilimą ant tilto, tada vėl padidino greitį.
Ant tilto iškart viskas nutilo, virš jų pasirodė giedras dangus, o po jais kaip
raudonai geltonas varis plytėjo mėnesienos spindulių nutviekstas fjordas. Ūžė tik
visu pajėgumu veikiantis volvo variklis. Tada asfaltu čiuoždamos sucypė guminės
padangos, mat vidury tilto Bankas staiga nuspaudė stabdį. Kaip tik ten, kur
kitados stovėjo Keneto paminklas. Jis pasuko į šoną, prie krašto, kur vėjyje
plevėsavo Automobilių kelių direkcijos nurodymu pritvirtintos raudonos
juostos, žyminčios vietą, kur ZIS-5 išlaužė atitvarą ir nulėkė į fjordą. Fliensas
nustebo, atsigręžė į tėvą, o šis paslinko bėgių perjungimo svirtį į neutralią padėtį,
išsitraukė kišeninį peiliuką, pasilenkė ir nupjovė jo saugos diržą.
– Ką... – išsižiojo Fliensas.
– Mūsų benzino bakas kiauras, sūnau, tuoj baigsis degalai, tad įdėmiai
klausyk. Juk žinai, niekada nesakiau pamokslų, bet šį tą patarsiu... – Bankas
įsirėmė į dureles savo pusėje, pritraukė kelius ir pasisuko lygiai taip, kaip
Fliensas. – Fliensai, tu gali tapti kuo panorėjęs. Tik netapk tuo, kuo tapau aš.
Nepavirsk liokajų liokajumi.
– Tėti...
– Ir nusileisk ant kojų.
Jis įrėmė pėdas sūnui į klubą ir petį, spėjo pastebėti, kaip Fliensas mėgina
įsikibti, tada iš visų jėgų stūmė. Sūnus suriko, priešinosi, bijojo, kaip ir
gimdamas, bet tada pateko į atvirą erdvę, nukirpus paskutinę virkštelę atsidūrė
vienas visame pasaulyje, laisvame krytyje, artėjant susitikimui su likimu.
Dejuodamas iš skausmo Bankas vėl pasisuko ir atsisėdo tiesiai, įjungė bėgį ir
nuspaudė akceleratorių, irgi pasiruošęs susitikti su likimu.
Kai pervažiavus tiltą už trijų kilometrų baigėsi benzinas, persekiotojai jau lipo
jam ant kulnų. Automobiliui dar pariedėjus kelis metrus, Bankas pasijuto
apsnūdęs ir atlošė galvą. Nugara ir pilvu pasklido šaltis, tada ėmė smelktis į širdį.
Jis galvojo apie Verą. Prapliupo lietus, pasipylė švinas ir pradėjo gertis į
automobilio kėbulą, sėdynes ir Banko kūną. Bankas pažvelgė pro šoninį langą,
pakėlė akis į kalno šlaitą. Ten, beveik pačioje viršūnėje, jis matė kažką, kas
žvelgiant iš miesto pusės primena apverstą kryžių, paminklą, pastatytą visam tam
blogiui. Tačiau ten stovėjo mėnulio šviesos nutviekstas krikščioniškas kryžius. Jis
buvo taip arti. Rodė kelią. Vartai jau praviri.
– Planuotas kilimas karjeros laiptais, – sumurmėjo Bankas. – Kilimas...
 16 skyrius

Dufas klausėsi pamažu rimstančio Ketnesos kvėpavimo. Tada išsivadavo iš jos

glėbio ir nusisuko į naktinį stalelį.
– Na, Pelene? – sušnabždėjo ji. – Ar laikrodis tuojau išmuš dvyliktą?
– Mes dar turime laiko, bet negaliu vėluoti.
– Nuo tada, kai atėjai, kas pusvalandį žvilgčioji į laikrodį. Bet kas pamanytų,
kad nekantrauji išeiti.
Dufas vėl atsisuko į ją. Pakišo ranką jai po kaklu.
– Visai ne dėl to, mano gražioji moterie, tiesiog būdamas čia su tavimi visai
netenku laiko pojūčio. – Jis pakštelėjo Ketnesai į lūpas.
Ši sukikeno.
– Tu moki gražbyliauti, tikrai moki, Romeo. Bet aš kai ką apgalvojau.
– Skamba bauginančiai.
– Liaukis. Aš galvojau, kad tave myliu. Ir...
– Tikrai baugina.
– Juk sakiau liautis. Aš nenoriu turėti tavęs tik kartais. Nenoriu, kad
išgaruotum kaip nutrūkęs sapnas.
– Mieloji, aš irgi to nenoriu, bet...
– Daugiau jokių „bet“, Dufai. Tu nuolat kartoji, kad jai apie mus papasakosi,
bet tada vis atsiranda koks nors „bet“, kokia nors priežastis, dėl kurios vis
atidėlioji; anot tavęs, privalai atsižvelgti į ją, į vaikus, į...
– Bet juk tikrai yra į ką atsižvelgti, Ketnesa. Suprask pagaliau. Aš turiu šeimą,
o tai reiškia, kad...
– ...turi prisiimti atsakomybę, kurios tiesiog negali išsižadėti... – pamėgdžiojo
ji. – O ar nereikėtų atsižvelgti į mane? Manęs juk visada lengvai išsižadi.
– Juk žinai, kad tai netiesa. Bet esi jauna, turi begales galimybių.
– Begales galimybių? Ką turi galvoje? Aš myliu tave!
 – Tiesiog noriu pasakyti, kad Meredita ir vaikai šiuo metu yra pažeidžiami. Jei
palauksime metus, kol vaikai šiek tiek paaugs, viskas bus lengviau, tada galima...
– Ne! – Ketnesa tvojo delnu per antklodę. – Dufai, noriu, kad pasakytum jai
dabar. Žinai ką, tu pirmą kartą paminėjai jos vardą.
– Ketnesa...
– Meredita. Skamba gerai. Seniai pavydžiu jai šito vardo.
– Iš kur tokia skuba?
– Pastarosiomis dienomis kai ką supratau. Tikintis gauti tai, ko nori, nereikia
laukti, kol kažkas atbėgs ir viską įteiks. Privalai elgtis narsiai, gal net nieko
nepaisyti, bet svarbiausia žaisti atviromis kortomis. Patikėk, man nelengva tavęs
prašyti paaukoti savo šeimą, tai paveiks nekaltus žmones, o tai juk prieštarauja
mano prigimčiai.
– Ne, Ketnesa, tavo prigimtis tikrai ne tokia, tad iš kur tos kalbos apie atviras
kortas?
– Dufai, – ji atsisėdo vidury lovos, sukryžiavo kojas, – ar tu mane myli?
– Taip! Dėl Dievo, taip.
– Ar padarysi tai? Padarysi dėl manęs?
– Paklausyk, Ketnesa...
– Man labiau patiktų Meredita.
– Brangioji. Myliu tave labiau už viską pasaulyje. Dėl tavęs paaukočiau gyvybę.
Savo gyvybę. Nedvejodamas. Bet kitų gyvenimą? – Dufas papurtė galvą. Įkvėpė
oro ketindamas prabilti, bet tik iškvėpė. Žaisti atviromis kortomis? Ar būtina
dabar? Ši mintis jį nustebino. Ar jis pats nesąmoningai visąlaik link to ėjo? Link
Mereditos, link namų Faife? Jis vėl įkvėpė. – Mano mama, kurios man nebuvo
lemta pažinti, dėl manęs paaukojo gyvybę. Tam, kad galėčiau gyventi. Taigi, nors
dėl meilės aukoti gyvybę man, kaip ir mano mamai, nėra svetima, meilė vaikams
nurungia viską. Vien mintis, kad dėl savo vaikų paaukočiau mažiau, kad
atimčiau iš jų šeimą dėl savo egoistiškos meilės kitai moteriai, prilygsta spjūviui
ant mano mamos atminimo.
Ketnesa prisidengė ranka burną, sukūkčiojo, apsipylė ašaromis. Paskui
atsistojo ir išėjo iš miegamojo.
 Dufas užsimerkė. Padaužė galvą į pagalvę. Tada nusekė jai iš paskos. Rado ją
svetainėje, stovinčią ir žvelgiančią pro stoglangį. Nuogą, užlietą iš gatvės
krintančios tviskiai baltos neono šviesos, kurioje lango stiklu tekantys lietaus
lašai atrodė kaip jos skruostais riedančios ašaros.
Jis atsistojo jai už nugaros ir apkabino jos nuogą kūną. Sušnabždėjo jai į
plaukus:
– Jei nori, galiu išeiti.
– Dufai, verkiu ne dėl to, kad negaliu turėti tavęs viso. Liūdžiu dėl savo
surambėjusios širdies. O tu esi geros širdies, brangusis. Toks žmogus, kuriuo gali
pasitikėti vaikas. Negaliu liautis tave mylėjusi. Atleisk man. Jei negaliu turėti
visko, duok man tą savo tyros širdies dalelę, kurią gali.
Dufas neatsakė, tik stipriau ją apkabino. Pabučiavo į kaklą ir dar labiau
prisispaudė. Ji pradėjo linguoti klubais. Dufas galvojo apie laiką. Apie Banką. Jų
susitikimą prie garvežio. Bet iki vidurnakčio dar toli.

– Kazino „Invernesas“, Džekas klauso.

– Labas vakaras, Džekai, norėčiau pasikalbėti su Makbetu.
– Jis vakarieniauja. Ar galėčiau perduoti...
– Pakvieskite jį, Džekai.
Stojo tyla.
Seržantas stebėjo aplink telefono būdelę stovinčius motociklus. Jų formos
buvo iškreiptos storų lango stiklu besirangančių lietaus vandens gyvačių, bet jam
tas vaizdas vis tiek buvo pats gražiausias – varikliai ant dviejų ratų ir vairuojantys
broliai.
– Galiu jo paklausti, pone. Kas skambina?
– Tiesiog pranešk, kad tai sutartas skambutis.
– Gerai, pone.
Seržantas laukė. Perkėlė kūno svorį ant kitos kojos. Pasikišo kruviną ryšulį po
kita pažastimi.
– Makbetas.
– Labas vakaras. Skambinu pranešti, kad žuvis pagauta ir išdarinėta, bet
jauniklis paspruko.
 – Kur?
– Tikimybė, kad vienišas žuvies jauniklis išgyvens, yra viena iš tūkstančio,
galime beveik neabejoti, kad tas jauniklis negyvas tįso vandenyno dugne.
– Štai kaip. Na?
– Žuvies galva pakeliui. Turiu pasakyti, kad nusipelnei mano pagarbos,
Makbetai. Tik nedaugelis pasiryžta ir išdrįsta užsisakyti tokį delikatesą.

Makbetas padėjo ragelį ir kvėpčiodamas užsigriebė stalo.

– Pone, ar šįvakar tikrai gerai jaučiatės?
– Taip, Džekai, ačiū, tiesiog šiek tiek apsvaigo galva.
Makbetas atsikratė minčių ir vaizdinių, vieno po kito. Tada pasitaisė kostiumo
švarką, kaklaraištį – ir grįžo į restoraną.
Prie ilgojo stalo susėdę svečiai šnekučiavosi ir sakė iškilmingas kalbas, bet
pakilios nuotaikos nesijautė. Gal šie žmonės ir nešvenčia taip triukšmingai ir
aistringai kaip greitojo reagavimo būrio vyrukai, bet jis svarstė, ar tik Dunkano
mirties šešėlis nebus užtemdęs lošimo namų labiau, nei Ledi norėtų pripažinti.
Makbetas pamatė, kad kažkas įsitaisė ant jo kėdės, ir nutarė, jog tai tikriausiai
Turtelio palydovas, kurį šis pasikvietė mostelėjęs ranka. Bet suvokęs, kad
apsiriko, Makbetas kaip įbestas sustojo prie savo kėdės atlošo. Jį apėmė jausmas,
kad tuoj liausis plakus širdis.
Bankas.
Sėdi čia. Dabar.
– Kas yra, mielasis? – nustebo į jį atsisukusi Ledi. – Sėskis.
– Mano vieta užimta, – atsiliepė jis.
Atsisuko ir Turtelis.
– Ateik, Makbetai, sėskis.
– Kur?
– Į savo vietą, – atsakė Ledi. – Ar kas negerai?
Kai Bankas lyg pelėda atsigręžė į jį, Makbetas riktelėjo. Virš jo baltos
apykaklės žiojėjo ilga žaizda, rodos, juosianti visą kaklą. Iš žaizdos kapsėjo
kraujas – tarsi per perpildytos taurės kraštą, į kurią kažkas be perstojo pila vyną.
 – Kas... kas tau tai padarė? – Makbetas sudejavo ir rankomis suėmė Banko
kaklą. Spaudė, norėdamas sustabdyti kraujavimą. Bet skystas kraujas vis tiek
varvėjo jam pro pirštus lyg vandeniu praskiestas vynas.
– Ką darai, mielasis? – paklausė sunerimusi Ledi ir keistai nusijuokė.
Bankas prasižiojo.
– Tai. Buvai. Tu. Mano. Sūnau.
Jis sakė žodžius monotoniškai, bereikšmiu veidu tarsi pilvakalbys.
– Ne!
– Aš. Mačiau. Tave. Viršininke. Aš. Laukiu. Tavęs. Viršininke.
– Nutilk! – Makbetas suspaudė stipriau.
– Tu. Smaugi. Mane. Mirtbetai.
Persigandęs Makbetas paleido. Pajuto, kaip kažkas sugriebia jį už rankos.
– Ateik, – paragino Ledi. Jis norėjo išsivaduoti, bet ji sušvokštė jam į ausį: –
Tuojau pat! Kol dar tebesi policijos viršininkas.
Ledi paėmė jį už parankės, lyg norėdama palydėti, ir abu išskubėjo iš salės,
tarsi varomi susirinkusiųjų žvilgsnių.
– Kas negerai? – sušnypštė ji, užrakinusi jų apartamentų duris.
– Ar nematei? Bankas! Jis sėdi ant mano kėdės.
– Dievulėliau, tu apkvaitęs, ir tau vaidenasi! Ar tau patiktų, jei miesto meras
pagalvotų, kad jo policijos viršininkas visai pakvaišo?
– Jo?
– Kur tas nelemtas gaižalas? Kur? – Ji įkišo ranką Makbetui į kišenę. –
Atsikratyk jo!
Makbetas sučiupo ją už riešo.
– Jo policijos viršininkas?
– Makbetai, Turtelis paskirs tau šias pareigas. Pakviečiau jus abu vakarienės
tikėdamasi, kad bent nesugadinsi įspūdžio, jog esi tinkamas šiam postui. Au,
paleisk!
– Tegu meras Turtelis tik pasiskeryčioja, turiu surinkęs tiek įrodymų prieš jį,
kad galiu įkišti už grotų jau rytoj. O jei įrodymų pritrūks, surasiu dar. Moterie,
esu policijos viršininkas! Ar nesupranti, ką tai reiškia? Vadovauju šešiems
tūkstančiams žmonių, ir du tūkstančiai jų yra ginkluoti. Mylimoji, tai juk visa
armija!
Makbetas matė, kad Ledi žvilgsnis tapo švelnesnis.
– Na, štai, – sušnabždėjo ji, – vėl kalbi protingai, mielasis.
Jis vis dar laikė Ledi už plono dailaus riešo, o jos delnas pradėjo judėti jo
kišenėje.
– Štai, vėl tave jaučiu, – įvertino ji.
– Nagi, eime į...
– Ne, ne dabar, – pertraukė ji ir skubiai ištraukė ranką. – Juk atėjo svečių.
Beje, turiu tau dovaną. Sveikinu tapus policijos viršininku.
– O?
– Žvilgtelk į naktinio stalelio stalčių.
Makbetas išėmė dėžutę. Viduje gulėjo šviesus žvilgantis peilis. Jis pakėlė jį
arčiau šviesos.
– Sidabras?
– Norėjau įteikti po vakarienės, bet manau, kad tau reikia jo būtent dabar.
Žinai, sidabras yra vienintelis metalas, atbaidantis vaiduoklius.
– Ačiū, mieloji.
– Nėra už ką. O dabar pasakyk man, kad Bankas negyvas.
– Bankas negyvas. Negyvas.
– Puiku. Pagedėsim vėliau. Dabar eime pas svečius. Pasakyk jiems, kad čia
buvo mūsų asmeninis juokelis. Eime.

Laikrodis rodė dešimt po vienuolikos.

Ketnesa vis dar gulėjo lovoje, o Dufas apsirengęs stovėjo virtuvėje prie
spintelės. Jis užsiplikė puodelį arbatos, šaldytuve rado citriną, bet vienintelis
švarus peilis labiau tiko šiam vaisiui ne pjaustyti, o badyti. Įsmeigus peilio galą į
citrinos žievę, trykštelėjo sulčių srovelė. Tokį vėlyvą vakarą jis nuvažiuos iki
geležinkelio stoties, ras vietą automobilių stovėjimo aikštelėje ir nueis iki
„Bertos“ greičiau nei per pusvalandį. Tikrai nepavėluos. Vargu ar Bankas slėps
nuo jo tiesą. Dufui net kilo įspūdis, kad Bankas norėjo išsipasakoti. Nusimesti
naštą. Tačiau kokią?.. Kaltės? Ar tiesiog pasidalinti tuo, ką žino? Bankas nėra
avinas vedlys, jis tėra avis, šalutinis veikėjas ir tiek. Dufas tikėjosi netrukus
sužinoti, kas čia dar įsivėlęs. Ir sužinojęs tą informaciją jis... Tylą nutraukė ant
sienos prie kamštinės lentos kabančio telefono čirškimas.
– Skambina! – šūktelėjo jis.
– Girdžiu, atsiliepsiu čia! – atsakė Ketnesa iš miegamojo.
Kiekviename kambaryje ji turėjo po telefono aparatą, ir tai buvo vienas iš tų
dalykų, dėl kurių būdamas su ja Dufas jausdavosi senstelėjęs. Gal jie su Meredita
kiek senamadiški, bet abu mano, kad namuose užtenka vieno telefono aparato,
visai sveika šiek tiek pajudėti.
Jis rado skudurėlį ir nusišluostė ranką. Klausėsi Ketnesos balso, bandė
įvertinti, apie ką ji kalba, kas taip vėlai skambina. Gal Meredita? Vos kilus šiai
minčiai, išmetė ją iš galvos. Kilus kitai minčiai, susimąstė. Meilužis. Dar vienas.
Jaunesnis. Ne. Gerbėjas, gal būsimas vaikinas. Toks, kuris tūno ir pasiruošęs
laukia užkulisiuose, o šįvakar Dufui neatsakius taip, kaip Ketnesa norėjo, netruks
užlipti į sceną. Štai iš kur visa ta skuba. Dufas juk neįvykdė jos reikalavimų, ir jos
paskelbtas ultimatumas atsisuko prieš ją pačią. Todėl ji pasirinko tą gerbėją. Vos
pagalvojęs apie tai Dufas suprato: kažkur širdies gilumoje jis trokšta, kad jai
skambintų tas kitas vyras. Argi mes, žmonės, nesam keistuoliai?
– Ar galit pakartoti? – iš miegamojo pasigirdo Ketnesos balsas. Tarnybinis
tonas. Tik ji labai įsijautusi. – Jau važiuoju. Susisiekit su kitais.
Tikrai skambina iš darbo. Reikia tirti nusikaltimo vietą.
Jis klausėsi skubių Ketnesos žingsnių miegamajame. Tikėjosi, kad kelias į
nusikaltimo vietą neveda pro Faifą ir ji nesiprašys pavėžėjama. Perštėjo delną. Jis
nusilaižė odą ir dirstelėjo į citriną. Vaisiaus sultys užtiško ant nubrozdinimo,
kuris liko jam suklupus ant asfalto prieplaukoje. Dufas sekundę sustingo. Tada
ištraukė peilį ir vėl bedė į citriną. Šįkart – smarkiai ir greitai. Kuo skubiausiai
paleido peilį ir patraukė ranką, bet vėl pajuto perštėjimą. Neįmanoma.
Nepavyksta įsmeigti, paleisti peilio ir patraukti rankos prieš ištrykštant srovei.
Ketnesa įpuolė į virtuvę su juodu lagaminėliu rankoje.
– Kas nutiko? – paklausė Dufas, išvydęs jos veido išraišką.
– Skambino iš Policijos būstinės. Makbeto dešinioji ranka iš „Gardeno“...
– Bankas? – Dufas jautė, kaip jam užgniaužia gerklę.
 – Taip, – tarė ji ir atidarė virtuvės stalčių. – Jis rastas netoli Keneto tilto.
– Rastas? Ar turi galvoje?..
– Taip, – atsakė ji nekantriai kažko ieškodama.
– Kaip... – Mintyse kilo begalės klausimų, ir Dufas beviltiškai griebėsi už
galvos.
– Dar nežinau, bet pareigūnai pranešė, kad Banko automobilis suvarpytas
kulkų. O Banko galvos nebėra.
– Nupjauta? Ar... nukirsta?
– Tuojau pamatysim, – tarė ji, iš stalčiaus paėmė porą guminių pirštinių ir
įsidėjo į lagaminą. – Gal mane pavėžėtum?
– Turiu su kai kuo susitikti, todėl...
– Neminėjai, kur tavęs laukia, bet jei tau visai ne pakeliui...
Jis vėl žvilgtelėjo į peilį.
– Vyksiu kartu, – pareiškė Dufas. – Žinoma. Aš vadovauju Žmogžudysčių
skyriui, ir šiai bylai teiksim pirmenybę.
Tada nusisuko ir sviedė peilį į kamštinę lentą. Šis pustrečio karto apsisuko
apie savo ašį, tada trenkėsi į taikinį rankena ir barkštelėjo ant virtuvės grindų.
– Ką bandai padaryti? – paklausė ji.
Dufas spoksojo į peilį.
– Tai, kam išmokti reikia daug pastangų. Eime.
 17 skyrius

– Taigi, Seitonai, – kreipėsi Makbetas, – kuo galiu padėti?

Saulės spinduliai prasiskverbė pro plyšį tirštuose debesyse, veržėsi pro
nešvarius policijos viršininko kabineto langus, krito ant rašomojo stalo, Ledi
nuotraukos, kalendoriaus, rodančio ketvirtadienį, gatlingo piešinio ir ant
sėdinčio priešais Makbetą lieso raumeningo pareigūno glotnios blizgančios
plikės.
– Jums reikia asmens sargybinio, – pareiškė Seitonas.
– Tikrai? Ir kokio gi asmens sargybinio man reikia?
– Galinčio kovoti blogiu prieš blogį. Dunkaną saugojo dviese, o po to, kas
nutiko Bankui, tebus palaiminta jo siela, yra pagrindo manyti, kad jie imsis ir
jūsų, policijos viršininke.
– Kas tie „jie“?
Prieš atsakydamas Seitonas su nuostaba pažvelgė į Makbetą.
– „Norvegų raiteliai“. Manau, kad šis susidorojimas – jų darbas.
Makbetas linktelėjo.
– Liudytojai iš Antrojo rajono teigia, kad matė baikerius, keli jų vilkėjo
striukes su užrašu „Norvegų raiteliai“ ir šaudė į „Volvo PV“ prie papuošalų
parduotuvės, į kurią buvo įsirėžęs automobilis. Manome, kad kalbama apie
Banko automobilį.
– Jei Malkolmo rankos buvo suteptos, gali būti, kad policijos viršininkui kyla
grėsmė pačioje Policijos būstinėje. Pasitikiu ne visais vadinamaisiais mūsų pajėgų
vadovais. Pavyzdžiui, manau, kad tokiam žmogui kaip Dufas trūksta ne tik
moralės, bet ir tvirtybės. Išorėje, žinoma, didžiausią pavojų kelia Hekatė.
– Hekatė yra verslininkas. Kaltinimai žmogžudyste verslui neatneša nieko
gero. O Svenonas turi motyvą, kuris daug svarbesnis už verslą.
– Kerštas.
 – Taip, gerai pažįstamas kerštas, daug esame apie jį girdėję. Turbūt kai kurie
ekonomistai per daug nuvertina žmogaus polinkį vadovautis žemaisiais
instinktais, o ne banko sąskaita. Kai juodosios našlės patinas išsekintas
poravimosi guli ant nugaros, jis žino, kad netrukus bus suėstas. Bet vis tiek
niekada nesielgtų kitaip. Svenonas ne kitoks.
– Vadinasi, Hekatės bijote mažiau nei Svenono?
– Šiandien visiems liepiau kiek protingiau paskirstyti išteklius, kad Hekatės
paieškos ir raganų medžioklė šiek tiek aprimtų, nes reikia spręsti kitas miestui
opias problemas.
– Kokias?
– Pavyzdžiui, sąžiningus sunkiai dirbančius miesto žmones atvirai
apgaudinėja ir apiplėšinėja abejotinos reputacijos kazino. Tačiau grįžkime prie
mūsų temos. Buvusių policijos viršininkų patirtis su asmens sargybiniais gana
liūdna. Bet aš nepamiršau, kaip narsiai ir sėkmingai apgynėte mane nuo
užpuolusio šuns pas Kodorą. Tad, Seitonai, leiskite man pagalvoti. Žinote ką,
išties norėčiau pavesti jums šiek tiek kitokią užduotį, tačiau ji mažai skiriasi nuo
tos, kurios tikėjotės.
– O?
– Dabar, kai tapau policijos viršininku, o Banko nebėra tarp gyvųjų,
„Gardenas“ liko be vado. Jūs, Seitonai, esate vyriausias ir labiausiai patyręs.
– Ačiū, viršininke, man tai išties netikėta garbė ir pasitikėjimo parodymas.
Bėda ta, kad nežinau, ar tikrai esu to pasitikėjimo vertas. Nesu diplomatas ir
nemoku vadovauti žmonėms.
– Suprantu. Suvokiu jūsų prigimtį. Jūs kaip sarginis šuo, kuriam reikalingas ir
šeimininkas, ir šeimininkė. Bet „Gardenas“ irgi panašus į sarginį šunį.
Nustebsite, kaip smulkiai ten išdėstytos visos instrukcijos. Man ir pačiam
neprireikė sukti galvos, kaip paguldyti ant menčių blogiukus. Turint omeny
vakarykščią žmogžudystę, darosi aišku, jog mano kėdėje sėdinčiam žmogui kyla
toks pavojus, kad policijos viršininko apsaugai prireikus turėtų būti galima
panaudoti „Gardeną“.
– Ar sakote, kad „Gardenas“ taps policijos viršininko asmenine apsauga?
 – Nemanau, kad toks susitarimas sulauktų neįveikiamo pasipriešinimo. Šitaip
nušautume du zuikius, Seitonai, išsipildytų mūsų abiejų norai.
Makbetui skruostą šildžiusi saulė pasislėpė. Gal dėl kabinete staiga
įsivyravusios prieblandos Seitonas nuleido balsą, ir šis pasidarė panašus į
suokalbininkišką šnabždesį:
– Jei tik gaunami nurodymai bus smulkūs ir man juos duosite asmeniškai jūs,
policijos viršininke.
Makbetas žiūrėjo į priešais sėdintį vyrą. Kalbėdamas apie Banką, Seitonas
pasakė „tebus palaiminta jo siela“. Makbetas galvojo, koks gi tai galėtų būti
palaiminimas.
– Nurodymai, mano ištikimasis Seitonai, pateikiami taip, kad jų neįmanoma
suprasti klaidingai. Beje, dar šis tas apie pasipriešinimą, kurį galima įveikti. Ką tik
užsakiau du gatlingus. – Jis ištiesė Seitonui piešinį. – Juos pristatys skubiai.
Kainuos šiek tiek brangiau, bet gausim po poros dienų. Ką manote?
Seitonas pažvelgė į piešinį, lėtai linktelėjo.
– Puikumėlis, – įvertino jis. – Tikrai gražu.

Po giedru dangumi važiuodamas tamsių debesų link Dufas žiovavo.

Ėvanas pažadino jį šokinėdamas ant lovos svečių kambaryje, o jam įkandin
atskubėjo ir sesuo.
– Tėti, tu namie!
Rytinei saulei kybant virš ežero, jie papusryčiavo virtuvėje. Meredita prašė
vaikų liautis kovoti dėl teisės sėdėti tėčiui ant kelių ir pavalgyti, juk jiems reikia į
mokyklą. Visgi Dufas matė, kad jai nepavyko kalbėti taip griežtai, kaip norėtų. Jis
pastebėjo jos akyse šmėstelint šypseną.
Dabar jis pravažiavo pro nusikaltimo vietą: kulkų suvarpytas automobilis
buvo nutemptas į šoną, kraujas nuo asfalto – nuplautas. Ketnesa ir jos
vadovaujami pareigūnai darbavosi efektyviai ir aptiko įkalčių. Jam nebuvo ką
veikti, nebent pakartoti tai, kas akivaizdu: Banką nušovė ir nukirto jam galvą.
Fliensas dingo be pėdsakų, bet Dufas pastebėjo, kad priekinės keleivio sėdynės
saugos diržas nupjautas. Tai gali reikšti bet ką, tad jiems beliko paskelbti Banko
sūnaus paiešką. Šiame kelyje judėjimas tikrai neintensyvus, tiltas – uždarytas, tad
mažai tikėtina, kad netoliese buvo liudytojų, todėl po valandos Dufas nutarė
nakvoti Faife, šiaip ar taip, juk namai čia pat.
Namie jis nesudėjo bluosto, mąstė, klausėsi už lango čirpiančių žiogų. Jis jau
tada žinojo. Bet iki galo nesuprato. Juk neįvyko taip, kad staiga jis ėmė ir viską
suvokė, o visos dėlionės dalelės atsidūrė savo vietose. Jam padėjo viena paprasta
detalė. Peilis Ketnesos virtuvėje. Begalvojant išryškėjo ir lėtai susijungė ir kitos
dėlionės dalelės. Tada jis užmigo. Brėkštant jį pažadino vaikai.
Dufas važiavo Senuoju tiltu. Palyginti su Keneto, šis buvo siauras ir paprastas,
visgi patikimai pastatytas, ir daug kas manė, kad tarnaus dar ilgai.
Bėda tokia: su kuo jam pasikalbėti?
Reikia pakankamai galingo, įtakingo ir veiklaus žmogaus, kuriuo galima
pasitikėti, kuris neįsivėlęs į visą šitą reikalą.
Jis įvairavo į Policijos būstinės garažą. Debesyse žiojintis plyšys užsivėrė, ir
mieste trumpai sušvitusi saulė vėl pasislėpė.
Dufui įėjus Lenoksas pakėlė akis nuo rašomosios mašinėlės.
– Tuoj priešpiečiai, o tu žiovauji, tarsi ką tik atsikėlęs.
– Klausiu paskutinį kartą, ar šis daiktas tikras? – tarė Dufas ir linktelėjo į tūtą
su aprūdijusiu metaliniu antgaliu, kurią Lenoksas naudojo kaip prespapjė. Tada
sudribo į kėdę prie durų.
– Sakau paskutinį kartą, – atsiduso Lenoksas. – Paveldėjau šį daikčiuką iš
senelio, kuriam jį kažkas paleido į galvą Somos apkasuose. Kaip matai, laimė,
vokietis pamiršo trūktelėti detonatoriaus virvelę. Drauge su seneliu buvę
kareiviai ilgai juokėsi iš šios istorijos.
– Sakai, kad Somoje jie daug juokėsi?
– Anot senelio, kuo prastesnė buvo padėtis, tuo labiau jie kvatojo. Jis vadino
tai karo juoku.
– Lenoksai, vis tiek manau, kad meluoji. Tokio būdo žmogus kaip tu nelaikytų
ant stalo nesprogusios granatos.
Šypsodamas Lenoksas toliau spaudinėjo rašomosios mašinėlės klavišus.
– Senelis visą gyvenimą laikė ją namie. Sakydavo, kad tai primena jam
svarbius dalykus: koks trumpas gyvenimas ir kad likimą lemia atsitiktinumas –
jam gyvybę išsaugojo tai, kad kitiems pristigo išmanymo.
 Dufas linktelėjo į rašomąją mašinėlę.
– Ar neturi sekretorės, kuri tuo užsiimtų?
– Pradėjau laiškus rašyti pats, paskui nunešu ir įmetu į pašto dėžutę. Šiandien
paskambino prokuroro sekretorė ir pranešė, kad prieš pasiekdamas juos mano
laiškas buvo atplėštas ir vėl užklijuotas.
– Manęs tai nestebina. Ačiū, kad iškart sutikai mane priimti.
– Priimti? Labai jau formaliai nuskambėjo. Telefonu nepasakei, apie ką
kalbėsimės.
– Ne. Kaip minėjau, manęs nestebina, kad jie atplėšinėja laiškus.
– Ar manai, kad komutatorinė?..
– Lenoksai, aš nieko nemanau, tiesiog pritariu, kad tokiomis aplinkybėmis
tikrai neverta rizikuoti.
Lenoksas lėtai linktelėjo ir pakreipė galvą į šoną.
– Taigi, mielasis Dufai, ar dėl to čia ir atėjai?
– Gal ir taip. Galiu įrodyti, kas nužudė Dunkaną.
Lenoksui staiga ištiesus nugarą subraškėjo kėdė. Jis atsistūmė nuo rašomosios
mašinėlės ir pasidėjo alkūnes ant stalo.
– Uždaryk duris.
Dufas ištiesė ranką ir uždarė duris.
– Kokių turi įrodymų? Svarių?
– Keista, kad pavartojai būtent šį žodį... – Nuo Lenokso stalo Dufas paėmė
peilį vokams atplėšti ir pasvėrė rankoje. – Kaip žinai, tiek Dunkano, tiek asmens
sargybinių nužudymo vietose viskas atrodė įtikinamai.
– „Atrodė“ sakoma tada, kai iš pirmo žvilgsnio viskas atrodo gerai, bet išties
taip nėra.
– Būtent. – Inspektorius Dufas padėjo peilį kryžmais ant smiliaus, šis lengvai
sūpavosi. – Jei norėdamas nužudyti žmogų smeigtum jam į kaklą, argi paleistum
peilį iš rankos, turėdamas omeny, kad gal kartais nepataikei į miego arteriją ir
teks smeigti dar kartą?
– Manau, kad ne, – sutiko į peilį spoksodamas Lenoksas.
– O jei iškart pataikytum į miego arteriją – kaip žinai, tąkart smeigus durklu
taip ir nutiko, – kraujas trykštų keliais staigiais pliūpsniais, aukos kraujo
spaudimas nukristų, širdis liautųsi plakusi ir likęs kraujas tiesiog iškapsėtų.
– Manau, kad įsivaizduoju.
– Visgi prie Henesio rasto durklo rankena buvo visa kruvina, kraujyje buvo
likę jo pirštų atspaudų, o visas delnas taip pat buvo išteptas Dunkano krauju. –
Dufas parodė į peilio rankeną. – Tai reiškia, kad iš Dunkano kaklo pasipilant
kraujui žudikas nelaikė durklo rankenos ir suėmė ją vėliau. Arba vėliau kas nors
paėmė Henesio ranką ir prispaudė prie durklo rankenos. Nes durklą, persmeigusį
Dunkano miego arteriją, sviedė visai kitas žmogus.
– Suprantu, – tarė Lenoksas ir pasikrapštė galvą. – Tačiau koks gi skirtumas –
smeigi ar sviedi? Rezultatas vis tiek tas pats.
Dufas ištiesė Lenoksui peilį.
– Tai mesk šį peilį taip, kad įsmigtų į pranešimų lentą.
– Aš...
– Nagi...
Lenoksas atsistojo. Iki pranešimų lentos buvo maždaug du metrai.
– Sviesk iš visų jėgų, – mokė Dufas. – Kad persmeigtum žmogui kaklą, reikia
gerai užsimoti.
Lenoksas nusitaikė ir sviedė. Durklas atsitrenkė į pranešimų lentą ir
barkštelėjo ant grindų.
– Pamėgink dešimt kartų, – tarė Dufas, pakėlė peilį ir vėl pasūpavo jį ant
smiliaus. – Kertu lažybų iš butelio viskio, kad nesugebėsi nusviesti taip, kad
smaigalys įsmigtų į lentą.
– Visai nepasitiki mano jėgomis ir sėkme?
– Jei būčiau davęs tau nesubalansuotą peilį, tai yra tokį, kurio sunkesnė arba
rankena, arba geležtė, tau tikriausiai būtų pasisekę geriau. Bet, kaip ir durklai
Dunkano kakle, šis peilis yra subalansuotas. Jį nusviesti sugebėtų tik meistras. Nė
vienas iš tų, su kuriais kalbėjausi Policijos būstinėje, nėra girdėjęs, kad Dunkano
asmens sargybiniai būtų užsiiminėję durklų svaidymu. Tiesą sakant, pažįstu tik
vieną tuo užsiiminėjusį žmogų. Jis vos negavo darbo cirke kaip durklų mėtytojas.
Ir tą vakarą jis buvo „Invernese“.
– Kas toks?
 – Žmogus, kuriam paskyrėt vadovauti Organizuotų nusikaltimų tyrimo
skyriui. Makbetas.
Lenoksas stovėjo nesijudindamas iš vietos, atrodė, kad spokso Dufui į kaktą.
– Ar tu sakai, kad...
– Taip, sakau. Policijos viršininką Dunkaną nužudė Makbetas. Tas pats
žmogus šaltakraujiškai nužudė ir asmens sargybinius.
– Apsaugok mus Dieve, – pratarė Lenoksas ir sudribo į kėdę. – Ar kalbėjai
apie tai su Kriminalinių ekspertizių tarnybos pareigūnais ir Ketnesa?
Dufas papurtė galvą.
– Jie atkreipė dėmesį, kad durklo rankena buvo kruvina, bet paaiškino, kad
durklą turbūt greitai paleido iš rankų, ir nė nepagalvojo, kad durklas galėjo būti
nusviestas. Puikiai suprantama, juk mažai kas išmano šį meną. Ir tik artimiausi
Makbeto bendradarbiai žino, kad jis yra vienas iš nedaugelio.
– Gerai. Negalim niekam apie tai užsiminti. Niekam.
Lenoksas sunėrė pirštus ir krimstelėjo į sąnarius.
– Dufai, ar suvoki, į kokią padėtį mane pastatei?
– Taip. Dabar žinai tai, ką žinau aš, to neįmanoma pakeisti; dabar tavo galva
padėta ant ešafoto kartu su manąja. Atleisk, jei nepalikau tau pasirinkimo, bet
kas daugiau man beliko? Lenoksai, išmušė mūsų likimo valanda.
– Tikrai taip. Jei sakai tiesą ir Makbetas tikrai toks pabaisa, paleisti įspėjamąjį
šūvį nepakanka, tada jis taptų dar pavojingesnis. Reikia pakirsti jį vienu lemiamu
smūgiu.
– Taip, bet kokiu būdu?
– Pasitelkus klastą ir atsargumą, Dufai. Man reikia pagalvoti, o aš tikrai nesu
genijus. Šiek tiek užtruks. Susitikim vėl. Ir tikrai ne čia, Policijos būstinėje, kur ir
sienos turi ausis.
– Šeštą valandą, – pasiūlė Dufas ir atsistojo. – Prie geležinkelio stoties. Prie
„Bertos“.
– Prie seno garvežio? Kodėl būtent ten?
– Ten turėjau susitikti su Banku, kuris ketino man papasakoti tai, ką dabar ir
taip jau žinau.
– Ši vieta puikiai tinka. Iki.
Makbetas spoksojo į telefoną ant stalo.
Jis ką tik baigė pokalbį su Svenonu.
Atrodė, kad jam po oda besiraizgantys nervai trūkčioja ir kirba. Jam kažko
reikia. Ne, ne kažko, jis puikiai žino ko. Jis čiupo Ledi dovanotą plačiakraštę
skrybėlę.
Makbetui žingsniuojant per laukiamąjį, Priscila nusišypsojo.
– Kiek laiko policijos viršininkas bus išėjęs?
Jo paliepimu Priscila per dvi valandas atsikraustė čionai iš apačioje esančio
Lenokso kabineto. Makbetas norėjo išmesti buvusią Dunkano asistentę iš darbo,
tačiau tik perkėlė ją vienu aukštu žemiau, mat administracijos vadovas įspėjo, jog
net pats policijos viršininkas neturi teisės nei iš šio, nei iš to atleidinėti žmonių.
– Valandą, – atsakė Makbetas. – Arba dvi.
– Kai jums skambins, pasakysiu, kad dvi.
– Taip ir padaryk, Priscila.
Jis įėjo į liftą ir paspaudė raidę R, ketindamas nusileisti į rūsį. Kai jums
skambins. Ne jei jums skambins. Nes žmonės tikrai velniškai daug skambina. Be
paliovos. Skyrių viršininkai, teisėjai, miesto tarybos nariai. Makbetas neturėjo
žalio supratimo, kuo pusė jų užsiima, nebent kvaršina jam galvą klausimais,
kurių jis visai nesupranta. Dažniausiai jis baigdavo pokalbį sakydamas, kad
privalo atsiliepti į kitą skambutį. Žurnalistai. Dunkano mirtis. Malkolmo
dingimas. O dabar dar ir policininko ir jo sūnaus žūtis. Ar padėtis visiškai
nevaldoma, teiraudavosi skambintojai. Ar policijos viršininkas gali juos patikinti,
kad?.. Jokių komentarų, siūlau dalyvauti kitoje spaudos konferencijoje, kuri...
O dabar apsireiškė ir Svenonas.
Lifto durys prasivėrė, o du prie lifto einantys uniformuoti pareigūnai sustojo
ir atsitraukė. Taisyklę, kad policijos viršininkas liftu važiuoja vienas, įvedė
Kenetas, bet Dunkanas ją atšaukė. Makbetas nespėjo pakviesti pareigūnų į liftą:
durys užsivėrė ir jis vienas nusileido žemyn.
Ant šaligatvio prie Policijos būstinės jis atsitrenkė į laikraštį skaitantį vyriškį
pilku puspalčiu, ir šis tarstelėjo: „Atsiprašau, Makbetai.“ Nieko keisto, nes
pakėlęs akis Makbetas pirmame puslapyje išvydo savo atvaizdą. KAPITONO
PADĖJĖJAS PERIMA VAIRĄ. Nebloga antraštė. Gali būti, kad ją sugalvojo Ledi,
ji apdorojo redaktorių kaip karštą vilną.
Makbetas užsimaukšlino skrybėlę ir plačiais žingsniais nuskubėjo tolyn.
Vidurdienį, kai mieste tiek spūsčių, iki geležinkelio stoties greičiau nueisi nei
nuvažiuosi. Be to, gerai, kad ten niekas nepamatys policijos viršininko
automobilio.
Vienas Dievas žino, kokiu vardu prisistatė su juo pasikalbėti panoręs
Svenonas. Makbetui atsiliepus jis tikrai niekaip neprisistatė, jam to nė neprireikė.
Vieną kartą išgirdęs tą balsą, niekada jo neužmirši. Jis buvo toks žemas, kad
drebino telefono ragelio membraną. Svenonas priminė, kad Makbetas pažadėjo
iškart paleisti norvegų raitelius. O praėjo jau visa para. Makbetas atsakė, kad
viskas ne taip paprasta, advokatai ir teisėjai turi pasirašyti dokumentus, mat jau
iškelta baudžiamoji byla. Bet Svenonas jau galįs pradėti ruošti šventinę kalbą, mat
po dviejų dienų galėsiąs pasitikti sugrįžėlius.
– Vėluoji dviem dienom, – rėžė Svenonas. – Ir už šias dvi dieneles tau atleisiu.
Bet poryt, vienuoliktą valandą, vienas iš mūsų vyrų paskambins miesto teisėjui,
nesakysiu kuriam, ir prisipažins, kad dalyvavo nužudant Banką, o tada išduos, iš
kur sužinojo tikslią Banko ir Flienso buvimo vietą.
– Ar to imsis vienas iš tavo kamikadzių?
– Be to, turime septynis liudytojus, galinčius patvirtinti, kad lankeisi mūsų
klube.
– Atsipalaiduok ir galvok apie šventinę kalbą, Svenonai. Atvešim ir paleisim
tavo berniukus prie klubo vartų poryt, penkioliktą trisdešimt.
Tuomet ryšys nutrūko.
Pastatęs koją ant pirmos geležinkelio stoties laiptų pakopos Makbetas
apsidairė. Išvydo dar vieną vyrą su pilku puspalčiu. Tačiau jo veidą dengia
skrybėlė, juk jis – tik dar vienas dailiai apsirengęs praeivis, kasdien užbėgantis
šiais laiptais įsigyti reikalingo produkto. Kad galėtų ir toliau nepriekaištingai
funkcionuoti.
Makbetas sustojo ten, kur ir anksčiau, koridoriuje prie tualeto. Vaikinuko
šiandien nesimatė. Makbetas nekantriai trypčiojo. Jam jau seniai reikia dozės, bet
būtent dabar, prieš pat gaunant kvaišalų, laukimas darėsi nebepakeliamas.
 Pasirodžius Stregai Makbetą kamavo jausmas, kad pralaukė visą valandą, bet
žvilgtelėjęs į laikrodį pamatė, jog praėjo tik dešimt minučių. Nežinia, ką tai turėtų
reikšti, bet rankoje Strega laikė baltą lazdelę.
– Man reikia dviejų maišelių, – užsiprašė Makbetas.
– Tau reikia su kai kuo susitikti, – atšovė Strega. – Užsikimšk ausis, tada
užsidėk šituos.
Ji ištiesė porą ausų kištukų ir akinius, panašius į tuos, kuriuos naudoja
plaukikai. Arba tuos, kurie skirti akliesiems.
– Kodėl?
– Nes tik tada gausi gaižalo.
Makbetas delsė. Ne, jis ne delsė, o tiesiog nesiskubino. Jei ji pareikalautų, jis
atsistotų ir ant galvos. Akinių stiklai buvo užtepti dažais, tad jis visai nieko
nematė. Strega sugriebė jį ir keliskart apsuko, aiškiai tam, kad jis netektų
orientacijos. Tada padavė baltą lazdelę ir paragino eiti.
Po dešimties minučių Makbetas pajuto, kad ant jo lyja, išgirdo aplinkui ūžiant
automobilius ir skubant žmones – juk net ir su ausų kištukais šį tą girdėjo. Strega
padėjo jam nulipti nuo kažkokio pusantro metro aukščio cementinio bloko, tada
jie patraukė žvyru arba smėliu. Vėl pusantro metro aukščio kliūtis, kitas
cementinis blokas, juodu užsiropštė ir įėjo į patalpą. Bent taip Makbetas numanė,
nes oras pasidarė šiltesnis ir sausesnis. Tada jį pasodino ant kėdės, kažkas
ištraukė ausų kištukus ir liepė neliesti akinių.
Makbetas girdėjo, kaip kažkas artinasi – tuk tuk; prie pat jo tuksenimas nutilo.
– Atsiprašau, kad atsivedu tave tokiu būdu, – pasigirdo stebėtinai švelnus ir
minkštas veikiausiai pagyvenusio vyro balsas. – Bet pamaniau, jog šiomis
aplinkybėmis geriausia susitikti akis į akį. Žinoma, Makbetai, mano akių tu
nematai, bet, tavimi dėtas, tuo džiaugčiausi.
– Suprantu. Tai reiškia, kad ketinate paleisti mane gyvą.
– Nesi protingas, Makbetai, bet ir ne visai kvailas. Todėl ir pasirinkom tave.
– Kodėl aš čia?
– Nes mes sunerimę. Be abejo, rinkdamiesi tave žinojom apie tavo
susižavėjimą stimuliatoriais, bet nesitikėjom, kad jie užvaldys tave taip greitai.
Tiesiai šviesiai, mums reikia išsiaiškinti, ar esi patikimas, ar teks tave pakeisti.
 – Pakeisti kuo?
– Ar manai, kad esi vienintelis? Tikiuosi, policijos viršininko kėdė nesusuko
tau proto ir suvoki, jog tai tėra priedanga. Be manęs esi niekas. Dunkanas manė
apsieisiąs be manęs, taip, jis manė, kad galės mane nugalėti. Makbetai, tu irgi taip
manai?
Makbetas sugriežė dantimis ir nurijo sukilusį pyktį. Jis tenorėjo gauti
maišelius ir išsinešdinti. Giliai įkvėpė.
– Hekate, kiek suprantu, mūsų bendradarbiavimas naudingas mums abiem.
Jūs paskatinote veiksmus, dėl kurių aš tapau policijos viršininku, o aš atsikratysiu
Svenono ir pasirūpinsiu, kad policija per daug jums neįkyrėtų ir netrukdytų kurti
monopolio.
– Mhm. Ar neturi jokių moralinių skrupulų?
– Žinoma, kad turiu. Bet mąstau pragmatiškai. Kiekviename tokio dydžio
mieste bus vietos tokiems svajonių pardavėjams kaip jūs. Jei ne Svenonas ir ne
jūs, atsiras kas nors kitas. Bendradarbiaudami mes neprisileidžiame kitų – gal net
blogesnių – narkotikų platintojų. Vertinu jus kaip priemonę kurti šviesią šio
miesto ateitį.
Seniokas tyliai nusijuokė.
– Skamba taip, tarsi šiuos žodžius tartų Ledi. Jie įkvepiantys ir saldūs, bet
neatspindi tikrovės. Negaliu apsispręsti, Makbetai. Kad galėčiau priimti
sprendimą, privalau įvertinti, ar esi tinkamas. Laikraščiai rašo, kad kapitono
padėjėjas perima vairą. Na, šiuo metu tavo laivą blaško uraganas. Nužudyti
Dunkanas, Bankas ir Policijos mokyklos studentas. Kodoras, Malkolmas ir du
asmens sargybiniai apkaltinti korupcija. Tavo laivas jau sudužo tiek fiziškai, tiek
morališkai, tad jei nori, kad tau padėčiau, pasakyk, kaip ketini pasiekti ramius
vandenis.
– Be abejo, kaltininkai bus sučiupti ir nubausti.
– Džiugu girdėti. O kas tie kaltininkai?
– Ir taip aišku. „Norvegų raiteliai“. Jie privertė Malkolmą ir asmens
sargybinius bendradarbiauti.
– Puiku. Tai išteisina tiek tave, tiek mane. O jei Svenonas sugebės įrodyti, kad
yra nesusijęs su Dunkano nužudymu?
 – Nujaučiu, kad jis nespės to padaryti.
– Mhm. Puiku. Tikiuosi, esi pasiryžęs įvykdyti viską, apie ką postringauji,
Makbetai.
– Taip, esu, Hekate. Turbūt galiu to paties tikėtis ir iš jūsų.
– Ką turi galvoje? Nutiesiau tau kelią iki policijos viršininko kabineto. Ar to
negana?
– Negana, jei nesu apsaugotas. Matau, kad visi į mane nusitaikę. Teisėjai,
žurnalistai, nusikaltėliai, be jokios abejonės, ir visi kolegos. Jų ginklai – pistoletai
arba žodžiai; telefonai niekada nebetyla. Ir pats matote – vidury dienos mane
sučiumpa ir pagrobia kaip akląjį.
– Argi tavęs nesaugo „Gardenas“?
– Nežinia, ar visais galiu pasitikėti. Man reikia daugiau apsaugos.
– Suprantu. Štai ir mano atsakymas. Aš paskyriau tau apsaugą. Jau kurį laiką
esi saugomas, tik dar nespėjai to pastebėti.
– Ir kur ta apsauga?
– Nesuk dėl to galvos. Tiesiog atmink, kad Hekatė saugo savo investicijas.
Toks, koks esu, tai, kas esu, suteikia tau garantiją, kad tol, kol esi mano,
Makbetai, šiame mieste niekas nė piršteliu tavęs nepalies.
– Niekas?
– Pažadu, tasai, kurs pagimdytas moteriškės, tau nebaisus. Veikiau pradės
važiuoti senoji „Berta“, nei kas nors išstums tave iš policijos viršininko kėdės. Ar
tai tave tenkina, Makbetai?
– Taip, šiuodu pažadai mane tenkina.
– Gerai. Nes dabar pasakysiu paskutinį dalyką. Pasisaugok inspektoriaus
Dufo.
– O?
– Jis žino, kad Dunkaną nužudei tu.
Makbetas suvokė, kad turėtų apimti išgąstis. Baimė. Panika. Bet jautė tik
puikiai pažįstamą prakeiktą norą apkvaisti.
– Laimė, Dufas savo žiniomis pasidalino tik su vienu asmeniu.
– Su kuo? – paklausė Makbetas.
 – Su žmogumi, kuris mano nurodymu iškėlė ir palaikė tavo kandidatūrą į
Organizuotų nusikaltimų tyrimo skyriaus viršininko vietą. Jis atliko savo darbą
taip diskretiškai, kad laikui bėgant Dunkanas patikėjo, jog ši mintis kilo jam
pačiam.
– Ir kas gi jis toks?
– Pats pažiūrėk.
Per grindis brūkštelėjo kėdės kojos, ir Makbetas buvo apsuktas ratu. Jam
nuėmė akinius.
Pirmiausia Makbetas pagalvojo, kad mato garsui nepralaidų tardymo kambarį
su veidrodiniu langu, neleidžiančiu tardomajam nei girdėti, nei matyti esančiųjų
už sienos. Tačiau ši patalpa labiau panėšėjo į ryškiai apšviestą laboratoriją su
stiklinėmis kolbomis, vamzdeliais ir prie milžiniško katilo prijungtomis
žarnelėmis. Katilo vaizdas kone komiškai skyrėsi nuo šiuolaikinių įrenginių, jis
priminė Makbetui karikatūras, kuriose vaizduojama, kaip žmogėdros ryja
žmones. Ant sienos už katilo kabėjo įspėjamasis ženklas su užrašu RŪKYTI
DRAUDŽIAMA. Priešais katilą prie pat lango ant gulimojo krėslo sėdėjo
išblyškęs vyras kaštoniniais plaukais. Viena jo rankovė buvo paraitota;
prisimerkęs ir šiek tiek prasižiojęs jis stebeilijo į lubas. Makbetas buvo taip arti,
kad matė mėlynas raineles po virpančiais rudaplaukio vokais. Jis atpažino vieną
seserį iš Kinijos, ji laikė švirkštą, kurio adata buvo įsmigusi inspektoriui Lenoksui
į dilbį.
Vyras Makbetui už nugaros švelniu balsu dėstė:
– Lenoksas įdiegė Dunkanui mintį. Idėją, neva jis turėtų skirti postą kažkam,
kas nepriklauso elitui, kad miesto gyventojai jaustų, jog pasirinktas vienas iš jų.
– Ar Lenoksas patarė Dunkanui skirti mane Organizuotų nusikaltimų tyrimo
skyriaus viršininku?
– Be abejo, Lenoksas prieštaravo, teigė, kad negalima rinktis tavęs, nes tu
neturi reikalingos kvalifikacijos ir esi per arti liaudies. Šitaip manipuliuojama
užsispyrusiais senais asilais su dideliu ego.
– Tai jūs tiesiog pasakėte „op“, ir Lenoksas šoko?
– O Lenoksas pasakė „nešok“, ir Dunkanas šoko. – Makbetui už nugaros
pasigirdo kliuksėjimą primenantis juokas, tarsi kažkas iš butelio piltų viskį. –
Makbetai, sakoma, kad žmogaus protas kupinas klystkelių. Bet daugiausia jame
alėjų, kuriose lengva rasti, ko ieškai. Lenoksas priklauso man daugiau nei dešimt
metų. Tikrai, inspektorius Lenoksas darbuojasi nenuilsdamas.
Makbetas mėgino įžvelgti jam už nugaros kalbančio žmogaus atspindį, bet
matė tik Stregą, tarsi Hekatės atvaizdas visai neatsispindėtų. Tačiau Hekatė tikrai
stovi jam už nugaros, juk balsas skamba Makbetui prie pat ausies.
– Bet kai sakau „šok“, tai reiškia – šok.
– O?
– Nužudyk Dufą.
Makbetas nurijo.
– Dufas yra mano draugas. Bet tai juk žinote.
– Bankas buvo tau kaip tėvas, bet tavęs tai nesulaikė. Reikia nužudyti Dufą,
Makbetai. Be to, išrinkau tau dar geresnį draugą. Jis vadinasi „Power“.
– Man nereikia naujų draugų.
– Reikia. Nuo gaižalo pasidarai nestabilus ir nenuspėjamas. Tave kamavo
haliucinacijos, ar ne?
– Galbūt. O gal ir tai yra haliucinacija? Kas tas „Power“?
– Naujas, bet kartu ir senoviškas produktas. Gaižalas yra varguolio „Power“.
„Power“ septynis kartus stipresnis ir perpus mažiau kenkia. Jis stiprina ir gerina
susitelkimą. O šiais laikais kaip tik to ir reikia.
– Aš renkuosi gaižalą.
– Tu, Makbetai, renkiesi ir toliau būti policijos viršininku.
– O ar tapsiu priklausomas ir nuo to naujo produkto?
– Jau sakiau, kad jis išbandytas. „Power“ pakeis viską, nuo ko jau esi
priklausomas. Tai ką pasakysi? Dufas mainais už „Power“?
Makbetas stebėjo, kaip Lenokso galva nusvyra į priekį. Girdėjo, kaip Strega
kažką šnabžda jam už nugaros. Sesuo paguldė Lenoksą ant gulimojo krėslo ir vėl
nuėjo prie katilo.
– Duokit šen.
– Prašau?
Makbetas kostelėjo.
– Sakiau, duokit šen.
 – Paduok jam maišelius, – liepė Hekatė.
Tuk tuk, Makbetas išgirdo tolstantį tuksenimą, jam vėl uždėjo akinius, ir
pasaulis aplink jį išnyko.
 18 skyrius

– Gražuolė, ar ne? – tarė Lenoksas ir perbraukė ranka juodą paviršių.

– Ne, – paprieštaravo Dufas. – „Bertą“ galima apibūdinti įvairiai, bet šitas
garvežys – jokia gražuolė.
Lenoksas nusijuokė ir pažvelgė į savo suodiną ranką.
– Visi vadina garvežį „Berta“, bet tikrasis jo vardas – „Berta Birnam“. Jis taip
pavadintas juodaplaukės virėjos garbei. Ta moteris vienintelė išdirbo brigadoje
visus tuos metus, kol darbininkai tiesė geležinkelį iki Kapitolijaus.
– Iš kur žinai?
– Nes mano senelis prisidėjo prie šios linijos tiesimo.
– Tai tavo senelis mosikavo kūju ir tampė pabėgius?
– Žinoma, kad ne, jis prisidėjo finansiškai.
– Tai labiau tikėtina. – Dufas pažvelgė į pavakario prieblandoje žibančias
tolimas „Inverneso“ šviesas.
– Taip, Lenoksų giminėje daug bankininkų. Tiesą sakant, aš esu balta varna. O
kokia tavo kilmė, Dufai?
– Paprasta.
– Ar tavo giminėj daug policininkų?
– Begalė.
– Pažįstu daug šiame mieste gyvenančių Dufų, bet nė vienas nedirba
policijoje.
– Persikėlęs čionai pasirinkau mamos tėvo pavardę.
– O jis yra...
– Miręs. Užaugau vaikų namuose. Paskui įstojau į Policijos mokyklą.
– Jei tu ne vietinis, kodėl nestojai į Policijos mokyklą Kapitolijuje? Tas miestas
daug geresnis, kaip ir tenykštis oras bei klimatas.
– Visos didžiosios žuvys suplaukė čia. „Norvegų raiteliai“, Hekatė.
 – Suprantu. Tikrai labai norėjai vadovauti Organizuotų nusikaltimų tyrimo
skyriui, ar ne?
– Taip, turbūt norėjau.
– Na, jis niekur nedingo. Kai suimsime Makbetą už Dunkano nužudymą, tau
tereikės nuspręsti, kurio skyriaus pageidauji. Dufai, mus išaukštins kaip miesto
gelbėtojus.
– Tikrai? Ar tiki, kad jiems tai rūpi? – Dufas linktelėjo aikštės pusėn, kur
skubėjo žmonės, trokštantys kuo greičiau nerti šešėlių prieglobstin.
– Suprantu, ką turi galvoje, bet būtų klaida nuvertinti plačiąsias šio miesto
mases.
– Lenoksai, yra du būdai susidoroti su problema. Galima ją spręsti arba
ignoruoti. Kenetas įpratino šį miestą prie antrojo būdo. Ignoruoti korupciją ir
primesti atsakomybę už bendruomenę kitiems. Tik pažiūrėk: šviesoje visi
išsilaksto kaip tarakonai.
– Niekingas miestas ir niekingi jo gyventojai, o tu vis tiek pasiryžęs viskuo
rizikuoti.
Lenoksas stebėjo, kaip netekęs vilties Dufas purto galvą.
– Dėl Dievo, Lenoksai, kodėl manai, kad darau tai dėl miesto? Miesto. Taip
sakoma norint patekti į miesto tarybą arba tapti policijos viršininku. Geriau
pasakok, ką per tą laiką sužinojai?
– Taip. Šį tą aptariau su vienu teisėju Kapitolijuje.
– Mes juk susitarėm su niekuo nekalbėti!
– Nurimk, Dufai. Aš nieko konkretaus nepasakiau, tik paminėjau stambaus
masto korupciją. Esmė ta, kad tuo teisėju galima pasikliauti. Jis iš kito miesto, tad
jo nekontroliuoja nei Makbetas, nei Svenonas, nei Hekatė. Kaip federalinio
teismo teisėjas jis gali kreiptis į federalinę policiją, taip apeitume mūsų Policijos
būstinę, o kaltinimai Makbetui būtų pateikti Kapitolijuje, kur nėra Makbeto
marionečių. Šiaip ar taip, po trijų dienų teisėjas atvyksta į susirinkimą mūsų
mieste ir pažadėjo slapta su mumis susitikti.
– Kuo jis vardu?
– Jonesas.
Lenoksas pamatė, kad Dufas spokso į jį.
 – Larsas Jonesas, – patikslino jis. – Ar kas negerai?
– Tavo lėliukės kaip narkomano.
Lenoksas seilėmis sudrėkino išdžiūvusį liežuvį ir nusijuokė.
– Taip jau būna, kai gimsti pusiau albinosas. Akys jautriai reaguoja į šviesą.
Todėl mano giminaičiai mieliau dirba uždarose patalpose.
Dufas timptelėjo švarko skvernus žemyn. Vėl pažvelgė link „Inverneso“.
– Taigi, po trijų dienų. O ką darysim iki tol?
Lenoksas patraukė pečiais.
– Stengsimės neišsišokti. Tyliai darbuosimės. Daugiau nieko nesugalvoju.
– Man kelia nerimą susitikimas su Makbetu.
– Kodėl?
– Esu prastas aktorius.
– Niekad nieko nesi apgavęs?
– Esu bandęs, bet mane visada kiaurai permato.
Lenoksas dėbtelėjo į Dufą.
– O? Ar kalbi apie namiškius?
– Net mano sūnus, kuriam po dviejų dienų sueis devyneri, mato, kai tėtis
meluoja. O Makbetas pažįsta mane geriausiai.
– Kaip keista, – pareiškė Lenoksas. – Judu su Makbetu tokie skirtingi, o kadais
buvot tokie artimi.
– Iki, – atsisveikino Dufas ir pažvelgė vakarų pusėn. – Jei išvažiuosiu dabar,
Faifą pasieksiu iki saulėlydžio.
Lenoksas liko stovėti, žiūrėdamas ta pačia kryptimi kaip ir Dufas. Galvojo, kad
gamta sutvarkyta puikiai: išvažiuojantieji iš miesto nemato lietaus debesų ir gali
tikėtis, kad oras netrukus pagerės.

– Jaučiu, kad blogiausia jau praėjo, – tarė Makbetas, ištiesė ranką, pasiėmė
nuo naktinio stalelio žiebtuvėlį ir prisidegė cigaretę. – Dabar viskas pagerės,
mylimoji. Mes ten, kur mums ir priklauso būti. Miestas mūsų.
Ledi gulėjo padėjusi ranką ant šilkine antklode pridengtos krūtinės, jautė savo
vis dar besidaužančią širdį. Šiek tiek pridususi atsiliepė:
– Jei tavo naujai užgimusi aistra prilygsta tavo stiprybei...
 – Mhm?
– ...tuomet mes nenugalimi. Ar žinai, kaip tave visi myli? Kazino lankytojai
kalba apie tave, sako, kad esi miesto gelbėtojas. O ar skaitei laikraščius? Šiandien
Dienos laikraščio redaktoriaus skiltyje rašoma, kad tau verta pretenduoti į mero
postą.
– Tavo bičiulis redaktorius plačiai užsimojo! – sukikeno Makbetas. – Ar jo
šito prašei?
– Ne, ne. Redaktorius rašė ne apie tave, tiesiog pakomentavo, kad Turtelis
neturi jokio konkurento, todėl bus perrinktas. Nors ir nėra populiarus.
– Tai, kad buvai Keneto liokajus, tikrai nepadės išpopuliarėti.
– Tave paminėjo kaip vieną tų, kurie galėtų atsisėsti į Turtelio vietą. Ką
pasakysi?
– Apie ketinimą kandidatuoti į miesto merus? Aš? – Makbetas nusijuokė ir
pasikasė dilbį. – Ačiū, bet ne. Mano kabinetas ir taip didelis, dabar turime
pakankamai galios, kad pasiektume, ko norime.
Makbetas nagais užkabino dūrio vietą. „Power“. Jis pasinaudojo švirkštu.
Pasirodo, produktas ne veltui taip liaupsinamas.
– Tu teisus, mielasis, – pritarė Ledi. – Bet vis tiek šiek tiek pagalvok. Kai ši
idėja subręs, galbūt jausiesi kitaip – kas žino? Beje, šįryt Džekui pristatė tau skirtą
siuntinį. Jį atnešė motociklininkas. Tas daiktas sunkus ir labai sandariai
supakuotas.
Makbetas tikėjosi pajusti, kaip venose stingsta kraujas, bet nieko nepajuto.
Turbūt taip veikia naujieji kvaišalai.
– Kur jį padėjai?
– Ant skrybėlių lentynos tavo spintoje, – atsakė ji ir parodė ranka.
– Ačiū.
Klausydamasis, kaip Ledi šalimais užmiega, Makbetas pamažu rūkė. Spoksojo
į masyvias ąžuolinės spintos duris. Tada padėjo galvą ant pagalvės, pūtė dūmų
ratilus link krintančių pro langus mėnulio spindulių, stebėjo, kaip jie kaitaliojasi
ir sukiojasi tarsi arabė pilvo šokėja. Jis nebijojo. Jį saugo „Gardenas“, Hekatė, jam
šypsosi likimo dievai. Jis pakėlė galvą ir vėl žvilgtelėjo į ąžuolinę spintą. Iš ten
nesklido nė garso. Vaiduokliai išsilakstė. Lauke po lietaus taip pat tvyrojo tyla, į
langą nebebarbeno lašai. Juk po lietaus oras pagerėja. Meilė nuplauna nuo tavęs
kovų kraują. Juk padaręs nuodėmę sulauki atleidimo.
 19 skyrius

– Labas rytas, – pasisveikino Makbetas ir apžvelgė visus prie stalo susėdusius

susirinkimo dalyvius. – Jei neminėsime fakto, kad rytas nėra labas, po Banko
nužudymo jau antras, ir jau trisdešimt šešias valandas žudikas nenubaustas
vaikštinėja laisvėje. Pradėsime pagerbdami Banką tylos minute.
Dufas užsimerkė.
Keista matyti Makbetą žengiantį į kabinetą tokiu rimtu veidu, nes anksčiau
kiekvieną dieną ir kiekvieną žmogų jis pasitikdavo šypsodamasis, nesvarbu, ar
šviestų saulė, ar lytų lietus, ar tas žmogus būtų pažįstamas, ar svetimas. Kaip ir
tada, kai juodu pirmą kartą susitiko vaikų namuose. Juk iš Dufo šukuosenos ir
drabužių Makbetas matė, kokie jie skirtingi, ir vis tiek išsišiepė taip, tarsi juos
sietų kažkas gilesnio už išorinius dalykus, kažkas artimo, padarančio juos
slaptaisiais broliais. Bet gal visi taip jausdavosi, žiūrėdami į jo baltus dantis ir
neblėstančią šypseną? Tai išduodavo naivų tikėjimą, kad jį supantys žmonės linki
vienas kitam visko, kas geriausia, o Dufas jau ir tada jautėsi cinikas. Kiek daug
Dufas būtų atidavęs už tokią šypseną, galinčią užkrėsti ir paveikti kitus.
– Dufai? – kažkas sušnabždėjo jam į ausį.
Jis atsisuko ir pažvelgė į giedras žalias Ketnesos akis. Ji linktelėjo į stalo gale
stovintį Makbetą.
– Dufai, klausiu, gal galėtum pateikti ataskaitą, kaip vyksta tyrimas?
Dufas atsisėdo tiesiau, kostelėjo, pajuto, kaip nurausta. Tada prabilo.
Paminėjo liudytojus, mačiusius norvegų raitelius ir, sprendžiant iš emblemų ant
odinių striukių, dar vieno baikerių klubo atstovus, prie parduotuvės „Jacobs &
Sons“ šaudžiusius į volvą. Kalbėjo apie Flienso švarką ir piniginę, aptiktus po
Keneto tiltu, vis dar nerastus palaikus. Ketnesa išsamiai aptarė nusikaltimo
vietoje paliktus įkalčius, patvirtinančius tai, ką visi ir taip žino. Kad Svenono
gauja nužudė Banką ir galbūt Fliensą, bet šio kūnas veikiausiai nugrimzdo į
fjordo dugną.
 – Be to, kai kurie įkalčiai leidžia daryti prielaidą, kad egzekucijoje dalyvavo
pats Svenonas, – tarė Dufas. – Ant asfalto prie automobilio rasta cigarilės
nuorūka.
– Daug kas rūko cigariles, – įsiterpė Lenoksas.
– Tik ne „Davidoff Long Panatellas“! – atšovė Dufas.
– Ar tu žinai, ką rūko Svenonas? – paklausė antakį kilstelėjęs Lenoksas.
Dufas neatsakė.
– Negaliu šito leisti, – pareiškė Makbetas. – Miestas negali mums šito leisti.
Policijos pareigūno nužudymas – paties miesto puolimas. Norint, kad čia
sėdintys skyrių viršininkai rytoj pasidžiaugtų miesto rodomu pasitikėjimu,
šiandien turi kažkas įvykti. Nebegalime delsti. Jei nežadame rizikuoti kitų
policininkų gyvybe, privalom smogti iš visų jėgų. Vyksta karas, ir mes griebsimės
karo retorikos. O ši, kaip visi žinome, susideda ne iš žodžių, o iš kulkų. Todėl
paskyriau naują „Gardeno“ vadą, suteikiau daugiau įgaliojimų naudotis ginklais
ir papildžiau kovos su organizuotu nusikalstamumu instrukcijas.
– Atsiprašau, – įsiterpė Lenoksas, – kurią instrukciją?
– Netrukus pamatysim, dabar ji kaip tik rašoma.
– O kas ją rašo? – pasiteiravo Ketnesa.
– Inspektorius Seitonas, – atsakė Makbetas. – Naujasis „Gardeno“ vadas.
– Jis rašo instrukciją pats sau? – nusistebėjo Ketnesa. – Mums ne...
– Laikas imtis veiksmų, – pertraukė Makbetas, – o ne gaišti laiką formuluojant
instrukcijas. Greitai pamatysit rezultatus, ir esu tikras, kad būsit jais patenkinti.
Kaip ir aš. Kaip ir šis miestas.
– Bet...
– Žinoma, kai instrukcija bus paruošta, galėsite pareikšti savo nuomonę.
Susirinkimas baigtas. Eime prie darbo, kolegos! – Pagaliau Makbetas nušvito
šypsena. – Dufai, ar galiu su tavimi šnektelėti?
Visiems vangiai stojantis, per grindis brūžavo kėdžių kojos.
– Priscila, tu irgi gali eiti, – tarė Makbetas. – Būk gera, uždaryk duris.
Kabinetas ištuštėjo. Dufas susiėmė.
– Ateik, sėskis arčiau, – paragino Makbetas.
 Dufas persėdo ant kėdės šalia jo. Bandė atsipalaiduoti ir ramiai kvėpuoti,
tikėjosi, kad veido raumenys neįsitemps. Stengėsi negalvoti, kad sėdi su Dunkano
žudiku.
– Ketinu tavęs kai ko paklausti, – prabilo Makbetas. – Noriu, kad atsakytum
nuoširdžiai.
Dufas pajuto, kaip sugniaužia gerklę, o širdis pradeda daužytis.
– Organizuotų nusikaltimų tyrimo skyriaus viršininko pareigas ketinu
pasiūlyti kam nors kitam. Žinau, kad iš pradžių nusivilsi...
Dufas linktelėjo, jam taip išdžiūvo burna, kad nebuvo tikras, ar išvis pavyks ką
nors išlementi.
– ...bet noriu, kad būtum policijos viršininko pavaduotojas. Ką pasakysi?
Dufas kostelėjo.
– Ačiū, – pratarė kimiai.
– Dufai, ar prastai jautiesi? – Makbetas nutaisė rūpesčio kupiną veidą ir
uždėjo ranką Dufui ant peties. – Ar vis dar esi nusivylęs? Žinau, kaip troškai
viršininkauti Organizuotų nusikaltimų tyrimo skyriui, suprantu, kad labiau nori
pareigų, kurias eidamas gali vadovauti operacijoms, o ne tokių, kurios užkrauna
priedermę padėti susivokti tokiam keistam naują postą gavusiam bukagalviui
kaip aš. – Jam išsišiepus tvykstelėjo balti dantys, o Dufas irgi iš paskutiniųjų
stengėsi išspausti šypseną. – Dufai, esi mano draugas, noriu, kad būtum kuo
arčiau manęs. Ar pameni tą patarlę?
Dufas kostelėjo.
– Kokią?
– Juk esi patarlių žinovas, Dufai, bet tai nesvarbu. Jei vis tiek nori vadovauti
Organizuotų nusikaltimų tyrimo skyriui, aš dar pagalvosiu, mat Lenoksui dar
nieko nesakiau. Tu tikrai labai prastai atrodai, gal atnešti stiklinę vandens?
– Ačiū, viskas gerai, tiesiog esu šiek tiek pavargęs. Mažai miegojau prieš uosto
reidą, o po Dunkano nužudymo beveik nesudėjau bluosto.
– Tik šiek tiek pavargęs?
Dufas pagalvojo. Papurtė galvą.
– Ne, iš tikrųjų norėjau paprašyti dviejų laisvų dienų. Žinau, dabar pats
tyrimo įkarštis, bet Ketnesa gali...
 – Žinoma, žinoma, Dufai! Raiteliui skubant, nebūtina mirtinai nuvargyti
žirgo. Važiuok namo į Faifą. Perduok Mereditai linkėjimų nuo manęs ir pasakyk,
kad mažiausiai dvi dienas gulėsi lovoje. Ir tai yra – tiki tuo ar ne – policijos
viršininko įsakymas.
– Ačiū.
– Nedėkok, Dufai. Įspėju, kad atvyksiu patikrinti, ar tikrai esi Faife.
– Gerai.
– O po trijų dienų duok man atsakymą dėl policijos viršininko pavaduotojo
pareigų.
– Sutarta.
Dufas nužingsniavo tiesiai į tualetą ir išsivėmė į praustuvę.
Jo marškiniai buvo permirkę prakaitu, ir tik po valandos, važiuojant Senuoju
tiltu, jo širdis vėl ėmė plakti ramiai.

Ledi žingsniavo per restoraną ir lošimo salę. Ji suskaičiavo devynis svečius.

Bandė patikinti save, kad priešpiečių metu susirenka mažiausiai klientų. Tada
nuėjo į registratūrą pas Džeką.
– Ar šiandien turim naujų klientų?
– Dar ne, ponia.
– Dar ne? O ar sulauksim vėliau?
Jis atsiprašomai nusišypsojo.
– Nežinau.
– Ar užsukai į „Obeliską“, kaip prašiau?
– Žinoma, ponia.
– Ir ten buvo?..
– Sakyčiau, tyloka.
– Džekai, tu meluoji.
– Taip, ponia.
Ledi neištvėrė nesusijuokusi.
– Džekai, tu visada mane paguodi. Ar manai, kad viskas dėl žmogžudysčių?
– Gali būti. Bet kažkas skambino ir užsisakė tą kambarį, kuriame mirė
Dunkanas. Iš bėdos – asmens sargybinių kambarį.
 – Žmonės mąsto tikrai liguistai. O kad jau prašnekom apie liguistumą,
norėčiau išsiaiškinti, kiek metų tam vaikiui, kuris buvo atėjęs kartu su Turteliu.
Sužinok.
– Ar manote, kad?..
– Berniuko labui tikėkimės, kad jam daugiau nei šešiolika. Mūsų labui
tikėkimės, kad jis jaunesnis.
– Ponia, ar šia informacija pasinaudosit kaip nors ypatingai?
– Tiesiog pasiruošiu amuniciją, kad prireikus turėtume. Naują policijos
viršininką skiria miesto meras, ir nors tokiu atveju jis paprastai atsižvelgia į
laipsnį, niekada negali žinoti, kaip bus, ar ne?
– Viskas?
– Na... Žinoma, norėtume, kad Turtelis keltų daugiau reikalavimų Lošimų
priežiūros tarnybai ir šioji imtųsi tirti „Obelisko“ veiklą. Buvau kantri ir
stengiausi elgtis maloniai, bet jei greitai neišvysime jokių rezultatų, privalėsime
griebtis ko nors drastiško.
– Pažiūrėsiu, ką pavyks sužinoti.
– Džekai?
– Taip, ponia.
– Ar pastaruoju metu vaikštau per miegus?
– Tik ne per mano pamainas, ponia.
– Ar vėl meluoji?
– Praėjusią naktį praėjote pro registratūrą, bet nesupratau, miegojot ar ne.
Ji nusijuokė.
– Džekai, Džekai, jei tik visi būtų tokie sumanūs kaip tu. Taip ir įtariau. Kai
nubudau, raktas buvo įkištas į spyną iš koridoriaus pusės.
– Ar turite kokių bėdų? Juk vaikštot per miegus tik tada, kai kas nors kelia
jums rūpesčių.
– Viskas kelia rūpesčių, – atsiduso ji.
– O kaip sapnai? Ar vėl sapnuojate tą patį sapną?
– Jau sakiau tau, Džekai. Tai ne sapnas, o prisiminimas.
– Atsiprašau, ponia, bet jūs negalite šito žinoti. Jei tas vaizdinys pasirodo kas
naktį, iš kur žinot, kad viskas būtent taip ir nutiko? Pats vaizdinys tampa
prisiminimu. Sprendžiant iš to, ką jūs žinot, mirtis vaikelį galėjo ištikti dėl
natūralių priežasčių.
– Tu guodi, kaip visada. Bet man nereikia paguodos. Nevalia pamiršti.
Anaiptol. Privalau prisiminti. Prisiminti, ką paaukojau tam, kad pasiekčiau
dabartinę padėtį, ir kasryt įvertinti savo gyvenimą be vaikų. Kai nubundu po
šilkinėmis antklodėmis, šalia vyro, su kuriuo nutariau praleisti naktį, galiu lipti
žemyn į savo patalpas ir gyvenimą, kurį sau susikūriau. Kur mane gerbia dėl
mano asmenybės, Džekai.
– Ponia, nė vieno iš mūsų negerbia dėl asmenybės. Mus gerbia už tai, ką
padarom kitiems. Ypač tiems, kurių pagarbos patys taip trokštam...
– Džekai, esi per daug išmintingas, kad stovėtum registratūroje.
– Deja, registratoriaus išmintis nesukelia labai daug pagarbos. Jis yra taikaus
būdo stebėtojas, eunuchas, kartais suteikiantis paguodos tiems, kurie gerbiami.
– Džiaugiuosi, kad niekada neturėjai vaikų, Džekai. Esi vienintelis žmogus,
kuris, man prabilus apie pražudytą nuosavą kūdikį, iškart nepajunta tėvams
būdingo pasidygėjimo. Tu esi išmintingas, tolerantiškas žmogus, kuris, užuot
smerkęs, supranta.
– Ir ką gi čia smerkti? Mergaitė auga skurde, sulaukusi trylikos išprievartauta
pastoja, o tada – apleista ir likusi be stogo virš galvos – pagimdo kūdikį, kurio
gyvybės nepajėgia išsaugoti.
– Gal nepakankamai stengiausi?
– Turit omeny, kodėl nepaaukojot savo gyvenimo? Jums buvo trylika metų.
Dar nesuaugusi, bet jau aštraus proto. Ar jūsų gyvenimas turėjo būti paaukotas
dėl naujagimio, dėl sėklos, kuri pati dar nesuvokia savo gyvybės, nejaučia ilgesio,
gėdos, kaltės, kuri išties dar net nėra žmogus, tik akmuo, pakabintas ant kaklo
mergaitei, kurią gyvenimas ir taip jau ganėtinai nuskriaudė. Aplinkybę, kad
trylikametė nesugebėjo išsaugoti abiejų gyvybių, bet išgyveno pati, privalome
vadinti laime nelaimėje. Tik pažiūrėkite, ką tai mergaitei pavyko nuveikti vėliau.
Ji atidarė nediduką viešnamį. Vėliau – šiek tiek didesnį prašmatnų viešnamį,
kuriame lankydavosi ir policijos viršininkas, ir svarbiausi miesto politikai. Tada
pardavė jį ir atidarė geriausius mieste lošimo namus. Ir štai – abra kadabra – ji
tapo miesto karaliene.
 Ledi papurtė galvą.
– Tu perdedi, Džekai. Per daug sureikšmini mano motyvus, per daug mane
teisini, nepaisydamas mano piktadarybių. Kas gi tie lošimo namai ir idiotų
svajonės, palyginti su vaiko likimu. Jei būčiau mažiau reikalavusi iš gyvenimo, gal
būčiau sugebėjusi išsaugoti josios gyvybę.
– Ar iš tikro tiek jau daug reikalavot?
– Siekiau kitų pripažinimo. Ne, troškau daugiau – pagarbos. Taip, ir meilės.
Šios dovanos skirtos nedaugeliui, o aš reikalavau teisės būti viena iš jų. Privalau
sumokėti už tai: kasnakt vėl iš naujo išgyventi savo vaiko netektį.
Džekas linktelėjo.
– Ponia, kas būtų, jei galėtumėt vėl pasirinkti?
Ledi žiūrėjo į jį.
– Turbūt mes visi – tiek geri, tiek blogi – esame tik savo troškimų vergai,
Džekai. Ar tuo tiki?
– Nežinau, ponia, bet rytoj, turėdamas omeny vergavimą savo troškimams,
pasidomėsiu Turtelio berniuku.

Makbetas išlipo iš lifto rūsyje, stabtelėjo ir įtraukė odos, ginklų alyvos ir vyrų
prakaito kvapą. Žiūrėjo į „Gardeno“ šūkį po ugnimi spjaudančiu drakonu:
„Ištikimybė, brolybė, pakrikštyti ugny, suvienyti krauju.“ Dieve, apėmė jausmas,
kad nuo to laiko praėjo visa amžinybė.
Jis žengė pro duris, tiesiai į „Gardeno“ patalpas.
– Olafsonai! Angau! Ei, kas čia vyksta? Sėskit, nešokinėkit kaip kokie naujokai.
Kur Seitonas?
– Čia, viduje, – atsakė Angus jam būdingu šventiko tonu. – Liūdna dėl Banko.
Visi vyrukai renka pinigus vainikui, bet jūs turbūt ne...
– Nesu vienas iš jų? Žinoma, kad esu. – Makbetas išsitraukė piniginę. –
Maniau, kad tu nedarbingas, Olafsonai. Kur peties įtvaras?
– Išmečiau, – atsakė Olafsonas, dėl šveplumo žodžius tardamas kaip koks
ispanas. – Gydytojai manė, kad man nutrūko visos peties sausgyslės ir daugiau
nebegalėsiu šaudyti. Bet tada mano petį apžiūrėjo Seitonas, ir staiga vėl viskas
pasidarė gerai.
 – Na, štai. Nepasitikėkit gydytojais. – Makbetas padavė Olafsonui pluoštą
banknotų.
– Pone, per daug.
– Paimk.
– Už šią sumą galima nupirkti karstą.
– Imk!
Makbetas nuėjo į savo buvusį kabinetą. Net ne kabinetą, o sandėlį, kur ant
lentynų ir suoliukų gulėjo ginklų dalys ir šaudmenys, o ant kėdės riogsojo
rašomoji mašinėlė.
– Na? – prabilo Makbetas.
– Vyrukams daviau nurodymus, – pranešė Seitonas, sėdintis prie storos
naudojimosi instrukcijos. – Jie pasiruošę.
– O kaip sekasi panelėms Gatling? – Makbetas linktelėjo naudojimosi
instrukcijos pusėn.
– Pristatys rytoj ryte, apie aštuntą. Kiek supratau, uosto direktoriui davėte
nurodymą praleisti laivą be eilės?
– Juk negalime leisti panelėms vėluoti į vakarėlį. Beje, jei jau prabilome apie
paneles, rytoj popiet gausite darbelio.
– Puiku. O kur?
– Faife.
 20 skyrius

Atėjo ketvirtadienio rytas. Faifą užliejo saulės spinduliai.

Dufas plaukiojo.
Plačiais tvirtais yriais skrodė šaltą ir tyrą ežero vandenį.
Anksčiau jam labiau patiko jūros vanduo fjorde, ten lengviau plaukti. O tai
keista. Jis juk mokėsi, kad jūros vandenyje plūdrumas didesnis, o tai vėlgi reiškia,
kad jo tankis didesnis ir toks vanduo sunkesnis už gėlą. Vadinasi, irtis lyg ir
turėtų būti sunkiau. Šiaip ar taip, dar visai neseniai Dufas mieliau plaukiodavo
užterštame ir šaltame kaip ledas fjorde ir kaskart išlipęs ant kranto pasijusdavo
purvinas. Bet dabar jautėsi švarus. Jis atsikėlė anksti, pasimankštino ant šaltų
medinių grindų prie svečiams skirtos lovos, paruošė šeimai pusryčius, sudainavo
Ėvanui gimtadienio dainelę, nuvežė vaikus į mokyklą, tada su Meredita paėjėjo
kokį kilometrą iki ežero. Ji džiaugėsi gausiu rudeninių obuolių derliumi,
pasakojo, kad dukra gavo pirmąjį meilės laišką, kuris, didžiam jos nusivylimui,
pasirodė esantis nuo trejais metais už ją jaunesnio berniuko, ir kad dvyliktojo
gimtadienio proga ji norėtų gauti gitarą. Kad mokyklos kieme Ėvanas susimušė
su kitais vaikais ir namo parsinešė mokytojos parašytą pastabą. Susitarė su
mama, kad tėčiui viską papasakos pats, bet tai galės padaryti po kuklios
gimtadienio šventės šįvakar. Dufas paklausė, ar dėl tokio atidėliojimo Ėvanui
neteks per ilgai nerimauti.
– Nežinau, kaip jis iš tiesų jaučiasi, – nusišypsojo Meredita. – Ar labiau
nerimauja, ar džiūgauja. Berniukas, su kuriuo susimušė, mokosi viena klase
aukščiau, ir Ėvanas pareiškė, kad pirmiausia tas įspyrė mažajam Pėteriui.
– Kam?
– Geriausiam Ėvano draugui.
– A, jam, – Dufas apsimetė, kad žino, apie ką kalbama.
– Ėvanas tvirtino, kad gailisi, bet jam juk reikėjo apginti draugą; jis pareiškė,
kad tėtis būtų padaręs tą patį. Jis nekantriai laukia tavo reakcijos.
 – Mėginsiu rasti aukso vidurį. Supeiksiu jo elgesį ir pagirsiu narsą. Priminsiu:
užuot kariavus, galima pirmam bandyti išsiaiškinti. Susitaikyti.
– Man patinka ši mintis.
Jiems su Meredita panirus į vandenį, Dufas apsisprendė, kad nuo šiol niekur
daugiau neplaukios, tik jų ežerėlyje Faife.
– Štai ir jis, – sušvokštavo Meredita jam už nugaros.
Dufas atsisuko į žmoną, apsivertė ant nugaros, plūduriuodamas stebėjo ją,
judino rankas ir yrėsi kojomis. Jo baltas kūnas po vandeniu įgavo žalsvą atspalvį,
o jos, nepaisant apšvietimo, atrodė rusvas. Jis per ilgai užsibūna mieste, jam
reikia daugiau saulės.
Meredita praplaukė pro jį ir išlipusi į krantą užsiropštė ant akmens.
Ne šiaip sau akmens. Tai jų akmuo. Ant jo prieš dvylika metų buvo pradėta jų
dukra. Jie atvažiavo į Faifą, norėdami pabėgti nuo miesto šurmulio, ir visai
atsitiktinai užėjo šį ežerėlį. Sustojo prie nedidelės apleistos Mereditai patikusios
sodybos. Būdami ten pamatė tyvuliuojantį vandenį ir paėjėję dešimt ar
penkiolika minučių atsidūrė prie ežero. Nors prie ežero ganėsi tik pora karvių,
norėdami išvengti pašalinių akių juodu atplaukė prie šio atokaus akmens. Po
mėnesio Meredita pranešė jam, kad laukiasi, jie laimingi nuvyko į tą pačią vietą,
nusipirko tarp pagrindinio kelio ir ežerėlio stovintį namelį, o gimus jaunėliui
Ėvanui įsigijo nediduką sklypą prie ežero, kuriame dabar stovi vasarnamis.
Dufas išlipo iš vandens ir įsitaisė šalia jos. Taip sėdėdami jie matė raudonai
dažytą savo vasarnamį.
Jis išsitiesė ant saulėje įšilusio akmens. Užsimerkė ir pajuto kūnu sklindančias
malonumo bangas. Pagalvojo, kad kartais verta sušalti vien tam, kad po to
sušiltum.
– Dufai, ar tu vėl namie?
Kai ką nors pameti ir vėl surandi, tuo daiktu džiaugiesi labiau nei prieš
pamesdamas.
– Taip, – atsakė jis.
Ant Dufo krito jos šešėlis.
Jiems pasibučiavus Dufui pasidarė įdomu, kodėl dabar jam atrodo, kad gėlu
vandeniu sudrėkintų moters lūpų skonis geresnis nei paženklintų jūros vandens,
nors anksčiau manė kitaip. Tada priėjo išvadą, kad galiausiai kūnas suvokia: gėlą
vandenį galima gerti, o sūraus – ne.
Vėliau, kai jie sukaitę nuo saulės ir mylėjimosi gulėjo vienas kito glėby, jis
pasakė, kad turi važiuoti į miestą.
– Supratau. Daržovių sriubą su mėsa valgysim įprastu metu.
– Grįšiu gerokai anksčiau. Man tik reikia paimti dovaną Ėvanui. Ji guli stalo
stalčiuje mano kabinete.
– Jis paprašė slaptojo agento kostiumo, ar ne?
– Taip. Be to, nedelsdamas turiu sutvarkyti dar vieną reikalą.
Smiliumi ji perbraukė jam per kaktą ir nosį.
– Ar kas nors nutiko?
– Ir taip, ir ne. Man jau seniai reikėjo tuo pasirūpinti.
– Tokiu atveju, – ji švelniai perbraukė jam per lūpas, – daryk viską, ką reikia.
Aš lauksiu tavęs čia.
Dufas pasirėmė ant alkūnės ir pažvelgė į ją.
– Meredita.
– Taip?
– Aš tave myliu.
– Žinau, Dufai. Tiesiog kurį laiką buvai tai pamiršęs.
Dufas nusišypsojo. Darsyk pabučiavo gėlo vandens suvilgytas lūpas ir
atsistojo. Ketino nerti, bet susilaikė.
– Klausyk.
– Ką?
– Ar Ėvanas pasakė, kas nugalėjo muštynėse?

– Ar policijos viršininkas paaiškino, kodėl juos reikia nuvežti į klubą? –

paklausė vairuotojas.
Kalėjimo prižiūrėtojas nuleido akis į raktų ryšulį ir ėmė ieškoti kitos kameros
rakto.
– Privalom juos paleisti dėl įrodymų stokos.
– Įrodymų stokos? Po galais, visas miestas žino, kad narkotikus iš uosto
išsivežė „Norvegų raiteliai“. Visi žino, kad policininką ir jo sūnų nužudė tie patys
„Norvegų raiteliai“. Bet aš neklausiu kodėl, prie šitų nesąmonių aš jau pripratęs,
man tik įdomu, kodėl tiesiog neišleidžiame jų pro vartus. Dažniausiai pervežu
kalinius iš vieno kalėjimo į kitą, nesu koks sumautas taksistas, kurio dėka
ponams nereikia kulniuoti namo pėsčiomis.
– Tikrai nežinau, – tarė kalėjimo prižiūrėtojas ir atrakino duris. – Labas,
Šonai! Lipk iš lovos, keliausi pas savo panelę ir sūnų!
– Tegyvuoja Makbetas! – pasigirdo iš kameros.
Kalėjimo prižiūrėtojas papurtė galvą ir atsisuko į vairuotoją.
– Privažiuok prie išėjimo, ten jie ir sulips į autobusiuką. Su tavimi siųsime du
ginkluotus pareigūnus.
– O kam? Argi tie vyrukai ne laisvi?
– Policijos viršininkas nori garantuoti, kad sulaikytieji bus išleisti sutartoje
vietoje be jokių nesklandumų.
– Ar galėsiu juos prirakinti?
– Taisyklėse parašyta kitaip, bet daryk taip, kaip nori. Ei! Greičiau riškis batus!
– Nejuokauji? Ar vėl grįžo seni geri laikai, kaip prie Keneto?
– Che che. Dar ankstoka vertinti, bet kalbama, kad Makbetas seka jo
pavyzdžiu.
– Jam nepalankios neišaiškintos policininkų žmogžudystės. Jei tokių dalykų
kuo greičiau neišspręsi, greitai šleptelsi ant subinės ir lėksi lauk.
– Galbūt. Šiandien per radiją Kaitas pasakė, kad Makbetas yra tikra katastrofa.
Kalėjimo prižiūrėtojas pakartojo žodį „katastrofa“, pabrėždamas gomurinę r,
o vairuotojas nusijuokė. Bet pamatęs tatuiruotę ant išėjusio kalinio kaktos
pašiurpo ir nusipurtė.
– Gyvulių pervežimas, – sumurmėjo jis, kalėjimo prižiūrėtojui stumtelėjus
sulaikytąjį link jų.

Dufas užėjo į kabinetą, įsikišo Ėvanui nupirktą dovaną į švarko kišenę ir

išskubėjo. Kriminalinių ekspertizių tarnyboje trečiame aukšte jam pranešė, kad
Ketnesa yra tamsiajame garažo kambaryje. Jis nusileido liftu ir atsirakinęs duris
žengė vidun. Kai Ketnesa nuomojosi butą kartu su drauge, Dufas įtikino ūkvedį,
kad jam, kaip Kovos su narkotikais skyriaus viršininkui, reikėtų turėti
Kriminalinių ekspertizių tarnybos garažo raktą, nes ten yra šaudykla, skirta
balistiniams tyrimams, chemijos kabinetas, tamsusis kambarys nusikaltimo
vietos nuotraukoms ryškinti, taip pat atvira erdvė prie pat garažo vartų
stambiems daiktams laikyti – dažniausiai tai automobiliai, kuriuose bus ieškoma
įkalčių. Šaltame drėgname rūsyje po darbo mažai kas likdavo – jei tekdavo dirbti
viršvalandžius, pareigūnai eidavo į kabinetus trečiame aukšte. Visus metus Dufas
su Ketnesa susitikinėdavo rūsyje, tačiau kartą savaitėje per pietų pertrauką
užsukdavo į viešbutį „Grand Hotel“, kur Mitbaumo vardu užsisakydavo kambarį
numeris 323. Keista, bet Ketnesai įsigijus butą palėpėje jis ilgėdavosi šių slaptų
trumpų susitikimų.
Atidarius duris ir užuodus gaižų garažo tvaiką Dufui dingtelėjo, kad jie tikrai
buvo labai įsimylėję. Garažo vidury stovėjo kulkų suvarpytas Banko volvas. Jis
buvo apdengtas brezentu, turbūt siekiant apsaugoti automobilyje galimai
esančius įkalčius nuo naktį čia karaliaujančių žiurkių, mat keleivio pusėje trūko
durelių. Dufas sustojo prie tamsiojo kambario durų ir įkvėpė. Sprendimas
priimtas. Beliko imtis veiksmų. Veiksmų. Jis nuspaudė durų rankeną ir žengė į
tamsą. Uždarė duris. Stovėjo uosdamas ryškalų sudėty esančio amoniako ir
fiksažo kvapą ir laukė, kol išsiplės lėliukės.
– Dufai? – pasigirdo iš tamsos.
Tas pats nedrąsus ir draugiškas balsas, kuriuo vakar ryte į jį kreipėsi per
susirinkimą. Tas pats nedrąsus draugiškas balsas, kuriuo bute palėpėje jį begales
kartų žadino rytais. Nedrąsus draugiškas balsas, kurio po šio pokalbio
nebegirdės. Tik ne taip ir ne ten.
– Ketnesa, mes negalim...
– Rojau, – tarė ji. – Ar negalėtum trumpam palikti mūsų vienų?
Dufo akys apsiprato su tamsa kaip tik laiku, ir jis spėjo pastebėti, kaip išeina
Kriminalinių ekspertizių tarnybos fotografas.
– Ar matei šitas? – paklausė Ketnesa ir nukreipė raudoną šviesą į dideles ant
virvelės džiūstančias nuotraukas.
Vienoje matėsi Banko automobilis. Kitoje – ant asfalto gulintis Banko kūnas
be galvos. Trečioje – Banko kaklo pjūvis stambiu planu. Ketnesa parodė į
pastarąją.
 – Mes manome, kad kaklas nupjautas stambia geležte, panašia į Svenono
kardo.
– Štai kaip, – atsiliepė Dufas, spoksodamas į nuotrauką.
– Ant Banko stuburo kanalo aptikome kitų žmonių kraujo pėdsakų. Argi tai
neįdomu?
– Ką turi omeny?
– Svenonas – ar kas jis bebūtų – akivaizdžiai ne itin kruopščiai nuvalo savo
kardą, todėl ašmenims įsirėžus į stuburą čia... – ji parodė, – prikibo seno
sukrešėjusio kraujo likučių. Jei mums pavyks nustatyti kraujo grupę, gal
išaiškinsime kitas žmogžudysčių bylas.
Dufo skrandis susisuko į mazgą, ir jis griebėsi suoliuko.
– Vis dar blogai jautiesi? – pasiteiravo Ketnesa.
Dufas kelis kartus giliai įkvėpė.
– Taip. Ne. Man tiesiog reikėjo išeiti. Turime pasikalbėti.
– Apie ką?
Iš jos balso Dufas sprendė, kad ji viską suprato. Susivokė jau tada, kai jis
netikėtai čia atėjo, tada pradėjo kalbėti apie nuotraukas, nes persigando.
– Apie mūsų susitikinėjimą. Tai nebegali tęstis.
Jis bandė įžvelgti jos veidą, bet buvo tiesiog per tamsu.
– Ar mes darėm tik tiek? – paklausė ji verksmingai. – Susitikinėjom?
– Ne, – pripažino jis. – Ne, tu, aišku, teisi, mes ne šiaip sau susitikinėjom. Ir
būtent todėl privalome liautis.
– Tai tu nori viską baigti ir nutraukti santykius mano darbo vietoje?
– Ketnesa...
Jį pertraukė kartėlio kupinas juokas.
– Visgi tai labai prasminga. Santykiai, kurie mezgėsi tamsiajame kambaryje, ir
baigiasi tamsiajame kambaryje.
– Atleisk. Privalau atsižvelgti į...
– Save. Į save, Dufai. Ne į vaikus, ne į šeimą, bet į save. Esi pats didžiausias
egoistas, kokį pažįstu, tad nevaidink, kad atsižvelgi ne vien tik į save, o ir į kažką
kitą.
– Kaip pasakysi. Gal ir į save.
 – Ir į ką atsižvelgdamas tu mane palieki, Dufai? Ar tavęs laukia dar jaunesnė ir
naivesnė panelė, kuri, tavo žiniomis, neįkyrės ir nevers tavęs įsipareigoti ir ką
nors paaukoti? Bent jau ne iškart.
– Ar būtų geriau, jei pasakyčiau, kad egoistiškai galvoju tik apie asmeninę
gerovę, kurią tikiuosi pasiekti įsivaizduodamas, jog elgiuosi teisingai su tais,
kuriems jau esu įsipareigojęs? Išsiskiriu su tavimi, kadangi mirtinai bijau
Paskutinio teismo dieną nepatekti tarp išganytųjų.
– Tikiesi patekti?
– Ne. Bet sprendimas priimtas, Ketnesa, tiesiog pasakyk, kaip man tą dantį
ištraukti? Lėtai ar staigiai?
– Kam užbaigti tą kankynę dabar? Ketvirtą valandą lauksiu tavęs savo
namuose.
– Kam?
– Kad pasiklausytum, kaip verkiu, keikiuosi ir dar maldauju. Čia negaliu to
padaryti.
– Pažadėjau penktą pietauti su šeima.
– Jei neateisi, iškart išmesiu visus tavo daiktus į gatvę, tada paskambinsiu ir
apie visus tavo paslydimus papasakosiu tavo...
– Ji viską žino, Ketnesa.
– ...uošviams, išklosiu, kaip apgaudinėji jų dukrą ir anūkus.
Dufas nurijo.
– Ketnesa...
– Ar vis dar galvoji apie tą pažadą? Ketvirtą valandą. Jei būsi geras ir klausysi,
gal ir suspėsi į tuos prakeiktus pietus.
– OK, OK, ateisiu. Bet nemanyk, kad tai ką nors pakeis.
Dufui išėjus, fotografas stovėjo atsirėmęs į garažo duris ir rūkė.
– Bjauru? – paklausė jis.
– Prašau?
– Taip nupjauti jam galvą.
– Žmogžudystės visada bjaurios, – tarė Dufas ir išskubėjo iš garažo.
Ledi stovėjo miegamajame prieš Makbeto drabužių spintą. Klausėsi, kaip ant
medinių grindų krebžda šlapios žiurkės. Tikino save, kad visa tai tik įsivaizduoja.
Juk kambarį išklojo puriu kilimu. Jos įsivaizduojami garsai netrukus pavirs
balsais. Tais, apie kurių keliamą nerimą kalbėjo mama. Tuos pačius balsus
girdėjo ir mamos mama: prabilę protėviai ragino jas vaikščioti per miegus,
šauktis mirties. Pamačiusi, kaip sėdint prie stalo ir vakarieniaujant Makbetą
ištinka haliucinacijos, Ledi labai išsigando. Ar ji apkrėtė šia liga savo vienintelį
mylimąjį?
Šmirinėjančių žiurkių krebždėjimas jos galvoje jau ilgai netyla.
Jai belieka bėgti. Nuo garsų, nuo savo vaizduotės.
Ledi atidarė spintą.
Stalčiuje po lentynomis rado maišelį su milteliais. Makbeto būdas pabėgti. Ar
tai veikia? Ar ir ji galėtų šitaip pabėgti? Ji tuo netiki. Ledi įstūmė stalčių atgal.
Pakėlė akis į skrybėlių lentyną. Į Džekui atneštą siuntinį. Jis buvo suvyniotas į
popierių, aprištas virvele ir apsuktas permatoma polietileno plėvele. Tai – tik
siuntinys. Bet ją vis tiek suėmė jausmas, tarsi ryšulys spoksotų į ją.
Ledi vėl ištraukė stalčių ir paėmė maišelį. Ant staliuko priešais veidrodį pabėrė
šiek tiek miltelių, susuko banknotą – ne visai žinodama, kaip teisingai tai
padaryti, – vieną jo galą prisidėjo prie nosies, kitą kilstelėjo ir įkvėpė pro nosį ir
burną. Kadangi iš to nieko gero neišėjo, o paskui žlugo dar keletas bandymų, ji
sužėrė miltelius į liniją, įsikišo banknotą į nosį, kvėpė, banknoto galu braukdama
per miltelius, ir juos visus sutraukė. Kurį laiką sėdėjo ir stebėjo save veidrodyje.
Žiurkių krebždėjimas nuslopo. Tada ji nuėjo į lovą.

– Jie jau čia! – riktelėjo Seržantas.

Jis stovėjo prie „Norvegų raitelių“ klubo vartų ir stebėjo artėjantį geltoną
kalėjimo autobusiuką. Laikrodis rodė trylika minučių po tryliktos valandos, – jie
tikrai punktualūs. Seržantas žvilgtelėjo į dulksnoje prie klubo susibūrusius
žmones. Visi turėjo susirinkti ir pasitikti sužeistuosius, kuriuos aną vakarą teko
atiduoti į policijos rankas. Atėjo ir panelės: ir tos, kurios laukė iš kalėjimo
paleistų savo vaikinų, ir tos, kurios šiaip sukiodavosi aplinkui. Seržantas
nusišypsojo kūdikį laikančiai Betei, kuri prisimerkusi dairėsi savojo Šono.
Dalyvauti nutarė netgi pusbroliai iš pietų, iš anksto sklido kalbos, kad vakarėlis
būsiąs legendinis. Svenonas parūpino tiek alkoholio ir kvaišalų, kad pakaktų
palinksminti vidutinio dydžio kaimeliui, mat jie šventė ne vien savo bičiulių
išėjimą į laisvę. Nužudę Banką „Norvegų raiteliai“ ne tik atkeršijo už patirtas
netektis, bet ir – o tai dar svarbiau – įsigijo naują aukso vertės bendrininką. Anot
Svenono, pats asmeniškai atvykdamas į klubą ir užsakydamas žmogžudystę
Makbetas pardavė savo sielą velniui, ir šis sandėris, po velnių, yra neatšaukiamas.
Dabar Makbetas pateko jiems į nagus, o jie – į nagus Makbetui.
Seržantas išėjo į gatvę ir parodė autobusiukui sustoti prie vartų. Vidun
įleidžiami tik tie, kurių tapatybė šimtu procentų patikrinta, tokia nauja klubo
taisyklė.
Visi išlipo iš autobusiuko, o pastato viduje kažkas pagarsino muziką. „Let’s
Spend The Night Together“. Vieni sugrįžėliai prie vartų tiesiog priėjo, kiti
atjudėjo šokio ritmu; čia juos pasitiko plojimais, draugeliai sveikindami iškėlė
sugniaužtus kumščius, o merginos apsikabino ir karštai pabučiavo.
– Labai smagu! – sušuko Seržantas. – Bet gėrimai viduje!
Skambėjo šūksniai ir juokas. Visi sugužėjo vidun. Tačiau Seržantas liko stovėti
ir dar sykį apmetė akimis aplinką. Stebėjo autobusiuką, riedantį atgal tuo keliu,
kuriuo ir buvo atvažiavęs. Nužvelgė Čangą, kartu su kitais dviem vyrais saugantį
vartus. Tuščius fabrikų pastatus, kuriuos jie patikrino norėdami įsitikinti, kad
klubo niekas neseka. Dangų vakarinėje pusėje, kur, rodos, pradeda giedrytis. Tai
gal jam reikėtų šiek tiek atsipalaiduoti, gal Svenonas teisus, gal tikrai atėjo kiek
šviesesni laikai.
Seržantas nuėjo į vidų, atsisakė degtinės ir priglaudė prie lūpų alaus bokalą.
Šventė ar ne, šie laikai yra kritiški. Jis apsidairė. Šonas ir Betė glamonėjosi kampe,
tarp jų buvo įspraustas kūdikis, ir Seržantas pamanė, kad tai labai keistas būdas
suvaržyti jaunas dienas. Bet, po šimts, būti užsmaugtam tikros meilės ne taip jau
blogai.
– Norvegų raiteliai! – suriko jis. Muzika pritilo, pokalbiai nuščiuvo. –
Šiandien – laimės diena. Ir gedulo diena, mes juk nepamiršom savo žuvusiųjų.
Bet yra laikas verkti ir yra laikas juoktis. O dabar švęskime. Į sveikatą!
 Pasigirdo šurmulys, visi pakėlė taures. Seržantas nurijo didelį gurkšnį ir nuo
ūsų nusišluostė putas.
– Tai nauja pradžia, – pareiškė jis.
– Šios kalbos? – paklausė Šonas ir nusikvatojo.
– Mes netekom kelių vyrų, jie neteko kelių vyrų, – dėstė Seržantas. – Kvaišalai
iš Rusijos ištirpo vandeny po tiltu. – Niekas nenusijuokė. – Bet vyras, kurio vardą
visi gerai žinote, šiandien man pasakė: „Šiam tipeliui sėdint policijos viršininko
kėdėje mūsų laukia geresni laikai.“
Vėl pasigirdo džiugus šurmulys. Seržantas jautė, kad būtų galėjęs pakalbėti
ilgiau, pasakyti porą žodžių apie klubą, apie draugystę ir pasiaukojimą. Bet jis
pakankamai prišnekėjo. Tik jis vienas žinojo, kad kažkur užkulisiuose laukia
Svenonas. Atėjo laikas didžiajam vakaro pasirodymui.
– Šiais žodžiais baigiu savo kalbą ir suteikiu žodį...
Padaręs pauzę jis kai ką išgirdo. Žemą, į gargaliavimą panašų sunkvežimio
variklio ūžimą, turbūt kažkas pasirinko per žemą bėgį. Ką gi, pasaulyje tikrai
daug prastų vairuotojų.
– ...ne kam kitam, o...
Jis išgirdo trenksmą. Suvokė, kad nuo vyrių nulėkė vartai. O didysis vakaro
pasirodymas bus nustelbtas.

Dufas stovėjo gatvėje prie pilko penkių aukštų pastato. Žvilgtelėjo į laikrodį. Be
penkių keturios. Nutarė, kad dar suspės į gimtadienį. Tada paspaudė durų
skambutį.
– Lipk viršun, – iš telefonspynės pasigirdo Ketnesos balsas.
Po jų pokalbio tamsiajame kambaryje jis nuėjo į restoraną „Mūrininko
rankos“, atsisėdo į nišą ir užsisakė alaus. Žinoma, laukdamas galėjo padirbėti
kabinete, bet Makbetas jam liepė likti namie Faife ir gulėti lovoje. Dufas išgėrė
bokalą alaus, užsisakė dar vieną. Turėjo laiko pagalvoti.
Dabar jis ėmė lipti laiptais aukštyn. Ne sunkiai ir lėtai, lyg žengdamas ant
ešafoto, o skubriais ir lengvais žingsniais kaip žmogus, žinantis, kad ištvėręs tai,
kas laukia, jis vis tiek išgyvens. Kaip žmogus, kuriam reikia suspėti į naują
gyvenimą.
 Buto durys buvo praviros.
– Užeik, – iš tolėliau pakvietė Ketnesa.
Pamatęs, kad ji sudėjo visus jo daiktus ant staliuko koridoriuje, Dufas su
palengvėjimu atsikvėpė. Kosmetinė. Skustuvas. Keletas marškinėlių ir apatinių.
Taip ir nepanaudota raketė, kurią Ketnesa padovanojo jam tais laikais, kai abu
žaidė tenisą. Vėrinys ir auskarai su perlais. Dufas perbraukė pirštais savo
dovanotus papuošalus. Ketnesa dažnai juos nešiojo.
– Aš čia, – šūktelėjo ji. Balsas sklido iš miegamojo.
Iš patefono liejosi garsai. Elvio „Love Me Tender“.
Dufas žengė pro atviras miegamojo duris. Delsė. Jo žingsniai apsunko. Jis
užuodė Ketnesos kvepalus.
– Dufai, – šiek tiek apsvaigusi prabilo Ketnesa jam stypsant tarpdury. –
Grąžinu tau viską, ką man davei, bet atsisveikinant šio to tikiuosi mainais.
Ji gulėjo ant lovos su juodu korsetu ir prisegamomis nailoninėmis kojinėmis.
Visa tai irgi nupirko jis. Prie lovos krašto stovėjo kibirėlis su ledais, o jame –
šampano butelis, kurio turiniu ji akivaizdžiai spėjo gerokai pasimėgauti. Dufas
įsisiurbė į ją akimis. Ji – gražiausia ir nuostabiausia moteris, su kuria jam kada
nors teko būti. Kiekvieną kartą ją išvydus Dufą priblokšdavo Ketnesos grožis,
tarsi matytų ją pirmą sykį. Jis galėjo jausti kiekvieną jiems suartėjus patirtą
glamonę, kiekvieną pašėlusį nuotykį. O dabar jis viso to atsisako. Dabar ir
visiems laikams.
– Ketnesa, – kreipėsi jis ir pajuto, kaip jam užgniaužia gerklę. – Mano brangi,
brangioji gražioji Ketnesa.
– Eikš.
– Negaliu...
– Žinoma, kad gali. Taip ilgai galėjai, begales kartų, o šis tiesiog bus
paskutinis. Esi man skolingas.
– Tu nepasimėgausi. Nė vienas nepasimėgausim.
– Nenoriu mėgautis, Dufai. Noriu padėti tašką. Noriu, kad nors kartą
šliaužiotum tu. Noriu, kad pamirštum savo vertybes ir padarytum taip, kaip
pageidauju aš. Ir dabar pageidauju šito. Tik šito. Paskui gali važiuoti namo,
nešdintis po velnių ir valgyti pietus su ta, kurios daugiau nebemyli. O dabar
ateik, net iš čia matau, kad esi pasiruošęs.
– Ne, Ketnesa. Aš negaliu. Sakei, pasitenkinsi ta mano širdies dalimi, kurią
galiu tau atiduoti. Bet negaliu tau duoti tik truputėlio savo širdies, Ketnesa. Tokiu
atveju išduočiau ne tik tave, bet ir savo vaikų motiną. O tavo pasakymas, kad jos
daugiau nebemyliu, yra neteisingas. – Jis įkvėpė. – Nes buvau tai pamiršęs. Bet
paskui prisiminiau. Kad myliu ją ir visada mylėjau. Buvau tau neištikimas su savo
žmona.
Jis matė, kad jo žodžiai paveikė. Pastebėjo, kaip išorinį viliojimo blizgesį
užgožia gilus sukrėtimas. Tada jai iš akių pasipylė ašaros, ji susirietė į
kamuoliuką, prisitraukė antklodę ir prisidengė.
– Viso gero, Ketnesa. Nekęsk manęs taip, kaip ir priklauso. Aš išeinu.
Prie durų Dufas pasiėmė drabužius, kosmetinę ir viską pasikišo po pažastimi.
Raketę nutarė palikti. Juk nežais teniso tik probėgšmais. Paskui stovėjo ir
spoksojo į vėrinį ir auskarus. Šie brangūs papuošalai, kurie kainavo gal ir
daugiau, nei jis galėtų sau leisti, jo rankose praras visą vertę. Jis negalėtų jų
niekam įteikti, nebent lombardo savininkui. Bet ar jis susitaikytų su mintimi, kad
jo išrinktus papuošalus nešios nepažįstama moteris?
Dufas delsė. Dirstelėjo į laikrodį. Tada padėjo daiktus, paėmė papuošalus ir
grįžo į miegamąjį.
Pamačiusi jį Ketnesa liovėsi verkusi. Jos veidas buvo šlapias nuo ašarų, juodas
nuo blakstienų tušo. Kūnas vis dar virpėjo nuo paskutinio sukūkčiojimo. Viena
kojinė buvo pasmukusi žemyn. Viena liemenėlės petnešėlė – nuslydusi nuo
peties.
– Dufai... – sušnabždėjo ji.
– Ketnesa... – atsiliepė jis ir nurijo seiles. Skrandyje išplito salduma, galvoje
suūžė kraujas. Papuošalai nukrito ant grindų.

Seržantas čiupo už baro stovintį šautuvą ir nubėgo prie lango, o visi kiti klubo
nariai puolė prie ginklų spintos. Prie klubo tikrai stovėjo sunkvežimis. Variklis
vis dar veikė, o klubo vartai vis dar kabėjo ant kapoto. Kartu su Čangu. Seržantui
pridėjus šautuvą prie peties, nukrito sunkvežimio galą dengiantis brezentas ir
pasirodė ginklus iškėlę „Gardeno“ vyrai atgrasiomis uniformomis. Bet
sunkvežimyje buvo kai kas dar bjauresnio, nuo to vaizdo Seržantui gyslose
sustingo kraujas. Trys monstrai. Du iš jų buvo plieniniai, užkelti ant stovų, su
šovinių dėtuvėmis, besisukančiais vamzdžiais ir vėsintuvais. Trečias stovėjo tarp
jų. Plikas, lieknas, raumeningas vyras, kurio Seržantas niekada nebuvo matęs, bet
suvokė, kad pažįsta, suvokė, kad jis arti. Plikis iškėlė ranką ir sušuko:
– Ištikimybė, brolybė!
Kiti atsiliepė:
– Pakrikštyti ugny, suvienyti krauju!
Tada pasigirdo komanda:
– Ugnis!
Žinoma. Ugnis.
Seržantas nusitaikė į plikį ir paspaudė gaiduko svirtelę. Vienas šūvis.
Paskutinis.

Iš dangaus krito lietaus lašas. Kiaurai rūką, artėdamas prie apačioje plytinčio
purvino uostamiesčio. Prie buto palėpėje lango, už kurio mylėjosi pora. Vyras
neišleido nė garso, jo klubai judėjo aukštyn ir žemyn, lėtai, bet galingai. Po juo
gulinti moteris gniaužė paklodę ir geidulingai aimanuodama mėgavosi jo
judesiais, taip pat ritmiškai judindama klubus. Iš patefono seniausiai liovėsi lietis
švelnios melodijos, ir adatėlė monotoniškai ir vienodai, visai kaip tas vyras,
šokčiojo ties plokštelės etikete su užrašu „Love Me Tender“. Bet meilužiai
nepastebėjo nieko, išskyrus tuos besikartojančius judesius, kurių buvo tarsi
apkerėti; rodos, net nesuvokdami vienas kito buvimo jie dunksėjo vienas į kitą,
varė lauk demonus, atsikratydami tikrovės, juos supančio pasaulio, šio miesto,
šios dienos, pasinerdami į šią trumputę akimirką. Vis dėlto lietaus lašas taip ir
nenusileido ant lango virš jų. Šalti šiaurės vakarų vėjo gūsiai bloškė jį į rytus nuo
upės, kertančios miestą išilgai, ir į pietus nuo nenaudojamų bėgių, kertančių
miestą skersai.
Jis pasiekė fabrikų rajoną ir neberūkstančius „Estekso“ kaminus, toliau skriejo
į rytus, link nedidelio uždarytų fabrikų apsupto ir tvora aptverto medinio namo.
Ten lašo skrydis baigėsi, mat jis nukrito ant blizgančios lieso vyro plikės,
nutekėjo kakta, akimirką užstrigo trumpose blakstienose, tada kaptelėjo ir
tarytum ašara nusirito skruostu, niekada nelytėtu tikrų ašarų.

Seitonas nieko nepajuto. Nei lietaus lašo, nei Seržanto kulkos. Stovėjo plačiai
išsižergęs, iškėlęs ranką, jautė, kaip nuo gatlingų vibruoja sunkvežimis, kaip
vibracija plinta jo batų padais, iki klubų, kaip garsas vienodai dunksi jo ausų
būgneliuose. Greitas murmesys iš pradžių virto riaumojimu, o paskui vientisu
kauksmu, ginklų vamzdžiams vis greičiau ir greičiau spjaudant kulkas. Kiek
vėliau, kai medinis namas prieš juos virto šipulių krūva, jis pajuto nuo abiejų
gatlingų sklindantį karštį. Jie prilygo dviem pragaro mašinoms, turinčioms vieną
funkciją: jie rijo į juos kišamą metalą ir tarsi nuo bulimijos kenčiantys robotai
spjaudė jį greičiau už bet ką pasaulyje.
Iš pradžių šauliams neatrodė, kad žala būtų didelė, bet pamažu ji išryškėjo:
langai ir durys nulėkė nuo vyrių, o vietomis tiesiog nebeliko sienų. Pasimatė ant
grindų viduje gulinti moteris. Jos galvoje žiojėjo skylės, o kūnas tirtėjo, tarsi
krečiamas elektros. Seitonas pajuto, kaip jam standėja varpa. Turbūt nuo
sunkvežimio vibracijos.
Vienas gatlingas liovėsi šaudyti.
Seitonas atsisuko į šaulį.
– Angau, ar kas nors negerai?
– Darbas jau atliktas, – atsiliepė Angus ir nubraukė savo šviesius kirpčiukus į
šoną.
– Niekas nesustoja, kol nedaviau įsakymo.
– Bet...
– Ar aišku? – suriko Seitonas.
Angus nurijo.
– Ar čia už Banką?
– Taip ir pasakiau! Už Banką! Pirmyn!
Iš Angaus automato vėl pasipylė šūviai. Bet Seitonas suvokė, kad Angus teisus.
Darbas jau atliktas. Pieš juos nebuvo likę nesuvarpyto kvadratinio decimetro.
Nieko nesunaikinto. Nieko gyvo.
 Jis dar palaukė. Užsimerkė ir tiesiog įsiklausė. Visgi atėjo laikas leisti panelėms
pailsėti.
– Stop! – suriko jis.
Automatai nutilo.
Nuo sugriauto klubo pastato kilo dulkių debesis. Seitonas vėl užsimerkė ir
įkvėpė. Sielų debesis.
– Kas vyksta? – sušveplavo Olafsonas iš sunkvežimio galo.
– Taupom šaudmenis, – atsakė Seitonas. – Popiet vėl laukia darbelis.
– Pone, jūs kraujuojate! Jus sužeidė į ranką.
Seitonas nuleido akis į savo striukės rankovę, prilipusią prie alkūnės; iš skylės
sruvo kraujas. Jis užspaudė žaizdą ranka.
– Viskas bus gerai, – patikino jis. – Visi pasiimkit ginklus. Eisim vidun ir
suskaičiuosim kūnus. Jei rasit Svenoną, praneškit man.
– O jei rasim išgyvenusių? – paklausė Angus.
Kažkas nusijuokė.
Seitonas nusišluostė nuo skruosto lietaus lašą.
– Kartoju. Makbetas įsakė, kad niekas iš Banko žudikų neišgyventų. Ar
supranti, Angau?
 21 skyrius

Meredita džiaustė išskalbtas paklodes ant virvių verandoje prie lauko durų. Jai
patinka šis namas: toliau nuo miesto, kuklus, tradicinis ir neperkrautas, užtat
praktiškas. Sužinoję, kad juodu su Dufu gyvena sodyboje Faife, žmonės iškart
pamanydavo, kad tai didinga prašmatni vila, o Mereditai paaiškinus, kad gyvena
kukliai, daugelis nuspręsdavo, jog ji tiesiog koketuoja. Ką moteris iš tokios
giminės kaip jos veiktų mažame apleistame ūkyje?
Meredita išskalbė visų kambarių patalynę, kad Dufas nepamanytų, jog ji
rūpinasi vien dvigulės lovos patalais. Tos lovos, kurioje šiąnakt abu miegos.
Atsikratę skausmo ir palikę praeitį praeičiai. Prikėlę gyvenimui tai, ką kadais
turėjo. Kas tiesiog kurį laiką snaudė. Ji pajuto, kad nuo tokių minčių pilvą užlieja
šiluma. Intymios akimirkos, kuriomis šįryt drauge mėgavosi ant akmens, buvo
tokios nuostabios. Visai kaip pirmaisiais metais. Ne, dar nuostabesnės. Ji
niūniavo kažkokią turbūt neseniai per radiją girdėtą melodiją, padžiovė
paskutinę paklodę, ranka perbraukė drėgną medvilnę, įtraukė gaivaus kvapo.
Vėjas kilstelėjo paklodę, ir saulė nušvietė Mereditos veidą ir suknutę. Šilta, gera,
šviesu. Gyvenimas toks ir turėtų būti. Mylėti, dirbti, gyventi. Ji taip išauklėta. Ir
vis dar tuo tiki.
Ji išgirdo kiro klyksmą ir ranka prisidengė akis. Ką čia, taip toli nuo jūros,
veikia šis paukštis?
– Mama!
Skalbinius Meredita išdžiaustė ant kelių virvių, todėl dabar sukiojosi tarp jų,
skindamasi kelią iki namo durų.
– Ko, Ėvanai?
Sūnus sėdėjo ant suoliuko ir viena ranka parėmęs smakrą žiūrėjo į tolį.
Prisimerkęs stebėjo žemai kybančią vakaro saulę.
– Ar greit grįš tėtis?
– Taip. Emilija, kaip sriuba?
 – Jau seniai išvirė, – atsiliepė dukra ir kruopščiai pamaišė didelį puodą.
Daržovių sriuba su mėsos gabaliukais. Paprastas, sotus ūkininkų mėgstamas
maistas.
Ėvanas papūtė apatinę lūpą.
– Jis sakė, kad grįš prieš pietus.
– Kai grįš, už sulaužytą pažadą galėsi duoti jam pylos, – atsakė mama ir
paglostė šviesius kirpčiukus.
– Ar melagiams reikia duoti pylos?
– Taip, kiekvienam tokiam.
Meredita dirstelėjo į laikrodį. Žinoma, kadangi atidarytas tik Senasis tiltas,
Dufas veikiausiai užtruko dėl didelių spūsčių.
– O kas turi tai daryti? – paklausė Ėvanas.
– Ką daryti?
– Kas gi turi duoti melagiams pylos? – Ėvanas žiūrėjo į vieną tašką, tarsi
kalbėtų pats su savimi.
– Padorūs žmonės.
Ėvanas atsisuko į mamą.
– Vadinasi, visi melagiai kvailiai: juk panašių melagių atsirastų tiek, kad jie
patys galėtų duoti pylos sąžiningiesiems.
– Paklausykit! – šūktelėjo Emilija.
Meredita pastatė ausis. Tada išgirdo ir ji. Artėjo variklio ūžesys.
Ėvanas pašoko nuo suoliuko.
– Jis jau atvažiuoja! Emilija, ateik, pasislėpkim ir jį išgąsdinkim!
– Gerai!
Vaikai nubėgo į miegamąjį, o Meredita priėjo prie lango. Prisidengė akis nuo
saulės. Jautė nerimą, kurio negalėjo perprasti. Gal tiesiog abejoja, ar grįžęs Dufas
bus toks pats kaip priešpiet, kai išvažiavo.

Dufas paslinko pavarų perjungimo svirtį į neutralią padėtį, ir automobilis

žvyruotu keliuku nuriedėjo iki pat namo. Akmenukai po padangomis gurgždėjo
ir tarsi požemių troliai šokinėjo į šalis. Iš Ketnesos namų Dufas lėkė kaip
pamišėlis, pamynė principą, kurio visada laikėsi: niekada nenaudoti daiktadėžėje
laikomų mėlynų švyturėlių. Tikėjosi, kad užsidėjęs juos ant stogo bent jau
išvengs automobilių spūsties prie Senojo tilto, bet spūstis ten buvo tokia, kad net
įsijungus mėlynas švieseles Dufui teko apsišarvuoti kantrybe ir sraigės greičiu
slinkti pirmyn. Jis staigiai sustabdė, ir požemių troliai nuščiuvo. Išjungęs variklį
išlipo iš automobilio. Saulė plieskė į baltas paklodes verandoje, o šios plevėsavo
tarsi mojuodamos ir sveikindamos jį sugrįžus. Ji skalbė. Išskalbė visų kambarių
patalynę, kad tik jis nepamanytų, jog ji galvojo vien apie dvigulę lovą. Nors Dufas
prisimylėjo iki soties, nuo minties apie tai vis tiek pajuto šilumos antplūdį. Nes
jis paliko Ketnesą. O Ketnesa paliko jį. Stovėdama tarpdury nusišluostė paskutinę
ašarą, atsisveikindama jį pabučiavo ir pasakė, kad daugiau jos durų nevarstytų.
Priėmusi sprendimą Ketnesa nesiblaško. Gal vieną dieną pro duris, pro kurias jis
išeina, įeis kas nors kitas. Jis pasakė, kad to ir tikisi, kad tam kitam vyrui labai
pasiseks. Išėjęs į gatvę stryktelėjo iš palengvėjimo ir laimės, mėgavosi atgauta
laisve. Taip, tik pamanyk – jis laisvas, gali būti su savo žmona ir vaikais.
Gyvenimas yra keistas. Ir nuostabus.
Dufas pasuko į verandą.
– Ėvanai! Emilija!
Paprastai jie atskubėdavo jo pasitikti, bet kartais ir pasislėpdavo, o paskui
užpuldavo.
Jis skynėsi kelią tarp keliomis eilėmis išdžiaustytų paklodžių.
– Ėvanai! Emilija!
Jis sustojo. Atsidūrė tarp paklodžių, metančių ilgus, ant verandos grindų
nutįsusius šešėlius. Įtraukė gaivaus muilo ir vandens kvapo. Užuodė ir kitą
kvapą. Dufas nusišypsojo. Daržovių sriuba su mėsos gabaliukais. Jis dar labiau
išsišiepė įsivaizduodamas linksmą ginčą, kai Ėvanas užsispirs, kad barzda būtų
jam priklijuota prieš valgant sriubą. Tvyrojo tyla. Jį bet kada gali užpulti iš pasalų.
Paklodžių šešėliuose blykčiojo saulės taškeliai.
Dufas įsispoksojo į juos.
Pažvelgė į save. Jo švarkas ir kelnės taip pat buvo nusėtos saulės taškeliais.
Pajuto, kad stoja širdis. Perbraukė paklodes smiliumi. Iškart užčiuopė skylę. Ir
dar vieną. Jam užgniaužė kvapą.
Jis trūktelėjo ant virvės prie pat sienos kabančias paklodes į šoną.
 Virtuvės langas be stiklo. Siena taip tankiai suvarpyta kulkų, jog atrodė, kad
skylių daugiau nei pačios sienos. Pro lango angą Dufas pažvelgė vidun. Puodas
ant viryklės priminė rėtį. Ant kaitlentės ir grindų garavo žalsvai geltona sriuba.
Dufas norėjo eiti vidun. Privalėjo eiti vidun. Bet nepajėgė, tarsi batai būtų
prilipę prie verandos grindų, o valia sugniuždyta.
Bet virtuvėje juk nieko nėra, patikino jis save. Tuščia. Gal ir kiti kambariai
tušti. Suniokoti, bet tušti.
Gal jie nusigavo iki vonios kambario. Gal. Gal dar ne viskas prarasta.
Šiaip ne taip jis pajudėjo iš vietos. Įžengė pro kiaurymę, kur dar neseniai būta
durų. Nuėjo į vaikų kambarius. Pirmiausia į Emilijos, paskui – į Ėvano. Paieškojo
kulkų suvarpytose spintose ir po lovomis. Nieko nėra. Svečių kambary irgi tuščia.
Jis nuėjo į paskutinį kambarį. Jųdviejų su Meredita miegamąjį su plačia minkšta
lova, kurioje sekmadienių rytais jie gulėdavo visi keturi, vartydavosi nuo vieno
šono ant kito, kutendavo vienas kitam nuogus padus tol, kol vaikai imdavo
garsiai spiegti, kasydavo vienas kitam nugarą, kalbėdavo apie keistus ir apie
įprastus dalykus ir ginčydavosi, kuriam teks keltis pirmam.
Miegamojo durys buvo savo vietoje, bet lygiai taip pat suvarpytos kulkų kaip
ir visas namas. Dufas įkvėpė.
Gal dar ne viskas prarasta.
Jis uždėjo ranką ant durų rankenos. Ją paspaudė.
Žinoma, jis suvokė, kad sau meluoja. Puikiai tai moka. Kuo labiau save
apgaudinėjo, tuo lengviau darėsi regėti dalykus iškreiptai. Bet pastarosiomis
dienomis uždangos nukrito, ir jis negalėjo neregėti to, kas buvo prieš akis. Viskas
nuklota čiužinio plunksnų, tarsi būtų prisnigę. Gal dėl to viskas atrodė taip
taikiai. Atrodė, kad kamputyje susirietusi ir vaikus apkabinusi Meredita bando
juos motiniškai sušildyti. Sienos šalia jų buvo aplipusios raudonomis
plunksnomis.
Dufas kvėpčiojo. Tada pratrūko raudoti. Prasiveržė kartėlio ir tūžmasties
kupina aimana.
Viskas prarasta.
Visai viskas prarasta.
 22 skyrius

Dufas liko stypsoti tarpdury. Spoksojo į lovos užtiesalą. Žinojo, kad iš to nebus
nieko gero, kad brisdamas per plunksnas tik užterš nusikaltimo vietą ir
tikriausiai sunaikins galimus įkalčius. Tačiau jis privalėjo nueiti iki jų. Pasiekti
juos paskutinį kartą, jie juk negali taip ten sėdėti. Dufas žengė vieną žingsnį, bet
sustingo.
Jis išgirdo garsą. Riksmą.
Dufas apsisuko ir nubėgo į svetainę, prišoko prie išdaužto lango, atsiveriančio
į pietryčių pusę ir ežerą. Vėl pasigirdo riksmas. Iš taip toli, kad jis nematė, kas
rėkauja, bet vakarop garsas sklinda gerai. Kažkas burnojo. Vis kartojo kažkokį
žodį, tik Dufas neįstengė suprasti kokį. Jis trūktelėjo komodos stalčiaus likučius,
pasiėmė žiūronus ir nukreipė juos į vasarnamį. Žiūronai buvo be vieno stiklo,
tačiau per kitą pamatė vyrą šviesiais kirpčiukais, siauru keliuku žirgliojantį link
namo. Šviesiaplaukiui už nugaros, priešais vasarnamį, laukė sunkvežimis, o jame
stovėjo žmogus, kurio veidas pasirodė pažįstamas. Seitonas. Jis stovėjo tarp
dviejų ant stovų užkeltų gatlingų, primenančių mėsmales. Dufui toptelėjo
Makbeto žodžiai. Mažiausiai dvi dienas gulėsi lovoje... Policijos viršininko
įsakymas... Makbetas žinojo, kad Dufas ketina atskleisti, jog jis nužudė Dunkaną.
Lenoksas. Lenoksas, tas skundikas. Rytoj iš Kapitolijaus į jų miestą neatvyks
joks teisėjas.
Dufas matė, kaip juda Seitono lūpos, tada jį pasiekė ir garsas. Tas pats įsiūčio
kupinas balsas:
– Angau!
Dufas pasitraukė nuo lango, kad jo neišduotų nuo žiūrono stiklo tvykstelėjęs
atspindys. Jam reikia iš čia nešdintis.

Miestą apgaubus tamsai, žinios apie žudynes „Norvegų raitelių“ klube jau buvo
pasklidusios. Devintą valandą dauguma miesto laikraščių, televizijos ir radijo
žurnalistų susibūrė susirinkimų salėje. Makbetas stovėjo pasienyje ir klausėsi,
kaip Lenoksas pasisveikina ir pradeda konferenciją.
– Prašome nenaudoti blykstės tol, kol policijos viršininkas nebaigs kalbėti,
klausimus galima užduoti tik pakėlus ranką ir sulaukus savo eilės. O dabar
pasveikinkime mūsų pergalingąjį policijos viršininką Makbetą.
Tokia įžanga – o gal ir gandai apie laimėjimą prieš „Norvegų raitelius“ jų
pačių klube – paskatino porą nepatyrusių žurnalistų pasveikinti ant pakylos
užlipusį Makbetą nedrąsiais plojimais, tačiau dėl iškalbingų labiau patyrusių
kolegų žvilgsnių šie plojimai greitai nuščiuvo.
Makbetas priėjo prie pulto. Ne, jį apėmė jausmas, kad jis tiesiog įsitaisė prie
pulto. Keista. Tai, ko kadais labiausiai bijojo – kalbėti viešai, pradėjo jam ne tik
patikti, jis ėmė to ilgėtis, pajuto tam poreikį. Jis kostelėjo, nuleido akis į lapus.
Tada prabilo:
– Šiandien policija atliko du reidus prieš nusikaltėlius, atsakingus už tai, kad
pastarosiomis dienomis buvo nužudytas mūsų kolega ir policijos viršininkas
Dunkanas. Smagu pranešti, kad pirma operacija, atsižvelgiant į aplinkybes, buvo
šimtu procentų sėkminga. Nusikalstamos gaujos „Norvegų raiteliai“ daugiau
nebėra. – Tylą pertraukė salėje nuskambėjęs „valio!“ – Sakydamas „atsižvelgiant į
aplinkybes“ turiu galvoje, kad planavome sulaikyti kai kuriuos norvegų raitelius,
mat jau išleidę į laisvę dalį anksčiau sulaikytų gaujos narių gavome tam tikros
informacijos. Tačiau per sulaikymą norvegų raiteliai ėmė šaudyti į „Gardeno“
vyrus, tad mums neliko nieko kito, kaip tik visa jėga smogti atgal.
Gale salės kažkas riktelėjo:
– Ar Svenonas irgi žuvo?
– Taip, – atsakė Makbetas. – Jo, kaip ir daugelio žuvusiųjų, tapatybės negalime
nustatyti, bet aš manau, kad šitą jūs pažįstate... – Makbetas iškėlė aukštyn
blizgantį kardą. Pasigirdo dar daugiau šūksnių „valio!“, ir šįkart keli patyrę
žurnalistai taip pat prisijungė prie staiga pratrūkusių plojimų. – Šitaip baigiasi
vienas etapas. Laimei.
– Sklinda gandai, kad tarp žuvusiųjų yra moterų ir vaikų.
– Ir taip, ir ne, – atsakė Makbetas. – Taip, žuvo kelios suaugusios moterys,
kurios savo noru buvo susisaisčiusios su tuo klubu. Daugelio jų praeitis nešvari,
ir jos jau buvo susidūrusios su policija. Norvegų raiteliams pradėjus šaudyti nė
viena iš jų nieko nedarė, kad jiems sutrukdytų. O kalbos apie vaikus – grynas
pramanas. Nekaltų aukų nebuvo.
– Minėjote dar vieną operaciją. Kokia ji?
– Ji vyko užmiestyje, Faife, iškart po pirmosios, gana nuošalioje vietoje,
tikėtina, kad apie ją nieko negirdėjote. Bandėme sulaikyti policininką, kuris,
dabartinėmis mūsų žiniomis, jau ilgai bendradarbiauja su „Norvegų raiteliais“.
Žinoma, apmaudu, kad mūsų gretose pasitaiko tokių pareigūnų kaip jis, bet tai
rodo, jog policijos viršininkas Dunkanas nebuvo neklystantis, mat paskyrė jį
vadovauti Kovos su narkotikais, o vėliau ir Žmogžudysčių tyrimo skyriui.
Kalbame apie inspektorių Dufą. Mes taip pat nesam neklystantys: atsižvelgdami į
tai, jog jis gyvena kartu su šeima, manėme, kad jis irgi parodys atodairą,
tikėjomės, kad pasiduos nesukeldamas daug žalos. Bet kai mums atvykus
„Gardeno“ vadas Seitonas įsakė Dufui pasiduoti, šis paleido į jį šūvį.
Jis mostelėjo galva į Seitoną, stovintį gerai matomoje vietoje po lempa prie
durų salės priekyje, idant visi pastebėtų rankos įtvarą.
– Laimė, šūvis nebuvo mirtinas ir pareigūnas Seitonas iškart sulaukė
medicininės pagalbos; tikėkimės, kad jis visiškai pasveiks. Kaip ten bebūtų, net
nežinodamas, kiek pavojingas jo sužeidimas, pareigūnas Seitonas vadovavo
puolimui. Dufą, deja, apėmė neviltis ir įveikė bailumas, savo artimaisiais jis
pasinaudojo kaip priedanga, dėl to įvyko tragedija ir jo šeimos nariai žuvo, o pats
Dufas išsmuko pro užpakalines duris ir paspruko. Jo paieška jau paskelbta, galiu
pažadėti čia ir dabar, kad Dufą rasim ir nubausim. Pasinaudodamas šia proga
norėčiau pranešti, kad pareigūnas Seitonas netrukus taps inspektoriumi.
Šįkart daugelis pradėjo ploti. Plojimams nutilus pasigirdo kostelėjimas ir
prabilo žurnalistas, pabrėžtinai tariantis gomurinę r:
– Viskas nuostabu, Makbetai, bet kur įrodymai, – žodį „įrodymai“ Kaitas
ištarė lėtai ir aiškiai, tarsi tai būtų sudėtingas svetimžodis, – prieš tuos nužudytus
asmenis?
– Dėl „Norvegų raitelių“ – su mumis susisiekė liudytojai, matę, kaip jie
apšaudė Banko automobilį; automobilio viduje ir išorėje aptikome šios gaujos
narių pirštų atspaudų, o į Banko sėdynės apmušalus buvo įsigėręs kraujas, kurio
kraujo grupė tokia pati kaip kelių šįvakar klube žuvusių raitelių. Kriminalinių
ekspertizių tarnybos pareigūnai taip pat patvirtino, kad vairuotojo lango vidinėje
pusėje rasta pirštų atspaudų, kuriuos paliko, – Makbetas patylėjo, – inspektorius
Dufas.
Salėje nuvilnijo murmesys.
– Norėčiau pagirti Kriminalinių ekspertizių tarnybos pareigūnus ir
nusikaltimo vietą tyrusią grupę. Dufas atvyko į Banko nužudymo vietą iškart po
nusikaltimo, o tai pasirodė keista, kadangi nė vienam Žmogžudysčių tyrimo
skyriaus pareigūnui nepavyko prisiskambinti Dufui ir pranešti apie įvykį.
Akivaizdu, kad jis pasirodė norėdamas sunaikinti pirštų atspaudus ir kitus
įkalčius, kuriuos žinojo palikęs. Bet Kriminalinių ekspertizių tarnybos pareigūnai
niekam – ničniekam – neleido artintis prie kūno ir sunaikinti įkalčių. Man
pačiam kilo įtarimas, kad Dufas bendradarbiauja su „Norvegų raiteliais“, jau
tada, kai vykdėme reidą pramoniniame uoste. Tiek Kovos su narkotikais skyrius,
tiek „Gardenas“ gavo aiškios slaptos informacijos, ir Dufas negalėjo jos tiesiog
nepaisyti, nebent būtų norėjęs tą gaują apsaugoti. Dufas pasielgė gudriai ir
surengė reidą, kuriam buvo lemta sužlugti. Jo skyriuje trūko patyrusių
pareigūnų, tačiau pastiprinimo iš „Gardeno“ jis nepaprašė, nors paprastai
daroma būtent taip. Laimė, mes atkreipėm dėmesį į šį reidą, ir „Gardenas“ pats
ėmėsi iniciatyvos. Pernelyg nesusireikšmindamas drįstu teigti, kad tai buvo
„Norvegų raitelių“ ir inspektoriaus Dufo galo pradžia. „Norvegų raiteliai“
išsikasė duobę, kai keršydami už prarastą narkotikų siuntą ir penkių gaujos narių
žūtį nužudė Dunkaną, o vėliau Banką ir jo sūnų. Tai paskutinis kartas, kai kalbu
apie Dufą, minėdamas jo laipsnį, o mūsų policijos gretose tai yra didi garbė,
nesvarbu, ar tas laipsnis aukščiausias, ar žemiausias. – Savo nuostabai Makbetas
suvokė, kad lengvas virpėjimas jo balse buvo ne suvaidintas, o tikras.
– Makbetai, ar tikrai norit pasakyti...
– Pirma pakelkite ranką, o paskui... – prabilo Lenoksas, bet Makbetas jį
stabdydamas ištiesė delną ir linktelėjo, ragindamas Kaitą kalbėti toliau. Jis buvo
pasiruošęs susiremti su šiuo velnio neštu ir pamestu prasisiekėliu.
– Makbetai, ar tikrai norit pasakyti, kad jūsų, policininkų, ir jūsų vykdomų
operacijų dėl nieko negalima kritikuoti? Per vieną popietę jūs susidorojote su
septyniais žmonėmis, kuriuos patys ką tik paleidote į laisvę, taip pat su dar
devyniais gaujos nariais, daugumos kurių nėra policijos registre, ir dar su
šešiomis moterimis, kurios, kiek žinome, visai nesusijusios su „Norvegų raitelių“
įvykdytais nusikaltimais. Tada išdėstote mums, kad dar ir Faife žuvo šeima,
kurios nariai tikrai yra nekaltos aukos. Ir iš tiesų manote, kad nepadarėte nė
vienos klaidos?
Makbetas žvelgė į Kaitą. Juodų plaukų vainikas juosė balkšvą radijo laidų
vedėjo plikę, o ūsai priminė dar vieną burną nukarusiais lūpų kampučiais. Iš
tokio nesitikėk nieko gero. Makbetas svarstė, kokia ateitis laukia šito žmogaus. Jis
pavartė lapus. Surado reikiamą, mat pats paruošė santrauką ir kartu su Ledi bei
Lenoksu aptarė detales. Įkvėpė. Žinojo, kad yra visiškai ramus. Kad susileido
pakankamai. Nepriekaištingai apsvaigo.
– Jūs teisus, – tarė Makbetas ir apžvelgė susirinkusiuosius. – Mes padarėm
klaidų. – Tada nutilo. Laukė tol, kol pasidarė tyliau nei tylu, kol tyla tapo
neištveriama, kol tapo sunku kvėpuoti laukiant garso. Jis nuleido akis į lapą. Jam
reikia kalbėti natūraliai, nesukelti įspūdžio, kad tiesiog skaito priešais gulintį
tekstą. – Demokratijos sąlygomis, – prabilo jis, – žaidžiama pagal tam tikras
taisykles, dėl kurių šiandien turėjome paleisti į laisvę dalį sulaikytų įtariamųjų.
Tų taisyklių mes ir laikėmės. – Jis linktelėjo, tarsi savo teiginius patvirtindamas
žodeliu „amen“. – Demokratinėje santvarkoje yra įstatymų, teigiančių, kad
policija gali ir privalo sulaikyti įtariamuosius, jei tiriant bylą atsiranda naujų
įrodymų. Tų įstatymų mes taip pat laikėmės. – Dar vienas linktelėjimas. –
Demokratinėje santvarkoje galioja taisyklės, nusakančios, kaip policija turėtų
reaguoti, jei įtariamieji priešinasi ir šaudo į policininkus, o šiuo atveju taip ir
įvyko. Ir vėlgi – mes laikėmės šių taisyklių. – Žinoma, jis būtų galėjęs tęsti, bet su
kitais susitarė, kad gana trijų „mes laikėmės“. Makbetas nužvelgė auditoriją ir
pakėlė smilių. – Tiek ir tedarėm. Kai kurie jau pavadino mūsų veiksmus
didvyriškais. Kai kurie jau apibūdino šią policijos operaciją kaip efektyviausią ir
labiausiai lauktą šio miesto kančių istorijoje. O kai kurie įvardijo ją kaip lemiamą
veiksmą, kovojant su mūsų gatvėse įsigalėjusiu nusikalstamumu, žlugdančiu
mūsų jaunimą. – Jis matė, kaip jo linksėjimas tarsi užkrėtė klausytojus, netgi
išgirdo, kaip keli jų sumurma „taip“. – Bet aš, policijos viršininkas, vertinu
tiesiog taip: atlikome savo darbą. Iš mūsų, policininkų, neturėtumėt reikalauti
daugiau.
Jis matė viršuje, galerijoje, prie projektoriaus stovintį Lenoksą, sekantį
užrašytą kalbą savame egzemplioriuje.
– Visgi turiu pripažinti, kad šį vakarą mane apima geras jausmas, – pareiškė
Makbetas, – kadangi „policijos pareigūnas“ sakau su pasididžiavimu. Po šimts,
piliečiai, trumpam pamirškim formalumus. Šiandien mes tikrai neblogai
apsišvarinom. Atsilyginom Svenonui ir jo pakalikams ta pačia valiuta. Parodėm,
kas laukia tų, kurie nusineša geriausių mūsų vyrų gyvybę.
Jam už nugaros nušvito, ir Makbetas žinojo, kad ekrane pasirodė Dunkano
atvaizdas, kurį netrukus pakeis po obelimi sode už namo stovinčių Banko ir
uniformą vilkinčio Flienso nuotrauka.
– Tačiau mes tikrai suklydome. Klaida ta, kad neapsišvarinome anksčiau! Juk
policijos viršininkui Dunkanui jau per vėlu, kaip ir inspektoriui Bankui,
tarnavusiam šiam miestui visą gyvenimą. Ir jo sūnui, Policijos mokyklos
studentui Fliensui, ketinusiam daryti tą patį. – Kad suvaldytų virpesį balse,
Makbetui reikėjo giliai įkvėpti. – Bet šią popietę mes parodėm, kad išaušo nauja
diena. Tokia, po kurios nusikaltėlių balsas jau nebebus lemiamas. Nauja diena,
kai šio miesto piliečiai pakyla ir sako „ne“. „Ne, mes to nebeleisim!“ Dabar
sulaukėme šios pirmos dienos vakaro. O ateinančiomis dienomis mes ir toliau
švarinsime miesto gatves, nes didysis apsišvarinimas dar nesibaigė!
Baigęs kalbėti ir padėkojęs klausytojams Makbetas dar pastovėjo. Laukė, kol
nugriaudės plojimai, ir nors klausytojai stojosi, į grindis brūžavo kėdžių kojos,
plojimai vis nesiliovė. Ir jis pajuto, kaip drėksta akys – kaip graudina
nesumeluota cinikų žurnalistų reakcija į jo melagingus žaidimus. Galiausiai
atsistojo ir pradėjo ploti net Kaitas, gal kiek lėčiau už kitus, o Makbetas svarstė, ar
taip yra dėl to, kad žurnalistas suvokė, jog visa tai jo paties labui. Jis juk pamatė,
kad Makbetas užsitarnavo jų meilę. Užsitarnavo galią. Pamatė ir išgirdo, kad
naujasis policijos viršininkas yra žmogus, nebijantis pasinaudoti savo galia.

Makbetas sparčiai žingsniavo koridoriumi už susirinkimų salės.

 Galia. Jis jautė, kad darna kraujagyslėse vis dar nesutrikdyta. Ne tokia tobula
kaip prieš valandėlę – jau pajuto nerimą ir sunkumą, – bet kol kas jis turi
pakankamai vaistukų. Ir šiąnakt jis tiesiog pasimėgaus. Maistu ir gėrimais, Ledi,
miesto vaizdu, viskuo, kas priklauso tik jam.
– Puiki kalba, pone, – pagyrė Seitonas, kuriam nebuvo sunku suspėti su
Makbetu.
Lenoksas atbėgo jam iš paskos.
– Fantastika, Makbetai! – sušuko jis šniokštuodamas. – Su jumis susitikti
norėtų žurnalistai iš Kapitolijaus. Norėtų paimti interviu ir...
– Ačiū, bet ne, – nelėtindamas tempo atsisakė Makbetas. – Jokių interviu apie
pergalę, jokio laurų vainiko, kol nepasiekėm savo tikslo. Ar yra žinių apie Dufą?
– Jo automobilis rastas prie „Obelisko“. Kai jis buvo pastebėtas važiuojantis iš
Faifo į miestą, po pusvalandžio pradėti kontroliuoti visi iš miesto vedantys keliai,
oro uostas, keleiviniai kateriai, tad žinome, kad jis vis dar kažkur netoliese. Mes
patikrinom Banko namą, apsilankėm pas uošvius, bet ten jo nėra. Tačiau tokiu
oru naktį žmogus privalo turėti stogą virš galvos, todėl kaip su didinamuoju
stiklu tikriname kiekvieną viešbutį, pensioną, nakvynės namus ir viešnamius.
Šiąnakt visi aliai vienas medžioja Dufą.
– Medžioti – gerai, sučiupti – dar geriau.
– Mes ir sučiupsim, tai tik laiko klausimas.
– Puiku. Ar galite trumpam palikti mus vienus?
– Žinoma, – Lenoksas sustojo ir netrukus gerokai nuo jų atsiliko.
– Seitonai, ar dėl kažko nerimaujate? Ar skauda žaizdą?
– Ne, pone, – Seitonas išsitraukė ranką iš įtvaro.
– Ne? Juk Seržantas pataikė jums į ranką, ar ne?
– Man labai greitai sugyja audiniai, – atsakė Seitonas. – Mūsų giminei tai
būdinga.
– Ar tikrai?
– Ar klausiat apie audinius?
– Klausiu, ar turite giminių. Vadinasi, nerimaujate dėl kažko kito.
– Dėl dviejų dalykų.
– Klokite.
 – Šis tas dėl to kūdikio, kurį po susišaudymo radom ir išnešėm iš klubo
patalpų.
– Taip?
– Nelabai žinau, ką su juo daryti. Užrakinau jį savo kabinete.
– Aš tuo pasirūpinsiu. Kas dar?
– Angus, pone.
– Kas dėl jo?
– Faife jis nepakluso nurodymams. Atsisakė šaudyti, o galiausiai pasišalino,
nebaigęs vykdyti užduoties. Jis pavadino tai susidorojimu, pareiškė, kad įstojo į
„Gardeną“ ne tam, kad atlikinėtų tokius darbelius. Reikia ko nors imtis.
Jie sustojo prie lifto. Makbetas pasitrynė smakrą.
– Tai manote, kad Angus prarado tikėjimą? Jei taip, tai nebūtų pirmas kartas.
Ar pasakojo jums, kad studijavo teologiją?
– Ne, bet uoste tai užuodžiu. Be to, jis vaikšto ant kaklo pasikabinęs bjaurų
krikščionišką kryžių.
– Seitonai, esate „Gardeno“ vadas. Kaip manote, ko reikėtų imtis?
– Pone, mums reikia jo atsikratyti.
– Jis turi mirti?
– Pats sakėte, kad mes kariaujame, pone. O kare bailiams ir išdavikams
skiriama mirties bausmė. Padarysim tą patį, ką ir su Dufu. Paskleisime
informaciją, kad jis korumpuotas, ir sukursime įspūdį, kad priešinosi suimamas.
– Leiskite pagalvoti. Dabar visi nenuleidžia nuo mūsų akių, turime
demonstruoti vienybę ir ištikimybę. Kodoras, Malkolmas, Dufas, o dabar –
Angus. Šiek tiek per daug. Miestui labiau patinka negyvi nusikaltėliai negu
policininkai išdavikai. Kur jis dabar?
– Sėdi ir murkso rūsy. Su niekuo nekalba.
– OK. Prieš ko nors imdamasis noriu su juo pasišnekėti.

Makbetas surado Angų „Gardeno“ bendrosiose patalpose. Jis sėdėjo užsidengęs

rankomis veidą. Makbetui padėjus ant stalo didelę batų dėžę ir atsisėdus ant
kėdės tiesiai prieš jį, Angus beveik neatkreipė į jį dėmesio.
– Girdėjau, kas nutiko. Kaip laikaisi?
 Tyla.
– Angau, esi principingas vaikinas. Dėl to tave ir mėgstu. Principai tau
svarbūs, ar ne?
Angus pakėlė galvą ir pažiūrėjo į Makbetą raudonomis, kraujagyslių
išvagotomis akimis.
– Matau, kaip jie liepsnoja tavo akyse, – įvertino Makbetas. – Piktiniesi kaip
teisuolis, ir tai šildo tau širdį, ar ne? Jautiesi kaip žmogus, koks trokšti būti. Bet
kai brolybė reikalauja aukų, kartais mes būtent to ir norime, Angau. Tavo
principų. Kad atsisakytum tos malonios šilumos, kurią teikia rami sąžinė, kad
leistumeisi pažadinamas tų pačių baisumų kaip ir mes, kad paaukotum tai, kas
tau brangiausia. Lygiai taip, kaip tavo garbintas Dievas liepė Abraomui paaukoti
savo sūnų.
Angus kostelėjo, bet jo balsas vis dar buvo kimus.
– Aš galiu paaukoti, bet kas iš to?
– Tada veiksi dėl bendro tikslo. Dėl bendruomenės gerovės. Padėsi miestui,
Angau.
Angus šniurkštelėjo.
– Gal paaiškintumėt, kaip žudydamas nekaltus žmones prisidedu prie
bendruomenės gerovės?
– Daugiau kaip prieš ketvirtį amžiaus Amerikos prezidentas liepė numesti
atomines bombas ant dviejų Japonijos miestų, kuriuose gyveno vaikai, civiliai ir
nekalti žmonės. Tai sustabdė karą. Dievas kankina mus tokiais paradoksais.
– Jums lengva kalbėti, jūsų ten nebuvo.
– Angau, žinau, kiek tai kainuoja. Neseniai, galvodamas apie bendruomenės
gerovę, perpjoviau nekaltam žmogui gerklę. Tai nereiškia, kad naktimis ramiai
miegu. Abejonė, gėda, kaltės jausmas. Jei norime ne tik pasilepinti jaukioje
saugioje teisuoliškumo šilumoje, bet iš tiesų nuveikti ką nors gero, privalome
sumokėti tokią kainą.
– Dievo nėra, o aš nesu prezidentas.
– Teisingai, – patvirtino Makbetas, nuimdamas batų dėžės dangtį, – o kadangi
aš šiame pastate esu ir Dievas, ir prezidentas, suteikiu tau galimybę ištaisyti
klaidą, kurią padarei Faife.
 Angus dirstelėjo į dėžę. Krūptelėjo apimtas siaubo ir atsilošė kėdėje.
– Paimk tai ir šiąnakt sudegink „Estekso“ krosnyje, – liepė Makbetas.
Išbalęs kaip vaiduoklis Angus nurijo.
– T-t-tai juk klube rastas kūdikis.
– Priekinėse gretose kovojantys kareiviai, tokie kaip tu ir aš, suvokia, kad kare
žūsta nekaltieji, bet sėdintieji namie to nežino – būtent tie, už kuriuos mes
kovojam. Todėl privalom tai nuo jų nuslėpti, kitaip juos ištiktų isterija. Ar tave
apima isterija, Angau?
– A-aš...
– Skirdamas tau šią užduotį parodau, kad tavimi pasitikiu. Gali važiuoti į
„Esteksą“ arba viską paviešinti ir įduoti savo brolius iš „Gardeno“. Suteikiu tau
galimybę pasirinkti. Nes privalau žinoti, ar galiu tavimi pasitikėti.
Angus papurtė galvą, sukūkčiojo.
– Kad sužinotumėt, ar galit manimi pasitikėti, privalote paversti mane
bendrininku?!
Makbetas taip pat papurtė galvą.
– Tu jau esi bendrininkas. Man tiesiog reikia žinoti, ar esi pakankamai stiprus
prisiimti ir ištverti kaltę, kad sėdintieji namie nenumanytų, kokią kainą
sumokam juos saugodami. Tik tada įvertinsiu, ar esi tikras vyras, Angau.
– Kalbate taip, tarsi aukos būtume mes, o ne šis kūdikis. Aš negaliu! Geriau
mane nušaukite.
Makbetas žiūrėjo į Angų. Nejautė pykčio. Gal todėl, kad Angus jam patiko.
Gal todėl, kad žinojo, jog Angus jiems nepakenks. Bet labiausiai dėl to, kad jam
buvo gaila vaikino.
– Palaukit, – sulaikė Angus. – K-kaip ketinate mane bausti?
– O, tu juk nubausi pats save, – patikino Makbetas. – Paskaityk, kas parašyta
mūsų vėliavoje. Kai susapnavęs baisų sapną nubusi šlapias nuo prakaito, išgirsi
ne šio kūdikio riksmą, o žodžius: „Ištikimybė, brolybė, pakrikštyti ugny,
suvienyti krauju.“
Makbetas pasiėmė batų dėžę ir išėjo.
Kai Makbetas įžengė į jųdviejų prašmatnius apartamentus, iki vidurnakčio buvo
likusi daugiau nei valanda.
Ledi su naktiniais stovėjo prie lango nugara į jį. Kambary šviesą skleidė tik
viena vaškinė žvakė. Jis padėjo batų dėžę ant stalo prie veidrodžio, priėjo ir
pabučiavo ją į kaklą.
– Man atvykus dingo elektra, – pranešė jis. – Džekas tikrina skydinę. Tikiuosi,
kad nė vienas klientas nebando pasinaudoti proga ir pasprukti su svetimais
pinigais.
– Pusė miesto liko be elektros, – tarė ji, atlošė galvą ir padėjo jam ant peties. –
Ką tik mačiau tai pro langą. Ką turi batų dėžėj?
– Kas gi laikoma batų dėžėj?
– Tai kodėl neši batus taip, tarsi ten būtų atominė bomba?
Sulig tais žodžiais tvykstelėjo į baltą švytinčią dangaus gyslą panašus žaibas, ir
akimirką jie išvydo miestą. Paskui vėl užtemo ir sudundėjo griaustinis.
– Argi ne gražu? – paklausė jis ir įkvėpė jos plaukų aromato.
– Juk nemačiau, kas dėžėje.
– Turiu galvoje miestą. Ir jis bus dar gražesnis. Kai jame nebeliks Dufo.
– Vis tiek liks jį bjaurojantis meras. Ar nepasakysi, kas toje dėžėje? – Ledi
kalbėjo neaiškiai, tarsi būtų ką tik nubudusi.
– Tiesiog kai kas, ką reikia sudeginti. Paprašysiu Džeko, kad rytoj nuneštų ir
įkištų į krosnį „Estekse“.
– Mylimasis, noriu, kad ir mane sudegintų.
Makbetas sustingo. Ką ji pasakė? Ar ji kalba per miegus? Bet miegeiviai
nesugeba šnekučiuotis.
– Tai vis dar neradote Dufo? – paklausė ji.
– Vis dar ne, bet paieška vykdoma visur.
– Vargšas vyras, neteko vaikų, o dabar kažkur slapstosi.
– Kažkas jam padeda, antraip jau būtume jį radę. Aš nepasitikiu Lenoksu.
– Ar todėl, kad žinai, jog jis tarnauja Hekatei ir gaižalui?
– Todėl, kad Lenoksas tiesiog silpnas. Galbūt jis ištižo ir įsivėlė į sąmokslą,
visai kaip Bankas. Gal Dufas slepiasi pas jį. Man reikėtų jį suimti. Seitonas
pasakojo, kad vadovaujant Kenetui atsisakančių prabilti suimtųjų paslėpsnius
krėsdavo elektros srove. Antrąkart pakrėsdavo juos elektros srove tam, kad
nutiltų.
– Ne.
– Ne?
– Ne. Jei suimsi vieną iš viršininkų, atrodys prastai. Dabar atrodo, kad
nuraškei du supuvusius obuolius – Dufą ir Malkolmą. Jei bus ir trečias, bus
panašu į valymą. O valymas verčia abejoti ne tik kadrais, bet ir institucijos
vadovu. Mes juk nenorime suteikti Turteliui priežasties delsti ir vilkinti tavo
paskyrimą į postą. O dėl elektros šoko – šioje miesto dalyje nutrūko elektros
tiekimas.
– Tai ką man daryti?
– Pažadink elektriką ir liepk jam viską sutvarkyti.
– Mano meile, šį vakarą su tavimi sudėtinga bendrauti. Būtent šį vakarą, kai
turėtum su manimi susivienyti ir vadinti mane didvyriu.
– O tu, Makbetai, irgi turėtum kreiptis į mane kaip į didvyrę. Ar apieškojot
Ketnesos butą?
– Ketnesos? O kuo čia dėta ji?
– Kai vakarieniavome aną vakarą, Dufas pasakė, kad apsistos pas pusbrolį.
– Taip, minėjo.
– Ir tu nenustebai, kad vaikų namuose augusio berniuko dėdė gyvena tame
pačiame mieste?
– Ne visi dėdės gali apsiimti... – Stovėdamas Ledi už nugaros Makbetas
suraukė kaktą. – Ar turi galvoje, kad Dufas ir Ketnesa?..
– Brangus Makbetai, mano didvyri, buvai ir visada būsi paprastutis vyriškis,
nepasižymintis moterims būdingu gebėjimu pastebėti, kaip du slapti įsimylėjėliai
nenuleidžia vienas nuo kito akių.
Makbetas sumirksėjo tamsoje. Tada apglėbė jos krūtis, užsimerkė, prisitraukė
ją artyn. Kaip be jos susidorotų?
– Tik ne tada, kai abu stovim prieš veidrodį, – sušnabždėjo jis Ledi į ausį. –
Ačiū, mieloji. Eik į lovą, o aš duosiu nurodymą Lenoksui nedelsiant vykti pas
Ketnesą.
– Atsirado, – pareiškė ji.
 – Kas?
– Elektra. Tik pažvelk, tavo miestas vėl švyti.
Makbetas atsimerkė ir pasižiūrėjo į apšviestą Ledi veidą. Nužvelgė jųdviejų
kūnus. Jie žioravo raudonai, nutvieksti neoninių „Bacardi“ šviesų, krintančių iš
Nuosaikiųjų gatvėje stovinčio pastato.

– Lenoksai? – Sukryžiavusi rankas Ketnesa stovėjo savo buto tarpdury ir buvo

tokia sustirusi, kad kaleno dantimis. – Pareigūne Seitonai?
– Inspektoriau Seitonai, – patikslino liesas policininkas, stumtelėjo ją į šoną ir
įėjo vidun.
– Kas nutiko? – paklausė ji.
– Atleiskite, Ketnesa, – atsiprašė Lenoksas. – Tik vykdau įsakymus. Ar Dufas
čia?
– Dufas? Ką, po galais, jis galėtų čia veikti?
– Ir argi, po galais, jūs prisipažintumėte, jei jis čia būtų, – atrėžė Seitonas,
ragindamas keturis automatus atstačiusius uniformuotus „Gardeno“ pareigūnus
įeiti ir apieškoti keturis buto kambarius. – Jei jis čia, tai tik dėl to, kad jį slepiate.
Juk žinote, kad jis paieškomas.
– Labai prašom, – tarė ji.
– Labai ačiū, kad leidžiate, – ironiškai iškošė Seitonas, stebeilydamas į ją taip,
kad ji pasigailėjo vilkinti tik plonyčius naktinius.
Tada jis išsišiepė. Ketnesa nusipurtė. Dėl pakeltų lūpų kampučių ir šiek tiek
įkypų akių jis panėšėjo į gyvatę.
– Ar bandote mus užlaikyti? – paklausė jis.
– Užlaikyti? – perklausė ji tikėdamasi, kad Seitonas negirdi baimės gaidų jos
balse.
– Pone? – kreipėsi vienas iš vyrų. – Čia yra kitas išėjimas.
– Štai kaip? – atsainiai burbtelėjo Seitonas, neatplėšdamas akių nuo
Ketnesos. – Įdomu. Ar per tą laiką, kol spaudėme durų skambutį ir lipome
laiptais, jūs išleidote katinuką pro kitą išėjimą?
– Tikrai ne, – atsakė ji.
 – Neabejoju, kad žinote, kokia bausmė laukia už melavimą policijai ir
nusikaltėlio slėpimą?
– Aš nemeluoju, pareigūne Seitonai.
– Inspek... – jis nutilo, vėl išsišiepė. – Panele Ketnesa, turite reikalų su
„Gardenu“. Mes išmanom savo darbą. Prieš žengdami į pastatą pirmiausia
išstudijuojame namo planą. – Jis pakėlė prie lūpų radijo stotelę: – Alfa Čarliui. Ar
prie kito išėjimo nematote Dufo? Baigiu.
Jam paspaudus radijo stotelės mygtuką, pasigirdo trumpas švilptelėjimas, ir
Ketnesa pagalvojo apie kažkur tolumoje į krantą besiritančias bangas.
– Dar ne, Alfa, – nuskambėjo atsakymas. – Čia būtų galima sulaikyti, todėl
laukiame patvirtinimo, ar pastebėjus objektą vis tiek iškart jį nušauti. Baigiu.
Ketnesa matė, kaip Seitono žvilgsnis sugriežtėja, išgirdo, kaip jo tonas tampa
įsakmus.
– Dufas yra pavojingas. Įsakymą davė pats policijos viršininkas, todėl
privalom įvykdyti tiksliai.
– Supratau. Baigiu.
Keturi vyrai grįžo į svetainę.
– Jo čia nėra, pone.
– Jokio ženklo?
– Miegamajame ant grindų, prie kito išėjimo, radau šiuos daiktus.
Vienas pareigūnas iškėlė teniso raketę ir papuošalus.
Seitonas paėmė raketę ir pasilenkė prie papuošalų. Ketnesai atrodė, kad
Seitonas uostinėja. Tada jis vėl atsisuko į ją, provokuojamai suėmęs teniso
raketės rankeną.
– Ši raketė jūsų smulkiai rankutei kiek didoka, panele Ketnesa. Ar paprastai
mėtote auskarus ant grindų?
Ketnesa ištiesino nugarą. Įkvėpė.
– Pareigūne, manau, kad tai visiems gerai žinomas žmogaus įprotis. Mėtyti
perlus kiaulėms. Tačiau, tikėkimės, bėgant laikui mes mokomės. Jeigu jau
apieškojote butą ir ant laiptų pribaigėte katinuką, mielai grįžčiau į lovą. Labos
nakties, ponai.
 Ji matė, kaip Seitono akys patamsėja, žandikaulis atvimpa, bet Lenoksui
uždėjus ranką jam ant peties Seitonas vis dėlto prikando liežuvį.
– Ketnesa, atsiprašom už sutrukdymą. Visgi kaip kolegė turėtumėt suprasti,
kad šioje byloje privalome iškilnoti visus akmenis.
Lenoksas ir kiti pasuko prie durų, bet Seitonas nejudėjo iš vietos.
– Nepaisant to, kad mums ne visada patinka purvas, kurį po tais akmenimis
aptinkame, – pareiškė jis. – Regis, jis nenupirko jums vestuvinio žiedo, ar ne?
– Seitonai, ko jūs norite?
Jis vėl atgrasiai išsiviepė.
– Tikrai, ko gi mes norim?
Tada Seitonas apsisuko ir išėjo.
Ketnesa uždarė duris. Įsirėmė į jas nugara. Kur Dufas? Kur jis leidžia naktį? Ir
ko ji jam linki? Pragaro, kuriame jis veikiausiai liepsnoja, ar išpirkimo, kurio jis
nenusipelno?

Lenoksas spoksojo į kelią, o priekiniu automobilio stiklu žliaugė lietus. Dėl

nutrūkusio elektros tiekimo raudonas šviesoforo signalas buvo blankus ir
neryškus. Dievulėliau, kaip jis troško, kad šios valandos, šis budėjimas, ši naktis
kuo greičiau pasibaigtų. Dievulėliau, kaip norėjo prisėsti svetainėje, įsipilti į taurę
viskio ir susileisti dozę gaižalo. Tai nereiškia, kad jį kamuoja priklausomybė. Tai
nekelia jam problemų. Jis vartoja, o ne piktnaudžiauja; jis, o ne kvaišalai valdo
padėtį. Jis – vienas iš nedaugelio laimingųjų, kurie gali vartoti narkotikus ir vis
tiek dirbti daug jėgų reikalaujantį darbą, būti tėvas ir vyras. Taip, kvaišalai jam
tikrai padeda. Be tų atsipalaidavimo valandėlių vargiai būtų tiek daug pasiekęs.
Nebūtų sugebėjęs balansuoti ir nuolat laikyti liežuvio už dantų, kad tik ko
neleptelėtų. Nebūtų kur reikia ėjęs į kompromisus, su šypsena rijęs mėšlą, tyliai
tūnojęs kaip pelė po šluota, suvokęs, iš kur vėjas pučia, ir vertęs kailį į atitinkamą
pusę. Bet vieną dieną ateis ir jo eilė valdyti ir priiminėti sprendimus. O jei taip ir
neatsitiks, yra vienas daug svarbesnis dalykas. Juk jis visa tai daro dėl jų. Tam,
kad juodu su Šeila turėtų erdvius namus saugiame rajone vakarinėje miesto
dalyje, kad trys jų vaikai lankytų gerą mokyklą, diegiančią tikrąsias vertybes, kad
kartą per metus su šeima mėgautųsi užtarnautomis atostogomis prie Viduržemio
jūros, sumokėtų už sveikatos draudimą, odontologo paslaugas ir kitus panašius
dalykus. Dieve, kaip jis myli savo šeimą. Kartais jis tiesiog padėdavo laikraštį į
šoną ir stebėdavo, kaip visi šeimos nariai sėdi aplink jį svetainėje, kiekvienas
užsiėmęs savo reikalais, ir tada pagalvodavo, kad visa tai – dovana, kurios jis
niekada nesitikėjo. Kito žmogaus meilė. Jis, kurį visi pravardžiavo Albertu
Albinosu ir kiekviena proga talžė, kol galiausiai jis gavo gydytojo pažymą, kad
neištveria dienos šviesos, todėl per pertraukas visada likdavo sėdėti klasėje. Gal
jis ir buvo baltas, mažas ir gležnas, bet žodžio kišenėje tikrai neieškojo. Taip jis ir
užkariavo Šeilą, kalbėjo daug ir garsiai, už juos abu. O kai pirmą kartą pauostė
kokaino, tarškė dar daugiau ir garsiau. Šis kvaišalas leisdavo jam pranokti save
patį, jis tapdavo energingas, užsispyręs, bebaimis. Bent jau kurį laiką. Vėliau teko
pasirūpinti, kaip nesmukti savo paties akyse. Tad pradėjo vartoti kitokius
kvaišalus. Vildamasis, kad yra ir kitokių narkotikų, ne vien kokainas, vedantis
tiesiai į aklavietę. Per dieną susileisdavo tik vieną dozę. Ne daugiau. Kai kam
reikėjo penkių. Tiems, kurių gyvenimas visai pakriko. Jam dar toli gražu iki to. Jo
tėvas klydo, jam netrūksta drąsos. Jis valdo padėtį.
– Kokia padėtis?
Lenoksas krūptelėjo.
– A?
– Kaip sąrašas? – paklausė ant užpakalinės sėdynės įsitaisęs Seitonas. – Kas
dar liko?
Lenoksas nusižiovavo.
– Policijos būstinė. Paskutinis sustojimas.
– Policijos būstinėje teks nemažai padirbėti.
– Taip, bet ūkvedys sakė, kad Dufas turi tik tris raktus. Vieną nuo Narkotikų,
kitą – nuo Žmogžudysčių skyriaus.
– O koks trečias?
– Nuo Kriminalinių ekspertizių tarnybos garažo. Bet nemanau, kad jis norės
pasigauti plaučių uždegimą tame rūsyje, kai gali pasislėpti po stalu sausame
šiltame kabinete.
Iš radijo stotelės pasigirdo nosinis balsas, pranešantis, kad visi „Obelisko“
viešbučio kambariai, taip pat ir prašmatnūs apartamentai, patikrinti ir nieko
nerasta.
Ūkvedys stovėjo ir laukė jų prie tarnybinių Policijos būstinės durų su dideliu
raktų ryšuliu rankoje. Lenoksas, Seitonas ir dar aštuoni policininkai per mažiau
nei dvidešimt minučių apieškojo Narkotikų skyriaus patalpas. Žmogžudysčių
skyrių jie iššukavo dar greičiau. Tada patikrino ertmę už lubų plokščių ir
ventiliacijos vamzdžius.
– Štai ir viskas, – nusižiovavo Lenoksas, – vakaras baigtas, kolegos. Kelias
valandas numikit, pratęsim rytoj.
– Garažas, – priminė Seitonas.
– Kaip jau sakiau...
– Garažas...
Lenoksas patraukė pečiais.
– Jūs teisus, ten ilgai neužtruksim. Vyrukai, važiuokit namo, o mes su Seitonu
ir Olafsonu patikrinsim garažą.
Visi trys kartu su ūkvedžiu nusileido liftu į rūsį, ūkvedys atrakino duris ir
uždegė šviesas.
Tvyrančioje tyloje laukiant, kol įsižiebs neoninės lempos, Lenoksas kažką
išgirdo.
– Ar girdėjot? – sušnabždėjo jis.
– Ne, – atsakė ūkvedys. – Jei ką ir išgirsit, tai veikiausiai žiurkės.
Lenoksas abejojo. Jis girdėjo ne šmižinėjimą ar tipenimą, o gurgždėjimą,
tarytum batų.
– Tikra neganda, – atsiduso ūkvedys. – Čia, apačioj, niekaip jų neišnaikinam.
Didžiulis rūsys nušvito. Visur buvo tuščia, matėsi tik vežimėlis, prikrautas
įvairių įrankių, ir prie garažo vartų stovintis brezentu apdengtas Banko
automobilis „Volvo PV“. Vienoje pusėje buvo penkerios uždarytos durys.
– Jei norite atsikratyti žiurkių, – pareiškė Seitonas, patraukdamas automato
gaiduką, – kreipkitės į mane. Olafsonai, pradėkim kairėje.
Lenoksas stebėjo, kaip plikis stebėtinai lengvai ir greitai pereina patalpą, o
Olafsonas skuba jam įkandin. Vienas po kitų jie tikrino duris, tarsi šokdami
choreografo kruopščiai parengtą šokį. Seitonui atidarius, Olafsonas su automatu
prie peties puldavo vidun ir krisdavo ant kelių, o Seitonas mesdavosi paskui ir jį
apeidavo. Lenoksas skaičiavo minutes. Jautė, kad jau seniai laikas susileisti dozę.
Štai, pagaliau paskutinis kambarys. Seitonas paspaudė durų rankeną.
– Užrakinta! – riktelėjo jis.
– O, taip, tamsusis kambarys visada rakinamas, – tarė ūkvedys. – Nuotraukų
vertė tokia pati kaip įkalčių. Dufas neturi rakto nuo šios patalpos. Bent jau iš
manęs nėra gavęs.
– Tuomet važiuojam, – paragino Lenoksas.
Seitonas su Olafsonu ėjo link jų nuleidę trumpavamzdžius automatus, o
ūkvedys laikė pravertas duris.
Pagaliau.
Seitonas ištiesė ranką.
– Raktą.
– Ką?
– Nuo tamsiojo kambario.
Ūkvedys delsė, žvilgtelėjo į Lenoksą, o šis atsiduso ir linktelėjo. Ūkvedys
atkabino raktą nuo ryšulio ir padavė Seitonui.
– Ką jis daro? – paklausė ūkvedys, stebėdamas, kaip Seitonas su Olafsonu
praeina pro „Volvo PV“ ir pasuka prie tamsiojo kambario.
– Savo darbą, – burbtelėjo Lenoksas.
– Turiu galvoje jo nosį. Atrodo, kad šniukštinėja kaip gyvūnas.
Lenoksas linktelėjo. Galvojo, jog jis ne vienintelis pastebi, kad Seitonas
pasidaro panašus į... jis nežinojo į ką. Bet tikrai ne į žmogų.

Seitonas galėjo jį užuosti. Tas pats kvapas. Kaip name Faife ir Ketnesos bute.
Arba Dufas čia, arba tikrai čia lankėsi. Seitonas atrakino duris ir atidarė.
Olafsonas šoko vidun ir puolė ant kelių. Ūkvedžiui prie durų spustelėjus elektros
jungiklį, visą garažą ir šoninius kambarius nutvieskė šviesa, bet šioje patalpoje vis
tiek buvo tamsu. Žinoma. Tamsusis kambarys.
Seitonas įėjo vidun. Chemikalų tvaikas užgožė jo aukos – Dufo – kvapą. Netoli
durų jis užčiuopė elektros jungiklį, paspaudė, bet šviesa neužsidegė. Gal dingus
elektrai išmušė saugiklį. O gal kas nors išsuko lemputę. Seitonas įsijungė
žibintuvėlį. Sieną prie stalo dengė didelės ant virvelės sukabintos nuotraukos.
Seitonas nukreipė į jas šviesos pluoštą. Ten matėsi durklas kruvina geležte ir
rankena. Čia būta Dufo. Seitonas neabejojo.
– Ei! Kas ten vyksta?
Lenoksas jau nerimauja. Lepšis niurzglys albinosas nori namo. Prakaituoja ir
žiovauja. Kaip kokia sena boba.
– Ateinu! – suriko Seitonas išjungdamas žibintuvėlį. – Eime, Olafsonai.
Seitonas palaukė, kol Olafsonas išeis pirma jo. Jam pavymui stipriai užtrenkė
duris, o pats liko stovėti tamsiajame kambaryje. Įsiklausė į tylą. Tegu Dufas
mano, kad pavojus praėjo, ir atsipalaiduoja. Seitonas nukreipė automatą į
nuotraukas. Nuspaudė gaiduko svirtelę. Ginklas tirtėjo jo rankose, garsas plėšė
ausų būgnelius. Jis paleido salves kryžmais. Tada vėl įsijungė žibintuvėlį, priėjo
prie kulkų suvarpytų nuotraukų ir patraukė jas į šoną.
Įsižiūrėjo į mūrinėje sienoje likusias kulkų skyles.
Dufo ten nebuvo.
Ausyse vis dar griaudėjo šūviai. Seitonas pastebėjo, kad viena skylė itin gili,
kas per sutapimas, dvi kulkos susmigo į tą pačią vietą.
Žinoma.
Seitonas priėjo prie kitų.
– Kas ten nutiko? – paklausė Lenoksas.
– Man nepatiko nuotraukos, – atšovė Seitonas. – Mes užmiršom vieną vietelę.
– Taip, – sudejavo Lenoksas. – Savo lovas!
– Dufas mąsto taip, kaip per bombardavimą karo metu. Jis slepiasi bombos
paliktame krateryje ir tikisi, kad dvi bombos nenukris į tą pačią vietą.
– Kokį velnią...
– Jis vėl grįžo namo į Faifą. Eime!

Kai garaže užgeso šviesos, užsitrenkė durys ir nutolo žingsniai, žiurkė

šmurkštelėjo iš savo slėptuvės. Drėgnomis betoninėmis grindimis nutipeno prie
patalpoje stovinčio automobilio. Ją viliojo į vairuotojo sėdynę įsigėręs kraujas.
Paros senumo, salsvas ir maistingas. Jai tereikia įveikti automobilį dengiantį
brezentą. Kai vyrai ją pabaidė, žiurkė jau buvo beveik įsigavusi vidun. Tačiau
dabar ji vis dėlto pagaliau pragraužė brezentą ir įlindo į automobilį. Perbėgo
salonu keleivio pusėje, prasispraudė pro pavarų perjungimo svirtį, pasiekė
guminį kilimėlį vairuotojo pusėje. Perlipo per porą didelių odinių batų. Vienam
odiniam batui gurgžtelėjus ir pakilus, žiurkė krūptelėjo. Atsistojo ant užpakalinių
kojų ir sušnypštė. Nuostabioji kraujo dėmėmis nusėta vairuotojo sėdynė buvo
užimta.

Dufas girdėjo, kaip žiurkė šmurkštelėja ir pasprunka. Tada šiek tiek atleido vairą,
į kurį buvo įsitvėręs, ir pajuto, kad širdis nebesidaužo, o tiesiog plaka. Kai į
garažą sugužėjo Seitonas su savo žmonėmis, ji daužėsi taip stipriai, jog jis buvo
įsitikinęs, kad tuos dūžius girdi visi. Dufas žvilgtelėjo į laikrodį. Iki aušros dar
penkios valandos. Pabandė pasijudinti, bet kelnės buvo prilipusios prie kraujo,
įsigėrusio į sėdynės apmušalus. Banko kraujo. Jį tarsi prikaustė prie šios sėdynės.
Bet jam būtina nešdintis. Judėti tolyn.
Tačiau kur? Ir kaip?
Sprukdamas iš Faifo jis sumetė, kad lengviau nuvažiuoti į miestą ir įsipainioti į
minią nei dardėti kaimo keliukais, apygardos ar valstybiniais keliais. Paliko
automobilį gatvėje netoli „Obelisko“ ir nuėjo į lošimo namus; jo žiniomis, be
„Inverneso“, tai buvo vienintelė vieta, veikianti kiaurą parą. Aišku, jis negalėjo
išsinuomoti viešbučio kambario, žinojo, kad Makbetas pirmiausia tikrins
nakvynei tinkamas vietas. Bet galėjo sėdėti tarp lošimo automatų, vadinamų
vienarankiais banditais, toks vienišas ir netrikdomas kaip ir prie gretimo
automato palinkęs žmogus, kuris leidžiasi apiplėšinėjamas ir peni automatą
monetomis. Dufas tai darė galvodamas ar bent jau mėgindamas galvoti, kaip
pabėgti; spoksojo į paveiksliukus, besisukančius trijuose langeliuose. Širdis.
Peilis. Karūna. Po kelių valandų Dufas nuėjo į barą nusipirkti alaus, – gal alus
padės blaiviau mąstyti. Įsistebeilijo į be garso veikiantį televizorių barmenui virš
galvos. Transliavo Policijos būstinėje vykstančią spaudos konferenciją. Staiga
ekrane pasirodė pažįstamas veidas, paženklintas įstrižai einančio balto rando,
panašaus į kelio ženklą. Jis buvo rodomas iš arti, su užrašu PAIEŠKOMAS. Dufas
išsmuko iš baro panarinęs galvą ir pastatęs apykaklę. Šaltas nakties oras
praskaidrino mintis, ir jis prisiminė senąjį meilės lizdelį, garažą, labai tinkamą
pernakvoti.
 O dabar netruks išaušti penktadienio rytas, prasidės darbo diena, ir jam reikės
nešti muilą. Kol į Policijos būstinę dar nesirenka pareigūnai, o laikraščių kioskų
nepadabino jo nuotraukos.
Dufas įkišo ranką į švarko kišenę. Užčiuopė slidų popierių. Išsitraukė paketą.
Nebeįstengė susivaldyti, įsivaizdavo Ėvano veidą šiam išvydus, kad gavo dovanų
tai, ko norėjo. Dufas išgirdo savo nevaldomą kūkčiojimą. Liaukis! Jam negalima
žliumbti, jis pasiryžo dabar apie juos negalvoti! Pasinaudos privilegija pagedėti
tuo atveju, jei pačiam pavyks išgyventi.
Automobilio salone Dufas įjungė šviesą, nusišluostė ašaras, nuplėšė popierių,
atsuko klijų tūbelės kamštuką ir išspaudė klijų, užsitepė ant smakro ir aplink
lūpas, taip pat patepė vidinę dirbtinės barzdos pusę. Žiūrėdamas į užpakalinio
vaizdo veidrodėlį, barzdą prisiklijavo. Aptemptą vilnonę kepurę užsimaukšlino
ant kaktos, pridengdamas viršutinę rando dalį. Tada užsidėjo akinius. Komiškai
platūs rėmeliai paslėpė randą ant skruosto virš barzdos ir ant nosies.
Veidrodėlyje Dufas pamatė, kad išsiterliojo klijais. Veltui rausėsi kišenėse,
ieškodamas ko nors, kuo galėtų nusivalyti; atidaręs daiktadėžę rado bloknotą,
paėmė jį ir jau ketino išplėšti pirmą lapą. Bet susilaikė. Šviesoje pastebėjo
įspaudus popieriuje. Neseniai kažkas kažką čia parašė. Na ir kas? Jis išplėšė lapą,
juo nusivalė nuo veido klijus. Suglamžė popieriuką ir įsikišo į švarko kišenę.
Padėjo bloknotą atgal į daiktadėžę.
Štai.
Jis atsilošė sėdynėje. Užsimerkė.
Penkios valandos. Kam jis prisiklijavo barzdą iš anksto? Jam jau dabar niežti.
Dufas vėl pradėjo galvoti. Iš paskutiniųjų stengėsi neįsileisti minčių apie Faifą.
Jam reikia rasti slėptuvę mieste, visi iš miesto vedantys keliai uždaryti. Be to, už
šio miesto ar Faifo ribų jis nežino jokių slėptuvių, visiems viešbučiams ir
nakvynės namams apie jį jau pranešta, jokie užmiestyje gyvenantys pažįstami
nesutiks priglausti paieškomo policininkų žudiko. Ir tuomet jam tvoskė mintis.
Jis nepažįsta nė vieno, kuris sutiktų padėti. Nei čia, nei kur kitur. Jis yra žmogus,
su kuriuo aplinkiniai ne draugauja, o tik bendrauja, – juk nėra taip, kad visi
akivaizdžiai jo nemėgtų. Kitiems jis tiesiog nepatinka. O kodėl turėtų? Ar yra ką
nors padaręs dėl kitų, kas nebūtų naudinga ir jam pačiam? Jis turėjo
sąjungininkų, bet ne draugų. Ir dabar, kai tikrai reikia pagalbos ir peties, ant
kurio galėtų iš širdies paraudoti, tokios galimybės jis neturi ir jaučiasi visiškai
beviltiškai. Dufas stebėjo savo apgailėtiną atvaizdą, styrančius šerius. Lapė.
Medžiotojai jį speičia, Makbeto naujasis skalikas Seitonas lodamas lipa jam ant
kulnų. Jam reikia sprukti. Tačiau kur, kur lapė gali rasti sau olą?
Penkios valandos iki aušros. Iki penktadienio. Iki Ėvano gimt…
Ne! Tik neverk! Miręs žmogus negali atkeršyti.
Jis privalo nesudėti bluosto tol, kol prašvis, o tada susirasti kitą vietą. Gal kokį
apleistą fabriką. Ne, to sumanymo jis jau atsisakė. Makbetas irgi žino, kur jis
bandytų slėptis. Po velnių, jis audžia vis tas pačias mintis, suka ratais, aptikdamas
nuosavus pėdsakus, visai kaip pasiklydęs žmogus.
Jis toks pavargęs, bet iki aušros jam negalima sudėti bluosto. Ėvanui niekada
nesueis dešimt metų. Velnias! Jis svarstė, kas galėtų jį prablaškyti. Perskaitė viską,
kas parašyta automobilio skydelyje. Iš švarko kišenės išsitraukė suglamžytą lapelį,
išlygino jį. Mėgino iššifruoti. Rausėsi daiktadėžėje, kol rado pieštuką. Pakreipęs
priglaudė prie popieriaus ir pabraukė ten, kur matėsi įdubos. Išryškėjo žodžiai,
parašyti ant pirmojo, išplėšto, lapelio, baltu ant juodo.

Delfinas. Raugyklos gatvė 66. Šeštasis rajonas. Alfis. Saugus uostas.

Adresas. Šiam mieste yra Raugyklos gatvė, bet Šeštojo rajono nėra. Yra dar vienas
miestas, kuris padalintas į rajonus. Kapitolijus. Kada tai buvo parašyta? Dufas net
nenutuokė, per kiek laiko išnyksta pieštuko palikti įspaudai. O ką reiškia „saugus
uostas“?
Dufas išjungė salone šviesą ir užsimerkė. Gal vertėtų kiek nusnūsti?
Kapitolijus. Penktadienis. Šią žodžių kombinaciją jis kažkur neseniai matė.
Jis vėl įjungė šviesą.
 23 skyrius

– Mes su Meredita tuokiamės, – pranešė Dufas. Atrodė, kad jo viduje švyti

saulė, o iš akių sklinda spinduliai.
– Tikrai? Viskas vyksta taip... mhm... greitai.
– Taip! Ar būsi mano pabrolys, Makbetai?
– Aš?
– Žinoma. Kas dar galėtų juo būti?
– Mhm. Kada?..
– Liepos šeštą. Mereditos tėvų vasarnamyje. Viskas paruošta. Šiandien
išsiuntėm kvietimus.
– Dufai, labai malonu, kad pasiteiravai. Pagalvosiu.
– Pagalvosi?
– Liepos mėnesį... vykstu į netrumpą kelionę. Dufai, man bus per sudėtinga.
– Kelionę? Nieko neminėjai.
– Gal ir ne.
– Mes kurį laiką nebendravom. Kur buvai? Meredita apie tave klausinėjo.
– Tikrai? O, šen bei ten. Buvau šiek tiek užsiėmęs.
– Ir kurgi keliausi?
– Į Kapitolijų.
– Kapitolijų?
– Taip. Aš... mhm... nesu ten buvęs. Atėjo laikas pamatyti sostinę. Sakoma, ten
daug gražiau nei čia.
– Brangus Makbetai, dabar paklausyk. Aš apmokėsiu bilietą iš Kapitolijaus į
mūsų miestą ir atgal. Tik to betrūksta, kad per mano vestuves nebūtų mano
geriausio draugo. Tai juk bus tikra šventė! Tik pagalvok apie visas netekėjusias
Mereditos drauges...
– Iš Kapitolijaus vyksiu tiesiai į užsienį. Ta kelionė truks labai ilgai, Dufai.
Manęs nebus visą liepą.
 – Bet... ar tai kažkaip susiję su tuo, kad judu su Meredita kadais šiek tiek
paflirtavote?
– Tad jei nepasimatysim, linkiu tau sėkmės per vestuves ir... na, ir visur kitur.
– Makbetai!
– Ačiū, Dufai, nepamiršiu, kad esu tau skolingas drakono kraujo.
– Pone Makbetai!
Makbetas atsimerkė. Jis gulėjo lovoje. Sapnas. Visgi. Ar jie tada taip sakė?
Drakono kraujas. Lorealis. Ar jis tikrai taip ir pasakė?
– Makbetai?!
Balsas sklido iš už durų, lydimas įnirtingo beldimo. Makbetas pažvelgė į
laikrodį ant naktinio stalelio. Trečia nakties.
– Pone, čia Džekas!
Makbetas pasuko galvą. Pamatė, kad lova tuščia. Ledi šalia nėra.
– Pone, jūs privalote...
Makbetas priėjo ir greitai atidarė duris.
– Kas nutiko, Džekai?
– Ji vaikšto per miegus.
– Na ir kas? Ar neprižiūri jos?
– Pone, šįkart viskas kitaip. Ji... Privalot ateiti.
Makbetas nusižiovavo, įjungė šviesą, paskubom apsivilko chalatą, eidamas
prie durų žvilgtelėjo į stalą prie veidrodžio. Batų dėžė buvo tuščia.
– Paskubėkim. Džekai, rodyk kelią.
Jie rado Ledi ant stogo. Džekas sustojo prie metalinių durų slenksčio. Lietus
liovėsi, girdėjosi tik vėjas ir niekada netylantis tolygus automobilių gausmas. Ledi
nusigręžusi stovėjo prie pat krašto, nušviesta „Bacardi“ ženklo šviesos. Vėjo
šuorai plaikstė jos plonus naktinius.
– Ledi! – sunerimo Makbetas ir ketino pulti prie jos, bet Džekas jį sulaikė.
– Pone, psichiatras įspėjo, kad kai Ledi vaikšto per miegus, jos negalima
žadinti.
– Bet ji gali nukristi!
– Ji dažnai lipa ant stogo ir tiesiog stovi prie krašto, – aiškino Džekas. – Ji
mato net ir miegodama. Psichiatras tvirtina, kad miegeiviai retai susižeidžia, bet
juos pažadinus sutrinka ir tada jiems iškyla pavojus.
– Kodėl niekas man nesakė, kad ji čia lipa? Maniau, ji tiesiog vaikštinėja
koridoriais.
– Ji mane prigrasino nepasakoti jums, ką krečia per miegus, pone.
– O ką tokio ji krečia?
– Kartais ji tiesiog vaikštinėja, kaip ir sakėte. Arba eina į skalbyklą ir
išsimuiluoja gailiu muilu. Tada šveičia rankas tol, kol paraudonuoja oda. Paskui
lipa ant stogo.
Makbetas žiūrėjo į ją. Savo mylimą Ledi. Tokią nesaugią ir pažeidžiamą, vėjo
košiamą nakties tamsoje. Tokią vienišą savo proto tamsybėse, apie kurias jam
pasipasakojo, bet negalėjo pakviesti jo grimzti į jas drauge. Jis niekuo negali
padėti. Tik laukti ir tikėtis, kad ji sugrįš iš tamsos. Ji taip arti, o nepasiekiama.
– Kodėl manai, kad būtent šiąnakt ji gali nusižudyti?
Džekas pažvelgė į Makbetą su nuostaba.
– Pone, aš taip nemanau.
– Tai kas negerai, Džekai?
– Kas negerai, pone?
– Kas sukėlė tau tiek nerimo, kad mane pažadinai?
Tą akimirką pro debesis prasiveržė mėnulio šviesa. Tarsi sulaukusi sutarto
ženklo Ledi atsisuko ir pradėjo žingsniuoti link jų.
– Štai kas, pone.
– Tepadeda mums Dievas, – sušnabždėjo Makbetas ir žengė atatupstas.
Rankose Ledi laikė ryšulėlį. Buvo patraukusi naktinius į šoną ir apnuoginusi
vieną krūtį, kurią glaudė prie atidengto ryšulio galo. Makbetas pamatė kūdikio
pakaušį. Suskaičiavo jame keturias juodas skyles.

– Ar ji miega? – paklausė Makbetas.

– Manau, kad taip, – šnabždėjo Džekas.
Jie sekė paskui Ledi, kol ši nulipo nuo stogo, nusileido laiptais ir grįžo į
jųdviejų kambarį. Paskui Makbetas su Džeku stovėjo prie Ledi lovos ir stebėjo,
kaip ji su kūdikiu palenda po antklode.
– Ar paimti iš jos vaikelį?
 – Tegul turi, – atsakė Makbetas. – Gal niekuo nepakenks? Bet noriu, kad
šiąnakt liktum čia ir ją stebėtum. Rytoj anksti ryte manęs laukia svarbus interviu
radijui, ir man reikia pamiegoti; tiesiog duok man raktą nuo kokio kito
kambario.
– Žinoma, – pakluso Džekas. – Paskambinsiu kam nors, kas galėtų padirbėti
registratūroje.
Džekui išėjus Makbetas paglostė kūdikio skruostą. Šalto, sustingusio,
suniokoto kūdikio. Tokie buvo ir juodu su Ledi. Bet jiems pavyko save atkurti.
Ne, tai Ledi pavyko save atkurti. O Makbetas sulaukė pagalbos. Iš Banko. O
pirmiausia – vaikų namuose – iš Dufo. Jei Dufas nebūtų nudėjęs Lorealio,
Makbetas veikiausiai būtų anksčiau ar vėliau nusižudęs. Net ir pabėgus iš vaikų
namų Makbeto širdy vis tiek žiojėjo keturios juodos skylės. Keturios skylės,
kurias reikėjo kuo nors užkimšti. Gaižalas pasirodė esąs lengviausiai prieinama,
greičiausiai veikianti ir labiausiai tam tinkanti priemonė. Visgi jis bent jau
įstengė likti tarp gyvųjų. Dufo dėka, velniai jį griebtų.
Žinoma, paskui atsirado Ledi. Parodė jam, kad širdis gali būti užkamšoma
meile, o skausmas slopinamas mylėjimusi. Makbetas paglostė skruostą ir jai. Šiltą
ir minkštą.
Ar yra kelias atgal, ar jie pamiršo suplanuoti galimą atsitraukimą? Ar
suplanavo tik pergales? Taip, jie ir pasiekė keletą pergalių. O ką daryti, jei pergalė
palieka kartėlį? Jei jos kaina per didelė ir mieliau rinktumeisi pigų pralaimėjimą?
Ką daryti tada? Atsisakyti valdžios, karūnos ir sosto, nuolankiai prašyti atleidimo
ir grįžti prie kasdienių užsiėmimų? Kai žengi žingsnį nuo krašto ir raudonųjų
žibintų gatvės grindinio akmenys negailestingai artėja, ar maldauji sunkio jėgos,
kad atitaisytų vieną neapgalvotą žingsnelį? Ne. Tiesiog susitaikai su tuo, kas
įvyko. Dorojiesi kaip išmanydamas. Stengiesi nusileisti ant kojų, gal susilaužai
kojos kaulą ar du. Bet išgyveni. Ir tampi geresniu žmogumi, kuris pasimokė ir
kitą kartą statys kojas daug atsargiau.
Pro duris įėjo Džekas.
– Viskuo pasirūpinau, atėjo kitas darbuotojas, – pranešė jis ir ištiesė Makbetui
raktą.
Makbetas pasižiūrėjo.
 – Dunkano kambarys?
Džekas sutrikęs prisidengė burną.
– Pone, aš tiesiog pagalvojau, kad tas kambarys pats geriausias, bet jei jūs
pageidaujate...
– Viskas gerai, Džekai, jei ko prireiks, būsiu čia pat. Be to, aš netikiu
vaiduokliais. Ir, kaip žinai, Dunkano šmėklos man nėra ko bijoti.
– Ne, nėra ko.
– Žinoma, visai nėra ko. Labanakt.

Vos sumerkus akis jie pasirodė.

Dunkanas su Malkolmu. Abu įsitaisė lovoje šalia jo, jam iš šonų.
– Mes visi čia netilpsim! – suriko Makbetas ir išspyrė juos iš lovos, nustūmė
ant grindų, jie sušnypštė, o galiausiai palei sienas sušiugždėjo žiurkių uodegos, ir
jie pranyko.
Bet tada atsidarė durys ir įsliūkino kiti: Bankas, Fliensas, Dufas; visi buvo
iškėlę po peilį, pasiryžęs smeigti.
– Ko jūs norit?
– Teisingumo ir kad ant mūsų vėl nusileistų miegas.
– Cha cha cha! – juokėsi Makbetas, blaškydamasis lovoj. – Joks moteriškės
pagimdytas žmogus man nebaisus! Iš policijos viršininko kabineto mane išstumti
gali tik „Berta“! Aš esu amžinas! Makbetas amžinas! Lauk, jūs mirtingi
negyvėliai!
 24 skyrius

Fredas Cygleris nusižiovavo.

– Fredai, tau reikėtų išgerti kavos, – sukikeno „Glamio“ kapitonas. – Mes
negalime leisti, kad tokiu oru locmanas užsnūstų. Sakyk, ar visą laiką esi toks
pavargęs?
– Daug reikalų, mažai miego, – pasiteisino Fredas.
Juk negalėjo išduoti kapitonui, kad žiovulį jam kelia nuolatos kankinanti
baimė. Fredas pastebėjo, kad jo šuniui irgi taip būna, bet, laimė, žiovavimas
dažniausiai vertinamas kaip ženklas, kad esi visiškai atsipalaidavęs.
Nuobodžiauji. Arba tiesiog neišsimiegojai.
Kapitonas paėmė vidaus telefono ragelį ir užsakė kavos, o užsakymas iškart
buvo perduotas žemyn, iš vieno denio į kitą, kol pasiekė kambuzą. „Glamis“ –
didelis laivas. Gana aukštas. Tai ir kėlė nerimą Fredui Cygleriui.
Fredas Cygleris vėl užgniaužė žiovulį ir apžvelgė fjordą. Žinojo, kur slypi
kiekvienas rifas, kiekviena sekluma, kas parašyta kiekviename trumpame uosto
nuostatų knygos paragrafe, kaip įplaukti į uostą ir iš jo išplaukti, kur srovė
stipriausia, kur lūžta bangos, kur rami saugi vieta, kur uoste yra laivams rišti
skirti stulpeliai. Jis nesuko dėl to galvos. Fjordas nekėlė jam rūpesčių. Jis
užrištomis akimis galėjo parodyti laivams, kaip įplaukti į uostą ir iš jo išplaukti,
jam ne kartą teko tai daryti. Dėl oro jis irgi nesuko galvos. Artėjo audra, stiklas
prieš juos jau buvo baltas nuo purslų ir druskos. Jis yra vedęs ir didesnių, ir
mažesnių laivų. Šėlstant audrai, net nematydamas signalinio žiburio, plūduro ar
akmeninio pylimo. Jis nesijaudino ir dėl locmano kateriuko, kuriuo turėjo
parsigauti į krantą, nors tas tiko jūrai kaip kiaulei balnas: nuo kiekvieno
smarkesnio vėjo gūsio vidun patekdavo vandens, o jei per smarkią audrą kateris
nevykusiai pasitiktų bangas, iškart apsiverstų.
Fredas Cygleris žiovavo, nes jį baugino raudonos ir baltos spalvų vėliava,
nuleidžiama kaip ženklas, kad locmanas laivui jau nereikalingas. Tiksliau, baimę
jam kėlė tai, kad reikės iš laivo išlipti. Leistis žemyn virvinėmis kopėčiomis.
Nors locmanu jis dirba dvylika metų, vis dar neįprato laivo šonu laipioti į
kateriuką. Jis nebijojo įkristi į vandenį, nors žinojo, kad nuogąstauti turėtų
būtent dėl to, mat plaukti taip ir neišmoko.
Baimę jam kėlė aukštis.
Jį kaustė siaubas vien nuo minties, kad jo vedamas laivas nuplaukė jau
pakankamai toli ir jam laikas atbulomis žengti nuo denio. Vertinant techniškai,
dėl laivo dydžio lipti kopėčiomis žemyn pavėjinėje pusėje nėra sudėtinga. Tačiau
matant ar vien tik žinant, kad nuo bedugnės skiria penkiolika metrų tuštumos,
jam kilo nerimas. Taip visada buvo ir visada bus. Kiekvieną prakeiktą darbo
dieną jis išgyvena šį pragarą. Mintys apie tai pirmos kyla nubudus ryte ir vis dar
kirba prieš pat užmiegant. Bet, po šimts, čia nėra nieko neįprasto: aplinkui jis
matė daug žmonių, kurie visą gyvenimą praleido įsitaisę ne savo vietoje ir
dirbdami jiems atgrasius darbus.
– Tu tiek kartų plaukei iš šio uosto, kad gali prašyti pakrančių prižiūrėtojų
tave tiesiog išleisti, – pasiūlė Fredas.
– Išleisti? – perklausė kapitonas. – Tuomet nepasimėgaučiau tavo draugija,
Fredai. Kas yra? Ar tu manęs nemėgsti?
Nemėgstu tavo laivo, pagalvojo Fredas. Esu mažas vyrukas, kuris nemėgsta
didelių laivų.
– Beje, visai netrukus matysimės gerokai rečiau, – pranešė kapitonas.
– Tikrai?
– Per mažai krovinių. Pernai bankrutavo „Gravenas“, o paskui užsidarė
„Esteksas“. Dabar gabename siuntos likučius.
Pagal grimzlę Fredas įvertino, kad krovinių mažiau nei paprastai.
– Gaila, – tarė jis.
– Nėra to blogo, kuris neišeitų į gerą, – niūriai atsakė kapitonas. – Juk žinom,
kad už tas nuodingas medžiagas, kurias gabenome metų metais, daugybė miesto
gyventojų sumokėjo gyvybe... Patikėk, kamuojamas nemigos daug galvojau apie
tai, kaip jautėsi vergus plukdančių laivų kapitonai. Privalai būti kūrybingas, kad
rastum būdų save pateisinti. Mes turbūt iškart atskiriame blogį nuo gėrio ir tik
paskui imame naudotis savo didelėmis nuostabiomis smegenimis. Jos sukuria
galybę puikių pasiteisinimų, kurių kiekvienas atskirai gal ir neblogai skamba;
remdamiesi jais visais gal ir lengviau pasiekiame tikslą, tačiau mums neberūpi,
kad vis beprotiškiau elgiamės. Ne, Fredai, nenoriu prašyti pakrančių prižiūrėtojų
leidimo plaukti šiais purvinais vandenimis be locmano. Trečiadienį laukėm
eilėje, norėdami įplaukti, ir iš paties uosto direktoriaus gavome žinią, kad mums
suteikiama pirmenybė. Be jokio papildomo mokesčio.
– Turbūt maloniai nustebot.
– Taip. Tada atidžiau patikrinau siuntos pakrovimo dokumentus. Pasirodo,
mes gabenom du gatlingus. Visa tai primena Keneto laikus. Ei, atsargiai! Vaikine,
ar bandai nuplikyti mūsų locmaną?
Į laivą atsitrenkus bangai, dryžuotą virėjo padėjėjo uniformą vilkintis
barzdotas vyras neteko pusiausvyros ir apipylė juodą locmano uniformą kava.
Barzdyla sumurmėjo „atsiprašau“, padėjo puodelius ir nėrė pro duris.
– Atleisk, Fredai. Net ir čia, kur pusė miesto gyventojų neturi darbo, sunku
rasti žmonių, kurie jūroje gebėtų išsilaikyti ant kojų. Šis tipelis prisistatė pas mus
ryte ir patikino, kad yra dirbęs laivo virtuvėje, bet pametė dokumentus.
Fredas siurbtelėjo kavos.
– Šis tipelis tikrai niekada nebuvo įkėlęs kojos į jokį laivą ir tikrai nemoka virti
kavos.
– Taip, taip, – atsiduso kapitonas. – Kaip nors ištversim, juk plaukiam tik iki
Kapitolijaus. Štai, praplaukėm Rago salą, blogiausia jau įveikta. Iškviesiu katerį,
liepsiu nuleisti kopėčias.
– OK, – tarė Fredas nurijęs. – Blogiausia jau įveikta.

Makbetas sėdėjo ant kėdės, grąžė rankas ir stebėjo prašmatnių apartamentų

duris.
– Ką jis ten veikia?
– Neišmanau apie psichiatriją, – atsiliepė Džekas. – Pone, ar atnešti dar kavos?
– Ne, niekur neik. Sakei, kad jis geras specialistas?
– Taip, kalbama, kad gydytojas Alsakeris pats geriausias mieste.
– Gerai, Džekai. Gerai. Baisu, baisu.
 Makbetas atsilošė kėdėje ir užsidengė rankomis veidą. Iki interviu radijui liko
viena valanda. Švintant jis pabudo nuo riksmų Ledi kambaryje. Jam įpuolus
vidun, ji stovėjo prie lovos ir rodė į negyvą kūdikį.
– Žiūrėk! – klykė ji. – Žiūrėk, ką aš padariau!
– Bet, mylimoji, tai padarei ne tu.
Jis bandė ją apkabinti, bet Ledi išsisuko nuo glėbio ir kūkčiodama suklupo ant
grindų.
– Nevadink manęs mylimąja! Manęs negalima mylėti, negali mylėti vaiko
žudikės! – Tada ji atsisuko į Makbetą ir pervėrė jį beprotybės sklidinomis
juodomis akimis. – Net ir vaikų žudikas neturėtų mylėti vaikų žudikės. Nešdinkis
lauk!
– Brangioji, ateik ir atsigulk su manimi.
– Nešdinkis iš mano miegamojo! Ir neliesk kūdikio!
– Tikra beprotybė. Šiandien jį sudeginsim.
– Jei jį paliesi, nudėsiu tave, Makbetai, aš prisiekiu.
Ledi paėmė lavonėlį ant rankų ir pradėjo sūpuoti.
Makbetas nurijo. Jam reikėjo „Power“.
– Pasiimsiu drabužius ir paliksiu tave ramybėje, – nusprendė jis ir nuėjo prie
drabužių spintos. Atidarė stalčių. Įsispoksojo į vieną tašką.
– Atsiprašau, viską suvartojau, – tarė ji. – Tau teks nueiti ir gauti dar. Mums
abiem to reikia.
Tada jis išėjo iš kambario ir, užuot parnešęs „Power“, liepė Džekui iškviesti
psichiatrą.
Makbetas vėl pažvelgė į laikrodį. Kiek laiko prireiks sutvarkyti tam
nereikšmingam trumpajam jungimui, kuris, be abejo, įvyko jos galvoje?
Tarsi atsakydamos prasivėrė durys, ir Makbetas pašoko nuo kėdės. Tarpdury
stovėjo nedidukas žilabarzdis vyras, kurio akių vokai atrodė dvigubai didesni, nei
reikėtų.
– Na? – pasiteiravo Makbetas. – Pone... ammm...
– Pone Alsakeri, – priminė Džekas.
– Daviau jai raminamųjų, – pranešė psichiatras.
– Kas jai nutiko?
 – Sunku pasakyti.
– Sunku? Sakoma, kad esat pats geriausias.
– Malonu, bet net ir patys geriausieji negali perprasti visų proto klystkelių,
pone Makbetai.
– Privalote ją išgydyti.
– Kaip jau sakiau, turint tiek mažai žinių apie žmogaus protą, jūs per daug
tikitės prašydamas, kad...
– Daktare, aš ne prašau, aš reiškiu jums ultimatumą.
– Ultimatumą, pone Makbetai?
– Jei ji nepradės elgtis įprastai, suimsiu jus už šarlatanavimą.
Alsakeris dėbtelėjo į jį iš po savo per didelių vokų.
– Matau, kad jūs neišsimiegojęs ir kamuojamas nerimo, policijos viršininke.
Siūlau šiandien neiti į darbą. O dėl jūsų žmonos...
– Klystate, – pertraukė Makbetas ir iš perpetės dėklo išsitraukė durklą. – O
bausmė už pagalbos nesuteikimą kritiškoje padėtyje yra negailestinga.
– Pone... – prabilo Džekas.
– Operacijos, – rėžė Makbetas. – Štai ko reikia, štai ką daro tikras gydytojas: jis
išpjauna tai, kas pražūtinga. Jis neįsileidžia minties apie paciento skausmą, nes tai
tik sukelia jam abejonių. Tu pašalini ir panaikini kenkiantį elementą, auglį arba
gendančią koją, kad išsaugotum visumą. Tai nereiškia, kad auglys arba koja patys
savaime yra blogis, jie tiesiog turi būti paaukoti. Ar ne taip, daktare?
Psichiatras pakreipė galvą.
– Pone Makbetai, ar jūs tikras, kad tirti reikia ne jus, o jūsų žmoną?
– Jums pareikštas ultimatumas.
– Aš išeinu. Jei norit smeigti tą durklą man į nugarą, taip ir padarykit.
Makbetas stebėjo, kaip Alsakeris atsuka jam nugarą ir žengia link laiptų.
Spoksojo į durklą savo delne. Ką, po velnių, jis čia išdarinėja?
– Alsakeri! – Makbetas pasileido paskui psichiatrą. Pasivijęs puolė prieš jį ant
kelių. – Prašau, privalote, privalote jai padėti. Turiu tik ją. Turiu jai padėti.
Sumokėsiu tiek, kiek reikės.
Alsakeris dviem pirštais susiėmė barzdą.
– Ar viskas nuo gaižalo?
 – „Power“, – atsakė Makbetas.
– Žinoma.
– Ar girdėjot apie tai?
– Yra daugiau šio produkto pavadinimų, bet cheminė sudėtis tokia pati.
Žmonės mano, kad tai antidepresantas, nes kelis pirmuosius kartus jis pakelia
nuotaiką. Kol galiausiai vartotojus ištinka psichozė.
– Taip, taip, ji juo svaiginosi.
– Makbetai, aš klausiau, ką vartojate jūs pats. Ir dabar jau matau. Kiek laiko
vartojate šias medžiagas?
– Aš...
– Akivaizdu, kad dar neilgai. Pirmiausia išbyra dantys. Tada sutrinka protas.
Ne taip lengva ištrūkti iš psichozės kalėjimo. Ar žinote, kaip vadinami tie, kurie
visiškai užkimba už „Power“? Tiesiog POW.
– Paklausykit...
– Pokšt, arba karo belaisviais1 – kaip jums labiau patinka. Viskas aišku, ar ne?
– Alsakeri, nesu jūsų pacientas. Maldauju neišvykti tol, kol nepadarysit visko,
ką galit.
– Pažadu grįžti, bet dabar turiu pasirūpinti ir kitais ligoniais.
– Džekai, – pašaukė Makbetas nė nekrustelėdamas ir nenuleisdamas akių nuo
psichiatro.
– Taip, pone.
– Parodyk jam.
– Bet...
– Jis davė Hipokrato priesaiką.
Džekas išvyniojo ryšulėlį ir ištiesė gydytojui. Šis žengė atatupstas ir ranka
prisidengė nosį ir burną.
– Ledi mano, kad kūdikis jos, – tarė Makbetas. – Jei ne dėl manęs arba mano
moters, daktare, tai padarykite tai dėl miesto.

Paskui jį užsivėrus durims, Makbetas pajuto keistą spaudimą ausyse. Pagaliau,

pagalvojo jis, esu pamišėlių namuose. Mažo kvadratinio kambario sienos buvo
dengtos minkštomis plokštelėmis, o vienoje jų buvo įrengtas langas, pro kurį
Makbetą stebėjo trys žmonės.
– Nesijaudinkit, – nuramino prie stalo priešais jį sėdintis vyras. – Aš tik
užduosiu kelis klausimus. Ilgai neužtruksim.
– Bijau ne klausimų, – atsakė Makbetas ir atsisėdo, – o atsakymų.
Vyras nusišypsojo, iš garsiakalbių virš lango sklidusi muzika nutilo, ant sienos
užsidegė raudona lempa, ir pašnekovas priglaudė pirštą prie lūpų.
– Pradedam „Naujausias žinias“ su Valtu Kaitu, – džiaugsmingai pranešė
laidos vedėjas į mikrofoną. – Mūsų laidos svečias – naujasis miesto policijos
viršininkas, kuris, nušlavęs nuo žemės paviršiaus „Norvegų raitelius“, vieną iš
didžiausių narkotikus platinančių gaujų, dabar nenuilsdamas lipa ant kulnų
korumpuotiems išdavikams, įsitaisiusiems policijos gretose. Jis sušildė žmonių
širdis ir suteikė jiems vilties įkvepiančiomis kalbomis, teigdamas, kad žengiam į
naujus laikus. Policijos viršininke Makbetai, ar kalbate tik retoriškai?
Makbetas kostelėjo. Jautė, kad yra pasiruošęs. Jis kaip naujai užgimęs. Vėl
susileido lygiai tiek, kiek reikia.
– Esu paprastas vyras, mažai išmanau apie retoriką, Valtai. Sakau tik tai, kas
liejasi man iš širdies. Ir noriu pabrėžti: jei šiam miestui pakaks valios, pakaks ir
raumenų, reikalingų norint pakilti. Tačiau nei policijos viršininkas, nei politikai
negali prikelti miesto naujam gyvenimui. Tai padaryti privalo patys miesto
gyventojai.
– Bet galima juos įkvėpti ir jiems vadovauti?
– Žinoma.
– Jau kalbama, kad galėtumėte tapti miesto meru. Policijos viršininke
Makbetai, ar jums patraukli ši mintis?
– Esu policijos viršininkas, noriu tarnauti šiam miestui atlikdamas darbą,
kuris man paskirtas.
– Kitaip sakant, esate nuolankus žmonių tarnas. Jūsų pirmtakas Dunkanas
taip pat vertino save kaip žmonių tarną, tačiau nebuvo toks nuolankus. Jis
pažadėjo per metus sučiupti galingiausią miesto nusikaltėlį Hekatę, dar žinomą
kaip Nematoma Ranka. Dabar jūs sunaikinote „Norvegų raitelius“. Kada
planuojate suimti Hekatę?
 – Visų pirma leiskite priminti, kad tas asmuo ne be reikalo vadinamas
Nematoma Ranka. Apie Hekatę žinome labai mažai: tik tiek, kad jis veikiausiai
vadovauja narkotiko, vadinamo gaižalu, gamybai. Tačiau, turint galvoje gamybos
ir platinimo mastą, labai tikėtina, kad kalbame apie tinklą, arba tai, kad tiekimo
grandinę valdo ne jis vienas.
– Ar teisingai girdžiu ir suprantu, kad, kitaip nei Dunkanas, neskirsite
pirmenybės Hekatės suėmimui?
– Jūs girdite, kad policijos viršininkas neketina panaudoti visų turimų išteklių
vykdyti suėmimams, apie kuriuos bus rašoma pirmuose puslapiuose, kurie atneš
šlovę policijai ir duos progą skambčioti taurėmis miesto rotušėje, bet išties turės
mažai įtakos paprastų žmonių kasdieniam gyvenimui. Jei suimsime žmogų vardu
Hekatė, kiti perims jo rinką. Kad taip nenutiktų, privalome spręsti tikrąją miesto
problemą.
– O kokia ji?
– Darbo vietos, Valtai. Žmonėms reikia duoti darbo. Tai yra geriausias ir
pigiausias būdas kovoti su nusikalstamumu. Mes galime prigrūsti savo kalėjimus,
bet tol, kol žmonės valkiosis gatvėmis ir neturės ko valgyti...
– Makbetai, dabar tikrai kalbate kaip žmogus, pasiryžęs dalyvauti rinkimuose.
– Man nesvarbu, kaip skamba mano žodžiai. Man terūpi, kad mūsų laivo
nemėtytų bangos.
– Ir kaip jūs tai padarysit?
– Mes galim tai padaryti užtikrindami, kad šiame mieste būtų paisoma ne tik
investuotojų, bet ir darbininkų. Investuotojai neturi išsisukti nesumokėję
mokesčių arba davę kyšį tikėtis privilegijų. Galim parodyti, kad šiame mieste
laikomasi žaidimo taisyklių, dėl to visi jausis saugiau ir pradės pasitikėti. O
darbininkai turėtų žinoti, kad darbo vietoje neapsinuodys. Neseniai žuvęs mūsų
pareigūnas Bankas prieš kelerius metus dėl šios priežasties neteko savo žmonos
Veros. Ji daug metų dirbo fabrike ir kvėpavo nuodingais garais. Vera buvo miela
ir darbšti moteris – žmona ir motina. Ją pažinojau ir mylėjau. Kaip policijos
viršininkas pažadu mūsų gyventojams, kad nė viena šiame mieste sukurta darbo
vieta nenusineš tokių žmonių kaip Vera gyvybės. Yra kitų būdų sukurti
žmonėms darbo vietų. Geresnių būdų. Tokių, kurie padaro gyvenimą geresnį.
 Valto Kaito šypsnys išdavė, kad jis susižavėjo. Pats Makbetas irgi buvo
sužavėtas. Jis dar niekada taip blaiviai nemąstė. Veikiausiai dėl naujųjų miltelių
žodžiai liejosi glaustai ir logiškai, iš smegenų patekdami tiesiai ant liežuvio.
– Jūsų populiarumas auga kaip ant mielių, Makbetai. Ar todėl drįstate daryti
pareiškimus, kuriuos aš, dėtas meru Turteliu, vertinčiau kaip iššūkį? Formaliai jis
yra jūsų viršininkas ir turi patvirtinti jūsų paskyrimą į policijos viršininko
pareigas. Kitaip šio darbo neturėsite.
– Valtai, esu pavaldus ir kitiems viršininkams, ne vien tik miesto merui.
Sąžinė ir miesto gerovė man daug svarbiau už patogią miesto mero kėdę.
– Po keturių mėnesių vyks naujo mero rinkimai, Makbetai. Po trijų savaičių
būtina pateikti kandidatūrą.
– Valtai, jei taip sakote, jumis patikėsiu.
Valtas Kaitas nusijuokė ir iškėlė ranką virš galvos.
– Sulig šiais žodžiais dėkoju policijos viršininkui Makbetui, kurio tvirtinimu,
neva jis nieko neišmano apie politiką ir retoriką, man sunku patikėti.
Pasiklausykime Mailso Deiviso...
Jis nuleido ranką ir parodė į langą. Raudona šviesa užgeso, iš garsiakalbių ėmė
lietis švarūs ir švelnūs trimito garsai.
– Ačiū, – nusišypsojo Kaitas. – Nenusineš tokių žmonių kaip Vera gyvybės? Juk
žinot, kad vien už šį pasakymą galit būti išrinktas meru.
– Ačiū už interviu, – atsakė Makbetas ir liko sėdėti.
Kaitas klausiamai žiūrėjo į jį.
– Ar man pasigirdo, – tyliai ir lėtai prabilo Makbetas, – ar galiausiai
apkaltinote mane melagyste?
Kaitas sutriko, pradėjo mirksėti.
– Melagyste?
– ...kurio tvirtinimu, neva jis nieko neišmano apie politiką ir retoriką, man
sunku patikėti.
– O, bet tai... – radijo laidų vedėjo Adomo obuolys šoktelėjo viršun, – be
abejo, buvo pajuokavimas, tiesiog... mhm... toks kalbėjimo būdas... amm...
– Juokauju, – išsišiepė Makbetas ir atsistojo. – Iki greito.
 Žingsniuodamas per lietų tolyn nuo radijo stoties pastato Makbetas pamanė,
kad Valtas Kaitas daugiau keblumų nekels. O sėdėdamas ant užpakalinės
limuzino sėdynės pajuto, kad „Obeliskas“, Dufas ir Ledi liga taip pat nekels
problemų. Nes jis mąsto blaiviau nei kada nors anksčiau.
– Važiuok kiek lėčiau, – sulaikė jis.
Policijos viršininkas norėjo pasimėgauti miesto vaizdais. Savo miesto.
Jis dar nepaėmė miesto į savo rankas, bet netrukus taip atsitiks. Nes jis yra
neįveikiamas. Ir susileidęs lygiai tiek, kiek reikia.
Prie pėsčiųjų perėjos laukdamas, kol užges raudona šviesa, Makbetas
pastebėjo tolėliau ant šaligatvio stypsantį vyrą, nors šiam ir degė žalia. Vyro
krūtinė ir veidas buvo pridengti didelio juodo skėčio, tad Makbetas matė tik
šviesų puspaltį ir už pavadėlio laikomą didelį juodą šunį. Kažin, ar šuo susimąsto,
kodėl jis kažkam priklauso, kodėl jį kažkur veda? Gauna paėsti jam paruoštas
porcijas, ir to pakanka, kad jaustųsi saugus ir paklustų. Todėl neužpuola
miegančio šeimininko, neperkanda jam gerklės ir neužvaldo namų. Nes tik tiek ir
tereikėtų. Susivokus, kaip atidaryti virtuvės spintelės duris, toks elgesys būtų
savaime suprantamas.
1 Angl. power – galia; o POW gali reikšti ir ištiktuką POKŠT!, ir karo belaisvį (prisoner of war). (Vert. past.)
III DALIS
 25 skyrius

– Mūsų geriausios kokybės vilna, – pagyrė pardavėjas ir pagarbiai perbraukė

delnu juodą kostiumą ant pakabo.
Už vyriškų drabužių parduotuvės lango krapnojo, pastarąsias dienas siautęs
vėjas liovėsi, o fjordą šiaušusios bangos nurimo.
– Bonai, ką manai? – paklausė Hekatė. – Ar Makbetui tiks?
– Maniau, kad išrinksit smokingą, o ne juodą kostiumą.
– Kaip, be abejo, žinai, į bažnyčią su smokingu neinama, o šią savaitę
Makbetui teks dalyvauti ne vienose laidotuvėse.
– Ar šiandien smokingo nepirksite? – pasiteiravo pardavėjas.
– Pirksim ir kostiumą, ir smokingą, Alai.
– Tik norėčiau pabrėžti: jei kalbama apie šventinę vakarienę, vakarinė eilutė
yra tiesiog būtina.
– Ačiū, Alai, bet renginys vyks ne karaliaus rūmuose, o tik miesto rotušėje.
Kaip manai, Bonai, ar oficiali apranga nėra šiek tiek, – Hekatė caktelėjo
liežuviu, – pretenzinga?
– Sutinku, – pritarė Bonas. – Kai naujieji turtuoliai bando pasidabinti senosios
turtuolių kartos apdarais, tikrai pasidaro panašūs į klounus.
– Puiku, perkam juodą kostiumą ir juodą smokingą. Alai, ar gali nusiųsti
siuvėją į „Invernesą“? Visas išlaidas nuskaičiuok nuo mano sąskaitos.
– Taip ir padarysiu, pone.
– O dabar pirksim smokingą šiam ponui.
– Man? – nusistebėjo Bonas. – Bet aš jau turiu nuostab...
– Ačiū, mačiau tą apdarą, ir, patikėk, tau reikia naujo.
– Tikrai?
– Bonai, einant tokias pareigas kaip tavo, privalu nepriekaištingai atrodyti, juk
tu dirbi man.
Bonas neatsakė.
 – Alai, gal atneštum ir parodytum mums dar kelis smokingus?
– Žinoma, – patikino pardavėjas ir pareigingai nuskubėjo žemyn į parduotuvę
vedančiais laiptais.
– Suprantu, ką galvoji, – tarė Hekatė. – Sutinku, kad puošdamas jus
demonstruoju galią – visai kaip karaliai, gražinantys savo karius ir patarnautojus.
Bet ką čia bepridursi? Man tai patinka.
Bonas niekaip neperprato, ar nenatūraliai balti ir lygūs besišypsančio senio
dantys yra dirbtiniai, ar tikri. Šiaip ar taip, trys masyvios auksinės karūnėlės
atrodė ekscentriškai.
– Beje, jeigu jau prabilome apie galios demonstravimą, – kalbėjo Hekatė. – Ar
tas dailus vaikinukas, dalyvavęs vakarienėje „Invernese“, vardu Kasis?
– Taip.
– Kiek jam metų?
– Penkiolika su puse, – atsakė Bonas.
– Mhm. Jaunas.
– Amžius yra...
– Man nebūdingas moralisto skrupulingumas, bet nesižaviu taip, kaip tu,
jaunais berniukais, Bonai. Tik atmink, kad santykius su tokiu jaunu žmogumi
draudžia įstatymai. Ir tai gali sukelti rimtų bėdų. Bet matau, kad pasijutai
nepatogiai, gal keiskime temą. Ar Ledi serga?
– Taip sako psichiatras. Rimta psichozė, gydymas gali užtrukti. Jis baiminasi,
kad ponią kamuoja mintys apie savižudybę.
– Ar gydytojas neprivalo saugoti konfidencialios informacijos?
– Gali būti, kad netrukus gydytojui Alsakeriui irgi pirksite naują smokingą.
Hekatė sukrizeno.
– Tiesiog atsiųsk man sąskaitą. Ar ji pasveiks?
– Gydytojas sako, kad būtina paguldyti ją į ligoninę. Bet mes juk to nenorim,
ar ne?
– Luktelkim ir pažiūrėkim. Manau, kad Ledi yra viena svarbiausių policijos
viršininko patarėjų ir šiuo kritišku metu būtų itin nepalanku, jei visuomenę
pasiektų žinia, kad ji neteko sveiko proto.
– Ar psichozė yra?..
 – Taip?
Bonas nurijo.
– Nieko.
Kodėl Hekatės draugijoje jis visada jaučiasi kaip savimi nepasitikintis
paauglys? Ne vien dėl galios persvaros, bet ir dėl kažko kito. Boną kažkas
baugino, tačiau jis negalėjo įvardyti kas. Tikrai ne tai, ką matė Hekatės akyse.
Veikiau tai, ko nematė. Ten plytėjo dykynė ir sklido stingdantis nakties šaltis.
– Kaip ten bebūtų, – kalbėjo Hekatė, – noriu šnektelėti apie Makbetą. Aš
susirūpinau. Nes jis pasikeitė.
– Štai kaip?
– Bijau, kad jis pasidarė priklausomas. Nieko keisto, tai juk greičiausiai
priklausomybę sukeliantis narkotikas pasaulyje.
– „Power“?
– Taip, bet ne milteliai. Kalbu apie tikrąją galią. Tik nemaniau, kad
priklausomas jis taps taip greitai. Jis jau prarado visus jausmus, siejančius jį su
morale ir žmoniškumu. Jo naujoji ir vienintelė meilužė yra „Power“. Anądien
klauseisi jo interviu. Vaikėzas užsigeidė tapti meru.
– Bet policijos viršininkas turi daugiau galios...
– Žinoma, prieš įsitaisydamas mero kėdėje policijos viršininkas pasirūpins,
kad tikroji galia būtų grąžinta miesto tarybai. Jei atvirai, Makbetas svajoja valdyti
savo miestą. Jis mano, kad šiuo metu yra nenugalimas. Kad gali mesti iššūkį ir
man.
Bonas žvelgė į Hekatę su nuostaba. Šis buvo susidėjęs rankas ant auksinės savo
lazdos rankenos ir tyrinėjo savo atspindį.
– Taip, Bonai, viskas turėjo būti atvirkščiai, juk tai tu privalėjai pasakyti man,
kad Makbetas nori mane pričiupti. Juk tau už tai moku. Turbūt dabar tavo
mažytėse kaip plekšnės smegenyse kyla klausimas, iš kur aš visa tai sužinojau. Ką
gi, tiesiog manęs paklausk.
– Aš... mhm... Iš kur sužinojot?
– Nes Makbetas pasakė tai per radijo laidą, kurios irgi klauseisi.
– Man kaip tik pasirodė kitaip: Hekatės medžioklei nebus teikiama tokia
pirmenybė kaip vadovaujant Dunkanui.
 – Ir kada gi tau teko girdėti, kad asmuo, kupinas politinių ambicijų, per radiją
savo rinkėjams paaiškintų, jog jų labui kažko nepadarys? Juk galėjo pasakyti, kad
sučiups Hekatę ir sukurs daugiau darbo vietų, taigi blaiviai mąstantys politikai
visada pažada, kad vilkas bus sotus, o avis – sveika. Bet tai, ką jis pareiškė, buvo
skirta ne rinkėjams, o man, Bonai. Nors ir neprivalėjo, vis tiek viešai pasisakė ir
man gerinosi. O kai žmonės gerinasi, verta jų pasisaugoti.
– Ar manote, kad jis nori įgyti jūsų pasitikėjimą... – Bonas nenuleido akių nuo
Hekatės, siekdamas įsitikinti, ar į tą pusę lenkia, – ir tikisi, jog dėl to
atsipalaiduosite, prisileisite jį artyn ir galiausiai jam pavyks jus pašalinti?
Hekatė išsipešė ant skruosto styrantį juodą plauką ir jį apžiūrėjo.
– Žinoma, Makbetą galiu tiesiog sutraiškyti. Tačiau kad jis patektų ten, kur
yra dabar, man teko daug investuoti, o jei ko ir nekenčiu, tai prastų investicijų,
Bonai. Todėl noriu, kad išpūstum akis, pastatytum ausis ir sužinotum, ką jis
planuoja. – Hekatė išskėtė rankas. – O! Štai ir Alas su smokingais. Išsirinkime
tokį, kuris tiks tavo ilgoms tarsi čiuptuvai rankoms.
Bonas nurijo.
– O kas bus, jei man nepavyks sužinoti?
– Tuomet būsi man nebereikalingas, brangusis Bonai.
Hekatė pasakė tai nerūpestingai, tarsi ramindamas šyptelėjo. Bonas bandė
įžvelgti, kas slypi už šypsenos. Bet nieko neįžvelgė. Tik naktį ir šaltį.

– Žiūrėkite į laikrodį, – liepė gydytojas Alsakeris, pacientei prieš akis

laikydamas švytuojantį kišeninį laikrodį. – Jūs atsipalaiduojate, jūsų rankos ir
kojos apsunksta, jūs jaučiate nuovargį, pamažu jus suima miegas. Jūs nepabusite
tol, kol nepasakysiu žodžio „kaštoninis“.
Ją užhipnotizuoti buvo lengva. Taip lengva, kad Alsakeris porą sykių net
patikrino, ar ji neapsimetinėja. Kiekvieną kartą jam atvykus į „Invernesą“
registratorius Džekas palydėdavo jį iki prašmatnių apartamentų, kuriuose ji
sėdėdavo su chalatu, mat nenorėdavo vilktis jokių kitų drabužių. Jos rankos
būdavo raudonos nuo kasdienio įnirtingo šiūravimo, ir nors ji tvirtindavo, kad
nieko nevartoja, iš jos lėliukių gydytojas sprendė, kad ji apkvaišusi nuo kažkokio
narkotiko. Deja, jis negavo leidimo paguldyti ją į psichiatrijos ligoninę, kur būtų
galėjęs patikrinti jos vartojamus vaistus, įvertinti, kaip ji miega, valgo ir elgiasi.
– Pradėkim ten, kur baigėm praėjusį kartą, – tarė Alsakeris ir užmetė akį į
užrašus. Tai nereiškia, kad jam reikėjo prisiminti; detalės buvo tokios žiaurios,
kad giliai įsirėžė atmintyje. Užrašų jam reikėjo, kad patikėtų tuo, kas buvo
papasakota. Pirmos eilutės nestebino, skambėjo kaip kitų šiam miestui būdingų
atvejų pasikartojimas. – Bedarbis alkoholikas tėvas, depresija serganti
smurtaujanti motina. Jūs užaugote prie upės, kaip pati sakote, lūšnelėje,
prilygstančioje žiurkių lizdui. Tiesiogine žodžio prasme. Pasakojote, kad jūsų
pirmieji prisiminimai – leidžiantis saulei link jūsų namo plaukiančios žiurkės,
todėl pamanėte, kad jos skuba namo, kad tai jūs miegate jų lovoje, valgote jų
maistą, o žiurkėms sulindus į jūsų lovą jums buvo aišku, kodėl jos kandžiojasi.
Ledi balsas buvo tylus ir švelnus.
– Jos tiesiog norėjo gauti tai, kas jų.
– Tą patį sakė jūsų tėvas, atėjęs į jūsų lovą.
– Jis tiesiog norėjo gauti tai, kas jo.
Alsakeris vartė prirašytus bloknoto puslapius. Jam jau teko susidurti su
pacientais, patyrusiais lytinį išnaudojimą, tačiau kai kurios šio atvejo detalės
buvo... trikdančios.
– Sulaukusi trylikos jūs pastojote ir pagimdėte kūdikį. Jūsų mama vadino jus
kekše. Liepė įmesti pavainikį į upę, bet jūs nesutikote.
– Aš tiesiog norėjau turėti tai, kas mano.
– Taigi, jus su kūdikiu išvijo iš namų, ir tą naktį praleidote su pirmu
pasitaikiusiu vyru.
– Jis pasakė, kad jei vaikas nesiliaus rėkęs, užmuš jį, todėl pasiguldžiau jį į
lovą. Bet tada tipas pareiškė, kad negali įsijausti, nes kūdikis stebi.
– O kai tas vyras miegojo, iškraustėte jo kišenes ir šaldytuvą?
– Aš tik pasiėmiau tai, kas mano.
– O kas yra jūsų?
– Tai, ką turi visi kiti.
– Kas nutiko paskui?
– Upė išdžiūvo.
 – Nagi, Ledi. Kas nutiko tada?
– Pastatė dar daugiau fabrikų. Į miestą atvyko dar daugiau darbininkų. Šiek
tiek užsidirbau. Pas mane atėjo mama ir pasakė, kad tėtis pasimirė. Kad sirgo
plaučių liga. Kad jam skaudėjo. Pasakiau mamai, kad būčiau mielai sėdėjusi šalia
ir stebėjusi jo kančias.
– Ledi, nebandykit išsisukti. Eikit tiesiai prie reikalo. Kas nutiko kūdikiui?
– Ar pastebėjot, kaip keičiasi kūdikių veidas? Beveik kasdien. Vieną dieną
kūdikio veidas pasidarė panašus į jo.
– Jūsų tėvo?
– Taip.
– Ir ką tada padarėt?
– Labai sočiai jį primaitinau, ir kūdikis palaimingai šypsodamas užmigo. Tada
trenkiau jo galvą į sieną. Žinot, galva labai lengvai suknežta. Koks trapus
žmogaus gyvenimas.
Alsakeris nurijo ir kostelėjo.
– Ar padarėte tai todėl, kad vaiko veidas pasidarė panašus į jūsų tėvo?
– Ne. Bet kai jie supanašėjo, pagaliau įstengiau tam pasiryžti.
– Ar tai reiškia, kad kurį laiką apie tai galvojot?
– Taip, savaime suprantama.
– Ar galit paaiškinti, kodėl tai savaime suprantama?
Ji šiek tiek patylėjo. Alsakeris pastebėjo, kaip sutrūkčioja pacientės vokai, ir tai
kažką jam priminė. Turbūt kurkulus. Buožgalvį, besiveržiantį iš lipnaus
kiaušinėlio.
– Jei nori pasiekti savo tikslus, privalai sugebėti atsisakyti to, ką myli. Jei
žmogus, su kuriuo lipi į viršūnę, nusilpsta, reikia arba jį padrąsinti, arba nupjauti
jus jungiančią virvę.
– Kodėl?
– Kodėl? Jei jis nukris, nutemps žemyn abu. Jei nori išgyventi, rankomis turėsi
atlikti tai, kam prieštarauja širdis.
– Nužudyti mylimą žmogų?
– Taip, kaip Abraomas ryžosi paaukoti savo sūnų Izaoką. Tesilieja kraujas.
Amen.
 Alsakeris nusipurtė ir pasiėmė užrašus.
– Kas toje viršūnėje, į kurią kopiat?
– Viršūnė yra pati aukščiausia. Tada esi aukščiau už viską ir už visus.
– Ar jums būtina ten nusigauti?
– Ne. Galima šliaužioti ir žemumose. Ant sąvartynų krūvų. Dumblinoj upės
vagoj. Bet jei kartą jau pradėjai kopti, kelio atgal nebėra. Arba viršūnė, arba
bedugnė.
Alsakeris padėjo rašiklį.
– Ar dėl šios viršūnės esat pasiruošusi viską paaukoti? Net ir tai, ką mylit?
Išgyvenimas yra svarbiau už meilę?
– Žinoma. Bet pastaruoju metu įžvelgiau, kad žmogus negali gyventi be
meilės. Todėl tas troškimas išgyventi vis tiek atneš man mirtį, daktare.
Jos žvilgsnis staiga nušvito, ir Alsakeris akimirką pagalvojo, kad ji visgi
neserga psichoze. O gal pagerėjimas susijęs su hipnoze arba trumpalaikiu
atsipeikėjimu? Alsakeriui ne kartą teko tai matyti. Psichozės ar sunkios
depresijos kamuojamo paciento būklė staiga pagerėja, ir šis tarsi skęstantysis
sukaupęs jėgas iškyla virš vandens, suteikdamas vilties ne tik giminėms, bet ir
nepatyrusiam gydytojui. Kelias dienas taip paplūduriuoja, bet vėliau atgavęs jėgas
įvykdo būtent tai, kuo seniai grasino, arba tiesiog nugrimzta atgal į tą pačią
tamsą. Visgi ne, tai nesusiję su hipnoze, kurkulų plėvelė vėl aptraukė jai akis.

– Laikraštyje rašoma, kad po interviu radijui žmonės tikisi, jog pranešite

keliantis savo kandidatūrą miesto mero rinkimuose, – tarė Seitonas. Ant kavos
staliuko jis buvo pasitiesęs laikraštį ir karpėsi virš jo nagus.
– Tegu rašo, – atsiliepė Makbetas, dirsčiodamas į laikrodį. – Turtelis turėjo
būti čia prieš dešimt minučių.
– Bet ar taip ir padarysite, pone?
Kerpant ilgą smailų smiliaus nagą pasigirdo garsus čekštelėjimas.
Makbetas patraukė pečiais.
– Apie tokį dalyką reikia gerai pagalvoti. Kas čia žino? Gal subrendus minčiai
jausiuosi visai kitaip.
 Sugirgždėjo durys. Pro siaurą tarpelį pasirodė mielas gausiai pridažytas
Priscilos veidas.
– Jis čia, pone.
– Gerai. Tegul užeina. – Makbetas atsistojo. – Atnešk mums kavos.
Priscila nusišypsojo, jos akis pridengė putnūs skruostai, paskui ji dingo už
durų.
– Ar man išeiti? – paklausė Seitonas ir jau ruošėsi keltis nuo sofos.
– Pasilikite, – tarė Makbetas.
Seitonas vėl pradėjo karpytis nagus.
– Bet atsistokite.
Seitonas atsistojo.
Plačiai atsilapojo durys.
– Makbetai, mano bičiuli! – sugriaudėjo Turtelis, ir Makbetas susirūpino, ar
kabineto durys pakankamai plačios. O Turteliui patapšnojus savo mėsinga ranka
jam per nugarą pasvarstė, ar atlaikys jo šonkauliai. – Makbetai, tu kaip reikiant
įsukai reikalus.
– Ačiū. Prašom prisėsti.
Turtelis linktelėjo Seitonui ir atsisėdo.
– Ačiū. Išties vertinu, kad policijos viršininkas iškart rado laiko susitikti.
– Esate mano darbdavys, tai man derėtų jaustis pagerbtam, kad radote laiko.
Juolab kad atvykot pats, o ne atvirkščiai.
– O, tuoj paaiškinsiu. Man nepatinka, kai žmonės jaučiasi kviečiami ant
kilimėlio.
– Ar tai reiškia, kad esu iškviestas ant kilimėlio? – paklausė Makbetas.
Meras nusijuokė.
– Jokiu būdu, Makbetai. Tik noriu pažiūrėti, kaip sekasi. Ar gerai vyksta
darbai. Juk užgriuvo dideli pokyčiai. O turint galvoje viską, kas nutiko
pastarosiomis dienomis... – Turtelis užvertė akis. – Būtų nenuostabu, jei viskas
imtų kristi iš rankų.
– Ar manote, kad taip ir yra? Kad man viskas krinta iš rankų?
– Ne. Tikrai ne. Manau, kad susidorojai su padėtimi pranokdamas visų
lūkesčius. Visgi esi naujokas šiame žaidime.
 – Naujokas žaidime?
– Taip. Viskas vyksta greitai. Privalai sureaguoti staiga. Pasisakyti. O tada
nutinka taip, kad lepteli ką nors, ko neturi omeny.
Į kabinetą įėjo Priscila, pastatė ant stalo padėklą, įpylė į puodelius kavos,
nevykusiai tūptelėjo ir išėjo.
Makbetas gurkštelėjo kavos.
– Mhm. Ar kalbate apie interviu radijui?
Turtelis ištiesė ranką, paėmė tris gabalėlius cukraus ir vieną įsidėjo į burną.
– Dalį tavo pasisakymo galima vertinti kaip kritiką miesto tarybai ir man.
Žinoma, mes džiaugiamės, kad policijos viršininkas viešai reiškia savo nuomonę,
juk niekam nebandom uždėti antsnukio. Klausimas, žinoma, tas, ar kritika
nepasirodė šiek tiek aštresnė, nei planuota. Kaip yra iš tikrųjų?
Makbetas pridėjo smilių prie smakro ir susimąstęs įsispoksojo į erdvę.
– Nemanau, kad kritika buvo aštri.
– Na, štai. Taip ir maniau. Tu nenorėjai aštriai kritikuoti! Tu ir aš, mes,
siekiam tų pačių tikslų, Makbetai. To, kas geriausia miestui. Norim, kad padėtis
gerėtų, o bedarbių mažėtų. Iš patirties žinome, kad sumažėjus bedarbystei,
mažėja ir nusikalstamumas, prekyba narkotikais, o dėl to rečiau prievartaujamas
turtas. Netrukus labai smarkiai sumažėja kalinių skaičius, ir visi klausinėja, kaip
policijos viršininkui pavyko tai, ko nesugebėjo pasiekti nė vienas jo pirmtakas.
Žinia, merui skirtos tik dvi kadencijos. Tikėkimės, mane perrinks, o kai baigsiu
antrą kadenciją, turės ateiti kitas žmogus. Ir tuomet miesto gyventojai veikiausiai
pajus, kad jiems reikia būtent tokio žmogaus – policijos viršininko, kuris pasiekė
puikių rezultatų.
– Dar kavos? – pasiūlė Makbetas ir tol pylė į pilną Turtelio puodelį, kol
perpylė ir kava nutekėjo į lėkštutę. – Gerbiamas mere, ar žinot, ką sakydavo
mano draugas Bankas? Kalk geležį, kol karšta.
– Ką turi omenyje? – paklausė Turtelis, spoksodamas į lėkštutę.
– Viskas keičiasi. Dabar miesto gyventojai mane myli. O ketveri metai – ilgas
laiko tarpas.
– Galbūt. Bet, Makbetai, mūšius reikia planuoti. Ir tau teks pasirinkti, ar verta
mesti iššūkį dabartiniam miesto merui, nes tai retai atneša pergalę; gal verčiau
palaukti ketverius metus ir per rinkimus būti remiamam kadenciją baigiančio
miesto mero, nes tai labai dažnai apvainikuojama pergale.
– Tokį pažadą lengva duoti ir dar lengviau sulaužyti.
Turtelis papurtė galvą.
– Makbetai, per savo ilgą politinę karjerą pasiklioviau strateginėmis
sąjungomis ir bendradarbiavimu. Kenetas pasirūpino, kad policijos viršininko
kabinete sėdinti persona įgytų tiek galios, kad aš, kaip miesto meras, tapau – ir
vis dar esu – visiškai priklausomas nuo policijos viršininko palankumo. Patikėk,
aš žinau, kad pažado sulaužymas man brangiai kainuotų. Makbetai, tu esi
protingas vyras, mokaisi greitai, bet tau trūksta patirties žaidžiant sudėtingą
taktinį žaidimą, vadinamą politika. Akimirksniu išaugusio populiarumo ir kelių
cituojamų tavo žodžių neužtenka. Vien mano palaikymo irgi negana, bet su
manimi pasieksi daugiau, negu vienas.
– Jei nevertintumėt manęs kaip rimto kandidato, nebūtumėt atvažiavęs čionai
manęs atkalbėti ir raginti nekelti kandidatūros mero rinkimuose.
– Tu taip manai, – pareiškė Turtelis. – Nes tau trūksta žinių apie politiką, vis
dar nesugebi žvelgti plačiau. O tai padaręs pamatytum, jog ateinančius ketverius
metus man liekant mero poste, o tau einant policijos viršininko pareigas miesto
gyventojai stebėsis, kad du galingiausi miesto vyrai aršiai kovojo vienas prieš kitą
per rinkimus, šitaip apsunkindami bendradarbiavimo galimybes. Dėl to ateity
negalėsiu paremti tavo kandidatūros į šį postą, tą juk supranti.
Tą juk supranti. Pasipūtėlis. Makbetas prasižiojo, norėdamas paprieštarauti,
bet nieko nesugalvojęs nutylėjo.
– Leisk kai ką pasiūlyti, – tarė Turtelis. – Nedalyvauk rinkimuose, ir tau
nereikės mano palaikymo laukti ketverius metus.
– O?
– Taip. Tą dieną, kai sučiupsi Hekatę – kas reikš didžiulę pergalę mums
abiem, – pasisakysiu viešai ir pareikšiu, kad tikiuosi, jog po ketverių metų per
rinkimus tapsi mano įpėdiniu. Ką pasakysi, Makbetai?
– Per radijo laidą pasakiau, kad Hekatės paieškoms nebus teikiama
pirmenybė.
 – Girdėjau. Suprantu, kad nenori spaudimo naštos, kurią duodamas viltį
žadinančius ir pernelyg konkrečius pažadus Dunkanas užsikrovė pats ir apkrovė
ja visas policijos pajėgas. Kai dabar jį suimsit, tai bus didelis pliusas. Juk apie tai
pagalvojai, ar ne?
– Žinoma, – sutiko Makbetas. – Hekatę sučiupti sunku, bet jei pasitaikys
galimybė...
– Iš patirties žinau, kad galimybių, deja, nepasitaiko, – tarė Turtelis. – Jas
reikia susikurti, o paskui jomis pasinaudoti. Kaipgi tu planuoji sučiupti Hekatę?
Makbetas kostelėjo, pačiupinėjo kavos puodelį. Pabandė sutelkti mintis. Staiga
suvokė, kad nepavyksta, apėmė jausmas, kad jam visko per daug. Vienu metu ore
reikia išlaikyti labai daug kamuoliukų, o kai nukrinta vienas, krinta ir visi kiti, ir
tada jam reikia pradėti iš naujo. Ar jis padaugino „Power“? O gal pamažino?
Makbetas dirstelėjo į Seitoną, sėdintį prie kavos staliuko, bet iš jo pagalbos
nesulaukė. Žinoma, kad ne. O, kad tik Ledi galėtų jam padėti. Jam reikia liautis
vartoti narkotikus ir tiesiog pasikalbėti su ja. Jei tik ji galėtų išsklaidyti rūką ir
sudėlioti jo mintis.
– Įviliosiu jį į spąstus, – pareiškė Makbetas.
– Kokius?
– Visos mūsų plano detalės dar neparuoštos.
– Mes kalbam apie didžiausią mūsų miesto priešą, todėl norėčiau sužinoti
visas naujienas, – pareiškė Turtelis ir atsistojo. – Gal galėtum man glaustai
papasakoti apie planą rytoj, per Dunkano laidotuves? Ir pranešti, ką nusprendei
dėl rinkimų.
Makbetas paspaudė ištiestą Turtelio ranką neatsistojęs. Spoksodamas į sieną
Makbetui už nugaros, Turtelis linktelėjo.
– Man visada patiko tas paveikslas, Makbetai. Išėjimą rasiu pats.
Makbetas nulydėjo merą akimis. Susidarė įspūdis, kad kiekvieną kartą
susitinkant su Turteliu šis atrodo vis stambesnis. Politikas net nepalietė kavos.
Norėdamas pažiūrėti į paveikslą, Makbetas pasisuko. Didelėje drobėje buvo
nutapyti vyras ir moteris, abu vilkintys darbininkų drabužius ir besilaikantys už
rankų. Paskui juos žingsniavo vaikų procesija, o šiems už nugarų matėsi aukštai
pakilusi saulė. Žvelgti plačiau. Jis galėjo kirsti lažybų, kad paveikslą ten pakabino
Dunkanas, o Keneto laikais ten kabėjo pastarojo portretas.
Makbetas pakreipė galvą į šoną, bet vis tiek ne visai suprato, ką tai reiškia.
– Seitonai, o ką manote jūs?
– Ką manau? Velniop tą Turtelį. Esate daug populiaresnis už jį.
Makbetas linktelėjo. Seitonas juk panašus į jį ir nemoka žvelgti plačiau. Šitą
moka tik ji.

Ledi buvo užsirakinusi kambaryje.

– Man reikia su tavimi pakalbėti, – kreipėsi Makbetas.
Jokio atsakymo.
– Mieloji!
– Viskas dėl kūdikio, – pasigirdo Džeko balsas.
Makbetas atsisuko į jį.
– Paėmiau iš jos tą vaikelį. Nuo jo pradėjo sklisti blogas kvapas, ir nežinojau,
ką daugiau daryti. Bet ji mano, kad taip pasielgiau jūsų lieptas.
– Gerai. Gerai, Džekai. Man tiesiog reikia jos patarimo dėl vieno reikaliuko,
ir... Na...
– Vargu ar būdama tokios būsenos Ledi gali duoti jums patarimų. Ar galėčiau
paklausti... ne, atsiprašau, užsimiršau, jūs nesate Ledi.
– Ar aš panašus į Ledi?
– Ne, aš tik... Ledi dažnai pasidalina su manimi mintimis ir pasipasakoja, o aš
padedu kaip išmanydamas. Gal ir negaliu daug pasiūlyti, bet kartais protas
nušvinta besikalbant.
– Mhm. Paruošk mums kavos, Džekai.
– Tuojau, pone.
Makbetas užlipo į galeriją. Apžvelgė lošimo salę. Ramus vakaras. Jis nematė nė
vieno pažįstamo veido. Kur jie?
– „Obeliske“, – paaiškino Džekas ir ištiesė Makbetui puodelį garuojančios
kavos.
– Ką?
 – Nuolatiniai „Inverneso“ lankytojai renkasi „Obeliske“. Juk galvojate apie tai,
ar ne?
– Galbūt.
– Vakar buvau „Obeliske“ ir suskaičiavau penkis mūsų klientus. Su dviem
pasikalbėjau. Pasirodo, šnipinėju ne aš vienas. Keli jų žmonės ateina ir pas mus.
Jie pamatė, kas nuolat pas mus lankosi, ir pateikė jiems geresnių pasiūlymų.
– Geresnių pasiūlymų?
– Kreditą.
– Tai nelegalu.
– Žinoma, neoficialiai. Jie neįtrauks šios informacijos į „Obelisko“ apskaitos
knygas, o jei juos apklaus, viską įžūliai paneigs.
– Tada mums reikia siūlyti tą patį.
– Pone, manau, kad problema glūdi šiek tiek giliau. Ar matote, kiek mažai
lankytojų bare? O „Obeliske“ driekiasi eilė. Alus ir kiti gėrimai kainuoja
trisdešimčia procentų pigiau, ir jų bare ne tik daugėja lankytojų ir didėja
apyvarta, bet žmonės lošia labiau įsijautę.
– Ledi sako, kad pas mus lankosi tie, kuriems rūpi kokybė.
– Šio miesto kazino lankytojus bendrais bruožais galima suskirstyti į tris
grupes. Yra užkietėję lošėjai, kuriems nerūpi prašmatnūs kilimai ir brangus
konjakas, jiems reikia efektyviai dirbančio krupjė, pokerio stalo, prie kurio
renkasi lengvai aplošiami iš kaimo atvykę ūkininkai ir, jei įmanoma, kredito. Ši
grupė plūsta į „Obeliską“. Paskui galima išskirti jau minėtus į miestą
atvažiavusius ūkininkus, kurie lankydavosi „Invernese“ todėl, kad mus vadino
tikrais lošimo namais. Bet dabar jie suvokė, kad jiems prie širdies paprasta
aplinka „Obeliske“ ir gera nuotaika. Tokiems žmonėms labiau patinka eiti žaisti
bingo, o ne į operą.
– Ar lygini mus su opera?
– Jie nori pigaus alaus ir pigių moterų. Ko daugiau vykti žmonėtis į miestą?
– O kokia yra trečioji grupė?
Džekas parodė į salę.
– Vakarinės miesto dalies gyventojai. Jie nenori grūstis kartu su liumpenais.
Mūsų paskutiniai ištikimi klientai. Bent jau kol kas. Nes kitais metais „Obeliske“
planuojama atidaryti naują salę, kurioje bus įvestas aprangos kodas, mažiausias
įnašas bus padidintas, o bare pilstys brangesnį konjaką.
– Mhm. Ir ką siūlai daryti?
– Aš? – Džekas nusijuokė. – Esu tik registratorius, pone.
– Ir krupjė. – Makbetas atsisėdo prie „Juodojo Džeko“ stalo, prie kurio jis,
Ledi ir Džekas pirmą kartą susitiko. – Džekai, leisk paprašyti tavęs patarimo.
– Pone, krupjė tik žiūri, kad žmonės užstatytų pinigų, ir niekada nedalina
patarimų.
– Gerai, tada tiesiog paklausyk. Turtelis atėjo pas mane ir pranešė nenorintis,
kad kelčiau savo kandidatūrą miesto mero rinkimuose.
– Ar planavote tai daryti?
– Nežinau. Aš lyg ir galvojau apie tai, paskui lyg ir atsisakiau šios minties, tada
vėl svarsčiau. Ypač po to, kai besipuikuodamas Turtelis norėjo man paaiškinti, ką
išties reiškia politika. Ką manai?
– O, esu įsitikinęs, kad būtumėte nuostabus meras, pone. Tik pamanykite, ką
su Ledi galėtumėt nuveikti miesto labui!
Makbetas žiūrėjo į spinduliuojantį Džeko veidą, nesumeluotą džiaugsmą,
naivų optimizmą. Jautėsi taip, tarsi žvelgtų į ankstesniojo savęs atspindį. Tada
jam kilo keista mintis, kad nori tapti registratoriumi Džeku.
– Bet aš galiu daug prarasti, – svarstė Makbetas. – Jei dabar nekandidatuosiu,
per kitus rinkimus Turtelis mane parems. Turtelis juk teisus: merą beveik visada
perrenka.
– Mhm, – numykė Džekas ir pasikasė pakaušį. – Nebent prieš pat rinkimus
įvyktų skandalas, po kurio miesto gyventojai nebegalėtų leisti Turteliui likti
poste.
– Ką nori pasakyti?
– Ledi paprašė manęs šiek tiek pasidomėti tuo berniuku, kurį Turtelis atsivedė
į vakarienę. Mano šaltinis pranešė, kad Turtelio žmona išsikraustė į vasarnamį
Faife, o pas jį įsikraustė tas berniukas. Jis juk dar nesulaukė pilnametystės. Mums
tereikia nepadoraus elgesio įrodymų. Pavyzdžiui, gal mums jų suteiktų mero
namus aptarnaujantis personalas.
 – Na, Džekai, tai juk fantastiška! – Nuo minties, kad iešmu pervers Turtelį,
Makbetui nuraudo skruostai. – Mums gavus įrodymų pasirūpinsiu, kad Kaitas
parengtų tiesioginę rinkiminių debatų laidą, ir tuomet galėsiu išrėžti visą tiesą
apie šiuos nepadorius santykius nepasiruošusiam Turteliui stačiai į veidą! Argi
ne?
– Galbūt.
– Galbūt? Ką nori pasakyti?
– Pone, aš tik pagalvojau, kad būdamas penkiolikos jūs pats įsikraustėt pas
vaikų neturintį vyrą. Meras gali taip ir atsikirsti.
Makbetas jautė, kaip vėl išbąla.
– Ką? Kad aš ir Bankas...
– Pone, jei pirmas mesite akmenį, Turtelis nedels. Politikoje ir kovojant dėl
meilės leidžiama viskas. Vėlgi, būtų nepalanku, jei atrodytų, kad pasinaudojęs
savo tarnybine padėtimi šniukštinėjot, kas vyksta asmeniniame Turtelio
gyvenime.
– Mhm, tu teisus. O ką darytum tu?
– Leiskit pagalvoti. – Džekas kelis kartus siurbtelėjo kavos. Tada pastatė
puodelį ant stalo tarp jų. – Kaip bebūtų, informacija apie berniuką turi pasiekti
visuomenę ne tiesiogiai iš jūsų. Bet jei kelsite savo kandidatūrą ir varžysitės su
Turteliu, vis tiek kils įtarimų, kad tą informaciją paskleidėt jūs. Tad rinkėjai
privalo apie tai sužinoti prieš jums keliant savo kandidatūrą. Vadinasi, kad
išvengtumėte įtarimų, jums turbūt reikėtų pranešti, kad savo kandidatūros
nekelsite, bent jau tol, kol praeis ketveri metai, mat visų pirma ketinate atsidėti
policijos viršininko pareigoms. Paskui, kai po skandalo Turtelis bus
diskvalifikuotas, jūs kiek nenoriai pareikšite, kad padėtis komplikavosi, miestui
netikėtai prireikė naujo vadovo ir jūs pasiruošęs pasiūlyti savo paslaugas.
Žurnalistams apibėrus jus klausimais, atsisakysite komentuoti su Turteliu
susijusį skandalą, parodysite, kad esate aukščiau tokio pobūdžio dalykų ir
sutelkiate visą dėmesį į tai, kad miesto laivo... mhm... kalbėdamas per radiją
pavartojote tokį gerą posakį, pone, gal galite pakartoti?
– Laivo nemėtytų bangos, – pabaigė Makbetas. – Dabar suprantu, kodėl Ledi
paskyrė tave savo patarėju, Džekai.
 – Taip, pone, bet manęs nesureikšminkit.
– To ir nedarau, tačiau kalbant apie tokius dalykus tavo įžvalgos būna labai
gilios.
– Gal paprasčiau būti krupjė ir stebėtoju nei dalyviu, kuris rizikuoja ir yra
kupinas jausmų, pone.
– Manau, kad esi velniškai geras krupjė, Džekai.
– Todėl kaip krupjė patarčiau šiek tiek atidžiau patyrinėti savo kortas ir
pažiūrėti, ar jų negalima panaudoti geriau.
– O?
– Turtelis pažadėjo jums savo palaikymą per kitus rinkimus. Tik tuo atveju, jei
dabar nekandidatuosit. Bet jei pasklis kalbos apie pedofiliją, iš jo palaikymo ir
taip nebus jokios naudos, ar ne taip?
Makbetas persibraukė barzdą.
– Tikra tiesa.
– Todėl jums reikėtų jau dabar paprašyti ko nors kito. Praneškit Turteliui, kad
nesate tikras, ar per kitus rinkimus kelsit savo kandidatūrą. Ir todėl jau dabar
norėtumėt prašyti kai ko konkretaus, ką jis galėtų duoti jums iškart.
– O kas tai būtų?
– Ko gi jūs norėtumėt, pone?
– Ko aš... – Makbetas pamatė, kaip Džekas linkteli lošimo salės pusėn. – Mhm,
daugiau lankytojų?
– Taip. „Obelisko“ lankytojų. Bet jūs, kaip policijos viršininkas, neturite teisės
uždaryti „Obelisko“ net ir tokiu atveju, jei turėtumėte įrodymų apie jų nelegaliai
teikiamus kreditus.
– Tikrai neturiu?
– Dirbdamas krupjė sužinojau, kad policija gali pateikti kaltinimus, bet
uždaryti kazino gali tik Lošimų priežiūros tarnyba. O kam gi šis komitetas teikia
ataskaitas?
– Rotušei. Turteliui.
Makbetas praregėjo. Jam nereikia „Power“, tai, kas liko, jam reikėtų išberti į
klozetą. Kažkur sučirškė skambutis.
– Pone, rodos, renkasi mūsų klientai. – Džekas atsistojo.
 Makbetas čiupo jį už rankos.
– Tik palauk, kol Ledi išgirs, ką mes čia sukurpėm. Tikiu, kad vien nuo šių
žinių jos sveikata iškart pagerės. Džekai, kaip tau atsidėkoti?
– Nereikia, pone, – kreivai šyptelėjo Džekas. – Pakanka to, kad išgelbėjot man
gyvybę.
 26 skyrius

Dufas nugurkė kylančius vėmalus. Plaukė jau ketvirtą dieną, bet sveikata
negerėjo. Visų pirma, kankino bangavimas, o ką jau kalbėti apie tvaiką kambuze.
Čia už švaistinių durų smirdėjo prakartusiais riebalais ir sugižusiu pienu, o kitoje
pusėje, kur prie bendro stalo sėdėjo ir valgė vyrai, trenkė tabaku ir prakaitu.
Pareiškęs, kad susidoros ir vienas, stiuardas paliko pusryčius ruošti Dufui.
Paduoti duonos, pjaustytų mėsų bei sūrio ir išvirti kiaušinių sugeba net ir
pykinamas pirmąkart koją į laivą įkėlęs žmogus.
Pažadintas šeštą valandą ryto Dufas nieko nelaukęs išsivėmė į kibirą prie
lovos. Iki šiol kiekvieną naktį jis miegojo vis kitoje kajutėje, nes dėl lovų trūkumo
tekdavo keistis vietomis su dirbančiais naktinėje pamainoje. Laimė, gaudavo tik
apatinius gultus, tad nė karto neprireikė gulėti apsikabinus kibirą. Vos apsivilko
megztinį, sukilo antroji pykinimo banga. Lipdamas žemyn į kambuzą turėjo
sustoti ir išsivemti tualete prie kapitono padėjėjo kajutės, o paskui ir į praustuvę
prie paskutinių stačių laiptų.
Pusryčiai buvo patiekti, įgula, regis, jau pavalgė ir ruošėsi kibti į darbą. Kol
virėjas dar nepradėjo gaminti pietų, reikėjo nukraustyti ir nušluostyti stalus.
Dufas triskart giliai įkvėpė pridvisusio oro, atsistojo ir nuėjo prie bendro stalo.
Netoli jo sėdėjo keturi įgulos nariai. Garsiausiai kalbėjo aukštas aptukęs laivo
mechanikas apžėlusiais dilbiais, dėvintis tepalo dėmėm ir prakaito ratilais
nusėtus marškinėlius su užrašu „Esso“ ir dryžuotą kepurę su užrašu „Hull City
Tigers“. Prieš prabildamas ir baigęs kalbėti jis šniurkštelėdavo, tarsi dėtų kabutes.
Tai, ką išsakydavo tarp tų kabučių, visada būdavo nukreipta prieš einančius
žemesnes pareigas.
– Ei, Spinguly, – garsiai suriko mechanikas, kad visi suprastų, jog kreipiamasi
į jauną akiniuotą vaikiną stalo gale, – gal paprašyk naujoko iš virtuvės pašildyti
tau žuvies pudingo? Galėtum ten įkišti savo pimpalą ir pasimėgauti panašiu
jausmu kaip putėje.
 Prieš pratrūkdamas juoku jis vėl šniurkštelėjo. Aplinkiniai šiaip ne taip
prisivertė sukikenti. Jaunas ryšių specialistas šyptelėjo ir dar labiau palinko prie
lėkštės. Mechanikas, kurį Dufas girdėjo vadinant Huču, vėl šniurkštelėjo:
– Bet, berneli, sprendžiant iš šiandieninių pusryčių, abejoju, ar žinai, kaip
pašildyti žuvies pudingą. – Pasigirdo dar vienas šniurkštelėjimas.
Dufas, kaip ir telegrafininkas, žemiau nulenkė galvą. Kol atplauks į Kapitolijų,
tiek ir belieka. Neišsišokti, užsičiaupti, nekristi į akis.
– Atsakyk, virtuvės berneli! Ar vadini tai omletu?
– Ar kas negerai? – pasiteiravo Dufas.
– Negerai? – Mechanikas užvertė akis ir atsisuko į kitus. – Šitas pradinukas
klausia manęs, ar kažkas negerai. Tiesiog šio omleto vaizdas ir skonis primena
vėmalus. Tavo vėmalus. Iš tavo žalsvų, jūros užsuptų žiaunų.
Dufas nužvelgė mechaniką. Šis buvo išsišiepęs, o jo blizgančiose akyse žėrėjo
blogio ugnelės. Dufui jau teko matyti šitokį vaizdą. Jis prisiminė Lorealį, vaikų
namų direktorių.
– Atsiprašau, kad jūsų lūkesčiai dėl omleto neišsipildė, – tarė jis.
– Lūkesčiai dėl omleto neišsipildė, – pamėgdžiojo mechanikas ir
šniurkštelėjo. – Manai, esi kokiam nors suknistai prašmatniam restorane? Jūroje
mes norime maisto, o ne pamazgų. Ar ne taip, vaikinai?
Šalia jo sėdintys vyrai pritariamai sukrizeno, bet Dufas pastebėjo du
susigūžusius vyrukus panarintomis galvomis. Veikiausiai jie stengėsi nekristi į
akis ir išvengti priekabių.
– Priešpiečius ruoš stiuardas, – pranešė Dufas, dėdamas lėkštes ir pieno
pakelius ant padėklo. – Tikėkimės, pagamins ką nors skanesnio.
– O tavo išvaizda tai jau tikrai nežada nieko gero, – tėškė mechanikas. – Ar
vaikštai su ta kepure dėl to, kad turi utėlių? O kas čia per gaktiplaukių barzdelė?
Kas nutiko, padavėjau? Ar ten, kur kiti turi veidą, tau prigijo motinos putė?
Kalbėtojas viltingai apsidairė, bet visi aplinkui dėbsojo į grindis.
– Turiu pasiūlymą, – atkirto Dufas. Nors ir žinojo, kad verčiau prikąsti liežuvį,
kad pasižadėjo tylėti. – Spingulys gali kyštelėti savo penį tau į pažastį. Tada jis
pasijus kaip įkišęs į makštį, o tu pagaliau pasijusi turintis pimpalą.
 Prie stalo stojo tokia tyla, kad girdėjosi tik kaip Dufas tarškina lėkštes nuo
sūrio, dešrų ir agurkų.
– Ką pasakei, berneli? – tyliai sušvokštė mechanikas. Šįsyk nešniurkštelėjo.
– Leisk pakartoti tai, kas tau svarbiausia, – tarė Dufas, dėdamas padėklą. – Tu
pagaliau pasijusi turintis pimpalą.
Jis taip aiškiai tarė priebalsius, kad negerai nugirsti buvo neįmanoma. Tada
atsisuko į stalą. Mechanikas buvo pašokęs ant kojų ir artėjo prie jo.
– Nusiimk akinius, – liepė jis.
– Šūdas, be jų nieko nematau, – atšovė Dufas. – O su akiniais matau šūdžių.
Mechanikas užsimojo, aiškiai parodydamas, kur taikosi, ir smogė. Dufas
atsitraukė atatupstas, šiek tiek atsilošė, o kai nuo tepalų pajuodęs mechaniko
kumštis švystelėjo pro šalį, greit žengė du žingsnius pirmyn, sugriebė kitą
pusiausvyros netekusio mechaniko ranką, užlauždamas prilenkė jo delną prie
riešo, kita ranka čiupo užpuoliką už alkūnės, leido jam pasvirti į priekį, o pats
skubiai žengė jam už nugaros. Mechanikas suriko ir norėdamas išvengti dar
stipresnio riešo skausmo iškart pasilenkė, o Dufas dar labiau pastūmė jį pirmyn,
tiesiai galva į sieną. Tada vėl prisitraukė artyn. Ir vėl pastūmė pirmyn.
Mechanikas trenkėsi galva į pertvarą. Dufas be perstojo kėlė priešininko ranką į
viršų, jautė, kad tuoj kažką sumaitos ir sulaužys. Mechaniko šauksmai pasidarė
panašūs į verkšlenimą, pirštais jis beviltiškai siekė Dufo kepurės. Tada Dufas
trenkė jo galvą į sieną trečią kartą. Pasiruošęs ketvirtajam, išgirdo balsą:
– Gana, Džonsonai!
Tik po sekundėlės Dufas susigaudė, kad įsidarbindamas prisistatė tokia
pavarde. Kad į jį kreipiasi kapitonas. Dufas pakėlė akis. Prieš jį tikrai stovėjo
kapitonas. Dufas paleido mechaniką, ir šis kūkčiodamas suklupo.
– Kas čia vyksta?
Dufas tik dabar susivokė, kad šnopuoja. Karščiuojasi. Niršta.
– Nieko, kapitone.
– Džonsonai, aš žinau, kuo skiriasi niekas nuo kažko. Ir kas gi čia dedasi?
Hučinsonai?
Dufas šiek tiek sudvejojo, bet iš garso sprendė, kad klūpintis mechanikas
verkšlena.
 Kostelėjo.
– Draugiškai sukirtome lažybų, kapitone. Norėjau įrodyti, kad Faifo
sugriebimas efektyvesnis už Halo šoninį smūgį ištiesta ranka. Gal per daug
įsijaučiau. – Jis patapšnojo mechanikui per tirtančią nugarą. – Atleisk, drauguži,
bet priėjom prie vieningos nuomonės, kad Faifas nugalėjo Halo šoninį smūgį
ištiesta ranka, ar ne?
Mechanikas vis dar kūkčiodamas linktelėjo.
Kapitonas nusiėmė kepurę ir įsižiūrėjo į Dufą.
– Ar kalbi apie Faifo sugriebimą?
– Taip, – atsakė Dufas.
– Hučinsonai, eik ir patikrink variklius. Kitų irgi laukia darbai, ar ne?
Valgykla staiga ištuštėjo.
– Įpilk man puodelį kavos ir sėskis, – tarė kapitonas.
Dufas padarė kaip liepiamas.
Kapitonas pagurkšnojo kavos. Nudelbė akis į juosvą skystį ir kažką
sumurmėjo. Kaip tik tada, kai Dufui dingtelėjo, ar tik kapitonas nebus užmiršęs,
kad sėdi ne vienas, šis pakėlė galvą.
– Paprastai nemanau, kad verta knaisiotis po pavaldinių praeitį, Džonsonai.
Dauguma įgulos narių yra paprasti, ne itin protingi, jų istorijų niekas netikrina, o
ateitis neturi nieko bendro su „Glamiu“. Žinau, kad neapsimoka per daug kištis
ar jiems nurodinėti, mat vis tiek neilgai turėsiu su jais reikalų. Man rūpi tik tai,
kaip jie bendrauja tarpusavy kaip įgula.
Kapitonas vėl gurkštelėjo ir susiraukė. Dufas nežinojo, ar dėl to kalta neskani
kava, ar koks nors skausmas, ar šis pokalbis.
– Matau, esi išsilavinęs ambicingas vyras, Džonsonai, bet neklausiu, kaip čia
atsidūrei. Net ir paklausęs vargu ar išgirsčiau tiesą. Tačiau spėju, kad šiek tiek
išmanai, kaip bendrauja grupėn susibūrę žmonės. Žinai, kad ten visada
egzistuoja hierarchija ir toje hierarchijoje kiekvienas turi savo vietą ir vaidmenį.
Kapitonas – pačiam viršuj, o nepatyręs naujokas – apačioje. Kol niekas
neprieštarauja savo ir kitų vietai hierarchijoje, turime darniai dirbančią įgulą.
Būtent tokią, kokios aš norėčiau. Bet dabar „Glamio“ hierarchijos apačioje užvirė
šiokia tokia košė. Hierarchijos apačioje tupi trys potencialūs viščiukai. Galbūt
Spingulys, nes jis jauniausias. Gal tu, nes plauki su mumis pirmą kartą. Ir
Hučinsonas, nes jis yra pats kvailiausias ir pamėgti jo turbūt neįmanoma. – Dar
vienas siurbtelėjimas. – Spingulys ištvers šią kelionę, būdamas pačioje apačioje,
nes jis jaunas, protingas ir imlus žinioms. Aš mačiau, kas nutiko Hučinsonui; po
to tu, Džonsonai, smarkiai pakilai. Kiek suprantu, susiklosčius aplinkybėms
griebeisi provokacijos ir pasiekei savo. Bet jei gerai pažįstu Hučą, viską pradėjo
jis. Na ir bukas tas idiotas, išsikasė sau dar vieną duobę. Būtent dėl to jis ir ieško,
kas galėtų būti žemiau už jį. Turbūt šis likimas klius kokiam vargšeliui, kuris
prisidės prie mūsų Kapitolijuje, nes mums reikės kelių naujų vyrų, mat kas nors
vis išeina iš darbo. Ar supranti?
Dufas gūžtelėjo.
– Tai kelia man keblumų, Džonsonai. Hučas ir toliau nepasiduos, bet jis
visada bus apatinis viščiukas. O man labiau patiktų iš kitokio molio drėbtas
apatinis viščiukas: toks, kuris susitaikytų su savo likimu. Bet kadangi Hučas yra
piktavalis niekšelis, manantis, kad gyvenimas jį pakankamai aplamdė ir dabar jo
eilė lamdyti ką nors kitą, jis ir toliau nuodys atmosferą laive. Hučas nėra prastas
mechanikas, bet su juo mano įgula dirba blogiau nei be jo. – Garsus
siurbtelėjimas. – Jei tau knieti paklausti, kodėl jo tiesiog neišmetu, tai tik todėl,
kad nesi jūreivis ir nežinai, ką reiškia Jūreivių sąjungos parengtos įdarbinimo
sutartys: jos užtikrina, kad kamuosiuosi su Huču tol, kol pateiksiu dokumentą,
duodantį man vadinamąją objektyvią priežastį jį atleisti. Fizinis kolegos
užpuolimas būtų viena iš tokių objektyvių priežasčių...
Dufas linktelėjo.
– Na? Iš tavęs reikia tik vieno Jūreivių sąjungai skirto parašo. Visa kita gausiu
iš liudininkų.
– Kapitone, mes tik kvailiojom. Taip daugiau nenutiks.
– Ne, nenutiks. – Kapitonas pasikasė skruostą. – Kaip jau minėjau, be reikalo
nesikapstau po įgulos narių praeitį. Bet noriu pasakyti, kad taip, kaip sugriebei
Hučą, mačiau darant tik kariuomenės ir uosto policininkus. Trumpiau tariant –
policininkus. Todėl norėčiau išgirsti tiesą.
– Tiesą?
– Taip. Ar jis tave užpuolė?
 Dufas ilgai žvelgė į kapitoną. Turbūt šis jau senų seniausiai suprato, kad Klifas
Džonsonas nėra tikrasis virėjo padėjėjo vardas ir kad šis niekada nėra dirbęs
restorane. Jam tereikėjo išgirsti „taip“ ir gauti fiktyvų parašą. Jei kada nors ir bus
susidomėta tikrąja Džonsono tapatybe, šis jau seniausiai bus pasipustęs padus.
– Suprantu. Štai ir tiesa, – tarė Dufas, stebėdamas, kaip kapitonas pasilenkia
per stalą. – Mes tik kvailiojom, kapitone.
Kapitonas atsilošė. Pakėlė kavos puodelį prie lūpų. Virš puodelio žėrinčios
akys buvo įsmeigtos į Dufą. Ne jam į akis, bet šiek tiek aukščiau, į kaktą.
Kapitonui ryjant, Adomo obuolys šoktelėjo aukštyn ir nusileido žemyn. Tada jis
energingai pastatė tuščią puodelį ant stalo.
– Džonsonai?
– Taip, kapitone?
– Tu man patinki.
– Kapitone?
– Neturiu priežasčių manyti, kad mėgsti Hučą labiau už mus. Bet nesi
skundikas. Gal manęs, kaip kapitono, tai ir nedžiugina, bet rodo, kad esi doras
žmogus. Gerbiu tai, todėl daugiau apie tai neužsiminsiu. Tave kamuoja jūros liga,
tu meluoji, bet mano komandai praverstų daugiau tokių žmonių kaip tu. Ačiū už
kavą.
Kapitonas atsistojo ir nuėjo.
Dufas dar kelias sekundes pasėdėjo. Tada nunešė tuščius puodelius į virtuvę ir
pamerkė juos į putoto vandens sklidiną plautuvę. Užsimerkė, priglaudė rankas
prie vėsios blizgios metalinės spintelės ir nugurkė vėmalus. Ką jis išdarinėja?
Kodėl tiesiog nepapasakojo, kaip viskas nutiko? Kodėl neišklojo, kad Hučas
priekabiauja?
Jis atsimerkė. Pažvelgė į savo atspindį ant puodo, kabančio po lentyna priešais
jį. Širdis smarkiai dunkstelėjo. Jis visai nepastebėjo, kad kepurė pakilo iki plaukų
linijos. Turbūt Hučas smogdamas ją užkliudė. Ant kaktos pūpsojo baltas storas
randas, primenantis lėktuvų kondensato žymes danguje. Randas. Štai į ką
spoksojo kapitonas prieš pastatydamas puodelį.
Dufas užsimerkė, pasižadėjo, kad elgsis ramiai, tiesiog viską apgalvos.
 Anądien jie išplaukė iš uosto taip anksti, kad kioskuose dar nebuvo išdėlioti
laikraščiai, taigi kapitonas negalėjo matyti nuotraukos ir perskaityti, kad
paskelbta jo paieška. Nebent išvakarėse kas nors būtų išvydęs Dufo veidą per
televizorių, žiūrėdamas spaudos konferenciją. Bet ar kapitonui pamačius randą –
jeigu pamatė – jo žvilgsnyje šmėstelėjo išgąstis? Ne. Nebent kapitonas yra geras
aktorius ir nenorėjo išsiduoti, kad jį atpažino. Bent jau iki tol, kol visi vieningai
įvarys jį į kampą. Kadangi Dufas negalėjo kažin ko pakeisti, ryžosi manyti, kad
kapitonas nieko nesuprato. O kaip kiti? Ne, jis stovėjo nuo visų nusisukęs, o tada
kapitonas paragino visus skirstytis. Tiesa, Hučas klūpėjo tiesiai prieš jį. Bet net jei
ir pamatė randą, vargu ar jis toks žmogus, kuris eitų ir visiems skelbtų naujienas.
Dufas vėl atsimerkė.
Po dviejų parų, trečiadienį, laivas prisišvartuos.
Keturiasdešimt aštuonios valandos. Tereikia dvi paras paslankioti nuleidus
galvą. Jis turėtų tiek sugebėti.

Užgrojus vargonams katedroje tarp suolų eilių stovinčiam Makbetui pašiurpo

visas kūnas. Gyvaplaukiai pašiušo ne nuo vargonų muzikos, ne dėl kunigo, ne dėl
gedulingos miesto mero kalbos, ne dėl Dunkano karsto, kurį šeši vyrai kaip tik
nešė navos viduriu, net ne dėl to, kad jis nesusileido „Power“. Viskas dėl tos
nelemtos naujos uniformos. Kiekvieną kartą jam sujudėjus šiurkštus vilnonis
audinys pasitrindavo į odą ir sukeldavo šiurpulius. Senosios uniformos medžiaga
buvo pigesnė, švelnesnė ir malonesnė. Makbetas būtų galėjęs rengtis naują juodą
kostiumą, kurį jam pristatė į Policijos būstinę ir kurį atsiųsti galėjo tik Hekatė.
Tačiau, nors ir keista, iš kokybiškesnės vilnos nei uniforma pasiūtas kostiumas
kėlė dar didesnį niežulį. Be to, neapsivilkęs uniformos per policininko laidotuves
Makbetas būtų sulaužęs tradiciją.
Karstą nešė palei suolų eilę, prie kurios stovėjo Makbetas. Dunkano žmona ir
du sūnūs ėjo pavymui panarinę galvas, bet vienas sūnus staiga pakėlė akis ir
žvilgtelėjo į Makbetą. Šis iškart nudelbė žvilgsnį.
Tada visi nužingsniavo į katedros vidurį ir prisijungė prie lydinčiųjų.
Makbetas prisigretino prie Turtelio.
– Graži kalba, – pagyrė jis merą.
 – Dėkui. Tikrai apgailestauju, kad taryba nesutiko su pasiūlymu apmokėti
laidotuves miesto lėšomis. Bet šiuo metu už viską svarbiau, kad uždaryti fabrikai
ir vis mažiau surenkama mokesčių. Visgi, mano nuomone, tai labai necivilizuota.
– Visiškai suprantu tarybos sprendimą.
– Nemanau, kad tą patį pasakytų Dunkano šeima. Jo žmona paskambino ir
pareiškė, kad turėjom vežioti Dunkano karstą gatvėmis, duoti žmonėms
galimybę parodyti, jog jiems rūpi, jog jie nori to paties, ko ir Dunkanas.
– Ar manot, kad taip ir būtų nutikę?
Turtelis patraukė pečiais.
– Makbetai, aš tikrai nežinau. Pats patyriau, kad šio miesto gyventojai nesuka
galvos dėl vadinamųjų reformų, jei dėl jų ant stalo neatsiranda duonos, o
kišenėje – monetų dar vienam alaus bokalui. Maniau, kad mieste šis tas keičiasi,
bet tokiu atveju Dunkano mirtis būtų užvirinusi miesto gyventojams kraują.
Tačiau dabar atrodo, jog miestelėnai susitaikė su tuo, kad čia nugali blogis; apie
tai kalbant girdėjau tik Kaitą. Ar rytoj dalyvausite Banko laidotuvėse?
– Žinoma. Darbininkų bažnyčioje. Pats Bankas nebuvo prisiekęs krikščionis,
bet ten palaidota jo žmona Vera.
– O Dufo žmona ir vaikai, kiek supratau, bus šarvojami čia, katedroje.
– Taip. Pats asmeniškai laidotuvėse aš nedalyvausiu.
– Asmeniškai?
– Viską stebės mūsų žmonės, jei Dufas kartais sumanytų pasirodyti.
– O, taip. Niekam nelinkėčiau laidoti savo vaikų. Ypač tada, jei pats esi dėl to
kaltas.
– Taip, labai keista, kad kaltė paženklina gyvenimą ilgam, o garbė ir šlovė
pasimiršta per naktį.
– Pala, Makbetai, nuskambėjo taip, tarsi žinotumėt, kas yra kaltė.
– Leiskit prisipažinti, kad esu kaltas dėl artimiausio žmogaus mirties, mere.
Turtelis stabtelėjo ir įsižiūrėjo į Makbetą.
– Ką bandote pasakyti?
– Dėl savo mamos. Ji mirė gimdydama. Eime.
– O jūsų tėvas?
 – Sužinojęs, kad mama laukiasi, jis išplaukė į jūrą ir nebegrįžo. Užaugau vaikų
namuose. Kartu su Dufu. Mudu gyvenom tam pačiam kambary. Bet, jums,
Turteli, turbūt niekada neteko pabuvoti vaikų namuose.
– O, aš įsteigiau kelerius vaikų namus.
Jiems priėjus prie katedros laiptų ūžtelėjo stiprus drėgnas šiaurės vakarų vėjas.
Makbetas matė, kaip apačioje žvyruotu keliuku nešamas karstas pavojingai
sūpuojasi į šalis.
– Taip, taip, – tarė Turtelis. – Galima pasprukti ir išplaukus į jūrą.
– Turteli, ar kritikuojate mano tėvą?
– Nė vienas iš mudviejų jo nepažinojom. Tik noriu pasakyti, kad jūroj pilna
tokių žmonių, kurie kratosi atsakomybės.
– Todėl tokiems vyrams kaip jūs ir aš jos tenka dar daugiau, ar ne, Turteli?
– Būtent. Tai ką nusprendėte?
Makbetas kostelėjo.
– Suvokiu, kad šio miesto labui būtų geriausia, jei policijos viršininkas liktų
savo poste ir toliau sėkmingai bendradarbiautų su meru.
– Išmintingai kalbate, Makbetai.
– Žinoma, tol, kol apsimokės bendradarbiauti.
– Ką turite galvoje?
– Gandus, kad lošimo namuose „Obeliskas“ verčiamasi prostitucija ir kai
kuriems lošėjams nelegaliai teikiamas kreditas.
– Pirmas kaltinimas jau girdėtas, o antrasis – naujas. Bet, kaip žinote, net ir
sklandant tokiems gandams prisikasti prie tiesos nėra lengva, todėl gandai ir
lieka gandais.
– Mažiausiai dviem lošėjams galiu pareikšti kaltinimus, o pasitelkus efektyvius
tardymo metodus ir pažadėjus atleisti juos nuo baudžiamosios atsakomybės man
pavyks nustatyti, ar jie gavo kreditą, ar ne. Paskui Lošimų priežiūros tarnybai
veikiausiai teks uždaryti tą vietą ir pradėti kruopščiai tirti pažeidimų mastą.
Meras timptelėjo savo apatinį pagurklį.
– Ar turite galvoje, kad nekelsite savo kandidatūros tik tuo atveju, jei bus
uždarytas „Obeliskas“?
 – Turiu galvoje tik tai, kad vadovaujantys miesto politikai ir administracija
privalo nuosekliai taikyti įstatymus ir taisykles. Kitu atveju kaipmat kils įtarimas,
kad juos papirko tie, kurie vis išsisuka.
Meras caktelėjo liežuviu. Kaip alyvuogę ragaujantis vaikas, pagalvojo
Makbetas. Toks maistas pradeda patikti ne iš karto.
– Čia mes kalbame apie aibę galimų nukrypimų, – tarė Turtelis, tarsi
šnekėdamasis pats su savimi. – Ir, kaip minėjau, sklandant tokiems gandams
sunku prisikasti prie tiesos, tai gali užtrukti.
– Ilgai užtrukti, – pridūrė Makbetas.
– Pranešiu miesto tarybai, kad netrukus gausime informacijos, dėl kurios
privalėsim uždaryti lošimo namus. Beje, kur gražioji Ledi? Numanau. Kadangi ji
ir Dunkanas...
– Deja, ji prastai jaučiasi. Netrukus praeis.
– Štai kaip. Perduokit jai linkėjimų ir palinkėkite greičiau pasveikti. Mums
reikia eiti ir pareikšti šeimai užuojautą.
– Eikit pirmas, o aš eisiu paskui jus.
Makbetas stebėjo, kaip Turtelis nukrypuoja laiptais žemyn, paima Dunkano
žmonos ranką, kaip juda jo lūpos, kaip nutaisęs graudulio kupiną veido išraišką
pakreipia galvą. Jis tikrai panašus į vėžlį. Bet Turtelis kažką paminėjo. Kad jūroje
jų pilna. Pasprukusių vyrų.
– Viskas gerai, šefe? – pasigirdo Seitono balsas.
Seitonas laukė lauke, nes nepakenčia bažnyčių, o ir gerai – vargu ar tie, kurie
norėtų policijos viršininkui blogo, tykotų Dievo namuose.
– Mes patikrinom visus iš miesto išplaukiančius keleivinius katerius, – garsiai
svarstė Makbetas, – bet ar kam nors kilo mintis patikrinti ir kitus laivus?
– Tuos, kurių keleiviams nereikia bilieto?
– Taip. Arba tiesiog laive įsidarbinusius asmenis.
– Ne.
– Visiems nuo tos dienos iš miesto išplaukusiems laivams nusiųskite tikslų
Dufo aprašymą. Tuoj pat.
– Klausau, pone.
Seitonas dviem žingsniais nusileido laiptais ir dingo už kampo.
 Meredita. Jos nebeliko. Bet liko jo širdies randas. Tačiau Makbetas vis tiek neis
į laidotuves. Nes jos jau seniai nebėra. Taip seniai, kad jis seniausiai pamiršo, kas
ji tokia. Taip seniai, kad jis pamiršo, kas jis pats tuo metu buvo.
Jis perkėlė svorį ant kitos kojos, vidine šlaunies puse pajuto audinį ir užuodė
drėgnos vilnos kvapą. Ir nusipurtė.
 27 skyrius

Dufas stovėjo kambuze ir stebėjo prie stalų susirinkusią įgulą. Suvalgę

priešpiečius vyrai sėdėjo ir suko suktines, tyliai šnekučiavosi, juokavo, tada
užsirūkydavo, gurkšnojo kavą. Tik vienas kiurksojo atskirai. Hučinsonas. Didelis
kūno spalvos pleistras jam ant kaktos išdavė apie muštynes net jų nemačiusiems.
Hučinsonas vaidino labai susimąsčiusį ir tapšnojo per suktinę, bet stokojo
aktorinių gebėjimų ir atrodė tiesiog labai nusiminęs.
– Rytoj būsim uoste, – tarė stiuardas, prisidegė cigaretę ir atsirėmė į viryklę. –
Greitai visko išmokai. Ar nori dar padirbėti?
– Atsiprašau?
– Ar dar plauksi su mumis?
– Ne, – atsisakė Dufas. – Bet ačiū už pasiūlymą.
Stiuardas gūžtelėjo pečiais. Dufas žiūrėjo į priešpiečiauti vėliausiai atėjusį
vyrą. Šis nešėsi sriubos dubenėlį prie stalo, prie kurio sėdėjo Hučinsonas, bet
pakėlęs akis išvydo, kas ten toks, ir iškart pasuko prie kito, gausiai apsėsto stalo.
Dufas matė, kad tai pastebėjęs Hučinsonas keliskart skubiai sumirksėjo ir dar
labiau sutelkė dėmesį į suktinę.
– Ar dar liko vakarykščio sūrio pyrago?
Dufas atsisuko. Tarpdury stovėjo viltingą veido išraišką nutaisęs vyriausiasis
laivo mechanikas.
– Deja, – atsakė stiuardas, – nieko nebeliko.
– Palaukit, – sulaikė Dufas. – Regis, nedidelį gabaliuką suvyniojau ir padėjau
šaltai. – Jis nuėjo į šaldytuvą, surado folija apsuktą lėkštutę ir grįžo. Padavė ją
vyriausiajam mechanikui. – Šaltokas.
– Labai gerai, – tarė vyriausiasis mechanikas ir apsilaižė. – Aš mėgstu sušalusį.
– Dar kai kas...
– Taip?
– Hučinsonas...
 – Hučas?
– Taip. Jis atrodo šiek tiek... amm... nusiminęs. Tiesiog galvoju apie tai, ką
man pasakė kapitonas. Kad Hučinsonas yra geras mechanikas. Ar tai tiesa?
Vyriausiasis mechanikas pakraipė galvą, tada kiek dvejodamas žvilgtelėjo į
Dufą.
– Jis neblogai išmano savo darbą.
– Gal būtų ne pro šalį, jei kas nors jam tai pasakytų.
– Ką pasakytų?
– Kas jis išmano savo darbą.
– O kam?
– Tiesiog manau, kad jam reikėtų tai išgirsti.
– Jei žmogų pagiri, jis užsimano daugiau pinigų ir ilgesnių pertraukų.
– Kai buvot jaunas, ar vyriausiasis mechanikas pagyrė jus, kad gerai dirbat
savo darbą?
– Pagyrė. Bet juk taip ir buvo.
– Pabandykit prisiminti, ar tada išties taip jau gerai dirbot?
Vyriausiajam mechanikui atvipo lūpa.
Tą akimirką laivas pasviro. Valgykloje suskardėjo riksmai, o Dufui už nugaros
kažkas garsiai barkštelėjo.
– Po velnių! – suriko stiuardas, ir Dufas atsisukęs pamatė, kad apvirto ir ant
grindų nukrito didžiulis sriubos dubuo.
Dufas stebėjo, kaip išsilieja tiršta žalia žirnienė. Skrandis staiga susitraukė, jis
pajuto gerkle kylantį skrandžio turinį, suspėjo įsitverti durų staktos ir apsivėmė.
– Na, naujoke? – kreipėsi vyriausiasis mechanikas. – Gal turi dar kokių gerų
patarimų? – Tada apsisuko ir išėjo.
– Po šimts, Džonsonai, ar nesiliausi? – sudejavo stiuardas ir ištiesė Dufui
popierinį rankšluostį.
– Kas čia vyksta? – paklausė Dufas ir apsišluostė burną.
– Didelė banga, – paaiškino stiuardas. – Taip būna.
– Eikit ir pasidžiaukit pertrauka, o aš viską išvalysiu.
Iššiūravęs grindis Dufas nuėjo į valgyklą ir nurinko nešvarius indus. Prie
vieno stalo sėdėjo tik trys vyrai, netoliese kiurksojo ir Hučas, taip ir nepajudėjęs
iš vietos.
Kraudamas lėkštes ir stiklines ant padėklo Dufas klausėsi jų pokalbio.
– Tą didžiulę bangą turbūt sukėlė žemės drebėjimas, nuošliauža arba dar kas
nors, – svarstė vienas.
– Gal atominiai bandymai, – pasiūlė kitas. – Sakoma, kad Barenco jūroje rusai
išdarinėja kažin kokį velnią ir dėl to po visą pasaulį sklinda milžiniškos bangos.
– Spinguly, gal gavai apie tai kokių nors žinių?
– Ne, – nusijuokė šis. – Vienintelis įdomus dalykas, kurį sužinojau – policija
ieško tipo su randu įstrižai per visą veidą.
Dufas sustingo. Klausydamasis toliau krovė indus.
– Taip, rytoj bus gera išlipti į krantą.
– Tikrai, po šimts. Žmona sako, kad vėl pastojo.
– Į mane nežiūrėk.
Prie stalo nugriaudėjo geraširdiškas juokas.
Dufas su padėklu rankoje apsisuko. Hučinsonas pakėlė galvą ir staiga ištiesino
nugarą. Po muštynių kelis kartus susitikus Hučinsonas nuleisdavo akis ir
vengdavo net pažiūrėti Dufui į veidą, bet dabar įnirtingai stebeilijo. Kaip atkutęs
grifas, netikėtai aptikęs sužeistą bejėgį gyvūną.
Dufas koja pastūmė švaistines kambuzo duris ir išgirdo, kaip šios užsiveria
jam už nugaros. Padėjo padėklą ant suoliuko. Velnias, velnias! Tik ne dabar, tik
ne tada, kai iki sausumos liko dvidešimt keturios valandos.

– Ar galite važiuoti lėčiau? – paprašė Ketnesa, žvalgydamasi pro priekinį

stiklą.
Taksi vairuotojas pristabdė, ir jie lėtai nuriedėjo palei „Obeliską“. Pro
pagrindines duris į gatvę plūdo žmonės. Ant šaligatvio stovėjo du policijos
automobiliai. Lėtai sukosi mėlyni švyturėliai.
– Kas čia vyksta? – paklausė išblyškėlis Lenoksas ir iškišo galvą pro tarpą tarp
priekinių sėdynių. Jis, kaip ir Ketnesa, vilkėjo uniformą, nes iškart po Dunkano
laidotuvių prie bažnyčios sėdo į taksi. – Ar ten suveikė dūmų detektorius?
– Šiandien Lošimų priežiūros tarnyba uždaro šią įstaigėlę dėl įstatymų
pažeidimo.
 Ketnesa matė, kaip policininkas išveda karštligiškai rankomis mostaguojantį
barzdotą vyrą šviesiu kostiumu ir gėlėtais marškiniais. Atrodė, kad vyras bando
kažką paaiškinti policininkui, bet šis visiškai nesiklauso.
– Liūdna, – tarstelėjo vairuotojas.
– O kas jus liūdina? – pasiteiravo Lenoksas. – Ar tai, kad taikomi įstatymai?
– Vis prievarta ir prievarta. „Obeliske“ bent jau galėjai išgerti alaus ir palošti.
Nereikėjo išsipuošti ir neprasilošdavai iki paskutinio skatiko. Beje, jei jau kalbam
apie uždarymą. Ar žinote, kad fabrikas, į kurį važiuojate, yra uždarytas?
– Taip, – atsakė Ketnesa.
Ir pagalvojo, kad tik tiek ir težino. Ryte jai paskambino pareigūnas Angus ir
pranešė, kad ji turinti pasikviesti inspektorių Lenoksą iš Kovos su korupcija
skyriaus ir atvažiuoti į fabriką „Esteksas“, kur jis viską jiems ir papasakos.
Kalbama apie stambaus masto korupciją, ir kol kas apie šį susitikimą niekam
nevalia užsiminti. O kai Ketnesa atsakė, kad nepažįsta jokio pareigūno Angaus,
šis paaiškino esąs tas ilgaplaukis „Gardeno“ vaikinas, su kuriuo sveikindamasi
lifte ji nusišypso. Ji prisiminė tą vaikiną. Jis mielas. Labiau panašus į draugišką
nuo tikrovės atitrūkusį hipį nei „Gardene“ tarnaujantį pareigūną.
Jie važiavo gatvėmis. Ketnesa matė namų sienas ramstančius, nuo lietaus
besiglaudžiančius bedarbius vyrus su lūpų kamputy kyšančiomis cigaretėmis,
šlapiais švarkais ir nuovargio sklidinomis akimis. Hienos. Visai ne dėl to, kad tie
žmonės tokie gimė. Tokiais juos pavertė miestas. Anot Dunkano, jei valgiaraštyje
siūloma tik dvėsena, dvėseną ir valgai, ir visai nesvarbu, ką pats apie save manai.
Kad ir ką jie veiktų Policijos būstinėje, geriausias būdas sumažinti
nusikalstamumą buvo ir bus darbo vietų kūrimas.
– Ar ruošiatės vėl atidaryti „Esteksą“? – paklausė taksi vairuotojas ir
prisimerkęs nužiūrėjo Ketnesą.
– Kodėl taip manote?
– Manau, kad Makbetas yra protingesnis už tą kvailį Dunkaną.
– Tikrai?
– Uždaryti gerą fabriką vien dėl to, kad jame išteka šiek tiek lipnios masės? Po
šimts, visi, kurie ten dirbo, rūko, jie vis tiek užvers kanopas apsinuodiję. Ten
buvo penki tūkstančiai darbo vietų. Penki tūkstančiai darbo vietų, kurių taip
reikia šiam miestui! Tik aukštakilmis naivuolis iš Kapitolijaus gali būti toks
snobas. O Makbetas yra mūsiškis, jis suvokia padėtį ir kažko imasi. Tegu
Makbetas priiminėja sprendimus, gal po kiek laiko šio miesto gyventojai galės
sau leisti išsikviesti taksi.
– Beje, dėl Makbeto, – tarė Ketnesa ir atsigręžė į užpakalinę sėdynę. – Jau
antrą dieną iš eilės jis atšaukia rytinį susirinkimą, o šiandien bažnyčioje atrodė
labai išbalęs. Ar jis prastai jaučiasi?
– Ne jis, – atsakė Lenoksas, – o Ledi. Jis beveik nebeužsuka į Policijos būstinę.
– Žinoma, puiku, kad Makbetas rūpinasi Ledi, bet jis vis dėlto yra policijos
viršininkas, o juk nuo mūsų darbo priklauso miesto gerovė.
– Gerai, kad jis turi tokių pagalbininkų kaip mes, – išsišiepė Lenoksas.
Taksi sustojo prie vartų, ant kurių kabėjo nukirpta grandinė su spyna. Lentelė
su užrašu UŽDARYTA gulėjo ant duobėto asfalto. Ketnesa išlipo, sustojo prie
praviro vairuotojo lango ir laukdama grąžos nužvelgė apleistą pramoninę
dykynę. Telefono būdelių nesimatė, o „Estekso“ telefonas turbūt atjungtas.
– Kaip norėdami grįžti išsikviesim taksi? – paklausė ji.
– Pastovėsiu čia ir palauksiu, – atsakė vairuotojas. – Mieste užsakymų vis tiek
nebus.
Fabriko kieme Ketnesa su Lenoksu išvydo šakinį krautuvą ir stirtą sutręšusių
medinių padėklų. Prie pakeliamųjų pastato vartų pamatė atlapotas duris.
Juodu įėjo į fabriką. Lauke buvo šalta, o po aukštu pastato skliautu – dar
šalčiau. Kiek akys užmato, stačiakampėje halėje tarytum milžiniški bažnyčios
suolai rikiavosi krosnys.
– Sveiki? – šūktelėjo Ketnesa ir krūptelėjo nuo pasigirdusio aido.
– Čionai! – atsakymas ataidėjo iš aukštai, nuo sienos, prie kurios buvo įrengtas
viršininko kabinetas ir stebėjimo punktas. Tarsi sargybos bokštelis kalėjime,
pamanė Ketnesa. Arba sakykla.
Ten stovintis vaikinas parodė į plieninius laiptus.
Ketnesa ir Lenoksas užkopė į viršų.
– Pareigūnas Angus, – prisistatė vaikinas ir sveikindamasis ištiesė ranką. Jo
atviras veidas išdavė ne tik jaudulį, bet ir ryžtą.
 Jie nusekė paskui jį į viršininko kabinetą, kuriame tvoskė marinatu, senu
prakaitu ir tabaku. Dideli langai, išeinantys į halę, buvo padengti gelsvu glazūrą
primenančiu sluoksniu, kuris atrodė lyg įlietas į patį stiklą. Ant stalų gulėjo
atversti segtuvai, akivaizdžiai nukelti nuo lentynų. Vaikinas buvo nesiskutęs,
mūvėjo siaurus nutrintus džinsus ir vilkėjo žalią kariško stiliaus striukę.
– Ačiū, kad iškart atvykot, – padėkojo Angus ir mostelėjo į apsilaupiusias
medines kėdes.
– Nenoriu spausti, bet tikiuosi, kad tai rimta, – tarė Lenoksas ir atsisėdo. –
Man teko atšaukti svarbų susirinkimą.
– Kadangi jūs, kaip ir mes visi, neturit daug laiko, eisiu tiesiai prie reikalo.
– Ačiū.
Angus sukryžiavo rankas, pajudino žandikaulius, nerimastingai apsidairė. Bet
jis buvo pasiryžęs – kaip žmogus, neabejojantis savo teisumu.
– Aš dukart tikėjau, – tarė Angus ir nurijo, o Ketnesa suprato, kad jis kartoja
tai, ką šiai progai buvo užsirašęs. – Tikėjimo netekau taip pat du kartus.
Pirmiausia lioviausi tikėjęs Dievą. Antrąkart – Makbetu. Makbetas yra ne
gelbėtojas, o korumpuotas žudikas. Norėjau iškart tai pasakyti. Tam, kad
suprastumėt, kodėl visa tai darau. Tam, kad miestas atsikratytų Makbeto.
Tvyrančioje tyloje jie klausėsi atodūsius primenančio lašų tekšėjimo ant halės
grindų. Angus įkvėpė.
– Mums liepė...
– Stop! – sulaikė Ketnesa. – Ačiū už atvirumą, Angau, bet prieš tau pasakant
daugiau, mes su inspektoriumi Lenoksu turim nuspręsti, ar norim visa tai
išgirsti.
– Tegu kalba, – paragino Lenoksas. – Tada galėsim visa tai aptarti be
pašalinių.
– Palaukit, – sudvejojo Ketnesa. – Kelio atgal nebebus. Jei išgirsime žinių,
kurios...
– Mus nusiuntė į klubą visų nužudyti, – pareiškė Angus.
– Nenoriu šito girdėti, – tarė Ketnesa ir atsistojo.
– Nebuvo nė kalbos apie suėmimą, – pakėlęs balsą kalbėjo Angus. – Mes pirmi
pradėjom šaudyti į norvegų raitelius, o jie gindamiesi sugebėjo paleisti vieną... –
jis pakėlė smilių, kuris drebėjo taip, kaip ir jo balsas, – nelemtą šūvį! Visai kitaip
nei pas...
Norėdama nustelbti Angaus balsą, Ketnesa pradėjo trepsėti kojomis į grindis,
atidarė duris, jau ketino išeiti, bet tada išgirdo jo vardą ir sustingo.
– ...Dufą Faife. Iš to namo nebuvo paleistas nė vienas šūvis. Nes jo nebuvo
namie. Kai visiškai suvarpę namą kulkomis įėjom vidun, radom mergytę,
berniuką ir jų mamą, kuri... – Angaus balsas užlūžo.
Ketnesa atsisuko į jį. Vaikinas pasirėmė į stalą ir stipriai užsimerkė.
– ...kuri miegamajame bandė pridengti vaikus savo kūnu.
– Ne, ne, – išgirdo save šnabždant Ketnesa.
– Šiuos nurodymus davė Makbetas, – dėstė Angus. – O Seitonas pasirūpino,
kad visa tai nuo pradžios iki pabaigos atliktų „Gardenas“. Taip pat ir, – Angus
kostelėjo, – aš.
– Kam gi Makbetui duoti nurodymą visų... atsikratyti? – paklausė Lenoksas su
nepasitikėjimo gaida balse. – Jis juk galėjo visus suimti. Tiek Dufą, tiek norvegų
raitelius.
– Gal ir ne, – tarė Angus. – Gal jie žinojo apie Makbetą ką nors, kas jam būtų
pakenkę, gal todėl jam ir reikėjo visus nutildyti.
– Ką jie galėjo žinoti?
– Ar jums neįdomu, kodėl norvegų raiteliai atkeršijo Bankui? Kodėl nenužudė
to, kuris davė įsakymus? Paties Makbeto.
– Paprasta, – šniurkštelėjo Lenoksas. – Makbetas yra saugomas. Beje, ar turi
kokių nors įrodymų?
– Šitas akis, – atsakė Angus ir parodė.
– Jos yra tavo, kaip ir šie kaltinimai. Pasakyk bent vieną priežastį, dėl kurios
turėtume tavimi patikėti.
– Viena priežastis yra, – tarė Ketnesa, lėtai eidama atgal prie kėdės. – Kiti
„Gardeno“ nariai gali patvirtinti arba paneigti šiuos kaltinimus, ir jei šie
kaltinimai yra melagingi, Angus neteks darbo, bus nuteistas ir, švelniai tariant,
susigadins ateitį. Jis ir pats visa tai žino.
Angus nusijuokė.
Ketnesa kilstelėjo vieną antakį.
 – Atsiprašau, ar pasakiau kažką kvailo?
– Juk kalbam apie „Gardeną“, – paaiškino Lenoksas. – Ištikimybė, brolybė,
pakrikštyti ugny, suvienyti krauju.
– Nesupratau?
– Nė vieno „Gardeno“ vyro nepriversi ištarti nė žodelio, galinčio pakenkti
Makbetui, – tarė Angus. – Arba Seitonui. Arba vienam iš brolių.
Ketnesa nusvarino rankas.
– Tai tu ateini pas mus ir pareiški šiuos kaltinimus, nors žinai, kad nepavyks
nieko įrodyti?
– Makbetas liepė man sudeginti per žudynes klube nušauto kūdikio lavonėlį, –
išklojo Angus. Jis čiupinėjosi grandinėlę ant kaklo. – Čia, vienoje šitų krosnių.
Ketnesą nukrėtė šiurpas. Ji gailėjosi. Kodėl ji sugrįžo? Kodėl nesėdi taksi,
vežančiame tolyn nuo viso šito?
– Aš pasakiau „ne“, – pasakojo Angus. – Bet tai reiškia, kad tą padarys kas
nors kitas. Gal net jis pats. Apžiūrėjau visas krosnis, viena jų neseniai naudota.
Pamaniau, jei jūsų vadovaujami ekspertai patikrintų krosnį, gal aptiktų pėdsakų.
Pirštų atspaudų, kaulų likučių, gal dar ko nors? O jeigu ką nors rastų, Kovos su
korupcija skyrius galėtų tirti toliau.
Lenoksas ir Ketnesa susižvalgė.
– Policija negali tirti savo viršininko veiksmų, – paaiškino Lenoksas. – Ar to
nežinojai?
Angus suraukė kaktą.
– Bet... kova su korupcija, argi tai ne...
– Ne, mes negalim vykdyti vidinio tyrimo, – tarė Lenoksas. – Jei nori tirti
policijos viršininką, bylą reikia perduoti miesto tarybai ir Turteliui.
Netekęs vilties Angus papurtė galvą.
– Ne, ne, jie papirkti ir gavę pinigų, visi aliai vieną! Mums reikia padaryti tai
patiems, paspęsti Makbetui spąstus viduje.
Ketnesa neatsakė. Suprato, kad Angus teisus. Nei miesto tarybos nariai, nei
Turtelis nedrįs viešai pasisakyti prieš Makbetą. Kenetas pasirūpino, kad
remdamasis įstatymais policijos viršininkas galėtų vienu ypu nuslopinti tokio
pobūdžio politinį pasipriešinimą.
 Lenoksas dirstelėjo į laikrodį.
– Po dvidešimties minučių prasideda susirinkimas, kuriame privalau
dalyvauti. Angau, patariu nejudinti šio reikalo tol, kol gausi konkrečių įrodymų.
Tada jau gali bandyti savo laimę ir kreiptis į miesto tarybą.
Angus nustebęs sumirksėjo.
– Savo laimę? – paklausė kimiu balsu.
Jis atsisuko į Ketnesą. Atvirame veide paeiliui šmėstelėjo nusivylimas,
maldavimas, baimė ir viltis. Ir tada Ketnesa suprato, kad Agnus paskambino jai
ne vien dėl to, kad jam reikia ekspertų krosnims patikrinti. Angus žino, kad
pristatant bylą Kovos su korupcija skyriui jam reikalinga liudytoja, trečias
žmogus, dėl kurio Lenoksas negalės apsimesti apskritai negavęs šios
informacijos, nes kad ir kuo viskas baigtųsi, jam vis tiek gali gerokai apkarsti
gyvenimas. Angus pasirinko Ketnesą tik todėl, kad ji draugiškai nusišypsodavo
jam lifte. Todėl, kad ji buvo panaši į moterį, kuria galima pasitikėti.
– Inspektore Ketnesa? – kone maldaudamas tyliai kreipėsi jis.
Ji giliai įkvėpė.
– Angau, Lenoksas teisus. Tu prašai mūsų pulti lokį su popieriniu kardu.
Angaus akys apsiblausė.
– Jūs bijot, – įvertino jis. – Jūs manim tikit, kitaip jau būtumėt išėję. Bet jūs
bijot. Jūs bijot dėl to, kad manimi patikėjot. Nes parodžiau jums, kaip toli gali
nueiti Makbetas.
– Susitarkim, kad šis susitikimas niekada neįvyko, – tarė Lenoksas ir pasuko
prie durų.
Ketnesai ruošiantis eiti paskui, Angus griebė ją už rankos.
– Kūdikis, – sušnabždėjo ašarų smaugiamu balsu. – Jis tilpo į batų dėžę.
– Jis – tik nekalta auka, žuvusi kovojant su nusikaltėlių sindikatu, – pareiškė
Ketnesa. – Taip jau nutinka. Tai, kad Makbetas norėjo nuslėpti tai nuo
žiniasklaidos vengdamas skandalo, nepadaro jo žudiku.
Ketnesa pajuto, kaip Angus tarsi nudegęs paleidžia jos ranką. Tada vaikinas
žengė atatupstas ir įsižiūrėjo į ją. Ketnesa apsisuko ir išėjo.
Lipant plieniniais laiptais į halę jos nukaitusius skruostus gnybtelėjo šaltis.
 Eidama link durų ji sustojo prie vienos krosnies. Ant krosnį dengiančių dulkių
matėsi pilkos žymės ir ruožai.
Stovėdamas prie fabriko durų Lenoksas mostelėjo taksi vairuotojui privažiuoti
arčiau, kad jiems nereikėtų eiti per liūtį.
– Kaip manote, ko siekia Angus? – svarstė jis.
– Ko jis galėtų siekti? – klausimu į klausimą atsakė Ketnesa, pasisuko ir pakėlė
akis į viršininko kabinetą, labiau primenantį baraką.
– Juk turėtų suprasti, kad jam dar per anksti taikytis į vadovo postą, – įvertino
Lenoksas. – Ei! Čionai! Gal jis siekia garbės ir šlovės?
– O gal to, apie ką ir kalbėjo. Kas nors turi sustabdyti Makbetą.
– Ar manote, kad jis daro visa tai iš pareigos? – sukikeno Lenoksas, o Ketnesa
išgirdo, kaip po padangomis sugurgžda akmenukai. – Visi ko nors nori, Ketnesa.
Važiuojat?
– Taip.
Pro viršininko kabineto langą Ketnesa galėjo įžiūrėti Angaus siluetą. Jiems
išėjus, vaikinas taip ir nepasijudino iš vietos. Tiesiog stypsojo ten. Atrodė, kad
kažko laukia.
Kada Lenoksas praneš apie šį bandymą maištauti?
Ką jai daryti su Angaus suteiktomis žiniomis?
Ji prisidėjo ranką prie skruosto. Žinojo, kodėl ją išmušė karštis. Ji raudonavo.
Raudonavo iš gėdos.

Lenoksas pasirinko trumpiausią kelią per geležinkelio stoties aikštę. Jam patinka
eiti trumpiausiu keliu. Visada patiko. Norėdamas įsigyti draugų jis prisipirkdavo
saldainių, meluodavo, kad nušoko nuo prieplaukoje stovinčio krano ir panėrė į
vandenį, kad kioske dirbančiai pupytei sumokėjo už masturbaciją ranka. Jis avėjo
batus storiausiais padais, kad atrodytų aukštesnis, sukčiaudavo per egzaminus, o
gavęs prastą įvertinimą primeluodavo, kad išlaikė gerai. Jo tėvas sakydavo –
dažniausiai per šeimos susibūrimus ir neslėpdamas, kam taikomi šie žodžiai, –
kad tik žmogus be stuburo renkasi trumpiausią kelią. Tėvas privačiam miesto
universitetui įteikė dovanėlę ir Lenoksą bei save apsaugojo nuo gėdos, kurią
užtrauktų studijos valstybiniame universitete, o paskui Lenoksas suklastojo ir
savo diplomą. Ne tam, kad parodytų jį būsimiems darbdaviams, o tam, kad
pasipuikuotų prieš tėvą. Žinoma, yla išlindo iš maišo, Lenoksas juk buvo
bestuburis ir palūžo nuo įtarių tėvo žvilgsnių ir kamantinėjimo. Galiausiai tėvas
pareiškė, kad nežino, kaip toks moliuskas kaip Lenoksas išvis gali tiesiai stovėti.
Juk jo kūne nesą nė vieno kaulelio!
Gal ir taip, bet jam tikrai užteko valios ignoruoti narkotikų prekeivius, kurie
murmuliuodami siūlo savo prekes. Prekeiviai iškart atpažįsta vartotojus. Tačiau
gaižalo jis įsigyja kitais būdais, jam šią prekę atsiunčia ruduose vokuose be
atgalinio adreso. Arba, retkarčiais paprašius ypatingų paslaugų, jam užriša akis ir
kaip sušaudyti pasmerktą karo belaisvį nusiveda į slaptą laboratoriją, kur
sušvirkščia dozę tiesiai iš katilo.
Jis praėjo pro „Bertą Birnam“ – prie šio garvežio Dufas patikėjo jo skiedalais
apie teisėją iš Kapitolijaus. Bet Hekatė juk neužsiminė, kad Makbetas nužudys
Dufo žmoną ir vaikus. Eidamas Darbininkų aikšte Lenoksas paspartino žingsnį,
tarsi jam reikėtų paskubėti, kol dar nieko nenutiko. Jam.
– Šiuo metu Makbetas užsiėmęs, – tarė budintis „Inverneso“ registratorius.
– Pasakykit, kad atėjo inspektorius Lenoksas. Tai svarbu ir ilgai neužtruks.
– Tuoj paskambinsiu, pone.
Laukdamas Lenoksas apsidairė. Jis negalėjo tiksliai įvardyti, bet kažko trūko.
Gal paskutinio potėpio. O gal tik pasikeitė nuotaika, per garsiai kvatojo einantys į
lošimo salę kiek prasčiau apsirengę vyrai. Anąkart tokių lankytojų jis čia nematė.
Makbetas nulipo laiptais.
– Laba diena, Lenoksai.
– Laba diena, policijos viršininke. Kiek daug šiandien svečių.
– Čia susirinko visi, kurie lošia dienos metu. Jie sugužėjo tiesiai iš „Obelisko“.
Prieš kelias valandas Lošimų priežiūros tarnyba uždarė tą kazino. Prisėskime čia.
Deja, neturiu daug laiko.
– Ačiū, pone. Tik norėjau pranešti apie šiandieninį susitikimą.
Makbetas nusižiovavo.
– Taip?
Lenoksas įkvėpė. Palūkėjo. Žinoma, juk gali sugalvoti milijoną šios kalbos
įžangų. Yra tūkstančiai būdų, kaip pranešti tą pačią žinią. Šimtas pirmųjų žodžių.
Ir vis tiek jis turi tik vieną alternatyvą.
Makbetas suraukė kaktą.
– Pone, – kreipėsi registratorius, – mums paskambino prie „Juodojo Džeko“
stalo dirbantis krupjė. Jis klausia, gal galėtume atsiųsti ką nors į pagalbą,
nusidriekė eilė.
– Ateinu, Džekai. Atsiprašau, Lenoksai, paprastai šiais dalykais rūpinasi Ledi.
Taigi?
– Taip. Susitikimas...
Lenoksas galvojo apie namiškius. Savo namą. Sodą. Saugų rajoną, kuriame
vaikams nereikia gyventi kaip kiaulidėje. Apie universitetą, kuriame jie studijuos.
Apie atlyginimą, dėl kurio visa tai pasidarė įmanoma. Apie papildomas pajamas,
kurios būtinos, jei nori viską išlaikyti. Viskas ne dėl savęs, o dėl šeimos ir dar
kartą šeimos. Jo šeimos. Ne dėl namo Faife, ne...
– Taip?
Atsidarė lauko durys.
– Šefe!
Jie atsisuko. Vidun žengė Seitonas. Jis buvo pridusęs.
– Mes sučiupom jį, šefe!
– Ar mes radom?..
– Dufą. Jūs buvote teisus. Jis slapstosi iš čia išplaukusiame „Glamyje“.
– Nuostabu! – Makbetas atsigręžė į Lenoksą. – Inspektoriau, pasikalbėsim
vėliau, aš skubu.
Lenoksas liko sėdėti, o Makbetas su Seitonu išbėgo pro duris.
– Užsiėmęs žmogus, – šyptelėjo registratorius. – Pone, gal kavos?
– Ne, – atsisakė Lenoksas, spoksodamas į erdvę priešais. Lauke jau pradėjo
temti, bet iki kitos dozės dar liko ne viena valanda. Visa amžinybė. – Beje, labai
ačiū.
Moliuskui visa amžinybė.
 28 skyrius

– Kur išsiruošei? – sušnabždėjo Meredita.

– Nežinau, – atsakė Dufas ir pamėgino paglostyti jai skruostą, bet nepasiekė. –
Turiu adresą, bet nežinau, kieno jis.
– Tai kodėl nori ten vykti?
– Jis buvo užrašytas prieš pat Banko ir Flienso mirtį. Ten pažymėta „saugus
uostas“, ir jei jie bandė ten patekti, gal ta vieta bus saugi ir man. Nežinau, neturiu
kito pasirinkimo, mieloji.
– Štai kaip.
– Kur jie?
– Čia.
– Kur tas „čia“? Ir ką jūs ten veikiat?
Meredita nusišypsojo.
– Mes laukiam tavęs. Juk vis dar švenčiam mažylio gimtadienį.
– Ar jam skaudėjo?
– Truputį. Viskas praėjo.
Dufui užgniaužė kvapą.
– Ar Ėvanas ir Emilija bijojo?
– Ša, mylimasis, dabar apie tai nekalbėkim.
– Bet...
Ji pridėjo ranką jam prie burnos.
– Ša, jie miega, nežadink jų.
Ji dusino. Jis negalėjo kvėpuoti. Bandė patraukti Mereditos delną, bet ji buvo
per stipri. Dufas atmerkė akis.
Tamsoje priešais save pamatė žmogaus siluetą, tas žmogus buvo ranka
užspaudęs jam burną. Dufas bandė rėkti ir čiupo už plaukuoto riešo, bet
priešininkas buvo per daug galingas. Išgirdęs šniurkštelėjimą Dufas suprato, kas
čia toks. Prie jo stovėjo Hučinsonas. Jis pasilenkė ir sušnabždėjo Dufui į ausį:
 – Nė garselio, Džonsonai. Tiksliau, Dufai.
Maskuotė nepadėjo. Ar už jį pasiūlė atlygį? Už gyvą ar mirusį? Atėjo keršto
valanda. Peiliu? Yla? Plaktuku?
– Paklausyk manęs, Džonsonai. Jei pažadinsim miegantį ant viršutinio gulto,
viskam galas. OK?
Kodėl mechanikas jį prikėlė? Kodėl tiesiog nenužudė?
– Mums prisišvartavus Kapitolijuje, tavęs lauks policija. – Jis patraukė ranką
Dufui nuo burnos. – Dabar jau žinai, ir mes atsiskaitę.
Jam pravėrus duris, į kajutę akimirką plūstelėjo šviesa. Tada durys užsivėrė ir
mechanikas dingo.
Dufas sumirksėjo tamsoje, jam šmėstelėjo mintis, kad Hučinsonas taip pat
prisisapnavo. Jūreivis ant viršutinio gulto sukosėjo. Dufas nežinojo, kas ten guli.
Stiuardas paaiškino, jog lovų trūksta todėl, kad per praėjusį reisą jie gabeno
„kažkokias velniškai svarbias sprogstamųjų medžiagų dėžes“. Jiems reikėjo
išmontuoti gultus ir atlaisvinti dvi kajutes, mat taisyklės leidžia vienoje vietoje
sukrauti tik tam tikrą kiekį tokių medžiagų. Savo kajutes turėjo tik dryžuotas
uniformas dėvintys įgulos nariai. Dufas išlipo iš lovos ir puolė į koridorių.
Pamatė nugarą žmogaus, vilkinčio purvinus marškinėlius su užrašu „Esso“. Šis
jau lipo laiptais žemyn prie variklių.
– Palauk!
Hučinsonas atsisuko.
Dufas nuskubėjo prie jo.
Mechaniko akys ir vėl sublizgo. Bet blogio ugnelių nebesimatė.
– Apie ką tu kalbi? – paklausė Dufas. – Policija? Kodėl mes atsiskaitę?
Hučinsonas sukryžiavo rankas. Šniurkštelėjo.
– Ėjau pas Spingulį... – dar vienas šniurkštelėjimas, – atsiprašyti. Kapitonas
kalbėjo per radijo stotelę. Abu stovėjo nusisukę nuo manęs ir manęs ateinančio
neišgirdo.
Dufas pajuto, kaip jam nutirpo širdis, ir sukryžiavo rankas.
– Ir?
– Kapitonas kalbėjo, kad laive yra Džonsonas, kuris atitinka paieškomo
nusikaltėlio apibūdinimą. Su randu ant veido, įsidarbinęs laive būtent tą dieną.
Kapitonui buvo liepta nieko nedaryti patiems, nes Dufas yra pavojingas, krante jį
sučiups policininkai. Kapitonas atsakė, kad džiaugiasi tuo, nes valgykloje jam
teko matyti, ką moki. – Hučinsonas dviem pirštais persibraukė kaktą.
– Kodėl mane įspėjai?
Mechanikas patraukė pečiais.
– Kapitonas man liepė atsiprašyti Spingulio. Taip pat pasakė, jog išsaugosiu šį
darbą tik todėl, kad atsisakei mane apskųsti. O aš norėčiau ir toliau čia dirbti...
– O ar dirbsi?
Mechanikas šniurkštelėjo.
– Turbūt. Anot vyriausiojo mechaniko, tai vienintelis dalykas, kurį moku.
– O? Ar jis taip ir pasakė?
Hučinsonas išsišiepė.
– Šį vakarą jis priėjo prie manęs ir pasakė, kad neprisigalvočiau niekų. Mat esu
ne tik rakštis šio laivo sėdynėje, bet ir geras mechanikas. Tada tiesiog nuėjo.
Šiame laive pilna keistų tipelių, ar ne? – Jis nusijuokė. Atrodė kone laimingas. –
Man laikas grįžti prie darbo.
– Palauk, – sulaikė Dufas. – Kas iš to, kad pasmerktajam praneši, jog jam ant
kaklo užnerta kilpa. Negaliu pabėgti, kol nepasieksim kranto.
– Džonsonai, tai ne mano rūpestis. Mes atsiskaitę.
– Ar tikrai? Šiuo laivu atplukdė automatus, kuriais nužudė mano vaikus ir
žmoną, Hučinsonai. Ne, tai ne tavo rūpestis, bet kapitono prašymas duoti jam
dingstį tave atleisti irgi nebuvo mano rūpestis.
Šniurkštelėjimas.
– Tai šok į jūrą ir plauk. Jau netoli. Atvyksim maždaug po devynių valandų. –
Šniurkštelėjimas.
Dufas stovėjo ir stebėjo, kaip mechanikas leidžiasi į variklių skyrių. Tada pro
liuką įsižiūrėjo į jūrą. Brėško. Po aštuonių valandų jie įplauks į uostą. Pakilo
aukštos bangos. Kiek laiko jis išliktų gyvas tokiu oru, tokiam šaltam vandeny?
Dvidešimt minučių? Pusę valandos? Kapitonas tikrai paskyrė žmogų, kuris, jiems
artėjant prie kranto, nepaleis jo iš akių. Dufas priglaudė kaktą prie stiklo.
Nėra kur dėtis.
 Jis grįžo į kajutę. Pasižiūrėjo į laikrodį. Be penkiolikos penkios. Vos po
penkiolikos minučių jam reikės, kaip čia sakoma, judintis. Jis išsitiesė ant gulto ir
užmerkė akis. Išvydo Mereditą: ji mojavo jam nuo akmens, anapus vandenų.
Mojavo ir kvietė pas save.
– Mes tavęs laukiam.

Kaip sapne, pagalvojo Makbetas. Arba plaukiant grotoje. Turbūt panašiai jaučiasi
miegeiviai. Vienoje rankoje jis laikė žibintuvėlį, o kita priturėjo Ledi. Sienomis
tarsi vaiduokliai ropojo šešėliai. Virš jų žybčiojo dirbtiniai kristalai.
– Kodėl čia nieko nėra? – paklausė Ledi.
– Visi išėjo namo, – atsakė Makbetas, nukreipdamas šviesos spindulius į
pustuštę viskio taurę ant pokerio stalo, ir iškart pagalvojo apie kvaišalus. Troško
susileisti, bet stengėsi atsispirti. Jis yra stiprus, stipresnis nei bet kada. – Čia esam
tik mudu, tu ir aš, mylimoji.
– Bet mes juk dirbam visą parą, ar ne? – Ji paleido jo ranką. – Ar tu uždarei
„Invernesą“? Ir viską pakeitei? Man viskas nepažįstama! Kas čia?
Jie atėjo į kitą salę, kur šviesos kūgis užkliudė eilę vienarankių banditų. Štai jie,
stovi išsirikiavę vorele. Tarsi mažų miegančių robotų armija, pamanė Makbetas.
Mechaninės dėžės, kurios jau niekada nepabus.
– Žiūrėk, vaikučių karstai, – parodė Ledi. – Ir jų tiek daug... – Balsui užlūžus,
ji pratrūko tyliai raudoti.
Makbetas prisitraukė ją, pasivedė tolyn nuo lošimo automatų.
– Čia ne „Invernesas“, mylimoji, mes esam „Obeliske“. Norėjau parodyti, ką
dėl tavęs padariau. Žiūrėk, čia viskas uždaryta, net elektros tiekimas nutrauktas.
Čia juk mūsų pergalė, gražusis priešų kūnais nuklotas mūšio laukas, brangioji.
– Kaip šlykštu, pasibjaurėtina! Kaip čia dvokia! Ar užuodi? Trenkia lavonais.
Smirda iš drabužių spintos!
– Brangioji, brangioji, tas kvapas sklinda iš virtuvės. Policija nieko nelaukus
visus išvarė, kad niekas nesunaikintų įkalčių. Žiūrėk, lėkštėse vis dar guli
kepsniai.
Makbetas pašvietė į stalus: baltos staltiesės, sudegusios žvakės ir nebaigti
valgyti patiekalai. Šviesai atsispindus poroje blizgančių gelsvų akių, įbestų į juos,
Makbetas sustingo. Ledi sukliko. Jis įkišo ranką į vidinę švarko kišenę, bet
pamatė, kad gyslotas liesas kūnas pranyksta tamsoje. Tada susivokė, kad rankoj
laiko sidabrinį durklą.
– Nurimk, mieloji, – tarė jis. – Tai tik šuo. Turbūt užuodė maistą ir kažkaip
pateko vidun. Štai, štai, jis jau nubėgo.
– Noriu išeiti! Išleisk mane! Aš noriu išvykti!
– OK, mes jau viską pamatėm. Dabar grįšim į „Invernesą“.
– Aš sakiau „išvykti“!
– Ką turi galvoje? Kur išvykti?
– Išvykti!
– Bet...
Jis nepabaigė sakinio. Tik pagalvojo. Kad nėra jokios kitos vietos, į kurią
juodu galėtų nuvažiuoti. Kad tokios vietos niekada nė nebuvo, o jis apie tai
niekada nesusimąstė. Kad visi kiti turi šeimą, vaikystės namus, giminių,
vasarnamį, draugų. O jie turi tik vienas kitą ir „Invernesą“. Bet jis niekada
nemanė, kad šito galėtų nepakakti. Iki dabar, kai jie metė iššūkį pasauliui, o jam
kilo grėsmė netekti savosios moters. Jai reikia sugrįžti, nubusti, jis privalo
ištraukti ją iš tos tamsumos, kurioje ji įstrigo, juk dėl to ir atsivedė Ledi čionai.
Bet turbūt net ir triumfas negali sugrąžinti jos į tikrovę. O dabar jam jos reikia,
jos blaivaus mąstymo, griežtos rankos, tik jau ne šios tyliai raudančios moterytės,
kuri nesuvokia, kas dedasi aplinkui.
– Mes radome Dufą, – tarė jis, skubiai vesdamas ją per tamsą link durų. –
Seitonas nuskrido į Kapitolijų, o antrą valandą „Glamis“ įplauks į uostą.
Lauke buvo šviesu, tačiau „Obeliske“ visi langai buvo užtamsinti, čia karaliavo
amžina naktis ir šventinė nuotaika. Žibintuvėlio šviesa krito ant kelią užstojančių
stalų, kurių ateidamas jis net nepastebėjo. Jų žingsnių garsus sugėrė ant grindų
pakloti kilimai, o jam atrodė, kad už nugaros girdi urzgimą ir šunų nasrų
klapsėjimą. Velnias, kur jis? Kur išėjimas?

Lenoksas stovėjo ant žalios žolės. Jis paliko automobilį prie pagrindinio kelio ir
užsidėjo akinius nuo saulės.
 Būtent todėl jis niekada nepersikels į Faifą. Čia per šviesu. Jis iš karto pajuto,
kaip saulė kaitina rausvą odą, tarsi jis būtų koks prakeiktas vampyras, sudegantis
nuo spindulių.
Bet jis juk ne vampyras. Kai kurių dalykų nematai tol, kol neprieini arčiau.
Kaip ir šios baltos sodybos priešais. Tik iš arti pastebi, kad jos baltumas nusėtas
juodomis skylutėmis.
 29 skyrius

– Sveiki, – locmanui užlipus ant tiltelio pasisveikino „Glamio“ kapitonas. –

Labai norėčiau, kad atvyktume nustatytu laiku, šiandien mūsų lauks.
– Taip ir bus, – patikino locmanas, paspaudė kapitonui ranką ir atsistojo
šalia. – Jei gerai veiks visa įranga.
– Taip ir turėtų būti.
– Vienas mechanikas pasiprašė mano kateriu nuplukdomas į krantą, nes
privalo gauti kažkokią detalę, kurios švartuojantis reikės jo viršininkui.
– Tikrai? – nustebo kapitonas. – Nieko apie tai negirdėjau.
– Tikriausiai nieko svarbaus.
– Kuo vardu tas mechanikas?
– Hučas ar kažkaip panašiai. Štai ir jie. – Locmanas parodė į sparčiai tolstantį
katerį.
Kapitonas pasiėmė žiūronus. Kateryje pamatė nusisukusį žmogų, vilkintį
marškinėlius su užrašu „Esso“ ir užsidėjusį dryžuotą kepurę.
– Ar viskas gerai? – paklausė locmanas.
– Niekam negalima palikti laivo be mano žinios, – pabrėžė kapitonas. – Tik ne
šiandien.
Jis paspaudė vidaus telefono mygtuką, sujungiantį su virtuve.
– Stiuardai!
– Kapitone? – atsiliepė šis.
– Atsiųsk Džonsoną su dviem puodeliais kavos.
– Ateinu, kapitone.
– Sakiau, kad atsiųstum Džonsoną.
– Jam skauda pilvą, kapitone, todėl leidau jam pagulėti, iki atplauksim.
– Patikrink, ar jis savo vietoj.
– Gerai.
Kapitonas patraukė pirštą nuo mygtuko.
 – Pasukit laivą trimis laipsniais į kairę, – liepė locmanas.
– Gerai, – atsiliepė šturmanas.
Kapitonui ir telegrafininkui, žinantiems apie Dufą, inspektorius Seitonas liepė
laikyti liežuvį už dantų, kitaip likusieji gali Dufui išsiduoti, kad jį demaskavo.
Jiems priplaukus, Seitonas su dviem geriausiais savo vyrais lauks krante, jie įlips į
laivą ir Dufą suims. Seitonas įspėjo, kad vykdant šią operaciją jokiu būdu
nesipainiotų kiti įgulos nariai. Jei kartais pasipils šūviai. Tačiau kapitonui
nuskambėjo taip, tarsi būtų sakoma „kai pasipils šūviai“.
– Kapitone! – pasigirdo stiuardo balsas. – Džonsonas kaip kūdikis miega savo
kajutėje. Ar jį pažad...
– Ne! Tegu miega. Ar jis kajutėje vienas?
– Taip, kapitone.
– Gerai, gerai.
Kapitonas užmetė akį į laikrodį. Po valandos viskas bus baigta ir jis galės
keliauti namo pas žmoną. Netrukus turės kelis laisvadienius. Belieka rytoj
nuvykti į laivybos bendrovę, kur yra kviečiamas aptarti draudimo agentūros
ataskaitos apie įtartinai didelį skaičių vienodų ligų atvejų, kuriomis per
pastaruosius dešimt metų sirgo krovinius krovę įgulos nariai. Matyt, teks kalbėtis
apie kraujo ligas.
– Kryptis nustatyta puikiai, – įvertino locmanas.
– Tikėkimės, – sumurmėjo kapitonas. – Tikėkimės.

Dešimt po pirmos. Prieš dešimt minučių iš sieninio laikrodžio išlindo briedžio

galva ir subliuvo. Angus apsidairė. Gailėjosi pasirinkęs šią vietą. Nors dieną bare
„Mūrininko rankos“ renkasi tik laiką stumiantys bedarbiai ir girtuokliai, kartais
čia suguža ir „Gardeno“ vyrai, ir jei kas nors iš Policijos būstinės pamatys, kad jis
kalbasi su radijo laidų vedėju, iškart praneš Makbetui. Visgi jei jis sėdėtų kokiam
nuošaliam bare atokesnėje gatvelėje, kiltų dar daugiau įtarimų.
Angui tai nepatiko. Nei briedis, nei ta aplinkybė, kad radijo laidų vedėjas vis
dar nepasirodė. Jei tai nebūtų paskutinė Angaus galimybė, jis jau seniausiai būtų
išėjęs.
– Atsiprašau, kad vėluoju.
 Pasigirdo pabrėžtinai aiškiai tariama gomurinė r. Angus pakėlė akis. Tik iš
balso buvo galima spręsti, kad geltonus neperšlampamus drabužius vilkintis
žmogus yra Valteris Kaitas. Angus skaitė, kad šis radijo laidų vedėjas vis atsisako
dalyvauti televizijos laidose ir nesutinka pozuoti laikraščių bei garsenybių
gyvenimo būdo žurnalų fotografams, nes tiki, kad išvaizda nukreipia dėmesį nuo
gvildenamų temų, juk svarbiausia – žodis.
– Viskas per tą lietų ir eismo spūstis, – paaiškino Valteris Kaitas,
sagstydamasis striukę. Nuo jo plonų plaukų kapsėjo lašai.
– Čia juk amžinai lyja ir susidaro eismo spūstys, – tarė Angus.
– Mes visada taip pasiteisinam, – atsiliepė radijo laidų vedėjas ir įsitaisė
kitapus nišoje stovinčio stalo. – Tiesa ta, kad nukrito mano dviračio grandinė.
– Maniau, kad Valteris Kaitas niekada nemeluoja, – pareiškė Angus.
– Radijo laidų vedėjas Kaitas niekada nemeluoja, – patikslino Kaitas ir kreivai
šyptelėjo. – Valteriui, kaip žmogui, šioje srityje sekasi šiek tiek prasčiau.
– Ar atėjote vienas?
– Kaip visada. Klokite viską, ko nepasakėte telefonu.
Angus įkvėpė ir prabilo. Jaudulio, kuris buvo apėmęs viską pasakojant
Lenoksui ir Ketnesai, nebuvo likę nė kvapo. Gal todėl, kad lošimo kauliukas jau
mestas ir kelio atgal nebėra. Jis pasakojo panašiai kaip ir anądien „Estekse“, bet
dabar paminėjo ir susitikimą su Lenoksu bei Ketnesa. Išklojo Kaitui viską.
Vardus. Su klubo pastatu ir Faifu susijusias detales. Išpasakojo apie įsakymą
sudeginti kūdikį. Jiems kalbantis Kaitas pasiėmė iš dėžutės servetėlę ir pamėgino
nusivalyti juodu tepalu išteptus pirštus.
– Kodėl pasirinkote mane? – paklausė Kaitas, imdamas dar vieną servetėlę.
– Nes kalbama, jog esate drąsus ir savo darbui atsidavęs radijo laidų vedėjas, –
atsakė Angus.
– Malonu, kad žmonės taip mano, – tarė Kaitas, nenuleisdamas akių nuo
Angaus. – Jūsų kalba turtingesnė už kitų jaunų policijos pareigūnų.
– Studijavau teologiją.
– Štai kodėl taip kalbate ir nusprendėte žengti tokį žingsnį. Tikite, kad už
gerus darbus laukia išganymas.
– Klystate, pone Kaitai. Netikiu nei išganymu, nei Dievu.
 – Ar kalbėjotės su kitais žurnalistais? – mirktelėjo Kaitas. – Atsidavusiais savo
darbui arba ne?
Angus papurtė galvą.
– Puiku. Nes jei imsiuosi šio tyrimo, man būtinas išskirtinumas. Nė puse lūpų
neprasitarkite apie tai kitiems žurnalistams ar dar kam nors. Sutarta?
Angus linktelėjo galvą.
– Angau, kur galėčiau jus rasti?
– Mano telefono numeris...
– Jokių telefonų. Man reikia adreso.
Angus užrašė savo adresą ant tepaluotos servetėlės.
– Kas bus toliau?
Kaitas atsiduso. Kaip žmogus, suvokiantis, kad jo laukia krūva darbo.
– Pirmiausia privalau patikrinti keletą dalykų. Šis atvejis rimtas. Nenorėčiau,
kad mane sučiuptų skleidžiant klaidingą informaciją arba įtartų, kad bandau
įgyvendinti kažkieno kito sumanymą.
– Mano vienintelis sumanymas toks, kad reikia atskleisti tiesą ir sustabdyti
Makbetą.
Angus suvokė, kad pakėlė balsą, o Kaitas apsidairė ir įvertino negausiai
susirinkusius lankytojus, norėdamas įsitikinti, jog niekas neišgirdo.
– Jei tai tiesa, sakydamas, kad netikite Dievo, jūs melavote.
– Dievo nėra.
– Angau, aš kalbu apie dieviškumą žmoguje.
– Kaitai, turbūt norite pasakyti – žmogiškumą žmoguje. Norėti gero yra lygiai
taip pat žmogiška kaip ir nusidėti.
Kaitas lėtai linktelėjo.
– Juk teologas jūs, o ne aš. Prisipažįstu, kad tikiu jūsų pasakojimu, tačiau man
vis dėlto reikia patikrinti faktus. Ir jus patį. Manau, kad tai vadinama... – jis
atsistojo ir užsisagstė neperšlampamą striukę, – atsidavimu.
– Kaip manot, kada išspausdins šią istoriją? – Angus įkvėpė ir iškvėpė. –
Nepasitikiu Lenoksu. Jis nueis tiesiai pas Makbetą.
– Iškart jos imsiuosi, – patikino Kaitas. – Ji turėtų būti parašyta po dviejų
dienų. – Jis išsitraukė piniginę.
 – Ačiū, už kavą susimokėsiu.
– Supratau. – Kaitas įsikišo piniginę į striukės kišenę. – Žinote, tokių paukščių
kaip jūs šiame mieste reta.
– Šiai paukščių rūšiai gresia išnykimas, – šyptelėjo Angus.
Jis stebėjo radijo laidų vedėją, kol šis išėjo pro duris. Apsidairė po barą. Nieko
įtartino nepamatė. Visi atrodė užsiėmę savo reikalais. Dvi dienos. Jam reikia
pasistengti išlikti gyvam dvi dienas.

Seitonui nepatiko Kapitolijus. Plačios gatvės, didingi seni parlamento rūmai ir

visas kitas šlamštas – žaliuojantys parkai, bibliotekos, operos, gatvės menininkai,
gotikinės bažnyčios, juokingai prašmatnios katedros, lauko restoranuose
susigrūdę linksmuoliai, prabangus nacionalinis teatras ir jame rodomi
pompastiški spektakliai: nesuprantami dialogai ir didybės manijos apsėsti
karaliai, mirštantys paskutiniame spektaklio veiksme.
Todėl jis nusprendė stovėti nugara į miestą, akis įbedęs į jūrą.
Jie susirinko uosto kontoroje, iš kur gerai matėsi „Glamis“.
– Ar tikrai nereikia mūsų pagalbos? – paklausė pareigūnas, ant kurio
uniformos puikavosi užrašas KAPITOLIJAUS POLICIJA.
Prieš atvykstant teko susitarti dėl jurisdikcijos ribų, bet Kapitolijaus policijos
viršininkas sutiko bendradarbiauti. Kaip pats sakė, iš dalies dėl to, kad kalbama
apie kito miesto policininko nužudymą, be to, laivams galima padaryti išimtį.
– Darsyk ačiū, bet tikrai nereikia, – atsisakė Seitonas.
– Gerai, bet kai jį sučiupsit ir išlipsit į krantą, viską paimsim į savo rankas.
– Žinoma. Tik nenuleiskit akių nuo laivo ir trapo.
– Inspektoriau, jis tikrai nepaspruks.
Kapitolijaus policininkas parodė į dviejose valtyse sėdinčius žvejais
apsimetusius kolegas civilių drabužiais. Jie buvo pasiruošę sučiupti Dufą, jei šis
šoktų už borto.
Seitonas linktelėjo. Ne per seniausiai jis taip stovėjo ir laukė kito uosto
kontoroje. Tąkart pagalbos atsisakė ne jis, o Dufas – tai bent kvailys, idiotas. Bet
dabar jie apsikeitė vaidmenimis. Ir jis tikrai pasirūpins, kad Dufas apie tai
sužinotų. Kad pajustų. Kelias neištveriamas sekundes. Aišku, Kapitolijaus
policija nieko nežino apie Makbeto įsakymą: Dufą reikia ne išvesti, o išnešti į
krantą. Maiše, skirtame palaikams gabenti.
„Glamiui“ pasisukus vandens gelmė sukunkuliavo, tada sukilo balti purslai ir
ėmė putoti kaip šampanas. Seitonas užtaisė savo MP-5.
– Olafsonai! Rikardai! Pasiruošę?
Du „Gardeno“ vyrai linktelėjo. Kiekvienas turėjo po laivo brėžinį, kuriame
buvo pažymėta, kur Dufo kajutė. Iš „Glamio“ į krantą buvo išmesti lynai. Po
vieną nuo laivagalio ir pirmagalio. Juos apsuko apie laivams rišti skirtus
stulpelius ir užveržė. Laivo šonas pamažu prisiglaudė prie padangų, nuo kurių
sklido į cypimą panašus garsas. Tada buvo nuleistas trapas.
– Pirmyn! – įsakė Seitonas.
Jie nubėgo prieplauka ir užlipo trapu. Įgulos nariai spoksojo į juos išsižioję;
akivaizdu, kad kapitonui pavyko išsaugoti paslaptį. Jie nusikabarojo geležinėmis
kopėčiomis žemyn, pro kajutę su užrašu KAPITONO PADĖJĖJAS. Leidosi vis
žemiau ir žemiau. Sustojo prie kajutės numeris 12.
Seitonas įsiklausė, bet girdėjo tik savo kvėpavimą ir variklių burzgimą.
Rikardas atsistojo kiek tolėliau koridoriuje, iš kur galėjo matyti gretimas duris, jei
kartais Dufas tūnotų kitoje kajutėje ir išgirdęs juos mėgintų sprukti.
Seitonas įsijungė žibintuvėlį ir linktelėjo Olafsonui. Tada įsiveržė vidun.
Žibintuvėlio neprireikė, viduje buvo šviesu. Dufas gulėjo ant apatinio gulto,
nusisukęs į sieną, užsiklojęs antklode. Užsimaukšlinęs žalią kepurę, kurios, anot
kapitono, niekada nenusiima ir visada užsismaukia iki pat akinių dideliais
stiklais. Tik vieną kartą kepurė netyčia pakilo, ir kapitonas pastebėjo randą.
Seitonas suėmė ginklą, kurį reikės įdėti Dufui į ranką, ir dukart šovė į sieną sau
už nugaros. Driokstelėjimas kuriam laikui jį apkurtino, ir kelias sekundes
Seitonas girdėjo tik garsų cypimą. Ant gulto tįsantis Dufas krūptelėjo. Seitonas
prikišo lūpas jam prie ausies.
– Jie rėkė, – iškošė jis. – Jie rėkė, ir buvo nuostabu jų klausytis. Dufai, tu irgi
gali šiek tiek parėkti. Nes nusprendžiau pirmiausia šauti tau į pilvą. Senos
pažinties vardan, tu arogantiškas pimpale.
Nuo Dufo sklido aitrus kvapas. Seitonas įkvėpė. Bet neužuodė gardaus baimės
aromato. Nuo jo trenkė... senu sudvisusiu vyrišku prakaitu. Prakaitas buvo
senesnis nei kelių dienų, kurias Dufas praleido laive.
Ant gulto išsitiesęs vyras atsisuko į jį.
Tikrai ne Dufas.
– A? – paklausė vyras, o nukritus antklodei apsinuogino jo krūtinė ir
plaukuoti dilbiai.
Seitonas įrėmė automato vamzdį vyrui į kaktą.
– Policija! Ką čia veiki? Kur Dufas?
Vyras šniurkštelėjo.
– Gi matai, kad miegu. Nepažįstu jokio Dufo.
– Džonsonas, – iškošė Seitonas ir taip stipriai prispaudė vamzdį vyrui prie
kaktos, kad vėl prilenkė jo galvą prie pagalvės.
Pasigirdo dar vienas šniurkštelėjimas.
– Tas virėjo padėjėjas? Ar žiūrėjot kambuze? Arba kitose kajutėse? Šį reisą
tiesiog gulamės ant laisvų gultų. Ką tas Džonsonas iškrėtė? Matyt, kažką rimto.
Jei ketini įlenkti man kaukolę, geriau jau šauk, šikniau.
Seitonas patraukė ginklą.
– Olafsonai, su Rikardu apieškokit laivą.
Seitonas įdėmiai tyrinėjo išpurtusį veidą sau prieš akis. Uodė. Ar šis tipelis
tikrai toks bebaimis, ar baimės kvapą užgožia kūno smarvė?
Olafsonas vis dar stypsojo jam už nugaros.
– Apieškot laivą! – užriko Seitonas.
Koridoriuje iškart sudundėjo Rikardo ir Olafsono žingsniai ir sutrinksėjo
atidarinėjamos kajučių durys.
Seitonas išsitiesė.
– Kuo tu vardu ir kodėl užsimovei Džonsono kepurę?
– Hučinsonas. Gali ją pasiimti. Matyt, tau reikia į kažką nuleisti.
Seitonas smogė. Ginklu prakirtus Hučui skruostą, išryško kraujas. Hučas nė
nemirktelėjo, nors ir apsiašarojo.
– Atsakyk! – švokštė Seitonas.
– Nubudau sušalęs, norėjau apsirengti marškinėlius, kuriuos palikau ant tos
dėžės. Bet neradau nei jų, nei savo kepurės, ten mėtėsi tik ši kepurytė. Buvo šalta,
todėl ją ir užsimaukšlinau, OK? – Hučinsono balsas virpėjo, bet pro ašaras
žiburiavo neapykanta.
Baimė ir neapykanta, neapykanta ir baimė, tai visada vienas ir tas pats,
pamanė Seitonas ir nuo MP-5 vamzdžio nušluostė kraują.
Koridoriuje skambėjo pikti balsai. Seitonas viską suprato. Jie apieškos visą
laivą, kiekvieną užkaborį, bet vis tiek nieko neras. Dufo čia nebėra.
 30 skyrius

Dufas skubiai žingsniavo plačiomis gatvėmis pro didingus senus pastatus ir

parkus, pro gatvės muzikantus ir dailininkus. Jam parodžius ant popieriaus
skiautės užrašytą adresą, lauko restorane sėdinti besišypsanti pora paaiškino, kur
eiti. Spoksojo į vienoj pusėj atlipusią jo barzdą. Dufas, stengdamasis susitvardyti
ir nepasileisti paknopstom, praėjo pro Kapitolijaus katedrą.
Hučinsonas sugrįžo.
Leisdamasis į variklių skyrių apsisuko ir užlipo atgal į viršų. Išklausė Dufo
istoriją. Net Dufui dėstant visas smulkmenas, kuriomis, pasakojant kokiam kitam
žmogui, jis ir pats nebūtų patikėjęs, Hučinsonas tebelinksėjo, tarsi viskas būtų
jam puikiai pažįstama. Tarsi kalbos apie tai, ką žmogus gali padaryti kitam
žmogui, jo nestebintų. Dufui viską išklojus, mechanikas patarė, kaip pabėgti. Tą
pačią akimirką, taip paprastai ir natūraliai, kad Dufui kilo mintis, jog kitados šis
žmogus ir pats planavo šitaip pasprukti. Dufui reikėjo tiesiog persirengti
Hučinsono drabužiais, pasiimti nuleidžiamas virvines kopėčias ir laukti prie
turėklų.
– Tik stovėk nugara į tiltelį, kad kapitonas nematytų tavo veido ir manytų, jog
ten aš. Jei stovėsi pasiruošęs, bocmanas neprieštaraus, kad nuleistum kopėčias.
Nuleisk jas iškart, nulipk ir apačioj lauk, kol priplauks locmano kateris. Tada
pasakyk, kad privalai nusigauti į krantą prieš „Glamiui“ prisišvartuojant, nes
laivybos kompanijos biure turi pasiimti atsarginę dalį keltuvui, kuris įtempia prie
prieplaukos pritvirtintus lynus.
– Kodėl?
– A?
– Kodėl manimi rūpiniesi?
Hučinsonas gūžtelėjo pečiais.
– Man buvo liepta iškrauti dėžes su šaudmenimis. Ten stovėjo liesas plikas
rankas sukryžiavęs policininkas. Atrodė, kad mums keliant dėžes į sunkvežimį
jam knieti mus apspjauti.
Dufas laukė. Kol mechanikas paaiškins iki galo.
– Žmonės daug ką padaro vieni dėl kitų, – tarė Hučinsonas ir šniurkštelėjo. –
Ko gero, taip ir yra. – Dar vienas šniurkštelėjimas. – Jei supratau teisingai, esi
visai vienas prieš, – jis parodė aukštyn, į viršutinius denius, – juos. O aš gan gerai
žinau, kas tai per jausmas.
Vienas. Prieš juos.
– Ačiū.
– Nėra už ką, Džonsonai. – Mechanikas paspaudė Dufui ranką. Trumpai ir
kukliai. Tada persibraukė pleistrą ant kaktos. – Kitą kartą aš būsiu pasiruošęs, ir
tada tu gausi į kuprą.
– Sutarta.
Dufas pasiekė rytinę miesto pusę.
– Atsiprašau. Kur Šeštasis rajonas?
– Ten.
Jis praėjo pro kioską ir stovą su laikraščiais. Namai sumažėjo, o gatvės
susiaurėjo.
– Kur Raugyklos gatvė?
– Antra arba trečia už šviesoforo.
Užkaukė ir nutilo policijos sirenos. Čia, sostinėje, jų garsas kitoks, ne toks
šaižus ir rėžiantis ausį. Kitokio skambesio. Ne toks niūrus ir išsiderinęs.
– Kur „Delfino“ klubas?
– Naktinis klubas? Ar jis ne uždarytas? Štai, ar matot tą kavinę? Visai prie pat
jos. – Bet tas žmogus per ilgai žiūrėjo į randą ir bandė kažką atgaminti.
– Ačiū.
– Nėra už ką.
Numeris 66. Raugyklos gatvė. Dufas stovėjo prie didelių medinių sutrešusių
durų ir skaitė pavardes. Nė viena jų nebuvo girdėta. Jis patraukė duris.
Atidarytos. Tiksliau, jų spyna išlaužta. Viduje buvo tamsu. Jis pastovėjo, kol
vyzdžiai apsiprato su tamsa ir išsiplėtė. Laiptai. Drėgni laikraščiai, šlapimo
smarvė. Džiovininko kosulys už durų. Garsas, primenantis šlapią tekštelėjimą.
Dufas pradėjo lipti laiptais. Kiekviename aukšte buvo po dvejas duris, o
tarpuaukščių aikštelėse – po žemas dureles. Jis paspaudė vienų durų skambutį.
Viduje piktai sulojo šuo ir pasigirdo šliurinimas. Duris atidarė žema, kone
juokinga susiraukšlėjusi poniutė. Apsauginė durų grandinėlė kabėjo
nepritvirtinta.
– Taip, meiluti?
– Sveiki. Esu inspektorius Džonsonas.
Ji žiopsojo į jį kritiškai vertindama. Dufas įtarė, kad veikiausiai užuodžia nuo
„Esso“ marškinėlių tvoskiantį Hučinsono prakaitą. Nuo tvaiko bent jau
užsičiaupė mažas lojantis kudlius.
– Aš ieškau... – Taip, ko gi jis ieško? – Mano draugas Bankas davė man šį
adresą.
– Atleiskit, jaunuoli, nepažįstu jokio Banko.
– O Alfį?
– O, Alfis. Jis gyvena antrame aukšte, dešiniau. Atsiprašau, bet jūs... ammm...
tuoj pamesite barzdą.
– Ačiū.
Lipdamas į antrą aukštą Dufas nusiplėšė barzdą ir nusiėmė akinius. Prie
dešiniau esančių durų trūko kortelės su pavarde, buvo tik durų skambutis su
mygtuku, kabančiu ant metalinės spyruoklės.
Dufas pabeldė. Palaukė. Vėl pabeldė, šįkart smarkiau. Pirmame aukšte vėl
šlapiai tekštelėjo. Jis trūktelėjo duris. Užrakinta. Ar jam palaukti, kol kas nors
ateis? Jau geriau tai, nei rodytis gatvėje.
Duslus kosulys. Garsas sklido iš už žemų durų tarpuaukščio aikštelėje. Dufas
palipo penkis laiptelius žemyn ir palenkė durų rankeną. Durys šiek tiek prasivėrė,
tačiau atrodė, kad kažkas laiko jas iš vidaus. Jis pasibeldė.
Jokio atsakymo.
– Sveiki? Sveiki, ar čia kas nors yra?
Jis sulaikė kvėpavimą ir prikišo prie durų ausį. Kažką išgirdo, tarsi kas
traškintų popierių. Ten kažkas slepiasi.
Dufas garsiai trepsėdamas palipo vienu aukštu žemiau, tada nusiavė batus ir
vėl užtykino į viršų.
 Suėmė durų rankeną ir smarkiai timptelėjo. Kažkas nutrūko, ir durys atsidarė.
Nukrito virvės gabalas.
Jis stovėjo ir spoksojo į save.
Nuotrauka buvo nedidelė, išspausdinta pirmame puslapyje, dešinėje pusėje,
po antrašte.
Laikraštį nuleidus, Dufas pamatė senį ilga susivėlusia barzda. Jis sėdėjo
pasilenkęs į priekį, ligi kulkšnių nusmauktomis kelnėmis.
Tekšbūdė. Dufui teko matyti tai anksčiau – senuose darbininkų
daugiabučiuose prie upės. Jis pamanė, kad šios vietelės todėl taip ir vadinamos –
dėl krintančių išmatų garso. Šlapiai tekštelėja.
– Atsiprašau, – prabilo Dufas. – Ar jūs Alfis?
Senis neatsakė, tik spoksojo į Dufą. Tada lėtai apsuko laikraštį, žvilgtelėjo į
nuotrauką ir vėl į Dufą. Apsilaižė lūpas.
– Garsiau, – paragino jis, ranka rodydamas sau į ausį.
Dufas pakėlė balsą.
– Ar jūs Alfis?
– Garsiau.
– Alfi!
– Ša. Taip, jis Alfis.
Matyt, per savo rėkimą Dufas neišgirdo, kaip kažkas prisėlino jam už nugaros.
Tik pajuto į pakaušį įremtą kietą daiktą ir prie ausies išgirdo lyg ir pažįstamą
šnabždesį.
– O, taip, inspektoriau, čia pistoletas. Todėl nesijudinkite, tik pasakykite, kaip
mus radote ir kas jus atsiuntė.
Dufas norėjo atsigręžti, bet ginklą įrėmęs žmogus vėl nusuko jo veidą į priekį,
į Alfį, kuris, rodos, įvertino, kad nebėra ko jaudintis, ir vėl įniko į laikraštį.
– Aš nežinau, kas jūs tokie, – tarė Dufas. – Tiesiog Banko automobilyje
paliktam bloknote aptikau užrašyto adreso įspaudus. Manęs niekas neatsiuntė, aš
čia vienas.
– Ko atvažiavote?
– Makbetas bando mane nužudyti. Lygiai taip pat, kaip nužudė Banką ir
Fliensą. Jei Bankas užsirašo adresą, prie kurio pažymi „saugus uostas“, gal ir man
čia bus saugu.
Stojo tyla. Tarsi iš pasalų prisėlinęs žmogus mąstytų.
– Eime.
Dufą apsuko, bet žmogus su pistoletu taip ir liko jam už nugaros. Jį nuvedė
prie durų, į kurias jis beldė. Šįkart jos buvo praviros. Jį stumtelėjo į didelį
kambarį, kuriame tvyrojo slogus oras, nors langai buvo plačiai atverti. Kambaryje
stovėjo didelis stalas ir trys kėdės, virtuvinės spintelės su plautuve, šaldytuvas,
siaura lova ir sofa, o ant grindų gulėjo patiestas čiužinys. Ir buvo dar vienas
žmogus. Jis sėdėjo ant kėdės, pasidėjęs rankas ant stalo, ir stebeilijo tiesiai į Dufą.
Buvo su tais pačiais akiniais, o jo ilgos kojos, kaip ir anksčiau, kyšojo iš po stalo.
Visgi jis atrodė kitaip. Gal dėl barzdos. O gal dėl sulysusio veido.
– Malkolmai, – prabilo Dufas, – jūs gyvas.
– Dufai. Sėskitės.
Dufas atsisėdo ant kėdės, tiesiai prieš buvusį policijos viršininko pavaduotoją.
Malkolmas nusiėmė akinius. Pradėjo valyti jų stiklus.
– Tai manėte, kad nužudžiau Dunkaną ir nusiskandinau?
– Iš pradžių tikrai taip maniau. Bet vėliau supratau, kad Dunkaną nužudė
Makbetas. Tada suvokiau, kad jis greičiausiai jus paskandino, norėdamas užimti
policijos viršininko vietą. Ir kad tas savižudžio atsisveikinimo laiškas – klastotė.
– Makbetas grasino man, kad jei nepasirašysiu, nužudys mano dukrą. Ko
norite, Dufai?
– Jis sako... – pasigirdo Dufui už nugaros.
– Girdėjau jūsų pokalbį, – pertraukė Malkolmas. – Mačiau, kad laikraščiuose
rašoma, jog Makbetas jūsų ieško, Dufai. Bet gali būti ir taip, kad jūs
bendradarbiaujat, o visa ta rašliava yra apgavystė, vien tam, kad patektumėte pas
mus.
– Ar manote, kad vykdydamas operaciją išžudžiau savo šeimą?
– Skaičiau ir apie tai, Dufai, bet niekuo nebepasitikiu. Jei Makbetas ir visi
policininkai tikrai mėgino jus sučiupti, jiems turėjo pavykti.
– Man pasisekė.
– Ir dabar atsibeldėte čia? – Malkolmas barbeno pirštais į stalą. – O kam?
– Saugus uostas.
 – Saugus? – Malkolmas papurtė galvą. – Jūs esate policininkas, Dufai; juk
žinote, kad jei galėjote mus taip lengvai rasti, Makbetas irgi galės. Kiekvienas
nors šiek tiek proto turintis paieškomas įtariamasis sėdi vienas kaip pelė po
šluota ir tikrai nesigviešia kitų paieškomų asmenų draugijos. Verčiau sugalvokite
man geresnį atsakymą. Kodėl esate čia?
– O kaip jūs manote?
– Noriu, kad pats pasakytumėt. Pistoletas nukreiptas kaip tik į tą vietą, kur yra
jūsų kraujuojanti širdis, jei tik ji tikrai kraujuojanti.
Dufas nurijo. Kodėl jis čia atvyko? Gal ir per daug tikėjosi. Bet tai vienintelė jo
viltis. Galimybės gal ir nedidelės, bet apsispręsti buvo paprasta. Dufas giliai
įkvėpė.
– Savo žūties naktį Bankas turėjo susitikti su manimi ir kažką papasakoti. Tą
dieną, kai pradingote, jis matė jus paskutinis. Pamaniau, kad galiu jus čia rasti.
Kad galim vienas kitam padėti. Galiu įrodyti, kad Dunkaną nužudė Makbetas.
Tai tikrai padarė jis, todėl ir nori mane nugalabyti.
Malkolmas kilstelėjo vieną antakį.
– Ir kaipgi mudu galėtume vienas kitam padėti? Turbūt nepuoselėjate vilties,
kad mums į talką ateis Kapitolijaus policija.
Dufas papurtė galvą.
– Jiems įsakyta mus suimti ir nedelsiant pristatyti Makbetui. Bet kartu mes
įstengsim jį sužlugdyti.
– Ar keršijate už savo šeimą?
– Taip, tokia buvo pirmoji mano mintis.
– Bet?
– Bet yra kai kas svarbesnio už kerštą.
– Policijos viršininko pareigos?
– Ne.
– O kas?
Dufas linktelėjo atviro lango pusėn.
– Kapitolijus – gražus miestas, ar ne? Sunku juo nesižavėti. Galima net ir
įsimylėti – tarsi besišypsančią šviesiaplaukę spinduliuojančiomis akimis. Bet nei
jūs, nei aš niekada jos nepamilsime. Nes mes atidavėm savo širdį dvokiančiam
apleistam miestui vakarinėj pakrantėj. Aš jo išsižadėjau, maniau, kad jis man
nieko nereiškia. Aš pats ir mano karjera man buvo svarbiau už miestą, kuris tik
gadina mums nuotaiką, nuodija širdį ir trumpina gyvenimą. Kokia absurdiška,
beviltiška meilė, maniau. Bet taip jau yra. Per vėlai suprantam, ką iš tiesų mylim.
– Ar esate pasiryžęs aukotis dėl šitokio miesto?
– Tai paprasta, – šyptelėjo Dufas. – Viską praradau, galiu paaukoti tik savo
gyvybę. O kaip jūs, Malkolmai?
– Aš bijau prarasti dukrą.
– Ją galima išgelbėti sužlugdžius Makbetą. Paklausykite. Esate žmogus, galintis
tęsti Dunkano darbą. Dėl to ir esu čia, pasiruošęs sekti paskui jus, jei tik esate
pasirengęs tapti policijos viršininku ir sąžiningai vadovauti.
Malkolmas įtariai jį nužiūrinėjo.
– Aš?
– Taip.
Malkolmas nusijuokė.
– Dufai, ačiū už moralinį palaikymą, bet pirmiausia leiskite paaiškinti du
dalykus.
– Taip?
– Pirmasis yra tas, kad jūsų niekad nemėgau.
– Suprantama, – atsakė Dufas. – Niekada nesukau galvos dėl nieko, išskyrus
save. Nesakau, kad pasikeičiau, bet tai, kas nutiko, privertė mane viską įvertinti
kitaip. Vis dar nesu protingas, bet ne toks kvailas kaip anksčiau.
– Sutinku, bet gali būti ir taip, kad tiesiog bandote man įtikti. Tikrai nenoriu
girdėti liaupsių ir saldybių. Gal šiek tiek ir pasikeitėte, bet pasaulis išliko toks
pats.
– Ką norite pasakyti?
– Malonu, kad vertinate mane kaip santykinai patikimą. Bet jei norite būti
mano komandoje, privalau žinoti, kad neturite angelo sparnų, trukdančių stovėti
ant žemės. Juk nemanote, kad galima pasiekti tiek, kiek buvau pasiekęs aš,
nežiūrint pro pirštus į kai kuriuos dalykus. Neužsimerkiant prieš kai kuriuos...
nusistovėjusius veiklos būdus, nulemiančius, kas išsisuks, o kas ne ir kam bus
pristatyti rudi vokeliai. Jei iš mažą algą gaunančio policininko per vieną naktį
viską atimsi, kaip tikiesi užsitarnauti jo ištikimybę? Argi ne geriau kartais laimėti
nedidelius mūšius negu amžinai pralaimėti didžiuosius?
Dufas nenuleido akių nuo barzdoto vyro, tarsi norėdamas įsitikinti, ar čia
tikrai Malkolmas.
– Negi bandote pasakyti, kad turime atsidėti kovai su Hekatės konkurentais,
užuot susirėmę su pačiu Hekate?
– Bandau pasakyti, kad privalome būti realistai, brangusis Dufai. Niekam
nereikia tokio policijos viršininko, kuris nežino, kaip kas šiame pasaulyje veikia.
Mes sukursime geresnį ir švaresnį miestą nei mūsų pirmtakai, Dufai, bet, po
šimts, už tai mums bus atlyginta.
– Turite galvoje, kad priimsime tą atlygį?
– Aš noriu gero, kaip ir jūs. Bet Romą pastatė ne per vieną dieną. Esate
kovotojas, Dufai. Bet nesikaukite su savais. Parodykite šiek tiek pakantumo
įvairovei, ir visi reikalai pagerės. Ar mane suprantate?
– Užuot kovojęs su Hekate, imsite iš jo pinigus?
– Mes negalim nugalėti Hekatės, Dufai. Dar ne dabar. Kol kas galime leisti
jam sumokėti dalį mūsų algos ir ruoštis kovai su kitais mieste vykdomais
nusikaltimais. Jų, Dievas mato, netrūksta.
Pirmiausia Dufas pajuto nuovargį. Keistą palengvėjimą. Kova baigta, jis gali
pasiduoti ir pailsėti. Su Meredita. Jis papurtė galvą.
– Negaliu su tuo sutikti. Nesate toks, kaip tikėjausi, Malkolmai, taigi netekau
paskutinės vilties.
– Ar manote, kad yra geresnių? Gal toks esate jūs? Ar esate geresnis už kitus?
– Ne, nesu, bet apatiniame laivo denyje tokių sutikau – geresnių ir už jus, ir už
mane, Malkolmai. Todėl dabar atsikelsiu ir eisiu iš čia, tad paskubėkite
apsispręsti, ar mane išleisite, ar nušausite.
– Dabar, kai žinote, kur esu, negaliu leisti jums išeiti. Nebent prisiektumėte,
kad niekam neišplepėsite.
– Toks išdavikų vienas kitam duotas pažadas nebūtų daug vertas, Malkolmai,
bet vis tiek jums jo neduosiu. Ar galėčiau paprašyti šūvio į galvą? Manęs laukia
šeima.
 Dufas atsistojo, bet tą patį padarė ir Malkolmas. Uždėjo abi rankas jam ant
pečių, spustelėjo ir pasodino atgal ant kėdės.
– Dufai, uždavėte man ne vieną klausimą. O kalbantis klausimai dažnai
vertingesni ir pasako daugiau nei atsakymai. Sėdėjau čia ir melavau, o jūsų
klausimai buvo tokie, kokių ir tikėjausi. Bet vis dar abejojau, ar jūsų teisuoliškas
pasipiktinimas yra nuoširdus. Iki dabar, kol atsistojote pasiryžęs dėl miesto ir
švarių policijos pajėgų gauti kulką į pakaušį.
Dufas sumirksėjo. Staiga jo kūnas taip apsunko, jog jį apėmė jausmas, kad tuoj
nualps.
– Šiame kambaryje esame trise. Trys vyrai, pasiruošę viską paaukoti, kad
tęstume tai, ką pradėjo Dunkanas. – Malkolmas užsidėjo nuvalytus akinius. –
Trys vyrai, kurie gal ir nėra geresni už kitus; vis dėlto mes tiek daug praradom,
kad turbūt nebus per sunku paaukoti ir tai, kas dar liko. Tačiau tokia yra
revoliucijos kibirkštis ir logika, tad nesvaikime nuo savo moralinio
teisuoliškumo, tiesiog nutarkim, kad turim valios pasielgti teisingai, ir visai
nesvarbu, ar tą valią kursto grynas teisuoliškumo jausmas, o gal ir... – jis patraukė
pečiais, – šeimos žmogaus troškimas atkeršyti, išdaviko gėda, privilegijuotojo
susižavėjimas savo morale ar dievobaimingojo nuogąstis, kad teks degti pragaro
liepsnose. Nes tai yra teisinga, ir dabar tereikia valios. Juk siekiant teisingumo ir
švarumo nėra lengvo kelio, tik sudėtingas.
– Trys vyrai, – pakartojo Dufas.
– Jūs, aš, ir?..
– Fliensas, – tarė Dufas. – Kaip tau pavyko, vaikine?
– Tėtis išstūmė mane iš automobilio, ir nukritau nuo tilto, – pasigirdo balsas
jam už nugaros. – Jis išmokė mane to, ko taip ir nesugebėjo išmokyti Makbeto.
Plaukti.
Dufas pažvelgė į Malkolmą, o šis atsiduso ir šyptelėjo. Savo nuostabai, Dufas
pajuto, kad irgi šypsosi. Kad kažkas veržiasi jam iš gerklės. Rauda. Bet jis suprato,
kad juokiasi, o ne ašaroja, o tada suvokė, kad ir Malkolmas užsikvatoja, o paskui
jį ir Fliensas. Skambėjo karo juokas.
– Kas vyksta?
 Jie atsisuko ir pamatė tarpdury stovintį nustebusį senuką Alfį su laikraščiu
rankoje. Tada užsikvatojo dar garsiau.
 31 skyrius

Lenoksas stovėjo prie lango ir spoksojo į vieną tašką. Rankoje laikė granatą.
Angus, Angus. Jis dar niekam neprasitarė apie susitikimą „Estekse“. Pats negalėjo
paaiškinti kodėl. Žinojo tik tiek, kad šiandien visą dieną muša dinderį. Kaip ir
vakar. Arba užvakar. Jam nė karto nepavyko įsigilinti į ataskaitas. Atrodė, kad
raidės juda ir pačios sudėlioja naujus žodžius. Bedarbystė virsdavo išdavyste, o
išvystė – apgavyste. Kaskart, kai norėdamas paskambinti pakeldavo ragelį,
apimdavo jausmas, kad šis sveria toną, ir tekdavo vėl jį padėti. Laikraštyje
perskaitė, kad visiems gerai žinomas ir visų gerbiamas Cimermanas kandidatuos
miesto mero rinkimuose. Cimermanas nekėlė jokių prieštaringų jausmų, visai
neturėjo charizmos, susilaukė pripažinimo kaip gabus vyras, bet jam tikrai
nebuvo lemta tapti rimtu Turtelio konkurentu. Lenoksas paskaitinėjo straipsnį
apie augančią prekybą narkotikais. JTO duomenimis, pagal pelningumą ši
pramonė užima antrą vietą po ginklų gamybos. Tada suprato, kad visgi ne skaito,
o tiesiog spokso į sakinius.
Prieš aštuonias dienas Dufui pavyko pasiekti Kapitolijų ir pasprukti. Lenoksui
ir Seitonui atėjus į policijos viršininko kabinetą, Makbetas net apsiputojo iš
įniršio. Lūpų kampučiuose atsirado seilių purslų, o jis vis rėkė sostinėje pasirodęs
kaip idiotas. Kartojo, kad jei Lenoksas su Seitonu būtų įvykdę užduotį ir sučiupę
Dufą šiam tebesitrinant savame mieste, to būtų buvę galima išvengti. Visgi
žinodamas, kad Dufas gyvas ir laisvas, Lenoksas jautė keistą palengvėjimą.
Saulė nebetvieskė, tačiau jam vis tiek perštėjo akis. Gal praverstų dar viena
dozė? Kad lengviau ištvertų šią dieną. O rytoj viskas pagerės.
– Ar tai tikra rankinė granata, ar peleninė?
Išgirdęs klausimą Lenoksas atsisuko į duris.
Makbetas stovėjo keista poza, palinkęs į priekį ir nusvarinęs abi rankas, tarsi
pučiant stipriam vėjui. Panarinęs galvą ir išpūtęs akis vėrė Lenoksą žvilgsniu.
– Per Pirmąjį pasaulinį karą ją metė į mano senelį.
 – Melas, – išsišiepė Makbetas, žengė vidun ir uždarė duris. – Tai vokiškas
modelis, „Stielhandgranate 24“, šios rankinės granatos pradėtos naudoti nuo
1924-ųjų. Tikrų tikriausia peleninė.
– Nemanau, kad senelis...
Makbetas paėmė granatą Lenoksui iš rankos, suėmė koto gale susuktą virvelę
ir timptelėjo.
– Ne!
Makbetas kilstelėjo antakį ir pažiūrėjo persigandusiam Kovos su korupcija
skyriaus viršininkui į veidą.
– T-tai juk detonuos...
– ...jūsų senelio istoriją? – Makbetas sukišo virvelę atgal į kotą ir padėjo
granatą ant stalo. – To juk nenorėtume, ar ne? Apie ką galvojote, inspektoriau?
– Apie korupciją, – atsakė Lenoksas. – Ir apie kovą su ja.
Makbetas prisitraukė lankytojams skirtą kėdę.
– Lenoksai, kas gi ta korupcija? Ar šventai savo teisumu įsitikinęs
revoliucionierius, infiltruotas į valstybės aparatą ir šnipinėjantis už užmokestį,
yra korumpuotas? O ar korumpuotas yra paklusnus, bet pasyvus tarnautojas,
kuris nieko nedaro, tik žeriasi į kišenę nemenką algą, patenkintas sistema, nors
žino, jog ji paremta korupcija?
– Policijos viršininke, yra daug sunkiai nusakomų sričių. Dažniausiai
kiekvienas žmogus jaučia, korumpuotas jis ar ne.
– Ar manote, kad viską lemia jausmas?
Makbetui atsisėdus Lenoksas paskubėjo padaryti tą patį, nes nenorėjo stūksoti
šalia jo kaip bokštas.
– Vadinasi, jei nesijauti korumpuotas, nes už gaunamas pajamas išlaikai
šeimą, argi tai reiškia, kad tu išties nesi korumpuotas? Jei motyvas geras – tarkim,
jei dirbam šeimos ar miesto labui, – mes tiesiog perfrazuojam žodį „korupcija“,
na, tarkim, pavadindami ją pragmatiška politika?
– Turbūt atvirkščiai, – paprieštaravo Lenoksas. – Manau, jei žinai, kad tave
skatina vien godumas, ieškai kitokių apibūdinimų. O moraliai pateisinamo
nusikaltimo nė nereikia įvardyti kaip nors kitaip. Galima gyventi viską vadinant
tikraisiais vardais. Korupcija, plėšimas, žmogžudystė.
 – Tai tuo ir užsiimate? Sėdite čia ir mąstote? – paklausė Makbetas, pirštų
galiukais susiėmęs už smakro. – Svarstote, ar esate korumpuotas, ar ne?
– Aš? – sukikeno Lenoksas. – Ką jūs, galvoju apie tuos, kurių veiklą mes
tiriam.
– Ir visgi mes visada kalbam tik apie save. Ir toliau laikausi nuomonės, kad
patekę į keblią padėtį žmonės įvardija savo parsidavėliškumą kitais žodžiais. Jeigu
už paslaugas tau atlyginama ne pinigais, o malone. Pavyzdžiui, gyvybe. Tavo
šeimos narių gyvybe. Ar suprantate?
– Nežinau... – prisipažino Lenoksas.
– Pateiksiu pavyzdį, – kalbėjo Makbetas. – Su radijo laidų vedėju, kuris garsėja
kaip atsidavęs savo darbui, susisiekia jaunas policijos pareigūnas, norintis
papasakoti istoriją, kuri sužlugdys policijos viršininką. Tačiau šis išdavikas,
pavadinkime jį Angum, nežino, kad tasai radijo laidų vedėjas su policijos
viršininku palaiko... tam tikrus santykius. Kad nepaklusdamas policijos
viršininko įsakymams radijo laidų vedėjas tikrai turėtų rimtą priežastį baimintis
dėl savo šeimos. Todėl radijo laidų vedėjas praneša policijos viršininkui apie
maištingus jaunojo pareigūno planus. Radijo laidų vedėjas pažada jaunajam
pareigūnui su juo susisiekti, o policijos viršininkas paprašo radijo laidų vedėjo
susitikti su pareigūnu tokioje vietoje, kur niekas jų negirdėtų ir nematytų. Kur
policijos viršininkas arba jo žmonės galėtų... na, pats suprantate.
Lenoksas neatsakė, tik pasitrynė delnus į kelnes ties šlaunimis.
– Vadinasi, policijos viršininkas yra saugus. Bet, žinoma, jis klausia savęs, kas
gi šiuo atveju yra korumpuotas. Jaunasis pareigūnas, radijo laidų vedėjas ar... dar
kas nors, Lenoksai?
Lenoksas kostelėjo, patylėjo.
– Gal pats policijos viršininkas?
– Ne, ne, – Makbetas papurtė galvą. – Kitas žmogus. Tas, kuris privalėjo
nedelsdamas apie viską pranešti policijos viršininkui. Tas, kuris sužinojo apie
Angaus planus. Jis pats į visa tai lyg ir neįsivėlęs, bet visgi šiek tiek, mat nenueina
pas policijos viršininką ir jo negelbėja. Jis vis dar to nepadarė. Mat nori pagalvoti.
Tą ir teveikia. O taip begalvojant jam gresia pavojus tapti korumpuotu
pareigūnu, ar ne?
 Lenoksas bandė pažiūrėti Makbetui į akis. Tačiau jautėsi kaip akinamas saulės.
– Lenoksai, nežinau, kada ketinote man papasakoti apie tą susitikimą
„Estekse“.
Lenoksas mirksėjo.
– Aš... aš galvojau...
– Taip, sunku liautis. Mintys vis užplūsta, ar ne? Ir nesvarbu, kiek
bemanytume, kad egzistuoja laisva valia, visgi ją valdo mintys – tiek
spontaniškos, tiek ne. Lenoksai, sakykite, kas pas jus atėjo.
– Tas...
– Pasakykite vardą.
– Jis yra...
– Pats ištarkite vardą!
Lenoksas giliai įkvėpė.
– Policijos pareigūnas Angus.
– Klokite.
– Juk ne paslaptis, koks yra Angus. Jaunas. Impulsyvus. O po visko, kas
neseniai nutiko, kiekvienas gali šiek tiek sukvailioti. Pamaniau, kad prieš
ateidamas pas jus su tokiais rimtais kaltinimais pabandysiu šiek tiek jį paprotinti.
Palauksiu, kol jis šiek tiek aprims.
– Verčiau palikti mane nežinioje? Nes nusprendėte, kad padėtį įvertinote
geriau, nei sugebėčiau aš? Kad aš nesuteiksiu Angui dar vienos galimybės, nors
pats jį priėmiau į „Gardeną“? Kad nieko nelaukęs nukirsiu jam perkaitusią,
tačiau pilną tyrų minčių galvą?
– Aš... – Lenoksas ieškojo žodžių, bandė užbaigti sakinį.
– Bet, Lenoksai, jūs klystate. Savo pavaldiniams visada duodu dvi galimybes. Ir
ši taisyklė galioja tiek jums, tiek Angui.
– Džiaugiuosi tai girdėdamas.
– Tikiu didžiadvasiškumu. Būčiau užmiršęs visą šį reikalą, jei Angus būtų
pasigailėjęs ir, radijo laidų vedėjui paskambinus susitarti dėl antro susitikimo,
būtų atšaukęs tą planą. Būčiau apie tai nebegalvojęs. Gyvenimas būtų nesibaigęs.
Deja, Angus to nepadarė. Jie susitarė susitikti. O trečio skruosto aš neturiu. –
Makbetas atsistojo ir nuėjo prie lango. – Ir štai susiduriam su dar viena jūsų
galimybe, Lenoksai. Radijo laidų vedėjui pranešiau, kad į tą susitikimą ateisite ir
judu su Seitonu. Susitikimas įvyks šįvakar „Estekse“, Angus mano, kad atvyks ir
fotografas fotografuoti krosnies, kurioje neva buvo sudegintas kūdikio kūnas.
Ten jūs savo rankomis nubausite tą išdaviką.
– Nubausiu?
– Leidžiu jums vykdyti bausmę, kaip tik panorėsite. Vienintelė sąlyga – tai turi
būti mirties bausmė, – Makbetas atsisuko į kvėpčiojantį Lenoksą. – Seitonas
padės jums atsikratyti kūno.
– Bet...
– Turbūt yra ir trečia galimybė. Danguje. Beje, kaip sekasi jūsų šeimai?
Lenoksas išsižiojo ir išleido kažkokį garsą.
– Gerai, – įvertino Makbetas. – Seitonas užvažiuos jūsų šeštą. Nežinau, kokiu
būdu nubausite Angų, bet viskas turės būti padaryta per pusantros valandos, tad
siūlau paskambinti savo žaviajai žmonai ir įspėti, kad šiek tiek vėluosite arbatos.
Man pranešė, kad, sprendžiant iš jos pirkinių, šįvakar gausite kraujinės dešros.
Išeidamas Makbetas tyliai uždarė duris.
Lenoksas užsidengė rankomis veidą. Moliuskas. Padaras, kurio kūne nėra nė
vieno kaulelio.
Dozė. Jam reikia dozės.

Eidamas koridoriumi Makbetas kaukšėjo kulnais. Bandė nuslopinti vidinį

riksmą, kad jam reikia „Power“. Arba gaižalo. Arba bet ko. Jis įstengė išbūti
švarus visą savaitę. Prieš pagerėjant smarkiai pablogės, bet paskui tikrai bus
geriau. Tik žliaugė tas baisus dvokiantis prakaitas – tvoskė nepasitenkinimu,
baime ir skausmu. Bet tai praeis. Viskas praeis. Turi praeiti. Jis žengė į savo
kabineto laukiamąjį.
– Policijos viršininke...
– Jokių žinučių, jokių telefono skambučių, Priscila.
– Bet...
– Ne dabar. Vėliau.
– Jūsų kai kas laukia.
Makbetas staiga sustojo.
 – Tu kažką įleidai į... – jis parodė į kabineto duris, – ten?
– Ji nesileido perkalbama.
Makbetas atsisuko į sutrikusią Priscilą.
– Ten jūsų žmona.
– Ką? – sumišęs paklausė jis. Tada užsisegė apatinę uniformos sagą ir žengė į
kabinetą.
Ledi stovėjo prie stalo ir apžiūrinėjo paveikslą ant sienos.
– Brangusis! Tau tikrai reikia įsigyti ką nors kito.
Makbetas spoksojo į ją, negalėdamas patikėti savo akimis. Po kailiniais ji
vilkėjo elegantišką klasikinio stiliaus kostiumėlį, buvo akivaizdu, kad atėjo tiesiai
iš kirpyklos, atrodė žvali ir kupina jėgų.
Makbetas atsargiai priėjo prie jos.
– Kaip jautiesi, mieloji?
– Puikiai, – atsakė ji. – Matau, kad šis paveikslas – gryna propaganda, bet kas
čia išties bandoma pasakyti?
Kur ta beprotė, kurią jis regėjo dar vakar? Jos nebeliko.
– Mano meile?
Makbetas spoksojo į paveikslą. Matė griežtus darbininkų bruožus.
– Kažkas jį čia pakabino. Išsirinksiu ką nors kito. Labai džiaugiuosi, kad
jautiesi geriau. Ar... išgėrei vaistų?
Ledi papurtė galvą.
– Jokių vaistų. Nebevartoju vaistų. Jokių.
– Nes jų daugiau nebeliko?
Ji šyptelėjo.
– Mačiau, kad stalčius tuščias. Tu irgi metei. – Ji įsitaisė Makbeto kėdėje. – Ji
kiek... ankštoka, ar ne?
– Gal ir taip, – sutiko Makbetas ir prisėdo ant lankytojams skirtos kėdės. Gal
jos beprotybė – labirintas, iš kurio jai pavyko ištrūkti.
– Gerai, kad su tuo sutinki. Šįryt kalbėjau su Džeku. Apie tavo planą dėl mero
rinkimų.
– Taip. Ir ką manai?
Ledi papūtė lūpas ir papurtė galvą.
 – Tu tikrai pasistengei. Bet pamiršai vieną dalyką.
– Kokį?
– Jūs tarėtės prieš pat rinkimus atskleisti informaciją apie Turtelio santykius
su tuo berniuku. Ir tada tu, Svenono nugalėtojas, prieš pat rinkėjams skubant
prie balsadėžių įsiveržtum ir užpildytum susidariusį vakuumą.
– Ką manai? – pagyvėjo Makbetas.
– Bėda ta, kad tas vakuumas užsipildė, kai savo kandidatūrą iškėlė
Cimermanas.
– Tas nuoboda? Jis niekam nerūpi.
– Taip, tiesa, Cimermanas negali pasigirti žavesiu, bet gyventojai žino, kas jis
per žmogus ir ko iš jo galima laukti. Todėl jie jaučiasi saugūs. O šiais
dramatiškais laikais žmonėms svarbus saugumo jausmas. Dėl šios priežasties jie
linkę perrinkti Turtelį.
– Ar tikrai manai, kad Cimermanas gali mane aplenkti?
– Taip, – tarė Ledi. – Nebent užsitikrintum oficialią Turtelio paramą, kol jo
gero vardo neapjuodino joks skandalas, ir likviduotum Hekatę. Įgyvendink šiuos
du dalykus ir būsi nenugalimas.
Makbetas atsipalaidavo ir pajuto palengvėjimą. Ji ištrūko iš labirinto, ji čia,
kartu su juo.
– Puiku, bet kaip tą padaryti?
– Paskelbsim Turteliui ultimatumą. Jis gali savo noru pasitraukti iš rinkimų,
pasiteisinti senyvu amžiumi ir pablogėjusia sveikata, o tada oficialiai pareikšti,
kad remia tave. Arba galim priversti jį pasitraukti, išklodami visuomenei, kad jis
paršas iškrypėlis, tada jį suims ir uždarys į kalėjimą, o jis juk žino, kas ten laukia
tokių pederastų. Jam neturėtų būti labai sunku apsispręsti.
– Mhm... – Makbetas pasikasė barzdą. – Tada įsigytume priešą.
– Turtelį? Anaiptol, jis supranta galingųjų kovas, bus dėkingas, kad
maloningai leidome jam pasirinkti.
– Leisk pagalvoti.
– Nereikia, brangusis. Nėra apie ką galvoti. Dar yra lėlininkas, Hekatė. Metas
jo atsikratyti.
 – Nesu tikras, ar tai išmintinga, brangioji. Nepamiršk, kad jis mūsų garantas –
susidūrę su priešininkais galim tikėtis jo palaikymo.
– Hekatė dar nepareikalavo susimokėti už tai, kad padėjo tau tapti policijos
viršininku, – priminė Ledi. – Bet atsiskaitymo diena netrukus ateis. O tada darysi
šitaip. – Ji kilstelėjo alkūnę, tarsi ši būtų pritvirtinta prie virvelės. – Ir šitaip. – Ji
pakėlė koją ir spyrė. – Meile mano, ar nori būti Hekatės marionetė? Jis
nepasitenkins tuo, kad šiek tiek pristabdei jo paiešką, norės vis daugiau ir
daugiau, o galų gale pareikalaus visko – tokio sukirpimo žmonių nepakeisi. Kyla
klausimas, ar ketini leisti Hekatei tavo vardu valdyti miestą? Arba... – Ledi
pasidėjo alkūnes ant stalo, – gal pats nori būti lėlininkas? Tapti didvyriu, kuris
sučiupo Hekatę, o paskui buvo išrinktas miesto meru.
Makbetas ilgai stebėjo savo moterį. Tada lėtai linktelėjo.
– Pakviesiu Turtelį pažaisti „Juodojo Džeko“, – tarė Ledi ir atsistojo. – O tada
nusiųsi Hekatei žinią, kad nori susitikti su juo akis į akį.
– Kodėl manai, kad jis sutiks?
– Nes dėkodamas už policijos viršininko postą tu įteiksi jam lagaminą, pilną
aukso.
– Manai, jis užkibs?
– Vienus apakina proga demonstruoti savo galią, kitus – praturtėti. Hekatė
priklauso prie pastarųjų. Smulkmenas sužinosi vėliau.
Makbetas palydėjo ją iki durų.
– Mylimoji, – kreipėsi jis, pridėjo ranką jai prie nugaros ir paglostė minkštą
kailį. – Kaip džiaugiuosi, kad sugrįžai.
– Aš irgi, – tarė ji, nusijuokė ir leidosi pabučiuojama į skruostą. – Būk stiprus.
Palaikykim vienas kitą.
Makbetas stebėjo, kaip Ledi grakščiai žingsniuoja per laukiamąjį, svarstė, ar
kada nors ją perpras. Ir ar tikrai norėtų ją perprasti. Argi ne dėl šios paslapties
pametė dėl jos galvą?

Seitonas su Lenoksu pastatė automobilį priešais „Esteksą“, kitapus kelio. Buvo

taip tamsu, kad Lenoksas net nematė, jog lyja, tik girdėjo lašų barbenimą į
automobilio stogą ir priekinį stiklą.
 – Štai ir radijo balsas, – mostelėjo Seitonas.
Ant kelio blykčiojo dviračio šviesos. Tada dingo už fabriko vartų.
– Palaukim dvi minutes, – pasakė Seitonas, tikrindamas automatą.
Lenoksas nusižiovavo. Laimė, jam pavyko susišvirkšti dozę.
– Pirmyn, – sukomandavo Seitonas.
Jie išlipo, pasileido per tamsą, nėrė pro vartus ir nubėgo tiesiai į fabriko
pastatą.
Iš aukštai įrengto viršininko kabineto sklido balsai.
Seitonas uodė orą. Tada nuėjo prie plieninių laiptų. Jiems tyliai lipant į viršų,
Lenoksas mėgavosi būsena, kuri apima išnykus mintims, juto delnus deginantį
plieninių turėklų šaltį. Jie sustojo prie durų. Apkvaišęs Lenoksas jautėsi taip, tarsi
sėdėtų šiltam kambary ir stebėtų save iš šalies. Prislopinti balsai kabinete priminė
jam vaikystės laikus, kai atsigulęs girdėdavo svetainėje besišnekučiuojančius
tėvus.
– Kada visa tai bus išspausdinta? – domėjosi Angus.
Atsakyta buvo lėtai, arogantiškai, pabrėžtinai aiškiai tariant gomurinę r:
– Nors radijo stotyje neįprasta sakyti „spausdinti“, aš tikiuosi...
Seitonui atidarius duris atrodė, lyg kažkas būtų sustabdęs vaizdo leistuvą ir
įrašas būtų sustingęs. Valtas Kaitas išpūtė akis už akinių stiklų. Jose atsispindėjo
baimė. Nerimas. Gal net palengvėjimas. Tikrai ne nuostaba. Lenoksas ir Seitonas
atvyko laiku.
– Labas vakaras, – pasisveikino Lenoksas ir nejučiomis šiltai nusišypsojo.
Šokdamas ant kojų Angus apvertė kėdę ir siekė vidinės švarko kišenės. Bet
pastebėjęs Seitono automatą sustingo.
Stojus tylai Kaitas užsisagstė savo geltoną neperšlampamą striukę. Visai kaip
vyrų tualete, niekas nesižvalgė vienas į kitą, neištarė nė žodžio, o Kaitas tiesiog
panarino galvą ir skubiai pasišalino. Padarė tai, ką jam reikėjo, ir kitus paliko
stovėti smarvėje.
– Ko lauki, Lenoksai? – paklausė Angus.
Lenoksas suvokė, kad stovi ištiesęs ranką ir suėmęs ginklą.
– Kol radijo laidų vedėjas nueis ir nebegirdės šūvio.
Angaus Adomo obuolys šoktelėjo viršun.
 – Ar mane nušausi?
– Nebent duotum geresnį pasiūlymą. Man leido apsispręsti, kaip tai padaryti.
– OK.
– Ką reiškia OK? Ar „suprantu“, ar „taip, aš noriu būti nušautas“.
– Tai reiškia...
Lenoksas iššovė. Uždaroje erdvėje nuo sprogimo užgulė ausis. Tada atsimerkė.
Bet Angus vis dar stypsojo prieš jį, šįkart atvipusiu žandikauliu. Lentynoje jam už
nugaros stovinčiame segtuve žiojėjo skylė.
– Atsiprašau, – tarė Lenoksas ir žengė du žingsnius artyn. – Maniau, kad
netikėtas šūvis į galvą bus žmoniškiausias sprendimas. Bet galvos yra labai
mažos. – Jis nesusivaldė ir sukikeno.
– Inspektoriau Lenoksai, be...
Iššovęs antrą kartą Lenoksas pataikė į tikslą. Trečią kartą irgi pasisekė.
– Nenoriu kritikuoti, – pareiškė Seitonas, stebeilydamas į nušautąjį, – bet būtų
buvę praktiškiau, jei būtumėt liepęs jam nulipti žemyn prie krosnių ir atlikęs
darbelį ten. Dabar reikės jį ten nunešti.
Lenoksas neatsakė. Stebėjo didėjantį kraujo klaną. Jis atrodė savotiškai gražus:
formos, spalvos, ryškus raudonis, plintantis visomis kryptimis. Lenoksas
pagalvojo apie raudonus balionus. Jie nunešė Angaus kūną prie krosnių, surinko
tūteles, išplovė grindis, iš sienos iškrapštė pirmąją kulką. Apačioje nusegė Angui
laikrodį, auksinę grandinėlę su kryželiu, įgrūdo lavoną į krosnį, uždarė dureles ir
užkūrė. Laukė. Lenoksas spoksojo į nutekamąjį lataką, nuvestą nuo krosnies
apačios iki talpyklos ant grindų. Iš krosnies pasigirdo šnypštimas.
– Kas bus su...
– Išgaruos, – tarė Seitonas. – Temperatūrai pakilus virš dviejų tūkstančių
laipsnių, viskas išgaruoja arba pavirsta pelenais. Išskyrus metalą, kuris tiesiog
išsilydo.
Lenoksas linktelėjo. Negalėjo atplėšti akių nuo nutekamojo latako. Tarsi
apgaubtas membrana ten sutvisko pilkas virpantis lašas.
– Švinas, – įvertino Seitonas. – Jis lydosi, temperatūrai pakilus iki trijų šimtų
trisdešimties laipsnių.
Jie laukė. Šnypštimas viduje nutilo.
 Tada pasirodė aukso spalvos lašas.
– Jau pakilo virš tūkstančio, – tarė Seitonas.
– Kas... kas tai?
– Auksas.
– Bet mes viską nusegėm.
– Dantys. Palaukim, kol temperatūra pakils iki tūkstančio šešių šimtų, jei
kartais kūne būtų plieno. Paskui reikės tik susemti pelenus. Ei, ar jums viskas
gerai?
Lenoksas linktelėjo.
– Šiek tiek svaigsta galva. Aš niekada... mhm... nesu nieko nušovęs. O jūs
esate. Juk pamenate jausmą, kuris kilo pirmąjį kartą.
– Taip, – tyliai atsakė Seitonas.
Lenoksui magėjo pasiteirauti, kas tai buvo per jausmas, bet pamatęs
blizgančias Seitono akis apsigalvojo.
 32 skyrius

Makbetas stovėjo ant „Inverneso“ stogo ir pro žiūronus stebėjo rytinę miesto
pusę. Buvo nelengva ką nors įžvelgti tamsoje, bet ar tik iš „Estekso“ plytinio
kamino nevirsta dūmai? Jei taip, vadinasi, reikalas sutvarkytas. Vadinasi, į jų
voratinklį pakliuvo dar du vyrai, ir jų rankos dabar suteptos krauju. Kaitas ir
Lenoksas. Kaitas pravers per mero rinkimus. Jei kartais atsirastų kitų kandidatų.
O Lenoksui greitai prireiks naujo narkotikų tiekėjo, nes Hekatė netrukus taip pat
pavirs istorija.
Centrinėje geležinkelio stotyje Makbetas penkiolika minučių laukė prie laiptų
į tualetą, kol pasirodys Strega. Pirmiausia jis atsisakė maišelių su „Power“ ir
pareiškė, kad tenori perduoti Hekatei žinutę. Pageidauja susitikti su juo kuo
greičiau, pranešti jam apie savo ateities planus ir įteikti dovaną, atsidėkodamas
už tai, ką Hekatė padarė dėl jo ir Ledi. Tokią dovaną, kuri – jei gandai, kad
Hekatė mėgsta auksą, teisingi – jam tikrai patiks.
Strega pasakė, kad su juo susisieks. Turbūt.
Taip, iš kamino rūksta dūmai.
– Brangusis, atėjo Turtelis.
Makbetas atsisuko. Tarpdury stovėjo Ledi. Vilkėjo raudoną suknelę.
– Ateinu. Ar sakiau, kad gražiai atrodai?
– Taip. Kol kas lai tavo kalbos tuo ir apsiriboja, mano meile. Šnekėti leisk
man, kad įvykdytume savo planą.
Makbetas nusijuokė. Tai jau tikrai – ji atsigavo.
Lošimo salėje ir restorane buvo tiek žmonių, kad jiems teko grūste grūstis prie
lošimo stalo, kurį jie pastatė atskirame kambaryje restorano gale, – ten ir laukė
Turtelis.
– Ar šį vakarą jūs vienas? – pasiteiravo Makbetas ir paspaudė merui ranką.
– Jaunimui reikia ruoštis egzaminams, – išsišiepė Turtelis. – Mačiau, kad
lauke driekiasi eilė.
 – Nuo šešių vakaro, – tarė Ledi, sėsdamasi šalia jo. – Prisirinko tiek svečių,
kad teko įtikinti Džeką padirbėti krupjė.
– Tai rodo, kad šiame mieste turi užtekti vietos dvejiems lošimo namams, –
pareiškė Turtelis, čiupinėdamasis juodą varlytę. – Juk žinot, kaip nusimena
rinkėjai, kai negali smagiai leisti laiko ir švaistyti pinigų.
– Sutinku, – pritarė Ledi ir mostelėjo padavėjui. – Džekai, ar šįvakar merui
sekasi?
– Dar per anksti vertinti, – nusišypsojo raudoną krupjė švarką vilkintis
Džekas. – Dar vieną kortą, mere?
Turtelis žvelgė į dvi gautas kortas.
– Nerizikuosi – nelaimėsi. Ar ne, Ledi?
– Jūs visiškai teisus. Todėl nutariau papasakoti jums apie konsorciumą, kurio
nariai pasiruošę investuoti pinigus ir ne tik perimti „Obeliską“, bet ir renovuoti ir
vėl atidaryti jį kaip puikiausius lošimo namus visoje šalyje. Žinoma, ekonomiškai
tai rizikinga, kadangi „Obelisko“ reputacija šiuo metu maišoma su purvais, bet
mes dedame viltis, kad naujas savininkas ir naujas įvaizdis tai pakeis.
– „Mes“, Ledi?
– Taip, aš irgi esu konsorciumo narė. Kartu su kitais, tarp kurių yra ir
Janovičius iš Kapitolijaus. Kaip ir sakėte, miestui svarbu, kad „Obeliskas“
atsistotų ant kojų. Tik pamanykite, kiek jis pritrauks pinigų iš kaimyninių
apskričių. Kai po kelių mėnesių atidarysime nuostabų atnaujintą „Obeliską“, jis
taps turistų mėgstama vieta. Turteli, žmonės iš Kapitolijaus atvažiuos į mūsų
miestą palošti.
Turtelis žvilgtelėjo į Džeko paduotą kortą ir atsiduso.
– Turbūt šis vakaras man nesėkmingas.
– Bet viskas dar gali pasikeisti, – suokė Ledi. – Konsorciumo akcijos dar nėra
galutinai padalintos, ir mes pagalvojome, kad jūs galite investuoti. Pasibaigus
jūsų mero kadencijai, turėsite kuo užsiimti.
– Investuoti? – Turtelis nusijuokė. – Deja, kaip meras neturiu nei teisės, nei
finansinių galimybių supirkinėti miesto kompanijų akcijų. Bijau, kad
neabejotinai smagi akcijų šventė turės vykti be manęs.
 – Už akcijas galima mokėti įvairiausiais būdais, – tarė Ledi. – Pavyzdžiui,
paslaugomis.
– Ką turite galvoje, mano gražioji hercogiene?
– Kad viešai paremtumėte Makbeto kandidatūrą į mero postą.
Turtelis vėl pažiūrėjo į savo kortas.
– Tai aš jau pažadėjau ir, kaip žinote, pažadų laikausi.
– Mes turim galvoj šiuos rinkimus.
Turtelis pakėlė akis nuo kortų.
– Šiuos?
Ledi pridėjo delną merui prie rankos ir pasilenkė prie jo.
– Nes per šiuos rinkimus savo kandidatūros jūs nekelsite.
Turtelis dusyk sumirksėjo.
– Ne?
– Jūs leidote suprasti, kad kelsite savo kandidatūrą, bet paskui apsigalvojote.
– O kodėl?
– Jūsų sveikata nėra pati geriausia, o miesto mero pareigoms reikia energingo
vyro. Tokio, kurio rankose visa ateitis. O kai apleisite miesto mero postą, iškart
galėsite prisidėti prie mūsų konsorciumo, kuriam priklausys šio miesto lošimo
namų monopolis, ir, kitaip nei šiuo metu jūsų turimos kortos, tai leis jums
smarkiai praturtėti.
– Bet aš neketinu...
– Raginsite rinkėjus balsuoti už Makbetą, savo pasekėją, nes jis yra toks kaip
žmonės, dirba žmonėms, vadovauja kartu su žmonėmis. Kaip policijos
viršininkas jis susidorojo ne tik su Svenonu, bet ir su Hekate, tad parodė, kad
moka tvarkyti reikalus.
– Hekate?
– Mes su Makbetu šiek tiek paskubinome įvykius, bet Hekatę jau dabar galima
laikyti lavonu. Pakviesime Hekatę į susitikimą, iš kurio gyvas jis neišeis. Tai
pažadas, o kaip žinote, pažadų laikausi, mano brangusis mere.
– O jei nesutiksiu su šiuo, – Turtelis košė žodžius, tarsi spjautų supuvusią
vynuogę, – akcininkų susitarimu?
– Tada būtų gaila.
 Turtelis paslinko kėdę atgal, smiliumi ir didžiuoju pirštu suėmė vieną iš savo
pagurklių.
– Ką dar turit, moterie?
– Ar nemanote, kad reikėtų čia ir sustoti? – pasiteiravo Ledi.
Džekas kostelėjo, smiliumi patapšnojo per kortų malką.
– Ar gana kortų, gerbiamas mere?
– Ne! – sušvokštė Turtelis, nenuleisdamas akių nuo Ledi.
– Kaip norit, – atsiduso ši. – Jūs būsit suimtas ir apkaltintas neįtikėtinu elgesiu
su nepilnamečiu. – Ji kryptelėjo galvą į Džeko paduotą kortą. – Matot, nuėjot per
toli. Nesėkmė.
Turtelis spoksojo į ją sunkiomis, į menkės panašiomis akimis. Jo atsikišusi
drėgna lūpa sutrūkčiojo.
– Jūs manęs nepričiupsit, – sušnypštė jis. – Girdit? Manęs nepričiupsit!
– Jei sugebėsim pričiupti Hekatę, sugebėsim ir jus.
Turtelis atsistojo. Iš aukšto pažvelgė į juos. Jo pagurkliai, įraudęs veidas ir
visas kūnas drebėjo iš įniršio. Tada apsisuko ant kulnų ir nužingsniavo, o kelnių
medžiaga aptrauktos šlaunų vidinės pusės trynėsi viena į kitą.
– Ką manai? – paklausė Makbetas jam nuėjus.
– O, jis tikrai padarys taip, kaip mes norim, – patikino Ledi. – Turtelis nėra
koks paikas jauniklis. Tiesiog prieš pradedant žaisti jam reikia įvertinti savo
galimybes, o tada jau statyti tam tikrą sumą.

Ketnesa sapnavo Angų. Jis skambino, bet ji nedrįso atsiliepti, nes žinojo, kad
kažkas kišo nagus prie jos telefono ir šis susprogs. Tada nubudo ir atsisuko į
žadintuvą, stovintį ant naktinio stalelio šalia skambančio telefono. Pamatė, kad
jau po vidurnakčio. Turbūt vėl žmogžudystė. Ketnesa tikėjosi, kad tai eilinė
žmogžudystė, tokia, kokių nutinka kasdien, o ne... Ji pakėlė ragelį.
– Klausau?
Ji išgirdo trakštelėjimą, kuris atsirado ir nebedingo po susitikimo „Estekse“.
– Atsiprašau, kad skambinu taip vėlai, – pasigirdo nepažįstamas jaunuolio
balsas. – Tik norėjau pasiteirauti, ar rytoj, penktadienį, ateisite į numerį trys
šimtai dvidešimt trys, kaip įprasta.
 – Kaip?
– Atsiprašau, turbūt ne ten paskambinau. Ar kalbu su ponia Mitbaum?
Ketnesa atsisėdo lovoje, miegai akimirksniu išsisklaidė. Ji apsilaižė lūpas.
Įsivaizdavo, kaip kur nors kabinete sukasi įjungtas kasetinis magnetofonas,
galbūt pirmame Policijos būstinės aukšte.
– Jūs kalbate ne su ja, – tarė Ketnesa. – Bet, jumis dėta, nesijaudinčiau.
Žmonės vokiškomis pavardėmis dažniausiai būna punktualūs.
– Atsiprašau. Labanakt.
– Labanakt.
Ketnesa gulėjo lovoje, klausėsi, kaip daužosi širdis.
Trys šimtai dvidešimt trys. Kambarys viešbutyje „Grand Hotel“, kur per pietus
jie susitikinėdavo su Dufu, užsisakę kambarį Mitbaumo vardu.
 33 skyrius

Hekatė pasuko ant stovo pritvirtintus žiūronus. Pro debesis įspindus ryto saulei,
atrodė, kad į miestą nusileido šviesos stulpai.
– Ar Makbetas taip ir pasakė, kad man pasiūlys susitikti, o tada mane
nužudys?
– Taip, – atsakė Bonas.
Hekatė pasilenkė prie žiūronų.
– Žiūrėk, prie „Inverneso“ jau nutįso eilė.
Bonas apsidairė.
– Ar padavėjams šiandien išeiginė?
– Ar kalbi apie vaikinus? Jų paslaugas, kaip ir prašmatnius apartamentus,
užsisakau tik tada, kai man jų reikia. Turėti daiktą – tai prie jo prisirišti. Tas pats
ir su žmonėmis. Bet juk pastebėjęs, kad į tavo automobilį prigrūsta tiek šlamšto,
jog vos pavažiuoji, atsikratai šlamšto, o ne automobilio. Makbetas šito nesuprato.
Kad aš esu ne šlamštas, o automobilis. Strega, ar paskambinai Makbetui?
Į kambarį užėjusi į vyrą panaši aukšta moteris žengė į šviesą.
– Taip.
– Ir ką susitarėt?
– Kad rytoj šeštą valandą ateis čia su jumis susitikti. Be palydos.
– Ačiū.
Ji vėl žengė į prietemą.
– Kaip jis drįsta? – nusistebėjo Bonas.
– Drįsta? – pakartojo Hekatė. – Čia dar ne pabaiga. Makbetas pavirto į musę,
kuri negali atsispirti švytinčios galios traukai.
– Jis ir sudegs kaip musė.
– Galbūt. Makbetui reikėtų labiausiai bijoti ne manęs, o savęs. Kaip tai musei.

Ketnesa dirstelėjo į laikrodį. Be dvylikos dvylika. Tada vėl pasižiūrėjo į viešbučio

duris, iš žalvario iškaltus skaičius, kurių ji niekada nepamirš. Nesvarbu, kiek ji
gyvens, kiek vyrų sutiks, pamils, kiek dienų su jais praleis ir kiek kartų su jais
pasimylės.
323.
Ji vis dar gali apsigręžti. Bet jau atėjo. O kam? Ar manė, kad susitikus Dufą kas
nors pasikeis? Pasikeitė tik tai, kad ji patyrė, jog kuo puikiausiai apsieina be jo. O
gal nujautė, kad už tų durų gali laukti nauja galimybė, proga pasielgti teisingai?
Ko nepadarė „Estekse“, palikdama Angų. „Gardeno“ vyrai davė jai Angaus
telefono numerį, bet pareigūnas neatsiliepė.
Ji pakėlė ranką.
Jei pabels, durys susprogs.
Ji pabeldė.
Laukė. Ruošiantis vėl pabarbenti, durys prasivėrė. Už jų stovėjo vaikinas.
– Kas jūs? – paklausė Ketnesa.
– Fliensas, Banko sūnus. – Sprendžiant iš balso, tas pats vaikinas kalbėjo ir
telefonu. Jis pasitraukė į šoną. – Užeikit, ponia Mitbaum.
Viešbučio kambarys atrodė nepasikeitęs.
Malkolmas atrodė nepasikeitęs.
Tik ne Dufas. Jis atrodė pasenęs. Ne vien per tuos mėnesius ir metus, kai
matydavo jį šiam kambary lygiai taip sėdintį ant pliušinės lovatiesės ir laukiantį,
bet per tas dienas, kurios prabėgo nuo tada, kai uždarė jos buto duris.
– Atėjai, – tarė Dufas.
Ji linktelėjo.
Malkolmas kostelėjo ir pasivalė akinių stiklus.
– Ketnesa, neatrodo, kad pamačiusi mus labai nustebote.
– Labiausiai stebiuosi dėl to, kad ir aš esu čia, – atsakė Ketnesa. – Kas vyksta?
– O ko tikiesi?
– Kad sustabdysim žudiką Makbetą.

Seitonas palenkė geležinių durų rankeną ir jas atidarė. Makbetas įėjo vidun ir
spustelėjo elektros jungiklį. Neoninės lempos dusyk sublyksėjo ir lentynose
sukrautas šaudmenų dėžes bei įvairius ginklus nutvieskė mėlyna šviesa.
Kvadratinio sandėlio vidury stovėjo seifas ir du pusiau išmontuoti gatlingai.
Makbetas priėjo prie seifo, pasukiojo ratuką, surinko skaičių kombinaciją ir
atidarė. Išsitraukė zebro raštų lagaminą.
– Ryžomės saugoti jį tik šaudmenų sandėly, nes čia pakankamai storos
sienos, – paaiškino jis. – Bet vis tiek įdėjom į seifą.
– Ar čia bomba?
– Aha, – atsakė Makbetas, pritūpė ir atidarė lagaminą. – Atrodo, kad čia
prikrauta aukso. – Jis paslinko lagamino dugną dengiančius metalo blokelius. –
Iš tikrųjų čia tik paauksuota geležis, bet bomba, paslėpta pačiame dugne, – jis
pakėlė pertvarą, – yra tikrų tikriausias grynuolis.
– Tik pamanyk, – nusistebėjo Seitonas ir tyliai švilptelėjo. – Klasikinė
laisvakritė bomba.
– Genialu, ar ne? Pamačius auksą niekam nekiltų klausimas, kodėl lagaminas
toks sunkus. Šis sprogmuo turėjo paleisti į orą „Invernesą“.
– Aha, atsimenu tą bylą. Kodėl niekas nesunaikino sprogmens?
– Nes pasiūliau kitą sprendimą, – pasigyrė Makbetas ir ėmė tyrinėti į laikrodį
panašų mechanizmą. – Kažkas neįtikėtinai puikiai padirbėjo. O mes viską
nukenksminom. Pamaniau, kad vieną dieną šis daikčiukas pravers „Gardenui“.
Taip ir nutiko... – Jis švelniai prilietė į degtuką panašią detalę. – Reikia tik
trūktelėti šitą vielą, ir laikmatis skaičiuos laiką toliau. Mechanizmas atrodo
paprastai, bet jam sustabdyti prireikė beveik keturiasdešimties minučių, tad jei
dabar trūktelėsiu, bomba sprogs po dvidešimt penkių minučių ir penkiasdešimt
penkių sekundžių. Kelio atgal nebebus.
– Vadinasi, privalėsit greitai susitarti su Hekate.
– O, mūsų susitikimas ilgai nesitęs. Paaiškinsiu, kad auksas įrodo, jog esu labai
dėkingas už viską, ką jis dėl manęs jau padarė, o jei padės man laimėti miesto
mero rinkimus, atsilyginsiu dar.
– Kaip manot, ar jis tikrai padėtų?
– Nežinau. Šiaip ar taip, po dešimties minučių nuo mūsų pokalbio jis išlėks į
dausas. Svarbiausia, kad jam nekiltų įtarimų. Bet jis juk žino, kad šiame mieste
nieko negausi veltui. Paprašysiu jo viską apsvarstyti, pažiūrėsiu į laikrodį,
pasakysiu, kad skubu į susirinkimą su skyrių viršininkais, – nes taip ir yra, – o
tada išeisiu.
 – Atsiprašau... – Abu pareigūnai atsisuko į duris. Atėjo Rikardas. – Jums
skambina.
– Pasakyk, kad atskambinsiu, – atsakė Seitonas.
– Skambina ne jums, o policijos viršininkui.
Makbetą persmelkė šalčio gaidelė jo balse. Užėjęs į „Gardeno“ patalpas irgi ją
pajuto. Vyrai pareigingai sveikinosi, bet suko akis į šoną vaidindami užsiėmusius.
– Man?
– Paskambino jūsų sekretorė ir pranešė, kad tuoj sujungs su meru.
– Rodyk, kur eiti.
Jis nusekė paskui „Gardeno“ senbuvį. Stebėdamas Rikardo siaurą
aristokratišką veidą, jo blizgančią juodą odą ir didingą plastišką eiseną Makbetas
spėliojo, ar tik pareigūnas nebus kilęs iš liūtų medžiotojų genties. Kaip ji ten
vadinasi? Ištikimas garbingas vyras. Makbetas žinojo: prireikus Rikardas kartu su
broliais eitų tiesiai į mirtį. Aukso vertės vyras. Gryno aukso.
– Rikardai, ar viskas gerai?
– Kodėl klausiat, pone?
– Šiandien jūs visi tokie tylūs, gal nori man kažką pasakyti?
– Tiesiog šiek tiek jaudinamės dėl Angaus.
– Girdėjau, kad jis mažumėlę negaluoja. Šis darbas – ne kiekvienam.
– Man labiausiai neramu dėl to, kad šįryt jis nepasirodė. Niekas nežino, kur
jis.
– Gal dar ateis. Matyt, jam reikėjo pabūti vienam ir pagalvoti. Bet suprantu
tave. Baisu, kad jis nebūtų iškrėtęs ko nors drastiško.
– Jei ir nutiko kas nors drastiško... – Rikardas stabtelėjo prie praviro kabineto.
Telefono ragelis gulėjo ant stalo. – Nemanau, kad tai būtų padaręs pats Angus.
Makbetas sustojo ir pasižiūrėjo į jį.
– Ką bandai pasakyti?
Jų žvilgsniai susitiko. Makbetas nematė nei susižavėjimo, nei džiaugsmo, su
kuriuo paprastai į jį žvelgdavo „Gardeno“ vyrai. Rikardas nuleido akis.
– Nežinau, pone.
Makbetas uždarė kabineto duris ir pridėjo telefono ragelį prie ausies.
– Mere?
 – Kad jus pakviestų, pamelavau, kad skambina meras. Juk melavot ir jūs. Man
buvo pažadėta, kad niekas nemirs.
Makbetui pasirodė keista, kad baimė taip nugali aroganciją. Valto Kaito balse
arogancijos nebuvo likę nė ženklo.
– Ne taip mane supratote, – pareiškė Makbetas. – Norėjau pasakyti, kad
nemirs jūsų šeimos nariai.
– Jūs esat...
– Vadinasi, jie nemirs. Jei ir toliau man paklusite. Esu užsiėmęs, Kaitai. Jei
neturite ką daugiau pasakyti...
Telefono ragelyje sutraškėjo.
– Gerai, kad viską išsiaiškinom, – tarė Makbetas ir padėjo ragelį.
Pastebėjo prie sienos priešais stalą prismeigtą nuotrauką. Joje matėsi visas
„Mūrininko rankose“ susirinkęs „Gardenas“. Iš plačių šypsenų ir pakeltų alaus
bokalų buvo galima spręsti, kad jie ten susirinko atšvęsti dar vienos sėkmingos
operacijos. Ten sėdėjo Bankas. Rikardas. Angus ir kiti. Taip pat ir Makbetas.
Toks jaunas. Kvailai išsišiepęs. Nieko nesuvokiantis. Palaimingai bejėgis.

– Štai koks mūsų planas, – baigė Malkolmas. – Apie jį žinote tik jūs ir mes
trys. Ką pasakysite, Ketnesa?
Jie sėdėjo ankštame viešbučio kambary, o Ketnesa nenuleido akių nuo
susirinkusiųjų veidų.
– O jei pasakysiu, kad šis planas beprotiškas ir nenoriu į visa tai veltis, ar leisit
man eiti savo keliais? Kad viską išplepėčiau Makbetui?
– Taip, – atsakė Malkolmas.
– Gal tai kiek naivoka?
– Na... Jei ketintumėt eiti pas Makbetą, turbūt iškart pagirtumėt, kad šis
planas genialus, tada pasakytumėt, kad tikrai tapsite mūsų bendrininke. O tada
jau nueitumėt ir viską išklotumėt. Prieš jus pasikviesdami įvertinom riziką. Bet
nenorim patikėti, kad nėra gerų ir susirūpinusių žmonių, kuriems miesto gerovė
svarbesnė už juos pačius.
– Ar manot, kad ir aš tokia?
 – Dufas tuo įsitikinęs, – tarė Malkolmas. – Jei atvirai, jis pasakė dar stipriau.
Jis mano, kad esate geresnė už jį.
Ketnesa pasižiūrėjo į Dufą.
– Geniali mintis, tikrai tapsiu jūsų bendrininke, – patikino ji.
Malkolmas ir Fliensas nusijuokė, net ir abejingai spoksančio Dufo akyse
Ketnesa pastebėjo juoko kibirkštėlę.
 34 skyrius

Penktą valandą Makbetas nuėjo į „Obelisko“ viešbučio registratūrą. Erdvus

vestibiulis buvo beveik tuščias, ten stovėjo tik durininkas, pora pasiuntinukų ir
trys tyliai besišnekučiuojantys juodus kostiumus vilkintys registratoriai, panašūs
į laidojimo namų darbuotojus. Akivaizdu, kad lošimo namų uždarymas pakenkė
ir viešbučiui.
Makbetas patraukė tiesiai prie pirmame aukšte stovinčio lifto, įlipo ir
paspaudė dvidešimto aukšto mygtuką. Sukando dantis ir iškvėpė pro nosį, kad
atsikimštų ausys. Greičiausias liftas visoje šalyje – jį parodė net reklamoje, turbūt
norėdami privilioti ūkininkus. Lagamino rankena slydo jam iš pirštų. Kodėl
Kolumas, tas sužlugęs lošėjas, nutarė slėpti bombą zebro raštų lagamine?
Prasivėrus durims Makbetas išlipo. Tyrinėdamas pastato brėžinius matė, kad į
prašmatnius apartamentus vedantys laiptai yra kairėje. Jis užkopė penkiolika
laiptelių ir trumpu koridoriumi nužingsniavo prie vienintelio numerio visame
aukšte. Pakėlė ranką belstis. Stabtelėjo, įsižiūrėjo. Ar ranka dreba? „Gardeno“
veteranai pasakoja, kad ištarnavus „Gardene“ maždaug septynerius metus ima
virpėti rankos. Prasideda septynerių metų drebulys. Jis nieko nepastebėjo.
Veteranai minėjo, kad blogiausia būna tada, jei tas drebulys neprasideda. Tai
reiškia, kad tikrai laikas eiti į pensiją.
Makbetas pasibeldė.
Išgirdo žingsnius.
Klausėsi savo kvėpavimo.
Jis nepasiėmė jokio ginklo. Jį vis tiek apieškos, nereikia nieko išgąsdinti, tai juk
susitikimas verslo reikalais. Priminė sau, kad turi tiesiog pranešti dalyvausiąs
mero rinkimuose, paduoti lagaminą, padėkoti už suteiktas paslaugas ir išreikšti
viltį dėl tolesnio bendradarbiavimo. Visa tai turėtų skambėti įtiki... Koks tas
žodis?
 – Ar jūs Makbetas, pone? – pasiteiravo duris atidaręs vaikinas su jojiko
kelnėmis ir baltomis pirštinėmis.
– Taip.
Vaikinas žengtelėjo į šoną.
– Užeikit.
Iš prašmatnių apartamentų į visas puses vėrėsi vaizdas. Lietus liovėsi, ir
vakarų pusėje už „Inverneso“ ploną debesų sluoksnį nutvieskė oranžinė popiečio
saulė. Makbetas apžvelgė uostą pietuose ir fabrikų kaminus rytuose.
– Ponas Ranka sakė, kad šiek tiek vėluos, – tarė vaikinas. – Tuoj atnešiu
šampano.
Tyliai užsidarius durims, Makbetas liko vienas. Atsisėdo ant odinės kėdės prie
akrilo stiklo staliuko. Ponas Ranka. Ką gi.
Makbetas žvilgtelėjo į laikrodį. Lygiai prieš tris minutes ir dvidešimt penkias
sekundes „Gardeno“ automobilyje kartu su Seitonu jie trūktelėjo metalinę vielą ir
aktyvavo bombos laikmatį. Iki sprogimo liko dvidešimt dvi minutės ir trisdešimt
sekundžių.
Jis atsistojo, nuėjo prie didelio rudo šaldytuvo prie sienos ir jį atidarė. Tuščia.
Drabužių spintoje – irgi. Užmetė akį į miegamąjį. Ten taip pat niekas nepaliesta.
Čia niekas negyvena. Jis grįžo prie odinės kėdės ir atsisėdo.
Dvidešimt minučių ir šešios sekundės.
Makbetas bandė viską išmesti iš galvos, bet mintys nedavė ramybės.
Jis galvojo, kad nebėra laiko.
Kad tamsa sutirštėjo.
O mirtis priartėjo.
Jis kvėpavo giliai ir ramiai. O kas, jei mirtis ateitų dabar? Žinoma, tai būtų
beprasmė pabaiga, bet argi ne visos pabaigos beprasmės? Mums pasakojant apie
save, mus nutraukia per pusę sakinio ir galų gale pasakojimas pakimba ore. Taip
ir neatradus prasmės, nepadarius išvadų ir nesulaukus paskutinio veiksmo,
kuriame viskas paaiškėtų. Pasigirsta trumputis paskutinio pusiau ištarto žodžio
aidas, ir tave pasiglemžia užmarštis. Tave tiesiog pamiršta. To nepakeičia net pats
didžiausias paminklas. Tai, kas buvai, koks iš tiesų buvai, išnyksta greičiau nei
vandens ratilai. Ir kokia gi šio trumpučio nutraukto apsilankymo prasmė? Žaidi
kaip įmanydamas geriau ir, kol dar esi čia, mėgaujiesi gyvenimo teikiamais
malonumais? O gal reikia palikti pėdsakus, pakreipti įvykius tam tikra linkme ir
prieš paliekant šį pasaulį paversti jį šiek tiek geresne vieta? O gal svarbiausia yra
daugintis, paleisti į pasaulį dar geriau prisitaikiusių nedidelių būtybių, su viltimi,
kad vieną dieną žmonės taps pusdieviais, kokie ir tiki esantys? O gal prasmės
išvis nėra? Gal mes tik padriki sakiniai, pasimetę nerišliame visatos vapėjime, kur
visi kalba, bet niekas nesiklauso, o mūsų blogiausia nuojauta pasirodo esanti
teisinga: tu esi vienas. Visiškai vienas.
Septyniolika minučių.
Vienut vienutėlis. Tada pasirodė Bankas, įsileido Makbetą į savo širdį ir
priėmė jį į savo šeimą. O dabar jis atsikratė globėjo. Kaip ir visų kitų. Dabar jis
vėl vienas. Kartu su Ledi. Bet kas jam iš to? Ar jis šito nori? O gal nori visa tai
kažkam perduoti? Ar visa tai skirta Ledi?
Keturiolika minučių.
Ar jis tikrai patikėjo, kad tai išliks? O gal viskas taip trapu ir pažeidžiama kaip
Ledi protas? Argi jų statoma imperija nebuvo pasmerkta subyrėti, argi visa tai
nėra tik laiko klausimas? Gali būti. Bet mums tiek ir teskirta, tik šiek tiek laiko,
susitaikant su kankinančia neapčiuopiama laikinumo prigimtimi.
Vienuolika minučių.
Kurgi Hekatė? Jau per vėlu nešti lagaminą į uostą ir sviesti į jūrą. Galima
pakelti kanalizacijos šulinio dangtį gatvėje ir įmesti bombą ten, tačiau dabar
diena, šviesu, ir labai tikėtina, kad dėl dažno jo rodymosi per žinias ir begalės
straipsnių jį atpažins.
Septynios minutės.
Makbetas apsisprendė. Jei per dvi minutes Hekatė neprisistatys, jis išeis. Ir
paliks lagaminą. Tikėjosi, kad Hekatė atvyks prieš sprogstant bombai.
Penkios minutės. Keturios minutės.
Makbetas atsistojo ir nuėjo prie durų. Įsiklausė.
Nė garso.
Laikas nešdintis.
Jis suėmė durų rankeną. Patraukė. Antrą kartą trūktelėjo smarkiau. Užrakinta.
Jis užrakintas.
 – Pone, ar norite pasakyti, kad jus apgavo?
Ledi stovėjo prie ruletės. Ją iškvietė dėl triukšmą sukėlusio lankytojo. Vyriškis
buvo neblaivus, bet ir ne girtas. Vilkėjo dryžuotą sušmaukštą striukę. Jai net
nereikėjo spėlioti, kas čia per tipas: tikrai buvęs „Obelisko“ klientas iš kaimo.
– Po galais, tuo net neabejoju, – atkirto vyriškis.
Ledi dairėsi po salę. Šįvakar vėl prigužėjo lankytojų, jai reikia įdarbinti
daugiau žmonių, prie baro turėtų stovėti dar du barmenai.
– Tris kartus iš eilės rutuliukas atsidūrė ant keturiolikos. Kokia tikimybė, kad
taip gali nutikti?
– Rutuliukas lygiai taip pat gali nuriedėti ant laukelio su numeriu trys,
dvidešimt keturi ir šešiolika, – atsakė Ledi. – Tikimybė – viena iš
penkiasdešimties tūkstančių. Lygiai tokia pati, kaip ir kitų skaičių derinių.
– Bet...
– Pone, – nusišypsojo Ledi ir švelniai prilietė jam ranką. – Ar kas nors jums
patarė, kad per bombardavimą geriausia slėptis bombos krateryje, nes antra
bomba į tą pačią vietą nenukris? Štai čia jus ir suklaidino. Bet dabar jūs esate
„Invernese“, pone. – Ledi padavė jam kuponą. – Pasivaišinkite prie baro mano
sąskaita. Prašau pagalvoti apie tai, ką pasakiau, o paskui galėsime dar šnektelėti,
OK?
Vyras atsilošė ir ją nužvelgė. Tada paėmė kuponą ir nuėjo.
– Ledi.
Ji atsisuko. Šalia jos stypsojo aukšta, į vyrą panaši moteris. O gal ir vyras.
– Ponas Ranka norėtų su jumis pasikalbėti.
Į vyrą panaši moteris linktelėjo netoliese stovinčio senio pusėn. Šis buvo
juodai nusidažęs plaukus, vilkėjo baltą kostiumą ir pasirėmęs paauksuota lazdele
susidomėjęs apžiūrinėjo virš jo kabantį sietyną.
– Jei palauktumėt porą minučių... – nusišypsojo Ledi.
– Kita jo pravardė prasideda raide H.
Ledi stabtelėjo.
– Bet jam labiau patinka, kai jį vadina Ranka. – Į vyrą panaši moteris išsišiepė.
Ledi nuėjo prie senio.
 – Kas tai per krištolas? „Baccarat“ ar „Bohemian“? – paklausė jis,
neatitraukdamas akių nuo sietyno.
– „Bohemian“, – atsakė Ledi. – Žiūrite į šiek tiek mažesnę Stambulo rūmuose
„Dolmabahçe“ kabančių šviestuvų kopiją.
– Deja, man neteko ten lankytis, ponia, bet kitados buvau tokioje koplyčioje
viename Čekoslovakijos kaimelyje. Kitados po maro epidemijos visur mėtėsi tiek
griaučių, kad buvo sunku praeiti. Tada valdžia pasamdė vienakį vienuolį, kad
sukrautų palaikus į vieną krūvą. Bet, užuot taip ir padaręs, vienuolis papuošė jais
koplyčią. Ten kabo prašmatnus šviestuvas iš žmonių kaukolių ir kaulų. Kai kas
gali pagalvoti, kad taip mirusiesiems reiškiama nepagarba, o aš manau kitaip. –
Senis atitraukė žvilgsnį nuo šviestuvų ir atsisuko į ją. – Ar yra didesnė dovana už
žingsnelį nemirtingumo link, kai net po mirties žmogus gali būti naudingas?
Tarsi taptum koraliniu rifu. Šviestuvu. Arba simboliu ir kelrode žvaigžde, o gal
policijos viršininku, kurį mirtis ištinka taip anksti, kad žmonės vis dar gali
manyti, jog jis buvo geras žmogus ir atsidavęs vadovas. Taip palaimingai anksti,
kad niekas nesuspėja išsiaiškinti, jog jis tebuvo liguistai galios siekiantis
korumpuotas karalius. Ponia, manau, kad mums reikia tokių mirusiųjų. Tikiuosi,
kad vienakiui vienuoliui buvo deramai atsidėkota.
Ledi nurijo. Paprastai žmogaus žvilgsnyje ji kažką pamatydavo, – galėdavo
įvertinti, suprasti ir tuo pasinaudoti. Bet šio žmogaus akyse ji neįžvelgė nieko,
tarsi žiūrėtų į akląjį.
– Pone Ranka, kuo galėčiau pasitarnauti?
– Jums turbūt ne paslaptis, jog šiuo metu turėčiau būti kartu su jūsų vyru. Jis
sėdi viešbučio kambary ir laukia, kada galės mane nužudyti.
Ledi pajuto, kaip jai užgniaužia kvapą, žinojo, kad jei prabils, balsas bus šaižus
ir verksmingas. Todėl patylėjo.
– Bet kadangi neįsivaizduoju, kaip galėčiau praversti tapęs negyvėliu, nutariau
pasikalbėti su tuo iš judviejų, kuris protingas.
Ledi pažiūrėjo į jį. Jis linktelėjo ir liūdnai draugiškai nusišypsojo – kaip koks
senelis. Tarsi ją suprasdamas ir nuramindamas, kad atsiprašinėti nereikia ir tikrai
neverta.
 – Ką gi, – tarė Ledi ir garsiai kostelėjo. – Pirmiausia reikėtų ko nors išgerti. Ko
galėčiau jums pasiūlyti?
– Na, ar jūsų barmenai moka paruošti „Purvinąjį martinį“?
– Eime.
Ledi nuėjo prie baro, kur eilėje laukė klientai. Prasibrovė pro svečius, atsistojo
už baro, pačiupo dvi martinio taures, šliūkštelėjo iš džino ir martinio butelių,
tada ant spintelės po baro stalviršiu pradėjo plakti gėrimą. Nepraėjus nė minutei
ji grįžo ir ištiesė seniui vieną taurę.
– Tikiuosi, pakankamai purvinas. – Jis paragavo. – Tikrai. Bet, jei neklystu, čia
įmaišyta dar kažko.
– Taip, du ingredientai. Toks mano receptas. Eikite paskui mane.
– Ir kokie gi tie ingredientai?
– Tai mano verslo paslaptis, bet galiu pasakyti tiek: manau, jog gėrimuose
turėtų jaustis vietinis prieskonis.
Ledi nusivedė senį ir aukštą į vyrą panašią moterį į tuščią sandėlį už restorano
salės.
– Kadangi pats esu verslininkas, puikiai suprantu, ką sakote apie paslapčių
saugojimą, – tarė Hekatė laukdamas, kol aukštoji moteris atitrauks jam kėdę. –
Nepykit, atskleidžiau jūsų paslaptį, kad norit užvaldyti mano miestą. Gerbiu
tokius užmojus, bet turiu kitų planų.
Ledi siurbtelėjo martinio.
– Ar nužudysit mano vyrą?
Hekatė neatsakė.
Ji pakartojo klausimą.

Makbetas spoksojo į duris ir jautė, kaip džiūsta burna. Užrakintas. Įsivaizdavo

girdįs, kaip už nugaros tiksi bomba. Antrų durų nėra, tyrinėdamas pastatų
brėžinius jis visada tai patikrina. Už langų tik siena ir dvidešimčia aukštų žemiau
plytintis asfaltas.
Užrakintas. Patekęs į spąstus. Hekatės spąstus. Savo paties spąstus.
Jis įkvėpė pro burną ir bandė suvaldyti kylančią paniką.
 Apsidairė po kambarį. Nėra kur pasislėpti, bomba per daug galinga. Vėl
žvilgtelėjo į duris. Į suktuką po rankena.
Vidinis užraktas. Jis garsiai atsikvėpė. Velnias, kas jam negerai? Makbetas
nusijuokė. Uždarius viešbučio duris, šios užsitrenkia. Dėl Dievo, jis juk pats
gyvena viešbutyje. Pasukus suktuką durys atsidarys.
Jis ištiesė ranką. Delsė. Iš kur ta nuojauta, kad viskas negali būti taip paprasta?
Juk niekada niekas nebūna paprasta, ir iš čia, kur pats atėjo, taip lengvai
neišsikapstys. Susisprogdins.
Suėmęs suktuką jis pajuto, kad pirštai slidūs nuo prakaito.
Pasuko.
Tada palenkė rankeną.
Atidarė duris.
Išėjo. Tyliai keikdamasis nubėgo laiptais žemyn ir pasileido koridoriumi.
Sustojo prie lifto ir paspaudė mygtuką.
Ant sienos blyksinčios lemputės rodė, kad liftas pajudėjo iš apatinio aukšto.
Makbetas užmetė akį į laikrodį. Dvi minutės ir keturiasdešimt sekundžių.
Liftas artėjo. Ką jis girdi? Skambčiojimą ir balsus? Ar liftu kyla žmonės? O kas,
jei ten Hekatė? Nebėra laiko grįžti į kambarį ir kalbėtis.
Makbetas bėgo. Jei brėžiniai teisingi, laiptinė yra už kampo kairėje pusėje.
Taip, ji ten.
Makbetas atplėšė laiptinės duris ir išgirdo, kaip sustojus liftui dzingtelėja
stiklas. Sulaikęs kvėpavimą laukė prie pravirų durų.
Aidėjo skardūs jaunuolių balsai.
– Nelabai supratau, ką...
– Ponas Ranka neateis. Mums ką tik liepė pusvalandį užimti ten sėdintį vyrą.
– Tikiuosi, jam patiks šampanas.
Dardėjo serviravimo vežimėlio ratai.
Makbetas uždarė duris ir nubėgo žemyn.
Kiekvienas aukštas buvo pažymėtas numeriu.
Aštuonioliktam jis sustojo.

Ledi linktelėjo. Įkvėpė.

 – Ar nužudysit jį kitą kartą?
– Pažiūrėsim. Ar pagardinot kokteilį obuolių sultimis?
– Ne. O kas nulems jūsų sprendimą?
– Gal jam tik laikinai pasimaišė protas? Jūs abu nustojot vartoti mano
gaminius, gal nuo to visiems bus tik geriau.
– Nežudysit Makbeto, nes jis jums reikalingas policijos viršininko poste. O
dabar, jums kartą jau atskleidus Makbeto planus, jis turbūt pasimokė. Šuns
neišdresuosi, jei nebausi prasikaltusio.
Senis atsisuko į vyriškos išvaizdos moterį.
– Ar dabar supranti, kodėl sakau, kad ji protingesnė už Makbetą?
– Tai ko gi jūs iš manęs norit, pone Ranka?
– O gal dėjot imbiero? Turbūt veltui klausinėju, juk sakėt, kad tai verslo
paslaptis, tiesos vis tiek neišgirsiu. Leidžiu pasirinkti. Jei man paklusit, Makbetą
nuo visko apsaugosiu, jis galės būti kaip jūsų Titonas. Jei nepaklusit, abu jus
pribaigsiu kaip šunis, kurie nesileidžia dresuojami. Apsidairykit, Ledi. Ar matot,
kiek galit prarasti? Turit viską, apie ką svajojot. Gana tų svajonių. O jei jau
prašnekot apie receptus: per didelės svajonės – tai puikiausias nelaimės
receptas. – Senis išlenkė gėrimą ir pastatė taurę ant stalo. – Čia tikrai dėta pipirų.
– Kraujo, – pareiškė Ledi.
– Tikrai? – Jis suėmė lazdą abiem rankomis ir atsistojo. – Žmogaus kraujo?
Ledi gūžtelėjo.
– Argi tai svarbu? Jūs manot, kad žmogaus, ir gėrimas jums patiko.
Senis nusikvatojo.
– Ledi, kitomis aplinkybėmis galėtume būti labai geri draugai.
– Gal kitame gyvenime.
– Kitame gyvenime, mano mažoji Lelija. – Jis dukart pastukseno lazda į
grindis. – Sėdėkit. Išėjimą rasim patys.
Ji šypsojosi tol, kol jie išėjo. Tada giliai įkvėpė, pajuto, kad kambarys sukasi
ratu. Čiupo už kėdės porankio. Lelija. Jis žino. Kaip galėjo sužinoti?

Aštuonioliktas aukštas.
 Makbetas žvilgtelėjo į laikrodį. Liko viena minutė. Tai kodėl jis sustojo?
Turbūt ten Hekatės berneliai, dirbantys jam. Tai kas negerai? Šiame mieste nėra
nė vieno, kuris būtų nekaltas. Tai kodėl dabar jis kažin ko prisigalvojo? Gal
prisiminė kažkokią kalbą? Kurią jam parašė ir įteikė Ledi. O gal senus laikus ir
priesaiką, kurią davė baigęs Policijos mokyklą? O gal dar senesnius, kai Bankas
kažką jam pasakė? Kažką, kažką tokio, bet jis neprisiminė ką. Tik... Velnias,
velnias!

Penkiasdešimt sekundžių.
Makbetas bėgo.
Laiptais aukštyn.
 35 skyrius

– Ateikit čia! – suriko Makbetas.

Abu vaikinai spoksojo į apartamentų tarpdury išdygusį žmogų. Vienas laikė
rankose šampano butelį, o kitas buvo pradėjęs nuo kamščio nusukinėti vielutę.
– Greičiau! – rėkė Makbetas.
– Pone, mes...
– Jei nenorit mirti, jums liko trisdešimt sekundžių.
– Ramiai, pone...
Makbetas čiupo indą su ledukais ir sviedė į langą. Pažiro ir parketu nuriedėjo
ledo kubeliai. Stojus tylai, jis nuleido balsą:
– Po dvidešimt penkių sekundžių čia sprogs bomba.
Tada apsisuko ir pasileido bėgti. Žemyn. Girdėjo paskui bėgančiųjų žingsnius.
Prie lifto nesustojo. Abiem vaikinams palaikė praviras laiptinės duris.
– Bėgam! Bėgam!
Tada uždarė duris ir nudūmė paskui juos.
Penkiolika sekundžių. Makbetas tiksliai nežinojo, ar sprogimas bus galingas,
bet jei bomba turėjo susprogdinti tokį didelį pastatą kaip „Invernesas“, vadinasi,
jiems reikia nešdintis kuo toliau. Šešioliktas aukštas. Makbetui ėmė skaudėti
galvą, tarsi jau dabar jaustų sprogimo sukeltą spaudimą ausų būgneliuose, akių
obuoliuose ir burnoje. Penkioliktas. Jis žvilgtelėjo į laikrodį. Sprogimas turėjo
įvykti prieš penkiolika sekundžių.
Dvyliktas. Vis dar nieko. Gali būti, kad tokio tipo laikmačiai netikslūs arba ten
nustatytas vėlavimas. Du pirma bėgantys jaunuoliai sulėtino tempą. Makbetas
užriko, ir jie vėl paspartino žingsnį.
Aštuntam aukšte abu padavėjai pro laiptinės duris puolė į koridorių, bet
Makbetas toliau bėgo žemyn laiptais. Liftas – mirtini spąstai. Jam nusileidus į
pirmą aukštą, nuo numatyto bombos sprogimo laiko buvo praėjusios trys
minutės.
 Makbetas nuėjo į registratūrą. Ten rymojo tie patys darbuotojai. Tarsi jo nė
nepastebėtų. Jis išėjo į lietų. Pakėlė akis. Spoksojo, kol paskaudo kaklą. Tada per
tuščią aikštę patraukė link automobilio, kuriame laukė Seitonas. Po velnių, kas
nutiko? Arba, tiksliau, nenutiko. Ar bombai pakenkė Policijos būstinės rūsy
tvyranti drėgmė? O gal jam išėjus iš kambario kažkam pavyko nukenksminti
bombą? O gal ji susprogo, tik nebuvo tokia galinga, kaip įvertino „Gardeno“
bombų ekspertas? O kas toliau? Staiga jis sustojo. O kas, jei Hekatė arba jo
žmonės atėjo į kambarį ir pamatė, kad jis paliko bombą? Jam reikia grįžti ir
pasiimti lagaminą.
Makbetas apsisuko. Žengė du žingsnius. Staiga ant grindinio nutįso šešėlis, ir
Makbetas išgirdo duslų trenksmą, panašų į griaustinį. Iš pradžių pamanė, kad
užėjo kruša, mat jam ant kaktos ir rankų pasipylė balti grūdeliai, byrėjo ant
gatvės, žiro ant stovinčių automobilių.
Už kelių metrų nuo jo nukrito dušo galvutė. Makbetas dar spėjo pakelti akis,
tada kažkas jam trenkė ir jį pargriovė, o aplinkui pasigirdo garsus dundesys.
Makbetas prisidengė ranka, bet jį pargriovęs vyras jau buvo atsistojęs, nusivalęs
pilką puspaltį ir nubėgęs. Makbetas pamatė, kad ten, kur jo prieš sekundę
stovėta, riogso didžiulis rudas šaldytuvas.
Jis padėjo galvą ant vėsių grindinio akmenų. Nuo „Obelisko“ stogo kilo
liepsnos, o į dangų virto juodi dūmai. Kažkas atriedėjo grindiniu ir sustojo jam
prie galvos. Jis pakėlė atriedėjusį daiktą. Šis vis dar buvo apvyniotas vielute.
– Po velnių, kas nutiko? – paklausė Seitonas, Makbetui įsėdus į automobilį.
– Turtelis, – burbtelėjo Makbetas. – Jis įspėjo Hekatę. Važiuojam.
– Turtelis? – perklausė Seitonas ir, valytuvams nuo stiklo braukiant smulkias
stiklo šukes, nuvažiavo nuo šaligatvio krašto.
– Apie mūsų planą žinojo tik Turtelis, jis turbūt pranešė Hekatei, tikėdamasis,
kad šis mane nužudys.
– O Hekatė nebandė jūsų nužudyti?
– Anaiptol. Jis mane išgelbėjo.
– Kodėl?
– Jis saugo savo marionetes.
– Ką?
 – Nieko, Seitonai. Važiuojam į „Invernesą“.
Makbetas stebėjo šaligatvį, vėpsančius ir žioplinėjančius žmones. Dairėsi pilkų
puspalčių. Kiek jų yra? Ar tokius puspalčius vilki visi, ar tik kai kurie? Ar jie visą
laiką čia trinasi? Jis užsimerkė. Nemirtingas. Kaip medinė lėlė. Jam pradėjo dar
labiau spausti galvą. Kilo keista mintis. Kad Hekatės pažadas padaryti jį
nepažeidžiamą veikiau yra prakeiksmas nei palaima. Tarp pirštų sukiodamas
šampano kamštį ir čiupinėdamas vielutę, Makbetas išgirdo pirmąją sireną.
Seitonui sustabdžius automobilį prie „Inverneso“ ir Makbetui ruošiantis
išlipti, pasigirdo Turtelio balsas.
– Pagarsinkit radiją, – paprašė Makbetas ir liko sėdėti.
– ...iš pagarbos jums, mielieji miesto gyventojai, turintys teisę žinoti apie savo
išrinktus atstovus, noriu atsakyti į paskalas ir pagaliau prisipažinti, kad prieš
penkiolika metų buvau užmezgęs nesantuokinius santykius ir susilaukiau sūnaus.
Tada ir su jo motina, ir su žmona susitarėm šio fakto neviešinti. Visą laiką
bendravau su sūnumi ir jo motina ir jais rūpinausi. Tuo metu nutylėti šį faktą
visiems atrodė geriausias sprendimas. Miestelėnams teisintis neprivalėjau,
kadangi nebuvau meras; turėjau pasiaiškinti tik savo artimiesiems ir būti
sąžiningas su pačiu savimi. Tačiau dabar padėtis pasikeitė, ir atėjo laikas atskleisti
šią informaciją. Mano sūnaus motina sunkiai serga, ir, jai sutikus, prieš du
mėnesius berniukas apsigyveno pas mane. Nuo tada pasiimu Kasį į renginius ir
pristatau kaip savo sūnų, bet, kad ir kaip paradoksalu, mano atvirumas sukėlė
visai kitokių gandų. Kaip visi žinome, tiesa patikima paskiausiai. Nesididžiuoju,
kad prieš penkiolika metų buvau neištikimas, deja, nieko pakeisti nebegaliu, lieka
tik dėkoti artimiesiems už tai, kad man atleido. Negaliu pakeisti ir to, kad mano
asmeninis gyvenimas gali lemti rinkėjų požiūrį į mane kaip į vadovą. Belieka
paprašyti jūsų parodyti pasitikėjimą manimi, kaip aš dabar pasitikiu jumis,
paskelbdamas detales, susijusias su tuo, kas mane labiausiai žeidžia ir kas man
yra brangiausia. Nors ir esu padaręs tai, kuo negaliu didžiuotis, vienu dalyku
tikrai didžiuojuosi. Didžiuojuosi savo penkiolikmečiu sūnumi Kasiu, su kuriuo
vakar vakare ilgai kalbėjausi, kol galiausiai jis paprašė manęs padaryti tai, ką
dabar ir darau: visiems miesto gyventojams prisipažinti, kad aš esu jo tėvas, –
Turtelis giliai įkvėpė, tada šiek tiek virpančiu balsu baigė kalbą, – o jis yra mano
sūnus. – Jis kostelėjo. – Ir laimėti artėjančius mero rinkimus.
Stojo tyla. Paskui irgi šiek tiek susigraudinusi diktorė pranešė:
– Tai buvo mero Turtelio pasisakymas. O dabar tęskime žinias. Ketvirtajame
rajone, viršutiniame lošimo namų „Obeliskas“ aukšte, įvyko didžiulis sprogimas.
Neturime žinių apie žuvusiuosius ar sužeistuosius, bet...
Makbetas išjungė radiją.
– Velnias, – burbtelėjo jis. Tada pratrūko garsiai kvatoti.
 36 skyrius

Ledi su chalatu gulėjo atsirėmusi į pagalves, apnuoginusi vieną koją. Ištiesusi ją

link Makbeto, sėdinčio ant žemos kėdutės lovūgalyje. Kambaryje kabėjo dvi
paruoštos raudonos suknelės. Jis glostė liauną jos kulkšnį ir švelnią nuskustą
blauzdą.
– Taigi, Hekatė žino apie mūsų planą, – tarė Makbetas. – Ar minėjo, kas jam
viską papasakojo?
– Ne, – atsakė Ledi. – Bet pažadėjo, kad jei gerai elgsimės, tu būsi mano
Titonas.
– Kas tas Titonas?
– Gražuolis graikas, tapęs nemirtingas. Bet taip pat įspėjo, kad mums
pasipriešinus pribaigs mus kaip šunis, kurie nesileidžia dresuojami.
– Mhm. Jam viską išduoti galėjo tik Turtelis.
– Mielasis, kartoji tai jau trečią sykį.
– Be to, tas glitus niekšelis malė liežuviu ne šiaip sau. Tas vaikis tikrai jo
sūnus. Dabar kyla klausimas, ar šio miesto gyventojai norės, kad mero poste
sėdėtų ištvirkėlis.
– Dėl romaniūkščio, kurį buvo užmezgęs prieš penkiolika metų? – paklausė
Ledi. – Apie kurį jau tada prisipažino, atsiprašė ir nuo to laiko susimokėjo,
finansiškai remdamas ir savo sūnų, ir jo motiną? O dabar, jai susirgus, šventasis
Turtelis sūnų pasiėmė. Brangusis, žmonės dėl to jį tik pamils. Jis padarė klaidą,
kuri daugeliui nesvetima, o paskui gėdijosi ir elgėsi kilniai. Turtelis tapo toks,
kaip ir kiti žmonės. Šis pasisakymas – genialus žingsnis, visi puls už jį balsuoti.
– Taigi Turtelis dalyvaus rinkimuose ir laimės. Ką daryti?
– Taip, ką gi mums daryti? Pirmiausia – tai, kas svarbiausia. Džekai, išrink
suknelę.
– Ispanišką, – atsiliepė Džekas, imdamas puodelį nuo padėklo ir dėdamas jį
ant naktinio stalelio.
 – Ačiū. Džekai, ką darom dėl Turtelio ir Hekatės? Ar mums ko nors imtis, ar
viskas per daug sudėtinga?
– Ponia, nesu strategas. Bet skaičiau, kad priešui artėjant iš dviejų pusių
naudojamos dvi taktikos. Viena tokia: su vienu priešu susitarus skelbiamos
paliaubos, tada sukaupus jėgas negailestingai smogiama kitam, o paskui, be jokio
įspėjimo, paliaubos sulaužomos. Naudojant kitą taktiką, priešai sukiršinami,
palaukiama, kol jie nusilps, ir tada puolama.
Jis padavė Makbetui kavos puodelį.
– Primink man, kad tave paaukštinčiau, – pagyrė Makbetas.
– O, jis jau paaukštintas, – pranešė Ledi. – Visi kambariai užsakyti dviem
savaitėms į priekį, ir Džekui jau paskirtas asistentas. Kuris kreipsis į jį pavarde,
pridėdamas „pone“.
Džekas nusijuokė.
– Ši mintis kilo tikrai ne man.
– Ji kilo man, – pareiškė Ledi. – Nieko neprisigalvoju. Tiesiog išmintinga
kreipiantis į žmogų paisyti tam tikrų taisyklių, tai visiems primena, kieno
pareigos aukštesnės, ir padeda išvengti nesusipratimų. Jei meras paskelbs
ypatingąją padėtį, labai svarbu žinoti, kas tada valdys miestą. Ir kas gi bus tas
žmogus?
Džekas papurtė galvą.
– Policijos viršininkas, – tarė Makbetas ir siurbtelėjo kavos. – Tol, kol meras
atšauks ypatingąją padėtį.
– Tikrai? – paklausė Džekas. – O kas, jei meras numirtų? Ar tada policijos
viršininkas užimtų jo vietą?
– Taip, – patvirtino Makbetas. – Tol, kol bus išrinktas naujas meras.
– Kenetas priėmė tokį įstatymą iškart po karo, – pridūrė Ledi. – Tuo metu
buvo daug dėmesio skiriama tam, kad ištikus krizei vadovybė būtų dinamiška ir
ryžtinga.
– Skamba protingai, – įvertino Džekas.
– Mums palanku, kad ypatingosios padėties atveju policijos viršininkas valdo
absoliučiai viską. Jis gali sustabdyti teisėtvarkos aparato veikimą, cenzūruoti
spaudą, neribotam laikui atidėti rinkimus, jis tiesiog tampa...
 – Diktatoriumi.
– Būtent, Džekai. – Ledi pamaišė arbatą. – Deja, Turtelis nesutinka paskelbti
ypatingosios padėties. Todėl teks rinktis antrąjį variantą.
– Ir koks gi tas variantas?
– Žinoma, kad Turtelio mirtis. – Ledi gurkštelėjo.
– Mirtis? Norit pasakyti, kad...
– Jis bus nužudytas, – paaiškino Makbetas ir švelniai suėmė Ledi blauzdos
raumenis. – Tą ir turi omeny, mieloji, ar ne?
Ji linktelėjo.
– Policijos viršininkas praneš perimantis miesto valdymą ir pradedantis
žmogžudystės tyrimą. Ar jį nužudė politiniai oponentai? Hekatė? O gal tai susiję
su Turtelio neištikimybe? Žinoma, tyrimas užsitęs.
– Vadovausiu miestui tik laikinai, – pridūrė Makbetas. – Kol bus išrinktas
naujas meras.
– Nagi, mylimasis, pažvelk: gatvėse liejasi kraujas. Žudomi policininkai ir
politikai. Policijos viršininkas, einantis ir miesto mero pareigas, nusprendžia
paskelbti ypatingąją padėtį. Nukelti rinkimus neribotam laikui, palaukti, kol
viskas aprims. Ir tik policijos viršininkas nuspręs, ar viskas aprimo, ar ne.
Makbetą apėmė toks pats džiaugsmas kaip tada, kai jie su Dufu karaliavo
vaikų namų žaidimų aikštelėje ir net vyresniems vaikiščiams teko su tuo
susitaikyti.
– Iš esmės galėsim mėgautis neribota valdžia kiek tik panorėję. Ar tu
įsitikinusi, kad Kapitolijus nekiš savo trigrašio?
– Brangusis, šiandien įdomiai pasikalbėjau su vienu iš mūsų aukščiausiųjų
teisėjų iš Kapitolijaus. Jie negali pritaikyti jokių sankcijų, o jei ir gali pritaikyti, tai
labai nedaug. Tol, kol Keneto sukurtas įstatymas neprieštarauja federaliniam.
– Ką gi. – Makbetas pasitrynė smakrą. – Išties įdomu. Tereikia, kad Turtelis
mirtų arba pats paskelbtų ypatingąją padėtį.
Džekas kostelėjo.
– Dar ko nors, ponai?
– Ne, Džekai, ačiū. – Ledi linksmai mostelėjo.
 Džekui pravėrus duris ir einant į koridorių, Ledi išgirdo iš pirmo aukšto
sklindančius žemus muzikos garsus, o durims užsidarius užkaukė greitosios
medicinos pagalbos automobilio sirena.
– Turtelis kuria planus, kaip mus sustabdyti, – apibendrino Ledi. – Jį nužudyti
reikia kuo greičiau.
– O kas bus su Hekate? Jei šią gyvatę sudaro Turtelis ir Hekatė, tai Turtelis yra
uodega, o Hekatė – galva. Nukirtus uodegą pavojus tik išauga. Privalom pirma
kirsti galvą!
– Ne.
– Ne? Jis sako, kad mus pribaigs, jei nesileisim dresuojami. Ar nori būti jo
dresuotas šuva?
– Patylėk ir paklausyk, mano brangusis. Juk girdėjai, ką sakė Džekas. Paskelbk
paliaubas su vienu priešu ir per tą laiką susidorok su kitu. Dabar ne laikas
provokuoti Hekatę. Be to, nesu tikra, kad Hekatė ir Turtelis bendradarbiauja.
Tokiu atveju Hekatė būtų pasakęs, kad laikytumės nuo Turtelio atokiai ir net
nesitaikytume į mero kėdę. Bet jis to nepadarė net ir pasklidus kalboms, kad tu
pretenduosi į mero vietą. Kol Hekatė manys, kad išmokom pamoką ir esam
paklusnūs jo šunyčiai, džiaugsis, kad mes – o netiesiogiai ir jis – perimsim miesto
politinę valdžią. Ar supranti? Dabar susidorosim su vienu priešu ir gausim, ko
panorėję. Tada žiūrėsim, ką galim padaryti su Hekate.
Makbetas perbraukė jai per koją, paglostė kelį. Ledi užsimerkė, nutilo, o
Makbetas įsiklausė į jos kvėpavimą. Šis be žodžių parodydavo jam, ko liestis, o ko
ne.

Visą popietę ir visą naktį lietus ir toliau plovė miestą, kuris niekada nebūna
švarus. Barbeno į viešbučio „Grand Hotel“ stogą – Fliensas, Dufas, Malkolmas ir
Ketnesa susitarė čia pagyventi, kol viskas pasibaigs. Antrą valandą nakties
Ketnesą pažadino beldimas į kambario duris. Ji iškart suprato, kas už jų stovi.
Sprendė ne iš to, kiek kartų buvo pabelsta, kokiu ritmu ar kaip smarkiai.
Sprendė iš paties beldimo. Jis visada beldžiasi delnu. Ir tą delną ji puikiai pažįsta.
Kiekvieną jo vagelę.
Ketnesa pravėrė duris.
 Dufui nuo drabužių ir plaukų varvėjo vanduo, jis kaleno dantimis, o veidas
buvo toks išblyškęs, kad rando beveik nesimatė.
– Ar neturi...
– Mes su Fliensu dalinamės dviaukšte lova ir praustuve.
Ji atidarė duris, ir Dufas įsmuko vidun.
– Kur buvai? – paklausė ji.
– Kapinėse, – atsakė jis iš vonios kambario.
– Vidury nakties?
– Kuo mažiau žmonių, tuo geriau.
Ji išgirdo, kaip pradeda tekėti vanduo. Priėjo prie pravirų vonios kambario
durų.
– Dufai?
– Taip.
– Tik norėjau pasakyti, kad man labai gaila.
– Ką? – riktelėjo jis.
Ji kostelėjo ir pakėlė balsą:
– Dėl tavo šeimos.
Ketnesa klausėsi vandens šniokštimo, nustelbiančio jos žodžius, ir spoksojo į
Dufą gaubiančius garus.
Kai Dufas išėjo iš vonios kambario, apsivilkęs ten kabėjusį chalatą ir per vieną
ranką persimetęs šlapius drabužius, Ketnesa apsirengusi gulėjo ant plačios lovos.
Iš šlapios kelnių kišenės jis išsitraukė cigarečių pakelį ir žvilgtelėjo į ją. Ketnesai
linktelėjus, Dufas įsitaisė šalia. Ketnesa priglaudė galvą jam prie peties ir
įsižiūrėjo į lubinės lempos gaubtą. Ant gaubto dugno gulėjo negyvi vabzdžiai.
– Taip jau nutinka, kai per daug priartėji prie šviesos.
Ką gi, jis vis dar sugeba perprasti, ką ji galvoja.
– Ikaras, – tarė ji.
– Makbetas, – atitarė Dufas ir prisidegė cigaretę.
– Nežinojau, kad vėl pradėjai rūkyti, – nusistebėjo Ketnesa.
– Keista. Šitas šlamštas man niekada nepatiko. – Jis nutaisė grimasą ir link
lubų išpūtė tirštų dūmų ratilą.
Ji sukikeno.
 – Tai kam pradėjai?
– Ar niekada tau nesakiau?
– Daug ko man nesakei.
Jis užsikosėjo ir ištiesė jai cigaretę.
– Nes norėjau būti kaip Makbetas.
– Maniau, kad tai jis nori būti toks kaip tu.
– Jis velniškai gerai atrodė. Ir buvo toks... laisvas. Sutariantis su savimi,
laimingas, toks patenkintas. Aš niekada toks nebuvau.
– Bet tu protingas. – Ji įtraukė dūmo ir atidavė cigaretę. – Ir moki įtikinti
žmones, kad tu teisus.
– Žmonės nemėgsta prisipažinti klydę. Aš taip ir nesugebėjau jų įtikinti mane
pamėgti. O jis sugebėjo.
– Toks žavesys lėkštas, Dufai. Tik pažiūrėk, į ką jis pavirto, jis visus apmovė.
– Ne, – Dufas papurtė galvą. – Ne, Makbetas nieko neapmovė. Jis kalbėjo be
užuolankų ir siekė užsibrėžto tikslo. Nebuvo šventasis, bet slaptų kėslų neturėjo,
buvo galima tikėti jo kalbomis ir darbais. Gal prabilęs Makbetas nežavėdavo nei
šmaikštumu, nei originalumu, bet galėjai tikėti kiekvienu jo žodžiu. Ir ne be
reikalo.
– Tikėti? Dufai, jis yra bejausmis žudikas.
– Klysti. Makbetas labai jautrus. Dėl to nesugeba nuskriausti net musės. Arba,
tiksliau, būtent musės ir nesugeba nudėti. Puolančią vapsvą – taip. Bet tik ne
bejėgę musę. Niekada. Kad ir kokia įkyri ji būtų.
– Dufai, kaip gali jį ginti? Juk pats netekai...
– Aš jo neginu, jis tikrai žudikas. Tik sakau, kad pats neįstengia žudyti tų,
kurie nepajėgia apsiginti. Jis taip pasielgė tik vieną kartą. Tam, kad apsaugotų
mane.
– Štai kaip? – susidomėjo Ketnesa. – Ar papasakosi?
– Ne. – Dufas godžiai įtraukė dūmo. – Bet tai įvyko tada, kai užmiesčio kelyje
prie Foreso jis nužudė jauną norvegų raitelį. Vaikėzą, kuris ką tik matė, kaip
nušoviau jo bičiulį, palaikęs jį Svenonu.
– Tai jie nesitaikė į jus?
Dufas papurtė galvą.
 – Bet tai nereiškia, kad Makbetas geresnis už tave, – įvertino Ketnesa.
– Reiškia. Aš nužudžiau tik dėl savęs, o jis – dėl kito.
– Nes policijoje taip jau įprasta, mes rūpinamės vieni kitais.
– Ne dėl to. Jis jautėsi man skolingas.
Ketnesa pasirėmė ant alkūnės.
– Skolingas?
Dufas nukreipė cigaretę į lubas ir primerkęs vieną akį ėmė taikytis į švytintį
gaubtą.
– Kai po senelio mirties patekau į vaikų namus, buvau jau išstypęs
keturiolikmetis. Mes su Makbetu bendraamžiai, bet jis gyveno ten nuo penkerių.
Mus įkurdino tam pačiam kambary, ir iškart tapom draugais. Tada Makbetas
mikčiojo. Ypač artėjant šeštadienio nakčiai, nes būtent šeštadienio vidurnaktį jis
dingdavo iš mūsų kambario ir atsirasdavo tik po valandos. Jis niekada
nesakydavo, kur buvo. Tik man pajuokavus, kad pranešiu apie tai direktoriui
Lorealiui, kuris ne vienam varė baimę, Makbetas pareiškė, kad abejoja, ar iš to
bus naudos. – Dufas stipriai patraukė dūmo. – Nes jis būdavo būtent pas jį.
– Nori pasakyti, kad... direktorius...
– ...išnaudojo Makbetą nuo pat pirmų dienų. Negalėjau patikėti savo ausimis.
Lorealis išdarinėjo su Makbetu tokius dalykus, jog... sunku įsivaizduoti, kad
kažkas norėtų tai padaryti kitam žmogui ir dar tuo mėgautųsi. Tą vienintelį
kartą, kai Makbetas jam pasipriešino, Lorealis vos jo neužmušė ir dvi savaites
laikė uždaręs rūsy, vadinamajam pataisų kambarėlyje, visai kaip karcery. Taip
įsiutau, jog apsiverkiau. Nes žinojau, kad kiekvienas žodis – tiesa, Makbetas
niekada nemeluoja. Tada pasakiau, kad turim nužudyti Lorealį, ir pasiūliau savo
pagalbą, o Makbetas sutiko.
– Jūs suplanavot nužudyti žmogų?
– Ne, – atsiliepė Dufas ir padavė jai cigaretę. – Daug neplanavom. Tiesiog jį
nužudėm.
– Jūs...
– Nusliūkinom prie jo kambario ne šeštadienio, o ketvirtadienio vakarą.
Palaukėm prie durų ir įsitikinom, kad jis knarkia. Įsmukom vidun. Makbetui
viskas buvo puikiai pažįstama. Aš likau budėti prie durų, o Makbetas nuėjo prie
lovos ir iškėlė durklą. Bet laikas bėgo, ir akims apsipratus su tamsa pamačiau, kad
jis tiesiog stypso ten, sustingęs kaip druskos stulpas. Tada jis tarsi suglebo ir
priėjęs prie manęs sušnabždėjo, kad n-n-nesugeba. Paėmiau durklą, nuėjau prie
lovos ir smarkiai smeigiau knarkiančiam direktoriui į burną. Lorealis vienąkart
sutrūkčiojo, tada tiesiog nustojo knarkti. Kraujo ištryško nedaug. Mes išėjom.
– O, Dieve. – Ketnesa sėdėjo pritraukusi kelius prie krūtinės. – Kas nutiko
paskui?
– Nieko ypatingo. Teko ištirti du šimtus įtariamų jaunuolių. Niekas
nepastebėjo, kad Makbetas ėmė labiau mikčioti. O kai jis po dviejų savaičių
pabėgo, niekas nesusiejo to įvykio su žmogžudyste, iš vaikų namų nuolat kas
nors pabėga.
– Kada su Makbetu vėl susitikot?
– Porą kartų mačiau jį prie geležinkelio stoties. Norėjau su juo pasikalbėti,
padėti jam, bet jis paspruko. Kaip bankrutavęs verslininkas nuo kreditorių. Po
kelerių metų susitikom Policijos mokykloje. Tada jis jau nebesisvaigino ir
nebemikčiojo, buvo neatpažįstamas. Toks, koks tapti norėjau ir aš.
– Nes jis buvo tyras geraširdis gailestingas žmogus, kurio sąžinės, kitaip nei
tavo, neslėgė žmogžudystė?
– Makbetas visada manė, kad gebėjimas šaltakraujiškai nužudyti yra ne
žmogaus stiprybė, o silpnybė. Dirbdamas „Gardene“ jis žudydavo tik tada, jei
puldavo jį arba jo vyrus.
– O kaip dėl pastarųjų žmogžudysčių?
– Jas vykdyti Makbetas paskyrė kitiems.
– Žudyti vaikus ir moteris? Dufai, jis pavirto kitokiu žmogumi nei tas, kurį tu
pažįsti.
– Žmonės nesikeičia.
– Tu pasikeitei.
– Ar tikrai?
– Jei nebūtum pasikeitęs, tavęs dabar čia nebūtų. Nekovotum šios kovos.
Nekalbėtum taip apie Makbetą. Buvai egoistas. Pasiruošęs pervažiuoti viską ir
visus, pasipainiojusius tavo kelyje. Savo bendradarbius, šeimos narius. Mane.
 – Pamenu, kad pasikeisti norėjau tik vieną kartą gyvenime. Kai troškau būti
toks, kaip Makbetas. O suvokęs, kad tai neįmanoma, pasišoviau tapti dar geresnis
už jį. Galėti pasiimti viską, ko geidžia jis, nors man tai tebūtų bevertis niekniekis.
Panašiai padarė Hekatė, išpjaudamas tam vaikiui akį. Ar žinai, kada įsimylėjau
Mereditą?
Ketnesa papurtė galvą.
– Kai pirmą kartą sėdėjom keturiese: mudu su Makbetu ir Meredita su drauge.
Tada pamačiau, kad Makbetas nenuleidžia nuo jos akių.
– Dufai, negaliu patikėti.
– Man labai gaila, bet tai tiesa.
– Dufai, tai niekinga.
– Tą ir bandau pasakyti. Ir kai sakoma, kad kovoju šią kovą dėl kitų, nežinau,
ar tai tiesa; gal man tik rūpi atimti iš Makbeto tai, ko jis nori.
– Bet, Dufai, jis viso šito nenori. Miesto, galios, turto. Jam reikia tik tos moters
meilės.
– Ledi.
– Viskas sukasi apie ją. Ar dar nesupratai?
Dufas išpūtė vinguriuojančių dūmų ratilą, ir šis pradėjo kilti prie lubų.
– Makbetą gena meilė, o mane – pavydas ir neapykanta. Kai jis pasigailėjo, aš
nužudžiau. Rytoj irgi nužudysiu tą, kuris kadaise buvo mano geriausias draugas.
Paspęsiu jam spąstus. Gailestis ir meilė vėl pralaimės.
– Dufai, kalbi ciniškai, ko gero, bjauriesi savimi.
– Mhm. – Jis užgesino nuorūką į peleninę ant naktinio stalelio. – Tu pamiršai
savigailą.
– Taip. Tu gailiesi savęs.
– Visą gyvenimą buvau arogantiškas egoistas. Nesuvokiu, kaip galėjai mane
mylėti.
– Kai kurios moterys atsiduoda vyrams, galintiems jas išgelbėti, o kai kurios –
tiems, kuriuos norėtų išgelbėti pačios.
– Amen, – pridūrė Dufas ir atsistojo. – Jūs, moterys, nesuprantat, kad mes,
vyrai, nesikeičiam. Nei įsimylėję, nei suvokę, kad į akis žvelgia mirtis. Niekada.
 – Kai kurie elgiasi arogantiškai, slėpdami nepasitikėjimą savimi, bet tu išties
esi arogantiškas, Dufai. O arogancija kyla iš pernelyg didelio pasitikėjimo savimi.
Dufas šyptelėjo ir apsimovė drėgnas kelnes.
– Pabandyk užmigti, rytoj turėsime pasistengti.
Dufui išėjus Ketnesa atsikėlė, patraukė į šoną užuolaidą ir pasižiūrėjo į gatvę.
Per balas riedėjo automobiliai, po jų ratais šniokštė vanduo. Bolavo išblukusios
iškabos: „Džo mėsainių baras“, „Valykla Peking“, „Bingo baras Tandrella“.
Gatvelėje trumpai sužibo cigaretė.
Po kelių valandų pradės švisti.
Ji nebeužmigs.
 37 skyrius

Šeštadienį dar labiau pliaupė. Abiejų miesto laikraščių antraštės skelbė apie
Turtelio prisipažinimą ir sprogimą viršutiniame „Obelisko“ aukšte. Dienos
laikraščio redaktorius dėstė, kad iš Makbeto interviu radijui galima spręsti, jog šis
neatsisako minties dalyvauti miesto mero rinkimuose. O Turtelis nieko
nekomentuoja, mat pastarąsias dienas praleido prie savo sūnaus motinos lovos
Šv. Jurgio ligoninėje. Apie pietus lietus apstojo.
– Kaip anksti grįžai, – nustebo Šeila. Stovėdama koridoriuje nusišluostė
rankas į prijuostę ir įdėmiai pasižiūrėjo į vyrą.
– Nebežinojau, ką veikti, manau, kiti irgi išėjo namo, – tarė Lenoksas, pastatė
prie komodos odinį portfelį, iš spintos pasiėmė pakabą ir pasikabino švarką.
Prieš dvejus metus miesto taryba nusprendė, kad darbo savaitė trunka penkias
dienas, bet Policijos būstinėje galiojo nerašyta taisyklė, kad norint pakilti karjeros
laiptais darbe būtina pasirodyti ir šeštadieniais.
Lenoksas pakštelėjo žmonai į skruostą, užuodė nepažįstamus kvepalus, ir jam
pirmą kartą kilo mintis: o kas, jei užkluptų ją lovoj su kitu? Jis iškart išmetė šią
mintį iš galvos. Visų pirma, ji tikrai ne tokia. Antra, ji ne itin graži, juk ne šiaip
sau susiejo gyvenimą su mažaūgiu albinosu. Trečia ir svarbiausia priežastis apie
tai negalvoti – ta mintis tiesiog sunkiai pakeliama.
– Ar viskas gerai? – pasiteiravo ji ir nusekė paskui vyrą į svetainę.
– Taip, – atsakė jis. – Tiesiog šiek tiek pavargau. Kur vaikai?
– Sode, – tarė ji. – Pagaliau išsigiedrijo.
Lenoksas priėjo prie didelių svetainės langų. Pažiūrėjo į vaikus, kurie kvatojo
ir lakstė įnikę į kažkokį žaidimą. Turbūt žaidė gaudynių. Tikrai verta pasimokyti,
kaip pasprukti. Jis pakėlė akis į dangų. Išsigiedrijo. Kol vėl papils šūdo. Lenoksas
sudribo į krėslą. Ar dar ilgai jis visa tai tvers?
– Pietūs bus paruošti tik po valandos, – pranešė žmona.
– Gerai, mieloji.
 Lenoksas pažvelgė į savo moterį. Tikrai labai ją brangina, bet ar buvo kada ją
įsimylėjęs? Jis neprisiminė, o gal tai ir nesvarbu. Ji niekada apie tai neužsiminė,
bet Lenoksas buvo įsitikinęs, kad žmona jo irgi nemyli. Šeila apskritai nemėgo
plepėti. Gal todėl leidosi įkalbama, sutiko būti jo mergina, o paskui ir žmona.
Surado tokį, kuris galėjo kalbėti už juos abu.
– Ar tikrai viskas gerai?
– Tikrai, mieloji. Skaniai kvepia. Kas tai?
– O, menkė, – atsakė ji ir klausiamai suraukė kaktą.
Jis norėjo patikslinti, kad turėjo omenyje kvepalus, o ne pietus, kurių ji dar net
nepradėjo ruošti. Šeila grįžo į virtuvę, o Lenoksas nusuko krėslą į sodo pusę.
Vyriausioji dukra pastebėjo tėtį, nušvito ir kažką šūktelėjo kitiems dviem. Jis
pamojavo savo atžaloms. Kaip gali būti, kad tokiems nepatraukliems žmonėms
gimsta tokie gražūs vaikai? Jam vėl kilo mintis: jei vaikai tikrai jo.
Neištikimybė ir išdavystė.
Sūnus kažką šūktelėjo. Lenoksas nieko neišgirdo, bet kai berniukas pamatė,
kad tėtis atkreipė į jį dėmesį, persivertė šonu ant žolės kaip tikras gimnastas.
Lenoksui aukštai iškėlus rankas ir paplojus, visi trys vaikai persivertė kartu.
Norėjo padaryti tėčiui įspūdį, juk juo vis dar žavėjosi, norėjo tapti tokie, kaip jis.
Šūkavimai, juokas, išdykavimai. Lenoksas galvojo apie Faife tvyrančią tylą, saulės
šviesą, užuolaidą, plevėsuojančią lange, kurio stiklas nuo kulkų pažiro į begalę
šukių. Pro skylę sienoje švilpiantį vėją, jo tylią graudžią melodiją. Kai kurios
mintys tikrai sunkiai pakeliamos. Mylimųjų galima netekti įvairiausiais būdais.
Kas bus, jei vieną dieną visi sužinos, kas jis per tėvas ir kas per vyras. Ar tada
vėjas irgi švilpaus graudžią melodiją pro skyles sienoje?
Lenoksas užmerkė akis. Reikia šiek tiek atsipūsti. Kol giedras dangus.
Jis pajuto, kad kažkas priėjo, pasilenkė ir alsuoja visai prie pat jo. Atsimerkė.
Pamatė Šeilą.
– Ar negirdėjai, kad šaukiau? – paklausė ji.
– Ką?
– Tau skambina inspektorius Seitonas.
Lenoksas nuėjo į koridorių, paėmė ant telefono staliuko padėtą ragelį.
– Klausau.
 – Anksti išėjote namo, Lenoksai. Šįvakar man reikės jūsų pagalbos.
– Prastai jaučiuosi. Paskambinkite kam nors kitam.
– Policijos viršininkas liepė kartu pasiimti jus.
Lenoksas nurijo. Burnoje pasklido švino skonis.
– Kur?
– Keliausim į ligoninę. Po valandos būkite pasiruošęs. Užvažiuosiu pas jus.
Ryšys nutrūko.
Lenoksas padėjo ragelį. Švinas.
– Kas nutiko? – iš virtuvės paklausė Šeila.
Blankus metalas, lengvai virstantis žudiku, tačiau išsilydantis, temperatūrai
pakilus iki trijų šimtų trisdešimties laipsnių.
– Nieko, mieloji. Nieko.

Makbetas pakirdo iš miegų. Sapnavo mirtį. Kažkas smarkiai beldė į duris. Jam
pasirodė, kad jau netrumpai.
– Pone! – pašaukė Džekas.
– Taip, – suniurnėjo Makbetas ir apsidairė.
Pro langus į kambarį veržėsi dienos šviesa. Kiek dabar valandų? Jis sapnavo.
Kad stovi prie lovos ir rankoje laiko durklą, bet kaskart jam sumirksėjus ant
pagalvės atsiranda vis kitas veidas.
– Pone, skambina inspektorė Ketnesa. Sako, kad tai skubu.
– Sujunk, – tarė Makbetas, apsivertė ant kito šono ir atsisuko į naktinį stalelį.
Įsispoksojo į ryškiai raudoną kilimą. Išsiuvinėtas gėles.
Suskambus telefonui Makbetas pakėlė ragelį. Neatitraukė žvilgsnio nuo
kilimo.
– Ketnesa?
– Atsiprašau, kad skambinu šeštadienį, bet rastas lavonas, ir, ko gero, prireiks
jūsų pagalbos, – pridususi aiškino ji.
– Kodėl?
– Manau, kad tai gali būti Flienso, Banko sūnaus, kūnas. Palaikai smarkiai
apirę, o kadangi mieste jis neturėjo jokių giminių, geriausiai jį atpažinsite jūs.
– Štai kaip, – atsiliepė Makbetas ir pajuto, kaip sugniaužia gerklę.
 – Atsiprašau?
– Taip, nenuostabu, – tarė Makbetas ir dar labiau apsisiautė antklode. – Tiek
išbuvus sūriam vandeny...
– Būtent.
– Kas – būtent?
– Kūną radom ne jūroje, o siauroje gatvelėje tarp 14-osios ir 15-osios gatvių.
– Ką?
– Todėl prieš ko nors imdamiesi norim žinoti, ar čia tikrai Fliensas.
– Sakėte, tarp 14-osios ir 15-osios?
– Atvykit prie 14-osios ir Dohenio gatvių sankryžos. Lauksiu jūsų prie Džo
mėsainių baro.
– OK, Ketnesa. Būsiu už dvidešimties minučių.
– Ačiū, pone.
Makbetas padėjo ragelį. Lelijos. Gėlės ant kilimo – lelijos. Lelija buvo Ledi
dukros vardas. Kodėl įžvelgė šią sąsają tik dabar? Jį supa mirtis. Jis dar niekada
nematė, nejautė, neragavo šitiek mirties, nemiegojo su ja. Makbetas užsimerkė.
Prisiminė sapne matytus besikeičiančius veidus. Nieko neįtariantį prasižiojusį ir
knarkiantį vaikų namų direktorių Lorealį, virstantį į policijos viršininką
Dunkaną, kuris atsimerkia ir viską suvokdamas stebi. Tada – Banko žvilgsnis,
negailestingas ir veriantis. Kūnų nesimatė, tik galvos ant pagalvės. Paskui –
siaubo iškreiptas nepažįstamo vaikino veidas, jis klūpėjo ant asfalto, žiūrėjo į
negyvą draugą ir stebėjo artėjantį Makbetą. Makbetas spoksojo į lubas. Prisiminė,
kiek kartų teko pabusti iš baisaus sapno ir su palengvėjimu atsikvėpti. Nes
tikrovėje jam negrėsė paskęsti gyvsidabryje arba būti sudraskytam šunų. Kartais
jis manydavo, kad sapnas nutrūko, bet ir toliau sapnuodavo, skęsdavo. Kad
nubustų, jam reikėdavo prasibrauti pro ne vieną sluoksnį. Jis stipriai užsimerkė.
Vėl atsimerkė. Tada atsikėlė.

Šv. Jurgio ligoninėje apkūni juodaodė registratorė žvilgtelėjo į Lenokso paduotą

policininko pažymėjimą.
– Mums liepta nieko neįleisti... – ji vėl pažiūrėjo į dokumentą, – inspektoriau.
 – Toks policijos sprendimas, – paaiškino jis. – Tai skubu, privalom
nedelsdami pranešti miesto merui.
– Galite perduoti man, aš galėsiu...
– Ši informacija slapta. Tai skubu.
Ji atsiduso.
– Palata numeris 204, antras aukštas.
Miesto meras Turtelis su sūnumi sėdėjo ant kėdžių prie lovos didelėje
palatoje. Tėvas buvo uždėjęs ranką berniukui ant peties. Lenoksui atsistojus jiems
už nugaros ir kostelėjus, abu atsisuko. Lovoje gulėjo išblyškusi vidutinio amžiaus
moteris, ir Lenoksas iškart pamatė, kad berniukas į ją panašus.
– Labas vakaras, mere. Gal manęs ir neprisimenat, bet buvome susitikę per
vakarienę lošimo namuose „Invernesas“.
– Inspektorius Lenoksas, ar ne? Kovos su korupcija skyriaus viršininkas.
– Įspūdinga. Atleiskit, kad taip įsiveržiu.
– Kuo galiu jums padėti, Lenoksai?
– Iš patikimo šaltinio gavom žinių, kad netrukus gali būti pasikėsinta į jūsų
gyvybę.
Berniukas krūptelėjo, bet Turtelio veido išraiška visai nepasikeitė.
– Inspektoriau, prašom smulkiau.
– Kol kas nežinom nieko daugiau, bet manom, kad reikalas rimtas, atvykau
palydėti jūsų į saugesnę vietą.
Turtelis kilstelėjo vieną antakį.
– Kas gali būti saugiau už ligoninę?
– Gerbiamas mere, šios dienos laikraštyje parašyta, kad jūs čia. Čionai patekti
gali bet kas. Sėskime į jūsų automobilį, aš palydėsiu jus iki namų, kur būsite
saugus. Gal per tą laiką sužinosime daugiau.
– Iškart? Kaip matote...
– Taip, matau ir labai atsiprašau, bet mūsų abiejų pareiga tokia pati.
Apsaugoti miesto merą.
– Lenoksai, atsistokit prie durų ir stebėkit. Tuomet...
– Man davė kitokį įsakymą.
– Bet dabar duodamas šis, Lenoksai.
 – Eik, – pasigirdo vos girdimas šnabždesys iš lovos. – Veskis ir Kasį.
Turtelis palietė jai ranką.
– Bet, Edita, tu...
– Pavargau, mielasis, noriu likti viena. Kasiui bus saugiau pas tave, paklausyk
pareigūno.
– Ar tu...
– Taip, aš tikra.
Ligonė užmerkė akis. Turtelis patapšnojo jai per ranką ir atsisuko į Lenoksą.
– OK. Eime.
Jie išėjo. Berniukas ėjo pirmas, nutolęs per kelis žingsnius.
– Ar jis žino? – paklausė Lenoksas.
– Kad ji miršta? Taip.
– Kaip jis laikosi?
– Diena dienai nelygu. Jis jau seniai žino. – Jie nulipo laiptais prie išėjimo ir
kiosko. – Bet jis sako, kad viskas bus gerai. Tol, kol turės bent vieną iš mūsų.
Nusipirksiu cigarečių. Palauksit?

– Va kur ji, – parodė Makbetas.

Priešais viešbutį „Grand Hotel“ Džekas pasuko prie šaligatvio, tada sustojo
tarp valyklos ir mėsainių baro. Abu išlipo iš automobilio. Makbetas žvalgėsi po
sausakimšą gatvę.
– Ačiū, kad taip greit atvažiavot, – padėkojo Ketnesa.
– Savaime suprantama, – atsiliepė Makbetas.
Nuo Ketnesos dvelkė aštriais kvepalais. Jis neprisiminė, kad būtų kada
užuodęs jos kvepalus.
– Rodykit, – paragino Makbetas.
Makbetas ir Džekas sekė paskui ją gatve, kurioj šurmuliavo šeštadienio vakaru
besidžiaugiantys miesto gyventojai. Po nuogą moterį vaizduojančia blyksinčia
neonine iškaba stovintis kostiumuotas durininkas nužvelgė Ketnesą nuo galvos
iki kojų, tada numetė nuorūką ant asfalto ir stipriai užmynė.
– Maniau, kad atvažiuosit su Seitonu, – prisipažino Ketnesa.
– Šį vakarą jam reikėjo vykti į Šv. Jurgio ligoninę.
 Ketnesa sustojo prie siauros šoninės gatvelės, užtvertos plastikinėmis
oranžinėmis Žmogžudysčių tyrimo skyriaus juostomis. Makbetas dirstelėjo į tą
pusę. Ten buvo taip siaura, kad lietėsi priešpriešiais gyvenančių žmonių
konteineriai. Daugiau jis nieko neįžiūrėjo. Buvo tamsu.
– Atvykau pati pirma, nusikaltimo vietos tyrėjų komanda jau pakeliui.
Savaitgalį visi išsilakstę kas sau. – Ketnesa pakėlė juostą, ir Makbetas pralindo. –
Pone, gal galite nueiti vienas ir pasižiūrėti į palaikus? Uždengiau juos paklode,
bet prašau daugiau nieko neliesti. Norime palikti kuo mažiau pėdsakų. Jūsų
vairuotojas gali palaukti čia, o aš grįšiu prie Džo baro ir atsivesiu teismo
medicinos ekspertą. Jis turbūt jau atėjo.
Makbetas atsisuko į Ketnesą. Iš jos veido nieko neperprato. Ir vis dėlto...
Ketnesa manė, kad kartu atvyks Seitonas. Pasikvėpino aštriais kvepalais,
galinčiais užgožti arba pakeisti kvapą, kurį norima nuslėpti.
– Gerai, – sutiko jis ir patraukė tolyn gatvele.
Nenuėjus nė dešimties metrų, visi pagrindinės gatvės garsai nuslopo.
Girdėjosi tik ventiliatorių ūžesys, pro atvirą langą kažkas kosėjo, zirzė radijas,
grojo Todas Randgrenas, „Hello, it is me“. Makbetas prasispraudė tarp
konteinerių ir pradėjo sėlinti, pats nežinodamas kodėl. Gal toks įprotis susijęs su
jo darbu?
Lavonas gulėjo gatvelės vidury. Iš vienos pusės buvo apšviestas sieninio
žibinto. Toliau, kitame gatvelės gale, Makbetas matė 15-ąją gatvę, bet neįžiūrėjo,
ar ir ten pritvirtinta policijos juosta.
Iš po baltos paklodės kyšojo pėdos. Makbetas iškart atpažino smailianosius
batus.
Jis priėjo prie paklodės. Giliai įkvėpė. Ore tvyrojo salsvas valyklos chemikalų
kvapas, tvoskiantis iš ventiliatoriaus, ūžiančio virš durų jam už nugaros. Jis
suėmė paklodę per patį vidurį ir ją pakėlė.
– Labas, Makbetai.
Makbetas spoksojo į šautuvo vamzdį, kurį tamsoje atstatęs laikė ant nugaros
gulintis vyras. Jam ant veido švytėjo randas. Makbetas iškvėpė.
– Labas, Dufai.
Kalbėdamas Dufas nenuleido akių nuo Makbeto rankų.
– Makbetai, esi suimtas. Bet jei pajudinsi bent pirštą, tave nušausiu. Gali
pasirinkti.
Makbetas spoksojo 15-osios gatvės pusėn.
– Esu šio miesto policijos viršininkas. Negali manęs suimti.
– Yra ir kitų aukštus postus užimančių žmonių.
– Miesto meras? – Makbetas nusijuokė. – Negi tikiesi, kad jis ilgai gyvens?
– Nekalbu apie šio miesto gyventojus. – Dufas atsistojo, neatitraukdamas
šautuvo vamzdžio nuo Makbeto. – Esi suimtas už žmogžudystės organizavimą
Faifo apskrityje. Būsi nuvežtas ten, kur ir stosi prieš teismą. Su atsakingais
žmonėmis jau susitarta. Tave teis už Banko nužudymą, įvykdytą Faifo apskrity.
Laikyk rankas už galvos ir nusisuk į sieną.
Makbetas pakluso.
– Pats žinai, kad prieš mane neturit jokių įrodymų.
– Bet inspektorės Ketnesos liudijimo apie tai, ką jai papasakojo Angus, užteks
palaikyti tave Faifo areštinėje gerą savaitę. Ir per tą laiką, kol nesėdėsi policijos
viršininko kėdėje, spėsim pareikšti tau kaltinimus ir šiame mieste. Dėl Dunkano
nužudymo. Nusikaltimo vietos tyrėjai aptiko įkalčių. – Dufas pasiėmė
antrankius. – Nusisuk, rankas už nugaros... pats žinai, ką reikia daryti.
– Dufai, ar tikrai manęs nenušausi? Nagi, juk kerštas – tavo gyvenimo tikslas.
Dufas delsė ir nesiartino tol, kol Makbetas nenusisuko ir nesunėrė rankų už
galvos.
– Dufai, aš suprantu, kad pamatęs, jog nužudei ne Svenoną, o jauną vaikiną,
buvai labai sukrėstas. Bet dabar, kai prieš tave stovi būtent tas, kurio tau ir reikia,
argi nepasimėgausi kerštu? Ar mama tau svarbesnė už Mereditą ir vaikus?
– Prikąsk liežuvį ir nejudėk.
– Dufai, metų metais laikau liežuvį prikąstą. Niekam nesakiau, kad Stoke
Svenono nužudyta pareigūnė buvo tavo mama. Kada viskas nutiko Stoke? Dar
nebuvai labai didelis.
– Aš buvau mažas. – Dufas uždėjo antrankius Makbetui ant riešų.
– Ir kodėl, užuot pasilikęs tėvų pavardę, pasirinkai mamos tėvo?
Dufas apsuko Makbetą, kad jie stovėtų veidu vienas į kitą.
 – Gali neatsakinėti, – pareiškė Makbetas. – Viskas tam, kad nei policija, nei
„Norvegų raiteliai“ nesusietų tavęs su Stoko žudynėmis. Kad niekas nesuprastų,
jog tapai policininku ne trokšdamas tarnauti miestui ir daryti visą tą šlamštą,
kurį vardijom duodami priesaiką. Tau terūpėjo sučiupti Svenoną, norėjai tik
vieno – atkeršyti jam. Dufai, tavo varomoji jėga – neapykanta. Vaikų namuose
tau buvo lengva nužudyti Lorealį, argi ne? Tiesiog įsivaizdavai, kad ten Svenonas.
Lorealis irgi kažkam sugadino vaikystę.
– Gal ir taip.
Jie stovėjo taip arti vienas kito, kad rudose Makbeto akyse Dufas pamatė savo
atspindį.
– Tai kas nutiko, Dufai? Kodėl nesugebi žudyti? Aš atėmiau iš tavęs šeimą.
Dabar turi galimybę imtis veiksmų.
– Tau teks atsakyti už tai, ką padarei.
– Ir ką gi aš padariau?
Dufas žvilgtelėjo 15-osios gatvės pusėn, kur automobilyje laukė Malkolmas su
Fliensu, o Ketnesa turbūt skubėjo pas juos.
– Tu žudei nekaltus žmones.
– Mūsų nelemta pareiga ir yra žudyti nekaltus žmones, Dufai. Jei tai padės
pasiekti svarbų tikslą, privalom užgniaužti savo silpną ir sentimentalią prigimtį.
Anuomet užmiesčio kelyje perrėžiau tam vaikiui gerklę ne dėl tavęs ir ne
norėdamas grąžinti skolą už tai, kad nužudei Lorealį. Tapau žudiku, kad niekas
nemaišytų policijos pajėgų su purvais, dariau tai dėl miesto, kovodamas su
anarchija.
– Mums laikas eiti.
Dufas suėmė Makbeto ranką, bet šis išsilaisvino.
– Ar galios troškimas pasidarė didesnis už norą atkeršyti, Dufai? Ar manai,
kad suėmus patį policijos viršininką tau atiteks Kovos su organizuotu
nusikalstamumu skyrius?
Dufas prispaudė šautuvo vamzdį Makbetui prie smakro.
– Žinoma, galiu pasakyti, kad tu priešinaisi.
– Ar tau sunku priimti sprendimą? – šnabždėjo Makbetas.
 – Ne, – atšovė Dufas ir nuleido ginklo vamzdį. – Šiam miestui užtenka
negyvėlių.
– Ar tu jų nemylėjai? Mereditos, vaikų? O, ne, visai pamiršau, tu juk nemoki
mylėti...
Dufas smogė. Trenkė šautuvo vamzdžiu Makbetui tiesiai į burną.
– Makbetai, gal pamiršai? Man, kitaip negu tau, niekada nebuvo sunku
nužudyti beginklio žmogaus.
Makbetas nusijuokė ir išspjovė kraujo. Kažkas, veikiausiai dantis, barkštelėjo
nukritęs į tamsą.
– Tai įrodyk. Nušauk savo vienintelį draugą. Dėl Mereditos!
– Netark jos vardo!
– Meredita! Meredita!
Dufas pajuto, kaip ausyse sudunksi. Kaip skausmingai ir sunkiai plaka širdis.
Jam nereikėtų... Staiga Makbetas trenkė kakta Dufui į nosį. Ši trakštelėjo.
Kadangi jie stovėjo vienas prie kito, Makbetui pritrūko greičio ir jėgos, todėl
sąmonės Dufas neprarado.
Tą pačią akimirką Makbetui už nugaros kažkas išspyrė duris.
Tarpdury subolavo figūra, pilką puspaltį vilkintis žmogus čiupo veikiausiai už
antrankių ir stipriai trūktelėjo. Taip stipriai, kad net kilstelėjo Makbetą nuo
žemės, ir šis pranyko tarpdury ir tamsoj. Dufas nuspaudė gaiduko svirtelę.
Driokstelėjimas užpildė ausų būgnelius, nuaidėjo gatvelėje.
Apkurtintas Dufas žengė per slenkstį ir pateko į tamsą.
Ore kažkas pleveno, Dufas įkvėpė ir pradėjo spjaudytis. Jam pasirodė, kad
prieš jį stovi vorele išsirikiavę žmonės. Nosį rietė perchloretileno smarvė. Laisva
ranka Dufas pagraibė sieną prie durų ir užčiuopė jungiklį. Įjungęs šviesą pamatė,
kad ten rikiuojasi ne žmonės, o kabyklose kabo švarkai ir paltai. Plastikiniuose
maišuose su prisegtomis kortelėmis, ant kurių parašyti vardai ir datos. Prie pat jo
kabančiuose ruduose kailiniuose Dufas išvydo skylę ir suprato, kad ką tik
išspjovė gyvūno šerių. Jis sustojo ir įsiklausė, bet girdėjo tik prie sienos stovinčios
žalios sausojo valymo mašinos „Garrett“ ūžimą. Tada išgirdo skambtelėjimą,
koks pasigirsta klientui įėjus į parduotuvę. Jis puolė prie drabužių, prasibrovė pro
kabyklų eiles, išbėgo pro duris ir atsidūrė prie kasos, kur stovėjo persigandusi
kinų pora. Tada išlėkė tiesiai į gatvę. Žvilgtelėjo aukštyn ir žemyn. Visi
šurmuliavo dar labiau. Į Dufą atsitrenkė kažkoks vyras, ir jis trumpam neteko
pusiausvyros. Praeiviui atsiprašius Dufas nusikeikė ir nužingsniavo šaligatviu.
Išgirdo, kaip kažkas juokiasi jam už nugaros. Atsisukęs pamatė purviną
išsižiojusį skarmalių su keliais dantimis.
– Pone, ar jus apvogė?
– Taip, – atsakė Dufas ir nuleido šautuvą. – Mane apvogė.
 38 skyrius

Lenoksas su Kasiu laukė prie ligoninės durų. Jis žvilgtelėjo į kioską, prie kurio
Turtelis stovėjo eilėje, norėdamas nusipirkti cigarečių, tada pažiūrėjo į
automobilių stovėjimo aikštelę. Mero limuzino salone degė šviesa. Juos nuo
limuzino skyrė gal šimtas metrų. Maždaug tiek, kiek yra iki daugiaaukštės
automobilių stovėjimo aikštelės stogo kairėje. Lenoksą nukrėtė šiurpas. Papūtus
šiaurės rytų vėjui ne tik išsigiedrija, bet ir atvėsta. Nors pučia nestipriai, danguje
tuoj neliks nė debesėlio. Šviečiant mėnuliui Olafsonas galėtų nušauti Turtelį bet
kur, tačiau patamsiais teks atlikti darbelį automobilių stovėjimo aikštelėje, po
gatvės žibintais.
Lenoksas vėl dirstelėjo į laikrodį. Šaltis smelkėsi į kaulus, ir jis užsikosėjo.
Plaučiai. Jis neištveria nei saulės, nei šalčio. Ką Dievas sau galvojo, siųsdamas į
pasaulį tokį kaip jis. Pažeidžiamą ir slogių minčių kankinamą vienišių, moliuską
be kriauklelės.
– Ačiū, kad mums padedat.
– Atsiprašau? – Lenoksas atsisuko į Kasį.
– Ačiū, kad gelbėjat mano tėčiui gyvybę.
Lenoksas spoksojo į berniuką. Šis vilkėjo tokią pačią džinsinę striukę kaip ir jo
sūnus. Lenoksui nepavyko sustabdyti kitos minties. Kad čia stovi berniukas,
vaikas, neką vyresnis už jo paties sūnų, ir netrukus jis neteks savo mamos. Tėvo
irgi. Bet jis sako, kad viskas bus gerai. Tol, kol turės bent vieną iš mūsų.
– Galim eiti, – tarė grįžęs Turtelis ir įtraukė ką tik pirktos cigaretės dūmo.
– Taip, – atsiliepė Lenoksas.
Jie perėjo per gatvę ir nužingsniavo link automobilių stovėjimo aikštelės.
Lenoksas ėjo Turteliui iš kairės. Kasis drožė pirmas. Priėjus pirmąjį gatvės žibintą
Lenoksui reikės tiesiog sustoti. Kad nepatektų į ugnies liniją. O visa kita atliks
Olafsonas.
Lenoksas jautė, kad liežuvis, rankų ir kojų pirštai keistai aptirpsta.
 – Jie ateina, – pranešė Seitonas ir nuleido žiūronus.
– Matau, – sušveplavo Olafsonas.
Jis buvo priklaupęs ant betoninio daugiaaukštės automobilių stovėjimo
aikštelės stogo. Šautuvą buvo pasidėjęs ant stogo apvado ir, primerkęs vieną akį,
kita įdėmiai žvelgė pro taikiklį. Seitonas apsidairė, ar jie ant stogo vis dar vieni.
Ten stovi tik jų automobilis. Šeštadienio vakarą žmonės neskuba lankyti savo
sergančių artimųjų. Gatvėse dvelkė kvepalais ir testosteronu.
Seitonas stebėjo, kaip berniukas nužingsniuoja pirmas ir pasitraukia iš ugnies
linijos. Gerai. Jis išgirdo, kaip Olafsonas giliai įkvepia. Abu vyrai atsidūrė po
gatvės žibinto šviesa.
Seitonui palaimingai sutuksėjo širdis.
Nagi.
Bet šūvio nepasigirdo.
Abu vyrai perėjo apšviestu plotu, ir juos vėl prarijo tamsa.
– Kas nutiko? – paklausė Seitonas.
– Lenoksas pateko į ugnies liniją, – paaiškino Olafsonas. – Kai eis po kitu
žibintu, tikrai pasitrauks.
Seitonas vėl pasiėmė žiūronus.

– Lenoksai, ar žinot, kas bando su manimi susidoroti?

– Taip, – atsakė Lenoksas.
Jiems reikia praeiti dar du žibintus, o tada jau pasieks limuziną.
– Tikrai? – nustebo Turtelis ir sulėtino žingsnį, o Lenoksas prisitaikė ir padarė
tą patį.
– Turteli, tik nežiūrėkit į parkingą man už nugaros, bet ant jo stogo guli
snaiperis ir stebi mus pro taikiklį. Tiksliau, pro taikiklį mato mane. Todėl eikit
tokiu pačiu tempu kaip ir aš, kitaip jums pataikys į galvą.
Iš Turtelio žvilgsnio buvo aišku, kad jis patikėjo.
– Berniukas...
– Jam pavojus negresia. Nesustokit. Neišsiduokim.
Lenoksas stebėjo, kaip Turtelis prasižioja. Tarsi padažnėjus pulsui stambus
kūnas negalėtų kitaip apsirūpinti deguonimi. Tada meras linktelėjo ir ėmė
greičiau bidzenti savo trumpomis kojomis.
– Lenoksai, o koks jūsų vaidmuo?
– Niekšiškas, – atsakė Lenoksas, žiūrėdamas, kaip vairuotojas, turbūt visą
laiką juos stebėjęs, išlipa iš limuzino atidaryti durelių. – Ar jis neperšaunamas?
– Esu meras, ne prezidentas. Kodėl visa tai darot? Jei esat niekšas.
– Nes kažkas privalo išgelbėti šį miestą nuo Makbeto. Aš pats negaliu, tad šio
darbo teks imtis jums.

– Kokį velnią išdarinėja Lenoksas? – paklausė Seitonas ir patraukė nuo akių

žiūronus, tarsi norėdamas įsitikinti, kad tai, ką pro juos pamatė, tikrai vyksta. –
Ar jis tyčia pridengia Turtelį?
– Nežinau, šefe, bet laiko liko mažai. Jie tuoj bus prie limuzino.
– Ar tavo kulkos pervers Lenoksą?
– Ką sakot, šefe?
– Ar jos pervertų Lenoksą ir pribaigtų Turtelį?
– Naudoju apvalkalines kulkas.
– Ar taip, ar ne?
– Taip!
– Tai nušauk išdaviką.
– Bet...
– Ša, – sušvokštė Seitonas.
– Ką? – Olafsono kakta nusirito prakaito lašai.
– Nekalbėk ir negalvok, Olafsonai. Tau duotas įsakymas.

Vairuotojas apėjo limuziną, nusišypsojo, atidarė užpakalines dureles ir laikė jas

praviras. Bet pamatęs Turtelio veido išraišką nustojo šypsotis. Berniukas nuėjo
prie užpakalinių durelių kairėje.
– Eikit į automobilį ir pasilenkit, – sušvokštė Lenoksas. – Vairuotojau,
važiuokit iš čia. Kuo greičiau!
– Pone, kas...
– Daryk, ką jis sako, – paragino Turtelis. – Tai...
Pirmiausia Lenoksas pajuto smūgį į nugarą, tada išgirdo bizūno
pliaukštelėjimą primenantį šūvio garsą. Jam iškart sulinko kojos, jis susmuko,
krisdamas rankomis apglėbė Turtelį ir jį pargriovė.
Lenoksas viską suvokė. Matė artėjantį asfaltą. Nepajuto, kaip abu nukrito ant
žemės, bet užuodė visus kvapus: dulkių, benzino, gumos, šlapimo. Negalėjo
pasijudinti ir nesugebėjo išgauti jokio garso, bet viską girdėjo. Kaip švokščia po
juo gulintis Turtelis. Persigandęs vairuotojas vis kartoja: „Pone, pone?“
O Turtelis ragina:
– Bėk, Kasi, bėk!
Jiems beveik pavyko, trūko tik vieno metro, ir jie būtų pasislėpę už limuzino.
Lenoksas mėgino kažką pasakyti, paminėti gyvūną, bet niekaip neįstengė. Veltui
bandė pajudinti ranką. Jis miręs. Tuoj nusklęs ir stebės savo kūną. Vienas metras.
Jis išgirdo, kaip kažkas greitai nubėga, jautė, kad vairuotojas pasilenkia prie jų ir
tempia jį nuo Turtelio.
– Pone, einam į automobilį!
Pasigirdo dar vienas bizūno pliaukštelėjimas, ir Lenoksui kažkas nuvarvėjo
ant akių. Jis sumirksėjo. Pavyko pajudinti akių vokus. Vairuotojas gulėjo šalia jų
ir spoksojo į vieną tašką. Ten, kur buvo kakta, žiojėjo kiaurymė.
– Vėžly, – sušnabždėjo Lenoksas.
– Ką? – sušvokštė Turtelis po juo.
– Šliaužk. Esu tavo kiautas.

– Vairuotojas pašalintas, – pranešė Olafsonas, imdamas naują šovinį.

– Paskubėk, Turtelis bando nušliaužti už limuzino, – įspėjo Seitonas. – O
vaikis sprunka.
Olafsonas užtaisė ginklą. Priglaudė buožę prie peties ir primerkė vieną akį.
– Nusitaikiau į berniuką.
– Man nusispjaut į berniuką! – sušnypštė Seitonas. – Nušauk Turtelį!
Seitonas stebėjo, kaip Olafsono šautuvo vamzdis juda pirmyn ir atgal, kaip
pareigūnas sumirksi, kad nuo blakstienų kaptelėtų prakaito lašas.
– Nematau jo, šefe.
– Per vėlu! – Seitonas plojo delnu per stogo apvadą. – Jie limuzine. Teks
nusileisti ir užbaigti darbą ten.
Lenoksas girdėjo, kaip išsivaduodamas iš po jo Turtelis sudejuoja. Tada šleptelėjo
ant drėgno asfalto. Bejėgis gulėjo ant pilvo, matė, kad kojos vis dar kyšo iš už
limuzino galo. Tada Turtelis paėmė jį už rankų ir nutempė ten, kur saugu.
Sucypė padangos. Prie jų kažkas važiuoja. Lenoksas pasižiūrėjo po limuzinu,
bet matė tik kitoj pusėj gulintį vairuotojo kūną. Turtelis sėdėjo nugara atsirėmęs į
limuziną. Lenoksas norėjo prasižioti ir pasakyti, kad Turteliui reikia sėsti į
limuziną ir sprukti, gelbėtis. Bet iš to nebuvo jokios naudos, vis ta pati sena
dainelė, kurioje atsispindi visas jo gyvenimas: jis nesugeba padaryti to, ką liepia
protas ir ko trokšta širdis.
Privažiavęs automobilis sustojo, atsidarė durelės.
Ant vis dar drėgno asfalto sukaukšėjo žingsniai.
Lenoksas bandė pasukti galvą, bet neįstengė. Akies kampučiu matė ginklo
vamzdį ir kelnėtas kojas.
Jiems galas. Keista, bet jis pajuto šiokį tokį palengvėjimą.
Atvykėlis priėjo arčiau. Jam prie kaklo pridėjo pirštus. Jį pribaigs tyliai.
Pasmaugs. Lenoksas stebėjo batus. Smailianosiai batai seniai nebemadingi.
– Šitas negyvas, – nuskambėjo pažįstamas balsas kitapus automobilio.
– Turtelis nesužeistas, – tarė vyras, kuris pasiruošęs smaugti laikė jį už kaklo. –
Lenoksas nejuda, bet užčiuopiu pulsą. Iš kur šovė?
– Nuo daugiaaukštės aikštelės stogo, – sukūkčiojo Turtelis. – Lenoksas mane
išgelbėjo.
Išgelbėjo?
– Ateikite čionai, Malkolmai!
Atvykėlis patraukė ranką jam nuo kaklo, ir Lenoksas pamatė veidą.
Jam į akis žiūrėjo Dufas.
– Ar jis sąmoningas? – paklausė moteris. Ketnesa.
– Suparalyžiuotas arba ištiktas šoko, – atsakė Dufas. – Sukioja akis, bet
neįstengia judėti nei kalbėti. Reikia vežti į ligoninę.
– Matau automobilį, – pasigirdo balsas. Kalbėjo jaunas vaikinas. – Važiuoja iš
daugiaaukštės aikštelės.
– Rodos, „Gardeno“, – įvertino Dufas, atsistojo ir prisidėjo šautuvą prie peties.
Kelias sekundes buvo tylu. Variklio burzgimas nutolo.
 – Tegu sprunka, – tarė Malkolmas.
– Kasis, – prabilo Turtelis.
– Ką?
– Privalote surasti Kasį.

Kasis bėgo. Širdis daužėsi kakle, ant drėgno asfalto dunksėjo žingsniai, vis
greičiau ir greičiau. Kol įsibėgėjo taip greitai, kaip toje dainoje, kuri jam
išsigandus suskamba mintyse. „Help!“ Lipdamas į limuziną jis išgirdo šūvį ir
pamatė, kaip kulka įsminga išblyškėliui policininkui į nugarą, šis krinta ant tėčio,
o tėtis sušunka Kasiui bėgti.
Jis iškart pasuko prie upės ir tų vietų, kuriose užaugo. Ten stovėjo išdegęs
namas. Kartais žaisdavo jame su vaikais. Vadino tą vietą žiurkynu.
Ant baltos mūrinės išdegusio namo sienos aplink duris ir langus juodavo
suodžių dėmės, sukeliančios minčių apie persenusią gausiai prisidažiusią kekšę.
Palei upę namai stovėjo vienas prie kito, lyg ieškodami užuovėjos. Išskyrus vieną,
tarsi kiti jo vengtų. Tas pastatas buvo medinis, apaugęs brūzgynais. Kasis
prasibrovė pro brūzgynus, užlipo laiptais ir, kadangi durų nebuvo, žengė tiesiai į
koridorių ir nuėjo į virtuvę, iš kurios buvo likusi tik tuščia šlapimu dvokianti
dykynė, aprašinėta nešvankybėmis. Siaurais laiptais užlipo iki miegamųjų.
Viename ant grindų mėtėsi supelijęs čiužinys. Kadais ir jis pats ant jo tįsojo. Čia
pirmą kartą pasibučiavo – tarp tuščių butelių ir ant grindų besimėtančių žiurkių
kaulų. Vieną vakarą, kai buvo dešimties ar vienuolikos, gulėjo čia su draugais ir
kosėdamas rūkė savo pirmąją cigaretę. Leidžiantis saulei stebėjo suskilinėjusia ir
šiukšlina išdžiūvusios upės vaga tipenančias žiurkes. Gal jos sugužėdavo čionai
stipti?
Gal reikėtų sugrįžti? Ne, tėtis liepė bėgti. Lenoksas juk iš policijos. Jei sužinojo
apie planuojamą žmogžudystę, vadinasi, priešų yra ne vienas.
Reikia pasislėpti ir palaukti, kol viskas pasibaigs, o tada važiuoti namo.
Kasis atidarė didelės kampe stovinčios spintos duris. Ji buvo tuščia, viskas jau
seniausiai išvogta. Jis įsirangė vidun ir uždarė duris. Pakaušiu atsirėmė į medinę
sienelę. Mintyse tyliai niūniavo melodiją. „Help!“ Galvojo apie filmą, kuriame
bitlai sumišę bėgioja ratais ir kvailioja. Tiesiog trumpas komiškas filmukas.
Pasaulis, kuriame negali nutikti nieko baisaus. Jo čia niekas neras. Nebent žinotų,
kur jis nuėjo. Pagaliau jis juk ne meras, o berniukas, kuris nepadarė nieko blogo.
Tik patyliukais surūkė porą cigarečių, su draugais išgėrė butelį praskiesto viskio
ir pabučiavo kelias mergaites, kurios draugavo su kitais.
Jo pulsas pamažu sulėtėjo.
Jis klausėsi. Visur tylu. Bet jis dar palauks. Pagaliau atsipūtė. Jau gali kvėpuoti
pro nosį. Nežinojo, kiek metų čia nebekaba drabužiai, bet vis tiek užuodė jų
kvapą. Dvelktelėjimas, vaiduokliai, nepažįstamų žmonių gyvenimas. Vienas
Dievas žino, kur jie dabar. Mama pasakojo, kad šiame name laimės būta mažai.
Čia liejosi alkoholis, vyko muštynės ir kitokios baisybės. Ji pabrėžė, kad Kasis
turėtų jaustis laimingas, juk turi tėvą, kuris jį myli ir nemuša. Kasis taip ir jautėsi.
Niekas nežinojo, kad jo tėtis meras, o jis niekam ir nepasakojo. Nei tiems, kurie
vadino jį pavainikiu, nei kitiems pavainikiams, kurie niekada nematė savo tėvų
arba net nežinojo, kas jie tokie. Jis užjautė tuos vaikus. Pareiškė tėčiui, kad vieną
dieną jiems padės. Jiems ir visiems kitiems, kurių gyvenimas pasunkėjo uždarius
„Esteksą“. Tėtis galėjo paglostyti jam galvą ir nusijuokti – juk taip padarytų
kiekvienas gimdytojas. Bet ne, jis įdėmiai klausėsi ir pasakė, kad jei sūnus tikrai
nori ką nors nuveikti, atėjus tinkamam metui sulauks pagalbos. Jis pažadėjo. Kas
žino, gal vieną dieną Kasis taps meru, pasaulyje nutinka dar ne tokių dalykų,
porino tėtis ir pavadino jį Turteliu Jaunesniuoju.
Help!
Bet pasaulis ne toks. Jis nesukurtas geriems darbams ir juokingiems
trumpametražiams filmukams, kuriuose vaidina popmuzikos žvaigždės.
Neįmanoma niekam padėti. Nei savo tėvui, nei mamai, nei bendraamžiams. Tik
sau.

Sustojus priešais važiuojančiam autobusui, Olafsonas nuspaudė stabdžio pedalą.

Iš autobuso išlipo jaunuoliai, daugiausia merginos. Pasipuošę. Šeštadienio
vakaras. Šį vakarą jam irgi reikėtų išgerti alaus ir pašokti su viena tų panelių.
Gerti ir šokti tol, kol pamirš, kaip atrodė tas vairuotojas. Šalia sėdintis Seitonas
ištiesė ranką, išjungė radiją, ir Lindos Tompson daina „I Want to See the Bright
Lights Tonight“ nutilo.
 – Iš kur, po velnių, jie atsirado? Dufas. Malkolmas. Ketnesa. O tas jaunuolis,
kad mane velniai griebtų, tikrai yra Banko sūnus.
– Važiuojam į Policijos būstinę? – paklausė Olafsonas. Dar nevėlu
pasimėgauti šeštadienio vakaru.
– Dar ne, – sulaikė Seitonas. – Pirmiausia reikia sučiupti berniuką.
– Turtelio sūnų?
– Nenoriu grįžti pas Makbetą tuščiomis rankomis. Be to, vaikis gali mums
praversti. Pasuk į kairę. Važiuok lėtai.
Olafsonas įsuko į siaurą gatvelę ir žvilgtelėjo į Seitoną, kuris atsidaręs langą
uodė orą, o jo nosies sparneliai virpčiojo. Olafsonas norėjo paklausti, ar Seitonas
gali užuosti, kur nubėgo berniukas, bet nutylėjo. Jei šis žmogus moka pagydyti
petį vienu prisilietimu, turbūt ir užuodžia, kur kieno eita. Ar jis bijos savo
naujojo viršininko? Galbūt. Olafsonas svarstė, ar gailisi to susitarimo. Bet jis juk
nežinojo, kad reikės nueiti taip toli. Žinojo tik tiek, kad ligoninėje chirurgas
parodė į rentgeno nuotrauką ir pasakė, jog kulka sutrupino sąnarį, jis tapo
neįgalus ir niekada nebegalės tarnauti snaiperiu greitojo reagavimo būryje. Per
kelias sekundes chirurgas atėmė iš Olafsono viso gyvenimo svajonę. Vėliau, kai
Seitonas pažadėjo jį pagydyti, bet iškėlė sąlygą, kad Olafsonas turės
bendradarbiauti, sutikti su tokiu pasiūlymu nebuvo sunku. Jis net nepažiūrėjo į
tai rimtai, kas gi gali pagydyti tokį sužeidimą per vieną parą? Jis neturėjo ko
prarasti. Jau buvo prisiekęs ištikimybę „Gardeno“ brolijai, o Seitonas pareikalavo
iš jo kažko panašaus.
Ne, dabar neverta gailėtis. Tik pamanyk, kas nutiko jo geriausiam draugui
Angui. Jis išdavė „Gardeną“, tai bent idiotas. Išdavė jiems brangiausią dalyką.
Daugiau jie nieko neturi. Pakrikštyti ugny, suvienyti krauju nėra
tuščiažodžiavimas. Tokie jie ir turi būti, kito pasirinkimo nėra. Jis to ir nori.
Žinoti, kad tai, ką daro, prasminga, kad jis reikšmingas kitiems. Savo draugams.
Net ir tada, kai jų veiksmai neatrodo prasmingi. Šis darbas skirtas ypatingiems
žmonėms. Ne tokiems kaip Angus, tas nelaimingas kvailys. Jam turbūt visai
pasimaišė. Angus įkalbinėjo dėtis prie jo, bet jis, žinoma, pasiuntė draugą velniop
ir pasakė, kad nenori turėti nieko bendro su tuo, kuris išdavė „Gardeną“. Angus
spoksojo į jį ir paklausė, kaip jo petys galėjo taip greitai sugyti. Tokia šautinė
žaizda nesugyja per porą dienų. Bet Olafsonas neatsakė. Tik parodė, kur durys.
Gatvė pasibaigė. Jie privažiavo upės vagą.
– Jau šilčiau, – pareiškė Seitonas. – Eime.
Juodu išlipo iš automobilio ir žingsniavo palei lūšnas, riogsančias prie kelio ir
upės. Ėjo nuo namo prie namo, o Seitonas vis uostinėjo. Tada sustojo prie
raudono pastato.
– Čia? – paklausė Olafsonas.
Seitonas atsisuko į pastatą ir pauostė. Tada garsiai pareiškė:
– Tu kekše!
Ir nuėjo tolyn. Nužingsniavo pro išdegusį mūrinį namą, plieninius garažo
vartus ir pamatė mėlyną medinuką, ant kurio laiptų tupėjo katinas. Seitonas vėl
sustojo.
– Čia, – tarė jis.
– Čia?

Kasis pažiūrėjo į tėčio dovanotą laikrodį. Tamsoje skaičiai ir rodyklės žibėjo

žaliai, jis įsivaizdavo, kad taip laužo šviesoje blizga vilko akys. Praėjo daugiau nei
dvidešimt minučių. Jis buvo įsitikinęs, kad jam bėgant čionai niekas nesekė
paskui, mat vis gręžiojosi ir nieko nepastebėjo. Dabar jau turėtų būti saugu, šias
vietas jis pažįsta kaip savo penkis pirštus, todėl čia ir pasislėpė. Juk galėjo bėgti
prie Penės tilto, ten sėsti į dvidešimt antrą autobusą ir nuvažiuoti į vakarus.
Tiesiai namo. Tėtis jau tikrai ten. Privalo ten būti. Kasis sustingo. Ar kažkas
pasigirdo? Ar girgžtelėjo laiptai? Po gaisro išliko tik ši medinė namo dalis. Jis
nežinojo, kodėl jie girgžda papūtus vėjui arba keičiantis orui. Arba kam nors
ateinant. Jis sulaikė kvėpavimą. Klausėsi. Ne, nieko. Turbūt tiesiog keičiasi oras.
Kasis lėtai suskaičiavo iki šešiasdešimties.
Tada koja pastūmė duris.
Spoksojo.
– Tu bijai, – tarė prie spintos stovintis vyras ir pervėrė jį žvilgsniu. –
Slėpdamasis spintoje pasielgei protingai. Ji izoliuoja kvapą. Beveik. – Jis ištiesė
rankas į šalis delnais į viršų. – Bet dabar oras prisipildė nuostabaus tavo baimės
aromato, berniuk.
Kasis sumirksėjo. Vyras buvo liesas, o jo rankos priminė laikrodžio rodykles.
Vilko akys. Turbūt jis labai senas. Nors senas visai neatrodo. Bet Kasis žinojo,
kad jis labai labai senas.
– Hel... – spėjo riktelėti Kasis, bet užpuolikas staiga ištiesė ranką ir čiupo jį už
gerklės. Kasis negalėjo kvėpuoti. Tada suprato, ko čia atėjo. Kaip ir žiurkės, atėjo
čia mirti.
 39 skyrius

Dufas dirstelėjo į laikrodį, nusižiovavo, dar labiau išsidrėbė ant kėdės. Ištiesė
kojas beveik per visą koridorių, iki pat Ketnesos ir Flienso. Dufo ir Ketnesos
žvilgsniai susitiko.
– Tu buvai teisus, – tarė ji.
– Mes abu buvome teisūs, – atsiliepė jis.
Mažiau nei prieš valandą jis keikdamasis šoko į automobilį 15-ojoje gatvėje ir
pranešė, kad Makbetas paspruko. Kad kažkas vyksta ir Makbetas įspėjo, jog
Turtelis ilgai negyvens.
– Suplanuota žmogžudystė, – įvertino Malkolmas. – Jis nori perimti valdžią.
Visai neteko proto.
– Ką?
– Tokie yra Keneto sukurti įstatymai. Jei miesto meras miršta arba paskelbia
ypatingąją padėtį, policijos viršininkas neapibrėžtam laikui perima jo pareigas ir
iš esmės gali mėgautis neribotais įgaliojimais. Reikia įspėti Turtelį.
– Šv. Jurgio ligoninė, – prisiminė Ketnesa. – Ten nuvažiavo Seitonas.
– Varyk! – riktelėjo Dufas, ir Fliensas nuspaudė akceleratoriaus pedalą.
Jie atvažiavo greičiau nei per dvidešimt minučių. Lipdami laiptais prie
pagrindinio įėjimo į ligoninę išgirdo pirmąjį šūvį.
Dufas užsimerkė. Naktį visai nemiegojo. Visas šitas reikalas jau turėjo būti
baigtas. Dabar Makbetas turėtų sėdėti Faifo areštinėje.
– Štai ir jie, – tarė Ketnesa.
Dufas atmerkė akis. Koridoriumi link jų žingsniavo Turtelis su Malkolmu.
– Gydytojas sako, kad Lenoksas išgyvens, – pranešė Malkolmas ir atsisėdo. –
Jis sąmoningas, kalba ir judina rankas. Bet apatinė kūno dalis paralyžiuota. Gali
būti, kad taip ir liks. Kulka pataikė į stuburą.
– Ją sustabdė stuburas, – pabrėžė Turtelis. – Kitaip ji būtų perskrodusi
Lenoksą ir įsmigusi man.
 – Jo šeima susirinko laukiamajame, – tarė Malkolmas. – Visi buvo užėję pas jį
į palatą, ir gydytojas pasakė, kad šiandien apsilankymų jau gana. Jam suleido
morfino. Dabar jis ilsėsis.
– Ar yra naujienų apie Kasį? – pasiteiravo Ketnesa.
– Jis dar negrįžo namo, – atsakė Turtelis. – Bet jis gerai pažįsta šias vietas, gal
nuvažiavo pas kokį draugą arba kur nors pasislėpė. Aš nesijaudinu.
– Ne?
Turtelis nutaisė grimasą.
– Dar ne.
– Ką darysim toliau? – paklausė Dufas.
– Kelias minutes palauksim, kol šeimos nariai išeis namo, – atsakė
Malkolmas. – Turtelis įtikino gydytoją, kad leistų mums porą minučių su juo
pasikalbėti. Mums reikia, kad Lenoksas kuo greičiau viešai prisipažintų, tada
Kapitolijuje pagal federalinį įstatymą bus išduotas įsakymas suimti Makbetą.
– Ar mūsų liudijimo negana? – paklausė Dufas.
Malkolmas papurtė galvą.
– Makbetas nė vienam iš mūsų negrasino susidoroti ir nė vienas savo ausimis
negirdėjom, kaip jis įsakė ką nors nužudyti.
– O kaip dėl šantažo? – paklausė Ketnesa. – Mere, jūs minėjot, kad kai
„Invernese“ susirinkot privačiai palošti „Juodojo Džeko“, Makbetas su Ledi
mėgino priversti jus pasitraukti iš rinkimų. Viliodami „Obelisko“ akcijomis ir
grasindami atskleisti tiesą apie netinkamą jūsų elgesį su nepilnamečiu.
– Mano darbe tai vadinama šantažo politika, – tarė Turtelis. – Vargu ar už tai
galima bausti.
– Tai Makbetas teisus? – apibendrino Dufas. – Tikrai neturim prieš jį jokių
įrodymų?
– Gal Lenoksas turės, – vylėsi Malkolmas. – Kuris eis su juo pasikalbėti?
– Aš, – atsakė Dufas.
Malkolmas mąsliai pasižiūrėjo į jį.
– Gerai, bet anksčiau ar vėliau jus kas nors atpažins. Arba mane. Tada kils
sąmyšis.
 – Žinau, kaip Lenoksas atrodo, kai meluoja, – patikino Dufas. – O jis žino, kad
aš žinau.
– Bet ar galite įkalbėti jį viešai prisipažinti bendradarbiavus ir taip...
– Taip, – patvirtino Dufas.
– Dufai, tik neįkalbinėkite jo taip, kaip įkalbinėjote tą ligoninėje gulintį
norvegų raitelį.
– Šefe, aš jau visai kitas žmogus.
– Tikrai?
– Tikrai, šefe.
Malkolmas kelias sekundes žvelgė Dufui tiesiai į akis.
– Gerai. Turteli, ar galite nusivesti Dufą?
Dufui stojantis, Ketnesa skubiai spustelėjo jam ranką.
– Trupučiuką pasmalsausiu, – prabilo Dufas, jiems su Turteliu šiek tiek
paėjėjus koridoriumi. – Kodėl Makbetui pateikus jums ultimatumą nepasakėt,
kad Kasis yra jūsų sūnus?
Turtelis gūžtelėjo pečiais.
– Ar verta ginklą į galvą įrėmusiam žmogui sakyti, kad ginklas neužtaisytas?
Žmogus tik pradės dairytis kito ginklo.
Gydytojas laukė jų prie uždarytų durų. Tada jas atidarė.
– Užeis tik jis, – pasakė Turtelis ir parodė į Dufą.
Dufas įėjo vidun.
Lenoksas buvo toks pat baltas kaip ir paklodė, ant kurios gulėjo. Nuo
kabančių lašelinių iki jo raizgėsi žarnelės ir vamzdeliai, jis buvo prijungtas prie
kažkokių pypsinčių aparatų. Pamatęs Dufą išpūtė akis ir išsižiojo kaip nustebęs
vaikas. Dufas nusiėmė kepurę ir akinius.
Lenoksas sumirksėjo.
– Mums reikia, kad padarytum viešą pareiškimą ir pasakytum, jog visa tai yra
Makbeto darbas, – išdėstė Dufas. – Ar sutinki?
Vienu Lenokso lūpų kampučiu tekėjo siaura skaidrių seilių srovelė.
– Klausyk, Lenoksai, turiu tik penkias minutes ir...
– Visa tai yra Makbeto darbas, – išspaudė Lenoksas. Jo balsas buvo kimus ir
gergždė, tarsi jis būtų pasenęs dvidešimčia metų. Bet jo žvilgsnis nušvito. –
Seitonui, man ir Olafsonui jis įsakė susidoroti su Turteliu. Makbetas nori, kad
jam atitektų miesto valdžia. Be to, jis laiko Turtelį Hekatės informatoriumi.
Tačiau tai netiesa.
– Tai kas tas informatorius?
– Pasakysiu, jei padarysi man paslaugą.
Dufas įkvėpė pro nosį. Susikaupė ir susivaldė.
– Ar manai, kad esu skolingas tau paslaugą?
Lenoksas užsimerkė. Dufas pastebėjo trykštančią ašarą. Turbūt labai skauda
šautinę žaizdą.
– Ne, – tyliai sušnabždėjo Lenoksas. Dufas pasilenkė. Lenoksui vėl prabilus,
padvelkė acetonu. Tarsi kalbantis su cukriniu diabetu sergančiu žmogumi. –
Hekatės informatorius esu aš.
– Tu? – Dufas bandė sugromuliuoti žinią, stengėsi viską aprėpti.
– Ar tu šnipinėji abiem? Tiek...
– ...Hekatei, tiek Makbetui. O pats Makbetas apie tai nenutuokia. Todėl ir
žinau, kad Turtelis nesėdi nei Hekatės kišenėj, nei Makbeto. Bet Hekatę įspėjau
ne aš. Vadinasi, yra dar vienas informatorius. Arčiau Makbeto.
– Seitonas?
– Galbūt. O gal tai net ne vyras.
– Moteris? Kodėl taip manai?
– Nežinau. Kažkas, kas nekrinta į akis, kas tiesiog yra.
Dufas lėtai palinksėjo. Pakėlė akis ir įsistebeilijo į vakaro tamsą.
– Kas tai per jausmas?
– Apie ką klausi?
– Kai pagaliau prabyli apie tai garsiai. Kad esi išdavikas. Ar palengvėja, ar dar
labiau pasunkėja, kai išgirdęs žodžius supranti, kad tai tiesa, kad padarei tiek
žalos?
– Kodėl nori sužinoti?
– Nes kartais ir pats pagalvodavau, – prisipažino Dufas. Dangus už langų buvo
tamsus, užklotas debesimis, žvelgiant į jį nekilo jokių minčių, nesimatė jokių
ženklų. – Kaip jausčiausi pasakodamas savo šeimai tiesą.
 – Tačiau to nepadarei, – atsiliepė Lenoksas. – Mes nutariam to nedaryti. Mes
mieliau renkamės paminti save nei matyti skausmo iškreiptus kitų žmonių
veidus. Bet tu nespėjai pasirinkti.
– O, taip, aš pasirinkdavau. Kiekvieną dieną. Būti neištikimas.
– Ar nori man padėti, Dufai?
Užsigalvojęs Dufas tarsi pakirdo. Sumirksėjo. Jam reikėtų numigti.
– Padėti?
– Padaryk man paslaugą. Paimk pagalvę. Pridėk man prie veido ir prispausk.
Atrodys, kad pasimiriau nuo sužeidimų. Ir gal gali pasakyti mano vaikams, kad
jų tėvas, žudikas ir išdavikas, bent jau gailėjosi?
– Aš...
– Tu vienintelis gali mane suprasti, Dufai. Tu žinai, kad galima kažką labai
mylėti ir vis tiek tą žmogų išduoti. O kai pasidaro per vėlu, kelio atgal nebėra.
Galima padaryti tik tai, kas... yra teisinga. Nors ir per vėlai.
– Pavyzdžiui, išgelbėti miesto merui gyvybę.
– Bet to juk negana, ar ne, Dufai? – Sausas Lenokso juokas pavirto kosuliu. –
Pastarasis desperatiškas veiksmas, pažiūrėjus iš šalies, atrodo kaip pasiaukojimas,
ir giliai viduje tikiesi, kad už jį bus atlyginta nuodėmių atleidimu ir atvertais
dangaus vartais. Tačiau to būtų per daug, Dufai. Juk nemanai, kad įmanoma
viską atpirkti?
– Ne, – sutiko Dufas. – Visko atpirkti neįmanoma. Bet galiu pradėti nuo
atleidimo.
– Ne! – susijaudino Lenoksas.
– Taip.
– Ne, tu negali! Nedaryk to, ne... – Jo balsas užlūžo.
Dufas pažiūrėjo į sužeistąjį. Baltais skruostais ritosi skaidrūs lašeliai.
Dufas įkvėpė.
– Lenoksai, gal tau ir neatleisiu, bet tik su viena sąlyga.
Šis linktelėjo.
– Jei šį vakarą šioje palatoje duosi interviu radijui, viską papasakosi ir išteisinsi
Malkolmą.
 Lenoksas šiaip taip pakėlė ranką ir nusišluostė skruostus. Tada drėgna nuo
ašarų ranka suėmė Dufo riešą.
– Paskambink Priscilai ir pasakyk, kad ateitų čia.
Dufas linktelėjo, atsistojo ir ištraukė ranką. Paskutinį kartą žvilgtelėjo į
Lenoksą. Svarstė, ar žiūri į pasikeitusį žmogų, ar tiesiog į tokį, kuris pasirinko
lengviausią kelią.
– Na? – stodamasis nuo kėdės koridoriuje pasiteiravo Turtelis.
– Lenoksas patvirtino, kad į jūsų gyvybę kėsinosi Makbetas, ir sutiko duoti
interviu, – pranešė Dufas. – Bet Hekatė turi informatorių. Jis infiltravo žmogų,
kuris įsitaisęs visai prie pat Makbeto. Gal kas nors iš Policijos būstinės...
– Kaip ten bebūtų, – jiems skubiai žingsniuojant koridoriumi sududeno
Turtelis. – Lenoksui paliudijus Makbetui galas! Paskambinsiu į Kapitolijų ir
liepsiu pagal federalinį įstatymą išduoti įsakymą jį suimti.
Prie jų priėjo slaugytoja.
– Gerbiamas mere?
– Taip?
– Mums paskambino Agnesa, jūsų tarnaitė. Ji pranešė, kad Kasis vis dar
negrįžo namo.
– Ačiū, – padėkojo Turtelis. Jie žingsniavo toliau. – Pamatysit, turbūt
nuvažiavo pas kokius nors draugus ir laukia, kol viskas aprims.
– Turbūt, – sutiko Dufas. – Jūsų tarnaitė...
– Taip?
– Niekada neturėjau tarnaitės, bet numanau, kad po kiek laiko ji tampa
aplinkos dalimi. Jos draugijoje laisvai kalbate ir pasitikite, kad ji neviešins dalykų,
kurie turi likti tarp namų sienų, ar ne?
– Agnesa? Taip. Gal ne iš karto. Tik tada, kai įsitikinau, kad galiu ja pasitikėti.
Bet tam reikia laiko.
– Tačiau vis tiek niekada nežinai, ką jaučia ir galvoja kitas žmogus, ar ne?
– Mhm. Ar turite omeny Makbeto sekretorę Policijos būstinėje? Kad ji gali?..
– Priscila? – paklausė Dufas. – Ne, kaip ir sakėte, pasitikėjimui reikia laiko.
– Ir?
 – Sakėt, kad privačioje salėje lošėte „Juodąjį Džeką“, o Makbetas su Ledi kūrė
planą nužudyti Hekatę. Bet ar ten nedalyvavo dar vienas asmuo?
– Atsiprašau?
– Ar lošiant „Juodąjį Džeką“ nereikia krupjė?

– Džekai?
– Taip, Ledi? – Džekas patraukė ranką. Kol prie svečių knygos pasilenkusiam
Biliui aiškino, kaip užregistruoti naujus klientus, tarsi atsitiktinai laikė padėjęs ją
vaikinui ant strėnų.
– Džekai, man reikia su tavimi šnektelėti. Ateik pas mane į kambarį.
– Bili, ar mane pavaduosi?
– Padarysiu, ką galiu, pone Bonai.
Džekas nusišypsojo ir suprato, kad kiek per ilgai žiūrėjo naujam darbuotojui į
akis. Tada skubiai užlipo laiptais paskui Ledi.
– Ką manai apie naujoką? – paklausė Ledi jam prisivijus.
– Dar per anksti vertinti. Jis kiek per jaunas ir nepatyręs, bet nėra beviltiškas.
– Gerai. Restorane reikia dviejų naujų barmenų. Šiandien atėję du kandidatai
buvo visai niekam tikę. Kaip jauni žmonės tikisi išgyventi šiame mieste, jei į
nieką nežiūri rimtai ir nieko nesimoko? Ar mano, kad jiems viską pristatys ant
sidabrinio padėklo?
– Šventa teisybė, – patvirtino Džekas ir pro Ledi laikomas praviras duris žengė
į prašmatnius apartamentus. Atsisukęs pamatė, kad Ledi uždarė duris ir
raudodama atsisėdo į krėslą. – Ledi, kas atsitiko?
– Lelija, – sukūkčiojo ji. – Lelija. Jis pasakė jos vardą.
– Lelija? Ar kalbat apie gėlę, ponia?
Ledi užsidengė veidą rankomis, jai raudant virpėjo visas kūnas.
Džekas stovėjo ir nežinojo, ko griebtis. Žengė link jos, bet sustojo.
– Ar norite... apie tai pasikalbėti?
– Ne! – pratrūko ji. Virpėdama giliai įkvėpė. – Ne, nenoriu apie tai pasikalbėti.
Apie tai norėjo kalbėtis ir daktaras Alsakeris. Jis išprotėjęs. Ar žinai? Jis pats taip
ir pasakė. Bet tvirtino, kad dėl to netampa prastesniu psichiatru. Veikiau
atvirkščiai. Man nereikia žodžių, Džekai. Visa tai jau girdėjau. Prisikalbėjau ir
prisiklausiau kitų. Nuo žodžių nebelengvėja. Man reikia vaistų. – Ji šniurkštelėjo
ir plaštaka švelniai nusišluostė paakius. – Tiesiog vaistų. Be jų neįstengiu būti ta,
kuria privalau būti.
– O kuo jūs privalote būti?
– Ledi, Džekai. – Ji pažvelgė į blakstienų tušu išterliotą ranką. – Moterimi,
kuri gyvena ir leidžia numirti. Bet Makbetas nebevartoja tų vaistų, todėl ir aš
neturiu. Tik pamanyk. Pasirodo, jis stipresnis už mane. Sunku patikėti, ar ne?
Todėl tau reikia nueiti ir man jų nupirkti, Džekai.
– Ledi...
– Jei ne, čia viskas sužlugs. Džekai, be perstojo girdžiu kūdikio riksmą. Nueinu
į lošimo salę, šypsausi ir bendrauju. – Ji vėl paplūdo ašaromis. – Garsiai kalbu,
juokiuosi, kad tik negirdėčiau kūdikio. Bet daugiau nepajėgiu. Jis žinojo mano
dukros vardą. Pakartojo mano atsisveikinimo žodžius.
– Ką norite pasakyti?
– Hekatė. Jis viską žinojo. Ką pasakiau prieš suknežindama klausiamai
besidairančios mėlynakės mažylės galvą. Kitame gyvenime, mano mažoji Lelija.
Niekada niekam to nepasakojau! Bent jau ne blaiviai mąstydama. Gal
sapnuodama. O gal vaikščiodama per... – Ji nutilo. Suraukė kaktą tarsi
galvodama.
– Hipnozė, – pasiūlė Džekas. – Gal paminėjote per hipnozės seansą. Hekatė
sužinojo tai iš Alsakerio.
– Hipnozė? – Ji lėtai linktelėjo. – Taip manai? Kad mane išdavė Alsakeris? Ir
už tai susižėrė atlygį?
– Ponia, žmonės yra godūs, tokia jų prigimtis. Jei taip nebūtų, žmonės
nekovotų dėl žemių. Ponia, tik pažiūrėkit, ką jūs pati susikūrėt.
– Ar manai, kad visa tai padariau iš godumo?
– Jūs troškot ne pinigų, ponia. Užvaldyti godumo žmonės nori skirtingų
dalykų. Galios, sekso, kad jais žavėtųsi, kad jų bijotų, maisto, meilės, žinių...
– O ko nori tu, Džekai?
– Aš? – jis patraukė pečiais. – Man patinka laimingi patenkinti svečiai. Mane
apima godumas galvojant apie kitų laimę. Pavyzdžiui, jūsų. Kai jūs laiminga,
laimingas ir aš.
 Ledi ilgai nenuleido nuo jo akių. Tada atsistojo. Nuėjo prie veidrodžio. Čiupo
ant stalelio gulintį plaukų šepetį.
– Žinai ką, Džekai...
Jam nepatiko Ledi tonas, bet vis tiek pasiryžo pažiūrėti į veidrodį ir atremti jos
žvilgsnį.
– Taip, ponia?
– Tau reikėtų šį tą sužinoti apie vienatvę.
– Ponia, jums juk ne paslaptis, kad ji man pažįstama.
Ledi pradėjo šukuotis ilgus raudonus plaukus, kuriais vyrai kartais žavėdavosi,
o kartais vertindavo kaip įspėjamąjį ženklą. Kaip kada.
– Bet ar žinai, koks žmogus vienišesnis už tą, kuris nieko neturi? Tas, kuris
suprato, kad geriausias jo draugas visgi niekada nebuvo jam atsidavęs. – Plaukų
šepetys užstrigo, bet ji trūktelėjo ir perbraukė ilgas nepaklusnias sruogas. – Kad
tave visą laiką apgaudinėjo. Džekai, ar bent įsivaizduoji, kokia tada apima
vienatvė?
– Ne, ponia.
Džekas žiūrėjo į Ledi. Nežinojo, ką daryti ar sakyti.
– Džekai, džiaukis, kad niekada nepatyrei išdavystės skonio. – Ji padėjo
plaukų šepetį ir ištiesė jam kelis banknotus. – Tu kaip prielipa. Tokių mažų kaip
tu niekas neišduoda. Gali išduoti tik tu. Ryklys leidžia tau prisisiurbti, nes apvalai
jį nuo kitų, dar blogesnių parazitų. Atsilygindamas ryklys plukdo tave po
pasaulio vandenynus. Taip jūs ir keliaujat, smagiai, artimai, jus daug kas sieja,
todėl šį ryšį lengva supainioti su draugyste. Kol atplaukia didesnis, sveikesnis
ryklys. Dabar eik, Džekai, nedelsk ir nupirk man gaižalo.
– Jūs tuo tikra, ponia?
– Pasakyk, kad ieškai tikrai veiksmingo produkto. Stipraus. Kuris nuskraidina,
nusineša. Taip aukštai, kad jei krisi, susiknežinsi kaukolę. Tikrai, kas gi norėtų
gyventi tokiam pasaulyje kaip šis, kuriame nėra draugų?
– Pasistengsiu, ponia.
Jis tyliai uždarė paskui save duris.
– O, neabejoju, kad žinai, kur jo gauti, Džekai Bonai, – sušnabždėjo ji,
stovėdama priešais veidrodį. – Beje, perduok linkėjimų Hekatei. – Jos skruostu
nusirito ašara. Prieš tai nutekėjusios ašaros paliktu sūriu takeliu. – Mano
brangiausias gerasis Džekas. Mano mielasis vargšelis Džekas.

– Pone Lenoksai?
Lenoksas atsimerkė. Žvilgtelėjo į laikrodį. Iki vidurnakčio liko pusantros
valandos. Jis vėl užsimerkė. Jam suleido daugiau morfino. Norisi tik miegoti.
Grimzti kad ir į neramų prasikaltėlio miegą.
– Pone Lenoksai.
Jis vėl atsimerkė. Iškart pamatė rankoje laikomą mikrofoną. Už jo kažkas
geltonavo. Pamažu vaizdas išryškėjo. Prie ligoninės lovos sėdėjo geltoną
neperšlampamą striukę vilkintis lankytojas.
– Jūs? – sušnabždėjo Lenoksas. – Ar jie nerado kito radijo laidų vedėjo?
Valtas Kaitas pasitaisė akinius.
– Turtelis, Malkolmas ir visi kiti žino, kad aš... kad aš...
– Kad sėdi Makbeto kišenėje? – Lenoksas pakėlė galvą nuo pagalvės.
Palatoje daugiau nieko nebuvo. Jis pasisuko, dairydamasis iškvietimo
mygtuko ant lovos grotelių, bet radijo laidų vedėjas uždengė jį ranka.
– Nereikia, – ramino Kaitas.
Lenoksas bandė patraukti jo ranką nuo mygtuko, bet neįstengė.
– Ketini sušerti mane Makbetui? Kaip mums sušėrei Angų?
– Lenoksai, mano padėtis niekuo nesiskyrė nuo jūsiškės. Jis grasino mano
šeimai.
Lenoksas pasidavė ir atsilošė.
– O ko nori dabar? Ar atsinešei peilį? Gal nuodų?
– Taip. Šitų. Jis pamojavo mikrofonu.
– Ar užmuši mane juo?
– Ne jus, o Makbetą.
– Ką?
Valtas Kaitas padėjo mikrofoną, atsisagstė neperšlampamą striukę ir nusivalė
aprasojusius akinių stiklus.
– Kai man paskambino Turtelis, iškart supratau, kad surinko pakankamai
įrodymų ir galim jį pričiupti. Meras įkalbėjo gydytoją įleisti mane penkioms
minutėms, todėl reikia paskubėti. Viską papasakokit, tada nuvažiuosiu tiesiai į
radijo stotį ir viską transliuosiu tiesiai į eterį. Nieko neiškirpsiu.
– Vidury nakties?
– Spėsiu iki vidurnakčio. Užtenka, kad bent kas nors išgirstų. Kad atpažintų
jūsų balso skambesį. Laužau visus geros žurnalistikos principus. Esu šališkas,
nepatikrinu informacijos. Vien tam, kad išgelbėčiau...
– Savo kailį, – pareiškė Lenoksas. – Vėl peršokat į kitą pusę. Kad būtumėt
saugus kartu su nugalėtojais.
Jis stebėjo, kaip Kaitas išsižioja, tada vėl užsičiaupia. Nuryja. Kaip sumirksi už
vis dar aprasojusių akinių stiklų.
– Pripažinkite, Kaitai. Viskas gerai. Ne jūs vienas toks. Mes nesam didvyriai.
Mes – paprasčiausi žmonės, kurie gal ir svajoja tapti didvyriais, bet kai tenka
rinktis tarp gyvybės ir principų, apie kuriuos taip skambiai kalbam, tampam
eiliniais žmogeliukais.
Kaitas šyptelėjo.
– Tiesa. Buvau arogantiškas plepys. Bailus moralistas.
Lenoksas įkvėpė, pagalvojo, kad visai apkvaito nuo morfino, ir pradėjo malti
liežuviu.
– Kaip manote, ar turėdamas galimybę pasielgtumėte kitaip?
– Apie ką kalbate?
– Ar galėtumėt tapti kitu žmogumi? Ar prisiverstumėt kažką paaukoti dėl
tikslo, kuris daug svarbesnis už savąją garbę?
– Pavyzdžiui, ką?
– Ar padarytumėt ką nors didvyriško, kas į miltus sumaltų gerą radijo laidų
vedėjo Kaito vardą?

Makbetas užsimerkė. Vylėsi, kad atsimerkęs nubus iš baisaus sapno ir pamatys,

jog ilga naktis jau pasibaigė. Iš radijo aparato ant lentynos sklido balsas. Visos
pabrėžtinai tariamos r vertė galvoti apie automato salvę.
– Taigi, inspektoriau Lenoksai. Jūs teigiate, kad policijos viršininkas Makbetas
atsakingas už policijos viršininko Dunkano ir inspektoriaus Banko nužudymą, už
„Norvegų raitelių“ sušaudymą jų klube, už susidorojimą su inspektoriaus Dufo
šeima, taip pat ir už jauno pareigūno Angaus nužudymą, kurį Makbeto įsakymu
įvykdėte jūs su Seitonu. O šį vakarą policijos viršininkas Makbetas įsakė
„Gardeno“ vadui inspektoriui Seitonui ir pareigūnui Olafsonui nužudyti merą
Turtelį, tačiau to padaryti jiems nepavyko.
– Teisingai.
– Dėkojame inspektoriui Lenoksui, kuris kalbėjosi su mumis, gulėdamas Šv.
Jurgio ligoninėje. Šis įrašas buvo padarytas prie liudytojų, todėl galės būti
naudojamas teisme, net jei Lenoksą ir nužudytų. O dabar, mielieji klausytojai,
pridursiu, kad aš, Valtas Kaitas, irgi esu susijęs su policijos pareigūno Angaus
nužudymu, kadangi jūsų pasitikėjimą ir sąžiningumą iškeičiau į paklusnumą
policijos viršininkui ir žudikui Makbetui. Gal teismo salėje, kur mane teis, ir
kalbantis su man artimiausiais ir brangiausiais žmonėmis švelninanti aplinkybė
bus ta, kad man ir mano šeimai buvo grasinta. Bet kalbant apie mano darbą tai
visai nesvarbu. Prisipažįstu, kad leidausi įbauginamas, kad leidausi
išnaudojamas, manipuliuojamas ir jums melavau. Nusivyliau savimi ir nuvyliau
jus, o tai reiškia, kad tai paskutinis kartas, kai girdite mane, radijo laidų vedėją
Valtą Kaitą. Pasiilgsiu jūsų labiau, nei jūs manęs. Parodykit, kad esate geresni
piliečiai už mane. Eikit į gatves ir nuverskit Makbetą. Labanakt. Telaimina mūsų
miestą Dievas.
Suskambo laidos melodija.
Makbetas atsimerkė. Bet vis dar buvo savo kabinete, Seitonas vis dar sėdėjo
ant sofos, Olafsonas – ant kėdės. Radijo aparatas vis dar veikė.
Makbetas atsistojo ir jį išjungė.
– Kas dabar? – paklausė Seitonas.
– Ša, – nukirto Makbetas.
– Ką?
– Užsičiaupk nors trumpam!
Nykščiu ir smiliumi Makbetas susiėmė už viršunosės. Jis pavargęs, visai
pervargęs, jam sunku blaiviai mąstyti, o dabar šito taip reikia. Tikrai reikia. Nuo
dabar priimtų jo sprendimų priklausys miesto ateitis. Kovą dėl miesto nulems
ateinančios valandos.
– Mano vardas, – tarė Olafsonas.
 – Ką?
– Mano vardą pasakė per radiją, – kvailai išsišiepė jis. – Nemanau, kad nors
vieno mano giminaičio vardą kada nors minėjo per radiją.
Makbetas klausėsi tylos. Kur dingo niekad nesiliaujantis automobilių
gausmas? Atrodė, kad miestas sulaikė kvėpavimą. Jis atsistojo.
– Eime.
Pareigūnai nuėjo į liftą ir nusileido į rūsį.
Praėjo pro „Gardeno“ vėliavą su raudonu drakonu.
Seitonas atrakino ginklų sandėlį ir uždegė šviesą.
Berniukas sėdėjo tarp automatų stovų, užkimšta burna, pririštas prie seifo.
Rudos rainelės kaip plonyčiai siūleliai juosė juodus iš baimės išsiplėtusius
vyzdžius.
– Vešimės jį į „Invernesą“.
– „Invernesą?“
– Mums čia nesaugu. Nė vienam. Bet „Invernese“ mes parklupdysim Turtelį.
– Kas tie „mes“?
– Patys ištikimiausieji, kurie pasiliks iki galo.
– Jūs, aš ir Olafsonas? Ar mes parklupdysim Turtelį?
– Patikėk. – Makbetas paglostė Kasiui galvą, tarsi šis būtų ištikimas šuniukas.
– Mes reikalingi Hekatei, ir jis mus gina.
– Nuo viso miesto? – paklausė Olafsonas.
– Hekatei talkina visa padėjėjų armija, Olafsonai. Ji nematoma, kaip ir Hekatė,
bet ji ten. Mane jau dukart išgelbėjo. Taip pat turime savo sesutes, gatlingus, o
Keneto įstatymai irgi yra mūsų pusėje. Kai Turtelis pasiduos ir paskelbs
ypatingąją padėtį, miestas bus mano. Na? Ištikimybė, brolybė?
Olafsonas užsimerkė.
– Pakrikštyti ugny, – tyliai sušveplavo jis.
Seitonas rūsčiai žvelgė į juos.
Tada jo plonos lūpos lėtai ištįso į šypseną.
– Suvienyti krauju.
 40 skyrius

Dufas sėdėjo ant sofos Turtelio svetainėje ir įdėmiai klausėsi. Visi keturi
susirūpinę stebeilijo į ragelį prie ausies prispaudusį merą. Laikrodis rodė, kad iki
vidurnakčio liko dvi minutės. Slėgis vis krito, ir galiausiai už langų sudundėjo
griaustinis. Tokia karštos dienos kaina. Meras kartojo „taip“ arba „ne“. Tada
atsisveikino ir padėjo ragelį. Pačepsėjo, tarsi tai, ką išgirdo, reikėtų nuryti ir
suvirškinti.
– Na? – nekantravo Malkolmas.
– Turiu gerų ir blogų žinių. Geros žinios tokios: Aukščiausiojo Teismo teisėjas
Arčibaldas mano, kad, remiantis turimais įrodymais, pagal federalinį įstatymą
tikrai galima išduoti Makbeto arešto orderį ir atsiųsti čia federalinės policijos
pajėgas.
– O kokios blogos žinios? – pasiteiravo Malkolmas.
– Politiškai šis reikalas yra gana slidus ir užtruks ilgokai, – aiškino Turtelis. –
Esant bent mažiausiai tikimybei, kad byla nebus keliama, niekas nenorės suimti
policijos viršininko. Vertinant konkrečiai, turim tik radijo interviu su Lenoksu,
kuris prisipažino, kad pats padėjo įvykdyti žmogžudystę. Anot Arčibaldo, kad
jam pasisektų, teks nemažai įtikinėti. Bet pažadėjo pasistengti priimti nutarimą
rytoj po pietų.
– Bent jau ką nors nuspręs, – tarė Ketnesa. – Mums belieka ištverti naktį ir
rytoj kelias valandas.
– Gal ir taip, – sutiko Malkolmas. – Deja, tokiomis aplinkybėmis nedera
švęsti.
– Anaiptol, – pareiškė Turtelis, atsisukęs į atėjusią tarnaitę. – Per karą
labiausiai švęsdavom sunkiausiai laimėtas pergales. – Šampano, Agnesa!
– Gerai, pone. Bet jums skambina.
Turtelis nušvito.
– Kasis?
 – Bijau, kad ponas Makbetas.
Jų žvilgsniai susitiko.
– Sujunk. Kalbėsiuosi čia.

Prispaudęs ragelį prie ausies Makbetas atsilošė kėdėje. Spoksojo į lubas, į auksinį
smaigalį ir krištolinius sietynus, kabančius tuščioje lošimo salėje. Jis buvo vienas.
Girdėjo, kaip galerijoje Seitonas su Olafsonu montuoja gatlingus, bet vis tiek
jautėsi vienui vienas.
Ledi šalia nebuvo. Atvažiavę iš Policijos būstinės jie iškart ėmėsi darbo. Kol
išprašė lauk visus lošėjus ir restorano svečius, praėjo pusvalandis. Bandė viską
atlikti ramiai. Tačiau lankytojams reikėjo užbaigti lošimą, žetonus iškeisti į
pinigus ir išgerti nemokamus gėrimus. Kai kurie svečiai nesutiko išeiti ir aiškino,
kad šeštadienio vakarą taip nesielgiama, tad juos teko grūste išgrūsti. Grakščioji
lošimo namų savininkė tikrai būtų mokėjusi susitarti gražiuoju. Bet Džekas, kurį
Makbetas nusiuntė į viršų atvesti Ledi, grįžo be jos. Gerai, tegu pamiega. Gali
būti, kad ši kova užsitęs. Jie jau spėjo užbarikaduoti langus ir abiejuose galerijos
galuose pastatė gatlingus.
– Turtelis klauso, – meras stengėsi kalbėti kuo ramiau.
– Labas vakaras, mere. Ar viskas gerai?
– Aš gyvas.
– Puiku. Džiaugiuosi, kad mums pavyko jus apsaugoti ir jūsų nenužudė.
Įtariam, kad tai Hekatės darbas. Apgailestaujame, kad žuvo jūsų vairuotojas. O
Lenoksui nuo sužeidimų pasimaišė protas.
Turtelis sausai nusijuokė.
– Jums galas, Makbetai. Žinote?
– Vyksta baisūs dalykai, ar jums taip neatrodo? Sprogsta pastato stogas,
gatvėse vyksta susišaudymai, nužudžius policijos viršininką kėsinamasi į miesto
mero gyvybę. Skambinu, nes manau, kad turėtumėte nedelsdamas paskelbti
ypatingąją padėtį.
– Makbetai, šito nebus. Būkite tikras, kad pagal federalinį įstatymą bus
išduotas jūsų arešto orderis.
 – Pasikvietėt kavaleriją iš Kapitolijaus? Taip ir maniau. Bet orderio išduoti
nespės. Pradėsiu vadovauti šiam miestui anksčiau. O tada traukinys jau bus
nuvažiavęs. Man bus suteiktas imunitetas. Buvusio policijos viršininko įžvalgos
pranoko visų lūkesčius.
– Ar norite valdyti šį miestą kaip jūsų pirmtakas diktatorius?
– Turteli, siaučiant tokiai audrai vairą reikia laikyti tvirtesne ranka nei jūsų.
– Makbetai, jums pasimaišė protas. Kodėl turėčiau paskelbti ypatingąją padėtį
ir atiduoti valdžią jums į rankas?
– Nes sučiupau jūsų benkartą ir, jei nepaklusit, nusuksiu jam sprandą. –
Makbetas išgirdo, kaip Turtelis įkvepia. – Todėl neikit miegoti, Turteli. Duodu
jums kelias valandas paruošti ypatingosios padėties reglamentą. Jis pradės galioti
patekėjus saulei. Jei prieš pirmiems tekančios saulės spinduliams paliečiant man
akis per radiją nepraneš apie ypatingąją padėtį, Kasis mirs.
Stojo tyla. Makbetui atrodė, kad Turtelis ne vienas. Anot Seitono, trys iš tų
keturių žmonių, sutrukdžiusių atlikti darbelį Šv. Jurgio ligoninėje, buvo Dufas,
Malkolmas ir Ketnesa.
– Ir kaip ketinate išsisukti nužudęs mano sūnų, Makbetai?
Meras kalbėjo griežtai, bet nesugebėjo nuslėpti virpulio balse. Makbetas
sutriko nuo tokios nevilties. Tačiau išmetė tai iš galvos. Virpulys mero balse tik
įrodo, kad jo viltys nėra bergždžios. Dėl sūnaus Turtelis padarys bet ką.
– Imunitetas. Ypatingoji padėtis. Viskas bus gerai, gerbiamas mere.
– Klausiu ne kaip išvengsite teismo. Man rūpi jūsų sąžinė. Makbetai, pavirtote
į tikrą pabaisą.
– Turteli, niekada nepavirstam niekuo, kas mumyse neglūdėjo nuo pat
pradžių. Tą patį galiu pasakyti apie jus. Visada suteiksite savo paslaugas ir
parduosite sielą aukščiausią kainą siūlančiam pirkėjui.
– Makbetai, ar negirdite griaustinio? Kaip esant tokiai padėčiai, gyvendamas
tokiam mieste, galite tikėtis brėkštant pamatyti saulę?
– Nes aš užsakiau saulę, Turteli. Bet jei netikit, pažiūrėkite į šių metų
kalendorių ir pasitikslinkite saulės tekėjimo laiką. O kol kas...
Makbetas padėjo ragelį. Sumirguliavo sietynas. Turbūt sujudėjo krištolo
karoliukai. Gal aukštyn kyla šiluma, gal sudrebėjo žemė, nors ir nesijaučia, o gal
tiesiog pati savaime keičiasi šviesa. Bet, žinoma, gali būti ir kita priežastis. Gal
sujudėjo jis pats. Pažvelgė kitu kampu. Iš vidinės švarko kišenės jis išsitraukė
sidabrinį durklą. Gal šis ginklas ir nelabai tinka kovojant su tanku ir norint
įveikti šarvus, bet Ledi teisi. Sidabras puikiai išvaiko šmėklas. Jau dvi paras
nematė nei Banko, nei Mereditos, nei Dunkano, nei jauno klūpančio norvegų
raitelio. Makbetas iškėlė durklą į šviesą.
– Džekai!
Jokio atsakymo. Garsiau:
– Džekai!
Vis dar jokio atsakymo.
– Džekai! Džekai! – suriaumojo Makbetas, taip garsiai ir nesivaldydamas, kad,
rodos, pajuto, kaip įplyšta gerklė.
Salės gale atsidarė durys.
– Ar šaukėte, pone? – Džeko balsas aidėjo.
– Ar Ledi dar nepabudo?
– Ne, pone. Gal eikit ir pažadinkit ją.
Makbetas perbraukė durklo smaigalį piršto galiuku. Kiek jau laiko jis
nesisvaigina? Argi nenorėtų nugrimzti? Į sunkų tamsų miegą be sapnų? Jis galėtų
užlipti viršun, atsigulti šalia ir pasakyti: dabar mes išvažiuojam, tik tu ir aš,
vyksim į tokią vietą, kur viso šito – „Inverneso“ ir miesto – nėra, kur būsim tik
mes. Jai tai patiktų ne mažiau negu jam. Jie pasiklydo, bet juk turi būti kelias
atgal, būdas grįžti ten, iš kur atėjo. Taip, toks kelias yra, tik jo dar nesimato.
Tiesiog reikia su mylimąja pasikalbėti, lai parodo, kur jis. Kaip visada. Tai kas gi
jį stabdo? Kas per keista negera nuojauta neleidžia jam lipti viršun, verčia delsti ir
sėdėti šitoje šaltoje salėje, užuot gulėjus šiltam mylimosios glėby?
Jis atsisuko ir pasižiūrėjo į berniuką. Ilgą laibą Turtelio sūnaus kaklą Seitonas
apjuosė apykoje ir grandine prirakino jį prie blizgančio stulpo vidury salės. Kaip
šunį. Jis ir gulėjo ant grindų kaip šuo, nejudėdamas stebėjo Makbetą rudomis
maldaujančiomis akimis. Jo žvilgsnis nepasikeitė nuo tada, kai jie čia atvyko.
Makbetas staiga pakilo nuo kėdės ir susierzinęs garsiai atsiduso.
– Nagi, eime su ja pasikalbėti, – pareiškė jis.
 Jiems su Džeku be garso einant storais kilimais, Makbetą apėmė jausmas, kad
laiptais ir koridoriumi jis sklendžia kaip vaiduoklis. Jis ilgai apžiūrinėjo raktų
ryšulį ir ieškojo tinkamo rakto. Tikrino kiekvieną, tarsi ant jų būtų kodai,
atsakymas į klausimą, kuris dar neužduotas.
Tada atidarė duris ir įėjo vidun. Kambary buvo tamsu, bet pro užuolaidų plyšį
skverbėsi mėnulio šviesa. Jis sustojo ir įsiklausė. Griaustinis nutolo. Tvyrojo tyla,
atrodė, kad visi ir viskas sulaikė kvėpavimą.
Jos oda buvo išblyškusi, bekraujė. Plaukai išdrikę ant pagalvės kaip išskleista
vėduoklė, akių vokai atrodė permatomi.
Makbetas priėjo arčiau ir prilietė jos kaktą ranka. Kūnas vis dar buvo šiltas.
Ant lovos užtiesalo šalia gulėjo popieriaus lapas. Makbetas jį paėmė. Ji parašė tik
kelias eilutes:

Rytoj, rytoj, rytoj. Dienos slenka, eina į pabaigą, tiesiog artėja mirtis, gęsta
mūsų šviesa. Gyvenimas yra iliuzija, prasto aktoriaus pasirodymas scenoje,
idioto riečiama istorija, jausminga ir lydima daugybės gestų, bet be jokios
prasmės.

Makbetas atsisuko į tarpdury stovintį Džeką.

– Ji iškeliavo.
– K-ką, pone?
Makbetas prisitraukė kėdę prie lovos ir atsisėdo. Ne tam, kad būtų arti jos. Jos
čia nebėra. Jis tiesiog norėjo pasėdėti.
Išgirdo persigandusio Džeko aiktelėjimą sau už nugaros. Žinojo, kad šis
pamatė jos dilbyje tebestyrantį švirkštą.
– Ar ji...
– Taip. Ji negyva.
– Ar i-i-ilgai?
– Ilgai.
– Bet aš kalbėjau su...
– Džekai, ji pradėjo merdėti tada, kai batų dėžėj rado kūdikį. Kurį laiką
apsimetė, kad vis dar gyvena, bet tai tebuvo priešmirtinės konvulsijos. Ji pradėjo
regėti savo dukrą, todėl privalėjo panirti į mirties glėbį, kad vėl su ja susitiktų.
Mes ją praradom tada, kai ji ieškodama paguodos įtikėjo, kad anapus susitiksime
su savo mylimaisiais.
Džekas priėjo arčiau.
– Bet jūs tuo netikit?
– Netikiu tada, kai giedrame danguje šviečia saulė. Bet mes gyvename mieste,
kuriame ji nepasirodo, ir ieškom paguodos visur, kur tik įmanoma. Galima
sakyti, kad ir aš tuo tikiu.
Makbetas įsijautė ir nusistebėjo, kad jo neapėmė liūdesys ar neviltis.
Matyt, jau seniai numanė šitokią pabaigą. Bet vis tiek nenorėjo pripažinti
tiesos. Jautė tik tuštumą. Sėdėjo laukiamojoje salėje vidury nakties, buvo
vienintelis keleivis, o traukinys, kuriuo jam reikėjo išvykti, taip ir neatvažiavo.
Taip ir neatvažiavo. Ir kas belieka keleiviui? Jis laukia. Niekur neina, susitaiko su
įvykiais ir laukia, kas bus toliau.
Makbetas vėl paėmė popieriaus lapą.
Dienos slenka, eina į pabaigą, tiesiog artėja mirtis.
 41 skyrius

Įtempęs ausis Dufas kartu su Malkolmu ir ūkvedžiu leidosi Policijos būstinės

liftu.
– Žinau, kad dabar savaitgalis, bet ar jūs tikras, kad čia daugiau nieko nėra? –
paklausė Dufas ūkvedžio, kuriam Malkolmas prieš tai paskambino iš Turtelio
namų ir ilgai kalbėjosi telefonu.
– Be abejo, yra, – atsakė ūkvedys. – Jie jūsų laukia.
Dufui nespėjus apsidairyti, liftas sustojo apačioje ir prasivėrė durys. Ten
stovėjo trys ginkluoti juodas „Gardeno“ uniformas vilkintys vyrai. Dufas įkvėpė.
– Ačiū, kad iškart atvykot, – padėkojo Malkolmas.
– Mes čia dėl miesto, – atsiliepė vienas.
– Dėl Angaus, – pridūrė kitas.
– Dėl policijos viršininko, – pasakė trečias, aukštas tamsiaodis vyras. – Mūsų
žiniomis, jis vardu Malkolmas.
– Ačiū, Rikardai, – padėkojo Malkolmas ir išlipo iš lifto.
Aukštasis vyras ėjo pirmas.
– Pone, ar susisiekėt su kitais?
– Visą vakarą šnekėjau telefonu. Nesitikėjau, kad bus lengva įkalbėti žmones
rizikuoti gyvybe bei darbo vieta ir stoti į kovą su sąmokslininkais, patikėjus vien
mano žodžiu. Ypač kai įspėjau, kad federalinės pagalbos iš Kapitolijaus negalim
tikėtis iš karto. Visgi teigiamai atsakė maždaug trisdešimt policininkų, dešimt ar
penkiolika civilinės saugos savanorių ir gal dešimt gaisrininkų.
– Gal visas šis reikalas ir neįtikėtinas, bet jūs, Malkolmai, kalbat įtikinamai.
– Ačiū, Rikardai, bet manau, jog labiausiai įtikina Makbeto veiksmai.
– Turiu galvoje ne jūsų žodžius, pone. Jūsų narsa daug iškalbingesnė.
– Rikardai, iš manęs beveik viską atėmė, neturėjau daug ko prarasti. Vis tiek
privalėjau sugrįžti ir pasiimti dukrą, laimė, jai pavojus nebegresia. Tai jūs
stebinat savo narsa. Žvelgiat drąsia širdimi, veikiat savo ruožtu ir siekiat
teisingumo. Tai įrodo, kad šiame mieste yra žmonių, kurie trokšta gero.
Jie praėjo pro vėliavą su drakono atvaizdu.
– O kur dabar meras? – paklausė Rikardas.
– Užsiėmęs kitais reikalais.
Rikardas sustojo prie didelių pravirų geležinių durų, panašių į slėptuvės.
– Čia.
Lentynose buvo prikrauta geležinių dėžių ir šaunamųjų ginklų. Sandėlio
vidury stovėjo seifas. Malkolmas paėmė nuo lentynos automatą.
– Kažkas išsinešė gatlingus ir dėžes su šaudmenimis, – įvertino Rikardas. –
Taigi, turim tik tai, kas liko. Dar šarvuotą automobilį „Sonderwagen“. Galima
viską iškart nuvežti prie geležinkelio stoties. Ginklų užteks ne visiems, bet
gaisrininkai juk nemoka šaudyti. Manau, mes su vyrais galim šturmuoti jau
šiąnakt.
– Mums būtų geriausia, jei Makbetas sutiktų pasiduoti, – tarė Malkolmas. –
Regis, su juo yra tik du vyrai, Seitonas ir Olafsonas. Kai pamatys, kiek subūrėm
žmonių, gal atves mums Kasį ir pasiduos.
– Reikia derėtis, – linktelėjo Rikardas. – Šiais laikais įkaitai gelbėjami
derybomis.
– Būtent.
– Tai šiuolaikiška, tačiau bendraujant su Makbetu tikrai neveiksminga. Pone,
pažįstu savo buvusį vadą. Jo pusėn stojo du geriausi šauliai visoje šalyje. Jie
pasiėmė abu gatlingus. O mes tik jaučiam, kad laikas senka.
– Ar su tokiu galima kovoti prieš gatlingus? – paėmęs prieštankinį šautuvą
paklausė Malkolmas.
Dufas sustingo. Pamatė, kas guli už šautuvo.
– Iš toli bus sunkoka pataikyti, – paaiškino Rikardas. – Bet sugalvosiu, kaip su
vyrais galim užimti „Invernesą“, jei Makbetas nepasiduotų.
– Gerai, – tarė Malkolmas ir pažiūrėjo, ką pasiėmė Dufas. – Vaje, iš kur jis
atsirado?
– Mėtėsi tarp nuolaužų po reido prieš „Norvegų raitelius“. Gal tai tik kardas,
bet visgi ginklas.
 – Čia ne šiaip kardas, – atpažino Dufas ir suspaudė kardo rankeną. Užsimojo,
pajuto plieno sunkumą. – Jis Svenono.
– Negi jį pasiimsi? Jis niekam tikęs.
– Klysti, – atkirto Dufas ir pirštu perbraukė ašmenis. – Juo galima perrėžti
moteriai pilvą ir vaikui veidą.
Malkolmas atsisuko į Rikardą.
– Ar gali rytoj, valandą prieš aušrą, nuvežti ginklus prie geležinkelio stoties?
– Gerai.
– Ačiū. Pažiūrėsim, ar likusieji galės bent porą valandų numigti.

– Pone?
Makbetas pakėlė galvą nuo šaltos Ledi krūtinės ir apsidairė. Jį šaukė Džekas.
Jis grįžo ir stovėjo tarpdury.
– Registratūroje laukia žmogus, kuris nori su jumis pasikalbėti.
– Ar tu k-k-kažką įsileidai?
– Jis atėjo vienas, be perstojo daužė duris. Turėjau jį įleisti. O dabar jis atsisako
išeiti.
– Kuo jis vardu?
– Kažkoks Sivardas.
– Sivardas?
– Sako, kad per „Norvegų raitelių“ reidą uoste išgelbėjot jam gyvybę.
– O, įkaitas. K-k-ko jam reikia?
– Jis savanoris. Sako, kad su juo susisiekė Malkolmas, buriantis žmones ir
ketinantis užimti „Invernesą“.
– Štai kaip, – atsiliepė Makbetas, vėl padėjo galvą Ledi ant krūtinės ir
užsimerkė. – L-liepk jam išeiti.
– Jis neklauso, pone.
Makbetas sunkiai atsiduso, atsistojo ir ištiesė ranką.
– Paskolink pistoletą, Džekai.
Jie lipo žemyn į registratūrą, kur stovėjo ir trypčiojo akivaizdžiai susinervinęs
vaikinas. Dar stovėdamas ant laiptų Makbetas nusitaikė į jį pistoletu.
– Lauk!
 – Policijos viršininke… – išlemeno vaikinas.
– Lauk! Malkolmas atsiuntė tave manęs nužudyti. Nešdinkis!
– Ne, ne, aš…
– Tuoj pat! Skaičiuoju iki trijų! Vienas…
Sivardas žirgliojo atbulomis, sugraibė durų rankeną, bet durys buvo
užrakintos.
– Du!
Raktu nešinas Džekas nuskubėjo prie durų ir atrakino.
– Trys!
Sivardui išėjus durys užsitrenkė, ir jie išgirdo tolstančius žingsnius.
– Ar tikrai manot, kad…
– Ne, – atsakė Makbetas ir grąžino Džekui pistoletą. – Bet toks vaikis kaip jis
tik painiotųsi po kojom.
– Jūsų čia nedaug, o jis yra Olafsono bendraamžis, pone.
– Ar padarei, ko prašiau, Džekai?
– Dar nebaigiau, pone.
– Kai baigsi, pranešk. Būsiu lošimo salėje.
Makbetas atidarė dvivėres lošimo salės duris. Naktis ėjo į pabaigą, pro aukštus
langus rytuose veržėsi pilka šviesa.
 42 skyrius

Saulė dar slėpėsi už kalnų, bet, tarsi įspėdama apie savo pasirodymą, jau spėjo
nudažyti dangų raudonai. Inspektorius Lenoksas pagalvojo, kad šiame mieste
nėra regėjęs gražesnio saulėtekio. O gal ir regėjo, tik neatkreipė dėmesio. O gal
visą pasaulį spalvino visai ne saulė, o morfinas. Po triukšmingo vakaro gatvėse
mėtėsi sudaužyti alaus buteliai, nuorūkos, telkšojo dvokiantys vėmalų klanai, bet
žmonių nesimatė. Išskyrus skubantį žemaūgį vyrą jūreivio uniforma ir balta
kepure. Visi kiti, sprendžiantis miesto likimui, gulėjo savo lovose, pakišę galvas
po antklodėmis. Visgi jo miestas dar niekada neatrodė taip gražiai.
Lenoksas pasižiūrėjo į languotą apklotą, kuriuo Priscila užklojo jam kelius. Jie
artėjo prie kuklių geležinkelio stoties durų rytų pusėje. Lenoksas pastebėjo, kad
neįgaliojo vežimėlis rieda lėčiau, o paskui einanti Priscila dvejoja. Turbūt nėra
kėlusi kojos į šį pastatą.
– Priscila, čia nėra nieko baisaus. Čia tiesiog pardavinėja narkotikus. Arba
juos perka.
Stebėdamas šešėlį po gatvės žibintu jis pamatė, kad Priscila išsitiesia.
Vežimėlis pradėjo riedėti greičiau.
Kaip ir sutarta, Priscila atėjo anksčiau, kol lauke dar buvo tamsu. Kol
koridoriuose nepradėjo bruzdėti slaugytojai ir gydytojai, galintys juos sustabdyti.
Iš darbo kabineto ji atnešė viską, ko jis paprašė. Lenoksui net nereikėjo jos
įkalbinėti arba ką nors aiškinti. Ji tiesiog padarė viską, ko prašoma, nors jis
nebebuvo jos viršininkas.
– Gerai, – pasakė ji. – Daugiau niekada nebūsit mano viršininkas. O Makbetas
nebebus policijos viršininkas.
– Kodėl?
– Jis juk išprotėjo, ar ne?
Jie praėjo pro rūkančius narkotikų platintojus ir ant vilnonių kilimėlių
snaudžiančius apkvaitėlius, kurie nubudę iškart tiesdavo ranką prašydami
išmaldos.
Bet Priscila nesustojo tol, kol nepriėjo žemyn į tualetus vedančių laiptų.
Jį pasiimdavo iš čia. Reikėdavo tik čionai ateiti, ir jie pasirodydavo. Lenoksas
niekada nesuprato, kur jį vedasi, nes jam ne tik uždėdavo užtamsintus akinius,
bet ir užkimšdavo ausis. Kad negalėtų spręsti iš aplinkos garsų.
Toks buvo susitarimas. Jam panūdus gerai paskrajoti (o to negalėdavo
nepastebėtas padaryti namie ar iki vėlumos užsibuvęs darbo kabinete), jį
nusivesdavo į virtuvę, kur verdamas gaižalas. Ir ten žinovai suleisdavo jam
gryniausio produkto, kokį tik galima išgauti. Jį pasodindavo į gulimąjį krėslą,
visai kaip senų laikų opiumo landynėse, ir saugiai išsimiegojęs bei prasiblaivęs jis
galėdavo vėl skubėti į miestą ir kurį laiką lakstyti kaip naujai užgimęs.
Taip daugiau niekada nelakstys.
Kai Priscila atjunginėjo nuo jo visas žarneles ir laidus ir sodino jį į vežimėlį,
Lenoksas pajuto, koks pasidarė bejėgis. Koks niekam tikęs. Kaip mažai
sugebantis.
– Dabar eik, – pareiškė jis.
– Ką? Jau einam?
– Tu išeini.
– Norite pasakyti, kad jus tiesiog čia palikčiau?
– Viskas gerai. Aš tau paskambinsiu. O dabar eik.
Ji nesijudino.
– Priscila, aš tau įsakau, – jis nusišypsojo. – Kaip tas, kuris daugiau niekada
nebus tavo viršininkas.
Ji atsiduso. Švelniai palietė jam petį ranka. Tada nuėjo.
Nepraėjus nė dešimčiai minučių prieš jį išdygo rankas ant krūtinės
sukryžiavusi Strega.
– Oho, – tarstelėjo ji.
– Žinau, – sutiko Lenoksas. – Esu pašėlusiai ankstyvas.
Ji nusijuokė.
– Esat gerai nusiteikęs. Kaip žmogus, atsidūręs neįgaliojo vežimėlyje. Ko
ponas pageidautų?
– Nuskausminamųjų ir valandos gulimajame krėsle.
 Ji ištiesė jam akinius ir ausų kištukus.
– Mano kojos nebe tokios, kaip anksčiau. Gali būti, kad jums prireiks
pagalbos.
– Jūs lengvas kaip plunksnelė, – patikino ji.
– Privalau sėdėti vežimėlyje.
– Vadinasi, automobiliu nevažiuosim.
Stregos stumiamas vežimėlis riedėjo tolyn. Skausmai nuolat užeidavo ir
atslūgdavo, bet kai ji po kelių minučių iškėlė jį iš vežimėlio ir paguldė ant kažko
panašaus į skaldytus akmenis, Lenoksui taip suskaudo, kad jis apsiverkė. Jautė jį
apkabinusias tvirtas Stregos rankas, stiprų jos kūno kvapą. Ji vėl pasodino jį į
vežimėlį ir pradėjo stumti žvyru. Kas metras jie vis pervažiuodavo per kažkokią
kliūtį. Trenkė derva ir įkaitusiu metalu. Bėgiai. Vežimėlis ropščiasi per bėgius.
Kaip jis iki šiol nesuprato? Jį veždavo automobiliu, bet visai netoli, tik
sukiodavosi ratais, o paskui pristatydavo atgal į stotį. Lenoksas jau anksčiau
suvokė, kad jie po stogu, nes niekada nejuto lietaus, bet neįtarė, kad gaižalo
darykla įrengta sename geležinkelio stoties tunelyje, tiesiai jiems po nosim!
Stregai iškėlus jį iš vežimėlio ir paguldžius veidu į drėgną šaltą betoną, jis
bejėgiškai sudejavo. Tada jį vėl įkėlė atgal. Pasidarė šilčiau, nebesijautė drėgmės.
Jie artėjo prie virtuvės. Pasklidus gerai pažįstamam kvapui smegenys sureagavo,
pulsas padažnėjo, Lenoksas pradėjo įsivaizduoti, kaip paskrajos. Kažkas nuėmė
jam akinius, ištraukė ausų kištukus, ir jis išgirdo paskutinius Stregos žodžius.
– …išvalyti kraują.
– Gerai, – pasakė viena seserų, maišanti katilą.
Strega norėjo pasodinti jį į krėslą, bet Lenoksas ištiesęs ranką ją sulaikė ir
pasiraitojo kairę rankovę. Ką tik išvirtas gaižalas. Narkomano rojus. Ten jis ir
pateks. Netrukus sužinos. O gal ir ne.

– Ką aš matau? Ar tik ne inspektorių Lenoksą iš Kovos su korupcija

skyriaus? – tarė Džekas. Jis stovėjo prie veidrodinio lango ir žiūrėjo į virtuvę ir
vyrą neįgaliojo vežimėlyje.
– Taip, – patvirtino Hekatė. Jis buvo su baltu lininiu kostiumu ir skrybėle. –
Neužtenka akis ir ausis turėti tik „Invernese“.
 – Ar girdėjot per radiją, kaip Lenoksas apkaltino Makbetą žmogžudyste? Ar jis
nežino, kad Makbetas dirba jums?
– Niekam nevalia žinoti per daug, Bonai. Taip pat ir tau. Aptarkim reikalus.
Ledi nusižudė, bet sakai, kad Makbetas atrodo veikiau sustingęs nei sukrėstas?
– Man susidarė toks įspūdis.
– Mhm. O jei Turtelis paskelbs ypatingąją padėtį, ar manai, kad būdamas
tokios būsenos Makbetas pajėgs paimti valdžią, padaryti, ką reikia, ir tapti miesto
vadovu?
– Nežinau. Sakyčiau, jam… nerūpi. Tarsi niekas nebebūtų svarbu. O gal jis
tiesiog įsivaizduoja, kad yra nepažeidžiamas, kad nepaisydamas nieko ir toliau jį
gelbėsit.
– Mhm. – Hekatė du kartus pastukseno lazda į grindis. – Be Ledi smunka
Makbeto kaip policijos viršininko vertė.
– Jis vis tiek jums paklus.
– Gal dabar jam ir pavyks užimti valdžią, bet vėliau be Ledi pagalbos vis tiek ją
praras. Tik ji viena suprato šį žaidimą, matė svarbiausias gaires, žinojo, kokius
reikėtų padaryti ėjimus. Gal Makbetas ir moka svaidyti durklus, bet kažkas turi
jam pasakyti, į ką sviesti ir kodėl.
– Galiu tapti naujuoju jo patarėju, – pasisiūlė Džekas. – Ko gero, užsitarnavau
jo pasitikėjimą.
Hekatė nusijuokė.
– Jau nebežinau, ar esi tik dumblu mintanti plekšnė, ar gudri plėšri žuvis,
Bonai.
– Kaip suprantu, tikrai esu žuvis.
– Jei ir padėsi Makbetui nuslėpti, kad pats nesugeba valdyti, manau, kad jam
pritrūks ryžto. Jam stinga Ledi aistros siekti galios, jis trokšta tokių dalykų, nuo
kurių mes abu netapom priklausomi, brangusis Bonai.
– Gaižalo?
– Ledi. Moterų. Gal draugų. Juk žinai, kokia ta meilė. O dabar, kai Ledi
negyva, jis nebesiverš patenkinti jos galios troškimo.
– Ledi irgi norėjo meilės, – tyliai pridūrė Džekas.
 – Žmonių troškimas būti mylimiems ir mylėti suteikia jiems stiprybės, bet taip
pat yra jų Achilo kulnas. Tik paviliok juos meile, ir jie nuverčia kalnus. Tik atimk
ją, ir mažiausias pūstelėjimas nublokš juos nuo skardžio.
– Gal ir taip. Tikrai.
– Jei Makbetą nupūs nuo skardžio, ką manai apie jį kaip apie policijos
viršininką? – Hekatė linktelėjo stiklo pusėn, už kurio viena seserų valė Lenoksui
ranką dezinfekuojančia servetėle ir aukštai iškėlusi švirkšto adatą jo rankoje
ieškojo kraujagyslės.
– Lenoksą? – paklausė Džekas. – Ar kalbat rimtai?
Hekatė pakštelėjo lūpomis.
– Jis yra žmogus, sužlugdęs Makbetą. Pasiaukojęs didvyris, kuris gelbėdamas
miesto mero gyvybę tapo neįgalus. Be to, niekas nežino, kad Lenoksas dirba man.
– Bet grįžo Malkolmas. Ir visi žino, kad Lenoksas vykdė Makbeto nurodymus.
– Lenoksas vykdė įsakymus, kaip ir dera geram policininkui. O Malkolmas su
Dufu galės vėl pradingti. Sėdėdamas neįgaliojo vežimėlyje Ruzveltas laimėjo
pasaulinį karą. Taip, tikrai galiu įtaisyti Lenoksą į policijos viršininko kėdę. Ką
manai?
Džekas žiūrėjo į Lenoksą. Nieko neatsakė. Hekatė nusijuokė ir Džekui ant
siaurų pečių uždėjo stambią švelnią ranką.
– Plekšne, žinau, ką galvoji. Kas tada nutiks tau? Kam reikėtų tavęs, jei
nebeliktų Makbeto? Todėl tikėkimės, kad Makbetas išgyvens šitą audrą. Eime,
išleisiu tave.
Džekas paskutinį kartą žvilgtelėjo į Lenoksą, tada apsisuko ir kartu su Hekate
nuėjo prie durų, vedančių į tualetą ir geležinkelio stoties salę.

– Palaukit, – sulaikė Lenoksas, seseriai ruošiantis smeigti adatą. Įkišo dešinę

ranką į didelę kišenę neįgaliojo vežimėlio gale. Sugraibė virvelę ir ištraukė ją iš
koto. – Prašom, – paragino jis.
Kinė įdūrė adatą ir pradėjo spausti stūmoklį, o Lenoksas ištraukė ranką iš
kišenės, pamažu ištiesė ją į šoną ir paleido. Priscilos iš kabineto atneštas daiktas
lėtai nuriedėjo grindimis po stalu, ant kurio stovėjo buteliai, raizgėsi prie katilo
prijungtos žarnelės ir kyšojo vamzdeliai.
 – Ei, kas čia? – paklausė Strega.
– Senelis tvirtino, kad tai granata, kurią jam metė į galvą, – atsakė Lenoksas,
mėgaudamasis malonumu, toli gražu neprilygstančiu tam, kuris buvo apėmęs
pirmąjį kartą. Ieškojęs ne vienus metus, jis jautė, kad nieko prasmingesnio
gyvenime dar nepatyrė. O gal didžiausia prasmė atsiveria tada, kai padedi
tašką. – Gal tai tikrai modelis „Stielhandgranate 24“, o gal pele…
Jo žodžiai nutrūko.

Lipantį aukštyn Džeką pusiaukelėje nubloškė į priekį sprogimo banga. Jis

atsistojo ir atsigręžė į tualetą. Durys buvo išgriautos, o pro angą virto dūmai. Jis
laukė. Niekam daugiau nesprogus, pamažu nusileido prie tualetų. Kabinų ir durų
į virtuvę neliko. Gaisro šviesoje jis matė, kad viskas sunaikinta. Nei virtuvės, nei
ten buvusių žmonių nebėra. Prieš penkias sekundes ir jis pats būtų...
– Bonai…– pasigirdo balsas jam prie kojų.
Ten, iš po gulinčių ant grindų plieninių durų, kažkas šliaužė. Sutraiškytas
tarakonas baltu lininiu kostiumu. Putnus jo veidas buvo aptėkštas išmatomis, o
akys – juodos nuo šoko.
– Padėk man…
Bonas paėmė senį už rankų ir grindimis nutempė prie tualeto durų. Tada šis
apsivertė ant nugaros. Buvo sumaitotas. Pilvas žiojėjo praplėštas, iš žaizdų kliokė
kraujas. Hekatė, nemirtingasis, Nematoma Ranka. Jam liko gyventi vos kelios
minutės arba sekundės. Šitiek kraujo… Džekas nusisuko.
– Paskubėk, Džekai. Surask ką nors, kuo galėtum...
– Iškviesiu gydytoją, – pasakė Džekas.
– Ne! Kuo galėtum užpausti žaizdą, kol visai nenukraujavau.
– Jums reikia gydytojo pagalbos. Aš paskubėsiu.
Kūnas priešais Džeką išsirietė, ir pasigirdo riksmas.
– Kas…
– Skrandžio rūgštis! Kažkas prakiuro. Vajetau, aš degu! Padėk, Džekai!
Padė…
Maldavimai vėl pavirto kauksmu, o Džekas stebėjo vaizdą nė
nekrustelėdamas. Gulėdamas ant pilvo ir mosikuodamas rankomis ir kojomis
senis tikrai atrodė kaip tarakonas.
– Tuoj grįšiu, – patikino Džekas.
– Ne, ne! – suriko Hekatė ir čiupo jam už kulkšnies.
Bet Džekas jo nusikratė, apsisuko ir išėjo.
Užlipęs laiptais sustojo. Pažvelgė į kairę, vakarų ir „Inverneso“ pusėn. Ten
Makbetas. Šv. Jurgio ligoninė. Laukiamojoje salėje stovi telefono būdelė. Jis
atsisuko į rytus. Į kalnus. Į kitą pusę. Į naujus vandenis. Atvirus ir pavojingus. Bet
kartais žmogus – ir prielipa – privalo priimti tokį sprendimą, norėdamas
išgyventi.
Džekas įkvėpė. Ne todėl, kad delstų. Jam tikrai trūko oro.
Tada pasuko į rytus.

Virš Makbeto kabantis krištolas skambčiojo ir skimbčiojo. Jis pakėlė akis.

Šviestuvas siūbavo, jį laikančios grandinės įsitempė.
– Kas čia dabar? – suriko Seitonas, budintis galerijoje, pietryčių pusėje, kur
stovėjo gatlingas.
– Pasaulio pabaiga, – atsakė Makbetas. Tada patyliukais burbtelėjo: – Tikiuosi.
– Smūgio banga atsirito nuo geležinkelio stoties, – šūktelėjo viršuje šiaurės
rytų pusėje prie gatlingo stovintis Olafsonas. – Ar kažkas sprogo?
– Nieko sau! – suriko Seitonas. – Jie artėja su artilerija.
– Tikrai? – išsigandęs paklausė Olfasonas.
Seitonas griausmingai nusikvatojo. Kai jie tarėsi, kaip apsaugoti „Invernesą“,
lengvai numatė, kad juos puls iš Darbininkų aikštės, nes siena užmūrytais langais
Nuosaikiųjų gatvėje atrodo kaip tikrų tikriausia tvirtovė.
– Olafsonai, net iš čia užuodžiu tavo baimę. Šefe, ar apačioje irgi užuodžiat?
Makbetas nusižiovavo.
– Seitonai, nepamenu, koks baimės kvapas.
Makbetas smarkiai pasitrynė veidą. Buvo užsnūdęs ir sapnavo, kad jam su
Ledi gulint lovoje tyliai prasiveria durys ir tarpdury sustoja apsiaustą su gobtuvu
vilkintis žmogus. Tik šmėklai įėjus vidun ir patekus į šviesą išryškėjo Banko
bruožai. Jam trūko vienos akies, o iš skruostų ir kaktos kyšojo besirangantys balti
kirminai. Makbetas pakišo ranką po švarku, iš dvigubo perpetės dėklo išsitraukė
durklą ir sviedė. Ginklas įsmigo Bankui į kaktą lengvai, tarsi kaukolė jau būtų
išgraužta. Bet šmėklos tai nesulaikė, ji ir toliau artinosi prie lovos. Makbetas
suriko ir papurtė Ledi.
– Ji mirė, – pareiškė šmėkla. – Ar žinai, kad turi sviesti sidabrą, o ne plieną, –
balsas buvo visai ne Banko. Kalbėjo…
Banko galva atsiskyrė, nukrito ant grindų ir nuriedėjo po lova, o iš po gobtuvo
išlindo Seitono fizionomija.
– Ko nori? – sušnabždėjo Makbetas.
– To paties, kaip ir jūs, šefe. Padovanoti jums vaiką. Pažiūrėkit, ji manęs
laukia.
– Tau pasimaišė.
– Patikėkit. Mainais daug nesitikiu.
– Ji mirė. Pasitrauk.
– Mes visi mirę. Nagi, pasėkit savo sėklą. Jei ne, pasėsiu savąją.
– Šalin!
– Pasitrauk, Makbetai. Paimsiu ją kaip Dufas paėmė Meredi…
Kitas durklas įsmigo Seitonui į pražiotą burną. Šis sukando dantis, suėmė
durklo rankeną, ją nulaužė ir padavė Makbetui. Iškišo kruviną supjaustytą liežuvį
ir nusikvatojo.
– Ar ką nors pranešė per radiją?
Makbetas krūptelėjo. Jį šaukė Seitonas.
– Ne, – atsakė Makbetas, vėl pasitrynė veidą ir pagarsino radiją. – Iki
saulėtekio liko dvidešimt minučių.
Jis pažiūrėjo į baltų miltelių liniją ant veidrodžio, kurį buvo pasidėjęs ant fetro
priešais save. Pažvelgė į savo atspindį. „Power“ linija kirto blizgantį paviršių kaip
randas.
– Ar tada tikrai nužudysim berniuką? – paklausė Olafsonas.
– Taip, Olafsonai! – riktelėjo Seitonas. – Mes – vyrai, o ne tauškiančios bobos!
– Bet… kas tada? Nebeturėsim, dėl ko derėtis.
– Ar tai pažįstamas jausmas, Olafsonai? – iš pietryčių vėl nugriaudėjo juokas.
– Mums nėra ko bijoti, – pareiškė Makbetas.
– Kodėl, pone?
 – Niekas negali manęs sužeisti. Hekatė pažadėjo, kad būsiu policijos
viršininkas tol, kol manęs pričiupti atvažiuos su „Berta“. Galvok apie tą senį ką
nori, bet žodžio jis laikosi. Nusiraminkit. Turtelis nusileis. – Jis pasižiūrėjo į Kasį,
kuris tyliai sėdėjo nugara į stulpą ir spoksojo į vieną tašką. – Ką gero matai,
Seitonai?
– Prie „Bertos“ susibūrė žmonių. Atrodo, ir policininkų, ir civilių. Matau kelis
automatus, graižtvinius šautuvus ir pistoletus. Jei mus puls su jais, daug bėdos
nepridarys.
– Ar matai ką nors su pilku puspalčiu?
– Pilku puspalčiu? Ne.
– Kas pas tave, Olafsonai?
– Iš čia irgi nesimato, pone.
Bet Makbetas žinojo, kad jie ten. Kad jį saugo.
– Seitonai, ar kada girdėjai apie Titoną?
– Ne. O kas jis toks?
– Graikas, apie kurį man pasakojo Ledi. Aš apie jį pasiskaičiau. Aušros deivė
Eos susirado jauną meilužį, paparastą mirtingąjį vardu Titonas. Pasirūpino, kad
šefas Dzeusas suteiktų jam nemirtingumą, kaip ir jai. Pats vyrukas to net neprašė.
Jam tai buvo primesta. Bet deivė pamiršo užsakyti jam amžiną jaunystę. Ar
supranti?
– Gal. Bet nematau, kur problema?
– Viskas pranyksta, visi išmiršta, o vienišas susenęs Titonas sėdi ir trūnija. Jis
nieko nelaimėjo. Anaiptol, jis įkalintas, jo nemirtingumas pavirto prakeiksmu.
Makbetas taip greitai atsistojo, kad jam net apsvaigo galva. Jis tiesiog prislėgtas
ir apkvaitęs. Po kojų guli visas miestas, kuris netrukus visiems laikams atiteks
jam, tiktai jam, ir visos jo užgaidos bus tenkinamos. Todėl jam reikia galvoti tik
apie savo norus ir džiaugsmus. Norus ir džiaugsmus.

Dufas pirštu perbraukė cokolio įtrūkimą prie „Bertos“ priekio. Išgirdo Malkolmo
balsą:
– Atsiprašau, praleiskit!
 Jis pakėlė akis ir pamatė, kaip Malkolmas braunasi per minią ir lipa laiptais
aukštyn.
– Ar jūs irgi pajutot? – paklausė jis pridusęs.
– Taip, – patvirtino Ketnesa. – Maniau, kad nulėks stogas. Panašu į
bandomuosius požeminius sprogdinimus.
– Turbūt įvyko žemės drebėjimas, – tarė Dufas ir parodė į skilimą.
– Ko gero, atėjo daugiau žmonių, nei tikėtasi, – įvertino Malkolmas ir
apžvelgė prie laiptų susirinkusius žmones, kuriems už nugarų kaip barikada
stovėjo du automobiliai: policijos ir didelis raudonas gaisrinės. – Ar čia vien tik
policininkai ir gaisrininkai?
– Ne, – pasakė laiptais užlipęs vyras.
Malkolmas pažiūrėjo į juodą jo uniformą.
– Kapitone?
– Locmanas, – atsakė žemaūgis. – Fredas Cygleris.
– Ką čia veikia locmanas?
– Šiąnakt klausiausi Kaito laidos. Paskambinau pažįstamiems ir išgirdau
gandų, kad veiksmas vyks čia. Kuo galiu padėti?
– Ar turit ginklų?
– Ne.
– Mokat šaudyti?
– Dešimt metų tarnavau laivyne.
– Gerai. Eikit pas pareigūną juoda uniforma apačioje. Iš jo gausit graižtvinį
šautuvą.
– Ačiū. – Locmanas kilstelėjo baltą kepurę ir nuėjo.
– Ar yra naujienų iš Turtelio? – paklausė Dufas.
– Kapitolijui pranešta apie įkaitą, – atsakė Malkolmas. – Bet jie galės padėti
mums tik tada, kai popiet bus išduotas arešto orderis.
– Dievulėliau. Juk nuo to priklauso žmonių gyvybė.
– Tik viena gyvybė. Tai nesuteikia pagrindo įsikišti federalinėms pajėgoms.
– Prakeikta politika! O kur Turtelis dabar? – Dufas spoksojo į rytus. Melsvas
dangus už kalnų vis labiau raudonavo.
– Jis nuvažiavo į radijo stotį, – atsakė Ketnesa.
 – Paskelbs ypatingąją padėtį, – pranešė Malkolmas. – Privalom pulti Makbetą
dabar, kol vis dar galioja mums duotas miesto mero įsakymas. Kai tik bus
paskelbta ypatingoji padėtis, tapsime prieš įstatymą veikiančiais maištininkais ir
prarasim šitų žmonių palaikymą. – Jis linktelėjo susirinkusiųjų pusėn.
– Makbetas užsibarikadavo, – priminė Ketnesa. – Bus aukų.
– Taip. – Malkolmas pakėlė prie lūpų megafoną. – Gerieji vyrai ir moterys!
Užimkite pozicijas!
Minia plūstelėjo už barikados prie laiptų. Atrėmė ginklų vamzdžius į
automobilių stogus, mūrinės tvorelės kraštą, pasislėpė už „Gardenui“
priklausančio šarvuoto „Sonderwageno“ ir didelio raudono gaisrinės
automobilio ir nusitaikė į „Invernesą“.
Malkolmas nukreipė megafoną į tą pačią pusę.
– Makbetai! Esu policijos viršininko pavaduotojas Malkolmas. Mes, kaip ir tu
pats, žinom, kad tavo padėtis beviltiška. Gali tik užvilkinti tai, kas neišvengiama.
Paleisk įkaitą ir pasiduok. Duodu tau vieną, kartoju, vieną minutę.

– Ką jis pasakė? – šūktelėjo Seitonas.

– Įspėjo, kad duoda man vieną minutę, – atsakė Makbetas. – Ar jį matai?
– Taip. Jis stovi ant laiptų.
– Olafsonai, čiupk šautuvą ir užčiaupk Malkolmui srėbtuvę.
– Norit pasakyti, kad…
– Tą ir noriu pasakyti.
– Tegyvuoja Makbetas! – nusišiepė Seitonas.
– Paklausyk, – pradėjo Makbetas.

Dufas žvilgčiojo tai į kalnus, tai į laikrodį, tai į jį supančius vyrus. Šie taip
nervinosi, kad jiems trūkčiojo pečiai ir alkūnės. Vis kitaip atsistodavo dėl
drebančių kelių ir blauzdų. Išskyrus šešis „Gardeno“ savanorius, visi
susirinkusieji dirbo paprastus darbus buhlterijose ir gaisrinėse, jie niekada į nieką
nešovė. Ir niekada niekas nesitaikė į juos. Bet jie vis tiek atėjo. Nors ir nelabai
pajėgūs, jie buvo pasiryžę paaukoti viską. Dufas suskaičiavo tris paskutines
sekundes.
Nieko neįvyko.
 Dufas susižvalgė su Malkolmu ir gūžtelėjo.
Malkolmas atsiduso ir pakėlė prie lūpų megafoną.
Dufas išgirdo tylų pokštelėjimą.
Malkolmas susvyravo, ir megafonas barkštelėjo ant grindinio.
Dufas ir Fliensas sureagavo žaibiškai, puolė ant Malkolmo, pargriovė jį ant
žemės ir pridengė. Dufas patikrino pulsą ir apžiūrėjo, ar neteka kraujas.
– Viskas gerai, – sudejavo Malkolmas. – Viskas gerai, stokitės. Jis pataikė į
megafoną.

– Kai pasakei užčiaupti srėbtuvę, maniau, kad turi galvoje visiems laikams, –
šūktelėjo Seitonas. – Dabar jie mano, kad mes silpni, šefe.
– Netiesa, – paprieštaravo Makbetas. – Jie suprato, kad mes rimtai nusiteikę,
bet sveiko proto. Nužudę Malkolmą būtume suteikę jiems priežastį užpulti mus
su teisuolišku įsiūčiu. O dabar jie palauks.
– Manau, jie vis tiek mus atakuos, – pareiškė Olafsonas. – Žiūrėkit, mūsų
„Sonderwagen“. Važiuoja tiesiai į mus.
– Vadinasi, reikalai krypsta kita linkme. Policijos viršininkas turi teisę gintis.
Seitonai?
– Taip?
– Lai su jais pasisveikina panelė Gatling.

Atsistojęs už „Bertos“ Dufas stebėjo, kaip gremėzdiškas šarvuotas

„Sonderwagen“ aikšte važiuoja link „Inverneso“. Išmetamųjų dujų vamzdis
spjaudė juodus tirštus dyzelio dūmus. Vokiečių inžinierių menas, plieninės
konstrukcijos ir neperšaunamas stiklas. Rikardas sukūrė planą, remdamasis
įprasta taktika. Šeši „Gardeno“ savanoriai turėtų privažiuoti prie pagrindinių
durų, pro langą įmesti ašarinių dujų užtaisą, išversti duris ir su kaukėmis įsiveržti
į vidų. Kritinis momentas bus tada, kai jie privažiuos taip arti, kad galės paleisti
ašarinių dujų užtaisą, todėl turės išlipti iš automobilio. Reikia tikėtis, kad užtruks
tik kelias sekundes. Tačiau per tas sekundes reikės juos pridengti ir paleisti šūvių
seriją.
Malkolmo radijo stotelė sutraškėjo, ir pasigirdo Rikardo balsas:
– Atidengti ugnį trys, du, vienas…
 – Ugnis! – suriko Malkolmas.
Iš už barikados pasipylę šūviai priminė mušamo būgno dundėjimą. Gal tik
būgnelio, pagalvojo Dufas. Šį garsą nustelbė vis garsėjantis, kauksmą primenantis
tratėjimas iš kitos pusės.
– Viešpatie, – sušnabždėjo Ketnesa.
Iš pradžių atrodė, kad priešais „Sonderwageną“ lietaus dušas plauna nuo
grindinio dulkes. Tada kruša trankiai pasipila ant variklio gaubto, priekinio stiklo
ir stogo. Automobilis tarytum susmuko.
– Padangos, – ištarė Fliensas.
Automobilis važiavo lėčiau, kaip per dykumą.
– Viskas gerai, jis neperšaunamas, – ramino Malkolmas.

„Sonderwagen“ važiavo vis lėčiau ir lėčiau. Galiausiai sustojo. Šoniniai

veidrodėliai ir buferis nukrito.
– Tai buvo šarvuotas automobilis, – tarė Dufas.
– Rikardai? – pašaukė Malkolmas į radijo stotelę. – Rikardai? Pasitraukit!
Atsakymo nebuvo.
Atrodė, kad sustojęs automobilis šokčioja.
Salvė staiga nutrūko. Aikštėj pasklido tyla. Graudžiai klyktelėjo virš jų
skrendantis kiras. Nuo automobilio kilo į rausvus garus panašūs dūmai.
– Rikardai! Atsiliepk. Rikardai!
Vis dar jokio atsakymo. Dufas spoksojo į tai, kas liko iš automobilio. Nesimatė
jokių gyvybės ženklų. Dabar jis suprato, kaip tada viskas įvyko. Tą popietę Faife.
– Rikardai!
– Jie negyvi, – pareiškė Dufas. – Visi negyvi.
Malkolmas pašnairavo į jį.
Dufas persibraukė ranka veidą.
– Koks kitas ėjimas?
– Nežinau, Dufai. Čia jis ir buvo.
– Gaisrinės automobilis, – pasiūlė Fliensas.
Visi sužiuro į jį.
 Vaikinas susigūžė. Akimirką atrodė, kad sutriko nuo visų dėmesio,
pamindžikavo. Bet paskui išsitiesė ir virpančiu balsu tarė:
– Galim važiuoti gaisrinės automobiliu.
– Šis neatlaikys, – paprieštaravo Malkolmas.
– Žinau, bet galim važiuoti į Nuosaikiųjų gatvę kitapus. – Prieš kalbėdamas
toliau Fliensas nurijo. – Į šarvuotį jie šaudė abiem automatais. Vadinasi, jie
nesaugo užpakalinės pusės.
– Nes žino, kad iš tos pusės neįsigausim, – paaiškino Dufas. – Ten nėra nei
durų, nei langų. Tik mūrinė siena, kuriai pramušti reikia pneumatinio grąžto
arba sunkiosios artilerijos.
– Mums nereikės pramušti sienos, – atkirto Fliensas. Kalbėjo drąsiau.
– Ar yra kelias aplink? – paklausė Dufas.
Fliensas parodė pirštu į dangų.
– Aišku! – susivokė Ketnesa. – Gaisrinės automobilis tinka.
– Kas aišku? – suriko Malkolmas ir žvilgtelėjo į kalnų pusę.
– Kopėčios, – atsakė Dufas. – Stogas.

– Jie važiuoja gaisrinės automobiliu, – šūktelėjo Seitonas.

– O kam? – paklausė Makbetas ir nusižiovavo.
Berniukas sėdėjo ant žemės sukryžiavęs kojas ir užmerkęs akis. Ramiai ir
tyliai. Atrodė, kad susitaikė su likimu ir tiesiog laukia pabaigos. Visai kaip
Makbetas.
– Nežinau.
– O tu, Olafsonai?
– Irgi nežinau, šefe.
– Supratau, – šūktelėjo Makbetas.
Jis pasiėmė sidabrinį durklą ir padrožė degtuką. Įsikišo tarp priekinių dantų.
Paliko durklą ant fetro. Pasiėmė du žetonus. Pradėjo sukti juos tarp pirštų, po
vieną kiekvienoj rankoj. Darė šį pratimą cirke, norėdamas išmokti vienodai
judinti abi rankas. Čiulpė degtuką, suko žetonus ir bandė įsigilinti į tai, ką jaučia.
Bandė galvoti apie tai, ką galvoja. Jis negalvojo nei apie Banką, nei apie Ledi. Tik
apie tai, kad nieko nejaučia. Ir dar sukosi mintis: kodėl? Kodėl...
 Jis susimąstė.
Tada užsimerkė ir pradėjo skaičiuoti nuo dešimt iki nulio.

– Tai nėra į namo sieną atremtos kopėčios. Kuo aukščiau lipsim, tuo labiau
siūbuos, – Fliensą ir kitus du savanorius įspėjo vyras locmano uniforma ir balta
kepure. – Tiesiog darykit viską pamažu: pirma ranką, tada koją. Nėra ko bijoti.
Locmanas garsiai nusižiovavo ir šyptelėjo. Tada suėmė kopėčių skersinį ir ėmė
lipti.
Fliensas stebėjo žemaūgį vyrą ir bandė įveikti baimę. Nuosaikiųjų gatvė
plytėjo tuščia, matėsi tik gaisrinės automobilis ir penkiolikos metrų aukščio
kopėčios iki pat pastato viršaus.
Fliensas pradėjo lipti paskui locmaną. Nustebo, kad baimė mažėja sulig
kiekvienu žingsniu. Juk blogiausia jau praeity. Jis prabilo. O jie išklausė.
Linktelėjo ir pasakė, kad supranta. Tada visi susėdo į gaisrinės automobilį ir
nuvažiavo į rytus nuo geležinkelio stoties. Padarę didelę apylanką tuščiomis
sekmadienio gatvėmis nepastebėti privažiavo prie „Inverneso“ iš kitos pusės.
Fliensas pakėlė akis, o locmanas parodė, kad viskas gerai.
Šiąnakt jie taip atidžiai ištyrinėjo „Inverneso“ brėžinius, kad Fliensas puikiai
žinojo, kur kas yra. Plokščiu stogu galima nueiti iki durų, už jų statūs siauri
laiptai veda žemyn į boilerinę, iš kurios patenkama į viršutinio aukšto koridorių.
Koridoriuje jie išsiskirs. Du vyrai leisis laiptais šiaurinėje pusėje, o kiti du –
pietinėje. Nulips į galeriją. Po kelių sekundžių nuo geležinkelio stoties pradės
šaudyti, nukreips dėmesį ir nustelbs Flienso bei kitų trijų savanorių žingsnius. Šie
iš užpakalio prisėlins prie šaulių su gatlingais ir juos pribaigs. Trys savanoriai
klusniai suderino savo laikrodžius su Flienso ir neprieštaravo, kad jiems
vadovauja Policijos mokyklos studentas. Juk besimokantieji gan nemažai žino
apie tokias operacijas. Kaip ten sakė tėtis? O jei sugebi vertinti geriau, turėtum ir
vadovauti. Tokia tavo nelemta pareiga visuomenei.
Fliensas išgirdo, kaip nuo geležinkelio stoties pasipila šūviai.
– Paskui mane.
Jis nuėjo per stogą prie durų. Užrakinta. Taip ir manė. Linktelėjo kelių
policijos pareigūnui, šis įkišo laužtuvą į plyšį prie staktos ir visu svoriu užsigulė
ant jo. Spyna iš karto sulūžo.
Viduje buvo tamsu, bet Fliensas pajuto šilumą, kylančią nuo boilerinės po jais.
Pražilęs policininkas iš Ekonominių nusikaltimų tyrimo skyriaus norėjo eiti
pirmas, bet Fliensas jį sulaikė.
– Sekit paskui mane, – šnipštelėjo jis ir peržengė per aukštą metalinį slenkstį.
Veltui bandė ką nors įžvelgti tamsoje, todėl nuleido automatą ir apgraibomis
ėmė ieškoti turėklo prie laiptų. Jam nedrąsiai žengus pirmąjį žingsnį ir lipant ant
kitos pakopos, laiptai girgžtelėjo. Apakintas šviesos jis sustingo.
Apačioje kažkas įjungė žibintuvėlį ir nukreipė tiesiai jam į veidą.
– Bum, – nuskambėjo balsas iš už šviesos šaltinio. – Jums galas.
Fliensas žinojo, kad pridengia einančiuosius paskui. Suprato, kad nespės
iškelti automato ir iššauti. Nes atpažino, kas su juo kalba.
– Kaip sužinojai...
– Pagalvojau: kodėl? Kam išvažiuoti gaisrinės automobiliu, jei niekur
nekaukia priešgaisrinė signalizacija? – Makbetas kikeno. – Matau, kad vis dar avi
mano batus.
Atrodė, kad dėdė Makbetas girtas.
– Paklausyk, Fliensai, šiandien išgelbėsi gyvybę. Ne tik sau, bet ir trims už
tavęs laukiantiems maištininkams. Dabar apsisuk ir grįžkit prie barikadų. Iš ten
mane pričiupti daugiau galimybių.
Fliensui išdžiūvo burna.
– Tu nužudei tėtį.
– Gal, – sunkiai vertė liežuvį Makbetas. – O gal tiesiog taip susiklostė
aplinkybės. Gal kaltos Banko ambicijos ir garbėtroška. Bet turbūt... – jis patylėjo,
atsiduso. – Jį visgi nužudžiau aš. Dabar keliauk, Fliensai.
Fliensas mąstė, prisiminė, kaip svetainėje dėdė Makas mokydavo jį kovoti.
Leisdavo jam pirmauti, galiausiai sugriebdavo, apsukdavo ir parmesdavo. Dėdė
Makas ne stiprus, bet greitas ir miklus. O kaip pats Fliensas? Gal ir jis to
pramoko? Gal jam pasiseks? Jei judės vikriai, gal pavyks jį nušauti? Išgelbėti Kasį.
Išgelbėti miestą. Atkeršyti...
– Nedaryk to, Fliensai.
 Bet buvo per vėlu. Fliensas jau buvo sugriebęs automatą, ir visi penki vyrai
išgirdo, kaip nugriaudi trumputė salvė.
– A! – suriko Fliensas.
Tada nusirito nuo laiptų.
Nepajuto, kaip atsitrenkia į grindis, nejautė visai nieko. Tada prasimerkė.
Nieko nematė, tik ant skruosto pajuto ranką ir prie ausies išgirdo balsą:
– Sakiau, kad to nedarytum.
– Ku... kur jie?
– Išėjo, kaip liepiami. Dabar miegok, Fliensai.
– Bet...
Jis žinojo, kad jį suvarpė kulkos. Kad iš jo teka kraujas. Kostelėjęs pajuto, kaip
kažko prisipildo burna.
– Miegok. Susitikęs perduok tėčiui linkėjimų ir pasakyk, kad netrukus
atvyksiu ir aš.
Fliensas prasižiojo, bet iš burnos tik pasipylė kraujas. Pajuto, kaip Makbetas
pirštais paliečia jam vokus. Švelniai ir atsargiai. Kaip juos užmerkia. Fliensas
įkvėpė oro. Tarsi prieš nerdamas. Kaip ir tada, kai krito nuo tilto, į fjordą, į juodą
vandenį, į savo kapą.

– Ne! – suriko Dufas, pamatęs iš rytų pusės artėjantį gaisrinės automobilį.

Su Malkolmu pasileido link jo, o jam sustojus abu iš skirtingų pusių skubiai
atidarė dureles.
– Makbetas mūsų laukė, – vis dar pridusęs sudejavo locmanas. – Nušovė
Fliensą.
– O, ne! – suriko Dufas, panarino galvą ir užsimerkė. Ant sprando pajuto
pažįstamą ranką. Ketnesos.
Prie Malkolmo pribėgo du uniformuoti „Gardeno“ pareigūnai.
– Prisistatom, Hansenas ir Edmuntonas, mes pasiruošę. Tik dabar sužinojom,
atvykom iškart. Kiti dar pakeliui.
– Ačiū, vaikinai, bet mums galas. – Malkolmas mostelėjo ranka. Saulė vis dar
nepatekėjo, bet apverstą kryžių ant kalno jau paženklino pirmi spinduliai. –
Dabar viskas priklauso nuo Turtelio.
 – Pasiūlykim jam kitus įkaitus, – sugalvojo Dufas. – Duokim Makbetui tai, ko
jis iš tikrųjų nori, Malkolmai. Mus abu. Mainais už Kasį.
– Manote, kad to nesvarsčiau? – paklausė Malkolmas. – Makbetas niekada
neiškeis mero sūnaus į tokį mailių kaip mes. Jei Turtelis paskelbs ypatingąją
padėtį, Kasis liks gyvas. O mūsų vis tiek nepasigailės. Kas tada vadovaus kovai
prieš Makbetą?
– Ketnesa, – pareiškė Dufas. – Ir visi šio miesto žmonės, kuriais, kaip sakote,
labai pasitikite. Ar bijote, ar...
– Malkolmas teisus, – pritarė Ketnesa. – Šitam miestui bus geriau, jei liksit
gyvi.
– Po velnių! – suriko Dufas ir nuėjo prie gaisrinės automobilio.
– Kur eini? – šūktelėjo Ketnesa.
– Prie cokolio.
– Ką?
– Mums reikia sudaužyti cokolį. Ei, šefe!
Automobilį vairavęs vyriškis išsitiesė.
– Mhm, aš ne...
– Ar turit gaisrininkų kirvių ir kūjų?
– Žinoma.

– Žiūrėkit, – sušuko Seitonas. – Virš „Obelisko“ šviečia saulė. Berniūkštis

mirs!
– Mirsim visi, – burbtelėjo Makbetas ir padėjo vieną žetoną ant raudono, o
kitą – ant juodo langelio širdies simbolio dalyje. Pasilenkė kairėn ir pasiėmė
ruletės kamuoliuką.
– Kas nutiko ant stogo? – paklausė Seitonas.
– Įsibrovė Banko vaikis, – atsakė Makbetas ir pasuko ratą. – Viskuo
pasirūpinau.
– Jis negyvas?
– Sakiau, kad viskuo pasirūpinau.
Makbetui prieš akis sukosi ruletė, pavieniai skaičiai išbluko, o vientisas skaičių
ratas išryškėjo. Išblukęs ir ryškus. Jis skaičiavo tol, kol pasiekė Būseną, ir ji vis dar
tęsėsi. Ruletė sukosi. Šįkart ji niekada nesustos. Būsena niekada nesibaigs. Jis
uždarė duris ir užsirakino. Ruletė. Vis ratu ir ratu, pasitinkant nežinomą likimą,
nors viskas yra puikiai žinoma. Visada išlošia kazino.
– Seitonai, kas ten per triukšmas lauke?
– Šefe, gal užlipkit ir pats pažiūrėkit?
– Man labiau patinka ruletė. Na?
– Jie pradėjo daužyti „Bertą“. Vargšelė. Jau teka saulė, šefe, aš ją matau. Didelę
ir gražią. Atėjo laikas. Gal mes...
– Ar jie daužo „Bertą“?
– Bent jau cokolį, ant kurios ji pastatyta. Stebėk aikštę ir šauk į viską, kas
artinsis, Olafsonai!
– Gerai!
Makbetas išgirdo žingsnius ant laiptų ir pakėlė akis. Visada rausvą Seitono
veidą dar labiau užliejo raudonis, tarsi jis būtų nudegęs saulėje. Jis praėjo pro
ruletę ir nužingsniavo prie stulpo, kur vis dar panarinęs galvą sėdėjo Kasis ant
veido užkritusiais plaukais.
– Kas leido pasitraukti iš posto? – paklausė Makbetas.
– Ilgai neužtruksim, – patikino Seitonas ir išsitraukė juodą revolverį. Įrėmė
ginklo vamzdį Kasiui į kaktą.
– Baik! – suriko Makbetas.
– Pažadėjom padaryti tai sekundžių tikslumu. Mes negalim...
– Sakiau, baik! – Makbetas pagarsino sau už nugaros stovintį radiją.
– ...su jumis kalba miesto meras Turtelis. Šiąnakt po nepavykusio
pasikėsinimo į mano gyvybę buvo pagrobtas mano sūnus ir man iškeltas
ultimatumas. Tai padarė policijos viršininkas Makbetas, kuris pastaruoju metu
įvykdė daug žmogžudysčių. Viena jo aukų buvo policijos viršininkas Dunkanas.
Makbetas reikalauja, kad tekant saulei paskelbčiau ypatingąją padėtį, idant jam
atitektų neribota valdžia ir jis galėtų apeiti federalinius įstatymus. Jei nesutiksiu,
grasina iškart nužudyti mano sūnų. Bet mes nenorim. Aš nenoriu, tu nenori,
Kasis nenori, miestas nenori dar vieno vadovo despoto. Dėl to per šias dienas
daug vyrų paaukojo savo gyvybę. Taip pat savo sūnus. Lygiai taip, kaip per
Antrąjį pasaulinį karą, kai demokratijai iškilo grėsmė ir mes aukojome savo
vaikus šiame ir kituose miestuose. Štai, dabar teka saulė, o Makbetas sėdi prie
radijo aparato ir laukia patvirtinimo, kad ši diena ir šis miestas priklauso jam.
Makbetai, sulaukei tau skirto pranešimo. Pasiimk Kasį, jis tavo. Aukoju jį taip,
kaip, tikiuosi, jis paaukotų mane arba savo sūnų, kurio niekada nesusilauks. Kasi,
jei mane girdi, tariu tau sudie, mano brangiausiasis. – Turtelio balsas prikimo: –
Tave myliu ne tik aš, bet ir visas miestas. Deginsim žvakeles ant tavo kapo tol, kol
gyvuos demokratija. – Jis kostelėjo. – Ačiū, piliečiai. Nuo dabar ši diena
priklauso mums.
Stojo trumpa tyla, paskui pasigirdo traškesys ir, paleidus įrašą, vyriškis nosiniu
balsu užtraukė himną „Dievas – prieglauda mūsų, tvirtovė“.
Makbetas išjungė radiją.
Seitonas nusikvatojo ir lengvai spustelėjo gaiduko svirtelę.
– Nustebai, Kasi? Matai, paleistuviui kekšės vaikas mažai ko vertas. Bet jei
dabar pažadėsi man savo sielą, neskausmingai nušausiu į galvą, o ne į pilvą. Be to,
atkeršysiu paleistuviui ir jo pasekėjams. Ką pasakysi, berniuk?
– Ne.
– Ne? – Netikėdamas savo ausimis Seitonas pakėlė akis ir pažiūrėjo į tą pusę,
iš kurios pasigirdo balsas.
– Ne, – pakartojo Makbetas. – Mes jo nežudysim. Padėk revolverį, Seitonai.
– Ir leisti, kad jie gautų, ko įsigeidę?
– Girdėjai, ką pasakiau? Mes nežudom bejėgių vaikų.
– Bejėgių? – sušvokštė Seitonas. – O mes ar ne bejėgiai? Ar leisim Dufui su
Malkolmu vėl mus apdergti, kaip visada? Ar sugalvojot nebevykdyti užduoties?
Būtent dabar, kai...
– Seitonai, tu nusitaikęs tiesiai į mane.
– Gal ir taip. Makbetai, neleisiu atimti karalystės, kuri tuoj prieš mus atsivers.
Ne tu vienas atradai savo pašaukimą. Aš tikrai...
– Žinau, ką tu padarysi. Bet jei nepadėsi revolverio, tuoj būsi lavonas. Ar bent
jau kažkas panašaus...
Seitonas nusijuokė.
– Nežinai apie mane vieno dalyko, Makbetai. Negali manęs nužudyti.
Makbetas spoksojo į ginklo vamzdį.
 – Ko lauki, Seitonai? Pirmyn. Tik tu gali nusiųsti mane pas ją. Nes tu nesi
pagimdytas. Esi sudėtas. Iš baisių sapnų, blogio ir to, kas naikina ir ardo.
Seitonas papurtė galvą ir neatplėšdamas žvilgsnio nuo Makbeto nusitaikė
Kasiui į kaktą. Tą akimirką pro didelius galerijos langus įspindo pirmieji saulės
spinduliai. Makbetas matė, kaip saulei apšvietus Seitono veidą šis pakelia ranką,
kad prisidengtų.
Jis sviedė durklą į širdį, išraižytą ant saulės nutvieksto kamieno. Žinojo, kad
pataikys. Jo pirštus su ta širdimi siejo gijos ir gyslos.
Pasigirdo dunkstelėjimas. Seitonas susvyravo ir nustebęs pasižiūrėjo į
krūtinėje styrančią durklo rankeną. Paleido revolverį, suėmė durklą ir suklupo
ant kelių. Pakėlė į Makbetą nutolusį žvilgsnį.
– Sidabras, – pareiškė Makbetas ir vėl įsikišo nusmailintą degtuką tarp
priekinių dantų. – Sako, kad jis veikia.
Seitonui sukniubus, galva atsidūrė berniukui prie kojų.
Makbetas pridėjo dramblio kaulo kamuoliuką prie medinio rėmo aplink
besisukantį ruletės ratą ir smarkiai pastūmė.

– Pirmyn! – sušuko Dufas vyrams, kūjais ir gaisrininkų kirviais daužantiems

cokolio priekį, nuo kurio jau buvo nutrupėję dideli cemento gabalai.
Staiga cokolio dalis su trenksmu atskilo, o plūgo formos garvežio priekis
smuktelėjo žemyn. Dufas vos neišvirto iš mašinisto kabinos, bet įsitvėrė svirties ir
susilaikė. Garvežio nosis buvo nusvirusi, bet nejudėjo.
– Nagi!
Niekas nesikeitė.
– Nagi, sene!
Dufas susiūbavo. Ar kažkas pajudėjo? Tikrai. O gal... Jis išgirdo garsą, panašų į
tylų riaumojimą. Taip, pajudėjo. Pirmą kartą per aštuoniasdešimt metų „Berta
Birnam“ pajudėjo, pradėjus suktis detalėms pasigirdo dejonė, kuri peraugo į
prieštaravimo kupiną riksmą. Metų metais besikaupusios rūdys, trinties jėga ir
inercija mėgino sustabdyti procesą, bet žemės traukos jėga buvo nenugalima.
– Iš kelio! – suriko Dufas, suveržė automato diržą ir suėmė už kelnių
juosmens užkišto dar vieno ginklo rankeną.
 Garvežio ratai sukosi, budo iš sąstingio, lėtai pariedėjo aštuoniais metrais
bėgių, ir nosis išlindo už cokolio krašto. Tada priekiniai ratai trenkėsi į viršutines
laiptų pakopas ir su kurtinančiu trenksmu suskaldė plokštes. Akimirką
pasidingojo, kad garvežys ten ir sustos, bet tada Dufas išgirdo, kaip sutrūksta
antra laiptų pakopa. Ir dar viena. Jis suprato, kad įsibėgėjusios „Bertos“ niekas
nebesustabdys.
Dufas spoksojo į priekį, bet akies krašteliu pastebėjo, kaip kažkas įšoka į
garvežį ir atsistoja šalia.
– Prašom bilietą į „Invernesą“, – pareiškė Ketnesa.

– Šefe! – sunerimo Olafsonas.

– Taip? – Makbetas stebėjo, kaip rieda dramblio kaulo kamuoliukas.
– Man atrodo, kad... kad... jis atvažiuoja.
– Kas?
– G-garvežys.
Makbetas pakėlė galvą.
– Garvežys?
– „Berta“! Ji artėja... prie mūsų! Tai yra...
Likusius žodžius užgožė triukšmas. Makbetas atsistojo. Iš tos vietos
geležinkelio stoties pastato nesimatė, tik nuožulni Darbininkų aikštė. Tačiau jis
girdėjo dundesį. Atrodė, kad riaumojanti pabaisa trupina viską, kas pasitaiko jos
kelyje. Ir nenumaldomai artėja.
Pagaliau ją išvydo. Aikštėje, tiesiai prieš jį.
Jis nurijo.
Link jo važiavo „Berta“.
– Ugnis!

Policijos viršininko pavaduotojas Malkolmas spoksojo, negalėdamas patikėti

savo akimis. Žinojo: kad ir kas nutiktų, gyvenime daugiau nieko panašaus
nepamatys. Darbininkų aikšte rieda garvežys, triuškina akmenis ir paskui save
palieka vėžes. Protėvių pagamintas iš geležies, toks didelis ir sunkus, kad jo
neįmanoma sustabdyti, o jo antifrikciniai guoliai nesurūdijo ir nepasidengė
apnašomis per beveik aštuoniasdešimt metų, kol garvežys stovėjo apleistas.
Tiesiai prie „Inverneso“ rieda garvežys, o zvimbiančios gatlingo kulkos
atsimušusios tik skelia kibirkštis ir atšoka kaip žirniai nuo sienos.
– Tai solidus pastatas, – pasakė prie jo stovintis savanoris.
Malkolmas papurtė galvą.
– Tiesiog lošėjų landynė, – atsiliepė jis.

– Stipriai laikykis! – suriko Dufas.

Saugodamasi švilpiančių kulkų Ketnesa sėdėjo ant geležinių grindų, nugara
atsirėmusi į šoninę sienelę. Ji kažką sušuko – akys buvo užmerktos, o veido
raumenys įtempti.
– Ką? – riktelėjo Dufas.
– Aš tave my...
Tą akimirką jie rėžėsi į „Invernesą“.
Makbetas gėrėjosi vaizdu, kai „Berta“ trenkėsi į stiklą ir jį sudaužė. Atrodė,
kad visas pastatas – ir grindys, ant kurių sėdi, ir oras patalpoje – garvežiui
pramušus sieną pasistūmėjo į priekį. Nuo trenksmo jam užgulė ausų būgnelius.
Garvežio kaminas įsiskrodė į rytinę galerijos pusę, o priekis užstrigo grindyse.
„Invernesas“ pristabdė „Bertą“, bet ši vis dar judėjo į priekį, metras po metro.
Sustojo už pusės metro nuo Makbeto, kaminu įsirėmusi į baliustradą vakarinėje
galerijos pusėje, o priekiu – į ruletę. Akimirką vyravo tyla. Tada vėl skambtelėjo
krištolo karoliukai. Makbetas žinojo kodėl. „Berta“ nukirto sietyną laikančias
grandines. Jis net nebandė pasitraukti, nepakėlė akių. Tik spėjo pamatyti, kad jį
apsupa Bohemijos krištolas. Paskui viskas užtemo.

Dufas užsilipo ant garvežio su automatu rankose. Pro sukilusias dulkes skverbėsi
žemai kybančios saulės spinduliai.
– Šiauriniame kampe prie gatlingo nėra snaiperio! – šūktelėjo Ketnesa. – O
kaip dėl...
– Pietiniame irgi nėra, – pranešė Dufas. – Seitonas guli prie ruletės stalo su
durklu krūtinėje. Ko gero, negyvas.
– Kasis čia, atrodo nesužeistas.
Dufas apsižvalgė po buvusią lošimo salę. Įkvėpęs dulkių užsikosėjo. Tvyrojo
tyla, tik ruletėje smarkiai sukosi kamuoliukas. Išaušo sekmadienio rytas. Po kelių
valandų suskambės bažnyčios varpai. Jis nulipo žemyn. Peržengė Seitono kūną ir
nuėjo prie sietyno. Makbetui nuo veido kardu nužėrė stiklo šukes.
Makbetas nustebo, išpūtė akis visai kaip vaikas. Ieties formos auksinis
smaigalys buvo pervėręs jam dešinį petį. Žaizda labai nekraujavo, tik ritmingai
trūkčiojo, tarsi siurbtų iš sietyno energiją.
– Labas rytas, Dufai.
– Labas rytas, Makbetai.
– Argi nejuokinga? Ar pameni, kad kiekvieną rytą taip pasisveikindavom
vaikų namuose? Tu miegodavai viršutinėje lovoje.
– Kur kiti? Kur Olafsonas?
– Tas Olafsonas – galvotas vaikis. Žino, kada nešti muilą.
– Tavieji „Gardeno“ vyrai nebėga, – pareiškė Dufas.
Makbetas atsiduso.
– Tu teisus. Nori tikėk, nori ne, bet pasakysiu, kad jis stovi tau už nugaros ir
nušaus tave po... dviejų sekundžių.
Dufas spoksojo į Makbetą. Staiga apsisuko. Viršuje, perrėžtoje galerijoje, į
kurią pro skylę rytinėje sienoje plūdo šviesa, jis pamatė du siluetus. Didelių
viduramžiškų šarvų ir klūpančio Olafsono, į laiptų turėklą atrėmusio automato
vamzdį. Penkiolika metrų. Iš ten jis gali pataikyti ir į monetą.
Driokstelėjo šūvis.
Dufas žinojo, kad jam galas.
Tai kodėl jis vis dar stovi ant kojų?
Salę suvirpino šūvio aidas.
Makbetas matė, kaip Olafsonas užvirsta ant riterio šarvų, šie krinta, pataiko į
skylę galerijos grindyse ir barkšteli ant grindų apačioje. Olafsonas tįsojo
galerijoje, veidu prisispaudęs prie baliustrados. Vieną jo akį užstojo skruostas,
kita buvo užmerkta. Atrodė, kad miega, pasirėmęs į savo „Remington 700“.
– Fliensai! – sušuko Ketnesa.
Dufas atsisuko į šiaurę.
Galerijoje, prie laiptų iš viršutinio aukšto, stovėjo Banko sūnus. Jo marškiniai
buvo permirkę krauju. Jis svyravo, atrodė, kad bando prisilaikyti už vis dar
rūkstančio automato.
 – Ketnesa, išvesk Kasį su Fliensu, – liepė Dufas. – Tuojau pat.
Dufas išsidrėbė ant kėdės prie ruletės. Ruletės ratas sulėtėjo, kamuoliuko
garsas pasikeitė.
– Kas bus dabar? – sudejavo Makbetas.
– Palauksim, kol ateis kiti. Ligoninėje tave sulopys. Tada sėdėsi areštinėje.
Paskui vyks federalinis teismas. Apie tave kalbės ne vienus metus, Makbetai.
– Dufai, ar manai, kad vis dar esi aukščiau už mane?
Skambtelėjo krištolo karoliukai. Makbetas iškėlė dešinę ranką.
– Žinai, galiu būti greitesnis už žaibą. Net nespėsi paleisti to kardo ir paimti
automato, o tavo krūtinėj jau styros durklas.
– Gal ir taip, – neprieštaravo Dufas. Užuot jautęs baimę, jautė tik stiprėjantį
nuovargį. – Bet tu vis tiek pralaimėsi.
Makbetas nusijuokė.
– Ir kodėl gi?
– Tiesiog ateina išsipildymo valanda. Žinojai tai visą laiką. Visą savo
gyvenimą. Kad galų gale pralaimėsi. Tas žinojimas yra ir visada buvo tavo esybės
ryškiausia dalis, Makbetai.
– Tikrai? Ar dar negirdėjai? Tas, kas moteriškės pagimdytas, man nebaisus.
Hekatė davė man tokį pažadą, o savo žodį jis tesi. Žinai ką? Galiu tiesiog atsikelti
ir iš čia išeiti. – Makbetas pabandė, bet jį slėgė sietynas.
– Duodamas tokį pažadą Hekatė pamiršo pagalvoti apie mane, – pareiškė
Dufas, nenuleisdamas akių nuo kairės Makbeto rankos. – Galiu tave tuoj pat
nudėti, gulėk ramiai.
– Ar neprigirdi, Dufai? Gi sakiau, kad...
– Aš ir nesu pagimdytas! – sušvokštė Dufas.
– Tu nepagimdytas?
– Ne. Iš savo motinos įsčių prieš laiką buvau pjaute išpjautas. – Dufas
pasilenkė į priekį ir persibraukė smiliumi veidą.
Makbetas vis mirksėjo. Kaip vaikas.
– Kai Svenonas ją nužudė... dar nebuvai gimęs?
– Ji buvo nėščia. Man pasakojo, kad ji bandė sustabdyti vienam pareigūnui
kraujavimą, o Svenonas užsimojo šituo, – Dufas pakėlė kardą, – ir perrėžė jai
pilvą.
– Ir tau veidą.
Dufas lėtai linktelėjo.
– Makbetai, neišsisuksi nuo nepagimdyto vyro. Tu pralaimėjai.
– Viena netektis po kitos. Iš pradžių mes nieko nestokojam, paskui po truputį
visko netenkam. Maniau, galiu pasikliauti tik mirties amnestija. Bet, kaip matau,
netgi tai nėra garantuota. Tik tu gali padovanoti man mirtį ir nusiųsti mane ten,
kur vėl susitiksiu su mylimąja, Dufai. Būk mano gelbėtojas.
– Ne. Tu esi suimtas ir vienišas trūnysi kalėjime.
Makbetas sukikeno.
– Nei tu, nei aš negalime liautis. Neištvėrei nepabandęs manęs nužudyti toje
gatvelėje, o dabar padarysi tą patį. Nes mes tokie, kokie esam. Laisva valia tėra
įsivaizdavimas. Daryk, ką išmanai. Būk ištikimas sau. O gal tau padėti ir išvardyti
jų vardus? Meredita, Emilija, ir...
– Ėvanas, – tarė Dufas. – Tu pats visai nepasikeitei, Makbetai. Todėl žinojau,
kad Kasiui vis dar yra vilties, nors virš kalnų ir patekėjo saulė. Niekada
nesugebėjai nužudyti bejėgio žmogaus. Net jei tave prisimins kaip žiauresnį už
Svenoną ir dar labiau korumpuotą už Kenetą, įkliuvai į savo gerumo ir
gailestingumo pinkles.
– Dufai, visada buvau tavo priešingybė. Todėl ir esu tavasis atspindys. O dabar
nužudyk mane.
– Kur taip skubi? Vietelė, kur laukia tokių kaip tu, vadinasi pragaras.
– Tai nusiųsk mane ten.
– Jei pasimelsi, kad tau atleistų nuodėmes, gal ten nepateksi.
– Šią galimybę aš jau pardaviau, Dufai. Su džiaugsmu. Esu laimingas, kad
susitiksiu su mylimąja. Galėsim kartu liepsnoti pragare.
– Ne. Remiantis įstatymais tau bus iškelta byla. Nuteis nei per švelniai, nei per
griežtai. Tai bus pirmas ženklas, kad miestas vėl civilizuotas. Kad sveiksta.
– Tu nevykėli idiote! – suriko Makbetas. – Tik apgaudinėji save. Manai, kad
galvoji tai, ką nori galvoti, esi toks žmogus, koks nori būti. Bet tavo smegenys jau
ieško preteksto mane nušauti, bejėgį ir pasliką, ir dėl to tavyje sukyla
prieštaravimas. Juk tavo neapykanta niekuo nesiskiria nuo garvežio – įgavusi
pagreitį nebegali sustoti.
– Tu klysti, Makbetai. Mes galim pasikeisti.
– Tikrai? Tai paragauk durklo skonio, laisvasis vyre. – Makbetas kyštelėjo
kairę ranką po švarku.
Dufas sureagavo akimirksniu. Abiem rankomis suėmė kardo rankeną ir
smogė.
Nustebo, kaip lengvai ašmenys perskrodė Makbetui krūtinę. Kardo geležtę
įrėmęs į grindis, Dufas jautė, kaip Makbeto kūnas, kardas ir jis pats suvirpa.
Makbetas pratisai sušvokštė, jam iš burnos pliūpsniais pasipylė šviesus kraujas,
užliejo Dufui rankas kaip šiltas lietus. Jis stebėjo Makbeto akis, nežinojo, ką
bando įžvelgti, tik suprato, kad ten nieko nėra. Matė tik blėstančią šviesą.
Lėliukėms vis plečiantis ir uždengiant raineles.
Dufas paleido kardą ir žengė du žingsnius atatupstas.
Stovėjo apsuptas tylos.
Sekmadienio rytas.
Girdėjo, kaip Darbininkų aikšte artėja šurmuliuojantys žmonės.
Jis nenorėjo. Bet žinojo – privalo. Patraukė Makbeto švarko atlapą.
Kairė jo ranka gulėjo ant krūtinės. Ten nieko nebuvo. Nei perpetės dėklo, nei
durklo. Tik balti marškinėliai, permirkę krauju.
Kažkas barkštelėjo. Dufas atsisuko. Ruletė. Jis išsitiesė. Širdies dalyje vienas
žetonas gulėjo ant raudono fetro langelio, kitas – ant juodo. Zirzė vis lėčiau
besisukanti ruletė. Tarp skaičių šokčiojo kamuoliukas. Galiausiai sustojo.
Žaliame langelyje, kuris rodo, kad išlošė kazino.
Bet ne žaidėjai.
 43 skyrius

Tolumoje skambėjo bažnyčios varpai. Įdienojus geležinkelio stoties salėje stovėjo

vienakis ir stebėjo, kas dedasi lauke. Keistas vaizdas. „Invernesą“ visada užstojo
„Berta“, bet dabar matėsi jo fasadas. Net ir ryškioje saulės šviesoje blykčiojo
mėlyni policijos automobilio švyturėliai ir fotografų blykstės. Darbininkų aikštėje
prie policijos juostų grūdosi žmonės, o už „Inverneso“ langų kažkas vis
tvykstelėdavo. Turbūt nusikaltimo vietos tyrėjai fotografuoja negyvėlius.
Štai ir viskas.
Vaikis apsisuko ir vėl nuėjo į koridorių. Prie laiptų, vedančių į tualetą, kažką
išgirdo. Tylų pratisą kauksmą. Kaip šuns. Tas garsas jam puikiai pažįstamas.
Narkomanas neturi už ką nusipirkti dozės. Jis persisvėrė per laiptų turėklus ir
pažiūrėjo. Apačioje, iš kur sklido smarvė, bolavo šviesūs drabužiai. Vienakis jau
norėjo eiti toliau, bet išgirdo šauksmą:
– Palauk! Neik! Aš turiu pinigų!
– Nepyk, dieduk, aš neturiu kvaišalų, o tu neturi pinigų. Geros dienelės.
– Bet aš turiu tavo akį!
Vaikinas sustojo. Vėl priėjo prie turėklų. Pažiūrėjo į apačią.
Tas balsas. Ar tikrai gali būti... Jis žengė prie laiptų, apsidairė. Aplink nieko
nesimatė. Tada nulipo žemyn. Sulig kiekvienu žingsniu smarvė stiprėjo.
Senis gulėjo ant tualeto slenksčio. Vilkėjo kažką panašaus į baltą lininį
kostiumą. Iš jo drabužių buvo likę tik purvini kraujo permerkti draiskalai. Iš jo
paties – neką daugiau. Kaktoje ties juodais kirpčiukais styrojo trikampė stiklo
šukė. Šalia gulėjo lazda paauksuota rankena. Velnias, čia tikrai jis. Niekšas, kurį
visus tuos metus tikėjosi rasti. Hekatė. Pamažu vaikino akys apsiprato su tamsa,
ir jis pamatė žiojinčią žaizdą – praplėštą pilvą ir krūtinę. Mažučiais pliūpsniais
tekėjo kraujas, turbūt jo liko ne per daugiausia. Prieš žaizdai vėl prisipildant
kraujo, pasirodydavo rausvos gleivėtos žarnos.
 – Užbaik mano kančias, – švokštė senis, – ir iš vidinės kišenės pasiimk
pinigus.
Vaikinas žvilgtelėjo į Hekatę. Tiek kartų regėtą svajonėse ir fantazijose. Senis
verkė iš skausmo, putniais skruostais ritosi ašaros. Panorėjęs galėtų pasiimti savo
kišeninį peiliuką, kuriuo smulkina miltelius. Tą siaura geležte, kuriuo kadaise
buvo išpjauta akis. Galėtų nusmeigti senį. Būtų poetiška.
– Ar plyšo skrandis? – paklausė vaikinas ir kyštelėjo ranką į vidinę senio
švarko kišenę. – Ar ant žaizdų teka skrandžio rūgštis? – Pasižiūrėjo, kas
piniginėje.
– Paskubėk! – kūkčiojo senis.
– Makbetas negyvas, – pranešė vienakis, skubiai skaičiuodamas banknotus. –
Ar manai, kad be jo pasaulis bus geresnis?
– Ką?
– Ar manai, kad Makbeto pasekėjai bus geresni, teisingesni ir gailestingesni?
Ar galim to tikėtis?
– Užsičiaupk, berneli, ir padaryk tai, ką reikia. Jei nori, naudokis lazda.
– Jei labiausiai trokšti mirties, Hekate, suteiksiu tau ją, nors ir atėmei iš manęs
akį. Žinai kodėl?
Senis suraukė kaktą, spoksojo į vaikiną, ir ašarotose jo akyse šis įžvelgė
pripažinimą.
– Nes tikiu, kad žmonės gali pasikeisti ir tapti geresni, – tarė vienakis ir įsikišo
piniginę į skylėtą kelnių kišenę. – Todėl manau, kad Makbeto pasekėjai bus šiek
tiek geresni. Nors ir žingsnelis po žingsnelio, taps vis geresni. Žmoniškesni. Kaip
keista, gerumą ir gailestingumą apibūdinam žodžiu „žmoniškas“. – Vaikis
pasiėmė peilį ir atlenkė geležtę. – Nepaisant to, ką žmonijos istorijoje žmogus yra
padaręs žmogui.
– Čia, – sudejavo senis ir parodė į gerklę. – Greičiau.
– Ar atsimeni, kad akį turėjau išsipjauti pats?
– Ką?
Narkomanas įbruko peilį seniui į ranką.
– Padaryk tai pats.
– Bet tu sakei... žmoniškesni... nesugebėsiu... prašau!
 – Mažais žingsneliais, – tarė vienakis, atsistojo ir patapšnojo sau per kišenę. –
Mes tampam geresni, bet per vieną naktį netampam šventaisiais.
Jam žingsniuojant salėmis girdėjosi kauksmas, tada jis atidarė duris ir išėjo į
dienos šviesą.
 44 skyrius

Tamsoje iš dangaus krito skaidrus lietaus lašas, vis artėdamas prie uostamiestyje
mirgančių šviesų. Šaltas šiaurės vakarų vėjo šuoras nešė jį į rytus nuo lėtai
tekančios upės, kertančios miestą išilgai, ir į pietus nuo visą laiką naudojamų
geležinkelio bėgių, kertančių miestą skersai. Ketvirtajame rajone lietaus lašas
pralėkė pro „Obeliską“ ir naujai iškilusį „Šaltinį“ – du miesto viešbučius,
kuriuose apsistodavo Kapitolijaus verslininkai. Tik kartais į „Obeliską“
užklysdavo koks nors kaimietis ir paklausdavo, ar čia būta kazino. Nors šis
kazino išrūko daugeliui iš atminties, ne vienas prisimindavo kitus lošimo namus,
veikusius buvusiame Valstybinės geležinkelio inspekcijos pastate, kuriame dabar
įsikūrė biblioteka. Vėjas nešė lašą virš Policijos būstinės, kur vyko vadovų
susirinkimas pertvarkos klausimais, tad policijos viršininko Malkolmo kabinete
degė šviesa. Kai sumažėjus nusikalstamumui miesto taryba ir meras Turtelis
priėmė sprendimą sumažinti etatų skaičių, pareigūnai iš pradžių nusivylė. Argi
taip policijos pajėgoms atsidėkojama už tai, kad per pastaruosius trejus metus iš
peties paplušėjo? Tačiau pareigūnai suprato, kad Malkolmas teisus. Policininkų
darbas toks ir yra: daryti viską, kad jų reikėtų kuo mažiau. Žinoma, tai labiausiai
paveikė Kovos su narkotikais skyrių ir tuos, kurie buvo tiesiogiai susiję su
narkotikų platinimo tinklo suardymu, pavyzdžiui, Žmogžudysčių tyrimo skyrių.
Kovos su korupcija skyriuje pareigūnų skaičius nepasikeitė, ir tik Ekonominių
nusikaltimų tyrimo skyriuje buvo leista įdarbinti daugiau specialistų. Tai lėmė
finansinių operacijų gausa, mat mieste daug kas steigė verslą, ir teko pripažinti,
kad kai kuriems verslininkams tiesiog pasidarė per daug paprasta laužyti
įstatymus, susidarė įspūdis, esą policija jiems patarnauja. Dufas siekė, kad
Organizuotų nusikaltimų tyrimo skyrius išliktų nepakitęs, ir aiškino, kad jam
reikia išteklių, nes jei mieste vėl įsigalės profesionalūs nusikaltėliai, kovoti su jais
bus kur kas sudėtingiau. Bet jis suvokė, kad, kaip ir visi kiti, privalo susitaikyti su
tuo, jog kai kuriuos pareigūnus vis dėlto teks atleisti. Žmogžudysčių tyrimo
skyriaus viršininkei Ketnesai, įrodinėjančiai, kad šiuo metu dirbantys pareigūnai
pagaliau gali tarnauti visuomenei ir efektyviai tirti žmogžudystes, netgi buvo
pasiūlyta atsistatydinti. Taigi, Dufas džiaugėsi, kad pagaliau atėjo savaitgalis, o
Ketnesa organizuoja pikniką Faife. Džiaugėsi, bet kartu ir baiminosi. Namelį jis
liepė nugriauti, o sklypo neprižiūrėjo. Tačiau ten vis dar stovi vasarnamis. Dufas
norėjo atsigulti šalia jo, saulės kaitroj, užuosti degutą, kuriuo impregnuotos
lentos. Įsiklausyti, ar Emilijos ir Ėvano juoko aidas vis dar tvyro ore. Norėjo
vienas nuplaukti prie glotnaus akmens. Sakoma, kad negali antrą kartą
apsilankyti toje pačioje vietoje ir tapti tokiu žmogumi, koks buvai. Jis tiesiog
norėjo įsitikinti, ar tai tiesa. Ne tam, kad pamirštų. O tam, kad pagaliau galėtų
žiūrėti į priekį.
Lašą nešė tolyn, virš gatvių Antrajame rajone vakaruose, kuriose rikiavosi
prabangios parduotuvės. Pūstelėjo jį link medžiais apaugusios kalvos prie
žiedinės sankryžos, kuri žėrėjo kaip vėrinys ant miesto kaklo. Ten, Kartuvių
kalvos viršūnėje, lašas krito tarp medžių, kol garsiai tekštelėjo ant žalio ąžuolo
lapo. Tekėjo iki pat lapo galiuko, pasiruošęs kristi paskutinius metrus iki dviejų
vyrų, stovinčių tamsoje po medžiu.
– Viskas pasikeitė, – sududeno žemas balsas.
– Pone, jūsų ilgai nebuvo, – atsiliepė žmogus aukštesniu balsu.
– Nebuvo. Būtent. Aš irgi taip maniau. Vis dar nepapasakojot, kaip mane
radote, pone Bonai.
– O, aš visada įdėmiai klausausi ir dairausi. Toks mano talentas. Bijau, kad
vienintelis.
– Nežinau, ar galiu jumis pasitikėti. Klausykit, neslėpsiu, kad man nepatinkat,
pone Bonai. Labai jau primenat tuos vandens gyvius, kurie prisisiurbia prie
didesnių gyvūnų ir čiulpia.
– Prielipas, pone?
– Kalbu apie dėles. Bjaurūs padarai. Nors nepavojingi. Tad jei manot, kad galit
sugrąžinti man mano miestą, mielai leisiu jums šiek tiek pasisotinti. Bet jei
siurbsite per smarkiai, jus pašalinsiu. Dabar pasakokit.
– Konkurentų rinkoje nėra. Kai mieste neliko kvaišalų tiekėjų, daug
narkomanų persikėlė į Kapitolijų. Miesto taryba ir meras pagaliau pradėjo
mažinti policijos pajėgas. Ne vieną atleis iš darbo. Labai tinkamas metas. Galim
tikėtis begalės jaunų klientų. Taip pat suradau seserį, kuri liko gyva po Hekatės
fabrikėlio sprogimo. Ji vis dar turi receptą. Niekas kitas negalės pasiūlyti tokio
produkto kaip mes, pone.
– O kam reikia manęs?
– Neturiu tokių finansinių galimybių kaip jūs, nepasižymiu jums būdingu
aktyvumu ir gebėjimu vadovauti. Bet turiu...
– Akis ir ausis. Ir siurbėlės žabtus. – Senis nuspriegė pusiau surūkytą cigarilę
„Davidoff Long Panatellas“, o virš jo nutįso ant šakos kabantis lašas. –
Pagalvosiu. Bet ne dėl tų dalykų, apie kuriuos kalbate. Jei turi gerą produktą,
rinką susikursi bet kokiame mieste.
– Supratau. Tai kodėl rinktumėtės šį miestą?
– Nes jis atėmė iš manęs brolį, klubą. Ir visa kita. Jam esu skolingas.
Lašas nukrito. Kaptelėjo ant šalmo rago. Nuriedėjo blizgančiu baikerio šalmu.
– Atsilyginsiu, gramzdindamas į pragaro gelmes.