Versta

iš:
Zana Muhsen with Andrew Crofts
SOLD
One woman’s heartbreaking, true account of modern slavery
Sphere

Iš anglų kalbos vertė Lina Būgienė

Redagavo Bronė Balčienė
Viršelio dailininkas Edvardas Jazgevičius
E. knygą maketavo Ligita Plešanova

Šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo ir mokslo įstaigų bibliotekose, muziejuose arba archyvuose, be kūrinio autoriaus ar kito šio kūrinio
autorių teisių subjekto leidimo ir be autorinio atlyginimo draudžiama mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti
ar padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose.

ISBN 978-609-01-1861-0

Copyright © 1991 by Zana Muhsen and Andrew Crofts

The moral right of the author has been asserted.
All rights reserved.
Knygos viršelio nuotrauka © REUTERS/Khaled Abdullah
© Vertimas į lietuvių kalbą, Lina Būgienė, 2014
© Leidykla „Alma littera“, 2014
 *
Pratarmė

K ai Zanai Muhsen pagaliau pavyko ištrūkti iš Jemeno, ši naujiena atsidūrė pirmuosiuose viso pasaulio
laikraščių puslapiuose. Žiniasklaida varžėsi dėl teisės įsigyti jos pasakojimą, bet Zana tuo metu dar nebuvo
pasirengusi prabilti. Jai reikėjo laiko apmąstyti tam, ką išgyveno, ir iš atstumo pažvelgti į visus jai tekusius
išmėginimus. Prabėgus metams, kai žiniasklaidos dėmesys kiek atslūgo, ji nusprendė, kad atėjo metas
papasakoti savo istoriją ir ėmė ieškoti rašytojo, kuris jai padėtų. Ji pasirinko Endrių Kroftsą (Andrew Crofts) –
rašytoją, žurnalistą ir knygų apie keliones autorių, kuris taip pat talkina žmonėms, nusprendusiems paskelbti
savo gyvenimo pasakojimus – pradedant verslo rykliais ir baigiant Holivudo žvaigždėmis, bei eiliniams
mirtingiesiems, turintiems nepaprastos patirties. Drauge jiedu atkūrė sukrečiantį trylikos metų trukmės
košmarą – tikrąją Zanos gyvenimo istoriją.
Pirmąkart išleidus knygą Britanijoje, susidurta su tam tikrais teisiniais sunkumais, kliudžiusiais ją platinti.
Tačiau Prancūzijoje ji tapo geriausiai perkama negrožine 1992 metų knyga. Zanos istorija atsidūrė
perkamiausių knygų sąrašuose visur – nuo Švedijos iki Turkijos; ligi šiol ji jau išversta į aštuoniolika kalbų.
Teisinių kliūčių dabar jau irgi nebėra, tad britų skaitytojai taip pat gali susipažinti su neįtikėtina, širdį
draskančia istorija, apie kurią nepaliaujamai kalbama visoje Europoje.
 *
Įvadas

T ai pasakojimas apie šiurpų susidūrimą tarp mūsų moderniame pasaulyje vis dar išlikusių pačių
primityviausių gyvenimo bruožų ir kai kurių rafinuočiausių Žemės žmonių. Istorijos centre – dvi mokinukės iš
Birmingamo, seserys, kurių tragiškas likimas sukėlė ne vienos vyriausybės krizę, išskyrė šeimas ir drastiškai
supriešino dvi kultūras.
Zana Muhsen buvo išplėšta iš namų ir pirmiausia nublokšta į pasaulį, kuriame valstiečiams tenka kovoti
dėl išgyvenimo nagais draskant uolėtą žemę, o paskui – į tokį, kur paskiri žmonės valdo ištisus žiniasklaidos
konglomeratus, skersai išilgai po visą planetą skraido privačiais lėktuvais ir gali nekliudomi įžengti į
galingiausių Vakarų Europos asmenų ir vyriausybių būstines. Šis pasakojimas primena „Tūkstančio ir vienos
nakties“ pasaką, skirtumas tik toks, kad viskas vyksta dabar ir atrodo lyg tikrove virtęs košmaras, o ne graži
svajonė.
Jemenas – viena iš skurdžiausių pasaulio šalių, didelė dalis jo gyventojų vis dar tebegyvena beveik taip pat,
kaip ir prieš tūkstantį metų. Dauguma sveikų čionykščių vyrų ieškosi darbo užsienyje, kad galėtų siųsti namo
pinigų maistui, o jų moterys lieka kaimuose, slepia veidus po čadromis, diena iš dienos iki išsekimo triūsia,
rūpindamosi savo šeimomis, ir atokvėpio gali tikėtis nebent po mirties.
Tai nuožmus, grėsmingas, primityvus pasaulis, kur vyrai viešpatauja visose gyvenimo srityse, o moterims
lieka vien klusniai taikytis su savo lemtimi: vos sulaukus devynerių, būti ištekintoms už berniuko, kurio beveik
nė nepažįsta, kasdien po gerą mylią kulniuoti iki šulinio, kad parvilktų namo vandens, ir metai iš metų kone
plikomis rankomis draskyti nederlingą žemę – sėti, sodinti ir imti derlių.
Kai tėvas dvi savo dukteris iš Birmingamo – Zaną ir Nadiją Muhsen – išsiuntė į Jemeną atostogų, jos tikėjosi
smagių nuotykių. Joms žadėjo nuostabius paplūdimius, jodinėjimą arkliais ir kupranugarių lenktynes. Tačiau,
užuot paatostogavusios, keturiolikmetė ir penkiolik​metė seserys sužinojo buvusios ištekintos už berniukų iš
Mokbanos srities genčių kaimų. Šitame viduramžiškame pasaulyje moterys neturi beveik jokių teisių ir nė kiek
negali tvarkyti savo gyvenimo. Jos absoliučiai priklauso nuo šeimos galvų – vyrų. O šie gali elgtis kaip tinkami.
Tuo tarpu svetimšaliai, drįsę įkelti koją į tenykščius kalnus ir ėmę ko nors teirautis, paprasčiausiai dingsta be
žinios.
Nadija ir Zana toli gražu nebuvo pirmos mergaitės iš Britanijos ar JAV, kurias apgaule įviliojo į santuoką ir
pasmerkė visą gyvenimą vergauti Jemene, tačiau Zana buvo pirmoji, kuriai, padedamai motinos ir britų
žiniasklaidos, pasisekė iš ten ištrūkti.
Jos motinai tik po šešerių metų pagaliau pavyko rasti savo dukteris, paslėptas atokiame Jemeno kalnų
užkampyje, ir dar poros metų prireikė, kol ji sugalvojo, kaip Zaną iš ten ištraukti.Vis dėlto nei Zana, nei jos
motina niekada nenuleido rankų ir nesiliovė kovojusios. Nors Zanai iš pažiūros ir teko susitaikyti su jemenietės
dalia ir paklusti vyrų valiai, ji nė akimirką nepaliovė troškusi grįžti į Angliją, pas savo šeimą. Aplinkiniams
nepavyko jos palaužti: nepadėjo nei sekinantis darbas, nei mušimas, nei ligos, nei dvasinė prievarta, nei
žaginimas, nei gimdymas laukinėmis sąlygomis. Aštuonerius metus gyvenusi arabės valstietės gyvenimą,
Zana sukaupė neįkainojamos patirties ir žinių apie tenykščių moterų dalią, kuri nedaug skiriasi nuo to, ką
veikiausiai dar palyginti neseniai patirdavo moterys daugelyje pasaulio šalių – kol nebuvo šiandien kone
savaime suprantamais laikomų dalykų: vandentiekio, elektros, kontraceptikų, nuskausminamųjų, lygių teisių
ir sveikatos priežiūros.
Nadija vis dar tebėra įkalinta Mokbanoje, ir šia knyga Zana vylėsi sesers likimą sprendžiantiems vyrams
parodyti, kaip baisiai jie ją kankina, pasmerkdami gyvenimui, kuris jiems patiems atrodo savaime
suprantamas, tačiau užsienietėms, išauklėtoms visiškai kitaip, yra nepakeliamas ir be galo skaudus.
Pati ištrūkusi iš Jemeno, Zana laimėjo tik pusę kovos. Mėgindama išlaisvinti ir savo seserį, ji apkeliavo kone
visą pasaulį, iš visų, ko tik gali, prašydama pagalbos ir nuolat susidurdama su tarptautinės diplomatijos ir
politikos atstovų veidmainyste ir abejingumu. Prancūzijoje, kur jos knyga turėjo milžinišką pasisekimą, Zanai
pavyko sulaukti kai kurių įtakingiausių šios šalies žmonių paramos ir draugystės. Jie įsijungė į kovą su
aukščiausio lygio politikais ir vadovais, tačiau senąjį ir naująjį pasaulį skirianti praraja dėl to, regis, tik dar
labiau pagilėjo.
Šios istorijos veikėja – paprasta mergina, bet nepaprastai drąsi ir atkakli, nesitaikstanti su pasaulio
galingųjų atsikalbinėjimais ir niekada nepasiduodanti. Ši mergina iš Birmingamo ketino būti tiesiog darželio
auklėtoja ir nieku gyvu nesitikėjo tapti žiniasklaidos graibstoma žvaigžde Paryžiuje, dalyvauti tiesioginėse
televizijos laidose ir susidraugauti su paties prezidento dukterimi.
 1
Vaikystė Birmingame

M an tada buvo turbūt kokie septyneri. Aš dūkau namie su sesute Nadija. Pamenu, kad smarkokai jai
užtvojau ir sesė pravirko. Mama bandė mane nutverti, bet aš išsisukau ir moviau lauk – tiesiai į Linkolno gatvę,
kur tuo metu gyvenome. Kūriau sykiu ir juokdamasi, ir drebėdama iš baimės – kas man bus, jeigu mama vis
dėlto pačiups.
Gatvėje, prie šaligatvio, stovėjo furgonas. Apibėgau jį ir išlėkiau į važiuojamąją dalį. Po akimirkos pajutau,
kad skrendu, pravažiuojančios mašinos išmesta į orą. Skridau, regis, ištisą amžinybę, o tada žnektelėjau
žemėn, skaudžiai trenkdamasi galva ir keliais. Paskui viskas susipainiojo ir ėmė suktis aplinkui: kažkas šaukė,
kažkas bandė mane pakelti ir kažkur nešė.
Pamenu, kaip atvažiavo greitoji ir išvežė mane į ligoninę. Ten susiuvo prakirstą galvą, o ant kelių man dar ir
šiandien matyti randai. Tai pirmas man likęs ryškus prisiminimas.
Ligtolinio savo gyvenimo aš beveik visai nepamenu, žinau tik, kad jokių negandų ar skausmo tikrai
nepatyriau. Namuose su šeima man visuomet būdavo gera.
Linkolno gatvėje mūsų buvo įsikūręs visas pulkas. Mes gyvenome močiutės name, į kurį visi drauge
atsikraustėme iš Sparkbruko, kur aš gimiau. Kartu su tėčiu ir mama čia dar gyveno keturi mamos broliai –
mano dėdės. Tie dėdės buvo ne ką vyresni už mane. Man jie atrodė veikiau kaip broliai, o ne kaip dėdės. Mano
mama tuo metu juos ir augino. Ji buvo vyriausia iš trylikos močiutės vaikų ir, šiai senstant, perėmė rūpinimąsi
namais ir jaunesniųjų savo brolių priežiūrą: rūpinosi jais sykiu su savo pačios vaikais.
Prieš man gimstant, tėtis su mama jau turėjo porą vaikų – Leilą ir Ahmedą, bet, kai buvau vos dvejų, tėtis
išsivežė juos aplankyti savo giminių Adene, ir jiedu liko ten pas senelį. Mamai tėtis sakė, kad vežasi juos tik
paviešėti – jiedu tebuvo dar vos trejų ir ketverių metukų amžiaus, bet taip ir negrįžo. Vėliau sužinojau, kaip
baisiai mama kankinosi jų netekusi, tačiau vaikystėje nieko apie tai negirdėjau. Apie daugelį dalykų mama
vengė kalbėti; mums tebuvo pasakyta, kad brolis ir sesuo apsigyveno kitur, ir mes neklausėme kodėl.
Kiek žinau, su vaikais išvažiavęs į Adeną aplankyti saviškių, tėtis dingo kaip į vandenį – ištisus devynis
mėnesius mama nieko apie jį nežinojo. Kai jis grįžo vienas – be Leilos ir Ahmedo, ji vargiai įstengė patikėti tuo,
kas įvyko. Jis jai pareiškė, kad vaikams kur kas geriau būsią likti Adene: pas jo tėvą jų laukia kur kas geresnis
gyvenimas, nei jiedu su mama galėtų pasiūlyti Anglijoje.
– Maraiso kaime tėvas turi didelį, gražų namą, – tikino tėtis. – Vaikai patys norėjo ten likti.
 – Argi jie galėjo rinktis? – stebėjosi mama. – Jiedu juk dar visai maži!
Bet jam buvo nė motais.
Mama kreipėsi į Užsienio reikalų ir Vidaus reikalų ministerijas, tačiau tesulaukė atsakymo, kad Leila ir
Ahmedas turi dvigubą pilietybę – Britanijos pagal motiną ir Jemeno pagal tėvą, tad dabar, būdami Adene, jie
yra laikomi Jemeno piliečiais.
Ji dar dvejus metus rašė visokius raštus, bet niekas nė nebandė padėti, o tada ji vėl pastojo ir privalėjo toliau
gyventi savo gyvenimą. Ji mėgino save įtikinti, kad Leilai su Ahmedu, ko gero, tikrai geriau gyventi pas senelį,
ir augdamos mes retai kada apie juos kalbėdavomės.
Mudvi su Nadija turėjome dar dvi mažesnes seseris – Ašiją ir Tiną, ir jaunėlį broliuką, vardu Mo. Visi drauge
mes gyvenome Linkolno gatvėje.
Nors tą nelemtą dieną, kai pakliuvau po ratais, aš lyg tyčia išlėkiau pro priekines namų duris, kitapus namo
buvo dar ir nemažas sodas, kur auginome balandžius. Namuose nuolat sukiodavosi daugybė žmonių,
dauguma jų – mamos giminės. Iš tėčio giminaičių Anglijoje niekas negyveno, tad apie jo šeimą mes nedaug
tebuvome girdėję – tik tiek, kiek jis pats teikdavosi papasakoti. Tuo metu jis dirbo plieno liejykloje ir dar
griebdavosi daugybės smulkesnių darbų, kad bent kiek daugiau uždirbtų. Mamai tikriausiai prisiėjo labai
taupyti, kad šitiek mūsų išmaitintų, tačiau aš nepamenu, kad mums kada nors ko nors būtų stigę. Po močiutės
mirties daugelis šeimos narių vienas po kito išsikraustė iš Linkolno gatvės. Pirmieji šiuos namus paliko mano
dėdės, o paskui ir mes visi – tėtis, mama, aš ir mano seserys su broliu – pirmiausia laikinai persikėlėme į namą
Vašvud Hite. Po kurio laiko tėtis nusprendė iš esmės pakeisti savo gyvenimą. Tikriausiai jį atleido iš darbo
plieno liejykloje, ir jis nutarė pamėginti verstis savarankiškai.

Labai džiaugiausi, kai persikėlėme į Sparkbruką. Buvau tuomet maždaug dešimties ir iš pirmo žvilgsnio
pamėgau tą rajoną. Tėtis išmainė mūsų namą su vienu savo pažįstamu turku – iškeitė jį į žuvies ir bulvyčių
užkandinę Stratfordo gatvėje, ir mes visi apsigyvenome virš jos. Tai buvo eilinė gatvė su daugybe namų ir
parduotuvių, bet man ji pasirodė labai jauki ir aš iškart pasijutau labai patenkinta. Norėjosi amžiams čia likti.
Mes atvažiavome pirma didžiulio furgono su daiktais, ir mama man pasakė, kad tai – rajonas, kur mudvi su
Nadija gimėme. Vos sunešę vidun savo mantą, visi puolėme tvarkyti užkandinės ir šveisti grindų, kad kuo
greičiau galėtume atsidaryti. Mudvi su Nadija visada mielai padėdavome mamai. Tėtis užkandinėje kai ką
perdarė, ir jau po savaitės ji pradėjo veikti.
Kol buvome mažos, tėtis beveik nekreipė dėmesio į mus, mergaites. Jis kiaurą dieną būdavo darbe, o kai
vakare grįždavo, paprastai parsivesdavo draugų ir visi šnekėdavosi arabiškai. Bet kai mes ėmėme lankyti
vidurinę, jis pradėjo elgtis visai kitaip nei mūsų bendraamžių tėvai. Jo nuomone, mes netrukus turėjome virsti
moterimis, ir jam atrodė, kad mums kas žingsnis gresia daugybė pražūtingų pagundų. Jis pasidarė mums
baisiai griežtas.
Kai mudviem su Nadija sukako dvylika ar trylika metų, jis beveik nebepaleisdavo mūsų iš akių. Kaskart,
norėdama kur nors išeiti, turėdavau sukurti jam kokią nors istoriją. Eidama pas draugę, į vakarėlį ar į šokius,
meluodavau, kad einu pas dėdę prižiūrėti jų mažylio. Čia pat už kampo buvo įsikūręs Šeimų asociacijos
centras, kur kas savaitę vykdavo šokiai. Aš labai mėgau su draugais ten nueiti. Dėdė, sutikęs mano tėtį, niekad
manęs neišduodavo ir sakydavo, kad aš sėdžiu pas juos. Mama irgi viską žinojo, bet neprasitardavo. Tikriausiai
ji geriau už mus suprato, ko tėtis taip pyksta ir nerimauja, tačiau tylėjo.
Tėtis neleido mums nešioti kojų nedengiančių sijonų, nors tie ir siekdavo žemiau kelių. Jam nepatiko
draugai, su kuriais susitikdavau, jis nemėgo ir viso Sparkbruko rajono, kuriame, kaip jam dingojosi, naktimis
po gatves šlaistydavosi visokie tipai. O labiausiai jis nekentė juodaodžių. Ir visi jo draugai arabai jam pritarė.
Šeimos centre lankydavosi nemažai juodaodžių vaikinų, ir jis žinojo, kad aš daugelį jų pažįstu. Jis nemėgo net
regio ir soulo – muzikos, kurios aš klausydavausi, nes dauguma jos atlikėjų buvo juodaodžiai.
– Ir ko jam taip neįtinka tie juodaodžiai? – kartais klausdavau mamos.
– Nežinau, – atšaudavo ji, – klausk jo paties.
Bet aš niekad nedrįsdavau užduoti jam tokio klausimo. Tėtis vis kartodavo, kad ten, iš kur jis kilęs,
juodaodžiai būdavo vergai, tad šitaip ir turėtų būti.
Tuo metu buvau per maža ir neišmaniau Afrikos ir Rytų šalių istorijos. Tik daug vėliau sužinojau, koks
milžiniškas yra Etiopijos gyventojų indėlis į Egipto ir kitų arabų šalių kultūrą ir kad patys arabai yra kilę iš
Afrikos.
Aš niekaip nepajėgiau suprasti jo požiūrio, nes pati buvau užaugusi tarp daugybės skirtingų rasių atstovų ir
jų skirtumai manęs visai nejaudino. Draugavau su visais bendramoksliais iš Šv. Albano anglų bažnyčios
mokyklos ir puikiai sutardavau su savo draugais – nesvarbu, kokios jie odos spalvos. Tėtis leisdavo man
šnekėtis su visais vaikinais ir vyrais, kurie užsukdavo į mūsų užkandinę kaip klientai, bet jei nutverdavo mane
plepant su kokiu nors vyruku už durų – odos spalva nesvarbu, iškart imdavo baisiai keistai elgtis:
kamantinėdavo mane, kas jis toks, nors pats puikiai tą žmogų pažinodavo, ir grasindavo, kad daugiau niekad
su juo nebesišnekėčiau. Lygiai taip pat jis elgdavosi ir su Nadija.
Kartais jis išvis pradėdavo niršti ir neišleisdavo manęs netgi pas dėdę. Tada aš dievaži jo nekęsdavau. Mano
draugės, kiek mačiau, galėdavo kas vakarą eiti kur panorėjusios. Tėvai tik liepdavo joms parsirasti sutartu
laiku – pavyzdžiui, kokią devintą ar panašiai, bet tikrai nelaikydavo jų uždarę. O aš, grįžusi iš mokyklos,
daugiau niekur nebegalėdavau išeiti – nebent suregzdavau tėvui kokią istoriją. Vis dėlto neketinau leisti jam
gadinti sau gyvenimo. Sulaukusi penkiolikos, sprukdavau lauk nepaisydama, ką jis sakys, ir mamai tekdavo
aiškintis, kur aš esu. Žinojau, kad parsiradusi gausiu antausį ar būsiu išplūsta, bet nepaklusti vis vien būdavo
verta. Jis retai mane mušdavo – dažniausiai pasitenkindavo keiksmais. Grįžusi, jei tik galėdavau, paprastai
iškart lėkdavau į savo kambarį, kad nereikėtų su juo susidurti. Jis taip mumis nepasitikėjo, kad kartais netgi
sumanydavo išėjusias pasekti, kad įsitikintų, ar tikrai einame ten, kur sakėme. Jeigu pamesdavo mus iš akių, tai
grįžusioms pastodavo kelią ir reikalaudavo pasiaiškinti, kur buvome, ką veikėme ir su kuo. Pamažu aš išmokau
viską neigti ir niekad nieko neprisipažinti.
Laikui bėgant, aš vis mažiau bekreipiau į jį dėmesio, ir tai dar labiau jį siutino. Aš nėmaž netikėjau jo
kalbomis ir gąsdinimais apie visokius siaubingus dalykus, kurie mums nutiksią, jei vienos valkiosimės
vakarais. Gatvėje man niekad nebūdavo baisu – čia jaučiausi saugi. Tai buvo mano rajonas, aš visus čia
pažinojau ir puikiai suvokiau ką daranti. Net kai grįždavome šeštą vakaro, jis jau kvosdavo mus, kur buvome.
Sakydavau, kad užtrukome mokykloje, nors iš tiesų paprastai eidavome į Šeimos centrą ar į parką su draugais.
Tokio amžiaus mes sunkiai ištverdavome namie. Mama beveik niekad nesikišdavo, bet žinojau, kad už akių ji
visuomet mus užstoja.
Tiesa, mes tikrai ne kasdien eidavome iš namų. Dažniausiai vakarais mudvi su Nadija padėdavome mamai
užkandinėje. Ji ir anksčiau buvo dirbusi, tik niekad nevadovavo jokiai kavinei ar panašiai. Tai buvo nelengva,
bet mums visoms šis darbas patiko. Pas mus visada būdavo daug žmonių. Virš užkandinės turėjome du
gyvenamuosius ir tris miegamuosius kambarius. Mes, visos mergaitės, dalijomės bendru miegamuoju viršuje.
Kaip ir visos pasaulio seserys, mes dažnokai kivirčydavomės, bet iš esmės neblogai sutardavome. Ašija buvo
mažesnė už mudvi su Nadija ir amžinai mus visur sekiodavo. Man rodėsi, kad ji dar per maža, tad vis
bandydavau jos nusikratyti. O ji šantažuodavo mane, kad kur nors eidama pasiimčiau ir ją kartu, grasindama
kitaip apskųsianti mus tėčiui. Mudvi su Nadija buvome ypač artimos. Man visada norėdavosi būti su ja.
Jaučiausi privalanti ja rūpintis, nes Nadija buvo pats svarbiausias žmogus mano gyvenime.
Nors didžiumą laiko mudvi su Nadija leisdavome kartu, mudviejų draugai buvo skirtingi. Nadija mokėsi
žemesnėje klasėje ir labiau panėšėjo į berniūkštį nei aš. Net jei abi kartu išeidavome į parką, ji jau netrukus su
draugais spardydavo kamuolį ar karstydavosi po medžius, o aš tuo tarpu Centre žaisdavau stalo tenisą ar
biliardą, arba skaitydavau knygą. Mudviejų interesai skyrėsi, bet visada žinodavome, kur yra antroji. Nadijos
draugai dažniau įsiveldavo į kokią bėdą nei maniškiai, bet visuomet dėl niekų, pavyzdžiui, dėl muštynių
gatvėje, o ne dėl ko nors rimtesnio.
Centre mes visada rasdavome ką veikti. Dažniausiai piešdavome visokias dekoracijas vaikų žaidimams,
kurdavome paveikslus ir plakatus. Centras buvo skirtas visokio amžiaus vaikams, ir mes mielai padėdavome jo
darbuotojoms užimti mažiukus. Čia dažnai būdavo rengiamos visokios varžybos, pavyzdžiui, įdomiausios
suknelės konkursas. Pamenu, kaip sukūrėme kalėdinio atviruko pavidalo apdarą vienai dalyvei, ir ji laimėjo
piniginį dviejų svarų prizą. Man beveik ir pačiai norėjosi apsivilkti tą kostiumą, bet neišdrįsau – atrodė, kad
tokiems dalykams esu jau kiek per didelė.
Mūsų užkandinės reikalai klostėsi visai neblogai. Mes ne tik pardavinėjome žuvį su bulvytėmis išsinešti,
bet ir pastatėme kelis staliukus, kad žmonės galėtų prisėsti. Dar čia buvo biliardo stalas, prie kurio mėgo lošti
vietiniai vaikinai, ir keli žaidimų automatai. Pas mus nuolat būdavo pilna lankytojų. Padėdamos mamai juos
aptarnauti, mudvi su Nadija susipažinome su visais šio rajono gyventojais. Visi jie buvo labai draugiški, ir mes
niekada nepatyrėme jokių nemalonumų.
Mes abi su Nadija mokėmės gana vidutiniškai. Nadija amžinai prisidirbdavo bėdos per pamokas
plepėdama su bičiuliais, o per mano pusmečio rezultatų aptarimus mokytojai irgi vis priekaištaudavo, kad aš
per daug „plepi“. Man sekėsi anglų kalba, mėgau skaityti, rašyti, mokėjau gramatiką. Mokytoja dažnai
prašydavo manęs atsistojus garsiai paskaityti ką nors klasėje, ir man tai labai patiko.
 Be to, aš ir pati savo malonumui nuolat ką nors skaitydavau. Kad ir kur eidama, rankinėje nešdavausi kokį
nors Mills & Boon išleistą romaną. Pasiimdavau knygą ir į parką. Pradėjusi skaityti, nebeįstengdavau liautis.
Būdavo savaitgalių, kai pati viena patraukdavau į parką, įsitaisydavau ant sūpynių ir kiaurą dieną skaitydavau,
nugrimzdusi į knygą ir viską aplinkui pamiršusi. Jei istorija būdavo liūdna, pabaigoje apsiverkdavau. Aš visada
buvau gana jausminga. Dar ir dabar ašaroju, žiūrėdama kokį liūdną serialą per televizorių ar perskaičiusi
graudžią istoriją žurnale.
Kartą man į rankas pakliuvo knyga „Šaknys“, kurioje buvo pasakojama apie vergus iš Afrikos, kuriuos
išplėšė iš gimtųjų namų ir išvežė į plantacijas Amerikos pietuose. Skaičiau ją keletą kartų, manau, iš viso kokius
šešis. Tada dar negalėjau nujausti, kiek daug bendro su šia knyga turės paskesnis mano gyvenimas.

Vieną 1979 metų šeštadienio rytą mudvi su Nadija ir mama išsiruošėme į miestą apsipirkti. Vaikščiojome po
sausakimšą turgų, apžiūrinėdamos ant prekystalių sukrautas krūvas drabužių ir prekybininkų vežimėlius,
pridėtus visko – nuo rankinių iki muzikos įrašų. Nadija priėjo prie juvelyro prekystalio paspoksoti į siūlomus
papuošalus. Pamačiusi vieną patikusį žiedą, pasičiupo jį ir apsigręžė, ieškodama mamos.
– Mama, – šūktelėjo, – nupirk man šitą!
Tas žiedas kainavo devyniasdešimt pensų. Bet mamai dar nespėjus prie jos prieiti, pardavėjas iššoko iš už
prekystalio, stvėrė Nadiją ir apkaltino ją pagriebus žiedą ir ketinus pabėgti neužsimokėjus. Visi aplinkui
pradėjo rėkti, ir prekių savininkas iškvietė policiją, kaltindamas Nadiją vagyste. Mums visoms teko eiti į
teismą, ir mudvi su mama turėjome liudyti. Daugiau liudininkų nebuvo. Mes paaiškinome, kas nutiko, tačiau
prekybininkas vis tiek tvirtino, neva Nadija vogusi, ir teismas juo patikėjo. Mamai teko sumokėti baudą, o
Nadija buvo nuteista lygtinai, ir jai prižiūrėti paskirta socialinė darbuotoja. Nė viena iš mūsų lig tol nebuvome
nieko panašaus patyrusios, ir visa ši istorija mus baisiai prislėgė – juo labiau kad puikiai supratome, jog Nadija
tikrai neketino vogti to žiedo.
Tačiau mes nė neįsivaizdavome, kaip baisiai į visa tai sureaguos tėtis. Jis nėjo su mumis į teismą ir visiškai
niekuo nesiteikė padėti, tik nepaliaujamai skundėsi savo arabams bičiuliams, kokia gėda esanti, kad jo šeimos
vardas valkiojamas po teismus, o jo duktė kaltinama vagyste. Regis, ši istorija tik patvirtino jo nuogąstavimus,
neva mūsų moralei gresia rimtas pavojus, tad mus žūtbūt reikia grąžinti į „siaurą ir tiesų“ doros kelią ir
išmokyti, kaip turi elgtis padorios arabės.
Kad ir kokį triukšmą dėl kaltinimų Nadijai vagyste kėlė tėtis, aš paskui sužinojau, kad jo paties šeima buvo
įsitikinusi, jog jis yra sukčius ir vagis. Vėliau, kai Jemene susipažinau su jo giminaičiais, išgirdau, kad jis
pagrobęs savo pamotės auksinius papuošalus, norėdamas prasimanyti pinigų kelionei į Angliją.
Kažkada septintojo dešimtmečio pabaigoje mama gavo tėčio telegramą iš Vinson Gryno kalėjimo, kurioje
jis prašė jos nueiti pas vieną jo draugą pinigų, kad grąžintų skolą teismui. Mama žinojo, kad rytą jis išsiruošė į
teismą aiškintis dėl pinigų, kuriuos neva buvo skolingas, tačiau ligi pat vakaro, kol atėjo telegrama, ji nė
neįsivaizdavo, kad tėtis paklius į kalėjimą.
 Mama įvykdė jo prašymą, ir tėčio draugas sumokėjo reikiamą sumą, kad ištrauktų jį į laisvę, tačiau dar ir
paskui kas savaitę mamai teko važinėti į teismą mokėti baudų už eismo taisyklių pažeidimus ir nesumokėtus
mokesčius. Jai netgi teko vietoj tėčio atsiskaityti su antstoliais, kadangi jam atrodė pernelyg didelė gėda
pačiam tai padaryti.
 2
Tėvo klasta

K iek aš atsimenu, mūsų namuose visada būdavo pilna tėčio draugų – arabų. Jie visi buvo vyrai, bet kokiu
paros metu galėdavo netikėtai užsukti pas jį ir nuolatos tarpusavyje šnekėdavosi tik arabiškai. Aš nuo
mažumės buvau tiek prie jų pripratusi, kad net nebekreipdavau dėmesio. Moterų ir mergaičių jie niekada
nekalbindavo – tarsi mūsų nė nebūtų buvę.
Ypač dažnai nuo kūdikystės matydavau vieną iš tų vyriškių, vardu Govadas. Jiedu su tėčiu buvo artimi
bičiuliai – be perstojo šnekučiuodavosi ir lošdavo kortomis. Pamažu aš išmokau vieną kitą arabišką posakį:
pavyzdžiui, „ačiū“ ar „gal norėtumėt puodelio arbatos“, bet neturėjau jokio supratimo, apie ką jiedu kalbasi
tarpusavyje. Man tai ir nerūpėjo: tai buvo suaugusių vyrų šnekos, kurios, kaip įsivaizdavau, manęs visiškai
nelietė.
Vakarais vyriškiai neretai kartu traukdavo į aludę, o mama likdavo su mumis darbuotis užkandinėje. Nė
viena iš mūsų nė nenutuokėme, ką jie veikia. Mama niekad nepriekaištaudavo tėčiui dėl tokio elgesio su ja;
regis, jau buvo pripratusi. Ko gero, jai netgi atrodė, kad tėtis – visai neblogas vyras, palyginti su kai kurių jos
draugių sutuoktiniais. Mums ji irgi niekad juo nesiskųsdavo, nors vėliau man teko iš kitų nugirsti, kad ji labai
liūdėdavo, pati viena mus mažytes vesdamasi į parką ir matydama kitus tėčius, pramogaujančius su šeimomis
ir prižiūrinčius savo vaikus. Nors mama su tėčiu kartu gyveno beveik dvidešimt metų ir susilaukė septyneto
vaikų, jis jos taip ir nevedė.
Kai jiedu susipažino, mamai tebuvo septyniolika. Tėtis buvo kilęs iš kaimelio, kuris vadinosi Maraisas ir
buvo netoli Adeno – pietų Jemeno uosto. Jis jai pasisakė būdamas penkiolikametis pabėgęs iš namų į Angliją,
nes buvęs verčiamas vesti jam išrinktą nuotaką, kurios nieku gyvu nenorėjęs.
Jis dažnai ilgam pradingdavo – kaip ir tąsyk, kai su Leila ir Ahmedu išvažiavo į Maraisą ir nesirodė ištisus
devynis mėnesius, o mama liko viena išnuomotame kambaryje Birmingame. Panašiai gyveno ir dauguma jo
draugų: jie irgi tolydžio keliems mėnesiams grįždavo į Jemeną, o paskui vėl kuriam laikui atvažiuodavo į
Angliją uždarbiauti. Be to, daugelis iš jų prasimanyti pinigų vykdavo ir į naftos turtingas šalis – Saudo Arabiją ir
Kuveitą. Jemene sunku susirasti darbo, tad dauguma vyrų stengiasi išvykti į užsienį, o uždirbtus pinigus siunčia
savo tėvams ar žmonoms. Jiems beveik visiems šitoks klajokliškas gyvenimas patinka: jie jaučiasi esą laisvi ir
gali elgtis kaip nori žinodami, kad jų moterys tuo tarpu tūno namie, augina vaikus ir prižiūri namus bei žemės
sklypelius.
 Paskutiniais metais mokydamasi aš susiradau valandinį darbą – valydavau biurus. Po pamokų eidavau
dirbti kartu su Linete, savo geriausia mokyklos drauge; mudvi darydavom tai, ką biurų savininkai liepdavo.
Tokiu būdu prasimanydavau šiek tiek pinigų savo reikmėms – cigaretėms ir plokštelėms. Man visada labai
patiko regis ir soulas; dar ir dabar nuolat perku muzikos įrašus.
Pamažu pradėjau rūkyti – po vieną ar dvi cigaretes per dieną, tiktai turėdavau kruopščiai slėptis nuo tėčio.
Tais laikais parduotuvėse galėdavai nusipirkti po vieną cigaretę; kol neturėjau savų pinigų, kaulydavau jų iš
mamos. Užpakaliniame kiemelyje, kitapus užkandinės, buvo tualetas, tad sprukdavau ten parūkyti. Kartą
atėjusi mama pastebėjo dūmus ir perspėjo, kad tėtis mane nudės, jei sužinos, kad rūkau.
Nepamenu, kodėl aš pradėjau rūkyti, tik žinau, kad iki tol visi aplinkiniai nuolat žavėdavosi mano baltais
kaip perlai dantimis. Cigaretės netruko padaryti tam galą. Bet prieš išvykdama iš Anglijos aš rūkydavau
palyginti nedaug.
Paprastai tėtis neprieštaraudavo, jei ką nors veikdavau kartu su Linete. Jos tėvai laikė parduotuvę Stratfordo
gatvėje, todėl dažnai, nutvėrusi laisvą valandėlę, eidavau tenai jiems padėti.
Neketinau ilgai uždarbiauti, valydama tuos biurus. Dirbau gal tik porą ar trejetą mėnesių. Paskui prasidėjo
kalbos apie būsimas mūsų atostogas Jemene.
Iš tiesų aš labiausiai norėjau tapti darželio auklėtoja. Man be galo patiko dirbti su mažiukais Centre, o
mokykloje irgi lankiau vaikų priežiūros užsiėmimus. Kartą per savaitę, trečiadieniais, mums leisdavo rinktis,
kokios veiklos norėtume mokytis. Dalis mano bendramokslių norėjo tapti bibliotekininkais, tad trečiadieniais
eidavo į bibliotekas. O aš traukdavau į darželius padėti prižiūrėti mažylių ir stebėdavau, kaip dirba auklėtojos.
Tai buvo lyg ir savotiški kursai. Planavau stoti į koledžą ir įgyti auklėtojos diplomą. Man visada patikdavo
prižiūrėti mažylius; ko gero, aš anksti subrendau.
Vieną vakarą mes trise – Nadija, Ašija ir aš – nuėjome į Centrą. Apie devintą vakaro grįžome namo.
Užbėgusios laiptais į viršų, svetainėje radome susispietusius visą pulką tėčio draugų arabų. Tėtis su mama irgi
buvo ten. Tarp tų vyrukų aš pamačiau ir seną tėčio bičiulį Govadą.
Šį kartą tėtis kažkodėl nepyko ir nesibarė, kad vėlai parėjome. Jis mus visiems pristatė – tai buvo labai
neįprasta; svečiai pradėjo kalbėti angliškai, kad ir mes suprastume. Visi elgėsi labai draugiškai ir maloniai.
Vienas vyriškis, vardu Abdulas Chada, atsivedė ir suaugusį sūnų, vardu Mohamedas. Paklausiau Mohamedo, ar
ilgai jis gyvena Anglijoje, ir vaikinas atsakė jau ketverius metus dirbąs čia, fabrike. O anksčiau jis darbavęsis
Saudo Arabijoje, užkalęs krūvą pinigų. Veikiausiai jam teko ilgiau pasilikti Anglijoje, kad gautų natūralizacijos
dokumentus ir paskui galėtų vėl atvykti, kada panorėjęs. Dauguma jų taip elgiasi. Šie vyrai stengiasi išmokti
angliškai, kad grįžę į Jemeną galėtų jaustis išskirtiniai. Mohamedas irgi puikiai kalbėjo angliškai ir elgėsi labai
gražiai. Abdulas Chada buvo mažaūgis ir apkūnus. Turėjo vešlius ūsus, garbanotus plaukus ir išsprogusias akis.
Šiaip atrodė gana piktas, tačiau tą vakarą su manimi elgėsi labai maloniai.
Govadas buvo atsinešęs nemažai savo šeimos, ypač sūnaus, nuotraukų, kurias mums entuziastingai rodė.
Mes iš mandagumo pažiūrėjome, nors žmonės tose nuotraukose mums ne itin rūpėjo. Govadas ypač meiliai
kalbino Nadiją. Kurį laiką su mumis pasišnekučiavę, svečiai išsiskirstė.
 Jiems išėjus, tėtis pasakė Nadijai, kad Govadas pasisiūlęs nusivežti ją mėnesiui atostogų į Jemeną –
aplankyti mūsų brolio Ahmedo ir sesers Leilos. Jis dažnai pasakodavo, kokia nuostabi esanti jo gimtinė, o
dabar išvis pavaizdavo Jemeną taip, kad jis ėmė atrodyti tarsi viena iš tų pasakiškų vietų, kur filmuojamos
Bounty šokoladukų reklamos. Jis kalbėjo apie puikius paplūdimius, apaugusius aukštomis palmėmis, apie be
paliovos šviečiančią saulę ir pasijodinėjimus po dykumą kupranugariais. Pasak jo, žmonės ten gyvena
namuose, stovinčiuose ant uolų viršum mėlynos jūros ar švytinčių smėlynų, o dar esama pilių, stūksančių
smėlio kopų viršūnėse. Nadija, tėčio žodžiais, galėsianti pagyventi kaime ir išmokti be balno jodinėti arkliais.
Visos tos kalbos skambėjo taip viliojamai, kad mudvi su Ašija irgi užsimanėme vykti. Be to, man buvo
neramu, kad Nadija keliaus viena: jai tebuvo keturiolika ir, mano galva, ji dar buvo per jauna leistis į tokį kelią
su svetimais; ligi šiol be manęs ji išvis niekur kojos nekeldavo. Pasakiau tėčiui, kad ir aš noriu važiuoti su ja.
Man buvo kiek pavydu jai tokių fantastiškų atostogų, be to, nesinorėjo pačiai ištisas šešias savaites būti be jos,
o užvis labiausiai nerimavau, kad jai ko nenutiktų, jeigu keliaus viena.
Tėtis kantriai manęs išklausė ir nudavė nė nepagalvojęs, kad ir aš galėčiau keliauti. Jis mąsliai palinksėjo
galva ir teištarė:
– Gerai, pažiūrėsim.
Supratau, kad mano pasiūlymas jį sudomino.
Tikriausiai jis dar kartą susitiko su savo bičiuliais visko aptarti ir po kelių dienų pranešė man, kad Abdulas
Chada su savo sūnumi Mohamedu pora savaičių anksčiau už Govadą ketina skristi į Jemeną ir jie maloniai
pasisiūlė lygiai taip pat nusivežti ir mane aplankyti tėčio šeimos, o paskui kartu su Nadija galėsiu paviešėti pas
Leilą ir Ahmedą ir paatostogauti. Aš baisiai apsidžiaugiau. Tai turėjo būti pirmosios mano atostogos – ligi šiol
niekad nebuvau iš tikrųjų atostogavusi – ir pirmas skrydis lėktuvu. Pamaniau, kad bus smagu šiek tiek
prasiblaškyti, įdegti, o grįžusi galėsiu toliau mokytis ir tapti auklėtoja.
Nors labai norėjau keliauti tą pačią dieną, kaip ir Nadija, bet pabijojau, kad galiu išvis likti namie, jei
neskrisiu tada, kai man siūlo bilietą, todėl sutikau viena leistis į kelionę porą savaičių anksčiau – kartu su
Abdulu Chada ir Mohamedu.
Mama beveik visą laiką tylėjo, nors mačiau, kad džiaugiasi, jog mudviejų su Nadija laukia šaunios
atostogos. Pamenu, paklausiau jos, ką man reikės daryti – juk nesuprantu arabiškai, o žinojau, kad tiek
Ahmedas, tiek Leila kalba tik šia kalba ir nemoka angliškai. Mat jiedu kartais atsiųsdavo tėčiui įrašų, kuriuose
pasakodavo, kaip jiems sekasi, tik nė žodžio neištardavo angliškai. Jis duodavo tas juostas klausytis savo
draugams, – kad parodytų, kokie laimingi yra jo vaikai. Mama niekad neprasitardavo, ką mano apie tuos
įrašus. Man regis, tai pernelyg ją skaudino, o kadangi pakeisti ji vis tiek ničnieko negalėjo, tai stengėsi verčiau
nesikišti. O aš paprasčiausiai tikėjau, kad jei tėtis sako, jog mano brolis ir sesuo laikosi puikiai, vadinasi, taip ir
yra.
Kad Nadija galėtų keliauti į Jemeną, mama turėjo gauti ją globojančios socialinės darbuotojos leidimą
išvykti iš šalies. Mamos nuomone, Nadijai poilsis labai praverstų – padėtų atsigauti po sukrėtimo, patirto
atsidūrus teisme. Taigi ji paskambino paprašyti leidimo. Jie negalėjo iškart atsakyti, tik išklausė prašymą ir
pranešė, kad atsakymo reikės palaukti. Nadijos socialinė darbuotoja po kurio laiko užsuko pas mus ir patikino,
esą jie patikrinę Govadą ir neprieštaraują, kad Nadija kartu su juo keliautų atostogauti. Mudvi labai
nudžiugom ir susijaudinom dėl mūsų laukiančio nepaprasto nuotykio, nors buvo ir gerokai baisu.
 3
Kelionė

M es iškeliavome 1980-ųjų birželio gale, likus savaitei iki mano šešioliktojo gimtadienio ir keturiems
mėnesiams – iki Nadijos penkioliktojo.
Mano skrydžio išvakarėse kelios draugės pakvietė mudvi abi su Nadija ateiti į Centrą. Tėtis žinojo, kur
einame, bet jam, regis, buvo nė motais. Lygiai taip pat jam nerūpėjo, kada tąvakar grįžome. Mums tai išties
turėjo pasirodyti keista, tačiau mudvi paprasčiausiai jautėmės laimingos ir džiaugėmės, kad galim
netrukdomos pasilinksminti.
Draugės užsuko pas mus manęs pasiimti; jos kažką šnibždėjosi, kikeno ir atrodė kažko labai patenkintos.
Mes visos pulku patraukėm į Centrą, Ašija irgi ėjo su mumis. Įžengusi vidun, pamačiau, kad visur pilna
prikabinėta balionų ir susirinkę daugybė žmonių.
– Kas čia dabar? – nusistebėjau, dairydamasi aplink.
– Išlydėtuvės, – atsakė man, – judviem su Nadija.
Aš vargiai įstengiau patikėti savo akimis. Jie surengė diskoteką, pakvietė diskžokėjų, pripirko valgių,
gėrimų – visko. Vakaras buvo puikus, susirinko daugybė mano pažįstamų, visi linkėjo mums sėkmės ir aiškino,
kaip pavydi mums galimybės pasidairyti po pasaulį ir paragauti egzotiško dykumos gyvenimo. Visi juk
pažinojo tėtį ir buvo girdėję, kad jis kilęs iš labai tolimos, paslaptingos ir gražios šalies.
Vienas iš vakaro Centre organizatorių užlipo ant pakylos, paėmė mikrofoną ir pasakė kalbą mūsų garbei, o
pabaigoje palinkėjo visiems puikiai pasilinksminti. Pagalvojusi, kad teks juos visus palikti, aš net apsiašarojau.
Nors maniau, kad po šešių savaičių grįšiu, bet kadangi išvis dar niekad nebuvau nuo savo draugų atsiskyrusi,
tai net ir tas trumpas laikas atrodė kaip amžinybė. Mes šokom ir plepėjom iki pat vidurnakčio.
O kažkur kitur tą tamsią naktį Birmingame vyriškiai irgi rengėsi kelionei. Viskas seniai buvo paruošta,
sutarta, ir namie mūsų jau laukė. Kol mes šokom, plepėjom ir juokėmės, vyrai sėdėjo mūsų svetainėje ir
kalbėjosi.
Pagaliau išėjusios iš vakarėlio, mes patraukėm namo. Žingsniuodamos vėsiomis, tuščiomis naktinio
miesto gatvėmis, tebesijautėme laimingos, bet vis labiau kamavo nerimas dėl to, kokie gi nuotykiai mūsų
laukia.
Trečią valandą nakties turėjo atvažiuoti autobusas ir nuvežti mus į Hitrou oro uostą netoli Londono. Kai
visos trys – Nadija, Ašija ir aš – po dvyliktos grįžom namo, tėtį su mama radom dar neatsigulusius: jie sėdėjo
svetainėje ir kalbėjosi su Abdulu Chada ir jo sūnumi Mohamedu. Mama liepė mums lipti į viršų ir bent kiek
numigti. Ji pažadėjo pakelti, kai atvažiuos autobusas. Pasakiau, kad aš nepavargusi. Buvau pernelyg
susijaudinusi, kad užmigčiau. Vyrai į mus beveik nekreipė dėmesio.
Mano draugai buvo žadėję tarp pirmos ir antros valandos dar užsukti pas mus paskutinįsyk atsisveikinti.
Paprašiau jų apeiti namą iš kitos pusės ir kiemelyje palaukti, kol išeisiu, nes puikiai žinojau, kaip tėtis pasiustų
juos pamatęs.
Visi trys vyriškiai tebesėdėjo svetainėje. Girdėjau juos šnekantis arabiškai, tad supratau, kad jie niekur neis.
Pajutusios, kad draugų kompanija jau renkasi už namo, mudvi su Nadija patyliukais šmurkštelėjome laiptais
žemyn, ir visi susispietėme prie užpakalinių vartelių – plepėjom ir kikenome. Viena iš artimiausių mano
bičiulių, Suzana, staiga apsiašarojo ir ėmė maldauti:
– Nevažiuok! Nenoriu, kad važiuotum!..
Paprašiau jos nusiraminti ir pridūriau:
– Aš juk tuoj grįšiu, ilgai neužtruksiu!
Aš ir pati vos tramdžiau ašaras – taip buvo gaila skirtis; be to, gerokai nerimavau, kad teks taip toli išvykti ir
apsieiti be visko, prie ko buvau pripratusi.
– Na, gerai, – atsiduso Suzana, – tik žiūrėk, kad rašytum!
Po kurio laiko visi išsiskirstė, ir mudvi su Nadija grįžome į vidų. Nadija pabučiavo mane, atsisveikino ir
užlipo į viršų miegoti. O aš buvau tokia įsitempusi ir susijaudinusi, kad likau sėdėti svetainėje su visais trim
kortuojančiais vyriškiais, kol truputį prieš tris atvažiavo užsakytas autobusas. Jo variklis nakties tyloje garsiai
burzgė, ir, vos jį išgirdę, visi trys vyrai pašoko, palikę ant stalo kortas ir pinigus. Regis, jie baisiai skubinosi
greičiau važiuoti. Paskui, kai vėl pasimačiau su Nadija, ji man papasakojo, kad ryte su vaikais atsikėlusi rado
kortas ir pinigus tebegulinčius ant stalo, kur juos išeidami paliko vyrai. Nadija pasakė, kad už tuos pinigus jie
prisipirko saldainių.
Kai išėjom laukan, pajutau, kad oras gerokai atšalęs. Autobuse jau sėdėjo keletas žmonių, apšviestų viduje
spingsinčių lempų; visi išpūtę akis spoksojo į mus, o jų veiduose nuovargis maišėsi su jauduliu. Mama su tėčiu
irgi ketino važiuoti į oro uostą palydėti manęs ir mano bendrakeleivių. Visą kelią iki oro uosto aš nė akių
nesudėjau, tik spoksojau pro langą į tamsą ir vis bandžiau įsivaizduoti, kas manęs laukia Jemene.
Kai atvažiavom į Hitrou, buvo dar vos prašvitę, o lėktuvas turėjo išskristi tiktai apie dešimtą. Oro uoste jau
buvo justi pagyvėjimas: kilo pirmieji rytinių reisų lėktuvai, ir verslininkai skubinosi į juos suspėti.
Visi buvome išalkę, ir užuodę iš kažkur sklindančius gardžius maisto kvapus patraukėme į terminalo
restoraną pusryčiauti. Abdulas Chada buvo man labai malonus ir dosnus: pirko viską, ko tik įsigeidžiau, kad tik
būčiau smagi ir patenkinta. Aš visai juo pasitikėjau. Tuo metu apskritai pasitikėjau arabais, nes maniau, kad jie
visi – labai religingi, tad tikrai nieko nenuskriausią. Jis turėjo visus bilietus ir man jų nerodė, tačiau aš
neabejojau, kad maniškis yra skirtas kelionei pirmyn ir atgal, o pasibaigus atostogoms būsiu įsodinta į
Anglijon skrendantį lėktuvą. Net neketinau kvaršinti sau galvos dėl tokių dalykų. Buvau patenkinta, kad viskuo
rūpinasi vyrai.
 Mama su tėčiu nesitraukė nuo manęs, kol atėjo metas lipti į lėktuvą. Aš vis labiau nervinausi ir nerimavau.
– O jei man ten nepatiks, – nutaikiusi akimirką, kai vyrai negirdėjo, paklausiau mamos, – ar galėsiu grįžti?
– Na, žinoma, galėsi, – patikino ji mane. – Galėsi grįžti kada panorėjusi.
Kai pasukome link didelio reaktyvinio keleivinio lėktuvo, stovinčio ant betoninio tako ir turinčio mane
pirmąkart gyvenime pakelti į orą, aš visa virpėjau iš baimės. Iš arti lėktuvas man pasirodė milžiniškas, jis garsiai
ūžė ir pūtė orą. Grįžtelėjau į terminalo pastatą, tikėdamasi paskutinįsyk išvysti mamą ir pamojuoti jai, bet
buvome per toli – vos tegalėjau įžiūrėti žmones, o veidų nebesimatė. Akimirką mane pagavo siaubas, kad esu
atskirta nuo viso įprastinio savo gyvenimo – pakeliui į visišką nežinomybę kartu su dviem beveik
nepažįstamais vyrais.
Mes visi trys susėdome drauge lėktuvo viduryje. Greta manęs iš kitos pusės dar įsitaisė anglė, keliaujanti į
Abu Dabį. Kol lėktuvas rengėsi kilti, aš labai nervinausi, užtat be paliovos plepėjau su ja. Ji pasisakė esanti
pribuvėja, labai maloniai atsakė į visus smalsius mano klausimus ir pagelbėjo man atsipalaiduoti. Iš kito šono
prie manęs sėdėjo Abdulas Chada, bet jis per dešimties valandų trukmės skrydį daugiausia snaudė, užliūliuotas
variklio ūžimo. O aš be paliovos muisčiausi, šnekėjau ir kaip įmanydama stengiausi prasiblaškyti.
Mes skridome ne tiesiai į Jemeną. Pirmiausia dar turėjome nusileisti kažkur kitur ir persėsti į mažesnį
lėktuvą. Lėktuvui nutūpus, buvo jau gerokai po pietų, ir išėjusią pro duris ant trapo mane lyg kokia dusinanti
antklodė apgaubė karštis – vargiai begalėjau įkvėpti. Niekad nieko panašaus nebuvau patyrusi. Iš pradžių
pamaniau, kad čia tiesiog tvoskia karštis iš lėktuvo variklio. Kol ėjome nusileidimo taku, per variklių gaudesį
sušukau Abdului Chadai:
– O kur tas šildytuvas, kuris šitaip kaitina?
Jis nusikvatojo.
– Čia toks oras, – paaiškino. – Šitoks karštis čia įprastas. Čia jau nebe tavo šaltoji senoji Anglija!
Nors per garsiakalbius ir pranešė, kaip vadinasi vieta, kur nusileidome, aš nelabai supratau.
– Kur mes? – paklausiau savo bendrakeleivių.
– Sirijoje, – atsakė Abdulas Chada. Man net skrandis suspazmavo iš baimės supratus, kad atsidūriau šitaip
toli nuo namų ir tokioje keistai vadinamoje vietoje. Apimta siaubo, akimirką vos susivaldžiau nepuolusi atgal į
lėktuvą – taip norėjosi grįžti namo, į Sparkbruką, pas mamą su Nadija. Apsidairiau, nejučia ieškodama
pagalbos, bet visi aplinkui ramiausiai žingsniavo į terminalą nė nenutuokdami, kad kas nors galėtų būti
negerai. „Viskas puiku, – ėmiau tikinti save mintyse, – tu gi važiuoji atostogų!“ Pagalvojau, kad Nadija
netrukus irgi bus su manim, ir ši mintis mane sulaikė – nieko nesigriebiau ir ėjau kartu su visais.
Mums pranešė, kad kitas lėktuvas vėluoja, todėl turėsime palaukti oro uosto salėje. Maniau, kad
užtruksime vos keletą minučių, tačiau minutės virto valandomis. Karštis buvo nepakeliamas, o vidun vis
grūdosi iš kitų lėktuvų išlipę žmonės, kurie grumdėsi, varžydamiesi dėl vietos. Visi jie, regis, buvo įpratę prie
to, kas man atrodė labai keista. O aš be paliovos gurkšnojau kokakolą ir spoksojau į pro šalį plaukiantį
įvairiausių drabužių ir veidų margumyną.
Atsisėsti tebuvo galima tik ant medinių suolų. Jaučiausi tokia išvargusi, perkaitusi ir suprakaitavusi, kad
ėmiau gailėtis, kam išvis leidausi į šitą kelionę. Taip norėjosi į gaivų dušą ar į vonią! Nusprendžiau eiti į tualetą
ir bent kiek atsigaivinti. Bet vos įžengus vidun, man net kvapą užgniaužė nuo smarvės. Tualete buvo minia
žmonių, o nusilengvinti reikėjo į skylę grindyse. Visur buvo taip nešvaru, kad negalėjau patikėti savo akimis.
Pirmąkart mačiau tokį vaizdą. Apsisukau ir išlėkiau lauk kaip įėjusi, papasakojau Abdului Chadai, kaip ten
viskas atrodo, ir tikėjausi, kad gal jis nuves mane į kokią kitą vietą, skirtą turistams iš Anglijos ir panašių šalių.
Bet jis tik dar sykį nusikvatojo ir liepė man nesijaudinti. Vėl susirangiau ant suolo ir beviltiškai įsistebeilijau
priešais save.
Pamažu oro uostą apgaubė vakaras, skaisčiame danguje sužibo žvaigždės, o minia salėje gerokai išretėjo:
dauguma žmonių išsivaikščiojo lipti į lėktuvus, stovinčius ant žibintų apšviesto tako, tiesiog švytinčio tamsoje.
Pagaliau ištuštėjusiame milžiniškame terminale beliko vos apie dvidešimt žmonių. Jie visi laukė to paties
reiso, kaip ir mes. Mes beveik nebesišnekėjome, ir sutemoms lauke toliau tirštėjant mane vis labiau ėmė
nykuma ir neviltis. Laukėme čia jau septynias valandas.
Kai pagaliau atvyko mūsų lėktuvas ir mus pakvietė į jį lipti, buvo jau vidurnaktis. Apsidžiaugiau, galų gale
ištrūkusi iš oro uosto, bet labai išsigandau, kad teks skristi tokiu mažiuku lėktuvu. Palyginti su reaktyviniu, šis
atrodė baisiai ankštas ir nepatvarus!
Šįkart buvau pasodinta prie lango tiesiai viršum sparno, kuris lėktuvui kylant, regis, plasnojo vėjyje. Buvau
tikra, kad sparnas sulūžęs ir mes neišvengiamai nukrisim. Iš siaubo puoliau pasakoti Abdului Chadai, ką
pamačiusi. Jis man paaiškino, kad viskas normalu, kad taip ir turi būti. Patikėjau, bet šitame lėktuve vis tiek
nieku gyvu neįstengiau užmigti, kad ir kokia pavargusi būdama. Į Saną atskridome penktą valandą ryto – kaip
tik pradėjo švisti.
Sana yra didžiausias Jemeno miestas, įsikūręs beveik trijų kilometrų aukštyje viršum jūros lygio. Kartais ši
vieta vadinama „Arabijos stogu“. Oras čia toks išretėjęs, kad, išlipusi iš lėktuvo, beveik pradėjau dusti ir man
ėmė svaigti galva. Sykiu su didžiuliu nuovargiu ir alkiu nuo šio pojūčio jaučiausi lyg apgirtusi.
Tai dar nebuvo kelionės galas: mums reikėjo nusigauti į Taizą – miestą, esantį arčiausiai prie to kaimo, kur
gyveno Abdulo Chados šeima. Sanoje buvo gerokai vėsiau nei Damaske – iš dalies todėl, kad buvo dar tik
ankstyvas rytas, bet man paaiškino, jog čia apskritai vėsiausias miestas Jemene.
Oro uostas stūksojo dykumoje, atokiai nuo miesto, tad, perėjus muitinės patikrinimą, nelabai buvo į ką
žiūrėti. Pastebėjau, kad daugybė žmonių keistai spokso į mano drabužius. Segėjau sijoną iki kelių, vilkėjau
berankovę medvilninę palaidinukę, avėjau basutes ir buvau vienplaukė. Oro uoste tepamačiau vos kelias
moteris, ir visos jos buvo apsigaubusios čadromis ir vilkėjo ilgas tradicines arabiškas sukneles.
– Ko čia visi taip spokso? – suirzusi paklausiau aš.
– Nesijaudink, – maloniai šyptelėjo Abdulas Chada. – Tiesiog čia retai pamatysi šitaip vilkinčią moterį.
Miestuose daugiau šiuolaikiškesnių moterų, jos rengiasi panašiai kaip tu.
Aplinkui oro uostą nebuvo romantiškų dykumos smėlio kopų, kokias mačiau filmuose; kėpsojo tik
daugybė varganų senų namukų iš akmens ir vingiavo duobėti keliai. Palaukus apie dešimt minučių, pasirodė
didelis baltas taksi automobilis, kuriuo dar keturias valandas turėjome važiuoti iki Taizo. Mes visi trys
įsitaisėme šešiavietės mašinos gale.
Aš nelabai mačiau, kur ir pro ką važiavome. Buvau pervargusi, alkana ir dar neatsigavusi po kelionės. Abu
vyriškiai arabiškai plepėjo su vairuotoju, o aš menkai besuvokiau, kas dedasi aplink. Jaučiausi tarsi kokiame
sapne.
Kai pasiekėme Taizą, nusivyliau – viskas aplinkui atrodė ankšta, apskurę ir purvina. Siaurose gatvėse buvo
baisi grūstis. Abipus tų gatvių stovintys namai ir parduotuvės viršuje kone siekė vienas kitą. Alsiame karštyje
maišėsi nešvaros, galvijų, mašinų išmetamųjų dujų ir kažkokių valgių kvapai. Mūsų taksi sunkiai skynėsi kelią
per gatvę užtvindžiusią minią: visi kažkur skubėjo, kai kurie – vedini asilais ar net karvėmis. Ore tvyrojo galybė
dulkių ir baisus triukšmas. Visur buvo pilna šiukšlių – maisto atliekos ir pūvantys vaisiai gulėjo čia pat gatvėje,
traiškomi mašinų ratų ir praeivių kojų. Visi pastatai atrodė tradiciniai – šitaip čia namus statė jau visą tūkstantį
metų. Iš toliau miestas regėjosi įspūdingas ir egzotiškas, o iš arti – tikra žmonių, gyvulių ir taksi automobilių
maišalynė. Pastebėjau ir keletą europietiškai vilkinčių moterų, bet kur kas daugiau jų dėvėjo tradicinius
arabiškus drabužius, o veidus dengėsi čadromis.
– Čia, mieste, gyvena vienas mano draugas, – paaiškino Abdulas Chada. – Važiuosim pas jį. Ten
pernakvosim, kad galėtum gerai išsimiegoti, o tada jau keliausim į kaimą.
– Gerai, – linktelėjau. Būčiau sutikusi su bet kuo, kad tik gaučiau pailsėti ir nusiprausti.
Įsukome į skersgatvį, vos keliais coliais platesnį nei mūsų mašina, ir lėtai spraudėmės pro žmones,
einančius trijų ir keturių aukštų namų pasieniais, dairydamiesi mums reikalingo pastato. Galų gale sustojome
prie didelių rudų durų.
– Na štai, lipam lauk, – paragino Abdulas Chada, – atvažiavom!
Mums išsiropštus iš taksi į karštį ir dulkes, namo durys atsivėrė ir mūsų pasitikti išėjo Abdulo Chados
draugas, apsivilkęs kažkokiu žemę siekiančiu arabišku sijonu; vėliau sužinojau, kad toks drabužis vadinasi futa.
Vyriškis buvo panašaus amžiaus, kaip Abdulas Chada, tačiau nemokėjo nė žodžio angliškai.
Įžengę per duris, atsidūrėme didžiuliame cementiniame prieškambaryje, išklotame raštuotu linoleumu.
Toliau, svetainėje, grindis dengė kilimas, buvo patiesta daugybė kilimėlių ir padėta pagalvėlių mums atsisėsti.
Jemeniečiams visa tai rodė šeimininko turtus, bet man, pripratusiai prie angliško gyvenimo standartų, šitie
dalykai nedarė jokio įspūdžio. Svetainėje dar buvo ir televizorius, o ant stalo sukosi ventiliatorius, kuris vėsino
orą. Bet aš po daugiau nei dvidešimt keturių valandų kelionės jaučiausi baisiai nepatogiai – suprakaitavusi ir
pervargusi. Mano nervai buvo įtempti lyg stygos. Šeimininkas nuvedė mane į vonią, kur galėjau nusimaudyti
po dušu ir persirengti. Vonios kambarys buvo erdvus ir įrengtas vakarietiškai, tačiau vietoj tualeto ir čia žiojėjo
tik skylė grindyse. Bet man jau buvo nė motais – apsidžiaugiau, kad bent galiu nusiprausti.
Po dušo kiek atsigavusi ir persivilkusi švariais drabužiais, grįžau atgal į svetainę. Vyriškiai sau sėdėjo ir
kalbėjosi. Man įėjus, jie pakilo ir pasakė einą nupirkti mums ko nors pavalgyti. Likau viena tūnoti ant pagalvės
kambario kampe. Be Abdulo Chados, kuris galėtų man ką nors paaiškinti ir išversti, jaučiausi vieniša ir
pamesta. Vos trinktelėjus lauko durims, svetainėje pasirodė šeimininko žmona ir dvi mažos dukrelės. Paskui aš
sužinojau, kad moterims neleidžiama užeiti į kambarį, kur vyras bendrauja su svečiais – vyriškiais, jeigu tie
atvykėliai nėra giminės. Kol namuose esama vyrų, moterys būna nematomos: jos kažkur tūno laukdamos
nurodymų, kokių valgių ar gėrimų paruošti, arba įsakymo atvesti mažus šeimininko sūnus, kad svečiai galėtų
jais pasigėrėti.
Nei ši moteris, nei jos dukrelės irgi nė trupučio nemokėjo angliškai. O aš taip norėjau su jomis pasikalbėti!
Jaučiausi tokia pervargusi, alkana ir taip toli nuo namų, kad nejučiomis pravirkau. Niekaip neįstengiau
susivaldyti – ašaros ir rauda nesulaikomai veržėsi iš krūtinės. Man rodėsi, kad mane vienų vieną paliko
pačiame pasaulio krašte.
Moteris žengė prie manęs ir pabučiavo į skruostą. Paskui jos visos susėdo aplinkui ir kaip mokėdamos ėmė
mane kalbinti. Jų akyse mačiau tiek švelnumo ir užuojautos! Pasijutau tikra kvailė ir pamėginau susiimti.
Parodžiau vienai iš mergaičių, kad norėčiau gauti rašiklį ir popieriaus. Ji nubėgusi atnešė, ir aš ėmiau piešti
paveiksliukus, o po jais rašyti angliškus žodžius. Nė pati nesuprantu, kam taip dariau; tiesiog jaučiausi baisiai
vieniša ir žūtbūt norėjau su kuo nors pasikalbėti. Viską, ką parašydavau, mergaitė stengėsi nukopijuoti.
Piešdama ir rašydama aš vis tiek niekaip negalėjau liautis verkusi, ir pagaliau moteris pravirko sykiu su manim.
Grįžę vyrai iškart sunerimo, kas čia darosi.
– Ko tu verki? – paklausė manęs.
– Nežinau, – atsakiau. – Geriau klauskit jos, ko ji verkia.
Abdulas Chada pasikalbėjo su moterimi arabiškai ir pasakė man, kad ji verkianti, nes jai manęs gaila ir ji
taip pat norinti su manim pasikalbėti. Kai po daugelio metų aš dar sykį sutikau tą moterį, pati jau mokėjau jos
kalbą ir paklaususi sužinojau, jog tądien ji verkė todėl, kad suprato, kas manęs laukia, bet negalėjo manęs
perspėti. Pasijutau jai už tai labai dėkinga, nors ir žinojau, kad tuo metu ji jau niekuo man nebūtų galėjusi
padėti: buvo per vėlu užkirsti kelią tam, kas turėjo įvykti. Aš pakliuvau į spąstus ir ištrūkti nebegalėjau.
Mes šiek tiek užkandome, nors tuo metu aš jau buvau tokia pavargusi, kad net valgyti bemaž
nebeįstengiau. Tą vakarą man davė paklodę, kurią pasitiesiau svetainėje, ant vieno iš kilimėlių. Naktį pagaliau
gerai išsimiegojau.
 4
Traukiame į kalnus

R yte pabudau anksti. Nosį kuteno kepamos kiaušinienės su svogūnais kvapas. Atsikėliau, nusiprausiau,
pavalgiau pusryčius, o tada atsisveikinome su šeimininkais. Per naktį pailsėjusi, jaučiausi kur kas geriau. Man
atrodė, kad dabar pagaliau prasidės mano atostogos, ir nekantravau, laukdama žadėtų nuotykių.
– Ar galim pasivaikščioti po miestą ir užsukti į parduotuves? – paklausiau. – Noriu paieškoti lauktuvių
namiškiams.
– Tam dar bus sočiai laiko, – patikino Abdulas Chada. – Šiandien važiuosim į Mokbanos kalnus –
susipažinsi su kitais mano namiškiais ir apsistosi po mano stogu.
Dar jis perspėjo, kad kelias bus ilgas ir nelengvas, todėl pasiėmiau vaisių ir įsipyliau apelsinų sulčių, kad
turėčiau kuo atsigaivinti. Viduje buvo vėsu ir tylu, bet, vos tik išėjome pro didžiąsias medines duris į gatvę,
triukšmas, visokie kvapai ir kaitra užgriuvo mus tarsi siena. Šitokiame dusinančiame karštyje man dingo bet
koks apetitas, tačiau be paliovos kamavo troškulys.
Abdulas Chada pasiūlė man užrašyti keletą atvirukų namiškiams ir pranešti, kad laimingai atvykome ir kad
man puikiai sekasi. Jis žadėjo juos išsiųsti, kol dar esame mieste, kad jie greičiau pasiektų Angliją. Sutikau.
Kaimą Mokbanos kalnuose tebuvo galima pasiekti tik džipais – „Land Roveriu“ ir „Reindž Roveriu“. Jie
šiuose kraštuose atstoja ir taksi, ir autobusus, nes vieninteliai įveikia stačius, duobėtus ir vingiuotus kalnų
kelius. Miesto gatvėse buvo pilna įprastų taksi mašinų, bet Abdulas Chada mums tądien nusamdė džipą.
Kai apie vidurdienį sulipome į tą „Reindž Roverį“, saulė kaitino kaip pašėlusi. Vairavo Abdulo Chados
dukterėčios vyras. Atrodė, kad vos ne kiekvienas sutiktasis čia yra koks nors Abdulo Chados giminė arba
pažįstamas. Mes nebuvome vieninteliai keleiviai: įskaitant Abdulą Chadą, Mohamedą ir mane, džipu iš viso
važiavo dvylika žmonių. Be manęs, buvo dar dvi moterys; jos sėdėjo priekyje, nuo galvos iki kojų susisukusios į
juodus drabužius, o mes, visi kiti, kaip pakliuvo susigrūdome džipo gale.
Apie valandą riedėjome specialiai nutiestu keliu, kuris atrodė palyginti neblogas. Man paaiškino, kad šitą
kelią klojo vokiečiai. Abipus, kiek akys užmatė, driekėsi perdžiūvę krūmynai. Maždaug kas dvidešimt mylių
privažiuodavome užkardas su patruliais – ginkluotais policininkais ir kareiviais. Dauguma jų žiaumojo kvatą –
vietinius kvaišalus, ir bukais veidais čiupinėjo savo šautuvų gaidukus. Jiems kaskart turėdavome rodyti
dokumentus.
Kelionėms po Jemeną visi, net ir vietos gyventojai, privalo turėti leidimus, nors man atrodė, kad tiems
kareiviams mes ne itin rūpime. Vėliau sužinojau, kad dauguma šių užkardų paprasčiausiai žymi atskirų genčių
gyvenamas teritorijas. Visi kiekvieno kaimo gyventojai yra susiję giminystės ryšiais ir priklauso tai pačiai
„genčiai“. Anksčiau tos gentys nuolat pešdavosi ir žudydavosi tarpusavyje, todėl kareiviai privalėjo palaikyti
taiką.
Maždaug po valandos išsukome iš pagrindinio kelio į šlaitais aukštyn vingiuojantį kalnų keliuką. Visi mūsų
bendrakeleiviai vyrai džipe irgi atrodė besą Abdulo Chados ir jo sūnaus draugai. Pakeliui jie be perstojo
kalbėjosi ir juokėsi. Spėjau, kad turbūt daugelis gyventojų kaimuose vieni kitus pažįsta. Kraštovaizdis aplinkui
buvo nykus, tad ėmiau tylomis svarstyti, kokių dovanų reikės nupirkti mamai ir kitiems namiškiams. Suvalgiau
kelis vaisius ir atsigėriau apelsinų sulčių iš pakelio.
Kaimai, pro kuriuos važiavome, atrodė skurdūs, atšiaurūs ir beveik be gyvybės ženklų. Kartais
pasirodydavo koks murzinas vaikėzas, tingiai ganantis karvę ar kelias avis, – tie perkarę gyvuliai beviltiškai
ieškojo ko paėsti akmeningoje žemėje, – arba tarp senų apgriuvusių namų besivaikantis pulkelį vištų. Dar
pakampėmis bastėsi nemažai liesų, blusų sukandžiotų šunų, kurie rankiojo visokias atliekas.
Važiuodami per kaimelius, matydavome čadromis apsigaubusias moteris, grįžtančias nuo šulinio su
vandens ąsočiais ant galvų, ir senukus, besibūriuojančius panamėse ir kažką liežuvaujančius. Džipui artinantis,
jie nutildavo ir imdavo smalsiai stebeilytis į keleivius. Labiausiai visi dėbsojo į mane; supratau, jog veikiausiai
todėl, kad tebevilkėjau vakarietiškais drabužiais ir nedėvėjau čadros. Kartais kuriame nors kaime
stabtelėdavome ir kas nors išlipdavo arba įlipdavo. Kelios basakojės moterys su vandens ąsočiais ant galvų
sustojo į mus pasižiūrėti. Apdriskę, basi vaikiūkščiai irgi vėpsojo mūsų pusėn, susikišę pirštus į burnas. O mažos
mergaitės, kaip ir jų motinos nešinos ąsočiais ar žabų ryšeliais ant galvų, droviai nusukdavo akis. Tuo tarpu
vyrai, kurie sutūpę prie namų žiaumojo kvatą, mojavo ir kažką šūkavo Abdului Chadai – veikiausiai sveikino
sugrįžusį, nes jo ketverius metus nebuvo namie.
Mačiau, kad jie aptarinėja mane, tik negalėjau suprasti, ką sako. Užtat kaip įmanydama mandagiau
šypsojausi ir linkčiojau, o jiems šnekantis, dairiausi aplink.
Visi tie pastatai plokščiais stogais man atrodė besą kelių šimtų metų senumo, panašesni į akmenų krūvas
vidury dykumos nei į gyvenamuosius namus, o mažiukai langeliai buvo aklinai uždaryti ir uždangstyti,
ginantis nuo spiginančios vidurdienio saulės. Namai čia ištisą tūkstantmetį buvo statomi vienodai, užtat
negalėjau atskirti, kurie iš jų seni, o kurie – nauji. Kaimeliai buvo įsikūrę gerokai atstu vienas nuo kito. Kartais
tarp jų važiuodavome ištisą pusvalandį ar net ilgiau, nematydami nei namų, nei jokios gyvos dvasios.
Vienas kaimas, kur sustojome atsigerti, vadinosi Riseanas. Per jį tekėjo nedidelis upeliukas, kurio krantuose
per kelias mylias viskas klestėjo ir žaliavo. Atrodė, lyg būtume atvažiavę į oazę. Čia driekėsi javų laukai,
aplinkui augo vaismedžiai. Kurį laiką stebėjau žmones, ariančius žemę ir triūsiančius savo kaime.
Laukuose augo įvairios daržovės: bulvės, morkos, svogūnai, salotos ir kopūstai, ir dar visokių prieskonių,
kurių nė nežinojau. Pamačiau netgi vynuogynų; vynas Jemene uždraustas, užtat razinos – labai mėgstamos.
Ant vaismedžių noko migdolai, graikiniai riešutai, persikai, abrikosai, kriaušės, citrinos ir dar kažkokie vaisiai,
kurių nepažinau; man pasakė, jog tai – granatai.
 Kituose mūsų pravažiuotuose kaimeliuose retai išvysdavome kokį žmogų, o čia visi gyventojai, regėjos,
buvo lauke, saulėje, užsiėmę visokiais darbais. Tai buvo gražiausia šiame krašte mano matyta vieta, tad
nuoširdžiai vyliausi, kad ir man teks gyventi tokiame pat derlingame ir kruopščiai prižiūrimame kampelyje.
Visi Riseano gyventojai buvo juodaodžiai arabai. Galvoje man ėmė suktis daugybė klausimų apie juos, tačiau
klausti nedrįsau ir tylėjau, kol Abdulas Chada paragino lipti atgal į džipą, nes reikėjo keliauti toliau. Vėliau
išsiaiškinau, kad Jemenas yra visai netoli nuo juodaodžių gyvenamų Afrikos šalių – Etiopijos ir Somalio, nuo
kurių jį skiria tik siaura jūros įlanka.
– Tau mano kaime patiks, – pajudėjus toliau, išgirdau angliškai man sakant Abdulą Chadą.
– Tikrai? – šyptelėjau. Man norėjosi susipažinti su daugiau žmonių.
– Pas mus auga puikios obelys ir apelsinmedžiai.
– Neblogai, – atsakiau ir toliau žiūrėjau pro langą vaizduodamasi, kad važiuojame į panašaus grožio vietą
kaip Riseanas. Deja, netrukus už lango jau vėl buvo matyti ta pati perdžiūvusi, nyki dykuma, per kurią
važiavome anksčiau. Įdomu, kada vėl pasirodys žaluma? – svarsčiau.
Kilome vis aukščiau, ir horizontas pamažu platėjo. Vairuotojas perjungė žemiausią pavarą, ir džipas ėmė
ropštis aukštyn kone stačiu uolėtu skardžiu, šokinėdamas ir bumbsėdamas per palaidus akmenis. Po dviejų
valandų šitokio važiavimo sustojome visiškoje dykvietėje.
– Čia turime išlipti, – pasakė Abdulas Chada, ir mes visi trys išsiropštėme iš džipo ir sustojome pakelėje.
Likusieji garsiai parėkavo atsisveikindami, ir netrukus džipas nuriedėjo tolyn ir dingo dulkių debesyje.
Apsidairiau, bet nepamačiau jokio pastato. Išvis nieko nepamačiau – tik plikus kalnų šlaitus ir kelis
susisukusius varganus medelius.
– Tai kur jūs gyvenat? – paklausiau.
Abdulas Chada mostelėjo į kalną mums už nugarų.
– Ana ten, – vyptelėjo jis, paėmė mano lagaminą ir mes visi trys leidomės kopti kone statmenu akmenuotu
taku aukštyn. Aš vėl ėmiau apgailestauti, kam išvis leidausi į šitą kelionę. Mano basutės kas žingsnis slidinėjo
per akmenis, o pati ir vėl jaučiausi perkaitusi, purvina ir ištroškusi.
Kai pagaliau užsiropštėme į kalno viršų, mums po kojų nusidriekė Hokailo kaimas, ir aš lengviau
atsikvėpiau. Žinoma, jis nė iš tolo neprilygo Riseanui, bet mes bent jau pagaliau kažkur atėjome, ir aš tikėjausi,
kad čia gausiu nusiprausti.
– Kuris namas – jūsų? – paklausiau vildamasi, kad parodys į kurį nors iš arčiausiai stovinčiųjų.
– Ana tas, ten aukštai, – Abdulas Chada ištiesė ranką į pastatą, stūksantį atokiau nuo visų kitų, paties
aukščiausio apylinkės kalno viršūnėje. Žemiau jo ore suko ratus grifai. Kad ten nusigautume, turėjome lipti
vertikalia uolos atbraila su joje iškirstais laipteliais. To vienišo namo vaizdas mane tiesiog pribloškė.
Atsiskyręs, plikas ir apleistas, jis rymojo viršum viso šito perdžiūvusio, tuščio ir negyvo pasaulio. Nors, žiūrint iš
apačios, jis atrodė visai nemažas, bet anaiptol nebuvo nei jaukus, nei patogus gyventi. A, niekai, –
pagalvojau, – juk pabūsiu čia tik dieną ar dvi, o paskui keliausime pasimatyti su Leila ir Ahmedu! Šitas
grėsmingas namas turėjo būti tik viena didžiojo mano nuotykio dalis, tad man pasidarė smalsu pamatyti, kaip
tie žmonės gyvena tokiuose keistuose savo būstuose.
Pirmasis namas, kurį pasiekėme, priklausė Abdului Nūrui – Abdulo Chados broliui. Tai buvo mažytis
vienaaukštis pastatas su vieneriomis durimis ir vos pora langų. Neįsivaizdavau, kaip galima sutilpti šitokioje
ankštybėje. Tas namukas stovėjo tiesiai po Abdulo Chados namu, stūksančiu viršum jo ant kalno, taigi
žmogus, užlipęs ant apatiniojo namo stogo, galėjo susišūkauti su viršutiniojo namo gyventojais ir jiems
pranešti kaimo naujienas, arba jei kas nors atvažiuodavo jų aplankyti ir laukdavo viename iš kaimelio namų.
Žinios apie visus, kas atvykdavo keliu, pirmiausia pasiekdavo Abdulo Nūro namą, ir jo gyventojai šaukdami jas
pranešdavo kaimynams ant kalno.
– Eime, – Abdulas Chada nutempė mane į uolos papėdę.
– Aš ten neužlipsiu! – pasibaisėjau.
– Nieko, užlipsi, – atšovė jis ir pirmas ėmė ropštis beveik neįžiūrimu taku.
Kai ėmėme kopti, ant skardžio tarp akmenų aš vargais negalais įžiūrėjau šiokį tokį ožkų pramintą takelį ir iš
paskutiniųjų stengiausi nesidairyti į stačias uolas, kyšančias toli apačioje. Kone pusiaukelėje man iš po kojų
išsprūdo kažkoks akmuo, basutė slystelėjo ir aš pargriuvau, skaudžiai nusibrozdindama kelius ant apačion
pažirusių akmenukų. Surikau iš siaubo, ir Abdulas Chada, stvėręs mane už rankos, užtempė atgal ir pastatė ant
tako. Lipome kokį pusvalandį, kol pagaliau atsidūrėme viršuje. Buvau kiaurai permirkusi prakaitu,
nubrozdintais, kruvinais keliais, o visą kūną gelte gėlė iš nuovargio. Vyrai, regis, prie šito buvo pripratę.
Namas stovėjo tarsi ant paties pasaulio stogo – į visas puses aplinkui driekėsi mylių mylios įspūdingų kalnų
vaizdų. Jis atrodė nelyginant kokia danguje plūduriuojanti salelė. Oras čia buvo nepaprastai grynas. Kai
užkopėme, jau artinosi prieblanda, ir karštis pamažu atlėgo. Saulė leidosi kažkur toli, už kalnų, ir visus gyvulius
jau uždarė nakčiai.
Visa šeima išvirto į lauką mūsų pasveikinti. Čia buvo Abdulo Chados žmona Vard, senutė jo motina Saida ir
neregys tėvas. Dar name gyveno Mohamedo žmona Bakela ir dvi jų dukrytės – Šifa ir Tamanėja: viena –
maždaug aštuonerių, kita – penkerių metų amžiaus.
Mane su visais supažindino. Visą laiką aš tik šypsojausi ir linkčiojau, nesuprasdama nė žodžio, ką man sakė.
Visi, regis, labai džiaugėsi mane matydami ir sveikino atvykusią. Pasijutau tarsi kokia garbės viešnia.
Visos moterys, net ir mažosios mergytės, vilkėjo tradiciniais arabių drabužiais: žemiau kelių siekiančiomis
suknelėmis, ilgomis iki čiurnų kelnėmis ir avėjo šlepetėmis. Ant galvų jos ryšėjo skaras, kurios dengė plaukus,
nes nuo tada, kai žengia pirmuosius žingsnius, mergaitėms privalu paisyti kuklumo. Kol vaikšto tik po savo
namus ar kaimą, moterims galima nedengti veidų ir kirpčiukų, o plaukai, supinti į kasas, gali drykti iš po skaros
ant pečių. Tačiau, keliaudamos į kitą kaimą ar bent pasirodydamos ant kelio, kur jas gali pamatyti svetimi
vyrai, moterys privalo aklinai užsidengti veidus ir plaukus. Visi čia vaikščiojo įsispyrę į šlepetes – išskyrus
senolį, kuris avėjo tradicinius sunkius medpadžius su prikaltais odiniais dirželiais.
Įžengusi į vidų, pasijutau tarsi urve. Supratau, kad čia – prieangis, kur laikomi gyvuliai, nes jutau už durų jų
kvapą ir girdėjau juos krutant. Buvo taip tamsu, kad kurį laiką beveik nieko negalėjau įžiūrėti. Po kojų dar
painiojosi kelios vištos.
 Paskui pamačiau akmeninius laiptelius, vedančius į antrą aukštą, kur gyveno šeima. Visos sienos ir grindys
čia buvo akmeninės, tačiau rankomis nutinkuotos kažkokiu džiovinto karvių mėšlo ir smėlio mišiniu, dėl kurio
visas būstas atsidavė karvide.
Užkopusi laiptais, pirmiausia atsidūriau prieškambaryje – jame buvo visai tuščia, išskyrus viename kampe
sumestą rankų darbo pagalvėlių krūvą. Iš šitos bendros patalpos ėjo durys į atskirus kambarius – visi jie buvo
mažiukai, su medinėmis tarsi galvijų gardo durimis, užšaunamomis velke. Visos durys buvo baisiai siauros –
reikėjo pasisukti šonu, kad įeitum.
Supratau, kad tikrai esu laikoma garbinga viešnia. Vard net atidavė man savo miegamąjį. Skirtingai nei
kiti, šis kambarys buvo išklotas linoleumu ir turėjo net penkis mažyčius grotuotus langelius: du – vienoje
sienoje ir tris – kitoje. Dėl to, pravėrus langines, čia dvelkdavo gaivus vėjelis, o pro langus buvo matyti į dvi
puses atsiveriantys kalnų vaizdai. Palubėje kabojo žibalinė lempa; kai saulė visiškai nusileido, ją įžiebė, ir
kambaryje pasklido dūmų kvapas.
Dar čia stovėjo nedidukas, prie automobilio akumuliatoriaus prijungtas nespalvotas televizorius, kurį
Abdulas Chada nupirko specialiai man, kad nenuobodžiaučiau. Bet netrukus aptikau, kad per jį galiu žiūrėti
tiktai arabiškus kanalus, kur nieko nesupratau, o programos atrodė nuobodžios. Šiaip ar taip, man nė kiek
nesinorėjo tūnoti viduje: veržiausi į lauką – į saulės šviesą ir gryną orą.
Vienintelis baldas mano kambaryje buvo siaura geležinė lova su plonu čiužiniu, pagalve ir apklotu, o išilgai
vienos sienos dar buvo iš to paties karvės mėšlo ir smėlio nudrėbta atbraila, ant kurios galėjau prisėsti, jei
nenorėjau gulėti lovoje. Panaši atbraila buvo įtaisyta ir lauke prie durų, o ant jos padėtas čiužinukas; ten beveik
visą dieną praleisdavo abudu senoliai – mėgaudavosi šiluma ir dairydavosi aplinkui. Šiuose kraštuose senoliai
yra labai gerbiami. Manoma, kad savo prievoles šeimai jie jau yra atlikę, todėl neprivalo daugiau nieko dirbti,
o visi kiti turi jais rūpintis.
Tame pačiame aukšte buvo ir kambarys senoliams, kitas – Mohamedui ir jo šeimai (vaikai miegodavo ant
grindų), o dar vienas ilgas ir siauras kambarėlis – Abdului Chadai su Vard. Akmeniniai laiptai vedė į viršų, ant
stogo, kur šeima praleisdavo daugybę laiko, bet pakeliui dar buvo mažytė, aprūkusi virtuvėlė su malkomis
kūrenama krosnimi, kur kepdavo čapačius – pagrindinį šeimos valgį, ir mažyte žibaline virykle, ant kurios
kaitindavo vandenį arba prireikus ką nors greit pakepdavo. Šalia virtuvės buvo vonia.
Man prireikė į tualetą, tad paklausiau Abdulo Chados, kur eiti. Jis nuvedė mane prie mažyčių durelių
sienoje ir pravėrė jas. Turėjau susiriesti, kad įlįsčiau. Viduje buvo tamsu, nors į akį durk; šviesa sklido tik pro
skylę kampe, grindyse. Lubos čia buvo tokios žemos, kad visą laiką turėjau būti susirietusi ir, net per vidurį tos
patalpos tūnodama, lengvai galėjau pasiekti visas keturias sienas. Kad nors ką matyčiau, visada turėdavau
neštis žibintą.
Čia stovėjo dubuo su vandeniu apsiprausti, o norėdama nusilengvinti, turėjau tūptis viršum skylės
grindyse. Viskas, kas nukrisdavo pro skylę, paprasčiausiai likdavo gulėti ant akmenų po namu, tarp krūmų, kol
sudžiūdavo saulėje. Aš drovėdavausi ten eiti, kol kas nors būdavo netoliese, todėl slapčiomis tykindavau į
tualetą tik naktį. O jei reikalas prispirdavo ir dieną, tai pirmiausia užlipdavau ant stogo apsidairyti, ar nieko
nėra aplink ir ar niekas nepastebės, ką darau.
Vonioje nuolat stovėdavo indas su vandeniu; moterys jį pripildydavo iš apačioje esančių talpyklų. Tas
vanduo buvo skirtas apsiplauti, atlikus gamtinius reikalus. O norėdama nusiprausti veidą, turėdavau atsinešti
kitą dubenį ir pasiimti muilo, kurio atsivežiau su savimi iš Anglijos. Karšto vandens nebuvo, tačiau lauke
tvyrojo tokia kaitra, kad norėdavosi tik kiaurą dieną pilti ant savęs šaltą vandenį.
Pirmąjį vakarą nepasidomėjau, iš kur imasi vanduo tose apačioje stovinčiose talpyklose. Jo čia netrūko,
lygiai kaip ir Anglijoje, tad niekas daugiau man nerūpėjo. Vis dėlto per keletą dienų patyriau, kaip sunkiai
moterims tenka triūsti, kad prireikus to vandens visada būtų.
Pirmąjį vakarą aš visiškai neturėjau apetito. Viskas aplinkui buvo taip neįprasta, aš drovėjausi, ir man
reikėjo laiko atsitokėti ir susigaudyti, kas čia dedasi. Todėl įsitaisiau ant grindų savo kambaryje, palikusi duris
atviras, ir stebėjau prieškambaryje vakarieniaujančią šeimą.
Jie visi sėdėjo ratu ant pagalvėlių, nušviesti žibalinių lempų, o per vidurį ant grindų stovėjo dubuo pieno, į
kurį buvo gausiai pritrupinta čapačių. Kiekvienas sauja pakabindavo į tešlą panašios košės, o tada jau
valgydavo ją iš savo dubenėlių. Visi smagiai juokėsi ir šnekučiavosi. Negalėjau įsivaizduoti, kad kada nors
prisiversčiau ir pati šitaip valgyti. Tik be žado visus stebėjau, nesuprasdama nė žodžio, ką jie sako. Valgį šeima
užgerdavo vandeniu, nors buvo nupirkta ir šiek tiek „Vimto“ – mat mano atvykimas ir abiejų vyriškių
sugrįžimas buvo laikomas ypatinga proga. „Vimto“ primena skiestą vyšninį limonadą, jis perkamas tik
šventėms.
Po tokio ilgo laiko sugrįžęs Abdulas Chada aiškiai atsidūrė dėmesio centre. Jis šnekėjo daugiausia, o kiti
pagarbiai klausėsi. Pavalgę visi suėjo į mano kambarį pasėdėti ir pabendrauti. Buvo gera jausti jų palankumą;
įsivaizdavau, kaip apie šiuos žmones pasakosiu Anglijoje likusiems savo bičiuliams. Po kurio laiko visi
išsiskirstė miegoti, o aš nusliūkinau į vonią pabandyti nors kiek apsiprausti po ilgos kelionės per karštį.
Miegoti pasirodė baisiai nepatogu. Pati lova buvo kieta, man sunkiai sekėsi joje įsitaisyti. Jaučiausi
murzina, be to, jau ir praalkau. Tačiau kol kas viskas dar atrodė tik nuotykis; neketinau šituose namuose ilgiau
užsibūti. Galų gale užmigau.

Rytą pabudau vos išaušus. Kažkur apačioje gerklę laidė gaidžiukas; moterys iš šulinio nešė vandenį, o paskui
pradėjo triūsti virtuvėje. Pažvelgiau pro langą: tekančios saulės apšviesti kalnai atrodė įspūdingai. Pusryčiams
vėl patiekė čapačių, tik šįsyk – paskrudintų keptuvėje su trupučiu aliejaus ir keliais kiaušiniais. Dar užplikė
didelę gertuvę juodos, saldžios arbatos, kad visa šeima turėtų ko atsigerti per dieną. Iš parduotuvės kaime
specialiai man parnešė pieno, mat žinojo, kad anglai mėgsta arbatą su pienu.
Kitas dvi dienas nieko neįtardama svečiavausi tuose namuose. Paskui ėmiau nekantrauti – norėjosi
pavažinėti, geriau pažinti šią šalį ir susitikti su Leila ir Ahmedu. Nors niekad nebuvau jų mačiusi ir žinojau, kad
nė vienas iš jų nekalba angliškai, vis dėlto jie buvo mano šeimos nariai, tad atsidūrusi šitaip toli nuo namų
pradėjau jų ilgėtis. Vis dėlto, kad ir nekantraudama, tylėjau. Ramiai laukiau, kol Abdulas Chada praneš, ką
darysime toliau. Dieną lauke žaisdavau su vaikais. Mergaitės bandė mokyti mane svarbiausių arabiškų žodžių.
Jos buvo mielos ir draugiškos – iškart jas pamilau.
Tas porą dienų Abdulas Chada buvo man itin malonus. Supratęs, kad man nejauku valgyti rankomis, sėdint
ant grindų, jis atnešė man į kambarį lėkštę su šakute ir patiekdavo kitokio valgio. Antros dienos popietę jis
kartu su manim išsiruošė apačion, į parduotuves. Jos man labiau priminė lūšneles, prikrautas vaisių, cigarečių,
konservų ir kitokių kasdienių daiktų. Nors čionykštėms moterims neleidžiama rūkyti, aš jau buvau tapusi
rūkale ir Abdulas Chada suvokė, kad atpratinti manęs nepavyks, tad nupirko man cigarečių. Jis visą laiką elgėsi
su manim taip, kaip įprasta Anglijoje – lyg su sau lygia, o ne su kokia kaimelio moteriške. Aš vis dar neturėjau
pagrindo įtarti, kad kas nors ne taip.
Visi kaimo gyventojai jį pažinojo, daugelis dargi buvo jo giminės. Kiekvienas stabtelėdavo su juo
pasišnekučiuoti, o nemažai vyresniųjų, kadaise uždarbiavusių Anglijoje, kalbino mane angliškai ir klausinėjo,
kaip man patinka Jemenas. Tačiau nė vienas iš jų nė žodeliu neužsiminė, dėl ko iš tikrųjų buvau čionai
atgabenta.
Grįžę su pirkiniais, abu su Abdulu Chada susėdome lauke, ant atbrailos, ir kurį laiką šnekučiavomės su
senoliais ir mažylėmis. Staiga pasirodė jaunesnysis Mohamedo brolis Abdula. Jis užkopė aukštyn tuo pačiu
taku, kaip ir aš pirmąją dieną. Žinojau, kad šeimininkas turi dar vieną sūnų; man buvo pasakyta, kad jis –
kitame kaime, kuris vadinasi Kampaisas ir yra už poros valandų kelio mašina. Tame kaime, palei didįjį kelią į
Saną, Abdulas Chada turėjo įsigijęs restoraną. Abdula padėjo tėvui jį sutvarkyti, kad būtų galima atidaryti.
Prieš atvažiuodama buvau mačiusi berniuko nuotraukų, tačiau menkai jomis domėjausi. Žinojau, kad jis
keturiolikos metų amžiaus, nors man pasirodė panašesnis į dešimtmẽtį. Jis buvo silpnas, liguistas, mažo ūgio,
labai liesas ir išbalęs. Visa šeima išėjo pro duris jo pasitikti, motina paėmė jam iš rankų krepšį. Vard, regis, prie
jaunėlio sūnaus buvo ypač prisirišusi. Vėliau sužinojau, kad nuo pat gimimo Abdula be paliovos sirgdavo,
užtat motina įprato jį globoti.
– Čia – mano sūnus Abdula, – supažindino mus Abdulas Chada, ir mes mandagiai padavėmė vienas kitam
rankas – lygiai kaip ir prieš porą dienų, kai susipažinau su visais kitais šeimos nariais. Jis vos juntamai
spustelėjo maniškę, o jo delnas buvo mažesnis už mano. Mes vėl susėdome lauke, aš toliau kalbėjausi su
Abdulu Chada ir kitais, ir daugiau nebekreipiau dėmesio į Abdulą, tiktai stengiausi būti mandagi. Manęs jis
nėmaž nesudomino, tačiau norėjau, kiek įmanoma, susidraugauti su visais namiškiais ir kuo geriau juos
pažinti. Mano atostogos turėjo būti kuo šaunesnės.
Saulei pradėjus leistis už kalnų ir orui pamažu vėstant, mes visi suėjome vidun ir, susėdę mano kambaryje,
toliau šnekučiavomės. Po kurio laiko dauguma šeimos narių išsiskirstė. Abdulas Chada tebesėdėjo ant
užtiesalu apdengtos atbrailos – tarp manęs ir savo berniuko. Aš buvau įsitaisiusi mėgstamoje savo vietelėje
prie lango, kur buvo vėsiausia. Abdula tylėdamas spoksojo į grindis.
Staiga Abdulas Chada lyg niekur nieko tyliai man ištarė:
– Čia – tavo vyras.
Pamaniau, kad jis juokauja. Nesuprasdama, juoktis ar ne, pažvelgiau jam į veidą.
 – Ką? – paklausiau.
– Abdula yra tavo vyras, – pakartojo jis, o aš tuo tarpu bandžiau suvokti, ką jis sako, ir niekaip negalėjau
patikėti savo ausimis. Širdis man taip smarkiai daužėsi krūtinėje, kad pamaniau, jog man pasigirdo. Apimta
siaubo, ėmiau sunkiai gaudyti orą.
– Jis negali būti mano vyras! – atšoviau, vis dar nesuprasdama, ar jis rimtai kalba, ar juokauja. Nieko
nebesuvokiau, kas darosi.
Mohamedas, ko gero, klausėsi už durų, nes tą akimirką jis įžengė į vidų ir dėbtelėjo į mane.
– Ką jis čia kalba, Mohamedai? – paklausiau jo.
– Zana, Abdula yra tavo vyras, – patvirtino Mohamedas. Dabar jau mačiau, kad jie nejuokauja. Aš
karštligiškai mėginau suvokti, kaipgi tai galėjo nutikti.
– Kaip jis gali būti mano vyras? – tesumojau paklausti. – Kas čia dabar darosi?
– Tavo tėvas dar Anglijoje sutarė dėl vestuvių, – paaiškino jie. – Ir tavo sesuo Nadija yra ištekinta. Jos
vyras – Govado sūnus. Mes turime santuokos liudijimus, taigi viskas yra teisėta. Tu esi ištekėjusi, ir Abdula yra
tavo vyras.
Aš sėdėjau prie lango, šiek tiek gaivinama lengvo vėjelio, ir jaučiausi tokia priblokšta, kad pajėgiau tik be
paliovos purtyti galvą ir kartoti:
– Negali būti! Kaip tai galėjo nutikti?
Galvoje sūkuriu sukosi mintys. Abdulas Chada vėl ėmė arabiškai šnekučiuotis su abiem savo sūnumis, tarsi
manęs čia nė nebūtų. Galiausiai jie visi trys pasišalino iš kambario, palikę mane išsiverkti. Veikiausiai jie nuėjo
užkąsti. Man nerūpėjo. Troškau tik vėl atsidurti namie, su mama. Nežinojau, nei į ką kreiptis, nei kaip viską
ištaisyti. Visiškai neįsivaizdavau, ką man dabar daryti.
Kol taip sėdėjau ir bukai stebeilijausi į tuštumą, kambaryje visiškai sutemo. Tada pas mane vėl grįžo
Abdula. Susivokiau, kad jau naktis ir kad jis ketina su manim miegoti. Jam iš paskos įžengė Abdulas Chada.
– Jis čia nemiegos! – pareiškiau. – Aš noriu būti viena!
– Jis – tavo vyras, – griežtai atrėžė Abdulas Chada. – Tu privalai su juo miegoti. – Jis stumtelėjo berniuką
link manęs ir užtrenkė duris. Išgirdau, kaip anapus jų užšovė velkę.
Neįstengiau net pažvelgti į Abdulą, o jis irgi netarė man nė žodžio. Girdėjau, kaip jis slankioja po kambarį,
lygiai kaip ir aš neišmanydamas, ką daryti. Kai jis įsiropštė į lovą, išsitiesiau ant apklotu uždengtos atbrailos po
langais. Tikrai neketinau gultis su juo į lovą. Tą naktį išvis neįstengiau užmigti: galvoje be paliovos sukosi
mintys apie tai, kas man nutiko, ir bandžiau kaip nors susivokti, kas gi čia darosi. Girdėjau kažkur kalnuose
kaukiant vilkus ir hienas; apačioje, po grindimis, irgi krebždėjo kažkokie padarai. Mėnulio šviesoje mačiau
lubomis lakstančius driežus. Nakties valandos slinko kankinamai lėtai.
Ryte Abdula, matyt, pasakė tėvui, kad nesiguliau su juo į lovą. Abdulas Chada įniršo ir ėmė rėkti ant manęs.
– Kodėl su juo nemiegojai?! – šaukė jis.
– Nieku gyvu, – atšoviau. – Nenoriu su juo miegoti!
Tą dieną kaskart, kai kas nors į mane kreipdavosi, mane vis iš naujo apimdavo siaubas. Aš be paliovos
verkiau, neatstodama sekiojau paskui Abdulą Chadą, reikalavau paaiškinti, kas manęs laukia, ir maldavau
leisti mane namo. Jis atsakė, kad „kol kas“ namo grįžti negaliu. Įsikabinau į šiuos žodžius lyg skęstantis į šapelį
ir bandžiau save įtikinti, kad, jei tik kaip nors ištversiu šitą košmarą, galėsiu paskui keliauti namo, į
Birmingamą.
– O kada? – neatstodama klausinėjau aš. – Kada galėsiu grįžti namo?
Bet Abdulas Chada nieko neatsakė.
Abdula iš pažiūros buvo persigandęs ne mažiau už mane. Jam turbūt buvo pasakyta, kad tėvas iš Anglijos
pargabens jam nuotaką, bet pamačius, kaip aš atrodau ir kuo vilkiu, jį tikriausiai ištiko šokas – aš baisiai
skyriausi nuo visų jo matytų moterų. Jo požiūriu, aš buvau nevalyva pasileidėlė. Regis, jis manęs baiminosi,
bet tėvo bijojo dar labiau.
Niekas nekreipė į mane dėmesio – slankiojau po namus lyg ap​spangusi. Vienu metu užėjau į Mohamedo
kambarį. Bakela neseniai sirgo, ir ten ant atbrailos gulėjo kažkokių tablečių. Prisiminiau ir anksčiau jas
mačiusi, tad nutariau paieškoti dar. Nežinojau, kam jos skirtos, bet pamaniau, kad, jei gerą saują jų išgersiu,
gal išsivaduosiu nuo šito košmaro. Įžengusi į vidų, pagriebiau buteliuką. Tada grįžau į savo kambarį, išbėriau
tabletes į saują ir susipyliau burnon. Bet Mohamedas, matyt, mane stebėjo, nes kaip tik tą akimirką jis įlėkė į
kambarį, griebė mane už gerklės ir suspaudęs privertė išspjauti tabletes.
Mohamedas man patiko, galėjau su juo susišnekėti ir buvau tikra, kad jam manęs gaila. Paprastai jis
maloniai su manim elgdavosi.
– Maldauju, gelbėk, – bandžiau prašyti, bet jis tik gūžtelėjo pečiais.
– Aš nieko negaliu padaryti, – atsakė. – Niekas nedrįstų priešintis tėvo valiai.
Jis lygiai kaip ir visi bijojo savo tėvo, nors pats jau buvo suaugęs vyras ir turėjo šeimą. Vėliau sužinojau, kad
visi arabai paklūsta savo tėvams – net ir tada, kai nepritaria jų nuomonei. Man liko tik viena – spyriotis, kiek tik
galiu, ir tikėtis, jog visiems taip įgrisiu, kad neapsikentę išsiųs mane namo. Tą vakarą Abdulas Chada ir vėl
užėjo į mano kambarį. Jis pareiškė, kad privalau miegoti su Abdula.
– Nė nemanau, – atšoviau.
– Teks, – griežtai nukirto jis, – arba turėsim tave priversti. Pririšim prie lovos!
Atėjęs Mohamedas pasakė tą patį. Iš jų veidų mačiau, kad abu kalba rimtai. Jie nesitikėjo sulaukti šitokio
pasipriešinimo iš moters, juolab iš jaunos mergaitės, atsidūrusios kažin kur nuo namų. Todėl iš paskutiniųjų
siekė priversti mane paklusti. Man nieko daugiau nebeliko, tik nusileisti, jei nenorėjau būti palaužta prievarta.
Jiems neprireikė tą naktį mudviejų užrakinti. Aš neturėjau kur bėgti. Abdula atėjęs įvykdė tėvo valią.
Gulėjau nejudėdama ir leidau jam daryti, ką nori.
 5
Spąstuose

R yte, kai abu su Abdula atsikėlėme, pirmiausia pasiėmusi lempą nuskubėjau į vonią apsiprausti šaltu
vandeniu iš kibiro. Baigusi vėl grįžau į kambarį ir radau ten Abdulos motiną Vard, kuri klojo patalus ir atidžiai
apžiūrinėjo paklodę.
– Ko jai čia reikia? – kaip įmanydama atžariau paklausiau Abdulo Chados, nors puikiai supratau, ką daro
Vard. Ji tikrino, ar ant paklodės esama kraujo dėmių, kad įsitikintų, jog aš buvau skaisti ir Abdula tinkamai
atliko savo darbą. Tą akimirką nuoširdžiai pasigailėjau, kad ligi tol buvau nekalta: verčiau būtų buvę nesuteikti
jiems malonumo atimti iš manęs nekaltybę.
Nekenčiau jų visų taip, kad nebeįstengiau nulaikyti liežuvio. Pradėjau kuo bjauriau elgtis su visais: iš
padilbų į juos dėbčiojau, raukiausi ir įžūliai kapojausi su Abdulu Chada ir Mohamedu, nes jie vieninteliai
suprato, ką sakau. Tačiau jiems mano elgesys ir kalbos buvo nė motais. Visi šių namų suaugusieji
paprasčiausiai stengėsi manęs vengti, tik kartkartėmis keistai žvilgčiodami mano pusėn. Kaip suprantu, jie ir
tikėjosi, kad aš iš pradžių pyksiu ir būsiu nepatenkinta.
Kai Vard išėjo iš kambario, grįžau atgal, atsisėdau ir susimąsčiau. Nelabai pamenu, kaip praėjo ta diena,
žinau tik, kad abi mažosios mergytės, Šifa su Tamanėja, buvo atbėgusios ir bandė mane šnekinti. Jos išties
buvo labai mielos, ir man nesinorėjo jų skaudinti. Juodvi nėmaž neįsivaizdavo, kas dedasi ir kaip aš jaučiuosi. Iš
tiesų tądien man norėjosi tik būti vienai. Aš be paliovos sau kartojau, kad mama anksčiau ar vėliau viską
sužinos ir ras būdą kaip mane iš čia ištraukti. Ir paskui ištisus aštuonerius metus aš kas dieną save tikinau, jog
kada nors ištrūksiu iš šito kaimo, jog nieku gyvu neliksiu čia įkalinta amžinai. Ko gero, tik šis įsitikinimas mane
ir palaikė.
Pirmąsias kelias dienas Abdulas Chada leido man užsidarius lindėti savo kambaryje. Jis atnešdavo man
užkąsti ir duodavo peilį ir šakutę, kad nereikėtų valgyti kartu su visais. Man jis ruošdavo angliškus valgius –
pavyzdžiui, vištienos su bulvėmis. Tačiau aš apskritai nenorėjau valgyti. Iš liūdesio man dingo apetitas, negana
to, mane kamavo daugybė musių. Jemene kas akimirką aplink žmones ir aplink bet kokį neuždengtą maistą
sukasi debesys musių. Dieną ramybės neduoda musės, o naktį – uodai. Prie šito aš taip ir nepripratau. Nuo
uodų visiškai nebuvo kaip apsiginti, ir dieną reikėdavo kaip nors susiturėti, kad nenusikasytum jų įkandimų. Iš
pradžių niekaip savęs nesuvaldydavau ir nusidraskydavau iki kraujo. Man be paliovos visur niežėjo. Reikėjo
nežmoniškos valios susilaikyti, kad nenusiplėštum odos, bet aš pamažu išmokau. Tomis pirmosiomis
dienomis neįstengiau nė kąsnio nuryti: gėriau tik „Vimto“ ir laukiau, kas bus toliau.
Mano nuotaika tolydžio mainėsi. Kartais man atrodydavo, kad netrukus kas nors išsiaiškins, kas nutiko, ir
atvyks manęs ieškoti. O po akimirkos, prisiminusi, kokia ilga kelionė nuo Birmingamo iki čia, jau
nebeįsivaizduodavau, kaip mama apskritai galėtų mane rasti.
Kai apimdavo juodžiausia neviltis, galvodavau, kad tikriausiai mama žinojo, ką rezga tėtis, o gal net ėjo
išvien su juo. Jeigu tai – tiesa, vadinasi, pasaulyje išvis niekuo negalima pasitikėti, nebent Nadija.
Aš baisiai ilgėjausi Nadijos, tačiau mintis, kad jaunesniajai mano sesutei teks patirti tokį patį pragarą kaip
man, atrodė nepakeliama. Žūtbūt reikėjo ją sulaikyti, kad nevyktų čionai kartu su Govadu.
Iš Anglijos turėjau atsivežusi bloknotą ir vokų, tad ėmiau rašyti laišką mamai ir Nadijai. Laiškas išėjo labai
ilgas: papasakojau joms viską, ką Abdulas Chada ir jo šeima man padarė, maldavau mamos man padėti ir
perspėjau Nadiją nieku gyvu čia nevažiuoti. Įdėjau laišką į voką ir padaviau Abdului Chadai, kuris važiavo į
Taizą. Pasakiau jam, jog tiesiog parašiau mamai laiškelį pranešdama, kad atvykau ir kad viskas gerai. Jis, regis,
nieko neįtarė ir pažadėjo laišką išsiųsti. Nežinau, ar išsiuntė. Vėliau jis mane tikino laišką išsiuntęs, tačiau tėtis
neva pirmas patikrinęs dėžutę tą dieną, kai laiškas atėjo, atplėšęs jį, perskaitęs ir nerodęs nei mamai, nei
Nadijai.
Visą paskesnę savaitę aš beveik nieko neveikiau, tik sėdinėjau palei namus ir kartą su Abdulu Chada nuėjau
apsipirkti. Parduotuvėse visi ir toliau stebeilijosi į mane dėl mano aprangos, tačiau man buvo nė motais.
Norėjosi parodyti, kad aš – kitokia, aš – anglė, o ne viena iš jų. Į kaimą nusileisti buvo galima dviem būdais.
Vienas buvo duobėtas keliukas, prasidedantis nuo Abdulo Nūro namų skardžio papėdėje. Juo važiuodavo
mašinos ir vaikščiodavo vyrai. Kitas – siauras takelis, vinguriuojantis anapus kalno, šlaitu tarp krūmų, kuriuo
turėdavo laipioti moterys. Tuo metu Abdulas Chada dar mielai vesdavosi mane drauge, pagrindiniu keliu, bet
pamažu tapdama viena iš čionykščių moterų, aš drauge su jomis buvau priversta vaikščioti stačiuoju taku.
Jiems užteko proto neversti manęs daryti visko iškart. Matyt, niekas neabejojo, kad pamažu, laikui bėgant, vis
tiek pavyks mane palaužti.
Kaime Abdulas Chada nupirko man daugybę vaisių. Tiesa, jie nebuvo ypač skanūs, bet aš džiaugiausi
gavusi nors ką, kas primintų gyvenimą namuose. Grįždami atgal, mes užsukome pas jo brolį. Abdulas Nūras
buvo išvykęs uždarbiauti, namie buvo likusios tik jo žmona ir marti. Jo namas buvo gerokai mažesnis, nes ir
gyventojų čia buvo mažiau. Pastatas buvo vienaaukštis, viduje – ilgas koridorius, iš kurio vedė durys į visus
kambarius. Mes užėjome pasisveikinti su jo brolio žmona Amina. Ji buvo labai miela ir maloni moteris. Jos
marti Haola irgi gyveno kartu. Aš pradėjau suvokti, kad šitame krašte visiškai įprasta palikti moteris vienas
kaimuose, kol jų vyrai uždarbiaudami bastosi po pasaulį.
Amina ir Haola man labai patiko: jos abi atrodė be galo nuoširdžios ir su jomis man buvo gera ir jauku.
Amina be paliovos mane šnekino, ir labai apgailestavau, kad nemoku jos kalbos, nes labai norėjau suprasti, ką
ji sako. Nuotaika šiuose namuose labai skyrėsi nuo Abdulo Chados su Vard buveinės. Amina tądien net
apsiašarojo, manęs gailėdamasi, bet Abdulas Chada ją subarė ir liepė tvardytis. Numaniau, ką jis sako, nes
kalbėdamas piktai mojavo rankomis.
 Po tos pirmosios nakties, kai Mohamedas man pagrasino, jog jiedu su tėvu prispaus mane ir laikys, kad
Abdula galėtų mane išprievartauti, paskui jis visą laiką elgėsi su manim maloniai, nors kartais mane tai erzino.
Jis be paliovos šnekėdavo ir nudavė, kad nieko ypatingo neįvyko. Abdula, vadinamasis mano vyras, mano
akivaizdoje beveik visuomet tylėdavo. Jis nekreipė į mane dėmesio lygiai kaip ir aš į jį. Naktimis mes ir toliau
turėdavome miegoti viename kambaryje, bet aš kaip įmanydama vengdavau gultis su juo į lovą. Kas rytą
Abdulas Chada teiraudavosi berniuko, kaip sekėsi naktį, o Abdula, matyt, sakydavo jam tiesą, – kad aš su juo
nemiegu, nes Abdulas Chada kaskart ant manęs įsiusdavo. Vieną naktį, kai Abdula mėgino mane paliesti,
netekusi kantrybės aš jam taip spyriau, kad nulėkė per visą kambarį. Žinau, kad jam skaudėjo, nes pasiskundė
tėvui, ir aš vėl gavau barti.
Kad ir kaip atkakliai priešindamasi, žinojau, jog galiausiai turėsiu nusileisti, nes Abdula privalėjo su manim
santykiauti. Pagal čionykščius papročius žmonos pareiga yra tenkinti seksualinius vyro poreikius. Aš galėjau
tik kaip įmanydama apsunkinti jų gyvenimą, bet jie vis tiek suprato galėsią priversti mane paklusti savo valiai.
Abdulas Chada buvo tikras, kad aš privalau nusileisti, o jis nebuvo iš tokių, kuriuos ilgai galėtum vedžioti už
nosies. Bent jau Abdula nė per nago juodymą nedrįso jam pasipriešinti. Jei tik kas nepatikdavo, Abdulas Chada
iškart parodydavo bjaurų savo būdą ir jėgą. Jis buvo pratęs prie visiško šeimos paklusnumo, ir namuose niekam
nė į galvą nešaudavo jo neklausyti. Toje visuomenėje vyrai apskritai visada teisūs ir gali elgtis kaip panorėję.
Manau, jie tikėjosi, kad aš netrukus pastosiu, ir buvo tikri, jog kūdikis privers mane nurimti. Jų nuomone,
turėdama vaiką, aš nustosiu veržtis iš Jemeno ir nebenorėsiu grįžti į Angliją. Abdulas Chada vis man sakydavo,
kad, jeigu pastosiu, galėsiu grįžti į Angliją, pas mamą, ir ten gimdyti. Jis tikino, kad kuo greičiau aš liausiuosi
priešintis, tuo greičiau grįšiu į Birmingamą. Jie visi norėjo, kad aš nusileisčiau ir susitaikyčiau su likimu, ir, nors
pati anaiptol neketinau pasiduoti, pamažu pradėjau suvokti, kad gal ir neblogai būtų juos įtikinti, jog man
pabodo priešgyniauti. Maniau, jeigu juos apkvailinsiu ir jie ims manim pasitikėti, tai man greičiau pavyks
parsigauti į Angliją. Tačiau po akimirkos paaiškėdavo, kad kaskart, kai reikėdavo kam nors iš jų pratarti bent
žodelį, aš vėl nesusivaldydavau ir imdavau draskyti akis. Aš taip baisiai jų nekenčiau, kad tiesiog neįstengiau
ilgesnį laiką apsimetinėti.
Vieną vakarą, prabėgus maždaug savaitei nuo tos dienos, kai man buvo pranešta, kad esu ištekinta už
Abdulos, pas mus užsuko vienas Abdulo Chados draugas. Jis užėjo su manim susipažinti, o paskui užsidarė
Abdulo Chados kambaryje pasišnekėti su juo. Mandagiai pasisveikinusi su svečiu, aš paskui nuėjau į Bakelos
kambarį su ja pasikalbėti. Tebevilkėjau savo angliškais drabužiais ir tebebuvau vienplaukė. Paskui, kai jo
bičiulis išėjo, į kambarį įlėkė įsiutęs Abdulas Chada. Rankose jis laikė drabužių gniutulą. Sviedė juos man ir
liepė persirengti.
– Kuriems galams? – nustebau.
– Kitiems vyrams negalima tavęs tokios matyti! – plyšojo jis. – Tu užtrauki gėdą mano namams! Negaliu
leisti savo šeimos moteriai šitokiais rūbais rodytis svetimiems!
Nužvelgiau drabužius, kuriuos jis man įbruko. Jie buvo klaikios oranžinės spalvos, apsiuvinėti blizgančiais
žvyneliais, ir aiškiai priklausė Vard.
 – Šitų aš nesivilksiu, – atšoviau, blokšdama tuos skudurus žemėn. Dabar jau Abdulas Chada visai neteko
kantrybės: vienu šuoliu prišokęs artyn, jis tėškė man antausį. Suklikau iš skausmo; įsiutau ant jo ne mažiau, nei
jis – ant manęs. Stvėrusi drabužių ryšulį, sviedžau juos jam atgal. Jis žengė prie manęs, iškėlęs ranką ir
pasirengęs smogti antrąkart. Šokau ant jo ir iš visų jėgų suleidau dantis jam į nykštį: nebepaleidau ir laikiau
sukandusi, lyg šuo, nutvėręs triušį; kandžiojau jo pirštą ir nagą tol, kol burnoje pajutau kraują. Jis rėkė iš
skausmo; išgirdęs triukšmą, į kambarį įpuolė Mohamedas.
– Ką jūs darot? – suriko jis tėvui ir pagaliau mus atskyrė. Abu vyriškiai tuoj pat išėjo, palikę mane su Bakela;
Abdulas Chada laikė sugniaužęs kruviną ranką ir visas tirtėjo iš baimės ir įsiūčio. Vyrui išėjus, pasirodė Vard ir
surankiojo išmėtytus drabužius. Nesupratau, ką ji man sakė, bet iš gestų suvokiau, kad privalau tuoj pat tais
rūbais persirengti, kitaip Abdulas Chada tiesiog pasiusiąs iš pykčio. Regis, ji buvo nustėrusi dėl mano
įžūlumo, – kad drįsau šitaip jį pykdyti.
Abidvi moterys tol mane barė ir įkalbinėjo, kol neapsikentusi sutikau užsivilkti tuos apdarus ant savo
pačios drabužių. Jie buvo pasiūti iš blizgios, sunkios ir šiurkščios medžiagos. Taip apsivilkusi, jaučiausi baisiai
kvailai ir nepatogiai; Bakela užjaučiamai spūstelėjo man petį, o jos akyse mačiau gailesčio ašaras. Aš vėl
nusivilkau arabiškus rūbus ir papurčiau galvą.
– Atsiprašau, – pasakiau, – bet šitų aš nevilkėsiu.
Buvau nusiteikusi nieku gyvu jiems nenusileisti – bent kol kas.
Paskui aš ir toliau elgiausi su visais kaip galėdama įžūliau, o Abdulas Chada kaskart už priešgyniavimą
negailėdavo man smūgių, tik stengėsi nebeduoti man progos pačiai jo pulti. Man regis, jis neįsivaizdavo, kaip
elgtis su moterimi, kuri ima ir jam nepaklūsta. Mano elgesys vis labiau jį siutino. Netrukau sužinoti, kad visas
kaimas jo bijo, ir tik labai nedaugelis jį mėgsta. Visas tas dėmesys ir palankumas, kurį jis iš pradžių man rodė,
buvo apsimestinis – jis tiktai slėpė savo bjaurumą, o dabar išryškėjo tikrieji jo būdo bruožai.
Kitos moterys mėgino įtraukti mane į kasdienius namų ruošos darbus, nors iš pradžių manęs dar niekas
nevertė nieko daryti. Jos mėgino gražumu sudominti mane savo veikla, kad pati savo noru sutikčiau joms
padėti. Regis, tuo metu joms vis dar buvo manęs gaila, ir jos davė man laiko apsiprasti su tokiu gyvenimu, o tik
tada jau ketino reikalauti, kad dirbčiau. Raudonai įkaitinusios malkomis kūrenamą krosnį, jos kepdavo
čapačius. Vard paklausė, ar nepadėčiau joms, ir parodė man, ką daryti. Žvilgtelėjusi į krosnį, pamačiau jos
sieneles lyžčiojančią liepsną, o moterys ten kaišiojo rankas. Kai pasilenkiau prie krosnies, man į veidą tvoskė
toks karštis, kad išsigandusi tiesiog apsisukau ir pabėgau. Mačiau, kad jų rankos jau pasidariusios kietos ir
šiurkščios nuo nudegimų, o maniškės dar tebebuvo jautrios ir švelnios. Man šitokia ruoša atrodė lyg pabaisiška
kankynė – tarsi kasdien be paliovos turėtum degti pragare.
Čapačiai, kuriuos mes valgydavome, buvo kepami dviem būdais: ant keptuvės arba krosnyje. Tie, kuriuos
kepdavo ant keptuvės, būdavo iš miltų, jų, smulkiai sumaltų, įsigydavome parduotuvėje. Miltų kaskart
užpirkdavo visam mėnesiui ir maišus sukraudavo apačioje, rūsyje. Moterys užsivertusios ant galvų juos šlaitu
partempdavo iš kaimo; negana to, tie maišai dar ir beveik visada suplyšdavo. Manęs šitas darbas irgi laukė,
tačiau tuo metu man jis atrodė neįmanomai sunkus.
 Iš miltų minkydavo tešlą ir plodavo apvalius blynus. Ant keptuvės išlydydavo šlakelį taukų ir įkaitinę
dėdavo blyną, jį kepdavo, kol iš abiejų pusių aprus.
Tačiau kur kas dažniau čapačius tekdavo rankomis kišti į krosnį: pasilenkti ir vieną po kito guldyti blynus
ant iki baltumo įkaitusių vidinių krosnies sienelių. Šitie krosnyje kepami čapačiai būdavo daromi iš kukurūzų,
kuriuos moterys maldavo pačios didelėmis akmeninėmis girnomis – šito begalinio, į kuprą riečiančio darbo
netrukus pradėjau ypač nekęsti. Kai visą krosnies vidų išlipindavo tais blynais, įmesdavo dar malkų, kad
padidintų liepsną, o paskui žiūrėdavo, kada blynų tešla ims kilti ir pukšėti. Tada, po kokių penkių minučių,
blynus plikomis rankomis plėšdavo nuo krosnies sienelių ir traukdavo lauk. Laikui bėgant ir aš sugebėjau
išmokti, kaip juos nuplėšti taip greit, kad neapsideginčiau pirštų, bet ne per greit, – kad neįkristų į ugnį.
Ištraukti iš krosnies ir patys čapačiai būdavo nepakenčiamai karšti, tad reikėdavo juos kuo greičiau sudėti ant
padėklų. Kai ėmiausi šito darbo, visas mano rankas nusėjo pūslės, tačiau Vard neleido man mesti, ir pamažu
oda sukietėjo, o aš taip įgudau, kad išmokau nebeapsideginti. Čapačiai buvo pagrindinis mūsų valgis:
kimšdavome juos arba be nieko, arba išmirkytus piene su sviestu – tada semdavome tą košę rankomis.
Tiesa, iš pradžių aš gana ilgai vengiau šitų darbų ir nenorėjau imtis ruošos, todėl, neturėdama ką veikti, tik
sėdėdavau ir kamuodavausi mąstydama apie tai, kas man nutiko. Vieną rytą, kai Abdulas Chada buvo išėjęs į
kaimą apsipirkti, aš pagaliau nebeištvėriau ir nutariau ko nors griebtis. Iš namų į brūzgynus vedė kažkoks
takelis, kuriuo moterys kartais eidavo parnešti vandens. Mačiau jį pro savo kambario langą, ir man pasirodė,
kad tai galėtų būti išeitis. Akimirksniu apsisprendžiau bėgti.
Troškau tik lėkti nesustodama, kol pagaliau ištrūksiu iš šitų kalnų ir iš paties Jemeno. Nė neįsivaizdavau,
kaip tai padaryti: nei kokiu būdu pasprukti nuo kaimo vyrų, mokančių sekti pėdsakais, medžioti ir kautis
kalnuose, nei kaip ištverti nepakenčiamą dienos kaitrą. Neturėjau supratimo, nei ką valgysiu ar gersiu, nei kur
miegosiu naktį ir kaip išvengsiu vabzdžių, gyvačių ir laukinių žvėrių. Mano galvoje tebuvo viena mintis:
pabėgti iš šitų namų ir daugiau nebematyti Abdulo Chados ir jo šeimynos; man rodėsi, jog bet kas bus geriau,
nei būti jų kaline.
Nebuvo kada pamąstyti – reikėjo dingti, kol Abdulas Chada dar negrįžo. Nulėkiau laiptais žemyn ir puoliau
prie užpakalinių durų. Aklasis senis kaip kartas irgi ėjo laukan, ir aš jį pastūmiau, o pati išlėkiau į saulėkaitą.
Kiek įkabindama pasileidau šlaitu žemyn, į slėnį. Man iš po kojų žiro ir ritosi akmenys, šlaunis ir blauzdas
netrukus pradėjo gelti, o plaučiai, atrodė, tuoj sprogs. Aplenkiau už namo esančias nedideles kapinaites ir
bėgau toliau. Neįsivaizdavau, kur lekiu. Girdėjau tik savo pačios šniokštavimą, aidu atsimušantį galvoje, ir
prisiminiau Kuntę Kintę – vergą iš knygos „Šaknys“, kuris irgi bandė pabėgti iš plantacijos, į kurią buvo
nuvežtas. Atsiminiau ir tai, kaip jį sugavo, partempė atgal ir skaudžiai nubaudė, tad prisiverčiau dar sparčiau
kilnoti kojas.
Senis, matyt, pašaukė namiškius, nes Mohamedas su Vard šoko manęs vytis. Girdėjau juos dumiant iš
paskos ir kaskart, kai atsigręždavau, matydavau juos artėjant. Jie kažką man rėkė. Jaučiausi lyg košmare – visą
kūną jau gelte gėlė nuo bėgimo, bet buvo aišku, kad anie du lekia kur kas greičiau, nei aš pajėgiu. Slėnyje jie
mane nutvėrė. Nespėjau nė susivokti, nei kur esu, nei kurion pusėn sukti. Nebuvo kur slėptis. Modamedas
stvėrė mane ir ėmė pasiutusiai purtyti. Jis irgi buvo uždusęs ir sunkiai pūtavo.
– Ką čia darai?! – šaukė jis. – Kur dabar leki? Ar išprotėjai? Negi sumanei pabėgti? Marš atgal namo! Tėvas
netrukus pareis iš parduotuvių ir, jei sužinos, kad šitaip mėginai sprukti, pasius iš pykčio.
Man nebeliko nieko daugiau, tik grįžti su jais. Parėję išvydome, kad Abdulas Chada jau laukia mūsų, ir
mane apėmė klaiki baimė pagalvojus, ką jis man padarys. Aišku, jis tikrai siuto ir nertėjo, kaip Mohamedas ir
buvo įspėjęs, o aš neturėjau ko jam pasakyti. Nemokėjau nieko paaiškinti: troškau tik ištrūkti į laisvę.

Tą savaitgalį, kai Nadija turėjo atvykti į Jemeną, Abdulas Chada pareiškė, kad vešis mane į Maraisą aplankyti
mano brolio ir sesers – Ahmedo ir Leilos. Aš iškart sutikau vildamasi, kad jiedu gal kaip nors galės man padėti.
Abdulas Chada turėjo mane pas juos nuvežti, nes buvo tai prižadėjęs tėčiui. Jis pasakė, kad galėsiu paviešėti
pas Leilą ir Ahmedą tiek, kiek panorėsiu. Aš abejojau tais pažadais, nes jau buvau išmokusi netikėti niekuo, ką
jis sakė, bet vis tiek jutau, kad tai – galimybė ištrūkti. Todėl greit susikroviau lagaminą.
Kelionė iš mūsų kaimo turėjo trukti septynias valandas ir mes kaip visuomet išėjome labai anksti,
norėdami išvengti vidurdienio kaitros. Važiavome „Land Roveriu“ – savotišku taksi, kuris mudu su Abdulu
Chada paėmė nuo vieškelio. Buvome įsidėję kelis vaisius, kad turėtume ko užkąsti kelionėje.
Kurį laiką pavažiavę, pradėjome kilti aukštyn, nes prasidėjo dar viena kalnų virtinė. Kelias buvo duobėtas ir
visiškai neprižiūrimas, netrukus jis ėmė rangytis staigiais ir smailiais kaip adata posūkiais. Sykį tokiame
posūkyje dirstelėjau pro langą ir tiesiai po ratais išvydau atsivėrusią bedugnę stačiomis sienomis. Mes
krypuodami ir bumbsėdami riedėjome siaura uolos atbraila. Iš baimės pradėjau klykti. Maldavau jų sustoti ir
išleisti mane, bet Abdulas Chada liepė man nusiraminti, o vairuotojas lyg niekur nieko važiavo toliau. Kelias
darėsi vis blogesnis ir baisesnis, ir sulig kiekvienu posūkiu man vis labiau atrodė, kad tuoj nusiversim. Iš siaubo
mane apėmė tikra isterija, o kelionė tęsėsi valanda po valandos.
Kažkuriuo metu mes įsukome į nedidukę kišenę tarp uolų ir stabtelėjome pailsėti. Išsiropščiau iš mašinos
įkvėpti oro. Tiesiai priešais mus žiojėjo didžiulė praraja, tad ėmiau maldauti Abdulo Chados leisti man likusį
kelią eiti pėsčiomis. Jis tik papurtė galvą ir burbtelėjo:
– Per toli.
O tada liepė man lipti atgal į mašiną.
Kai pagaliau privažiavome Maraisą, benorėjau tik verkti – taip buvau įsibaiminusi, išvargusi ir perkaitusi.
Drebančiomis kojomis vargais negalais išsiropščiau iš mašinos, o aplinkui mane akimirksniu susispietė
kaimelio gyventojai – visi kažką tarškėjo arabiškai ir norėjo mane apžiūrėti. Prašiau Abdulo Chados išversti
man, ką jie sako, bet visi kalbėjo vienu metu ir vienas per kitą išsišiepę ir juokdamiesi spraudėsi artyn.
Kitapus minios pastebėjau tokį senį – pasiramsčiuodamas lazda, jis klibikščiavo artyn. Atrodė nedidukas ir
sukumpęs nuo senatvės, žilas ir su akiniais ant nosies.
– Čia tavo senelis, – pranešė man Abdulas Chada, ir aš pratrūkau verkti. Žūtbūt norėjau pasišnekėti su
seneliu ir paprašyti pagalbos, bet neturėjau kaip. Abdulas Chada vertė visą mūsų pokalbį, tad negalėjau
papasakoti, kas man nutiko. Tik paklausiau, kur mano brolis ir sesuo.
– Tavo brolis netrukus ateis, – pasakė man. Po kelių minučių išties pasirodė Ahmedas ir ėmė per minią
veržtis prie manęs. Jis vilkėjo tradiciniais arabų drabužiais – futa ir ant viršaus užleistais marškiniais, bet aš
kaipmat atpažinau Muhsenų šeimos narį. Dar neprasibrovęs iki mašinos, jis jau irgi pravirko, bet alkūnėmis
skynėsi kelią toliau. Raudodami mudu abu karštai apsikabinome ir drauge sulipome atgal į mašiną. Abdului
Chadai ir toliau teko mums vertėjauti, nes Ahmedas nebuvo kalbėjęs angliškai nuo pat tos dienos, kai tėvas jį
trejų metų išvežė iš Birmingamo. Man mirtinai norėjosi išpasakoti jam, kodėl aš tokia persigandusi, o
tegalėjau tik uždavinėti mandagius klausimus apie jo savijautą ir apie tai, kur mano sesuo. Jis pasakė, kad
galime nuvažiuoti jos aplankyti.
Tokiu pačiu duobėtu keliu mes nuriedėjome per slėnį į kitą kaimą, kur, kaip sužinojau, gyveno mano sesuo.
Aplinkui tą kaimą driekėsi didžiuliai tyrai ir kukurūzais apsėti laukai. Po klaikaus pasivažinėjimo kalnų keliais
viskas čia man atrodė labai lygu ir žalia, gausiai drėkinama slėniu vingiuojančių upelių, per kuriuos teko
pervažiuoti. Sustojome prie didelio mūrinio namo, ir mūsų pasitikti išėjo visi jo gyventojai. Visi maloniai
šypsojosi ir smalsiai mus apžiūrinėjo. Deja, jie pasakė, kad Leilos nėra. Ji su vyru buvo kažkur išvykę, mat
nežinojo, kad atvažiuosime.
Mes grįžome į Maraisą ir Abdulas Chada liepė man atsisveikinti su Ahmedu.
– Mums metas, – pareiškė jis.
– Kaip tai? – nustebau, o akyse vėl ėmė kauptis ašaros. – Juk sakei, kad galėsiu čia pabūti!
– Neišeis, – gūžtelėjo jis. – Rytoj iš Anglijos atvyksta tavo sesuo Nadija, ir, jei nori ją pamatyti, turi grįžti
kartu su manim.
Pamatyti Nadiją aš norėjau labiau už viską pasaulyje, užtat daugiau nebesiginčijau. Abdulas Chada liepė
man luktelėti prie mašinos, o pats nuėjo nupirkti ko nors atsigerti kelionėje. Nudrožęs prie kioskelio, jis ėmė
šnekučiuotis su pardavėju. Tuo metu prie manęs priėjo kažkoks vyriškis, apsivilkęs vakarietišku kostiumu ir
pasirišęs kaklaraištį, ir angliškai mane užkalbino. Jis atrodė labai piktas.
– Ko tau čia reikia? – užsipuolė jis, nužiūrinėdamas mane nuo galvos iki kojų. – Atvažiavai vien tam, kad
įskaudintum Ahmedą su Leila, tiesa?
Aš apstulbau dėl tokio tono, tačiau buvo labai gera vėl girdėti kalbant angliškai. Labai norėjau paprašyti jo
pagalbos ir išpasakoti viską, ką patyriau, tačiau neįstengiau išspausti nė žodžio, ir tas žmogus netrukus
pasišalino, o prie manęs, nešinas pora butelių kolos, sugrįžo Abdulas Chada. Pamatęs, kaip nusiminiau, jis iš
karto paklausė, kas yra. Persakiau jam to vyro žodžius.
– Kas jis toks? – nustebo Abdulas Chada, dairydamasis aplink, bet ano žmogaus jau niekur nebesimatė.
Akimirką Abdului Chadai, regis, išties manęs pagailo.
Vairuotojas įsiropštė atgal į džipą, ir Ahmedas karštai mane apkabino. Aš mandagiai paspaudžiau seneliui
ranką ir mes pajudėjome, pakeldami dulkių debesį. Atsigręžusi pamačiau Ahmedą, kuris stovėdamas pakelėje
mojavo ir verkė.
Vėliau man pavyko daugiau sužinoti apie Ahmedo vaikystę šitame krašte. Mūsų senelis toli gražu nebuvo
toks mielas senukas, koks jis atrodė dabar. O kadangi jis baisiai nekentė savo sūnaus – mano tėčio, – tai visą
įtūžį išliejo ant Ahmedo. Vaikystėje šis nuolat gaudavo mušti. O dabar, kai jau suaugo, senelis neleido jam
vesti. Beje, tai – vienas baisiausių dalykų, galinčių nutikti jemeniečiui, nes jiems neleidžiama nė prisiliesti prie
netekėjusių merginų, o sugauti svetimautojai uždaužomi akmenimis.
Mūsų močiutė buvo mirusi dar prieš vaikams atvykstant į Jemeną. O senelis ilgam išvyko uždarbiauti į
Kuveitą, palikęs juos prižiūrėti savo naujajai žmonai – mūsų „pamočiutei“. Ahmedas vaikystėje dažnai
sirgdavo, o ta senė neturėjo kantrybės jo slaugyti. Tad jiedu su Leila gavo patys manytis, kaip išgali, šitoje
svetimoje, išdegusioje ir nepažįstamoje žemėje, nė nenutuokdami, kas gi nutiko jų mamai su tėčiu. Jie mito
pasenusiais, atšalusiais valgių likučiais ir nuo pat atvažiavimo čionai turėjo lakstyti basi ir tampyti ant galvų
vandenį. Kas vakarą patamsyje juos siųsdavo laukan rinkti malkų. Kartais tekdavo eiti ištisas mylias, kol jų
rasdavo. Netrukus abudu sunkiai apsirgo, bet nebuvo kam jais rūpintis, todėl kamavosi vieni patys. Vienintelė
jų paguoda buvo tarpusavio meilė ir prisirišimas.
Sulaukusį trylikos, Ahmedą paėmė į kariuomenę. Tuo metu šaliai verkiant reikėjo jaunų vyrų, nes vyko net
keli skirtingi karai, o kadangi visi žinojo, koks nepakeliamai sunkus ir žiaurus kario gyvenimas, tai savanorių
neatsirasdavo. Taigi kaimus vieną po kito užgriūdavo verbuotojų policijos būriai ir prievarta išsivesdavo visus
jaunuolius, kuriuos tik pavykdavo nutverti, nėmaž nepaisydami jų tėvų maldavimų pasigailėti. Kai verbuotojų
būrys atvyko į Maraisą, Ahmedo imti jie nenorėjo – jis atrodė pernelyg silpnas ir liguistas, bet senė pati juos
pasišaukė ir pareiškė norinti jo atsikratyti. Ahmedas klaikiai persigando, nes buvo prisiklausęs visokių baisybių
apie kario gyvenimą, tačiau jį ištempė prievarta, ir tuo metu, kai jį sutikau, jis vis dar tebetarnavo
kariuomenėje. Taip, kario gyvenimas tikrai pasirodė toks baisus, kaip jis ir buvo girdėjęs, bet galiausiai jis prie
visko priprato ir kartais grįždavo į kaimą su pinigais aplankyti senelio. Man labai pasisekė, kad tuo metu, kai
atvažiavome, jis buvo parvykęs.
Netrukus supratau, kad mūsų džipas važiuoja atgal į kalnus tuo pačiu keliu, kuriuo atvažiavome, ir vėl
pratrūkau verkti. Jau buvo pradėję temti, ir aš klaikiai bijojau, kad kokiame nors staigiame posūkyje mes
nuslysim nuo kelio ir užsimušim. Mėginau klausti, ar nėra kokio kito kelio, kad nereikėtų važiuoti per uolas ir
palaidus akmenis, bet man pasakė, kad kito kelio nėra, ir liepė liautis inkštus.
Važiuoti per tuos kalnus tamsoje buvo dar baisiau. Kad ir nematydama po ratais atsiveriančių prarajų, aš
puikiai žinojau, kad jos ten. Kai pagaliau privažiavome mažą, pustuštį miestuką, kuris vadinosi Ebas, iš siaubo
aš jau buvau apimta isterijos.
– Apsistosim čia per naktį, – pasakė man Abdulas Chada, rodydamas į seną trijų aukštų pastatą. Nuėjome
ten; aš nešiau savo mažiuką lagaminą. Duris atvėrė kažkoks senis. Pasirodo, jis nuomojo keleiviams kambarius
ir šitaip prasimanydavo šiek tiek pinigų. Man davė atskirą kambarį. Išsitiesiau ant grindų ir pragulėjau iki ryto,
visa drebėdama iš nuovargio, jaudulio ir baimės.
Tokie vyrai, kaip Abdulas Chada ir Govadas, kurie nuolat keliauja, palikę savo šeimas, turi samdytis
agentus, padedančius jiems tvarkyti reikalus, gabenančius jų šeimoms laiškus ir pasirūpinančius, kad namo
siunčiami pinigai tikrai pasiektų siuntėjų žmonas.
 Abdulo Chados ir Govado agentas buvo vardu Naseras Salehas, jis gyveno Taize. Jo namuose mes ir
turėjome susitikti su Nadija. Kitą rytą nuvažiavome ten, o Nadija turėjo pasirodyti kiek vėliau. Namas buvo
didelis ir švarus, jo savininkui, akivaizdu, puikiai sekėsi. Pakilę betonuotais laiptais, atsidūrėme erdviame
kambaryje, kur buvo pilna prisirinkę vyrų. Aš išsyk pastebėjau Abdulą – vadinamąjį savo vyrą, tada – Govadą
su sūnumi ir dar visą pulką vyriškių, kurie veikiausiai atvyko kartu. Staiga išvydau Nadiją, tyliai sėdinčią tarp jų
visų. Ji atrodė tokia pat pavargusi ir pasimetusi, kaip veikiausiai ir aš vos prieš porą savaičių.
Jos lėktuvas netikėtai atskrido anksčiau, nei tikėjomės, ir aš iškart, vos ją pamačiusi, supratau, kad mano
laiškas jos nepasiekė. Aš be galo džiaugiausi, ją matydama, bet sykiu mane apėmė baisi neviltis suvokus, kad
jiems pavyko ir ją išvilioti iš Anglijos. Dabar jau nieku gyvu nebebuvo įmanoma išgelbėti jos nuo to, kas jos
netrukus laukė, ir mums beliko tik stengtis suvienyti jėgas bandant paskui iš čia ištrūkti. Dėl Nadijos aš
nerimavau dar labiau nei dėl savęs, nes žinojau, kad pati sugebu daug geriau savimi pasirūpinti nei ji. Be to, ji
atrodė gerokai jaunesnė už mane.
– Antai tavo sesuo, – mostelėjo man Abdulas Chada. – Eik ir paaiškink jai, kad ji taip pat ištekėjusi.
– Negaliu jai to pasakyti, – sušnibždėjau.
– Pasakyk, – paliepė jis. – Bus geriau, jeigu ji išgirs tai iš tavęs.
– Gerai jau, – nenoromis linktelėjau ir žengiau prie Nadijos.
Ji pakilo ir kelias akimirkas mudvi tylėdamos žiūrėjome viena į kitą. Akyse tvenkėsi ašaros, užplūdo tokia
jausmų banga, kad išsigandau, jog tuoj palūšiu. Pripuoliau prie jos, mudvi karštai apsikabinome, ir aš jau
nebeįstengiau suvaldyti ašarų.
– Kas nutiko? – sunerimo Nadija.
Aš nieko neįstengiau paaiškinti, nes mane išsyk užgriuvo viskas, ką pastaruoju metu iškentėjau: visas
siaubas, kurį teko patirti iš Abdulo Chados ir jo šeimos, ir suvokimas, kas dabar laukia Nadijos, sumišęs su
jausmais, apėmusiais vakar, pirmąsyk išvydus savo brolį Ahmedą, ir klaikus nuovargis bei įtampa, neatlėgę po
vakarykščio sekinančio važiavimo kalnų keliais. Man norėjosi visa tai išlieti Nadijai, bet neradau žodžių ir nė
nežinojau, nuo ko pradėti. Ji pasodino mane, kažkas padavė man atsigerti. Pamažu pradėjau jai aiškinti, kas čia
dedasi.
– Matai ana tą berniuką? – parodžiau jai Govado sūnų, įsitaisiusį kitame kambario gale. – Jis – tavo vyras.
Ji dirstelėjo į berniuką, o tada vėl – į mane.
– Ką? – paklausė nieko nesuprasdama. Govado sūnus tebuvo vos trylikos, dargi jaunesnis už ją, nors iš
pažiūros atrodė kur kas tvirtesnis nei Abdula.
– Tėtis mudvi ištekino. Pardavė po tūkstantį tris šimtus svarų už kiekvieną – Govadui ir Abdului Chadai.
Tame kambaryje, kur šitiek vyrų, buvo neįmanoma kalbėtis, o ir jie norėjo, kad dingtume. Abdulas Chada
nuvedė mudvi į mažiuką kambarėlį ir paliko vienas. Dabar galėjau papasakoti Nadijai viską – nuo pradžios iki
galo.
– Tu negavai mano laiško? – pirmiausia paklausiau.
– Kokio laiško? – nesuprato ji. Tada papurtė galvą. Regis, ji neįstengė patikėti tuo, kas čia vyksta. Ėmusi
kalbėti ir pasakoti, pati suvokiau, kad šita istorija primena kažkokią šiurpią pasaką iš „Tūkstančio ir vienos
nakties“, tačiau tai buvo tikrovė, su kuria susidūrėme.
– Ką mums dabar daryti? – nusigando Nadija.
– Teks be paliovos rašyti mamai ir tikėtis, kad kuris nors laiškas ją pasieks, – paaiškinau. – Daugiau nelabai
ką galime padaryti. Nesijaudink, dabar būsime drauge, o kai mama sužinos, kas mums nutiko, ji kreipsis į
valdžią ir išgelbės mus. Ji tikrai nepaliks mūsų čia, tiktai reikia, kad viską sužinotų.
– O gal mama ir taip viską žinojo, – ištarė Nadija, atkartodama mintis, kurios ir man protarpiais ateidavo į
galvą.
– Netikiu, – karštai užginčijau. – Esu tikra, kad ji žinojo ne daugiau už mus. Neabejoju, kad ji irgi patikėjo jų
pasakomis.
– Taip, – linktelėjo Nadija, – tikriausiai...
Bet nė viena iš mudviejų negalėjome būti tuo tikros. Tiesiog mes neįstengėme pakelti minties, kad visi
aplinkui mus išdavė, ir privalėjome tikėti, kad pasaulyje yra bent vienas žmogus, galintis mus išgelbėti.
Antraip mums išvis nebebūtų likę jokios vilties.
Po kurio laiko mes grįžome į didįjį kambarį, kuriame vis dar buvo pilna besišnekučiuojančių vyrų.
– Na, ar pasakei jai? – paklausė Abdulas Chada. Tada pažvelgė į Nadiją. – Ar viską supratai?
Ji nieko neatsakė, jos veidas tarsi sustingo, nuo tos akimirkos ji liovėsi šypsotis ir pasidarė neįtikėtinai tyli –
tarsi nuo sukrėtimo būtų praradusi kalbos dovaną. Per kelias akimirkas iš atviros, linksmos išdaigininkės, su
kuria kartu užaugau, ji virto kažkokia liūdnų akių zombe.
Popiet mus abi vėl susodino į džipą ir nuvežė atgal į kaimus. Nežinojau, kad kitą sykį mašina kartu su
Nadija aš gausiu važiuoti tik po daugelio metų.
 6
Gyvenimas kaimynystėje

K aimas, kur gyveno Govado šeima, vadinosi Ašubė. Jis buvo mažesnis už Hokailą, bet pasiekiamas vos per
pusvalandį, einant akmenuotu taku nuo mūsų namo. Hokailo namai išsibarstę dideliame plote, o Ašubė
gyvenama tankiau, ir žmonės čia draugiškesni.
Važiuodami iš Taizo, pirmiausia pasiekėme Ašubę. Džipas sustojo ir Nadijai buvo liepta išlipti kartu su
Govadu ir jo sūnumi Mohamedu.
– Kur jinai eis? – paklausiau aš.
– Į Govado namus, – atsakė Abdulas Chada. – Rytoj ryte nueisime jos aplankyti.
Suvokus, kad teks vėl skirtis su Nadija, nors mudvi dar taip neseniai susitikome, mane pagavo siaubas.
Pradėjau klykti ir reikalauti, kad mums leistų likti drauge. Nadija jau buvo išlipusi iš mašinos ir tyliai
ašarodama stovėjo pakelėje. Supratusi, kad tik dar labiau ją skaudinu, apsiraminau. Mašinos dureles užtrenkė,
ir Nadija pasisuko kartu su vyrais žingsniuoti tų kelių šimtų metrų, skiriančių kelią nuo kaimo. Negalėjau
žiūrėti, kaip ji nueina: juk žinojau, kas jos laukia tą naktį. Todėl tiesiog užsidengiau veidą rankomis ir ėmiau
raudoti. Mašina suburzgė ir mes nuvažiavome į Hokailą.
Pakeliui aš garsiai šaukiau ant Abdulo Chados, vadinau jį bepročiu, grasinau, kad jis dar atsiims už viską, o
mudvi su Nadija netrukus keliausime namo. Visiems kitiems džipo keleiviams girdint, išvadinau jį
bjauriausiais žodžiais, kokius tik įstengiau prisiminti. Žinojau, kad man už tai klius, tačiau tuo metu bent kiek
palengvėjo.
Kitą rytą atsikėliau pati pirmoji. Apsirengiau, susiruošiau ir ėmiau kaip mažas vaikas sekioti Abdulą Chadą,
be paliovos zyzdama ir kaulydama, kad eitume aplankyti Nadijos. Galų gale jis nusileido ir sutiko nuvesti
mane pas Govadą. Eiti gavome tuo pačiu taku, kuriuo aš vos prieš kelias dienas bėgau, norėdama pasprukti iš
namų. Siauras takelis vingiavo palei žemomis sienomis ir gyvatvorėmis aptvertus laukus, o paskui – per tankų
mišką. Po kokios valandos priėjome Ašubę. Govado namuose jau buvo pilna žmonių, susirinkusių pasveikinti
iš Anglijos sugrįžusių keliautojų. Vyrai, kaip paprastai, sėdėjo viename kambaryje, o moterys – kitame.
Nadijos su moterimis nebuvo. Man parodė jos kambarį, ir aš iškart nukūriau ten.
Įėjusi radau ją sėdinčią ant lovos. Mudvi puolėm viena kitai į glėbį ir vėl pravirkome. Kai jau įstengė pratarti
žodį, ji papasakojo man, kas nutiko. Govadas liepė jai ir savo sūnui tą naktį miegoti kartu, tačiau nė vienas iš jų
nenorėjo. Mohamedas nebuvo toks išgeibęs ir liguistas kaip Abdula, už kurio aš neva ištekėjau, tačiau ir jam
dar tebuvo vos trylika, o Govado jis bijojo lygiai taip pat, kaip Abdula – savo tėvo.
– Govadas įstūmė mane į kambarį ir užrakino, – pasakojo Nadija. – Atsisėdau ir laukiau, kas bus. Tada
išgirdau jį už durų rėkiant ant Mohamedo. Kiek supratau, Mohamedas atsikalbinėjo, kad nenori su manim
miegoti. Girdėjau, kad Govadas jį kaip reikiant pridaužė. Mohamedas ilgiausiai rėkė ir klykė, buvo baisu
klausytis. – Ji minutėlę patylėjo, kad atgautų kvapą. – Paskui išgirdau rakinant duris, – kalbėjo toliau. –
Govadas įstūmė sūnų pas mane ir užtrenkė jam už nugaros duris, tarsi kokį žvėrį narvan būtų įmetęs. Kol gyva
šitos nakties nepamiršiu!
Paskui aš paklausiau Abdulo Chados, už ką Govadas mušė savo sūnų. Šis paaiškino, kad berniukas nenorėjo
gultis su Nadija, mat ji buvo keistai apsirengusi ir atrodė pasileidusi, nes vaikščiojo vienplaukė. Jis išrėžė tėvui,
kad neprašė jo svetimšalės nuotakos ir kad tokios nenori, o tada Govadas neteko kantrybės ir ėmė jį mušti.
Mohamedas, Abdula ir kiti berniukai lig šiol tebuvo matę tiktai čionykštes moteris – savo motinas ir
giminaites. O iš to, ką buvo girdėję, jiems susidarė įspūdis, kad kitokios moterys yra niekam tikusios ir blogos.
Ir čia staiga ima ir paaiškėja, kad dvi tokios pabaisos tapo jų žmonomis!
Govado žmona buvo vardu Salama. Regis, ji kur kas geriau suprato ir atjautė Nadiją, nei Vard – mane. Ji
aiškiai labai gailėjosi Nadijos, tolydžio ją apkabindavo ir bandė guosti kaip tikra mama. Tačiau ir ji nieko
negalėjo padaryti: kaip ir visos, privalėjo paklusti savo vyrui, o Govadą ji, regis, mylėjo ir gerbė.
Nors Nadija su savo šeima elgėsi nepalyginamai maloniau nei aš – su savąja, bet ji irgi priešgyniavo,
priekaištavo ir kvotė Govadą, kodėl jis šitaip su ja elgiasi, – tiktai santūriau ir ne taip įžūliai kaip aš. Jeigu ji
imdavo prašyti jo leisti ją atgal į Angliją, pas mamą, Govadas tik nusijuokdavo jai į akis. Bet, vos jam išėjus,
Salama iškart puldavo prie Nadijos ir imdavo ją guosti ir raminti.
Govadas yra labai aukšto ūgio. Tuo metu jis buvo dar ir gana apkūnus, nors paskui neteko daug svorio ir
dabar atrodo kone perkaręs. Jis plikas, atšiauraus veido ir apskritai atrodo nuožmus.
Jo namas labai panašus į Abdulo Chados, tik kambarių jame mažiau, nes ir šeima mažesnė: tiktai Govadas,
Salama, du jųdviejų sūnūs ir Nadija. Jaunesnysis sūnus, Šijabas, Nadijai atvykus tebuvo vos penkerių. O
netrukus Salama pagimdė mažą mergytę.
Nadijos kambarys atrodė panašiai kaip ir mano – tik patys būtiniausi dalykai. Nors jis buvo kiek didesnis už
maniškį, bet langai buvo mažesni, todėl atrodė, kad čia ankšta ir tamsu. Gyvenamasis kambarys buvo didelis,
šviesus ir erdvus, o tualete čia vis dėlto buvo langas, taigi dieną nereikėdavo ten neštis lempos arba grabinėtis
tamsoje. Lubos irgi buvo aukštesnės – galėdavai išsitiesti ir nesusitrenkti galvos. Valgį jų šeima virdavosi
pašiūrėje ant stogo – tai tradicinis būdas norint, kad neprirūktų kambariai. Tiesa, jie irgi kaitindavo vandenį ant
žibalinės viryklėlės ir valgė tokį patį maistą.
Iš pradžių Govadas rūpinosi Nadija panašiai kaip Abdulas Chada – manimi: gamino jai angliškus valgius ir
pirko daiktus, kurie, jo nuomone, turėjo jai patikti. Pirmąją savaitę jai atvykus mudviem niekas nekliudė
matytis.Vieną dieną lydima Govado ir jo šeimos Nadija ateidavo pas mus, o kitą dieną mes eidavome pas juos.
Kas dieną mes tikėjomės gauti žinią iš mamos, tačiau nieko nesulaukėme. Sėdėdamos lauke, žiūrėdavome į
dangų ir vildavomės tuoj išvysti sraigtasparnį, kuris perskristų per kalnus ir nusileistų mūsų gelbėti.
 Kurį laiką mums dar buvo leidžiama elgtis kaip anglėms, tad abi lipdavome ant stogų degintis. Tas įdegis
mums taip ir liko: kol ten buvome, oda neišbluko, nors netrukus buvome priverstos lygiai kaip arabės
apsimuturiuoti nuo galvos iki kojų, ir mūsų kūnas daugiau nebegavo tiesioginių saulės spindulių. Vis dėlto
kaitra ten tokia, kad veikiausiai įdegama net ir per drabužius. Aišku, paskui, dirbant laukuose, neuždengtos
mūsų rankos ir pėdos nudegė taip, kad pasidarė kone juodos.
Vienintelis kartas, kai gavau naujienų iš Anglijos, buvo mano šešioliktasis gimtadienis – kelios dienos prieš
Nadijai atvykstant. Visi mano draugai atsiuntė atvirukus, o mama parašė laišką, papasakojo, kad visi laikosi
puikiai ir siunčia man karščiausių linkėjimų. Skaitant visas tas žinutes iš artimų žmonių, ligi šiol manančių, kad
puikiai atostogauju, man ko širdis neplyšo iš skausmo.
Vėliau mama pasakojo, kad per mano gimtadienį labai dėl manęs džiaugėsi ir įsivaizdavo, kaip smagiai aš
šoku ir dainuoju kartu su savo naujais jemeniečiais draugais – siaučiu šauniausiame savo gyvenimo vakarėlyje.
Tuo metu ji buvo gavusi tiktai mano išsiųstą atviruką, kur rašiau, kaip viskas puiku. Ji labai didžiavosi, kad jos
dukterims teko tokia nuostabi proga pasidžiaugti gyvenimu svečioje šalyje. Ak, jeigu ji būtų žinojusi, į kokią
beviltišką nelaisvę tuo metu mes buvome patekusios!
Paskui aš ilgai nieko apie mamą negirdėjau. Daugiau jokių laiškų mums niekas nebeperdavė. Kiek
suprantu, agentas iš Taizo atiduodavo laiškus Govadui ir Abdului Chadai, o šie mums jų nerodydavo.
Netrukus Abdulas Chada ėmė reikalauti, kad į parduotuves ir į Ašubę eičiau tiktai moterų taku anapus
namo. Juo vaikščioti buvo baisoka – reikėdavo eiti per tankius brūzgynus, pilnus gyvačių ir skorpionų. Žinojau,
kad čia esama ir vilkų bei hienų, o dar – babuinų, kuriuos pro savo langą dažnai matydavau laukuose. Man
paaiškino, kad Abdulas Chada labai pavydžiai saugo visas savo šeimos moteris ir nenori, kad svetimi vyrai į jas
spoksotų. Su manimi jis elgėsi ypač priekabiai – matyt, todėl, kad žinojo, jog noriu pabėgti, tad negalėjo
manimi pasitikėti.
Šiuo atžvilgiu jis buvo teisus. Vos tik sutikusi kaime kokį angliškai suprantantį vyrą, aš iškart puldavau
maldauti padėti man. Kartais jie užsukdavo pas Abdulą Chadą į svečius, ir aš vis stengdavausi ištaikyti akimirką
prilįsti ir paprašyti pagalbos, bet niekas nekreipė į mane dėmesio. Visi čionykščiai vyrai buvo kokiu nors būdu
susiję su Abdulu Chada: juos jungė kraujo giminystė, santuoka, bendras verslas arba viskas kartu. Jų nuomone,
aš turėjau likti ten, kur esu, ir nieku gyvu nerodyti čionykštėms moterims blogo pavyzdžio, kad ir jos
nesugalvotų maištauti prieš savo vyrus.
Man, šiaip ar taip, buvo beveik neįmanoma pasikalbėti su jais, nes, vos tik ateidavo svečių, Abdulas Chada
iškart liepdavo man drožti į savo kambarį ir nesipainioti po kojomis. Tik iš pradžių jis leisdavo man pasikalbėti
su svečiais, kaip būtų įprasta Anglijoje, bet pamažu jo požiūris į mane darėsi vis griežtesnis – jo akyse aš virtau
arabe moterimi, kaip ir kitos. Kaimiečiai savo ruožtu irgi bijojo Abdulo Chados, nors vienam kitam gal ir buvo
manęs gaila. Visi man liepė nesigraužti.
– Palūkėk, praeis kiek laiko, – sakydavo jie, – tu apsiprasi ir būsi laiminga. Pamirši savo mamą ir tėtį, juk
dabar tu – ištekėjusi moteris.
Tikėjausi įkalbėti ką nors, kad važiuodami į Taizą išsiųstų mano laišką, bet niekas neapsiėmė. Aš ir pati
buvau per daug įsibaiminusi, kad brukčiau kam nors laišką. Niekuo nepasitikėjau ir buvau tikra, kad kiekvienas
iš jų tuoj pat atiduos tą laišką Abdului Chadai.
Abdulas Chada tuo tarpu nusprendė, kad mūsų mamai metas sužinoti, kaip laikosi jos dukterys. Man
pasakė, kad teks įrašyti juostą, kurią jis išsiųsiąs. Akimirką pamaniau, kad tai – puiki proga mamai pranešti, kas
čia dedasi, tačiau turėjau susiprasti, kad Abdulas Chada pernelyg gudrus ir nesileis šitaip apmulkinamas.
Savąją juostos dalį turėjau įrašyti kambaryje, kur sėdėjo visas pulkas vyrų, ir jie man nurodinėjo, ką ir kaip
privalau sakyti. Turėjau pliaukšti, koks nuostabus yra Jemenas, kaip šventei pjovėme ėriuką ir išvis kokia aš čia
laiminga. Paskui pasijutau dar labiau prislėgta: pagalvojau, kad jei mama visu tuo patikės, tai ji nė nemėgins
mūsų ieškoti.
Po daugelio metų mama man pasakė, kad tėtis nuslėpė nuo jos tą įrašą pabijojęs, kad iš mūsų balsų ji pajus,
jog kažkas ne taip. Tačiau visiems savo bičiuliams jis pasigyrė gavęs tą juostą, tad mano broliukas Mo slapčia
ištraukė ją tėčiui iš kišenės ir atnešė mamai paklausyti. Vos išgirdusi mūsų balsus, mama iš karto suprato, kad
esame verčiamos meluoti. Nors ir turėjome sakyti smagius dalykus, mes labai stengėmės kalbėti liūdnai,
vildamosi, kad mama atspės tiesą.

Grįžę iš užsienio vyrai paprastai savo kaime pabūna kokį pusmetį ar metus – nelygu, kiek pinigų būna sutaupę.
Jemene niekas iš jų nedirba – čia jiems nėra ką veikti. Užtat jie kiauras dienas sėdinėja, plepa ir žiaumoja kvatą.
Kvatas – toks vietinis narkotikas, kurį visi nuolatos kramto. Jis auginamas didžiuliuose laukuose
derlingesniuose šalies rajonuose ir iš išvaizdos kiek primena ligustrus, kartais sodinamus Anglijoje prie namų.
Visuose kaimuose galima jo nusipirkti – arba parduotuvėje, arba iš tokio žmogelio, asilu atgabenančio šią
prekę tiesiai į namus. Žmonės kramto to augalo lapus. Dėl to derlingųjų žemių valstiečiai pasidarė labai
turtingi. Geresnės kokybės kvatas gabenamas iš Afrikos – laivai jį kasdien plukdo į Jemeną iš Etiopijos. O
vietinis kvatas gerokai kartesnis ir ne toks geras.
Vyrai, o kartais ir moterys, plėšo šio augalo lapus ir sučiaumoja juos į gniutulą, kurį laiko užsikišę už žando,
protarpiais visur spjaudydami žalias seiles. Panašu, kad dėl šio narkotiko visi jaučiasi ramesni ir labiau
patenkinti gyvenimu, panirę į savo pačių pasaulį; jis taip pat malšina apetitą. Per ramadaną kvatą kramto
vakarais: sako, jis padeda ilgai neužmigti, užtat dienomis pasninkaudami visi miega. Per šventes, pavyzdžiui,
vestuves ar gimus vaikui, kvatui išleidžia daugybę pinigų.
Mėginau ir aš jo pakramtyti, tačiau man nepatiko aitrus skonis; be to, nuo jo darydavausi mieguista, o ne
budresnė. Kurį laiką vartojau jį vietoj migdomųjų, tačiau greitai lioviausi.
Dauguma čionykščių vyrų rūko cigaretes, bet moterims paprastai rūkyti neleidžiama. Tačiau jos gali rūkyti
kaljaną, kuriame deginama tokia žolė – tutanas. Jį lyg kokias medžio kaladėles perka parduotuvėje. Metalinėje
taurėje užkuria šiek tiek anglių, tada patrupina tutano, užberia ant anglių ir palieka pamažu smilkti. Taurė
sujungta su indu, kuriame kunkuliuoja vanduo, o rūkoma per vamzdelį. Ypač daug tutano surūkoma per
ramadaną.
Slinko savaitė po savaitės, ir mudvi su Nadija pamažu pramokome arabiškai. Kai aplinkui nuolat kalbama ta
kalba, išmokti jos daug lengviau. Abi mažosios mergytės, Šifa su Tamanėja, irgi man daug padėjo: jos
rodydavo visokius daiktus ir sakydavo, kaip jie vadinasi. Po pusmečio aš jau sugebėdavau šį tą pasakyti, o po
metų jau viską suprasdavau ir mokėjau sklandžiai kalbėti. Negana to, išmokau rašyti ir skaityti arabiškai.
Nadija mokėsi sparčiau už mane, nes ji turėjo galimybę laisvai vaikščioti po savo kaimą ir bendrauti su kitomis
moterimis, nuolatos kalbėtis su įvairiais žmonėmis, o aš buvau beveik nuo visų atskirta. Kurį laiką išvis
būdavau tik su Vard, o ji su manimi beveik nesikalbėjo. Tas jos tylėjimas man buvo nė motais, nes nekenčiau
jos taip pat, kaip ir visų kitų. Ir dar pasistengdavau, kad jie jaustų, kaip baisiai aš jų nekenčiu. Nieko negalėjau
sau padaryti, ir jie žinojo, kodėl taip jaučiuosi.
Kasmet tam tikru metu reikėdavo dirbti tam tikrus darbus. Kartą per metus tekdavo genėti vietomis tankiai
augančius dygiakrūmius. Apkapojus jų šakas, susidarydavo aštrios nepereinamos gyvatvorės, kyšančios
viršum akmens sienelių, kurios puikiai saugodavo ganomus gyvulius. Jei tuo metu vyrai būdavo namie, jie
patys lipdavo ir genėdavo tas šakas. O jei būdavo išvykę (kaip dažniausiai ir nutikdavo), tas darbas tekdavo
mums. Kai spygliuotos šakos gerai išdžiūdavo, jas rišdavo į glėbius ir moterys ant galvų nešdavo jas namo –
sukraudavo rūsyje, kad paskui galėtų kūrenti krosnis. Jei malkų pritrūkdavome, tekdavo jų pirktis iš aplinkinių
kaimų.
Tose šakose ir šakelėse knibždėte knibždėjo gyvačių, daugelis iš jų buvo labai nuodingos. Prisižiūrėjau jų
visokio dydžio ir margumo, nors iš pradžių drebėdavau vien pagalvojusi apie jas.
Vieną dieną apačioje, kaime, kilo kažkoks triukšmas, ir žmogus užkopęs pas mus pranešė Vard, kad jos
broliui įkirto gyvatė. Jis iš Taizo važiavo į Hokailą, pakeliui išlipo iš mašinos, ir gyvatė įkirto jam į kojos pirštą.
Jis apalpo ir leisgyvis buvo pargabentas į kaimą. Mes visi nusileidome žemyn ir nuėjome jo aplankyti. Jo
namuose spietėsi minia žmonių, o pats ligonis tysojo lovoje, karščiavo ir kliedėjo. Tuo metu aplinkiniuose
kaimuose nebuvo jokio gydytojo, kurį būtų galėję pakviesti, todėl moterys tepė žaizdą kažkokiu pačių
pasidarytu tepalu. Laimei, tas tepalas suveikė ir Vard brolis po kelių dienų atsigavo. Tačiau po šio nutikimo aš
ėmiau dar labiau bijoti gyvačių, kurių daugybę matydavau besišildančių popietės saulėje.
Visus javus – daugiausia kukurūzus ir kviečius – nuo pat sėjos iki čapačių kepimo prižiūri moterys. Tai
nepaprastai sunkus darbas, kurį retsykiais palengvina nebent mašinos, kurias vyrai nuomojasi vieni iš kitų, kad
padėtų savo moterims. Tačiau Abdulas Chada ir Vard niekad nieko nenuomodavo; visas kaimas puikiai žinojo,
kokie jiedu šykštuoliai.
Mergina, atitekėjusi į jemeniečių šeimą, privalo kitoms tos šeimos moterims palengvinti darbų naštą;
paprastai vyresnės moterys perleidžia jai pačius sunkiausius darbus. Tai viena iš priežasčių, kodėl vyrai taip
stengiasi nupirkti savo sūnums sveikas, stiprias ir ištvermingas nuotakas. Čionykštės mergaitės vos
pramokusios vaikščioti jau pratinamos prie darbo: jos mokosi ant galvos nešioti vandenį, virti valgį, skalbti,
dirbti žemę ir liuobti gyvulius. Jokio kitokio gyvenimo jos nemato ir pripranta gerbti savo vyrus ar bent jau
bijoti jų.
Nė viena iš tų šeimų, į kurias mudvi su Nadija per prievartą patekome, nebuvo tokia kvaila ir nesitikėjo, kad
jau nuo pirmos dienos stosime prie darbo. Jie mėgino palengva mus palenkti, vis po truputį ribodami mūsų
laisvę ir sunkindami užduotis. Buvome tarsi gyvuliai, kuriuos pirma reikia prajodyti ir pažaboti, o tik tada ko
nors išmokyti.
Govadas irgi norėjo, kad Nadija vilkėtų arabės drabužius, lygiai kaip Abdulas Chada vertė mane tai daryti.
Tačiau Govadas nesigriebė prievartos ir nepaleido į darbą kumščių. Jis buvo kantresnis. Jis puikiai suprato, kad
Nadija neturi kur dėtis, tad jis vis tiek pamažu ją priveiks ir palenks savo valiai. Ko gero, jie matė, kad Nadiją
nutildyti ir prisipratinti bus lengviau nei mane. Tačiau Nadija, vos tik atvyko, iškart buvo priversta nešioti
vandenį, o man buvo duota nemažai laiko apsiprasti, ir tik tada jau gavau to imtis.
Vandenį iš šulinių moterys tampo didelėmis metalinėmis statinėmis: vienos iš jų būna tik vos didesnės už
paprastą kibirą, o kitos – daug talpesnės. Tai begalinis darbas: prie šulinio kartais tenka eiti net po tuziną kartų
per dieną. Labiau patyrusios moterys neša didesnes statines, talpinančias net iki dešimties galonų vandens.
Prie šulinių kabo skardinės, kurias tenka virvėmis nuleisti žemyn, pasemti vandens ir taip per daugelį kartų
prisipilti statinę. Pilną statinę aš pirmiausia užsikeldavau sau ant kelių, o tada – ant galvos, pasidėjusi ant
viršugalvio ratu susuktą skudurą, kad neužsigaučiau. Dauguma kaimo moterų nenaudoja jokios apsaugos ar
skudurų, joms net nereikia prilaikyti nešamos statinės rankomis – užsikėlusios ją ant galvos, jos visiškai
normaliai žingsniuoja ir neišlieja nė lašo. Žinoma, jos puikiai įgudusios, nes nuo mažumės prie to pratinasi.
Antai Tamanėjai buvo dar tik penkeri, bet ji jau irgi eidavo kartu su mumis parnešti vandens, pasiėmusi
nedidukę statinaitę.
Pradėjusi šito mokytis, aš iš pradžių buvau labai nerangi, amžinai klupinėdavau ir išlaistydavau vandenį.
Vard dėl to baisiai niršo.
– Ji privalo visko išmokti, – niurnėdavo ji Abdului Chadai, – kad aš pagaliau galėčiau atsipūsti!
Mes naudojomės šuliniu, esančiu kaimyno žemėje, – dažniausiai ten ir eidavome. Bet kai nebūdavo lietaus
ir jis išdžiūdavo, tekdavo kulniuoti iki kito šulinio, esančio už dvidešimties minučių kelio. Aplinkui buvo
išbetonuota ir šulinys apdengtas grotelėmis, per kurias subėgdavo vanduo. Nuėjusios turėdavome nusiauti
batus, kad neužterštume vandens. Pirmąkart nuėjusi prie šulinio netoli Abdulo Chados namų, aš tiesiog
pašiurpau, pamačiusi gausybę varlių ir visokių vabalų, plaukiojančių ir šokinėjančių vandens paviršiuje. Kad
galėtume pasisemti vandens, pirmiausia turėdavome visus tuos padarus nubaidyti. Man baisu darėsi
pagalvoti, kokių ligų veikiausiai pasigausiu, gerdama tokį vandenį, bet kai esi ištroškusi, neberūpi, koks tas
vanduo, tik svarbu, kad jo būtų. Pirmąkart paragavusi vos nesublogavau, bet netrukau priprasti. Tai buvo
paprastas lietaus vanduo, ir man ėmė patikti jo skonis.
Pirmąkart prie šulinio keliaudavome apie penktą valandą ryto. Tuo metu moterys jau keldavosi, taisydavo
pusryčius ir imdavosi namų ruošos. Taip anksti saulė dar nebūdavo pakilusi, ir vanduo būdavo gana vėsus. O jei
uždelsdavome, paskui visą dieną tekdavo gerti karštą vandenį. Per pusdienį vandens talpyklos namuose
neretai ištuštėdavo ir po pietų mums tekdavo dar kokius du ar tris sykius suvaikščioti prie šulinio ir vėl jas
pripildyti. O vakare, kai oras atvėsdavo, eidavome dar kartą. Pasitaikydavo, kad per dieną tekdavo sukarti net
dešimt ar dvylika tokių žygių.
 Kad būtų smagiau, dažniausiai eidavome poromis. Kartais žingsniuodavau su kuria nors iš mergaičių arba
su Haola iš namo apačioje. Kartą abi su Haola gavome žygiuoti iki tolimojo šulinio. Apsukusios kalno kyšulį,
akis į akį susidūrėme su kažkokiu padaru, panašiu į dinozauro jauniklį. Jis buvo daugiau nei metro ilgumo ir
gero pusmetrio aukščio. Stovėjo ir žiūrėjo tiesiai į mus, pražiojęs drėgnus nasrus.
– Einam atgal, – išsigandusi sumikčiojau.
– Nebijok, – netvirtai bandė raminti mane Haola, – jis mūsų nepavys. Tik neik per arti, nes jei įkąs,
neatplėši.
Kol stovėjom ir spoksojom, tas mažiukas drakonas pakeitė odos spalvą, o taku prie mūsų atėjo kita
mergina. Ji garsiai suriko, stvėrė akmenį ir puolė juo daužyti pabaisą. Tačiau to padaro oda pasirodė tokia
stora, kad akmuo tiesiog atšokdavo, o baidyklė gręžiojosi, raitėsi, purkštė ir bandė sučiupti užpuolikę nasrais.
Truko beveik penkiolika minučių, kol jis išleido dvasią. Nudvėsusio padaro uodega susiraitė, ir mergina
užkabino ją pagaliu. Bekabodama ji pamažu traukėsi, lyg kas būtų išleidęs orą.
– Ką tu su juo darysi? – paklausiau.
– Parnešiu namo ir iškepsiu, – atšovė ji ir nusikvatojo, pamačiusi iš siaubo ištįsusį mano veidą. Kelias
minutes erzindamasi dar pamaskatavo negyva pabaisa man prieš nosį, o tada nusviedė jį už uolų.
Kai buvau jau kelerius metus praleidusi Jemene, staiga liovėsi liję. Beveik dvejus metus neiškrito nė lašo, ir
kone šešis paskutinius sausros mėnesius viskas absoliučiai išdžiūvo. Aplinkinių kaimų gyventojams tekdavo
eiti ištisas mylias, kol rasdavo kokią vietelę, kur dar būdavo likę nors truputis vandens. Visuose kaimuose būna
po kelis šulinius, ir jei kuris išdžiūsta, žmonės paprasčiausiai semia vandenį iš kaimynų. Nors to daryti
negalima, kitaip niekas neišgyventų.
Per patį didžiausią sausmetį nuleidusios skardinę į šulinį bepasemdavome tik dumblo. Nukošdavome tą
dumblą ir gerdavome, kas liko.
Tiesa, vienas senas šulinys dar buvo ir sodo gale, prie pat kapinių. Vandens iš jo niekas negerdavo. Kapinėse
nebuvo jokių paminklų – ne taip, kaip Anglijoje. Kai ką nors palaidodavo, užkrėsdavo kapą cementu ir, jam dar
neišdžiūvus, užrašydavo mirusiojo vardą. Tas šulinys buvo panašus į akmeninę trobelę su durimis. Kadangi jo
vanduo buvo negeriamas, mums buvo leista čia skalbti. Jeigu prireikdavo ką nors smulkaus praplauti, aš
semdavau vandenį iš talpyklų namuose, bet Vard nuolatos bambėdavo, kam taip netikusiai švaistau švarų
geriamąjį vandenį. Todėl skalbtis paprastai eidavau prie to šulinio ties kapinėmis. Kadangi iš jo nelabai kas
semdavo, tas šulinys dažniausiai būdavo sklidinas kaip akis ir nesunkiai pasiekdavau vandenį.
Vidurdienį šulinio vanduo tiek sušildavo, kad galėdavome net skalbti su milteliais. Švarius drabužius
ištiesdavome čia pat ant akmenų, kad išdžiūtų, arba nešdavomės namo ir džiovindavome ant stogo. Aš
dažniausiai džiovindavau juos prie šulinio, – kad tik kuo ilgiau ištrūkčiau iš namų ir nematyčiau jų gyventojų.
Kuo geriau mudvi su Vard viena kitą pažinome, tuo labiau viena kitos nekentėme. Mudvi niekad
nesutarėme, ir paprastai aš kaip įmanydama jos vengdavau. Užtat susidraugavau su Mohamedo žmona Bakela
ir nuoširdžiai pamilau jos dukrytes. Dažnai su kuria nors iš jų kartu eidavau prie šulinių. Kartą, kai abi su
aštuonmete Šifa buvome prie kapinių šulinio skalbtis, aš staiga sugalvojau išsimaudyti.
 – Pasaugok, kad niekas nepamatytų, – paprašiau Šifos. – Aš panersiu į vandenį.
Nors tuo metu aš dar nemokėjau arabiškai, šiaip taip išaiškinau mergytei, ko noriu, ir ji suprato. Su visais
drabužiais nulipau žemyn ir niurktelėjau į vandenį. Šulinyje buvo vėsu ir tamsu, tad panirau su visa galva.
Pažvelgusi aukštyn, išvydau siaubo perkreiptą Šifos veidelį – nustėrusi ji žiūrėjo į mane. Nors per skaidrų
vandenį aš ją aiškiai mačiau, ji manęs gelmėje nebeįžiūrėjo ir pamanė, kad nuskendau. Aš kiek galėdama
ilgiau mėgavausi po vandeniu vėsa, tyla ir ramybe – išvis nebesinorėjo išlįsti. Bet paskui ėmė trūkti oro ir gavau
kilti aukštyn. Šifa visokiais būdais man rodė, kaip ji persigando, ir dar nudavė neva girdėjusi kažkieno
žingsnius, tad gavau greitai ropštis lauk.
Kai parėjome atgal, aš vis dar visa varvėjau. Vard iškart paklausė, kas nutiko, ir Šifa jai papasakojo. Aš vėl
gavau barti: pirmiausia todėl, kad Jemene moterims išvis neleidžiama plaukioti ar nardyti, o paskui dėl to, kad
visi buvo įsitikinę, jog tame vandenyje esama nuodingų gyvačių.
Pro savo langą aš kartais matydavau beždžionių, atbėgančių į laukus už namo ėsti kukurūzų. Vyrai, išgirdę
netoliese beždžiones, lėkdavo į laukus su šautuvais derliaus gelbėti. Sausros metu beždžionės smarkiai
suįžūlėjo ir pasidarė agresyvesnės; jos ateidavo prie šulinių atsigerti ir pabėgdavo tik prisiartinus žmonėms.
Kartą, kai abi su Tamanėja traukėme apsipirkti, gavome eiti lauko pakraščiu, ir aš pastebėjau, kad ten pilna
beždžionių. Buvau girdėjusi, kad kartais jos puola moteris, tad mažumėlę išsigandau, tačiau Tamanėja nėmaž
jų nepaisė, ir mes ėjome toliau. Kai nusileidome nuo kalno, ji ėmė erzinti jas, traukdama vaikišką dainelę: „Ei
tu, kvaila beždžione!..“ Aš linksmai kvatojau, o beždžionės, regis, supyko. Viena iš jų puolė prie mūsų, iššiepusi
dantis, ir mes klykdamos nukūrėme šalin. Beždžionė dar kurį laiką žiūrėjo mums pavymui, o tada grįžo atgal
kramsnoti kukurūzų.
Kai kurios iš tų beždžionių užauga beveik gorilos dydžio, bet dauguma būna sulig šimpanzėmis. Kartą,
grįždama nuo šulinio, aš ties tako posūkiu akis į akį susidūriau su viena tokia didžiule – ji tupėjo ant akmens ir
kažką graužė. Toliau sau ramiai žiaumodama, ji nesikrutino ir nenuleido nuo manęs akių, o aš tuo tarpu
atsargiai bandžiau prasmukti pro šalį ir neišsiduoti, kaip baisiai išsigandau.
Mūsų kaimynų, kurių žemėje buvo geriamojo vandens šulinys, šeima buvo gerokai mažesnė nei Abdulo
Chados. Kai atvažiavau, ten buvo likusi tik viena moteris – Vard draugė – su dukterimi. Šeimos tėvas
uždarbiavo Anglijoje, o keturiolikmetis sūnus irgi buvo išvykęs į Saudo Arabiją, kur gavo pirmąjį darbą. Aš jų
beveik nemačiau.
Kai jau pradėjau geriau susikalbėti su moterimis, patyriau, kad dauguma jų toli gražu nėra patenkintos
savo gyvenimu ir tuo, kad ilgam turi likti namie vienos, o jų vyrai tuo tarpu klajoja po pasaulį. Hokaile buvo
tokia mergina, vardu Hend, kuri kartą atėjo manęs aplankyti. Ji prisipažino esanti labai nelaiminga ir trokštanti
ištrūkti į miestą paragauti modernaus gyvenimo. Bet ji jau turėjo šešias dukteris, nors tebuvo vos dvidešimt
kelerių metų. Sužinojęs, kad ji pas mus lankėsi, Abdulas Chada uždraudė man su ja matytis, nes Hend kaime
turėjo blogą vardą. Ji atrodė labai miela ir nuoširdi, tačiau aš gavau nutraukti pažintį, nes Hend tariamai
nevaldė liežuvio. Kiek suprantu, tokios merginos kaip Hend ir aš čionykščiams vyrams atrodė pavojingos: jie
bijojo, kad neįpūstume jų moterims kokių nors maištingų minčių ir jos, neduokdie, neimtų ginčyti vyrų joms
nustatytų taisyklių.
Šiuose kaimuose visi vieni kitus pažinojo, o dauguma buvo susiję kraujo giminystės ar vedybų ryšiais.
Koranas nedraudžia santuokų tarp giminaičių, tad daugelis Hokailo moterų buvo ištekėjusios už pusbrolių.
Haola, Abdulo Chados dukterėčia, tapo viena geriausių mano draugių; ji taip pat buvo ištekėjusi už savo
pusbrolio. Nesuprasdama, kodėl taip yra, aš paklausiau Abdulo Chados, kodėl šitaip daroma.
– Todėl, kad mums taip patinka, – atrėžė jis. – Jeigu Abdula būtų turėjęs tinkamo amžiaus pusseserę, jis irgi
būtų vedęs ją, o ne tave.
Abejoju, ar kokia nors mergaitė, pažindama Abdulą, būtų sutikusi už jo tekėti. Abdului Chadai
neišvengiamai būtų tekę kur kas brangiau sumokėti už nuotaką, jei jos tėvas būtų žinojęs, koks niekam tikęs
vyras veikiausiai išeis iš to bernioko.
Tiesą sakant, nė viena kaimo moteris, išskyrus mudvi su Nadija, nebuvo ištekinta prievarta. Jeigu tėvų
parinkti jaunikiai joms nepatikdavo, niekas jų neversdavo tekėti. Štai kodėl toji prievarta, kurią patyrėme
mudvi su Nadija, buvo ypač neteisinga ir baisi: toks elgesys prieštaravo ne tik mūsų valiai, bet ir jų tikėjimui.
Korane sakoma, kad per vestuves privalu net triskart atsiklausti nuotakos sutikimo. O mes net neturėjome
vestuvių! Dauguma Jemeno moterų paprasčiausiai susitaiko su šeimos sprendimu ir stengiasi kaip
įmanydamos geriau susitvarkyti gyvenimą, nors neretai būna, kad po kurio laiko pirmasis vyras sutinka su
jomis skirtis. Bet tuo metu nei Nadija, nei aš viso to dar nežinojome. Mes buvome priverstos patikėti, kad
esame teisėtai ištekintos, nors nė viena nesuvokėme, kaip tai galėtų būti.

Praėjus mėnesiui nuo tada, kai Nadija atvyko į Jemeną, Abdulas Chada pranešė man Kampaiso kaime
nusipirkęs restoraną. Jis pareiškė norįs tą restoraną kuo greičiau atidaryti, kad kuo daugiau uždirbtų, todėl Vard
ir Abdulą pasiimsiąs su savimi, kad padėtų jam tvarkytis. Man irgi teksią keliauti drauge.
Negalėjau patikėti, kad, vos sulaukusi Nadijos, vėl esu verčiama su ja skirtis. Nieku gyvu nenorėjau būti
atplėšta nuo jos. Pareiškiau jam, kad niekur nevažiuosiu, nes nenoriu palikti sesers. Jis pasakė, kad tai nuo
manęs nepriklauso – tiesiog turėsiu daryti, kaip jis lieps. Kai apie jo planus pasakiau Nadijai, ji irgi puolė
maldauti Abdulo Chados, kad leistų man pasilikti, tačiau tas atšovė, jog tai neįmanoma. Jis pažadėjo, kad ir
toliau galėsime matytis, tačiau abi supratome: jei mus skirs atstumas, kurio neįveiksime pėsčiomis, tai jų nieku
gyvu nepriversime mūsų vienos pas kitą nuvežti. Taip ir buvo: per kitą pusę metų mudvi pasimatėme vos porą
kartų.
 7
Vėl viena

A nkstyvą kitos dienos rytą vienas Abdulo Chados giminaitis atvažiavo su džipu nuvežti mūsų į Kampaisą.
Iškeliaudama jaučiausi baisiai prislėgta, o ir vaizdas už lango nedžiugino: pakeliui gamtovaizdis darėsi vis
blankesnis ir sausesnis.
Kaimas buvo įsikūręs prie kelio, vedančio iš uostų į sostinę Saną, kuriuo būdavo gabenama didžiuma šalies
išteklių. Daugelis pastatų, tarp jų ir restoranas, kuriame turėjome dirbti ir gyventi, buvo palyginti nauji. Už
restorano esantys kambariai buvo gerokai švaresni nei Abdulo Chados namas Hokaile. Restoranas atrodė gana
gražus ir didelis, pastatytas tarp panašaus pobūdžio statinių, išsirikiavusių palei didįjį kelią. Tačiau man visa tai
buvo nė motais – norėjau tik grįžti pas Nadiją.
Miestelyje naujoviški gyvenimo bruožai maišėsi su tradicine tvarka. Nors keliu be paliovos švilpė dideli
sunkvežimiai, veždami į šalies gilumą visokiausias prekes, pačiame miestelyje kroviniai, pavyzdžiui, kukurūzų
maišai, vis dar buvo gabenami kupranugariais.
Trys miegamieji pirmajame aukšte buvo gerokai didesni nei kambariai Hokaile, jų sienos buvo žmoniškai
nutinkuotos, be to, name buvo vandentiekis ir elektra, kurių irgi neturėjome kaime – po šeštos valandos
vakaro ten nuolat tekdavo nešiotis žibalines lempas, kurių bjauraus dvoko būdavo pilni visi namai. Šiame
name bent jau buvo dušas, nors normalaus tualeto ir čia neturėjome. Viršum miegamųjų, ant stogo, buvo
terasa, kur galėjai užlipti ir pasėdėti. Dar buvo nemažas daržas, apjuostas aukšta siena, anapus kurios nieko
nesimatė. Abdulas Chada augino nuosavas daržoves, pavyzdžiui, bulves ir pomidorus, ir man patikdavo tūnoti
darže nuo visų atsiskyrusiai. Per karštį daržą reikėdavo nuolat laistyti.
Čia buvo dar karščiau nei Hokaile, ir visur veisėsi begalės rudųjų skruzdėlių, musių ir uodų. Išsigelbėti nuo
skruzdėlių tebuvo įmanoma sėdint ant kėdės užsikėlus kojas. Karštis ir vabzdžiai privertė mane pagaliau
įžvelgti tradicinio arabių apdaro privalumus: kelnės saugodavo kojas nuo įkandimų. Viršum kelnių pradėjau
nešioti ilgas sukneles, o galvą apsirišdavau skara. Taigi atrodžiau kaip tikra jemenietė.
Mudvi su Vard visą laiką triūsėme už restorano esančioje virtuvėje, kuri iš esmės buvo tik prieangis, o
Abdulas Chada su Abdula salėje aptarnaudavo lankytojus. Dieną karštis virtuvėje pasidarydavo tiesiog
nebepakeliamas, nors durys į kiemą visą laiką būdavo atdaros. Mudvi su Vard retai pratardavome viena kitai
kokį žodį – taip viena kitos nekentėme. Sykį ji sviedė man į rankas šaldytą vištą ir liepė ją supjaustyti ir iškepti.
Aš surikau: „Ne!“ – ir numečiau ją atgal.
 Tačiau didžiumą laiko mudvi viena kitos „nematydavome“, ir aš buvau palikta visiškai viena – neturėjau nė
su kuo pasišnekėti. Kadangi kalbėtis nebuvo su kuo, stengiausi pirmiausia išmokti arabiškai skaityti ir rašyti, o
tada jau – kalbėti. Abdulas Chada padovanojo man elementorių, tad mokiausi iš jo, skaičiau vaikiškas
knygutes ir viską, kas tik papuldavo po ranka. Tai nebuvo sunku. Jei tik paprašydavau jį ko nors panašaus, jis
man mielai parūpindavo, nors šitoje visuomenėje tai atrodė neįprasta.
Nė viena moteris kaime nemokėjo nei skaityti, nei rašyti – vyrai neleisdavo joms mokytis. Jie
pasirūpindavo, kad moterys neįgytų jokio išsilavinimo, antraip, bent kiek pasimokiusios, jos galėjo pradėti
reikšti nepasitenkinimą tuo, kaip yra verčiamos gyventi, ir ginčytis su vyrais, o tai jau būtų buvęs
neįsivaizduojamas daiktas. Į kaimų mokyklas eidavo tiktai berniukai, jie pradėdavo mokytis nuo pat
mažumės – panašiai, kaip ir Anglijoje. O jei kuri kaimo moteris verždavosi ištrūkti gyventi į miestą ar į kitas
šalis, jai belikdavo tikėtis, kad vyras ją išsiveš, nors dauguma vyrų anaiptol nenorėdavo to daryti.
Kas rytą restorane manęs laukdavo vis tas pats. Kol viską valydavau ir plaudavau, Vard užvirindavo didelį
puodą vandens ir užplikydavo arbatos pusryčiauti ateisiantiems lankytojams. Abdulas Chada kepdavo
kiaušinienę su pupelėmis; visa tai patiekdavo su duona, kurios pirkdavo kažkur miestelyje. Toks berniukas
priešais restoraną ant keptuvės kepdavo čapačius. Žmonės mokėdavo jam tiesiai į rankas, berniukas
atiduodavo pinigus Abdului Chadai, o šis savaitės gale išmokėdavo jam atlyginimą.
Per pietus jis ruošdavo patiekalus iš mėsos, bulvių ir ryžių, o vakare nuo šeštos iki vienuoliktos valandos –
dar vieną užkandį, panašų į pusryčius. Ištisą vakarą pas mus plūsdavo lankytojai: jie ateidavo užkąsti, atsigerti
kavos ar arbatos, palošti kortomis ir paplepėti su Abdulu Chada, kuris sėdėdavo už prekystalio ir rūpindavosi
juos aptarnauti. Dieną mes visi turėdavome darbuotis virtuvėje, įskaitant ir Abdulą, tačiau vakarais jam jau
būdavo leidžiama eiti į restorano salę pasišnekėti su vyrais, o mudvi su Vard ir toliau likdavome nematomos.
Abdulas Chada pats restorane kepdavo mėsą, tuo tarpu mums tekdavo be paliovos virtuvėje virinti vandenį,
virti ryžius ir plauti indus.
Aš paprastai eidavau miegoti vakare, jiems dar nespėjus uždaryti restorano, nes paprasčiausiai daugiau
nebūdavo ko veikti. Moterų gyvenimas Jemene – neįsivaizduojamai nuobodus. Jeigu nėra darbo, belieka
metai iš metų sėdėti rankas sudėjus ir mąstyti vis apie tą patį. Čia nerasi nei pramogų, nei jokio įkvėpimo.
Didžiumą laiko tenka būti su lygiai taip pat nuobodžiaujančiomis likimo draugėmis. Vienintelės jų pokalbių
temos – paskalos ir gandai. O kadangi visi mirtinai nuobodžiauja, tai visokios istorijos Jemene plinta kaip
maras. Žmonės čia taip ištroškę naujienų apie kitus, kad lengvai patiki bet kokiu melu ar prasimanymais.
Kampaise pro savo miegamojo langą aš tematydavau vien mūrinę sieną – lygiai kaip daržą juosianti siena,
kuri trukdė pamatyti ką nors aplinkui, šioji neleido niekam pažvelgti į mus. Jaučiausi tarsi kalėjime. Vyrai gali
eiti kur nori, vairuoti mašinas, keliauti po pasaulį; moterims nevalia nieko daryti ir niekur eiti. Begalinė
vienodų dienų virtinė tiesiog varė iš proto. Vienintelė man prieinama pramoga buvo mano iš Anglijos
atsivežtas magnetofoniukas ir kelios kasetės.
Dar laimė, kad Abdulas Chada leido man pasilikti tuos įrašus, nes jis nuolat kartodavo, kad neturėčiau
laikyti nieko, kas primena Angliją. Jam atrodė, kad greičiau priprasiu prie naujojo savo gyvenimo, jei nukirsiu
visus saitus su senuoju. Kartą, užėjęs į mano kambarį, jis ėmė raustis krepšyje.
– Ką čia dabar darai? – paklausiau, bet jis neatsakė. – Ko ieškai?
– Štai ko! – Jis ištraukė keletą mamos, mano artimųjų ir draugų nuotraukų, kurias turėjau pasiėmusi.
Kartais, kai būdavau viena, išsiimdavau jas ir žiūrėdavau.
– Čia mano! – surikau, mėgindama jas atsiimti. – Atiduok!
– Ne, – jis kilstelėjo nuotraukas, kad nepasiekčiau. – Per jas tau darosi liūdna. Tau nereikia jokių ano
gyvenimo prisiminimų. Mes dabar esam tavo šeima.
Aš kabinausi jam į ranką ir bandžiau atgauti nuotraukas, tačiau jis neatidavė ir suplėšė jas. O tada pažėrė
man skutus.
– Eik ir išmesk, – paliepė. – Sudegink!
– Ne, negaliu, – sudejavau.
– Išmesk, pasakiau! – suriko jis ir žengė artyn, ketindamas man smogti. Nulėkiau į virtuvę ir, kaip buvo
liepta, sumečiau sudraskytas nuotraukas į ugnį. Kas dieną tikėjausi, kad atims ir mano muziką, tačiau jis to
nepadarė.
Kiauras dienas Kampaise mudvi su Vard leisdavome plaudamos patalpas ir mazgodamos indus, kai
lankytojai pavalgę išeidavo. Kol restoranas būdavo atidarytas ir jame būdavo lankytojų – vyrų, mes
neturėdavome teisės jame rodytis. Kartais, užėjęs pas mus ko nors pasiimti, Abdulas Chada tarstelėdavo vieną
kitą žodį apie tai, kas ten vyksta, pavyzdžiui, jei užsukdavo vokiečių arba amerikiečių turistų, tačiau
dažniausiai mudvi tiesiog būdavome įkalintos vienos šitame perkaitusiame, pilname garų, skruzdėlių ir musių
kalėjime.

Vieną dieną Abdulas Chada paklausė, ar nenorėčiau kokią dieną nuvažiuoti prie jūros. Aš vos įstengiau patikėti
savo ausimis. Pamaniau, kad jis tiesiog erzinasi, ir pasakiusi, kad noriu, sulauksiu antausio, nes jis įsius. Tačiau
jis nesupyko. Jis ir Vard paklausė, ar nenorėtų drauge, ta atsisakė, bet jis užsispyrė mus nusivežti. Mes
išvažiavome anksti ryte, nes tuo metu vidurdienį Kampaise karštis siekdavo beveik aštuoniasdešimt laipsnių.
Restoraną tądien uždarėme, jis susodino Vard, Abdulą ir mane į taksi ir nuvežė prie Raudonosios jūros.
Ligi pajūrio tebuvo vos dvidešimt minučių kelio. Važiuodami tematėme vien dykumas – plynus smėlynus,
iš kurių palei kelią kyšojo tik telefono stulpai. Maždaug pusiaukelėje lygus užsieniečių nutiestas plentas
baigėsi ir pavirto duobėtu vietiniu keliu.
Tenykštė pakrantė vadinasi Tilhama, tai reiškia – „karšta žemė“. Ištisas mylias plyti visiška lyguma –
smėlėta tropinė dykra, kuri, nusileidus iš kalnų, driekiasi į visas puses, kiek tik akys užmato.
Gyvybės požymių čia nedaug tesimatė. Artėdami prie jūros, pastebėjome vos kelis apirusius namelius – jie
atrodė lyg pusiau sugriauti. Tuščias paplūdimys iš tiesų buvo stebuklingo grožio – lygiai toks, kaip tėtis ir jo
bičiuliai buvo mums nupasakoję prieš važiuojant į Jemeną: begalė baltutėlio smėlio ir išlakios palmės; tačiau
per visus kaimuose praleistus metus tai buvo vienintelis kartas, kai gavau visa tai pamatyti.
 Atrodė, tarsi niekas, be mūsų, nebūtų čia įkėlęs kojos – išskyrus kelis senus arabus žvejus valtelėse, kurie,
panašu, tūnojo jose nuo pat pasaulio pradžios. Tie seniai nekreipė į mus nė menkiausio dėmesio. Išsiropštėme
iš mašinos – tarsi tipiška iškylaujančių arabų šeimynėlė. Vėjas bloškė mums į akis smulkutes smėlio kruopeles.
– Nori išsimaudyti? – maloniai šypsodamasis, paklausė Abdulas Chada.
Iš pradžių pabijojau atsakyti: „Taip“, – maniau, kad jis vis dar mane tikrina ir, sulaukęs teigiamo atsakymo,
smogs man, bausdamas už nepadorų elgesį. Tuo metu jau vilkėjau ilgą arabišką suknelę su kelnėmis po
apačia, o plaukus slėpiau po skara.
– Tai ar nori išsimaudyti? – dar sykį paklausė jis. – Jei nori, gali nerti į vandenį su drabužiais. Nesvarbu, vis
tiek čia nieko nėra.
Daugiau man sakyti nereikėjo. Nusispyriau basutes ir įbridau į vandenį tiek giliai, kad jau galėjau plaukti.
Arabiški mano apdarai išsipūtė aplink mane kaip koks balionas. Skara nusmuko nuo galvos ir šiltame, sūriame
vandenyje nudryko man iš paskos. Anglijoje buvau nebloga plaukikė. Plaukti man patiko, mokyklos varžybose
buvau laimėjusi bronzos ir aukso medalius. Dabar prisimerkiau, akinama saulės atspindžių vandenyje, ir
pasileidau horizonto link. Man norėjosi plaukti ir plaukti, kol atsidursiu Afrikoje. Abdulas Chada pliuškenosi
seklumoje ir stebėjo, ką darau.
– Neplauk per toli! – riktelėjo jis, lyg skaitydamas mano mintis. – Ten pilna ryklių!
Dar Anglijoje buvau mačiusi filmą „Nasrai“, ir to užteko, kad per daug nenutolčiau nuo pakrantės.
Parplaukiau atgal ir išbridau į krantą. Karštis jau buvo kaip reikiant, ir mano drabužiai išdžiūvo vos per kelias
minutes. Išsitiesusi ant smėlio, pajutau po šonu kažką kietą. Pasiraususi aptikau kelias tuščias alaus skardines.
Matyt, čionykščiai vyrai naktimis ateina prie jūros neteisėtai paskanauti alkoholinių gėrimų. Taksi vairuotojas
kažkur nuklydo, ir mes apie pusvalandį sėdėjome paplūdimyje, o tada jau gavome lipti atgal į mašiną ir grįžti į
restoraną. Tokia buvo mano vienintelė diena prie jūros.

Vieną rytą atsibudau smarkiai karščiuodama, o krūtinę raižė baisus skausmas. Mėginau keltis, bet buvo taip
silpna ir taip svaigo galva, kad nepajėgiau pastovėti ir griuvau atgal į lovą. Pasiskundžiau Abdului Chadai, kad
labai prastai jaučiuosi, bet jis tik numojo ranka.
– Tai vis nuo karščio, – sumurmėjo.
Tą dieną taip ir nepakilau iš lovos, o dar po poros dienų ėmiau vemti. Abdulas Chada, regis, sunerimo.
Jaučiausi taip baisiai, kad ištisai gulėjau. Neturėjau jėgų nė pavalgyti ir maniau, kad veikiausiai mirsiu. Mirties
nebijojau, netgi džiaugiausi: juk tada ištrūkčiau iš Jemeno! Tuo metu gyventi man visiškai nesinorėjo.
Abdulas Chada turbūt irgi išsigando, kad nenumirčiau, nes pažadėjo pakviesti gydytoją. Jemene daktarų
reta, bet Kampaise buvo vienas toks sudanietis, kuris kalbėjo angliškai. Jis atėjo manęs apžiūrėti ir pareiškė,
kad susirgau maliarija. Suleido man vaistų ir davė kažkokių tablečių.
Kitas tris dienas jis ateidavo po du kartus leisti man vaistų. Pamažu sustiprėjau ir jau pajėgiau atsikelti ir
grįžti prie darbo virtuvėje – virti valgį ir plauti indus, tačiau tol, kol buvome nepakeliamame Kampaiso
karštyje, aš ligi galo taip ir nepasveikau, o maliarijos priepuoliai dar dusyk pasikartojo. Tuo metu jau nebebuvo
gydytojo, kuris man padėtų, teko kapstytis pačiai. Vienintelis vaistas, kurį siūlė vietinės moterys, – girdyti
mane kupranugarės pienu, kuris, jų nuomone, padedąs nuo maliarijos. To pieno nelengva gauti, bet jis visai
skanus.
Kas porą savaičių tėvų aplankyti iš Hokailo atvykdavo Mohamedas, vyresnysis Abdulo Chados sūnus, ir
mes ilgokai kalbėdavomės. Naujo žmogaus pasirodymas, kad ir trumpam, buvo smagus dalykas. Aš vis
maldaudavau jo pasiimti mane kartu, atgal į kaimą, kad galėčiau aplankyti Nadiją, bet jis tik gūžčiojo pečiais ir
sakėsi negalįs perkalbėti tėvo.
Kartą popiet, kai nuobodžiaudama kaip visada tūnojau virtuvėje, išgirdau Abdulą Chadą restorane
šūktelint: „Nadija!“ Nedrįsau nė pagalvoti, su kokia ten Nadija jis kalbasi. Tada išgirdau kažką atbėgant, ir jis
įvirto pro duris iš restorano, garsiai šaukdamas man ateiti, nes atvažiavusi mano sesuo. Nadija irgi įžengė
vidun, ir aš pirmąkart pamačiau ją vilkinčią tradiciniais arabės drabužiais. Keista buvo į ją tokią žiūrėti; aišku, ji
lygiai taip pat nustebo, matydama mane. Bet kokia laimė buvo vėl ją išvysti!
Mudvi užlipom į mano kambarį pasikalbėti, ir mūsų beveik visą dieną niekas netrukdė, tad galėjome
išsipasakoti viena kitai naujienas. Nė viena negavome jokių žinių iš mamos. Pasiskundžiau jai, kad Abdulas
Chada sudraskė mano turėtas nuotraukas, ir ji pasakė, kad yra jų pasiėmusi daugiau. Mudvi be paliovos
šnekėjomės ir ašarojome. Nadija guodėsi, kad yra nuolat verčiama tampyti vandenį, kad Govadas prievarta
sugriebęs įkišo jos ranką į ugnį, mokydamas kepti čapačius, ir ji baisiai nusidegino. Mačiau tuos randus. Jos oda
buvo jautresnė už mano; pastebėjau, kad ji nusėta bjauriomis žymėmis ten, kur Nadija nusidraskė, kasydamasi
uodų įkandimus. Tie randai neišnyko ir po daugelio metų. Ji pasakojo, kad vieną dieną, kai atsisakė miegoti su
Govado sūnumi, Govadas ją primušė ir suspardė, tačiau jo žmona Salama puolė jos gelbėti. Drąsinau ją
neprarasti vilties ir laikytis, tikindama, jog kada nors mes vis tiek sulauksime pagalbos.
Mudvi abi tikėjomės, kad Nadija galės paviešėti bent kelias dienas, bet jau tą patį vakarą Govadas išsivežė
ją atgal į kaimą. Ji maldavo leisti bent truputį pasilikti su manimi, bet jis nieku gyvu nesutiko.
Jiems išvykus, Abdulas Chada atėjo su manimi pasišnekėti.
– Matai, kokia tavo sesuo laiminga? – pareiškė jis.
– Iš kur ištraukei, kad ji laiminga? – piktai atšoviau. – Iš kur tu žinai, kaip ji jaučiasi?
– Žinau, ir viskas, – atsainiai gūžtelėjo jis. – Be tavęs jai sekasi kur kas geriau, ji jau visai apsiprato kaime.
– Nieko ji ne laiminga, – suniurzgiau. – Ji nekenčia jūsų visų kaip ir aš!
Jie stengėsi mus atskirti manydami, kad aš darau Nadijai blogą įtaką, taigi per visą tą laiką, kol buvau
Kampaise, daugiau jai nebuvo leista manęs aplankyti.
Po kelių savaičių atvyko vienas Vard giminaitis ir pranešė jai, kad jos draugę ir artimiausią kaimynę Hokaile
nutrenkė žaibas. Abdulas Chada pareiškė, kad visi tuoj pat važiuojame į laidotuves. Aš pirmąkart užsidengiau
čadra ir drauge su kitais įlipau į mašiną. Man jau buvo nė motais, kuo turėsiu vilkėti, kad tik galėčiau grįžti į
kaimą ir gaučiau nors kelioms valandoms susitikti su Nadija.
Kai važiavome iš miestelio, staiga suvokiau, kad išoriškai darausi tikra arabė. Bet kas, tą vakarą metęs akį į
sėdinčius mašinoje, būtų išvydęs moterį su čadra, kuri kažkur keliauja, lydima savo šeimos vyrų. Niekas
daugiau nebespoksojo į nematytą anglę merginą trumpu sijonu ir nepridengta galva. Pasauliui už namų sienų
aš jau buvau tapusi visai nematoma.
Atvažiavome vėlai naktį. Vard patraukė tiesiai į kaimynės namus, aš nusekiau iš paskos. Artindamasi
išgirdau namo viduje kažkokį keistą kaukimą. Įžengusi įkandin Vard, išvydau kambarį, pilną prisirinkusį kaimo
moterų, raudančių savo bičiulės. Moterys turėjo raudoti tol, kol bus iškasta duobė ir vyrai velionę palaidos, o
kaimo išminčius prie kapo pasakys kalbą ir sukalbės maldą. Moterims nebuvo leidžiama dalyvauti laidotuvių
apeigose, jos galėdavo tik stebėti viską iš namų.
Niekas nekreipė į mane dėmesio, todėl grįžau į Abdulo Chados namus ir užlipau į savo buvusį kambarį. Po
daugelio mėnesių, praleistų restorane, čia buvo gera. Lovoje nebuvo čiužinio, ir Bakela atnešė man antklodę ir
pagalvę, kad galėčiau įsitaisyti ant atbrailos po langais. Džiaugiausi, vėl matydama Bakelą ir abi mergytes, Šifą
ir Tamanėją, o kadangi begyvenandama svetur šiek tiek pramokau arabiškai, tai dabar galėjau geriau su jomis
susikalbėti. Prieš užmigdamos mes kurį laiką sėdėjome ir šnekučiavomės, ir aš vėl pravirkau, guosdamasi
Bakelai, kaip norėčiau visam laikui grįžti čionai, į kaimą. Ji nežinojo, ką sakyti, ir taip pat apsiašarojo. Bakela ir
jos dukrelės buvo tokios draugiškos, palyginti su Vard, su kuria nuolat būdavau įkalinta Kampaise.
Kitą rytą Nadija sužinojo, kad parvažiavome į kaimą laidoti kaimynės, ir iškart paknopstomis atlėkė pas
mus. Mudvi kiaurą dieną praleidome mano kambaryje ir kalbėjomės. Abdulas Chada buvo žadėjęs, kad
pernakvosime čia dar vieną naktį, todėl vakare išeidama atgal į Govado namus, Nadija pažadėjo vėl grįžti iš
ryto. Vard irgi džiaugėsi, kad dar pabūsime: Kampaiso ji irgi nemėgo, gyveno ten tiktai paklusdama vyro
valiai. Jai irgi norėjosi grįžti čionai, pas savo šeimą, o ypač – būti arčiau motinos, kuri gyveno slėnyje, apačioje,
ir buvo jau silpna ir ligota senutė. Tačiau tokios moterys kaip Vard besąlygiškai gerbia savo vyrus, net jei jų
nemyli, ir neprieštaraudamos paklūsta jų sprendimams.
Tą vakarą Abdulas Chada persigalvojo ir pareiškė, kad visi tuoj pat važiuojame į Kampaisą. Aš nustėrau.
– Betgi žadėjai, kad dar vieną naktį čia pernakvosim! – bandžiau maldauti.
– Reikia grįžti į restoraną, – nepasidavė jis.
– Ir Nadijai sakei, kad galės ateiti iš ryto atsisveikinti su manim! – Mane ėmė neviltis pagalvojus, kad ir vėl
būsiu atplėšta nuo sesers.
– Koks skirtumas, – burbtelėjo jis. – Bakela jai pasakys, kad išvažiavai.
Aš dar bandžiau ginčytis, bet jis supyko, tad pabijojau, kad dar ilgiau prašinėdama tik gausiu mušti. Todėl
gavom krautis daiktus ir išvažiuoti tamsoje. Pajudėjus per juodą dykumos naktį, man kone plyšo širdis nuo
minties, kaip Nadija ryte kops aukštyn, į kalną, tikėdamasi dar rasti mane kambaryje, ir išgirs, kad mane vėl
išvežė.

Per vieną Mohamedo apsilankymą Kampaise nugirdau jį kalbantis su tėvais apie numatomas Šifos vestuves: ją
ketino ištekinti už tokio berniuko kaime. Tuo metu jau tiek supratau arabiškai, kad suvokčiau, apie ką jie
šnekasi. Šifai tebuvo vos devyneri, ir man ašaros paplūdo pagalvojus, kad jos laukia toks pats likimas kaip
mudviejų su Nadija. Mohamedui išvykus, Abdulas Chada užsuko į virtuvę, ir aš puoliau jo klausinėti apie Šifą.
Jis pasakė, kad dėl vedybų jau sutarta, o berniukas priklauso turtingai šeimai, kurie Šifa puikiai pasirūpins.
Regis, berniuko tėvas turėjo klestintį verslą Saudo Arabijoje ir dar kelis sūnus, kurie irgi uždirbo jam pinigus.
Kiek supratau, Šifos dalia nebuvo tokia jau bloga, nes ji vis tiek liko gyventi tarp saviškių, kone kasdien
galėjo lankytis pas mamą ir toliau elgtis kaip vaikas. Dar kelerius metus jos niekas neturėjo versti dėvėti čadros
ir elgtis kaip suaugusios moters. Bakela niekuomet neišsidavė, ką jaučia, priversta taip greitai atsisveikinti su
savo pirmagime; ko gero, ji žinojo, kad taip nutiks. Naujoji Šifos šeima turėjo kur kas didesnį namą nei Abdulo
Chados, stovintį pačiame kaimo viduryje, ir buvo labai gausi, tad tam tikru atžvilgiu Šifai pas juos galėjo būti
net geriau nei likus su mumis.
Vestuvės Jemene visada būna verslo sandėris: berniuko šeima sumoka mergaitės šeimai tam tikrą sumą
pinigų – ją „nusiperka“. Kiek bus sumokėta, priklauso nuo to, ar šeima turtinga, ar berniukui patinka mergaitė
ir ar jis nori daug mokėti. Mergaičių tėvai irgi žino, kiek norėtų gauti už savo dukterį, ir derasi tol, kol susitaria.
Kai kurios mergaitės atiduodamos pusvelčiui, o kitos būna labai brangios. Be to, jaunikis privalo nupirkti
nuotakai auksinių papuošalų ir brangių drabužių. Abdulas Chada irgi kartais pirkdavo man auksinių pakabukų,
tik aš nerodžiau jokio dėkingumo. Jis niekaip nesuprato kodėl, o aš savo ruožtu neįsivaizdavau, kaip jis gali to
tikėtis.
Šitokios derybos paprastai vyksta kaimuose, tarp tradicinių šeimų, o miestuose vaikinai eina tiesiai pas
merginų tėvus ir prašo jų dukters rankos – panašiai kaip Europoje. Ten ir vestuvės būna vakarietiškos: su aukso
žiedais ir baltomis suknelėmis, nors tuokiamasi namuose, o ne bažnyčioje ar mečetėje. Po apeigų nuotaka ir
jaunikis prabangiu limuzinu važinėjasi po miestą, o paskui, jeigu gali sau leisti, vyksta medaus mėnesio į
užsienį. Gyvenimas pamažu keičiasi, tačiau – tik ne kaime. Vis dėlto ir mieste jauniesiems iki vestuvių
neleidžiama patirti jokio fizinio artumo.
Abdulas Chada man paaiškino, kad Mohamedas jau sutarė su berniuko tėvu, ir nors Šifa turės persikelti į
savo vyro namus, berniukas negalės jos liesti, kol jai nesueis keturiolika. Tačiau, grįžusi į Hokailą, iš vienos
jaunikio giminaitės sužinojau, kad jis sulaužė tėvo duotą pažadą ir kad jau po pirmosios nakties ant paklodžių
buvo kraujo.
Į vestuves mes nevažiavome, nors Vard buvo Šifos močiutė, mat Abdulas Chada pareiškė, kad dar vienai
dienai restorano neuždarysiąs. Man regis, jis paprasčiausiai sumanė mus pakankinti. Vard baisiai nusiminė,
nes labai mylėjo Šifą, o man buvo liūdna pagalvojus, kad, jei kada ir grįšiu į Hokailą, ten jau bus vienu
žmogumi mažiau, su kuo galėsiu pasikalbėti. Šifa man nuoširdžiai patiko.
Sužinojau, kad vestuvės privalėjo būti kuklios, nes po kaimynės laidotuvių dar buvo praėję visai nedaug
laiko. Paprastai per vestuves būna didžiuliai fejerverkai, tačiau mažąją Šifą tiesiog įsodino į mašiną ir vakare
išgabeno į jos vyro namus.
Jos vyras pasirodė visai malonus berniukas ir, sulaukusi trylikos, Šifa jau spėjo jį pamilti. Tais metais ji
dukart pastojo, bet abu sykius patyrė persileidimus. Dar po metų, būdama keturiolikos, ji pastojo ir vėl. Tuo
metu Bakela jau gyveno mieste ir pasikvietė dukterį gimdyti pas save. Po septynių mėnesių Šifa motinos
namuose pagimdė dvynukes; viena mergytė mirė iš karto, o kita – vos po kelių dienų.

Kampaiso kaitroje aš netrukus vėl susirgau maliarija. Šį kartą daktaro niekas nebekvietė, mane tiesiog girdė
kupranugarės pienu. Ko gero, Vard irgi prašė vyro grįžti atgal į kaimą, tad Abdului Chadai mes, matyt,
galiausiai pakyrėjome. Jis ir pats veikiausiai sumanė vėl kuriam laikui važiuoti į užsienį uždarbiauti, nors
mums apie tai neprasitarė. Šiaip ar taip, jis pardavė restoraną ir mes išvažiavome atgal į Hokailą, praleidę čia
ištisus šešis mėnesius. Net sunku buvo patikėti, kad taip lengvai ištrūkome, nors vos prieš kelias savaites tai
atrodė neįmanoma. Kol tik mudvi su Vard prašėmės grįžti, niekas mūsų nepaisė, bet vos tik Abdulas Chada
apsisprendė norįs išvykti, mes akimirksniu ištrūkome iš to pragaro.
 8
Atgal pas Nadiją

P raėjus porai savaičių nuo tos dienos, kai grįžome į Hokailą, Abdulas Chada pareiškė su reikalais važiuosiąs į
Taizą, ir paskui kelis mėnesius jo nebematėme. Maždaug po keturių dienų gavau iš jo laišką, jis pranešė, kad
vyksta į Saudo Arabiją, į ten turimą restoraną. Dar pridūrė tyčia nesakęs man, kad ilgam išvyksta, nes pamanęs,
kad nusiminsiu, nes daugiau neturiu su kuo pasišnekėti angliškai. Taip, aš iš dalies ir nusiminiau, nes itin
prastai sutariau su Vard, tačiau dabar, grįžusi į kaimą, kaimynystėje turėjau Nadiją, o jos man labiausiai
reikėjo.
Negana to, aš apsidžiaugiau, kad kurį laiką nereikės kęsti jo apgavysčių ir teroro, tačiau Abdulas Chada net
ir iš Saudo Arabijos sugebėjo kontroliuoti visų mūsų gyvenimą. Jis turėjo tokią įtaką Vard, Mohamedui ir
visiems kaimo vyrams, kad galėdavo mus bet kada palenkti savo valiai grasindamas, ką padarys sugrįžęs. Aš
pamažu pradėjau jo bijoti, kaip ir visi kiti – žinojau, kaip žiauriai jis sumuš mane, jeigu jam neįtiksiu, bet vis
tiek buvau tikra, kad galiausiai bus mano viršus. Mums reikėjo kaip nors ištrūkti. Turėjome rasti kokį nors būdą.
Būdamas išvykęs, Abdulas Chada per Naserą Salehą – savo agentą, kurį buvome sutikusios Taize, –
siųsdavo Vard pinigų. Toli gražu ne visi pasitikėjo agentais, tvarkydami tokius reikalus, o moterims dažnai
atrodydavo, kad jie pakeliui nusuka dalį joms skirtų pinigų, tačiau Abdulas Chada šiuo požiūriu buvo itin geras
verslininkas: jis visada pasirūpindavo gauti kvitą, kad būtų tikras, jog niekas nedings. Man regis, bet kuris
agentas, turėjęs reikalų su Abdulu Chada ir žinantis ūmų jo būdą, gerai pagalvodavo prieš bandydamas jį
apmauti.
Vard kartais dejuodavo pritrūkusi pinigų ir negalinti apmokėti sąskaitų parduotuvėse, tačiau būtiniausiems
dalykams mums visada užtekdavo. O jei skolos parduotuvėse per daug išaugdavo, ji bet kada galėdavo
paprašyti, pavyzdžiui, Mohamedo, kad jos vardu surašytų Abdului Chadai laišką – praneštų, kad reikia daugiau
pinigų, ir po kelių dienų jų gaudavo. Laiškai Saudo Arabiją visada pasiekdavo labai greitai, nes per sieną į abi
puses nuolat keliaudavo daugybė žmonių.
Po kurio laiko Mohamedas susirado darbą Taize, sviesto gamykloje, bet savaitgaliais jis grįždavo namo,
pas šeimą. Man jis prisipažino, kad tas darbas jam patinka ir atlyginimas esąs visai neblogas, tačiau tai reiškė,
kad namuose nebeliko dar vieno žmogaus, su kuriuo galėdavau pasikalbėti.
Kai sugrįžome į kaimą, Bakela laukėsi. Ji labai džiaugėsi nėštumu ir kalbėjo šįkart norinti pagimdyti berniuką.
Aš nė nesusimąsčiau, kas bus, kai ateis laikas jai gimdyti; ko gero, vaizdavausi, kad ją tiesiog nuveš į ligoninę
Taize, kur ji ir pagimdys. Apie gimdymą nutuokiau nedaug – tik tiek, kiek buvau girdėjusi mokykloje. Po trijų
mėnesių gavau stebėti, kaip Vard ant plikų grindų marčios kambaryje priėmė kūdikį, o Bakela raitėsi ir klykė iš
skausmo. Aš pasibaisėjau ir kaip reikiant nusigandau. O kas būtų, jei kas nors nutiktų? O jeigu aš pastočiau, ar
irgi turėčiau šitaip kankintis? Ar viskas čia vyksta taip, kaip reikia? Ar tikrai turi būti šitiek kraujo? Man kiek
palengvėjo prisiminus Abdulo Chados pažadą, kad, jeigu pastosiu, gimdyti galėsiu važiuoti į Angliją.
Dar kelios valandos iki kūdikiui gimstant aš supratau, kad Bakelai prasidėjo sąrėmiai. Ji dejavo ir dūsavo,
paskui, sąrėmiams dažnėjant, užlipo į savo kambarį ir prigulė ant grindų. Nuėjau pas ją pažiūrėti, gal galiu kuo
pagelbėti, o iš namo apačioje dar atbėgo Haola, Abdulo Chados dukterėčia. Per gimdymus visos kaimo
moterys visuomet sueidavo viena kitai padėti, bet pas mus maža kas atėjo, nes mūsų namas stovėjo kiek
atokiau nuo kitų ir naujienos nespėjo pasklisti. Haola, Vard ir senoji močiutė susitvarkė pačios, man net
neatsirado jokio darbo.
Taigi beliko tik sėdėti, žiūrėti ir klausytis. Buvau priblokšta. Jos paguldė Bakelą tiesiai ant grindų, net
nepaklojusios jokio kilimėlio. Haola prilaikė jai galvą. Nebuvo nei gydytojo, nei nieko, kas būtų turėjęs kokį
medicininį išsilavinimą tam atvejui, jeigu reikalai pakryptų į bloga. Moterys elgėsi ramiai ir patyliukais lakstė
pirmyn atgal valydamos kraują, permerkusį gimdyvės drabužius. Paskui teko pritempti daugybę vandens ir
viską nešti ant stogo skalbti. Kai viskas baigėsi, staiga suvokiau, kad gimdymas ėjosi kaip iš pypkės ir kad
Bakela štai turi sveiką berniuką, tačiau, kol tai vyko, niekaip negalėjau suprasti, ar ji tikrai privalo šitaip klykti.
Kai berniuką išėmė, skustuvu nupjovė virkštelę ir Bakela įsiropštė į lovą. Kitos moterys iš audeklo ir virvės
padarė mažyliui savotišką hamaką – virvę pririšo prie lovos galų, ir kūdikis galėjo gulėti visai šalia motinos.
Mohamedas turėjo grįžti tą patį vakarą, ir jam, dar nespėjusiam pasiekti namų, buvo pranešta, kad turįs sūnų.
Ak, kaip jis apsidžiaugė! Bakelai buvo leista ištisą savaitę gulinėti lovoje, o Vard nešiojo jai valgyti ir maudė
mažylį. Aš perėmiau dalį jos darbų: kartu su Šifa tampiau vandenį ir kepiau čapačius. Taigi tapau dar
panašesnė į pareigingą arabę žmoną ir dukterį, tačiau giliai širdyje vis dar nepaliaujamai laukiau galimybės
ištrūkti.
Jemene kūdikį pagimdžiusi moteris sulaukia daugybės lankytojų. Kiaurą savaitę pas mus kasdien plūdo
moterys, nešinos dovanomis ir pinigais. Kai gimsta berniukas, šventė būna dar didesnė: ateina daugiau
lankytojų ir suneša daugiau dovanų. O gimus mergaitei viskas praeina gana tyliai. Septintą dieną naujagimis
buvo apipjaustytas. Tą darbą atlieka vienas toks vyriškis iš kaimo. Tai labai brangiai atsieina, nes tam vyriškiui
privalu sumokėti atlygį, be to, dar reikia papjauti avį šeimos vaišėms. Kiek supratau, laukiama savaitę, kol
įsitikinama, kad vaikas išgyvens. Vyriškis, kuris atlieka apipjaustymą, irgi neturi jokio medicininio
pasirengimo – jis tiesiog paveldėjo šitą darbą iš savo tėvo.
Atlikdamas apipjaustymą, jis nykščiu ir smiliumi nusmaukia žemyn apyvarpę ir kietai apriša ją medvilniniu
raišteliu. Tada skustuvu įpjauna odą palei raištelį. Paskui nuplėšia ją nuo varpos, kad nieko nebeliktų. Būna
klanai kraujo, o vaikas nežmoniškai klykia. Galiausiai žaizdą ištepa kažkokiu skystu raudonu tirpalu, panašiu į
jodą. Tada vaikas gauna pažįsti motinos krūtį, kad nusiramintų, o jam tarp kojų dvi savaites dedamas storas
tvarstis, kad netrintų žaizdos ir ši nesupūliuotų.
Kaime yra ir moteris, kuri apipjausto mažas mergaites. Salama pagimdė mergytę, kai Nadija jau gyveno jų
namuose. Nadija matė apipjaustymą ir paskui man pasakojo. Mažylę išrengia nuogai. Moteriškė ištempia
abipus makšties angos esančias odos raukšles – mažąsias lytines lūpas ir abi kartu jas perveria adata. Adata jas
abi sukabinusi ištraukia lauk ir nurėžia skustuvu. Man parūpo, ar apipjaustymas nesumažina malonumo, kurį
moteris paskui gali patirti lytinių santykių metu. Kai vienos moteriškės paklausiau, ji mane patikino, kad ne,
kad seksas su vyru jai tebėra malonus, tačiau nežinau, kaip kitaip ji būtų galėjusi įsivaizduoti. Nesuvokiu, kodėl
jie taip daro; veikiausiai tik iš tradicijos. Nors kaimuose šitos procedūros ir toliau klesti, šiuolaikiškesnės
miestietės jau nebeleidžia apipjaustyti savo dukterų. Vyrai tikina, kad neapipjaustyti mergaičių –
nehigieniška, tačiau savo nuomonę tuo klausimu turinčios moterys su tokiu požiūriu nesutinka.
Kaimuose mažoms mergaitėms pasakojama, kad jei tų odos klosčių joms nenupjautų, tai su amžiumi jos
darytųsi vis ilgesnės ir baisiai nutįstų. Mergaitės šitaip prigąsdinamos ir tiki tokiomis kalbomis, o tiesos taip ir
nesužino, nes niekad nemato neapipjaustytų moterų. Sužinojusios, kad Nadija nėra apipjaustyta, jos ėmė iš jos
šaipytis. Viena netgi paklausė Nadijos, kaip tos jos odos klostės atrodančios, ir tuo baisiai supykdė Salamą, kuri
buvo įsitikinusi, kad apie tokius dalykus šnekėti išvis nedera. Salama viską papasakojo Govadui, ir tas gerai
išbarė pašaipūnę. Kitos paskui apsiramino, tačiau esu tikra, kad ir toliau dažnai apie tai kuždėdavosi mums už
nugarų.

Kiekviename kaime esama savų „išminčių“. Tai savotiškos pareigos, paveldimos iš kartos į kartą. Tie išminčiai
paprastai būna kilę iš labiau pasiturinčių šeimų ir turi nemažus namus, kur kiti gali užsukti jų aplankyti ir
aptarti savų problemų. Už patarimus išminčiams mokama. Pavyzdžiui, jei kokia moteris yra nepatenkinta savo
vedybiniu gyvenimu, ji turi eiti pas kaimo išminčių ir papasakoti jam, dėl ko jaučiasi nelaiminga ir ką norėtų
pakeisti. Jeigu išminčius nusprendžia, kad moters vyras elgiasi netinkamai (pavyzdžiui, yra neištikimas), jis
susisiekia su įtakingais žmonėmis iš miesto ir moteris netgi gali tikėtis skyrybų.
Išsiskyrusi moteris vaikus turi palikti vyrui, o pati grįžta į savo šeimą, ir ši toliau privalo ja rūpintis. Vyras
greičiausiai atiduoda vaikus prižiūrėti savo giminės moterims – motinai arba seserims. Būtent baimė netekti
vaikų ir yra pagrindinė priežastis, kodėl tokia daugybė tenykščių moterų taip ilgai taikstosi su savo vyrais.
Kartą, nuėjusi į kaimo parduotuvę, susitikau vietinį išminčių, kuris šiek tiek kalbėjo angliškai. Jis man
pasirodė gana malonus ir iš pažiūros gerbtinas, tačiau aš pasidrovėjau jam išsipasakoti, be to, nemaniau, kad
jis būtų įstengęs man padėti. Tuo metu jau buvau patyrusi, kokiu greičiu kaimuose plinta visokiausi gandai ir
naujienos, ir buvau tikra, kad patikėjusi kam nors savo jausmus ir nuoskaudas, netrukus išgirsčiau skalambijant
apie tai ant kiekvieno kampo, o aš tada dar galvojau, kad viską privalu laikyti šeimoje. Vienintelė, kam tuo
metu įsidrąsindavau atverti širdį, buvo Haola iš namo apačioje. Tačiau visi vis tiek žinojo, kaip jaučiuosi, ir jei
kuri moteris manęs paklausdavo, kaip sutariu su vyru, aš tiesiai atsakydavau, kad esu labai nelaiminga ir noriu
grįžti namo – tik tiek. Man regis, joms visoms buvo manęs gaila. Tos kaimo moteriškės paprastai būna labai
smalsios, ir kartais jos net imdavo klausinėti, kaip man sekasi su tokiu išgeibusiu ir liguistu vyreliu, ar
šaipydavosi iš jo. Aš nesugalvodavau, ką joms atsakyti: tokios kalbos man atrodė apgailėtinos.

Kai visi vyrai išvyksta dirbti, valdžia namuose atitenka vyriausiajai moteriai. Mūsų namuose tai buvo Vard. Ji
galėdavo nurodinėti man, ką daryti, ir aš turėdavau paklusti, jei nenorėdavau gauti į kailį nuo Abdulo Chados,
kai tas sugrįš. O Vard tiesiog piktnaudžiavo savo galia man įsakinėti. Kartais ji net kelias dienas neduodavo
man valgyti arba versdavo maitintis atšalusiais vakarykščio maisto likučiais. Pasitaikydavo, kad kokias dvi ar
tris dienas paeiliui gyva būdavau tik arbata ir cigaretėmis. Klausdavau Bakelos, kodėl turiu valgyti atšalusį
maistą, kai jie visi gardžiuojasi šiltu valgiu, bet ji nieko neatsakydavo, nes visur buvo Vard valia. Su Bakela Vard
niekad taip bjauriai nesielgdavo, kaip su manimi, bet ir dėl šiurkštesnio jos elgesio Bakela niekad
nepasakydavo nė žodžio – į anytą ji visuomet žiūrėjo labai pagarbiai. Aš būčiau galėjusi ir pati pasidaryti sau
valgyti, bet Vard visus produktus užrakindavo savo kambaryje ir tik ji viena turėdavo raktą. Mes laikėme vištų,
užtat namie netrūkdavo šviežių kiaušinių, tačiau Vard šitą skanėstą visada atiduodavo tiktai vyrams arba
Bakelos vaikams, o ne man. Nadija irgi laikė vištas, tad kartais ji pavaišindavo mane kiaušiniais arba mėsa.
Vėliau, kai šitame kaime jau buvau praleidusi kelerius metus, kai kurios aplinkinės moterys prisipažino
žinojusios, kaip Vard su manimi elgėsi, pridurdamos, kad ji visuomet buvusi bjaurybė ir pikčiurna. Netgi jos
pačios motina tai pripažino. Visos kitos moterys atrodė tokios mielos, tad niekaip nesuprasdavau, kodėl Vard –
šitokia pabaisa. Vienas kaimynas iš gretimo namo, žuvus jo žmonai, vedė antrąkart. Aš mielai užsukdavau
aplankyti jo naujosios žmonos, o ji slapčia duodavo man pavalgyti.
Kartą, kapodama žabus, pastebėjau nuo manęs sprunkančią nedidelę gyvačiukę. Aišku, baisiai
persigandau. Stvėrusi pagalį, puoliau ją daužyti, kol užmušiau. Buvau girdėjusi, kad kai kas valgo gyvates, tad
sumaniau pamėginti. Nukirtau gyvačiukei galvą, susikūriau iš žabų lauželį, užmečiau ją ant viršaus ir
spirginau, kol pajuodavo. Tada nuplėšiau odą ir paragavau mėsos. Skonis pasirodė visai pakenčiamas.
Pamažu Abdulą Chadą Saudo Arabijoje pasiekė gandai, kaip jo žmona su manimi elgiasi. Jis man parašė
girdėjęs, kad badauju ir kad esu priversta eiti per svetimus namus, prašinėdama maisto. Atsakiau jam, kad tai
tiesa: kadangi jis nepaliko man nė trupučio savų pinigų, tai turiu pasikliauti vien Vard malone, o šioji manęs
nekenčia. Tada jis atsiuntė laišką Vard, ir viena iš kaimynių turėjo užeiti pas mus jo perskaityti. Abdulas Chada
uždraudė jai rakinti nuo manęs maistą. Vard įsiuto, kad jai įsakinėjama, tačiau pabijojo prieštarauti, kad vėl
nepasiskųsčiau jos vyrui. Žinodama, kad dėl jos elgesio skundžiuosi aplinkiniams, ji ėmė dar labiau manęs
nekęsti. Ji nuolatos man kartodavo, kad liksiu šitame kaime iki savo dienų pabaigos ir gyvensiu taip kaip visos
kitos, ir kad niekad daugiau nebegrįšiu į savo „mieląją ponišką Angliją“. Aš leidau jos kalbas pro ausis.

Abdului Chadai išvykus į Saudo Arabiją, Abdula ėmė vis labiau negaluoti. Jis pamažu silpo ir blyško. Aš gerokai
išsigandau, nes pamaniau, kad su juo miegodama galėjau pasigauti tą jo ligą. Mohamedas be paliovos vežiojo
jį pas daktarus į Taizą, o tie vis bandė nustatyti, kas jam yra. Tačiau nė vienas nežinojo. Vard pasakojo, kad
Abdula visuomet buvęs liguistas, nuo mažumės – labai liesas ir menkai valgydavęs, tačiau dabar jo sveikata
pastebimai suprastėjo. Jį girdė kažkokiais vaistais, tačiau daktarai patarinėjo vežti jį į užsienį – į Angliją ar į
Saudo Arabiją, kur apžiūrėtų geresni specialistai.
Mohamedas ėmė rašyti tėvui, kad Abdula labai serga ir kad reikia ko nors imtis. Kurį laiką Abdulas Chada
nekreipė dėmesio į tuos laiškus, kol galiausiai Abdula tiek nusilpo, kad nebepajėgdavo atsikelti iš lovos. Jį vėl
išgabeno į Taizą, paguldė į ligoninę ir išlaikė ten kelias savaites – kuo aš be galo džiaugiausi. Tiesą sakant, man
išvis norėjosi, kad jis numirtų, – tada būčiau likusi laisva ir galėjusi grįžti į Angliją. Buvo gera nors kelioms
savaitėms jo atsikratyti – pagaliau galėjau miegoti viena. Tiesa, jau kuris laikas jis buvo toks paliegęs, kad
nebenorėdavo sekso, tačiau man buvo nemalonu net matyti jį šalia. Labiau už viską aš troškau atgauti laisvę.
Pagaliau Abdulas Chada parvyko iš Saudo Arabijos aplankyti namiškių ir, pamatęs Abdulą, iškart suprato,
kaip sunkiai šis serga. Tada jis ėmėsi organizuoti sūnui kelionę į Angliją gydytis. Manęs paklausė, ar
nenorėčiau vykti kartu, bet aš nepatikėjau, kad jis kalba rimtai. Pamaniau, kad veikiausiai tik mausto mane,
žiūri, ką pasakysiu. Tačiau jis patikino, kad šneka rimtai, kad turi mano pasą ir kad viską sutvarkysiąs, jeigu aš
tikrai to norinti.
Pamažu patikėjau, kad jis kalba tiesą. Privalėjau išsaugoti bent mažumėlę pasitikėjimo juo, nes daugiau
apskritai neturėjau kuo kliautis. Per visą laiką, kol buvau Jemene, protarpiais vis duodavau jam laiškus, kad
išsiųstų mamai, nors diena po dienos vis labiau įsitikindavau, kad jis jų neišsiunčia, nes nesulaukdavau jokio
atsakymo.
Tačiau šįkart jis, regis, kalbėjo nuoširdžiai. Jam išvykus, aš sąžiningai stengiausi pritapti, nepriešgyniavau
netgi Vard. Iš užsienio jis man nuolat rašydavo įtikinėdamas, kad jei apsiraminsiu ir apsiprasiu su Abdula, tai
galėsiu grįžti į Angliją. Tokių pažadų buvo pilna jo laiškuose. Pamaniau, gal jis pagaliau patikėjo, kad
susitaikiau su likimu ir kad jau galima leisti man grįžti.
Gauti vizą Abdulai užtruko nemažai laiko ir atsiėjo krūvą pinigų; prireikė ir Nasero Saleho iš Taizo pagalbos
bei gydytojo rašto, užtikrinančio, kad Abdulai būtina kuo skubiausia medicinos pagalba. Aš jau visai patikėjau,
kad šįkart Abdulas Chada tesės savo žodį ir aš pagaliau iš tiesų galėsiu ištrūkti. Surašiau mamai ilgiausią laišką,
kuriame dar sykį išdėsčiau viską, kas mums čia nutiko, ir paprašiau jos pagalbos. Pranešiau jai, kad Abdulas
Chada leis man parvažiuoti į Angliją kartu su Abdula, o kai tik parsirasiu, mudvi turėsime imtis visų įmanomų
priemonių išvaduoti ir Nadijai. Paprašiau Abdulo Chados išsiųsti tą laišką; jis apsiėmė. Mes ir toliau
nekantraudami laukėme, kada pagaliau ateis Abdulai reikalingi oficialūs dokumentai.
Staiga vieną dieną Abdulas Chada užėjo pas mane ir pareiškė:
– Tu rašei motinai, bet tavo tėvas parsiuntė laišką man atgal. – Aš iškart supratau, kad jis išvis neišsiuntė to
laiško. Buvau tikra, kad jis paprasčiausiai pats jį atplėšė ir dabar pasinaudos juo kaip dingstimi neleisti man
vykti. – Tavo tėvas labai supyko, – pridūrė jis, – ir uždraudė tau grįžti į Angliją kartu su Abdula.
Šįkart jau buvau taip įtikėjusi, jog pagaliau galėsiu ištrūkti, kad jo žodžiai buvo lyg smūgis į veidą. Puoliau
daužyti jį kumščiais, ėmiau spardytis ir rėkti:
 – Tu meluoji! Tu neišsiuntei nė vieno mano laiško, – klykiau. – Tu visus juos pats atplėšinėji!
Aš daviau valią nevaržomai lietis visam ilgai kauptam pykčiui. Tačiau tuo metu nežinojau, kad mama,
pasiėmusi vaikus, paliko tėtį, tad visi jai į mūsų užkandinę adresuoti laiškai patekdavo tiesiai jam į rankas.
Galiausiai viskas buvo parengta Abdulos kelionei į Angliją, ir jiedu su tėvu išvyko drauge, o aš ir vėl likau
kaime.
Kai namie sykiu būdavo Abdulas Chada ir Mohamedas, jiedu mėgdavo mane erzinti dėl kelionės į Angliją,
sakydami:
– Na, tai gal tegu ji sau važiuoja? – ir žiūrėdavo, kaip reaguosiu. Man regis, Abdulas Chada mėgavosi savo
absoliučia valdžia man – tiktai nuo jo vieno priklausė, laiminga ar nelaiminga aš jausiuosi. O Mohamedas,
nors kartais elgdavosi su manimi tarsi vyresnysis brolis ir kantriai klausydavosi mano skundų, neretai man
savotiškai pavydėdavo. Kartais jis išvis nekreipdavo į mane dėmesio, man girdint, aptarinėdavo mane su kitais
žmonėmis ir šaipydavosi iš mano bėdų. Jo nuotaika be paliovos mainėsi.

Kai vyrai būdavo namie, valgydavome geresnį maistą, tuo tarpu moterys, likusios vienos, paprasčiausiai
krimsdavo čapačius. Abdulas Chada visada reikalaudavo vakarienei vištos arba ėriuko – paukštį ar gyvulį
mums tekdavo pjauti pačioms.
Didesnio ėriuko užtekdavo trims ar keturioms dienoms; skerdieną paprasčiausiai pakabindavo prie
virtuvės durų, kur ją pulkais aptūpdavo musės. Ir viskas, ko nesunaudodavo iš karto, būdavo laikoma panašiai.
Daugelis čionykščių šeimų pirkdavo gyvas vištas iš žmonių, kurie jas augino, tačiau Abdulo Chados šeima
vištas laikė patys. Užtat visi šių namų gyventojai privalėjo mokėti nukirsti vištą.
Aš išmokau nurėžti vištai galvą peiliu, nors kiti paprasčiausiai plikomis rankomis nusukdavo jai sprandą.
Bet pirmiausia reikėdavo iš anksto pasiruošti dubenį karšto, beveik verdančio vandens, į kurį galėtum iškart
švystelėti vištą. Vanduo akimirksniu nužudydavo nervus, ir višta liaudavosi trūkčioti ir tampytis. Tada
belikdavo ją nupešti, perskrosti pilvą ir išimti vidurius, nuplauti ir išvirti. Kaskart, kai tekdavo pjauti vištą,
vaizduodavausi, kad smeigiu peilį Abdului Chadai į sprandą.
Per Id al Adhą – religinę šventę, pagal svarbą prilygstančią anglų Kalėdoms, –Vard atsisakė pjauti ėriuką ir
pareiškė, kad kažkam kitam teksią tai padaryti. Tuo metu pas mus kelioms savaitėms paviešėti iš kaimo slėnyje
buvo atvykusi Abdulo Chados sesuo, ir ji apsiėmė papjauti. Aš išėjau laukan jai padėti. Viena ranka ji sučiupo ir
prispaudė ėriuką; šis stovėjo ant kojų, o moteris užlaužė jam galvą, kad dideliu virtuviniu peiliu galėtų perrėžti
gerklę.
– Dievo garbei, – arabiškai ištarė ji. Taip visuomet sakoma prieš ką nors nudobiant. Tačiau brūkštelėdama
peiliu ėriukui per gerklę, ji nepataikė, ir, užuot akimirksniu išleidęs dvasią, ėriukas toliau muistėsi ir tampėsi.
Nebeįstengiau pakęsti to vaizdo. Ji irgi sutriko, nes ėriukas baisiai daužėsi, į visas puses taškydamasis kraujais,
ir moteriškė nebežinojo, ką daryti.
– Tai žiauru! – surikau aš. – Tu nemoki!
 Atėmusi iš jos peilį, aš iš naujo perrėžiau ėriukui gerklę – taip, kaip buvau mačiusi darant vyrus; kraujas
pliūptelėjo man ant rankų, o gyvulys iškart nusibaigė.
Palikau jai nudirti ėriukui kailį; ji išmetė jį laukiniams žvėrims, kurių čia buvo pilna. Žmonės pasakodavo,
neva kalnuose gyvenančios hienos žmogėdros: sklido kalbos, esą jos puolančios ir pjaunančios net ir tvirtus
vyrus, kurie naktimis vaikštinėją vieni. Kaimiečiai žinojo daugybę istorijų apie tai, kaip prie takų po naktinės
vilkų ir hienų medžioklės mėtydavosi apgraužtos rankos ir kojos. Kadaise čia būdavę dar ir tigrų, tačiau iškirtus
miškus jų nebelikę.
Man niekad nepasitaikė pamatyti jokio plėšrūno, tačiau naktį, gulėdama lovoje, dažnai girdėdavau juos
staugiant tolumoje, o kartais – ir slankiojant apie namus ir šniukštinėjant, ar neras kokio skanėsto – kaip tas
ėriuko kailis, kurį Abdulo Chados sesuo nudrėbė šalin. Apačioje, po langais, girdėjau juos plėšant jį į skutelius,
urzgiant, šnarpščiant ir čiaumojant, ir dar pešantis tarpusavyje dėl likučių.
Vyrai visuomet nešiodavosi ginklus – šaudyti kenkėjams ir apsiginti nuo žvėrių ar banditų. Kartą naktį
gulėjau lovoje, negalėdama užmigti, ir išgirdau skardžio apačioje, ant kelio, kažką garsiai rėkaujant.
Pripuolusi prie lango, pamačiau tamsoje švysčiojant žibintus. Rytojaus dieną sužinojau, kad kaimiečiai vaikė
hieną, atsliūkinusią tiesiai į kaimo vidurį. Žmonės bandė ją nudobti. Pagavę hieną, paprastai ją užmuša, išlupa
dantis ir pasiima juos kaip suvenyrus.
Retkarčiais gaudavome paskanauti ir ko nors neįprasto. Pasitaikydavo užvalgyti tuno su bulvėmis; aišku, su
viskuo gaudavome gausiai ryžių. Pagrindinis gėrimas būdavo arbata; kai namie būdavo vyrų, plikydavome ją
iš pakelių, o kai likdavome vienos, tenkindavomės lapais. Arbatos pakeliai čia laikomi prabanga, skirta
turtingiesiems, o lapai – vargingųjų dalis. Gerdavome ir šviežios kavos – pirkdavomės iš tų šeimų, kurios ją
augindavo.
Vyrams išvykus, visi darbai ir rūpesčiai tekdavo moterims. Kartą ar du per metus turėdavome sėti javus.
Nors kitos moterys samdydavo darbininkus su jaučiais dirvai suarti, Vard buvo tokia pikčiurna ir šykštuolė, kad
versdavo mus draskyti žemę rankomis. Dvi savaites kasdien turėdavau eiti į laukus, pasiėmusi durklą, ir
susirietusi kaišioti į žemę po vieną grūdą. Dirbdavau nuo aušros iki sutemų, net ir per patį karštį, – kad ir kaip
geldavo nugarą, kad ir kokiomis pūslėmis būdavo nusėtos mano rankos ir kojos. Vienintelė atgaiva tebūdavo
gurkšnis vandens. Kartais man patalkinti ateidavo Bakela, bet ji turėdavo rūpintis vaikais, tad Vard netrukus
parsiųsdavo ją namo ir bent kiek padirbėdavo pati. Vard buvo stipri ir tikėjosi, kad, kiaurą dieną dirbdama, aš
nė per žingsnį neatsiliksiu nuo jos. Visos čionykštės moterys yra labai ištvermingos: netgi pačios seniausios ir
toliau triūsia laukuose, ruošiasi po namus ir tampo ant galvų nešulius.
Javai (dažniausiai kukurūzai kepti čapačiams, ir kviečiai – duonai) paskui kelis mėnesius augdavo ir
bręsdavo – priklausomai nuo lietaus. Kai subręsdavo ir derlių nuimdavome, turėdavome sumalti grūdus. Bet
pirmiausia tekdavo rankomis juos nukulti ir kibirais sutampyti į vidų. Ketverius metus nuo tokio darbo mano
rankos nuolatos būdavo pūslėtos, kol galiausiai sugrubo ir sušiurkštėjo. Kelių mūsų atneštų kibirų užtekdavo
maždaug savaitei, ir kasdien gaudavome malti.
Visus kitai dienai reikalingus grūdus nakčiai užmerkdavome į vandenį. Kitą rytą lipdavome apačion, kur
buvo laikomi gyvuliai, ir sauja po saujos maldavome, sukdamos akmenines girnas. Nuo tokio darbo riešus
man tiesiog geldavo. Malinio reikėdavo duonai ir čapačiams kepti. Tai buvo pats sunkiausias moterims
tenkantis darbas – dėl jo vienintelio kartais girdėdavai jas skundžiantis. Paskui sužinojau, kad dauguma kitų
kaimo moterų grūdams malti turėjo malūnėlius – tokius ratus su rankenėlėmis jiems sukti. O dar kitos nešdavo
grūdus į parduotuvę ir sumokėdavo, kad juos sumaltų; tada joms belikdavo tik užminkyti tešlą ir iškepti
čapačius. Tačiau Vard reikalavo, kad viską darytume kaip nuo seno įprasta – savomis rankomis, nors tai reiškė,
kad kiauras dienas turėdavome be atvangos triūsti.
Kartais kitos moterys dėl to priekaištaudavo Vard. Jos sakydavo:
– Kodėl verti tą anglę mergaitę šitaip sunkiai plūktis?
Tačiau ši tik atšaudavo:
– Nesikiškit, jai reikia mokytis!
Taigi aš ir toliau kas rytą gaudavau malti grūdus, o jei pietums laukdavome svečių, kartais užtrukdavau ir
kokias tris – keturias valandas, kol primaldavau užtektinai. Jei manęs dar laukdavo sėja ar kitokie lauko darbai,
tai turėdavau iškart primalti tiek, kad užtektų net kelioms dienoms. Negana to, dar reikėdavo nešioti vandenį,
rinkti malkas ir su maža šluotele, surišta iš saujos šiaudų, valyti namus.
Iš lauko į namus be perstojo nešdavo dulkes, o vidun sulindę driežai kekėmis ant lubų dėdavo kiaušinius.
Valyti ir šluoti tekdavo nepaliaujamai. Vos spėdavai apsisukti, žiūrėk, jau ir vėl visur pilna dulkių, o nuo lubų
karo šviežia kiaušinių sauja. Kartais vidun įsliūkindavo ir tie maži dinozaurai. Vienas net įsibrovė į Bakelos
kambarį, kur miegojo kūdikis. Pamačiau jį pirmoji ir ėmiau rėkti, tada Bakela puolė vidun ir negyvai jį
uždaužė. O kitąkart hamake su vaiku užtikau susirangiusią gyvatę.
Be to, aplinkui buvo pilna nuodingų vorų – tarantulų. Kartą vidury dienos sėdėjau lauke, atokaitoje,
atsiraitojusi rankoves ir užmerkusi akis. Staiga pajutau kažką judinant plaukelius man ant dilbio. Atsimerkusi
išvydau sau per ranką iš lėto ropojantį didžiulį, plaukuotą tarantulą juodais ir rudais dryžiais. Pasibaisėjusi
sustingau, o mano oda po juo pasišiaušė lyg žąsies. Nedrįsau nė kvėptelėti. Galiausiai nebeištvėrusi
nuspriegiau jį šalin. Nuskriejęs lanku, voras šleptelėjo ant žemės. Šokau ir primygau jį koja; jutau, kaip jis
ištiško po mano šlepete. Tada isteriškai raudodama įlėkiau vidun ir papasakojau, kas nutiko. Namiškiai
išklausę tik gūžtelėjo pečiais – atseit kas čia tokio?
Dar vienas pavojus buvo skorpionai. Kartą patamsyje lipdama laiptais su tuščia statine, kurią reikėjo
prisemti vandens iš šulinio, pajutau, kaip kojos nykštį pervėrė aštrus skausmas. Suklikusi išmečiau iš rankų
statinę, ir ši dundėdama ir žvangėdama nusirito į apačią. Pasisukusi į šviesą tarpduryje, išvydau milžinišką
juodą skorpioną, įsikibusį į mane žnyplėmis ir besisūpuojantį pirmyn ir atgal, kad pasiektų man koją riesta
savo uodega su geluonimi. Laimė, kampas buvo nepatogus, ir jis man neįgėlė. Išgirdusi mano klyksmus,
atbėgo Bakela ir, stvėrusi lazdą, numušė tą padarą – jis nulėkė per visą kambarį.
Nadijai šiuo požiūriu labiau nepasisekė. Čionykštės moterys vazonuose ant stogų sodina tokius augalus,
vadinamus muškūrais. Jie saldžiai kvepia – dėdavome jų į spintas ir stalčius, taip pat kvėpindavomės jais
plaukus. Vieną dieną Nadija kišo į žemes vazone naujas to augalo sėklas, kai staiga iš jos išraustos duobutės
išlindo mažiukas skorpionas ir įgėlė jai į ranką. Išgirdusi Nadiją klykiant, Salama iškart atbėgo pažiūrėti, kas
nutiko. Ji nuvedė Nadiją apačion.
Nuodai pasklido po Nadijos kraują, ir netrukus ji visa ištino – išsipūtė kaip balionas, o oda smarkiai
paraudo. Aš baisiai persigandau. Buvau tikra, kad ji mirs. Moterys trynė ją kažkokiu vietinių žolelių tepalu, ir
po kelių dienų Nadija pamažu atsigavo. Kai kurie skorpionų įgelti žmonės išgyvendavo, o kiti mirdavo – čia jau
laimės dalykas.
Mums dar reikėdavo liuobti gyvulius. Kai juos laikydavome viduje, tekdavo mėžti mėšlą (darydavau tai
plikomis rankomis), o išginusios laukan ganytis, turėdavome saugoti nuo vilkų ir hienų. Per karštį ištverti lauke
būdavo nelengva, tad aš visuomet stengdavausi rasti kokį pavėsį prisėsti, tik ne visuomet pavykdavo. Tačiau
ganydama laukuose bent jau būdavau viena ir galėdavau pamąstyti. Kiek pamenu, dažniausiai verkdavau ir
kankindavausi.
Vienintelę laisvą valandėlę dabar jau benutverdavau tik vakarais, ir tada išeidavau į lauką pasėdėti su
senoliu, kuris kiauras dienas tūnodavo gryname ore. Mėgdavau su juo apie šį bei tą pasišnekėti. Jis pasakodavo
man apie savo jaunystės laikus ir koks tada buvęs gyvenimas: pavyzdžiui, kaip jie rankomis skaldydavę
akmenis ir statydavę namus.
Aš jam guosdavausi, kokia esu nelaiminga, kaip baisiai su manimi elgiamasi ir kaip aš ilgiuosi namų. Jis
maloniai mane užjautė, tačiau niekuo negalėjo padėti. Tik mėgindavo pakelti man ūpą.
– Neprarask vilties, – sakydavo jis. – Būk kantri ir nebijok – vieną dieną sugrįši į Angliją.
 9
Nesibaigiantys vargai

P er vieną iš savo eilinių sugrįžimų į kaimą Abdulas Chada staiga nusprendė, kad metas padidinti namą. Ligi
tol stogą mes naudojome kaip savotišką terasą, o dabar jis užsimanė padaryti jį uždarą – paversti vienu dideliu
kambariu, į kurį galėtų nusivesti užsukusius jo aplankyti svečius. Įgyvendinti šitam planui prireikė kelių
mėnesių, nors Abdulas Chada ir nusamdė porą vyrų sienoms mūryti.
Akmenų mums nereikėjo prasimanyti taip, kaip anksčiau – skaldant kalnų uolas, apie ką man buvo
pasakojęs senolis. Dabar statybai naudojo didokus šiuolaikinius šlakbetonio blokelius, kuriuos sunkvežimiais
atveždavo iš miesto. Tačiau sutampyti juos šlaitu aukštyn ant galvų, užsidėjus po du ar tris, vis tiek reikėjo
mums. Be to, mes turėjome nešioti ir cemento maišus, kurie amžinai plyšdavo, apiberdami mus cemento
dulkėmis, lendančiomis į akis ir burnas ir limpančiomis nuo prakaito.
Sunkvežimiai iškraudavo visas statybines medžiagas skardžio apačioje, o vyrai mūrijo namo viršuje. Man
tekdavo sunešioti jiems blokelius ir cementą. Kopdama šlaitu, turėdavau dažnai stoviniuoti ir ilsėtis, nes
nešamas svoris taip spausdavo man galvą, kad nebepajėgdavau net įkvėpti. Kiaurą savaitę kasdien turėdavau
nuo aušros iki sutemų be paliovos laipioti aukštyn ir žemyn. Kartais kas nors ateidavo man padėti, pavyzdžiui,
Abdulo Nūro sūnūs, kurie jau buvo ūgtelėję ir galėjo šį tą panešti, tačiau vis tiek didžiuma nešulių tekdavo
man. Abdulas Chada tuo tarpu su savo tėvu sėdėdavo lauke, prie namo durų, žiūrėdavo, kaip tampau svorius, ir
peikdavo mane už lėtumą.
Mėginau paspartinti darbą, kaskart imdama nešti po daugiau, tačiau nepajėgiau, ir Abdulas Chada įsiuto,
kad darau nesąmones. Todėl vaikščiojau pirmyn atgal kaip anksčiau, o apačioje sukrautos krūvos, regis, nė
nemažėjo.
Kai visos statybinės medžiagos buvo sutampytos į viršų, turėjau padėti Abdului Chadai maišyti cementą –
ant stogo jis buvo tam reikalui pasitiesęs linoleumą. Bėda, kad cementui reikėjo gausybės vandens, o tuo metu
jo stigo, tad gaudavome apeiti visus kaimo šulinius, kol rasdavome kur pasemti kokį kibirą, kurį atnešusios
supildavome į cemento miltelius. Neįtikėtina, kiek daug reikia vandens vos vieno kambario sienoms sumūryti!
Aš niekaip neįstengiau viena prinešti tiek vandens, kad užtektų mūrininkams, tad Abdulas Chada gavo
samdyti kelias kitas merginas iš kaimo, kad man padėtų, o aš ir toliau nuo pat ankstyvo ryto kone iki
vidurnakčio be paliovos tampiau vandenį – paskutinius kartus jau eidavau pasišviesdama žibintu. Kartais
sutemus su manim eidavo ir Bakela, nes aš labai bijojau tamsos, bet dažniausiai tekdavo žygiuoti vienai. Kitaip
nebuvo įmanoma apsirūpinti vandeniu.
Po dviejų savaičių visiškos sausros staiga pratrūko liūtis. Lijo kiaurą dieną; tai matydama, aš net apsiverkiau
iš džiaugsmo: buvau tikra, kad dabar jau šuliniai prisipildys, ir mums nebereikės tampyti vandens iš taip toli.
Tiesa, šuliniai prisipildė, bet Abdulas Chada nujautė, kad vanduo juose tuoj vėl išseks, ir privertė mus dirbti
dvigubai daugiau, kad spėtume prinešti pakankamai vandens, kol kiti žmonės jo neišsėmė ar kol jis nesusigėrė
į žemę. Ant stogo laikėme tris didžiules talpyklas, kurios turėjo būti nuolat sklidinos.
Kadangi prie namo darbavosi svetimi vyrai, mes visą laiką privalėjome dengtis veidus, ir dėl to dirbant dar
labiau kankino nepakeliamas karštis. Vieną iš trijų talpyklų vandeniui mums paskolino Salama, Govado
žmona. Kai sužinojome, kad ji turi reikiamo dydžio talpyklą, Abdulas Chada liepė man nueiti tenai jos parnešti.
Žinoma, aš iškart sutikau, nes visada išnaudodavau kiekvieną progą atsidurti Ašubėje ir pasimatyti su Nadija –
tegu tik kelioms minutėms. Kartu su manim ėjo ir Tamanėja, jaunesnioji Bakelos duktė.
– Negaišuokite, – perspėjo mus Abdulas Chada, kai apie pusę dviejų dienos, per pačią kaitrą, leidomės į
kelią. – Noriu, kad grįžtumėt namo iki trijų.
Kol nuėjome iki Ašubės, ilgai netrukome, bet karštis ir dulkės vis tiek jau spėjo mus gerokai išvarginti.
Atėjusi į Govado namus, paklausiau Salamos, ar negalėtume pasiskolinti talpyklos vandeniui, ir ji mielai
sutiko. Kelias minutes prisėdau pasišnekėti su Nadija ir papasakojau jai, kas dedasi Hokaile. Pasiguodžiau,
kaip nepakeliamai sunkiai man tenka dirbti, o Abdulas Chada neduoda nė atsipūsti.
– Gal man ateiti tau padėti? – pasisiūlė Nadija.
– Ne! – aš kone surikau ant jos. Nieku gyvu nenorėjau, kad ji šitaip kankintųsi. Visada mieliau prisiimdavau
sau didžiausią vargą, tarsi ji vis dar tebebūtų vaikas, o aš turėčiau ją ginti ir saugoti nuo visokių gyvenimo
baisybių.
Besikalbėdamos mes užgaišome ilgiau, nei būtume turėjusios, ir aš staiga susivokiau privalanti paskubėti,
jei grįžusi nenoriu už bausmę gauti į kailį. Mes vėl išėjome į spiginančią saulę.
Vandens talpykla pasirodė besanti milžiniška – kone lygi su manimi, kai atsistojau greta. Vis dėlto, Nadijos
ir Salamos padedama, šiaip taip sugebėjau užsikelti ją ant galvos. Tuo metu jau buvau gana įgudusi tampyti
ant galvos nešulius, tad kaip įmanydama sparčiau leidausi žingsniuoti namo, o Tamanėja turseno greta ir vis
ragino mane paskubėti. Tačiau pakeliui slystelėjau, užkliuvusi už akmens, mano šlepetė nusmuko, aš
suklupau, ir talpykla su trenksmu nuvirto žemėn. Mane apėmė siaubas, nes buvo jau po trijų, ir žinojau, kad
Abdulas Chada bus kaip reikiant įsiutęs.
– Ak, Tamanėja, mes labai vėluojam, – pasakiau mergaitei. – Turime paskubėti! Padėk man ją pakelti.
Vargšiukė Tamanėja kaip įmanydama stengėsi užkelti talpyklą atgal man ant galvos, tačiau neįstengė jos
nė pajudinti, nes pati tebebuvo maža ir liesutė lyg žvirblis. Bergždžiai stengdamasi bent kilstelėti talpyklą ir
apimta baimės, kas mūsų laukia pavėlavus, ji iš nevilties pravirko.
Man teliko mėginti pačiai kaip nors užsiversti ant galvos tą talpyklą. Pritūpiau, susiriečiau ir šiaip taip
kilstelėjau ją, tačiau dar reikėjo atsistoti vėl jos nenumetus. Kol vargais negalais ištiesiau kojas ir nugarą,
kiekvienas mano kūno raumenėlis, atrodė, sutrūks nuo įtampos ir skausmo. Galynėdamasi su ta sunkenybe, nė
nepastebėjau, kaip man į veidą įsmigo aštrus gyvatvorės spyglys, ir kai slegiama milžiniško svorio mėginau
stotis, spyglys sulindo gilyn ir perplėšė man odą. Skruostą nuvėrė aštrus skausmas, aš suklikau ir vėl numečiau
žemėn talpyklą, o Tamanėja net atšoko persigandusi.
Ištraukiau spyglį, ir man iš skruosto plūstelėjo kraujas. Atrodė, kad visa juo išsiterliojau. Nepaisiau
skausmo – labiau nerimavau, ką man padarys Abdulas Chada, jei dar ilgiau versiu jį laukti. Vėl pritūpiau,
susiriečiau, užsiverčiau ant galvos talpyklą ir šiaip taip dar sykį sugebėjau atsistoti, o tada mudvi nusvyravome
kalnų takais.
Kai pagaliau sugrįžome namo, buvo jau pusė keturių. Vard padėjo man nusikelti nuo galvos talpyklą. Ji
paklausė, dėl ko mano veidas visas kruvinas, bet aš neįstengiau išspausti nė žodžio. Buvau tikra, kad tuoj
apalpsiu. Ji paliepė man lipti į viršų ir pasirodyti Abdului Chadai, kad grįžau. Kol užkopiau aukštyn, kiekvienas
laiptelis man rodėsi sulig kalnu.
– Kodėl šitaip užgaišai?! – suriko Abdulas Chada vos man pasirodžius, bet aš vis tiek nepajėgiau išdaužti nė
žodžio ir nieko neatsakiau. Įsiutęs dėl mano tylėjimo, jis nusimovė odinį batą ir iš visų jėgų tvojo juo man per
veidą. Nuo smūgio susvyravau, žengiau atatupsta ir, nespėjusi nieko įsitverti, nusiverčiau nuo laiptų. Jis atlėkė
iš paskos. – Kur šitiek laiko buvai? – neatlyždamas kvotė toliau.
Man pagaliau atsirišo liežuvis, ir aš paskubom išbėriau jam viską apie nukritusią talpyklą, kaip nepajėgėme
jos užsikelti ir kaip man veidą perrėžė spyglys. Tačiau jis nė nesiklausė.
– Marš į parduotuvę, – paliepė. – Parnešk žibalo!
Mudvi su Tamanėja vėl kartu leidomės į parduotuvę, o pakeliui abi negalėjome sulaikyti ašarų.
Parduotuvėje pamačiau vyriškį, kurį jau anksčiau buvau sutikusi ir kuris mokėjo angliškai. Pastebėjau, kaip jis
nužiūrinėja sukepusiu krauju ir ašaromis išterliotą mano veidą, tačiau neištarė nė žodžio. Spyglio palikta
žaizda liovėsi kraujavusi, o bato smūgio žymė gėlė ir tvinksėjo, nors ir dengiausi ją šydu.
Užsikėliau ant galvos trijų galonų talpos žibalo statinę, ir, kaip neretai pasitaikydavo, jos dangtis pasirodė
kiauras. Žibalas pamažu, bet nepaliaujamai varvėjo man ant veido, gėrėsi į žaizdą ir degino skaudamą
skruostą, merkė man šydą ir kone dusino smarve. Bet man jau niekas buvo nė motais, aš tenorėjau mirti.
Žingsniavau tarsi sapne.
Kol parėjau, visi mano rūbai permirko žibalu. Maniau, kad Abdulas Chada vėl mane primuš. Bet jis tik
nužvelgė, kaip atrodau.
– Eik ir nusiprausk, – tepasakė.
Kai nusiprausiusi vėl atėjau pas jį, jis žengė prie manęs ir pabučiavo į kaktą.
– Atsiprašau, Zana, – tarstelėjo. Aš nekreipiau dėmesio – buvo per vėlu atsiprašinėti. Bakela, ašarodama iš
gailesčio, patepė man žaizdą kažkokiu tepalu. Visi namiškiai buvo sukrėsti to, kaip su manimi elgiamasi, bet
niekas neišdrįso priekaištauti Abdului Chadai, išskyrus jo motiną Saidą. Ji dažnai bardavo jį, kam mane muša,
tačiau jis nekreipė į ją dėmesio. Tiesa, jis ir nesiginčydavo su ja, mat gerbė savo tėvus, – tiesiog jos nepaisė.
Senolis nematė, kas dedasi aplinkui, bet vakare aš jam papasakojau, kaip jo sūnus tądien su manimi elgėsi.
– Neprarask vilties, – pasakė jis. – Vieną dieną tu grįši namo. Būk stipri!
Po kurio laiko sužinojau, kad mudvi su Nadija – ne vienintelės mergaitės, atsidūrusios Mokbanos rajone,
kurias išplėšė iš gimtųjų namų užsienio šalyse. Abdulo Chados giminė yra plačiai pasklidusi po visą Jemeną. Jis
turi dvi labai mielas seseris, gyvenančias Rukabo kaime, iš kurio kilusi Bakela. Jos abi ištekėjo už to kaimo vyrų
ir su vaikais liko ten. Nuo Hokailo iki Rukabo – maždaug pusvalandis kelio pėsčiomis. Jos abi dažnai ateidavo
pas mus paviešėti, ir aš neblogai su jomis susipažinau.
Namų sienas, užuot dažę, vietos žmonės paprastai baltina savotiška kreida, kurios kai kur randama kalnų
šlaituose. Tos sukietėjusios kreidos luitus per naktį mirko vandenyje, kol jie išsileidžia į savotišką košę, ir ja
tepa sienas. Rukabe buvo tokia vieta, kur rasdavo tos kreidos.
Vard vis labiau nervino aprūkę mūsų kambariai, ir ji sumanė pašviesinti namus. Todėl ji mudvi su Bakela
pasiuntė į Rukabą parnešti kreidos, kad būtų kuo išbaltinti sienas. Džiaugiausi, galėdama bent dienai ištrūkti iš
namų. Vard įdavė mudviem maišus kreidai, ir anksti rytą leidomės į kelią.
Bakela tame kaime buvo saviškė, o aš ten atsidūriau pirmąkart. Pakeliui turėjome nusileisti kalno šlaitu;
kaimą matėme priešais, apačioje, toli slėnyje. Kol nuėjome, labai ištroškau, tad užsukome pas vieną Abdulo
Chados seserų atsigerti. Vos tik užlipome laiptais, į vidų pradėjo rinktis žmonės, smalsaujantys, kas aš tokia, ir
panorę pasižiūrėti, kaip atrodau. Nors visos moterys elgėsi labai maloniai, tuo metu man dar baisiai nepatiko
būti klausinėjamai. Mano galva, aplinkiniai buvo pernelyg smalsūs ir įkyrūs, tad aš paprastai jiems piktai ką
nors atšaudavau ar nemandagiai atsikirsdavau.
Bakelą čia visi mylėjo, tad kelios moterys mielai pasisiūlė kalnuose prikasti mums kreidos – beliktų tik
susikrauti ją į maišus. Bakela susidrovėjusi dar bandė atsisakyti tokios paslaugos, tačiau jos puikiai ją pažinojo
ir tik numojo ranka į jos atsikalbinėjimus, liepė mums atsipūsti ir palikti visą darbą joms.
Mums išvirė kavos, pasiūlė čapačių, ir galėjome maloniai pasėdėti ir pasimėgauti viešnage. Mūsų
pasižiūrėti rinkosi vis daugiau moterų. Žvalgiausi, stebėjau jas, plepančias tarpusavyje, ir staiga pamačiau į
kambarį įžengiant jaunutę, maždaug keturiolikos metų mergaitę. Ji buvo dar vaikiškai putli, bet tokia gražutė
ir šviesiaplaukė, kad ryškiai skyrėsi nuo kitų ir atrodė tikra anglė.
– Kas ji? – paklausiau Bakelos.
– Dar viena mergaitė iš Anglijos, – atsakė ši. – Ji atvyko čia dar visai maža.
Man knietėjo daugiau apie ją sužinoti. Pasakiau Bakelai, kad noriu įkvėpti gryno oro, ir išėjau laukan,
pakvietusi tą mergaitę eiti drauge. Mudvi nulipome laiptais, lydimos kelių moteriškių. Man buvo labai keista ir
netikėta sutikti dar vieną nelaimės draugę. Ji jau buvo pamiršusi anglų kalbą, tačiau mes galėjome pasikalbėti
arabiškai.
Mergaitė man papasakojo, kad ligi septynerių metų su tėvais ir devynerių metų seserimi gyveno Anglijoje.
Jos motina buvo anglė, o tėvas – jemenietis. Motina mirė, o tėvas vedė kitą moterį, irgi anglę, ir atsivežė visus
drauge į savo gimtinę, Rukabą, paviešėti. Pamotė nemylėjo mergaičių, skriaudė jas ir troško jomis atsikratyti,
o tėvas, matyt, suprato, kad pasitaikė gera proga. Taigi tėvas su pamote dingo, palikę juodvi su seserimi pas
dėdę.
Ji dar papasakojo, kad sulaukusią dešimties dėdė ištekino ją už savo sūnaus, ir pasiguodė, kad ją
skriaudžianti anyta: panašiai kaip pikčiurna Vard – mane. Jos sesuo irgi buvo ištekinta už kito pusbrolio.
Anglijos ji beveik nebeatsiminė. Net nežinojo, ar turi ten kokių giminių, o angliškai bemokėjo tik suskaičiuoti
nuo vieno iki dešimties. Ji labai iš lėto tarė man skaičius, ir, pagalvojus apie jos gyvenimą vaikystėje, kurio ji nė
nebeprisiminė, man akyse pradėjo tvenktis ašaros. Kai iškeliavome iš kaimo, palinkėjau jai sėkmės, nors ir
žinojau, kad vilčių beveik nėra, nes ji neturi, kas jai padėtų.
Toji istorija mane pravirkdė, tačiau paskui, būdama Jemene, įsitikinau, kad tokie dalykai čia – toli gražu ne
retenybė: mergaites atgabendavo iš Amerikos ir Didžiosios Britanijos, ir joms tekdavo lyg valstietėms vargti
kalnų kaimuose. Apie daugumą jų gimtinėje daugiau niekas nieko nebegirdėdavo, ir aš apsisprendžiau nieku
gyvu neleisti, kad toks pats likimas ištiktų ir mudvi su Nadija. Kad ir kiek laiko ir pastangų tai pareikalautų,
turėjau grįžti į savo šeimą.

Nors dažniausiai Abdulas Chada žiauriai su manimi elgdavosi, kartais jis visai neblogai suprasdavo mano
problemas. Pavyzdžiui, iš miesto jis parveždavo man higieninių paketų, kurių nė viena kita moteris neturėjo.
Jos paprasčiausiai naudodavo medžiagines palas, kurias prisisiūdavo savo plačkelnių viduje ir nešiodavo per
visas mėnesines. Mane jos irgi vertė daryti tą patį, bet man tai pasirodė taip šlykštu, kad negalėjau net
pagalvoti. Neįsivaizduoju, kaip jos šitai ištverdavo, nes visais kitais atžvilgiais skrupulingai laikydavosi švaros:
prausdavosi kaskart prieš maldą, taigi – penkis ar šešis sykius per dieną, ir du sykius per dieną mazgodavosi visą
kūną.
Visa šeima, išskyrus vaikus, paprastai melsdavosi savo kambariuose, klūpėdami ant maldos kilimėlių ir
lankstydamiesi, kaip priklauso. Moterys maldos žodžius tardavo tyliai, o vyrai – garsiau, progiesmiu. Malda
kaskart trukdavo apie dešimt minučių. Aš iš pradžių nesimelsdavau, tik sėdėdavau ir žiūrėdavau. Bet, geriau
pramokusi kalbos, ėmiau klausytis pamokslininkų per radiją ir įtikėjau musulmonų religija. Ėmiau manyti,
kad, jei pradėčiau melstis, gal Dievas palengvintų mano dalią. Aš visada melsdavausi angliškai, o pabaigoje
kaskart paprašydavau Dievo man padėti.
Vis dėlto sunku buvo patikėti, kad Dievas rūpintųsi mergaičių iš Mokbanos kaimų reikalais. Govado
sūnėnas gyveno name ant šlaito, stovinčiame kiek aukščiau už Nadijos namus. Išvykęs į Saudo Arabiją,
sūnėnas mirė, ir Nadija labai susidraugavo su jo našle. Toji būtų galėjusi vėl ištekėti, bet apsisprendė viena likti
gyventi velionio vyro namuose ir užauginti jo vaikus – aštuonerių metų mergytę ir mažylį berniuką.
Jai teko pačiai prasimanyti pinigų, kad išsimaitintų ir išlaikytų vaikus, tad moteris ėmė keliauti po
aplinkinius kaimus, siūdama kitoms apdarus. Ji išmokė ir Nadiją siūti, ši įsitaisė seną siuvamąją ir taip pat
pradėjo siūti drabužius. Išeidama uždarbiauti į kaimus, našlė atvesdavo berniuką Nadijai ir Salamai prižiūrėti,
o mergytė viena likdavo namuose ir vietoj motinos imdavosi ruošos.
Kartą, būdama namie, išgirdau apačioje, Hokaile, kažkokius riksmus. Amina iš vieno per kaimą
traukiančio keleivio sužinojo naujienas ir dabar šaukė mums iš apačios. Ji papasakojo, kad ta mergytė
nebegyva, o Nadija kažkaip su tuo susijusi.
 Aš tekina nulėkiau visą kelią iki Ašubės. Neįsivaizdavau, ką ten rasiu. Kai pamačiau Nadiją, ji buvo labai
rami ir susikaupusi, o mergytė jau buvo palaidota. Nadija papasakojo man, kas nutiko.
– Mes prižiūrėjome berniuką, – pradėjo ji, – kai pas mus atbėgo tokia moteris šaukdama, kad prie šulinio
paliktos vaikiškos šlepetės, o vandenyje plūduriuoja statinaitė. Kai mudvi su Salama ten nuskubėjome, prie
šulinio jau buvo susirinkusi minia žmonių. Jie badė dugną lazdomis, nes plaukti niekas nemokėjo. Mes
prasispraudėme pro minią į priekį, ir Salama pasakė, kad aš moku plaukti. „Ar man nerti?“ – paklausiau, ir
Salama linktelėjo. Bijojau ir pagalvoti, ką ten rasiu, nors vyliausi, kad gal ją dar pavyks išgelbėti.
Nėriau stačia galva ir yriausi į dugną. Bebadydami lazdomis, jie pakėlė į viršų dumblą, tad nieko negalėjau
įžiūrėti. Gavau graibyti apčiuopomis. Nusileidau į dugną ir grabaliojau aplinkui, tačiau tik dar labiau sujudinau
dumblą. Turėjau išnerti į viršų ir įkvėpti.
Panėriau dar kartą, ir šįsyk užčiuopiau kažką minkštą. Tai buvo mergytė. Iškėliau ją į viršų, ir vyrai ištraukė
ją iš vandens. Jos akys buvo plačiai atmerktos, o iš burnos dribo putos.
Nadija, prisiminusi, ko ją mokė mokykloje, apvertė mergytę kniūbsčią ir pabandė išstumti vandenį jai iš
plaučių, tačiau buvo jau per vėlu. Ji toliau lyg pakvaišusi mėgino daryti jai širdies masažą, kol kaimo išminčius
paliepė liautis. Jie nunešė kūnelį namo, o keli kaimiečiai leidosi ieškoti motinos.
Sutiko ją grįžtančią namo po darbų. Vos juos išvydusi, našlė iš karto suprato, kad jos vaikams nutiko kažkas
blogo. Tačiau jie nesakė jai, kas įvyko, ir ji raudodama nulėkė į namus. Kai parsirado, buvo jau visai be
nuovokos iš sielvarto, ir kaimynams teko ją prilaikyti, kad įstengtų įžengti į kambarį, kur gulėjo dukters
kūnelis. Ji buvo moteris, tad negalėjo per laidotuves stovėti prie kapo duobės – tai vyrų reikalas.
Tuose kraštuose, laidodami mirusįjį, paprastai iškasa duobę, o kitą išrausia jos šone. Kūną paguldo
šoninėje duobėje ir ją užmūrija. Tada pirmąją duobę užverčia smėliu ir stovėdami ilgai prie jos meldžiasi.
Našlei teko visa tai stebėti per atstumą. Ji rymojo, apsikabinusi mažąjį sūnelį.
 10
Pagaliau turime sąjungininką

K ai mes atvykome į Jemeną, Govadas lygiai dvejus metus praleido Ašubėje, o tada vėl išsirengė į užsienį. Tuo
metu jo sūnus Mohamedas, vadinamasis Nadijos vyras, irgi jau buvo tiek subrendęs, kad galėtų dirbti, tad jis,
kaip ir dauguma čionykščių kaimų vyrų bei jaunuolių, iškeliavo į Saudo Arabiją.
Mohamedas užaugo, sutvirtėjo fiziškai ir iš berniuko tapo vyru, tuo tarpu Abdula, vadinamasis mano
sutuoktinis, – nė iš tolo. Mohamedas susirado neblogą darbą: įsitaisė pardavėju krautuvėlėje, prekiaujančioje
kvepalais ir skutimosi losjonais. Jis irgi ėmė siųsti Nadijai ir savo motinai Salamai pinigų. Kaskart išvykdamas,
jis po pusmetį praleisdavo Saudo Arabijoje, o tada keliems mėnesiams grįždavo namo atostogų.
Pirmąkart jam sugrįžus, Nadija pastojo. Govadas, kuris tuo metu uždarbiavo Anglijoje, atsiuntė Nadijai
laišką žadėdamas, kad ji irgi netrukus galėsianti ten vykti – kai tik Mohamedas sutaupysiąs užtektinai pinigų
jųdviejų bilietams. Tokią pat istoriją Abdulas Chada jau buvo sekęs man. Kai tik kuri iš mūsų tapdavo nėščia,
jiems imdavo atrodyti, kad mes daugiau nebenorėsime ištrūkti ir nebemėginsime priešintis, o apsiraminsim ir
virsim „geromis“ arabėmis žmonomis.
Nadijos nėštumas klostėsi lengvai. Ji nepatyrė nei rytinio pykinimo, nei kokių kitokių simptomų, tiktai jos
krūtys ėmė augti. Ir ji, regis, nėmaž nesibaimino, kad gali tekti gimdyti čia pat, kaime. Kai kuriais atžvilgiais ji
buvo nepaprastai stipri, nors kitais – itin lengvai paveikiama. Esu tikra, kad jeigu ne aš, ji lengvai būtų
pamiršusi anglų kalbą ir tapusi tokia moterimi, kokia jie ir norėjo ją paversti. Man tekdavo nepaliaujamai ją
įkalbinėti, kad nenustotų priešintis ir neprarastų vilties. O jei manęs nebūtų buvę šalia, neabejoju, kad ji būtų
leidusis sutrypiama.
Kol Nadija buvo nėščia, Salama išties maloniai su ja elgėsi. Leisdavo jai pailsėti, kad nepervargtų. Kone iki
pat gimdymo jai niekas netrukdė vaikščioti į Hokailą aplankyti manęs. Aš stengdavausi kuo dažniau pati
nubėgti pas ją, kad jai nereikėtų tokį kelią pėdinti, bet Abdulas Chada, tuo metų buvęs Saudo Arabijoje, parašė
man, kad liaučiausi be paliovos lakstyti į Ašubę. Jam nepatiko, kad mudvi su Nadija tiek laiko praleidžiame
drauge. Ko gero, jis vaizdavosi, kad rezgame pabėgimo planą, ir nenorėjo, kad aš kur nors eičiau iš namų –
nebent vykdydama kokį paliepimą. Negana to, jis tikriausiai galvojo, kad jeigu bent akimirką manęs neseka
kuris nors iš jo šnipų, tai aš darausi nebevaldoma.
Nuo tada man buvo leista tik sykį per savaitę nueiti Nadijos aplankyti, ir tik vienai dienai. Kuo labiau aš
pratinausi prie arabų gyvenimo, tuo griežtesni darėsi Abdulo Chados reikalavimai man, kaip elgtis. Jei tik
pamėgindavau jam nepaklusti, kas nors iš šeimos narių arba kaimynų būtinai jam apie tai parašydavo ir
papasakodavo, o jis nedelsdamas man pranešdavo, kad grįžęs griežtai mane nubausiąs, jei ir toliau
neklausysiu. Nors dažniausiai aš jam nusileisdavau, bet sielos gelmėse niekada nepasidaviau ir nė minutei
nesilioviau jo nekęsti.
Salama niekada netrukdė Nadijai pas mane lankytis, tačiau devintąjį jos nėštumo mėnesį aš pati liepiau jai
liautis, nes bijojau, kad ji persitemps, o kelias pas mane buvo per ilgas vaikščioti karštyje. Todėl, kai jau atėjo
metas gimdyti, mudvi kurį laiką gyvenome visai atskirtos.
Vieną ankstyvą rytą pas mus užsuko artima Nadijos kaimynė ir pranešė Vard, kad naktį Nadija pagimdžiusi
berniuką ir kad viskas esą gerai. Sužinojusi, kad gimdymas jau praėjo, aš tiesiog pasiutau, kodėl niekas neatėjo
manęs pakviesti. Man paaiškino, kad buvo jau vėlu, naktis, ir niekas iš moterų nedrįso eiti. O jei manęs kviesti
vidurnaktį būtų atėjęs vyras ir Abdulas Chada būtų apie tai sužinojęs, jis būtų mane užmušęs. Moteriai
neįsivaizduojama tokiomis aplinkybėmis atsidurti vyro draugijoje.
Aš tuoj pat išlėkiau iš namų, nors Vard ir rėkė iš paskos:
– Žiūrėk, kad grįžtum iki pietų!
– Šiandien negrįšiu, – atšoviau jai. – Liksiu su seserim!
Paknopstom nukūriau visą kelią iki Ašubės ir lyg viesulas įsiveržiau į Nadijos kambarį. Čia buvo pilna
moterų, o kūdikis miegojo hamake, pakabintame prie lovos. Aš pratrūkau verkti ir, regis, kiaurą dieną
nenustojau. Nadija atrodė visai gerai – sveika ir labai rami. Ji paprašė manęs liautis ašarojus, nes aš ją
graudinu. O aš lyg tyčia tądien buvau vėl besuserganti ir vis sunkiau begalėjau prašnekėti.
Nadija pasipasakojo, kad gimdymas prasidėjo labai vėlai naktį. Ir ilgai netruko. Salama nulėkė į gretimą
kaimą pakviesti vienos pažįstamos išmanančios moters, kad ateitų padėti. Nadija sakė, kad jai per daug
neskaudėję, o toji moteris pasirodžiusi labai maloni ir puikiai mokėjusi nuraminti. Kūdikis gimė maždaug per
valandą. Aš vargiai įstengiau patikėti, kad mažoji mano sesutė jau tapo motina.
Viena iš kambaryje su mumis buvusių moterų siūlė vaikui visokius vardus. Nadija nutarė pavadinti
berniuką Haniu. Po kurio laiko gavome tėčio laišką: jis rašė girdėjęs, kad gimė berniukas, ir nurodė Nadijai,
kaip jį pavadinti. Nė nebepamenu, kokį vardą jis ten piršo, bet Nadija nekreipė į jį dėmesio. Hanis gimė 1984
metų vasario 29 dieną – keliamaisiais metais, taigi jo gimtadienis būna tik kas ketveri metai. Jis išaugo į dailų
berniuką – labai panašų į motiną.
Aš tris dienas praleidau su Nadija, miegojau jos kambaryje. Mano savijauta vis prastėjo: jau ir pirmąjį
vakarą jaučiausi labai nesveika ir visai nebeprašnekėjau. Norėdama ką nors jai pasakyti, turėdavau šnibždėti į
ausį. O kitą dieną išvis nebepasikėliau – paslika tysojau ant grindų, ir Nadijai teko šaukšteliu mane maitinti; ji
rūpinosi ir manimi, ir savo naujagimiu.
Ji akimirksniu persiėmė motinyste: naujų pareigų ėmėsi taip pat ramiai ir santūriai, kaip ir viso kito. Hanį ji
krūtimi žindė ištisus dvejus metus. Ji tiesiog dievino berniuką, ir jo buvimas darė ją dar pažeidžiamesnę ir
bailesnę; tai buvo aišku kaskart, kai tik užsimindavau apie grįžimą į Angliją.
– Jeigu dabar išvyktume namo, – sakydavo ji, – iš manęs atimtų Hanį.
 Šita mintis ją baisiai gąsdino. O man darėsi neramu pagalvojus, kad veikiausiai jie rado kaip jai sukliudyti
vykti su manimi, net jeigu aš ir rasčiau būdą ištrūkti.

Būdamos drauge, mudvi su Nadija sugebėdavome atsiriboti nuo visų kitų moterų ir pasilikti tik dviese. Mudvi
daug kalbėdavomės apie senus gerus laikus Anglijoje – tai buvo vienintelis dalykas, priversdavęs Nadiją
šypsotis ir net juoktis. O čia, Jemene, linksmintis mums nebuvo ko. Mudvi be paliovos svajojome, rezgėme
planus ir visokias viena už kitą beprotiškesnes sąmokslo teorijas apie tai, kaip iš čia ištrūkti. Abi supratome, jog
vienintelė mūsų viltis – tai kaip nors perduoti laišką mamai, pranešti jai apie savo bėdas ir įkalbėti, kad imtųsi
mus gelbėti. Neįsivaizdavome, ko jai apie mus bus pripasakoję ir ką ji pati galvoja apie tai, kas mums nutiko.
Jeigu gavo atvirukus, kuriuos vos atvykusias mus privertė užrašyti, tai tikriausiai pamanė, kad mes labai
laimingos ir puikiai leidžiame laiką Jemene. Mums nesinorėjo apie tai nė galvoti: troškome tikėti, kad ji žino,
jog pakliuvome į nelaisvę, ir visaip bando mus surasti.
Tiesa, dar buvo ta juosta, kurią Abdulas Chada pačioje mano nelaisvės pradžioje privertė mane įrašyti.
Mušdamas jis liepė man kalbėti, kad tėtis – puikus žmogus ir kad Jemene mes esame daug laimingesnės, nei
buvome Anglijoje, ir kad čia – tiesiog nuostabu. Man ko širdis neplyšo iš nevilties, kol įrašėme tą juostą, nes
supratau, kad ji gali nukreipti mamą neteisinga linkme.
Netrukus po Hanio gimimo į Hokailą atvyko profesionalus gydytojas. Jis buvo vietinės kilmės, bet mokęsis
užsienyje ir įgijęs kvalifikaciją, o tada nusprendęs grįžti į gimtinę ir dirbti savame kaime – padėti saviškiams.
Tai buvo jaunas vyras, ir sunegalavusi aš pas jį lankydavausi – o taip nutikdavo vis dažniau. Angliškai jis
nemokėjo, bet aš tuo metu jau buvau tiek pramokusi arabiškai, kad išpasakočiau jam savo bėdas. Kai
nebegalėdavau užmigti, jis davė man migdomųjų. Kai man ėmė bjauriai skaudėti krūtinę, gavau iš jo kažkokių
tablečių, ir skausmą kaip ranka nuėmė. Jis man atrodė puikus gydytojas ir malonus žmogus.
Jo namas labai skyrėsi nuo visų tų būstų, kuriuose jau buvome bepriprantančios gyventi. Jis labiau
panėšėjo į miesto pastatą, perkeltą į kaimą: su kilimais, šaldytuvu ir televizoriumi. Kiek suprantu, jis turėjo ir
generatorių, kad gamintų elektrą tiems prietaisams, nes tuo metu apylinkėse vis dar nebuvo elektros.
Gydytojo namas buvo prabangiausias visame kaime, ir visi plakė apie tai liežuviais. Tą namą pastatė gydytojo
tėvas – vienas iš įtakingiausių kaimo išminčių.
Sulig kiekvienu mano apsilankymu gydytojas atrodė man vis draugiškesnis; pajutau, kad su juo labai
lengva kalbėtis. Pasiguodžiau jam, kad ligi šiol nesu gavusi nė vieno mamos laiško, ir paklausiau, ar jis
negalėtų, kai dažnai važinėja į miestą, įmesti mano laiško į valdišką pašto dėžutę. Iš pradžių jis nelabai norėjo
sutikti: matyt, anaiptol netroško veltis į svetimo vyro šeimos reikalus. Gavau net kelis kartus jo prašyti, bet
galiausiai supratęs, kaip man tai svarbu, jis apsiėmė išsiųsti laišką. Negana to, jis sutiko, kad mama rašytų man
jo pašto dėžutės Taize adresu, ir pažadėjo slapta man perduoti jos laiškus. Šitaip mes apėjome Naserą Salehą
su jo cenzūra.
Kai Nadijai pasakiau pagaliau radusi žmogų, kuriuo manau galinti pasitikėti, mudvi abi vėl ėmėme svajoti
apie išsivadavimą. Aš vis dar nedrįsau patikėti, kad mūsų planas išdegs. Baisiai bijojau, kad kas nors kaime arba
Taize atplėš laišką, perskaitys ir viską praneš Abdului Chadai, o šis mane prilups už tai, kad vėl bandžiau jį
išduoti. Todėl baiminausi atvirai rašyti viską, ką galvoju, ir sukūriau savotišką kodą, kurį, tikėjausi, mama
perpras ir tarp eilučių išskaitys, kad šaukiuosi pagalbos. Laiške buvo pilna užuominų: žinojau, kad mama
suvoks jų prasmę, o pašaliniams jos tikrai neužklius.
Galų gale surašiau laišką, išplėšusi lapą iš seno pratybų sąsiuvinio. Nurodžiau mamai gydytojo pašto
dėžutės numerį. Po poros savaičių mūsų aplankyti atėjo gydytojo žmona. Vard išėjus iš kambario, ji man
šnibžtelėjo, kad jos vyras turįs man laišką ir kad ateičiau jo pasiimti.
Vos tik ištaikiusi progą, aš bėgte nukūriau į kaimą ir uždususi atlėkiau prie gydytojo namų. Po šitiek metų
pagaliau išvydusi voką, užrašytą mamos ranka, vos įstengiau patikėti savo akimis. Kaipgi čia staiga tapo taip
lengva su ja susisiekti, nors šitaip ilgai tai atrodė neįmanoma?
Gydytojas maloniai man nusišypsojo ir pasiūlė prisėsti ir ramiai perskaityti laišką. Padėkojau, tačiau
prisipažinau, kad noriu tai padaryti viena, kur nors pasislėpusi. Nenorėjau jo akivaizdoje apsiverkti. Paslėpusi
laišką po apsiaustu, pasukau atgal. Kol ropščiausi aukštyn, prie namo, slapta gniauždama laišką, širdis ausyse
kalė lyg plaktukai. Negalėjau patikėti, kad iš tiesų man pasiseks jį perskaityti, kad niekas nešoks ant manęs iš
pasalų, neišplėš man iš rankų voko ir nesudraskys jo į skutelius – kaip kad Abdulas Chada padarė su mano
turėtomis nuotraukomis.
Užsisklendusi savo kambaryje, pagaliau praplėšiau voką. Buvau tikra, kad dabar, kai mama jau žino, kur
atsidūrėme, mes tučtuojau galėsime grįžti namo. Šitaip greitai gavus atsakymą į savo laišką, man daugiau
nebeliko abejonių, kad kiti mano laiškai jos tikrai nepasiekė. Verkiau taip, kad vos įstengiau įžiūrėti, kas
parašyta.
Nors mama ir suvokė, jog kažkas ne taip, akivaizdu, ji buvo gerokai sutrikusi, nes jos laiškas buvo baisiai
ilgas ir pilnas klausimų. Ji prisipažino lig tol negavusi nė vieno mano laiško – perklausiusi tik juostą, kurią
buvau priversta įrašyti.
Abdulas Chada tą juostą nusiuntė mano tėčiui, bet mama irgi apie ją išgirdo. Vieną dieną lankydamasis pas
tėtį, mano brolis Mo nugvelbė tą įrašą ir parnešė mamai. Ji rašė iškart supratusi, kad aš prievarta kalbu visa tai,
ką sakiau, bet nežinojusi, ko griebtis. O tėtis labai įsiuto ant Mo ir liepė jam rinktis – jis arba mama. Mo
pasirinko mamą ir liovėsi vaikščiojęs pas tėtį.
Aš nusivyliau, kad mama vis dar ligi galo nesuvokia mūsų padėties. Pasidarė akivaizdu, kad ištrūkti iš
Jemeno mums nepavyks kur kas ilgiau, nei įsivaizdavau, prieš atplėšdama jos laišką. Vis dėlto dabar bent
galėjome būti tikros, kad ji niekaip neįsivėlusi į tą mūsų kaip nuotakų pardavimo istoriją. O kai jau žino, koks
likimas mus ištiko, ji tikrai griebsis visko, kas įmanoma, kad mus iš čia ištrauktų.
Pagaliau radusi būdą, kaip siųsti laiškus, aš išlakinau jų ištisą pulką ir tokį pat pulką gavau atgal. Mudvi su
Nadija įgijome daugiau pasitikėjimo, drąsiau rašėme, ką norėjome, ir nesivaržėme kitiems sakyti, kad
susisiekėme su mama, – daugiau nebeslėpėme to, ką darėme. Kartais gydytojo žmona kone atvirai atnešdavo
man į namus laiškus, ir nors šeimos nariams tai nepatiko, niekas nebandė jų iš manęs atimti. Gydytojas buvo
puikiai išsilavinęs žmogus iš labai garbingos šeimos – jis nebijojo Abdulo Chados ar to, ką šis gali jam padaryti.
Pagaliau mes radome sąjungininką, turintį pakankamai galių mums padėti.
Abdulas Chada netruko sužinoti, kas dedasi, bet buvo pernelyg gudrus, kad parodytų, kaip jam išties
nepatinka šitoks nesiskaitymas su jo valdžia. Jis parašė man, neva labai džiaugiasi sužinojęs, kad gavau mamos
laišką, ir lyg niekur nieko, toliau dėdamasis senu šeimos draugu, pasiteiravo, kaip ji laikosi. Tiesą sakant, jis
nelabai galėjo ką nors sakyti – juk pats šitiek laiko apsimetinėjo, kad siunčia jai mūsų laiškus. Pajutau, kad
mums pirmąsyk pavyko jį pergudrauti, tačiau mūsų padėtis vis tiek liko kaip buvusi. Nors mama ir sužinojo
apie mūsų dalią, regis, ji nieko greitu laiku neįstengs pakeisti.
Laiškuose mama pasakojo pirmąkart išgirdusi apie tai, kur įkliuvome, kai viena mano draugė užsuko į
mūsų užkandinę ir pasakė jai, kad mudvi su Nadija ištekėjome. Ji buvo apie tai nugirdusi iš vienos moters,
kurios vyras buvo kilęs iš Mokbanos. Mama patikino, kad tėtis ištraukęs iš jos stalčiaus mūsų gimimo
liudijimus, kol ji triūsė užkandinėje. Kai mama ėmėsi jį kvosti, jis pareiškė gavęs teisėtus vedybų dokumentus,
o du jemeniečiai buvę liudininkais.
Tai išgirdusi mama tiesiog pašėlo ir suriko:
– Kaip tu galėjai? Juk jos – mano vaikai! Jos mano! Jos ir tavo dukterys, o tu jas pardavei!
Bet jis tik nusišypsojo ir drėbė:
– Įrodyk!
– Aš jas susigrąžinsiu, – pažadėjo jam mama, bet tėtis nusikvatojo jai į veidą.
– Gali pamėginti, – šaipėsi jis, – tau neišdegs. Jos dingo, kaip ir anie du.
Taigi mama parašė į Užsienio reikalų ministeriją, kaip jau buvo dariusi prieš daugelį metų, kai neteko
Ahmedo ir Leilos, tačiau tegavo atsakymą, kad mes turinčios dvigubą pilietybę, o Jemeno vyriausybė dabar
traktuojanti mus kaip savo šalies pilietes. Mamai buvo paaiškinta, kad vienintelis būdas mums grįžti namo, –
jeigu mūsų „sutuoktiniai“ leistų mums išvykti iš šalies ir mes galėtume gauti išvykimo vizas.
Nadiją prižiūrėjusi socialinė darbuotoja, Merė Birčel (Mary Birchell), irgi ėmėsi siųsti raštus Didžiosios
Britanijos ambasadai ir įvairiems fondams, tačiau iš visur sulaukė tokių pačių atsakymų. Visi labai
apgailestavo, kad niekuo negali padėti.
Mama bandė rašyti mums tos pašto dėžutės Taize, kurios numerį Govadas ir Abdulas Chada buvo jai davę,
adresu. Tačiau, žinoma, negavo jokio atsakymo, nes nė vienas laiškas nepasiekė adresatų. Net jei britų
ambasada Sanoje ir būtų norėjusi padėti, ji nieku gyvu pagal tą dėžutės numerį nebūtų galėjusi mūsų rasti.
Linetės mama, ponia Velington, gera mamos bičiulė, irgi vaisaip stengėsi jai padėti. Ji nusiuntė pagalbos
prašymą karalienei. Viena rūmų dama maloningai atsakė, kad jos laiškas perduotas Užsienio reikalų
ministerijai. Mama kartu su Mere Birčel kreipėsi į Naidželą Kantvelą (Nigel Cantwell), vadinamosios
Tarptautinės vaikų gynimo organizacijos, įsikūrusios Ženevoje, pirmininką. Ponas Kantvelas atsakė tą patį, ką
ir visi: kad mudvi su Nadija turime dvigubą pilietybę, o kadangi esame ištekėjusios, tai beveik nieko nesą
įmanoma padaryti. Tačiau jis pasitarė su teisininkais ir išsiaiškino vieną dalyką, susijusį su santuoka. Kadangi
tėtis su mama taip ir nebuvo susituokę, įstatymiškai mama buvo vienintelė mūsų globėja. O todėl, kad
ištekinant dukteris nebuvo gauta jos sutikimo, Jemeno valdžia galinti nuspręsti, jog mūsų santuokos
neteisėtos.
Aš lyg skęstantis šiaudo įsikibau šito dalyko, mat ir pati buvau tikra, kad šitokios santuokos negali būti
teisėtos. Kokiu būdu?! Mūsų niekas neklausė ir mes, aišku, nedavėme sutikimo tekėti, o jei ir mūsų mama
nieko apie tai nežinojo, tai akivaizdu, kad santuoka neturi galioti. Tačiau mama labai atsargiai stengėsi rinkti
žodžius, ką nors mums rašydama, kad nežadintų bergždžių vilčių. Regis, jai neatrodė, kad Jemeno valdžiai
labai rūpėtų gaišti laiką, aiškinantis poros neteisėtų santuokų, sudarytų atokiame kalnų kaimelyje, aplinkybes.
Negana to, mama nuogąstavo, kad tėtis nemėgintų iš jos atimti dar ir Ašijos su Tina ir nepasielgtų su jomis taip
pat kaip su mumis. Paskui man kiti žmonės pasakojo, kad per tuos metus, kol niekaip negalėjo su mumis
susisiekti, mamai visiškai pakriko nervai ir kad visas tas spaudimas, baimė ir įtampa, regis, palaužė jos dvasią.
Tačiau, gavusi mūsų laiškus, ji vėl atsigavo ir pasirengė kovoti.
Tačiau vieno dalyko mama nepadarė: ji nesikreipė į spaudą ir neviešino mūsų istorijos. Laiškuose aš nuolat
ją raginau to imtis, – kad žmonės sužinotų, kas vyksta. Vienas kitas senukas kaime – iš tų, kurie retsykiais
užsukdavo pas mus aplankyti aklojo senolio, – vis įkalbinėdavo mane nenusiminti ir tikindavo, jog kada nors
aš grįšiu namo. Daugelis jų pažinojo britus, ir jei mama būtų jiems pranešusi, kas vyksta, jie būtų pasistengę,
kad valdžia ko nors imtųsi. Rašydama mamai, aš vis užsimindavau, kad reikėtų parašyti į laikraščius. Tačiau ji,
regis, nesuprato, kam to reikia, ir stengėsi viską padaryti pati. O aš vis dar nejaučiau užtektinai pasitikėjimo,
kad viską atvirai laiškuose iškločiau: man vis dar buvo baisu, kad neperskaitytų kas nors kitas.
Dabar mes susirašinėjome reguliariai, nors kartais tarp laiškų pasitaikydavo net ir poros mėnesių tarpas.
Tačiau tai buvo niekai palyginti su ketveriais metais tylos, kuriuos mums jau teko ištverti! Mama pradėjo siųsti
mums šeimos nuotraukas – vietoj tų, kurias iš manęs atėmė. Ašija jau buvo spėjusi per tą laiką susilaukti
dukters – apie tai aš nieko nežinojau. Abdulas Chada turėjo fotoaparatą, jis fotografavo mudvi su Nadija, ir tas
nuotraukas aš siunčiau mamai. Ko gero, jis tikėjosi, kad tokie gestai niekais pavers mūsų tvirtinimus, jog
esame kalinės. Ištisus keturis mėnesius laiškai plūdo nenutrūkstamu srautu pirmyn ir atgal, žadindami mums
viltį, neva mūsų reikalai juda, ir versdami dar labiau nekantrauti, kada pagaliau galėsime ištrūkti iš Jemeno ir
grįžti pas saviškius.
 11
Mamos apsilankymas

A bdulas Chada kartu su Abdula nuvyko į Angliją berniuko pagydyti. Kol jiedu ten viešėjo, jis nusivedė sūnų
supažindinti su mano tėčiu. Kiek suprantu, tėtis buvo priblokštas pamatęs, koks Abdula menkas ir liguistas.
Visi kiti jų bičiuliai juokėsi iš Abdulos ir šaipėsi iš tėčio klausinėdami, kaip jis galėjęs savo dukterį ištekinti už
tokio vyro. Taigi tėtį sugėdino jo paties draugai, kurie tikrai nebūtų smerkę jo elgesio, jei Abdula būtų buvęs
normalus vaikinas. Pats Abdulas Chada man visa tai papasakojo, kai pakeliui į Saudo Arabiją buvo užsukęs į
Hokailą; Abdulą jis paliko Anglijoje baigti gydymo.
Aš taip iki galo ir neišsiaiškinau, kas ir kaip jį ten gydė, tačiau Abdula praleido Anglijoje ištisus devynis
mėnesius, o tada turėjo išvykti, nes baigėsi vizos galiojimas, nors jo gydymas vis dar nebuvo baigtas. Valdžia
sužinojo, kad jis užsibuvo ilgiau, nei leido jo viza, ir tas faktas buvo įrašytas į Abdulos bylą, – kad paskui
netinkamu metu iškiltų aikštėn ir dar labiau apsunkintų mums gyvenimą.
Abdulas Chada papasakojo man dar ir tai, kad, būdamas Anglijoje, jis paskambinęs mano mamai ir
pasiūlęs susitikti pas Govadą, nes šis tuo metu buvęs Birmingame. Per susitikimą mama daug jo klausinėjusi
apie mudvi su Nadija, o jis papasakojęs, kad aš esu ištekėjusi ir jaučiuosi laiminga. Dar jis pridūrė matęs mano
seseris.
Abdula į kaimą grįžo vos kelioms savaitėms – tėvas netrukus liepė jam važiuoti pas jį į Saudo Arabiją.
Būdamas Anglijoje, jis šiek tiek ūgtelėjo, tačiau atrodė toks pat liesas ir silpnas, kaip ir prieš išvykdamas. Tas
gydymas, matyt, menkai jam tepadėjo. Jo brolis Mohamedas pranešė tėvui, kad Abdula prastai jaučiasi ir kad
jį reikia gydyti Saudo Arabijoje. Abdulas Chada sutiko, ir Abdula vėl išvyko iš Jemeno. Kaskart, kai jis dingdavo,
aš lengviau atsidusdavau, nors beveik nepastebėdavau jo ir tada, kai jis būdavo namie.
Po kurio laiko išgirdau, kad jam buvo atlikta sudėtinga operacija. Kažkas buvo negerai su viena iš
stambiųjų arterijų, einančių iš širdies. Kad kraujas normaliai tekėtų, ją teko pakeisti plastikiniu vamzdeliu.
Man sakė, kad narkozė trukusi ištisą parą. Pasak Abdulo Chados, tebuvusi vos penkiasdešimties procentų
tikimybė, kad berniukas išgyvens. Aš meldžiau Dievo, kad jis mirtų ant operacinės stalo – tuomet būčiau
buvusi laisva ir galėjusi išvykti iš Jemeno. Kai po poros dienų išgirdau, kad jis atsigavo, labai nusivyliau.
Abdulas Chada atsiuntė Vard telegramą pranešdamas, kad viskas esą gerai, nes ši labai nerimavo, o po kelių
dienų grįžo ir pats jos nuraminti.
Abdula praleido Saudo Arabijoje dar kelis mėnesius, kol atsigavo po operacijos, o paskui padėjo tėvui
tvarkytis restorane. Vos tik jis bent kiek sustiprėjo, Abdulas Chada parsiuntė jį atgal į kaimą tikėdamasis, kad
dabar jis pagaliau sugebės pradėti su manim vaiką. Jie ir šiaip visi stebėjosi, kodėl anksčiau nepastojau, bet aš
nekreipiau dėmesio į tas kalbas. Buvo manoma, kad dėl visko kalta Abdulos liga; ko gero, tai buvo teisybė.
Grįžęs po operacijos, jis atrodė kur kas geriau: pagaliau net šiek tiek priaugo svorio!
Aš iškart pastojau. 1985 metais man dingo mėnesinės – pirmąkart nuo tada, kai buvo prasidėjusios. Tuoj
pat supratau, ką tai reiškia. Pasakiau Vard, ir ji baisiai apsidžiaugė; visi jie tuo džiaugėsi. Man nebuvo nei
silpna, nei bloga – tiesiog žinojau, kad esu nėščia.
Žinoma, aš irgi džiaugiausi, nes Abdulas Chada ne sykį buvo man žadėjęs, kad pastojusi galėsiu vykti į
Angliją gimdyti. Aš keletą mėnesių kaip įmanydama stengiausi jam parodyti, jog pagaliau nusiraminau ir
bandau sugyventi su šeima. Tuo metu ištisai meluodavau, norėdama įkvėpti jam pasitikėjimo manimi, kad
drauge su Abdula išsiųstų mane atgal į Birmingamą gimdyti vaikelio.
Panašiu metu, kaip Abdula, iš Saudo Arabijos grįžo ir Nadijos vyras Mohamedas, ir Nadija vėl pastojo –
beveik tuo pat laiku kaip ir aš. Jos sūneliui Haniui tada buvo dveji.
Vard su manimi elgėsi toli gražu ne taip meiliai, kaip Salama – su Nadija, kai ši laukdavosi. Per visą
nėštumą ligi pat galo turėjau dirbti kaip dirbusi. Kartais manydavau, kad niekaip neįstengsiu, tačiau neturėjau
kur dingti, nes Bakela tuo metu buvo išvykusi į Taizą pas savo vyrą Mohamedą, o Vard nieku gyvu nesiteikė
perimti mano darbų, taigi daugiau nebuvo kam nešti vandenį, gaminti valgį, kuopti namus ir liuobti gyvulius.
Prieš iškeliaudama iš Hokailo, Bakela pagimdė dar vieną kūdikį, tačiau dabar ji ištrūko iš kaimo, ir aš labai jai
pavydėjau. Jai pagaliau pavyko išsiveržti į normalų šiuolaikinį pasaulį – tegu tik į Taizą. Jos naujagimis ir vėl
buvo berniukas, tačiau jis gimė per mažas ir per silpnas, kad būtų apipjaustytas. Jį teko vežti į Taizą gydyti.
O paskui Mohamedas nusprendė norįs, kad žmona persikeltų į miestą gyventi pas jį. Taigi aš likau tik su Vard ir
abiem senoliais.
Kartais man atrodydavo, kad šitas košmaras jau netrukus baigsis: tegu tik juos įtikinsiu, kad esu pareiginga
ir gera marti, jie išleis mane į Angliją, o tada jau galėsiu ištrūkti. O kitąkart mane užplūsdavo neviltis ir
manydavau, kad mano gyvenimas niekad nė per nago juodymą nepasikeis. Aš ir toliau be paliovos triūsiau,
dirbau visus man užkrautus darbus, o Nadija stengdavosi man padėti, nes Salama duodavo jai laisvo laiko.
Kartais prie šulinio susitikdavau su kitomis moterimis: jos būdavo priblokštos matydamos, kad net ir būdama
aštuonis mėnesius nėščia, aš vis dar privalau tampyti vandenį. Aš baisiai išsipūčiau, tad per tokią kaitrą
jausdavausi tiesiog nepakenčiamai.
Per paskutinį nėštumo mėnesį stengdavausi kada tik galėdama bent kiek pailsėti. Kartą vidurdienį kelioms
minutėms prigulusi, išgirdau apačioje, skardžio papėdėje, nuo savo stogo kažką plyšojant Aminą. Ji šaukė, kad
iš Taizo atgabeno siuntinį nuo Mohamedo, ir prašė mudviejų abiejų su Vard nulipti jo pasiimti. Vard nukurnėjo
pirmoji, nes aš kiek užgaišau, kol šiaip taip atsikėliau ir nusileidau stačiu šlaitu.
Apačioje pamačiau būrelį kaimiečių, kurie kažką paslaptingai šnibždėjosi. Supratau, jog kažkas nutiko –
labai jau keistai jie žvilgčiojo į mane. Pažvelgusi į kelią, neišvydau stovinčio džipo, nors žinojau, kad atvežęs
siuntinį jis dar būtų turėjęs ten būti.
 Prie manęs priėjo Haola ir tyliai pasakė:
– Zana, prie kelio laukia tavo mama. Ji nori su tavim susitikti.
Nužirgliojusi iki kitos uolos krašto, išvydau nuvažiuojančią mašiną. Pamačiau pakelėje stoviniuojančius
porą žmonių. Viena iš jų buvo moteris raudona palaidine, o su ja – man nepažįstamas jaunuolis. Pirmąkart po
ilgo laiko tarpo mačiau vienplaukę moterį. Valandėlę tik stovėjau ir spoksojau, o širdis, regėjos, iššoks iš
krūtinės.
Paskui, kol klupinėdama nulėkiau taku žemyn, pas juos, skruostais man ritosi ašaros, o krūtinę draskė tikra
jausmų audra. Mama stovėjo pakelėje, išskėtusi rankas, ir nejudėdama žiūrėjo į mane. Kai pribėgau, mudvi abi
pratrūkome pašėlusiai raudoti; puoliau jai į glėbį. Atrodė, ištisas valandas negalėjome viena kitos paleisti.
Kaimo moterys susispietė uolos viršuje ir tylėdamos spoksojo į mus.
Kai pagaliau atšlijau jai nuo krūtinės, mama mostelėjo į šalia stovintį vaikinuką.
– Pasisveikink su broliu, – pasakė, ir tik tada supratau, kad čia – Mo. Niekaip nebūčiau jo atpažinusi: per
penkerius metus jis taip pasikeitė! Dabar jau ir jis pravirko. Grįžtelėjusi į mamą supratau, kad ji vos nealpsta
nuo karščio.
– Eime, – pasakiau, – nuvesiu tave į pavėsį.
Nors ir būdama aštuonis mėnesius nėščia, šlaitu aukštyn pasileidau per greitai, ir jai teko prašyti, kad
sulėtinčiau žingsnį. Pasiekusios Abdulo Nūro namus, susėdome ant betoninės atbrailos pavėsyje. Regis, į mus
paspoksoti jau buvo subėgęs visas kaimas. Nesusizgribau, ką jiems pasakyti.
Amina pagaliau nutraukė tylą:
– Tai čia – tavo mama, Zana? Džiaugiesi?
Neradau žodžių atsakyti. Tiktai ėmiau kaip žirnius berti klausimus:
– Kas nutiko? Kaip tu čia patekai? Atvažiavai mūsų išsivežti?
– Leisk truputį atsipūsti, tuoj viską paaiškinsiu, – teįstengė ištarti ji. – Kur tu gyveni? – Mostelėjau ranka į
skardžio viršų. Ji nepatikėjo savo akimis. – Negi reikės ten lipti? – tepaklausė.
Amina atnešė jai kažko šalto atsigerti, ir mama kiek atsikvėpė. Man baisiai knietėjo kuo greičiau užsitempti
ją į viršų ir išsiaiškinti, kas vyksta. Taip nekantravau kuo greičiau viską sužinoti!
Kol mama vargais negalais užkopė šlaitu į viršų, praėjo ištisas pusvalandis, o užlipusi ji be jėgų klestelėjo
prie durų, neįstengdama nė užeiti vidun.
Jeigu būčiau žinojusi, kad ji atvyks, būčiau pasirūpinusi kokio nors maisto ir pasistengusi bent kiek
aptvarkyti namus, kad jai būtų patogiau. O dabar namie nebuvo net kuo pavaišinti iš Anglijos atvykusį
žmogų – tiktai kukurūzai, prie kurių aš jau buvau pripratusi. Mama negalėjo jų valgyti. Tačiau užvis labiausiai
ją pašiurpino musės, kurių debesys dūzgė aplinkui ir kaipmat lipte aplipo kiekvieną jos odos lopinėlį. Buvo
keista matyti šią vietą naujomis akimis – prisiminiau, kaip svetima man viskas atrodė vos atvykus. Tik dabar
suvokiau, prie kokios daugybės dalykų pamažu spėjau priprasti.
Haola užnešė į viršų mamos lagaminą ir pasisiūlė nubėgti į Ašubę pakviesti Nadijos. Paprašiau pernelyg
nejaudinti Nadijos, kuri irgi laukėsi: tegu tiesiog pakviečia ją manęs aplankyti ir nesako, kad atvažiavo mama.
 Tuo tarpu mes suėjome vidun, į mano kambarį, ir mama ėmė man pasakoti viską, kas nutiko. Pasak jos, kai
mes laiku negrįžome iš savo „atostogų“ Jemene, ji iškart pradėjo įtarti, jog kažkas negerai, nors ir nežinojo kas.
Iš Jemeno atvykstantys žmonės atveždavo šiokių tokių žinių apie mus, ji gavo ir vieną kitą mūsų laišką. Vos tik
suvokusi, ką padarė tėtis, ji pasiėmė Mo, Tiną ir Ašiją ir paliko jį, išsikraustė iš namų virš užkandinės. Maždaug
praėjus metams po mūsų dingimo ji kreipėsi pagalbos į poną Kantvelą ir jo organizaciją Ženevoje.
Mama prisipažino bijojusi šią istoriją kelti į viešumą, kad neįsiutintų jemeniečių ir šie dar atokiau nenukištų
mūsų į kalnus. Ponas Kantvelas be paliovos atakavo Jemeno valdžią laiškais, prašydamas pagalbos, tačiau
sulaukė tiktai vieno atsakymo: jam buvo pažadėta pasidomėti šiuo reikalu. Daugiau nieko nenutiko, ir ponas
Kantvelas pasakė mamai išsiaiškinęs, kad to rajono, į kurį mes esame išvežtos, nesą netgi žemėlapių, o Jemeno
valdžia ir Taizo policija, matyt, papirktos, kad niekas niekada mūsų neieškotų. Todėl visos pastangos gauti
apie mus kokių nors žinių nuėjo niekais.
Paskui mama pateko į avariją. Ji skambino telefonu iš būdelės greta savo namų Birmingame ir į šią įsirėžė
automobilis. Mamą sunkiai sužeidė, ją teko skubiai operuoti. Žalai atlyginti jai pasiūlė šešis su puse tūkstančio
svarų. Ji žinojo, kad bylinėdamasi būtų prisiteisusi kur kas daugiau, tačiau jai skubiai reikėjo pinigų. Kadangi
daugiau niekas, regėjos, neįstengs mūsų surasti, ji nusprendė pasiimti drauge Mo ir pati skristi į Jemeną mūsų
ieškoti. Savo sumanymą ji atskleidė ponui Kantvelui, ir šis pasakė, kad, jeigu nepavyks, tuomet teksią kreiptis į
spaudą, nes daugiau nebebūsią ko prarasti. Mama nusprendė, kad tą avariją jai atsiuntė pats likimas – tam, kad
atsirastų pinigų pas mus nukakti, ir ji parašė atvyksianti tuoj pat, kai tik gausianti pinigus. Tačiau laukti jų
prisiėjo net trejus metus.
Vos atvykę į Jemeną, jiedu su Mo nuėjo susitikti su britų vicekonsulu, ponu Kolinu Peidžu (Colin Page). Šis
pasirodė baisiai piktas ir agresyvus: išdrožė mamai, esą ji tik veltui gaištanti laiką, nes jai nieku gyvu
nepavyksią mūsų ištraukti, taigi jai verčiau nedelsiant grįžti į Angliją. Jis dar sykį jai pakartojo, kad išvykti
mudvi su Nadija galėtume tiktai gavusios savo vyrų leidimą. Dar jam parūpo, kaip ji ketinanti mus rasti. Mama
pasakė jam kaimų pavadinimus, bet jis atšovė niekad tokių negirdėjęs, be to, iš pavadinimų vis tiek nesą jokios
naudos, nes ta šalies dalis nekartografuota.
Mamai jau einant iš kabineto, ponas Peidžas dar pridūrė, kad ji verčiau akylai saugotų Mo, nes „gali būti,
kad jie ir jo pasigvieš“.
Supratusi, kad iš ambasados jokios pagalbos nesulauks, mama įsėdo į autobusą, vežantį į Taizą. Aš buvau
jai minėjusi Naserą Salehą, Abdulo Chados agentą, ir pasiūliusi, jei kada atvyks, jį susirasti. Mama dar turėjo
neryškią Mohamedo, kurį buvo mačiusi 1980-aisiais, nuotrauką ir žinojo, kad jiedu su Bakela ir vaikais dabar
apsigyveno Taize, kur jis dirba sviesto gamykloje. Ištisas tris dienas ji vaikščiojo po miestą, kalbindama
kiekvieną, mokantį bent kiek angliškai, ir klausinėdama, ar jie yra girdėję kurį nors iš jos minimų vardų, o gal
atpažįstą žmogų nuotraukoje arba žiną, kur yra kaimai tokiais pavadinimais. Niekas jai negalėjo padėti, bet
pagaliau kažkas pasirodė pažįstąs Naserą Salehą ir nuvedė mamą pas jį. Šis savo ruožtu pakvietė Mohamedą,
kad su ja pašnekėtų.
Mohamedas išsižiojo iš nuostabos, ją pamatęs, tačiau pasirodė itin paslaugus ir rado, kas juodu su Mo
nuvežtų į Mokbaną. Veikiausiai jis paskambino į Saudo Arabiją Abdului Chadai, nes pakvietė mamą prie
telefono pasikalbėti su savo tėvu. Mama prisiminė, kad Abdulas Chada iš balso jai pasirodė išsigandęs ir piktas.
Jis ėmė ją kvosti, ką ji veikianti Jemene, ir perspėjo neprisidaryti bėdos. Mama nudavė nesuprantanti, ko jis
nerimaująs, nes ji paprasčiausiai atvykusi aplankyti dukterų. Jis pareiškė turįs tėčio laišką, kuriame šis leidęs
jam išvežti mus į Maraisą Adene ir ten palikti, jeigu ji sumanysianti kelti triukšmą.
Mama jį apmaldė ir padėjo ragelį. Mohamedas, matyt, gėdijosi dėl to, kas vyksta, tad išpasakojo mamai,
jog tėtis pardavęs mudvi Abdului Chadai ir Govadui po 1300 svarų. Tai buvo pirmas kartas, kai ji
vienareikšmiškai šitai išgirdo.
Dar ji man pasakė gana greit išsiaiškinusi, jog būtent Naseras Salehas perimdavo mūsų jai ir jos mums
siunčiamus laiškus. Apie tai ji pranešė Jemeno pareigūnams, ir Naseras Salehas dėl to atsidūrė kalėjime.
Abdului Chadai ir Govadui teko sumokėti, kad jį iš ten ištrauktų. Mudvi su Nadija nieko apie tai nežinojome.
Kai ji pagaliau rado jį Taize, Naseras Salehas ėmė visiems aiškinti: „Štai toji moteris, kuri pridarė man tiek
bėdos!“
Jiedu su Mo pernakvojo pas Mohamedą su Bakela ir vaikais, o kitą rytą Mohamedas nusamdė taksi, kad
nugabentų ją į kaimą. Vos išvažiavę iš miesto, mama su Mo tiesiog žado neteko, pamatę tokį nykų
gamtovaizdį: plikas dykumas su vienur kitur stūksančiomis mūrinėmis ar iš purvo drėbtomis trobelėmis. Jiems
pasirodė, tarsi čia būtų nukritusi bomba. Mama prisipažino, kad tas vaizdas priminė košmarą.
Jai baigus pasakoti, aš ėmiau kloti savo istoriją ir aiškiai mačiau, kokia ji buvo priblokšta. Mudvi
neturėjome laiko pernelyg gilintis, tad tik susakiau svarbiausius dalykus. Ji nė neįsivaizdavo, kokia tragiška
mūsų padėtis. Ji net nesuvokė mano netiesioginių raginimų kreiptis į spaudą. Jos sąmonėje viskas susipainiojo.
Išgirdusi, jog iš Ašubės ką tik atskubėjo Nadija, aš viena išėjau laukan jos pasitikti: norėjau paruošti seserį
netikėtam sukrėtimui – po šitiek metų vėl pamatyti mamą. Ji pasielgė lygiai taip pat, kaip ir aš: puolė mamai į
glėbį ir karštai ją apkabino. Haniui tuo metu buvo dveji; pamatęs taip keistai apsirengusią močiutę, jis
išsigando ir atšlijo.
Vard, regis, buvo visai abejinga atvykusiems svečiams. Tarsi nė nepastebėdama nieko ypatingo, ji
paprasčiausiai pasiūlė atvykėliams atsigerti.
Iš pat pradžių, vos išvydusi mamą, stovinčią pakelėje, aš pamaniau, kad mes pagaliau galėsime grįžti
namo. Bet vos ėmusi šnekėtis supratau, kad kol kas mums dar nieku gyvu nepavyks ištrūkti. Buvo aišku, kad jos
pastangos ligi šiol nedavė rezultatų ir kad ji dar nepriėjo prie reikiamų žmonių. Todėl aiškiai pasakiau, jog jai
teks grįžti į Angliją, kreiptis į spaudą ir sukelti triukšmą, kad priverstų ką nors pasijudinti ir mums padėti.
Mes nusprendėme, kad jai reikėtų įrodymų, akivaizdžiai liudijančių, kas vyksta. Aš pasisiūliau padaryti
įrašą, kurį ji galėtų nusiųsti ponui Kantvelui į Ženevą ir perduoti žurnalistams. Šįkart ketinau įrašyti tai, ką iš
tikrųjų galvoju, ir iškloti visą tiesą.
Tebeturėjau savo magnetofoną, tad viena pati užlipau ant stogo įrašyti juostos. Ketinau maldauti pono
Kantvelo, kad mums padėtų. Buvo labai nelengva kalbėti į mikrofoną. Neįsivaizdavau, nuo ko pradėti, ir
sunkiai rinkau angliškus žodžius. Bekalbėdama protarpiais vis pratrūkdavau verkti ir gaudavau išjungti
magnetofoną, tada ilgai žiūrėdavau į kalnus, kol nusiramindavau ir vėl galėdavau tęsti. Užtrukau kelias
valandas, bet galiausiai įrašiau pilną juostą ir nunešiau ją mamai. Paprašiau jos neklausyti, nes žinojau, kad
mano pasakojimas apie tai, kaip Abdulas Chada mane mušdavo, ją labai įskaudins ir nuliūdins. Tad tegu
verčiau paprasčiausiai deda juostą į krepšį ir vežasi namo.
Ji praleido pas mus porą savaičių: vieną – pas mane, o kitą – pas Nadiją. Žinojau, kad ji išsigąs ir sunerims
pamačiusi, kaip sunkiai man tenka dirbti, tad stengiausi nuo jos tai nuslėpti. Vis dėlto ji nemažai pamatė. Man
šiaip ar taip teko nešioti iš šulinio vandenį, kurio jai viešint reikėjo netgi daugiau, nes ji labai kamavosi nuo
karščio ir be paliovos norėdavo praustis.
Viešėdama pas mus, ji nenorėjo nei kur nors eiti, nei ko nors žiūrėti; troško tik būti namuose su Nadija ir
manim. Visos kaimo moteriškės smalsavo su ja susitikti, tad mamos viešnagės metu namai nuolat būdavo
pilni žmonių. Mama šiurpo matydama, kaip jos visos spjaudosi aplinkinių akivaizdoje ir nuolatos žiaumoja
kvatą. Kai kurios moterys gavo nueiti netrumpą kelią, kad ją pamatytų, ir sakėsi labai užjaučiančios dėl to, kad
jai teko šitaip netekti dukterų.
Mo baisiai niršo matydamas, kas mums nutiko. Jam norėjosi visus užmušti. Ketino nudobti tėtį ir Abdulą
Chadą.
Man teko dažniau nei paprastai vaikščioti į parduotuves, kad gaučiau jiedviem šviežio maisto. Kol mama
gyveno pas mane, Salama leido ir Nadijai persikelti pas mus, bet kai po savaitės mama išsikraustė paviešėti pas
Nadiją, man nebuvo leista būti drauge.
Mamą visą laiką baisiai kamavo musės ir uodai; visa tai, prie ko mudvi su Nadija per pastaruosius penkerius
ar šešerius metus pripratome, buvo jai tikras košmaras. Mes apgyvendinome ją naujai įrengtame kambaryje
ant stogo; maniau, kad ten jai bus patogiau, tačiau – anaiptol. Jai nuolatos darėsi bloga, o Mo vaikščiojo visas
nusėtas raudonomis dėmėmis nuo uodų įgėlimų. Po poros savaičių mudvi su Nadija daugiau nebeištvėrėme
tokios įtampos.
– Mama, kuo greičiau tu išvyksi, – pasakiau, – tuo greičiau mes galėsime iš čia ištrūkti. Nesijaudink dėl
mūsų: šitiek laukusios, mudvi pajėgsim ir dar truputį palūkėti, kol tau pavyks ką nors suorganizuoti.
Ji padejavo, kad jaučiasi tokia bejėgė ir niekuo negali mums padėti, tačiau sutiko, kad jai būsią geriausia
grįžti į Angliją ir susisiekti su kuo daugiau žmonių.
Aminos žento padedamos, mes suradome jai taksi, ir ryte, kai mašina atvažiavo, aš palydėjau juodu su Mo
žemyn, prie kelio. Nadija pasakė neištversianti šito paskutinio atsiskyrimo skausmo ir dar išvakarėse
atsisveikino su mama ir broliu.
Kai nulipome prie kelio, mama paprašė manęs nesijaudinti – ji tikrai sugebėsianti paskelbti mano įrašą.
Įsodinau juodu abu į mašiną ir pasakiau sudie, o tada apsisukau ir nė sykio neatsigręžusi nukulniavau visą kelią
ligi pat savo kambario. Bijojau, kad, jei atsisuksiu ir pamatysiu, kaip mašina su mama nutolsta dykumoje, man
plyš širdis.
Parėjusi į savo kambarį, pasijutau visai išsekusi. Lyg pakirsta griuvau į lovą, o visi jausmai ir skausmas
išsiliejo ašarų ir raudų upeliais.
 Abdulas Chada buvo nusprendęs, kad per daug rizikinga palikti mus su mama kaime vienas, tad grįžo iš
Saudo Arabijos įsitikinti, kad nieko įtartino nenutiks. Jis tikėjosi, kad mama viešės bent kelis mėnesius, ir labai
nustebo išgirdęs, kad ji – jau Taize ir ruošiasi skristi namo. Jis susitiko su ja mieste ir iš jos žodžių bei iš to, kad ji
taip greit susirengė atgal į Angliją, suprato, kad ji bandys mus išgelbėti. Jis liepė jai mesti tokią mintį iš galvos:
ji nieko neįstengsianti padaryti ir verčiau paliktų mus ramybėje. Bet mama jo nepaisė.
Tą patį vakarą jis drauge su Mohamedu parvažiavo į Hokailą. Parsirado visas pergedęs iš pykčio – buvo
tikras, kad jį maustome. Jam rūpėjo smulkiai iškvosti, ką jai pasakėme ir kas čia dedasi.
– Nieko, – atšoviau aš. – Tai jau nebe tavo reikalas. – Žinojau, kad verčiau daugiau nekalbėti, bet buvau
tokia tikra, kad dabar jau netrukus išsivaduosime, jog neatsispyriau pagundai ir pridūriau: – Aš ilgai čia
neužsibūsiu, netrukus keliausiu namo.
Jis tėškė man skambų antausį.
– Džiaukis, kad pilve nešioji tą vaiką, – užriko, – nes kaip reikiant gautum į kailį!
– Jei mama nori tave atgauti, – pareiškė man Mohamedas, – jai teks už tave sumokėti – kaip ir mes
mokėjome. Kitaip šitoje šalyje nedaroma.
Aš nutylėjau, ir jie toliau iš manęs šaipėsi.

Artinantis gimdymui supratau, kad Abdulas Chada nieku gyvu neišleis manęs į Angliją gimdyti. Po mamos
apsilankymo jis nė trupučio manim nebepasitikėjo. Manęs laukė grėsminga neišvengiamybė susilaukti
vaikelio čia pat kaime, kaip susilaukė Nadija ir Bakela.
Po poros dienų, kai viena pati buvau namuose, man nubėgo vandenys. Nustėrau, kiek jų daug. Tuo metu
buvau apsirengusi, taigi persimoviau kelnes, o suteptąsias nusinešiau ant namo stogo išplauti. Nugarą pradėjo
įkyriai mausti, ir pamačiau, kad nė pati nejausdama sušlapau dar vienerias kelnes. Neįsivaizdavau, kas bus
toliau, bet žinojau, kad į talpyklas šiandien dar neprinešta vandens, tad patraukiau prie šulinio. Kai vandeniu
ant galvos nešina užlipau atgal, skausmai gerokai sustiprėjo, ir aš vėl grįžau ant stogo pailsėti.
Vard parsiradusi užlipo į viršų ir, pamačiusi mane sėdint vieną pačią, paklausė, kas yra. Pasakiau jai, kad
skausmai stiprėja ir kad man jau nubėgo vandenys. Ji pašaukė Abdulą Chadą ir jiedu laiptais nuvedė mane į
mano kambarį. Aš labai bijojau to, kas manęs laukia, nors patys skausmo priepuoliai neatrodė tokie jau baisūs,
palyginti su tuo, ką jau buvau patyrusi Jemene.
Pamažu skausmas dar sustiprėjo, aš ėmiau rėkti. Saida kartu su Vard irgi atėjo į kambarį manęs raminti. Aš
be paliovos žingsniavau pirmyn atgal – neįstengiau išbūti ramiai. Buvo jau apie dešimtą vakaro, kambaryje
rūko troškios žibalinės lempos. Po vidurnakčio aš pagaliau priguliau ant grindų ir daugiau nebepajėgiau
atsikelti. Stumti pradėjau apie antrą nakties. Vard buvo spėjusi užmigti. Aš ją pažadinau ir pasakiau, kad
vaikelis jau pakeliui. Ji liepė man nepaistyti niekų, nes vaikas anksčiausiai gimsiąs tik rytą, todėl nesą ko čia
nerimauti. Bet mano kūnas aiškiai man sakė, kad ji klysta. Nebesiginčijau, tik nusitraukiau kelnes ir stūmiau
toliau. Netrukus ji suprato, kad nejuokauju. Atsikėlusi per kambarį priėjo prie manęs ir stabtelėjo mano
kojūgalyje pažiūrėti, kas vyksta.
Senolė Saida pririšo prie lango virvę ir įbruko man kitą jos galą, kad turėčiau už ko laikytis. Man vis norėjosi
suspausti kojas, o Vard niršo ir rėkė, kad plačiau jas išskėsčiau. Kai išlindo vaiko galvutė, suklikau iš skausmo.
Vard pritūpė ir pasilenkė pažiūrėti. Kūdikis išslydo, ir jau tikėjausi, kad Vard paims jį ant rankų, nukirps
virkštelę ir parodys jį man, kaip mačiau ją darant, kai gimdė Bakela. Bet ji tūnojo susirietusi ir kažką krapštėsi
man tarp kojų. Nesupratau, kas nutiko. Ji pašaukė Abdulą Chadą, liepė jam atnešti žibintą ir pašviesti jai, kad
geriau matytųsi.
– Kas yra? Ką ten darai? – surikau aš.
– Virkštelė apsisuko vaikui apie kaklą, – nepakeldama galvos, burbtelėjo ji. – Noriu atpainioti.
Dar po kelių akimirkų ji išlaisvino kūdikį, perkirpo virkštelę ir pliaukšetelėjo jam per užpakalį, kad
pravirktų. Gimė berniukas.
Abdulas Chada baisiausiai apsidžiaugė.
– Na va, – pareiškė jis, – gavom iš tavęs dovaną, tai tavęs mums jau nebereikia. Gali sau grįžti į Angliją! –
nusikvatojo, ir aš supratau, kad tik šaiposi. Jis nėmaž neketino manęs paleisti. Jei būčiau maniusi, kad jis
rimtai, būčiau iškart išvykusi.
Vard mane apklojo. Tebegulėjau ant grindų ir negalėjau pajudėti. Placenta taip ir nepasišalino, bet aš nieko
apie tai neišmaniau. Išaušus Vard paliepė man stotis. Ji virvele pririšo iš manęs vis dar karantį virkštelės galą
man prie kojos. Vėliau sužinojau, kad ten visuomet taip daroma, nes moterys tiki, kad priešingu atveju
virkštelė sulįsianti atgal į vidų, o placenta niekad neišeisianti.
Mane privertė ilgai stovėti – laukė, kol pasišalins placenta. Iš nuovargio man svaigo galva ir ko nealpau, bet
man vis liepdavo iš naujo stotis ant kojų. Galiausiai nebepastovėjau ir vis dėlto gavau prigulti. Vard nusileido į
kaimą atvesti išmanančios moteriškės, kad iškrapštytų iš manęs placentą. Tuo metu pagelbėti jau buvo
atėjusios ir Amina su Haola.
Vard pakviesta moteriškė iš kaimo, vos pasirodžiusi, vėl liepė man stotis. Tada pradėjo spaudyti man pilvą.
Skaudėjo baisiau nei per gimdymą, o ji bandė pašalinti placentą, smarkiai maigydama man pilvą. Regis, ji
nusigando, kad placenta niekaip neišeina, ir mane apėmė siaubas. Po gero pusvalandžio kankynės placenta
pagaliau išslydo. Man palengvėjo net labiau nei pagimdžius. Staiga pasijutau švari.
Moteriškė mane nuprausė ir apiplovė, išmaudė ir kūdikį. Abdulas Chada atnešė man užvalgyti, bet
neįstengiau praryti nė kąsnio – iškart užmigau. Pabudau tik kai Vard ėmė mane purtyti ir liepė maitinti vaiką.
Nedaug teturėjau pieno, bet kaip mokėdama pamaitinau.
Vard nėmaž nesiteikė man padėti, net nevalydavo mano kambario, ir per tris dienas dulkių prisikaupė tiek,
kad darėsi nebeįmanoma tverti. Todėl gavau keltis ir tvarkytis pati, ėmiausi ir visų kitų darbų. Prižiūrėti kūdikį
anaiptol nelengva, kai neturi visų šiuolaikinių patogumų – to, ką Anglijoje mes įpratę laikyti savaime
suprantamais dalykais. Pavyzdžiui, vystyklų nebuvo, tad kūdikį reikėdavo kiaurą dieną kuopti ir prausti –
kaskart, kai išsituštindavo ar apsišlapindavo. Pradėjusi primaitinti kietu maistu, duodavau jam trupinto ir
piene išmirkyto čapačio. Tiesa, parvažiuodamas namo iš Saudo Arabijos, Abdulas Chada kartais parveždavo
man kelis indelius kūdikių maistelio. Kūdikius auginti niekur pasaulyje nėra lengva, tačiau dešimt kartų
sunkiau, kai tenka tai daryti be visų šiuolaikiškų išradimų ir patogumų ir, negana to, dar velkant visą įprastinę
namų ruošą.
Vaiką jie ketino pavadinti Mohamedu, tačiau man labiau norėjosi angliško vardo, tai pavadinau jį Marku.
Kai man pirmąsyk padavė jį į glėbį, iškart supratau, kad išvykdama atgal į Angliją turėsiu jį palikti. Žinojau, kad
man nieku gyvu neleis jo pasiimti. Aš negalėjau jo nemylėti, bet suvokiau, kad šis vaikas niekad iš tikrųjų
nebus mano.
 12
Kažkam mes vis dėlto rūpime

M arkas gimė 1986 metų gegužės 8 dieną. Atrodė, tarsi jis nuo pat pradžių jautė, kad vieną dieną man teks jį
palikti. Jis nuolat laikėsi manęs įsikibęs, – nes nieko daugiau ir neturėjo. Su manim namie būdavo tiktai Vard ir
abu senoliai, užtat jis visą laiką nė per žingsnį nesitraukdavo nuo manęs, net kai eidavau žemyn į parduotuvę.
Aš labai stengiausi būti gera mama. Jis irgi buvo mielas vaikas ir beveik niekad neverkdavo, – jei tik aš būdavau
šalia ir galėdavau jį apkabinti.
Man pienas baigėsi jau po poros savaičių, ir Abdulas Chada iš Taizo parvežė kelis butelius pieno miltelių.
Pirmąsias kelias dienas nuo jų Marką baisiai pykino, ir maitinamas jis kaskart viską išvemdavo, bet po kurio
laiko priprato.
Abdulas Chada iškart labai pamilo mažąjį savo anūką ir iš Saudo Arabijos vis siųsdavo Markui drabužėlių.
Man regis, jis patikėjo dabar jau galutinai mane priveikęs: manė, jog turėdama Marką aš tikrai jau nebesiveršiu
atgal į Angliją. Aš tylėjau, tačiau savo pasiryžimo nepraradau. Turėjau grįžti namo. Man buvo kiek lengviau,
kad pagimdžiau berniuką, – žinojau, kad net ir mano paliktas jis nepražus. Jeigu būtų gimusi mergaitė, būčiau
bijojusi ir pagalvoti, kas jos laukia, kai manęs nebebus šalia ir negalėsiu jos apginti.
Maždaug mėnuo po Marko gimimo iš Anglijos gavau didžiulį voką, ant kurio buvo parašyta: „Su
gimtadieniu!“ Supratau, kad jis veikiausiai nuo mamos, tad prieš atplėšdama pasikviečiau Nadiją. Jai atėjus,
abi sykiu atplėšėme voką ir radom dvi anketas, kurias reikėjo užpildyti, norint gauti Didžiosios Britanijos
pasus. Tuo metu nelabai įsivaizdavom, ką sumanė mama, tačiau anketas užpildėme ir per gydytoją išsiuntėme
jas atgal. Mama atsiuntė ir dar vieną didelį voką, kuriame turėjome jas grąžinti. Ant voko užrašėme: „Su 16-
uoju gimtadieniu!“ – ir adresavome jį seseriai į Angliją. Pildydamos anketas, baisiausiai džiūgavome ir
isteriškai juokėmės. Pagaliau kažkas vyksta!
Anketos sėkmingai pasiekė Angliją, ir mama netrukus parašė, kad viskas gerai – jinai jas gavusi. Mums jau
atrodė, kad reikalai tikrai pajudėjo. Beliko tiktai laukti ir tikėtis. Tačiau paskui mama susivokė, kad pasams
reikės naujų mūsų nuotraukų. Ji paklausė, ar negalėtume kaip nors nuvažiuoti į Taizą ir nusifotografuoti.
Negalėjau patikėti: juk ji matė, kaip mes čia, kaime, gyvename, tad negi dar galvoja, jog kada panorėjusios
galime nulėkti į Taizą?! Staiga man ėmė rodytis, kad viskas, ką ligi šiol darėme, – veltui.
Pora savaičių po Marko gimimo Nadija pagimdė dukrelę Tiną. Šįkart jos gimdymas nebuvo toks lengvas kaip
pirmąkart. Aš, kaip ir tada, sužinojau apie sesers gimdymą tik kai vaikas jau buvo gimęs. Kitą rytą nuskubėjau
pas ją į Ašubę. Įėjusi į namus, pradėjau dairytis naujagimio, bet išvydau tiktai kūdikį, iš pažiūros atrodantį
maždaug šešių mėnesių amžiaus. Mergytė turėjo ilgus juodus plaukus ir, regis, iškart įsistebeilijo tiesiai į
mane.
– Kur tavo kūdikis? – paklausiau.
– Štai ji, – atsakė Nadija.
Buvau priblokšta.
– Kaip tu sugebėjai pagimdyti tokią milžinę? – stebėjausi.
Nadija pasipasakojo, kad gimdymas truko net tris dienas, bet niekas nenuėjo man pranešti. Ko gero,
Nadija pati nenorėjo, kad žinočiau, nes puikiai įsivaizdavo, kaip jaudinsiuosi ir nerimausiu. Trečią dieną ji
pradėjo stumti ir kamavosi ištisas šešias valandas, tačiau kūdikis nepajudėjo. Ji prisipažino be paliovos klykusi
kaip beprotė, o susirinkusios moterys jau neabejojo, kad ji mirs. Jos buvo tikros, kad po šitokio klaikaus
gimdymo neišgyvensi, ir labai išsigando.
Po šešių valandų atėjo tokia senė iš kaimo. Ji buvo viena tų, apipjaustančių mergytes. Pamačiusi, kaip
baisiai Nadija kankinasi, ji stvėrė netoliese besimėtantį seną skustuvą ir nė nenuplovusi perrėžė Nadiją
apačioje. Kūdikis iškart išslydo, ir gimdymas baigėsi.
Moteris paskui sakė, kad reikėjo greitai ką nors daryti, nes būtų mirusi gimdyvė arba kūdikis. Paklausiau
Nadijos, kaip ji jaučiasi, ir sesuo prisipažino, kad labai skauda. Ji taip ir nesulaukė nei gydytojo, nei jokios
medicininės priežiūros. Kai jau atrodė, kad mirs, moterys pakvietė gydytoją iš anapus Ašubės, tačiau, kol jis
atėjo, senė jau buvo atlikusi savo darbą, ir gydytojas išėjo, net neapžiūrėjęs gimdyvės. Gydytojas iš mūsų
kaimo, kuris padėdavo mums išsiųsti laiškus, lengvai būtų jai pagelbėjęs, tačiau čionykštės moterys negalėjo
įsivaizduoti, kad vietinis vyriškis taip intymiai apžiūrinės merginą.
Viena moteris iš kaimo, gydytojo pusseserė, irgi gimdė komplikuotai: kūdikis gimė kojomis į priekį ir mirė
dar viduje – išlįsti spėjo tik kojytės. Kai gydytojas pagaliau sužinojo, jis bėgte nulėkė į jos namus, tačiau buvo
jau per vėlu. Jis klausė ir savo pusseserės, ir su ja buvusių moteriškių, kodėl nepakvietė jo anksčiau – juk jis būtų
galėjęs išgelbėti kūdikiui gyvybę! Moterys atsakė, kad joms buvusi gėda tokiu reikalu kreiptis į vyrą pagalbos.
Pati nuėjusi pas gydytoją, klausinėdavau jo įvairiausių dalykų, ir jis visada stengdavosi sąžiningai man
atsakyti. Man regis, jis buvo labai drovus ir nepratęs asmeninėmis temomis šnekėtis su vietos moterimis. Kai
paklausiau, kas man yra ir iš kur tie skausmai krūtinėje, jis paaiškino, kad tai – nuo streso ir kad tam ir esančios
skirtos tabletės.
Tiną, Nadijos naujagimę, apipjaustė keturios dienos po gimimo. Mergaitėms tai buvo įprasta, nors
berniukus apipjaustydavo tik po savaitės, jei pasirodydavo, kad jie pakankamai stiprūs ir sveiki.
Netrukus įsisirgo Markas. Jis be perstojo verkė ir niekaip negalėjo liautis. Nežinojau, kuo jį maitinti – viską
išvemdavo. Neįsivaizdavau, ko griebtis, nes gydytojas lyg tyčia vėl buvo išvykęs. Markas klykė ištisas dvi paras.
Nuolat nešiojau jį glėbyje, ir dieną niekas nekreipdavo į mus dėmesio. O naktį pas mane ateidavo Vard ir
imdavo kaltinti, esą aš tyčia vaikui kažką daranti, kad jis nemiegotų, verktų ir kankintųsi. Liepdavau jai
nešdintis iš mano kambario ir duoti mums ramybę. Tegalėjau tik nešioti, sūpuoti ir stengtis nuraminti savo
mažylį. Labai dėl jo baiminausi, o kuo labiau privargau, tuo didesnė neviltis ėmė.
Kai ir trečią parą likau be miego, daugiau nebeištvėriau. Tuo metu namie buvo Abdulas Nūras. Nulėkiau
pas jį ir pasakiau, kad žūtbūt reikia Marką vežti į ligoninę. Pasakiau, kad, jei jis man nepadės, pati nusisamdysiu
mašiną ir važiuosiu viena. Nemanau, kad kas nors būtų sutikęs mane pavežti, tačiau vis tiek taip pasakiau, kad
jis suprastų, jog nesitrauksiu. Jis sutiko važiuoti drauge.
Kitą dieną anksti iš ryto su tebeverkiančiu Marku leidomės į Taizą. Abdulas Nūras žinojo, kur yra vaikų
ligoninė, ir pasukome tiesiai ten. Įžengus vidun, mus kone apkurtino triukšmas – daugybė vaikų klykė ir dejavo
laukdami, kol juos pagaliau apžiūrės. Ilgos suolų eilės buvo nusėstos tėvų ir motinų su sergančiais mažyliais
rankose – visi atrodė persigandę ir pasimetę. Mes irgi prisėdome ant suolo. Kai kurie vaikai buvo sunkiai
sužeisti per avarijas ir kruvini, arba smarkiai apdegę, tačiau niekas prie jų nė nepriėjo, kol neateidavo jų eilė
patekti pas gydytoją. Mudu su Marku laukėme kelias valandas, o Abdulas Nūras blaškėsi po ligoninę,
bergždžiai bandydamas rasti, kas mus apžiūrėtų. Markas ir toliau be paliovos verkė. Jau maniau, kad taip ir
nepakliūsime pas jokį specialistą.
Kai galų gale užėjome į vieną kabinetą, gydytojas išklausė, ką sakiau, bet, nieko man nepaaiškinęs, tiesiog
įbruko vaistų ir liepė sugirdyti juos Markui. Daugiau jis nieko nesakė ir jau rengėsi priimti kitą pacientą, tad
mums beliko eiti laukan. Tiesiai iš ligoninės sėdome į taksi ir parvažiavome atgal į kaimą.
Sugirdžiau Markui vaistus ir jam truputį pagerėjo – bent jau liovėsi verkęs. Tačiau ir toliau atrodė liguistas,
beveik nieko nevalgė ir buvo silpnas ir liesas. Vard nuolat man kartojo, kad jis atrodąs visai kaip jo tėvas, kai
buvo tokio amžiaus, o mane purtė vien nuo minties, kad Markas užaugs toks kaip Abdula.

Keli mėnesiai iki gimstant Tinai pasigirdo kalbų, kad Salama, Nadijos anyta, rengiasi keliauti pas Govadą į
Angliją. Govadas jau dvejus metus stengėsi gauti jai vizą, o dabar ji sunegalavo ir turėjo vykti į Angliją gydytis.
Salama labai veržėsi keliauti, ji nuolat kartodavo, kaip baisiai pasiilgstanti Govado, kai jo nėra namie; o tada
jau ketverius metus nebuvo jo mačiusi. Ji tikino nenorinti palikti Nadijos vienos, užtat jei tik nuvyksianti į
Angliją ir bent kiek pasigydysianti, tai kaipmat grįšianti atgal.
Kalbos staiga virto tikrove, ir Salama išvažiavo. Govadas parašė Nadijai, liepdamas nesijaudinti, nes
Salama netrukus grįšianti, tačiau Nadija vis tiek liko viena namuose: ji laukėsi Tinos, turėjo prižiūrėti Hanį ir
dar du Salamos vaikus, kuriems tuo metu buvo devyneri ir ketveri. Nadija puikiai mokėjo tvarkytis su vaikais,
tačiau jai buvo baisiai sunku. Aplinkinės kaimo moterys gelbėjo jai kuo begalėdamos – nešiojo vandenį ir
rūpinosi naujagime. Tačiau didžiumą laiko Nadijai teko tvarkytis vienai. Mažoji Salamos mergytė, Magida,
buvo labai miela, tačiau vyresnėlis berniūkštis, Šijabas, buvo baisus padauža. Jis nuolat ožiavosi ir visiškai
Nadijos neklausė. Jis nėmaž nepadėjo jai prižiūrėti mažylių ar tvarkytis namuose, o išbartas netgi imdavo
kandžiotis.
 Aš pati veržiausi jai pagelbėti, tačiau Vard vis dažniau sulaikydavo mane namie ir vis rečiau išleisdavo pas
Nadiją. Jos nuomone, aš tinginiavau ir nieko nedirbau namuose, o visus mano nusižengimus ji smulkai
išvardindavo Abdului Chadai laiškuose, kuriuos prašydavo kitų parašyti. Vienu tarpu jis net kelis mėnesius
neleido manęs į Ašubę. Nuolat gąsdindavo mane laiškuose ir versdavo paklusti, o aš labai bijojau, kad sugrįžęs
vėl primuš, ir gėdijausi, kad kiti žmonės sužinos, kaip jis mane lupa. Todėl su Nadija pasimatydavau tik tada,
kai ji pati ateidavo manęs aplankyti. O jos apsilankymai vis retėjo, nes ji turėjo baisybę vargo namuose,
prižiūrėdama visus keturis vaikus. Galų gale Abdulas Chada nusileido ir davė sutikimą kartą per mėnesį man ją
aplankyti, tačiau taip retai pasirodydama, aš ne ką tegalėjau jai padėti. Dirbti mus vertė dar sunkiau nei bet
kada, ir jautėmės lyg tikros vergės. Mamos apsilankymo kaip nebuvę – vis tiek likome įkalintos ir bejėgės.
Govadas vis rašydavo Nadijai, kaip laikosi Salama, tačiau nesakė tiesos. Jis tikino, esą netrukus Salama
grįšianti į Jemeną, o tada jiedu su Mohamedu ir vaikais galėsią nuvykti į Angliją. Tuo metu Mohamedas vis dar
važinėjo uždarbiauti į Saudo Arabiją: metus praleidęs ten, keliems mėnesiams grįždavo namo. Būdamas
namie, jis bent jau šiek tiek prigriebdavo jaunėlį savo brolį Šijabą – o to Nadijai labiausiai reikėjo.
Iš pradžių Nadija, regis, patikėjo Govado pažadais apie Angliją, tačiau bėgant mėnesiams darėsi vis
akivaizdžiau, kad Salama nė nesiruošia grįžti į Jemeną ir kad Nadija niekur nevažiuos. Aš netrukus supratau,
kad Govadas siekia gauti Salamai Didžiosios Britanijos pasą – tokį kaip savo – ir kad jis nė neketina tesėti
pažadų Nadijai.
Kol abi gyveno kartu, Nadija su Salama visai neblogai sutarė, tačiau galiausiai susigaudžiusi, kas vyksta, ji
pasijuto išduota ir ėmė nekęsti Salamos su Govadu už tai, ką jie jai padarė. Jie nuolat šykštėdavo jai pinigų.
Kartais, kai pas ją nueidavau, rasdavau apsiverkusią, nes tie du neatsiuntę nė grašio – ji neturinti už ką nupirkti
valgyti ir nežinanti, ką daryti. Jai tekdavo eiti per kaimą ir mėginti pasiskolinti pinigų ar maisto, kad kaip nors
išsiverstų. Pasiūliau jai atsidaryti sąskaitą parduotuvėje ir palikti ją Govadui apmokėti, kai sugrįš. Iš pradžių jai
mano pasiūlymas nepatiko, bet galiausiai teko taip padaryti. Parduotuvės savininkai, žinodami jos padėtį,
sutiko. Negana to, ji kaip ir kaimynė ėmėsi siūti drabužius svetimiems ir taip šiek tiek prisidurdavo. Atrodė, ji
nė akimirkos nesėdi be darbo.
Pažįstami, nuvykę į Saudo Arabiją, priekaištaudavo Mohamedui, kad palikęs žmoną šitaip vargti, ir jis ėmė
siųsti jai daugiau pinigų. Tačiau šiaip nelabai kuo galėjo padėti: neturėjo nei kaip priversti motiną grįžti, nei
kaip paveikti tėvą, kad bent kiek palengvintų Nadijai gyvenimą.
Mohamedas buvo geresnis tėvas ir vyras nei Abdula. Šis, pirmąkart po sūnaus gimimo grįžęs iš Saudo
Arabijos ir pamatęs Marką, net nekreipė į jį dėmesio. Ko gero, jam atrodė, kad mažylis primestas – kaip ir aš. Jis
nė valandėlės nenorėdavo būti su mumis – tolydžio verždavosi kur nors eiti. Aišku, jis ir pats dar buvo beveik
vaikas. Aš nė nenorėdavau jo matyti. Kuo daugiau laiko mes praleisdavome atskirai, tuo man buvo geriau. Kai
jis grįždavo, nekreipdavau į jį dėmesio – taip baisiai jo nekenčiau. Kai įsigeisdavo, turėdavau su juo
santykiauti, bet šiaip nėmaž jo nepaisiau.
Markui buvo jau beveik vieneri, kai vieną dieną pas mus iš Maraiso netikėtai atvyko mano brolis Ahmedas.
Nebuvau jo mačiusi nuo to trumpo pasimatymo Adene, prieš pat Nadijai atvykstant į Jemeną. Kai jis
atvažiavo, ir Abdulas Chada, ir Abdula buvo išvykę iš šalies. Buvau savo kambaryje, kai Vard staiga pašaukė
mane nulipti. Ji stovėjo lauke. Išėjusi pamačiau drauge su ja stovintį vyriškį. Nepažinau jo.
– Labas, – pasisveikino jis. – Aš tavo brolis Ahmedas.
Ko gero, mano širdis tuo metu jau buvo suragėjusi, nes visiškai nieko nepajutau. Tačiau vis tiek apkabinau
jį rodydama, kad džiaugiuosi susitikusi, ir pakviečiau užeiti vidun. Jis neturėjo jokio lagamino – tik drabužius,
kuriuos vilkėjo, ir nedidelį krepšį su baltinių pamaina.
Jis užlipo su manim į viršų. Susėdę pradėjome vienas kitą visko klausinėti. Išpasakojau jam mūsų istoriją.
Brolis buvo priblokštas. Jis prisipažino nė nenutuokęs, kas vyksta, kai tada aplankiau jį Maraise, antraip būtų
mėginęs man kaip nors padėti. Kuo daugiau pasakojau jam apie savo gyvenimą ir apie tai, kokia nelaiminga
čia jaučiuosi, tuo labiau jis manęs gailėjosi, kol galiausiai apsiverkė. Tada papasakojo apie mudviejų seserį
Leilą.
Kai tėtis paliko juodu Jemene, jis su seserimi labai suartėjo. Bet ją, vos sulaukusią dešimties, pirmąkart
ištekino. Pasak Ahmedo, Leila pamilo savo vyrą ir jiedu kartu išgyveno kelerius metus. Bet tada jos vyrą paėmė
į kariuomenę ir jis žuvo. Šeima privertė ją tekėti antrąkart už žmogaus, kuris jai visai nepatiko. Naujasis vyras
buvo žiaurus ir ją mušdavo. Jis išsivežė ją į Adeną, ji dabar turinti tris vaikus ir laukiasi ketvirtojo. Ahmedas
kelerius metus nebuvo jos matęs, bet girdėjo apie ją iš kitų. Leila, regis, buvo tikra kovotoja kaip ir aš (gal tai –
mamos kraujas?), tad ji nusprendė nesitaikstyti su šitokiu vyro elgesiu.
Pasak Ahmedo, Adene moterys, nepatenkintos vyrų elgesiu, gali paduoti juos į teismą. Leila taip ir padarė.
Teisme jos vyrui buvo pagrasinta, kad jei neimsiąs geriau elgtis su žmona, ji galėsianti reikalauti skyrybų.
Ahmedo žiniomis, paskui jis pasidaręs geresnis, ir dabar jiedu visai neblogai sutarią.
Mudu ilgai šnekėjomės, kol Ahmedas išvargęs užsnūdo. Pabudo jau naktį. Atnešiau jam šio to užvalgyti, ir
mudu ėmėme kalbėtis apie mamą. Jis visiškai jos neprisiminė, neturėjo jokių šeimos nuotraukų. Parodžiau
jam tas, kurias mama buvo palikusi. Jis užsiminė apie tėtį, sakė, kad jo nekenčia ir kad tai, kaip jis su mumis
visais pasielgęs, yra tiesiog siaubinga. Anksčiau Ahmedas kartais gaudavo nuo jo laiškų, bet niekad
neatsakydavo. Jis klausė mano nuomonės, kodėl tėtis taip elgiasi su savo vaikais, tačiau aš nežinojau, ką
atsakyti. Jis prisipažino ėmęs labai bodėtis tarnyba kariuomenėje ir labai norįs ištrūkti.
Tai, kad jis pasirodė taip netikėtai, vos mamai išvažiavus, sukėlė man įtarimą, ar tik Abdulas Chada su tėčiu
nebus jo atsiuntę išsiaiškinti, ką mes planuojame. Todėl nesirengiau jam visko pasakoti. Tuo metu jau buvau
išmokusi niekuo nepasitikėti. Vienintelės, kuriomis nuoširdžiai tikėjau, buvo Nadija ir mama, bet net ir jas
maniau privalanti pati judinti ir raginti, kad nepasiduotų ir nenuleistų rankų.
Ahmedas praleido su manimi kokias tris dienas. Malonu buvo matyti namie draugišką veidą. Antrą dieną
su juo susipažinti atskubėjo Nadija – lig tol jiedu niekad nebuvo susitikę. Jis pasibaisėjo, kad mudviem su
Nadija tenka šitaip sunkiai dirbti. Jis patikino, kad daugelis darbų, kuriuos mums krauna, yra užsilikę iš
senovės, – kad dabar jau niekas taip nedaro. Jis papasakojo apie mūsų senelį ir apie tai, kaip jiedu su Leila
jautėsi, kai tėtis paliko juos Maraise. Jis puikiai prisiminė tą dieną, kai tėtis išvažiavo, o jiedu su Leila liko
klykiantys iš siaubo. Pasak Ahmedo, vėlesnių kelerių metų jis beveik neprisiminė. Kai senelis dar sykį vedė ir su
antrąja žmona susilaukė dar kelių vaikų, šie nuolat skriaudė Ahmedą ir Leilą.
Ahmedo manymu, senelis pyko ant tėčio, o įsiūtį išliedavo ant jo palikto mažo berniuko. Klausydamasi
brolio, aš tą sulinkusį žilagalvį senuką, kurį buvau mačiusi Maraise, išvydau visai kitokiomis akimis.
Paskui Ahmedas porai dienų persikėlė pas Nadiją į Ašubę. Kaimiečiai pradėjo domėtis jo ketinimais.
Pasigirdo kalbų, neva jis atvykęs mudviejų su seserimi išsivežti, tačiau aš puikiai žinojau, kad jis nieko negali
padaryti: Ahmedas buvo bejėgis mums padėti, nes lygiai kaip ir mes buvo įkalintas Jemene. Išgirdęs, kad mus
aplankė brolis, Abdulas Chada irgi sunerimo. Jis parašė ir man, ir Ahmedui, perspėdamas šiukštu nedaryti
kvailysčių, tačiau sykiu, kaip dera vaišingam šeimininkui, perdavė ir šiek tiek pinigų, kad nupirkčiau svečiui
valgyti. Ahmedas labai krimtosi, kad iš miesto neatvežė mums jokių skanėstų, nes tuo metu labai stokojome
vaisių, ir aš jau nežinia kiek laiko nebuvau ragavusi nei obuolio, nei apelsino. Jis pažadėjo po kelių savaičių
grįžti ir atvežti vaisių.
Ahmedui svečiuojantis pas mus, netikėtai atėjo tokia moteris iš Nadijos kaimo. Ji pasakė, kad mama vėl
atvyko, lydima dar kelių anglų. Aš nepaprastai nustebau, bet, čiupusi į glėbį Marką, drebančia širdimi iškart
pasileidau prie durų.
– Kur eini? – riktelėjo Vard.
– Pas seserį, – atsakiau.
– Nedrįsk, nes bus blogai! – pagrasino ji.
– Man tas pats, vis tiek einu, – atšoviau ir drauge su žinią atnešusia moteriške pasileidau šlaitu žemyn link
Nadijos namų. Nuėjusi pamačiau du anglus – vyrą ir moterį. Abu buvo apsikarstę fotoaparatais ir atrodė kaip
turistai. Pilni namai buvo prigužėję kaimiečių, smalsaujančių, kas čia dedasi. Mamos niekur nesimatė. Mane
suklaidino. Nusivyliau, kad jos nėra. Nadija priėjo prie manęs ir pusbalsiu pasakė:
– Jie – reporteriai, atvažiavo pas mus iš Anglijos.
Apsidžiaugiau, nors ir kiek sumišau, nes iš mamos buvau supratusi, kad pirmieji, kurie pas mus atvyks, bus
žmonės iš pono Kantvelo organizacijos Ženevoje. Vis dėlto suvokusi, kad sulaukėme dėmesio iš britų spaudos,
pasijutau lyg ant sparnų. Neįmanomas daiktas, kad savo akimis pamatę, kaip čia gyvename, jie grįžę Anglijon
nesukeltų triukšmo. Atrodė, kad mamai pagaliau pavyko rasti būdą, kaip mus išvaduoti.
 13
Akistata su pavojais

M oteris buvo vardu Eilyn Makdonald (Eileen Macdonald), Londono laikraščio Observer žurnalistė. Vyriškio
vardas buvo Benas Gibsonas, jis buvo fotografas, drauge su ja atvykęs nušviesti mūsų istorijos. Juos lydėjo
vietinė moteris – vertėja (tai ją kaimo moterys ir palaikė mūsų mama) – ir vairuotojas. Pastarasis už diržo
turėjo užsikišęs pistoletą, kurį tolydžio nervingai čiupinėjo. Keli kambaryje susirinkę vyrai irgi buvo ginkluoti.
Aš žengiau tiesiai prie Eilyn ir pasakiau:
– Mes jūsų laukėme. Ar galėsite mus išsivežti? Maldauju, padėkite mums! – Buvau tikra, kad jie pagaliau
atvyko mūsų išvaduoti.
Eilyn atrodė labai rami ir tyli. Perspėjau, kad kalbėtų atsargiai, nes nemažai vyrų čia supranta angliškai.
Eilyn kreipėsi į vairuotoją:
– Ar galim kaip nors nuvežti merginas su vaikais džipu į Taizą?
Vairuotojas labai sunerimo. Greičiausiai niekas jam nepasakė, kad jo keleiviai – žurnalistai. Jis vairavo
UNICEF priklausantį džipą ir manė, kad veža atostogaujančius gydytojus – senus mamos draugus,
sumaniusius mus aplankyti. Tas švytintis baltas džipas buvo gerai žinomas kalnų kaimeliuose, nes į Mokbanos
centre įsikūrusią nedidukę kliniką gabendavo vaistus. Jiems niekad nekildavo problemų. Kol mudvi su Nadija
šnekėjomės su Eilyn, Ahmedas paskubom išklojo vairuotojui mūsų istoriją. Šis būtų mielai sutikęs padėti,
tačiau labai bijojo, kas jam paskui bus. Eilyn su Benu buvo jam pasakę, kad reikės tik nuvežti mums dovanų
nuo mūsų šeimos. Dabar vairuotojas papurtė galvą ir springdamas ėmė kažką tyliai kalbėti vertėjai.
– Negaliu išgabenti šitų merginų. Mane čia visi pažįsta. Jei jas išvežčiau, vyrai patykotų mane ir nušautų.
Jie žino, kad dirbu Taizo ligoninėje, ir nesunkiai mane rastų. Bandyti šitaip jas pagrobti būtų tikra savižudybė!
Nė vienas mūsų gyvas iš šitų kalnų neištrūktume!
Kambaryje tuo tarpu prisirinko dar daugiau vyrų, ir vienas iš jų ėmė rėkti, kad jie galį sau vežtis mudvi su
Nadija, bet negalį paimti mūsų vaikų. Abi su seserim glaudėme glėbyje savo mažylius.
Įsiutusi aš savo ruožtu surikau:
– Na ir gerai, turėkitės sau tą vaiką! Vis tiek jį pagimdžiau, nes buvau išprievartauta! Galit jį pasilikti.
Nadija bandė mane raminti. Ji buvo baisiai nusiminusi. Ji žinojo, kaip nežmoniškai aš trokštu iš čia ištrūkti,
ir pati veržėsi laisvėn, tačiau neįstengė nė įsivaizduoti, kad galėtų palikti vaikus. Hanis nustebęs dairėsi į
aplinkui susibūrusius suaugusiuosius.
 Vyrai visi vienu kartu pratrūko šaukti, kai kurie pašoko ant kojų ir ėmė grūmoti kumščiais. Vairuotojas vėl
siekė pistoleto. Vertėja perspėjo Eilyn, kad atmosfera pernelyg įkaitusi, ir pasiūlė padalinti jų atsivežto kvato.
Eilyn aiškiai palengvėjo radus būdą, kaip nukenksminti padėtį. Kvatą pasiuntė ratu, vyrai pamažu apsiramino
ir ėmė žiaumoti.
– Ar negalėtume pasitraukti kur nuošaliau? – paklausė manęs Eilyn.
– Taip, eime, – pasakiau ir kartu su ja, Benu ir Nadija išėjau į lauką. Nusivedžiau juos šlaitu žemyn, ir visi
sutūpėme už vieno namo, visai prie stataus skardžio. Pašaliniams čia būtų buvę sunku nugirsti mūsų pokalbį.
– Manėm, kad mus jau visi pamiršo, – atsidusau. – Mes septynerius metus laukėm, kol mus kas nors
išvaduos, ir pamačiusios jus palaikėm savo išgelbėtojais.
– Man labai gaila, – Eilyn, regis, nuoširdžiai mus užjautė. Ji turbūt buvo nepaprastai drąsi, jei sugebėjo iki
čia nusigauti. – Ko gero, mums nepavyks paprasčiausiai imti jus ir išsivežti. Šios kelionės tikslas buvo tiktai
rasti jus ir pasikalbėti, o ne išvaduoti. Veikiausiai turėsime grįžti ir užsitikrinti valdžios įstaigų pagalbą.
Ji mums papasakojo, kaip visi juos atkalbinėjo ir gąsdino, kad nevažiuotų į Mokbanos kalnų kaimus. Pasak
Taizo gyventojų, kalnų kaimuose gyveną vieni banditai, kuriems nė motais esą nudėti pernelyg smalsų
prašalaitį. Pasirodo, prieš keletą metų Jemene vyko visuotinis gyventojų surašymas, bet visi surašinėtojai,
kurie įžengdavo į Mokbanos kalnus ir imdavo klausinėti čionykščių gyventojų, dingdavo be pėdsakų ir niekas
jų daugiau nebematė. Eilyn su Benu buvo paaiškinta, kad niekas be ginklo nedrįsta nė kojos čia įkelti, net jei
važiuoja tik šiaip paiškylauti.
Ji buvo priblokšta, kaip sunku pasirodė rasti žmonių, bent jau žinančių, kur yra šie kaimai, ir kokie baisūs čia
keliai. Netgi važiuodami „Land Roveriu“, jie didžiumą kelio tegalėjo stumtis vos penkių mylių per valandą
greičiu.
– Aš vos įstengiau patikėti savo akimis matydama, kaip pasikeitė gamtovaizdis, – vėliau pasakojo ji man. –
Nuo žaliais medžiais apaugusių ir paukščių pilnų upelių staiga buvome nublokšti į plikus kalnų šlaitus!
Atsidūrę kalnuose, jie vieną po kito sutikdavo žmonių, kurie buvo ką nors apie mus girdėję. Mus vadino
„vargšėmis liūdnomis seserimis iš Mokbanos“, nes amžinai vaikščiodavome apsiverkusios. Žurnalistė išgirdo,
kad mes veržiamės grįžti namo, tačiau vyrai mūsų neišleidžia. Visi kalnų gyventojai žinojo mūsų istoriją.
Artėdami prie kaimų, jie surado žmonių, iš tikrųjų pažįstančių mus asmeniškai. Kažkas jiems pasakė, kad
Nadija gyvenanti name geltonomis durimis ir langinėmis. Ligi tos akimirkos keliautojai vis dar nebuvo tikri, ar
jiems išvis pavyks mus rasti.
Nors ir daug sykių įspėta, kad mus išlaisvinti bus labai sunku arba greičiausiai neįmanoma, Eilyn vis tiek
tikėjo, kad jai anksčiau ar vėliau pavyks – tegu ir ne šį kartą. Tik dabar ji pagaliau suvokė visą šito reikalo
sunkumą. Ji mums paaiškino, kad, jei dabar mėgintume su ja išvažiuoti, mus sustabdytų kelio tikrinimo
postuose ir reikalautų dokumentų. Nei Nadija, nei aš jokių tapatybės dokumentų neturėjome. O jei pasklistų
kalbos, kad jie atvykę mūsų gelbėti, juos nušautų dar nespėjusius išvažiuoti į pagrindinį kelią, – dabar Eilyn tai
jau aiškiai suvokė. Negana to, ji buvo girdėjusi kalbų, kad kalnuose netoli mūsų kaimų yra įsikūrusi
kariuomenės stovykla ir kad žinia apie žurnalistų atvykimą netruks pasiekti kareivius, o šie garsėja tuo, kad
pirma šauna, o tik paskui domisi, kas tu toks.
Tuo metu mes to nežinojome, tačiau mums besikalbant Govadas paskambino apylinkės komendantui ir
perspėjo, kad Mokbanoje pastebėti du įtartini žurnalistai, kurie veikiausiai esą šnipai ir iešką būdų, kaip sukelti
neramumus. Komendantas pažadėjo nedelsdamas imtis priemonių. Iš pradžių jis ketino į kaimus pasiųsti
policijos būrį, kad dar tą pačią popietę suimtų žurnalistus, bet paskui sumetė, kad jau per vėlu ir kad
policininkams būtų geriau vykti apyaušriu, kai vėsiau. Jei Govadas būtų paskambinęs diena anksčiau, Eilyn su
Benu būtų pakliuvę tiesiai į spąstus.
Anglijoje spauda jau kėlė triukšmą. Tačiau Birmingham Post išėjo su antrašte: „Seserims Jemene beveik nėra
vilčių“. Straipsnis pasakojo apie Rojaus Haterslio (Roy Hattersley), mamos gyvenamos apygardos
parlamentaro, susitikimą su Jemeno ambasadoriumi Londone.
Tuo tarpu Mokbanos kalnuose Eilyn, dar nieko nežinodama apie šį įvykį, apibėrė mus klausimais,
bandydama iš pirmų lūpų iškvosti kuo daugiau mūsų istorijos smulkmenų, kol dar niekas nespėjo mums
sutrukdyti. Pasakojome jai viską, ką tik galėjome prisiminti. Be kita ko, ji atvežė mums mamos laišką ir
papasakojo, ką daro ir ką jau nuveikė mūsų mama. Pasirodo, mano įrašyta juosta buvo pateikta reporteriams,
kurių dauguma apsiašarojo, jos klausydami; dalis tos juostos buvo transliuojama per radiją. Tiesa, nors Eilyn
man tada nesakė, bet vėliau sužinojau, kad daugelis žiniasklaidos priemonių pateikė tik tam tikrus mano
istorijos fragmentus, daugiausia dėmesio skirdamos „seserų – sekso vergių“ temai: tam, kaip mudvi buvome
priverstos miegoti su Abdula ir Mohamedu, – ir praleisdamos visa kita. Kiek supratau, mama baisiai dėl to
nusiminė.
Mama pirmiausia susisiekė su tokiu Alfu Dikensu (Alf Dickens), kuris suvedė ją su Birmingham Post žurnalistu
Tomu Kvirku (Tom Quirke). Tomas perklausė mano darytą įrašą, perskaitė mūsų laiškus ir nusprendė, kad tai –
sensacingiausia istorija, kada nors pakliuvusi į jo laikraštį.
Jis nuvažiavo pas tėtį, norėdamas išgirsti jo versiją, ir tėtis jį patikino labai nerimavęs dėl mūsų elgesio
Anglijoje ir siekęs, kad daugiau pasisemtume iš tradicinės musulmoniškos Jemeno kultūros. Iš pradžių
laikraščio teisininkai neleido apkaltinti tėčio, kad jis mus paprasčiausiai pardavė, tad pirmajame puslapyje
įdėtas pasakojimas buvo apie tai, neva mes pradingusios „paslaptingomis aplinkybėmis“.
Tądien, kai išėjo straipsnis, Alfas Dikensas ir mama surengė spaudos konferenciją. Susirinkę žurnalistai tuo
metu dar nenorėjo tikėti tuo, ką sakė mama, tačiau Tomas Kvirkas kreipėsi į Observer ir mūsų istorija atiteko
Eilyn, kad ši tęstų tyrimą.
Man buvo skaudu pagalvoti, kad Eilyn su Benu tiesiog ims ir išvažiuos, o mes vėl liksim čia vienos. Aš
karštligiškai mėginau suregzti planą, kaip mums tučtuojau važiuoti su jais. Mąsčiau ir kalbėjau tuo pat metu:
– O ką, jeigu jiems pasakytume, kad mama yra Taize ir kad ji sunkiai serga, tad negali važiuoti į kalnus,
todėl ir pasiuntė jus mūsų atvežti, nes nori prieš mirtį paskutinį sykį pamatyti anūkus?
Kažkaip tokioje visuotinės nevilties atmosferoje mums pasirodė, kad šitoks beprotiškas planas visai galėtų
išdegti, ir mes nusprendėme pamėginti. Vyrai jau pradėjo landžioti iš namų į lauką ir trainiotis aplink,
bandydami nugirsti mūsų pokalbį, tad mes grįžome atgal į vidų pas susirinkusiuosius ir abi su Nadija išklojom
jiems pramanytą istoriją apie mamos ligą.
Vienas iš senolių išmintingai palinksėjo ir tarė:
– Pirmiausia ką nors pasiųsim į Taizą pažiūrėti, ar jūsų mama iš tikrųjų serga, o tada, jei pasirodys, kad tai,
ką sakote, teisybė, tas žmogus grįš ir nuveš judvi aplankyti mamos.
Turėjome mąstyti greitai. Paklausiau Eilyn, ar jos laikraštis negalėtų skubiai nuskraidinti mamos į Taizą ir
paguldyti į ligoninę, bet jau ir pati mačiau, kad planas pernelyg beprotiškas ir nieko iš to nebus. Ahmedas
įsijautęs irgi ėmė siūlyti pamišėliškas idėjas: neva rytojaus dieną atsivesiąs savo bičiulius iš kariuomenės, jie
susikausią su kaimiečiais, o tada jis mus paprasčiausiai išsivešiąs. Aš supratau, kad nieko iš to nebus, bet iki
skausmo norėjau, kad bent kas nors išjudėtų. Pamažu įsisąmoninau, kad mudviem su Nadija ir vėl teks likti čia,
o žmonės, atvykę mūsų gelbėti, išvažiuos vieni. Eilyn pažadėjo, kad, vos nuvykusi į Saną, iškart eis į britų
ambasadą. Ji tikino, kad netrukus sulauksime pagalbos, tik prašė turėti kantrybės.
– O ką gi, jūsų manymu, mes čia veikėme pastaruosius septynerius metus? – mestelėjau sarkastiškai. –
Kantrybė – tobuliausiai išugdytas mūsų būdo bruožas!
– Nesijaudinkit, – guodė mus Eilyn, – vėliausiai po kelių savaičių jus iš čia ištrauksime.
– Pasistenkit neerzinti čionykščių, be paliovos kartodamos, kad netrukus iš čia išvyksite, – perspėjo mane
vertėja. – Jei taip kalbėsite, jus gali perkelti į kokį nors dar atokesnį kaimą, kur išvis niekas jūsų neberas.
– Mes nebegalim tylėti! – pratrūkau. – Tai vienintelis dalykas, apie kurį kalbam ir svajojam! Kartojam tai
nuolatos, kad neišprotėtume!
Prieš Benui su Eilyn išvykstant, jų išlydėti susirinko jau visas kaimas, ir kai jie klupinėdami pasuko kalnų
taku žemyn prie savo džipo, pirma jų nudūmė pulkas vaikų. Mudvi su Nadija apsiverkėme jiems išvažiuojant.
Jautėmės baisiai sumišusios, nes viskas nutiko taip greit!
Vėliau sužinojau, kad grįžtant juos dusyk stabdė kelių tikrinimo postuose: ginkluoti vyrai smulkiai
klausinėjo, ko jiems reikia šituose kraštuose, ir krėtė mašiną tikrindami, ar nebando mūsų slapta išvežti. Nėra
abejonių, kad šitaip toli atkakę jie rizikavo savo gyvybėmis. Mums Eilyn pasirodė tarsi dangaus siųstas angelas.
Atsitokėjusios po sukrėtimo, patirto iš pat pradžių, kai negalėjome su jais išvažiuoti, mes ėmėme viltingiau
žvelgti į ateitį. Pajutome, kad dabar jau išties yra prošvaisčių. Mes nuoširdžiai pasikliovėme Eilyn.
Taize prie jų prisidėjo Ahmedas, ir jie visi patraukė pas ligoninės, paskolinusios jiems džipą, direktorių. Šis
dar prieš žurnalistams leidžiantis į kalnus buvo siūlęsis padėti jiems susisiekti su Muhsenu al Jusufu, Taizo
gubernatoriumi. Deja, gubernatorius tuo metu buvo išvykęs į Saną ir vis dar negrįžęs.
– Pažadu, – patikino ligoninės direktorius, – kad apie visą šį reikalą informuosiu gubernatorių, vos tik jis
sugrįš, ir merginas būtinai atgabens į miestą apklausti.
Eilyn jis dar paaiškino:
– Jei gubernatorius panorės, jos iškart galės grįžti namo pas motiną. O jei jis nuspręs išklausyti jų vyrus,
tada juos teks iškviesti į Taizą iš Saudo Arabijos ir byla keliaus į teismą. Merginos tada turės pareikalauti
skyrybų. Šitai kainuotų baisius pinigus ir truktų kokius penkerius metus. Mat visiems tektų duoti kyšius:
pradedant kareiviais, pasiųstais į Mokbaną jų atgabenti, ir baigiant advokatais ir teisėjais.
 Tada Eilyn su Benu nuskrido į Saną, atidžiai prižiūrimi saugumo pajėgų, ir susitiko su Džimu Heiliu (Jim
Halley), naujuoju britų ambasados konsulu, kuris jiems labai padėjo. Konsulas pasitiko juos oro uoste ir
neperšaunamu automobiliu nusivežė į Didžiosios Britanijos ambasadą.
Pirmiausia jie privažiavo prie sunkių metalinių vartų. Džimas spūstelėjo mašinos signalą, ir ginkluotas
sargybinis iš pradžių pravėrė vartuose įtaisytas dureles, atidžiai visus nužiūrėjo ir tik tada atidarė vartus.
Eilyn užsipuolė šiuos pareigūnus taip pat agresyviai kaip ir aš. Nerinkdama žodžių ji išklojo ambasadoriui
mūsų problemas, o jis jau turėjo sugalvoti, su kuriais Jemeno pareigūnais reikėtų kalbėtis. Bijodami ant kulnų
lipančių Jemeno saugumo vyrų, Eilyn su Benu pasiprašė leisti jiems pernakvoti saugomoje ambasados
teritorijoje.
Eilyn kone visą naktį praleido rašydama apie mus straipsnį, ir Benas, kuriam reikėjo kaip nors išsiųsti savo
nuotraukas, kad jas išspausdintų sekmadienio numeryje, kartu išsiuntė ir jos tekstą.
Ambasadorius su Džimu stengėsi žūtbūt išgabenti Eilyn iš Jemeno, kol britų laikraštis dar nepaskelbė jos
straipsnio. Jei paskui ji dar būtų buvusi šalyje, tai išvykstančią ją būtų galėję sulaikyti ir įkišti į kalėjimą.
Galiausiai jiems pavyko įsodinti ją į šeštadienio vakare išskrendantį lėktuvą.
Grįžusią į Londoną Eilyn Hitrou oro uoste pasitiko jos sužadėtinis Polas, rankose laikydamas to ryto
Observer numerį. Pirmajame puslapyje buvo paskelbtas jos straipsnis ir Beno daryta Nadijos nuotrauka su Tina
ant rankų. Mes tapome garsios.
 14
Pasirodo gelbėtojas

N etrukus po Eilyn išvažiavimo Mokbanoje ėmė sklisti kalbos. Dabar jau visi žinojo, kad atvykėliai buvo
apsimetėliai reporteriai, tačiau, kol žmonės susivokė, kas iš tikrųjų nutiko, Eilyn su Benu spėjo saugiai grįžti į
Angliją. Nežinau, kas jų būtų laukę, jei juos būtų sugavę. Jei būtų įkliuvę dar tebebūdami kalnuose, veikiausiai
būtų buvę nušauti. Jei būtų buvę nutverti Taize arba Sanoje, turbūt būtų buvę įkalinti ir apkaltinti rengę
pagrobimą. Neatmestina, kad būtų sulaukę ir egzekucijos.
Kai suvokėme, kad visi jau suprato, kas tokie šie žmonės, labai išsigandome, kad jie nebus spėję laiku
išvykti iš Jemeno. Neturėjome kaip sužinoti, kas vyksta Taize, nekalbant jau apie Saną ar Londoną. Mes
matėme, kaip jie išvyko, bet iš kur galėjome žinoti, kas nutiko paskui – ar tas pykčio ir apkalbų potvynis jų
nepaskandino, ar jie sugebėjo jį aplenkti ir laiku įšokti į lėktuvą?
Taip ir gyvenome nieko nežinodamos, kol pagaliau atėjo laiškas iš mamos: ji pasakojo, ko grįžusi į Angliją
ėmėsi Eilyn. Pasak mamos, staiga visas reikalas sprogo tarsi bomba – žinios pasklido po visą pasaulį. Eilyn
paskelbė ilgą straipsnį apie susitikimą su mumis kalnų kaime, ir dabar ši istorija jau domino visus. Abiem
vyriausybėms irgi teko įsitraukti, o valdžios vyrai buvo priversti rimtai pažiūrėti į mus. Po kelerių metų
beviltiško klaidžiojimo patamsiais pasaulio dėmesys staiga nukrypo į mus. Tačiau Mokbanoje visiškai niekas
nepasikeitė, ir mes apie visus įvykius išgirsdavome tik iš kitų.
Kiek anksčiau, bandydama mums padėti, mama buvo kreipusis į savo išrinktą parlamentarą Rojų Haterslį,
šešėlinės vyriausybės vidaus reikalų ministrą. Pirmąkart nieko nenutiko, bet po antro karto jis ėmė atakuoti
vyriausybę prašymais ir mūsų padėties aptarti susitiko su tuometiniu užsienio reikalų ministru seru Džefriu
Houvu (Geoffrey Howe) bei vidaus reikalų ministru Duglu Herdu (Douglas Hurd). Didžiosios Britanijos valdžiai
iš pat pradžių norėjosi tą reikalą užgniaužti; jiems anaiptol nepatiko, kad reporteriai sukėlė triukšmą ir ėmė
klibinti valdžios santykius su Jemeno vyriausybe. Bet dabar jau nebuvo ko tikėtis viską nuslėpti: visas pasaulis
iš tiesioginės liudytojos sužinojo mūsų istoriją, paremtą nuotraukomis.
Abdulas Chada, kad ir būdamas Saudo Arabijoje, kaip visuomet greičiau už visus sugebėjo suuosti, kas
dedasi. Jis kažkaip visada tą pačią akimirką gaudavo žinių apie viską, kas benutiktų. Greičiausiai jis visur –
Jemene ir Anglijoje – turėjo savų šaltinių, kurie jam iškart pranešdavo naujienas. Visi vyrai Jemene apskritai yra
neprilygstami liežuvautojai ir gandų nešiotojai, o kadangi tiek daug jų nuolat keliauja iš vienos šalies į kitą, tai
žinios ten sklinda labai greit. Abdulas Chada iškart atsiuntė man laišką pranešdamas žinąs, jog kaimuose
lankėsi reporteriai. Jis tikino mane, esą jie nieko neįstengs padaryti, o jei mėgins, tai tepadeda man Dievas, –
pagrasino.
Bet dabar aš pirmąkart pajutau, kad jo nebebijau. Daugiau man nė vienas iš jų neberūpėjo. Man atrodė,
kad jie daugiau jau niekaip neįstengs manęs įskaudinti. Man rūpėjo tiktai mano laisvė, ir jaučiausi tikra, kad
anksčiau ar vėliau kas nors turės nutikti.
Per kitas savo atostogas mūsų brolis Ahmedas vėl atvyko mūsų aplankyti, bet šįkart jam buvo labai sunku
mus pasiekti. Kaimiečiai buvo pranešę policijai, esą jis – riaušių kurstytojas ir vagis: neva po ankstesniojo jo
apsilankymo kaimuose pasigesta kai kurių daiktų. Kiekvienas, kas tik galėjo būti įtartas noru mums padėti, čia
jau buvo nepageidaujamas, tad vietiniai kaip įmanydami stengėsi sukliudyti jam atvykti. Pirmiausia jis
nukeliavo į Ašubę ir buvo sutiktas kaimo vyrų. Jie pasakė, kad Abdulas Chada sužinojęs apie jo atvykimą ir
atsiuntęs telegramą, kur nurodyta, kad Ahmedui galima tik pasisveikinti su mumis ir kad po to jis turįs
nedelsdamas išvykti. Kaimiečiai akivaizdžiai buvo nusiteikę priversti jį vykdyti šiuos nurodymus. Dar
pagrasino, – jei Ahmedas mėginsiąs mums padėti, jie pasirūpinsią, kad jį areštuotų. Į mano namus jis atėjo jau
plūsdamas ašaromis.
Tuo metu Abdulo Chados brolis Abdulas Nūras kaip tik buvo namie, Hokaile, parvykęs iš Saudo Arabijos.
Išgirdęs, kad Ahmedas jau pas mane, jis užlipo pas mus su juo pasišnekėti. Jis buvo kur kas malonesnis žmogus
nei jo brolis, tačiau vis tiek vykdė Abdulo Chados valią. Jis pasiteiravo, kokie yra Ahmedo tikslai ir ar jis nesitikįs
mūsų iš čia išsivežti. Aš jį patikinau, kad Ahmedas tikrai neketina daryti jokių nemalonumų ir karštai maldavau
leisti jam pasilikti. Abdulas Nūras patikėjo manim ir leido.
Po kelių dienų Abdulas Nūras atnešė man dar vieną Abdulo Chados laišką. Padavęs jį dar parodė, kad turi ir
garso įrašą. Pirmiausia perskaičiau laišką. Abdulas Chada rašė gavęs Eilyn straipsnio kopiją iš Anglijos ir liepė
man išklausyti įrašą. Aš atnešiau savo magnetofoną ir padaviau jį Abdului Nūrui. Iš garsiakalbio pasklido
Abdulo Chados balsas. Jis kalbėjo:
– Aš tiek dėl tavęs padariau, o tu man nė nepadėkojai. Tikėjausi, kad dabar pagaliau pasijutai laiminga ir
būsi pamiršusi savo šeimą. Vyliausi, kad pripažinsi esanti ištekėjusi – tada jau būtum galėjusi vykti aplankyti
savo mamos ir tėčio. Jei vis dar nori išvykti, tiesiog pranešk man ir gali sau keliauti. Bet sūnų turėsi palikti pas
mus. Tavo mama – labai stipri moteris. Neįtikėtina, kiek daug ji daro dėl savo vaikų. Suprantu, ko ji siekia, taigi
tu gali sau keliauti.
Supratau, kad jis vis dar netiki, jog paliksiu Marką. Jis manė galįs ramiai sau siūlyti man išvykti, nes jei
atsisakysiu, atrodys, kad pasilieku laisva valia. Jis sapaliojo lyg pusprotis. Ką tik aiškino, neva Eilyn straipsnis
niekuo man nepadės, kad niekas į tai nekreips dėmesio, o dabar jau tikina, kad esu laisva išvykti. Atrodė, kad jis
ir gąsdina mane, ir čia pat bando susitaikyti. Man smagu buvo klausytis, kaip persimainė jo tonas. Supratau,
kad tai reiškia, jog padėtis pasikeitė ir jis pajuto nebegalįs visko suvaldyti. Kai įrašas baigė suktis, Abdulas
Nūras ištraukė juostą iš grotuvo ir įsikišo į kišenę.
– Gal galiu ją pasilikti? – paklausiau vildamasi, kad duosiu ją paklausyti kitiems kaimo vyrams, ir jie turės
leisti man išvažiuoti.
 – Ne, – papurtė galvą Abdulas Nūras, – ji skirta tik tau paklausyti.
Daugiau to įrašo nebemačiau.
Užlipau į savo kambarį rašyti atsakymo. Supratau, kad jis tikisi, jog apsispręsiu likti su Marku. Bet aš
parašiau, kad noriu išvykti, ir paklausiau, kada galiu važiuoti. Žinojau, kad suvokęs, jog priimu jo pasiūlymą,
jis daugiau man nieko panašaus nebesiūlys.
Nuėjau pasakyti Nadijai, kas nutiko, ir perpasakojau, kas buvo juostoje. Bet jai, regis, jau niekas
neberūpėjo. Eilyn rašė, kad Nadijos akys, pirmąkart susitikus, jai pasirodė „negyvos“; ko gero, sesuo išties tokia
tapo. Ji suvokė, kad netrukus galės vykti namo, ir žinojo, kad turės palikti savo vaikus – šitai ją žudė. Man regis,
ji tiesiog nebeįstengė daugiau apie tai mąstyti, tad išmetė viską iš galvos ir tarsi koks zombis paprasčiausiai
įsikinkė į kasdieninius darbus. Jiems pavyko nužudyti joje visą mergaitišką gyvumą, kuriuo Nadija tryško
anksčiau.
Mudvi sutarėme: jei kuriai nors iš mūsų pavyktų pirmai iš čia išsiveržti, savo vaikus ji paliktų antrajai, o pati
grįžtų į Angliją kovoti, kad ir pasilikusioji būtų išvaduota. Aš vyliausi, kad Nadija ištrūks pirmoji, nes supratau –
aš ir viena likusi Jemene niekada jiems nepasiduosiu, tuo tarpu, kad Nadija pajėgtų ilgai priešintis, jeigu
manęs nebus greta ir negalėsiu jos paremti, aš netikėjau.
Rytojaus dieną išgirdau Abdulą Nūrą šaukiantį mane nuo savo namo stogo. Jis liepė man nusileisti. Kai
nulipau šlaitu, jis pasitiko mane prie savo namų durų.
– Kai kas nori su tavim susitikti, – pasakė jis.
– Kas? – paklausiau.
– Abdulas Valis, – atsakė jis. – Jis yra policijos vadas. Tai labai svarbus žmogus, žiūrėk, kalbėk su juo
pagarbiai, kai įeisi į vidų. Taizo valdžia atsiuntė jį tirti jūsų bylos.
– Tai kurgi jis? – pasidomėjau.
– Jis tavęs laukia savo žmonos šeimai priklausančiame name.
Buvau apie tą žmogų girdėjusi ir žinojau, kad jis – didelis viršininkas, tačiau niekad nebuvau jo mačiusi.
Sklido gandai, kad jis galįs prieiti prie visų svarbiausių šalies žmonių.
– O ko jam prireikė? – bandžiau tiksliau išsiaiškinti, kas dedasi.
– Jis išgirdo apie jūsų bylą, – atsakė Abdulas Nūras. – Anglų laik​raščiai pasiekė net Libiją ir Saudo Arabiją.
Mūsų vyriausybė susirūpino, kas vyksta, ir įpareigojo jį ištirti.

Mudu patraukėme keliu prie namo, kur laukė Abdulas Valis. Tuo metu, eidama kur nors, kur mane galėjo
pamatyti svetimi vyrai, aš jau buvau įpratinta dengtis šydu. Keliu pro šalį važiavo mašinos, taigi privalėjau
paisyti kuklumo iki įžengiant į namą. Viduje buvo pilna žmonių, tad Abdulas Nūras liepė man eiti į moterų
kambarį ir ten palaukti.
– Pašauksiu, kai Abdulas Valis bus pasirengęs tave priimti, – pasakė jis.
Visos moteriškės tiesiog netvėrė smasumu sužinoti, kas čia vyksta ir kodėl toks svarbus asmuo staiga
panoro mane matyti. Visos buvo girdėjusios apie straipsnius laikraščiuose ir viena per kitą puolė mane
klausinėti. Bet man terūpėjo kaip nors jas užčiaupti, kad galėčiau nusiraminti ir pasiruošti susitikimui su
žmogumi, kuris galbūt galės mus išgelbėti. Todėl atsakinėjau joms taip kandžiai ir atžariai, kaip tik mokėjau, –
kad tik liautųsi klausinėjusios.
Po kelių minučių Abdulas Nūras pabeldė į duris ir pašaukė mane. Nusekiau paskui jį į kitą kambarį, ir jis
įvedė mane vidun. Kambarys buvo didelis, ir jame sėdėjo tik vienas žmogus, sukryžiuotomis kojomis įsitaisęs
ant pagalvės tolimiausiame kampe. Vilkėjo jis kaip Saudo Arabijos gyventojas – ilgu baltu rūbu, tik galvos
apdangalą buvo nusiėmęs ir pasidėjęs greta. Ant stalo priešais jį gulėjo kažkokie popieriai. Jis buvo mažaūgis ir
tuklus, tamsiais garbanotais plaukais ir atrodė įpusėjęs ar net bebaigiąs ketvirtąją dešimtį. Jis aiškiai buvo
svarbus asmuo.
– Labas, – maloniai pasveikino jis mane.
– Sveiki!
– Prašom sėstis, – jis mostelėjo į grindis priešais savo stalą. – Prašom mus palikti, – tarė Abdului Nūrui ir
luktelėjo, kol tas išeis ir uždarys duris, o tada pasakė: – Aš nieko nežinojau apie tai, kas tau nutiko šiame kaime.
Prašyčiau papasakoti.
Aš dar sykį bendrais bruožais išklojau jam savo istoriją. Kai baigiau, jis ėmė man aiškinti apie šios šalies
papročius ir tikėjimą, tada paklausė, ar tikrai niekada nenorėjau apsigyventi su Abdula ir ar per visus santuokos
metus nė trupučio jo nepamilau.
– Ne, – atšoviau nedvejodama. – Nekenčiu jo ir nenoriu nė matyti! – Apsiverkiau ir mačiau, kad jį mano
sielvartas sugraudino.
– Aš šiandien jau buvau nuvykęs susitikti su tavo seserimi Nadija, – pasakė jis man, – ir išgirdau iš jos lygiai
tą patį, ką tu man dabar sakai. Ji irgi tikino mane esanti nelaiminga ir trokštanti grįžti namo į Angliją, tačiau ji
nori kartu pasiimti vyrą ir vaikus. O ką tu manai?
Supratau, kad Nadija taip pasakė tik todėl, kad galėtų kartu išsivežti Hanį ir Tiną. Jei ji atstumtų
Mohamedą, vaikai neišvengiamai liktų su juo. Nors Mohamedo ir Govado ji nekentė visai kaip aš – Abdulos ir
Abdulo Chados, kitiems ji baiminosi rodyti tikruosius savo jausmus, kad iš jos neatimtų vaikų. Vyrams pavyko
ją suvaržyti, kaip jie ir norėjo. Tačiau aš nemokėjau taip gerai slėpti savo jausmų kaip ji.
Kelias minutes Abdulas Valis susimąstęs tylėjo. Aš pagarbiai laukiau, kaip Abdulas Nūras ir buvo prisakęs.
Galiausiai Valis tarė:
– Gerai, gali eiti. Sudiev!
Nors jis nieko nepaaiškino, beveik žinojau, kas laukia toliau. Veikiausiai jis grįš į Taizą ir praneš savo
viršininkams, kad laikraščiuose parašyta tiesa, o tada mes būsime laisvos. Nuo mūsų atvykimo į Jemeną jau
buvo praėję net septyneri metai, taigi nebus didelio skirtumo, jei gausime dar šiek tiek palaukti. Džiūgavau
pagalvojusi, kad pagaliau sulaukėme dėmesio iš įtakingų žmonių – kur kas galingesnių už Abdulą Chadą ir
kitus kaimo vyrus.
Aš vėl nuleidau šydą ir viena išėjau namo. Kai lipau šlaitu pro Aminos namus, ji puolė smalsauti, kaip man
sekėsi, bet aš tik burbtelėjau, kad nekištų nosies kur nereikia, ir nė nestabtelėjau. Jaučiau milžinišką
palengvėjimą – nuo širdies lyg didžiulis akmuo būtų nusiritęs. Pagaliau gavau progą išdėstyti savo reikalą
įtakingam žmogui!
Nei Vard, nei senoliai nė žodžiu neužsiminė apie tai, kas vyksta. Ko gero, jie manė nieko negalį padaryti,
nes viskas esą ne jų valioje, o jei apie tai kalbėsis su manim, aš veikiausiai tik imsiu draskyti jiems akis. Taigi,
nors tarpusavyje jie tikriausiai aptarinėjo naujienas, man girdint nieko nesakė.
Senoji Saida daugelį metų buvo man labai maloni. Kasdien būdama šalia ir matydama, kaip sunkiai esu
verčiama dirbti, ji vis kartodavo:
– Nebijok, vaikeli, Dievas su tavimi. Jei Jis manys, kad esi nekalta, o su tavim elgiamasi nedorai, Jis atitaisys
neteisybę.
Ėmiau tikėti, kad gal ir jos tiesa.
Nuskubėjau pasimatyti su Nadija ir mudvi aptarėme, ką kiekviena pasakėme Abdului Valiui. Kai ji man
paaiškino, kodėl sakiusi, kad norinti į Angliją pasiimti ir Mohamedą, aš ne juokais dėl jos išsigandau. Ji taip
mylėjo Hanį ir Tiną, kad nušiurpau pagalvojusi, kas būtų, jeigu ją pamėgintų atskirti nuo vaikų. Man vis dar
sekėsi išstumti iš galvos mintis, kad turėsiu palikti Marką. Supratau, kad vienaip ar kitaip prisieis tai padaryti, ir
nemačiau prasmės kankintis apie tai galvodama.
Hanis jau buvo tokio amžiaus, kad ėmė suprasti, kas dedasi aplinkui, ir pradėjo klausinėti: „Mamyte, ar tu
mane paliksi?“ Tai išgirdus, man širdis apsipylė krauju, o kaip tai veikė Nadiją, galėjau tik įsivaizduoti.
Po poros dienų pas mane į namus atėjo Abdulas Nūras.
– Man liepta nugabenti judvi su Nadija į miestą, – paaiškino jis. – Išvyksime anksti rytoj ryte, taigi būk
pasiruošusi.
– O kokiu tikslu? – pasidomėjau.
– Kai kas nori su jumis susitikti.
– Ar važiuosime viena mašina?
– Taip.
Man sunku buvo patikėti, nes jei tai tiesa, vadinasi, tai bus pirmas kartas nuo pat mūsų atvykimo į Jemeną,
kai mudvi su Nadija galėsime kur nors važiuoti drauge. Mane jau vien tai džiugino!
– O kaip mano vaikas?
– Ne, tu išvyksti tik vienai dienai, todėl palik vaiką namie, vakare grįši. Penktą ryto nusileisk į apačią, aš
tavęs lauksiu.
– Gerai.
Visą naktį neįstengiau nė bluosto sudėti: gulėjau ir mąsčiau, kas vyksta. Anksti ryte į mano kambarį užėjo
Vard – perimti iš manęs Marko ir padėti man apsivilkti kelionei į miestą skirto drabužio, juodo apsiausto ir
čadros. Apsiaustas siekė man iki liemens, o toliau iki pat žemės driekėsi keli juodi sijonai, po kuriais dar
mūvėjau įprastines arabiškas kelnes. Šituos rūbus Abdulas Chada pasiūdino man Saudo Arabijoje. Nadija irgi
turėjo tokią pat aprangą, pasiūtą jos kaime. Tuo metu jau buvome pripratusios prie kaitros, tad net tokie kelių
sluoksnių drabužiai nebevargino. Vis dėlto, net ir taip iškilmingai apsirengusios, mes avėjome tas pačias
gumines įsispiriamas šlepetes, nes tokiomis sąlygomis daugiau joks kitas apavas netiko. Šlepečių dirželiai
nuolat trūkinėdavo, tad maždaug kas mėnesį mums tekdavo jas taisyti arba keisti.
Persirengusi tamsoje ėmiau leistis stačiu šlaitu žemyn. Sijonus laikiau sugriebusi ranka ir pasikaišiusi iki
juostos. Abdulas Nūras stovėjo ant savo namo stogo ir žibintuvėliu švietė man kelią, kad matyčiau, kur statyti
kojas. Labai bijojau, kad patamsy suklupsiu ir nudardėsiu žemyn, nors dieną tą taką puikiai žinojau. Apačioje
jis mane pasitiko ir drauge mes nusileidome nuo kito šlaito į papėdę, kur ant kelio jau laukė „Land Roveris“.
Džipe buvo dvylika vietų, tačiau tądien daugiau niekas su mumis nevažiavo.
Mes nuvažiavome į Ašubę ir luktelėjome Nadijos, kuriai irgi reikėjo iki mūsų ateiti patamsiais. Pasirodžiusi
ji įlipo į mašiną ir mudvi susėdome drauge. Aš džiūgavau, kad pagaliau kažkur važiuojame abi kartu. Nė viena
iš mudviejų negalėjome patikėti tuo, kas vyksta. Viskas dėjosi lyg sapne.
– Negaliu patikėti, – tariau. – Mes turbūt niekur nevažiuosim, šiaip truputį pasėdėsim mašinoje, kol kas
nors ateis ir viską sugadins: lieps mums lipti lauk ir grįžti į savo kaimus, į tuos nelemtus namus!
Tačiau niekas mūsų nestabdė, ir džipas, šokčiodamas duobėtais keliais ir žibintais skrosdamas tamsą,
pajudėjo per dykumą.
Taizą privažiavome saulei jau patekėjus.
 15
Įkalintos rūmuose

I ki Taizo riedėjome nė nestabtelėdami. Įvažiavus į miestą, paklausiau Abdulo Nūro:

– Tai kurgi mes iš tikrųjų važiuojam?
– Į vienus namus, – tepasakė jis. – Pas svarbų žmogų.
Toliau vėl mįslingai tylėdami mašina stūmėmės purvinomis, sausakimšomis miesto gatvėmis. Čionykščiai
vyrai be galo mėgsta kiek​vieną savo veiksmą perdėtai apgaubti paslaptimi. Ko gero, dėl to jie jaučiasi esą
galingesni už mus.
Atvažiavus į Taizą, nesunku pastebėti namais apstatytą kalną, kylantį viršum miesto centro. Žvelgiant iš
įkaitusių, triukšmingų, dulkinų ir purvinų miesto gatvių, tas kalnas tarsi spinduliuoja ramybe ir tyla.
Vairuotojui skinantis kelią tamsiais skersgatviais, mes pagaliau suvokėme, kad važiuojame to kalno link.
Netrukus pasiekėme jo papėdę ir pajudėjome šlaitu aukštyn – galėjome grožėtis apačioje likusiais miesto
stogais.
Kelias čia buvo lygus, o vaizdas už lango traukte traukė akį. Namai atrodė labai dailūs ir puikiai prižiūrimi.
Palyginti su apačioje likusiu miestu, čia buvo visai kitas pasaulis, o ką jau kalbėti apie lyginimą su skurdžiais
Mokbanos kaimais! Mes ilgai sukinėjomės plačiais serpantinais, pravažiavome daugybę aukštų sienų, pro
kurias retkarčiais atsiverdavo nuostabių sodų vaizdai, o vienas prašmatnus namas keitė kitą. Pagaliau įsukome
į gatvelę, kur buvo mūsų kelionės tikslas.
Dar iš tolo pamatėme patį prabangiausią namą iš visų ligi šiol regėtų. Supamas aukštos tvoros, jis kilo šlaitu
aukštyn tiesiai virš mūsų. Iš pažiūros pastatas panėšėjo į nedidelius raudonus rūmus su visų vaivorykštės spalvų
stikliniais langais. Mums artinantis, tas gražus vaizdas pamažu pasislėpė už aukštos sienos, o mes sustojome
prie masyvių geležinių vartų.
Abdulas Nūras išsiropštė iš mašinos ir paspaudė prie vartų įtaisytą skambutį. Mūsų pasitikti išėjo
uniformuotas ir ginkluotas Jemeno policinkas. Abdulas Nūras pasisakė, kas esąs, ir policininkas atvėrė vartus;
mes įvažiavome pro juos ir sustojome tiesiai priešais rūmus.
Mudvi su Nadija užkopėme laiptais, vedančiais prie didžiulių baltų medinių durų. Duris atidarė moteris,
vilkinti tokiais pat tradiciniais arabių drabužiais kaip ir mes, ir pakvietė užeiti. Vos įžengusi pastebėjau dešinėje
dar vienerias duris – matyt, į svetainę. Vis dėlto mus nuvedė koridoriumi tiesiai prie kitų durų; pro jas
patekome į didžiulį kambarį su daugybe sofų ir fotelių. Sienos buvo išklijuotos apmušalais, o langus dengė
užuolaidos. Pasieniais stovėjo bent keletas tualetinių staliukų, o kampe tyliai mirgėjo milžiniškas spalvotas
televizorius – garsas buvo išjungtas. Kaip gyvos nebuvome mačiusios tokios prabangos!
Mums pasiūlė prisėsti ir nusiimti gobtuvus. Moteris paklausė, ko norėtume išgerti – kavos ar arbatos, bet
mes paprašėme limonado. Ji pasisakė esanti Abdulo Valio žmona, o čia esą vieni iš jo turimų namų. Niekad
nebuvau jos mačiusi, nors moteris turėjo būti kilusi iš Hokailo. Ji buvo smulkutė, mažesnė nei pusantro metro
ūgio, labai daili ir brangiai apsirengusi. Įpylusi mums atsigerti, ji kažkur pradingo.
Netrukus į duris pabeldė ir vidun įžengė Abdulas Valis. Jis vilkėjo tokiu pat baltu rūbu kaip ir tada, kai
pirmąkart jį mačiau. Paskui jį kambarin įsekė ir Abdulas Nūras.
– Laba diena, – maloniai nusišypsojo Abdulas Valis. – Turbūt stebitės, kas gi čia vyksta. Jūsų bylą aš
pateikiau Taizo gubernatoriui, o jis paprašė atgabenti jus į miestą, kad pabandytume išspręsti jūsų problemas.
Tuo momentu aš nebenorėjau nieko klausinėti – tyliai sėdėjau ir laukiau, kas gi bus toliau. Abu vyrai vėl
išėjo, o mes kelioms valandoms buvome paliktos tame pačiame kambaryje su Abdulo Valio žmona ir tarnaite,
padedančia jai prižiūrėti jų sūnelį. Moteris papasakojo, kad priešais jų namus dienomis tam tikru metu renkasi
jos vyro policininkai ir žiaumoja kvatą. Dar pasiguodė, kad jos vyras esąs nepaprastai užsiėmęs ir retai būnąs
namie. Ji pasiteiravo, ar kaime nesutikau jos giminaičių, tačiau aš jų nepažinojau. Jų namuose buvau tik
vienintelį kartą – tada, kai Abdulas Valis atvyko su manim pasikalbėti. Moteris turbūt tikėjosi iš manęs išgirsti
naujienų apie savo gimines, bet aš tegalėjau patvirtinti girdėjusi, kad jie visi esą sveiki irgyvi.
Abdulo Valio žmona kuriam laikui paliko mus vienas, o paskui grįžo su tarnaite patiekti mums pietų.
Kambaryje ant grindų jos patiesė staltiesę ir išdėstė valgius bei lėkštes ir šakutes. Niekad gyvenime nebuvau
mačiusi šitokių gausių vaišių! Čia buvo ryžių, jautienos, vištienos, sumuštinių, kelių rūšių sriubos, vaisių ir
daugybė pyragų, kokių niekuomet nebuvau ragavusi. Mes visos keturios tylomis pasistiprinome, o tada mudvi
su Nadija padėjome joms nurinkti stalą. Kai viską sutvarkėme, susėdome pailsėti ir laukėme, kol vėl sugrįžo
vyrai. Tuo metu jau buvo vakaras.
– Šiąnakt nakvosite pas mus, – pranešė mums Abdulas Valis.
– O kaip mūsų vaikai? – paklausiau. Žinojau, kad Nadija buvo palikusi Hanį ir Tiną prižiūrėti vienai
patikimai kaimynei.
– Dėl vaikų nesijaudinkit, – nuramino jis. – Jūs nakvosite čia.
Jo valdingumas ir ori laikysena nejučiom skatino juo pasitikėti. Pamanėme, kad atgal tikriausiai grįšime
rytoj, tad patogiai įsitaisėme ir visą vakarą žiūrėjome televizorių. Jautėmės tarsi pakliuvusios į rojų. Kiek vėliau
Abdulas Valis pasikvietė mus į kitą, dar prabangesnį kambarį – veikiausiai savo kabinetą. Ten išvydau
telefoną – tokio daikto nežinia kiek metų nebuvau mačiusi.
– Ar jis tikras? – paklausiau, netikėdama savo akimis.
– Taip, – šyptelėjo jis, – tikras.
– Vadinasi, galima nukelti ragelį ir skambinti, kur nori?
– Taip.
Mane apsėdo vienintelė mintis – stverti ragelį ir paskambinti namo mamai. Kurį laiką mes buvome vienos
su Abdulu Valiu ir šnekučiavomės, o aš niekaip negalėjau atplėšti akių nuo telefono. Jis užsiminė apie mamą ir
kiek daug ji padariusi, papasakojo viską, ką žinojo apie britų laikraščius ir juose išspausdintas istorijas. Abdulas
Nūras jau buvo išvažiavęs atgal pranešti, kad šįvakar negrįšime. Ryte, kai išvykome, jis nė iš tolo nemanė, kad
pasiliksime Taize; Abdulas Valis ką tik jam pasakė. Ko gero, ir jam patiko slapukauti ir viską laikyti paslaptyje.
– Vadinasi, tu vis dar nori išvykti iš šios šalies? – šnekučiuodamasis lyg tarp kitko paklausė jis manęs.
– Taip, aš noriu namo.
– O jeigu, – maloniai tarė jis, – galėtum apsigyventi čia, mieste? Gal apsigalvotum?
– Ne, – pakartojau aš, – vis tiek norėčiau namo.
Jis kuriam laikui pakreipė pokalbį į bendresnius dalykus, bet paskui vėl grįžo prie to paties klausimo:
– O vis dėlto, jeigu gyventumėte čia, mieste, kartu su vaikais – juk būtų neblogai, tiesa?
Ir vėliau jis dar kelis sykius klausė vis to paties, kol neištvėrusi aš įsitempiau, supykau ir vėl pasidariau
atžari.
– Negi taip sunku pagaliau suprasti?! – pratrūkau. – Aš noriu namo! Nenoriu likti čia. Noriu, kad mama ir
toliau darytų tai, ką darė, kol pagaliau ištrūksime iš čia!
Jis linktelėjo ir kurį laiką mąstė, o tada ėmėsi kantriai aiškinti, kad mamos veiksmai ir jos suorganizuota
viešumo kampanija supykdė Jemeno vyriausybę, ir jos nariai vis labiau pyksta dėl to.
– O man nerūpi, – apmaudžiai burbtelėjau. – Viešumas mums būtinas! Žmonės privalo žinoti, kas vyksta.
Mes norime grįžti namo, ir niekas neturi teisės laikyti mūsų prieš mūsų valią. Kai jau šitiek pasiekta, aš tikrai
neketinu trauktis, susigundžiusi kažkokiais miesto patogumais.
– Ar ir tu pritari seseriai? – kreipėsi jis į Nadiją.
– Taip, aš jai pritariu, – atsakė ši.
Aš nieku gyvu neketinau pasiduoti jo įtikinėjimams. Per septynerius metus šioje šalyje įpratau nuolat
ginčytis ir kovoti su jemeniečiais vyrais. Puikiai supratau, kaip jie mąsto, ir neketinau daugiau jiems nusileisti.
Jiems dažniausiai pavyksta pasiekti, ko nori, nes jie paprasčiausiai neklauso, ką tu sakai, arba nekreipia į tave
dėmesio. Suvokiau, kad išsigelbėjimas nebetoli, ir tikrai neketinau nusileisti. Mane siutino tas pašonėje
kėpsantis telefonas ir žinojimas, kad, viena vertus, mama yra ranka pasiekiama, bet mes vis tiek negalime iki
jos prisibrauti.
Tą naktį mudvi su Nadija miegojome ant kilimėlių, patiestų ant grindų tame pačiame kambaryje, kur
praleidome beveik visą dieną. Čia dar buvo ir storas kilimas, tad gulėti buvo visai patogu. Kitą dieną irgi nieko
lyg ir neįvyko, mes be tikslo tūnojome namuose. Pamažu tai pradėjo įgristi. Norėjome, kad kas nors pajudėtų.
Be to, pradėjome nerimauti dėl vaikų. Kai Abdulas Valis pagaliau užsuko pas mus pasišnekėti, iškart
paklausiau jo, kas vyksta.
– Mes atvešime jūsų vaikus čionai, – pažadėjo jis.
– O kada? – neatlyžau. – Norime juos matyti tuoj pat!
– Pamatysite po poros dienų, – patikino jis.
– Ką gi, gerai, – atsidusau.
 – Tik turite pasirašyti mums įgaliojimą.
Paskui jis vėl ėmėsi mane kamantinėti. Kaip aš sutarianti su Vard? Pasakiau jam, kad mudvi negalime viena
kitos pakęsti, ir papasakojau, kaip žiauriai ji su manim elgiasi: verčia nuo aušros iki sutemų dirbti darbus, kurių
dauguma – visiškai beprasmiški. Jis įdėmiai klausėsi ir tarsi viską suprato. Po valandėlės išėjo iš kambario.
Paskui visą dieną jis nuolat užsukdavo trumpam pas mus, kelias minutes pasikalbėdavo ir vėl išeidavo pas savo
policininkus tvarkyti reikalų.
Trečią dieną pamėginau smulkiau iš jo išklausti, kas mūsų laukia toliau. Tikėjausi, kad jis išsisukinės ir
stengsis nieko tikro man nepasakyti.
– Mes nenorime grįžti atgal į kaimus, – pabrėžiau. – Mes norime namo!
– Jums ir nereikės grįžti, – ramiai ištarė jis.
– Ką, niekad?! – negalėjau patikėti savo ausimis.
Jis šyptelėjo.
– Duodu žodį, kad jums daugiau niekad nebereikės grįžti į kaimus.
Akimirką netekau amo.
– Kaip tai? – vis dar negalėjau tuo patikėti.
– Tiesiog jums nėra reikalo ten grįžti, – gūžtelėjo jis. – Galite kurį laiką pagyventi Taize.
Iš pradžių nemaniau, kad tai tiesa. Atrodė, kad mano svajonės pagaliau pildosi. Pamažu kilau iš
juodžiausio dugno – gyvenimo Kampaise; viskas po truputį gerėjo, ir mano pastangos, regis, ėmė duoti vaisių.
Pirmiausia man pavyko grįžti į Hokailą – arčiau Nadijos, o dabar pasisekė išvis ištrūkti iš kaimo ir drauge su ja
atsidurti Taize. Belieka tik pagaliau grįžti namo į Angliją.
Tačiau mudvi nežinojome, kad tuo metu saugumo pajėgos po visą miestą vaikėsi ir suiminėjo visus, kas
bent kiek buvo susijęs su Eilyn ir Benu. Jie sulaikė ligoninės direktorių, vertėją ir džipo vairuotoją. Juos visus
privertė rašyti pasiaiškinimus ir ilgai tardė, bandydami nustatyti, ar bent vienas iš jų žinojo, kad toji anglė buvo
žurnalistė. Žinoma, kad nei vienas iš jų nieko nė neįtarė, antraip niekas nebūtų ryžęsis jai padėti.
Ilgainiui mudvi su Nadija pajutome Abdului Valiui simpatiją, mat jis lyg ir stengėsi būti mums atviras.
Apskritai jis elgėsi su mumis kaip tėvas ir nebijodavo prisipažinti, ką jaučia ir ką mano vykstant. Regis, jis nieko
nuo mūsų neslėpė, tad aš irgi stengiausi būti jam atvira. Nors jis ir suprato, ką jam sakiau, bet, mano galva, vis
tiek iki galo nesuvokė, kaip baisiai mes troškome grįžti namo. Ko gero, išvis niekas toje šalyje niekad iki galo
neperprato mūsų jausmų: kaip baisiai mes nekentėme gyvenimo kaimuose ir kaip ryžtingai veržėmės ištrūkti.
Žinoma, geriausia buvo tai, kad būdamos Abdulo Valio globoje galėjome nebijoti Abdulo Chados ir jo šutvės.
Kol kas niekas be jo žinios negalėjo nieko mums padaryti. O mums atrodė, kad jo valdžia – kone beribė, nors ir
supratome, kad jis tik vykdo vyriausybės nurodymus ir pats iš esmės negali nieko spręsti dėl mūsų likimo.
Kai jis mūsų paprašė pasirašyti kažkokius popierius, kad galėtume atgauti savo vaikus, mes mielai
sutikome. Tie laiškai buvo adresuoti „visiems, kam tai svarbu“, juose mes viešai pripažinome, kad esame
laimingai ištekėjusios, kad dabar gyvename Taize ir kad daugiau nebeturime problemų. Abdulas Valis padavė
mums mūsų ranka rašytus teksto egzempliorius ir paprašė juos pasirašyti žadėdamas, kad tada iki savaitės galo
jau būsime kartu su vaikais. Mes padarėme, ko prašomos, nes pasitikėjome juo labiau nei kuo kitu, ir dar todėl,
kad labai pasiilgome savo vaikų.
Visas tas dienas turėjome būti namuose, nors mums leido vaikščioti po kambarius ar panorėjus užlipti ant
stogo įkvėpti gryno oro. Mudviem buvo svarbiausia, kad esame kartu. Kol turėjome viena kitą, ne itin
baiminomės, kad esame įkalintos. Ant stogo buvo įrengta didžiulė šiuolaikiška virtuvė: ten stovėjo šaldytuvas,
kriauklė, indaplovė ir sulčiaspaudė – viso to nebuvome mačiusios nuo pat išvykimo iš Anglijos.
Taize buvo bent keletas tokių vadų kaip Abdulas Valis. Kiekvienas iš jų turėjo nedideles savas policijos
pajėgas. Policininkai kartu su mumis gyveno šiapus tvoros, tačiau jie buvo įsikūrę kitame kiemo gale
stovinčiame pastate. Jie visi turėjo pistoletus, o kai kurie per petį persimetę nešiojosi dar ir ilgavamzdžius
šautuvus. Nuo stogo stebėdamos, kaip jie vaikštinėja po kiemą arba sėdinėja būreliais ir plepa, mes jautėmės
laisvos ir saugios.
Ketvirtą dieną, mums sėdint kambaryje ir šnekučiuojantis, į vidų netikėtai įžengė Abdulas Valis.
– Štai jūsų vaikai, – pasakė jis, ir mes vos įstengėmė patikėti savo akimis. Iš kaimų vaikus atlydėjo Abdulas
Nūras ir vyresnysis Govado sūnus Šijabas. Šijabas su seserimi turėjo grįžti pas senelius, o Markas, Hanis ir Tina
liko su mumis. Ak, kaip mes apsidžiaugėme! Markas jau buvo pradėjęs vaikščioti, ir aš čiupau jį į glėbį.
Sužinojau, kad nuo pat mano išvykimo jis be paliovos verkė ir prašė mamos.
 16
Gyvenimas mieste

D ar po kelių dienų į miestą iš Saudo Arabijos parvyko vadinamieji mūsų „sutuoktiniai“ – Abdula su
Mohamedu. Valdžios jiems buvo įsakyta prisistatyti čionai ir normalizuoti padėtį. Abdulas Valis perspėjo mus,
kad jie pasirodys, tačiau nepasakė kada. Vieną dieną sėdėjome moterų svetainėje, kai staiga jis užėjo pas mus.
– Jūsų vyrai laukia gretimame kambaryje, – pranešė jis. – Prašom nueiti su jais pasisveikinti.
Mes nenorom pakilome vykdyti, ko prašomos. Jiedu sėdėjo ir laukė mūsų; abu atrodė labai sunerimę dėl
to, kas vyksta. Mes susėdome ir kelias minutes mandagiai šnekučiavomės, o Abdulas Valis tuo tarpu išėjo iš
kambario. Mohamedas buvo nežmoniškai išstorėjęs, o Abdula liko toks pat perkaręs kaip anksčiau.
– Kas čia darosi? – iškart parūpo Mohamedui. – Girdėjom visokiausių gandų, tačiau nieko tikro nežinome.
Kalbama, kad apie jus rašo Anglijos laikraščiai ir kad netrukus atvyks jūsų mama. Kas vyksta?
Jaučiausi saugi ir nemaniau, kad turiu dar ką nors slėpti. Buvau tikra, kad Abdulas Valis daugiau nebeleis
mūsų išvežti į kaimus, tad viską jam išklojau.
– Mama kaip įmanydama stengiasi mus iš čia ištraukti. Tai, ką judu su tėvais mums padarėte, yra
nedovanotina, ir mes niekad su tuo nesusitaikysim. Todėl viskas bus, kaip reikia.
Abdula netarė nė žodžio.
Kai grįžo Abdulas Valis, vaikinai jo paprašė leisti paskambinti. Jis leido, ir jiedu susisiekė su Govadu, kuris
buvo Anglijoje, ir Abdulu Chada – Saudo Arabijoje. Abu tėvai nurodė sūnums nieku gyvu nesutikti su mumis
skirtis ir neatiduoti mums vaikų. Jie nenorėjo, kad grįžtume į Angliją ir padarytume jiems gėdą, ir netikėjo, kad
ryšimės palikti vaikus. Tėvai patarė jiems sutikti apsigyventi Taize, jeigu kartu liksiančios jų žmonos ir vaikai. O
kadangi arabai niekuomet nedrįsta prieštarauti savo tėvams, tai abu vaikinai atsisakė net svarstyti kitokias
galimybes. Mūsų išsivadavimui atsirado naujų kliūčių.
Dabar jau mes visi nebegalėjome pasilikti Abdulo Valio namuose – mūsų buvo per daug. Todėl Abdulas
Valis rado mums butą maždaug penkių minučių važiavimo taksi atstumu nuo čia, ir mes visi keturi sykiu su
trimis vaikais persikėlėme tenai. Tuo metu man ne itin rūpėjo, kur teks gyventi; svarbiausia – kad drauge būtų
Nadija ir vaikai ir kad nebereikėtų grįžti į Hokailą. Maniau, kad būdama Taize ir palaikydama ryšį su Abdulu
Valiu galėsiu ir toliau kovoti dėl grįžimo į Angliją.
Mūsų butas buvo gana bjauriame rajone, trijų aukštų name, stovinčiame apleistoje gatvėje. Mes
apsigyvenome antrame aukšte. Bute buvo erdvus prieškambaris, iš kurio durys vedė į du miegamuosius ir
svetainę, dar buvo vonia ir virtuvė. Iš balkono galėjai žiūrėti į gatvę apačioje.
Mudvi supratome, kad teks miegoti su Mohamedu ir Abdula – kitos galimybės nebuvo. Nors ir atsidūrusios
mieste, žinojome, kad santuokinio gyvenimo tvarka ir taisyklės nepasikeitė. Maniau, kad juodžiausi
išbandymai jau praeityje, tad nenorėjau nereikalingų nemalonumų. Markas miegojo tame pačiame
kambaryje, kaip ir mudu su Abdula, o Nadijos vaikai – drauge su ja ir Mohamedu.
Jiedu atvežė iš kaimų mūsų čiužinius, juos pasiklojome ant šaltų akmeninių grindų. Bute daugiau nebuvo
jokių baldų, išskyrus televizorių. Aš tebeturėjau savo magnetofoną. Virtuvėje dar buvo įtaisyta kriauklė,
nedidukė dujinė viryklė ir lentyna. Vonioje buvo dušas, tačiau karšto vandens nebuvo. Tačiau mums to užteko,
ir aš jaučiausi laiminga, galėdama kiaurą dieną būti su Nadija. Nors šitas butas atrodė lyg landynė, palyginti su
mūsų turėtais namais Anglijoje, tačiau lyginant su gyvenimu Mokbanos kaime buvimas čia prilygo
išsipildžiusiai svajonei. Buvo tikra palaima, kad nebereikėjo nuo ryto iki vakaro lenkti nugaros – užsigeidusios
mes galėdavome kad ir iki pietų vartytis guolyje.
Abu vaikinai elgėsi kaip visada. Didžiąją dienos dalį jie praleisdavo kažkur mieste su draugais, ir mes
niekad nė neklausdavome, kur jie eina. Mums tai nerūpėjo. Dabar, kai turėjome viena kitą, mudviem dar
geriau buvo likti vienoms.
Taize tebegyveno Abdulos brolis Mohamedas su Bakela; jie kartais užsukdavo mūsų aplankyti. Dabar,
įsikišus vyriausybei, apie mūsų padėtį daugiau niekas nebekalbėjo. Mes irgi neaptarinėjome praeities, tiesiog
laukėme, kas bus toliau. Abi su Nadija buvome linkusios kuo mažiau galvoti apie praeitį.
Iš pradžių mudvi beveik visą laiką praleisdavome namie. Tos šurmuliuojančios gatvės, pilnos mašinų ir
nepažįstamų žmonių, mus keistai baugino. Po septynerių metų nelaisvės ir kone atsiskyrėliško gyvenimo
kaimuose laisvės pojūtis atrodė sunkiai pakeliamas. Netgi eidamos į balkoną džiaustyti skalbinių mudvi
prisidengdavome veidus iš baimės, kad kas nors nespoksotų pro langus. Buvome pasidariusios visai kaip tos
kaimietės, tarp kurių nuolat trynėmės, – perdėtai drovios ir bijančios plataus pasaulio, nes pamiršome, kaip su
juo elgtis. Vaikinai parnešdavo mums nupirkę maisto ir visko, ko prireikdavo, o mudvi tūnojome užsidariusios.
Kartais popietėmis jie traukdavo į Abdulo Valio namus pakramtyti kvato, ir mudvi prisijungdavome prie jų,
norėdamos pasivažinėti ir paplepėti su kitomis moterimis, kurios lankydavosi tuose namuose. Abdulas Valis
niekad nebuvo užsukęs į mūsų butą. Vaikai nuolat būdavo su mumis; jie jautėsi laimingi, matydami mus greta.
Bet, vos tik aš arba Nadija išeidavome pro duris, jie tuoj prapliupdavo verkti ir puldavo mums iš paskos. Matyt,
bijojo, kad vėl jų nepaliktume. Hanis nerimavo labiausiai: jis nė minutei nepaleisdavo Nadijos, o jei ji kur
susiruošdavo, tuoj verkdavo ir klausinėdavo, kur ji eina. Bet kai visi būdavome drauge, jie sau ramiai žaisdavo.

Anglijoje mamai teko patirti ne mažiau išbandymų, kaip ir mums – Taize. Alfas Dikensas prikalbino ją
bendradarbiauti su Daily Mail, tačiau ji netrukus ėmė suprasti, kad yra paprasčiausiai išnaudojama siekiant
gauti išskirtinę istoriją ir nustumti šalin Eilyn su Observer. Taigi ji grįžo pas Eilyn ir Kalėdas sutiko jos namuose
Londone kartu su jos šeima. Mamai tiesiog galva svaigo ir mintys painiojosi – tiek skirtingų patarimų ir
reikalavimų pylėsi ant jos iš visų pusių!
Tuo tarpu Jemeno ambasadorius Londone padarė pareiškimą, kuriame teigė, kad, naujausiomis jo
žiniomis, mudvi su Nadija savo vyrus sutikome ir už jų ištekėjome dar būdamos Birmingame, o tada išvykome
gyventi į Jemeną. Problemų esą kilę tik tada, kai mama išsiskyrė su tėčiu.
Tai buvo naujausias tėčio prasimanymas, kuris prieštaravo viskam, ką jis ligi tol pasakojo žurnalistams: juk
buvo pripažinęs, kad mudvi išvykome atostogų ir tik Jemene sutikome vaikinus, už kurių buvome slapta
ištekintos. Negana to, ambasadorius teigė, kad, jei mama norėtų nuvykti į Jemeną išspręsti šeimos problemų,
Jemeno vyriausybė yra pasirengusi visokeriopai jai padėti – taip pat ir susigrąžinti dukteris namo.
Taize tuo metu mes nieko apie visa tai nežinojome. Kad laikas greičiau bėgtų, ėmėme lankytis pas
pažįstamus. Per tą laiką sutikome daug visai kitokių moterų, nei buvome įpratusios matyti kaimuose. Žmonos,
persikėlusios į miestą kartu su savo vyrais, atrodė kur kas šiuolaikiškesnės, be to, joms patikdavo viešėti
vienoms pas kitas. Skirtingai nei kaimo moterims, joms nereikėdavo kiaurą dieną triūsti – tampyti vandenį ir
malti grūdus, taigi jos turėjo laisvo laiko. Užsidengusios veidus jos važinėdavo taksi viena pas kitą, lankydavo
drauges ir gimines. Kadangi kaime pas mudvi su Vard beveik niekas neateidavo, aš ne iškart pripratau prie
tokio gyvo nuolatinio bendravimo.
Dauguma moterų tiesiog degė smalsumu išsiaiškinti, kas gi čia vyksta, tačiau tikriausiai jau buvo
perspėtos, kad klausinėjama aš darausi baisiai atžari ir pikta, todėl paprastai jos nelabai drįsdavo prasižioti. O
jei viena kita ir pasiteiraudavo, kada mes važiuosime namo ir ar mama nesiruošia mūsų aplankyti, aš
dažniausiai pasiūlydavau tokiai smalsuolei rūpintis savais reikalais. Tačiau dauguma jų buvo visai šaunios.
Mūsų sveikata pradėjo taisytis, ir aš dabar jaučiausi kur kas geriau – nebe tokia pervargusi ir prislėgta.
Tas Abdulo Valio namuose stovintis telefonas niekaip neišėjo man iš galvos, bet aš vis nedrįsau paklausti,
ar negalėčiau juo paskambinti mamai. Staiga vieną dieną kažkas iš valdžios turbūt nurodė Abdului Valiui leisti
mums paskambinti namo. Jie norėjo, kad mamai praneštume, kas mums nutiko ir kaip mūsų gyvenimas
pasikeitė į gera, kai išvažiavome iš kaimų. Veikiausiai valdžia vylėsi, kad imsime krykštauti, kaip mums gerai,
ir paprašysime jos liautis kėlus triukšmą ir pasakojus apie mus laikraštininkams. Tai jau ne! Kuo
apčiuopiamesnė darėsi galimybė išvykti, tuo labiau man norėjosi kuo greičiau dingti iš čia.
Mes tikinome Abdulą Valį ir visus kitus, kad dabar jaučiamės kur kas geriau ir esame laimingesnės – taigi
tiesiog žaidėme jų primestą žaidimą. Melavome jiems taip pat, kaip jie – mums: ne tiek atvirai, žodžiais, kiek
vis ką nors nuslėpdami ar ko nors nedarydami. Jie tikėjosi, kad daugiau dėl mūsų nieko nebereikės imtis ir kad
dabar, kai palikome Mokbaną, viskas pamažu nurims. Mes netrukdėme jiems taip manyti, tačiau ir
nesiruošėme įkalbinėti mamos liautis mėginus mus iš čia ištraukti.
Telefoną pakėlė Ašija. Iš pradžių ji niekaip nenorėjo patikėti, kad čia tikrai aš skambinu, ir ėmė uždavinėti
man visokiausius klausimus apie mano praeitį, kad patikrintų, ar čia iš tiesų aš. Paskui ji pašaukė mamą. Mudvi
kurį laiką pasišnekėjome, o tada mama pažadėjo dar kartą atvykti pas mus į Taizą.
Po kelių savaičių mus pakvietė į Abdulo Valio namus, nes mums turėjo skambinti iš Anglijos. Mes
nuvažiavome. Skambino mama, ji norėjo sužinoti, kaip mums sekasi, ir pasakyti, kad nesijaudintume: viskas
klostosi gerai ir ji tikrai atvyks mūsų aplankyti. Kalbėjausi tik aš, nes Nadija per daug sumišo.
– O dabar dar vienas mano draugas nori su tavim šnektelėti, – pasakė mama.
– Gerai. – Aš nustebau, bet nieko nesakiau. Būčiau sutikusi padaryti bet ką, ko ji prašė.
– Jis vardu Tomas.
– Puiku. – Nežinojau, kas jis. Tada ragelyje išgirdau Tomo Kvirko balsą. Tuo metu jo dar nepažinojau, tik
vėliau išgirdau, jog tai – miesto žurnalistas, kuris ir užvirė visą tą košę spaudoje. Tuo metu jis kalbėjosi su
manimi eteryje – mūsų pokalbį transliavo per radiją visam Birmingamui ir jo apylinkėms. Jie nedrįso man to
pasakyti bijodami, kad mano pusėje kas nors nenutrauktų ryšio. Jemene bet kurio pokalbio telefonu gali būti
klausomasi.
– Kaip laikaisi, Zana? – paklausė jis.
– Gerai, – aš buvau atsargi, nes nežinojau, kas jis.
– Ar vis dar tebenori grįžti į Birmingamą, Zana? – paklausė jis.
– Taip, – atsakiau. – Aš vis dar noriu grįžti namo, ir kuo greičiau.
– O ko labiausiai pasigendi, galvodama apie namus?
– Savo draugų.
Jis uždavė dar kelis klausimus, o paskui grąžino ragelį mamai.
Paskui mums paskambino tėtis. Jis daugiau nei valandą vogravo telefonu įkalbinėdamas mus nieku gyvu
negrįžti į Angliją, nes tada jis neva mirsiąs iš gėdos. Jis vis kartojo:
– Jeigu mane mylit, tai negrįžkit namo.
Ką gi, mes jo nemylėjome, ir jis jau turėjo tai suprasti. Jis prašė mūsų pabūti Taize, kol spauda pamirš mūsų
istoriją. Atsakiau jam – tegu nė nesitiki. Jis pagrasino nusižudyti, jei mes grįšime namo, ir aš pasakiau:
– Ir gerai!
Per tą laiką, kol buvome Taize, vis išgirsdavome kalbų, kad laik​raščiuose pasirodo dar daugiau straipsnių.
Šitas reikalas Jemeno vyriausybei tapo didžiule rakštimi. Abdulas Valis vis labiau nervinosi ir niaukėsi. Ko gero,
viršininkai smarkiai jį spaudė prikaišiodami, kad jis kažkodėl niekaip nesugeba užgniaužti viso to triukšmo.
Kai kalba pakrypdavo apie straipsnius užsienio spaudoje ir jis bandydavo mus įtikinti, kad reikia susitaikyti
su dabartine padėtimi ir paprašyti mamos nutraukti viešumo kampaniją, aš paprasčiausiai atšaudavau:
– Bet juk laikraščiai rašo tiesą! – Ir jam nebelikdavo daugiau ką sakyti.
Vieną dieną jis parodė man mūsų santuokos liudijimus. Jie buvo surašyti arabiškai, bet aš jau buvau
neblogai pramokusi tą kalbą, kad suprasčiau, kas ten parašyta. Jis pakišo juos man norėdamas įrodyti, kad jie
esą tikri.
– Mano nuomone, jie negali būti tikri! – piktai atkirtau aš. – Aš studijavau Koraną ir žinau, kad jame
draudžiama versti merginą tekėti prieš jos valią. Taigi aš šitų liudijimų nepripažįstu!
Nors ir suprasdamos, kad Abdulas Valis tiktai vykdo aukštesnės valdžios įsakymus, mudvi su Nadija vis tiek
žiūrėjome į jį kaip į savo gelbėtoją, nes būtent jis ištraukė mus iš kaimų. Jis pirmasis iš mūsų sutiktų vyrų elgėsi
su mumis maloniai, ir mudvi už tai jį mylėjome. Be žmonos, kuri gyveno mieste, jis turėjo ir kitą – savo
gimtajame kaime. Sužinojau, kad anoji jam pagimdžiusi ar ne šešetą vaikų, o su žmona Taize jis irgi susilaukė
sūnaus. Nežinau, ar daugpatystė Jemene leidžiama, bet, kiek suprantu, turtingieji čia gali daryti, ką nori.
Mudvi su Nadija pamažu apsipratome su gyvenimu normaliame pasaulyje. Mes pamėgome važinėtis taksi
su vaikais – vien tam, kad prasiblaškytume ir pamatytume miestą. Mašinos paimdavo mus tiesiai nuo durų ir
parveždavo ten pat atgal, taigi pėsčiomis vaikščioti nereikėdavo.
Dar po kurio laiko tiek išdrąsėjome, kad jau ryždavomės sustabdyti mašiną ir išlipti, eidavome į
parduotuves nusipirkti maisto ar drabužių vaikams, tačiau visuomet vilkėdavome tradicinius rūbus ir
dengdavomės šydais. Mums magėjo bent kiek pažinti šį miestą, nes jau suvokėme, kad kurį laiką iš čia
neištrūksime, taigi vertėjo iš tokios padėties išspausti ką nors gero. Taizas nebuvo toks miestas, kurį lengva
pamėgti – purvinas ir sausakimšas, tačiau mudvi jautėmės laimingos, kad esame kartu. Pamažu darėmės vis
panašesnės į tas laisvas angles merginas, kokios kadaise buvome.
Tai, koks žiaurus yra tenykštis gyvenimas, taip pat ir mieste, mums tolydžio primindavo miesto aikštėse
rengiamos viešos egzekucijos: kaskart susirinkdavo didžiulės minios, netgi moterys su vaikais, žiūrėti, kaip
sušaudomi kaliniai.
Vaikščiodamos su šydais mes jautėmės tarsi nematomos. Niekas mūsų neatpažindavo ir galėdavome
lengvai ištirpti minioje. Tiek metų išbuvus nuolatinio stebėjimo ir apkalbų objektu šis pojūtis atrodė tiesiog
stebuklingas.
Kartą, mums svečiuojantis Abdulo Valio namuose, mūsų aplankyti atvyko trys orios damos. Jos labai
skyrėsi nuo ligi tol matytų moterų. Kaip supratome, jos turėjo darbą ir nemažai pinigų, atrodė sveikos ir buvo
apsikarsčiusios brangenybėmis. Jos pasirodė nešinos knygomis, popieriais ir rašikliais. Viena iš jų buvo Taizo
gubernatoriaus sekretorė, o kitos dvi – kažkaip susijusios su mieste įkurta moterų draugija. Jos nugirdo apie
mus ir norėjo smulkiau sužinoti mūsų istoriją. Sekretorė netgi pasakė, kad ją su mumis susipažinti atsiuntęs
pats gubernatorius.
– Tai galit jam perduoti, kad čia – ne jo reikalas, – šiurkščiai atšoviau aš, kaip jau buvau pratusi.
– Nebūtina elgtis taip atžariai, – ramiai atrėmė ji. – Mes atėjome čia kaip jūsų draugės. Kad ir ką mums
pasakytumėte, mes niekaip to nepanaudosime, tiktai norime daugiau išgirsti apie jūsų gyvenimą ir visa tai, kas
jus ištiko, kad pabandytume padėti kitoms panašaus likimo merginoms.
Pamačiau, kad ji kalba rimtai, tad abi su Nadija išpasakojome joms viską apie savo gyvenimą kaimuose ir
visokius darbus, kuriuos mus versdavo dirbti. Jos aiškiai buvo priblokštos. Nors visos buvo jemenietės, bet nė
neįsivaizdavo, kad tokie dalykai vis dar dedasi jų šalyje. Jos manė, kad žemės dirbimas ir grūdų malimas
rankomis išnyko dar tolimais jų protėvių laikais, ir negalėjo patikėti, kad vis dar esama šitaip gyvenančių
žmonių. Mes dar kartą pasiguodėme, kokios jautėmės nelaimingos ir kaip baisiai norime grįžti namo. Tada jos
bandė mums aiškinti, kad dabar esame Jemeno pilietės.
– Aš žinau, kas aš esu, – pakartojau užsispyrusi, – ir žinau, ko noriu. Noriu grįžti namo! – Jaučiausi lyg koks
pagedęs čiaupas, kuris be paliovos, įkyriai laša ir laša, – kol pagaliau visus aplink tiek nuvarginsiu, kad jiems
teks pripažinti, jog niekas neprivers manęs apsigalvoti ir pasilikti čia.
 Tos trys moteriškės veikiausiai jau buvo bendravusios su Abdulu Valiu ir į jį panašiais pareigūnais, nes jos ir
vėl ėmė dėstyti tuos pačius argumentus apie gyvenimo mieste privalumus, ir man teko atsakyti joms tą patį, ką
ir jam. Mačiau, kad joms mano žodžiai nepatiko, tačiau visos trys mandagiai atsisveikino ir išėjo.

Po keleto dienų mus pasiekė žinia, kad mama jau atvyksta. Iš Sanos ji išskrido drauge su britų konsulu Džimu
Heiliu ir vienu Užsienio reikalų ministerijos pareigūnu, kuris turėjo padėti jiems susikalbėti. Na, pagaliau
reikalai juda, – apsidžiaugėme. Tačiau mamai niekas ir niekada nesiklostė lengvai.
Tam, kad gautų Jemeno vizą, jai teko vykti į Jemeno ambasadą Londone. Ji išsiruošė ten drauge su Eilyn ir
Benu. Nuvažiavę prie ambasados taksi, jie išvydo daugybę filmavimo kamerų, minią fotografų ir reporterių.
Mama prisiplojo taksi prie grindų, ir jie visi nuvažiavo į aludę už kampo. Tada paskambino į ambasadą ir
paprašė pareigūnų tenai atnešti dokumentus. Atėję diplomatai paėmė mamos pasą ir prašymą išduoti vizą ir
pažadėjo grįžti po pusvalandžio. Jie paprašė palaukti.
Kai visi dokumentai pagaliau buvo sutvarkyti, ją išskraidino iš Gatviko oro uosto, išvedę pro VIP vartus, ir
visą kelią iki Sanos vienas iš „Lufthansos“ ekipažo narių nenuleido nuo jos akių.
Sanoje ją pasitiko Džimas ir nuvežė į mažą viešbutuką netoli savo namų. Kitą dieną jie nuvyko į Užsienio
reikalų ministeriją, kurios pareigūnai būtinai reikalavo galimybės susitikti su mama, prieš jai keliaujant į Taizą.
Tačiau jai ten pasirodžius, neatsirado kam su ja kalbėtis – visi tikino esą labai užimti, o mamai uždraudė
skambinti mums telefonu. Džimas grįžo ten dar kartą vienas ir susirado tokį savo pažįstamą, kuris
suorganizavo galimybę skristi į Taizą. Tačiau oro uostas, lyg tyčia, skendėjo rūke ir ligi kitos dienos popietės iš
jo nepakilo nė vienas lėktuvas.
Galų gale jiems šiaip taip pavyko išskristi pas mus.
 17
Draudimai ir valdžios
persekiojimas

M ums pranešė, kad gubernatoriaus rūmuose rengiamas didelis susitikimas. Turėjo dalyvauti mama, britų
konsulas ir juos lydintis Jemeno pareigūnas, buvo liepta prisistatyti ir mums su Mohamedu, Abdula ir vaikais.
Mes nuvažiavome pas Abdulą Valį palaukti, kol iš Sanos atskris mama. Jai atvykus, šeimininkas išėjo į lauką
jos pasitikti, o mes likome sėdėti moterų kambaryje. Jis atvedė mamą pas mus. Ji teturėjo tik vieną lagaminą.
Pasisveikinome visai santūriai: jausmai jau nebebuvo tiek įkaitę kaip ankčiau, – gal, kad jautėme, jog
išsivadavimas nebetoli, o gal per tą laiką mūsų širdys spėjo surambėti ir išmokome neberodyti, ką jaučiame.
Nadija apsiašarojo, o aš – ne.
Mama pirmąkart išvydo savo anūkus. Regis, ją pribloškė Abdulo Valio namų prabanga. Prisėdus jai netyčia
išsprūdo:
– Vaje! Kokie patogūs foteliai!
Aš ėmiau juoktis. Ko gero, ji tikėjosi išvysti namą, panašų į mūsų būstą Hokaile, tad čia jai tikrai turėjo būti
staigmena!
Kambaryje dar buvo Abdulas Valis su žmona, taip pat Abdula ir Mohamedas. Mama stengėsi nežiūrėti į
tuodu. Buvo aišku, ką ji galvoja apie savo vadinamuosius žentus: jie jai atrodė neverti net paniekos. Abdulas
Valis kelias minutes bandė palaikyti malonų pokalbį, paskui išsivedė vaikinus į mažą namelį kieme, kur jie
galėjo plepėti ir žiaumoti kvatą.
Mama liko viena su manimi, Nadija ir vaikais. Gavome progą papasakoti jai viską, kas čia nutiko nuo
pereito mūsų susitikimo, o ji savo ruožtu išklojo mums, kas vyksta jos pusėje. Vaikams ji atvežė iš Anglijos
žaisliukų. Tina gavo lėlę, Hanis – žaislinį vilkiką su mašinytėmis, o Markas – sukutį. Vaikai baisiausiai
apsidžiaugė dovanomis ir iškart puolė žaisti, o mes tuo tarpu kalbėjomės.
Mama buvo baisiai pavargusi, tačiau atrodė geriau nei aną sykį. Ji papasakojo mums apie Džimą ir apie tai,
kas jiems nutiko Sanoje, taip pat apie mūsų laukiantį susitikimą.
Tas susitikimas buvo numatytas rytojaus dieną, tad parsivežėme mamą į savo butą numigti. Ji įsikūrė kartu
su manimi, Nadija ir vaikais. Jai davėme lovą, o mes visi miegoti ant grindų pasiklojome čiužinius. Vaikinams
teko miegoti vieniems: Mohamedui – savo kambaryje, o Abdulai – svetainėje. Mama nieku gyvu nebūtų
pakentusi, kad turime miegoti su jais. Ji pasakė, kad privalome liautis dabar, kol ji yra čia. Žinojau, jei kas nors
apie tai išgirstų, turėtume bėdos, tačiau su ja nebuvo kaip ginčytis. Mane labiausiai gąsdino, kad Abdulas
Chada nesužinotų, kas čia vyksta, ir neparlėktų iš Saudo Arabijos kelti triukšmo. Aš vis dar jo bijojau – net ir
dabar, gyvendama mieste. Tačiau buvau beveik tikra, kad jis nepasirodys, nes tokie netikėti mūsų istorijos
posūkiai įvarė jam nemažai baimės ir jis pasijuto prarandąs valdžią. Tačiau juodas jo šešėlis vis dar gožė mano
mintis.
Kitą rytą papusryčiavusios ėmėme ruoštis susitikimui. Kai abi su Nadija pradėjome vilktis savo juodus
drabužius su šydais, mama ėmė garsiai piktintis. Ji niekaip nesuprato, kodėl net ir ištrūkusios iš kaimų
privalome šitaip rengtis. Jai nepatiko, kad dengiamės veidus.
– Jūs gi jau laisvos, jūs – anglės! – kartojo ji. – Renkitės, kaip norit!
Tačiau mes nenorėjome nieko kito: vis dar jautėmės įbaugintos ir laikėmės įsikibusios drabužių, po kuriais
galėjome pasislėpti nuo pasaulio. Nė viena iš mudviejų neturėjome tiek drąsos, kad stotume prieš tokius
įtakingus žmones netinkamai apsirengusios. Būtume pasijutusios lyg nuogos. Aš puikiai supratau, kad dar
nesu laisva, tad nenorėjau jų siutinti ir rizikuoti, kad mama bus išsiųsta iš šalies, o mes – pargrūstos atgal į
kaimus.
Kai jau buvome beišeinančios, mūsų pasiimti užsuko Džimas. Jis man pasirodė labai malonus žmogus: itin
aukšto ūgio, trumpais rusvais plaukais ir kalbantis su ryškiu škotišku akcentu.
Taksi nuvežė mus į didžiulius gubernatoriaus rūmus – keturių aukštų pastatą, pilną įvairiausių kabinetų.
Užlipusios į trečią aukštą, patekome į erdvią patalpą, kurios gale stovėjo stalas, o aplinkui buvo pririkiuota
juoda oda apmuštų minkštasuolių ir krėslų. Prisėdome palaukti, o į kambarį pamažu ėmė rinktis žmonės.
Pasirodė ir Užsienio reikalų ministerijos pareigūnas, tada – gubernatorius ir trys jo sekretoriai. Abdula su
Mohamedu irgi atvyko.
Daugiausia šnekėjo ministerijos pareigūnas. Jis atrodė puikiai išsilavinęs ir itin gerai kalbėjo angliškai. Jis
panoro išgirsti mūsų istoriją, tad gavome dar sykį viską pasakoti.
Markas tuo tarpu įsidūko ir niekaip nesidavė nuraminamas. Jis lakstė aplinkui ir rėkavo. Gubernatorius
neiškentęs supyko ir paliepė man jį užčiaupti. Visi, kas turi mažų vaikų, žino, kad taip įsišėlusių jų greit
nenumaldysi, tad aš paprasčiausiai nekreipiau į jo žodžius dėmesio. Pamažu Markas nurimo ir aš jau galėjau
pasakoti. Hanis sėdėjo Nadijai ant kelių ir išpūtęs akutes atidžiai klausėsi, o Tina miegojo.
Kol šnekėjau, visi susirinkusieji klausėsi manęs tylėdami. Apsidairiusi pamačiau, kad visi sėdi panarinę
galvas, tarsi gėdydamiesi dėl to, kas nutiko ir ką mums teko patirti. Išklojau viską: kaip atvykdamos į Jemeną
nė neįtarėme, kad esame ištekintos, ir kaip buvome prievarta verčiamos miegoti su nepažįstamais vaikinais.
Stengiausi nekelti balso, tiesiog ramiai pasakojau viską, kaip buvo. Nadija irgi atsakė į kelis klausimus.
– O dabar ar esate laimingos? – paklausė manęs pareigūnas.
– Ne, – atsakiau nė nesudvejojusi.
Jis linktelėjo ir ėmė dėstyti, ką pagal jų įstatymus dabartinėje padėtyje būtų galima padaryti.
– Jūs turbūt žinote, kad, jeigu išvyksite iš Jemeno, turėsite čia palikti vaikus, – pabrėžė jis.
 – Bet kodėl? – įsiterpiau aš. – Juk jie – mūsų! Bet kuriuo atveju jie yra neteisėti. Jie nepriklauso savo tėvams,
nes teisiškai mes nesame už jų ištekėjusios, tai kodėl negalime jų pasiimti?
Jam nepatiko, kad ėmiau ginčytis, kitus vyrus irgi suerzino mano priešgyniavimas, tačiau aš nepajėgiau
tylėti ir jaučiau privalanti išsakyti, ką manau. Jie bandė mane užčiaupti, bet aš nenutilau. Tik Džimas
nemėgino manęs tildyti – tikriausiai manė, kad tiek pasiekus neverta sustoti.
– Žinoma, mes galime parūpinti vizas jums visiems, – pasiūlė pareigūnas. – Tada galėtumėte išvykti kartu.
Ar sutiktumėte persikelti į Angliją drauge su savo vyrais? Kitaip šios šalies palikti su vaikais tikrai negalėsite. O
jei vyksite su vyrais, galėsite pasiimti ir vaikus.
Mudvi su Nadija susižvalgėme.
– Gerai, – linktelėjome abi. Būtume sutikusios su viskuo, kad tik kartu su vaikais ištrūktume iš Jemeno.
– O judu, – kreipėsi jis į vaikinus, – ar sutiktumėte važiuoti į Angliją su žmonomis ir vaikais, jeigu mes tai
sutvarkytume?
Vaikinai abu irgi linktelėjo sutikdami.
– Na ir puiku, – pareigūnui akivaizdžiai palengvėjo išsprendus problemą. – Tuomet kreipsimės dėl vizų
Mohamedui ir Abdulai.
Susitikimas tuo ir baigėsi. Dabar viskas priklausė nuo Didžiosios Britanijos vidaus reikalų ministerijos
sutikimo išduoti vizas vaikinams. Vadinasi, mums vėl teks laukti, kol jie gaus prašymą ir praneš sprendimą.
Džimas manė, kad vizas išduoti bus atsisakyta, nes visas šitas reikalas per daug panėšėjo į gudrybę siekiant
leidimo Mohamedui su Abdula išvykti į Angliją; juk visiems buvo žinoma, kad mudvi su Nadija nekenčiame
savo „vyrų“ – mes gana dažnai tai kartojome. Tačiau net ir Džimas sutiko, kad, jeigu tai – vienintelis būdas
mums pasiimti į Angliją vaikus, reikia pamėginti.
Džimas turėjo prašymo blankus, kuriuos vaikinams reikėjo užpildyti, tad mes visi perėjome į mažesnį
kabinetą. Vaikinai privalėjo įrodyti, kad turi lėšų gyventi Anglijoje. Mohamedas pareiškė Džimui turįs 12
tūkstančių svarų, kuriuos susitaupė dirbdamas Saudo Arabijoje. Paskui sužinojome, kad abu jie tądien Džimui
primelavo. Iš tikrųjų Mohamedas neturėjo nė grašio, o Abdula tvirtino niekuomet nepažeidęs Didžiosios
Britanijos vizų režimo, nors anksčiau gydydamasis buvo pasilikęs Anglijoje net ir pasibaigus jo vizos
galiojimui. Tačiau Džimas tuo metu jais patikėjo. Jis pasakė, kad paprastai tokie prašymai Vidaus reikalų
ministerijos svarstomi apie šešis mėnesius, bet pažadėjo pamėginti kaip nors juos paskubinti.
Būdama Jemene, mama išsiaiškino, kad dar 1980 metais Abdulas Chada ir Govadas savo sūnų vardu
pateikė Didžiosios Britanijos ambasadai Sanoje prašymus išduoti jiems Anglijos vizas tuo pagrindu, kad jie yra
vedę Didžiosios Britanijos pilietes. Vicekonsulas atsakė, kad jie kartu su žmonomis privalą atvykti į ambasadą
pokalbio. Suprasdami, kad nieko iš to neišeis, nes paaiškėtų, kaip jie apgaule įviliojo mus į neteisėtos
santuokos spąstus, jie tą reikalą užmetė. Tačiau britų ambasada tebeturėjo išsaugojusi tuos prašymus,
įrodančius, kad viena iš svarbiausių priežasčių, kodėl mus „nupirko“ iš tėčio, buvo mūsų turima Didžiosios
Britanijos pilietybė.
Mama keturias savaites pasiliko su mumis mūsų bute. Abu vaikinai didžiumą laiko čia išvis nesirodydavo, taigi
mudvi su Nadija ir vaikais galėjome vieni džiaugtis buvimu su mama. Vaikinams pasirodžius, protarpiais
kildavo barnių, nes jie grasino kreipsiąsi į gubernatorių, kad išsiųstų mamą namo, nes ji neva trukdanti jų
santuokiniam gyvenimui.
Tuo tarpu aplinkui nuolat sklido visokiausių kalbų. Kažkas tikino, esą Govadas ir Abdulas Chada papirkę
gubernatorių. Vieni aiškino mums, kad po pusmečio tikrai išvyksime, o kiti teigė girdėję, kad mums
niekuomet nepasiseks išvažiuoti. Kažkas mums skambino ir žadėjo sutvarkyti mūsų reikalą per savaitę, nes
asmeniškai pažįstąs prezidentą, tuo tarpu kitas visažinis dėstė, kad tėtis surašęs vyriausybei laišką prašydamas
niekur mūsų neišleisti. Tačiau iš tikrųjų visiškai nieko nevyko.
Vieną dieną mama nutarė skristi į Saną pasiimti pinigų ir paso, kurį buvo atidavusi Džimui, kad pratęstų jai
vizą. Ji pasiūlė ir mums vykti su ja, kad prasiblaškytume. Tačiau nuvažiavusios į Taizo oro uostą sėsti į Sanon
skraidinantį lėktuvą išvydome, kad skelbimų lentoje išklijuotos mūsų nuotraukos, o sargybiniai buvo įspėti,
neva bandome bėgti iš šalies. Mus iškart nuvežė tiesiai pas Abdulą Valį.
Tos trys damos, kurios jau anksčiau kalbėjosi su mumis Abdulo Valio namuose, užsuko pas mus į butą
susipažinti su mama. Jos paliko mums savo adresus ir pakvietė apsilankyti, jei mamai pasidarytų nuobodu ir
neturėtume ko veikti. Mama iš tikrųjų netrukus ėmė nuobodžiauti, tad pasinaudojome jų kvietimu. Visos trys
gyveno gražiuose namuose, kurie atrodė lyg sumažintos Abdulo Valio rūmų kopijos. Jos patiekė mums puikių
vaišių ir apskritai gyveno vakarietiškai: dėvėjo europietiškus drabužius ir nedengė galvų. Visos mokėjo skaityti
ir rašyti, buvo lankiusios koledžą ir nemažai keliavusios.
Viena iš jų, moterų draugijos atstovė, pasirodė ypač miela ir supratinga. Išsikalbėjusi su ja, papasakojau,
kaip senė kaime perpjovė Nadiją, kai toji niekaip negalėjo pagimdyti Tinos. Nadija vis dar jautė skausmus ir
kartais kraujuodavo, tad visa tai išgirdusi toji moteriškė labai sunerimo. Ji paliepė man atsivežti Nadiją, o pati
pažadėjo pasirūpinti taksi ir palydėti mus pas savo draugę – moterų gydytoją. Mamai nieko apie tai
nepasakojome, nenorėdamos jos jaudinti.
Gydytojos klinika buvo įsikūrusi jaukiame miesto rajone. Ji priminė šeimos planavimo centrą. Užėjome į
vidų. Gydytoja pirmiausia apžiūrėjo mane, o paskui – Nadiją ir iškart suprato, kad ją kamuoja uždegimas.
Davusi nuo jo vaistų, ji paklausė mūsų, kokią kontracepciją vartojame, ir nustėro, kai pasakėme, kad jokios. Iš
tiesų mes nuolat drebėjome, kad vėl nepastotume. Vienintelė mums prieinama apsauga buvo kiek įmanoma
vengti lytinių santykių. Mums pasisekė, kad kol kas pastojome tiek nedaug kartų. Gydytoja pašiurpo, visa tai
išklausiusi, ir davė mums abiem po kelias pakuotes kontraceptinių tablečių. Mama be galo apsidžiaugė, tai
išgirdusi, ir nuo tol kas vakarą mums primindavo, kad nepamirštume jų išgerti.
Mamai svečiuojantis pas mus, mūsų aplankyti atvažiavo mano brolis Ahmedas. Ji pirmąkart jį pamatė nuo
tada, kai jis buvo trejų. Kai jis pabeldė, visos sėdėjome namie. Mama iš pradžių nesuprato, kas čia toks, ir
žiūrėjo į jį tarsi į nepažįstamą. Gavau juos supažindinti, tada abu puolė vienas kitam į glėbį. Susikalbėti jiedu
negalėjo, nes nesuprato vienas kito kalbos, tad mudvi su Nadija gavome vertėjauti. Su Ahmedu buvo ir tėčio
brolis, atvykęs į Jemeną iš Saudo Arabijos. Jis patikino palaikąs mūsų pusę ir labai pykstąs ant tėčio už viską, ką
tas mums padarė. Jam buvo baisiai gėda dėl tokio viešo skandalo. Mūsų dėdė buvo malonus žmogus ir labai
panašus į tėtį, nors keleriais metais jaunesnis.
Pasimačiusi su Ahmedu, mama pasijuto nepaprastai laiminga ir paskui be paliovos šypsojosi. Brolis klausė,
ar ji negalėtų ir jam kaip nors padėti ištrūkti iš Jemeno, nes tarnybos kariuomenėje jau buvo sotus iki kaklo. Jis
buvo baisiai prislėgtas ir troško išvykti į Angliją. Mama pažadėjo viską sutvarkyti. Ji paskambino Džimui, ir tas
liepė atsiųsti Ahmedą į ambasadą – užpildysiąs atitinkamus dokumentus ir gausiąs pasą. Sunkumų neturėjo
kilti, nes Ahmedas tebebuvo Didžiosios Britanijos subjektas. Sužinojęs apie tai, tėtis bandė visaip sukliudyti
Ahmedui vykti į Angliją. Turbūt jam buvo gėda dėl visko, ką padarė, ir jis anaiptol netroško susidurti akis į akį
su Ahmedu.
Mano dėdė ir brolis Taize buvo apsistoję pas gimines, kurių mes visai nepažinojome. Jie nusivežė mus jų
aplankyti. Tai buvo labai miela šeima, jau seniai iš kaimo persikrausčiusi į miestą. Vyresnysis jų sūnus buvo
gydytojas, ir visa šeima gyveno gana vakarietiškai. Moteris buvo tėčio pusseserė, ji man nemažai papasakojo
apie tėčio gyvenimą prieš jam išvykstant iš Adeno. Iš jos sužinojau, kad paauglystėje jis gyveno Maraise ir buvo
apvesdintas. Mudvi su mama pirmąkart apie tai išgirdome. Pasak tos moters, išvykęs į Angliją jis parašęs savo
jaunajai žmonai laišką pranešdamas, kad daugiau pas ją nebegrįšiąs. Sklido kalbos, kad jai plyšusi širdis ir ji
mirusi.
Vieną rytą pas mus atskubėjo mano dėdė ir ėmė klausinėti, ar nežinome, kur yra Ahmedas. Jiedu abu
tebegyveno pas tuos mūsų giminaičius, su kuriais susipažinome, tačiau mano brolis kažkur pradingo. Nė
vienas iš mūsų neturėjome supratimo, kur jis, tad visi sėdome į taksi ir nuvažiavome pas Abdulą Valį paprašyti
jo išsiaiškinti, kas nutiko. Dėdė iškart nuėjo pas Abdulą Valį, bet šis pasakė nieko apie tai nežinąs ir pažadėjo
pasidomėti. Jis pavedė savo žmonėms ištirti tą reikalą ir sužinojo, kad Ahmedas uždarytas į kalėjimą.
Nelaukdama, kol Abdulas Valis ko nors imsis, aš kartu su mama, dėde, Nadija ir vaikais sėdau į taksi ir visi
nuvažiavome prie didžiojo kalėjimo, į kurį jis, kaip mums pasakė, buvo įmestas. Prie didelių metalinių vartų
stypsojo uniformuotas sargybinis su šautuvu. Paklausiau, ar čia įkalintas Ahmedas Muhsenas. Sargybinis
pasirodė visai draugiškas. Ko gero, jis nustebo, kad gatvėje jį užkalbino šydu prisidengusi moteris, bet to
neparodė. Jis pažadėjo užeiti vidun ir sužinoti. Po kelių minučių grįžo ir patvirtino, kad Ahmedas yra viduje.
– Už ką jį įkalino? – bandžiau klausti, bet sargybinis nežinojo. – Noriu jį pamatyti! – pareikalavau.
– Ne, negalima, – papurtė galvą sargybinis. – Dabar jis kaip tik vedamas pas kalėjimo viršininką, o paskui jį
paleis.
– Kiek tau užmokėjo, kad taip sakytum? – surikau. – Čia viskas daroma tik už pinigus, niekas iš jūsų nė
nepasijudina, kol negauna užmokesčio!
Jis kilstelėjo šautuvą ir atstatė vamzdį į mane.
– Užsičiaupk, arba... – grėsmingai suurzgė ir nutilo.
– Nagi, – neatlyžau, – ką darysi? Pirmyn!
Dėdė sugriebė man už rankos ir pamėgino nutempti šalin.
– Zana, liaukis, – ramino jis. Aš ir pati supratau, kad nėra jokios prasmės šaukti ant sargybinio. Vėl visi
susėdome į taksi ir grįžome į savo butą.
Po kurio laiko pas mus atėjo vienas Abdulo Valio policininkas ir pasakė, kad jie išsiaiškinę, kas nutiko.
Ahmedą įmetė į kalėjimą už tai, kad jiedu su dėde neva rezgė sąmokslą pagrobti mus ir išgabenti į užsienį.
Ahmedą iškvietė pas Taizo gubernatorių. Kai jis ten nuėjo, buvo suimtas. Mes pirmąkart išgirdome apie tokį
sąmokslą.
Mudvi su Nadija ryžomės pačios eiti pas gubernatorių, o mamą su dėde palikti laukti bute. Atsidūrusios
rūmuose, gavome prasiveržti pro visą virtinę apsaugininkų, o lipdamos laiptais susidūrėme su sekretore, kuri
kiek anksčiau buvo atvykusi mūsų aplankyti. Ji pakvietė mus į savo kabinetuką. Buvau tokia įsiutusi, kad
kalbėjau nerinkdama žodžių. Ji pabandė mane nuraminti, o tada paskambino gubernatoriui ir pranešė apie
mūsų vizitą. Mums pasiūlė arbatos ir paliko laukti kabinetuke.
Pas gubernatorių mes taip ir nepatekome. Užtat jie paskambino Abdului Valiui ir liepė jam atvykti mūsų
pasiimti. Jis buvo įsiutęs, kad pačios vienos ėmėmės žygių, bet aš atšoviau, kad man nė motais.
– Dabar važiuosim namo! – pareiškė jis.
– Aš niekur nevažiuosiu, – užsispyriau, – kol neišlaisvins mano brolio!
– Na, tai važiuojam kartu jo paimti, – pasiūlė jis.
Mes išėjome, vėl sėdome į taksi ir nuvažiavome į tą patį kalėjimą. Mudvi su Nadija likome laukti mašinoje,
o Abdulas Valis nuėjo pasikalbėti su pareigūnais. Išėjo jis tik po pusvalandžio. Drauge vedėsi Ahmedą.
Ahmedas įsėdo į taksi ir pakeliui į butą papasakojo, kad kalėjime sargybinis smarkiai jį primušė. Jie grasino
jam, kad liautųsi kišęs nosį į mūsų reikalus, kad tai – šeimos problema, kuri ne jo nosiai. Aš labai jo gailėjau,
juolab kad jis buvo niekuo nekaltas. Jiems tik pasirodė, kad jis kažką rezga, o įrodyti jie nieko nebūtų galėję.
Tačiau tenykštei valdžiai įrodymų nereikia – jie paprasčiausiai susidoroja su jiems nepatikusiu žmogumi. Kai
grįžome į butą, mama be galo apsidžiaugė, vėl pamačiusi Ahmedą.
Vieną dieną, kai namie buvome tik mudvi su vaikais ir mama, į duris kažkas pabeldė. Atidariusi pamačiau
policininką su įprasta pusiau karine uniforma, berete ir šautuvu. Greta jo stovėjo kažkoks pareigūnas ilgu baltu
drabužiu.
– Ar tavo mama yra? – piktai suurzgė pareigūnas.
– Taip, ji ten, – mostelėjau ranka į svetainę, kur mama su Nadija buvo įsitaisiusios ant čiužinių, kurių
priklojome tuščiame kambaryje vietoj baldų. Tie du nudrožė vidun, ir pareigūnas darkyta anglų kalba pradėjo
rėkti ant mamos.
– Miriam Ali, – gerklojo jis, – aš pranešu, kad tau išduota Jemeno viza baigėsi! Būdama čia, tu pažeidi
įstatymą!
– Nieko panašaus, – nesidavė įbauginama mama. – Ji galioja dar keturias dienas.
– Ar žinai, kas tau bus, jei pavėluosi išvykti? – toliau gąsdino pareigūnas, o policininkas tuo tarpu čiupinėjo
šautuvo gaiduką.
– Tačiau ji dar nesibaigė, – pakartojo mama.
– Parodyk pasą! – pareikalavo valdžios atstovas.
 Mama padavė jam savo pasą ir jis ėmė vartyti lapus.
– Kieno įsakymu jūs čia atėjot? – paklausė mama, bet jis tylėjo.
– Prašom grąžinti man pasą, – pareikalavo ji ir suriko: – Ir nešdinkitės lauk! Nedrįskit daugiau man trukdyti.
Mano viza galioja dar keturias dienas, ir aš neišvyksiu, kol ji nepasibaigs! – Mama net virpėjo iš pykčio, kad
šitaip begėdiškai bandoma ją įbauginti. Pareigūnas išėjo, vis dar grėsmingai burbėdamas.
Kaip Džimas ir tikėjosi, britų Vidaus reikalų ministerija atmetė vizų prašymus. Jie išsiaiškino, kad vaikinai
melagingai užpildė dokumentus, ir nutarė į Didžiąją Britaniją jų neįleisti. Tada supratau, kad iš Jemeno kartu
su vaikais mudvi neištrūksime. Žinojau, kad privalėsiu palikti Marką, ir bijojau apie tai net pagalvoti. Mamai
nebebuvo prasmės ilgiau su mumis pasilikti, ji nusprendė, kad bus naudingiau grįžti į Angliją ir tęsti kovą
tenai. O Taize tuo metu nebebuvo kas veikti.
Mudvi su Nadija ir vaikais Abdulo Valio „Land Roveriu“ nuvažiavome į Taizo oro uostą jos išlydėti. Tai buvo
naujas stiklinis pastatas, per kurį kiaurai matėsi kitoje pusėje išrikiuoti lėktuvai. Luktelėjome vos dešimt
minučių, kol pasirodė mamos lėktuvas. Baisu net prisiminti tą klaikų jausmą, kuris apėmė žiūrint, kaip ji dar
kartą išvyksta, nors mes nieko taip nenorėjome, kaip lipti į lėktuvą kartu su ja! Mes visos trys verkėme
atsisveikindamos. Pamatęs, kad Nadija apsiverkė, Hanis irgi paleido gerklę.
– Nebijokit, – drąsino mus mama, – pabaiga jau arti!
Abdului Valiui buvo leista palydėti ją per muitinės patikrinimą, o mes stovėjome prie lango ir mojavome.
Jis stabtelėjo prie lėktuvo, palaukė, kol ji įlips, ir grįžo pas mus. Palaukėme, kol lėktuvas pakilo, o tada
nuvažiavome atgal į miestą. Pakeliui visi tylėjome, ir Abdului Valiui užteko nuovokos mūsų nekalbinti.
Prie kelio iš oro uosto buvo įrengtas didelis naujas pramogų parkas su atrakcionais vaikams. Kartą
Mohamedas ir Abdula prisidėjo prie mūsų ir visi su vaikais nuvažiavome ten pasilinksminti. Vaikams tada labai
patiko.
Mohamedas ir Abdula vaikams labiau tiko į brolius nei į tėvus. O Abdulos aš išvis niekad nemačiau
parodant bent menkiausią prieraišumą Markui. Jei berniukui prireikdavo drabužėlių, aš visada gaudavau jo
prašyti, nes pats jis niekad nesusiprasdavo ką nors nupirkti vaikui.

Mamai išvykus, mano dėdė su Ahmedu dar kurį laiką pasiliko Taize. Kartą dėdė pasivedė mane į šalį ir tarė:
– Klausyk, Zana, kam tau visas šitas vargas? Važiuojam su mumis į Maraisą, ir mes viską sutvarkysim per
Adeno valdžią.
– O kam mums važiuoti į tą Maraisą? – nustebau. – Ką mes ten veiksim?
– Ten galime labai daug ką nuveikti. Mūsų valdžia visai kitokia nei Jemene, ji tikrai nekaišios pagalių į
ratus.
Aš rimtai apgalvojau pasiūlymą ir vis dėlto nusprendžiau nerizikuoti. Čia mes jau šitiek pasiekėme, ir nors
dėde aš pasitikėjau, bet pamaniau, kad visai gali būti, jog šitą mintį jam pakišo tėtis, ir nuvažiavusios į Maraisą
mes vėl atsidursime ten pat, kur ir pradėjome. Buvau tikra, kad tėtis su Abdulu Chada tai puikiai sugebėtų.
 Abdulas Valis kažkokiu būdu nugirdo apie dėdės pasiūlymą.
– Girdėjau, dėdė nori išsivežti jus į Maraisą, – vieną dieną pasakė jis man. Neįsivaizdavau, kaip jį pasiekė
toji žinia. Mamai išvykus, mudvi su Nadija vėl pasijutome nesaugios, nors ir gyvenome mieste.
Neįsivaizdavome, kas vyksta, ir buvo labai neramu. Mes ir toliau bendravome su tais pačiais žmonėmis ir
gyvenome kartu su Mohamedu ir Abdula, kurie privalėjo mumis visais rūpintis.

Vieną dieną Markas vėl labai susirgo. Jis nieko nebevalgė ir baisiai sulyso – vos begalėjo pajudėti, nors iki tol
būdavo net per daug judrus. Šįkart mudvi su Nadija pačios nuvežėme jį į ligoninę. Žinios apie susitikimą
gubernatoriaus rūmuose jau buvo spėjusios pasklisti po miestą. Rūmuose tądien buvo pilna žmonių, tad mūsų
istorija tapo plačiai žinoma. Pastebėjome, kad net ir su šydais žmonės atpažįsta mus gatvėje – ypač jeigu
esame su vaikais arba jei nugirsta mus šnekantis angliškai. Nuvažiavusias į ligoninę mus turbūt irgi kažkas
pažino, nes niekas nė nebandė sustabdyti, kai lyg vėjas perlėkėme per laukiamąjį.
Mes nuėjome tiesiai į gydytojo kabinetą ir aš pareikalavau, kad kas nors nedelsdamas apžiūrėtų mano
vaiką. Manęs paprašė truputį palaukti ir mums iškvietė kitą žmogų. Nežinojau, ar jis gydytojas, ar šiaip kas
nors, tačiau jis, matyt, mus pažinojo ir kreipėsi į mus labai maloniai. Man nerūpėjo, kas jis toks, kad tik padėtų
Markui. Jis paprašė mūsų eiti su juo ir nuvedė į kitą patalpą, kuri atrodė panaši į laboratoriją – su rentgeno
aparatais, kraujo tyrimų priemonėmis ir panašiai.
– Prisėskite, – pakvietė mus, – tuoj apžiūrėsim šitą vyruką. – Jis kelias minutes įdėmiai tyrinėjo Marką. –
Vaikas labai nusilpęs. Turbūt reikėtų padaryti kraujo tyrimą, – ištarė paskui. Tada paėmė Marko kraujo mėginį.
– Kiek laiko truks sužinoti? – paklausiau.
– Atvažiuokit rytoj, – pasakė jis. – Eikite tiesiai čionai, aš jūsų lauksiu.
Kitą dieną grįžome, kaip buvo liepta, ir susiradome tą daktarą. Jis mūsų laukė labai susirūpinęs.
– Jau turite rezultatus? – paklausiau.
– Taip, – linktelėjo jis. – Markui labai trūksta kraujo. Jo gyvybė kabo ant plauko. Jam pasisekė, kad
atgabenote jį čia, nes kitaip jo dienos būtų buvusios suskaičiuotos.
– Iš kur man gauti jam kraujo? – paklausiau.
– Teks paimti iš jo tėvo.
– Nenoriu jam nieko iš tėvo, – iškart pasipriešinau, pagalvojusi, kiek litrų visokiausio kraujo buvo
pripumpuota Abdulai Saudo Arabijoje, kur jam darė operaciją. – Nenoriu, kad Markas ką nors iš jo gautų!
– Na, gerai, – gydytojas lyg ir suprato. – Tada duosiu jam savo kraujo, jei tik grupė tiks. – Jis pasitikrino –
grupė atitiko. Tada jis pašaukė kitą gydytoją ir nurodė paimti iš jo maišelį kraujo. Neįtikėtina, kaip šis žmogus
mus atjautė ir kaip stengėsi mums padėti! Neįsivaizduoju, kodėl jis taip elgėsi; gal kartais jam buvo mūsų gaila
ir jis norėjo kaip nors palengvinti mūsų dalią. Pritraukę pakankamai kraujo, jie paguldė Marką ant stalo. Jis
buvo jau toks nusilpęs, kad vos beįstengė atmerkti akeles.
– Ką dabar jam darysite? – nerimavau.
 – Pabandysim užčiuopti kokią nors veną, o tada lėtai suleisim jam kraują, – paaiškino gydytojas.
Jie ilgai tyrinėjo Marko rankutę, bet niekaip negalėjo rasti venos. Mane apėmė siaubas. Užtat jam ant
kaktos viena vena buvo labai ryškiai matyti, ir jie nusprendė pradurti ją. Aš pravirkau.
Kai Markui į kaktą įbedė adatą, jis ėmė klykti ir blaškytis. Paėmiau ir suspaudžiau jį glėbyje žiūrėdama, kaip
jam į kaktytę lašinamas kraujas. Turėjau sėdėti sustingusi lyg statula, kad tik adata nenusprūstų. Kraujas tekėjo
baisiai lėtai, ir po valandėlės Markas užsnūdo. Kraują jam lašino ištisas dvi valandas. Žiūrint, kaip kamuojasi
mano vaikas, ir suvokiant, kad netrukus turėsiu jį palikti, man širdis kone plyšo. Aš mirtinai bijojau, kad kas
nors gali nepasisekti. Su manim buvo tik Nadija, daugiau niekas nežinojo, kur mes esame ir kas nutiko.
Kol kraujo perpylimas baigsis, paprašiau Nadijos grįžti namo ir pranešti, kur mes, kad surastų mums kuo
parvažiuoti. Ji grįžo į butą, tačiau abu vaikinai buvo kažkur išdūmę. Nadija pasigavo taksi ir nuvažiavo pas
Abdulą Valį pasiimti jo drauge. Atvykus prie ligoninės, Abdulas Valis gerokai sunerimo ir puolė klausinėti, kas
nutiko. Ko gero, jam būtų tekę atsakyti, jei Markui kas nors būtų pasidarę, kol buvome jo globojamos.
Daktaras tarpais vis užeidavo pažiūrėti, kaip mudu su Marku laikomės. Abdulas Valis karštai padėkojo jam
už pagalbą. Kai Markui perpylė visą kraują, jo odos spalva pasidarė raudona, o nebe gelsva, ir mes parsivežėme
jį atgal į butą. Regis, jam tikrai gyvybiškai reikėjo kraujo, nes jau per kelias dienas paskui jis pradėjo valgyti ir
sustiprėjo. Tačiau buvo panašu, kad jo sveikata ir toliau liks prasta – kaip jo tėvo.
Viena iš priežasčių, kodėl aš visgi galėjau ryžtis palikti jį Jemene, buvo ta, kad jis – berniukas, tad žinojau,
jog nieko blogo jam nenutiks. Jei būčiau pagimdžiusi mergaitę, nežinau, ką būtų reikėję daryti. Tačiau sveiką ir
stiprų berniuką palikti būtų buvę kur kas lengviau nei tokį, kuriam gyvenimas grėsė virsti nuolatine kančia.
 18
Staigus išsiskyrimas

M amai išvykus, mums į Abdulo Valio namus paskambino Džimas – jis norėjo kalbėtis su Mohamedu:
pranešė jam, kad jis galįs gauti britų pasą, nes jo tėvas Govadas dabar jau turįs Didžiosios Britanijos pilietybę.
– Ar gali atvykti į Saną sutvarkyti popierių? – pasiteiravo Džimas.
– Taip, gerai, – sutiko Mohamedas. Jis labai apsidžiaugė gavęs šią žinią.
Man tai irgi pasirodė gera naujiena. Tai buvo puiki galimybė pirmiausia iš Jemeno išsiųsti Nadiją su
vaikais, o to man labiausiai norėjosi tam atvejui, jeigu mums visiems nepavyktų iš čia ištrūkti drauge. Aš nieku
gyvu nenorėjau, kad ji liktų viena, nes labai abejojau, ar be manęs jai užtektų valios ir jėgų priešintis.
Mohamedas lyg ir norėjo keliauti į Angliją, tačiau vykti į Saną pas Džimą kažko nesiskubino. Mudvi su
Nadija be paliovos jį ūdijome, kad nedelstų, ir neapsikentęs jis pagaliau paklausė, ar nenorėtume ir mes visi
važiuoti drauge. Abdulas Valis man pranešė, kad Džimas Sanoje turįs parengtą ir mano pasą, kurį reikėtų
pasiimti. Mūsų dokumentus mama buvo palikusi Džimui – jai atrodė nesaugu atiduoti juos mums, kad
neprarastume. Jos manymu, jei popieriai būtų likę mums, vyrai lengvai būtų galėję juos iš mūsų atimti, tada
būtume netekę jų kaip ir originalų.
Mudvi su Nadija ir vaikai kartu su Abdulu Valiu ir vienu iš jo policininkų džipu išvažiavome į Saną.
Mohamedas irgi važiavo kartu gauti paso, o Abdulos nebuvo. Neįsivaizdavau, kur jis prašapo, bet man ir
nerūpėjo. Kaip visuomet, išvykome labai anksti ryte. Laukė keturių valandų kelionė.
Sanos pakraštyje Abdulas Valis turėjo namus, ten ir ketinome apsistoti, kol sutvarkysime reikalus. Šis
pastatas irgi buvo gražus, nors ne toks prabangus, kaip namai Taize. Sanoje buvo baisiai šalta ir drėgna, o
palyginti su Taizo policijos būstine, čia atrodė tuščia ir nyku. Aplink namai irgi visi priklausė turtuoliams ir
buvo apjuosti aukštų sienų. Abiejuose miestuose skirtumas tarp turtingųjų ir vargšų kvartalų tikrai yra labai
ryškus.
Abdulas Valis mums pasakė, kad greta stovintis namas priklauso vienam advokatui, o priešais gyvena
gydytojas. Abu tie pastatai buvo gerokai prabangesni ir turtingesni negu jo namas. Dar viename name
netoliese gyveno turtingas anglas – naftos magnatas su šeima. Vos atvykus, vyrai išsiruošė nupirkti produktų,
iš kurių mudvi su Nadija turėjom paruošti valgyti.
Mohamedui nuvykus į ambasadą paso, ten atsirado tam tikrų techninių nesklandumų. Paaiškėjo, kad
Govadas turįs užpildyti dar kažkokią anketą, bet atkakliai atsisakinėjąs tai padaryti. Akivaizdu, kad Mohamedo
tėvas anaiptol netroško, kad sūnus atvyktų į Angliją, jeigu kartu važiuos ir Nadija. Mohamedas, kaip ir Abdula,
visada nuolankiai klausė savo tėvo, ir nė iš tolo nenorėjo girdėti jokios kritikos jo atžvilgiu, bet aš buvau tikra,
kad Govadas tyčia mums kenkia. Nadija norėjo būti įrašyta ir jo pase, ne tik gauti savąjį, kad būtų visiškai tikra,
jog vaikai irgi keliaus kartu.
Kartu su Mohamedu nuvykusi į ambasadą, Nadija iš Džimo paėmė ir mano pasą. Aš laukiau prie durų
džipe, ir ji, vos išėjusi į lauką, man jį atidavė. Tai buvo pirmas kartas, kai laikiau rankose savo anglišką pasą, nes
mano pirmajį visada turėdavo tėtis arba Abdulas Chada. Tačiau ir šį vos gavusi turėjau iškart atiduoti Abdului
Valiui, kuris pareiškė, kad jame dar trūksta kažkokių Jemeno vidaus reikalų ministerijos antspaudų.
Tądien mes mašina pasivažinėjome po miestą. Sana pasirodė besanti labai graži, didelė, čia buvo daug
senų pastatų. Be to, ji atrodė vakarietiškesnė nei Taizas ir labiau panėšėjo į Anglijos miestus, kiek juos
prisiminiau. Mačiau moterų vakarietiškais drabužiais, kai kurios eidamos laikėsi už rankų su savo vyrais.
Gatvėse buvo nemažai turistų, ir visur atrodė palyginti gana švaru.
Antrą dieną nuo čionykščio vėjo visi vaikai pasigavo slogas, užtat turėjome likti viduje. O dar kitą dieną
išvažiavome atgal į Taizą. Mano paso daugiau niekas nebeminėjo, tarsi nė nebūčiau jo gavusi. Regis, jokiais
žodžiais ar veiksmais aš negalėjau paspartinti mūsų reikalų.
Kai grįžome į Taizą, Abdulas Valis pakišo man po nosim kažkokį arabiškais rašmenimis primargintą
popierių ir pranešė, kad nuo dabar aš esu išsiskyrusi, o čia – oficialus skyrybų liudijimas. Ir iškart įsidėjo tą
popierių sau į kišenę. Buvau priblokšta.
– Kokių skyrybų? – paklausiau.
– Tavo. Su Abdula.
– Kuriems galams man skyrybos, – nustebau, – jeigu aš net nebuvau už jo ištekėjusi?!
– Tu jau esi čia gana ilgai, turėtum žinoti mūsų papročius. Tau reikia dokumento, įrodančio, kad nesi už jo
ištekėjusi. Kai būsi laisva, galėsi vykti kur panorėjusi. Galėsi pati spręsti. Arba liksi Taize su Marku – galėsi
daugiau nebetekėti, – arba paliksi Marką ir grįši į Angliją. Tau rinktis.
Nesumojau, ką atsakyti. Nors visą laiką žinojau, kad galiausiai būsiu priversta rinktis, tačiau dabar,
atsidūrusi tokioje drastiškoje kryžkelėje, pasijutau priblokšta. Supratau, kad man tektų palikti ne tik Marką, bet
ir Nadiją. Ko gero, ligi tol aš pati sau dantis užkalbinėjau, nuolat kartodama, kad vieną dieną iš čia išvyksiu, –
dariau taip vien tam, kad neišprotėčiau, o iš tiesų nė netikėjau, kad taip bus. Tuo pat metu aš buvau tikra, kad ši
istorija anksčiau ar vėliau mums visiems baigsis laimingai. O dabar staiga pamačiau, – kad ir kokia manęs
laukia išeitis, ji bet kuriuo atveju bus labai skausminga.
Matyt, Jemeno valdžia staiga nutarė, kad manęs jiems jau gana iki kaklo. Užsienio reikalų ministras,
daktaras Ala Rijanis, paskambino Didžiosios Britanijos ambasadoriui ir pareiškė norįs šitą reikalą kuo greičiau
sutvarkyti. Abdulai teko rinktis: arba pasirašyti man leidimą išvykti, arba su manimi skirtis.
Man buvo labai keista, kaip jie sugebėjo įtikinti Abdulą skirtis: juk žinojau, kad Abdulas Chada buvo jam tai
griežtai uždraudęs, o šis mirtinai bijojo tėvo. Buvo toks vienas policininkas, kuris, mums svečiuojantis pas
Abdulą Valį, nuolatos užeidavo į vidų ko nors paimti savo bičiuliams lauke – pavyzdžiui, vandens atsigerti.
Abdulas Valis, regis, visiškai juo pasitikėjo. Tas visuomet buvo labai draugiškas man ir Nadijai, ir neretai
perduodavo mums tai, kas vyksta, arba persakydavo sklindančius gandus. Paklausiau jo, ką žinąs apie tas
skyrybas. Jis man papasakojo, kad policininkai įkišę Abdulą į kalėjimą, esantį maždaug penkios valandos kelio
nuo Taizo, sukaustytą grandinėmis, ir privertę jį pasirašyti būtinus skyrybų dokumentus.
Paklausiau Abdulo Valio, ar tai tiesa, ir šis pripažino, kad Abdulą tekę kuriam laikui uždaryti, – štai kodėl jis
nevažiavo kartu su mumis į Saną! Sužinojau, kad kameroje Abdula ištisai žliumbęs, bet iš pradžių, bijodamas
sulaužyti Abdulo Chados draudimą, vis tiek nesutikęs su manim skirtis.
Viena iš priežasčių, kodėl Abdulas Chada taip atkakliai priešinosi skyryboms, buvo ta, kad jis puikiai
suvokė, kaip sunku bus rasti Abdulai kitą žmoną. Dabar jam teks sumokėti visą krūvą pinigų, kad kaip nors
rastų tokią, kuri sutiktų tekėti už jo sūnaus, – gal net didesnę sumą, nei jis gali sau leisti. Ir dar turbūt jis vengė
pažeminimo, – jei aš ištrūksiu iš jo šeimos, pasirodys, kad mano viršus.
Nė nežinau, kas toliau nutiko Abdulai, kai jį paleido iš kalėjimo. Daugiau jo nebemačiau. Veikiausiai jis
grįžo į Saudo Arabiją arba į Hokailą.
– Netrukus galėsi iškeliauti, – patikino mane Abdulas Valis. – Reikės palaukti tik tris mėnesius, kad
įsitikintume, jog nesi nėščia. – Net ir šitokiomis sąlygomis jie nieku gyvu nenorėjo rizikuoti, kad svetimšalei
liktų jemenietis vaikas! – O Marką turėsi palikti Nadijai.
– Ar jis galės gyventi su ja? – paklausiau.
– Taip, kurį laiką, bet paskui vis tiek turės grįžti pas senelius.
Priverčiau Abdulą Valį man pažadėti, kad Nadija galės likti mieste ir nebus grąžinta į Mokbaną. Jis sutiko.
Bandžiau negalvoti apie tai, ką darau, bet tai man pavykdavo tik trumpam. Laikydama glėbyje Marką ir
žiūrėdama į jį, nepajėgiau atsiginti minčių, kad netrukus jo neteksiu, o jis užaugs, nepažindamas manęs.
Jaučiausi kiek ramesnė galvodama, kad jis turės šalia Nadiją, ir vyliausi, kad, kai pagaliau ir Nadiją paleis, ji
galės atsivežti Marką kartu.
Nadija visai ramiai sureagavo į artėjantį mano išvykimą; ji tik kartojo:
– Daryk viską, kas įmanoma, kad ir aš grįžčiau į Angliją.
Tačiau ji suvokė pirmiausia turėsianti sulaukti, kol Mohamedas gaus pasą, o Govadas vis dar atsisakinėjo
pasirašyti reikiamus popierius.
Vieną dieną man paskambino mama ir pasakė susisiekusi su Džimu, kuris turįs nemalonumų dėl to, kad
atidavęs man Jemeno valdžios neantspauduotą pasą, ir dabar norįs sužinoti, kur tas pasas yra. Aš
neįsivaizdavau, kas daroma su mano pasu: turėjau pasitikėti Abdulu Valiu ir viltis, kad jis viską sutvarkys
teisingai.
Man vis dar sunkiai sekėsi patikėti, kad pagaliau išsivadavau nuo Abdulos, tad be perstojo aplinkinių
klausinėjau, ar tai tiesa. Visi man sakė, kad taip, tad pamažu pripratau prie tos minties. Kai galiausiai
susigyvenau su jausmu, kad esu išsiskyrusi, suvokiau, kad netrukus grįšiu namo.
Abdulas Valis užsuko į mūsų butą man pranešti, kad išvykstu už poros dienų, todėl turiu susikrauti
lagaminą ir pasirengti važiuoti į Saną. Jis įteikė mums tūkstantį rialų nupirkti lauktuvėms, kurias turėjau
parvežti savo šeimai. Šito mums nereikėjo dusyk kartoti: kaipmat išlėkėme į parduotuves ir pripirkome
brangių garsių firmų kvepalų mamai ir seserims, o mamai – dar ir laikrodį. Nusipirkau šį tą ir sau – pavyzdžiui,
krepšelį kosmetikai, taip pat – drabužėlių vaikams. Visų pinigų neišleidome; kiek liko, atidaviau Nadijai.
Tuo metu mudvi jau nebevilkėjome tų drabužių, su kuriais išvažiavome iš kaimų. Mada pasikeitė: dabar
buvo nešiojami nebe sijonai ir kelnės, o ilgi, juodi per visą priekį užsagstomi apsiaustai, tad kurį laiką jau
tokiais ir rengėmės. Išgirdusi, kad vykstu namo, nusipirkau kiek vakarietiškesnį smėlio spalvos apsiaustą, kad
Anglijoje taip nerėžčiau akies. Po apačia tebemūvėjau kelnes ir vis dar vaikščiojau apsirišusi galvą.
Nadija labai džiaugėsi, kad išvykstu, ir, regis, buvo tikra, kad netrukus ir pati paseks man iš paskos.
Mohamedas irgi su manim kalbėjo labai optimistiškai.
– Kai tik tėtis atsiųs tuos trūkstamus popierius, – tikino jis, – aš iškart atvešiu Nadiją ir vaikus tavęs
aplankyti.
Maniau, kad galiu juo tikėti, nes tuo metu jis ir pats degė nekantrumu važiuoti į Angliją.
– Jei dėl Mohamedo paso būtų kas negerai, – paprašė manęs Nadija, – vis tiek stenkis kaip įmanydama
mane iš čia ištraukti. Ir žiūrėk, per ilgai nedelsk!
– Nedelsiu, – atsakiau, – pažadu tau.
Apsipirkusios mudvi grįžome į butą ir pradėjome krauti man lagaminą. Abdulas Valis buvo liepęs per daug
daiktų neprisidėti: galėjau pasiimti tik vieną lagaminą ir dar krepšį. Mano lagaminas buvo nedidukas, kone
visą jį užėmė lauktuvės. Tebeturėjau ir tuos angliškus drabužius, su kuriais atvažiavau prieš aštuonerius metus;
neįstengiau išmesti nieko, kas priminė man ankstesnįjį gyvenimą.
Į Saną reikėjo važiuoti per naktį, kad anksti ryte jau būtume oro uoste, tad po pietų nuėjome pas Abdulą
Valį. Man viskas atrodė netikra – vaikščiojau lyg sapne. Man vis dingojosi, kad bet kurią akimirką nubusiu –
atsidursiu kaime ir paaiškės, kad jau reikia keltis ir imtis įprastinės ruošos.
Mes papietavome Abdulo Valio namuose, tada dar paskambino mama paklausti, kaip man sekasi. Ji
pažadėjo pasitikti mane oro uoste.
– Blogiausia, kad Nadija pasilieka, – atsidusau.
– Nesijaudink dėl Nadijos, – pasakė mama. – Ji irgi netrukus atvažiuos.
Už namo mūsų jau laukė „Land Roveris“; išėjome pro užpakalines duris. Abdulas Valis nešė mano
lagaminą, kad galėčiau palaikyti ant rankų Marką. Nadija su vaikais irgi išėjo iš namų atsisveikinti.
Mohamedas buvo nusprendęs vykti kartu, norėdamas mane išlydėti, su mumis dar buvo ir policininkas. Nadija
laikėsi labai šauniai. Atsisveikinau su ja, pabučiavau Hanį ir Tiną, o tada atidaviau jai Marką. Jis nemiegojo ir
žiūrėjo, kaip išvažiuoju, tačiau neverkė.
– Viskas bus gerai, – ištarė Nadija.
– Žinau, – tesugebėjau atsakyti. Tada įlipau į mašiną ir išvažiavome į tamsą. Pakeliui niekas iš vyrų su
manim nekalbėjo. Kai prieš auštant pasiekėme oro uostą, pratrūkau raudoti.
Nors oro uostas buvo didelis ir modernus, per savaitę iš čia tebuvo tik vienas tiesioginis skrydis į Londoną.
Bežiūrint, kaip kyla ir leidžiasi lėktuvai, mane staiga skaudžiai persmelkė suvokimas, kad aš iš tikrųjų palieku
Nadiją, Marką ir kitus vaikus.
Mes suėjome vidun, ir kurį laiką gavau pastovėti ir palaukti, kol Abdulas Valis su Mohamedu vaikščiojo po
pastatą, kalbėjosi su tarnautojais ir tvarkė reikalus. Nežinojau, kad Džimas Heilis irgi buvo čia, atvykęs
palydėti draugo. Jis iš tolo žiūrėjo į mane, kad įsitikintų, jog viskas gerai.
Pagaliau Abdulas Valis šūktelėjo man ateiti. Pro stiklines duris įžengiau į patalpą, kur sveriamas bagažas.
Mano lagaminą užregistravo, o tada grįžau atgal į didžiąją salę palaukti kavinėje. Po kelių minučių Abdulas
Valis grįžo, lydimas oro uosto pareigūno, šis padavė man kažkokį mėlyną lapą ir liepė jį užpildyti.
– Kas čia? – paklausiau.
– Neklausinėk ir pildyk, – nurodė pareigūnas. – Mums jo reikia tuoj pat.
Klausimai buvo visai paprasti. Užpildžiau, atidaviau ir pareigūnas akimirksniu dingo. Paskui gerą
pusvalandį išvis nieko neįvyko, ir jau ėmiau manyti, kad jie bus radę kokią dingstį užlaikyti mane ir grąžinti
atgal į Taizą. Bet pagaliau pareigūnas grįžo su mano pasu. Abdulas Valis atidavė jį man.
– Jame yra išvykimo vizos antspaudas, – pasakė jis ir vėl kažkur nužingsniavo, palikęs mane vieną.
Nežinau, ar Abdulas Valis man melavo, kai dar prieš kelias savaites sakė, kad mano pase trūksta kažkokių
antspaudų ir kad jis tuo pasirūpins, ar tai buvo kokia nors klaida, bet pagaliau turėjau pasą rankose, ir man
daugiau niekas neberūpėjo. Kas akimirką, kol buvome oro uoste, dairiausi ir laukiau, kad iš kur nors iššokęs
policininkas stvers mane ir nutemps atgal į mašiną. Taip nervinausi, kad nebegalėjau nieko nuryti, nuo
įtampos darėsi fiziškai bloga. Viduje visa net kračiausi iš baimės.
Per garsiakalbius pranešė apie skrydį į Londoną. Supratau, kad tai mano lėktuvas. Abdulas Valis vėl grįžo ir
paliepė man eiti prisėsti šalia įlaipinimo vartų. Mohamedo niekur nesimatė. Paspaudžiau Abdului Valiui ranką
ir mudu atsisveikinome. O tada nužingsniavau į išvykimo salę.
Kai Abdulo Valio nebeliko greta, pasijutau visai viena ir dar labiau išsigandau. Dabar nebeturėjau ko
prašyti pagalbos, jeigu kas blogo nutiktų. Visiems kitiems aš tebuvau vieniša arabė. Aplinkui sukinėjosi
daugybė turistų, mačiau ir kelis to paties skrydžio laukiančius jemeniečius.
– Ar čia lėktuvas į Londoną? – paklausiau pusamžės amerikietės, keliaujančios su didele grupe.
– Taip, – šypsodamasi linktelėjo ji, – o kur keliaujate?
– Grįžtu namo į Angliją.
– Tai jūs anglė?
– Taip.
– Pagal drabužius spėjau, kad esate vietinė. Be to, jūs tokia įdegusi!
– Praleidau čia aštuonerius metus, – paaiškinau jai.
– O mes pabuvome čia tik tris savaites, keliavome... – įsileido plepėti ji. Man kiek atlėgo, kad turiu kur
nukreipti mintis. Mačiau, kaip pro duris, vedančias prie lėktuvo, įžengė keli pareigūnai, jie kažką šnekėjosi
tarpusavyje ir buvau tikra, kad žiūri į mane. – Mes apvažiavome kone visą Jemeną, man čia taip patiko!
Miestuose labai daug fotografavau, čia viskas taip senoviška, neįtikėtina... – Džiaugiausi, kad toji moteris
nieko manęs neklausinėja, nes buvau tokia įsitempusi, kad paklausta veikiausiai būčiau ką nors piktai atšovusi.
Besiklausant atrodė, kad ji laisva kaip vėjas – gali vykti kur užsigeidusi ir daryti, ką nori.
Mums buvo liepta eiti į lėktuvą. Prie durų sustojo du ginkluoti policininkai, pro kuriuos visi turėjome
praeiti ir parodyti bilietus. Pirmasis įkišo nosį į mano krepšį, tada patikrino bilietą. Jis linktelėjo ir aš jau buvau
bežengianti paskui kitus keleivius sėsti į laukiantį autobusą.
– Ei! – riktelėjo man policininkas. Širdis iškart aidu atsimušė ausyse. Jis mostelėjo man grįžti. – Pasą! –
burbtelėjo. Padaviau jam pasą, kurį jis ilgai ir nuobodžiai vartė, tolydžio dirsčiodamas į mane.
– Kam jums reikia mano paso? – drebančiu balsu paklausiau. – Visi kiti juk parodė tik bilietus! – Jis
tylėdamas toliau spoksojo į mane. – Jūs turbūt mane pažinote, tai žinokit, aš vykstu namo, – pasakiau. Jis
prisimerkė ir jau norėjo kažką atšauti.
– Praleisk ją ir atiduok jai pasą! – riktelėjo jam kolega. Vyrukas nurijo ant liežuvio galo besisukančius
žodžius ir įbruko man į rankas pasą. Žengiau prie autobuso. Visi jau buvo sulipę ir laukė manęs; mane sekė
daugybė žvilgsnių.
Lipdama aukštyn trapu į lėktuvą, aš vis dar negalėjau patikėti, kad tai tiesa. Man vis tiek atrodė
neįmanoma, kad tuoj išskrisiu. Lėktuvas buvo nedidelis, bet šalia manęs liko dar viena laisva vieta. Pro langą
žiūrėjau į oro uosto pastatą. Lėktuvas jau pamažu pajudėjo taku, o man vis dar atrodė, kad tuoj atsidarys durys
ir kažkas prišokęs paskutinę minutę išmes mane lauk. Bet lėktuvas ėmė greitėti, ir mano širdyje pradėjo
kauptis džiaugsmas. Pagaliau pakilome. Stiuardesė priėjusi paklausė, ar nenorėčiau ko nors užkąsti. Buvo
ramadanas, ir dauguma jemeniečių pasninkavo. Pasakiau jai, kad aš nealkana, bet leidau suprasti, jog
nepasninkauju.
Ji nuėjo toliau, o aš žiūrėjau pro langą į Jemeno dykumas, kurios nyko ir tolo lėktuvui kylant į giedrą
mėlyną dangų. Paskui pravirkau.
Netrukus turėjome leistis kitame Artimųjų Rytų oro uoste: išlaipinti vienų keleivių ir paimti kitų. Aš vėl
ėmiau vaizduotis, kad ten mane būtinai ištemps iš lėktuvo ir grąžins atgal. Nusileidus buvo pranešta, kad
galime likti lėktuve – į oro uostą eiti nebūtina. Aš lengviau atsidusau. Kurį laiką sėdėjau visiškai rami. Bet
žiūrėdama pro langą pamačiau policijos automobilį, oro uosto taku artėjantį prie mūsų lėktuvo. Širdis man vėl
pašėlo daužytis. Automobilis sustojo po lėktuvu, ir vidun įsiropštė du stambūs ginkluoti policininkai. Jie žengė
tiesiai prie manęs. Kurį laiką paspoksojo į mane, o tada nužingsniavo toliau išilgai lėktuvo. Nuėję iki galo,
apsisuko ir grįžo atgal. Sėdėjau, nudūrusi žvilgsnį į žemę kaip dorybinga arabė, ir meldžiau Dievo, kad jie tik
eitų sau ir praeitų. Jie taip ir padarė, paskui išlipo iš lėktuvo.
Išgirdau žmones aplinkui šnekant, esą kažkur netoliese pastebėti keli iš įkalinimo pabėgę palestiniečiai
teroristai, užtat čia ir tikrinami visi nusileidžiantys lėktuvai. Prastovėjome tame oro uoste ilgiau nei dvi
valandas ir tik tada pagaliau pakilome skristi į Londoną.
 19
Grįžimas į Angliją ir šlovė

K ai Londono Gatviko oro uoste išlipau iš lėktuvo, jaučiausi kaip lunatikė. Kartu su kitais keleiviais nuslinkau
taku link terminalo pastato, vis dairydamasi aplinkui mamos. Buvau baisiai persigandusi. Visur mačiau
vakarietiškai vilkinčius žmones ir supratau, kad man niekas netrukdo nusirišti skarą ir vėl jaustis laisvai kaip
tada, dar prieš išvykstant iš Anglijos. Tačiau nedrįsau to padaryti – širdyje vis dar tebebuvau jemenietė.
Mes užkopėme kažkokiais laiptais, kurių viršuje pastebėjau uniformuotą moterį. Ji laikė popieriaus lapą ir
žvilgčiojo į kiekvieną, kas tik ėjo pro šalį.
– Zana? – pamačiusi mane, šūktelėjo ji.
– Taip, – atsakiau, – tai aš.
– Niekaip nebūčiau tavęs pažinusi! – Ji parodė man popieriaus lapą su sena mano nuotrauka, kurį laikė
rankose. – Nebijok, aš tik palydėsiu tave prie kito išėjimo nei visi, nes lauke tavęs tyko pulkas žurnalistų.
Mudvi nuėjome kažkokiais koridoriais, ir visą kelią ji draugiškai mane kalbino. Mes pasiėmėme mano
lagaminą, ir ji vietoj manęs pernešė jį per muitinę. Tada išėjome pro kitas duris ir vėl atsidūrėme prie pakilimo
tako.
– Šitas laukia mūsų, – ji mostelėjo į netoliese stovintį mikroautobusą. – Jis nuveš tave pas mamą. – Mudvi
sulipome, autobusiukas pajudėjo asfaltuotu taku, pro tikrinamus ir degalų pildomus lėktuvus. Iš abiejų pusių
mus lydėjo pora policijos mašinų su švyturėliais. Mano palydovė man paaiškino, kad visame oro uoste pilna
filmavimo komandų, kurios ieško manęs.
– Turbūt po visko, ką išgyvenai, tau nelabai norisi su jais susidurti, – pridūrė ji.
– Tikrai ne, – dėkinga pritariau. – Aš tik noriu susitikti su mama.
Pakilimo tako gale pastebėjau stovintį sraigtasparnį; mes, regis, važiavome tiesiai prie jo. Priartėjus
pamačiau prie sraigtasparnio laukiančią mamą. Paskui pažinau, kad drauge su ja yra Eilyn ir Benas.
Sraigtasparnio pilotas jau sėdėjo kabinoje. Autobusiukas sustojo, ir mes išlipome.
– Štai jūsų duktė, Miriam, – pasakė mane atlydėjusi moteris. Tada įlipo atgal į autobusiuką ir pamojavusi
ranka nuvažiavo.
Aš paknopstom prilėkiau prie mamos ir puoliau jai į glėbį. Mudvi ištisą amžinybę stovėjome
apsikabinusios.
– Negali būti, kad aš čia, – teįstengiau pasakyti. Mama juokėsi ir verkė, dar girdėjau spragsint fotoaparatą –
Benas suko ratus apie mudvi darydamas nuotraukas, bet man viskas buvo nė motais. Tą akimirką man nieko
daugiau nereikėjo.
– Turim greičiau lipti į sraigtasparnį ir skristi iš čia, – pagaliau ištarė mama. – Kitaip nuo reporterių
neišsigelbėsime. Eilyn viską suorganizavo.
Aš baisiai bijojau – dar niekad nebuvau skridusi sraigtasparniu, – bet įlipau į jį, kaip prisakyta.
– Nebijok, – ramino mane mama, bet mačiau, kad jai pačiai baisu. Kai pakilome aukštyn, sraigtasparnis
svyrinėjo į visas puses ir buvau tikra, kad jis tuoj nukris, bet pilotas, regis, nėmaž nesijaudino.
Eilyn su Benu irgi skrido kartu.
– Kaip laikaisi, Zana? – užkalbino ji mane. – Kaip sekėsi kelionė?
– Viskas gerai, – atsakiau, o tada kreipiausi į mamą, – tik labai bijojau, mama. Lėktuve buvau visai viena.
Ji linktelėjo tarsi sakydama: daugiau nebijok, dabar aš su tavim.
– O kaip Nadija ir vaikai? – paklausė ji.
– Puikiai, – atsakiau. Dabar jau įsidrąsinau pažvelgti pro langą į apačioje slenkantį Sasekso gamtovaizdį.
Kaip viskas žalia ir derlinga! Skridome neilgai ir netrukus nusileidome kažkokiuose tyruose, netoli nuo atokiai
stovinčio namo. Išlipome, lenkdamiesi virš galvos švilpiančių sraigto menčių, ir, vėjui taršant rūbus, per lauką
nužingsniavome link kitapus namo esančio kaimo keliuko, kur mūsų laukė automobilis su vairuotoju.
Sraigtasparnis mums už nugarų vėl pakilo ir dingo už medžių viršūnių, po savęs palikęs spengiančią tylą.
– Kur važiuosime? – paklausiau.
– Į viešbutį Braitone, – kai įsėdome į mašiną, pasakė man Eilyn.
„Grand Hotel“ buvo iš esmės atnaujintas po prieš kelerius metus įvykusio sprogimo, kai bomba vos
nepražudė visos britų vyriausybės, tačiau tada aš nieko apie tai nežinojau. Temačiau tik brangų ir prašmatnų
viešbutį prie jūros. Mes, ko gero, jau buvome įregistruotos iš anksto, nes Eilyn padavė mamai raktą ir nurodė,
kaip rasti kambarį, o pati tuo tarpu priėjo prie registratūros pasakyti, kad jau atvykome.
– Mama, o kada važiuosime namo? – klausinėjau aš. Man nesinorėjo čia gyventi – troškau kuo greičiau
pamatyti brolį, seseris ir savo draugus.
– Nežinau, – gūžtelėjo ji, – gal rytoj.
– O kodėl? Aš noriu dabar!
– Tai dėl reporterių, – paaiškino mama. – Turim luktelėti, kol jie bent kiek išsiskirstys. Visas pulkas jų tyko
tavęs ir prie namų. Jei grįšim dabar, jie neatstos nuo mūsų nė per žingsnį, o juk dar nenorime atsidurti
televizijoje. Turim pasitikėti Eilyn: ji žino, ką daro.
Aš tuo metu dar mažai išmaniau apie laikraščius, bet pagalvojau, kad Eilyn veikiausiai nori pasilaikyti
mano istoriją sau. Pamaniau, kad po viso, ką ji dėl mūsų padarė, ji tikrai turi tokią teisę, tad paklausiau mamos
ir kuriam laikui nusiraminau. Buvau tokia pavargusi, kad tądien neįstengiau nei valgyti, nei miegoti. Ir jau
užvis mažiausiai norėjau atsidurti prieš televizijos kameras – buvau be galo įsibauginusi ir sutrikusi. Bet vis tiek
iki galo nesupratau, kodėl taip dominu žinia​sklaidą, kol mama pamažu man atskleidė, su kokio masto
žurnalistų dėmesiu netrukus turėsime susidurti.
 – Nenoriu kol kas atsakinėti į jokius klausimus, – pasakiau jiems. – Noriu tik ramybės! – Visi mane suprato.
Man nesinorėjo galvoti apie nieką daugiau, kol nesusigrąžinsiu Nadijos. Jaučiausi taip, lyg dalis manęs būtų
likusi Jemene. Man visą laiką rūpėjo, ką reikėtų pasakyti ar padaryti, kad Jemeno valdžia leistų Nadijai su
vaikais išvykti. Buvau tokia pavargusi, kad galvoje viskas maišėsi. Man jau beveik norėjosi grįžti atgal pas
Nadiją ir vaikus; ko gero, sykį net kažką panašaus leptelėjau. Mama turbūt irgi buvo baisiai įsitempusi, nes, tai
išgirdusi, ji man piktai atkirto. Gal palaikė mane nedėkinga – esą nevertinu visko, ką ji padarė, norėdama mane
iš ten ištraukti. Dar apkaltino, neva noriu grįžti, nes įsimylėjau Abdulą Valį. Tai buvo visiška kvailystė, ir mama
po kurio laiko atsiprašė už savo žodžius, tačiau per vėlai, nes juos nugirdo Eilyn ir priėmė tai už tikrą pinigą. Ji
netgi nusprendė, kad ketinu grįžti į Jemeną ir ištekėti už Abdulo Valio. Tądien buvau pernelyg pasimetusi, kad
suvokčiau, kokį įspūdį jai padarė mūsų apsižodžiavimas, ir nesusipratimas išaiškėjo tik tada, kai Eilyn vėliau
ėmėsi rašyti daugiau straipsnių apie mus.
Benas paprašė mūsų išeiti į lauką – jis norėjo padaryti daugiau nuotraukų. Buvo dar tik balandis ir labai
šalta. Man nesinorėjo niekur eiti, bet mama pasiūlė greitai įvykdyti jo prašymą, o tada jis paliksiąs mus
ramybėje. Mudvi su mama ir Benas dvidešimčiai minučių išėjome į paplūdimį. Aš teberyšėjau skarą – niekaip
nesukaupiau drąsos jai nusirišti, nes turbūt būčiau pasijutusi kaip nuoga.
Rytojaus dieną praleidome viešbučio kambaryje. Mūsų aplankyti užsuko pora Eilyn draugų iš Observer. Jie
buvo labai malonūs ir iškart pamatė, kokia aš nusiminusi, tad nieko manęs neklausinėjo. Kiek vėliau pas mus
užėjo Eilyn perspėti, kad keli kito laikraščio reporteriai suuodė, kur mes apsistojusios, ir dabar šmirinėja
apačioje. Ji pranešė jau susitarusi perkelti mus į kitą viešbutį, bet teksią sprukti pro šonines duris.
Mes nusekėme paskui ją prie šoninių durų, už kurių mūsų jau laukė taksi, turintis nuvežti į Londono viešbutį
„Metropolitan“. Šis pasirodė kur kas mielesnis nei „Grand“ – daug patogesnis ir ne toks prašmatnus. Bet kai
kiaurą dieną pralindėjome kambaryje, į vakarą man jau trūko kantrybė.
– Jeigu manęs tučtuojau neparveš namo, – pareiškiau mamai, – aš važiuosiu pati.
– Ką gi, – atsiduso ji, – važiuojam. Šnektelėsiu su Eilyn.
Ji pasakė Eilyn, kad aš pasidariau labai jau nekantri ir pikta. Ši atėjo su manim pasikalbėti.
– Kas čia dabar darosi? – užsipuoliau ją. – Aš noriu pagaliau namo!
– Gerai, – linktelėjo ji, – rasiu mašiną ir rytoj galėsim važiuoti.
Tąnakt miegojau gerai. Kitą rytą Benas nuvežė mus į Birmingamą. Aš netgi įsidrąsinau persivilkti
angliškais drabužiais, kuriuos man buvo atvežusi mama. Nelabai prisimenu tą kelionę, nes menkai
tesuvokiau, kas dedasi aplinkui. Tik baisiai ilgėjausi savo šeimos ir troškau grįžti pas juos. Iš nekantrumo vos
pajėgiau nusėdėti.
Kai priartėjome prie Birmingamo centro ir priekyje pamačiau iškylančią Rotundą, mane užliejo
prisiminimai, o akis užplūdo ašaros.
– Prisimeni ją? – paklausė mama.
– O, taip, – drebančiu balsu atsakiau. – Kur dabar važiuosime?
– Į ponios Velington namus, – paaiškino ji. Aš taip apsidžiaugiau, kad vėl pamatysiu Velingtonus – Linetę ir
jos mamą! Negalėjau patikėti, kad pagaliau mano svajonės pildosi. Prisiminiau, kaip mudvi su Linete
sekmadieniais padėdavome jos mamai parduotuvėje, aptarnaudavome klientus, ir kaip ji paskui duodavo
mums kišenpinigių, kad vakare galėtume nueiti į kiną. Jos abi buvo nuostabios mano bičiulės.
Ponia Velington gyveno Sparkbruke, ir, kai įvažiavome į tą rajoną, dairiausi pro langą akis išpūtusi kaip
vaikas – ar nepamatysiu kur gatvėje ko nors iš savo draugų. Mama šypsodamasi žiūrėjo į mane.
– Apie ką galvoji? – paklausė paskui.
– Nekantrauju kuo greičiau visus pamatyti!
Kai sustojome prie namo, iššokau iš mašinos, o pro priekines duris laukan išgužėjo visa mūsų šeima: Mo,
Ašija, Tina ir Ašijos dukrelė Lana, kurios dar nebuvau mačiusi. Pasirodė ir ponia Velington su dviem
vyresniosiomis dukterimis. Priėjusi arčiau pamačiau, kad visi verkia. Linetė, pasirodo, gyveno netoliese,
atskirame bute. Jai jau buvo pranešta, kad parvažiavau, ir ji turėjo netrukus ateiti.
Kai suėjome į vidų ir susėdome ant sofos, kurį laiką įsivyravo tyla. Ašija niekaip negalėjo nustoti verkusi, o
Tina per aštuonerius metus buvo taip pasikeitusi, kad vos ją atpažinau – buvo aukšta kaip kartis. Iš galvos man
neišėjo mintis apie Nadiją, vis dar įkalintą Jemene. Dėl to tarsi koks kamuolys gerklėje įstrigo – neįstengiau
kalbėti. Eilyn su Benu buvo drauge, o tada pasirodė Linetė. Aš iškart ją atpažinau, nors dabar ji buvo jau
suaugusi moteris. Atrodė daug gražesnė nei būdama paauglė: buvo trumpai apsikirpusi ir gerokai aukštesnė,
nei prisiminiau. Mudvi apsikabinome ir apsiverkėme – nė viena neradome tinkamų žodžių. Ji tik žiūrėjo į
mane ašarodama ir kraipė galvą, niekaip negalėdama patikėti, kad iš tikrųjų sugrįžau.
– Kaip tu pasikeitei, kaip pasikeitei, – teįstengė ištarti ji. – Kokia tu įdegusi!
Mudvi su mama keturias dienas viešėjome pas Velingtonus. Visi kiti grįždavo nakvoti į mamos namus, o
paskui vėl ateidavo pas mus. Benas su Eilyn apsistojo viešbutyje Birmingame, bet kasdien užsukdavo mūsų
aplankyti. Veikiausiai jų tikslas buvo prižiūrėti, kad jokie kiti laikraščiai mūsų nenusičiuptų. Benas prieš
atsisveikindamas padarė daugybę nuotraukų, kur mes visi sode. Aš daugiau nebenorėjau jųdviejų su Eilyn
matyti – jų buvimas mane jau slėgė.
– Nebenoriu daugiau fotografuotis, – skundžiausi mamai.
– Tų nuotraukų mums reikės spaudai, – atsakė ji, – kad padėtume Nadijai.
Tai išgirdusi, kurį laiką pritilau.
Po keturių dienų jau buvau nusiteikusi kraustytis į mamos namus Kings Hyte, kur ji persikėlė palikusi tėtį.
Mudvi su mama išsikvietėme taksi, o visi kiti laukė mūsų parvažiuojant. Namas buvo nedidelis, bet jaukus.
Buvo taip gera vėl būti kartu su savo šeima!
Kelias savaites prie durų vis pasirodydavo žurnalistų, kurie teiraudavosi manęs, bet aš nesutikdavau su jais
kalbėtis. Kas nors atidarydavo duris ir liepdavo jiems pasitraukti. Bet buvo ir tokių, kurie be paliovos trynėsi
gatvėje, tad kurį laiką negalėjau niekur išeiti. Nenorėjau gatvėje su jais susidurti. Pirmąsias porą savaičių
išsiruošdavau tiktai pas Linetę arba pas ponią Velington, ir tada Ašija nuveždavo mane taksi.
Su mama iš naujo susisiekė Tomas Kvirkas, Birmingham Post žurnalistas. Jis norėjo sužinoti, kas nutiko
Nadijai. Mudvi pradėjome vaikščioti į jo biurą ir iš ten skambinti Abdului Valiui į Taizą. Tie skambučiai
pasidarė gana reguliarūs, taigi žinojau, kad ji vis dar gyvena mieste ir kad Markui viskas gerai. Jiedu abu su
Mohamedu įtikinėjo mane nesijaudinti: esą, kai tik bus sutvarkyti popieriai, jie iškart atvažiuosią pas mus.
Mohamedas vis dar laukė, kol Govadas atsiųs reikiamus dokumentus. Kiek supratau, Govado namus
Birmingame irgi nuolat atakavo reporteriai, bandantys išsiaiškinti, ar jis ką nors daro, tačiau jis neatidarydavo
jiems durų ir su niekuo nesikalbėjo.
Kad ir kaip raminama bei įtikinėjama, aš vis tiek nesilioviau jaudintis, mat puikiai žinojau, kaip greitai ten
viskas gali apsiversti, nes niekas niekuomet netesi savo pažadų. Niekaip neįstengiau pradėti galvoti, kaip
susitvarkyti gyvenimą, kol Nadija su vaikais tebebuvo įstrigusi Jemene.
Vienintelis žmogus, kuris būtų galėjęs pagelbėti Nadijai, buvo mūsų tėtis. Žinau, – jeigu jis būtų pareiškęs,
kad jo duktė ir anūkai Jemene nesijaučia laimingi, ir pareikalavęs jiems galimybės atvykti čionai, Govadas
būtų jo paklausęs. Tačiau tėtis nesirengė mums padėti.
– Man teks eiti pas tėtį, – pasakiau mamai. – Prašysiu jo pagelbėti Nadijai.
Prieš eidama vėl apsirengiau kaip jemenietė: apsimoviau kelnes ir apsirišau skara, norėdama jam parodyti,
kaip aš pasikeičiau ir kokia dabar esu gera duktė. Tada viena pati sėdau į taksi ir nuvažiavau į buvusią mūsų
užkandinę. Čia viskas atrodė kaip buvę. Sumokėjau taksistui ir įžengiau vidun. Tėtį pamačiau už prekystalio.
Visiškai nieko jam nepajutau.
– Zana! – sušuko jis, mane pamatęs, ir apsiašarojo. Aš nenuvarvinau nė ašarėlės. Tiesiog užėjau už
prekystalio, į vidų, ir palaukiau, kol jis ateis. Išleidęs visus lankytojus, jis uždarė užkandinę ir atskubėjo pas
mane. Jis vis dar ašarojo ir nesusizgribo, ką man sakyti.
– Man labai gaila, kad taip išėjo, – pasakė jis. – Jei būčiau iš anksto žinojęs, kaip su jumis ten elgsis, viskas
būtų buvę kitaip.
Žinojau, kad jis meluoja, nes visi jemeniečiai, kuriuos pažinojau ir kurie daugelį metų važinėjo į Angliją,
jam pasakojo, kas ten dedasi, o ir mes pačios be paliovos rašėme jam laiškus, skųsdamosi sunkia savo dalia. Bet
dabar nebenorėjau vėl visko aptarinėti – tiktai siekiau, kad jis padėtų Nadijai.
– Ką gi, dabar aš grįžau, – ištariau, – ir, kaip matai, tebesu musulmonė ir gerbiu tave. Myliu tave, tėti, ir
labai prašau padėti Nadijai su vyru taip pat atvykti pas mus, kad vėl galėtume gyventi visi kartu kaip viena
didelė šeima.
Jis pritariamai linktelėjo.
– Gerai, nueisiu pasikalbėti su Govadu, – pažadėjo. – Dabar tu patyrei, kas yra tikras gyvenimas, išmokai
arabiškai ir geriau pažįsti pasaulį. Tik to aš ir norėjau.
– Taip, dabar aš jau subrendusi, – patvirtinau. – Vadinasi, nueisi pas Govadą dėl Nadijos?
– Taip, būtinai. Tu irgi gali eiti kartu.
Patikėjau, kad jis kalba nuoširdžiai, nes iškart susitarė susitikti su Govadu. Paskirtu laiku aš vėl apsirengiau
arabiškais drabužiais ir nuvažiavau pas Govadą. Jis gyveno dideliame, sename name. Pamačiau Salamą, kurį
laiką mudvi pasikalbėjome, bet aš per daug ant jos pykau už tai, kaip ji galiausiai pasielgė su Nadija. Ji
tebevilkėjo tokiais pat kaimiškais drabužiais ir buvo susilaukusi dar vienos dukrelės, kuriai jau buvo dveji.
 – Kaip tu galėjai palikti mus šitiek laiko vargti su savo vaikais? – papriekaištavau. – O kai bandydavome
išsiaiškinti, kas vyksta, niekas mums nieko nesakė. Kodėl taip pasielgei?
– Aš netrukus grįžtu atgal, – pažadėjo ji, – o Nadija su Mohamedu ir vaikais galės atvykti čionai.
– Žinau, – burbtelėjau ir nieko jai daugiau nebesakiau – tai buvo beprasmiška. Aš kaip įmanydama
stengiausi būti mandagi, nors širdyje kaupėsi pyktis: stengiausi neleisti jam prasiveržti, kad nesuerzinčiau jų ir
nesužlugdyčiau Nadijos vilčių.
Tėtis su Govadu kalbėjosi arabiškai, bet aš dabar jau supratau, ką jie sakė. Govadas pažadėjo padaryti, ką tik
galės.
– Tai ilgai trunka, – pridūrė jis, – bet jie tikrai atvažiuos.
Tačiau nieko nenutiko. Esu tikra, kad jie nieko ir nesiruošė daryti – tik norėjo apmaldyti mane.

Iš arabų, atvykusių į Birmingamą, sužinojau, kad Nadijai su vaikais teko grįžti į kaimą. Pažinę mane, žmonės
susistabdydavo tiesiog gatvėje ir imdavo pasakoti naujienas. Jie tikino, kad į kaimą ji grįžusi savo noru, bet aš
žinojau, kad tai netiesa.
Ahmedas irgi atskrido mūsų aplankyti; jis buvo girdėjęs tą patį. Dar jis pranešė, kad Leila rimtai serga ir jai
būtina atvykti į Angliją gydytis. Mama gavo jos gimimo liudijimą ir Ahmedas pažadėjo grįždamas nuvežti jį į
Adeną.
Po keleto mėnesių kažkas pabeldė į duris, ir mano brolis Mo šūktelėjo, kad atvažiavo Leila. Išėjusi į gatvę,
aš pirmąsyk gyvenime pamačiau ją. Ji kartu su vyru sėdėjo prie namų stovinčiame autobusiuke. Atrodė labai
panaši į Nadiją. Čia pat mašinoje snaudė ketvertas vaikų. Ji ašarodama išlipo ir priėjo prie manęs, o mano
galvoje sukosi tik viena mintis: jeigu tu galėjai iš ten ištrūkti, kodėl Nadija negali?
Leila tikrai atrodė negaluojanti. Buvo labai šalta, bet juodvi su mama ilgai glėbesčiavosi čia pat ant
šaligatvio, negalėdamos viena kitos paleisti. O man norėjosi kuo greičiau įvesti ją vidun, kur šilta. Mes
priėmėm juos visus su visais daiktais į savo namus, ir jie keletą dienų pas mus viešėjo, kol susitarėme su
gydytoju, kad apžiūrėtų Leilą. Mama nuo vaikystės tebeturėjo jos medicinos kortelę, tad Leilai tereikėjo tik ją
atnaujinti. Kai jai kiek pagerėjo, jie išsinuomojo namą ir persikėlė tenai.
Mus pasiekė žinia, kad Nadija pagimdžiusi dar vieną vaiką. Jei tai tiesa, vadinasi, ji išvažiavo iš Taizo ir
daugiau nebegalėjo gauti kontraceptikų. Netikiu, kad pati būtų norėjusi dar vieno vaiko, kai šitaip sunkiai
gimdė Tiną ir kai privalėjo prižiūrėti ne tik ją, Hanį, Marką, bet ir veikiausiai dar du Salamos vaikus.
Aš dar bandžiau prisiskambinti Abdului Valiui ir paklausti, kodėl jis sulaužė savo pažadą pasirūpinti, kad
Nadija liktų gyventi mieste, bet jis daugiau nebekėlė ragelio. Mama skambino Džimui į Saną, bet jis patikino
nieko apie tai nežinąs. Ryšys vėl nutrūko, ir Nadija vėl buvo nebepasiekiama. Beliko tik vėl laukti ir tikėtis.
Po visko, ką išgyvenau, tapau itin jautri visokioms pasaulio nelaimėms. Dabar, per televiziją matydama
benamius vaikus ar išskirtas šeimas, jaučiu tokį skausmą, kad regisi, jog plyš širdis.
 20
Į tarptautinius vandenis

P raėjo mažiausiai metai po grįžimo į Angliją, kol aš pagaliau tvirčiau atsistojau ant kojų. Laisvė – gąsdinantis
dalykas, kai nesi prie jos pratusi, o priešingai – pripratai, kad viską už tave sprendžia kiti ir tau pačiai išvis
netenka rinktis. Aš neįstengiau blaiviai mąstyti, mano mintys nuolatos sukosi apie Nadiją su Marku, ir
verkdavau tol, kol ašarų nebeliko. Jaučiausi tokia bejėgė ir taip toli nuo jų!
Prieš daugelį metų, iki išvažiavimo į Jemeną, kai dar buvau naivi moksleivė, draugavau su berniuku, vardu
Džimis. Jis buvo labai mielas ir geras draugas. Atsidūrusi nelaisvėje kalnuose, dažnai jį prisimindavau ir
spėliodavau, kaip jam sekasi. Žinojau, kad Džimis buvo mane įsimylėjęs, tačiau neįsivaizdavau, kaip po šitiek
laiko jausčiausi vėl jį sutikusi. Vis dėlto radau jį ten, kur ir buvau palikusi, tarsi nieko nė nebūtų įvykę.
– Klausyk, – tarė jis, kai susitikome, – aš tavęs taip ir nepamiršau.
Jis išsitraukė piniginę ir išėmęs iš jos parodė man nuotrauką – mano pačios, kol dar buvau jaunutė mergaitė
ir supratimo neturėjau, kas manęs laukia ateityje.
Džimis niekad nesiliovė manęs mylėjęs ir buvo vis toks pat mielas, linksmas ir švelnus, kokį jį prisiminiau.
Man buvo gera vėl matyti jį šalia. Jis tebegyveno su savo šeima, tad, kai mamos namuose santykiai
pasidarydavo pernelyg įtempti ar šiaip būdavo per daug bruzdesio ir triukšmo, aš eidavau pas Džimį, kurio
artimieji stengdavosi, kad ten jausčiausi sava.
Maždaug po metų suvokiau, kad Nadijos gyvenime nieko nepasikeis, jeigu patys už ją nekovosime. Mama
visą laiką stengėsi kiek begalėdama, beldėsi į visas įmanomas duris, lankėsi konsultacijų centruose, pas
advokatus ir kone visai prarado sveikatą, bandydama įveikti šią problemą. Visi ją užjautė, bet niekas
neįsivaizdavo, ką daryti. Taigi aš nutariau parašyti knygą. Maniau, jei įstengsiu tai padaryti, vėl atkreipsiu
žmonių dėmesį į Nadijos likimą. Galėsiu kalbėtis su spaudos ir televizijos žurnalistais, – nors ta mintis mane
gerokai gąsdino, – ir jiems išsamiai atskleisti savąją mūsų istorijos versiją. Bet žinojau, kad viena knygos
neparašysiu, man reikia pagalbos. Vienas draugas nuėjo į biblioteką ir paklausė, gal jie žino ką nors, kas
padeda žmonėms rašyti knygas. Jam davė Endriaus Kroftso numerį.
Parašyti ir išleisti knygą iš tikrųjų užtrunka labai netrumpai, bet aš jau esu įpratusi laukti. Per šitiek metų
išmokau būti kantri. Endrius pirmiausia parašė santrauką, jo agentas rado mums britų leidėją, o tada man teko
iš atminties atkurti visas tos siaubingos istorijos smulkmenas. Visa tai, ką taip stengiausi užgniaužti ir pamiršti,
turėjau vėl ištraukti į dienos šviesą, ir man reikėjo su tuo susitaikyti. Užtrukau beveik tris dienas, kol viską nuo
pradžios iki pabaigos išpasakojau Endriui; ne sykį ir apsiverkiau, prisiminusi vieną ar kitą dalyką.
Tada vėl viskas kuriam laikui aprimo. Belaukdama, kol pasirodys pirmasis knygos leidimas, aš pasijutau
nėščia. Labai tuo džiaugiausi, o Džimis ir visa jo šeima mane širdingai palaikė. Aš beprotiškai norėjau turėti
vaikelį, kuris būtų tiktai mano vienos ir kurio niekas iš manęs negalėtų atimti.
Visą laiką širdimi jaučiau, kas nutiko Nadijai: dabar ji veikiausiai vėl gyvena kaime, ko gero, irgi jau vėl yra
nėščia ir paskendusi nesibaigiančiuose darbuose – tupinėja apie vyrus, vaikus ir senes. Kartais iš apmaudo ir
bejėgiškumo aš kone eidavau iš proto. Aš dar kartą nudrožiau pas tėtį – žinojau, kad pakaktų vieno jo arba
Govado žodžio ir viskas pasikeistų, bet nieko nepešiau. Jis žadėjo padėti, bet žinojau, kad nieko nedarys. Mama
rado teisininkę, vardu Keitė, kurios nuomone, būtų galima pateikti jiems kaltinimus apgaule, laisvės
suvaržymu ir pagrobimu – tada tėtis ir Govadas atsidurtų teisme. Mes nutarėme pamėginti.
Įvyko vienas teismo posėdis, tačiau byla buvo atidėta pritrūkus įrodymų, ir mums vėl teko ilgai laukti, kol
apsisuks lėtai judantys Temidės ratai ir surinksime pakankamai liudijimų iš islamo žinovų, draugų ir šeimos
narių.
Liamas gimė 1990 metų lapkritį. Jis buvo nuostabus. Aš tebegyvenau su mama, bet pateikiau prašymą
atskiram butui gauti, kad vaikas turėtų bent kiek erdvės. Ašija su vaikais irgi buvo įsikūrusi pas mamą, tad
mums visiems ten paprasčiausiai jau nebeužteko vietos.
Mūsų bylą perdavė kitai advokatei – Madlenai, kuri mums patarė pernelyg nereklamuoti knygos, kai ji
pasirodys, kad nepakenktume bylai. Mes jos paklausėme, ir, nors knygą greit išpirko, viešo atgarsio ir triukšmo
ji beveik nesukėlė, – o tai buvo mano tikslas. Aš jau buvau susitarusi duoti daugybę interviu ir net dalyvauti
Wogan – garsiausiame to meto pokalbių šou, tačiau advokatų patarimu viskas buvo atšaukta. Mes jais aklai
pasikliovėme, o jie trypčiojo vietoje ir mėnuo po mėnesio byla nė kiek nepasistūmėjo. Jaučiausi taip, tarsi
didžiulį akmenį ridenčiau aukštyn stačiu kalno šlaitu. Niekas nesuteikė mums jokių vilčių ir mes jau mirtinai
pavargome.
Tada autorinių teisių agentas pardavė mano knygą kelioms Europos šalims. Nespėjau nė susivokti, o ji jau
buvo išversta į bene šešiolika skirtingų kalbų. Staiga, po šitiek laukimo metų, ledai pajudėjo! Mums niekas
netrukdė skelbti savo istoriją už Anglijos ribų, o viso pasaulio žurnalistai primygtinai reikalavo pateikti kuo
daugiau smulkmenų. Vokiečių leidėjai atsiuntė su manim susitikti savo žurnalistus. O paskui gavau prancūzų
leidyklos Fixot pasiūlymą.
Paryžiuje milžinišką pasisekimą turėjo „Tik su dukra“ (liet. 2009 m.) knyga: jos egzempliorių buvo
parduota kur kas daugiau, nei bet kurios kitos knygos per daugelį metų, o autorė Betė Mahmudi (Betty
Mahmoody) tapo nacionaline įžymybe. Ji buvo amerikietė, ištekėjusi už iraniečio ir kartu su juo ir jųdviejų
dukterimi nuvykusi apsilankyti Irane. Tačiau ji kažkuo neįtiko vyro šeimai, šie neleido jai su vaiku išvykti ir jos
abi su dukterimi tapo įkaitėmis. Knygoje pasakojama apie tai, kaip juodviem visgi pavyko ištrūkti; pagal tą
pačią istoriją buvo sukurtas ir filmas, kuriame Betę vaidino aktorė Salė Fyld (Sally Field). Fixot Prancūzijoje
išleido Betės knygą; leidykla paprašė, kad ji parašytų pratarmę prancūziškajam mano knygos vertimui ir
padėtų ją platinti. Aš sutikau su viskuo, kas tik pagelbėtų garsinti mūsų istoriją, ir buvau labai dėkinga
kiekvienam žmogui už pagalbą.
Kai pirmąkart buvau pakviesta į Paryžių, tikėjausi maždaug to paties, ką jau buvau patyrusi iš britų
žiniasklaidos, – ne daugiau. Nuvykau ten kartu su mama ir Liamu. Žadėjome pabūti savaitę, kol knyga bus
reklamuojama. Ji vadinosi „Vendues!“ („Parduotos!“). Prancūzai labai pasistengė puikiai ją išversti ir išleisti. Tik
aš buvau visai nepasirengusi šitokiai gausybei interviu, kurie vienas po kito vykdavo nuo pat ankstyvo ryto iki
išnaktų. Liamas prancūzų leidėjų biuruose jautėsi kaip namie, o jiems dirbusi jauna anglė, vardu Suzana Li
(Susanna Lea), buvo paskirta man pagelbėti. Ji drauge su savo kolega Antuanu visur mus vežiojo, vertėjavo ir
tiesė mums kelią Paryžiuje.
Tačiau man ir vėl prisiėjo gaivinti atmintyje visus tuos Jemene praleistus metus – pirmąkart nuo tada, kai
prieš porą metų viską pasakojau Endriui Kroftsui; tik šįkart teko tai daryti daugybę kartų ir vis iš naujo. Mano
nuotaika buvo baisi. Sukilus visiems tiems prisiminimams ir vis tiek nesant jokių vilčių susigrąžinti Nadiją,
mane prislėgė depresija. Per kai kuriuos interviu kartu su manimi būdavo Betė Mahmudi, ji pasakojo savo
istoriją. Ji tikrai buvo drąsi moteris, tačiau jos asmeniniai išbandymai jau buvo pasibaigę – jos duktė saugiai
augo Amerikoje, tuo tarpu mūsų košmaras tęsėsi. Kartais, kai ištaikiusi keletą valandų kartu su mama
išsiruošdavau pasidairyti po miestą, pastebėjau, kad žmonės pradeda atpažinti mane gatvėje. Mačiau, kaip
baksnoja vienas kitą ir patyliukais šnabžda mano vardą. Visi man užjaučiamai šypsojosi.
Vieną interviu turėjau duoti tiesioginiame eteryje. Pokalbių šou vadinosi Sacrée Soirée; tai viena
populiariausių Prancūzijos programų, kurią veda Žanas Pjeras Fuko (Jean-Pierre Foucault). Į studiją mes
važiavome taksi ir pakeliui Suzana kaip visuomet paaiškino, kas bus kiti laidos svečiai ir ką turėsiu daryti aš.
Man regis, visi jaudinosi ne mažiau už mane, kad nepasakyčiau kokios nesąmonės ir neapsijuokčiau.
Atvažiavusi į studiją pamačiau, kad man paskirtas atskiras persirengimo kambarys su mano vardu ant durų,
šampanu ir užkandžiais viduje ir elektros lemputėmis aprėmintu veidrodžiu virš stalo. Visai kaip filmuose! Kai
mane pradėjo grimuoti, nervai įsitempė kaip stygos.
Studijoje irgi buvo susirinkusi gyva auditorija, jau nekalbant apie milijonus žiūrovų namuose prie
televizorių. Aš ko nenumiriau, užkulisiuose laukdama savo eilės. Pagaliau, išgirdusi savo vardą, žengiau prie
man pastatyto krėslo. Prožektoriai nežmoniškai kaitino. Stengiausi įdėmiai klausytis vertėjos ir pamažu
pamiršau savo baimę, o interviu įsibėgėjant jaučiausi vis tvirčiau ir laisviau. Paskui man visi sakė, kad šauniai
laikiausi, tik manau, kad nė vienas iš mūsų ligi galo neįsivaizdavome, kokį poveikį visuomenei turės šitas šou ir
kokių pasekmių jis sukels.
Mudvi su mama vėl grįžome į Angliją, ir aš vėl nugrimzdau į depresiją. Viskas atrodė taip beviltiška! Mes
šitiek padarėme, o nė per žingsnį nepasistūmėjome į priekį. Mes vis dar nežinojome, kaip laikosi Nadija, ir
neturėjome kaip jos pasiekti.
Porą savaičių nieko nebuvo girdėti. Tuo metu mudu su Džimiu jau buvome išsiskyrę. Dėl mano kaltės. Aš
neįstengiau puoselėti santykių, nes visos mano mintys sukosi tik apie Nadiją. Su manim gyventi buvo
nepakenčiama; aš nebuvau nusiteikusi rimtiems santykiams. Liamas atrodė tikra Dievo dovana, jis suteikė
prasmę mano kasdienybei, o Džimis su šeima ir toliau liko geriausi mano draugai ir rėmėjai. Nekilnojamojo
turto asociacija pasiūlė man butą, į kurį aš mielai persikėliau, džiaugdamasi pagaliau turėsianti atskirą erdvę
sau ir Liamui, tačiau visą laiką jaučiausi vieniša ir įsibaiminusi.
Praėjus porai savaičių po grįžimo iš Paryžiaus, man paskambino Suzana.
– Žiniasklaida visai pašėlo, – pasakė ji, – o žmonės užvertė Jemeno ambasadą laiškais. Straipsniai pilasi
vienas po kito. Bernaras nebegali užmigti – vis galvoja apie Nadiją. Jis nori imtis ko nors, kas iš tikrųjų padėtų:
ne vien pardavinėti šimtus knygos egzempliorių, bet ir tikrai ją išgelbėti.
Bernaras Fikso (Bernard Fixot) buvo leidyklos bosas – didžiulis, stambus ir mielas kaip meškinas.
Susipažinau su juo pirmąkart ten nuvykusi, ir jis nuoširdžiai apsiverkė, klausydamasis mano istorijos. Jo
žmona – Žiskaro d’Esteno (Giscard d’Estaing), buvusio Prancūzijos prezidento, duktė. Pagaliau mūsų bėdos
sulaukė nemeluoto išties įtakingų žmonių dėmesio!
– Tave kviečia dar sykį dalyvauti Sacrée Soirée, – pranešė man Suzana. – Tik šįkart ten turėtų būti ir kažkas iš
Jemeno ambasados.
Tai buvo puiki naujiena. Pagaliau gausiu progą viešai akistatai su Jemeno valdžia. Žmogus, kurį atsiuntė
ambasada, vadinosi ponas Šokis (Shoki). Kaip vėliau sužinojau, pats ambasadorius buvo nusiteikęs tučtuojau
leisti Nadijai su vaikais išvykti, kad išvengtų didesnio skandalo, tačiau ponas Šokis įtikino jį apsigalvoti ir dabar
rengėsi viešai ginti savo poziciją. Kol laukėme šou pradžios, ponas Šokis atrodė labiau įsitempęs nei aš, tačiau
aš buvau piktesnė. Tiesa buvo mano pusėje, ir dėl to įgavau drąsos. Kai atsidūrėme priešais kameras, jis be
perstojo kartojo tokias frazes, kaip: „Nadija yra Jemeno pilietė“ ir „ji visai laiminga ir nenori niekur važiuoti“. Jis
prakaitavo, nervinosi, o aš kaip įmanydama jį puoliau. Buvo aišku, kad ir auditorija nusiteikusi prieš jį, nes jis
tolydžio prieštaravo pats sau ir mėgino neigti akivaizdžius dalykus. Jam kalbant, publika nepritariamai
šnypštė, o ponui Šokiui vis labiau painiojantis oficialiose melagystėse, atmosfera studijoje dar labiau įkaito.
Aš visai įniršau, kai staiga Žanas Pjeras Fuko nutraukė mane ir pranešė, kad jie telefonu susisiekę su
Nadija, – ar aš nenorėčiau su ja pasikalbėti? Pasijutau lyg gavusi smūgį į pilvą. Negalėjau patikėti, kad tai tiesa.
Aš ketverius metus niekaip negalėjau su ja susisiekti, o dabar turiu kalbėtis girdint milijonams televizijos
žiūrovų? Negi tai įmanoma?
Tarsi sapnuodama paėmiau iš Žano Pjero mikrofoną.
– Alio? – ištariau lyg šaukdama nematomą vaiduoklį.
Mano ausinėse kažkas sutraškėjo, paskui išgirdau Nadijos balsą:
– Alio!
Man iš akių pasipylė ašaros. Aš taip norėjau, kad ji mane išgirstų, bandžiau pasiekti ją tose tolybėse, tačiau
mudviem nesisekė vienai kitos suprasti – sukrėstos ir pasimetusios, mes tarsi klaidžiojome skirtingose pasaulio
pusėse. Žanas Pjeras nutraukė šou, o mane palydėjo į nedidelį kambariuką, kur ryšys buvo geresnis. Mudvi
galėjome kalbėtis.
– Kas ten darosi? – klausė manęs Nadija. – Ką tu veiki?
Bandžiau jai paaiškinti, bet mane sykiu užgriuvo daugybė per pastaruosius ketverius metus nutikusių
dalykų, viskas susivėlė, aš painiojausi, žodžiai virto vienas per kitą – ir staiga ryšys nutrūko. Likau sėdėti
sukrėsta ir susikrimtusi. Atrodė pernelyg žiauru: netikėtai užmegzti tokį netvirtą kontaktą ir staiga vėl jo
netekti!
Tuo tarpu Žanas Pjeras tiesioginiame eteryje prirėmė poną Šokį:
– Kodėl Nadijai neleidžiama matytis su šeima?
Vėl pasipylė įprastiniai gyvatiški išsisukinėjimai ir vingrybės, tačiau laidos vedėjas nepasidavė:
– Tuomet mes patys nugabensime Zaną su mama į Jemeną, kad jos galėtų pamatyti Nadiją.
Jo žodžius nustelbė telefono skambutis, bet dabar aš suvokiau juos visu baisumu. Jie ketino vėl gabenti
mane į Jemeną! Ši mintis man kėlė siaubą. O jeigu manęs nebeišleis atgal, ir aš vėl būsiu ten įkalinta?
Kai po pokalbio su Nadija išėjau iš kambarėlio su telefonu, išgirdau poną Šokį skambinant į ambasadą. Jis
kalbėjo arabiškai.
– Tegu sau važiuoja, – šnypštė jis, – jie nieko neįrodys. O mes galėsim pateikti savą požiūrį.
Pajutau, kaip viskas slysta man iš rankų, ir baisiai išsigandau.
– Aš nenoriu ten važiuoti, – prisipažinau mamai.
– Mes turime pabandyti, Zana, – atsakė ji. – Turime jai pranešti, kas vyksta, kad nepalikome jos vienos, kad
mes vis dar grumiamės už jos laisvę.
Sutikau, nors vis tiek drebėjau pagalvojusi, kad turėsiu palikti Liamą ir pati lįsti į šitokį pavojų. Staiga
Jemeno vyriausybė tapo mums tokia maloni, kad nors prie žaizdos dėk. Sužinojome, kad galėsime matytis su
Nadija ir vaikais tiek, kiek norėsime, o aš galėsiu pamatyti Marką.
– O jei norėsite išsivežti Marką iš šalies, – maloniai paaiškino man, – galėsite kreiptis į teismą.
Žinojau negalinti tikėti nė vienu jų žodžiu, bet skęstantysis ir už šiaudo griebiasi.
Žanas Pjeras matė, kaip išsigandau.
– Nebijok, – drąsino jis mane, – jei tave bandys pagrobti, aš sumokėsiu išpirką.
Bernaras Fikso su žmona buvo tikri, kad gerokai pasistūmėjome į priekį, ir pažadėjo kartu su mumis skristi į
Jemeną. Buvo nusamdytas privatus dešimties vietų lėktuvas. Kelionėn susirengėme mudvi su mama, Bernaras
su žmona, Žanas Pjeras, televizijos operatorius su asistentu ir ponas Šokis, kuris mielai pasinaudojo galimybe
nemokamai aplankyti savo draugus ir šeimą.
Prieš išvykdamos abi su mama nakvojome pas Bernarą ir jo žmoną Paryžiuje. Jiedu turi nuostabius namus –
tokį rekonstruotą sandėlį, – kuriuose gyvena su dviem įvaikiais iš Lenkijos. Bernaras tiesiog tryško optimizmu.
O aš jam vis kartojau, jog netrukus pats galės savo akimis įsitikinti, kaip sunku pasiekti, kad bent kas nors būtų
daroma.
Mes pirmiausia nusileidome Sanoje ir aplink oro uostą išvydome mažiausiai trisdešimt oficialių Jemeno
pareigūnų, kurie visi mūsų laukė. Čia dar buvo ir vietinė filmavimo komanda. Pareigūnai surinko mūsų pasus,
o ponas Šokis iškart kažkur dingo su savo kolegomis. Visi kažką paslaptingai šnibždėjosi ir ginčijosi, o mudvi su
mama buvom paliktos vienos sėdėti ir laukti. Mane vėl užgriuvo su šia vieta susiję prisiminimai ir kvapai, nuo
kurių visa drebėjau, tikėdamasi baisiausio. Po kurio laiko mums buvo nurodyta apsistoti viešbutyje „Sheraton“
ir pasakyta, kad ryte keliausime į Taizą, kur susitiksime su Nadija.
 Anksti rytą mūsų jau laukė parengtas lėktuvas ir netrukus nusileidome Taize. Pakeliui į miesto centrą
mums paaiškino, kad pasimatymas įvyks privačiame kambaryje ir mes galėsime kalbėtis, kiek tik norėsime.
Mano širdis pašėlusiai daužėsi, aš vos bepajėgiau įkvėpti. Man vargiai sekėsi patikėti, kad šįkart bus laikomasi
žodžio ir mums išties leis susitikti.
Privažiavome prie kažkokio valdiško pastato, mus nuvedė į sodą, o ten vėl teko laukti. Aplinkui tą sodą
pagarbiu atstumu nuo mūsų išsirikiavo kokie trisdešimt ar keturiasdešimt Jemeno pareigūnų – gal net tie
patys, kurie pasitiko mus oro uoste. Kai kurie iš jų turėjo video​kameras. Sėdėjome ten porą valandų.
– Turbūt moko Nadiją, ką ji turės mums sakyti, – tarstelėjau Bernarui.
Galų gale prie įėjimo į sodą pasirodė Nadija, visa nuo galvos iki kojų susisukusi į juodus apdarus. Kai ji
žengė prie mūsų, visuose pašaliuose ėmė dūgzti kameros. Ją lydėjo jos vyras Mohamedas ir mažiausias sūnus.
Iš veido ji atrodė sulysusi ir išvargusi, oda buvo nusėta baltomis pigmentinėmis dėmėmis. Jos akys išgąstingai
lakstė iš vienos pusės į kitą. Visi kiti liko stovėti kur buvę ir tylomis mus stebėjo.
Nadija stabtelėjo už kelių pėdų nuo mūsų ir ištiesė rankas.
– Kas čia darosi? – paklausė ji manęs. Jos balsas drebėjo iš baimės.
Aš puoliau jai aiškinti; žodžiai liejosi nenutrūkstamu srautu. Mes pusvalandį sėdėjome sode, ir aš bandžiau
jai kuo daugiau papasakoti. Mohamedas nervingai trypčiojo šalia, vis neramiai dirsčiodamas į mus stebinčius
vyrus. Kameros nuolat viską filmavo; po kurio laiko Žanas Pjeras žengtelėjo į priekį, norėdamas paimti
interviu. Pajutusi į save atgręžtas kameras, Nadija užsidengė veidą; jos akys išsiplėtė iš baimės, ir ji ėmė lyg
žirnius berti frazes, kurių buvo išmokyta.
– Aš esu musulmonė. Aš esu čia laiminga. Aš norėčiau kartu su vyru ir vaikais aplankyti Angliją, tačiau
nenoriu triukšmo. Atvyksime tik tada, kai nebebūsime žiniasklaidos dėmesio centre.
– Žiniasklaidai ištisus ketverius metus mes nerūpėjome, – nebeištvėrusi įsiterpė mama. – O jeigu ji dabar
liausis mumis domėjusis, viskas grįš į senas vėžes ir niekas nepasikeis!
– Mes niekuomet nesiliausime kovojusios dėl tavo išlaisvinimo, – pridūriau. Tačiau tai buvo panašu į
pokalbį su apsvaigintu žmogumi. Man norėjosi gerai ją supurtyti, kad atsikvošėtų. Nadijai jau buvo beveik
trisdešimt, tačiau ji taip ir liko toji pati pergąsdinta keturiolik​metė kaip tada, kai pirmąkart atsidūrė šitame
kalėjime. Ji tebebuvo mažoji mano sesutė, o aš jaučiausi bejėgė ją išgelbėti.
Mohamedas vis labiau nervinosi ir nerimavo, jis ėmė kartoti, kad reikia skubėti grįžti į kaimą, nes laukia
vaikai. Veikiausiai jis irgi patyrė rimtą spaudimą.
– O kur Markas? – paklausiau.
– Senelis neleido jo atvežti, – atsakė man vienas pareigūnas. Prisiminus, kaip žiauriai ir negailestingai savo
šeimą valdo Abdulas Chada, man net bloga pasidarė iš sielvarto dėl prarasto sūnelio.
– Bet man buvo žadėta, kad galėsiu jį pamatyti! – Iš įniršio nebepajėgiau net verkti. – Dar aiškino, kad
norėdama galėsiu dėl jo kovoti teismuose!
Pareigūnai ėmė gūžčioti pečiais ir žvalgytis tarpusavyje, neįstengdami nuslėpti pašaipių šypsenų.
– Jūs tikrai negalite to daryti, – pasakė vienas. Man užvirė pyktis. Tačiau niršau ir pati ant savęs, kam
leidausi įtikinama ir ėmiau puoselėti tuščias viltis, tegu ir menkutes. Juk jau turėjau žinoti, kad valdžios
pareigūnai, nesvarbu, iš kokios jie šalies, paprastai visuomet šneka tai, kas jiems tą akimirką yra parankiausia.
Taigi man verčiau susitaikyti su tuo, kad veikiausiai nematysiu Marko tol, kol jis užaugs ir galės pats spręsti, ko
nori ir ko ne. Prisiminimui teturiu tiktai vieną jo nuotrauką, kurioje jis dar visai mažiukas; laikau ją namie ir
kartais parodau Liamui. Neįsivaizduoju, kaip šiuo metu atrodo mano vyresnėlis.
Mohamedas leido Nadijai drauge su mama ir manim dešimtį minučių pavažiuoti džipu, kol grįžome į
viešbutį, kuriame turėjome atsipūsti prieš išskrisdami atgal. Likusi viena su mumis mašinoje, Nadija kiek
atsipalaidavo, ėmė klausinėti apie Džimį ir kitus bičiulius. Parodėme jai atsivežtų nuotraukų. Ji tyliai pravirko.
– Kaip norėčiau grįžti, – sušnibždėjo. – Man sakė, kad galiu išvykti su jumis nors ir dabar, bet turėčiau
palikti vaikus. O aš negaliu be jų! Negaliu rizikuoti jų gyvybe. Vyrai nuolatos mane gąsdina ir moko, ką
privalau jums sakyti. Ak, verčiau jau visi paliktų mane ramybėje!
Mudvi su mama turėjome išlipti prie viešbučio, o Mohamedas nusivežė Nadiją. Štai taip viskas ir baigėsi –
niekas nepasikeitė. Nadija buvo grąžinta tiesiai į kaimą, o mudvi su mama kelias valandas prasėdėjome
viešbutyje, kol visi kiti mūsų bendrakeleiviai važinėjosi po Taizą, apžiūrinėjo miestą ir suko filmą apie
čionykštį gyvenimą. Tačiau mieste filmuoti vaizdai negali ničnieko papasakoti apie tokį gyvenimą, kokį
Nadija priversta gyventi savo kaime. Kai šitai jiems pasakiau, visi ėmė klausinėti, ar negalėtume nuvykti į
Mokbaną.
– Ne, ne, ne, – sunerimę ėmė kratyti galvas pareigūnai, – tai per daug pavojinga, baisiai pavojinga...
banditai... nusikaltėliai!..
Mudvi su mama, tyliai stebimos, laukėme toliau. Nuo kiekvieno garsesnio triukšmo aš pašokdavau, o
išgirdusi vyrišką balsą viduje imdavau drebėti. Kiek atsikvėpiau tik tada, kai vėl atsidūrėme lėktuve ir jau
skridome atgal į Paryžių – televizijos studijoje ketinome pademonstruoti žiūrovams, ką patyrėme.
Ponas Šokis buvo baisiausiai patenkintas. Nadija klusniai pakartojo viską, ko buvo išmokyta.
– Na, juk patys matote... – vogravo jis. – Tik paklausykit, ką ji sako!
Tačiau publika įžvelgė skausmą Nadijos akyse ir, jam šnekant, vėl ėmė nepritariamai šnypšti. Žiniasklaida
irgi nesileido apmulkinama, ir jau kitą dieną visuose reportažuose buvo pilna kameros užfiksuotų liūdnų
vaizdų. Jiems mano sesuo irgi atrodė tarsi maža mergaitė, prieš savo valią laikoma įkalinta ir priversta žiūrėti,
kaip gyvenimas slysta jai iš rankų be paliovos sunkiai dirbant ir kenčiant priespaudą.
Bernaras kiek nukabino nosį, kad viskas šitaip susiklostė, tačiau jis prisiekinėjo man nieku gyvu
nepasiduosiąs.
Mano knyga buvo leidžiama visame pasaulyje, ir aš keliavau į Amsterdamą, Briuselį, Romą ir Milaną, visur
dalinau begalinius interviu. Kas dieną į Birmingamą dabar plaukia laiškai iš visų šalių, kur tik pasirodo mano
knyga: žmonės reiškia užuojautą ir paramą, bet vis tiek niekas nesikeičia.
Žanas Pjeras išgavo iš valdžios pažadą, kad mums bus leista kada panorėjus nuvykti į Jemeną pasimatyti su
Nadija, tačiau grįžusi po anos kelionės aš sužinojau, kad ten atsirado grupuočių, ketinusių pagrobti mane, kol
buvau jų šalyje, ir aš nebegaliu rizikuoti. Mama su drauge buvo dar kartą ten nuvykusi, tris su puse mėnesio
gyveno viename viešbutyje Taize, bet Nadiją matė tik porą kartų. Ji vėl laukėsi ir mamai tebeviešint Jemene
pagimdė dar vieną vaikelį. Gydytojas mamai prasitarė, kad dar vienas gimdymas veikiausiai ją nužudytų.
Mamą su drauge be perstojo terorizavo ir užpuldinėjo tiesiog gatvėje, kaltino neramumų kurstymu, be
paliovos sekiojo kur nors einančias, o jų kambaryje prikaišiojo „blakių“.
Mes paprašėme Užsienio reikalų ministerijos pagalbos, ir mums paskyrė kažkokią moterį. Vėliau
sužinojome, kad ji vicekonsului Jemene atraportavo, neva mama esanti kurstytoja ir verčiau esą jos vengti. Vis
dėlto vicekonsulas kaip įmanydamas stengėsi padėti, tačiau jo rankos buvo surištos. Mamai dar tebebūnant
Jemene išsibaigė pinigai, tad aš paprašiau tos mums paskirtos Užsienio reikalų ministerijos pareigūnės, kad
padėtų man bent truputį jų nusiųsti, bet ši atsisakė.
– Prieš trylika metų mes bandėme jums padėti, – išdrožė ji, – tačiau tada jūs pagalbos nepriėmėt. Daugiau
nieko nebegalime padaryti!
Aš puikiai prisimenu tuos laikus. Manau, kad niekada nepamiršiu, nes tada niekas mums nepadėjo. Vieną
mėnesį sulaukiame rašto iš Užsienio reikalų ministerijos, kuriame teigiama, kad jie nieko negalį padaryti, nes
Nadija turinti dvigubą pilietybę. Po mėnesio ateina atsiprašymas ir paneigimas. Bet niekas nieko tikro nežino.
Mūsų byla susidomėjo Helena Kenedi (Helena Kennedy), žinoma Anglijos teisininkė, kuri tarsi ketino jos
imtis, skatinama asmeninių priežasčių, kaip pati teigė. Tačiau bėgo metai ir nieko neįvyko, o paskutinis
patarimas, kurį iš jos gavome, buvo atsisakyti kaltinimų Govadui.
Taigi mes tebelaukiame. Tolydžio vis pasigirsta naujų viltingų gandų, tačiau visos viltys žlunga arba
pamažu išsisklaido, ir nieko daugiau nelieka, tik vėl laukti. Mes nepasiduosime, kol neatgausime Nadijos. Juk
turi pasaulyje kas nors mums padėti, ir mes nesiliausime ieškojusios pagalbos: kol ją rasime.