Bibliogra nė informacija pateikiama Lietuvos integralios bibliotekų

informacinės sistemos (LIBIS) portale ibiblioteka.lt

ISBN 978-609-490-209-3

Chris Carter
WRITTEN IN BLOOD
Simon & Schuster, London, 2020

Copyright © Chris Carter, 2020

© Vertimas į lietuvių kalbą, Sandra Siaurodinė, 2023
© UAB „Jotema“, 2023

Redaktorė Neringa Butkienė

Korektorė Renata Buinickienė
Viršelio dailininkas Audrius Arlauskas
Viršelio fotogra ja iš Unsplash
El. knygos (EPUB 3.0) gamyba Elvyra Laipanova

UAB „Jotema“, Algirdo g. 54, 50157 Kaunas

Tel. +370 37 337695
El. p. info@jotema.lt
www.jotema.lt
www.facebook.com/leidyklaJotema
www.instagram.com/leidykla_jotema

Kitos CHRISO CARTERIO knygos

 Turinys
Dedikacija
1
Los Andželas, Kalifornija, šeštadienis, gruodžio 5 d.
2
Pirmadienis, gruodžio 7 d.
3
4
5
6
7
8
Antradienis, gruodžio 8 d.
9
10
11
12
13
14
15
16
17
18
19
20
21
22
23
24
25
26
27
28
29
30
Trečiadienis, gruodžio 9 d.
31
Ketvirtadienis, gruodžio 10 d.
32
33
34
35
36
37
38
39
40
Ketvirtadienis, gruodžio 10 d.
41
42
43
44
45
46
47
48
49
50
51
52
53
54
55
56
57
58
59
60
61
62
63
64
65
66
67
68
69
70
71
72
73
74
75
76
77
Prieš penkias minutes — skalbykla „Westin Bonaventure“ viešbučio rūsyje
78
79
80
81
82
Prieš minutę
83
84
85
86
87
88
89
90
91
92
93
94
95
Prieš kelias minutes
96
97
98
Policijos administracijos pastatas — sekmadienis, gruodžio 13 d.
99
Sekmadienis, gruodžio 13 d.
PADĖKA
 Dedikacija

Iš pradžių ši knyga turėjo būti skirta šviesiam mano partnerės Karos

Louise’os Irvine atminimui. Kara paliko šį pasaulį 2019 m. rugsėjo mėnesį. Ji
pasiėmė ir mano širdį, bet tada visas pasaulis sulaukė perspėjimo.
Daugelio iš mūsų gyvenimas labai pasikeitė.
Atsižvelgdamas į tai, norėčiau skirti šį romaną ne tik Karai, bet ir
šviesiam visų žmonių, deja, pralaimėjusių kovą su COVID-19, atminimui.
Buvome nepasiruošę.
Visiems kitiems sakau: kova tęsiasi, todėl prašau būti atsargiems.
 1

Los Andželas, Kalifornija, šeštadienis, gruodžio 5 d.

Iki Kalėdų buvo likusios lygiai trys savaitės. Andželai Vud tas šeštadienis
žymėjo, kaip ji sakydavo, „sezono“ pradžią. Prekybos centrai, centrinės
gatvės, net mažiausios kampinės parduotuvėlės tokiu metu jau būdavo
pasipuošusios netikru sniegu, blykčiojančiomis švieselėmis ir spalvingomis
dekoracijomis; visur knibždėte knibždėjo žmonių, pasirengusių leisti pinigus
ir ieškančių tobulų dovanų. Tai buvo tas metų laikas, kai daugelis tik
gūžtelėdavo, nuvydavo šalin mintis apie santaupas ir tardavo sau: „Et, kokio
velnio, juk Kalėdos“, o paskui visa galva panirdavo į apsipirkimą, išleisdavo
daugiau, nei galėdavo sau leisti, kartais net gerokai daugiau, nei leisdavo
banko sąskaitos.
Andželai „sezonas“ reiškė laimingus žmones su kietai prikimštomis
piniginėmis ir rankinėmis, mat prieš Kalėdas visi trumpam vėl imdavo
mokėti grynaisiais. Šiais laikais dauguma Los Andželo gyventojų
nesinešiodavo grynųjų, net smulkių, mat už viską mokėdavo kortele — tiek
už kramtomosios gumos pakelį kampinėje krautuvėje, tiek už prabangius
pirkinius Rodeo kelyje. Jokių grynųjų, jokios painiavos, jokio galvos
skausmo. Išties atėjo elektroninių pirkinių era. Tiesą sakant, prekeiviams ir
parduotuvių savininkams dėl to buvo nei šilta, nei šalta, tačiau Andžela
nebuvo prekeivė. Ir savo verslo neturėjo. Ji buvo profesionali kišenvagė,
todėl iš kortelių merginai buvo mažai naudos. Žinoma, Andžela galėjo
pasinaudoti kredito kortelėmis ir išmaniaisiais telefonais, kai juos
nugvelbdavo — taip ir padarydavo, — tačiau jos pasaulyje viešpatavo
grynieji, todėl atėjus „sezonui“ merginos veide sušvisdavo šypsena.
Šiemet Andžela nusprendė pradėti sezoną apsilankymu jaukioje
Tuchunga Vilidžo prekybos gatvėje.
Tuchungos prospektas, esantis netoli Venturos bulvaro Studijo Sityje,
buvo įsitaisęs tarp Kolfakso Pievų ir Vudbridžo Parko kvartalų. Vilidžas —
prabangus kvartalas, kuriame galėjai rasti įvairiausių ir žaviausių
parduotuvių, butikų, restoranų, barų ir kavinių. Nėra ko stebėtis, kad
Vilidžas visus metus traukdavo gausius pirkėjų būrius, ypač savaitgaliais.
„Sezono“ metu jų skaičius eksponentiškai išaugdavo — gatvę užplūsdavo
laimingų žmonių prikimštomis piniginėmis jūra.
Kai tik galėdavo, Andžela mieliau dirbdavo vakarais ir naktimis — tai dar
viena priežastis, dėl ko ji taip mėgo švenčių sezoną. Tam, kad priimtų kuo
daugiau klientų, dauguma parduotuvių gruodžio mėnesį prailgindavo
įprastą darbo laiką. Mergina tą žinojo, todėl nusigavo į Tuchunga Vilidžą vos
saulei pradėjus nirti už horizonto; artėdama prie Vilidžo iš Vudbridžo pusės,
Andžela su pasitenkinimu pastebėjo, kad gatvėje knibždančių pirkėjų minia
išaugo dvigubai, palyginti su pernai.
— Dievinu kalėdinį metą, — ištarė Andžela pati sau, įrėmusi į delną
sutraškino krumplius ir užsimovė plonytes raudonas odines pirštines.
Saulė jau ruošėsi atsisveikinti su Angelų miestu iki ryto, temperatūra
nukrito iki aštuonių laipsnių pagal Celsijų: ne taip ir blogai žiemos vakarui
tuose kraštuose, iš kur buvo kilusi Andžela, tačiau mieste, kuriame karštis ir
saulė buvo laikomi garbės gyventojais, aštuonių laipsnių buvo per akis, kad
visi išdidūs Los Andželo gyventojai imtų rausti spintas, ieškodami storiausių
ir šilčiausių paltų. Nors iš pirmo žvilgsnio taip neatrodė, bet tokiai kaip
Andžela stori žieminiai paltai buvo tikras išganymas, mat dauguma žmonių
naudodavosi išorinėmis kišenėmis. Žieminiai paltai atstojo storą, šilumą
izoliuojantį sluoksnį tarp kūno ir išorinių kišenių, o tai reiškė, jog nereikėjo
net būti profesionaliu kišenvagiu, kad išvaduotum auką nuo jos turimų
turtų. Sausakimšoje aplinkoje, kur žmonės negalėjo išvengti susidūrimų
gatvėje ar parduotuvėje, iškraustyti svetimas kišenes buvo dar lengviau.
Įgudusiai profesionalei Andželai perpildytas Tuchunga Vilidžas, kur
aštuoniasdešimt procentų žmonių vilkėjo storais paltais, prilygo nemokamai
suvenyrų parduotuvei.
— Prie darbo, — paakino save mergina, įsiliejo į minią ir ėmė naršyti ją
žvilgsniu it vanagas, ieškantis grobio.
Nepraėjusi net pusės per visą kvartalą besitęsiančios gatvės, Andžela jau
buvo nugvelbusi tris pinigines. Lengvai galėjo pačiupti ir daugiau — gerokai
daugiau, — bet „sezono“ metu nebuvo reikalo vagiliauti „aklai“, kai vagi
piniginę, nežinodamas, ką ten rasi.
Andželos metodas buvo paprastas ir nesudėtingas: stebėti pirkėjus,
mokančius už prekes parduotuvėje ar gatvėse. Šis supaprastintas metodas
turėjo dvigubą privalumą: pirma, Andžela iškart matydavo, kas turi grynųjų,
o kas ne. Antra, matydavo, kur nusižiūrėtoji auka įsideda piniginę — į palto
kišenę, į švarko kišenę, į rankinę ar panašiai. Paskui telikdavo pasekti auką ir
sulaukti tinkamos akimirkos; Andžela niekada neskubėdavo. Šįkart prireikė
vos penkiolikos minučių, kad sulauktų, kaip ji sakydavo, „patikros laiko“.
Andžela niekada nepasiduodavo goduliui. Jau nebe. Tas vienintelis kartas,
kai pasidavė, nugramzdino merginą į dugną ir kainavo neilgą viešnagę
kalėjime, į kurį Andžela prisiekė gyvenime nesugrįšianti. Po to karto ji
paprastai nukniaukdavo ne daugiau nei tris pinigines per vieną išėjimą ir
vėliau patikrindavo, kiek jose grynųjų ir kredito kortelių. Jei surinkdavo
pakankamai, darbą baigdavo. Jei ne, atsikratydavo piniginių ir grįždavo į
gatvę antro raundo.
Nugvelbus trečiąją piniginę Andželai reikėjo saugios vietos laimikių
turiniui patikrinti. Už istorinio ir nuolat perpildyto „Vitello“ restorano
pačiame Tuchunga Vilidžo centre buvo įsispraudęs „Rendition Room“1,
ketvirtojo dešimtmečio atmosfera dvelkiantis kokteilių baras, kurio tualetas
idealiai tiko Andželos planui.
Ji jau kelis kartus lankėsi šiame retro bare, bet dar nebuvo mačiusi jo
tokio pilno. Moterų tualete eilėje teko laukti ilgiau nei penkias minutes, kol
pateko į vieną iš kabinų. Užsirakinusi viduje mergina patikrino grynuosius
piniginėse ir pasijuto it devintame danguje.
Šeši šimtai aštuoniasdešimt septyni žali už mažiau nei ketvirtį valandos
darbo, — pamanė sau, paslėpusi didžiąją grynųjų dalį liemenėlėje. —
Neblogai kaip pirmai dienai.
Sekundėlės dalį susimąstė, ar nevertėtų grįžti į Vilidžą antro raundo. „Ten
yra daug daugiau, — šnabždėjo į ausį Nutrūktgalvė Andžela. — Per vakarą
užsidirbtum mėnesio sumą.“
Tačiau Praktiškoji Andžela taip pat buvo šalia ir bemat atmetė šią mintį.
„Darbą baigėm, Andžela. Esi per daug protinga, kad taip elgtumeis.
Užuot iškrėtusi kvailystę, geriau atšvęsk užsisakydama taurę gėrimo. Šiaip ar
taip, juk esi kokteilių bare.“
Andžela tikrai buvo protinga. Atlikusi bausmę kalėjime, daugiau niekad
nesiginčijo su proto balsu.
Kadangi darbas šįvakar buvo baigtas, prieš išeidama iš kabinos Andžela
nusiėmė juodų plaukų peruką, išsiėmė tamsius kontaktinius lęšius ir viską
susidėjo į krepšį.
Baras buvo pilnas, todėl Andželai teko kelias minutes palaukti, kol bus
aptarnauta. Permetusi akimis kokteilių meniu, nusprendė rinktis klasiką —
kokteilį su konjaku ir apelsinų likeriu. Merginai pasisekė ir su stalu: vos tik
nusisuko nuo baro su gėrimu rankose, nuo aukšto apvalaus staliuko, esančio
vos už kelių žingsnių, nuėjo žmonės. Andžela greit prie jo prisiartino.
Gurkšnodama kokteilį ėmė žvilgsniu bėgioti po minią. Dėl darbo šįvakar
nepersigalvojo, bet kad ir kur būdama stebėdavo šalia esančius žmones. Šis
įprotis Andželai buvo įaugęs į kraują... tapęs re eksu. Ji taip elgdavosi pati to
nesuvokdama. Po dvidešimties sekundžių Andžela jau buvo už ksavusi tris
lengviausius grobius, kokius tik buvo tekę matyti.
Už keturių stalų į dešinę sėdėjo du vyrai, įkopę į penktą dešimtmetį. Abu
jau apsvaigę. Akiniuotis buvo įkišęs piniginę į švarko kišenę, o perlenktą
švarką užmetęs ant tuščios kėdės sau iš dešinės, kišenė su pinigine buvo
viršuje.
Už trijų stalų priešais Andželą sėdėjo dvi merginos per dvidešimt ir
gurkšnojo „Margaritas“. Sėdinčioji arčiau Andželos buvo pakabinusi atsegtą
rankinę ant kėdės atlošo.
Prie gretimo stalo dešinėje stovėjo aukštas džentelmenas, įsmeigęs akis į
mobilųjį telefoną. Itin elegantišką odinį krepšį jis buvo pasidėjęs ant grindų,
sau šalia kojų. Andžela krepšio turinio neįžiūrėjo, bet būtų galėjusi galvą
guldyti, kad viduje yra kas nors vertingo.
Žmonės visiškai nemąsto, — pagalvojo Andžela ir vos regimai papurtė
galvą. — Regis, jie niekad nepasimoko.
Andželos dėmesiui vėl nukrypus į krepšį ant grindų bei vyrą su
mobiliuoju telefonu, prie jo prisigretino pagyvenęs, septintą dešimtį įpusėjęs
ponas. Andžela girdėjo jų pokalbį.
— Atsiprašau, — ištarė senjoras, rankoje laikantis taurę su viskiu. —
Nieko prieš, jei pasidėčiau gėrimą ant jūsų stalo? Šįvakar baras gan pilnas.
 Aukštasis vyras neatplėšė akių nuo telefono.
— Verčiau jau nedėtum.
Išgirdusi atsakymą Andžela susiraukė, tarsi jai būtų pasigirdę.
— Užimsiu tik patį stalo kraštelį, — dar sykį pamėgino senyvas ponas. —
Tik gėrimą pasidėsiu. Aš jums netrukdysiu.
— Na, tu jau man trukdai, — atšovė aukštasis vyras, galiausiai pakėlęs
akis į vyresnįjį džentelmeną. — Eik ir susirask kitą vietą gėrimui pasidėti,
senoli. Šitas stalas užimtas.
Andžela išpūtė akis ir negalėdama patikėti savo ausimis įsistebeilijo į
aukštaūgį vyrą. Na ir šiknius, — pamanė.
Pristigęs žodžių senjoras kurį laiką stovėjo kaip įbestas, nežinodamas, ko
griebtis.
— Sakiau, kad nešdintumeis iš čia, seni, — tvirtai pakartojo aukštasis
vyras.
Pritrenktas senolis apsisuko ir nuėjo.
Mergina jau norėjo pasiūlyti jam savo stalą, kai į ausį sukuždėjo
Nutrūktgalvė Andžela:
„Tas tipas su telefonu yra visiškas subingalvis, Endže. Turėtum jį
pamokyti.“
Andželos žvilgsnis nukrypo į odinį vyro krepšį ant grindų.
Aukštaūgis vyras vėl sutelkė dėmesį į mobilųjį telefoną.
Mergina užbaigė gėrimą ir pasislinko į kitą stalo pusę. Dabar stovėjo
aukštaūgiui už nugaros. Ji pagriebė savo mobilųjį ir pakėlė prie ausies, kad
niekam nekristų į akis. Vaidindama, kad kalba telefonu, dešinę koją pastatė
šalia odinio krepšio, gulinčio ant grindų, rankenos.
Vyras kažką įnirtingai rašė mobiliajame telefone.
Vaidindama, kad kalbasi telefonu, Andžela nusigręžė nuo vyro ir žengė
du žingsnius į priekį. Ištiesusi kaklą apsidairė po kokteilių barą, tarsi kažko
ieškodama. Tuo pat metu koja slapčia timptelėjo odinį vyro krepšį.
Vyras buvo pernelyg užsiėmęs mobiliuoju telefonu, tad nepastebėjo, kad
krepšys nutolo nuo jo per gerą pusmetrį, bet, net jei ir būtų pastebėjęs, baras
buvo toks sausakimšas, kad Andžela būtų galėjusi pasiteisinti, jog koja
netyčia užkliuvo už krepšio rankenos ir visa tai — paprasčiausias
nesusipratimas.
 Andžela žengė dar žingsnį, dar toliau nutempė krepšį, ir tada jai
nusišypsojo sėkmė. Už kelių stalų kitoje baro pusėje kažkas numetė ant
žemės padėklą su gėrimais. Garsiai dūžtančios taurės ir buteliai pritraukė
daugybę žvilgsnių, taip pat ir aukštojo vyro. Kai po kelių sekundžių jis vėl
pažvelgė į telefoną, Andžela jau ėjo pro retro baro duris, apgaubusi odinį
vyro krepšį savo paltu. Po penkių minučių ji jau sėdėjo 237-ame autobuse ir
važiavo namo.
Mergina nekantravo pažvelgti į krepšį, bet, nors ir atsisėdo autobuso gale,
atsispyrė primygtiniam norui. Nenorėjo parodyti krepšio turinio
atsitiktiniams smalsiems žvilgsniams.
Užtruko geras keturiasdešimt penkias minutes, kol iš Tichunga Vilidžo
grįžo namo, į nediduką dviejų kambarių butą pietiniame Kolfakso prospekto
gale. Vos uždariusi duris, Andžela nusispyrė batus ir atsisėdo ant lovos.
Sukryžiavusi kojas kaip jogė mergina pasidėjo odinį krepšį prieš save ir
galiausiai atsegė užtrauktuką.
Nusivylimas.
Gal dėl krepšio dydžio ir formos, o gal dėl svorio Andžela beveik
neabejojo, kad viduje bus nešiojamasis kompiuteris arba planšetė. Jų nebuvo.
Vienintelis daiktas krepšyje — 28 cm ilgio ir 20 cm pločio bloknotas odiniais
viršeliais, stebėtinai sunkus.
— Oho, vietoj nešiojamojo kompiuterio gavau užrašų sąsiuvinį?
Nuostabu.
Andžela nusijuokė iš savo nesėkmės, džiaugdamasi, kad odinį krepšį
nušvilpė tik dėl vienintelės priežasties — norėdama pamokyti šiknių iš baro.
— Na ir neišauklėtas šunsnukis, — papurtė galvą ji. — Tikiuosi, šis
bloknotas tau svarbus.
Ji instinktyviai atvertė bloknotą ir nerūpestingai pasklaidė puslapius.
Pirma, ką pastebėjo — puslapiai buvo išmarginti dailia rašysena, žodžius
skyrė tik nedideli tarpai. Prirašyti buvo ne visi puslapiai. Keliuose pamatė
primityvius piešinukus ir brėžinius, bet į juos nekreipė ypatingo dėmesio.
Prie kelių lapų buvo pritvirtintos „Polaroid“ nuotraukos. Kai įsižiūrėjo į
pirmąją atverstą, širdis vos neiššoko iš krūtinės.
Ji atvertė kitą puslapį... Dar viena „Polaroid“ nuotrauka. Šįkart širdis kone
sustojo. Virpančiomis rankomis Andžela pakėlė nuotrauką pažiūrėti, ar yra
užrašas kitoje pusėje, o gal ant lapo po nuotrauka. Užrašo nebuvo.
— Kas per šūdas? — išsprūdo merginai, o akys instinktyviai nukrypo į
žodžius, užrašytus tiesiai po nuotrauka. Sugebėjo perskaityti tik porą eilučių
ir pradėjo drebėti visu kūnu. — O Dieve! Į kokį šūdą įsivėlei, Endže? Į kokį
šūdą įsivėlei?
1
„Pasirodymų kambarys“ (angl.). (Čia ir toliau — vert. past.)
 2

Pirmadienis, gruodžio 7 d.
Los Andželo policijos departamento Ypač žiaurių nusikaltimų padalinys
(YŽN) buvo įsikūręs kitame koridoriaus gale nuo Apiplėšimų ir
žmogžudysčių skyriaus garsiajame Policijos administracijos pastate miesto
centre. Detektyvas Robertas Hanteris, Ypač žiaurių nusikaltimų padalinio
vadovas, buvo ką tik grįžęs po pietų pertraukos, kai ant jo stalo suskambo
telefonas.
Jis atsiliepė po antro skambučio.
— Detektyvas Hanteris, Ypač žiaurių nusikaltimų padalinys.
— Robertai, čia Sjuzana, — prisistatė moteris. — Turi minutėlę?
Daktarė Sjuzana Sleiter buvo viena geriausių kriminalisčių Kalifornijoje.
Ji glaudžiai bendradarbiavo su YŽN padaliniu tiriant daugelį bylų.
— Žinoma, daktare, — atsakė Hanteris. — Ar kas negerai?
— Nesu tikra, — trumpai patylėjusi ištarė daktarė Sleiter. — Gali būti, kad
taip.
Suintriguotas Hanteris patogiau įsitaisė ant kėdės.
— Gerai, klausau.
Detektyvo žvilgsnis nukrypo į užrašų knygelę ant stalo, jis negalvodamas
atvertė kelis puslapius atgal, kad šimtu procentų įsitikintų, jog jo padalinys
nelaukia kokių nors teismo ekspertizės testo rezultatų.
Hanteris neklydo.
— Keista istorija, — pradėjo daktarė Sleiter. — Šįryt, prieš išeidama iš
namų į laboratoriją, kaip ir kasryt, patikrinau pašto dėžutę. Be įprastų
savaitgalinių reklaminių brošiūrų, ten radau standartinio dydžio biuro voką.
Ant jo didžiosiomis raidėmis buvo užrašytas mano vardas ir daugiau nieko.
— Kaip suprasti? — paklausė Hanteris.
— Ant voko nebuvo užrašytas mano namų adresas, Robertai, — paaiškino
daktarė. — Tik vardas. Nebuvo nei pašto ženklo, nei JAV pašto antspaudo, nei
atgalinio adreso.
— Vadinasi, kažkas įdėjo voką tiesiai į pašto dėžutę.
— Būtent, — sutiko daktarė Sleiter.
— Jau atplėšei voką?
— Taip, bet, suprantama, ėmiausi visų apsaugos priemonių. Voke radau
bloknotą.
— Taip? — Hanteris susiraukė, žvelgdamas į telefoną.
— Na, jei tiksliau... tai greičiau savotiškas dienoraštis.
— Kas per dienoraštis?
Vėl stojo trumpa pauzė.
— Toks, kurį, manau, jums su Karlosu reikėtų atvažiavus apžiūrėti.
 3

Hanterio ilgametis partneris Ypač žiaurių nusikaltimų padalinyje buvo

detektyvas Karlosas Garsija. Jie sėdėjo viename kabinete, klaustrofobiškoje
22 kvadratinių metrų betono dėžutėje su vienu langu, kurioje stovėjo tik du
stalai, tačiau kabinetas buvo atskirtas nuo Apiplėšimų ir žmogžudysčių
skyriaus, tad bent jau apsaugojo detektyvus nuo smalsių žvilgsnių ir
nesiliaujančio šurmulio.
Kol Hanteris kalbėjo telefonu su daktare Sleiter, Garsija sėdėjo prie stalo
ir tvarkė dokumentus kompiuteryje.
— Nori pavažiuoti iki kriminalistikos laboratorijos? — užbaigęs pokalbį
pasiteiravo Hanteris, tiesdamas ranką į striukę.
Kriminalistikos laboratoriją, priklausančią Los Andželo policijos
departamento Kriminalistikos skyriui, sudarė aštuonios specializuotos
laboratorijos, padedančios vykdyti tyrimus įvairiems Los Andželo policijos
departamento skyriams. Dauguma laboratorijų buvo įsikūrusios Hercbergo-
Deiviso kriminalistikos centre Kalifornijos universiteto miestelyje
Alhambroje, vakariniame Los Andželo San Gabrielio slėnio regione.
— Į kriminalistikos laboratoriją? — perklausė Garsija ir prisimerkęs
pažvelgė į partnerį. — Gavome kažkokio tyrimo atsakymą?
— Ne, — atsakė Hanteris ir greit perpasakojo pokalbį su daktare Sleiter.
— Bloknotas?
— Ji taip sakė, — patvirtino Hanteris.
— Daktarė nepasakė nieko daugiau? — Garsija atsistojo ir taip pat
pasiėmė striukę.
— Tik tiek, kad turime jį pamatyti.
— Taip, aišku, kad važiuosiu, — pasakė partneris. — Nežinomybė —
mano amžina silpnybė.
 4

Pirmadienio popietę gatvėse buvo pilna mašinų, tad Hanteriui su Garsija

prireikė maždaug dvidešimt aštuonių minučių įveikti šešių mylių atstumą
nuo Policijos administracijos pastato Vakarų 1-ojoje gatvėje iki Kalifornijos
valstijos universiteto Alhambroje. Pastatę automobilį teisėsaugos
pareigūnams skirtoje zonoje, abu detektyvai patraukė į Hercbergo-Deiviso
kriminalistikos centrą — įspūdingą penkiaaukštį pastatą, stūksantį
pietvakariniame universiteto miestelio sektoriuje. Užsiregistravę Hanteris su
Garsija užlipo laiptais į antrą aukštą, kuriame buvo įsikūrusi Pėdsakų
analizės padalinio laboratorija; daktarė Sleiter sakė lauksianti Hanterio ten.
— Lauki rytdienos pobūvio? — pasiteiravo Garsija, jiems užkopus į
pirmąją laiptų aikštelę.
— Kalbi apie Los Andželo policijos departamento kalėdinį pobūvį? —
Hanterio veidas toli gražu nespinduliavo džiugiu jauduliu. — O tu?
— Laukiu. — Garsija, atvirkščiai, atrodė nuoširdžiai nekantraujantis. —
Aš jau turiu Kalėdų Senelio-zombio aprangą ir taip toliau.
— Kalėdų Senelio-zombio? — Hanteris sučiaupė lūpas. — Rimtai?
— Taip, velniai griebtų! Tie vakarėliai būna tokie nuobodūs. Reikia įlieti į
juos šiek tiek linksmybių.
— O Kalėdų Senelio-zombio kostiumas, tavo manymu, tai ir padės
padaryti? — paklausė Hanteris.
— Tu paprasčiausiai pavydi, nes negali persirengti maskaradiniu
kostiumu, — atrėmė Garsija. — Judu su kapitone Bleik sėdėsite prie mero
stalo, tiesa?
Hanteris linktelėjo ir užvertė akis.
— Bus be galo smagu.
Garsija sukikeno.
— Aha, kurgi ne.
 Pėdsakų analizės padalinys buvo vienas iš aštuonių Kriminalistinės
laboratorijos padalinių. Pagrindinė jo funkcija, kaip galima suprasti iš
pavadinimo, — analizuoti pėdsakus, likusius po zinio įtariamojo ir aukos
kontakto, įvykus smurtiniam nusikaltimui. Šis padalinys taip pat tyrė įvairių
medžiagų — tiek organinių, tiek ne, kurių galima buvo aptikti nusikaltimo
vietoje, pėdsakus.
Priėjęs prie dvigubų laboratorijos durų, kurios visada būdavo užrakintos,
Hanteris paspaudė skambutį ir ėmė laukti. Po kelių sekundžių durys tyliai
sušnypštė ir prasivėrė.
Laboratorijoje, dydžiu prilygstančioje visam vieną aukštą užimančiam
Apiplėšimų ir žmogžudysčių skyriui, temperatūra atrodė keliais laipsniais
per maža, kad jaustumeisi patogiai, bet čia buvo užtektinai šilta, palyginti su
temperatūra lauke. Keli kriminalistai, vilkintys ilgus baltus laboratorinius
chalatus, darbavosi prie skirtingų stalų. Fone labai tyliai grojo raminanti
klasikinė muzika.
— Čionai, vyručiai.
Kai detektyvams už nugaros lėtai užsivėrė durys, jie išgirdo daktarės
Sleiter balsą.
Šioji sėdėjo priešais inversinį mikroskopą ne per toliausiai nuo Hanterio
su Garsija.
Ketvirtą dešimtį įpusėjusi daktarė Sjuzana Sleiter buvo penkių pėdų
septynių colių ūgio, liekno, atletiško sudėjimo moteris aukštais
skruostikauliais ir dailia nosimi. Ilgi šviesūs plaukai surišti į netvarkingą
kuodą ant pakaušio. Subtilus makiažas išryškino blyškiai mėlynas akis.
— Ačiū, kad taip greitai atvažiavote, — padėkojo daktarė Sleiter,
pasisveikinusi su detektyvais paprasčiausiai linktelėdama.
— Tas paslaptingas skambutis mus išties suintrigavo, — su šypsena
paaiškino Garsija. — Na, tai ką čia turi?
— Būtent tai, ką ir sakiau Robertui telefonu, — atsakė daktarė Sleiter. Jos
balsas skambėjo švelniai ir smagiai, bet ji kalbėjo kaip patyrusi ir
kompetentinga specialistė. — Kažkas savaitgalį įdėjo paketą į mano pašto
dėžutę — greičiausiai vakar vėlai vakare arba šįryt paryčiais. Jau vien vokas
atkreipė mano dėmesį.
— Kodėl? — paklausė Garsija. — Kas jam negerai?
 — Visų pirma, nėra nei adreso, nei pašto ženklo. Tik mano vardas.
Atgalinio adreso taip pat nėra. — Daktarė Sleiter parodė į didelį permatomą
įkalčių maišelį, gulintį ant stalo šalia inversinio mikroskopo. Detektyvai
maišelyje matė rudą voką. Ant jo didelėmis juodomis didžiosiomis raidėmis
buvo ranka užrašytas daktarės vardas — Sjuzana Sleiter.
— Galima? — paklausė Hanteris, rodydamas į įkalčių maišelį.
— Prašom.
Hanteris paėmė maišelį, kad jiedu su Garsija galėtų įdėmiau apžiūrėti
viduje gulintį voką.
— Turbūt jau patikrinai, ar yra atspaudų? — paklausė Garsija.
Daktarė Sleiter linktelėjo.
— Tik maniškiai, daugiau nieko.
— Rašysena? — šįkart prabilo Hanteris.
— Didžiosios raidės, nieko ypatingo. Parašyta pigiu rašikliu plona
plunksna. Neverta net aiškintis, kokios rmos rašalas, nes labiausiai tikėtina,
kad buvo rašyta žymekliu, kurių pilna visuose dideliuose prekybos
centruose.
Hanteris linktelėjo ir padėjo įkalčių maišelį ant stalo.
— Kažką užsiminei apie dienoraštį?
— Taip, — patvirtino daktarė Sleiter ir parodė į kitą laboratorijos galą. —
Čia jau įdomiau. Eime, aš jums parodysiu.
Hanteris su Garsija nusekė paskui daktarę pro grupelę kriminalistų, taip
panirusių į savo darbą, kad net nepastebėjo dviejų detektyvų. Priėję vieną iš
dviejų uždarų patalpų tolimajame laboratorijos gale, jie luktelėjo, kol daktarė
Sleiter suvedė aštuonių skaitmenų kodą metalinėje klaviatūroje ant durų
rankenos.
Patalpa buvo maždaug dvidešimt šešių pėdų ilgio ir dvidešimties pėdų
pločio. Viduje stovėjo trys atskiri stalai, ant jų — penki monitoriai ir šeši
skirtingi mikroskopai: du skenuojantys lazeriniai, du stereoskopiniai, vienas
invertuotas ir vienas lazerinis konfokalinis. Šiame kambaryje temperatūra
buvo dar laipsniu ar dviem mažesnė, palyginti su likusia laboratorija.
Daktarė Sleiter nuvedė Hanterį su Garsija prie tuščio stalo durų kairėje.
— Šįryt, — paaiškino ji, — kai patikrinau pašto dėžutę ir iš jos ištraukiau
voką, tiek tetrūko, kad atplėščiau jį ten ir tada. — Daktarė Sleiter parodė
mažytį tarpelį tarp nykščio ir smiliaus. — Neprisiminiau, kad būčiau ką nors
užsakiusi internetu, bet pasitaiko, kad ką nors užsisakiusi visiškai apie tai
pamirštu, ypač, jei pirkiniai ateina vėliau nei po trijų dienų. Be to, kartais
Kriminalistikos ar kitos šalies teismo ekspertizių laboratorijos savo nuožiūra
atsiunčia man pavyzdžių, medžiagų ar dar ko nors, vien tam, kad... —
daktarė Sleiter gūžtelėjo. — Jie taip daro. Žodžiu, jau ketinau atplėšti voką,
bet tada smegenys nusprendė pabusti. Niekas iš Kriminalistikos ar kitų šalies
teismo ekspertizių laboratorijų neneštų paketo man į namus, nepranešę apie
tai iš anksto. Jei taip nutiktų, tai nebent skubiu atveju, o tada paketą atnešęs
žmogus būtų paskambinęs į duris ir man jį įteikęs, o ne įdėjęs į pašto dėžutę.
Visa tai apgalvojusi, atsinešiau voką čia ir šįryt patikrinau trim skirtingais
skeneriais: įprastas rentgeno skeneris parodė, kad voke yra bloknotas,
sprogmenų aptikimo skeneris nenustatė nieko įtartino, nuodingų ar
pavojingų medžiagų taip pat nerasta. Žodžiu, pasijutusi kaip visiška kvailė
dėl perdėtos paranojos ir valdiškų lėšų švaistymo, galiausiai atplėšiau paketą.
— Daktarė Sleiter parodė į kitą įkalčių maišelį, gulintį ant stalo jai už
nugaros. Jame buvo bloknotas odiniais viršeliais. — Ir patys matote, ką
radau. Prieš atidarydami įkalčių maišelį nepamirškit apsimauti pirštinių.
Iš automato, kabančio ant sienos prie durų, Hanteris su Garsija pasiėmė
po porą mėlynų latekso pirštinių ir jas apsimovė.
Dar neišėmę bloknoto iš įkalčių maišelio abu detektyvai iškart pastebėjo,
kad juodas odinis jo viršelis buvo storesnis, nei tikėtumeisi. Nei ant
priekinio, nei ant galinio viršelio nebuvo jokių raštų, užrašų, raižinių nei
jokių žymių.
Antras dalykas, kritęs jiems į akis, — bloknotas svėrė daugiau už įprastą
užrašų knygą, nors ir atrodė maždaug šimto dvidešimties, gal net daugiau,
lapų storio. Pakreipus bloknotą iškart matėsi, kad lapai tarp dviejų viršelių
gula nelygiai. Dauguma jų buvo susigarankščiavę, o tai reiškė, kad jie arba
buvo sušlapę, arba kas nors prie jų buvo priklijuota, o gal teisingi abu
variantai.
Hanteris su Garsija apėjo stalą, Hanteris ištraukė bloknotą iš permatomo
įkalčių maišelio. Detektyvas padėjo jį ant stalo ir atvertė pirmą puslapį.
Paprastai asmeniniai dienoraščiai ar užrašai prasideda lapu su informacija
apie savininką, bet čia buvo kitaip. Nei vardo, nei adreso, nei mobiliojo
telefono numerio, nei elektroninio pašto adreso... nieko.
Hanteris su Garsija greit permetė akimis pirmą puslapį.
Įrašas skyrėsi nuo įprasto dienoraščio dar ir tuo, kad nei lapo viršuje, nei
kur nors kitur nebuvo nei datos, nei jokios laiko žymos. Tekste nebuvo tarpų
ar paragrafų, tik žodis po žodžio liejosi į eilutę, o šios — į nesibaigiantį
tekstą; bet rašytojas bent jau nepamiršo skyrybos, o tai padėjo atskirti mintis
ir geriau suprasti painiai atrodantį tekstą.
Visas bloknotas buvo išmargintas pasvirusia ir gan dailia rašysena,
išvedžiota juodu rašalu. Pastebėjęs klaidą rašęs žmogus tiesiog nubraukdavo
neteisingą žodį ar frazę, nesinaudojo korektoriumi, netrynė ir nekrapštė
klaidų... vengė netvarkos. Nei puslapiai, nei jų krašteliai nebuvo pageltę, o tai
išsyk leido suprasti, kad dienoraštis nėra labai senas. Nors lapai nebuvo
suliniuoti, Hanteriui padarė įspūdį, kaip tiesiai rašytojas sugebėjo išvedžioti
tekstą.
Garsija ketino praversti kelis lapus, bet Hanteris jį sustabdė, paliesdamas
dešinę ranką. Jo akys įsmigo į pirmą lapo eilutę, ir jis ėmė skaityti.

Jos vardas — Elžbieta Gibs, gimusi 1994 m. spalio 22 d. Nors man

nerūpi nei jų vardai, nei kas jie tokie, nei jų gyvenimo detalės. Po tokios
daugybės jie tampa tik beprasmiais veidais, paskendusiais tamsoje.
Vienas susilies su kitu... tas — su kitu... ir taip toliau. Ciklas niekad
nesibaigia. Mano atmintis jau nebe tokia gera. Imu pamiršti. Pamirštu
daug dalykų, atmintis tik prastėja. Tai viena iš priežasčių, dėl ko
nusprendžiau užvesti šį dienoraštį. Antroji — saugumas. Man derėjo
pradėti užsirašinėti jau prieš kurį laiką, kai pirmą kartą išgirdau balsus,
bet kas buvo, tas pražuvo, dabar jau turiu dienoraštį. Bandžiau
prisiminti faktus... praėjusių įvykių detales, bet mano atmintis nebėra
labai gera ir jau nepagerės, bus tik blogiau. Balsai ir vėl labai konkrečiai
apibūdino subjektą. Moteriškos lyties. Minimalus ūgis: penkios pėdos
septyni coliai. Plaukai: juodi — ilgi — tiesūs. Akys: tamsios. Svoris: ne
daugiau nei 165 svarai. Etninė grupė: baltoji. Prireikė kelių dienų, kad ją
rasčiau. Nebuvo sunku. Sekiau subjektą mieste, kol galiausiai pasitaikė
proga ją sučiupti. Data ir laikas: 2018 m. vasario 3 d., 19.30 val. Vieta:
„Albertsons“ prekybos centro stovėjimo aikštelė, Rouzkrenso aveniu, La
 Mirada. Nuotrauka: tą patį vakarą, praėjus kelioms valandoms po
pagrobimo.

Hanteris pervertė lapą. Kita pusė buvo tuščia. Rašytojas nusprendė rašyti
tik ant išorinės kiekvieno lapo dalies. Kitas įrašas prasidėjo maždaug po trijų
colių — apytikriai penkiolikos eilučių — tarpo. Dvi mažos skylutės lapo
viršuje leido suprasti, kad kažkas prie jo buvo prisegta. Dešinėje, arčiau lapo
krašto, buvo dryžis, primenantis kraują. Hanterio žvilgsnis įsmigo į daktarę
Sleiter.
— Čia buvo nuotrauka? — paklausė jis.
— Tikrai taip, — patvirtino kriminalistė, nuėjo prie kito stalo ir paėmusi
dar vieną įkalčių maišelį padavė jį Hanteriui. Viduje buvo polaroidinė
nuotrauka, 62 mm ilgio ir 42 mm pločio. Joje — trečią dešimtį įpusėjusi
moteris. Ilgi, tiesūs, juodi plaukai krito jai ant pečių. Tamsiose akyse
atsispindėjo veidą perkreipusi visiško siaubo išraiška. Ašaros jau buvo
išsekusios, jų pėdsakus vandeningais zigzagais iki pat smakro žymėjo
nubėgęs blakstienų tušas ir kosmetinio pieštuko žymės. Lūpos ir veidas buvo
išteplioti neryškiu raudonu lūpdažiu, kuriuo mergina tą vakarą buvo
pasidažiusi. Šviesiai melsvos palaidinukės, kuria vilkėjo juodaplaukė,
apykaklė ir pečiai atrodė permirkę prakaitu. Fotografuota prie šlakbetonio
sienos.
— Visos nuotraukos paimtos kaip įkalčiai, — pridūrė daktarė Sleiter. —
Bus pateiktos analizei.
— Visos? — perklausė Garsija ir, atplėšęs akis nuo nuotraukos, pažvelgė į
daktarę.
Ji linktelėjo ir įkvėpė.
— Tame dienoraštyje iš viso buvo prisegta šešiolika nuotraukų. Šešiolika
skirtingų „subjektų“.
Tiek Hanteris, tiek Garsija pastebėjo krūvelę įkalčių maišelių ant stalo
daktarei Sleiter už nugaros, bet pamanė, kad tai — įkalčiai iš kitų bylų.
— O ta dėmė čia, lapo apačioje? — paklausė Hanteris. — Kraujas?
— Taip, — patvirtino daktarė Sleiter. — Prie visų iki vienos nuotraukų,
kurias išėmiau iš bloknoto, buvo panašios kraujo dėmės. Peršasi logiška
išvada, kad tai nuotraukoje įamžinto asmens kraujas. Paėmiau tos dėmės, į
kurią žiūrite, pavyzdį, ir nusiunčiau į DNR padalinį ištirti. — Kriminalistė
sukryžiavo rankas ant krūtinės. — Prašau skaityti toliau. Už poros eilučių
prieisite geriausią dalį.
Hanteris padėjo įkalčių maišelį ant stalo šalia bloknoto ir vėl sutelkė
dėmesį į žodžius, prasidedančius iškart po tarpo. Šiame puslapyje buvo
stačiakampės dėžės eskizas. Po juo buvo užrašytas žodis „medis“. Aiškiai
sužymėti dėžės, taip pat ir dangčio matmenys.

Skirtingai nei su ankstesniu subjektu, su kuriuo teko baisiai teptis

rankas, šįkart pasiruošti ir įvykdyti buvo gan paprasta. Jokio kraujo.
Jokių kankinimų. Jokio tyčiojimosi. Jokio žeminimo. Aiškiai supratau
balsų pageidavimą: „Turi palaidoti ją gyvą.“
 5

Hanteris stabtelėjo. Susirūpinęs įbedė akis į „Polaroid“ nuotrauką įkalčių

maišelyje, tada vėl pažvelgė į daktarę Sleiter.
— Jis čia rimtai? — Garsijos veide švietė skeptiška išraiška. — Esi tikra,
kad tai ne piktas pokštas?
— Na, — prabilo daktarė, — dėl to ir pasikviečiau jus, vyrukai.
Nenorėčiau švaistyti jūsų laiko, todėl leidau sau moters vardo ir nuotraukos
paieškoti Dingusių asmenų duomenų bazėje. — Kriminalistė kilstelėjo
antakius ir įkišo ranką į chalato kišenę. — Elžbieta Gibs, — perskaitė iš
ištraukto atspausdinto lapo. — Gimusi 1994 m. spalio 22 d. čia, Los Andžele.
La Mirados gyventoja. 2018 m. vasario 4 d. apie jos dingimą pranešė
vaikinas Filipas Mileris. Jie kartu gyveno name, esančiame ne per toliausiai
nuo bloknote nurodytos vietos — „Albertsons“ stovėjimo aikštelės
Rouzkrenso aveniu. Elžbietos automobilis, baltas „Nissan Sentra“, buvo
rastas prie policijos nuovados tame pačiame kvartale. Mašinoje ničnieko
neaptikta, nei atspaudų, nei įkalčių. Elžbieta Gibs taip pat nerasta. Ji vis dar
laikoma dingusia. — Daktarė Sleiter įsikišo lapą į kišenę. — Jei
nepastebėjote, data sutampa su nurodytąja bloknote.
— Pastebėjau, — atsiliepė Hanteris. Jis susiraukęs kažką svarstė.
— Ar ten paminėta detektyvo, kuriam buvo priskirta byla, pavardė? —
paklausė Garsija.
Daktarė Sleiter vėl išsitraukė atspausdintą lapą iš kišenės.
— Detektyvas Henrikas Gomesas, — pranešė ji. — Los Andželo policijos
departamento Dingusių asmenų poskyris. Pažįstat jį?
Hanteris su Garsija papurtė galvas.
— Kaip ir galima tikėtis, — tęsė daktarė Sleiter, — panelės Gibs vaikinas
buvo kruopščiai patikrintas, bet jis turėjo tvirtą alibi.
Garsija nerangiai pasikasė kaktą ir iškvėpė.
 — Mane ką tik aplankė déjà vu. — Išplėtęs akis jis pažvelgė į Hanterį. —
Dar vienas dienoraštis, kuriame aprašomos aukos ir jų nužudymo būdas?
Hanteris žinojo, kad partneris kalba apie Liusjeną Folterį, neabejotinai
patį pavojingiausią maniaką ir serijinį žudiką, kurį jiems teko gaudyti, bet
komandinės pastangos davė rezultatą ir dabar naujasis Liusjeno adresas iki
gyvos galvos buvo JAV federalinis „Supermax“ kalėjimas Florencijoje,
Kolorado valstijoje.
— Čia ne tas pats, Karlosai, — paprieštaravo Hanteris.
— Nesakau, kad tas pats, — nesiginčijo Garsija. — Tik sakau, kad
dienoraštis, kuriame aprašomos aukos ir jų nužudymo būdai, atgaivina
baisokus prisiminimus.
— Apie ką jūs kalbate? — daktarės Sleiter veide švietė smalsumas. —
Kokius prisiminimus?
— Tai sena mūsų tirta byla, — atsakė Hanteris, bet daugiau nieko
neaiškino. Jis vėl sutelkė dėmesį į bloknotą ant stalo, norėdamas užbaigti
skaityti įrašą.

Sumeistrauti dėžę, kurioje gulės subjektas, buvo paprasta. Balsai nedavė

jokių konkrečių nurodymų dėl talpyklos, todėl galėjau sukalti, kokią
tinkamas. Prireikė tik kelių tvirtų medinių lentų ir vinių maišelio.
Neverta buvo rūpintis, kad talpykla būtų patogi. Užtrukau visą dieną,
kol įvykdžiau techninę pageidavimų dalį, bet galiausiai viskas pavyko
sklandžiai, be jokių trikdžių. Subjektas nebuvo pajudintas iš paskutinio
poilsio vietos — 34˚15ʹ16.9"Š 118˚14ʹ52.4"V.

Garsijai atkrago žandikaulis.

— Ar čia tai, ką manau?
Hanterį perliejo adrenalino banga. Dienoraščio autorius užbaigė įrašą
ilgumos ir platumos koordinatėmis.
— Manau, kad taip, — patvirtino jis.
Abu detektyvai pažvelgė į daktarę Sleiter, o ši susigėdusi linktelėjo lyg
atsiprašinėdama.
— Galite mane vadinti smalsuole, bet negalėjau laukti. Suvedžiau
nurodytas koordinates į internetinę žemėlapių programėlę.
— Ir? — Garsija nekantravo sužinoti rezultatą.
 — Ir buvau nukreipta į Glendeilį, į atokią kalvotą vietovę šalia medžių
guoto Dukmeidžino laukinės gamtos parke, maždaug už mylios į parko
gilumą. Nors vietovė gan nuošali, — pridūrė daktarė, — bet ją įmanoma
pasiekti.
Minutėlę patalpoje įsivyravo mirtina tyla.
Garsija pastebėjo Hanterio išraišką ir prabilo pirmas.
— Gerai. — Jis linktelėjo partneriui. — Žinau šitą išraišką, Robertai.
Žinau, ką galvoji, bet prieš kreipiantis į kapitonę Bleik su prašymu surengti
kasinėjimo ekspediciją, ar nemanai, kad mažų mažiausiai turėtume sulaukti
tos kraujo dėmės DNR rezultatų? Elžbietos Gibs DNR bus jos byloje
Dingusių asmenų padalinyje. Jei DNR sutaps, neabejotinai gausime leidimą
kasinėti, bet jei kreipsimės į kapitonę dabar, turėdami tik sutampančias datas
įtartiname dienoraštyje, ji leidimo neduos. Pats žinai, juolab kad
departamento biudžetas buvo apkarpytas.
— Taip pat turime „Polaroid“ nuotraukas, — įsiterpė kriminalistė.
— Vis tiek, — nenusileido Garsija, — to neužteks, kad kapitonė Bleik
siųstų kasėjų komandą kažkur į miškus. Tik ne dabar, kai turi atlaikyti
spaudimą dėl biudžeto apkarpymo. Tokie dalykai daug kainuoja. Reikia
nusivežti visą komandą ir įrangą: kasėją, apšvietimą, elektros generatorius.
Kapitonei prireiks daug daugiau nei sutampančių datų ir „Polaroid“
nuotraukų.
— Taip, tu teisus, — sutiko Hanteris. — Bet DNR analizė gali užtrukti.
Pats žinai. Net jei paprašysime darbą paskubinti.
Detektyvas žvilgtelėjo į laikrodį.
Garsija ir vėl atpažino išraišką partnerio veide.
— Nesakyk, kad tu rimtai, — pratarė jis, skersakiuodamas į Hanterį.
— Tuoj antra valanda popiet, — atrėmė partneris. — Turbūt spėtume ten
nuvažiuoti iki trečios, vėliausiai — pusės ketvirtos. Taigi, turėtume apie
pusantros valandos, kol sutems, o jei prireiks, galėsime grįžti rytoj.
Garsija negalėjo patikėti savo ausimis.
— Iš proto išsikraustei? Daktarė ką tik pasakė, kad koordinatės nukreipia
į vietovę Dukmeidžino parke. Juk esi ten buvęs? Ten nelygus reljefas,
Robertai. Vietomis žemė uolėta, kitur — kietžemis... — Detektyvas
gūžtelėjo. — Turbūt pats žinai, bet kasant kastuvu, net kai dirvožemis
minkštas, patyrusiam kasėjui reikia apie šešių valandų šešių pėdų kapo
duobei iškasti. Turi daug patirties darbuojantis kastuvu?
— Šiek tiek, — atsakė Hanteris.
— Kitaip tariant, nepakankamai, — atšovė Garsija. — Na, aš taip pat.
Mudviem turbūt prireiks plušėti visą dieną, kol iškasime kapą. Praleisime
ten likusią dienos dalį, visą vakarą ir greičiausiai visą rytojų. Mums reikia
profesionalių kasikų komandos, Robertai.
— Tu teisus, ir tavo argumentai pagrįsti, — ištarė Hanteris. — Tačiau
pamiršti kelis dalykus.
— Tikrai? Ir kokius?
— Gal ten dirvožemis ir nebus pats geriausias, — prabilo detektyvas, —
bet kasime ne kietą gruntą. Kasime žemę, kuri prieš tai jau buvo iškasta,
taigi, darbas gerokai palengvės. Be to, esame ne kartą lankęsi vietose, kur
nusikaltėlis buvo iškasęs kapą palaikams ar tam, kas iš jų liko, paslėpti,
pameni?
— Be abejo.
— Tada prisiminsi, kad tie kapai buvo negilūs. Nė karto nematėme
gilesnio nei dviejų, daugiausia — trijų pėdų, o taip yra dėl tos pačios
priežasties, kurią ką tik paminėjai — patyrusiam duobkasiui trunka apie
šešias valandas iškasti šešių pėdų gylio kapą kastuvu minkštame
dirvožemyje. O kiek reiktų nepatyrusiam kasėjui nelygiai, uolėtai žemei
iškasti? — Hanteris papurtė galvą. — Jam prireiktų dienos, jei ne daugiau.
Garsija pasikasė pasmakrę.
— Jei žudikas būtų kasęs savo kieme už namo, gal ir būtų galėjęs skirti
tiek laiko, — tęsė detektyvas. — Tačiau kalbam apie viešą parką. Taip, ten yra
kelios labai nuošalios vietos, bet tai vis tiek viešas parkas. Be abejo, jis galėtų
kasti kelias valandas, bet ne visą dieną. Labai nustebčiau, jei mums tektų
kasti giliau nei dvi su puse pėdos.
Garsija negalėjo nuginčyti partnerio argumentų.
— Iš kur gausime kastuvų ir visų kitų reikalingų daiktų? — pasiteiravo jis.
Hanteris pažvelgė į daktarę Sleiter.
— Mes viską turim. — Šioji linktelėjo Hanteriui. — Apačioje stovi keli
furgonai su visais kasti reikalingais reikmenimis. Galite pasiskolinti ką tik
reikia.
Garsija atkragino galvą ir užsimerkė. Šis mūšis jau pralaimėtas.
 6

Iš vieno kriminalistų furgono, stovinčio už Hercbergo-Deiviso

kriminalistikos centro, Hanteris su Garsija pasiskolino porą kastuvų, du
tvirtus kirtiklius, dvi poras sodininko pirštinių, du laužtuvus ir du žibintus
ant galvos su lemputėmis.
Sukrovęs viską į automobilio bagažinę, Garsija įvedė dienoraštyje
pažymėtas koordinates į palydovinės navigacijos sistemą.
Parkas driekėsi 709 nelygaus kraštovaizdžio akruose San Gabrielio kalnų
papėdėje, toliausiai į šiaurę nutolusiame Glendeilio gale. Nors parke ir buvo
kelios nuošalios miškingos vietovės šalia upelių, didžiąją teritorijos dalį
užėmė šalavijų ir geltonųjų keimarių krūmeliai, o ką jau kalbėti apie uolas ir
kalvas.
— Tikrai ne geriausia vietovė kasti, — pastebėjo Garsija, kai jie galiausiai
pasiekė Dansmoro kanjono taką, vedantį per visą parką.
— Tikra tiesa, — sutiko Hanteris. — Bet yra kelios gan nuošalios vietos
atokiau nuo pagrindinio tako, tarp jų ir šileliai, kuriuose dirva minkštesnė
— jų gali rasti visame parke. Neabejoju, kad būtent dėl to žudikas ir
pasirinko šią vietą.
Garsija vos regimai kryptelėjo galvą, tarsi sakydamas „galbūt“.
— Jei paaiškės, kad ši beprotybė nesumeluota, Robertai, — tarė jis, — jei
kažkas išties pristatė tą... — Garsija sekundėlę stabtelėjo, stengdamasis
parinkti žodžius. — „Mirties dienoraštį“ daktarei Sleiter, tada man galvoje
sukasi du klausimai.
— Kas įdėjo paketą į daktarės pašto dėžutę? — Hanteris užbėgo
partneriui už akių. Jis galvojo apie tą patį.
— Neabejotinai tai pirmas klausimas, — sutiko Garsija. — Ar jį atnešė
žmogus, rašęs dienoraštį? Tokiu atveju tai pats žudikas. O gal tas, kuris dirbo
su žudiku, bet nusprendė perbėgti į kitą pusę? O gal koks nors nelaimėlis,
kažkur aptikęs tą dienoraštį? Kas?
Hanteris įsmeigė žvilgsnį į augalus už automobilio lango.
— O tada kyla antras klausimas, — tęsė Garsija. — Kodėl dienoraštis
buvo pristatytas daktarei?
— Nesu tikras, — galiausiai atsiliepė Hanteris, nenorėdamas tuščiai
spėlioti.
— Na, man į galvą ateina du tikėtini scenarijai, — tęsė partneris. — Arba
dėl kažkokios priežasties žmogus, įdėjęs dienoraštį į daktarės pašto dėžutę,
labai nori, kad ji įsiveltų į visą šitą jovalą, arba tas žmogus ją pažįsta. Gal
žmogus, apie kurį kalbame, pažįsta daktarę ne asmeniškai, — pripažino
Garsija. — Gal tik žino, iš ko ji duoną valgo — galėjo pamatyti ją per
televiziją, kai iš daktarės Sleiter ėmė interviu. Jis ar ji galėjo lankytis daktarės
paskaitoje, perskaityti jos straipsnį ar tyrimus... nežinau. — Garsija vėl
dirstelėjo į palydovinę navigacijos sistemą. Jie beveik atvažiavo į vietą. —
Tačiau tas žmogus greičiausiai žino, kad daktarė Sleiter — puiki
kriminalistikos mokslininkė, dirbanti Los Andželo policijos Kriminalistikos
departamente. Jei tas žmogus norėjo, kad dienoraštis būtų išsyk apžiūrėtas ir
išanalizuotas, įdėjęs jį į daktarės pašto dėžutę tikslą pasiektų daug greičiau,
nei nusiuntęs paketą Los Andželo policijos departamentui ar FTB.
— Tiesa, — sutiko Hanteris. — Bet man ramybės neduoda klausimas,
kodėl paketą atnešė į jos namus? Kodėl nenusiuntė į Kriminalistikos
laboratoriją? Jei tas žmogus norėjo, kad Sjuzana skubiai pamatytų dienoraštį,
jam tereikėjo adresuoti voką jai ir užrašyti „skubu“. To būtų užtekę. Kam
reikėjo nešti paketą į namus?
Vis dar važiuodamas Dansmoro kanjono keliu Garsija įjungė žemesnę
pavarą. Languota vėliavėlė ekrane, žyminti jų galutinį tikslą, styrojo
čiaparalėje, maždaug už trisdešimt penkių jardų kairėje nuo kelio. Nebuvo
nei posūkio, nei tako, nei šunkelio, vedančio link tikslo. Vienintelis būdas
patekti į vietą, pažymėtą ekrane, — išlipti iš mašinos šalikelėje ir likusį kelią
įveikti pėsčiomis, nors ir nebuvo jokio įžiūrimo takelio. Detektyvams teks
patiems jį praminti pro krūmokšnius tarp uolų.
Būtent taip jie ir padarė.
Vietomis krūmynai buvo taip sužėlę, kad Hanteris su Garsija buvo
priversti kastuvus panaudoti vietoj mačečių. Nors eidami ir neatitraukė akių
nuo žemės, nė vienas iš jų nesitikėjo rasti ženklų, kad kažkas čia jau buvo.
Pirma, tas, kas parašė dienoraščio įrašą, galėjo ateiti į vietą, nurodytą
Garsijos navigacijos ekrane, daugybe skirtingų kelių. Antra, įraše buvo
pažymėta dvejų metų senumo data. Per tą laiką stichija seniai būtų ištrynusi
bet kokius pėdsakus ar ženklus, kuriuos būtų galėjęs palikti žudikas.
Los Andželo gyventojai tokios dienos šilta nepavadintų. Blyški saulė virš
galvos įšildė orą iki malonios keturiolikos laipsnių pagal Celsijų
temperatūros, tačiau skindamiesi kelią uolėta vietove su sunkiais įrankiais
ant pečių vyrai prakaitavo.
— Pasak šito daikto, — braukdamas prakaitą nuo kaktos Garsija
linktelėjo į išmanųjį telefoną, — vieta, kurios ieškome, turėtų būti štai už tų
medžių. — Jis parodė į priešais augančių medžių giraitę.
Vyrai apėjo miškelį iš kitos pusės.
— Turėtų būti čia, — pažvelgęs į išmaniojo telefono ekraną ištarė Garsija
ir apsidairė po vietovę. — Atsiprašau, kad šios srities gerai neišmanau, bet ar
tos ilgumos ir platumos koordinatės yra tikslios?
— Tai priklauso nuo dviejų pagrindinių veiksnių, — paaiškino Hanteris.
— Nuo pozicijos, kurioje buvo Žemės paviršius, arba, tiksliau tariant, nuo
išmatuotos platumos ir nuo geogra nio orientyro.
Garsija tuščiu žvilgsniu spoksojo į partnerį.
— Gal paaiškintum tiems, kurie nėra moksliukai, ką tai reiškia?
Hanteris nusišypsojo.
— Atleisk. Na, trumpai tariant, kuo daugiau skaičių žinai į dešinę po
kablelio, tuo tiksliau nurodyta reikiama vieta. Jei nori, žmogus gali nurodyti
koordinates colio dalies tikslumu.
— Po kablelio? — pakartojo Garsija ir patikrino koordinates, suvestas į
žemėlapių programėlę: 34˚15ʹ16.9"Š 118˚14ʹ52.4"V. — Velnias, čia tik vienas
skaičius po kablelio. Todėl ši vieta greičiausiai tik apytikslė.
— Ne po šito kablelio, — pataisė Hanteris. — Šį skaičių reikia paversti į
dešimtainę ilgumos ir platumos formą.
Garsija patylėjo.
— O tu moki?
— Mums nereikia mokėti. Esu tikras, kad už tave tai padarė programėlė,
kurią naudoji telefone. Tas skaičius turėtų būti šalia koordinačių, kurias
įvedei į paieškos laukelį arba tiesiai po jomis.
Garsija dar kartą pažiūrėjo į telefoną. Hanteris neklydo. Tiesiai po
koordinatėmis, kurias jis įvedė į žemėlapių programėlę, švietė du skirtingi
skaičiai: 34,254694 ir -18,247889.
— Gerai, — ištarė Garsija. — Turime skaičių su šešiais skaitmenimis po
kablelio.
Hanteris linktelėjo.
— Tokios koordinatės greičiausiai nuves mus į reikiamą vietą colio
tikslumu.
Garsija pažvelgė į žemę, ant kurios jie stovėjo. Čia beveik niekas neaugo,
po kojomis buvo tik velėna ir šen bei ten mėtėsi akmenys.
— Tiesą sakant, čia ta vieta.
Hanteris nusimetė nuo pečių kirtiklius ir padėjo galvos žibintą.
— Ką gi, verčiau pradėkime kasti. — Jis patogiau suėmė kastuvą.
Garsija padėjo kirtiklį su laužtuvu vienoje pusėje ir kastuvu nustūmė
akmenis, kad netrukdytų.
Žemė buvo kieta, bet ne tokia neįveikiama, kaip atrodė ar kaip jiedu
tikėjosi. Dirvos paviršius buvo suplotas, o tai reiškė, kad prieš tai čia buvo
kasinėta.
Hanteris su Garsija kasė petys į petį. Nors žemė atrodė gerokai puresnė,
nei tikėjosi, darbas vis tiek buvo sunkus ir lėtas.
— Sakiau, kad nebus taip lengva, kaip galvojai, — pasakė Garsija,
dirstelėjęs į dangų. Jie kasė jau ilgą laiką, saulė ritosi už horizonto. — Jau
temsta, pamiršom atsivežti vandens.
Abiejų vyrų marškinėliai buvo permerkti prakaitu.
— Tiesa, — sutiko Hanteris. — Padarėme klaidą. Burna perdžiūvo kaip
kepintų riešutų maišelis. — Jis nustojo kasti ir pakėlė ranką prie galvos
žibinto. — Klausyk, pasidarbuokime dar pusvalandį. Jei nieko neaptiksime,
ryte viską papasakosime kapitonei ir pažiūrėsime, ar mūsų turimos
informacijos užteks gauti leidimą atsivežti kasėjus.
— Gerai. — Garsija linktelėjo. — Bet jei kapitonė leidimo neduos, tu vis
tiek rytoj grįši čia ir kasi toliau, tiesa?
— Tikriausiai, — pripažino Hanteris.
Garsija papurtė galvą ir pasiėmė galvos žibintą.
 — Pusvalandį, ne ilgiau.
— Gali sekti laiką, — pasakė partneris ir įsijungė galvos žibintą.
— Taip ir padarysiu, — pažadėjo Garsija. Tada įjungė laikmatį
išmaniajame telefone, parodė Hanteriui, šis linktelėjo ir vėl ėmė kasti.
Garsija įsijungė galvos žibintą ir taip pat ėmė darbuotis.
Pusvalandžio detektyvams neprireikė. Po dvylikos minučių Hanterio
kastuvas į kažką atsitrenkė ir pasigirdo keistas garsas — vientisas, bet kartu
ir duslus.
Vyrai sustojo kaip įbesti.
— Kad ir kas tai būtų, — ištarė Garsija, — tai ne žemė.
Hanteris kastuvo galu nubraukė purvą, parklupo ir ėmė valyti rastą daiktą
rankomis.
— Čia medis, — pasakė jis ir krumpliais pabarbeno į radinio paviršių.
Hanteris pakilo ant kojų; nors matomumas suprastėjo, nes nakties
danguje nešvietė mėnulis, bet pakankamai galingi galvos žibintai leido jiems
dirbti dar valandą, kol atkasė stačiakampės medinės dėžės viršų, rodos,
dviejų pėdų pločio ir šešių pėdų ilgio. Mediena buvo šviesi ir labai tvirta.
Žudikas užkalė dangtį dvylika vinių.
— Pranešti apie radinį? — paklausė Garsija, pasidėjęs kastuvą. — Mums
reikės visos komandos: kriminalistų, kasėjų, apšvietimo — visko. Reiks
perkasti visą teritoriją ir patikrinti, ar nėra daugiau kapų.
— Pirmiausia turime ją atverti, — pasakė Hanteris, linktelėdamas į dėžę.
— Nemanai, kad būtų geriau sulaukti kriminalistų ir pastiprinimo? Jie
galės ištraukti dėžę iš žemės ir bus daug geriau pasiruošę išsaugoti tai, ką
reikia, kai bus nukeltas dangtis.
— Sutinku, — nesiginčijo Hanteris. — Tačiau mes tik radome žemėje
dėžę, Karlosai. Nevykdome tyrimo Los Andželo policijos vardu. Dar ne. Ką
gali žinoti, gal šita dėžė pilna zefyrų. Tam, kad praneštume apie įvykį, reikia
kūno.
Garsija papūtė sau į delnus — šie buvo skaisčiai raudoni ir velniškai
perštėjo. Jis norėjo pasiginčyti su Hanteriu, bet žinojo, kad partneris teisus.
— Mums tereikia, — pridūrė Hanteris, — ištraukti vinis ir laužtuvais
atidaryti dangtį.
Išlupti vinis nebuvo taip paprasta, kaip jie tikėjosi. Karstą užkalęs žmogus
naudojo ypač tvirtas, apvalias, statybines dviejų colių ilgio vinis. Būtų buvę
lengviau laužtuvais jėga atidaryti dangtį, o ne traukti vinis, bet detektyvai
norėjo kuo labiau išsaugoti karstą nepažeistą.
Hanteris su Garsija labai kruopščiai darbavosi, stengdamiesi nesulaužyti
medinių lentų, tad prireikė bemaž dvidešimt penkių minučių visoms
dvylikai vinių ištraukti. Išlupę paskutiniąją detektyvai susižvalgė — jų kaktos
buvo šlapios nuo prakaito, o veidai ištepti purvu. Įsijungę galvos žibintus
vyrai atrodė it angliakasiai.
— Tu čiupk už to galo, — nurodė Hanteris, — o aš paimsiu už šito.
Pakelsime kartu.
Detektyvai vėl parklupo, suėmė maždaug colio pločio dangtį, sveriantį
apie dvylika penkiolika svarų. Karstas buvo sukaltas iš tvirtų, vienodai
supjautų colio pločio lentų.
Iš paskutiniųjų stengdamiesi kelti dangtį kuo lygiau, kad į vidų
neprikristų žemių, vyrai atsargiai jį nuėmė ir padėjo šalia dėžės, o tada
galėjo pagaliau pažiūrėti, kas guli savadarbiame karste.
— Gerai, — po kelių sekundžių tylos prabilo Garsija. — Po velnių, šito
tikrai nesitikėjau.
 7

— Kas per velnias? — aiktelėjo daktarė Sleiter, kai itin ryškus žibintuvėlio
spindulys apšvietė pravirą karstą negilioje duobėje prie kojų. Ji atvažiavo į
parką anksčiau už netrukus čia susirinksiančią margą kriminalistų šutvę.
Laikiname karste gulėjo neseniai pradėję irti moters palaikai. Velionė
nebeturėjo akių, nosies ir lūpų, kaukolėje žiojėjo trys grėsmingos juodos
skylės ir dvi apnuogintų dėmėtų dantų eilės, tačiau ant skeleto dar buvo likę
nemažai sudžiūvusios odos ir raumenų audinio.
Palaikų būklė nenustebino nei Hanterio su Garsija, nei daktarės Sleiter,
nes visi žinojo, kad nebalzamuoti žmogaus palaikai, palaidoti šešių pėdų
gylyje ne karste, o tiesiai žemėje, suyra per aštuonerius dvylika metų ir lieka
tik skeletas. Karste palaidotiems palaikams reikia gerokai ilgesnio laiko,
nelygu mediena, iš kurios sukaltas karstas. Hanterio su Garsija rastas moters
kūnas gulėjo tvirtoje medinėje dėžėje, kuri buvo sandariai užkalta ir
palaidota dviejų pėdų gylio duobėje, tik kiek daugiau nei dvejetą metų,
todėl, kaip jie ir tikėjosi, irimas dar nebuvo toli pažengęs. Ne, visus
nustebino ne palaikų būklė, o vestuvinė suknelė.
— Žudikas perrengė ją vestuvine suknele? — paklausė daktarė Sleiter. —
Kodėl?
Atsakymo ji nesitikėjo. Hanteris su Garsija tą žinojo.
— Ar dienoraštyje buvo paminėta vestuvinė suknelė? — pasiteiravo
Hanteris.
Daktarė Sleiter pakreipė galvą į šoną ir gūžtelėjo.
— Perskaičiau ne ką daugiau nei judu. Mes atsiliekame su daugelio bylų
tyrimais, todėl neturėjau laiko, bet, kiek spėjau paskaityti, apie vestuvinę
suknelę užsiminta nebuvo.
— Bloknotas vis dar laboratorijoje? — paklausė Garsija.
— Ne toje, kur šiandien buvote, — atsakė daktarė. — Nusiunčiau jį kartu
su „Polaroid“ nuotraukomis ištirti į DNR laboratoriją.
Serologijos ir DNR laboratorija buvo viena iš specializuotų
Kriminologijos laboratorijų, įsikūrusių ne Kalifornijos universitete
Alhambroje. Ji buvo K. Ervino Paiperio techniniame centre, esančiame už
keturių su puse mylios, ne per toliausiai nuo policijos biuro, Los Andželo
centre.
— Tačiau vien iš smalsumo, — prisipažino daktarė Sleiter, —
nufotografavau du pirmus puslapius, kad galėčiau juos perskaityti vėliau.
— Gal gali skubiai atsiųsti nuotraukas į Ypač žiaurių nusikaltimų
padalinį? — paprašė Hanteris.
— Žinoma, — sutiko daktarė.
— Bet dabar, kai žinome, kad dienoraštis — ne apgaulė, — prabilo
Garsija, — reikės jį visą nufotografuoti.
— Ne bėda, — užtikrino daktarė Sleiter. — Rytoj susisieksiu su DNR
laboratorija ir paprašysiu, kad kas nors viską nufotografuotų. — Ji vėl sutelkė
dėmesį į kūną karste. Po kelių sekundžių susiraukė. — Minutėlę. Kažkas čia
ne taip.
Hanteris linktelėjo. Laukdami daktarės Sleiter jiedu su Garsija jau tai
aptarė.
— Jūs ją radote tokioje pozoje? — paklausė kriminalistė.
— Ničnieko nelietėme, daktare, — užtikrino Garsija.
Moters kūnas gulėjo ant nugaros tradicine laidojimo poza — kojos
ištiestos, rankos šalia liemens, sulenktos per alkūnes, ant pilvo sunertais
pirštais. Ilgi juodi plaukai buvo pažirę aplink galvą it vėduoklė.
— Tačiau, pasak dienoraščio, — ištarė daktarė Sleiter, šokinėdama
žvilgsniu nuo vieno detektyvo prie kito, — auka buvo palaidota gyva.
Hanteris pritariamai linktelėjo.
— Tai kodėl ji taip ramiai guli? — paklausė Garsija. — Atsipeikėjus
tamsioje dėžėje, jai būtų prireikę vos kelių sekundžių suprasti, kad dangtis
užkaltas. Tada turėjo prasidėti panika. Moteris būtų spardžiusis, daužiusis
kumščiais, draskiusi lentas, klykusi, trankiusi galvą į dangtį... dariusi bet ką,
kad išsilaisvintų. Ji turėjo gulėti bet kokia poza, tik ne tokia. O dar tie
plaukai. Jie tobulai įrėmina veidą, tarsi velionė pozuotų nuotraukai.
— Ji tikrai kovojo, — patvirtino Hanteris ir parodė į dangtį, kurį jie buvo
atsargiai atrėmę į medį už kelių pėdų. — Vidinė dangčio pusė smarkiai
apdraskyta, yra kraujo ir įstrigę keli lūžę nagai. Moteris kovojo iš visų jėgų.
Daktarė Sleiter nukreipė žibintuvėlį į medžius ir į juos atremtą dangtį, bet
iš vietos nepajudėjo. Turės progą atidžiai ištirti dangtį laboratorijoje.
— Antra bėda su šiuo vaizdu ta, — tęsė Hanteris, — kad suknelė turėjo
bent keliose vietose įplyšti ir neabejotinai susipurvinti. — Jis linktelėjo į
kūną kape. — Pažiūrėkit į ją. Atrodo bemaž švarutėlė.
Pagaliau daktarė Sleiter suprato, kur detektyvas lenkia.
— Jėzau! — aiktelėjo ji. — Taigi tas, kas palaidojo ją gyvą, palaukė, kol
auka mirs, tada grįžo, ją iškasė, atidarė karstą, perrengė vestuvine suknele,
paguldė reikiama poza ir vėl palaidojo?
— Tokia mūsų prielaida, — sutiko Hanteris.
Daktarė Sleiter sunkiai atsiduso. Ji norėjo vėl paklausti kodėl, bet niekas,
išskyrus žudiką, nebūtų galėjęs į tą klausimą atsakyti. Todėl kriminalistė
tiesiog apsižvalgė aplink.
— Čia gan didelė vietovė, — ištarė ji. — Kaip manote, ar netoliese gali
būti ir daugiau kapų?
— Kol kas niekas negali tiksliai pasakyti, — atsakė Hanteris. — Bet aš
neskubėčiau pradėti didžiulės kasimo operacijos. Turime dienoraštį, —
paaiškino detektyvas. — Kadangi tas, kuris jį rašė, nurodė tikslias jos
koordinates... — vyras parodė į žemėje gulinčius palaikus, — logiška manyti,
kad dienoraščio autorius užrašė ir kitų kapų, kuriuos galėjo iškasti čia ar kur
nors kitur, koordinates.
— Gerai sakai, — sutiko daktarė. Kaip tik tuo metu jos kišenėje
suskambo mobilusis telefonas. — Trumpam atsiprašysiu.
Ji nusigręžė nuo kapo ir atsiliepė.
— Daktare, — skambino Kenetas Morganas, vyriausiasis kriminalistas,
dirbantis su daktare Sleiter Kriminalistikos skyriuje. — Atvažiavome.
Sustojome už jūsų mašinos. Kaip patekti į tą vietą?
— Likite ten. Ateisiu jūsų pasitikti.
Aplink augo dygūs krūmokšniai, o kalvota ir uolėta vietovė buvo sunkiai
įveikiama net kojomis, todėl privažiuoti prie duobės parke buvo neįmanoma
nei kriminalistų furgonu, nei policijos automobiliu. Pareigūnai turėjo palikti
mašinas prie Dansmoro kanjono tako ir viską atsinešti patys, taip pat ir
lempas, kasimo įrangą bei elektros generatorius. Kai kriminalistai viską
susinešė ir įjungė prožektorius, buvo jau beveik pusė dvyliktos nakties.
— Keliamojo krano čia niekaip neatsivešime, — daktarė Sleiter pranešė
Hanteriui su Garsija. — Turėsime vėl užkalti dėžę, kad į ją neprikristų purvo,
ir iškasti rankomis.
Abu detektyvai nuspėjo, kad taip gali nutikti.
— Laukdami jūsų, — pasakė Hanteris, — mudu su Karlosu apsidairėme
po vietovę, ieškodami ankstesnių apsilankymų pėdsakų. Čia labai nuošali
vieta, tad jei būtume ką nors radę, pavyzdžiui, nuorūką, kramtomąją gumą,
saldainio popierėlį, išmestą vandens buteliuką ar bet ką kitą, būtų didelė
tikimybė, jog tą daiktą išmetė kapą iškasęs žmogus. Kad ir kas jis būtų,
panašu, kad praleido čia nemažai laiko, juolab jei sugrįžo iškasti kūną ir vėl
jį perlaidoti.
— Ką nors radote?
— Ničnieko, — atsakė Garsija. — Bet esu tikras, kad apžiūrėjome ne per
kruopščiausiai. Čia tamsu nors į akį durk, o mes turime tik žibintus ant
galvos.
— Nesijaudinkite, — užtikrino daktarė Sleiter. — Jei tas monstras ką nors
paliko, rasime.
Nusikaltimo vietos fotografas praėjo pro juos ir ėmė fotografuoti karste
gulinčius palaikus.
— Darbas bus lėtas ir nuobodus, — daktarė Sleiter kreipėsi į Hanterį su
Garsija. — Užtruksime čia ištisas valandas. Jums reiktų važiuoti namo. Esu
tikra, kad jūsų pamaina seniai baigėsi. Jei dar ką nors rasime, iškart jums
pranešiu.
— Aš dar šiek tiek pabūsiu, — pasakė Hanteris ir atsigręžė į partnerį. —
O tu važiuok namo, Karlosai. Perduok Anai labų dienų nuo manęs.
Susitiksime rytoj darbe.
Garsija jau buvo beeinąs, kai fotografas dar sykį nufotografavo kūną ir jo
žvilgsnis už kažko užkliuvo. Regis, kažkas buvo pritvirtinta dešiniajame
dėžės kampe prie velionės galvos. Kažkas, ką slėpė jos išskleisti plaukai.
— Detektyvai, — šūktelėjo fotografas, nuleidęs kamerą. — Gal norėsite
prieiti pažiūrėti.
Hanteris, Garsija ir daktarė Sleiter priėjo arčiau ir sutūpė prie kapo. Po
sekundėlės prie jų prisijungė Kenetas Morganas.
— Štai čia. — Fotografas atsargiai nubraukė plaukų sruogą ir parodė
mažą, juodą kvadratinę dėžutę, dydžio sulig standartine „Lego“ kaladėle.
— Leisk pažiūrėti, — ištarė Morganas ir pagriebė naujas latekso pirštines.
Jis priėjo dar arčiau karsto ir pabandė paimti daikčiuką, bet dėžutė nė
nekrustelėjo. — Neišsiima, — pranešė vyriausiasis kriminalistas. — Manau,
ji priklijuota prie dėžės.
— Kas čia per velnias? — paklausė daktarė Sleiter.
— Nesu visiškai tikras, — atsakė Morganas ir palinko virš karsto,
stengdamasis geriau įsižiūrėti. Tada ir pastebėjo mažytį apvalų lęšį ant
dėžutės. Kriminalistas sustingo ir pažvelgė į daktarę Sleiter nuostabos
kupinomis akimis.
— Manau, tai kamera, daktare. Tiesioginės transliacijos kamera. Tas, kas
už viso šito stovi, ne tik palaidojo šią vargšę gyvą. Žudikas stebėjo, kaip ji
mirė.
 8

Antradienis, gruodžio 8 d.
Barbara Bleik, Los Andželo policijos departamento Apiplėšimų ir
žmogžudysčių skyriaus kapitonė, didžiąją ryto dalį praleido eiliniame
biudžeto svarstymo posėdyje. Jam pasibaigus kapitonė Bleik numetė aplanką
su dokumentais ant stalo ir nudrožė tiesiai į Hanterio ir Garsijos kabinetą.
— Gerai, — ištarė ji, uždariusi duris sau už nugaros.
Ilgus, tamsius plaukus kapitonė Bleik buvo susirišusi į tvarkingą uodegą
ir taip atidengė spindinčius sidabrinius auskarus, kabančius mažyčiuose
ausų speneliuose. Viršininkė segėjo tamsiai mėlyną, į apačią siaurėjantį
sijoną. Po atsagstytu švarku matėsi balta šilkinė palaidinė.
— Kas per aplankas buvo ant mano stalo šįryt? „Žudymo dienoraštis“?
Dukmeidžine rastas negilus kapas? Gyva palaidota moteris? Kas per velnias?
— Ji pakėlė rankas delnais į viršų.
Hanteris papasakojo kapitonei visą istoriją.
— Ir kur tas dienoraštis dabar? — paklausė ši, kai detektyvas baigė
pasakoti.
— Kriminalistikos DNR laboratorijoje, — atsakė Garsija. — Bet šiandien
turėtume gauti visų puslapių nuotraukas.
— O kas ta moteris... kas auka, ar žinome?
— Dar turime sulaukti DNR patvirtinimo, kad būtume šimtu procentų
garantuoti, — atsakė Hanteris, rodydamas į kriminalistų komandos
fotografo darytas nuotraukas, prisegtas prie lentos.
Kapitonės žvilgsnis sekundėlę nukrypo į lentą, Hanteris pasiėmė nuo
stalo bloknotą.
— Tačiau labai nustebsiu, jei DNR testas nepatvirtins dienoraštyje
užrašytos informacijos, — pasakė jis.
— Dienoraštyje aprašyta, kaip ji buvo pagrobta? — pasiteiravo kapitonė
Bleik.
— Ne pats būdas, — paaiškino Garsija. — Tik vieta.
— Kas tyrė bylą Dingusių asmenų skyriuje? — paklausė viršininkė.
— Detektyvas Henrikas Gomesas, — atsakė Hanteris.
— Pažįstu Gomesą, — linktelėjo kapitonė. — Ar jau kalbėjotės su juo?
— Taip, šįryt, — patvirtino Garsija. — Bet, žinant, kiek bylų Dingusių
asmenų skyriuje užregistruojama kasdien, ir atsižvelgiant į tai, kad panelė
Gibs dingo prieš dvejus metus, nieko keisto, kad detektyvas Gomesas tos
bylos beveik neprisimena. Jis mums perdavė bylos medžiagą, tad visa
informacija, kurią turime, yra iš ten; kaip supratome, bylos tyrimas sustojo
po kelių savaičių.
Kapitonė Bleik kilstelėjo antakius.
— Dingusių asmenų skyriaus detektyvai apklausė visus, ką galėjo, —
paaiškino Hanteris. — Vaikiną, šeimą, draugus, kolegas, tos pačios sporto
salės narius, „Albertsons“ prekybos centro darbuotojus, kurie dirbo tą
vakarą, kai dingo panelė Gibs... Visus, kas tik atėjo į galvą, bet ničnieko
nepešė. Visi keliai vedė į aklavietę. Merginos mašinoje irgi nieko nerado.
O cialiai byla neužbaigta iki šiol. Panelė Gibs Dingusių asmenų duomenų
bazėje vis dar pažymėta „dingusia“, bet kai visos tyrimo gijos nutrūko,
Dingusių asmenų skyrius panelę Gibs neo cialiai priskyrė „bėgliams“.
— Na, ji jau nebe bėglė, — ištarė kapitonė Bleik. — Stovėjimo aikštelėje
nebuvo stebėjimo kamerų? — jos balse suskambo nuostaba.
— Toje vietoje, kur panelė Gibs tą vakarą pastatė mašiną, nėra, —
paaiškino Hanteris. — Ten, Rouzkrenso aveniu, stovi didžiulis komercinis
kompleksas, kuriame yra restoranų, barų, bankų, prekybos centrų,
vaistinių... net šešių salių kino teatras. Nemokama stovėjimo aikštelė užima
kvartalo dydžio plotą, ir turi vienuolika įvažiavimų / išvažiavimų. Į ją galima
patekti iš trijų pagrindinių gatvių: iš Rouzkrenso aveniu šiaurinėje pusėje, iš
La Mirados prospekto vakarų pusėje ir iš Adelfos kelio rytinėje.
— Mūsų tipas, — vėl įsiterpė Garsija, — tas, kuris pagrobė panelę Gibs,
— ne mėgėjas. Pasak įrašo dienoraštyje, jis keturias dienas sekė taikinį, kol
pasitaikė proga auką pagrobti. Vien iš to galima spręsti, kad užpuolikas
kantrus ir ryžtingas, o ką jau kalbėti apie tai, jog žino, ką daro.
Kapitonė vėl įsmeigė žvilgsnį į nuotraukų lentą. Ryte Hanterio ant stalo
paliktame aplanke ji perskaitė įrašą apie vestuvinę suknelę, bet kai pamatė
nuotrauką, vaizdas stojo prieš akis lyg būtų tikras.
— Žudikas ją palaidojo su vestuvine suknele? — Viršininkė susiraukė,
mat tai skambėjo labai neįtikimai.
— Perlaidojo, — Hanteris pataisė kapitonę ir paaiškino, kaip jie padarė
tokią išvadą.
— Jėzau! Kodėl?
— Šiuo metu tą žino tik žudikas, — atsakė Hanteris. — Bet gal jam taip
pasielgti liepė balsai.
Kapitonė Bleik kryptelėjo galvą ir vos nenusišypsojo detektyvui.
— Balsai?
— Dienoraštyje, — paaiškino Hanteris, — nors ir nedaug spėjome
perskaityti, bet nusikaltėlis mini balsus. Jis sako, kad reikėjo pradėti rašyti
dienoraštį gerokai anksčiau, kai išgirdo juos pirmą kartą. Paskui pamini, kad
balsai prašė labai konkretaus subjekto arba aukos — konkrečiai apibūdino
plaukus, ūgį, akių spalvą... viską. Mes perskaitėme tik pusantro dienoraščio
lapo, bet vien iš to įrašo aišku, kad žudikas taip elgiasi dėl to, kad jam liepia
balsai. Gal todėl jis grįžo prie kapo, iškasė velionę, perrengė ją vestuvine
suknele ir vėl palaidojo.
— Taigi, kalbame apie žmogų, kuriam būdingi stiprūs kliedesiai, — tai
buvo ne klausimas.
Atsakydamas Hanteris iš dalies linktelėjo ir pakreipė galvą į šoną.
— Jei jis girdi balsus, neabejotinai yra šizofrenikas. Kliedesiai ir
haliucinacijos tėra psichikos ligos simptomai, bet kiekvienas atvejis
skirtingas, kapitone. Ne visi šizofrenikai patiria visus įmanomus simptomus.
— Na, — Hanterio pusėn linktelėjo Garsija, — panašu, kad šitas tikrai
patiria.
— O ką ten skaičiau apie tiesioginio transliavimo kamerą, įmontuotą
karste? — Kapitonė Bleik vėl papurtė galvą.
— Tai tiesa, — patvirtino Garsija.
— Kamera gali transliuoti vaizdą iš po žemės? — paklausė kapitonė. —
Kaip?
— Mes irgi nebuvome tikri, kaip tai įmanoma, — paaiškino Garsija. —
Todėl šįryt pasikalbėjome su Mišele Keli. Ji vadovauja FTB Kibernetinių
nusikaltimų poskyriui.
— Taip, — linktelėjo kapitonė Bleik. — Pamenu ją. Mišelė Keli kartu su
jumis tyrė kelias bylas, ar ne?
— Tiesa.
— Ir ką ji pasakė?
— Mišelė pasakė, kad viskas priklauso nuo dviejų dalykų, — paaiškino
Hanteris. — Nuo signalo stiprumo ir atstumo po žeme. Kai pasakiau, kad
kalbame apie dviejų pėdų gylio kapą, ji nusijuokė. Mišelė sakė, kad iš tokio
gylio galima be jokio vargo transliuoti gyvai ir skambinti, net jei ryšio
signalas nėra labai stiprus. Gal transliacija ir nebūtų labai sklandi, bet vis
tiek viską matytum.
— Tam, kad būtų signalas, jis turėjo naudotis mobiliojo operatoriaus
paslaugomis? — padarė išvadą kapitonė Bleik.
— Taip, — sutiko Garsija.
— Ar galima atsekti jo skambutį?
— Gal, — šįkart atsakė Hanteris. — Aiškinamės.
Garsija nuėjo prie kampe stovinčio kavos aparato, įsipylė puodelį kavos ir
pasiūlė jos kapitonei.
Ši atsisakė. Ant Hanterio stalo jau garavo kava.
— Taigi, nusikaltėlis, su kuriuo susidūrėme, ne tik girdi balsus, — ištarė
viršininkė, — daro viską, ką tie balsai jam sako, bet ir, regis, turi sadizmo
srities daktaro laipsnį, nes jam nepakako palaidoti moterį gyvą. Žudikas
sėdėjo ir žiūrėjo, kaip ji puola į beviltišką paniką, grumiasi ir kovoja, kol
mirė.
— Nenustebčiau, jei jis žiūrėjo sėdėdamas svetainėje, — papildė Garsija.
— Valgydamas kukurūzų spragėsius ir tenkindamas save.
Kapitonė Bleik pasišlykštėjusi pažvelgė į detektyvą.
— Labai tau ačiū.
Garsija tik garsiai pasakė tai, ką visi trys žinojo: maždaug devyniasdešimt
ar devyniasdešimt penki procentai serijinių žudikų JAV pasisemdavo
motyvacijos iš tam tikro seksualinio pasitenkinimo. Didžioji dauguma
serijinių žudikų galabydavo aukas, nes žudymo aktas — smurtas, aukos
baimė, kančia, maldavimai, kankinimai, jausmas, kad auka jo galioje, pati
mirtis — juos sužadindavo labiau nei kas kita.
 Garsija gūžtelėjo.
— Visi žinome statistiką, kapitone. Kodėl šitas vyrukas turėtų būti kitoks?
— Taip, žinau, kokia yra statistika, Karlosai, — nesiginčijo kapitonė Bleik.
— Bet galėčiau apsieiti ir be įsivaizduojamo paveikslo. — Ji atsigręžė į
Hanterį. — Kiek įrašų yra tame „dienoraštyje“?
— Tiksliai nežinome, bet daktarė Sleiter iš bloknoto išėmė šešiolika
„Polaroid“ nuotraukų, — pasakė Hanteris. — Šešiolikos skirtingų „subjektų“.
Tas tipas tuo užsiima daug metų, kapitone. Nors pirmame dienoraščio įraše
kalbama apie dvejų metų įvykį, jis pamini ankstesnes aukas. Be vardų. Tik
tiek, kad jų buvo daugiau. Kaip sakiau, nusikaltėlis mano, kad reikėjo pradėti
dienoraštį rašyti anksčiau, kai pirmą kartą išgirdo balsus.
Kapitonė Bleik iškvėpė ir nykščiu bei smiliumi ėmė masažuoti smilkinius.
— Tai koks kitas mūsų žingsnis?
— Kaip minėjau, — paaiškino Hanteris, — dienoraštis šiuo metu
analizuojamas ir tiriamas Kriminalistikos DNR laboratorijoje, bet tai —
„privatūs“ užrašai, kurie kažkaip atsidūrė pas daktarę Sleiter... — detektyvas
gūžtelėjo. — Gal savininkas dienoraštį pametė. Gal kažkas jį pavogė. Mes to
nežinome, bet šiuo metu neatrodo, kad savininkas su dienoraščiu išsiskyrė
savo noru. Žinodami tai, tikėkimės, kad šių įrašų autorius nebuvo toks
atsargus, kaip derėtų, kalbant apie pirštų atspaudus, DNR ir net pačius
įrašus.
— Vadinasi, manot, jog yra didelė tikimybė, kad kriminalistai ką nors ras,
— nusprendė kapitonė Bleik.
— Tikimės, — patvirtino Garsija. — Gal piršto atspaudą, DNR pavyzdį ar
kokį nors kompromituojantį įrašą, kuriame dienoraščio autorius atskleis
daugiau, nei reikėtų. Kaip ir sakiau, bet kurią akimirką turėtume gauti
nufotografuotus dienoraščio puslapius.
— Žodžiu, kol kas laukiame, — nusprendė kapitonė.
— Taip, — sutiko Hanteris. — Taip pat, vos tik gausime patvirtinimą dėl
palaikų DNR, reikės pranešti naujieną panelės Gibs tėvams ir vaikinui.
Kapitonė Bleik puikiai suprato, kad tai viena iš sunkiausių užduočių,
kurias tekdavo atlikti žmogžudysčių detektyvams. Ji jau žiojosi kažką sakyti,
bet ant Hanterio stalo suskambo telefonas.
— Detektyvas Hanteris, Ypač žiaurių nusikaltimų padalinys.
 — Robertai, čia Sjuzana, — prisistatė daktarė Sleiter. — Džiaugiuosi, kad
radau tave darbe.
— Palauk, daktare, įjungsiu garsiakalbį. Karlosas su kapitone Bleik taip
pat čia. — Hanteris paspaudė telefono aparato mygtuką ir padėjo ragelį į
vietą. — Tęsk.
— Aš DNR laboratorijoje, — pranešė daktarė Sleiter. — Kaip sakiau,
džiaugiuosi, kad aptikau jus darbe taip anksti, nes tuoj šį tą atsiųsiu.
Kabinete esantys žmonės priėjo arčiau Hanterio stalo.
— Ne puslapių nuotraukas? — patikslino Garsija.
— Ne, dar ne, nors jas irgi greitai gausite, bet čia kai kas daug geresnio.
Dabar pat siunčiu elektroniniu paštu.
 9

Daktarės Sleiter elektroninis laiškas atėjo mažiau nei po trijų sekundžių.

Vos tik jis pasirodė Hanterio elektroninio pašto dėžutės gautų laiškų
aplanke, detektyvas iškart dukart spustelėjo pele ir laišką atidarė.
Vietoj temos elektroniniame laiške buvo užrašytas skaičius, nuo šiol
o cialiai priskirtas tiriamai bylai. Laiške buvo trys žodžiai: „Pažiūrėkite į tai“,
o laiško apačioje matėsi pridėta stačiakampė mėlyna dėžutė, kuri reiškė, kad
yra pridėtas paveikslėlis — 00001.jpg.
Hanteris spustelėjo priedą.
— Turime piršto atspaudą? — paklausė Garsija, vos tik Hanterio ekrane
atsivėrė paveikslėlis.
— Atspaudą radome ne ant dienoraščio puslapių, — paaiškino daktarė
Sleiter. — Juos vis dar tiriame. Šis atspaudas buvo ant vienos iš „Polaroid“
nuotraukų — ant vieno iš „subjektų“. Atspaudas rastas ant apatinio dešinio
nuotraukos krašto — iš abiejų nuotraukos pusių — priekyje buvo nykščio
atspaudas, gale — smiliaus. Atspaudas nėra visas. Jis dalinis — maždaug
septyniasdešimt penki procentai nykščio atspaudo ir penkiasdešimt procentų
smiliaus.
— Septyniasdešimt penki procentai? — šįkart perklausė kapitonė Bleik.
— Tiek turėtų užtekti, kad atspaudą būtų galima patikrinti Integruotoje
automatinėje pirštų atspaudų identi kavimo duomenų bazėje.
— Jei duomenų bazėje atitikmuo yra, — įvertino Garsija, — tada, taip,
septyniasdešimt penkių procentų dalinio atspaudo užtektų jam surasti.
— Jei yra. — Hanteris, kaip visada, išliko atsargus.
— Yra, — patvirtino daktarė Sleiter.
Visi Ypač žiaurių nusikaltimų padalinio kabinete susiraukę subedė
žvilgsnius į telefoną ant Hanterio stalo.
— Ką turi galvoje, daktare? — paklausė Garsija.
 — Atsiprašau, — atsakė kriminalistė. — Mane ir vėl įveikė smalsumas,
todėl leidau sau patikrinti atspaudą. Kadangi turime tik dalinį, prireikė šiek
tiek daugiau laiko, kol pirštų atspaudų identi kavimo bazėje buvo rastas
atitikmuo, bet tikroji staigmena ta, kad... piršto atspaudas yra ne vyro... o
moters.
 10

Buvo laikai, kai prireikdavo ištisų dienų ar net savaičių norint patikrinti,
ar piršto atspaudas jau yra įvestas į Integruotą automatinę pirštų atspaudų
identi kavimo sistemą. Rasti dalinio piršto atspaudo — net jei „dalinis“
reiškė septyniasdešimt penkis procentus ar daugiau — atitikmenį buvo
bemaž neįmanoma, bet tos dienos jau seniai praeity. Šiais laikais
naudodamasis išmaniuoju telefonu bet kuris detektyvas ar kriminalistas
galėjo sulyginti pavyzdį su milijonais duomenų bazėje esančių pirštų
atspaudų ir gauti atsakymą per kelias sekundes. Dalinių pirštų atspaudų
tikrinimas užtruktų šiek tiek ilgiau.
Hanteris neabejojo daktare Sleiter, bet privalėjo pats atlikti paiešką
Automatizuotoje pirštų atspaudų duomenų bazėje, kad nepraleistų nė vieno
žingsnio tyrime. Detektyvas išsaugojo atsiųstą dalinį atspaudą kompiuteryje,
įkėlė jį į duomenų bazę ir mažiau nei po keturių minučių gavo atsakymą.
Hanterio ekrane sušvito suėmimo ataskaita. Garsija ir kapitonė Bleik
atsistojo už detektyvo kėdės, kad geriau matytų.
Didelėje nuotraukoje viršutiniame kairiajame ekrano kampe jie pamatė
jauną baltaodę merginą, žvelgiančią tiesiai į kamerą ir laikančią tradicinę
„suėmimo informacijos“ lentelę. Merginos žvilgsnis, švelniai pasakius,
intrigavo: iš dalies jis atrodė įdėmus, kita vertus, buvo ir atsainus. Sviesto
spalvos šviesūs plaukai, nors ir truputį susivėlę, išdavė, kad kadaise jie buvo
nukirpti klasikiniu „bobu“ ir šukuoti į šoną. Veido forma — tarp širdelės ir
deimanto, lūpos plonos, šviesiai melsvos akys migdolų formos, o nosis maža,
apvaliu galiuku. Merginos makiažas atrodė keistokas: akys ir lūpos buvo
padažytos labai švelniai, o skruostikauliai ir antakiai išryškinti. Atrodė
nelabai gražiai.
— Andžela Vud, — kapitonė Bleik perskaitė užrašą lentelėje merginos
rankose. — Dvidešimt vienų metų.
 Tiek jos, tiek Hanterio su Garsija dėmesys nukrypo į informaciją
suėmimo suvestinėje, pareigūnai ją perskaitė tyloje.
Panelė Vud buvo kilusi iš Pokatelo apygardos Aidaho valstijoje. Į Los
Andželą atsikraustė būdama septyniolikos, o po metų buvo suimta už
vagiliavimą Santa Monikos paplūdimyje. Ji buvo sučiupta su šešiomis
piniginėmis ir keturiais išmaniaisiais telefonais. Už šį nusikaltimą teisėjas
Konoras nuteisė Andželą Vud 120 dienų kalėti. Pasak suėmimo suvestinės,
mergina gyveno Studijo Sityje.
Kapitonė Bleik atitraukė akis nuo kompiuterio, išsitiesė ir pažvelgė į savo
detektyvus.
— Visai nepanašu į serijinės žudikės, įvykdžiusios daugiau nei šešiolika
siaubingų žmogžudysčių, nusikaltimų sąrašą, tiesa?
— Ji — ne mūsų ieškoma žudikė, kapitone, — pasakė Garsija. — Tačiau
jei jos pirštų atspaudai buvo ant vienos iš aukų „Polaroid“ nuotraukų, tai
reiškia, kad kažkuriuo laiku, greičiausiai per praėjusius ketverius metus,
praleistus Los Andžele, ji susidūrė su žmogumi, kurio ieškome.
— Daktare, — kreipėsi į kriminologę Hanteris.
Daktarė Sleiter laukė prie telefono, kol pareigūnai patys atliko paiešką
Automatinėje pirštų atspaudų identi kavimo sistemoje.
— Taip, aš dar čia.
— Ar jau visos nuotraukos patikrintos? — pasiteiravo Hanteris. — Ar tik
toji, ant kurios radote atspaudą?
— Visos nuotraukos patikrintos ir išanalizuotos, — patvirtino daktarė. —
Dienoraščio puslapiai — dar ne.
— Ar jos pirštų atspaudų yra ant visų nuotraukų?
— Ne, — daktarės Sleiter atsakymas visus nustebino. — Tik ant vienos iš
šešiolikos.
— Ant kurios? — paklausė Hanteris. — Ant vakar surastos aukos
nuotraukos? Prie pirmojo dienoraščio įrašo?
— Ne, ne ant jos. Nežinau, kas tas žmogus nuotraukoje. Neskaičiau
dienoraščio, bet nuotraukoje — vaikinukas, atrodantis... — kriminalistė
patylėjo, tarsi sverdama žodžius, — ... septyniolikos ar aštuoniolikos metų.
— Gali padaryti paslaugą, daktare? — pasiteiravo Hanteris. — Gali
skubiai atsiųsti visas nuotraukas?
 — Žinoma. Šiandien, truputį vėliau, gausite ir dienoraščio puslapius.
— Ačiū, — Hanteris baigė pokalbį ir iškart paskambino tyrėjų komandai
bei paprašė surasti visą informaciją apie Andželą Vud. Padėjęs ragelį
detektyvas žvilgtelėjo į laikrodį: 11.38 val. — Nori pavažiuoti iki Studijo
Sičio? — kreipėsi į Garsiją.
— Jau maniau, kad niekad nepaklausi, — atsakė partneris, siekdamas
striukės.
 11

Kolfakso aveniu, esanti į šiaurę už San Fernando slėnio, driekėsi tiesiai

tris mylias iš Šiaurės Holivudo į Studijo Sitį, kuriame, kaip Hanteris su
Garsija sužinojo iš Andželos Vud suėmimo protokolo, gyveno jų ieškoma
mergina. Pastatas protokole nurodytu adresu buvo triaukštis šviesiu fasadu
ir stovėjo priešais vidutinio dydžio prekybos centrą ir gėrimų parduotuvę,
pavadintą „ e Village Market“.
— Regis, čia, — ištarė Garsija ir prilėtino, norėdamas patikrinti namo
numerį.
— Taip, šitas namas, — patvirtino Hanteris, žiūrėdamas į savo užrašus. —
309-as butas.
Garsija pastatė automobilį gatvėje už namo. Detektyvai užkopė kelis
laiptus, vedančius į vestibiulį. Jiems pasisekė, mat paštininkas kaip tik baigė
dėlioti laiškus į pašto dėžutes, o išeidamas pastebėjo laiptais lipančius
Hanterį su Garsija, todėl palaikė duris, kad šie galėtų įeiti. Dabar detektyvai
galėjo eiti tiesiai į 309 butą, o ne skambinti vidaus ryšio sistema.
Būti suimtam yra labai nemalonu, todėl nieko keisto, kad nors kartą
kalėjime pabuvoję žmonės, taip pat ir tie, kurie yra turėję nemalonumų su
policija, labai nenoriai bendrauja su farais, net ir neturėdami ką slėpti.
Atsižvelgiant į šį faktą, kuo vėliau Andžela Vud sužinos apie Hanterio ir
Garsijos vizitą, tuo geriau.
— Sekundėlę, — ištarė Garsija. — Palauk, patikrinsiu kitą namo pusę, ar
nėra gaisrinių kopėčių. — Jis gūžtelėjo. — Negali žinoti, kaip žmogus
persigąs, kai parodysi jam detektyvo ženklelį.
Hanteris palaukė, kol partneris greitai apėjo pastatą. Šis neužtruko nė
pusės minutės.
— Ne, — papurtė galvą Garsija. — Kopėčių nėra.
Detektyvai užlipo laiptais į trečią aukštą ir atsidūrė neilgame ryškiai
apšviestame koridoriuje, kurio abiejose pusėse pamatė po penkerias duris.
309 buto durys buvo paskutinės dešinėje. Hanteris triskart garsiai pabeldė, ir
jie ėmė laukti.
Praėjo dvidešimt sekundžių, bet durų niekas neatidarė.
Hanteris pabeldė dar kartą, jiedu su Garsija palenkė galvas prie durų.
Šįkart išgirdo viduje kažką čežant, bet reakcijos teko laukti dar penkiolika
sekundžių.
— Kas čia? — iš už durų pasigirdo pavargęs, turbūt ką tik iš lovos
pakilusios merginos balsas.
Hanteriui nespėjus atsakyti Garsija jį mostu sustabdė ir parodė, kad
duryse nėra akutės. Tada pats perėmė iniciatyvą.
— Paštininkas, — tvirtu balsu ištarė. — Turiu laišką panelei Andželai
Vud, reikia pasirašyti.
— Laišką? — merginos balsas suskambo skeptiškai ir nepatikliai.
— Taip, ponia, — patvirtino Garsija. — Laiškas iš... — Jis klausiamai
pažvelgė į Hanterį.
— Iš Pokatelo, Aidaho valstijos, — be garso ištarė partneris. Hanteris
prisiminė panelės Vud gimtinę iš jos suėmimo protokolo.
— Iš Pokatelo Aidaho valstijoje, — garsiai ištarė Garsija.
Dešimčiai sekundžių įsivyravo visiška tyla. Akivaizdu, kad Andžela Vud
nelaukė laiškų iš gimtojo miesto.
— A... — galiausiai atsiliepė mergina iš už durų. — Duokit man minutėlę,
ką nors apsirengsiu. Prausiausi duše. — Jos tonas vis dar buvo skeptiškas.
Hanteris su Garsija vėl prisiartino prie durų, stengdamiesi išgirsti, kas
vyksta viduje. Iš to, ką girdėjo, atrodė, kad kažkas skubiai blaškosi po butą.
Priglaudę ausis prie durų detektyvai išgirdo keistą cypiantį garsą, tarsi
būtų tempiamas kažkoks daiktas nesuteptais ratukais.
Hanteris pažvelgė į partnerį.
— Langas, — ištarė jis.
— Langas? — paklausė Garsija. — Mes trečiame aukšte, gaisrinių kopėčių
nėra. Jai visai varžtai atsisukę?
Nelaukdamas atsakymo detektyvas nuskubėjo koridoriumi laiptų link.
Hanteris atsigręžė į duris ir vėl pabeldė. Triukas su paštininku aiškiai
neišdegė.
 — Panele Vud, čia Los Andželo policija, prašau atidaryti duris.
Trys sekundės — jokio atsako.
Detektyvas pabeldė dar kartą.
— Panele Vud, prašau atidaryti duris. Čia Los Andželo policija. Mums
reikia su jumis pakalbėti.
Tyla.
— Panele Vud, perspėju paskutinį kartą. Jei neatidarysite durų, būsiu
priverstas jas išlaužti.
Dar trys sekundės. Vis dar jokio atsako.
Hanteris atsitraukė per žingsnį nuo durų ir dešinės kojos kulnu spyrė į
durų rankeną. Smūgio garsas nusirito per koridorių, durys sudrebėjo, bet
neatsidarė. Hanteris spyrė dar sykį, šįkart stipriau.
Beveik pavyko, bet durys dar laikėsi.
Dar kartelį, iš visų jėgų.
Šįkart rėmas įskilo ir perlūžo, o durys įlėkė į vidų, pažerdamos į orą saują
šipulių. Hanteris iškart įžengė į butą ir pamatė Andželą Vud su kuprine ant
pečių, sėdinčią ant palangės, nuleidusią kojas lauko pusėn.
— Palauk! — sušuko detektyvas, stovėdamas prie buto durų, pakėlęs
rankas it pasiduodamas. — Ką darai? Mes tik norim pasikalbėti. Daugiau
nieko.
— Taip, kurgi ne. — Mergina abiem rankom įsitvėrė į palangę,
pasirengusi nuo jos atsistumti.
— Prašau, nereikia, — meldė Hanteris nejudėdamas iš vietos, kad
mergina nepamanytų, jog jis kelia grėsmę. — Panele Vud, prašau, paklausyk
manęs. Tai labai prastas sumanymas, — kiek įmanydamas ramiau tęsė
detektyvas. — Nuo lango iki žemės — apie keturiasdešimt penkios pėdos,
gal truputį daugiau. Jei pasiseks, — o tai jau daug pasako, — išsisuksi su
sulaužyta koja. Gal abiem. Greičiausiai lūžiai bus atviri. Mažiausiai pusmetį
ar devynis mėnesius sėdėsi neįgaliojo vežimėlyje arba vaikščiosi su
ramentais. Esu tikras, kad šito nenori. — Hanteris pajuto, kad Andžela
sudvejojo. — Klausyk, atvažiavome ne tam, kad tave suimtume. Duodu žodį.
Mes iš tiesų norim tik pasikalbėti. Mums reikia tavo pagalbos. Prašau, grįžk į
vidų.
Andžela dirstelėjo per dešinį petį į Hanterį. Merginai pasirodė, kad
tarpdury stovintis vyras kalba nuoširdžiai, bet praeity ji jau buvo apkvailinta
ir neketino rizikuoti.
— Kas, po velnių, čia vyksta? — už gero žingsnio nuo Hanterio pasigirdo
iš dalies nustebęs, iš dalies sunerimęs balsas.
Atsisukęs detektyvas išvydo kokių 250 svarų plikį, stovintį prie Andželos
Vud buto slenksčio. Jis grėsmingai gniaužė beisbolo lazdą. Aiškiai sambrūzdį
išgirdęs kaimynas atėjo pasirengęs padėti.
— Viskas gerai, pone, — ištarė Hanteris ir parodė vyrui ženklelį. — Aš —
detektyvas iš Los Andželo policijos departamento. Padėtis kontroliuojama.
Prašau nuleisti lazdą ir grįžti į savo butą.
Vyras atgniaužė pirštus ant lazdos ir pakreipęs galvą įsižiūrėjo į Hanterio
ženklelį. Staiga jo akys išsipūtė iš nuostabos: vyrą sukrėtė tai, ką pamatė
detektyvui per petį.
— Jėzau, — aiktelėjo kaimynas.
Hanteris žaibiškai apsisuko.
Ant palangės nieko nebebuvo. Andžela Vud dingo.
Hanteris pažvelgė į vyrą, šis gūžtelėjo.
— Ji nušoko.
 12

Garsija nuskuodė koridoriumi, bet laiptais nebėgo, o tiesiog peršoko

pirmąjį laiptatakį. Nušokęs ant laiptų aikštelės išgirdo garsų smūgio aidą,
nusiritusį koridoriumi, iš kurio ką tik išbėgo. Spėjo, kad Hanteris bando
įsilaužti į Andželos Vud butą.
Detektyvas pasuko už kampo ir peršoko dar vieną laiptatakį... ir dar
vieną... ir dar vieną... iki pat pirmo aukšto.
Jam nusileidus vestibiulyje sena, iš pažiūros trapi dama uždarė laiptinės
duris sau už nugaros. Senolė detektyvo nepastebėjo, kol šis neiššoko jai prieš
nosį.
— Viešpatie brangiausias! — silpnai riktelėjo senoji dama, išmetė iš rankų
lazdelę, žingtelėjo atgal ir prispaudė ranką prie širdies. Ji taip ir liko
išsižiojusi iš baimės ir panikos. Po sekundėlės ėmė atrodyti, kad senutei
sunku kvėpuoti. Garbaus amžiaus damai pakirto kojas, tad jai teko atsiremti
į stiklines duris už nugaros, kad neparvirstų.
Garsija pastebėjo, kad blyškus senutės veidas dar labiau pabalo, ir iškart
prie jos priėjo.
— Labai atsiprašau, — prabilo jis ir švelniai uždėjo rankas senolei ant
pečių, ją guosdamas. Senutė buvo vieni kaulai ir oda. — Nenorėjau jūsų
išgąsdinti.
Ji žvelgė į vyrą klaidžiojančiu žvilgsniu, vis dar sunkiai gaudydama kvapą.
Garsija neišmanė, ko imtis. Jam reikėjo bėgti. Turėjo įveikti atstumą apie
pastatą, kol nenutiko kai kas siaubingo, o šis susidūrimas įvyko visai ne
laiku. Detektyvas pamėgino nuraminti senąją damą.
— Tiesiog kvėpuokite, — ramiai ištarė jis. — Ramiai ir lėtai. Neskubėkite.
— Garsija parodė pavyzdį, kvėpuodamas tolygiu ritmu, ir tuo pat metu
švelniai priglaudė du pirštus senolei prie riešo tikrindamas pulsą — šis buvo
greitesnis, nei turėtų būti, bet gyvybei pavojus negrėsė. — Labai atsiprašau,
— dar sykį pamėgino detektyvas ir paaiškino: — Aš — policijos pareigūnas
iš Los Andželo policijos... ir man reikia eiti. — Primygtinai skambantis
balsas privertė senutę sutelkti žvilgsnį. — Tiesiog kvėpuokite, ramiai ir lėtai,
kaip dabar, ir viskas bus gerai.
Garsija pakėlė lazdą, įspraudė ją moteriai į dešinę ranką ir patraukęs
senutę nuo durų nulėkė pro ją kaip kulka.
Po penkių sekundžių Garsija jau buvo kitoje pastato pusėje ir kaip tik
spėjo pamatyti, kaip Andžela Vud liuoktelėjo iš lango trečiame aukšte.
 13

Andžela Vud nebuvo ta, kurią psichologai pavadintų „vadovėliniu

savižudžio atveju“, bent jau ne dabar, nors buvo laikai, kai visos mintys
galvoje sukosi tik apie tai, kad reiktų užbaigti gyvenimą. Andžela mėgino —
ne kartą — prisigretinti prie mirties slenksčio kuo arčiau, bet galutinai per jį
niekad nežengė. Tie laikai prasidėjo prieš penkerius metus, kai jai buvo vos
šešiolika.
Būdama tokio jauno amžiaus Andžela beviltiškai galynėjosi su depresija,
kasdien vis labiau tolo nuo visų ją supančių žmonių ir leidosi iš vidaus
dusinama liūdesio, tuštumos, kaltės ir niekad nenuslopstančio jausmo, kad
yra niekam tikusi. Savęs žalojimas virto įpročiu, nors ir gerai slepiamu, o
įvairios piliulės, receptinės ir ne, tapo duona kasdienine... bet Andžela ne
visada buvo tokia.
Visą vaikystę ir dalį paauglystės ji buvo besišypsanti optimistė, trykštanti
gyvybe. Nesutarimai ir ginčai su tėvais jauname amžiuje nedaug kuo skyrėsi
nuo tų, su kuriais augdami susidurdavo visi vaikai. Mokykloje Andžela gan
gerai sutarė su mokytojais, gaudavo puikius pažymius, o draugų akyse buvo
smagi mergaitė, su kuria lengva bendrauti. Viskas pasikeitė praėjus savaitei
po šešioliktojo gimtadienio, pokyčius išprovokavo siaubinga tragedija —
jaunesniojo brolio Šono mirtis.
Šono išėjimas stumtelėjo Andželą į tamsų ir gniuždantį uždarą ratą,
vedantį į susinaikinimą, ir padėtis greitai tapo nevaldoma. Tiesą sakant, jei
Andžela nebūtų palikusi šeimos ir išvažiavusi iš Pokatelo, labai tikėtina, kad
jos tėvai jau neturėtų nė vieno vaiko.
Kad ir kaip beprotiškai ar neįtikimai skambėtų, persikraustymas į Los
Andželą savotiškai merginą išgelbėjo ir privertė atsitraukti nuo „bedugnės
krašto“. Tačiau karas dar nebuvo laimėtas.
Liūdesys, tuštuma ir jausmas, kad yra nieko verta, taip iki galo ir
neišsisklaidė. Nebuvo nė dienos, kai desperatiškai nesiilgėtų jaunesniojo
brolio. Nėra ko ginčytis, pasitaikydavo dienų, neabejotinai sunkesnių už
kitas, tačiau šviesos spindulėlis galiausiai kažkaip prasiskverbė pro tamsą,
tiek metų gyvenusią jos viduje, ir žingsnis po žingsnio Andžela pradėjo
ropštis atgal. Ji jau taip smarkiai savęs nebežalodavo, piliulių vartojimas liko
praeityje, ir jau daugiau nei trejus metus mergina negalvojo, kad norėtų
iškeliauti pas brolį.
Šuolis pro langą nereiškė, kad ji sugrįžo į tuos tamsius laikus. Tai buvo
suplanuotas pabėgimas. Andžela begalę kartų treniravosi, kaip tai darytų,
bet pirmą kartą iš tiesų šį manevrą atliko.
Mergina šoko pro langą ne tiesiai ant žemės, o ant sutvirtinto
lietvamzdžio, kuris nuo pastato stogo tęsėsi kone ir pat žemės. Atsitiktinai
lietvamzdis buvo pritvirtintas prie išorinės pastato sienos vos per pusantros
pėdos nuo Andželos lango. Lietvamzdis buvo sutvirtintas, o tai reiškė, kad
lengvai galėjo išlaikyti merginos svorį, niekad neviršijusį 135 svarų, ir
nesunkų kuprinės turinį.
Kai kaimynas atitraukė Hanterio dėmesį nuo Andželos, mergina kulnais
atsispyrė nuo sienos po palange ir metėsi į kairę, lietvamzdžio link. Užšokti
ant jo buvo nesunku.
Andžela įsikibo į vamzdį abiem rankom ir suspaudė jį tarp blauzdų.
Kelius nusibrozdino į sieną, bet skausmas buvo pakenčiamas.
Lengviausias būdas nusileisti ant žemės — nučiuožti vamzdžiu, bet tą
reikėjo padaryti trim etapais, nes tvirti metaliniai žiedai, kuriais lietvamzdis
buvo pritvirtintas prie sienos, trukdė nusileisti vienu ypu kaip ugniagesiui.
Tačiau Andžela gana dažnai repetavo tokį pabėgimą ir tiksliai žinojo, ką
daryti. Nepraėjus nė keturioms sekundėms, kai stryktelėjo pro langą,
kojomis ji jau rėmėsi į žemę. Su išdidžia šypsena lūpose mergina pažvelgė į
savo pravirą langą, staigiai pasisuko ir jau ketino bėgti... bet ne viskas vyko
taip sklandžiai, kaip ji tikėjosi.
Apsisukusiai Andželai pasipustyti padus sutrukdė Garsija, jau stovintis
pašonėje.
— Žavus nusileidimas, — pagyrė jis ir surakino Andželos riešus
antrankiais šiai nespėjus nė mirktelėti. — Priimi užsakymus gimtadienio
šventėms?
 Andžela apstulbusi pažvelgė į detektyvą.
— Kaip, po galais, taip greit čia atbėgai?
Garsija nusišypsojo.
— O ką, manei, tu vienintelė moki keletą triukų? — Žaibišku judesiu
detektyvas pasisuko ir atsidūrė Andželai už nugaros, sugriebė jos kairįjį riešą
ir prirakino prie dešiniojo. — Ta-dam, — triumfavo detektyvas.
— Paleisk mane, niekše, — Andžela ėmė tampyti antrankius. — Aš nieko
nepadariau.
— Ji nesusižeidė? — paklausė Hanteris, visu kūnu persisvėręs per
Andželos buto langą jiems virš galvų.
— Mums čia viskas gerai, — atsakė Garsija ir parodė Hanteriui iškeltą
nykštį.
Šis linktelėjo.
— Puiku. Bet aš turbūt pasinaudosiu laiptais.
Kai Garsija vedė Andželą prie daugiabučio durų, jos akyse švietė grynų
gryniausias šaltas įtūžis.
 14

Andžela kone pusvalandį prasėdėjo viename iš apklausų kambarių

Policijos administracijos pastato rūsyje. Jos rankos buvo surakintos pėdos
ilgio grandine, perverta per geležinį žiedą priešais stovinčio metalinio stalo
viduryje. Stalas ir kėdė, ant kurios sėdėjo Andžela, buvo pritvirtinti prie
grindų.
Palikti įtariamąjį laukti apklausų kambaryje dažniausiai surakintą
antrankiais — neretai policininkų pasitelkiama psichologinė priemonė.
Nauda buvo dvejopa: pirma, belaukiant sustiprėdavo įtariamojo būgštavimai
ir šis imdavo nervinis. Susinervinęs ir sunerimęs žmogus daug labiau linkęs
klysti ir prieštarauti pats sau, jei apklausos metu meluotų. Surakinto asmens
judėjimas būdavo apribotas, bet, svarbiausia, atrodydavo, jog policininkai šį
žmogų laiko kaltą, dėl to įtariamasis tik dar labiau imdavo nerimauti.
Antrasis privalumas tas, kad nors įtariamasis ir būdavo paliktas vienas,
policininkai, be abejonės, stebėdavo ir klausydavosi visko, kas vyko apklausų
kambaryje. Kas nors per dvipusį veidrodį arba stebėjimo kameras sekdavo
įtariamojo judesius, reakcijas ir veido išraiškas. Tas žmogus dažniausiai
būdavo apklausą vykdantis detektyvas arba atitinkamai parengtas
psichologas. Mikrofonai apklausų kambaryje taip pat būdavo įjungti. Kartais
farams pasisekdavo ir įtariamasis, užtektinai ilgai paliktas vienas, ką nors sau
pasakydavo. Kalti ir susinervinę įtariamieji paprastai repetuodavo, ką sakys.
Apklausų kambaryje, kuriame sėdėjo Andžela, sienoje jai iš dešinės buvo
didžiulis dvipusis veidrodis. Kitapus jo stovintys Hanteris su Garsija atidžiai
stebėjo merginą nuo pat pradžių ir jiems abiem padarė įspūdį jos ramybė.
Vos tik Andžela buvo palikta viena, ji kuo patogiau sudribo ant kėdės,
nepamiršdama, kad rankos prirakintos prie stalo, atlošė galvą ant kėdės
atkaltės, užsimerkė ir kone užmigo. Antrankių piktai netąsė. Policininkų
neplūdo. Nesukiojo kaklo ir nekraipė pečių, stengdamasi atpalaiduoti
raumenis. Nesidairė nerimastingai po kambarį. Nekantriai nepurtė kojų.
Nieko neišdarinėjo. Nerodė jokių nervinimosi ženklų. Tiesą pasakius,
Andžela atrodė beužsnūstanti, kai Hanteris su Garsija galiausiai atidarė duris
ir įžengė į vidų.
— Kaip laikaisi? — paklausė Hanteris, priėjo prie stalo ir padėjo priešais
merginą plastikinę stiklinę su vandeniu. — Aš detektyvas Robertas Hanteris,
o čia detektyvas Karlosas Garsija.
Andžela nuo galvos iki kojų buvo apsirengusi juodai: juodi džinsai,
marškinėliai ir džemperis su gobtuvu, ant kurio priekio buvo užrašytas kone
neįskaitomas metalo grupės pavadinimas. Ji avėjo bėgimo batelius. Merginos
kuprinė buvo kon skuota ir apieškota. Detektyvai rado šiek tiek daugiau nei
tūkstantį dolerių grynaisiais, mobilųjį telefoną ir drabužių pamainą.
— Kaip man sekasi? — retoriškai paklausė Andžela, greičiau suirzusi nei
pikta. Jos žvilgsnis šokinėjo nuo vieno detektyvo prie kito. — Man nuobodu
ir aš nirštu, štai kaip man sekasi. Sėdžiu čia vienas Dievas težino kiek,
prirakinta prie stalo kaip gyvulys, ir vis dar nežinau, kodėl aš čia.
Hanteris su Garsija, važiuodami į policijos biurą, pritaikė Andželai
„karališkąjį“ tylos režimą.
— Kol kas man niekas ničnieko nepaaiškino, — tęsė Andžela, įdėmiu
žvilgsniu svilindama abu detektyvus. — Ar aš dėl ko nors suimta? Jei taip,
jūs, vyručiai, žiauriai susimovėte. Man niekas nepranešė apie mano teises,
neleido paskambinti, neinformavo, kodėl buvau suimta, o nuo tada, kai čia
atvažiavome, su manim elgiasi kaip su dvokiančiu benamiu šunimi. Negana
to, mano buto durys buvo išspirtos. — Ji sukrizeno. — Vaje, aš jus kaip
reikiant paspirginsiu.
Hanteris palaukė, kol Andžela baigė lieti tulžį.
— Gal labiau norėtum kavos, ne vandens? — draugiškai paklausė jis,
nusegdamas antrankius.
Prieš tai spėjo padėti atsineštą popierinį aplanką ant stalo. Ant jo viršelio
mažomis juodomis raidėmis buvo užrašytas vardas „Andžela Vud“.
Laisvindamas Andželos rankas iš antrankių, Hanteris pastebėjo, kaip ji
neramiai dirstelėjo į aplanką.
— Ne, — atsakė Andžela masažuodamasi riešus; ji tiesiau atsisėdo ant
kėdės. — Labiau norėčiau, kad pasakytumėte, kokį velnią visa tai reiškia. Ar
aš suimta?
Hanteris paėmė aplanką, jie su Garsija atsisėdo kitapus stalo.
— O turėtum būti? — pasiteiravo Garsija.
Andžela nudelbė jį piktu žvilgsniu.
— Ką turėčiau... būti suimta? Ne, kodėl turėčiau?
Garsija užsimetė dešinę koją ant kairiosios.
— Nežinau. Tu mums pasakyk.
Andžela kelias sekundes žiūrėjo į priešais sėdinčius du detektyvus, o
paskui leido sau nusišypsoti pasitikėjimo kupina šypsena. Merginos dantys
buvo tiesutėliai ir visiškai balti.
— O, supratau, ką rezgate, — ištarė ji ir atsipalaidavo. — Štai kodėl nė
vienas iš jūsų nepasistengė įrašyti šitos apklausos, ar ne? Nes jūs nieko prieš
mane neturite.
Abu detektyvai ir toliau tylėjo.
— Taigi, nieko prieš mane neturite, todėl nusprendėte panaudoti
elementariausius psichologinius metodus, kad mane pričiuptumėte. —
Andžela nusijuokė. — Tyla mašinoje, palikote mane čia laukti gerą
dvidešimt minučių, padėjote aplanką su mano pavarde ant stalo... ir visa
kita.
Ji gan nuovoki, — pamanė Hanteris. Tačiau nei jo, nei Garsijos išraiškos
ničnieko neišdavė.
— Kur to išmokote? — tęsė Andžela. — Perskaitėte „Psichologiją
žaliems“? — Ji sarkastiškai papurtė galvą. — Na, jums nelabai gerai sekasi,
detektyve?..
— Garsija.
— Gal judviem reikėtų paskaityti daugiau psichologijos knygų, detektyve
Garsija.
„Laukimo vienumoje“ triukas nebuvo vienintelė priežastis, dėl ko
Hanteris su Garsija atėjo pas Andželą tik po pusvalandžio. Jie laukė
merginos bylos.
Pirmoji apklausos taisyklė: žinok apie įtariamąjį kuo daugiau.
— Neskaičiau „Psichologijos žaliems“, — pripažino Garsija. — O tu? —
Klausimas buvo skirtas Hanteriui.
— Ne, — atsakė šis. — Negaliu pasakyti, kad skaičiau.
 — Rekomenduoji? — Garsija pasiteiravo Andželos.
Mergina nusijuokė.
— Jums? Taip. Gal padėtų patobulinti savo metodus.
Hanteris pritariamai linktelėjo, atvertė popierinį aplanką ir perbėgo
akimis pirmąjį puslapį. Tai nebuvo būtina. Detektyvas visą dokumentą, vos
penkių puslapių bylą, jau buvo perskaitęs stebėjimo kambaryje.
Andžela iš paskutiniųjų stengėsi perprasti priešais sėdinčio vyro išraišką,
bet Hanterio veidas nieko neišdavė.
— Taigi, — paklausė ji, — pasakysite man tiesą, ką aš čia veikiu, ar
meluosite kaip anksčiau?
Hanteris suglumęs pažvelgė į Andželą.
— Mano bute, pamenat? — Ji nusivaipė ir prabilo pašaipiu tonu: —
Atvažiavome ne tavęs suimti. Duodu žodį. Mes išties norime tik pasikalbėti
su tavim. Mums reikia tavo pagalbos, — Andžela pratęsė normaliu balsu. —
Mėšlas ir tiek.
Hanteris nustebo, kad net veikiama įtampos Andžela pažodžiui prisiminė
bute jo ištartus žodžius.
— Bet žinote, kas juokinga? — paklausė mergina. — Kažkodėl aš jumis
beveik patikėjau.
— Atsiprašau, kad nesuteikėme informacijos, — pasakė Hanteris. — Tu
teisi. Turėjome pasakyti daugiau.
Andželos lūpas vėl lėtai perkreipė pasitenkinimu spinduliuojanti šypsena.
— O, oho, tik pažiūrėkit, traukiatės kaip tikras vyras. Ar todėl, kad žinote,
jog susimovėt ir aš galiu užtampyt jūsų subinę po teismus, ar čia tik dar
vienas triukas iš jūsų mėšlino arsenalo?
— Tai ne triukas, — patikino Hanteris.
Iš rankose laikomo aplanko jis ištraukė įkalčių maišelį su „Polaroid“
nuotrauka ir padėjo ją ant stalo priešais Andželą.
— Štai dėl ko tu čia.
Andželos akys nukrypo į nuotrauką, ir šypsena jos veide išblėso.
„Polaroid“ fotogra joje buvo įamžintas vaikinas, iš pažiūros maždaug
septyniolikos metų. Šviesūs plaukai poilgiai, šukuosena — riedlentininko,
grandžo stiliaus. Šviesiai mėlynos vaikino akys atrodė užtinusios, jų
baltymai buvo labiau rausvi nei balti, o tai reiškė, kad jis kurį laiką verkė.
Išraiška veide — su niekuo nesupainiojama baimė.
— Gal gali pasakyti, kas jis? — paklausė Garsija.
Andžela neatitraukė akių nuo nuotraukos. Ji nepravėrė lūpų.
— Fotografavai tu? — detektyvas pabandė iš kitos pusės.
— Ne, — Andžela atsakė greičiau iš re ekso nei sąmoningai. Garsijos
klausimas ją aiškiai sukrėtė.
— Ar žinai, kas fotografavo? — neatlyžo Garsija. — Ar tuo metu buvai
ten?
— Ne, — dar vienas re eksinis atsakymas. Šįkart merginos balse
suskambo baimė.
— Keista, — pridūrė Garsija, neduodamas laiko Andželai pratęsti. — Nes
ant jos radome tavo pirštų atspaudus.
Andželos gerklėje užstrigo didžiulis gniutulas. Ji suklydo. Padarė
siaubingą klaidą.
Mergina nunešė tą siaubingą dienoraštį į daktarės Sleiter pašto dėžutę
sekmadienį paryčiais. Prieš tai nuvalė jo viršelius ir visų liestų puslapių
kraštus — tuo nė kiek neabejojo, bet, regis, desperatiškai skubėdama
atsikratyti dienoraščio visai pamiršo nuotrauką, kurią buvo palietusi... to
vaikino nuotrauką. Grįžusi mintimis atgal niekaip neprisiminė, kad būtų ją
valiusi, tad akivaizdu, jog dėl to policininkai sugebėjo taip greitai ją rasti.
Andžela kaip kvailė pati jiems davė piršto atspaudą. Ji mintyse keikė save už
klaidą.
Merginai prireikė kelių sekundžių, kad atplėštų akis nuo nuotraukos ir
pakeltų jas į Hanterį. Žvilgsnis išdavė į širdį atsėlinusią baimę. Jei Los
Andželo policija aptiko jos pirštų atspaudus ant nuotraukos tame šlykščiame
bloknote, jie neabejotinai pamanys, kad Andžela kažkaip su tuo susijusi.
Kai Garsija pasakė Andželai, kad jos pirštų atspaudai rasti ant
nuotraukos, abu detektyvai pastebėjo, kaip mergina išblyško.
— Taigi, — tęsė Garsija, — jei fotografavai ne tu ir tavęs ten tuo metu
nebuvo, gal gali paaiškinti, kodėl tavo pirštų atspaudai — vieninteliai, rasti
ant nuotraukos?
Vidinis balsas ragino Andželą pasakyti Hanteriui ir Garsijai tiesą, kad
nežino, kas tas vaikinukas nuotraukoje... kad niekaip nėra susijusi nei su
nuotrauka, nei su dienoraščiu, tačiau ji nebuvo tokia kvaila. Žinojo, kad
„tiesa“ niekam nerūpi. Svarbu tai, ką Andžela galėtų įrodyti. O ką jau kalbėti
apie tai, kad ji niekaip negalėjo atskleisti tiesos neišsiduodama, jog yra
profesionali kišenvagė. O tai nėra pats protingiausias ėjimas, kai esi
užrakinta kambaryje Los Andželo policijos būstinėje kartu su dviem
detektyvais.
Šįkart Andžela pasirinko protą, ne pirminį impulsą.
— Ar aš suimta? — paklausė ji. — Jei taip, norėčiau pasinaudoti teise
paskambinti. — Merginos žvilgsnis buvo įžūlus.
— Ne, — galiausiai atsiliepė Garsija. Jis norėjo pridurti „kol kas“, bet
nusprendė kurį laiką šią smulkmeną pasilaikyti sau.
— Tada galiu eiti, tiesa? — Andželos akys nuo Garsijos nukrypo į
Hanterį. — Turbūt taip ir padarysiu, dabar pat.
Mergina pakilo nuo kėdės.
— Galima, užduosiu paskutinį klausimą? — atsiklausė Hanteris.
Andžela sukryžiavo rankas ant krūtinės.
— Tas berniukas nuotraukoje, — Hanteris linktelėjo į „Polaroid“
fotogra ją. — Jis tau primena brolį?
 15

Andžela Vud nuo mažens buvo protingas vaikas. Baigus dešimtą klasę
mergaitės pažymiai mokytojams padarė tokį įspūdį, kad jie nutarė surengti
Andželai krūvą testų ir egzaminų bei patikrinti, ar ji sugebėtų peršokti
metus mokykloje. Niekas nenustebo, kai Andžela egzaminus išlaikė
aukščiausiais balais, aplenkė visus vienuoliktokus ir, būdama penkiolikos,
tapo abituriente.
Tą vasarą, kai mirė brolis, Andželai buvo ką tik suėję šešiolika. Neseniai
baigusi vidurinę mokyklą ji džiaugėsi galimybe ilgiau pamiegoti darbo
dienomis. Tačiau tą rytą Andžela negalėjo išsimiegoti taip, kaip būtų
norėjusi. Apie pusę aštuonių ryto ją netikėtai pažadino toks stiprus
griausmas, kad net lova sudrebėjo.
Nors ėjo antroji vasaros savaitė, o tokiu metu temperatūra Pokatele
pakildavo iki trisdešimt vieno laipsnio šilumos, tas ketvirtadienis išaušo
subjuręs, su grėsmingais, tamsiais debesimis, ypač stipriu vėju ir akinančiais
žaibo blyksniais. Andželą pažadinęs griaustinis buvo pirmasis iš visos
serijos, pranešusios apie smarkią liūtį, artėjančią nuo horizonto. Ir išties
prapliupo kaip iš kibiro. Pylė be perstojo valandų valandas.
Tą popietę, kai apie išėjimą iš namų nebuvo nė kalbos, Andžela skyrė savo
mėgstamiausiam užsiėmimui — knygoms. Jai labai patiko skaityti ir net per
mokslo metus, nepaisant egzaminų ir namų darbų, mergina surydavo
mažiausiai septynias dešimt knygų per mėnesį. Andželos brolis Šonas,
kuriam tuo metu tebuvo vienuolika, visą dieną praleisdavo priešais
televizorių žaisdamas vaizdo žaidimus.
Apie devintą ryto prapliupęs lietus galiausiai apmalšo maždaug trečią
popiet. Gatvės ir keliai lauke priminė tekančias upes, nes drenažo sistema
nepajėgė susidoroti su tokiu kiekiu vandens, pliūptelėjusiu ant miesto —
mėnesio kritulių kiekis iškrito per nepilnas šešias valandas; tačiau pro trūkį
pavargusiame, pilkame danguje prasišvietė mėlynos šviesos ruožas ir atrodė,
kad potvynis pagaliau baigėsi.
— Nustojo lyti, — pasakė Šonas, žiūrėdamas pro langą. — Pagaliau
nustojo.
— Ačiū Dievui, — atsakė Andžela. — Dar truputis ir būtų prireikę
gelbėjimo liemenių.
— Gal kažkam ir prireikė, — pasakė Šonas. — Mes gyvename ant kalvos,
pameni? Gal kai kuriuos namus ir apsėmė.
— Gal, — sutiko Andžela, per daug nesukdama dėl to galvos.
Šonas dar kurį laiką stebeilijo pro langą.
— Išalkau, — pasakė jis.
— Kam tu man sakai? Eik ir pažiūrėk šaldytuve.
— Jau žiūrėjau, nieko neturime. Tu nenori valgyti?
— Nelabai, ne. Mama su tėčiu netrukus grįš iš darbo ir
pavakarieniausime, todėl nurimk.
— Jau beveik pusė keturių. — Šonas parodė į laikrodį ant svetainės
sienos. — Mama su tėčiu grįš tik apie šeštą, o dėl tokio stipraus lietaus gal
net vėliau. Vakarieniausime ne anksčiau nei septintą. Iki to laiko mirsiu iš
bado.
— Dieve, kaip tau patinka dramos, — pasakė Andžela. Ji suirzo, kad
brolis trukdo skaityti. — Suvalgyk bananą ar ką. Jų namuose pilna.
Šonas pasibjaurėjęs susiraukė.
— Nemėgstu bananų. Pati žinai.
— Gerai, tada susitepk sumuštinį su riešutų sviestu ir džemu. Pasidaryk,
ką tik nori, tik atstok nuo manęs.
— Susitepčiau, jei turėtume duonos arba džemo, bet viskas baigėsi. Kada
pastarąjį kartą buvai virtuvėje, Endže?
— Na, tai ko tu nori iš manęs, Šonai? Kad pavirsčiau maisto lėkšte?
— Ne, bet galėtume nueiti į parduotuvę ir ko nors nusipirkti. Tau turbūt
jau atsibodo skaityti. Visą dieną skaitei.
— Tau atsibodo žaisti vaizdo žaidimus?
— Ne.
— Še tau ir atsakymas. Be to, per tokį lietų iš namų neisiu. Aš ne žuvis.
— Nebelyja. — Šonas grįžo prie lango. — Pažiūrėk, juodi debesys tolsta.
 Andžela nepakėlė galvos.
— Nagi, Endže, prašau, aš alkanas, o parduotuvė visai netoli. Nueisime ir
grįšime per penkiolika minučių. Tada galėsi toliau skaityti knygą.
— Aš niekur neisiu, — Andžela pareiškė Šonui prieštarauti neleidžiančiu
tonu. — Gali išmesti šį sumanymą iš galvos.
— Gerai, tada duok pinigų, aš pats nueisiu.
Tą rytą prieš išvažiuodama į darbą Andželos mama aiškiai pasakė, ko
jiems nedaryti.
— Regis, šiandien velniškai smarkiai lis, Endže. — Mama susiraukusi
žiūrėjo į aptemusį ryto dangų. — Kad ir kas nutiktų, neikit į lauką.
— Ne, — Andžela sudraudė brolį. — Mama liepė man neleisti tau eiti
vienam.
— O, liaukis, Endže, neisiu į riedlenčių parką ar panašiai. Nulėksiu į
parduotuvę duonos ir džemo, viskas. Grįšiu po dešimties minučių.
— Prieš sekundėlę sakei „penkiolika“.
— Tiek užtruktume, jei tu eitum kartu. Aš einu ir bėgu greičiau už tave.
— Pasvajok.
— Rimtai, Endže, grįšiu po dešimties minučių. Aš tik noriu nusipirkti
maisto.
Andžela gerai pažinojo brolį. Žinojo, kad jei neis kartu su juo į
parduotuvę ir neleis jam to daryti vienam, Šonas neužsičiaups. Jai niekaip
nepavyks užbaigti skaitomo skyriaus, o artėjo istorijos kulminacija.
— Nagi, Endže. Prašau, prašau, prašau...
— Gerai, — suirzusi išpyškino Andžela. — Bet aš kartu neisiu. Imk
dešimt žalių, nupirk duonos, džemo... braškių... ir parnešk grąžą. Verčiau jau
grįžtum po dešimties minučių, Šonai, girdi? Dešimt minučių.
— Laisvai. — Brolis paėmė pinigus ir pasičiupo striukę. — Grįšiu po
dešimties minučių. Gali matuoti laiką.
— O, taip ir padarysiu.
Bet Šonas taip ir negrįžo.
Po penkių savaičių sumaitotas Šono kūnas buvo rastas miesto pakraštyje,
Pornefo upės pakrantėje.
Nepaisant visų policijos, Šerifo departamento ir FTB pastangų, berniuko
žudikas nebuvo sučiuptas.
 16

— Vaikinas nuotraukoje, — pratęsė Hanteris. — Jis tau primena brolį,

tiesa?
Ypač žiaurių nusikaltimų padalinio komanda į Andželos bylą įsegė
laikraščio iškarpą apie Šono Vudo nužudymą. Iškarpoje, penkerių metų
senumo Idaho State Journal straipsnyje, buvo ir vienuolikmečio Šono
portretinė nuotrauka. Nors straipsnyje pranešta, jog Šono palaikai rasti ir
identi kuoti, redakcija dėl akivaizdžių priežasčių nusprendė neviešinti
nuotraukų iš Pornefo paupio.
Iš „Polaroid“ nuotraukos ant stalo žvelgė maždaug šešiolikos metų
vaikinukas — tiek dabar būtų Šonui, jei jis būtų gyvas. Tačiau vaikinai
atrodė panašūs ne tik amžiumi. Tiek Šonas, tiek vaikinas nuotraukoje buvo
panašios spalvos plaukų, panašios spalvos akių, panašaus odos atspalvio ir
veido formos.
Vienintelis Andželos atsakymas į Hanterio klausimą buvo nugręžtas
žvilgsnis. Ji rado neutralią vietelę ant cementinių grindų ir įsmeigė į ją akis.
Rankas vis dar laikė sukryžiavusi ant krūtinės.
Hanteris davė merginai minutėlę atsigauti.
— Tai nebuvo triukas, Andžela, — galiausiai ištarė jis. — Mes iš tikrųjų
neketinome vežtis tavęs į biurą. Norėjome tik pasikalbėti.
Andželos žvilgsnis nepakilo nuo grindų.
— Dienoraštis yra tikras, — pranešė Hanteris.
Tai viską keitė. Persigandęs Andželos žvilgsnis pamažėle nukrypo į
Hanterį, bet šįkart jos akyse švietė dar kai kas — klausimas, kuriam užduoti
merginai nepakako jėgų.
Hanteris tą suprato.
— Taip, — linktelėjo jis. — Žmogžudystės, aprašytos tuose puslapiuose...
yra tikros. Žmonės tose nuotraukose... — Jo žvilgsnis sekundėlę nukrypo į
nuotrauką ant stalo ir vėl įsmigo į Andželą. — Jų nebėra.
Andželos akys paplūdo ašaromis.
Atėjo metas suduoti smūgį.
Nei Hanteris, nei Garsija nemėgo griebtis pigių triukų žmogui
prakalbinti, bet tam tikros deramai pritaikytos gudrybės leisdavo peršokti
kelias kliūtis iš karto. Atsižvelgiant į tai, kad žudiką reikėjo vytis, abu
detektyvai buvo pasirengę padaryti viską, kas būtina.
— Iš tiesų, — prabilo Hanteris, — netikime, kad esi tiesiogiai susijusi su
dienoraščiu ar su kuria nors iš žmogžudysčių.
Jis pastebėjo, kad Andžela krūptelėjo, išgirdusi jo žodžius, o tai reiškė,
kad ji išgirdo nežymiai pabrėžtą žodį „tiesiogiai“. Jei Hanteris teisus, Andžela
mintyse turėjo išsiversti jo žodžius taip: „bet vis dar manome, kad esi
kažkaip susijusi“.
— Bėda ta, — žodį perėmė Garsija, — kad nėra svarbu, kuo tikime mes.
Svarbu tai, ką galima įrodyti, o šiuo metu įrodyti galime vienintelį dalyką —
tai, kad pirštų atspaudai, rasti ant šios nuotraukos, yra tavo. — Jis patylėjo,
siekdamas stipresnio efekto. — Antras faktas, kuris tau visai nepadeda, — tu
bėgai. Kalti žmonės paprastai bėga. — Dar viena pauzė. Šįkart truputį
ilgesnė. — Tačiau mes protingi žmonės. Pamename, kad sakei, jog ne tu
fotografavai ir tavęs tuo metu šalia nebuvo. Norime tavimi tikėti, Andžela,
tikrai, bet turi mums padėti. Turi ką nors pasakyti.
— Jei sakai tiesą, — įsiterpė Hanteris, — tada tai reiškia, kad kažkada,
turbūt labai neseniai, susidūrei su dienoraščio savininku, ir jei taip nutiko,
turi mums pasakyti.
Nereikėjo būti ekspertu, kad pamatytum, jog Andžela patiria didžiulę
vidinę sumaištį.
Garsija sudavė paskutinį smūgį.
— Ar jis yra, o gal buvo, tavo vaikinas? Ar toks ryšys judu sieja?
— Ką? Ne! — virpančiu balsu riktelėjo Andžela. — Manęs su juo niekas
nesieja.
— Bet tu žinai, kas jis, — Garsija klausimą suformulavo kaip teiginį.
— Ne, neįsivaizduoju, kas jis. — Nuo gniaužiamų ašarų Andželos balsas
skambėjo dusliai. — Nežinau. Tai tiesa.
Endže, — kuždėjo į ausį abi Andželos. — Dėl Dievo meilės, nutilk dabar
pat. Paprašyk, kad tau leistų paskambinti, skambink advokatui ir netark
daugiau nė žodžio, kol jis neatvažiuos.
Andžela minutėlę užtruko, kol suėmė save į rankas.
— Manau, dabar man išties reikia paskambinti advokatui, jei jūs nieko
prieš.
Hanteris visą šį laiką stebėjo merginą. Perskaitęs jos bylą, detektyvas
galvoje ėmė dėlioti tikėtiną įvykių scenarijų, kaip jos pirštų atspaudai galėjo
atsidurti ant vienos nuotraukos, bet ne ant kitų. Dabar, stebint Andželos
reakcijas į jų mėtomus kabliukus, tas scenarijus ėmė atrodyti labai tikėtinas.
Teliko užpildyti kelias tuščias vietas.
— Ar dėl to, kad nori pasinaudoti Penktąja pataisa? — pasiteiravo
Hanteris.
Į Jungtinių Amerikos Valstijų Konstitucijos Penktąją pataisą buvo
įtrauktos kelios sąlygos, susijusios su baudžiamąja teise, tarp jų ir garsenybių
bei Holivudo lmuose išgarsinta teisė atsisakyti atsakinėti į klausimus, kad
nereikėtų liudyti prieš save.
Andželos ir Hanterio žvilgsniai vėl susitiko.
— Ne dėl tos priežasties, apie kurią turbūt galvojate.
— Gal norėtum man pasakyti, ką aš galvoju?
Jokio atsako.
Metas išmėginti teoriją, — pamanė Hanteris.
— Mums pavyko nustatyti, kad pirštų atspaudai, rasti ant šios
nuotraukos, yra tavo, — prabilo jis ramiu ir nesmerkiančiu tonu, — nes tavo
atspaudai yra įtraukti į bylą. O į bylą jie įtraukti todėl, kad anksčiau buvai
suimta. — Detektyvas pakėlė rankose laikomą dosjė, norėdamas pabrėžti
savo žodžius. — Už vagiliavimą. Prieš trejus metus. — Dabar atėjo Hanterio
eilė patylėti ir perverti Andželą griežtu žvilgsniu. — Žinoma, gal paskui
pasukai doros keliu, bet tūkstantis dolerių grynaisiais, kuriuos radome tavo
kuprinėje, taip pat bandymas pabėgti, kai pabeldėme į tavo duris, ir
pageidavimas pasinaudoti Penktąja pataisa — pasak tavęs, ne dėl
akivaizdžios priežasties, — leidžia daryti išvadą, kad vagiliavimas vis dar
užima gan svarbų vaidmenį tavo gyvenime.
Andžela nugręžė žvilgsnį nuo Hanterio akių.
— Taigi tokia mano teorija, — tęsė jis. — Tas dienoraštis ir ši nuotrauka
pateko tau į rankas, nes, to nežinodama, pavogei dienoraštį iš savininko, ar
ne?
Andžela ir toliau tylėjo, bet Hanteris žinojo einąs teisingu keliu.
— Tikroji priežastis, dėl ko tas dienoraštis dabar atsidūrė pas mus, — tęsė
jis, — yra ta, kad vaikinas nuotraukoje priminė Šoną, tiesa? Dėl to
nusprendei pasielgti deramai ir perduoti dienoraštį policijai. — Detektyvas
davė Andželai kelias sekundes pamąstyti. — Na, ir kaip man sekasi?
Andžela nepakėlė akių, bet Hanteris matė, kaip įsitempė jos žandikaulis.
Nujautė, kad netrukus palenks merginą į savo pusę. Detektyvas surado savo
darbo pažymėjimą ir padėjo jį ant stalo.
— Mudu su detektyvu Garsija dirbame Specialiojoje žmogžudysčių
grupėje. Priklausome atskiram Ypač žiaurių nusikaltimų padaliniui. — Jis
parodė pažymėjimą. — Mėginu pasakyti, Andžela, kad mums toji dalis apie
„vagystę“ nerūpi. Mes čia ne tam, kad suimtume tave dėl vagiliavimo.
Duodu žodį.
Andžela lėtai perkėlė svorį nuo vienos kojos ant kitos.
— Prieš tai, — tęsė Hanteris, — paminėjai, kad nė vienas iš mūsų nė
nebandėme įrašyti šios apklausos. Tiesa ta, kad niekad nelaikėme tavęs
įtariamąja. — Detektyvas papurtė galvą. — Tik tam tikras žmogus, tikras
blogio įsikūnijimas gali padaryti tai, kas aprašyta tame dienoraštyje. Tu ne
tokia, Andžela, patikėk manim. Mes jau esame susidūrę su tokiais
žmonėmis.
Andžela galiausiai atsisėdo, paėmė nuo stalo stiklinę su vandeniu ir
nugėrė gerą gurkšnį. Dabar, kaip ir bute, pajuto priešais sėdinčio detektyvo
žodžiuose nuoširdumą.
— Nežinau, kokią dienoraščio dalį perskaitei prieš nuspręsdama įdėti jį į
daktarės Sleiter pašto dėžutę, — neatlyžo Hanteris, — bet tas, kas jį rašė,
nesustos vien dėl to, kad dienoraštis buvo pavogtas. To žmogaus smegenys
veikia ne taip.
Andžela ėmė muistytis ant kėdės. Ji negalėjo nustygti vietoje, o tai aiškiai
rodė, kad jos apsauga pralaužta. Pamatęs tai Garsija nusprendė, kad metas
paliesti emocijų ir skausmo kupinus prisiminimus, kuriuos, buvo tikras,
mergina nešiojosi kaip sunkią naštą.
— Tas tipas ir toliau žudys, Andžela, — ištarė detektyvas. — Jis ir toliau
grobs žmones... taip pat ir berniukus, tokius kaip tavo brolis Šonas.
Andžela užsimerkė, skruostai pasruvo ašaromis.
— Jis toliau darys su aukomis, ką panorėjęs, prieš juos nužudydamas ir
numesdamas kūnus kur nors nuošaliau. Todėl mums reikia tavo pagalbos,
Andžela... Nes tu jį buvai sutikusi. Tu žinai, kas jis.
Andžela staigiai atvėrė akis.
— Ne, nežinau, — žodžiai patys išsiveržė iš jos lūpų. — Neturiu
supratimo, kas jis toks. — Mergina pasisuko Hanterio pusėn ir kreipėsi į jį:
— Jūsų teorija daugmaž teisinga, — pasakė ji. — Taip, pavogiau krepšį iš
kažkokio žmogaus, kuriame buvo tas dienoraštis. Nežinojau, ką vagiu, o
blogiausia, kad vogiau ne tam, jog pasipelnyčiau. Nugvelbiau krepšį, kad
pamokyčiau tą vyruką.
Išgirdę tai Hanteris su Garsija susiraukė, bet Andželos nepertraukė.
— Taip, — tęsė ji, — vaikinas nuotraukoje primena mano brolį, bet
klystate, jei manote, kad man reikia nuotraukos Šonui prisiminti. — Andžela
linktelėjo į fotogra ją ant stalo. — Galvoju apie jį kiekvieną mielą dieną.
Jos akys vėl paplūdo ašaromis.
— Pavogei krepšį, kad pamokytum tą vyruką? — galiausiai paklausė
Garsija. — Ką tai reiškia?
Andžela nusibraukė ašaras ir išgėrė stiklinėje likusį vandenį.
Na, jei jau pradėjai, — sukuždėjo jai į ausį abi Andželos, — tada gali
iškloti jiems viską.
 17

Andžela trumpai apibūdino Hanteriui su Garsija, kas nutiko šeštadienio

vakarą. Žinoma, daugiausia dėmesio skyrė tam, kas vyko kokteilių bare
„Rendition Room“ ir kaip dienoraštis pakliuvo jai į rankas.
Hanteris su Garsija klausėsi nepertraukinėdami. Andželai baigus,
pirmasis paklausė Hanteris:
— Taigi, jo veido nematei?
— Beveik nemačiau, — patvirtino Andžela. — Vyras sėdėjo nugara į
mane, ant galvos buvo užsismaukęs gobtuvą. Net elgdamasis kaip subinė...
— Mergina nutilo ir kilstelėjo ranką, atsiprašydama už grubų žodį. — Net
draskydamas akis pagyvenusiam vyrui, jis nepakėlė galvos ir neatplėšė akių
nuo telefono. Tas žmogus kalbėjo puse lūpų, pakreipęs galvą per petį, štai
taip. — Andžela pademonstravo, kryptelėjusi galvą į dešinę. — Iš ten, kur
stovėjau, niekaip negalėjau įžiūrėti jo veido.
— O koks jo ūgis ar sudėjimas? Amžius? Kokie nors skiriamieji bruožai?
— Tas vyras maždaug jūsų ūgio. — Andžela linktelėjo Hanterio pusėn. —
Ir toks pat stiprus. Gal net šiek tiek labiau.
— Sakydama „stiprus“, — įsiterpė Garsija, — turi galvoje „gerai sudėtas“
ar „augalotas“?
— Jis tikrai nebuvo nutukęs, jei to klausiate, — atsakė Andžela. — Net ir
iš nugaros, su užsmauktu gobtuvu, mačiau, kad tas vyras — geros formos...
raumeningas, ne apkūnus. Kalbant apie amžių... — mergina pagalvojo ir
gūžtelėjo. — Sakyčiau, jis arti keturiasdešimties, gal keturiasdešimties su
trupučiu, ne vyresnis.
— O balsas? — vėl paklausė Hanteris. — Gal buvo kažkuo išskirtinis, gal
tas žmogus kalbėjo su akcentu ar panašiai?
— Akcento neišgirdau, antra vertus, grojo muzika ir aš nesiklausiau
įdėmiai, bet tas žmogus kalbėjo įtaigiai... užtikrintai, suprantat? Tarsi būtų
pripratęs taip kalbėti su žmonėmis, įsakinėti ar panašiai.
— Norėčiau grįžti prie to, ką sakei anksčiau, — ištarė Garsija. — Sakei,
kad nuėjai į kokteilių barą, nes norėjai patikrinti tą vakarą ištrauktas
pinigines, tiesa?
Andžela įžūliai linktelėjo.
— Aš nebepasiduodu goduliui. Ištraukiu dvi, gal tris pinigines, o tada
patikrinu, kiek jose grynųjų ir kredito kortelių. Jei pakankamai uždirbu, einu
namo. Jei ne, išmetu pinigines ir grįžtu į gatvę antro raundo. Jei piniginėje
randu tik grynuosius ir kredito korteles, grobį pasilieku, o piniginę išmetu į
šiukšlių dėžę. Jei joje yra asmens dokumentai, pavyzdžiui, vairuotojo ar
darbo pažymėjimas, asmens tapatybės kortelė ar panašiai, išsiunčiu juos
savininkams paštu.
Jos žodžiai privertė abu detektyvus susiraukti.
— Išsiunti juos paštu? — pakartojo Hanteris.
Andžela pasikrapštė galvą.
— Klausykit, žinau, koks vargas pasikeisti asmens dokumentus. Be to, už
daugumą pakartotinai išduodamų dokumentų reikia sumokėti. Aš jau
paėmiau iš žmogaus pinigus ir kredito korteles. Juk nėra reikalo spardyti
gulintį, ar ne?
Garsija pažvelgė į Hanterį ir sukrizeno.
— Ką sau manai? Vagilė, turinti moralę.
— Spėju, kad tavo pavogtame krepšyje asmens dokumentų nebuvo, —
pasakė Hanteris.
— Ne, nebuvo nieko, išskyrus dienoraštį.
— Prašau, pasakyk, kad tebeturi tą krepšį, — paprašė Garsija, palinko į
priekį ir alkūne įsirėmė į stalą.
Andžela nukreipė akis.
— Rimtai? Ką su juo padarei?
— Išmečiau.
— Turbūt juokauji. — Garsija įrėmė ranką sau į kaktą. — Ant to krepšio
greičiausiai buvo pirštų atspaudų, DNR, mikropluoštų... ir taip toliau.
Andžela piktai dėbtelėjo į Garsiją.
— O ką norėjot, kad su juo veikčiau, pasilikčiau? Juk nesitikėjau, kad jūs,
vyručiai, pasibelsite į mano duris, ieškodami įkalčių. Manote, tyčia palikau
pirštų atspaudus ant tos nuotraukos? Jums pasisekė, kad išvis nusprendžiau
išsiųsti tą dienoraštį. Laisvai galėjau jį išmesti ir pamiršti.
— O, taip, pamiršau, — atrėmė Garsija. — Vagilė, besilaikanti etikos.
— Ar krepšyje buvo dar kas nors? — jųdviejų ginčą nutraukė Hanteris.
— Ne, daugiau nieko. Tik dienoraštis.
— Gal krepšį dar galime rasti. — Garsija nenorėjo pasiduoti. — Kada ir
kur jį išmetei?
— Nerasit, — atsakė Andžela. — Jo nebėra.
— Kodėl? Ką iš tikrųjų su juo padarei?
— Išmečiau, bet iš mano gatvės šiukšles išveža pirmadienio rytą — vakar.
Žiūrėjau, kaip šiukšlių konteineriai buvo išpilti į šiukšliavežę, o jų turinys —
suspaustas. Krepšio nebėra, patikėkit manim.
Neatrodė, kad Garsiją būtų įtikinęs Andželos pasakojimas.
— Sekundėlę, — ištarė jis. — Sakei, kad pinigines parsiųsdavai
savininkams paštu, tiesa? Tačiau dienoraštis nebuvo išsiųstas daktarei Sleiter.
— Garsija pažvelgė į Hanterį, tarsi radęs neatitikimą Andželos istorijoje. —
Jis buvo pristatytas asmeniškai.
— Taip, na ir kas?
— Taigi, pirmas klausimas: iš kur žinojai, kur gyvena daktarė Sleiter ar
kas ji tokia? Antras: kodėl nunešei dienoraštį kriminalistikos daktarei, kai
galėjai nusiųsti jį tiesiai į Los Andželo policijos departamentą?
Andžela vėl nutilo.
— Meluoji, tiesa? — Garsija užsipuolė merginą. — Visa tavo istorija — tik
sumauti pramanai.
Andžela, regis, bandė sugalvoti, ką pasakyti.
— Žinai, ką aš manau? — ramiu tonu tęsė Garsija. — Manau, kad puikiai
pažįsti to dienoraščio savininką. Manau, kad buvai jo mergina ar meilužė,
vadink kaip tik nori. Manau, tu jam įgrisai, turbūt todėl jis tave metė... gal
iškeitė į kitą, dėl to įsiutai ir keršydama pavogei dienoraštį bei sugalvojai šitą
pramanytą istoriją.
— Juk kalbat nerimtai, — Andžela negalėjo patikėti tuo, ką girdėjo.
— O, kalbu labai rimtai. Nenustebčiau, jei būtum padėjusi jam įvykdyti
kelias, jei ne visas, dienorašty aprašytas žmogžudystes.
— Jūs nesveikas? — Išsigandusios Andželos žvilgsnis peršoko prie
Hanterio. — Jis nenormalus?
— Mano versija daug logiškesnė už tavąją, — atkirto Garsija.
— Jūsų versija — kliedesys, — atšovė Andžela. — Žinot, aš net neprivalau
čia būti.
— Tikrai? Tada įrodyk, kad klystu. Iš kur žinojai, kur gyvena daktarė
Sleiter ir kas ji tokia? Ir kodėl įdėjai dienoraštį į jos pašto dėžutę, nors galėjai
nusiųsti jį tiesiai į Los Andželo policiją ar net FTB?
Andžela žinojo, kad jai reikėtų prikąsti liežuvį. Ši situacija merginai
nežadėjo nieko gero.
— Vagilė, turinti moralę, — galiausiai atsakė ji Garsijos žodžiais.
— Tu pavogei jos rankinę, — ištarė Hanteris, pagaliau įžvelgęs logiką
Andželos istorijoje.
— Ką? — perklausė Garsija, šįkart kreipdamasis į partnerį.
— Nepameni? — paklausė šis.
— Ko nepamenu? — Garsija suraukė antakius.
— Tai nutiko maždaug prieš mėnesį, — paaiškino Hanteris. — Buvome
trigubos žmogžudystės nusikaltimo vietoje Ensine. Sjuzana buvo vyriausioji
kriminalistė.
— Taip, prisimenu, o ką?
— Tiesą sakant, — pratarė Hanteris, mintimis sugrįžęs į tą dieną, — gal
tavęs tuo metu nebuvo viduje. Žodžiu, Sjuzana man pasakė, kad prieš kelias
dienas, kai buvo išėjusi su draugais į miestą, iš jos pavogė rankinę.
Garsija papurtė galvą.
— Ne, šito visai neprisimenu.
Hanteris pažvelgė į Andželą.
— Tai buvo tavo darbas.
Mergina gūžtelėjo, tarsi tai būtų ne jos kaltė.
— Ji neužsegė rankinės, visai jos nesaugojo — pakabino ant kėdės atkaltės
ir paliko. Galėjo dar užkabinti lentelę su užrašu „prašau mane paimti“.
— Daktarės Sleiter rankinė, — padarė išvadą Hanteris, — buvo viena iš
tų, kurias grąžinai savininkams.
Andžela linktelėjo.
— Ji ten laikė viską: vairuotojo pažymėjimą, Los Andželo policijos ir
laboratorijos pažymėjimus, medicininę kortelę, saugos kortelę, viską. Dar
niekad nebuvau apvogusi farės, todėl, vos pamačiusi jos dokumentus, ypač
asmens, šiek tiek supanikavau.
— Taigi, viską parsiuntei daktarei Sleiter.
— Viską, — patvirtino Andžela. — Kredito korteles, dokumentus,
rankinę... viską. Nieko nepasilikau.
— Na ir kas? — paklausė Garsija. — Nori pasakyti, kad užsirašai visus šio
miesto gyventojus, kuriems grąžinai pinigines ir rankines?
— Ne, neužsirašau, — Andžela atsakė tokiu pat tonu kaip Garsija. — Bet
turiu gerą atmintį. Lengvai viską prisimenu. Šiuo atveju, kaip ir sakiau,
daktarė Sleiter buvo pirmoji mano apvogta farė.
— Ji ne farė, — pertraukė Garsija.
— Taip, bet dirba Kriminalistikos ir techninių tyrimų padalinyje, —
nenusileido Andžela. — O jis priklauso Los Andželo policijos
Kriminalistikos skyriui.
Garsija pažiūrėjo į ją dar skeptiškiau.
Andžela pastebėjo jo žvilgsnį.
— Sakiau, kad viską lengvai prisimenu. Šiaip ar taip... — Jai maloniau
buvo kalbėtis su Hanteriu, todėl pasisuko į jį. — Nesunkiai prisiminiau
daktarės Sleiter namų adresą.
— Kodėl neišsiuntei dienoraščio paštu? — Garsija neleido Andželai
atsikvėpti. — Kodėl nusprendei nunešti pati?
— Apsisprendžiau ekspromtu. — Andžela mažumėlę pakreipė galvą į
dešinę.
— Manęs neapmausi, — pareiškė Garsija.
— Gerai, nes ir nebandau. Tai tiesa. — Mergina ir vėl kreipėsi į Hanterį.
— Taip, jei Šonas šiandien būtų gyvas, tikriausiai būtų labai panašus į šitą
vaikinuką. — Ji parodė į nuotrauką ant stalo. — Ir...
Šįkart Andžela nepajėgė užgniaužti ašarų. Ji nusisuko ir nugręžė akis nuo
detektyvų.
Garsija buvo besižiojąs kažką sakyti, bet Hanteris, subtiliai mostelėjęs
ranka, jį sustabdė.
— Duok jai laiko, — be garso ištarė vien lūpomis.
 18

Andžela nemelavo, kai sakė Hanteriui, kad jai nereikėjo tos nuotraukos
broliui prisiminti. Ji tikrai apie Šoną galvodavo kasdien, bet jo panašumas į
vaikinuką nuotraukoje kažką viduje išjudino taip, kaip Andžela nesitikėjo.
— Galima dar vieną stiklinę vandens? — galiausiai paklausė mergina,
šluostydamasi nuo veido ašaras.
— Žinoma.
Hanteris atsistojo ir išėjo iš kambario. Mažiau nei po pusės minutės jis
grįžo su metaliniu ąsotėliu šalto it ledas vandens. Detektyvas įpylė vandens į
plastikinę stiklinę, padėjo ąsotį ant stalo ir atsisėdo.
Andžela paėmė stiklinę ir trimis gurkšniais pusę jos ištuštino. Merginos
rankos drebėjo.
— Tai mano kaltė, — iš Andželos lūpų pasigirdo prislopintas šnabždesys,
bet detektyvai vis tiek išgirdo jos žodžius.
— Kas? — paklausė Garsija.
Hanteris išsyk davė jam ženklą — vos regimai papurtė galvą.
— Neturėjau išleisti jo iš namų tądien, — pasakė Andžela. Žvilgsnį ji
buvo įsmeigusi į grindis. Stiklinės, ašarų apsemtos akys bemaž nustojo
mirksėti.
Hanteris žinojo, kad Andžela nežiūri į grindis. Grindų ji nematė. Nematė
kambario. Nei Hanterio su Garsija. Atmintis perkėlė merginą į tą dieną, kai
dingo Šonas. Geriausia buvo ne trukdyti Andželą klausimais, kurie tik
ištrauktų ją iš transo ir nuvytų prisiminimus, o leisti kalbėti jos emocijoms.
— Mama liepė man jo neišleisti. — Andžela nurijo ašaras, jai pradėjo
bėgti nosis.
Hanteris kyštelėjo ranką į švarko kišenę, ištraukė vienkartinių nosinių
pakelį ir padėjo ant stalo priešais merginą.
— Aš per daug tingėjau, — Andželą taip užplūdo emocijos, kad net balsas
skambėjo neįprastai. — Per daug tingėjau pajudinti subinę ir eiti kartu. Štai
ką turėjau padaryti. O aš leidau Šonui išeiti vienam... ir jis niekad negrįžo.
Išgirdęs tai Hanteris geriau suvokė, kas nutiko tą lemtingą dieną prieš
šešerius metus.
Nė vienas iš detektyvų neturėjo laiko įdėmiau pasidomėti Šono Vudo
dingimu ir nužudymu. Jie tiksliai nežinojo, kas nutiko tądien, kai berniukas
dingo, ir kiek pastangų buvo sudėta į tyrimą. Hanteris su Garsija žinojo tik
tiek, kiek buvo parašyta šešerių metų senumo Idaho State Journal
straipsnyje, kurį jų tyrėjų komanda buvo įdėjusi į Andželos bylą.
— Jam buvo vienuolika, — ištarė Andžela ir ištiesė ranką į nosinių pakelį.
— Vienuolika... o tas monstras... — Ji papurtė galvą, negalėdama žodžiais
nusakyti jausmų.
Detektyvų perskaitytame straipsnyje nebuvo detaliai aprašytos Šono
nužudymo aplinkybės, tik paminėta, kad berniuko palaikai buvo žiauriai
sumaitoti.
— Tas niekšas iš mano broliuko atėmė viską, — ištarė Andžela, užbaigusi
vandenį stiklinėje. — Jo orumą... nekaltumą... gyvybę.
Ašaros sruvo merginos skruostais.
— Jis atėmė Šoną iš visų mūsų gyvenimų... iš mano... mamos... tėčio.
Netektis sugriovė mūsų šeimą.
Tą akimirką Hanteris kone ziškai pajuto Andželos skausmą. Iš patirties
žinojo, kad žmogus jaučiasi kaip niekada vienišas matydamas, kaip prieš
akis subyra jo pasaulis, o jis gali tik stebėti.
Sunaudojusi dar vieną nosinę Andžela galiausiai pakėlė galvą ir pažvelgė į
abu detektyvus.
— Nesvarbu, kad tas vaikinukas panašus į Šoną. — Ji parodė į nuotrauką
ant stalo. — Jis — kažkieno sūnus. Turbūt ir brolis. — Mergina nusišluostė
nosį ir įtraukė į plaučius oro. — Tačiau, ne, ši nuotrauka man nepriminė
Šono. Ji man priminė tą sumautą psichopatą, kuris liko nesučiuptas.
Priminė, kad jis vis dar kažkur ten, ir turbūt tą patį, ką padarė mano broliui,
daro su kitais vaikais. Šita nuotrauka ir dienoraštis priminė man, kad tas
psichas — ne vienintelis. Jie man priminė, kad šitas suknistas pasaulis pilnas
sumautų žmonių, tokių kaip jis — grobuonių, blogio įsikūnijimų. —
Andžela įrėmė akis į Hanterį. — Pirmiausia į galvą šovė mintis nusiųsti
dienoraštį Los Andželo policijai, bet kokią turėjau garantiją, kad į jį bus
pažiūrėta rimtai? Gal ir kraustau svetimas kišenes, bet nesu kvaila. Žinau,
kad jūs sulaukiate beprotiškai daug skambučių, laiškų, paketų, elektroninių
laiškų ir viso kito... dėl visokiausių nesąmonių. Nė kiek neabejoju, kad jei
būčiau nusiuntusi tą dienoraštį į Los Andželo policiją, kas nors būtų
nusprendęs, kad tai nėra svarbu, ir padėjęs jį į šoną. Gal kas nors būtų
užmetęs į jį akį, o gal ir ne. Gal tai būtų palaikyta pokštu, ir niekas nebūtų
dienoraščio net tikrinęs, jis būtų išmestas į šiukšlių dėžę.
Hanteris nenuleido akių nuo Andželos, bet kone jautė, kad Garsijos
žvilgsnis nukrypo į jį. Merginos prielaida apie galimą įvykių eigą nebuvo
laužta iš piršto.
— Tada prisiminiau daktarę, kurią apvogiau prieš kelias savaites, —
pasakė Andžela. — Daktarę, dirbančią Los Andželo policijos departamento
Kriminalistikos ir techninių tyrimų padalinyje. — Ji prisipylė vandens į
stiklinę. — Jei ir yra žmogus, galintis apeiti biurokratiją ir patikrinti, ar
dienoraštis tikras, tas žmogus — daktarė Sleiter. Pamaniau, kad, skirtingai
nei Los Andželo policija, Kriminalistikos padalinys negauna tiek daug
melagingų laiškų, jei išvis jų gauna. Sprendimas nunešti dienoraštį pačiai, o
ne siųsti paštu, buvo taktinis.
— Taktinis? — suabejojo Garsija.
— Paprasčiausiai įsivaizdavau save jos vietoje, — paaiškino Andžela. —
Jei gaučiau paketą, ant kurio būtų užrašytas tik mano vardas, — be adreso,
pašto ženklų ir atgalinio adreso, — jis mano smalsumą sužadintų labiau nei
paprastas paketas, nes suprasčiau, kad kažkas jį atnešė asmeniškai... iki mano
durų. — Mergina tiesiau atsisėdo ant kėdės. — Tas faktas, kad sėdžiu čia, su
jumis, praėjus dviem dienoms, kai pristačiau dienoraštį, aiškiai įrodo, kad
mąsčiau teisingai, ar ne?
Hanteris linktelėjo
— Tiesa.
Garsija sutiko.
— Tačiau turiu dar vieną klausimą.
Andžela nusivaipė.
— Tas, kas rašė dienoraštį, — pratęsė Garsija, nekreipdamas dėmesio į
Andželos požiūrį, — neatrodo kvailas. Atvirkščiai. Dar neturėjome laiko
peržiūrėti visų įrašų, bet tas, kurį perskaitėme, buvo įvykdytas kariškai
tiksliai. Nebuvo palikta nieko — nei pirštų atspaudų, nei DNR, nei
mikropluoštų dalelių, nepadaryta jokių klaidų. — Detektyvas davė Andželai
kelias sekundes įsisąmoninti tam, ką pasakė. — Bandau pasakyti štai ką —
toks žmogus nepanašus į tipą, kurį apmulkintų paprastas kišenvagis. Tačiau
tu mums sakai, kad viskas nutiko taip paprastai. — Garsija spragtelėjo
pirštais. — Be jokio vargo tau pavyko nugvelbti jo vertingiausią turtą.
Žmogžudysčių dienoraštį. Vienintelį daiktą, galintį sužlugdyti tą žmogų.
Vienintelį daiktą, galintį užbaigti jo metų metus vykdomus žudymus ir
atimti laisvę. — Detektyvas keliskart pakraipė galvą į šonus, tarsi sverdamas
alternatyvius variantus. — Ne taip ir lengva patikėti, nemanai?
Šįkart Andžela neprieštaravo.
— Žinoma. Skirtumas tas, kad aš ne tokia.
— Ne tokia? — paklausė Garsija. — Kas ne tokia?
— Nesu paprasta kišenvagė. — Andžela pažvelgė į Garsiją pasitikėjimo
kupinu žvilgsniu. — Sakei, kad tas žmogus nepanašus į tokį, kurį lengvai
apkvailintų eilinis gatvės kišenvagis, ar ne? Na, aš nesu viena iš jų. Aš — pati
geriausia.
Detektyvas, kita vertus, neatrodė įtikintas.
— Tu — pati geriausia kišenvagė?
Andžela linktelėjo.
— Rimtai.
Garsija atsilošė, suėmė smakrą ranka ir pasikrapštė pasmakrę. Po kelių
sekundžių pažvelgė į Hanterį.
— Neturime kito pasirinkimo, — ištarė jis. — Turėsime tai padaryti.
Andžela susiraukusi pažvelgė į detektyvus.
— Ką padaryti?
 19

Apklausų kambaryje nebuvo lango. Orą tiekė archajiška, ne per geriausiai

veikianti ventiliacijos sistema, todėl oras patalpoje gan greit sudviso ir tapo
troškus. Nors lauke buvo šalta, viduje sėdinčių trijų žmonių kaktas ėmė
mušti prakaitas. Andžela jį nusibraukė vienkartine nosine.
— Ką padaryti? — pakartojo ji klausimą, žvilgsniu it teniso kamuoliuku
šokčiodama nuo vieno detektyvo prie kito.
Garsija atsistojo, paėjėjo į kairę ir sustojo maždaug per keturias pėdas nuo
didelio dvipusio veidrodžio ant sienos.
— Padaryk tai, ką, anot tavęs, geriausiai moki, — galiausiai atsakė
detektyvas, įkišo ranką į vidinę švarko kišenę ir išsitraukė piniginę. — Štai
mano piniginė. — Pakėlė ją ir parodė Andželai. — Noriu, kad pavogtum ją iš
manęs. — Garsija įsikišo piniginę atgal į vidinę kišenę.
Andželos antakiai pakilo kone kelis centimetrus.
— Jūs rimtai?
— Labai rimtai. Ką tik pasakei, kad esi kiečiausia iš visų. Noriu tai
pamatyti. Noriu pažiūrėti, kaip dirba profesionalė.
— Paprastai viskas būna ne taip, — atrėmė Andžela, bet jos balsas
suskambo neužtikrintai.
— Kaip suprasti „ne taip“? Arba esi kieta, arba meluoji.
— Į gatvę išėję žmonės juk nesitiki, kad jiems iš kišenės ištrauks piniginę,
— paaiškino Andžela. — Čia ir slypi didžiausias skirtumas. Jų dėmesys būna
nukreiptas kitur, jie negalvoja apie pingines ar savo kišenes — tai ir yra
didžiausias mūsų koziris. O jūs ne tik tikitės, kad iš jūsų pavogs piniginę, bet
ir žinot, kada ir kas. Kad ir kaip stengtumėtės apsimesti, vos tik prisiartinsiu,
pasąmonė pažadins jūsų budrumą, ir jūs sutelksit dėmesį į piniginę, tada
dings staigmenos elementas, sudarantis aštuoniasdešimt procentų sėkmės.
— Na, kodėl tau vis tiek nepamėginus? Noriu pažiūrėti, ar tu labai
įgudusi. Net jei tikiuosi būti apvogtas, esu tikras, kad sugebėsiu įvertinti tavo
meistriškumą... žinoma, jei esi užtektinai gera.
— Nieko neišdegs, — spyrėsi Andžela.
— Pamėgink, — nenusileido Garsija.
Mergina žinojo, kad šįkart neišsisuks. Ji suirzusi atsiduso.
— Gerai.
Andžela pakilo nuo kėdės, priėjo prie dvipusio veidrodžio ir sustojo
maždaug už septynių pėdų nuo Garsijos. Jiedu stovėjo vienas priešais kitą,
lyg ruošdamiesi dvikovai Laukinių Vakarų stiliumi.
Hanteris pasuko kėdę ir patogiai įsitaisė. Stebės pasirodymą iš pirmosios
eilės.
Andžela greitai paaiškino, kaip pirmiausia stebi žmones, kad pamatytų,
kur jie laiko pinigines ar padeda rankines.
— Puiku, — atsakė Garsija ir paplekšnojo po dešiniuoju krūtinės
raumeniu. — Tarkime, ką tik pamatei, jog įsidėjau piniginę į vidinę švarko
kišenę. Kaip ją ištrauktum? — Detektyvas pamojo Andželai prieiti arčiau. —
Nagi, parodyk.
Andžela dirstelėjo į Hanterį — šis taip pat atrodė nekantraująs pamatyti
jos įgūdžius. Mergina papurtė galvą, mat jai šis pratimas atrodė betikslis.
— Gerai, — prabilo Andžela. — Padarykime viską lėtai, parodysiu, kaip
tai vyksta.
— Man tinka, — sutiko Garsija.
— Džiaugiuosi girdėdama, — tęsė Andžela. — Neabejoju, abu žinote, kad
dažniausiai vagis prieina prie savo aukos ir į ją atsitrenkia. — Mergina
prisiartino prie Garsijos. — Į pasirinktą žmogų visada atsitrenkiame iš kitos
pusės, nei yra daiktas, kurį norim ištraukti. Todėl, jei žinau, kad piniginė yra
šitoje kišenėje, — Andžela kairiąja ranka patapšnojo dešinį detektyvo šoną,
kur buvo piniginė, — atsitrenkčiau į jus iš šitos pusės. — Mergina parodė
Garsijai. — Jei žinau, kad piniginė yra, pavyzdžiui, šitoje kišenėje, — dešine
ranka ji patapšnojo Garsijos kairę išorinę švarko kišenę, — atsitrenkčiau į jus
iš šitos pusės, bet tą tikriausiai jau žinojot, ar ne?
Garsija sarkastiškai linktelėjo.
Andžela grįžo į savo vietą maždaug už septynių pėdų nuo detektyvo.
— Gerai, tada parodysiu, ką darau aš. Jūsų dėmesys nukreiptas kitur,
manęs nepastebit, aišku? Žmonių pilnoje gatvėje net nepamatytumėt, kad
artinuosi.
— Gerai.
Andžela paėjo į priekį, kol bemaž kaktomuša susidūrė su Garsija, tada
sustojo.
— Atsitrenkti reikia tam, kad nukreiptum žmogaus dėmesį ir gautum
dingstį prie jo prisiliesti. Šitaip.
Mergina kairiuoju pečiu trenkėsi į kairįjį Garsijos petį taip, kad šis buvo
priverstas į ją atsisukti.
— O, atsiprašau, — atsiprašė ji, žvelgdama Garsijai į akis. Tuo pat metu
palietė detektyvą abiem rankomis. Dešinė Andželos ranka atsidūrė ant jo
kairės rankos, kairioji — ant liemens, maždaug toje vietoje, kur buvo vidinė
švarko kišenė.
Hanteris žvilgsniu sekė Andželos rankas.
— Esmė tokia, — pasakė ji Garsijai. — Kišenių kraustymas labai primena
magijos triuką, nes sėkmė daugiausia priklauso nuo vieno dalyko —
dėmesio nukreipimo. — Dešine ranka Andžela dukart patapšnojo per
kairiąją Garsijos ranką. — Kalbant apie dėmesio nukreipimą, didžiausias
mūsų privalumas tas, kad žmogaus nervų sistemą galima lengvai apgauti... ją
visai nesunku apkvailinti. Turiu galvoje, nervų sistema paprastai
susikoncentruoja tik į vieną vietą vienu metu. Į tą vietą, kur susidūrimas
buvo stipriausias.
Garsija susiraukė, lyg sakytų, kad neišgirdo nieko naujo.
— Tai reiškia, kad jei liečiu jus dviejose skirtingose vietose vienu metu...
— Andžela dar kartą tai pademonstravo, dešiniąja ranka palietusi kairiąją
Garsijos ranką, o kairiąja tapšnodama po dešiniuoju krūtinės raumeniu. —
Galiu kontroliuoti, kur jūsų nervų sistema sutelks dėmesį, stipriau
spustelėdama pasirinktą vietą. Šitaip.
Andžela dar kartą patapšnojo detektyvui per kairiąją ranką. Šįkart truputį
stipriau.
— Pajutot, tiesa?
— Žinoma. — Garsijos žvilgsnis įsmigo į jo kairiąją ranką ir Andželos
plaštaką.
— Tai būtų dėmesio nukreipimas, — paaiškino mergina. — Tapšnodama
ar liesdama vieną jūsų šoną šiek tiek smarkiau nei kitą, nukreipiu jūsų
dėmesį į tą pusę. — Jos akys lėtai nuslydo prie kairiosios rankos.
Garsija pasekė jos žvilgsnį.
— Tuo metu kita ranka atlikčiau triuką. — Andžela labai lėtai įkišo kairę
ranką į Garsijos švarką, į vidinę jo kišenę ir ištraukė piniginę. — Šitaip.
Garsija stebėjo jos judesį tyloje.
— Taip, bet aš tai pajutau. Tu neišsisuktum. Būčiau tave sustabdęs,
nespėjus nė žingsnio žengti.
Andžela patraukė rankas nuo Garsijos.
— Mes tai darėme be galo lėtai. Aišku, kad pajutot. Bet, nepamirškit,
sakiau, kad vagiliavimo sėkmė iš esmės priklauso nuo dėmesio nukreipimo.
Garsija linktelėjo.
— Svarbus dar vienas veiksnys. Greitis. Viskas baigtųsi per tris,
daugiausia keturias sekundes. Per greitai, kad pastebėtumėt.
Iš Garsijos žvilgsnio Andžela suprato, kad jis dar laukia, kol bus įtikintas.
— Gerai, pakartokime dar kartą, tik šįkart nesulėtintai.
Ji grįžo į pradinę padėtį — atsistojo už septynių žingsnių nuo detektyvo,
veidu į jį.
— Pasiruošę? — paklausė Andžela.
— Kaip niekada.
Jiedu pajudėjo vienas prie kito. Greitai susidaužė pečiais.
— O, atsiprašau, — prabilo Andžela ir palietė Garsijos liemenį,
žvelgdama jam tiesiai į akis. — Neužgavau?
— Viskas gerai.
Po trijų sekundžių Andžela sustojo už kelių pėdų nuo Garsijos.
Detektyvas į ją nepažvelgė. Pakėlęs kairę ranką prie vidinės švarko
kišenės papurtė galvą.
— Piniginė vis dar kišenėje, — nespėjęs užbaigti, pastebėjo šypseną
Hanterio veide. — Ko šypsaisi?
— Piniginė vis dar tavo kišenėje, — atsakė Hanteris, — bet mobilusis
telefonas ir ženklelis dingo.
Garsija patikrino vidinę švarko kišenę kairėje pusėje — telefono ten
nebuvo. Apžiūrėjo diržą — ženklelis dingęs. Jis atsigręžė ir pažvelgė į
Andželą. Dešinėje rankoje ji laikė telefoną, o kairėje — ženklelį.
 — Šūdas! — pratarė Garsija. — Visai nepajutau.
— Galėjau paimti ir ginklą, — kryptelėjo galvą Andžela. — Bet
pamaniau, jei paimsiu, jūsų partneris... — ji linktelėjo Hanterio pusėn, — ...
turbūt būtų nušovęs mane vietoje.
Hanteris atsakė linktelėjimu.
— Bet atsegiau dėklą.
Garsija patikrino ginklo dėklą, kuriame nešiojosi „Wilson Combat
Tactical“ 45 kalibro pistoletą, pakabintą dešinėje pusėje, keliais coliais
žemiau nuleistos rankos. Apsaugos dirželis, neleidžiantis ginklui išsprūsti iš
dėklo, buvo atsegtas. Garsija niekada nepalikdavo jo neužsegto.
— Ji kieta. — Hanteris pritariamai linktelėjo Andželai.
— Aš — geriausia, — pataisė jį mergina ir grąžino Garsijai mobilųjį
telefoną bei ženklelį.
Hanteris pakilo nuo kėdės.
— Gerai, man viskas aišku. Važiuojam.
— Kur važiuojam? — paklausė Garsija.
— Į „Rendition Room“ barą Tuchunga Vilidže. Ten pavogei krepšį, tiesa?
Andžela linktelėjo.
— Esu tikras, kad bare yra stebėjimo kamerų, — pasakė Hanteris. — Jas
turi dauguma barų. Kas žino, gal mums pasiseks. Be to, gali būti, kad krepšio
pasigedęs savininkas atėjo į barą paklausinėti arba pasikalbėti su
vadybininkais. Nors panelė Vud jo veido nematė, gal matė kas nors kitas.
— Gerai sakai, — sutiko Garsija, segdamasis ženklelį prie diržo.
— Kai sakote „panelė Vud“, imu dairytis pagyvenusios damos, — pasakė
Andžela. — Galite mane vadinti Andžela. — Mergina gūžtelėjo. — Arba
Endže. Tai galiu eiti?
— Deja, ne, — atsakė Hanteris. — Norėčiau, kad dar šiek tiek pabūtum su
mumis, kol patvirtinsime tavo istoriją.
— Juokaujate?
— O ką? — paklausė Garsija. — Per mus pavėluosi į darbą? Reikia
nugvelbti daugiau piniginių?
— O, — Andžela šelmiškai nusišypsojo. — Žiūrėkit, kas nemoka
pralaimėti. Užgavau išdidumą?
Garsija papurtė galvą.
 — Aš nepralaimėjau. Ir mano išdidumui nieko nenutiko.
— Per daug nesigraužkit, — Andžela pamėgino paguosti detektyvą. — Aš
iš tiesų geriausia. Vienintelė priežastis, dėl ko jūsų partneris matė, kaip
ištraukiu telefoną ir ženklelį, ta, kad ši situacija buvo surežisuota. Jis atidžiai
žiūrėjo. Gatvėje niekas nemato ir nejaučia, ką aš darau.
— Siūlau jau eiti, — nutraukė ginčą Hanteris ir visus išvarė iš tvankaus ir
nepatogaus apklausų kambario.
 20

Ir vėl vairavo Garsija. Šįkart tyla įsivyravo natūraliai. Niekas neturėjo ką

pasakyti. Retsykiais Hanteris per galinio vaizdo veidrodėlį žvilgtelėdavo į
Andžela ant užpakalinės sėdynės. Ji sėdėjo sukryžiavusi rankas ant krūtinės
ir stebeilijo pro langą. Iš pažiūros mergina atrodė rami ir susitvardžiusi, bet
kartais prikąsdavo apatinę lūpą ir jos žvilgsnis sekundėlę ar dvi imdavo be
tikslo klajoti. Tada Andželos akys atrodydavo kupinos nerimo ir liūdesio.
Mašinų gatvėse nebuvo itin daug, tad keturiolika mylių tarp policijos
biuro ir kokteilių baro „Rendition Room“ jie įveikė per trisdešimt dvi
minutes.
Įprastai baras atsidarydavo penktą valandą popiet, bet, likus kiek daugiau
nei dviem savaitėms iki Kalėdų, gatvėse knibždėte knibždant pirkėjų,
nekantraujančių išleisti pinigus, baro administracija nusprendė gruodį į
meniu įtraukti kelis kokteilius su kava ir atverti duris per pietus; šis
sprendimas regimai atsipirko.
Vos kelios minutės po trečios baras buvo pilnutėlis — nė vieno laisvo
stalo. Liko tik trys kėdės šalia ilgo tamsaus medžio baro.
Įėjęs į vidų su Garsija ir Andžela, Hanteris stabtelėjo, atsidūręs jaukiai
apšviestame, dailiai papuoštame, ištaigingame ketvirtojo dešimtmečio
stiliaus bare. Per kelias mini kolonėles, strategiškai išdėliotas po visą patalpą,
skambėjo regtaimas, užpildantis didelę salę užkrečiamai smagia nuotaika.
— Ar gali parodyti, kur buvai? — paprašė Andželos Hanteris.
— Štai čia, — ji parodė į staliuką vos už kelių pėdų nuo baro. Prie jo
stovėjo du vyrai ir neskubiai gurkšnojo alų iš butelio.
— O vyras? — šįkart prabilo Garsija.
— Jis stovėjo prie kito stalo, ana ten, — Andžela mostelėjo į stalą, esantį
priešais ką tik parodytą.
Hanteris įsidėmėjo stalų padėtį salėje, tada apsidairė, ieškodamas
stebėjimo kamerų. Pamatė tris, visos jos buvo standartinės, tvirtinamos prie
lubų, tamsintais stiklais. Pirmoji kamera buvo įtaisyta prie baro, tiesiai virš
kasos aparato, kone tiesiai prieš Andželos parodytus stalus. Antroji
stebėjimo kamera kabėjo kairiau, šalia durų į tualetus. Trečioji — virš įėjimo
į barą.
— Vyras stovėjo veidu į barą? — paklausė Hanteris.
— Ne. Mes nebuvome atsisukę į barą. Abu žiūrėjome į kitą pusę.
Hanteris linktelėjo ir priėjo prie baro iš tos pusės, kur buvo mažiau
žmonių — iš dešinio krašto, prie durų su užrašu „Įėjimas tik darbuotojams“.
Kai Garsija su Andžela sustojo jam už nugaros, detektyvas mostu pasikvietė
vieną iš trijų barmenų.
— Sveiki, — pasisveikino jaunas barmenas ir iškart padėjo tris
padėkliukus gėrimams ant baro priešais naujus klientus. — Kuo galėčiau jus
šiandien pavaišinti?
Hanteris subtiliai parodė jaunuoliui savo pažymėjimą.
— Aš — detektyvas Robertas Hanteris iš Los Andželo policijos. Čia
detektyvas Karlosas Garsija.
Garsija padarė tą patį.
Barmenas įdėmiai apžiūrėjo pažymėjimus, paskui smalsiai pažvelgė į
Hanterį.
— Gal kartais dirbote čia praėjusį šeštadienį? — pasiteiravo detektyvas.
— Vakarinėje pamainoje?
— Ne, aš nedirbau. Visą savaitgalį ilsėjausi, bet Rikardas, vadybininkas,
dirbo. — Jis kryptelėjo galvą į dešinę, į barmeną, stovintį arčiausiai kasos
aparato — aukštą, liekną vyrą į šoną sušukuotais plaukais ir tvarkingai
pakirptais ūsiukais.
— Riki, — jaunasis barmenas pamojo vadybininkui prieiti.
— Kuo galiu padėti? — pasiteiravo Rikardas, prisiartinęs prie grupelės. Jis
atrodė mažiausiai dešimtmečiu vyresnis už pirmąjį barmeną.
Ir vėl Hanteris slapčia parodė vadybininkui savo pažymėjimą ir prisistatė.
Rikardas neskubėdamas visus įdėmiai nužvelgė.
— Ar iškilo kokių nors bėdų?
— Ne, nėra jokių bėdų, — nuramino jį Hanteris. — Mes tik bandome
nustatyti ir, tikėkimės, surasti klientą, kuris lankėsi jūsų įstaigoje praėjusį
šeštadienį. Jis stovėjo prie štai to stalo, maždaug apie... — detektyvas
pažvelgė į Andželą.
— Pusę šešių, — pakraipė galvą ši.
— Manome, kad iš to žmogaus buvo pavogtas krepšys, kol jis buvo bare,
— pratęsė Hanteris. — Gal ką nors girdėjote? Gal kas nors kreipėsi į jus ar į
kurį nors kitą barmeną dėl šeštadienio pavakarę pavogto krepšio?
Baro vadybininkas susiraukęs pažvelgė į Hanterį.
— Tai šiandien ieškote žmogaus, kurio krepšys buvo pavogtas, o ne
krepšio ar jį pavogusio žmogaus?
Rikardo žodžiai visus suintrigavo.
— Nesu tikras, ar supratau, ką turite galvoje, — prisipažino Hanteris.
— Pareigūnas, atėjęs sekmadienį, — paaiškino Rikardas, — norėjo rasti
tik žmogų, paėmusį krepšį, — vagį. Ir, turiu pripažinti, tai skamba logiškiau.
O jūs klausinėjate apie auką. — Suglumęs vadybininkas papurtė galvą. —
Argi nukentėjusysis nesikreipė į jus, į policiją, dėl krepšio vagystės?
— Sekmadienį pas jus lankėsi pareigūnas ir klausinėjo apie pavogtą
krepšį? — paklausė Hanteris.
— Taip, teisingai.
— Tas pareigūnas buvo apsirengęs civiliniais drabužiais? — šįkart
pasiteiravo Garsija. — Jis buvo detektyvas, kaip mes, ar uniformuotas
pareigūnas?
— Pareigūnas su uniforma, — patvirtino Rikardas. — Turiu galvoje, jis
buvo su Los Andželo policijos departamento kepure su snapeliu ir
policininko akiniais nuo saulės. Net ir viduje, esant tokiam apšvietimui. —
Vadybininkas dešiniu smiliumi parodė į lubas. — Jis nė trumpam nebuvo
nusiėmęs akinių.
Hanteris dirstelėjo į Garsiją.
— Kalbėjotės su juo sekmadienį?
— Taip.
— Jis nurodė jums vardą ar telefono numerį, kuriuo galėtumėte jį
pasiekti, jei turėtumėte kokios nors informacijos?
— Ne, nenurodė.
— Ar pasakė, iš kurios jis nuovados? — paklausė Garsija.
Rikardas minutėlę susimąstė.
 — Jei ir sakė, nepamenu.
Andžela jau nieko nebesuprato.
— Šeštadienio vakarą, — tęsė Hanteris, — tą vakarą, kai buvo pavogtas
krepšys, ar jo savininkas kreipėsi į jus ar į kurį nors kitą barmeną,
susizgribęs, kad krepšys dingo?
— Ne, — atsakė Rikardas. — Tikrai ne. Tą vakarą nebuvo jokių incidentų.
— Jūs tikras? — neatlyžo Garsija. — Nereikia paklausti barmenų?
— Esu tikras. — Rikardas atrodė kone įsižeidęs. — Jei klientas kreipiasi į
bet kurį iš barmenų dėl vagystės „Rendition Room“ bare, barmenas privalo
iškviesti budintį vadybininką. Šeštadienio vakarą budėjau aš. Jokių incidentų
nebuvo.
— Grįžkim prie pareigūno, su kuriuo kalbėjotės sekmadienį, — paprašė
Hanteris. — Gal galite papasakoti, ką jis sakė? Kuo daugiau prisiminsite, tuo
geriau.
Rikardas nepajėgė nuslėpti sutrikimo.
— Dabar jau aš nesuprantu. Kas čia vyksta?
Dar keli žmonės įėjo pro duris ir prisiartino prie baro.
— Gal būtų geriau, jei pasikalbėtume nuošalesnėje vietoje, — pasiūlė
Hanteris. — Ar yra tokia galimybė?
Rikardas minutėlę padvejojo ir užmetė akį į laikrodį ant rankos.
— Bare būna gan daug lankytojų šiuo metų laiku, patys matote.
— Ilgai jūsų negaišinsime, — spyrėsi Hanteris. — Tai labai svarbu.
Rikardas persibraukė ranka lūpas ir pažvelgė į kitus du barmenus.
— Mikai, Džordžai, prižiūrėkit čia viską, gerai? Tuoj grįšiu.
Abu barmenai linktelėjo.
— Gerai, — ištarė Rikardas ir mostelėjo į duris su užrašu „Tik
darbuotojams“. — Sekite paskui mane.
 21

„Tik darbuotojams“ skirta patalpa, į kurią Rikardas nusivedė Hanterį,

Garsiją ir Andželą, buvo nedidukė ir užgriozta alaus bei alkoholinių gėrimų
dėžėmis. Kadaise baltos buvusios sienos laikui bėgant įgijo purviną, gelsvai
rusvą atspalvį.
— Atleiskite už netvarką, — atsiprašė Rikardas, nukeldamas kelias dėžes
su degtinės buteliais nuo dviejų medinių dėžių, stovinčių priešais staliuką su
kompiuteriu. — Atsiprašau, čia turiu tik dvi kėdes.
— Mums kėdžių nereikia, — nuramino Hanteris.
Rikardas linktelėjo, atsirėmė į stalą ir sukryžiavo rankas ant krūtinės.
Klasikinė gynybinė poza.
— Gali būti, kad žmogus, atėjęs su jumis pasikalbėti sekmadienį, —
prabilo Hanteris, — nebuvo Los Andželo policijos pareigūnas.
Rikardo akys išdavė, kad jis dar labiau suglumo.
— Tikrai? Bet kodėl jis taip elgtųsi?
— Todėl mums reikia sužinoti, apie ką judu kalbėjotės, — paaiškino
Hanteris.
— Ir kuo smulkiau, — pridūrė Garsija.
Hanteris pastebėjo, kad vadybininkas tvirčiau sukryžiavo rankas ant
krūtinės.
— Nenoriu pasirodyti nemandagus, — ištarė Rikardas, — bet gal galėčiau
dar kartą pamatyti jūsų asmens dokumentus?
Hanteris beveik tikėjosi sulaukti tokio prašymo. Trumpai tariant, jiedu su
Garsija vertė vadybininką suabejoti žmogumi, greičiausiai atrodžiusiu kaip
tikras policininkas, su uniforma ir taip toliau. Panašesniu į pareigūną nei
Hanteris su Garsija šiuo metu.
— Žinoma, — sutiko Hanteris ir padavė Rikardui savo detektyvo
pažymėjimą. Garsija pasekė jo pavyzdžiu.
 — O ji? — Rikardas mostelėjo į Andželą.
— Ji — ne pareigūnė, — Garsija paskubėjo nekaltai sumeluoti, kad
nereikėtų nieko aiškinti. — Ji — civilė, kurią pasiėmėme kartu.
Rikardas neatrodė įtikintas, bet nieko negalėjo pasakyti. Hanterio ir
Garsijos pažymėjimai atrodė tikri, nors jis ir neatskirtų padirbtų. Įdėmiai
juos išstudijavęs, Rikardas grąžino pažymėjimus detektyvams.
— Viskas gerai? — pasitikslino Garsija.
— Taip, žinoma.
— Taigi, — dar kartą paprašė Hanteris, — gal galėtumėt papasakoti, ką
tas „pareigūnas“ jums sakė sekmadienį?
Rikardas gūžtelėjo ir pakraipė galvą.
— Jei atvirai, nedaug tepakalbėjome.
— Kaip suprasti? — paklausė Garsija.
— Pareigūnas kreipėsi į mane, paaiškino, kas nutiko praėjusį vakarą,
pasakė apie krepšio vagystę, parodė stalą, kaip ir jūs, ir paklausė, ar galėtų
peržiūrėti to vakaro stebėjimo kamerų įrašus.
— O kur tie stebėjimo kamerų įrašai? — pasiteiravo Garsija. — Kameros
bare — veikiančios?
— Taip, žinoma.
Tiek Hanteris, tiek Garsija buvo matę daugybę netikrų stebėjimo kamerų
įvairiausiose įstaigose, kad niekas jų nebestebino.
— O tas „pareigūnas“ peržiūrėjo įrašus? — paklausė Hanteris.
— Taip. Atvedžiau jį čia, pareigūnas pasinaudojo šiuo kompiuteriu. Ilgai
neužtruko. Apsisuko maždaug per... penkiolika minučių.
— Buvote kartu? — vėl prabilo Garsija. — Ar palikote jį čia vieną?
— Parodžiau jam stebėjimo kamerų programėlę ir palikau vieną, —
atsakė Rikardas. — Sekmadienio popietę buvo per daug žmonių, kad
galėčiau prižiūrėti policijos pareigūną. — Jis trumpam stabtelėjo. — Bent jau
maniau, kad jis — pareigūnas.
— Neprieštarausite, jei mes peržiūrėsime įrašus? — atsiklausė Hanteris.
— Žinoma, prašom, — atsakė Rikardas, apėjo stalą ir atsistojo priešais
kompiuterio ekraną. — Minutėlę... Ar norite pirmiausia peržiūrėti
konkrečios kameros įrašus? — po akimirkos paklausė vadybininkas.
— Pradėkime nuo kameros ant lubų virš kasos aparato, — pasiūlė
Hanteris.
— Nėra prasmės, — pranešė Rikardas. — Kamera nukreipta tiesiai į kasos
aparatą. — Jis kilstelėjo rankas į viršų, tarsi sakydamas „o ką aš galiu
padaryti?“, ir paaiškino: — Per pastaruosius metus teko atleisti tris
darbuotojus dėl vagysčių.
— Aišku, — ištarė Hanteris. — Tada peržiūrėkime įrašus tos, kuri kabo
arčiausiai tualetų.
— Gerai. — Vadybininkas dukart spragtelėjo pele. — Norite pažiūrėti
praėjusio šeštadienio įrašus, ar ne? Gruodžio penktosios.
— Teisingai.
Spragtelėjo dar kartą.
— Sakėte, kad jus dominantis laikas — maždaug pusė šešių vakaro?
— Tiesą sakant, — ištarė Hanteris, — pradėkime nuo penktos popiet.
— Žinoma, juokų darbas. — Dar du spragtelėjimai. Tada Rikardas sustojo
ir susiraukęs pažvelgė į ekraną. — Gerai, tai jau keista.
— Kas? — Andželos balse suskambo vos girdimas nerimas: baiminosi,
kad kamera bus už ksavusi, kaip ji vagia krepšį.
Hanteris, jau nutuokdamas, ką turi galvoje vadybininkas, žvilgtelėjo į
laiką viršutiniame dešiniame ekrano kampe. Jis buvo teisus.
— Dingo didelė įrašo dalis, — pranešė Rikardas, rodydamas į laikrodį. —
Nuo šeštadienio antros popiet iki šeštos vakaro. Pažiūrėkite. — Jis sulėtino
įrašą, kad vaizdą rodytų kadras po kadro. Kai laikrodis ėmė rodyti 14:00:00,
kitas kadras staiga peršoko į 18:00:00. — Dingo visas gabalas.
— Gal yra šiukšliadėžėje? — spėjo Hanteris.
Dar vienas spragtelėjimas pele.
— Ji ištuštinta, — pranešė Rikardas.
Andželai palengvėjo, bet Hanteris pasikrapštė kaktą.
— Patikrinsiu kitos kameros įrašus, — pasisiūlė Rikardas. — Tos, kuri
kabo prie įėjimo.
Nei Hanteris, nei Garsija nieko nepasakė, bet abu žinojo, kad tai
beprasmiška.
— Ir čia dingęs gabalas įrašo, — po kelių spragtelėjimų pranešė
vadybininkas. — Lygiai to paties laiko.
— Nieko keisto, — pratarė Garsija.
 Suintriguotas Rikardas pažvelgė į detektyvus.
— Yra tikimybė, kad mūsų IT skyrius sugebės ką nors atkurti iš jūsų
standžiojo disko, — paaiškino Hanteris. — O tai reiškia, kad mums reikia jį
pasiimti.
Rikardas užėmė gynybinę poziciją.
— Atleiskite, bet tam prireiks orderio. Negaliu taip paprastai atiduoti
baro kompiuterio. Aš čia tik vadybininkas, ne savininkas.
Hanteris greitai jį nuramino:
— Taip, viską suprantame. Gausime jums orderį. Nesakau, kad mes
kompiuterį paimsime dabar pat. Gal to išvis neprireiks — nesu tikras, bet
kol kas patarčiau susisiekti su savininkais ir galbūt pradėti saugoti kopijas
dokumentų, esančių standžiajame diske.
— Jėzau! — Rikardas aiktelėjo ir nykščiu bei smiliumi persibraukė
ūselius. — Ir viskas tik dėl pavogto krepšio? Kas, po galais, buvo tame
krepšyje?
— Jūs tikrai nenorėtumėte to žinoti, — priėjusi prie durų tarstelėjo
Andžela.
 22

Kol Hanteris, Garsija ir Andžela buvo bare, lauke palijo — prapliupo

viena iš garsiųjų Los Andželo žaibiškų liūčių. Balos išdavė lietų buvus gan
stiprų, bet dangus būtų galėjęs bet ką apgauti: jame nesimatė nė vieno juodo
debesies. Vėl išlindusi saulė stengėsi šildyti iš paskutiniųjų, bet liūtis atvėsino
popietės orą ir pripildė drėgmės.
Išėję į lauką visi trys skubiai užsisagstė striukes. Nepaisant ką tik
praūžusio lietaus, net ir antradienio popietę gatvėje buvo pilna apsipirkti
išsiruošusių žmonių.
— Ar aš jau galiu eiti? — paklausė Andžela. — Iš čia pareisiu namo pėsčia
arba įsėsiu į autobusą. Važiuoti visai netoli.
— Ne taip paprasta, — atsakė Garsija.
— Kodėl? — Merginos žvilgsnis atrodė maldaujantis. — Daugiau niekuo
negaliu jums padėti. Viskas. Tai viskas, ką žinau, o jums ką tik buvo
patvirtinta, kad sakau tiesą, ar ne? Kodėl kažkoks tipas būtų ten grįžęs,
persirengęs faru, ir tikrintų stebėjimo kamerų įrašus būtent tuo laiku, kurį
jums paminėjau, o paskui juos ištrintų, jei nebūtų norėjęs nuslėpti savo
tapatybės? Akivaizdu, kad kameros už ksavo jo veidą.
— Gal jos už ksavo ne tik jo veidą, — ištarė Hanteris. Žvilgsniu jis naršė
gatvę, tarsi ko ieškodamas. — Esu tikras, kad to jis ir ieškojo.
Andželos veidą perkreipė abejonė.
— Tikrai nieko nesupratau.
— Kaip manai, atpažintum jį, pamačiusi dar kartą? — paklausė Hanteris.
— Pavyzdžiui, gatvėje?
Mergina sukrizeno.
— Ar klausėtės, kai pasakojau, kas nutiko? Aš jo veido nemačiau. Tas
vyras buvo užsitraukęs gobtuvą ir nė karto nepakėlė akių nuo mobiliojo
telefono. Jis galėtų įsirėžti į mane dabar, aš jo neatpažinčiau. Sakau jums,
daugiau niekuo negaliu padėti jums jį rasti. Tiesiog paleiskit mane... prašau.
Hanteris pažvelgė į mobilųjį telefoną. Daktarė Sleiter vis dar neatsiuntė
elektroninio laiško.
— Turime grįžti į nuovadą, — pranešė jis Andželai. — Dar liko užpildyti
kelis dokumentus. Tada galėsi eiti.
— Dar kelis dokumentus? Juokaujate? — Suirzusi Andžela iškėlė rankas.
— Tam manęs nereikia. Ar patys negalite užbaigti?
— O tavo kuprinė? — priminė Garsija.
Andžela visai pamiršo, kad jos kuprinė liko policijoje, bet labiausiai jai
ramybės nedavė nuojauta, kad Hanteris bando išsisukti nuo paaiškinimo.
— Gerai, — galiausiai sutiko ji. — Grįžkime į nuovadą, bet pirmiausia
nustokit išsisukinėti nuo klausimo. — Suirzusi Andžela žvilgsniu sustabdė
Hanterį. — Ką turite galvoje sakydamas, kad stebėjimo kameros galbūt
už ksavo ne tik to vyro veidą?
Hanteris priėjo prie merginos, nugręžė žvilgsnį nuo gatvės ir pažvelgė jai į
akis. Vos regimai kilstelėjo antakius.
Andželai nušvito protas.
— Mano veidą?
— Ar išties nustebtum, — prabilo detektyvas, — kad dienoraščio
savininkas, kad ir kas jis būtų, nori jį susigrąžinti?
Andžela kietai sučiaupė lūpas prisiminusi, kad nukniaukė odinį vyro
krepšį jau nusiėmusi peruką ir išsiėmusi kontaktinius lęšius.
— Jo akimis žiūrint, — tęsė Hanteris, — dienoraštį susigrąžinti jis gali tik
suradęs tave. Štai dėl ko tas tipas grįžo čia peržiūrėti stebėjimo kamerų įrašų.
Kol Andželos smegenys virškino informaciją, praėjo kelios sekundės.
Tada ji įsistebeilijo į Hanterį.
— Ar dėl to dairotės po gatvę?
Hanteris nieko neatsakė.
— Dėl to, tiesa? — Andžela greitai atsisuko ir permetė žvilgsniu
apsipirkinėtojų minią. — Todėl klausėte, ar atpažinčiau jį, jei vėl pamatyčiau.
Manote, kad tas žmogus gali stebėti šią vietą, tikėdamasis, kad grįšiu?
— Jei jam pavyko surasti nu lmuotą kadrą, kuriame aiškiai matyti tavo
veidas, — įsiterpė Garsija, — toks žingsnis būtų gan logiškas, nemanai?
— Jėzau Marija! — aiktelėjo Andžela ir užsitempė gobtuvą kone iki
nosies.
Staiga pasiūlymas grįžti į nuovadą pasirodė labai viliojantis.
 23

Vyrui dingtelėjo mintis pasekti „Rendition Room“ barą. Žinojo, kad

vagys, ypač kišenvagiai, paprastai dirba tose pačiose žmonių pilnose vietose,
mat ten galima pasipelnyti. Jei jo krepšį nugvelbė profesionalus kišenvagis,
— o vyras manė, kad būtent taip ir nutiko, — jis negrįš į prabangų barą taip
greitai, nes būtų pernelyg rizikinga darbuotis toje pačioje įstaigoje iškart po
vagystės, bet labai tikėtina, kad vagišius sukiosis kituose Tuchunga Vilidžo
baruose ar parduotuvėse, juolab kad dabar kalėdinis sezonas ir gatvėse
kasdien vis daugiau žmonių. Atsižvelgiant į šį faktą, pasekti Tuchunga
Vilidžą nebuvo prasta mintis, bet prieš tai vyras turėjo išsiaiškinti, koks
niekšelis paėmė jo krepšį. Šansą turės tik tuo atveju, jei „Rendition Room“
stebėjimo kameros už ksavo vagišiaus veidą.
Apsimesti faru — puikus sumanymas. Žmonės daug mieliau
bendradarbiauja manydami, kad kalba su policijos pareigūnu. Kai baro
vadybininkas nuvedė vyrą į savo kabinetą ir paliko vieną tikrinti stebėjimo
kamerų įrašų, šis galėjo daryti, ką tinkamas.
Vyras per daug nesijaudino dėl to, kad įrašuose gali pamatyti savo veidą.
Jis visada itin saugodavosi: niekur neidavo be „piloto“ akinių nuo saulės ir
visada užsivoždavo gobtuvą ant galvos. Tiesa, tą šeštadienio pavakarę įėjęs į
„Rendition Room“ akinius nuo saulės nusiėmė, bet prieš tai įsidėmėjo, kur
yra visos trys stebėjimo kameros. Atsistojęs prie stalo vyras nusigręžė į rytus,
į kitą pusę nuo kamerų. Žinojo, kad tą vakarą didžiausia klaida buvo
pasidėti odinį krepšį ant grindų šalia kojų.
Pradėjęs rašyti dienoraštį vyras visada laikydavo jį po ranka ir nešdavosi,
kur tik eidavo, genamas paranojos ir baimės, kad prireikus ką nors
užsirašyti, jei nepadarys to iškart, pamirš. Tą vakarą, padėjęs krepšį ant stalo
bare, vos nenuvertė taurės. Dėl to nukėlė jį ant grindų. Tai buvo didžiulė
klaida.
 Šeštadienį vyras stovėjo nusisukęs nuo visų trijų kamerų, tad nerimavo,
kad vagis, kas jis ar ji bebūtų, galėjo padaryti tą patį. Tuo užsiimantys
žmonės negali sau leisti pamiršti atsargumo. Jei taip ir nutiko, vyras
atsidurtų aklavietėje. Jis neturėtų jokio kito būdo vagiui surasti.
Vyras netikrino stebėjimo kamerų įrašų vadybininko kabinete, nes būtų
užtrukęs per ilgai, bet paprasčiausiai nukopijavo visų trijų kamerų, taip pat
ir esančios virš kasos, įrašus į atmintuką, o paskui viską ištrynė.
Grįžęs namo prijungė atmintuką prie kompiuterio ir ėmė peržiūrinėti
turimą medžiagą. Iš pradžių peržiūrėjo, ką nu lmavo kamera, pakabinta virš
įėjimo į barą. Įrašą pradėjo žiūrėti nuo to laiko, kai atėjo pats — maždaug be
penkių minučių pusę šeštos vakaro, — nes norėjo pamatyti vagį. Ilgai
neužtruko. Iškart po to, kai pavarė senioką, pasiprašiusį prie jo stalo,
pastebėjo, kad mergina, stovėjusi prie stalelio jam už nugaros, užbaigė
gėrimą, bet išėjo ne iškart. Ji išsitraukė mobilųjį telefoną ir kažkam
paskambino ar bent apsimetė. Keista, mergina būtų galėjusi paskambinti iš
ten, kur stovėjo, bet ji apėjo savo stalelį ir atsidūrė gerokai arčiau prie jo
krepšio.
Telefonu ji kalbėjo mažiau nei minutę, ir nors kamera neuž ksavo, kas
vyksta ant grindų, vyras neabejojo, kad ji koja lėtai nuvilko krepšį toliau nuo
jo ir arčiau savęs.
Vyrui teko pripažinti, kad mergina buvo įgudusi. Ji nepanikavo,
nesiblaškė, nesielgė įtartinai — tiesiog kuo normaliausiai kalbėjo telefonu.
Paskui nutiko kažkas netikėto, nes staiga visi, taip pat ir jis, pažvelgė į
dešinę.
Vyras kompiuteryje sustabdė įrašą ir trumpam susimąstė.
— A, taip, — ištarė prisiminęs.
Bare kažkas garsiai sudužo, mat kitame patalpos gale padavėjas išmetė
padėklą su gėrimais. Vėl įjungęs įrašą vyras pastebėjo, kad mergina žaibiškai
pasinaudojo pasitaikiusia proga ir pasilenkusi pakėlė krepšį. Kai jis vėl
įsmeigė akis į mobilųjį telefoną, ji jau buvo apėjusi stalą ir dingusi iš baro.
Vyras nenorom nusišypsojo pamatęs, kaip ramiai ir subtiliai mergina
apsisuko. Aišku kaip dieną, ji — profesionalė.
Bėda ta, kad per visą šį laiką jis nė karto nematė, kad mergina būtų
pakėlusi akis, net ir prieš išeidama iš baro, o tai reiškė, kad vyras nerado
kadro, kuriame matytųsi jos veidas. Bet dabar jis bent jau žinojo, ko ieškoti.
Atsukęs įrašą iki penktos popiet vyras pradėjo iš naujo. Merginą,
įeinančią į „Rendition Room“ barą, pamatė tik pusę šešių. Teko keliskart
atsukti ir peržiūrėti tą vietą, kad įsitikintų, nes tada ji atrodė kitaip. Į barą
įėjo mergina trumpais juodais ant šono sušukuotais plaukais, ne šviesiais. Ją
išdavė tik paltas.
— Štai kur tu, — ištarė vyras, linktelėjęs į ekraną. Jo balsas skambėjo
šiurkščiai ir kimiai, lyg balso stygos kadaise būtų buvusios pažeistos. —
Nagi, pakelk akis. Pasisveikink su kamera. Man tereikia vieno žvilgsnio.
Tačiau jam nepasisekė. Mergina įėjo į barą nuleidusi galvą,
vinguriuodama kirto sausakimšą salę ir patraukė tiesiai į jos galą. Virš durų
esančios kameros stebėjimo zona nebuvo tokia plati, tad vyras nematė, kur ji
nuėjo, bet atrodė, kad pasuko į tualetą. Ten prabuvo ne taip ir trumpai, kone
ketvirtį valandos. Išėjusi nudrožė prie baro, užsisakė gėrimą ir priėjo prie ką
tik jai už nugaros atsilaisvinusio staliuko šalia to, prie kurio stovėjo vyras.
Veido vis dar nesimatė.
— Nagi, pupa, pakelk akis. Leisk man pažiūrėt į tavo gražų veidelį.
Sėkmė vis dar nenusišypsojo. Metas patikrinti kitą įrašą — kameros,
kabančios virš durų į tualetus.
Šįkart viskas vyko daug greičiau, nes vyras žinojo, koks laikas jį domina
— pusė šeštos vakaro.
Iš kameros už ksuoto kampo jis matė, kaip mergina vinguriuoja per
lankytojų minią ir praveria duris į moterų tualetą, nė karto nepakeldama
galvos aukštyn.
Viltis ėmė blėsti. Jei ji buvo nuolatinė lankytoja, pripratusi vogti krepšius
ir pinigines iš „Rendition Room“ klientų, suprantama, kad žinojo, kur
įtaisytos kameros ant lubų. Gal todėl nė karto nepažvelgė į viršų ir
neatsistojo taip, kad kameros nu lmuotų ją iš priekio.
— Paskutinė proga, — be didelio optimizmo ištarė vyras, persukęs įrašą į
priekį.
Mergina iš tualeto išlindo maždaug be trylikos minučių šeštą vakaro, tada
panelė Sėkmė jam galiausiai šyptelėjo. Atidariusi duris ir išėjusi iš tualeto
vagilė sekundėlę kryptelėjo galvą kairėn ir į viršų.
Vyras iškart sustabdė įrašą ir atsuko jį kadras po kadro.
 — Bingo! — ištarė, suradęs kadrą, kuriame matėsi merginos veido
bruožai. — Štai ir tu. — Lūpose pražydo smagi šypsena. — Kaip malonu
pagaliau susipažinti.
Vyras nufotografavo reikiamą kadrą ir atvėrė jį profesionalioje vaizdo
redagavimo programoje. Kiek įmanoma apvalęs ir išryškinęs vaizdą,
išsisaugojo jį kompiuterio darbalaukyje. Dabar tereikėjo rasti merginą, ir jis
numanė, nuo ko galėtų pradėti.
 24

Hanteris, Garsija ir Andžela grįžo į policijos būstinę be ketvirčio penktą

popiet. Prieš išleisdamas merginą Hanteris paėmė jos kuprinę iš saugyklos ir
grąžino.
Ši atsegė kuprinę ir patikrino jos turinį. Viduje rado savo mobilųjį
telefoną ir atsarginius drabužius, kuriuos įsimetė prieš pabėgdama iš buto.
— Jie vis dar ten, — pasakė Hanteris. — Grynieji — išorinėje kišenėje.
Andžela žvilgtelėjo į kišenę. Viskas savo vietoje. Iki paskutinio cento. Ji
nustebusi pažvelgė į detektyvą.
— Negalime įrodyti, kad pinigai priklauso ne tau, — paaiškino Hanteris.
— Jei juos kon skuotume, jie tiesiog gulėtų saugykloje per amžius, nes
neįmanoma rasti, kam juos grąžinti.
Andžela užsisegė kuprinę ir užsimetė ją ant dešinio peties.
— Los Andželo policijos departamentas nusiųs ką nors sutaisyti tavo
durų, — pasakė Hanteris ir dirstelėjo į laikrodį ant riešo. — Deja, tikriausiai
ne šiandien.
— Žiūrėkit man, — atsakė Andžela. — Antraip šeimininkas man kailį
nudirs.
— Ar turi kur kitur apsistoti?
Mergina Hanterio balse išgirdo nesuvaidintą rūpestį.
— Nepražūsiu. Sugalvosiu, kaip šįvakar užsirakinti duris, bet jūs,
vyručiai, geriau jas pataisykit.
— Pataisysim, — užtikrino Hanteris. — Turiu tavo mobiliojo telefono
numerį, jei prireiktų susisiekti. — Jis ištiesė Andželai kortelę. — Kitoje
pusėje užrašytas mano mobiliojo numeris, jei tau prireiktų susisiekti su
manimi.
Andžela sekundėlę įsistebeilijo į Hanterį. Jo balse vis dar buvo girdėti
rūpestis, bet ne tik dėl išlaužtų durų. Kortelės ji nepaėmė.
 — Jaudinatės ne tik dėl mano durų, tiesa? Nerimaujate dėl to tipo. —
Andžela ir vėl įdėmiai nužvelgė priešais stovintį detektyvą. — Jums ramybės
neduoda tie stebėjimo kamerų įrašai, ar ne? Baiminatės, kad tas žmogus turi
mano veido nuotrauką.
Hanteris negalėjo paneigti, kad Andžela labai nuovoki.
— Taip, man neramu.
— Na, man irgi, — pripažino Andžela. — Bet leiskite paklausti — kiek
žmonių gyvena Los Andžele?
Hanteris jau suprato, kur lenkia mergina.
— Virš dvylikos milijonų, — atsakė jis.
— Būtent, taigi, dabar bėdą turi jis.
— Žinau, — Hanteris neleido Andželai tęsti. — Net jei tas tipas žino, kaip
atrodai, jis vis dar turi kažkaip išsiaiškinti, kas tu. O mieste, kuriame gyvena
virš keturių milijonų žmonių, turint vien nuotrauką tą padaryti ne taip ir
lengva.
— Jūs ne visai beviltiškas, — džiugiai nusišypsojo Andžela. — Klausykit,
vienintelė vieta, kurioje jis žino galįs mane rasti, yra Tuchunga Vilidžas.
Patys žinote. — Ji bakstelėjo pirštu į Hanterį. — Todėl prieš tai, kai
stovėjome prie „Rendition Room“, taip nerimavote, ar ne tiesa? Žvalgėtės po
gatvę į visas puses? Manėte, kad tas žmogus gali stebėti barą, tikėdamasis,
kad grįšiu. — Andžela nelaukė atsakymo. — Taigi, išeitis paprasta — nuo
šiol nė kojos nekelsiu į Tuchunga Vilidžą.
— Išties protingas sprendimas, — pritarė Hanteris.
Andžela dar minutėlę žvelgė į jį.
— Bet jūs vis tiek nerimaujate.
— Žinoma, nerimauju, — sutiko Hanteris. — Kaip detektyvas, vykdantis
tyrimą, turiu apsvarstyti visus įmanomus scenarijus. Mes net nežinome, ar
„Rendition Room“ stebėjimo kameros už ksavo tavo veidą ar ne. Jei
už ksavo ir dienoraščio savininkas žino, kaip atrodai, galimybė, kad jis tave
ras, nors ir menka, bet egzistuoja, todėl nė sekundės negali prarasti
budrumo. Nesiartinti prie Tuchunga Vilidžo — puiki mintis, bet to negana.
Nevalia apsnūsti, turi visąlaik išlikti akyla. — Hanteris vis dar laikė ištiesęs
savo kortelę Andželai. — Tas tipas nėra įprastas eilinis nusikaltėlis.
Mergina kortelės vis dar nepaėmė.
 — Klausyk, — ištarė Hanteris. — Visą savo karjerą tiriu ir gaudau
žudikus, panašius į dienoraščio savininką.
— Kalbate apie serijinius žudikus.
— Taip, — sutiko Hanteris. — Serijinius žudikus. Labai nedaugelis iš jų
darbuojasi taip dažnai kaip vyras, kurį sutikai šeštadienio vakarą. Taip
nutinka dėl to, kad dauguma neišvengiamai anksčiau ar vėliau suklysta.
— Tada jums tereikia sulaukti, kol tas vyrukas suklys, ir viskas bus gerai,
— nerūpestingai atsakė Andžela.
— Čia šuo ir pakastas, — Hanterio tonas buvo pabrėžtinai rimtas. — Kad
ir kas būtų žudikas, jis tuo užsiima metų metus. Tą įrodo tavo pavogtas
dienoraštis. Žudikas jau prisiėmė atsakomybę dėl šešiolikos aukų mirčių,
nors prieš kelias dienas mes net nenutuokėme apie jo egzistavimą. Tai
reiškia, kad per visus tuos metus, kol darbavosi, jis nė karto nesuklydo. —
Hanteris nutilo, kad Andžela galėtų įsisąmoninti jo žodžių svarbą.
— Ką iš tiesų norite pasakyti?
— Aš tik noriu, kad suprastum, jog tas tipas yra atsargus, metodiškas,
kruopštus ir, regis, labai sumanus. Jis atėjo į „Rendition Room“ persirengęs
faru, kad peržiūrėtų stebėjimo kamerų įrašus, o paskui juos išsinešė —
akivaizdus pavyzdys, koks jis išradingas ir ryžtingas.
Andžela persimetė kuprinę ant kito peties.
— Būtų didžiulė klaida, — tęsė Hanteris, — nepakankamai įvertinti tokį
žmogų. — Jis dar kartą ištiesė vizitinę kortelę merginai. — Aš tik noriu, kad
būtum atsargi, ir jei kas nors sukeltų įtarimą, — nesvarbu kas, —
skambintum nedvejodama.
Šįkart Andžela kortelę paėmė. Vos tik ji nusisuko ir nuėjo, Hanterio
švarko kišenėje dukart suvibravo mobilusis telefonas, pranešdamas apie
gautą elektroninį laišką. Detektyvas užmetė akį į ekraną: daktarė Sleiter
pagaliau atsiuntė nufotografuotus dienoraščio puslapius.
 25

Grįžęs prie savo stalo Hanteris atsidarė daktarės Sleiter elektroninį laišką.
Jame buvo šimtas dvidešimt paveiksliukų, kiekviename iš jų — dienoraščio
puslapio nuotrauka. Tam, kad išvengtų painiavos, dienoraštį nufotografavęs
kriminalistas daktarės Sleiter prašymu sudėjo „Polaroid“ nuotraukas į
atitinkamus puslapius, o šiuos pridėjo tokia pat tvarka, kokia jie rikiavosi
dienoraštyje. Hanteris parsisiuntė suglaudintą rinkmeną.
Garsija, taip pat įtrauktas į laiško gavėjų sąrašą, padarė tą patį.
Hanteris pripylė du puodelius kavos sau ir partneriui ir atsivertė pirmąjį
paveikslėlį, pavadintą „1 puslapis“. Visi paveikslėliai buvo aukštos raiškos,
todėl skaityti buvo labai lengva.
Nors kelis pirmuosius dienoraščio puslapius jau buvo perskaitęs
Kriminalistikos laboratorijoje, Hanteris pradėjo nuo pradžių. Likusioje įrašo
dalyje buvo pasakojama, kaip žudikas sukalė dėžę, kurioje palaidojo Elžbietą
Gibs. Paskui jis paaiškino, kaip lengva buvo apkvaišinti merginą paprastomis
sutrintomis migdomųjų tabletėmis, įkišti į savadarbį karstą ir užkalti jo
dangtį.
Įraše nebuvo nė žodžio apie nedidukę stebėjimo kamerą, pareigūnų
aptiktą dėžėje, bet buvo rašoma, kaip gyva palaidota moteris grūmėsi iš visų
jėgų, draskė dangtį nagais, daužė, spardė, kartais net kandžiojo, kol išseko
paskutinės viltys ir jėgos.
Pasak įrašo, prireikė beveik paros, kol Elžbieta Gibs pritrūko deguonies ir
galiausiai užduso. Kelias paskutines gyvenimo valandas moteris praleido ne
kovodama, o verkdama ir melsdamasi. Tačiau įrašo pabaiga buvo stebinanti.

Kaip ir ankstesnieji subjektai, šioji, kai atėjau, taip pat verkė ir maldavo
išsaugoti jai gyvybę. Visi klausia to paties: kodėl? Kodėl aš? Kodėl taip su
manimi elgiesi? Ką aš tau padariau? Įdomu stebėti subjektą, kai šis
supranta, kad TIKRAI mirs, ir ničnieko negali padaryti, kad tai
 pakeistų. Pasitaiko tokių, kurie siūlo man savo kūną. Sako, kad galiu su
jais daryti, ką noriu, jei tik paskui paleisiu. Kiti siūlosi pamaloninti
mane tokiais būdais, kokių iki šiol net neįsivaizdavau. Dar kiti bando
pažadinti manyje žmogų ir pasakoja istorijas. Istorijas apie savo
gyvenimus, kiek daug prisikentėjo. Kai kurie dėsto apie savo šeimą...
tėvus... brolius ir seseris... partnerius... netgi augintinius. Šis subjektas
nesiskyrė nuo kitų. Ji man papasakojo apie savo vaikystę, kaip trejus
metus, kai buvo dar vaikas, ją nuolat prievartavo patėvis. Subjektas
pasakojo, kad patėvis ją nuskriaudė tiek ziškai, tiek psichologiškai.
Sakė, kad išdraskė ją iš vidaus, todėl ji niekad negalės susilaukti vaikų.
Pasakė, kaip ta naujiena ją palaužė... kaip daugiau nei kartą buvo
bekelianti prieš save ranką, bet atimti sau gyvybės neleido geriausias
draugas, tapęs jos vaikinu, o dabar — sužadėtiniu. Ji sakė, kad po
aštuonių mėnesių jie turi susituokti. Prisiklausiau įvairiausių istorijų iš
įvairiausių subjektų, ir aš jų nekaltinu. Žmonės išmėgina viską, kad tik
išgelbėtų sau gyvybę. Tokia žmogaus prigimtis. Kažkodėl šito subjekto
istoriją įsiminiau. Gal dėl jos žvilgsnio... gal dėl gilaus skausmo balse, o
gal dėl to, kad ji man priminė kai ką, ką pažinojau prieš daugelį metų.
Nežinau, bet nusprendžiau padovanoti jai dovaną. Nusprendžiau, kad
po aštuonių mėnesių — tą dieną, kai ji turėjo ištekėti — perrengsiu ją
vestuvine suknele.

Hanteris liovėsi skaityti ir pakėlė akis nuo kompiuterio ekrano. Tarsi

gavęs ženklą, tą patį padarė ir Garsija.
— Pasiekei tą dalį apie vestuvinę suknelę? — paklausė jis.
— Taip, — patvirtino Hanteris.
— Ar jis taip įsivaizduoja gailestingumą? — tęsė Garsija. — Perrengti ją
vestuvine suknele tądien, kai turėjo ištekėti?
— Nežinau... gal.
— Na, jis tai vadina „dovana“. Gali patikėti tokiu mėšlu? — Garsija
pacitavo: — „Nusprendžiau padovanoti jai dovaną.“ Tas tipas akivaizdžiai
trenktas, nemanai? Praėjus aštuoniems mėnesiams, kai ją palaidojo, jis grįžo
ir iškasė ją, kad aprengtų vestuvine suknele... Bet kam? Ar kad geriau
pasijustų? Norėjo apmaldyti kaltę?
 Hanteris neatsakė.
Garsija dar nebaigė.
— Įsivaizduoji, kiek reikėjo kantrybės? — tęsė jis. — Atkaklumo? Palaikai
buvo ne geriausios būklės, tą tikrai žinome. Kūnas jau buvo pradėjęs pūti,
bet vis tiek žudikas ją ištraukė, visą suzmekusią ir panašiai, turbūt nurengė
senuosius drabužius. — Nutilęs vyras kilstelėjo ranką. — Spėju, kad jis auką
palaidojo su drabužiais. Paskui perrengė vestuvine suknele. — Garsija
papurtė galvą, įsivaizduodamas, kaip tai nutiko. — Ir greičiausiai išvalė
karstą. Jis buvo švarus, pameni?
Hanteris linktelėjo.
— Jei tai — ne sutrikusios psichikos žmogaus elgesys, tada nežinau, ką
galima vadinti sutrikusia psichika.
— Viena, ką galime padaryti, — skaityti toliau, — patarė Hanteris.
— Žinoma, — sutiko Garsija. — Bet pirmiausia man reikia į tualetą. — Jis
pakilo nuo kėdės ir išėjo iš kabineto.
Hanteris peršoko prie paveikslėlio, pavadinto „7 puslapis“ ir „8 puslapis“
— antrojo dienoraščio įrašo. Prie kito „subjekto“.
Įrašą iliustruojanti „Polaroid“ nuotrauka buvo ta pati, kurią daktarė
Sleiter atsiuntė šįryt — vaikino poilgiais gelsvais plaukais ir šviesiai
mėlynomis akimis, priminusio Andželai brolį.
Hanteris gurkštelėjo kavos ir ėmė skaityti toliau. Vėlgi įraše nebuvo
piešinių ar eskizų, jokių tarpų ar paragrafų... tik žodis po žodžio liejosi į
eilutę, o šios — į vientisą teksto gabalą.

Balsai vėl grįžo. Girdėjau juos vakar vėlai vakare. Jei atvirai, nesitikėjau
jų taip greitai išgirsti. Po paskutinio subjekto praėjo tik dvidešimt dvi
dienos, bet man atrodo, kad balsai tampa alkanesni... godesni...
neabejotinai grįžo sadizmas ir žeminimas. Ir vėl balsai pateikė man
labai konkretų pageidavimą — šįkart vyras. Amžius: ne vyresnis nei
aštuoniolikos ir ne jaunesnis nei penkiolikos. Minimalus ūgis — penkios
pėdos, šeši coliai. Plaukai: natūralus blondinas (plaukai nedažyti —
labai svarbu), plaukų ilgis nesvarbus. Akys: mėlynos, bet kokio atspalvio,
bet tik mėlynos, ne žalios ar rudos... MĖLYNOS. Svoris: nesvarbu.
Etninė grupė: baltaodis. Iš pradžių man atrodė, kad surasti taikinį bus
 lengva, šiaip ar taip, čia juk Los Andželas, miestas, kur blondinai, regis,
ant medžių auga, bet, pasirodo, turėjau žinoti iš patirties, kad dauguma
žmonių — ne tokie, kaip atrodo. Šiame mieste viena iš penkių
šviesiaplaukių moterų ir vienas iš trijų šviesiaplaukių vyrų nėra
natūralūs blondinai. Ieškoti gatvėse lengvo taikinio, kurio niekas
nepasigestų, bergždžias reikalas. Pasirodo, šiame mieste nėra benamių
baltaodžių vaikinukų šviesiais plaukais ir mėlynomis akimis. Amžiaus
apribojimai taip pat šiek tiek apsunkino užduotį — nuo penkiolikos iki
aštuoniolikos metų, vadinasi, mokinys. Prireikė kelių dienų trims
galimiems taikiniams išsirinkti. Prireikė dvylikos (po keturias stebint
kiekvieną iš jų) tam, kad išsirinkčiau nugalėtoją — Korį Snaiderį,
šešiolikmetį iš Leikvudo Los Andželo pietryčiuose. Dar keturias dienas
užėmė jį sekti, kol galiausiai pasitaikė tobula proga pagrobti. Data ir
laikas: 2018 m. kovo 25 d., apie 01.45 val. Vieta: Sentreilijos gatvė
Leikvude. Subjektas, apsvaigęs nuo alkoholio ir apsinešęs nuo žolės, ėjo
namo iš vakarėlio, todėl pagrobti jį buvo nesunku. Nuotrauka: kitos
dienos popietę, subjektui išsiblaivius.

Garsija grįžo į kabinetą ir atsisėdo prie stalo. Jam parėjus Hanteris

nustojo skaityti, vėl pažvelgė į „Polaroid“ nuotrauką, ir staiga jo širdį
užplūdo didžiulis liūdesys. Aukos sužmoginimo (kai sužinai nelaimėlio
vardą, nustatai, iš kur jis kilęs, ir taip toliau) psichologinis poveikis išties
stiprus.
Hanteris sumažino paveikslėlį ekrane ir įsijungė Dingusių asmenų
duomenų bazę. Rezultato laukti neprireikė nė penkių sekundžių.
Koris Snaideris gimė 2001 m. liepos 10 d. Los Andžele. Kaip ir parašyta
dienoraštyje, jis gyveno Leikvude, margaspalviame rajone Los Andželo
pietryčiuose. Koris buvo vienturtis, gyveno su motina, ponia Linda Flin,
kuri apie jo dingimą pranešė 2018 m. kovo 25 d., sūnui negrįžus namo po
vakarėlio pas draugą, gyvenantį už nepilnos mylios nuo namų. Korio tėvai
išsiskyrė, kai sūnui buvo penkeri. Jo tėvas, ponas Martinas Snaideris, gyveno
Palo Alte, Kalifornijos valstijoje. Pasak pranešimo apie dingusį asmenį,
Korio adresas buvo Elzos g. 5941, Kalifornija 90712. Koris Snaideris vis dar
laikomas dingusiu. Tyrimas neužbaigtas.
 Hanteris greitai atsidarė žemėlapių programėlę kompiuteryje ir suvedė
vaikino adresą. Elzos gatvė buvo trumpa gyvenamoji gatvelė šalia
Sentreilijos gatvės, paminėtos dienoraštyje prie pagrobimo vietos. Regis,
Koris buvo pagrobtas vos už kelių minučių kelio nuo namų.
Hanteris vėl įsijungė pranešimą apie dingusį asmenį ir rado bylą tyrusio
detektyvo vardą — Vinstonas Bredlis. Jis pažinojo detektyvą Bredlį. Keletą
kartų Ypač žiaurių nusikaltimų padaliniui buvo perduoti tyrimai, susiję su
dingusiais asmenimis, paaiškėjus, kad šie buvo nužudyti.
Hanteris vėl įsijungė paveikslėlį ir skaitė toliau.

Kaip sakiau, neabejotinai grįžo sadizmas ir žeminimas, nes balsų

nurodymas buvo paprastas: „Nuplakti. Vaikinas turi būti išrengtas
nuogai ir surištas — rankos iškeltos virš galvos, riešai surakinti. Jis turi
gauti 25 kirčius iš nugaros ir 25 kirčius iš priekio kasdien iki mirties.
Plakti reikia odiniu botagu. Noriu pažiūrėti, ar ilgai... kiek dienų
išgyvens baltasis gražuoliukas. Vaikiną reikia pagirdyti ir pamaitinti
kartą per dieną, ne dažniau. Jis neturi mirti nuo alkio ar dehidratacijos.
Privalo mirti nuo kirčių. Žaizdų nereikia gydyti. Kraujavimo nereikia
stabdyti.“ Instrukcijų buvo laikomasi, kaip ir pageidavo balsai — 50
kirčių kasdien, 25 iš nugaros, 25 iš priekio. Naktį subjektas gaudavo
maisto ir vandens. Iš pradžių su botagu šerdavau nelabai tiksliai. Kuo
ilgiau jį naudojau, tuo kirčiai tapo tikslesni, bet, nors ir taikiausi vien į
nugarą ar priekinę liemens pusę, keli kirčiai tiek iš vienos, tiek iš kitos
pusės kliuvo kojoms, slėpsnoms, kaklui ir veidui. Neilgai trukus visa tai
virto kruvinu ir bjauriu reikalu. Botago galiukas gali lengvai perrėžti
žmogaus odą ir raumenis. Nors iš pradžių ir kirtau netiksliai, po
kiekvieno kirčio skausmingai plyšdavo subjekto audiniai ir likdavo gilios
plėštinės žaizdos, galinčios pašiurpinti bet kurį mediką. Po kirčio iš
šviežios žaizdos pliūptelėdavo kraujas, — tai buvo panašu į
kupranugario spjūvį, — ir į orą pakildavo tamsiai raudonos miglos
debesėlis. Be to, kadangi kirsdavau netiksliai, po pirmųjų kirčių daugelis
kitų pataikydavo į žaizdas skersai arba pagilindavo esamą kone iki
kaulo. Kartais į orą išlėkdavo mėsos gabalėliai ir žnektelėdavo ant žemės.
Suprantama, per visą šį procesą subjektas begalę kartų buvo nualpęs,
tada sustodavau ir laukdavau, kol pats atgaus sąmonę, paskui tęsdavau,
ką pradėjęs. Atsakymas į balsų klausimą — mane jis nustebino —
subjektas ištvėrė 241 kirtį. Jis mirė penktąją dieną.
 26

— Jėzau! — Garsija aiktelėjo už savo stalo, tarsi būtų skaitęs tą pačią vietą,
kaip ir Hanteris. — Jau perskaitei antrą įrašą? Apie antrą auką?
— Kaip tik į pabaigą, — atsakė Hanteris ir kilstelėjęs ranką parodė, kad
tuoj baigs. Tik tada suprato, kad plaukeliai ant rankos pastirę, o širdis
daužosi greičiau nei prieš kelias minutes.

Nemačiau reikalo dėti subjektą į dėžę. Kūnas suyra daug greičiau,

palaidotas tiesiai į žemę. Tegul žemė pasirūpina tuo, kas iš jo liko.
34˚11ʹ48"Š 118˚17ʹ38.3"V.

Hanteris sumažino nufotografuotą lapą ir greitai padidino žemėlapių

programėlę. Į paieškos langelį įvedus ilgumos ir platumos koordinates,
žemėlapis nuvedė į Berbanką, miestą už dvylikos mylių į šiaurės vakarus nuo
Los Andželo centro, o tiksliau, padidinus nurodytą vietą, paaiškėjo, kad ten
— dar vienas nuošalus šilelis prie Horizonto kalno kelio, ne per toliausiai
nuo Elnių kanjono.
Hanteriui tyrinėjant žemėlapį jo rankos ėmė virpėti nuo venomis
plūstelėjusio adrenalino.
Garsija atitraukė kėdę nuo stalo ir atsistojo.
— Jis plakė vaikiną iki mirties? — Detektyvo balse kraupi nuostaba buvo
sumišusi su pykčiu. — Kas per šūdas? — Garsija ėmė žingsniuoti priešais
stalą. — Ir tik dėl to, kad balsas galvoje jam taip liepė? — Nuoširdžiai
pasibjaurėjęs papurtė galvą. — Tai nesveika... Jis visiškas beprotis.
Hanteris taip pat atstūmė kėdę nuo stalo, bet neatsistojo, liko sėdėti
susimąstęs ir rimtas.
Garsija žvilgtelėjo į laikrodį — 17.51 val.
— Ką nori daryti? — pasiteiravo, žvilgsniu naršydamas žemėlapių
programėlę, kurią taip pat atsidarė kompiuterio ekrane. — Nori važiuoti į
Berbanką ir pradėti dar vieną kasinėjimo ekspediciją?
Gruodį saulė Los Andžele paprastai leisdavosi apie 16.45 val.
— Jei pradėsime dabar, — Hanteris papurtė galvą, — nebaigsime iki
dešimtos, gal net iki vidurnakčio.
Garsija su palengvėjimu atsiduso. Jis nedegė noru dar vieną vakarą
praleisti kasdamas žemę.
— Be to, dabar tai jau o cialus tyrimas, — pridūrė partneris.
Garsija nusišypsojo.
— O tai reiškia, kad galime paprašyti, jog rytoj iš pat ryto būtų pradėta
profesionali kasimo operacija. Patiems nieko nereikės daryti.
Hanteris paprasčiausiai pritariamai linktelėjo.
— Visų pirma paprašysiu naujos kasikų komandos rytojaus rytui.
Šen bei ten paskambinęs Hanteris grįžo prie stalo ir vėl padidino
dienoraščio puslapio nuotrauką.
Garsija pastebėjo, kad partneris žnaibo apatinę lūpą — taip jis darydavo
tik giliai susimąstęs.
— Kas nors negerai? — pasmalsavo.
— Tiesiog tai... keista, — atsakė Hanteris, neatplėšdamas akių nuo
ekrano.
— „Keista“ — be galo švelniai pasakyta, Robertai, — nesutiko Garsija. —
Šitas tipas tikrai visiškai trenktas.
— Kalbu ne apie nusikaltėlį, — atsakė Hanteris. — Kalbu apie jo girdimus
balsus.
— Ką? — suglumo Garsija. — Kodėl? Kuo tau užkliuvo balsai?
— Priešingai, nei tiki dauguma, — prabilo Hanteris, — šizofrenikai retai
griebiasi smurto. Vos keletas žmonių, kenčiančių nuo tokios ligos, gali
pradėti smurtauti, ir aštuonis kartus iš dešimties smurtą nukreipia prieš
save, o ne aplinkinius. Tokie atvejai, kai žmogus, sergantis šizofrenija,
užpuola ką nors kitą liepiamas balsų galvoje, be galo reti.
— Taip, — Garsija pertraukė Hanterį. — Bet pasitaiko, ir, akivaizdu, čia
— vienas iš jų.
— O, dėl to nesiginčiju, — sutiko Hanteris. — Noriu pasakyti, kad
šizofrenikų girdimi balsai paprastai nebūna atsieti nuo jų gyvenimo.
Dažniausiai tie balsai užgimsta dėl to, ką žmogui teko patirti, — ypač balsai,
liepiantys skriausti kitus.
Garsija vos regimai prisimerkė ir pasikasė smakrą.
— Gal galėtum paprasčiau paaiškinti? Ne visai suprantu, ką nori pasakyti.
— Kalbu apie balsų duodamus paliepimus, — mėgino paaiškinti
detektyvas. — Jie be galo konkretūs — dėl amžiaus, ūgio, plaukų spalvos,
akių spalvos, etninės grupės... Dėl visko, o ką jau kalbėti apie paliepimus dėl
bausmės — įvardytas konkretus kirčių skaičius iš nugaros ir iš priekio ir taip
toliau. — Hanteris nutilo ir pažvelgė į partnerį. — Pasakysiu taip:
įsivaizduok, kad apie žudiką nieko nežinome... neturime jo dienoraščio... Jei
atvyktume į nusikaltimo vietą ir rastume ten septyniolikmetį baltaodį
vaikinuką šviesiais plaukais, mėlynomis akimis, išrengtą nuogai, virš galvos
surištomis rankomis ir mirtinai nuplaktą... Kokia pirma mintis tau šautų?
Garsija nustojo vaikščioti ir pažvelgė Hanteriui į akis.
— Sakyk negalvodamas, — paragino šis. — Ką tau pašnabždėtų nuojauta,
pamačius tokį vaizdą?
Garsija pasitempė.
— Nusikaltėlis žiauriai nesutarė su auka ir norėjo ją nubausti. Tai
paaiškintų, kodėl jis kankino... ir auką nuplakė.
— Teisingai, — sutiko Hanteris. — Dabar ženkim kitą žingsnį. Tarkime,
ką tik radome nusikaltėlio dienoraštį ir žinome, kad jo su auka visiškai
niekas nesieja. Taigi, pradinė versija dėl mirtino nesutarimo atkrenta.
— Gerai.
— Bet vis tiek lieka ta pati auka ir jos nukankinimas — jaunuolis buvo
nuplaktas. — Hanteris atsilošė kėdėje. — Žinome, kad aukos ir žudiko
nesiejo asmeninis ryšys — kokias dar išvadas galima padaryti?
Garsija atsišliejo į stalą, svarstydamas Hanterio klausimą.
— Nusikaltėlis niršo ne ant konkretaus žmogaus, — galiausiai atsakė jis.
— Įniršis buvo abstraktus... nukreiptas į tam tikrą grupę ar žmonių tipą.
Hanteris dešiniu smiliumi bakstelėjo Garsijos pusėn, pripažindamas, kad
šis pataikė į dešimtuką.
— Būtent. Ta žmonių grupė ar tipas... jauni, baltaodžiai, šviesiaplaukiai ir
mėlynakiai, teisingai?
Garsija linktelėjo.
— O tai primena?..
 — Stiprią rasistinę pagiežą, — Garsija pradėjo susigaudyti, kur suka
Hanteris.
— Ir vėl teisingai, — patvirtino partneris. — O tada grįšime prie to, ką jau
sakiau, — šizofrenikų girdimi balsai įprastai būna susiję su jų gyvenimu.
Dažniausiai jie užgimsta dėl to, ką žmogui teko patirti — ypač balsai,
liepiantys skriausti kitus.
— Nori pasakyti, — padarė išvadą Garsija, — kad kadaise šį žudiką,
tikėtina, jaunystėje, prievartavo, mušė, žemino ar dar kažkaip skriaudė
jaunas baltaodis šviesiaplaukis, mėlynakis vaikinas maždaug septyniolikos,
ir toji trauma pažadino šizofreniškus balsus jo galvoje. Balsus, kurie dabar
jam įsako ne tik surasti vaikiną, panašų į tą, kuris kadaise jį sutraumavo, bet
taip pat jį nukankinti, sužaloti ir nužudyti.
— Tai viena iš galimybių, — sutiko Hanteris. — Labai tikėtina.
Iš Garsijos veido buvo aišku, kad jis visai susipainiojo.
— Labai tikėtina? O kokia kita?
Hanteris laukė šio klausimo.
— Neklysti dėl to, kad žudikas išgyveno kažkokią stiprią traumą, susijusią
su jaunu baltaodžiu, šviesiaplaukiu, mėlynakiu, septyniolikos ar panašaus
amžiaus vaikinu, bet veiksmai, kuriuos paminėjai — prievartavo, skriaudė,
žemino ar panašiai, — galėjo būti nukreipti ne tiesiogiai prieš mūsų ieškomą
žudiką.
Garsija kumščiais suspaudė galvą, greit patraukė rankas, išskėtė pirštus —
„bum“.
— Man nunešė stogą, Robertai. Ką čia paistai?
— Traumos ištinka daugeliu būdu, Karlosai, — paaiškino Hanteris. —
Taip, dažniausiai jas sukelia veiksmai, kuriuos patiria pats traumuotas
asmuo, bet jas gali sukelti ir tai, ką žmogus matė, perskaitė ar išgirdo.
Garsija susimąstė.
— Gal ta prievarta, skausmas, pažeminimas, — tęsė Hanteris, — buvo
nukreipti ne tiesiai į žudiką, gal jis tai pamatė, išgirdo ar perskaitė. Gal
nukentėjo jo šeimos narys... brolis, sesuo, motina, tėvas, artimas draugas ar
dar kas nors. Gal jis to žmogaus artimai nepažinojo, bet perskaitė arba
išgirdo kažkokią istoriją ir siaubingos jos detalės užsiliko pasąmonėje. —
Hanteris atvertė delnus į viršų. — Šiuo metu neįmanoma pasakyti, kaip
mūsų ieškomą žudiką traumavo jaunas baltaodis šviesiaplaukis, mėlynakis
vaikinas, bet iš to, ką dabar žinome... — Jis parodė į kompiuterio ekraną. —
Logiškiausia psichologinė diagnozė, kaip ir nusprendėme, yra ta, kad
žudikas patyrė siaubingą traumą, dėl kurios kažkaip kaltas vaikinas,
atitinkantis duotą aprašymą.
Garsija sukryžiavo rankas ant krūtinės ir susimąstęs susiraukė.
— Luktelk minutėlę, — ištarė jis.
Jau iš partnerio išraiškos Hanteris suprato, ko laukti.
— Jei tai galioja antrajai aukai, aprašytai dienoraštyje, — prabilo Garsija,
— turėtų galioti ir pirmajai? Pataisyk, jei klystu, bet, pasak dienoraščio,
Elžbietą Gibs jis palaidojo gyvą todėl, kad taip liepė balsai.
Hanteris linktelėjo.
— Grįžtame į tašką, kai sakiau, kad čia kažkas ne taip. Tie balsai, kuriuos
jis girdi... regis, nesueina galai.
Hanteris vėl pažvelgė į ekrane šviečiančius dienoraščio įrašus. Kaip tik
tuo metu suskambo ant stalo gulintis Garsijos mobilusis telefonas. Tai buvo
jo žmona Ana.
— Sveika, brangioji, — atsiliepė Garsija, pakėlęs telefoną prie ausies. —
Kaip sekasi?
— Kur tu? — paklausė Ana. Jos tonas buvo jau kone irzlus. — Atvažiuosi
manęs paimti ar ne?
Per pusę sekundėlės Garsija pasijuto it gavęs smūgį į paširdžius.
— Velniava! — Jis išrietė antakius ir pažvelgė į Hanterį, tas susirūpinęs
žiūrėjo į jį. — Kalėdinis pokylis.
Tiedu žodžiai buvo skirti tiek Hanteriui, tiek Anai.
— Tik nesakyk, kad pamiršai? — Šįkart Ana net neslėpė susierzinimo.
Hanteris tučtuojau atsilošė ir atkragino galvą. Iškėlęs rankas prie galvos
jis spėjo dirstelėti į laikrodį — 18.09 val.
— Šūdas, — vos girdimai sukuždėjo.
Tuo pat metu kabineto durys atsilapojo ir tarpdury pasirodė labai
stilingai pasipuošusi kapitonė Bleik.
— Ką, po galais, judu dar čia veikiate? — Išsisukinėjimų nepriimantis
žvilgsnis šokinėjo nuo vieno detektyvo prie kito. — Šiuo metu jau
turėtumėte būti „Globe“ teatre.
 — Jau važiuoju, pupa. Lauk manęs. — Garsija užbaigė pokalbį ir pasiėmė
švarką. — Aš išeinu, išeinu, — ištarė jis, prasispraudė pro kapitonę Bleik ir
nurūko kaip kulka.
Kapitonė atsišliejo į durų staktą.
— Būk geras, pasakyk, kad apsivilksi sumautą kostiumą, Robertai.
Sėdėsime prie vieno stalo su Los Andželo meru ir Kalifornijos
gubernatoriumi.
Hanteris pašoko ir pagriebė švarką.
— Taip, žinoma. Apsivilksiu geriausią kostiumą. — Jis greit prasispraudė
pro kapitonę. — Susitiksime „Globe“ teatre.
Hanteris teturėjo vieną kostiumą.
 27

Andžela paskutinį kartą užsitraukė cigaretę ir nuspriegė nuorūką į balą. Ji

nebuvo užkietėjusi rūkalė. Tiesą sakant, labai nemėgo to bjauraus skonio,
liekančio burnoje parūkius, bet prieš keletą metų suprato, kad nikotinas ją
stebuklingai nuramina ir apmalšina dirglumą. Andželai cigaretės buvo tarsi
bjauraus skonio vaistai — prisimindavo jas, kai nebegalėdavo susitvarkyti su
nervais. Šioji cigaretė buvo jau aštunta, kai popiet išėjo iš Policijos
administracijos pastato.
— Tas tipas atsargus, — pasakė Hanteris, ir jo žodžiai iki šiol skambėjo
Andželai ausyse. — Metodiškas ir kruopštus. Būtų didžiulė klaida, jei
nepakankamai įvertintume tokį žmogų.
Mergina išpakavo kramtomosios gumos juostelę ir įsidėjo į burną.
Andželos tikslas buvo ne toks. Ji tenorėjo pamokyti niekšą už tai, kad tas
grubiai kalbėjo su pagyvenusiu vyru. Kaip galėjo viskas baigtis tuo, kad
dabar jos ieško serijinis žudikas? Kas čia per beprotybė?
Ji įsikišo kramtomosios gumos pakelį į kišenę ir įėjo į gėrimų parduotuvę,
esančią tiesiai prieš jos daugiabutį kitoje gatvės pusėje.
Vėlyvą popietę išėjusi iš policijos Andžela grįžo į butą, bet nežinojo, kuo
užsiimti. Iš pradžių valandą žingsniavo po svetainę, o galvoje viena po kitos
sukosi milijonai minčių. Kai nebegalėjo apsikęsti tarp keturių sienų,
nepajėgusi atsispirti norui parūkyti, pasičiupo striukę, šiek tiek grynųjų,
šiaip ne taip užrėmė buto duris ir išėjo be tikslo paklajoti gatvėmis. Andžela
surūkė dvi cigaretes, paėjėjo gal dvidešimt minučių, kol pasiekė žaliąją zoną
už kelių kvartalų į vakarus nuo namų. Tokiu metu, ankstyvą antradienio
pavakarę, žmonių čia buvo nedaug. Mergina susirado suoliuką prie
nedidelio tvenkinio, prisidegė dar vieną cigaretę ir leido mintims laisvai
klajoti.
Tas tipas tikrai niekaip manęs neras, — pamanė ji. Nikotinas ėmė
raminamai veikti nervus. — Kaip jis galėtų mane rasti tokio dydžio mieste
kaip Los Andželas, teturėdamas vien nuotrauką? Gal net ir tos neturi.
Nepamenu, kad „Rendition Room“ būčiau pažvelgusi į viršų. Gal kameros
neuž ksavo mano veido, net jei ir už ksavo, ir tas žmogus turi mano
atvaizdą, ką jis su juo veiks? Klausinės žmonių gatvėse?
Andžela nusijuokė. Kišenvagiai gyveno vienišių gyvenimą — neturėjo nei
tikrų draugų, nei romantiškų santykių, todėl net jei kas nors ir klausinėtų
praeivių, rodydamas jos nuotrauką, nieko nepeštų. Andžela tuo nė kiek
neabejojo. Suartėjusi buvo tik su vieninteliu žmogumi, bet nuo to laiko
prabėgo ketveri metai, tada ji buvo ką tik atvykusi į Los Andželą. Dabar jis
jau seniai dingęs.
Surūkius dar vieną cigaretę Andželai šovė nauja mintis, privertusi ją
sudrebėti. Gal tas žmogus ir rastų būdą ją surasti. Dizis K.
Profesionalūs kišenvagiai visuose pasaulio didmiesčiuose turi „stogą“ —
tarpininką, priglaudžiantį vagių nugvelbtus daiktus ir perduodantį juos
žmonėms, susijusiems su organizuotu nusikalstamumu. Andžela pasilikdavo
pinigus, rastus nukniauktose piniginėse, bet iš kredito kortelių ir mobiliųjų
telefonų jai buvo maža naudos. Vis dėlto jų neišmesdavo, o parduodavo nuo
galvos iki kojų tatuiruotam mišrios rasės vaikinui, ką tik įžengusiam į trečią
dešimtį ir prisidengusiam Dizio K. pseudonimu.
Dizis K. dirbo Vermont Nolse, grėsmingame ir pavojingame pietų Los
Andželo kvartale.
Jis metodiškas, kruopštus ir, regis, labai sumanus. — Ausyse vėl suskambo
Hanterio žodžiai.
Jei tas vyrukas išties toks gudrus ir sumanus, kaip sakė detektyvas, jis
žinos apie „stogus“. Jei žinos apie „stogus“, ilgai netruks pridėti du prie
dviejų. O jei jis jau pradėjo klausinėti, rodydamas Andželos nuotrauką? O jei
sugebėjo rasti Dizį K.?
Endže, liaukis iš musės pūsti dramblį. Čia Los Andželas, kaip manai, kiek
šiame mieste yra „stogų“?.. Turbūt tūkstančiai. Tikrai manai, kad tas tipas,
kad ir koks gudrus, kad ir koks sumanus būtų, sugebės apklausti visus Los
Andželo „stogus“? Dar tokia smulkmenėlė — kažkoks vyrukas ims sukiotis Los
Andželo nusikaltėlių pasaulyje, uždavinėti klausimus, stengtis išsiaiškinti, kas
ta mergina nuotraukoje. Kaip, tavo manymu, jam seksis?
 Andžela sutraukė dar kelias cigaretes, o tada nusprendė, kad jai reikia
išgerti. Tiesą sakant, reikia viso butelio. Namuose turėjo tik pusbutelį baltojo
vyno, bet jis netiks. Šįvakar reikėjo ko nors gerokai stipresnio.
Gėrimų parduotuvėje Andžela išsirinko „Bulleit“ burbono butelį. Dėl visa
ko paėmė ir didelį butelį kokakolos. Prieš grįždama į butą surūkė paskutinę
cigaretę. Vestibiulyje patikrino savo pašto dėžutę — rado tik naujų už
kvartalo nuo jos namų įsikūrusios picerijos „Pica iki durų“ meniu.
— Tiesą sakant, — pamanė mergina, kopdama laiptais į trečią aukštą, —
picos neatsisakyčiau.
Permetė akimis meniu. Picerija siūlė visas tradicines picas ir kelis
beprotiškus pasirinkimus.
— Su bananais, sūriu, cukrumi ir cinamonu? — garsiai perskaitė Andžela.
— Su sūriu, kumpiu, ananasais ir persikais? Kas čia per velniška picerija?
Staiga, lipant paskutiniu laiptatakiu į trečią aukštą, ėmė dilgsėti kažkur
giliai skrandyje. Kažkas ne taip. Andžela sustojo ant paskutinio laipto ir
pažvelgė į koridorių... prie jos durų stovėjo aukšta, gerai sudėta gūra su ilgu
juodu paltu ir gobtuvu ant galvos — asmuo apžiūrinėjo išlaužtą staktą ir
spyną.
Andželai pirmiausia šovė mintis, kad tas vyras — Los Andželo policijos
pareigūnas, atėjęs sutaisyti jos durų.
Nespėjus iškvėpti šią mintį išstūmė kita, daug baisesnė.
Andžela sustingo.
Nežinojo, ar išsidavė kažkokiu garsu ar ne, bet prie jos durų stovintis
vyras pakėlė akis ir sekundės dalį jųdviejų su Andžela žvilgsniai susikirto.
Vyras išsitiesė.
Andžela išmetė picų meniu ir burboną, — šis, atsitrenkęs į grindis,
sudužo, — žaibiškai apsigręžė ir pasipustė padus.
Po sekundėlės išgirdo iš paskos atidundančius sunkius žingsnius.
 28

Visai kaip ir Garsija ryte, Andžela nesileido laiptais, bet šuoliavo nuo jų
kaip persigandusi varlė; burna siaubingai perdžiūvo, delnai prakaitavo.
Pasiekusi laiptų aikštelę tarp antro ir pirmo aukšto, išgirdo, kaip vyro batai
dunksi aikštelėje virš jos. Jis sekė Andželos pavyzdžiu — ne bėgo laiptais, o
juos peršokdavo.
Andžela buvo išsiveržusi į priekį trimis, geriausiu atveju, keturiomis
sekundėmis, tačiau vyras buvo gerokai už ją aukštesnis, taigi, jo kojos
ilgesnės ir žingsniai platesni. Jei ko nors greitai nesugalvos, po kelių
sekundžių vyras ją pasivys.
Mergina nušoko nuo kitų trijų laiptatakių kaip bėgimo su kliūtimis
rekordininkė, visoms kūno ląstelėms virte verdant nuo adrenalino.
Nusileidusi pirmo aukšto aikštelėje, jau po sekundėlės buvo prie durų. Ji
nesuvokė, kaip taip greit sumojo, kad paradinių durų spyna turi vidinį
užrakto mechanizmą. Jį įjungus spynos cilindras užsi ksuodavo ir raktas
paprasčiausiai nesisukdavo. Į pastatą norintis patekti žmogus taip ir liktų
stovėti lauke, bet tam, kas norėjo išeiti, tereikėtų paprasčiausiai išjungti
mechanizmą iš vidinės durų pusės.
Atlapojusi duris Andžela greitai įjungė mechanizmą, kad spyna
užsikirstų. Žinojo, kad vyras neliks uždarytas pastate. Tenorėjo išlošti kelias
vertingas sekundes. Merginos triukas suveikė.
Andžela trinktelėjo durimis ir nurūko Kolfakso aveniu. Jos širdis daužėsi
krūtinėje kaip statybinis kūjis. Po dviejų sekundžių išgirdo, kaip kažkas už
nugaros bergždžiai pamėgino atidaryti duris. Nors ir kaip norėjo, nepažvelgė
per petį. Tai būtų kainavę laiko, kurio neturėjo. Skuosdama tolyn Andžela
girdėjo, kaip vyras desperatiškai tąso duris, stengdamasis įveikti jas brutalia
jėga.
Dėl šio triuko persekiotojas užgaišo dešimt sekundžių, o to Andželai
buvo per akis, kad pasiektų Kolfakso aveniu ir perbėgtų į kitą jos pusę, bet
kas toliau? Bėgti tiesiai? Sugrįžti į gėrimų parduotuvę ir paprašyti pagalbos?
Mėginti kur nors pasislėpti? Kas?
Galvok, Endže, galvok.
Regis, sėkmė nuo Andželos dar nenusisuko. Kolfakso aveniu, vos už kelių
jardų nuo jos, taksi sustojo išleisti keleivį. Šis sumokėjo vairuotojui, atidarė
dureles ir išlipo ant šaligatvio. Andžela įsėdo į taksi, kai keleivis jau buvo
beuždarąs galines dureles.
— Aš paimsiu taksi. Ačiū, — greitai išbėrė mergina, metusis ant
užpakalinės geltona ir mėlyna spalvomis nudažyto „Crown Vic“ sėdynės, ir
garsiai užtrenkė dureles, ne tik išgąsdindama, bet ir labai supykdydama
vairuotoją.
— Ką čia išdarinėji, beprote? — prabilo jis ir išpūtęs akis atsisuko į
merginą.
— Prašau, pone, — drebančiu balsu ėmė melsti Andžela; ji persisuko ant
užpakalinės sėdynės, žvilgsniu ieškodama vyro lauke. Šis kaip tik kirto
Kolfakso aveniu ir atsidūrė jų pusėje. — Buvęs vyras nori vėl mane sumušti.
Prašau, pone, tiesiog važiuokit... prašau. Praėjusį kartą buvusysis sulaužė
man abi rankas.
Drebulys Andželos balse išdavė, kad mergina vos tramdo ašaras.
— Ką? — suglumęs paklausė vairuotojas. Jo žvilgsnis nuslydo nuo
Andželos į užpakalinio vaizdo veidrodėlį. Pamatė prie taksi sparčiai
artėjančią aukštą, stambią gūrą ilgu juodu paltu.
— Prašau, tiesiog važiuokite, — maldavo Andžela, atsisukusi į vairuotoją.
Jos širdis veržėsi per gerklę.
Vairuotojas žvilgtelėjo merginai į akis. Jose išvydo tik paniką.
Vyras buvo mažiau nei už trijų pėdų nuo taksi.
Vairuotojas nusigręžė į priekį ir įjungė pavarą.
Vyras siektelėjo užpakalinių durelių rankenos.
Vairuotojas nuspaudė greičio pedalą. „Crown Vic“ padangos garsiai
sucypė ant asfalto, ir automobilis trūktelėjo į priekį.
Vyro pirštų galiukai nuslydo durelių rankena, jis nespėjo laiku jos
pagriebti. Įpykęs iš visų jėgų spyrė į taksi. Plieninis bato antgalis tik per
plauką nepataikė į dešinį galinį žibintą.
 Andžela persisuko ant sėdynės dar kartą pažiūrėti, kas liko už nugaros.
Vyras stovėjo ant šaligatvio ir stebėjo tolstantį taksi.
 29

— Velnias, kas jam negerai? — paklausė vairuotojas, žiūrėdamas per

užpakalinio vaizdo veidrodėlį į Andželą baimės, pykčio ir nuostabos kupinu
žvilgsniu.
Mergina su palengvėjimu atsiduso. Tik tada suprato, kad dreba visu kūnu.
— Jis labai agresyvus, — pasakė ji, susmukusi ant užpakalinės sėdynės.
— Ir tikras dičkis, — pridūrė vairuotojas. — Turėtumėt kreiptis į policiją.
Andžela jo nebesiklausė. Galvoje pašėlusiai sukosi mintys. Kaip tai
įmanoma? Kaip, po galais, jis mane taip greitai surado? Žinojo, kur gyvenu.
— Ei, ponia? — vėl pašaukė ją vairuotojas, šįkart dar ir pamojavo prieš
veidrodėlį.
Andžela pakėlė į jį akis. Paskendusi savo mintyse ji net nepastebėjo, kad
jis jau triskart uždavė tą patį klausimą.
— Atsiprašau? — Vos regimai papurtė galvą mergina. — Ką sakėte?
— Kur važiuojam? — ketvirtą kartą paklausė vairuotojas. — Kur
norėtumėt, kad nuvežčiau? Norit važiuoti į policiją?
Andžela paskutinį kartą pasisuko pažiūrėti sau už nugaros. Jie jau buvo
per toli, kad vyras matytųsi.
— Nesu tikra, — merginos balsas vis dar virpėjo.
Vairuotojas įvažiavo į Ventūros greitkelio tunelį, bet neišsuko iš Kolfakso
aveniu.
— Na, sakykite, kur važiuojam, ponia, nebent norite, kad važinėčiau
ratais. — Jis gūžtelėjo ir parodė į taksometrą. — Pinigai jūsų, bet jei norite
kreiptis į farus, Šiaurės Holivudo policijos nuovada — ne per toliausiai nuo
čia.
Mintys Andželos galvoje pamažėle ėmė rikiuotis į vietas.
„Kitoje pusėje užrašytas mano mobiliojo telefono numeris, — sakė
detektyvas, padavęs jai savo vizitinę kortelę. — Jei kartais prireiktų su
manimi susisiekti.“
— Sekundėlę, — ištarė vairuotojui ir įkišo ranką į priekinę dešinę džinsų
kišenę. Ten rado tik pinigus, kuriuos buvo pasiėmusi, apie penkiasdešimt
žalių. Priekinėje kairėje kišenėje — kramtomosios gumos pakelis.
Užpakalinės kišenės: kairė — tuščia. Dešinėje — mobilusis telefonas.
Džemperio kišenėse cigaretės ir žiebtuvėlis. Vizitinės kortelės nėra.
— Šūdas, — tyliai nusikeikė prisiminusi, kad Hanterio vizitinę kortelę
paliko ant virtuvės stalo. — Šūdas, šūdas, šūdas.
Vairuotojas vis dar laukė.
Andžela galėjo pasiprašyti nuvežama prie Policijos administracijos
pastato Los Andželo centre, bet buvo tikra, kad ten neras nė vieno iš
detektyvų, su kuriais kalbėjosi tą popietę. Jai tektų bendrauti su pareigūnu
registratūroje. Kai paaiškins jam, kad pametė detektyvo kortelę, pareigūnas
paprašys prisėsti. Jis negalės atskleisti asmeninio detektyvo Hanterio
mobiliojo telefono numerio, todėl tokį vėlų vakarą turės pamėginti pats su
juo susisiekti. Gali būti, kad Andžela policijoje prasėdės valandų valandas.
— Mėšlas! — Ji stengėsi galvoti.
Gal paskambinti Matėjui, italui, su kuriuo buvo dviejuose pasimatymuose
prieš keletą mėnesių. Jis gyveno Tolukos blokuotųjų namų kvartale, ne taip
ir toli nuo čia. Mobiliajame telefone turėjo jo numerį.
Visai nupušai? — paklausė savęs. — Pamiršai, kas jis per žmogus? Jei taip,
leisk priminti — šiknius ir peštukas. Tikrai nori likti jam skolinga?
Negana to, prastas lovoje. Jei nuvažiuosi pas jį, žinai, kad turėsi su juo
miegoti, ar ne? Pasirengusi kęsti tą pieštuko storio kotą?
Andžela papurtė galvą, vydama šią mintį šalin.
— Tai ką nusprendėt, ponia? — neatlyžo taksistas. — Norit, kad
nuvežčiau jus į Šiaurės Holivudo policijos nuovadą?
— Em... — Andžela pažvelgė pro langą ir atpažino vietą, pro kurią jie
važiavo. Vairuotojas ką tik pasuko į dešinę, į Vakarų Magnolijos bulvarą. —
Ne, — atsakė ji. — Aš ten jau lankiausi, jie ne kaži kuo gali padėti. —
Mergina dirstelėjo į taksometrą: 21,25 dolerio. — Tiesą sakant, už kampo
gyvena mano draugė, — pamelavo ji. — Jei galite, išleiskite mane čia.
— Kaip pasakysite. — Taksistas sustojo prie „Target“ parduotuvės. —
Jums tikrai nieko nenutiks, ponia?
 Andžela sumokėjo taksistui.
— Taip, man viskas bus gerai, ačiū.
Taksi nuvažiavus Andžela užsisegė džemperį, gindamasi nuo šalto vėjo, ir
apsidairė.
— Na, kas dabar? — paklausė savęs.
Kol stengėsi ką nors sugalvoti, užpakalinėje kišenėje suskambo mobilusis
telefonas. Andžela jį išsitraukė ir pažvelgė į ekraną: „Numeris nežinomas“.
Ji atsiliepė:
— Klausau?
— Andžela? — pasiteiravo gergždžiantis vyriškas balsas. Andžela jo
neatpažino.
— Taip.
— Turi kai ką, kas priklauso man.
Andželai užgniaužė kvapą, ramiai plakusi širdis per sekundės dalį ėmė
daužytis viršgarsiniu greičiu.
— Noriu tą daiktą atgauti, — vyras kalbėjo ramiai, susitvardęs, balsas
skambėjo nepiktai.
Kaip taip gali būti? — pamanė Andžela. — Iš kur jis žino mano vardą?
Kodėl turi mano mobiliojo telefono numerį?
— Girdėjai, ką pasakiau?
Ji nieko neatsakė.
— Žinau, kad klausaisi, Andžela. Girdžiu, kaip kvėpuoji. — Vyras
sekundėlę patylėjo. — Jei nori toliau tai daryti — kalbu apie kvėpavimą, —
siūlau atsakyti. Kur mano dienoraštis?
Andželai pakirto kojas.
— Jis tavo bute?
Mergina norėjo atsakyti, bet buvo tokia persigandusi, kad balso stygos
neklausė, ir ji nepajėgė išspausti net vargano „ne“.
— Leisk, palengvinsiu tau šį reikalą, Andžela. Dabar stoviu tavo svetainėje,
žiūriu į trivietę sofą su bjauriu užklotu, išmargintu leopardo raštais.
Andželos širdis liuoktelėjo it akmenukas „Klasių“ žaidime. Negalėjo
patikėti, kad vyras grįžo ir įsilaužė į jos butą.
— Pasakyk, kur mano dienoraštis, ir aš nieko nesujauksiu, tik paimsiu jį, ir
tu daugiau iš manęs nieko neišgirsi.
 Andžela nenumanė, ko griebtis. Pagalvojo, gal reiktų paskambinti
policijai ir pranešti apie įsilaužimą, bet nesitikėjo, kad vyras sėdės ten ir
lauks. Farai į skambutį sureaguotų geriausiu atveju per aštuonias dešimt
minučių, bet įsibrovėlis greičiausiai numatė tokį žingsnį. Andžela sukaupė
paskutines kūne užsilikusias jėgas, kad galiausiai prabiltų:
— Jis ne mano bute. — Jos balsas skambėjo taip silpnai, kad buvo vos
girdimas.
Vyras trumpam nutilo.
— Tai kur jis tada? Turi jį su savimi?
— Ne...
Vyras laukė.
— Aš jo neturiu. Nebeturiu. — Andžela atsišliejo į sieną, kad
nesusmuktų.
Šįkart įsivyravo ilga pauzė, tarsi vyras lauktų, kol mergina ką nors
pridurs.
— Aš... — Jos balsas užlūžo. — Nusiunčiau jį į policiją.
— Nepatarčiau man meluoti. — Net išgirdus Andželos prisipažinimą,
vyro balsas išliko ramus. Paminėta policija jo visai nesutrikdė.
— Nemeluoju, — Andželos balsas lūžinėjo nuo ašarų. — Aš... išsigandau
ir nusiunčiau jį farams.
— Gali jį atgauti?
Klausimas Andželą nustebino. Atrodė, vyrui nė motais, kad jo dienoraštis
atsidūrė pas Los Andželo policiją.
— Atgauti? — Ji papurtė galvą stovėdama Los Andželo naktyje. — Ne,
nemanau.
— Nemanai ar tikrai žinai?
Andžela, atsirėmusi nugara į sieną, lėtai nuslydo žemyn, tada atsisėdo ant
žemės sulenkusi kojas per kelius.
— Žinau. Negaliu jo atgauti. Negaliu.
Praėjo kelios sekundės tylos.
— Tokiu atveju, — galiausiai ištarė vyras. — Siūlau pasimėgauti tuo
trupučiu laiko, kuris tau liko šioje žemėje, Andžela. Patikėk manimi, jo liko ne
tiek ir daug.
Ryšys nutrūko.
 30

Trečiadienis, gruodžio 9 d.
Buvo kone pirma valanda nakties, kai Hanteriui pagaliau pavyko ištrūkti
iš pobūvio. Jei būtų galėjęs rinktis, būtų išėjęs gerokai anksčiau, mat
nekantravo grįžti ir prisėsti prie žudiko dienoraščio bei perskaityti likusius
įrašus, tačiau kapitonė Bleik užsispyrė ir neleido detektyvui išeiti prieš
gubernatoriaus Gordono kalbą, suplanuotą sakyti vidurnaktį. Po kalbos
Hanteriui teko pasėdėti dar apie dvidešimt minučių, kol kapitonė galų gale
leido jam pasišalinti.
Kitąmet, — pagalvojo Hanteris, įsėdęs į mašiną ir paleidęs variklį, —
tikrai prisijungsiu prie Kalėdų Senelio grupės.
Kalėdų Senelio grupę sudarė dešimt policijos pareigūnų ir detektyvų,
persirengusių Kalėdų Seneliais. Jie vaikštinėjo po salę, dalijo juokingas
dovanėles ir atvirukus, kartais iškrėsdavo kokį pokštą. Šiemet prie grupelės
prisijungė Garsija, jo Kalėdų Senelio-zombio kostiumas tapo vakaro
pokalbių tema. Jei ne partneris, Hanteris nuoširdžiai tikėjo, kad būtų galėjęs
numirti iš nuobodulio.
Tokiu nakties metu iš „Globe“ teatro iki Hantington Parko Los Andželo
centre Hanteris važiavo dvidešimt aštuonias minutes. Grįžęs persirengė
patogesniais drabužiais, įsipylė dvigubą porciją „Kilchoman Sanaig“
viensalyklio viskio ir atsisėdo prie nediduko valgomojo stalo svetainėje,
atstojančio ir darbo stalą. Detektyvas įsijungė nešiojamąjį kompiuterį ir
atsidarė elektroninio pašto programą. Nekantravo vėl panirti į dienoraščio
įrašus, bet įsmeigęs akis į kompiuterio ekraną pajuto, kad vokai apsunko, o
mintys ėmė šokinėti.
Didžiąją dalį gyvenimo Hanterį kamavo nemiga, tad išvažiavęs iš pokylio
pagrįstai tikėjosi dar vienos bemiegės nakties. Ją žadėjo visi iškalbingi
ženklai: nesibaigiančios mintys, nusivylimas, begalė klausimų, į kuriuos
neturėjo atsakymų — viskas, ko reikia, kad smegenys dirbtų visu pajėgumu
ir neleistų nė pasvajoti apie poilsį. Hanteris tą žinojo ir buvo pasiruošęs
dirbti, bet jis anksti išmoko dar vieną pamoką — nors taip nutikdavo
nedažnai, bet kartais, be jokio perspėjimo, nemiga padarydavo pertrauką ir
palikdavo jį ramybėje.
Hanteris viskio beveik nepalietė, todėl žinojo, kad dėl apsunkusių vokų ir
išsiblaškymo kaltas ne alkoholis. Jis atsilošė kėdėje, užsimerkė ir leido kūnui
atsipalaiduoti. Po kelių sekundžių suprato, kas iš tiesų yra — paprasčiausias
grynas nuovargis. Kūnas maldavo eiti miegoti.
Gyvendamas su nemiga Hanteris daug ko išmoko, bet svarbiausia
pamoka — visada išpildyti tokį prašymą. Tais retais atvejais, kai galėdavo
lengvai užmigti, Hanteris kuo nuoširdžiausiai pasinaudodavo tokia proga. Jis
išjungė kompiuterį, susivertė į burną viskį ir nuėjo į lovą.
 31

Ketvirtadienis, gruodžio 10 d.
Ilgumos ir platumos koordinatės, nurodytos prie antrosios kapavietės,
nukreipė Hanterį į nuošalų šunkelį, vedantį į Elnių kanjoną Verdugo
kalnyne.
Kasimo darbai turėjo prasidėti lygiai 7.30 val., bet patekti prie kapo vietos
iš Horizonto kalno kelio buvo labai sudėtinga, todėl darbų pradžia vėlavo...
labai vėlavo.
Garsija, kalbėdamasis su kriminalistu, pamatė, kad Hanterio automobilis
sustojo prie vieno iš dviejų Kriminalistikos skyriaus furgonų šalikelėje.
— Užtruks mažiausiai valandą, kol kriminalistai suneš visą įrangą iš
furgonų į kasimo vietą, — partneris pranešė Hanteriui, išlipusiam iš savo
juodo biuiko „Le Sabre“.
Šis linktelėjo.
— Kada atvažiavai?
— Prieš kelias minutes, — atsakė Garsija. — Kaip tik paklausiau
kriminalisto, ar jie jau pradėjo dirbti, ir atvažiavai tu.
— Kada vakar išėjai?
Garsija sukrizeno.
— Norėjai pasakyti „šįryt“. — Jis papurtė galvą. — Netrukus po tavęs.
Apie pusę dviejų nakties. — Štai tada Garsija pastebėjo kai ką neįprasto. —
Tu atrodai... pailsėjęs, — neužtikrintai ištarė.
— Aš ir pailsėjau, — sutiko Hanteris ir nieko daugiau neaiškino.
Apsidairęs pamatė, kad agentas, su kuriuo Garsija kalbėjosi, dingsta už
tankių krūmynų dešinėje šunkelio pusėje. Jis pažiūrėjo į išmanųjį telefoną:
pasak žemėlapių programėlės, kapavietė buvo už penkiolikos septyniolikos
jardų nuo kelio, gilyn į čiaparalę. Hanteris linktelėjo į vieną iš kriminalistų
furgonų:
 — Padėkime sunešti įrangą.
Kai jie su Garsija nuėjo prie furgono, Hanterio kišenėje suskambo
mobilusis. Skambino iš Policijos administracijos pastato. Detektyvas
atsiliepė ir apie dešimt sekundžių klausėsi.
— Ką? — paklausė jis. — Ji ten?
Garsija susidomėjęs pažvelgė į partnerį.
— Kas nutiko, Robertai?
Hanteris mostu paprašė Garsijos luktelėti.
— Taip, žinoma, — ištarė į ragelį. — Perduokite jai, kad tučtuojau grįšiu.
— Jis užbaigė pokalbį.
Garsija pakartojo klausimą, tik šįkart ne žodžiais, o žvilgsniu.
— Andžela — Policijos administracijos pastate, — pasakė Hanteris,
ieškodamas telefone jos numerio.
— Dabar?
Hanteris linktelėjo.
— Kodėl? Kas nutiko?
— Tuoj sužinosime.
Hanteris rado numerį ir paskambino. Andžela atsiliepė kone prieš
suskambant telefonui.
— Andžela, čia detektyvas Robertas Hanteris. Man ką tik paskambino ir
pasakė, kad tu policijoje... — Detektyvas sekundėlę paklausė. — Pala, pala...
lėčiau. Įkvėpk ir pradėk nuo pradžių. Kas nutiko?
— ...
— Kada?
— ...
— Kodėl ne... — Hanteris nutilo, žinodamas, kad „kodėl“ ir „jeigu“ jau
nebesvarbu. — Gerai, lik kur esi. Niekur neik, girdi? Atvažiuosiu po
pusvalandžio. Lauk ten. — Jis užbaigė pokalbį.
— Kas per velnias nutiko? — pasiteiravo Garsija.
Hanteris greitai perpasakojo Andželos šykščiai pateiktą istoriją.
— Tas išsigimėlis nuėjo į jos butą? — Garsijos akys užlipo ant kaktos. —
Iš kur, po velnių, jis...
— Karlosai, — nutraukė jį Hanteris. — Žinau tik tiek, kiek ji man pasakė
telefonu, o pasakė nedaug, bet dabar važiuoju jos paimti. Lik čia su kasėjų
komanda. Taip galėsime pranešti vienas kitam naujienas.
Garsija linktelėjo ir nulydėjo žvilgsniu Hanterį. Jis įsėdo į mašiną ir
išvažiavo.
 32

Hanteris dėl laiko beveik nesuklydo, nes iki Policijos administracijos

pastato važiavo beveik dvidešimt devynias minutes. Palikęs automobilį
vienoje iš rezervuotų vietų požeminiame garaže, laiptais užbėgo į pagrindinį
vestibiulį. Įėjęs į vidų iškart pastebėjo Andželą, sėdinčią dideliame
priimamajame, į dešinę nuo registratūros stalo. Mergina vilkėjo tais pačiais
drabužiais kaip ir vakar. Rankos sukryžiuotos ant krūtinės, tarsi gintųsi.
Akys pusiau primerktos, galva atkraginta ant kėdės atlošo. Aiškiai matėsi,
kad ji kovoja su miegu.
— Andžela, — pašaukė Hanteris, artėdamas prie merginos.
Jo balsas, nors ir neskambėjo grėsmingai, ją išgąsdino ir privertė pašokti
nuo kėdės. Andžela pažvelgė į detektyvą ir keliskart sumirkčiojo, vydama
nuovargį. Hanteris pastebėjo, kad ji labai išsekusi: akių baltymai buvo
raudoni it braškės, o po akimis švietė tokie juodi ratilai, tarsi mergina būtų
nemokšiškai pasipuošusi gotišku makiažu.
— Gerai jautiesi? — paklausė Hanteris.
Prireikė sekundėlės, kol mergina pamatė ir atpažino priešais stovintį
detektyvą. Ji nelabai įtikinamai linktelėjo.
— Fiziškai — sveika, — paaiškino Andžela. — Tik pavargusi. Visai
nemiegojau, didžiąją nakties dalį prasėdėjau ant kėdės. — Mergina ištiesė
rankas virš galvos. — Emociškai esu visai pribaigta.
— Visą naktį praleidai čia?
Andžela papurtė galvą ir pasikrapštė akis.
— Negalėjau grįžti į butą ir nesugalvojau, kas dirba visą naktį, išskyrus
„Denio“ tinklo užkandines, todėl nuėjau į vieną jų, esančią Šiaurės Holivude,
ir prasėdėjau iki pirmos nakties.
— Kodėl nepaskambinai man? — paklausė Hanteris.
Andžela paaiškino, kad paliko jo vizitinę kortelę namuose.
 — Kodėl neatvažiavai čia ir nepadarei to paties, ką šįryt — nepaprašei
registratūroje budinčio pareigūno susisiekti su manimi?
Andžela gūžtelėjo pečiais, duodama suprasti, kad tai nesvarbu. Ji buvo
pernelyg pavargusi, kad leistųsi į smulkmenas.
Hanteris jos nespaudė.
— Norėtum kavos?
— Ne, ačiū, — atsakė Andžela. — „Denio“ užkandinėje tik tiek ir įpirkau
— kavos ir vandens. Kava jau ausis semia.
— Alkana? Gal atnešti pusryčius?
— Ne, viskas gerai, ačiū. Užteko pinigų blynų porcijai prieš ateinant čia.
— Gerai, — ištarė Hanteris, ištiesė Andželai ranką ir padėjo atsistoti. —
Gal eikime į mano kabinetą, o tada smulkiai papasakosi, kas nutiko vakar. —
Jie li u pakilo į penktą aukštą.
— Gražumėlis, — sarkastiškai tarstelėjo Andžela, kai jiedu su Hanteriu
įėjo į ankštą ir užgrioztą kabinetą. — Judu dirbate šitoje batų dėžutėje?
Turbūt dėl to, kad buvo labai pavargusi, mergina dėmesį sutelkė į vietos
trūkumą kabinete, o ne į nuotraukas, prisegtas prie lentos.
Hanteris greitai ją apgręžė ir atitraukė Garsijos kėdę nuo stalo, kad
Andžela galėtų atsisėsti.
— Čia tiek daug visko prikimšta, — mergina užbėrė druskos ant žaizdos.
— Jums turbūt reikia išeiti iš čia vien tam, kad persigalvotumėte.
— Jei nori, galim eiti kitur. Arba pasikalbėti tame pačiame kambaryje
kaip vakar.
— Ne, — Andžela kilstelėjo rankas, susitaikiusi su padėtimi. — Tiks ir
čia. Aš tik norėjau pajuokauti. — Ji prisėdo.
— Tai kas gi vakar nutiko? — paklausė Hanteris, atsišliedamas į stalo
kraštą. — Būk gera, pradėk nuo pradžių.
Andžela dar kartą pasitrynė akis ir papasakojo Hanteriui viską, kas
nutiko po to, kai ji nusprendė išeiti parūkyti.
Hanteris klausėsi nepertraukinėdamas.
— Kaip? — paklausė mergina, baigusi pasakoti. — Kaip, po galais, šitas
psichas sugebėjo atkapstyti, kur gyvenu? Ir iš kur, velniai rautų, jis gavo
mano mobiliojo telefono numerį?
Šie klausimai nedavė ramybės ir Hanteriui, nes tai buvo įrodymas, jog
žudikas, kad ir kas jis būtų, daug išradingesnis, nei jie manė. Vietoj
atsakymo detektyvas galėjo tik papurtyti galvą.
— Nežinau, bet šįkart jį matei?
— Labai trumpai, — atsakė Andžela. — Jis stovėjo viename koridoriaus
gale, aš — kitame... o tada jau bėgau. Jei tikitės, kad jį apibūdinsiu, nelabai
išeis. Galiu pasakyti tik tiek, kad jis greitas. Ir augalotas.
— O kaip dėl skambučio? Sakei, kad ekrane pamatei užrašą „Nežinomas
numeris“, ar ne?
— Taip, tiesa.
— Ar galėčiau apžiūrėti tavo telefoną?
Andžela atrakino savo išmanųjį telefoną ir ištiesė jį Hanteriui.
— Ar jo skambutis — paskutinis prieš manąjį? — pasiteiravo jis.
— Taip.
Hanteris patikrino naujausių skambučių sąrašą. Iš „nežinomo numerio“
skambinta vakar, 21.39 val.
— Duok man sekundėlę.
Hanteris paėmė telefoną nuo savo stalo ir paskambino Šenonai Hačer,
Ypač žiaurių nusikaltimų padalinio tyrėjų komandos vadovei. Per daug
nesitikėdamas padiktavo jai Andželos telefono numerį ir paprašė išsiaiškinti
viską, ką įmanoma, apie tą skambutį.
— Minėjai, kad paskambinęs vyras sakė esąs tavo bute? — pasitikslino
Hanteris, grąžindamas Andželai jos mobilųjį.
— Nustebote? — atkirto Andžela. — Jūsų dėka mano duryse nėra spynos.
— Dar kartą atsiprašau. Kaip suprantu, vėliau namo nebuvai grįžusi.
Andžela prunkštelėjo ir gūžtelėjo.
— Atsiprašau, bet nesu tokia drąsi.
— Kalba ne apie drąsą, Andžela, o apie protą. Pasielgei išties protingai.
Ir vėl Hanteris paėmė telefoną nuo stalo. Šįkart paskambino į teismo
ekspertizės skyrių ir paprašė nedelsiant išsiųsti komandą į Andželos butą. Jei
žudikas ten ieškojo savo dienoraščio, tikėtina, kad paliko kokių nors
pėdsakų. Čia ir slypi kriminalistinio darbo magija. Bet kuris žmogus, kad ir
kur nueitų, palieka pėdsaką, tiesiog pats to nežino.
Nors Ypač žiaurių nusikaltimų padalinys turėjo neo cialią pirmumo
teisę, palyginti su kitais Los Andželo policijos padaliniais ar poskyriais,
teismo ekspertizės skyrius pranešė Hanteriui šiuo metu neturįs laisvų
agentų. Visi jie dirbo nusikaltimo vietose kažkur Los Andžele. Atsilaisvins
tik tada, kai baigs jas tirti.
Hanteris žinojo, kad niekaip negali paspartinti šio proceso. Kalbant apie
JAV teisėsaugą, biudžeto apkarpymų nulemtas darbuotojų stygius virto
rimta problema visoje šalyje.
— Aš patikrinsiu tavo butą, — Hanteris pasakė Andželai. — Gali važiuoti
kartu arba, jei nori, likti čia.
— Tikrai nesėdėsiu čia ir nelauksiu. — Pakilo Andžela. — Žinoma,
važiuoju kartu.
 33

— Oho, — ištarė Andžela, kai Hanteris atidarė jai keleivio pusės dureles.
— Dievaži, tikra surūdijusi gelda.
Hanteris buvo pratęs prie tokių komentarų. Jo biuikui „LeSabre“ buvo
daugiau nei dvidešimt metų. Originali sidabrinė spalva seniai išbluko iki
batiką primenančių psichodelinių raštų. Viduje atsidavė sena, saulės
nugairinta oda, mat sėdynės kadaise buvo odinės ir juodos it smala. Hanteris
rūpinosi švara: nei ant grindų, nei ant sėdynių nesimėtė maisto pakuotės, ant
prietaisų skydelio neriogsojo seni kavos puodeliai ir niekur nesimatė
prakąstų spurgų.
Kai jie įsuko į Santa Anos greitkelį, vedantį į šiaurės vakarus, Hanteris
paskambino Garsijai.
— Karlosai, kaip ten sekasi?
— Lėtai, — atsakė Garsija. — Bet įranga pagaliau vietoje, tuoj pradės kasti.
O kaip sekasi tau? Kaip laikosi Andžela?
Hanteris greitai papasakojo naujienas.
— Dabar važiuoju pas ją į namus, bet kriminalistai atvyks tik vėliau, jei
išvis galės šiandien pasirodyti.
— Aišku. Pranešk naujienas.
Hanteriui baigus pokalbį su Garsija, po penkių sekundžių jo telefonas ant
prietaisų skydelio vėl suskambo. Skambino daktarė Kerolaina Houv, Los
Andželo apygardos Koronerio departamento vyriausioji patologė.
Hanteris atsiliepė, bet šįkart prijungė belaidžio ryšio ausines, kad
pokalbio nesigirdėtų per automobilio garso kolonėles.
— Labas rytas, daktare.
— Robertai, aš trumpai — paskambinau pranešti, kad ką tik baigiau vakar
gautų moters palaikų skrodimą. Moters, susijusios su tyrimu, kuriam
vadovauji. Bylos numeris... — daktarė pasakė Hanteriui penkiolikos
skaitmenų bylos numerį.
Ji kalbėjo apie Elžbietos Gibs palaikus. Hanteris tą žinojo, bet visoje šalyje
gyvavo tradicija, kad specialistai, dirbantys su žmogžudysčių aukomis, ypač
tokie užsivertę darbu kaip daktarė Houv, naudodavo bylų numerius vietoj
vardų. Kuo mažiau asmeniškumų, tuo paprasčiau suvaldyti emocijas.
— Nors palaikai palaidoti daugiau nei prieš dvejus metus, — tęsė daktarė,
— dauguma vidaus organų gana geros būklės, kad galėčiau atlikti bent dalinę
apžiūrą po mirties.
— Gerai, radai ką nors neįprasto?
— Ne visai. Viskas daugmaž taip, kaip greičiausiai ir tikėjotės.
Hanteris išgirdo verčiamų puslapių garsą.
— Mirtis ištiko dėl deguonies stygiaus — smegenų hipoksija dėl uždusimo.
Nors ir galėjau ištirti vidaus organus, deja, epidermis ir raumenų audiniai
buvo suirę, todėl nepavyko šimtu procentų nustatyti, ar auka buvo ziškai
kankinama, tačiau nepanašu, kad tai būtų tiesa.
Hanteris nieko nesakė, bet neabejojo, kad daktarė Houv neklysta —
Elžbieta Gibs nebuvo kankinta. Jei taip būtų nutikę, žudikas būtų tai
paminėjęs savo dienoraštyje, kaip kad aprašė Korio Snaiderio kankinimą.
— O kaip dėl seksualinės prievartos? — pasiteiravo detektyvas. Akies
kampučiu pastebėjo, kad Andžela žiūri į jį.
— To neįmanoma pasakyti, palaikams dvejus metus pragulėjus dėžėje, —
atsakė daktarė Houv. — Net jei karstas buvo sandariai užkaltas, kaip rašoma
jūsų raporte. Kaip sakiau, epidermis suiro, todėl neįmanoma nustatyti, ar ant
odos buvo sumušimų. Kūne nėra smurtinio įsiskverbimo žymių, bet jų retai
būna, nebent nusikaltėlis tyčia panaudotų objektą šiurkščiu paviršiumi,
paliekantį randus viduje.
— Aišku. — Hanteris linktelėjo, žiūrėdamas į kelią priešais save.
Daktarė pervertė dar kelis lapus.
— Daugiau nieko ypatingo negaliu pasakyti, Robertai, — užbaigė daktarė
Houv.
— Ačiū, daktare. — Hanteris įsuko į El Camino Real kelią. — Deja,
rodos, atsiųsiu tau dar ne vieną kūną, susijusį su šiuo tyrimu. Mums
kalbantis Karlosas su daktarės Sleiter kriminalistų komanda atkasinėja dar
vienus palaikus. Bėda ta, kad visi tie lavonai bus unikalūs.
 — Jie visada būna unikalūs, Robertai.
— Ne taip, kaip galvoji, daktare, — atvirai pasakė Hanteris. — Nors
nusikaltėlis tas pats, jo braižas vis kitoks. Kriminalistai greičiausiai atkas dar
vieną kūną, bet, skirtingai nei ta, kurią ką tik išskrodei, ši auka nebuvo
palaidota gyva.
— Na, — atsakė daktarė Houv, — kad ir ką iškasite, aš lauksiu.
Hanteris padėkojo daktarei ir nutraukė ryšį. Po dvidešimt penkių
minučių jie atvažiavo į Andželos namus Kolfakso aveniu. Kai užlipo į trečią
aukštą, Hanteris atsigręžė į Andželą.
— Palauk čia. Užeisiu pirmas. — Jis išsitraukė ginklą.
Mergina atšlijo.
— Jūs ką, rimtai? Tikrai galvojat, kad tas psichas sėdės bute ir manęs
lauks?
— Ne, aš taip negalvoju, bet atsarga gėdos nedaro, tiesa?
Andžela nulydėjo akimis Hanterį: šis nužingsniavo koridoriumi, sustojo
prie jos durų ir atsargiai jas pravėrė.
Šviesos viduje buvo išjungtos, bet užuolaidos ant abiejų svetainės langų
atitrauktos, tad vidutinio dydžio kambarys skendėjo šviesoje.
Hanteris atstatė ginklą ir kuo tyliau įžengė į butą.
Jis žinojo, kad žudikas čia aklai ieškojo dienoraščio, tad tikėjosi pamatyti
nusiaubtus kambarius, išvartytus baldus, išdaužytus daiktus ir grindis,
nusėtas buitinėmis šiukšlėmis, bet pirmajame kambaryje neišvydo nieko
panašaus.
Dešinėje pusėje stovėjo sena mėlyna dvivietė sofa. Užklotas, išmargintas
leopardo raštais, buvo tvarkingai sulankstytas ir padėtas ant sofos krašto. Už
jos stovėjo aukšta knygų lentyna, joje rikiavosi keli spalvoti stiklainiai ir
dėžutės, vazonuose augantys augalai, kelios knygos minkštais viršeliais ir
keturios nuotraukos rėmeliuose. Hanteris nebūtų galėjęs suprasti, ar kas
nors pajudinta iš savo vietos.
Ant kvadratinio stiklinio kavos stalelio priešais sofą stovėjo dvi
kvapniosios žvakės ir gulėjo televizoriaus nuotolinio valdymo pultelis. Pats
televizorius stovėjo kitapus kambario, ant spintelės, derančios prie knygų
lentynos.
Hanteris žengė du žingsnius į dešinę, pasilenkė žvilgtelėti už sofos, bet
nieko nepamatė — ten taip pat nebuvo jokių duženų. Kambaryje niekur
kitur nesimatė vietos žmogui pasislėpti, todėl detektyvas nusėlino į virtuvę,
esančią į dešinę nuo televizoriaus. Ten taip pat neaptiko netvarkos pėdsakų,
išskyrus keletą nešvarių lėkščių kriauklėje ir kelis puodus ant viryklės.
Lentynos po kriaukle buvo per mažos, kad jose tilptų šešių pėdų ūgio
žmogus. Vis dėlto paklusęs nuojautai Hanteris patikrino visas kerteles.
Išėjęs iš virtuvės detektyvas vėl perėjo svetainę ir įžengė į Andželos
miegamąjį, esantį kitoje pusėje. Skirtingai nei likusi buto dalis, šis kambarys
atrodė nelabai tvarkingas: lova nepaklota, ant žemės ir lovos kaip papuola
numesti drabužiai. Keli džemperiai kabėjo ant žmogaus ūgio veidrodžio,
stovinčio šalia dvidurės medinės spintos. Atlapotos abejos spintos durys
atidengė nedidelę marškinėlių, palaidinių, džemperių ir kelnių — daugiausia
juodų — kolekciją. Viršutinėje spintos lentynoje Hanteris pastebėjo
permatomą plastikinį maišelį su keliais skirtingais perukais. Nereikėjo
judinti daiktų spintoje, kad suprastų, jog niekas ten nesislepia. Keturios batų
poros mėtėsi ant grindų tarp žmogaus ūgio veidrodžio ir sienos šiam iš
kairės. Iš dešinės prie spintos stovėjo tualetinis staliukas su trijų dalių
sulankstomu veidrodžiu. Staliukas buvo apkrautas įvairiomis makiažo
priemonėmis ir apyrankėmis.
Stovėdamas už kelių pėdų nuo lovos, Hanteris pasilenkė ir pažvelgė po ja.
Palovyje gulėjo tik raudonas lagaminas.
Andželos miegamasis buvo sujungtas su vonios kambariu dešinėje lovos
pusėje. Jo durys buvo praviros, bet neatlapotos taip plačiai, kad Hanteris
matytų, kas viduje. Prisiartino prie vonios kambario penkiais begarsiais
žingsniais. Nugara prigludęs prie sienos durų kairėje, detektyvas kairiąja
ranka atsargiai jas stumtelėjo. Vyriai buvo seni, bet nesurūdiję. Durys
prasivėrė nė negirgžtelėdamos.
Hanteris giliai įkvėpė ir vienu staigiu judesiu įsisuko į mažą vonios
kambarėlį, ginklu ieškodamas taikinio.
Į nosį tvokstelėjo nestiprus pelėsių kvapas.
Hanteris pažvelgė į kairę — nieko.
Dešinėje — nieko.
Tada akies kampučiu stačiakampio formos veidrodyje virš kriauklės
pastebėjo kažką šmėkštelint iš kairės.
Jo širdis sustingo.
Po sekundėlės detektyvas už nugaros išgirdo triukšmą.
 34

Viskas nutiko akimirksniu.

Hanteris pastebėjo šmėstelėjusį judesį kairėje, bet žinojo, kad kažkas juda
ne vonios kambaryje — erdvėje tarp kriauklės ir Hanterio paprasčiausiai
nebuvo vietos kam nors pasislėpti. Detektyvas žinojo, kad kairėje šmėstelėjęs
šešėlis — atspindys. Jo širdis ėmė daužytis triskart greičiau. Visi pojūčiai
paaštrėjo, į visas kūno kerteles plūstelėjus papildomam kraujui.
Įsijungė išgyvenimo instinktas. Hanterio akys rado taikinį, pirštas
prigludo prie gaiduko.
— Jėzau Marija! — suriko Andžela ir atšoko, jos veide neliko nė lašo
kraujo.
Apstulbęs Hanteris išpūtė akis ir bemat atleido gaiduką. Sekundėlę nė
vienas nepajėgė prabilti. Jiedu galėjo tik žiūrėti vienas į kitą su dar
neišblėsusiu siaubu akyse.
— Iš proto išsikraustei? — galiausiai paklausė Hanteris, nuleidęs ginklą.
— Mirties ieškai ar ką?
— Aš? — užsipuolė jį Andžela.
— Taip, tu. Ar neprašiau palaukti lauke, kol leisiu užeiti?
— Na, — gūžtelėjo Andžela, nekreipdama dėmesio į Hanterio
susierzinimą. — Per ilgai užtrukai.
Detektyvas iškvėpė ir palaukė, kol aprims nervai.
— Taigi, žinojai, kad tavo bute ginkluotas faras ieško žudiko, kuris gali
slėptis bet kur, bet vis tiek nusprendei prie manęs šitaip prisėlinti.
— Visai aš nesėlinau. Paprasčiausiai atėjau pažiūrėti, kur taip užgaišai.
Butas juk ne per didžiausias, ar ne?
Hanteris papurtė galvą.
— Vos neištaškiau tau smegenų.
— Taip, — Andžela juokais nuleido ką tik įvykusį nesusipratimą. — Bet
neištaškei, taigi paprasčiausiai... — ji neužbaigė sakinio, žvilgsniu nuslydo
pro Hanterį ir įrėmė akis į dušo užuolaidas jam už nugaros. Mergina
prisimerkė, susiraukė ir truputėlį palinko į dešinę.
Pamačius Andželos žvilgsnį Hanterio raumenys įsitempė. Jis instinktyviai
apsisuko, vėl pakėlė ginklą ir prispaudė pirštą prie gaiduko, bet Andžela
žiūrėjo ne į įsibrovėlį. Detektyvas po sekundėlės suprato. Mergina žvelgė į
tai, ką matė pro dušo užuolaidų plyšį.
Hanteris pasisuko į šoną, kad pamatytų, kur žiūri Andžela. Tada
galiausiai pastebėjo ir jis.
 35

Kriminalistų kasėjų komanda Berbanke bemaž keturias valandas be

perstojo kasė, kol galiausiai rado tai, ko ieškojo. Kūnas buvo palaidotas šiek
tiek giliau nei palaikai, kuriuos Hanteris su Garsija iškasė Dukmeidžino
laukinės gamtos parke prieš dvi dienas.
— Daktare, — pamojo Migelis Rodrigesas, vienas iš keturių žemę kasusių
agentų. — Regis, kai ką radome.
Daktarė Sleiter su Garsija priėjo arčiau.
Migelis padėjo kastuvą, paėmė šepetėlį ir parklupęs ėmė atidžiai šluoti
dviejų kvadratinių pėdų ploto žemės lopinėlį. Po kelių sekundžių jis atidengė
tvirtą, juodą plastiką.
— Atrodo, čia kažkas susukta, — pranešė kriminalistas, išsitraukė iš
krepšio medicininį skalpelį ir atsargiai prapjovė plastike plyšį. Pro jį
pasimatė apatinė blauzdikaulio dalis su menkais mėsos ar raumenų audinio
likučiais.
— Tai tikrai žmogus, — ištarė Migelis ir skalpeliu toliau perrėžė plastiką.
Dabar jie išvydo kulkšnies kaulą, dar neatsiskyrusį nuo blauzdikaulio.
Garsija liko su kasėjų komanda, kol šie ištraukė Korio Snaiderio palaikus
ir nunešė juos į kriminalistų furgoną prieš išveždami į Hercbergo-Deiviso
kriminalistikos centrą. Operacija užtruko ilgiau, nei tikėtasi, nes palaidotas
kūnas nebuvo sukapotas gabalais. Daktarė Sleiter norėjo išsaugoti palaikus
tokius, kokie jie buvo rasti, apžiūrai, o tai reiškė, kad prieš traukiant velionį
iš žemės jis turėjo būti visiškai iškastas.
— Nesu tikra, ar laboratorijoje pavyks išsiaiškinti ką nors daugiau, —
pasakė daktarė Sleiter Garsijai prieš šiam lipant į mašiną. — Jau žinome
mirties priežastį ir vien pagal kaulų išsivystymą galiu pasakyti, kad auka —
dar paauglys, o tai atitinka dienoraštyje rastą informaciją.
— Būsime dėkingi už bet kokią pagalbą, daktare, — atsakė Garsija.
 Važiuodamas į Policijos administracijos pastatą jis paskambino partneriui
ir nustebo išgirdęs, kad šis vis dar Andželos Vud bute Kolfakso aveniu.
Garsija neprašė smulkiau paaiškinti, tiesiog apsisuko ir patraukė prie
Andželos namų.
 36

Popiet nusikaltimo vietų tyrimo komanda, kurią sudarė du agentai,

galiausiai buvo nusiųsta į Andželos Vud butą. Kadangi šioje nusikaltimo
vietoje nebuvo rasta kūno, tyrime neprivalėjo dalyvauti kriminalistikos
daktarė ir nereikėjo laikytis visų Los Andželo policijos reikalavimų
apsaugant nusikaltimo vietą. Garsija atvažiavo neilgai trukus po
kriminalistų.
Svetainėje vienas iš agentų ieškojo pirštų atspaudų. Detektyvas
pasisveikino su juo linktelėdamas, paskui įkišo galvą į virtuvę ir nuėjo į
miegamąjį — ten ant lovos, atsirėmusi į galvūgalį, apglėbusi rankomis kelius
ir nunarinusi ant jų galvą, sėdėjo Andžela.
— Tau viskas gerai? — sustojęs prie durų paklausė Garsija, jo balse buvo
girdėti rūpestis.
Andžela lėtai pakėlė galvą ir pažvelgė į detektyvą, jos akys buvo raudonos.
Garsija nesuprato, ar ji verkė, ar akys paraudo dėl miego stygiaus, bet jose
įžvelgė dar kai ką. Tai, ką buvo matęs begalę kartų anksčiau: baimę.
— Karlosai, — iš vonios kambario šalia miegamojo šūktelėjo Hanteris. —
Čionai.
Netarusi nė žodžio Andžela vėl nunarino galvą ant rankų.
Garsija pasitaisė į uodegą surištus plaukus ir įžengė į vonios kambarį. Vos
įėjęs, iškart sustojo.
— Kas per velnias?
Hanteris stovėjo kairėje prie kriauklės. Unitazas — dešinėje pusėje.
Tiesiai priešais Garsiją buvo nedidukė dušo kabina iki galo atitrauktomis
užuolaidomis. Kabinoje ant akrilinio dušo padėklo stovėjo antrasis
kriminalistas. Jis atidžiai tyrinėjo baltomis plytelėmis išklijuotą sieną dušo
gale.
Garsija susirūpinęs dirstelėjo į Hanterį.
 — Nuo jo, — linktelėjo Hanteris, atsakydamas į tylų Garsijos klausimą. —
Čia atėjęs, — paaiškino, — tikėjausi pamatyti apverstą ir suniokotą butą. Jis
ieškojo savo dienoraščio... bet, rodos, niekas nepajudinta iš vietos. Panašu,
kad mūsų vyrukas nepalietė nė vieno daikto, išskyrus lūpdažį nuo Andželos
kosmetinio staliuko.
Garsija vėl įsmeigė akis į plyteles ant sienos.
Kriminalistas, kuris buvo pradėjęs tepti miltukus ant sienos pirštų
atspaudams rasti, pasitraukė į šoną, leisdamas Garsijai perskaityti žinutę.
Nereikėjo būti grafologu, kad pamatytų, jog rašysena tokia pati kaip
dienoraštyje.

Mergina jau mirusi. Negalit jos apsaugoti. Negalit jos išgelbėti. Ji

sumokės už tai, ką padarė, bet dar galit išsigelbėti patys. Grąžinkit mano
dienoraštį. Nutraukit tyrimą ir aš pamiršiu, kad visa tai nutiko. Jei ne,
jūsų laukia dar baisesnė lemtis nei jos.

Garsija dukart perskaitė žinutę ir pažvelgė į Hanterį.

— Tas psichas mums grasina?
— Panašu į tai, — patvirtino partneris.
Garsija papurtė galvą, stengdamasis suvokti, ką mato. Dabar suprato,
kodėl Andžela taip susijaudino.
— Spėju, Andžela perskaitė šią žinutę, — ištarė jis.
Hanteris linktelėjo.
— Ji atėjo nesulaukusi mano leidimo.
Jis nė už ką nebūtų leidęs merginai perskaityti šių žodžių.
— Tai kas toliau? — paklausė Garsija, vėl įsmeigęs akis į žinutę.
— Turime nugabenti Andželą į saugią vietą, — atsakė Hanteris. — Jau
paskambinau kapitonei Bleik ir pateikiau prašymą.
Los Andželo policija turėjo keletą slaptų būstų Los Andžele ir jo
apylinkėse, kuriuose dažniausiai gyvendavo aukos ir žmonės, dalyvaujantys
liudytojų apsaugos programoje.
— Tam... — Garsija parodė į žinutę, — reikia drąsos. Jis grasina ne tik
Andželai, bet ir detektyvams, tiriantiems bylą? — Jis vėl papurtė galvą,
negalėdamas patikėti tuo, ką mato. — Kas, po velnių, tas tipas toks? Donas
Korleonė?
 — Jis — žmogus, turintis žvėrišką savitvardą, — pasakė Hanteris.
— Savitvardą?
Sieną milteliais barstantis kriminalistas taip pat susidomėjęs atsisuko į
Hanterį.
— Kaip suprantu, — paaiškino šis, — nusikaltėlis skambino Andželai
būdamas čia, jos bute. Paskambinęs paprašė pasakyti, kur ji paslėpė
dienoraštį.
— O Andžela pasakė, kad dienoraščio čia nėra, — užbaigė Garsija. —
Žinau, sakei.
— Būtent. Ji pasakė, kad dienoraštį perdavė policijai. O dabar leisk
užduoti kelis klausimus. — Hanteris iškėlė dešinįjį smilių, norėdamas
pabrėžti savo žodžių svarbą. — Jei būtum jo vietoje ir surizikuotum ateiti
čia... surizikuotum atskleisti savo tapatybę vien tam, kad atgautum
dienoraštį, o paskui išgirstum, kad jo čia nėra... kad turėjai rizikuoti visiškai
dėl nieko, nes dienoraštis perduotas policijai. Pirmas klausimas: ar tikrai tuo
patikėtum?
Garsija susiraukė.
— Ne, turbūt ne.
Kriminalistas papurtė galvą, pritardamas Garsijai.
— Aš irgi, — sutiko Hanteris. — Taigi logiškiausia būtų...
— Apieškoti butą, — Garsija užbėgo partneriui už akių.
Hanteris ir vėl sutiko.
— Esame matę nusikaltėlių apieškotus butus. Matei svetainę, virtuvę ir
miegamąjį?
Garsija linktelėjo.
— Daiktai neišversti.
— Vadinasi, arba nusikaltėlis apieškojo butą stengdamasis viską palikti
taip, kaip buvo, arba patikėjo Andžela ir nusprendė jo neapieškoti.
Garsija galiausiai perprato Hanterio minčių eigą.
— Bet tai ne viskas, — tęsė detektyvas. — Tarkime, jis patikėjo Andžela,
kai ši pasakė, kad jo dienoraščio bute nėra ir kad jis perduotas policijai. Kaip
pasijustum jo vietoje?
— Žiauriai susinervinčiau, — atsakė kriminalistas, ne Garsija.
— Aš irgi, — sutiko Hanteris.
 Dabar ir agentas suprato, kur lenkia detektyvas.
— Vien iš nusivylimo ir pykčio, — ištarė jis, — nusikaltėlis turėjo apversti
butą aukštyn kojomis. Tiksliai nežinau, kas vyksta, bet, sprendžiant iš to, ką
papasakojote, — kriminalistas linktelėjo Hanterio pusėn, — dauguma
žmonių būtų suniokoję butą vien iš įtūžio.
— Vis dėlto, — pridūrė Hanteris, — butas paliktas tvarkingas... niekas
nesulaužyta. Žudikas sužinojo, kad jo dienoraštis — Los Andželo policijos
departamente. Vadinasi, paslaptis, kurią jis saugojo metų metus, atskleista.
Taigi, štai šitaip, — Hanteris spragtelėjo pirštais, — iš vaiduoklio — labai
produktyvaus ir atsargaus serijinio žudiko, apie kurį niekas net nenutuokė,
— jis virto policijos ieškomu žmogumi. Tik nepaprastos savitvardos žmogus
neleistų prasiveržti pykčiui, kurį jis turėjo pajusti... sugebėtų numoti ranka ir
paprasčiausiai užrašyti grasinimą lūpdažiu. — Hanteris kreipėsi į
kriminalistą. — Žudikas pademonstravo neįtikėtiną discipliną, savitvardą ir
savikliovą, nes, kaip ir sakėte... — Jis linktelėjo Garsijai ir vėl parodė į žinutę
ant sienos. — Jam užtenka pasitikėjimo savimi, kad pateiktų ultimatumą Los
Andželo policijai. Tokį dalyką nedažnai išvysi.
Kaip tik tuo metu Hanterio švarko kišenėje suskambo mobilusis.
Kapitonė Bleik pranešė detektyvui jo prašytos slėptuvės adresą ir pasakė, kad
dvi skirtingos Los Andželo policijos specialios paskirties pareigūnų
komandos pamainomis saugos Andželą kiaurą parą. Užbaigęs pokalbį
Hanteris atsisuko į kriminalistą.
— Žinutė jau nufotografuota, ar ne? — pasiteiravo.
— Taip, — patvirtino agentas.
— Galit padaryti paslaugą ir baigęs darbą nuvalyti sieną?
— Žinoma. Juokų darbas.
— Paprašysiu Andželos susidėti daiktus, — kreipėsi Hanteris į partnerį.
— Tada nuvešiu ją į slėptuvę.
— Gerai, — linktelėjo Garsija. — Aš grįšiu į biurą ir užpildysiu
dokumentus dėl kasimo operacijos. Užsisėdėsiu iki vėlumos, todėl jei ko
prireiks, duok žinią.
Išėjęs iš pastato Garsija nepastebėjo aukšto vyro, rūkančio kitapus
Andželos daugiabučio. Vyras stebėjo, kaip Garsija įsėda į savo „Honda
Civic“ ir nuvažiuoja. Išmaniuoju telefonu nufotografavo automobilį taip, kad
matytųsi valstybiniai numeriai. Maždaug po keturiasdešimties minučių tas
pats vyras pamatė, kaip Hanteris su Andžela išėjo į gatvę ir įsėdo į Hanterio
biuiką. Andžela ant peties nešėsi krepšį.
— Kažkur išsiruošei, Andžela? — sušnabždėjo panosėje vyras, vėl slapčia
fotografuodamas. — O tu tikriausiai tas, kuris turi mano dienoraštį.
Detektyve... Hanteri, — pasakė, dirstelėjęs į vizitinę kortelę, paimtą iš
Andželos buto. — Robertai Hanteri. Malonu susipažinti.
 37

Kapitonės Bleik padiktuotas adresas buvo Kalabasase, į šiaurę nuo

Malibu. Šis miestas garsėjo kaip puiki vieta apsistoti atvykus į Santa
Monikos kalnų poilsio zoną.
Hanteriui pravažiavus Ensino golfo laukus, Andžela kuprinėje susirado
mobilųjį telefoną ir ausines.
— Siuntiesi muziką iš interneto ar išsisaugai telefone? — pasiteiravo
Hanteris, kai Andžela įsikišo į ausį vieną ausinę.
— Siunčiuosi, — atsakė mergina.
— Atleisk, — atsiprašė Hanteris ir sulaikė Andželos ranką, šiai nespėjus
įsidėti į ausį antrosios ausinės. — Deja, bet muzikos klausytis negalėsi.
Merginos veidas sugižo.
— Kodėl?
— Nes, kaip jau sakiau, nesame tikri, ką sugeba šis tipas. Akivaizdu, kad
jis labai nuovokus ir išradingas. Atsižvelgiant į tai, kad nusikaltėlis žino tavo
telefono numerį, nėra taip jau neįtikėtina, kad jis galėtų tave sekti
pasinaudodamas GPS sekikliu ar panašiai.
Andžela apsvarstė Hanterio žodžius.
— Sekti GPS sekikliu nėra taip paprasta. Tik ne dainas, siunčiamas į tavo
vardu registruotą telefoną. Jei kiekvienas sumautas pavyduolis vyras... ar
žmona... ar dar kas nors taip elgtųsi, pasaulis panirtų į chaosą.
— Tu teisi. Nėra taip paprasta, — sutiko Hanteris, — tam reikia įvairių
technologijų, bet aš nerizikuosiu.
— Taigi, sakai, kad išvis negaliu naudotis telefonu? Tol, kol visa tai tęsis?
— Telefonu gali naudotis. — Detektyvas matė, kad Andžela suirzusi. —
Bet ne SIM kortele. Tiesą sakant, manau, būtų geriausia, jei dabar pat
išjungtum telefoną.
— Tu juk juokauji?
 Hanteris kryptelėjo galvą į dešinę.
— Deja, ne.
— O, tiesiog puikumėlis. — Andžela išsitraukė ausines iš ausų ir sudribo
ant sėdynės. Ji išjungė telefoną ir parodė Hanteriui. — Štai, prašom,
išjungtas, matai?
Hanteris linktelėjo, deja, to nepakako.
— Taip pat reikia, kad atiduotum man SIM kortelę.
— Nė už ką. — Andželos lūpas perkreipė šypsnys. — Dabar jau tikrai
juokauji.
— Dėl tavo pačios saugumo, Andžela, ir jei tikrai tenori telefonu
paklausyti muzikos, galiu tau rytoj gauti planšetę.
— Ar ten, kur važiuojame, bus belaidis internetas?
— Esu tikras, kad bus.
Andžela papurtė galvą, vis dar neslėpdama susierzinimo.
— Visas šis reikalas panašus į pasityčiojimą. — Ji atidarė mašinos dėtuvę
ir ėmė ieškoti kokio nors smailaus daikčiuko SIM kortelei išimti. Po kelių
sekundžių aptiko sąvaržėlę. Išlankstė ją ir įkišo vieną galiuką į SIM kortelės
laikiklio angą. — Prašau. — Mergina ištiesė Hanteriui mažytį plastiko
gabalėlį. — Dabar patenkintas?
Nekreipdamas dėmesio į merginos žodžius, detektyvas įsidėjo SIM
kortelę į švarko kišenę.
— Nori, kad duočiau planšetę?
— Ar galiu ją gauti šįvakar?
— Abejoju, bet galiu pasistengti. Jei nepavyks, atvešiu rytoj.
Andžela susiraukė ir susmuko sėdynėje. Ji sutelkė dėmesį į pasaulį už
mašinos lango ir stebėjo jį visą valandą.
— Sekundėlę, — galiausiai pratarė mergina ir pažvelgė į Hanterį su
abejone akyse. — Mes jau važiavome šituo keliu. Atpažįstu tą namą, — ji
parodė į aštriabriaunį modernų pastatą, pro kurį jie ką tik pravažiavo.
— Taip, važiavome, — pripažino Hanteris.
— Mes pasiklydome?
— Ne, aš tik vadovaujuosi taisyklėmis.
— Jei mus kas nors sektų? — Andželos balse pasigirdo nuostaba. Ji bemat
persisuko sėdynėje ir pažvelgė į kelią už nugaros.
 — Taip, — pasidavė Hanteris. — Jei kartais mus sektų, bet gali
atsipalaiduoti. Mūsų niekas neseka.
— Kaip gali būti tikras?
— Nes stebiu, ar niekas neseka iš paskos nuo tada, kai išvažiavom iš tavo
namų. Važiuojame ilgiau nei valandą. Jei mus kas nors būtų sekęs, būčiau
pastebėjęs.
— Tu labai savimi pasitiki. O jei suklydai?
— Nesuklydau. Patikėk manimi. Man tai ne pirmas kartas.
Užtikrintas Hanterio tonas įtikino Andželą, kad neverta ginčytis, bet
dabar kas minutę ar dvi ji žvilgtelėdavo į užpakalinio vaizdo veidrodėlį arba
atsisukdavo pažiūrėti pro užpakalinį langą.
Praėjus beveik dviem valandoms, kai išvažiavo iš Andželos namų Studijo
Sityje, Hanteris galiausiai sustojo įvažoje priešais nediduką, bet itin
elegantišką meksikietiško stiliaus namą žaliu fasadu niekuo neišsiskiriančio
aklagatvio gale.
— Atvažiavome, — pranešė detektyvas ir išjungė varikį.
Andžela minutėlę tyrinėjo namą kritišku žvilgsniu.
Vidury nedidelio, tvarkingo kiemelio prieš namą augo du citrinmedžiai.
Ryškiai raudonos durys dailiai kontrastavo su avokado žalumo sienomis ir
rusvu stogu: namą gaubė labai maloni ir raminanti atmosfera.
— Kiek laiko turėsiu čia gyventi? — paklausė mergina.
— Nemeluosiu tau, Andžela, — atsakė Hanteris. — Nesu tikras.
Tikėkimės, neilgai, bet kol kas konkretaus laiko negaliu pasakyti.
— Puiku. — Mergina ištiesė ranką atsidaryti dureles.
— Sekundėlę. — Hanteris ją sustabdė ir linktelėjo į du vyrus, sėdinčius
juodame kadilake kitoje gatvės pusėje.
Andžela žvilgtelėjo ten, o kai viską suprato, jos nuotaika apniuko.
— Kas jie? — paklausė.
— Los Andželo policijos Specialiųjų tyrimų skyriaus darbuotojai, —
atsakė Hanteris. — Šie vyrai čia tam, kad užtikrintų tavo saugumą, jie —
profesionalai. Prieš vesdami tave į vidų privalome apžiūrėti namą.
Los Andželo policijos Specialiųjų tyrimų skyriuje dirbo elitinio taktinio
žvalgybos būrio nariai, garsėjantys gebėjimu maskuotis ir likti nepastebimi.
Visi šio skyriaus pareigūnai mokėjo profesionaliai kautis vienas su vienu ir
buvo išskirtiniai snaiperiai.
— Apžiūrėti namą? — Andžela susiraukė. — Maniau, kad čia — saugi
slėptuvė.
— Taip ir yra, — užtikrino Hanteris, — bet turime laikytis taisyklių. Ilgai
neužtruksime.
Detektyvui išlipus iš mašinos, iš savo furgono išlindo ir du STS
pareigūnai. Jie parodė pažymėjimus ir prisistatė Džeimsu Martinu ir
Darnelu Džordanu.
Martinas buvo maždaug šešių pėdų ir vieno colio ūgio, trumpais juodais
plaukais ir dviejų dienų barzdele. Dėl užkritusių vokų atrodė gan
grėsmingas, tačiau pailga veido forma, smakras su duobute ir šviesiai rudos
akys gniaužė kvapą.
Džordanas, šešių pėdų dviejų colių ūgio afroamerikietis, atrodė sudėtas
lyg sunkiasvoris bokso čempionas. Jo rankos priminė kojas, o kojos —
medžių kamienus. Džordanas kalbėjo žemu, aksominiu balsu. Jei kada nors
nuspręstų išeiti iš policijos, be vargo galėtų įsidarbinti dokumentinių lmų
diktoriumi arba įgarsintoju.
Džordanas palaukė prie mašinos, o Hanteris su Martinu įėjo į vidų
apžiūrėti namo.
Svetainė buvo didelė ir ryški, su senomis lubų sijomis ir atidengtų plytų
sienomis. Šalia pustuštės knygų lentynos stovėjo didelė raudona kampinė
sofa ir du prie jos derantys foteliai. Priešais sofą ant sienos kabėjo
televizorius. Moderniai įrengtoje virtuvėje chromo paviršiai tiko prie stiklo,
čia stovėjo keturvietis medinis valgomasis stalas. Iš virtuvės didelės dvigubos
durys vėrėsi į gražų, žole apaugusį galinį kiemą, kurį išstypusių medžių
guotas saugojo nuo smalsių žvilgsnių. Name buvo du miegamieji, abu
nemaži, o į juos vedė trumpas koridorius šiaurinėje svetainės pusėje.
Pagrindiniame miegamajame stovėjo dvigulė lova, aukšta drabužių spinta ir
sena kėdė. Antrame miegamajame — dvi vienvietės lovos, viena spinta ir
nieko daugiau. Vonios kambarys, taip pat gan erdvus, išklotas baltomis ir
mėlynomis plytelėmis, buvo koridoriaus gale.
Kol Hanteris apžiūrėjo namo vidų, Martinas patikrino galinį kiemą.
— Čia tuščia, — pranešė jis, susitikęs su Hanteriu virtuvėje.
Lauke detektyvas supažindino Andželą su Martinu ir Džordanu. Mergina
tik probėgšmais dirstelėjo į STS pareigūnus.
Martinas su Džordanu nuėjo pasiimti žvalgybos įrangos iš kadilako
bagažinės, o Hanteris nuvedė Andželą į vidų.
— Tu gausi didįjį kambarį, — pasakė jis ir parodė į pagrindinį miegamąjį.
Mergina per daug nesidomėjo kitais namo kambariais. Ji paprasčiausiai
nusviedė kuprinę ant grindų ir susmuko ant lovos.
— Namuose maisto beveik nėra, — pasakė Hanteris iš miegamojo
tarpdurio. — Užsuksiu į parduotuvę šio to nupirkti. Ko norėtum?
— Nesvarbu, — atsakė Andžela. Ji sunėrė pirštus už galvos ir tiesiog
gulėjo, spoksodama į baltas lubas virš lovos.
— Jei nori, galim užsakyti picą ar dar ką nors.
Andžela tik abejingai gūžtelėjo.
Hanteris pasikrapštė nosį.
— Andžela, žinau, kad situacija nėra ideali. Žinau, kad nenori čia būti. Nė
vienas iš mūsų to nenori, deja, mūsų padėtis nepavydėtina. Negalime nuo to
išsisukti ir apeiti taisyklių. Patikėk, jau esu tai patyręs. Geriausia, ką galima
padaryti, — susitaikyti ir pasistengti daryti, ką reikia. — Jis trūktelėjo
pečiais. — Už viską šiame name moka valdžia. Gali pageidauti ko tik nori
Los Andželo policijos sąskaita — pyrago, picos, vištienos, salotų, kokteilių...
ko tik širdis geidžia — taigi, patarčiau nesivaržyti.
— O galima alaus ir kelis butelius vyno? — Andželos žvilgsnis pagaliau
atlipo nuo lubų ir įsmigo į Hanterį.
Detektyvas kietai sučiaupė lūpas.
— Galėčiau atvežti skardinę alaus, bet ne daugiau.
— Ir kodėl gi?
— Todėl, kad nuo vienos alaus skardinės neapgirsi.
— Na, šįvakar vis tiek neturiu ką veikti. Juk net muzikos negaliu
paklausyti, tiesa?
— Svetainėje yra televizorius, — atkirto Hanteris. — O virtuvėje —
radijas. Jei nori, gali atsinešti jį čia. Nupirksiu parduotuvėje kelias knygas ir
žurnalus.
— Kodėl negaliu išgerti? — paklausė Andžela. — Nenusitašysiu iki žemės
graibymo. Šiaip ar taip, niekad taip nenusigeriu, bet taurė prieš miegą
padėtų užmigti.
 — Visų pirma, tokios taisyklės, — atsakė Hanteris. — Bet iš esmės gerti
draudžiama dėl to, kad bet kuriuo metu išliktum budri, jei prireiktų skubiai
palikti namą.
Andžela išpūtė akis.
— Tu rimtai? Aš ką tik čia atvažiavau.
— Nesakau, kad taip ir nutiks, Andžela, bet mūsų darbas — apsvarstyti
visus įmanomus scenarijus, o tokia tikimybė yra. — Hanteris patylėjo ir
dirstelėjo į laikrodį. — Taigi, ką, be alaus, norėtum, kad nupirkčiau?
— Nesvarbu. Vis tiek neturiu apetito.
Bet turėsi, — pamanė Hanteris.
— Gerai. Paimsiu kokių nors užkandžių. Jei vėliau panorėsi picos ar dar
ko nors, tiesiog paprašyk Džeimso ar Darnelo ir jie viską užsakys. Dėl
gėrimų: be alaus, norėtum limonado, sulčių ar ko nors kito?
— Man tas pats.
Hanteris matė, kad Andžela jam darbo nepalengvins.
Staiga mergina susiraukė ir taip prisimerkė, kad iš akių liko tik plyšeliai.
— Sakei, kad už viską, ką užsisakysiu, sumokės Los Andželo policija,
teisingai?
— Tikrai taip.
— Galiu nusipirkti cigarečių? Taisyklės nedraudžia?
Hanteris kelias sekundėles svarstė merginos pageidavimą.
— Nematau priežasčių, kodėl turėtų drausti.
— Nuostabu, — Andželos balse pasigirdo silpna jaudulio gaidelė. — Gal
galima dešimt pakelių?
— Dešimt? — Hanteris šito tikrai nesitikėjo.
— Aš daug rūkau, — pamelavo Andžela. — O prieš minutėlę liepei man
nesivaržyti.
Detektyvas nenorėjo ginčytis.
— Gerai, tebūnie dešimt pakelių. Kažkokios konkrečios rūšies?
— Prašyčiau „Marlboro Smooth“.
Svetainėje Hanteris pasakė STS agentams, ką tik baigusiems montuoti
stebėjimo įrangą, kad trumpam išvažiuos nupirkti Andželai maisto, ir
pasisiūlė ką nors parvežti ir jiems. Agentai atsisakė.
Išėjęs į lauką detektyvas įsėdo į mašiną ir išvažiavo atbuline eiga į gatvę.
Važiuodamas čia pravažiavo pro kelias parduotuves, esančias ne per
toliausiai nuo policijos saugomo namo, viena jų buvo „Walmart“. Prekybos
centre Hanteris paėmė įvairiausių užkandžių, kelis šaldytus patiekalus, didelį
butelį limonado, porą butelių sulčių, porą butelių vandens, skardinę alaus ir
cigarečių Andželai. Išvyka į parduotuvę užtruko dvidešimt penkias minutes.
Kai sustojo įvažoje priešais namą, švarko kišenėje suskambo mobilusis —
„nežinomas numeris“.
— Detektyvas Hanteris, — atsiliepė, priglaudęs telefoną prie ausies. —
Ypač žiaurių nusikaltimų padalinys.
— Sveikas, detektyve Hanteri, — vyriškas balsas ragelyje skambėjo sausai,
dusliai ir monotoniškai.
Hanteris jo neatpažino.
— Turi kai ką, kas priklauso man. — Stojo trumpa, bet nerimastinga
pauzė. — Noriu jį atgauti.
 38

Šis žudikas išties drąsus. Hanteris negalėjo to paneigti.

Jis išsyk įjungė pokalbių įrašinėjimo programėlę, kurią buvo atsisiuntęs į
mobilųjį telefoną.
— Girdi mane, detektyve Hanteri? — paklausė vyras. — Noriu atgauti savo
dienoraštį.
Žmogaus balsas detektyvui skambėjo natūraliai. Neatrodė, kad jis būtų
pakeistas rankiniu ar skaitmeniniu būdu, balsas nebuvo iškraipytas, o
skambinantysis nesistengė jo nei sušvelninti, nei pažeminti.
— Taip, girdėjau, — galiausiai ramiai atsakė Hanteris. — Žinoma, gali jį
atsiimti. Tiesiog užsuk bet kada į Policijos administracijos pastatą ir aš jį tau
atiduosiu, ką pasakysi?
— Bijau, kad tai neįmanoma, detektyve. — Vėl stojo trumpa pauzė. —
Tačiau būdas yra, ir štai ką tu padarysi — vadovausiesi mano instrukcijomis,
kaip grąžinti dienoraštį. Jei darysi, ką sakau, mirs tik mergina. Jei ne... tada
ateisiu ir tavęs.
Hanteris sumirksėjo.
Ar skambinantysis ką tik pagrasino jį nužudyti?
Užtikrintas ir bebaimis vyro tonas detektyvą ne tik nustebino, bet ir
suintrigavo. Privalėjo išgirsti, ką jis nori pasakyti.
— Vadovausiuosi tavo instrukcijomis? — paklausė Hanteris. Jo balse
nebuvo nė lašo sarkazmo.
— Teisingai.
— Gerai, — sutiko detektyvas ir atsilošė sėdynėje. — Kaip norėtum, kad
grąžinčiau tau dienoraštį? Kokios tos instrukcijos, kuriomis turėčiau
vadovautis?
— Kai atgausi dienoraštį, — nė nesudvejojęs pratęsė vyras, — vėl
susisieksiu su tavimi ir pateiksiu instrukcijas.
 — Kodėl manai, kad dabar neturiu dienoraščio su savimi? — paklausė
Hanteris.
— Nes nesu kvailys, detektyve. — Skambinantysis nejautė nei noro, nei
poreikio aiškintis. — Duodu tau laiko iki rytojaus septynioliktos nulis nulis
dienoraščiui atgauti. Telefoną turėk šalia savęs.
Hanteris kilstelėjo antakius, bet nespėjo nieko pasakyti, ryšys nutrūko.
Greičiau iš įpročio nei ko nors vildamasis Hanteris paskambino Los
Andželo policijos Techninių tyrimų skyriui ir paprašė nustatyti, iš kur buvo
skambinta į jo mobilųjį telefoną. Specialistai per mažiau nei trisdešimt
sekundžių pateikė atsakymą, kurio Hanteris ir tikėjosi:
— Atleiskite, detektyve, jums buvo skambinta mobiliuoju telefonu su
išankstinio mokėjimo kortele, jame GPS sekiklio nėra arba jis buvo išjungtas.
Minutę ar dvi Hanteris sėdėjo nejudėdamas už biuiko vairo, smegenyse
persukdamas kiekvieną skambinusio vyro žodį.
— Viskas gerai? — Džordanas išėjo iš namų ir prisiartino prie Hanterio
mašinos, užkišęs dešinę ranką už nugaros.
Hanteris žinojo, kokie profesionalūs Los Andželo policijos STS
pareigūnai. Jie neabejotinai jau įdiegė stebėjimo kameras priešais namą ir už
jo. Pareigūnai matė atvažiuojančią detektyvo mašiną dar prieš jai sustojant
įvažoje.
Hanteris atidarė dureles, išlipo iš automobilio ir susirūpinęs įdėmiai
nužvelgė aklagatvį, mat smegenis užgulė abejonės.
Taip, jis vadovavosi taisyklėmis, skirtomis atsikratyti „uodegos“, nuo pat
tos akimirkos, kai jie išėjo iš Andželos buto. Tiesą sakant, pasitelkė net kelis
metodus, todėl keturiasdešimt penkių minučių kelionė išsitęsė į dvi
valandas. Važiuodamas Hanteris kas minutę žiūrėjo į veidrodėlius. Jei juos
kas nors būtų sekęs, ypač tokį ilgą kelią, tikrai būtų pastebėjęs. Visada
pastebėdavo.
Remdamasis nuojauta ir patirtimi Hanteris žinojo, kad nėra ko baimintis,
bet pasirinktas laikas skambučiui ir skambintojo savitvarda bei ramybė
pasėjo detektyvo galvoje abejonės sėklą. O jei jis suklydo? O jei žudikas visą
dieną stebėjo Andželos daugiabutį, laukdamas, kol atvažiuos policininkai, nes
žinojo juos atvažiuosiant? Jei taip... jei žudikas matė Hanterį su Andžela
išvažiuojančius į slėptuvę... kas būtų jam sutrukdę juos pasekti?
 Hanterio „uodegos“ atsikratymo metodai, štai kas.
— Detektyve, — vėl paklausė Džordanas, — ar viskas gerai?
STS agentas instinktyviai pasekė sunerimusio Hanterio žvilgsnį, kai šis
apžiūrinėjo įvažą į aklagatvį.
— Manote, kad jus galėjo sekti? Manote, kad ši slėptuvė gali nebebūti
saugi?
Vis dar įbedęs žvilgsnį į gatvės pradžią Los Andželo policijos detektyvas
lėtai papurtė galvą.
— Ne, — ryžtingai atsakė.
— Dėl grėsmės moteriai viduje, — prabilo Džordanas, — kalbame apie
vieną žmogų ar organizaciją?
Hanteris žinojo, kodėl agentas to klausia. Labai dažnai Los Andželo
policijos STS agentai būdavo paskiriami ginti liudytojus, susijusius su
organizuotu nusikalstamumu.
— Remiantis visais mūsų kol kas surinktais įrodymais, tai vienas žmogus,
— atsakė Hanteris.
Džordanas iki šio vakaro detektyvo nepažinojo, bet buvo girdėjęs apie jo
sėkmingai ištirtų bylų skaičių ir Ypač žiaurių nusikaltimų padalinio
reputaciją. Detektyvas Hanteris — ne tas, kuris dažnai klysta.
— Kaip pasakysite, detektyve, — po ilgos pauzės ištarė agentas
Džordanas. — Spręsti jums, bet jei kyla nors menkiausių abejonių, ar ši vieta
vis dar saugi, turite apie tai pranešti, ir mes pergabensim liudytoją į naują
saugų prieglobstį. Žinote, kad negalime rizikuoti.
Hanteris iš paskutiniųjų stengėsi mintimis perbėgti visą kelionę nuo
Andželos namų iki policijos prieglobsčio. Jis ne tik manė, kad niekas jų
nesekė, bet nė karto visos kelionės metu nepajuto nerimo. Nė karto
nepastebėjo įtartino automobilio už nugaros. Nė karto nepastebėjo to paties
automobilio dukart. Tuo Hanteris nė kiek neabejojo.
— Ne, — dar tvirčiau ištarė detektyvas. — Policijos slėptuvė nebuvo
susekta. Liekame.
 39

Andžela gulėjo ant lovos ir tuščiu žvilgsniu spoksojo į lubas, kai

miegamojo tarpduryje išdygo Hanteris.
— Jau išalkai? — paklausė jis, atsišliedamas į staktą.
— Ne, nelabai, bet cigaretės ir alaus neatsisakyčiau.
Merginos dėmesys galiausiai nukrypo nuo lubų į Hanterį. Jis laikė
pakuotę su dešimčia cigarečių pakelių dešinėje rankoje ir alaus skardinę
kairėje.
— Įtariau, kad jų paprašysi pirmiausia.
Andžela nuleido kojas nuo lovos ir atsisėdo ant jos krašto.
— Galiu rūkyti čia?
— Bijau, kad ne, bet už namo yra kiemelis. — Hanteris kryptelėjo galvą į
kairę. — Išėjimas pro virtuvę. Kiemą nuo gatvės užstoja aukšti medžiai.
Niekas nieko nepamatys nei iš lauko, nei iš vidaus.
Andžela priėjo prie Hanterio, šis padavė jai cigaretes ir alaus skardinę.
— Tai galiu išeiti į lauką?
— Žinoma, jei eisi ne viena.
— Supratau. — Andžela išsitraukė cigarečių pakelį ir numetė pakuotę ant
lovos. — Ar ir šlapintis turiu eiti su aukle?
— Andžela. — Hanteris sustabdė merginą, kai ši pabandė pro jį praeiti.
Jis niekad neskaitydavo moralų, bet norėjo, kad Andžela liktų rami ir
susikaupusi. — Suprantu, kad tave tai erzina, netekai privatumo ir nesi prie
to pratusi, bet turi valdytis.
Griežti Hanterio žodžiai Andželą užklupo netikėtai. Ji žingtelėjo atgal ir
nudelbė detektyvą piktu žvilgsniu.
— Kaip sakiau, suprantu, kad tau sunku, bet privalai atsiminti: mes čia
tam, jog tave apgintume. Nieko keisto, kad esi nusiteikusi taip priešiškai, —
tęsė Hanteris, — toks tavo gynybinis mechanizmas, įsijungiantis, kai nori
nuslėpti baimę ar pyktį, bet ar žinai, kad bijoti natūralu. Natūralu pykti.
Niekas iš čia esančių tavęs nesmerks. Mes visi čia tam, kad padėtume. Būk
gera, suprask.
Pyktis Andželos akyse išblėso, užleisdamas vietą vidiniam sąmyšiui.
— Atsiprašau, — po ilgos pauzės pratarė mergina. Jos balsas mažumėlę
virpėjo, bet skambėjo nuoširdžiai. — Žinau, kad jūs — visi jūs — esate čia
tam, kad apgintumėte mane nuo mano pačios kvailos klaidos. — Andžela
vėl pažvelgė Hanteriui į akis. Jose žibėjo ašaros. — Tu teisus. Šitaip
elgdamasi aš bandau nuslėpti, kad bijau... kad pykstu ant savęs. — Merginos
balsas užlūžo gerklėje. — Po to, kas nutiko broliui, mano smegenys rado tik
tokį būdą tvarkytis su baime, skausmu ir pykčiu, kad pati nenusirisčiau į
bedugnę. — Ji vėl nugręžė akis. — Tiesa ta, kad visą laiką bijau. Man visą
laiką skauda. Manyje nėra nieko, išskyrus liūdesį, skausmą ir vienatvę.
Andželos ašaros, galiausiai pralaužusios jos gynybą, ėmė ristis skruostais.
Hanteris nieko nesakė ir nebandė paguosti. Jis suprato, kad kartais
geriausia paguoda, suteikianti didžiausią palengvėjimą, — leisti išlieti viduje
susikaupusius baimę ir pyktį. Detektyvas, užuot paguodęs, pasiūlė merginai
vienkartinę nosinę.
Andžela nežinojo — ir niekada nesužinos, — kad Hanteris, nors ir dėl
kitokių priežasčių, jautėsi lygiai taip pat.
— Po perkūnais, — keiktelėjo mergina, šluostydamasi skruostus nosine.
— Dabar tikrai norėčiau parūkyti.
Hanteris išėjo su ja į lauką.
Kieme už namo jie atsisėdo ant medinės terasos, sukaltos nuo virtuvės
durų iki žole apaugusio kiemo lopinėlio, krašto. Andžela prisidegė cigaretę ir
įtraukė dūmą taip, tarsi šis galėtų išgelbėti jai gyvybę. Iškvėpusi pro nosį,
pasiūlė cigaretę Hanteriui. Šis atsisakė. Andžela atsidarė skardinę alaus ir
trūktelėjo gerą gurkšnį.
— Reikėjo paprašyti degtinės. — Jos lūpose nušvito nuoširdi šypsena.
Hanteris irgi nusišypsojo.
— Prašau, — mergina pasiūlė skardinę detektyvui. — Vaišinkis.
— Ne, ačiū, — vėl atsisakė šis.
— Nagi, — užsispyrė Andžela. — Žinau, kad dabar dirbi, bet nuo vieno
gurkšnio neapgirsi, be to, gerti vienai labai nesmagu.
 — Tikra tiesa, — sutiko Hanteris, pakėlęs akis į žvaigždėtą dangų.
Daugiau nieko nepridūrė.
— Rimtai? — paklausė Andžela. — Neišgersi nė gurkšnelio?
Hanteris tylėjo.
— Gerai... Man liks daugiau.
Detektyvas suprato, kad ir vėl įsijungė jos gynybinis mechanizmas.
Andžela dar sykį užsivertė skardinę ir giliai užsitraukė cigaretę. Hanteris
stebėjo trumputį dūmų šokį nakties vėjyje.
— Noriu kai ko tavęs paklausti, — prabilo jis, mintyse persukinėdamas
telefoninį pokalbį su žudiku.
— Klausk.
— Kai kalbėjai telefonu su žmogumi, iš kurio paėmei dienoraštį... —
pradėjo Hanteris.
— Turi galvoje, su žudiku, kuris mane persekioja? — pertraukė jį
Andžela.
— Taip, — sutiko Hanteris. — Kai kalbėjotės telefonu, minėjai, kad jam
paklausus apie dienoraštį, pasakei perdavusi jį policijai.
— Taip, — patvirtino Andžela.
— Gal prisimeni, ar užsiminei, kad įdėjai paketą į daktarės Sleiter pašto
dėžutę? Ar išvis paminėjai daktarės pavardę?
Andžela dar kelis kartus gurkštelėjo alaus ir užsitraukė cigaretę.
— Ne, nemanau.
Hanteris palaukė dar sekundėlę.
— Nemanai ar esi įsitikinusi?
Ji pažvelgė į detektyvą primerktomis akimis.
— Andžela, tai labai svarbu.
Baigusi rūkyti Andžela atsiminė žodžius ant savo dušo sienos —
tiesioginį žudiko grasinimą Hanteriui su Garsija. Į širdį vėl įsimetė drebulys.
— Manai, kad jis gali nusitaikyti į daktarę?
Detektyvas neturėjo priežasčių meluoti.
— Jei paminėjai jos pavardę, — pasakė, — esu tikras, kad jis mėgins ją
pasiekti. Faktas, kad nuo šiol tiesiogiai bendrauja su Los Andželo policija,
žudiko visiškai nebaugina. Tiesą sakant, atrodo, kad jam tik įdomiau. Todėl
man labai reikia, kad tiksliai atsimintum, ką jam pasakei telefonui. Man
išties reikia sužinoti, ar pasakei daktarės pavardę, o gal užsiminei apie
Kriminalistikos laboratoriją. Bet ką, kas leistų žudikui suprasti, kad daktarė
Sleiter matė dienoraštį. Ar gali prisiminti tą pokalbį?
— Jau perpasakojau visą pokalbį.
— Žinau, bet gal jauduliui atslūgus, — spyrėsi Hanteris, — tau pavyks
prisiminti ką nors, ką pamiršai, pasakodama pirmą kartą.
Andžela prisidegė dar vieną cigaretę.
Mintyse persuko visą pokalbį nuo tos akimirkos, kai išlipus iš taksi
paskambino žudikas, iki jis užbaigė pokalbį. Prisiminė kiekvieną žodį.
Hanteris laukė.
— Ne, — galiausiai ištarė Andžela ir tvirtai papurtė galvą. —
Neprasitariau nei apie daktarę, nei apie laboratoriją. Pasakiau jam, kad
dienoraštį nusiunčiau policijai. Tada jis pareiškė, kad sumokėsiu už tai, ką
padariau. — Merginos balsas vėl ėmė trūkčioti.
— Viskas gerai, Andžela. — Hanteris guosdamas uždėjo ranką jai ant
peties. — Tu viską padarei gerai.
Tamsų dangų virš jųdviejų galvų perskrodė lėktuvas, Andžela minutėlę
įsistebeilijo į jo žybčiojančias švieseles.
— Ar nieko, jei užduosiu šiek tiek asmenišką klausimą? — atsiklausė
Hanteris, vėl atkreipdamas Andželos dėmesį į save.
— Gali klausti, — atsakė ši. — Klausk, ko nori. Aš tau ne viršininkė.
— Bet tu neatsakysi, — Hanteris suprato, ką Andžela turi galvoje.
— Aš taip nesakiau, — atšovė mergina. — Gal atsakysiu, o gal ir ne,
priklausys nuo to, ar klausimas labai asmeniškas. Todėl prašau klausti.
Hanteris nusišypsojo greta sėdinčiai merginai. Nuolat gintis pasirengusi
Andžela priminė jį patį jaunystėje.
— Akivaizdu, kad esi labai protinga ir sumani, — pradėjo Hanteris. —
Pasitiki savimi, esi tvirtos valios ir nesileidi stumdoma...
— Gana pataikauti, — pertraukė Andžela. — Ką nori žinoti?
— Kaip toks gabus žmogus nusileido iki vagiliavimo? — galiausiai
paklausė Hanteris.
Andžela įdėmiai pažvelgė į detektyvą, tarsi svarstydama, atsakyti į
klausimą ar ne.
— Tiesą sakant, pačią pirmą dieną Los Andžele, — po kelių sekundžių
tylos prabilo ji, — klajojau gatvėmis sutrikusi tiek ziškai, tiek dvasiškai.
Pasukau už kampo ir eidama pro autobusų stotelę pastebėjau, kaip vienas
tipas ištraukė piniginę moteriai iš rankinuko. Jis dirbo subtiliai, labai
subtiliai, bet aš pastebėjau, todėl negalėjau patikėti, kad niekas daugiau
nepamatė. — Mergina užsitraukė cigaretę. — Buvau puolusi į neviltį.
Neturėjau pinigų, stogo virš galvos ir buvau alkana. Nemaniau, kad turiu, ką
prarasti, todėl priėjau prie to vaikino, kai jis išėjo iš stotelės, ir pasakiau, kad
gražiai apšvarino moterį, bet jei nepasidalins su manimi grynųjų, pranešiu
farams. Kitoje gatvės pusėje kaip tik stovėjo jų automobilis.
— Taigi, jis su tavimi pasidalino, — spėjo Hanteris.
— Ne. Iš pradžių buvo priblokštas. Negalėjo patikėti, kad iš jo pinigus
melžia septyniolikmetė iš Pokatelo Aidaho valstijoje, bet tada nusišypsojo ir
tarė: „Galiu padaryti kai ką daug geresnio, nei atiduoti pusę pinigų... Galiu
išmokyti šito amato, kad galėtum pasilikti viską, ką nukniauksi.“ — Andžela
gūžtelėjo. — Taip ir prasidėjo. — Ji patylėjo ir vėl įdėmiai nužvelgė Hanterį,
lyg bandydama apsispręsti, ar verta atskleisti dar daugiau. — Galiausiai
tapome pora, — tardama šiuos žodžius mergina nugręžė žvilgsnį.
— Akivaizdu, kad nieko neišėjo, — pasakė Hanteris.
— Buvome kartu apie metus. — Andžela vėl pažvelgė į detektyvą. Atrodė,
jis laukia tęsinio, bet mergina daugiau nieko nepasakė.
— Ir kas nutiko? — mygo Hanteris.
— O tu smalsus šiknius, ką?
Vyras nesiginčijo, tik linktelėjo atsiprašydamas.
— Atleisk. Tu teisi. Ne mano reikalas.
Andžela nusijuokė ir užgesino cigaretę.
— Tau reikia išmokti atsipalaiduoti, žmogau. Aš tik pajuokavau. Pati esu
smalsi šikšnė. — Ji gurkštelėjo alaus. — Kaip ir daugumai porų, —
paaiškino, — jausmai po medaus mėnesio fazės išsikvėpė. Jis norėjo palypėti
laipteliu aukščiau, o aš — ne.
— Kalbi apie vagiliavimą?
— Taip. Tada ir pasakiau, kad vagiliauti — ne man. Tai tik laikinas
užsiėmimas. Nedarysiu to visą gyvenimą. — Atrodė, kad Andžela bando
pasiaiškinti Hanteriui.
— Laikinas? — paklausė šis. — Kiek tęsiasi tas laikinas darbas, juk juo
užsiimi nuo atvažiavimo į Los Andželą?
— Tik nepradėk su tomis nesąmonėmis, — mergina bedė pirštu į
Hanterį. — Kaip manai, ar lengva įsidarbinti šiame mieste, kai esi pabėgusi
iš namų, paskendusi depresijoje, kankinama skausmo, subyrėjusi į šipulius ir
neturi jokios patirties, nes mokeisi tik mokykloje, neturi namų adreso ir
skatiko kišenėje?
Hanteris papurtė galvą.
— Vis tiek...
— Ne, — Andžela vėl jį nutraukė. — Nėra jokio „vis tiek“. Man reikėjo
valgyti, miegoti, apsirengti ir taip toliau. Žinau, kad taip negalima. Žinau,
kad mane ne taip auklėjo, bet aš neatimu iš žmonių paskutinio kąsnio.
Negriaunu jų gyvenimų. Nepasisavinu gyvenimo santaupų. Ar aš tau
atrodau turtinga? — mergina nesuteikė Hanteriui progos atsakyti. — Paimu
tik tiek, kad pragyvenčiau, ir viskas. Kaip sakiau, netrukus tai mesiu, todėl
nereikia man tų „vis tiek“.
Hanteris nematė prasmės toliau ginčytis.
— Na, tai kas nutiko tam vyrukui? — paklausė. — Tam, su kuriuo
susitikinėjai? Kuris išmokė tave kraustyti kišenes? Ar jis palypėjo karjeros
laiptais?
Andžela sukrizeno.
— Taip, mes pasukome skirtingais keliais ir jis pakilo į kitą lygį. Po
pusantrų metų jį pričiupo. Dabar jis — LAA.
LAA — Kalifornijos valstijos kalėjimas Los Andželo apygardoje.
Hanteris dar norėjo pasiteirauti, ar Andžela lanko buvusį draugą, bet
išsyk nuvijo šią mintį į šoną. Tačiau pati Andžela nustebino jį klausimu, ypač
po neseniai prasiveržusių emocijų.
— Gal galėtum pasilikti? Prašau...
Hanteris susidomėjęs pažvelgė į merginą.
— Žinau, tiedu vyrukai čia tam, kad mane saugotų, — paaiškino Andžela.
— Žinau, sakei, kad jie — savo srities profesionalai, bet man būtų ramiau, jei
liktum šalia. Tikrai nenumanau kodėl, bet žinau, kad jausiuosi saugiau, jei
būsi čia.
Detektyvas minutėlę žvelgė į merginą. Nei iš išraiškos, nei iš kūno kalbos
neišskaitė, kad ji juokautų.
 — Prašau, — dar kartą tyliai pasakė Andžela. — Tik šiąnakt.
Hanteris iš pradžių neplanavo likti nakvoti, bet pokalbis telefonu su
žudiku galvoje pasėjo abejonės sėklą, ir detektyvas nusprendė šiąnakt likti
kartu su Martinu ir Džordanu saugoti Andželą.
— Mielai, — linktelėjo detektyvas. — Galiu pernakvoti svetainėje.
— Ačiū. Esu tau labai dėkinga.
 40

Ketvirtadienis, gruodžio 10 d.
Tą naktį, skirtingai nei ankstesniąją, nemiga neleido Hanteriui apie save
užmiršti. Miegas užplūsdavo atsitiktinėmis bangomis, kurios truko gerokai
per trumpai ir pernelyg greitai suduždavo atsitrenkusios į grublėtą košmarų
ir abejonių pakrantę. Tokie trumpi numigimai Hanteriui buvo pati
blogiausia nemigos rūšis, nes, užuot būdravęs visą naktį, trumpam
panirdavo į gilų miegą, o smegenys ir kūnas pasiduodavo iliuzijai, kad gali
atsipalaiduoti. Vos paniręs į miego teikiamą užmarštį, jis pabusdavo, o po
kelių minučių vėl užmigdavo. Ši kankynė tęsėsi visą naktį. Užmigti Hanteriui
niekad nebuvo sunku. Sunku buvo nepabusti, bet, kad ir su pertrūkiais, jis
sugebėjo išmiegoti apie tris valandas. Tikrai ne idealu pagal daugumos
standartus, bet, apskritai paėmus, žmogui, kone kasdien besigrumiančiam
su lėtine nemiga, trys valandos nebuvo taip jau blogai.
Palikęs Andželai raštelį Hanteris paryčiais, apie 5.15 val., išvažiavo iš
policijos saugomo namo. Nors ir varginamas nemigos, jis visada keldavosi
anksti, mėgdavo kuo anksčiau atvykti į darbą, tačiau šįkart, prieš
važiuodamas į Policijos administracijos pastatą, norėjo užsukti namo,
nusiprausti po dušu, nusiskusti, persirengti ir tinkamai papusryčiauti — geri
pusryčiai buvo jo slaptasis ginklas, padedantis smegenims ir organizmui
išgyventi, gaunant vos kelias valandas miego. Hanteris gerai žinojo, ką
pasigamins.
Kaip žmogaus, didžiąją gyvenimo dalį gyvenusio vieno, Hanterio
gaminimo įgūdžiai nebuvo idealūs, tačiau jo baltyminis omletas galėtų mesti
iššūkį bet kuriam „Michelin“ žvaigždutę pelniusiam šefui. Garsija juokavo,
kad jei Hanteris nuspręstų išeiti iš policijos, galėtų atidaryti restoraną,
kuriame būtų kepami vien omletai. Meniu būtų paprastas — vienas
patiekalas, „Roberto nuostabusis baltyminis omletas“.
 — Eilė rikiuotųsi per visą kvartalą, kad žmonės galėtų jo paragauti, —
pasakė Garsija, pirmą kartą paskanavęs Hanterio omleto. — Kalbu rimtai,
Robertai. Čia tikras gurmaniškas patiekalas. Galėtum susižerti pilnas
kišenes. Uždirbtum gerokai daugiau nei Los Andželo policijoje už detektyvo
darbą.
Tokie žodžiai sukėlė Hanteriui šypseną.
Važiuodamas namo jis prisiminė, kad sugedo kavos virimo aparatas.
Hanterio akimis žiūrint, sveiki pusryčiai be geros kavos nieko verti.
Išsukęs iš Santa Monikos greitkelio į Pietinę Santa Fe aveniu, detektyvas
prisiminė nedidukę ekologiškos kavos kavinukę, kurioje lankėsi prieš keletą
mėnesių. Ji glaudėsi ant kampo Menų rajone, visai netoli nuo Pietinės Santa
Fe aveniu, o jų kava — viena geriausių, kokią teko gerti pastaruoju metu.
Hanteris taip pat prisiminė ženklą ant durų, kuriame buvo parašyta, jog
kavinė kasdien, išskyrus savaitgalius, dirba nuo 5.30 val. Burnoje prisikaupė
seilių. Daugiau paskatų ir nereikėjo. Mažiau nei po minutėlės Hanteris jau
statė mašiną tiesiai priešais „Urth Ca e“ Pietų Hjuito gatvėje.
Kavinėje dvi baristės dėjo pyragus ir sumuštinius į didelę stiklinę vitriną.
Hanteris paprastai per pusryčius gerdavo juodą kavą, bet dabar, kadangi
galėjo rinktis, o pasirinkimas buvo platus, pamanė išbandysiąs ką nors kito.
Žvilgsniu bėgdamas per meniu keliskart nesutramdė šypsenos. Kai kurie
pasirinkimai priminė pieno kokteilius, o ne kavą.
— Siūlyčiau laikytis atokiau nuo vanilinės su dviguba grietinėlės porcija,
nebent mėgsti šleikščiai saldžią kavą.
Patarimas nuskambėjo iš žmogaus, stovinčio Hanteriui už nugaros, lūpų
— išgirdęs šiuos žodžius vyras suakmenėjo. Jis ne tik pažinojo šį balsą — šie
žodžiai buvo lygiai tokie patys, kuriuos ji ištarė per pirmąjį susitikimą
Kalifornijos Los Andželo universiteto bibliotekoje kone prieš pusantrų metų.
Vis dar žvelgdamas į kavos meniu ant lentos, Hanteris tyliai ir giliai
įkvėpė, bet širdis krūtinėje vis tiek ėmė greičiau daužytis. Po milisekundės jis
atsigręžė į moterį sau už nugaros.
— Sveikas, Robertai, — liūdnokai šyptelėjo Treisė Adams.
— Treise? — ištarė Robertas, vis dar negalėdamas patikėti, kad jie ir vėl
stovi vienas priešais kitą.
Po pirmojo susitikimo universitete, kai išsyk įsižiebė nenuneigiama
abipusė simpatija, Hanteris ėmė susitikinėti su Treise, bet, nepaisydamas
stiprių jausmų, kurių niekad neprisipažintų jai jautęs, Hanteris neleido
jųdviejų romanui įsibėgėti — žvelgiant atgal, tai buvo protingas sprendimas.
Maždaug prieš pusmetį, po klaikaus ir siaubingo įvykių posūkio,
Hanterio ir Treisės santykiai staiga nutrūko. Nuo to laiko jie nesimatė ir
nesikalbėjo.
Hanteris atsilygino jai šypsena. Buvo kone milijonas dalykų, kuriuos
norėjo pasakyti Treisei, bet tą akimirką į galvą atėjo tik:
— Ką tu čia veiki?
Nors nuostaba jo balse buvo neabejotinai nuoširdi, Hanteris nusprendė
paaiškinti:
— Turiu galvoje... Ką taip anksti veiki šioje miesto dalyje? Persikraustei?
Kai pastarąjį kartą matė Treisę, ji gyveno Holivude, maždaug už
vienuolikos mylių į vakarus nuo šios kavinės.
— Ne, — atsakė Treisė. — Vis dar gyvenu Vakarų Holivude. Tame
pačiame bute.
Hanteris daugiau nieko neklausė.
— Nakvojau pas Amberę, — paaiškino Treisė. — Nežinau, ar ją
prisimeni.
Jis prisiminė. Amberė buvo geriausia Treisės draugė.
— Ji gyvena už kampo, — pratęsė Treisė. — Kaip žinai, paprastai tokią
bedieviškai ankstyvą valandą nesikeliu, bet turiu rytinę paskaitą universitete
ir jai dar reikia pasiruošti. Užsukau čia greitai papusryčiauti.
Hanteris leido sau šypsotis vien akimis. Su katės akių formos akiniais
juodais rėmeliais, tobulai tinkančiais prie širdies formos veido, žalių akių,
tatuiruotėmis išmargintų rankų ir auskarų nosyje bei lūpose Treisė Adams
Hanteriui priminė paradoksaliai modernų šeštojo dešimtmečio plakatų
modelį. Ryškiai raudoni moters plaukai buvo šiek tiek trumpesni, nei jis
prisiminė, o atspalvis — šiek tiek šviesesnis, bet dėl to ji atrodė tik dar
patraukliau.
— Vis dar gyveni Hantington Parke? — paklausė Treisė.
— Taip.
Treisė sukrizeno.
— Net neklausiu, kodėl tu taip anksti atsidūrei šioje miesto dalyje.
 Šįkart Hanteris pamėgino nusišypsoti iš tikrųjų, bet atrodė, kad lūpų
kampučiai nenori jam paklusti.
— Gražiai atrodai, — ištarė jis. — Man patinka naujoji šukuosena. Tau
labai tinka.
Treisė nustebo, kad Hanteris tą pastebėjo.
— Ačiū. — Moteris atrodė pamaloninta. — Tu irgi. Atrodai.. — Ji
pamėgino, tačiau siaubingai nemokėjo meluoti ir žinojo, kad Hanterio
niekaip neapmulkintų. — ... atrodai pavargęs, Robertai.
Hanteris linktelėjo.
— Pastaruoju metu tempas beprotiškas.
— O, liaukis, negali būti taip blogai. — Treisė dirstelėjo į laikrodį. —
Kalbame jau dvi minutes, o tavo telefonas dar nesuskambėjo.
Hanteris nusišypsojo.
— Tiesa.
Abu trumpam nutilo, bet tos sekundės pakako, kad abu pasijustų
nejaukiai.
Per jųdviejų trumpą romaną Hanteris su Treise niekad nepatyrė nejaukios
tylos. Atvirkščiai, nuo pat pirmos pažinties dienos jiedu vienas su kitu
jautėsi taip patogiai, lyg visą gyvenimą kartu pragyvenusi pora, nesvarbu,
tylėtų ar ne.
— Gal nori patarimo? — paklausė Treisė, linktelėjusi į lentą su kavos
rūšimis ir pačiu laiku pertraukusi kurtinančią tylą. — Rinkis „Ca e Quadra“
arba „Negailestingą pažadinimą“. Abi šios kavos turi papildomą espreso
porciją. Tai gali praversti.
Hanteris pasisuko ir perskaitė Treisės paminėtų kavų aprašymus.
— Abi neblogos, — sutiko. — Nors „Negailestingas pažadinimas“ atrodo
stipresnė.
— Taip ir yra, — patvirtino Treisė.
Hanteris užsisakė didelį puodelį. Kol laukė kavos, Treisė užsisakė
vidutinio dydžio ispanišką latę ir šviežių uogų dubenėlį.
— Beje, — kreipėsi ji į Hanterį, kai baristė ėmė vykdyti užsakymą, —
kraustausi į Rytinę pakrantę. Tiesą sakant, po savaitės.
Ši naujiena buvo visiškai netikėta.
— O, kurgi? — paklausė Hanteris, iš paskutiniųjų stengdamasis
sutramdyti jausmus, bet vos ištaręs šiuos žodžius, susizgribo, kad klausimas
labai asmeniškas. — Atleisk, — kilstelėjo ranką atsiprašydamas. —
Nenorėjau smalsauti. Neprivalai atsakyti.
— Viskas gerai. — Treisė ir vėl apdovanojo jį nuginkluojančia šypsena. —
Jei nenorėčiau, kad žinotum, nebūčiau apie tai užsiminusi. — Ji sekundėlę
nutilo. — Gavau pasiūlymą iš Jeilio universiteto. Tai tokia vieta, kurios
paprasčiausiai neįmanoma atsisakyti.
Iš pradžių Hanteriui širdį suspaudė dusinantis liūdesys, bet jis greit
praėjo.
— Tai nuostabu, Treise. — Vyras nuoširdžiai džiaugėsi moters sėkme. —
Sveikinu. Tu to tikrai nusipelnei.
Baristė grįžo prie prekystalio, nešina Hanterio užsakyta kava. Jis paėmė
puodelį ir paskutinį kartą pažvelgė į Treisę. Jiedu sekundėlę ar dvi tyliai
žvelgė vienas kitam į akis. Šįkart tyla nebuvo nejauki.
— Buvo labai gera vėl tave pamatyti, Treise, — pasakė Hanteris,
vildamasis, kad jai jo balsas nuskambės perpus mažiau jausmingai, nei
skamba jam.
— Ir man tave, Robertai, — nedvejodama atsakė ji. — Tikrai. Sakau iš
visos širdies.
Giliai Hanterio širdyje kažkas keistai suvirpo, bet jis spėjo tai užgniaužti,
kol ne per vėlu.
— Ačiū už patarimą, — padėkojo, kilstelėjęs kavos puodelį. — Ir...
pasirūpink savimi, gerai?
— Būtinai.
Treisė norėjo pasakyti Robertui „tu taip pat“, bet ji geriau už daugelį
suprato, kaip beprasmiškai nuskambėtų tie žodžiai. Treisė sustabdė Hanterį
žvilgsniu ir ištarė vienintelius žodžius, kuriuos teliko pasakyti:
— Sudie, Robertai.
Hanteris neprisivertė pasakyti jai „viso“. Tik ne dar kartą. Todėl paskutinį
kartą pamojo Treisei iš kavinės tarpdurio ir apsunkusia širdimi nuėjo į
automobilį.
 41

Hanteris kavinukėje užtruko kiek ilgiau, nei tikėjosi, todėl kai galiausiai
atvažiavo į Policijos biuro stovėjimo aikštelę, vėlyva žiemos saulė jau kyšojo
virš horizonto linijos ir lėtai tarsi voras ropštėsi centrinio Los Andželo
pastatais.
Įėjęs į kabinetą Hanteris nenustebo aptikęs už stalo Garsiją. Šis taip pat
labai anksti keldavosi ir dažnai į darbą atvažiuodavo anksčiau už partnerį.
— Kaip tik verdu kavą, — pranešė Garsija, kai Hanteris priėjo prie stalo ir
įsijungė kompiuterį. — Po kelių minučių galėsime gerti. — Jis pritariamai
linktelėjo partneriui. — Braziliškos aukščiausios kokybės tamsaus
skrudinimo pupelės. Geriau nebūna.
Meilę kavai Garsija paveldėjo iš brazilo tėvo, prisiekusio kavos aistruolio,
todėl labai rimtai žiūrėjo į šį reikalą. Kabinete stovėjo jo asmeninis kavos
virimo aparatas, elegantiškas ir blizgantis daikčiukas, patuštinęs Garsijos
kišenę truputį daugiau, nei jis tuo metu galėjo sau leisti, tačiau vyrui tas
aparatas atrodė vertas kiekvieno cento, o Hanteris jam neabejotinai pritarė.
Vis dėlto vien kavos aparatas dar nieko nereiškia, todėl kartą per savaitę
kuris nors iš detektyvų užsukdavo į vieną iš daugelio specializuotų kavos
parduotuvių Los Andželo centre ir nupirkdavo maišelį rinktinių kavos
pupelių.
Kabinete pasklidęs kvapas vertė varvinti seilę, bet Hanteris nekreipė į jį
dėmesio, o tai nutikdavo nedažnai.
— Jis man paskambino. — Tai nebuvo atsakymas, kurio tikėjosi Garsija.
— Ką? — prisimerkė šis. — Kas paskambino? Braziliškos aukščiausios
kokybės tamsaus skrudinimo pupelės?
Garsijos pokštas reakcijos nesulaukė.
— Žudikas, — patikslino Hanteris. — Dienoraščio savininkas. Jis man
paskambino vakar vakare. Iškart po to, kai nuvežiau Andželą į saugomą
namą.
Garsijos antakiai iš nuostabos pakilo. Jis aiškiai išgirdo Hanterio žodžius,
bet smegenims sunku buvo suvokti jų prasmę.
— Palauk... kaip? — Nieko nesuprasdamas jis papurtė galvą. — Turiu
omenyje... iš kur jis žinojo, kad turi skambinti tau? Ir iš kur, velniai rautų,
ištraukė tavo numerį?
— Apieškojęs Andželos butą jis aiškiai rado vizitinę kortelę, kurią jai
daviau, — paaiškino Hanteris.
— Pamiršau, — prisipažino Garsija. — Na, ir ką jis pasakė?
Hanteris pasiėmė mobilųjį telefoną.
— Štai, pats paklausyk. — Jis prijungė telefoną prie kompiuterio
kolonėlių, kad geriau girdėtųsi.
Nuskambėjus įrašui Garsijos veide nuostabą pakeitė abejonė — atrodė, jis
netiki savo ausimis.
— Ar gerai išgirdau? — paklausė pasibaigus įrašui, bet balsas skambėjo
netvirtai. — Tas mėšlo gabalas pateikė tau ultimatumą?
Hanteris atsilošė kėdėje.
— Daugiau mažiau.
— O terminas — penkta valanda popiet.
— Kas bus penktą, atnešit kavos? — klausimas nuskambėjo iš kapitonės
Bleik lūpų, mat priėjusi prie jų kabineto durų ji nugirdo Garsijos žodžius.
Kai abu detektyvai pakėlė akis į viršininkę, sunku buvo nepastebėti
nerimo jų akyse.
— Kas nutiko? — žaismingas kapitonės tonas iškart dingo.
— Verčiau užeikite ir paklausykite, kapitone, — pasiūlė Garsija ir pamojo
jai eiti vidun.
Kapitonė Bleik uždarė duris sau už nugaros, priėjo prie Hanterio stalo ir
pastatė ant jo tuščią puodelį.
— Ko aš klausausi?
— Žudikas paskambino Robertui, — paaiškino Garsija.
— Kas? — Kapitonės kaktoje dar giliau įsirėžė nerimo raukšlės, ji išplėtė
akis.
Hanteris iš naujo įjungė įrašą, o jam pasibaigus kapitonė Bleik buvo
apstulbusi kaip prieš tai Garsija. Ne tik dėl to, kad paskambinęs vyras atrodė
bebaimis, bet ir dėl jo ramumo bei abejingumo. Jis ramiai dėstė reikalavimus
ir svaidėsi grasinimais, nė kiek nesijaudindamas dėl to, kad kalba su Los
Andželo policijos departamento Apiplėšimų ir žmogžudysčių skyriaus
detektyvu.
— Pasipūtęs šunsnukis, to nepaneigsi, — Hanteriui sustabdžius įrašą
ištarė kapitonė.
— Be to, žino gerokai daugiau, nei mes manome, — atrėmė detektyvas.
Kapitonė Bleik priėjo prie kavos aparato ir prisipylė puodelį kavos.
— Žino apie ką, Robertai?
— Apie kriminalinio tyrimo eigą, — atsakė šis. — Manau, jis ją supranta,
ir netgi gerai.
Iš tobulai prigludusio juodo švarkelio kišenės kapitonė Bleik išsitraukė
mažą saldiklio dėžutę ir įsimetė į kavą miniatiūrinę tabletę.
— Kodėl taip sakai?
— Visų pirma, dėl šito skambučio. — Hanteris palinko į priekį ir abiem
alkūnėmis įsirėmė į stalą. — Jis pasakė, kad kai atgausiu dienoraštį,
paskambins man ir praneš, kaip jį grąžinti. Kai paklausiau, kodėl galvoja,
kad dienoraščio neturiu su savimi, atsakė...
— Kad nėra kvailas, — pertraukė kapitonė Bleik. — Taip, ką tik
girdėjome, Robertai. Kur tu lenki?
— Noriu pasakyti, kad nors tą atsakymą galima interpretuoti įvairiais
būdais, nuojauta man kužda, kad tas žmogus norėjo pasakyti žinąs, jog
negaliu turėti dienoraščio originalo — ne kopijų, skaitmeninių atvaizdų ar
nuotraukų, bet tikrojo dienoraščio — kad ir kur būčiau. Nei mašinoje... nei
bute... net ir čia, Policijos administracijos pastate.
Kapitonė gurkštelėjo kavos, jos žvilgsnis trumpam stabtelėjo ties Garsija.
Šis atrodė ne mažiau suintriguotas už ją pačią. Jie abu viltingai žvelgė į
Hanterį. Pastarasis mielai patenkino kolegų smalsumą.
— Žudikas žino, kad Los Andželo policijai į rankas pakliuvęs dienoraštis
visų pirma būtų perduotas Kriminalistikos skyriui. Ten daugybė prirašytų
puslapių, „Polaroid“ nuotraukų, kraujo dėmių ir ko tik nori, todėl jis taip pat
žino, kad dienoraštis būtų analizuojamas laboratorijoje kelias savaites, jei ne
mėnesius. Taigi, davė man laiko iki penktos valandos popiet dienoraščiui
susigrąžinti. Žinojo, kad užtrukčiau, kol atgaučiau jo daiktą.
 Kapitonė Bleik minutėlę svarstė Hanterio teoriją.
— Kai žudikas paskambino Andželai ir paklausė, kur jo dienoraštis, —
tęsė detektyvas, užbėgdamas už akių kitam kapitonės klausimui, — mergina
pasakė jį išsiuntusi Los Andželo policijai. Los Andželo po-li-ci-jai. Ji
neužsiminė apie Kriminalistikos padalinį, Teismo ekspertizės skyrių nei apie
tai, kad įdėjo dienoraštį į daktarės Sleiter pašto dėžutę. Vakar kalbėjau apie
tai su Andžela.
Kapitonė Bleik vėl gurkštelėjo kavos.
— Jei, kaip sakai, tas žmogus žino, kad dienoraštis yra Los Andželo
policijos Kriminalistikos ir techninių tyrimų padalinyje, kodėl jis skambino
tau? Kodėl kreipėsi į tarpininką, o ne tiesiai į juos?
— Nes jo su niekuo nebūtų sujungę, — atsakė Hanteris. — Jei jis būtų
skambinęs į Kriminalistikos ir techninių tyrimų padalinį nežinodamas
konkretaus bylos numerio, jo niekas nebūtų klausęs. Kad ir koks protingas,
jis niekaip nebūtų išgavęs konkrečios pavardės. Net ir norėdamas jam niekas
negalėtų padėti. Su tokiu sudėtingu įkalčiu kaip jo dienoraštis bus atlikta
begalė testų — pirštų atspaudų, DNR, grafologinių ir popieriaus tyrimų.
Perspėjau daktarę Sleiter, kad dienoraščio lapų negalima išimti, o tai reiškia,
kad bloknotas keliaus iš vienos laboratorijos į kitą. Su juo dirbs daugybė
mokslininkų ir technologų, ne vienas žmogus. Skambinti į Kriminalistikos
padalinį reikštų tuščią laiko gaišimą. Esu tikras, kad jis tą žinojo.
Kol kapitonė užbaigė kavą, minutėlę stojo tyla.
— Taigi mes dienoraščio neturime? — paklausė ji.
— Ne, — patvirtino Garsija. — Dienoraštis Kriminalistikos ir techninių
tyrimų padalinyje. Mes turime tik nuskenuotas jo puslapių nuotraukas.
Kapitonė linktelėjo patvirtindama, kad suprato.
— Tai ką darysi dėl jo reikalavimo? — Ji kilstelėjo ranką, nes dar nebaigė.
— Žinau, kad pagal taisykles reikėtų suorganizuoti pasalą ir palaukti, kol jis
paskambins šiandien popiet, bet iš to, ką man ką tik papasakojai, —
viršininkė kreipėsi į Hanterį, — nemanau, kad jį būtų paprasta sučiupti
tiesiog paspendus spąstus, tiesa?
Hanteris kilstelėjo rankas delnais aukštyn ir patraukė pečiais.
— Galime pamėginti, bet labai abejoju, ar suveiks. — Jis parodė į mobilųjį
telefoną ant stalo. — Pastebėjote, kaip ramiai ir pasitikėdamas savimi jis
kalbėjo, ar ne?
Kapitonė Bleik linktelėjo.
— Turbūt todėl, kad sugalvojo tobulą būdą dienoraščiui atgauti — jam jį
grąžins Robertas, todėl nereikės rizikuoti būti sučiuptam, — spėjo Garsija.
— Net neabejoju, — sutiko Hanteris. — Tačiau jo pasitikėjimas turi
gilesnes šaknis. Šitas skambutis — tik žiedeliai.
— Kaip suprasti? — Garsija savo klausimu užbėgo kapitonei Bleik už
akių.
— Nežinau, kiek kartų perklausiau įrašą, — paaiškino Hanteris. —
Klausydamas jo žodžių ir jo tono... supratau, kad tas žmogus nesistengia
nuduoti pasitikįs savimi kalbėdamas su manimi, nes esu Los Andželo
policijos atstovas. Man pasirodė, kad jis taip pasitiki savimi todėl, kad mūsų
nebijo. Kalbu ne tik apie Los Andželo policijos departamentą, bet ir apie
visas teisėsaugos institucijas. Jis galėjo kalbėtis su FTB, NSA, ATF ar dar kuo
nors, niekas nebūtų pasikeitę. Tas vyras vis tiek būtų pateikęs ultimatumą.
Kapitonė Bleik žvelgė Hanteriui į akis ilgiau nei sekundę. Jose išvydo
keistą kibirkštėlę, kurią matė ne pirmą kartą. Žinojo, kad kažkur giliai tose
protingose smegenyse Hanteris ėmė dėlioti psichologinį žudiko pro lį.
Viršininkė spustelėjo:
— Kaip manai, kodėl?
Hanterį galiausiai įveikė viską gožiantis kavos aromatas, jis priėjo prie
aparato ir įsipylė sau didelį puodelį.
— To neįmanoma pasakyti, kapitone. Reikia su juo pasikalbėti.
— O, bet gali paspėlioti. — Ji nusileido, kilstelėdama ranką. — Žinau, kad
nemėgsti to daryti, bet būk geras, padaryk man paslaugą, Robertai. Aš tik
bandau suvokti, su kuo susidūrėme. Kaip manai, kodėl šitas prietranka taip
pasitiki savimi... yra toks bebaimis?
Hanteris gurkštelėjo kavos.
— Gerai, bet tai — grynas spėjimas.
— Aš nieko prieš, — sutiko kapitonė Bleik.
— Ką gi, — pradėjo Hanteris. — Žinome, kad jis girdi galvoje balsus, o tai
reiškia, jog yra šizofreniškas psichopatas. Jei balsai liepia jam atgauti
dienoraštį, tas tipas padarys viską, kad jiems įtiktų, net ir savo saugumo
sąskaita. Baimė, skausmas, nuovargis, pavojus, jėga, net jo psichopatinė
savimeilė... visa tai pasitraukia į antrą planą, nes balsai ir jų pageidavimai yra
pirmoje vietoje. Jam svarbiausia — nesupykdyti balsų.
Nors Hanterio paaiškinimas skambėjo logiškai, kapitonė Bleik nujautė,
kad detektyvas kažko nepasako.
— Gerai, — ištarė ji. — Bet tai juk ne visa tavo teorija, tiesa? Turi mintyse
dar kažką? Kažką, kas neduoda tau ramybės.
Hanteris tylėjo.
— Kas tai, Robertai? — spyrėsi viršininkė.
— Tai ne tiek teorija, kiek nuojauta, kapitone, — atsakė Hanteris ir
atsilošė kėdėje. — Vienintelis būdas ją patvirtinti — peržiūrėti viską, ką
mums atsiuntė daktarė Sleiter, per didinamąjį stiklą. Jei duosit man truputį
laiko, vėliau galėsiu pasakyti savo nuomonę.
— Ne. — Kapitonė tvirtai papurtė galvą. — Nesu tokia kvaila, kad
nekreipčiau dėmesio į tą tavo sumautą nuojautą, Robertai. Kaskart, kai ji
tave aplanko, užverda tikras pragaras. Sakyk dabar.
— Kapitonė sako tiesą, — paantrino Garsija, priėjęs prie savo
kompiuterio ir įjungęs kelias pirmąsias nuotraukas iš daktarės Sleiter
atsiųstos suglaudintos rinkmenos. — Ką tau sako nuojauta?
Hanteris pasijuto kaip vaikas, ketinąs pasakyti tėvams, kad sode už namo
matė vienaragį.
— Gal jis jaučiasi toks stiprus dėl to, — ištarė detektyvas, — kad yra
pripratęs grumtis su daug baisesniais priešininkais nei Los Andželo policijos
departamentas. Manau, jis taip gerai išmano kriminalinio tyrimo eigą, nes
yra su juo susijęs.
— Palauk minutėlę, — kapitonė Bleik sustabdė Hanterį. — Manai, kad jis
— faras?
— Ne. — Hanteris vos regimai papurtė galvą. — Ne paprastas faras. Ne
vienas iš mūsų. Jis daug geriau apmokytas.
 42

Franklino kanjono parkas buvo įsispraudęs tarp San Fernando slėnio ir

Beverli Hilso netoli Los Andželo centro — 240 hektarų čiaparalės, žolynų,
ąžuolynų, kilometro pločio ežeras, ančių tvenkinys, daugybė vietos iškyloms
ir kone dešimties kilometrų ilgio takai. Ežeras ir tvenkinys teikė prieglobstį
paukščiams, keliaujantiems Ramiojo vandenyno migracijos keliu —
pagrindiniu migruojančių paukščių Amerikoje maršrutu iš šiaurės į pietus,
besitęsiančiu nuo Aliaskos iki Patagonijos. Būtent toje vietoje, šalia
nuošaliau augančio guotelio, ežero šiaurės vakarų pusėje, mėgo sėdėti vyras.
Jis ten, atokiau nuo visų, praleisdavo valandų valandas spoksodamas į
vandenį ir paukščius bei skendėdamas savo mintyse.
Nors parkas buvo dvylika milijonų gyventojų turinčio miesto centre, jis
turėjo kone magiškų galių. Vos tik įžengdavai pro vartus, Los Andželas su
visu savo šurmuliu ir grūstimis likdavo kitoje pusėje. Tarsi persikeltum į kitą
pasaulį... netgi į kitą planetą; būtent dėl to iš daugelio parkų Los Andžele
Franklino kanjono parkas buvo vyro mėgstamiausias. Paprastai jis čia
užsukdavo du ar tris kartus per savaitę. Ramybe alsuojanti aplinka ir kvapą
gniaužiantis ežero grožis, augmenija ir įvairūs paukščiai leisdavo vyrui, kiek
tai įmanoma, pajusti vidinę santarvę.
O cialiai parkas vartus lankytojams atverdavo 7.00 val. ryto, bet tokiam
įgudusiam profesionalui įveikti parko tvorą buvo juokų darbas. Tiesą
pasakius, kai būdavo galimybė, jis mėgdavo ateiti čia prieš saulėtekį.
Kai pirmieji spinduliai apšvietė medžius ir jie ėmė atsispindėti vandenyje,
ežeras hipnotizuojančiai sumirguliavo, tarsi saulė būtų išryškinusi
deimantus, slypinčius ežero dugne.
Vyras baigė valgyti sumuštinį su rūkyta jautiena ir dar sykį gurkštelėjo
kavos. Saulė, nors ir neryški, šildė odą. Tolumoje girdėjosi į dienos darbus
kibęs genys. Sveikindami naują rytą pasislėpę medžiuose taip pat ėmė
treliuoti kelių skirtingų rūšių paukščiai.
Atsisėdęs ant žemės, atsirėmęs į medį vyras prisitraukė prie krūtinės
kelius ir juos apglėbė. Pakėlęs akis į dangų pamatė keršąjį tulžį, apsukusį ratą
jam virš galvos ir nusitaikiusį į kažkokią vargšę žuvelę seklioje ežero
pakrantėje. Radęs taikinį tulžys nėrė žemyn tiksliai į nusižiūrėtą vietą. Tarsi
valdoma raketa paukštis pūkštelėjo į vandenį, ištaškydamas žibantį paviršių,
o po sekundėlės išniro tvirtai snape spausdamas žuvį. Šioji, kovodama dėl
savo gyvybės, desperatiškai rangėsi, stengdamasi išsprūsti iš kietai suspausto
snapo, bet žuvies kova buvo beprasmė. Šiaip ar taip, tulžys ne šiaip sau
vadinamas karališkuoju žveju2. Auka, atsidūrusi jo snape, nieko
nebegalėdavo padaryti.
Nulydėjęs akimis tulžį, nusileidusį ant šakos ne per toliausiai nuo medžio,
prie kurio sėdėjo, vyras nelinksmai sukrizeno, lygindamas save su
neprilygstamu paukščiu-žveju.
Kaip ir tulžys, jei vyras nusitaikydavo į asmenį, šis neturėdavo jokių šansų
pasprukti, bet panašumai tuo nesibaigė. Nors tulžiai ir buvo labai gražūs
pažiūrėti su savo ilgais, smailais snapais, masyviomis galvomis, didelėmis
akimis, spalvingais kūneliais, mažomis kojelėmis ir trumpomis uodegomis,
ornitologijos pasaulyje jie laikomi negailestingais grobuonimis.
Tulžiai žiaurių žudikų reputaciją pelnė dėl to, kad grobį nužudydavo
brutaliai ir kankinančiai. Grįžęs ant šakos tulžys nelaukdavo, kol žuvis pati
padvės, bet imdavo snapu negailestingai iš visų jėgų daužyti ją į medį... vėl...
ir vėl... ir vėl... kol ta nusibaigdavo. Žmonių pasaulyje tai būtų tas pats, lyg
vyras be perstojo daužytų subjekto galvą į betoninę sieną, kol kaukolė lūžtų
daugely vietų, o pilka masė jos viduje virstų koše.
Gyvenimas išties poetiškas, — pamanė vyras.
Jis įsipylė dar vieną puodelį kavos iš termoso ir žvilgtelėjo į laikrodį —
liko mažiau nei dešimt valandų, kol vėl turės paskambinti detektyvui
Hanteriui.
Nors vyras ir ketino suteikti jam progą, nesitikėjo, kad Los Andželo
policijos detektyvas paklus. Bent jau ne iš pradžių. Todėl jau buvo parengęs
planą.
Dienoraštį jis atgaus, vyras dėl to nė kiek neabejojo. O jei proceso metu
teks nužudyti detektyvą, tebūnie — šįkart nereikės balsų nurodymų.
2
Tulžys angliškai (king sher) — „karališkasis žvejys“.
 43

— Žmogus, velnioniškai geriau apmokytas už Los Andželo policijos farą?

— kapitonė Bleik perklausė Hanterio. — Pavyzdžiui, kas? — Raukšlelės
aplink akis dar labiau išryškėjo, viršininkei įsmeigus žvilgsnį į detektyvą. —
Tik nesakyk, kad, tavo nuomone, šis žudikas galėtų būti susijęs su FTB.
Hanteris papurtė galvą.
— Ne, ir ne su FTB... su kariuomene.
Garsija, stovintis kapitonės Bleik kairėje, nustebo ne mažiau už ją.
— Kodėl su kariuomene?
Hanteris iškėlė abi rankas.
— Kaip sakiau, tai tik nuojauta, bet manau, jog yra didelė tikimybė, kad
šis žudikas tarnauja arba tarnavo kariuomenėje.
— Kuo ta nuojauta remiasi, Robertai? — pasiteiravo kapitonė. — Ar kad
penktą valandą įvardijo kariniu terminu3?
— Tiesa, tai vienas iš veiksnių, — pripažino Hanteris.
— Mes daugelyje savo planų naudojame karinį laiką, — paprieštaravo
kapitonė Bleik. — Jį galima pamatyti pamainų gra kuose, tvarkaraščiuose,
darbotvarkėse, programose... sąrašas nesibaigia.
— Taip, — sutiko Hanteris. — Raštiškai karinis laikas naudojamas visur,
bet paprastai tik kariškiai arba žmonės, susiję su kariuomene, laiką taip
įvardija ir kalbėdami.
Kapitonė Bleik minutėlę sudvejojo.
— Gal ir matome jį parašytą kone visur, — spyrėsi Hanteris, — bet
dauguma iš mūsų net perskaito jį ne kariškai, o įprastai.
— Nebent jis taip pasielgė tyčia, — prie ginčo prisijungė Garsija. — Gal
toks buvo sumanymas — nuvesti tave klaidingu keliu ir priversti galvoti, kad
jis susijęs su kariuomene. Jis išties atrodo gana protingas, kad sugalvotų
tokią suktybę.
 — Tačiau karinis laikas nėra vienintelis jo pavartotas terminas, susijęs su
kariuomene. Tą patį jis darė ir rašydamas.
Hanteris sumažino ekrane šviečiantį lapą ir įjungė naują.
Garsija su kapitone Bleik atsistojo už jo stalo.
Hanteris kreipėsi į partnerį.
— Kaip pameni, tai susiję su antruoju dienoraščio įrašu — Koriu
Snaideriu. — Jis parodė į ekraną.

Nors iš pradžių ir kirtau netiksliai, po kiekvieno kirčio skausmingai

plyšdavo subjekto audiniai ir likdavo gilios plėštinės žaizdos, galinčios
pašiurpinti bet kurį mediką.

— Ar esi girdėjęs, atmetus lmus ir vaizdo žaidimus, — prabilo Hanteris,

— kad kas nors gydytoją vadintų mediku, nesvarbu, pokalbyje ar tekste?
Garsija su kapitone Bleik tylėjo.
— Terminą „medikas“ daugiausia vartoja kariškiai, — laikėsi savo
Hanteris. — Dienoraštyje galime rasti ir daugiau terminų, peršančių mintį,
kad žudikas tarnavo ar tebetarnauja kariuomenėje, tuo aš neabejoju. Kol kas
turėjome progą perskaityti tik du įrašus iš šešiolikos.
Garsija linktelėjo, patvirtindamas jo žodžius.
— Todėl ir noriu vėl pradėti nuo pradžių, — tęsė Hanteris. — Atidžiai
išanalizuoti viską, lapas po lapo, žodis po žodžio. Tikiuosi, dienoraštyje rasiu
ką nors, kas jį išduotų.
Kapitonė Bleik, kol kas dar neskaičiusi nė vieno įrašo, neatitraukė akių
nuo Hanterio kompiuterio ekrano.
— Gerai, — sutiko ji, galiausiai atplėšusi žvilgsnį nuo siaubingo teksto
priešais stovinčiame kompiuteryje. — Abu tęskite darbą. O aš paprašysiu,
kad Specialiųjų tyrimų skyrius ir greitojo reagavimo būrys būtų pasiruošę
penktos valandos terminui.
Hanteris dirstelėjo į laikrodį.
— Paskambinsiu daktarei Sleiter ir pasakysiu, kad mums reikia
dienoraščio.
Kapitonė Bleik negalėjo patikėti savo ausimis — ji pervėrė Hanterį piktu
žvilgsniu.
— Kad ir kokius nurodymus gautum iš to nevispročio šiandien... juk
neketini neštis su savimi tikrojo dienoraščio, ar ne?
— Gali būti, kad teks, — atsakė Hanteris, jau atvėręs ekrane naujus
nuskenuotus dienoraščio puslapius. — Nesvarbu, kas nutiks šiandien penktą
popiet, turiu turėti dienoraštį.
Kapitonė Bleik davė Hanteriui dar kelias sekundes, bet šis nieko
nebepridūrė.
— Ir kodėl gi, Robertai?
Hanteris atsiduso, atsirėmė dešine alkūne į stalą ir pažvelgė kapitonei į
akis.
— Dėl dviejų pagrindinių priežasčių. Jis norės įrodymo, kad turiu
dienoraštį.
Kapitonės Bleik lūpų kampučiai nusviro, ji linktelėjo.
— Gerai, o antroji priežastis?
Hanteris pasisuko su kėde Garsijos ir kapitonės Bleik pusėn.
— Jo desperatiškas troškimas atgauti dienoraštį.
Sprendžiant iš jų minų, Hanterio atsakymas liko nesuprastas.
— Argi jums tai ne keista? — paklausė detektyvas, tiriamai žvelgdamas į
kolegų veidus.
Jokios reakcijos.
Jis paaiškino:
— Akivaizdu, kad žudikas žino, jog mes jau būsime nukopijavę,
nuskenavę ir nufotografavę visus puslapius, dienoraštyje rastus eskizus ir
„Polaroid“ nuotraukas. Net jei jis atgaus dienraštį, jo puslapiuose už ksuotos
informacijos nuo mūsų nebenuslėps. Tai nesutrukdys mums iškasti visas iki
vienos jo aukas. O jei ten yra paminėta žudiko tapatybė, net jei jis
susigrąžins dienoraštį, tai nesutrukdys mums sumedžioti jį patį.
— Taigi, tas tipas nori ne informacijos, esančios dienoraštyje, o paties
dienoraščio.
Hanteris linktelėjo.
— Kito varianto nėra. Klausimas — kodėl? Man peršasi vienintelė išvada,
kad tame dienoraštyje turi būti kažkas daugiau. Daugiau nei žodžiai. Kažkas,
paslėpta nuo akių. Tai, ko neuž ksuos skeneris ir fotoaparatas. Tai, ką gali
pražiopsoti net teismo medicinos ekspertai. Antraip kodėl jis taip žūtbūtinai
stengtųsi atgauti tą dienoraštį?
 Kapitonei Bleik pastiro plaukeliai ant sprando, bet šįkart dėl visai kitos
priežasties.
— Skambink Sjuzanai, — eidama link durų sukomandavo Hanteriui. —
Tegul tą dienoraštį čia atveža tučtuojau, praneškite man visas naujienas.
Susisieksiu su Specialiųjų tyrimų skyriumi ir greitojo reagavimo būriu.
Pričiupkime tą šunsnukį.
3
24 val. paros laiko skaičiavimas, nuo 0.00 iki 23 val., JAV vadinamas kariniu laiku.
 44

Hanteris padėjo telefono ragelį, susakė priešais stalą stovinčiam

pareigūnui Makalskiui paskutinius nurodymus ir nedelsdamas grįžo prie
ekrane atverto lapo. Jiedu su Garsija ir vėl pradėjo nuo pradžių, nuo pirmojo
puslapio — įrašo apie Elžbietą Gibs.
Hanteris skaitė itin greitai, jis galėdavo žaibiškai permesti tekstą akimis,
bet dabar tyčia gerokai sulėtino ritmą. Jis ieškojo ne tik ko nors, kas pagrįstų
teoriją apie kariuomenę, bet ir to, kas galėtų būti paslėpta dienoraštyje. Bėda
ta, kad net nenumanė, ko ieško. Ar turėtų skaityti tarp eilučių ir ieškoti
užslėptos prasmės, ar ko nors labiau apčiuopiamo? Ar žudikas pasitelkė kokį
nors kodą informacijai paslėpti? Jei taip, ar Hanteris tą kodą ras?
Jis žinojo, kad atsakymą rasti bus nelengva, jei išvis pavyks tai padaryti.
Hanteris kiekvieną teksto eilutę perskaitė dukart — pirmą kartą
ieškodamas paslėptos sakinio prasmės, galbūt žodžių žaismo ar panašiai.
Antrą kartą įdėmiai peržiūrėjo žodį po žodžio, raidę po raidės. Šįkart ieškojo
ko nors neįprasto. Gal kuris nors žodis ar raidė kaip nors pažymėti —
taškeliu ar brūkšneliu apačioje ar viršuje... gal ryškiau parašyta... ieškojo bet
ko, kas atrodytų keistokai.
Baigęs skaityti įrašą apie Elžbietą Gibs Hanteris nerado nieko, kas
patrauktų dėmesį — nei užuominų, patvirtinančių, kad žudikas buvo susijęs
su kariuomene, nei paslėptos informacijos, kurios dar nebūtų pastebėjęs.
Nematė nieko panašaus į kodą. Tas pats galiojo ir antrajam įrašui apie Korį
Snaiderį.
Prieš imdamasis trečio įrašo ir visiškai naujos aukos, Hanteris pakilo nuo
kėdės ir įsipylė kavos.
Nors žmogžudystės buvo jau įvykdytos ir detektyvas niekaip negalėjo
užbėgti joms už akių, prieš pradedant skaityti Hanterį vis tiek graužė
nerimas. Jis žinojo, kad kiekvienas naujas įrašas atskleis naują blogį... naują
siaubą. Kiekviename iš jų aptiks naujos aukos vardą ir veidą — vargšių sielų,
iš kurių sadistiškas maniakas, girdintis balsus galvoje, atėmė gyvybes. Iš
bejėgiškumo Hanteriui gniaužė skrandį ir kamavo šleikštulys, bet, nors ir
negalėjo padėti nė vienai iš šešiolikos dienoraščio puslapiuose paminėtų
aukų, galėjo pateikti atsakymus jų šeimoms ir padaryti viską, kas jo jėgoms,
kad nebeleistų žudikui atimti dar daugiau gyvybių.
Hanteris grįžo prie stalo su puodeliu garuojančios kavos.
Pradėjo skaityti naują įrašą.

Balsai kuriam laikui buvo užmigę — jei tiksliau, septyniasdešimt

aštuonioms dienoms, — tačiau pabudo po žiemos miego, grįžo su
garsiais ir aiškiais reikalavimais, išalkę kaip niekad. Ir vėl jie turėjo labai
konkretų pageidavimą — lytis: moteris. Amžius: tarp dvidešimt
penkerių ir dvidešimt septynerių. Ne jaunesnė... ne senesnė. Ūgis:
penkios pėdos ir keturi šeši coliai. Plaukai: juodi tiesūs ilgi, bent jau
žemiau pečių. Akys: juodos (labai tamsiai rudos). Sudėjimas — smulki,
liekna. Svoris: 130 svarų ir nė uncijos daugiau. Etninė grupė: japonų
kilmės amerikietė. Asmenybė: drovi introvertė. Tai pirmas kartas, kai
balsai pamini asmenybės charakterio bruožus. Bėdų nekils, bet šis
pageidavimas neabejotinai sulėtins subjekto atranką. Visais ankstesniais
atvejais, kai reikalavimai siedavosi vien su zinėmis savybėmis,
subjektus būdavo lengva atrinkti žvalgybos būdu...

Hanteris liovėsi skaityti, kraujagyslės smilkiniuose įsitempė iš jaudulio.

Žinojo, kad kariškiai dažnai vartoja terminą „žvalgyba“, nors jie ne
vieninteliai.
Jis įsidėmėjo šį žodį, gurkštelėjo kavos ir ėmė skaityti toliau.

... tačiau pridėjus konkretų asmenybės tipą, žvalgybos nepakaks. Tam,

kad galėčiau tiksliau nustatyti subjekto charakterį, turėsiu prie jos
prisigretinti ir užmegzti pokalbį, turbūt ne kartą, o aš tuo užsiimti
nenorėčiau. „Ji privalo vilkėti tradiciniu japonišku kimono“ — dar
vienas balsų reikalavimas. „Ji turėtų mūvėti baltas kojines ir tradicinį
medinį apavą „geta“. Makiažas nebūtinas. Kimono spalva nesvarbi.“
Nors subjekto apranga apibūdinta neįprastai detaliai, surasti taikinį
 nebus sunku, išskyrus, žinoma, tą dalį apie asmenybę — jei atvirai, šį
punktą galima apeiti, nes balsai niekaip negalės nustatyti jos asmenybės
tipo.

Hanteris vėl stabtelėjo, suraukė kaktą ir primerkė akis. Šįkart nerimą

sukėlė ne įraše pavartoti žodžiai. „Apeiti“, nors ir ne per dažniausiai
vartojamas šia prasme, negalėtų būti laikomas kariniu terminu. Ne, Hanteris
liovėsi skaityti ir susiraukė ne dėl žodžio tekste, o dėl paties teksto. Dėl jo
reikšmės.
Atsilošęs kėdėje, Hanteris sukryžiavo rankas ant krūtinės ir mąsliai
įsistebeilijo į kompiuterio ekraną.
— Viskas gerai? — ištempęs kaklą pro kairiąją monitoriaus pusę paklausė
Garsija.
— Mm, — sumykė partneris ir linktelėjo.
Garsijos toks atsakymas neįtikino.
— Pažįstu šitą išraišką, Robertai. Kas nutiko?
— Nesu tikras, — dar sykį pamėgino Hanteris. Jis nykščiu ir smiliumi
švelniai pamasažavo užmerktus vokus. — Gal prisigalvoju, pernelyg
stengiuosi surasti raktą į šio tipo mintis, nors to rakto čia nėra.
Iš patirties žinojo, kad nuo persistengimo smegenys gali susijaukti. Kuo
ilgiau žmogaus pastangų nevainikuoja sėkmė, tuo labiau jis suirzta.
Susierzinimas ne tik sutrumpina mąstymo procesą, bet ir priverčia smegenis
iškraipyti vaizdus, žodžius ir garsus — verčia matyti ir girdėti tai, kas iš tiesų
nenutiko ir niekad nebuvo pasakyta.
— Ką gi, — atsiliepė Garsija. — Ką, tavo manymu, prisigalvoji? Gal aš
galiu padėti.
— Gal, — sutiko Hanteris. — Bet leisk užbaigti skaityti įrašą. Gal tada kas
nors paaiškės.
— Žinoma, — sutiko Garsija.
Hanteris vėl įsmeigė akis į žodžius ekrane.

Tačiau tikroji bėda iškilo, kai balsai perėjo prie nužudymo būdo.
„Aprengtai tradiciniais geišos drabužiais, — pasakė balsai, — merginai
reikia kelis kartus žiauriai plaštaka suduoti per veidą, kol iš nosies ir
lūpų pradės bėgti kraujas. Jokių smūgių kumščiu. Tik antausiai. Ji neturi
prarasti sąmonės. Kai veidas apsipils krauju, brutaliai suplėšyti kimono
ir subjektą išprievartauti...“ Štai tada aš sustabdžiau balsus. NE. Aš
nieko NEPRIEVARTAUSIU. Jei jie to pageidauja, turės išeiti ir grįžti su
kitu reikalavimu. NIEKO NEPRIEVARTAUSIU.
Hanteris vėl liovėsi skaitęs.
— Čia kažkas ne taip, — ištarė sau panosėje. — Jaučiu, kad kažkas ne taip.
 45

Nors Hanteris kalbėjo pašnibždomis, atstumas tarp jo ir Garsijos stalų

buvo toks mažas, kad partneris aiškiai išgirdo jo žodžius.
— Kas ne taip? — nerimastingu tonu paklausė Garsija.
Hanteris neatsakė. Sėdėjo pusiau pravira burna, įsmeigęs akis į ekraną ir
vis iš naujo skaitė kelias paskutines teksto eilutes.
— Robertai, — šįsyk garsiau pašaukė partneris. — Kas tau atrodo ne taip?
Ką radai?
Detektyvas papurtė galvą, tarsi vydamas šalin blogą sapną.
— Kiek tu paskaitei? — paklausė.
— Maždaug iki trečiojo įrašo vidurio, — atsakė Garsija.
— Taigi, mes beveik toje pačioje vietoje, — pasakė Hanteris ir pamojo
Garsijai prieiti. — Užmesk akį.
Garsija priėjo prie kolegos stalo.
— Kur turiu žiūrėti?
— Čia, — Hanteris parodė ekrane paskutinę perskaitytą teksto dalį. —
Štai ši dalis.
Garsija dukart perskaitė pastraipą ir klausiamai pažvelgė į Hanterį.
— Nematai čia nieko keisto? — pasiteiravo šis.
— Stebina, kad žudikas atsisako prievartauti, — pripažino Garsija, — bet
nepasakyčiau, kad čia „kažkas ne taip“.
— Taip, bet reikalas tas, — pamėgino paaiškinti Hanteris, — kad jis ne tik
atsisakė vykdyti reikalavimą išprievartauti moterį. Jis liepė balsams išeiti ir
grįžti su kitu pageidavimu.
Garsija gūžtelėjo.
— Tam tikra prasme tai geras dalykas, ar ne?
— Taip, žinoma, — sutiko Hanteris. — Bet kalbu ne apie tai, Karlosai. Ne
apie prievartavimą. Kalbu apie tai, kad žudikas sustabdo balsus ir ne tik
pasako jiems, kad nesielgs, kaip lieptas, bet netgi viską apverčia aukštyn
kojomis... Jis liepia balsams išeiti ir grįžti su kitu pageidavimu. Vertinant iš
psichologinės pusės, šizofrenijos atveju taip nenutiktų.
— Na, — Garsija kryptelėjo galvą į šoną, — mano žinios apie šizofreniją
labai paviršutiniškos, todėl turiu paklausti — kodėl ne?
— Šizofrenija — liga, verčianti žmones girdėti balsus savo galvoje, —
paaiškino Hanteris. — Bet, kaip žinai, tie balsai tikrovėje neegzistuoja. Juos
sukuria ir įgarsina žmogaus pasąmonė. Bėda ta, kad galvoje tie balsai
skamba taip tikroviškai ir taip skiriasi nuo jo paties balso, kad žmogus
patiki, jog kažkas išties su juo kalbasi. Šizofrenijos atveju yra du klausos
haliucinacijų tipai. — Skaičiuodamas Hanteris ėmė lenkti dešiniosios rankos
pirštus. — Pirmas: balsai, kuriuos lydi haliucinacijos, kitaip tariant, žmogus
regi su juo kalbantį asmenį ar ką nors kitą. Tą visiems žinomą
įsivaizduojamąjį draugą. Šis jį reginčiam žmogui atrodo toks pat tikras, kaip
ir tu, dabar stovintis šalia. Tokiais atvejais šizofrenikai įsivaizduojamam
žmogui ar daiktui suteikia vardą — Džonas, Polas, Dženė, Drakonas,
Ktulas... esmę pagavai, ar ne?
Garsija linktelėjo.
— Gerai, — tęsė Hanteris, dar kartą mostelėdamas į kompiuterio ekraną.
— Žudikas savo įrašuose balsus vadina paprasčiausiai „balsais“, o ne
konkrečiais vardais, todėl nusprendžiau, kad jo šizofrenijos atvejis priklauso
antrajai klausos haliucinacijų kategorijai, — kai girdimi vien balsai, bet nėra
vizualinių haliucinacijų. Tokie atvejai būna šiek tiek pavojingesni.
— Pavojingesni? — perklausė Garsija. — Kodėl?
— Nes jei žmonės girdi balsus, kurie jiems atrodo tikri, tačiau ničnieko
nemato, dažniausiai jie linkę priskirti tuos balsus galingoms, žmonių giminei
nepriklausančioms esybėms — Dievui, Šėtonui, dvasioms, šventiesiems,
mirusiam giminaičiui... ar bet kam kitam. — Hanteris pasiduodamas iškėlė
rankas, mat žinojo, kad šiek tiek persistengė aiškindamas. — Žodžiu, abiem
atvejais balsai žmogaus galvoje — nesvarbu, lydimi vaizdinių haliucinacijų
ar ne, — visada būna pernelyg galingi, pernelyg kankinantys, pernelyg
įkyrūs ir neabejotinai pernelyg dominuojantys, kad šizofrenikas galėtų juos
valdyti, ką jau kalbėti apie nutildymą... Todėl tokie žmonės ir laikomi
šizofrenikais. — Hanteris nutilo, kad Garsija galėtų suvokti jo žodžius. — Jei
šitas žudikas sugeba kada panorėjęs sustabdyti balsus galvoje, jis ką tik
išsigydė nuo šizofrenijos. Jei gali kontroliuoti balsus, gali kontroliuoti ir savo
psichinę ligą.
Garsija pagaliau suprato, ką Hanterio norėjo pasakyti.
— O jei šis žudikas geba sustabdyti balsus galvoje kada panorėjęs, —
pridūrė Hanteris, — kodėl jis juos nutildė tik tada, kai buvo paprašytas
kažką išprievartauti? Kodėl ne iš pat pradžių, kai balsai paliepė jam žudyti?
Argi tai logiška?
Atėjo eilė Garsijai papurtyti galvą, lyg vejant prisiminimus apie blogą
sapną.
— Buvo dar šis tas, — tęsė Hanteris, slinkdamas pele per ekrane atidarytą
lapą, kol nusigavo į norimą vietą. — Štai čia.
Garsija pažvelgė į Hanterio paryškintą teksto atkarpėlę ekrane.

Nors subjekto apranga apibūdinta neįprastai detaliai, surasti taikinį

nebus sunku, išskyrus, žinoma, tą dalį apie asmenybę — jei atvirai, šį
punktą galima apeiti, nes balsai niekaip negalės nustatyti jos asmenybės
tipo.

— „Apeiti tą dalį apie asmenybę“? — pakartojo Hanteris.

— Manau, jis turi galvoje, kad šiuo atveju balsus galima apgauti.
— Tiesiai į dešimtuką, — sutiko Hanteris ir linktelėjo, jo akys išsiplėtė. —
„Balsai niekaip negalės nustatyti jos asmenybės tipo“ — jis kalba apie tai,
kad balsai nežinotų, ar auka introvertė, ar ne, taigi, juos galima apgauti. —
Jis rankos mostu nutildė Garsiją. — Kaip gali apgauti savo minčių... savo
pasąmonės... kūrinį ar išraišką?
Garsijai vėl tarsi nušvito protas.
— Negali, — pasakė jis.
— Būtent, — patvirtino Hanteris. — Tai tavo smegenys. Jos žino viską, ką
žinai tu.
Garsija atsitraukė per žingsnį nuo Hanterio stalo ir nykščiu bei smiliumi
sužnybė sau apatinę lūpą.
— Tai kokią galime padaryti išvadą? Jei išvis galime.
Hanteris susmuko ant kėdės, lyg po dešimties kovos raundų su
sunkiasvoriu bokso čempionu.
 — Šimtu procentų nežinau, — galiausiai atsakė jis. — Bet mes skaitome
tik trečią iš šešiolikos įrašų. Dar anksti daryti išvadas. Vis dėlto, vertinant iš
psichologijos pusės, šis įrašas verčia smarkiai suabejoti, ar žudikas serga
šizofrenija.
Garsija būtent to ir bijojo.
— Tai kaip, po galais, jis girdi balsus? — paklausė.
Hanteris iškvėpė.
— O jei tie balsai niekaip nesusiję su psichikos liga?
— Nesuprantu.
— O jei tai tikri balsai — tikri žmonės, — nurodinėjantys, ką daryti?
Garsija atkragino galvą.
— Ką?.. Tai beprotybė. Kaip?.. Kas galėtų būti tie žmonės?
Hanteris gūžtelėjo.
— Nežinau... Klausyk, gal aš prisigalvoju, nes kol kas tai neatrodo logiška.
— Jis parodė į ekraną. — Turbūt geriausia būtų skaityti toliau...
Garsija sutiko ir grįžo prie stalo.
Hanteris vis dar nežinojo, ko ieško, ir kuo toliau skaitė, tuo daugiau jam
kilo klausimų.

Jei jie to pageidauja, turės išeiti ir grįžti su kitu reikalavimu. NIEKO

NEPRIEVARTAUSIU. Neverta nė sakyti, kad balsai neapsidžiaugė, bet
toks jau esu. Gyvenime nesu nieko išprievartavęs. Nepaisant visko, ką
mačiau. Nepaisant visko, ką patyriau. Nesu nieko išprievartavęs — nei
GG, nei kitaip. Teprasmegsiu skradžiai, jei pradėsiu dabar.

Hanteris vėl sustojo, žvilgsniu peršoko kelis žodžius atgal ir įsistebeilijo į

žudiko parašytą akronimą GG. Detektyvo akis aptemdė nerimas, jis ėmė
kuistis atmintyje, ką bent apytiksliai galėtų reikšti šios raidės.
Nieko neprisiminė.
Jis instinktyviai įsijungė interneto naršyklę ir greitai paieškojo
informacijos internete. Dauguma nuorodų vedė į internetinius žaidimus.
— Ne tai, — sukuždėjo sau Hanteris ir papurtė galvą.
Viena iš nuorodų buvo akronimų ieškiklis.
Šiame interneto puslapyje Hanteris suvedė raides GG į akronimų
paieškos laukelį ir spustelėjo „ieškoti“. Po akimirkos rezultatų sąraše
išsirikiavo penki rezultatai:

Geras žaidimas („good game“)

Dievo sveikinimai („god greetings“)
Man metas („gotta go“)
Didysis genijus („great genius“)
„Google“ grupės

Atsižvelgiant į įrašo kontekstą, nė vienas iš rezultatų netiko.

Akronimų rezultatų paieškos puslapio viršuje esančiose kortelėse buvo
nurodyta, kiek rezultatų rasta įvairiose kategorijose. Rezultatų puslapis
atvesdavo į „Visus apibrėžimus“, kur puikavosi penki Hanterio perskaityti
rezultatai. Kitos „kategorijos“ buvo:

Informacinės technologijos — rezultatų nerasta.

Mokslas ir medicina — rezultatų nerasta.
Organizacijos, mokyklos, t. t. — vienas rezultatas.
Slengas, pokalbiai, popkultūra — keturi rezultatai.
Kariuomenė ir vyriausybė — rezultatų nerasta.

Hanteris įkvėpė.
— Po galais, gal žinai, ką reiškia GG? — paklausė Garsija.
— Tą ir bandau išsiaiškinti, — atsakė Hanteris. — Kol kas neradau nieko,
kas derėtų prie įrašo konteksto.
— Aš irgi nieko nerandu, — paantrino Garsija.
Hanteris pasikasė nosį, dar kartą skaitydamas sakinį ekrane.
— Grįžkime prie to vėliau. Pirmiausia noriu perskaityti įrašą iki galo.
— Pritariu, — sutiko Garsija.

Tikėjausi, kad balsai dings ir grįš kitą dieną. Gal rytoj. Gal poryt, bet
klydau. Nors jie ir nusivylė, bet bemaž nedelsdami pateikė naują
reikalavimą, tarsi turėtų paruošę pageidaujamų subjektų sąrašą ir būtų
tikėjęsi neigiamos reakcijos į pirminį pageidavimą. Naujasis
pageidavimas visiškai skyrėsi ne tik nuo pirmojo, bet ir nuo visų
ankstesniųjų. Paprastai itin konkrečiai nurodomi ziniai duomenys
šįkart buvo migloti, daugeliu atvejų pasirinkimas buvo paliktas man, bet
šis pageidavimas nuo visų anksčiau buvusiųjų skyrėsi tuo, kad balsai
paprašė ne vieno subjekto. Jie paprašė dviejų.
 46

Hanteris vėl liovėsi skaityti ir gūžtelėjo pečiais. Psichologijos požiūriu, tai,

ką skaitė, neturėjo jokios realios prasmės. Detektyvas pasitrynė akis ir
pratęsė nuo ten, kur buvo sustojęs.

Jie pareikalavo net dviejų — lytis: vyras ir moteris. Visa kita — plaukų
spalva, akių spalva, amžius, ūgis ir t. t. buvo nesvarbu. Svarbu — jų
santykių statusas. Pora turi būti susituokusi ir išgyvenusi santuokoje
ilgiau nei penkerius metus. Kiek ilgiau — nesvarbu. Vaikai: taip pat
nesvarbu. Ilgai nesvarstydamas, nes balsai paliko tai mano nuožiūrai,
nusprendžiau pasirinkti bevaikę porą. Tokiame mieste kaip Los Andželas
tradicinės šeimos vertybės nuolat kertasi su sėkminga karjera, todėl vis
mažiau karjeros siekiančių porų nusprendžia susilaukti vaikų, taigi,
užduotis rasti tokią porą man neatrodė sudėtinga. Buvau teisus. Užteko
apsilankyti keliuose baruose ir restoranuose ir jau pirmąjį paieškos
vakarą restorane kažkur Santa Monikoje pastebėjau jauną porą,
sėdinčią prie stalo šalia lango. Nė vienas iš jų neatrodė vyresnis nei
trisdešimties. Ji buvo aukšta, liekna, kaštoniniais, pečius siekiančiais
plaukais ir rudomis akimis, kurias didino akiniai vėžlio kiauto rėmeliais.
Man ji nepasirodė nei patraukli, nei bjauri, tiesiog neišskirtinė. Su ja
sėdintis vyras buvo mažiausiai trimis coliais aukštesnis už partnerę,
vešlia barzda, atgal suglostytais plaukais. Abu buvo apsirengę paprastai,
tačiau vestuviniai žiedai ant pirštų išdavė, ką norėjau žinoti. Vis dėlto
labiausiai mano dėmesį patraukė tai, jog nors pora sėdėjo prie vieno
stalo, atrodė, lyg kiekvienas iš jų būtų pats sau. Jų dėmesys — kalbu apie
abu — buvo prikaustytas prie mobiliųjų telefonų. Stebėjau juos kone
dešimt minučių, per tą laiką jie nepersimetė nė vienu žodžiu. Tiesą
sakant, net nesusižvalgė. Taip, jie šypsojosi, bet ne vienas kitam.
Šypsojosi telefonų ekranams. Įėjau į restoraną ir atsisėdau prie baro, kad
 galėčiau toliau juos stebėti. Kai padavėjas atnešė maistą, pora nuleido
telefonus, bet pasidėjo juos šalia, ant stalo šalia lėkščių. Kol valgė, jų
žvilgsniai šokinėjo nuo maisto prie mobiliųjų, ir netgi tada laimėjo
telefonai. Tik paprašę atnešti sąskaitą sutuoktiniai galiausiai pažvelgė
vienas į kitą ir ištarė kelis žodžius. Sąskaitą apmokėjo vyras. Ji padėkojo
pakštelėdama jam į lūpas. Nusekiau paskui juos į lauką, tada — į
kokteilių barą, kuriame jie susitiko su keliais draugais. Ten praleido
kelias valandas, kalbėjosi ir juokėsi, bet tik su draugais, ne tarpusavyje.
Paskui pasekiau juos iki namų — buto Vilšyr Montanoje. Po kelių dienų
Dagą ir Šaroną Hoganus aplankė policininkas, atliekantis reguliarią visų
kvartalo namų apsaugos sistemų apžiūrą. Žmonės kartais būna tikri
lengvatikiai. Net ir tokiame mieste kaip Los Andželas jie visada atidaro
duris policijos pareigūnui. Data ir laikas: 2018 m. birželio 10 d., 19.30
val. Vieta: 10-oji g. 93, buto Nr. 39, Vilšyr Montana, Santa Monika.
Nuotrauka: abu sutuoktiniai vėliau tą patį vakarą.

Hanteris vėl trumpam stabtelėjo ir įsijungė Dingusių asmenų duomenų

bazės paieškos programėlę. Paieškos langelyje įvedė žudiko ką tik paminėtus
vardus. Atsakymas atėjo per sekundės dalį.
Apie Dago Hogano, trisdešimt vienų metų verslo analitiko, ir Šaronos
Hogan, dvidešimt devynerių metų vaikų darželio auklėtojos, dingimą buvo
pranešta 2018 m. birželio 19 d. Kreipėsi Šaronos motina Sandra Karson. Ji
kelias dienas nesulaukė žinių iš dukters — pasak ponios Karson, tai buvo
neįprasta, todėl ji pamėgino paskambinti žentui Dagui, bet niekas neatsakė.
Paskui ponia Karson paskambino į Šaronos ir Dago darbovietes, bet ten
išgirdo, kad jie jau savaitę nesirodė darbe. Tada Šaronos motina nusprendė
nuvažiuoti į jų namus. Ten jai niekas neatidarė durų, todėl kreipėsi į pastato
ūkvedį, jis ir įleido į dukros butą. Nors viduje nesimatė jokių grumtynių
pėdsakų, ponia Karson kreipėsi į policiją ir pasakė, kad „paprasčiausiai
nujaučia“, jog kažkas ne taip. Birželio 19 d. ji parašė o cialų pranešimą apie
dingusius asmenis Los Andželo policijai. Nei Dagas, nei Šarona nebuvo rasti.
Byloje nurodyta, kad tyrimas tęsiasi. Surinktoje medžiagoje buvo kelios
nuotraukos, kuriose sutuoktiniai įamžinti po vieną, dviejose iš jų — kartu.
Hanteris uždarė Dingusių asmenų duomenų bazę ir grįžo prie
dienoraščio.

Balsai labai aiškiai pasakė, ką su jais daryti: pora turėjo būti išrengta
nuogai, susiglaudusi nugaromis ir sukaustyta tarpusavyje. „Paskui juos
reikia įdėti į didelį konteinerį, tokio dydžio, kad laisvai tilptų abu. Tada
prasideda žaidimas. Jiems reikia pasakyti, kad vienas iš jų mirs, bet
kabliukas tas, kad JIE privalo pasirinkti, kuris.“ Aš neturėjau
konteinerio, kuriame laisvai tilptų du žmonės, todėl teko improvizuoti.
Laimė, čia Los Andželas — miestas, kuriame bemaž privaloma kieme už
namo turėti baseiną. Dar geriau, didžiuliai gaisrai čia supleškino tokias
buveines ir prabangius namus, apie kuriuos dauguma galėtų tik
pasvajoti. Tie namai riogsojo apdegę, nusiaubti ir apleisti. Jų niekas
nebenorėjo. Keturiasdešimt minučių pasivažinėjęs po gaisravietę Malibu
galėjau rinktis, ką širdis geidžia. Neįsivaizduoju, kaip mano pasirinktas
namas atrodė anksčiau, nes paskutinysis miško gaisras pavertė jį
pelenais. Taip pat nenumanau, kam jis priklausė, bet koks skirtumas,
tiesa? Kad ir kaip ten būtų, griuvėsiuose po apdegusiomis nuolaužomis
radau tobulą vietą. Kai ką daug geresnio už baseiną. Radau sūkurinę
vonią, kurioje tilptų du, gal net trys žmonės.

Tekstas nutrūko, po juo žudikas kruopščiai ranka nupiešė lašo formos

sūkurinę vonią ir užrašė tikslius jos matmenis.

Vonia buvo suodina ir pilna nuolaužų, bet sėkmė man šypsojosi, mat
vonios korpusas nebuvo apgadintas. Ją tereikėjo gerai iššveisti ir turėjau
tobulą talpyklą savo užduočiai. 2018 m. birželio 11 d., pirmadienį,
įvykdžiau balsų nurodymus. Subjektai buvo surakinti nugaromis vienas
į kitą ir įmesti į sūkurinę vonią. Kai paprašiau jų išsirinkti, kuris tą naktį
turėtų mirti, nutiko ne tai, ko tikėjausi.

Hanteris greitai atvertė kitą lapą.

Po raudų ir maldavimų, kurių tikėjausi, nes tas pats nutinka kiekvienam

subjektui, pirmasis į užduotą klausimą atsakė vyriškos lyties subjektas.
Gal esu naivus širdies klausimuose, bet tikėjausi, jog vyras pasakys
žmonai, kad labai ją myli ir verčiau mirs, nei gyvens be jos. Bet
sulaukiau visiškai priešingo prašymo. Ašarodamas it maža mergaitė jis
ėmė aiškinti turįs daug daugiau priežasčių gyventi nei jo žmona. Išgirdęs
tokius žodžius moteriškos lyties subjektas buvo toks sukrėstas, kad net
liovėsi verkti — jos krauju pasruvusios akys išsiplėtė sulig dviejų kazino
žetonų dydžiu. Užvaldytas pykčio moteriškos lyties subjektas iškošė
„sumautas šikšniau“ ir smogė galva vyrui į kiaušą. Jei būčiau juos
surakinęs veidu vienas į kitą, beveik neabejoju, kad ji iškart būtų
nukandusi jam nosį arba lūpas. Galbūt todėl balsai paprašė sukaustyti
juos nugara vienas į kitą. Jie tikėjosi tokios reakcijos. Mano nuomone, jei
moteriškos lyties subjektas būtų prabilęs pirmas, būtų paprašęs atimti
gyvybę jai, o ne jos vyrui. Esu tuo gan tikras, bet po subjekto protrūkio
moteris jam atsilygino: „Sumautas mamos lepūnėli, niekam tikęs,
pasileidęs subingalvi. Nuo savo malamo mėšlo pats taip apakai, kad
nepastebėjai jokių ženklų, jog miegu su trim iš tavo vadinamųjų
draugų.“ Paskui prasidėjo tikros pjautynės — it konfeti per mugę liejosi
riebūs žodžiai, lydimi perdėm agresyvių spyrių, smūgių alkūnėmis ir
galvomis. Kelias minutes stebėjau, kaip subjektai plūstasi ir mušasi.
Įspūdinga matyti, kaip žmonės pasikrauna nuo savo ir svetimų emocijų,
bet ilgainiui tapo nuobodu. Kai balsai man pasakė, kad jiems taip pat
jau gana, pranešiau subjektams blogą žinią. Sekdamas balsų
nurodymais, prieš tai jiems pamelavau. Tą naktį jie turėjo mirti abu, ne
kuris nors vienas. Jųdviejų ginčas buvo bergždžias reikalas, bet šis
eksperimentas labai daug apie juos atskleidė ir pralinksmino balsus.
Sužinoję, kad mirs abu, subjektai nurimo, bent jau kelioms sekundėms,
tada vėl prasidėjo klyksmai ir maldavimai, tačiau tik supratus, kaip
mirs, abu užvaldė grynas, neatmieštas siaubas. Įsodinau juos į sūkurinę
vonią ne dėl smagumo. Tam buvo priežastis. „Talpykla, kurioje bus du
subjektai, — pasakė balsai, — turi būti pripildyta arba H₂SO₄ (sieros
rūgšties) arba NaOH (kaustinės sodos).“ Abu junginiai — rūgščių /
šarmų skalės ekstremumai. Rinktis buvo leista man. Mano sprendimą
nulėmė ne tas faktas, kad šarminiai chemikalai sukelia mažiau skausmo,
bet pridaro daugiau žalos nei rūgštiniai. Kai į talpyklą su subjektu įpili
bet kurio chemikalo tiek, kad subjektas būtų apsemtas, skausmas ir žala
bus nepakeliami ir mirtini, nesvarbu, ką pasirinktum. Ne,
 apsisprendžiau atsižvelgdamas į tai, kurį junginį įsigyti būtų lengviau
nesukeliant įtarimų. Pasirodo, nusipirkti tiek kaustinės sodos, kad
užpildytum visą vonią, gerokai lengviau, nei gauti tokį pat kiekį sieros
rūgšties. Pildamas į vonią pirmąjį kaustinės sodos galoną, tyčia pradėjau
nuo vyriškos lyties subjekto pusės, tačiau, kadangi jie buvo surakinti, ant
moteriškos lyties subjekto kūno tirpalo pateko ne mažiau. Klyksmai
buvo nežmoniški. Nieko panašaus nebuvau girdėjęs, nors esu
prisiklausęs užtektinai. Jie bejėgiškai kovojo, tarsi vabzdžiai, įkliuvę į
voratinklį, bet klyksmams ir kovai netrukus atėjo galas. Neatskiesta
kaustinė soda be galo lengvai sunaikina žmogaus odos sluoksnius. Kai
nebelieka odos, prasideda tikras pragaras. Kai viskas baigėsi, sūkurinė
vonia atrodė kaip raganos katilas. Nereikia nė sakyti, kad prieš
išleisdami paskutinį kvapą, abu subjektai turėjo iškęsti tokį skausmą ir
agoniją, apie kokius net Biblijoje neužsimenama. Atsižvelgdamas į jų
kūnų ar to, kas iš jų liko, būklę, nusprendžiau, kad geriausia amžinojo
poilsio vieta palaikams, kuriuos iš vonios teko kasti kastuvu, bus
vandenynas, o ne žemė. Jųdviejų palaikai buvo išmesti į Ramųjį
vandenyną maždaug už 2,2 mylios į pietvakarius nuo Santa Monikos
paplūdimio.

Tuo įrašas baigėsi.

Hanteris atsilošė kėdėje, jo protą užgulė prisiminimai apie ankstesnę bylą.
Jis puikiai žinojo, ką kaustinė soda gali padaryti žmogaus kūnui. Prieš
kelerius metus jiedu su Garsija buvo priversti žiūrėti labai panašios mirties
tiesioginę transliaciją internetu. Žudikas buvo įkišęs auką į didžiulį, paties
pagamintą stiklo konteinerį, kurį vėliau pripildė vandens ir kaustinės sodos
mišinio. Net ir atskiestos kaustinės sodos sukelta žala ir skausmas buvo
nenusakomi.
— Nieko neradau. — Nusivylęs Garsija papurtė galvą.
Hanteriui prireikė kelių sekundžių, kol smegenys suvokė Garsijos
žodžius. Jis įbedė į partnerį buką žvilgsnį.
— GG, — patikslino Garsija. — Visi mano rasti akronimo aiškinimai
visiškai netinkami mūsų kontekste — „Nesu nieko išprievartavęs — nei GG,
nei kitaip.“
 Hanterį taip paveikė ką tik perskaitytas įrašas, kad visai pamiršo
akronimo galvosūkį.
— Luktelėk sekundėlę, — ištarė jis ir pasiėmė mobilųjį telefoną. Kontaktų
sąraše radęs reikiamą numerį, palietė žymą „skambinti“.
— Kam skambini? — pasiteiravo Garsija.
— Senam draugui, — atsakė Hanteris, šaukimo signalas suskambėjo
kartą... du... tris.
— Klausau, — kitam linijos gale atsiliepė šiurkštus vyriškas balsas.
— Pone Vilsonai? — patikslino Hanteris.
— Taip, aš. Su kuo kalbu?
Nors Vilsonas atpažino Hanterį, skambinantį jam mažiausiai kartą per
mėnesį, aštuoniasdešimt ketverių metų buvęs JAV kariuomenės vyriausiasis
puskarininkis visada atsiliepdavo telefonu lygiai taip pat.
Toliau sekė ritualas.
— Pone Vilsonai, čia Robertas Hanteris.
— Jei neteksi jėgos, pralaimėsi.
— Negaliu pralaimėti, — atsakė Hanteris, — nes jėga gyvena manyje.
— Ką? — Garsija susiraukęs žvelgė į jį. — Kas gyvena tavyje?
Hanteris papurtė galvą ir davė ženklą partneriui nekreipti dėmesio į tai,
ką išgirdo.
Kitoje ryšio pusėje Hanterio atsakymą palydėjo garsus gomurinis juokas.
— Tikiuosi, kad taip, Robertai. Išties tikiuosi.
Vyriausiasis puskarininkis Adrianas Vilsonas buvo Skoto Vilsono,
pirmojo Hanterio partnerio Los Andželo policijos departamente, tėvas.
Daugiau nei prieš dešimtmetį Skotas išgavo iš Hanterio pažadą, kad jei jam
kas nors nutiks, Robertas retsykiais susisieks su jo tėvu ir pasidomės, kaip šis
gyvena. Praėjus pusantrų metų po to pažado, Skotas žuvo per katerio
sprogimą — pareigūno nužudymas buvo užmaskuotas kaip nelaimingas
nutikimas.
Hanteris nepamiršo duoto pažado ir po tos tragiškos dienos
paskambindavo arba užvažiuodavo pas poną Vilsoną į namus mažiausiai
kartą per mėnesį. Pono Vilsono prižiūrėti nereikėjo. Daug kartų
apdovanotas veteranas, kovojęs Jungtinių Valstijų kariuomenės pusėje
Vietname, Libane ir Nikaragvoje, ponas Vilsonas, net ir sulaukęs
aštuoniasdešimt ketverių, buvo įspūdinga asmenybė — šviesaus proto,
linksmas, stiprus ir trykštantis gyvybingumu.
— Kaip laikotės, pone? — paklausė Hanteris.
Nors detektyvas netarnavo kariuomenėje, su JAV kariuomenės
vyriausiuoju puskarininkiu bendravo taip pagarbiai, kaip šis buvo
nusipelnęs.
— Na, žinai mane... spjaudau krauju, šlapinuos krauju, atsikosėju krauju,
visi namai skęsta kraujyje, — nors ponas Vilsonas juokavo, kiekvienas jo
žodis skambėjo įsakmiai.
— Atleiskite, pone, — susirūpinęs paklausė Hanteris. — Juk iš tiesų
nesišlapinate krauju, ar ne?
Garsija susigūžė už savo stalo.
— Kas per velnias? Koks dar šlapinimasis krauju? Su kuo tu kalbi? — vos
tik klausimas spėjo ištrūkti iš lūpų, Garsija staigiai kilstelėjo dešinę ranką,
stabdydamas partnerį. — Tiesą sakant, nenoriu žinoti. Nesivaržyk ir daryk,
ką reikia, pone Vidine jėga.
Ragelyje ir vėl pasigirdo gomurinis pono Vilsono juokas.
— Ne, Robertai, aišku, kad ne. Aš tik juokauju. Turi išmokti pasijuokti,
sūnau.
— Turiu jums klausimą, pone.
Primygtinis Hanterio tonas privertė poną Vilsoną kitoje linijos pusėje
sudvejoti.
— Skamba rimtai.
— Man reikia jūsų pagalbos.
— Žinoma, sūnau, pirmyn. Ko norėjai paklausti?
— Jei kalbėtume apie kariuomenę, — pradėjo Hanteris, — gal žinote, ar
akronimas GG ką nors reiškia?
Stojusioje tyloje Hanteris kone girdėjo, kaip aktyviai pradeda veikti
senolio smegenys.
— Niekas neateina į galvą, — po kelių sekundžių apmąstymų ištarė ponas
Vilsonas. — Bet, kaip žinai, mano galva sena, šiais laikais atmintis mane
dažnai paveda. — Jis trumpam nutilo. — Gal gali šiek tiek paaiškinti, sūnau.
Kur išgirdai tą akronimą? Turiu galvoje, kokiame kontekste?
— Jis užrašytas parodymuose, — atsakė Hanteris.
 — Ir kas ten parašyta?
— „Nesu nieko išprievartavęs, — pacitavo Hanteris. — Nei GG, nei
kitaip. Teprasmegsiu skradžiai, jei pradėsiu dabar.“
Ponas Vilsonas vėl nutilo, bet Hanteriui pasirodė, kad senolis sulaikė
kvapą.
— Pone?
— Taip, sūnau, — pono Vilsono balsą užtemdė liūdesys. — Žinau, ką
reiškia GG.
 47

Vyras išėjo iš Franklino kanjono parko praėjus maždaug ketvirčiui

valandos, kai vartai buvo atverti lankytojams. Nors jo mėgstama vietelė
atrodė labai nuošali, žinojo, kad tiek lyjant, tiek saulei šviečiant, praeiviai,
bėgikai, dviratininkai ir šunų vedžiotojai su savo neskoningais ir erzinančiai
ryškiais drabužiais subjauros natūralų gamtos grožį, o kur dar juos lydintis
triukšmas, išbaidantis daugumą žvėrių ir paukščių bei priverčiantis juos
slėptis. Dabar, protui prašviesėjus, vyras buvo pasiruošęs tam, kas turėjo
įvykti.
Kelionė automobiliu nuo parko iki Santa Klaritos, kur giliai paslėptą rūsį
vyras buvo pavertęs didžiuliu siaubo kambariu, truko kiek mažiau nei
valandą.
Atvykęs į apleistą pastatą, stūksantį prie nuošalaus miškelio, jis nusileido
nudilusiais betoniniais laiptais. Vienišos uorescencinės lempos, kabančios
virš laiptų, išryškintas vyro šešėlis krito ant plytų ir cemento sienų ir
grėsmingai šokčiojo sulig kiekvienu žingsniu. Laiptinėje atsidavė keistu
pelėsio, surūgusio pieno ir dezinfekcinių priemonių mišiniu, mat vyras kas
savaitę pedantiškai šveisdavo laiptus.
Laiptai sukosi į dešinę kampuota L forma. Ir taip blausi viršuje kabančios
uorescencinės lempos šviesa jų galo bemaž nesiekė. Nusileidęs į apačią
vyras sustojo priešais trijų pėdų pločio ir septynių pėdų aukščio metalines
duris. Sudėtingą spyną galėjai atrakinti tik suvedęs šešių skaitmenų kodą
arba prispaudęs nykštį. Vyras priglaudė dešinį nykštį prie skaitmeninio
skaitytuvo, durys tyliai dūgzdamos atsivėrė ir jis įžengė į tuščią kvadrato
formos kambarį, kuriame stovėjo tik prie tolimiausios sienos pristumtas
darbastalis. Ant lubų į visas puses driekėsi įvairiausi plieniniai vamzdžiai,
tiek stori, tiek ploni. Kambario sienos buvo iš šlakbetonio blokų. Vyras
nuspaudė šviesos jungiklį dešinėje, ir nauja liuminescencinė lempa, ilga ir
įsprausta tarp dviejų vamzdžių jam virš galvos, vargais negalais atgijo bei,
kelias sekundes pamirkčiojusi, pagaliau įsižiebė ir nutvieskė kambarį dulsvu
oranžiniu švytėjimu.
Kitoje kambario, kuriame stovėjo vyras, pusėje matėsi naujos metalinės
durys, sunkesnės už pirmąsias. Jos taip pat turėjo užraktą, kurį atrakinti
galėjai šešių skaitmenų kodu arba nykščio atspaudu. Šįkart vyras prie
skaitmeninio skaitytuvo prispaudė kairįjį nykštį ir durys spragtelėjusios
atsidarė. Už jų esantis kambarys buvo šiek tiek mažesnis už pirmąjį. Jame
buvo valdymo pultas, kelios kėdės ir tiesiai virš stalo ant sienos pritvirtintas
didelis kompiuterio ekranas. Į dešinę nuo stalo stovėjo aukšta metalinė
spinta, prikrauta elektroninių ir kompiuterinių prietaisų. Kairėje stalo pusėje
buvo dar vienos metalinės durys, taip tobulai įstatytos į staktą, kad net vyrių
nesimatė.
Vyras įjungė šviesą ir lubose bemat nušvito aštuonios halogeninės
lemputės, nutvieskusios kambarį ryškia šviesa.
Įveikęs aštuonis žingsnius iki valdymo pulto vyras spustelėjo mygtuką ir
įjungė kompiuterio ekraną. Šiame bemat atsirado keturi skirtingi vaizdai,
kiekvienas užimantis lygiai po ketvirtį ekrano — du viršuje ir du apačioje.
Valdymo pulto kairėje esančios durys vedė į labai ilgą ir tamsų L formos
koridorių. Tame koridoriuje buvo penki kambariai. Keturi iš jų — paties
vyro įrengtos vienutės, iš kurių pasprukti buvo neįmanoma. Visose
vienutėse vidury lubų vielinėse dėžutėse kabėjo stebėjimo kameros, kurias,
reikalui esant, galima buvo greitai perjungti į infraraudonųjų spindulių
režimą — kaip kad šiuo metu. Kameros tiesiogiai transliavo vaizdus,
matomus kompiuterio ekrane virš valdymo pulto. Tik viena iš keturių
vienučių buvo tuščia.
Vyras patogiai įsitaisė ant biuro kėdės priešais ekraną, permetė jį akimis.
— Kaip visi laikotės šį rytą? — sumurmėjo, žvilgsniu šokinėdamas nuo
vieno vaizdo prie kito. — Pažiūrėkime atidžiau, gerai?
Vyras suvedė komandą valdymo pulte ir į keturias dalis padalintas
ekranas tapo vientisas. Naujojo vaizdo viršuje baltomis raidelėmis buvo
užrašyta „1 kamera“. Jis įvedė naują komandą — „2 kamera“. Ir tada — „3
kamera“. Kelias minutes vyro dėmesys šokinėjo nuo vienos kameros prie
kitos, stebėjo visus tris subjektus. Moteriškos lyties subjektas pirmoje
kameroje sėdėjo nugara įsirėmęs į kampą šiaurės vakaruose, priglaudęs
šlaunis prie krūtinės, apglėbęs kojas ir nuleidęs galvą ant kelių. Vyrui
nereikėjo įjungti kameroje esančio mikrofono, kad suprastų, jog ji verkia.
Matė krūpčiojančią galvą ir pečius.
Vyras perjungė vaizdą į kamerą antroje vienutėje. Antrasis subjektas
sėdėjo ant cementinės lovos sukryžiuotomis kojomis, pasidėjęs alkūnes ant
kelių, sunėręs pirštus pamaldžia poza. Stebėtojas negalėjo suprasti, meldžiasi
subjektas ar ne, bet jam nelabai ir rūpėjo. Maldos nieko neduos. Niekada
neduodavo.
Moteriškos lyties subjektas trečioje vienutėje, regis, miegojo. Ji gulėjo
nusisukusi į sieną, susirietusi gemalo poza.
Vyras dar kartą peržiūrėjo visų trijų kamerų rodomus vaizdus. Jam
reikėjo apsispręsti — kas iš šių trijų šiandien mirs.
Net sukrizeno iš smagumo.
— Gyvenimas išties nenuspėjamas, ar ne? — paklausė, tarsi kreipdamasis
į visus tris subjektus vienu metu. — Kertu, jog nė vienas iš jūsų nepamanėte,
kad jūsų likimą nulems vaikiška skaičiuotė.
Vyras atsilošė kėdėje ir uždainavo:
— Eni meni diki daki...
 48

Pono Vilsono tonas privertė Hanterį užgniaužti kvapą. Jis laukė, tačiau
ponas Vilsonas vėl nutilo.
— Pone? — prabilo Hanteris. — Jūs dar čia?
— Taip, čia, — kostelėjo ponas Vilsonas. — Sūnau, noriu, kad suprastum
viena — per karą gali nutikti tam tikrų dalykų, nepaisant įsakymų ar kokių
nors iš piršto laužtų veiksmų pradžios taisyklių ar sutarčių, kurias mulkiai
politikai pasirašė kokioje nors niekam tikusioje tarptautinėje organizacijoje.
Kareiviai — ne mašinos, sūnau. Jie žmonės. Tokie pat, kaip ir mes su tavim,
todėl, kaip tu ir aš, kartais jie vadovaujasi ne įsakymais, net ne protu, o
jausmais. Kartais mūsų kariai ką nors padaro vien iš pykčio, kurį sukelia
viską užgožiantis keršto troškimas, ypač kai kaunamasi su tam tikrais priešais.
— Tam tikrais priešais? — paklausė Hanteris.
— Esi itin protingas žmogus, sūnau, todėl žinau, kad suprasi — jokia
kariaujanti šalis, ginanti savo laisvę ir piliečių gyvybes, nesilaikys taisyklių
šimtu procentų. Tai neįmanoma, net jei kalbėsime apie demokratines šalis,
tokias kaip Jungtinės Amerikos Valstijos. Šioje planetoje yra šalių, kuriose
piliečių priespauda, kankinimas ir žudymas yra neatsiejama sistemos dalis.
Juk žinai tai, tiesa? — Senolis nelaukė atsakymo. — Toms šalims nusispjauti į
kokį popiergalį, kuriame surašyta, kaip jie turėtų kariauti. Jiems tarptautiniai
įsakymai nė sudilusio grašio neverti, todėl jie kaunasi taip, kaip nori, ir,
patikėk manim, sūnau, jie kovoja siaubingai nešvariai, jiems nėra skirtumo
tarp karių ir civilių. Kartais, kad ir kokių priežasčių skatinamos, demokratiškų
šalių kariuomenės, besikaunančios su tokiais priešais, gali nuspręsti atsilyginti
taip pat nešvariai. — Prieš tęsdamas ponas Vilsonas stabtelėjo ir dar sykį
atsikrenkštė. — Prievartavimai arba lytinis smurtas — ginklas, kurį priešai
dažnai pasitelkia psichologiniame kare. Jie imasi tokių priemonių
priešininkams pažeminti. Tu geriau nei kas kitas supranti, kad šitas būdas
nepaprastai efektyvus, ar ne, sūnau?
Hanteris girdėjo skausmą pono Vilsono balse.
— Kartais, — tęsė senasis karys, — apakinti pykčio mūsų kariai
nusprendžia panaudoti tokius pat psichologinio karo įrankius kovodami su
priešu, kokiuos jie naudojo prieš mus ar mūsų sąjungininkus. Būk geras,
pasakyk, kad supranti, sūnau?
— Suprantu, — atsakė Hanteris. Jis suvokė, ką aiškina senasis kariškis, bet
tai anaiptol nereiškė, kad tam pritaria.
— Taigi, grįžtant prie tavo klausimo, — ponas Vilsonas vėl nutilo, šįkart
tam, kad įkvėptų. — Tavo paminėtame kontekste, sūnau, GG reikštų
„Grasinant ginklu“.
Hanteris užsimerkė ir kietai sučiaupė lūpas, jo veidą perkreipė skausmas.
— O iš esmės tai reiškia...
— Pasiekti rezultatą jėga ir / arba grasinant ginklu, — Hanteris nutraukė
poną Vilsoną. — Šiuo atveju — išprievartavimas, grasinant ginklu. Pats
turėjau suprasti.
— Ne, sūnau, čia ir esmė. Neturėjai to žinoti. Tokia santrumpa, arba
akronimas, niekada nėra vartojamas. Visada sakoma žodžiais, paprastai šis
terminas vartojamas turint omenyje mūšius ir kon iktus. Kalbant apie
asmenį, pavyzdžiui, tavo perskaitytame sakinyje... kai kalbama apie
prievartavimą... tai reikštų, kad tas asmuo nėra nieko išprievartavęs net gavęs
tokį įsakymą.
Dabar Hanteriui pasidarė visiškai aišku, kodėl senoliui reikėjo viską
smulkiai išdėstyti, prieš pateikiant termino apibrėžimą.
Nors ir neliko abejonių, ką ponas Vilsonas turi galvoje, detektyvas
nenorėjo palikti jokių neatskleistų šios santrumpos reikšmių.
— Taigi, kad būtų visiškai aišku, pone, — švelniai ištarė detektyvas, —
žmogus, parašęs šį sakinį... ar, jūsų nuomone, yra didelė tikimybė, kad jis
tarnavo kariuomenėje.
— Sakyčiau, kad dėl to nekyla nė menkiausios abejonės, sūnau. Ir tas
žmogus, kad ir kas jis būtų, yra dalyvavęs mūšiuose — kalbu apie kovą fronte.
 49

Hanteris užbaigė pokalbį; iš partnerio veido Garsija suprato, kad šis

sužinojo kažką naujo. Jis laukė, bet Hanteris tylėjo, stengdamasis kuo
greičiau smegenyse apdirbti informaciją ir sudėlioti tai, ką išgirdo, į
tinkamas lentynas.
— Tai su kuo kalbėjai? — pasiteiravo Garsija. — Ir ką sužinojome?
Tyla.
— Robertai? — dar kartą kreipėsi į jį Garsija.
Hanteris papurtė galvą, nuvydamas mintis.
— Atleisk.
— Su kuo kalbėjai telefonu?
— Su senu draugu, kuris tarnavo kariuomenėje.
— Tarnavo?
— Taip, dabar jis pensijoje.
— Gerai, ir ką jis tau pasakė? Ar žinome, ką reiškia GG?
Hanteris paaiškino kuo paprasčiau: iššifravo Garsijai akronimą ir
paaiškino, ką jis reiškia dienoraštyje paminėtame kontekste.
— Taigi, buvai teisus, — partnerio balse pasigirdo nerimo gaidų. — Šis
žudikas tikrai kariškis. Padėtis dėl to gali komplikuotis.
— Jis tarnavo kariuomenėje, — Hanteris pataisė savo partnerį. — Ne
tarnauja.
— Iš kur žinai?
— Nes tai paaiškintų kelis kitus dalykus, ne tik dienoraštyje pavartotus
terminus.
Hanteris tiksliai neprisiminė užrašytų žodžių, todėl greitai įsijungė
nufotografuotą pirmąjį puslapį.
— Štai, — ištarė, rodydamas į tekstą. — Pirmame dienoraščio puslapyje,
įraše apie Elžbietą Gibs, žudikas sako, kad jo atmintis ne tokia, kokia buvo.
Jis rašo, cituoju: Mano atmintis jau nebe tokia gera. Imu pamiršti. Pamirštu
daug dalykų, atmintis tik prastėja. Tai viena iš priežasčių, dėl ko nusprendžiau
užvesti šį dienoraštį.
— Taip, pamenu, — atsakė Garsija ir atsistūmė su kėde nuo stalo, kad
geriau matytų Hanterį.
— Gal jis daugiau papasakos apie prarastą atmintį tolimesniuose
puslapiuose, — paaiškino savo minčių eigą detektyvas. — Bet, sprendžiant iš
šių kelių eilučių, ypač kai žudikas sako, kad pamiršta daug dalykų, atmintis
tik prastėja, atrodo, kad jo suvokimo funkcijų sutrikimas svyruoja nuo
vidutiniško iki labai sunkaus, ar tau taip neatrodo?
Garsija linktelėjo.
— Panašu į tai.
— Gerai, — tęsė Hanteris. — Dauguma gydytojų, dirbančių su suvokimo
funkcijų sutrikimais arba silpnaprotyste, paciento atminties nykimą matuoja
viena iš dviejų skalių — remiasi arba Septynių stadijų demencijos modeliu
arba Visumine blogėjimo skale, kuri taip pat apima septynias stadijas.
Nevarysiu tau žiovulio ilgais moksliniaiais aiškinimais, bet, remiantis abiem
skalėmis, vidutinio sunkumo suvokimo funkcijų sutrikimas priskiriamas
penktai stadijai. — Hanteris užlenkė dešiniosios rankos pirštus savo
žodžiams pabrėžti. — Ši stadija reiškia toli pažengusią demenciją ir smarkiai
pažeistą atmintį.
Ir vėl Garsija linktelėjo sutikdamas.
— Taip.
— Bet Andžela mums sakė, kad vyras, iš kurio ji pavogė dienoraštį ir
kuris vėliau atėjo į jos butą, buvo maždaug keturiasdešimties, gal porą metų
jaunesnis ar vyresnis, bet ne daugiau. Jis pernelyg jaunas, kad galėtų būti
varginamas išsivysčiusios penktos stadijos demencijos, — paaiškino
Hanteris. — Tai reikštų, kad liga turėjo prasidėti, kai jam buvo apie
dvidešimt. Ką gi, tai įmanoma, — pripažino detektyvas, — bet kalbame apie
vieną galimybę iš milijono.
Garsija užsikniaubė ant stalo ir krumpliais parėmė smakrą.
— O jei atminties praradimą sukėlė ne demencija?
— Būtent. — Hanteris smiliumi bakstelėjo partnerio pusėn. — Turbūt
taip ir yra. Spėju, kad jam atminties sutrikimus sukėlė trauma — zinė,
psichologinė arba abiejų derinys. Jei šis žudikas yra gavęs kovos krikštą
fronto linijoje, kur jam buvo liepiama prievartauti grasinant ginklu, siekiant
psichologiškai palaužti priešą...
— Turbūt tai reiškia, kad jis ne tik matė, bet ir dalyvavo atliekant šiurpius
veiksmus, — užbaigė Garsija.
— Net neabejoju, — sutiko Hanteris. — Jis galėjo patirti zinę ar
psichologinę traumą per mūšius ar dėl spaudimo tokiomis aplinkybėmis, o
ką jau kalbėti apie potrauminio streso sindromą, kuris bemaž garantuotai
sukelia atminties praradimą ir kitus sutrikimus. Šiaip ar taip, kiekvienas
karys, sugrįžęs į šalį pasibaigus tarnybos laikui, privalo išlaikyti daugybę
zinių ir psichologinių testų. Atminties praradimo taip paprastai nenuslėpsi,
nesvarbu, kas jį sukėlė. Jei nustatomas atminties sutrikimas... — Hanteris
dešine ranka brūkštelėjo sau per kaklą. — Tai reiškia karinės karjeros
pabaigą. Kad ir kas būtų žudikas, kariuomenėje jis nebetarnauja.
— Logiška, — sutiko Garsija ir vėl prisistūmė su kėde arčiau kompiuterio.
Hanteris suglaustais delnais lėtai persibraukė per nosį ir burną.
— Turėjau apie tai pagalvoti.
— Apie ką?
— Apie potrauminio streso sindromą, — atsakė detektyvas. — Karo
traumą. Jei esame teisūs, tai galėtų paaiškinti, iš kur atsirado balsai. Taip pat
ir tai, kaip jis sugebėjo juos nutildyti ir pasipriešinti įsakymui. O jei balsus
iškviečia kas nors kitas... kas nors kitas paaštrina šizofreniją?
— Kas nors kitas? — Tarp pakeltų Garsijos antakių įsirėžė raukšlė. — Vėl
nebesuprantu.
Hanteris pakilo nuo kėdės.
— Veteranams, kenčiantiems nuo PSS, — paaiškino jis, — priepuolį gali
sukelti įvairiausi veiksniai: garsas, kvapas, vaizdas, daiktas... net veidas,
panašus į kažkieno kito, gali išprovokuoti paūmėjimą. Jei kas nors panašaus
pažadina balsus mūsų žudiko galvoje, aišku, kaip jis sugeba juos sustabdyti ir
pasakyti „ne“.
Garsija pakėlė ranką.
— Palauk. Gerai, suprantu, kad garsus trenksmas, sraigtasparnio ūžimas,
fejerverkų kvapas ar kažkas panašaus gali išprovokuoti priepuolį. Tokiu
atveju mūsų žudiko galvoje įsijungia balsai; bet kaip tai paaiškina faktą, kad,
anot tavęs, jis gali tuos balsus nutildyti?
— Išorinių veiksnių nulemti PSS priepuoliai, — paaiškino Hanteris, —
visada yra tiesiogiai susiję su subjekto trauminiu prisiminimu. Įsivaizduok,
jei tas prisiminimas susijęs su viršesniu karininku ar žmogumi, kuris tuo
metu viskam vadovavo ir liepė mūsų vyrukui daryti tai, kam šis nebuvo
pasirengęs ir dėl ko neketino leistis į kompromisus, pavyzdžiui,
išprievartauti auką „grasinant ginklu“.
Garsijos smegenis apgaubęs rūkas ėmė sklaidytis.
— Pažiūrėkim, ar gerai supratau. Sakai, kad jei balsai žudiko galvoje,
galbūt sukelti kokio nors išorinio veiksnio, pakartojo įsakymą, kurį jis buvo
gavęs mūšio lauke, įsakymą, kuriam pasipriešinti jam tuo metu užteko
drąsos, nieko keisto, kad jis gali ir vėl pasipriešinti.
— Būtent. Tas žmogus kartą jau pasipriešino. Gali tą patį padaryti ir vėl.
Garsija greitai grįžo prie kompiuterio ir įjungė pirmą paveikslėlį daktarės
Sleiter atsiųstoje rinkmenoje.
— Taigi... pirmąją dienoraštyje paminėtą auką jis pagrobė 2018 m.
vasario 3 d., ir mes tiksliai žinome, kad prieš Elžbietą Gibs buvo ir kitų aukų,
vadinasi, ieškome buvusio kariškio, sugrįžusio iš tarnybos maždaug... 2017
ar 2016 metais?
— Gal net anksčiau, — spėjo Hanteris. — Nežinome, kiek aukų buvo
prieš panelę Gibs ir kaip dažnai jis žudydavo... — Galvodamas apie
neįmanomą užduotį detektyvas paprasčiausiai papurtė galvą.
Garsija sekundėlę nugręžė akis, lyg sutrikdytas juos gaubiančios
atmosferos.
— Juk žinai, kad pagalbos nesulauksime? — paklausė jis. — Kaip ir sakei,
grįžę iš tarnybos kariškiai turi išlaikyti krūvą testų. Jei diagnozuojamas PSS
ar kokie nors kiti psichologiniai sutrikimai, jais pasirūpina kariuomenė.
Kariai turi savo gydytojus, savo psichiatrus, savo psichologus... pats žinai.
Vienintelis būdas gauti informacijos apie buvusius karius — kreiptis į
kariuomenę. — Garsija sukikeno. — Jei taip ir padarysime, jiems nerūpės, ar
tas tipas serijinis žudikas, ar ne. Jis bus vienas iš jų, todėl visos durys
užsitrenks mums prieš nosis.
— Taip, žinau, — atsakė Hanteris. — Bet gal mums nereikės kreiptis į
kariuomenę. Mes to dar nežinome. Neperskaitėme dienoraščio iki galo.
 Tą akimirką kažkas pabeldė į kabineto duris.
— Užeikite, — šūktelėjo Hanteris, atsigręždamas į duris.
Jas pravėrė pareigūnas Makalskis. Jis priėjo prie Hanterio stalo ir padavė
jam iš daktarės Sleiter paimtą dienoraštį įkalčių maišelyje.
Hanteris palaukė, kol pareigūnas išėjo iš kabineto, tada išsitraukė iš
stalčiaus latekso pirštines ir atplėšė maišelį.
Garsija atsistojo, kad geriau matytų.
Hanteris padėjo storą juodos odos bloknotą ant stalo, bet jo neatvertė.
Detektyvas tik giliai įkvėpė ir įsistebeilijo į dienoraščio viršelį.
— Ko gero, tikrosios linksmybės prasideda dabar, a? — vos regimai
linktelėjo Garsija.
Hanteris pažvelgė į partnerį.
— Mudu labai skirtingai įsivaizduojame linksmybes.
 50

Atgavęs žudiko dienoraštį Hanteris pradėjo skaityti jį iš naujo, bet šįkart

dėmesį sutelkė ne į žodžius, o į puslapius. Jis vis dar nenutuokė, ko ieško.
Paėmęs didinamąjį stiklą detektyvas atvertė pirmąjį puslapį ir atidžiai
patikrino jo kraštus bei kampus, ieškodamas bet kokių žymių, įspaudų,
įdubų, įlenkimų, įplyšimų... bet ko, kas atrodytų keistai ar ne vietoje.
Nerado nieko.
Paskui Hanteris ėmėsi vidinio lapo krašto, užlinkstančio ties bloknoto
nugarėle. Ten aptiko tik miltelių, naudojamų pirštų atspaudams nuimti,
liekanų. Akivaizdu, kad Kriminalinės laboratorijos specialistai darbavosi
labai kruopščiai.
Nors žudikas rašė tik ant išorinės lapo pusės, antrą pusę palikdamas
tuščią, Hanteris ją patikrino taip pat nuodugniai, kaip ir pirmą puslapį.
Apatiniame vidiniame kampe šalia bloknoto nugarėlės, jis aptiko kelis
miniatiūrinius įlenkimus popieriuje, bet tai tebuvo įlenkimai, nieko daugiau.
Prieš versdamas kitą lapą, kuriame buvo priklijuota Elžbietos Gibs
„Polaroid“ nuotrauka, Hanteris sustojo ir apsvarstė naują mintį.
— Jau darai pertrauką? — paklausė Garsija.
— Ne visai, — atsakė Hanteris ir atvertė dienoraščio pradžią.
Garsija atidžiai stebėjo, kaip partneris palietė lapą pirštų galiukais ir ėmė
lėtai slinkti iš kairės į dešinę palei teksto eilutę tarsi skaitydamas Brailio
raštą. Hanteris pirštų galais slinko eilute po eilutės, kol pasiekė puslapio
pabaigą.
— Radai ką nors? — paklausė Garsija.
— Dar ne.
— Man tai primena „Kodą L.O.B.I.A.I.“, — pajuokavo Garsija. — Gal
paskui reiktų išbandyti šilumą ir citrinas?
Hanteris pirštais ėmė braukti antrą lapo pusę.
 — „Kodą L.O.B.I.A.I.“?
— O, atleisk, — atsiprašė Garsija ir nusivaipė. — Pamiršau, kad beveik
nežiūri lmų. „Kodas L.O.B.I.A.I.“ — senas lmas, kuriame vaidina Nikolas
Keidžas, — paaiškino. — Filme jis ieško slapto lobio, o viena iš užuominų
yra paslėpta antroje lapo, ant kurio surašyta Nepriklausomybės deklaracija,
pusėje. Filme lobio ieškotojai pasitelkia citrinos sultis ir šilumą...
— Nematomam rašalui išryškinti? — Hanteris užbėgo partneriui už akių.
Garsija neteko amo iš susižavėjimo.
— Negali būti. Matei tą lmą?
— Taip, lmą mačiau, — prisipažino Hanteris, — bet toks būdas
neteisingas. Citrinos sultys naudojamos vietoj nematomo rašalo, o ne tam,
kad jį išryškintų. Niekad nesilinksminai vaikystėje rašydamas slaptus kodus
nematomu rašalu?
Garsija išsiviepė.
— Mudu labai skirtingai suprantame linksmybes.
— Tikriausiai, — nesiginčijo Hanteris. — Šiaip ar taip, citrinos sulčių ir
šilumos mums neprireiks. Šis žudikas dienoraštyje nerašė nematomu rašalu.
— Iš kur žinai?
— Nes citrinų sultis ir šilumą naudoji tik vaikystėje, kai neturi reikiamos
įrangos.
Sprendžiant iš išraiškos, Garsijai aiškiau nepasidarė.
— Geriausiai nematomas rašalas išryškėja ultravioletiniuose
spinduliuose, Karlosai, — paaiškino Hanteris. — Juos kriminalistai naudoja
pirštų atspaudams surasti. Pasak daktarės Sleiter, visi dienoraščio puslapiai
buvo patikrinti, ieškant pirštų atspaudų. Jei žudikas būtų rašęs nematomu
rašalu, kas nors iš Kriminalistikos laboratorijos būtų tai pastebėjęs.
— Dabar aišku, — sutiko Garsija ir vėl įsmeigė akis į tekstą savo
kompiuterio ekrane.
Hanteris atsivertė kitą lapą, kuriame buvo prisegta pirmoji „Polaroid“
nuotrauka. Pradėjo nuo jos, bet ir vėl niekas nekrito į akis — nebuvo nei
žymių, nei įspaudimų, nei įlenkimų, kurie primintų slaptą kodą ar paslėptą
informaciją.
Hanteris pasiekė puslapio apačią, po kelių minučių ir įrašo pabaigą, bet
ničnieko nerado.
 Prieš imdamasis kito įrašo detektyvas pažiūrėjo į laikrodį. Sekundės
tiksėjo, artėjo nustatytas penktos valandos terminas — atrodė, kad laikas
lekia vis greičiau ir greičiau, o Hanteris, regis, dirbo vis lėčiau ir lėčiau.
— Kurią dienoraščio vietą skaitai? — paklausė jis Garsijos.
— Tuoj pradėsiu ketvirtą įrašą, o tu?
— Tuoj iš naujo pradėsiu antrąjį.
— Kas nors sukėlė įtarimų? Bent jau miglotų?
— Ne, bet dar anksti. Reikia perskaityti daug puslapių. Man neramu, kad
turime mažai laiko, o aš nežinau, ko ieškome ir ar tai išvis čia yra... —
Hanteris patylėjo ir nežymiai kryptelėjo galvą iš pradžių į dešinę, tada į
kairę, apžiūrinėdamas dienoraštį iš skirtingų kampų.
— Viskas gerai? — paklausė Garsija.
— Taip, — atsakė Hanteris. — Bet man ką tik šovė... beprotiška mintis.
Garsija sukrizeno.
— Tarsi būtų pirmas kartas. Ir kokia gi ta beprotiška mintis?
— Gal yra būdas jį pričiupti, net jei ir neišsiaiškinsime, kuo šis dienoraštis
toks svarbus.
Partnerio žodžiai sudomino Garsiją.
— Koks gi tai būdas?
— Pats dienoraštis, — ištarė Hanteris, o tada paaiškino: — Gal galima
šiame bloknote paslėpti sekiklį. Įkišti į viršelį, jo nepažeidžiant. Padaryti
taip, kad žudikas jo nepastebėtų, bent jau ne iškart.
Garsijos veidas nušvito iš jaudulio.
— Sumanymas toks — penktą valandą popiet, sekdamas to tipo
nurodymais, grąžinsi jam dienoraštį, bet nei greito reagavimo būriui, nei
STS komandai nereikės būti šalia, gal net išvis nereikės tavęs sekti. Kai jis
pamanys saugiai grįžęs namo... BUM... įsiveršime į to psicho vakarėlį.
— Kažkas panašaus, — sutiko Hanteris.
— Ar turime tokį sekiklį, kurio nesimatytų įdėto į bloknotą? — paklausė
Garsija.
— Tėra vienas būdas išsiaiškinti, — pasakė Hanteris, imdamas nuo stalo
telefoną.
 51

Los Andželo policijos departamento Elektronikos padalinys buvo vienas

iš keturių specializuotų LAPD Techninių tyrimų skyriaus (TTS) padalinių.
Jo paskirtis — suteikti techninę paramą policijos tyrimų metu, pasitelkus
elektroninius stebėjimo prietaisus. Dauguma tų prietaisų buvo sumanyti,
sukonstruoti ir patobulinti pačiame skyriuje pagal tyrimo diktuojamus
poreikius, taigi, net jei skyriaus specialistai neturėtų tokio mažo sekiklio,
kurį galima būtų nepastebimai įkišti į žudiko dienoraštį, jie jį greičiausiai
sukurtų. Vienintelė bėda, pamanė Hanteris, sparčiai senkantis laikas.
Buvo tik dešimta ryto, kai ant Vinco Kelerio stalo suskambo telefonas.
Penkių pėdų ir penkių colių ūgio, trisdešimt dvejų metų vyriausiasis
LAPD Elektronikos padalinio inžinierius žemą ūgį kompensavo intelektu.
Keleris ne tik turėjo Kalifornijos universiteto Kompiuterių inžinieriaus
diplomą bei Masačusetso technologijų instituto elektrotechnikos ir
kompiuterių mokslo daktaro laipsnį, bet ir buvo laimėjęs kelis
apdovanojimus už elektroninius išradimus dar prieš tai, kai jį pakvietė dirbti
į Elektronikos padalinį.
Tada jam buvo dvidešimt šešeri, tad Keleris tapo jauniausiu žmogumi,
užėmusiu šį postą.
— Keleris, — atsiliepė jis. — Los Andželo policijos Elektronikos
padalinys.
— Vincai, čia detektyvas Robertas Hanteris iš Ypač žiaurių nusikaltimų
padalinio.
Hanteris ir Keleris kartu dirbo tik tirdami vieną bylą maždaug prieš
pusmetį, bet dėl neaiškios priežasties, kurią Garsija vadino „moksliukų
faktoriumi“, jiedu tapo gerais draugais.
— Labas, Robertai, — aukštu, skambiu balsu atsiliepė Keleris — atrodė,
kad toks balsas turėtų skambėti iš mažiausiai dvidešimčia metų jaunesnio
vaikino lūpų. — Kaip sekasi? Kaip laikaisi?
— Gerai, — atsakė Hanteris, — man reikia tavo pagalbos. — Griežtas
detektyvo tonas Kelerio netrikdė, nes šis žinojo, kad toks Hanterio stilius.
Tačiau primygtinė gaida detektyvo balse privertė Kelerį nuleisti kavos
puodelį ant stalo.
— Kas nutiko? Kuo galiu padėti?
Hanteris trumpai paaiškino padėtį.
— Taigi, reikia sekiklio, kurį būtų galima paslėpti oda įrištoje knygoje? —
pasitikslino Keleris, išklausęs Hanterio paaiškinimą. — Kokio storio tas
viršelis?
— Dviejų, gal trijų milimetrų, ne storesnis.
— Manau, sunkumų nekils, Robertai, — pasakė Keleris ir vėl pasiėmė
kavą. — Net jei tokio plono ir mažo sekiklio nerastume, galime jį pagaminti.
Kiek turime laiko?
— Man duota laiko iki penktos valandos popiet.
— Juokų darbas, — gūžtelėjo Keleris. — Paprastą sekiklį, kuris tik
išsiunčia signalą, leidžiantį nustatyti jo buvimo vietą, pagaminti visai
nesudėtinga, juolab kai šiuolaikinės GPS technologijos taip toli pažengusios.
Jei atveši man tą knygą dabar, — inžinierius instinktyviai dirstelėjo į
laikrodį, — esu tikras, kad sekiklį galėsiu įdėti ir ištestuoti iki pietų.
— Jau važiuoju.
 52

Keli pagalbines paslaugas teikiantys padaliniai buvo įsikūrę Van Naiso

nuovadoje, bet dauguma LAPD Techninių tyrimų skyriaus padalinių, tarp jų
ir Elektronikos, glaudėsi po K. Ervino Paiperio techninio centro (dar
vadinamo „Piper Tech“) stogu, vos už keturių minučių kelio automobiliu
nuo Policijos administracijos pastato. Baigęs pokalbį su Keleriu, Hanteris su
Garsija po penkių su puse minučių jau buvo „Piper Tech“ centre.
Vertinant architektūriniu požiūriu, pagrindinis K. Ervino Paiperio
techninis centras žvilgsnių neprikaustydavo — tai buvo didžiulis, raudonų
plytų, belangis triaukštis pastatas, daugumos nuomone, bjaurus, mat buvo
šiurpiai panašus į sandėlį. Ant plokščio pastato stogo tilpo aštuoniolika vietų
sraigtasparniams ir dvi nusileidimo aikštelės, kuriomis naudojosi Los
Andželo policijos Oro pajėgų padalinys. Už didžiulės sraigtasparnių
stovėjimo zonos ant to paties „Piper Tech“ pastato stogo glaudėsi dar
didesnė automobilių aikštelė, skirta lankytojams ir darbuotojams, į kurią
buvo galima patekti užvažiavus iš šiaurinės pastato pusės. Garsija mašiną
paliko ten.
Įžengę į pagrindinį vestibiulį, nors ir parodė savo ženklelius, Hanteris su
Garsija buvo priversti palaukti, kol viena iš registratorių paskambino į
Elektronikos padalinį. Nepaisant Kelerio nurodymo juos praleisti, detektyvai
vis tiek turėjo luktelėti, kol vyriausiasis inžinierius nusileido jų pasiimti.
TTS Elektronikos padalinio kabinetai ir laboratorijos buvo įsikūrę
antrame aukšte. Keleris su detektyvais pakilo į jį vienu iš penkių li ų,
įrengtų kvadratinė fojė, į dešinę nuo pusapvalio registratūros stalo. Vyrai
pasisveikino, pakilo li u, ir Keleris nusivedė detektyvus plačiu koridoriumi į
kabinetą, perpus mažesnį už Hanterio ir Garsijos, kuriame, be stalo, vandens
aparato ir visą sieną užimančios knygų lentynos, daugiau nieko nebuvo. Trys
tarpusavyje sujungti ekranai užėmė kone visą stalą. Atrodė, kad knygų
lentyna gali bet kurią sekundę sukiužti, neatlaikiusi tokios daugybės daiktų
svorio: pusę lentynos užėmė knygos, o kitą pusę — rudos kartono dėžės,
kurių turinys buvo aiškiai surašytas ant baltų kortelių.
— Na, pažiūrėkime į tą knygą, apie kurią pasakojai, — ištarė Keleris,
uždarė kabineto duris sau už nugaros ir mostelėjo į stalą. Jis greitai prie jo
priėjo ir nukėlė klaviatūrą, atlaisvindamas šiek tiek vietos.
Hanteris ištraukė dienoraštį iš permatomo įkalčių maišelio ir padėjo ant
stalo į klaviatūros vietą.
Keleris iš viršutinio stalčiaus išsitraukė latekso pirštines, užsimovė ir
atvertė dienoraščio viršelį. Jis stumtelėjo akinius juodais rėmeliais ant
strazdanotos nosies ir susidomėjęs įdėmiai apžiūrėjo viršelį akinių stiklų
padidintomis akimis.
— Tu teisus, — po kelių sekundžių apmąstymų kreipėsi į Hanterį. —
Viršelis atrodo ne storesnis nei trijų milimetrų.
— Ar tai įmanoma? — paklausė Garsija. — Turite tokį ploną sekiklį?
— Bėda ne sekiklis, — atsakė Keleris, apžiūrinėdamas vidinę viršelio
pusę, sutvirtintą ne popieriumi, o plonyčiu odos lakštu.
Niekas negalėjo lygintis profesionalumu su šiuo žmogumi. Tyrinėdamas
vidinę viršelio pusę jis nė karto nedirstelėjo į pirmą dienoraščio puslapį.
Kelerio paprašė patikrinti, ar įmanoma paslėpti sekiklį dienoraščio viršelyje.
Likę puslapiai ar jų turinys buvo ne jo ir ne Elektronikos padalinio rūpestis.
— Sunkiausia atskirti odos lakštą nuo viršelio ir padaryti jame užtektinai
vietos sekikliui. Pradaryti jį taip, kad nesimatytų skirtumo nei žiūrint, nei
čiuopiant.
— Šūdas, — keiktelėjo Garsija. — Kokį ploniausią sekiklį turite?
— Priklauso nuo poreikio, — atsakė Keleris. — Kiek ilgai sekiklis turi
siųsti vietos nustatymo signalą? Dvidešimt keturias valandas?
— Ne, toli gražu. — Garsija tvirtai papurtė galvą. — Greitojo reagavimo
būrys bus pasiruošęs veikti, vos tik tas tipas atgaus dienoraštį.
— Tada bus šiek tiek lengviau, — paaiškino Keleris. — Jei sekikliui
nereikia įjungimo mygtuko ar didesnės baterijos, galime sukonstruoti jį ne
storesnį už lapą. Jau esame tai darę; dabar man reiktų pasistengti atlipdyti šį
odos lakštą ir apžiūrėti viršelį iš blogosios pusės. Kai kurių oda įrištų knygų
viršeliai būna tuščiaviduriai. Jei pasirodys, kad taip ir yra, o visa kita eisis,
kaip suplanuota, tikriausiai galėsiu viską padaryti per dvi valandas, gal net
greičiau.
— Visa kita eisis kaip suplanuota? — perklausė Garsija. — Kas tas „visa
kita“?
— Sakėte, kad turite laiko iki penktos valandos popiet, ar ne?
— Taip.
Keleris greit dirstelėjo į laikrodį, paskui vėl kruopščiai apžiūrėjo vidinę
viršelio pusę. Šįkart jis pirštais perbėgo visą odinį lakštą.
— Vidinis odos lakštas prie viršelio priklijuotas, ne prisiūtas, — pasakė
Keleris. — Panašu, kad priklijuoti tik lakšto kraštai, ne jis visas. Jei neklystu,
įdėti sekiklį bus gerokai paprasčiau. Gal plonyte garo srove pavyks išlydyti
klijus nepaliekant pėdsako ant viršelio ir odos. Jei pavyks, priklijuoti odinį
lakštą prie viršelio bus visai paprasta. Pradėsiu nedelsdamas.
— Gerai, — sutiko Hanteris ir linktelėjo Garsijai. — Mes dar turime daug
perskaityti, todėl lėksime atgal į biurą. Paskambink, jei iškils bėdų arba kai
baigsi.
— Būtinai.
 53

Kol Hanteris su Garsija vieni susirado išėjimą iš „Piper Tech“ pastato,

Vincas Keleris nusinešė dienoraštį koridoriumi į Elektronikos laboratoriją
Nr. 2. Čia padėjo jį ant didelio medinio stalo ir vėl atsivertė viršelį. Keleris
vis dar mūvėjo latekso pirštines.
Iš ant sienos kabančio aparato jis išsitraukė gabalą specialios apsauginės
plėvelės — užtektinai didelį, kad uždengtų pirmąjį dienoraščio puslapį.
Inžinierius atsargiai uždėjo plėvelę ant lapo ir likusios dienoraščio dalies,
palikdamas neuždengtą tik priekinę viršelio pusę.
Iš trečiosios metalinės spintelės lentynos išėmė belaidį rankinį garų
purkštuvą, primenantį nedidelį virdulį. Jis buvo su ilgu antgaliu ir nykščiu
valdomu gaiduku.
Vonios kambaryje, esančiame koridoriaus, kuriuo Keleris atėjo, viduryje,
jis pripylė į prietaisą vandens ir grįžo į laboratoriją. Sugrįžęs įstatė purkštuvą
į laikiklį, jį įjungė ir vėl sutelkė dėmesį į ant stalo gulintį dienoraštį.
Nusiėmęs akinius, vietoj jų Keleris užsidėjo didinamuosius laikrodininko
akinius ir įsistebeilijo į odinio lakšto kraštus vidinėje priekinio viršelio
pusėje. Jei klijai nėra ypatingi, itin stiprūs ir atsparūs garui, Keleris nemanė,
kad bus sudėtinga nuimti odinį lakštą, bet nenorėjo rizikuoti. Jis atplėšė dar
gabalą plėvelės ir uždengė ja vidinę viršelio pusę, palikdamas kyšoti tik
viršutinį odos lakšto kraštelį.
Tada grįžo prie metalinės spintelės ir paėmė medicininį skalpelį.
Laikiklyje jam už nugaros pyptelėjo garų purkštuvas, pranešdamas, kad
prietaisas jau gali būti naudojamas. Keleris jį paėmė, įsitaisė už stalo ir
priglaudė antgalį prie plėvele nepridengto kairiojo odos lakšto kampo.
Patraukęs antgalį maždaug per pusę colio nuo krašto, lėtai nuspaudė
nuleistuką. Iš antgalio plūstelėjo garų srovė, kaitinanti odos lakšto kampą ir
jį prilaikančius klijus. Klijams ėmus lydytis Keleris labai atsargiai ėmė stumti
skalpelio galiuką tarp lakšto ir dienoraščio viršelio. Jis nustebo, kai skalpelis
vos po kelių sekundžių įslydo į vidų.
Keleris atleido gaiduką, padėjo purkštuvą, vienkartine servetėle nuvalė
susidariusį kondensatą ir patikrino odinį lakštą — nepažeistas. Apžiūrėjo
viršelį — nepažeistas.
Gal pasiseks net sklandžiau, nei tikėjosi.
Keleris vėl paėmė garų purkštuvą ir skalpelį bei grįžo prie darbo. Lėtai ir
labai atsargiai jis pakartojo viską nuo pradžių. Nuo karštų garų klijai toliau
lydėsi, skalpelis slydo tarp odinio lakšto ir viršelio, Keleris neskubėdamas,
milimetras po milimetro, stūmėsi į kairę. Po trijų su puse minutės jis pasiekė
dienoraščio nugarėlę. Viršutinė odinio lakšto dalis buvo atklijuota.
Specialistas buvo teisus: dienoraščio gamintojas buvo priklijavęs tik lakšto
kraštelius.
Nuleidęs garų purkštuvą, Keleris padėjo skalpelį, nuvalė nuo odos lakšto
susikaupusį kondensatą, tada atklijavo plėvelę, pastūmė ją į šoną ir atidengė
išorinį viršelio kraštą. Vėl pasiėmęs garų purkštuvą ir skalpelį Keleris
pradėjo viską iš naujo, judėdamas nuo viršelio viršaus į apačią. Kai kuriose
vietose klijai pasidavė sunkiau, todėl Keleris užtruko kiek ilgiau, kol pasiekė
apatinį kraštą — jei tiksliau, šešias minutes ir dvylika sekundžių.
Dabar liko pakartoti viską dar kartą, šįkart — atklijuoti apatinį odinio
lakšto kraštą, ir tada galės jį atversti tarsi dienoraščio puslapį. Vyras pradėjo
darbą iš naujo, nuo išorinės apatinio krašto pusės dienoraščio nugarėlės link.
Po trijų minučių baigė.
Keleris nuleido skalpelį ir garų purkštuvą, nuvalė kondensatą, nusiėmė
didinamuosius laikrodininko akinius ir užsidėjo savuosius.
— O dabar pažiūrėkime, ar galime čia kur nors įkišti sekiklį, —
sušnabždėjo pats sau ir nuėmė plėvelę nuo vidinės viršelio pusės.
Atvertęs odinį lakštą Keleris stabtelėjo ir susiraukė.
Jis kelias prailgusias sekundes stebeilijosi į apnuogintą vidinę dienoraščio
viršelio pusę.
— Kas čia per velnias?
 54

Vos Hanteris su Garsija grįžo į kabinetą, tarpduryje išdygo kapitonė

Bleik.
— Viskas paruošta, — ji kreipėsi į Hanterį. — Kai tik tas pusprotis tau
paskambins, greitojo reagavimo būrys kartu su STS komanda seks kiekvieną
tavo žingsnį. Taip pat ir oro pajėgos. Rizikuoti nesiruošiu. Ar atgavot
dienoraštį iš Kriminalistikos laboratorijos?
— Taip, — patvirtino Hanteris.
— Kur jis?
Kapitonė įėjo į kabinetą ir uždarė duris sau už nugaros.
— TTS Elektronikos padalinyje, — atsakė Garsija.
— Elektronikos padalinyje? — Kapitonė Bleik nustebusi kilstelėjo galvą.
— Kodėl?
Garsija jai greitai paaiškino.
— Jie turi tokį ploną sekiklį, kuris tilps į dienoraščio viršelį?
— Skamba beprotiškai, tiesa? — pritarė Garsija. — Ne per seniausiai
tokius dalykus galėdavai pamatyti tik lmuose, pavyzdžiui, apie Džeimsą
Bondą.
Hanterio švarko kišenėje suskambo telefonas.
— Detektyvas Hanteris, — atsiliepė, priglaudęs telefoną prie ausies. —
Ypač žiaurių nusikaltimų padalinys.
— Robertai, čia Vincas. Sugrįžote į biurą?
Hanterio veidą iškart aptemdė nerimas. Iš Techninių tyrimų padalinio
„Piper Tech“ jie su partneriu grįžo vos prieš dvidešimt minučių. Tiek toli
gražu neužtenka sekikliui įmontuoti.
— Ką tik grįžome, Vincai. O ką? Kilo problemų?
Garsija viską metė ir atsisuko į Hanterį.
— Kas negerai? — be garso ištarė. — Kas nutiko?
Hanteris mostu paprašė palaukti.
— Nesu tikras, — atsakė Keleris. — Bet turite sugrįžti.
— Kodėl?
— Nes judu turite tai pamatyti.
 55

Šįkart, kai Hanteris su Garsija išskubėjo atgal į „Piper Tech“ pastatą, prie
jų prisijungė ir kapitonė Bleik. Per trumpą kelionę Garsija papasakojo jai, ką
perskaitė žudiko dienoraštyje, paaiškino, ką reiškia trumpinys GG ir
pranešė, jog po Hanterio pokalbio telefonu su ponu Vilsonu neliko abejonių,
kad žudikas — buvęs karys.
— Jėzau! — aiktelėjo kapitonė. — Tai velniškai viską apsunkins.
— Skaitot mano mintis, — patvirtino Garsija.
„Piper Tech“ pastate detektyvams vėl teko praeiti tą patį saugumo
patikrinimą.
— Buvome čia mažiau nei prieš pusvalandį, — ginčijosi Garsija,
neslėpdamas susierzinimo. — Juk prisimenate mus, ar ne?
— Prisimenu, — patvirtino priimamojo sekretorė, padėjusi telefoną į
vietą. Ji buvo stambi moteris, jos rankos — pločio sulig Garsijos kaklu. Pro
akinius apvaliais rėmeliais grėsmingai žvelgė akys. — Bet man duotas toks
įsakymas. Jokių išimčių. — Sekretorė kalbėjo ramiu, santūriu tonu. — Esu
tikra, kad jūs, detektyvai, suprantate, kaip svarbu laikytis taisyklių, tiesa? Jei
jas laužysiu, galiu netekti darbo.
Kapitonė Bleik jau ruošėsi pasinaudoti viršesniu laipsniu ir taip užbaigti
ginčą, bet iš li o išlėkė jų pasitikti atskubėjęs Vincas Keleris. Hanteris greitai
supažindino jį su savo viršininke, tada Keleris padėjo jiems greičiau gauti
lankytojų pažymėjimus.
Šįkart grupelė pakilo ne li u, o laiptais.
— Na, tai ką radai? — paklausė Garsija, kai jie užkopė į pirmąją laiptų
aikštelę tarp pirmo ir antro aukštų.
— Daug lengviau parodyti, nei paaiškinti, — atsakė Keleris, įveikdamas
po du laiptus išsyk.
Kai užlipo į antrą aukštą, Elektronikos padalinio vadovas nuvedė visus
tuo pačiu koridoriumi, kuriuo detektyvams jau teko eiti, pro ankštą
kabinetą, kuriame jie prieš tai buvo susitikę, į Elektronikos laboratoriją Nr. 2.
Užvėrę duris sau už nugaros Hanteris su Garsija pamatė ant stalo
laboratorijos gale gulintį dienoraštį. Viršelis buvo atverstas — matėsi vidinė
jo pusė ir pirmasis dienoraščio lapas. Odinis lakštas vidinėje viršelio pusėje
buvo savo vietoje.
— Kaip jau aiškinau, — prabilo Keleris, kai visi susibūrė aplink stalą, —
norėjau garų purkštuvu išlydyti klijus, kuriais odinis lakštas priklijuotas prie
viršelio, ir pažiūrėti, ar labai sunku ten įkišti sekiklį. Ši darbo dalis pasisekė
sklandžiai. Baigiau per dvidešimt minučių.
— Gerai, o tada?.. — pasiteiravo Garsija.
Keleris patylėjo ir kryptelėjo galvą į dešinę.
— Ko gero, atklijavęs odinį lakštą, nesitikėjau ką nors rasti, bet nutiko
kitaip.
Jis atvertė odinį lakštą, atidengdamas vidinę viršelio pusę.
Hanteris su Garsija sutrikę spoksojo į atsivėrusį vaizdą.
— Kas per mėšlas? — Garsija pakreipė kaklą, kad geriau matytų.
Vidinėje priekinio viršelio pusėje, kurią prieš tai slėpė oda, buvo keturios
teksto eilutės su keistais raidžių ir skaičių deriniais. Visa buvo parašyta tuo
pačiu braižu kaip ir dienoraštis.

3g2uptkl78pq6kufa9m
DOPS1207102375
122001FOBRhino
15052004MNF-I

— Kas čia per velnias? — pasiteiravo Garsija.

— Dešimties milijonų dolerių vertės klausimas, — atsakė Keleris, petimi
atsišliejęs į sieną.
— Juk tai ne koordinatės? — kapitonė Bleik kreipėsi į Hanterį. Šis
ryžtingai papurtė galvą.
— Koordinatės? — skeptiškai paklausė Keleris.
— Susidūrėm su tuo tyrimo metu, — paaiškino Hanteris, nenorėdamas
pernelyg leistis į smulkmenas.
— Kaip manot, kas čia? — mygo kapitonė Bleik, kreipdamasi į visus.
 Garsija pirmasis papurtė galvą ir gūžtelėjo.
Kapitonė įbedė skvarbų it lazeris žvilgsnį į Hanterį.
— Jei man reikėtų spėti, — detektyvo veidas nespinduliavo pasitikėjimu,
— sakyčiau, kad čia kažkokie kodai, bet ne tai svarbiausia. Kad ir kas čia
būtų, tai ir yra tas dalykas. — Detektyvas bedė pirštu į stalą. — Čia ta
priežastis, dėl ko žudikas žūtbūt nori atgauti dienoraštį. Jam šito reikia. Kad
ir kas tai — kodai, slaptažodžiai, koordinatės ar dar kas nors — žudikas
būtinai turi juos atgauti.
Visi vėl sužiuro į keturias paslaptingas teksto eilutes, Hanteris išsitraukė
išmanųjį telefoną ir jas nufotografavo.
— Sekundėlę, — Keleris pakėlė smilių. — Nieko prieš, jei kai ką
išmėginsiu?
— Ką? — paklausė kapitonė Bleik.
— Pati pirma eilutė, — paaiškino Keleris, — ryškiai skiriasi nuo kitų trijų.
Visi ir vėl įsistebeilijo į mįslingą tekstą.
— Ji užrašyta tik mažosiomis raidėmis, — paaiškino Keleris. — Be to, ši
eilutė vienintelė, kurioje skaičiai įsiterpia tarp raidžių. — Jis pačiupo
popieriaus lapą ir nurašė pirmąją eilutę.
— Gerai, dabar matau, — sutiko kapitonė Bleik. — Bet ką nori išmėginti?
— Na, — Keleris pamojo visiems sekti paskui jį. — Šansų nedaug...
Jis vėl nusivedė grupelę koridoriumi į nediduką kabinetą, kuriame prieš
tai kalbėjosi su Hanteriu ir Garsija.
— Esu matęs ir naudojęs panašias teksto eilutes, — pasakė Keleris,
įsitaisydamas už stalo, ir spustelėjo tarpo klavišą klaviatūroje, pažadindamas
visus tris ekranus.
— Kur? — šįkart paklausė Hanteris.
— Internete, — atsakė Keleris, laukdamas, kol ekrane įsijungs
programėlė. — Štai ši eilutė... — Jis padėjo bloknotą ant stalo. — Galėtų būti
interneto svetainės adresas. Trūksta tik pabaigos.
— Interneto svetainės adresas? — suglumusio Garsijos žvilgsnis peršoko
nuo Kelerio prie Hanterio, tada prie kapitonės Bleik ir vėl įsmigo į Kelerį. —
Argi ten neturėtų būti vieno kito taško?
— Ne, — atrėmė Keleris. — Tai nėra įprastas internetinis adresas. Ne jūsų
įprastame internete.
 — Tamsusis internetas, — ištarė Hanteris, kai Kelerio kompiuterio ekrane
įsijungė „Tor“ naršyklė.
— Tikrai taip, — sutiko Elektronikos padalinio vadovas.
Jis atsigręžė į kapitonę.
— Noriu pamėginti. Tereikia nukopijuoti šią eilutę į adreso laukelį ir gale
pridėti „.onion“. Tai tamsiojo interneto domenas. Ten naudojama ne „.com“,
„.org“ ar kokia nors kita galūnė, bet „.onion“.
Visi žiūrėjo, kaip Keleris surinko pirmą teksto eilutę į internetinio adreso
laukelį. Prie jos pridėjo tamsiojo interneto adreso galūnę ir spustelėjo
„enter“.
„Tor“ interneto naršyklė užgaišo gerokai ilgiau nei įprastai, kol atvėrė
svetainę trijuose sujungtuose ekranuose ant Kelerio stalo, bet galiausiai
darbą padarė.
— Bingo, — nusišypsojo Keleris. — Tai tamsiojo interneto puslapis.
Vos tik ekrane nušvito interneto svetainė, iššoko laukelis, kuriame buvo
prašoma suvesti slaptažodį.
Visi susirūpinę susižvalgė.
— Parodyk, ką nufotografavai, — Keleris kreipėsi į Hanterį.
Šis išsitraukė mobilųjį telefoną ir parodė Keleriui nuotrauką.
— Gal kuri nors iš tų eilučių yra slaptažodis, — spėjo Elektronikos
padalinio vadovas.
— Gal, — pritarė Hanteris. — Bet nuo ko?
— Ten gali būti kažkas, — gūžtelėjo Keleris. — Duomenų bazė... privatus
forumas... kas žino?
— Tėra vienas būdas išsiaiškinti, — įsiterpė kapitonė Bleik.
— Gal pamėginti? — Keleris pasiteiravo Hanterio.
Šis svarstė vos sekundėlę.
— Žinoma.
Į slaptažodžio laukelį Keleris suvedė antrąją iš keturių teksto eilučių.
DOPS1207102375
Vos tik paspaudė „enter“, ekrane atsirado smėlio laikrodžio piktograma.
Po sekundėlės pasirodė žinutė „prisijungta sėkmingai“.
— Prisijungėme, — pranešė Keleris, net pats šiek tiek nustebęs.
Ekrane pasirodžiusi žinutė dingo, liko tik tamsiojo interneto svetainė.
 Visi keturi tylėjo, stengdamiesi suprasti, ką mato.
— Kas čia per velnias? — kapitonė Bleik uždavė klausimą, kuris sukosi
visų galvose.
— Nesu tikras, — atsakė Hanteris.
Jam prireikė dar kelių sekundžių, kad suvoktų, į ką žiūri.
Tada kairėje ekrano pusėje pasirodė tai, ko anksčiau nebuvo.
— Gal juokaujat, — iškošė Hanteris. — Negali būti.
Ekrane nušvito dar kai kas — ir vėl kairėje pusėje.
Garsijos rankos nusviro prie šonų, o širdį užgulė sunkus akmuo.
— O... šūdas!
 56

Vyras neabejojo, kad planas suveiks. Visi pasiruošimai buvo baigti, todėl
galėjo visą rytą sėdėti priešais didelį sieninį ekraną seno pastato rūsyje
įrengtame kambarėlyje Santa Klaritoje. Pastarąsias pusantros valandos jis
nieko kito neveikė, tik stebėjo tris subjektus, užrakintus kamerose
gretimame koridoriuje. Vyras galėtų praleisti ištisas dienas, analizuodamas
subjektus kamerose, tarsi žiūrėdamas dėmesį kaustantį televizijos realybės
šou.
Jis suspaudinėjo komandą klaviatūroje ant valdymo pulto priešais jį, ir
vaizdas ekrane peršoko iš pirmosios kameros į antrąją.
Nereikėjo būti psichologijos ekspertu, kad pamatytum, jog subjektas
kameroje Nr. 2 vėl sunerimo. Jis pakeitė maldininko pozą, kuria sėdėjo kone
keturiasdešimt minučių, ir ėmė žingsniuoti po kamerą.
Visi subjektai anksčiau ar vėliau imdavo žingsniuoti. Kartais norėdami
pasimankštinti, kartais iš baimės arba iš pykčio ir nevilties. Vyrui buvo visai
nesunku atskirti šiuos tris žingsniavimo tipus.
Pasimankštinti norintis subjektas tai darydavo ramiai ir ryžtingai. Jis
nesiblaškydavo, nestabčiodavo. Eidavo arba nuo kameros durų iki lovos,
arba nuo sienos iki sienos — visada tuo pačiu ratu, kol įgrisdavo. Kai kurie
subjektai galėdavo taip žingsniuoti ištisas valandas. Taip pat dažnai darydavo
atsispaudimus, atsilenkimus ir pritūpimus.
Subjektas, besiblaškantis po kamerą iš baimės, žingsniuodavo padriku
tempu. Žingsniai būdavo nedrąsūs, subjektas dažnai sustodavo, dažniausiai
tam, kad paverktų.
O subjektas, žingsniuojantis iš pykčio ir nevilties, skirdavosi nuo pirmų
dviejų, mat žingsniai būdavo daug sunkesni. Jis taip pat tai darydavo
netolygiai, dažnai sustodavo. Kai kurie subjektai retsykiais smogdavo arba
spirdavo į sieną ar lovą. Kiti imdavo iš visų plaučių rėkti, bet kartą išsirėkę,
daugiau to nekartodavo. Kamerose buvo garso matuokliai. Jei triukšmas bet
kurioje iš jų viršydavo šešiasdešimt decibelų (tokiu garsumu paprastai
kalbasi žmonės), du lubose įtaisyti purkštuvai permerkdavo patalpą, taigi ir
subjektą, lediniu vandeniu.
Subjektas matavo antrąją kamerą sunkiais, piktais žingsniais, kažką
murmėdamas panosėje.
Jis čia praleido tik dvi dienas, bet buvo pagrobtas ne dėl to, kad vyrui taip
liepė balsai. Ne, vyras jį pagrobė, nes jam reikėjo subjekto planui
įgyvendinti.
Atsilošęs kėdėje, vyras užkėlė kojas ant valdymo pulto ir sunėrė pirštus
ant pakaušio. Jis mėgavosi, stebėdamas subjektų reakcijas.
— Žmonės tokie nuspėjami, — ištarė garsiai, kai subjektas keliskart
smogė į pagalvę ant savo lovos.
Staiga metalinėje spintelėje valdymo pulto dešinėje pasigirdo
pyptelėjimas.
Vyras staigiai į ją dirstelėjo ir susiraukė. Po sekundėlės nuleido kojas ir
prisitraukė kėdę prie spintelės.
Pypsėjimas nenutilo.
Antroje spintelės lentynoje gulėjo nešiojamasis kompiuteris, vyras
spustelėjo tarpo klavišą, kad įjungtų ekraną.
Pypsėjimas nesiliovė.
Kompiuterio ekranas nušvito, vyras kelias ilgas sekundes stebeilijo į jį, o
paskui jo lūpose nušvito džiugi šypsena.
— Na, sveikučiai, — smagiai pasilabino. — Spėliojau, kada vėl
pasirodysite. — Vyras pažvelgė į kompiuterio ekraną laukdamas, kol bus
įkelta visa informacija. Kai sulaukė, jo šypsena virto juoku.
 57

Vinco Kelerio kabinete keturios poros akių buvo prilipusios prie trijų
ekranų ant stalo.
Hanterio ir Garsijos veiduose švietė nuostaba, sumišusi su lašeliu baimės.
— Visi žinot, kas čia, ar ne? — paklausė Keleris, žvilgsniu šokinėdamas
nuo veido prie veido. Atsakymo nesulaukė. — Čia pokalbių svetainė.
Senovinio stiliaus. Pamenate ICQ? AOL? Čia maždaug tas pats, vienintelis
skirtumas, kad ši pokalbių svetainė — privati.
Keleris buvo teisus. Kompiuterių ekranuose atsivėrusi svetainė atrodė
lygiai taip pat, kaip senoviškos pokalbių svetainės, padalintos į du langus.
Didžiajame, dešinėje esančiame lange matėsi dalyvių pokalbis. Lange kairėje
švietė pokalbio dalyvių vardai, šiuo atveju — slapyvardžiai. Kelerio
ekranuose įsijungusios pokalbių svetainės viršutiniame kairiajame langelyje
švietė tik vienas slapyvardis, Mailsas Sitromas — tai buvo jie; tačiau kone
iškart prie pokalbio prisijungė dar du dalyviai. Jų slapyvardžiai buvo 1 Balsas
ir 2 Balsas.
Hanteriui sugniaužė skrandį. Dėl balsų jis neklydo. Jie buvo tikri žmonės,
o ne liguistas šizofreniško proto kūrinys.
Jiedu su Garsija neatplėšė akių nuo ekrano.
— Jums viskas gerai? — paklausė Keleris. — Atrodo, lyg būtumėt išvydę
vaiduoklių porelę.
Staiga dešiniojo lango viršuje pasirodė teksto eilutė.
1 Balsas — Kokia staigmena, Mailsai Sitromai. Nesitikėjau taip greitai
sulaukti iš tavęs žinių. Bent jau kelias artimiausias dienas. Ar jau radai
subjektą, kokio prašėme?
— Šūdas, šūdas, šūdas, — tą akimirką Garsija daugiau nieko negalėjo
išspausti. Jis įsmeigė akis į Hanterį, kuris vis dar stebeilijo į ekranus.
Dešiniajame lange pasirodė nauja eilutė.
 2 Balsas — Mailsai Sitromai? Tu ten?
— Tai šūdas, — ištarė Garsija, prisidengęs delnu nosį ir burną, tada
paklausė Hanterio: — Ką darom?
Hanteris žinojo, kad jei jie neatsakys, 1 Balsas ir 2 Balsas, kad ir kas jie
būtų, iškart supras, kad kalbasi ne su tikruoju Mailsu Sitromu. Pasekmės jam
dar buvo neaiškios, bet nereikėjo būti aiškiaregiu, kad suprastum, jog
geruoju nesibaigtų.
Per pusę sekundės Hanterio smegenys ėmė veikti visu greičiu. Jis žaibiškai
pakėlė rankas virš klaviatūros.
— Atsakysi? — Garsijos akys išsprogo kaip milžiniški stiklo rutuliukai.
Hanteris sekundėlę luktelėjo ir ėmė tarškinti klaviatūrą. Jautė, kaip širdis
daužosi krūtinėje.
Taip, aš čia, — parašė jis. — Ne, subjekto dar neradau.
Visi perskaitė Hanterio atsakymą ekrane ir įsmeigė į jį akis.
Hanteriui reikėjo greitai galvoti. Žinojo, kad negali dabar nutilti. Turėjo
pasiaiškinti prieš sulaukdamas kito klausimo.
— Ar šitas kompiuteris gali būti susektas? — paklausė jis Kelerio, tas
susiraukė. — Kalbu apie kompiuterio IP adresą, — paaiškino detektyvas. —
Ar tie žmonės gali jį susekti iš savo pusės?
— Ne, — atsakė Keleris. — Mūsų ugniasienės užšifruoja IP adresą. Be to,
naudojamės tamsiuoju internetu. Adreso susekti neįmanoma.
Būtent tai Hanteris ir norėjo išgirsti. Jis vėl ėmė spausdinti.
Mano kompiuteris sugedo. Įsigijau naują, iš naujo diegiu programinę
įrangą, taip pat ir „Tor“ naršyklę. Čia tik testas, norėjau patikrinti, ar viskas
veikia.
Garsija palenkė galvą į dešinę ir linktelėjo.
— Gerai sugalvojai.
— Bet ar jie patikės? — nervingai tarstelėjo Hanteris.
Jis jau ketino parašyti dar kelis žodžius ir atsijungti, bet ekrane atsirado
nauja eilutė.
1 Balsas — Kas nutiko tavo kompiuteriui?
Visų akys nukrypo į Hanterį.
Sušlapo, — parašė jis. — Sutaisyti neįmanoma.
Luktelėjęs dvi sekundes Hanteris vėl ėmė pirštais lakstyti po klaviatūrą.
 Netrukus susisieksiu.
Hanteris pažvelgė į Kelerį.
— Kaip išeiti iš pokalbių svetainės?
Keleris ištiesė ranką ir paprasčiausiai išjungė „Tor“ naršyklę.
— Viskas, — pasakė. — Atsijungėme.
Kapitonė Bleik klausiamai pažvelgė į Kelerį.
— „Tor“ naršyklė nesaugo interneto naršymo istorijos, — paaiškino šis.
— Ji automatiškai ištrina visus slapukus, kurie galėjo patekti į kompiuterį
per pokalbį, o šis baigiasi, vos tik naršyklė išjungiama.
Hanterio rankos nusviro prie šonų, tarsi iš jo būtų buvusi išsiurbta visa
energija.
— Visiška beprotybė, — ištarė Garsija ir žengė žingsnį atgal.
— Palauk. — Kapitonė Bleik iškėlė pirštą. — Ar tai reiškia...
— Tai reiškia, kad klydome, kapitone, — nutraukė ją Hanteris.
— Dėl ko klydome?
— Kone dėl visko, — atsakė detektyvas. — Mūsų žudikas išties
psichopatas, bet ne šizofrenikas, kaip iš pradžių manėme. — Nors ekranuose
ir nebešvietė pokalbių svetainė, Hanteris bakstelėjo į juos. — Jis negirdi
balsų galvoje. Jis su jais bendrauja tamsiojo interneto pokalbių svetainėje.
Dienoraštyje minimi balsai yra tikri žmonės. — Detektyvas nutilo, lyg jam
būtų prireikę laiko nusiraminti ir surikiuoti mintis. — Kiti žmonės,
užsakantys žmogžudystes... speci nes žmogžudystes. Mūsų žudikas nėra
pamišęs ir nemato haliucinacijų. Jis — samdinys, mirties pardavėjas. O
balsai nėra jo pasąmonės išraiška. Jie — pirkėjai. Jo internetiniai klientai.
— Ką konkrečiai jie perka? — paklausė kapitonė Bleik. — Juk žudikas
nepristato pirkėjams aukų, tai ką jis parduoda?
Hanterio galvoje dar viena dėlionės detalė įkrito į savo vietą.
— Vaizdus.
Visi atsigręžė į detektyvą.
— Karste, palaidotame Dukmeidžino laukinės gamtos parke, radome
kamerą, — Hanterio žodžiai buvo skirti Garsijai ir kapitonei. — Žudikas
lmavo auką ne dėl savęs. Jis tiesiogiai transliavo vaizdą, kad už balsų
besislepiantys žmonės, kad ir kas jie būtų, galėtų viską matyti. Štai ką jis
daro. Štai ką parduoda. Štai ką pristato — tiesioginę kankinimų ir mirties
transliaciją. Balsais prisidengę žmonės užsisako konkrečius iškrypėliškus
malonumus internete. Jie pasako mūsų tipui, kaip auka turi atrodyti ir visa
kita. Išsako pageidavimus, ką jis turėtų padaryti su auka — kaip ją kankinti
ir galiausiai nužudyti. O kas geriau išpildys tų žmonių sadistines fantazijas,
susijusias su kankinimais, nei... — Hanteris vėl nutilo. — Šunsnukis! — Jis
papurtė galvą ir nelinksmai sukrizeno. — Betgi žinoma, — pratarė nušvitus
protui. — Slapyvardis. — Hanteris atsigręžė į Kelerį. — Turi popieriaus ir
rašiklį?
— Be abejo. — Keleris skubiai padavė detektyvui, ko šis prašė.
Hanteris užrašė slapyvardį ir paaiškino:
— „Miles Sitrom“ — Mailsas Sitromas; vardą reikia tarti ne „Mailsas“, o
„mi-les“, — Hanteris ištarė visiškai kitaip. — O antrasis žodis, „Sitrom“, —
atbulai parašytas „mortis“. Lotynų kalba „Miles Mortis“ reiškia „Mirties
karys“.
 58

Atmosfera ir taip klaustrofobiškame Vinco Kelerio kabinete dar labiau

apniuko, kvėpuoti pasidarė dar sunkiau. Garsija su kapitone Bleik nenuleido
akių nuo Hanterio, gromuliuodami jo žodžius.
— Juk tu nerimtai? — išpūtusi akis paklausė kapitonė Bleik.
— Jis teisus, — patvirtino Keleris ir vos regimai linktelėjo. — „Miles
Mortis“ išvertus iš lotynų kalbos tikrai reiškia „Mirties karys“.
— Šunsnukis! — išspjovė Garsija. — Ko gero, daugiau klausimų dėl to, ar
jis tarnavo kariuomenėje, nebekils.
Keleris susiraukęs pažvelgė į Garsiją, bet nurijo ant liežuvio galo
besisukantį klausimą.
— O kaip dėl kitų dviejų eilučių ant viršelio? — paklausė kapitonė Bleik.
— Ten irgi tamsiojo interneto puslapiai?
— Nemanau, — atsakė Keleris. — Raidžių ir skaičių kombinacija
nepanaši į adresą.
— Na, — neatlyžo kapitonė, — gal galim išmėginti, kad neliktų abejonių?
— Žinoma, — sutiko Keleris ir kreipėsi į Hanterį. — Galiu dar kartą
pamatyti tą viršelio nuotrauką?
Hanteris padavė savo telefoną Keleriui, šis vėl atidarė „Tor“ naršyklę ir į
adreso laukelį greitai suvedė trečią teksto eilutę, užrašytą ant dienoraščio
viršelio. Pridėjo galūnę „.onion“ ir spustelėjo „enter“ klavišą.
Šįkart puslapis atsivertė akimirksniu. Puslapis, pranešantis apie klaidą.
— Prisijungti nepavyko.
— Ne, — pasakė Keleris ir padarė tą patį su paskutiniąja, ketvirta, teksto
eilute, užrašyta ant viršelio.
Ekrane pasirodė tas pats pranešimas apie klaidą.
— Kaip ir maniau, — pasakė Keleris. — Tai ne interneto svetainių
adresai.
 — Tai kas čia, po galais? — paklausė kapitonė Bleik. Jos balsas aiškiai
išdavė, kad yra susierzinusi.
Hanteris atsigręžė į Kelerį — netikėtai į vietą įkrito dar viena dėlionės
dalis.
— Tamsiajame internete, — ištarė jis, — atsiskaitoma bitkoinais, ar ne?
— Taip, teisingai, — patvirtino Keleris.
Hanteris pažvelgė į savo mobilųjį telefoną, gulintį ant Kelerio stalo.
Keleris pasekė detektyvo žvilgsnį ir jo veidas nušvito. Jis jau žinojo, ką
pasiūlys Hanteris.
— Tos dvi eilutės, — pradėjo šis. — Ar tai galėtų būti bitkoinų sąskaitos?
Arba sąskaitų slaptažodžiai?
— Tikrai galėtų, — pritarė Keleris. Jo lūpose šmėkščiojo šypsena. — Ir jei
tavo teorija apie tipą, pardavinėjantį nužudymus tamsiajame internete, yra
teisinga, tai būtų labai logiška.
— Galime jas susekti? — pasiteiravo kapitonė Bleik. — Tas bitkoinų
sąskaitas?
— Tikrai ne, — atsakė Keleris. — Jei čia — prisijungimo prie vienos ar
kelių sąskaitų slaptažodžiai, pačių sąskaitų niekaip nerasime. Net jei čia būtų
sąskaitų numeriai, vis tiek negalėtume nieko padaryti. Tamsusis internetas
užtikrina anonimiškumą. Galėtume turėti savininko sąskaitos numerį ir
slaptažodį, galėtume prisijungti prie sąskaitos, bet vis tiek nematytume jo
vardo. Bitkoinų sąskaitos nepanašios į įprastas bankų sąskaitas.
Kapitonė Bleik žiojosi dar klausti, bet Hanteris mostu ją sustabdė.
— Kapitone, — primygtinai, bet nepiktai tarė jis. — Galėsime aptarti tai ir
viską, ką panorėsite, grįžę į biurą, bet dabar turime sugalvoti, ką daryti su
dienoraščiu. Taigi išsiaiškinome, kodėl žudikas taip trokšta jį atgauti, bet tai
nekeičia fakto, kad jis paskambins man penktą popiet su nurodymais, kaip
jam grąžinti dienoraštį.
— Sekiklis — geras sumanymas, — pasakė Keleris, priversdamas visus
atsigręžti į jį. — Atsiprašau, — jis mostu parodė pasiduodąs. — Žinau, kad
nesu šio tyrimo dalis, bet jei galima... jei pavyktų įstatyti sekiklį į dienoraštį,
o manau, kad galiu tai padaryti, tikiu, kad turėtumėte didesnę tikimybę
sučiupti tą tipą, kad ir kas jis būtų. Pirminis planas per daug nesikeičia, tik
sekiklį įkišiu ne į priekinį viršelį, o į galinį.
 Nė vieno iš esančiųjų kabinete įkalbinėti nereikėjo.
— Man tinka, — pasakė kapitonė Bleik.
— Sutinku, — pritarė Hanteris. — Nėra priežasties keisti planą, nebent...
— Nebent ant galinio viršelio rastume dar ką nors, — Garsija užbėgo
partneriui už akių.
— Imkim ir pažiūrėkim, gerai?
Keleris mostelėjo durų link.
 59

Visi keturi nuskubėjo į Elektronikos laboratoriją Nr. 2. Ten Keleris

atsargiai padėjo odinį lakštą į jo vietą, bet nepritvirtino. Priklijuos vėliau.
Dabar pagrindinė jo užduotis — apžiūrėti galinį viršelį. Keleris nuėmė
plėvelę, kuria buvo apsuktas dienoraštis, atsivertė paskutinį puslapį ir vidinę
galinio viršelio pusę, kurią dengė toks pat odinis lakštas, kokį neseniai
atklijavo nuo priekinio viršelio. Jis vėl įsijungė garų purkštuvą ir, laukdamas,
kol prietaisas įkais, uždengė dienoraštį apsaugine plėvele.
— Tai gali užtrukti apie dvidešimt minučių, — pranešė jis. — Gal ir
ilgiau.
— Ar galim kaip nors padėti? — paklausė Hanteris.
— Deja, bet nelabai.
— Na, aš pasiliksiu, — pasakė Garsija ir apėjo darbo stalą iš kitos pusės.
— Vargina lakstyti iš biuro čia ir atgal. Nors ir noriu perskaityti visus
dienoraščio įrašus, nebereikia skubėti aiškintis, kodėl žudikas žūtbūt nori
atgauti dienoraštį.
Hanteris pritariamai linktelėjo.
— Ar čia kur nors yra kavos aparatas? — paklausė kapitonė Bleik.
— Taip, žinoma, — atsakė Keleris, dar sykį vietoj savo akinių
užsidėdamas didinamuosius laikrodininko akinius. — Eikite koridoriumi iki
galo ir pasukite į dešinę, tada jį pamatysite.
— Padėsiu, — pasisiūlė Garsija, kapitonei Bleik pasukus prie durų. — Tu
ko nors nori? — paklausė Hanterio, šis papurtė galvą. — Vincai?
— Ne, ačiū.
Kai Garsija su kapitone Bleik išėjo iš laboratorijos, Keleriui už nugaros
pyptelėjo garų purkštuvas. Jis paėmė prietaisą, griebė skalpelį ir pradėjo
darbą nuo išorinio dešiniojo odinio lakšto kampo viršuje.
— Kaip manai, jie patikėjo? — kreipėsi į Hanterį. — Ta istorija apie
vandeniu apipiltą kompiuterį ir iš naujo įdiegtą programinę įrangą?
— Nežinau, — atsakė Hanteris. — Bet man daugiau niekas neatėjo į
galvą.
— Gerai atsakei, — užtikrino Keleris, — bet man neramu... Dar kartą
atsiprašau, kad kišuosi ten, kur turbūt nederėtų, tačiau kas bus, jei tie
„balsai“ pamėgins susisiekti su Mailsu Sitromu ir pasitikslinti, kas nutiko?
— Yra tokia rizika, — sutiko Hanteris. — Bet nemanau, kad jie taip elgsis.
— Kodėl?
— Galėčiau lažintis, kad jie bendrauja tik pokalbių svetainėje, —
paaiškino Hanteris. — Mat abi šalys yra suinteresuotos išlikti visiškai
anonimiškos.
— Tiesa, — sutiko Keleris.
— Kai prisijungėme, — tęsė Hanteris, — balsai pasakė nesitikėję, jog
žudikas užmegs kontaktą — turbūt jie supranta, kad jam prireiks kelių dienų
pasiruošti įvykdyti jų pageidavimą, nesvarbu, koks jis būtų.
— Kokį pageidavimą?
Hanteris iškvėpė.
— Rasti auką, atitinkančią nurodytą pro lį.
Keleris stabtelėjo ir pro didinamuosius akinių stiklus pažvelgė į Hanterį.
— Tikrasis žudikas užsiėmęs, mat ne tik ieško naujo subjekto, bet ir turi
atgauti prarastą dienoraštį, todėl esu tikras, kad kelias artimiausias dienas su
balsais jis nebendraus.
— O jei triukas su sekikliu išdegs, — pasakė Keleris, — jums tų kelių
dienų ir nereikės.
— Tikėkimės, — sutiko Hanteris.
Į laboratoriją sugrįžo Garsija su kapitone Bleik. Keleris jau buvo spėjęs
ištirpdyti apie pusantro colio klijų.
— Kaip sekasi? — pasiteiravo kapitonė Bleik.
— Nemanau, kad ant galinio viršelio rasime kokią nors paslaptį, — atsakė
Elektronikos padalinio vadovas, nepakeldamas akių nuo dienoraščio.
— Kodėl gi? — paklausė Garsija, artėdamas prie stalo.
— Klijai ant priekinio viršelio ištirpo daug greičiau nei čia, — paaiškino
Keleris, — todėl man ir buvo keista. Tai reiškia, kad priekinį viršelį kažkas
jau buvo anksčiau atklijavęs — dabar žinome, kad tai tiesa, bet lakštas prie
galinio viršelio priklijuotas daug tvirčiau, kaip spaustuvėje. Prie jo niekas
nekišo nagų.
— Tai gerai, ar ne? — paklausė kapitonė Bleik.
— Tikėkimės. Palaukime ir pamatysime.
Keleris užtruko be minutės pusvalandį, kol galiausiai ištirpdė klijus,
kuriais odinis lakštas buvo pritvirtintas prie galinio viršelio. Kai jis pagaliau
atvertė lakštą, visi su palengvėjimu atsiduso. Kaip Keleris ir spėjo, galinis
viršelis buvo tuščias.
Jis visą minutę tyliai apžiūrinėjo viršelį.
Visi laukė.
— Nemanau, kad kils sunkumų, — galiausiai ištarė Keleris. — Man tik
reikia įpjauti viršelį, esu tikras, kad sugebėsiu įdėti įjungtą dvidešimt keturių
valandų sekiklį taip, kad neliktų nė žymės. Perbraukę ranka viršelį nieko
nepajusite.
— Kiek jums reikia laiko? — paklausė kapitonė Bleik.
— Maždaug pusvalandžio sekikliui pagaminti, — atsakė Keleris. — Dar
apie pusvalandį užtruks, kol priklijuosiu odą prie abiejų viršelio dalių, bet...
— jis pirštu sustabdė kolegas. — Tam, kad sekiklis būtų plonytis kaip
popierius, jis negali turėti įjungimo mygtuko nei baterijos, kad energijos
užtektų ilgiau nei parai. — Keleris linktelėjo Hanterio ir Garsijos pusėn.
— Žinoma, — pritarė Garsija.
— Be to, — tęsė Elektronikos padalinio vadovas, — sekiklis bus labai
plonas, todėl ir jo galingumas ribotas. Jei sekamas žmogus važiuos metro
arba nusileis į rūsį, signalas bus pertrauktas.
— Supratau, — patvirtino Hanteris.
— Taigi, — tęsė Keleris, — jei nėra primygtinio reikalo dienoraštį
pasiimti dabar, o žudikas pateiks nurodymus, kaip grąžinti jo daiktą, tik
penktą popiet, siūlau palaukti iki trečios ar ketvirtos valandos prieš įjungiant
sekiklį. — Jis pažvelgė į laikrodį. Artėjo pirma valanda. — Jei sekiklį
įjungsime po valandos, kai jį sukursiu, iššvaistysime kelias brangias
valandas.
— Gerai sakote, — sutiko kapitonė Bleik.
— Priekinį viršelį galiu suklijuoti dabar, kad išloštume laiko, — pasiūlė
Keleris. — Taip pat pradėsiu konstruoti sekiklį, bet gal palaukim popietės
prieš jį įjungdami, tada įdėsiu sekiklį į vietą ir užklijuosiu viršelį.
— Spręsk tu, Robertai, — tarė kapitonė Bleik. — Juk tu turėsi atsiliepti ir
įvykdyti to šūdžiaus nurodymus.
— Esi tikras, kad įjungęs sekiklį ketvirtą popiet turėsi užtektinai laiko
paslėpti jį viršelyje? — Hanteris kreipėsi į Kelerį.
— Nė kiek neabejoju.
— Gerai. Tada daryk, ką reikia.
 60

Kai trijulė parvyko į Policijos administracijos pastatą, kapitonė Bleik

nuėjo į savo kabinetą, o Hanteris su Garsija grįžo prie savo stalų ir
dienoraščio įrašų.
Nors ir nebereikėjo ieškoti priežasties, dėl ko žudikas žūtbūt troško
atgauti dienoraštį, Hanteris ir toliau lėtai ir kruopščiai skaitė įrašus,
stengdamasis įžvelgti informaciją, paslėptą tarp eilučių. Net jei jie ir žino,
kodėl dienoraštis žudikui toks svarbus, jo įrašai vis dar gali atskleisti
vertingos informacijos apie dienoraščio autoriaus tapatybę, vietą ar net
„balsus“.
Sekundės vijo viena kitą. Kuo ilgiau detektyvai skaitė, tuo labiau tai juos
sukrėtė. Visos tos žmogžudystės — barbariškumas, sadizmas, groteskiška
beprasmybė... — visa tai ne maniako psichopato darbas, ne serijinio žudiko
siautėjimas. Tai barbariškumas, neįsivaizduojamas skausmas, sadizmas ir
groteskas pagal pareikalavimą. Aukos buvo žudomos vien todėl, kad kai
kurie žmonės norėjo tai pamatyti... troško, kad išsipildytų jų iškrypėliškos
fantazijos.
— Žinai, ką? — prabilo prie savo stalo sėdintis Garsija, pertraukdamas
piktas Hanterio mintis. — Net nežinau, ką labiausiai norėčiau pričiupti: ar
šitą sumautą samdomą žudiką, ar tuos niekam tikusius bestuburius šiknius,
kurie pareikalauja žmogžudysčių ir už jas sumoka. Tie suknisti prietrankos
fantazuoja apie iškrypėliškus dalykus, bet jiems neužtenka kiaušų patiems
tai padaryti. Jie sumoka kitam žmogui, kad tas nudirbtų už juos purviną
darbą, stebi rezultatą sėdėdami namie priešais kompiuterio ekranus ir
greičiausiai tenkina save.
— Gal tu ir teisus, — sutiko Hanteris. — Gal dėl to taip elgiasi, o gal
paprasčiausiai yra protingi ir slepia pėdsakus. Tie žmonės nerizikuoja. Jei
kas nors ir bus sučiuptas, tai žudikas, o ne jie. Jie tik vaiduokliai
kibernetinėje erdvėje, Karlosai. Jų susekti neįmanoma. Turbūt net žudikas
nežino, kas jie.
Garsija piktai iškvėpė.
— O gal jų fetišas, — tęsė Hanteris, — jų fantazija yra tik žiūrėti, o ne
dalyvauti. Nori tikėk, nori ne, bet taip būna.
— Vis tiek, — suirzęs Garsija papurtė galvą. — Jie ne mažiau kalti už
žudiką.
— Dėl to nekyla jokių abejonių, — pritarė Hanteris.
Garsija susmuko ant kėdės lyg pasiduodamas.
— Šis pasaulis neteko proto. Neteko nuovokos, orumo. — Garsija papurtė
galvą, lyg pritrūkęs žodžių. — Čia ne vaizdo žaidimas, supranti? Čia tikras
gyvenimas... tikri žmonės.
Hanteris tylėjo, bet negalėjo užginčyti partnerio minčių. Vienintelis
skirtumas tas, kad jis jau seniai suprato, jog žmonija atsisveikino su sveiku
protu.
Po trumpos pertraukėlės detektyvai vėl kibo į dienoraštį. Hanteriui
atrodė, kad sulig kiekvienu įrašu smurtas ir sadizmas vis stiprėjo. Žudiko
aukos buvo priverstos kęsti siaubingiausius kankinimus ir mirti baisiausia
mirtimi. Jos buvo žalojamos, vienai jų nukirsta galva, kitos kankintos
senoviniais kankinimo būdais ir instrumentais, kuriuos žudikas turėjo pats
susimeistrauti iš medžio ir metalo; vienam buvo nukapotos galūnės, kitas
sudegintas gyvas, trečią suėdė alkanos žiurkės ir taip toliau. Kaip ir pirmi du
įrašai, dauguma kitų užsibaigdavo konkrečiomis koordinatėmis,
nurodančiomis palaidojimo vietą. Dviejų aukų palaikai buvo išmesti į
vandenyną ir, neabejotinai, amžiams dingę. Trečiosios aukos, dvidešimt
dvejų metų Los Andželo universiteto studentės, kūnas buvo kremuotas, o
pelenai nuleisti į klozetą. Hanteris su Garsija turės apie tai pranešti merginos
tėvams.
— Man bloga, — tarė Garsija, užbaigęs dar vieną įrašą. — Tiesiogine
prasme pykina. — Jis atsistojo, prispaudė ranką prie krūtinės ir susiraukė. —
Kurį įrašą skaitai?
— Ką tik baigiau dešimtą, — atsakė Hanteris. — Liko dar šeši. O tu?
— Aš vienu atsilieku. Ką nors radai? — paklausė partneris, žinodamas,
kad Hanteris stengiasi ką nors rasti ir tarp eilučių. — Kokią nors užuominą,
ko turėtume ieškoti?
Hanteris lėtai, bet reikšmingai papurtė galvą.
— Nieko. Jei žmonės, prisidengę balsais toje pokalbių svetainėje, paslėpė
savo pėdsakus bendraudami anonimiškai, žudikas savo pėdsakus dangsto
labai apgalvotais įrašais.
— Tas sekiklis dienoraštyje, — ištarė Garsija, masažuodamasis krūtinę, —
jis turi suveikti. Privalom sustabdyti tą tipą.
Hanteris be žodžių linktelėjo, nes baiminosi to paties. Detektyvas
neabejojo, kad jei planas su sekikliu neišdegs, jie daugiau apie šį žudiką
neišgirs. Jis kartu su „balsais“ neabejotinai panaikins jų matytą tamsiojo
interneto pokalbių svetainę ir sukurs naują kitu interneto adresu — ir
problema bus išspręsta. Žudikas taip pat gali persikraustyti į kitą miestą,
išvykti į kitą didmiestį, pavyzdžiui, į Čikagą, Niujorką, Dalasą ar bet kur
kitur, nes miestas, kuriame jis darbuojasi, neturi jokios įtakos galutiniam
rezultatui. Žudikas aukų galėtų rasti bet kur.
— Man reikia ko nors su cukrumi, — ištarė Garsija, vis dar
galynėdamasis su gerklę kutenančiu šleikštuliu. — „Dr. Pepper“ ar panašiai.
Tu ko nors norėtum?
— Ne, — atsakė Hanteris. — Ačiū.
Vos tik Garsija išėjo iš kabineto, tarsi gavęs signalą Hanterio švarko
kišenėje suskambo jo mobilusis telefonas.
— Detektyvas Hanteris, — atsiliepė jis, priglaudęs telefoną prie ausies. —
Ypač žiaurių nusikaltimų padalinys.
— Sveikas, — pasigirdo jaunas moteriškas balsas. — Kaip sekasi?
Hanterio smegenims prireikė kelių sekundžių, kol priderino balsą prie
veido. O tada jį iškart prislėgė nerimas.
— Andžela? — Detektyvą apėmė bloga nuojauta.
— Taip, o kas tu manei? — Andželos balse ragelyje buvo justi
nuobodulys. — Tik norėjau paklausti, kada atveši žadėtąją planšetę?
— Sekundėlę. Kaip tu man skambini? — paklausė Hanteris. — Kieno
telefonu naudojiesi?
— Na... žinoma, kad saviškiu.
— Kaip tu naudojiesi savo telefonu, jei atidavei man SIM kortelę? —
Hanteris instinktyviai įkišo ranką į dešinę švarko kišenę. Ji buvo tuščia.
 — Na... Aš ją tau atidaviau... bet paskui atsiėmiau.
— Ką? Kada? — Jis vis dar pirštais grabaliojo kišenę, tikėdamasis
užčiuopti SIM kortelę.
— Kai sėdėjome kieme už namo. Aš rūkiau, pameni?
Hanteris vargiai galėjo patikėti savo ausimis.
— Kodėl taip pasielgei? Negirdėjai ar nesupratai, kodėl paprašiau tavo
SIM kortelės? Žudikas gali tave sekti net šiuo metu. Privalai baigti pokalbį ir
nedelsiant.
Hanteris nutilo. Žinojo, kad turėjo paimti ne SIM kortelę, o telefoną. Jis
tyliai save keikė.
— Taip, žinoma, kad supratau, kodėl ją paėmei, bet liaukis, mes apie tai
kalbėjomės. Tas vyrukas — ne Džeimsas Bondas. Susekti svetimą telefoną
nėra taip paprasta. Be to, mane saugo „geriausi iš geriausių“, pats taip sakei.
Nemanau, kad tas tipas trokšta mirties ar supūti kalėjime. Jis juk neatvažiuos į
Los Andželo policijos saugomą namą, ar ne? Žodžiu, atsipalaiduok, aš neilgai
naudojuosi telefonu. Man tik reikėjo kelių dainų dienos pradžiai. Be savo
motyvacinės muzikos net iš lovos negaliu atsikelti.
— Muzika? — Hanteris pašoko ant kojų. — Andžela, kada įsidėjai SIM
kortelę į telefoną?
— Šįryt. Kai pabudau. Tik tam, kad paklausyčiau dviejų dainų. Siuntimo
laikas netruko nė dešimties minučių.
— Jėzau Marija, Andžela.
— Gerai, gerai. Aš vėl išimsiu SIM kortelę. Tik nepamiršk planšetės, gerai?
Prieš pat Andželai nutraukiant ryšį Hanterio telefone pasigirdo tolimas
garsas, nuo kurio nugara perbėgo šiurpas. Tas garsas priminė durų
skambučio čirškimą.
— Kas čia buvo? — paklausė detektyvas, neslėpdamas susirūpinimo, bet
buvo vėlu. Jis išgirdo, kad pokalbis nutrauktas.
 61

Garsija Ypač žiaurių nusikaltimų padalinio kabineto duris pravėrė

sekundės dalimi anksčiau, nei Andžela nutraukė pokalbį su Hanteriu.
Įžengęs į vidų Garsija pakėlė „Dr. Pepper“ skardinę prie lūpų ir trūktelėjo
dar vieną didelį gurkšnį.
— Ne, neišjunk... — Hanteris kone suriko į telefoną. — Andžela?..
Andžela?.. — Jis pažvelgė į telefono ekraną. Pokalbis buvo nutrauktas.
— Skambinai Andželai? — krizendamas Garsija nuėjo prie savo stalo. —
Ji vis dar tave šokdina, a? Tai merginai reikėtų pasimokyti mandagumo.
Hanteris praleido Garsijos žodžius pro ausis. Jis karštligiškai atvėrė
paskutinių skambučių sąrašą ir spustelėjo mygtuką skambinti.
— Asmuo, kuriam skambinate, šiuo metu negali atsiliepti, — prabilo
įrašytas balsas, vadinasi, Andžela telefoną išjungė.
Hanteris greitai savo telefone rado dviejų STS agentų numerius.
Pirmiausia paskambino Martinui. Telefonas suskambo kartą... du... penkis,
kol įsijungė Martino balso paštas. Hanteris paliko prašymą skubiai
atskambinti ir užbaigė pokalbį. Tada surinko Džordano numerį ir sulaukė
lygiai tokio pat rezultato.
— Gal juokaujat, — ištarė ir vėl paliko balso pašte žinutę „skubiai
atskambink“.
— Kas, po velnių, nutiko, Robertai? — paklausė Garsija.
Hanteris greitai nupasakojo pokalbį su Andžela.
— Tu tikras, kad girdėjai skambutį į duris? — paklausė Garsija.
— Garsas buvo panašus.
— Bet ar tai galėjo būti kažkas kita? — mygo partneris.
— Taip, — atsakė Hanteris. — Galėjo, bet kodėl niekas neatsiliepia?
Garsija atsakymo neturėjo.
Hanteris dar sykį pamėgino prisiskambinti Andželai, bet ir vėl išgirdo tą
pačią įrašytą žinutę.
Martino telefone įsijungė balso paštas.
Džordano telefone — balso paštas.
Vėl paskambino visiems trims — rezultatas tas pats.
— To negali būti, — ištarė Hanteris, dirstelėjo į laikrodį: buvo jau beveik
pusė dviejų. Jis pasiėmė striukę.
— Kur eini? — paklausė Garsija.
— Važiuoju į slaptą namą.
Partneris pažvelgė į laikrodį.
— O kur jis? Kalabasase?
— Taip.
— Jei pasiseks išvengti spūsčių, suvažinėti pirmyn atgal užtruks porą
valandų, — pasakė Garsija. — Taigi, grįšime tik apie ketvirtą. Ar nemanai,
kad per daug rizikinga? Galim paskambinti į Malibu šerifo nuovadą ir
paprašyti, kad jie nusiųstų į namą komandą. Jie ten būtų po dešimties
penkiolikos minučių.
— Žinau, — atsakė Hanteris. Jis jau traukė prie durų ir skambino Šenonai
Hačer. — Tą irgi padarysime.
 62

Hanteris žinojo, kad Garsija teisus. Užtektų paprasčiausiai paskambinti į

šerifo nuovadą Malibu, kuriai priklausė Kalabasaso miestas, ir policininkų
komanda išsyk būtų išsiųsta į slėptuvę. Palyginti su Los Andželu, Kalabasase
eismo sąlygos buvo puikios, tad policininkai nuvyktų į vietą per dešimt
minučių. Taigi, Hanteris sulauktų atsakymo vėliausiai po penkiolikos
minučių, bet jis stengėsi elgtis praktiškai. Tą ketvirtį valandos galėjo
prasėdėti kabinete ir kankindamasis laukti žinių arba sėsti į mašiną ir
važiuoti link slėptuvės, jei kartais pasitvirtintų juodžiausios baimės.
Nė vienam iš STS agentų jau penkias minutes neatsiliepiant į skambučius,
baimė persmelkė visą Hanterio kūną. STS Liudytojų apsaugos taisyklės buvo
labai aiškios: liudytoją saugantis agentas ar agentai turi būti pasiekiami
kiaurą parą, visą savaitę. Jei jie neatsako į skambutį bet kuriuo paros metu,
iškart suskamba pavojaus varpai. Jei abu vienos komandos agentai
neatsiliepia į skambučius daugiau nei po kartą, tie pavojaus varpai ima
skambėti garsiau už oro pavojaus sireną.
Išėjęs iš kabineto Hanteris paskambino dispečerei ir paprašė jį sujungti su
Malibu šerifo nuovada. Kalbėdamasis tiesiogiai su šerifo pavaduotoju,
detektyvas nurodė nusiųsti patrulius į slėptuvę dėl „3 kodo“ ir galbūt „6
kodo“ — kitaip tariant, dėl „skubaus iškvietimo“ ir, tikėtina, „vietos
ištyrimo“.
Atsisėdęs į keleivio vietą Garsijos automobilyje, Hanteris dar kartą
pamėgino prisiskambinti STS agentams.
— Vis dar nekelia? — paklausė Garsija.
Hanteris tiesiog papurtė galvą.
Kažkas negerai. Kažkas labai negerai.
 63

Seržantas Deividas Bruksas ir kapralas Serchijus Rivera kaip tik baigė

kimšti didžiulę pikantišką Toskanos picą, kai jų radijo stotelėse suskambo
Los Andželo policijos pagalbos prašymas. Reikėjo nuvykti adresu už šešių
minučių kelio nuo jų buvimo vietos ir itin kruopščiai laikytis „6 kodo“.
— Dispečere, — seržantas Bruksas ištarė į radijo stotelę. — Čia komanda
du aštuoni trys. Esame maždaug už penkių minučių kelio. Nuvažiuosime.
Kai Bruksas su Rivera įsėdo į savo „Ford Escape“, dispečerė perdavė
seržantui būtiną informaciją. Įjungęs sireną už vairo sėdintis kapralas Rivera
įsuko į Polo Ravero gatvę ir nuspaudė greičio pedalą, priversdamas juodos ir
baltos spalvų visureigį lėkti 65 mylių per valandą greičiu zonoje, kurioje
leidžiamas greitis — 35 mylios per valandą. Taip skriedami įjungtomis
sirenomis policininkai trumputį kelią tarp picerijos ir slaptavietės įveikė
greičiau nei per keturias minutes. Privažiavęs reikiamą gatvę, kapralas
Rivera sulėtino greitį tiek, kad automobilis vos slinko, ir išjungė sireną.
Aklagatvis, kuriame atsidūrė policininkai, buvo neilgas, jame stovėjo
keturi namai — trys kairėje gatvės pusėje ir vienas dešinėje. Jiems reikėjo
apžiūrėti paskutinį namą kairėje pusėje. Iš gatvės pradžios priešais namą jie
matė stovintį juodą „Cadillac ATS“.
— Tai STS agentų automobilis, — kaire ranka parodė seržantas Bruksas.
— Vadinasi, jie turi būti viduje.
— Taigi, turėjo atsiliepti į skambučius, — atsiliepė kapralas Rivera.
Seržantas pritariamai linktelėjo.
Kapralas sustojo už agentų mašinos ir pastatė automobilį taip, kad šis
blokuotų „Cadillac“, jei kartais kas nors sumanytų sprukti.
— Gerai, — ištarė seržantas Bruksas. — Eime apžiūrėti namą.
Abu pareigūnai išlipo iš automobilio ir labai atsargiai prisiartino prie
namo. Eidamas pro agentų automobilį kapralas pridėjo delną prie vairuotojo
pusės lango ir pažvelgė į vidų. Nesimatė nieko įtartino.
Įvažoje atsistojęs seržantas Bruksas apžiūrėjo namą iš išorės. Vienintelį į
gatvę išeinantį langą kone visiškai dengė sode priešais namą augančių
medžių lapija, tačiau jis matė, kad užuolaidos užtrauktos. Tada jo dėmesį
patraukė durys. Šios buvo praviros.
— Durys atidarytos, — pranešė jis ir atsisegė apsauginį ginklo dėklo
dirželį.
Tai nieko gero nežada, — pamanė kapralas Rivera ir pasekė partnerio
pavyzdžiu.
Išsitraukę ginklus abu pareigūnai priėjo prie durų. Seržantas Bruksas
atsistojo iš kairės, kapralas Rivera — iš dešinės.
Seržantas paskambino į duris ir šūktelėjo:
— Ar yra kas namie? Mes iš šerifo nuovados.
Jokio atsako.
Jis dar kartą paskambino į duris ir vėl šūktelėjo:
— Sveiki... Ar namie kas yra? Mes iš šerifo nuovados.
Jokio atsako.
Seržantas lėtai pravėrė duris. Dispečerė jam pranešė abiejų STS agentų
vardus.
— STS agentai Džeimsai Martinai ir Darnelai Džordanai, — garsiai ir
tvirtai pašaukė Bruksas. — Mes iš Malibu šerifo nuovados. Einame į vidų.
Prašome atsiliepti, jei čia esate.
Kapų tyla.
Seržantas Bruksas linktelėjo kapralui Riverai, šis įgudusiu judesiu staigiai
pasisuko 180 laipsnių kampu į dešinę ir atsistojo priešais praviras duris.
Ištiestose rankose abiem delnais spaudė „Smith & Wesson M&P9“ pistoletą.
Žvilgsnis, ieškantis, į ką nusitaikyti, iškart nuslydo į dešinę.
Sekundės dalele vėliau seržantas pakartojo tą patį judesį, tik jis pasisuko į
kairę. Abiem rankomis suspaustas „Glock 21 Gen 3“ taip pat taikėsi ten, kur
nukrypo seržanto žvilgsnis — į kairę, abu pareigūnai ieškojo pavojaus
ženklų.
Pavojaus jie nerado.
Rado kai ką daug baisesnio.
 64

Kai Hanteris su Garsija praėjus keturiasdešimt devynioms minutėms po

to, kai išėjo iš biuro, atvyko į žaliąjį namą Kalabasase, gatvėje jau knibždėte
knibždėjo šerifo nuovados darbuotojų. Atvyko dar keturios patrulių
mašinos, gatvė buvo atitverta nuo smalsuolių.
Jaunas kapralas pakėlė juodos ir geltonos spalvų nusikaltimą žyminčios
vietos juostą, leisdamas Garsijai pravažiuoti ir pasistatyti automobilį dešinėje
gatvės pusėje. Vos Garsija sustojo, netrukus gatvėje pasirodė dar du policijos
automobiliai.
Hanteris su Garsija išlipo iš „Honda Civic“ ir instinktyviai nužvelgė gatvę.
Ja vaikščiojo tiek daug pareigūnų, kad atrodė, jog netoliese vyksta šerifo
nuovados konferencija.
Negaišdami nė sekundės detektyvai nuskubėjo į paskutinį kairiau stovintį
namą. Hanterio veidas išdavė viduje kunkuliuojantį pyktį.
Priėjus antrą apjuostą zoną prie namo verandos, juos pasitiko kresnas
policijos pareigūnas vešliais styrančiais ūsais ir nuo kaktos retėjančiais
plaukais.
— Jūs tikriausiai Ypač žiaurių nusikaltimų padalinio detektyvai? —
pasiteiravo seržantas Bruksas.
— Taip ir yra, — patvirtino Garsija. Jiedu su Hanteriu greitai parodė
pažymėjimus. — Jūs pirmieji atvykote į nusikaltimo vietą?
Seržantas linktelėjo.
— Taip, aš su kapralu Rivera ana ten, — jis parodė į kitą pareigūną prie
policijos automobilio, pastatyto tiesiai už juodo „Cadillac ATS“. — Dispečerė
su mumis susisiekė apie pusę dviejų. Atvažiavome greičiau nei per penkias
minutes.
Trijulė patraukė link durų.
— Prisiartinę prie namo, — tęsė seržantas, — pamatėme, kad durys
praviros. Vadovavomės įprastomis taisyklėmis. Nesulaukę atsako... — Kai
visi trys priėjo prie durų, seržantas Bruksas sekundėlę stabtelėjo. — Įėjome į
vidų ir štai ką radome. — Jis pamojo detektyvams užeiti.
Hanteris pro duris įžengė pirmas. Pyktis jo viduje išaugo dešimteriopai,
kai pajuto didžiulį liūdesį.
Po akimirkos į svetainę įėjo Garsija. Jis iškart dešine ranka prisidengė
burną ir ėmė tyliai keikti viską ir visus.
Maždaug už keturių žingsnių nuo durų savo kraujo klane ant nugaros
tįsojo STS agentas Darnelis Džordanas. Jis buvo dukart pašautas į krūtinę ir
kartą į galvą. Jo 9 mm pistoletas gulėjo už pusketvirtos pėdos nuo
dešiniosios rankos.
Atsirėmęs į raudonos kampinės sofos atlošą dešinėje pusėje nuo durų
dryksojo agentas Džeimsas Martinas. Jis taip pat buvo dukart pašautas į
krūtinę ir kartą į galvą. Jo pistoletas gulėjo šalia dešiniosios rankos.
Hanteris davė sau sekundėlę atitokti, jo dešinė ranka susigniaužė į kumštį
prie šono.
— O kaip mergina? — paklausė jis seržanto Brukso, eidamas pro agentų
kūnus link miegamųjų.
— Jos nė ženklo, — atsakė seržantas, bet jo lūpos persikreipė. — Tačiau
palikta žinutė.
Išgirdę šiuos žodžius Hanteris su Garsija sustojo kaip įbesti.
— Yra žinutė? — perklausė Garsija.
Seržantas Bruksas linktelėjo ir dešiniu smiliumi parodė į vonios kambarį.
Jo durys jau buvo praviros.
— Ten. Tikrai pastebėsite.
Detektyvai įėjo į vonios kambarį, jų dėmesį išsyk patraukė didžiulis
veidrodis ant sienos virš kriauklės. Ir vėl raudonu lūpdažiu ant jo didelėmis
raidėmis buvo išvedžiota vienintelė frazė.

Sakiau, kad negalėsit jos apginti.

Garsija užsimerkė ir nunarino galvą, smakru kone liesdamas krūtinę.

Hanteris, atvirkščiai, plačiai atvėręs akis stebeilijo į žinutę. Jį užplūdo ir
suvirpėti privertė du slogūs jausmai — kaltė ir nesėkmė. Detektyvas iškvėpė,
stengdamasis atgauti pusiausvyrą. Nepavyko. Netaręs nė žodžio jis apsisuko,
išėjo iš vonios kambario ir pasuko į miegamąjį, kuriame buvo apsistojusi
Andžela. Kraujo nebuvo. Taip pat ir jokių grumtynių ženklų.
— Manai, ji mirusi? — paklausė Garsija, sustojęs prie nepaklotos lovos.
— Ne, dar ne, — atsakė Hanteris ramiu, bet prislėgtu balsu. — Jis dar
neatgavo dienoraščio, todėl pasinaudos ja kaip svertu. Be to, Andželos
daiktų čia nebėra, — pasakė, atidaręs drabužių spintą. — Jei jis norėjo iškart
nužudyti merginą, kam reiktų surinkti jos drabužius?
— Kaip tai išvis galėjo nutikti? — iš pykčio virpančiu balsu paklausė
Garsija, kai jie grįžo į svetainę. — Tie vyrukai buvo STS agentai. Jie puikiai
apmokyti ir yra geriausi savo srities specialistai. Štai šitas vaikinas, — jis
parodė į Darnelo Džordano kūną ant grindų, — aiškiai atidarė duris.
Garsija apėjo negyvėlį kraujo klane ir prisiartino prie velionio agento 9
mm pistoleto — taktinio, pusiau automatinio „HK VP9“. Iš striukės kišenės
detektyvas išsitraukė rašiklį, prakišo jį pro gaiduko lankelį, pakėlė prie
nosies ir papurtė galvą, žvelgdamas į Hanterį.
— Paraku neatsiduoda. Jis nė karto neiššovė. — Garsija priėjo prie sofos
ir tą patį padarė su Džeimso Martino ginklu. — Čia tas pats. Kaip du puikiai
apmokyti LAPD Specialiųjų tyrimų skyriaus agentai galėjo būti šitaip
nužudyti?
Seržantas Bruksas atsakymo neturėjo, bet atrodė, kad jam labai knieti tai
sužinoti.
— Akivaizdu, kad jie nebuvo užklupti netikėtai, — tęsė Garsija. — Nes
šitas vyrukas... — jis ir vėl parodė į Darnelo Džordano lavoną ant grindų. —
Priėjo prie durų ir jas atidarė. Tačiau nė vienas agentas nesugebėjo nė karto
iššauti į užpuoliką. Kodėl?
— Nes žudikas taip pat labai gerai apmokytas ir greičiausiai yra patyręs
kovotojas vienas prieš vieną, — atsakė Hanteris, eidamas prie durų. — Taigi,
žudikas pabeldė į duris. — Detektyvas pamėgino tai įsivaizduoti. — Esu
tikras, kad jis buvo sugalvojęs labai įtikinamą istoriją. Maždaug, atleiskite,
jog trukdau, bet ieškau dukros arba dukters šuns. Gal kartais ją ar jį matėte?
Seržantas Bruksas pasikrapštė galvą.
— Labai gali būti, kad jis atsinešė ir nuotrauką, kad būtų įtikinamiau, —
tęsė Hanteris. — Duris atidaręs agentas Darnelas Džordanas tikriausiai
laikėsi taisyklių — neatsakė į klausimą ir pabandė kuo greičiau atsikratyti
atėjūno, bet tas neatlyžo. Gal apsiašarojo ar panašiai, primygtinai
prašydamas agento pažvelgti į nuotrauką, sakydamas, kad mergaitei tik
penkeri. Agentas pasidavė ir žvilgtelėjo, kad ir vos sekundėlę. Žudikui
daugiau laiko nė nereikėjo. Jo ginklas turbūt jau buvo paruoštas, paslėptas
po nuotrauka. — Detektyvas pademonstravo rankomis, kur užpuolikas laikė
ginklą. — Pokšt. Pokšt. Du šūviai tiesiai į krūtinę. Agentas svirduliuodamas
paeina atgal, žudikas žengia žingsnį į vidų.
Hanteris suvaidino šią sceną, o Garsija su seržantu Bruksu pasisuko į
sofą.
— Jei stovi viduje, durys atsidaro į kairę, — paaiškino detektyvas. — Jei
lauke — į dešinę. Taigi, stovėdamas tarpdury žudikas matė svetainės dalį į
kairę nuo durų. Jis žinojo, kad ten — tuščia, todėl įžengęs į vidų pasisuko į
dešinę, ieškodamas taikinio. Pamatė antrąjį agentą Džeimsą Martiną, sėdintį
ant sofos. Agentas išvydo, kaip jo partneris sverdėdamas žengė atgal ir
griebėsi ginklo, bet šaukštai po pietų. Žudikas jau viduje, pasirengęs šauti.
Pokšt. Pokšt. Dar du šūviai į krūtinę. Apžiūrėjote šautines žaizdas?
Garsija linktelėjo.
— Abu šūviai pataikė į širdį, vienas šalia kito.
— Iš to galime spręsti, kad žudikas — patyręs snaiperis, — padarė išvadą
Hanteris. — Taigi, įsibrovėlis žino, kad abu agentai negyvi, bet jam nesvarbu,
nes yra apmokytas nerizikuoti — du šūviai į krūtinę ir kontrolinis šūvis į
galvą. Tai taktinis artimų kautynių žudymo metodas, vadinamas
Mozambiko pratimu, arba „nesėkmės pratimu“.
— Karinis metodas? — paklausė Garsija.
— Naudojamas ir žudikų, — patvirtino Hanteris. — Taigi, dukart iššovęs
agentams į širdį, žudikas prieina prie pirmojo. — Detektyvas priėjo prie
Darnelo Džordano lavono ant grindų. — Pokšt, pasiunčia kontrolinį šūvį į
smegenis. Tada prieina prie antrojo agento ir padaro tą patį.
— Su duslintuvu? — vėl prabilo Garsija.
— Net neabejoju, — sutiko partneris.
— Taigi, Andžela negirdėjo nieko, išskyrus skambutį į duris? — spėjo
Garsija.
— Greičiausiai, — pritarė Hanteris. — Visa kita — paprasta. Žudikas
nueina į merginos kambarį, pabeldžia į duris ir ją apsvaigina. Mums
žaidimas baigtas.
 65

Hanteris buvo teisus. Andžela negavo progos pakovoti.

— Man jau metas, — pasakė ji Hanteriui ir, neleidusi detektyvui atsakyti,

nutraukė pokalbį. Prieš pat išjungdama telefoną išgirdo durų skambutį.
Andžela žinojo, kad Hanteris tikriausiai mėgins jai prisiskambinti, todėl
išsyk nuspaudė išjungimo mygtuką ir palaikė jį, kol telefonas išsijungė.
Paskui pasiėmė jau sykį panaudotą sąvaržėlę, ištraukė SIM kortelę ir ją
pasidėjo.
DIN DILIN.
Vėl pasigirdo skambutis į duris.
Andžela pažvelgė į laikrodį. Buvo be kelių minučių pusė pirmos.
— Negi tiedu užsisakė maisto į namus nepaklausę, ar ko nors norėčiau?
— garsiai ištarė ji ir ėmė grabalioti po lova, ieškodama sportbačių. Nemėgo
vaikščioti po namus basomis. — Šikniai. Dabar neatsisakyčiau picos arba...
keptos vištienos.
Andžela užsirišo raištelius ir pakilo nuo lovos, pasirengusi duoti pylos
Martinui su Džordanu, kad šie nepaklausė, ko ji norėtų, tačiau negavo
progos net išeiti iš kambario. Priėjusi prie durų išgirdo, kaip kažkas tris
kartus pabeldė.
— O, dabar ateinate paklausti, ar nenorėčiau prisijungti, — sukuždėjo sau
panosėje mergina ir atvėrė duris.
Užtruko sekundėlę, kol Andželos smegenys suvokė, kad aukštas vyras
tarpdury nėra vienas iš STS agentų.
Tą ji suprato sekunde per vėlai.
Kai Andželos ir vyro žvilgsniai susitiko, jo ranka su švirkštu jau kilo link
jos kaklo. Adata pradūrė merginos odą ir įsmigo į raumenį — jai buvo
suleisti du miligramai greitai veikiančių raminamųjų „Flunitrazepam“.
 Andžela neturėjo laiko sureaguoti.
— Dabar atsipalaiduok, — ištarė vyras, kairiąja ranka prilaikydamas
merginos galvą. — Viskas greitai baigsis... labai greitai.
 66

Važiuodami atgal į biurą nei Hanteris, nei Garsija nepratarė nė žodžio.

Abu sėdėjo rimtais veidais, rūpesčio temdomais žvilgsniais.
Jiems grįžus į policijos štabą, Hanterį ėmė pykinti, todėl jis užsuko į
tualetą, o Garsija nudrožė tiesiai į Ypač žiaurių nusikaltimų padalinio
kabinetą. Hanteris apsišlakstė veidą šaltu vandeniu ir pažvelgė savo atvaizdui
veidrodyje į akis. Šios atrodė pavargusios ir apniukusios. Hanteris jau žiojosi
kažką sakyti vyrui, žvelgiančiam į jį iš veidrodžio, kai kišenėje suskambo
mobilusis. Hanteris atsiliepė net nepažiūrėjęs, kas skambina.
— Detektyvas Hanteris, Ypač žiaurių nusikaltimų skyrius.
— Robertai, čia Vincas. Viskas paruošta. Siųstuvas pagamintas ir įdėtas į
vietą. Man tereikia jį įjungti ir priklijuoti, užtruksiu ne ilgiau kaip dvidešimt
minučių. Priekinis viršelis jau sutvarkytas ir, mano galva, atrodo
nepriekaištingai.
— Puiku, — atsakė Hanteris. — Minėjai, kad siųstuvas veiks dvidešimt
keturias valandas, ar ne?
— Tikrai taip.
— Gerai, — detektyvas žvilgtelėjo į laikrodį. Buvo kelios minutės po
ketvirtos. — Užbaikim darbą.
— Bus padaryta, — pasakė Keleris.
Jis jau norėjo nutraukti pokalbį, bet Hanteris jį sustabdė. Detektyvui kaip
tik šovė nauja mintis. Sumanymas buvo drąsus, bet galėjo tapti savotišku
draudimu.
— Vincai, sekundėlę, — ištarė Hanteris. — Man dar kai ko reikia.
— Sakyk.
— Plano nenumatytam atvejui.
— Gerai. Ką turi galvoje?
Hanteris papasakojo savo sumanymą.
 Keleris kelioms sekundėms nutilo. Galiausiai ištarė:
— Tu tikras, Robertai?
— Ne šimtu procentų, — prisipažino Hanteris. — Bet vis tiek noriu
pamėginti. Tai gali išgelbėti gyvybę. Tas tipas pagrobė Andželą, kad
apsidraustų. Šitaip apsidrausiu aš.
— Ką pagrobė?
— Nesvarbu. — Hanteris nuleido klausimą negirdomis. — Gali tai
padaryti? Mums užteks laiko?
— Žinoma. Ne bėda. Iškart imsiuosi darbo.
— Atvažiuosiu be dvidešimt penktą paimti dienoraščio.
— Gerai, tada ir susitiksime. O, ir nepamiršk atsivežti mobiliojo. Duosiu
tau planšetę su siųstuvo sekimo programėle, bet galiu ją įdiegti ir į telefoną.
— Nesijaudink. Telefoną turėsiu su savimi.
 67

Lygiai be dvidešimt penkios Hanteris su Garsija vėl stovėjo prie

registratorės stalo „Piper Tech“ pastate. Šįkart laukti neteko, nes Keleris
visoms registratūros darbuotojoms paliko aiškius nurodymus iškart praleisti
detektyvus, vos tik šie ateis.
Keleris antrame aukšte buvo ką tik baigęs darbą, kai Elektronikos
laboratorijos Nr. 2 tarpduryje pasirodė Hanteris su Garsija.
— Oho, — ištarė Keleris. — Jūs pačiu laiku. Baigiau klijuoti galinį viršelį
mažiau nei prieš minutę. — Jis pamojo kolegoms užeiti į vidų. — Ateikit,
pažiūrėkit.
Abu detektyvai prisiartino prie Kelerio darbo stalo, šis padavė Hanteriui
ties galiniu viršeliu atverstą dienoraštį.
— Perbrauk odinį lakštą ir pasakyk, ar ką nors jauti.
Hanteris pirštu perbraukė odą. Nebuvo jokių nelygumų ar iškilumų —
nieko, kas sukeltų įtarimus, jog kažkas pasidarbavo su šiuo viršeliu. Hanteris
patikrino odinio lakšto kampučius, kuriuos Keleris suklijavo. Puikiai
padirbėta. Jis stebėjo, kaip Garsija pirštais perbraukė odinę galinio viršelio
pusę, paskui atsivertė priekinį viršelį. Čia taip pat darbas atliktas
nepriekaištingai.
— Puiku, — pagyrė Hanteris, užvertęs dienoraštį.
— Ačiū, — Keleris labai didžiavosi gerai atliktu darbu. Jis vėl atsisuko į
stalą ir paėmė dvi planšetes, gulinčias šalia dienoraščio. — Pamenu, jūsų
kapitonė sakė, kad tave seks greitojo reagavimo būrys ir STS komanda, todėl
šiose planšetėse įdiegiau sekimo programėles.
Keleris įjungė abi planšetes. Jų ekranuose jau buvo atidaryta sekimo
programėlė. Joje matėsi žemėlapyje žybčiojantis raudonas taškelis.
— Kaip ir sakiau, siųstuvo signalas nėra itin stiprus, jis persiunčiamas per
mobiliojo ryšio bokštus. Ten, kur neveikia telefono ryšys, neveiks ir
siųstuvas.
— Aišku, — patvirtino Hanteris.
— Turite mobiliuosius telefonus? — paklausė Keleris. — Programėlę
įdiegti užtruks mažiau nei minutę.
— Žinoma.
Hanteris su Garsija padavė telefonus Keleriui. Jis nuvedė detektyvus į savo
ankštą kabinetėlį, prijungė telefonus prie kompiuterio ir parsiuntė į juos
sekimo programėlę.
— Štai, prašom, — Keleris grąžino telefonus savininkams. — Viskas
paruošta.
— Ačiū, Vincai.
— Robertai, — šūktelėjo Keleris, kai Hanteris su Garsija susiruošė išeiti.
Hanteris atsigręžė. — Sėkmės. Tikiuosi, planas suveiks.
— Aš irgi, — ištarė Hanteris ir užvėrė duris.
 68

Hanteris su Garsija grįžo į Policijos administracijos pastatą 16.53 val. —

likus septynioms minutėms iki žudiko skambučio Hanteriui. Kapitonė Bleik
laukė jų kabinete, bet šįkart ji buvo ne viena.
— Detektyve Hanteri, detektyve Garsija, — prabilo ji, vyrams įėjus pro
duris. — Čia agentas Teransas Šaferis, greitojo reagavimo būrio vadas... —
Kapitonė parodė į kairėje stovintį labai aukštą ir liekną vyrą su trijų dienų
barzdele. — O čia — agentas Trevoras Silva, STS komandos vadas. —
Viršininkė parodė į dešinėje stovintį šešių pėdų ir vieno colio ūgio
tamsiaplaukį plačiapetį raumeningą vyrą, kurį nesunkiai galėjai supainioti
su profesionaliu amerikietiško futbolo gynėju. — Jie abu vadovauja šešių
žmonių komandoms, seksiančioms tave, kad ir kokius nurodymus duotų
paskambinęs tas žudikiškai nusiteikęs subingalvis.
— Mūsų abiejų komandos yra pasiruošusios veikti, vos tik pradėsite,
detektyve, — ištarė agentas Silva, jiedu su agentu Šaferiu vienas po kito
paspaudė Hanteriui ranką.
Jų akyse liepsnojantį pyktį galėjai jausti ir rankos paspaudime — jei būtų
spustelėję vos stipriau, tikriausiai būtų sutrupinę kaulus.
Žinia, kad tądien buvo nužudyti du STS pareigūnai, žaibu perskriejo visą
Policijos departamentą. Tiesa, tam tikri departamento padaliniai ne per
geriausiai sutarė tarpusavyje. Varžymasis tam tikrais atvejais netgi buvo
laikomas norma. Tačiau visi iki vieno padaliniai, visi Los Andželo policijos
departamento skyriai pamiršdavo bet kokius nesutarimus ir susivienydavo,
kai atlikdamas pareigą žūdavo pareigūnas. Konkurencija egzistavo, bet lygiai
taip pat ir pagarba.
— Ačiū, — padėkojo Hanteris ir perdavė komandų vadams planšetes, vos
prieš kelias minutes gautas iš Kelerio. Padavęs jas, paaiškino siųstuvo
trūkumus.
 — Abi komandos važiuos nežymėtais automobiliais, — išklausęs
Hanterio pasakė agentas Silva. — Visuose galimuose maršrutuose,
atsižvelgiant į jūsų poziciją, bus po du agentus — nuo situacijos priklausys,
ar jie važiuos automobiliu, ar eis pėsti. — Jis pastukseno smiliumi į planšetės
ekraną. — Agentai laikysis saugaus atstumo. Bet jei žudikas planuoja įsmukti
į metro ar kokio nors pastato rūsį, galiu garantuoti, kad vienas iš
automobilių su dviejų žmonių komanda nuvyks į reikiamą vietą per pusę
minutės ar greičiau. Kiti atskubės iš paskos. Netoliese budės ir pasiruošusios
prisidėti oro pajėgos.
— Yra dar šita, — pridūrė agentas Šaferis ir padavė Hanteriui mažą inksto
formos ausinę. — Ji turėtų patogiai tilpti į ausį. Ši ausinė leis mums girdėti
jus, o jums — mus.
Hanteris įsistatė ausinę į kairiąją ausį.
— Na ir kaip? — paklausė agentas Šaferis.
— Patogu.
— Kaip įprastai, — žodį perėmė kapitonė Bleik, — visi skambučiai į jūsų
mobiliuosius, tiek asmeninius, tiek darbinius, bus sekami. Nors ir
nesitikime, kad žudikas bus toks kvailas ir išduos savo buvimo vietą, bet... —
Ji gūžtelėjo pasisukdama į Hanterį lyg sakytų, kad niekad negali žinoti.
— Labai tikiuosi, kad bus, — pasakė agentas Silva.
Hanteris ilgai žvelgė į jį. Panašu, kad agento pyktis tik stiprėjo.
— Patikėkit manim, niekas nenori sučiupti to žudiko labiau už mane, bet
privalau pabrėžti, kad nevalia jo žudyti, kad ir kas nutiktų. Tas tipas turi
įkaitę, dvidešimt vienų metų Andželą Vud. Kol nebūsime įsitikinę, kad ji
saugi, žudikas turės visus tūzus, tad reiks žaisti pagal jo taisykles.
Agentas Silva atlaikė Hanterio žvilgsnį.
— Džeimsas su Darnelu buvo ne šiaip STS agentai, — pasakė jis skausmo
kupinu, bet vis tiek tvirtu balsu. Dėl smarkiai užkritusių vokų agentas atrodė
ne itin aštraus proto, bet išvaizda yra apgaulinga, mat Trevoras Silva buvo
vienas sumaniausių Los Andželo policijos Specialiųjų tyrimų skyriaus
agentų. — Jie buvo draugai, artimi draugai... mano artimi bičiuliai. Abu
turėjo šeimas... vaikų, kurie niekad nebepamatys tėčių, žmonas, kurios
niekad nebemiegos su savo vyrais. — Silva nutilo, iš paskutiniųjų
stengdamasis suvaldyti pyktį. — Turite šeimą, detektyve Hanteri? Žmoną?
Vaikų?
— Ne, neturiu.
Agentas Silva lėtai linktelėjo.
— Todėl negalite suprasti...
— Klausykite, — įsikišo kapitonė Bleik, kreipdamasi į agentą Silvą. —
Suprantu, kad jie buvo STS agentai. Nors mes nepažinojome jų taip gerai
kaip jūs, bet tie vyrai vis tiek buvo Los Andželo policijos pareigūnai, todėl
mums visiems tai asmeniškas reikalas. Dauguma mūsų davė priesaiką „ginti
ir tarnauti“. Detektyvas Hanteris teisus. Visų pirma mūsų pareiga yra apginti
nekaltos civilės gyvybę, vadinasi, negalima naudoti mirtinos jėgos, kol
negausime patvirtinimo, kad įkaitė saugi ir sveika. Ar aišku?
Kapitonė žvelgė plačiai atvertomis akimis, suraukusi antakius,
grasindama žvilgsniu nurėžti STS komandos lyderiui galvą.
Agentas Silva jos žvilgsnį atlaikė, bet sudvejojo.
— Ar aišku, agente Silva? — kapitonės Bleik balsas suskambo grėsmingai.
— Taip.
Kapitonės Bleik žvilgsnis įsmigo į agentą Šaferį.
— Taip, ponia.
— Kai gausime patvirtinimą, kad mergina sveika ir saugi... — kapitonė
abejingai gūžtelėjo. — Tada jokie apribojimai nebegalioja.
— Verčiau jau baikim šį betikslį pokalbį, — pasakė Garsija, žvilgtelėjęs į
laikrodį. — Jau keturios valandos penkiasdešimt devynios minutės. Mums
liko viena minutė.
Kaip tik tą akimirką kažkas pabeldė į Hanterio ir Garsijos duris.
— Užeikit, — šūktelėjo Hanteris.
Duris pravėrė jaunas uniformuotas pareigūnas, nešinas nedideliu
„FedEx“ voku.
— Detektyve Hanteri? — kreipėsi jis iš tarpdurio.
— Taip, — atsiliepė Hanteris.
— Šitą ką tik atnešė jums, pone. — Pareigūnas įžengė į vidų ir padavė
voką Hanteriui. — Ant voko parašyta „Skubu“.
Hanteris susiraukė. Siuntinių jis nelaukė.
— Man? Atnešė ką tik?
— Tikrai taip, pone.
 Hanteris nužvelgė kambarį.
Nors kolegos atrodė mažumėlę suglumę, bet visiems buvo aišku, kad čia
ne sutapimas.
Hanteris paėmė voką, atplėšė jį ir iškratė turinį į dešinę saują.
Išmanusis telefonas.
Penkta valanda popiet.
Telefonas suskambo Hanterio rankoje.
 69

Niekam nereikėjo nė klausti. Visi Hanterio ir Garsijos kabinete suprato,

kas skambina, dar prieš Hanteriui atsiliepiant. Telefono ekrane švietė užrašas
„Nežinomas numeris“.
— Nereikėjo jų žudyti, — atsiliepė Hanteris ir iškart įjungė garsiakalbį.
Jam pavyko nutaisyti neutralų, pykčio neišduodantį toną.
Visi susibūrė aplink.
Hanteris laikė telefoną priešais veidą, per pusę sprindžio nuo lūpų.
— Detektyve Hanteri, — pasigirdo vyriškas balsas. Tas pats duslus,
neišraiškingas balsas, kurį Hanteris girdėjo telefono ragelyje vakar. —
Sakiau, kad nepajėgsite jos apginti, ar ne?
— Nereikėjo jų žudyti, — pakartojo Hanteris.
— Tikrai? — atsiliepė balsas. — Tai ką turėjau padaryti? Paprašyti, kad
atiduotų man merginą? Kažkodėl nemanau, kad būtų pavykę.
Akies kampučiu Hanteris pastebėjo, kad agento Silvos veidas persimainė.
Jis išsyk pakėlė ranką, neleisdamas agentui ištarti nė žodžio.
Agentas Šaferis perspėjamai suspaudė agento Silvos petį.
— Taigi, dabar žinai, koks mūsų sandėris, — tęsė paskambinęs vyras, —
tad pasikalbėkime apie tai, kas išties svarbu. Turi jį?
Hanteris nunarino galvą ir įtraukė į plaučius oro.
— Turiu, — atsakė.
— Gerai.
Ryšys nutrūko.
Sutrikęs Hanteris žvelgė į telefono ekraną. Skambinęs vyras atsijungė.
— Kas per velnias? — Detektyvas papurtė galvą.
— Kas nutiko? — visus aplenkęs paklausė Garsija.
— Jis atsijungė, — atsakė Hanteris.
— Ką padarė? — kapitonė Bleik sunerimo. — Kodėl?
 — Nežinau... — žiojosi atsakyti Hanteris, bet jį pertraukė iš naujo
suskambęs telefonas. Šio skambučio melodija gerokai skyrėsi nuo
ankstesnės.
Hanteris dirstelėjo į telefono ekraną.
Vaizdo skambutis.
Hanteris vėl perbėgo žvilgsniu kabinetą.
Tarsi susitarę visi ėmė linkčioti, kad jis atsilieptų.
Detektyvas nykščiu perbraukė ekraną ir atsiliepė. Iškart sušvito tiesiogiai
transliuojamas vaizdas. Pačiame ekrano viršuje įsižiebusi žalia švieselė
pranešė, kad telefono kamera, atgręžta į Hanterį, įjungta.
Apšvietimas pašnekovo pusėje buvo ne per geriausias, todėl vaizdas
atrodė tamsus ir trūkinėjo. Hanteris matė tik grubią baltą sieną. Vieta
priminė rūsį.
Visi greitai susibūrė Hanteriui už nugaros, norėdami užmesti akį į
ekranėlį, bet detektyvas nuo visų nusigręžė. Trumpam nusukęs telefoną nuo
veido papurtė galvą, žvelgdamas į kolegas.
Garsija su agentu Silva kilstelėjo rankas, duodami ženklą, kad suprato.
Hanteris vėl atgręžė į save telefoną.
— Parodyk man, — ištarė vyras.
Hanteris vis dar žiūrėjo į sieną.
— Ką tau parodyti? — pakartojo.
— Ką tik sakei, kad turi. Parodyk man mano dienoraštį. Dabar.
Hanteris vėl nusuko telefoną nuo veido. Žingtelėjęs į dešinę paėmė nuo
stalo dienoraštį. Iškėlęs bloknotą iki krūtinės, atsuko į jį telefono kamerą.
Nepaisant keisto kampo, Hanteris ekranėlyje pastebėjo judesį. Netrukus
pasirodė ir žmogus, dėvintis vilkolakio kaukę.
— Atversk jį, — paliepė Vilkolakis.
— Kurį nors konkretų puslapį? — paklausė Hanteris.
— Nustebink mane.
Detektyvas atvertė pirmą pasitaikiusį puslapį dienoraščio viduryje.
Vilkolakis penkias sekundes atidžiai stebeilijo į jį.
— Atversk kitą, — sukomandavo.
Hanteris pakluso. Atvertė kitą puslapį.
Vilkolakis studijavo jį dar penkias sekundes.
 — Keista, kad kai derybose turi svertą, viskas juda daug greičiau, tiesa?
— Aš ir taip turėjau dienoraštį, — atkirto Hanteris. — Nereikėjo jų
žudyti. Nereikėjo grobti Andželos.
— Bet dabar žinai, kad nevalia krėsti kvailysčių, — atsakė Vilkolakis. —
Tad pereikime prie tikrosios priežasties, dėl ko skambinu. Pradėkime nuo
taisyklių. Pirma: aš pasakau, tu vykdai. Jokių klausimų. Jokių atsikalbinėjimų.
Jei suabejosi mano žodžiais, ilgapirštė žiurkė mirs. — Trumpa pauzė. — Antra
— skirsiu tau užduotis. Kiekviena jų turės ribotą laiką. Jei bent sekunde
pavėluosi atlikti bet kurią iš užduočių, žiurkė mirs.
Kabinete stovintys žmonės persimetė nerimastingais žvilgsniais.
— Trečia, — tęsė Vilkolakis, — žinau, kad tave seks pareigūnai. Būčiau
kvailas, jei patikėčiau, kad jų nepasikvietei. Aš nieko prieš, bet jei kuris nors iš
jų įsikiš į mano skirtas užduotis, ilgapirštė žiurkė mirs. — Dar viena trumpa
pauzė. — Viskas. Trys paprastos taisyklės. Ar supratai taisykles, detektyve
Hanteri?
— Taip.
Agentas Silva pasikasė pakaušį.
— Taigi, pirmoji užduotis. Pasirengęs? — Vilkolakis nesuteikė Hanteriui
progos atsakyti. — Žinai, kur yra „Downtown Independent“ kino teatras?
Hanteris vos regimai prisimerkė, nenuleisdamas akių nuo telefono
ekrano.
— Žinoma. Jis iškart už kampo.
— Visiškai teisingai, — sutiko Vilkolakis. — Paimk dienoraštį, nueik ten
pėsčiomis, nusipirk bilietą į kino seansą, prasidėsiantį po dešimties minučių, ir
atsisėsk K16 vietoje paskutinėje eilėje.
— O jei kas nors jau sėdės K16 vietoje? — paklausė Hanteris.
— Tada paprašyk, kad tas žmogus persėstų, — atsakė Vilkolakis. — Be to,
detektyve, nebūk subingalvis ir nemojuok savo ženkleliu prie kasos. Nusipirk
bilietą kaip eilinis žmogus.
Hanteris linktelėjo ekranui.
— Gerai.
— Užduočiai atlikti turi penkias minutes. Jos prasideda... dabar.
Ryšys nutrūko.
 70

Vos tik Vilkolakis užbaigė pokalbį su Hanteriu, abu agentai — Šaferis ir

Silva — išsitraukė radijo stoteles ir negaišdami laiko nurodė savo
komandoms užimti pozicijas šalia „Downtown Independent“ kino teatro.
— Robertai, — prabilo kapitonė Bleik. — Turi penkias minutes. Eik.
Tučtuojau.
Hanteris apsisuko ant kulno ir pagriebė nuo stalo dienoraštį, bet rankoje
vėl suskambo telefonas, ir visi sustojo kaip įbesti.
— Kas per velnias? — tarstelėjo Garsija.
Hanteris žvilgtelėjo į ekraną — dar vienas vaizdo skambutis.
Jis atsiliepė.
Ekranui atgijus jame vėl pasirodė Vilkolakio galva.
— Paskutinis dalykas, detektyve Hanteri. Noriu dar kai ką tau parodyti.
— Ką gi? — paklausė Hanteris.
— Tiesiog žiūrėk į ekraną.
Detektyvas taip ir padarė, po sekundėlės vaizdas ėmė lėtai slinkti į dešinę
grubia balta siena ir po kokių trijų penkių sekundžių galiausiai sustojo.
Hanteris žiūrėjo į ekraną tokia išraiška, kad visi likusieji susiraukė.
— Kas vyksta? — be garso paklausė Garsija.
Hanteris pirštu pamojo visiems prieiti arčiau.
Kolegos susibūrė aplink Hanterį, ir bemat visų susiraukusias kaktas
aptemdė nerimas.
— Kas per šūdas? — sau panosėje sumurmėjo agentas Šaferis.
Jie žvelgė į jaunuolį, dvidešimt vienų, daugiausia — dvidešimt dvejų metų
amžiaus. Jo bruožus galėjai pavadinti dailiais, jei ne vaikino būsena. Poilgiai
juodi plaukai buvo riebaluoti ir susivėlę. Prakaitu permirkę kirpčiukai
prilipę prie kaktos, dalis jų dengė kairiąją akį. Itin tamsių akių baltymai buvo
bjauriai paraudę, paakiuose juodavo ratilai, o pačios akys atrodė tokios
užtinusios, tarsi vaikinas kelias dienas būtų nemiegojęs arba verkęs, o gal
verkęs, negalėdamas sumerkti akių. Sprendžiant iš šerių ant smakro, jis
nesiskuto mažiausiai tris dienas. Vaikino lūpos buvo perdžiūvusios, jų
kampučiai suskilę.
— Kas jis toks, po galais? — Hanteriui į ausį sukuždėjo kapitonė Bleik.
Hanteris gūžtelėjo ir vos regimai papurtė galvą.
Kamera atsitraukė tiek, kad matytųsi, jog jaunuolis sėdi ant sunkios
metalinės kėdės. Jo rankos buvo surištos už nugaros ir pritvirtintos prie
kėdės atlošo. Basos kojos per kulkšnis pririštos prie kėdės kojų. Balti vaikino
vilkimi marškinėliai, kaip ir jo plaukai, atrodė purvini ir permirkę prakaitu.
— Pakelk akis. — Visi išgirdo Vilkolakio įsakymą. — Žiūrėk į kamerą.
Jaunuolis lėtai pakėlė žvilgsnį kaip lieptas.
Vilkolakis ėmė lmuoti jo veidą stambiu planu. Vaikino akyse
atsispindėjo grynas siaubas.
— Nesidrovėk, — ištarė Vilkolakis. — Prisistatyk detektyvui.
Jaunuolio akys išsyk paplūdo ašaromis, bet Hanteris pastebėjo, kad,
išgirdus žodį „detektyvas“, jose sužibo dar kai kas — viltis.
— Prašau, padėkit man, — vos girdimai, ašarų slopinamu balsu prabilo
vaikinas.
— Išlik ramus, — tvirtai atsakė jam Hanteris. — Mes atvyksime pas tave.
Patikėk manimi.
— Tavo vardas juk ne „Prašau, padėkit man“? — ištarė Vilkolakis.
Persigandusios vaikino akys trumpam kryptelėjo į šoną, tada vėl įsmigo į
kamerą.
— Prisistatyk jam, — vėl sukomandavo Vilkolakis, šįsyk piktai.
— Mano vardas — Klėjus... — ašarodamas pasakė jaunuolis. — Klėjus
Hitas.
Garsija išsyk užsirašė vardą.
— Pasakyk jiems savo adresą, — įsakė Vilkolakis. — Kur tu gyveni?
— Aš... Aš gyvenu su tėvais... — Klėjus minutėlę patylėjo, tarsi pamiršęs
savo paties adresą. — Vakarų Los Andžele, Batlerio gatvėje Nr. 2098, 15-ame
bute.
Garsija užsirašė adresą.
— Dabar pasakyk jiems, kuo užsiimi.
 — Kuo užsiimu? — Klėjus atrodė sutrikęs.
— Taip, — patvirtino Vilkolakis. — Ką tu dirbi?
Klėjus papurtė galvą, žvelgdamas į pagrobėją.
— Aš neturiu darbo. Aš... studijuoju Kalifornijos Los Andželo universitete.
— Pasakyk kamerai, ne man.
Klėjus pažvelgė į kamerą ir pakartojo savo žodžius.
— Klėjau, — prabilo Hanteris. — Pasistenk išlikti ra...
— Užsikišk, detektyve, — pertraukė jį Vilkolakis. — Čia ne dialogas. Ne
pokalbis. Čia — pamoka.
— Pamoka? — paklausė Hanteris.
Visi dar labiau susiraukė.
— Taip, pamoka, todėl atidžiai žiūrėk. — Vilkolakis vėl kreipėsi į Klėjų. —
Pasakyk jiems, ką studijuoji universitete.
— Em... — Klėjus vėl sutriko. — Mano sritis... — Užtruko kelias
sekundes, kol prisiminė. — Chemija. — Vaikino akys vėl paplūdo ašaromis,
jo balsas buvo pridusęs. — Padėkit man... prašau... padėkit man.
Vaizdas ekrane sekundėlę sudrebėjo, kažkas spragtelėjo, tada vėl tapo
stabilus.
Vilkolakis įstatė telefoną į laikiklį.
Mažame Hanterio telefono ekrane pareigūnai matė, kaip Klėjus pakėlė
akis ir lėtai pasuko galvą į kairę. Hanteris iškart suprato, kad Klėjus žvilgsniu
seka Vilkolakį, artėjantį iš už kadro.
Detektyvas žaibiškai nusisuko nuo visų, kad Vilkolakis nepastebėtų kitų
kabinete esančių žmonių.
Jis neklydo. Vilkolakis staiga išdygo už Klėjaus kėdės. Telefono kamera
buvo nukreipta į jaunuolio veidą, todėl Hanteris matė tik Vilkolakio liemenį.
Kad ir kas būtų tas vyras, aišku viena — jis labai atletiškas ir tvirtas.
— Gerai, — prabilo Vilkolakis. — Pratęskime mūsų pamoką. — Tyloje
slinko sekundės. — Esu tikras, kad supratai tau pateiktas taisykles. Taip pat
neabejoju, kad supranti pasekmes — kas nutiks, jei pažeisi taisykles ar nespėsi
įvykdyti užduoties laiku.
— Taip, suprantu, — atsakė Hanteris, dirstelėdamas į laikrodį. Jam liko
mažiau nei keturios minutės pasiekti „Downtown Independent“ kino teatrą.
— Taigi, pamoka tokia... nemulkink manęs, detektyve Hanteri. Jei
pamėginsi, štai kas nutiks tai ilgapirštei žiurkei.
Vilkolakis pirštinėta kaire ranka sugriebė Klėjų už plaukų ir atkragino
jam galvą, apnuogindamas kaklą. Mažiau nei po sekundėlės ekrane pasirodė
dešinė Vilkolakio ranka. Ji tvirtai gniaužė spindintį medžioklinį peilį
nerūdijančio plieno ašmenimis. Aštrūs it skustuvas ašmenys taip greitai
brūkštelėjo Klėjui per gerklę, kad Hanteris to kone nepastebėjo.
— Ne! — suriko jis, bet buvo per vėlu. Ašmenys akimirksniu perskrodė
Klėjaus gerklę iš kairės į dešinę, tarsi slysdami per sviestą. Iš žiojinčios
žaizdos pliūptelėjęs kraujas ėmė srūti vaikino kūnu.
Hanteris matė, kaip Klėjaus akys užsivertė iš nuostabos ir siaubo, jose
akimirksniu išblėso bet kokia viltis.
Niekas neateis jam padėti.
Niekas neateis jo gelbėti.
Dabar Klėjus tą suprato.
Kūnui instinktyviai kovojant dėl išgyvenimo, jam atkrago žandikaulis.
Vaikinas žiopčiodamas gaudė orą, bet girdėjosi tik garsus gargaliavimas, nuo
kurio visiems pašiurpo nugara. Nelaimėlio kova, žūtbūtinis troškimas
išgyventi nieko negalėjo pakeisti. Deguonis nebegalėjo pasiekti jo plaučių,
mat spindintys ašmenys perpjovė trachėją.
Vilkolakis laikė atlošęs Klėjaus galvą, demonstruodamas didžiulę atvirą
žaizdą jo gerklėje. Kraujas toliau tekėjo vaikino liemeniu, tarsi sulėtintas
raudonas ir klampus krioklys.
Klėjus lėtai mirksėjo — kartą... du... tris... ir viskas.
Jo kūnas nustojo kovoti.
Burna liovėsi gaudyti orą.
Jaunuolis amžiams atsisveikino su gyvybe.
— Šunsnuki neraliuotas, — suriko agentas Silva. Tą akimirką jam buvo
nusispjauti, ar Vilkolakis supras, kad jis yra šalia, ar ne. Bet Vilkolakiui taip
pat buvo nė motais, kad klausytojų ne vienas.
— Pamoka baigta, — ištarė žudikas lediniu balsu ir paleido Klėjaus galvą.
Vaikino lavonas, pririštas prie kėdės, pasviro į priekį. Kraujas vis dar
sruvo jo liemeniu tarsi mirguliuojantis tamsiai raudonas šydas.
— Tau liko... dvi minutės ir keturiasdešimt aštuonios sekundės pirmajai
užduočiai įvykdyti, — pasakė Vilkolakis ir pridūrė: — Tavim dėtas, jau
eičiau.
Žudikas nutraukė ryšį.
 71

Nekreipdamas dėmesio į įtūžį ir širdį slegiantį sukrėtimą po ką tik

pamatytų vaizdų, Hanteris žinojo, kad turi bėgti, jei nori laiku spėti į kino
teatrą. Jam neliko laiko piktintis ar šlykštėtis.
Detektyvas čiupo dienoraštį, įsigrūdo Vilkolakio atsiųstą išmanųjį
telefoną į kišenę ir išskubėjo iš kabineto.
Per trisdešimt devynias sekundes jis perbėgo detektyvų aukštą ir
nusileido šešiais laiptatakiais į pirmąjį Policijos administracijos pastato
aukštą.
Hanteris ne išlėkė pro paradines duris, vedančias į Vakarų pirmąją gatvę,
bet prabėgo pro didelį registratūros stalą ir nuskubėjo į viršų naujais laiptais
rytinėje pastato pusėje. Laiptai išvedė jį į sodą, žvelgiantį į Pietų Didžiąją
gatvę.
Liko minutė ir keturiasdešimt keturios sekundės.
Hanteris nuskuodė per sodą, nekreipdamas dėmesio į ženklą „Prašome
nelipti ant žolės“, pasiekė laiptus, besileidžiančius į apačioje esančią gatvę. Po
septyniolikos sekundžių jis jau buvo Pietų Didžiojoje gatvėje už
meksikietiško restorano „Senjora Žuvis“.
Liko minutė ir dvidešimt septynios sekundės.
Nuo ten, kur Hanteris nusileido, iki „Downtown Independent“ kino
teatro vedė 170 jardų tiesi atkarpa. Net neatsikvėpęs jis spurtavo tarsi
olimpinis sprinteris. Detektyvas perbėgo Vakarų antrąją gatvę per raudoną
šviesą, priversdamas motociklininką staigiai mestis kairėn — šis tik per
plauką nepakliuvo po mašinos ratais.
— Kas tau negerai? — užšokęs ant šaligatvio kitoje gatvės pusėje Hanteris
išgirdo, kaip subliuvo motociklininkas.
Liko šimtas jardų.
Minutė ir šešiolika sekundžių.
 Šaligatvis buvo pustuštis, todėl detektyvas galėjo lengviau bėgti. Likusį
šimtą jardų Hanteris įveikė per šešiolika sekundžių, tad jam liko lygiai
minutė nusipirkti bilietą, įeiti į salę ir susirasti K16 vietą.
Hanteriui pasisekė. Kai pribėgo prie kasos, priešais jį stovėjo tik du
žmonės — jauna porelė, iš pirmo žvilgsnio vos dvidešimties su trupučiu.
Kino teatre buvo rodomas lmas „Užkelk mane ant debesų“.
Porelė nusipirko bilietus ir nuėjo į salę.
— Prašyčiau vieną bilietą, — priėjęs prie kasos primygtinai paprašė
Hanteris. — Ar galima pasirinkti vietą?
Kasininkas, lieknas džentelmenas, įpusėjęs septintą dešimtį, pažvelgė į
Hanterį nuvargusiu žvilgsniu.
— Tikrai taip, — atsakė jis ir atsuko kompiuterio ekraną, kad Hanteris
matytų salės vietų planą. — Mėlynos vietos laisvos, — pasakė senjoras.
Sprendžiant iš balso, didžiąją gyvenimo dalį jis, matyt, prarūkė ir pradainavo
bliuzą. — Raudonos — jau užimtos.
— K16 vieta užimta? — pasiteiravo Hanteris, analizuodamas sėdėjimo
vietas.
— Ta vieta raudona? — paklausė senolis.
— Taip, — patvirtino Hanteris.
— Vadinasi, ji užimta.
Artimiausia laisva vieta K eilėje buvo 14.
— Gerai, tada aš paimsiu K14, — pasakė detektyvas ir dirstelėjo į laikrodį
— liko trisdešimt aštuonios sekundės.
— Šešiolika dolerių ir trisdešimt penki centai.
Hanteris padavė senoliui dvidešimties dolerių banknotą.
— Grąžą pasilikite.
Liko dvidešimt devynios sekundės.
Hanteris kone švystelėjo bilietą prie salės stovinčiam kontrolieriui į
rankas.
— Pone, — šūktelėjo vaikinukas. — Jums reikia pasilikti bilieto šaknelę.
Tačiau detektyvas jo negirdėjo, nes jau buvo pasukęs į trumputį
koridorių. Po dviejų sekundžių Hanteris atvėrė duris į kino salę, kurioje
turėjo būti rodomas „Užkelk mane ant debesų“.
Liko dvidešimt keturios sekundės.
 Filmas dar neprasidėjo.
Hanteris užlėkė laiptais į paskutinę eilę. Jis užtruko keturias sekundes, kol
nuo durų atbėgo iki savo vietos, K14. Tačiau Hanteris neatsisėdo, o kreipėsi į
moterį, sėdinčią K16 vietoje.
— Atsiprašau, — detektyvas parodė pažymėjimą. — Los Andželo policija,
man reikia šitos vietos.
— Nesupratau? — K15 vietoje sėdintis vyras susiraukęs žvelgė į Hanterį.
— Labai atsiprašau, bet man reikia K16 vietos, — paaiškino šis. — Darbo
reikalais.
Liko septyniolika sekundžių.
— Jums reikia mano draugės vietos darbo reikalais? — Vyras pakilo ant
kojų. Jo balse pasigirdo keistos gaidos.
Liko keturiolika sekundžių.
— Būtent, — patvirtino Hanteris.
— O, gerai, — tęsė vyras. — Ir koks gi tai darbas?
Liko vienuolika sekundžių.
Hanteris neturėjo tam laiko. Vietoj atsakymo atlapojo kairę švarko pusę ir
parodė ginklo dėtuvę.
— Man išties reikia tos vietos, pone.
Liko aštuonios sekundės.
Vyras tarsi pasiduodamas iškėlė rankas. Iš savo vietos pakelta moteris
garsiai aiktelėjo. Visi kino salėje esantys žiūrovai atsigręžė į sambrūzdį
galinėje eilėje.
— Viskas gerai, — užtikrino juos Hanteris.
Liko dvi sekundės.
— Aš čia nepasiliksiu, — moteris papūtė lūpas, žvelgdama į savo draugą,
ir prasispraudė pro Hanterį.
— Pasakykite man savo vardą, — ištarė šis. — Aš vėliau...
Laikas baigėsi.
Staiga pasigirdo telefono skambučio melodija, privertusi visus
apsižvalgyti, iš kur sklinda garsas.
Ir vėl suskambo.
Visi pažvelgė žemyn.
Hanteris stumtelėjo vyruką ir pasilenkęs pažvelgė į K16 sėdynę.
 Telefonas vėl suskambo.
Detektyvas pakišo ranką po sėdyne. Prie jos apačios lipniąja juosta buvo
priklijuotas naujas mobilusis telefonas. Hanteris nuplėšė juostą, paėmė
telefoną ir pažvelgė į ekraną — vaizdo skambutis.
Detektyvas atsiliepė ir ekranėlyje vėl pasirodė Vilkolakio galva.
— Sveikas, detektyve, — prabilo šis. — Džiaugiuosi, kad spėjai ateiti į kino
teatrą laiku.
— Kas per šūdas? — vyras susiraukęs žvelgė į Hanterį.
Detektyvas pirštu parodė nutilti. Mostas buvo toks valdingas, kad tas
išsyk prikando liežuvį.
— Jei tebeturi mobilųjį telefoną, kurį tau atsiunčiau prieš kelias minutes, —
tęsė Vilkolakis, — dabar jau gali jį išmesti.
Hanteris iš švarko kišenės išsitraukė telefoną ir numetė ant sėdynės.
— Gerai, — pasakė jis. — Kas toliau?
— Tebeturi dienoraštį?
— Žinoma, — atsakė Hanteris ir pakėlė bloknotą odiniais viršeliais, kad
Vilkolakis jį pamatytų.
— Puiku. — Trumputė pauzė. — Pasiruošęs antrajai užduočiai, detektyve?
— Atsakyti nebuvo reikalo. — Noriu, kad išeitum iš kino teatro pro avarinį
išėjimą.
Hanteris instinktyviai pakėlė akis, dairydamasis avarinio išėjimo — šis
buvo ekrano kairėje.
— Gerai, ir kur man eiti?
— Žinai, kur yra Didysis turgus?
— Taip. Pietų Brodvėjaus gatvėje. Už dviejų kvartalų nuo čia.
— Teisingai, — patvirtino Vilkolakis. — Vyrų tualetas tolimajame turgaus
gale. Paskutinė kabina kairėje. Turi dvi su puse minutės iki ten nusigauti. —
Vilkolakis spustelėjo savo laikrodžio mygtuką. — Bėk.
Ryšys nutrūko.
 72

Kai Hanteris nuskubėjo link avarinio išėjimo, kairėje ausyje aiškiai ir

garsiai suskambo agento Šaferio balsas:
— Nurodymus supratome, detektyve Hanteri. Komandos jau pakeliui.
— Liepkit jiems nesiartinti, — atsakė Hanteris. — Ir neiti prie tualeto
tolimajame turgaus gale.
— Savaime suprantama.
Lydimas akylų kino salėje sėdinčių žiūrovų žvilgsnių, Hanteris lyg vėjas
nulėkė laiptais. Užtruko devynias sekundes, kol nuo eilės K pasiekė avarinį
išėjimą prie ekrano.
Liko dvi minutės ir dvidešimt viena sekundė.
Avarinis kino teatro išėjimas vedė į galinę gatvę, išeinančią į stovėjimo
aikštelę. Hanteris turėjo apibėgti kelias mašinas, kad pasiektų vakarinį
aikštelės kraštą, o ten susidūrė su pirmąja kliūtimi — ant plieninės vielos
vartų, atsiveriančių iš stovėjimo aikštelės į Pietinę Pavasario gatvę, kabojo
grandinė su spyna.
— Šūdas! — aiktelėjo Hanteris ir iš visų jėgų trūktelėjo grandinę.
— Kas? — kairėje detektyvo ausyje vėl driokstelėjo agento Šaferio balsas.
— Kas per šūdas? Kas nutiko, detektyve?
— Vartai stovėjimo aikštelės gale užrakinti grandine. Štai kodėl jis norėjo,
kad išeičiau pro avarinį išėjimą. Žinojo, kad pro čia — trumpiausias kelias
iki Didžiojo centrinio turgaus.
Liko dvi minutės ir septynios sekundės.
— Galit perlipti tvorą? — paklausė agentas Šaferis.
— Galėčiau, — atsakė Hanteris. — Bet taip lengviau ir greičiau.
Jis išsitraukė iš švarko „Mark 23“ pistoletą, per žingsnį atsitraukė nuo
vartų, nusitaikė į spyną ir atlaužė gaiduką. Šūvio griausmas nusirito
skersgatviu ir gretimomis gatvėmis it būtų sprogusi bomba. 45 kalibro kulka,
išlėkusi iš Hanterio pusiau automatinio ginklo vamzdžio, suskaldė spyną į
šipulius. Smūgio jėga buvo tokia didžiulė, kad sutrupėjo ir kelios grandinės
dalys, tad šioji garsiai žvangėdama nudribo ant žemės. Hanteris dešinės
kojos padu išspyrė vartus.
— Kas per velnias čia buvo? — paklausė Šaferis. — Jūs ką tik iššovėt į
vartus?
— Taip, — atsakė detektyvas, skuosdamas Pietine Pavasario gatve Vakarų
3-iosios gatvės link. — Daugiau mažiau.
Hanteris išgirdo, kaip agentas Šaferis riktelėjo greitojo reagavimo būriams
„likti vietoje“.
Liko minutė ir penkiasdešimt sekundžių.
Detektyvas pasiekė Pietinės Pavasario ir Vakarų 3-iosios gatvių kampą,
pasuko į dešinę ir nubėgo vakarų pusėn. Jis buvo už pusantro kvartalo nuo
Didžiojo centrinio turgaus.
Liko minutė ir trisdešimt devynios sekundės.
Kitus penkiasdešimt jardų Hanteris įveikė gana lengvai, bet širdis
krūtinėje ėmė greičiau daužytis. Darėsi vis sunkiau įkvėpti užtektinai
deguonies, kad plaučiams jo nepristigtų. Sprandu ir nugara sruvo prakaitas,
raumenyse ėmė gamintis pieno rūgštys.
Aš tikrai jau per senas tokioms nesąmonėms, — pagalvojo detektyvas ir
pažvelgė per petį į gatvę. Šiuo metu, besibaigiant darbo dienai, mašinos
plūdo iš visų pusių.
Hanteriui reikėjo kuo greičiau pereiti Vakarų 3-iąją gatvę. Jis stabtelėjo
ant šaligatvio ir palaukė — sekundę... dvi... tris...
Per ilgai, pamanė.
Keturios sekundės... penkios...
Liko minutė ir dvidešimt viena sekundė.
— Velniop, — garsiai ištaręs Hanteris metėsi į priekį.
Jis pastatė dešinę koją ant gatvės — jei iš priekio artėjančios mėlynos
„Mazda 6“ vairuotojas nebūtų buvęs toks budrus ir spėjęs iš visų jėgų
numinti stabdžio pedalo, Hanteris greičiausiai būtų likęs sulaužytomis
kojomis.
Garsiai ant asfalto cypiančios padangos privertė praeivius atsigręžti į
detektyvą. Pastarojo širdis iš išgąsčio trumpam stabtelėjo, o skrandžio
turinys atliko olimpinio medalio vertą salto. Hanteris intuityviai kilstelėjo
ranką saugodamasis smūgio ir vos neišmetė dienoraščio. „Mazda 6“ šiaip ne
taip sustojo per sprindį nuo jo.
— Visai iš proto išsikraustei, savižudi tu neraliuotas? — pro langą
sukriokė vairuotojas.
Balta „Kia Optima“ iš kairės taip pat staigiai stabdė, bet sustojo pusantro
jardo toliau už mazdą, užkirsdama Hanteriui kelią. Jis savo ruožtu
paprasčiausiai peršoko kliūtį ir nučiuožė „Kia“ kapotu kaip lme „Hazardo
ketvertukas“, priversdamas vairuotoją išsižioti. Po šuolio detektyvui pasisekė
sėkmingai nusileisti tuščioje vietoje. Tada žengė du žingsnius į priekį,
palaukė, kol paskutine juosta pralėks furgonas, ir galiausiai atsidūrė ant
šaligatvio kitoje gatvės pusėje. Dabar iki Didžiojo centrinio turgaus tebuvo
likę penkiasdešimt jardų.
Minutė ir dvi sekundės.
Hanteriui iškilo kita problema. Tam, kad patektų į Didįjį centrinį turgų,
turėjo pereiti į kitą Pietų Brodvėjaus gatvės pusę, o ji buvo gerokai platesnė
už tą, kurią ką tik įveikė.
Detektyvas žvilgtelėjo į ekranėlį prie perėjos — iki žalio žmogelio signalo
liko dvidešimt dvi sekundės.
— Ne, — ištarė jis sau ir vėl nulipo nuo šaligatvio, bet šįkart palaukė
tarpo tarp mašinų. Išvydo jį po dviejų sekundžių tarp raudono „Jeep
Cherokee“ ir juodo „Ford Fusion“. Hanteris ištiesė dešinę ranką, prašydamas
„Ford“ vairuotojo prilėtinti.
Šis taip ir padarė, bet keikdamasis už vairo ėmė piktai maigyti garso
signalą.
Liko penkiasdešimt šešios sekundės.
Hanteris įbėgo į antrą juostą, o tada pasijuto it sename vaizdo žaidime,
kuriame trenktas viščiukas bando pereiti mašinų pilną gatvę. Laukdamas
tarpo, į kurį galėtų įsmukti, detektyvas kone komiškai šokčiojo į kairę, į
dešinę, vėl į kairę. Jam teko praleisti dvi mašinas, kol pagaliau pavyko įveikti
antrą juostą.
Liko keturiasdešimt devynios sekundės.
Atsidūręs trečioje juostoje ir vėl šiek tiek pašokinėjęs, jis sugebėjo
prasisprausti pro baltą furgoną ir motociklą.
 Ketvirtą juostą įveikti buvo lengviausia, nes šia vienpusio eismo juosta
automobiliai važiavo į priešingą pusę. Centriniame Los Andžele per piką
vienpusio eismo juostoje automobiliai stovėjo kone susiglaudę bamperiais.
Hanteris greitai apėjo žalią „Chrysler 200“ ir galiausiai atsidūrė kitoje gatvės
pusėje.
Liko keturiasdešimt trys sekundės.
Detektyvas nuo šaligatvio iki įėjimo į Didįjį centrinį turgų nubėgo per
septynias sekundes.
Bet čia iškilo nauja kliūtis: kadangi iki Kalėdų liko tik dvi savaitės, turgus
buvo sausakimšas. O tualetas — pačiame jo gale.
— Kiek dar turiu laiko? — paklausė Hanteris.
— Jums liko trisdešimt šešios sekundės, — atsakė agentas Šaferis.
Hanteris neturėjo laiko sustoti pagalvoti. Neturėjo laiko ir atsikvėpti.
— Bus bėdos, — pasakė jis, kone visu įmanomu greičiu pasiekęs įėjimą į
turgų.
Detektyvui pavyko aplenkti porelę su dviem mažyliais, išeinančią iš
turgaus, bet tada kelią teko skintis alkūnėmis. Hanteris turėjo trisdešimt tris
sekundes nulėkti iki paskutinės kabinos vyrų tualete turgaus gale, todėl
kalėdinių dovanų ieškančių pirkėjų minia jo tikrai nesustabdys.
— Atsiprašau, — tvirtai ir primygtinai šūkčiojo jis. — Los Andželo
policija, praleiskite... Los Andželo policija, praleiskite.
Nenustodamas šūkauti, Hanteris nardė zigzagais, sukiojosi, svyrinėjo ir iš
paskutiniųjų stengėsi susidurti su kuo mažiau pirkėjų. Tuos, su kuriais
susidūrimo išvengti nepavykdavo, stumdavo kur pasitaikydavo. Kai kurie
žmonės parkrito ant žemės. Kiti atsitrenkė į praeivius ir taip pat nugriuvo.
Skindamasis kelią pro minią, Hanteris girdėjo besipiktančius praeivius,
laidančius keiksmus jo pusėn. Kai kurie rėkavo žymiausią amerikietišką
frazę: „Aš tave po teismus užtampysiu!“
Tas grumdymasis, stumdymasis, trypinėjimas, sukinėjimasis... visa tai
kainavo laiko. Hanteris užtruko dvidešimt vieną sekundę, kol pasiekė vyrų
tualetą turgaus gale.
— Kiek? — paklausė jis. — Kiek laiko man liko?
— Dvylika sekundžių, — pranešė agentas Šaferis.
Hanteris įsiveržė į tualetą kaip griaunamasis kamuolys. Prabėgęs pro
pisuarus, kairėje ir dešinėje aptiko dvi eiles po keturias kabinas. Paskutinių
dviejų kabinų kairėje eilėje durys buvo užrakintos.
Hanteris nuskubėjo prie paskutiniosios ir pamėgino atidaryti —
užrakinta.
— Užimta, — iš už durų pasigirdo aukštas vyriškas balsas.
Aišku, kad užimta, — pamanė Hanteris.
Liko devynios sekundės.
— Pone, čia Los Andželo policija. Man reikia patekti į kabiną dėl
tarnybinių reikalų.
— Tarnybinių reikalų? — pakartojo vyras, negalėdamas patikėti savo
ausimis. — Jūsų tarnybinis reikalas — pasituštinimas, ar ne?
Liko trys sekundės.
— Pone, tai ne pokštas.
Laikas baigėsi.
Staiga Hanteris išgirdo duslų mobiliojo telefono skambutį, sklindantį iš
kabinos.
— Kas per velnias? — šūktelėjo viduje sėdintis vyras.
Daugiau jokių aiškinimų.
Hanteris žingtelėjo atgal ir, kaip ir automobilių aikštelėje prieš kelias
minutes, dešine koja iš visų jėgų spyrė į kabinos duris. Palaikė spynelė iškart
subyrėjo. Durys atsilapojo, lyg neatlaikiusios smūginės sprogimo bangos, ir
įsirėžė viduje sėdinčiam vyrui į kelius.
— Kas per šūdas? — Šis šoktelėjo ant klozeto.
Įžengęs vidun Hanteris pamatė išsigandusį ir kartu nustebusį antsvorio
kamuojamą vyriškį, sėdintį ant klozeto su iki kulkšnių nuleistomis kelnėmis.
Dešinėje rankoje jis gniaužė tualetinio popieriaus pluoštelį.
— Kokio velnio? — sušuko vyras.
Vėl suskambo telefonas.
Hanteris apsidairė ieškodamas, iš kur sklinda garsas.
Vyras ant klozeto toliau plūdo Hanterį.
— Patylėk, — sukomandavo šis, bedęs pirštu į vyrą.
Tas užsičiaupė.
Vėl suskambo telefonas.
Hanteris pažvelgė į vyrą.
 Regis, garsas sklido šiam iš už nugaros.
Detektyvas pasisuko ir pažvelgė už stambaus vyro.
Vėl pasigirdo duslus skambutis.
— Atsiprašau, — įsakmiai ištarė Hanteris ir atsistojo klozeto kairėje,
priversdamas vyrą pasvirti į kitą pusę. Detektyvas pakėlė unitazo bakelio
dangtį ir kitoje jo pusėje rado priklijuotą naują išmanųjį telefoną. Atlupo jį ir
pažvelgė į ekraną.
Vaizdo skambutis.
Hanteris atsiliepė ir atgręžė telefoną į save.
— Jau ruošiausi išjungti. — Mažame ekrane pasirodė Vilkolakio veidas.
— Kas, po velnių, čia vyksta? — paklausė ant klozeto sėdintis vyras. —
Jūs žaidžiate?
— O, — Vilkolakio balse buvo girdėti nuostaba. — Ten yra dar kažkas?
— Aš čia pirmas atėjau, — garsiai ištarė vyras.
— Nagi, detektyve Hanteri, apsuk telefoną. Supažindink mane su savo
naujuoju draugu.
— Atsiprašau, — Hanteris kreipėsi į vyrą ir padarė kaip prašomas.
Vyras išsyk nuraudo, bet Vilkolakis jo veido nepamatė, mat vyras
prisidengė jį dešine ranka.
— Kas per šūdas, seni, — pyko vyras. — Aš sėdžiu ant sumauto unitazo.
Nenoriu dalyvauti jūsų iškrypėliškame žaidime.
Vilkolakis smagiai nusikvatojo.
Hanteris atgręžė telefoną į save.
— Kas toliau?
— Tebeturi dienoraštį?
Hanteris susiraukęs žvelgė į ekraną.
— Aišku, kad turiu, ar manai, kad pamečiau jį per pastarąsias dvi su puse
minutės?
— Parodyk jį man.
Hanteris parodė.
— Ar būtina kalbėtis čia? — paklausė ant klozeto sėdintis vyras. — Man
tikrai reikia pasituštinti, kenčiu kiek įmanydamas, bet tuoj pralaimėsiu šią
kovą.
— Atleiskit, — nuoširdžiai atsiprašė Hanteris. — Dar kartą atsiprašau,
kad šitaip įsilaužiau.
— Žmogau, būk geras, paprasčiausiai išeik.
Hanteris išėjo iš kabinos ir uždarė išlaužtas duris.
— Smagu buvo, a?
— Taip, nors mirk iš juoko, — Hanterio tonas leido suprasti, kad jam
visai nejuokinga. — Taigi, ką dabar turėčiau daryti?
— Išmesk seną telefoną.
Detektyvas ištraukė iš kišenės telefoną, parodė jį Vilkolakiui ir išmetė į
tualete stovinčią šiukšlių dėžę.
— Gerai, ir?
— Žinai, kur yra „Westin Bonaventure“ viešbutis?
— Pietinėje Figeroa gatvėje?
— Tas pats. Už penkių su puse kvartalo nuo ten, kur esi. Pakilk į trisdešimt
ketvirtą aukštą ir surask 3452 kambarį. Eik pėsčiomis. Viešbutyje lipk laiptais,
nesinaudok li u. Turi dvylika minučių. Pirmyn.
Vilkolakis užbaigė pokalbį.
 73

„Westin Bonaventure Hotel and Suites“ — didžiausias viešbutis Los

Andžele. 35 aukštų pastate buvo net 1358 kambariai ir 135 liukso
apartamentai, taip pat gurmaniško maisto restoranų, svečiai galėjo mėgautis
prabangiomis spa paslaugomis, plaukimo baseinais, apsilankyti
besisukančiame restorane ir bare viršutiniame aukšte, iš kurio vėrėsi kvapą
gniaužiantys Angelų miesto vaizdai.
— Per dvylika minučių turi pereiti penkis su puse kvartalo pėsčiomis, —
šįkart Hanterio ausyje suskambo Garsijos balsas. Akivaizdu, kad jis važiavo
mašina kartu su greitojo reagavimo būrio vadu agentu Šaferiu. — O tada
laiptais užlipti į trisdešimt ketvirtą aukštą? Tai tikra beprotybė.
— Nieko negaliu pakeisti, — atsakė Hanteris, bėgdamas iš tualeto.
— Jei išeisi iš turgaus pro galinį išėjimą, — patarė Garsija, — atsidursi
Pietinėje Kalvos gatvėje. Suk į dešinę, ne į kairę. Eik Vakarų 3-iąja, tada
keturis kvartalus bėk tiesiai, kol atsidursi ties Pietine Gėlių gatve. Pasuk į
kairę, kirsk dar vieną kvartalą ir atsidursi prie galinio viešbučio įėjimo,
esančio dviem aukštais žemiau už pagrindinį įėjimą Pietų Figeroa gatvėje, —
taip bus greičiau.
— Gerai sugalvojai, — pagyrė Hanteris, išvirtęs pro avarinį išėjimą
turgaus gale. Taip išvengė būtinybės dar kartą skintis kelią pro minią
alkūnėmis.
Liko vienuolika minučių ir keturiasdešimt viena sekundė.
Kaip patarė Garsija, Hanteris išsuko tiesiai į Pietinę Kalvos gatvę ir
patraukė Vakarų 3-iosios gatvės link. Pusę kvartalo įveikė per septyniolika
sekundžių.
Vienuolika minučių ir dvidešimt keturios sekundės.
Kai atsidūrė Vakarų 3-iojoje, kaip Garsija ir sakė, turėjo tiesiai kirsti
keturis kvartalus iki Pietinės Gėlių gatvės.
 Pereiti gatves buvo kebloka, bet ne taip sunku, kaip Hanteris tikėjosi.
Vien tam jam prireikė papildomai dvidešimt trijų sekundžių. Detektyvas
susidūrė su nauja problema — jis avėjo kaubojiško stiliaus dirbtinės odos
batus su pusantro colio padais. Jie tikrai nebuvo skirti bėgti.
Jau pasiekus Didįjį centrinį turgų Hanteriui pradėjo skaudėti pėdas. Kai
perbėgo du kvartalus Vakarų 3-iąja gatve, kojos melste meldė pasigailėjimo
ir tempas ėmė lėtėti.
— Turėjau susiprasti persiauti prieš išeidamas, — sumurmėjo jis.
Kai galiausiai įveikė keturis kvartalus ir atsidūrė Vakarų 3-iosios bei
Pietinės Gėlių gatvių kampe, batai kulnus buvo nutrynę iki kraujo. Tempas
labai sulėtėjo. Bėgdamas nuo turgaus iki čia, pridėjus papildomas dvidešimt
tris sekundes, sugaištas kertant gatves, jis išnaudojo šešias minutes ir
dvidešimt devynias sekundes iš duotų dvylikos minučių.
Liko keturios minutės ir trisdešimt dvi sekundės. Užlipti į trisdešimt
penktą aukštą.
Nuo gatvės kampo, kuriame stovėjo Hanteris, iki „Westin Bonaventure“
viešbučio buvo dar pusantro kvartalo, bet kojos atsisakė judėti iš vietos.
— Velniop juos, — ištarė pats sau.
— Ką velniop? — ausyje pasigirdo sunerimusio agento Šaferio klausimas.
— Batus, — atsakė Hanteris, atsirėmė į namo sieną, nusiavė batus ir
paliko juos ant šaligatvio. Sugaišo dar septynias sekundes. — Paprašykit, kad
kas nors juos paimtų iš Vakarų 3-iosios ir Pietinės Gėlių gatvių kampo.
— Kaip suprasti „paimtų“? — paklausė agentas Šaferis. — Palikote batus
gatvėje?
— Taip, — atsakė Hanteris, eidamas toliau vien su kojinėmis. — Jie mane
žudė.
Detektyvo tempas paspartėjo, bet jis vis tiek judėjo nepakankamai greitai.
Batai taip smarkiai nutrynė, kad pajėgė tik klibikščiuoti, apie bėgimą nebuvo
nė kalbos.
Hanteris iš paskutiniųjų ignoravo skausmą ir nerangiai šlubčiodamas per
pusantros minutės įveikė paskutinį kvartalą.
— Aš viešbutyje, — gaudydamas kvapą ištarė detektyvas. — Kiek laiko?
— Liko trys minutės ir penkiasdešimt keturios sekundės, — atsakė agentas
Šaferis.
 — Nuostabu, — atsiliepė Hanteris, bėgdamas pro viešbučio patarnautoją
ir šveicorių į apatinį vestibiulį.
Net ir norėdamas šveicorius nebūtų galėjęs nepastebėti klibikščiuojančio
bėgiko, įlėkusio į viešbutį su kojinėmis, jau sudriskusiomis į skutus.
— Pone, — garsiai šūktelėjo šveicorius ir nusivijo Hanterį.
— Policija, — atsišaukė detektyvas, net nepažvelgęs per petį.
Šveicoriui nespėjus pasiekti durų prie jo prisiartino liekna tamsiaplaukė
moteris ir sustabdė, tvirtai uždėdama ranką ant pečių. Brunetė vogčiomis,
kad niekas nepastebėtų, parodė jam ženklelį kairėje rankoje ir pakuždėjo į
kairę ausį kelis žodžius.
Šveicorius pažvelgė į ženklelį. Išgirdęs moters žodžius jis pirmiausia
susiraukė, paskui iš nuostabos išpūtė akis.
Po sekundėlės moteris dingo vestibiulyje.
Kai ji įžengė į apatinį viešbučio vestibiulį, Hanteris jau buvo užkopęs
keturiais laiptatakiais, bet atsidūrė tik dviem aukštais aukščiau įsikūrusiame
pagrindiniame vestibiulyje Pietų Figeroa gatvėje.
Visus aukštus jungė po du susikryžiuojančius laiptatakius. Hanteris bėgo
šokinėdamas per du, kartais per tris laiptus. Tokiu greičiu keturiolikos laiptų
laiptatakį įveikdavo per keturias penkias sekundes.
— Kiek laiko? — paklausė jis, lipdamas laiptais virš pagrindinio
vestibiulio.
— Liko trys minutės, dvidešimt septynios sekundės, — šįkart atsakė
Garsija.
— Nieko gero, — pasakė Hanteris, pasiekęs pirmą aukštą. — Visai nieko
gero. — Jis ir toliau kopė po du tris laiptus vienu kartu, bet jau matė, kad
nespės laiku pakilti į trisdešimt ketvirtą aukštą.
Užlipus iki šeštojo Hanteriui ėmė mausti kojas. Susikaupusios pieno
rūgšties sukeltas raumenų gėlimas taip pat eikvojo detektyvo jėgas.
Liko dvi minutės ir keturiasdešimt dvi sekundės.
Pasiekus devintą aukštą Hanteriui teko prisilaikyti turėklų, kad padėtų
kojoms išlaikyti svorį.
— Kiek laiko? — sunkiai kvėpuodamas paklausė detektyvas, užkopęs į
dešimtą aukštą.
— Liko lygiai dvi minutės, Robertai, — pasakė Garsija. — Kuriame tu
aukšte?
— Lipu į vienuoliktą.
— Šūdas! — garsiai nusikeikė Garsija.
— Labai padėjai, — atšovė Hanteris. — Ačiū.
Detektyvas žinojo, kad net jei ir galėtų užkopti dešimt aukštų per minutę,
vis tiek nespėtų laiku atsidurti trisdešimt ketvirtame aukšte. Vis dėlto
stengėsi iš paskutiniųjų.
Kopimas į kitus dešimt aukštų prilygo maratonui. Kažkur giliai savyje
Hanteris aptiko energijos ir sugebėjo įveikti tą dešimt aukštų per minutę ir
vienuolika sekundžių.
Liko keturiasdešimt devynios sekundės.
Trylika aukštų.
Melsdamas, kad kojos išlaikytų, Hanteris aukštą įveikdavo apytiksliai per
vienuolika sekundžių.
Dvidešimt antras aukštas — liko trisdešimt aštuonios sekundės.
Dvidešimt trečias aukštas — liko dvidešimt septynios sekundės.
Dvidešimt ketvirtas aukštas — liko šešiolika sekundžių.
Dvidešimt penktas aukštas — liko penkios sekundės.
Hanteriui ėmė drebėti kojos. Širdis daužėsi pašėlusiu reivo ritmu.
Keturios... trys... dvi... viena...
Pusiaukelėje tarp dvidešimt penkto ir dvidešimt šešto aukšto jo kišenėje
suskambo telefonas. Tas pats, kurį ištraukė iš unitazo bakelio Didžiojo
centrinio turgaus tualete.
Virpančia ranka Hanteris išsitraukė telefoną, bet jau numanė, ką jam
pasakys Vilkolakis.
Detektyvas atsiliepė į vaizdo skambutį.
Vos pasirodęs ekrane Vilkolakis sucaksėjo liežuviu ir papurtė galvą:
— Būk geras, pasakyk, kad klystu, detektyve. Regis, nepasiekei trisdešimt
ketvirto aukšto laiku.
Hanteris nesiliovė lipęs. Telefonas dešinėje rankoje šokčiojo, jam
šuoliuojant po du tris laiptus per kartą.
— Tai buvo... — sušvokštė uždusęs Hanteris. Jis pasiekė dvidešimt šeštą
aukštą ir jau kopė į dvidešimt septintą. — Neįmanoma užduotis... ir tu tai
žinai.
 — Bet vis dar ją vykdai?
Hanteris nieko neatsakė.
Užlipo į dvidešimt septintą aukštą, pradėjo skaičiuoti dvidešimt aštuntojo
laiptus.
— Oho, turiu pripažinti, kad tavo atsidavimas kelia susižavėjimą.
— Ar vis dar... nori... savo dienoraščio? — kone iškosėjo žodžius
Hanteris.
Dvidešimt devintas aukštas.
— Cha cha cha, — nelinksmai nusijuokė Vilkolakis. — Prašyčiau,
detektyve, tik nesakyk, kad bandai su manimi derėtis.
— Trisdešimtas aukštas.
— Na... jei vis dar... jo nori... aš... jį vis dar... turiu.
Trisdešimt pirmas aukštas.
— Tu man patinki, detektyve Hanteri. Esi ne iš tų, kurie pasiduoda, nors
kova ir atrodo pralaimėta.
Trisdešimt antras aukštas.
— Gerbiu šį bruožą žmonėse. Kuriame aukšte dabar esi?
— Trisdešimt trečiame... — Hanteris tepajėgė sušnabždėti.
— Ką, rimtai?
Detektyvas užsikosėjo, stengdamasis įtraukti į plaučius daugiau
deguonies. Pajutęs, kad kojos ėmė linkti, atsirėmė į sieną.
— Ne, — atsakė jis. — Ne trisdešimt trečiame... aš... trisdešimt ketvirtame
aukšte.
Tada atgręžė telefono kamerą į skaičių ant sienos šalia durų — 34.
 74

Hanteris sustojo prie durų iš laiptinės į trisdešimt ketvirtą aukštą. Krūtinė

kilojosi taip stipriai, kad pamanė, jog ištiks širdies smūgis. Detektyvas vėl
sukosėjo. Šįkart burnoje pajuto tulžies skonį.
— Tu sveikas, detektyve? — paklausė Vilkolakis. — Sprendžiant iš balso —
nelabai.
— Sveikas kaip ridikas, — atsakė Hanteris, taškydamasis seilių purslais.
Jis galiausiai rado jėgų praverti duris ir įžengti į trisdešimt ketvirtą aukštą. —
Taigi... Aš čia...
— Rimtai?
— Taip... trisdešimt ketvirtame aukšte...
— Bet nespėjai laiku, detektyve.
— Liaukis... — meldė Hanteris; jis pagaliau pajėgė šiek tiek laisviau
įkvėpti oro. — Aš čia.
— Kur — čia?
— Trisdešimt ketvirtame aukšte.
— Gerai, bet ar esi šalia 3452 kambario?
Visos Hanterio mintys buvo sutelktos tik į tai, kaip užkopti į trisdešimt
ketvirtą aukštą, todėl jam išdulkėjo iš galvos, kad turi nueiti į konkretų
kambarį. Jis pakėlė galvą ir pažvelgė į ilgą, ryškiai apšviestą koridorių, nuo
ten, kur stovi, besitęsiantį tiek į kairę, tiek į dešinę. Abiejose pusėse
koridorius driekėsi kiek akys užmato, tada sukosi už kampo. Detektyvo akys
pakilo iki lentelės ant sienos, nurodančios skirtingose pusėse esančių
kambarių numerius. 3452 kambarys buvo Hanterio kairėje. Jis dar sykį giliai
įkvėpė ir nuskubėjo koridoriumi taip greitai, kiek leido maudžiančios kojos.
Kambariai rikiavosi abiejose koridoriaus pusėse. Pirmasis Hanterio
dešinėje buvo 3426 kambarys. 3452-asis jau ne per toliausiai.
— Vėl bėgi, detektyve?
 Hanteris užtruko kelias sekundes, kol pasiekė nurodytą kambarį.
— Aš čia. Žiūrėk, — ištarė detektyvas ir atgręžė telefono kamerą į numerį
ant durų. — Trys tūkstančiai keturi šimtai penkiasdešimt antras kambarys.
Aš čia.
— Taip, matau, — patvirtino Vilkolakis. — Bet, kaip ir sakiau, neatėjai
laiku. Atsimeni antrąją taisyklę, detektyve Hanteri? „Jei bent sekunde
pavėluosi įvykdyti bet kurią iš duotų užduočių, ilgapirštė žiurkė mirs.“
Remiantis mano laikrodžiu, tu pavėlavai.
— Liaukis, — vėl ėmė melsti Hanteris. — Niekas nebūtų atbėgęs nuo
turgaus iki čia ir užlipęs į trisdešimt ketvirtą aukštą laiptais per dvylika
minučių. Tai neįvykdoma užduotis.
— Klysti, detektyve. Užduotis toli gražu nebuvo neįvykdoma. Pažįstu ne
vieną vyruką, kuris būtų ją atlikęs greičiau, nei prašoma.
Hanteris vėl giliai įkvėpė oro.
— Leisk atspėti... — prabilo jis ir buvo beprikandąs liežuvį, bet staiga
suprato, kad neturi ką prarasti. — Kalbi apie savo bičiulius iš kariuomenės.
Vilkolakis nutilo, net ir mažame telefono, kurį laikė rankoje, ekrane
Hanteris pastebėjo, kad žudiko žvilgsnis tapo budresnis.
Detektyvas klausė savęs, ar nebus padaręs lemtingos klaidos.
— Padarei man įspūdį, — po kelių ilgų sekundžių ištarė Vilkolakis. — Ir
— taip, kai kurie mano bičiuliai iš kariuomenės būtų įveikę tą užduotį per
dešimt minučių ar greičiau. Taigi, tau nepavyko, detektyve Hanteri. Žiurkė
turi mirti.
— Jei ją nužudysi, dienoraščio daugiau nepamatysi. Supratai mane?
— Grasini man, detektyve?
— Tai ne grasinimas. Tokia tikrovė. Tau reikia dienoraščio. Mums —
merginos. Tai paprasti mainai. Dabar aš čia, prie trys tūkstančiai keturi
šimtai penkiasdešimt antro kambario durų. Todėl gana tų nesąmonių,
užbaikim, ką pradėjom.
Tą pačią akimirką Hanteris akies krašteliu pastebėjo du vyrus, išėjusius
pro tas pačias duris iš laiptinės, pro kurias ką tik išlindo jis. Po sekundėlės
pasirodė antroji komanda, šįsyk vyrai išlipo iš li o. Rankos, kurioje laikė
dienoraštį, pirštu Hanteris davė ženklą abiem komandoms nesiimti veiksmų.
Vilkolakis ne kvailys. Jis nebūtų užsidaręs viešbučio kambaryje trisdešimt
ketvirtame aukšte. Už tų durų Hanteris greičiausiai ras kitą užduotį.
— Tu teisus, detektyve, — galiausiai atsiliepė Vilkolakis. — Aš tikrai noriu
atgauti dienoraštį. Kadangi tu nepasidavei, kai laikas baigėsi, ir prisivertei
atlikti užduotį, nepaisydamas visko, nebemalsiu daugiau mėšlo. Užbaikim tai.
— Vėl stojo pauzė, šįkart ilgesnė. — 3452 kambario dešinėje yra durys be
numerio. Matai jas?
— Taip?
— Jos neužrakintos. Noriu, kad atidarytum jas. Filmuok, ką darai.
Hanteris nukreipė telefono kamerą į duris be numerio, ištiesė ranką ir
pasuko rankeną. Durys atsivėrė į vidų.
— Gerai, — pasakė Vilkolakis. — Šviesos jungiklis — durų dešinėje.
Hanteris rado jungiklį ir patalpą nutvieskė šviesa. Jis pamatė atsidūręs
vidutinio dydžio kambaryje, kurio didžiąją dalį užėmė trys dideli skalbinių
vežimėliai. Visi trys buvo tušti.
— Čia — šio aukšto skalbykla, — pranešė Vilkolakis. — Ant galinės sienos
matai didelį liuką. Ten įrengtas vamzdis skalbiniams sumesti. Atidaryk liuką
ir mesk dienoraštį į vamzdį. Dabar.
— Šūdas! — Hanteris ausyje išgirdo agento Šaferio balsą. — Jis apačioje,
sumautoje skalbykloje. Visos komandos į skalbyklą — DABAR.
Sumaniai nukreipė dėmesį, pamanė Hanteris.
— Dabar, detektyve! — vėl sukomandavo Vilkolakis.
— O kaip dėl Andželos? — paklausė Hanteris. — Buvome susitarę, kad
dienoraštį atgausi mainais už Andželą.
— Taip pat buvome susitarę, kad visas užduotis atliksi laiku. Mes
nediskutuosime, detektyve. Mesk dienoraštį į vamzdį ir gausi merginą. Duodu
žodį. Antraip pažadu, kad ateinančius du mėnesius kasdien tau bus atgabenta
po gabalėlį tos žiurkės, girdi? Turi tris sekundes. Vienas... Du...
Hanteris nebegalėjo delsti. Nerizikuotų Andželos gyvybe dėl dienoraščio,
be to, turėjo atsarginį planą. Detektyvas puolė prie liuko sienoje, atidarė jį ir
įmetė dienoraštį.
— Malonu su tavimi dirbti, detektyve Hanteri, — pasakė Vilkolakis ir
atsijungė.
 75

— Šūdas!
Visos trys greitojo reagavimo būrio dviejų narių komandos išgirdo per
radijo stoteles garsiai nusikeikusį savo vadą agentą Teransą Šaferį.
— Jis sumautoje skalbykloje apačioje. Visos komandos į skalbyklą —
TUČTUOJAU!
Trys STS komandos gavo lygiai tokį pat įsakymą iš savo vado agento
Trevoro Silvos. Bėda ta, kad dvi iš šešių komandų buvo prie li o ir prie
laiptų trisdešimt ketvirtame aukšte. Dar viena budėjo aukštu žemiau, o kita
— aukštu aukščiau, jei Vilkolakis būtų nusprendęs pasinaudoti kokiu nors
beprotišku pabėgimo planu. Likusios dvi komandos apačioje sergėjo
pagrindinį ir galinį viešbučio išėjimus.
„Westin Bonaventure“ viešbučio skalbykla buvo rūsyje. Keturios
komandos, esančios trisdešimt trečiame, trisdešimt ketvirtame ir trisdešimt
penktame aukštuose per ilgai užtruktų, kol nusileistų į rūsį. Dvi komandos,
esančios pirmame aukšte, turėjo daugiausia šansų sučiupti žudiką, todėl
gavę komandą keturi agentai nuskubėjo erdviu ir prabangiai išpuoštu
vestibiuliu laiptų link. Vos spėjusius nueiti penkis žingsnius visus sustabdė
ausį rėžiantis priešgaisrinės signalizacijos kauksmas.
Vestibiulyje, kur buvo įsikūrusi registratūra, šiuo dienos metu būriavosi
nemažai lankytojų. Vieni svečiai registravosi, kiti išsiregistravo, treti norėjo
pasitikslinti, kaip patekti į vieną ar kitą vietą arba gauti informacijos,
nemažai žmonių sėdėjo ir šnekučiavosi.
Lankytojų pilname vestibiulyje priešgaisrinė signalizacija bemat sukėlė
didžiulį šurmulį. Svečiai nustebę dairėsi aplink ir gestikuliavo,
nesuprasdami, kas vyksta. Iš pradžių darbuotojai mėgdžiojo svečius —
dairėsi nuostabos kupinais žvilgsniais ir stovėjo sutrikę, bet po kelių
sekundžių, kai suprato, kad tai ne pratybos, atsiminė, ko buvo mokyti.
Pasiuntinukai, šveicoriai, registratorės, apsaugininkai, viešbučio
direktorius... visi suskubo padėti svečiams tvarkingai išeiti iš pastato.
Siekdami išvengti spūsčių, pasiuntinukai plačiai atvėrė viešbučio duris, pro
jas plūstelėjo svečiai, kai kurie jų tempėsi ir lagaminus.
Pirmieji veiksmai — evakuoti vestibiulyje esančius žmones — praėjo gan
sklandžiai, bet dar reikėjo išvesti svečius, esančius savo kambariuose. 1202 iš
1358 „Westing Bonaventure“ viešbučio kambarių buvo užimti. 101 iš 135
liukso apartamentų buvo apgyvendinti. Ne visi svečiai tuo metu buvo
kambariuose, bet esantieji būtų užpildę vidutinio dydžio koncertų salę.
Po penkiolikos sekundžių signalizacijos kauksmo ilgi koridoriai visuose
aukštuose virto judriu, įvairiausiais drabužiais pasipuošusių žmonių
greitkeliu. Sunerimusių viešbučio gyventojų balsai prisidėjo prie garsios
signalizacijos, tad visas pastatas virto nerimastingai gaudžiančiu aviliu.
Nors ir žinodamos, kad nespės laiku pasiekti skalbyklos, keturios
komandos iš trisdešimt trečio, trisdešimt ketvirto ir trisdešimt penkto
aukštų nuskubėjo prie laiptų, bet pamatė, kad šiuos užkimšę viešbučio
svečiai.
Pagal Kalifornijos priešgaisrinės apsaugos taisykles, evakuacijos dėl gaisro
metu draudžiama naudotis li ais ir privalu leistis laiptais, todėl „Westin
Bonaventure“ viešbutyje įsijungus priešgaisrinei signalizacijai visi li ai
automatiškai buvo išjungti.
Tuo pat metu pirmojo aukšto vestibiulyje dvi komandos, skubančios prie
durų į laiptinę, susidūrė su žmonių, traukiančių į priešingą pusę, siena. Kuo
daugiau žmonių jie praeidavo, su tuo daugiau susidurdavo, mat į vestibiulį
ėmė plūsti svečiai iš viršutinių aukštų.
— Taikinys gali būti bet kuris, šiuo metu išeinantis iš viešbučio, — į
radijo stotelę ištarė greitojo reagavimo būrio agentas Karlas Hadsonas,
vienos iš dviejų komandų vadas.
— Todėl ir paslėpėm sekiklį dienoraštyje, kurį jis nešasi, — atsakė agentas
Šaferis agentui Hadsonui į ausį. — Aš leidžiuosi į vestibiulį su sekimo
programėle.
Agentas Hadsonas su savo komandos draugu iškart apsisuko ir pažvelgė į
pagrindinį viešbučio įėjimą.
Šešių pėdų keturių colių ūgio agentas Šaferis dunksojo virš daugumos
svečių, besiveržiančių iš viešbučio. Šešių pėdų dviejų colių ūgio agentas
Garsija stovėjo šalia. Greitojo reagavimo būrio komandos vyrai iškart juos
pastebėjo. Jiems ant kulnų jau lipo ir STS agentas Trevoras Silva,
vadovaujantis antrajai komandai, budinčiai pirmame aukšte.
Visi septyni pareigūnai susitiko prie ilgo registratūros stalo.
— Atleiskite, ponai, — išėjęs iš už stalo atsiprašė neaukštas apkūnus
vyriškis. — Gal galėtumėte palikti pastatą? Visi svečiai turi laukti kitoje
gatvės pusėje, prie „Enterprise“ automobilių stovėjimo aikštelės. — Jis
parodė dešine ranka. Ant jo švarko kabėjo ženklelis su užrašu „Luisas
Tornadas, šveicorius“.
— Los Andželo policija, — pasakė Garsija ir ištiesė ženklelį. Jis norėjo dar
pridurti, kad priešgaisrinę signalizaciją įjungė jų persekiojamas asmuo,
siekdamas nukreipti dėmesį, bet greitai persigalvojo. Tepasakė: — Mes
liksime čia.
Visi šeši policijos pareigūnai griežtai sužiuro į viešbučio darbuotoją.
— Kaip pageidausite, — šis pakėlė rankas ir greitai nusisuko padėti
kitiems svečiams.
Vestibiulis ėmė panėšėti į „Walmart“, prasidėjus juodajam penktadieniui,
nes iš laiptinės plūdo vis daugiau žmonių.
Agentai Silva ir Šaferis pasidėjo planšetes registratūroje ant stalo ir ėmė
ieškoti, kur mirkčioja raudonas taškas.
Žemėlapyje jo išvis nebuvo.
— Kas čia per velnias? — paklausė agentas Silva. — Ar šitas mėšlas išvis
veikia? — Jis sugavo Garsijos žvilgsnį.
— Gal tas tipas rūsyje, — atsakė detektyvas Garsija. — Sekiklis nėra labai
stiprus, rūsyje signalo nepagauna.
— Tada nusileiskime ir jį apsupkime, — pasiūlė agentas Šaferis. — Judu.
— Jis parodė į STS agentus. — Eikite... — Jam nespėjus užbaigti,
elektroniniame žemėlapyje staiga sužibo ir ėmė mirksėti raudonas taškas.
 76

— Kas vyksta? — Visi septyni aiškiai ausinėse išgirdo garsų Hanterio

klausimą. — Kur jis?
— Sekiklis ką tik pradėjo siųsti signalą, — pranešė partneriui Garsija.
— Gerai, o kurioje jis viešbučio vietoje?
Garsija prisijungė prie kolegų, atidžiai stebinčių žemėlapį planšečių
ekranuose.
— Jis ne viešbutyje, — šįkart atsakė agentas Silva. — Jau nebe. Ką tik išėjo
pro tarnybinį išėjimą kažkur viešbučio gale.
Visi neramiai susižvalgė.
— Jis Pietinėje Gėlių gatvėje, — Hanteriui paaiškino agentas Šaferis. —
Išėjo pro ten, pro kur tu atėjai.
Visi vėl susižvalgė, šįsyk dar primygtiniau.
Po sekundėlės pareigūnai kiek įmanydami greičiau nuskubėjo prie antro
išėjimo iš viešbučio, vedančio į Pietinę Gėlių gatvę. Grūstis vestibiulyje
gerokai pristabdė judėjimą, todėl jie šią kliūtį įveikė vieninteliu įmanomu
būdu: tarsi amerikietiško futbolo žaidėjai, besistengiantys pelnyti įvartį, jie
paprasčiausiai išstumdė viešbučio svečius sau iš kelio. Pareigūnai užtruko
apie keturiasdešimt sekundžių, kol pasiekė duris.
— Kur? — paklausė Garsija, kai jie galiausiai išėjo į lauką.
Agentai Šaferis ir Silva sužiuro į žemėlapius. Jų veidus temdė nerimas.
— Jis Vakarų 4-ojoje gatvėje, — pareiškė Šaferis. — Regis, eina aplink
viešbutį link pagrindinio įėjimo.
— Jis įsilies į svečių minią. — Garsija perkando Vilkolakio planą. — Kur
geriau pasislėpsi, jei ne minioje?
Pareigūnai išgirdo iš tolo ataidintį ugniagesių automobilių kauksmą.
— Paskubėkim. — Agentas Silva nubėgo priekyje, o likusieji karštligiškai
pasileido iš paskos iki Vakarų 4-osios gatvės, paskui pasuko į kairę ir bėgte
įveikė visą kvartalą. Pasiekę Vakarų 4-osios ir Pietų Figeroa gatvių sankryžą,
vėl sužiuro į žemėlapius.
— Tu teisus, — agentas Šaferis kreipėsi į Garsiją. — Jis perėjo gatvę ir
prisijungė prie minios.
— Išsisklaidykime ir apsupkime jį, — pasiūlė agentas Silva ir atsigręžė į
savo agentus. — Judu eisite su manimi. — Jis pažvelgė į agentą Šaferį. — Mes
paėjėsime Pietų Figeroa gatve ir prisiartinsime prie jo iš kairės. Jūs pereikite
gatvę čia ir prieikite iš dešinės. Tada jis galės sprukti tik dviem kryptimis —
arba vėl pereis gatvę ir grįš prie įėjimo į viešbutį, arba nubėgs į „Enterprise“
pastatą kitoje gatvės pusėje. Abiem atvejais jis mūsų rankose.
— Supratau, — atsakė agentas Šaferis ir įsijungė radijo stotelę. — Pirma ir
antra komandos, kur jūs?
— Leidžiamės kiek įmanydami greičiau, — iškart pasigirdo atsakymas. —
Bet laiptinėje tikras chaosas.
Agentas Šaferis girdėjo balsų gaudesį, sklindantį iš agento radijo stotelės.
— Mes — tryliktame aukšte, — pranešė agentas.
— Labiau pasistenkit, — paliepė agentas Šaferis. — Man reikia, kad
nusileistumėte tučtuojau.
Agentas Silva su STS dviejų vyrų komanda jau kirto Pietų Figeroa gatvę ir
artėjo prie minios iš kitos pusės.
Agentas Šaferis dar kartą žvilgtelėjo į žemėlapį.
— Eime, — sukomandavo jis ir nusivedė Garsiją bei savo komandą per
gatvę.
Priešais „Enterprise“ pastatą būriavosi didelė minia, sulig kiekviena
sekunde auganti vis labiau, mat vis daugiau viešbučio svečių plūdo pro duris
į lauką ir ėjo per gatvę.
Artėjo ugniagesių mašinos.
— Tai kur jis? — paklausė Garsija.
Agentas Šaferis pažvelgė į žemėlapį.
— Jis gudrus. Prasispraudė į minios vidurį.
— Eime, — paragino Garsija.
Visi keturi ėmė brautis per minią.
— Jūs jau arti? — ausinėse visi išgirdo agento Silvos klausimą.
— Maždaug už keturiasdešimties jardų nuo taikinio, — atsakė agentas
Šaferis. — O jūs?
— Mes truputį arčiau — už dvidešimt penkių jardų.
— Gerai, — žodį perėmė Garsija. — Paeikite dar dešimt jardų ir
palaukite. Tegul jūsų komanda išsisklaido ir užblokuoja visus kelius, jei jis
kartais mėgintų pasprukti. Mes prieisime iš šono ir jį suimsime.
— Prašau, leiskit man su juo susiremti, — ištarė agentas Silva. — Jis
nužudė du mano vyrus.
— Čia ne keršto misija, — rimtai atsakė Garsija. — Tai vis dar Ypač
žiaurių nusikaltimų padalinio tyrimas. Jį suimsime mes. Laukite už
dešimties jardų ir liepkite komandai užkirsti visus pabėgimo kelius, ar aišku?
— Aišku. — Agentas Silva neatrodė patenkintas.
Garsija su trim greitojo reagavimo būrio agentais toliau yrėsi per minią.
Trisdešimt jardų.
Dvidešimt jardų.
Dešimt jardų.
— Mes — vietoje, — ausyse pasigirdo agento Silvos balsas.
Penki jardai.
Pareigūnai dar kartą pažvelgė į žemėlapį planšetės ekrane. Raudonas
taškas mirksėjo tiesiai priešais Garsiją.
— Nematau jokių dūmų, — Garsijai iš dešinės ištarė neaukšta moteris,
apsisiautusi baltu vonios chalatu. — Jei kilo gaisras, kur dūmai?
Nekreipdamas dėmesio į moterį Garsija žengė dar vieną žingsnį į priekį.
To, kurio jie ieškojo, su niekuo nesupainiosi. Plačiapetis, šešių pėdų, trijų
colių ūgio vyras stūksojo vidury minios ir žvelgė į viešbutį. Sprendžiant iš
sudėjimo, jis galėjo būti profesionalus boksininkas. Vyras atrodė susirūpinęs.
Jo žvilgsnis nerimastingai bėgiojo minia. Jis mūvėjo mėlynus džinsus, vilkėjo
juodus marškinėlius ir „La Dodgers“ beisbolo striukę. Ant peties buvo
užsimetęs nedidelį juodos ir baltos spalvų sportinį krepšį, kuris kabėjo prie
dešinio klubo.
Agentas Šaferis nurodė saviškiams apsupti vyrą iš kairės ir dešinės.
Garsija įkišo dešinę ranką po striuke, atsegė ginklo dėklą ir sugniaužė
„Sig Sauer X-Five Legion“ 9 mm kalibro pistoleto rankeną. Jis uždėjo pirštą
ant gaiduko, bet ginklą laikė paslėptą. Žengė dar žingsnį į priekį ir jo
žvilgsnis trumpam susikirto su įtariamojo. Vyras prisimerkęs pažvelgė į
Garsiją, tarsi būtų jį atpažinęs.
Garsijai kitos kelios sekundės prabėgo it sulėtintame lme. Jis pamatė,
kaip vyras kiša dešinę ranką į jau atsegtą sportinį krepšį. Įtariamasis kartą
mirktelėjo ir jo ranka dingo krepšyje.
Garsija nematė, ko vyras ieško, nes pastarasis užstojo krepšį savo kūnu.
Vyro žvilgsnis vėl įsmigo į Garsiją, jis nežymiai pasisuko kairėn,
detektyvo pusėn — užėmė patogesnę poziciją.
Garsija nežinojo, kad greitojo reagavimo būrio agentas Terensas Šaferis
atsistojo už taikinio taip, kad šis būtų jam tiesiai prieš akis. Agentas taip pat
pastebėjo vyro judesius. Pamatęs, kad įtariamasis kiša ranką į sportinį
krepšį, agentas Šaferis greitai ėmėsi veiksmų. Kai vyras ėmė suktis link
Garsijos, agentas jau skriejo oru.
Vyras net nesuprato, kas nutiko.
Jei tai būtų amerikietiškas futbolas, agentas už šį manevrą tikriausiai būtų
laimėjęs apdovanojimą.
Dar ore jis neįtikėtinai tiksliai įsirėžė į vyrą ir sugriebė jį už juosmens.
Pastarasis neabejotinai buvo sunkesnis už Šaferį, bet agentas įsibėgėjo ir
netikėtai išniro iš minios, todėl įgijo pranašumą.
Susidūrus dviem kūnams, stiprus smūgis parbloškė vyrą ant kitų dviejų
viešbučio svečių. Visi keturi parkrito ant žemės ir minia iškart garsiai suošė.
Vos už kelių pėdų stovintis Garsija jau buvo išsitraukęs ginklą, kaip ir kiti
du greitojo reagavimo būrio agentai, apsupę vyrą. Jie taikėsi įtariamajam į
galvą.
— Nė iš vietos, — suriko Garsija. — Los Andželo policija.
Vyras skaudžiai žnektelėjo ant žemės... labai skaudžiai. Iš pradžių trenkėsi
kairiuoju petimi, paskui galva. Atsegtas sportinis krepšys užkrito jam ant
klubo, kone visas turinys pažiro ant šaligatvio.
Nors ir buvo sutelkęs dėmesį į ant žemės gulintį įtariamąjį, Garsija akies
krašteliu matė daiktus, išbyrėjusius iš krepšio. Vienas iš jų atsirito prie pat
detektyvo kojų. Jis pažiūrėjo, mirktelėjo kartą... antrą... ir sustingo.
— Kas per mėšlas?
 77

Prieš penkias minutes — skalbykla „Westin Bonaventure“ viešbučio rūsyje

— Čia — šio aukšto skalbykla, — pranešė Vilkolakis Hanteriui. —
Galinėje sienoje matai didelį liuką. Ten įrengtas vamzdis skalbiniams
sumesti. Atidaryk liuką ir mesk dienoraštį į vamzdį. Dabar.
— ...
— Dabar, detektyve, — vėl sukomandavo Vilkolakis.
— O kaip dėl Andželos? — paklausė Hanteris. — Buvome susitarę, kad
dienoraštį atgausi mainais už Andželą.
— Taip pat buvome susitarę, kad visas užduotis atliksi laiku. Mes
nediskutuosime, detektyve. Mesk dienoraštį į vamzdį ir gausi merginą.
Duodu žodį. Antraip pažadu, kad ateinančius du mėnesius kasdien tau bus
atgabenta po gabalėlį tos žiurkės, girdi? Turi tris sekundes. Vienas... Du...
Jis stebėjo, kaip Hanteris nuskubėjo prie liuko sienoje, jį atidarė ir įmetė
dienoraštį į vamzdį.
Vos po kelių sekundžių Vilkolakis pamatė, kad dienoraštis iškrito iš
vamzdžio į nešvarių skalbinių krūvą dideliame vežimėlyje.
— Malonu su tavimi dirbti, detektyve Hanteri, — pasakė Vilkolakis ir
atsijungė.
Jis atsegė prie kojų gulintį sportinį krepšį, ištraukė dienoraštį iš nešvarių
skalbinių krūvos, nusiėmė vilkolakio kaukę ir krepšyje susirado elektroninį
prietaisą, primenantį rankinį metalo detektorių, kokius naudoja oro uostų
apsaugininkai. Vyras įjungė prietaisą ir pridėjo prie priekinio dienoraščio
viršelio.
Prietaiso adatėlė nė nekrustelėjo. Nebuvo ir jokio garso.
Vyras apvertė dienoraštį ir prikišo prietaisą per pusę colio prie galinio
viršelio. Vos priartėjęs prie dienoraščio, prietaisas ėmė garsiai pypsėti, o
adatėlė ekrane nulinko į dešinę.
 — Ak, detektyve Hanteri, — ištarė sau Vilkolakis ir papurtė galvą. —
Nuvylei mane. Sekiklis? Rimtai? — Jis įkišo ranką į krepšį. Šįkart išsitraukė
rėžiklį. — Ką gi, gerai. Pasismaginkime.
Vyras atvertė galinį viršelį ir rėžikliu jį nupjovė. Užtruko vos porą
sekundžių. Įsidėjo dienoraštį į krepšį, priėjo prie gaisro signalizacijos
mygtuko ant sienos prie skalbyklos durų ir jį paspaudė.
Akimirksniu visuose trisdešimt penkiuose „Westin Bonaventure“
viešbučio aukštuose ėmė desperatiškai kaukti priešgaisrinės signalizacijos
sirenos. Po kelių sekundžių į koridorius ir laiptinę plūstelėjo sunerimę
svečiai ir viešbučio darbuotojai. Minioje įsigalėjo sumaištis, visi grumdėsi į
skirtingas puses — būtent to Vilkolakis ir siekė.
Jis čiupo sportinį krepšį ir dienoraščio viršelį, užsismaukė ant galvos
gobtuvą ir skubiu žingsniu išėjo iš skalbyklos. Rūsio koridorius jau buvo
pilnas žmonių. Tiek viešbučio svečiai, tiek darbuotojai plūdo iš sporto salės,
spa ir vienos iš virtuvių, esančių tame pačiame aukšte.
Vilkolakis įsiliejo į minią, kuriai ėmė vadovauti viešbučio darbuotojas,
nurodęs visiems išeiti pro avarinį išėjimą, o ne kilti laiptais į viršų.
Įsispraudęs tarp žmonių Vilkolakis negalėjo patikėti savo sėkme. Vos už
kelių žingsnių priekyje iš sporto salės išėjo aukštas, gerai sudėtas viešbučio
svečias. Jis mūvėjo mėlynus džinsus, vilkėjo juodus marškinėlius ir „LA
Dodgers“ švarką. Ant peties buvo užsimetęs nedidelį juodos ir baltos spalvų
sportinį krepšį. Vilkolakis pastebėjo, kad krepšys prasegtas.
— Tobula, — sukuždėjo pats sau.
Vyras paspartino žingsnį ir prisivijo viešbučio svečią. Susispaudusioje
minioje jam buvo visai nesunku įkišti nupjautą dienoraščio viršelį į sportinį
krepšį.
— Turėtų būti smagu, — pamanė Vilkolakis. Grupelė žmonių išėjo iš
viešbučio ir pasuko į kairę, Vakarų 4-osios gatvės link, bet Vilkolakis
apsisuko ir grįžo į viešbutį.
Jam dar reikėjo šį tą nuveikti.
 78

Lauke, kai sportinio krepšio turinys pažiro ant žemės, Garsijos žvilgsnis
užkliuvo už daikto, atskriejusio jam prie pat kojų.
Detektyvas sumirkčiojo — mintis sujaukė abejonė.
Mirktelėjo dar kartą, tada suprato, į ką žiūri: po kojomis gulėjo nuplėštas
žudiko dienoraščio viršelis.
— Kas per šūdas?
Kiti du greitojo reagavimo būrio agentai, jau išsitraukę ginklus, atskubėjo
agentui Šaferiui į pagalbą. Jie akimirksniu atsidūrė vado pašonėje. Agentai
išsyk sutramdė ant žemės gulintį vyrą, prispaudė jo galvą prie šaligatvio ir
surakino rankas už nugaros.
— Jūs suimtas dėl įtarimų žmogžudyste, — prabilo agentas Šaferis ir
pradėjo vardyti suimtojo teises: — Turite teisę tylėti...
— Ką? — suriko ant žemės gulintis vyras. — Kas per velnias čia vyksta?
— Jo veide pyktis maišėsi su nuostaba ir siaubu. — Įtariamas žmogžudyste?
Kokia žmogžudyste?
Agentas Šaferis tęsė, nekreipdamas dėmesio į vyro riksmus:
— Viskas, ką pasakysite, gali ir bus panaudota...
Agentas Silva kartu su dviem STS agentais pastebėjo sambrūzdį minioje,
kai agentas Šaferis pargriovė vyrą ant žemės. Jie taip pat atskubėjo į pagalbą
greitojo reagavimo būriui.
Garsija greitai išsitraukė iš kišenės vienkartinę nosinę, pasilenkė ir pakėlė
prie kojų besimėtantį nuplėštą dienoraščio viršelį. Apžiūrėjo jį iš vienos
pusės, paskui iš kitos.
— Kas ten vyksta? — ausinėje išgirdo Hanterio klausimą. — Mes jį
sulaikėme?
— Taip, sulaikėme tą šunsnukį, — atsakė agentas Silva. Jis prisiartino prie
vyro ir padėjo greitojo reagavimo būrio agentams pastatyti jį ant kojų.
Sugriebęs už rankų, pakėlė vyrą nuo žemės, prikišo lūpas jam prie ausies ir
sukuždėjo: — Būk geras, bėk, kad turėčiau dingstį ištaškyti tau smegenis...
čia ir dabar. — Agentas Silva paleido įtariamąjį. — Nagi... bėk. Tu gali.
— Robertai, — galiausiai prabilo Garsija, tebespoksodamas į nuplėštą
dienoraščio viršelį. — Regis, turime bėdą.
— Kokią bėdą?
Garsija matė, kaip agentai Šaferis ir Silva, ausinėse išgirdę Hanterio
klausimą ir Garsijos atsakymą, atplėšė akis nuo surakinto vyro ir pažvelgė į
jį. Jų akyse švietė tas pats klausimas: „Kokią bėdą?“
Garsija kilstelėjo dienoraščio viršelį ir parodė jį agentams Šaferiui ir
Silvai.
— Regis, Vilkolakis numatė mūsų ėjimą, — Hanteriui atsakė Garsija.
— Kurį ėjimą? — paklausė partneris.
— Su sekikliu, — paaiškino Garsija. — Kažkas jį nuplėšė.
— Kaip suprasti „nuplėšė“?
— Kažkas nuplėšė visą galinį dienoraščio viršelį, Robertai. Jį ir turėjo
įtariamasis, kurį ką tik sulaikėme, — nuplėštą viršelį su įmontuotu sekikliu.
Agentas Šaferis iškart paleido vyrą ir paėmė jo sportinį krepšį. Kelias
minutes pasirausęs viduje, nusviedė ant žemės.
— Dienoraščio čia nėra, — pranešė jis. — Šūdas!
Greitojo reagavimo būrio agentai jau buvo apieškoję įtariamąjį. Jis
neturėjo ginklo, agentai rado tik piniginę su 112 dolerių, vairuotojo
pažymėjimą ir besišypsančios tamsiaplaukės su maždaug trejų metų
berniuku nuotrauką. Vardas ant vairuotojo pažymėjimo sutapo su vardu ant
vienos iš kredito kortelių — Gabrielius Kvinas.
Ten, kur įvyko susirėmimas, minia jau buvo atsitraukusi per pagarbų
atstumą ir atlaisvinusi nemenką erdvę aplink vyrą ir Los Andželo policijos
pareigūnus. Devyniasdešimt aštuoni procentai ratu juos supančių žmonių
buvo išsitraukę išmaniuosius telefonus ir viską lmavo.
Agentas Šaferis priėjo prie Garsijos ir padavė jam vyro piniginę.
— Regis, — Garsija pradėjo aiškinti Hanteriui, bet turėjo nutilti, mat į
Pietų Figeroa gatvę pagaliau atvažiavo ugniagesių automobiliai, iš viso šeši.
— Palauk... — Detektyvas delsė kone minutę, kol automobiliai sustojo ir
išjungė sirenas. — Gerai, regis, mes ką tik suėmėme Gabrielių Kviną,
trisdešimt aštuonerių metų Palo Alto gyventoją.
— Kaip suprasti, „regis“, po galais? — plačiai išpūtęs akis, sušuko
sukrėstas vyras. — Tai aš.
— Tai gali būti apgaulė, — ištarė agentas Silva, stebeilydamas vyrui į akis.
— Visi žinome, koks jis gudrus.
Šįkart agento žvilgsnio gręžiamas vyras nenusuko akių.
— O, verčiau pasiruoškite amžiaus bylai, — įžūliai rėžė jis. — Apsidairyk,
bičiuli. Nematai, kiek telefonų kamerų jus lmuoja? Na, tai vadinama
įkalčiais, būtent jais pasinaudojęs ir sumalsiu jus į miltus.
— Pone Kvinai, — ištarė Garsija, prisiartinęs prie vyro. Jis kalbėjo ramiu
tonu, lyg norėdamas atsiprašyti. — Aš — detektyvas Karlosas Garsija iš Los
Andželo policijos Ypač žiaurių nusikaltimų padalinio. Jūs teisus, čia galėjo
įvykti nesusipratimas, tad, jei malonėtumėte nueiti su manimi į policijos
automobilį, galėtume viską per kelias minutes išsiaiškinti. — Garsija nutilo ir
pažvelgė į vyro sportinį krepšį ant žemės. — Mums taip pat gali prireikti
jūsų pagalbos.
 79

Kai pasikalbėjo su Garsija per radijo stotelę, Hanteris užtruko dar

keturiolika minučių, kol nusileido likusiais laiptais ir galiausiai perėjo
viešbučio vestibiulį. Dar pusantros minutės prireikė prasiskinti kelią per
minią ir surasti tarnybinį automobilį, į kurį Garsija nusivedė Gabrielių
Kviną.
Pasikalbėjęs telefonu su Šenona Hačer, Garsija pamatė Hanterį, basą
besispraudžiantį per minią.
— Ką tik kalbėjausi su Šenona, — pasakė Garsija atėjusiam partneriui. —
Viskas pasitvirtino. Tas vyrukas automobilio gale... — jis smakru kryptelėjo į
policijos automobilį ir viduje sėdintį aukštą vyrą, — ... iš tikrųjų yra
Gabrielius Kvinas iš Palo Alto. Jis — interneto svetainių kūrėjas. Atvyko į
suvažiavimą Los Andžele, surengtą čia, „Westin“ viešbutyje.
Hanteris jau žinojo, kad vyro tapatybė pasitvirtins.
— Kai užkaukė signalizacija, — tęsė Garsija, — jis buvo ką tik išėjęs iš
viešbučio sporto salės rūsyje.
— Klausei jo, gal prisimena, ar kas nors tuo metu išėjo iš skalbyklos? —
pasiteiravo Hanteris.
— Apie skalbyklą nepaklausiau, — prisipažino Garsija. — Tačiau
teiravausi, ar niekas jo nekalbino, kai ėjo iš viešbučio, ar į nieką neatsitrenkė
ar panašiai... — Detektyvas gūžtelėjo. — Ponas Kvinas nusijuokė. Jis sakė,
kad visi trankėsi į visus... visi kalbėjo su visais.
Hanteris linktelėjo, nusivylimas nusvarino jo lūpų kampučius.
Garsija papurtė galvą.
— Iš kur, velniai griebtų, Vilkolakis sužinojo apie sekiklį?
— Jis nežinojo, — atsakė Hanteris. — Bet turbūt įtarė, kad ko nors
griebsimės. Spėju, jis turėjo prietaisą, reaguojantį į radijo bangų ryšį, todėl
taip greitai ir rado sekiklį.
 — Šūdas! — sau po nosimi sumurmėjo Garsija. — Kas dabar?
Hanteris žinojo, kad nei jis, nei kas kitas daugiau nieko negali padaryti.
Ugniagesių brigada galiausiai nustatė, kad viešbutyje niekas nedega.
Aliarmas buvo klaidingas — kažkas nuspaudė gaisro signalizacijos mygtuką
pirmame rūsio aukšte.
Hanteris sustojo ir pažvelgė į minią, kuriai buvo leista grįžti į viešbutį.
Spėliojo, ar Vilkolakis vis dar čia, sukiojasi minioje vien dėl smagumo.
Hanteris nebūtų nustebęs, jei tai būtų tiesa.
Jis jau ketino eiti pasikalbėti su Gabrieliu Kvinu, kai pajuto švarko
kišenėje vibruojantį telefoną. Susiraukęs pažvelgė į Garsiją ir įkišo ranką į
kišenę, o išsitraukęs telefoną, pažvelgė į jį klausiamu žvilgsniu. Hanteris
telefono neatpažino — šis buvo ne jo, taip pat ir ne tas, kurį atsinešė iš
Didžiojo centrinio turgaus. Šįkart telefonas buvo ne išmanusis: Hanteris
rankose laikė „Motorola Doro 6520“. Jis vėl pakėlė akis ir tiriamai nužvelgė
minią. Akivaizdu, kad Vilkolakis kažkaip įkišo aparatą jam į kišenę, kai
Hanteris ėjo iš viešbučio, vadinasi, jis greičiausiai yra kažkur netoliese.
Galbūt ten, iš kur dabar mato Hanterį. Blogiausia, kad šiuo metu dauguma
minioje esančių žmonių rankose laikė telefonus.
Garsija per pusę sekundės sumetė, kas vyksta. Pakėlęs antakius jis
pažvelgė į Hanterį.
— Juokauji? — paklausė. — Ir vėl jis?
Agentai Šaferis ir Silva tuoj pat prisijungė prie detektyvų.
Hanteris atvėrė telefoną — numeris nežinomas.
Jis atsiliepė.
— Klausau?
— Sekiklis, detektyve Hanteri? — paklausė Vilkolakis. — Rimtai? Laikai
mane visišku mėgėju? Apžiūrėjot dienoraštį, tiesa? Ar aš tau pasirodžiau
mėgėjas?
Hanteris nežinojo, ką atsakyti.
— Gerai, galiu dabar pat pasakyti, detektyve, kad tavo triukas... tavo
sekiklis nulėmė merginos likimą.
— Nereikia, — pabandė Hanteris. — Tu atgavai dienoraštį. Mes taip
susitarėm — tu atgauni dienoraštį, mes — Andželą. Tiesiog paleisk ją...
prašau. Atėmęs jai gyvybę nieko nepasieksi. Paleisk ją.
 — O ne, detektyve Hanteri, panašu, kad tu manęs maldauji. Ar taip ir yra?
Maldauji žudiko nežudyti?
Hanteris giliai įkvėpė.
— Taip. Meldžiu. Prašau. Paleisk ją. Leisk jai gyventi.
— Išties tavo charakteristikoje tai prastai atrodytų, tiesa? „Sekiklio“ planas
žlunga ir kainuoja civilei įkaitei gyvybę. Nieko gero.
— Kalba ne apie mane, — atsakė Hanteris. — Charakteristika man
mažiausiai rūpi. Kalbame apie merginos gyvybę. Ji padarė klaidą,
pavogdama tavo krepšį. Daugiau nieko. Ji nenusipelno dėl to mirti.
— Na, detektyve Hanteri, jei jau maldauji, noriu tai pamatyti.
— Ką?
— Noriu pamatyti, kaip meldi manęs jos nežudyti. Noriu, kad
atsiklauptum ir maldautum.
Hanteris vėl nužvelgė minią, per tas kelias minutes gerokai išretėjusią.
Vienintelis būdas Vilkolakiui išvysti, kaip jis maldauja, yra stebėti savo
akimis.
Nors minia ir sumažėjo, Hanteris nepastebėjo nė vieno, panašaus į
įtariamąjį.
— Laukiu, detektyve. Klaupkis.
Hanteris nejudėjo iš vietos.
— Krisk ant kelių... DABAR.
Hanteris lėtai parklupo ant abiejų kelių.
Garsija, agentai Šaferis ir Silva atsitraukė per žingsnį keistai šnairuodami į
Hanterį.
— Ką tu darai? — paklausė Garsija.
— Dabar maldauk.
— Prašau, — ištarė Hanteris, spausdamas telefoną prie dešiniosios ausies.
— Maldauju tavęs. Palik Andželą gyvą.
Garsija ir abu agentai suprato, kas vyksta. Atėjo jų eilė žvilgsniais naršyti
minią.
— Šunsnukis neraliuotas, — nusikeikė agentas Silva ir davė ženklą
agentams grįžti į žmonių tirštumą ir pradėti dairytis.
— Ko mes ieškome? — paklausė vienas iš agentų.
— Bet ko, kas atrodo įtartinai, — atsakė agentas Silva ir pamojo jiems
išsisklaidyti minioje.
— Esu tikras, kad sugebi geriau, detektyve. Sakyk garsiau.
Hanteris pakartojo tuos pačius šešis žodžius kaip prieš kelias sekundes.
Tik šįsyk garsiau.
— Ne, ne, detektyve. Noriu, kad rėktum iš visų plaučių. Tegul pasaulis
sužino, kad tu nori, jog mergina išgyventų.
Hanteris įkvėpė tiek oro, kiek tilpo plaučiuose.
— PRAŠAU. MALDAUJU TAVĘS, PALIK ANDŽELĄ GYVĄ!
Visi iki vieno atsisuko pažiūrėti į aiškiai išprotėjusį vyrą, parklupusį ant
kelių ir rėkiantį iš visos širdies.
— Dar kartą.
Hanteris išrėkė tuos pačius žodžius dar kartą.
— Ir dar kartą.
Hanteris pakluso.
— Turi stiprų balsą, detektyve.
Stojo trumpa pauzė, tarsi Vilkolakis svarstytų, ką atsakyti.
— Ne, — galiausiai pareiškė. — Ta žiurkė mirs. Bet galiu paskambinti ir
pranešti, iš kur pasiimti jos kūną... ar tai, kas iš jo bus likę.
Vilkolakis nutraukė ryšį.
Hanteris pakilo, apžvelgė viešbučio svečius, kurie vis dar sukiojosi aplink.
Vilkolakio žodžiai skambėjo Hanterio ausyse. Jis nenutuokė, nei kas toks
yra žudikas, nei kur jis, bet žinojo vieną dalyką — Vilkolakis klysta. Jis
Hanteriui paskambins anksčiau.
 80

Vos grįžę į biurą Hanteris su Garsija buvo bemat iškviesti į kapitonės

Bleik kabinetą.
— Na ir fantastišką peklą užkūrėt, — ištarė ji, sėdėdama už stalo, kai
Hanteris baigė pasakoti apie tai, kas nutiko, ir apie paskutinį žudiko
skambutį.
— Jis buvo daug geriau pasirengęs susiremti su mumis, nei mes — su juo,
— pasakė Garsija.
— O, nejaugi? — visa kapitonės Bleik povyza dvelkė sarkazmu. — Tas
tipas pranoko judu, Los Andželo policijos greitojo reagavimo būrį ir
Specialiųjų tyrimų skyriaus komandą.
Hanteris prikando liežuvį ir nudelbė akis į grindis.
— Prakeikimas, — tęsė kapitonė, pakildama nuo kėdės. — Kalbame apie
labai veiklų serijinį žudiką... Tas tipas susirėmė su vienu geriausių serijinių
žudikų medžiotojų šalyje ir sutaršė tave kaip šiltą vilną.
Hanteris pakėlė akis ir pažvelgė į kapitonę Bleik.
— Paklausius jūsų atrodo, kad svarbiausias dalykas — reputacija,
kapitone, — neslėpdamas susierzinimo atrėmė detektyvas.
— Ne. Sakau, kad nusivyliau. Kaip jis galėjo taip lengvai išsisukti?
— Nes koziriai buvo žudiko rankose, — atsakė Hanteris. — Turėjome
žaisti pagal jo taisykles ir vadovautis jo nurodymais. Jis turėjo pranašumą,
nes žinojo, kas vyks toliau — žinojo, koks bus kitas žingsnis, nes pats viską
suorganizavo.
Kapitonė Bleik užsimerkė ir smiliumi ėmė švelniai masažuoti tašką tarp
antakių.
— Tai ta vargšė mergina — Andžela Vud, — galima sakyti, jau mirusi.
Pykčiu netveriantis Garsija nudelbė žvilgsnį į grindis. Jis sutiko su
kapitonės Bleik žodžiais, bet Hanteris neatrodė tuo įsitikinęs.
 — Gal ir ne, — sudvejojo jis.
— Ką turi galvoje? — paklausė kapitonė.
— Reikia sulaukti jo skambučio.
— Kalbi apie tą skambutį, kai jis nurodys tau vietą, kur galėtume rasti
kūną, — pratarė kapitonė. — Juk taip žadėjo žudikas, tiesa?
— Taip, — sutiko Hanteris. — Bet turiu... — jis vos regimai gūžtelėjo
pečiais, — ... nuojautą, kad jis dar su mumis nebaigė.
— Puiku! — Kapitonė Bleik iškėlė rankas. — Per tavo sumautas nuojautas
įsitaisysiu skrandžio opą, Robertai.
 81

Išėjęs iš kapitonės Bleik kabineto Hanteris visą valandą analizavo pirmojo

rūsio aukšto saugos kamerų įrašus, gautus iš „Westin Bonaventure“
viešbučio. Jis peržiūrėjo vaizdo medžiagą prieš suveikiant gaisro
signalizacijai ir po jos; abiem atvejais kameros už ksavo vyrą, įėjusį ir išėjusį
iš skalbyklos: detektyvų nuomone, jis ir buvo Vilkolakis. Bėda ta, kad vyras
aiškiai atliko namų darbus ir puikiai žinojo, kur kabo saugos kamera.
Hanteris su Garsija matė tik aukštą žmogų, užsimaukšlinusį ant galvos
gobtuvą. Jis nė karto nepakėlė akių ir net nežvilgtelėjo kameros pusėn.
Pastatęs savo seną biuiką automobilių aikštelės vietoje, skirtoje jo butui,
Hanteris sekundėlę leido sau pasigrožėti kalėdiškai išpuoštais kaimynų
langais. Juose žybčiojo lemputės, matėsi dirbtinis sniegas, spalvotos
žvaigždės, elniai, Kalėdų Seneliai, ne vienas kūdikėlis Jėzus ir Trys Karaliai, o
iš penkto aukšto lango kabojo net didžiulis kalėdiniu kostiumu pasipuošęs
Homeris Simpsonas. Hanterio langas trečiame aukšte buvo tuštutėlis. Iš tiesų
jis nešvęsdavo Kalėdų. Dabar — ne. Šventė vaikystėje, bet kai vėžys prieš pat
Kalėdas pasiglemžė mamą, tėvas nebeprisiversdavo švęsti. Hanteris augo be
šventiškos Kalėdų nuotaikos — namie nebūdavo nei eglutės, nei girliandų,
nei lempučių, tačiau tėvas visada nupirkdavo jam dovaną ir pasakydavo, kad
ji nuo mamos.
Atsidusęs detektyvas nuvijo prisiminimus ir pažvelgė į mobilųjį telefoną
— nei žinučių, nei praleistų skambučių. Dirstelėjo į laikrodį: 20.55 val.
Jautėsi pervargęs. Po šios dienos zinio krūvio skaudėjo kojas ir maudė
visą kūną. Hanteris užsimerkė, atlošė galvą ant sėdynės ir iš paskutiniųjų
stengėsi nepasiduoti siaubingam dusinančiam jausmui, nes paprasčiausiai
negalėjo liautis galvoti apie Andželą ir apie tikėtinas savo poelgių pasekmes.
Ar ji tikrai jau mirusi?
Ar Vilkolakis galėjo pasielgti impulsyviai, prieš tai nežvilgtelėjęs į
dienoraštį?
Hanteris nė už ką nenorėjo tuo tikėti, bet, laikui nenumaldomai bėgant,
užtikrintumas virto abejone, o ji ėmė užleisti vietą baimei.
Detektyvas buvo taip paskendęs mintyse, taip stengėsi nuvyti baimę, kad
vargu ar išgirdo, kaip kažkas atidarė užpakalines automobilio dureles
keleivio pusėje.
Kai atsisuko pažiūrėti, kas vyksta, buvo jau vėlu.
 82

Prieš minutę
Kitapus gatvės sėdėdamas už furgono vairo vyras kantriai laukė. Pagaliau
pamatęs Hanterio biuiką, įsukantį į Sevilijos prospektą, jis nusišypsojo,
tvirčiau ant kaktos užsimaukšlino megztą kepuraitę, pasitaisė odines
pirštines ir išlipo iš automobilio.
Prisidengęs nakties tamsa vyras spėriai vogčiomis kirto gatvę,
laikydamasis šešėlyje. Kai Hanteris sustojo ir išjungė variklį, vyras jau gūžėsi
už mėlyno visureigio, stovinčio už dviejų vietų dešiniau nuo detektyvo
automobilio. Iš už juosmens jis išsitraukė 9 mm pusiau automatinį pistoletą
ir pasiruošė pulti.
Vyras tikėjosi, kad Hanteris iškart išlips iš automobilio, bet Los Andželo
policijos detektyvas sėdėjo už vairo, įsmeigęs akis į pastatą priešais.
Susilenkęs vyras prisiartino prie Hanterio mašinos ir pasislėpė už jos.
Luktelėjo dar kelias sekundes, bet viduje sėdintis pareigūnas nė nekrustelėjo.
— Nagi, nagi. Lipk iš mašinos, detektyve, — sumurmėjo panosėje,
ragindamas Hanterį.
Vyras buvo visiškai tikras, kad Hanteris jo nepastebėjo. Jis buvo per daug
įgudęs, patyręs ir profesionalus, kad suklystų.
Jis staigiai pergalvojo planą.
Jei jis neišlipa, įlipsiu aš.
Nuėjęs prie keleivio pusės, vyras atstatė pistoletą ir ištiesė ranką prie
užpakalinių durelių rankenos. Suskaičiavo iki vieno.
Žaibišku judesiu, kuris buvo vargiai suvokiamas, atplėšė dureles ir it voras
įsmuko ant užpakalinės sėdynės.
Hanteris vyro net nepastebėjo.
Žaidimas baigtas.
 83

Įsijungus re eksams Hanteris pasisuko į dešinę bruzdesio link.

Per vėlu.
Nespėjęs nė mirktelėti detektyvas susizgribo spoksantis į 9 mm kalibro
pusiau automatinio pistoleto vamzdį su duslintuvu.
— Detektyve Hanteri, — įprastu monotonišku tonu prabilo vyras. — Kaip
malonu pagaliau susipažinti.
Hanteris atplėšė akis nuo ginklo ir pažvelgė vyrui į veidą.
Tai štai koks vyras slepiasi po Vilkolakio kauke, — pamanė detektyvas. —
Vyras, pardavinėjantis žmogžudystes tamsiajame internete.
Hanteris žvelgė į trisdešimties su trupučiu vyrą su juoda megzta
kepuraite, nuleista iki pat antakių. Tamsios it bežvaigždis dangus jo akys
buvo bejausmės it lavono. Tarpuakyje virš nosies, kuri aiškiai kadaise buvo
sulaužyta, matėsi įsirėžęs rantytas randas, ne vienintelis vyro veide. Kitas,
ant smakro, pusmėnuliu rietėsi nuo kairiojo apatinės lūpos kampučio iki
apatinio žandikaulio. Šis randas užgijo negražiai, oda jo vietoje virto
sudiržusiu rumbu. Vyro veidas buvo kvadratinės formos, lūpos — putlios,
antakiai vešlūs, žandikauliai tvirti. Kūnas atrodė raumeningas, bet tokius
raumenis žmogus įgyja ne sporto salėje — ne, jie susiformuoja dirbant
sunkų zinį darbą. Vyras vilkėjo juodą it smala karinę uniformą ir avėjo
juodus kariškus aulinius.
Tą akimirką Hanteriui šmėkštelėjo, kad ant užpakalinės jo mašinos
sėdynės įsitaisęs vyras atrodo kaip veiksmo lmų herojus. Trūko tik penkias
dienas neskustų šerių ant smakro.
— Gerai, — pratęsė vyras. — Štai ką turi padaryti, detektyve, — noriu,
kad nusisuktum į priekį. Tada abi rankas nuleisk už sėdynės, iš abiejų jos
pusių, tarsi apkabintum ją iš už nugaros. Dabar.
Hanteris sekundėlę žiūrėjo vyrui į akis.
 Šis įdėjo šovinį į lizdą.
— Dabar, detektyve.
Hanteris atsisuko į savo daugiabutį, pažvelgė į jį ir padarė kaip lieptas.
Vyras neįtikėtinai mikliai suveržė jo rankas plastikiniais tvirtinimo
dirželiais.
— Gerai, — ištarė Hanteris. — Ir kas dabar?
Vyras nieko neatsakė, išlipo iš mašinos pro vairuotojo pusę ir atvėrė
Hanterio dureles.
Pastarasis susidomėjęs pažvelgė į jį.
Nenuleisdamas ginklo detektyvui nuo veido, vyras įkišo ranką jam į
švarką, ištraukė ginklą, mobilųjį telefoną, ženklelį ir antrankius.
— Oho, — tarstelėjo, apžiūrinėdamas Hanterio ginklą. — „Heckler &
Koch Mark 23“? Matau, išmanai savo darbą, detektyve. — Vyras linktelėjo
Hanteriui. — Man patinka. Senoji mokykla, JAV specialiųjų operacijų pajėgų
mėgstamiausias puolimo ginklas. — Jis užsikišo Hanterio pistoletą už
juosmens. — Atsarginių ginklų turi? — paklausė.
— Ne, — atsakė Hanteris. — Neturiu.
— Na, — gūžtelėjo vyras. — Vis tiek patikrinsiu.
Jis apčiupinėjo Hanterio liemenį, kojas ir kulkšnis. Nieko nerado.
— Patenkintas? — pasiteiravo Hanteris.
Vyras atsakė šalta šypsena.
— Jau nebežinau, ką reiškia tas žodis.
Šis sakinys privertė suklusti Hanterį psichologą.
Vyras numetė antrankius Hanteriui ant kelių ir iš kišenės išsitraukė didelį
kovinį peilį.
— Mudu šiek tiek pasivažinėsime, detektyve, — ištarė jis ir peiliu nupjovė
Hanterio rankas veržusius plastikinius dirželius. Pistoletą vėl atstatė
detektyvui į galvą.
Hanteris, masažuodamas riešus, pažvelgė vyrui į akis.
— Dabar, — sukomandavo užpuolikas, žengdamas žingsnį atgal, —
paimk antrankius ir susirakink rankas už nugaros. Iš mašinos išlipti
nebūtina, tiesiog truputį pasilenk į priekį. Susirakink dabar, neskubėdamas.
Hanteris pakluso vyro nurodymams.
— Pasivažinėsime? — paklausė. — Kur važiuosim?
 — Aplankysim tavo draugužę ilgapirštę žiurkę, — atsakė vyras ir
mostelėjo Hanteriui išlipti iš automobilio.
Šis taip ir padarė.
— Žingsniuok priešais mane, — įsakė vyras ir smakru kryptelėjo gatvės
pusėn. — Matai tą tamsų furgoną kitoje gatvės pusėje? Einame ten. Jei bent
kartą žingtelėsi į šoną, tai bus paskutinis tavo žingsnis gyvenime. Viskas
aišku?
— Aiškiau nebūna.
Jiedu lėtai tyloje nupėdino iki furgono. Kai jį priėjo, vyras atidarė šonines
dureles.
— Atsisuk veidu į furgoną, — sukomandavo.
Hanteris jam pakluso.
Vyras garsiai įtraukė pro dantis oro ir papurtė galvą.
— Be reikalo taip pasielgei, detektyve. Dabar dėl to tavo kvailo triuko
turėsiu parodyti, ką sugebu. Noriu ne tik, kad pamatytum, ką padarysiu su
ta žiurkyte, noriu, kad būtum šalia. Trokštu, kad užuostum jos baimę.
Girdėtum klyksmus. Paragautum jos kraujo. Bet labiausiai noriu, kad
surinktum jos gabalus.
Vyras trinktelėjo pistoleto rankena Hanteriui į pakaušį.
Vaizdas dingo.
 84

Pabudusi iš gilaus miego Andžela Vud nesusigaudė. Karštligiškai

apsidairė po kambarį, kraipydama galvą į visas puses, it maisto ieškantis
viščiukas, tačiau ją supo visiška, nepermatoma tamsa — ji net pagalvojo, kad
dar miega, nors žinojo, kad yra plačiai atsimerkusi. Staiga kūną ėmė krėsti
drebulys — pusiau iš baimės, pusiau nuo šalčio. Andžela apglėbė save,
stengdamasi sušilti, ir iš visų jėgų ėmė trinti pašiurpusias rankas. Ji nebuvo
nuoga, bet jautė, kad drabužiai sudrėkę. Sugriebusi marškinėlius už
apykaklės, pakėlė juos prie nosies. Atsidavė ne prakaitu.
— Kur aš, po galais?
Vos tik ištarus šiuos žodžius, Andželos gerklę pervėrė kankinantis
skausmas, privertęs merginą susigūžti. Ji instinktyviai susigriebė už kaklo ir
galiausiai prisiminė slaptavietę, beldimą į kambario duris, vyrą ir
skausmingą dūrį į kaklą.
Andžela ilgai sėdėjo nejudėdama. Ji sunkiai kvėpavo ir kuo toliau, tuo
labiau drebėjo. Mergina prisitraukė kojas prie krūtinės ir susigūžė į
kamuoliuką, tikėdamasi bent šiek tiek sušilti. Tik tada galiausiai suprato, kad
nėra supančiota. Jai buvo šalta, drabužiai sudrėkę, bet, išskyrus skausmą
gerklėje, jautėsi normaliai. Net galva nesvaigo. Andžela ištiesė kojas ir vėl jas
sulenkė. Tikrai neskauda. Palankstė rankas — šios taip pat buvo sveikos.
Mergina atsisėdo tiesiau ir ėmė laukti. Svaigulys neapėmė. Galvos
neskaudėjo. Ji giliai įkvėpė — metas susivokti.
Pirmiausia turėjo išsiaiškinti, kur atsidūrė. Prieš tai gulėjo ant kieto,
nepatogaus paviršiaus, todėl kūnas buvo it sumedėjęs. Rankomis apgraibiusi
viską aplink, mergina suprato sėdinti ant metalinės lovos su plonu čiužiniu.
Andžela nuleido kojas, atsisėdo ant lovos krašto ir basų kojų pirštais
prisilietė prie šaltų cementinių grindų.
Akimirką sudvejojo, mat baimė susigrūmė su troškimu dingti iš čia.
 Troškimas nugalėjo.
Andžela pakilo, sekundėlę pastovėjo nejudėdama.
Svaigulys neužplūdo.
Kojos nedrebėjo.
Tarsi nuo kvaišalų apsvaigusi akloji ji staigiai ištiesė rankas, stengdamasi
ką nors užčiuopti. Aplink buvo tuščia. Andžela pasisuko į dešinę ir mažais
žingsneliais patraukė tiesiai. Eidama skaičiavo žingsnius. Sulig aštuntu
pasiekė pliką sieną.
Mergina ištiesė rankas į dešinę ir čiuopė, kol rado kampą. Tada pasisuko į
kairę. Dešine ranka braukdama per sieną, ėjo ištiesusi kairiąją priešais save.
Dar po aštuonių žingsnių pasiekė kitą sieną. Tada vėl pasuko į kairę ir
pajudėjo į priekį. Šįkart nuėjo tik tris žingsnius. Vietoj šlakbetonio sienos
priešais ją buvo metalas — durys, bet vos tik palietė jas ranka, sekundės
dalelę visą kambarį nutvieskė akinantis šviesos blyksnis, tarsi prieš akis būtų
žybtelėjusi fotoaparato blykstė. Žybsnį sekė garsus pokštelėjimas. Elektros
iškrova buvo tokia netikėta, kad Andžela instinktyviai metėsi atgal ant lovos.
Visą kūną nudiegė skausmas — atrodė, kad ranką laižo liepsnos; tada
mergina suvokė, kad pabėgti iš kambario neįmanoma.
 85

Kibiru į veidą šliūkštelėtas ledinis vanduo privertė Hanterį atsipeikėti.

Persigandęs jis pakėlė galvą nuo krūtinės ir iškart ėmė kosėti bei gaudyti orą.
Staigus judesys privertė detektyvą sutelkti dėmesį į galvos skausmą, kuris net
numirusįjį būtų prikėlęs. Skausmas prasidėjo pakaušyje ir smelkėsi į priekį,
apimdamas visą galvą, akis, nosį ir burną.
— Pabudome ir kelkimės.
Hanteris sėdėjo ant stabilios, tvirtos ir sunkios metalinės kėdės. Jo riešai
buvo suveržti plastikiniais dirželiais už atlošo. Abi rankos buvo pritvirtintos
ir atskirai. Kulkšnys supančiotos X forma, kojos dar pririštos ir prie kėdės
kojų. Kad ir kiek jėgų būtų pritaupęs, Hanteris žinojo, kad be aštraus įnagio
dirželiams nupjauti išsilaisvinti nepajėgs.
Kambarys, kuriame jis sėdėjo, buvo platus, kvadratinis šlakbetonio
sienomis.
Detektyvas kilstelėjo smakrą ir nužvelgė lubas. Aštuonios halogeninės
lemputės nutvieskė kambarį ryškia šviesa. Kitoje patalpos pusėje, priešais
kėdę, ant kurios sėdėjo pririštas, matė valdymo pultą su didžiuliu ekranu,
kabančiu ant sienos. Dešinėje stalo pusėje stovėjo aukšta metalinė spintelė,
prikrauta elektroninės ir kompiuterinės įrangos. Prie dešinio jos šono
glaudėsi antra spintelė. Atrodė užrakinta. Stalo kairėje buvo metalinės durys.
Į jas atsišliejęs stovėjo vyras, Hanteriui pažįstamas Vilkolakio slapyvardžiu.
Prie jo kojų detektyvas pastebėjo tuščią metalinį kibirą.
Hanteris dar kartą atsikosėjo ir papurtė galvą, bandydamas nusipurtyti į
akis lašantį vandenį. Galvos skausmas siūbtelėjo nauja banga.
Vilkolakis pakėlė dešinę ranką ir parodė Hanteriui savo dienoraštį. Jis
buvo be galinio viršelio.
— Man reikia informacijos, kurią užbraukei, — tarė jis. Nors balsas išliko
monotoniškas, matėsi, kad vyras pyksta.
 Žudikas atvertė dienoraštį — plonas odos lakštas, dengęs vidinę viršelio
dalį, buvo nuimtas. Keturios ranka rašyto teksto eilutės, kurias ryte aptiko
Vincas Keleris Elektronikos padalinio laboratorijoje, buvo užbrauktos juodu
žymekliu. Perskaityti užrašų niekaip negalėjai.
Toks buvo atsarginis Hanterio planas.
Tą popietę, sužinojęs, kad Vilkolakis nužudė STS agentus saugiame
policijos name ir pagrobė Andželą, Hanteris paskambino Keleriui, paprašė
atsiversti dienoraščio viršelį, nurašyti visą informaciją, o tada ją užtušuoti.
Keleris sureagavo gan skeptiškai. Planas išties buvo rizikingas, bet Hanteris
žinojo, kad informacija vidinėje viršelio pusėje — vienintelė priežastis, dėl
ko Andžela vis dar gyva, ir nujautė, kad Vilkolakis pateiks jam staigmeną,
kai ateis laikas išmainyti merginą į dienoraštį, jei tokia valanda išvis išmuš.
Siųstuvas dienoraščio viršelyje buvo geras sumanymas, bet Hanteris negalėjo
rizikuoti eiti susitikti su žudiku neturėdamas atsarginio plano, kad ir visiškai
desperatiško.
Detektyvas įsiminė tas keturias eilutes, be to, išsisaugojo jų nuotrauką
telefone.
— Man tos informacijos reikia dabar, — sukomandavo Vilkolakis.
— Žinau, kad reikia, — Hanteris iš paskutiniųjų stengėsi kalbėti kuo
ramiau. Dėl šlapių drabužių į kaulus smelkėsi šaltis, kūną ėmė krėsti
drebulys. — Tai tikroji priežastis, dėl ko mane čia atsivežei. Tau reikia tos
informacijos.
Vilkolakis kelias ilgas sekundes įdėmiai stebeilijosi į detektyvą, pririštą
prie metalinės kėdės.
— O, supratau, — galiausiai tarė jis ir žengė kelis žingsnius į priekį. —
Manai, kad tai, ką padarei — užtušavai informaciją, perkėlei ją į saugią
vietą... — Vyras nutilo ir prisimerkęs pažvelgė į Hanterį, staiga jam kažkas
dingtelėjo ir jo akys sužibo. Vilkolakis šaltai nusišypsojo detektyvui. — Leisk
atspėti, ta saugi vieta — tavo galvoje, tiesa? Tu viską įsiminei, ar ne?
Hanteris nepratarė nė žodžio.
— Na žinoma. — Vilkolakis vėl nusišypsojo, bet šįkart šypsenoje nebuvo
nė šešėlio linksmumo. — Taigi, detektyve Hanteri, manai, kad tai suteiks tau
svertą derybose?
Hanteris ir toliau tylėjo.
 — Leisk man spėti dar kartą, — tęsė Vilkolakis, padėjęs dienoraštį ant
valdymo pulto. — Nori iškeisti informaciją savo galvoje į tą žiurkytę, ar aš
teisus?
— Aš tik bandau laikytis mūsų pirminio susitarimo, — atsakė Hanteris.
Sulig kiekvienu ištartu žodžiu jo galvoje sproginėjo skausmo fejerverkai. —
Dienoraštis mainais už Andželą, nepamiršai? Nujaučiau, kad nesilaikysi
žodžio, todėl improvizavau.
Vilkolakis sarkastiškai sukikeno.
— Kalba vyras, paslėpęs siųstuvą mano dienoraščio viršelyje, — rėžė jis.
— Tu pirmas pažeidei taisykles, detektyve. Ne aš. Būtum atgavęs merginą.
Aš tau buvau davęs žodį.
— Ar aš turėjau paprasčiausiai tavimi patikėti? — paklausė Hanteris.
Vilkolakis pažvelgė Hanteriui į akis.
— Taip, turėjai.
Tą akimirką Hanteris Vilkolakio balse išgirdo ir akyse pamatė tai, ko
nesitikėjo, — nuoširdumą, bemaž įtikinusį, kad žudikas kalba iš širdies.
Detektyvas nusprendė patikrinti savo varžovą.
— Pasitikėjimą reikia pelnyti, — pasakė jis. — Turėtum žinoti, kad tai
vienas pirmųjų dalykų, kurių išmoko kariuomenėje.
Šie žodžiai Vilkolakiui buvo netikėti, jis ir vėl pažvelgė Hanteriui į akis.
— Ar tikrai nori apie tai kalbėtis, detektyve? — paklausė vyras, įsitempęs
visu kūnu. — Ką tu išvis išmanai apie kariuomenę? Niekada netarnavai.
Nedalyvavai misijose. Nesikovei mūšyje.
Iš Vilkolakio tono Hanteris suprato kliudęs skaudžią vietą. Jam teko
akimirksniu apsispręsti, ar kalbą tęsti, ar numoti ranka.
Detektyvas pasirinko tęsti.
— Policijos akademijoje diegiama daug tokių pat principų kaip ir
kariuomenėje, — atsakė jis. — Be to, tu klysti. Kiekvienas tyrimas, prie kurio
prisidedu, yra misija. Kaskart, kai susiduriu su nusikaltėliu — su bet kuriuo
iš jų, — akis į akį stoju į mūšį. Mes abu tarnavome savo šaliai, bet skirtingose
pozicijose, ir tiek.
— O, štai kuo tu tiki, detektyve? Rimtai? Manai, kad mes lygūs?
— O, ne, nemanau, kad esame lygūs, — atsakė Hanteris. — Tarp tavęs ir
manęs didžiulė praraja. Aš nenuėjau klystkeliais. Neišdaviau savo šalies
pasitikėjimo ir nesulaužiau prieš daugelį metų duotos priesaikos „ginti ir
tarnauti“. Nepradėjau žudyti žmonių dėl pinigų ir pardavinėti įrašų
tamsiajame internete.
Kalbėdamas Hanteris pastebėjo, kaip keičiasi Vilkolakio akys.
Tada suprato priėmęs klaidingą sprendimą.
Nereikėjo žudiko spausti.
 86

Taiklus smūgis į saulės rezginį — į tankų nervų tinklą pilve — sukelia

diafragmos spazmą, trumpam ją paralyžiuodamas. Kai taip nutinka, plaučiai
greitai subliūkšta ir žmogui atrodo, kad jam užėmė kvapą. Kvėpuoti pasidaro
sunku, širdies ritmas sunkiai grįžta į normalų.
Paskutiniai Hanterio žodžiai, skirti Vilkolakiui, regis, turėjo tokį pat
poveikį, mat atrodė, kad pastarasis tuoj ims žiopčioti, gaudydamas orą. Vyrai
žvelgė vienas į kitą. Nereikėjo būti ekspertu, kad matytum, jog buvusio kario
akys liepsnoja pykčiu.
Hanteris išsyk pasigailėjo ištartų žodžių. Gal reikėjo truputį ilgiau
luktelėti prieš išmetant šį kozirį, bet trauktis buvo jau vėlu. Detektyvas
nusprendė, kad geriausia bus tęsti.
— Taip, — pripažino tvirtu, emocijų neišduodančiu balsu. —
Išsiaiškinome, ką reiškia tos teksto eilutės. Suradome tamsiojo interneto
svetainę. Radome „balsus“.
Akimirką atrodė, kad Vilkolakis nesusivaldys.
— Prisijungėte? — neslėpdamas įsiūčio paklausė jis.
Hanteris neatsakė, tik įdėmiai žvelgė į priešais stovintį vyrą.
— Ar jūs prisijungėte? — šįsyk pro sukąstus dantis pakartojo klausimą
Vilkolakis.
— Taip, — galiausiai pripažino Hanteris. — Prisijungiau. Beje, gudrus
slapyvardis, Mailsas Sitromas. Lotyniškas. Skamba kaip įprastas
amerikietiškas vardas. Antrą žodį perskaičius atbulai išeina „Mortis“.
Sudedame kartu ir, prašom, „Miles Mortis“. — Hanterio lotyniškas tarimas
buvo nepriekaištingas. — Mirties karys. Ar tokiu save laikai?
Vilkolakis stovėjo nė nekrustelėdamas.
— Ar prisijungė kas nors iš Balsų? — paklausė jis. — Su kuo nors
kalbėjaisi?
 Hanteris ir vėl neatsakė, nenuleisdamas akių nuo priešais stovinčio vyro.
— Verčiau atsakyk, detektyve, arba, dievaži, ta žiurkytė mirs čia ir dabar.
— Vilkolakis kryptelėjo galva į metalines duris sau už nugaros.
— Taip. — Hanteris linktelėjo. — Pirmas ir Antras Balsai. Jie prisijungė
prie svetainės iškart po manęs.
Tai buvo antras psichologinis jo smūgis Vilkolakiui. Matė, kaip žudiko
akyse sužioravo įsiūtis.
— Dabar įdėmiai manęs paklausyk, detektyve. Noriu, kad prisimintum
pokalbį. Turiu žinoti, kas buvo pasakyta — kalbu apie konkrečius žodžius,
kuriuos parašei... konkrečius žodžius, kuriais atsakė tau balsai. Nuo to
priklauso žiurkytės gyvybė.
— Pokalbis buvo trumpas, — pasakė Hanteris.
— Man nusispjauti, ilgas ar trumpas. Turiu žinoti, kas konkrečiai buvo
pasakyta. Nesvarbu, daug ar mažai. Turiu sužinoti dabar.
Vilkolakio balse buvo justi auganti įtampa.
— Gerai, — ištarė Hanteris ir lėtai papasakojo, kas nutiko Vinco Kelerio
kabinete tą rytą. Prisiminė kiekvieną žodį.
Kai detektyvas baigė pasakoti istoriją apie vandeniu supiltą kompiuterį,
kurią sukūrė, kad pateisintų prisijungimą prie svetainės, Vilkolakis
užsimerkė it kamuojamas skausmo.
— Balsai turėjo susekti tavo kompiuterį, — pasakė jis. — Jie naudojasi
moderniausiomis technologijomis. Jie būtų supratę, kad tai — ne aš.
— Ne, nebūtų, — atrėmė Hanteris. — Nes mūsų technologijos taip pat
moderniausios. Techninių tyrimų skyrių saugančios ugniasienės paslepia IP
adresą ir keliskart nukreipia interneto ryšį. Mes išbuvome prisijungę
trumpiau nei dvi minutes. Net jei jie turėtų technologiją, galinčią iššifruoti
adresą, laiko tam buvo per mažai. O ką jau kalbėti apie tai, kad prisijungėme
tamsiajame internete. Gal kas nors ir susektų adresą lme, bet ne tikrame
gyvenime.
— Vis tiek nederėjo to daryti, detektyve. Tau tikrai nederėjo prisijungti.
Už tai turėsi sumokėti.
Vilkolakis paėmė ant valdymo pulto gulintį ginklą ir nukreipė jį
Hanteriui į galvą. Duslintuvas buvo nuimtas.
— Sakei, kad policijos akademijoje diegia tokius pat principus kaip ir
kariuomenėje, ar ne? — paklausė jis.
Hanteris suakmenėjo.
Buvęs karys neleido jam atsakyti.
— Leisk užduoti dar vieną klausimą, detektyve, — ar jus mokė šaudyti
šitaip?
Vilkolakis dukart greit nuspaudė gaiduką.
Garsusis kontrolinis šūvis.
 87

Andžela Vud sėdėjo tamsoje, atsišliejusi į šaltą ir šiurkščią šlakbetonio

sieną, apglėbusi rankomis kojas, nunarinusi galvą tarp kelių. Ranką vis dar
skaudėjo nuo elektros iškrovos. Merginos akys buvo užtinusios ir
paraudusios nuo ašarų.
Ji jau buvo pamiršusi, kaip išsekina rauda. Pamiršo, kiek energijos —
zinės, protinės ir emocinės — reikalauja ašaros. Po brolio mirties Andžela
liejo ašaras ištisus mėnesius. Tie raudos mėnesiai taip ją išsekino, kad
mergina alpdavo be regimos priežasties.
Dabar, sėdėdama tamsioje ir šaltoje vienutėje, Andžela jautėsi tokia pat
sugniuždyta kaip ir tomis siaubingomis dienomis.
Tuo metu ji žinojo, kad ziškai negalėtų įveikti net dešimtmečio vaiko. Ją
gąsdino kone viskas: šnaresys už durų, įjungta šviesa, net palei ausį
zvimbianti musė — nuo šių garsų ašaros pasipildavo dar gausiau ir Andželą
imdavo krėsti nevaldomas drebulys.
Mergina sėdėjo tamsoje emociškai sugniužusi, ji buvo praradusi laiko
nuovoką. Nebūtų galėjusi pasakyti, ar sėdi užrakinta vienutėje kelias
valandas, dienas ar net savaites. Jos protas nebeveikė taip, kaip turėtų.
Andžela galėjo tik sutelkti dėmesį į kvėpavimą — įkvėpimas, iškvėpimas,
įkvėpimas, iškvėpimas, — tačiau baimė apsunkino net ir šią užduotį.
Mergina trečią kartą iškvėpė šilto oro į suglaustus delnus, bandydama
nors truputį apšilti, kai staiga...
POKŠT! POKŠT!
Du pokštelėjimai nugriaudėjo it sprogimas. Trenksmas buvo toks stiprus,
kad jos kameros durys suvibravo, tik per plauką neįsijungė lubose įtaisyti
purškikliai.
Akimirksniu iki tol ramiai plakusi Andželos širdis ėmė daužytis it
pašėlusi, nes ji atpažino tą garsą. Kelis kartus jau buvo girdėjusi jį anksčiau.
Taip skambėjo šūviai.
 88

Požeminėje patalpoje šūviai iš Vilkolakio 9 mm kalibro pistoleto be

duslintuvo prilygo patrankos trenksmui. Šūvių aidas, atsimušęs nuo sienų,
šokčiojo kaip kiniško biliardo rutuliukai.
Kambarį užpildė dūmai ir su niekuo nesupainiojamas parako kvapas,
sukėlęs Vilkolakiui šypseną. Jis tą kvapą dievino. Staiga Vilkolakis garsiai
nusikvatojo.
Per aštuonis žingsnius nuo buvusio kario Hanteris sėdėjo it sustingęs ant
metalinės kėdės, įsmeigęs akis į pistoletą, kurį žudikas vis dar tvirtai spaudė
rankose; detektyvo krūtinė kilnojosi keistu ritmu.
— O, kad matytum savo veidą, — ištarė Vilkolakis. — Oho, buvo
juokinga.
Stebėdamas, kaip nevaldomai vyras kvatoja, Hanteris suprato, kad jo
psichika rimtai pažeista.
Žudikui prireikė sekundės savitvardai atgauti.
— Šiaip ar taip, neišgirdau atsakymo, detektyve, — ar policijos
akademijoje jus mokė taip šaudyti?
Vilkolakio taiklumas buvo nepriekaištingas. Hanteris ne tik girdėjo pro
ausis zvimbiančias kulkas, bet ir pajuto jų sukeltą oro virpesį. Pirma kulka
praskriejo per centimetrą nuo jo dešiniosios ausies, antroji — per tiek pat
nuo kairiosios.
Hanteris įkvėpė pilnus plaučius oro, stengdamasis apraminti nervus ir
liautis drebėti. Širdis nuo išgąsčio įstrigo galugerklyje.
Minutėlę luktelėjo, ar pajus kur nors skausmą, bet nieko neskaudėjo.
Galiausiai Hanteris pajudino galvą, pakreipė ją į dešinę, paskui į kairę,
žvilgsniu perbėgo kūną, ieškodamas kraujo pėdsakų, bet nerado.
— Matai, detektyve Hanteri, tu nesupranti, kad aš esu geriausias, —
Vilkolakio žodžiuose skambėjo neslepiamas pasididžiavimas. — Su
patikimu 9 mm kalibro pistoletu, kaip šitas... — Jis parodė detektyvui savo
„Sig Sauer P228“. — Galiu pataikyti į krepšinio kamuolio dydžio judantį
taikinį iš dviejų šimtų jardų atstumo. O į nejudantį taikinį, kai nepučia
vėjas... — Vilkolakis gūžtelėjo. — Iš trijų šimtų jardų, gal net trupučio
daugiau. Duok man snaiperio ginklą, ir nukirsiu taikinį iš už mylios. Štai ko
mane išmokė JAV kariuomenėje, detektyve.
Hanteris pastebėjo, kad įtampa Vilkolakio balse ir elgesyje ėmė tirpti, ir
puikiai žinojo kodėl.
Jam jau buvo tekę atsidurti panašiose situacijose akis į akį su žudiku, kai
pastarasis turėdavo pranašumą ir galėdavo akimirksniu atimti Hanteriui
gyvybę, tačiau, užuot tai padaręs, imdavo kalbėti.
Be jokių išimčių visi serijiniai žudikai turėjo kokį nors motyvą žudyti. Ta
priežastis ar priežastys svarios atrodydavo tik žudikui, kitiems — nebūtinai,
bet priežastis visada buvo. Giliai širdyje visi žudikai jautė kone nesuvaldomą
poreikį pasiaiškinti... Jie norėjo, kad kiti suprastų, kodėl jie taip elgiasi, kad
žmonės bent sekundėlę išvystų pasaulį jų akimis, nesvarbu, kokia iškreipta
būtų jų vizija. Tačiau užvis labiausiai žudikai norėjo, kad pasaulis suvoktų,
jog jie savęs nelaiko pamišėliais.
Tokio žmogaus kaip Vilkolakis troškimas būti suprastam ir paaiškinti
savo elgesio motyvus turėjo būti dar stipresnis, ir nesunku suprasti kodėl.
Jis — buvęs karys. Negana to, veteranas, dalyvavęs mažų mažiausiai
vienoje misijoje. Jis kovėsi už savo šalį, žudė už savo šalį ir buvo pasiryžęs
mirti už savo šalį. Tai reiškė, kad dalį gyvenimo Vilkolakis vadovavosi
pačiomis griežčiausiomis taisyklėmis pagal JAV karinį elgesio kodeksą.
Paprastų žmonių kalba šį kodeksą galima apibendrinti vienu žodžiu: garbė.
Hanteris suprato, kad turėjo būti labai rimta priežastis, jei žmogus,
pasirengęs gyventi, žudyti ir mirti dėl garbės, visiškai nusigręžė nuo to, kuo
kadaise visa širdimi tikėjo. O Vilkolakis norėjo, kad Hanteris sužinotų tą
priežastį. Tokia drastiška asmenybės permaina, ypač žmogaus, prisiekusio
ginti nuskriaustuosius, pažadintų du ypač psichologiškai pragaištingus
jausmus — kaltę ir gėdą.
Detektyvas buvo matęs užtektinai šilto ir šalto, kad suprastų — jei žudikas
nori kalbėti, geriausia jam netrukdyti.
— Teisingai, detektyve, — tęsė Vilkolakis. — Kariuomenė išmokė mane
žudyti žmones — ginklais ir plikomis rankomis... ir man tai sekėsi... — Jis
nutilo, tarsi permąstydamas savo žodžius. — Ne, tiesą sakant, man sekėsi
puikiai. Aš buvau geriausias.
Hanteris tikėjosi, kad buvęs karys pratęs, tačiau šis vėl nutilo. Iš patirties
detektyvas žinojo, kad tai nėra geras ženklas. Jis spustelėjo.
— Tarnavai Specialiosiose pajėgose?
Vilkolakis sarkastiškai nusijuokė.
— Palyginti su tuo, ką mes darėme, detektyve, Specialiosios pajėgos — tik
mėgėjų būrys.
Kelias ilgas sekundes buvęs karys žvelgė Hanteriui į akis, paskui jo
įsitempę pečiai šiek tiek nusviro. Staiga jis nerūpestingai gūžtelėjo, it
sakydamas „velniai nematė“.
— Mes buvome slaptas būrys, — paaiškino Vilkolakis. — Žudikų
komanda... skerdikų būrys... vadink kaip nori. — Jis vėl padėjo pistoletą ant
valdymo pulto.
Tai tikrai buvo geras ženklas.
— O kaip vadinote jūs? — nuoširdžiai susidomėjęs paklausė Hanteris.
Vilkolakis nusišypsojo.
— O cialaus pavadinimo neturėjome. — Jis vėl gūžtelėjo. — O cialiai
mes neegzistavome. Nerasi mūsų jokiuose dokumentuose ar elektroniniuose
įrašuose. Kaip gali ką nors rasti apie grupelę, neturinčią pavadinimo? Kur
mūsų ieškotum? Ko ieškotum? Mūsų net tikraisiais vardais nevadino.
Buvome užregistruoti pramanytais vardais dėl būrio saugumo. Kartais
juokais vadindavome save „Neįmanoma misija“, nes mums iš pat pradžių
pasakė, kad jei kuri nors iš operacijų nepasiseks... jei mūsų būrio nariai
patektų į nelaisvę ar žūtų vykdydami operaciją, vyriausybė išsigintų ką nors
apie mus žinanti. — Vilkolakis akimirką nutilo. — „Neįmanoma misija“,
supranti?
Hanteris tik kilstelėjo antakius.
— Mūsų nesiuntė palaikyti taikos, — tęsė žudikas, — padėti
nelaimėliams, apginti silpnuosius, išžvalgyti priešišką teritoriją, ieškoti
masinio naikinimo ginklų ar atlikti dar kokių nors absurdiškų misijų, apie
kurias mūsų valdžia pasakoja žiniasklaidai ir savo piliečiams kaskart, kai
kariai įsivelia į kon iktą. Jei mus kurs nors pasiųsdavo, nepalikdavome
palaidų galų... kartais nelikdavo žmogaus, kartais visos grupės. Neėmėme
įkaitų ir nesiderėdavome. Mes tik galutinai užbaigdavome nevaldoma
tapusią padėtį. Po mūsų nelikdavo nieko.
Vilkolakis ir vėl nutilo. Hanteris pratęsė pokalbį, bet šįkart griebė jautį už
ragų:
— Tai kas nutiko?
Vilkolakis pažvelgė į detektyvą tuščiu žvilgsniu.
— Kaip suprasti?
— Turiu galvoje, kaip žmogus, apmokytas žudyti ir mirti dėl savo šalies,
elitinio karinio būrio narys... kaip žmogus, gyvenęs pagal itin griežtą elgesio
kodeksą, ima pardavinėti žmogžudystes tamsiajame internete?
Vilkolakis vėl nusijuokė. Šįkart ne sarkastiškai, greičiau nusivylęs.
— Pasirodo, detektyve, — atsakė jis, — mūsų valdžia meluoja ne tik
žiniasklaidai ir visuomenei.
Vilkolakis leido sau dar sykį pažvelgti Hanteriui į akis, ir šis pamatė, kad
žudiko žvilgsnyje kažkas pasikeitė. Tik nežinojo, kas tiksliai.
Vilkolakis ranka persibraukė burną, jo gestas išdavė šiokį tokį nerimą,
tarsi buvęs karys svarstytų, ar paaiškinti išsamiau, ar paprasčiausiai numoti
ranka.
— Velniop, — galiausiai pratarė jis ir abejingai pakėlė rankas. — Norėtum
sužinoti tiesą, detektyve... Tikrąją tiesą?
— Taip.
— Gerai. Tikiuosi, sėdi patogiai. — Jis nusijuokė iš savo paties pokšto.
 89

Iš pažiūros ramus ir abejingas Vilkolakis atsišliejo į valdymo pultą ir

sukryžiavo rankas ant krūtinės.
— Mūsų būrį sudarė kruopščiai atrinkti žmonės, — prabilo jis. — Tačiau
jie buvo ne iš užverbuotų karių, naujųjų jūrų pėstininkų, kadetų, specialiojo
karinio jūrų laivyno būrio ar dar kokio nors karinio dalinio. Jie buvo atrinkti
iš prarastųjų.
Hanteris susiraukė.
— Prarastųjų?
— Tokie buvome mes visi, — atsakė buvęs karys. — Sutrikę ir labai pikti.
Neturėjome, ką prarasti, bet norėjome suvesti sąskaitas su pasauliu.
Hanteris vis tiek iki galo nesuprato.
— Mane užverbavo, kai buvau keturiolikos, — prisipažino Vilkolakis. —
Nepilnamečių kolonijoje. — Jis nusijuokė. — Galvą guldau, nežinojai, kad
mūsų kariuomenė taip daro, ką?
Hanteris papurtė galvą.
— Aš šito nežinojau. Ne.
— Mano motina, kiek ją prisimenu, visąlaik buvo priklausoma nuo
narkotikų ir alkoholio. — Vilkolakio akyse pyktis maišėsi su liūdesiu. —
Norėdama užsidirbti pinigų savo žalingiems įpročiams, bet ne šeimai —
sakydamas „šeima“ turiu galvoje save, — ji pasuko į prostituciją. Dauguma
klientų ateidavo į jos dėžutės dydžio butą Edisone. Tai kvartalas Fresne, iš
kurio aš kilęs. Žodžiu, negalėjau pakęsti namų. Negalėjau žiūrėti į visus tuos
vyrus, kurie ateidavo ir išeidavo. Negalėjau žiūrėti į šypsenas jų veiduose.
Negalėjau klausytis garsų, sklindančių iš motinos miegamojo, nekenčiau
tokio gyvenimo... ir tos vietos, todėl didžiąją laiko dalį leidau gatvėse, ten ir
užaugau — viename pavojingiausių Fresno kvartalų. Patikėk manimi,
detektyve, buvau piktas vaikas. — Vilkolakis nutilo ir vėl persibraukė ranka
per lūpas. — Su policija pirmą kartą susidūriau būdamas dvylikos. — Jis vėl
gūžtelėjo. — Na, vienuolikos su puse, bet kam rūpi, tiesa? Mane suėmė už
vagiliavimą. Vėliau nepilnamečių kolonijose lankydavausi taip dažnai, tarsi
ten būtų medum patepta.
— O tavo tėvas? — išdrįso pasiteirauti Hanteris.
— Aš jo nepažinojau. Nežinojau, kas jis. Nemanau, kad net motina
tiksliai žinojo, — tiesiai šviesiai, be jokių emocijų atsakė Vilkolakis.
— Brolių turi? — tęsė Hanteris. — Seserų?
— Ne. — Vilkolakis bedė pirštu į save. — Mano kvaišai motinai užteko
vienos didžiulės klaidos.
Detektyvas pamėgino įsitaisyti patogiau, bet rankomis, surištomis už
kėdės atkaltės, ir prie kėdės pririštomis kojomis judesių amplitudė buvo itin
ribota.
— Būdamas keturiolikos, — tęsė Vilkolakis, — trumpam vėl patekau į
nepilnamečių koloniją, ir ten mane aplankė nematytas žmogus. — Jis
prajuko. — Tas vyras save vadino Atlasu. Ir tiek. Pavardės neturėjo.
Raumeningas dičkis su bjauriais ūsais ir įžūliomis juodomis akimis,
permatančiomis tave iki sielos gelmių. Visų pirma jis man pasakė, kad yra
sutikęs šimtus tokių vaikų kaip aš — piktų, įsižeidusių ant gyvenimo, tų,
kuriuos apleido žmonės, turėję labiausiai juos mylėti. Vaikų, trykštančių
gyvybe, bet neturinčių gyvenimo. Vaikų, kurie šeimos neturi arba turi tokią,
kuri jų nenori. Vaikų, visada atsiduriančių nepilnamečių kolonijose. Jis man
pasakė, kad devyni iš dešimties tokių vaikų neišvengiamai tampa
recidyvistais ir sulaukę dvidešimt penkerių arba sėda už grotų iki gyvos
galvos, arba ilsisi šešios pėdos po žeme.
Hanteris žinojo, kad tai gryna tiesa.
— Paskui Atlasas manęs paklausė, ar noriu tapti dar vienu statistiniu
skaičiuku, ar kažką nuveikti su savo sumautu gyvenimu — pavyzdžiui,
padėti kitiems ir gelbėti gyvybes... ar norėčiau iš menkystos tapti kažkuo...
pasirinkti kelią, dovanosiantį man šeimą, kurios visada troškau, bet niekada
neturėjau.
Hanteris nugirdo naują gaidą Vilkolakio balse. Kažką panašaus į
pasididžiavimą.
— Na, — tęsė Vilkolakis, — Atlasas buvo iškalbingas. Puikiai mokėjo
įtikinti. Žinojo, kaip spustelėti reikiamus mygtukus. Kaip priversti
keturiolikmetį, lėtai sau kasantį kapą, nustoti jaustis dar vienu atstumtuoju.
Tądien pirmą kartą gyvenime supratau, kad esu svarbus... nesijaučiau klaida.
Todėl užkibau. Patikėjau Atlaso paistalais ir jau kitą dieną buvau išsiųstas į
karinę stovyklą — tą pačią, kai jis mane ištraukė iš nepilnamečių kolonijos.
Vilkolakio akys liepsnojo pykčiu, bet šįsyk pyktis buvo kitoks,
persmelktas skausmo.
— Mano bėda buvo ta, — paaiškino Vilkolakis, — kad stačia galva
pasinėriau į tuos beprotiškus mokymus, nes man patiko, ko buvau
mokomas. — Jis nutilo ir atsiprašydamas pakėlė ranką. — Ne, netiesa. Aš
dievinau tuos mokymus — kaip sužaloti žmones... kaip juos žudyti.
Dievinau jų sukeliamą jausmą. Jų suteikiamą galią. — Vilkolakis vėl nutilo,
šįkart siekdamas padaryti gilesnį įspūdį. — Mus taip pat mokė šnipinėti,
dirbti su kompiuteriais, sprogmenimis, sekti ir tardyti įtariamuosius... ir dar
daug ko. Kone penkerius metus mums tai kasdien kalė į galvą. Be išeiginių.
Septynias dienas per savaitę. Penkiasdešimt dvi savaites per metus. Šešiolika
valandų kasdien. Jie neleido mums pailsėti, nė karto, net per Kalėdas. Po
penkerių metų tapau gerai paruošta ir paklusnia žudymo mašina. Tada
prasidėjo misijos: Kuveite, Irane, Irake, Somalyje, Haityje... — faktiškai visur.
Mus netgi siųsdavo žudymo misijon į tas šalis, su kuriomis nekariaudavome.
Kertu, kad šito irgi nežinojai, detektyve?
Hanteris vėl papurtė galvą.
Vilkolakis dešine ranka pasimasažavo sprandą.
— Daug metų, — pasakojo jis Hanteriui, — nė vienas iš mūsų
nesuabejojo įsakymais. Taip buvome išmokyti. Nuo pat pirmos dienos
mums plovė smegenis, kad tikėtume, jog į kokią nors šalį ar teritoriją esame
siunčiami pašalinti grėsmės nacionaliniam saugumui. Juokingiausia, kad
nuo pat pradžių kai kurios užduotys atrodė abejotinos. Kodėl turėjome
pašalinti visą šeimą? Kažkas buvo ne taip, bet mes niekad neklausėme
priežasčių. Mūsų kalboje nebuvo žodžio „kodėl“, o tada per vieną misiją
man buvo įsakyta išprievartauti moterį.
Pirmą kartą pasakodamas savo istoriją Vilkolakis nugręžė akis nuo
detektyvo.
— Tas nurodymas ar, kaip čia geriau pasakius, „primygtinis pasiūlymas“,
pralaužė užtvarą, neleidusią abejoti įsakymais. Tada galų gale paklausiau
„kodėl“...
Vilkolakis vėl nutilo. Akivaizdu, kad prisiminimai apie šį įvykį buvusiam
kariui vis dar dilgino širdį.
— Gavai atsakymą? — pasiteiravo Hanteris.
Vilkolakis nusijuokė.
— Taip. Man pasakė, kad turime juos pamokyti. „Jie taip elgiasi su
mumis, mes taip pat pasielgsime su jais“, kažkas panašaus.
Detektyvas pats to nejausdamas suraukė antakius.
— Taip, suprantu, — pasakė Vilkolakis, pastebėjęs Hanterio išraišką. —
Todėl aš iškart paklausiau: „Kada iranietis karys išprievartavo Amerikos
pilietį?“ Atsakymo nesulaukiau, man tik buvo liepta neabejoti įsakymais.
— Bet tu vis tiek atsisakei jį vykdyti, — pratarė Hanteris.
Vilkolakis vėl nutilo ir dar sykį pažvelgė į detektyvą.
— Perskaitei įrašą dienoraštyje, — niūriai nusišypsojo jis.
Hanteris linktelėjo.
— Taip, — patvirtino Vilkolakis. — Atsisakiau. — Jis sekundėlę patylėjo,
žvilgsnis tapo išsiblaškęs. — Keista, kaip vaikystės traumos paveikia protą,
tiesa? Galiu nė nemirktelėjęs žudyti žmones. Galiu juos išmėsinėti, nukirsti
galvas, kankinti tokiais būdais, apie kuriuos greičiausiai net nesi girdėjęs,
galiu juos sužaloti taip, kad kybotų per plauką nuo mirties, bet liktų gyvi...
tačiau aš nieko neprievartausiu.
Po penkių tylos sekundžių Vilkolakiui pavyko nuvyti prisiminimus.
— Žodžiu, galima sakyti, kad tada, kai nesutikau paklusti, ir prasidėjo
bėdos, tačiau ir kiti būrio nariai pradėjo murmėti dėl to, ką mums įsakydavo
daryti per kai kurias misijas. Dėl abejotinų dalykų. Tokių, kurie nederėjo su
mūsų tikslais „pagerinti padėtį... padėti kitiems ir gelbėti gyvybes“. — Jis vėl
pakėlė ranką it atsiprašydamas. — Nesuprask manęs klaidingai, detektyve.
Tiksliai žinau, kad begalę kartų išgelbėjome savo šalį ir apgynėme mūsų
piliečių saugumą, bet taip pat esu tikras, kad kai kurios mūsų misijos tebuvo
melas... milžiniškas melas. Mes gynėme ne savo šalies interesus, ne
nacionalinį saugumą. Gynėme asmenų, politinių partijų arba verslo įmonių
interesus... Nėra didelio skirtumo, nes tos piramidės viršuje buvo įsitaisęs
didingiausias Amerikos dievas. Vienintelis ir daugeliui svarbiausias —
dievas Pinigas. Mes buvome gerai apmokyti, o gal turėčiau sakyti, kad mums
buvo atlikta puiki lobotomija, nes vykdydami daugybę misijų nesugebėjome
įžvelgti nieko įtartino. Patikėk manimi, detektyve, ženklų tikrai buvo. Bet ką
gi, geriau vėliau nei niekada, a? — Vilkolakis nusijuokė.
Hanteris tylėjo, todėl vyras tęsė:
— Netrukus po to, kai ėmėme abejoti asmeniškai gautais įsakymais,
suabejojome ir misijomis — tai buvo pabaigos pradžia. Po dešimties
mėnesių mūsų būrys buvo panaikintas ir išardytas. Niekam nerūpėjo, kad
sėkmingai įvykdėme daugiau nei pusketvirto šimto misijų ir netekome vos
dviejų žmonių. Niekam nerūpėjo, kad visi buvome pasirengę nukraujuoti dėl
savo šalies... žudyti dėl savo šalies... atiduoti gyvybę už savo šalį. Niekam tai
nerūpėjo, nes gerai suteptos ir paklusnios žudymo mašinos nebeatrodė
tokios patikimos, o ir paklusnumas sudilo. Mūsų būrio išardymo pasekmės
buvo pragaištingos mums visiems. Ne tik todėl, kad labai mėgome savo
darbą, — mes buvome slaptasis būrys. „Neįmanoma misija“, pameni?
Hanteris jau numanė, kas nutiko toliau.
 90

Vilkolakis sekundėlę nugręžė akis, jo žvilgsnis klaidžiojo šen bei ten.

— Taigi, — ištarė jis, vėl atsiminęs Hanterį. — Kai mūsų būrys buvo
išformuotas, grįžę į Ameriką atsidūrėme ten pat, kur buvome prieš tai, kai
mus, keturiolikmečius, užverbavo: buvome išmesti, atstumti, apleisti,
išduoti, bet šįkart tai padarė šeima, pažadėta mums pirmąją dieną.
Hanteris buvusio kario balse girdėjo tikrą skausmą.
— Kai grįžti iš fronto linijos, keisti dalykai ima dėtis... tavo galvoje.
Vilkolakis dešiniu smiliumi patapšnojo dešinę galvos pusę taip stipriai,
kad atrodė, jog bando suvaryti pirštą sau į kaukolę.
— Vykdydami misijas darėme ir matėme tokių dalykų, kuriems niekas
šioje žemėje nėra iki galo pasiruošęs, ir štai ką tau pasakysiu, detektyve... tie
vaizdai, kvapai, garsai, tekstūros... visa tai ypatingu būdu sujaukia galvą,
palieka ypatingus randus smegenyse ir sieloje.
Prieš tęsdamas Vilkolakis nutilo atsikvėpti.
— Praėjus keliems mėnesiams po sugrįžimo į laisvų žmonių žemę, ėmė
ryškėti psichologiniai randai, gerokai gilesni, nei kas nors galėjo tikėtis. Mes
visi buvome žlugę. Tik to nežinojome.
Hanteris vargiai galėjo įsivaizduoti, kas nutinka žmogaus smegenims, ne
vienus metus praleidus fronte su žudikų būriu.
— Neilgai trukus, — pasakojo Vilkolakis, — mūsų gyvenimai ėmė ristis į
dugną, taip pat ir mūsų psichinė sveikata. Visiems pasireiškė potrauminio
streso sindromo simptomai. Nei iš šio, nei iš to ėmė silpti atmintis, labiausiai
— trumpalaikė ir vidutinės trukmės, tai tęsiasi pastaruosius penkerius
septynerius metus. — Vilkolakis smiliumi vėl bakstelėjo sau į galvą, bet šįsyk
ne taip smarkiai. — Pamirštu dalykus... svarbius dalykus. Taip pat pamirštu
žmones... ir veidus, bet atmintis visai neišblėso. Pavyzdžiui, galiu prisiminti
kai ką, kas nutiko, tarkim, prieš trejus metus, bet kiti to paties laikotarpio
įvykiai mano galvoje visiškai išsitrynę. Vis dėlto, palyginti su likusiais būrio
nariais, aš dar lengvai išsisukau.
Hanteriui nereikėjo nė klausti, pakako kryptelėti galvą.
— Džošui išsivystė psichozinė depresija ir ėmė kamuoti stiprus nerimas,
— paaiškino Vilkolakis. — Mailui prasidėjo lėtinė depresija ir panikos
priepuoliai. Stju susirgo sunkia depresija ir paranoja. Darenui nustatytas
bipolinis sutrikimas. Žinai, kas tai, tiesa?
Hanteris linktelėjo.
— Kitų nepamenu. — Buvęs karys piktai papurtė galvą. — Tiksliau
tariant, nepamenu, kas jie. Nepamenu jų veidų. Nieko apie juos
neprisimenu. — Jis akimirką patylėjo, stengdamasis suimti save į rankas. —
Mes daug neprašėme. Tenorėjome, kad mūsų valdžia, mūsų kariuomenė
pasirūpintų saviškiais... kaip dera. Po visko, ką nuveikėme dėl savo šalies,
nuolat rizikuodami gyvybėmis, mes norėjome nelikti apleisti, tačiau buvome
vaiduoklių būrys. Tas, kurio nebuvo, pameni? Mes, kaip žmonės,
neegzistavome.
Vilkolakis piktai iškvėpė.
— Taigi, grįžome į šalį, kurią gindami buvome pasirengę paaukoti
gyvybes, bet neturėjome nieko — nei darbo, nei pinigų, nei sveikatos
draudimo, nesulaukėme nei pagalbos, nei paramos, nieko. — Vyras ėmė
žingsniuoti priešais Hanterio kėdę. — Kaip jau sakiau, detektyve, visi
buvome sužaloti... atėmus tiek gyvybių, prisižiūrėjus tiek mirčių, žaizdų ir
skausmo, mūsų smegenys liko pažeistos. Mes visi buvome tiksinčios
bombos, galinčios bet kada sprogti. Jie tai žinojo. Valdžia tai žinojo, bet
jiems buvo nusispjauti į mus. Buvo paprasčiausiai pigiau leisti mums
susinaikinti.
Vilkolakio judesiai taip pat spinduliavo pykčiu — jis gniaužė kumščius,
kandžiojo lūpą, trynėsi veidą.
— Mes norėjome tik sulaukti pagalbos kovodami su prakeiktais demonais
štai čia, — vyras bedė sau į galvą pirštu. — Tų demonų — šimtai. Jie puola
kas sekundę, kiekvieną dieną, be paliovos.
— Argi negalėjote kreiptis į kariuomenės atstovą? — pasiteiravo Hanteris.
— O kaip tas Atlasas?
Vilkolakis nusijuokė.
 — Daugybę metų nė vienas iš mūsų jo nematė. Net nežinome, ar jis dar
gyvas. Tikrojo vardo taip pat nesužinojome.
— Nieko kito nebuvo?
— Ne. Patikėk manimi, detektyve, mes bandėme. „Neįmanoma misija“,
nepamiršai? O cialiai mes nebuvome įtraukti į ginkluotąsias pajėgas.
Neegzistavome jokiuose įrašuose. — Vilkolakis gūžtelėjo. — Nesulaukę
valdžios pagalbos ir neturėdami pinigų, ėmėme skęsti.
Jis nutilo ir nugurkė seiles.
— Džošas su Mailu ištaškė sau smegenis. Stju santuoka iširo dėl jo
suprastėjusios psichikos sveikatos. Jis negalėjo rasti darbo. Nepajėgė
išmaitinti šeimos. Įsivaizduoji, koks tai pažeminimas, detektyve? Nesugebėti
išmaitinti savo šeimos.
Hanteris neatsakė, bet jausmai atsispindėjo jo veide.
— Praėjus savaitei po to, kai žmona jį paliko, Stju pasikorė.
Detektyvas sunkiai atsiduso.
— Kelis kartus ir man tiek tetrūko, — buvęs karys, suglaudęs du pirštus,
parodė Hanteriui plauko storio plyšelį, — kad atimčiau sau gyvybę. Tądien,
kai jau buvau pasiryžęs, man sutrukdė beldimas į duris. Atėjo Darenas.
Žinau, kad jis pamatė skausmą ir neviltį mano akyse. Tada ir pasiūlė tamsųjį
internetą. Iš pradžių pamaniau, kad juokauja. Darenas parodė kelias
svetaines, kuriose galėjai įsigyti mirštančių žmonių nuotraukų ir vaizdo
įrašų. Vieni jų mirė nuo ligų, kiti per karą, kai kurie gulėjo ligoninės lovose.
Buvo ir atsitiktinai nu lmuotų ar nufotografuotų žmonių tomis
akimirkomis, kai juos partrenkia automobilis ar traukinys, kai krenta nuo
skardžio ar panašiai. Supranti, ką turiu galvoje, ar ne?
Hanteris niekad nebuvo matęs tokių interneto svetainių, bet nenustebo,
kad šiuolaikiniame pasaulyje tokių yra.
Vilkolakis sukrizeno.
— Žmonės moka pinigus už tai, kad pamatytų mirštančius kitus žmones,
ir moka daug. Kas jiems su galva negerai, detektyve? Neneigsiu, buvau
sukrėstas, o tada Darenas pažvelgė į mane ir pasiūlė: O jei mes siūlytume
mirtis pagal užsakymą?
Tą akimirką Hanterio sprandą ir nugarą nusmelkė ledinis šaltis. MES. „Jei
mes siūlytume mirtis pagal užsakymą?“ Vilkolakis veikė ne vienas. Su juo
buvo dar vienas žmogus, Darenas.
— Jis kalbėjo rimtai, — tęsė Vilkolakis. — Labai rimtai. — Vyras kilstelėjo
rankas it pasiduodamas. — Iš pradžių maniau, kad tai visiška beprotybė.
Negaliu žudyti Amerikos piliečių už pinigus, — pasakiau Darenui. Prisiekiau
juos ginti, o ne žudyti. Tačiau Darenas mano argumentą atrėmė labai svariai.
Jis pasakė, kad tą pačią priesaiką davė tiek jis, tiek visi kiti mūsų būrio nariai.
Būtent tą mes ir darėme... ne vienus metus. Kaip sakiau, detektyve,
įvykdėme daugiau nei pusketvirto šimto sėkmingų misijų. Darenas dar daug
ko prikalbėjo, aš jau nebeprisimenu jo žodžių, bet jis primygtinai pabrėžė,
kad mes savo priesaiką įvykdėme. Darėme tai, ko buvome mokyti. Gynėme
savo šalį ir jos piliečius — jis buvo teisus, detektyve. Išgelbėjome begalę
gyvybių. Tūkstančiai Amerikos piliečių šiąnakt miega savo lovose, mylisi su
partneriais, bučiuoja savo vaikus, juokiasi su draugais ir mylimais
žmonėmis... žodžiu, gyvena savo gyvenimus net nenujausdami, kad gali visa
tai daryti tik todėl, kad mes atlikome savo darbą — ir atlikome jį gerai. Žiū,
ką gavome už gerai atliktą darbą, detektyve. Žiū, ko sulaukėme už išgelbėtas
gyvybes — Džošas, Mailas ir Stju negyvi. Jie mirė ne nuo priešų, o nuo savo
rankos, nes nebeištvėrė, — paskutinius žodžius Vilkolakis rėkte išrėkė. — Tu
jo nepažinojai, detektyve, bet Stju buvo vienas iš tų žmonių, kurie nieko
nebijo. Jis būtų susigrūmęs su raganosiu ir turbūt būtų išspardęs šiam
subinę. Kalbam apie linksmiausią vyruką, kokį man yra tekę pažinoti, — jis
pasikorė, nes neišgalėjo nupirkti duonos kepalo vaikams pamaitinti. Kur čia
teisybė?
Hanteris ne pirmą kartą girdėjo tokias istorijas apie buvusius karius,
pamirštus ir atstumtus šalyje, už kurią buvo pasirengę padėti galvą.
— Mudu su Darenu, — tęsė Vilkolakis, — jau buvome pasukę tuo pačiu
keliu kaip Džošas, Mailas ir Stju. Žinau, nes jo akyse mačiau neviltį, ne ką
mažesnę už savąją. Darenas kovojo su tokiomis pat tamsiomis mintimis kaip
ir aš. — Vyras nutilo ir įkvėpė. — Tada Darenas pasakė kažką tokio: turime
du pasirinkimus — skirti visas jėgas gyvenimui arba mirčiai, ir tai privertė
mane susimąstyti, detektyve. Išgelbėjome tūkstančių amerikiečių gyvybes,
tad kas čia tokio, jei kelias atsiimsime kaip užmokestį? Mes tai
užsitarnavome. Jie mums skolingi. Ši šalis mums skolinga. Ką, jų manymu,
turėtume daryti, išduoti savos valdžios?
 Vilkolakis nutilo ir, įrėmęs į delną, sutraškino krumplius. Į tolį
žvelgiančios akys nieko nematė.
— Tądien, — pratęsė jis, — prieš Darenui pasibeldžiant į duris,
nusprendžiau baigti savo gyvenimą, nes klaidžiodamas Los Andželo centre
pamačiau gatvės kampe sėdintį veteraną — nesipraususį, apiplyšusį, alkaną.
Rankose jis laikė kartono lakštą su užrašu „Benamis veteranas. Aš tik
stengiuosi išgyventi. Prašau man padėti. Būsiu labai dėkingas už viską, ką
galite man duoti. Prašau neišmesti manęs, kaip išmetė mano valdžia.
Telaimina jus Dievas.“ Tądien grįžau namo ir paklausiau savęs, kokia
prasmė? Verčiau jau mirsiu, nei atsidursiu gatvėje... ten ir būčiau atsidūręs,
jei Darenas nebūtų pasirodęs ant mano slenksčio. — Vilkolakis gūžtelėjo
Hanteriui. — Juk tereikėjo daryti tai, ką jau daug kartų buvau daręs. Aš
buvau apmokytas žudyti, užprogramuotas atimti gyvybes... ir tai man
geriausiai sekėsi. Kai tu kažką sugebi — turiu galvoje, išties sugebi, tada tai ir
darai. O aš šioje srityje buvau nepralenkiamas.
Hanteris matė, kad buvusio kario akyse išdidumas ir savimeilė sušvito it
kalėdinės lemputės — prasimušė narcisistinė psichopato pusė.
— Darenas tamsiajame internete buvo gerokai labiau patyręs už mane, —
toliau pasakojo Vilkolakis. — Vienoje iš interneto svetainių, kurią jis man
parodė tą dieną, mes labai subtiliai „pasiūlėme“ šią idėją. — Vyras pirštais
pavaizdavo kabutes. — Po dienos su mumis susisiekė. Pasiūlė įkurti atskirą,
privatų pokalbių kambarį.
— Balsai, — suprato Hanteris.
— Balsai, — patvirtino Vilkolakis. — Po savaitės jų turėjome jau dešimt.
Reikėjo užvesti dienoraštį jau tądien, kai gavome pirmą Balsų užsakymą, bet
kažkodėl tada apie tai nepagalvojau.
— Kiek jų buvo? — paklausė Hanteris. — Prieš pradedant rašyti
dienoraštį, kiek buvo subjektų?
Vilkolakis suprunkštė.
— Tikrai manai, kad galėčiau atsiminti? — Jis papurtė galvą. —
Neįsivaizduoju. Tikrai ne vienas ir ne du. Bet vieną dalyką galiu pasakyti,
detektyve, — maniau, kad karinėse misijose prisižiūrėjau tokio blogio,
kuriuo sunku patikėti. Tariausi matęs visus įmanomus kankinimo,
žeminimo ir niekinimo būdus... bet klydau. Kai kurie Balsų prašymai
pranoksta viską, ką esu matęs ar daręs fronte, nėra net ką lyginti.
— Ar bent numanai, kas tie žmonės, prisidengę Balsais?
Vilkolakis nusijuokė.
— Juk supranti, kas yra tamsusis internetas, ar ne, detektyve? Jie —
anonimai, labai turtingi ir galingi žmonės iš viso pasaulio. Niekad
nesužinosime, kas jie tokie, nebent patys panorės, kad sužinotume, bet
patikėk manimi, detektyve, jie to nepanorės. Galiu pasakyti, kad Darenas
klydo. Nors ir galėjo įpirkti duonos kepalą, išmaitinti save ir savo šeimą, tai
jo neišgelbėjo. Po pusantrų metų, užėjus sunkiam depresijos priepuoliui, jis
nužengė nuo pastato stogo Los Andželo centre.
Hanterį užplūdo dvi emocijos — palengvėjimas, kad nėra siautėjančio
antrojo žudiko, ir liūdesys, kad dar vienas buvęs karys atėmė sau gyvybę, nes
valdžia nesuteikė jam taip reikalingos ir beviltiškai trokštamos bei pelnytos
pagalbos.
— Kiek žinau, — tęsė Vilkolakis, — iš mūsų būrio likau tik aš vienas. Kitų
nebėra. Juos išžudė ne priešas, o šalis, kurią mes gynėme.
Kambaryje trumpam stojo tyla. Hanteris neturėjo, ką atsakyti.
— Taigi, dabar žinai tiesą, kas aš toks ir kodėl žudau, tad atėjo metas
grįžti prie mūsų reikalų, detektyve. Prie kodų. Man jų reikia dabar.
Hanteris papurtė galvą.
— Paleisk Andželą, tada pasakysiu kodus. Ne anksčiau.
Vilkolakis pažvelgė į detektyvą, negalėdamas patikėti savo ausimis.
— Truputį pasikalbėjome ir jau manai, kad gali su manimi derėtis?
Rimtai? — Jis pakėlė pusiau automatinį ginklą, kurį buvo padėjęs ant
valdymo pulto.
— Paleisk ją ir pasakysiu kodus, — pakartojo Hanteris. — Duodu žodį.
— Gerai. — Vilkolakis mažumėlę sarkastiškai linktelėjo detektyvui. —
Kodai mainais už jos gyvybę. Skamba sąžiningai. Galim taip ir tartis. Bet
prieš tai padaryk man paslaugą, gerai? Pažiūrėk čia.
Vyras ištiesė ranką prie jungiklio ant valdymo pulto ir jį spustelėjo.
 91

Atgijo didelis monitorius, pakabintas ant sienos virš valdymo pulto.

Mažiau nei po sekundės ekrane sušvito vaizdas.
Hanterio akys įsmigo į ekraną — rankos už nugaros staiga sustingo, o
krūtinėje atsivėrė didelė tuštuma.
Ekrane jis matė mažą kambarėlį. Jo sienos, kaip ir patalpos, kurioje sėdėjo
Hanteris, buvo iš šlakbetonio, o grindys išlietos iš betono. Prie vienos iš
sienų stovėjo metalinė lova.
Ant lovos, susirietusi į kamuoliuką, apglėbusi kojas ir įsikniaubusi veidu į
rankas, gulėjo Andžela Vud. Detektyvui nereikėjo pamatyti veido, kad
suprastų, jog ten ji.
Kai šis vaizdas pasirodė ekrane, Hanteris pastebėjo, kad Andžela vos
regimai krūptelėjo ir sustingo. Mažumėlę nustebusi ji kilstelėjo galvą, kelis
kartus sumirksėjo ir apsidairė po kambarį. Netrukus pažvelgė į viršų, tiesiai į
kamerą. Merginos akys buvo raudonos it vyšnios ir užtinusios. Sprendžiant
iš to, kaip ji apsidairė po kambarį, o paskui pažvelgė į kamerą, Hanteris
suprato du dalykus: pirma, kambaryje lig šiol greičiausiai buvo tamsu, antra,
ji puikiai žinojo, kur yra stebėjimo kamera.
— Ji — už tų durų, — Vilkolakis pasakė Hanteriui ir bakstelėjo nykščiu
per dešinį petį į duris sau už nugaros.
— Pasakysiu tau kodus, — pakartojo detektyvas. — Bet privalai ją
paleisti. Tau iš jos jokios naudos. Merginai tik dvidešimt vieni. Ji stengiasi
susigrąžinti gyvenimą po jaunesniojo brolio netekties.
Hanteris nutilo, nes pastebėjo Vilkolakio akyse šmėstelėjusią nuostabą. Jis
to nežinojo. Gal tai ir yra tas kabliukas, kurio Hanteriui reikėjo — bent jau
Andželos labui.
— Andželos brolį Šoną, kai šiam buvo vos vienuolika, pagrobė,
išprievartavo ir nužudė.
 Detektyvas tyčia paminėjo vardus, kad Vilkolakis suvoktų juos kaip
žmones. Jei jo širdy dar buvo likę žmogiškumo, Hanteris turėjo jį pažadinti,
juolab kad, kalbai pasisukus apie prievartavimus, Vilkolakis laikėsi tam tikro
moralinio kodekso. Tą patvirtino istorija, kurią žudikas jam papasakojo.
— Žiauriai sumaitotas Šono kūnas buvo rastas po penkių savaičių, —
paaiškino detektyvas. — Tragedija Andželą sužlugdė. Taip pat ir Andželos
šeimą. Mergina tiesiog bando susivokti savyje. Ji yra palūžusi siela, iš
paskutiniųjų besistengianti pagyti. Visai kaip tu ir tavo būrio kariai. Suteik
Andželai progą pasveikti.
— Ji bando pagyti tapusi vagile? — atrėmė Vilkolakis. — Kišenvage?
Nuostabu.
Kalba vyrukas, uždirbantis iš internetinės prekybos žmogžudystėmis, —
pamanė Hanteris, bet pasilaikė šias mintis sau.
— Žmonės klysta, — tepasakė. — Visi darome klaidų. Esame žmonės. Kai
sielvartas aptemdo protą, logika kartais pralaimi mūšį, ir žmogus suklysta.
Niekas negali nuo to pabėgti, tai gijimo proceso dalis. Taip mes stengiamės
pakilti ant kojų, parblokšti nesėkmės. Būk geras, suteik Andželai progą, ir ji
supras, kad klydo. Ji geras žmogus, bet dabar yra suglumusi ir ieško savęs.
Nors ir jaučiasi palūžusi, bet žinau, kad suras savo kelią. Prašau... pasakysiu
tau kodus, tiesiog paleisk ją. Suteik jai galimybę.
Vilkolakis dar įdėmiau nužvelgė Hanterį.
— Jei tau taip rūpi jos gyvybė, — ištarė jis, — užduosiu klausimą,
detektyve. Ar atiduotum savąją mainais į jos?
Atėjo Hanterio eilė įdėmiai įsižiūrėti į priešais stovintį vyrą. Ar jis klausia
rimtai?
— Ar mirtum dėl jos, detektyve? — pakartojo klausimą Vilkolakis ir
pažvelgė į ginklą savo rankoje. — Jei dabar pat pasiūlyčiau tau galimybę
iškeisti savo gyvybę į jos, velniai nematė tų kodų ir viso kito... ar sutiktum?
Ar mirtum vietoj jos čia ir dabar?
Matydamas ryžtą buvusio kario akyse Hanteris suprato, kad šis kalba
visiškai rimtai.
— Ar mirtum dėl jos, detektyve? — mygo buvęs karys.
— Taip, — tvirtai ir užtikrintai atsakė Hanteris. — Mirčiau.
Vilkolakis nutilo ir ginklo vamzdžiu pasikasė kairįjį skruostą.
 — Mirtum? Tikrai?
— Jei rimtai siūlai iškeisti mano gyvybę į jos... tada — taip, — patvirtino
Hanteris.
— Jei ją paleisiu, — tęsė Vilkolakis, — galiu paleisti kulką tau į galvą
dabar pat? — Jis ištiesė ranką ir nusitaikė Hanteriui į veidą. — Galiu ištaškyti
tau smegenis?
— Jei prieš tai ją paleisi ir duosi žodį, kad daugiau niekada jos
nebemedžiosi, tada, taip, atiduosiu savo gyvybę vietoj jos.
Vilkolakis prisimerkęs pažvelgė į Hanterį. Po dviejų sekundžių jis
atsipalaidavo ir nusvarino ranką su ginklu prie šono.
— Kodėl? — paklausė Vilkolakis. — Kodėl atiduotum gyvybę už žmogų,
kurio beveik nepažįsti? Man smalsu, detektyve. — Jis atrodė nuoširdžiai
susidomėjęs.
Hanteris nesėkmingai pamėgino atsikratyti įtampos, sukausčiusios
surištas rankas ir kojas bei susimetusios į gumulą galugerklyje.
— Nes prisiekiau ginti ir tarnauti, — paaiškino. — Nes esu šiame
pasaulyje ilgiau už ją ir nugyvenau savo gyvenimą. Susikoviau su savo
demonais. Kelis mūšius laimėjau, kelis pralaimėjau. Andžela dar jauna. Jos
dar tiek daug laukia... ji dar tiek daug turi pamatyti ir patirti. Andžela
nusipelno progos gyventi. Aš kasdien susiduriu su mirtimi, skausmu,
kančiomis ir blogiu, su viskuo, kas negerai pasaulyje, kuris nė trupučio
negerėja. Pasaulyje, nesulaukiančiame nei daugiau užuojautos, nei
supratimo. Gal man jau užteks. Ir jei galėsiu išgelbėti gyvybę žmogui,
turinčiam daug daugiau priežasčių gyventi nei aš, tada mainai bus geri.
Nuoširdumas Hanterio balse nustebino Vilkolakį.
— Tu labai kilnus, detektyve.
— Ne taip ir smarkiai skiriuosi nuo tavęs, — pridūrė Hanteris. — Buvai
pasirengęs padėti galvą už šios šalies piliečius. Už žmones, kurių nepažįsti,
nesi sutikęs ir kurių kaip gyvas nesi matęs. — Hanteris papurtė galvą. — Tu
mane gerokai aplenkei.
Vilkolakis linktelėjo, galvodamas apie Hanterio žodžius.
— Puiki kalba, detektyve, ir visiškai suprantu, kai sakai „gal jau pakaks“.
Bet jei tikrai buvai pasirengęs mirti dėl tos vagiliaujančios žiurkės, turiu tau
staigmeną. — Jis pasisuko ir suvedė komandą klaviatūroje ant valdymo
pulto.
Hanteris instinktyviai nukreipė akis į ant sienos kabantį monitorių: nuo
to, ką pamatė, pašiurpo plaukeliai ant sprando.
Vaizdas monitoriuje pasidalijo į keturis langelius, po du viršuje ir
apačioje, kiekvienas užėmė po ketvirtadalį ekrano.
Viršutiniuose langeliuose Hanteris pamatė dvi moteris. Jos kalėjo
identiškose vienutėse kaip ir Andžela.
Moteris pirmajame langelyje viršutiniame kairiajame ekrano kampe
atrodė maždaug dvidešimt penkerių, poilgiai šviesūs plaukai buvo susukti į
palaidą kuodą. Ji sėdėjo atsirėmusi nugara į šlakbetonio sieną, pritraukusi
kelius prie krūtinės.
Antrajame langelyje viršutiniame dešiniajame kampe Hanteris matė
moterį trumpais juodais garbanotais plaukais, atrodančią it ketvirtojo
dešimtmečio animacinio lmo herojė Betė Bup, keleriais metais vyresnę už
moterį pirmajame langelyje. Jos, kaip ir Andželos, akys buvo paraudusios ir
užtinusios.
Viename iš apatinių langų, kairiajame, matėsi tuščia kamera, o
dešiniajame — vaizdas iš Andželos kameros.
— Kas tos dvi moterys? — paklausė Hanteris, šokinėdamas žvilgsniu nuo
Vilkolakio prie monitoriaus.
— Nesvarbu, kas jos. Svarbu, kad suprastum — jos visos mirs, jei
nepasakysi man kodų. — Vilkolakis vėl pakėlė ranką ir nusitaikė Hanteriui į
galvą. — Dabar, detektyve.
Hanterį nustebino Vilkolakio klaida. Šis turėjo parodyti vaizdus iš
kamerų po to, kai detektyvas atskleis jam kodus, ne anksčiau.
— Ne, — paprieštaravo Hanteris, žvelgdamas Vilkolakiui į akis.
Buvęs karys sumirksėjo, negalėdamas patikėti tuo, ką išgirdo.
— Nesupratau?
— Tu manęs nesiklausai. Iškeisiu kodus į jų gyvybes, — pasakė Hanteris.
— Paleisk jas visas ir atiduosiu tau kodus... bet... tu vis dar turėsi mane.
Vilkolakis sukrizeno.
— O tu — užsispyręs šunsnukis, tiesa? — Jis pasikrapštė smakrą,
svarstydamas Hanterio pasiūlymą. — Gerai, — kurį laiką padvejojęs sutiko.
— Palauk čia. Tuoj grįšiu. — Vilkolakis apsisuko ir išėjo iš kambario pro
metalines duris.
 92

Prieš išeidamas iš kambario, Vilkolakis suvedė komandą klaviatūroje ant

valdymo pulto, tad vaizdas ekrane vėl pasikeitė. Vietoje keturių langų liko
tik vienas, bet jame matėsi ne Andželos Vud kamera. Šįkart ekrane liko
išdidintas vaizdas, kurį transliavo stebėjimo kamera iš pirmosios vienutės —
tos, kurioje kalėjo šviesiaplaukė.
Hanteris ekrane matė, kaip moteris ranka prisidengė akis nuo ryškios
šviesos, tada it pavojų pajutęs paukštelis baikščiai sukiodama galvą apsidairė.
Akys paplūdo ašaromis, ji susirietė į kamuoliuką prie lovūgalio ir sunėrė
pirštus it melsdamasi. Po kelių sekundžių moters žvilgsnis įsmigo į kameros
duris. Netrukus šios atsivėrė ir į vidų įžengė Vilkolakis.
Moteris pakėlė į jį ašarotas akis, bet kai pamatė dešinėje vyro rankoje
ginklą, baimė virto siaubu.
Vilkolakis pervėrė moterį lediniu žvilgsniu, bet neištarė nė žodžio —
nieko neaiškino, nesibarė ir neguodė. Jis paprasčiausiai pakėlė ginklą,
nusitaikė į galvą ir nuspaudė gaiduką.
Žiūrėdamas į monitorių valdymo kambaryje Hanteris matė, kaip moters
galva sprogte sprogo, kulkai pataikius tiesiai į kaktos vidurį. Kraujo purslai
pakilo į orą raudona migla, tarsi Vilkolakis būtų peršovęs dažų skardinę.
Sieną moteriai už nugaros aptaškė kraujas, kaulų, odos, plaukų ir smegenų
likučiai. Moters kūnas išsyk suglebo. Rankos vis dar sunertais pirštais
nukrito į sterblę.
— Ne! — iš visų plaučių suriko Hanteris. — Šunsnuki tu! Ne!
Vilkolakis išėjo iš kameros, uždarė duris ir grįžo į kambarį. Čia jis suvedė
naują komandą į klaviatūrą ant valdymo pulto ir vaizdas didžiajame
monitoriuje vėl pasikeitė. Šįkart ekranas pasidalijo tik į dvi dalis, kairiąją ir
dešiniąją. Kairėje buvo moteris Betės Bup šukuosena. Dešinėje — Andžela
Vud.
 — Kodėl reikėjo ją nužudyti?! — suriko Hanteris Vilkolakiui į veidą. —
Kodėl?
Užuot atsakęs, šis ciniškai šyptelėjo.
Hanteris giliai įkvėpė ir padarė tai, ko paprastai nedarydavo, — leido
pykčiui perlieti visą kūną.
— Kodėl tau prireikė ją užmušti? — paklausė dar kartą virpančiu iš įtūžio
balsu.
— Todėl, kad tu nesiliauji su manimi derėjęsis, detektyve, — Vilkolakio
balsas, atvirkščiai, buvo ramus ir santūrus. — Regis, nenori suprasti, kad
neturi čia galios. Gal tai tave įtikins. — Vyras nutilo ir padėjo ginklą ant
valdymo pulto. — Taigi, pamėginkime dar kartą, gerai? Sakyk kodus,
detektyve.
Hanteris stipriai užsimerkė ir pamėgino susitelkti bei nusiraminti.
— Nereikėjo jos žudyti. Kas ji tokia buvo?
— Tu ir vėl savo, — ištarė Vilkolakis. — Noriu, kad susikauptum,
detektyve. Pamiršk tą blondinę. Pamiršk, kas ji buvo ar kokio amžiaus. Tos
moters nebėra, — jis parodė į ekraną. — O jei nepasakysi man kodų, tas pats
laukia ir tų dviejų.
Hanteris žinojo, kad žaidimas pralaimėtas, bet būdamas policininkas vis
dar nenorėjo pasiduoti. Jis privalėjo pamėginti išgelbėti Andželą ir brunetę.
— Gerai, — pasakė detektyvas. — Kodas ir mano gyvybė mainais už tų
dviejų moterų.
Regis, Vilkolakiui sunku buvo patikėti savo ausimis.
— Jėzau Marija, vis dar bandai derėtis. Galvoje pasimaišė? Tu ką, nori,
kad jos mirtų? Nes aš nieko prieš.
Jis apsisuko, pasiėmė ginklą ir žengė link metalinių durų.
— Ne, palauk, — meldė Hanteris. — Prašau, išklausyk. Tai sąžiningi
mainai. Vienas su vienu: kodai už brunetę, mano gyvybė — už Andželos.
Buvęs karys kilstelėjo antakius — ši išraiška jam buvo neįprasta.
— Tai didžiulis kompromisas, daugiau negali prašyti, — pridūrė Hanteris.
Jis žinojo, kad turi rasti žodžių, kurie Vilkolakiui būtų artimi, kuriuos jis
suprastų... apeliuoti į tą garbę, kuria kadaise buvęs karys tikėjo. — Aš
pasiryžęs dėl to atiduoti gyvybę. Tą patį prieš daugelį metų tu sutikai
padaryti dėl šios šalies. Tai didžiausia auka. Gyvybė mainais už gyvybę. Tu
būtum atidavęs savo gyvybę už šią šalį, už jos piliečius. Aš atiduodu gyvybę
mainais už jos. O tu vis tiek gausi kodus.
Vilkolakis tvirtai sučiaupė lūpas ir ginklo vamzdžiu pasikasė smakrą.
— Gerai, — galiausiai sutiko. — Pasakyk kodus ir duodu žodį, kad
išlaisvinsiu jas abi.
— Ne, — paprieštaravo Hanteris. — Šitaip nieko nebus. Pirmiausia jas
paleisk, paskui duosiu kodus.
— Bėda ta, detektyve, — atkirto Vilkolakis, — kad nežinai, kur esi. Todėl
leisk paaiškinti. Esame Dievo pamirštoje vietoje. Jei paprasčiausiai atidarysiu
duris ir išleisiu tas dvi moteris, toli jos nenueis, nes iš čia nėra kur eiti. Tos
moterys iš čia ištrūkti gali tik vienu būdu — jei aš jas apsvaiginsiu ir nuvešiu
ten, iš kur jos sugebės parsigauti namo. Nieko daugiau negaliu pažadėti. Iš
manęs daugiau neišpeši. Sakiau, kad reikėjo patikėti manimi, kai žadėjau
paleisti tą vagiliaujančią žiurkę atgavęs dienoraštį, savo pažadą aš būčiau
išpildęs. Mano žodis — vienintelis man likęs dalykas. Aš jo nelaužau, visada
laikausi.
Vilkolakio žodžiuose buvo girdėti nuoširdumas ir skausmas.
Hanteris apsvarstė galimus variantus, tiesą sakant, turėjo tik vieną.
— Štai ką siūlau, — mygo Vilkolakis. — Jei nesutinki, vėl išeisiu pro tas
duris ir ištaškysiu brunetei smegenis. Galėsi žiūrėti, patogiai įsitaisęs ant
kėdės. — Jis mostelėjo į monitorių ant sienos. — Paskui sugrįšiu čia ir
galėsime paskutinį kartą pasikalbėti.
Hanteris vėl pažvelgė į moteris ekrane. Nė kiek neabejojo, kad Vilkolakis
neblefuoja. Jei nepasakys jam kodų, buvęs karys nedvejodamas nužudys
tamsiaplaukę. Kitas logiškas žingsnis — nudėti Andželą ir galų gale jį patį.
Be to, Vilkolakis turėjo Hanterio telefoną. Kai šis mirs, savaime
suprantama, kad žudikas įsilauš į detektyvo telefoną patikrinti jo turinio ir
ras nuotrauką su kodais.
— Kodus, detektyve.
Hanteris sekundėlę sulaikė kvapą.
— Duodi žodį, kad jos bus išlaisvintos ir tu jų niekad nebepersekiosi?
Vilkolakis pažvelgė Hanteriui tiesiai į akis.
— Duodu žodį.
Detektyvo padėtis buvo kebli, jis ničnieko negalėjo padaryti. Kad ir kaip
suko galvą, rodos, žaidimas buvo baigtas.
Hanteris giliai įkvėpė, prabilo ir vos neužsikirto.
— Tamsiojo interneto adresas... — pradėjo detektyvas, bet Vilkolakis jį
nutraukė.
— Interneto adresus ir prisijungimo slaptažodžius aš turiu, — pasakė jis,
priėjo prie kompiuterio ir kažką jame atvėrė, bet Hanteris iš savo vietos
nematė, programą ar interneto svetainę. — Nuolat jais naudojuosi. Likę du
kodai yra mano... — Vyras trumpam susimąstė. — Galima sakyti, ypatingas
draudimas. Man jų reikia dabar, detektyve.
Hanteris užsimerkė ir ėmė diktuoti.
— Pirmasis — 1222001FOBRhino.
Vilkolakis jį užsirašė, paskui suspaudė klaviatūra. Po kelių sekundžių
nusišypsojo pats sau.
— Nuostabu. Kitas.
— 15052004MNF-I, — padiktavo Hanteris.
Vilkolakis ir vėl pirmiausia kodą užsirašė, tada suvedė į kompiuterį. Ir vėl
patenkintas nusišypsojo.
— O dabar paleisk jas, — priminė detektyvas. — Davei man žodį.
— Daviau, — sutiko Vilkolakis. — Ir aš jo laikysiuosi, bet prieš tai tu turi
mirti. Taip susitarėme, tiesa? Kodai už brunetę, tavo gyvybė — už
vagiliaujančios žiurkės.
Hanteris tylėjo.
Vilkolakis paėmė ginklą.
— Tu geras žmogus, detektyve. Garbingas ir principingas, tokių šiais
laikais reta. Reikėjo tau stoti į kariuomenę. Būtum tapęs puikiu kariu. Deja,
šįkart susidūrei su žmogumi, geresniu už tave... tiesą sakant, daug geresniu,
o šiame mėšliname pasaulyje, kuriame gyvename, išlieka stipriausieji. —
Vilkolakis ištiesė ranką ir nusitaikė Hanteriui į kaktą. — Sudie, detektyve.
Viskas Hanterio viduje susigniaužė į dusinantį mazgą, tačiau jis atlaikė
buvusio kariškio žvilgsnį. Neužmerks akių laukdamas mirties. Nesuteiks
Vilkolakiui tokio malonumo.
Hanteris matė, kaip Vilkolakio pirštas prigludo per P228 gaiduko, ir
staiga jo pasąmonė išryškino žodžius, kuriuos prieš tai praleido pro ausis:
šįkart susidūrei su žmogumi, geresniu už tave... tiesą sakant, daug geresniu.
 Štai ir vėl buvusio kario ego... iš vidaus klykianti narcisistinė psichopato
pusė.
Hanteris buvo studijavęs nemažai tokių atvejų, taip pat ir susidūręs su
tokiais žmonėmis. Jis žinojo, kaip mąsto narcisistinė asmenybė. Žinojo,
kokius mygtukus spustelėti.
Po sekundės nuskambėję žodžiai Hanteriui išsprūdo kone nevalingai,
įsijungus pasąmonei.
— Mane išmokė, — ištarė jis, — netgi geriau.
 93

Vilkolakis, taikydamasis detektyvui į galvą, susiraukė, išgirdęs jo žodžius.

— Ką pasakei?
— Prieš tai klausei, ar policijos akademijoje mane išmokė šaudyti taip,
kaip šaudai tu. Pameni?
— Taip.
Pirštas ant gaiduko mažumėlę atsipalaidavo.
— Na, toks mano atsakymas, — pasakė Hanteris. — Taip, išmokė. Šaudau
netgi geriau už tave.
Vilkolakis nusišypsojo nuo ausies iki ausies.
— Nereikia, detektyve. Gėda žiūrėti.
— Į ką?
— Kaip griebiesi šiaudo. Tikrai gėda. Žinai, kad mirsi. Žinai, kad atsidūrei
aklavietėje. Ką bandai padaryti — atitolinti tai, kas neišvengiama? Kodėl?
— Tikėk, kuo nori tikėti, — atšovė Hanteris. — Bet iš pistoleto šaudau
taikliau už tave.
Vilkolakis nuoširdžiai nusikvatojo.
— Labai drąsus pareiškimas, detektyve. Juk matei, kaip šaudau, tiesa?
— Mačiau, — atsakė Hanteris. — Tu tikrai kietas. Dėl to nekyla abejonių.
Bet aš šaudau geriau. Duok man ginklą, įrodysiu.
Vilkolakis vėl smagiai nusijuokė.
— Žinoma, tuoj pat duosiu ginklą. Luktelėk sekundėlę.
Vyras nuleido ginklą, apsisuko ir nudavė einąs link užrakintos spintelės
kambario kampe, bet žengęs du žingsnius sustojo.
— O taip, atleisk, pamiršau. Negaliu tau duoti ginklo, nes galėtum nušauti
mane. Liaukis, detektyve, nedaryk sau gėdos. Kokia prasmė tai dar ilgiau
atidėlioti? Kaip sakei, pragyvenai šiame pasaulyje daug ilgiau už tą žiurkę.
Nemažai patyrei. Susikovei su savo demonais. Kelis mūšius laimėjai, kitus
pralaimėjai. Šiandien laimėjo šis demonas. — Vilkolakis bedė nykščiu į save.
Hanteris ir pats gerai nežinojo, ką bando pasiekti. Nors niekas neateis jo
gelbėti, vyras suprato, ką privalo padaryti.
Esminis gyvuliškas instinktas, slypintis kiekviename žmoguje, —
troškimas išgyventi. Kai kūnas suvokia netrukus pralaimėsiąs kovą dėl
gyvybės, įsijungia tarsi antgamtinės jėgos. Sveikas protas išgaruoja,
smegenys ima siųsti „kovok nuožmiau“ signalus visur — į raumenis,
plaučius, širdį, smegenis. Šiuos signalus lydi adrenalinas, suteikiantis
nežmoniškos jėgos. Raumenys tampa stipresni, plaučiuose telpa daugiau
deguonies nei įprastai... ir taip toliau. Kūnas yra gyvas organizmas ir bet
kokiu atveju siekia išgyventi. Hanterio kūnas buvo surištas, tad kovoti teko
smegenims.
— Manau, tu bijai užsitraukti gėdą, — pasakė Hanteris. — Kartoji, kad esi
geriausias tas, geriausias anas... Bet tiesa ta, kad bijai sužinoti, jog klysti, ar
ne?
— O štai kaip tau atrodo?
— Argi ne akivaizdu? Aš žinau, kad galiu šaudyti geriau už tave.
Vilkolakis nusišypsojo Hanteriui.
— Ir kaip norėtum tą įrodyti, detektyve? Gal turėčiau nusivežti tave į
šaudyklą?
— Aš nieko prieš, — atsakė Hanteris. — Arba galime išeiti į lauką ir
pašaudyti į skardines, alaus butelius — į ką tik panorėsi. Nesvarbu, ką
pasirinksi, vis tiek tave įveiksiu.
Jis beviltiškai stengėsi ką nors sugalvoti.
— Arba, jei nori, galime šauti vienas į kitą, — išsprūdę žodžiai nustebino
ir patį Hanterį, bet veidas to neišdavė.
Šis pasiūlymas privertė buvusį karį sustoti. Šypsena dingo nuo lūpų,
įdėmus žvilgsnis įsmigo į priešais sėdintį detektyvą.
Hanteris žinojo, kad jo sumanymas skamba beprotiškai, bet, šiaip ar taip,
jis netrukus mirs. Geriau jau su gyvybe atsisveikintų kovodamas.
— Laukinių Vakarų stiliaus dvikova, — pridūrė detektyvas. Ir vėl neviltis
nusvėrė logiką. — Kiekvienas iššauna po vieną šūvį. Laimėtojui atitenka
viskas.
Iš akių išraiškos Hanteris matė, kad būdamas narcizas Vilkolakis rimtai
svarsto šį pasiūlymą. Jis dar sykį spustelėjo.
— Bijai rizikuoti gyvybe?
Vilkolakis iškvėpė ir prisimerkęs pažvelgė į Hanterį.
— Jei susikausim, susitarimas nebegalios. Kai tave nušausiu, o taip ir
nutiks, aš jų neišlaisvinsiu. — Buvęs karys vėl parodė į monitorių ant sienos.
— Arba nužudysiu iškart, kai pribaigsiu tave, arba parduosiu Balsams, o
tada jos mirs klykdamos ir raitydamosi agonijoje. Ar tu nieko prieš?
Hanteris pajuto, kad skrandyje žiojanti tuštuma virto juodąja skyle.
— Jei nužudau tave dabar, — tęsė Vilkolakis, — jos bus laisvos, kaip ir
pažadėjau. Tu būsi miręs, bet išgelbėjęs dvi gyvybes. Labai kilnus paskutinis
policijos detektyvo poelgis. Jei nužudysiu tave „dvikovoje“, mirs jos abi. Esi
tikras, kad nori nužudyti ir jas, detektyve? Nes dėl to nekyla jokių klausimų.
Stojęs prieš mane akis į akį su ginklu rankoje neturi jokių šansų.
Vilkolakio žodžiai privertė susimąstyti: išgelbėti dvi gyvybes ar rizikuoti
trimis? Blogiausia, pamanė Hanteris, kad abi šios lygties dalys yra rizikingos.
Jis neturėjo jokių garantijų, kad Vilkolakis išlaisvins abi moteris, tik buvusio
kario „žodį“. Žodį, kuris galėjo visiškai nieko nereikšti, o net jei ir reiškė, net
jei Vilkolakis ištesėtų pažadą ir išlaisvintų Andželą bei antrąją įkaitę, net jei
niekada daugiau jų nepersekiotų... jis vis tiek medžiotų žmones, grobtų juos
ir pardavinėtų Balsams. Kad ir kaip Hanteris galvotų, šis sandoris bet kokiu
atveju buvo blogas.
Detektyvas nusprendė pasitikėti savimi.
— Ką gi, pažiūrėkim ir pamatysim, — atsakė jis.
Vilkolakis vėl plačiai išsišiepė, priėjo prie metalinės spintelės, stovinčios
dešinėje valdymo pulto pusėje, ir atrakino ją iš kišenės ištrauktu raktu.
Hanteris matė, kad Vilkolakis kažką ištraukė iš spintelės, bet nežinojo ką,
nes vyras kūnu užstojo vaizdą.
— Tu man patinki, detektyve Hanteri. Man patinka, kad nori žūti
kovodamas. Negaliu tavęs kaltinti. Aš elgčiausi taip pat. Kaip sakiau, tau
tikrai derėjo stoti į kariuomenę.
Buvęs karys atsigręžė į Hanterį ir šis galų gale pamatė, kad Vilkolakis iš
spintelės ištraukė „Ruger SR22“ pistoletą.
— Žinau, kaip galim tą padaryti.
Vilkolakis padėjo ginklą ant stalo, grįžo prie spintelės ir dar kažką iš jos
ištraukė. Šįkart „Kevlar“ neperšaunamą liemenę, kurią iškart ir užsivilko.
Suglumęs Hanteris klausiamai žvelgė į buvusį karį.
Užsidėjęs liemenę šis paėmė ant stalo gulintį pistoletą. SR22 buvo gerokai
kompaktiškesnis už 9 mm „Sig Sauer P228“, kurį Vilkolakis laikė anksčiau.
— Čia — „Ruger SR22“, — paaiškino. — Neabejoju, kad esi šį ginklą
anksčiau matęs. — Jis paspaudė mygtuką ant ginklo ir nuėmė dėtuvę. —
Dešimt šovinių.
Vyras nykščiu ėmė stumti kulkas iš apkabos. Išėmė devynias, paliko tik
vieną. Vilkolakis pasirūpino, kad Hanteris matytų, ką jis daro. Paskui uždėjo
dėtuvę ant ginklo ir įstatė šovinį į lizdą.
— Neabejoju, kad neprivalau aiškinti, jog 22 mm kalibro kulkos padaryta
žala yra minimali, palyginti su šiuo daikčiuku. — Vilkolakis dar kartą
parodė Hanteriui savo P228. — Skirtingai, nei 9 mm kulka, 22-ojo kalibro
šovinys nesustabdys puolančio priešo, nes turi per mažai galios... nebent
pataikytum tiesiai į gyvybiškai svarbų organą.
Jis smiliumi pirmiausia bakstelėjo į širdį, tada į kaktą.
— Na, — tęsė Vilkolakis, — kaip matai, mano širdį saugo neperšaunama
liemenė, todėl vienintelis atviras gyvybiškai svarbus organas yra galva. — Jis
dar kartą į ją parodė. — Taigi, štai kaip viskas bus, detektyve. Atrišiu tau
vieną ranką — tą, kuria šaudai, — ir duosiu „Ruger SR22“. Kaip matei, jis
užtaisytas vienu šoviniu, daugiau kulkų dėtuvėje nėra, taigi, turėsi vieną
vienintelę progą pataikyti. Štai čia. — Vyras dar kartą smiliumi bakstelėjo į
kaktos vidurį. — Tik šitaip mane sustabdysi, detektyve. 22-ojo kalibro kulka
mane sustabdys tik tada, jei perskros smegenis. Jei ji įsmigs kažkur kitur... —
Vilkolakis gūžtelėjo.
Hanteris išties nesitikėjo, kad priešininkas prisidengs neperšaunama
liemene.
— Taigi, aptarkime žaidimo taisykles. Tu turėsi „Ruger SR22“ su vienu
šoviniu, o aš turėsiu savo 9 mm „Sig Sauer P228“. — Vilkolakis dar kartą
parodė Hanteriui savo ginklą. — Turi žinoti, kad mano apkaboje yra dešimt
sprogstamųjų šovinių. Štai kodėl tos blondinės galva sprogo it arbūzas.
Hanteris iškvėpė.
Sprogstamieji šoviniai — tai kulkos, pagamintos taip, kad deformuotųsi,
pataikiusios į kliūtį; kartais jų skersmuo net padvigubėja. Kai taip nutinka,
kulka sulėtėja, didesnė jos kinetinės energijos dalis tenka taikiniui, dėl to
žaizda būna gerokai didesnė ir padaroma didesnė žala, nei šaudant
įprastomis kulkomis. Sprogstamosios kulkos — pavojingiausi žudyti skirti
šaudmenys, esantys rinkoje.
— Taigi, — Vilkolakis toliau aiškino taisykles. — Rankos nuleistos prie
kūno. — Jis parodė, ką turi galvoje. — Skaičiuosiu iki trijų. Tam, kad būtų
sąžiningiau, pažadu sėdėti kuo ramiau. Kai suskaičiuosiu, šausim.
— Turėčiau pasitikėti tavimi, kad neiššausi nebaigęs skaičiuoti? —
pasiteiravo Hanteris.
— O aš turėčiau pasitikėti tavimi, kad neiššausi dar nepradėjus skaičiuoti?
— Vilkolakis atsilygino tokiu pat klausimu. — Tu taip pat turėsi ginklą,
detektyve.
Hanteris tylėjo.
— Atmink, — tęsė Vilkolakis. — Turi vieną šūvį ir esi pririštas prie
sunkios kėdės, todėl neįsisvajok mane sužeisti, o tada iškviesti pagalbą. — Jis
nerūpestingai papurtė galvą. — Taip nenutiks. 22-ojo kalibro kulka manęs
nesustabdys.
Vilkolakis padėjo „Heckler and Koch Mark 23“ pistoletą, paimtą iš
Hanterio, ant stalo. Per toli, kad Hanteris galėtų jį pasiekti, tačiau po ranka
sau.
— Čia tam, kad tau nešautų jokių keistų minčių, detektyve, ir
nemėgintum kulka išmušti ginklo man iš rankų, — tęsė jis. — Nepamiršk,
esi pririštas prie kėdės. Atlaisvinsiu tik ranką, kuria šausi. Nesvarbu, būsiu
sužeistas ar sveikas, vis tiek pasieksiu tavo ginklą ir užbaigsiu darbą
anksčiau, nei tu mane pasieksi. Beje, sugebu šaudyti abiem rankomis. Jei
nuspręsi šauti taip, kad sužeistum, tai tavo pasirinkimas, bet, suskaičiavęs iki
trijų, pažadu iššauti mirtiną šūvį ir šįkart tavo galva nulėks nuo pečių.
Paskui, kaip sakiau, kamerose sėdinčias moteris arba nužudysiu, arba
parduosiu Balsams.
Vilkolakis nutilo ir nusišypsojo Hanteriui.
— Na, tai tikrai kausimės?
Hanteris žinojo, kad dabar negali atsitraukti.
 94

Vilkolakis ramiai sugrįžo prie spintelės, iš kurios prieš tai ištraukė SR22 ir
neperšaunamą liemenę; šįkart jis išsiėmė aštrų nerūdijančio plieno peilį ir
priėjo prie Hanterio kėdės.
— Dabar išlaisvinsiu tau ranką ir paduosiu ginklą, — pasakė jis tylinčiam,
įsitempusiam detektyvui. — Sėdėsime vienas priešais kitą, nuleidę ginklus
prie kėdžių. Kai suskaičiuosiu iki trijų, pakelsime rankas ir šausime. Viskas.
Paprasta. Kaip ir sakei, dvikova Laukinių Vakarų stiliumi.
Vilkolakis kilstelėjo Hanterio marškinėlius.
— Ei, ką darai? — Hanteris išpūtė akis iš nuostabos.
— Atsipalaiduok, detektyve. Tu ne mano skonio. — Vyras užkišo „Ruger
SR22“ Hanteriui už kelnių juosmens. — Duodu žodį, kad nešausiu
nesuskaičiavęs iki trijų. Tikiu, kad ir tu nesukčiausi, bet esu greitas ir turiu
geras akis, todėl jei pastebėsiu, kad tavo ranka bent krustelėjo man nebaigus
skaičiuoti, šausiu. — Vilkolakis išsitraukė iš už juosmens nugaros pusėje „Sig
Sauer P228“ ir parodė jį Hanteriui. — Elkimės džentelmeniškai, gerai?
Hanteris negalėjo patikėti, kad Vilkolakis vadina save džentelmenu.
Vilkolakis apėjo kėdę.
ČIAUKŠT.
Jis nupjovė plastikinį dirželį, kuriuo dešinė Hanterio ranka buvo priveržta
prie kėdės.
ČIAUKŠT.
Vilkolakis nupjovė plastikinį dirželį, kuriuo buvo surišti Hanterio riešai.
Kairioji ranka liko pririšta prie kėdės, taip pat ir kojos. Detektyvas ištiesė
išlaisvintą dešiniąją ranką ir kelis kartus suspaudė kumštį, kad kraujas vėl
imtų normaliai cirkuliuoti. Taip pat palankstė pirštus.
— Taip, — ištarė buvęs karys, apėjo kėdę ir atsistojo priešais Hanterį,
dešinėje rankoje tvirtai gniauždamas P228, nutaikytą į detektyvą. — Truputį
pajudėk. Išjudink kraują. Palauksiu.
Taikydamasis į Hanterį jis ėmė trauktis atbulas, kol pasiekė kėdę,
stovinčią už aštuonių žingsnių.
— Pasiruošęs, detektyve? — paklausė po kelių minučių.
Hanteris iškvėpė, adrenalinas užliejo smegenis ir visą kūną. Nesvarbu,
pasiruošęs jis ar ne, žinojo, kad Vilkolakis ilgiau nelauks.
Judviejų žvilgsniai vėl susikirto.
— Dabar gali paliesti ginklą, — pasakė Vilkolakis.
Hanteris kilstelėjo marškinėlius ir sugniaužė „Ruger SR22“ rankeną.
— Ramiai, detektyve. Jokių staigių judesių. Juk nenori, kad klaidingai tave
suprasčiau ir nušaučiau anksčiau laiko, tiesa?
Hanteris lėtai išsitraukė ginklą ir pasvėrė jį rankoje. Pistoletas su tuščia
dėtuve buvo gan lengvas.
— Gerai. Dabar nuleisk ranką prie kėdės. Šovinys jau įstatytas į lizdą,
nepamiršai?
Hanteris nuleido ranką prie kėdės ir uždėjo smilių ant gaiduko. Širdis
krūtinėje ėmė būgnyti solo partiją, o pilve plazdėjo drugeliai.
Vilkolakis linktelėjo ir nuleido ranką prie kėdės.
— Štai ir viskas, detektyve Hanteri, — ištarė jis. Vyro tonas buvo taikus ir
susitaikęs su likimu.
Hanteris neatplėšė akių nuo Vilkolakio veido. Buvęs karys jį stebino. Vyro
veide nebuvo jokios išraiškos. Nei pykčio... nei gailesčio... nei
apgailestavimo... nieko. Hanteris žiūrėjo į žmogų, kuris po kelių sekundžių
arba mirs, arba ką nors nužudys, bet elgėsi taip, lyg ruoštųsi įsiberti į lėkštę
kukurūzų dribsnių. Taip pat atrodė, kad Vilkolakis niekaip nereaguoja į
pavojų. Jo vyzdžiai, veido spalva ir kvėpavimas išliko tokie pat, kaip visada.
— Gerai, — ištarė vyras ir linktelėjo Hanteriui. — Pradėkim.
Prie ritmo, mušamo Hanterio krūtinėje, prisijungė dar vienas būgnas.
— Kai suskaičiuosiu iki trijų. Parodysiu tau, kas čia geriausias.
Detektyvas įkvėpė pro nosį, stengdamasis be staigių judesių įtraukti į
plaučius kuo daugiau deguonies. Jis neatitraukė akių nuo buvusio kario.
— Vienas.
Vilkolakio veide nekrustelėjo nė raumenėlis, jo ranka karojo prie kėdės it
negyvėlio galūnė.
 Hanteris spėliojo, ar buvęs karys laikysis žodžio, ar iššaus suskaičiavęs iki
dviejų. Nuo nerimastingo laukimo ranka grasinosi pradėti virpėti, bet
detektyvas tvardėsi iš visų jėgų. Dabar jam mažiausiai reikėjo drebančios
rankos.
— Du.
Vilkolakis nejudėjo. Atrodė, kad net nekvėpuoja.
Hanteris patogiai uždėjo pirštą ant SR22 gaiduko. Atpalaidavo pečius ir
iškvėpė pro burną, o tada kaip tik pasigirdo „trys“.
Abu žaibiškai pakėlė rankas su ginklu.
Tik vienas iš jų sugebėjo iššauti.
 95

Prieš kelias minutes

Išgirdusi du šūvius, ausyse nuskambėjusius kaip sprogimai, Andžela Vud
ėmė žingsniuoti pirmyn atgal po mažą vienutę.
— Kas per velnias ten vyksta? — paklausė ganėtinai garsiai, kad aidas
atsimuštų nuo šlakbetonio sienų, bet užtektinai tyliai, kad neįsijungtų
vandens purkštukai lubose.
Andžela negalėjo suvaldyti ją krečiančio drebulio. Burna perdžiūvo,
darėsi sunku kvėpuoti. Merginai atrodė, kad vienutės sienos artėja it į kumštį
besigniaužiantys pirštai. Puikiai žinojo, kas bus toliau, nes kelis kartus jau
buvo patyrusi šį jausmą — jis pranašavo artėjantį panikos priepuolį.
— Ne... prašau, nereikia, — Andžela meldė savo kūno ir smegenų. —
Dabar man šito nereikia. Tikrai nereikia, ne dabar.
Mergina stipriai užsimerkė ir iš paskutiniųjų pasistengė sutelkti dėmesį į
kvėpavimą ir jį suvaldyti, kol tai dar įmanoma.
— Kvėpuok, Endže, — sušnabždėjo ji sau. — Kvėpuok lėtai ir giliai, o ne
kvėpčiok.
Taip jai kartą patarė gydytojas.
Užtruko kelias minutes, bet pratimas suveikė, — merginai pavyko
suvaldyti kvėpavimą ir sustabdyti panikos priepuolį šiam dar neprasidėjus.
Ėmusi normaliai kvėpuoti Andžela išgirdo, kaip kažkur už jos vienutės
atsidarė durys ir pasigirdo žingsniai.
— Kas per šūdas? — sukuždėjo ji ir priėjo prie durų. Andželai užteko
proto nepriglausti prie jų ausies, nors būtent tą ir norėjo padaryti.
— Sveiki? — nedrąsiai pratarė mergina. — Ar ten kas nors yra?
Atsakymo nesulaukė.
— Sveiki? — pamėgino dar kartą.
Tyla.
 Andžela prisiartino prie durų tiek, kiek įmanoma jų nepaliečiant. Jau
žiojosi vėl prabilti, bet kažkas užbėgo jai už akių.
POKŠT!
Trečias šūvis, bet šįkart jis nuskambėjo daug arčiau nei du ankstesnieji.
Beveik čia pat už durų. Šūvis buvo toks garsus, kad iš lubų pasipylė ledinis
vanduo.
Baimė užgriuvo it greitasis traukinys, mergina greitai atsitraukė nuo
durų.
— Kažkas ne taip, — pamanė ji. — Kažkas čia tikrai negerai.
Tada Andželai dingtelėjo mintis, nuo kurios vos nesustojo širdis.
O jei aš čia ne viena? O jei jis tokiose pat kamerose laiko ir kitus įkaitus? O
jei tas tipas įpyko ir dabar žudo juos po vieną? O jei dabar mano eilė?
Andžela bandė ką nors sugalvoti, bet iš vėžių išmuštos smegenys negalėjo
pasiūlyti jokios išeities.
Galiausiai vanduo liovėsi purkšti, bet vos tik išsijungė purškikliai...
POKŠT!
Ketvirtas šūvis.
Jis purškiklių iš naujo neįjungė, bet Andželos širdis vos neišlėkė iš
krūtinės.
— Tegul mane skradžiai, jei sėdėsiu čia rankas sudėjusi ir lauksiu, kol tas
psichas ateis manęs nudobti, — ištarė sau ir nuėjo prie lovos. — Aš taip
nemirsiu. Jei jau manęs laukia sumautas galas, žūsiu kovodama.
Mergina atsigręžė į duris ir atsistojo gynybine pozicija — pasviro įėjimo
link, atstatė kairę koją, dešine žingtelėjo atgal ir, sutelkusi paskutines jėgas,
pasirengė visu kūnu mestis į priekį.
— Įeiti čia gali tik pro duris, iškrypęs šunsnuki, — sumurmėjo Andžela. Ji
giliai kvėpavo, ruošdamasi susirėmimui. — Vos tik durys atsidarys,
užgriūsiu ant tavęs kaip sumautas griaustinis. Gal ir nudėsi mane, bet prieš
mirdama dar sulaužysiu tau suknistus šonkaulius.
Pro plyšelį tarp durų ir cementinių grindų Andžela pamatė du tamsius
šešėlius — pėdas. Kažkas priėjo prie jos kameros.
— Na štai.
Raktas įslydo į spyną.
Andžela sugniaužė kumščius.
Kažkas atrakino duris, ir Andžela metėsi į priekį it patrankos sviedinys.
 96

Septynias dešimtąsias sekundės — tiek laiko truko Hanterio ir Vilkolakio

dvikova.
Abiejų rankos žaibiškai pakilo, bet dar nebaigęs skaičiuoti Vilkolakis
žinojo laimėsiąs.
Hanterio ginklas lengvesnis už jo. Buvęs karys žinojo, kad tai suteiks
detektyvui pranašumą, tačiau jo 9 mm kalibro pistoletas gerokai galingesnis
už Hanterio 22 mm kalibrą.
Kaip Vilkolakis ir sakė, vienintelis būdas Hanteriui jį sustabdyti —
pataikyti tiesiai į kaktą. Kulka turėjo perskrosti Vilkolakio kaukolę ir
smegenis, kad šis sustotų... čia ir bėda. Net iš aštuonių žingsnių atstumo
Hanteriui reikėtų nusitaikyti, tuo tarpu Vilkolakiui taikytis nebuvo būtina.
Jo sprogstamoji kulka padarytų neatitaisomą žalą, nesvarbu, kur pataikytų,
— į pilvą, krūtinę, ranką, koją, galvą... visai nesvarbu. Jei tik Vilkolakis
pataikys į Hanterį, detektyvas atsisveikins su gyvenimu. Net jei pašautų jį į
koją, sutrupinto kaulo, suplėšyto raumens ir nutrauktų nervų skausmas būtų
toks aštrus, kad Hanteris iškart paleistų ginklą.
Žaidimas baigtas.
Jei pirmoji Vilkolakio kulka detektyvo nenužudytų, antroji, iššauta į
sužeistą Hanterį, nuneštų jam galvą.
— Per lengva, velniai rautų, — pamanė Vilkolakis ir ėmė skaičiuoti iki
trijų.
Žinojo, kad kai ištars „trys“, Hanteris bus miręs, taip pat ir dvi įkaitės savo
kamerose.
 97

— Trys.
Abu vyrai žaibiškai iškėlė rankas, bet iššauti sugebėjo tik vienas.
Kaip ir Vilkolakis, Hanteris buvo puikus šaulys, vienas geriausių Los
Andželo policijoje, bet jis žinojo, kad Vilkolakis — geresnis snaiperis...
gerokai taiklesnis. Buvęs karys tą įrodė, dukart iššovęs Hanteriui palei galvą
taip, kad kulkos pralėkė keliais centimetrais nuo veido. Detektyvas šaudė
gerai, bet ne taip taikliai, ir pats tą žinojo.
Taip pat suprato, kad dvikovos baigtį nulems ne taiklumas. Iš aštuonių
žingsnių atstumo jie abu neabejotinai pataikys, net ir slegiami įtampos, bet
užvis blogiausia, suvokė Hanteris, kad tik jis vienas turi pataikyti į taikinį —
Vilkolakiui į kaktą. Vilkolakis gali pataikyti į bet kurią jo kūno vietą, ir 9
mm sprogstamoji kulka atliks savo darbą. Detektyvas žinojo, kad šią dvikovą
galėtų laimėti tik pasitelkęs gudrybę arba kokį magišką triuką.
Tebūnie magiškas triukas.
Vos Vilkolakis padavė Hanteriui SR22 pistoletą, analitinis detektyvo
protas ėmė sverti tikimybes ir šansus.
Pirmasis veiksnys, į kurį jis atsižvelgė, — ginklų svoris.
SR22 su pilna apkaba svėrė 635 g, bet Hanterio ginklo apkaba buvo
tuščia. Jo pistoletas užtaisytas tik vienu šoviniu. Su tuščia apkaba SR22 svėrė
tik 453 g, visai kitaip nei P228. Neužtaisytas P228 svėrė apie 840 g. Šio
ginklo apkaba ir šoviniai buvo didesni bei sunkesni nei SR22, Vilkolakio
pistoleto apkaba beveik pilna. Hanteris spėjo, kad priešininko ginklas sveria
kone 500 g daugiau už jo.
Antrasis veiksnys Hanterio skaičiavimuose buvo susijęs su slėgiu,
reikalingu nuleistukui nuspausti ir gaidukui atlaužti. SR22 pistoletas buvo
daug mažesnis ir lengvesnis, todėl, norint atlaužti gaiduką, prireiktų 1,6
kg/cm² slėgio. Gamyklinio „Sig P228“ gaidukui atlaužti reikėjo maždaug 5,4
kg/cm² slėgio. Dauguma profesionalų pasitobulindavo ginklus, pritaikydami
juos savo poreikiams — palengvindavo gaiduką, kad būtų galima iššauti
greičiau, bet net jei Vilkolakis tai padarė su savo P228, slėgis sumažėtų tik
1,8—2,0 kg/cm², ne daugiau. Nesvarbu, ar perdarytas pagal užsakymą ar ne,
bet Hanterio SR22 gaidukas reaguos daug greičiau už Vilkolakio P228.
Vien šie du veiksniai, kad Vilkolakio pistoletas daugiau nei puskilogramiu
sunkesnis už Hanterio ir jo nuleistuką reikia spausti gerokai stipriau, kad
būtų atlaužtas gaidukas, suteiks Hanteriui kelių sekundės dalių pranašumą
žaidime, kuris, kaip jie abu žinojo, truks ne ilgiau kaip sekundę. To
mikroskopinio pranašumo detektyvui ir reikėjo, kad suveiktų jo magiškas
triukas, mat šis buvo susijęs su rankos judesiu.
Suskaičiavęs iki trijų, Vilkolakis pakėlė visą ranką, ieškodamas patogesnės
pozicijos šauti.
O Hanteris nusprendė, kad, suskaičiavus iki trijų, nekels rankos ir
nesitaikys, paprasčiausiai sulenks per alkūnę ir iššaus. Taip paleis šūvį iš
juosmens aukščio, iš kurio buvo įpratęs šaudyti — čia ir slypėjo visas triukas,
nes kulka lėks įstrižai.
Vilkolakis nemelavo sakydamas Hanteriui, kad vienintelis būdas jį
sustabdyti — įsodinti kulką į smegenis, kitaip tariant, įprastomis
aplinkybėmis, jei kulka skrietų tiesiai, Hanteriui būtų reikėję pataikyti
Vilkolakiui tiesiai į kaktą, tačiau detektyvo kulka lėkė iš juosmens aukščio į
viršų, o tai reiškė, kad ji galėjo pataikyti į bet kurią Vilkolakio veido vietą.
Būtent taip ir nutiko.
Hanterio kulka pataikė Vilkolakiui žemiau nosies. Nors ir maža, iš tokio
nedidelio atstumo iššauta 22 mm kalibro kulka turėjo užtektinai galios
prasiveržti pro kaulą, raumenis ir kremzles bei pasiekti Vilkolakio smegenis
pro akiduobės apačią. Perskrodusi vidurines smegenis ir hipo zę, kulka
galiausiai užbaigė kelionę Vilkolakio momens skiltyje.
Sužalojimas buvo itin sunkus ir neatitaisomas, buvusio kario smegenys
išsijungė nespėjusios įsakyti pirštui nuspausti gaiduką.
Hanteris matė, kad jo kulka pataikė Vilkolakiui į veidą. Ten, kur ji įsmigo,
liko nedidelė žaizda, ne ką didesnė už šnervę, gal net mažesnė, bet kulka
skriejo įstrižai, todėl detektyvas žinojo, kad ji pasiekė buvusio kario
smegenis. O ten jos naikinamoji galia prilygo mirčiai.
 Kai kulka pataikė į Vilkolakį, iš žaizdos išsiveržę kraujo purslai raudona
migla pakibo priešais buvusio kario veidą. Jo galva smarkiai trūktelėjo atgal,
kūnas trinktelėjo į kėdės atlošą. Ketvirtį kelio pakilusi ranka sekundės dalį
dar tęsė judesį, bet plaštaka atsigniaužė, paleisdama P228. Pistoletas išlėkė iš
Vilkolakio rankos Hanterio pusėn ir tik per plauką nepataikė jam į galvą.
Kai inercijos neliko, Vilkolakio ranka nukrito prie suglebusio, gyvybės
apleisto kūno. Vyro galva kryptelėjo į kairę. Vis dar plačiai atmerktos akys
spoksojo tiesiai į Hanterį. Žvilgsnis buvo šaltas ir ryžtingas.
Iš Vilkolakio nosies kraujas kliokė burna bei smakru ir lašėjo ant
krūtinės. Kelias sekundes keistai patrūkčiojusios kojos galiausiai nurimo.
Vilkolakio gyvybė užgeso.
Hanteriui prireikė visos minutės, kad atgautų kvapą ir širdis krūtinėje
imtų rimti.
Jis vis dar buvo pririštas prie kėdės. Laisva buvo dešinė ranka, o
Vilkolakio nebebuvo tarp gyvųjų.
Hanteris dar kartą giliai įkvėpė ir visu kūnu metėsi į priekį — su visa kėde
krito ant grindų, laisvąja ranka susilpnindamas smūgį, tada nušliaužė
betoninėmis grindimis iki valdymo pulto. Detektyvui nuo kaktos lašėjo
prakaitas. Jis dar negalėjo patikėti, kad ir vėl pavyko išsisukti nuo mirties.
Hanteris įkvėpė ir ištiesė ranką į nerūdijančio plieno peilį, kuriuo
Vilkolakis vos prieš kelias minutes nupjovė plastikinį dirželį. Buvęs karys
peilį paliko ant stalo.
Išsivaduoti iš pančių ilgai neužtruko.
Raktus nuo vienučių Hanteris rado pakabintus ant Vilkolakio diržo.
Čiupęs juos nėrė pro metalines duris kairėje valdymo pulto pusėje, kurias
Vilkolakis buvo palikęs atrakintas. Blausiai apšviestas koridorius, kurį
detektyvas pamatė išėjęs pro duris, buvo daug ilgesnis, nei tikėjosi. Tiesą
sakant, jis tęsėsi kiek akys mato, kol užsilenkė L formos kampu. Kairėje
pusėje buvo tik dvejos durys ir jas skyrė maždaug aštuoniolikos metrų
tarpas.
Hanteris apžiūrėjo raktus rankose. Kambaryje kabančiame monitoriuje
matė, kad Andžela kali trečioje vienutėje. Jis nuėjo koridoriumi iki galo ir
pasuko į kairę. Priešais jį buvo trečiosios kameros durys.
Hanteris jas atrakino. Vos tik pravėrė duris, kažkas į jį rėžėsi su tokia jėga,
kad išgirdo trakštelint šonkaulį.
 98

Policijos administracijos pastatas — sekmadienis, gruodžio 13 d.

— Taigi, — prabilo kapitonė Bleik, kai Hanteris su Garsija įėjo į jos
kabinetą ir uždarė duris. Ji sušaukė ankstyvą rytinį susirinkimą, mat popiet
apie bylos baigtį turėjo informuoti policijos komisarą ir Los Andželo merą.
— Ar jūs su kriminalistais pagaliau užbaigėte tirti tą velnio gūžtą?
Paaiškėjo, kad Vilkolakis buvo įsirengęs slėptuvę dideliame
apgriuvusiame pastate miško pakraštyje Santa Klaritoje. Policija išsiaiškino,
kad tai buvo apleisti senelių slaugos namai. Ilgiau nei dešimtmetį pastatas
stovėjo paliktas likimo valiai. Per dvi pastarąsias dienas Hanteris, Garsija ir
nedidelė kriminalistų komanda atidžiai išnaršė visas jo kerteles.
— Na, mes čia, — atsakė Garsija. Jis dirstelėjo į Hanterį ir vėl nukreipė
žvilgsnį į kapitonę Bleik. — Kriminalistai dar kurį laiką ten padirbės. Velnias
žino, kiek skirtingų DNR pavyzdžių jiems pavyks ten surinkti.
— Supratau, — linktelėjo kapitonė ir gurkštelėjo kavos. — Ir ką gi jau
išsiaiškinote?
Garsija sukrizeno.
— Ko mes neišsiaiškinome, kapitone? — Jis vėl pažvelgė į Hanterį, ir šis
perėmė žodį.
— Žudiko tikrasis vardas Dinas Terneris, — pasakė detektyvas. — Jam
buvo keturiasdešimt dveji, kilęs iš Fresno. Terneris atvyko į Los Andželą, kai
buvo išardyta jo „žudikų komanda“.
Hanteris jau buvo informavęs Garsiją ir kapitonę Bleik apie Vilkolakio
jam papasakotą istoriją.
— Bet vis dar neturime jokių įrodymų, kad ta „žudikų komanda“ išties
egzistavo? — pasiteiravo kapitonė. — Niekas nepatvirtino, kad tas išsigimėlis
tikrai tarnavo kariuomenėje.
— Ne, — atsakė Hanteris. — Patvirtinimo niekad ir nesulauksime,
kapitone. Kaip sakiau, komanda veikė slaptai. Neturėjo nei kodinio
pavadinimo, nei šaukinio — nieko. Slaptumo dėlei visi nariai buvo
užregistruoti svetimais vardais. Nei mūsų valdžia, nei kariuomenė nenori,
kad kas nors žinotų apie tokios grupelės egzistavimą.
Kapitonė Bleik atsirėmė į kėdės atlošą ir sunėrė pirštus.
— Ar bent žinome, kiek žmonių Terneris nužudė atvykęs į Los Andželą?
— paklausė. — Ar išvis žinome, kada jis čia atvyko?
— Aš jo klausiau, kiek buvo subjektų prieš pradedant rašyti dienoraštį, —
pasakė Hanteris, — bet Terneris neprisiminė. Jis tepasakė esąs tikras, kad ne
vienas ir ne du.
— Šūdas! — panosėje nusikeikė kapitonė. — Taigi, aukų tikrai daugiau
nei šešiolika?
— Neabejotinai, — sutiko Hanteris.
— Merui labai patiks, — sarkastiškai mestelėjo kapitonė Bleik. — O kaip
dėl įkalčių slėptuvėje?
Hanterio žvilgsnis apsiniaukė, staiga užgriuvus ryškiems prisiminimams,
kaip Vilkolakis įžengia į šviesiaplaukės moters kamerą ir iššauna jai į veidą.
— Toji, kurią Terneris nužudė, kai ten buvau, — Aleksandra Berger, —
pasakė detektyvas. — Dvidešimt ketverių metų mergina iš Santa Monikos.
Viename iš kambarių radome paslėptą jos rankinę su vairuotojo
pažymėjimu ir namų raktais. Santa Monikoje ji nuomojosi butą kartu su
savo vaikinu Luku Bredfordu. Susisiekiau su juo vakar.
Kapitonė Bleik papurtė galvą ir kilstelėjo antakius. Ji pernelyg gerai
žinojo, kaip sunku pranešti tokias naujienas.
— O kaip kita auka?
— Ji Silvija Hinton iš Garlando, Teksaso valstijos. Dvidešimt šešerių
metų. Su ja pabūti atskrido tėvai. Nestebina, kad mergina vis dar neatsigavo
po sukrėtimo, tad neturėjome progos išsamiai jos apklausti.
— Ar žinome, kada ji buvo pagrobta?
— Prieš penkias dienas, — patvirtino Hanteris. — Panelė Hinton —
slaugytoja, dirbanti vaikų ligoninėje Saulėlydžio bulvare. Ji buvo pagrobta,
kai sėdo į mašiną po vakarinės pamainos.
— Kaip laikosi panelė Hinton?
— Fiziškai ji sveika, tik šiek tiek nusilpusi dėl prastos mitybos.
Psichologiškai? Neabejotinai traumuota. Ar labai smarkiai? Laikas parodys.
— O kaip laikosi Andžela Vud?
— Ji truputį sukrėsta, — pasakė Hanteris, — bet laikosi. Šįryt Andželą
paleis iš ligoninės. Išėjęs iš jūsų nuvažiuosiu jos paimti ir parvešiu namo.
— Be to, — pridūrė Garsija, — pirmame daugiaaukštės mašinų stovėjimo
aikštelės, kurioje vyksta atnaujinimo darbai, aukšte, priešais „Westin
Bonaventure“ viešbutį, buvo rasti Klėjaus Hito palaikai. Prieš kelias savaites
darbai sustojo — tai kažkaip susiję su biudžetu, — todėl kūnas buvo aptiktas
tik vakar, jį pastebėjo paauglių grupelė.
— Taigi, žudikas perrėžė vargšui vaikinui gerklę, — ištarė kapitonė. —
Tada ramiai perėjo per gatvę, pasuko į viešbutį ir ėmė laukti Roberto su
dienoraščiu.
— Būtent, — sutiko Garsija.
Kapitonė Bleik užbaigė kavą ir atsistojo. Jos veidą temdė rūpestis.
— Ta pokalbių svetainė, kurią matėme tamsiajame internete, — prabilo
kapitonė. — Tie „balsai“ — ar galime susekti tuos žmones? Užsiundyti ant jų
FTB ar Interpolą?
— Negalime, — atsakė Hanteris. — Tuo ir vilioja tamsusis internetas,
kapitone, — jame nelieka pėdsakų. Žmonės ten gali pirkti ar parduoti ką
užsigeidę, žinodami, kad jų tapatybė niekada nebus nustatyta.
Kapitonė Bleik sustojo prie kabineto lango ir minutėlę įsistebeilijo į
dangų — nors ir žiūrėjo, paskendusi mintyse nieko nematė.
— Gyvename liūdname ir labai pavojingame pasaulyje, — pasakė Garsija.
— Žmonės gali ne tik pardavinėti tokius dalykus internete, bet yra šimtai...
tūkstančiai žmonių, norinčių tai pirkti, ir mes nieko negalime pakeisti. Mane
tai žiauriai erzina.
— Negalime išgelbėti viso pasaulio, Karlosai, — atsakė Hanteris. —
Negalime išgelbėti visų. Pats žinai. Galime tik toliau dirbti savo darbą —
atiduoti jam visas jėgas, gelbėti tuos, kuriuos galime išgelbėti, ginti tuos,
kuriuos galime apginti, ir įkalinti tuos, kuriuos sugauname, už grotų.
— Robertas teisus, Karlosai. — Kapitonė Bleik atsisuko į detektyvus. —
Jūs galite tik tęsti, ką pradėję, ir atiduoti visas jėgas darbui, daugiau nieko
negalėčiau iš jųdviejų prašyti. Todėl baikite raukytis, eikite, sukrimskite po
kelias sumautas spurgas, užgerkite jas pienu ir imkitės to, kas jums geriausiai
sekasi.
— Turite galvoje, visą dieną akinti visus savo grožiu? — pasitikslino
Garsija.
— Lauk! — atsakė kapitonė, besdama pirštu į duris.
 99

Sekmadienis, gruodžio 13 d.
Garsija sugrįžo į kabinetą, o Hanteris nuvažiavo į Gerojo Samariečio
ligoninę Vilširo bulvare. Andžela Vud jo laukė priimamajame kartu su
slaugytoja.
— Kaip jautiesi? — pasiteiravo detektyvas, pasirašęs paleidimo iš
ligoninės dokumentus. Jis apmokėjo merginos gydymą savo sveikatos
draudimo lėšomis.
— Gerai, — atsakė Andžela, jiedviem einant link Hanterio mašinos. —
Džiaugiuosi, kad iš čia ištrūkau. Ligoninės maistas — tikras pasityčiojimas.
— Gal nori ko nors užkąsti? — paklausė Hanteris.
— Ne, aš nealkana. Ačiū. — Andžela patylėjo, kol Hanteris atrakino
biuiko keleivio dureles. — Klausyk, neprivalai manęs vežti namo. Galiu
pareiti ar parvažiuoti autobusu. Seniai būčiau išėjusi, bet iš ligoninės
neišleidžia, jei niekas neatvyksta pasiimti.
— Tiesiog lipk į automobilį, gerai?
Andžela nenoriai įsėdo į keleivio vietą.
— Tau tikrai reikėtų pagalvoti apie naują automobilį. Šita... gelda byra į
gabalus... Be to, čia dvokia.
— Visai nedvokia, — paprieštaravo mažumėlę įsižeidęs Hanteris. — Kuo
tau čia atsiduoda?
— Senu amžiumi, — atsakė Andžela. — Viduje kvepia senatve.
Hanteris nieko neatsakė, bet, kryptelėjęs į kairę, skausmingai prisimerkė.
— Kaip šonkaulis? — švelniau nei įprastai pasiteiravo mergina.
— Pamėlęs ir pajuodęs, — atsakė Hanteris. — Velniškai skauda, bet
išgyvensiu. Mane gerai sulopė.
— Aš labai atsiprašau, — Andžela kalbėjo nuoširdžiai. — Užpulti norėjau
ne tave.
 — Žinau.
— Kodėl nepašaukei manęs vardu prieš atidarydamas duris? Išties
maniau, kad durims atsidarius atsisveikinsiu su gyvenimu.
— Taip, reikėjo pašaukti, — pripažino Hanteris.
— Reikėjo.
— Šiaip ar taip, — nusišypsojo detektyvas, — įsirėžei velniškai taikliai.
Andžela taip pat atsakė jam šypsena.
— Žinok, — tarė ji, Hanteriui pasukus į dešinę Vakarų 6-ojoje gatvėje. —
Nusprendžiau išeiti iš žaidimo. Daugiau nebevagiliausiu.
— Tikrai? — Hanteris atrodė patenkintas, bet nenustebęs.
— Taip. Pažadėjau sau, kad jei ištrūksiu iš tos prasmirdusios peklos,
nebevogsiu. Aš pažadų laikausi.
— Nuostabu, — nusišypsojo Hanteris. — Turi planą? Žinai, kuo norėtum
užsiimti?
— Dar ne, bet sugalvosiu.
Detektyvas įkišo ranką į kišenę ir ištraukė nedidelį lapelį.
— Imk, — padavė jį Andželai.
— Kas čia? — paklausė mergina ir išlankstė lapelį. Ant jo buvo užrašytas
vardas ir telefono numeris. — Kas tas Ričardas Koulas?
— Mano draugas, taip pat ir „Bloomingdale“ grupės apsaugos vadas.
Papasakojau jam apie tave, Ričardas labai lauks tavo skambučio, kad
susitartumėte dėl pokalbio.
— Pokalbio? Apie ką?
— Dėl darbo.
Andžela sutrikusi pažvelgė į Hanterį.
— Mano galva, — paaiškino šis, — daug geriau turėti žmogų su tavo
įgūdžiais savo pusėje, o ne priešo. Esu tikras, kad galėtum išmokyti
apsaugininkus kelių gudrybių, pavyzdžiui, ko ir kaip saugotis.
Andžela nenuleido akių nuo Hanterio, bet jos žvilgsnis truputį
sušvelnėjo.
— Darbas geras ir atlygis neprastas, — pridūrė detektyvas. — Neabejoju,
kad tau puikiai seksis. Paskambink jam. Ričardas labai geras žmogus.
Andžela įsikišo lapelį į kišenę ir dar dešimt minučių prasėdėjo netardama
nė žodžio.
 — Galiu paklausti? — galiausiai prabilo.
— Žinoma.
— Kodėl tu man toks geras?
Hanteris sumirksėjo ir pažvelgė į Andželą, lyg mėgindamas suprasti, ką ji
galvoja.
— Turiu galvoje... žinau, kad su tavim elgiausi šlykščiai. Žinau, nes taip
elgiuosi su visais. Nepasitikiu žmonėmis, todėl toks elgesys — savotiškas
gynybinis mechanizmas. Tačiau šįkart mano bjaurumas dviem agentams
kainavo gyvybes, ir aš dėl to labai apgailestauju. — Andželos akys paplūdo
ašaromis, balsas užlūžo. — Buvau kvaila, savanaudė... tikra kalė... o dabar jie
negyvi. — Merginos skruostais sruvo ašaros. — Kol gyva būsiu, sau už tai
neatleisiu. Man labai gaila.
Andželos balse skambėjo širdinga atgaila, atmosfera Hanterio mašinoje
pritvinko jausmų.
— Nesu blogas žmogus, — tęsė mergina, šluostydamasi ašaras. — Bent
jau tokia nebuvau. Prašau, patikėk.
— Tikiu, — atsakė Hanteris.
— Noriu vėl tapti tokia, kokia buvau anksčiau. Noriu pradėti iš naujo.
Nebenoriu būti vagilė.
— Puiku, — sutiko detektyvas. — O naujas teisėtas darbas gali
pasitarnauti kaip nauja pradžia, kurios ieškai. Todėl paskambink Ričardui.
Andžela bandė sugauti Hanterio žvilgsnį, bet jis važiavo įbedęs akis į
kelią.
— Neatsakei į mano klausimą, — mygo mergina. — Kodėl tu man toks
geras?
— Nes aš pažinojau daug tokių kaip tu, Andžela, — galiausiai atsakė
detektyvas. — Kadaise aš buvau toks kaip tu, mes visi, nesvarbu, kokiais
tvirtais ar stipriais save laikome... visi klystame, retkarčiais mums visiems
prireikia pagalbos, nes nė vienas iš mūsų negali būti tvirtas ir stiprus visą
laiką. Žinau, nes bandžiau ir man nepavyko.
Andželos akyse vėl sublizgo ašaros.
— Aš nepadariau nieko ypatingo, — švelniai pridūrė Hanteris. — Tik
bandau padėti draugei atsistoti ant kojų, ir tiek. Paprasčiausiai elgiuosi
žmoniškai.
 Andžela patylėjo.
— Tu daug geresnis žmogus už daugumą mano sutiktų. Patikėk manimi.
Jiedu dar minutėlę patylėjo.
— Kalbėjai nuoširdžiai? — paklausė Andžela, dar sykį nusibraukusi
ašaras.
— Apie darbą? — atsiliepė Hanteris. — Žinoma, aš...
— Ne, ne apie darbą, — nutraukė mergina. — Apie tai, kad padedi
draugei. Laikai mane drauge?
Šįkart Hanteris pažvelgė jai į akis.
— Laikau. Tikiuosi, kad ir tu taip galvoji apie mane.
Andžela droviai nusišypsojo.
— Norėčiau. Tikrai norėčiau turėti tokį draugą.
Hanteris sustabdė automobilį priešais Andželos daugiabutį ir išjungė
variklį.
— Na, tai ar paskambinsi Ričardui?
— Greičiausiai. Taip.
— Puiku. Beje, tavo durys sutaisytos. — Hanteris padavė Andželai raktus
nuo naujosios spynos.
— Seniai laikas. — Mergina paėmė raktus, tada greit pasilenkė ir
pakštelėjo Hanteriui į skruostą. — Ačiū... už viską.
Detektyvas nusišypsojo ir žvilgsniu nulydėjo Andželą. Ji nubėgo į namo
vestibiulį ir pakilo laiptais.
Hanteris pasuko raktelį spynelėje, bet variklis sučiaudėjo ir nutilo.
Pamėgino dar kartą.
Nė gyvybės ženklo.
Dar kartą.
Nieko.
— Prakeikimas. — Hanteris atsilošė sėdynėje. — Gal tikrai reiktų įsigyti
naują automobilį.
 PADĖKA

Rašydamas šį romaną patyriau netektį, sukrėtusią mano visatą ir

panardinusią mane į tokią tamsą, kurios tikėjausi niekada nebepatirsiąs. Jei
ne vieni nuostabiausių mano sutiktų žmonių, jei ne jų fantastiška pagalba ir
draugija, šis romanas taip ir nebūtų užbaigtas ir greičiausiai manęs čia
nebebūtų.
Helena Malder, Jairas ir Liza Pelegrinai, Uwe Lippoldas, Andru ir Tracy
Kalkeriai, Lynne Marie Campbell.
Iš visos širdies dėkoju jums visiems. Bičiuliai, jūs išgelbėjote man gyvybę
ir esate man svarbesni, nei galite įsivaizduoti.
Ačiū, kad buvote šalia.
Profesine prasme nuoširdžiai dėkoju keliems ypatingiems žmonėms —
savo agentui Darley’iui Andersonui už tai, kad yra geriausias agentas, kokį
gali turėti rašytojas. Darley’io angelams — Mary Darby, Kristinai Egan,
Georgiai Fuler ir visai agentūros komandai už tai, kad yra paprasčiausiai
nuostabūs. Dėkoju savo naujosioms redaktorėms iš „Simon & Schuster“ —
Annei Perry ir Bethanei Jones, nenuilstamai dirbusioms, kol ištaisė visas
klaidas šioje knygoje.
Taip pat dėkoju skaitytojams ir tiems, kurie taip fantastiškai rėmė mane ir
mano romanus nuo pat pradžių. Be jūsų paramos aš nerašyčiau.