Lucy Dillon

Lucy Dillon
]/c
fa s tf& L h '
V Č ZjiĄ lC L U O & J O ę
Iš anglų kalbos vertė

Vilma Rinkevičiūtė
,Ajma littera
VI L NI US / 2014
UDK 821.111-31 Versta iš:
Di201 Lucy Dillon
Lost Dogs and lonely Hearts,
HODDER
Ši knyga yra grožinės literatūros kūrinys. Vardai, personažai,

vietos ir nutikimai yra arba autorės vaizduotės kūriniai, arba
naudojami kaip meninė priemonė. Bet koks panašumas į tikrus
įvykius, vietoves ar asmenis yra visiškai atsitiktinis.
Šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo ir mokslo įstaigų

bibliotekose, muziejuose arba archyvuose, draudžiama
mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti,
viešai skelbti ar padaryti viešai prieinamą kompiuterių
tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose.
ISBN 978-609-01-1427-8
©Havercroft Limited, 2009

Viršelio nuotraukos:
©Kaspars Grinvalds | Dreamstime.com
©NwlOphotography | Dreamstime.com
©Erik Lam | Dreamstime.com
©Vertimas į lietuvių kalbą, Vilma Rinkevičiūtė, 2014
©Leidykla „Alma littera“, 2014
Skiriama savanoriams, kurie labai sunkiai dirba,
kad vienišiems ir benamiams šunims, kad ir kur jie atsidurtų,
būtų suteikta antra galimybė.
1
Pačioje vasario pradžioje Reičelė Filding turėjo visai neprastą

darbą (tvarkė interneto kompanijoms viešuosius ryšius), vaiki
ną, kuris reguliariai dovanodavo jai gėlių ir rengėsi net geriau už
ją pačią, namų tvarkytoją ir veido odą, dėl kurios atrodė kokiais
trejais metais jaunesnė, o ji, beje, jau buvo sulaukusi trisdešimt
devynerių.
Bet štai kitą savaitę ji vienu mostu prarado savo gyvenimo
meilę, butą Čisike, vakarų Londono priemiestyje, ir dar plius dar
bą. Tą patį rytą Reičelė pastebėjo pirmąją žilą sruogą, aiškiai ma
tomą tankiuose juoduose plaukuose, o nuo sesers Amelijos gavo
žinutę su kaltinimais pamiršus dukterėčios penktąjį gimtadienį:
„Jei pati neturi vaikų, tai dar nereiškia, kad gali būti tokia šlykšti
savanaudė.“
Darbo praradimas, namų netekimas ir žila sruoga - net ir po
vieną jau pakankamai dideli nemalonumai. Bet visi trys vienu
metu gali išversti iš koto net ir žmogų, pripratusį prie nuolatinių
nemalonumų. Reičelė norėjo - tiesiog troško - gulėti pamerkusi
nosį į aptirpusio „Bailys“ likerio kremo balutę ir klausytis „Joy
Division“ muzikos, tačiau buvo priversta sėdėti plastikinėje kė
dėje įgaliotinio kabinete Longhamptone, atokiame miestelyje,
kur net naujos parduotuvės atidarymas būtų didžiulis įvykis, ir
klausytis paskaitos apie paveldėto turto mokesčius, kurią skaitė
pagyvenęs vyriškis, nuolat save vadinantis „šalimi“, oją - „panele
Filding“.
8 Lucy Dillon
Reičelė ką tik paveldėjo tai, ką Džeraldas Flintas „turėjo malo

numą pavadinti nemažu turtu“, tačiau galvoje vis sukosi mintis,
kad dabar ir ji, kaip teta Dotė, baigs gyvenimą kovodama su šunų
plaukais ir valgydama pusgaminius. Kai tik pamėgindavo įsijaus
ti į naująjį paveldėtojos vaidmenį ar paskaičiuoti tetos Dotės tur
to teikiamą naudą bei patį turtą, kurį sudarė šeimos namas, šunų
prieglauda, šunys, šunys ir dar keletas šunų, priešais akis lyg ko
kia ekrano apsauga nuolat kankinamai sušmėžuodavo netikšos
Oliverio veidas ir tamsios akys tą akimirką, kai ji parodė čekius, -
iš pradžių tose akyse atsispindėjo nuostaba, paskui baimė, o visų
paskiausia, jos siaubui, šmėstelėjo tokia išraiška, kurios prasmė
tik dabar pradėjo aiškėti - tai buvo pasitenkinimas.
- Panele Filding, ar jūs vis dar klausotės?
Reičelė net sudrebėjo ir vėl pamėgino susikaupti. „Susiimk, -
įsakė sau. - Jo nebėra. O tu čia. Tai labai svarbu.“
- Klausausi, pone Flintai, - atsakė ji, barbendama pieštuku
į bloknotą. - Na, tiesą pasakius, gal ir nelabai. Ar galėtumė
te tiesiog pasakyti, ką man, kaip testamento vykdytojai, reikės
daryti?
Džeraldas sėdėjo prie stalo, jam už nugaros kabojo milžiniška
lyg paveikslas nuotrauka - keturi jo anūkai, kiek primenantys pe
lėdžiukus. Dešinėje sėdėjo šviesiaplaukė mergina, gal kokių dvi
dešimties metų, be abejo, Dotės šunų prieglaudos vadovė. Greta
jos tupėjo nusiminęs juodai baltas borderkolis.
Reičelė niekaip negalėjo prisiminti, iš kur čia atsirado tas šuo.
Betgi Dotė šeimoje ir garsėjo savo pakvaišimu dėl šunų (diagno
zę „pakvaišimas“ nustatė Reičelės motina, tačiau Reičelei atrodė,
kad pačiai Valerijai, turinčiai aistrą viską tvarkingai sandėliuoti,
galima nustatyti daug rimtesnę diagnozę). Visai gali būti, kad šuo
yra testamento vykdytojo padėjėjas.
Reičelės užsisvajojimą apie Oliverį Džeraldas palaikė sielvartu
dėl netekties.
Meilė vizgina uodegą 9
- Suprantu, jums nelengva susikaupti, bet juk mes ir esam

tam, kad jums padėtume. Aš pakartosiu, gerai?
Reičelė atsivertė naują bloknoto puslapį. Pataikė kaip tik ten,
kur vakar, apimta pykčio, buvo pasidariusi darbų sąrašą: susi
krauti daiktus, paskambinti pervežimo kompanijai, pakeisti
spynas, užsisakyti bilietus atostogų kelionei ir paskubom atsi
vertė kitą.
Džeraldui kalbant Reičelė rašėsi pastabas. Ji galės paveldėti
Dotės namus ir šunų prieglaudą tik užsakiusi turto įkainojimą,
paskui advokatai dar atsiųs visokiausių dokumentų, mokesčių
departamentas apskaičiuos palikimo mokesčius, bet nieko ji
negaus, kol nesusimokės bent dalies šių mokesčių, ir taip to
liau, ir panašiai. Net pareigingai rašydamasi visus šiuos punk
tus Reičelė niekaip negalėjo atsikratyti krūtinę spaudžiančio
skausmo.
Dešimt jos gyvenimo metų išsisklaidė lyg dūmas. Geriausias,
brandžiausias jos gyvenimo dešimtmetis. Daugiau niekada jos
rankos nebelies juodų Oliverio plaukų, visai nestilingai nubrauk
tų į šalį, tačiau vis tiek puikiai atrodančių. Tas jo kvapas po darbo,
vyriško prakaito aromatas nuo baltų marškinių, kai ant kėdės nu
mesdavo savo švarką aukso pamušalu...
- ...na, ir ,žinoma, Perlas? - pridūrė šviesiaplaukė mergina,
pertraukdama Reičelės minčių vėrinėlį. Ji kalbėjo su australietiš-
ku akcentu, tad sakinys nuskambėjo greičiau kaip klausimas, o ne
teiginys. Plati maloni šypsena tarsi bylojo, kad šią palikimo dalį
ji laiko geriausia.
Reičelė prisimerkusi nužvelgė auksinę grandinėlę su vardu
trumparankovių marškinėlių iškirptėje. Megė.
- Atleiskite, neprisimenu, kad testamente būtų užsiminta apie
šunį, - pradėjo ji žvilgčiodama į Džeraldą patvirtinimo. - Negi
jis buvo paminėtas? Atsiprašau, praėjusi savaitė buvo tikras koš
maras...
ĮO Lucy Dillon
- Dotė man prisakė papasakoti jums apie Perlą, kai tik čia at
eisite. - Megė parodė šunį, kuris sėdėjo jai prie kojų nuo pat su
sitikimo pradžios - klusnus, bet lyg ir nusiminęs, uodega ir ausys
liūdnai nukabusios.
Jis atrodo susisielojęs net labiau už mane, tarsi prasikaltusi pa
galvojo Reičelė.
- Perlui septyneri, jis borderkolių veislės. Dotė norėjo, kad jis
atitektų jums. Ji ypač tai pabrėžė, ar ne, Perliuk? Turėsi puikius
naujus namus.
Ji švelniai paglostė juodas kudlotas šuns ausis, ir šis glustelėjo
jai prie kojos.
- Betgi aš nemyliu šunų, - ėmė ginčytis Reičelė. Jai prabilus,
šuo pakėlė galvą. Reičelė vos neatšlijo, pamačiusi vaiduokliškas
žydras lyg ledukai akis, kurios ėmė tyrinėti jos veidą, tarsi mė
gindamos atpažinti. Ar tokios ir turėtų būti šunų akys? Rodės,
žiūrėjo tiesiai į sielą ir suvokė, kad jai net kambarinių gėlių nega
lima patikėti.
- Dotė nebūtų palikusi jums Perlo, jei būtų maniusi, kad jūs
jam netiksit. Ji puikiai sugebėjo parinkti žmonėms šunis, - labai
rimtai paaiškino Megė. - Žmones ji perprasdavo, vos jie perženg
davo slenkstį. Neišleisdavo savo globotinių su bet kuo, net jeigu
tie žmonės maldaute maldaudavo.
Reičelė žvilgtelėjo į advokatą, tarsi laukdama, kad šis, steng
damasis paneigti šią absurdišką nesąmonę, bent kiek papurtys
galvą, bet Džeraldas tik kaltai šyptelėjo.
- Ir man ji parinko porelę meilučių. Mes ją mėgdavomvadinti
šunų advokate.
„Varge mano, - pagalvojo Reičelė. - Aš turbūt sapnuoju.“
- Ar čia jūsų šeimos bruožas? - pasiteiravo Megė. - Šunų už
kalbėjimas?
- Kiek žinau, ne, - mandagiai atsakė Reičelė, bet paskui nu
sprendė paaiškinti plačiau. - Tiesą pasakius, ne. Tikrai ne. Vai
kystėje mums neleido net auksinės žuvelės laikyti. Nežinau, iš kur

atsirado Dotės meilė šunims.
Bet Dotė, šiaip ar taip, nebuvo tipiška Mosopų šeimos ats
tovė. Neištekėjo dvidešimt ketverių, niekada neturėjo vaikų ir
įpročio reguliariai pasirodyti chereso ir vaisinių pyragų puo
tose, kurias rengdavo Reičelės motina Valerija. Betgi ir Reiče-
lė panašiai elgdavosi. Labai gerai, kad Valerija, dar prieš Dotei
persikraustant į Longhamptoną, dėl kažkokios paslaptingos vi
dutinio amžiaus užgaidos priprašė ją tapti Reičelės krikšto mo
tina, bet, pasikeitus aplinkybėms, jai jau kartais imdavo atro
dyti, kad mama įtaria dukrai kažkokiu būdu pereidavus Dotės
senmergystę.
- Atleiskite, kad sakau, bet judvi labai panašios, jūs ir Doro-
tė, - tarė Džeraldas tokiu balsu, lyg sakytų didžiausią kompli
mentą. - Na, bent jau išvaizda. Labai panaši...
Reičelė žinojo, ką jis dabar pasakys, visi sakydavo tą patį. Kad
jos abi atrodo lyg karaliaus Eduardo laikų ekscentriškos sufra
žistės. Arba lyg prerafaelitų keršto angelai - tokiomis pat ilgomis
nosimis, tamsiomis apskritomis akimis, visai nepanašios į raus
vaskruostes lyg Anglijos rožės ir šviesiaplaukes Valeriją bei kitą
jos dukrą Ameliją. Reičelė nuo pat vaikystės troško būti tokia pat
graži kaip Amelija, ir tiktai Oliveris ją įtikino, kad jos pačios gro
žis ypatingas ir išliks iki pat senatvės.
- Nosis? - pamėgino padėti jam Reičelė.
- ...nosis... labai panaši, - šiaip ne taip užbaigė sakinį Džeral
das. Reičelė žinojo, kad ramaus jos veido išraiška kiek griežtesnė,
nei jai pačiai norėtųsi. Jis pamėgino gelbėti padėtį. - Dorotė buvo
nuostabi moteris, dažnai vaikštinėdavo kaimo apylinkėse su savo
šunimis. Vis paspėliodavom, ar ji kartais nedirba žvalgybai, o gal
dar kokiai... - padvejojo jis. - Tikriausiai turėjo reikšmės jos pa
sitikėjimas savimi.
- Tikriausiai, - liūdnai patvirtino Reičelė.
12 Lucy Dillon
Oliveriui irgi visada patiko jos pasitikėjimas savimi. Susitiki

muose su klientais ji atrodė nepriekaištingai - net pati buvo įti
kėjusi, kad tai įgimtas bruožas, o ne nuolatinio kavos siurbimo,
o gal ir širdį svilinančio troškimo padaryti jam įspūdį pasekmė.
- Na, mes turime kai ką bendra, - pripažino Reičelė, bet širdis
ir vėl virptelėjo. - Tačiau tai tikrai ne šunys, labai atsiprašau. Rim
tai kalbu, Mege, - pridūrė ji, pastebėjusi anapus stalo atlaidžią
šypseną. - Šuns aš net neturėčiau kur laikyti. Dažnai keliauju,
dirbu visą dieną. - Įtikinėdama Reičelė net rankas iškėlė.
Na, gerai, dabar ji jau nebedirba ir nebegyvena bute Čisiko
rajone, tačiau borderkolio vis tiek nesinori. Jos sritis - viešieji ry
šiai, o ne vaikų darželis.
- Perlas - ne šiaip sau šuo. Jis tarsi... koks senas draugelis?
Tiesa, Perlai? Ir jei jau Dotė sumąstė, kad tiksite vienas kitam, va
dinasi, jūsų draugystę laimina pats dangus. - Staiga linksma Me-
gės šypsena nublanko, nuoširdų veidą perkreipė siaubas. - Dieve,
kokia aš netaktiška, atleiskit man.
- Gal jau geriau, taip sakant, įteiksiu raktus nuo durų, - įsi
terpė Džeraldas, pasinaudojęs proga pakeisti pokalbio temą, ir
pradėjo kuistis stalčiuje raktų. - Neabejoju, kad norėsite kuo
greičiau nusigauti iki Keturių Ąžuolų ir apsidairyti, - pridūrė jis,
linkteldamas Megės pusėn. - Megė su malonumu padės jums su
sigaudyti šunų prieglaudos reikaluose.
Staiga visa per pastarąją savaitę susikaupusi įtampa užgriuvo
ant pavargusios Reičelės galvos, ir, kaip visada, lygiai trečią valan
dą. Ji ir vėl skausmingai panoro likti viena, su gero vyno buteliu,
po pūkine antklode, apsivilkusi patogiais naktiniais, o ne šiuo sti
lingu sijonu, pjaute pjaunančiu taliją. Jį nusipirko, nes pasitaikė
išpardavimas, o jai labai patiko modelis, be to, vieniša, dirbanti,
per trisdešimtį perkopusi moteris privalo gerai rengtis, nes netu
ri nuolat vemiančių vaikų, kurie tarsi suteikia teisę nusispjauti į
apdarus.
Paduodamas didžiulį ryšulį raktų su tvarkingomis kortelėmis,

prirašytomis dailiu Dotės raštu, Džeraldas nutaisė daugiau ma
žiau užjaučiamą miną.
- Dar yra laiškas, kurį Dorotė paliko testamento vykdytojai
kartu su raktais, tačiau galėsite perskaityti jį nuošaliai. - Ir padavė
jai plonytį voką, o ji įsikišo jį į patį užrašų knygelės galą. - Kaip
jau minėjau, galima sukviesti nekilnojamojo turto agentus, kad
įvertintų turtą, atsiųstų blankus ir taip toliau. Gal jūs pati galėtu
mėte peržiūrėti nuosavybę, ar nėra kokių vertingų daiktų, o gal
mums pasamdyti firmą, kuri viską įvertintų?
- Ne, aš pati peržiūrėsiu. Bet vis tiek ačiū.
Reičelė nužvelgė vieną pašnekovą, paskui kitą, galvodama,
ką dabar derėtų pasakyti. Nepaisant visų trūkumų, Valerija to
kiose situacijose puikiai susitvarkydavo. Visada žinojo, kokia
intonacija ir ką sumurmėti. Laidotuvės, vestuvės, testamentų
skaitymai - vos tik nukeipdavo senyvas giminaitis, ji iškart im
davosi veiksmų. Visas Dotės laidotuves ji suorganizavo iš kitos
apygardos ir palaidojo ją greta jų tėvų, namuose, Lankašyre. Ti
kriausiai čia jau pačios Dotės užgaida, kad testamento reikalai
būtų tvarkomi Longhamptone, o testamento vykdytoja pasi
rinkta Reičelė.
Iš visų Reičelės pažįstamų Valerija tikriausiai yra vienintelė,
kuri galėtų įsižeisti, kad jai ant galvos niekas nesuvertė biurokra
tinės kebeknės.
Šuo spoksojo į ją savo liūdnomis žydromis akimis. Jis tupėjo
visiškai ramiai, tačiau atrodė toks nusiminęs, kad Reičelei pradė
jo vaidentis, jog ir jam, užuot kentus čia, tikriausiai norisi gulėti
vienam, krepšyje, apsikabinus kaulą ar kokį kitą šunišką vyno bu
telio atitikmenį.
Megė pasimuistė.
- Ar galėčiau paprašyti paslaugos, mm... panele Filding?
14 Lucy Dillon
- Vadinkit mane Reičele. Žinoma, galėtumėt, - atsakė Reičelė.

Ji su malonumu atiduotų jai Perlą, kuris vis primintų Dotę. Bet,
nelaimei, Megė norėjo visai ko kito.
- Gal pamėtėtumėt mane iki Keturių Ąžuolų? Jei tenai va
žiuojat?
- Žinoma. Vis tiek nelabai žinau kelio, - atsakė Reičelė. Ji
šyptelėjo, nes žiūrint į Mėgę darėsi sunku nesišypsoti. Jos veidas
buvo paslaugus ir labai malonus, vis dar įdegęs, nors lauke buvo
niūrus temstančio vasario dangus. Megė, be abejo, labai mylėjo
šunis.
Išėjus iš kontoros ir traukiant į automobilių aikštelę Megė sma

giai plepėjo pati sau viena, o pamačiusi Reičelės automobilį net
išsižiojo:
- Oho, nieko sau, čia jūsų? - puolė aikčioti, kai Reičelė, pypte
lėjusi pulteliu, atrakino savo juodą reindžroverį. - Perlui tiks kuo
puikiausiai! Perlai, tik pažvelk, kokį gražų mašinuką turi tavo
nauja mamytė!
Reičelė net sudejavo, išgirdusi apie „naują mamytę“.
- Jis juk šuo ir aš jam ne mama, aišku?
Ji ranka persibraukė veidą ir stipriai sumerkė perštinčias akis.
Nepradėjo aiškinti, kad dabar, kai neteko darbo, reindžroveris ti
kriausiai iškeliaus atgal į Londoną, vos tik jį nuomojanti kompa
nija suuos, kad darbą ji prarado.
Tiesiog reikės susirasti kitą darbą, priminė sau Reičelė. Su tavo
gyvenimo aprašymu turėtų būti nesunku. Netgi nuosmukio laikais
žmonėms reikia viešųjų ryšių specialistų. Ypač nuosmukio laikais.
Megė su Perlu įdėmiai žiūrėjo į ją, ir Reičelė negalėjo suprasti,
kuris iš jų labiau trokšta įtikti - Megė ar Perlas. Ji jau ir pati gai
lėjosi pratrūkusi.
- Atsiprašau. Klausyk, nežinau, kur jį patupdyti. Ar bagažinė
je bus saugu?
- Tokio dydžio bagažinėje jam tikrai patiks. Pasisekė šel

miui, - atsakė Megė, atidarydama bagažinės dureles. - O, matau
apsikrauti nemėgstat, - tarė pamačiusi du nedidelius Reičelės la
gaminus ir dėžę, į kurią ši, išsikraustydama iš buto, buvo sumetu
si visokį šlamštą. Ją liūdino dar vienas dalykas: per šitiek metų ji
tik tiek tesugebėjo užgyventi. - Ilgai pas mus pabūsit?
- Nežinau. - Reičelė persibraukė pirštais plaukus, prisimi
nė žiląją sruogą ir atsiduso. - Šiuo metu, ko gero, neturiu jokių
planų.
- Matot, kaip viskas klostosi? Kuo puikiausiai. - Megė pa
plekšnojo automobilio šoną. - Šok čia, Perliuk!
Perlas klusniai įšoko į Reičelės bagažinę ir įsitaisė tarp dviejų
odinių „Mulberry“ firmos lagaminų, sukrautų per vieną naktį.
Reičelė taip ir matė, kaip juodi bagažinės apmušalai apsivelia bal
tais plaukais, bet buvo pernelyg pavargusi, kad nervintųsi. Ji tik
užtrenkė bagažinės duris ir atsidarė savąsias.
- Dėkoju, kad sutikot pavežti. Autobusai šiose vietose gana
nepatikimi, be to, jums čia tikriausiai gūdus kaimas, a? Kai iš
Longhamptono pasuksite Hartlio link, pasakysiu, kur toliau
važiuoti, - kalbėjo Megė, ropšdamasi į keleivio vietą. Jai teko
netgi šiek tiek šoktelėti, nes buvo visa pėda žemesnė už Reiče-
lę. Nutrintus džinsus Megė buvo susikišusi į kerzinius batus, o
kai įsitaisė, Reičelė užuodė šunų kvapą ir „White mušk“ kvepalų
dvelktelėjimą. - Nelabai toli nuo paties miesto, betgi jūs ir pati tai
žinote, tiesa? - Megė patylėjo, o tada paklausė: - Ar tai ne jūsų
telefonas skamba?
Tikrai jos. Grojo melodiją „Valkirijų skrydis“, o tai reiškė,
kad kitame telefono gale - jos motina. Labai knietėjo apsimesti,
kad negirdinti skambučio, kad vairuojanti, betgi Valerija žino
šiandien ją buvus pas advokatą ir nesiliaus skambinusi. Skam
binusi ir skambinusi. Geriau jau greičiau atsiliepti, pašnekėti ir
baigti.
i6 Lucy Dillon
- Taip, - atsakė ji, kuisdamasi po rankinuką, - mano. Atleis

kit, turiu atsiliepti. Aš greit. - Ji išlipo iš automobilio ir priglaudė
prie ausies mobilųjį. - Alio, mama?
- Ar jau baigei su advokatais? Ar buvo kokia klaida testa
mente? - Valerija kalbėjo tiesiai šviesiai. - Mudu su tavo tėvu vis
svarstėm, ir jis mano, kad turėtų būti Dotės tau paliktas laiškas,
kuriame paaiškinta, kaip viską padalinti. Kai susitiksi su advoka
tais. Jis mano, kad tikriausiai buvo pigiau viską palikti tau, kad
paskui pasidalintum su seserim, o ne daryti viską oficialiai.
Reičelė giliai įkvėpė. Šį pokalbį abi buvo pradėjusios prieš ke
turias dienas, ir dabar Valerija jį tęsė tiksliai nuo tos vietos, kur
paskutinį kartą baigė.
- Laiškas tikrai yra, mama, bet aš jo dar neatplėšiau. Ir būk
gera, nesielk taip, lyg aš būčiau dėl viso šito kalta. Juk žinai, kad
nieko tokio nesitikėjau. Amelija galės pasiimti, kas jai patiks. Ne
manau, kad Dotė taip atkeršijo tau.
- Nesuprask neteisingai. Dotės aš nekaltinu, - pradėjo gin
tis motina, troškusi pasielgti tinkamai. Valerija visada elgdavosi
tinkamai ir teisę abejoti pripažino visiems, netgi tuomet, jei tais
žmonėmis nepasitikėdavo. Ypač tuomet, kai nepasitikėdavo. -
Tokiajau toji Dotė - ji buvo pratusi gyventi viena, niekuo nesirū
pindama, tačiau Amelija - ne toks žmogus. Greisei ir Džekui taip
pat priklauso gauti po dovanėlę senelės seseriai atminti.
Reičelė nugalėjo norą iškloti, kad su gauja įvairiausio plauko
šunų ant sprando nelabai pagyvensi laisvai ir nevaržomai. Ją siu
tino šeimos požiūris, kad jei jau neturi vaikų, tai, vadinasi, šlais-
taisi po naktinius klubus ir darai, kas tik šauna į galvą.
- Gal jie norėtų po šunį? - paklausė pusiau rimtai. - Jų nema
žai palikta.
Ji tarėsi girdinti, kaip Valerija pasipiktinusi kvėptelėjo už dvie
jų šimtų mylių.
- Ką? Ne! Kaip neatsakinga! O alergijos? Pirmiausia turėtum

pasitarti su Amelija. Ne, ten turėtų būti sidabrinis plaukų šepe
čių komplektas, kuris labai tiktų Greisei, jis buvo mūsų motinos,
o Džekui, kiek pamenu, Dotė mėgo žvejoti, tad manau, kad kaž
kur turėtų būti brangi meškerė. - Ji patylėjo. - Ir tik nepasakok
Amelijai, kad apie tai užsiminiau, bet jai šiuo metu praverstų
truputis pinigų. Auginti vaikus labai brangiai kainuoja. Neabe
joju, kad Dotė turėjo šiokių tokių santaupų juodai dienai, tad
galėtum...
- Liaukis, mama, - nutraukė ją Reičelė. - Šiuo klausimu galiu
tave nuraminti. Pinigų nėra.
- Ką? - Valerijai, rodės, buvo sunku patikėti.
- Pinigų nėra. Yra namas, šunų prieglauda, bet kai sumokėsiu
darbuotojams ir advokatui, grynųjų beveik neliks.
- Bet... kaip? Jai teko pusė pinigų už tėčio namą, o išleisti ne
buvo kam, tik sau vienai!
Reičelė tarėsi girdinti tarp žodžių prasprūstančią nuoskaudą.
Ji puikiai suprato, kad ne dėl pinigų. Valerija buvo kone nusikals
tamai geraširdė, aišku, savotiškai, beveik kaip ir Dotė, tačiau ji
rūpinosi ne gyvūnais, bet žmonėmis. Ji visiems padėdavo, visada
kitais rūpindavosi labiau nei savimi, savo raudona fiesta vežioda
vo senukus į ligoninę, apskalbdavo nebesusigaudančius vienišus
kaimynus.
- Tikriausiai viską išleido šunims, mama, - atsakė Reičelė,
žingsniuodama aplink automobilį. - Bet juk ji pati taip pasi
rinko.
Valerija aname gale visai nutilo, ir Reičelė suprato, kad ji skai
čiuoja iki dešimties, užuot tuojau pat išpyškinusi, ką galvoja. Kaž
kur tolumoje pasigirdo kažkieno šūksmai.
- Ko nori, Kenai? A, tėtis sako, kad pasidairytum pas Dorotę...
Ko? Na, sakyk! Akerio Bilko plokštelių.
18 Lucy Dillon
Reičelė apsisuko ant kulno ir nužvelgė automobilyje vis dar

sėdinčią Mėgę.
- Čia juk ne naudotų daiktų išpardavimas, - paprieštaravo
ji. - Klausyk, kai testamentas bus oficialiai patvirtintas, galėsi at
važiuoti ir apsidairyti. Kaip manai?
- Nenorėčiau kartis ant sprando, be to, ir čia turiu ką veikti,
ponios iš slaugos ligoninės be manęs nė žingsnio negali, o ir tavo
tėvas... negaliu viską taip imti ir mesti, - suirzo Valerija.
O aš galiu, mintyse pridūrė Reičelė.
- Na ir? Ką ketini daryti? - neatlyžo Valerija. - Gal viską par
duosi? Toks didelis namas reikalauja nemažai išlaidų, jei jame gy
veni viena. Vis kartodavau tavo tėvui: juk tai milžiniškas namas,
gerokai per didelis vienai Dotei.
Reičelė apžvelgė kitus automobilius aikštelėje prie advokatų
kontoros, pastebėjo sidabrinį jaguarą, visai tokį pat kaip Oliverio,
galvą lyg replėm suspaudė.
- Reičele? Ar vis dar klausaisi?
- Taip, mama, - atsakė ji, spausdama nosį ir stipriai užsimerk
dama.
- Ar vis dar gyveni ten pat? Vakar vakare mėginau prisiskam
binti tau į butą, bet neatsiliepei. Tu man niekada nieko nepasa
koji, - jau švelniau kalbėjo Valerija. - Kai kurioms merginoms
patinka pasikalbėti su mamomis. Amelija visada pasakoja nau
jienas apie vaikus, o aš niekada nežinau, ar tu namie, ar išvykus
iš šalies.
- Dirbu iki nukritimo, mama, - atšovė Reičelė ir sumetė, kad
reikėtų greičiau užbaigti šį pokalbį, kol neprasidėjo įprasti išve
džiojimai. Teks kada nors papasakoti ir apie darbo netekimą, ge
rai bent tai, kad nereikės aiškintis dėl išsiskyrimo su Oliveriu.
Prieš keletą metų, viską gerai apsvarsčiusi, Reičelė nusprendė,
kad paprasčiau bus apsimesti vieniša ir kęsti nuolatinį Valerijos
zyzimą: „Susirastum pagaliau vyrą ir susitvarkytum gyvenimą“,

nei aiškintis dėl santykių su tokiu netinkamu kandidatu į vyrus
kaip Oliveris Riglis. Paradoksalu, bet vienintelė šeimos narė, ži
nojusi apie Oliverį, buvo Dotė, bet ir jai Reičelė papasakojo visiš
kai nedaug.
- Darbas - dar ne visas gyvenimas, - priminė jai Valerija, bet
iš moters, nuo pat 1969-ųjų atsidėjusios vien namų tvarkymui
(dėkui Dievui, tėtis - atsidavęs dantų gydytojas) šie žodžiai nu
skambėjo visiškai neįtikinamai. - Juk tu nejaunėji.
- O kas jaunėja? - atrėžė Reičelė ir pajudėjo prie automobilio.
Atsisukusi tiesiai priešais nosį pamatė dvi žydras akis. Perlas
žvelgė į ją pro bagažinės langą, ir Reičelė iš nustebimo net ženg
telėjo atatupsta.
Jis sėdėjo lyg sargybinis, vieną priekinę leteną uždėjęs ant dė
žės su jos daiktais, o galvą kiek pakreipęs, tarsi klausytųsi, ką kal
ba Reičelės pašnekovė. Viena juoda ausis nulinkusi, o kita styro,
matyti švelni rausva oda, nusėta baltais plaukeliais, atrodė, kad
jis didžiuojasi galėdamas saugoti žemiškas jos gėrybes ir stengiasi
įtikti, bet net nenumano, kad jo naujosios šeimininkės sujaukta
me gyvenime jam visiškai nėra vietos.
Staiga Reičelei širdį užplūdo gailestis, ir ji net pati nustebo pa
jutusi akyse ašaras.
Gal čia jau ankstyvos menopauzės simptomas, niūriai pagal
vojo ji. Netikėta meilė gyvūnams. Gal taip kūnas praneša, kad
tuoj nuaidės paskutinis švilpukas ir jau laikas apsirūpinti katėmis.
- Reičele! Sakyk ką nors! - Valerija dar nebuvo atsijungusi ir
vis dar tikėjosi, kad Reičelė puls lieti širdį kaip jos sesuo Amelija.
- Vėliau paskambinsiu, mama, - atsakė Reičelė.
- Mums reikia šį tą aptarti, - nepasidavė Valerija.
- Ir nepamiršk Akerio Bilko plokštelių! - įsiterpė duslus
šūksmas.
20 Lucy Dillon
- Ir nepamiršk... - ėmė kartoti Valerija.

- Taip, - nutraukė ją Reičelė. - Girdėjau jį ir pirmą kartą.
Ji atsijungė, o Perlas anapus stiklo pradėjo lekuoti - rausvas
liežuvis kyšojo iš burnos, snukis tarsi šypsojosi.
- Neįsijausk, - perspėjo jį Reičelė.
2
Vos tik petimi atstūmė priekines lauko duris, Reičelė iškart su
prato, kad paradiniu įėjimu Dotė naudodavosi nedažnai.
Nemindomos grindų lentos buvo išsiklaipiusios, o prieškam
baryje nesimatė jokių kasdienio gyvenimo ženklų - nei nuolaidų
kortelių picai, nei reklamos lapelių. Tik raudonmedžio stovas su
apdulkėjusia aspidistra, žalvarinis senoviškas sieninis laikrodis,
o ant tamsiai raudonų tapetų prismaigstyta daugybė nuotraukų
su spanieliais šokoladinėmis akimis, maloniais snukeliais, kurie
tąso nukeipusius sumedžiotus paukščius.
Reičelė užuodė grindų vašką, levandų kvapą, tačiau šunų
smarvės, kad ir kaip keista, nebuvo. Valerija nuolatos murmėda
vo, kad Dotės namai, ko gero, „smirdi kaip nevalytos šunidės“,
bet jautri Reičelės nosis ničnieko panašaus neužuodė. Turbūt visi
šuniški aromatai išsisklaido po aukštomis lubomis.
Niekas nepasikeitę nuo tada, kai ji čia lankėsi Naujųjų metų
išvakarėse prieš septynerius metus. Tai nutiko po pirmojo rimto
kivirčo su Oliveriu dar tomis dienomis, kai ji mėgindavo priversti
jį leisti atostogas kartu, o ne palikti vieną kankintis šventiniuose
šeimos susibūrimuose. Kai jau galutinai užkniso aiškios Valerijos
užuominos ir Oliverio išsisukinėjimai, Reičelė užsirašė į kelionę
slidėmis, taip pat užrašė ir Oliverį, bet tas šunsnukis paskutinę
minutę išsisuko. Taigi, nenorėdama važiuoti namo ir kentėti gi
minių užuojautos, Reičelė, pagauta labdaringos nuotaikos, pa
skambino Dotei, o šioji netikėtai pakvietė ją į svečius.
22 Lucy Dillon
Vos spėjusi išvažiuoti iš Vusteršyro, Reičelė jau keikė save, ko

kio galo pati savo noru beldžiasi bala žino kur, kai galėtų sėdėti
sau flirtuodama Soho klube. Tačiau ją ginte ginė troškimas dingti
taip, kad niekas nerastų. Tačiau, atvykus į Longhamptoną, viskas
pasikeitė. Dotė nusivedė ją į šiltą virtuvę, kur klausėsi pjesės per
Ketvirtąją radijo programą ir kepė žuvų pyragą. Netrukus Reičelę
irgi patraukė pjesės veiksmas. Jos pavalgė jaukiai tylėdamos, tik
prie metalinės krosnelės dėžėje krebždėjo šeši neseniai išgelbėti
šunyčiai.
Vidurnaktis atėjo ir praėjo prie liepsnojančio židinio, su pa
ties geriausio seno „Krug“ šampano buteliu. Dotė Reičelės ne
klausinėjo, kodėl ji tokią naktį, kai dauguma jos amžiaus moterų
sukiojasi po vakarėlius, liko viena, tik paklausė, ar ji laiminga. Šis
paprastas klausimas pralaužė apsimestinio Reičelės abejingumo
kiautą, ir ji Dotei pasipasakojo net atviriau nei savo motinai. Nors
ir ne apie viską, tiktai tiek, kad Oliverį sunku prispausti ir kad ji
per daug išdidi važiuoti namo, kur gali prispausti ją pačią.
- Vyrams patinka viską apsunkinti, - atsakė Dotė, o kreiva jos
šypsena rodė, kad ji žino, apie ką kalba. - Nesileisk mulkinama.
Šunys tuo ir žavūs - jų prisirišimas labai tiesmukas. Pasivaikščio
ti, šiek tiek ėdalo, gultas... - Ji patylėjo ir kilstelėjo antakį. - Tiesą
pasakius...
Tą akimirką Dotė atrodė keliais dešimtmečiais jaunesnė, ir
Reičelė iškart pasijuto naivi mergiūkštė, o ne visko mačiusi mies
tietė. Bet paklausti taip ir nesiryžo. Valerijajoms nuolat kalė į gal
vas, kad nedera tetos Dotės klausinėti apie tai, kodėl ji neturinti
vyro. Įpročių taip lengvai neatsikratysi.
Vėliau teta pasiūlė Reičelei viskio ir dar cukruotų „Fortnum &
Mason“ vaisių, paskui abi vėl nugrimzdo į apmąstymus. Reičelė
dar nusistebėjo, iš kur Dotė galėjusi ištraukti tokias rafinuotas ir
prabangias vaišes. Tai visai nesiderino su Valerijos pasakojimais
apie tai, kaip teta Dotė leidžianti Kalėdas - kaip ji puošianti bu
gienio šakelėmis šunų ėdalo dubenis ir lapnojanti kartu su jais.
Dabar, prisiminusi tą naktį, ji stabtelėjo tarpduryje. Kitą rytą
paskubomis išvažiavo ruoštis susitikimui su klientais, ir nei ji, nei
Dotė niekada daugiau neužsiminė apie tuos drauge sutiktus Nau
juosius metus. Kaip ir anksčiau, siuntinėdavo viena kitai atviru
kus gimtadienių ir Kalėdų progomis. Po tų Naujųjų metų, norė
dama pamokyti Oliverį, Reičelė per šventes pradėjo savanoriauti
benamių prieglaudose. Visa bėda, kad jam į tai buvo nusispjauti.
Reičelė prasispraudė į koridorių. Nuo tų laikų, kai atsikraustė
čia aštuntojo dešimtmečio pradžioje, Dotė aiškiai nieko nebuvo
atnaujinusi, tačiau kaimo vietovei visai pritiko šis orus nuspuri-
mas. Viena kita šviesi akvarelė, viena kita vaza su gėlėmis, ir vis
kas atrodys visiškai kitaip. Ji galės čia įsikurti. Susitvarkyti pagal
savo skonį. Tik kažkodėl Reičelės tai visiškai nedžiugino.
- Ar norėtumėt pirma atsigauti? - paklausė Megė, stabtelėju
si prie kiliminiu taku išklotų laiptų į viršų, per petį persimetusi
vieną iš Reičelės krepšių. - O gal ateisit pasisveikinti su vaiki
nais, kad paskui jau neberūpėtų. Kai kuriuos šunis turėsiu išvesti
penktą, tad, jei norėsit pasivaikščiot, galėsit eiti kartu, o gal keti
nat pavedžioti Perlą, pabūti su juo dviese...?
Reičelė neatsiliepė, ir Megė sumišusi nutilo.
- Atleiskit, kalbu lyg viešbučio tarnautoja. O juk dabar čia
jūsų namai.
- Nieko tokio, - atsakė Reičelė. Ji tylėjo visai ne todėl. Tie
siog neviliojo mintis bendrauti su nepažįstamais žmonėmis, kai
pačiai nesinori nieko kito, kaip tik užsitraukti ant akių vėsinan
čią kaukę ir pamėginti atsijungti nuo to jovalo, kurį pati užvirė
Cisike. Telefonas vis dūzgė kišenėje, ji puikiai suprato, kad ten
Oliveris. Nesinorėjo peržiūrinėti jo žinučių - jis dabar turbūt net
verda iš pasiutimo po viso to, ką ji iškrėtė.
- Na, kai jūs paminėjot vaikinus...
24 Lucy Dillon
- Šiaip jau turėjau omeny šunis, - išsišiepė Megė. - Atleiskit,

greitai priprasit. Bet šiuo metu čia yra ir veterinaras Džordžas, tad
jums vis tiek ne pro šalį būtų pasikalbėti su juo apie prieglaudą.
Veterinaras Džordžas. Viliote viliojo karšta vonia ir butelis
vyno, bet Reičelė pareigingai nutaisė pačią maloniausią klien
tams skirtą miną. Geriau greičiau viskuo nusikratyti.
- Puiki mintis! - nelabai nuoširdžiai atsiliepė Reičelė, jau ei
dama koridoriumi, bet šiek tiek susigėdo, pamačiusi malonią ir
paslaugią Megės šypseną.
- Turime savanorių vedžiotojų komandą, - aiškino per petį
atsigręžusi Megė. - Be jų negalėtume išsiversti, dabar jie irgi bus
čia, atvedė terjerus po pasivaikščiojimo.
- Vedžiotojų? - perklausė Reičelė, nors visai nesiklausė. Tai
klientams skirtas triukas, kurį ji išmoko iš Oliverio - jei nesinori
nei kalbėti, nei klausytis, tiesiog pakartok paskutinį pašnekovo
žodį ir leisk jam plepėti toliau.
- Taip, tai vietiniai gyventojai, kurie vedžiodami savo šunis
kartu pasiima ir kelis prieglaudos gyventojus. Dar yra keli vaikai,
kuriems tėvai neleidžia laikyti gyvūno, ir keli pagyvenę žmonės,
kurie jau nebepajėgtų juo rūpintis. Ir žmonėms, ir šunims tai tik
į gera.
- Mm, - numykė Reičelė, stabteldama prie Dotės nuotrau
kos - joje ji stovėjo tiesi, žilais plaukais, apsupta šunų, siekiančių
palaižyti veidą. Vienur kitur vis pasitaikydavo kvailiojančių kurtų
stambiu planu ir šokinėjančių kolių nuotraukų. Lygiai taip pat
švarutėlės Valerijos svetainės sienos buvo nukabinėtos meniško
mis Amelijos, Greisės ir Džeko nuotraukomis.
- O ką jūs veikiate? - norėdama palaikyti pokalbį paklausė
Megė. - Džeraldas sakė, kad tvarkote viešuosius ryšius. Kietai.
- Oi ne, nelabai. Dažniausiai dirbu su naujomis firmomis ir
internetu prekiaujančiais mažmenininkais, ne kažin kas. - Reiče
lė pajuto, kaip kažkas niuktelėjo į kulną, ir net pašoko.
Jai už nugaros, nuleidęs galvą, stovėjo Perlas ir jau ruošėsi dar

kartą švelniai niuktelėti nosimi į blauzdą. Jis stabtelėjo, pakėlė
galvą, kryptelėjo ją, ir viena ausis nukabo.
- Perlai! Ak tu įsakinėtojau! - piktokai šūktelėjo Megė, bet
atrodė, kad jai labiau smagu negu pikta. - Atleiskit jam, Reičele,
jis iš kolių šeimos, o tie šunys nuolat mus gena, jei jiems pasirodo,
kad vaikštom nepakankamai greitai.
- Ar jis kieno atiduotas? - paklausė Reičelė, pirmą kartą įdė
miai pažvelgusi savo naujam šuniui į akis. - Neprisimenu, kad
būčiau jį čia mačiusi.
Megės linksmumas išgaravo.
- Ne. Tai buvo jos šuniukas. Perlas pateko pas Dotę vos dviejų
savaičių. Vietinis policininkas rado jį dėžėje netoli vaikų žaidi
mo aikštelės parke kartu su keturiais broliukais, kažkas juos ten
tiesiog paliko dvėsti. - Ji žvelgė plačiomis akimis. - Vienas Die
vas žino, kas nutiko jų mamai. Upė jau buvo užšalusi, taigi, galit
įsivaizduoti, kaip tie šunyčiai atrodė. Kai juos atvežė, visi buvo
susispaudę į kamuolį, kad sušiltų. Jų sesutė jau buvo mirtinai su
šalusi.
- Kaip baisu, - atsiduso Reičelė. Savęs gailėti norėjosi jau nebe
taip. Ji pritūpė pakasyti Perlui sprando.
Šuo pakėlė į ją akis, ir jos ryškiai suspindo koridoriaus prie
blandoje. Perlo kailis buvo toks tankus, kad sunku net įsivaizduo
ti jį mažutėlį, dvesiantį nuo šalčio.
- Dabar jis atrodo puikiai, - tarė ji.
- Aha, na, čia Dotė pasistengė. - Megė pasilenkusi pakedeno
jam ausį. - Pirmą savaitę ji nešiojosi šunyčius pasirišusi prie pil
vo, jie buvo dar tokie maži, per anksti atskirti nuo motinos, teko
maitinti su pipete, duoti vaistų. Vienas mažylis neišgyveno, buvo
per daug sulysęs. Džordžas padarė viską, ką galėjo, bet netgi Dotė
nesugebėjo jo išgelbėti.
26 Lucy Dillon
Iš virtuvės pasigirdo griausmingas vyriškas juokas, ir Reičelė

pajuto, kad nenori tuojau pat tenai eiti. O ypač dabar, kai ją be
veik iki ašarų sujaudino Perlo istorija.
- Ir kas jiems nutiko? - paklausė ji, norėdama nudelsti.
Megė pasilenkė dar žemiau paglostyti Perlo kaip reikiant.
- Šernas ir Spindulys iškeliavo pas vieną ūkininką netoli
Hartlio, Žiedas pateko pas dresuotoją Roshilyje. Tačiau su Per
lu ji negalėjo išsiskirti, taigi pasiliko jį. Sulaužė visas savo tai
sykles, bet tvirtino, kad buvo verta. O tu ją mylėjai lygiai taip
pat, kaip ir ji tave, ar ne, vargšeli? A? Ir dabar labai ilgiesi savo
šeimininkės.
Megė pasitrynė veidu į juodą jo kailį, ir Reičelę apėmė jaus
mas, kad po šiuo dėmesiu šuniui mergina slepia ašaras. Ko gero,
šiuo metu jos abi nelabai nori eiti į virtuvę.
- Ar Dotė paprastai nepasitikdavo šunų sau? - paklausė Rei
čelė. - Negi tai nesunku, kai taip juos myli?
- Jai teko laikytis tvirtai - jei imtume į širdį visų mums atveža
mų šunų nelaimes, tai savo namus netruktume paversti prieglau
domis. Mane ji privertė pažadėti, kad nemėginsiu išgelbėti visų
šunų pati! Manė, kad geriausia, ką galime padaryti, tai pasirū
pinti, kad gavę antrą galimybę jie neliktų nuvilti. Mes privalome
suteikti šunims antrą galimybę, nes mums, žmonėms, jie tokią
tikrai suteikia, nesvarbu, kaip blogai su jais buvo pasielgta.
- Nereikia, - staiga paprašė Reičelė. - Tuoj mane pravirkdysi.
Megė atsistojo ir nusišypsojo pro ašaras.
- Atleiskit. Nė nežinau, kaip mes be jos išsiversim, jau nekalbu
apie Perlą. Jis buvo su ja... na suprantate... kai ją ištiko infarktas.
Ir dabar bent jau neieško jos kaip kad kiti šunys. Jis supranta, kad
ji nebegrįš.
Perlas elegantiškai žengtelėjo priekin du žingsnius ir dabar
niuktelėjo balta nosimi į koją Megei. Jai teko nutraukti pasakoji
mą ir atkreipti į jį dėmesį.
- Taip, taip, žinau, pavakarių metas. - Ji kilstelėjo antakius. -

Tiesą pasakius, to nederėjo sakyti. Čia dar viena taisyklė. Neapsi-
metinėkim, kad gyvuliai gali kalbėti kaip žmonės. Jie tik šunėkai,
sakydavo ji, ir gal dešimtkart gudresni už mus. Ir dešimtkart ma
lonesni kompanionai.
- Galėčiau sutikti, - atsiduso Reičelė, prisiminusi Oliverio ty
lėjimo priepuolius ir motinos įkyrumą. - Tik nereikia ko nors
prisigalvoti, - pridūrė greit.
Kai Megė pravėrė virtuvės duris, ten visi maloniai šnekėjosi, bet,
jai įėjus, niekas nenutilo.
- ...tai aš jam ir sakau, štai, imk maišelį kakučiams! - kalbėjo
pagyvenusi moteris, sėdinti prie virtuvės stalo; ji taip lingavo gal
vą pabrėždama savo žodžius, kad tvarkingai sudėti plaukai linga
vo kartu. - Aš visada sakiau Tedui, kad dresuoti reikėtų ne šunis,
o šeimininkus. Pipinas niekada nekakodavo kur nepriklauso, argi
ne, Tedai?
- Tai jau tikrai.
- Tarp visų jorkšyro terjerų tavo Pipinas, Freda, buvo tikras
kakojimo meistras, - pareiškė į kvadratinę kriauklę atsirėmęs
stambus vyras; jo balse Reičelė išgirdo lyg ir pašaipą, tačiau Freda
jos nepastebėjo.
Taigi čia ir bus veterinaras Džordžas, pamanė Reičelė. Na,
bent jau humoro jausmą turi.
Džordžas ir atrodė kaip kaimo veterinaras: languoti marš
kiniai paraitotomis rankovėmis, raudonos nudrengtos kelnės
ir purvini batai. Arbatos puodelį jis buvo suspaudęs milžiniška
suskirdusia letena, nė nepasiaiškinęs, kur čia jo auselė. Plaukai
tankūs ir šviesūs, mėlynos akys žvelgė atsainiai, o iš to, kaip ra
miausiai pats pasiėmė du vaisinio pyrago gabalus, atrodė, kad jis
čia jaučiasi lyg namuose.
28 Lucy Dillon
- O, Mege, mieloji, sugrįžai! - šūktelėjo kitas pagyvenęs vyras,

tikriausiai Tedas. - Mikį ir Minę mes jau nuvedėme ir visai ne
prieštarautume pavedžioti dar vieną porelę. Tu ne prieš?
- Gal norit Berčio? - pasiūlė Džordžas, ir Reičelei pro akis
nepraslydo, kaip atšlijo abu sutuoktiniai. Paskui jis pastebėjo Me-
gei už nugaros stovinčią Reičelę, ir jo veido išraiška persimainė,
bičiulišką linksmumą pakeitė profesionalus budrumas.
Reičelei labiau patiko ankstesnė jo veido išraiška, kol dar ne
buvo jos pamatęs. Džordžo veidas vargu ar buvo gražus, greičiau
atšiaurokas, o paraudusi oda aplink nosį rodė, kad pastaruoju
metu jis nemažai laiko praleido šaltame ore. Tačiau kai jis taip
draugiškai erzino pagyvenusią ponią, akyse šoko kibirkštėlės, tad
atrodė gerokai jaunesnis ir šelmiškesnis. Pamatęs ją prie durų,
jis vėl pavirto gerokai vyresniu veterinaru, gal panašaus amžiaus
kaip pati Reičelė, o gal ir vyresniu. Jis atrodė pats sau viršininkas,
o ne samdinys.
- Sveikučiai! - linksmai užtraukė Megė. - Čia Reičelė Filding,
Dotės dukterėčia. Ji dabar šio namo, prieglaudos ir visa ko savi
ninkė!
- Labas, - nenoriai pakėlė ranką Reičelė.
- Tedas Šeklis, o čia mano žmona Freda. Užjaučiame jus, mie
loji, - tarė Tedas. Jis atsistojo ir paspaudė jai ranką, kokią sekun
dę ją užlaikydamas. Kalbant raukšlės ant jo kaktos įsirėžė dar gi
liau. - Ne itin smagi proga susipažinti.
- Ne itin, - lyg aidas atkartojo jo žmona. - Dotė buvo ypatin
gas žmogus.
- Ypatingas, - atsiduso ir Tedas.
- Džordžas Fenvikas. - Veterinaras atsitraukė nuo kriauklės
ir perėmė puodelį į kitą ranką, bet jo nepadėjo. Jis buvo gero
kai aukštesnis už Reičelę, o tai jau gana neįprasta; ji buvo beveik
metro aštuoniasdešimt aštuonių ir nuo tada, kai susipažino su
Oliveriu, nebuvo apsiavusi aukštakulnių. Jis ištiesė ranką, ir ji pa

matė auksinių plaukų juostelę, dingstančią languotoje rankovėje.
- Malonu susipažinti, - atsakė ji. Jo ranka, suėmusi švelnią jos
plaštaką, atrodė didžiulė ir šiurkšti. Kaimiečio letena ir jos bal
ta, išpuoselėta miestietės rankelė. - Ačiū, kad padėjote Megei čia
tvarkytis po to, kai Dotė... pastarąsias kelias savaites.
- Nieko čia tokio. Dotė buvo mano klientė ir gera draugė. -
Džordžas nužvelgė ją, pakreipęs galvą lyg vertindamas. - Tik ne
sakyk, - pareiškė, - kad būsi gyvūnėlių mylėtoja.
- Pone Fenvikai! - pasipiktinusi šūktelėjo Freda. - Kaip ne
mandagu!
- Na, toks madingas juodas sijonas šunų prieglaudoj? - atšovė
jis. Jo akys gręžte gręžė josios akis, ir Reičelei pasirodė, kad kažin
ar jis juokauja. - Nesu mados ekspertas, bet nepatariu artintis
prie šėryklų, kol Megė ten neapsitvarkys. Įeisi su dailiu juodu
kostiumėliu, o išeisi su pilkos flanelės skudurais.
- Ruošiausi ne šunis šerti, - atšovė Reičelė. Ji nenusileis šiam
kaimo šmaikštuoliui, kurio repertuarą sudaro abejotini sąmo
jai. - Ėjau susitikti su advokatu.
- Žinoma, - pradėjo raminti ją Freda. - Neabejoju, kad tarp
Dotės daiktų rasi ką nors tinkamo užsimesti. Ir jei reikės kokios
pagalbos, tik paprašyk. - Ji suėmė Reičelę už rankos. - Aš beveik
kasdien čia ateinu, padedu tiems vargšiukams. Taip mes pami
nime savo Pipiną. Jis irgi buvo vienas Dotės globotinių, ar ne,
Tedai? Jis buvo tikras angelas, atsiųstas mums iš aukštybių.
- Jis buvo jorkšyro terjeras, atsiųstas čia iš Velso šunų veisy
klos, - pataisė ją Džordžas. - Šuo, kuriam taip ir nepavyko tapti
veisliniu patinu veislinių kalių hareme, jei teisingai prisimenu.
Freda nekreipė į jį dėmesio.
- Džordžas puikus veterinaras, bet jam dar mokytis ir mokytis
savo tėvo puikaus apsiėjimo, - kalbėjo ji toliau. - Neklausykit jo,
30 Lucy Dillon
Reičele. Aš matau, kad jūs mylite gyvūnus. Tik pažiūrėkit, kaip su

jumis elgiasi Perlas.
Reičelė pažvelgė žemyn ir pamatė, kad šuo guli įsitaisęs jai
prie kojų, ilgą snukį pasidėjęs ant letenų. Baltais plaukais jau ap-
sivėlusios pėdkelnės ir juodo, tik cheminiu būdu valomo sijono
kraštas.
- Oi. Betgi aš tikrai apie juos neišmanau. Šuns niekada nė ne
turėjau. Aš daug keliauju ir beveik neturiu laiko...
Nenoriu įsipareigoti. Nenoriu įklimpti. Štai kodėl mums su
Oliveriu taip gera kartu - jokių saitų, jokių nuobodžių pareigų,
pagalvojo ji.
Buvo gera kartu, tuojau pat pasitaisė.
- Perlas taip su bet kuo nesielgs, - šnekėjo Freda, tarsi būtų
nė neišgirdusi, ką Reičelė pasakė. - Jis, matyt, supranta. Juk jie
supranta, argi ne? Pipinas visada pajusdavo, kada pradės lyti. Im
davo slėptis po pagalvėmis. Jis buvo labai protingas šuo. Tarsi ne
iš šio pasaulio, taip mums atrodė, ar ne, Tedai?
- Atrodė.
- Pipinui labai pasisekė, - pareiškė Džordžas, žvilgteldamas į
Reičelę. - Freda su Tedu tik jam turi dėkoti, kad įsirengė oranže
riją. Ten jis turėjo savo sofą. Ir stebėdavo teniso aikštelę.
- Neprimink, - nukorę nosį Freda. - Be jo namai tokie tušti.
Tedas pasiėmė dar vieną gabalą pyrago.
- Suprantu, kad jūs netinkamai apsirengusi, bet ar nenorėtu
mėt apžiūrėti šunidžių? - paklausė Megė. - Paskui galėsite atsi
pūsti. Ar ką nors kita daryti.
Reičelė net susigėdo, kad ji tokia priplaukus. Jie tikisi, kad ji
jau bus ką nors sugalvojusi. Taip ir atrodė, lyg ji privalėtų kažką
sugalvoti, nes atėjo čia kaip oficiali testamento vykdytoja, kurios
pareiga išdraskyti Dotės gyvenimą, o dar ir apsitaisiusi lyg į ofi
cialų priėmimą. Bet ji nieko nėra sumaniusi. Galva pilna staiga
užgriuvusių finansinių rūpesčių, joje vis sukasi žodžiai, kuriuos
reikėjo išrėžti, jei tik nebūtų pasimetusi, o šią akimirką ji, ko gero,
nesugebėtų net į prekybos centrą nuvažiuoti nusipirkti maisto.
- Mege, gal gali šunims įsakyti kokias dešimt minučių nesišer-
ti, - didelio viršininko tonu ėmė vograuti Džordžas. - Ir nusinešk
oro gaiviklį - kaimo aromatai gali suerzinti rafinuotą miestietišką
uoslę.
Reičelė ketino Megės paprašyti puodelio arbatos, tačiau, išgir
dusi tuos žodžius, atsisuko lyg įgelta. Plačių Džordžo lūpų kam
putyje galėjai pastebėti pašiepiančią šypsenėlę, ir Reičelė netikėtai
pajuto įsiūtį, pirmą su Oliveriu nesusijusį jausmą po išsiskyrimo.
- Na, dar galima būtų visur pristatyti kvapnių žvakių, - pri
dūrė jis, pastebėjęs jos susierzinimą. - O gal išbandyti fengšui
namams?
Tas pasipūtęs šunsnukis iš manęs juokiasi, pagalvojo Reiče
lė. Jis mane laiko kažkokia princese iš Londono, kuri nė kojos
neverta įkelti į nuostabiąsias Dotės šunidės. Jis mano, kad gali
traukti mane per dantį vien todėl, kad nesitampau iš paskos ko
kio plaukuoto padaro.
Ji pasidėjo ant stalo nešiojamąjį kompiuterį krepšyje ir atsirai
tojo ilgo kašmyrinio megztuko rankoves.
- Dirbdama Londone pripranti prie visokiausios smarvės, -
pareiškė. - Gal jau eikim, Mege?
Megė perbėgo akimis nuo Reičelės prie Džordžo, šiek tiek
kilstelėjo antakius, paskui pasidėjo puodelį, kurį jai buvo pripy
lusi Freda, ir išsivedė Reičelę iš virtuvės į šunų valdas.
Šunidės buvo už namo. Į jas vedė dengtas koridorius, tvarkingai

grįstas akmenimis, o sienos buvo nukabinėtos laimingų perse
nusių šunų, gavusių naujutėlaičius šeimininkus, nuotraukomis.
Aukšti langai atsivėrė į obelų sodą, už kurio vilnijo neaukš
tos kalvos. Žingsniuodama koridoriumi Reičelė prisiminė lyg ir
girdėjusi per testamento skaitymą kažką apie keturiolika akrų že-
32 Lucy Dillon
mės už namo. Tame sulaukėjusiame sode šunims tikriausiai pilna

vietos lakstyti.
Megė atstūmė sunkias nuo gaisro apsaugotas duris, ir tik da
bar Reičelė išties užuodė šunis, riebų kailio ir plaukų kvapą su
aštria mėsos ir chloro priemaiša. Be to, ji tarsi pajuto pačiame ore
tvyrant šunų nerimą, įtampą ir jų keliamą bruzdesį.
Visur, kur pažiūrėsi, - plienas, betonas ir stiklas, ir viskas net
spindi švara. Pažvelgusi toliau abipus akmenimis grįsto kori
doriaus, ji pamatė dvi eiles narvų grotuotomis durimis, vienoje
pusėje nedidelį kabinetą, kitoje virtuvėlę. Tolimajame gale buvo
didžiulės senos, tvirtos durys. Jei viršutinė jų dalis būdavo pra
vira, kaip kad dabar, į vidų patekdavo saulės spinduliai ir grynas
oras. Nei iš šio, nei iš to jai pasirodė lyg šunys narnėtų kažkokioje
konferencijoje, transliuojamoje per radiją.
- Štai ir mes! - linksmai šūktelėjo Megė ir plačiai išskėtė ran
kas. - Namai namučiai visiems benamiams ir paklydėliams!
Pasigirdus jos balsui, pavieniai šunų cypčiojimai virto tikru
lojimo uraganu - žemu bosiniu lojimu pramaišiui su skardžiu
skalijimu. Reičelei net ausyse suspengė, nes buvo nepratusi.
- Ša! - sudraudė Megė, bet nieko nepešė.
- Kiek jų čia? - riktelėjo Reičelė, norėdama peršaukti šią ka
kofoniją.
- Penkiolika, nebent dar ką nors atvežė, kol manęs nebu
vo. - Megė ėmėsi tikrinti kabinete ant stalo gulinčią knygą, tuo
pat metu jungdama telefono atsakiklį. - Atleiskit, mums dažnai
paskambina paklaikę žmonės, norintys nusikratyti nesuvaldomų
šunų. Dažniausiai mėginu juos perkalbėti, užuot iš karto priė
mus... O ne, tik ne tai. Ir vėl. Atleiskit, Reičele, čia toji beprotė iš
Meideno vėl mėgina iškišti mums porelę Škotijos terjerų, gal jau
dešimtą kartą šiais metais. Jei pajudintų savo subinę ir pavežiotų
šunis dresuoti, tai išvaduotų mus visus nuo...
Ji griebė pieštuką ir parodė aptvarų pusėn:
- Gal norėtumėt apžiūrėti vaikinus? Apsiaukit šiuos kaliošus,

jei norit. Vaikščiokit lėtai ir nekaišiokit vidun pirštų.
Reičelė suprato, kad, matyt, atrodo pakraupusi, nes Megė sku
biai pridūrė:
- Jie nesikandžioja, bet šiuo paros metu yra šiek tiek praalkę. -
Paėmusi nuo stalo, ji mestelėjo maišelį su gardėsiais Reičelei, o
šioji pagavo. - Galit duoti po vieną ar du, bet ne daugiau - šeštą
jų laukia vakarienė.
Reičelė įsispyrė į laisvą porą kaliošų, sustatytų prie durų, ir
atsargiai priėjo prie pirmojo narvo, stengdamasi nesukelti dar
didesnės lojimo bangos. Kaip ir pranašavo Džordžas, juodas jos
sijonas ir matinės pėdkelnės jau pradėjo pilkėti nuo skraidančių
plaukų.
Reikėjo pasiimti džinsus, pamanė ji. Skubėdama išsikraustyti
iš buto, susimetė į krepšius neseniai iš valyklos pasiimtus drabu
žius, o visus kitus iš spintos išvertė lauk. Prisiminusi tai, pradėjo
svarstyti, kuriais iš savo madingų darbo drabužių galėtų apsivilk
ti eidama į šunidės. Juk dauguma jų valomi cheminiu būdu.
Staiga pro virbus išlindo drėgna nosis, ir Reičelė net atšoko iš
netikėtumo, o narvo dureles sudrebino letenų smūgiai - stambus
šuo šokinėjo norėdamas ją pasiekti.
- Kad tave! - aiktelėjo Reičelė, spausdama ratiką prie kaklo. -
Ne!
Tačiau tai, ką ji pamatė, sujaudino iki graudulio - ją uosti
nėjo rudas su baltu basetas miela raukšlėta nosimi, viena letena
prašomai krapštydamas narvo virbus; pro vielas kyšojo švelnūs
padūkai su dailiais kailio kuokštais. Reičelė nesuprato, koks to
šuns amžius, tačiau atrodė dar jaunas, tik stambios letenos ir
nukarusios ausys buvo tarsi vaiko, apsivilkusio per dideliais
drabužiais.
Prie narvo viršaus buvo pritvirtinta kortelė, ir, kol šuo uosti
nėjo nepažįstamą įdomų jos kvapą, Reičelė ją perskaitė. Aiškiai
34 Lucy Dillon
rašyta Dotės lygia ir kiek pasvirusia rašysena, tačiau to šunelio,

dabar stovinčio priešais ją, vardu.
Aš vardu Bertis, man apie dvylika mėnesių. Mano šeiminin

kai pasiėmė mane pasivaikščioti parke, bet paskui išvažia
vo sau. Pamėginau bėgti išpaskos, bet, kaip matote, mano
letenos trumpokos. Norėčiau, kad kas nors sugrįžtų manęs
pasiimti, nes manfu kaip nepatinka būti vienam. Aš ieškau
kantrios poros, mėgstančiospasijuokti, kuri norėtų šuns, to
kio pat juokingo, kaip ir jie. PS Kai užaugsiu, man patiks
pasivaikščiojimai, nors atrodau taip, lyglabiausiai norėčiau
vien drybsoti prie židinio.
Reičelei net širdį suspaudė, kai dėmesio ištroškęs šuo pamė

gino lyžtelti jai ranką. Kaip kažkas galėjo tiesiog imti ir palikti jį?
Kaip galima atsikratyti tavimi pasitikinčio šunelio, neleisti jam
kartu grįžti namo? Glostydama ausį, ji prikando lūpą, mėginda
ma išmesti iš galvos liūdną jo istoriją.
Prie kiekvieno narvo kabėjo po kortelę. Reičelė ir pati ne
suprato, ar jai norisi visas jas perskaityti, tačiau nugalėjo baisus
smalsumas.
Ji atsisuko į narvą, kuris stovėjo tiesiai priešais baseto būstą.
Ten krepšyje nusiminęs gulėjo nedidukas juodas pudelis, visiškai
nekreipdamas jokio dėmesio į lankytoją. Tekstas kortelėje buvo
gerokai linksmesnis nei tas nelaimingas pūkų kamuoliukas.
Sveiki, mielieji! Aš Lulu! Prašau nekreipti dėmesio į mano

prastų šukuosenų - po šiais gaurais slepiasi nuostabi daili
panelė. Buvęs mano šeimininkas manęs nešukuodavo, nesi
rūpino manimi, netgi pašerdavo ne kasdien. Visa laimė, kad
dabar esu čia. Megė mane apkirps, ir netrukus visi pamaty
sit, kokia aš gražuolė. Ieškau protingo šeimininko, kuris ne
manytų, kadjei jau esu graži, tai, vadinasi, esu kvaila - ko

gero, esugudriausias šuo iš visų čia esančiųjų (išskyrus Per
lų) ir norėčiau parodyti savo puikų protų! Patikėkit, ir seni
šunys gali išmokti naujų triukų.
Ar pudeliai gudrūs? Šito Reičelė nežinojo. Ji tebuvo mačiusi

kvailai apkirptų pudelių, lakstančių mugėse. Na, bet tie bent jau
būdavo linksmi, ne taip, kaip ši vargšiukė.
- Ei, Lulu! - pašaukė Reičelė, pro grotas kišdama sausainį, ta
čiau šuo net nosies nepakėlė nuo krepšio krašto. Priešingai, išgir
dusi balsą ji net snukutį paslėpė, lyg bijotų Reičelės. Jos papilvė
buvo išskusta, matėsi švelni pilkšvai melsva oda ir siūlė, sutrau
kusi neseniai daryto pjūvio kraštus.
Negalėdama žiūrėti, Reičelė nusisuko. Kaip visa tai liūdna.
O kur normalūs šunys? Tie, kuriuos Dotė laikė žmonėms, mylin
tiems gyvūnus?
Ji atsišliejo į sieną priešais Lulu narvą ir užsimerkė, visą kūną
užliejo nuovargis ir gailestis.
Jei kas ir žinojo, kaip jaučiasi tas, kurį išmetė kaip nereikalingą
daiktą mylimas žmogus, tai ji pati. Kaip ji troško gauti antrą gali
mybę. Iš kur Dotė galėjo žinoti, kad jos testamentas pataikė kaip
į dešimtuką. O gal ir žinojo. Gal ji prisiminė tą keistą su nutylė
jimais jų pokalbį ir nusprendė, kad Reičelei reikia ne šiaip vieno
švelnumo ištroškusio šuns, bet penkiolikos...
- Žiūrėk! Oi! Ne!
Reičelė šoko atatupsta, o Megė jau skuodė artyn koridoriumi
grasindama pirštu artimiausio narvo pusėn. Pažvelgusi žemyn,
Reičelė suprato, kodėl basetas, iškišęs snukį pro grotų plyšį, pu
siau laižė, pusiau čiaumojo apskritą raginę jos megztinio sagą.
- Čia tau ne saldainis! Tikrai jau, Berti! - Megė švelniai niuk
telėjo šuniui, ir jis šleptelėjo ant visų keturių gremėzdiškų savo
letenų. - Vis svarstau, ar po tuo baseto kailiu netūno paršas!
36 Lucy Dillon
Bertis nužvelgė jas abi graudžiu alkanu žvilgsniu, tad Reičelė

iškart siektelėjo skanėstų, kurių maišelį buvo susigrūdusi į megz
tinio kišenę.
- Ir nežiūrėk čia liūdnomis akimis, lyg būtum savaitę nešer
tas, - pamokslavo toliau Megė. - Atleiskit, - pasakė ji, atsisuk
dama į Reičelę. - Jis tikras neklaužada, bet mes vis tiek jį mylim.
- Bet kodėl jis vis dar čia? - paklausė Reičelė, kratydama sau
sainį iš pakelio ir kišdama šuniui pro virbus. - Jis nuostabus!
- Ak jau tie basetai, - atsiduso Megė. - Jie ėda, miega ir visiš
kai neklauso... Mieli šunyčiai išauga ir tampa tokie štai milžiniš
ki šunys. Bertis vagia maistą, nė trupučio nėra dresuotas, cypia
paliktas vienas ir dar kramto viską iš eilės. - Ji nutaisė griežtą
veidą, nors tai atrodė nei šiaip, nei taip, kai ji pasilenkusi ėmė ke
denti nukarusias Berčio ausis. - Kažkamteks tavimi kaip reikiant
pasirūpinti, ar ne Bertranui? Tau reikia žmogaus, kuris mėgsta
iššūkius.
- Skaičiau jo laiškelį. - Reičelė linktelėjo į kabančią ant durų
kortelę. - Bet juk Dotei nepatiko, kai šunys kalba žmonių kalba?
- Na, nepatiko. Bet ji manė, kad tai geriausias būdas padė
ti žmonėms suprasti, kad šunys - ne žaisliukai, kuriuos galima
paimti, paskui pamesti, kad šunys taip pat kenčia, suprantat? -
Megė paniuro, pradėjo kramtyti nago šerpetą. - Na, jie nejaučia
kaltės, nelaiko pagiežos, nemoka šantažuoti, tačiau skaudžiai iš
gyvena vienatvę. Norėtume, kad naujieji šeimininkai gerai pagal
votų, ką priima į namus, nes tai gyvas padaras, visiškai nuo jų
priklausomas.
- Kaip vaikas, - skausmingai atitarė Reičelė. Tai buvo dar vie
na beveik neįsisąmoninta mintis, kuri persekiojo ją po išsiskyri
mo su Oliveriu. Vaikai. Vaikai, kurių ji dabar jau niekada neturės,
nors, tiesa, prieš tai jų kaip ir nenorėjo.
- Blogiau už vaiką, - pasigirdo pašalinis balsas, ir jos abi at
sisuko durų pusėn. Tenai stovėjo Džordžas, sunėręs rankas ant
krūtinės. - Vaikas gali pasakyti, kas jam nepatinka, tuo tarpu

turint šunį tenka mokytis jo kalbos, o jam mūsų. Kai kurie žmo
nės neturi kantrybės, bet šunys dėl to nekalti. Kaip laikosi dizai
nerių kūrybos drabužėliai? Džimio Ču batelių, kaip matau, jau
atsikratėt.
- Nieko čia tokio keli plaukeliai. - Reičelė paskubom brūkš
telėjo per sijoną. Nė neketino prisipažinti Džordžui, kad iš pat
ryto veš jį į valyklą. - Nemaniau, kad čia tiek daug išgelbėtų šunų.
Advokatas sakė, kad Dotė tik priimdavo pasaugoti šunis už mo
kestį.
- Iš pradžių ir ji taip manė, - atsakė Džordžas. - Tačiau Dotė
negalėjo kitaip, jai norėjosi išgelbėti kiekvieną benamį šunelį šio
se apylinkėse. Jei paklaustumėt manęs, tai pasakyčiau, kad ga
lėtumėt čia neblogai įsikurti, jei tose šunidėse nebūtų tiek pri
glaustų šunų. Tai vienintelė tokia įstaiga aplinkui, yra netgi vietos
šunų kirpyklai, galimybės plėstis - žinau, kad daug kas norėjo
perpirkti šunidės iš Dotės. Galėčiau suvesti jus su tinkamais ne
kilnojamojo turto agentais.
- Būtų labai... - prakalbo Reičelė, bet Megė pažvelgė tokiomis
maldaujančiomis akimis, kad jai užkando žadą.
- Taip, betgi jie gali panaikinti prieglaudą, o ji buvo visas Do
tės gyvenimas. - Megė grįžo į kontorą paieškoti dokumentų Rei-
čelei parodyti. - Priglaustus šunis ir tuos, kuriuos saugojame už
mokestį, privalome laikyti atskirai - tuo metu, kai ji mirė, buvo
penki tokie saugojami šunys. Tik aš pamaniau, kad reikėtų kiek
pristabdyti šią veiklą, kol paaiškės, kas čia bus. - Ji patylėjo. - No
rėjau paklausti, ar jūs?..
- Mege, - priekaištingai ištarė Džordžas.
Reičelė troško, kad dabar čia būtų jos motina, kad pati savo
akimis įsitikintų čia viską esant daug sudėtingiau, nei visiems at
rodė. „Duokš man čia Akerio Bilko plokšteles“, kad juos kur. Juk
Dotė paliko jai ne dailią vilą su sodu ir baldais, o didžiulį namą
38 Lucy Dillon
(kol viską peržiūrėsi, praeis keli mėnesiai), verslą, apie kurį ji ne
turi žalio supratimo (kad galėtų viską parduoti arba išdalyti gimi
nėms, reikės užpildyti tonas dokumentų), dar darbuotojus, kurie
nuo jos priklausomi, ir penkiolika benamių šunų, kurių išmesti
lauk neleis paprasčiausias gailestis.
- Šiaip ar taip, atleiskit, kad sutrukdžiau ekskursiją, bet norė
čiau pasikalbėti su Mege apie Lulu, - smagiai pareiškė Džordžas
ir nudrožė prie Lulu narvo, lyg Reičelės čia visai nebūtų. Jis įėjo
vidun, ir Reičelė su nuostaba pamatė, kaip pudeliuke kilstelėjo
galvą ir leidosi paimama. Džordžo elgesys su šuneliu kaip diena
nuo nakties skyrėsi nuo elgesio su žmonėmis. Jis laikė ją tvirtai,
bet švelniai, beveik meiliai.
- Vis dar nesveikuoji, ką? - Jis pasisuko į Mėgę, glausdamas
šunį ant sulenktos rankos, o tas šiame lokio glėbyje, rodos, dar
sumažėjo. - Taip, šiaip jau, kai tik atsistos ant kojų, būtų neblogai
ją apšvarinti, tik nepadaryk iš jos kvaišai atrodančios Holivudo
pamaivos. Ir tik nepradėk vėl apie tuos savo kursus.
- Apkirpsiu paprastai, - atšovė Megė. - Tačiau jai tikrai patik
tų vienas kitas bumbulas! Tik pažvelk į ją, ji tikra artistė!
- Mege, - vėl pakartojo Džordžas, ir šįkart jo balsas nuskam
bėjo labai griežtai. - Ji ne žaislas, ir nenoriu, kad atrodytų kaip
žaislas, žmonės gali klaidingai suprasti.
Lulu spoksojo į Mėgę iš saugaus savo globėjo glėbio, tik juo
dos į sagutes panašios akutės blizgėjo tame susivėlusio kailio gu
mulėlyje.
- Betgi ne tai norėjau... - prakalbo Megė ir nutilo, kai Džor
džas įspėdamas iškėlė pirštą. Reičelė suprato, kad tai senas jų gin
čas, ir pasijuto nejaukiai.
- Nežiūrėk tokiomis siaubo kupinomis akimis, - tarė Džor
džas, pastebėjęs, kaip ji spokso į Lulu randą. - Ji tiktai kastruota.
Mes sterilizuojame visus šunis, bent jau aš taip darau.
- Džordžas mums visada padaro nuolaidų, - paaiškino

Megė. - Giliai širdyje jis labai mielas.
- Nieko panašaus, - atšovė Džordžas. - O dėl kirpimo...
Reičelė atsainiai peržvelgė kitus narvus, pastebėjo tigrinį Sta-
fordšyro bulterjerą, porelę storų šokolado spalvos labradorų, žvi
trų Džeko Raselo terjerą, kuris šokinėjo ant narvo sienų, ir dar
keletą į terjerus panašių mišrūnų, nekantriai vizginančių uodegas
ir žvelgiančių maldaujančiomis rudomis akimis. Kiti narvai buvo
tušti, ir žvalgytis įdėmiau nebesinorėjo, kad kartais akis neužkliū
tų už kokio kampe įsispraudusio graudžiai atrodančio padarėlio,
kaip ir Lulu praradusio bet kokią viltį.
Kaip galima imti ir išsirinkti kurį nors vieną iš jų? Jai užgniau
žė gerklę, lyg ten būtų įstrigęs vatos gumulas. Kaip galima išeiti
iš čia žinant, kad palieki kitus keturiolika nusiminusių padarėlių,
niekaip nesuprantančių, kuo gi jie nusikalto? Ir kada gi sugrįš šei
mininkai jų pasiimti?
Ji žvilgtelėjo žemyn ir net sumirksėjo iš netikėtumo. Prie jos
kojų, nežinia iš kur atsiradęs, tvarkingai susidėjęs priekines lete
nas, lyg laukdamas kokio darbo, gulėjo Perlas.
- Aš ne Dotė, - sušnibždėjo ji labai tyliai, kad neišgirstų
Megė. - Nežinau, ko griebtis.
Dėl Dievo meilės, liaukis šnekėjusi su šunimi, susigriebė Rei
čelė. Susiimk.
- Mege? - Kad ir kaip stengėsi kalbėti nerūpestingai, balsas vis
tik užlūžo. - Ketinu išsimaudyti, o kaip čia reikės viską uždaryti
nakčiai?
- Nesirūpinkit, - linksmai atsiliepė Megė. - Aš čia gyvenu.
Įeina į mano, kaip prieglaudos tvarkytojos, sutartį. Tikiuosi, jūs
nieko prieš? Dotė paskyrė man visą antrą aukštą. Ten yra atskiras
vonios kambarys ir svetainė. Jums po kojų nesipainiosiu.
- O, - atsiliepė Reičelė. - Gerai.
40 Lucy Dillon
Taigi, prie viso kitko ji turi dar ir nuomininkę. Puikumėlis.

Bet, tiesą pasakius, tai netgi labai gerai.
- Gal žvilgtelti, kaip ten vakarienė? - paklausė Megė. - Freda
atnešė jums troškinio, be to, spintelėse visko pilna.
- Ne, aš... - Neleptelsi gi: „Nenoriu su niekuo kalbėtis“, juk
Megė jai tokia maloni, o kalbėtis iš tiesų nesinori. - Man reikia
padirbėti, - sumelavo ji. Šį visada veiksmingą pasiteisinimą nau
dojo daugybę kartų. Ironiška, bet jokio darbo ji neturėjo, nebent
galėjo rašyti laiškus buvusiems klientams su paaiškinimais, kad
nebedirba.
- Nieko tokio! - atsakė Megė. - Pamaniau, gal nenorėsit mie
goti Dotės lovoje, tai paklojau gretimame kambaryje. Vonioje ant
gyvatuko pakabinau rankšluosčių.
Reičelė prisivertė nusišypsoti.
- Ee... ačiū. Ačiū už viską.
Megė nusišypsojo dar plačiau.
- Nėra už ką. Smagiai išsimaudykit!
- Gero vakaro! - pareiškė ir Džordžas Fenvikas, tyčia senama
diškai kilsteldamas pirštus prie galvos. - Ir leiskite, duosiu jums
čionykštės cheminės valyklos numerį!
- Čia yra valykla? - Reičelė nutaisė nepatiklią miną.
Jis nusišypsojo.
- O kaipgi.
Tačiau Reičelė buvo pernelyg išvargusi pasidžiaugti šia maža
pergale. Ji nušliaužė į senovinę Dotės vonią nusiplauti dienos
nuovargio.
3
Džonis Hodžas pasidėjo tuščią bokalą ant stalo tarp tuščio bulvių
traškučių pakelio bei dubenėlio su pistacijų lukštais ir žvilgtelėjo
į laikrodį.
Penkiolika po aštuntos. Bilas prie baro jau dvidešimt keturios
minutės, o tai rekordas netgi tokioje skylėje kaip „Lapė ir kurtai“,
kur aptarnavimo greitis priklausė nuo Rėjaus sėkmės prie smigi
nio lentos.
Džonis žinojo, kad jam pačiam jau reikėtų eiti. Net tuomet,
kai Rėjus atsidurdavo bokalų pildymo teritorijoje, daktaras Bilas
gėrimus pirkdavo dvigubai ilgiau nei visi kiti, nes jį pamatę vie
tiniai nepraleisdavo progos gauti nemokamų gydytojo patarimų
jaukioje aludės aplinkoje. Toks jau tas daktaro gyvenimas. O štai
Džonio nedaugelis puldavo klausinėti apie istorijos brandos eg
zamino programą.
Jis žvilgtelėjo į Natali, bet ši spoksojo į tuštumą gana neįprasta
veido išraiška, ir pasijuto nejaukiai.
Džonis jautė, apie ką ji galvoja, nes pastaruoju metu apie nieką
daugiau ir negalvodavo. Tikriausiai skaičiuoja savo vaisingumo
ciklo dienas ir svarsto, ar verta čia jį temptis namo anksčiau, ar
palikti dar valandėlę paplepėti su Bilu. Tačiau, kad ir kaip būtų
keista, nė viena iš šių galimybių - nei aistringas pasimylėjimas
su gražiausia moterimi visoje alinėje, nei papildoma valandėlė su
geriausiu draugu - nedžiugino jo taip, kaip turėtų.
42 Lucy Dillon
Gal Bilas ir puikus gydytojas, bet, Džonio nuomone, kai kalba

pakrypsta apie žmogaus vaisingumą, jo nė lyginti negalima su
Nat. Ji stengiasi jam neatskleisti bjaurių detalių, tačiau kai pusę
mėnesio žmona visais būdais stengiasi tave sugundyti, o kitą pusę
ignoruoja kaip tuščią vietą, netgi toks kelmas kaip Džonis gali
susigaudyti, kad čia kažkas yra. Ir ne toks jau jis kvailas, kaip pats
apie save mano. Matė tą lapelį, kurį ji manėsi puikiai paslėpusi, tą,
kuriame ji žymėdavosi savo rytinę temperatūrą. Šitai Nat irgi ma
nėsi atliekanti slapta, dusindama po pagalve pypsintį termometrą
prieš suskambant žadintuvui.
Tomis dienomis jis jausdavosi ne mylimu vyru, o spermos
banku.
Džonis kaukštelėjo savo putotu bokalu į stalą, gal labiau mė
gindamas pats prasiblaškyti, nei patraukti Nat dėmesį.
- Kiekgi galima pirkti gėrimus? - tarstelėjo jis smagiu balsu. -
Ką jis ten veikia? Alų raugia?
Natali prabudo iš transo ir pažvelgė į barą, kur Bilą buvo pri
spaudusi energinga mergina, avinti batais iki kelių. Ji taip sten
gėsi atkreipti Bilo dėmesį į savo kaklą, kad, rodės, ją traukuliai
tampė. Tiek pastangų nė nereikėjo: Bilas linksėjo galva, net juodi
plaukai į akis krito, ir pritariamai mykė.
- Ne, manau dirba viršvalandžius, - sausai atsakė ji. - Keista,
kad tiek keistuolių čia prisirenka. Rėjui reiktų išdezinfekuoti pa
talpą.
- Man rodos, ji prašosi priimama pas jį į namus, - tarstelėjo
Džonis.
- Pasisektų, jei prisiprašytų, - atrėmė Natali. - Laukiančiųjų
sąrašas ilgas, a?
Bilas buvo gražus vyrukas, netgi Džonis turėjo tai pripažinti.
Aukštas, dailiai nuaugęs, linksmomis rudomis akimis - jis atrodė
kaip koledžo sportininkas, o tai reiškė, kad ramiausiai gali vii-
keti sportinius marškinėlius stačia apykakle ir neatrodyti visišku

kvaiša. Jis buvo kaip tik toks vyrukas, kokį Džonio mama būtų
norėjusi pripiršti jo seseriai Bekei, nors Džonis galvą būtų guldęs,
kad Bilas už jokius pinigus nesileistų įviliojamas į „supažindini
mo su mamule“ etapą - tokia didžiulė buvo jo sužavėtų moterų
apyvarta. Vidutiniškai Bilo merginos ištempdavo tris pasimaty
mus arba porą savaitgalių. Tačiau jis vis sugebėdavo išsiskirti taip
jautriai, kad jos beveik visos dar ilgai ateidavo paverkti jam ant
peties, o Džoniui tvirtindavo, kad jis „pats mieliausias vyriškis,
kokį tik teko sutikti“.
Džonio nuomone, Bilui jau būtų laikas kiek rimčiau į visa tai
pažiūrėti. Ne todėl, kad santuoka, jo nuomone, būtų labai jau
kažkas, bet todėl, kad tokiame mažame miestuke kaip Long-
hamptonas tėra labai ribotas skaičius moterų.
- Kaip manai, jei jis kiek prasčiau atrodytų, gal sugebėtų grei
čiau išsirinkti? - nei iš šio, nei iš to tarstelėjo Natali. - Gal tiesiog
pasirinkimas per didelis?
Ji dažnai taip padarydavo - perskaitydavo jo mintis, jam ne
spėjus nė susigaudyti. Džonis ištiesė ranką palei aksominį atlošą
ir prisitraukė ją arčiau.
- Manau, žiūrėdamas į mus jis irgi trokšta to paties, - nuošir
džiai prisipažino. - Bet tai, kas yra tarp mūsų, juk ne taip dažnai
pasitaiko, ar ne? Vis galvoju, koks esu laimingas, kad sutikau savo
svajonių merginą dar mokyklos valgykloje. Jau dvylika metų, o
tu man vis dar toji pati miela šeštokė. Su Dženifer Aniston šu
kuosena.
Džonis galėjo dar pridurti: „Sulig kiekviena diena tu vis gra-
žėji, daraisi vis nuostabesnė, ir aš negaliu patikėti, kad tokia pro
tinga, tokia graži, didelių siekių turinti moteris kaip tu galėjo iš
sirinkti tokį kaip aš.“ Bet nepasakė, nes Nat ir taip žinojo, ką jis
jai jaučia.
- Man pasisekė, - vietoj šios tirados murmtelėjo jis.
44 Lucy Dillon
Ji šnairomis žvilgtelėjo į jį, protingos žalios akys linksmai su

žibėjo.
- Baikjau. Dar supykins.
Tačiau palinko arčiau ir slapta pakštelėjo jam į kaklo linkį taip
greit, kad niekas nepastebėtų. Džonio širdis ėmė daužytis kaip
pašėlusi, o tai tikriausiai jau reiškia žalią šviesą. Gal ir verta būtų
paaukoti kiurksojimą smuklėje.
Tačiau Natali jau vėl galvojo apie Bilą.
- Jam reikia merginos, - pasakė atsidūsėjusi, vėl patogiai įsi
taisydama senoviniame vyšnių spalvos aksomo krėsle. - Jis negali
visąlaik būti toks išrankus. Ir negali visąlaik trainiotis su tokiais
liūdnais sutuoktiniais kaip mes. Kodėl jis metė paskutinę?
- Nemokėjo pastatyti automobilio. - Džonis vėl pažvelgė į
barą, kur siūbuodama krūtimis griausmingai kvatojosi brunetė.
Šypsena Bilo veide jau pradėjo po truputį stingti - Liaukis, vaiki
nui juk daug nereikia. Jis tenori moters tarp dvidešimt šešerių ir
dvidešimt aštuonerių, ne vėjavaikės, neturinčios bjaurių buvusių
jų, geros virėjos, šviesiaplaukės, aukštesnės už Kaili Minogi, bet
žemesnės už Keit Vinslet, mėgstančios pramogas atvirame ore,
bet kartu ir namų jaukumą.
- Ir mokančios tobulai pastatyti automobilį.
- Na, taip.
- Bet jis vis stengiasi nieko nesusirasti, - atsidususi pasakė Na
tali. Ji galų gale išmaukė savo dietinės kolos likučius, o Džonis vis
dar suko galvą, ką ji tuo norėjo pasakyti. - Ar leisimjam ir toliau
konsultuoti, ar jau eisi jo gelbėti?
Jiedu atidžiai patyrinėjo Bilo kūno kalbą - ilgos kojos sukry
žiuotos, rankos lyg ginantis sunertos ant krūtinės. Taip bežiūri-
nėjant, jis pastebėjo Džonio žvilgsnį ir vos pastebimai.pakratė
galvą.
- Eisiu gelbėti. - Džonis atsistojo vos nenuversdamas nedi
delio staliuko. Jis buvo stambokas, o staliukai sustatyti gana arti
vienas kito, nes Rėjus, mėgindamas paversti „Lapę ir kurtus“ gur

manų susirinkimo vieta, sugrūdo girtuoklius į kampus, kad salė
je liktų daugiau vietos. - Ko tau atnešti?
- Suknistos „Nekaltosios Meri“. - Natali atsisakė baltojo vyno,
kartu ir arbatos, kavos ir dar daug ko, kas galėjo pakenkti hormo
nų veiklai. - Džoni, nenoriu būti įkyri, bet argi nemanai, kad ir
tau... reikėtų vieną išgerti?
Ji prikando lūpą ir įsispoksojo į rankinuką, gulintį greta ant
nušiurusio aksomo. Atrodė, kad labiau pyksta ant savęs nei ant jo.
Džonis suprato, ką ji norėjo priminti jam, bet nutylėjo - jo
pažadą dėl alaus. Natali niekada neįkyrėdavo, tai buvo vienas iš
jų nusistatytų bendro gyvenimo taisyklių, o jis buvo prisižadėjęs
visada lygintis marškinius. Tačiau dabar nebūtų reikėję nei šito,
klausimas buvo toks: ar atsisakyti alučio, ar pateikti daktaro Bilo
seselei, tai plokščiapadei raganai Soniai, baisųjį mėginį analizei?
Geriau jau keliems mėnesiams paaukoti alutį.
Dabar jau dvylika mėnesių, kaip jie liovėsi „mėginę nepastoti“.
Ilgiausi dvylika mėnesių per visą jo gyvenimą.
Tačiau Džonis suprato, kad Natali labai trokšta pastoti. Jam
taip pat šito norisi. Gal. Tai svarbu jiems abiem, nes jei bus lai
minga ji, bus laimingas ir jis. Bet jei jau sąžiningai, tai Džonis
tyliai sau manė, kad jei visą gyvenimą jiems su Natali tektų pra
gyventi dviese, jis dėl to visai nesijaudintų.
- „Nekaltosios Meri“? Kokteiliukąi? Šiame bare? - pasišai
pė jis. - Manau, imsiu ir palaikysiu tau kompaniją. Pamokysimi
Rėjų, kaip apsieiti su tais liurbiais japiais, kurių jis čia nori pri
sikviesti.
Natali pakėlė akis ir dėkinga nusišypsojo, o jis pamilo ją dar
labiau.
Po dvidešimties minučių Natali išsiurbė pomidorų sulčių liku

čius ir persimetė per petį rankinuką.
46 Lucy Dillon
- As jau geriau eisiu, - pasakė ir atsiprašydama nusišypsojo. -

Žinau, žinau, vakarėlių gadintoja. Atleiskit.
- Taip anksti? - nusivylė Bilas. - Ar tai jau reiškia, kad sensta
me? Juk dar nė mokiniams laikas namo neatėjo. Ir ponas Hodžas
dar čia, tik pažiūrėk!
Natali tik tvirčiau suspaudė rankinuko dirželį.
- Ne, tiesiog... man dar teks parašyti keletą ataskaitų, kol ne
prasidėjo savaitgalis. Negaliu pakęsti, kai lieka sekmadienio va
karui. Geriau atsikratyti, kol galva šviežia.
Džonis irgi pradėjo graibytis švarko, bet ji papurtė galvą.
- Ne, mielasis, nebūtina, lik čia ir pabaik gėrimą. Viskas gerai.
- Galėsim parvažiuoti taksi, - pasiūlė Bilas. - Ilgai neužsisė-
dėsim.
- Jei iki vidurnakčio grįš, tai tinka, - nusišypsojo Natali. - Nes
vėliau visai į varlę pavirsta. Iki!
Ji išėjo iš smuklės į naktį, pastarosiomis dienomis, rodės, oras
dar labiau atšalo. Pavasario nė ženklo, pamanė ji, tvirčiau susi
supdama į pūkinę striukę su kapišonu, paskui, pyptelėjusi nuoto
liniu jų „Mini Cooper“ atrakinimo pulteliu, sėdo vidun.
Natali patiko šis mašiniukas. Džonis į mokyklą rytais dažniau
siai nusigaudavo autobusu, taigi, automobilis beveik priklausė jai
vienai, važinėdavo juo į verslo centrą miestelio pakraštyje ir į ne
suskaičiuojamus rinkodaros strategijos susitikimus skersai išilgai
po visą apylinkę. Vos rankos paliesdavo oda aptrauktą vairą, Na
tali pradėdavo patikti gyvenimas. Automobilis buvo naujas, da
lelė prabangos, jų dovana sau patiems - jai ir Džoniui, nes pinigų
daugiau nebuvo kam leisti, ne taip, kaip abiejų broliams bei se
serims, kurie kiekvieną atliekamą centą išleisdavo savo vaikams.
Kol Džonis parduotuvėje tupinėjo apie ratlankius, ji dėl visa
ko apžiūrėjo vaikiškų sėdynių pritvirtinimus. Ne pro šalį būtų
pasidomėti ir naudotomis. Būtų protinga. Bet šiaip jau Nata
li, žvilgčiodama į veidrodėlį, ne taip dažnai įsivaizduodavo gale
pūpsančią tą nedidelę striuką vaikišką sėdynę. Ir joje sėdintį ne

didelį striuką Hodžiuką.
Atsargiai vairuodama iš alinės automobilių aikštelės, Natali
pajuto sunkumą krūtinėje ir ėmėsi be gailesčio jį nagrinėti. Nuo
tada, kai jiedu su Džoniu oficialiai pradėjo mėginti pastoti, - Na
tali nepatiko manieringi pasakymai, bet kažkaip nejučia ir pati
ėmė juos vartoti, - ji ėmė labai atidžiai įsiklausyti į savo kūną.
Kažkur giliai smegeninėje būdavo registruojamas kiekvienas die-
gliukas ir nuotaikos permaina.
Ar ją suerzino alinė? Gal pikta, nes negalėjo išgerti? Na, nela
bai. Kavos jai trūksta kur kas labiau. „Kad tave, - pagalvojoji. - Ir
kaip tos moterys seniau pastodavo? Juk ir rūkydavo, ir gerdavo,
ir pusžalę mėsą valgydavo, ir dar galas žino kuo nuodydavosi.“
Tai gal kaltas Bilas? Tai kad ne. Jai patikdavo kur nors išeiti tri
se. Džonis su Bilu draugauja nuo koledžo laikų, jai jis buvo tarsi
dar vienas brolis.
Tai gal darbas? Per širdį smilktelėjo - vadinasi, reikia atidžiau
pagalvoti.
Taip, darbe pastaruoju metu ne kažin kas. Paskolų krizė
smaugė tarptautinę maisto pramonės įmonę, kurioje ji dirbo
vyriausiąja vadybininke ekologiško maisto skyriuje, o jos virši
ninkė Selina kiekvieną dieną kabinėdavosi prie jos darbo gru
pės. Neramu buvo, nes ji puikiai suprato, kad net šiandien vykęs
pasitarimas mėnesio tikslams aptarti nedavė daug naudos. Na
tali buvo pakankamai sumani ir matė, jog kitų žmonių išlaidos
buvo apkarpytos ir jie ne kažko galėjo pasiekti, tačiau ir ji pati
ne kažin ką galėjo, nebent imti ir išgelbėti Pasaulio Banką nuo
pražūties.
Spustelėjusi kiek stipriau negu reikėjo, ji įjungė posūkį ir pa
suko į kelią, vedantį jų su Džoniu namų link.
Bet jei jau kalbėti sąžiningai, - o Natali visada stengėsi būti
sąžininga, - tai tą sunkumą krūtinėje sukėlė kažkas ne iš darbi
48 Lucy Dillon
nių santykių - tai buvo nelabai aiškus, nelabai pagrįstas, nelabai

kilnus ar protingas kaltės jausmas.
Tą rytą, kai Kei Lambert, jau trečia nėščia bendradarbė dvi
dešimties kvadratinių metrų aplink Natali stalą plote, elektroni
niu paštu paskelbė didžiąją naujieną, Natali širdin įsivogė kaž
koks kartus, skaudus pavydo jausmas. Kei išties miela, betgi ji
tik trisdešimt septynerių ir jau turi du vaikus. Šis buvęs tiesiog
„malonus netikėtumas“!Jai net stengtis nereikėjo. Jokio dirbtinio
apvaisinimo ar dar ko nors, tik paišdykavimas Bate vedybinės su
kakties proga! Kaip neteisinga.
Natali net krumpliai pabalo spaudžiant vairą. Ji neparodė savo
jausmų. Nenorėjo gadinti Kei džiaugsmo, nes džiaugėsi dėl jos,
džiaugėsi dėl kiekvienos besilaukiančios draugės. Tiesą pasakius,
ji netgi suorganizavo rinkliavą ir padovanojo mielą nešioklę, ku
rią tuojau pat įsirašė ir į savo slaptą norų sąrašą.
Tačiau kodėl ne aš, kaukte kaukė širdis, lūpos persikreipė iš
visų jėgų mėginant nepravirkti. - Man tik trisdešimt, nei rūkau,
nei geriu, myliu savo vyrą, mylimės pačiu palankiausiu laiku,
kiekvieną rytą geriu folio rūgštį, net prakeiktos kavos nebegeriu!
Kas man yra?“
Pasak gydytojų, nieko. Tik nekantrumas.
- Motinai gamtai nepatinka tvarkaraščiai, - paaiškino gydy
tojas (Kortis, ne Bilas), kai ji nuėjo paprašyti atlikti dar tyrimų.
Kalbėjo gana nekantriai, lyg ji būtų viena iš tų landžių moterų,
mėginančių priderinti vaikus prie naujos savo virtuvės.
Natali reikėjo ne varnelę pasidėti gyvenimo tikslų sąraše, ją
kankino nenumaldomas troškimas laikyti rankose savo ir Džo-
nio kūdikį. Jai taip trūko vaiko, net atrodė, kad jis kaip liūdesio
šmėkla slankioja po visus namus. Troškimas buvo toks stiprus,
kad Natali jo beveik gėdijosi.
Taip buvo ne visada. Iki pat dvidešimt devintojo gimtadienio,
pamačiusi pamėlynuojant testą, ji turbūt būtų paklaikusi iš siau
bo, tačiau vieną akimirką, ji net nepastebėjo kada, kažkas viduje

apsivertė, lyg būtų atsivėrusios durys, ir užplūdo šis visai nepro
tingas ilgesys, išmušęs jai pagrindą iš po kojų. Ir dabar, vos tik
nueidavo į kavinę, širdis suvirpėdavo pamačius kieno nors veži
mėlį ir mažutėlaites kojytes mažutėlaitėmis kojinytėmis. Kai vai
kai šypsodavosi Džoniui, - o šypsodavosi gana dažnai, jis kažkuo
juos traukė, - Natali širdyje susijaukdavo nerimas, baimė ir bejė
giškumas, nes toms moterims pavyko tai, kas niekaip nepavyksta
jai. Gal ir niekada nebepavyks.
„Nusiramink, - įsakė ji sau. - Prisimink viską, už ką turėtum
būti tik dėkinga: dailus automobilis, gražūs namai, nepriklauso
mybė, atostogos, aštuonios valandos miego kiekvieną naktį.“
Natali pravažiavo pirmuosius namus jų kelio atšakoje, namus,
prie kurių stovėjo opeliai ir hondos, ant kažkurio auksu blykste
lėjo lipdukas „Vežamės angelėlį“, ir jai vėl nusmelkė širdį. Ji dar
prisiminė, ką tėtis pasakė per vestuves prieš septynerius metus
birželio mėnesį: jiedu su Džoniu esanti laiminga šeima, ir susi
lauksią pagausėjimo. Juk abu myli vaikus. Per abudu turi penkis
krikštasūnius ir krikštaduktes - šiomis dienomis, rodės, visiems
gimsta vaikai, tik ne jiems.
Natali apsisuko atbula ir pastatė automobilį. Jei jos vyras
būtų ne Džonis, o kas kitas, būtų milijonąkart blogiau. Jis vi
sąlaik toks jautrus, nuo pat pradžių, toks gerai nusiteikęs ir ne
įsitempęs. Iš pradžių, na taip, visko buvo, kam gi patiktų būti
tempiamam į miegamąjį kas trisdešimt šešias valandas, bet pas
taruoju metu, kai jai visai subjurdavo nuotaika praleidus „gerąją
dieną“ dėl užgriuvusių šeimynykščių ar dėl slogos, jis sugebėda
vo išlaikyti humoro jausmą. Jei ne Džonis, pagalvojo ji, visas šis
procesas primintų ne šeimos romantiką, o kažką iš veterinarijos
programos.
Jiedu išmėgino trumpas pauzes ir specialias jogos pozas. Na
tali užsirašė akupunktūrai ir išmetė senas labai mėgstamas Džo-
50 Lucy Dillon
nio kelnes. Ir nieko. Kiekvieną mielą mėnesį, kai temperatūra vėl

nukrisdavo ir neišvengiamai prasidėdavo kitas ciklas, darbe at
sirasdavo gėlių puokštė, vakare laukdavo ypatingas patiekalas, o
kai manydavo, kad ji nemato, jis akimis įdėmiai tyrinėdavo nusi
minusį jos veidą. O jai tekdavo apsimetinėti, kad nieko čia tokio,
nes jai juk nesinorėdavo, kad jis pradėtų kaltinti save.
Taip praėjo daugiau negu metai. Reikės atlikti dar daugiau ty
rimų. Jei kartais čia iš tiesų kaltas kažkuris iš jų. Natali nenorėjo
toliau gilintis.
O jei kalta ji? O jei ji niekada negalės pagimdyti jam vaikų,
kurių jis nusipelno? Ir kas tuomet iš jų santuokos, kurią kiti laiko
tokia tobula?
Natali išlipo, iš bagažinės pasiėmė rankinę ir nešiojamąjį kom
piuterį.
Namuose kvepėjo hiacintais ir tvarkinga suaugusiųjų erdve.
Ji iš rankinės išsiėmė rausvą pirkinių maišelį ir užlipo viršun pa
sikeisti kostiumėlio laisvomis naminėmis kelnėmis. Susišukavu
si plaukus į uodegą, ji kiek padvejojo, paskui iš maišelio išsiėmė
šilkinius naktinukus ir pakišo po pagalve, kad prireikus būtų po
ranka. Ji nemiegodavo su naktinukais, kol seksas iš malonios vei
klos nevirto pareiga. Dabar jau reikia pasipuošti, kompensuojant
nemalonumus.
Paskui, kol nepamiršo, pasidėjo termometrą ant naktinio sta
liuko, kad būtų lengva pasiekti, bet paslėpė jį po knyga minkštais
viršeliais, kad Džonis nepamatytų. Nesinorėjo, kad jis žinotų.
Natali nužvelgė lovą - puikią lovą žalvario rėmais, baltos pa
galvės, tikras paveikslėlis iš meilės romano viršelio - ir atsiduso.
Kai viskas baigta, pagalvės kaipmat atsiduria po užpakaliu, kad
mažiesiems plaukikams būtų lengviau pasiekti jos nesvetingus
kiaušintakius, o kojas ji susikelia ant žalvarinio rėmo, kad pasi
keistų svorio centras. Net juokinga, kaip greit pradingsta roman
tiškos detalės.
Paskui ji pasisuko ant baso kulno ir nulipo žemyn kariauti su

ataskaitomis, kad, Džoniui grįžus iš alinės, galėtų išmesti jas iš
galvos ir virsti gundytoja.
4
Zoja Greham su nuostaba apžvelgė savo švarią svetainę ir panoro
apipurkšti ją plaukų laku, kad tokia išliktų dar bent valandėlę.
Namai dar nebuvo tokie švarūs nuo pat jų atsikraustymo. Pa
galvės pūpso sofos kampuose, kompiuterinių žaidimų pultelis
kartu su visais kitais nuotoliniais mašinėlių valdymo pulteliais,
laidais ir žaidimais, kuriais paprastai būna nusėtas kilimas, tvar
kingai sukrauti plastikinėje dėžėje, ir viskas tiesiog kvepia švara.
Netgi sėdmaišis, kur paprastai tupi, valgo, geria ir riejasi prie tele
vizoriaus Spenseris su Leo, dabar jau be pomidorų padažo dėmių
drybso svetingai išsitiesęs.
Zoja įsisprendė rankomis į klubus ir pasimėgavo keista tyla
namuose.
Kai švaru, čia miela, nustebusi pamanė ji. Kai niekur nebesi
mato dviejų pradinukų sukelto jovalo, namas atrodo lyg iš nekil
nojamojo turto reklamos: didžiulis židinys, aukšti langai nišose,
madingi lipdiniai. Tačiau tikrąjį jaukumą suteikė daugybė įrė
mintų jos, Spenserio ir Leo nuotraukų, kuriomis nukabinėtos ka
rališkai melsvos sienos, dar lentynos, nukrautos vaikų žaislais ir
skaitmeniniais vaizdo diskais greta jos pačios muzikinių albumų,
ir dar kartu piešti piešiniai. Šeimos namai. Dėl šios šeimyniškos
atmosferos jie ir buvo įsigyti, tik kad toji atmosfera neilgai truko.
Zoja nuvijo šią mintį. Juk ne namas kaltas, kad išėjo Deividas;
kalta jo kolegė Dženiferė. Na ir aišku pats Deividas - juk ne ji vie
na apsimetinėjo savaitgaliais dirbanti Solihale. Čia vis dar šeimos
namai, priminė ji sau, tik dabar šią šeimą tesudarė ji, Spenseris
ir Leo.
Iš užpakalinės džinsų kišenės Zoja išsitraukė telefoną ir nu
fotografavo tuos neįprastus savo sukurtus reklaminius namus,
o nuotrauką nusiuntė mamai. Paskui išsaugojo kaip ekrano pa
veikslėlį.
Viskas baigta.
Kaip keistai tylu, kai nečirškia kompiuteris, nepokši šūviai ir
niekas nesikivirčija, ir Zoja staiga pastebėjo mintyse jau sudari-
nėjanti naujų darbų sąrašą, kad tik nereikėtų spėlioti, ar smagu
Spenseriui su Leo pas tėvą. Ji žinojo, kad taip negalima, tačiau
suimti save į rankas buvo sunku. Pirmieji keli savaitgaliai buvo
sunkūs visiems - ašaros išvažiuojant, ašaros sugrįžus, tačiau da
bar vaikai jau pradėjo laukti „tėčio“ penktadienių.
Kita vertus, kas gi nelauktų, pamanė ji, dėdama į vietą Spen-
serio nuotoliniu būdu valdomą automobiliuką, kurį jis parsine
šė praeitą kartą. Atrodė, kad jiedu švenčia gimtadienį dvidešimt
kartų per metus.
Pasak sutarties, kurią jie sudarė po skyrybų maždaug prieš
metus, Deividas juos pasiima kas antrą savaitgalį ir dar per pusę
mokyklos atostogų, kas antras Kūčias ir kas antrus gimtadie
nius. Zojos advokatas perspėjo, kad ji per daug nusileidusi Dei
vido reikalavimams, tačiau ji troško, kad berniukams būtų kuo
lengviau po viso bjaurių skyrybų siaubo. Taip ji mėgino jiems
viską palengvinti. O Deividas taškėsi pinigais. Nuolatinės do
vanos ir saldumynai, nuo kurių jai jau buvo beveik pavykę juos
atpratinti.
Galbūt reikėtų iššveisti šaldytuvą, kaip nuolat tvirtina mama.
Zoja įsispoksojo į susišiaušusį savo atvaizdą veidrodyje virš
židinio. Plaukai dar baisesni negu visada - rudos lyg kamščia
traukiai styrančios garbanos, kurias ji prieš tvarkydamasi buvo
susirišusi.
54 Lucy Dillon
- Ei? Kas tau užėjo? - paklausė savęs garsiai. - Tvarkaisi,

užuot ilsėjusis?
O reikėjo atsipalaiduoti - šitai ji dar suprato. Juk tai taip retai
pasitaikantis, nuostabus „laikas sau“, apie kurį kirpykloje kitos
mamos šnekėdavo taip svajingai, kaip kiti žmonės apie laimėjimą
loterijoje. Argi kiekvieną dieną darbe ji netrokšta tiesiog atsigulti
ir aukščiau susikelti kojas? Argi ne visos kirpėjos trokšta pailsinti
savo išsiplėtusias venas?
- Laikas sau, - vėl garsiai ištarė ji. - Dar penkios valandos iki
grįš berniukai... marios laiko... Tik kur jį dėti?
Zojos galva buvo visiškai tuščia. Kaip būdavo lengva susigal
voti, ką veikti laisvalaikiu, kol neužgriuvo motinystė. Tais laikais
ji dar skaitydavo žurnalus blizgančiais viršeliais vien dėl smagu
mo, o ne todėl, kad jie tiesiog voliojosi kirpykloje ant staliukų.
Sekmadienių vakarais laikydavosi griežto grafiko: veido kaukė,
kojų skutimas, plaukų kaukė, ji net sugebėdavo pakalbėti apie
knygas, filmus ir savaitgalio keliones - apie daug ką. Dabar ji vis
dar sudarinėja sąrašus, tačiau juose dominuoja tokie įrašai kaip
„pabaigti bananus, kad nesugestų“ ir „išskalbti paklodes“.
Ji dar kartą pažvelgė į savo atvaizdą ir pamatė moterį, ku
riai verkiant reikėjo pasišviesinti sruogas, išsipešioti antakius
ir kuri visai nebežinojo, ką veikti, kai galvos nesuka du maži
berniūkščiai.
- Na, žinai ką! - piktai išbarė save Zoja ir nudrožė į virtuvę,
kur buvo paslėpusi nuo Spenserio pakelį šokoladinių sausainių -
tas vaikas galėdavo juos užuosti iš kitos gatvės pusės. Tai buvo
vienas slaptas jos malonumas, saugomas toms retoms akimir
koms, kai leisdavo sau atsipūsti. Bus pirmas kartas, kai suvalgys
sausainį dar iki vidurnakčio.
Galėčiau paskambinti mamai, pagalvojo Zoja, kaisdama ką tik
iššveistą virdulį. Arba Kelei. Bet vos tik pagalvojo, susivokė, kad
nenori kalbėtis nė su viena iš jų. Ir mama, ir geriausia jos drau
gė, rodos, suvienijo jėgas plaudamos jai smegenis tema „kada

įsitaisysi kadrą“ (Zojos nuomone, šis posakis puikiausiai nusako
išsiskyrusių moterų naujų pažinčių romantikos lygį), ir beveik
kiekvienas pokalbis baigdavosi klausimu, kada gi Zoja ketinanti
pradėti lankyti šokių pamokas, užsirašyti į knygų klubą ar grieb
tis kitų būtinų priemonių, kad susirastų porą antrą kartą.
Ji paaiškino joms, kad vieninteliai vyrai, kuriems ji šiuo metu
turinti laiko, yra Spenseris, Leo ir daktaras Kas iš fantastinio
serialo, bet jeigu jau sąžiningai, tai vien pagalvojus, kad reikės
puoštis ir kažkur eiti, jai norėdavosi susirasti kokią skylę, įlįsti ir
susiriesti į kamuoliuką. Visą jos pasitikėjimą savo jėgomis Dei
vidas sudaužė į smulkius šipuliukus, o kas bus, kai reikės supa
žindinti naują vyrą su berniukais... kažin dar ar iš viso pavyks jį
susirasti...
Virdulys užvirė, ir Zoja net pašoko. Tas „laikas sau“ ištirptų
pasigražinimams ir naujo kadro paieškoms. Šią akimirką jai kur
kas labiau patinka šveisti namus. Giliai širdyje ji tenorėjo, kad ant
kilimo nesimėtytų lego kaladėlės ir būtų galima ramiai išsimau
dyti nečirškiant telefonui.
Galų gale Zoja išsprendė klausimą, ką veikti visą laisvą pusdie

nį, - ji užsnūdo fotelyje bežiūrėdama kulinarinį šou „Papietau-
kim kartu“, slapta mėgaudamasi, kad gali bent stebėti maloniai
bendraujančius žmones.
Ko gero, šeštas jausmas paskatino ją prabusti be dešimt sep
tintą, ir ji vos neišvirto iš fotelio, išgirdusi gatvės gale ūžiant di
džiulio automobilio variklį.
- Tikriausiai jie, - pasakė sau garsiai. Keista, kai visai nėra su
kuo pasikalbėti. O įpročio taip lengvai neatsikratysi.
Paskutinį kartą metusi ilgesingą žvilgsnį į švarią savo svetainę,
Zoja atsistojo ir puolė suktis virtuvėje, nusviedė prijuostę, pati
krino šaldytuvą. Vaikus tučtuojau reikės valgydinti, nors Deivi-
56 Lucy Dillon
das visada vedasi juos į „McDonald’s“ o paskui dar prikemša tiek

įvairiausių saldumynų, kiek tik pajėgia rasti.
Mintis apie Deividą irgi sukėlė nerimą. Nepasakytum, kad jis
jai vis dar patiko. Ne ir ne. Burtai išsisklaidė dar gerokai prieš
prasidedant nemalonioms scenoms ir advokatams. Tačiau kai jo
gyvenime atsirado Dženiferė su tuo savo Baltimorės akcentu ir
prakeiktais labdaros maratonais, į Zoją, kai ji pasirodydavo tarp
duryje mirtinai pervargusi, jis ėmė žiūrėti su kažkokiu gailesčiu
akyse, o tai jau buvo blogiau už bet kokį tiesioginį įžeidimą. Tą
Dženiferę Zoja buvo sutikusi tik kartą, kažkokiame darbuotojų
vakarėlyje, bet aiškiai matėsi, kad ji iš tų moterų, kurios kelia
si šeštą ryto, kad sporto salėje pasirodytų tobulai pasidažiusios.
Viena iš bendrų pažįstamų kartą išsitarė, kad skirdamasi su savo
vyru Dženiferė paliko vaikus jam. Protinga moteris.
Automobilis gatvės gale kažkam pyptelėjo, ir iš šio nekantraus
tūtavimo ji suprato, kad ten tikrai Deividas.
Kad tave kur, per vėlai susigriebiau, o kad prieš sėsdama prie
televizoriaus būčiau užsitepusi kaukę, tai dabar turėčiau ne tik
švarią virtuvę, bet ir gaivų veidą, pagalvojo ji. Persibraukė pirštais
plaukus, bet paskui nusispjovė ir susisegė juos segtuku, tada dar
pasirišo prijuostę su užrašu „Namų deivė“, kurią Kalėdų proga jai
juokais buvo dovanojusi mama. Bent jau paslėps kavos dėmę ant
marškinėlių.
Išėjusi kaip tik pamatė sustojantį naują milžinišką sportinį
Deivido automobilį. Iš mašinos iškart iššoko Spenseris, jis atrodė
gerokai vyresnis nei septynerių. Deividas tuo metu dar šnekėjo
telefonu. Septyniolika mėnesių jaunesnis jo brolis, gerokai pa
vargęs su saugos diržais, išsiropštė paskui vyresnėlį, ir abu iškart
nurūko prie bagažinės, net šokčiodami iš susijaudinimo.
Žvelgiant į kiek per didelę smunkančiomis rankovėmis Leo
striukę, Zojos širdis tiesiog plyšo iš meilės. Kai tik ji atvėrė duris,
Leo su Spenseriu liovėsi krapštę iš bagažinės krepšius ir puolė jai

į glėbį, vos neišversdami iš kojų.
Iki tos akimirkos Zoja manė, kad jų pasiilgo, tačiau nė nenu
jautė, kaip stipriai. Vos tik juos pamačiusi, ji tarsi atgijo, užplūdo
jėgos ir staiga pasijuto puikiai, lyg niekur nieko. Jų nebuvo tik
vieną dieną, sekmadienį Deividui reikės kažkur važiuoti. Tad jis
kažkaip sugebėjo išsikaulyti vaikus ir kitam šeštadieniui.
- Labas, labas! - šiaip ne taip įsiterpė ji į jų padrikas kalbas
apie važinėjimą kartingais, Londono kavines ir - jai net širdį su
spaudė - apie tai, kaip labai jie jos pasiilgo.
- Na, na, nepersistenkit, vaikinai - kalbat taip, lyg mums ne
buvo smagu kartu!
Zoja giliai atsikvėpė ir, pakėlusi akis, pamatė, kaip Deividas
pergalinga veido išraiška traukia krepšius iš bagažinės.
Jei nebūtų toks vėpla, tai, ko gero, būtų visai gražus vyriškis.
Skyrybos jį paveikė teigiamai. Jis arba jau atostogavo, arba Dže-
niferė buvo nutempusi jį į soliariumą - veidas švyti, šviesiai rusvi
plaukai patrumpėję, o žilos sruogos stebuklingai išnykusios. Din
go ir nešvarūs džinsai bei apsmukęs megztinis, kuriais vilkėdavo
savaitgaliais vos ne visą laiką, kol jiedu buvo susituokę. Jų vietoje
atsirado elegantiškai prigludęs pilkšvas megztukas, daili palaidi
nė ir, o taip, firminės kelnės bei lengvi bateliai. Vasario mėnesį.
Deividas pavirto visai mielu tėveliu, kai tik atsikratė pareigos
prižiūrėti vaikus. Net juokinga, pamanė Zoja.
- Labas! - išspaudė ji. Buvo sau pažadėjusi, kad mintyse ga
lima vainoti jį, kiek tik patinka, bet Leo su Spenseriu jokiu būdu
neturi šito girdėti.
- Labas! - atsakė jis, atsainiai atsišliedamas į automobilį. -
Tvarkeisi?
- Taip.
„Taip, bjaurybe, nors iš kur jau taip gali pasakyti? Metų metais
net indų nesusiplaudavai.“
58 Lucy Dillon
Zoja nusišypsojo dar plačiau.

Deividas kilstelėjo antakį, rodės, tai jį pralinksmino.
- Oho. Kai kas keičiasi. - Paskui suraukė antakius. - Ar tik
negalvoji parduoti namo man už nugaros? Nes...
- Mama! - Spenseris pradėjo tampyti jai už rankovės. - Mama,
tėtis Leo padovanojo pačią geriausią dovaną.
- Aha! - sutiko Leo. - Niekada neatspėsi, kas tai. Jėga!
Jų veideliai net spindėjo iš susijaudinimo, bet, netgi džiau
giantis jų laime, Zojos širdyje atsirado negera nuojauta. Deivido
dovanos dažniausiai reikšdavo, kad jai teks dar daugiau tvarkyti.
Bet galgi toji dovana jų nesusargdins, nesugriaus namų ir jai ne
teks pasirodyti bjauriąja mamule.
- Leiskit atspėsiu! - pasakė ji ir pamėgino iš viso šito padaryti
žaidimą, net suraukdama antakius, kad įtikinamiau atrodytų. -
Gal tai... laiko mašina?
- Ne! - užkaukė berniukai.
- Gal tai... ateivis robotas? - Zoja slapta žvilgtelėjo į Deividą,
įmanoma tikėtis netgi ir šito, ji jau klausinėjo norėdama tokį išsi
nuomoti šeštajam Leo gimtadieniui, kuris bus kitą savaitę, tačiau
paaiškėjo, kad tik NASAgalėtų jai tokį pagaminti šiek tiek pigiau.
Tik Deividas ir galėtų taip bjauriai sujaukti nedrąsius jos mėgini
mus pasitarti.
Tačiau jis tik niekinamai papurtė galvą.
- Nemanau, kad tokiame amžiuje jiems reikia pirkinėti tokias
brangias dovanas. Beje, reikėtų apie tai pasikalbėti. Apie tą vaka
rėlį daktaro Kas tema.
„Užsikišk tu, pasipūtęs suski.“
- Per vėlu, - atšovė ji. - Tortą jau užsakiau.
- Ne, mama! - nekantravo Leo. Jis net šokinėjo iš džiaugsmo,
apskritas veidelis švytėjo laime. Atrodė kaip mažutis Deividas, tik
turėjo rudas jos akis. Suvirpėjo širdis. - Spėk dar, spėk dar!
- Dar geresnis už ateivį robotą, - paniekinamai burbtelėjo

Spenseris.
Kad tik nebūtų dviratis. Kad tik ne dviratis. Arba koks mini
feraris ar dar kas nors panašaus, galvojo Zoja.
- Gal tai... - Ji pasikrapštė smakrą ir pažvelgė į Leo primerkusi
vieną akį. - Greitaeigis kateris?
- Ne! - susijuokė jis, bet ilgiau nebeištvėrė. - Tai šuniukas!
Jai net žandikaulis atkaro, nė vaidinti nebereikėjo.
- Gal bent jau netikras?
- Taip, tikras! - įsiterpė Spenseris, bet taip, kad vos Leo ne
nuvertė. Per pastaruosius kelis mėnesius jis peraugo broliuką ir
jau atrodė nebe mažius. - Ei, eikim, atsineškim! Jis bagažinėje. Jo
vardas Irisiukas, o atrodo visai kaip iš televizoriaus. Miegos visą
savaitę pas mane, o savaitgaliais pas Leo.
- Pas mane! - paleido gerklę Leo. - Jis miegos mano lovoje,
Spenseri! Jis mano!
- Ne, o aš vyresnis...
- Jis bus jūsų abiejų, - mėgino raminti Deividas tokiu rūpes
tingu pavyzdingo tėčio balseliu, kad Zoja panoro jį prismaugti. -
Elkis atsargiai, Leo, po kelionės jis tikriausiai labai išsigandęs.
Kai vaikai vėl pradėjo savo įprastas rietenas, kuriam išimti iš
bagažinės šuniuką, Zoja atsitiesė ir rūsčiai pažvelgė pro automo
bilio viršų.
- Deividai, negaliu patikėti, kad pasielgei taip neatsakingai! -
sušnypštė ji. - Juk jau kalbėjom apie tai per Kalėdas. Puikiai ži
nai, kad uždraudžiau laikyti šunį! Tai neįmanoma!
Jis pakėlė rankas.
- Nieko nėra neįmanomo, Zoja. Manau, tai tik į naudą. Vi
siems tenka daryti kompromisus, o ir vaikams patinka. Be to, su
žinos, kas tai yra pareigos jausmas.
Zoja vos galėjo prakvėpuoti iš pykčio. Pareigos? Po to, kai jis
jau parodė puikiausią pareigos jausmo pavyzdį? Taip ėmė siutas,
6o Lucy Dillon
kad net buvo neaišku, nuo ko pradėti. Ir visa bėda, kad ji teturėjo
trisdešimt sekundžių iki jis, palikęs visą košę srėbti jai, apsisuks ir
dings iš vaikų gyvenimo visai savaitei.
- Gal užeisi, išvirsiu arbatos ir ramiai apie tai pasikalbėsim, -
šiaip ne taip išspaudė ji, bet Deividas buvo tikras išsisukinėjimo
meistras.
- Labai norėčiau, bet jau turiu bėgti. Mudu su Dženifere šį va
karą turim planų. Ji visą savaitę buvo išvažiavus, ir mums reikėtų,
na, žinai... atsigriebti.
Jis taip ne vietoj įkišo tą eufemizmą, kad Zojai vos neišlipo pro
gerklę suvalgytas šokoladinis sausainis.
- Ką? Buvo išvykusi?
Na, bent jau nesitrynė aplink berniukus. Nors tai gerai.
- Taip, - atsakė Deividas, su pasitenkinimu žiūrėdamas į ją. -
Tačiau manau, kad būtų neblogai, jei ir ji galėtų kitą kartą vyk
ti su mumis, kai važiuosim į Oltono pramogų parką. Galėtume
netgi pasiimti jos porelę, nors tiedu šiek tiek vyresni. Būtų lyg
šeimos pasibuvimas.
Zojai perdžiūvo gerklė.
- Reiktų pasikalbėti apie tai. Apie tai, kaip paaiškinsime ber
niukams naujas pažintis. Argi advokatas neminėjo, kad geriau
palaukti, kol jie pripras prie minties, kad mes išsiskyrėme? Negi
manai, kad jau galima? Ar bent jau pats pažįsti Dženiferės vaikus?
- Praėjo jau metai, Zoja, - nutraukė ją Deividas, mosteldamas
ranka. - Visiems reikia gyventi toliau. Ir man nepatinka, kai kal
bi apie Dženiferę, lyg ji būtų kokia atsitiktinė pažįstama. Mūsų
santykiai rimti.
Zoja giliai atsikvėpė, mėgindama numalšinti kylančią paniką.
Dabar ne laikas apie tai. Berniukai cypauja, iš automobilio baga
žinės girdisi inkštimas, ir jai visai neatrodo, kad iškart po „Lego-
lendo“ juos reikėtų temptis į „Oltono bokštus“. Namuose ir taip
per daug bruzdesio.
- Deividai, - pasakė ji kiek galėdama tvirčiau. - Visa tai reikia

nuodugniai aptarti, o ne numesti man ant sprando dvi minutės
prieš dingstant.
Visa bėda, kad Zoja bijo konfliktų, o jos širdis švelnesnė už
šilką. Ir Deividas tai žino kuo puikiausiai - visada žinojo. Štai
todėl taip ir elgiasi.
- Spenseri! Pasitrauk nuo gatvės! - šūktelėjo ji. - Leo! Atsar
giai! Ir lipk ant šaligatvio. Abiem kojom.
Vaikai išdykėliškai žvilgčiojo iš už mašinos. Ten aiškiai kažkas
vyko. „Kaip aš galėsiu pasirūpinti šunimi, dviem vaikais ir dar
dirbti“, - sukosi Zojos galvoje verksminga mintis.
Ji pažvelgė į Deividą.
- Negaliu paimti šuns. Kodėl elgiesi taip, kad man visada ten
ka sakyti „ne“? - dusliai nuskambėjo jos balsas.
- Tai nesakyk „ne“, - patarė Deividas, tarsi būtų sakęs patį
normaliausią dalyką pasaulyje. - Sudie, berniukai! Ar ateisit ap
kabinti tėvelio?
- Mama! Žiūrėk! - Leo kažką įkišo jai į rankas, ir Zoja, nė
pagalvoti nespėjusi, sugriebė besirangantį gelsvai rusvo plauko
šunytį. Jis buvo minkštas ir šiltas, sunkus lyg kūdikis, trumpu
švelniu kailiuku ir milžiniškomis rudomis akimis, kurios žvelgė
su pasitikėjimu. Šunytis suinkštė ir pamėgino lyžtelti jai ranką.
O ne, pagalvojo ji, iš paskutiniųjų mėgindama laikytis tvirtai.
Ne. Manęs nepapirksi.
- Jo vardas Irisiukas, - paaiškino Leo. - Argi ne gražus?
Tuo metu Spenseris ir Deividas jau atsisveikino, apsikabini
mai ir plaukų pataršymai, o Zoja išgirdo dar daugiau pažadų, nei
norėjosi. Tie pažadai blogesni už permaitinimą saldainiais, nes
po jų ateina nusivylimas.
Ji pažvelgė į Leo, vilkintį per didelę striukę ir žiūrintį į ją di
džiulėmis vilties kupinomis akimis.
62 Lucy Dillon
- Taip, - tarė ji. - Jis labai gražus. Bet Leo, ar atsimeni, ką mes
kalbėjomės apie šunis ir kad būtų neteisinga...
- Ateik atsisveikinti su tėtuku! - Stovėdamas anapus automo
bilio Deividas išskėtė rankas, ir Leo, atsiprašomai žvilgtelėjęs į ją,
nurūko.
Net širdį susopo pamačius, kaip jie stengiasi padalinti meilę
taip, kad neįskaudintų nė vieno iš tėvų.
Šunytis ir vėl suinkštė, ir Zoja susiprato per stipriai jį spau
džianti. Kažin ar iš viso teisingai jį laiko? Kokio jis amžiaus?
Anksčiau ji niekad neturėjo šuns. Kamjie išvis reikalingi?
O praktiškoji jos asmenybės dalis, kurios ji nė pati neįtarė tu
rinti, kol neatsirado vaikai, jau svarstė, kaip čia geriau padarius.
Gal yra kokia knyga? Ką jam reikės nupirkti? Kur jis miegos? Ši
taip besvarstydama jautė, kad galimybė priversti Deividą pasiimti
šunį į savo namus labai greitai nyksta.
Jos nuostabūs berniukai jau moja Deividui atsisveikindami,
akys pilnos ašarų, kurių jie dar nemoka slėpti, štai jis jau sėdi au
tomobilyje ir kuria variklį, o paskui staiga nuvažiuoja, o jai lieka
du judrūs berniūkščiai, visi jų skalbiniai ir dar labradorų veislės
šunytis.
Ant rankų Zoja pajuto kažką šilta ir šlapia.
Labradorų veislės šunytis ką tik ją apsiusiojo.
Kad jis sprandą nusisuktų, tas Deividas.
5
Reičelę pažadino ryto saulės šiluma ir kažkieno kvėpavimas į vei
dą, tad ji pamanė, kad prabudo savo bute, Londone, kartu su Oli-
veriu. Namas, pilnas šunų? Tai turbūt tik blogas sapnas.
Širdį užplūdo palengvėjimas, tačiau kai pramerkė akis, pama
tė ne geismingą Oliverio veidą, o ilgą juodą snukį, o kai įsižiūrėjo
geriau, tai dar ir porą žydrų lyg ledukai akių.
Perlas stovėjo ant užpakalinių kojų, priekines susidėjęs ant
pūkinės antklodės, ir susirūpinęs žiūrėjo į ją tyliai inkščiodamas.
Siaubo apimta Reičelė suprato, kad jis ją ką tik laižė. Nosį kuteno
šuns plaukai.
- Fu!
Reičelė atsisėdo, pasitrynė veidą, o šuo tuojau pat pasitraukė
nuo lovos ir įsitaisė kambario kampe, iš kur grėsmingai į ją įsi
spitrijo.
- Tai... labai... bjauru. Ar čia visi taip žadinami? - pasiteiravo ji.
Perlas tylėjo.
Reičelė vėl nugrimzdo į pagalves ir buku žvilgsniu įsispoksojo
kreida darytą eskizą ant priešingos kambario sienos, vaizduojantį
karštą tamsiaplaukę gražuolę.
Taigi, ji tikrai ne Londone. Ji čia jau trečia diena, bet peržiū
rinėti turto nė nepradėjo, ką jau kalbėti apie Džeraldo atsiųstus
dokumentus. Ji tesugebėjo paskambinti nekilnojamojo turto
agentui, kad įvertintų namą, ir pameluoti Valerijai, kad ieško tų
nelaimingų sidabrinių šepečių.
64 Lucy Dillon
Reičelė apatiškai dairėsi po kambarį, spėliodama, ar masyvių

karalienės Viktorijos epochos baldų ir neįprastų jų papuošimų
apžiūrinėjimas galėtų būti laikomas namų turto įvertinimu. Dė
mesį vėl patraukė ant priešingos sienos kabanti prisimerkusi fa
tališkoji gražuolė, kurios išdidus veidas degte degė po juodų kaip
derva aukštyn sušukuotų plaukų kupeta.
Šitą reikėtų pasilikti, pamanė Reičelė. Labai panaši į mane, kai
gražiai pasiryškinu rudas akis. Kampe įmantrus parašas, dar že
miau - „Paryžius, 1966“.
Kažin kiek dabar valandų, nors šiaip tai jokio skirtumo, nes
čia visi, rodos, gyvena pagal kaimo tvarkaraštį. Vakar devin
tą ryto pasirodė Džordžas Fenvikas atskaityti jai pamokslo apie
tai, kaip svarbu prieglaudos šunims surasti naujus šeimininkus
ir namus. Tuo metu ji dar tebebuvo su naktiniais, ir Megei teko
tempti ją iš lovos, tačiau jam tai nepasirodė pakankama priežastis
užsukti vėliau.
- Negalima leisti jiems čia tūnoti ir lojotis, - pareiškė jis,
šlamšdamas pusryčius, kuriuos po nosimi buvo pakišusi Freda
Šekli. - Juk esi viešųjų ryšių specialistė - kodėl nesurengus ko
kios nedidelės akcijos ir jų neišdalinus? Dotė būtų šito norėju
si - naujų namų seniems savo šunims. Tai tavo, kaip testamento
vykdytojos, pareiga.
- Gerai, pagalvosiu, - atsakė Reičelė. Darbų, apie kuriuos rei
kėjo „pagalvoti“, jau buvo prisikaupę tiek ir tiek. Tačiau ji tik gu
lėdavo lovoje valandų valandas lyg apdujusi, o išėjusi buvo tik
kartą - Megei įkalbėjus - pasivalkioti po laukus su Perlu. Per šį
pasivaikščiojimą sugalvojo begales šmaikščių ir kandžių frazių,
kurias išrėžtų Oliveriui, jei tas drįstų čia pasirodyti.
Kelis kartus buvo įsiraudojusi. Perlas nepriekaištavo, tik pir
mą kartą nuo atvykimo pasidėjo snukį jai ant kelių.
Apačioje ji išgirdo negarsų lojimą ir laukujų durų pokštelė
jimą, o tai reiškė, kad atvyko savanoriai vedžiotojai. Tomis re
tomis akimirkomis, kai nesigailėdavo savęs, Reičelę grauždavo

sąžinė, kad leidžia Megei plėšytis vienai. Tačiau vien pagalvojus
apie batuotus, ryškiomis striukėmis savanorius, kurie tai pasiro
do virtuvėje, tai vėl staiga išnyksta, kurie smagiai sau plepa, kol
šunys tampo juos po Longhamptono pievas, norėdavosi pasikas
ti po lapais. Jie visi tokie malonūs, taip ją užjaučia - kaip graudu,
ji taip gedinti mirusios tetos, kad sielvarto pakirsta vis gulinti
lovoje.
Blogiausia buvo tai, kad ji niekam negalėjo pasipasakoti. Buvo
taip nemalonu. O dar blogiau, kad tik ji pati kalta, nes niekad
nebuvo pagalvojusi, ką darytų, jei viskas staiga sugriūtų.
Ką man dabar daryti? - svarstė Reičelė, stebeilydama į suskili-
nėjusias lubas. Kur man dėtis? Dėl ko gyventi?
Pasigirdo tylus beldimas į duris.
- Reičele?
Tai Megė. Kaip ir kiekvieną rytą, norėdama išvilioti Reičelę iš
lovos, ji atnešė puodelį arbatos.
- Ar jau pabudai, Reičele?
Perlas atsistojo ir savo minkštomis letenomis nupėdino prie
durų, paskui kryptelėjo galvą, lyg ragindamas ją lipti iš lovos.
- Ee, taip. - Balsas užlūžo, ji atsikosėjo. - Taip, tik... tikrinu
elektroninį paštą.
Ji vylėsi, gal Megė neprisimins, kad Dotės namuose nėra in
terneto.
- Puiku! Atnešiau arbatos. Tiesą pasakius, man praverstų pa
galba, - kalbėjo toliau Megė. - Viena mūsų savanorių susirgo, o
aš negaliu išvesti visų šunų iš karto. Gal galėtum?
Reičelė griuvo aukštielninka į pagalves.
- Šį rytą nekaip jaučiuosi...
- Tikrai?
- Reikia... - Reičelės akys palakstė pakampėmis. - Reikia sku
biai atsakyti į krūvas laiškų. Ee, artinasi mokesčių terminas.
66 Lucy Dillon
- Svari priežastis. - Akimirką buvo tylu. - Bet grynas oras

padėtų susikaupti! Ir vaikinams tikrai patiktų. O ir Perlui bus ne
pro šalį dar kartą pasivaikščioti, supranti? Padėtų pamiršti... na,
pati žinai ką.
Reičelė ir pro duris beveik matė neblėstančią australietišką
Megės šypseną. Ir pastebėjo, kaip krustelėjo Perlo ausys, kai iš
girdo žodį „pasivaikščioti“.
Be to, reikėtų į banką, pagalvojo ji. Ir vyno dar nusipirkti, jei
jau taip.
- Na, gerai, - pasakė ji, nusimesdama antklodes, kad jau tikrai
nebeliktų jokios kitos išeities. - Duok dešimt minučių.
Kai Reičelė, susiradusi pačius prasčiausius drabužius, kokie tik

buvo jos per naktį sumestame lagamine, pasirodė virtuvėje, Megė
jau tikrino grafikus.
Ant stalo gulėjo pats didžiausias sumuštinis su kumpiu, ko
kio ji nematė jau daug metų, o greta sėdėjo Freda Sekli, tokia
žvali, su liemene kailine apykakle ir prie jos derančiomis raudo
nomis kelnėmis. Reičelei įėjus, ji nusišypsojo parodydama visus
dantis.
- Sveika, mieloji! - pasisveikino. - Pasiruošus antrai pa
mainai?
- Antrai pamainai? - nusistebėjo Reičelė, o tada žvilgtelėjo į
laikrodį - tebuvo tik šiek tiek po dešimtos.
- O taip, mudu su Tedu jau buvome parke, dabar jis vėl grį
žo kavinėn. Jam patinka iš pat ryto apeiti gerą ratą, - paaiškino
Freda. - Pravarinėja kraują, sako jis. Paskui pasiunčia mane eiti
antro rato, kad nesipainiočiau po kojomis!
- O kaip dėl pensijos? - paklausė Megė, kažką žymėdama len
toje.
- Jis sako, kad pailsės, kai mirs, - atsiduso Freda. - Sako, kad
sekmadienį geriau anksčiau atsidaryti, nes ateina mėgstantys so-
čiai papusryčiauti. Religija, remontas ir sotūs angliški pusryčiai.

Štai iš ko žmonės uždirba sekmadieniais.
- Tedas su Freda turi itališką kavinę pagrindinėje gatvėje, -
paaiškino Megė. - Toji, su juodomis su baltu žaliuzėmis. Kiekjau
laiko, Freda?
- Nuo 1912-ųjų. Šekliai maitino tautą kepsniais per du pa
saulinius karus. - Putnių Fredos lūpų kampučiai liūdnai nuka
ro. - Nors kartais pagalvoju, ar ilgai išsilaikysim, kai mūsų Line
Zelandijoje, netoliese atsidaro nauja skanėstų krautuvėlė, o mudu
su Tedu nejaunėjam.
- Dar mus visus pergyvensit, - paguodė ją Megė. - Kartais,
kad pasijustumjaunesnis, tereikia įsigyti naują šuniuką.
- Mūsų Pipino nepakeisi jokiu kitu, - ryžtingai atšovė Fre
da. - Būtų neteisinga, jei mes, tokie seni...
- Oi, baik. Reičele, o šitas tau.
Reičelė nužvelgė sumuštinį, ir burna iškart prisirinko seilių.
- Man?
- Aišku! Visus, ateinančius pavedžioti šunų savaitgaliais, mes
vaišinam sumuštiniais su kumpiu, tai įeina į sutartį. Neįmanoma
ilgai vaikščioti tuščiu skrandžiu. - Megė vis kuitėsi su grafikais,
dabar skirstė šunims skanėstų porcijas. - Kol valgysi, aš tau papa
sakosiu, kaip čia viskas vyksta.
Reičelė dvejojo. Paprastai duonos ji nevalgo, na, net neleidžia
sau laikyti jos namuose, tačiau sumuštinis taip gardžiai kvepia.
Ir galų gale, juk artimiausiu metu nebereikės stengtis įsisprausti
į Oliverio vis dovanojamus „La Peria“ apatinius. Ir kol nespėjo
apsigalvoti, griebė sumuštinį ir suleido į jį dantis. Į burną plūste
lėjo nuostabiai skanus pomidorų padažas. Skonio receptoriai net
nutirpo iš malonumo.
- Na, gerai, ar susidorosi su dviem šunimis? - paklausė
Megė. - Dėl Perlo gali nesijaudinti, jam pavadėlio nereikia, bet
68 Lucy Dillon
Šelmę ir Žibę jis moko eiti prie kojos. Jos ką tik prie šito priprato,
anksčiau jų niekas nevedžiodavo. Gyveno pas kažkokią moterį
Roshilyje, Džordžas mano, kad jos pinigų daryklos aukos.
- Pinigų daryklos?
- Oi, atleisk. Neteisėto veisimo.
Freda pacaksėjo liežuviu ir pažvelgė į Reičelę, paprastai malo
nų jos veidą perkreipė nepritarimo grimasa.
- Kai kurios iš tų vargšiukių niekada gyvenime nebuvo išves
tos pasivaikščioti. Jos niekada nebuvo išėjusios iš pašiūrių, kur
buvo laikomos pririštos, lyg kokios veisimo mašinos. Kai pagal
voju, norėčiau...
- Freda, negadink Reičelei nuotaikos! - papriekaištavo Megė.
Ji vogčiomis žvilgtelėjo į Reičelę. - Taip traumuotus šunis mums
atveža nedažnai. O šios dvi tikrai yra geresnės būklės. Abidvi ves-
tukės, Džordžas atnešė jas prieš kelias dienas. Jis kartais savais
keliais sužino, jei veisėjai ketina nusikratyti šunimis - labai gaila,
bet ne visi žmonės, laikantys šunis, juos myli.
- Ir jis tempia juos čionai?
O dar drįsta skaityti man pamokslus, kad reikia ne graudintis,
o paisyti verslo, pagalvojo ji.
- Aha, Dotė tokius visada priimdavo. Mes tuos įbaugintus
vargšiukus labai mylim. Tiesiog jiems reikia daugiau priežiūros
nei visiems kitiems. Pasiruošus?
Reičelė tik dabar susivokė prarijusi sumuštinį kone trimis kąs
niais. Iki pat šiol ji nė nesuprato, kaip labai buvo išalkusi. Tik
dabar susivokė, kad padoriai nevalgė jau... gal dešimt dienų. Nuo
tos greitosiomis paruoštos vakarienės, kai pasirodė Oliveris ir
prasidėjo siaubų virtinė.
- Kai grįši, gausi dar, - pažadėjo Freda, pastumdama žurnalą
apie šunis bei telefoną ir prisitraukdama arčiau arbatos puodelį. -
Jei bus kas svarbaus, paskambinsiu. Ar davei numerį?
Ji žiūrėjo į Reičelę, ir toji jau žiojosi sakyti, kad jos telefonas iš
sikrovė, bet Megė ištraukė iš tinklo šakutę, atjungė kažkokį daiktą
ir padavė jai.
- Pakroviau, - paslaugiai tarė. - Tiko mano kroviklis. Nieko
sau sutapimas, a?
Reičelė įjungė telefoną, ir tas tučtuojau pradėjo registruoti ži
nutes. Ir dar penkiolika praleistų skambučių. Štai todėl ji ir neki
šo prie jo nagų.
- Ee, ačiū.
- Na, keliauk! - paragino Freda. - Nepražiopsok tokios pui
kios saulės.
Megė įdavė jai keletą daiktų.
- Maišeliai kakučiams, skanėstai šunims, švilpukas, pavadėliai
ir tau saldainių, - nusišypsojo ji. - Sveika atvykusi į šunų vedžio-
tojų pasaulį!
Oras sode buvo gaivus, dangus ryškiai mėlynas, o ant plikų obelų
šakų, nužertų saulės šviesos, jau matėsi šviesiai žali pumpurėliai.
Kaip Megė ir pranašavo, įkvėpusi tyro oro Reičelė iškart pasi
juto geriau. Nors kojos, apautos Dotės guminiais batais, šiek tiek
pynėsi, ji pastebėjo vis tiek spėjanti paskui sparčiai žingsniuojan
čią Mėgę. Ir ne vien kraujas pradėjo tekėti greičiau, bet ir mintys
nustojo suktis nesibaigiančiais ratais - pirmą kartą po daugelio
dienų jos ėmė tekėti viena paskui kitą.
Ir nors ji tegalvojo apie tai, kur statyti koją, kad neužmintų
dviejų nervingai strakaliojančių mažų baltų terjerių, bet gera pra
džia - jau pusė darbo.
Keturi Ąžuolai stovėjo ant kalvos, lyg būtų iš kokio vaikiško
piešinio - tobulai simetriškas pastatas, keturi milžiniški langai
baltais rėmais, du viršuje, du pirmame aukšte, virš raudonų lau
kujų durų dar vienas apskritas langelis, o visą fasadą apraizgiu-
70 Lucy Dillon
sios gebenės. Kai jos su Mege išėjo iš sodo ir patraukė taku, prie
šais atsivėrė kone visas Longhamptonas - kelios kuklios gatvelės
ir Viktorijos stiliaus rotušės bokštas, kylantis virš tolimų stogų.
Ir nors miestelis atrodė gerokai judresnis nei jos prisimini
muose, išėjus iš šunų prieglaudos aplinkui atsivėrė kaimo peiza
žas - už vartelių sodo gale vienas keliukas suko miestelio link,
kitas į tankų mišką, ardau matėsi karvių pilni laukai, o tolumo
je - neaukštos kalvos.
- Paprastai mes sukame per mišką, paskui žemyn į kaimą,
per parką ir atgal, - paaiškino Megė, patraukdama siauru takiu-
ku, abipus kurio augo šermukšniai ir dygiakrūmiai. Ji su dviem
dvigubais pavadėliais vairavo net keturis šunis, lyg kokia žirgų
vadeliotoją. - Jei nori, pažaistu su šunimis, o tu pasidairysi po
miestelį, gal ko nors nusipirksi. Šiandien tik kelios parduotuvės
atidarytos.
- Ačiū. - Reičelė nužvelgė savo juodas kelnes, sukištas į gumi
nius batus, kad nesusiteptų. - Gal ir ne pro šalį būtų įsigyti keletą
rūbų. Šunų vedžiojimui ne kažin ką turiu.
- Perspėju, kad parduotuvės čia ne tokios, prie kokių tu pratu
si Londone, - nusišypsojo Megė. - Gal geriau paklausk Džordžo,
ką įsigyti, nes jis, rodos, labiausiai nerimauja dėl tavo drabužių.
- Negaliu klausti patarimų apie madą žmogaus, dėvinčio rau
donas kelnes, - atkirto Reičelė, atkutusi nuo tyro oro. - Didžiojo
je Britanijos dalyje tai nelegalu nuo pat 1938-ųjų.
Megė sukikeno.
- Galiu jam perduoti? Tegu žino, kad ne vienas jis toks dantin
gas. Oi, Šelme! Greit lįsk lauk. Reičele, trauk ją, tik švelniai.
- Dantingas? - Reičelė pradėjo traukti Šelmę iš krūmo, bijo
dama sulaužyti jai kaulus. - Tai sakai, kad aš tokia pat storžievė
kaip ir jis?
- Ne! Na, gal truputį. Oi, tas Džordžas neįmanomas. Gal dėl
to, kad gyvena vienas. - Megė patylėjo, laukdama, kol Reičelė su-
valdys terjerą. - Bet reikėtų tau pamatyti Fredą, kai jis pradeda
aiškinti, kaip prastai buvo išauklėtas Pipinas. Ji kikena net pasi
šokinėdama.
- Tikriausiai todėl, kad ji vienintelė prisimena, kada paskutinį
kartą buvo veiksmingas jo žavesys - taip seniai tai buvo, - atšovė
Reičelė. - Ar tai, kad jis gyvena vienas, viską paaiškina?
- Na, jis pats taip nori. Tiki ar ne, bet Džordžui gerbėjų ne
trūksta, - atsakė Megė. - Kai kurioms čionykštėms moterims pa
tinka, kad jis lyg ir panašus į Danielą Kraigą. Na ir dar nuosava
praktika, taigi jis nemažai susižeria iš aplinkinių ūkių, laikančių
arklius.
Pralinksmėjusi Reičelė prunkštelėjo.
- Į Danielą Kreigą? Ar čia jis pats taip mano?
- Čia visi taip mano, ypač po to, kai jis pasirodė ponios Me-
riman Kalėdų vakarėlyje su smokingu. Čia provincija, Reičele.
Rinktis nėra iš ko. - Megė sustojo, paėmė Reičelę už rankos ir lyg
perspėdama išpūtė akis. - Pagyvenk Longhamptone bent metus
ir pradėsi manyti, kad Tedas Šeklis panašus į Polą Njumaną. Pa
klausyk manęs ir labiau atkreipk dėmesį į vyresnius vyrus.
Reičelė nusijuokė ir tik paskui suprato, kad tai nė kiek nejuo
kinga. O kai suskaudo širdį (nes jai visada patiko vyresni vyrai,
kaip kokia kvailė galvojo, kad jie patikimesni), pokštas vis dar ne
buvo išsisklaidęs, ir jai palengvėjo. Megė nieko nežino apie Olive-
rį. Nereikia aiškintis, nereikia nutylėti, nereikia atsiprašinėti, kaip
visų kitų draugių Londone, kurių ji pamažu pradėjo vengti, taip
prarasdama dar vieną gyvenimo malonumą.
Oliverio nebėra. Ji viską pradeda iš naujo. Ir jaučiasi gana keis
tai, lyg nuo pečių būtų nuslinkusi sunki našta.
Reičelė pakramtė lūpą ir nusišypsojo, takas pradėjo leistis į
pakalnę.
Pasidarė gana statu, ir Reičelė jau pradėjo baimintis, kad tie
maži šuneliai, savo trumpomis kojytėmis strapaliojantys nelygiu
72 Lucy Dillon
taku, nesusižalotų, tačiau juos tramdė Perlas - pats likdamas vi

sai ramus, jis neleido jiems skuosti labai toli į priekį. Kaip miela,
galvojo ji, stebėdama borderkolį, ganantį du mažesnius šunis taip
rūpestingai, lygjie būtų avys.
- Tai ar ilgai ketini čia gyventi? - paklausė Megė. - Klausiu
ne iš smalsumo, bet netrukus jau reikėtų apsilankyti prekybos
centre.
- Taip, - atsiliepė Reičelė. - Ir dar sąskaitos. Ko gero, reikės
ir jas apmokėti, kad įsigaliotų testamentas, o paskui pinigai, ti
kiuosi, bus grąžinti. - Jau norėjo persibraukti ranka plaukus, bet
pastebėjo, kad aplink riešą yra pavadėlis ir kad ji vos neišvertė
baltųjų terjerių iš kojų. - Atsiprašau, nuo tų dokumentų ir tei
sinio žargono man jau visai galva susisuko. Nė nežinau, nuo ko
pradėti.
- Na, jei reikės pagalbos, prašyk, - pasiūlė Megė. - Bet šią aki
mirką reikia apmokėti dar ir prieglaudos išlaidas, be to, jau tuoj
pritrūks pieno ir duonos. Ir man taip nepatogu sakyti, bet algos
už praeitą mėnesį dar negavau ir jau sėdžiu be skatiko kišenėj.
Reičelė net stabtelėjo, susigėdusi savo egoizmo.
- Atleisk, Mege. Paskambinsiu į banką ir paprašysiu kiek gry
nųjų.
Gal dar bus kiek likę, pagalvojo ji, mėgindama bent apytikriai
paskaičiuoti. Atsisakiusi darbo ir sužinojusi, kad negalės paveldė
ti Dotės turto, kol neapsimokės už testamento patvirtinimą, Rei
čelė dar nebuvo spėjusi gerai pagalvoti, kaipgi reikės pragyventi
jai pačiai. Taupyti ji niekada nemokėjo, beveik visą atlyginimą
surydavo įvaizdžio „laisva ir laiminga“ palaikymas, nes reikėjo
kompensuoti nesėkmes su Oliveriu.
- Puiku! Tai kaip ilgai ketini čia gyventi? Mėnesį? Kelis mėne
sius? - Megė pacaksėjo liežuviu, ir toliausiai nurisnojusi vestukė
vėl grįžo prie kitų, šalia jos kojų. - O gal visą laiką?
- Nežinau, - atsakė Reičelė.
- Londone tikriausiai turi butą, tiesa? - Megė klausinėjo ne

smalsiai, tik pokalbiui palaikyti, ir taip nuoširdžiai, kad Reičelė
net pati nepajuto, kaip pradėjo pasakoti.
- Ne, neturiu aš jokio buto. Nuomojausi, bet raktus ką tik ati
daviau. Na, tai įėjo į darbo sutartį, o aš ką tik pasitraukiau. Tai...
taip sudėtinga.
Megė susidomėjusi pakėlė akis, ir Reičelė, pamačiusi užuo
jautą jos veide, negalėjo susivaldyti, žodžiai patys ėmė lietis. Iki
šiol Reičelė niekam negalėjo prisiversti apie tai papasakoti, netgi
motinai. Netgi geriausiai draugei Ali, kuri nesiliaudavo karksė
jusi, kad vieną dieną būtent taip viskas ir baigsis, o pati buvo lai
mingai ištekėjusi ir nė vieno žilo plauko, tik kelios nušviesintos
sruogos.
- Ką tik išsiskyriau su draugu, maždaug prieš dvi savaites.
Mes... - Reičelė padvejojo, nusprendė nutylėti pačias nemalo
niausias detales ir pateikti tik švelnesnes - toks viešųjų ryšių spe
cialistės įprotis. - Buvome kartu ilgokai ir kartu dirbome, toje
pačioje agentūroje. Oliveris buvo verslo partneris, o aš dirbau
su klientais. Mano butas buvo virš agentūros, tai įėjo į sutartį, ir
buvau atsakinga už raktus... Tačiau kai išsiskyrėme, man reikėjo
dingti. Visiškai dingti. Norėjau atsidurti kur nors, kad Oliveris
manęs nerastų. O kai visa tai nutiko, tiesiog...
- Vargeli. - Megė stabtelėjo, bet šunys toliau bėgo pirmyn
tempdami pavadėlius. - Ar jis smurtavo? - Ji sugriebė Reičelę
už rankos, veide sustingo nerimo kupina išraiška. - Gali man
pasakyti, niekam neišplepėsiu. Bet jei jis tavęs ieško, gal reikėtų
perspėti Fredą ir visus kitus, kad pasisaugotų? Gali pasikalbėti su
policija, ji čia maloni, ne taip, kaip Londone.
Reičelė tik po kurio laiko susigaudę, apie ką čia kalba Megė,
bet kai susivokė, net pagaugai per kūną nuėjo. Ji norėjo pasakyti
visai ne tai! Kad Oliveris ją rastų, nesinori ne vien todėl, kad jis
bus įsiutęs dėl jos tyčiomis sueito chaoso, kai ji pradingo viską
74 Lucy Dillon
palikusi, bet ir todėl, kad baisu, jog, išgirdusi jo balsą, ir vėl kaip
paskutinė mulkė, kokia taip ilgai buvo, puls jam į glėbį.
- Ne, ne, jis visai ne toks, - atsakė ji. - Jis... - ir vėl nutilo ieš
kodama tikslesnių žodžių.
Visa bėda, karčiai pagalvojo Reičelė, tų detalių, kurias reikėtų
nutylėti, yra pernelyg daug. Oliveris Riglis buvo jos draugas, ta
čiau jai nepriklausė. Tiesą pasakius, jis nė nebuvo jos.
Oliveris buvo vedęs Keit Rigli, nuo pat 1989-ųjų.
Reičelė visai nesididžiavo meilužės vaidmeniu, tačiau Oliverį
ji išties mylėjo. Na, gerai, visų jo riečiamų istorijų apie Keit abe
jingumą ir išaugtus santuokos marškinėlius, apie bendrai paim
tą paskolą bei mokesčius už vaikų mokslą, kurie ir telaiką juos
kartu, ji nepriėmė už gryną pinigą, tačiau tiesiog negalėjo jam
atsispirti, o ir jis prisiekinėjo, kad išties gyvas jaučiasi tik tada, kai
yra su ja. Savo draugei Ali, vienintelei, kuri apie tai žinojo beveik
viską, ji prisispyrusi sakydavo, kad tai tikra nuoširdi meilė, kad
tokia padėtis turinti privalumų: jautiesi laisva ir nereikia kaltinti
savęs atitraukus nuo šeimos tėvą. Ji tvirtindavo, kad Oliveris iš
tiesų ją myli, bet Ali tik linguodavo galva ir tylėdavo. Nieko dau
giau Reičelė ir negalėjo reikalauti.
Labai ilgai viskas buvo taip, kaip jai norėjosi. Jiedu su Olive-
riu suprato vienas kitą, kartu leido karštas kvapą gniaužiančias
naktis, be to, jis nesipainiodavo po kojomis savaitgaliais ir ne
matydavo jos pagiringos. Pamažu Reičelė liovėsi klausiusi balso,
šnabždančio, kad taip neturėtų būti. Ji niekada neprašė jo palikti
Keit, bijodama išgirsti atsakymą, kurį žinojo ir taip, tad daugelį
metų viskas buvo gerai. Kol pasidarė neįmanoma nepastebėti to,
kas buvo tiesiai priešais nosį.
Ali dar porą mėnesių prieš viskam prasidedant buvo pareišku
si, kad būtent taip ir bus. Oliveris visada grįšiąs tik pas Keit. Nors
ir buvo nuobodu ir jiedu jautėsi susvetimėję, ji vis tiek jo žmona.
O dabar Reičelei, žinoma, sunkiausia buvo laikyti paslaptyje savo

sielvartą, lygiai kaip anksčiau slėpti laimę.
- Tai kas nutiko?
Į ją žvelgė Megė, veide atsispindėjo tūkstančiai muilo operų
apie smurtą namuose, o nusikamavusi Reičelė taip troško bent
keleto gerų žodžių. Norėjosi išsikalbėti. Sopanti širdis prašyte
prašėsi užuojautos. Ji tėra šeimas griaunanti kalė, bet sugriauti
kol kas pavyko tik savo gyvenimą. Reičelės ryžtas susvyravo, bet
tik šiek tiek.
- Sužinojau, kad jis matosi su kita, - prisipažino.
Tikra tiesa: Oliveris matėsi su savo paties žmona, o jai melavo.
Negalima vežtis žmonos ištvirkauti į Paryžių, o meilužei meluoti,
kad buvai konferencijoje Glazge. Reičelė buvo nekvaila ir puikiai
suprato šį juodąjį humorą.
- O kaip tu sužinojai?
- Čekis. Na, šiaip jau čekiai, daugiskaita. Jis iškratė savo pini
ginę man ant stalo ir... - Reičelė sugriežė dantimis, net krūptelėjo
prisiminusi. - Oliveris mėgdavo naikinti dokumentus, kartais tai
padaryti liepdavo man. Taigi, radau čekį iš Paryžiaus viešbučio.
Tarkim taip, ten buvo įspūdinga suma už kambaryje suteiktas
paslaugas.
Paskutinis lašas kaptelėjo negerą savaitės dieną, sekmadienį.
Reičelė jautėsi bjauriai, prisidėjo ir priešmenstruacinis sindro
mas, ir suvytusi oda tarp krūtų, kurią kaip tik buvo pastebėjusi,
ir dar vienatvė, kuria sekmadieniais kažkodėl darėsi vis sunkiau
mėgautis. Kaskart sunkiau sekdavosi išlaikyti pusiausvyrą, o kad
nereikėtų galvoti apie bjauriąją šios padėties pusę, tekdavo vis
dažniau priminti sau, koks puikus dalykas nepriklausomybė -
nei vaikų, nei triukšmo. Iš pradžių netikėtas Oliverio pasirody
mas prie durų nudžiugino - gal tai ženklas, kad jo gyvenime pa
galiau atsirado daugiau vietos jai.
76 Lucy Dillon
Reičelei net kvapą užėmė. Bet nieko panašaus. Tas suskis Oli
veris nieko nepaaiškino. Tik atsiprašė. Ir toliau sau tylėjo. Nė žo
džio. Dešimt jos gyvenimo metų, dešimt jam paaukotų metų, tuo
tarpu jis nedavė jai nieko. O toji išraiška jo veide, kai ji paklausė
apie čekius, parodė viską, koji taip ilgai stengėsi nematyti. Rodos,
jam jos buvo beveik gaila.
Štai kodėl ji nusiuntė buto raktus Keit. Su rašteliu, kad jei Oli
veris nori savo daiktų, drabužių ar džinsų, kuriuos jis jau buvo
per senas nešioti, ir marškinių, kuriuos Reičelė siųsdavo į valyklą,
nes lyginimas yra žmonos darbas, bet kuris iš jų bet kada galįs
ateiti ir susirinkti.
- O, Dieve, - sumurmėjo ji, pritrūkusi kvapo. Grįžti nebeįma
noma. Stingulys jau ėmė sklaidytis, o širdį pradėjo svilinti kaltė,
kad ėmė taip viską ir suvertė nieko neįtariančiai golfo mėgėjai
Keit ant galvos.
Megė paėmė ją už rankos, dejonę supratusi visai kitaip.
- Labai užjaučiu, Reičele, - pasakė. - Po viso šito dar ir Dotė -
tu išgyvenai tikrą pragarą! Aš taip ir maniau, kad čia kažkas yra.
Kai tėtis išėjo, mano mama elgėsi panašiai, visai kaip zombis.
Miegodavo dienų dienas ir kalbėdavosi tik su šunimis.
- Gal galėtume pasikalbėti apie ką nors kita? - pamėgino nu
kreipti kalbą Reičelė, o dar apsimesti ne tokia ištižusią. - Tai...
šiaip... nelabai įdomu.
- Žinoma! - Megė caktelėjo liežuviu Perlui, ir visi vėl patraukė
pirmyn. Miško pakraštyje, panašiame į sulaukėjusį Longhamp-
tono municipalinio parko tęsinį, vis pasitaikydavo linksmų gel
tonų rodyklių, nukreipiančių į taką palei istorinį Longhamptono
kanalą. Jos sutiko keletą šunų vedžiotojų, kurie draugiškai joms
šypsojosi, kol šunys uostinėjosi užpakalius. - Apie ką norėtum
pasikalbėti? Apie šunų prieglaudą?
- Gerai, - nesiginčijo Reičelė. Vis tiek anksčiau ar vėliau teks
kalbėtis. - Papasakok apie šunis.
***
Kol Megė vaizdingai pasakojo apie prieglaudos kasdienybę, jos

spėjo išeiti iš miško ir apeiti parką miesto centre, kur ant suoliukų
sėdėjo senukų poros, o tiesiose lysvėse augo narcizai.
Į senukų poras Reičelė stengėsi nežiūrėti. Londone šiuo klau
simu gerai, retai kada pamatysi senukų poras gatvėse. O čia jų
pilna ir laikosi sau už rankučių net aštuoniasdešimties ar kiek
jiems ten sulaukę.
- ...banką? Reičele, ar klausaisi? Ar ketini užsukti j banką?
Reičelė pažvelgė į Mėgę, kuri maskatavo apybaisiu prietaisu
kamuoliukams mėtyti. Jis buvo panašus į milžinišką raudono
plastiko liežuvį.
- Galiu šiektiek pažaisti su šiais vaikinukais, jei nori pusvalan
dį pasivaikščioti, - kalbėjo ji toliau. - Čia yra tik dvi pagrindinės
gatvės. Jei nori rasti kelnes, pamėgink palandžioti po skersgatvius
prie rotušės, neseniai atsidarė kelios naujos parduotuvėlės. - Ji
ištiesė ranką paimti Reičelės laikomus pavadėlius. - Perlai, sėsk
ir palauk.
Perlas žvilgtelėjo į Reičelę, paskui paklusniai prisėdo greta
Megės.
- Liepkjam palaukti, - pasiūlė Megė. - Tai jus suartins.
- Ko jam kreipti į mane dėmesį? - nusistebėjo Reičelė. - Tes
tamento jis neskaitė ir nė nežino, kad priklauso man. Nuo pat
atvykimo nepadariau jam nieko gera. Jis tik trinasi aplink.
Megės veidas sušvelnėjo.
- Perlas gedi, Reičele. Jis prarado vienintelę savo šeimininkę,
be to, jis jau nebejaunas, supranti. Jam septyneri, šunų standar
tais tai būtų... gal apie penkiasdešimt. Jis buvo greta, kai ji mirė,
atlėkė pas mane kaip paklaikęs, visai kaip Lesė. Vargšiukas.
Reičelę ėmė graužti sąžinė.
- Aš negaliu jam pakeisti Dotės.
78 Lucy Dillon
- Šunims nieko daugiau nereikia, tik kad išvestum pasivaikš

čioti ir paglostytum, - nepasidavė Megė. - Ir dar girdėti tavo bal
są. Nagi. Liepk jam pasilikti.
Reičelė nenoriai pažvelgė į Perlą. Jis iškart pastatė savo kudlo-
tas ausis ir suvizgino uodega prie pat žemės, vos neparversdamas
Šelmės.
- Pasilik, - netvirtai ištarė Reičelė.
- Ir nurodyk, kur pasilikti.
Reičelė parodė į Megės kojas.
- Pasilik čia.
Perlas dar smarkiau sumakalavo uodega, paskui žnektelėjo,
pasidėjo galvą ant priekinių letenų, bet akių nuo jos nenuleido,
tarsi laukdamas, kad Reičelė nusišypsotų. Atrodė toks dėkingas
už parodytą dėmesį. Taip stengėsi įtikti. Sudiržusi Reičelės širdis
virptelėjo. Jis troško būtent jos dėmesio. Jospritarimo. Troško tu
rėti šeimininkę ir būti mylimas.
Kiti šunys lakstė aplinkui, aiškiai patenkinti ištrūkę iš beto
ninių narvų ir atsidūrę ant žalios žolės, ir Reičelė apsisprendė.
Jei šiandien ką ir vertą padaryti, tai pradėti ieškoti namų šiems
vargšiukams, kaip ir patarė Džordžas. Ir ne tik dėl pinigų - šiems
šunims reikėjo žmonių, kurie juos mylėtų. Ji negalėtų sau atleisti,
jei per jos neveiklumą jie ilgam įstrigtų prieglaudoje.
O paskui turbūt bus galima ramia sąžine parduoti ir namą, ir
prieglaudą. Net ir Dotė negalėtų reikalauti daugiau.
- Geras šuniukas! - pasakė ji Perlui. - Geras!
- Puiku! Gerutis! Ir tu gerutė! - pridūrė Megė, pliaukštelė
dama per rankinį laikrodį. - O dabar palakstysim! Pasimatysim
vienuoliktą? Gerai. Na, bėgte!
Ir ji paleido į pievą pirmą apžiaumotą teniso kamuoliuką, o
Reičelė taip ir liko nesupratusi, ar čia buvo taikoma jai, ar šunims,
kurie kaip patrakę puolė kamuoliukui iš paskos.
6
Kol berniukai rankiojo kambaryje daiktus mokyklai ir negalėjo

nieko girdėti, Zoja maktelėjo gerą gurkšnį karštutėlės kavos, kad
balsas labiau gergžtų, ir paskambino į kirpyklą iš virtuvės telefo
no. Nesinorėjo, kad vaikai girdėtų ją kuo bjauriausiai meluojant
budinčiai prie telefono Hanai, kad ir kaip tai neišvengiama.
Klausydamasi pypsėjimo ragelyje, ji nenuleido akių nuo laiki
no aptvaro, suręsto iš kartoninių dėžių, kur miegojo Irisiukas. Jis
užmigo tik antrą kartą per trisdešimt šešias siaubingas varginan
čias valandas.
Bent jau ji tikėjosi, kad užmigo. Kuo puikiausiai galėjo gulė
ti užsimerkęs ir svarstyti, kurį čia jos namų kampą dar apvertus
aukštyn kojom. Sunku net pasakyti, kas iš jų labiau įsišėlo - Iri
siukas, Leo ar Spenseris. Visi trys kartu sukėlė tikrą visa nioko
jantį viesulą. Svetainė atrodė taip, lyg joje būtų sprogusi bomba.
Visur mėtėsi popierinio virtuvės rankšluosčio gabaliukai - ba
lučių, kurias ji nepaliaujamai valė nuo pat Irisiuko atsiradimo,
naikinimo pėdsakai.
Ir kas galėjo žinoti, kad tie maži šuniukai šitiek siusioja?
- Labas, Hana! - pasisveikino ji, išgirdusi, kad jau įsijungė te
lefono garsiakalbis. - Čia Zoja, šiandien, ko gero, negalėsiu ateiti.
Savaitgalis buvo baisus. Per dvi naktis net bluosto nesudėjau...
Dėžėje pradėjo muistytis Irisiukas, pravėrė vieną akį ir, pama
tęs ją, cyptelėjo iš laimės. Kai ėmė graužti kartoninės dėžės kraš
tą, Zojai nutirpo širdis.
8o Lucy Dillon
- Tavo balsas skamba tikrai nekaip, Zoja, - atsakė Hana. Salo

ne girdėjosi ankstyvo tvarkymosi garsai, blerbė radijas. - Norė
tum, kad perstumdyčiau šios dienos tavo klientų laikus?
- Nebūtų sunku? Tikriausiai tai tik virusas, bet nesinori jo
skleisti, - kvarkė Zoja, graibydama dėžutėje sausainio, viena
akimi stebėdama kartoninę dėžę ir viena ausimi klausydamasi
triukšmo viršuje. Ten berniukai kuo skubiausiai valėsi dantis, kad
dar spėtų pasiautėti su Irisiuku. - Klausyk, rytoj ryte pranešiu,
kas ir kaip, ačiū.
Ji išjungė telefoną, o sutrikusios Hanos linkėjimai greičiau pa
sveikti pakibo ore.
Ant švarių orkaitės durelių atsispindėjo kaltės perkreiptas Zo
jos veidas, ji pasijuto bjauriai.
Ji metų metais nebuvo nė dienos sirgusi, vilkdavosi į darbą
griūvant santuokai, po bemiegių naktų dygstant vaikų dantims,
sningant. Jie man skolingi kelias poilsio dienas, pamėgino įtikin
ti save, bet kaltė niekur neišgaravo. Taip pat ir nuovargis. Prie
dygstančių dantų ir naktinių košmarų ji buvo pratusi, tik ne prie
kaukimo kiaurą naktį.
Zoja persisvėrė į koridorių.
- Spenseri! Ką jūs ten veikiat? Leiskitės žemyn, pavėluosimi
Vos tik išgirdęs jos balsą, Irisiukas vėl pradėjo cypti kaip pa
klaikęs - jau pažįstamas garsas, bet dabar jis pervėrė Zoją iki kau
lų smegenų.
Ji pažvelgė į Irisiuką, tas inkštelėjo.
Zoja jau žinojo, ką tai reiškia, ir iškart, pamiršusi sumanymą
pasiskrudinti duonos, čiupo šunytį, keturiais milžiniškais žings
niais perėjo virtuvę ir iškišo jį pro lauko duris. Tačiau dauguma
karštų lašelių vis tik nuvarvėjo jai ant rankų. Ji pastatė šuniuką ir
nuėjo plautis rankų gal jau milijonąjį kartą.
- Gerutis, - tvirtai pareiškė ji Irisiukui, uostinėjančiam laip
tus. - Tvarkingai pasiusiojai.
Tiek ji ir tespėjo sužinoti iš interneto per tas dešimt minučių,

kai pavyko pripulti prie kompiuterio. Išneškite šuniuką laukan
kas valandą, pagirkite, kai padaro lauke, sugalvokite kokį neutra
lų žodį, kurį jis galėtų susieti su reikalų atlikimu, ir gal jis nepri-
pras šlapintis vos tik išgirdęs „Oi ne, tik ne čia!“
Zoja ir Irisiukas įtariai nužvelgė vienas į kitą.
- Ir kur man reikės tave palikti, kol eisiu pirkti viso to šlamšto,
kurio tavo žioplys tėtis nesusiprato įdėti? - paklausė ji. Ir kažin ar
galima ilgam palikti šunytį vieną?
Subildėjo laiptai, berniukai jau ritosi žemyn. Leo klykė:
- Irisiuk! Irisiuk!
Šuniukas atsiliepdamas džiaugsmingai suviauksėjo. Ji greit jį
pačiupo, kad nepakliūtų vaikams po kojomis.
- Tave reikės nuvesti dresuotojui, - pareiškė žiūrėdama į mie
lą šlapią nosytę. - O tavo broliukus, matyt, irgi. Jiems taip pat
praverstų dresūra.
Liovėsi kalbėjusi, kai Leo su Spenseriu suvirto į virtuvę, abu
susivėlę, kvepiantys dantų pasta. Na, didžioji Leo pastos dalis vis
dar baltavo panosėje, bet tai reiškė, kad jis nors stengėsi.
- Irisiuuuk! - sužvigo Spenseris, čiupdamas šuniuką ir iškel
damas taip aukštai, kad tik užpakalinės kojytės sumaskatavo ore
ir pilvukas išvirto. - Mamyte, ar galima jį neštis į mokyklą? Ga
lima? Galima?
- Taip! - Leo šoktelėjo norėdamas pasiekti šuniuką, bet tas
buvo taip aukštai, kad vaikas gavo per veidą maskatuojančia uo
dega. - Noriu jį parodyti poniai Barat!
- Irisiuko į mokyklą neštis negalima, - atšovė Zoja, mėginda
ma prilaikyti kabantį šuns užpakalį, bet tam buvo nė motais, jis
susižavėjęs laižė susiraukusį Spenserio veidą. - Prilaikyk šuniu
kui kojas, Spenseri, jam skauda! Kai grįšit namo, rasit jį čia.
- Prašaaaau! - Spenseris pakėlė į ją tokias skaidrias akis, kad
iškart priminė Deividą jo geriausiomis akimirkomis. - Tėtis sakė,
82 Lucy Dillon
kad parodyti jį klasei būtų labai kieta. Galėtume pasikalbėti apie

šunis.
- Gal imk ir papasakok jiems apie balučių valymą, maitinimą
ir visa kita?
- Aha, - atsakė Spenseris. - Aišku.
Zoja net pakraupo išgirdusi jo balse visiškai negirdėtas in
tonacijas. Jis kalbėjo drąsiai, kone įžūliai. O beveik visada buvo
toks mielas berniukas, net tuomet, kai mažasis broliukas imdavo
lįsti į akis. Tačiau kai pradėjo savaitgaliais išvažiuoti su Deividu,
jo elgesyje atsirado kažkokio atžarumo, tarsi vis mėgintų, kiek ji
ketina leisti.
- Ėhė! - burbtelėjo ji. - Nagi nusiraminkit. Turėti šunį - tai
ne vien su juo žaisti. Ar bent žinot, koks didelis jis užaugs? Kiekjį
reikės vedžioti kiekvieną dieną? Ar tėtis pasakojo?
- Girdėjau, naktį jis verkė, - įsiterpė Leo. - Gal galėtų miegoti
pas mane?
- Jam liūdna, - paaiškino šunų žinovas Spenseris. - Jis ilgisi
mamytės. Gal reikėtų paimti dar vieną? - pridūrė jis taip, lyg tik
dabar sugalvojęs. - Kad būtų draugas?
- Taip! - iškart užsidegė Leo. - Du šuniukai! Irisiukas ir... Šo
koladas!
- Ne! - Zoja įsisprendė rankomis į šonus. Žinojo, kad taip at
rodo daug viršesnė net tuomet, kai jaučiasi visai priešingai. Batai
vis dar smirdėjo šuns šlapimu. - Aš dar net nepasakiau, ar mes
tikrai galėsim laikyti Irisiuką. Tai... - Varge mano, visiškai nesu
gebu atsispirti. - ...tikras košmaras.
- Mamytėle! - Na štai, jau ir meilikavimai prasideda, ir Zoja
pajuto, kad negalės ilgai atsispirti prieš Spenserio ir Leo malda
vimus, ką jau kalbėti apie šokoladines Irisiuko akis ir minkštas
nulėpusias ausytes. Toks žaismingas, drausmingas draugas labra
doras iš daugybės vaikiškų knygelių.
Du berniukai ir šunelis iš tualetinio popieriaus reklamos prieš

vieną prasikaltusią mamą - vargu ar tai lygi kova.
Zoja pamėgino susiimti. Kur dingo visos tos labai teisingos
priežastys nepirkti Spenseriui šuniuko?- paklausė vidinis balsas.
Kur jos išsilakstė? Laiko trūkumas? Netvarka? Darbas visą dieną?
Ir tarsi skaitydamas jos mintis (o gal ir skaitė, kas jį žino), įsi
kišo Spenseris - maištingo paauglio išraiška kažkur išgaravusi,
vietoj jos nutaisytas angeliškas pareigingo šuniuko savininko vei
delis.
- Aš visą vakarą jį prižiūrėsiu, - maldavo sūnus. - Valysiu jo
dėžutę ir viską. Leisk, mamyte! Leisk!
Ėmė čirkšti žadintuvas, kurį ji kiekvieną rytą prisukdavo, kad
nepavėluotų išeiti į mokyklą, ir Zoja pašoko.
- Reikia eiti, - pareiškė, baimindamasi, kad ir vėl bus pasku
tinė vaikus atvežusi mama. Irisiukui teks pasilikti uždarytam vir
tuvėje kokią valandą. Negi spės ko prikrėsti? Visi elektros lizdai
tebėra užkaišioti apsauginiais kištukais.
- Padėk Irisiuką į dėžutę, Leo, būk geras, ne, neimk jo. Jam
reikia pamiegoti po pusryčių. Batus apsiavę? Vilkitės paltukus.
Ar pasiėmei sportbačius kūno kultūrai, Spenseri?
Spenseris puolė graibyti krepšį, bet Leo pasilenkęs vis dar kui
tėsi su šuniuku, bučiavo jį ir kažką šnabždėjo į švelnią aksominę
auselę.
- Eime, Leo. - Zoja susirado raktus. - Mes jau vėluojam.
- Aš taip džiaugiuosi, mamyte, - užtraukė jis.
- Kodėl, mielasis?
- Nes turim šuniuką! - Apskritas jo veidelis spindėjo iš
džiaugsmo. - Tėtė sakė, kad liepsi jį atiduoti, bet tu neatidavei, ir
aš toks laimingas! Juk leisi jį pasilikti, ar ne?
Varge mano, pagalvojo Zoja. Netgi Leo supranta, kad aš nesu
gebu tvirtai laikytis. O jam net šešerių nėra.
84 Lucy Dillon
***
Paleidusi berniukus prie mokyklos, važiuodama pro „Dangišką
jį grožio saloną“ Zoja pasilenkė arčiau vairo, paskui pasuko prie
milžiniškos naminių gyvūnėlių parduotuvės pramonės rajone, o
galvoje vis krebždėjo mintis, ką ten šiuo metu graužia ar laužo
Irisiukas. Ji niekaip negalėjo suvaldyti nervų, o valdymo pultelis
kažkur pradingo.
Pasistačiusi automobilį į artimiausią laisvą vietą, gal dešimtą
kartą po berniukų grįžimo pamėgino prisiskambinti Deividui,
bet tas neatsiliepė. Ji nenustebo; pastaruoju metu Deividas ypač
išrankiai žiūri, į kuriuos jos skambučius atsiliepti, o kuriuos igno
ruoti, apsimetus, kad sėdi susirinkime. Jis dažnai taip darydavo,
tačiau dabar ji jau pradėjo bijoti, kad tik jis nebūtų pasikeitęs nu
merio.
Zoja atsilošė, net širdį sugėlė pajutus pirmuosius panikos
simptomus. Laikas bėga. Ką jai dabar daryti? Kieno prašyti pa
galbos? Nė viena iš jos draugių nelaiko šunų, kita vertus, juk ne
apie šunį čia ir kalba, o apie ją, Deividą ir vaikus.
Zoja tris kartus giliai atsikvėpė, mėgindama sulaikyti krūti
nę draskančią ir gerklę gniaužiančią isteriją. Dabar ji užeidavo
gana dažnai, kai Deivido išėjimas ėmė panėšėti ne tiek į kažkokią
amžiaus vidurio krizę, po kurios jis dar atsipeikės, o į žiaurią re
alybę, be to, vis sunkiau darėsi tai nuslėpti nuo berniukų. Tačiau
nuslėpti reikia. Reikia atrodyti lyg niekur nieko, kaip ir anksčiau.
Ji palenkė skydelį nuo saulės ir pažvelgė į atvaizdą veidrodėly
je lyg į kokią nepažįstamąją.
- Eik ir nusipirk, ko dabar reikia, - įsakė ji tam paklaikusiam
veidui. - Kad Irisiukas turėtų ką veikti ir laimingas tupėtų vienoj
vietoj. O paskui bus galima paskambinti Deividui, pasakyti, kad
negali su visu tuo susidoroti, ir...
Ji nebaigė. Reikia liautis kalbėtis su savimi, pagalvojo. Iš rudų,
plačiai įstatytų akių, kurios spoksojo iš veidrodžio, dingo paklai
kusi išraiška, ir dabar jos žvelgė į ją beveik su užuojauta. Ir ji, ir

atvaizdas puikiai suprato, kad jokio „ir“ nebus.
Berniukai to šuns nori. Būtų žiauru jį iškraustyti. Jei ji dabar
privers Deividą pasiimti šuniuką, tai atrodys lyg kokia Kruela de
Vii. Reikia susiimti, ir tiek.
Vos įstūmusi vežimėlį pro duris, Zoja iškart pamatė knygelę

„Kaip priimti naują šunytį“. Tai buvo pirmas naudingas daiktas
Irisiukui atsiradus, taigi, ji patraukė per parduotuvę atsivertusi
knygelę. Į vežimėlį metė viską, kas tik buvo rekomenduojama:
antkaklį ir pavadėlį, ėdalą šuniukams, krepšį miegojimui, pagal
vėlę dėti į krepšį, dėžutę tualeto įgūdžiams lavinti, kramtūnus,
žaislus ir visokiausius mielus minkštus daikčiukus, kad Irisiukas
naktimis nesijaustų toks vienišas.
Po penkiolikos minučių ji jau buvo prie kasos ir akis išputusi
žiūrėjo į čekį, negalėdama atsistebėti įspūdinga suma, o juk apie
veterinarą dar nė kalbos nebuvo. Vaikai kainuoja kur kas mažiau,
mintijo ji, svarstydama, ar miegmaišis taip jau būtinai reikalin
gas šuniukui. Šiaip ar taip, teks skambinti Deividui, nes pritrūks
pinigų - tai suvokus, net širdy negera pasidarė. Jei tik pavyks jį
prigriebti.
Zoja prisiminė, kaip smilktelėjo per širdį prabudus blausioje
ryto šviesoje ir pamačius Irisiuką susirangiusį jos kaklo linkyje,
šiltu kvapu pūtuojantį tiesiai į ausį, o viena letenėle tarsi mėgi
nantį apkabinti jai krūtinę, lyg ji būtų prarasta jo mama. Naktį ją
pažadino graudus šunelio verksmas, tad ji nulipo žemyn, ir abu
įsitaisė ant sofos. Jis buvo toks švelnutis, toks graudžiai mielas,
kad ji atleido jam už ant kilimo padarytą balutę.
Jis nuostabus, atsiduso Zoja, kišdama čekį kišenėn ir stumda
ma vežimėlį prie išėjimo. Kažin ar sunku bus dresuoti labradorą?
Jie juk dirba vedliais ir išjunginėja virdulius kurtiesiems. Gal pa
vyks priprasti.
86 Lucy Dillon
Suskambo signalas Zojos telefone. Valanda baigėsi.

- O! Turit naują šuniuką? - australietišku akcentu paklausė
mergina, stovėjusi prie skelbimų lentos - aplink jos kojas trynėsi
gal penki ar šeši šunys. Ir nors neatrodė badaujantys, jie visai ne
rodė noro linksmintis.
Zoja nužvelgė krūvą savo pirkinių.
- Tiesą pasakius, žiurkėną. Tik labai reiklų.
Mergina nusijuokė, o aukšta suja buvusi moteris baigė smaigs
tyti skelbimą. Jame matėsi rudai margo baseto nuotrauka, ištįsęs
jo snukis atrodė tragiškai. Tiksliau, būtų atrodęs tragiškai, jei jam
ant galvos nebūtų kėpsojusi Kalėdų Senelio kepurė.
„Ar prie jūsų šaldytuvo atsirastų vietos man?“ - neatsispyrusi
perskaitė Zoja.
- O! Argi neturėtų būti: „Ar man atsirastų vietos prie jūsų
židinio?“
- Ne, Bertis teikia pirmenybę šaldytuvui. Kad ir kas būtų jo
naujieji tėvai, šaldytuvą jiems teks rakinti, - nusišypsojo mergi
na. - Bet galvą guldau, su puskibiriu dešrelių galėtumėt išmokyti
jį visko - tai toli gražu nekvailas šuo! Basetai labai mieli, puikiai
sutaria su vaikais, labai ramūs... Gal kartais jūsų šunyčiui reikia
draugo?
Zoja pamėgino nusijuokti, bet pasigirdo keistokas garsas.
- Ne! Ir šitą teturiu vieną dieną, o jis jau prispaudė mane po
letena.
- Kaip miela! Kokios jis veislės? Kokio amžiaus? - atrodo,
mergina nuoširdžiai susidomėjo.
- Irisiukas - labradoras. Bet nežinau, kiek jam, tiesą pasa
kius, - prisipažino Zoja, - tai dovana.
Abi moterys susižvalgė, šviesiaplaukės merginos kaktoje
šmėstelėjo susierzinimas.
Ji vėl pažvelgė į logotipą skelbimo kampe ir suprato, kad jos ti
kriausiai iš šunų prieglaudos Roshilio kelyje - skelbimo apačioje
buvo Reičelės ir Megės telefonų numeriai. O dar žemiau puikavo

si frazė: „Šunys nusipelno ateities, nedovanokite jų.“
- O ne! - paskubėjo pridurti Zoja. - Ne ašjj dovanojau, mano
vyras... buvęs vyras padovanojo vaikams. Aš apie tai nė nenutuo
kiau, bet noriu pasakyti, dabar, kai Irisiukas su mumis, mes la
bai džiaugiamės, tiesiog nežinojau, ar galiu išbėgti iš namų ilgiau
kaip dešimt minučių.
Zoja kalbėjo vis tyliau, kol visai nutilo. Pasiaiškinimas pašne
kovių nesuminkštino. O pradėjusi skaityti skelbimą, jau nebega
lėjo atplėšti akių. „Pirmieji mano šeimininkai nusipirko mane
kaip kalėdinę dovaną, tačiau netrukus aš jiems nusibodau ir
mane išmetė lauk gyventi, kaip išmanau, - skaitė ji. - Mano šir
dis pilna meilės, o man tereikia pasivaikščioti, ėdalo ir geriausios
jūsų sofos, tad sudėjęs letenas maldauju, kad jūsų namuose atsi
rastų vietos mažam šuniukui. Na, gerai jau, gerai, gana dideliam.
Myliu jus. Bertis.“
- Aš tikrai juo rūpinsiuos, - išgirdo ji save sakant. - Todėl ir
atėjau šluoti parduotuvės!
- Žinoma, - atsiliepė tamsiaplaukė. Ji atrodė gana smarki, o
rankose laikė segtuvą, kur buvo dar daugiau skelbimų. - Tiesiog
Megė šiuo metų laiku mato daug kalėdinių šuniukų! Neabejoju,
kad jūs jų skaičiaus nepadidinsite. Norėjau pasakyti, - pridūrė
ji, - kad mes ir taip jau neturime kur dėti pamestų šunų. Ieškome
jiems naujų šeimininkų, kad galėtume priimti į šunidės daugiau
šunų, kurių šeimininkai gali mokėti. Ar ne, Mege?
- Būtent. - Megė atsiduso ir nužvelgė Zoją draugiškai, bet
griežtai. - Tiesą pasakius, šuniukams labiau reikia ne daiktų, bet
nuolatinio dėmesio. Ar jis skiepytas? Ar turite veisyklos numerį,
kad galėtumėt išsiaiškinti, kokio jis amžiaus ir kokius skiepus jau
yra gavęs?
- Ee... skiepus?
Atrodo, Megė susirūpino.
88 Lucy Dillon
- Juk Irisiukas dar labai mažas, tiesa?

- Ee... taip? - Zoja žvilgtelėjo į vieną pašnekovę, į kitą, pa
stebėjo nepritarimą Megės veide ir neįtikėtiną kolekcinį Reičelės
rankinuką. - Palikau jį virtuvėje, ten visiškai saugu, suprantat,
aš vieniša mama, juk turėjau išsprukti viso šito nusipirkti, ką gi
daryti su tuo šunyčiu? Samdyti auklę?
- Taip, - atsakė Megė.
- Jukjūs juokaujat? - nepatikėjo Zoja.
- Negi paliktumėt savo vaiką visiškai vieną, kol lakstote po
parduotuves? Ar bent įsivaizduojate, kokie aštrūs jų dantukai?
Gali pragraužti duris, laidus...
Ji tik dabar pradėjo suprasti, ką jai ant galvos užvertė Deivi
das, ir vėl apėmė panika, plūstelėjo tarsi vanduo per perpildytos
vonios kraštą.
- Varge mano, - išlemeno ji.
- Žiūrėk, ji nusipirko dėžutę, - tarė Reičelė. - Ir knygą apie
šuniukus. Ir visokių daikčiukų pakramtymui. Liaukis, Mege. Paž
velk į viską iš gerosios pusės. Juk nepaliko ji to šunyčio žaisti su
degtukais.
- Gal jūs kartais mokote dresūros? - tyliai paklausė Zoja. -
Šeimininkus.
Griežtas Megės veidas nušvito.
- Taip. Mokome. Ateikit šeštadienį ir pasikalbėsim apie svar
biausius dalykus. Taip pat galėsiu duoti veterinaro numerį, kad
jis Irisiuką užregistruotų. - Ji pasirausė po rankinuką ieškodama
rašiklio. - Gali duoti lapelį, Reičele? Džordžas Fenvikas, jo klini
ka prie gaisrinės. Irisiuką reikės paskiepyti ir įsiūti lustą.
- O jei kartais norėtumėt pavedžioti šunis ar kiek paaukoti,
maloniai prašom! - be jokių pastangų prie verslo greitakalbės
perėjo Reičelė. - Mes nuolat ieškom pagalbininkų. Ir lėšų. Ir jei
kartais prireiktų palikti jį kelioms dienoms, pas mus - puiki prie
žiūra.
Paėmusi lapelį, Zoja įgrūdo jį į vežimėlį prie visų kitų daiktų.

Parėjusi namo prisilipins ant šaldytuvo, greta telefono.
- Manau, neblogai, - pareiškė Megė, niukindama šunis grįžti į

raitųjų taką aplink pramoninį rajoną. - Apėjom prekybos cen
trus, pėsčiųjų zoną ir abi gyvūnėlių parduotuves. Dar vienas
punktas, ir bus baigta. Ir tai visos svarbiausios Longhamptono
vietos, kaip jau turbūt supratai!
- Kad tik galėtume pasiekti kiekvieną naująjį šeimininką, -
atsakė Reičelė. Ji nesugebėjo taip valdyti šunų kaip Megė, tačiau
Perlas iš visų jėgų stengėsi išlyginti mažesnių šunų vorelę. - Ką
sakė Džordžas? Iki mėnesio galo atsikratyti dešimties veltėdžių
šunų ir priimti dešimtį tokių, už kuriuos mokėtų? Ir tada paga
liau galėsim apmokėti jam už darbą?
Džordžo patarimas buvo stačiokiškas, bet užtat nemokamas,
pateiktas prie arbatos puodelio Dotės virtuvėje. Tada Reičelei pa
aiškėjo, kad ne jai vienai yra iškilę finansinių sunkumų - Dotės
pinigai buvo pasibaigę, šunų prieglaudos atsargos irgi. Net jei
Reičelė norėtų viską parduoti, iš pradžių reikėtų išspręsti teisinius
reikalus, bet kol kas šunims reikia ėsti ir dar daug ko, o Džordžui
reikia atiduoti susikaupusią skolą.
Jis žvelgė į ją savo mėlynomis akimis tarsi erzindamas, lyg
būtų beveik tikėjęsis, kad ji, tuojau pat išrašiusi jam čekį, ims ir
atsikratys problemos. Reičelė jam nepasakė, kad nebeturi jokio
pasirinkimo; kai nėra nei darbo, nei senojo gyvenimo, kalbama
ne apie „Dotės atminimo pagerbimą“, o apie išgyvenimą, dabar
jos darbas - čia. Kol pavyks ką nors sugalvoti.
- Na, panašiai. Jis labai tiesmukas, tas Džordžas. - Megė pa-
sldaidė skelbimus plastikiniame voke. - O pabaigai pasilikome
patį geriausią - Česterį. Tik pažiūrėk į tą liūdną snukutį! Visa
ligoninė įsiraudos. Man, beje, tie skelbimai patinka. Tau puikiai
pavyko.
90 Lucy Dillon
Reičelė Megei nepasipasakojo, kad pastaruosius šešis mėne

sius tvarkė milijono svarų vertės viešųjų ryšių kampaniją vienai
muzikinei žiniatinklio svetainei, bet dabar visa tai atrodė lygkitas
gyvenimas. Ji tik šyptelėjo ir tarė:
- Ačiū. Tiesą pasakius, vos pati neapsiverkiau. Tai turbūt reiš
kia, kad skelbimai veikia.
Skelbimus ji rašė prie virtuvės stalo vakar vakare, jie nebuvo
prašmatnūs, bet veiksmingi: rašyti ranka, su antraštėmis „Ieš
kau naujo šeimininko“, su šunų nuotraukomis ir maldavimais jų
vardu, kurių didumą ji nudžiovė nuo Dotės kortelių. Norėdama
sugraudinti longhamptoniečių širdis, Reičelė pasinaudojo visais
begėdiškais viešųjų ryšių triukais, kokius tik galėjo pritaikyti.
- Ir dar ketini sukurti mūsų svetainę? - susijaudinusi paklausė
Megė.
- Negaliu patikėti, kad jos neturit, - atsakė Reičelė. - Žinau
žmogų, kuris tai padarys labai pigiai. Tai turėtų padėti dar ir kli
entų susirasti.
- Žinai ką, tu nuostabi, o ypač kai pagalvoji, kad ką tik bjauriai
išsiskyrei, -tarė Megė, bet Reičelė susigėdusi ją nutraukė.
- Baik, aš dar nieko nepadariau. O kur toliau? - paklausė ji,
paleisdama Perlą nuo pavadėlio, nes norėjo pamėtyti jam ka
muoliuką atsilygindama už pagalbą.
- Į ligoninę, - atsakė Megė. - Aš ten palieku skelbimus, o ves
tibiulyje kartą per mėnesį mes prekiaujame pyragaičiais. Gydyto
jas Kortis, kuris viskam vadovauja, labai myli šunis. Vis sakydavo
Dotei, kad jei pas ją atbėgtų koks senas kurtas, tegu iškart skam
bina jam. Dabar jis laiko du. Anksčiau turėjo net šešis. Vienas net
miegodavo jo kabineto kampe!
- Oho, - nusistebėjo Reičelė. Perlas atnešė jai prie kojų ka
muoliuką, padėjo ir sustojo lekuodamas, oji paėmusi vėl numetė.
Dešinę ranką jau pradėjo mausti, bet ji mazochistiškai nekrei
pė dėmesio. Vien pažvelgus į paslaugų Perlo snukį, atrodė, kad
verta. Reičelė nemokėjo bendrauti su Perlu taip, kaip Dotė, tačiau

bent šį tą galėjo pasiūlyti už tokią nelygią jų draugystę, bent šiuo
tuo atsilyginti už naktis, praleistas prie durų klausantis trūksmin-
go jos kvėpavimo, už tai, kad padėdavo pasijusti ne tokia vieniša
šiame naujame ir keistame gyvenime, į kurį ją nubloškė likimas.
Longhamptono Parko ligoninė buvo naujas pastatas su privažia

vimu ir dideliais langais, o kur tik buvo vietos, kėpsojo dailios
betoninės klombos su raudonais snapučiais. Priėjusios Megė ir
Reičelė pamatė išstypusią merginą balta registratorės uniforma,
vežančią pro duris senutę ratukuose ir taip meiliai prie jos palin
kusią, lyg višta prie viščiuko.
Arba gandras prie gandriuko, pasitaisė Reičelė. Nieko daugiau
ir nesimato, tik ilgėliausios rankos b-ilgėliausios įdegusios kojoą.
- Oi, kokie mieli šuniukai! - linksmai šūktelėjo mergina, at
mesdama už nugaros ilgų šviesių plaukų uodegą. - Juk ir jūs, Ida,
kažkada turėjote tokį Džeko Raselo terjerą?
- Turėjau, kol išsikrausčiau į prieglaudą. - Senutė ištiesė ranką
Bonamui, trumpakojui terjerui, kuris tampė Reičelę po visą par
ką. Tas pabrukęs uodegą metėsi atbulas. - Labas, drauguži.
Reičelė pasijuto nejaukiai, lyg su ožiuotu vaiku prekybos
centre.
- Bonamai, - sukruto ji, - prašau elgtis gražiai. Atleiskit, jis
kažkoks suirzęs.
- Nieko tokio, jam tik reikia apsiuostyti, - atsiliepė senutė,
ištiesdama savo kreivus pirštus, ir, ką jūs sau manot, Bonamas
ėmė nedrąsiai slinkti artyn ir galop leido pakasyti už ausies. - Na,
štai. Gerutis.
Reičelei net gerklę suspaudė matant, kaip Bonamas ėmė viz
ginti uodegą, o nusvirę senutės pečiai atsitiesė. Liaukis, įsakė ji
sau. Tuoj reikės išsitraukti kakučių maišelį.
- Su manim jis niekad taip nesielgia, - prisipažino ji.
92 Lucy Dillon
- Pažįstu šunis, - džiugiai atsiliepė senutė. - Juk taip, Bo-

namai?
- Gal norit jį pasiimti? - pajuokavo Reičelė. - Nemokamai.
Senutė tik liūdnai atsiduso.
- O, kad galėčiau.
- Žinai, Mege, - tarė registratorė, kortelė ant krūtinės skelbė,
kad ji vardu Lorena, - galėtum dažniau atvesti savo šunis pažaisti
su senukais. Jie tikrai sugeba pralinksminti - ar ne taip, Ida?
- O! - Megė pasirausė rankinuke ir išsitraukė skelbimą. - Ge
rai, kad apie tai užsiminei. Mes čia kaip tik šunų reikalu.
- Luktelėkit, - atsiliepė Lorena, kai prie pakylos sustojo fior
das. - Štai ir jūsų transportas, Ida. Gerai, dabar {kelkime vidun
ponią Haris. Ida, atleiskit, bet su Bonamu jau teks atsisveikinti.
Ji privežė senutę prie pat durelių ir vis maloniai šnekėdama
padėjo išlipusiam slaugui ją įkelti. Reičelė vos atsispyrė norui
paskui senutę ant galinės sėdynės įkelti ir Raselo terjerą, bet pats
Bonamas, atrodė, mieliau būtų kur nors pasislėpęs.
- Lorena dirba ligoninėje, - pašnabždomos paaiškino Megė. -
Ji žino viską, kas čia dedasi. - Ji pardavinėja mūsų pyragaičius ir
prižiūri prekybą knygomis.
- Gal kartais ji norėtų šuns? - irgi pašnabždomis tarė Reičelė.
- Lorena! - Pro ligoninės duris iškišo galvą jaunas vyras, bet
pats pasistengė likti viduje, kur šilta. Jam ant kaklo kabėjo stetos
kopas, taigi, Reičelė suprato, kad jis turbūt gydytojas, o iš susitar
šiusių rusvų plaukų ir susirūpinusio veido atrodė, kad jam nutiko
kažkokia bėda. - Lorena, gal gali ateiti ir pažiūrėti kompiuterį?
Lorena atsitiesė ir, atsisukusi į Mėgę su Reičele, pavartė akis.
- Galėtum pamanyti, kad gydytojai moka apsieiti su kokiu ten
kompiuteriu, a? Kur tau! Tik padėsiu įsėsti poniai Haris! - šūkte
lėjo ji iš kitapus automobilio.
- Čia gydytojas Harperis, - sušnibždėjo Megė. - Juk atsimeni,
sakiau, kad reikėtų pasidomėti vyresniais vyrais? Tai štai jis - ma
loni išimtis. Na, man gal jau ir per senas, bet tau gal kaip tik. -
Staiga ji išraudo. - Atleisk, nenorėjau taip grubiai.
- Nieko tokio, - prakalbo Reičelė tyliai, bet paskui susigrie
bė. - Nieko tokio, - atsakė jau normaliu balsu. - Šiaip ar taip,
man vyresni patinka. Tedas tiktų kuo puikiausiai.
- Na, o kuo galėčiau padėti jums, mielosios? - paklausė Lore-
na jau žingsniuodama atgal, ritmingai siūbuojant šviesių plaukų
uodegai. - Ir jums, mieli šuniukai? - pridūrė ji ir stabtelėjusi pa
kasė keliems užausius.
- Mes ieškome jiems namų, - atsakė Reičelė. - Mėginame
rasti šiems šunims naujus šeimininkus, o prieglaudoje liko dar
penki tokie pat. Labas. Mano vardas Reičelė. - Ji atsismaukė visų
keturių pavadėlių kilpas ant riešo ir ištiesė ranką. - Aš esu Dotės
Mosop dukterėčia.
- Na, žinoma, iškart supratau iš nosies, - atsakė Lorena. Ji pa
spaudė Reičelei ranką ir plačiai nusišypsojo. - Jūs - kaip iš akies
lupta teta. Mes vis sakydavom, kad, kai buvo jaunesnė, tikriausiai
buvo gražuolė. Na, gal ir ne tradicinė, bet tikrai įspūdingos iš
vaizdos. Oi, atsiprašau, kažką ne taip nušnekėjau, norėjau pasa
kyti visai ne tai...
Reičelei jau pasidarė įdomu, ar čia ji pati per daug laiko pra
leido tarp viešųjų ryšių specialistų, o gal Longhamptone žmonės
tiesiog nesupranta, kas yra taktas.
- Lorena! - jau maldavo gydytojas prie durų. - Keturi žmonės
laukia, o aš negaliu atsidaryti registracijos programos! - Toliaujis
prakalbo kiek tyliau: - Ir nežinau, kas šitos dvi. Man reikia tavo
kompetencijos.
Lorena išpūtė ir taip dideles savo akis.
- Štai jums pirmas kandidatas į naujus šeimininkus... Eikit
paskui mane. Gydytojau Harperi! - Ji dviem žingsniais atsidūrė
prie durų. - Argi prieš kelias dienas nesakėte, kad reikėtų skatinti
žmones daugiau sportuoti?
94 Lucy Dillon
- Ee, na taip. - Bilas nužvelgė Mėgę, nužvelgė Loreną ir pa

merkė Megei. - Labas, Mege. Malonu matyti.
Megė jam droviai šyptelėjo. Reičelė pastebėjo, kad plačioji
šypsena kažkur prapuolė. Mergina nudelbė akis ir suskubo vai
ruoti pulkelį šunų pro automatines duris.
- Tai štai. - Lorena atsisukusi parodė į Reičelę. - Reičelė no
rėtų rasti naujus namus keliems Dotės šunims, o argi neminėjote
prieš kelias dienas galvojąs vieną kokį pasiimti? Kad būtų prie
žastis vėl pradėti bėgioti.
- Lorena, juk žinai, kad aš labai užsiėmęs, - pradėjo Bilas, bet
Lorena nepasidavė.
- Na jau, po darbo juk ne kažin ką veikiate! Galėtumėt at
sivesti augintinį ir į darbą, juk pats žinot, kad gydytojas Kortis
neprieštarautų, o paskui, pietų pertraukos metu, išvestumėt pa
sivaikščioti ir taip parodytumėt puikų pavyzdį. Tiesą pasakius,
galėtumėm suvienyti jėgas - mielai palaikyčiau jums kompaniją.
- Lorena... - Gražus Bilo veidas apsiniaukė, lyg jau ne kartą
būtų mėginęs sustabdyti įsisiautėjusią Loreną ir vis nesėkmingai.
- Ar galėčiau duoti jums skelbimą pakabinti? - nutaikiusi
akimirką įsiterpė Reičelė ir padavė jam paskutinį skelbimą. Ten
buvo Česterio, mielo springerspanielio nulėpusiomis rudomis
ausimis ir dėmėtomis kojomis, nuotrauka.
- Oi! „Aš vardu Česteris, - pradėjo skaityti Lorena nedidelei
grupelei, kuri jau pradėjo aplink juos rinktis. - Mano šeimininkai
persikraustė į naujus namus, kuriuose man nebuvo vietos, tai
gi, jie paliko mane gatvėje pririšę prie seno šiukšlių konteinerio.
Nežinau, kur jie dingo, bet tikiuosi rasti žmonių, kuriems reikia
besąlygiškos meilės. Būsiu laimingas galėdamas išvesti jus pasi
vaikščioti, padėsiu pamėtyti kamuoliuką ir pašildysiu kelius, jei
tik priimsit nakčiai ant sofos. Būkit geri, paskambinkit Megei
arba Reičelei, jos viską jums apie mane papasakos.“
Ji pažvelgė į Reičelę siaubo kupinomis akimis.
- Jį pririšo prie šiukšlių konteinerio?

- Taigi.
Lorena net išsižiojo.
- Kaip bjauru. - Tarsi įgavusi naujų jėgų ji atsisuko į gydyto
ją. - Jis jums labai tiktų, gydytojau Harperi. Taip ir matau, kaip
žingsniuojate po parką su ilgu šaliku ir ištikimuoju Česteriu,
kuris šokinėja aplinkui. - Ji patylėjo, paskui šnekėjo toliau. - Ir
dar - tai puikus būdas susipažinti. Visose knygose pilna pasako
jimų, kaip žmonės sutinka gyvenimo meilę, kol jų šunys kapstosi
po parko šiukšles. Nesakau, kad jums šiuo klausimu reikėtų ko
kios pagalbos, - visažinės tonu pridūrė ji.
- Atsiprašau už Loreną, - įsiterpė Bilas. - Prisižiūrėjo per
daug filmų su Hugu Grantu.
- Kam tie filmai, kai ir čia kasdien gali visko prisižiūrėti! -
Lorena mikliai atėmė iš jo skelbimą. - Pakabinsiu čia, kad visi
galėtų matyti. Greta „Vaikščiokit ir būsit sveiki“. - Ji nudrožė prie
skelbimų lentos, nuėmė keletą senų skelbimų ir pakabino Česterį
pačiame lentos viduryje, o aplinkui prisegiojo geltonų rodyklių.
- Na štai. Puiku. O dabar gal galėtum žvilgtelėti į kompiute
rį? - paprašė Bilas, braukdamas pirštais per plaukus.
- Žinoma! - Lorena apėjo staliuką su žurnalais, paskui lau
kiamajame maklinėjančius vaikus, prisėdo prie priėmimo staliu
ko. - Oi, jūs atsidarėte visai ne tą programą ir užsakėte dar partiją
valymo priemonių.
Bilas jau žiojosi ginčytis, bet paskui iškėlęs rankas atsisuko į
Reičelę.
- Ką čia bepridursi? Ji niekada neužsičiaupia, tačiau tai tiesa,
aš vis pagalvoju, ar nepriėmus šuniuko.
- Nuostabu! Tai gal pasimatysim šunų prieglaudoj? - nudžiu
go Reičelė, iškart pasijutusi patyrusia profesionale, o ne prade
dančia šunų vedžiotoja. - Žinoma, jei tikrai norite priglausti pa
mestą šunį. Visada galite ateiti pasikalbėti. Mes nesikandžiojame.
96 Lucy Dillon
- Ir šuniukai nesikandžioja, - pridūrė Megė šiek tiek aukštes

niu balsu nei įprastai.
- Rytoj dirbat tik pusę dienos, - iš už stalo šūktelėjo Lorena. -
Atleiskit, gydytojau Harperi, bet juk pats žinot, koks esate. Kaž
kas turi tvarkyti jūsų laiką. Jis blykstelėjo akimis, o Lorena iškėlė
rankas lyg dvi šuns letenas ir nutaisė liūdną veidą. - Vargšiukas
Česteris. Galėtų sėdėti po mano stalu, - pridūrė ji. - Pasaugotų
man sausainius. Nuo tos vagilės Dianos.
Iš vaistinės pasigirdo grėsmingas riktelėjimas.
- Aš jums paskambinsiu, susitarsim dėl susitikimo. - Jis ištie
sė ranką atsisveikinti su Reičele, jai patiko stipraus sauso delno
paspaudimas ir atviras žvilgsnis. Toks grožis buvo jai pažįstamas,
tačiau širdis nė nevirptelėjo. Ji tik pastebėjo, kad čia niekas ne
dėvi tokių gražių marškinių kaip Oliveris. - O dabar jau laikas
atsisveikinti, manęs laukia dar du neapžiūrėti pacientai.
- Viso gero! - tyliai, lyg pritrūkusi kvapo, atsisveikino Megė.
Reičelė jam linktelėjo ir nusišypsojo.
- Iki pasimatymo.
Šunys trynėsi po koridorių ir patyliukais erzėjo lyg nuobo
džiaujantys vaikai - visi, išskyrus Perlą, kuris, kaip visada, gulėjo
pasidėjęs ilgą snukį ant baltų letenų.
- Nagi, eime namo, - tarė Reičelė. - Eikš, Mege.
- Aš būtinai visiems parodysiu jūsų skelbimą, - pažadėjo Lo
rena, plačiai nusišypsodama. Pirštai smagiai tarškino kompiu
terio klaviatūrą. - Šioje ligoninėje labai lengva rasti savanorių.
Ypač ligoniai geri klausytojai, nes pabėgti negali.
Ji mirktelėjo, o kai Reičelė patraukė prie automatinių durų,
lauke išlindo saulė ir nužėrė spinduliais auksinius narcizus.
7
Natali iškart dirbo tris darbus, šitą ji puikiai įsigudrino daryti po
to, kai buvo paskirta komandos vadove, be to, įtarė, kad tai pui
kiausiai pravers, kai atsiras vaikas.
Ji tvarkėsi makiažą moderniame „Green Pea“ penktojo aukš
to konferencijų komplekso tualete, dar kartojosi ką tik girdėtas
pastabas dėl visiškai ekologiškų sausainių partijos pardavimo
kampanijos, kurias reikės išsakyti Selinai, ir kartu nenuleido akių
nuo į rankinę atremto telefono, jei kartais atskambintų reklamos
komanda dėl tų planuojamų rinkos dalies procentų, apie kuriuos
ji buvo siuntusi užklausimą.
Natali suprato, kad nešiotis telefoną į tualetą ne visai įprasta,
tačiau taip elgiasi visi vadybininkai. Labai bijojo pražiopsoti rei
kalingą skambutį. Aplink virtuvę sklido kalbos - jų šaltinis buvo
Andrėja, viena iš vadybininkių, sėdinti prie pat viršininko stalo,
o ausis turinti lyg radarus, - kad vadovybė rezga „restruktūriza
ciją“, o Natali buvo pakankamai protinga suprasti, ką tai reiškia:
atleidimus iš darbo.
Ji uždarė lūpų blizgio tūtelę ir pasitikrino, ar neišsiterliojo
dantų. Jos komanda gera, apie juos buvo užsiminta trijuose pas
taruosiuose susirinkimuose, tačiau vis tiek nesaugu, Natali tai ži
nojo. Ji prižiūrėjo didumą firminių ekologiškų „Green Pea“ gami
nių asortimento, tačiau neseniai jų kompanija nusipirko mažes
nę firmelę, o kartu su jų darbuotojais atėjo ir karštas rinkodaros
98 Lucy Dillon
vadovas, dirbęs JAV su „Whole Foods“. Sprendžiant iš Andrėjos

kalbų, Džeisonas visai neketina ilgai užsibūti antrame aukšte.
Makiažas baigtas, ir Natali ėmėsi ketvirtosios Barbės devyn
darbės užduoties. Ji paskubom apsidairė ir, pamačiusi, kad yra
viena, greit įsmuko į pačią tolimiausią būdelę, o ten ėmė kuistis
rankinuke ovuliacijos testo.
Kai pradedi mėginti pastoti, kažkur ima ir išgaruoja visas se
namadiškas kuklumas. Pastaruoju metu ji taip dažnai stebi įvai
riausius savo kūno skysčius, kad kažin ar tai sveikas reiškinys.
Natali atplėšė plastikinį paketą ir nusitaikė tiesiai į baltą testo vie
tą, dar nusistebėjusi, kuriuo metu, kovodama su įvairiomis kliū
timis pastoti, ji prarado paskutinius savigarbos likučius.
Baigusi atsisėdo palaukti, kol mažutėlaičiame langelyje pasi
rodys linijos. Iš tiesų tai Natali nė nereikėjo darytis to testo, jau
ir iš pakilusios temperatūros buvo aišku, kada „išvarvės kiauši
nėlis“, kaip kartą tai pavadino Džonis, tačiau širdies gilumoje jai
patikdavo stebėti, kaip susiformuoja tos dvi linijos. Ovuliacijos
teste visada išryškėja dvi linijos, ne taip, kaip nėštumo. Natali dar
niekad nebuvo mačiusi tų dviejų stebuklingų linijų, išryškėjančių
nėštumo teste.
Na, išskyrus vieną kartą. Vieną sekmadienio rytą, gal trims
mėnesiams praėjus po to, kai jiedu su Džoniu pradėjo mėgi
nimus, ji išsėlino iš lovos, pašiusiojo ant testo, nors dar buvo
gerokai per anksti gauti tikslius rezultatus, ir, kol valėsi dantis
norėdama kažkaip sutrumpinti tas dvi kankinančio laukimo
minutes, didžiai jos nuostabai, išryškėjo dvi rausvos linijos. Net
vonios kambario grindys ėmė siūbuoti po Natali kojomis, au
syse suūžė nuo pakilusio spaudimo. Jiems pavyko! Jiedu turės
vaikelį!
Ji nulėkė laiptais žemyn parodyti Džoniui, bet jis buvo išėjęs
pasiimti laikraščių. Natali paskambino jam į mobilųjį, žodžiai
veržte veržėsi (ak, kaip dažnai ji yra repetavusi tuos žodžius):
„sveikas, tėveli!“ O gal geriau „Longhamptono metų tėveli“? Dar

nebuvo nusprendusi.
Telefonas vis skambėjo jo kišenėje, o Natali vis žvilgčiojo j
testą, negalėdama tuo patikėti, tačiau bežiūrint, o telefonui tebe
skambant pirmoji linija ėmė blankti, blankti, ir netrukus neliko
nieko. Dingo! Tai visai ne kūdikis, o chemijos klaida.
Ji išjungė telefoną, Džoniui nespėjus nė atsiliepti, susmuko ant
virtuvės grindų iš nusivylimo, nepajėgdama net galvos pakelti.
Na, žinoma, per anksti buvo darytis testą. Na, žinoma, tokių da
lykų nutinka. Na, žinoma, tikrai ankstoka. Bet... Kai pro duris
švilpaudamas įėjo Džonis, Natali nieko jam taip ir nepapasakojo,
nes žinojo viską, ką jis pasakytų, kad ir labai švelniai. Daugiau
teigiamo testo ji nesulaukė.
Šį mėnesį viskas bus kitaip, pasakė ji sau spoksodama į dvi
rausvas linijas, patvirtinčias, kad kiaušinėlis pasiruošęs. Šį mė
nesį jiems turės pasisekti, net ir statistika tai rodo. Linijų spalva
turėtų būti visai vienoda, o tai rodytų, kad ji tikrai vaisinga. Ar jos
vienodos, o gal toji iš kairės truputį tamsesnė? Ji kilstelėjo testą
prie šviesos, norėdama geriau įsižiūrėti, bet staiga pašoko išgir
dusi atsidarant duris.
- ...sušauksiu susirinkimą ir visa tai aptarsim, Kim. Pernelyg
jau griežti nurodymai, kad galėčiau taip imti ir ekspromtu pažerti
savo komandai.
Kad tave, pamanė Natali, o širdis nusirito į kulnus. Selina. Ji
turi visą laisvų rankų įrangą ir gali, kalė, komanduoti visiems,
netgi tualete.
- Nejaugi? Tikrai? - Pradėjo bėgti vanduo, ir Natali praleido
kelis žodžius. - Mhm. Mhm.
Kas „mhm“? Natali pastatė ausis.
- Ką gi, man nelengva priimti tokį sprendimą, Kim. Tikiuosi,
tai bus mano sprendimas... Taip, suprantu, kad vadovybei atėjo
sunkūs laikai, mes visi suprantam, kas vyksta, bet aš manau...
ĮOO Lucy Dillon
Natali širdis suspurdėjo, bet, nespėjus Selinai atskleisti kokių

nors detalių, suskambo jos pačios telefonas, rodos, net kabinos
sienelės sudrebėjo. Natali puolė graibytis po rankinę, norėdama
jį išjungti, bet prakeiktasis buvo nuslydęs į patį dugną, matyt, dar
tada, kai ji ieškojo testo, ir dabar tapo nematomas.
Selina tučtuojau nutilo.
O velnias, panikos apimta pagalvojo Natali, vaduodama tele
foną iš popierinių nosinaičių krūvos. Skambino Džonis, bet vos
tik ji spėjo paimti į rankas telefoną, jis savąjį išjungė, ir tualete
įsiviešpatavo nejauki tyla.
- Pakalbėsim vėliau, - atžariai rėžė Selina. - Dabar netinka
mas metas.
Supratusi, kad nebėra kitos išeities, Natali nuleido vandenį ir
kuo nerūpestingiau atidarė kabinos duris, net nežiūrėdama į Se-
linos pusę.
Aš nekalta, kad mano viršininkė susigalvojo tvarkyti reikalus
moterų tualete, įtikinėjo ji save, tačiau nuo to nepasidarė nė kiek
lengviau, o ir smalsumas kankino - kodėl visada susivaldanti
Selina kalbėjosi taip, na, nervingai. Akies kampeliu Natali matė,
kad Selina spokso į ją kažkokia keista veido išraiška, tad nuste
busi atsitiesė.
Nusišluostė rankas ir dar paspėliojo, ar yra kokių etiketo tai
syklių, kurių reikėtų laikytis sprendžiant darbo reikalus tualete,
tačiau viską išsprendė pati Selina.
- Tu nieko negirdėjai, - tėškė.
- Ko negirdėjau? - kuo rimčiausiai perklausė Natali.
Vos tik atsidūrusi santykinai saugiame savo kabinete, ji perskam

bino Džoniui.
Triukšmas tolumoje rodė, kad jis kariauja su vaikais pietų per
traukos metu.
- Labas, gražuole! - atsiliepė jis. - Nori šįvakar padėti išsi
rinkti šunį?
Meilė vizgina uodegą ĮOI
- Ką? - Natali pieštuku pabilsnojo smakrą. Smulkiai išklausi-

nėjusi Andrėją, ji sužinojo, kad niekas daugiau nežino apie pro
blemas vadovybėje, o tai privertė ją sunerimti dar labiau. Tačiau
išgirdusi Džonio balsą, ji iškart pasijuto geriau. Jis, kaip mokyto
jas, sugebėdavo labai raminamai kalbėti ir laikėsi požiūrio, kad
šiek tiek pasistengus galima išspręsti bet kokias problemas.
- Padėti išsirinkti šunį. Bilas nori pasiimti vieną iš tos prie
glaudos ant Hartlio kalvos ir prašo mus vykti kartu pareikšti nuo
monės.
- Betgi tik tu esi turėjęs šunį, ne aš. - Natali nusispyrė batus
ir, ištiesusi po stalu kojas, pakrutino pirštus. Tai vienas iš privalu
mų, kai turi savo kabinetą, dar langas. - Aš tesu turėjusi triušį ir
tai gal prieš dvidešimt metų.
- Žinau, tačiau jis labai pasitiki tavo moteriška intuicija. Aš
pasakyčiau jam, kokios veislės geriausios, o tu, tarkim, galėtum
nustatyti, kas jam geriausiai tiktų. Juk pažįsti Bilą.
- Taip. Bilą pažįstu, - atsakė Natali. - Jam patinka išgirsti kitą
nuomonę. Ir dar kitą. Ir dar, jei tik pasitaiko kas greta.
- Tai kada galėtum ištrūkti? Penktą?
Natali pažvelgė į savo elektroninių laiškų dėžutę - per trisde
šimt minučių, kol pietavo, ši jau vėl buvo pilnutėlė. Ir dar susitiki
mai visą popietę, ir dar ataskaita, kurią reikia pradėti rašyti, apie
tai, ar „patekimas į daržovių rinką“ bus „Green Pea“ naudingas
užsiimant trapios tešlos kepiniais.
Tarsi skaitydamas jos mintis, Džonis pridūrė:
- Liaukis, Nat, juk visą praeitą savaitę dirbai iki vėlumos. Negi
Selina tau negali pridėti žvaigždutės?
- Yra problemų, - kiek tyliau atsakė Natali. - Manau, Selina
kaip tik ieško tokių, kurie neturi prisirinkę žvaigždučių. Netinka
mas laikas anksti dingti.
- Betgi, Nat, aš maniau, kad galėtume apžiūrėti tą jo šunį, pas
kui pavakarieniauti, o tada, na, supranti, visas vakaras mūsų.
102 Lucy Dillon
Jiedu abu suprato, ką tai reiškia. Galų gale man nebereikės šito
prašyti, pamanė ji, galų gale jis supranta. Ir jam ne vis vien.
- Pasistengsiu, - atsakė ji. - Klausyk, man skambina, pasima
tysim. Po penktos, kai tik galėsiu ištrūkti.
- Kai tik galėsi, - atsakė Džonis, paskui prabilo kiek tyliau,
kad vaikai neišgirstų tokiu reikšmingo tonu sakomų žodžių. -
Nes nesinori, kad Bilas Harperis ir jo šuniškoji panelė pavogtų iš
mūsų tokį brangų laiką, gerai?
- Gerai, - laiminga atsiliepė Natali.
- Vis tiek nemanau, kad kalbėtis reikėtų man, - ginčijosi Reičelė,

stumdama Megei segtuvą per stalą.
- O kodėl? Kažkada juk reikės pradėti. - Segtuvą Megė vėl
perstūmė jai. - Beje, tai visai nesunku. Visi klausimai surašyti.
Sudedi varneles prie „taip“ arba prie „ne“. Paprasčiau nebūna.
Reičelė įsispoksojo į klausimyną, mėgindama nuslopinti min
tis, jog reikėtų kaip nors išaiškinti Megei, kad ji nė neketina ilgai
čia užsibūti ir tapti eksperte šunų klausimais. Popietė pasitaikė
nekokia. Daugybė šunų, lojimas, Džordžo Fenviko aiškinimai
apie blusas ir suvokimas, kad visas miestelis laiko ją persenusią
močiute.
- Bet juk ne taip ir paprasta, - ėmė zirzti ji. - O kaip išrinkti
tinkamą šunį? O kaip su tuo stebuklingu Dotės gebėjimu sujungti
žmogaus ir šuns likimus amžiams ir visam laikui? Man taip ne
pavyks.
- Klausyk, imsies to, kai prispirs reikalas. Daugiau kaip vienas
„ne“, ir šuns jis negaus nė pauostyti. - Megė spoksojo į ją per mil
žiniško arbatos puodelio viršų. Reičelei jau pradėjo atrodyti, kad
visa šunų prieglauda laikosi tik dėl arbatos. - Sunkiausia Freda
jau išsiaiškino - mes žinom, kad namą jis turi gerą ir šunims nėra
alergiškas.
- Nemanau, kad apžiūrinėti namus Fredai būtų sunku, - pa

reiškė Reičelė, peržvelgdama išsamią, netgi, sakytum, per daug
išsamią Fredos ataskaitą apie Bilo Flarperio „labai mielą oranže
riją, kuriai lėšų tikrai nepagailėta!“ ir „gražų aptvertą sodą, didu
mo sulig mūsiškiu, tik ne tokį tvarkingą“.
- Taip. Ką čia bepridursi. Jis turi padorų sodą, aptvertą, vaikų
nėra - o tai svarbiausia. Tau tereiks pasikalbėti! - bandė drąsinti
Megė. - Jau matei visus mūsų šunis, daugumą jų vedžiojai. Jau
žinai, koks šeimininkas jiems tiktų, jei tik jie galėtų kalbėti.
- Nejaugi? - abejodama suraukė nosį Reičelė.
Prieglaudą lyg Turino drobulė gaubė legenda apie Dotės su
gebėjimą parinkti žmonėms šunis. Visi, čia atėję, tikisi gauti savo
svajonių šunį. Megei, turinčiai patirties, dar galėtų pavykti, bet
Reičelei - kažin.
Nors tarp jos ir Perlo jau buvo atsiradęs kažkoks tarpusavio
supratimas, tikriausiai kilęs iš bendros niūrios nuotaikos, tačiau
apie visus kitus šunis ji nieko panašaus negalėjo pasakyti. Ji tikrai
nepradėjo su jais kalbėtis nei įsivaizduoti, kad jie kalbasi su ja.
- Pamėgink įsivaizduoti juos parke, - paslaugiai patarinėjo
Megė. - Ar jie tiks vienas kitam, jei supranti, ką noriu pasakyti?
- Ne, - atkirto Reičelė. - Nesuprantu.
Durų skambutis nuaidėjo taip garsiai, kad jos abi pašoko. Tai
buvo senovinis skambutis tarnaitėms iš senos virtuvės, jo skam
bėjimą girdėdavai net sode prie šunidžių.
- Pačiu laiku. Geras ženklas. Naujų šeimininkų punktualumas
labai sveikintinas, - pareiškė Megė, stodamasi ir eidama jų įleisti.
Reičelė dar kartą peržvelgė klausimus, mėgindama įsiminti,
kad galėtų kalbėti laisvai. Mano tikslas, priminė ji sau, yra atlais
vinti vieną gardą šunidėse.
Lapo viršuje buvo griežtas perspėjimas išryškintu pasviruoju
šriftu:
104 Lucy Dillon
Mes esame vienintelis šunų balsas! Prašom neįsižeisti, jei

klausinėsimgana įkyriai ar smulkmeniškai - mes tenorimegero
jiems. Kai kuriepas mus patekę šunysjau yra skaudžiai nuken
tėję nuo žmonių, tačiau vis darpasitiki mumis ir trokšta mylėti.
Nenorėtume, kad grįžtų atgal.
Prisiminus raukšlėtą paslaugų Berčio snukį ar nekantriai laks
tantį Česterį, kai pro šalį eidavo žmogus, neketinantis vestis jų
namo, Reičelei gerklėje įstrigo gumulas. Neleisk man jų nuvilti,
pagalvojo ji ir net antakius kilstelėjo stebėdamasi savimi.
Pasigirdo Megės balsas:
- Užeikit, užeikit.
Pakėlusi akis, Reičelė pamatė atvedamą gydytoją Harperį, o
iš paskos ėjo pora, gal kokių trisdešimties su trupučiu, kurie la
bai smalsiai dairėsi aplinkui. Vyras susijaudinęs trynė rankas, lyg
būtų tikėjęsis pamatyti pilną patalpą suvargusių šunų.
- O dabar, gal galėčiau pasiūlyti visiems arbatos ar kavos? -
Megė sukiojosi aplinkui. - Čia Reičelė, ji padės jums pasirink
ti šunį.
- Puiku. Prašyčiau arbatos, du šaukšteliai cukraus. Visai ger
klė perdžiūvo, labas, aš Džonis Hodžas, - prisistatė stambusis vy
ras, tiesdamas Reičelei ranką. Jis nusišypsojo, aplink akis iškart
susimetė linksmos raukšlelės. - O čia mano žmona Natali.
- Sveika, Natali. - Reičelei neprasprūdo pro akis, kad ir Na
tali apsivilkusi ne šunų aplinkai pritaikytais darbo drabužiais, jai
iškart patiko dailus juodas tiesaus kirpimo sijonėlis ir priderin
tas švarkelis. - Ateikit, sėskitės, - pakvietė traukdama kėdę, - čia
mažiau išsipūkuosit. Gerai žinau. Pūkų rinkikliu drabužius valau
kas antrą dieną.
- Na, tai kaip viskas vyks? - dairėsi aplink gydytojas Bilas. -
Aš, ee, maniau, čia bus šunų.
- Ką, kaip „Aklame pasimatyme“?- pajuokavo Džonis. - Bilas
norėtų ambicingo šuns, iki trejų metų, su geru humoro jausmu.
- Mes norėtume pirmiau pasikalbėti su žmonėmis, o tik pas

kui rodyti šunis, - paaiškino Megė. - Kai pamatysit juos narvuo
se ir kai jie pamatys jus, atėjusius kažkurio paimti, galit per daug
susijaudinti. Jie stengsis patraukti jūsų dėmesį, pasijus lyg var
žybose. Bet jei jūs norėtumėte šuns su kokiomis konkrečiomis
savybėmis, galima apie tai pakalbėti dabar.
- O taip, Bilas labai gerai žino, ko nori, ar ne Bilai? - Džonis
pasisuko į draugą. - Štai kodėl jis vis dar vienišas!
- Džoni... - Natali susiraukė.
- Aš tik norėčiau sužinoti, kur veliuosi. - Bilas draugiškai
pašnairavo į Džonį. - Ir nesu jau toks įnoringas, norėčiau dresuo
jamo šuns, kad pernelyg nesišertų ir galėčiau nusivesti į ligoninę.
Na, kad dar turėtų šiek tiek originalumo.
- Čia šuniui ar merginai taikote? - paklausė Reičelė.
Bilas išraudo iki ausų, o Džonis palinkęs arčiau pareiškė:
- Abiem.
- Puiku! O dabar norėčiau užduoti kelis klausimus, - pasiūlė
Reičelė ir žvilgtelėjo į lapą. - Pradėkim nuo štai ko: „Kaip dažnai
galėtumėte išvesti šunį?“
Po dvidešimt penkių minučių Reičelė nustatė, kad Bilas gali nuei

ti su šunimi porą kilometrų iki darbo ir paskui atgal, o per pietų
pertrauką dar pavedžioti po parką; kad jis norėtų gyvūno „maž
daug iki kelių“ didumo ir gal juodo; kad jo motina laikė labai
judrų Leiklando terjerą ir jis būtent tokio nenorėtų; kad Džonis
irgi myli šunis ir norėtų labradoro, pointerio arba springerspa-
nielio, o gal tiesiog „linksmo nedidelio draugelio“, o Natali tikisi,
jog įsigijęs šunį Bilas daugiau judės.
- Na, - pareiškė Džonis, pliaukštelėdamas delnais per kelius
ir atsigręždamas į Bilą. - Ar dabar jau atėjo laikas atvesti pirmąjį
kandidatą?
io 6 Lucy Dillon
- Taip! - Megė, stumtelėjusi kėdę, atsistojo. - Jei kartais no

rėtumėt sausainių, nesivaržykit, dabar mudvi pasikalbėsim, atve
šim vieną kitą šunį, kad galėtumėt pažaisti, susipažinti, o paskui
išvesim. Eime, Reičele.
Reičelė pakėlė akis nuo popierių.
-Ką?
- Man prireiks tavo patarimo. - Plačiausiai išsišiepusi Megė
ėmė traukti Reičelę nuo kėdės. - Atleiskit. - Išėjus iš kabineto,
Reičelė bandė protestuoti, tačiau Megė ir toliau stūmė ją šunidžių
link. - Gerai, - pareiškė ji. - Einam ten. Pasiimk tą klausimyną ir
rask Bilui šunį.
Reičelė sustojo lyg nudiegta.
- Ne! Nebūk juokinga.
- Nagi, liaukis, tu sugebėsi.
- Ne! Juk tu prieglaudos vadovė, ne aš! Be to, tu jį pažįsti! -
Reičelė sumojavo rankomis. - Čia ne žaidimas, Mege. Nieko apie
šunis neišmanau. Tai ne mano darbas! Visai neturiu tam... suge
bėjimų.
Megė suėmė Reičelę už pečių savo mažomis rankutėmis.
- Jokio sugebėjimo nereikia. Tik logikos. Eik tenai, perskaityk
Dotės pastabas prie narvų ir... - Ji patylėjo, kilstelėjo antakį. -
Leisk kalbėti šunims. Ne, ne! Patylėk, nieko čia keista. Tik leisk
jiems... na gerai, gal ir keistai šneku. Bet laikykis tyliai. Pajusi tai
širdimi.
Reičelė nužvelgė ją lyg kokią beprotę, bet Megė tik tvirtai Rei
čelę stumtelėjo.
- Eik. Jei atvesi visai jau ne į temą, pasakysiu. - Jos veidas
sušvelnėjo. - Žinau, kad nesi šunų specialistė. Nereikia kartoti.
Reičelė prikando viršutinę lūpą ir žengė pro masyvias duris.
Tuojau pat pasigirdo draugiškas kiauksėjimas, nenusileido ir
Ketvirtoji radijo programa. Reičelė užuodė šilto riebaus kailio ir
sauso šunų maisto kvapus.
- Čia tik aš! - šūktelėjo ji, nė pagalvoti nespėjusi. - Nekvailio-

kit, nagi, vaikinai, nusiraminkit.
Reičelė lėtai ėjo akmenimis klotu koridoriumi tarp dviejų
narvų eilių ir, žiūrėdama į visas tas nekantriai vizginamas uo
degas bei pilnas vilties ją sekančias akis, stengėsi neleisti širdžiai
įsiskaudėti. Stengėsi galvoti apie išstypėlį gydytoją ir kuris šuo
jam tiktų, kuris taptų geru kompanionu. Praėjo pro dvi kolių
veislės seseris - gerai dresuojamos, bet pernelyg energingos,
krepšyje nesėdės. Stafordšyro bulterjerai, vos pamatę bet ką, ga
lintį su jais pažaisti, ardydavosi lyg pasiutę. Česteris, tas spanie
lis, kurį Bilas matė skelbime, irgi čia, bet jis, vos tik pramerkia
akis ryte, pradeda šokinėti lyg kamuoliukas - ligoninėje jam ti
krai ne vieta.
Dar buvo Bertis. Reičelė nusišypsojo, pamačiusi tragišką ba-
seto žvilgsnį: pakėlęs galvą, jis spoksojo iš savo plastikinio gulto,
ilgame raukšlėtame snukyje švietė viltis.
- Daugiau vakarienės nebus, taigi, galBnesimeilinti, - garsiai,
bet švelniai paaiškino jam Reičelė. Bertis nuostabus, pagalvojo,
bet Bilui netinka.
Nė pati nesuprasdama kodėl, ji sustojo priešais pudeliukę
Lulu. Šiandien Megė buvo ją apkirpusi, nors ir bambėdama dėl
„neregėtai bjaurių“ Džordžo įsakymų „nedaryti kvailysčių“. Tai
gi, nors ji tik nukirpo kaltūnus ir daugiau nieko, dabar iš po juo
dų garbanų jau matėsi dailios Lulu kojelės bei guviai žibančios
akutės, ir ji labiau priminė ėriuką negu šunį.
Lulu puikiausiai tiks, šmėstelėjo Reičelei. Bilas nori gudraus
šuns, kurį galima dresuoti, o, pasak kabinete besimėtančios kny
gelės „Viskas apie šunis nepatyrusiems“, pudeliai kaip tik tokie.
Be to, ji nesišers, nemėtys po ligoninę plaukų ir dar - yra gero
būdo ir greitai mokosi.
Lulu spoksojo į ją savo žibančiomis akutėmis, o uodegėlė, be
veik bumbuliukas, pirmą kartą vikstelėjo.
108 Lucy Dillon
Betgi jis norėtų didesnio šuns, įrodinėjo sau Reičelė. Tinkamo

vyrui.
Lulu tinkamiausia.
Reičelė stovėjo labai tyliai, o šunys, susidomėję, kas gi čia da
rosi, ėmė loti dar smarkiau. Ji išgirdo nagų caksėjimą, prie ke
lių prigludo šiltas kailis. Susimąsčiusi Reičelė pasilenkė pakasyti
Perlui užausio. Atrodė, kad Perlas jai pritaria - gal tai kažkas pa
našaus į pačios Dotės pritarimą? Nieko geriau nėra ko ir tikėtis.
Tai Lulu.
- Na, ir ką manai, Perlai? - paklausė ji šuns, linkteldama nar
vo durų link. - Bilas ir Lulu?
Tu kalbiesi su šunimi, priminė sau Reičelė. Tai jau nebe slidus
šlaitas, o siaubingai stati pakriūtė.
Ji atitraukė narvo durų sklendę, ir Lulu pritipeno arčiau pa
sižiūrėti, kas čia vyksta. Ji vis dar buvo nelabai žvali, tačiau, at
sikračiusi kaltūnų, rodos, pradėjo labiau pasitikėti savimi. Lyg ir
didesnė nei tada, kai Reičelė ją pamatė pirmą kartą, tačiau galbūt
čia labiau kaltas ne sotus maistas dukart per dieną, o šiaip ben
dras jos atsigavimas.
- Sveika, Lulu, - tarė Reičelė, segdama jai prie antkaklio pava
dėlį. - Norėčiau tave su kai kuo supažindinti.
Kai Perlo ir Lulu lydima pasuko prie durų, ji stengėsi nežiūrėti
į visus kitus pasiliekančius šunis.
Megė stovėjo prie durų ir skubriai šnekėjo į telefono ragelį.

- Žinoma, ryte galiu atsiųsti žmogų apžiūrėti jūsų namų, -
kalbėjo ji. - Apie vienuoliktą? Puiku. Kur jūs pamatėte skelbimą?
Pašto skyriuje? Labai gerai. - Išvydusi Reičelę ji iškėlė aukštyn
abu nykščius, o žvilgtelėjusi į Lulu patenkinta pakartojo tai dar
kartą. - Gerai, nedelsdama jums paskambinsiu. Iki!
Megė pakabino ragelį ant sieninio telefono ir priklaupė.
- Sveika, Lulu! - Kalytė apuostė ištiestas rankas, o Megė pa

kasė jai kudlotas juodas ausis. - Džiaugiesi nauja šukuosena, a?
Gražiai atrodai!
Reičelė prikando lūpą.
- Manai, kad gerai išrinkau?
- Na, yra tik vienas tinkamas būdas patikrinti. - Megė pašoko
ant kojų ir priekyje jų nuėjo į kabinetą.
Bilas su Džoniu prie stalo apie kažką juokavo, o Natali tuo
metu tikrino žinutes telefone. Tačiau kai įėjo Reičelė su Lulu, visų
dėmesys nukrypo į ją, o paskui j Lulu, kuri, pamačiusi tris naujus
veidus, neryžtingai sustojo prie durų.
- Ar čia pudelis? - paklausė Džonis ir garsiai nusijuokė. - Ei,
draugeli, tavo svajonių šuo - pudelis!
- Nesijuok, - tučtuojau sudraudė jį Natali. - Neskaudink
jos. - Pažvelgusi į Reičelę, paklausė: - Tai ji?
Reičelė linktelėjo, sujaudinta, kad Natali, tokia, rodės, prak
tiška moteriškė su verslo kostiumėliu, visų pirma pagalvojo apie
šuniuko savijautą. Ji ėmėsi rodyti, ko buvo prisigraibiusi iš Dotės
sąsiuvinių.
- Lulu yra gana didelė nykštukinė pudelė - jie būna trijų dy
džių: didieji, mažieji ir nykštukiniai. Mes manome, kad ji bus iš
mažųjų. Gali būti, kad tėvas buvo didysis pudelis.
- Dabar ji atrodo kudlota, - pridūrė Megė. - Man teko nu
kirpti tokius kaltūnus, kad nepatikėtumėt, tad dabar galim ma
tyti šią žavią nosytę. Vargšei Lulu teko gerokai pavargti gatvėse,
kol atsidūrė čia.
- O argi pudelis neturėtų būti su bumbulais? - prisimerkda
mas kritiškai paklausė Džonis. - Atrodo kažkokia susivėlusi. La
biau primena „Guns N’Roses“ muzikantą, nei pudelį!
- Nebūk kvailas! Juk jie negimsta su bumbulais, tai kirpi
mas, - pareiškė Natali. - Būtų tas pats, jei stebėtumeis, kodėl ne
visi vyrai vaikšto su ūsais.
no Lucy Dillon
Ji atsargiai pritūpė su savo siauru sijonu, o Lulu žengė kelis

žingsnelius prie jos: uostydama ištiestus Natali pirštus, ji pabruko
uodegėlę.
- Labas, panele, - tarė Natali. - Štai kokios protingos akys! Juk
tu gudrutė, ar ne? Taip!
Reičelė pastebėjo tvarkingus rausvai dažytus nagus ir vestuvi
nį žiedą ant piršto. Smilktelėjo pavydas.
- Lulu su nepažįstamais žmonėmis elgiasi draugiškai, o jukjos
daliai tikrai nemažai teko, - paaiškino Megė. - Reičelė pamanė,
kad ligoninėje jai labai patiks, tiesa?
- Būtų labai gerai, - atsiliepė Bilas. - Nervingo šuns negalė
čiau tenai vestis. Tačiau nežinau. - Jis pasikasė smakrą. - Pudelis.
Niekad nemaniau, kad galėčiau laikyti pudelį.
- Labas! - švelniai ištarė Natali, vienu atgaliu piršteliu glosty
dama juodą ausį. - Argi tu ne gražuolė? Bilai, pasilenk prie jos.
Tavęs baidosi normalaus ūgio merginos, o čiajuk mažytis šunelis.
Bilas nenoriai truktelėjo kelnių kelius aukštyn ir priklaupė iš
tiesęs ranką. Lulu tučtuojau nusisuko nuo Natali ir nutipeno pas
Bilą, lyg flirtuodama glustelėjo galvele prie jo kojos, kad paglos
tytų.
- Labas! - pasisveikino jis.
Lulu žibančiomis akutėmis įsispoksojo į jį, paskui įbedė ilgą
nosį jam į delną. Jis nustebęs atšlijo, vos nenuvirsdamas atbulas,
bet paskui susivaldė, nusišypsojo ir pakasė jai galvą. Lulu pasitry
nė galva jam į ranką.
- O, jai patinka gražus vyriškis, - sukikeno Megė.
- Gerai, čia pirmas numeris. Ar leisit Bilui pamatyti dar ką
nors? - paklausė Džonis.
- Nežinau, ar daugiau bereikia, - suabejojo Natali. - Jūs tik
pažvelkit į juos. Meilė iš pirmo žvilgsnio!
Abi elegantiškas priekines letenėles pasidėjusi Bilui ant ke
lio, dabar Lulu uostinėjo jo apykaklę, o jis labai stengėsi laiky
tis ramiai. Lūpų kamputyje trukčiojo kreiva šypsenėlė, jis aiškiai

nenorėjo juoktis šuniui tiesiai į snukį, paskui patapšnojo ją, o ji
sukruto uostinėti dar smarkiau.
- Lulu! Kur tavo savigarba, a? - nusijuokė Megė. - Rimtai sa
kau, su jokiu kitu žmogum nemačiau jos taip elgiantis. Visąlaik
buvo tokia rami!
- Bilai? - įsiterpė Džonis. - Ar norėtum pamatyti dar ką nors?
Bilas neatsiliepė.
- Manau... - pradėjo Reičelė, bet staiga iš šunidžių pusės pa
sigirdo siaubingas lojimas. Atrodė, lyg iš gilaus miego nuo galvos
skausmo, o gal ir tuščiu skrandžiu būtų prabudęs Baskervilių šuo.
- Kas čia per velnias? - nusistebėjo Džonis, kišdamas pirštus į
ausis ir dar pasukdamas, kad geriau užsikimštų.
Vėl pasigirdo kauksmas, žemą „aūūuuūūuuūū“ palydėjo visa
salvė vampsėjimų ir viaukšnojimų, tačiau nė vienas iš jų neprily
go pirmajam.
- A, čia tik Bertis, - atsakė Megė, traukdamasi nuo sienos. -
Jis turbūt mano, kad mes čia vakarieniaujame.
- Bertis? Koks Bertis? Vokiečių dogas ar ką? - atgijo Džonis. -
Iš garso atrodo milžiniškas.
- Ne toks jau ir milžiniškas, - atsakė Reičelė, - Tačiau galima
pamanyti, kad skrandis kaip senbernaro.
- Ar galim ir jį pamatyti?
- Kažin ar verta. - Reičelė atsisuko į Bilą, kuris jau vėl sėdėjo
ant kėdės, o Lulu tupėjo jam ant kelių, lyg būtų tupėjusi čia nuo
gimimo.
- Eisiu ir atvesiu, - šyptelėjo Megė. - Kad pasižiūrėtumėt, kaip
atrodo tikras vargas, gerai? O tada jau maldausit daugiau nebe-
rodyti jokių šunų.
112 Lucy Dillon
Mėgę su Berčiu jie išgirdo dar gerokai prieš atsidarant durims.

- Ramiai, ramiai, prie kojos! - rėkė Megė, ir Reičelė žinojo,
kad ji iš visų jėgų tempia pavadėlį atgal. Megės misija buvo išmo
kyti Bertį vaikščioti prie kojos, tačiau šis, vos tik užuosdavo kokią
bjaurastį, iškart išslysdavo iš antkaklio.
Į kambarį įsiveržė Bertis, žeme vilkosi ausys, tapsėjo trumpos
raukšlėtos kojos, nosis uostinėjo visus pašalius, o Megė traukė
pavadį kiek turėdama jėgų. Jis akimirkai sustojo visų patyrinėti,
paskui vėl įbedė nosį į grindis, lyg koks dulkių siurblys, ir ėmė
uostinėti, kas čia dar įdomaus yra.
- O, dievulėliau, koks mielas, - net išsižiojo Natali ir pati to
nepastebėdama iš susižavėjimo net sunėrė rankas. - Tik pažvelkit
į tą snukutį! Į tas trumpas kojeles!
Saugiai tupėdama Bilui ant kelių, Lulu nė galvos nepasuko, tik
šnairomis iš savo aukštybių nužvelgė Bertį ir vėl nukreipė visą
dėmesį į naująjį savo didvyrį.
- Kokio jis amžiaus? Iš kur jis? - pilte išpylė Natali ir, nusi
braukusi plaukus nuo veido, pasilenkė paglostyti aksominės Ber-
čio galvos. - Labas! Eikš, Ilgosios Ausys! Labas!
Reičelės siaubui, Bertis įkišo snukį į madingo Natali rankinu
ko vidų, paskui prapuolė ir visa galva. Bet Natali tik nusijuokė ir
ištraukė už antkaklio.
- Nieko įdomaus ten nėra, nebent sugebėtum išsivynioti le
dinukus!
- O taip, jis sugebėtų išsivynioti ledinukus, - pareiškė Megė. -
Ir dešreles, ir šokoladukus.
- Oi, Džoni, tik pažvelk į šias nuostabias akis! - Natali pri
glaudė skruostą prie Berčio sprando. - Kaip toks mielas padaras
galėjo čia atsidurti?
Megė su Reičele susižvalgė.
- Tai liūdna istorija. Nepasakosiu, nes iškart užsimanysit ves
tis jį namo, o juk jūs ne šuns atėjot, tiesa?
Natali pažvelgė į Džonį, tas tebesėdėjo prie stalo. Jis šypsojosi

žiūrėdamas į juokingą baseto snukį, tačiau, pamatęs žmonos vei
dą, nuliūdo.
- Ne, mes ne šuns atėjom, - atsakė jis. Kalbėjo Megei, bet Rei-
čelei kažkodėl atrodė, kad jo žodžiai skirti Natali. - Mudu abu
dirbam, o šuns į darbą vedžiotis negalim. Aš mokytojas, supran
tat, o Natali - pardavimų vadybininkė.
- Ar jam reikia nuolatinės priežiūros? - paklausė Natali. - Ar
neužtektų, jei grįžtume pietų pertraukos metu?
Megė papurtė galvą.
- Tik ne tokiam šuniui. Bertis yra skalikų padermės, o jie ne
pakenčia būti vieni. Kauktų, kaip neseniai girdėjot, visą dieną, be
to, nėra dresuotas, taigi, jums prisieitų imtis ir šito. Pratinti prie
tvarkos. - Ji kilstelėjo antakius. - Turbūt todėl pirmiausia jis čia
ir atsidūrė, nes savininkai negalėjo jam skirti pakankamai laiko.
- O, - nusiminė Natali. - Gal ir tiesa.
- Sakom tai jūsų pačių labui, bet rūpinamės ir juo. - Reičelei
nesmagu buvo slopinti Natali entuziazmą. - Jis bus nelaimingas,
o pas jus pasipiktinę bėgs kaimynai.
- Ojūsų namai virs šiukšlynu, - pridūrė pragmatiškoji Megė. -
Apseilėtos sienos ir viskas apkramtyta.
- O mes manėm, kad ieškot šiems šunims šeimininkų! - pa
juokavo Džonis, tačiau balsas nuskambėjo nenatūraliai.
- Ieškom! - Reičelė nusprendė atkreipti dėmesį į gerąją pusę. -
Ir atrodo, kad mums visai neblogai pavyko.
Bilas atplėšė akis nuo Lulu, kuri jau buvo susirangiusi į ka
muoliuką jam ant kelių, tik ausys styrojo gaudydamos kiekvieną
garsą.
- Taip, manau, kad pavyko. Tik neatrodo, kad būčiau turėjęs
iš ko rinktis!
- Eikš, Berti, apžiūroje jau dalyvavai, - pareiškė Megė, trauk
dama jį nuo Natali kelių. - Nakvosi barakuose.
114 Lucy Dillon
Tačiau Bertis vis žiūrėjo Natali į akis, o kai Megė ėmė traukti
jį durų link, įsispyrė visomis keturiomis letenomis, net čiuožti
pradėjo ir tragiškai inkšti.
-Atrodo, jis verkia! - tyliai ištarė Natali. - Visai nenori grįžti
į narvą!
- Nesileiskit apkvailinama šios vaidybos, - atsakė Reičelė. - Jis
elgiasi taip, lyg laikytume jį pririštą lietuje prie stulpo, tačiau jo
narvas šildomas, turi begales žaislų graužti ir šiltą gultą...
- Bet juk tai ne tas pats, kaip tikri namai, tiesa? - netikėtai
susijaudino Natali.
- Na ką gi! - pliaukštelėjo delnais per kelius Džonis. - Kaip
suprantu, Lulu keliauja su Bilu?
- Rytoj, - griežtai atsakė Megė. - Norėtume, kad per naktį dar
pagalvotumėt. Paklaustumėt savęs, ar tikrai to norit.
Važiuojant namo Natali tylėjo, bent kartą nutilo ir Džonis.

Abu ne kažin ką tepasakė, kol ji pastatė automobilį prie namų
ir ištraukė raktelius. Džonis nešoko iš karto atidarinėti jai durelių
ir bėgti kaisti arbatinio, kaip paprastai. Jis sėdėjo kramtydamas
nago odelę, o Natali žinojo - tai reiškia, kad jis kažką galvoja, bet
nesiryžta prabilti.
- Ar vis dar mąstai apie tą šunį? - galų gale paklausė jis, kol
tyloje spragsėjo vėstantis variklis.
- Taip, - atsakė Natali.
- Ir aš. Bet jam suras gerus namus. Argi Megė neminėjo, kad
tokiais šunimis paprastai susidomi veisimo klubai? Kas nors jį
pasiims.
- O jei ne? - Ašarų pilnomis akimis ji žiūrėjo į tvarkingą ply
tinį garažą priešais. Prieš akis vis plaukė ir plaukė vilties kupini
meilės maldaujantys snukeliai ir viksinčios uodegos. Tikrai pras
tai pasirinktas laikas valkiotis po prieglaudas, o kur dar hormo
nai ir jų išsiūbuoti jausmai, piktai pagalvojo ji, vis mėgindama

atgauti pusiausvyrą.
- Mudu negalim laikyti šuns, Nat, - įtikinėjo Džonis. - Juk ir
pati supranti, kad negalim. Mudu visai neturim laiko.
- Na, o kūdikiui turėtume? - Natali ir pati suprato, kad kalba
kvailystes. - Tektų imti ir rasti laiko!
- Juk žinai, kad čia ne tas pats, - atsiliepė Džonis ir atidarė
dureles. Kalbos baigtos, nors ir gana maloniai. - Gal užkaisti ar
batos? - pridūrė jis, mėgindamas pataisyti padėtį.
Ji suprato, kad jis teisus, tačiau nusekė paskui jį į namus sun
kia širdimi.
8
Po trijų dienų kovos su Irisiuku, per kurias ji beveik neišėjo iš

namų bijodama susitikti bendradarbes, Zoja galų gale išmoko
stebėti jį taip, lyg turėtų akis pakaušyje. Jis toli gražu dar nemo
kėjo prašytis į lauką, tačiau Zoja galų gale pradėjo brandinti pla
ną, kaip įkalbėti Mariną, salono savininkę, kad leistų atsivesti jį į
darbą, bet staiga paskambino advokatas, ir visas jos pasitikėjimas
savimi, taip sunkiai sukauptas, iškart išgaravo.
Alenas Hovardas turėjo naujienų apie Deivido alimentus, ir ji
pamiršo viską, netgi šuniuko balutes.
- Atsiprašau, gal gali pakartoti, tik lėtai? - paprašė ji, susmuk
dama ant kėdės virtuvėje. Kojos nebelaikė. - Maniau, jis sutiko
sumokėti neblogą sumelę - vaikų išlaikymui, už kurį nemokėjo
visą vasarą?
- Jis nori, kad teismas peržiūrėtų jo pajamas, atsižvelgtų į kri
zę. Žinau, tai juokinga. - Atrodė, kad Alenas Hovardas ir pats
nejaukiai jaučiasi. - Bet tokią teisę jis turi.
Zoja suspaudė kaktą ir pamėgino išmesti iš galvos visus kre
ditan pripirktus daiktus, belaukiant tos neblogos Deivido sume
lės. Kuo labiau ramino ją Alenas, tuo labiau jai norėjosi verkti. Jo
balsas skambėjo visai kaip tėčio. Tiksliau, būtų skambėjęs, jei tik
tėtis būtų galėjęs būti kartu ir padėti jai susigaudyti šiame bjau
riame procese. Gal ir gerai, kad negali.
Zoja pasijuto siaubingai vieniša. Kada ji spėjo tapti moterimi,
privalančia žinoti visus atsakymus? Viena iš gerųjų santuokos su
Deividu pusių buvo ta, kad ji bet kada galėdavo bet ko jo pa
klausti. Nieko nuostabaus, kad dabar pradėjo kalbėtis su ketverių
mėnesių labradoru.
- Ar jis gali taip padaryti? Kodėl jis taip elgiasi? - Čiupusi
plaukų sruogą, ji apsuko ją aplink pirštą. - Jis vos ne kiekvieną
savaitę vežasi vaikus į brangiausius pramogų parkus ir perka nau
jus automobilius!
Alenas atsiduso.
- Klausinėji ne to žmogaus, Zoja. Nustebtum sužinojusi, ką
sugeba kai kurie žmonės. Skyrybos bjaurus reikalas.
Tik ne advokatams, apmaudžiai pagalvojo ji.
Staiga ji pastebėjo iš už kėdės iššleivojantį Irisiuką - atrodė
prasikaltęs. O žabtai taip keistai krutėjo, kad Zojai iškart kilo įta
rimas.
Alenas vis dar kalbėjo, kantriai ir susirūpinęs:
- Zoja, suprantu, kad tau sunku, bet mums labai reikėtų pasi
tarti. Gal geriau atvažiuotum ir...
- Palauk minutę, Alenai, - paprašė Zoja ir griebė pro šalį
sliūkinantį Irisiuką. Paspaudusi telefoną po smakru, ji pakėlė
šuniuką, kuris kasdien augo vis didesnis, ir baimindamasi, bet
neturėdama kitos išeities, kaipmat išžvejojo jam iš nasrų Leo lego
kaladėlę, kuria kvailas šunytis vos nepaspringo.
Irisiukas grėsmingai ją nužvelgė ir puolė kramtyti pirštus, aš
trūs dantukai paliko raudonus randelius. Zoja prikando lūpą ir
vos nepravirko.
- Jis gali palikti tave visiškai be nieko, - kalbėjo toliau Ale
nas. - Ir man nepatinka jo advokato šnekos. Ir, beje, ar jis su ta
Dženifere ilgam?
Zoja pažvelgė į lego kaladėlę, paskui į per plauką likusį gyvą
Irisiuką, paskui į apkramtytus savo pirštus, kurie dar ir skaudėjo,
paskui nužvelgė savo atvaizdą veidrodinėse virtuvės spintelės du
relėse. Nepasidažiusi, plaukai išsitaršę, vakarykščiai marškinėliai,
n8 Lucy Dillon
pajuodę paakiai - tokio vaizdo ji nėra regėjusi nuo tų laikų, kai

senelė dar lakstydavo po loterijas.
Kai šalia berniukai, pilte pilasi klausimai, valgymai ir skalbi
mas, nesunku užsimiršti. Tačiau kai nelieka to jaukaus šurmulio,
skaudi realybė pasidaro nebepakeliama.
„Deividas negrįš. Aš vieniša mama, o juk man tik trisdešimt.
Visada jam nusileidžiu, nes neturiu jėgų pyktis. O dabar toji Dže-
niferė taps antrąja ponia Greham.“
Jausdama šleikštulį ir kylančią paniką, Zoja laisva ranka užsi
ėmė burną. Ji padėjo šunytį ant grindų, ir tas skardžiai lodamas
spruko į kitą virtuvės galą, visai nekreipdamas dėmesio į jos siel
vartą.
- Ee... atleisk, pamiršau, ko klausei.
- Klausyk, kodėl tau neatėjus pasikalbėti? - pasiūlė Alenas. -
Kaip tik šįryt neatvyko vienas klientas. Šok į automobilį ir apie
viską pasikalbėsim. Reikia daug ką aptarti.
- Betgi aš negaliu palikti šuns! - nė nepagalvojusi leptelėjo
ji. Juk tektų palikti Irisiuką gerokai ilgiau nei tos keturiasdešimt
minučių, kurias, kaip tvirtinama knygoje, jis galėtų iškęsti nesiu
siojęs.
- Ko negali? - sutriko Alenas.
Ne, pagalvojo Zoja, tai juokinga. Negaliu sėdėti namuose
dėl šuns.
- Gerai. Atvažiuoju.
Ji sutelkė visas jėgas ir pradėjo dairytis šukų, dar Irisiuko ant
kaklio ir pavadėlio. Taip reikia, kartojo ji sau, rydama bejėgišku
mo ašaras. Reikia susiimti dėl berniukų. Net jei širdį kaip peiliu
raižo.
Spurdančiam Irisiukui ji užsegė antkaklį, paskui nužvelgė savo
didžiulį rankinuką, kėpsantį ant virtuvės stalo. Bėdai prispyrus,
bus galima vidun įkloti parduotuvės maišelį.
- Pavadinkim tai pirmąja tavo socializacijos pamoka, - drąsiai

pareiškė ji, ir šuniukas pavizgino uodega.
Kaip paaiškėjo, tai nebuvo pati geriausia mintis.
Vos Reičelė spėjo uždaryti šunis į narvus ir jau susiruošė keliauti

į Dotės virtuvę puodelio kavos, kad išgintų iš kaulų šaltį, staiga
išgirdo garsius balsus priešais esančiame kabinete, ir tai tikrai ne
buvo šunų nepasitenkinimo šūksniai.
- Jūs manęs nesiklausot! - rėkė moteriškas balsas. - Sakau
jums, aš tiesiog nebepajėgiu susitvarkyti! Nebepajėgiu!
Reičelė išgirdo, kaip Megė kažką neįprastai griežtai atsakė, tad
iškart nubėgo prie kabineto, pamiršusi net pavadėlius į vietas su
kabinti.
Ten, priešais stalą, stovėjo toji moteris iš gyvūnėlių parduo
tuvės ir laikė glėbyje suspaudusi gelsvą labradorų veislės šunytį.
Šunytis kiauksėjo, moters veidu tekėjo ašaros, ji kažką aiškino
Megei ir mėgino įsprausti šunytį jai į rankas.
Reičelė pabandė prisiminti tos moters vardą. Tik kažin ar ji
pasisakė jį?
Ji pamėgino klausytis, kas kalbama, bet per lojimą ir verksmą
nesuprato nė žodžio. Megė iš visų jėgų stengėsi laikytis ramiai,
bet moterį buvo apėmusi isterija, tad pradėjo jaudintis ir šunys
šunidėje. Tvyrojo stiprus šlapimo, o gal ir dar kai ko bjauresnio
dvokas.
Perlas pastatęs ausis tupėjo savo krepšyje, galvą pakreipęs į
šoną, tartum klausydamasis muilo operos.
- Prašau, maldauju, - vis kartojo ir kartojo moteris. - Man
reikia grįžti į darbą, manęs reikia berniukams. Privalotejį paimti.
Negaliu prižiūrėti jo taip, kad jam būtų gerai.
- Pamėginkim nusiraminti, - vis kartojo Megė, bet be jokios
naudos. - Nurimkim.
Reičelė iškart ėmėsi veikti, kad tik tas triukšmas liautųsi.
120 Lucy Dillon
- Kas nutiko? - maloniai paklausė ji. - Kuo galiu padėti? Ar

tai tas šuniukas, apie kurį mums pasakojot aną dieną „Naminių
gyvūnėlių pasaulyje“?
- Maldauju, paimkit jį, - išpyškino Zoja, Megei nespėjus nė
išsižioti. - Jis labai mielas ir nusipelno gyventi geruose namuose,
o aš negaliu jam jų duoti. Padariau viską, ką galėjau, tačiau nebe
galiu daugiau neiti į darbą ir jį auklėti. Žinau, kad labai negerai jį
taip pamesti. - Jos veidą iškreipė kančia. - Neverskit manęs jaus
tis dar blogiau nei dabar. Jau ir taip nežinau, ką reikės pasakyti
berniukams, kai jie pareis.
Megė užuojautos kupinomis akimis nužvelgė Reičelę, o toji
iškart pamatė nuostabiai tuščią Lulu narvą, kurį ką tik pavyko
atlaisvinti, vėl akimirksniu užimtą. Ji papurtė galvą ir be garso
ištarė:
-Ne!
- Tai gal galite jį grąžinti savo buvusiajam, kad jis grąžintų
į veisyklą? - paskubom pasiūlė ji, prisiminusi Dotės užrašus. -
Argi ne taip derėtų elgtis, Mege? Argi nėra tokios nerašytos tai
syklės?
- Nežinau, kur jis jį pirko, - dejavo Zoja. - Be to, nepasitikiu
Deividu, jis net savo vaikų išlaikyti nenori, kur jau ten šunį! Ką
tik kalbėjausi su savo advokatu, jis sakė... - Ji vėl įsiraudojo. -
Atleiskit, man šiandien išties labai labai bloga diena.
- Na, žinoma, mes jį paimsim... - pradėjo Megė, bet Reičelė
ją nutraukė.
- Mege, būk angelas, užkaisk virdulį, gerai? Aš visa sustiru
si. - Pasitrynusi rankas, ji atsisuko į moterį, kuri susmuko ant
kėdės vis dar laikydama šunytį. Zoja nė nepastebėjo ilgos šlapios
drūžės ant savo apsiausto, tačiau Reičelei pro akis tai nepraslydo.
Ir balutės visur aplinkui. Ji rimtai pradėjo svarstyti, ar nepasiūlius
tam realybės šou „Drakono guolis“ naujos temos - sauskelnių šu
niukams gamybos. - Gal galime pasiūlyti jums puodelį arbatos?

Atrodo, būtų ne pro šalį.
Megė perspėdama žvilgtelėjo į Reičelę, bet Reičelė tik tvirtai
linktelėjo ir akimis parodė į virtuvę. Megė nenoriai išėjo.
Reičelė prisėdo greta Zojos, pakėlė vieną šuniuko leteną lyg
spausdama jam ranką. Šuniukas spoksojo į ją, pasitikėjimo kupi
nos rudos akys tyrinėjo jos veidą. Jis nė nenumano, kad jį atnešė
palikti, pagalvojo ji. Jis mano, kad tiesiog išėjo pasivaikščioti. Iš
lindo rausvas liežuvėlis ir nervingai aplaižė nosį. Reičelė suėmė
save į rankas, kad nesusileistų nuo tokio meilumo.
- Labas, Irisiuk. Koks tu gražutis! - tarė glostydama švelnią
ausytę.
- Štai, norit palaikyti? - paklausė Zoja ir, nespėjus Reičelei nė
susigaudyti, perstūmė jį jai ant kelių.
Koks mielas šiltas gumulėlis, pagalvojo Reičelė, o Irisiukas tuo
metu uostinėjo jai rankas bei drabužius, bet tuoj pat ėmė kramty
ti pirštą, tad jai teko, sukandus dantis, kad nesudejuotų, vaduoti
jį iš šuniuko nasrų.
- Ar jis viską taip kramto? - paklausė Reičelė.
- Visą laiką, - šniurkštelėjo Zoja. - Graužia ir graužia. Žinau,
kad jis nieko bloga nenori, bet bijau, kad neperkąstų kokio lai
do, kol aš darbe, ir grįžę vaikai nerastų jo nebegyvo vidury... - Ji
žagtelėjo, užsikišo plaukų sruogą už ausies ir pamėgino apsimesti
ramesnė, nei iš tiesų buvo. - Atleiskit. Ką tik turėjau labai nema
lonų susitikimą. Mano buvusysis - kiaulė.
- Visi šunyčiai kramto, - žinovės tonu pareiškė Reičelė. Ti
kėjosi, kad nuskambėjo svariai, o ne taip, lyg ji ką tik būtų tai
perskaičiusi, nors iš tiesų taip ir buvo. Viešuosiuose ryšiuose pra
dirbti metai išmokė ją net prisigraibius informacijos iš reklami
nių lapelių kalbėti autoritetingai. - Duokit jam ką nors pagraužti.
Kokį kramtalą ar žaisliuką. Palikit jį aptvare, ir viskas bus gerai.
Mes kaip tik galėtume pamokyti, kaip elgtis...
122 Lucy Dillon
- Aš neturiu laiko! - sudejavo Zoja. - Man reikia grįžti į dar

bą, kad galėčiau išmaitinti savo vaikus! - Ji graudžiai nužvelgė
Irisiuką, kuris laimingas sau kramtė Reičelės pirštus. - Jamreikė
tų daug daugiau, nei mes galim duoti. Jam reikia geresnių namų,
kol dar nepriprato prie mūsų.
Reičelė didvyriškai nekreipė dėmesio į skausmą pirštuose ir
visą dėmesį sutelkė į tikslą: kad tik tas šunytis neatsidurtų nuos
tabiai tuščiame jos narve.
- Ar galite grįžti namo pietų pertraukos metu? Arba pasisam
dyti vedžiotoją? - pasiūlė ji. - O gal koks kaimynas galėtų padėti?
O gal įmanoma nusivesti jį į darbą? Vienas iš naujųjų šeimininkų,
kurį suradom vienam šuniui, taip ir daro, o jis, beje, gydytojas...
Nesuprasi, ar Zoja nusijuokė, ar sukūkčiojo, bet jos savitvarda
kabojo ant plauko.
- Turbūt juokaujat! Irisiukas tik atrodo labai mielas, bet jis -
tikra niokojimo mašina! Mano namus jis sujaukė per tris dienas,
o jie ir šiaip nuolat atrodo lyg po bombos sprogimo.
Reičelė susiraukė.
- Tai kodėl jūsų buvusysis sugalvojo padovanoti jums šuniu
ką, jei žino, kad dirbate?
- Todėl, kad Deividas negalvoja! - Zoja užsidengė veidą ran
komis. - Spenseris visada norėjo šuniuko, ir Deividui lengva
buvo jį padovanoti, o paskui palikti mane srėbti visos košės. Jis
visada taip! Norėjo šeimos - atsiradom mes. Norėjo nueiti į kai
rę - pakabino kažką darbe. Norėjo turėti mus abi, bet paaiškėjo,
kad tai neįmanoma... - Žodžių srautą nutraukė rauda, ji užsiėmė
ranka burną, stipriai užsimerkė.
Išgirdus apie nuėjimą į kairę, Reičelei per širdį smilktelėjo kal
tės jausmas, tačiau pavyko jį užgniaužti. Nauja pradžia, priminė
sau. Nauja pradžia, jokių Oliverių, jokių paslapčių, jokios kaltės.
- Tikrai sunku, - pasakė imdama Zoją už rankos. - Jums ti
krai nemažai teko. Nenorėjau, kad pasijustumėt blogiau.
- Atsiprašau. - Zoja atgalia ranka nusišluostė akis. - Dieve,

kaip tai nemalonu. Teko vestis Irisiuką pas advokatą, o jis ten
visur prisiusiojo, ant kažkokių laidų ar dar ko, išsijungė visi jų
kompiuteriai, tikra nelaimė. - Ji pakėlė j Reičelę rudas apskritas
akis, ir šioji pamatė jose lyg ir liepsnelę. - Na, jei taip kitomis
aplinkybėmis, tikriausiai būtų juokinga, bet...
Ji nutilo, nes kaip tik tą akimirką Megė, koja atidariusi duris,
terkštelėjo ant kabineto stalo tris puodelius arbatos.
- Na, štai, visoms trims arbata, o draugužiui - skanėstas, - pa
reiškė Megė. - O dabar paklausykit, man kilo mintis. - Ji rami
namai nusišypsojo Zojai. - Manau, galėtume dėl visko susitarti.
Reičelė įtariai ją nužvelgė.
- Na? - paragino Zoja, apsikabinusi arbatos puodelį.
- Jei mes iš jūsų paimtume Irisiuką, jį tuojau pat priglaustų
kiti žmonės, - griežtai pradėjo Megė. - Nejuokauju. Čia dėl mažų
šuniukų eilės susidaro, taigi, jei pasirašysit dokumentus, grįžusi
namo jau nebegalėsit persigalvoti. Nemanau, kad jūs tikrai jau
apsisprendėte. Tačiau suprantu, kad jums reikia dirbti, be to, la
bai atsakingai žiūrite į tai, kad jam reikia draugijos. O ką pasaky
tumėt apie šunų darželį?
Kai tik ji trumpam nutildavo atsikvėpti, Zoja ir Reičelė jau
imdavo žiotis įsiterpti, tačiau Megė stengėsi nepasiduoti. Šįkart
Reičelė paskubėjo prabilti pirmoji, kol Megė vėl nepradėjo varyti
savo.
- Šunų - ką?
- Šunų darželį, - pakartojo Megė taip ramiai, tarsi Reičelė pui
kiai suprastų, apie ką ji čia šneka. - Kaip vaikų darželis, tiktai čia.
Važiuodama į darbą užvežate čionai savo šuniuką, mes jį pave-
džiojame, pamaitiname, pamokome, o grįždama iš darbo vėl jį
pasiimate, vakarą praleidžiate kartu, dresuojate kartu su vaikais.
- Tikrai? - Zojos akys nušvito. - Būtų nepaprastai gerai.
124 Lucy Dillon
- Nejaugi? - Suraukusi antakius Reičelė nužvelgė Mėgę. - Ne

žinojau, kad Dotė dar ir tai...
- Čia visiškai nauja mintis. - Megė paskubom laužė j smulkias
dalis dar vieną skanėstą Irisiukui. - Na, suprantat, mes kol kas tik
išbandom idėją. Pažiūrėsim, ar bus populiaru. Tikrai neabejoju,
kad bus!
Zoja perėjo akimis nuo Megės prie Reičelės ir atgal.
- Ar nieko tokio?
- Žinoma, - atsakė Megė, bet Reičelė tą pat akimirką ją nu
traukė:
- Mege, ar galim pasikalbėti?
- Apie ką? - plačiausiai išsišiepė Megė.
- Ee, apie arbatą, - atsakė Reičelė. - Parodysiu, kokią aš mėgs
tu. Paliksiu jums Irisiuką minutėlei.
Ji nusivedė Mėgę j virtuvėlę prie šunidžių. Iš letenų klapsėjimo
j linoleumą buvo aišku, kad Perlas irgi eina iš paskos, tarsi ir jam
būtinai reikėtų dalyvauti pokalbyje.
- Ką čia, po galais, sugalvojai? - tyliai paklausė Reičelė. - Jo
kio šunų darželio čia nėra!
- Betgi tai puiki mintis! - nepasidavė Megė. - Paprastas būdas
greit užsidirbti šiek tiek grynųjų! Klausyk, darbo nebus daug, to
kių mažų šuniukų dar nereikia vedžioti, galėtų sėdėti kabinete su
Freda arba lakstyti po namus paskui tave.
- Taip! Siusiodamas, kur papuolė! - sušnypštė Reičelė.
- Oi, išmokysim, nė mirktelt nespėsi, juk čia labradoras. Jie
labai sumanūs. Tereikia šiek tiek griežtumo.
Reičelė atsiduso. Su Mege nepasiginčysi, šitą ji jau buvo su
pratus.
- Ką gi, tas narvas, šiaip ar taip, liks tuščias, - nusileido ji. -
Galimjai nustatyti tam tikrą mokestį. Nors jei neturi pinigų nusi
samdyti vedžiotojo, kažin ar turės kuo susimokėti už šuns darželį.
Megė sunėrė rankas ant krūtinės.

- Reičele, nežinau, kiek apie tai išmanai, bet leisk tau pasakyti:
tokie grynaveisliai labradorų šuniukai nėra pigūs. Jei tas kvailys
lakstytojas į šoną gali išmesti kelis šimtus šuniukui, tai tikrai galės
ir už auklę šuniui sumokėti.
- O tu iš kur žinai, kad jos vyras lakstė į šoną?
- Na, gerai, klausiausi patyliukais, - lyg ir susigėdo Megė. -
Nugirdau, kad ji nenori nuliūdinti vaikų, pažįstu tokius žmones,
akivaizdu, kad ji labai geros širdies. - Ji gūžtelėjo pečiais, net
kasytės šoktelėjo. - Būkim jai atlaidesnės, juk ji nesitikėjo, kad
ant galvos užgrius šuo. Visi, kurie pirmą kartą įsigija šunį, kelias
pirmas savaites kraustosi iš proto. Kaip ką tik iškeptos mamytės.
Reičelė nužvelgė plautuvę, kur buvo sukrautos rietuvės meta
linių dubenėlių, laukiančių pavakarių. Siaubas, kaip greitai įsiėdė
į smegenis šita šunų prieglaudos rutina.
- Taip, gerai. Gerai. Na, ką, eime su ja pasikalbėti.
- Ačiū! - nušvito Megė. - Nepamiršiu!
- Ko čia dėkoti? Juk tai tavo pačios puiki mintis. - Reičelė
nenoromis nusišypsojo Megei. - Klausyk, jei nori tuo užsiimti,
tai žinok, kad gali. Nesakysiu Džordžui, kad ketini pritempti čia
dar daugiau šunų.
- Oi, tik nesakyk! - Visą kelią link kabineto Megė parodijavo
Džordžą. - „Privalai išmokti sakyti „ne“, ir sakyti rimtai, Mege!
Juk iš karto rikteltum „ne“, jei kuris iš šunų apsiusiotų tau koją,
ką? Gerai pagalvok!“
- Kaip australe, visai neblogai mėgdžioji vietinę tartį, - tarė
Reičelė.
- Dažnai girdžiu, - nusiviepė Megė. - Ypač tą „gerai pagal
vok!“
126 Lucy Dillon
Kai buvo išgerta dar po kelis puodelius arbatos ir Zoja su Irisiu-

ku išėjo, Reičelė jau neabejojo, kad verslo pasaulis neteko tikros
žvaigždės - Megės.
Už šunelio priežiūrą savaitės dienomis ji privertė Zoją už dvi
dienas mokėti grynaisiais (kuriuos Megė, be abejo, įsidės į kiše
nę), kartą per mėnesį jas abi su Reičele apkirpti nemokamai, o už
visa kita - patarimai plaukų dažymo klausimais. Be to, Zoja suti
ko pavedžioti jų šunis šeštadieniais ir pamokyti Mėgę pasirinkti
šampūnus bei kondicionierius.
Visi liko patenkinti. Reičelei darbe irgi tekdavo panašiai suk
tis, kai sugesdavo kompiuteris.
- Manau, ji sudarė puikų sandėrį, - pareiškė Megė, kai jos abi
jau dėliojo į metalinius dubenėlius košę vakarienei.
- Nieko panašaus. Ji nė nenumano, kiek bėdos turės su mano
plaukais. - Kad būtų išgirsta per nekantrų lojimą, Reičelė turėjo
šaukti. - Norint sukurti tokią kasdienę šukuoseną, tenka nemažai
paplušėti.
- Tos žilos sruogos dažytos?
- Nutilk, akiplėša, - niuktelėjo Megei Reičelė. - Palik mados
klausimus ponui Fenvikui.
- Ką gi, manau, tau dabar jau teks likti čia, kad atgautum tai,
ką įdėjai, - ėmė svarstyti Megė. - O ką? Mažiausiai du mėne
sius? - kalbėjo ji visai nekaltai, bet Reičelė po įprastiniu tonu lyg
ir pajuto smalsumą. Turbūt Freda pasidarbavo.
- Tikriausiai, - atsiduso ji. - Čia tiek daug reikia padaryti.
Ką gi, taip ir buvo. Kol kas ji tespėjo paskambinti nekilnoja
mojo turto agentui, kad atvyktų įvertinti turto, netgi Dotės jai pa
likto laiško dar neatplėšė - ten, be abejo, pilna nurodymų dėl vi
sokių smulkių nemalonių dalykų, susijusių su palikimu, kuriuos
reikės įvykdyti. O dar yra spintelės. Dotė neturėjo Valerijos ydos
kas metai tvarkytis ir tvarkingai laikyti dokumentus.
Na, žinoma, kai viskas bus baigta, tada ir reikės priimti svar
biausią sprendimą. Parduoti ar pasilikti? Grįžti į Londoną ar vis
ką pradėti iš naujo? Pradėti... nuo ko?
Kai apie tai pagalvoji, gal ir ne pats blogiausias užsiėmimas
būtų imtis tvarkyti girgždančias senovines Dotės indaujas. Kažin
kiek laiko užtruks peržiūrėti visą namą?
9
Blogoji Natali diena prasidėjo nuo gerų žinių kitiems. Paskam
bino Džonio mama, kai ji dar nė prabudusi padoriai nebuvo, ir
pranešė naujieną, kad jo sesuo Bekė laukiasi trečio vaikelio.
Kartais pasitaikydavo akimirkų, kai Natali tikrai pagalvodavo,
jog tapo kažkokiu vaisingumo amuletu, bet tik ne sau. Kur tik ji
pasisukdavo, kūdikiai pradėdavo dygti lyg grybai po lietaus.
- Aš vėl tapsiu senele! - krykštavo aname laido gale Šeila, aiš
kiai siurbianti jau kokį ketvirtą kavos puodelį šį rytą. - Sakiau Be-
kei, kad norėčiau mergaitės, nes pilnas spintas turiu labai gražių
drabužėlių, kuriuos galėčiau perleisti! Juk galėčiau - viskas švaru
ir tvarkinga, negi ne? Ir kaip tik per pirmąjį Džeikobo gimtadie
nį! Taip ir sakiau Maiklui: jau tie Hodžai - tik mirkteli vienas
kitam, ir štai jau visi tūpčioja apie vaikelį!
Tą akimirką Džonis, pamatęs jos veidą, griebė virtuvės tele
foną iš jos rankų, bet jau buvo per vėlu. Natali suprato, kad ty
lėjo kaip kokia mulkė ir dabar teks siųsti dvigubai didesnę gėlių
puokštę, kad įrodytų tikrai besidžiaugianti dėl Bekės su Stivu.
Dar vienas sūnėnas ar dukterėčia, dar vienos sumautos krikšty
nos, kur jai teks klausytis visokių „judu irgi turėtumėt pasisteng
ti“ ir „netrukus ateis tavo eilė“.
Ji paliko Džonį kalbėtis, o pati ėmėsi gaminti kavą gana įman
triu aparatu, tačiau negalėjo prisiversti nesiklausyti pastačiusi au
sis, ką jis sako prislopintu balsu. Po tiek bendro gyvenimo metų
ji taip lengvai, kad nors pasiusk, galėjo suprasti neišgirstas vietas.
Tokie pokalbiai tarp Džonio ir jo motinos vykdavo labai dažnai

ir labai priminė mandagumo šachmatų partiją.
- Taip... viskas tikrai gerai... Ne pats geriausias laikas apie tai
kalbėtis, mama!... Na, žinoma, ne... Ji labai daug dirba, na, mudu
abu dirbame... Mama, Natali ką tik paaukštino, nereikėtų... Liau
kis, juk pati tuo netiki...
Natali pečiai nusviro. „Kas tai Natali darosi?“ - štai ko klau
sinėja Šeila. Visi to paties klausinėja, kai nelaido juokelių, kada
jiedu su Džoniu paskutinį kartą teikėsi mylėtis. Va tau ir pasirin
kimas - ar geriau tegu tave laiko kale darboholike, ar bergždžia
sekso nekenčiančia surūgėle?
Natali virpėjo lūpa, tačiau ji nužvelgė save koridoriaus vei
drodyje, vilkinčią stilingu nauju kostiumėliu, ir priminė sau, kad
gyvenimas yra gerokai daugiau nei gimda. Ji viena pati pastarai
siais metais davė įmonės verslui daugiau naudos nei kas kitas jos
skyriuje. Niekam nelipdama ant galvos ir nepapirkinėdama pie
tumis. Juk tuo galima didžiuotis, argi ne? Negi nieko jau nebe
reiškia puiki karjera ir šeimos išlaikymas? Negi tiek ir tepasiekė
feminizmas?
- Klausyk, mama, pasakyk Bekei, kad labai džiaugiamės dėl
jos su Stivu, o aš jai paskambinsiu šįvakar, kai tik grįšiu iš darbo...
Džonio balsas suskambo garsiau, nešinas telefonu jis grįžo į
koridorių. Natali puolė mirksėti, kad pranyktų ašaros, ir pasisten
gė maloniai nusišypsoti, nors suprato, kad neatrodys įtikinamai.
- Gerai. - Jis perėjo virtuvę, mosuodamas ranka sau aplink
ausis. - Taip, nuostabu. Pasimatysim savaitgalį, gerai? Taip, Nata
li irgi siunčia tau linkėjimų. Viso gero, mama. Viso gero.
- Kavos? - ištiesė puoduką Natali, balsas nuskambėjo kiek per
garsiai. - Be kofeino.
Džonis akimirką įdėmiai žiūrėjo į ją keista veido išraiška, pas
kui tylomis paėmė iš rankos puodelį ir pastatė šalin.
Natali žvelgė į jį stengdamasi nepravirkti.
130 Lucy Dillon
- Aš tikrai džiaugiuosi dėl Bekės, - pradėjo ji, tačiau Džonis

tik ištiesė rankas ir apkabino, o ji įsikniaubė jam į krūtinę.
- Eikš. - Džonis apkabino ją taip stipriai, kad vos šonkaulių
nesulaužė. Taip abu ir stovėjo po truputį linguodami savo gražia
me koridoriuje, kurį laiką nė vienas nieko nesakydami.
- Myliu tave, - sumurmėjo jis į jos ką tik sutvarkytą šukuose
ną. - Atleisk. Žinau, tai neteisinga. Viską suprantu. Tačiau paža
du, išauš ir mūsų diena.
Natali nieko neatsakė, nes rūpestingoje jo meilėje pajuto niū
rią tamsą, o kadangi ir pačios nuotaika buvo bjauri, tai kažkodėl
paguodė labiau nei bet koks švelnumas. Visos gyvenimo netei
sybės, kurios ją taip skaudina, nuo jo, rodos, nurieda lyg vanduo
nuo žąsies. Džonis buvo vienas iš tų mielų žmogelių, kurie tikėjo,
kad viskas kaip nors susitvarkys. Ji taip nesugebėtų.
Tačiau šį rytą jis pajuto jos neviltį, ir jai pasirodė, kad jis dar
artimesnis, lyg abu plauktų ta pačia maža valtele. Nieko nereiškė
nei jų pastangos, nei troškimai turėti vaikelį - visa tai buvo kaž
kieno kito rankose.
- Na, gerai, - pasakė ji po kelių akimirkų atsitraukdama. -
Man reikia į darbą. Selina kažko nori, septintą ryto gavau elek
troninį laišką su kvietimu į konfidencialų susitikimą.
Jis laikė ją ištiestomis rankomis ir tyrinėjo veidą. Jo paties vai
kiškas veidas buvo sutrikęs.
- Gerai jautiesi?
- Gal paaukštinimas? - smagiai tarė Natali. - Arba pervedi
mas kitur?
Jei jau negaliu turėti šeimos, pagalvojo ji, tai bent padarysiu
pačią geriausią karjerą. Aš jiems parodysiu apkarpymus!
Džonis liūdnai nusišypsojo.
- Etatų mažinimas?
Natali susiraukus pažvelgė kiton stalo pusėn. Visai ne tokios
pokalbio pradžios ji tikėjosi. Ir ne tokios naujienos pačią pirmąją
minutę.
Selina pritardama palingavo galvą - toks lengvas judesiukas,
kuriuo ji taip dažnai apdovanodavo naujus nevykėlius klientus,
kurie taip ir nesuprasdavo, kad nieko nepešė, kol neišeidavo pro
duris.
- Labai gaila, bet taip. Bet pažvelk į tai iš gerosios pusės: gausi
labai neblogą išeitinę kompensaciją, o su tavo rekomendacijomis
bei ryšiais... - Ji taip pabrėžtinai gūžtelėjo pečiais, lyg iš tiesų pa
vydėtų Natali tokios sėkmės. - Tai daugiau nei kuris nors dar
buotojas galėtų tikėtis, Natali.
- Ar galiu paklausti... - Natali gurktelėjo, širdis daužėsi lyg
paklaikusi. - Galiu paklausti, kodėl atleidi būtent mane? Metų
pabaigoje tikrai buvau neblogai įvertinta. Pasiekiau visus tikslus,
kuriuos man iškėlei, ir maniau...
Selina kilstelėjo ranką, lyg nenorėtų abiejų klampinti į nema
lonią situaciją.
- Turbūt nereikia tau aiškinti, kad mus paveikė visuotinė
krizė. Labai sunku buvo nuspręsti, kurių darbuotojų atsisakyti.
Reikėjo įvertinti daugybę faktorių - kontraktų galiojimą, finansi
nius įsipareigojimus, ilgalaikę naudą komandai... be to, dar iškyla
motinystės atostogų klausimas. - Selina patylėjo. - Negalime juk
atleisti Fionos pačiame motinystės atostogų viduryje - mus už-
tampys po teismus!
- Bet mane atleisti gali, - negalėdama patikėti ištarė Natali. -
O kodėl? Nes neturiu vaikų, kuriuos reikia išlaikyti?
- Nes dėl savo charakteristikų tu iš karto gali susirasti kitą dar
bą. - Selina atsuko rankas delnais į viršų, lyg dovanodama Natali
nuostabią ateitį. - Mūsų verslas ne taipjau plačiai išsišakojęs. Ne
abejoju, kad netrukus vėl tave pamatysiu. O kol kas tiesiog sma-
132 Lucy Dillon
giai praleisk laiką! Atsipalaiduok! Žiūrėk į tai kaip į neplanuotas

atostogas. Juk turi dar neišnaudotų atostogų, tiesa? Savaitgalį gali
praleisti Maldyvuose!
Štai ir viskas. Visa jos karjera, nuo greit paaukštintos diplo
muotos praktikantės iki pat šios akimirkos, viskas nušluota per
penkių minučių pokalbį.
Natali pasidarė bloga, ir tai tikrai nebuvo galimo nėštumo
simptomas.
Ji nepuolė iš karto skambinti Džoniui.

Jis pasakytų, kad tai likimas, netikėta maloni pertrauka, o Na
tali, kuri netikėjo jokiais likimais, o tiktai darbu iki devinto pra
kaito, norėjo nors kelias valandas pasimurkdyti šioje visiškos ne
teisybės baloje. Taigi, ji sėdo į automobilį ir nuvažiavo iki parko,
įsitaisė ant suoliuko ir ėmė stebėti Longhamptoną, nes anksčiau
vidurdienį niekad nė nosies negalėdavo laukan iškišti. Senukų
poros, vaikai, valgantys skrudintas bulvytes per pietų pertrauką,
na, ir, žinoma, mamytės su vežimėliais, lakstančios po parką lyg
vislios antilopės gnu.
Tos mamytės atrodė lyg asmeniškas antausis. Kokio galo ji
suko sau galvą apie tai, kaip čia geriau pasirinkti laiką motinystės
atostogoms, kai iš tiesų reikėjo nerimauti, kad neprarastų darbo?
Gal Džonis ir teisus, pamanė Natali, mazochistiškai spok
sodama į du mažylius, kepėstuojančius link fontano. Galbūt tai
tikrai likimas, kuris pagriebė ją ir liepė pailsėti tuos penkis vi
siškai apmokamus mėnesius. Visi kiti juk mėgaujasi gyvenimu.
Kai nemoko jos gerti greipfrutų sulčių, įsigyti naminį gyvūnėlį,
pasiimti atostogų, pagerti vaistų nuo kosulio, mylėtis kiekvieną
dieną, mylėtis kas antrą dieną...
Ne, nusprendė ji, tas „tiesiog atsipalaiduok“ iš visų blogiausia.
Nervina iki nukritimo. Nėra pasaulyje tokio dalyko kaip atsipa
laidavimas, kai gyveni iš geltonkūnio malonės. Tačiau ir šiaip Na-
tali ne iš tų „atsipalaiduojančiųjų“, o Džonis jai labai patinka dėl

to, kad atostogų metu nesiginčydamas trinasi kartu su ja po pilis
ir prekybos centrus, užuot ramiai drybsojęs paplūdimyje.
Arbatos puodukas, kurį ji buvo atsinešusi iš kavinės, vėso ran
koje, o klausimai vis sukosi ir sukosi galvoje. Ką dabar daryti?
Kraustytis iš proto ieškant kito darbo, metus dirbti iki nukritimo,
kad įgytų teisę į motinystės atostogas, o paskui vėl bandyti, kai
į akis jau žvelgs trisdešimt penkeri? Ar tiesiog sukąsti dantis ir
pamėginti iš naujo, kol dar laikas jos pusėje? Ar labai jiedu su
Džoniu nori vaikų? O kas nutiks tada, jei kuris nors iš jų pasiro
dytų besąs nevaisingas?
Natali susigūžė, nors saulės spinduliai mirgėjo fontano čiurkš
lėse. Šeima, karjera, namai, draugai - visa tai jai iki šiol atrodė
savaime suprantama. O dabar staiga sugriuvo. Tereikia vieno
žmogaus, vieno jo ištarto sakinio, kad viskas pradėtų byrėti.
Tolimajame parko gale, kuris siekėsi su mišku, ji pamatė ke
letą šunų. Pro ašaras pažino moterį, kuri vedėsi šunis - tai buvo
Reičelė iš šunų prieglaudos.
O, ar tiktai ne Bertis ten velkasi visiems iš paskos? Nuo tos
dienos, kai Bilas važiavo pasiimti Lulu, ji dažnai apie tą šunį pa
galvodavo, vis paspėliodavo, ar atsirado geras žmogus, ir tikėjosi,
kad jo nepasiims koks nerūpestingas ar žiaurus tipas.
Pagalvojus, kad jis ten sėdi vienas ir kaukia, Natali širdis ap
sipildavo krauju. Kaip jis suka ratus po narvą laukdamas, kol kas
nors ateis, ir, nepaisant visko, vis dar pasitikėdamas žmonėmis.
Vis dar trokšdamas ką nors mylėti.
Gal taip ir reikėtų padaryti, užuot graužus save dėl tos nie
kam tikusios gimdos. Savo laiką ir meilę skirti beglobiui šuneliui.
Džonis nori šuns, ji tai mato. Tik jos darbas stovėjo skersai ke
lio - ką gi, to darbo jau nebėra. Jei jau nesugeba pagimdyti jam
vaikelio, gal reikėtų pasitenkinti šunimi.
134 Lucy Dillon
Natali įsivaizdavo, kaip Bertis susirangęs guli ant sofos tarp jos
su Džoniu, ir apsisprendė. Žalias Reičelės švarkelis jau prapuolė
tarp medžių - ji jau per toli, nebepasivysi, bet, kita vertus, Natali
ir nenorėtų, kad tai atrodytų lyg akimirkos nuotaika. Tai jos pa
čios apsisprendimas, pakeisiantis gyvenimą.
Ji nusišluostė po akimis nutekėjusį tušą ir išsitraukė mobilųjį
telefoną.
Po kasdienio pasivaikščiojimo kopdama į kalvą, kur stovėjo na

mas, Reičelė pastebėjo keistą dalyką - jai pradėjo patikti šis šunų
ganymas.
Ji jau beveik įgudo vedžioti visą šutvę, kad bėgtų lygiai, pama
žu įsiminė vietovę aplinkui - laukiniais hiacintais nusėtus pyli
mus, bažnyčios ir miesto rotušės bokštus, iškylančius tolumoje, ir
tiesią atkarpą pusiaukelėje, ten, kur prastas raitųjų takas pereina į
lygų municipalinio parko keliuką.
Megė, matyt, galvoja, kad jos gebėjimai susitvarkyti su šuni
mis diena iš dienos gerėja, nes šiandien jau patikėjo Bertį, kuris
(Reičelė atsisuko pasižiūrėti, ar jis vis dar seka iš paskos ar vėl
uostinėdamas prašapo gyvatvorėje) elgėsi ne taip jau ir prastai,
gal todėl, kad Perlas nenuleido nuo jo akių ir vis paniuksėdamas
grąžindavo į vietą, ir net Reičelei buvo aišku, kad nė vienas šuo
nedrįsta priešintis taip švelniai jo vadovaujamas.
O dar geriau tai, kad pasitelkus sudėtingą pantomimą jai pro
langą pavyko iš kavinukės išsiprašyti išsinešimui puodelį kavos,
taigi, grįždama atgal turėjo ką gurkšnoti. Šis dvigubo espreso in
delis buvo lyg mažutis Londono gurkšnis, bet jis sužadino šiokį
tokį namų ilgesį.
Reičelė giliai įkvėpė gryno oro ir užsimerkus pakėlė veidą į
saulę, leisdama šunims vesti ją šlaitu aukštyn.
- Viskas dar gali susitvarkyti, ką, Perlai? - tarstelėjo balsu nė
negalvodama.
Kai perėjusi sodą už Keturių Ąžuolų suvedžiojo šunis į nar

vus, prie virtuvės stalo rado jaukią kompaniją.
Megė telefonu užkalbinėjo dantis naujam būsimam šuns šei
mininkui ir kažką žymėjosi lentoje, o Freda ratukais apibraukinė-
jo nekrologus vietiniame laikraštyje.
Šįkart čia vėl buvo Džordžas Fenvikas, jis gėrė arbatą ir tar
šė vaisinį pyragą, atneštą vieno iš savanorių, o tuo metu porelė
drovių paauglių sukiojosi apie krepšelį, kuriame įsitaisęs Zojos
Greham Irisiukas draskė į skutelius popierinius rankšluosčius.
Pamačiusi Džordžą, pasirėmusį į metalinę krosnelę atraito
tomis rankovėmis, nors lauke buvo gana šalta, Reičelė pasijuto
keistokai. Ateidamas Džordžas, rodės, įnešė gaivaus oro, jis at
rodė lyg neseniai būtų tampęs karvę ar lopęs arklį, ar dirbęs dar
kokį vyrišką kaimo veterinaro darbą. Apie to darbo subtilybes
Reičelė nusimanė gana menkai.
- O, - prabilo jis jai įėjus. - Stilingiausia Longhamptono šunų
vedžiotoja.
- Ar neturi savo darbų? - pasiteiravo Reičelė, kabindama pa
vadėlius. Visai malonu, kad jį taip jaudina madingi sijonėliai, kad
ir gerokai aptrinti.
- Turiu, - sutiko jis. - Tik užbėgau žvilgtelėti į porą jūsų ligo
nių ir patikrinti, kaip sekasi atsikratyti benamių šunų.
- Kol kas neblogai, - atsakė Reičelė. Ji atidžiai nužvelgė gru
bų jo veidą ieškodama sarkazmo ženklų, tačiau terado siutinantį
pasitenkinimą ir dar kažin ką, tik neaišku ką. - Lulu iškeliavo pas
gydytoją Harperį, neabejoju, kad Megė jau sakė...
- O Česteris sulaukė poros lankytojų, - pridūrė Megė, kabin
dama telefoną. - Miela pora iš Hartlio ir moteris iš Roshilio. Te
lefonas visą rytą čirškia net įkaitęs, ar ne Freda? Nesiliauja nuo
pat tavo išėjimo!
- Tavo skelbimai veikia, Reičele. Mačiau, mieloji, vieną bibli
otekoje, - pareiškė Freda. - Toks jaudinantis! Visas sodininkų
klubas apsiašarojo.
136 Lucy Dillon
- Gerai, - sutiko Džordžas. - Išdalink tai žilagalvių koman

dai visus neūžaugas terjerus ir nepamiršk pasiųsti pas mane pa
skiepyti.
- Džordžai!
- Jis juk verslininkas, Freda, - pakraipė galvą Reičelė. - Nesi
leisk kvailinama.
- Beje, nudžiugsit išgirdę, kad ir Berčio labui reikės patikrinti
vienus namus, - pridūrė Megė. - Kas norėtų tai padaryti?
- Ar mes tuos žmones pažįstam? - smalsiai paklausė Freda.
- Tiesą pasakius, tai pora, kuri buvo atėjusi su gydytoju Bilu. -
Megė užsirašinėjo pastabas. - Paskambino žmona - rodos, labai
susijaudinusi. Natali. Na, štai. - Ji padavė Fredai raštelį. - Jie gy
vena naujame name netoli kanalo. - Galėsi?
- Negalėsiu, - atsiduso Freda. - Šįvakar žaidžiu boulingą, o
šiaip tai visai neprieštaraučiau pasidairyti po vieną iš tų namukų.
Labai gražūs. Prabangūs.
- Gal tu galėtum, Reičele?
-Ką?
- Tik apsidairyti namuose, pažiūrėti, ar yra tvoros, ar tvirti
vartai ir panašiai. - Iš Megės kalbų atrodė, kad bus vieni juo
kai. - Duočiau sąrašą, į ką atkreipti dėmesį. Ir tik pagalvok, koks
laimingas bus Bertis! Laukia nesulaukia naujų namų nuo pat at
vykimo.
- Na, gerai, džiaugiuosi, kad Bertis iš čia išsikraustys! - atsakė
Reičelė. - Žmonai jis iš karto patiko, o ir Bertis atrodė, lygbūtų ją
seniai pažinojęs. Iš karto susidraugavo.
Freda pagrūmojo pirštu:
- Matai? O dar sakai, kad jokių sugebėjimų neturi!
- Ne, Freda, - pataisė ją Džordžas. - Reičelė irgi yra negai
lestinga verslininkė, ji tik nori išvalyti šunidės, kad Megė galėtų
priimti keletą mokių klientų. Ar ji jums nepasakojo, kokį planą
sugalvojo? Vieną šunį pasiimi, kitą gauni veltui. Kaip prekybos
centre, tik šunys mažesni. Ir tavo pačios Tedas jau galvoja pasi
imti porą nenaudėlių vietoj Pipino.
Fredos veide pasirodė nuostaba, paskui pyktis, o tada kumšte
lėjo Džordžui į petį.
- Tu mane maustai! Jis nieko panašaus nepadarytų. Būtinai
pasitartų su manim. Oo, koks esi bjaurybė.
Džordžas mirktelėjo Reičelei, bet toji tik timptelėjo lūpą ir ne
pritardama susiraukė.
- O karvėms sėklides vieną vietoj dviejų galėtum šalint, - at
šovė.
Sunku susilaikyti neatsikirtus. Ir kažin, kodėl tik jai vienai
kyla noras tai daryti, bet jam, rodos, tai patinka.
- Vis dėlto, Freda, turėtum pagalvoti apie šunį, - ėmė įtikinėti
Megė. - Tau tai tikrai išeitų į naudą, garbės žodis. Ir tau, ir Tedui.
Gal susimąstytų apie pensiją.
- Reikėtų nepaprasto mažo šunelio Pipinui pakeisti, - atsikir
to Freda. - Ar pasakojau tau, Reičele, kaip jis...
Suskambo Reičelės telefonas, ir ji net krūptelėjo, pamačiusi,
kas skambina - motina.
Anksčiau Valerija ir Oliveris skambindavo beveik kasdien, ta
čiau dabar jis, atrodo, pasidavė, gal mėgina pataisyti santykius su
žmona, bet Valerija - toli gražu. Reičelė suprato, ko ji nori - pasi
teirauti, ar pasistūmėjo į priekį oficialus testamento patvirtinimas
ir apie sidabrinių šepečių komplektą bei Akerio Bilko plokšteles,
kurių ji kol kas net neieškojo.
- Galiu atsiprašyti? - paklausė ji, griebdama nuo duoninės
advokato atsiųstus dokumentus, dauguma jų buvo net neperžiū
rėti. - Reikia atsiliepti.
Vos jai pasiekus laiptus, pokalbis virtuvėje atsinaujino, nu
griaudėjo Džordžo juokas, tačiau Reičelė stengėsi nekreipti dė
mesio į vidinį balsą, šnabždantį, kad jie dabar galbūt juokiasi
iš jos.
138 Lucy Dillon
- Kaip laikaisi, mama? - paklausė ji. Reikėjo paskambinti jai

gerokai anksčiau, tačiau Reičelės galimybės ištverti ypatingai
svarbių naujienų apie dygstančius dantukus ir pučiamus pilvukus
srautą irgi nėra begalinės.
- Gerai, Reičele. - Valerija atrodė kažko susikrimtus. - Kaip
sekasi? Ar nors truputį pasistūmėjai peržiūrėdama daiktus?
- Nelabai, daug darbo šunų prieglaudoj. - Perėjusi laiptų aikš
telę Reičelė pasuko į Dotės miegamąjį priekinėje namo pusėje. -
Klausyk, tuojau pat imsiu ir paieškosiu tų šepečių, gerai? Bet nie
ko negalėsiu judinti, kol nepajudės į priekį oficialus testamento
patvirtinimas ir nesumokėsiu pirmosios paveldėjimo mokesčio
įmokos. Gali užtrukti apie šešis mėnesius, juk supranti.
Ji numetė dokumentų segtuvą ant lovos ir ėmėsi ieškoti Dotės
palikto laiško. Valerija būtinai apie jį paklaus. Reičelė visai buvo
pamiršusi tą laišką, nes nusprendė, kad jame tebus pilna nuro
dymų, susijusių su šunimis, prisakymas pavesti Perlui surasti
žmonėms tinkamiausius šunis ar panašiai. Vienas po kito krito
dokumentai bei anketos, pagaliau pasirodė ir laiškas, Reičelė pri
spaudė telefoną prie ausies petimi ir pirštu atplėšė laišką.
Tvarkinga Dotės rašysena buvo užpildyta tik viena lapelio
pusė, o nurodymų, rodos, nebuvo jokių.
Puiku, pagalvojo Reičelė, bet motina jau vėl tarškėjo į ausį:
- Skambinau ne tik dėl to, Reičele! Bet ar tau ne per sunku?
Gal nori, kad atvažiuočiau padėti?
- Ne, viskas gerai, mama. O tie šepečiai, kaip manai, kur galė
tų būti? Ar ji jais naudojosi? Gal stalčiuje?
Iki šiol Reičelė tik kartą buvo įkišusi galvą į Dotės kambarį,
labai jau keistas jausmas apima žvalgantis po kito žmogaus as
meninę erdvę, kol jo dantų pasta dar net neuždžiūvusi. Tualetinis
staliukas tebestovėjo kaip paliktas, ant jo mėtėsi nosinės ir lūpda-
žiai aukso spalvos įdėklais, ant durų kabėjo iš valyklos parneštas
krepšys. Jame buvo tik du tvido sijonai ir švarkelis.
Kambaryje tvyro seno žmogaus kvapas, dairydamasi pagalvo

jo Reičelė. Tiktai čia gyvenusi sena ponia buvo stilinga, ne tokia
griuvena, kokias Valerija iš dienos centro vaikydavo pasidairyti
po muges. Dotės kambaryje kvepėjo vilnoniais drabužiais, sena
madiškais kvepalais ir pudra.
Ji atsuko artimiausiai gulėjusį lūpdažį, tikėdamasi pamatyti
šleikščiai rausvą spalvą, tačiau išlindo ryškus tamsiai raudonas
galiukas.
- Turėtų būti ant tualetinio staliuko, - kalbėjo Valerija. - Jie
priklausė mano senelei, tai šeimos palikimas. Tiksliau, mūsų se
nelei.
- Čia nėra, - pranešė Reičelė. - Tik mažmožiai ir kelios nuo
traukos. - Ji pakėlė pačią didžiausią, su sidabriniais rėmeliais, ir
susidomėjusi ėmė apžiūrinėti. Beveik visose nuotraukose pirma
jame aukšte buvo matyti jau pagyvenusi Dotė vėjo nugairintu
veidu, apsupta šunų. O štai šioje Dotė buvo jauna, oficialiame va
karėlyje, tikrai karšta panelė su atlasine tiesaus kirpimo suknele,
pasirėmusi į gražų vyriškį elegantišku kostiumu.
Labai gražų vyriškį.
Reičelė net susiraukė iš nustebimo. Nejaugi čia tikrai Dotė?
Toji moteris - tikra gražuolė. Tamsūs plaukai ir akys puikiai tiko
prie teatrališko septyniasdešimtųjų stiliaus; ji atrodė įspūdingai,
lyg kino žvaigždė, ir nebijojo ryškius savo bruožus dar paryškinti
dirbtinėmis blakstienomis ir įmantria sukelta šukuosena.
O ir vyras tikrai seksualus: putnios lūpos, tankūs plaukai, ži
buriukai akyse. Jis išdidžiai šnairavo į Dotę, ir visai ne be priežas
ties, turėjo pripažinti Reičelė. Jis atrodė taip, lyg Dotė ką tik būtų
suskėlusi kokį labai sąmojingą pokštą.
- Kas tas vyras iš nuotraukos ant Dotės staliuko, mama? - pa
klausė ji. - Maniau, Dotė niekada neturėjo rimtesnio vaikino?
- Iš kur ištraukei? - pamėgino išsisukti Valerija.
140 Lucy Dillon
- Gal iš tavęs? - Rėmelis gana sunkus, grynas prabuotas sida

bras. Tokiu rėmeliu bet kokios nuotraukos nerėminamos ir ant
tualetinių staliukų nelaikomos.
- Na... Aš niekada to nesakiau.
Reičelę net šiurpas nukratė žvelgiant į Dotės akis, apsuptas
tamsių blakstienų, tokias panašias į jos pačios, ir staiga ji suprato.
Tai Dotė pavaizduota tame piešinyje priešais jos lovą. Ji jos neat
pažino, nes tebuvo mačiusi vienintelę jaunos Dotės nuotrauką iš
Amelijos krikštynų, kur ji atrodo lyg nevykėlė dainininkė ryškiai
oranžiniu kostiumėliu, kurį mama, ko gero, iki šiol laiko asmeni
niu įžeidimu.
Motinos nuotraukų albumuose žiojėjo spraga - yra Dotės vai
kystės nuotraukų, kur jos sėdi kartu su Valerija, su kojinaitėmis
iki kelių, paskui išstypusios paauglės prieš išvykstant į universite
tą, o paskui beveik nieko, tik kartais šmėsteli vestuvių ir laidotu
vių nuotraukose, stovi visiems už nugarų, jau žilaplaukė ir aiškiai
nejaukiai besijaučianti.
O štai šios Dorotės trūko, Dorotės, kuri ne visada rengėsi tvi
do kostiumėliu. Dotės, kurią kažkas buvo įsimylėjęs, ir dar toks
karštas, kad Oliveriui reikėtų slėptis.
- Oi, mama, - ištarė Reičelė. - Kodėl niekada man apie tai
nepasakojai?
- Nes nemėgstu apie tai kalbėti, - atsakė Valerija. - Ir nežinau,
ar dabar norėčiau, tiesą pasakius.
Nieko blogiau ji ir negalėjo pasakyti.
- O turėtum, - atšovė Reičelė.
ĮO
Toks Valerijos išsisukinėjimas iškart pasirodė Reičelei įtartinas,

galbūt ir skambina taip dažnai ne vien domėdamasi Reičelės
tvarkymo gebėjimais.
Gal ji nerimauja, kad gali iškilti į šviesą kokia šeimos paslaptis,
ėmė spėlioti ji, apimta malonaus smalsumo. Nes kažkas čia tikrai
yra.
- Eik jau, mama, - pradėjo ji iš naujo. - Nieko apie tai nesu
girdėjusi. Maniau, kad Dotė gyveno kaip vienuolė, tik vietoj dai
nuojančių vaikų ir gitaros ją supo šunys.
- Na, aš nesakiau, kad ji niekada nėra turėjusi vaikino... sa
kiau, kad buvo pernelyg išranki ir visus atstumdavo.
- Neatrodo, kad greta šio gražuolio stovėtų surūgus, - pareiš
kė Reičelė, atidžiau tyrinėdama nuotrauką. - Kas jis toks? Čia
tikriausiai... septintojo dešimtmečio vidurys? Fotografuota lyg ir
viešbučio restorane?
Kitame laido gale kurį laiką buvo tylu.
- Tikriausiai tai Feliksas, - nenoriai atsakė Valerija. - Aukštas,
garbanotas? Toks išsipustęs?
- Gal ir tas. Kostiumas atrodo brangus.
- Mhm. Feliksas, pavardė, jei gerai pamenu, Hendersonas. -
Vėl tyla. - Jiedu su Dote buvo... Na, negaliu pasakyti, kad labai
daug žinočiau. Atrodė, jiedu rimtai draugauja, bet kažkodėl išėjo
šnipštas. Nedrįsau labai klausinėti. Dotė laikė mane senamadiška
meilės klausimais, betgi aš ir ištekėjau dvidešimt vienerių.
142 Lucy Dillon
Reičelės galvoje visu greičiu sukosi mintys, ji prisiminė ir savo

komplikuotus santykius. Ar apie tai ir kalbėjo Dotė, kai sakė, kad
vyrams patinka viską apsunkinti? Ar tas Feliksas buvo vedęs? Ar
Dotė su juo dirbo? Kai pagalvoji, tai ji, ko gero, nė nežino, kaip
Dotė užsidirbdavo pragyvenimui. Apie viską, kas nutiko Londo
ne, Valerija kalbėdavo labai miglotai.
- Bet sakai, draugavo rimtai?
- Na, jis mergino ją kelis metus, abu kartu vykdavo atostogau
ti ir taip toliau. Tačiau vargšeliui taip ir nepavyko užmauti žiedo
jai ant piršto. Ji kvailai padarė, kad jį paleido, jei klaustum mano
nuomonės.
- Gal ji ir nenorėjo žiedo ant piršto, - iš įpročio ėmė ginčytis
Reičelė. Dotės pirštams nuotraukoje ir taip netrūko brangių ir
gražių žiedų. - Gal jai patiko gyventi vienai.
- Patiko pataikauti-sau - tai labiau panašu į tiesą. -Valerija,
rodės, suirzo. - Bet tokia jau buvo toji Dotė. Niekam nieko nesi-
pasakojo.
- Tai kodėl aš to Felikso neatsimenu? - Reičelė pakreipė nuo
trauką į šviesą. - Tikrai gražus. Abu jiedu gražūs. Puiki pora, o
Dotė atrodo lyg manekenė.
- Tu ir negalėjai - Dotė su juo išsiskyrė, kai buvai dar visai
kūdikis. Aš jo taip ir nepažinau žmoniškai. Ji nekviesdavo Felikso
į mūsų šeimos šventes, vis sakydavo, kad jis daug dirba.
Trumpa tyla bylote bylojo: „Net tavo tėvas tuo netiki.“
- O koks jo darbas?
- Kažkoks verslas. Dotė turbūt su juo susipažino, kai dirbo
sekretore Sityje.
- Bet tu buvai jį sutikus? - Reičelę pagavo smalsumas. -
Koks jis?
- Tik kartą. Ji buvo jį atsivežusi tik per Amelijos krikštynas.
Vieną kartą per aštuonerius metus - ar gali patikėti? Galima pa
galvoti, kad jis pats nenorėjo mūsų matyti.
Meilė vizgina uodegą H3
Valerijos nuomone, nevažinėti į šeimos šventes - sunkus nusi

kaltimas; kiek kartų ir pati Reičelė yra gavusi už tai nuo jos pipirų.
Nepaaiškinsi juk jai, kad atostogos kartu su Oliveriu jai pasitaiky
davo taip retai, kaip aklai vištai grūdas, ir reikėdavo griebti tokią
galimybę abiem rankom, nepaisant niekieno vedybų sukakties.
Tuo labiau, kad kitų žmonių vedybos ir vedybų sukaktys Reičelei
jau ir šiaip nepatikdavo.
Iš atminties iškilo kažkokios paskalos, ir ji susiraukė mėgin
dama prisiminti, ką vaikystėje kartą kitą nugirdo kalbant suau
gusiuosius.
- Ar kažkas... nutiko per Amelijos krikštynas, mama?
Vėl tyla.
- Nieko apie tai negirdėjau.
Reičelė pavartė akis. Vadinasi, kažkas tikrai nutiko. Valerija
puikiai sugebėdavo viską užglostyti. Jei ji nenori apie ką nors kal
bėti, tai replėmis neištrauksi.
Tačiau Reičelė turėjo vaizduotę, kurios trūko ir Valerijai, ir
Amelijai, o dar ji žinojo, kokių bėdų gali pridaryti neteisėti san
tykiai. Mintys sukosi lyg pašėlusios.
Feliksas labai gražus vyras. Gal čia atsiliepė seserų pavydas?
Jos tėtis mielas žmogus, bet jam geras vakaras asocijuojasi su
boulingu ir kiurksojimu smuklėje. Kita vertus, Feliksas pats aso
cijavosi su geru vakaru. Kaip Oliveris. Mielas ir pasitikintis savi
mi. Toks vyras lietingą vakarą per dešimt sekundžių pasisodintų
tave į taksi ir akimirksniu įsiverstų į lovą.
- O kaip jie susipažino? - kamuojama smalsumo nesiliovė
klausinėti Reičelė. - Nagi, mama, negaliu patikėti, kad niekada
nepasakojai man apie Dotės gražuolį kavalierių. Laikiau ją vieni
ša senmerge!
- Na, jei būtų suėmusi save į rankas ir ištekėjusi už Felikso,
tokia nebūtų! Nesakau, kad žinojau ką nors daugiau. - Valerija,
144 Lucy Dillon
atrodė, išsisukinėja. - Reičele, negražu blogai kalbėti apie miru

sius. Tada tai nebuvo mūsų reikalas, ir dabar taip pat.
- Mama, aš gyvenu jos namuose! Vis tiek sužinosiu, kai pra
dėsiu kraustyti stalčius!
Anoje pusėje pasigirdo atodūsis.
- Jis kažkaip susijęs su finansais, - pradėjo pasakoti Valerija. -
Žinau, kad turėjo didžiulį namą Čelsyje, o ji tuo metu glaudėsi
mažučiame vieno kambario butuke. Feliksas arba kilęs iš labai
turtingos šeimos, arba jam labai pasisekė; turėjo kelis labai šau
nius draugus ir dailų sportinį automobiliuką, kurį padovanojo
Dotei, kai pačiam nusibodo. Pamenu, tavo tėtis beprotiškai pavy
dėdavo, kai ji juo atvažiuodavo...
Reičelė lėtai perėjo kambarį, apžiūrėjo kitas, mažesnes, nuo
traukas, sudėtas į dailią šūsnį ant raudonmedžio skrynios: Dotė
žemyno prieplaukoje su milžiniškais saulės akiniais ir bridžais,
Dotė su Feliksu vėl kažkokiame oficialiame vakarėlyje, vienas
Feliksas prie balto jaguaro - siauri marškiniai prasegioti, veide
šviečia šypsena, lyg koks praeivis ką tik būtų jį palaikęs garsiu
dainininku, o jam nė motais.
Nieko nuostabaus, kad tėtis pavydėdavo, nes pats važinėdavo
senu trantu, pagalvojo ji. Ir dar rėkdavo ant Amelijos, kad ne
barstytų spragėsiu.
- Ir jie tiesiog ėmė ir išsiskyrė? Ar ji tau sakė kodėl?
Ji beveik išgirdo, kaip motina papūtė lūpas.
- Mes apie tokius dalykus nekalbėdavom.
Reičelė atsistojo prie lango, pro kurį matėsi žvyruotas keliu
kas, o tolumoje - Longhamptono smailės ir bokštai, o iki jų -
avimis nusegioti laukai. Vaizdas labai skiriasi nuo Londono, kur
Dotė, akivaizdu, žibėdavo. Tos nuotraukos apačioje ir nuotraukos
šiame kambaryje tikriausiai priklausė dviem visiškai skirtingoms
moterims, dviem visiškai skirtingiems gyvenimams.
Meilė vizgina uodegą H5
- Ir tu niekada nepaklausei? - Reičelė niekada negalėjo su

prasti, kodėl jos motina tokia nesmalsi.
Tačiau, nepaisydama savo skrupulingo sąžiningumo, Valerija
nebijojo kontratakuoti.
- O judvi su Amelija ar kalbatės apie asmeninį gyvenimą? Ar
ji kada klausė, kodėl išsiskyrei su tuo mielu vaikinu, Polu? Nes jis
tikrai buvo neblogas, Reičele. Mes tikėjomės, kad...
- Tarp mūsų su Polu nieko rimto nebuvo, - pradėjo Reičelė,
bet nutilo. Polas buvo labai mielas draugų draugas ir su jo pagal
ba Reičelė mėgino priversti Oliverį... na, ji ir pati gerai nežinojo,
ko tikėjosi. Tai nepadėjo. Polas ne tas žmogus. Ir Oliveris tai su
prato. Ji grįžo pas Oliverį, o mielasis Polas nespėjo kaip reikiant
prisirišti.
Oliveris. Na, taip, dėl jo ji pridarė kvailysčių, kuriomis tikrai
nesididžiavo.
Ant skrynios, kur buvo patiesta nerta servetėlė, gulėjo iš
blukusi nuotrauka, kurios ji niekada nebuvo mačiusi, tačiau iš
drabužių pažino, kokia proga fotografuota: ten buvo ji pati, gal
kokių dvejų metukų, Dotei ant rankų per Amelijos krikštynas.
Dotė vilkėjo apelsinų spalvos kostiumėliu su kelnėmis ir dailiu
šalikėliu, oji pati - šliaužtinukais. Jos abi šypsojosi viena kitai la
bai patenkintos, viena didžiulė nosis priešais kitą, kiek mažesnę,
didžiulę nosį.
Mudvi abi tikrai turim neblogas nosis, liūdnai pagalvojo Rei
čelė. Tikriausiai netrukus turėsiu ir žilą galvą. Ir pilnus šunų na
mus, ir jokio vyro, o sesuo tuo metu gimdo vaikus, organizuoja
kalėdinius chereso vakarėlius ir remia visus prie sienos siuntinė-
dama sukakčių ir gimtadienių atvirukus.
Net šiurpas nukratė. Istorija kartojasi. Dotei nepasisekė su
vyru, o jai irgi. Gal tai neišvengiama, toks charakterio bruožas.
Kaip ir Dotės vienatvė.
146 Lucy Dillon
- Amelijai atrodo... - pradėjo Valerija, bet Reičelė ją nutraukė.

- Nemanyk, kad nemyliu Amelijos, - išpyškino ji. - Tiktai
mes gyvename... visiškai skirtingai. Ji turi Greisę ir Džeką, tad
mano, kad aš... gerai, tai nesvarbu. Niekad nežinau, ką jai pasaky
ti. Tai, kad žmogus yra tau giminė, nereiškia, kad esi jam artimas.
Ir vėl tyla, tačiau ji kiek kitokia. Reičelei pasirodė, kad išgirdo
atodūsį.
- Matyt.
Ji tyliai stovėjo priešais didžiulę dvigulę lovą vienam žmogui
ir spėliojo, ar gražuolis Feliksas kada glaudė Dotę prie nuogos
krūtinės šiame kambaryje. Kūnu vėl nubėgo šiurpuliukai.
- Ar bandei pažiūrėti spintoje? - paklausė Valerija, mėginda
ma pakeisti temą. - Nes, kai dabar pagalvoju, galėtum paieškoti
kokių papuošalų, Felikso dovanotų Dotei. Ko nors gražaus, ką
galėtum padovanoti Amelijai arba Greisei, kai ši paaugs.
- Betgi negalėsiu nieko išsiųsti, kol neįsigalios testamentas.
- Bet pasidairyti juk gali?
Reičelė pravėrė kuklią Dotės spintą, manydama, kad pamatys
senus paltus ir spiečių kandžių, bet net sumirksėjo iš netikėtumo
sušmėžavus ryškioms spalvoms - smaragdinei ir vyšninei. Tam
siame spintos viduje tarp vilnonių kostiumėlių lyg brangakme
niai žibėjo atlaso ir brokato suknelės bei švarkeliai. Apačioje buvo
sukrautos elegantiškos skrybėlaičių dėžutės ir skudurų prikimšti
bateliai, o visą vieną kraštą užėmė pirštinaičių ir tvarkingai su
lankstytų šalikėlių pilnos dėžutės.
Ant vienos iš dėžučių (iš „Mayfair“ apatinio trikotažo parduo
tuvės), lyg nerūpestingai ten numesti, gulėjo sidabrinis senelės
veidrodėlis ir plaukų šepetys.
- Ar radai? - pasiteiravo Valerija, aiškiai trokšdama pati būti
čia ir viską atlikti tinkamai.
Reičelė išsišiepė. Galvą guldau, mama tikėjosi, kad Dotė su
pasididžiavimu laikys šį turtą ant tualetinio staliuko, kaip priva
lėtų visos padorios senmergės, pagalvotoji, o ne paslėpusi spintoj

ant turtingo meilužio dovanų. Dotė jai pradėjo vis labiau patikti.
Kažin, gal Amelijai labiau patiktų tai, kas toje dėžutėje?
- Radau, - atsakė ji. - Pasakyk tėčiui, kad šiandien pat paieš
kosiu Akerio Bilko plokštelių. - Ji išsitraukė ilgą sidabro spalvos
suknelę, ši gundančiai sušiugždėjo lyg gyvatės oda. Vis dar kve
pėjo „Shalimar“ kvepalais.
Nieko sau Dotė! Kas tau nutiko prieš pasilaidojant šioje sky
lėje? Staiga perspektyva peržiūrėti daiktus ėmė atrodyti ne tokia
jau ir baisi.
- Gerutė, - pagyrė Valerija jau įprastu savo balsu. - O kaip
darbe? Atsiprašei? Jie juk turi suprasti, kas yra netektis šeimoje.
- Mm.
Ko gero, Feliksas nusivesdavo Dotę į prašmatnias vieteles, gal
vojo Reičelė, glostydama minkštą aksomą ir šiugždantį muarą.
Gal net į tas pačias, kur ji eidavo su Oliveriu.
- Klausyk, mama, paskambinsiu tau vėliau, gerai? Man jau
reikia eiti, - pareiškė ji, mintyse pasižadėdama apie išėjimą iš
darbo motinai papasakoti kitą kartą.
Tada prisėdo ant lovatiesės ir ėmė atidžiai skaityti Dotės
laišką.
Dotė rašė:
Mieloji Reičele,
Jei skaitai šį laišką, manęs jau senokai nebėra, o tu jau
kalbėjaisi su advokatu ir dabar ėmeisi tvarkytis mano na
muose. Vargšele! Noriu, kad žinotum, jogpaskyriau už visa
tai atsakingą tave, nes esi vienintelė iš visos mūsą šeimos,
mano nuomone, suprantanti, kas yra paslaptys. Krausty
dama šį per keturiasdešimt metą susikaupusį šlamštą rasi
daiktą, kurie buvo man brangūs, irgal keletąpaslapčią, ku-
148 Lucy Dillon
rias saugojau daugybę metų. Ne visosjos mano. Taupalieku

nuspręsti, ką daryti su namu.
Štaipirmojipaslaptis. Ašgalbūt blogai padariau, kad ne
sukaupiau pinigų paveldėjimo mokesčiui sumokėti, tad tau
gali kilti bėdų. Bet sviesto dėžutėje šaldytuve guli kaklo pa
puošalas, kurio niekada nenešiojau. Panešiokjį truputį, tegu
visi mano, kadjis tavo, opaskui, jei prireiks, galėsiparduoti.
Man kažkodėl atrodo, matyt, dėl užuominų apie tavopačios
„sudėtingus“santykius, kad neturėtum nustebti vienur kitur
radusi užkištų deimantų.
Oštai dar viena. Mudvi su tavo motinaprieš keletu metų
nustojom bendrauti, irji dėl to kaltina save. Be reikalo. Kad
kalta aš, tu suprasi kraustydama namus, jei sugalvotum,
kaip jai tai pasakyti, būčiau amžinai dėkinga. Gal ir galė
jau paaiškintijai viskąprieš daugelį metų, bet buvau davusi
žodį ir negalėjaujo sulaužyti. Gal tugalėsi.
Tikiuosi, šiuose namuose rasi visus tau reikalingus žmo
nes. Kaip radau aš. Dar tikiuosi, kad skaitydama šį laišką
jau būsi geriau susitvarkiusi gyvenimą, nei anuomet, kai
buvom susitikusios paskutinį kartą. Jei pradės nesisekti, pa
tariu - iš visos širdies - imk ir išvesk šunis pasivaikščioti. Ir
net jei jie niekada tau neatsakys, bent būsi suteikusi kitam
gyvampadarui laimės, o tai, manau, nėra visiški niekai.
Su meile, Dorotė
PS Prašau pasirūpinti Perlu. Jis taip gerai manimi rūpi
nosi.
Reičelė atsirėmė į lovos atkaltę, apstulbusi nuo šio nelauktai gyvo

laiško. Atrodė, tarsi ne toji senutė, kurią tarėsi pažinojusi, o jau
noji Dotė, atsiradusi greta šiame kambaryje, lyg suokalbininke
merkė jai akį. Paslaptys? Kur jos? Ir kaip jas išsiaiškinti, kaip išda
linti į kairę ir dešinę lyg tą sidabrinį šukų komplektą?
Kažkas pakrebždeno į duris, pro tarpą įlindo ilga Perlo nosis,

paskui pasirodė ir visas pamėkliškas kūnas. Nežiūrėdamas į ją,
apsimesdamas, kad jo net nėra, jis prigulė netoliese.
Reičelė sutriko, įsišėlusi vaizduotė staiga nurimo. Jis sekioja iš
paskos lyg kūdikis, tuoj pradeda krebždenti duris, net nusiprausti
negalima. Negi čia neįmanoma pabūti vienai?
- Ko dabar nori? - burbtelėjo Reičelė, bet staiga, prisiminusi
Dotės laišką, susigėdo. - Gal nori ėsti? Siusioti? Pažaisti sudoku?
Padėti man?
Perlas pakėlė galvą, bet nieko neatsakė. Reičelė caktelėjo liežu
viu ir atsistojo leistis į apačią. Jis tylomis nusekė iš paskos.
Pamačiusi, kad Džordžas su Mege persikraustė šnekėtis į šu
nidės, Reičelė lengviau atsikvėpė. Virtuvė buvo tuščia, taigi, ji
pritūpė pasikuisti šaldytuve, įkišo ranką iki pat galo ir ten, tarp
vietinės moterų bendruomenės virtų uogienių stiklainių, tikrai
rado sviesto dėžutę.
Išsitraukė ją nusiteikusi skeptiškai. Kuo daugiau apie tai gal
vojo, tuo labiau atrodė, kad galbūt Dotė sirgo Alzheimerio liga -
kaklo papuošalai sviesto dėžutėse? Čia ką, rimtai?
Beveik tikėdamasi rasti susmirdusio sviesto gabalą, ji atidengė
dangtelį ir apstulbusi išsižiojo.
Įmestas į dėžutę tarsi koks šlamštas iš senų pigių daiktų iš
pardavimo, gulėjo nuostabiausių deimantų vėrinys, pramaišiui
su gal mažojo Reičelės nago didumo safyrais. Reičelė tupėdama
net atsilošė iš nuostabos. Tada iškėlė vėsius brangakmenius prie
lango šviesos, giedros žiemos dienos atspindžiai ėmė šokinėti ant
šunų letenomis nupėduotų grindų plytelių. Atrodė, jos pirštai ne
tvarkytais nagais buvo net per prasti laikyti tokią grožybę, bet kai
ištiesusi prisidėjo prie kaklo, ant odos pajuto šaltus aptaisus.
Reičelė apžiūrėjo save orkaitės duryse, kad būtų įspūdingiau,
net plaukus pasikėlė. Jai ant kaklo kabojo tūkstančių svarų ver
tės lobis. Nė vienas iš jos (ar Oliverio) pažįstamų nepatikėtų, kad
150 Lucy Dillon
visa tai galėtų priklausyti jai. Ji puošdavosi kukliai, o Oliveris do

vanodavo tik nereikšmingas dovanėles - gėles, vakarienes, pini
gus „pasilepinimui“. O ši dovana buvo neįtikėtinai romantiška,
akį rėžianti, skirta papuošti tokiai pačiai brangenybei, padovano
ta labai kilnaus arba labai įsimylėjusio žmogaus.
Sąžinės priekaištai nedažnai kamuodavo Reičelę, tačiau pirmą
kartą ji panoro įspirti sau už egoizmą. Kodėl ji neskyrė daugiau
laiko pabendrauti su teta? Kodėl po tų gana nejaukių, bet tokių
mielų Naujųjų metų ji daugiau neapsilankė? Kodėl kvailai patikė
jo Valerijos šnekomis apie kuoktelėjusią nemylimą šunų apsuptą
senmergę net tada, kai jau buvo pakankamai protinga suprasti,
kas po visu tuo slepiasi - blogai pasibaigęs šeimos konfliktas?
Reičelė augo toli nuo Dotės, jai teta buvo labiau panaši ne į
gyvą žmogų, o į personažą iš knygos su aplink lakstančiais šu
nimis, kurį savo murmėjimu padailindavo Valerija. Tiktai dabar
Dotė pradėjo atgyti, tapo tokia keistai artima pačiai Reičelei, o ko
nors paklausti jau per vėlu.
- Kad tave kur, - ištarė Reičelė, ir Perlas, lyg pagal signalą
įslinkęs į virtuvę, pritūpė visai šalia savo kabančio pavadėlio.
11
Kad kažkas nutiko, Džoniui reikėjo susiprasti dar tada, kai savo
telefone rado penkis praleistus skambučius. Bet dabar, sukda
mas už namo kampo link namų, pastebėjo keliuke stovintį Natali
mini.
Džonis dar kartą apsidairė ir pasitikrino laiką. Natali retai
grįždavo namo anksčiau septintos. Jiedu net juokaudavo, kad tai
jis dirba pusę darbo dienos ir privalo paruošti arbatos, kai ji, par
ėjusi jau gerokai po vakaro žinių, numeta nešiojamąjį kompiuterį
koridoriuje.
Džonis paspartino žingsnį. Ji skambino kelis kartus, kai jis pa
mokos metu buvo išjungęs telefoną, tačiau žinutės nepaliko, tad
nieko labai blogo nesitikėjo. Gal tai tik miegamojo reikalai. Jo
nelabai tiksliais paskaičiavimais (paremtais žiniomis, prisigraiby-
tomis iš draugelių per sporto varžybas Birmingame), dabar atėjo
lemtingas metas; galbūt Natali parbėgo anksčiau patykoti jo prie
durų su smėlio spalvos lietpalčiu, po kuriuo vien tik anų metų
vedybų sukakties apatiniai?
Prieš kelis mėnesius tai būtų ohoho koks įvykis.
Džonis nusišypsojo, atlaisvino kaklaraištį ir persimetė ant
kito peties krepšį su mokinių darbais. Jis visai nenustebtų, jei
Natali būtų išmokusi apskaičiuoti savo ovuliaciją valandos tiks
lumu. Aną vasarą, per atostogas, ji net sugebėjo pramokti suo
mių kalbos, kol jis vargais negalais išmoko ištarti viešbučio pa
vadinimą.
152 Lucy Dillon
Durys iš gatvės pusės, spustelėjus rankeną, pasirodė atidary

tos, viduje girdėjosi dulkių siurblio ūžimas.
Dulkių siurblio? Na, dabar tai jau tikrai netikėtumas. Džonis
susiraukė. Gal mama galų gale pasidavė ir atvažiavo daryti pa
vasarinės tvarkos, nes vis užsimindavo, kad jos verkiant reikia.
O Natali skambino norėdama perspėti.
- Nat? Čia tu? - Numetęs krepšį prie durų, jis ėmė paskubom
vaduotis iš šilto palto.
Siurblys nutilo, ir svetainės tarpduryje pasirodė Natali. Jos
akys blizgėjo, vis dar tebevilkėjo darbiniu mėlynu kostiumėliu,
tačiau kojos buvo basos, o plaukai įsielektrinę ir styrojo aplink
galvą lyg šviesi aureolė.
- Tu tvarkaisū - sutrikęs paklausė Džonis. - Betgi tik vakar
buvo ponia Lendon?
- Buvo. Bet aš vėl tvarkausi. - Natali spustelėjo laido suvynio
jimo mygtuką, ir tas mikliai sulindo atgal į aparatą, vos neužgavęs
jai kojos. - Apačioje jau baigiau, o dabar ketinu...
- Palauk, palauk! - Jis suėmė jos rankas. - Ar viskas gerai?
Atrodai... - Jis atidžiai ją nužvelgė, negalėdamas nuspręsti, kaip
ji atrodo. Jei jau sąžiningai, tai susinervinusi. Visa įkaitusi, akys
blizga. - Kažkokia įraudusi.
Natali prikando lūpą ir atgalia ranka nusišluostė kaktą.
- Gal norėtum prisėsti? - paklausė Džonis, spėliodamas, ar tik
visa tai nebus susiję su šio ryto naujienomis apie sesers kūdikį. -
Manau, tau reikėtų. Eikš, padarysiu arbatos.
Bet tada susivokė, kad kalba su ja lyg su iš psichiatrinės pabė
gusia paciente, tačiau Natali, atrodo, į tai nekreipė dėmesio. Jis
nusivedė ją į virtuvę ir pasodino prie stalo.
Džonis pastebėjo ant stalo paskleistus dokumentus pramaišiui
su kažkokiomis neaiškiomis valymo priemonėmis. Tvarkytis jis
nemėgo, Natali, beje, irgi, štai kodėl kartą į savaitę ateidavo ponia
Lendon. Jis užkaitė arbatinį; nuojauta pašnibždėjo, kad reikėtų

atkimšti ir butelį vyno, bet vynas buvo uždraustų malonumų są
raše, bent jau iki mėnesinių pasirodymo kas mėnesį.
- Džoni, turiu gerų žinių ir blogų žinių, - pranešė Natali. -
Kurias pirmiau sakyti?
- Ee, gerąsias.
Jos akys nušvito.
- Ar pameni tuos mielus šunis, kuriuos matėm prieglaudoje tą
vakarą, kai lydėjom Bilą?
- Taip, - atsargiai ištarė jis.
- Ojuk tu visada norėjai šuns?
Džonis nesuprato, kur ji lenkia.
- Taip, bet argi mudu nenusprendėm, kad negalim laikyti
šuns, kol abu dirbam visą darbo dieną? - Jis tyrinėjo jos veidą. -
Juk nusprendėm?
- Taip. Nusprendėm, bet kai kas pasikeitė, ir aš dabar galvoju
apie Bertį, tą mielą basetą. Šiaip ar taip, susitariau su Reičele, kuri
vadovauja prieglaudai, pameni ją? Kad ji šįvakar ateitų apžiūrėti
mūsų namų - todėl ir tvarkausi, - ir jei viskas bus gerai, galė
sim rytoj pasiimti jį pasivaikščioti ir pažiūrėti, kaip seksis! - Ji
nusišypsojo, ir nors atrodė visai laiminga, Džonis širdimi pajuto
kažką negero.
Kažką labai blogo. Dar nesuprato, kas tai galėtų būti, - Natali
visada mąstydavo guviau už jį, - tačiau čia aiškiai kažkas buvo
labai negerai.
- Nat, - ištarė jis, - kas pasikeitė? Kokia ta blogoji žinia?
- Skambinau Bilui, jis irgi eis su mumis, nes rytoj pasiima
Lulu, - kalbėjo toliau Natali, rinkdama dokumentus ir vėl nu
mesdama ant stalo. - Mums nieko nereikės pasiimti, jie ten, ma
tyt, turi ir pavadėlių, ir...
Užvirė arbatinukas, bet Džonis nekreipė dėmesio, jis lėtai ap
ėjo stalą ir prisėdo greta, neleisdamas jai nusisukti. Jis paėmė jai
154 Lucy Dillon
iš rankų popierius ir žvilgtelėjęs pažino logotipą - tai buvo jos

darbo sutartis.
Tiksliau - ne darbo sutartis, o oficialus raštas apie... išeitinę
kompensaciją?
- Nat? - Jis pakėlė į ją akis, ir jos šypsena suvirpėjo. - Sakyk
blogąsias žinias. Tučtuojau.
Ji prikando lūpą.
- Mane atleido. Jie jungia du skyrius, kad sumažėtų išlaidos.
Man bus apmokėta už penkis mėnesius, ir gausiu tiek rekomen
dacinių laiškų, kiek tik norėsiu. Na, taip, ir dar begales laiko
šuniui vedžioti. - Ji stipriai užsimerkė, paskui atsimerkė. - Nu
sprendžiau pažvelgti į tai iš gerosios pusės. Kaip į netikėtas atos
togas.
Džonis prarado kalbos dovaną. Jis net nežinojo, ką ji norėtų
išgirsti, - juk visai ne taip turėtų elgtis moteris, kuri gyveno dėl
darbo, kuri kiekvieną paaukštinimą vertino lyg garbingą apdo
vanojimą.
- Gerai, - pasakė jis. - Kiek laiko jie tau davė?
- Nė kiek. Turiu tris savaites nepanaudotų atostogų iš praeitų
metų, taigi jie paklausė, ar norėčiau pasiimti tas atostogas dabar
ir šiandien pat išeiti.
- Šiandien? - Jis visiškai nesuprato, kas čia darosi. - Tai tu...
pirmadienį nebeisi į darbą? Taip?
Natali linktelėjo.
- Aš ir dar pusė skyriaus. Na, bent jau apmokės už atostogas.
Ir nereikės organizuoti jokių atsisveikinimo vakarėlių, o tai juk
ne taip jau ir blogai?
Džonis stengėsi susivokti iš paskutiniųjų ir bent kiek geriau
suprasti moteriško mąstymo subtilybes. Juk ne vien dėl darbo ją
apėmė šis keistas pakvaišimas. Gal tai kažkaip susiję su rytiniu
mamos skambučiu dėl Bekės? Bet vis tiek čia kažkas ne taip: iš
girsti naujienas apie kitos moters nėštumą ir būti išmestai iš dar

bo tą pačią dieną - argi neturėtų lietis ašarų upeliai?
- Gerai, - pasakė jis stodamasis, kad laimėtų kiek laiko. - Argi
neturėtum būti... kiek liūdnesnė? Na, nesakau, jog noriu, kad bū
tum liūdnesnė, bet...
- Džoni? - Natali ištiesė rankas per stalą, tad jam teko vėl at
sisėsti. - Aš liūdėjau visą popietę. Ir su liūdesiu baigta. Baigta su
graužatimi ir šnekomis, kaip visa tai neteisinga. Nebenoriu švais
tyti jėgų tam, ko negaliu pakeisti. Noriu toliau gyventi dėl mu
dviejų. Dėl to, ką galiu pakeisti.
Džonis pažvelgė į žmoną. Ji atrodė tokia mažutė, tokia ryžtin
ga, lyg maža mergaitė darbo kostiumėliu, ir jis taip panoro kaip
nors ją pradžiuginti.
- Viskas susitvarkys, Nat. Jei nori pasiimti šunį, tai puiku! Pa
siimkim! Savaitgaliai parke, dresūra, kas tik nori! Nuostabu!
Natali žiūrėjo žemyn ir, rodės, kaupė jėgas antrai išpažinčiai.
- Kai sakiau apie dalykus, kuriuos galiu pakeisti, norėjau pa
sakyti... Džoni, eime pas gydytojus ir pasidarom tuos tyrimus. Ži
nau, kad nelabai nori, bet manau, tai svarbu. Nebenoriu tik laukti
ir viltis.
- Tyrimus? - Džonis net pasimuistė, pagalvojęs apie laukia
muosius ir tyrimų buteliukus, o Natali dar labiau ims kraustytis
iš proto nei dabar. - Bet argi negalėtume... na nežinau... dar pa
mėginti?
- Noriu žinoti, - atsakė Natali. Ji išskėtė ant stalo pirštus ir
nužvelgė ant jų žibančius vestuvinį ir sužadėtuvių žiedus, ir dar
vieną, vyro dovanotą per kažkurią vestuvių sukaktį. - Aš kiekvie
ną mėnesį viską darau, kaip reikia, ir kiekvieną kartą tikiuosi, kad
šįkart pavyks, bet nepavyksta. Mums nieko neišeina. Ir man ro
dosi, kad aš susimaunu. Kiekvieną mielą mėnesį.
Kai ji pakėlė akis, Džonis pamatė nubėgusius dažus ir suprato,
kad ji verkia. Jis susigėdo pats nesusipratęs, kaip ją tai skaudina.
156 Lucy Dillon
- Tiesiog noriu žinoti kodėl, - tyliai ištarė ji. - Kas man yra.
Džoniui sugėlė širdį. Koks jis laimingas. Neįtikėtinai laimin
gas. Jis nedaug reikalavo iš gyvenimo - žmona, darbas, namas su
garažu, kartkartėmis kelios pintos alaus smuklėje su Bilu - ir jis
visa tai turi nė nesistengdamas. O kūdikis jau būtų lyg premija,
tačiau Nat apie tai sakyti negalima, tik ne dabar, kai ji sėdi čia ir
lieja ašaras. Jis troško tik jos, daugiau nieko.
- Gerai, - išgirdo jis save tariant. - Užrašyk mus.
Jos veidas nukaito iš dėkingumo, o jis pasijuto savanaudžiu
asilu, kad jai teko taip stengtis prašant. Ji sugriebė jo rankas ir
pirštais apsivijo jo pirštus.
- Ačiū.
- Bet su viena sąlyga. - Džonis stipriau suspaudė jos pirštus,
vestuvinis žiedas įsirėžė į odą. - Kad ir kokie būtų tų tyrimų re
zultatai, mes vis tiek būsim kartu, gerai? Ir pasistengsim būti lai
mingi dviese. Netapsim pora, kuri tik valkiojasi po vakarėlius ir
kalba apie savo... - Jis net susigūžė apie tai pagalvojęs. - ... apie
savo spermos tyrimus ir panašiai.
- Na, žinoma, ne! - Natali akys švytėjo, gal tai buvo ašaros, o
gal kas kita, pavyzdžiui, ryžtas. - Nebūk kvailas. Tačiau šios atos
togos... Bus gera galimybė dar pasistengti.
Tą akimirką Džonį pervėrė taip retai pasitaikanti nuojauta:
nors abu jie kalba apie tą patį, Natali mintys jau nubėgusios kelis
žingsnius į priekį, ir jam pasidarė baisu, kad nežino, kur ji dabar.
Suskambo durų skambutis, ir Natali pašoko ant kojų.
- Čia turbūt Reičelė iš šunų prieglaudos. Kaip manai, ar man
likti su kostiumėliu? - Ji suraukė nosytę. - Gal pasirodysiu per
daug jau prašmatni kaip šuns globėja? Žinai, palauk, aš persi
rengsiu. Įleisk ją, parodyk namus. Padaryk arbatos ar ko.
Natali spruko iš virtuvės, ir Džonis išgirdo, kaip kojinėmis ap
mautos kojos subildėjo laiptais.
Jis sutrikęs spoksojo jai iš paskos. Kaip, po galais, tos moterys

sugeba čia ašaras lieti, o čia jaudintis labiau, kad drabužiai tiktų
šunų prieglaudai, o ne dėl atleidimo iš darbo? Linguodamas galva
jis nuėjo į koridorių ir atidarė duris.
Ant laiptelių stovėjo Reičelė Filding, nusitvėrusi segtuvą su
gnybtu. Džonis pamanė, kad su laisvalaikio drabužiais ji atrodo
jaunesnė nei aną savaitę: tamsūs plaukai šiek tiek išsitaršę, mūvė
jo džinsais, avėjo batais ir dar buvo apsivilkusi kažkokiu žibančiu
senamadišku švarkeliu, bet beveik nepasidažiusi, tik per lūpas
brūkštelta matiniu raudonu lūpdažiu.
Džonis sutriko. Reičelė ne iš tų moterų, prie kokių jis pratęs;
nuo jos dvelkė Londonu, gal dėl šukuosenos (kuri taip patiko Na
tali, o jam atrodė keistoka), o gal dėl pasitikėjimo savimi. Per petį
ji buvo persimetusi milžinišką rankinę, į kurią būtum galėjęs net
kūdikį įkišti, be to, taip keistai nusagstytą dekoratyvinėmis knie
dėmis, kad jam kilo įtarimas šią rankinę būsiant labai madingą.
Nat susigaudytų.
- Labas, - pasisveikino ji, tiesdama ranką. - Nagai buvo
tamsiai mėlyni. Atrodė ką tik sutvarkyti. - Atėjau apžiūrėti jūsų
namų, ar jie tiktų Berčiui.
- Užeikit. - Džonis pasitraukė, leisdamas jai praeiti ir lauk
damas, kada čia prasidės tas įvertinimas. Gal jau prasidėjo? - Ar
durys turėtų būti su skląstimi? - paklausė jis.
- Ne! Na, nemanau. Tik prašau taip nesijaudinti, - pridūrė
ji. - Nieko čia tokio, apsižvalgau, ir viskas.
- Paaiškinkit mano žmonai, - atsiduso Džonis. - Ji čia viską
išsiurbė.
Reičelė užjaučiamai pažvelgė į jį.
- Tikrai? Siurbimo dienos jai tik prasideda. Dotės kolis per tris
dienas primėto tiek plaukų, kad galėčiau sofą prikimšti. Žvilgte
lėkit. - Ji parodė jam klausimų sąrašą, pirmasis buvo toks: „Ar
namuose yra baltų kilimų?“
i58 Lucy Dillon
Džonis kilstelėjo antakius.

- O tai gerai ar blogai?
Plačios raudonai dažytos Reičelės lūpos šelmiškai šyptelėjo.
- Megė sako, kad žmonės, turintys baltų kilimų ir elegantiškas
virtuves, jau geriau įsigytų auksinių žuvelių.
- A, tai gerai, - lengviau atsiduso Džonis. - Nes tarp mūsų
kalbant, mes ne visai...
- Kas ne visai? - Laiptais jau atlėkė Natali su džinsais ir rau
donais flaneliniais marškiniais, kuriuos turėjo dar nuo koledžo
laikų. - Sveika, Reičele! Dėkui, kad taip greitai atėjot!
- Na, ačiū, kad paskambinot dėl Berčio, kaip žinot, mums la
bai svarbu surasti šunims naujus namus. - Reičelė nusišypsojo,
apsižvalgė ir kažką greit pasižymėjo. - Ilgai neužtruksiu. Nenoriu
gadinti jums penktadienio vakaro.
- Oi, nieko tokio, vis tiek ketinam sėdėti namie, - atsakė Na
tali, vogčiomis slėpdama ant telefono staliuko stovėjusią dužią
stiklinę vazelę.
Džonis per Reičelės petį pamėgino nužiūrėti, ką ji ten rašo, bet
Natali nudelbė jį nepritariančiu žvilgsniu.
- Gal, kol dairotės, išgertumėt puodelį kavos, Reičele? - malo
niai paklausė Natali. - Ar taurę vyno?
- Ačiū! - Reičelė nusekė paskui Natali į virtuvę, visą laiką dai
rydamasi aplink. - Atleiskit, jei kas ne taip, aš pirmą kartą atėjau
tikrinti namų. Paprastai tai daro Freda. Neabejoju, kad Berčiui
patiks čia gyventi. Man patiktų. O tenai sodas? Atleiskit, bet turiu
apžiūrėti tvorą. Oi, kokia nuostabi virtuvė!
Natali net nušvito iš pasididžiavimo.
- Taip, žinoma. Džoni, parodyk Reičelei kiemą, o aš paruošiu
kavos.
Džonis juokais atsaliutavo Natali ir, ištiesęs ranką durų link,
įjungė šviesas lauke.
- Tik po jūsų.
Reičelė apėjo gėlių lysves vis kažką užsirašinėdama. Džonis

sekė iš paskos su prožektoriumi, niekaip neatsistebėdamas, kaip
ji tokiais batais gali eiti per žolę, tačiau klausimus uždavinėjo tik
apie šunų dresūrą.
Kai jie sugrįžo vidun, Natali jau laukė nepriekaištingai paruo
šusi tris kapucino puodelius, aksominė puta buvo dailiai pabars
tyta šokoladu. Ji didžiavosi, kad moka ruošti kavą.
- Oho! - Gurkštelėjusi pirmą gurkšnį, Reičelė nutaisė žinovės
miną. - Skanesnės kavos nuo pat atvykimo dar negėriau.
- Užeikit kada į kavinukę mieste, - pasiūlė visada pasiruošusi
padėti Natali. - Iš lauko ji gal kiek apšepus, bet viduje labai jauku.
Dabar pas juos viskas ekologiška.
- Tai reiškia, kad pakėlė kainas penkiolika procentų ir pasakys
karvės, kurios pieno pripylė tau į kavą, vardą, - paaiškino Džo
nis. - Viską krauna į popierinius maišelius, o gamina tokia gauja
iš Kreditono.
Reičelė nusišypsojo ir tapo kiek panašesnė į merginas, kurias
Natali matydavo knygų klube.
- Taip, bet visa bėda, kad jie neįsileidžia šunų. O aš nuola
tos tampausi mažiausiai keturis. - Ji mirktelėjo Natali, nutaisiusi
kankinės miną. - Šiame savo dokumente Megė pamiršo pami
nėti, kokia gera taupymo priemonė yra šunys - nebegali su jais
užeiti į jokią parduotuvę! Jums gresia begalę laiko praleisti namie
arba su pavadėliu rankose!
- Man tinka! - pareiškė Natali. - Man nuo pirmadienio atos
togos.
Reičelė pažiūrėjo į vieną, į kitą ir rašikliu pabilsnojo į lūpas.
- Nenorėčiau pasirodyti įkyri, bet ar jau žinot, kiek ilgai tos
atostogos truks? Šešis mėnesius ar šešias savaites, o gal...
- Nebus mažiau kaip šeši mėnesiai, - ryžtingai atsakė Natali. -
Dar turiu kelis projektus, kuriuos norėčiau pabaigti.
i6 o Lucy Dillon
Reičelė pakreipė savo segtuvą, kad jiedu pamatytų, kas ten pa
rašyta stambia Megės rašysena.
- Nepriimkit asmeniškai, bet Megė siūlo, kad kol kas priglaus-
tumėt Bertį laikinai, nes negalėsit būti su juo nuolatos. Ir tai būtų
šaunu, - greitai pridūrė ji. - Jis pakęsti negali narvo, o kurį lai
ką pabuvus namuose, tarp žmonių, paragavus šiek tiek dresūros,
jam bus lengviau likti gyventi pas kitus. Ar nieko tokio?
- Žinoma, - sutikusi iššūkį, Natali nušvito ryžtu. - Jei tik tai
padės ištraukti jį iš narvo, mes jau pasistengsim.
Džonis susirūpinęs žvilgtelėjo į ją.
- Nat, tai nebus lengva, juk supranti. Teks jį atiduoti, jei
atsiras...
- Kai ateis laikas, tada ir nuspręsim.
Reičelė, rodės, liko patenkinta.
- Mums jo truks, bet jam tikrai reikia daugiau dėmesio. Ir tai
syklių. Jokio kuitimosi po spintas ir jokio drybsojimo ant sofų, -
pridūrė ji, rodydama į pastabas. - Megė sako, kad jums teks elgtis
griežtai, nes jo kaulai dar vis auga. Jokių laiptų ir sofų, kol sukaks
dveji.
- Na, taip. O ar galima bus jį pasilikti visam laikui? Jei kas
pasikeistų?
Reičelė linktelėjo, bet nieko nepasakė, nes Džonis, pakreipęs į
save jos segtuvą, pradėjo kažką skaityti.
- Kas čia? - paklausė jis, rodydamas Megės žvaigždute pažy
mėtą punktą. - Paklausti apie vaikus?
- Oi, tokia nesąmonė. Atleiskit. - Reičelė griebė savo segtuvą,
o skruostai užsiliepsnojo raudonai. - Privalau paklausti, bet ne
noriu pasirodyti nemandagi, ir turbūt pasiųsčiau, jei kas nors to
paklaustų manęs. Bet Megė primygtinai liepė. - Ji atsiduso. - Ar
per artimiausius metus planuojate turėti vaikų?
Džonis su Natali susižvalgė.
- Na, - kalbėjo toliau Reičelė, matyt, nepastebėjusi nebylių

žvilgsnių, - judu jaunesni už mane, bet kartais žmonės net ne
susimąstydami klausinėja moterį, ar ji neketina turėti vaikų, ar
kartais ne per daug susivėlino, ar nemano, kad vaikai gerokai
svarbiau už karjerą. Juk apie religiją neklausinėja? Arba apie svo
rį? - Reičelė su Natali pažvelgė viena į kitą ir pavartė akis.
Natali dvejojo, nes nenorėjo meluoti.
- Na, tarkim... - pradėjo ji.
- Gal padaryti dar kavos? - paklausė Džonis.
- Taip, - sutiko Natali. - Man padaryk be kofeino. Nors ne,
kvailystės, padaryk tikros. - Ji padavė jam savo puodelį ir toliau
kalbėjosi su Reičele. - Tai jūs vaikų neturit?
Reičelė papurtė galvą.
- Ne, - atsakė ji. - Neturiu. Ir pati manau, kad netinka šito
klausinėti, bet esu priversta, nes Megė mano, kad šunys nemėgsta
būti nustumti į antrą vietą, o mes nenorėtume dar labiau apsun
kinti ir taip sudėtingos situacijos.
- Mm, suprantu, - sumurmėjo Natali. - O dėl tų vaikų, kaip
jums pačiai?
Oi, Natali, kad tu patylėtum, pagalvojo Džonis, bet Reičelės
veido išraiška nė kiek nepasikeitė. Tik prieš atsakydama ji kiek
padelsė.
- Kartais norisi, - prisipažino ji. - Bet tuoj praeina. Dirbu
viešųjų ryšių srityje, daug keliauju, daug papildomo darbo. Man
patinka nepriklausomybė, laisvė daryti, ką noriu. - Ji vyptelėjo. -
Turiu prisipažinti, kad įsigijusi šunį supratau, kokia rakštis su
binėje gali būti vaikas. Perlą bent jau galiu palikti Megei. Ir tik
dukart per dieną tenka rinkti jo kakalus.
Natali nusijuokė smagiu garsiu juoku. Džonis, laikydamas ka
vinuko rankeną, staiga suvokė, kad tokio jos juoko negirdėjo jau
kelis mėnesius.
- O jūs juk galvojat apie vaikus? - nenusileido Reičelė.
162 Lucy Dillon
- Taip, galvojam, - paskubėjo įsiterpti Džonis, kol Natali ne

spėjo išsižioti. Norėjosi parodyti Nat, kad jis rimtai nusiteikęs dėl
tų tyrimų. Net jei Natali atrodo, kad Reičelė norėtų išgirsti visai
ką kita. - Bet juk tai nutiktų geriausiu atveju po devynių mėne
sių, - pridūrė jis. - Taigi laikino globojimo turbūt nepaveiktų?
- Tikrai ne. Puiku, - atsakė Reičelė. - Ką gi, sėkmės!
Ji pasilenkė kažką brūkštelėti, ir Džonis nespėjo pamatyti jos
veido. Tačiau Natali veidą jis matė. Šis švietė laime.
O tai pamačius išsisklaidė lengvas nerimo debesėlis širdyje,
ir jis atvirai su meile nusišypsojo žmonai iš kito virtuvės kampo.
O kitame miestelio gale sujungtų namų eilėje prie kanalo Zoja

spoksojo į naująjį Deivido automobilį ir stebėjosi, kokiame už
kampyje jis apsigyveno, kad prireikė įsigyti visais keturiais ratais
varomą universalų sportinį automobilį, kuris, atrodė, galėtų po
savo ratais lengvai sutraiškyti jos nušiurusį mašiniuką.
Deividas atvažiavo lygiai aštuntą pasiimti Leo, Spenserio ir
jų geriausio kiauksinčio draugo kartu su visa jų manta ir bega
le Irisiukui reikalingų smulkmenų. Prisikrovė pilną prabangaus
šedevro, kokį vairuoja vidutinio amžiaus krizės sulaukę vyrai,
bagažinę ir, rodos, visai dėl to nesijaudino, o vaikai tuo metu su
kiojosi jam aplink kojas pasakodami naujienas apie mokyklą ir
draugus, bet daugiausia apie šuniuką.
Irisiukas sėdėjo bagažinėje patyliukais kiauksėdamas ir, kaip
Zoja tikėjosi, slapta siusiodamas pro narvo grotas ant prabangių
apmušalų. Irisiukui patikdavo pažymėti visas naujas vietas. Pa
sak Megės iš šunų prieglaudos, jis jau pridarė kelis kampus jų
kabinete, tačiau, kai ji rimtai užsiėmė, pamažu ėmė įprasti prie
pusvalandinio ritmo. Kadangi su juo ten būdavo dirbama, jis jau
išmoko nesiusioti ant žmonių. Be to, sužinojo, ką reiškia „ne“.
Megė, kartu su Reičele, ir ją išmokė tarti šį žodį. Jos visos trys,
lyg policininkės mojuodamos rankomis, kartojo „ne“, ir netgi
Zojai jau pavykdavo nuraminti kiauksint} Irisiuką. O jos „ne!“

Megė įvertino keturiais balais iš dešimties.
- Turi elgtis griežtai, - pareiškė ji, kai Zoja sutriko, išgirdusi
iš lūpų sklindant neįprastai valdingą savo balsą. - Nubrėžk ribas.
Laikykis jų! Būtent šito jam labai reikia.
Tačiau nustatyti ribų Zoja nemokėjo. Ji giliai atsikvėpė ir pa
mėgino vieną ribą nubrėžti Deividui.
- Man reikia pinigų susimokėti už šuns priežiūrą, - sumur
mėjo ji, mėgindama išlaikyti linksmą veidą, kol berniukai mato.
- Šuns priežiūrą? Kalbėk su mano advokatu. - Tai buvo nau
jas Deivido mėgstamas posakis greta tokio: „Turėtume elgtis tin
kamai.“
Zojos ryžtas susvyravo. Nejauku jai nuo pat vakar vakaro, kai
Leo su Spenseriu pradėjo karštai aptarinėti, kaip smagiai pasi
linksmins su tėveliu. Tačiau ji pamatė sunerimusį Spenserio vei
dą pro užtamsintą stiklą ir priminė sau, kad turi teisę priversti
Deividą atsakyti už kvailus poelgius.
Zoja prisiminė, kaip Megė ją mokė „kalbėti griežtai“, ir susi
ėmė.
- Jis mažas ir negalima jo palikti vieno kiaurą dieną, o juk
žinai, kad aš dirbu. Puikiai turėtum žinoti, kad man reikia dirbti
daugiau, nes ne kažin ką moki berniukams išlaikyti.
Deividas atsisuko, veidą perkreipė nenuoširdi šypsena, jis už
dėjo delną jai ant peties - šis gestas kadaise jai padėdavo pasijusti
saugiai ir mylimai. Taigi jis turėjo reikšti: „Viskas bus gerai“, o
dabar, kaip ji suprato, nereiškė ničnieko.
- Nejuokink, Zoja, juk tai šuo! Negi negali paprašyti jo prižiū
rėti kokio kaimyno? Nagi, liaukis, - burbėjo jis. - Visiems dabar
sunkūs laikai. Aš nupirkau tą daiktą, o tu nė neįsivaizduoji, kiek
jis kainavo!
- Irisiukas ne daiktas, - atkirto Zoja. - Jis šuo.
Deividas vyptelėjo.
164 Lucy Dillon
- Na, gerai. Šuo.

Zoja pamėgino kalbėti gyvai ir įtikinamai, kartodama Reičelės
išmokytus žodžius.
- Deividai, aš sudariau sandėrį su vietine šunų prieglauda,
jie ims tik pusę kainos, bet reikia, kad prisidėtum. Negaliu imti
alimentų pinigų, nebent nori, kad vaikams skirti pinigai atitektų
šuniui.
Jis įsikišo ranką į kišenę ir, jai nespėjus nė susigaudyti, išsi
traukė piniginę ir įspraudė į delną šimtinę.
- Še. Šito norėjai?
- Aš ne apie tai... - pradėjo ji, bet jis jau atidarė savo nau
jutėlaičio automobilio dureles, įlipo vidun ir pasiruošė išsivežti
vaikus linksmybių savaitgaliui.
- Na, - šūktelėjo jis atsisukęs, - kas nori pasismaginti?
Kai užtrenkė dureles ir užvedė variklį, Zojai į galvą atėjo siau
binga mintis.
- Palauk! - Ji ėmė daužyti langą, ir Deividas surūgęs jį nulei
do. Ji išgirdo grojant radiją, pernelyg jau garsiai. Vaikai per maži
dar tokioms dainuškoms!
- Ko dar?
- O kas prižiūrės Irisiuką, kol jūs ten linksminsitės? - paklau
sė ji, sulaikiusi kvapą.
Deividas išpūtė akis, kad berniukai nesuprastų tos jo „užsi-
kišk“ veido išraiškos.
- Ką tai reiškia, kas jį prižiūrės? Pasiimsim jį kartu, pasėdės
automobilyje, savo kelioniniame narve. Viskas bus gerai. Mes ten
būsim, na, nežinau, gal iki kokios trečios...
- Nebus gerai! Jam rečiausiai kas valandą reikia į lauką. - Ji
išvydo baisų vaizdinį: persigandęs sukaitęs Irisiukas sėdi apsidir
bęs naujame Deivido kvailamobilyje ar dar blogiau - tąsomas už
pavadėlio po minią žmonių.
Deividui net žandikaulis atvipo.
- Čia juk tik šuo, Zoja, kas tau darosi?

- Taigi. Jis ne žaislas! Atsiprašau, bet Irisiukas liks čia, - pa
reiškė ji, dabar jau tobulai griežtu balsu. - Juk turėjau susiprasti.
Atidaryk bagažinę.
Dabar tai jau prisidirbau, pagalvojo Zoja. Juk tai turėjo būti
gero išsimiegojimo savaitgalis be vaikų ir be šunų.
- Ką? Nebūk...
- Atidaryk tą prakeiktą bagažinę! - užriaumojo ji.
Deivido veidas sugižo, paskui jis atsigręžė į vaikus.
- Atleiskit, berniukai, bet mama sako, kad Irisiukas turi likti
su ja. Jis negali važiuoti kartu.
Nuo galinės sėdynės pasigirdo protesto kauksmas:
- Maaaaaaaaaama!
Zoja sukando dantis.
- Atsiprašau, Spenseri, tačiau Irisiukui ten bus per daug
triukšmo. Kai grįšit, rasit jį namie. - Ji sunkiai pakėlė bagažinės
duris ir išėmė Irisiuką kartu su jo kelioniniu narvu.
Pro vielines groteles blykstelėjo dvi rudos susižavėjimo kupi
nos akys, ir jai staiga palengvėjo, kad šunyčiui neteks visą savait
galį prasėdėti tame narve. Jis juk verktų. Prisivemtų ir apsidirbtų,
ko gero, dar apverstų Dženiferės namus aukštyn kojomis. Žino
ma, tai būtų malonu, tačiau jos švelni širdis neleido šitokiu būdu
pamokyti Deividą.
Spenseris iš visų jėgų spyrė koja tėvui į sėdynės atlošą.
- Taip nesąžininga!
- Spenseri! Nespardyk sėdynės! Liks žymė! - riktelėjo Deivi
das, bet paskui jau švelniai pridūrė: - Būk geras.
Tas judrus šuniukas tau dar ne tiek būtų pridirbęs, pagalvojo
Zoja.
Ji grįžo prie vis dar atviro lango, jausdama keistą naują jaus
mą - ryžtą.
l6 6 Lucy Dillon
- Ir jei nesulauksiu pinigų, o tik plastmasinių žaisliukų, kreip

siuos į savo advokatą, - tyliai sušnypštė ji, o paskui šūktelėjo gar
siau, kad išgirstų berniukai. - Iki sekmadienio, mano vaikučiai!
Klausykit tėčio!
Spenseris sėdėjo piktas, sunėręs rankas ir įrėmęs į jas sma
krą, tačiau Leo pamojavo putnia rankele prie pat lango, kad ji
pamatytų.
- Prižiūrėk Irisiuką, mamyte! - šūktelėjo jis.
Skaudama širdimi Zoja jiems pamojavo, šypsotis teko pri-
siverčiant. Paskui Deividas paspaudė greičio pedalą ir dingo
naktyje.
Virpėdama Zoja pakėlė Irisiuko narvą prie veido.
- Tai štai, Irisiuk, - pasakė ji. - Likomdviese. Turi kokių planų
savaitgaliui?
Irisiukas pro grotas lyžtelėjo jai nosį ir kiauktelėjo prašydama-
sis pasiusioti.
Vis šiokia tokia pažanga, pagalvojo Zoja.
12
- Pasigailėk, Mege, - maldavo Reičelė. - Tikrovėje tokiu metu aš

būnu dar net ir neatsibudus, nekalbant jau apie atsistojimą ir ap
sirengimą. - Ji įsispoksojo į gulintį ant stalo budėjimo grafiką. -
Kur jau ten savanorius organizuoti.
Buvo šeštadienio rytas, Reičelė pirmą kartą ruošėsi rimtai
priimti savanorius šunų vedžiotojus. Megė ją pažadino atnešusi
puodelį arbatos prie durų, o paskui Perlas jau žadino kaip rei
kiant - nutraukdamas nuo lovos antklodę.
Na, bent jau liovėsi laižęs veidą, kol ji atsibus, tarsi norėdamas
prikelti iš mirusiųjų.
- Tau puikiai sekasi! - pareiškė Megė, atrodė pernelyg links
ma, nors atsikėlė prieš dvi valandas ir jau spėjo išmėžti visas šu
nidės. - Kodėl nepaskyrus tavęs daryti sumuštinių?
Ji nusivedė Reičelę prie krosnelės, kur jau gulėjo paruošta
pora kepaliukų duonos, keli pakeliai kumpio ir butelis pomidorų
padažo. Reičelė sugramdė savojuodai dienai laikytas santaupas ir
pripirko maisto, sumokėjo Megei ir apmokėjo keletą būtiniausių
sąskaitų; visos kitos sąskaitos tiesiog varė siaubą, tad reikėjo ne
delsiant imtis tvarkyti paveldėjimo dokumentus.
Šiaip ar taip, ji susidarė būtiniausių darbų sąrašą. Šią popietę
buvo numatyta pradėti peržiūrinėti turtą.
- Paskrudink riekeles, sudėk į šiltą orkaitę ir padarysi sumuš
tinius, kai pasirodys savanoriai. Ir taip visą rytą. Paprastai ateina
i6 8 Lucy Dillon
apie dešimt nuolatinių pagalbininkų, - paaiškino Megė. - Čia ir

tavo skelbimai prisidėjo.
- Labas? Ar aš ne per anksti?
Jos atsisuko ir virtuvės tarpduryje pamatė stovinčią Zoją Gre-
ham su Irisiuku po pažastimi. Kai mažylis krepšyje prie krosnelės
pastebėjo Perlą, net suspurdėjo iš laimės ir ėmė veržtis pas suau
gusį draugą.
- Tik nesakyk, kad atnešei atiduoti? - maldavo Reičelė.
Zoja papurtė galvą. Jai ant galvos, prispaudusi rudas garbanas,
pūpsojo mėlyna megzta kepuraitė.
- Ne, mano buvęs išsivežė vaikus savaitgaliui, namuose pasi
darė taip keistai tuščia ir tylu, be to, supratau Fredos užuominas
dėl savaitgalio vedžiotojų, taigi... - Ji teatrališkai pakėlė rankas ir
antakius. - Štai ir aš! Jums reikėtų iškabinėti skelbimus advokatų
laukiamuosiuose. Tuoj subėgtų visi vienišiai ir išsiskyrę.
- Juk pasakei savo buvusiam? - paklausė Reičelė. - Dėl šuns
priežiūros?
- O „Ne!“ ar pasakei? - pridūrė Megė, kilsteldama ranką lyg
policininkė. - Ir jam, ir Irisiukui?
Zojos akys apsiniaukė.
- Lyg ir taip. Pasakiau, kad negalima pasiimti Irisiuko ir pa
likti jį mašinoje visą savaitgalį. Pasakysiu, tikrai pasakysiu, kai tik
jie grįš. Bet Deividas davė man šiek tiek grynųjų, štai, tai gal su
simokėsiu kiek į priekį.
- Puiku! - Reičelė čiupo jai iš rankų banknotus, kol Megė ne
spėjo. Penkiasdešimt svarų sterlingų, štai dabar, penkiasdešimt
svarų maistui! Jos santaupos buvo skirtos naujam mados sezonui,
o ne šunų prieglaudai išlaikyti, bet ir jos jau baigiasi. - Tegu čia
būna mokestis už pirmąjį Irisiuko mėnesį, pradinis įnašas. Tuoj
išrašysiu čekį.
- Gera pradžia, - padrąsino Megė. - Na, ne apie pinigus kal
bu, bet kad pastatei jį į vietą. Neleisk joti tau ant sprando!
- Ir kam keisti nusistovėjusius įpročius? - atsiduso Zoja. -

Tarsi nebūčiau leidusi joti sau ant sprando visą gyvenimą.
- Su šunimis kitaip, - atsakė Megė, atlaidžiai žiūrėdama, kaip
Irisiukas kariasi ant sprando Perlui ir tąso jam ausis, o Perlas tuo
metu atkakliai spokso į savo letenas.
Reičelė įsikišo grynuosius į užpakalinę džinsų kišenę.
- Mege, gal duok Zojai išsivesti porą šunų, o kol ji grįš, aš gal
jau būsiu išsiaiškinus, kaip gaminti sumuštinius su kumpiu? - Ji
abejodama nužvelgė produktus. - Ir neskubėk grįžti.
Kitame Longhamptono gale Natali su Džoniu sėdėjo automobily

je ir stebėjo pro priekines savo namo duris išeinantį Bilą, jau kaip
naująjį šuns savininką.
Natali, aišku, buvo šališka, bet jai atrodė, kad jis su tokiais
skruostikauliais, kerėpliška striuke ir megzta kepuraite atrodė lyg
manekenas. Ir dar plius juodas pudelis.
Nors pasižiūrėjus, kaip išdidžiai Lulu tursena prie automobi
lio, galėtum pagalvoti, kad tai ji laiko Bilą savo dailiu priedu.
- Tik toks gražuolis kaip Bilas ir gali vedžiotis pudelį, - pareiš
kė Džonis. - Taip sakant.
- Jis atrodo puikiai. - Natali pamojo Bilui, kad tas juos pa
matytų. - Nuo merginų parke jam teks bėgti. Niekas joms taip
nepatinka, kaip vyras su šuniuku.
- Ar tą patį tvirtinsi ir tada, kai vedžiosiu po parką Bertį? -
Šelmiškai nužvelgė ją Džonis ir gavo niuksą į šoną.
- Aš juk būsiu su tavim. Vedžiosimjį drauge. Bet kuriuo atve
ju, - Natali įsitaisė patogiau, pasiruošė vairuoti, - tu jau pažiūrėk,
kad Bilas pabendrautų su ta miela Mege iš prieglaudos.
- Ką? A, supratau... tai tu ne šiaip pasavanoriauti susiruo-
šei, ką?
- Mes važiuojam pas Bertį, - nepasidavė Natali. - Bet pama
niau, jei jau būsim ten, kad Megė tikrai turėtų patikti Bilui.
170 Lucy Dillon
- Kodėl?
Dabar Bilas kuitėsi prie durų, tikrino, ar tuos raktus pasiėmė.
Tikriausiai ne tuos, nes atsisukęs pamojo jiems, pririšo Lulu prie
durų rankenos ir dingo viduje. Lulu kantriai prisėdo.
- Todėl, kad ji miela disciplinuota mergina, - kalbėjo Nata
li. - Netekėjusi, puikiai moka elgtis su šunimis, mačiusi pasaulio,
linksma...
- O iš kur tu viską žinai? Juk tik vieną kartą buvote susitiku
sios? - išpūtė akis Džonis.
- Mudvi maloniai paplepėjom telefonu, kai skambinau dėl
Berčio. O ir šiaip matyti. - Natali nusišypsojo per priekinį stiklą,
pamačiusi pro duris išeinantį Bilą, jau su kitu paltu ir dar vienu
pavadėliu. - Jaučiu, kad jiedu tiktų vienas kitam. Jį tik reikia tru
putį niuktelėti tinkama kryptimi. Kad susitupėtų.
- Na, tu jį niukini jau treti metai, - atkirto Džonis. - Bet juk
pati žinai, koks jis... Labas, Bilai!
- Sveiki, Natali, Džoni! - Bilas paėmė į rankas pudelį ir pasi
kišo po pažastimi.
- Sveika, Lulu!
- Labas, tetulyte Nata...! - prakalbo Bilas pudelio balsu, tačiau
Džonis taip blykstelėjo akimis, kad iškart nutilo.
Džonis išsiropštė iš.priekinės sėdynės ir ją nulenkė, kad Bilas
galėtų su visom savo ilgom kojom susikraustyti į galą.
- Žiūrėk, ten yra žiedelis, prie kurio gali prisegti Lulu, - persi
svėrusi pro atlošo kraštą parodė Natali. - Taip, šitas.
- Jau įtaisė Berčiui, ji viską susipirko, - iš lauko paaiškino
Džonis. - Iššlavė visą „Naminių gyvūnų pasaulį“. Lyg būtų buvę
maža septynias valandas prakiurksoti prie interneto aiškinantis
viską apie basetus, dabar dar turime ir specialų šunų saugos dir
žą, kur yra netgi toks daikčiukas, vadinamas karabinu, nuo kurio
Natali ir pradės savo, kaip šunų psichologės, karjerą.
Bilas kilstelėjo antakius.
- Pilnas Natali ypatingasis komplektas.

- Aha, - atsiduso Džonis. - Viskas daug sudėtingiau, drau
guži. Pakalbink ją, ir ji tau papasakos daugiau, nei nori sužinoti.
Megė su Zoja išleido Bert} ir labradorę Trikli, nusprendusi, kad

ir Irisiukas, kai užaugs, bus panašaus dydžio, tad Zojai būtų gerai
pasipratinti; prisakė jai elgtis griežtai, prisiminti žodelį „Ne!“, o
jei kartais atsitiktų blogiausia, aprūpino dar ir skanėstais kyšiams.
O tada išsiuntė šešių kilometrų maršrutu, kuris buvo pažymė
tas atšviestame žemėlapyje - jais aprūpindavo visus pradedančius
savanorius.
Kulniuodama į pakalnę ir sukdama pro Longhamptono parko
pradžią, Zoja jautėsi lyg mergina iš kokios šampūno reklamos,
laiminga šypsojosi kitiems šunų savininkams ir mėgavosi gaiviu
ryto oru. Šunys kraustėsi iš proto, ištrūkę iš narvų į lauką, o ji
taip pat. Ji pirmą kartą nuo pat berniukų gimimo, staiga su šiokiu
tokiu siaubu suvokė, kad daro kažką viena pati. Ir atrodo, viskas
klostosi puikiai.
Netgi dar geriau. Atrodė tarsi būtų atostogos - savo malonu
mui. Jautėsi laisva, lengva ir atsipalaidavusi. O dar geriau buvo
tai, kad šunys jos klausė, stengėsi prisitaikyti prie jos žingsnių ir
kartkartėmis atsigręždavo, tarsi norėdami patikrinti, ar ji tebėra.
Kaip miela!
Bet vos tik, grįždami atgal, pasiekė labiau sulaukėjusią parko
dalį, Bertis ir jo nosis dėl kažko sunerimo, ir jis šovė į priekį lyg
įspirtas, kaipmat ištempdamas iš ritės vos ne visą pavadėlį.
- Ramiai! - riktelėjo Zoja, bet nieko nepešė: pavadėlis visas
išsitempė ir taip trūktelėjo, kad vos neišsprūdo jai iš rankų. Zoja
paspartino žingsnį, kad antkaklis nedusintų Berčio, kuris dabar
taip skuodė, kad net ausys lapsėjo.
- Ramiai! Prie kojos! Prie kojos!
Ką čia dar riktelėjus? Pamėgino prisiminti Megės nurodymus.
172 Lucy Dillon
- Stok! Prie kojos! Stop!

Niekas nepadėjo. Bertis per pievelę tempė ją prie kažkokių
žmonių, vaikštinėjančių su savo šunimi. Zoja nužvelgė Trikli,
kuri paklusniai bidzeno greta, nekreipdama dėmesio į jokius
keistus tampymus.
- Atleisk, - dusdama išspaudė Zoja, bet atrodė, kad romi la
bradore visai dėl to nesijaudina.
Striukės kišenėje kažkas suzvimbė - suskambo telefonas. Lais
vės jausmas kaipmat išsisklaidė, o galvoje ėmė suktis visokiausi
siaubingi nutikimai pasilinksminimų parkuose, nuvirtę nuo bė
gių traukinukai, apsivėmęs Leo.
Ji pažvelgė, kur taip veržiasi Bertis - tai buvo lygi pieva, jokių
krūmų nei gyvatvorių, ir ji nusprendė surizikuoti. Perėmė pava
dėlį į kitą ranką ir vis dar tebebėgdama ėmė raustis vidinėje ki
šenėje ieškodama telefono. Jis išsprūdo iš pirštų. O kol ieškojo,
koja pataikė į kurmiarausį; ji prarado pusiausvyrą, griuvo veidu į
šlapią žolę ir dar trenkėsi į metalinį kanalizacijos šulinio dangtį,
kurio nepastebėjo, kol šis neatsidūrė prieš pat kaktą.
Zoja ištiesė rankas, bet buvo jau per vėlu. Telefonas kažkur
nuskriejo, pavadėlis ištrūko iš rankos, ji čiūžtelėjo žole ir tvojosi
galva į dangtį. Iš akių pasipylė žiežirbos, Bertis ištrūko į laisvę, ir
pasigirdo džiugus lojimas. Paskui viskas nutolo.
- Ui! - sudejavo ji ir pajuto sūrų kraujo skonį ant lūpų, kurias
krisdama įsikando. Akimirksniu suprato, kad netrukus pradės
nežmoniškai skaudėti kaktą ir nubrozdintus delnus. Kai panaši
bėda nutikdavo berniukams, ji stengdavosi užkalbėti dantį, kad
skausmas pasimirštų.
Telefonas dar du kartus kažkur sučirškė ir nutilo.
Zoja pamėgino atsisėsti, bet aplinkui viskas sukosi. Šunys! Kur
tie šunys nubėgo?
Pakėlusi akis, ji pamatė Bertį, džiaugsmingai šokinėjantį
aplink tris žmones su savo šunimi. Jie spoksojo į ją, o jų pudelis
mandagiai išsisukinėjo nuo Berčio lyg bare kabinama moteris.

Trikli tuo metu tupėdama greta saugojo ją, seilėjosi ir neryžtingai
vizgino uodega.
- Berti! - sušuko Zoja, mėgindama atsistoti. O kai atsistojo,
delną, koją, petį nusmelkė skausmas, ir žemė po kojomis susiū
bavo. Ji vėl nuvirto ant šono. - Kad tave.
Jai ne tik skaudėjo, bet dar ir gėda buvo. Išgirdo, kad tie žmo
nės artinasi. Ji užsimerkė ir ranka palietė kaktą. Kepuraitės nebė
ra, kaktoje didžiulis gumbas, kurio anksčiau ten tikrai nebuvo.
- Kaip jaučiatės? - šūktelėjo vyras. - Nejudėkit, su mumis yra
gydytojas.
- Ar galit sučiupti šunį? - šūktelėjo ji. - Būkit geri.
- Laikau jį, - atsiliepė moteris.
Bėgančiųjų kojos sutapsėjo arčiau, pasigirdo garsus lekavi-
mas, tikrai ne Trikli.
- Rodos, neblogai plojotės, - pasigirdo pašaipus balsas. - At
rodė lyg iš filmuotų namų vaizdelių laidos.
Zoja atsimerkė ir pamatė greta stovintį vyrą. Jis irgi buvo su
megzta, ant ausų užtraukta kepuraite, virš akių keli kuokštai juo
dų plaukų. Ir net nuo vėjo ryškiai paraudusi nosis nenustelbė tri
jų dienų barzdelės ir ilgų tamsių blakstienų.
Kodėl gražius vyrus sutinki tik tada, kai galutinai apsikvailini,
šmėstelėjo mintis pro ūžimą ausyse.
- Hm, aš ne specialistas, bet, man rodos, susiplėšėte džinsus, -
pridūrė jis. - Jūsų vietoje stočiausi labai atsargiai.
Kai skausmo banga vėl nutvilkė nubrozdintus delnus, Zoja
mintyse sudejavo, o paskui susivokė sudejavusi balsu.
Jis pradėjo elgtis labiau kaip gydytojas: pritūpė greta, suėmė
ją už smakro, kad galėtų atidžiai pažiūrėti į akis. Sutrikusi Zoja
pamėgino nusisukti.
- Nesupraskit klaidingai, bet ar galėtumėt pažiūrėti man į
akis? - paprašė jis. - Nesijaudinkit, aš gydytojas.
174 Lucy Dillon
- Aha, tikiu. - Zoja šiaip taip nusišypsojo prakirsta lūpa. - Gal

tyčia trinatės po parką laukdamas, kol nudribs kokia šunų ve-
džiotoja, kad galėtumėt užhipnotizuoti?
- Ne. - Kokios nuostabios jo akys, pagalvojo Zoja, visai kaip
Irisiuko, kai gerai nusiteikęs - tokios didelės, rudos, šiltos. Kažin
ar mano pačios akys nepatamsėjo? Taip, pasak paauglių žurna
liūkščių, nutinka įsimylėjus. - Tokiu oru trintis po parką neverta.
Na, ne, manau smegenų sukrėtimo nėra. Buvot praradusi sąmonę?
-Ne.
- Gerai. Bet draugui ryte teks pasiaiškinti dėl tos įspūdingos
mėlynės.
- Visa laimė, jo nėra, - net nespėjusi pagalvoti išpyškino Zoja.
Jis ne išsižiojo nustebęs, bet plačiai išsišiepė. Kodėl, klausė
savęs Zoja, būtent šį rytą išdrožiau iš namų nepasidažiusi? Net
blakstienų neparyškinau?
- Ar galėtumėt atsistoti? - paklausė jis, tikrindamas, ar nėra
kitų sužeidimų. Kadangi jų nebuvo, Zojai net gaila pasidarė, kad
nėra ko rodyti.
- Tik gaila kad susiplėšiau šiuos džinsus. Buvo tokie geri.
Kai svirduliuodama atsistojo, Zoja pamatė artinantis tuos ki
tus du žmones su šunimi, juodu pudeliu, o už pavadėlių jie vedėsi
ir Trikli su Berčiu, kuris dabar patenkintas šokinėjo aplink tą mo
terį, visu ūgiu pasiekdamas jai net iki klubo.
- Pasiremkit į mane, - pasiūlė tas vyras, apkabindamas ją per
pečius. - Na, štai, jei norit, galit laikytis man už liemens.
- Labas, aš Zoja. - Ji ištiesė jam laisvąją ranką ir susivokė, kad
nuo tada, kai susipažino su Deividu, dar nebuvo taip arti jokio
kito vyro. Jis kvepėjo švara ir palto milu, o laikė ją taip lengvai,
lyg būtų besvorė.
- O, atleiskit. Aš Bilas, - paskubėjo prisistatyti jis. - Bilas Har-
peris, - pridūrė. - Gal kartais buvome susitikę ligoninėje? Prastai
prisimenu vardus.
- Nebuvome. Būčiau prisiminusi. Malonu susipažinti, Bilai, -

atsakė ji, ir abu nedrąsiai paspaudė vienas kitam rankas. Net ir
Zojai jau buvo aišku, kad abiem tai tebuvo pretekstas prisiliesti, ir
staiga, nors striukė buvo plona, pasidarė gerokai šilčiau.
Nereikėtų čia tirpti iš susižavėjimo, priminė sau Zoja. Juk
prieš dešimt sekundžių baiminausi, ar tik mano vaikai nekabo
žemyn galvomis kokiame atrakcione!
- Telefonas... - sušuko ji, ir Bilas iškart pasilenkė dairytis jo
kaip tik tuo metu kaip ir ji. Abu žiebė kaktomis, ir Zoja sukliko.
- Tikiuosi, nesat kokia sužmoginta stichinė nelaimė iš rekla
mų? - paklausė jis, trindamas kaktą pro megztą kepuraitę.
- Ne, - atsakė Zoja. - Tik dabar kiek nevikri.
- Ar viskas gerai? - paklausė šviesiaplaukė moteris, priėjusi
su visais trim šunimis; pavadėlius ji padavė kitam vyrui, o pati
pasilenkė pakelti Zojos telefono. - Palaikysi, Džoni, gerai? Ar čia
jūsų telefonas? Nieko nesusilaužėt?
- Skridot tai kaip reikiant, - pritarė anas vyras, vardu Džo-
nis. - Berčiui reikėtų atsiprašyti.
- Pažįstat jį? - Zoja nustebusi žiūrėjo tai į vieną, tai į kitą. Iš
to, kaip Bertis uostinėjo tą moterį ir vizgino uodegą, atrodo, kad
pažįsta.
- Mes kaip tik ketinom išvesti jį pasivaikščioti. - Pasilenkusi
moteris pakedeno šuniui ausį. - Tikimės kurį laiką jį pagloboti.
Aš - Natali, o čia - Džonis. Labas!
- Lulu irgi iš šunų prieglaudos, - paaiškino Bilas. - Manau,
ją su Berčiu sieja kažkokia istorija. O varge, į ką panašios jūsų
rankos! Žolėje tikriausiai buvo stiklas ar dar kas nors. - Pasirau
sęs kišenėje, jis išsitraukė raudoną nosinę. - Prispauskit žaizdą. Ir
iškelkit ranką virš galvos.
- Kad nekraujuotų?
- Ne, kad atsitiktinai man nekumštelėtumėt, - išsišiepė Bilas,
ir Zoja nepajuto, kaip pati nusišypsojo. Ko gero, gana kvailai, pa
galvojo ji.
176 Lucy Dillon
- Gal jau traukiam atgal į prieglaudą? - pasiūlė Natali. - Neto

liese mūsų mašina, norėjome pirmą kartą išvesti Lulu pasivaikš
čioti, kad nepagalvotų, jog Bilas, ką tik ją pasiėmęs, iškart vėl at
vedė atiduoti!
- Ar tas šokolado spalvos labradoras jūsų? - paklausė Bilas,
kai Zoja perėmė iš Džonio pavadėlį ir visi patraukė prie tako.
- Ne, bet turiu mažą labradoriuką. O tiksliau - jį užkrovė
man ant galvos, - paaiškino. - Dieną dirbu, taigi tuo metu jį pa
globoja Megė. Dar toks mažas, kad jį tegalima išvesti penkiolikai
minučių.
- Penkiolikai minučių? - Jis nutaisė nuostabos kupiną veidą. -
Maniau, su mažais šunyčiais - tikras vargas.
- Vargas? - Zoja perštinčiomis rankomis persibraukė veidą. -
Ak, tas cypimas. Tikra tragedija! Teko persikraustyti miegoti ant
sofos, kad galėčiau du kartus per naktį išnešti jį nusilengvinti. Nė
nežinau, kuris čia kurį dresuoja. - Ji truktelėjo Trikli nuo gun
dančios šiukšlių dėžės ir sudejavo suskaudus kaktai.
- Kaip jaučiasi jūsų galva? Nepablogėjo? - Bilas žvilgtelėjo į
savo draugus, kuriuos gerokai greičiau tempė Bertis, matyt, nu
sprendęs, kad gana trypčioti vietoje.
- Pagis. Gal norėtumėt juos pasivyti? - greit išpylė Zoja. - Ne-
sijauskit įsipareigojęs.
- Ne, ne, nieko tokio. Tegu pabendrauja su Berčiu. Pamatys,
kas jų laukia. - Jis nusišypsojo, parodydamas baltus lygius dan
tis. - Jeigu nieko prieš, manau, jums reikėtų kelias valandas pa
gulėti ir pailsėti.
- Bet juk mes ką tik susipažinom! - nė nepagalvojusi leptelėjo
Zoja.
Jis nusišypsojo dar plačiau.
- Leiskit, palydėsiu iki šunų prieglaudos, - toliau šnekėjo Bi
las. - Neabejoju, tenai bus kokia vietelė jums pailsėti. Gal ir ledo
atsiras, kad guzas daugiau nekiltų. Ar jūs kur nors skubate?
- Ne, - atsakė Zoja, prieš akis buvo visas laisvas savaitgalis. -

Kol kas ne.
- Gerai, - padarė išvadą Bilas.
Stojo trumputė pauzė, per kurią Zoja susivokė tikrų tikriau
siai flirtuojanti ir kad su ja taip pat flirtuojama. Oho. Jai vis dar
šis tas išeina! Ir ja vis dar domimasi!
- Eime, - tarė Bilas, lengvai apkabindamas ją per juosmenį. -
Nėra ko skubėti.
Jie užkopė į kalvą, greta turseno Lulu, o Zoja mėgavosi tuo,
kad kažkas rūpinasi ja, o ne priešingai.
- Visai gerai pavyko, - pareiškė Natali, lėtai važiuodama iš aikšte

lės, kad neišgąsdintų naujo keleivio, kuris tupėjo ant užpakalinės
sėdynės, saugiai pritvirtintas visokiausiais dirželiais.
- Jei kalbi apie tai, ar įtikinai tas moteris iš prieglaudos, kad
kaip reikiant pasiruošei, tai taip, manau pavyko, - ramiai atsakė
Džonis. - Toji Reičelė galų gale pati pradėjo tavęs klausinėti.
Natali pasisuko į jį.
- Noriu tik įsitikinti, ar viską padariau teisingai. Nenoriu nu
vilti Berčio.
- Tu jo nenuvilsi. - Džonis ramindamas paglostė jai kelį. -
Būsi puiki šuns šeimininkė. O jis tave juk myli. Myli, ką? - Jis
pasisuko sėdynėje ir leido Berčiui palaižyti pirštus.
- Atsargiai, Džoni, jį gali supykinti, - perspėjo Natali, žvilg
telėdama į veidrodėlį. Bertį nelengva buvo įvilioti į automobilį,
ir jis teikėsi įšokti tik tada, kai Megė ant galinės sėdynės padėjo
dešrelę.
Bertis, apraizgytas visais tais dirželiais, tupėjo nutaisęs tragiš
ką miną, tarsi būtų ruošęsis šokti parašiutu. Natali teko priminti
sau, kad jis atrodė lygiai taip pat ir tada, kai, grįžęs po pasivaikš-
ciojimo, nudžiovė sumuštinį su kumpiu, o liūdnas snukelis čia tik
dėl visa ko.
1/8 Lucy Dillon
- Mačiau, kad užrašei mus ir kitam savaitgaliui, - kalbėjo to

liau Džonis. - Ar tai dėl sumuštinių su kumpiu, ar nori priversti
ateiti ir Bilą su Lulu?
- Ir dėl to, ir dėl to. - Slėpdama šypsenėlę Natali apsuko au
tomobilį.
- Na, šis planas lyg ir pavyko, - sutiko Džonis. - Vyras plius
šuo neabejotinai lygu meilės romanas.
- Manai, jiedu pasistūmėjo į priekį?
- Sprendžiant iš to, kaip maloniai plepėjo virtuvėje? Sakyčiau,
kad taip. Dar niekad nesu matęs tokio gyvo Bilo.
Tie savaitgalio savanoriai gana miela kompanija - jie visi trys
ir parke sutikta Zoja, keletas mielų senukų ir dar pora paauglių,
Džonio pažįstamų iš mokyklos. Reičelė Filding, pasidabinusi
džinsais ir neįtikėtinai gražiu kašmyro megztuku, gamino su
muštinius, o Megė dalijo patarimus, kaip elgtis su šunyčiais. Visi
kiti irgi patarinėjo, daugiausia kaip pašalinti šunų plaukus iš skal
bimo mašinos filtro. Natali ten patiko. Lyg kokiame klube, tačiau
jokios konkurencijos, kuri ją taip erzindavo knygų klube.
Natali nenuleido akių nuo Bilo, o jis šiek tiek pasišnekėjo su
Mege apie Lulu kirpimą.
- Pritariu, - tarė Natali. - Man ji labai patinka - tokia linksma
ir draugiška.
- Mm, - numykė Džonis. - Linkusi į nelaimingus atsitikimus,
bet juk jis gydytojas, viskas tik į gera.
-Ką?
- Zoja. Ką, nematei, kaip vos nenuvirto užlipus ant Berčio, kai
jis laukė prie durų? Bilas kaipmat pasirūpino, kad vėl nenukentėtų.
- Kalbėjau ne apie Zoją, - apstulbo Natali. - Apie Mėgę. Juk
būtent Megė puikiai tiktų Bilui.
- O kuo tau neįtiko Zoja? - Džonis nutaisė tą savo „visai nesu
prantu tų moterų“ miną. - Maloni, jauna ir turi tokį mielą šunytį!
Kodėl Bilui jos neįsimylėjus?
Tuo metu jiedu jau buvo įstrigę kamštyje, pradėjo dulksnoti.

Natali įjungė valytuvus ir pamėgino sugalvoti, kodėl Zoja netiktų
Bilui. Labai miela. Tik niekaip netilpo į galvą, kad Bilas Harperis
galėtų susitikinėti su mergina, „kuri nemėgsta Hičkoko filmų“,
kaip jis pats sako.
- Na, nežinau, - galų gale atsakė ji. - Gal dėl to, kad Bilas vi
sada būdavo toks išrankus.
- Kiek mačiau, jiems puikiai sekasi. Jukjis labai pamilo pude
lį, nors ieškojo spanielio, ar ne? - pasakė Džonis. - Ir žiūrėk, kaip
gerai viskas išėjo.
- Tiesa.
- O mudu ten išvis ne šuns rinktis ėjom, o dabar ant galinės
sėdynės turim Bertį - šunišką maisto atliekų naikinimo aparatą.
Žmonės negali suprasti, kas jiems tiks, kol su tuo nesusiduria.
Gyvenimas galų gale viską sustato į savo vietas.
Natali spoksojo į lietų, galvodama apie visus kitus prieglaudo
je likusius šunis, kaip jie guli pasidėję galvas ant letenų ir spėlioja,
kas juos pasiims, viliasi, kad galbūt kas nors maloniai nustebs,
pamatęs juos įvedant pro duris. Džonis visada tikėjo, kad viskas
vienaip ar kitaip susitvarko, nes niekada net nepagalvodavo, kad
galėtų būti kitaip.
- O gal man tiesiog sekasi, kad nė nesistengdamas gaunu vis
ką, kas geriausia, - švelniai tarė jis.
Ji pajuto, kaip jos ranką ant pavarų perjungimo svirties už
dengė jo ranka, ir pamėgino įtikinti save, kad ir jai jau reikėtų
pradėti panašiai galvoti.
13
Trečiadienį Megė paprašė laisvo vakaro - pirmo laisvo vakaro

per porą pastarųjų mėnesių.
- Ar nieko prieš? - paklausė ji per pusryčius. - Paprastai turė
davau tris laisvus vakarus per savaitę, bet kai Dotė ir visa kita... na
supranti... - Ji lyg atsiprašydama iškėlė rankas. - Norėčiau išeiti
su draugais į miestelį, kaip ir gimtadienio švęsti. Nebūsiu labai
toli, jei kas atsitiktų.
Reičelė jautė, kad pasakyti „ne“ būtų lyg ir negražu, tuo labiau,
kad Megė dar iš pat ryto išvalė visas šunidės, be to, jai priklausė
kokia nors dovanėlė iš Dotės palikimo, o jos neįmanoma pado
vanoti, kol nesutvarkyti dokumentai. Šį rytą būtinai reikės imtis.
Griežtai.
- Na, žinoma! Nieko neatsitiks, - atsakė ji, tikrindama, ar ne
atėjo su rytiniu paštu kokių grėsmingų sąskaitų. - Aš susitvarky
siu. Pamatysi.
- Puikumėlis. O ar pateikei prašymą pratęsti leidimą laikyti
gyvūnus?
- Taip, - atsakė Reičelė, nors pateikusi nebuvo. Tačiau ke
tino tai padaryti dar šią popietę. Šiandien reiks kaip reikiant
padirbėti.
Ji pasiėmė dar vieną skrebutį iš kupinos lėkštės priešais (dieta
be duonos buvo baigta ir palaidota) ir atsivertė Dotės „Christie“
aukciono katalogą - atrodo, tetulė buvo įtraukta į pasiturinčių
adresatų sąrašus.
- Mege, ar galėtum paduoti marmelado? - paprašė Reičelė.

- O ar prašymą pratęsti leidimą laikyti gyvūnus pateikei?
Reičelė pakėlė akis nuo žvilgančių puslapių su prabangiais
meno kūriniais ir pamatė, kad Megė laiko pakėlusi stiklainį su
Longhamptono moterų klubo uogiene.
- Tu ką, mane dresuoji? - pareikalavo pasiaiškinti Reičelė. -
Kaip šunį?
- Ar užpildei prašymą? - pakartojo Megė. - Municipalitetas
kurį laiką dar patylės, bet jei ir toliau čia gyvens šunys, o leidimo
nebus, jie pakels triukšmą. - Ji pajudino stiklainį. - Užtruktum
tik dvi minutes.
Reičelė nenorėjo balsu sakyti, ką galvoja: ji tikėjosi ištrūkti iš
čia į tikrą pasaulį, kol dar nespėjo pražilti ir apsiseilėti, o muni
cipalitetas pradėti tikrinti naujųjų savininkų. Tačiau šioms min
tims sukantis galvoje, ją apėmė jausmas, kad gali būti ne taip jau
ir lengva vėl susirasti darbą, kai Oliveris visur bus ištrimitavęs
apie jos, kaip viešųjų ryšių specialistės, netinkamą elgesį. Ir nors
ji pasitikėjo savo jėgomis, krizė smaugė viešųjų ryšių agentūras iš
visų pusių.
Megė įžūliai spoksojo į ją.
- Tai visai nereiškia, kad privalėsi pasilikti. Tai tik reiškia, kad
galėtume šiek tiek užsidirbti, kol apsigalvosi.
Reičelė sutriko. Kokia prasmė vaidinti? Megė ją perkando,
beje, labai greitai. Arba panelė paveldėjo Dotės gebėjimą skaityti
nebylias gyvūnų mintis, arba pati Reičefė po išvykimo iš Londo
no pasidarė labai lengvai perkandama.
- Taip. Gerai, užpildysiu prašymą šį rytą. O dabar gal gali duo
ti uogienę?
- Gerutė! - Megė plačiai nusišypsojo ir atidavė stiklainį.
Kai Reičelė, nešina Megės surašytais nurodymais, atidarė šuni-

džių duris, šunys klausėsi muilo operos.
182 Lucy Dillon
- Labas vakaras visiems, - pasisveikino ji, nusispirdama aukš

takulnius ir apsiaudama prie durų stovėjusius guminius batus. Su
šunimis ji dabar kalbėdavosi net nesusimąstydama, bet vis tiek
dar šiek tiek bjaurėjosi tuo plaukų, išmatų ir dezinfekavimo prie
monių smarvės mišiniu, kuriuo atsiduodavo prieš valymą.
Šunys truputį palojo, bet ne kažin kiek - jie buvo mieguisti
po vakarienės, dauguma susirietę savo krepšiuose, galvas iško
rę per kraštus, tarsi atidžiai klausytųsi kaimiškos muilo operos
paskalų.
Kol ji segė Megės sąrašą prie skelbimų lentos, kad galėtų pato
giau skaityti, tylomis atslinko ir Perlas. Sąrašas nebuvo ilgas:
Patikrinti, jei reikiapripilti, vandens dubenėlius, prašluo-

ti narvus (tik nesišvaistyk šluota prie stafų pačiame gale -
jie bijo šluotų, gal turi kokios prastos patirties), jei prireiks,
praplauti dezinfekavimoskysčiu, patikrintipaklotus, nakčiai
paleisti klasikinę muzikų.
Reičelė užsimovė gumines pirštines ir atidarė tinklines duris į

pirmąjį narvą - Česterio, judraus springerspanielio - ir atsargiai
žengė vidun, ketindama jį išleisti ir pasižiūrėti, kaip ten tas van
dens dubenėlis.
Jos nuostabai, šuo nepuolė pasišokinėdamas lauk, lyg būtų
išmestas katapultos. Gulėjo savo krepšyje, spoksojo abejingu
žvilgsniu, o dėmėtos ausys buvo nukarusios per krepšio kraštą.
- Ei, Česteri! - šūktelėjo Reičelė, išpildama vandens likučius į
kanalizacijos griovelį. - Kaip jautiesi?
Ji nuėjo į šunų virtuvėlę išplauti ir vėl pripilti dubens. Kai grį
žo, pamatė, kad jis net nesujudėjo, o Perlas jį uostinėjo lyg slaugė.
Reičelė nužvelgė Perlą, dilgtelėjo nerimas.
- Kaip jis?
Perlas atsargiai ištipeno iš Česterio narvo ir prisėdo korido

riuje. Kitame gale trokšdami dėmesio ėmė loti du stafai, bet spa
nielio net ir tai neišjudino.
- Ša! - Ji žengė apraminti stafų, bet staiga gailiai sudejavo Čes-
teris, ir Reičelę apėmė panika.
Prieš kiek laiko išėjo Megė? Prieš kelias valandas? O ji jau ne
bežino, ko griebtis. Jos protas buvo guvus ir iš Dotės užrašų ne
truko prisigraibyti šiokių tokių žinių, tačiau apie pirmąją pagal
bą šunims neturėjo žalio supratimo. Tačiau Česterį jau pažinojo
gana gerai ir suvokė, kad kai toks judrus šuo guli pastiręs, gal jau
reikėtų pradėti nervintis.
Reičelė pauostė. Česterio narve labai jau bjauriai smirdėjo; ap
sižvalgiusi pačiame narvo gale, toliausiai nuo krepšio, ji netruko
pastebėti geltoną skystų išmatų balutę. Balutė buvo pailga, panaši
į šliūžę.
- Ak, tu varge mano, - aiktelėjo ji, nejučia žingtelėdama atbu
la. Šios jos kelnės ne pačios geriausios, tačiau šunims vedžioti irgi
neskirtos, o skysto šūdo kvapas niekada nebeišsivadės.
Ar Česteris labai rimtai susirgo? Ar užkrės kitus šunis? O jei
mirs? Gal ji dėl to kalta?
Reičelė kuo greičiau uždarė narvo duris ir mėgino pasprukti,
tačiau staiga akies krašteliu pastebėjo Česterio snukį. Jis liūdnai
spoksojo į ją prigesusiomis akimis, bet kad ir nedaug turėdamas
jėgų, bandė vizginti uodegą.
Staiga ji suvokė, ką jausdavo Dotė, ir visas pasibjaurėjimas
išgaravo. Ji privalo padėti Česteriui - nieko daugiau jis neturi.
Jis vis dar pasitiki žmogumi ir laukia jo pagalbos net po to, kai
•tylimi šeimininkai išmetė lauk lyg nereikalingą baldą. Ji tokio
Pasitikėjimo visai nenusipelnė.
Reičelė nusitraukė pirštines, žengė į narvą ir pasilenkusi pa
glostė švelnias Česterio ausis, o jis pamėgino palaižyti jai ranką.
184 Lucy Dillon
Kudlotos užpakalinės kojos buvo išsitepusios skystomis išmato

mis, o apie savo kelnes ji stengėsi negalvoti.
- Nesuprantu, kas tau nutiko, Česteri, - sušnabždėjo ji, nesą
moningai stengdamasi, kad kiti šunys negirdėtų. - Bet aš surasiu,
kas tau padės, gerai?
Ji atsistojo, drebančiomis rankomis užsklendė narvo duris ir
nuėjo į kabinetą kaip galėdama greičiau, nes nenorėjo jaudinti
kitų šunų. Prie durų kabančiame bevieliame telefone buvo nusta
tyta keletas greit surenkamų numerių, ir Reičelės pirštas sustingo
tarp „Megės mobilusis“ ir „Džordžo mobilusis“ mygtukų.
Nesinorėjo gadinti Megei vakaro, bet jei Česteris serga,
Megė irgi nieko gudriau nesugalvos, kaip tik skambinti Džor
džui, taigi...
Nespėjus net pagalvoti, pirštas spustelėjo „Džordžo mobilu
sis“; telefonas pyptelėjo tik porą kartų, ir jis atsiliepė.
- Kas nutiko, Reičele? - paklausė Džordžas. - Kelnės gaurais
apsivėlė ar šunys nesiporuoja?
- Ne, Česteris, - atsakė ji, bet buvo pernelyg išsigandusi, kad
kreiptų dėmesį į erzinimus. - Turbūt susirgo. Jam paleido vidu
rius ir guli nejudėdamas krepšyje. - Grįžusi prie narvo, ji pamatė,
kad Česteris nebuvo sukrutėjęs. - Tiesiog guli, lyg būtų susiruo
šęs dvėsti.
- Palauk manęs ir pasistenk nepanikuoti, - ramiai ir valdingai
prakalbo Džordžas. - Ar jis vėmė? Karščiuoja?
- Nežinau, - atsakė Reičelė. Ji jautėsi bejėgė ir labai baiminosi
dėl to mažo šunelio. - Ką man daryti? Ar aš dėl to kalta?
- Ne. Na, nemanyčiau. Ko gero, nieko rimto, bet atvažiuosiu
pasižiūrėti. Nenuleisk nuo jo akių, pažiūrėk, ar turi švaraus van
dens, o aš netrukus būsiu.
Jis išjungė telefoną, o Reičelė dar kurį laiką stovėjo, nes virpė
jo keliai. Dar niekada nesijautė tokia sutrikus, tokia išsigandus.
Kaip Džordžui pavyksta išlikti tokiam ramiam?
Pasičiupusi švarų apklotą iš atsargų spintelės, ji vėl sugrįžo į

Česterio narvą ir užklojusi apkamšė mažutį jo kūnelį. Nepaisant
tankaus kailio, jis visas virpėjo, tačiau, pajutęs ją greta, šiaip ne
taip dėkingas pakrutino uodegą, ir jai net širdį sugėlė.
- Atvažiuoja Džordžas, - švelniai paaiškino ji. - Dabar eisiu
pasirūpinsiu visais kitais, tačiau nuo tavęs akių nenuleisiu, gerai?
Tik prašau nenudvėsti, kol jis neatvažiavo!
Česteris ir vėl pakrutino uodegą, bet dar silpniau nei prieš tai,
tylėjo net stafai koridoriaus gale.
14
Per penkiolika minučių Reičelė pakeitė šunims vandenį, išvalė

narvus ir patikrino gultus. Sukosi kaip niekada, vis žvilgtelėdama
į Česterį, kuris apatiškai tysojo krepšyje į ją net nežiūrėdamas. Ir
kiti šunys buvo pritilę, jautė, kad kažkas nutiko. Tačiau nespė
jus per Ketvirtąją radijo programą pasibaigti laidai apie meną,
atsidarė priešgaisrinės durys ir jose pasirodė stambus Džordžo
siluetas.
Dar niekad Reičelė taip nesidžiaugė jį pamačiusi.
- Kaip greitai! - nustebo ji, baigdama šepetėliu trinti rankas ir
bėgdama prie durų.
- Na, važiavau, kaip sakoma, pro šalį. - Džordžo lagaminėlis
jau buvo praviras. - Na, kur pacientas?
- Čia. - Ji atidarė narvą ir ėmė nervingai trypčioti prie du
relių, o Džordžas tuo metu įėjo vidun ir priklaupė prie Česterio
krepšio. - Ar jis pasveiks?
- Ak tu vargeli, Česteri, ko tu prisiėdei? Nagi, drauguži, leisk
pažiūrėti, - raminamai, bet smagiai nusiteikęs ėmė kalbinti spa
nielį Džordžas; šie žodžiai turėjo ir šalutinį poveikį - nurimo Rei
čelė. - Nagi, leisk atspėsiu, apipuvusios dvėselienos miške? O gal
vėl kraustei šiukšliadėžes?
Reičelė žiūrėjo, kaip jo rankos su įgudimu čiupinėja šuns gal
vą. Kaip jos kilsteli šuns vokus, maigo mažutį kūną - tos rankos
judėjo taip švelniai, taip meistriškai, kad tiesiog hipnotizavo ir,
Reičelės nuostabai, atrodė gana seksualiai. Galų gale jis atsistojo.
- Kas jam, kaip manai? - susirūpinusi paklausė ji. - Ar jie visi

užsikrės?
- Nemanau, - atsakė Džordžas, valydamas rankas priešbak-
teriniu geliu. - Matyt, kažką bus prarijęs šiandien, pasivaikščio
jimo metu. Bet nepakenks dėl visa ko atidžiau jį pastebėti, juk
sandėliuke yra keletas nešiojamųjų narvų, tiesa? Perkelsimjį šiai
nakčiai, kad galėtum nenuleisti akių.
- Tikrai manai, kad tai neužkrečiama? - Reičelė žvelgė susi
rūpinusiomis apskritomis akimis ir džiaugėsi, kad bent kartą jis
nesišaipo iš jos neišmanymo.
- Beveik neabejoju. Iš gatvės atėję šunys negali atsispirti kuis
tis šiukšlynuose. Atrodo prasčiau nei išties yra, be to, nepastebė
jau kraujo. Duosiu jam šio to nuo dehidratacijos, kelias dienas
gali maitinti vien tik ryžiais su vištiena. - Džordžas lengvai pa
kėlė šunį su visu krepšiu ir pastatė kitur. - Bet šitą jovalą reikėtų
išvalyti. Ar jau išnešei kibirus? Aš tau padėsiu.
Reičelė jau žiojosi atsakyti, kad susidoros ir pati, bet Džordžas
tik nusišypsojo.
- Ei, nereikia taip persigąsti, - pasakė jis, patapšnodamas jai
per ranką. - Taip gana dažnai nutinka.
Šypsena visiškai perkeitė jo veidą, išnyko grubumas ir niūru
mas, priešais stovėjo gana malonus milžinas. Vieną akimirką jai
pasirodė, kad supranta, kodėl romantiškos miestelio namų šei
mininkės laiko jį panašiu į Danielą Kreigą.
- Labiau nerimaučiau dėl tavęs, - kalbėjo toliau jis. - Atrodai
lyg vaiduoklį išvydusi! Ar šį siaubą sukėlė tavo kelnių būklė ar
Česteris?
- Česteris, - prisipažino Reičelė. - Aš tikrai... išsigandau. - Ji
prisidengė krūtinę delnu, lyg rodydama besidaužančią širdį, bet
tik pusiau juokais. - Pamaniau, kad aš būsiu kalta.
- Ir dar sakai, kad nemyli šunų, - pralinksmėjo Džordžas. -
Manau, kad jau būtų laikas liautis tai kartojus, a? Sklinda gandai,
kad išvedi Perlą pasivaikščioti net tada, kai to visai nereikia.
i8 8 Lucy Dillon
- Iš kur žinai? - pareikalavo pasiaiškinti Reičelė. - Negi šis

miestelis toks mažas, kad žmonės linksminasi stebėdami, kaip
kiti vedžioja šunis?
Džordžas iškėlė rankas, paskui pasilenkė atsukti čiaupo su
žarna.
- Pamėginau atspėti, daugiau nieko! Pats žinau, kad nieko
nėra geriau kaip pasivaikščiojimas su geru palydovu, kai nori vi
sas bėdas išpasakoti tam, kas gali atjausti. - Ji nematė jo veido,
nes jis vandens srove labai stropiai plovė narvo grindis, tačiau
kalbėjo nesišaipydamas. - O šunys puikiai moka išklausyti. Ir ne
sistengia patarinėti kaip žmonės.
Reičelė spoksojo į jj išsižiojusi.
- Gali tai panaudoti viešųjų ryšių kampanijoje ieškodama
jiems šeimininkų. - Jis kilstelėjo ranką ir ėmė tarsi rašyti antraš
tę. - Įsigijęs šunį apsieisi be psichiatro. Veikia geriau už niekam
tikusį vaikiną.
Na, čia jau gerokai arčiau tiesos. Reičelė liovėsi tvarkiusi stafų
narvą. Ar Megė prasitarė? Apie tai, kad prarado darbą? Apie - net
oda pagaugais nuėjo - apie Oliverį?
Reikės griežtai su ja pasikalbėti, pagalvojo Reičelė. Labai no
rėjosi išsipasakoti, tačiau čia pat pamatė, kaip daili nepriekaiš
tinga jos reputacija dingsta be pėdsako, ir ji suspaudė lūpas. Aš
nebesu ta senoji Reičelė, priminė sau. Dabar esu kaip bet kuri kita
trisdešimties su trupučiu moteris, viską pradedanti iš naujo.
O toji nauja pradžia reiškė, kad reiktų atkreipti dėmesį į lais
vus vyrus. O tokių laisvų kaip Džordžas Fenvikas nedaug tėra.
- Geriau ir už niekam tikusią merginą, - atkirto ji, kilstelda
ma antakį. - Megė sako, kad prie tavo židinio irgi yra vietos - ar
kartais nebuvai sutikęs mano gražuolės draugės Trikli, šokolado
spalvos labradorės?
- O kaipgi. Sutikau, apžiūrėjau, paskyriau dietą. Nuostabi
mergina, bet ne mano skonio.
- O kokios tavo skonio?

Jis patylėjo, rankose laikydamas vestukų vandens dubenėlį.
- Tokios, kurios turi košės galvoje. Labradorai mieli, tačiau
šiek tiek... per ramūs. Aš ne prieš ir šiek tiek didesnį savarankiš
kumą. Ir netgi užsispyrimą.
- Tuomet norėčiau tave supažindinti su visa gauja irzlių ter
jerų. - Reičelė lyg laidos vedėja mostelėjo triukšmingojo galo
link - Visų įmanomų spalvų ir be galo užsispyrę.
Dabar abu stovėjo nusitvėrę po vandens dubenėlį, ir Reičelė
pradėjo spėlioti, ar tik šildymas nebus įsijungęs nakties režimu,
nes ji pasijuto sukaitus.
- Na, apie irzlumą nieko nesakiau, - atšovė Džordžas. - Te
noriu šiokios tokios kibirkštėlės. - Jis patylėjo ir mirkteldamas
pridūrė: - Ir gerų klubų.
Dabar tai jau tikrai pasidarė panašus į Danielą Kraigą. O gal
čia tik šviesa taip jį pagražina? - mąstė ji.
- O tai reiškia - nė ženklo klubo displazijos, - pridūrė jis. -
Tai mano gyvenimo prakeiksmas. Na, o dabar tu. - Jis atsisuko į
Česterį ir lengviausiai pakėlė jį su visu krepšiu. - Reikėtų šį vyru
ką pernešti kur ramiau, o tau duoti išgerti. Būtų ne pro šalį.
Kadangi jau artėjo aštunta, atrodė visai natūralu pakviesti Džor

džą vakarienės, kad ir kokią paprastą Reičelė buvo susiplanavusi
sau pasidaryti. Tačiau kai jis nustūmė ją nuo viryklės, paaiškinęs,
kad būtų neblogai šį tą patobulinti, ji patenkinta pasitraukė ir,
atidariusi vyno butelį, sužavėta ėmė stebėti jo darbą.
Džordžas virtuvėje sukosi taip pat užtikrintai, kaip ir apžiūri
nėjo Česterį, kuris dabar jaukiai susisukęs į kamuoliuką snaudė
nešiojamajame narve nedidelėje patalpoje prie virtuvės. Pjausty
damas ir mėtydamas keptuvėn česnaką, berdamas druską ir pil
damas vyną Džordžas nesiliaudamas klausinėjo. Kaip jai patinka
namas? Ar jau buvo šunų dresūros aikštelėje su Perlu? Ar Freda
190 Lucy Dillon
jau pasakojo jai, kaip Pipinas kartą išgelbėjo Tedui gyvybę atneš
damas į miegamąjį pamirštus vaistus nuo širdies? Ar ji tuo tiki?
Pokalbis ramiai tekėjo savo vaga tai išsiliedamas plačiau, tai
vėl nuslūgdamas, o Reičelė maloniai gurkšnojo vyną ir vis jau
kiau jautėsi Džordžo draugijoje. Nors ir keista, jis klausėsi, ką ji
atsako, vis vieno ar kito dalyko perklausdavo. Kartais tai nuskam
bėdavo gana šiurkščiai, bet jai patiko; jai teko sutikti uždarų žmo
nių, kurie klausinėdavo tik dėl to, kad patiems nereikėtų nieko
pasakoti apie save, tačiau Džordžas buvo ne iš tokių. Jis su ma
lonumu šnekėjo apie savo darbą Longhamptone ir prijuokino ją
iki ašarų pasakodamas gyvūnų ir jų savininkų nuotykius - nors,
kaip ji suprato, mandagiai vengė minėti pavardes.
Po geraširdiškų pašaipų, tokių kaip ši, kurią jis pasakė pasi
raitodamas rankoves: „Iškart pamačiau, kad būsi arši restora
nų lankytoja, vos tik pradėjai sverti makaronus svarstyklėmis“,
jis užduodavo ir paprastesnių klausimų, padiktuotų stačiokiško
smalsumo.
- Kaip sekasi tvarkyti namus? - paklausė jis, statydamas prie
šais ją kupiną lėkštę. Kvepėjo puikiai. - Gana sunku rūpintis šunų
prieglauda, tačiau turbūt keistoka peržiūrinėti tetos asmeninį gy
venimą. Vienai pačiai.
- O, kad būčiau iš anksto žinojusi, kas manęs laukia. - Reičelė
pasiėmė šakutę ir prisakė sau suvalgyti tiktai pusę šios milžiniš
kos porcijos. - Dotės aš gerai net nepažinojau, bet dabar pradedu
galvoti, ar ją iš viso kas nors pažinojo. Jei supranti apie ką kalbu.
- Lyg ir. Argi ne tavo darbas suprantamai kalbėti? - Jis su ma
lonumu kimšo makaronus.
- Ne. Mano darbas suregzti ir paskleisti gražias kalbas, - atšo
vė Reičelė. - Šiaip ar taip, dabar suprantu, kodėl žmonės įsitaiso
vaikų. Tereikia pasakyti jiems, kad viską pasidalytų po lygiai, ir
tegu sau drasko namą iki pamatų. Kaip mano mama sako: kai
vienas pasitraukia, kitas renkasi. Ko gero, tai greičiausias būdas

sutvarkyti palikimo dokumentus. Jei Dotė pusę turto būtų pali
kusi mano seseriai Amelijai, tai čia jau stovėtų šiukšlių konteine
riai ir sukiotųsi laidos „Turtai palėpėse“ ekspertai iš BBC.
Džordžas nusijuokė.
- Geriausias sprendimas, kokį tik esu girdėjęs. - Jis pakėlė akis
nuo lėkštės ir, staiga surimtėjęs, pakreipė galvą į šoną. - Jei reikės
pagalbos, tik pasakyk, gerai? Ir ne vien sunkiems daiktams kiloti.
- Gerai, - maloniai nustebo Reičelė.
- O ateityje dar kas nors atsiras? - atsainiai paklausė jis. - Vai
kai? Vaikinas? Partneris... ar kaip jūs ten šiomis dienomis sakote
Londone.
- Nėra, - atsiliepė Reičelė. - Vaikų neturiu.
Oliveris nuo pat pradžių labai aiškiai pasakė: jokių netyčiukų.
Vaikų jam jau iki soties, nors trečioji jo dukra, Džensen (na, ir
kvailas vardas), atsirado praėjus geriems metams po to, kai jis
prisiekė jau nebemiegąs su Keit viename miegamajame. Tada ji
užkūrė jam pirtį kaip reikiant. Štai tada reikėjo jį palikti, kol jai
tebebuvo trisdešimt ketveri ir laiko dar į valias.
Galvoje sukantis šiems prisiminimams, ji atsainiai čiupinėjo
taurės kojelę, o Džordžas, tai supratęs kaip užuominą, įpylė dar
vyno.
- Tikrų vaikų ar šuniukų?
- Oi. Ačiū. Ne, man patinka tik tokie vaikai, kuriuos galima
grąžinti tėvams. - Reičelė ėmė meistriškai raityti spagečius aplink
šakutę. - Visiems sakau, kad mano biologinis laikrodis turbūt
elektroninis, nes niekada negirdėjau jo tiksint.
Tai buvo šmaikštus atsakymas, kartą ji taip ir mamą nutildė.
Ir teisingas, jei per daug nesigilinsi. Kadangi jis užklausė tokio
asmeniško dalyko, Reičelė irgi išdrįso paklausti:
-Otų?
192 Lucy Dillon
Džordžas papurtė galvą.

- Esu girdėjęs, kad pirma reikėtų susirasti žmoną. Mano dar
bo savaitė turi apie aštuoniasdešimt valandų, kaip ne kartą esu
sakęs, nelabai sąžininga būtų net šunį įsigyti, tuo labiau moterį.
Bet žinojau tai jau stodamas į veterinarijos mokyklą, taigi, jeigu
nesutiksiu tokios pat veterinarės... - Jis gūžtelėjo pečiais. - Tur
būt todėl veterinarai ir samdo namų tvarkytojas.
Džordžo atsakymas buvo toks pat praktiškas, kaip ir jos pa
čios, tačiau visa tai sakydamas jis pažvelgė jai į akis.
- Tai gana uždaras gyvenimas, - kalbėjo jis toliau, mėlynos
akys žibėjo prieblandoje, - gal net savanaudiškas, bet...
- Tau tai patinka. Suprantu. - Reičelė gerai žinojo, kur jis len
kia. - Visi žiūri lyg su priekaištu, kad tau patinka dirbti iki nukri
timo ir neapsikrauti vaikais. Nuolat su tuo susiduriu. O kai mė
gini paaiškinti, kad iš tiesų labai smagu dirbti kiaurą naktį, kad
priviliotum stambų klientą, ar viską metus išskristi į Veneciją, kai
bilietams taikoma nuolaida, ar... - Ji pagalvojo, koks atitikmuo
galėtų būti veterinaro gyvenime. - Arba išgelbėti susirgusį ponį
ir panašiai, tai žmonės tik užjaučiamai linguoja galvas, sakydami:
„Ak, kas gi tau belieka. Kai neturi vaikų, ieškai paguodos dar
be.“ - Ji gurkštelėjo vyno. - Ką gi, malonu susipažinti. Atleiskit,
bet darbas man ne paguoda. Aš to ir noriu.
- Mm. - Atrodo, Džordžas aname stalo gale pralinksmėjo. -
Na, gal tik kelionės į Veneciją nebūtinos. O ar jau matei Long-
hamptono kanalą? Labai vaizdingas.
- Turėsi mane nusivesti.
- Su malonumu. - Jis kilstelėjo taurę. - Gondolų nepažadu,
bet galėsiu pavaišinti ledais.
- Čia jau pasimatymas. - Reičelė nusišypsojo, bet teko nuleisti
akis, kai ir jis atsakydamas nusišypsojo, nes žvilgsnis nudegino
lyg ugnis.
Ji nužvelgė jį iš padilbų: pastebėjo pašaipią šypsenėlę ir visiš

kai nemadingus languotus marškinius. Vynas, vakaro nuotaika ir
malonus pokalbis - visa tai vertė ją atsipalaiduoti, tačiau visiškai
atsipalaiduoti kažkodėl nesisekė.
Džordžas parodė į makaronus.
- Ar skanu? Senokai negaminau dviem.
Kai žvilgsniai susitiko, jai sudilgsėjo lūpas, staiga ji kažkaip
keistai pajuto visą savo kūną - veido išraišką, drabužius, lūpas,
o šito nebuvo jutusi jau labai seniai. Džordžas ne gražuolis, visai
nepanašus j Oliverį, tačiau su juo būdama Reičelė jautėsi taip, lyg
jau labai seniai jį pažinotų.
- Ir seniai verdi vienam? - atsainiai paklausė ji.
- O... - Džordžas apsimetė galvojąs. - Visą amžių.
- O iš patiekalo neatrodo. Labai skanu.
- Esu pamalonintas. Man rodos, tu iš tų merginų, kurias išsi
veda pavalgyti, o ne iš tų, kurioms verdama, ar ne?
- Mano buvęs virti nemokėjo, - atsakė ji. - Na, taip, man pa
tinka valgyti ne namie, kaip jau tikriausiai pastebėjai iš mano vir
tuvės įgūdžių.
- Ar tas buvęs - rimtas reikalas? - Džordžas šnekėjo atsai
niai, bet Reičelė suprato, kad abu suka ratus apie labai svarbius
dalykus, kuriuos abu norėtų sužinoti, bet nenorėtų parodyti savo
susidomėjimo.
- Gana rimtas, - atsakė ji. - Bendradarbis. Išsiskyrėm prieš
kelias savaites.
- A. - Jis pamėgino nutaisyti užjaučiamą miną, tačiau nelabai
Pavyko. - Labai gaila.
- Neverta, - paskubėjo pridurti ji. - Tie santykiai neturėjo
ateities. Seniai reikėjo viską baigti, bet...
- Vyrai kartais būna visiški kvailiai, - nutraukė ją Džordžas ir
Pakėlė prie lūpų taurę, kol ji nespėjo įsižiūrėti jam į veidą.
194 Lucy Dillon
Reičelė puolė svarstyti, ką čia tokio šmaikštaus ir kartu ko

ketiško atsakius, bet staiga sučirškė ant sienos kabėjęs telefonas.
- Atsiprašau, - pasakė ji stodamasi. - Reikia atsiliepti.
Kai pakėlė ragelį, teko labai susikaupti, kad per triukšmą bare
išgirstų, kas sakoma.
- Sveika, Reičele, čia Megė. Ar viskas gerai?
- Labas, Mege. Viskas gerai. Na, lyg ir taip. Česteris kažką su
ėdė ir mirtinai mane išgąsdino, bet, manau, viskas susitvarkys.
Atvažiavo Džordžas.
- Tikrai? - Megė, atrodo, labai nustebo. - Puiku! Na, gerai, pa
klausyk, šiąnakt negalėsiu grįžti - mano draugė Džiulė šiek tiek
padaugino šventės proga, ir aš pažadėjau, kad pabūsiu su ja per
naktį. Ar susitvarkysi? Rytoj iš pat ryto grįšiu, taigi nesirūpink dėl...
- Manai, kad nesugebėsiu susidoroti? - atšovė Reičelė.
Džordžas irgi atsistojo ir parodė į telefoną.
- Duok man. Sveika, Mege. Mege, tu nustebsi sužinojusi, kad
Reičelė išmėžė visas šunidės nė kiek ne prasčiau už tave. Taip,
viską. Iki blizgesio. - Jis žvilgtelėjo į Reičelę; telefono laidas buvo
trumpokas, taigi jiedu stovėjo gana arti, pro marškinius ji netgi
jautė tvirtos jo krūtinės šilumą.
Įdomu, pagalvojo Reičelė ir net sudrebėjo. O kas, jei jis mane
priglaustų? Koks Džordžo kūnas po šiais drabužiais? Aišku, rau
menų tąsant arklius ir karves bus priaugę, bet kažin ar plaukuo
tas? Lygus? Įdegęs?
Ji nusipurtė, ir Džordžas įdėmiai ją nužvelgė.
- Jai puikiai sekasi. Na, ar dar ką nors norėjai pasakyti? Ne?
Tai gerai. Labanakt, Mege.
Jis pakabino ragelį, bet nepasitraukė iš karto, be to, ir jai nesi
norėjo judintis.
- Na, - tyliai tarė jis, ir Reičelė pasiruošė kitam ėjimui. Olive
ris šiuo metu jau būtų pradėjęs gundymo veiksmus. Arba tiesiog
ėmęs ir pabučiavęs.
Tačiau Džordžas paklausė:

- Nemanau, kad turėtum čia kur nors pudingo. O gal turi?
Jų akys susitiko, linksmas jo žvilgsnis persimainė, ir dabar jau
Reičelei teko atsitraukti, nes kūnu pažiro žiežirbos ir užpylė ją
visą, ji pasijuto lyg būtų aštuoniolikos.
- Neturiu, - atsakė ji, balsas nuskambėjo labai keistai. - Bet
manau, kažkur pas Dotę turėtų būti viskio.
Džordžas pakreipė galvą į šoną, lyg svarstydamas pasiūlymą.
- Ar siūlai naktinį nuotykį? - paklausė, bet paskui staiga, ro
dos, susivokė, ką čia leptelėjo, ir sutriko. - Na, turėjau omeny nu
sigėrimą. Nenorėjau pasakyti...
Tas jo sutrikimas buvo toks mielas, tačiau tai, kad jam į galvą
šovė ir kita, daug nešvankesnė, mintis, įkaitino atmosferą ir paki
bo tarp jų tartum klausimas.
Reičelei užgniaužė kvapą staiga suvokus, kaip labai norisi jį
pabučiuoti. Pirmo žingsnio jis pats nežengs, pernelyg padorus.
Tačiau ji jau buvo pakankamai, jei ne per daug, išgėrusi ir jau
tėsi drąsiai; po kurio laiko tarsi iš šalies pamatė, kaip jos ranka
tiesiasi, pirštai ima liesti Džordžo skruostą, tokie ilgi ir subtilūs
prie dygios jo pasmakrės, o mėlynai nulakuoti nagai atrodė tokie
miestietiški greta senamadiško veido.
Jis nenuleido nuo jos patamsėjusių akių, nesipriešino, bet ir
nerodė pritarimo, kol galų gale ji pati jį prisitraukė ir vos vos pa
lietė lūpomis jo lūpas, o šios buvo neįtikėtinai šiltos ir minkštos.
Jo dvejonės truko dar dvi tris sekundes, visą tą laiką ji jautėsi lyg
pakibusi ore, kol galų gale tvirta jo ranka apkabino ją per liemenį,
° kita paniro į plaukus, suėmė galvą, ir jų lūpos išsiskyrė, bet ji
v's dar jautė vyno skonį ir jo lūpas, kurios buvo taip svaiginamai
pažįstamos.
Reičelei apsisuko galva, bet ne nuo alkoholio, o nuo širdies
gelmėse liepsnojančio geismo. Net nesuvokdama, ką daro, ji ap
kabino abiem rankomis Džordžo kaklą ir tarsi ištirpo jo glėby-
196 Lucy Dillon
je - taip nuostabu buvo jausti visą jo kūną, kuris ramiausiai sau

išlaikė ją, atsišliejusią visu metro aštuoniasdešimt aštuonių ūgiu.
Džordžas akimirkai atsitraukė, pabučiavo ją j nosį ir akių
vokus.
- Nesuprask klaidingai, Reičele, - sumurmėjo jis, apiberda-
mas bučiniais skruostus. - Tai... - Žodis nuslopo bučinyje į ka
klą. - Bet ar tu tikrai...?
Reičelė vėl sugriebė jo galvą ir pabučiavo tiesiai į lūpas, nepa
likdama jam nė mažiausios abejonės, ko nori.
O tada Džordžas ėmė ir vienu švelniu judesiu pakėlė Reičelę
ant rankų ir nusinešė į svetainę ant milžiniškos aksominės Dotės
sofos.
Kalvos papėdėje, kitame Longhamptono gale, Džonis apkabinęs

bučiavo Natali į kaklą ir ėmė skverbtis po minkštais trumparan-
koviais marškinėliais, kuriuos ji vilkėjo lovoje. Turėjo juos nuo
mokyklos laikų, jie buvo jau sunešioti lyg voratinklis ir tokie ne
kaltai seksualūs. Jie jam patiko daug labiau už tuos gundančius
apdarus, kuriuos ji taip mėgo pastaruoju metu ir kurie versdavo
jį jaustis lyg mylėtųsi sekso parduotuvės lange.
Natali jo glėbyje sustingo, jis suprato, kad palietė jautrią vie
telę jos kakle, vietelę, kuri priversdavo ją raitytis ir dūsauti, o tai
galėjo reikšti įžangą į dar aistringesnį pratęsimą.
Padrąsintas jos reakcijos, jis vėl pabučiavo ten pat, šįkart at
kakliau, tačiau ji atstūmė jo rankas ir pakėlė galvą nuo pagalvės.
- Kas? - paklausė išmuštas iš vėžių Džonis.
- Ką, negirdi? - sušnypštė ji.
- Ko negirdžiu? - Pastatęs ausis, jis išgirdo dabar jau gerai
pažįstamą garsą - graudžią pratisą dejonę, labiau primenančią
mirštančio žmogaus aimaną, negu nusiminusio šuns kauksmą. -
Ak, tai...
- Nedūsauk taip liūdnai. - Ji pasisuko ant šono ir dabar žvelgė

įjį, kūnai vis dar kankinamai arti po pūkine antklode. - Jisverkia.
Džonis nužvelgė gundančiai iškilusias po marškinėliais Natali
krūtis, sukietėjusius jų spenelius ir ištiesė ranką prie klubo, neno
rėdamas taip greitai pasiduoti. Neplanuotas seksas juk tapo tokia
retenybe.
- Suprantu, kad verkia, Nat. - Jis paglostė dailiai išlinkusį jos
liemenį. - Jis puikiai suvokia, ką daro. Negali vis lakstyti pas jį
žemyn. Argi Megė tau nesakė - taip jis ir elgsis. Jis mus erzina.
Ji vėl prigulė, ir abu sukišo nosis, klausydamiesi siaubingo
kaukimo, aidinčio per visus namus. Atrodė, kad kažkas brauko
kontrabosą, apsimovęs boksininko pirštines.
- Kažin, ar tik erzina, - sušnabždėjo Natali. - Atrodo, jam ti
krai skauda. Kaip manai, gal jis į ką nors užsigavo virtuvėje?
- Kaukia taip pat, kaip ir vakar naktį. Ir užvakar.
- Tikrai? Oi! Ar išleidai jį prieš lipdamas viršun? Gal jis nori
nusilengvinti.
Džonis sugriežė dantimis ir atvirto ant nugaros.
- O kaip aš?
- O ką tu? Tau nereikia prašytis į tualetą, Džoni. Gali imti ir
nueiti.
- Nat. - Jis truktelėjo ją už rankos taip, kad ji užvirto ant jo
ir suspaudė sėdmenis - tokiam veiksmui paprastai ji negalėda
vo atsispirti. Tikrai turėtų pajusti, koks jis susijaudinęs. - Leisk,
padėsiu tau pamiršti šunį. Ką ten skaitei internete? Kuo dažniau
mylėsies, tuo didesnė galimybė...
- Ovuliacija buvo senokai. - Natali kreivai šyptelėjo. - Tavo
sPermai prireiks laiko mašinos, kad šį mėnesį pradėtum vaiką.
Džonis krūptelėjo.
~ O gal aš nenoriu pradėti vaiko. Gal tenoriu pasimylėti su
tavimi.
198 Lucy Dillon
Apačioje Bertis išringavo dar vieną, negirdėtą, trelę. Nuskam

bėjo kone antgamtiškai, siaubingai.
- Negaliu klausytis, atleisk. - Natali išsirangė jam iš glėbio,
nusimetė antklodę ir iššoko iš lovos. - Geriau lipsiu žemyn, kol
kaimynai neiškvietė gyvūnų apsaugos tarnybos.
Džonis bejėgiškai stebėjo, kaip ji velkasi chalatą, ilgos lieknos
kojos švytėjo blausioje elektroninio laikrodžio šviesoje.
Kas čia dabar? Jei netinkamas laikas, tai neverta ir prasidėti.
Jis jautėsi įskaudintas. Net jeigu ji tik juokavo, o jis tikėjosi, kad
juokavo, tai vis tiek reiškia, kad jos galva veikia pagal tvarkaraštį,
nesvarbu, kad dedasi esanti spontaniška.
Jis vėl nugrimzdo į pagalves. Pusę mėnesio karštligiškas seksas
pagal pareikalavimą, kitą pusę visai nieko ir dar stimpantis šuo,
kuris veržiasi pas tave į lovą. Sudie romantika?
Kai Natali pasilenkusi pabučiavo jam į nosį, Džonis net pa
šoko.
- Nesiraukyk, - paprašė ji. - Grįšiu po minutėlės. Be to, tik
pagalvok - kokia puiki repeticija prieš bemieges naktis bliaunant
vaikui.
- Jei tik jo susilauksim, - sumurmėjo Džonis, bet tik tada, kai
Natali išėjo pro duris.
Natali, įsispyrusi į šlepetes, nutapsėjo į apačią, puikiai suprasda

ma, kad pasiduodama Berčio kaukimui ji laužo visas knygos tai
sykles, bet ji įtikinėjo save, remdamasi ta pačia knyga, kad tiesiog
neįmanoma atsispirti šiam graudžiam „Kurgi jūūuuūūuuūūs?“
šauksmui, kuris išsivystė per šimtus metų ieškant pasimetusios
gaujos.
Tai prigimtis. Be to, jis dar neapsiprato. Bertis per savo trum
pą gyvenimą tikrai nemažai patyrė. Dar spės suprasti, kad jie vi
sai neketina niekur jo palikti.
Ji atidarė virtuvės duris, ir kauksmas akimirksniu liovėsi, o

basetas puolė į glėbį taip vizgindamas uodegą, kad atrodė perlus
per pusę.
Kaipgi gali atsispirti tokiai meilei, klausė savęs Natali, pasi
lenkdama apkabinti gremėzdiško raukšlėto kūno.
- Sveikas, Berti! - sumurmėjo jam j sprandą ir pralinksmėjo,
kai sužavėtas šuo ėmė uostinėti visas plikas jos kūno vietas, ku
rias tik pasiekė. Jo kailis šiek tiek atsidavė šunimi, prie šio kvapo
ji jau pradėjo priprasti. Megė ją perspėjo, kad skalikai smirdi, ir
gerai jį išprausė prieš išleisdama, tačiau net tada, kai kiekviename
kambaryje buvo išdėliota po oro gaiviklį, vis tiek vien iš kvapo
galėjai nustatyti, kuriame kambaryje šuo.
Bet Natali tai nerūpėjo. Kai jis į ją žvelgdavo spinduliuodamas
meile ir dėkingumu už naujus namus, už dėmesį, už naują pra
džią, ji galėdavo atleisti jam viską.
Ir jai sušildavo širdis. Pagaliau ji rado kur nukreipti savo mo
tinišką ilgesį, kuris padarė laimingesnę kitą būtybę.
- Ak tu žioplas šunie! Visą savo guolį sujaukei!
Nusiminęs, kad buvo paliktas miegoti vienas apačioje, Bertis
iš savo prabangaus odinio guolio ištempė čiužinį ir paliko prie
durų. Natali pasilenkė įdėti jo į vietą, o kai atsisuko, Bertis buvo
dingęs.
Sekundę ar dvi ji sutrikus dairėsi aplinkui, paskui išgirdo jo
nagus skrebenant kietas medines grindis. Natali puolė iš virtuvės,
ir pačiu laiku, nes dar spėjo pamatyti baltą Berčio uodegos galiu
ką išnykstant laiptų viršuje.
Ji nulėkė iš paskos. Jam negalima laipioti laiptais - kenkia nu
garai. Be to, ir pašlis pašlis jų, kaip gaujos vadų, autoritetas.
- Nat, kas...? Fuuui! Kad tave kur!
Turbūt Bertis užšoko ant lovos, spėjo ji kreivai šypteldama.
Jau buvo pastebėjusi, kad trumpos lyg paršelio kojos visai ne
200 Lucy Dillon
kliūtis vogti nuo virtuvės stalo gardžius kąsnelius ar užsikarti

ant sofos.
Grįžusi į miegamąjį, Natali pamatė Bertį, tarsi karalių tysantį
ant baltos antklodės ir žvelgiantį į ją susižavėjimo kupinomis, bet
vis tiek liūdnomis akimis. Netgi dabar, kai jau buvo atsidūręs ten,
kur ir norėjo būti.
- Leidai jam lipti laiptais! - Prislopęs Džonio balsas sklido
kažkur iš po šuns. - Ar ne pati sakei, kad negalima? Ar ne taip
parašyta tavo taisyklių knygoje?
- Parašyta. - Ji nužvelgė Bertį, kuris liūdnai spoksojo į ją. -
Tau kenkia nugarai, Berti. Gali nukristi ir susižeisti.
Bertis tylėjo.
Ji įsmuko lovon, o šuo įsitaisė tarp jų abiejų, net nespėjus jai
prisitraukti Džonio arčiau. Bertis ištiesė savo ilgą kaklą ant pagal
vės, taigi gulėjo per patį vidurį lyg koks rąstas, o ilgos rudos ausys
buvo išdrikusios į abu šonus.
Nelabai higieniška, pagalvojo Natali, bet taip miela, kad širdis
neleido varyti jo šalin. Iki šiol jo gyvenime, matyt, pasitaikė ne
tiek jau daug pagalvių.
- Tik šį vieną kartą, - pareiškė ji jam. - Rytoj miegosi virtu
vėje.
- O šiąnakt knarks mums į veidus.
- Jis neknarkia, - nepasidavė Natali, o Bertis kaip tik tą aki
mirką, ištiesęs letenėles, niuktelėjo jai tiesiai į nosį. Ji pastūmė
šunį. - Na, jei ir knarks, tai ne taip baisiai kaip tu.
- Na, gerai, kaip nori. Tau į darbą nereikia. Gali ilsėtis kiauras
dienas. - Džonis pasisuko, ir jo veidas iškilo virš Berčio galvos.
Plaukai buvo susivėlę, o išraiška tokia mieguista ir nepatenkinta,
kad savotiškai dar mielesnė už Berčio snukelį.
- Ką gi, tai gal norėtum dar kelias brangias poilsio valandas
klausytis jo graudžių verksmų apačioje?
- Ne, - atšovė Džonis ir, vėl atvirtęs ant nugaros, ėmė traukti
antklodę iš po Berčio. - Bet man nepatinka du meitėliai po viena
antklode.
Greta jo atsidūsėjo be galo patenkintas Bertis.
Zoja irgi klausėsi šuniuko kvėpavimo, tačiau nemiegojo.

Negalėjo užmigti, tad sėdėjo susisupusi pūkuotu chalatu pusę
trečios ryto, abiem rankom spausdama atšalusios kavos puodelį,
ir žiūri į ramiai besikilojantį krepšyje prie židinio miegančio Iri-
siuko pilvuką. Būtų visai malonu paturėti jį ant kelių, tačiau Zoja
visomis jėgomis mėgino laikytis Megės nurodytų taisyklių.
Ribos, vis kartojo ji sau. Ir šunyčiams, ir vaikams reikia nu
brėžti ribas. Ak, kad Zoja turėtų bent truputėlį Megės autoriteto
bendraudama su bet kuriais, bet geriausia - ir su vienais, ir su
kitais.
Na, pagaliau jis užmigo. Ir kaip visada, vos tik pasitaikius pa
togiai progai ramiai pasnausti, nesibaiminant, kad Irisiukas ką
nors, ko negalima, sukramtys, sudraskys ar apsiusios, jos galvoje
pradėjo suktis visokiausi neišsprendžiami klausimai, neleisdami
nė akimirkai sumerkti akių. Zojai reikėjo tiek daug visko apgal
voti, viskas susijaukė lyg susiviję karoliai, kurių nebeįmanoma
išpainioti.
Bilas. Pradėkim nuo to, kad ji nebegalėjo liautis galvojusi apie
Bilą. Kvaila, aišku, taip svaičioti dėl žmogaus, kurį tesutikai vieną
kartą, bet kai jis įtaisė ją ant Reičelės sofos, jiedu taip ir praplepė
jo visą popietę - žinoma, tiktai norėdami įsitikinti, kad jai nėra
smegenų sukrėtimo. Jis šnekėjo taip pat noriai kaip ji, dar ir aki
mis svilino, nors tai jau niekaip nesusiję su smegenų sutrenkimu,
be to, mėtė nedrąsias užuominas, kad reikėtų vėl kada susitikti
bartu pavedžioti šunų, o gal ir papietauti. Zojai, žinoma, norėjosi
tiesiog pasimėgauti šiomis trapiomis svajonėmis apie kažką nau-
Ja>tačiau širdį buvo užgulęs rūpestis.
202 Lucy Dillon
Kai su Irisiuku išėjo namo, ji staiga suvokė, kad net neužsimi

nė apie Leo ir Spenserį. Ar nereikėjo nuoširdžiai prisipažinti, kad
yra išsiskyrusi ir turi du vaikus? O gal kalbėtis apie vaikus dar per
anksti?
Bet kuo ilgiau ji tylės, tuo sunkiau bus apie tai pradėti kalbą
ir tuo negražiau atrodys tas jos tylėjimas. O klastingas nakties
balsas šnabždėjo, kaip malonu buvo tą trumpą valandėlę tiesiog
pabūti savimi. Ne kažkieno mama ar kažkieno buvusia žmona.
Tiesiog savimi, pirmąkart po daugybės metų.
Bet visas tas mintis ji nugrūdo j pašalį ir iš po pagalvės, kur
buvo paslėpusi, išsitraukė mobilųjį telefoną.
Tai Spenserio mobilusis, kuriuo Deividas norėjo papirkti vai
ką prieš pat išeidamas, nors Zoja ir priešinosi, sakydama, kad jis
per mažas. Pirštai automatiškai ėmė spaudyti mygtukus, ir štai
jos, tos nuotraukos, iš pramogų parko, kur Deividas su berniu
kais linksminasi, kaip tegalima linksmintis už pinigus. Šiaip jau
šlykščios nuotraukos, bet kai kuriose iš jų dar buvo matyti ir Dže-
niferė, amžinai išsišiepusi iki ausų, stovinti visiems už nugarų,
aiškiai mėginanti dėtis geriausia berniukų drauge.
O pašviesintos sruogos atrodo šlykščiai. Zoja matė, kad sumo
kėta už jas labai brangiai, o nudažyta atmestinai.
Išjunk telefoną, įsakė sau, tačiau tuščiai. Ji pasijuto, lyg būtų
krapščiusi šašą. Dabar, kai jau žinojo, kad nuotraukų yra, Zoja
negalėjo liautis žiūrėjusi. Leo atrodė visai laimingas, tačiau Spen
serio veidelis apsiniaukęs - jai labai gerai pažįstama išraiška, at
sirandanti tada, kai vaikas mėgina susidoroti su užgriuvusiomis
bėdomis kaip didelis berniukas, tačiau dar nemoka nuslėpti, kad
jį tai skaudina.
Ji prisivertė išjungti telefoną. Deividas, be jokios abejonės, pa
darė šias nuotraukas, kad ji pamatytų. Tas mulkis tyčia nufoto
grafavo savo naująją draugę greta vaikų, siekdamas priminti, kad
ji jau nebėra jo šeimos dalis, ir puikiai žinodamas, kad Spenseris

jai parodys.
Zoja užsiėmė delnu burną slopindama dejonę.
Ji jau nebemylėjo Deivido. Nebenorėjo būti su juo; tegu turi-
si sau tą Dženiferę su prastai nudažytomis sruogomis. Tačiau ji
nenorėjo prarasti berniukų vien todėl, kad širdis neleido kovoti
nešvariais būdais, kaip darė Deividas.
Ji negalėjo jų papirkinėti. O ir pinigų nėra. Ji tegalėjo mylėti
juos, o kiek ilgai tokia meilė gali atsilaikyti prieš prašmatnius sa
vaitgalius ir šuniukus vos paprašius?
Išgirdęs triukšmą, Irisiukas sujudo ir iškišo švelnią nosytę pro
plastikinio guolio kraštą. Atrodė užsimiegojęs ir toks mielas, pri
simerkęs nuo blausios šviesos, surauktu snukeliu.
Zoja tyliai atsistojo, paėmė šuniuką iš krepšio ir, atsinešusi ant
sofos, atsigulė su juo glėbyje. Instinktyviai jis įsirangę į kaklo lin
kį ir kvėptelėjo tiesiai į ausį.
- Kartais pagalvoju, kad tu vienintelis mano gyvenime toks
nuoširdus, - sušnabždėjo ji. - Tu vienintelis supranti, ką reiškia
„ne“. Net jei ir ne visada kreipi į mane dėmesį.
Irisiukas palaižė Zojai ausį. Ji pasijuto geriau.
15
Kitą rytą Megė pabeldė į duris kaip paprastai, pusę astuonių, bet
šįkart Reičelė nešoko keltis. Kažkokia nematoma jėga laikė pri-
kausčiusi prie pagalvės, ir tai tikrai buvo ne Perlas.
Ir pagirios ne pačios blogiausios jos gyvenime, nors gerklė
buvo perdžiūvusi ir dar kažin kaip seksis pajudinti galvą. Tačiau,
nors buvo nemalonumų, Reičelė jautė keistą džiugesį, rodės, lai
mė pleveno aplinkui, tarsi būtų gimtadienio rytas. Ko čia jai, po
galais, džiaugtis?
Vis dar užsimerkusi ji pamėgino prisiminti.
Oliveris - prarastas. Darbas - nėra. Testamento dokumentai -
dabar jau sutvarkyti, tačiau bet kurią akimirką ateis milžiniška
sąskaita. Prieglauda, susirgęs šuo - visiškas košmaras. Džordžas...
Akys kaipmat atsimerkė, ir puiki nuotaika išsisklaidė lyg ne
buvusi.
Džordžas. Vakarykštis vakaras. Tai buvo nuostabus, daug ža
dantis pasimatymas, kol ji nepasigėrė ir nenusitempė jo į lovą lyg
pirmą kartą viena namuose likusi paauglė.
Reičelė atsisėdo, nekreipdama dėmesio į blogumą skrandyje,
ir apsižvalgė. Džordžo nė ženklo, jos džinsai ir palaidinė tvarkin
gai sudėti ant kėdės prie durų. Nužvelgė save - buvo apsivilkusi
nešvariais trumparankoviais marškinėliais, kuriuos pati buvo nu
metusi ant kėdės prieš kelias dienas.
Galvoje sukosi vakarykščio vakaro detalės. Malonus pokalbis.
Jausmas, kad pažįsta Džordžą jau visą amžinybę. Ta nuostabi ke-
liūs pakirtusi akimirka, kai ji pabučiavo jį ir pajuto stiprią jo ran

ką ant savo liemens, o paskui - bučinys.
O tada viskas ėmė skęsti migloje. Jukji dar nebuvo labai girta,
tiktai viskas nutiko taip greitai...
Reičelė negailestingai krapštė atmintį ieškodama smulkmenų.
Nėra kada skęsti migloje!
Jis užnešė ją laiptais į viršų, net suvirpėjo tai prisiminusi. Okai
ji nutraukė jam languotus marškinius, su malonumu pastebėjo,
kad spėjimas apie raumenis, užaugusius tąsant karves, buvo labai
tikslus. Okaip vyras, metų metais neturėjęs merginos, glamonėjo
ją taip tvirtai, kad ji tik pratisai dejavo. Tačiau prisiminė ji ne vis
ką. Neprisiminė, pavyzdžiui, kaip užmigo.
Kad tave kur. Reičelė prisidengė veidą. Tokių nutrūktgalviškų
vienos nakties nuotykių ji nebuvo turėjusi nuo pat universiteto
laikų. Negi ji tokia banali, meile nusivylusi bobelė?
Vėl pasigirdo beldimas į duris.
- Reičele! Arbatos! - linksmai sučiulbo Megė. - Įdėjau du
šaukštelius cukraus. Dėl visa ko!
Apimta siaubo Reičelė įsispoksojo į aistringos Dotės portretą
ant sienos, o toji, rodės, ėmė ir mirktelėjo. Kada išėjo Džordžas?
Ar nesutiko grįžtančios Megės?
- O gal geriau atnešti vitaminizuoto gėrimo? - paslaugiai pa
siūlė Megė.
Geriau jau kelsiuos, kol ji nepamanė, kad aš kokia girtuoklė
kekšė, pagalvojo Reičelė ir antžmogiškomis pastangomis šoko iš
lovos, čiupo savo kašmyro chalatą ir užsimetė jį beveik vienu ju
desiu.
Eidama vos nesumindžiojo Perlo, kuris, kaip visada, gulėjo
prie durų.
Reičelei sutraukė skrandį.
- Nieko sau, - ištarė ji garsiai. - Tik nesakyk, kad čia tysojai
visą laiką? Tai jau būtų... keistoka.
206 Lucy Dillon
Ji atidarė duris, o Megė padavė puodelį arbatos. Atrodė gaivi

lyg ramunėlė, tokiais pat kaip Reičelės, tik švariais, marškinėliais,
patrumpintais džinsais ir kailiniais batais. Nakvynė pas draugę
visai nepaveikė Megės arbatos ruošimo įpročių.
- Labas rytas! - užgiedojo ji. - Atrodo, turėjai puikų vakarą!
Reičelė nervingai persibraukė ranka plaukus, nes akies krašte
liu milžiniškame veidrodyje ąžuoliniais rėmais pastebėjo, kad jie
styro į visas puses. Ką Megė žino apie vakarykštį vakarą?
- Apie ką tu?
- Nagi, prikaistuviai! Kriauklėje! O virtuvė atrodo lyg po
bombos sprogimo. Nemaniau, kad moki ruošt valgį.
- Aš ir neruošiau. Džordžas pasiliko vakarienės ir griežtai at
sisakė valgyti tai, ką ketinau virti, - atsakė Reičelė, kol dar nepa-
sipylė užuominos. - O paskui dar pasiliko išgerti.
- Puiku! - Megė kilstelėjo antakius, ir Reičelė tai išsiaiškino
kaip „Ir ką?“
Tyla.
- Ir ką? - neištvėrė Megė.
Reičelei smilksėjo galvą, bet pro nesmagumo jausmą dėl to,
kuo ją pavertė Džordžas, vis dėlto skverbėsi puikus Kalėdų ryto
spindesys. Lūpų kamputyje virptelėjo išdavikiška šypsenėlė, nors
Reičelė pasistengė kalbėti abejingai.
- Ir nieko. Maloniai pasikalbėjom. Jis... - Toks nuostabus. -
Labai malonus pašnekovas.
- Tai neerzino tavęs visą vakarą? - nustebo Megė. - Žiūrėk
tu man. Klausyk, padarysiu sumuštinį su kumpiu. - Ji pasisuko
eiti. - Apačioje yra Freda, nori tavo patarimo, kur nusivesti Tedą
gimtadienio proga Londone, nes tu mūsų ekspertė. Jokių nuoga
lių ir šviesos blyksnių, jei galima. Kenkia jo sveikatai.
Reičelė suėmė arbatos puoduką abiem rankomis ir atsirėmė į
durų staktą, o tuo metu Megė, lydima Perlo, nustraksėjo žemyn.
Kai ji dar kartą žvilgtelėjo į savo atvaizdą veidrodyje, pamatė susi

vėlusią, bet laimingą moterį, kokios jau senokai nebuvo mačiusi.
Kai Reičelė, nusipraususi po dušu ir pasijutusi daug geriau, nu

sileido į apačią, Freda jau buvo suplovusi visus indus ir dabar
blizgino taures. Reičelė net išsigando pamačiusi ant padėklo
džiūstant visą kalną prikaistuvių, tačiau puikiai suprato, kad už
šią paslaugą privalės duoti smulkią vakarykščio vakaro ataskaitą.
Megė maišė ryžius su vištiena Česteriui, kuris, jau daug žva
lesnis, uostinėjosi po virtuvę, ir, nujausdama artėjant kryžminę
apklausą, atsiprašydama nusišypsojo Reičelei.
- Tai kaip ten vakaras? - paklausė Freda, kabindama greta
metalinės krosnelės šlapią pašluostę.
- Ačiū, gerai, - atsakė Reičelė. - Ooo, ar tai ką tik užplikyta
arbata?
- Girdėjau, Džordžas buvo užsukęs? - nutaisiusi atsainią
miną, nepasidavė Freda.
- Mm, na, buvo. Česteris sunegalavo. Kaip jis šįryt, Mege?
- Oi, jau daug geriau! Jis...
- Girdėjau, ne tik Džordžas čia gerai praleido laiką, - nebesu-
silaikė Freda. - Džiaugiuosi dėl tavęs, mieloji!
- Aš jai nesakiau, - užprotestavo Megė, kai Reičelė pradėjo
piktai murmėti. - Ji pati atspėjo. Iš indų kalno. Jai irgi nepasiro
dė, kad išsivirti makaronų tau būtų reikėję tiek prikaistuvių, tik
neįsižeisk.
- Na ir? - kilstelėjo išpešiotus antakius Freda.
Reičelė pakėlė prie lūpų puodelį ir nenorom nusišypsojo, pa
mačiusi tiek susidomėjusių akių - Fredos, Megės, Česterio ir dar
Perlo.
- Ir nieko. Džordžas paruošė man vakarienę ir pasiliko, nes
jau buvo vėlu.
208 Lucy Dillon
Freda pliaukštelėjo rankomis.

- Puikumėlis! Ak, mieloji, tu nusipelnai gero vyro, jei tik ne
supyksi, kad sakau, po viso to, ką patyrei!
Reičelė jau žiojosi prieštarauti, kad Dotės mirtis nebuvusi toks
jau sunkus išmėginimas, bet pamatė Mėgę rodant Fredai grima
sas, kad užsičiauptų, ir iškart suprato, jog šioji jau bus išplepėjusi
apie jos „smurtaujantį“ kavalierių. Džiaugsmas, kad taip domi
masi jos vakaru, išgaravo. Va tau ir nauja pradžia.
- Nepyk ant Megės, kad išsiplepėjo, mes abi tavo draugės, Rei-
čele, - kalbėjo toliau Freda, pamačiusi surūgusias Mėgę ir Reiče-
lę. - Neįmanoma sutikti pono Tikrojo, kol esi su ponu Netikruo
ju, kaip sakau mūsų Linei. Tai yra tomis retomis progomis, kai
galiu su ja pasikalbėti.
Reičelė pažvelgė į užuojauta spinduliuojantį paprastą susi
raukšlėjusį Fredos veidą ir susigėdo. Nuo šios akimirkos, pažadė
jo ji sau, visada sakysiu tiesą. Bet dar ne tuojau pat.
- Mudu maloniai pabendravom, džiaugiuosi, kad artimiau su
sipažinom, - prisipažino ji. - Bet nemanau, kad mudu su Džor
džu jau pora. Mes tik pavakarieniavom, daugiau nieko.
- O aš manau, kad judu puikiai vienas kitam tinkat, - pareiškė
Freda. - Tu vienintelė iš visų mano pažįstamų sugebi duoti jam
pylos. Ir vienintelė, kuriai jis tai leidžia, - mirktelėjo ji. - Galėtum
pasipasakoti mums, mieloji, nes iš Džordžo tai jau tikrai nieko
nepešim.
Megė net žagtelėjo iš siaubo, o Reičelė draugiškai pakraipė
galvą, bet iš tiesų tai ji net pati nustebo, kad taip malonu kalbėtis
apie praleistą vakarą ir nereikia visko nuo visų slėpti, kaip tekda
vo praeity.
Čia ne jos virtuvė, na, dar ne visai jos, tačiau staiga ji čia pasi
juto taip jaukiai.
Visą rytą Reičelė vaikščiojo sunkia galva, tačiau vos tik šmėstel
davo koks praėjusio vakaro prisiminimas ir nuverdavo širdį kar
tėlis, persipynęs su džiaugsmu, pramaišiui dar su siaubinga gėda,
ji sustingdavo ir nebepajėgdavo tęsti darbo, ar tai būtų prieglau
dos priežiūra, ar pokalbis telefonu. Jautėsi lyg paauglė, tačiau vis
žiūrėjo į savo mobilųjį, ar jis nepaskambino.
Jis nepaskambino. Jis, įtikinėjo ji save, labai užsiėmęs kaimo
veterinaras. Net jei nebūtų užsiėmęs, Džordžas nepanašus į tokį,
kuris kitą rytą po vakarienės prisistato su puokšte gėlių. Tačiau,
ginčijosi ji pati su savimi, jis nepanašus ir į tokį, kuris leistųsi į
vienos nakties nuotykius, ir nors ji jo dar gerai nepažinojo, tiek
tai jau suprato.
Apimta sąžinės graužaties, Reičelė nusprendė, kad geriausia
bus griebti jautį už ragų ir išsiaiškinti santykius. Nesinorėjo po
tokios nakties lyg niekur nieko prieglaudos kabinete aptarinėti
kokį vemiantį spanielį. Net dantis sugėlė pagalvojus, kaip tai būtų
bjauru, o ypač Megės ir dar mažiausiai dviejų šunų akivaizdoje.
Taigi papietavusi Reičelė nuvažiavo į automobilių stovėjimo
aikštelę prie veterinarijos ligoninės ir pamatė į kitą jos galą visu
greičiu įlekiantį purviną Džordžo lendroverį.
Ji giliai atsikvėpė, nutaisė šypseną ir išlipo.
- Labas! - pasisveikino. - Turi porą minučių?
Džordžas žvelgė draugiškai, bet atsargiai.
- Taip, turiu. Geru laiku nutaikei, - kiek įsitempęs tarė jis. -
Kaip tik užsukau šio to pasiimti, visą dieną lekiu. Avys ėriuojasi,
nesibaigianti istorija.
Žvyru išpiltu keliuku jiedu nugurgždėjo prie pastato, ir jis ati
daręs palaikė jai duris. Už jų buvo gana šiuolaikiškas laukiama
sis, išpuoštas plakatais, reklamuojančiais priemones nuo blusų,
ir, kaip su malonumu pastebėjo Reičelė, čia kabėjo visi jos daryti
skelbimai apie namų ieškančius šunis, kuriuos, matyt, Megė nu
kopijavo.
210 Lucy Dillon
Priimamajame laukė keli klientai su krepšiais ir kartoninėmis

dėžėmis, jie šypsojosi praeinančiam Džordžui. Jis gana oficialiai
nusivedė ją į kabinetą, ten atsidarė kartotekos spintelę ir ėmė
kuistis.
- Nieko, jei aš čia paieškosiu? - paklausė jis. - Po dešimties
minučių vėl turėsiu lėkti.
- Žinoma. - Reičelė staiga suvokė, kad nebežino, ką sakyti.
Jautėsi lyg po pirmojo bučinio per mokyklos šokius kitą rytą pa
mačiusi tą berniuką mokykloje.
Džordžas atsisuko, ir ji išvydo, kad jis jaučiasi taip pat nesma
giai, kaip ir ji.
- Tai apie ką norėjai pasikalbėti? O gal išsigandai, kad pakelsiu
kainą už iškvietimus? - šnekėjo jis smagiai, tačiau atrodė kažko
sutrikęs.
- Klausyk, norėjau pasimatyti, nes... - Reičelė išraudo, nors
visomis jėgomis stengėsi laikytis kaip subrendusi moteris. - Nes
telefonu tokie pokalbiai niekada geruoju nesibaigia.
Džordžas kilstelėjo antakį, ir Reičelei suvirpėjo širdis.
Ji pasirėmė rankomis į kėdės atkaltę.
- Atėjau padėkoti už vakarykštę vakarienę. Tikrai puikiai pra
leidau vakarą, bet truputį pasigėriau, kaip turbūt jau būsi ir pats
pastebėjęs, mm, taigi noriu pasakyti, kad aš paprastai taip ne...
Kaip čia dabar pasakius, kad ji nemiega su vyrais pirmojo
pasimatymo metu, kad nenuskambėtų pernelyg dorovingai? Jai
jau beveik keturiasdešimt metų. Tačiau kažkodėl jo nuomonė jai
buvo svarbi. Ar tai būtų naujų santykių pradžia, ar jie liktų drau
gais, Reičelė norėjo šįkart pasielgti teisingai.
Džordžui pagailo jos, pamačius raudonuojant, ir jis pavartė
akis. Iškart tapo panašesnis į tą vakarykštį Džordžą, pagalvojo ji.
- Nereikia aiškintis, - atsakė jis. - Aš paprastai irgi taip ne
darau.
- A. Tai gerai!
- Gerai! - Džordžas žiūrėjo į ją, ir vėl plykstelėjo vakarykštė

kibirkštėlė. - Teisingai atsakiau?
- Taip. Visiškai. - Reičelė sukaupė jėgas antram klausimui. -
Mes padarėm...
- Padarėm. - Linktelėjo Džordžas. - Gal tu ir neprisimeni,
bet vos neiškritai iš lovos, kai kuiteisi savo rankinuke ir mėginai
priversti mane pasinaudoti servetėle iš sušio baro kaip sargiu.
Reičelė sustingo, paskui prunkštelėjo. Visai nejuokinga, bet jis
tai pasakė nepaprastai rimtai, o ir veidas buvo kuo rimčiausias.
- Tikrai?
- Taip, - atsiduso jis. - Manau mums abiem šiame fronte rei
kėtų pasimokyti, nes viskas nė iš tolo nepriminė situacijos iš va
dovėlio. Štai kas nutinka, kai entuziazmui pritrūksta patirties.
- Na, entuziazmo tai buvo su kaupu.
O iš tiesų tai buvo visai miela, pagalvojo ji, kai jiedu, abu su
augę žmonės, ėmė taip dėl šito jaudintis lyg pasigėrę paaugliai.
Jie kurį laiką žiūrėjo vienas į kitą, ir Reičelė jau pradėjo neri
mauti, kurgi šis pokalbis gali pakrypti. Kaip nedaug moterų turė
jęs kaimo veterinaras, Džordžas, rodės, susidoroja su šia situacija
daug geriau už ją.
- O dabar, kai jau apie tai pakalbėjom, - kalbėjo toliau jis, -
gal norėtum šiek tiek grįžti atgal ir šį savaitgalį susitikti su manim
pavakarieniauti? Supranti, aš gana senamadiškas. Ir jei toliau ei
sim tokiu tempu, tai turėsiu pasipiršti.
Reičelė susivokė, kad tikėjosi visai ne šito: tokio ramaus kons
tatavimo, kad prasidėjo kažkas rimta. Jokių gudravimų ir išsigal
votų priežasčių, kodėl to geriau nedaryti. Ji jautėsi taip, tarsi, pa
stačiusi koją ant užšalusio ežero, su nuostaba būtų suvokusi, kad
ledas jau storas, net čiužinėti galima.
- Taip! - nudžiugo ji. - Taip, būtų nuostabu. Ar neturėčiau
atsidėkodama šįkart pati tau išvirti vakarienę?
212 Lucy Dillon
- Ačiū, nereikia. - Atšovė Džordžas. - Neturiu jokių piktų už

mačių. Manau, abu vienas kitą pažįstam gana gerai ir suprantam,
kad ši mintis niekam tikusi. Kaip tau šeštadienis? Turi kokių pla
nų? - Jis patylėjo. - Argi nėra smagu, kad nebereikia maivytis dėl
tokių dalykų, nes esam jau subrendę?
- Žinoma, - sutiko Reičelė. - Mano dienotvarkė tuščia. Bio
loginis laikrodis tiksi. Pietausiu su tavimi. - Ji nusišypsojo, nes
aiškiai suprato, kad, nors ir ką šnekėtų, abu labai laukė dar vienos
galimybės tiesiog pasikalbėti.
Buvo jau antra valanda, o Natali dar nespėjo padaryti nieko, ką

buvo suplanavusi. Ačiū Berčiui už nesiliaujančius vaikiškus dė
mesio reikalavimus.
Jei ir su vaikais tas pats, pamanė ji, nustumdama jo leteną nuo
savo kojos, tai kažin ar jų prasimanyti tokia jau gera mintis.
O nebevaikščioti į darbą irgi nebuvo taip paprasta, kaip ji
pradžioje įsivaizdavo. Diena prasidėjo, kai ji septintą valandą
prabudo, tačiau, užuot apsivilkusi kostiumėlį ir išėjusi į darbą, ji
atsikėlė, išleido Bertį ir ėmėsi dienos darbų sąrašo, o jis prasidė
jo nuo penkiolikos minučių stovėjimo sode su kakučių maišeliu
rankose, laukiant, kol šuo atliks reikalą.
Džonis į mokyklą išėjo aštuntą, o ji su Berčiu darbo kamba
ryje visą rytą grūmėsi valios dvikovoje. Natali buvo stipri ir labai
norėjo imtis atostogoms suplanuotų darbų, tačiau neįmanoma
spausdinti, kai dėmesio ištroškęs Bertis užsikaria ant dešinės ran
kos dilbio.
- Ant žemės! - įsakė ji griežtai, kaip reikalavo knygos, tačiau
Bertis neužleido pozicijų. Dar daugiau, jis kyštelėjo nosį jai prie
veido, aiškiai siekdamas trinktelėti. Natali atsitraukė pačią pasku
tinę akimirką, bet jis nesuglumo ir, pasispyręs trumpomis užpa
kalinėmis kojomis, šoktelėjo dar arčiau.
Išsitiesęs Bertis, lyg kokios ištraukiamosios šuninės kopėčios,

pasiekdavo stalo kraštą, stalviršį virtuvėje, Natali naktinį staliuką
ir bet kokį kitą paviršių, ant kurio tik būdavo maisto.
- Labai miela, bet marš ant žemės, - dar tvirčiau pakartojo ji,
rodydama į grindis. - Ant žemės!
O jis ir vėl bakstelėjo jai į veidą, šį kartą pataikė nosin taip
smarkiai, kad net suskaudo. O skaudėjo dar po pirmojo karto -
Džonis tada kvatojo susiriesdamas, nes atseit atrodė be galo mie
lai, o Bertis, rodos, suprato, kad toks triukas siekiant dėmesio yra
labai sveikintinas.
- Oi! Ne! Blogas šuo! - Ji nustūmė Bertį ant žemės, kad galėtų
prisidengti nosį, skaudėjo taip, kad, rodės, turėtų bėgti kraujas.
Bertis šleptelėjo ant visų keturių letenų ir liūdnai pažiūrėjo į
ją. Natali suprato, ko jis nori: kad ji atsisėstų ant grindų, o jis ga
lėtų įsitaisyti jai ant kelių ir užsnūsti. Kartais Natali jau nebesu-
prasdavo, kuris čia kurį dresuoja.
- Berti, jei sėdžiu namie, tai dar nereiškia, kad neturiu darbo.
Kaip aš atnaujinsiu savo gyvenimo aprašymą, jei tu vis trukdai? -
pareikalavo pasiaiškinti ji, vis dar laikydamasi už nosies.
Per visą rytą ji tesugebėjo nusiprausti po dušu, bet ir tai teko
suktis greitai, nes laiko turėjo tik tiek, kol Bertis ištyrinės skanu
mynų prikimštą žaisliuką. Antraip jis ims skrebenti duris gailiai
kaukdamas arba nusiminęs šmirinės po namus.
Natali bijodavo palikti Bertį vieną, tad pirmąsias savo naujo
jo gyvenimo dienas praleido įkalinta namuose, išeidavo tik va
landai pavedžioti Berčio, kaip buvo rekomenduojama, ne, tiesą
sakant, dvi valandas, jei priskaičiuotume laiką, reikalingą Berčiui
nuvilioti nuo sofos. Džonis mano, kad ji su Berčiu kiauras dienas
žiūri televizorių ir šiaip dykinėja, tačiau, jei kalbėtume sąžinin
gai, veiklos ji turėdavo, na, sakykim, per akis. Tai visai nereiškia,
kad ji puls jam skųstis arba parodys tai Berčiui.
214 Lucy Dillon
- Mamytė negali visą laiką skirti tik tau, - paaiškino ji šuniui.

Bertis melancholiškai suaimanavo, ir Natali širdis atsileido.
Juk dėmesio anuose namuose jis patyrė ne tiek jau ir daug, taigi
nieko nuostabaus, kad nori įsitikinti, ar ji jo nepaliks.
- Na, gerai, tai gal eikim pasivaikščioti? - numojo ranka į gy
venimo aprašymą Natali ir dar kartą peržiūrėjo darbų sąrašą. Per
šias atostogas (gerai pagalvojusi) ji tik dar stipriau pasiryžo ne
iššvaistyti veltui nė sekundės - reikia pastoti, išdresuoti Bertį ir
visiškai atsipalaiduoti.
Pasivaikščiojimai su Berčiu irgi įeina į sąrašą, taigi bus galima
padėti varnelę.
Savaitgalį išsinagrinėję Longhamptono gatvių žemėlapį, Džo-

nis su Natali rado keletą puikių maršrutų kasdienei Berčio kojų
mankštai, kuri visada turėdavo baigtis didžiuliame parke, kur ga
lima ir palakstyti, ir pamėtyti kamuoliuką.
Bent jau taip buvo manyta iš pradžių. Natali buvo skaičiusi,
kad basetus galima išmokyti ką nors atnešti, jei tik turo kantry
bės ir valios, tačiau iki šiol Natali buvo numetusi kamuoliuką gal
tuziną kartų, o atsinešti teko pačiai. Šįkart ji netgi pasijuto kvailo
kai, kai Bertis staiga susidomėjęs pasileido prie medžių, augančių
parko pakraštyje.
Natali tvirčiau sugriebė išsivyniojantį pavadėlį ir prisidengė
ranka akis. Pasirodo, Bertį sujaudino visai ne kamuoliukas. Jis
pamatė Reičelę iš šunų prieglaudos, kuri artėjo lydima keturių
įvairaus didumo šunų. Natali pamojo, ir Reičelė priėjo artyn, o
Bertis tuo metu šokinėjo aplink kitus šunis, lyg būtų nematęs jų
visą amžinybę.
- Labas! Tik pažiūrėkit, kas čia! - pajuokavo Reičelė, mėgin
dama suimti visus pavadėlius į vieną ranką. - Matau, kad prisidė-
jai prie kasdienių pasivaikščiojimų klubo?
- Tikriausiai taip jaučiasi ir mamos, atvedančios vaikus į mo

kyklą, - ėmė svarstyti Natali. - Tas pats laikas, ta pati vieta, toks
pat maniakiškas elgesys.
- Aha, bet į mokyklą vedžiojančios vaikus mamos bent jau
gali nueiti išgerti kavos! - Reičelė iš plastikinio įtaiso paleido ka
muoliuką, ir visi šunys (o su jais, Natali nuostabai, ir Bertis) pa
sileido iš paskos. - Ar jau mėginai su tuo padaru kur nors nueiti?
Aš tai baigiu išprotėti. Londone buvau įpratusi keturis kartus per
dieną išgerti kavos. O dabar manęs net į kavinę neįleidžia. Oi,
Liuse! Atnešk tą kamuoliuką! Tuojau pat!
Liusė, rudmargė Stafodšyro terjere, savo galingais nasrais su
kandusi kamuoliuką skuodė artyn, o visi kiti šunys lėkė iš paskos.
Reičelė, atgavusi kamuoliuką, vėl jį nusviedė.
- Žinai, ko čia trūksta? Kavinės, kur būtų galima ateiti su šu
nimis, - ištarė Natali, jau regėdama šviesią viziją. - Su kabliukais
ir aptvarais, kur būtų galima palikti šunis, kaip mamos palieka
vaikus žaidimų kambariuose - ir, žinoma, viduje, kad būtų ramu,
jog niekas jų nenudžiaus.
- O prie kavos nemokami skanėstai šunims ir dar visokiausių
dydžių vandens dubenėliai.
- Ir aikštelė, ir dar galimybė palikti šunį, tarkim, pusvalan
džiui, jei nori pasišnekėti su drauge ar sutvarkyti kokį reikalą, -
toliau kalbėjo Natali, prisiminusi kraujo tyrimą, kurį jai būtinai
reikėjo atlikti ligoninėje. - Bertis visiškai švarus, juk pati žinai.
Daug švaresnis nei pusė kavinėse matytų vaikų.
- Atrodo, visai nebloga mintis. - Reičelė nusišypsojo. - Reikė
tų pamėginti įgyvendinti.
- Nori tapti dalininke ir skirti penkiasdešimt procentų pel
no prieglaudai? - Natali numetė šunims kamuoliuką. - Galėtum
pardavinėti tuos sumuštinius su kumpiu. Džonis sako, kad su
džiaugsmu mokėtų už tokį tris svarus - tikrai praverstų išsiruo
šus ilgesniam pasivaikščiojimui.
216 Lucy Dillon
- Tikrai? Nejuokauk, - atsiliepė Reičelė. - Man tikrai reikėtų

rasti papildomų lėšų šunų prieglaudai. Mano teta Dotė nebuvo
finansų genijus, be to, nepatikėsi, kiek tie šunys suėda. Lyg norė
dami atsiėsti už visą gyvenimą. - Ji vėl sviedė kamuoliuką. - Tu
riu prisipažinti, kad apie tokius dalykus nelabai ką išmanau, bet
reikėtų ką nors sugalvoti greit, antraip teks uždaryti prieglaudą.
- Na, jei prireiks gerų minčių, turiu vadybininkės patirties ir
begales laisvo laiko. Jei tik galėsiu kartu atsivesti šunį, - neištvėrė
nepasiūliusi pagalbos Natali. Jai kažkodėl labai patiko Reičelė -
gal dėl to, kad jau nebejauna, neturi vaikų ir vis tiek atrodo lai
minga.
Liaukis, įsakė ji sau. Tai jau nebesvarbu. Šiaip ar taip, tas krau
jo tyrimas bus pirmas žingsnis teisinga linkme. Natali svajingai
nužvelgė Bertį, kuris kaip tik pristojo prie ramiosios Trikli. Jokios
galimybės nusivesti jį į ligoninę.
- Ar jį kada nors bus galima palikti vieną? Kalbu apie namus.
- Jam tai niekada nepatiks, kaip tvirtina Megė, bet ką gali ži
noti. - Reičelė atsisuko į Natali. - Ar jis jums jau įkyrėjo? Gal
apsigalvojot dėl jo globos?
- Ne! Nieko panašaus, - paskubėjo užtikrinti Natali. - Tiktai
man reikėtų nubėgti pasidaryti kraujo tyrimą ir atlikti dar kelis
reikalus mieste, o negaliu palikti jo vieno, kol Džonis negrįš iš
darbo. - Ji prikando lūpą. - Kraują reikėtų tirti šiandien arba
rytoj.
- Tikiuosi, nieko rimta, - susirūpino Reičelė.
- Ne, tiktai... - Padvejojusi ji viską išpyškino: - Mudu su Džo-
niu mėginame pradėti vaikelį, kaip jau sakiau, kai buvai namuo
se, o viskas vyksta ne taip greitai, kaip tikėjomės, tad noriu pasi
tikrinti hormonų lygį, kad žinočiau, ar ovuliacija tikrai vyksta. Ir
geriausia tai būtų padaryti šiandien.
- O, taip, gerai, - užjausdama sumurmėjo Reičelė, o paskui
pridūrė: - Žinai ką, aš čia vis tiek būsiu dar mažiausiai keturias
dešimt minučių, vaikštinėsim ir svaidysim kamuolius. Gal nori ir

Bertį palikti, kol apsisuksi? - Ji niuktelėjo koja į aplink besigrū
dančius šunis. - Vienu daugiau ar mažiau, jokio skirtumo.
- Tikrai? - Natali pasijuto taip, lyg ją pačią kas būtų paleidęs
nuo pavadėlio.
- Žinoma. Tik grįždama atnešk man espreso kavos ir pyragai
tį. - Iš kvadratinių Liusės nasrų ji šiaip ne taip ištraukė kamuo
liuką, vėl įtaisė jį į svaidyklę savo laibais pirštais ir sviedė toli toli
miško link. - Gal geriau paprašyk dvigubos espreso. Ir dar gal
gali atnešti paskutinį „Vogue“ žurnalą?
- Taip. Dieve mano, Reičele, tu mane išgelbėjai! - Natali pri
segė Berčio pavadėlį prie kabliuko ant Reičelės diržo ir pasileido
link ligoninės, jau iš anksto traukdama mobilųjį telefoną skam
binti Bilui, kad viską paruoštų.
Reičelė po paskutinio šunų vedžiojimo grįžo apie ketvirtą valan

dą, išskirstė šunis po narvus ir niūniuodama sau panosėje nuėjo
į virtuvę.
Taip nemaloniai prasidėjusi, ši diena tapo tokia puiki, kad
geriau nė nebūna. Saulė nebespigino į akis, prasidėjo draugystė,
apie kurią galima pasakoti kam tik panorėjus, šunys pašaukti su
grįždavo, o Natali Hodž padės jai sugalvoti, kaip uždirbti pinigų
šunų prieglaudai išlaikyti.
Kaip gera, kad kažkas jai ketina padėti šiuo klausimu. Paskai
čiavusi, kokio dydžio galėtų būti tas paveldėjimo mokestis, ji be
veik persigando - net su visokiausiomis susigalvotomis išlygomis
bus tikrai nemenka suma. O tarp Dotės paslapčių nebuvo stebu
klingo recepto, kaip jai pavyko išsiversti šitiek metų.
Na, žinoma, dar buvo tas vėrinys, kuris dabar gulėjo pas Long-
hamptono juvelyrą, žadėjusį nustatyti jo vertę. Tai padengs dalį
paveldėjimo mokesčio sumos, bet ką daryti paskui?
218 Lucy Dillon
Reičelė kiek pastovėjo nusitvėrusi šaldytuvo rankenos. Ji jau

patikrino visas ten stovėjusias dėžutes ir puodynes ieškodama
dar briliantų, tačiau nieko nerado. Tačiau išties jai norėjosi suži
noti, iš kur tas neįtikėtinas vėrinys atsirado - gal tai dovana? Nuo
paslaptingojo Felikso? Ar dar nuo ko nors?
Ji pasidarė puodelį kavos ir įsileido spėlioti apie visas kitas
romantiškas aplinkybes. Dotė ir Feliksas jai beveik niekada ne
išeidavo iš galvos. Tvarkydama namus daugiau užuominų apie
paslaptis ji nerado, taigi teko pačiai kurti versijas, paremtas nese
na patirtimi su Oliveriu: ilgi vakarai darbe, kurie virto vėlyvomis
vakarienėmis alinėse, o paskui virto kažkuo daugiau.
Na, Feliksas, sprendžiant iš nuotraukų, bent jau išsivesdavo
Dotę pasižmonėti, apgailestaudama mąstė ji. Iš visų su Oliveriu
praleistų metų neliko nė vienos nuotraukos, nes jis su tikro šnipo
gudrumu sugebėdavo jų išvengti. Dotei bent jau liko šis tas pri
siminimui.
Dabar viskas jau praeityje, įtikinėjo ji save, eidama į kabinetą
prie šunidžių pasižiūrėti, kas ten darosi. Lazda turi du galus - jei
aš jam neegzistuoju, tai ir jis man taip pat.
Prie stalo grauždama rašiklį sėdėjo Megė ir vartė užrašus. Šią
popietę prie telefono budėjo Freda ir, kaip visada, paliko Reičelei
su Mege lyg vištos koja pakeverzotų žinučių, kad tos turėtų ką
šifruoti, kai ji išeis namo ruošti Tedui arbatos.
- Sveika! - Megė parodė ant stalo pūpsantį vaisinį pyragą. -
Freda paliko. Vaišinkis. Atrodo, smagiai pasivaikščiojai.
- Tikrai, - sutiko Reičelė. - Trikli jau atbėga šaukiama. Nau
dojausi švilpuku, be to, atlygindavau skanumynais, kaip mokei.
- Puiku. Šaunuolė.
- Turiu prisipažinti, kad labai smagu, kai pavyksta. - Per Me-
gės petį ji pamėgino perskaityti Fredos žinutes. - O jūs čia, ma
tau, irgi turėjot ką veikti. Ar man žinučių yra?
- Tau arba Fredai per kelias artimiausias dienas reikės pati

krinti dar porą namų, žmonės domisi Šelme ir Trikli.
- Ė-hė! - šūktelėjo Reičelė, sušokdama pergalės šokį. - Ketu
rių atsikratėm, dar vienuolika liko!
- Dar buvo trys skambučiai dėl šunų priežiūros dienomis, o
čia juk pinigai, a? Oi, ir dar asmeniškas skambutis tau.
- Asmeniškas skambutis į šunų prieglaudą? - Reičelė susirau
kė. Mama skambintų į mobilųjį, Oliveris irgi. O paskui šovė baisi
mintis: mokesčių inspekciją jau pasiekė žinios apie jos palikimo
mokestį. - Ar kas nors iš advokatų dėl palikimo dokumentų?
Varge mano, negi kažką pripainiojau?
- Ne, skambino į tavo mobilųjį. Palikai jį čia, matyt, kitame
palte. - Megė patyrinėjo Fredos keverzonę. - Skambino kažkokia
Keit Rigli. Norėjo pasikalbėti su tavimi apie... Oliverį. Oi, Reiče-
le. - Ji susirūpinusi pakėlė akis. - Tai ne tavo buvęs?
Gera Reičelės nuotaika kaipmat išsisklaidė. Keit. Mėgindama
išvengti Oliverio skambučių, ji visai pamiršo, kad ir Keit gali už
simanyti atsiimti savo dalį. Dabar tai jau aišku - kaip ji nepagal
vojo, kad Keit norės išlieti ant jos teisėtą įsiūtį?
- Ar Freda tik tiek parašė? - Jos balsas drebėjo. - Kad Keit
skambino dėl Oliverio?
Megė linktelėjo, akys didelės, apvalios.
- Ar ji nesakė, kad perskambins?
- Nežinau. Freda sakė, kad davė jai prieglaudos numerį, jei
kartais norėtų susirasti tave čia, - kaltai aiškino Megė. - Aš jai
neminėjau jokių vardų, na, žinai, kai pasakojau apie tavo išsis
kyrimą su draugu. Nemanau, kad ji ką nors suprato. Tikriausiai
mano, kad Oliveris - tai šuo.
Reičelė lengviau atsiduso. Dėkui Dievui nors už tai. Neįmano
ma nė pagalvoti, koks būtų Fredos veidas, jei sužinotų, kad užjau
tė šeimos ardytoją.
220 Lucy Dillon
- Klausyk, galiu jai perskambinti ir pasakyti, kad tavęs nėra, -

pasiūlė Megė. - Galim užblokuoti jos skambučius!
- Ne, - narsiai atsiliepė Reičelė. - Jei ji dar paskambintų...
Tai bus man bausmė, pasakė ji sau, nors buvo ir baisoka. Tu
rėsi su ja pasikalbėti. Jai tikriausiai reikia išsirėkti, kad galėtų gy
venti toliau. Niekuo daugiau negaliu jai padėti.
Megė, pamačiusi, kaip Reičelė nejaukiai jaučiasi, pakeitė temą.
- Oi, dar ir Džordžas skambino, klausė ar tu nealergiška fa
zanams, - išsišiepė ji. - Kaip suprantu, vėl vakarieniausit kartu?
- Taip. Savaitgalį.
Megė iš džiaugsmo suplojo rankomis.
- Pirmyn! Reikalai, atrodo, ima taisytis, a?
Reičelė virpančiomis lūpomis nusišypsojo. Jei tik pavyks j
savo ateitį neįsileisti praeities.
i6
Paprastai Zoja neišnaudodavo pietų pertraukos, jau geriau padir

bėdavo ir anksčiau grįždavo namo, kad nereikėtų paknopstomis
bėgti pasiimti iš mokyklos Leo su Spenseriu, bet šiandien ji pasa
kė Hanai pertraukos metu klientų jai nesiųsti ir beveik bėgte pa
sileido pagrindine gatve, kad iki pirmos spėtų pasiekti ligoninę.
Planą ji jau buvo susikūrusi: nupirks Bilui keletą tulpių kios
kelyje netoli grožio salono ir nunešus padėkos už suteiktą pagal
bą, o tada - atgal. Tačiau kai jau stovėjo prie registratorės stalelio,
nutiko kažkas keista, ir ji niekaip nebegalėjo išspausti žodžio. Na,
bent jau suprantamo.
- Tai jūs nesate užsirašiusi? - paslaugiai pakreipusi galvą pa
sitikslino Lorena. Užjos Zoja pamatė krepšyje susiraičiusią Lulu,
kuri viską stebėjo savo juodomis akutėmis, pro kurias niekas ne-
praslysdavo. - Norite pasikalbėti su gydytoju Harperiu? Bet ne
sate užsirašiusi?
- Na, taip, - sutiko Zoja. - Čia jam. - Ji atkišo gėles, tačiau
tuojau pat pasijuto lyg kokia persekiotoja ir sutrikusi ėmė trauk
tis. - Galbūt galėčiau palikti ir jums, kad perduotumėt...
Lorena energingai papurtė galvą.
- Ne! Nereikia, jis kaip tik apžiūri paskutinį pacientą prieš
pietų pertrauką. Kodėl jums neprisėdus ir nepalaukus, jis tuoj
pasirodys. Jam reikia išvesti Lulu pasivaikščioti. - Ji meiliai pa
rodė į šunį. - Juk reikės? Ojūs nusiteikus šiek tiek pasivaikščioti?
222 Lucy Dillon
Jai dar tebekalbant, Zoja patalpos gale pamatė vyriškio silue

tą ir iš Lulu reakcijos - ausys stačios, iškart striktelėjo ant dailių
savo kojelių - suprato, kad ten turbūt Bilas.
Širdis išdavikiškai virptelėjo, ji beveik panoro, kad nebūtų at
ėjusi. Kaip čia dabar atrodys? Atsibeldė ir atnešė gėlių? Jukjis tik
mandagiai elgėsi, daugiau nieko, įtikinėjo save. Ji tiesiog iš degtu
ko priskaldė vežimą.
Bet Zojai nespėjus apsigalvoti ir tyliai išsliūkinti, Lorena jau
šnekino Bilą.
- Gydytojau Harperi? Čia yra žmogus, norintis su jumis pa
sikalbėti!
Jis apsižvalgė, ir Zojos širdis visai pašėlo. Ak Dieve mano, ti
kras gydytojas, kaip iš kino filmo - net ir tikrų tikriausias stetos
kopas ant kaklo kabo. Jis dairėsi po priimamąjį, o paskui, kai jau
pamatė ją čia sėdint, tokią sutrikusią, suglaustais keliais, su tuo
keistoku sijonu, pasimetimą jo veide pakeitė plati šypsena.
Tik neleptelėk kokios kvailystės, perspėjo ji save. Galvok ką
kalbi.
Bilas išėjo pro kabineto duris ir, Lulu šokinėjant aplinkui,
pasuko prie jos. Zoja suspaudė lūpas norėdama pasitikrinti, ar
greitosiomis užteptas lūpdažis dar išlikęs, o tada nusišypsojo, vil
damasi, kad nebus išsitepliojusi dantų.
- Ei, Lulu, tik pažiūrėk, kas atėjo! - šūktelėjo jis šuniui, linkte
lėdamas Zojos pusėn. - Tavo nauja kirpėja! Gumbas, žiūriu, jau
išnyko! Ar norėjai, kad apžiūrėčiau?
- Jaučiuosi gerai! Na, šiek tiek pavėpusi ir maratono nega
lėčiau bėgti, bet šiaip neblogai! - puolė aiškintis Zoja. - Sveika,
Lulu! Kaip laikaisi? Neskriaudžia dideli šunys?
Nagi, patylėk, įsakė sau.
Norėdama nuslėpti sutrikimą, ji pasilenkė pakedenti Lulu
ausų.
- Mudu kaip tik susiruošėm apeiti kvartalą, - tarė Bilas. - Ar

norėtum kartu? Nebent atėjai čia pas ką nors kitą?
Zoja pažvelgė tiesiai į rudas Bilo akis. Jodžiaugsmąją pamačius
šiek tiek temdė sutrikimas, bet dėl to jis buvo tik dar gražesnis.
- Ne, tiesą pasakius, atnešiau jums, štai. - Ji ištiesė tulpes,
raudonas su geltonais dryžiukais, šiek tiek panašias į jos pačios
plaukus po šios savaitės praktikos užsiėmimų. - Tik noriu padė
koti. Kad pasirūpinote manimi. Tikriausiai sugadinau šeštadienį,
tačiau labai man padėjote.
Atrodė, Bilas kuo nuoširdžiausiai nustebo.
- Buvo malonu. Ir tikriausiai tu pirma dovanoji man gėles.
Kaip miela. Klausyk, kodėl mums nepasivaikščiojus iki parko ir
atgal? Pasižiūrėčiau, kaip judi. Akivaizdu, kad susiradai greičiau
sią būdą privačiai apžiūrai pas gydytoją.
- Būtų puiku, - plačiai nusišypsojo Zoja.
Pristabdyk arklius, piktai sušnypštė vidinis balsas.
Kol Bilas subėgiojo į pigią Seklių užkandinę atnešti po puodelį

arbatos, Zojai teko palaikyti Lulu; ji pasijuto nei šiaip nei taip, lyg
kritiškai vertinama itin įtarios anytos. Lulu atsargiai uostinėjo jai
kojas ir suko aplink žvilgčiodama iš po garbanotų kirpčiukų, o
kai Zoja pamėgindavo ją paglostyti, sustingdavo.
- Ar užuodi Irisiuką? - paklausė Zoja, kad nereikėtų tylėti.
Kalbėtis su šunimis jau nebeatrodydavo keista. Pastarosiomis
dienomis Irisiukas su ja bendraudavo noriau nei Spenseris. - Jis
už tave mažesnis. Ne toks madingas. Tau patiktų.
- Kas patiktų? - paklausė Bilas, paduodamas jai plastikinį
puodelį arbatos.
- Irisiukas. Mano šunytis.
- Žinau, kas Irisiukas. - Bilas ištarė taip, lyg iš tiesų nebūtų pa
miršęs, o gal tai tik gydytojų naudojamas triukas, pamanė Zoja. -
Kaip jis laikosi? Vis dar graužia gėles?
224 Lucy Dillon
Zoja nudžiugo, kad jis tikrai prisimena savaitgalį pasakotas

jos siaubo istorijas.
- Dažniausiai. Niekaip nesugebu jo sudrausminti, - atsiduso
ji. - Megė iš prieglaudos taip ir sako, kad mano balsas visiškai ne-
įsakmus. Man vis reikia treniruotis labai rimtai sakyti „Ne!“ - Ji
ištiesė ranką ir taip garsiai šūktelėjo „Ne!“, kad Bilas iš netikėtu
mo net šoktelėjo ir išpylė arbatą ant striukės.
- Atsiprašau! Viešpatėliau, ar nenusideginai? - Siaubo apimta
Zoja pripuolė ir ėmė valyti striukę servetėle.
- Viskas gerai, - išsišiepė jis. - Kam reikalinga prastoji striu
kė, jei negali jos ištepti? Teisybė? - Jis pasuko parko link, o Lulu
kaipmat ėmė tipenti tarp jų. - Tai šeštadienį vėl vedžiosi šunis? -
paklausė jis.
- Tikriausiai. Tarp mūsų šnekant, Reičelė su Mege daro man
paslaugą darbo metu prižiūrėdamos Irisiuką, taigi galiu joms
nors taip atsilyginti. Ir man patinka, tikrai. Be to, gera treniruotė,
kol ateis tie laikai, kai mano mažylis užaugs ir taps puikiu, bet
dideliu kaip arklys labradoru.
Pakreipusi galvą, ji pamatė, kad Bilas susidomėjęs žiūri į ją.
- Galėtum pasivaikščioti su mumis, - pasiūlė jis. - Kad Lulu
Irisiuką išmokytų dailiai tipenti.
- Labai norėčiau! Manau, patiktų ir jai! Ar judu šeštadienį irgi
būsit?
- Būtinai. - Bilas purkštelėjo. - Net jeigu nenorėčiau, o, beje,
noriu, - greit pasitaisė jis, - nemanau, kad galėčiau rinktis. Mano
geriausi draugai, Džonis su Natali, kurie priglaudė tą basetą,
jau užsirašė visam rytui. Tai nauja Natali manija. Ji tapo likimo
nulemta šuns savininke. Rimtai. Apie nieką daugiau pastaruoju
metu nė nekalba. - Jis vėl nusišypsojo. - Ko gero, aš nė kiek nuo
jos nesiskiriu.
- Jie tikrai moka suimti į letenas, - sutiko Zoja. - Darbe man
visi pasakoja siaubo istorijas, kaip aš jau niekada nebegalėsiu išei
ti iš namų ir kad šuo yra didžiulė našta. Bet man patinka! Vis kur
nors Irisiuką nusivedu - Megė davė man sąrašą vietų, kur galima
lankytis su šunimi - ir aš susipažįstu su begale žmonių.
- Tai jau tikrai. Lyg musės ima lipti visi, kas bent kada yra
turėję pudelį, labradorą ar dar ką nors. - Bilas leido Lulu išbėgti
į priekį, kad abu galėtų pasigrožėti jos dailiu tapsenimu. - Tarsi
būtum įstojęs į kokį klubą - daug lengviau pradėti kalbą su žmo
nėmis, jei jie vedžiojasi šunį. Lygjau žinotum, kiek daug tarp jūsų
bendra.
Stojo trumpa tyla, kurioje pleveno neištarti žodžiai, kol paga
liau Zoja prapliupo:
- Oi, tikrai, o dar juk tyras oras! Iki to nelemto nutikimo su
Berčiu kaip tik galvojau, kaip smagu štai taip vaikštinėti su šuni
mis, kaip prašviesėja galva! Tai buvo pirmas kartas per visą sa
vaitę, kai galėjau pasimėgauti, skirti laiko sau, argi ne? Tiesiog
maloniai pasivaikščioti.
- Taip, - sutiko Bilas. - Puikiai suprantu, apie ką kalbi. Tėra
vienintelis nepatogumas, - o tai ką tik supratau, - kad negali tuo
pat metu vedžioti šuns ir su kuo nors pietauti.
Dabar abu jau buvo atėję į parką ir žingsniavo palei fontaną
su granitinėmis besirangančiomis undinėmis. Lulu iš visų jėgų
stengėsi nekreipti dėmesio į uostinėjantį gana įžūlų terjerą, bet
Bilas žengė į priekį jo nuvaryti ir žvilgtelėjo Zojai tiesiai į akis. Ji
suvokė, kad jis stengiasi atrodyti nerūpestingas.
- Na, - šnekėjo toliau Bilas, - nebent žinotum kokią vietelę,
kur du žmonės su šunimis galėtų... - Jis visas net išraudo, steng
damasis neparodyti, kaip jam tai svarbu. - Mm, na, susitikti iš
gerti po darbo?
- O. Po darbo? - Zoja liūdnai papurtė galvą. - Mano laikas po
mokyklos visada užimtas, atleisk.
- Na, žinoma, juk turi Irisiuką, - nutraukė ją Bilas, nespėjus
nė paaiškinti. - Koks aš kvailas. Lulu galėčiau palikti, bet supran
226 Lucy Dillon
tu, tu mažo šunyčio visam vakarui palikti negalėtum, - nusišyp

sojo jis. - Tačiau šeštadienį pasirodysi vedžiotojų klube?
- Žinoma, - net nespėjusi pagalvoti pažadėjo Zoja. Eidama
pasiimti Leo su Spenseriu iš mokyklos Zoja kaip tik buvo pradė
jusi ypač bjauriai jaustis. Po pašnekesio su Bilu krūtinėje likusi
šiluma ir kito susitikimo laukimas džiugino visą nuobodžią po
pietę šviesinant sruogas, tačiau pamažu lyg tvinkčiojantis spuo
gas įsisopėjo sąžinė.
Ji kažkaip nepasisakė Bilui, kad yra dviejų vaikų mama. Ir vėl.
O namuose, plikant arbatą tiems dviem vaikams, puikioji po
pietė parke pamažu ėmė tolti, tolti, kol liko labai toli.
- Maaaaama!
Svajones išblaškė toks pažįstamas Spenserio ir Leo rietenų
triukšmas. Spenserio riksmas buvo šiek tiek garsesnis už vėl pasi
girdusį Irisiuko lojimą. Jam net nuo sofos nereikėjo nušokti, kad
atkreiptų dėmesį.
- Mama! Leo erzina Irisiuką mano ateiviu robotu, ir jis apvė-
mė sofą! - pareiškė sūnus, rodės, labiau susirūpinęs dėl netvar
kos, nei dėl skriaudžiamo šuniuko.
- O Spenseris leido Irisiukui siusioti ant sofos! Buvo jo eilė
išnešti į lauką!
- O Leo yra mažas suskis!
Zoja net išsižiojo iš pasipiktinimo. Pasidėjusi puodelį, ji kaip
žaibas puolė į svetainę.
- Ką čia ką tik pasakei? - pareikalavo pasiaiškinti ji, čiupdama
nuo sofos sublogavusį šuniuką. - Ir ką čia darei su Irisiuku? Kas
turėjo jį išvesti?
Ji žiūrėjo tai į vieną sūnų, tai į kitą, šie kaipmat nuleido akis į
batus, nors gana maištingai. Tačiau Zojos tai nejaudino. Pasisukus
kalbai apie Irisiuko auklėjimą, ji nesileis vedžiojama už nosies, ir
ne vien dėl sparčiai prastėjančios minkštųjų dangalų būklės, bet
ir dėl šio mažo šunyčio, kuris taip stengiasi elgtis deramai.
Zoja parodė žadintuvą ant židinio atbrailos ir greta jo kabantį

žvaigždutėmis sužymėtą grafiką, kurį pasiūlė Megė, kad ir ber
niukai dalyvautų auklėjant šuniuką.
- Žiūrėk, Spenseri, buvo tavo eilė! Penktą turėjai išvesti Irisiu-
ką į lauką.
- Kai ką žiūrėjau, - gūžtelėjo pečiais tas, o Zoja visai surūgo.
- O tau ar patiktų, jei užrakinčiau tualetą kaip tik tada, kai
užsimanysi siusioti? - užsipuolė ji. - Juk Irisiukas dar mažas. Jam
reikia nusilengvinti kas valandą, lygiai kas valandą. Juk mes apie
tai kalbėjomės, ar ne?
Spenseris vėl gūžtelėjo pečiais, o Zoja čiupo nuotolinio valdy
mo pultelį.
- Jokio televizoriaus iki šeštos, - pareiškė ji, spusteldama iš
jungimo mygtuką.
Irisiukas ėmė rangytis jos rankose, ir ji prisidėjo jį prie peties,
kad galėtų žiūrėti per viršų. Jo kūnas buvo šiltas ir jau gana sun
kus taip laikyti rankose.
Berniukai atsiduso, bet Zoja nepasidavė.
- Aš jumis labai nusivyliau, - rimtai pasakė ji. - Tikėjausi, kad
tinkamai prižiūrėsit Irisiuką. O ne vien žaisit kaip su žaisliuku.
- Aš einu į savo kambarį, - įžūliai pareiškė Spenseris.
- Gerai, - atsakė Zoja. Ir tik po kurio laiko susivokė, kad
Spenseris vėl paliko ją kvailės vietoje.
17
Palyginti su pirmomis Reičelės dienomis Keturiuose Ąžuoluose,

kai niūrios nuotaikos užtemdyti laikrodžiai tuščiame kambaryje
beveik netiksėjo, laikas pradėjo lėkte lėkti.
Jai jau nebe taip trūko senojo gyvenimo, nors iš pradžių at
rodė, kad trūks tų karštligiškų kasdienių susirinkimų, po kurių
slinkdavo vieniši vakarai laukiant puikiųjų ketvirtadienių su Oli-
veriu (vadinamųjų pasivaikščiojimų į sporto salę). Dėl to dykinė
jimo vakarais jos savaitė atrodė keistai neproporcinga. Reičelės,
kaip darbuotojos, užrašų knygutė net plyšo nuo klientų telefonų,
tačiau vakarais ir savaitgaliais spengė tyla, taigi ji griebdavosi bet
ko - eidavo apsipirkti, lankydavo jogos užsiėmimus, darydavo
viską, kad tik nereikėtų sėdėti spoksant į tuščią sieną.
Dabar Reičelės diena prasidėdavo pusę aštuntos, kai Megė
prie durų atnešdavo arbatos puodelį, o baigdavosi vienuoliktą va
karo, kai grįždavo į savo kambarį, pavargusi nuo šunų vedžiojimo
mylių mylias ir šnekėjimo su nepažįstamais žmonėmis apie stafų
pranašumus prieš kolius. Imlus Reičelės protas greitai prisiran
kiojo faktų apie šunis ir jų dresūrą, ir jie pakeitė kadaise kauptą
informaciją apie restoranus ir pavyzdžių išpardavimus. Pamažu
šunys ėmė skverbtis į jos, gyvūnų nemėgėjos, širdį, o kai iš prie
glaudos į mylinčias rankas iškeliavo penktas šuo - Žibė, drovi
vestukė, - staiga ji pajuto, kaip sudrėko akys, o Freda su Mege jau
atvirai ašarojo.
Visą dieną greta sukiodavosi Freda ir Megė, tad liūdėti dėl

Oliverio nebūdavo kada, tačiau vakarėjant Reičelė pasilikdavo
sau vieną valandą pasimurkdyti savigraužoje. Megė manė, jog la
bai miela, kad ji nori viena pati pavedžioti Perlą, idant šuo prie
jos priprastų, tačiau ji negirdėdavo, kaip sukdama ratus po sodą
ir laukus netoli namų ji plūsta save, Oliverį, žmogaus širdies ne
ištikimybę ir savo pačios kvailumą. Pirmą savaitę prireikdavo be
veik visos valandos, kol ji iškalbėdavo visą apgailestavimų ir abi
pusiškų kaltinimų monologą. Bet baigiantis mėnesiui pastebėjo,
kad pasivaikščiojimo gale ji jau mieliau domisi Dote ir Feliksu ar
ieško būdų, kaip susimokėti sąskaitas už elektrą.
Tačiau vienas gyvenimo Longhamptone trūkumas buvo tas,
kad jos mama dabar puikiai žinojo, kur rasti Reičelę, ir ši dau
giau nebegalėjo apsimetinėti, kad dalyvauja susirinkime, kaip
kad darė būdama Londone, ypač nuo to laiko, kai Megė su Freda
pradėjo taip paslaugiai sujunginėti ją su Valerija.
Reičelė sėdėjo virtuvėje su Natali ir svarstė, iš kur gauti pinigų
prieglaudai, bet tuo tarpu paskambino Valerija, norėdama suži
noti naujienas.
- Nieko naujo negaliu tau pasakyti, mama, - teisinosi Reiče
lė, atsiprašomai žvilgtelėjusi į Natali. - Nebent sudominčiau tave
mielu šnauceriu?
Natali irgi vyptelėjo. Ji su Berčiu čia pasirodė iškart po šunų
maitinimo. Arba ji labai troško padėti Reičelei rasti lėšų prieglau
dai, arba tiesiog neturėjo daugiau ką veikti.
- Jokio šnaucerio aš nenoriu, juk tai visiškai aišku, Reičele.
O ką apie namą pasakė nekilnojamojo turto agentas? - Reiče
lė girdėjo kažkur toli veikiant dulkių siurblį ir ėmė spėlioti, ar
mama pradėjo dirbti daugiaprogramiu režimu, ar pagaliau pri
vertė tėtį prisidėti prie namų ruošos.
- Pasakė, kad namas gražus, tačiau reikėtų nemažai padirbėti.
Kalbėjo kažką apie pamatų sustiprinimą.
230 Lucy Dillon
Čia Reičelės mintyse vėl kilo ginčas, nes ji ir pati nežinojo, ar

geriau, kad namas būtų vertas apvalios sumelės ir jj pardavusi
galėtų kažką kažkur nusipirkti, ar būtų visai nieko vertas, kad ne
reikėtų mokėti milžiniško paveldėjimo mokesčio.
- O ką tai reiškia?
- Nežinau. Įvertinimą jis jau nusiuntė advokatui, o mokesčio
sumą gausiu paštu. Ne, nežinau kada, - pridūrė ji, kol Valerija
nespėjo paklausti. - Bet Džeraldas Flintas sako, kad Akerio Bilko
plokšteles tėčiui jau galima atiduoti. Matyt, galutiniam įvertini
mui jos jokios įtakos neturės.
- Kenai, Reičelė sako, kad gali pasiimti Akerio Bilko plokšte
les. - Siurblio ūžimas nutilo. - Ką? Tėtė sako, kad norėtų pasikal
bėti, Reičele. Na, štai. - Pasigirdo tylus šnaresys perduodant ra
gelį ir dar žodžiai „padorios kavos“, o paskui Reičelės tėvo balsas.
- Sveikas, tėti, - pasisveikino Reičelė. Ji tikėjosi, kad apie išėji
mą iš darbo neužsimins. Paskutinio pokalbio metu Valerija visai
neapsidžiaugė tai išgirdusi. Ji, atrodo, suglumo, na, ir turėjo tam
teisę, nes suprato, kad Reičelė atsisakė karjeros ir rengiasi, jos žo
džiais tariant, paaukoti geriausius metus šunų prieglaudai.
- Kaip laikaisi, mieloji? Susidoroji? - Kenas kalbėjo susirūpi
nęs. Ji tikėjosi, kad neims postringauti: „Kad ir ką darytum, mes
vis tiek tave mylim“, nes, tai išgirdusi, ji visada apsiašaroja.
- Gerai, tėti. O kaip tu? - Reičelė be garso ištarė Natali „ačiū“,
kai toji pastūmė jai ką tik padarytos arbatos puodelį. - Aš čia
turiu šiek tiek darbo...
- Netrukdysiu tau. Tiktai... - Jis ėmė kalbėti tyliau. - Vis gal
voju, kaip tau ten sekasi su Dotės daiktais.
- Mm, neblogai. - Ką tai galėtų reikšti? - Tiek visko reikia
peržiūrėti, jei apie tai kalbi.
- Turėjau omeny labiau jos... asmeninius daiktus.
- Tėti, - tarė sunkiai atsidusdama ji, - jei mama nori kažko
konkrečiai, o per tą mandagumą nedrįsta paprašyti, tai pasakyk,
kad gali atvykti čia ir pati pasidairyti, arba pasakyk man, ko ieš
koti, ir aš...
- Ne, ne! - Atrodė, lyg Kenui kas nagus plėšytų. - Tenoriu
pasakyti... tvarkydama namus gali rasti šį tą ypatingo. Asmeninių
daiktų. Laiškų. Na, supranti.
- Tiesą pasakius, nesuprantu. - Reičelė pradėjo karštligiškai
svarstyti, kas čia jau gali būti tokio, kad tėtis taip drovisi ištarti.
Gal jis žino ką nors apie Feliksą? Nepanašu, nes net apie savo san
tuoką šnekėti nemėgsta, ką jau kalbėti apie kitus žmones. Staiga
jai šovė mintis. - Ar tai susiję su mamos ir Dotės susipykimu?
Sakai, gali būti koks laiškas?
O ką, visai panašu. Piktas mamos laiškas, vardijantis visus Do
tės trūkumus, laiškas, kurį pasiuntusi ji gailėjosi visą gyvenimą, o
Valerijos sąžinė yra ilgai grojanti plokštelė.
- Ne visai. - Reičelė išgirdo, kaip tolumoje kažką pasakė
mama. - Šiaip ar taip, - jau garsiau prabilo Kenas, - pamiršk, ką
sakiau. Nieko svarbaus. Tikrai. Mama nori dar kažką pasakyti.
Sudie, mieloji!
Iš sutrikusio murmesio aname laido gale Reičelė suprato, kad
kalbėtis mama visai nenori, o kai pagaliau ji prabilo, nepradėjo
jokio žodžių mūšio, ir Reičelė jau po kelių minučių galėjo atsi
sveikinti.
- Bėdos šeimoje? - paklausė Natali.
- Nežinau, - Reičelė suglumusi gūžtelėjo pečiais. - Kas tuos
tėvus supaisys? Atrodo, mama su Dote buvo kažko susivaidiju
sios, na, žinai, kaip seserims pasitaiko. Tikra nesantaika nepa
vadinčiau. Tėtis tikriausiai mano, kad čia kažkur yra slėptuvė su
šeimos narių vudu lėlėmis ar panašiai.
- Oho, - atsiliepė Natali. - Įdomu!
- Ne. Ir visai ne oho. Gal panašiau į tai, kad Dotė 1974-aisiais
nudžiovė slaptą senelės citrininio kremo receptą, o mama jai to
232 Lucy Dillon
niekada neatleido. O gal Dotės vaikinas per sesers krikštynas ap

siavė aukštakulniais, o vikaras supyko. Beje, kur mes baigėme?
- Rėmėjai! - atsakė Natali. - Kalbėjom apie tai, jog tau reikia
susirasti rėmėjų, kad galėtum padengti šunų prieglaudos išlai
das. - Ji plačiu mostu puslapio viršuje užrašė - „Rėmėjai“. - Per
žvelgiau tavo skaičiavimus, ir, man atrodo, tau tiek ir reikia, kad
galėtum visus metus išlaikyti visas vietas prieglaudoje. Ne taip
jau ir daug, ar ne? Sudariau sąrašą visų įmonių, į kurias galėtum
kreiptis pramoniniame rajone, dar advokatai iš pagrindinės ga
tvės ir „Longhamptono laikraštis“. - Ji ratuku apibrėžė Reičelės
surašytus skaičius. - Ir dar paprasti žmonės - galima pastatyti
aukų dėžutę ligoninės priimamajame ir įtraukti pradinę mokyklą.
- O už tai? - Reičelė vis mėgino suspėti paskui Natali greita
kalbę, bet galva atsisakė padėti. Kad ir kokiu saldžiu aštuonių va
landų miegu gryname kaimo ore ji kas naktį mėgavosi, šią savai
tę, norint dirbti, prireikdavo šio to daugiau nei arbatos. - Atleisk,
visai galva neveikia.
- Kaip jautiesi? - paklausė Natali, atidžiai į ją žiūrėdama.
- Neblogai. - Ji pasitrynė akis. Megė pastaruoju metu sloga
vo - gal ir jai persimetė. - Klausyk, ko gero, mano londoniškas
atsparumas mikrobams pagaliau ėmė silpti. O maniau, niekada
šito nesulauksianti.
- Gal pavėluota reakcija į stresą, - mėgino spėti Natali. - Var
gai dėl namo, dar tas išsiskyrimas - viskas vienu metu suvirto. Iki
šiol tu išties šauniai laikeisi.
- Na, nežinau. Bet ačiū. - Reičelė jautėsi neverta užuojautos,
tačiau matydama liūdną Natali šypseną pasijuto geriau.
Bet ji greit liautųsi šypsotis, jei sužinotų, kad esu vedusių vyrų
viliotoja, pagalvojo ji. Net jeigu ir nevykusi.
- Aišku, mm, rėmėjai, - pamėgino nuvyti šalin nemalonią
temą Reičelė. - O jei rėmėjams pranešinėtume naujienas apie šu
nis, galbūt galima būtų jas kabinti įstaigose ant virtuvės sienos?
Kaip skelbimus?
- Visai tinka! Abi su Mege galėtumėt nuvesti šunis į mokyklą
ir papasakoti apie atsakingą gyvūnų priežiūrą. Šunis, kurie ma
žiau laižosi, galima nuvesti į senelių namus popietei su gyvūnais.
Galima su Lorena iš ligoninės pasikalbėti apie terapiją su šuni
mis - juk ji jau priėmė skelbimą apie šunų vedžiojimą sveikatos
labui.
- O tu tikrai gerai viską apgalvojai.
Natali kukliai gūžtelėjo pečiais.
- Tai kad pastaruoju metu nelabai turiu daugiau apie ką gal
voti. Pasirodo, atsipalaiduoti namuose man sekasi ne taip gerai,
kaip tikėjausi iš pradžių. O ar jau pagalvojai apie šunų priežiūrą
už pinigus? Nes viską galėtum reklamuoti kartu. Gal Dotė taip ir
išlaikė prieglaudą? Priimdama prižiūrėti šunis už pinigus?
Šito Reičelė nežinojo. Sprendžiant iš sąskaitų, tos priežiūros
už pinigus pasitaikydavo retokai, ir, Reičelės nuomone, Dotė už
viską sumokėdavo deimantų vėriniais, skintais nuo kažkurio me
džio sode. Tačiau ar ji nuspręs viską parduoti, ar likti čia, verslą
verta sutvarkyti kaip pridera.
- Mhm, nebloga mintis, - atsakė ji. - Dabar Keturiuose Ąžuo
luose jau greit turėsim internetą, tik kokį dešimtmetį atsilikdami
nuo viso pasaulio.
Natali išpūtė akis.
- Tai anksčiau čia net interneto nebuvo? Net svetainės?
- Net svetainės. Man trūksta elektroninio pašto nuo pat atvy
kimo. Bet nuo šio savaitgalio atsiras. Kai ko paprašiau paslaugos.
Tikiuosi taip atsikratyti dar kelių vargšų šunėkų.
- Tada tikrai reikėtų surengti atvirų durų dieną, kad visi pa
matytų, ką tu čia darai. - Natali nupiešė dailų debesėlį aplink
žodžius „Atvirų durų diena“ ir pradėjo braižyti rodykles. - Kai
234 Lucy Dillon
žmonės pamatys šunis, jie iškart susileis, visai kaip mes, o kai pa
matys, kaip gerai įrengtos šunidės, tai visi ims čia vasarą vežti
prižiūrėti savo augintinius. Dviguba nauda! Na, tai ką darysim,
kad žmonės pamėgtų Keturių Ąžuolų šunų priežiūros centrą? Juk
tu pas mus viešųjų ryšių specialistė. - Ji kilniai leido pasireikšti
Reičelei.
- Piešimant veidų, - rimtai pareiškė toji. - Ir dar kepsimparšą.
Tai patinka visiems prie kompiuterių tūnantiems apkiautėliams.
Natali veidas sustingo, bet paskui ji susivokė, kad Reičelė juo
kauja.
- Oi, kaip juokinga. O aš va galvoju apie varžybas, kuriose
laimėtų visi, pavyzdžiui, „Nevalyviausios ausys“ ar „Mylimiau
sias gyvūnas“. Galima dar paskelbti „Panašiausio į savo šunį šei
mininko“ nominaciją, kad galėtų laimėti Bertis su Džoniu. Net
nežinau, kuris dažniau trinasi aplink šaldytuvą. - Ji dūrė rašikliu
Reičelės pusėn. - Sugalvojau. Tikra ašarų spaudykla - sukviesk
visus laimingai namus suradusius šunelius, kad galėtų palakstyti
su senais savo draugais!
- Tu geniali vadybininkė, Natali, - pritariamai linktelėjo Rei
čelė. - Tai būtų visų laikų geriausia istorija vietiniam laikraščiui.
- Tai kada?
- Mm. - vyptelėjo Reičelė. - Čia jau bėda. Negalėsim, kol ne
patvirtintas testamentas, - reikia sumokėti milžinišką mokestį,
ir tik tada oficialiai gausiu raktus. Bet galėtume viską suplanuo
ti ir sukviesti nieko neįtariančias minias, vos tik užsidegs žalia
šviesa. - Ji pastūmė Natali šokoladinių sausainių lėkštę. - Tačiau
nenorėčiau tau trukdyti. Neabejoju, kad turi ir daugiau darbų, ne
tik padėti man ruošti šunų šou.
- Nieko tokio. Tik nesakyk Džoniui, bet man patinka prasi
blaškyti, - atsiduso Natali. Dabar Reičelė įsižiūrėjo į ją atidžiau ir
pamatė maišelius po žaliomis akimis, be to, ji atrodė įsitempusi.
- Dėl Berčio?
- Ne! Ne, jis mielas. - Natali kiek padvejojo, bet paskui pradė
jo berti greitakalbe. - Ne, mes laukiam kai kurių tyrimų rezulta
tų. Pameni, kaip aną dieną prižiūrėjai man Bertį? Gal ir minėjau,
kad mėginame susilaukti kūdikio, o tai būtų kitas žingsnis.
- Ak, taip, - atsiliepė Reičelė. Ji niekada nežinodavo, ką sakyti,
kai kalba pasisukdavo apie mėginimus susilaukti kūdikio. Ji pati
didumą savo gyvenimo visomis išgalėmis stengėsi nepastoti, to
dėl tiesiog neįtikėtina, kaip sunku pasidaro, kai pagaliau to vaiko
užsimanai. - Ar jūs, ee, jau ilgai bandot?
- Daugiau kaip metai. O atrodo daug ilgiau. - Natali suleido
dantis į šokoladinį sausainį. - Atleisk, nelabai kokia tema pokal
biui, tačiau apie nieką daugiau ir negalvoju. - Ji šyptelėjo. - At
leisk. Per daug informacijos.
- Viskas bus gerai. Rezultatai bus puikūs. - Reičelei norėjosi
ją padrąsinti. Natali atrodė tokia nusiminusi, o ji pati tuo metu
smagiai planavo Atvirų durų dieną.
Natali tik atsiduso.
- Na, nežinau. Mudu su Džoniu iki šiol buvome tokie laimin
gi. Nežinau, kaip jis apsikęs, jei aš negalėsiu...
Šnypšdama nosį pasirodė Megė.
- Reičele, atleisk, ten... - Ji vėl nusišnypštė į milžinišką baltą
nosinę. - Ten kažkokia moteris nori tave matyti - atėjo į šunidės,
bet pareiškė, kad nori pasikalbėti su tavim.
Natali papūtė lūpas, ir Reičelė nusiminė, kad teks praleisti to
kią akimirką. Ji nenoriai atsisuko.
- Ar sakė, apie ką nori kalbėtis?
- Ne, bet apžiūrinėja šunis, - nusišypsojo Megė ir suraukė
nosį, mėgindama susilaikyti nešnypštusi, bet paskui pasidavė ir
vėl išsišnypštė. - Tiesą pasakius, labai susidomėjo Šelme. Atrodo,
vestukų tipo moteris.
- O ką tai reiškia? - susidomėjo Natali.
236 Lucy Dillon
- Oi, na, maždaug taip, - nusišluostė nosį Megė. - Vidutinio

amžiaus. Gražiai apsirengus, gražiai kalba. Švarkelis trumpomis
rankovėmis.
- Tokios moterys nori šuniukų ne didesnių už jų didžiausią
rankinę, - pridūrė Reičelė. - Ir tokiu kailiu, kad neužkimštų pra
bangaus siurblio. Natali, nežiūrėk į mane kaip j beprotę, tokių
žinių prisigraiboma labai greitai.
- O mudu su Džoniu ar panašūs į basetų gerbėjus? - paklausė
Natali.
- Ne, - atsakė Megė. - Maniau, jums būtų buvę galima pasiū
lyti labradorę Trikli. Džonis panašus į tokį, kuriam gali patikti
labradorai, o tu...
- Nagi, - pralinksmėjusi ragino Natali. - Sakykviską, ištversiu.
- Gerai, Mege, palieku tave suktis,kaip išmanai. - Reičelė atsi
stojo ir pajuto, kad svaigsta galva. Pagalvojo, kad kitą kartą atsi
dūrus netoli vaistinės reikėtų nusipirkti vitaminų, kol rimtai ne
užsikrėtė nuo Megės. - Klausyk, Natali, gal gali palaukti dešimt
minučių? Aš ilgai netruksiu.
- Viskas gerai. - Natali atsisėdo patogiau, o Bertis, iki šiol ra
miai snaudęs prie metalinės krosnelės, pakėlė galvą ir vilties ku
pinu žvilgsniu įsispoksojo į lėkštę su sausainiais. - Mege, laukiu
pratęsimo. Pasakok.
Kai Reičelė pravėrė kabineto prie šunidžių duris, moteris ne
sklaidė skrajučių ir nevaikštinėjo prie narvų, kaip darydavo dau
guma lankytojų. Ji tiesiog laukė sukryžiavusi rankas ant krūtinės.
- Reičelė? - Ji žengė arčiau nužvelgdama Reičelę nuo galvos
iki kojų.
- Taip, labas, - ištiesė ranką Reičelė. - Atleiskit, Megė nepasa
kė man jūsų vardo!
Megė teisi - tipiška vestuko savininkė. Pasipuošusi stilingais
džinsais, gerokai per daug paaukštintu liemeniu, marškinėlių
apykaklė tokios pat spalvos kaip ir pašviesintų plaukų kupeta.
- Keit. - Kai laisvai suėmė ištiestą Reičelės ranką ir lengvai

spustelėjo, rausvai dažytos lūpos pašaipiai vyptelėjo. - Keit Rigli.
Juokinga. Maniau, būsi jaunesnė.
Pasivaikščiojimų su Perlu metu galvodama apie tai, ką pasakytų

Oliverio žmonai, jei kada tektų susitikti, šito Reičelė niekaip ne
galėjo numatyti.
Ji tikėjosi, kad Keit bus įsiutusi, nebesivaidys, tragiškai varty
dama akis įtikinės, kad Reičelė vos nesugriovė jos santuokos, ir
pasipūtusi užsimins, kaip jai pasisekė tą pačią santuoką išgelbėti.
O Reičelė tuo metu tik maloniai atsiprašinės, bet ir toliau oriai
tvirtins mylėjusi Oliverį, kad ir kaip nepadoriai tai atrodytų.
Bet buvo neįmanoma nuspėti, kad Keit tiriamai, bet lyg ir su
kažkokiu gailesčiu apžiūrinės Reičelę, tarsi šioji nekeltų grėsmės,
o būtų kažkokia keistenybė.
- Ir visada maniau, kad būsi šviesiaplaukė, - pridūrė Keit, tar
si kalbėtų su savimi, o ne su Reičele.
Reičelė atitraukė ranką ir pamėgino prisiminti geriausias re
petuotas frazes, bet visos buvo kažkur išgaravusios.
- Visada manei? - leptelėjo ji. - Tai seniai apie mane žinojai?
- O, seniai. Daug metų! Nesuprask klaidingai, Reičele, - atsa
kė Keit, - bet šiek tiek naivu būtų manyti, kad dvidešimt dvejus
metus su vyru gyvenanti moteris nepastebės, kada jis užmezga
romaną. Jo losjonas po skutimosi išduodavo, kada su tavimi ma
tydavosi. Ketvirtadieniais, ar ne?
Tokia paprasta detalė smeigė lyg peilis, ir žaizdos, kurios, Rei
čelės nuomone, buvo pradėjusios gyti, vėl ėmė kraujuoti.
- Žinau netgi, kada tavo gimtadienis, - kalbėjo toliau Keit. -
Liepos devynioliktą. Jis nebuvo toks gudrus, kaip pats manė. Oi,
tik nejuokink! Paslaptingi savaitgaliai su klientais, kai tie atos
togauja? O dar tavo mėgstami marškiniai, jūsų kivirčai, tas drė-
238 Lucy Dillon
Įeinamasis kremas, kurį jam dovanojai, o jis apsimetė gavęs nuo

sekretorės...
Ilgiau klausytis Reičelė nebegalėjo. Apie jos viso dešimtmečio
meilę vyrui, kuris dar priklausė ir Keit, ši, šnekėjo tarsi apie kokią
banalybę.
- Tai jei žinojai, kodėl nieko nesakei?
Keit pašaipiai kilstelėjo antakius.
- Kodėl nieko nesakiau? Kam man tai?
- Tau nerūpėjo, kad kažkas miega su vyru, už kurio esi ištekė
jusi dvidešimt dvejus metus? O vis dėlto pasirūpinai jį susigrąžin
ti. Ko taip ilgai laukei?
Reičelės širdis daužėsi nepaisydama visų pastangų laikytis šal
tai. Buvo dar blogiau, nei tada, kai skyrėsi su Oliveriu. Dabar ji
pasijuto atstumta ir, be to, pažeminta.
Ji repetuodavo atsiprašymus, tačiau Keit elgėsi taip, lyg Rei
čelės atsiprašinėjimų jai nė nereikėtų. Lyg jai būtų visiškai nusi
spjaut, ką jaučia Reičelė.
- Nei laukiau, nei ką, - atsiduso Keit. - Varge mano. Čia va
žiuodama vis svarsčiau, ar būsi kokia ciniška avantiūristė, besi
vaikanti trumpalaikių nuotykių, ar kokia kvaiša romantikė, ma
niusi, kad dėl tavęs jis galėtų palikti mane.
- O niekada nepagalvojai, kad galėjau jį mylėti? - Reičelė
stengėsi kalbėti kiek įmanoma ramiau. - Arba kad jis galėtų my
lėti mane?
- Ne. - Keit šaltai spoksojo į ją, ir Reičelė pastebėjo, kad kak
tos raukšles šioji jau daug metų lygina nepigiai kainuojančiu bo-
tulinu. - Tik ne tavo metų. Laikiau tave šiek tiek gudresne. Oi,
nejuokink, mieloji! Juk tvarkai viešuosius ryšius! Argi nesi pratu
si prie pagyrūnų? Tas melagis Oliveris išlaikė mūsų namus.
Reičelė pamėgino susigramdyti visą savigarbą, kiek dar buvo
likę, tiktai ne kažin kiek jos tebuvo, kai gerai pagalvoji, ypač dė
vint purvinus džinsus ir prieš susitikimą su savo meilužio žmona

beveik nepasidažius. Buvusio meilužio.
- Gerai. Na, pasidžiaugei, ir užteks, - išspaudė ji. - Atsiprašau
dėl viso šito. Kaip žinai, dabar viskas baigta. Tu atgavai Oliverį, aš
praradau darbą, tai gal jau malonėsi išeiti?
- Betgi to šikniaus aš neatgavau, - nustebo Keit. - Iš kur tai
ištraukei?
Stafai pradėjo rietis, bet Reičelė negirdėjo.
- Jukjis pas tave sugrįžo. Todėl ir nusiunčiau buto raktus.
- O, ne. Ne, ne. Jis mus abi išdūrė, Reičele. Oliveris su visa
savo pusamžio krize išsinešdino pas tokią Tarą, savo teniso trene
rę, - lėtai pasakė Keit. - Mudviejų dainelė sudainuota. Besmege
nis, bukagalvis šmikis. Dabar man teks su juo skirtis, o tai reiškia,
kad užvirs tikras pragaras. Tu nebuvai pats blogiausias varian
tas, - kalbėjo ji toliau, o Reičelei net žandikaulis atvipo. - Man
tavęs matyti nereikėjo. Oliveris turėjo užsiėmimą, smaginosi sau,
nesipainiojo po kojomis, o aš po penkiolikos metų pagaliau irgi
turėjau laisvo laiko - tu man visai netrukdei.
Ji ištarė tai su tokiu pasibjaurėjimu, kad Reičelė pasijuto esan
ti pigi, nusivalkiojusi bobelė. Ji tebuvo niežtinčio šašo kasytoja,
nieko daugiau.
- Betgi jis niekad net neužsiminė apie Tarą, - sušnibždėjo ji.
Staiga apėmė klaikiai stiprus, bet gal kiek nesveikas noras suži
noti, kaip toji Tara atrodo, kaip ji kalba, ar ji geresnė, lieknesnė,
linksmesnė už ją pačią.
Pamačiusi Reičelės nusiminimą, Keit patapšnojo jai per ranką.
- Vaizduotės čia nereikia, mieloji. Tik įsivaizduok pusamžio
krizę. Ji šviesiaplaukė. Gal dvidešimt penkerių. Lanksti - visomis
prasmėmis, manyčiau.
- Ar jis ją... ves? - šiaip ne taip išlemeno Reičelė.
- Klausimas, ar ji už jo tekės. Abejoju. Ypač kai supras, kiek
mažai jam liko po viso turto padalijimo ir atskaičiavus mokesčius
240 Lucy Dillon
už vaikų mokslą. Bet pats kaltas. Galėjo likti su tavimi, perlaukti

savo krizę ir ramiai pasitraukti į pensiją, bet dabar... - Ji gūžtelėjo
pečiais. - Atėjau grąžinti tau šitų.
Ji ištiesė raktus ir paleido juos į ištiestą Reičelės delną. Reičelė
spoksojo į juos buku žvilgsniu. Tebebuvo prisegtas „Tiffany“ pa
kabukas, kurį Oliveris jai buvo padovanojęs trisdešimt penktojo
gimtadienio proga. Pamatė jį tarsi visiškai kitu žvilgsniu: mažutė
lis sidabrinis namukas, toks dailus ir saugus. Galbūt panašus į tą,
kur jis grįždavo pasimylėjęs su ja.
- Ačiū, kad atsiuntei. O kad būtum mačiusi jo veidą, kai su
vedžiau visus galiukus. O jis manė, kad visi dailiai suslapstyti -
tu pasitrauki, jis įsitaiso naują meilužę, o aš ničnieko nežinau nė
apie vieną iš jūsų. Taip išeina, kad tu mane perspėjai - taigi, pa
maniau, atsidėkosiu bent tuo, kad papasakosiu tiesą. - Ji pasilen
kė arčiau, ir Reičelei į nosį tvokstelėjo „Chanel No. 5“. - Nežinau,
ar Oliveris kada minėjo, bet tas butas priklauso ne agentūrai, o
jam pačiam. Ir, tavim dėta, kuo greičiau grįžčiau ir pareikščiau
nuomininkės teises ar panašiai. Nes kai apsisuks mano advoka
tas, ne kažin kas ir liks.
Kaip nesavomis kojomis Reičelė nužingsniavo į namą. Ji iš visų

jėgų stengėsi suvaldyti ašaras, tačiau šios sruvo skruostais, o krū
tinę gniaužė dusulys. Netruks prasidėti ir visą kūną purtanti rau
da su pasižagsėjimais, ir jai užkirsti kelią nebus jokios galimybės.
Dabar ji jau suprato, kad iki šiol laikėsi tik todėl, kad visa tai
buvo netikėta. Ir sielojosi jau nebe dėl Oliverio, bet dėl savo su
maitoto gyvenimo, praleistų galimybių, ir vien apie tai pagalvojus
norėjosi susiriesti į kamuoliuką kur nors kamputyje ir numirti.
Varge mano, pagalvojo ji, o juk Natali vis dar virtuvėje. Kaip
ja nusikratyti?
Per vėlu. Natali išgirdo ją grįžtant į namus ir jau artinosi ran
kose laikydama „Longhamptono laikraščio“ numerį.
- Aš čia pasižiūrėjau ir paskaičiavau, kad galima būtų visiš

kai pigiai gauti visą puslapį reklamai, - prakalbo ji spindinčiomis
akimis. - Atrodytų... Reičele? Kas nutiko?
- Ką tik gavau blogų žinių, - sunkiai rydama seiles atsakė
Reičelė.
- Prisėsk. - Natali nusivedė ją atgal į virtuvę ir pasodino. -
Vargšele, tu visa baltutėlė. Nori arbatos? Viskio?
Reičelė tik įsikniaubė veidu į delnus ir leido kančiai draskyti
širdį.
Ironiška, net vemti verčia. Oliveris skiriasi. Bus laisvas. Kaip
paprasta, bet jis tai daro dėl kitos moters. Kitos moters, su kuria
ką tik susipažino! Per visus tuos metus ji nė karto neprašė jos ves
ti, nes tikėjo graudžiomis istorijomis, esą nenorįs skaudinti vai
kų - viskas melas, šlamštas, kaip tų senų laikraščių šūsnys, kurias
ji išmetė iš sandėliuko.
O jai jau niekada nebebus trisdešimt, niekada nesugrįš tos
dienos, kai dailių kojų nereikėdavo slėpti po pėdkelnėmis, kai
buvo galima gerti kiauromis naktimis ir susirasti kitą, geresnį.
O šiais metais jai sueis keturiasdešimt.
- Čia dėl tavo buvusiojo? - susirūpinus paklausė Natali. -
Megė minėjo, kad patyrei nemažai vargo...
Akimirką Reičelė dar svarstė, kurias detales reikėtų nuslėpti,
o ką galima būtų sakyti nemeluojant, bet paskui suprato, kad vis
kas baigta. Jai nebereikia atsiprašinėti Keit ar jaustis blogai, nes
pati Keit jos gaili. Tik jai vienai visoje šioje istorijoje pavyko likti
nieko nepešus.
O ant kortos pastatyta toji šilta jauki nuotaika prie virtuvės
stalo, kai Natali pradėjo atvirauti. Ir kokia prasmė meluoti? Drau
gystės nesilaiko melu. Nes tada teliks laukti, kol Natali iš kur nors
pati sužinos.
Reičelė pakėlė galvą ir susigramdė savigarbos likučius.
242 Lucy Dillon
- Čia buvo mano buvusiojo žmona. Ji atėjo pranešti, kad jis

paliko ir mane, ir ją dėl kažkokios tuščiagalvės blondinės.
Natali akys apsiniaukė.
- Kas? Žmona?
- Žinau. Nenusipelnau užuojautos, bet... - Reičelei net kvapą
užėmė dar apie kai ką pagalvojus. Galbūt toji Tara laukiasi?
Ir tik tuomet ji susivokė, kaip pati troško Oliverio kūdikio, bet
visą laiką baisiausiomis pastangomis stengėsi nugalėti šj troški
mą. Kartėlis smogė lyg kūju. O ne. Tai būtų pernelyg neteisinga.
Pernelyg žiauru.
- Gali papasakoti, - tarė Natali. - Nagi.
Reičelė susiėmė.
- Buvau su Oliveriu dešimt metų, - prakalbo ji. - Visko ma
tėm. Kartu dirbom, prasidėjo kaip darbinis romanas, tačiau išties
buvo daug daugiau. Maniau, jis mane mylėjo, bet... - Reičelė nu
tilo. Tiesiog išgirdo iš savo lūpų melus, kuriais pati kvailindavo
save, bet daugiau klausytis jų nebenorėjo. Ne šauni ir nepriklau
soma moteris kalbėjo jos lūpomis, o visiška kvailė. - Šiaip ar taip,
aš viską nutraukiau, o dabar jo žmona atvažiavo praneši, kad ski
riasi su juo, nes jis išėjo pas kitą moterį. Jis apgavo mus abi. Aš
buvau... - Reičelė net suvirpėjo, - visiška kvaiša.
Na, štai. Pasakyta. O Natali žiūri ne pasibjaurėjusi, bet drau
giškai. Malonus jos veidas kupinas užuojautos.
- Oi, Reičele. Nė nežinau, ką pasakyti. - Ištiesusi ranką, ji pa
glostė Reičelei petį. - Labai gaila.
- Negailėk manęs. Aš nenusipelnau.
- Nusipelnai. Kad ir kaip ten būtų buvę, tu mylėjai žmogų, o
jis tave apgavo. Aš nemėgstu teisti, - kalbėjo Natali. - Žinau, kad
nebūna balto arba juodo atsakymo į tokius klausimus. Tačiau tu
graži moteris, turi puikų humoro jausmą... ir viskas dar ateityje.
Negi jis vienintelis toks? Vyras, kuris tave suviliojo ir laikė lyg
pririštą dešimt metų, o pats tuo metu ėjo į kairę ir dešinę? Neti
kiu, kad tik su juo vienu susitikinėjai.
Reičelė papurtė galvą, nes per verksmą ilgai negalėjo išspausti
nė žodžio.
- Jį vienintelį mylėjau, - pagaliau prisipažino. - Ir nesakyk,
kad tai banalu, nes ir pati žinau.
- Bet dabar jau viskas baigta. Viskas praeityje. Tu esi laisva ir
gali susirasti gerą žmogų, tokį, kuris suteiks tau, ko trokšti. - Ji
kalbėjo taip dalykiškai, kaip apie dar vieną projektą, kurį reikia
suplanuoti ir įvykdyti. - Žinau, kad Longhamptone neknibžda
žavingų tipų, tačiau keletas tikrai malonių vyrukų yra. Gali su
manim ir Džoniu nueiti į viktoriną kavinėje. Jau susipažinai su
Bilu - naujuoju Lulu tėčiu, gydytoju, dar yra mano knygų klubo
merginos, jei neišsigąsi „Draugų“ siužeto vingrybių aptarinėji-
mo. Ar matau šypseną?
Reičelei teko pripažinti, kad taip. Tik labai jau ašaringą.
Natali irgi jai nusišypsojo ir spustelėjo ranką.
- Mano mama visada mane mokė, kad į savo bėdas reikėtų
žvelgti taip, lyg patarinėtum geriausiai draugei, ir neplakti savęs
per stipriai. Aš, pavyzdžiui, kai taip vis nepavyksta pastoti, sakau
sau, jei tai būtų mano draugė, patarčiau jai neskubėti. Ir nelaiky
ti tai asmenine nesėkme, o tiesiog gyvenimiška smulkmena. - Ji
patylėjo, mielas veidas buvo kupinas užuojautos. - Ir tu pamė
gink. Tas, kad ir kas jis būtų, ponas Žiurkė, buvo ne tavo žmogus.
Tiesiog tu ilgai šito nesupratai, bet dabar... - Natali spustelėjo jai
ranką. - Dabar tu kaip tie šuniukai prieglaudoje. Lauki savo žmo
gaus, kuris atėjęs pasiimtų tave visam laikui.
Reičelė prunkštelėjo:
- Dėkui!
- Na, gerai, vienas iš gražesnių šuniukų. Kuris čia ilgai neuž
sibus. Tiesą pasakius, iš Megės užuominų supratau, kad pradėjo
dažnokai užeidinėti vienas toks veterinaras, ką?
244 Lucy Dillon
Natali pakreipė galvą, kad galėtų įžiūrėti Reičelės veidą po

kirpčiukais, šis vaikiškas judesys buvo toks mielas, kad Reičelė
vos neapsiašarojo iš dėkingumo.
Dabar ji suprato, kodėl paklydėliai šunys taip jausmingai
vizgina uodegas jau pirmąjį atvykimo vakarą, vos tik kas jiems
parodo truputį dėmesio. Reičelės adresų knygutė buvo stora lyg
Geltonieji puslapiai, tačiau ji niekada negalėdavo visiškai atsipa
laiduoti su jokia drauge, kad kartais kas neišsprūstų. Netgi ge
riausia jos draugė nežinojo visos tiesos - betgi Ali buvo ištekėjusi
ir aiškiai pasakė nenorinti pernelyg daug žinoti. Kad ir kaip pavy
dėjo jai laisvo gyvenimo, bet Reičelei vis atrodė, kad visos jos tik
ir laukia, kol ji nusipjaus ką pasėjusi.
Tačiau Natali, ištekėjusi už tokio mielo vyro ir dar sugebanti
pagailėti kitos moters, tarsi kalbėjo, kad visa tai nesvarbu. Kad čia
ji galinti viską pradėti iš naujo. Dar daugiau - ji siūlo jai pagalbą.
- Ačiū, - padėkojo Reičelė ir pati ištiesė Natali ranką.
- Prašom, - atsiliepė Natali.
i 8
Nelengva būtų buvę išversti Džonį iš lovos šeštadienį prieš de

vintą ryto, jei septintą lekuodamas nebūtų atidundėjęs Bertis ir
neprikėlęs jų abiejų - ir Džonio, ir Natali.
- Ir kaip jam pavyksta užsikarti į antrą aukštą tokiomis trum
pomis kojytėmis? - balsu nusistebėjo Natali, kai Bertis apdalijo
abu šlapiais rytiniais bučiniais.
- Pasinaudoja tuo mini batutu, kurį anądien nusipirkai. Ar
negalėtum jį išmokyti užplikyti arbatos? - pasiskundė Džonis,
prispaustas didžiulio raukšlėto kalno. - Nelaižytų iš visų paliktų
puodelių.
- O kad galėčiau! Juk tavęs tai nepavyko išmokyti nepaliki
nėti puodelių bet kur, ką? - atšovė Natali. Ji nusimetė antklodes,
prispausdama jomis ir Bertį, ir jo šeimininką - Bertis iš laimės
net užsimerkė ir atvirto aukštielninkas. - Turi penkias minutes, o
tada jau reikia išeiti užvežti Berčio į prieglaudą Reičelei, o paskui
trauksim į kliniką.
- Kliniką?
Natali paleido duše vandenį. Kaip Džonis sugeba pamiršti
tokius dalykus? Ji stengėsi kalbėti nerūpestingai, bet balsas virp
telėjo.
- Atėjo tyrimų rezultatai.
- A. - Iš po antklodžių pasigirdo šnarpštimas. - Nat, gal ne
reikia į visa tai žiūrėti taip rimtai...
246 Lucy Dillon
- Aš ir nežiūriu! Gydytojas Kortis liepė ateiti kiek įmanoma

greičiau. Kartu. - Ji nusimetė trumparankovius marškinėlius ir
žengė į dušą, nenorėdama, kad Džonis pamatytų susirūpinusį jos
veidą. - Džoni, penkios minutės.
Iš miegamojo pasigirdo dar vienas graudus „Auuūūuuūū“.
- Gydytojas Kortis lauks jūsų šeštame kabinete. Šiaip ne taip

įspraudžiau, - pamerkė akį Lorena. - Tikriausiai svarbios naujie
nos. Norit prisėsti?
Natali prisivertė apsidairyti po sausakimšą laukiamąjį, nu
žvelgė ryškius skelbimus, kviečiančius į nėščiųjų ir metančiųjų
rūkyti grupes, tačiau negalėjo liautis spėliojusi, kodėl gydytojas
Kortis taip greit nori su jais pasikalbėti.
Galbūt ji jau laukiasi. Gal kraujas parodė, kad ir kaip tai būtų
neįtikėtina. Tokie nutikimai dažnai aprašomi žurnaluose. Vos tik
pradedi darytis tyrimus ar nusiperki ypač brangius džinsus, tik
brakšt ir yra.
Ji šnairomis žvilgtelėjo į Džonį, kuris vartė metų senumo žur
nalą „Aukščiausioji pavara“, lyg lauktų autobuso, o ne verdikto
dėl šeimos ateities planų.
Dar paspėliojo, ar visi mato, ko jiedu čia atėjo. Džonis ir Natali
Hodžai. Nesugeba pasidaryti vaiko. Per mažai mylisi. Mylisi ne
taip, kaip reikia. Nesikalba vienas su kitu apie tai, kas būtų, jei
kartais bėda slypi giliau nei vien teisingos datos pasirinkimas.
Natali įbedė akis į skelbimą dėl skiepų vaikams, ir jai sugniau
žė širdį. Džonis vis kalba, kokia puiki mama ji tapo Berčiui. Ojei
to nepakanka? O jei ji fiziškai nepajėgi suteikti jam šeimą, apie
kokią jis svajoja? Jei jau vyrą nuo sekso atbaido kraują stingdan
čios gimdymo detalės, tai kaip jo rožines svajones apie ją, tobulą
motiną, paveiks dirbtinis apvaisinimas?
Švieslentėje pasirodė jų vardai - Džonis Hodžas, Natali Hodž,
šeštas kabinetas. Ir rodyklė.
- O, čia mums. - Džonis numetė ant staliuko žurnalą, ne

kreipdamas dėmesio į jos susijaudinimą. Eidamas pro šalį netgi
šyptelėjo Lorenai.
Kai Džonis nerūpestingai įėjęs linksmai pasisveikino, gydytojas

Kortis sėdėjo prie savo stalo. Jis parodė jiems dvi greta stovinčias
kėdes. Natali atsisėdo arčiau, kad Džonis turėtų kur ištiesti ilgas
savo kojas.
- Sveika, Natali! Džoni! - pasisveikino gydytojas, sklaidyda
mas popierius. Natali pas jį lankėsi nuo dvylikos metų ir dėl to
jautėsi tik dar nejaukiau. Tarytum būtų atėjusi aptarti mėnesinių
su tėčiu.
- Paprašiau jus atvykti, nes gavau tyrimų rezultatus, - prakal
bo jis.
- Bet aš tepasidariau vieną kraujo tyrimą, - ėmė aiškinti Nata
li. - Dvidešimt pirmosios dienos testą, bet penktosios dienos dar
nedariau. O gal ultragarsas? Man atrodo, šlapindamasi jaučiu lyg
ir kažkokias skaidulas? Internete skaičiau kažką apie...
Matydama, kad jis nereaguoja, nutilo ir ji.
- Atleiskit, - atsiprašė ji, - internetas pavojingas patarėjas.
Gydytojas Kortis kostelėjo.
- Ne, džiaugiuosi, kad domitės tokiais sudėtingais klausimais.
Nustebtumėt sužinoję, kiek mažai žmonės išmano apie savo pa
čių kūną. Tiesą pasakius, jūsų ultragarso rezultatai puikūs, Natali,
nei kiaušidžių policistozės, nei endometriozės, nieko. - Jis dar
pasikuitė tarp popierių ir ištraukė vieną lapelį. - Bet apgailestau
ju, Džoniui teks duoti dar vieną pavyzdį.
- Dar vieną? Kam? - sutriko Natali. Pajuto, kaip gretimoje kė
dėje sukrutėjo Džonis.
- Na, tyrimas parodė mažoką spermatozoidų kiekį, bet tai gali
būti ir trumpalaikis pokytis - vienas iš dešimties tyrimų parodo
nukrypimus, tačiau dažniausiai paaiškėja, kad viskas gerai.
248 Lucy Dillon
- Nukrypimus? - Džonio balsas nuskambėjo lyg tolimas

aidas.
Gydytojas Kortis nužvelgė juos abu, ir Natali su siaubu pamatė
jo akyse pasiryžimą greičiau iškloti prastas naujienas.
- Įprastas spermatozoidų skaičius yra apie dvidešimt milijo
nų viename mililitre. Jūsų buvo kiek mažiau. Reikia pakartoti
tyrimą, bet netgi jei paaiškėtų blogiausia, dar yra visokių gali
mybių. - Kompiuterio ekrane jis atsidarė naują langą. - Geriau
pradėti anksčiau, nei vėliau.
Natali jau buvo besiruošianti įvairiausioms komplikacijoms,
bet Džonis vis dar nepajėgė susigaudyti.
- Negali būti. Per visą gyvenimą nė dienos nesu sirgęs, - puolė
protestuoti jis. - Nerūkau, negeriu... per daug. Ir daug sportuo
ju. - Jis vėl nervingai nusijuokė. - Treniruoju regbio komandą!
Na, kartais į darbą važiuoju dviračiu. Ar tai galėjo pakenkti? Nes
galėčiau ir atsisakyti.
Gydytojas Kortis dabar žvelgė išties užjaučiamai.
- Žemas spermatozoidų kiekis ne visada priklauso nuo išori
nių faktorių, nors galite pamėginti atsisakyti kavos, vilkėti lais-
vesnius apatinius, gal padės. Toliau. - Jis žvilgtelėjo į savo užra
šus. - Bet gali būti ir genetinės priežastys - norėčiau dar padaryti
ir kraujo tyrimą, kad galėtume atmesti hormonines priežastis, ir
nusiųsiu pas urologą kariotipui nustatyti. Ir dar užrašau antram
tyrimui.
Kol jis tarškino klaviatūra, Džonis, visiškai sutrikęs, atsisuko
į Natali, ir jai jo pagailo. Po gimdos kaklelio tepinėlių ėmimo ir
venerinių ligų tyrimo Natali jau buvo įpratusi prie to jausmo, kai
krenti į medicinos sistemą lyg kamuoliukas į loterijos mašiną ir
slapčiausios tavo viltys bei baimės paverčiamos simptomų eilute.
Džonis prie šito nepratęs. Jis tylėjo, bet jo suglumusiame veide
aiškiai atsispindėjo klausimas: „Kas čia darosi?“
Jai norėjosi jį paguosti, pasakyti ką nors malonaus, bet te

buvo peržiūrėjusi puslapius apie vyrų nevaisingumą. Ji buvo
taip įsitikinusi, kad kalta pati, jog nė nepasidomėjo vyrų pro
blemomis.
- Ar tai tiesa? - pašnabždomis paklausė jis jos, tarsi žmonos
žiniomis pasitikėtų labiau nei gydytojo Korčio.
Vaikiškai išsigandęs Džonio veidas atrodė taip graudžiai, kad
Natali beveik panoro, jog echoskopija būtų parodžiusi skaidulas
ar užsikimšusius kiaušintakius. Ji buvo jau pasikausčiusi, tuo tar
pu Džonis... Džoniui tai ištverti bus kur kas sunkiau. Jo pasitikė
jimas savimi blėso tiesiog bematant.
- O gal vis dėlto tai ovuliacijos problema? - paklausė ji gydy
tojo Korčio. - Tai yra, na, jūs juk dar nebaigėte manęs tirti.
Jis pakėlė akis.
- Nepanašu. Juk atlikote tą namuose daromą vaisingumo tes
tą, tiesa? Testas netobulas, bet jei kiaušinėlių skaičius normalus,
kaip kad minėjote, tai neturėtų būti pasikeitęs.
Džonis kaipmat atsisuko.
- Namuose dareisi testą?
Ji linktelėjo.
- Prieš kelis mėnesius. Tenorėjau žinoti.
- Man nepasisakei. - Rodos, jį tai įskaudino. Dar vakar būtų
reagavęs ramiai. Vakar jis dar galvojo, kad ji per daug nerimauja,
per daug terliojasi su temperatūros lentelėmis ir žalia arbata.
- Nebuvo ko sakyti. Viskas buvo gerai. - Natali prikando lūpą.
O kaip papasakoti apie tą įtampos kupiną akimirką, kai ji apvertė
mažutį strypelį, ir tą beribį palengvėjimą, kai paaiškėjo, kad jos
kiaušinėliai niekuo dėti? Ar šiandieninį palengvėjimą po gydyto
jo žodžių, kad jai viskas gerai?
- O man nesakei.
- Nenorėjau, kad laikytum mane apsėsta tos minties.
250 Lucy Dillon
Gydytojas Kortis buvo senos mokyklos gydytojas, ne šiuolai

kinis. Neatrodė, kad teiktų psichologinę pagalbą kartu su išrašo
mais vaistais. Jis ėmėsi tvarkyti popierius stalčiuje.
- Viskas nuolatos keičiasi, - gyvai ėmė aiškinti jis. - Yra
įvairiausių dirbtinio apvaisinimo būdų, nuo intracitoplazminės
spermatozoidų injekcijos iki inseminacijos su donoro sperma, jei
kada nuspręsite eiti iki galo.
Natali sustingo.
- Nemanau...
- Donoro? - paklausė Džonis. - Atleiskit, aš ne taip gerai pa
sikaustęs kaip mano žmona.
- Kai naudojama donoro sperma. Beveik niekuo nesiskiria
nuo atvejų, kai naudojamas moters donorės kiaušinėlis. Tik čia
vyro sperma.
Stojo nejauki tyla.
- Ne, tai ne tas pats, - pareiškė Džonis. - Visiškai ne tas pats. -
Jis pasisuko į Natali, ir ją tiesiog sukrėtė akivaizdžiai matomas
pažeminimas jo veide. - Tu nenešiosi kažkokio svetimo vyro kū
dikio, Nat. Atleisk. Tai neįmanoma.
- Džoni, visa tai dar labai toli ateityje, nereikia skubėti, - švel
niai ištarė gydytojas Kortis. - Daugelio porų kelias į tėvystę gana
vingiuotas, tačiau galų gale jiems pasiseka, o judu dar jauni, tiesa?
Tiesiog atsipalaiduokit, susiraskit visą įmanomą pagalbą. Pamė
ginkit pasiimti atostogų - mano dukra būtent taip pasielgė. Dve
jus metus mėgino, jau beveik pasidavė ir...
- Kaip, po galais, atostogos gali padidinti Džonio spermato
zoidų skaičių? - nebesusivaldžiusi leptelėjo Natali.
Gydytojas Kortis ėmė ir susidrovėjo.
Štai kur bėda, galvojo Natali. Žmonės, kurie niekada neturėjo
bėdų dėl pastojimo, tiesiog mėgsta pasakoti tokias pasakėles apie
atsipalaidavimą ir atostogas. Netgi suknisti daktarai.
Ji žvilgtelėjo į Džonj, kuris pritrenktas spoksojo pro langą. Jis

tik dabar pradeda susivokti.
Lauke vis dar švietė saulė, tačiau Natali net pro paltą nukratė šaltis.
Ji atrakino automobilį, bet Džonis papurtė galvą.
- Nenoriu tuoj pat važiuoti, - pasakė jis. - Man reikia... Noriu
susivokti.
Natali jį suprato - Bilas juk žino, kur jie buvo, ir tikriausiai at
spės ko. Gal ir neklausinės apie tyrimų rezultatus - tokia vyriško
solidarumo taisyklė, - bet viską išduos Džonio veidas.
Jis pasuko pagrindine gatve, o ji nusekė iš paskos pro labdaros
ir mobiliųjų telefonų parduotuvėles, ilgos jo kojos žingsniavo la
bai greitai. Natali stengėsi neatsilikti, tačiau nieko neišėjo, ir galų
gale teko pripažinti, kad žiūrėti į plačią jo nugarą daug lengviau
nei į susiraukusį veidą.
Kai priėjo parką, Džonis praėjo pro visus suoliukus prie ato
kiai stovinčios pakylos, kur jie visi šeštoje klasėje mėgdavo pasė
dėti su martinio buteliu, nudžiautu iš Bilo mamos gėrimų spin
telės. Jis prisėdo ant pakylos krašto, paskui susiėmė galvą ranko
mis. Pro tarpupirščius styrojo šviesių plaukų kuokštai.
Natali padvejojo, bet paskui prisėdo greta ir prisiglaudė, padė
dama galvą jam ant peties.
Galų gale jis prabilo, balsas virpėjo:
- Atleisk man.
Natali nesusivokė, ką atsakyti, taigi tylėjo, tik siektelėjo jo ran
kos, bet jis ją atitraukė.
- Ne. Tai aš vienas kaltas. Aš viską sumoviau. Norėjau, kad tu
rėtume šeimą. Berniuką, mergaitę. O dabar štai. Troškau pama
tyti tave su mūsų kūdikiu ant rankų ligoninėje, paskui parvežti
jus namo ir rūpintis jumis. Ir aš šito negalėsiu padaryti. Negaliu
tau šito suteikti.
252 Lucy Dillon
- Gali. Nekvailiok.
- Nat, tai pati blogiausia žinia per visą mano gyvenimą. - Jis
pakėlė galvą, ir ji pamatė, kad jo akys paraudusios. - Iki šiol net
nesupratau, kaip trokštu, kad būtume šeima. O dabar gali pri
reikti kažkokio nepažįstamojo pagalbos, kad tai įvyktų. Jaučiuosi
toks... nevisavertis. Jaučiuosi taip, lyg kas būtų nupjovęs kiau
šus. - Jis gurktelėjo. - Turbūt galima būtų ir nupjauti, kam dar,
po velnių, tuščiai tabaluoja.
Matant, kaip toks didelis, stiprus, taip mylimas vyras kovoja
su pažeminimu, Natali akyse ėmė tvenktis ašaros.
- Džoni, tu esi mano šeima. Tu... o dabar dar ir Bertis! - Ji
pamėgino nusišypsoti, bet suprato, kad šypsena išėjo nenuoširdi,
per linksma, lyg iš televizoriaus.
- Pažadėjau tau suteikti viską, ko trokšti, - kalbėjo jis, balse
skambėjo kančia. - O, pasirodo, negaliu.
- Liaukis. Tai tik vienas tyrimas! O argi gydytojas Kortis nesa
kė, kad dar yra visokiausių priemonių? O kol aš turiu tave, man
daugiau nieko nereikia. Aš nieko daugiau nenoriu. Jei negalėsime
turėti vaikelio, tai... - Ji prisivertė kalbėti toliau, nes sunku buvo
žiūrėti į Džonio kančią. - Na ir kas? Mes juk turime vienas kitą.
Tai daugiau, negu turi dauguma žmonių.
Natali suprato, kad kalba nenuoširdžiai, ir nekentė savęs, kad
nesugeba pasakyti įtikinamai. Kaip jiedu abu gali šitaip kažko
trokšdami apsimesti, kad jiems tai nesvarbu? Dėl šio troškimo jų
santuokoje visados liks nuosėdų.
Tačiau kūdikio ji netroško labiau už Džonį. Todėl tik priglau
dė jo galvą sau prie peties ir leido išsiverkti, o jis verkė tik antrą
kartą per visą jų santuokos laiką ir šįkart pasisriūbaudamas.
Šeštadienį Zoja nuvedė Leo su Spenseriu į futbolo treniruotę ir

nusprendė šiandien būtinai pasikalbėti su Bilu apie savo vaikus.
Ne todėl, kad laikas, jos nuomone, jau būtų atėjęs, bet todėl, kad
jei nepadarys to dabar, tai paskui prabilti bus dar sunkiau. Be to,
ir pačiai jau buvo pabodę nuolat apie tai galvoti ir svarstyti, kaipgi
ištaikyti tinkamą akimirką.
Aną savaitę jiedu su Bilu kažkaip peržengė tą nematomą ribą,
skiriančią du atsitiktinai susitikusius nepažįstamuosius ir du ne
pažįstamuosius, tik ir ieškančius progos pasimatyti. Kiekvieną
kartą, suskambus telefonui, Zojos kūnu perbėgdavo virpuliukas,
be to, tarp jų abiejų jau tvyrojo „kažko daugiau“ laukimas.
Viskas prasidėjo nuo to pirmojo pasivaikščiojimo per pietų
pertrauką, po kurio Bilas parašė žinutę, klausdamas patarimo dėl
batų, kurių jis kaip tik ieškojo miestelyje - matyt, prireikė mote
riškos nuomonės, tik Zojai buvo keista, kodėl jis paprasčiausiai
nepaklausia Natali, jeigu jie ten tokie jau geri draugai. Ji atrašė
nieko daugiau nesitikėdama, tačiau žinutės nesiliovė, susirašinė
jimas užsitęsė iki rytojaus, pasipylė klausimai apie Irisiuką, apie
Lulu, užuominos apie susitikimą šeštadienį ir galų gale atėjo pa
siūlymas kartu papietauti antradienį.
Ji sutiko. Vaikštinėdami parke kartu su Irisiuku ir Lulu jiedu
kramsnojo prancūziško batono sumuštinius, ir šįkart Zoja jau
sąmoningai klausinėjo Bilo, kad pačiai netektų prikąsti liežuvio.
Apie šeimas kalba nepasisuko, taigi tylėjo ir ji. Bet kadangi dabar
jis jau išsiaiškino, ko ji labiausiai nemėgsta (sūrio su mėlynuoju
pelėsiu ir morkų), o ji sužinojo, kad jis turi randą ant alkūnės,
likusį po motociklu padarytos avarijos per kelionių metus po
mokyklos baigimo, atrodė, kad būtų kažkaip nebepatogu imtis
labiau kasdieniškų temų, ir ji nutylėjo apie buvusią santuoką bei
du vaikus.
Statydama automobilį prie šunų prieglaudos ji pasakė sau, kad
pirmą kartą po daugybės susitaikymo su viskuo metų ji pradėjo
šį tą spręsti pati - nenusileisti Irisiukui, nenusileisti berniukams,
nenusileisti sau, o tai reiškia priimti iššūkius, tokius kaip žlugusi
santuoka, ir judėti pirmyn.
254 Lucy Dillon
Kai pasipasakojo draugei Kali iš kirpyklos, toji pareiškė: jei

Bilas esąs padorus žmogus, supras, kad ir kas būtų. Be to, negi
Zoja planuojanti gyventi viena, kol berniukams sueis po dvide
šimt? Po trisdešimt? Na ir kokį pavyzdį ji jiems rodo - kad tėčiui
galima susirasti kitą draugę, o mamytei ne? Kali į visus klausimus
turėjo atsakymus. Kita vertus, ji jau antrą kartą ištekėjusi.
Kai Zoja, vedina Irisiuku, įžengė į virtuvę, Reičelė dalijo sumuš

tinius su kumpiu.
- O! Štai reikalingas žmogus! - šūktelėjo ji. - Čia yra senas
tavo draugas, labai pasiilgęs.
Ji parodė Bertį, liūdnai spoksantį į sumuštinį Fredos rankose,
bet jei greta nebūtų sėdėjęs Bilas, kuris tiesiog nušvito ją pamatęs,
dar kažin ar Zoja būtų nudžiugusi.
- Puiku! - pareiškė ji, įtariai spoksodama į šunį. - Kaip tik
baigiu atsigauti po praėjusio karto.
- Bilas laukia, kol sugrįš Natali su Džoniu, - paaiškino Rei
čelė. - Bet Bertis su malonumu išeitų pasivaikščioti su Trikli, ar
nieko tokio? Gali palikti Irisiuką čia, mes juo pasirūpinsim. - Ji
pasilenkė paglostyti švelnios šuniuko galvos. - Netrukus bus tavo
eilė. Dar keli mėnesiai, ir galėsi eiti pasivaikščioti su dičkiais.
- Einam? - Pašoko ant kojų Bilas, mojuodamas Lulu pavadė
liu. - Nebent pirma norėtum kavos?
- Jau kitaip užgiedojot, gydytojau Harperi! - pareiškė Freda. -
Ar ką tik nesakėt, kad palauksit, kol...
Jis droviai žvilgtelėjo į Zoją, ji jam nusišypsojo, o širdis išdavi
kiškai virptelėjo. Keistoka buvo vėl jį matyti po visos savaitės flir
tavimo žinutėmis. Buvo apsikirpęs juodas garbanas, apsirengęs
nerūpestingai, dideliu megztiniu ir džinsais, atrodė visai kitaip
nei su kasdieniais darbiniais gydytojo drabužiais.
- Na, ne, reikėtų eiti kartu. Jei Zoja išsiveda Trikli, geriau jau
palydėsiu, kad vėl ko nors nenutiktų.
Jis pamerkė Zojai, o ji, kai nudelbė akis, pamatė, kad jis avi
naujaisiais batais, tais pačiais, kuriuos ji jam ir buvo rekomenda
vusi, ir krūtinėje pasklido maloni šiluma.
Išėję iš šunidžių kiemo, jie patraukė keliuku parko link, Zoja
ganė Trikli ir Bertį, o greta Bilo kiceno Lulu ir vestukė Šelmė.
- Gražūs batai, - pagyrė Zoja.
- Ačiū. Gavau gero specialisto patarimą, - atsakė Bilas. - Sa
vaitė buvo gera?
- Nebloga. - Zoja atitraukė Bertį nuo pamesto bulvių traš
kučių maišelio. - Irisiukas pagaliau suprato, ko iš jo noriu. Trys
naktys iš eilės be balučių! O vakar iš viso neprireikė atsikelti.
Jis plačiai nusišypsojo ką tik iškepto šuns savininko šypsena.
- Sveikinu! Geras žingsnis į priekį.
- Džiaugiuosi, kad taip manai - darbe visi mane laiko beprote,
nes džiūgauju, kai šuniukas nebesiusioja man ant pilvo. O kaip
Lulu?
- Puikiai, ačiū. Lulu! - Jis spragtelėjo pirštais. - Lulu, parodyk
Zojai, ko išmokai. Žiūrėk.
Jie sustojo, Bilas pasirausė kišenėse, ištraukė nedidelį skanėstą
ir padėjo jį tiesiai ant elegantiškos pudelės nosies.
- Palauk! - griežtai įsakė jai ir pakėlė ranką. Lulu spoksojo į
jį, kol išgirdo: - Jau! - ir tada pamėtėjo skanėstą į orą, o paskui
pasiėmė nuo žemės.
- Gerutė! - Atrodo, Bilas šiek tiek nusivylė, todėl sušnabždėjo
Zojai į ausį: - Paprastai pagauna ore. Bet nenoriu atgrasyti.
- Vis tiek gerai atrodė, - atsiliepė Zoja, mėgaudamasi Bilo
kvėptelėjimu į kaklą. - Ilgai teko mokyti?
- Ne. Manau, ji jau anksčiau mokėjo keletą triukų, nes užte
ko valandos mokyti sėsti, sustoti ir kitų įprastų komandų. Dabar
mes mokomės sudėtingų triukų, ar ne, Lulu?
- Arba tu labai geras mokytojas? - mėgino spėti Zoja. Ji ir pati
buvo pasirengusi nuo nosies mėtyti į orą sausainiukus, kad tik
Bilas ją pagirtų ar paglostytų. Pradžiai.
256 Lucy Dillon
- Tu labai maloni, - gūžtelėjo pečiais jis ir vėl žengtelėjo į prie

kį. - Tiesą pasakius, mano gyvenimas dabar sukasi apie ją. Juk ir
pati žinai, - pridūrė jis pašnairavęs. - Kaip ten visi sako? Šunys -
tai tokia našta!
Jis tai pasakė taip, kad iškart pasidarė aišku - ši našta jam ma
loni, ir Zoja jį suprato. Darbe ji nuolat girdėdavo „Kokia tai naš
ta!“, tą patį kartodavo ir kiti šunų vedžiotojai, ir prie mokyklos
sutiktos mamos.
- Taip, tarsi vaikai nebūtų našta! - leptelėjo ji, nespėjusi net
pagalvoti. - Negaliu pasakyti, kad anksčiau labai dažnai išeida
vau iš namų. Bet nuo to laiko, kai turiu Irisiuką, sutikau daugiau
žmonių negu per pastaruosius trejus metus.
Bilas nusijuokė, ir ji suprato - jis mano, kad ji kalba perkeltine
prasme.
- Aha, manau, tai neblogas būdas pasiruošti tėvystei. Discipli
na, mokymas - manau, taip ir Džonis su Natali mano.
Dabar, pagalvojo ji. Štai puiki akimirka pasakyti: neišeinu iš
namų, nes turiu du vaikus. Ji giliai atsikvėpė.
- Nesuprask klaidingai, - ėmė šnekėti Bilas, jai nespėjus net
išsižioti. - Man niekada nepatikdavo šlaistytis po barus. Džonis
su Natali vis mėgina mane ištempti, bet man smagiau namuose
mokyti Lulu išlaikyti visokiausius daikčiukus ant nosies. Jai pa
tinka. O man irgi.
- Tikrai? - Zoja nieko negalėjo padaryti. Kaip žavu, kad toks
gražus vyras, kuriam tikriausiai lazda reikia gintis nuo moterų,
mieliau leidžia laiką su pudeliu.
- Taip, tikrai. - Jis atsiduso. - Tu tikriausiai irgi dažnai su tuo
susiduri - labai vertinu jų draugystę, bet argi vedusios poros kar
tais neišveda iš kantrybės? Na, nesakau, kad nenorėčiau su kuo
nors susipažinti, - paskubom pridūrė jis, - na, supranti, vesti ir
surimtėti, bet jie nuolat pažindina mane tai su viena, tai su kita
mergina, kurios atseit esančios mano skonio, bet iš kur jiems ži
noti, koks tas mano skonis? - Bilas staiga susivokė, kad pasakė
per daug, ir kostelėjo. - Na, kalbant apie išėjimą iš namų, tai ži
nau, kad darbo dienomis tau sunkoka, ir suprantu, nes tokių pat
bėdų turiu ir su šia madam, bet aš pasikalbėjau su Reičele... - Jis
ėjo vis lėčiau, kol beveik sustojo. - Ji sakė, kad su malonumu vie
ną vakarą pažiūrėtų Lulu, tai gal kartais norėtum nueiti j tą nau
jąjį indišką restoraną netoli prekybos centro?
Zojos širdis sutvaksėjo. Jis kviečia ją vakarienės! Į pasimaty
mą! Į tikrą pasimatymą! Bet vos tik tai suvokus krūtinę užgulė
sunki našta. Dabar tai jau tikrai reikės pasakyti.
- Man irgi reikės kažką panašaus susiorganizuoti, - tarė ji.
Bilas linktelėjo.
- Kalbėjau su ja dėl Lulu, bet neabejoju, kad pažiūrėtų ir Iri-
siuką. - Jo šypsena prigeso. - Atleisk, ar aš...?
- Auuūūuuūū! - kraupiai sustūgo Bertis ir taip rovė į priekį,
kad Zoja vos nesuklupo. Pakėlusi galvą pamatė ir tokio susijaudi
nimo priežastį - į kalvą kopė du žmonės - Džonis ir Natali.
- Paleisk jį! - nusijuokė Bilas, Zojai stengiantis nepargriūti, o
kai pagaliau pavyko atsegti pavadėlį, basetas lapsėdamas ausimis
laimingas nurūko pas savo šeimininkus.
- Va čia tai meilė, ką? - atgavusi kvapą šyptelėjo Zoja, žiūrėda
ma, kaip šokinėjantis Bertis vos neparverčia Natali.
- Ko gero, - sutiko Bilas ir taip į ją pasižiūrėjo, kad Zoja pano
ro užšaldyti šią akimirką ir, atsiradus laiko, peržiūrėti dar kartą.
Kai Hodžai priėjo, Zoja pastebėjo, kad Natali stengiasi nu
taisyti linksmą veidą, bet akys vis krypsta į Džonį, kuris eina
tarsi miegodamas. Žvilgsnis buvo bereikšmis, rodės, jis vos juos
atpažino.
- Sveiki, Bilai! Zoja! - apsimestinai linksmai pasisveikino Na
tali. - Tikiuosi, Bertis gražiai elgėsi?
- Žinoma. Na, bent jau iki šiol. Jamturbūt labai patinka mane
tampyti. Ar negalvojot įsitaisyti rogučių? - Zoja perdavė pavadė
258 Lucy Dillon
lį. - Pasivaikščiosit kartu su mumis ar traukiate pusryčiauti? Mes

jau ketinom grįžti.
Natali žvilgtelėjo į vyrą.
- Mm? Kodėl nepatraukus atgal? Manau, Džoniui praverstų
puodelis arbatos. Tiesa?
Džonis neatsakė.
- Ei, drauguži, gerai jautiesi? - paklausė Bilas.
- Taip, - suniurnėjo Džonis.
Natali priėjo prie Zojos ir ėmė vestis ją atgal į takelį.
- Klausyk, Zoja, ar Reičelė tau pasakojo apie Atvirų durų die
ną, per kurią ketina reklamuoti šunų prieglaudą? Ji ieško savano
rių - gal galėtum padėti paišyti ant veidų arba pinti kasytes?
Zoja puikiai suprato, kad Natali nori pakeisti temą, ji ir pati su
malonumu paplepės su ja, kol Bilas su Džoniu pėdina iš paskos.
Natali vis žvilgčiojo atgal, o Zoja pastatė ausis, mėgindama su
prasti, apie ką kalbasi vyrai. Na, kalbėjo daugiausia Bilas, o Džo
nis tik kada ne kada tarstelėdavo žodį, tačiau porą kartų ji išgirdo
žodį „tyrimas“.
Rodos, Džonis mokytojas. Gal koks mokinių projektas?
Kalvos viršūnėje Natali su Zoja sustojo palaukti atsilikusiųjų.
Zoja kaip tik pasižadėjo padirbėti prie kokio nors prekystalio, kai
Bilas, norėdamas atkreipti dėmesį, palietė jos ranką.
- Argi ne apie tai mes ką tik kalbėjomės, Zoja? Laiko susivokti
dar į valias.
- Ką? Atleisk? - Ranka nuo jo prisilietimo net sudilgsėjo.
- Mes dar per jauni apsikrauti vaikais ir smirdinčiais vysty
klais. Kol kas pakanka rūpesčio su šunimis, ar ne? - Jis jai nu
sišypsojo ir akimis pasignalizavo: „Padėk!“, tačiau nors ir labai
norėjosi padėti, Zojos širdis nusirito į kulnus.
Puiku. Jis ne tik nemyli vaikų, bet kol kas jų netgi nenori.
Daug žadanti draugystė išsisklaidė kaip dūmas.
Tai ne tau, kaltai pasakė ji sau. Nereikėjo pradėti svaičioti,

ypač dabar, kai Leo su Spenseriu vis dar ilgisi tėčio. Kokia tu mo
tina?
- Bilai, nereikia... - prakalbo Natali, bet Bilas jau įsijautė.
- Žmonėms norisi turėti vaikų vien todėl, kad visi aplinkui
turi. Ar neužtenka Berčio? Bemiegės naktys, netvarka... juk tai
beveik tas pats. - Jis permetė žvilgsnį nuo Džonio prie Zojos. -
Tiesa?
- Ne, netiesa! - neišlaikė Natali, ir Zoja jos veide išvydo tikrą
kančią. - Tai toli gražu ne tas pats. Bilai, kad tave kur, kaip gydy
tojas tu kartais būni tikras kelmas.
Čia kažkas vyko, ir jei Zoja nebūtų tokia nusiminusi, gal būtų
pastebėjusi, kad tapo šeimyninės dramos liudininke. Tačiau tą
akimirką viską nustelbė motinos instinktas.
- Ji teisi - vaikai ne tas pats, kaip šunys! - išgirdo Zoja save
kalbant. - Vaikai daug daugiau! Sutinku, tai sunkus darbas, jie
kartais išveda iš kantrybės, tačiau tai geriausia, ką turiu savo gy
venime, ir nemainyčiau jų į nieką pasaulyje.
Rudos Bilo akys apsiniaukė.
- Aš nežinojau, kad tu... Dieve mano, atleisk.
- Neatsiprašinėk. Tiesą pasakius, turiu net du, - pyškino
toliau Zoja, tarsi negalėdama atsikalbėti už ilgą tylėjimą. - Du
berniukus, Spenserį, jam septyneri, ir Leo, kuriam ką tik sukako
šešeri. Nesakau, kad lengva, nes taip tikrai nėra, juk tenka auginti
pačiai vienai. Bet jie nuostabūs, ir džiaugiuosi kiekviena su jais
praleista akimirka, netgi tada, kai jie mane siutina. Vaikai - tai
nuostabiausia dovana gyvenime.
Burna išdžiūvo, liežuvis prilipo prie gomurio. Kalbėdama
Zoja pastebėjo, kad Natali tramdo raudą. O Džonio akyse - o,
ne! - ašaros, jis mirksi, mėgindamas jas sulaikyti. Staiga ji su
sivokė, kad tie tyrimai toli gražu ne moksliniai - Bilas mėgino
Pralinksminti Džonį, bet jos monologas tik pablogino padėtį.
260 Lucy Dillon
Zoja panoro, kad žemė prasivertų po kojomis.

Ji nedrąsiai palietė Natali petį.
- Aš labai atsiprašau, Natali. Tikiuosi, nepasakiau nieko tokio,
kas jus nuliūdino. Man rodos, turėčiau, mm, tiesiog pasišalinti.
Jums reikia pasikalbėti ir mm... Atleiskit.
- Paklausyk, Zoja, - prakalbo Bilas, bet ji tik vos vos šyptelėjo.
Gal ji ir apsikvailino, bet reikia pripažinti: jeigu jis būtų jai
skirtas, niekada nebūtų pasakęs nieko panašaus. Geriau skirtis
dabar, nei prisivalgius romantiškų indiškų patiekalų ir suvešėjus
viltims.
Zoja tvirčiau suspaudė Trikli pavadėlį ir nudrožė į pakalnę -
pirmiausia pasiimti savo šuniuko, o paskui vaikų. Ir jeigu jie užsi
manys eiti į „McDonald’s“, jai bent kartą nebereikės priekaištauti
sau, kad nesugebėjo pasakyti „ne“.
19
Važiuojant namo Džonis nešnekino Berčio kaip paprastai. Ne

daug kalbėjosi ir su Natali, vien atsakinėjo į tiesioginius klausi
mus, o kai abu sugrįžo namo, jis iškart išėjo pasivaikščioti. Nei
Natali, nei Bertis pakviesti nebuvo.
Natali palaukė, kol jo jau nebesimatė, o tada įlindo į interne
tą ir ėmė metodiškai rankioti visą informaciją, peržiūrinėti visas
diskusijas, visus pagalbos puslapius. Bertis gulėjo greta ant grin
dų, nosimi į duris. Porą valandų jiedu nejudėjo, bet kai išgirdo
spynoje sukantis Džonio raktą, Natali iškart užvertė nešiojamąjį
kompiuterį, o Bertis pašoko ant trumpų kojyčių.
Natali nutaisė ramų ir užjaučiantį veidą, bet Džonis iškart
užlipo viršun, ir vonios kambaryje pasigirdo bėgančio vandens
garsas.
Bertis pašnairavo į Natali ir ėmė sėlinti iš kambario, jau pa
sirengęs kopti laiptais paskui Džonį, o gal turėjo kėslų ir vonion
įsigauti.
- Ne, Berti, - paprieštaravo Natali, griebdama jam už antka
klio. - Tėtis dabar nenori draugauti. Jamliūdna.
Vos tik ištarusi šiuos žodžius, ji prikando lūpą. Jiedu prie Ber
čio juokais pradėjo vienas kitą vadinti mama ir tėčiu, nors jie ti
krai ne tokie žmonės, kurie vaiką gali pakeisti benamiu šunimi.
O gal ir tokie. Reikės liautis.
- Eime, pavakarieniausim! - pakvietė ji, ir Bertis, išgirdęs tuos
žodžius, taip gražiai prisėdo, kad net žymusis šunų dresuotojas
262 Lucy Dillon
Cezaris Milanas būtų likęs sužavėtas, o Natali širdį žnybtelėjo

meilė.
Džonis niūriai tylėjo visą vakarą, bet pirmadienio ryte bent jau
prašneko. Tik apie tyrimus nenorėjo kalbėtis.
- Klausyk, nueisiu ir pasidarysiu dar vieną, - pasakė jis, kai
Natali per pusryčius nedrąsiai jam užsiminė. - Tik nespausk ma
nęs, Nat, aš vis dar mėginu priprasti prie šios minties.
Natali pastebėjo, kad išeidamas jis nepažiūrėjo jai į akis, nors
sumurmėjo:
- Aš tave myliu. - Ji pajuto, kad kažkas pasikeitė, ir visa net
suledėjo viduje.
- Gerai, Berti, - pareiškė ji, kai Džonis išėjo ir prieš akis nusi
driekė begalinė diena. - Eime pasivaikščioti.
Jie pasuko įprastu maršrutu palei kanalą, pro antis ir gulbes -
Bertis jas apstaugė, - paskui patraukė į parką, tačiau, kai čia at
sidūrė, Natali panoro eiti toliau. Norėjosi išvaikščioti visą tą neį
prastą nerimą, kurį sukėlė niūri Džonio nuotaika.
- O jeigu aplankytume prieglaudą? - paklausė ji, nužvelgda
ma įkalnėn kylantį kelią. Truks dvigubai ilgiau negu paprastai,
tačiau ką ji pametė namuose? Lyg kažkas būtų perskaitęs mintis,
ji pamatė Mėgę, traukiančią į parką su būriu terjerų, kurie gražiai
tipeno prilaikomi pavadėlių.
Natali jai pamojo, lyg pati būtų ką tik čia pasirodžiusi, ir keis
tai nurimo, kai Megė šūktelėjo pasisveikindama.
Dar po valandos pasivaikščiojimo Natali vėl sėdėjo šiltoje Ketu

rių Ąžuolų virtuvėje, Bertis gulėjo krepšyje prie krosnelės kartu
su Perlu, o ji pati su Reičele krapštėsi prie skelbimų, kuriuos keti
no įkelti į svetainę „Antrieji šunų namai“.
Jai atrodė, lyg sėdėtų namuose ir kartu būtų darbe. Puikus de
rinys, pamanė Natali, pasiimdama dar vieną sausainį.
Jos sukūrė už širdies griebiančius labradorės Trikli ir stafės

Liusės gyvenimo aprašymus - net pačios vos neapsiverkė kurda
mos, o paskui Reičelė ėmėsi ruošti lengvus priešpiečius.
Natali vos spėjo gurkštelti kavos, bet Reičelė staiga susiraukė
ir perspėjo:
- Atsiprašau, negerk! Pienas pagedęs.
Natali pauostė puodelį.
- Tikrai? Kvepia neblogai.
- Ne, pragižęs. Pusryčiaudama pamaniau, kad dribsniai pase
nę, paskui atsidariau naują pieno pakelį, bet ir ten tas pats skonis.
Šlykštynė. Fui, - ji gailiai gūžtelėjo pečiais. - Net supykino. Iš
pradžių maniau, pykina dėl to Megės viruso, bet kaltas pienas.
Natali įdėmiai ją apžiūrėjo. Reičelė buvo dar labiau išblyšku
si negu paprastai, veidas sukritęs, lyg būtų nemiegojusi naktį.
Mintys iškart ėmė suktis, prisiminė visus tuos požymius, kurių
laukdavo kiekvieną rytą: viskas prasideda nuo silpno metalinio
prieskonio burnoje, kurį, kad ir kaip būtų keista, gali sukelti ir
paprasčiausios vitamino C tabletės.
Būtų taip neteisinga. Taip siaubingai neteisinga.
- Ar jauti lyg ir metalo prieskonį? - negalėdama atsispirti pa
klausė ji.
- Taip! - Reičelė pakėlė rašiklį. - Lygkas būtų į pieną pribėręs
dešimtpensių. Ar ir tu jauti? Čia vietinis pienas toks, ar ką?
Gal jai jau visai maišosi? Ar reikia ką nors sakyti?
- Kas? - pareikalavo paaiškinimo Reičelė. - Ko į mane taip
žiūri? Manai, išprotėjau, ar ką?
Natali papurtė galvą.
- Nesuprask klaidingai, bet ar nemanai, kad galėtum būti
nėščia?
Reičelė nusijuokė.
- Ne! Tikrai ne. Kaip? Ar čia ženklas toks? Kai pienas įgauna
variokų skonį?
264 Lucy Dillon
- Taip, - atsakė Natali ir pamatė, kaip Reičelės veide pasirodė

išgąstis. - Gal vėluoja mėnesinės? Krūtys padidėjo? Gal kartais
išbėrė?
Reičelė ranka automatiškai griebėsi smakro, kuris, kaip paste
bėjo Natali, buvo išteptas pačiu šviesiausiu maskuojamuoju kre
mu. Krūtinę pervėrė šaltukas.
Atsiradus tokiems išbėrimams Natali jausdavosi beveik lai
minga, nes norėdavo tikėti, kad tai reiškia hormoninius pokyčius
jos viduje.
- Ne, - tarsi pati sau ištarė Reičelė. - O... ne.
Natali tylomis atsidarė rankinuką ir iš slaptos kišenėlės su
užtrauktuku ištraukė testą, kurį ten laikydavo visiško silpnumo
akimirkoms.
- Nesunku sužinoti.
Pamačiusi į foliją įpakuotą strypelį, Reičelė lyg atsibudo.
- Nešiojiesi rankinuke nėštumo testą?
- Kai mėgini pradėti vaikelį taip ilgai, kaip mes, tenka tuos
testus slėpti kuo toliau nuo tualeto, kad neimtų pagunda kas rytą
tikrintis, - paaiškino Natali. - Kiek vėluoja mėnesinės?
Reičelė spoksojo į ją didelėmis, baimės kupinomis akimis. Na
tali pamanė, kad dar niekada nėra mačiusi tokių ilgų blakstienų,
o jau akys akys - tokios apskritos ir tamsios, tarsi septintojo de
šimtmečio nuotraukoje.
Po kurio laiko ji smagiai nusijuokė ir atsakė:
- Nežinau. Argi ne juokinga? Aš net nepastebėjau. Bet, Nat,
tai negali būti tiesa. Man juk tuojau keturiasdešimt - maniau, to
kiame amžiuje pastoti jau beveik neįmanoma, nebent dirbtinai
apvaisintai ir nusipirkus iš studenčių kiaušinėlius.
- Kaip matai, ne. - Natali pakramtė lūpą, kad toji nedre
bėtų. - Čerė Bler, Mariela Frostrap, Džerė Hol. Visos vyresnės
motinos.
- Ar tu domėjaisi... - Reičelė nutilo. - Oi, Nat, juk tau tiktai

trisdešimt! Judu su Džoniu netruksit susilaukti vaikų!
- Nesusilauksimi - Natali pamėgino susivaldyti, tačiau nepa
jėgė. Niekam negalima pasipasakoti, visi užknistų. - Savaitgalį
sužinojome tyrimų rezultatus. Džonis...
Na, ne. Tai pernelyg asmeniška. O pasakius tai garsiai, viskas
atrodytų tik dar realiau. Be to, gali prireikti pagalbos pastojant.
Natali nužvelgė „First Response“ nėštumo testą savo rankose,
ir širdį nusmelkė prisiminus visus tuos kartus, kai laukdavo su
laikiusi kvapą, kol pasirodys toji stebuklinga linija. Šitiek laiko!
Visi tie testai, lentelės, nervai, kai nebuvo jokios, nė mažiausios,
galimybės, kad tos linijos pamėlynuos, nes sperma niekam ti
kusi. Visi tie pinigai, kuriuos ji ištaškė testams, kai nė tikrinti
nebuvo ko.
- Imk, - stumtelėjo ji testą Reičelei. - Pasidaryk Man jau ne
bereikės.
- Natali. - Nežinodama nė ką pasakyti, Reičelė spoksojo į ją.
- Nereikia, - pamėgino nusišypsoti Natali. - Bent jau žinosi.
Ir nebijok, nepulsiu į isteriją, jei laukiesi. Tos stadijos dar nepasie
kiau. Vis dar sugebu džiaugtis dėl kitų.
Reičelė lyg ir žiojosi kažką sakyti, bet paskui apsigalvojo ir ty
lomis išnyko iš virtuvės.
Natali pamėgino galvoti apie visokias smulkmenas, kad tik
nuslopintų tą viduje besiplečiančią tamsą. „Coldplay“ per radiją
atliko „Valandas“, ant palangės stovėjo ąsotėlis su gelsvais narci
zais, spindinčiais ryto saulėje. Bertis spoksojo į ją graudžiu žvilgs
niu, aplink akis buvo du tamsūs žiedai, tarsi jos būtų apvedžiotos
akių pieštuku, o virš jų - du ryškūs rudi antakiai.
Ji ištiesė pirštus, norėdama paglostyti švelnų galvos kailį.
Bertis priėjo arčiau, tikėdamasis ką nors gauti nuo stalo. Ta
čiau Natali tik laikė ištiesusi ranką, o jis įbedė į delną drėgną nosį,
266 Lucy Dillon
o kai priglaudė jai prie kelio galvą, sunki ašara jai nuo nosies nu
krito tiesiai ant nosies jam.
- Oi, Berti, - sušnabždėjo ji. - Dabar tau teks būti mūsų vai
ku. - Ji paglostė švelnias aksomines ausis ir nukarusį pagurklį, o
mintyse vis sukosi žiauri gyvenimo neteisybė.
Bertis pasinaudojo proga užsikarti priekinėmis letenomis jai
ant kelio, o ji nenustūmė jo šalin ir nepradėjo pamokslo apie žalą
nugarai. Tik apsikabino jį kaip mažą vaiką ir nusišluostė ašaras į
minkštas ausis.
Staiga Natali prisiminė, kad apie Bertį irgi reikės parašyti sve
tainėje, kad jį priglaustų šeima, galinti skirti jam daugiau laiko.
Reikės sukurti nuostabų puslapį, kad kas nors jį pasiimtų ir my
lėtų taip, kaip jiedu su Džoniu. Vien apie tai pagalvojus netikėtai
sugėlė širdį, ir ji tik dar stipriau apkabino šunį.
Taip ir sėdėjo jį apkabinusi, kol baigėsi daina, paskui nutaisė
rūstų žvilgsnį ir nuvijo jį ant grindų.
- Kenkia tavo nugarai, Bertramai, - pareiškė.
Kažkur namo gilumoje pasigirdęs šniokštimas pranešė, kad
tualete buvo nuleistas vanduo, ir duryse pasirodė suglumusi
Reičelė.
- Nieko neišėjo! - pareiškė eidama vėl užkaisti arbatinuko.
Natali greit nusišluostė ašaras.
- Kaip tai neišėjo? Juk taip paprasta, tereikėjo...
- Žinau, žinau, pasišlapinti ant strypelio. Matyt, ne ten pakliu
vo, - numojo ranka Reičelė. - Atleisk, Nat, aš nepratusi siusioti į
taikinį. Bet neabejoju, kad nieko nėra, aš jau tokia sena, kad gal
ir menopauzė prasidėjo, o visai ne nėštumas. Mano mėnesinės
visada būdavo šiek tiek nereguliarios, be to, nervai.
- Hm. - Natali atidžiai ją nužiūrėjo. Kažkas Reičelės veide
buvo ne taip, bet gilintis nesinorėjo.
- Bet paskambinsi gydytojui? - paklausė ji, nes paklausti

reikėjo.
- Ką? Taip, žinoma. Taip. Nori dar arbatos?
- Mm, taip, ačiū. - Natali vėl sutelkė dėmesį į ekraną ir naujų
namų laukiančius šunis. Sąrašo apačioje prirašė ir Bertį. - Na,
gerai, kuris toliau? Česteris? Ar turi Česterio nuotraukų?
Kai Natali su Berčiu išėjo namo, Reičelė apsiavė sportbačius ir

pasileido laukais.
Neatsisuko net pažiūrėti, ar Perlas bėga iš paskos. Net pati
nežinojo, kur bėga, tik tiek buvo aišku, kad reikia bėgti, bėgti ir
negalvoti. Visa bėda, kad niekaip negalėjo liautis galvojusi. Vis
sukosi viena ir ta pati mintis, kuri atrodė visiškai neįmanoma, - ji
laukiasi.
Ji pamelavo Natali. Testas pasisekė, nereikėjo nė trijų nustaty
tų minučių išlaukti, kai langelyje pasirodė mėlynas kryžiukas. Iš
ryškėjo beveik tuojau pat, lyg norėdamas pademonstruoti, kokia
ji buvo kvaila, kad iki šiol nesusigaudė.
Reičelė pamelavo, nes niekaip negalėjo priimti šios pritren
kiančios naujienos, be to, nenorėjo vargšės Natali stumti į tokią
padėtį, kad jai reikėtų kažką sakyti. Dėl to Reičelė jautėsi tik dar
blogiau - Natali taip nori kūdikio ir negali jo turėti, o tuo metu
ji, niekad sau neleisdavusi nė pasvajoti apie vaikelį, kol širdis pri
klausė vyrui, aiškiai pasakiusiam, kad antros, slaptos, šeimos jam
tikrai nereikia, sugebėjo padaryti statistiškai neįtikėtiną dalyką ir
pastojo net nesistengdama.
Per tuos dešimt metų ji ne kartą vogčiomis pagalvodavo apie
vaikus. Vis pasvarstydavo, ką pajustų pasakiusi tuos stebuklingus
žodžius, nuo kurių, rodės, visiems ištrykšta laimės ašaros: „Bran
gusis, aš laukiuosi.“
268 Lucy Dillon
Bet Oliveris, tas šlykštus melagis, aiškiai pasakė, kad šeimą jis
jau turi.
- Aš ne koks toris politikas ir nesimėgauju mintimi, kad reikia
sėti vaikus į kairę ir dešinę, - pasakė jis, kai kalba pirmą kartą
gana aptakiai pakrypo šia tema. - Taigi nė nemėgink sudaryti
situacijos, kad tektų pradėti mums abiem nemalonų pokalbį.
Toks ir tebuvo pasirinkimas - arba jų romanas, arba vaikai.
Tačiau jei jau kalbėtume sąžiningai, tai ir pati Reičelė nenorėjo
dėl vaikų aukoti lengvo savo gyvenimo. Ar tai buvo savisauga ar
kas kita, ji ir pati nežinojo. Niekad neleisdavo sau pagalvoti, kas
nutiktų po visų barnių ir išsiskyrimo, nes tai buvo per daug pa
vojinga.
Reičelė pluošė per laukus, plaučiai net degė nuo šalto oro ir
pastangų bėgant nelygiu taku. Tai netiesa. Tai negali būti tiesa.
Ojei tiesa, argi ji neturėtų jaustis kitaip? Ji nemelavo, kai sakė
Natali, kad nežino, kiek vėluoja mėnesinės. Niekad nesivargino
jų sekti, nes užteko įtampos darbe, o kur dar įtampa su Oliveriu.
Pastaruoju metu visas jos organizmas išsiderino, bet, be šio ma
žyčio kryželio, buvo ir kitokių ženklų - perštinčios krūtys, pavyz
džiui, o ji kvailė palaikė tai prausimosi prastu muilu pasekme. Ir
tas pykinimas rytais - ji manė užsikrėtusi nuo Megės, betgi aišku,
kad Megė čia niekuo dėta.
Koja pataikė ant kurmiarausio, Reičelė kluptelėjo ir sustojo.
Perlas, iki šiol mandagiai bėgęs iš paskos, staiga iškurnėjo į priekį
ir stabtelėjęs atsisuko patikrinti, ar viskas gerai, paskui susirūpi
nęs ėmė sukti ratus aplink Reičelę, kuri, įsirėmusi rankomis į ke
lius, mėgino atgauti kvapą. Širdis daužėsi, ji jautė kiekvieną kūno
ląstelę, tik skrandis liko koks buvęs.
Nuo savo kūno nieko nepaslėpsi. Netgi dabar, kol ji stovi ne
pajėgdama susivokti, mažulytė ląstelė dalijasi į mažutę širdelę,
pirštelius, plaukelius, viską nuspręsdama už ją.
Bėgdama, pamanė Reičelė, nieko neišspręsiu. Nuo šio spren

dimo nepavyks išsisukti. Vienaip ar kitaip teks su tuo susidoroti,
nes viskas vyksta jos pačios viduje.
Ji atsitiesė ir atsisukusi pažvelgė į anapus lauko stovintį Ke
turių Ąžuolų namą, tokį panašų į namelį iš vaikiško filmuko, ir
pamėgino viską įsivaizduoti tikroviškiau. Pamėgino prisiminti
viską, ką žinojo apie biologiją, ir susigėdo, kad tiek mažai teprisi
mena. Kada? Kaip?
Na, gal ne „kaip“...
Lyg vijoklio ūselis įsivijojo tylutėlė mintis. O kas, jei vaikelis
Oliverio?
Paskutinį kartą (nors tada ji šito dar nežinojo) jiedu mylėjosi
savaitė prieš jai atrandant čekius iš Paryžiaus. Tai išeitų... Reičelė
pamėgino prisiminti. Laikas čia teka kiek kitaip. Prieš šešias sa
vaites? Betgi Oliveris visada taip saugodavosi. Nors pats tvirtin
davo priešingai, jis tikrai nebuvo spontaniškas žmogus. Net kai
jiedu tai darydavo darbo kabinete ant stalo, sargiai visada įtarti
nai greit atsirasdavo po ranka.
Bet kas, jeigu vaikelis jo? Ar tada ji pranoktų tą teniso trenerę
Tarą arba Keit su trimis jau egzistuojančiais jo vaikais? Reičelė
pamėgino įsivaizduoti pokalbį, bet mintys painiojosi. Tiesiog
negalėjo įsivaizduoti, kad Oliveris ištirptų iš laimės; mėgindavo
metų metais, bet jis juk aiškiai pasakė, kad neištirptų. Kaip tai
skaudina. O kaip tada Keit? Jeigu ji nešiotų Oliverio kūdikį, grei
tai pradingtų globėjiškas tonas. Dantimis ir nagais kautųsi, kad
tik Reičelei netektų nė cento.
Saitas oras svilino plaučius, ir Reičelė susmuko ant žolės. Per
las atsigulė greta, ji nė nepagalvojusi ištiesė ranką ir padėjo jam
ant sprando. Kailis buvo šiurkštus, ne toks, kaip daugumos kam
barinių šuniukų, tačiau šiltas. Perlas nebuvo gražuolis, o kailis
270 Lucy Dillon
tiko prie purvinų kaimo laukų ir lietingo oro, jis buvo kovotojas.
Sugebėjo išgyventi kartoninėje dėžėje, kol Dotė jį išgelbėjo.
Reičelės akyse ėmė tvenktis ašaros.
Giliai viduje ji suprato, kad tai Džordžo kūdikis, ne Oliverio.
Suveikė kiaulystės dėsnis. Beveik nepažįstamas vyras, vienintelė
naktis, kai buvo pernelyg apgirtusi, kad patikrintų, ar jis tinkamai
užsimovė sargį, tačiau juk motina perspėjo ją, vos sulaukusią še
šiolikos, - tereikia tik dviejų užsimiršimo minučių.
Ji užsimerkė, darėsi bloga, bet tai buvo ne hormonai, o nuos
kauda. Džordžas, pirmas padorus vyras, kurį ji turėjo nuo dvide
šimt vienerių, vyras, kuris, iš visko sprendžiant, kad ir kaip men
kai jį pažinojo, buvo kaip tik toks, kokio jai reikėtų: linksmas,
padorus ir toks pat užsispyręs, kaip ji pati. Ką jis darys, kai jam
prisipažins? Arba jausis įsipareigojęs likti su ja, arba kaip koks
Oliveris siaubingai persigąs ir pareikalaus atsikratyti vaiko. Kas
būtų blogiau?
Tiesa iš lėto smelkėsi Reičelei į smegenis, kaip ir šaltis nuo
žemės per kelnių audinį. Ji jau nebe tas žmogus, koks buvo vakar.
Tačiau ji nežino, koks tas žmogus dabar. Sureagavo visai ne taip,
kaip būtų dariusi anksčiau: nei siaubo klyksmų, nei skambučių
į artimiausią paslaptis laikančią kliniką. Aišku, ji nelieja laimės
ašarų, bet ir nelaksto ratais, mėgindama nusikratyti to viduje au
gančio mažutėlaičio padaro. Jaučiasi netekusi pagrindo po kojo
mis, niekaip negalinti apsispręsti, ką jai daryti.
Ko ji nori? Jau senokai rimtai nebuvo sau uždavusi šio klau
simo.
- Perlai, - ištarė ji. - Ką man dabar daryti?
Šuo pašoko, manydamas, kad ji kažko iš jo nori, paskui, pama
tęs nevilties kupiną jos žvilgsnį, vėl plumptelėjo ant pilvo ir, pasi
dėjęs galvą ant letenų, ėmė laukti, kas bus toliau. Reičelė patapš
nojo žolę greta savęs, Perlas pasislinko arčiau šonu, lyg krabas,
ir prisiglaudė. Ji atsigulė aukštielninka ant žemės ir ėmė žiūrėti,

kaip mėlynu lyg kiniškas porcelianas dangumi slenka debesys,
jausdama kietą žemę po nugara ir maloniai šiltą Perlo kūną šalia.
Netgi atvirame lauke Reičelės neapleido jausmas, kad ji pate
ko į kažkokius milžiniškus ir nematomus spąstus. Atsakomybė.
Sunkumai. Emocinis ryšys su Džordžu, Longhamptonu ir šiuo
tetos palikimu, kurio jau niekada nebepavyks nutraukti.
Niekas kol kas nežino apie šį vaikelį, tik aš viena, pamanė ji.
Niekas nežino. Ir tai net ne vaikelis kol kas. Tik kelios ląstelės.
Galima kelioms dienoms ištrūkti į Londoną, ir niekas nė nemirk
telės. Galiu padaryti pertraukėlę, grįžti, ir viskas bus taip pat. Ji
leido šiai minčiai suktis galvoje, o viršuje niekur neskubėdami
plaukė debesys.
Perlas pamanys, kad jį palikau. Negaliu jo palikti. Negaliu ir
vežtis. Taigi negaliu išvažiuoti. Štai kaip. Negaliu.
Ir niekas jau nebebus taip pat.
Iš kažkur mintyse iškilo toks vaizdinys: Dotė dienų dienas ne
šiojasi Perlą ir jo broliukus, kol jie dar per maži likti vieni. Ši mo
teris vietoj savų vaikų globojo šunis, nes niekur negalėjo pabėgti
nuo poreikio rūpintis ir mylėti.
Kažin ar ir aš tokia, pamanė Reičelė. Gal aš ir esu tokia sa
vanaudė, kaip visi mano? Argi neturėčiau žinoti, ko noriu? Argi
mama nepasakojo, kad apsiverkė iš džiaugsmo, sužinojusi, jog
laukiasi manęs? O Amelija, išpyškinusi naujieną per snobiškas
pusseserės vestuves, nes negalėjusi užgniaužti laimės?
- Kokia, po galais, aš galiu būti mama? - paklausė ji balsu ir
ištiesė ranką. Perlas pasidėjo prie jos galvą ir kantriai laukė.
Kai Reičelė grįžo namo, Megė ruošė kažkokį specialų patiekalą su

kiaušiniais išbadėjusiai besilaukiančiai dobermanų veislės kalei,
!Vgnieko svarbaus nė nebūtų.
272 Lucy Dillon
- Mačiau, kad išsivedei Perlą j sodą, - pasakė Megė, jai įėjus. -

Ar ketini pradėti jį dresuoti?
- Dresuoti? - Reičelė patikrino žinutes telefone, akys, kaip vi
sada, užkliuvo už Oliverio vardo. Ji sumirksėjo.
- Taip. Jam patiktų. Galėtum parodyti per tą Atvirų durų die
ną. Stoginėje yra kuoliukų ir kliūčių, gal nori, kad ištraukčiau?
Stafams taip pat praverstų pabėgioti, išlieti energiją, lankytojams
irgi patiktų pasižiūrėti. Žvilgtelėjau į Natali sudarytus planus, ar
nepyksti?
Reičelė nužvelgė ant virtuvės stalo Natali paliktus užrašus.
Aiški tvarkinga rašysena, apvesta rėmeliais, sužymėta rodyklė
mis. Kaip seniai, atrodo, tai buvo.
Natali. Reičelei sugėlė širdį, prisiminus tą graudžią jos veido
išraišką paduodant testą. Tai tik vienas testas, pasakė ji sau. Dar
labai anksti. Gal ir nieko nebus. Gal testas klaidingas.
- Mege, o tu užsiregistravusi pas gydytoją? - paklausė ji. - Kas
tave gydo?
- Gydytojas Kortis. - Megė, rodės, nė nepastebėjo, kad pasi
keitė tema. - Tačiau, aišku, norėčiau pereiti pas gydytoją Harperį.
- O tas Kortis... malonus?
Oi, užsičiaupk, piktai pagalvojo Reičelė. Malonus? Norėjai
paklausti, ar nepradės rėkti ant vienišos moters, kuri kaip kokia
paauglė sugebėjo pastoti per vienos nakties nuotykį?
- Mm, na, taip. Nors gana senamadiškas. Yra ir kelios mote
rys: gydytoja Paul labai draugiška, Dotė prieš kelis metus įtaisė jai
labai mielą kavalieriaus karaliaus Karolio spanielį. - Ji maloniai
nusišypsojo, paskui veidas apsiniaukė. - Juk nesusirgai, ne?
- Ne, ne. Tik... pagalvojau, kad gal geriau būtų užsiregistruoti.
- Gerai, - atsakė Megė. - Arbatos? Kaip tik ketinau užkaisti
virdulį. Freda paliko begales raštelių ir visokių pikantiškų nau
jienų iš kavinės. Ji mano, kad Tedas šiais metais pagaliau gal
sutiks išeiti į pensiją! Gali patikėti? Ji mano, kad dabar, kai gy
dytojas paskyrė jam vaistų nuo cholesterolio, galų gale pavyks
įkalbėti jį pasitraukti nuo keptuvių. Ko gero, reikėtų surasti
jiems šunį.
Staiga Reičelė panoro likti visai viena, ten, kur tylu ir nereikia
apsimetinėti, kad viskas tebėra taip pat. Jos viduje vyko tiek daug
visko, kad sunku buvo rodyti susidomėjimą Tedo Seklio choles
terolio lygiu.
- Klausyk, Mege, nenorėčiau palikti tavęs vienos su visais
Fredos rašteliais, tačiau man tikrai reikia pradėti tvarkyti Dotės
daiktus,- pasakė ji, atsiprašomai gūžtelėdama pečiais. - Mamos
įsakymas - kasdien po valandą šlamštui tvarkyti, kol viskas bus
padaryta.
- Nieko tokio, - atsakė Megė. Ir toliau maišė kiaušinienę. -
Šūktelk, jei norėsi arbatos.
Reičelė užlipo viršun ir šiek tiek pastovėjo aikštelėje žiūrė
dama į didžiulį prie laiptų kabantį veidrodį. Jai pasidarė įdomu,
kada gi Dotės veidas, toks panašus į tą, kuris dabar žvelgia į ją
iš veidrodžio, spėjo pasikeisti į žilaplaukės matronos veidą, koks
matomas nuotraukose.
Ji suprato, kad reikėtų imtis laisvų kambarių, kuriuose buvo
pristatyta masyvių Viktorijos epochos baldų iš senelių namų.
Pasak Valerijos, juos reikėtų išparduoti, kai tik bus iškraustyta
viskas, kas yra viduje. Tačiau ją traukte traukė į Dotės kamba
rį, prie tos nuostabios spintos su rūbais ir paslaptimis. Norėjosi
patyrinėti vienišą tetos gyvenimą iš tų laikų, kol jos dar nebuvo
prarijusi Keturių Ąžuolų kasdienybė.
Dotės miegamajame stovėjo dvi spintos. Toji arčiau lovos
buvo prikimšta tvido sijonų ir kitokių paprastų drabužių, su ku
riais ji kasdien vedžiodavo šunis. Reičelė pastumdė pakabus, ti
krindama, ar nėra kokių gilumoje sustatytų paslaptingų dėžučių.
274 Lucy Dillon
Tačiau, išskyrus nedėvėtų „Marks & Spencer“ auksinių sandalų

porą su viduje įdėtu čekiu, ten tebuvo paprasti rūbai, kokius ir
tikėtumeisi rasti pagyvenusios šunų mylėtojos spintoje.
Tačiau antra spinta pasakojo apie visiškai kitokį gyvenimą.
Reičelei net pirštus dilgsėjo glostant rūbus ir mėginant pajusti
juose dar tebetūnančius prisiminimus apie progas, kai buvo vil
kėti. Iš po vilnonių kailiu apkraštuotų paltų žibėjo atlasas, mirgė
jo ryškios oranžinės ir tamsiai vyšninės spalvos skeltukai - tokius
paltus tegalėjo išdrįsti dėvėti tik labai liekna moteris tamsiomis
akimis.
Reičelė po vieną ėmė visus pakabus ir dėjo ant lovos, kol jį
visą užklojo drabužiai, su kuriais kažkur buvo praleisti vaka
rai ar vakarėliai darbe. Buvo vilnonių kostiumėlių su platėjan
čiais sijonais ir trumpais švarkeliais, kuriais tikrai nevilkėtų
paprasta sekretorė, kokia Dotę laikė mama. Pirštai patys slydo
patikrinti kišenių ir dailių krokodilo odos rankinukų turinio.
Ten Reičelė rado taksi čekių į Soho, valyklos sąskaitą už tris
vakarinius švarkelius, pirkinių sąrašą, kuriame buvo įrašyta
šampanas ir kiaušiniai, tablečių nuo galvos skausmo ir šokių
kortelių, kurių viena iš Naujųjų metų sutikimo vakaro Dorčes-
teryje.
Visi šokiai užsakyti, tačiau „Feliksas“ mirgėjo kas antroje ei
lutėje.
Ar tai čia tos paslaptys, apie kurias Dotė užsimena laiške, ste
bėjosi Reičelė. Slaptas nepriklausomas gyvenimas, apie kurį Va
lerija nė nepaklausdavo? Gal ji užsidirbo kažkiek pinigų ir paskui
pasitraukė prižiūrėti šunų - galbūt dėl to - dėl savo siekių - ji ir
išsiskyrė su Feliksu?
Reičelė tiesiog matė, kaip Valerija suka nosį į šalį Dotei mė
ginant papasakoti, kur ji buvusi ir ką mačiusi. Taip ir su Reičele
elgėsi jos sesuo Amelija.
- Ai, manęs toks gyvenimas nedomina, - mestelėjo ji per Ka

lėdas taip, tarsi Reičelei reikėtų gydytis nuo pasisekimo darbe,
kai ji pradėjo pasakoti apie paskutinį organizuotą didžiulį rengi
nį. Reičelę tai ir skaudindavo, ir erzindavo, tačiau ji nesuteikdavo
Amelijai malonumo tai parodydama.
Kai visi pakabai buvo išimti ir strypas liko nuogas lyg medis
žiemą, Reičelė spintos gilumoje pamatė sukrautas batų dėžutes,
ant kai kurių tebebuvo kainos svarais, šilingais ir pensais.
- Tu man vis labiau patinki, Dote, - atsiduso Reičelė ir pra
dėjo kraustyti dėžutes. Dotės pėda buvo ilga ir siaura, bet nors
Reičelė ir labai stengėsi įsprausti savo koją į dailius turkio spalvos
balinius batelius kvadratinėmis nosimis su aiškiu iškilimu nuo
piršto priekyje, Dotės koja buvo mažiausiai vienu dydžiu mažes
nė. Nusivylusi ji prisėdo ant lovos. Drabužiai tiko, ji jau nešio
jo bronzinės ir gelsvos spalvos garsaus dizainerio Andrė Kurežo
švarkelį, tačiau labiausiai norėjosi tų batų.
Jie visi buvo kaip nauji, todėl Reičelė net apsispręsti negalė
jo, ar išparduoti juos internetu, ar pasiūlyti kokiam muziejui. Kai
kurie niekada net nebuvo išvynioti. Turkio spalvos batelį ji pa
dėjo į vietą ir pradėjo atidarinėti kitas dėžutes - netrukus kilimą
nuklojo aukštakulniai, žemakulniai, baliniai bateliai ir auliniai
batai. Kai kuriuose tebebuvo įdėti ranka rašyti čekiai, kituose
rašteliai - vienuose blizgančiuose aksomo bateliuose su smailais
aukštais kulniukais buvo įkišta kortelė. Reičelė ją išėmė, ir net šir
dis suvirpėjo - tai buvo Felikso vizitinė kortelė su jo įstaigos Sen
Džeimse telefono numeriais. Apvertus ją, pamatė parkeliu rašytą
raštelį: „Pelenei! Bučiuoju.“
Ji atsiduso. Batai nuostabūs, pernelyg nuostabūs, kadjuos pirktų
vidutinis žmogus. Tokią nuostabią dovaną galėjo atsiųsti Oliveris,
jis puikiai žinojo, kas jai patinka ir kas geriausiai tinka. Bet, matyt,
Feliksui visiškai nebuvo svarbu, ar Dotė bus aukštesnė už jį, ar ne.
276 Lucy Dillon
Reičelė liūdnai išėmė paskutinę dėžutę, bet kai ją pakėlė, su

vokė, kad ši gerokai sunkesnė už visas kitas. Pasidarė smalsu. Ati
dengusi dangtelį, pamatė, kad dėžutė pilna laiškų, o viršuje gulėjo
senovinis gelsvas vokas be adreso.
Meilės laiškai! Kaip romantiška, pamanė ji. Elektroninis paš
tas tai nužudė. Negali dūsauti pasiėmus elektroninį laišką, net jei
jį atsispausdini. Bet kas tame dideliame voke? Ji atsegė metalines
sagteles, ir iškrito papuošalų dėžutė.
„Cartier“. Reičelė nurijo seiles ir atidarydama sulaikė kvapą. Ji
negalėjo atsistebėti, kas tokia buvo toji Dotė, kad tarp šunų mais
to išslapstė brangenybes.
Tačiau viduje vėrinio nebuvo. Buvo vokas, kažkoks perlenktas
dokumentas ir „Cartier“kortelė, ant kurios ta pačia rašysena kaip
ir ant Felikso vizitinės kortelės buvo užrašyta: „Mano žmonai.“
Reičelei vos širdis nesustojo. Dotė buvo jo žmona? Jiedu buvo
susituokę?
Ji atsargiai išlankstė dokumentą, nekreipdama dėmesio į kam
baryje vis tirštėjančią tamsą. Atrodo, lyg ir santuokos liudijimas
ar bent jau ceremonijai paruoštas dokumentas, skirtas skubos
tvarka užregistruoti santuoką tarp Felikso Entonio Karlislo Hen-
dersono ir Dorotės Mei Mosop. Data: 1972-ųjų rugsėjo trečioji.
Akivaizdu, kad ceremonija neįvyko. Nėra jokių parašų. Tačiau
ketinimas buvo aiškus: Feliksas norėjo visiškai pavergti Dotę.
Reičelė pamėgino prisiminti datas šeimos albume. Amelija
gimė 1972-ųjų vasarį, ko gero, netrukus buvo ir tos krikštynos,
per kurias jie išsiskyrė.
Paskutinis daiktas papuošalų dėžutėje buvo laiškas, adresuo
tas Dotei. Reičelė virpančiomis rankomis ištraukė laišką - melsvą
popierių su įrašytu Londono adresu. O jame buvo parašyta:
Mieloji D, aš viską suprantu. Prašau labai daug ir žinau,

kad tavo atsakymą diktuoja meilė man, o ne sau pačiai.
Kaip visada.
Betjei apsigalvotum, laiko daryra. Laiko visada bus, nes
aš visada lauksiu ir tikėsiuos.
Arpasiliksi vėrinį?Jis nuostabus, bet nieko nereiškia, pa
lyginti su tuo, kąpraradau šiandien.
Myliu tave
F.
Reičelė prisėdo ir pajuto, kaip ant plikos rankos nukrito ašara.

Ji nesuprato, ar verkia apgailėdama Dotę, ar save.
20
Kai Zojos gyvenime atsirado Irisiukas, ji pradėjo pastebėti, kiek

daug klientų atsiveda į grožio saloną savo šunis. Viena klientė
savo mažajam Ši Cu netgi pirkdavo tą patį brangų šampūną, kurį
naudodavo ir Zoja.
Zoja slapta pasimasažavo įskaudusias kojas, kol padėjėjos iš
lydėjo pro duris paskutinę klientę, ponią Neilor, kuri prisirišusi
prie parduotuvės vežimėlio išsivedė Džeko Raselo terjerą. Marle
na, salono savininkė, nenoromis sutiko užmerkti akis, jei šunys
bus gana nedideli, netriukšmaus ir nedergs.
Zoja prisiminė Irisiuką ir kaip lėtai jis mokosi paklusnumo,
paskui atsidususi vėl ėmė vartyti užsakymų knygą. Būtų puiku
atsivesti Irisiuką j darbą, bet turbūt tik po kelių metų bus galima
jį įleisti į patalpą, kur tiek daug plaukų suktukų.
- Tau bebaigiant kirpti ponią Neilor, atėjo klientas, - pasakė
prie telefono budėjusi Hana. Ji žongliravo dviem telefono rage
liais, dar keitė kompaktinį diską grotuve ir nė iš tolo neatrodė su
trikusi. - Pasodinau į laisvą kėdę, atrodo, darbo nedaug. Ar nieko
tokio? Visos kitos išėjo pietauti arba dingo per anksti.
- Gerai. - Zoja gurkštelėjo „Red Bull“, kurio skardinę buvo
pasistačiusi ant stalo, ir patraukė į ryškiai apšviestą kitą patalpą.
- Na, tai kaip šiandien kirpsimės? - paklausė ji, žvejodama
krepšyje šukas. Iš pakaušio matė, kad tai vyrukas, o jai patikda
vo pietų pertraukos metu kirpti vyrukus, nes jie nesinervina ir
nedaug kalba, o ji tuo metu gali sau ramiai apgalvoti, ką gamins

vakarienei, ir paplanuoti ruošos darbus.
- Atsiprašomai.
Zoja vos nepašoko iš netikėtumo, kai veidrodyje pamatė į ją
žvelgiantį veidą.
Sujuoda nailonine skraiste ant pečių Bilas nė perpus neatrodė
toks seksualus kaip paprastai, tačiau tamsias akis šis drabužis dar
labiau išryškino. Jos žvelgė gailiai.
- O paskui papietaujam?
Zoja gniaužė žirkles norėdama paslėpti sumišimą.
- Per pietų pertrauką aš paprastai dirbu. Turiu klientų iki
antros.
- Taip, - atsakė Bilas. - Mane. Du kartus. Užsisakiau kažką
tokio, labai sudėtingo, - pamėgino nusišypsoti jis. - Man prireiks
maždaug penkiasdešimt minučių pasiaiškinti, o tau kokių pen
kių minučių mane apkirpti. - Jis persibraukė ranka tamsias savo
garbanas. - Maždaug keturiomis daugiau nei paprastai prireikia.
Ji mėgino nežiūrėti į jo akis veidrodyje.
- Kur Lulu? - paklausė. - Tikiuosi neapleidai savo pareigų dėl
šukuosenos. - Ji nepridūrė, kad jam visai nereikia kirptis - pasta
rąjį kartą, kai jiedu matėsi, plaukai buvo ką tik sutvarkyti.
- Ne, ne. Ją vedžioja Lorena. Dažniausiai rikiuojasi eilės no
rinčių ją pavedžioti. - Bilas patylėjo. - Bet aš visada naudojuosi
savo teise pasivaikščioti po parką. Jei būčiau žinojęs, kad papras
tai per pietų pertrauką dirbi, nebūčiau visą valandą vaikščiojęs
ratais. Lulujau net nusibodo, garbės žodis. Jai labiau patinka par
duotuvėse.
Nesusilaikiusi Zoja pakėlė akis, ir jų žvilgsniai susitiko, širdį
sugniaužė gailestis ir ilgesys. Jis labai gražus ir labai nori pasiaiš
kinti, tačiau ji negali tiesiog imti ir pamiršti to, ką jis prišnekėjo
apie vaikus, ir to, kad ji nutylėjo apie savuosius. Nė vienam iš jų
tai nedaro garbės.
28o Lucy Dillon
- Tai tik pakirpti? - dalykiškai paklausė ji. - Ar pakeisti stilių?

Bilas padvejojo, tikėdamasis, kad ji juokauja, o kai suprato,
kad ne, pasakė:
- Aš tavo rankose, Zoja.
- Gerai, - sutiko ji, balsas sudrebėjo.
Pribėgo mokinė Manda, ketindama imtis galvos plovimo, bet
Zoja parodė jai, kad nereikia. Ji norėjo tai padaryti pati - dabar
retai kada pati trinkdavo klientams galvas, tačiau kai šito imda
vosi, stengdavosi pasinaudoti galimybe geriau apgalvoti šukuo
seną, kol rankos automatiškai atlikdavo muilinimo-perplovimo-
pakartojimo procedūrą. Bet šiandien tai buvo dar ir paskutinė
galimybė paliesti Bilą - galbūt tokia jau niekada daugiau nebe
pasitaikys.
Pasodino jį į kėdę ir pati sau nusišypsojo, pamačiusi, kaip jis
sutriko, atsidūręs tarp dviejų pagyvenusių ponių, kurios nepa-
simesdamos ir toliau aptarinėjo savo ligas. Paskui užpylė šam
pūno, išmuilino ir ėmė masažuoti galvos odą pirštų galiukais.
Kai švariai nuplovė putas šiltu vandeniu, pasigrožėjo dailiomis
jo ausimis ir tamsių plaukų tankumu, mėgaudamasi tokia jaukia
akimirka aplink šurmuliuojant visam grožio salonui.
Ji suprato, kad ir jis mėgaujasi, nes įsitempę pečiai atsipalaida
vo, o galva patogiai prigulė prie atlošo. Zoja geriausiai visame sa
lone atlikdavo galvos masažą su balzamu, o dabar masažavo netgi
dar ilgiau; spaudydama ir glostydama Bilo galvos odą ji stebėjo,
kaip iš jo veido dingsta įtampa.
Kaip gaila, galvojo ji. Jei būčiau nors kažką pasakiusi. Ar pasa
kiusi kiek šauniau. Ką nors, ne vien pliką „Aš esu įsipareigojimų
turinti mama“.
Ji nušluostė Bilui plaukus, o kai jo veidas tankiais, kokios vie
nos dienos, spygliukais apžėlusiu smakru pasirodė iš po rankš
luosčio, buvo labai surimtėjęs.
- Privalau pasiaiškinti, - pareiškė jis, - ir tu manęs nesu

laikysi.
Zoja nieko neatsakė, tik ėmė šukuoti.
- Visa bėda, - prakalbo aiškinti Bilas veidrodžiui, - kad Natali
su Džoniu mėgina pradėti vaikelį ir tą dieną kaip tik buvo gavę
prastų žinių. Kad, ko gero, bus sunkiau, nei jiedu tikėjosi.
- Tu neprivalai man nieko sakyti, - iškaitusi nutraukė jį
Zoja. - Tai ne mano reikalas.
- Tačiau tu nusipelnai paaiškinimo. Tiesą pasakius, pati Natali
norėjo, kad viską tau papasakočiau, nes įstūmiau tave į tokią ne
malonią padėtį. Mus visus įstūmiau. - Jis nutaisė išgąstingą veidą,
ir Zoja paklausė savęs, ar jis atėjo atsiprašyti vien tik todėl, kad
Natali jam liepė. - Aš tiek visko pripainiojau, labai atsiprašau.
Zoja pradėjo skirstyti Bilo plaukus, svarstydama, kaip geriau
pradėti kirpti. Kirpti tokių gražių plaukų visai nesinorėjo, betgi
teks, jei jau jis užsirašė.
- Nieko tokio. Tu turi teisę į savo nuomonę. Ne visiems patin
ka vaikai.
- Klausyk, čia irgi nesusipratimas. Aš norėčiau vaikų, kada
nors. Jie nuostabūs. Tačiau aš, lyg koks avigalvis, pripliauškiau
niekų, kad tik Džonis neatrodytų lyg žemes pardavęs. - Bilas žiū
rėjo į ją maldaudamas atleidimo. - Jis man visko iki galo ir ne
spėjo papasakoti, sužinojau tik tada, kai grįžom namo. Nieko ne
būčiau sakęs, jei būčiau žinojęs, kad... na, kaip sunku jiems abiem
bus tai girdėti. - Bilas patylėjo. - Ir jau tikrai nebūčiau paleidęs
liežuvio, jei būčiau žinojęs apie tavo vaikus.
Dabar jau sutriko Zoja.
- Ką gi, čia jau aš kalta. Reikėjo pasakyti iš pat pradžių.
- Tai kodėl nepasakei?
Ji atsargiai nukirpo kelias garbanas, mėgindama padrikas
mintis išdėstyti žodžiais.
282 Lucy Dillon
- Nes nenorėjau visko pernelyg sureikšminti. Nelabai žinau,

koks yra vienišų mamų susitikinėjimų etiketas. - Zoja susigrie
bė. - Na, gal ne susitikinėjimų, bet tiesiog taip, nebuvau tikra, ar
mes, na, supranti...
- Susitikinėjam?
- Na, taip. Nenorėjau kurti oro pilių, jei tu paprasčiausiai ve
džiojai šunį. Su manimi.
Veidrodyje jiedu pažvelgė vienas į kitą, ir Zojai suvirpėjo šir
dis, pamačius, kaip į ją žiūri Bilas - tarsi visame salone nieko
daugiau nebūtų.
- Na, jei jau pradėjom, tai ir aš niekad nesu susitikinėjęs su
vieniša motina, - atsakė Bilas. - Bet aš sutikau ne vienišą motiną.
Sutikau tave.
Zoja nesugalvojo, ką atsakyti.
- Ar jau galima nuspręsti? - paklausė Bilas. - Na, kad mudu
susitikinėjam?
Zojai suvirpėjo rankos, ir ji atitraukė žirkles nuo jo plaukų,
kad kartais ko nenutiktų.
- Jeigu nuo to pasijusi geriau, - kalbėjo toliau Bilas, - tai vyrai
irgi nelabai mėgsta aptarinėti savo šeimyninės padėties. Kadan
gi vaikštinėdavai viena ir atrodei tokia laiminga su savo šunyčiu,
tai... - Jis nutilo, ir Zoja suprato, kad jis, lygiai taip pat kaip ji,
nežino, ką toliau sakyti.
Ji prisiminė Megės žodžius, kad reikia valdyti padėtį savo el
gesiu. Kai pamatydavo Irisiuką tąsant ką nors, ko tąsyti negalima,
jiems abiemlabai padėdavo ramus įsakmus tonas. Zoja giliai atsi
kvėpė. Laikas susitvarkyti gyvenimą. Laikas žengti į nežinomybę.
- Su Spenserio ir Leo tėvu išsiskyriau maždaug prieš metus, -
pasakė ji. - Jis pasiima juos kas antrą savaitgalį ir per kas antras
atostogas. Labai myliu savo berniukus, negalėčiau be jų gyventi,
tačiau kartais nuostabu rasti laiko ir sau. - Ji patylėjo. - Kai pirmą
kartą susitikom, pasijutau tiesiog savimi. Nežinojau, kuo tu mane

laikai.
- Na, o aš esu Bilas, vaikų ir kokių ryškesnių buvusiųjų netu
riu, bet kai kurie žmonės, tai yra Natali, mano, kad esant mano
metų tai dar blogiau, negu būti išsiskyrus. O man trisdešimt ke-
tveri. Turiu duonos kepyklę, bet naudojausi ja tik vieną kartą.
- Gerai, - atsakė Zoja. - O aš turiu ledų plaktuvą ir „šokolado
fontaną“.
- Nuostabu, taigi dabar, kai viską jau išsiaiškinom, ar galim
pasikalbėti apie tą indišką restoraną? Manau, Reičelės pasiūlymas
pažiūrėti šunis tebegalioja. Ir Irisiukui. - Jis, atrodo, sumišo, nes
tik dabar pradėjo suvokti realybę. - Na, su vaikais, manau, bus
kiek sudėtingiau. Nenorėčiau, supranti, visko apsunkinti.
Zoja stengėsi nežiūrėti Bilui į veidą. Ar jis klausia tik todėl,
kad jaučiasi privaląs paklausti po viso to, kas nutiko? Nuotaika ir
šiaip buvo nekokia, o dabar įsigavo dar ir abejonė, bet ji priminė
sau, kad jis teisus: svarbiausia jos pareiga yra sūnūs, o ne pasima
tymai su seksualiais daktariukais.
- Gal geriau liekam prie šunų vedžiojimo, - pasakė ji daug
linksmiau, nei iš tiesų jautėsi. - Nesąžininga būtų taip elgtis su
berniukais. Deividas nuolat primeta jiems savo naujos moters
draugiją, ir aš tikrai nemanau, kad vaikai taip lengvai viską prii
ma, kaip jam rodosi, - atsiduso ji. - Spenseris su manimi elgiasi
vis grubiau. Jis žino, kad atleisčiau jam ir žmogžudystę, nes jau
čiuosi kalta dėl visko, kas nutiko.
- Supratau. - Atrodo, Bilas net lengviau atsikvėpė, liūdnai pa
galvojo ji. - Tu žinai, kur mane rasti kiekvienos pietų pertraukos
metu. Ir kiekvieną šeštadienio rytą.
- Labai lauksiu. Ir Irisiukas lauks.
Jiedu kreivai šyptelėjo vienas kitam, ir Zoja sutelkė dėmesį į
Plaukų kirpimą, tampė sruogas, suspaudusi tarp pirštų, ir tikrino,
ar lygiai nukirpta.
284 Lucy Dillon
- Na, bent jau būsi padoriai apkirptas, - pasakė ji, glostydama

jo tankias garbanas kiek ilgiau, nei iš tiesų reikėjo. - Kas tave pa
prastai kerpa? Mama?
Jis vėl sugavo jos žvilgsnį, ir ji pamatė, kad jis mėgaujasi šia
kartėliu atmiešta saldžia akimirka ir jos rankų prisilietimu beveik
taip pat, kaip ir ji pati.
Tu elgiesi teisingai, pasakė sau Zoja. Ribos. Taisyklės. Tau šito
reikia. Draugystė gali išaugti į kai ką daugiau, tuo tarpu pasima
tymai labai dažnai pakrypsta netinkama linkme.
- Zoja?
Priešais išdygo Hana, spausdama prie krūtinės mobilųjį tele
foną. Ji atrodė susirūpinusi, ne dalykiška, kaip visada.
- Kas nors nutiko? - paklausė Zoja.
- Mm, tau skambina, iš mokyklos. Dėl Spenserio. Jis... - Hana
žvilgtelėjo į Bilą. - Gal eime į darbuotojų kambarį?
Zoja iškart padėjo žirkles, paplojo Bilui per petį ir nubėgo pas
kui Haną į mažutį kambarėlį, kur stilistės gerdavo kavą ir apkal
binėdavo viena kitą.
Hana vis laikė telefoną prispaudusi prie krūtinės, dabar dar ir
akis išputusi. Ji buvo siaubingai nusitepliojusi akių vokus mėly
nais dažais (o tai sau gali leisti tik dvidešimtmetės) ir atrodė gana
klaikiai.
- Tau reikia važiuoti pasiimti Spenserio. Ten kažkas nutiko.
- Varge mano. - Zoja griebė jai iš rankų telefoną, galvoje jau
sukosi visokiausios baisybės. - Alio?
- Ar kalbu su ponia Greham?
- Taip. - Zoja atpažino balsą - tai ponia Barat, Spenserio mo
kytoja. Paskutinį kartą jos matėsi prieš šešis mėnesius, kai moky
toja išsijuosusi gyrė Spenserį per tėvų susirinkimą. Tuomet jos
balsas skambėjo daug smagiau. - Kas atsitiko? Kas nors negera?
- Taip. Neramu, kad pietų pertraukos metu kilo muštynės,
Spenseris labai nusiminęs. Be to, labai nepaklusnus.
Zoja pajuto, kad blykšta.

- Kokios muštynės? Ar jis sveikas?
Trumpam stojo tyla.
- Dabar Spenseris jaučiasi gerai, taip, - atsakė ponia Barat. -
Bet bijau, kad Kalumui Hariui taip gerai nėra. Ar galėtumėt ateiti
jo pasiimti? Manau, dabar jam geriausia būtų išeiti su mama.
- Varge mano, - atsiduso Zoja. - Tuoj būsiu.
Zoja beveik neprisiminė, kaip atvažiavo iki mokyklos, taip pat

neprisiminė, kaip skuodė paskui sekretorę iki direktorės kabine
to, stengdamasi neatsilikti. Šlepetės, kuriomis ji avėdavo salone,
siaubingai taukšėjo į koridoriaus grindis, o kai pamatė prie kabi
neto laukiančią ponią Barat, širdis nukrito į kulnus.
Ponia Barat Zojai visada atrodydavo panaši į mamytę iš pasa
kos, su rankomis megztu susagstomu megztiniu ir jaukia šypse
na. O dabar, matant rudose jos akyse nusivylimą, norėjosi nusi
šauti. Zoja jautėsi taip, lyg ji, kaip ir Spenseris, būtų iškviesta į šį
kabinetą pasiaiškinti už tai, kad yra bloga mama.
- Dar niekad nebuvau mačiusi jo tokio įpykusio, - sušnabždė
jo ponia Barat, lydėdama ją pro duris.
Kai durys atsidarė, Spenseris atsisuko lyg įgeltas, o apskritą
ašarotą veidelį nušvietė toks palengvėjimas, kad Zojai suspaudė
širdį - taip norėjosi apsaugoti savo mažylį.
Spenseris, matyt, verkė pasikūkčiodamas, tačiau atstatyta lūpa
bylojo, kad apie tai geriau neužsiminti. Pietų pertrauka ponios
Kenedi kabinete jau apramino aistras, ir dabar vaikas atrodė, lyg
norėtų tuojau pat pulti mamai į glėbį.
Zoja atsispyrė gundymui ir nutaisė nusivylusį veidą.
- Ar ir tėtis atėjo? - paklausė Spenseris, pro šoną mėginda
mas pažvelgti jai už nugaros, lyg tikėdamasis, kad iš paskos eina
Deividas.
286 Lucy Dillon
- Ne, tavo tėvelis negalėjo atvykti, - paaiškino ponia Kenedi.

Ji tyliai sėdėjo už stalo, o tuo metu ponia Barat neramiai tryp
čiojo tarp Spenserio ir durų. Viena lyg griežta pelėda, o kita lyg
mamulė višta, pamanė Zoja.
- Mes paskambinom ir jam - sekretorė iš jūsų bylos nesupra
to, kuris atsakingas už vaikus, - paaiškino ponia Barat. - Labai
atsiprašau, tikiuosi, nesukėlėm rūpesčių.
- Ne, ne, - pamelavo Zoja. Net galvoti nesinorėjo, ką apie visa
tai pasakys Deividas. Dar vienas taškas jo „Vaikams geriau pas
mane“ kampanijai. - Mes... kartu rūpinamės vaikais.
- Ar tėtis ateis? - nepasidavė Spenseris, veide pasirodė nekan
travimas.
- Nežinau, - atsakė Zoja. - Ša.
- Labai apgailestauju, kad teko pertraukti jūsų darbo dieną,
ponia Greham, - prakalbo ponia Kenedi. Ji priekaištingai žvilg
telėjo į Spenserj ir pridūrė: - Žmonėms teks likti nekirptiems, nes
mamytė turėjo atvažiuoti pasiimti tavęs, Spenseri.
- Kaip nors rasiu laiko, - paskubėjo pridurti Zoja. - Kas čia
nutiko?
Spenserio nekantravimas kaipmat išgaravo, jis nudelbė akis j
batus, kurie, kaip pastebėjo Zoja, buvo gerokai apibraižyti.
- Vožiau Kalumui, - sumurmėjo jis.
- Mes tavęs negirdim, - ramiai pasakė ponia Kenedi. - Pasa
kyk tiesą, kaip didelis berniukas.
Spenseris graudžiai pažvelgė į Zoją. Visai kaip Irisiukas, kai
pagaudavo jį siusiojantį virtuvėje, - atrodė toks prasikaltęs ir su
gniužęs dėl to, kad nepajėgė susivaldyti. Zoja prikando lūpą, kad
nepultų apkabinti vaikelio.
- Aš vožiau Kalumui.
- Kodėl, brangusis?
Jis papurtė galvą ir vėl įsispoksojo į batus.
- Taip ir neprisipažino, - paskubėjo įsiterpti ponia Barat. -

Klausinėjau abu, Kalumas tvirtina nieko tokio nesakęs, bet, ma
nau, kažką vis dėlto pasakė, nes Spenseris jam kaip reikiant už
tvojo. Lūžių nėra, bet negalime leisti vaikams muštis. Tai negra
žu, ir Spenseris rytoj negalės žaisti kartu su visais.
- Spenseri! Negalima mušti žmonių! - pasibaisėjo Zoja. -
Niekada!
- Spenseri, ar galėtum nueiti su ponia Barat pasiimti paltu
ko? - pasiūlė ponia Kenedi. - Norėčiau pasikalbėti su tavo mama.
Spenseris, nežiūrėdamas į Zoją, nuslydo nuo kėdės ir paėmė
ištiestą ponios Barat ranką. Kai jiedu priėjo duris, jis atsisuko ir
pažvelgė poniai Kenedi tiesiai į akis.
- Atleiskit, ponia Kenedi, - paskubom išpyškino. - Atleiskit,
ponia Barat. Nenorėjau negražiai elgtis.
Zojos akyse susitvenkė ašaros.
- Man labai gaila, Spenseri, - atsakė ponia Kenedi. - Bet rytoj
viską pradėsim nuo pradžios, tiesa? Ateik linksmas. Kaip geras
berniukas.
Kai tik vaikas išėjo, jos veidas iškart surimtėjo.
- Paprastai mažylių neišsiunčiu namo, bet Spenseris taip įnir
šo, kad ponia Barat ilgai negalėjo jo nuraminti. Paskui verkė.
Sulaužė modeliuką, kurį konstravo visą rytą. Pamaniau, kad bus
geriau, jei judu kartu visa tai išspręsit.
- Žinoma, - atsakė Zoja, iš gėdos ir susikrimtimo ją mušė
karštis. - Atleiskit dėl tų muštynių, paprastai jis toks mielas
vaikas.
Zoja nutilo. Pastaruoju metu Spenseris darosi kažkoks gru
bus, dažnai žaisdamas užgauna Leo, nors ir neskaudžiai. Nors
ir nerimtai. Akys vėl prisipildė ašarų. Gal čia ji kalta? Gal kažką
pražiopsojo? Ar įmanoma be vyro auklėti berniuką?
Ponia Kenedi pastūmė jai popierinių nosinaičių dėžutę.
288 Lucy Dillon
- Nepykit, kad apie tai kalbu, ponia Greham, bet taip dažnai
nutinka: kai tėvai išsiskiria, vaikai stengiasi atkreipti į save dė
mesį.
- Betgi jis sulaukia dėmesio per akis! - Zoja išsišnypštė nosį. -
Ir čia juk jokia naujiena - tėvas išėjo maždaug prieš metus. Ir mes
stengiamės prie jo ir Leo elgtis labai maloniai, kad tik jiems būtų
lengviau.
- Ir dar... Štai kas, atleiskit, jei pasirodys pernelyg asmeniška,
tačiau mes gana dažnai mokyklose susiduriame su tokiu elge
siu, - ponia Kenedi kalbėjo maloniai, tačiau žodžius rinko labai
atsargiai. - Gal akiratyje pasirodė nauji partneriai? Tai gali ap
sunkinti vaiko susitaikymą su skyrybomis.
Zoja pakėlė akis.
- Na, taip. Aną savaitgalį jie linksminosi su tėčiu ir nauja jo
draugė. Bet atrodo, kad viskas gerai.
- Na, jeigu jis slapta tikėjosi, kad judu dar galit susitaikyti, tai
ne kažin kas. Būtų daug lengviau, jei į jų mažas galveles galėtu
me tiesiog įrašyti mintis, ar ne? - Direktorė sunkiai užjaučiamai
atsiduso. - Neabejoju, kad išsiaiškinsite, kas nutiko šiandien. Pa
aiškinkite Spenseriui, kad mes ant jo nepykstame, tačiau, kaip jau
minėjau, geriau aiškintis kalba, o ne kumščiais.
- Žinoma.
Zoja atsistojo, kojos drebėjo.
Štai ir baigėsi visos svajonės apie seksualius daktariukus.
Iki pat mokyklos vartų Spenseris surūgęs tylėjo ir tik tada, kai
Zoja, išsukusi iš įprasto kelio, ėmė važiuoti įkalnėn, jis atgijo.
- Kur važiuojam, mamyte? - paklausė jis, kai Zoja sustabdė
automobilį dėl kamščio prie geležinkelio pervažos.
- Pasiimti Irisiuko iš Reičelės.
- Jėė! O paskui galėsim nuvesti jį į parką? Ir pasižiūrėti į kitus
šunis?
Zoja atsisuko kaip įgelta.

- Ne linksmintis važiuojam. Ponia Barat mano, kad turi eiti
namo ir nusiraminti. Ir man labai liūdna, kad sudavei Kalumui.
Jis tavo draugas!
Apatinė Spenserio lūpa virptelėjo.
- Daugiau ne draugas.
- O ką jis pasakė? Gali man papasakoti.
Spenseris vėl surūgo.
Kamštis pajudėjo, ir Zoja atsidususi nusisuko vairuoti. Spen
seris su Leo iki šiol buvo tokie geri, problemų nekeliantys vaikai,
kad ji nė nežinojo, ar sugebėtų susitvarkyti, jei reikalai pablogėtų.
Spenseris pradėjo spardyti jos sėdynės atlošą, bet Zoja tik pa
garsino radiją, kad negirdėtų.
Jiems atvykus, Megė šunidžių kabinete kaip tik dresavo Irisiuką -

tai buvo dviejų minučių pamokėlė, kurią, kaip ji sakė, kas dieną
duodanti Irisiukui.
Zoja nudžiugo, kai ją pamatęs Irisiukas ėmė vizginti uodegą:
pirmą kartą per visą dieną ji buvo sutikta taip paprastai. Juos
pamačiusi, Megė, atrodo, irgi nudžiugo. Bet Megė, pamanė sau
Zoja, irgi labai panaši į auksaspalvį labradorą.
- Sveiki! - pasisveikino Megė. - Jūs pačiu laiku. Žiūrėkit! Iri-
siuk? Irisiuk! Ei, Spenseri, gal gali jį pastatyti ant grindų? Irisiuk,
sėdėt!
Megė pakėlė ranką, kurioje galėjo būti skanėstas, bet galėjo
nebūti, ir Irisiuko užpakalis paklusniai šleptelėjo ant grindų.
- Gerutis! - Megė puolė tūpčioti apie šuniuką ir padavė jam
skanėstą.
Kažin ar ilgai Bilas dresavo Lulu, kol toji išmoko balansuoti
skanėstu ant nosies, pagalvojo Zoja, ir kažin ar toks triukas pa
siekiamas labradorui.
290 Lucy Dillon
- Kaip jis? - paklausė ji, viena akimi stebėdama Spenserj su

Irisiuku kabineto kampe.
- Buvo labai gerutis, kaip visada. Mudvi su Freda negalime
juo atsidžiaugti, ar ne Freda?
- Mm. - Freda, sėdėdama už stalo, keverzojo žinutes Reičelei,
tačiau nenuleido akių ir nuo Spenserio. Irisiukas slėpėsi po stovu
lapeliams, o Spenseris purtė tą stovą taip, kad skrajutės su dre
suojamų šuniukų nuotraukomis žiro j visas puses.
- Gal nori nuvesti Irisiuką pas kitus šunis? - paklausė Zoja,
kol vaikas visai nesulaužė daikto. - Elkis gražiai, Spenseri. Ir ne
baksnok šunų.
Freda žiojosi prieštarauti, bet Spenseris jau skuodė prie dvi
gubų priešgaisrinių durų. Zoja pasuko iš paskos, bet Megė ją ap
lenkė.
- Aš jį palydėsiu, - pasakė ji. - O tu lik čia ir išgerk kavos. At
rodai, lyg šiandien tau būtų bjauri diena. Eikš, Spenseri. Užsekim
Irisiukui pavadėlį su antkakliu, kad priprastų. Ne, ne taip stipriai.
Laikyk štai taip...
Zoja žiūrėjo, kaip Megė moko Spenserj tuo pačiu ramiu ir
tvirtu balsu, kokiu kalbėdavo su Irisiuku, o paskui išsiveda ber
niuką su šuniuku iš kabineto.
Kai tik durys užsidarė, kabinete stojo tyla, ir Zojos pečiai nu
sviro.
- Jūs labai ankstyvi, - tarė Freda. - Ar kas nutiko?
Zoja prikando lūpą.
- Ne, nieko.
- Bet kavos norėsi?
Zoja linktelėjo. Rankinuke suskambo telefonas. Turbūt Dei
vidas.
Zoja padvejojo, bet paskui prisiminė, kad tai jo kvaila drau
gė ir kvaili papirkinėjimai šuniukais bei mobiliaisiais telefonais
sukėlė visas bėdas. Ji griebė telefoną ir paskubėjo atsiliepti, kol

pyktis nespėjo išgaruoti.
- Kas ten, po velnių, darosi, Zoja? Man ką tik pranešė, kad
mano sūnų išmetė iš mokyklos! - Mandagiai šnekėti Deividas
net nesistengė. - Kas atsitiko? Jie man nieko nepaaiškino.
Zoja žvilgtelėjo į Fredą, kuri taktiškai pasišalino j virtuvėlę su
nešvariais kavos puodeliais rankose.
- Atsiprašau! - vien lūpomis ištarė Zoja ir nusisuko j langą.
- Liaukis šūkavęs, Deividai. Jo niekas neišmetė - tiktai par
sivežiau jį namo šiai popietei. Jis man nesako, dėl ko mušėsi, ir
dabar yra labai prastos nuotaikos. Nenoriu, kad pasijustų dar
blogiau.
- Dėl Dievo meilės, Zoja, jis dar per mažas muštis! Jam tik
septyneri! Išvytas iš pamokų už muštynes? Tu gavai globos teises,
nes įtikinai, kad geriau pasirūpinsi vaikais.
Ji spoksojo pro langą į sodą, kur Reičelė mėtė kamuoliukus
porelei terjerų. Koks taikus vaizdelis: tolumoje miškas, aplinkui
obelys. Reičelė elegantiškai sviedžia kamuoliuką, šunys puola iš
paskos ir atnešę pameta jai prie kojų, kad toji vėl sviestų. Ramu.
Miela.
- Aš tvarkausi, - sausai atsakė ji. - Bet nemanau, kad protinga
buvo supažindinti Leo ir Spenserį su... - ji prisivertė ištarti, - ...su
Dženifere, ir dar taip greitai.
Deividas pabrėžtinai atsiduso.
- Greitai? Kodėl? Mes kartu jau... - Ir staiga nutilo.
- Pasakyk, - paragino Zoja, turbūt norėdama pakankinti
save. - Negali būti, kad ilgiau, nei pati nuspėjau. Dabar mes išsi
skyrę, taigi tiesa jau niekam nebepakenks.
- Nesvarbu, kiek ilgai mes matomės, - įsiuto jis.
Nors Zoja jam jau nieko nebejautė, viduje visa susigūžė. Na ir
s'lpnabūdė aš, pagalvojo. Visi, kas netingi, vynioja mane aplink
Pirštą.
292 Lucy Dillon
- Anksčiau ar vėliau jis turės susitaikyti, kad gyvename atski

rai, - vis aiškino jis. - Jie turės susitaikyti, kad jau nebegyvensim
kartu.
- O kol kas visas vargas man?
Dabar Reičelė, terjerų džiaugsmui, mėtė po du kamuoliukus
iškart. Vieną akimirką Zoja panoro Reičelės Filding gyvenimo:
miestietė, nepaprastai seksuali, tarsi iš televizijos, nuostabios ko
jos, jokių įsipareigojimų. Niekas nevynioja aplink pirštą Reičelės,
ji daro tik tai, ką nori, ir gauna tai, ko nori.
Vos tai pagalvojusi, Zoja panoro išmesti lauk visas išdavikiš
kas mintis.
- O aš su niekuo nesimatau, - pareiškė ji, kad dar giliau įva
rytų peilį, tik neaišku į katrą iš jų. - Man berniukai yra visų svar
biausi.
- Jei nori gyventi kaip vienuolė, tai tavo reikalas, - atšovė Dei
vidas. - Ne mano bėda. Bet Spenseris man rūpi.
Koks veidmainiškas šventeiviškumas, lyg, pamatęs sąskaitą už
vaikų gydymą, nebūtų sviedęs jos jai į veidą.
Zoja pasitrynė akis. Barniais nieko neišspręsi.
- Išsiaiškinsiu, kas nutiko, ir pasakysiu, jei galėsi kuo padėti, -
pasakė ji ramiu ponios Kenedi balsu, kuris taip paveikė Spense-
rį. - O kol kas gal gali nueiti į biblioteką ir pasiimti knygą apie tai,
kaip padėti vaikams susitaikyti su skyrybomis? Ir dar vieną savo
draugei. Geriau būtų ne „Snieguolę“.
- Oi, kaip juokinga, - atsikirto Deividas ir padėjo ragelį.
Pro duris įkišo galvą Freda.
- Ar jau baigei, mieloji? - Ji ištiesė puodelį kavos. - Įdėjau du
šaukštelius cukraus. Pamaniau, pravers.
- Ačiū. - Zoja atsisėdo, bet kavos puodelio karščio rankose
beveik nejautė. Šunys už durų lojo lyg pasiutę - gal tai ne Spen-
serio kaltė? Tik to betrūko, kad Megė nuspręstų, jog jau iki kaklo
soti Irisiuku su visais Grehamais.
- Ar paskui pasidaro lengviau, Freda? - paklausė ji. - Su

vaikais?
- Ne, - atsakė Freda. - Mūsų Line, telaimina ją Dievas, buvo
tikras košmaras. Motociklai, vaikinai su tatuiruotėmis, dar daug
kas. Paskui išsikraustė į Naująją Zelandiją, ištekėjo, ir mes nebe
žinom beveik nieko, kas vyksta jų šeimoje - Ji svajingai nusišyp
sojo. - Tačiau jaudintis priprantama. Štai kodėl mudu su Tedu
padėjom Dotei rūpintis šunimis - kad būtų dėl ko jaudintis.
- Ir kad būtų ką pasisodinti ant kelių.
- Taip! Ir dar, kad būtų kam besąlygiškai tave mylėti.
Zoja gurkštelėjo kavos. Kai namuose ir darbe užverda tikras
beprotnamis, šunų prieglauda lieka vienintelė vieta, kur ji gali
atsipalaiduoti - nepaisydama visų už durų kiauksinčių benamių
šunų.
- Bet džiaukis, kol gali, - netikėtai pridūrė Freda. - Nes net
apsidairyti nespėsi, kaip jie išsilakstys, ir tu tikinsi jorkšyro terje
rą, kad mamytė labai jį myli.
Zoja nužvelgė senutę, ir jos veide pastebėjo liūdesį, kurio
anksčiau nematydavo po užsiėmusio žmogaus išore. Norėjosi pa
klausinėti daugiau, bet staiga atsidarė durys ir įėjo Megė, vedina
Irisiuku už pavadėlio, o iš paskos sliūkino Spenseris, surūgęs ir
toks panašus į Deividą, kai jo palaikoma komanda pralaimėdavo.
- Spenseri, - jau ketino pamokslauti ji, bet Megė iškėlė ranką.
Neatrodė tokia linksma kaip paprastai, tačiau veide matėsi ryžtas
išlaikyti ramybę.
- Dresūra! - smagiai pareiškė ji. - Štai ko reikia. Spenseris
'srnokys Irisiuką naujo triuko, o Irisiukas išmokys Spenserį kan
trybės.
Nei Irisiukas, nei Spenseris nepuolė šokinėti iš laimės, tačiau
^ egė jau pasiėmė šunų skanėstus ir žvilgtelėjo į Zoją.
~ Nori prisidėti? Ketinam mokytis komandos „Stok“. Gali už
trukti ilgokai.
294 Lucy Dillon
***
Spenseris pradėjo reikalauti daugiau dėmesio, bet Leo nusprendė
elgtis visiškai priešingai ir po maudynių ramiai sutiko eiti mie
goti.
- Ar aš buvau geras? - sumurmėjo ir užsimerkė, kai Zoja ap
kamšė jį antklode.
- Taip, tu mano gerasis berniukas, - atsakė ji skaudančia širdi
mi. Kai pasilenkė pabučiuoti, vaikas jau miegojo arba labai gerai
apsimetė.
Zoja leido Spenseriui dar kelias minutes neiti į lovą, „nes jis
jau didelis“, tačiau iš tiesų ir pačiai norėjosi ramiai pasėdėti su
sūnumi.
Jiedu sėdėjo apsikabinę ant sofos ir klausėsi kažkokios pasa
kos įrašo, o Irisiukas miegojo susisukęs Zojai ant kelių, bet le
tenas pasidėjęs ant kelių Spenseriui. Jie abu kvepėjo vaikyste, tą
vaiko-šunyčio kvapą Zoja labai mėgo. Pabandė įsiminti mieguis
tą Spenserio veidą, vaikiškas garbanėles prie ausų, švelnią tobulą
odą. Jis jau nebeilgai sėdės jai ant kelių, bet kol kas dar yra jos
kūdikis. Neįmanoma įsivaizduoti šio mielo glėbyje miegančio
angelo įsiutusio iš nevilties.
Ji paglostė jam plaukus, vis dar šiltus po maudynių.
- Spensi, jei būtum nelaimingas, juk pasakytum man, ar ne?
Jis nieko neatsakė, ir ji ėmė spėlioti, ar jis neužmigęs.
- Gali man sakyti viską, nes aš tave myliu, - kalbėjo ji toliau. -
Visada tave mylėsiu. Ir tėtis taip pat. Nesvarbu, kas nutiks, tu man
būsi brangiausias visame pasaulyje.
Jis vėl neatsiliepė, ir ji su palengvėjimu atsiduso, kad nereikės
aiškinti to, ko ir pati nelabai supranta: kaip taip galėjo nutikti, kad
jiedu su Deividu taip karštai vienas kitą mylėjo, paskui tarsi žen
klas, kad viskas tobula ir taip turi būti, tuojau pat atsirado vaikai.
Bet paskui abu vis labiau ir labiau pradėjo vienas kitam nebepa-
tikti, kol galų gale jis vis ilgiau ėmė užsisėdėti darbe - su Dženi-
fere. Ji ir pati nesuprato, kaip čia viskas įvyko, o ji juk suaugusi.
Žvilgsnis užkliuvo už nuotraukos, kur ji su Deividu, Spenseriu
ir Leo prie traukinuko modelio Ežerų parke. Paskutinės jų atos
togos kartu. Dabar atrodo, kad ten buvo visai kiti žmonės. Kitas
gyvenimas. Tiesą sakant, ji tebegyvena tą patį gyvenimą arba jo
liekanas, o Deividas išėjo ir pradėjo viską iš naujo. Jai prireikė ne
mažai jėgų, kad paliktų tą nuotrauką, o ne iškirptų Deividą kaip
kokią gangrenuojančią koją.
Gal ir suklydau ją palikdama, pagalvojo Zoja. Gal kaip tik
dėl jos Spenseris mano, kad tėtis gali sugrįžti, jei tik elgsis gana
bjauriai.
Spenseris, sprendžiant iš gilaus kvėpavimo, jau miegojo. Zoja
pasilenkė jo pabučiuoti, įkvėpė saldaus vaikystės kvapo. Pats
nuostabiausias kvapas iš visų.
- Myliu tave, Spenseri, - sušnabždėjo ji ir stipriai užsimerkė,
kad karštos meilės ašaros nenukapsėtų jam į plaukus.
21
Kol Reičelė užsirašė ir sulaukė savo eilės pas gydytoją, praėjo ke
lios dienos, bet gydytojui Korčiui užteko penkių minučių konsta
tuoti, kad ji laukiasi jau penkta savaitė.
- Sveikinu, - nusišypsojo jis ir padavė pluoštą skrajučių per
skaityti, tiktai Reičelei sunku buvo patikėti, kad kuri iš jų kaip
nors susijusi su ja pačia.
Na, štai ir viskas, pamanė ji, jau eidama į saulėtą laukiamąjį ir
vis dar negalėdama atsigauti. Oficialiai patvirtinta. Ji paklusniai
atsivertė užrašų knygelę suderinti su Lorena „padoraus patikrini
mo“ laiką kitą savaitę, o paskui, vis dar apdujusi, išvažiavo į Ke
turis Ąžuolus.
Ko gero, dabar jau reikės pasakyti Džordžui.
Per kelias pastarąsias savaites Reičelei su Džordžu nusistovėjo

paprastas, žodžiais neįvardytas pasimatymų ritmas - šeštadienio
vakarais Džordžas kviesdavosi ją pas save vakarienės, kur maistas
būdavo nuostabus, o trečiadieniais Reičelė kviesdavosi Džordžą
vakarieniauti ir į kiną netoli Hartlio, kur maistas būdavo viduti
niškas, bet užtat Džordžas galėdavo laidyti sąmojus apie tai, kaip
ji pasiilgusi miesto. O šiaip jis dažniausiai užsukdavo į šunų prie
glaudą pravažiuodamas, bet jeigu ir neužsukdavo, Reičelė per
daug nesijaudindavo; Džordžas suprasdavo, kad reikia palikti ir
laisvo laiko. Jiems abiem tai tiko.
- Žinai, girdėjau gandus, jog Džordžas papirko savo padėjė

ją, kad šis perimtų trečiadienio vakaro iškvietimus, idant galė
tų pasimatyti su tavimi, - šelmiškai pareiškė Megė, kai Reičelė
šeštadienį prieš išeidama pasirodė virtuvėje. - Oho, kaip gražiai
atrodai. Maniau, sėdėsit namuose?
- Sėdėsim. - Reičelė pasilygino rankomis plaukus. - Vien dėl
to, kad Džordžas nešioja guminius batus, kai reikia ir kai nerei
kia, nereiškia, kad aš negaliu pasistengti.
Ji mūvėjo brangiais džinsais, kuriuos neseniai buvo nusipirku
si internetu, kai, atgavus galimybę prisijungti, užplūdo svajinga
nuotaika, ir vienu iš Dotės elegantiškų platėjančių švarkelių, o po
juo trumparankoviais marškinėliais. Švarkelis buvo siūtas ranko
mis, su nuostabiu levandų spalvos aksominiu pamušalu ir atrodė
visiškai nenešiotas, likęs tik silpnas „Coco“ kvepalų aromatas.
- Man jau metas. - Reičelė švilptelėjo Perlui. Visą dieną jai
virpėjo širdis vien pagalvojus, kad reikės pranešti tokią naujieną.
Jokia darbo susitikimų patirtis negalėjo jai čia padėti. Ir iš jokios
geresnės pusės nieko čia nepateiksi.
Tačiau Megė neketino taip greitai atsisakyti malonumo palie-
žuvauti.
- Freda mano, kad tu pirmoji mergina, kurią jis vedasi į res
toranus, o juk žinai, kad ji su Tedu čia gyvena jau labai seniai. Ji
mano, kad greta tavęs Džordžas visiškai pasikeičia. Ji jau dairosi
skrybėlaitės! - Megė susigriebė, pamačiusi Reičelės veido išraiš
ką, ir pridūrė: - Žinoma, aš jai pasakiau, kad dar ankstoka.
Reičelė šiaip ne taip nusišypsojo.
- Taigi.
- Grįši vėlai? - pasiteiravo Megė.
- Nežinau. Perlai! Pas mane!
Šūktelėjo gerokai garsiau, bet taip išėjo, ir šuo, nervingai su
skliaudęs ausis, pradėjo atsargiai slinkti artyn.
298 Lucy Dillon
- Negąsdink jo, - paprašė Megė. - Žinau, jis kaimo šuo ir taip

toliau, betgi nepratęs, kad ant jo šūkautų.
Perlas, nuleidęs akis, prislinko, ir Reičelė pasijuto labai keistai.
Ji troško gyventi kaip anksčiau, savo bute, savo gyvenimą. Man
gerai vienai, pamanė ji ir tuojau pat suprato, kad šito jau niekada
nebebus.
- Ilgai neužsibūsiu, Mege.
Ji persimetė per petį rankinuką ir pasičiupo iš spintelės vyno
butelį. Džordžui. Pravers.
- Gali sėdėti, kiek nori, - linksmai atsakė Megė.
Džordžas apsimetė, kad per daug nesistengė, kad ką tik grįžo

nuo avių, tačiau virtuvėje kvepėjo nuostabiai, o ąsotėlyje ant stalo
buvo pamerkta geltonų tulpių, kurios, kaip puikiai žinojo Reičelė,
užaugo tikrai ne jo nusususiame sode.
Jis taip nerūpestingai plepėjo, kad Reičelė geroms dvidešim
čiai minučių visai pamiršo, ką ketino jam pasakyti, ir tik tada, kai
jis atidarė butelį vyno, tikrovė vėl visa jėga smogė jai į paširdžius.
- Galiu tave sugundyti? - parodė butelį Džordžas. - Gaminau
stirnieną, tad parsinešiau raudonojo „Shiraz“, bet jei norėtum
kokio kitokio, tik pasakyk. - Jis pastatė jai taurę ir parodė stovą
su buteliais. - Mano rūsiai tavo paslaugoms. Žinau, kad esi tikra
ekspertė, - pridūrė jis.
- Ačiū, norėčiau vandens, - atsakė Reičelė.
- Vandens? Ar gerai jautiesi? - susirūpino Džordžas ir palietė
jos kaktą, lyg tikrindamas temperatūrą, o jai nuo šio prisilieti
mo net šiurpuliukai nubėgo. Ji matė, kad ir jam šis atsitiktinis
prisilietimas buvo malonus, bet nė vienas neskubėjo peržengti
„Ar galiu tave paliesti?“ ribos, už kurios tai tampa savaime su
prantama.
Per vėlai susigriebėm, pamanė ji.
- Neverta apsimetinėti negeriančia, - smagiai kalbėjo jis to

liau. - Nepamiršk, kad jau kartą matėm vienas kitą kuo bjauriau
siai pasigėrusius.
- Ne, aš nebegeriu. Negaliu... Aš... - Reičelė atsilošė. Gera pro
ga pasakyti, ne blogesnė už visas kitas.
Ji žvilgtelėjo į Perlą, kuris buvo susirietęs į kamuoliuką prie
krosnelės ant kilimėlio. Atrodė visiškai ramus, ir ji suprato, kad
jis čia jau yra buvęs, galbūt su Dote. Jis čia jautėsi smagiau nei ji.
Galbūt jam patiktų gyventi su Džordžu.
Reičelė ir vėl pajuto norą sprukti, šįkart stipresnį. Kaip visa ši
nesąmonė galėjo nutikti jai?
- Kodėl? Antibiotikus vartoji? - Jis pamaišė padažą keptuvėje
ant viryklės. - Kas nors rimto?
- Džordžai, aš laukiuosi, - išpyškino ji. - Suprantu, kaip tai
neatsakinga ir kvaila. Bet tau nereikia nieko daryti ar sakyti. Tik
norėjau pranešti, bet jei tu šio vaiko nenori, tai nieko tokio. Vis
tiek visi galvos, kad jis Oliverio. Jei tau taip geriau.
Kažkur širdies gilumoje Reičelė suvokė, kad šneka ne tai, ką
ketino, bet jau buvo per vėlu.
Džordžo ranka sustingo, bet paskui jis ramiai patraukė keptu
vę nuo ugnies ir pastatė ant trikojo padėklo, o tada atsisuko į ją.
- Ką nori pasakyti? Kaip tai man nereikės nieko daryti?
- Turėjau omeny, kad neprivalai manęs vesti ar panašiai. Bet
aš jau nusprendžiau, kad gimdysiu šį vaikelį. Gal laikas ir nelabai
tinkamas, žinau, kad ir tu nieko panašaus neplanavai, ir jei bū
čiau galėjusi rinktis, tai šito nebūtų nutikę, bet prašau, nemėgink
atkalbinėti. Nemoku paaiškinti, tai neprotinga, bet aš jo noriu. -
Reičelė net pati nesuvokė, iš kur imasi žodžiai, ir visai ne tie, ku
riuos ji buvo surepetavusi. - Prašau, - pridūrė ji.
Galvodamas Džordžas pradėjo trinti veidą, paskui ranka taip
ir liko sustingusi. Kai ją nuleido, jo akys žvelgė nepatikliai.
300 Lucy Dillon
- Palauk, išsiaiškinkim. Tu mane laikai žmogumi, kuris galėtų

įkalbinėti moterį pasidaryti abortą? Tikrai taip manai? Suprantu,
mudu menkai vienas kitą pažįstame, bet tikėjausi, kad apie mane
būsi geresnės nuomonės.
- Ne... - prakalbo Reičelė, o paskui susivokė, kad visa jos kal
ba rėmėsi galima Oliverio reakcija. Ne Džordžo. Ji ką tik apkalti
no žmogų, kad jis nori nusikratyti ir ja, ir vaikeliu.
O Džordžas vis spoksojo į ją.
- Ir šiaip jau, argi nereikėtų pradėti nuo „Mielasis, turiu tau
nuostabią naujieną“? O tu šneki taip, lyg pati nelabai norėtum,
nors tvirtini priešingai.
- Bet aš noriu! Ir tai tikrai nuostabi žinia. Tiktai... - Nudiegė
širdį. Kaip negerai viskas klostosi. Na, jis nešūkauja, kaip šūkautų
Oliveris, tačiau atrodo toks nutolęs, tad jai nejučia norėjosi gintis.
- Taip, tu teisus. Tikrai nelabai tave pažįstu, - atsakė ji. - Ne
noriu kartis tau ant kaklo. Nenoriu, kad atrodytų, lyg būčiau vis
ką suplanavusi. Lyg kokia beprotė išviliojusi tavo spermą.
- Suplanavusi? O kaip? - Dabar jis atrodė ne tik įsižeidęs, bet
ir sutrikęs. - Ar yra moterų, kurios taip elgiasi? Turėsi man atleis
ti, Reičele, bet aš tikras kaimo Jurgis.
Išgirdęs pakeltus balsus, suinkštė Perlas, paskui susisuko į ka
muoliuką, paslėpdamas net ir galvą.
Reičelė susmuko krėsle ir užsidengė veidą rankomis. Na, žino
ma, jis taip niekada nepagalvotų. Jis neskaito „Gražia“ ir nepažįsta
bet kokia kaina siekiančių pastoti moterų, nėra prisiklausęs ir dėl
karjeros galvą pametusių meilužių kalbų. Džordžas yra padorus
senamadiškas senbernis. Tik visa bėda, kad sutarti su juo nebus
lengviau nei su slidžiu vedusiu vyru, prie kurio buvo įpratusi.
Vien tai, kad jis prisipažino nelabai trokštąs šeimos, nereiškia,
kad nereikalaus gerbti jo, kaip tėvo, teisių. Gal net užsispirs ją
vesti. Apie tai ji nebuvo pagalvojusi. Nepagalvojo ir apie tai, ko jis
galėtų norėti savo vaikeliui. Ar vaikelio motinai.
Kai durys į laisvą gyvenimą trinktelėdamos užsivėrė, Reičelės

širdyje pasklido šaltis. Su vaiku ji dar galėtų susitaikyti, bet ne
galima juk atimti vaiko iš tėvo, kuris nori dalyvauti jo gyvenime.
- Atleisk, - paprašė ji. - Viskas taip susipainiojo.
- Taigi. - Jis kilstelėjo butelį norėdamas jai pripilti.
- Ne, Džordžai, - priminė Reičelė. - Man nebegalima gerti.
- Tikrai. - Jis nužvelgė ją, paskui prisipylė taurę sau, beveik
sklidiną. Gerokai gurkštelėjęs, prisėdo kitapus stalo jau šiek tiek
atgavęs pusiausvyrą. - Ką gi, sveikinu, - pasakė. Kurį laiką at
rodė, kad ketina ją apkabinti, bet ji pati tikriausiai atrodė tokia
įsitempusi, kad jis neteko drąsos.
Reičelė svajingai spoksojo į vyno butelį. Ir kaip tik tada, kai
labai praverstų išgerti.
- Ačiū.
- Kaip jautiesi?
- Šiek tiek pasiligojusi. Šiek tiek pastorėjusi, - vyptelėjo ji. -
Anksčiau niekad nesu buvusi nėščia. Gal gali pasakyti, kas manęs
laukia?
Džordžas nelinksmai nusijuokė.
- Kad po devynių savaičių sugriūsi ir aš prisistatysiu su gumi
nėm pirštinėm?
- Galėtum įpilti vandens? - paprašė Reičelė.
Jis įpylė jai vandens iš didelio ant stalo stovėjusio ąsočio, ir ji
dėkinga išgėrė. Vanduo buvo su ledu ir citrinomis. Ji pagalvojo,
kaip jis stengėsi, nors ir nenorėdamas prisipažinti, - gražios lėkš
tės, sidabriniai įrankiai, tulpės, aiškiai pirktos, - ir vos nepravir
ko. Iš daug žadančio pasimatymo štai kas išėjo, ir tik dėl vieno
sakinio.
Jie kurį laiką pasėdėjo tylėdami. Reičelė klausėsi ant viryklės
Ardančio puodo burbuliavimo ir ugnies ūžimo krosnelėje. Dar
aną savaitę šie garsai būtų atrodę tokie jaukūs, būtų taip malonu
sėdėti čia su vyru, kuris moka gaminti maistą ir mėgsta vyną.
302 Lucy Dillon
- Klausyk, tai aš kaltas, - pasakė Džordžas, vėl trindamas vei

dą. - Jei tik būčiau, ee, kaip reikiant susitvarkęs su sargiu. Nepa
sakiau tau, kad nelabai moku. - Jis pažvelgė j Reičelę, ir ji pamatė,
koks jis susirūpinęs.
Širdis atsileido.
- Aš ir pati ne mažiau kalta, - atsakė ji. - Nereikėjo pames
ti galvos tiek, kad nepastebėčiau. Visų pirma, nereikėjo pamesti
galvos ir atsidurti lovoje, bet taip jau nutiko. Kas padaryta - pa
daryta. Nemanau, kad mano tėvas atlėks išplakti tavęs botagu.
- Jau sakei tėvams?
Ji papurtė galvą kreivai šypsodama.
- Ne, dar niekam nesakiau, tik tau. Mama iš proto išsikraus
tys, sužinojusi apie dar vieną anūką, bet, kita vertus, neapsi
džiaugs, kad tai vienos nakties nuotykio pasekmė. Ji man siūlė į
Dotės šunų prieglaudą priimti dar ir kačių. - Reičelė gurktelėjo,
kad balsas ir toliau skambėtų nerūpestingai. - O ne vaiką, kurio
tėvo beveik nepažįstu.
- Surimtėk, juk tai ne juokai. Gali jai pasakyti, kad nepaliksiu
tavęs likimo valiai. Remsiu finansiškai ir... Na, ir visaip kitaip, jei
tik man leisi.
- Čia juk kūdikis, Džordžai, ne mokesčių inspekcija, - atkirto
Reičelė. Ji ir pati nesuprato, ar pyksta todėl, kad jis nepuolė jos
glėbesčiuoti ir sakyti, kad viskas bus gerai, bet jei būtų puolęs,
tuomet ji tikriausiai pasiustų dėl globėjiško elgesio.
- Suprantu, - jis pakramtė lūpą. - Suprantu. Atleisk, niekaip
negaliu atsipeikėti. Aš būsiu tėvas. O net nežinau, kada tavo gim
tadienis.
- Gal reikėtų abiem sudėti ant stalo pasus? - pasiūlė Reiče
lė. - Antraip visus devynis mėnesius spėliosiu, koks antras tavo
vardas.
- Nejuokinga.
- Žinau. - Reičelė užsimerkė. Juokaudama ji mėgino apsipras

ti su mintimi, tačiau nenorėjo, kad Džordžas klaidingai suprastų.
Tai gali būti pavojinga, kai taip menkai pažįsti žmogų.
- Paklausiu, bet tik vieną kartą, - tyliai ir švelniai tarė Džor
džas. - Tačiau privalau paklausti - ar tikrai nori šio kūdikio?
Reičelė kaipmat išpūtė akis.
- Taip. Noriu.
- Tiesiog... - Atrodė, Džordžas ieško tinkamų žodžių. - Ne,
taip nieko nebus.
- Kas „tiesiog“? Nagi, sakyk. - Reičelė prisispyrusi spoksojo.
Ji jautė, kad priešais sėdi toks pat užsispyręs kaip ir ji žmogus, tad
stačia galva puolė aiškintis, pasiryžusi išgirsti blogiausia. - Mes
ne vaikai. Ir santuokos iširimas negresia.
- Tiesiog ne per seniausiai tu labai protingai aiškinai, kodėl
nenori vaikų nei dabar, nei kada nors. Balti kilimai, atostogos.
Pameni? - Jis pažvelgė tiesiai į ją savo skaidriomis akimis. - Ir
tik nesakyk, kad ėmei per naktį ir apsigalvojai. Nepriklausoma
savarankiška moteris - šitą aš puikiai suprantu. Tenoriu pasakyti,
kad neprieštarausiu, jei nuspręstum kitaip. Tai tavo gyvenimas.
- Ką? - Ji visa net pasišiaušė, nors pati nesuprato kodėl. - Ir tai
sako žmogus, nesistengiantis kitiems įtikti. Žmogus, kuris mė
gaujasi laisvalaikiu ir neskuba atsiliepti į skambučius?
Jis iškėlė rankas.
- Tik mėginu suprasti, kas čia vyksta. Tai rimtas sprendimas,
o tave šiuo metu tikriausiai veikia hormonai.
Reičelė net atšlijo. Hormonai? Tarsi nėštumas gali išjungti
smegenis. Tas vyras aiškiai nėra artimai pažinęs nė vienos moters.
- Žinau, kad sprendimas rimtas, - atšovė ji. - Bet aš ne pirma
neplanuotai pastojusi moteris! Ir ne pirma pakeitusi nuomonę
aPie suknistus kilimus, kai tai jau iš tiesų nutiko. Viskas pasikeitė,
tiesiog per kelias savaites.
304 Lucy Dillon
Ji parodė ramiai ant kilimėlio snaudžiantį Perlą.

- Štai, žiūrėk - balti kilimai, šiaip ar taip, jau praeitis. Nema
nau, kad kada nors dar sugrįš buvęs gyvenimas, - Ji patylėjo ir
tik tada pradėjo suvokti, ką pasakė. - O aš jo ir nebenoriu. Dabar
turiu kai ką tikra. Ir tai yra mano.
Džordžas tylėjo, ir ji suvokė: jis net nepažįsta jos taip, kad su
prastų, ką ji turėjo omeny.
- Tu neprivalai su visu tuo turėti kokių nors reikalų, - pasku
bėjo pridurti Reičelė. - Atėjau čia ne reikalauti, na, nežinau, kad
tu man padėtum. Sakau tau, nes turi teisę žinoti. Nes... - Balsas
užlūžo.
Džordžas atrodė kaip ponas Patikimasis Kaimietis, betgi buvo
laikas, kai ji ir Oliverį laikė patikimu. Patikimu ir mylinčiu - ir tik
pažiūrėkit, kuo viskas baigėsi. Ar ne geriau viską pradėti vienai
pačiai, kad netektų nusivilti?
- Kalbi taip, lyg nenorėtum, kad aš su visu tuo turėčiau kokių
reikalų, - tarė Džordžas.
- Na, o kas pasikeitė tavo gyvenime? Nieko. Vis dar ilgai dirbi.
Netgi negali pasakyti, kad sutikai tinkamą moterį, nes menkai
mane pažįsti.
- Pasikeitė tai, kad dabar aš būsiu tėvas, - paprastai atsakė
jis. - Tai viską keičia.
Reičelė palūkėjo, kol krūtinėje nurimo ilgesys; tai tikrai nebu
vo hormonai, ji troško šio stipraus ir padoraus žmogaus. Ir kokia
ji po viso šito bus motina? Net pati nežinojo. Tačiau negalima
apsimetinėti, kad juos sieja ryšys, nes jam ir laiko nebuvo užsi
megzti, o savo senajam melo pilnam gyvenimui ji nugarą atsuko
ne tam, kad naująjį irgi paremtų apgaule, kad ir kitokia, net jeigu
ir dėl tinkamų priežasčių.
- Tai kas dabar bus su mumis? - paklausė jis.
- Nežinau. Tik nenoriu, kad ką nors darytum, ko pats nenori,
vien dėl sąžinės graužimo. - Reičelė priglaudė liežuvį prie prieki
nių dantų ir spaudė tol, kol suskaudo. - Tiesą pasakius, geriausia

bus, jei dabar išeisiu. Aš jau turėjau kelias dienas su tuo apsipras
ti - teisinga būtų duoti laiko ir tau.
- Reičele, prašau...
Keista buvo girdėti, kaip jis taria jos vardą. Ji atstūmė kėdę,
jausdama, kad viską tik apsunkina.
- Eisiu. Atleisk dėl vakarienės, kvepia nuostabiai. Perlai?
Džordžas irgi ėmė stotis.
- Jei tikrai šito nori... - prakalbo jis.
- Noriu.
Netiesa. Iš tiesų ji norėjo, kad jis ją apkabintų ir pasakytų:
viskas susitvarkys, jiems lemta būti kartu ir Dotė visa tai numa
tė, bet ji buvo suaugusi moteris ir tokiais niekais netikėjo, o jis
taip pat.
Perlas svyrinėdamas ant ilgų kojų nenoriai pakilo nuo kilimė
lio ir mieguistomis akimis nužvelgė vieną ir kitą, lyg norėdamas
paklausti, kodėl taip greitai.
- Eikš, - pakvietė ji, tiesdama šuniui ranką.
- Paskambinsiu tau, - pažadėjo Džordžas. Paskui papurtė gal
vą. - O kad žinočiau, ką reikia pasakyti. Tiesiog...
- Aš suprantu, - atsakė nusiminusi Reičelė. Vakaras dabar jau
tikrai sugadintas. Kaip prarūgęs pienas, paliktas šilumoje. - Ir aš.
- Pasimatysim.
Džordžas nusekė ją iki durų ir jau prieš pat išeinant pasilenkė
pabučiuoti į skruostą, bet Reičelė to nepastebėjo ir žengė laukan
gelbėti nuo Perlo ežio, kuris susirietęs pūpsojo ant laiptų.
O kai jau suvokė, ką padarė, bučinys išsisklaidė ore, ir Džor
džas tik nerangiai pakėlė ranką jai pamoti atsisveikindamas.
Po kelių dienų prasidėjo rimtas rytinis pykinimas, kurį lydėjo

siaubingas nuovargis ir noras vemti vos pamačius šunų maistą.
306 Lucy Dillon
Vargšė Megė vis dar manė, kad Reičelės veidas žaliuoja dėl jos
užnešto gripo viruso ir spyrėsi perimti visus jos darbus šunidėse,
kol ji pasijus geriau.
- Pagulėk lovoje, - maldavo ji, kai Reičelė aštuntą ryto atsi-
vilko į virtuvę, nesulaukusi net įprasto arbatos puodelio. - Būk
gerutė! Mane jau ir taip graužia sąžinė, nereikia dar kad ir vaikš
čiotum.
- Jaučiuosi gerai. Iš tikrųjų. - Reičelė ėmė tikrinti ant pušinio
stalo gulinčius laiškus. - Tiek daug reikia padaryti, negaliu tau
leisti... Oooi. - Užėjo toks blogumas, kad ji tik čiupo kėdę ir su
smuko joje. - Atleisk. Šįryt valgei sumuštinį su kumpiu?
- Gal prieš valandą. - Megė susirūpinusi žiūrėjo į ją. - Tikrai
nenori dar pagulėti? Tuojau ateis Freda, paskui pasirodys sava
noriai šeštokai.
- Tikrai. Darbai nelaukia.
- Aa, toji Atvirų durų diena? - nušvito Megė. Dėl šio sumany
mo ji džiaugėsi dar labiau nei pačios sumanytojos, ir net neabejo
jo, kad sugebėjusios tai sugalvoti Reičelė ir Natali yra tikri verslo
genijai. - Man šovė puiki mintis: Freda galėtų prekiauti tais su
muštiniais su kumpiu! Parduotume po du svarus, o paskui pasa
kytume, kad šunis vedžiojantys savanoriai jų gauna nemokamai!
Reičelė tik sunkiai nurijo seiles.
- Puiki mintis, Mege. Gal gali užrašyti pasiūlymų lentoje?
Kol Megė patenkinta keverzojo ant baltos lentos prie durų,
Reičelė peržiūrinėjo visą paštu atėjusį šlamštą. Daugiausia pre
kybos centrų pasiūlymai ir gyvūnų maisto katalogai, bet Reičelė
pastebėjo ir porą oficialiai atrodančių vokų, širdis iškart nukrito į
kulnus. Palikimo reikalai pamažu judėjo į priekį; ji prisiekė viską,
ko buvo reikalaujama, ir Džeraldas Flintas perspėjo, kad netruks
ateiti ir paveldėjimo mokesčio sąskaita.
Ji giliai įkvėpė, atplėšė rudą voką ir net žioptelėjo, pamačiusi
sumą.
- Prastos naujienos? - paklausė Megė.

- Kaip pažiūrėsi.
Taip pasakė ir Džeraldas, kai nekilnojamojo turto agentai at
siuntė galutinį įkainojimą: „Reičele, yra gerų naujienų ir blogų.“
Gerosios naujienos buvo, kad nereikės mokėti už šunų prieglau
dą, nes tai esąs verslas, ir dar - kad nekilnojamojo turto agentas
labai brangiai įvertino už namo esančią žemę.
O blogosios, žinoma, kad Reičelei teks sumokėti siaubingus
mokesčius. Pagal jo apskaičiavimus, beveik du šimtus tūkstančių
svarų.
Ji užsimerkė, paskui vėl atsimerkė. Baisioji suma vis dar buvo
prieš akis. Širdis visai nukrito į kulnus, kai ėmė skaityti smul
kiau: pradinę įmoką reikia sumokėti tuojau pat, o likusią sumą
per dvylika mėnesių, ir tik tada namas, laukai, ūkiniai pastatai
(kurie, matyt, taip brangiai ir kainavo), sidabrinių plaukų šepečių
rinkinys, Akerio Bilko plokštelės ir visas Dotės gyvenimas pri
klausys jai.
Kad sumokėtų tą mokestį, tektų parduoti namą. Kad parduotų
namą, tektų sumokėti mokestį. Alisos iš Stebuklų šalies logika,
bet Reičelės smegenys visiškai atsisakė dirbti.
Ji įkišo laišką į ant stalo gulėjusį didžiulį žurnalą ir, nutaisiusi
linksmą miną, atsisuko į Mėgę?
- Taigi! Ko gero man praverstų šviežias oras! Kurį reikėtų pa
vedžioti? Tinginuką?
Nesibaigiantys darbai šunų prieglaudoje dar kelias dienas padėjo

Reičelei negalvoti apie pykinimą ir paveldėjimo mokestį, tačiau
įkyriai lindo mintis, kad Džordžas iki šiol dar nepaskambino ir
neužsuko, o ir Natali su Berčiu nesirodo nuo pat tos dienos, kai
davė testą.
Reičelei trūko ramios Natali draugijos prie virtuvės stalo. Vis
atrodė, kad ir dėl paveldėjimo mokesčio Natali, vos tik žvilgtelė
308 Lucy Dillon
jusi, galėtų pateikti keletą dalykiškų verslo pasiūlymų. Vedžioda

ma šunis ji vis dairėsi raudono Natali švarkelio ir vis pasvarsty-
davo, ar nepaskambinus ir nepasakius, kad, Džeraldo Flinto nuo
mone, jos gali organizuoti Atvirų durų dieną šunų prieglaudoje
kada tik panorėjusios.
Tačiau ranka, siekianti telefono, taip ir sustingo, nes juk reikės
jai prisipažinti apie kūdikį. Meluoti Natali Reičelė nenorėjo.
Dar tik pirmosios savaitės, svarstė ji, sode mėtydama kamuo
liukus stafams. Pasak informacinių lapelių ir visokio plauko ne
laimių pranašautojų internete, neverta niekam pasakoti iki pat
trečio mėnesio, nes visko dar gali nutikti, o jos metų moteriai
tikrai gali visko nutikti. Vieną vakarą susinervinusi Reičelė net
išjungė tą internetą.
Valerija. Motinai irgi reikės pasakyti gana greitai. Bet galima
kelias savaites ir palūkėti. Kai jau pasakys Valerijai, tada tai jau
prasidės. Pasiaiškinimai, nerimas, tragedijos - pasipils viskas iš
eilės. O jei jau kas negerai...
Keletą paslapčių ji buvo linkusi pasilaikyti sau, o ne demons
truoti visai šeimai lyg tragedijos vėliavą. Vargšelė Reičelė. Jau ir
taip ją visi vadina vargšele Reičele.
Vienatvė surakino širdį lyg replėmis, o kai, nuleidusi akis, pa
matė mielus trokštančių įsiteikti terjerų snukelius, panoro verkti.
Trečiadienį ji išleido Mėgę pasilinksminti, nes vakarais jausdavo

si daug geriau, nuėjo pasėdėti į kabinetą prie šunidžių, kur galėjo
girdėti, ką veikia šunys, kartu dar kartą peržiūrėti laišką iš mo
kesčių inspekcijos.
Reičelė net pati sau nenorėjo prisipažinti, kad šunų draugijoje
jaučiasi daug geriau, o pas juos dar ir radijas groja.
Ji suspaudė pirštais akis ir prisivertė mąstyti praktiškai. Pir
mą įnašą gal dar šiaip taip sumokėtų, pardavusi Dotės deimantų
vėrinį, visus savo papuošalus, sugramdžiusi santaupas, kurias pa
vyko sukaupti per visą gyvenimą. O toliau? Ką dar galima būtų

parduoti? Namą, kad susimokėtų už šunidės, ar šunidės, kad su
simokėtų už namą?
Reičelė pavartė savo užrašų knygelę ir paskambino vienai
bendramokslei iš universiteto. Ši išvardijo keletą galimybių, bet
nė viena nesuteikė vilties. Sprendžiant iš nekilnojamojo turto
agento kalbų per apžiūrą, paprasčiausia būtų ne atnaujinti ganė
tinai nutriušusius pastatus, bet nugriauti Keturis Ąžuolus ir par
duoti žemę statybos bendrovei. O kadangi esi bedarbė viešųjų ry
šių specialistė ir turi septynerius metus neduodančią pelno šunų
prieglaudą, paskolos taip pat lengvai nepasiimsi.
Perlas snaudė prie kojų, kartkartėmis pajudindamas nosį. Gal
pavyktų jį iškišti kokiai televizijos kompanijai? - pagalvojo sau
Reičelė. O gal Ketvirtajai radijo programai galima būtų prastumti
graudžią istoriją: „Gavau palikimu šunų prieglaudą, už kurią ne
galiu susimokėti“?
Suskambo šunidžių durų skambutis, ir, kai nuėjo atidaryti,
Reičelė pamatė Džordžą su plastikiniu kelioniniu šuns narvu
rankose. Jis atrodė kaip visada, kai pristatydavo naują gyvento
ją - dalykiškas, bet piktas ant viso pasaulio. Reičelė pajuto keistą
nesmagumo ir palengvėjimo ir mišinį.
- Atleisk, kad sutrukdžiau, - pasakė jis, - bet kai ką tau at
nešiau.
- O ką? - pasiteiravo Reičelė, mėgindama nuslėpti nejauku
mą. - Vakarienę?
- Ne visai. Nebent mėgtum šunienos dešreles. - Jis užėjo, ir
Reičelė išgirdo iš dėžės sklindantį tylutėlį inkštimą. - Tai taksas.
Išgirdęs inkštimą, Perlas pastatė ausis. Pasirodo, visai jis ne
miegojo.
- A, tai gerai. Ar skambinti Megei? Jai laisvas vakaras. - Rei
čelė jau traukė prie telefono, bet Džordžas pamojo, kad nereikia.
3io Lucy Dillon
- Nebūtina. Manau, dokumentus galėsi sutvarkyti ir pati,

nieko daugiau jam ir nereikia. Aš jį paskiepijau, išmaudžiau, bet
pas kitus kol kas neleisčiau. Vargšelis persigandęs. - Džordžas
prakalbo švelniau. - Matyt, kadaise kažkam priklausė, bet vie
nas ūkininkas netoli Roshilio rado jį savo daržinėje visą šašuo
tą. Taksai yra medžiokliniai šunys, tačiau šis per savo gyvenimą,
matyt, nėra nė žiurkės matęs, ką jau kalbėti apie jų gaudymą. - Jis
žvilgtelėjo pro tinklines narvo duris. - Ir ne jis jas apkandžiojo,
bet jos jį.
- Niekaip nesuprantu, kodėl žmonės tokie žiaurūs. - Reičelė
nusibraukė nuo veido kirpčiukus, mėgindama nuo Džordžo nu
slėpti kančią akyse. Nieko nuostabaus, kad Dotė, čia atsidūrusi,
visai liovėsi dažytis. Matyt, išverkė visą tušą.
- Verki?
- Ne, hormonai kalti. - Ji atgalia ranka nusišluostė akis ir pa
galvojo, kad reiktų paklausti Natali, kur galima būtų gauti drė
gmei atsparaus akių tušo. - Ar galiu jį paimti ant rankų?
- Ne. Jis persigandęs. - Džordžas padėjo narvą ant grindų
prie laisvo krepšio. - Tegu geriau pats išeina. Apsimesk, kad jo
nematai.
- Nori kavos? Jei jau atėjai. - Reičelė patraukė į virtuvėlę, plas
tikinį narvą apeidama kuo didesniu lanku. - O sau, gaila, tegalė
siu pasidaryti be kofeino.
- Skamba viliojančiai. Nesitikėjau tavęs čia sutikti, - Džordžas
atėjo paskui ją į virtuvę ir pasirėmė į nediduką šaldytuvą; viena
akimi vis žvilgteldavo, kas darosi kabinete, o ten iš narvo jau pa
sirodė nosis. - O tu ar neturėtum sėdėti aukščiau susikėlus kojas
ir skaityti „Patarimus mamytėms“?
Nedrąsus bandymas pradėti kalbą, labai primenantis senuo
sius jų apsižodžiavimus.
- Ne, visus patarimus mamytėms dabar galima rasti internete.
O man reikia tvarkyti dokumentus.
- Galėtum tvarkyti patogiai įsitaisiusi namuose, - tarė jis.

- Nenoriu, kad Megė pamatytų, - atsiduso Reičelė. - Čia dėl
to paveldėjimo mokesčio. Atėjo milžiniška sąskaita.
- Ką reiškia milžiniška? Kaip karalienės motinos dienos iš
laidos?
Užvirė arbatinukas, ir Reičelė pridėjo kavos į puodelius.
- Pakankamai milžiniška, kad imtum sapnuoti košmarus.
- Tik nesuprask klaidingai, - tarė Džordžas. - Bet kokia ji?
Namas dailus ir taip toliau, bet negi sode slypi aukso kasyklos?
- Vos ne. Žemės yra daugiau, nei maniau, bet Dotė, ar tiksliau
Dotės advokatai, buvo pateikę prašymą vieną iš daržinių ateity
je paversti patalpomis naujiems darbuotojams apgyvendinti. -
Džordžas spoksojo nustebęs, tai ji irgi pavartė akis. - Suprantu. Ji
niekada taip ir nepradėjo. Šiaip ar taip, žemė plius leidimas plės
tis, matyt, verti milžiniškų pinigų. Tai neblogai, tiktai teks par
duoti namą, norint susimokėti tuos mokesčius.
- Pasiimk paskolą. Juk būsi žemės savininkė.
- Ne taip paprasta. - Reičelė padavė Džordžui puodelį. - Pagal
patikrinimo ataskaitą, čia net pelės rūsyje laksto su cilindrais.
Džordžas gurkštelėjo kavos ir susiraukė.
- Kas? - paklausė Reičelė.
- Tavo kava. Prasta kaip ir kitas valgis, kurį gamini. Įpilk
pieno.
Ji padavė kartoninį pakelį, ir jis įsipylė dar.
Taksas išlindo iš kelioninio narvo ir dabar atsargiai uostinė-
josi kabinete. Reičelė net išsižiojo, pamačiusi, koks jis išbadėjęs:
galėjai suskaičiuoti visus šonkaulius, o kailis, kuris šiaip jau turė
jo žvilgėti, styrojo kuokštais. Perlas laikėsi atokiai, bet nenuleido
akių, aiškiai jausdamasis atsakingas, ir pagaliau mažesnis šunelis
ėmė atsargiai slinkti prie jo, nuolankiai pabrukęs uodegą. Reiče-
lei sugėlė širdį, tačiau ji laikėsi ir nesiartino paglostyti, leisdama
jam pasidairyti.
312 Lucy Dillon
- Juk gali paieškoti investuotojo, - pasiūlė Džordžas. - Juk

tam ir rengi tą Atvirų durų dieną, kad rastum lėšų?
Reičelė papurtė galvą. Staiga Atvirų durų diena su visomis
rungtimis ir prekystaliais pasirodė beprasmiška.
- Tai tik lašas jūroje. Tie rėmėjai padengs kasdienes išlaidas,
tačiau didesnių problemų neišspręs. Iš kur man ištraukti šimtą
gabalų mokesčiams susimokėti, nežinau.
- Susirask rėmėją, - pakartojo Džordžas taip pabrėžtinai, kad
Reičelė įdėmiau pažvelgė jam į veidą. - Tokį, kuris yra suintere
suotas.
- Siūlaisi? - paklausė ji pusiau juokais.
Jis linktelėjo.
- Taip, siūlausi.
- Šimtą gabalų?
- Tu, matyt, neįvertini, kiek uždirba veterinarai, - pareiškė jis,
apsimesdamas įsižeidusiu.
Reičelė pasidėjo kavą ir pažvelgė jam tiesiai į akis.
- Įvertinu. Mačiau tavo sąskaitas. Labai ačiū, bet nemanau,
kad gerai sugalvojai. Juk mudu dar menkai pažįstame vienas kitą.
- Gal jau vėloka apie tai kalbėti, ką? - atšovė Džordžas. - Mano
manymu, tai rimtas verslo pasiūlymas. Be to, ir taip nemokamai
čia švaistau laiką.
- Ar tu dėl kūdikio? - Reičelė jautė užsitrenkiant spąstus.
- Iš dalies, - nė nesivargino meluoti Džordžas. - Klausyk, mu
dviem reikia apie tai rimtai pasikalbėti. Negi taip baisu, kad noriu
tau padėti? - Jis patylėjo. - Juk tai daugeliu atžvilgių naudinga ir
man pačiam. Kad liktum čia, kad nesijaudintum. Ar ne geriau į
viską žiūrėti iš verslo pusės? Kad viskas būtų aišku?
- Ne. - Reičelė atsistojo ir nusisuko, nes jautė, kad yra nedė
kinga ir nemandagi, tik kad nieko negalėjo sau padaryti. Per ilgai
gyveno viena pati. Visa tai ir dar tas kūdikis, tad ji niekaip nega
lėjo susiorientuoti. - Negaliu tau šito leisti. Atsiprašau.
- Nenusisuk nuo manęs. Galvojau apie viską, ką pasakei. -

Džordžas tvirtai suėmė ją už pečių ir atsuko į save. - Jei jau nuo
širdžiai, negalvojau apie nieką daugiau. Žinau, kad sureagavau ne
taip, kaip tau norėjosi, ir labai atsiprašau. Tikrai.
- Nesvar... - pradėjo ji ir užsičiaupė.
- Žinoma, kad svarbu. Tu teisi. Neapsimetinėsiu, kad žinau,
ką daryti, nes nežinau. Gyvenu vienas pats jau daugiau kaip ke
turiasdešimt metų ir esu savanaudiškas senbernis. Bet padarysiu
viską, ko paprašysi. - Jis kalbėjo nuoširdžiai. - Tai yra, kai jau pati
žinosi, ko nori. Juk iki šiol mums visai neblogai sekėsi, ar ne?
Ji linktelėjo, paskui pasitraukė nuo jo ir prisėdo prie nedi
delio staliuko, ant kurio buvo sukrauti išplauti metaliniai šunų
dubenėliai.
- Nenoriu visko apsunkinti, - prisipažino ji. - Tik man vis at
rodo, kad kuo toliau, tuo labiau painiojuosi, ir man dėl to skaudu.
Džordžas pasiėmė kėdę ir prisėdo greta. Jis buvo taip arti, kad
Reičelės širdis nurimo.
- Ir aš taip pat, - atsiliepė jis. - Bet juk mudu esame du protin
gi suaugę žmonės. Tereikia pasistengti.
Tai buvo taip paprasta ir priminė Reičelei tėtį. Jis niekada nie
ko iš jos nereikalaudavo, tik paprašydavo pasistengti, o tai buvo
geresnis paskatinimas už visokius papirkinėjimus ir grasinimus.
Na, o mama... Valerija veikdavo pagal sudėtingą spaudimo siste
mą ir pasiekė tik to, kad Reičelė pabėgo į Londoną, kur palyginti
lengva buvo tvarkytis su visokiausio plauko pasiutusiais viršinin
kais.
Ji kelis kartus giliai įkvėpė, leisdama šiai keistai nuotaikai įsi
gerti į kūną, o Džordžas ištiesė ranką per stalą ir suėmė į delną
jos pirštus.
Palūkėjo minutėlę kitą, lyg rinkdamas tinkamus žodžius, o
Paskui labai švelniai pasakė:
314 Lucy Dillon
- Niekam tai neturi rūpėti, bet jei žmonės ims klausinėti apie
kūdikį, norėčiau, kad pasakytum, jog jis mano. Tai yra mūsų.
O aš jau mokėsiu atsakyti į visus kvailus klausimus.
Reičelė šyptelėjo, o paskui įsižiūrėjo į jų sunertas rankas: su
skeldėję šiurkštūs jo pirštai laikė apkabinę baltus jos pirštelius.
Iš kabineto pasigirdo kažkoks garsas, ir ji atsisuko. Taksas uos
tinėjo dubenėlį su vandeniu kampe, jis visas krūpčiojo, tarsi bijo
damas, kad kas iš jo neiššoktų. Perlas laikėsi atokiai ir tylomis ste
bėjo. Paskui Reičelė net kvapą sulaikė: taksas pradėjo lakti savo
rausvu liežuvėliu, iš pradžių lėtai, o paskui vis greičiau ir greičiau,
lyg kelis mėnesius būtų padoriai negėręs.
22
Niūri Džonio nuotaika išsisklaidė ar bent jau taip atrodė, bet po

antrojo spermos tyrimo Natali pasirodė, kadjis taip ir neatsigavo.
Vis nutildavo be jokios aiškios priežasties, o vos tik per televiziją
imdavo rodyti vaikus ar bet ką, kas su jais susiję, perjungdavo ka
nalą. Ji mėgino pradėti kalbą apie atostogas, kurias jiedu papras
tai planuodavo kelias savaites, visą sofą nuklodami lankstinukais
ir straipsniais, iškirptais iš sekmadieninio žurnalo, tačiau dabar
jis tik gūžčiojo pečiais ir išsisukinėjo.
- Laiko dar yra pakankamai, - sakydavo, nors paprastai jie
stengdavosi viską užsisakyti jau balandį. - Pažiūrėkim, kuo vis
kas baigsis.
Natali norėdavosi klykti: „Kas tas viskas?“ Bet ji tylėdavo, nes
greičiausiai jis turėjo omeny nevaisingumo gydymą. Ji jam dar
nesakė apie iš Nacionalinės sveikatos apsaugos tarnybos atėjusį
laišką, kuriuo buvo pranešama, kad jie užrašyti į eilę ir kad ši
priartės „maždaug po metų“. Pakankamai laiko vėl pradėti kalbą,
pagalvojo ji. Tegu jis iš pradžių bent pajunta poreikį.
Paprastai užsitęsus tylai kuris nors iš jų paleisdavo kokį kvai
lą pokštą, tačiau dabar tos tylos akimirkos vis augo, plėtėsi, jų
vis daugėjo. Džonis pradėjo anksti eiti miegoti, aiškindamas, kad
labai pavargsta mokykloje, tačiau Natali matė, kad jis tenori apsi
mesti miegančiu, kai ji įsmunka į lovą.
Vieną naktį, norėdama parodyti, kaip labai jo trokšta, nors
buvo sunkumų, Natali nusimetė marškinėlius ir prisiglaudė prie
316 Lucy Dillon
tvirto jo kūno, sukišdama rankas po pižama, kurios anksčiau nie

kad nė nevilkėdavo, ir minkštais švelniais delnais paglostė šiltą
krūtinę. Apsnūdęs jis atsiliepė, atsisuko ir pabučiavo išriestą jos
kaklą, tačiau abu staiga susivokė, kaip viskas pasikeitė, dabar kai
abu jau viską žino ir aistra išsisklaidė.
Graudžiai atsidusęs, jis atvirto ant nugaros, ir taip jiedu gulėjo
greta vienas kito, apsimesdami, kad miega.
Natali ir pati nežinojo, ar ilgai taip ištvers. Kiek jiedu gyve
na kartu, niekada nuo vienas kito neturėjo paslapčių, nebuvo ir
tokių minčių, kuriomis būtų pernelyg skaudu dalytis. Abu tarsi
žinojo, kad tas, kuris pirmasis apie tai prabils, sugriaus visą kalti
nimų ir pasekmių kortų namelį, o nė vienas iš jų nenorėjo imtis
nagrinėti tų minčių, kurios lyg sunkūs lietaus debesys pradėjo
formuotis pasąmonėje.
Kitą savaitę, įtikinėjo save Natali. Kitą savaitę pasakysiu jam,
kad mums praverstų konsultacija. Tai pernelyg svarbu, kad galė
tume nuspręsti patys.
Ir tiktai Berčio, lyg kokio nebylaus tarpininko, dėka jie išvis
galėjo pradėti kalbėtis.
- Ar jau pasirengęs į šeštadienio klubą? - paklausė Džonis
šeštadienio rytą. - Nori sumuštinio su kumpiu, a? Truputį pasi
vaikščioti ir pasišnekėti su savo panele pudele?
Natali suprato, kad iš tiesų jis kreipiasi į ją, o ne į šunį.
- Taip, aną savaitę praleidome, - kalbėjo toliau jis, mėginda
mas užglostyti tai, kad pats išvažiavo trims valandoms, palikęs
Natali vieną tampytis su Berčiu aplink kanalą. - Nenoriu sudaryti
įspūdžio, kad nekreipiam dėmesio į tavo poreikius. - Jis žvilgte
lėjo į Natali. - Vakar skambino Bilas, norėjo sužinoti, ar eisime
pavedžioti benamių šunų. - Jis patylėjo. - Sakė, pasigedęs mūsų
aną savaitgalį. Tikriausiai reikėtų eiti, kol dar neatpratom.
Negi tyrimų rezultatus sužinojom tik prieš porą savaičių? -
pagalvojo ji. O atrodo gerokai seniau.
- Na, gal norėtum eiti vienas, su Bilu? - Ji ištiesė ranką paglos

tyti Berčio. Tas buvo išsidrėbęs ant sofos, galvą pasidėjęs jai ant
rankos, o ausys nukarusios per sofos kraštą. Ant sofos drybsoti
jam negalima, bet ir jai negalima gerti kavos su kofeinu. Tiktai
dėl ko dabar reikėtų atsisakyti? - Ei, Berti, nori smagiai pasi
vaikščioti su tėveliu?
- Kodėl?
- Na, - gūžtelėjo pečiais Natali. Ji suprato, jog tai kvaila, tačiau
neapleido jausmas, kad Reičelė nepasakė jai visos tiesos. Nuojau
ta kuždėjo, kad Reičelė gali lauktis, o kaip tik šiuo metu Natali vi
sai neturėjo jėgų apsimetinėti laiminga - vargšeliui Džoniui nuo
to bus tik dar blogiau. - Bertis su manimi prisibendrauja per visą
savaitę. Aš jam jau nusibodau.
- O pati ar nenori į šunų prieglaudą? - susiraukė Džonis. -
Aną savaitę tik apie tai ir kalbėjai - apie tą Atvirų durų dieną,
kurią organizuojate kartu su Reičele. Kas nutiko? Nieko neišėjo?
Natali užbėrė druskos ant žaizdos.
- Ne, bet aš jau padariau viską, ką galėjau, - atsakė ji. - Neno
riu įkyrėti Reičelei.
- Tikrai neįkyrėsi. Tu patyrusi vadybininkė, Nat! Manau, ji
džiaugiasi tavo pagalba. - Jis kalbėjo visai kaip senasis Džonis. -
Nagi, eime, pasiimk paltą. Bertis irgi nori, kad eitum, ar taip?
Jis atsitūpė greta šuns ir išvogravo Berčio balsu, niūria Liver
pulio tarme:
- Paskubėk, Nat. Labai noriu kiaulienos su sumuštiniu.
Reikėtų eiti, žiūrėdama į jį pagalvojo Natali. Per kitas savaites
jam teks susidoroti su daug bjauresnėmis problemomis nei man.
Mudviem reikėtų laikytis kartu.
Tačiau kažkas neleido.
- O kodėl tau nesusitikus su Bilu ir nepaplepėjus? - linksmai
atsakė ji. - Man dar reikia šį tą padaryti, paskui galėsim susitik
ti - gal papietausim kavinėje ar panašiai?
318 Lucy Dillon
Džonis keistai žvilgtelėjo į ją.

- Gerai, - atsakė. - Paskambink, kai susiruoši iš namų.
Kai jis išėjo su iš paskos bidzenančiu Berčiu, Natali pagalvojo,
ar dabar jau visada taip bus - jie viską darys atskirai vis dažniau,
kol galų gale tai jau nebeatrodys keista.
Zoja visai nusiplūkė, kol Leo, Spenserį, visus jų futbolo reikme

nis, dar Irisiuką ir dar šį tą pusryčiams sugrūdo į automobilį.
- Man reikia aviganio, o ne labradoro! - sudejavo ji, kai Leo
bėgte pasileido atgal į namus obuoliuko. - Spenseri! Tuojau pat
liaukis!
Ji buvo sugalvojusi nuvežti berniukus j futbolo treniruotę, ge
rai juos nuvarginti, o tada nusivesti pavedžioti kitų šunų. Zoja
įtikino save, kad berniukams bus naudinga pamatyti, kas nutiko
kitiems šuniukams, ir dar pažiūrėti, kaip Megė dresuoja Irisiuką,
tačiau širdies gilumoje suprato, kad bando likimą.
Jei Bilas dar bus ten, pamatys ją su berniukais ir supras, kokie
svarbūs jai Leo su Spenseriu, o tai labai gerai. O jei jo jau nebe
bus... Ką gi. Tuomet nesvarbu. Bet vis dėlto į užpakalinę kelnių
kišenę ji įsikišo lūpų blizgį - dėl visa ko.
Ji perspėjamai nužvelgė Spenserį, kuris maištingai spardė ker
pes nuo vartelių. Jis irgi blykstelėjo akimis, ir Zoja jau žiojosi ką
nors pasakyti, tačiau suskambo telefonas.
Skambino Reičelė.
- Zoja? Prisimeni, pažadėjai mane apkirpti? Ar galėtum
šiandien?
Zoja pasvarstė, ar neatsisakius, tačiau staiga išgirdo save su
tinkant ir nudrožė į namus pasiimti reikmenų.
Kai po poros valandų atvyko į Keturis Ąžuolus, sukaitusi ir
užkimusi po komandos palaikymo sudėtingomis žaidimo aki
mirkomis, Reičelė jau laukė pasirengusi, net rankšluosčiu pe
čius apsisiautusi. Kirpčiukai buvo užaugę beveik iki akių, ir nors
tai suteikė romantiškumo išvaizdai, Reičelė juos nervingai vis

braukdavo į šoną.
Virtuvėje buvo pilna savanorių neperšlampamomis striukė
mis, ir Leo su Spenseriu patraukė tiesiai prie metalinės krosnelės,
kur Freda Šekli dalijo sumuštinius su kumpiu.
- Zoja, tu tikras angelas, - pareiškė Reičelė, o Spenseris tuo
metu, dideliam Zojos siaubui, laistė pomidorų padažu savo su
muštinį, nekreipdamas dėmesio į Fredą, kuri mėgino pakišti
servetėlę. - Atleisk, kad pristojau prie tavęs laisvą dieną, bet jau
nebegalėjau apsikęsti. Tie plaukai išvarys mane iš proto.
Zojos akys lakstė po patalpą, mėgindamos sužiūrėti vaikus ir
šunį. Leo voliojosi po stalu su Irisiuku, o jo veidas irgi jau iš
terliotas pomidorų padažu. Per futbolo treniruotę jie nė perpus
tiek nepavargo, kiek Zoja tikėjosi, o Leo ten tik lakstė ir klykavo,
nieko daugiau.
Bilo nesimatė. Zoja pamėgino nuslėpti nusivylimą.
- Nieko tokio, - atsakė ji. - Spenseri! Daugiau padažo nebe
pilk.
Jis piktai žvilgtelėjo į ją ir ištrėškę dar. Zoja suraukė antakius.
Žiūrint į ištepliotą jo veidą Reičelę pradėjo pykinti.
- Ar tu jiems neduodi valgyti?
- Nuolat duodu. Tai tas pats kaip kastuvu pilti anglis į garo
mašiną. Jiems niekada negana. Klausyk, gal einam kur nors? Kur
norėtum?
- Į kabinetą prie šunidžių, - paskubėjo patarti Freda. - Ten
galėsi prižiūrėti telefonus.
- Gerai. Eime, vaikai. - Zoja išsivedė vaikus, slapta trokšda
ma, kad ir juos būtų galima vestis už pavadėlių kaip Irisiuką, ku
ris užsispyręs neklausė Megės, savo mylimos mokytojos.
Net jei nebūtų žinojusi, kad Reičelė dirbo viešųjų ryšių srityje, iš
griežtos šukuosenos Zoja matė, kad Reičelė Londone lankydavo-
320 Lucy Dillon
si gana gerame salone, bet skirstydama sruogomis tankius juodus

plaukus ji stengėsi neįsibauginti.
Ji visa tokia rafinuota, nuo galvos iki kojų, pagalvojo Zoja. Na
gai, plaukai, apranga, automobilis. Bet tai ir normalu, kai neturi
vaikų. Gali leisti šimtus svarų šukuosenoms. Zojai smilktelėjo pa
vydas, bet paskui prisiminė, kad, net jei ir neturėtų vaikų, vis tiek
negalėtų šitiek mokėti.
Megei pasiūlius, Spenseris su Leo mėgino išmokyti Irisiuką
sustoti, nes komandą „Sėdėk“ jis jau daugmaž buvo įsiminęs,
tačiau šunyčiui labiau norėjosi vaikytis vaikus po kabinetą, nei
mokytis. Jie visi kėlė siaubingą triukšmą, ypač Spenseris, kuris
komandavo ir šunį, ir jaunesnį broliuką.
Šukuodama ir kirpdama Zoja jautė Reičelės įtampą. Tai rodė
ne vien įsitempę pečiai; net iš pačių plaukų, rodos, sklido įtampa,
kartais ji tai pajusdavo ir dirbdama salone. Pamažu pripranti pri
sitaikyti prie kliento nuotaikos.
- Ar judu nenusiraminsit vieną kartą? - susigėdusi pareika
lavo ji. - Atleisk, - atsiprašė Reičelės. - Savaitgaliais jiedu visai
pasiunta. Juos, o ne Irisiuką reikėtų mokyti sėdėti narve. Gal gy
vūnėlių parduotuvėje atsirastų nedidelių narvų berniukams?
- Ar galiu paklausti asmeninio klausimo? - Reičelė prakalbo
nedrąsiai, toli gražu nepasitikėdama savimi taip, kaip visada.
- Žinoma. Jei apie plaukų dažymą, joks klausimas nebus per
nelyg asmeninis, patikėk.
- Ne. - Reičelė patylėjo, paskui prakalbo tyliau. Berniukai,
šiaip ar taip, buvo tolokai ir per daug užsiėmę, kad išgirstų. - Ar
labai sunku būti vieniša mama? Tai yra ar įmanoma atstoti jiems
abudu tėvus ir dar gyventi savo gyvenimą?
Tokio klausimo Zoja nesitikėjo.
- Na, pradėkim nuo to, kad tikėjausi visai ne šito. Šiaipjau vai
kais turėjom rūpintis dviese. - Ji atsiduso, prisiminusi pirmąsias
dienas, kai Spenseris buvo mažas. Deividas tada buvo geras tėvas.
Jiedu abu buvo puiki komanda. Ir ne stresas ją dabar vargina la
biausiai, bet ta nuolatinės parengties būsena, kai vis lauki kokios
bėdos. Žinoma, glamonės ir mielos akimirkos yra puiku, tačiau
Zoją persekioja mintis, kad gali nutikti kas bloga.
Ji vėl sutelkė dėmesį į Reičelės plaukus.
- Taip, tai sunku. O ką? Ar iš mano elgesio atrodo, kad tai
sunkiausias darbas pasaulyje? - Ji ištempė tarp pirštų sruogą ir
pastebėjo kelis žilus plaukus. Geriau patylėti. - Jie ne visada pe
šasi ir klykauja. Pasitaiko ir mielų akimirkų.
- Ne! Visai nenorėjau kritikuoti. Jie nuostabūs berniukai! -
Reičelė neatsisuko. - Juk yra ir atlygis už visą tą triukšmą, argi
ne? Kai matai juos augant, mylint tave, virstant savarankiškais
žmonėmis.
- Be abejo. Tačiau labai sunku. - Zoja bent kartą pasidžiaugė,
kad nėra veidrodžio, kuriame klientė gali pamatyti ją. Kažin kaip
dabar atrodo jos veidas? - Ko gero, tai galima prilyginti kopimui
į kalną. Nežinai, kiek tai pareikalaus jėgų, bet kai užkopi į pačią
viršūnę, būna nuostabu. O kopti - labai varginantis užsiėmimas.
Net kalbos nėra.
- Betgi jie tavo. - Reičelės balsas suvirpėjo.
- Jie mano, - sutiko Zoja. Ji nusprendė, kad Reičelei nuotaika
turbūt sugedo dėl kokio nors ten priešmenstruacinio sindromo.
Kartais ir jai pačiai taip nutikdavo, bet, ko jau ko, o dar su vienu
vaiku ji nebepajėgtų susitvarkyti, net jei jį pristatytų paštu. - Na,
mano ir dar jų tėvo. Štai čia ir prasideda painiava. Nesinori leistis
į tas smulkmenas, jei tik įmanoma.
Reičelė neatsakė, ir Zoja susimąstė, ar tik nebus leptelėjusi ko
netinkamo. Pagal amžių Reičelė jau ir pati galėtų būti išsiskyrusi,
nors žiedo ir nenešioja. Oi. Kaip netaktiška. Gal, kaip tos moterys
iš žurnalų, ji pati viena ketina prasimanyti kūdikį.
322 Lucy Dillon
Ji pakėlė tarp pirštų Reičelės pakaušio plaukus, o paskui palei

do, norėdama pažiūrėti, kaip krenta. Neblogai, nusprendė Zoja.
Beveik pagal Londono standartus.
- Žinai, ką pasakysiu, - kalbėjo ji toliau, lyg iki šiol būtų tik
juokavusi. - Galiu atvežti tau Leo su Spenseriu, kaip Irisiuką. Pa
likčiau kelioms valandoms per savaitę. Turėtų pakakti motiniš
kiems instinktams numalšinti.
Suskambo telefonas, ir Spenseris griebė ragelį, Reičelei nespė
jus net nuo kėdės pakilti.
- Longhamptono policija, seržantas Pirdyla, - išpyškino jis.
- Gal paimtum jau dabar? - pasiūlė Zoja. - Galėtum laikyti,
kiek nori.
Vos tik Džonis su Berčiu išėjo, Natali visai nusiminė.

Ji mėgino išsiblaškyti tvarkydama namus ir įtikinėdama save,
kad Džonis puikiai praleis laiką su geriausiu draugu, bet buvo
pernelyg sąžininga, kad nepastebėtų tiesos - iš tiesų tai jai labiau
nesinori susitikti Reičelės, tad dar labiau susigėdo.
O kai sąžinė jau prabilo, tai jos taip lengvai nenusikratysi.
O kas toliau? Pradėsi vengti visų besilaukiančių moterų? Igno
ruosi gatves, kur yra vežimėlių parduotuvės ar mokyklos? Iki tol
jodvi su Reičele tikrai neblogai sutarė, o juk Natali pastaruoju
metu ne taip lengvai susidraugaudavo su žmonėmis. Jei Reiče-
lė laukiasi nuo to vedusio vyro, kurį paliko, tai jai prireiks visų
draugų, kuriuos tik galima rasti Longhamptone, pagalbos.
Ji sustojo svetainės viduryje ir išjungė dulkių siurblį. Reičelė
jai atvirai pasipasakojo apie Oliverį. Nors neprivalėjo. O kaip ji
jai atsilygina?
Betgi tai taip neteisinga.
Natali sunkiai nurijo seiles. Nemaloniausia buvo tai, kad Rei
čelė jai atrodė tarsi asmeninio slapto klubo „Be vaikų ir rūpesčių“
narė. Tačiau net keturiasdešimtmetės gali pastoti greičiau už ją.

Kuri kita? Freda? Betgi Reičelė nekalta. Niekas nekaltas.
Natali dar kokias penkias minutes pasiginčijo su savimi, pas
kui pasidavė, apsivilko paltą ir išvažiavo į šunų prieglaudą. Kai
pasirodė virtuvėje, Bilas su Džoniu dar nebuvo grįžę iš pasivaikš
čiojimo, bet Freda jai vis tiek pasiūlė sumuštinį su kumpiu.
- Jei ieškai Reičelės, tai ji kabinete. Zoja ją kerpa, - pasakė
Megė. - O kaip manai, ar Zoja ir per Atvirų durų dieną galėtų tai
daryti? Kirpti plaukus?
- Gal šunims, - pasiūlė Natali, niekaip negalėdama susilaiky
ti. - Greitas gyvūnų kirpimas? Juk ir pati galėtum, ar ne?
- Tikrai galėčiau! - nudžiugo Megė ir, paėmusi žymeklį, įrašė
pasiūlymą lentoje. Ten jau buvo pilna savanorių iškeltų minčių,
nuo „Greičiausiai atbėgęs pašauktas“ iki „Pakabinto obuolio gau
dymo - šuns ir šeimininko varžybos“. - Kaip manai, pora svarų
už nukirpimą?
- Taip, kodėl ir ne? - Natali niežtėjo nagai prirašyti „Ilgiausios
ausys“. Kad galėtų laimėti ir Bertis.
- Ar atėjai pasikalbėti su Reičele? - paklausė Freda. - Turiu
prisipažinti, aš irgi laukiu šio šunų šou. Puiku, kad galėsim at
kreipti žmonių dėmesį į tai, ką mes čia darom. Kad surandame
šuneliams naujus namus. Mudu su Tedujau galvojome apie mais
tą šioje šventėje. Kur nors kavinėje turėtų būti grilis.
- Ir patys galėtumėt priglausti kokį šunelį, Freda, - pasiūlė
Megė.
- Oi, tie laikai praėjo, - atsiduso Freda. - Be to, niekada nera
sim panašaus į mūsų Pipiną. Ar pasakojau tau apie...
- Gal einu susirasti Reičelės, - paskubėjo įsiterpti Natali ir iš
ėjo ųro duris šunidžių link
324 Lucy Dillon
Įkišusi galvą pro kabineto duris, Natali nusistebėjo, ar tik ne

bus atvežtas visas furgonas naujų gyventojų - toks buvo viduje
triukšmas.
Tačiau paaiškėjo, kad tai tik Leo su Spenseriu labai įtikina
mai pamėgdžioja labradoro lojimą, prie jų prisidėjo Irisiukas, ir
visa šutvė vertė aukštyn kojomis spintelių turinį. Abu berniukai
išsiteplioję pomidorų padažu iki ausų smagiai sau kvatojasi, ore
skraido lapeliai ir paskiri dokumentai.
Reičelė sėdėjo viso to sūkurio viduryje, o Zoja jau buvo be
baigianti naująją jos šukuoseną: kirpčiukai iki antakių, o visa kita
madingai pašiaušta. Reičelė atrodė seksualiai net be kosmetikos,
netrukdė ir pajuodę paakiai. O Zoja atrodė šiek tiek pavargusi,
bet gal todėl, kad kirpdama vis rūsčiai nužiūrėdavo vaikus.
Kai Reičelė tarpduryje pastebėjo Natali, susirūpinęs jos veidas
įgavo kitokią išraišką. Dar gilesnio susirūpinimo, tiesą pasakius.
- Sveika, Reičele. Sveika, Zoja, - pasisveikino Natali. Ji abiem
pamėgino nusišypsoti kuo natūralesne šypsena.
Pamačiusi ją, Zoja, rodos, šiek tiek įsitempė, bet Natali nu
sprendė, kad tai dėl Bilo. Visada šiek tiek keista susipažinti su
savo naujojo draugo draugais, nes nežinai, ko jiems bus apie tave
pripasakota. Natali pamėgino nusišypsoti dar draugiškiau.
- Gal žinai, kada ketina grįžti Džonis su Bilu? - paklausė Na
tali Zojos. - Aš dirbau namie, pamaniau, tegu Džonis kiek pa
būna su Berčiu, - pridūrė ji. - Mes ketiname važiuoti kur nors
papietauti - gal norėtum prisidėti? Jei dar neturi kitų planų?
- Oi, nežinau, - gūžtelėjo pečiais Zoja. - Bilo šiandien dar
nemačiau.
- A, - nusistebėjo Natali ir pagalvojo, ar nebus ko praleidusi.
- Tiesą pasakius, man jau reikėtų eiti. - Zoja susidėjo į krepšį
žirkles. - Spenseri, ar gali, kaip didelis berniukas, atnešti šluo
tą? Abu su Leo galėtumėt padėti mamytei sušluoti šiuos gražius
plaukus.
Leo pribėgo tuojau pat, bet Spenseris atstatė apatinę lūpą.

- Neversk manęs prašyti dukart, - perspėjo jį Zoja, ir berniu
kas nepatenkintas nupėdino.
- Mačiau, lentoje pilna pasiūlymų, - tarė Natali. - Atrodo, vi
siems kyla gerų minčių. Tai Atvirų durų diena tikrai bus?
- Taip, tikrai bus. Advokatas neprieštarauja - matyt, tai priski
riama prie verslo, taigi nereikės laukti, kol testamentas galutinai
įsigalios, - kiek šaltokai atsakė Reičelė.
- Puiku! - Natali pasitraukė iš kelio, kai pasirodė Leo su dvi
gubai už save didesne šluota ir iš paskos sliūkinančiu broliu. - Tai
kada manai ją surengti?
- O kada čia prasideda tikrai geri orai?
- Gal liepos mėnesį, - įsiterpė Zoja. - Paprastai sulaukiame
maždaug trijų vasaros dienų, bet ne visada iš eilės. Atsargiai, Leo,
neužkliudyk stalo... Na, tai apie ką kalbėjom? Paskutinis kovo sa
vaitgalis? Arba gegužės pradžia. Dar lieka visas mėnuo pasiruo
šimui, o panašiu laiku turėtų pražysti ir toji nuostabaus grožio
vyšnia priešais namą.
- Tikrai? - nustebo Reičelė. - O aš ir nežinojau, kad tai vyšnia.
O tu tuomet dar ateidinėsi?
- Spenseri! - užriaumojo Zoja. - Ačiū, o dabar gal gali sumes
ti plaukus į šiukšlių dėžę? Į dėžę. Taip, tikriausiai, kaipgi kitaip
galėčiau jums atsilyginti. - Ji reikšmingai žvilgtelėjo į Natali. -
Gal mes jau nesipainiosime po kojų. Tuos du geriau vežtis namo.
- Tikrai nenori palaukti Bilo su Džoniu? Netoli Roshilio yra
labai jauki kavinukė, kur įleidžiami šunys. Ir vaikai.
Atrodė, kad Zoja dvejoja.
- Nagi, - paragino ją Natali. Jai norėjosi bent šitaip atsilyginti
už jos pačios sugižusią nuotaiką.
- Jei gražiai paprašytum Megės, ji duotų berniukams kokių
skanėstų Irisiukui, - pasiūlė Reičelė. - Be to, sandėliuke ji turi
Paslėpusi dar ir tablečių nuo galvos skausmo.
326 Lucy Dillon
- Gal pasimatysim vėliau, - pasakė Zoja ir išvijo berniukus j

koridorių, o tie iškart nubildėjo virtuvės link.
- Gerai, atrodo būsiu apkurtusi, - tarė Reičelė, krapštydama
pirštu ausį. - Ar čia man vaidenasi, ar staiga pasidarė visiškai
tylu?
- Lyg ir pasidarė. - Natali staiga suprato, kad nė nežino, ką
nori pasakyti. O dabar ėmė ir pasijuto nejaukiai lyg kokia paau
glė, o proto liko irgi maždaug tiek pat.
Reičelė atrodė tarsi nudilginta, tačiau elgėsi gana taktiškai.
Kažin ar aš taip sugebėčiau jos vietoje atsidūrusi, pamanė Natali.
- Labai džiaugiuosi, kad atėjai, - pasakė Reičelė. - Turiu tau
kai ką pasakyti. Kad neslėgtų sąžinės.
Na, štai, pagalvojo Natali ir pasistengė nutaisyti kuo laimin
gesnį veidą, nors širdis nusirito tiesiai į kulnus.
- Gerai.
- Aš laukiuosi. - Reičelė neatrodė labai džiaugsmingai, tačiau
akimis tyrinėjo Natali veidą ir, matyt, ieškojo geresnių žodžių. -
Jau beveik šešios savaitės. Niekam dar nesakiau, bet norėjau, kad
žinotum.
- Sveikinu. - Natali pamėgino prisišaukti kažkur išgaravusį
sveiką protą, tačiau giliai viduje spardėsi ir klykė lyg išraudęs
mažvaikis. Kaip gali pastoti moteris, nekenčianti savo buvusiojo,
kuri net šeimos neturi, kodėl jai pasisekė labiau nei jiedviem su
Džoniu? Negi tai teisinga?
- Nesveikink. - Reičelė net krūptelėjo. - Neapsimetinėsiu, kad
manęs neištiko šokas, nes tikrai ištiko. Nelemtas atsitiktinumas.
Tu norėjai išgirsti visai ne tai, - greit pridūrė ji. - Atleisk.
- Kodėl, visai ne. Gal ne taip jau ir blogai, kad atsitiktinu
mas. - Akyse tvenkėsi bejėgiškumo ašaros. - Tuomet tai.atrodo...
ne taip asmeniška.
- Natali, man buvo labai sunku tau pasakyti, bet pamaniau,
kad bus blogiau, jei sužinosi iš kitų. - Reičelė ištiesė ranką ir pa
lietė jos rankovę. - Tu man labai, labai padėjai tada, kai buvo už
sukusi Keit. Norėjau elgtis su tavimi sąžiningai.
Natali narsiai linktelėjo. Ji matė, kad Reičelė pasimetusi, ir pa
mėgino elgtis kilniai.
- Ar jam jau pasakei? Tai yra tėvui?
Reičelės veidas nusigiedrijo, bet paskui ir vėl išryškėjo raukš
lės kaktoje.
- Taip, - atsakė ji ir patylėjo. - Bet tai ne Oliveris, - pridūrė
užplūdus atvirumo bangai, - tai Džordžas.
- Džordžas... Fenvikas? - Natali susiraukė, mėgindama susi
vokti, paskui neteisingumo jausmas vėl užliejo lyg banga. - Ne
gali būti, kada ir suspėjot? Net nežinojau, kad jūs... - Ji patylėjo. -
Susitikinėjat.
- Išties tai net nesusitikinėjom, - nusiminusi ištarė Reičelė. -
Na, dabar jau matomės, tačiau tebuvo viena naktis. Žinau, dau
giau nė nereikia, bet tą ir turėjau omeny, kai sakiau, kad atsitik
tinumas.
Natali pažvelgė jai j akis, bet prikando liežuvį, kol nespėjo pa
sakyti ko nors bjauraus.
Geriau patylėti, nes tai jau niekaip nesiderina su paprasčiausiu
žmogiškumu, tačiau Natali besilaukiančių moterų atžvilgiu va
dovavosi gana sudėtinga susitaikymo sistema, kuri buvo paremta
išvedžiojimais apie tai, ar ilgai jos bandė, kiek pastangų padėjo, ar
labai myli savo vyrus. Nelaimingas Reičelės išsiskyrimas su vyru,
atsisakiusiu suteikti jai laimingą santuoką, buvo vienas dalykas,
tačiau pastoti visiškai atsitiktinai, per vieną vienintelį kartą, nuo
vyro, su kuriuo vos pažįstama...
- Tai sudėtinga, - užuot pamokslavusi, ištarė ji, bet tuojau pat
pasibjaurėjo savimi, nes prašneko visai kaip motina.
Reičelė prisidengė burną ir staiga pasirodė labai pavargusi.
- Suprantu. Prašau, tik nesakyk niekam. Tik norėjau, kad tu
žinotum. Jei jau nuoširdžiai, didumą laiko aš negaliu patikėti, jog
tai man nutiko, o likusį laiką tiesiog bijau.
328 Lucy Dillon
Natali draskė prieštaringi jausmai - nuo pasiutusio pavydo iki

užuojautos priešais sėdinčiai moteriai. O juk dar taip neseniai at
rodė, kad mudvi susidraugausim, priminė ji sau. Neleisk tam ap
sėdimui dėl kūdikio visko sugadinti. Tai jau pradėjo stumti nuo
tavęs tolyn Džonj.
Lengva pasakyti. Sunkiau padaryti.
Bet akimirkai Natali pavyko nuslopinti bjaurius jausmus ir
beveik nuoširdžiai nusišypsoti.
- Ačiū, kad pasakei, - ištarė ji. - Ir kad paaiškinai.
Reičelė jai irgi nusišypsojo, nors jos skruostais plūdo ašaros.
Kai priėjo jos apkabinti, Natali suvokė, kad ir pati verkia.
23
Kol apie kūdikį Reičelė težinojo viena, buvo dar gana lengva ap
simetinėti, kad nieko nederamo nenutiko.
Šunų prieglaudoje tai nebuvo aptarinėjama, nes nežinojo nei
Megė, nei Freda, o Natali iš viso nenorėjo šnekėtis apie kūdikius.
Net ir su Džordžu jiedu ne kažin ką tepašnekėdavo, nes jis elgėsi
su ja maždaug taip pat, kaip ir anksčiau, įvairiais pretekstais vis
užeidinėdavo į šunų prieglaudą, ir netgi Mėgėjau pradėjo supras
ti, kad dauguma tų pretekstų iš piršto laužti.
Jie vis taip pat susitikinėdavo du kartus per savaitę, tačiau buvo
vienas didžiulis skirtumas - pasimatymo pabaigoje nebebūdavo
bučinio. Dabar tai kažkodėl atrodė netinkama. Pirmą vakarą, paly
dėjęs ją iki automobilio, Džordžas pasilenkė lyg ir ketindamas pa
bučiuoti, tačiau pati nesuprasdama kodėl Reičelė greit pakštelėjo
jamį skruostą. Jisnustebęs pažiūrėjo įją, bet viskas tuo ir pasibaigė.
Dabar mums reikia likti gerais draugais, kad neužkluptų dar
daugiau bėdų, pagalvojo Reičelė važiuodama namo. Tačiau neži
nia kodėl širdį užgulė sunkumas.
Džordžas ją palydėjo ir į pirmąją rimtą apžiūrą ligoninėje. Ji
atsitiktinai užsiminė, ojis, matyt, paėmė į širdį labiau, nei parodė,
nes kai sustabdė savo žvilgantį naujutėlį reindžroverį aikštelėje
prie ligoninės, ten jau stovėjo nudrengtas jo landroveris, tad sa
vąjį ji pasistatė greta.
- Tikrai to nori? - paklausė ji, nuleidusi langą. Laukiamajame
bus pilna jai nepažįstamų žmonių. Tačiau beveik visi pažinos jį.
- Taip, - atsakė jis. - Noriu, kad labiau susikauptum.
Po patikrinimo staiga viskas tapo labai tikroviška. Ji sužinojo
apytikrę datą - gruodžio 20-oji, ir buvo paskirtas pirmasis tyri
mas ultragarsu. Ir tada Reičelė suprato, kad atidėlioti nebegalima,
reikia pasisakyti motinai.
Ji palaukė, kol Megė išsives šunis į pirmąjį pasivaikščiojimą, o

Freda saugiai įsitaisys kabinete rinkti informacijos.
O tada užlipo tiesiai viršun ir susuko tėvų numerį senu tele
fonu, kabėjusiu laiptų aikštelėje. Kol laukė atsiliepiant, spoksojo
į savo atvaizdą veidrodyje. Galva buvo visiškai tuščia, sukosi tik
viena mintis, kad reikėtų paprašyti Džordžo kartu su kitais šuni
mis paskiepyti ir Perlą.
O kažkada buvau tikra kalbėjimo telefonu virtuoze, pagalvojo
ji. Dienų dienas prakalbėdavau telefonu.
Valerija atsiliepė, kai Reičelė jau buvo bepadedanti ragelį.
- Oi, čia tu, Reičele, - aiktelėjo ji. - Maniau, kad Amelija.
Greisė prastai jaučiasi.
- Ar reikia atlaisvinti liniją? - paklausė Reičelė.
-Ne.
Valerija nepridūrė: „Jei tik kalbėsi greitai“, bet Reičelė ir taip
suprato.
- Mm, kaip gyveni? - Reičelė prisiminė, kaip kolega kartą jai
aiškino, kad blogas naujienas geriausia pateikti po dar blogesnių,
bet nieko negalėjo sugalvoti, tik į galvą vis lindo prie salotų pa
slėptas šimto tūkstančių svarų vertės Dotės kaklo papuošalas ir
santuokos liudijimas batų dėžutėje. Bet visa tai gali per daug jau
toli atitraukti dėmesį.
- Gerai, Reičele. - Tyla. - Ar gerai jautiesi? Tau liūdna?
- Ne, nieko panašaus! - Ji gurktelėjo. - Klausyk, mama, turiu
naujieną - aš laukiuosi kūdikio.
Tyla aname laido gale truko taip ilgai, kad Reičelė išgirdo
skimbtelint durų varpelį ir su laikraščiu grįžtant tėtį. Gal mama
nualpo?
- Tavo žurnalo nebuvo, Vali, tai paėmiau ledinukų! - šūktelėjo
jis, ir Reičelei sugniaužė gerklę, pagalvojus apie tuos ilgus jaukius
metus, tėvų praleistus drauge. Jos vaikas šito nepajus - į gera tai
ar į bloga.
Susiimk, įsakė sau. Juk tu šito net ir nenorėjai. Darei viską, kad
tik netektų gyventi kaip mamai su tėčiu.
- Atleisk, mieloji, - tyliai ištarė mama. - Parėjo tavo tėtis, o aš
turbūt prastai tave išgirdau. Ką pasakei?
- Sakiau, kad laukiuosi kūdikio. - Šįkart Reičelė pamėgino
kalbėti linksmiau. Kad įtiktų mamai.
- Kaip? - Rodės, mama vos atgauna kvapą. Kalbėjo ne piktai,
ne atšiauriai, bet visiškai suglumusi, lyg Reičelė būtų prisipažinu
si, kad jai išdygo trečia koja.
- Na, įprastu būdu. Vyriškis susitinka moterį. Žiurkėnas ran
da urvelį.
- Nekvailiok, Reičele. O aš jau maniau, kad tu pasidarei kažką,
kaip tos vienišos moterys. Dirbtinis apvaisinimas ar dar kas. -
Rodos, Valerija įsižeidė. - Na, tu juk net draugo neturi. Bent jau
man nesigyrei, - pridūrė ji.
- O dabar turiu. Lyg ir. Tai nutiko kiek nelauktai, bet mudu
nusprendėme eiti pirmyn ir... - Reičelė padarė grimasą savo at
vaizdui. Tokių žodžių ji niekad nesitikėjo išgirsti iš savo lūpų. -
Pasistengsiu tapti motina.
- Ką gi, sveikinu, - išspaudė Valerija. Ir nudžiugo, rodos, ly
giai taip pat, kaip ir visi kiti, kuriems ji pranešė šią naujieną.
Aname laido gale viskas nutilo, lyg mama būtų uždengusi ra
gelį ranka. Bet Reičelė išgirdo ją sakant:
- Tai Reičelė. Ji laukiasi kūdikio... Taip, kūdikio. Ne, ne kalės.
Savo. Aš ne...
332 Lucy Dillon
Paskui pasigirdo tėčio balsas:

- Sveika, brangioji. Sveikinu! Ar aš teisingai išgirdau? Tapsi
mamyte? Nuostabi žinia!
- Ačiū, tėti. - Išgirdus malonų tėčio balsą jos jausmai vėl su
rizgo. - Kiek netikėta.
- Ir tu atsiradai netikėtai. Kaip ir Amelija. Visi vaikai atsiran
da netikėtai. Labai dėl tavęs džiaugiuosi, mieloji. Ar supažindinsi
mus su laiminguoju tėčiu?
- Taip, na, dėl to ir skambinu.
- Atiduodu ragelį mamai, - tarė Kenas. - Ji jau mojuoja ran
komis.
- Mama, - vangiai ištarė Reičelė, kai ragelis perėjo į kitas ran
kas. - Pamaniau, būtų puiku, jeigu...
- O kas tėvas, Reičele? - Valerijos balsas drebėjo. Tokie muilo
operų pokalbiai buvo visai ne jos sritis.
- Jis vardu Džordžas. Tai veterinaras, su kuriuo pradėjau susi
tikinėti, gydo prieglaudos šunis.
- Bet juk tu ten ir dešimties minučių nepragyvenai!
- Žinau. Kaip sakiau, tai nutiko netikėtai. Bet juk toks ir yra
gyvenimas? Šiaip ar taip, pagalvojau, kad gal savaitgalį judu su
tėčiu galėtumėt atvažiuoti. Susipažintumėt su Džordžu, viską čia
apžiūrėtumėt. Gal pasidairytumėte po namą ir pažiūrėtumėte, ko
norite iš Dotės daiktų. - Ji pamėgino juokauti. - Šuns parsivežti
nebūtina, bet jei kartais norėtumėt, čia yra tikrai mielas spanielis,
kuris jums tiktų.
- O to Džordžo negali atsivežti pas mus?
- Mama, negaliu Megės palikti vienos su krūva šunų. Tai ne
teisinga. O Džordžas tikrai labai užsiėmęs, dar nesibaigė ėriavi-
mosi sezonas. - Reičelė pamėgino negalvoti, į ką galėtų išvirsti
„Džordžo atsivežimas pas mus“. Juk jie yra du užsispyrę suaugę
žmonės, o ne porelė netikėtai užkluptų paauglių. Na, jei susitiki
mas vyks jos pačios namuose, gal pavyks viską kaip nors suvaldy
ti ir išsisukti nuo nepatogių klausimų.
- Na, jei jau kitu laiku negali, turbūt įmanoma, - burbtelėjo
Valerija, bet tuojau pat pasitaisė: - Nenorėjau kritikuoti, Reiče-
le. Tiesiog... - Ji kovojo pati su savimi. - Niekad nežinau, ką tau
pasakyti. Niekad nesuprantu, kada tu nori, kad nudžiugčiau, o
kada ne.
- Ką nori pasakyti? - Reičelę suglumino keistas liūdesys mo
tinos balse.
- Nieko. Tai apie kurį savaitgalį šnekamės? - kalbėjo toliau
Valerija, dabar jau daugmaž savo įprastu balsu. - Galiu pastum
dyti budėjimo ligoninėje laikus. Ar reikia ką nors atvežti? Ar jau
buvai pasitikrinti pas gydytojus? Jei nori, paskambinsiu Amelijai
ir paklausiu, ar turi atlikusių nuo Džeko drabužėlių.
Reičelė pasirėmė galva į medinius turėklus. Prasideda.
- Tiesą pasakius, mama, norėčiau patarimo, kaip organizuo
ti šventes, - pasakė ji. - Ketinu surengti Atvirų durų dieną, nes
ieškau rėmėjų šunų prieglaudai. Kitą mėnesį. Tik nieko nesakyk.
Pati žinau, kad tai man nebūdinga.
Tyla aname laido gale truko gal tik šiek tiek trumpiau už aną,
skirtą kūdikio garbei.
- Kokia puiki mintis, Reičele, - galop pasakė Valerija. - Ar jau
pagalvojai, ką daryti, jeigu lis?
Reičelė leido jai dosniai dalyti patarimus apie gaiviųjų gėrimų
svarbą. Gal tai padės motinai lengviau su visu tuo susitaikyti.
Apačioje virtuvėje buvo tuščia, tiktai Perlas gulėjo galvą pasidėjęs

ant slenksčio. Ant Megės mėgstamiausios kėdės prie metalinės
krosnelės kabėjo jos švarkelis, taigi ji jau, grįžo pavedžiojusi šu
nis, bet Fredos niekur nesimatė, nors ši paprastai tokiu metu jau
ruošdavo arbatą.
334 Lucy Dillon
- Gal jos abi prie šunidžių? - paklausė Reičelė ir patraukė į

kabinetą, o Perlas nusekė jai iš paskos.
Ir žinoma, Megė su Freda buvo ten: Freda prilipus prie Reiče-
lės nešiojamojo kompiuterio, o Megė - Fredai prie nugaros, aiš
kindama, kas vyksta ekrane.
- Gavome keletą elektroninių laiškų! - paaiškino Megė. - Nori
priglausti šunis!
Reičelės su Natali naujoji internetinė svetainė darėsi vis popu
liaresnė, kai Reičelė įdėjo nuorodą keliuose didžiuosiuose pagal
bos šunims tinklalapiuose, tada ir pradėjo plaukti užklausimai,
maždaug po tris keturis per dieną. Reičelė mėgino per dieną įdėti
po du puslapius, paskutinį įdėjo vakar vakare.
- Na, tik vieną šunį, - pataisė ją Freda, ir staiga abiejų veiduo
se pasirodė atsargumas.
- Kurį? - Reičelė pasidėjo kavos puodelius, kuriuos nešėsi iš
plauti, ir priėjo pažiūrėti. Pro Megės petį nužvelgė ekraną. - Oi.
Keturi elektroniniai laiškai iš eilės vienu ir tuo pačiu pavadini
mu - Bertis, basetas.
- Kas jiems pasakys? - paklausė Freda, ir visų trijų akys - jos,
Megės ir Perlo - nukrypo į Reičelę.
Suskambus mobiliajam telefonui, Natali kaip tik vedžiojo Bertį

palei Longhamptono kanalą.
Nuotaika ir šiaip jau buvo nekokia, nes padavėja kavinėje ne
leido užsisakyti kavos išsinešimui ir atsisakė suprasti jos „kapu
cino“ pantomimą pro stiklą. O Džonis, kuris paprastai išnešdavo
šiukšles nesispyriodamas, nes tai buvo jo, kaip vyro, pareiga na
muose, paliko jas dvi savaites pūti garaže - šis kvapas Berčiui ir jo
Lemtingajai Nosiai pasirodė per daug jau gundantis.
Ji piktai išsitraukė telefoną ir atsiliepė, tikėdamasi išgirsti Džo-
nio atsiprašymą arba Reičelės klausimus, kaip Excel programa
sukurti dokumentą.
- Laba diena, ar čia Natali Hodž?

- Taip, Natali Hodž, - automatiškai atsakė ji. Bertis uostinėjo
po krūmus, ieškodamas ko nors šlykštaus, tad ji trūktelėjo pava
dėlį. Šuo grėsmingai žvilgtelėjo į ją, ir Natali pagrūmojo pirštu.
- Aš esu Marija Persel iš „Blue Sky Solutions“, ir man labai
gaila, kad iki šiol neteko su jumis susipažinti. - Moteris kalbėjo
spėriai ir dalykiškai, tad Natali teko susiimti. - Mes perkeliame
įstaigas ir susidūrėme su informacinių technologijų problemo
mis. Tačiau norėjome su jumis susisiekti ir aptarti keletą galimy
bių, jei tik turite minutėlę. Tai įmanoma?
Natali sustojo. Ji buvo beveik pamiršusi, kad davė savo duo
menis įdarbinimo agentūrai - tai padaryti jai patarė žmonės iš
personalo skyriaus buvusiame darbe tą nelemtą dieną, kai Selina
pasakė, kad atleidžiama pagal etatų mažinimą.
- Mm, taip, įmanoma, - atsakė ji, mėgindama vėl susikaupti,
bet sekėsi sunkiai, nes Bertis smagiai traukė pavadėlį, aiškiai ke
tindamas išsivolioti, jo ausys jau buvo aplipusios kažkokia bjau
rastimi.
- Ne, - vien lūpomis pasakė ji, mėgindama įsistebeilyti kuo
pikčiau. Bet jis vis tiek išsivoliojo ir patenkintas net užsimerkė,
kai kaklą išsitepė „kvapniuoju“ „Lapės Š Nr. 5“, kurio smarvės,
kad ir ką sakytų internetas, nepašalina joks pomidorų padažas.
Natali kurį laiką svarstė, ar neišjungus telefono, nenutempus
šuns į šoną ir neperskambinus, apsimetus, kad nutrūko ryšys. Ta
čiau tik išsitraukė skanėstą iš maišelio kišenėje, ir šuo kaip kulka
atlėkė jai prie šono.
- Ar jūs manęs vis dar klausotės? - nerimo Marija Persel.
Tau reikia darbo, priminė sau Natali. Tai šešių mėnesių atosto
gos, o ne gyvenimo būdas.
- Taip, klausausi! Kalbėkit, - paragino ji, tempdama Bertį kuo
toliau nuo pagundos ir arčiau tako į miestelį.
336 Lucy Dillon
- Jums atsiveria puiki galimybė. Manau, sužinojusi daugiau

jūs tik džiaugsitės, kad buvote atleista, - šnekėjo moteris iš įdar
binimo agentūros. - Ketinu tuojau pat atsiųsti jums visas smul
kmenas elektroniniu paštu. Ar esate netoli kompiuterio?
- Ne visai, - atsakė Natali. - Dabar kaip tik vedžioju šunį!
- A, - balse nuskambėjo nuostaba ir lygšioks toks nepritarimas.
Šunų vedžiojimas neįeina į gyvenimo aprašymus, priminė sau
Natali. O išmestas iš darbo žmogus turbūt privalo sėdėti ir išsi
žiojęs laukti kitos galimybės.
- Gerai, tuomet gal galėtumėte paskambinti man, kai tik grįši
te. Šiuo atveju labai svarbu ir laikas. Jūsų patirtis tobulai atitinka
mūsų klientų reikalavimus, ir aš tiesiog neabejoju, kad pamačiusi
aprašymą jūs netversite džiaugsmu. Atlyginimas kol kas svarsty
tinas, bet neabejoju, kad su jūsų patirtimi... - Natali beveik matė,
kaip agentūra atsiriekia nemažą gabalą sau.
- Žinoma, - patikino ji kuo maloniau ir kuo oficialiau. - Susi
sieksiu su jumis kaip galėdama greičiau.
Vos tik parėjusi namo, Natali išsispausdino visą medžiagą, o iš-

maudžiusi Bertį, nes tas, atsidūręs tarp keturių sienų, pradėjo
dvokti ypač nepakenčiamai, visą popietę pratūnojo spoksodama
į tuos popierius.
Ji dar tik kelias savaites neina į darbą, maždaug tiek laiko, kiek
trunka Džonio vasaros atostogos, tačiau skaitant tą darbo apra
šymą norėjosi išjungti telefoną ir jokiai Marijai gyvenimo apra
šymo nesiųsti.
...jūs trokštategalios ir atsakomybės...
...didžiuliai ateitiesplanai ir ryžtasjuos įvykdyti...
...jūs turite būti atkaklus irgebėti greitai atgautijėgas...
Ji pažvelgė į Bertį, kuris tupėjo atsirėmęs į apkramtytą pagal
vėlę ir žiaumojo šlykščią kiaulės ausį - tai buvo atlygis už vonioje
iškęstas kančias.
- Tik pažiūrėk. - Ji pamojavo popieriaus lapu. - Ar jie ten

vadybininkės ieško, ar gladiatoriaus?
Šuo žvelgė į ją visiškai nusiminęs, ir Natali, išsitraukusi tele
foną, jį nufotografavo, kad nepamirštų, jog jis liūdnai spokso net
tuomet, kai yra sušilęs, ką tik išmaudytas, su kiaulės ausimi dan
tyse ir apipiltas dėmesiu.
Jos telefone tikrai per daug Berčio nuotraukų.
Ji vėl ėmėsi gyvenimo aprašymo kompiuterio ekrane. Jai siūlė
vadovauti vadybininkų komandai nedidelėje natūralų šokoladą
gaminančioje įmonėlėje, kurią neseniai nusipirko didesnis mais
to gamintojas. Taigi jie norėjo žmogaus, turinčio patirties stam
biame versle, tačiau gana jautraus smulkmenoms, o kaip tik to
ji išmoko padėdama startuoti sveiko maisto kompanijoms savo
buvusiame darbe. Popieriuose viskas atrodė viliojamai, be to, tik
už trisdešimties mylių nuo namų, netoli Birmingamo.
- Kažin ar labai negerai būtų, - šnekėjo ji toliau, - jei pasaky
siu Marijai Persel, kad nenoriu pasinaudoti jos suteikta nuostabia
galimybe, nes norėčiau susilaukti vaikelio? Juk blogiau būtų, jei
pradėčiau dirbti, paskui išeičiau motinystės atostogų, ar ne, Ber
ti? Juk taip sąžiningiau?
Ji patylėjo, paskui pažvelgė į Bertį, kuris gulėjo aukštielninkas,
išvertęs savo dėmėtą pilvą. Tai jau buvo visai kitoks šuo, nei tas,
kurį ji parsivedė prieš kelias savaites. Jis nebuvo įbaugintas, kaip
kai kurie kiti šunys, tačiau kažkaip labai jau primygtinai steng
davosi pelnyti jų meilę, kad tik šeimininkai niekur neprapultų.
O dabar, kai apsivertė pilvu aukštyn, iš karto užsimerkė, jau žino
damas, kad netrukus bus pakutentas.
Kaip jie iki šiol gyveno be jo?
Džonis sureagavo ne visai taip, kaip ji tikėjosi.

Tiksliau, Natali niekaip negalėjo išsiaiškinti, ką jis apie tai gal
voja. Lyg ir džiaugėsi, kaip visada didžiavosi, kad žmonai buvo
338 Lucy Dillon
pasiūlytas toks atsakingas ir rimtas darbas, ir kaip visada šaipėsi

iš vadybininkų žargono, bet kartu jai susidarė įspūdis, kad nesa
ko, ką iš tiesų galvoja.
Po vakarienės jiedu sėdėjo ant sofos, vienas viename gale, ki
tas kitame, o Bertis išsidrėbė per vidurį. Tai buvo didžiulė sofa,
kurią jiedu pasidovanojo sau vestuvių proga, kad galėtų kartu gu
lėdami žiūrėti televizorių, bet ne tokia didelė, kad Bilas ar koks
kitas vienišas jų draugas būtų galėjęs ją palaikyti dar viena lova.
- Tai kaip manai, ar siųsti jiems gyvenimo aprašymą? - pa
klausė ji.
- Kaip nori, Nat.
- Žinau, bet ką tu manai?
Džonis padėjo šalin popierius su darbo aprašymu. Nutaisė
nieko nereiškiantį veidą.
- Tai puiki proga. Tu juk visada norėjai savarankiškai vado
vauti vadybininkų komandai, tai maža komanda didesnėje, be to,
tau patinka šokoladas. Atrodo, tinka taip, kad geriau ir paieško
jusi nerastum.
- Žinau, - Natali patempė lūpą. - Bet argi mes nenutarėm, kad
tuos šešis mėnesius panaudosime mėgindami pradėti vaikelį?
- O argi mes ką tik nesužinojome, kad nebus taip paprasta? Ir
kad tai man reikėtų pasiimti atostogas ir pasigydyti?
- Nešnekėk taip. Žinai, kad taip nėra. - Ji bakstelėjo jam į šlau
nį kojine apauta koja. - Šiaip ar taip, gydytojas Kortis dar negavo
antrojo tyrimo rezultatų, ir tu dar nežinai, ką jis pasakys.
Džonis maištingai į ją dėbtelėjo.
- Manau, kad abu žinome.
Neverta su juo kalbėti, kol taip nusiteikęs, pamanė Natali. At
rodo, kad per vieną naktį jo nusiteikimas „viskas bus gerai“ per
simainė į „viskas jau baigta“.
- Na, gal reikėtų padirbėti, - ėmė kalbėti Natali, mėgindama
pati sau prieštarauti. - Jeigu reikės kiek palaukti, kol įrašys į eiles
nevaisingumo gydymui, gal man vertėtų per tą laiką užsidirbti

motinystės atostogas? - Ji patylėjo. - Čia neparašyta, koks bus
atlyginimas, bet ji lyg ir užsiminė, kad didesnis nei buvusiame
darbe.
- Kaip nori, Nat.
- Gal gali liautis tai kartojęs? - Ji vėl jam įspyrė, šįkart sti
priau. - Džoni, tai rimta, reikia apie tai pasikalbėti. Juk tai ne vien
mano darbas, tai mūsų ateitis.
- Na, o jei pasakyčiau ne? - Džonis sutelkė visą dėmesį į Ber-
čio ausis, kurias Natali tvarkydama namus paliko ramybėje. Da
bar jos jau buvo kaip reikiant riebaluotos ir atrodė šlykščiai. Jis
apsivyniojo aplink pirštą drėgną servetėlę ir pradėjo valyti akso
minės ausies vidų, Bertis net pasirangė iš malonumo. - Kurį laiką
ištemptume. Yra tavo išeitinė kompensacija, mano atlyginimas.
Be to, mes nedaug kur išeiname, kai įsigijome šitą griozdą.
- Taip, - atsiliepė Natali, bet nelabai entuziastingai. - Bet juk
ketinome tuos pinigus investuoti, ar ne?
- O tavo atostogos - tai laiko investicija, - atrėmė Džonis. -
Klausyk, mes ištempsime. Šiaip ar taip, tau išėjus motinystės
atostogų tektų pasispausti. Negi nenori bent metus praleisti su
vaikeliu? Juk vis šnekėjai, kad visai nedirbsi, iki vaikas pradės
lankyti mokyklą.
- Na, dabar jau nebežinau. - Kad ir kaip ji mylėjo Bertį, tačiau
kai kiauras dienas sėdi su juo namie, kai tavęs neįleidžia nei į
kavines, nei į parduotuves, nei į bibliotekas - išvis niekur, išsky
rus „Gyvūnų pasaulį“, šiek tiek pravaikė Natali svajones apie viso
laiko kūdikiui skyrimą. Ojuk Bertį galima palikti namuose porai
valandų.
- Mums paprasčiausiai reikėtų pakeisti planus, - tarstelėjo
jis. - Žmonės taip daro.
- Džoni, nenoriu keisti planų. - Natali užsimerkė ir pamatė,
kaip jos svajonių darbas suplevena priešais akis ir pranyksta, kad
340 Lucy Dillon
daugiau jau niekada nebepasirodytų. - Aš dirbau visą gyvenimą

ir nenoriu nustoti dirbus! O jei negalėsime turėti vaikų, tai bent
norėčiau, kad turėtume geriausią... - Ji nutilo, staiga suvokusi, ką
pasakė. - Jei vaikų susilaukti mums bus ne taip lengva, - pasitaisė
ji, - būtų prasminga užsidirbti kiek galima daugiau, pasitaupyti ir
kreiptis į privačią kliniką. Nereikėtų lūkuriuoti eilėse.
- Suprantu, ką pasakei, - atšovė Džonis. - Nereikia vynioti į
vatą. Man prireiks medikų pagalbos, kad galėčiau tave apvaisinti,
taigi tu nori uždirbti pinigų ir už tai sumokėti, nes... manųjų ne
pakaks. Blogiau pasakyti ir negalėjai.
Ji norėjo paimti jį už rankų, tačiau apsimetė nepastebįs ir, nu
metęs ant grindų vieną riebaluotą servetėlę, pasiėmė kitą ir ėmėsi
kitos ausies.
- Nieko panašaus nenorėjau pasakyti. Tik noriu, kad abu bū
tume laimingi.
- O dabar nesam. - Abejingai ištarė jis. - Ojeigu nesam...
Natali atsiliepė ne iš karto, nes bijojo pasakyti ką nors, kas pa
blogintų jo savijautą. Anksčiau bendraujant su Džoniu jai nieko
panašaus neteko patirti. Juktai jis visada ją guosdavo ir sakydavo,
kad dar nėra taip blogai, kaip ji mano.
- Tai ne dėl pinigų. - Natali mėgino pažvelgti jam į veidą, ta
čiau Džonis sėdėjo nuleidęs galvą. - Tai dėl mudviejų ir to, ko
mes iš tiesų norime... Džoni, pažvelk į mane. Mums tikrai reikia
apie tai pasikalbėti. Ar tu labai nori vaikelio? Nes vėliau kalbėtis
gali būti dar sunkiau.
- Nežinau, ko noriu.
Jis spoksojo į galinį kiemą, kurio nė vienas iš jų nemokėjo pri
žiūrėti. Kiti jų gatvės žmonės tuose kiemuose pristatė sūpynių, o
jiedu pasistatė griozdišką grilį.
Ji giliai atsikvėpė ir uždavė klausimą, kuris jau kelias savaites
kirbėjo mintyse. Pirmąjį domino kauliuką ilgoje eilėje.
- Ar tu laimingas? - paklausė ji ir savo siaubui pamatė, kaip

jis papurtė galvą.
Natali prikando lūpą. Ji taip ir žinojo. Nebuvo laiminga ir ji
pati, ir kaltas čia tik jos pakvaišimas dėl vaiko.
Abu truputį pasėdėjo tylėdami, paskui Džonis pasakė:
- Ar tu pagalvojai, kas bus, jei vėl pradėsi dirbti?
- Žinoma, - prakalbo ji, bet Džonis nutraukė.
- Tai taip akivaizdu, stebiuosi, kad pati nepasakei. - Nieko
daugiau neaiškindamas jis parodė į apsnūdusį Bertį. - Kas nutiks
jam, jei grįši dirbti? - sušnabždėjo jis. - Negaliu vestis jo į mo
kyklą. Negalim palikti jo čia. Jam teks grįžti į prieglaudą. Ir gana
greitai, kol nespėjo prie mūsų prisirišti.
Ji pakėlė akis, ir jų žvilgsniai susidūrė. Džonio akys buvo pil
nos ašarų, ir kažin ar visos jos liejamos dėl Berčio. Natali suprato,
kad jis vengia kalbėti apie tikrąsias priežastis, bet staiga suabejo
jo, ar tas priežastis taip jau lengva atskirti. Juk Bertis dabar yra jų
šeimos narys.
Šuns kvapas, plaukai, kuriuos ji nuolat šluodavo, jo šnopavi
mas naktimis lovoje - visa tai, atrodė, visada buvo jų namų dalis.
Kaip galima išsiųsti jį į prieglaudą dabar, kai žinai, kad jis sujauks
kitos šeimos gyvenimą? Kad jis toli gražu ne mielas? Ir kaip tik
tada, kai iš nepaklusnaus tapo paprasčiausiai išdykusiu?
Natali užsiėmė delnu burną ir pamėgino mąstyti kaip vers
lininkė, kuria kadaise ir buvo - kuria tebėra. Tačiau širdis ply
šo perpus, ir ne vien todėl, kad taip sunku buvo perskirti liūdno
snukio Bertį su lygiai tokio pat liūdno veido vyru.
- Nat, - pradėjo Džonis, - aš maniau...
Suskambo durų skambutis. Bertis kaipmat pašoko ir užvertęs
galvą sustugo.
- Ką? - pabandė perrėkti staugimą Natali.
- Nesvarbu.
Džonis nuleido kojas nuo sofos, bet Natali sugavo jį už rankos.
342 Lucy Dillon
- Svarbu. Durys palauks. Ką norėjai pasakyti?

Džonis papurtė galvą. Bertis uostinėjo orą, lyg galėtų nustatyti
svečio tapatybę pro plytų sienas ir lauko duris.
Jei tai kas nors iš mokyklos ar labdaros prašinėtojai, prasėdės
čia visą vakarą. Džonis mokėjo mandagiai plepėti niekus, o Na
tali ne.
- Atidarysiu, - pareiškė Natali ir nuėjo į prieškambarį.
Atidariusi duris, savo nuostabai išvydo Reičelę su Perlu prie
kojų.
- Labas. - Reičelė nusibraukė tankius juodus kirpčiukus nuo
akių, ir Natali, pamačiusi įtampą jos veide, pati įsitempė. - Galiu
minutėlei užsukti? Ar ne laiku pataikiau?
Natali papurtė galvą ir pamėgino nutaisyti įprastą veido išraiš
ką. Galgi Reičelė ne naujienų apie nėštumą pranešti užsuko? Tai
jau būtų... Natali pasistengė nekreipti dėmesio į pagaugais nuėju
sią nugarą.
- Ne, - pasakė. - Viskas gerai. Užeik. - Ji atvėrė duris plačiau.
Bertis nepribėgo apuostyti Perlo, kaip paprastai. Jis užlindo Na
tali už kojų lyg drovus mažylis.
- Nekvailiok, Berti, - subarė kiek susigėdusi Natali. - Juk tai
Reičelė. Atleisk, Reičele.
Ji pasitraukė įleisdama viešnią, ir Reičelė su Perlu užėjo į vir
tuvę, kur prie virdulio stovėjo Džonis - virdulys jau greitai turėjo
užvirti.
- Prisėsk, - pakvietė Natali, traukdama dėžutę su sausainiais.
Bertis, įtariai žiūrėdamas į Perlą, nuslinko prie savo pagalvėlės. -
Na? Atėjai dėl Atvirų durų dienos?
Reičelė prisėdo ir nužvelgė sutuoktinius. Ji pasirėmė alkūnė
mis ant stalo ir suėmė delnais smakrą.
- Nekalbėsiu užuolankomis, - pradėjo ji. - Per mūsų tinkla-
lapį atėjo užklausimas dėl Berčio. Tiesą pasakius, net keli. - Ji
pamėgino liūdnai nusišypsoti. - Jis labai populiarus šuo, įdėjau
jo aprašą prieš porą dienų, ir štai jau sulaukė daugiau atsakymų

nei kuris kitas.
Natali prarado kalbos dovaną. Pirštai įsikirto į sausainių skar
dinę.
- Susisiekiau su visais, parašiusiais mums elektroniniu paš
tu, - kalbėjo toliau Reičelė. - Norėjau pasitikrinti prieš praneš
dama tau, ir keletą pavyko atsijoti, pripasakojus siaubo istorijų
apie basetus. Pasakiau, kaip apsėdėjo tau nešiojamąjį kompiuterį
ir kad kniaukia maistą. - Jos akys žvelgė liūdnai. - Tačiau viena
pora jau laiko du basetus ir nusiteikę gana rimtai. Platūs laukai
aplinkui namus, draugija visą dieną, uostyk, ką nori.
- Puikiai skamba, - gedulingai atsiliepė Džonis.
- Žinau. Šiaip ar taip, jie atvyks jo pasižiūrėti per Atvirų durų
dieną. Įkalbėjau palaukti, kad jūs dar turėtumėt laiko pagalvoti.
- A, - ištarė Natali, ir jos balsas užlūžo. Negalėjo net pažvelgti
į krepšyje gulintį šunį, ji ir taip žinojo, kad jis žiūri ir klausosi.
Dabar negalėtų žiūrėti jam į akis.
- Žinau, kad judu mylite Bertį, bet negalėjau atsakyti. - Reiče
lė atrodė pasigailėtinai. - Pamaniau, jei kada grįši į darbą, jis vėl
liks vienas. - Ji patylėjo. - Juk kada nors grįši, tiesa?
Natali prikando lūpą, svarstydama, kaip čia dabar viską išklo
jus, bet atsakė Džonis:
- Mes dar nežinome.
Ji lyg įgelta atsisuko į jį.
- Juk nežinom, tiesa, mieloji? - pakartojo jis.
Reičelė sutrikus žiūrėjo tai į vieną, tai į kitą.
- Atsiprašau, gal aš ką blogai supratau? Maniau, tu atostogauji,
Natali. Ar kas pasikeitė? - pridūrė ji, viltingai kilsteldama anta
kius, ir Natali suprato be žodžių: Reičelė klausia, ar ji nepastojo.
- Nežinau, - atsakė Natali. - Viskas taip greitai keičiasi.
Galų gale užvirė virdulys, ir Džonis užplikė arbatos.
344 Lucy Dillon
- Pieno? Cukraus? Sausainių? - paklausė jis, išsklaidydamas

nejaukią tylą, ir Reičelė kažką sumurmėjo.
Tai štai kodėl anglai taip mėgsta arbatą, niūriai mintijo Natali.
Ji padeda išvengti nepatogių atsakymų. Galvoje sukosi tiek daug
minčių, kad ji niekaip negalėjo susigaudyti, kas svarbiau: kūdikis,
šitas darbas, Džonis, Bertis, širdies ramybė, karjera - kaip čia gali
pasirinkti?
Ar vėl pradėti dirbti dvylika valandų per dieną, nes juk pir
muosius metus, norint įsitvirtinti, reikės arti kaip mului, be to,
žinant, kad vis tiek reikės imti atostogas nevaisingumo gydymui?
Ar turi ji teisę vardan karjeros atidėti nevaisingumo gydymą, aiš
kiai suprasdama, kad vėliau bus tik sunkiau? O kaip tuo metu
jausis Džonis?
Natali jau nebepajėgė atsispirti - ji atsisuko ir pažvelgė į Bertį,
kuris spoksojo į ją. Tokiomis pasitikinčiomis akimis, kad tiesiog
širdį draskė.
Juk svarbiausia, kad jis būtų laimingas, priminė sau. Juk tie
žmonės mylės jį taip pat, kaip ir mes. Negaliu atsisakyti karjeros
dėl šuns, kuris pas mus tik kelios savaitės.
Bet kai ji vėl atsisuko į Reičelę, tylutėlis balselis širdyje su
šnabždėjo, kad čia ne vien kalba apie Bertį. Apie kažką daug
daugiau.
24
Reičelė žinojo, kad reikėtų vesti nėštumo kalendorių, kaip jai pa
tarė viena jauna entuziastinga akušerė, tačiau, užuot tai dariusi,
gaišo laiką ieškodama beglobiams naujų namų ir rūpindamasi
naujais šunimis. Tai padėjo negalvoti apie tai, kas, pasak inter
neto, gali nutikti bloga jos pačios viduje, be to, leido pajusti, kad
nešvaisto laiko veltui.
Nuo tos dienos, kai skambino Valerijai, iki tos, kai buvo su
tarta „susipažinimo su tėvais“ vakarienė, jai su Mege pavyko
rasti šeimininkus dviem stafams, šokolado spalvos labradorei
Trikli ir Oskarui, tam apleistam taksui, kurį aną vakarą atnešė
Džordžas.
Apskritai taksui nuskilo geriausiai iš visų. Jis buvo per daug
įsibauginęs, kad galėtų būti narve prie visų šunų, taigi Reičelė lei
do jam tupėti atvirame narve greta savo darbo stalo kabinete, kur
nuolatos kas nors vis būdavo. Kai pirmą kartą pasirodė Freda,
trepsėdama raudonais auliniais guminiais batais, jis persigandęs
puolė slėptis po kėde, tačiau, išgirdęs jos balsą, gana greitai nuri
mo. Kai Freda savo pamainos pabaigoje ėmė rištis šaliką, ketin
dama tempti Tedą namo iš kavinės, Oskaras jau buvo susiradęs
slėptuvę po jos stalu, iš kur galėjo sekti ją juodomis lyg sagutės
akimis, mirksėdamas iš po tankių antakių.
- Freda, - pareiškė Reičelė. - Juk žinai, kad nesišvaistau kvai
lomis frazėmis apie šunis, bet, mano nuomone, judu labai tinkate
vienas kitam.
346 Lucy Dillon
- Oi, nežinau... - pradėjo Freda, tačiau Reičelė matė, kad vos

žvilgtelėjusi į pilkšvą Oskaro snukį ji visa nušvisdavo. Pralinks
mėdavo ir Oskaras. Lyg abu jau seniai būtų pažinoję vienas kitą.
- Gal bent jau pagalvotum priglausti jį laikinai? - nepasidavė
Reičelė, apimta nenumaldomo noro įtaisyti jai šunį. - Jis sava
rankiškas padarėlis, kaip ir Pipinas, tačiau pati matai, kaip jam
patinka snausti greta tavęs, be to, apsaugos jus nuo visokių pavo
jų. Manau, iš jūsų su Tedu ir Oskaro išeitų puiki trijulė. O Tedas,
užuot kiurksojęs kiauras dienas prie grilio, galėtų išeiti įkvėpti
šviežio oro.
- Papasakok Tedui. - Freda stebėjo Oskarą, kuris uostinėjo jai
koją. Šašai jau buvo pradėję gyti - padėjo Megės tepalas, kuriuo
tepliodavo jį dukart per dieną. - Tedas mano, kad jei jau išeis į
pensiją, tai išeis. Susikraus kojas ant sofos ir paliks vargšą šunelį
be priežiūros. Aš kitaip manau, - paskubėjo pridurti ji. - Vargše
lis. Nesinori, kad jis čia ilgai užsisėdėtų.
Megė paplekšnojo jai per ranką.
- Džordžas mano, kad Oskarui jau maždaug dešimt metų, tai
gi jums liko gal kokie penkeri praleisti kartu. Žinai, ką man iš tie
sų pasakė Džordžas? Kad reikėtų įsteigti paslaugą pensininkams
ir vienam senam pirdylai įtaisyti kitą.
Ir linktelėjo galva, kai Freda juokais pasipiktino.
- Tikrai taip pasakė? Pavadino mane sena pirdyla? Na, ir įžū
lumas!
- Bet ar pamėginsi? - Reičelė sulaikiusi kvapą stebėjo, kaip
Oskaras su Freda tyrinėja vienas kitą, kaip Fredos veide atsiran
da šypsena, o Oskaras elgiasi vis drąsiau. Staiga ji suprato, kodėl
Dotė viską metė dėl šito. Vienišam žmogui įtaisyti šunį - tai lyg iš
viso to liūdesio sukurti savą laimingą pabaigą.
- Pakalbėsiu su Tedu, - pažadėjo Freda, bet jos motiniška šyp
sena rodė, kad ji tiesiog informuos vyrą, o ne prašys jo leidimo.
Megė žvilgtelėjo į Reičelę ir, iškėlusi abu nykščius, be garso

ištarė:
- Jėė!
O Reičelė nusišypsojo. Tai buvo geriausias jos darbas per ilgą
laiko tarpą.
- O kas norėtų arbatos? - pasiteiravo Freda. - Kaip tik arbatos
laikas.
Reičelė žvilgtelėjo į laikrodį, pusė ketvirtos, nors Freda mėg
davo padirbėti ir per užkandžių pertraukėles.
- Klausykit, labai atsiprašau. Šįvakar visam savaitgaliui atva
žiuoja mano tėvai, tai aš pažadėjau paruošti vakarienę.
- O aš maniau, kad aptarsime sąrašą žmonių, kuriems galima
skambinti dėl rėmimo?
Reičelė su Natali jau buvo nustačiusios preliminarią Atvirų
durų dienos datą - šeštadienis po trijų savaičių.
- Ar negalėtume pakalbėti apie tai rytoj? - paklausė Reičelė. -
Tu nė neįsivaizduoji, kiek užtruksiu ruošdama tą vakarienę, o dar
reikės ir virtuvę aptvarkyti, kad mama nenuspėtų, kiek ilgai joje
sukausi.
- Ypatinga vakarienė?
- Mm, taip. Pakviečiau ir Džordžą.
Megė su Freda susižvalgė.
- Supažindinsi su tėvais? - Freda sukryžiavo rankas ant pilvo
ir pasiėmė ant kelių Oskarą. - Aišku! Ar man jau ieškotis skry
bėlaitės?
- Ne, ne. Čia dar... ne tai. Mama nori pamatyti mane, apžiū
rėti namus, tad pamaniau, galėčiau jai čia viską aprodyti, - pa
skubėjo pridurti Reičelė. - O Džordžas, na, žinai, mudu dabar
matomės. Ir...
- Aš eisiu į miestelį, - ryžtingai pareiškė Megė.
348 Lucy Dillon
Keno ir Valerijos automobilis prie Keturių Ąžuolų sustojo lygiai

septintą. Reičelė pasiskubino juos nuvesti į svetainę ir įduoti po
stiklą džino su tonikų, o krepšius paliko prieškambaryje.
Ji pyko ant Džordžo. Jis vėlavo. Pažadėjo atvykti kuo anks
čiau, tačiau jo mobilusis štai jau valandą nukreipia ją į balso paš
tą. Apačioje teko pripurkšti oro gaiviklio, kad nesijaustų šunų ir
sudegusių skrebučių smarvės (pirmasis mėginimas padaryti tri
kampius sumuštinius su paštetu nepavyko), o laiko pakloti tė
vams lovas nebeliko.
Visa laimė, kad Valerija su malonumu klaidžiojo po svetainę,
kilodama daiktus ir murmėdama sau panosėje, o Kenas paten
kintas prilipo prie darbo kambaryje sukrautų Dotės plokštelių ir
tvirtino jų pirkti keliausiąs j bet kurį antikvariatą, kur tik Reičelė
benuneštų.
Be dešimt aštuonios Reičelė jau buvo pasirengusi palikti ra
mybėje kepamą viščiuką, kuris pradėjo priminti skrudintą antį, ir
ketino skambinti į kokią kavinę, kad atvežtų vakarienę, bet staiga
pasirodė Džordžas su puodu po pažastimi ir buteliu vyno kitoje
rankoje.
- Pačiu laiku, - sušnypštė ji, tempdama jį į virtuvę.
- Labas vakaras, Džordžai, - atsakė jis. - Kaip malonu tave
matyti! Nejaugi tai pagrindinis patiekalas? Tu tikras angelas. Sa
vąjį aš sudeginau.
Susišukuoti išplautų plaukų jis, matyt, neturėjo laiko, tačiau
vilkėjo naujais mėlynais marškiniais prasegiota apykakle, o prie
jų - tamsiai žalias petnešas. Reičelė sau pagalvojo, kad jis pri
mena tipišką senbernį iš kokio seno filmo, tačiau abejojo, ar
Valerijai patiks toks susitaršęs ir be kaklaraiščio jos kavalierius.
Amelijos vyras, Polas, vilkėdavo kostiumu net vesdamas vaikus
į baseiną.
- Leisk, įpilsiu ko nors išgerti, - pasiūlė Reičelė, sekdama pas
kui jį į virtuvę, kur jis įkišo puodą tiesiai į orkaitę, prieš tai pašali'
nęs varganą jos bandymą kepti viščiuką. - Tau reikės, nes mama
jau klausia, kur valymo priemonės.
- Nusiramink, - Džordžas suėmė ją už pečių. - Jukjie paprasti
žmonės. Ojei reikės, automobilyje turiu raminamųjų gyvuliams.
Reičelė kaip sugebėdama ciniškiau kilstelėjo antakį.
Netgi pasirodžius stiklams su džinu, pokalbis vis nesimezgė. Rei-

čelės ir Keno didvyriškos pastangos jį palaikyti dar labiau išryš
kino atkakliai tylinčių Džordžo ir Valerijos priešiškumą. Nei Rei
čelė, nei Džordžas negėrė. Jai norėjosi, kad ir nėščioms moterims
būtų galima maktelėti.
- Taigi, - Kenas ir vėl pamėgino nutraukti nejaukią tylą ne
vien stalo įrankių barškėjimu, - skanus troškinys. Ar slapta baigei
virimo kursus?
Reičelė stengėsi nežiūrėti į Džordžą, bet juokas jo jau nebeė
mė. Jo smagi nuotaika išsisklaidė, tačiau į nemalonius Valerijos
klausimus atsakinėjo pabrėžtinai mandagiai, o raukšlė tarp anta
kių tik gilėjo. Be to, jis vis tikrino ir tikrino savo telefoną, Reičelei
net norėjosi atimti iš jo tą daikčiuką.
Čia aš, mazochistiškai galvojo Reičelė. Jis žiūri į mano motiną
ir galvoja, kelmai rautų, kaip man nuo viso šito pasprukti.
- Negaliu meluoti, - smagiai atsakė ji. - Čia Džordžo kūrinys.
Paukštienos troškinys iš vietinių fazanų, tiesa?
- Džordžo? Valerija! Ar girdi?
Kenas tikrai stengiasi, pamanė Reičelė. Ji pamėgino jam padėti:
- Matai, tėti? Ir vyras gali gaminti valgį. Tai ne toks retas reiš
kinys, kaip tau atrodo.
Kenas kilstelėjo savo stiklą.
- Reikia išgerti už virtuvės šefą.
- Mama, - paragino Reičelė. - Tostas už virtuvės šefą! - Ji
Pakėlė stiklinę vandens su šeivamedžio sultimis, o Džordžas jai
pyptelėjo.
350 Lucy Dillon
- Labai skanu, - pareiškė Valerija. - Neįprastas aromatas.

Reičelė pastebėjo, kad ji traukia iš troškinio kaulų gabaliukus,
morkas bei viską, kas tik jai nepatinka, ir lyg kokia archeologė
manieringai krauna mažas krūveles ant lėkštės kraštų.
- Na, laiko mokytis buvo, - atsakė Džordžas. - Juk negali kas
dien valgyti keptas pupas, jei esi viengungis.
Stojo tyla, visi tikėjosi išgirsti Valerijos atsakymą, bet ji nepra
vėrė burnos, tik reikšmingai nužvelgė Reičelę.
Kažin, ką tai galėtų reikšti, ir kada mama ketina numesti anū
kėlio bombą? - pagalvojo Reičelė. Iki šiol jie kaip susitarę vengė
šios temos, tačiau ji sklandė virš stalo visiems neduodama ra
mybės.
Staiga Džordžas atstūmė nuo stalo kėdę ir išsitraukė iš kišenės
telefoną, Reičelė net pašoko.
- Turiu paskambinti, - pasakė jis. Ir pradėjo raitotis ranko
ves. - Mano padėjėjas sutiko pabudėti vietoj manęs šį vakarą, bet
perspėjo, kad gali iškilti sunkumų gydant arklį netoli Hartlio. Da-
renai!
Balsas nutolo koridoriumi, bet iš griežtų jo nurodymų Reičelė
suprato, kad kažkas nutiko. Tačiau gali būti ir taip, kad jis prašo
kito veterinaro paskambinti po keliasdešimties minučių ir jį iš
gelbėti.
- Jis labai daug dirba, - paaiškino ji, jau beveik norėdama,
kad būtų pati paprašiusi Megės iškrėsti tą patį triuką. - Turi labai
daug klientų.
- Ar ir vakarais jis dažniausiai dirba? - paklausė Kenas, kad
tik nereikėtų tylėti.
Reičelė linktelėjo.
- Tai kada judu matotės? - pasiteiravo Valerija.
- Porą kartų per savaitę. Dienos metu. Beje, tai tinka mums
abiem, - atšovė ji. - Man patinka turėti daugiau asmeninės er
dvės. O jam irgi.
- Porą kartų per savaitę? - lyg negalėdama patikėti perklausė

Valerija.
Na, kai ji taip pabrėžė, pagalvojo Reičelė, tai tikrai skamba...
keistokai.
- O kai gims kūdikis, gal jis paskirs tau dar kelis vakarus? -
toliau teiravosi Valerija.
- Mama! Na, žinoma.
- Tik klausiu. Jei nėra tradicinių santykių, labai svarbu aiškiai
aptarti tokius dalykus.
- Taip, - sunkiai atsiduso Reičelė. - Kai gims kūdikis, arba
Džordžas atsikraustys čionai, arba aš persikelsiu pas jį. Bet mes
apie tai dar nekalbėjom.
- Kodėl?
- Nes aš laukiuosi dar tik kelios savaitės, mama! - sušnypštė
Reičelė. - Visko dar gali būti! Ir nėra prasmės...
- O, Džordžas! - Kenas išgelbėjo ją nuo tolesnės būtinybės
aiškintis. - Ar viskas gerai?
- Gaila, bet ne. - Džordžas jau rengėsi švarką. - Tam medžio
kliniam arkliui pablogėjo, ir bijau, kad Darenas vienas nesusido
ros. Ketinu važiuoti pats ir jam padėti. Labai nemalonu išvykti,
bet svarbi kiekviena minutė.
Reičelė jau buvo pripratusi prie visiško Džordžo elgesio pasi
keitimo, kai kalba pasisukdavo apie sergančius gyvūnus, bet ma
mos veidas taip ir sustingo.
- Sėkmės. - Kenas atsistojo ir ištiesė ranką. Džordžas ją spus
telėjo. - Juk dar pasimatysim iki mums išvykstant?
- Taip. Gal. - Džordžas pasidairė raktelių ir, pasičiupęs juos,
pakštelėjo Reičelei į skruostą, paskui puolė prie durų. - Desertui
Reičelė nupirko ledų, taigi nieko sugadinti neįmanoma. Iki!
Jis pamojo stambia ranka ir dingo.
- Atrodo, neblogas vyrukas, - tarė Kenas. - Juk negalima
smerkti valgį gaminti mokančio vyro, a? Ar to troškinio dar yra?
352 Lucy Dillon
- Džiaugiuosi, kad jis tau patiko, tėti, - kalbėjo Reičelė, krau

dama jam antrą porciją. - Mama? Buvai tokia tyli.
Valerija padėjo šakutę ir papūtė lūpas.
- Nagi, - paragino Reičelė. - Kad ir ką ten galvotum, jau gali
kloti.
- Ar tu labai gerai jį pažįsti? - paklausė motina.
- Pakankamai! Jis nevedęs, miestelyje nepagarsėjęs keistu el
gesiu ir maloniai elgiasi su gyvūnais. Tau reikėtų pasiklausyti, ką
apie jį šneka merginos iš šunų prieglaudos. O jos nepaprastai iš
rankios.
Norėjosi pridurti, dešimt metų maniau, kad pažįstu Oliverį
Riglį, o pasirodo - nė velnio.
Tačiau mama nepasidavė.
- Reičele, apie tokius aš vis skaitau „The Mail“laikraštyje. Koks
vyras metų metais neįsitaiso merginos? Koks vyras gali nenorėti
susitvarkyti gyvenimo?
- Valerija... - Kenas atsisuko į Reičelę. - Ji labai pavargus,
brangioji, ilgai važiavom.
- Neatsiprašinėk, tėti. - Reičelė žvilgsniu svilino motiną. Galų
gale bus išsiaiškinta. - Galiu tau pasakyti, koks - toks, kuris kelia
si penktą ryto, bėga pas besiėriuojančias avis ir neina miegoti, kol
visko nepadaro iki galo! Be to, jis galėtų to paties paklausti ir apie
mane, bet tyli. Ojuk ir man pačiai jau nebe dvidešimt.
- Nepradėk skųstis, Reičele, - atšovė Valerija. - Mes visą laiką
dėl šito jaudinomės.
- Tai ko dabar nesidžiaugi? Ko tu iš manęs nori? - Kažin ar
čia hormonai įsisiūbavo, ar išsiliejo įtampa dėl visų organizacinių
vargų, tačiau pyktis virė krūtinėje, atrodė net pilvą svilino. - Aš
laukiuosi, pažįstu kūdikio tėvą, jis nevedęs, ne bedarbis, ne... ne
koks iškrypėlis. - Ji atsistojo ir, nuėjusi prie metalinės krosnelės,
pasirėmė į jos rankeną. - Na, jis nėra turėjęs rimtos merginos. Na
ir kas? Gal norėtum, kad mane koks vedęs pradėtų kabinti?
Valerija krūptelėjo.
- Kai turėsi vaiką, teks liautis vaidinus tragedijos karalienę, -
pareiškė ji. - Tada visas gyvenimas jau nebesisuks apie tave vieną.
Reičelė pažvelgė į tėvą, ieškodama užtarimo:
- Tėti?
- O aš manau, kad jis neblogas vyrukas, Reičele, - tarė Ke-
nas. - Man jis patiko.
- O ar tu paklausinėjai žmonių, kodėl jo gyvenime nėra mo
ters? - sušnypštė Valerija. - Ar tau tai nepasirodė keista?
- Jei duodi suprasti, kad jis gali būti gėjus, įrodymas, jog yra
priešingai, tiesiai tau prieš akis, mama, - atrėžė Reičelė. - Ir vaiką
jis man užtaisė tikrai ne gyvulių sėklinimo aparatu.
- Gal jam tereikia namų šeimininkės?
- Tai labai sudėtingai mėgina ją susirasti - ir dar tokią, kuri
nė kiaušinio išvirti nesugeba, - linksmai pareiškė Kenas, bet ir
Valerija, ir Reičelė tik dėbtelėjo. Jis pakėlė rankas. - Atsiprašau!
- Kodėl negali tiesiog pasidžiaugti kartu su manimi, mama? -
paklausė Reičelė. - Ir baigta!
- Nenoriu tavęs skaudinti, mieloji. - Valerijos veidas atrodė
sielvartingai. - Tiesiog... Tik pažvelk į vargšelę Dotę! Neištver
čiau, jei taip nutiktų ir tau! Gana jau ir to, kad leidau įsipareigoji
mų vengiančiam vyrui sudaužyti širdį savo seseriai. Pasakiau kai
ką netinkamo, ir...
Reičelė ją nutraukė:
- Oi ne. Kiek suprantu, mama, Dotė visai smagiai leido laiką.
Ar matei jos spintą? O jos papuošalų dėžutę? Ji puikiai linksmi
nosi su žmogumi, kuris dovanojo jai deimantus, tačiau pati at
šaukė vestuves!
- Vestuves? - išpūtė akis Valerija.
- Taip, vestuves. - Reičelė net patikėti negalėjo, kad pirmą
kartą gyvenime žino apie savo šeimą kažką, ko nežino motina. -
Jiedu ketino susituokti, o ji atsisakė. Radau jo raštelį ir deimantų
354 Lucy Dillon
vėrinį, kurį jis ketino padovanoti jai vestuvių proga. Taigi nekal
tink vargšelio Felikso, kad jis buvo keistuolis senbernis, jei pati
Dotė nusprendė, kad nenori tekėti.
Reičelė įsismagino ir nė nepastebėjo, kad tėvas akimis rodo
perspėjamuosius ženklus.
- Gal ji ir savanaudė, kaip visi galvojo! O gal tiesiog nenorėjo
gyventi kaip visi. Nieko blogo būti kitokiu.
- Ką radai? - pareikalavo paaiškinti Valerija. Ji atsistojo, ir
Reičelė pirmąkart gyvenime pamatė tikrai prislėgtą motiną. Jos
pečiai po gražiausia šilkine palaidinuke virpėjo. - Ką perskaitei?
- Raštelį. Raštelį nuo Felikso.
- Vali, - įsiterpė Kenas. - Nepradėk. Juk milijoną kartų tau
sakiau, kad tai su tavimi nesusiję, mieloji.
- Ne viskas susiję su tavimi, - sutiko su juo Reičelė. - Žmonės
puikiausiai sugeba susimauti ir be tavo pagalbos.
Valerija, suspaudusi lūpas, žvelgė į ją iš anapus stalo.
- Tu tokia į ją panaši, Reičele, - pasakė. - Atrodai kaip ji, kalbi
kaip ji. Nenoriu, kad tave ištiktų jos likimas - vienatvė ir liūdesys.
- Tai kodėl šį vakarą taip bjauriai elgeisi? - nesusilaikė Reičelė.
Valerija išsižiojo kažką sakyti, bet tik tylomis sukūkčiojo. Pas
kui puolė iš virtuvės, numetusi ant kėdės atlošo servetėlę.
- Ką tokio pasakiau? - Reičelės kovingumas sparčiai sklaidė
si, ir ji pavargusi atsirėmė į krosnelę. Jėgų bebuvo likę ne kažin
kiek. - Tėti, suprantu, kad ji viską įsivaizdavo kitaip, bet... na,
tikrai.
- Ji šiek tiek išgėrė, - paaiškino Kenas. - O visas šis Dotės rei
kalas ją labai liūdina. Neužmiršk, ji dėl visko kaltina save.
- Jei kas man teiktųsi paaiškinti, koks tas Dotės reikalas, gal
sugebėčiau elgtis jautriau.
Kenas pažvelgė į ją, paskui į duris. Tada paplekšnojo per gre
timos kėdės sėdynę ir kryptelėjo galva. Reičelė priėjo ir atsisėdo.
- Tau reikėtų šį tą žinoti, - prakalbo Kenas, bet labai tyliai. -

Apie Feliksą ir Dotę. Tavo mama šito nežino, ir nežinau, ar verta
jai pasakoti.
Kaip tai įmanoma, kad tėtis žino tai, ko nežino mama? Kad tik
tai nebūtų kaip nors susiję su ja pačia.
- Nežinau net nuo ko pradėti, - kalbėjo Kenas. - Viskas įvyko
taip seniai, tačiau Dotė atsisakė vestuvių su Feliksu dėl svarios
priežasties. - Jis kostelėjo, patylėjo, lyg mėgindamas pats susigau
dyti visoje šioje istorijoje. - Feliksas ir Dotė - ne kažkiek juos ir
matydavom. Dotei patikdavo Londone, ji ten turėjo savo gyveni
mą. Tavo mama šito niekada nesuprato. - Jis pažvelgė į Reičelę ir
mirktelėjo. - Bet gal tu suprasi.
- Tačiau girdėdavom apie Feliksą dažnokai - ir koks jis gra
žuolis, ir kokius dailius namus turi, ir kad jo šeimai priklauso tai
tas, tai anas, tai dar kas. Manau, Dotė gėdijosi mūsų, paprastų
žmogelių iš Lankašyro, - šiuos žodžius Kenas parodijuodamas
ištarė su pabrėžtinu šiaurietišku akcentu. - Kad ir kaip ten būtų,
tavo motina galvojo būtent taip. Dotė vienintelį kartą buvo atsi
vežusi Feliksą pas mus - per Amelijos krikštynas. Atvažiavo jie
dailiu baltu jaguaru ir atrodė lyg kino žvaigždės. Manau, tavo
mama šiek tiek susinervino, juk tai buvo jos diena, taigi po arba
tos ji nuvežė tave su Amelija namo, o mes pasilikome viešbutyje
išgerti - aš, Dotė, Feliksas ir dar keletas draugų. - Kenas šnekėjo
ilgesingai. - Turiu pasakyti, kad tais laikais Dotė buvo labai smagi
mergina, o Feliksas į dėžutę prie baro įdėjo neblogą sumelę - do
vaną krikštynoms.
- Bet mamai ir tai nepatiko, - spėjo Reičelė. Kurgi patiks.
Jis pažvelgė į ją lyg sakydamas „Ko gero“ ir pasakojo toliau:
- Taigi popietė įsibėgėjo, visi, sakyčiau, įkaušom. Pabaigoje,
kai susiruošėm išsiskirstyti, pradėjom glėbesčiuotis... - Kenas
356 Lucy Dillon
staiga visas išraudo. - Nėra kaip apie tai gražiai papasakoti, bet
kai nuėjau j tualetą, Feliksas gana aiškiai davė suprasti, kad norė
tų šio to daugiau nei paprastas glebėsčiavimasis. Su manimi. Kai
tik jam pasakiau, kad tai manęs nedomina, jis tuojau pat išsiblai
vė. Pasakė, kad nieko panašaus nenorėjo, bet aš juk mačiau.
- Tėti! - Reičelei net kvapą užgniaužė. Ji pamėgino įsivaizduo
ti savo žilaplaukį tėvą, vos perkopusį per trisdešimt - neblogai
atrodantis, sportiškas, barų šlifuotojas. Kažin ar jis labai jau iš
manė apie tokius dalykus, net moterys prie jo kažin ar labai daž
nai priekabiaudavo.
- Tik nesuprask klaidingai, nesakau, kad turėdavau problemų
su tokiais. - Jis žvilgtelėjo į duris, ar kartais neateina Valerija. -
Kiekvienam savo, kaip sakoma. O jis taip susidrovėjo, vargšelis.
Tačiau aš privalėjau papasakoti Dotei. Pamaniau, kad ji turėtų
žinoti, jeigu jie rimtai susitikinėja. Nesinorėjo, kad ji liktų įskau
dinta.
- O ką ji pasakė? - Reičelė net nenutuokė, kaip tiesiakalbis jos
tėtis sugebėjo išvairuoti tokį pokalbį, tačiau mylėjo jį už tai, kad
visada elgdavosi, kaip manė esant teisinga, net jei pačiam norėjo
si kuo greičiau užmiršti visą tą įvykį.
Kenas liūdnai atsiduso.
- Ji pasakė, kad žinojo tai giliai širdyje. Jame buvo kažkas, ko
ji niekaip negalėjo suprasti. Ji maniusi, kad tai aukštuomenės ma
nieringumas. Jis buvo uždaras. Tačiau kai ji prispaudė, jis pri
sipažino, kad kartais jam tai nutinka, nuotykiai su vyrais, nuo
pat mokyklos laikų, bet jis niekaip negalįs šito atsisakyti. Netgi
turėdamas Dotę.
- Tai kas buvo paskui?
- Na, juk pati žinai. - Kenas nesmagiai pasimuistė. - Ji man
papasakojo, kad jis atėjo pas ją nešinas skubios santuokos liudiji'
mu ir paprašė apsispręsti. Jei ji galėtų pakęsti tuos keistokus flit'
tus, jis suteiktų jai nuostabius namus ir viską, ko tik ji panorėtų.

Juk Feliksas ją mylėjo. Ir ji jį mylėjo.
- Tas raštelis, kurį radau, toks liūdnas. Atrodo, kad širdis jam
plyšta iš sielvarto. Bet ji atsisakė? Ar klausei jos kodėl?
- Vieną dieną Dotė atvažiavo pasikalbėti su manimi, nieko
nesakiusi tavo mamai. Mes kažkur papietavom - ji buvo su di
džiuliais akiniais nuo saulės lyg kino žvaigždė, - ir pasakė man,
kad nenori santuokos, kupinos paslapčių. - Svajingas Keno vei
das sakyte sakė, kad tą dieną jis buvo šiek tiek sužavėtas Dotės
spindesio. - Ji nenorėjo žinoti, su kuo jis trinasi ir kas vyksta,
bet nenorėjo žinoti ir to, ko nežino. Jei tik supranti apie ką aš. Ji
pasisakė pavydinti man su tavo mama, nes mūsų santuoka tokia
nuobodi, visai be jokių paslapčių. - Ji nusišypsojo. - Na, ji pasakė
kiek gražiau. Tačiau norėjo pasakyti būtent tai.
Reičelė apžvelgė virtuvę. Prie durų krepšyje snaudė Perlas, čia
Dotė rūpindavosi pamestais šunyčiais ir atsivesdavo išbadėjusius
valkataujančius šunis, rūpindavosi jais, kol rasdavo žmones, ku
rie juos mylės. Kaip paprasta.
- Ar Feliksas jai nupirko šį namą?
- Manau, kad taip. Manau, jis išlaikė ją iki pat savo mirties,
oji pinigus leisdavo ne sau, bet šunims. Tačiau paskui Dotės jau
nebematėme. Turbūt ji nenorėdavo prisiminti, na, supranti, to,
kas nutiko. - Jis žvelgė su skausmu akyse. - Na, o tavo motina,
savaime suprantama, kaltino save.
Reičelė pavartė akis. Tik Valerija ir galėjo kaltę dėl Dotės atsi
sakymo tekėti už biseksualaus vyro kažkokiu būdu perkelti sau.
- Kodėl?
- Na, ji ten kažką pasakė Dotei per krikštynas. Man ji niekada
ta'P ir neprisipažino ką. Sako, kad gėdijasi. - Panašumo su savo
tylėjimu Kenas čia, matyt, neįžiūrėjo. - Gal ką nors apie Dotės
skrybėlę.
358 Lucy Dillon
- Tai kodėl jai nepapasakoji tiesos?

Jis iškėlė rankas.
- Nes pažadėjau Dotei, kad nesakysiu. - Jis atrėmė priekaiš
tingą Reičelės žvilgsnį. - Privertė mane prisiekti, kad niekam nė
žodeliu neprasitarsiu. Dėl Felikso ir dėl savęs. Juk ji buvo gana
išdidi. Manau, jai buvo labiau prie širdies, kad žmonės laikoją sa
vanaude, nei atskleisti tiesą apie savo išsiskyrimą. Be to, ne mano
ir reikalas pasakoti.
Šaunuolė Dotė, mintijo Reičelė, po taikia šunelių mylėtojos iš
vaizda slypėjo tikra dramos meistrė. Į mano tėvų kuklią, nuobo
džią santuoką ėmei ir įsūdei paslaptį, o kodėl ir ne? Tačiau garsiai
ji šito nepasakė.
- Gal gali pasakyti mamai dabar? - pasiūlė ji. - Kad ji dar tris
dešimt metų nesikankintų spėliodama, ką čia Dotė man paslėpė
šiame name?
- Ką? Prisipažinti daugiau kaip trisdešimt metų slėpus, jog
jos sesers vaikinas mėgino mane grabalioti ir kad aš išardžiau jos
vestuves? Pasigailėk, mieloji. - Jis patylėjo ir reikšmingai žvilgte
lėjo į ją. - Tiesą sakant...
- O, ne, - atšovė Reičelė. - Ne. Net neprašyk.
Tėtis nori, kad ji papasakotų Valerijai. Kaip ir Dotė. Tai štai
kokia toji paslaptis, kurią ji man paliko atspėti ir perduoti Valeri
jai, bet niekam daugiau - tikroji jos senmergystės ir nebendravi
mo su seserimi priežastis.
Dotė ir Valerija. Viena verta kitos, susierzinusi pagalvojo
Reičelė.
- Būk gera, - tyliai paprašė tėtis. - Gali apsimesti, kad kažką
radai stalčiuje. Gal kokį jos paliktą laiškelį?
- Betgi... - Reičelė susiėmė rankomis galvą. - Mudvi su mama
tokiomis temomis nesišnekame, tėti. Ji man skambina, kai nori,
kad tą ar aną padaryčiau.
- Ji jaudinasi, kad nutolo nuo tavęs, Reičele, - atsakė jis. - Ži

nau, kad ji mėgsta pavadovauti, bet nieko blogo ji nelinki, be to,
pasiilgsta tavęs. Dėl to vaikelio - ji nė už ką neprisipažins, bet
tiesiog galvą pametusi iš laimės. Jei ir kabinėjasi, tai tik todėl, kad
jaudinasi dėl tavęs.
- Ir visai be reikalo, - pasišiaušė Reičelė. - Aš jau didelė mer
gaitė! Man jau beveik keturiasdešimt!
Kenas pažvelgė tiesiai jai į akis mylinčio tėvo žvilgsniu, ir Rei-
čelei suspaudė širdį.
- Gal ir keturiasdešimt, bet visada liksi mūsų mažąja mergyte,
Reičele. Mūsų pirmagime.
Jei tik jis žinotų, kokia maža aš dabar jaučiuosi, pagalvojo Rei
čelė. Kaip noriu prisiglausti jam prie krūtinės ir kad visos bėdos
pranyktų.
Netoli virtuvės j plytelėmis išklotas grindis suklapsėjo Vale
rijos sandalai, ir mieguistas Perlas kaipmat pakėlė galvą. Reičelė
su Kenu nė žvilgsniais persimesti nespėjo, o Valerija jau stovėjo
virtuvėje, lūpos ką tik padažytos, akys sausai nušluostytos, bet vis
dar blizga nuo ašarų.
- Apie ką judu čia šnekučiuojatės? - smagiai paklausė ji, o tai
turėjo parodyti, kad ji norėtų visiškai pakeisti temą.Kaip ma
nai, ar Džordžas, pabaigęs su tuo arkliu, dar užsuks čia išgerti
kavos?
- Parašysiu žinutę, - atsakė Reičelė lygiai taip pat smagiai kaip
motina. - Niekada negali žinoti. Tėti, nori ledų?
- Puikumėlis! - Kenas pliaukštelėjo sau per kelius, o tai pa
prastai reikšdavo, kad baigėsi įtampos kupinas pokalbis. Atrodo
jam palengvėjo. - O kur šiuose namuose tualetas, Reičele? Atsi
prašau, damos.
- Žinai, aš ten viršuje apžiūrėjau sienų apmušalus. - Valerija
pradėjo paslaugiai dalinti patarimus, kaip geriausia būtų pertvar
36o Lucy Dillon
kyti šiuos manus, o Reičelė tuo metu traukė iš spintelės porce

lianinius Dotės dubenėlius ir, nors šypsojosi, visiškai nesiklausė.
Ji vis mėgino įsivaizduoti, ką reiškia įsileisti į savo gyvenimą
vyrą, kurį, manaisi, neblogai pažįsti, o paskui išgirsti, kad jis visą
laiką buvo visai kitoks. Ji stengėsi ištirti savo širdį. O jei Oliveris
per visus tuos metus nebūtų jai papasakojęs apie Keit? Ojei ji pati
būtų apie ją sužinojusi?
O Keit, tiesą pasakius, žinojo. Ji pasirinko gyvenimą su kar
tėliu širdyje, žinodama, kad Oliveris myli kitą, tam kad jaustųsi
saugi ir turėtų šeimą. Argi tai neturėjo graužti jos sielos lyg sieros
rūgštis?
Bet tai nėra visai tas pats. Juk Feliksas Dotės paprašė laikyti
paslaptį, kuri perkeičia viską - net ir tai, kas buvo pati Dotė. Mo
teris, nepažinojusi savo mylimojo, nieko nenutuokusi apie slaptas
jo aistras. Nenuostabu, kad šoko ištikta Dotė atsidūrė čia netekusi
vilties, nenutuokdama, kaip toliau gyventi. O ji juk buvo daug
jaunesnė už Reičelę.
Galbūt ir neįmanoma gerai pažinti žmonių. Reičelė automatiš
kai išdėliojo ant stalo sidabrinius Dotės šaukštus. Mama niekaip
neatspėtų, kad tėtis galėjo pakabinti vyruką, jei tik būtų norėjęs.
O tėtis niekada taip ir nesužinos, kad jo mažoji mergaitė buvo
vedusio vyro meilužė ilgiau nei Amelija yra ištekėjusi. Galbūt
mama teisi: net ir Džordžas gali kažkur turėti antrą slaptą žmoną.
Nupurtė šiurpuliukas, ir ne tiek dėl Džordžo, kiek dėl savęs,
dėl ateities, apie kurią net pagalvoti baisu, ir dėl vaikelio, kuris
atsiras apie Kalėdas, o jai iki šiol sunku tuo patikėti. Dotė buvo
teisi: šis namas pilnas paslapčių. Ir patys Keturi Ąžuolai, jei už
juos mokėjo Feliksas, buvo viena didžiulė paslaptis. Gal geriau
juos parduoti ir kažkur viską pradėti iš naujo, kaip Dotė, o ne
nertis iš kailio mėginant įgyvendinti kvailą tetos svajonę?
Valerija ištiesė rankas per stalą ir suėmė Reičelės plaštakas.
Mama graudžiai šypsojosi. Šiuo atžvilgiu jos panašios. Pasi

karščiavusios iš karto ima gailėtis.
- Yra apie ką pagalvoti, brangioji? - paklausė Valerija.
Reičelė linktelėjo galva. Jautėsi per daug pavargusi ginčytis.
- Yra, - sutiko ji ir šiaip ne taip išspaudė šypseną.
25
Reičelė neieškojo palankios progos pasikalbėti su Valerija apie

liūdną Dotės šeimyninę paslaptį, bet, visa laimė, ir nereikėjo, nes
pasitaikė toks karštligiškas šeštadienis, kokio šunų prieglaudoje
nebuvo jau kelis mėnesius.
Durų skambutis pasiuto, vos tik ji baigė ruošti pusryčius.
Pradžiuginti gražaus pavasario ryto, prisistatė pirmieji šunų
vedžiotojai savanoriai. Ir jau nebenutilo, tad virtuvė netrukus
buvo pilna žmonių, kurie smagiai plepėjo kimšdami sumušti
nius su kumpiu. Juos gaminti įsiprašė Valerija, o tai sukėlė ne
didelį apsistumdymą prie metalinės krosnelės su Freda, Grilio
Karaliene.
Norėdama išsklaidyti įtampą, Reičelė pasiūlė Kenui su Vale
rija pavedžioti Perlą, o kai jiedu išėjo, ji ėmėsi eilutės žmonių,
laukiančių prie kabineto greta prieglaudos. Ėmus veikti Natali
tinklalapiui, pilte pasipylė norintys priglausti šunis, ir kol abi su
Mege juos kalbino ir aiškinosi namų sąlygas, atvyko ašaromis ap
sipylusi šeima su trimis terjerais, nes, pasikeitus jų nuomojamo
buto savininkui, naujasis griežtai atsisakė leisti laikyti gyvūnus.
Tik spėjo Megė juos apraminti, užgriuvo Džordžas, nešinas Jork
šyro terjeru, kurį kažkas paliko prie jo veterinarijos klinikos.
Kad ir kiek Reičelė prašė, pasilikti jis atsisakė.
- Užsukau važiuodamas pagal iškvietimą. - Jis pažvelgė į lai
krodį, rūpesčio raukšlė tarp antakių dar labiau išryškėjo. - Reikė
jo pasiųsti ten Dareną.
- Tai negali nė dešimties minučių palaukti? Mama su tėčiu

greitai grįš.
Džordžas susiraukė, ir Reičelė panoro, kad jis turėtų bent kiek
Oliverio sugebėjimo elgtis su žmonėmis.
- Mano seseriai kažkas ten nutiko, ir jie turės išvykti gero
kai anksčiau, nei ketino, - kalbėjo ji, nenorėdama atskleisti tie
sos - norėjosi įrodyti tėvams, kad jinai jam svarbesnė už darbą. -
Mama tikrai norėtų atsisveikinti.
- Juk supranti, kad negaliu, - suirzo Džordžas. - Reičele, ma
nęs laukia sergantis šuo. Negaliu juk aš šeimininkams pasakyti:
atsiprašau, jūsų Tukas pakratė kojas, nes aš maloniai plepėjau su
savo draugės tėvais.
- Na, kai jau taip nuodugniai išaiškinai, tai gali ir nešdintis.
Reičelė suprato, kad elgiasi neprotingai, tačiau praėjęs vakaras
paliko kažkokias nemalonias nuosėdas. Jiedu su Džordžu ilgai
gyveno viengungiškai ir negalėjo per tokį trumpą laiką apsimesti
laiminga šeima. Gal niekada ir negalės.
Jis išsižiojo kažką sakyti, bet paskui, matyt, apsigalvojo. Stojo
trumpa tyla, ir Reičelė pasigailėjo, jog nedrįsta labiau jo paspaus
ti, kad kartais netektų išgirsti to, ko nesinori girdėti.
Bet ir Džordžas nenusileido.
- Perduok jiems, kad man labai gaila, jog nepasisekė pasima
tyti prieš jiems išvažiuojant, - mandagiai pasakė jis. - Bet nea
bejoju, kad tikrai dar pasimatysim. Gal per tą tavo Atvirų durų
dieną?
- Jie ketina skristi į Maljorką. - Reičelė patylėjo, paskui pridū
rė: - Su Amelija ir vaikais.
- O. - Akimirkai jo veidas sušvelnėjo. - Kaip miela. Šiaip ar
taip, paskambinsiu. Ar šįvakar užsiėmusi?
- Pažiūrėsiu, kaip jausiuos, - atsakė Reičelė, kol nespėjo apsi
galvoti.
364 Lucy Dillon
Jis nudelbė ją neperprantamu žvilgsniu, linktelėjo Megei, kuri

kaip tik grįžo patikrinusi naujokus šunis, ir išėjo.
- Kas čia darosi? Koks niurzglys. - Megė padavė Reičelei šva
rią kortelę, kuri turės kabėti prie naujojo Jorkšyro terjero narvo
durų. - Gal gali sugalvoti Mitei kokį už širdies griebiantį laiškelį?
- Mitei? - Reičelė prisėdo prie stalo ir išsitraukė rašiklį. Ji vos
sulaikė ašaras, bet nesuprato, kodėl jos teka.
- Ai, visos Jorkšyro terjerės vadinamos Mitėmis - tokia nera
šyta taisyklė. Na, gerai, klausyk, kaip skamba: „Aš mylėjau savo
žmones, kurie maitino mane saldumynais, bet nevalė dantų! Kai
juos pradėjo skaudėti, ir jie sužinojo, kiek kainuos gydymas, tie
siog paliko mane prie...“ - Megė nutilo. - Atleisk, ar per daug
liūdna? Reičele, neverk.
Reičelė atgalia ranka nusišluostė iš akių plūstančias ašaras.
- Ne dėl to, čia tik hormonai. - Ji pažvelgė į Mėgę ir nuspren
dė, kad reikiajai pasakyti. Negražu būtų visai neperspėti, bent jau
dėl bjaurių nuotaikos kaitos priepuolių, laukiančių artimiausiu
metu. - Niekam nesakyk, bet aš nėščia. Turėsiu vaikelį.
- Žinau, ką reiškia nėščia. - Megė išpūtė akis. - Ar tai...
- Nuo Džordžo. Taip, šioks toks netikėtumas.
- Kokios puikios naujienos, - suplojo rankomis Megė ir, atro
do, nuoširdžiai nudžiugo. - Džiaugiuosi dėl tavęs ir dėl Džordžo!
Reičelė kilstelėjo antakį.
- Dar tik pati pradžia. Visomis prasmėmis.
- Žinai, aš turbūt vėl pradėsiu tikėti žaibiška meile ir kad vis
kas gali prasidėti tada, kai jau pasiduodi, pareiškė Megė. - Na, -
pridūrė ji atsiprašomai, - turėjau omeny Džordžą. Mes visos dėl
jo jau buvome nuleidusios rankas.
- Kur jau ne, - kreivai šyptelėjo Reičelė ir ėmėsi Mitės laiš
kelio. Reikia parašyti taip, kad vargšelė tuojau pat gautų naujus
namus, pagalvojo.
***
Galų gale Natali nusiuntė gyvenimo aprašymą į šokoladinį savo
svajonių darbą, tačiau kai jos nepakvietė pokalbiui („Mums teko
labai rūpestingai rinktis iš daugybės kandidatų“), ji nenusiminė
taip labai, kaip pati tikėjosi. Tiesą pasakius, kažkur giliai širdyje
netgi atlėgo, kad sprendimą už ją priėmė kiti - bent jau šį.
Marija Persel iš įdarbinimo agentūros irgi per daug nesiplėšė,
nors kartą paskambino Natali, kai toji vėl vedžiojo šunį, ir pasiūlė
užeiti pas ją į agentūrą „suderinti tolesnės strategijos“.
- Puiki mintis, - atsakė Natali, viena akimi stebėdama seilėtus
Berčio žabtus. - Bet aš porai savaičių išvykstu atostogų, tai gal
galėtume atnaujinti ryšį, kai grįšiu?
Dar nebaigusi kalbėti, ji beveik pamatė, kaip Marijos akys įta
riai prisimerkė, bet jai tai nerūpėjo - tiesiog reikėjo daugiau laiko
nuspręsti, ko ji pati nori. Iš Džonio jokios naudos: jis užsispyrė
nedalinti patarimų jokiais klausimais - nei apie Berčio pasiliki
mą, nei apie jos grįžimą į darbą, nei apie užsirašymą nevaisingu
mo gydymui. Matyt, viską teks nuspręsti pačiai. Jai vienai teks
daryti sprendimus.
Siaubingas Džonio nuotaikos nuosmukis prasidėjo tą rytą, kai
jis griežtai atsisakė vykti į konsultaciją dėl vaisingumo ligoninėje,
ir jokie maldavimai neveikė.
- Ką dar teks sužinoti? - inkštė jis. - Mano sperma šūdina.
Susitaikyk. Aš ir bandau.
Paskui jo veidas suakmenėjo, jis išvis atsisakė toliau kalbėtis
ir išdundėjo į mokyklą toks surūgęs, kad pirmosios trys klasės
tikriausiai tylėjo persigandusios kaip pelės po šluota. Jam išėjus,
Natali dar penkias minutes spoksojo į duris, paskui krito ant so
fos ir verkė, kol Bertis, užsiropštęs greta, pradėjo laižyti ašaras
nuo veido.
Jei Džonis visiškai nenori kalbėtis apie gydymą ir vaikščioti į
konsultacijas, kažin ar yra prasmės toliau laikytis „atostogų vai
366 Lucy Dillon
keliui pradėti“ plano. Vis tiek viskas neturi prasmės. Taigi galima
drąsiai vėl skambinti Marijai Persel ir užsukti darbo ieškojimo
mašiną.
Ji šnekėjo linksmu dalykišku balsu iki pat pokalbio pabaigos,
paskui atsidususi padėjo ragelį. Bertis tuo metu užsiropštė ant
parko suolelio greta jos ir visiškai nekreipė dėmesio į bandymus
nukrapštyti jį žemyn, o paskui dar įkišo galvą į rankinuką paieš
koti saldainių.
Natali atsilošė ir įsispoksojo į kitą kanalo krantą, kur gulbė ly
dėjo visą flotilę pilkšvai rusvų jauniklių link šliuzo, apie kurį Na
tali nė nenutuokė, kol nepradėjo vedžioti Berčio pakrantės taku.
Man šito truks, pagalvojo ji skausmingai. Tai jau nebepanašu į
atostogas - atrodo, lyg gyventum visiškai kitą gyvenimą.
Vedžiodama Bertį ji lyg kitomis akimis pamatė miestelį, kurį
tarėsi pažįstanti kaip savo penkis pirštus. Vaikštinėdama praei
davo pro karalių Jurgių epochos namukus, dar tebestatomus na
mus, prie kurių kabėjo išblukę kepyklų ir automobilių kėbulų ga
mintojų skelbimai, pereidavo dailius tiltukus virš geležinkelio bė
gių, surado gerai užsislėpusius bažnyčios bendruomenės namus
ir mielų senukų kompaniją, su kuria, kasdien eidama pro šalį, jau
pradėjo sveikintis. Natali negalėjo suprasti, kada anksčiau spė
davo padoriai pagalvoti, kai nereikėdavo visą valandą vaikštinėti
pėsčiųjų takeliais. Dabar, kojoms minant geltonas krypties rody
kles, mintys gali skrajoti kur nori.
Iš rankinuko pasirodė Berčio galva, jis didžiuodamasis laikė
dantyse seną kojinę, kurią ten buvo paslėpęs Džonis dar tada, kai
jiedu tikėjo, kad Bertį galima būtų išdresuoti surasti daiktus ir
išmokyti kitų šuniškų triukų.
- Ji čia jau antra savaitė, Berti, - palingavo galva Natali, trauk
dama jam iš nasrų kojinę. Staiga pasidarė liūdna, prisiminus,
kaip jiedu su Džoniu, vaikštinėdami po parką, laikėsi už rankų ir
žiūrėjo į priekyje bidzenantį savo šunį. Kaip šeima.
Bertis žvelgė į ją, kaip visada, širdį tirpdančiu žvilgsniu. Jis

taip stengiasi, o ji ir jį atiduos. Kartais gyvenimas būna pasiutu
siai neteisingas.
Advokatų kontoroje prie pagrindinės aikštės Reičelė ir vėl susi

tiko su Džeraldu Flintu, ir jis sutvarkė viską, kas buvo likę, kad
būtų galima galutinai patvirtinti testamentą. Reičelei atrodė, kad
tas procesas jau trunka amžinai, tačiau Džeraldas, atrodo, džiau
gėsi, kad viskas taip greit pajudėjo iš vietos.
Dar didesnį įspūdį jam padarė tai, kaip greitai Reičelė suge
bėjo išsiųsti čekį pirmai paveldėjimo mokesčio daliai apmokėti,
kad patvirtinimas įsibėgėtų, betgi Valerija jo neniukino greičiau
išdalyti vertesniems giminaičiams namuose sukauptus turtus ir
pertvarkyti vonios kambarį.
- Kaip gerai, kad turėjote šiokių tokių santaupų - kaip tik
pravertė, - pasakė jis, kai ji gražiai primelavo, iš kur gavusi pini
gų. - Mes linkę patarti savo klientams, kad pasirūpintų iš anksto
ir jų paveldėtojams netektų vargti. Bet tokia jau, matyt, buvo toji
Dotė. Viską iki paskutinio penso išleisdavo šunims.
- Mm, - numykė Reičelė.
Dotė pasirūpino, nors, kaip dabar suprato Reičelė, savaip - su
dėtingai ir paslaptingai, net teko visą dieną sugaišti pas Londono
juvelyrus. Kartu su vėriniu Reičelė pardavė žiedą, kurį, užplūdus
savigailos bangai, buvo nusipirkusi trisdešimtojo gimtadienio
proga, - prašmatnų safyrą, klykte klykiantį „Man nusispjaut, kad
esu netekėjusi“, ir dar mažulyčius deimantinius auskariukus, do
vanotus jai Oliverio. Tai vieninteliai jo dovanoti papuošalai, su
kuriais buvo sunku išsiskirti, bet Reičelei norėjosi paslėpti Dotės
vėrinį tarp savo papuošalų, jei kartais kas imtų klausinėti. Šiaip
ar taip, vieno neištikimo meilužio dovana verta kito neištikimo
meilužio dovanos.
368 Lucy Dillon
- Galėtume pasiderėti su mokesčių inspekcija dėl likusio jūsų

įsipareigojimo termino, - šnekėjo toliau Džeraldas, - tačiau būtų
neblogai jau dabar aptarti jūsų planus. Gal norite parduoti namą
ar dalį žemės? Jei kartais ketinate likti čia. - Jis patylėjo. - Ne
noriu jūsų skubinti, bet visi tie procesai gali užtrukti. Gal net iki
metų, kai tokia nekilnojamojo turto rinkos padėtis.
Iki metų? Tada rankose jau laikysiu naujagimį, pagalvojo Rei-
čelė. Staiga viskas įgavo visai kitą prasmę. Jei ji norėtų kažkur ki
tur pradėti gyvenimą, reikėtų apsispręsti greičiau, kad paskui ne
tektų lakstyti ratais tarp nekilnojamojo turto agentų, kraustymo
firmelių, akušerių ir viso kito tuo pačiu metu.
Na, šiais metais bent jau nebereikės rūpintis kalėdinėmis de
koracijomis ir labdara, pagalvojo ji.
- Nežinau, ar tai jums padėtų, bet sakau neoficialiai, - neryž
tingai prakalbo Džeraldas. - Tačiau žemę vertinęs agentas, ma
lonus vyrukas, jis čia aplinkui dažniausiai tvarko nekilnojamąjį
turtą, klausė manęs, ar kartais neplanuojate parduoti. Jis turi kli
entą, kuris galėtų nupirkti viską. Ieško didžiulio namo šeimai, su
flygeliais dirbtuvėms ir dideliu gabalu žemės asmeniniam nau
dojimui. Manau, sumokėtų grynais. Gal vertėtų pagalvoti? Tam
namui, pasak inspekcijos, reikia remonto, ir, tiesą pasakius, kam
jums jaudintis dėl to, ko galėtumėte išvengti?
- Gundantis pasiūlymas. - Dabar jai net mintis apie apmušalų
perklijavimą atrodė varginanti. - Gal galėčiau gauti jo kortelę?
- Neblogai turėti iš ko rinktis, - pasakė Džeraldas, ieškoda
mas agento kortelės. - Galėtumėt parduoti dalį žemės, bet ka
dangi čia neturite jokių ryšių, patarčiau parduoti viską iškart ir
pradėti gyvenimą su apvalia sumele kišenėje.
Reičelė pasimėgavo mintimi apie dailų namuką kur nors, be
jokių paskolų, ir dar likutį pinigų banke, su kuriuo galėtų šiek
tiek pagyventi. Tačiau, atvirai kalbant, ji niekaip negalėjo nu
spręsti, ko nori - kartais ryte prabudusi trokšdavo susigrąžinti
senąjį savo gyvenimą, kartais vakare atsigulusi netverdavo laime,

kad pavyko dar vieną šunį įtaisyti naujiems šeimininkams. Kai
net paukščio giesmė išspausdavo ašaras, buvo visiškai neįmano
ma susivokti, kuri nuotaika tikra, o kuri tik sukelta hormonų.
- Man reikia laiko pagalvoti, - pasakė ji. - Visai baigiu nusi-
lakstyti organizuodama tą Atvirų durų dieną. Na, - pridūrė ji,
užplūdus nuoširdumui, - turiu nemažai padėjėjų. Darbas darbą
veja, bet, tikiuosi, bent jau Megei padarysiu gerą pradžią. O pas
kui, jei nuspręsiu parduoti, įmonė bus pelninga.
- O, taip! - nušvito Džeraldo veidas. - Atvirų durų diena!
Mano sekretorė gavo laišką nuo... ar Natali yra jūsų naujoji kon
sultantė rėmimo klausimais?
- Natali - naujoji mūsų šunų prieglaudos vadovė, ką jau be-
pridurti.
Kažin ar ji bent kiek būtų pasistūmėjusi organizuodama tą
šventę be Natali pagalbos. Ši sutvarkė visus draudimo popierius
ir leidimus, užsakė viską, ko reikia, kad renginys būtų įregistruo
tas kaip labdaros projektas, „jeigu taip paprasčiau“. Reičelė ne
žino, kaip jai tai pavyksta, bet Natali, atrodo, mėgaujasi iššūkiu.
Reičelė paklausė:
- Ar galime tikėtis, kad „Flintas ir Sanderlandas“ parems šunų
prieglaudą? Galim užrašyti jūsų firmos pavadinimą ant dubenė
lio, jei metams nupirksite konservuoto maisto vienam gyvūnui.
- Cha! Advokatų kontorai tai pritiktų. Taip, manau dėl šito dar
susisieksim. Būtų teisinga, nes manieji du šuneliai suteikia tiek
daug džiaugsmo.
Džeraldas, rodos, visada atgyja, kai tik užsimenu apie šunis,
pagalvojo Reičelė. Tas pasipūtėlis, pasirodo, besąs gana mielas
dėdulė. Kuo daugiau ji sužinodavo apie Longhamptono šunų
pasaulį, tuo labiau tai primindavo šunišką masonų versiją. Visi
visus pažįsta.
370 Lucy Dillon
- Be to, gavau laišką iš Megės, - kalbėjo toliau jis. - O gal rei

kėtų sakyti: Molė ir Striksė gavo laišką nuo Perlo!
- Tikrai, - sutiko Reičelė, bet jau kiek nepatikliau. Galimybės
patikrinti Megės rašomus laiškus jai dar kažkaip nepasitaikė, bet
ji jau buvo pastebėjusi ant stalo šuns letenos antspaudą ir tikėjosi
blogiausio.
Kol jos su Natali rūpinosi šunų prieglaudos rėmimo reklama,
Megė pasisiūlė susisiekti su visais žmonėmis, paėmusiais šunis iš
Keturių Ąžuolų, ir pakviesti juos palaikyti akcijos. Visų jų duo
menys, surašyti ranka, kartu su prisegtomis nuotraukomis ar ka
lėdiniais atvirukais, buvo kabinete.
- Aš visada sakiau, kad jei Dotė būtų sugebėjusi taip suvesti
žmones, kaip suvesdavo šunis su žmonėmis, mes visi čia būtume
išsirikiavę į eilę, - išsišiepė jis nuo ausies iki ausies. - Mes pasiro
dysim - šį šeštadienį, ar ne?
Reičelė krūptelėjo.
Beliko keturios dienos, o darbo dar iki kaklo.
- Taip, - drąsiai pareiškė ji. - Ar užrašyti jus į uodegos vizgi
nimo konkursą?
- Žinoma. - Džeraldas patylėjo, kad būtų didesnis efektas, ir
pridūrė: - Šunis irgi galite užrašyti!
- Gal tik be jūsų? - pajuokavo ir Reičelė.
Džeraldas kiek sutriko, paskui nusikvatojo:
- Taip! Labai gerai! Aišku, be manęs!
O varge mano, pagalvojo Reičelė. Aš jau ir pokštus apie šunis
skaldau. Man jau visai ku-kū.
Zoja prisidėjo prie Atvirų durų dienos planavimo surasdama

vietinę įžymybę teisėjauti įvairiose varžybose. Jai pavyko įkalbėti
mero žmoną, kol ši sėdėjo įkalinta po plaukų džiovintuvu: ponia
Heiliberi su malonumu sutiko padėti, nors labiau mėgo kates nei
šunis.
Zoja ir pati pradėjo galvoti, kad visai nesunkiai galėtų pamėg

ti kates. Po ilgos darbo dienos (buvo susirgusios dvi kirpėjos, o
Zojai širdis neleido atsakyti jų klientams) Irisiukas nusprendė
sunaikinti vienus iš geresnių jos batų, o Leo pradėjo kasytis galvą
tokiu rimtu veidu, kaip aną vasarą, kai iš kažkur buvo pasigavęs
utėlių. Spenserio užsispyrimas nė kiek neapmalšo, ir jai vis sun
kiau pavykdavo išlaikyti ramybę.
Aišku, Leo ir Irisiuko karnavalo kostiumus reikėjo imtis siūti
ne paskutinį vakarą, bet jau tokia pasitaikė savaitė. O ir Spense-
ris, likus pusvalandžiui iki maudynių ir miego, sugalvojo numesti
savo paskutinę bombikę.
- Tėtis per vasaros atostogas mus nusiveš į stovyklą Ameri
koje.
Zoja pakėlė akis nuo likusių po jos pačios mergvakario zuikio
ausų, kurias ketino pritaisyti Irisiukui, kad šis vaidintų triušį. Ne
pati genialiausia jos mintis, bet ištekliai gana riboti. Leo mielai
sutiko vilkėti dailia raštuota liemene, likusia po Zojos sesers ves
tuvių, ir pabūti fokusininku, o Irisiuko kostiumas turėjo neleisti
šuniukui kramtyti pasitaikančių daiktų, veikti kaip sauskelnės ir
dar apsaugoti nuo paties Leo.
- Mama? - pakartojo Spenseris, jei ji nebūtų išgirdusi pirmą
kartą. - Tėtis vešis mus į Floridą per atostogas.
- Tikrai? - kuo ramiau paklausė ji.
- Taip. Tai stovykla vaikams su tėčiais. - Spenseris šnekėjo
su tokiu pasipūtimu, su kokiu, matyt, girdėjo kalbant Deividą. -
Ten bus laužai, speciali vieta riedlentėms ir kas vakarą kepsim ant
laužo dešreles.
- Kada jis jums tai pasakė? - Zoja mėgino susikaupti siūdama
prie raiščio galvai guminę juostelę. Florida. Florida! Kažin ar ti
krai Deividą taip prispaudė finansiniai sunkumai, kad net negali
mokėti už vaikų išlaikymą.
372 Lucy Dillon
O gal viską suorganizavo Dženiferė, norėdama užkariauti jos

sūnų meilę? Zoja išbalo.
- Aną savaitgalį. Kai pas jį buvome.
- Na, vasaros atostogos dar tik po kelių mėnesių, Spenseri. Tė
tis turės tai aptarti su manimi. - Ji mėgino kalbėti kiek galėdama
linksmiau. - Juk vasarą mes važiuosim į Kornvalį, ar ne? Ten juk
bus linksma? Irisiukui labai patiks pajūryje. O į lėktuvą jo neįleis,
ar žinai?
Spenseris papurtė galvą.
- Irisiukas galės sau likti su tavim. O mes skrisim į Floridą su
tėčiu. Kornvalis - šlamštas, palyginti su Amerika. Aš ten neva
žiuosiu. Nevažiuosiu.
Spenserio balsas išgąsdino Leo, ir jis krūptelėjęs pakėlė akis
nuo žaislinių figūrėlių iš fantastinio filmo „Daktaras Kas“. Jis
buvo pradėjęs rinkti plastikines šio filmo personažų figūrėles ir
krovė jas už plastikinio laiko mašinos modelio iš to paties filmo.
Laiko mašina buvo iš kito žaislų rinkinio ir greta mažučių figūrė
lių atrodė grėsmingai milžiniška.
Zoja prisivertė kvėpuoti lėtai. Spenseriui kol kas tik septyneri,
o jis staiga nei iš šio, nei iš to ėmė elgtis lyg paauglys. Ji suprato,
kad jis mėgina ją išprovokuoti paskambinti Deividui, kad jiedu
pasikalbėtų, nesvarbu, kad tai baigsis barniu, tačiau jo nemanda
gumas žeidė nė kiek ne mažiau. Atrodė, kad Spenseris neklysta
mai sugeba smogti jai ten, kur skaudžiausia.
Visai kaip Deividas su savo nežmoniškais papirkinėjimais
brangiomis atostogomis.
- Spenseri, - pasakė ji, - šiuose namuose viską sprendžiu aš.
Prieš pasakydamas jums tėtis turėjo pasitarti su manimi, nes tai
gali nesutapti su mūsų planais.
Jis piktai dėbtelėjo į ją.
- Mes su Leo skrisim į Floridą, ir tu mums nesutrukdysi.
- Dar ir kaip. - Tik nepradėk pyktis su savo vaiku, įsakė sau

Zoja.
- Nesutrukdysi. Aš pabėgsiu. Jau susikroviau daiktus.
- Nekvailiok. - Ji žvilgtelėjo į Leo, kuris, pasidaręs iš marš
kinėlių sterblę, krovė į ją brangiąsias savo figūrėles, o kita ranka
saugojo. - Spenseri, gal gali parodyti, ką rytoj su Irisiuku darysit
per varžybas? - Sukaupusi visas jėgas, ji pamėgino nusišypsoti. -
Kuo vilkėsi? Savo geriausiais futbolo marškinėliais?
- Jei mus mylėtum, pati nusivežtum į Floridą, - suriko Spen-
seris, net išraudęs iš pykčio. Nudelbė ją taip, lyg ketintų sprukti
tuojau pat, paskui nudrožė prie sofos, kur ramiai snaudė Iri-
siukas, nustūmė sutrikusį šunelį ant grindų ir užbildėjo laiptais
viršun.
- Spenseri! - Zoja akimirksniu atsidūrė kitoje kambario pu
sėje. Irisiukas jau buvo nebe toks mažas, kaip tuomet, kai tik at
sirado jų namuose, ir sunkiai dribtelėjo ant vienos iš pagalvių,
kurias susidėję ant grindų vaikai mėgo žiūrėti televizorių. Atro
do, nesusižeidė, bet išsigando ir sutriko. Zoja pakėlė jį, norėdama
nuraminti, ir pajuto, kaip po šonkauliais daužosi širdis. Kaip ir
jos pačios.
Sunerimęs Leo pradėjo verkšlenti.
- Kodėl Spenseris šūkauja? Kodėl nuskriaudė Irisiuką?
- Irisiuko jis neskriaudė, mielasis. - Zoja apkabino savo ma
žylį kita ranka. Prisitraukė arčiau. - Žiūrėk, jis sveikas, tiesa,
Irisiuk?
Kai Leo ištiesė rankutę paglostyti šuniukui nosies, tas pradėjo
rangytis, o Zoja stengėsi laikytis ramiai. Ko čia pirmiausia grieb
tis? Atskaityti moralą Spenseriui? Vežti Irisiuką pas veterinarą?
Pamėginti įtikinti vargšą persigandusį Leo, kad jų namuose Tre
čias pasaulinis karas dar neprasideda? Kaip sunku su viskuo susi
doroti vienai. Ją slėgė būtinybė atstoti vaikams ir mamą, ir tėtį, ir
visa kita, bet ji atidėjo tas mintis vėlesniam laikui.
374 Lucy Dillon
- Leo, gal gali trumpam paguldyti Irisiuką į krepšį, kol nueisiu

į viršų pasikalbėti su Spenseriu? - paprašė ji, mėgindama spėji
mo būdu nustatyti, kiek ilgai galima palikti juos vienus. - Neleisk
jam nieko graužti, o jei pradės cypti, pašauk mane.
Paskui užbėgo viršun kas dvi pakopas ir pamėgino atidaryti
Spenserio duris, tačiau jis laikė rankeną.
- Spenseri, aš labai tavimi nusivyliau, - pasakė Zoja pro užda
ras duris. - Galėjai sužeisti Irisiuką!
- Nusispjaut.
- Neleisiu tau dalyvauti su Irisiuku šunų pasirodyme rytoj, -
pagrasino ji, norėdama nubausti už tai, kad taip šiurkščiai elgėsi
su šuniuku. - Dabar jis tavęs bijos, jei neateisi atsiprašyti. O pasi
rodyme dalyvaus Leo.
- Nusispjaut.
- Ir gerai, - atsakė Zoja, atremdama galvą į duris ir džiaugda
masi bent tuo, kad Spenseris nemato, kaip ji jaučiasi.
Nebežinojo, ką dar jam pasakyti. Ir taip dar tęsis artimiausius
dešimt metų. Ji užsimerkė ir pamėgino įsivaizduoti, kaip gera
būtų susigrąžinti tas dienas, kai jiedu su Bilu vedžiodavo šunis
kartu - ir ne dėl romano, o vien tam, kad įsitikintų, jog vis dar šį
tą sugeba padaryti gerai.
- Maaaaama! - pasigirdo iš apačios, ir Zoja, atsiplėšusi nuo
durų, nubėgo laiptais žemyn pamėginti išlaviruoti dar iš vienos
bėdų virtinės.
26
Vos tik užuodė sumuštinių su kumpiu kvapą, Bertis visai pašėlo

ir beveik tempte ėmė tempti Natali namo link. Jai ir pagalvoti
nesinorėjo, ką jis gali padaryti, kai Freda įjungs grilj.
- Džoni! Džoni, pasiimk jį pavedžioti, kad bent kiek nuvarg
tų! - žioptelėjo ji, mėgindama išlaikyti rankose vis ilgėjantį pava
dėlį. - Tik neleisk niekur voliotis. Norėčiau, kad liktų švarus kiek
įmanoma ilgiau.
Nors jie prieš susitikimą su naujaisiais šeimininkais buvo iš-
maudę Bertį šįryt, giliai širdyje Natali norėjo, kad jis išsivoliotų
kokioje nors šlykštynėje, o jie pasibjaurėję paliktų jį ramybėje ir
nuspręstų priglausti kokį mažesnį ir švaresnį padarą.
- Kaip manai, ar jis supranta? - Džonis liūdnai spoksojo į Ber
tį. - Ar žino?
- Ne, - atsakė Natali, gal labiau norėdama pralinksminti Džo-
nį, nei iš tikrųjų tuo tikėdama. - Žinoma, kad nesupranta.
- O pameni, kai atsivesdavom jį čia anksčiau, net cypti pra
dėdavo galvodamas, kad ketinam jį vėl palikti? - Džonis atrodė
beveik taip pat nusiminęs kaip ir basetas. - O dabar viskas gerai?
- Džoni, nepradėkim visko iš naujo, - atsakė Natali. - Labai
prašau. Tegu parisnoja šen ir ten. Abu pasijusit geriau.
- O tu su mumis neisi?
Jis nepridūrė „paskutinį kartą“, tačiau šie žodžiai pakibo ore.
Natali pamėgino kalbėti ryžtingiau nei jautėsi.
376 Lucy Dillon
- Negaliu. Darbo liko iki kaklo - reikia patikrinti, ar iki galo

sutvarkyti rėmimo lapeliai, be to, begalės skrajučių ir visa kita. -
Ji mėgino nežiūrėti į Bertį ir jo švelnias ausis, kurias galima už
vynioti ant akių lyg kaukę. - Pavedžiok jį truputį po sodą, pas
kui tuo keliu link miško. Nevesk į apačią link parko - per daug
įsiaudrins.
- Gerai, - sutiko Džonis ir caktelėjo liežuviu Berčiui. Kai ne
padėjo, pakratė kišenėje skanumynų maišelį, ir tada Bertis kuo
paklusniausiai atbėgo, užrietęs baltą uodegą tarsi klaustuką.
Natali lydėjojuos žvilgsniu, kol nebegalėjo matyti, paskui atsi
duso ir patraukė į Reičelės štabą - namų virtuvę.
Čia buvo dar daugiau sumaišties nei paprastai. Visi šunys
buvo išprašyti, ir keletas liūdnų akių, tarp jų ir Perlo, spoksojo
iš anapus barjero, kuriuo buvo užtvertas įėjimas į flygelį. Freda
virė milžinišką katilą arbatos ir ruošė sumuštinius su kumpiu, o
Reičelė, pasidabinusi džinsais, juodais trumparankoviais marški
nėliais ir kažkokiu labai jau įmantriu senoviniu švarkeliu, mokė
savanorius. Natali pažino Tedą, Fredos vyrą, dar keletą paauglių
iš mokyklos ir Loreną iš ligoninės.
Bilas stovėjo prie spintelės ir kuitėsi pirmosios pagalbos dė
žutėje, kuri buvo tokia sena, kad atrodė, iš jos tuoj ims lįsti dėlės.
- Labas rytas! - pasisveikino ji, ir Reičelė lyg įgelta atsisuko.
Po tamsiomis jos akimis bolavo ratilai, be to, atrodė taip, lyg būtų
nemiegojusi visą naktį.
- Puiku. Tu jau čia. Dabar trūksta tik Zojos.
Natali žvilgtelėjo į Bilą, ir tas iškaito. Kažin kas ten tarp jų
vyksta, jis neužsimena apie Zoją jau kurį laiką, nors anksčiau šne
kėdavo apie ją neužsičiaupdamas, kaip apie jokią kitą merginą, o
ji taip įsisuko į savo bėdas, kad net nepaklausė. Natali nusprendė
vėliau pasivedėti jį į šalį, paklausinėti ir sužinoti, ar negalima jam
kuo nors padėti. Galų gale juk iš dalies tai jos kaltė, kad tada ve
džiojant šunis nutiko tas nemalonumas.
- Ką man daryti? - paklausė ji.

Reičelė atrodė pavargusi.
- Nežinau. Viską iš eilės. Šįryt kėliausi antrą, maudžiau visus
šunis ir šveičiau narvus. Jau net savo vardo neprisimenu.
- Nagi, pažiūrėkim. - Natali žengė artyn, paėmė iš Reičelės
rankų segtuvą su gnybtu ir ėmėsi visus komanduoti. Gal bent pa
vyks atsikratyti minčių apie Bertį.
Vienuoliktą pro debesis išlindo saulė, o dvyliktą pradėjo rinktis

žmonės. Reičelės baimė, kad jų tebus dešimt ir visi paskęs sumuš
tinių kalne, nepasitvirtino.
Natali ramino ją kaip sugebėjo, bet Reičelė nuo pat ryto buvo
kažkokia nervinga.
- Ar gerai jautiesi? - paklausė ji, nutaikiusi akimirką, kai jos
prie narvų liko vienos. Kad šunų pernelyg nesujaudintų begalės
lankytojų, Reičelė su Mege ketino potencialius vietinius rėmėjus
nedidelėmis grupelėmis atvesti apžiūrėti šunidžių, o viskas buvo
išblizginta iki spindėjimo, kad remti norėtųsi dar labiau.
- Tiktai... toji įtampa, - atsakė Reičelė. Ji dvejojo, ir Natali su
prato, kad draugė nenori kalbėti apie nėštumą.
- Vis dar pykina? - narsiai paklausė ji. - Dabar jau bus beveik
trys mėnesiai, ar ne?
Reičelė dėkinga nusišypsojo, ir Natali pajuto, kad įgijo draugę,
tačiau toji draugė niekada nesupras, kaip sunku su ja bendrauti.
Džiaugsmas jos širdyje maišėsi su kartėliu.
- Pykina? Nėra laiko pykinimui. Mane ima baimė, kad nepa
dariau visko iki galo, - atsakė Reičelė. - Neturiu Dotės sugebė
jimų, jei viskas pajudėtų. Nesu verslininkė kaip tu ir bijau, kad
neteisingai viską apskaičiavau. Didumą laiko net nesuvokiu, ką
darau. Tarsi sapnuočiau keistą sapną: netrukus pradės kalbėti šu
nys, ir aš prabusiu Londone.
378 Lucy Dillon
Natali raminamai palietė jai ranką. Reičelė, kaip visada, su

džinsais atrodė šauniai, tačiau atidžiau pasižiūrėjus matėsi, kad
viršutinė jų saga neužsegta ir ant viršaus užtempti marškinėliai.
- Tu ne viena. Pamatysi, viskas puikiai pavyks, - pasakė ji. -
Tuo remiasi visa mano, kaip rinkodaros specialistės, karjera.
Reičelės akys apsiniaukė.
- Tu padarei viską, ką galėjai, - kalbėjo toliau Natali. - Teliko
palaukti iki pusės šešių, ir mes skaičiuosim įplaukas, a?
Tai išgirdusi, ji, atrodo, susiėmė.
- Taip, - atsakė kreivai šyptelėjusi. - Pusė šešių, visi girti, aiš
ku, išskyrus mane.
Natali stovėjo prie sodo vartų, sveikino lankytojus, dalijo jiems

skrajutes apie šunų prieglaudą, netrukus pasipylė šunų su šeimi
ninkais srautas, kai kurie pažino ją iš pasivaikščiojimų su Berčiu.
Sodas atrodė nuostabiai: dauguma medžių apsipylę žiedais,
po jais stovėjo keletas prekystalių - pyragai, loterija, staliukas su
Dotės bukletais apie šunų priežiūrą, kai kuriuos Reičelė buvo pa
pildžiusi, dar vienas su prekėmis šunims, kurias buvo paaukojusi
gyvūnų parduotuvė, piešimas ant veidų ir šunų (vien tik) kirpi
mas - tai apsiėmė padaryti studentai, ir dar staliukas su dubenė
liais - prizais šunų varžybose.
Pasak Megės, sąrašų, kurie puikavosi ant medžių kamienų vi
same sode, bus „Uodegos vizginimo“, „Panašiausio į šunį šeimi
ninko“, „Šuns ir šeimininko karnavaliniais kostiumais“, „Gražiau
sio šuns“, „Dailiausios kalytės“, „Atspėk šuns svorį“ ir „Geriausio
draugo“ rungtys.
Bertis turi šansų laimėti bent tris iš jų, pagalvojo Natalį ir įrašė
jo vardą į „Uodegos vizginimo“, „Gražiausio šuns“, ir „Geriausio
draugo“ sąrašus. Kiek padvejojo prie „Panašiausio į šunį šeimi
ninko“ lapelio, bet nusprendė surizikuoti - gal bent taip išspaus
iš Džonio šypseną. Jo su Berčiu dar nesimatė, tačiau Natali pama

nė, kad jis, norėdamas kaip reikiant atsisveikinti, nuėjo ilgesniu
maršrutu.
Ji patikrino mobilųjį telefoną, ar jis neskambino, bet nieko ne
rado. Rinkdama numerį sužinoti, kur jis užtruko, Natali pamatė,
kad nuo Fredos maisto staliuko jai moja Megė, o greta jos stovi
du žmonės. Iš karto suprato, kas jie tokie.
Atrodė malonūs. Dar blogiau.
Ji giliai įkvėpė ir nuėjo pasisveikinti, nutaisiusi linksmą veidą,
nors širdį ir spaudė.
- Natali! Štai žmonės, su kuriais norėčiau tave supažindinti, -
parodė Megė, o pora, vienas po kito, energingai pakratė jai ran
ką. - Čia Adamas, o tai Pola. O čia Natali, kuri šauniai globojo
Bertį kelis pastaruosius mėnesius.
- O, jis labai geras šuo, - atsakė Natali. - Toks mielas.
- Tai jau tikrai, - sutiko Megė. - Nė vienas iš mūsų nesupran
tam, kaip kažkas galėjo jį išmesti!
- Tačiau išdykėlis, - pridūrė Natali, nepajėgdama susilaiky
ti. - Išmoko atsidaryti šaldytuvą. O kaukia taip, kad nepatikėtu-
mėt. Ir jei tik pasitaiko proga, įsikrausto į lovą.
- Nat! - Megė šnairomis ją nužvelgė. - Neatbaidykjų!
- Mes pratę prie basetų, - tarė Adamas. Ir pavartė akis. - Vis
ką žinom apie lapės mėšlą ir kurtumą, ir visur besimėtančius
plaukus.
- Turime juos net du, - paaiškino jo žmona. - Jokios kitos
veislės šuns dabar net nelaikytume! Jie tokie originalūs.
- Bet labai gerai, kad jį priglaudėt, - kalbėjo toliau Adamas. -
Aš taip negalėčiau. Mūsų namai per mėnesį būtų pilni šunų iš
prieglaudos! Nebegalėčiau atiduoti jų kitiems šeimininkams!
- Natali su Džoniu ypatingi žmonės, - greit įsiterpė Megė. -
Manau, pasiliktų jį, jei tik turėtų bent menkiausią galimybę.
38o Lucy Dillon
- Tikrai, - sutiko Natali. - Mielu noru. Ee, dabar Bertis su

mano vyru vaikštinėja miške - pasiunčiau trumpai pasivaikščio
ti, ir jau visą amžinybę jų nėra. Ar paskambinti?
- Prašytume! - tarė Pola. Ji atrodė nuoširdžiai susijaudinus. -
Nekantraujame su juo susipažinti.
Natali įsivaizdavo, kaip Bertis išvažiuoja į naują gyvenimą ant
galinės jų automobilio sėdynės, o virtuvėje lieka tuščias jo krep
šys. Suspaudė širdį.
- Mes čia pasisukinėsim, - tarė Megė. - Susirask mus, kai juos
pagausi.
- Neužtruksiu, - pažadėjo Natali ir kuo skubiau įsimaišė į mi
nią, kad jie nespėtų pamatyti kančios jos veide.
- Turėsi jas prilaikyti, Leo. Irisiuk, sėdėt! Sėdėt, prašau!

Zoja mėgino tinkamai pastatyti pritaisytas Irisiukui triušio
ausis, bet tuo tarpu už nugaros pasigirdo pažįstamas balsas:
- Dar nesu matęs tokio puikaus burtininko su triušiu!
Ji nerangiai atsisuko, nes buvo pritūpusi greta Irisiuko su
aukštakulniais. Bilas stovėjo čia pat laikydamas Lulu už dailaus
sidabrinio pavadėlio. Kalytė buvo ką tik apkirpta, atrodė lyg būtų
išruošta į aukštos klasės šunų parodą, nors visi kiti čia susirinko
tik šiaip paūžauti.
- Žinai, ko tau dar trūksta? - kalbėjo toliau Bilas, šypsoda
masis Leo, kuris spoksojo į didžiulį vyrą užvertęs galvą. - Tau
trūksta... štai ko!
Iš užpakalinės kelnių kišenės jis išsitraukė baltą nosinę ir iškil
mingai įteikė Leo.
- Pasakyk, ačiū, - paragino Zoja.
- Ačiū, - paklusniai padėkojo Leo.
- Maaama, - pradėjo zirzti Spenseris. - Noriu ledų.
- Vėliau, Spenseri, - tvirtai, lyg dresuodama Irisiuką, pasakė
Zoja. - Leo tuojau reikės į rungtynes. Nusipirksim ledų, kai val
gyti galėsim visi.
- Duok pinigų, aš pats nusipirksiu.

- Ne. - Zoja piktai į jį dėbtelėjo, o paskui pakėlė akis į Bilą.
Dabar mažiausiai norisi, kad Spenseris pradėtų bliauti. - Palauk.
- Kaip tu? - paklausė Bilas. - Mes su Lulu tavęs pasiilgom per
pietų pertraukas.
- Oi, visai nusivariau nuo kojų. Tik pasitaiso oras, ir visi užsi
mano šviesintis sruogas. - Gal tai tik saulutė įspindo pro žydinčių
medžių šakas, bet Zojai pasirodė, kad oras staiga atšilo. Ji visai
buvo pamiršusi, kaip gera paprasčiausiai stovėti greta jo. Kaip iš
karto pasijunti gerokai jaunesnė ir ne tokia nuvargusi.
Sutreškėjo garsiakalbis, ir po visą sodą pasklido Megės balsas:
- Ar gali visi varžybų „Šuo ir šeimininkas karnavaliniais kos
tiumais“ dalyviai susirinkti čia? Ačiū!
Zoja paėmė Leo už rankos, bet jis ištrūko.
- Noriu eiti pats, - pareiškė. - Aš jau didelis!
- Visai ne, tu tikras mažius, - paerzino broliuką Spenseris, ir
Zoja pažvelgė į jį kaip galėdama pikčiau. Sūnelis kyštelėjo liežuvį
po viršutine lūpa.
Nesinervink, įspėjo ji save. Nekreipk dėmesio į blogą elgesį,
atlygink už gerą.
- Eik, Leo, - stumtelėjo jaunėlį Zoja. - Mes žiūrėsim iš čia!
Sėkmės!
Ji su Bilu stebėjo, kaip Leo eina pas Mėgę. Šioji plojimais pa
sveikino Leo ir Irisiuką.
- Neabejotinai laimės, - pasakė Bilas, niuktelėdamas Zojai;
kai jo marškiniai brūkštelėjo per nuogą jos ranką, visą ją lyg elek
tra nukratė.
Ji žvilgtelėjo žemyn ir pamatė surūgusį Spenserį, besidairantį
aplinkui, paskui paklausė Bilo, kaip sekasi prikalbinti pacientus
vedžioti šunis sveikatos labui. Jiedu pradėjo smagiai plepėti, pas
kui uoliai paplojo, kai Leo su Irisiuku, nurungę bokserį, išdažy
tą kaip dalmantinas, du klounus ir Supermeną, iš ponios mero
žmonos rankų pasiėmė apdovanojimą.
382 Lucy Dillon
- Dabar, ko gero, visiems ledų, - pasiūlė Bilas.

- Taip, ledų! Kokių norėtum, Spenseri? - Kai jis neatsiliepė,
Zoja atsisuko. - Spenseri?
Vaiko greta nebebuvo.
O kad tave kur, piktai pagalvojo ji. Vėl nuklydo.
Tai buvo naujas Spenserio sugalvotas mamos nervinimo triu
kas - tyliai pradingti prekybos centruose ar parduotuvėse, o jai
net kvapą užimdavo iš siaubo. Tai tikrai nervino, nes kiekvieną
kartą pavykdavo visu šimtu procentų ir kiekvieną kartą, jį sura
dus, prasidėdavo zyzimas: „Bet maaama, aš tik varčiau žurnalą /
apžiūrinėjau šuniuką / krapščiausi nosį.“
- Bėdos? - paklausė Bilas, kai pasišokinėdamas pribėgo Leo,
iš paskos atskuodė Irisiukas, jau pametęs triušio ausis.
- Spenseris. Manau, savarankiškai išėjo ledų. - Ji atsiprašomai
vyptelėjo. - Atleisk, pastaruoju metu jam užeina bjaurumo prie
puoliai.
Bilas pasidairė po sodą.
- Nieko naujo. Paprastai vyrams jie prasideda nuo penkioli
kos metų ir trunka iki aštuoniasdešimties. Norėtum, kad pabū
čiau čia, jei jis kartais grįžtų?
- Gali? - Zojai labai palengvėjo, kai jis taip paprastai pasisiūlė
padėti. - Ilgai netruksiu. Štai, palaikyk Irisiuką. Gal ko nors at
nešti?
- Kakavos ir pyragaitį. - Bilas mirktelėjo Leo, kuris stebėjo,
kaip Irisiukas uostinėja Lulu. - Nesijaudink, Leo, jie seni draugai.
- Nagi, eime. - Zoja pasiėmė Leo ant rankų. Mažas ar ne, bet
norėjosi grįžti greičiau, kol nepasirodė pats Spenseris ir nepradė
jo demonstruoti Bilui visų blogiausių jos šeimos pusių.
Natali pamėgino paskambinti Džoniui į mobilųjį, bet jis neatsi

liepė, o paskui prikibo dvi žavios damos iš kepyklos greta miesto
rotušės, kurios mielai būtų paaukojusios šunų prieglaudai, bet

norėjo, kad pinigai būtų panaudoti tik vokiečių aviganiams.
Kol ji joms viską aprodė, kol išaiškino, kad į prieglaudą pa
tenka visiškai atsitiktiniai šunys, nei Bertis, nei Džonis neatsira
do, tad nuėjo į sodo gilumą geriau pasidairyti. Bet kai susiruošė
skambinti, pamatė takeliu ateinantį Džonį, ir pamojo jam.
Kai jis priėjo arčiau, ji suvokė, kad jis eina vienas. Persigandusi
pribėgo artyn.
- Kas nutiko?
Džonis buvo visas išraudęs, kakta nusėta prakaito lašeliais.
- Jis pabėgo.
Džonis pasilenkė, rankomis įsirėmė į kelius ir sunkiai atsi
kvėpė.
-Ką?
- Bertis pabėgo. Paleidau nuo pavadėlio tik minutėlei, norėjau
nusičiurkšti krūmuose, o jis, matyt, kažką užuodė, nes... staiga
pradingo. - Natali matė, kad jis apimtas panikos. - Vieną aki
mirką dar buvo greta, paskui tik uodega šmėstelėjo, ir dingo! Ti
kriausiai užuodė zuikį ar dar ką nors.
Natali pasidarė bloga. Bertis atrodė toks nerangus, bet kai jau
nuspręsdavo bėgti, tai neįmanoma būdavo suspėti kartu. Per aki
mirką galėdavo pradingti miške.
- Ar šaukei jį?
- Ar šaukiau? Žinoma, kad rėkiau iš visų plaučių. - Džonis
liūdnai pažvelgė į ją. - Betgi, Nat, juk ir pati žinai, kaip jis atsišau
kia. Niekaip, nebent išgirstų kepamo viščiuko čirškėjimą.
- Nejuokinga. Ir ką tu sau galvojai? Niekada jo nepaleidžiu,
jei negaliu matyti. - Natali susiėmė už galvos. - Ar tas miškas
didelis? Turbūt didžiulis. - Kolindeilo giria driekėsi nuo Keturių
Ąžuolų iki pat Roshilio, palei vieną jos kraštą ėjo automagistralė.
Tačiau dar yra ir pertvara, susivokė Natali, kurios kitoje pusėje
384 Lucy Dillon
laukai - jam dar reikėtų gerokai pabėgėti, kad prisikastų iki au
tostrados.
Tačiau pats miškas buvo didžiulis. Staigajai šovė bjauri mintis.
- Juk miške yra spąstų, ar ne? Ir dar triušių urvų. Varge mano,
Džoni, o jeigu jis įsmuko į urvą ir įstrigo? Arba kyštelėjo nosį
į spąstus? - Balsas užlūžo, teko užsiimti burną. Ji suvokė, kad
nereikėtų taip jaudintis, tačiau atsiliepė kelių pastarųjų mėnesių
įtampa, ir būgštavimai dėl žioplo smalsaus Berčio ėmė smaugti
nebepakeliamai.
Džonis suėmė ją už pečių.
- Klausyk, nereikia panikuoti. Mes jį rasim.
- Nesakyk Megei. Ji dabar su ta pora, kuri nori jį pasiimti. Jie
laukia mūsų! Viešpatie, o jei jis susižeidė? Kaip mes jį rasim?
- Natali, - Džonis švelniai ją papurtė. - Juk tai Bertis. Jis tur
būt pabėgios po mišką kokį pusvalandį, pasivolios elnių mėšle, o
paskui parbėgs į prieglaudą, ieškodamas sumuštinių su kumpiu.
- Gal reikėtų pasidairyti čia. - Natali pradėjo eiti, paskui vėl
sustojo. - Džoni...
Norėjosi pasakyti, pasilikim jį. Neleiskimjo išvežti.
Jis sustojo visas išraudęs.
- Ką? Mes gaištam laiką.
- Nieko, - atsakė ji ir nuėjo.
Kai per pusvalandį Spenseris neatsirado, o Zoja, su Leo ir Irisiu-

ku iš paskos, jau buvo apsukusi sodą kokius keturis kartus, neri
mas pamažu peraugo į paniką.
- Ar tikrai nežinai, kur jis galėjo nueiti? - paklausė ji Leo gal
jau dešimtą kartą. Sode tiek žmonių ir šunų, kad labai sunku rasti
Spenserį, jei jis paprasčiausiai tūno už kokio medžio. - Gal kar
tais sakė ką nors, kad norėtų į miestą? Ar jis galėjo sugalvoti nu
eiti ten vienas pats?
Leo kramtė lūpą ir suko žvilgsnį šalin. Zoja priklaupė greta ir

apsivyniojo aplink riešą Irisiuko pavadėlį, kad tas nepaspruktų.
- Pasakyk, Liuliu, - švelniai paprašė. - Aš nesupyksiu.
- Vakar Spenseris sakė, kad važiuos pas tėtį, bet maniau, kad
važiuos kitą savaitę. Ne dabar. - Leo iškaito. - Maniau, kalba ne
apie šiandien. Kaip jis ras tėtį? Tėčio čia nėra! Dar jis pasiėmė
krepšį su Irisiuko daiktais.
Po šimts velnių! - tarė sau Zoja. Paskui atsistojo, stengdamasi
nuslėpti nuo Leo savo sutrikimą. Spenseris galėjo išeiti pro var
tus, pereiti sodą ir nusileisti į miestą arba galėjo patraukti tiesiai
per laukus.
Jis per daug protingas ir į svetimą mašiną nesėstų, įtikinėjo ji
save. Bet kas, jei jis ketina nusigauti pas Deividą?
- Manau, reikia geriau jo paieškoti, - pasakė ji. - Išdykėlis
Spenseris, per jį Irisiukui teks praleisti varžybas!
- Išdykėlis Spenseris, - sutiko Leo ir stipriau suspaudė jai ran
ką, lyg bijodamas, kad ir mama kur nors neprapultų.
- Nagi, pagalvokim. - Zoja pasidairė minioje šviesių Megės
kasų. Pamatė ją prie staliuko su informaciniais lapeliais, šneki
nančią įsismarkavusį juodąjį Škotijos terjerą, kuris priminė mil
žiniškus Hitlerio ūsus. - Imkim ir susiraskim Mėgę, parodysim
jai tavo gražųjį kostiumą.
Ji nuskuodė taip greitai, kad Irisiukas su vaiku vos spėjo iš
paskos, ir priėjo kaip tik tada, kai Megė skubiai patraukė ranką
nuo šuns.
- Mege, ar galėtum pažiūrėti Leo kelias minutes?
- Kas nutiko? - Megė papurtė pirštus ir narsiai nusišypsojo.
Zoja prakalbo tyliau:
- Spenseris dingo. Noriu susirasti Reičelę, kad paskelbtų per
garsiakalbį ar panašiai, bet nenorėčiau gąsdinti Leo. Ar gali nu
kreipti jo dėmesį?
386 Lucy Dillon
- O ne! - išpūtė akis Megė. - Žinoma! Bet jis atsiras, Zoja,

juk negalėjo toli nubėgti. Gal nori, jam iš paskos pasiūsiu kurtus?
Kaipmat suras pagal kvapą! Būtų net įdomu, ar greitai susidoros.
- Ne! Jukjis persigąs! Čia tik aš viena kalta. Šnekėjausi su Bilu,
o jis vis zirzė, taigi paprašiau atstoti ir neįkyrėti! Taip norėjau pa
sikalbėti su Bilu! - Zoja gurktelėjo. - Aš siaubinga mama. Savo
kvailais įsi...
Megė čiupo ją už rankos.
- Zoja, tai kvaila - tu turi teisę turėti draugų, dėl Dievo meilės.
Negi tai kartosis kas kartą, kai su kuo nors susipažinsi? Reikia
nustatyti ribas. Spenseris turi žinoti, kad jį myli, bet neturo pasi
duoti, kai jis kvailioja siekdamas dėmesio. Juk neleistum Irisiukui
kaukti ar siusioti bet kur siekiant dėmesio?
Zoja gailiai papurtė galvą.
- Na, ir puiku. Raskjį ir pasakyk, labai ramiai. Ei, Leo Greha-
mai! - linksmai šūktelėjo ji. - Girdėjau, prasideda rungtis „At
spėk šuns svorį“, ir man reikia patarėjo! Gali padėti?
Ji nusivedė Leo prie milžiniško senbernaro, kantriai tupinčio
greta Natali aukų rinkimo staliuko, o Zoja pradėjo skverbtis per
minią prie Reičelės su mikrofonu rankose, širdis daužėsi taip, kad
vos nelipo pro gerklę.
Prieglaudoje Berčio nebuvo.

Nebuvo jo ir prie sumuštinių staliuko, nebuvo niekur na
muose.
Natali kraustėsi iš proto ir matė, kad Džonis lygiai taip pat su
sikrimtęs, net jei ir mėgino naudoti „ramaus mokytojo siautėjan-
čioje klasėje“ triuką. Jis vis kartojo jai, kad nesijaudintų, bet pats
slapčia graužė nagus ir raukėsi.
- Turbūt nieko kito čia nesugalvosi, reikia grįžti į mišką, - pa
sakė jis, vesdamasis Natali aplinkiniu taku, kad Megė neužkluptų
jų be Berčio. - Ten jis mane matė paskutinį kartą ir gal užuos

mus.
Natali nesinorėjo jam priminti, kad visuose jos skaitytuose
vadovuose apie basetus buvo rašoma, kad jei jau basetas užuodė
kokį kvapą, nieko aplinkui nematys ir negirdės, kol kvapas ne
dings, ir taip gali nuklysti galai žino kur.
- O jei jis pasiklys?
- Nepasiklys, tiesiog pabėgios - juk vidurdienis, tik kelios
mylios nuo savo namų! - ramino Džonis, apkabindamas ją per
pečius, o abiejų kojos klupinėjo ant kurmiarausių. - Liaukis, Nat,
jis tikrai nežino, kad naujieji šeimininkai jau čia. Baik įtarinėjus,
kad jis pasipustė padus.
Vos tik Džonis apie tai prakalbo, Natali jau nebegalėjo liautis
galvojusi, kaip sutriks Bertis, kai reikės jį atiduoti, ir sukūkčiojo.
- Natali, aš irgi jį myliu, betgi tai tik šuo...
- Tai ne tik dėl Berčio. - Šuo tebuvo paskutinis lašas į perpil
dytą neišspręstų klausimų taurę. - Dėl visko!
- Ko visko? - paklausė Džonis.
Ji įsispoksojo į jį, negalėdama patikėti, kad jis vis dar apsime
tinėja nieko nesuprantąs.
- Visko, apie ką mes nekalbame! Mano darbas, kūdikis, tavo
spermos tyrimai. Viskas! Visa tai verda lyg košė, bet tu viską pa
lieki spręsti man, ir aš jau nebegaliu pakelti. - Ji isteriškai sumo
javo rankomis. - Ar mums pasilikti Bertį? Ar man grįžti į darbą?
Ar mes užsirašysime į eilę nevaisingumo gydymui? O tu vis kar
toji savo „Tau spręsti, tau spręsti“. Atrodo, iki šio mėnesio gerai
tave pažinojau, o dabar... Dabar tu lyg svetimas žmogus, slepian
tis nuo manęs, ką išties galvoji! Guli greta manęs kiekvieną naktį,
bet atrodo, lyg būtum labai toli.
- Nereikia.
Džonis jau ketino nusisukti, bet Natali jam neleido.
388 Lucy Dillon
- Kaip nors turi su tuo tvarkytis, Džoni. Nes kitaip į viską nu
moti ranka galim abu!
Natali net pati nesuvokė, iš kur imasi žodžiai, bet vos tik tai
pasakė, suprato, kad tikrai taip ir galvoja.
Tai jį sukrėtė.
- Ką? - pareikalavo paaiškinti jis.
- Na... - Natali žiūrėjo į savo vyrą ir pirmąkart pamatė jį kaip
suaugusį žmogų, o ne ištįsusį šeštoką, kurio paveikslas vis dar
buvo gyvas jos akyse. Šis žmogus pasižadėjo visą gyvenimą būti
kartu - šis tylus, susirūpinęs vyras, o ne vilčių kupinas paauglys,
manantis, kad viskas kaip nors susitvarkys. Tas paauglys dingo
negrįžtamai po pirmojo spermos tyrimo. Ir Natali nežinojo, ar
gerai pažįsta šį naująjį Džonį.
- Na, aš nebesuprantu, ko tu nori, - pasakė ji.
- Nebesupranti, ko aš noriu.
-Ne.
Ji papurtė galvą, visa širdimi jausdama, kad jiedu stovi kryžke
lėje, kur kiekvienas neapgalvotas žodis gali stumtelėti juos netin
kama kryptimi, ir jokios galimybės sugrįžti nebebus.
Dabar pats netinkamiausias laikas apie tai kalbėtis, pamanė ji,
nervai įtempti iki ribos - gal Bertis skuta tolyn visu greičiu, gal
guli kur sužeistas, bet jei šis pokalbis nenusiseks, jei aš jį nutildy-
siu dabar, kai jis pagaliau prabilo, bus visa ko pabaiga. Venomis
pulsavo adrenalinas, net pirštai dilgsėjo.
Džonis pažvelgė į mišką, paskui vėl atsisuko į ją. Veidas buvo
paniuręs ir išsigandęs.
- Ko aš visada norėjau, tai tavęs, - pasakė. - Tavęs ir šeimos.
Maniau, tai ims ir ateis be pastangų, kaip susituokėme, gavome
darbus. Buvau toks laimingas. O dabar negaliu duoti tau vaikelio
ir siaubingai bijau to, kas laukia. Todėl ir nenoriu apie tai kalbėtis,
supranti?
- Ir ką, tavo nuomone, aš ketinu tau pasakyti? - pareikalavo

paaiškinti Natali.
- Kad nori mane palikti, - paprastai atsakė jis. - Kad galėtum
susirasti geresnį. Turtingesnį. Kuris išgalėtų leisti tau niekada ne
dirbti, rūpintis šunimi, susilaukti vaikų ir būti tokia moterimi, pas
kurią jis kas vakarą skubėtų grįžti. O aš... - Jis gaudė orą. - O aš
esu tik surūgęs šunsnukis su netikusia sperma, net nedrįstantis
prisipažinti, kaip jaučiasi. Žinau, tu per gera, kad mane paliktum,
taigi, pamaniau... - Džonis sumirksėjo. - Pamaniau, man pačiam
reikėtų tave paleisti, kad galėtum susirasti geresnį.
- Ką? - Natali net suakmenėjo. - Gal išprotėjai? Tai štai ką tu
vis galvoji?
Jis linktelėjo, net nepajėgdamas prabilti.
- Nebūk kvailas per visą pilvą! - Natali apkabino tvirtą Džo-
nio sprandą ir pasistiebė ant pirštų galiukų, kad galėtų pažvelgti
jam tiesiai į akis. Vien pagalvojus, ką jis patyliukais vis mąsto,
ketindamas lyg pingvinas pulti į šaltį ir tamsą, pasiaukodamas
dėl visų kitų lizde, gerklę gniaužė ašaros. - Aš nieko daugiau ne
noriu, kaip tik tavęs, ir jei mes negalime turėti vaikų, vadinasi,
negalime, Džoni. Aš tavęs nepaliksiu, nepaliksiu visko, ką turime,
vien dėl to, ko negalime turėti. Tai kvaila.
- Negaliu šito prašyti, - sumurmėjo jis. - Negaliu leisti tau
šitaip aukotis visą gyvenimą. Dėl manęs.
Natali piktai įsispoksojo į jį. Kojų pirštus net gėlė nuo stovėji
mo pasistiebus, bet jai buvo vis tiek.
- Tai ne auka. Aš šito noriu. Ir jei būtum manęs paklausęs,
būčiau pasakiusi. Kodėl nepaklausei?
- Todėl, kad sunku. - Džonio veidą iškreipė gėda. - Taip sun
ku apie tai kalbėti. Vyrui.
- Džoni, niekas negali turėti visko. O mes turime labai daug.
Ir štai ką tau dar pasakysiu, - narsiai kalbėjo ji toliau, net nesu
vokdama, iš kur imasi žodžiai. - Kol kas į darbą dar negrįšiu. Su
390 Lucy Dillon
žinosiu viską, kas tik įmanoma apie mažą spermatozoidų kiekį, ir

mes sulauksim pagalbos. O Berčio neatiduosim.
- O tavo darbas? - paklausė Džonis sutrikęs, bet palengvėju
sia širdimi.
- Ką nors sugalvosim. - Kai Džonis ją apkabino ir stipriai
suspaudė, ji pajuto palaimą. - O dabar nenorėčiau panikuoti, -
sušnibždėjo ji jam į ausį ir pabučiavo į kaklą bei plaukus. - Bet
mums vis dar reikia susirasti šunį.
Jis iškart ją paleido, veidas buvo rimtas.
- Taip. Dabar jis jau bala žino kur gali būti.
Jiedu sparčiai nuėjo miško link, Džonis eidamas skambino Bi
lui. Pagrindinis takas išsišakojo abipus medžių guoto, ir Džonis
parodė į kairę.
- Tu eik tenai, o aš trauksiu pagrindiniu taku. Turi jo švilpuką?
Natali linktelėjo, nors Bertis niekada į tą švilpuką neatsiliep
davo. Einant išvažinėtu keliuku ir dairantis po krūmus viltis pa
matyti baltą uodegą ar rudas ausis sparčiai nyko. Šakos kapojo
plikas blauzdas, tačiau ji to beveik nejautė.
- Berti! Berti! - šaukė ji pakaitomis su švilpimu. Girdėjo ir
Džonį rėkaujant anapus pušų guoto, į galvą ėmė lįsti siaubingi
vaizdai.
Tegu tik jis būna sveikas, galvojo ji, skruostais pasipylė ašaros.
Jei Bertis bus sveikas, viskas kaip nors susitvarkys. Mums su Džo-
niu viskas bus gerai, jei tik jis grįš.
Atrodė, ji taip eina ir šūkauja jau valandų valandas, bet staiga
proskynoje pamatė kažką balta su rudomis dėmėmis, ir viduje
tarsi spragtelėjo.
- Džoni! Čionai! - sukliko ji, braudamasi pro krūmus. Jei tai
buvo Bertis, jis nejudėjo, ir kai prisibrovė arčiau, Natali palengvė
jimas virto siaubu - ant jo balto kaklo ir snukio buvo matyti tiršta
sukrešėjusio kraujo drūžė.
27
Natali net pati neprisiminė, kaip prasibrovė pro krūmus, bet iki
šuns prisikasti pavyko ne taip jau greitai.
Atsidūrusi arčiau pamatė, kad šuo ne vienas.
Bertis gulėjo greta berniuko, kuris graudžiai kūkčiojo - rauda
purtė visą nedidelį kūnelį. Plikos jo rankos ir kojos buvo apibrai
žytos, jis laikė Berčio galvą ant kelių lygjį guosdamas. Kraujas ant
Berčio snukio, atrodo, pateko ne nuo berniuko kūno, nes jis taip
glebėsčiavo šunį, kad tikrai negalėjo būti jo užpultas.
Varge mano, pagalvojo Natali. Tikriausiai įkišo snukį į spąstus
ir susižalojo! Net įsivaizduoti neįmanoma, kaip jis kenčia.
Basetas gulėjo gana ramiai, tačiau, pamatęs Natali, vikstelėjo
uodega. Toli gražu ne taip stipriai, kaip paprastai sofą vanoda
mas, ir ji karštai panoro pati perimti jo kančią.
Natali priklaupė prie Berčio ir mažojo berniuko. Nieko ne
galėjo sau padaryti - pirma norėjosi paguosti šunį; ji pasilenkė
visai arti jo snukio ir kartu apkabino berniuką. Jis prisiglaudė ir
apsivijo ją abiem rankom. Atrodė, lyg ir kažkur matytas - Natali
pamėgino prisiminti kur. Gal šunų prieglaudoje?
- Ar jis nesužeistas? Kaip tu jautiesi? - Natali nurijo ašaras.
Berti! Kas tau nutiko? Ką matė tas vargšas berniukas? - Viskas
gerai, viskas gerai. Ša, ša...
Pro krūmus uždusęs prasibrovė Džonis, o po kelių sekundžių
atbėgo ir Bilas su Lulu iš paskos, kuri šokčiojo per šakas lyg pū
kuotas elniukas.
392 Lucy Dillon
Pamatęs Bilą, berniukas prapliupo verkti dar smarkiau.

- Viskas gerai, Spenseri, - prabilo Bilas, priklaupdamas gre
ta. Jis švelniai atstūmė Natali, tarsi norėdamas apžiūrėti ber
niuką, bet iš tiesų stengėsi, kad Džonis galėtų apžiūrėti Bertį, o
Natali nematytų. - Nagi, liaukis sriūbauti. Ar sužeistas? Ar tik
apsibraižęs?
Dabar jau Džonis palinko prie šuns, mėgindamas savimi už
stoti jį nuo Natali.
- Nežiūrėk, Nat, - paprašė. - Geriau pasirūpink Spenseriu.
- Bet aš noriu pamatyti! - sukūkčiojo ji. - Kas jam nutiko,
Džoni? Ar reikia skambinti veterinarui? - Drebančiomis ranko
mis ji išsitraukė mobilųjį. - Jis dabar irgi čia... Kad tave, neturiu
Džordžo numerio.
- Kas nutiko Berčiui, Spenseri? - paklausė Bilas ramiu gydy
tojo balsu. - Ar tu matei?
- Jis mane vijosi. - Spenseris taip žagsėjo, kad vos įstengė kal
bėti. - O paskui aš nugriuvau. O paskui jis lindo į mano krepšį
ir... ir...
- Natali, - prakalbo Džonis labai rimtu balsu. - Turi tai pa
matyti.
- O paskui jis suėdė mano sumuštinius! - Spenseris vėl apsi
pylė ašaromis, tragiškai pažvelgė į Bilą ir staiga apvėmė jį lyg iš
gausybės rago.
Džonis pakėlė du popierius nuo sumuštinių, gausiai išterlio
tus pomidorų padažu, kuriuo ir buvo ištepta visa priekinė Berčio
dalis.
- Jei ketinam Bertį pasilikti, reikės pamokyti jį gražesnio elge
sio, Nat, - švelniai pasakė jis. - Bet už gerai atliktą pareigą gaus
dešimtuką.
Zojos mobilusis suskambo kaip tik tada, kai Megė per garsiakalbį
paprašė visų pasidairyti septynmečio berniuko baltais trumpa-
rankoviais marškinėliais su užrašu „Ben 10“.
- Ar tai tau pradingo sūnus? - paklausė Bilas.
Zoja iš palengvėjimo vos ant kelių neparpuolė. Jis pasakė
kryptį, ir ji nubėgo taku į mišką, kur susitiko jau pareinančius
Bilą, Džonį, Natali ir Spenserį, jiems iš paskos sekė Lulu ir Bertis
prasikaltusiu snukeliu.
Natali ir Džonis atrodė nuvargę, o naujieji Bilo marškiniai,
džinsai ir zomšiniai batai buvo apvemti. Tačiau ant Spenserio
marškinėlių bolavo tik viena mažutė dėmelė.
- Varge mano, kas čia nutiko? - suriko ji.
- Spenseri. Mes manom, kad tu kažką suvalgei, ko nebuvo ga
lima, ar ne? - Bilas šnairomis žvilgtelėjo į Spenserį patikrinti, ko
kia jo veido išraiška, o Zojai teko pripažinti, kad apvemtas Bilas
atrodo dar mielesnis. - Gal kokių uogų, tiesa? Ir dar manom, kad
šiek tiek susijaudinai.
Spenseris nelaimingas linktelėjo.
- Bet mes nuvažiuosim į ligoninę ir kaip reikiant patikrin
sim, - kalbėjo toliau Bilas, rodos, visai nesijaudindamas dėl savo
drabužių būklės. - Ištirsim vėmalus.
Tai išgirdęs Spenseris kilstelėjo galvą.
- Ką suvalgei? - susirūpinusi puolė klausinėti Zoja. - Argi ne
sakiau tau, kad negalima valgyti bet ko nuo žemės? - Ji mėgino
neapsiverkti iš palengvėjimo suradus jį saugų ir sveiką, bet gerklę
gniaužte gniaužė. - Kaip aš jaudinausi!
Ji ištiesė rankas, ir jis pribėgęs puolė į glėbį kiek nerangiai, lyg
mažas šuniukas pakišdamas galvą po alkūne. Zoja pasiglėbesčia
vo su Spenseriu, kiek aprimo ir susitvardė, o tada, suėmusi vaiką,
atitraukė nuo savęs, kad jis pamatytų, kokia ji susirūpinusi.
- Kur tu išėjai, Spenseri? Ką veikei miške?
Jo lūpa suvirpėjo, paskui suvirpėjo dar stipriau.
394 Lucy Dillon
- Jis suėdė mano sumuštinį! Abu sumuštinius, ir aš nieko ne

beturėjau!
Natali palinko prie Zojos ir apkabino per pečius.
- Mes manom, Spenseris labai protingai nusprendė: kad jei
jau susiruošė bėgti, vadinasi, reikia įsidėti maisto atsargų. - Na
tali balsas skambėjo dalykiškai, kaip Bilo. - Jis išprašė iš Fredos
du sumuštinius su kumpiu ir įsidėjo į krepšį, bet mes pažįstam ir
dar vieną tokį, kuris labai mėgsta sumuštinius su kumpiu, o jis
kaip tik bastėsi aplinkui, ar ne? - Ji dėbtelėjo į Bertį. - Vieną tokį,
kuris be jokios gėdos gali įkišti snukį į kitų žmonių krepšius ir
juose kuistis? Jis turbūt lakstė po sodą, užuodė Spenserį ir nusekė
paskui sumuštinių kvapą.
Bertis nieko neatsakė, bet Zoja pamatė pomidorų padažo li
kučius aplink nosį ir prasikaltusį snukį.
- Šiaip ar taip, aiškinkitės. O mums reikia grįžti pas Reičelę. -
Natali susižvalgė su Džoniu. - Reikia apie kai ką pasikalbėti su ja
ir Mege.
- Ačiū, - padėkojo Zoja. - Skolinga jums ledų. Ir tau, - pridū
rė ji kreipdamasi į Bilą, mėgindama nežiūrėti į sūnaus „išpuoš
tus“ jo drabužius. Iš Natali ir Džonio žvilgsnio buvo matyti, kad
jiems irgi keista, jog jis nekelia jokio triukšmo.
- Ar mes valgysim ledų? - džiugiai paklausė Spenseris.
Zoja sukando dantis. Ji suprato, kad reikia drąsiai pripažinti
sūnaus baimes, net jei nėra visai aišku, kaip jas įveikti. Bet norė
josi, kad jis suprastų, kaip ji jį myli.
- Ilgai neužtruks, man tik reikia šnektelti...
- Žinoma, - sutiko sutrikęs Bilas ir pamojo pavadėliu juodai
pudeliukei. - Lulu! Ei, Lulu, eikš čia!
- Spenseri, pažvelk į mane. - Zoja kilstelėjo jo smakrą, kad
matytų veidą, jis buvo labai susikrimtęs. - Kas nutiko? Kodėl pa
bėgai?
Dabar, kai jie liko dviese, visa jo drąsa išgaravo.
- Nežinau, ką padariau.
Ir įsikniaubė veidu į petį, vos galėjai išgirsti žodžius.
- Kada?
- Ką aš padariau, kad tėtis nenori gyventi su manimi ir Leo.
Kodėl nori matyti mus tik savaitgaliais. - Jis pakėlė užverktą vei
dą, ir ji suprato, kad vaikas mėgina suvokti suaugusiųjų logiką
taip, kaip pajėgia. - Kalumas iš mokyklos sako, kad Dženiferė bus
nauja mūsų mama. O tu susirasi kitą tėtį ir mus norėsi matyti irgi
tik savaitgaliais. Ir kur mudu su Leo tada dėsimės?
Zojai suspaudė širdį.
- Ne, - pasakė ji. - Ne, ne, ne, ne, ne. Šito niekada niekada
nebus.
- Kodėl mes negalim būti normali šeima? - Jo lūpų kampučiai
nusviro lyg šunelio iš animacinio filmuko.
- Mes esame normali šeima. - Zoja pasisodino Spenserį ant
kelio ir stipriai apkabino. - Aš, tu, Leo ir Irisiukas. Ir dar tėtis
ir... - ji prisivertė tai pasakyti, dėl sūnaus, - Dženiferė. Šeima yra
žmonės, kurie tave myli! O mes visi tave mylim.
- O tu surasi mums naują tėtį? - Jis žvelgė į ją didžiulėmis
akimis, ir Zoja jautė, kaip milžiniška motinos meilė traukia juos
vienas prie kito lyg magnetus. Spenseris visada galės perskaityti
jos mintis.
Ji prisiminė, kaip mama kartą ją perspėjo, kai Spenseris dar
buvo visai mažas, kad prie jo reiktų galvoti, ką kalbi, nes vaikams
bet kokios pastabos lieka galvelėje lyg magnetofone.
- Tu turi tik vieną tėtį, - pasakė ji. - Bet vieną dieną aš galbūt
sutiksiu gerą žmogų, ir jis gal panorės ateiti gyventi pas mus. Bet
turės jus mylėti taip, kaip ir mane, nes tu, aš, Leo ir Irisiukas esa
me komanda, tiesa? - ji stipriai jį spūstelėjo. - Juk taip?
Spenseris linktelėjo.
- O tu visada būsi pats šauniausias didelis mano berniukas. Ir
geriausias Leo draugas. O dabar dar ir Irisiuko draugas.
396 Lucy Dillon
Ji pažvelgė Spenseriui virš galvos ir pamatė Bilą, vis dar styp

santį prie medžio ir apsimetantį, kad dresuoja Lulu. Kol ji kalbė
josi su vaiku, jis spėjo apsivalyti vėmalus žole, bet Zojai pagailo
tų gražių batų, kuriuos jis nusipirko turbūt tik todėl, kad galėtų
pasiklausti jos nuomonės.
Jau niekada iš zomšos neišsivadės vėmalų tvaikas, pamanė ji.
Kol neturi vaikų, nesužinosi visų vėmalų šalinimo gudrybių.
Bilas metė Lulu sugauti skanėstą ir, nedrąsiai nusišypsojęs,
kilstelėjo antakius, tarsi klausdamas: „Kaip?“
Koks vyras leistų tavo sūnui jį apvemti, o paskui dar trintųsi
aplink, kad nuvežtų į ligoninę? Galbūt toks, kuris neprikiaulins
nei tau, nei tavo šeimai, net jei ir nedaug ką išmanydamas apie
vaikų priežiūrą.
- Kaip tavo pilvukas? - paklausė ji Spenserio. - Ar važiuojam
su dėde Bilu į ligoninę patikrinti?
- Noriu valgyti, - pareiškė Spenseris. - Ar jau eisim pirkti
ledų? O kodėl jo šuo atrodo kaip avytė? Kodėl jis toks pūkuotas?
Bilas sako, kad Lulu yra Irisiuko draugė ir kad tu su juo eini šešta
dieniais pavedžioti šuniukų, kai mudu su Leo būnam treniruotėj.
Nemeluoja? O mes ar negalėtume eiti kartu? Ir ar duosi man dar
vieną sumuštinį?
Zoja atsistojo, Bilas kaipmat priėjo.
- Manau, jis atsigavo, - pasakė Zoja. - Šiaip ar taip, nori dar
vieno sumuštinio.
- Gal tave panešti? - pasiteiravo Bilas ir, kai Spenseris linkte
lėjo, pasilenkė paimti jo ant pečių. Drąsus sprendimas, pagalvojo
Zoja, kai Spenserio toks jautrus skrandis. Spenseris spygtelėjo iš
džiaugsmo ir įsitvėrė į tankias Bilo garbanas.
- Aš irgi neatsisakyčiau sumuštinio, - pareiškė Bilas. - Ir dušo.
- Išskalbsiu tavo drabužius, - pasisiūlė Zoja. - Labai atsipra
šau, bent tuo pagelbėsiu.
Bilas žvilgtelėjo į ją, ir Zoja pasidžiaugė, kad Spenseris įsijau

tęs šūkauja Lulu ir nemato, kokiais šelmiškais žvilgsniais jiedu
apsikeitė.
- NegalB vis nešioti daiktus man į ligoninę, - šyptelėjo jis. -
Gėlės tai viena, bet marškiniai? Žmonės pradės kalbėti.
- Gerai, - nusprendė Zoja ir įsispoksojo į takelį, vedantį sodo
link.
Kai visiškai nusivarai nuo kojų, vadinasi, diena pavyko, na o pūs

lės ant kulnų turbūt galėtų reikšti, kad aplankė neįtikėtina sė
kmė, nusprendė Reičelė.
Daug kas teiravosi apie galimybę palikti šunis laikinai priežiū
rai, bet labiausiai visi domėjosi prieglauda. Megė visus norinčius
nedidelėmis grupelėmis vedė pažiūrėti šunidžių, be to, pakaito
mis išvesdavo parodyti šunis, aiškino, kaip veikia šunų prieglau
da ir be jokios gėdos spaudė iš lankytojų gailesčio ašaras.
Dideliam Reičelės palengvėjimui, šunys elgėsi padoriai -
vaikštinėjo po sodą su savanoriais, išdidžiai demonstruodami
pavadėlius su užrašu „Noriu namų“, o kortelės prie narvų kone
susitrynė nuo skaitymo.
Natali netikėtai kažkur dingo, ir Reičelei teko pačiai vienai
traukti pinigus iš rėmėjų. Kad ir jaudinosi neturinti Natali suge
bėjimų, ji viską atliko puikiai ir netrukus pasijuto atsakinėjanti į
visokiausius klausimus apie šunis, kuriuos paprastai būtų perlei
dusi Megei. Antrą valandą pasibaigė rėmimo blankai, ir Reičelė
nubėgo į kabinetą atsispausdinti daugiau, nes visi troško aukoti.
Pusę trijų jau buvo susitarta dėl dešimties iš penkiolikos narvų
išlaikymo, be to, sulaukta begalės pažadų dėl maisto, transporto,
laikraščių, laikino globojimo, namų apžiūros - pasiūlymai pylėsi
lyg iš gausybės rago.
Vienintelis deguto šaukštas medaus statinėje buvo tai, kad
Džordžas taip ir nepasirodė. Veterinarinei pagalbai atstovauti
398 Lucy Dillon
jis atsiuntė Dareną, ką tik mokslus baigusį vaikinuką, tokį jauną,

kad atrodė jam tėra dvylika, ir nors Darenas atėjo nešinas para
mos čekiu nuo Fenviko Amstrongo kompanijos, Reičelei tai įspū
džio nepadarė. Norėjosi jo dėmesio, o ne pinigų.
Būtų puiku, piktai pagalvojo ji, jei Džordžas pats atvyktų mūsų
paremti. Jis nežinojo, kiek daug priklauso nuo šios dienos - bet
galbūt taip dar geriau. Jai teks apsispręsti likti ar išvykti remiantis
realybe, o ne gražiais poelgiais, kurių jai norėjosi.
- Gal jį kur iškvietė, - pasakė Megė, lyg skaitydama jos mintis,
kai abi bendromis jėgomis pagaliau atsikratė delegacijos iš miesto
tarybos, kuri, kaip sakė, buvo labai patenkinta naujovėmis. - Ne
abejoju, pasirodys, kai tik galės. - Ji paleido Joši, vieną iš naujo
kių Džeko Raselo terjerių, ir prisegė jai pavadėlį. - Dabar, kai jau
įtaisėm Fredai Oskarą, kitas mano taikinys yra Džordžas - smagu
būtų jam įpiršti vieną iš šiųvaikinukų. Visai lengvai tilptų į kelnių
kišenę, kaip manai?
Norėdama parodyti, kaip tilptų, ji pakėlė kalytę, ir toji drau
giškai palaižė Megei ausį.
- Džordžas sako, kad neturi laiko šuniui.
- Taip, taip, žinom. Aišku, kad turi. Taip jis ir Dotei aiškin
davo, kai ji mėgindavo įtaisyti jam kokį nedresuotą šunį. Tiesiog
įprato sakyti „ne“. - Megė vėl pastatė Joši ant grindų ir pažvelgė į
Reičelę. - Jei jau turės vaiką, nepakenks ir šuo, ar ne? Ir tau antras
nepakenks.
Reičelė kreivai šyptelėjo. Megė tokia tiesiakalbė, kad net mie
la, ir Reičelė jautėsi jai dėkinga, nes visi kiti apsimeta nepastebį
hormoninių jos nuotaikos svyravimų.
- O tai nesulaužys mūsų taisyklės dėl šunų patikėjimo nėš
čioms?
- Perlas išauklės bet kurį šunį. - Ji padvejojo. - Nesuprask
klaidingai, tačiau turi nepamiršti, kad Džordžas labai ilgai buvo
pats sau viršininkas, o prie to įprantama. Dotė man tai nuolat

kartodavo. Pataikauji sau, nes taip lengviau. Jis puikus vyrukas, ir
judu puiki pora, tačiau jam prireiks dresūros.
Reičelė atsiduso ir užsidėjo ranką ant pilvo - galgi džinsai jį
šiek tiek dar slepia.
- Neturiu kada dresuoti vyrų. Man reikia tobulai dresuoto.
Tuojau pat.
- Gerai dar, kad pati neblogai dresuota, - nusijuokė Megė. -
Klausyk, turiu skuosti, dar reikia padaryti šį tą tikrai šaunaus. Ar
pasirodysi lauke maždaug po penkiolikos minučių?
- Gerai.
Megė visa nušvito.
- Puikumėlis. Galiu pasiskolinti Perlą?
Perlas tupėjo kabineto krepšyje, galva ant letenų, ir laukė nu
rodymų. Megei sušukus, jo ausys krustelėjo, pašoko ant kojų ir
išsekė paskui ją laukan.
Reičelė pasitikrino dokumentų segtuvą ir nuėjo pro prieš
gaisrines duris pažiūrėti, kaip ten šunys. Dar dvidešimt minučių
neužrašyta nė viena lankytojų grupelė, šunidės švarios, telefonas
nečirškia.
Viešpatie, kaip aš pavargau, staiga pagalvojo ji. O kaip reikės
tvarkytis, kai vaikštinėsiu su atsikišusiu pilvu? O paskui dar vai
kas atsiras? Kodėl kas nors neateina ir nepasirūpina manimi, kaip
aš tais paklydėliais šunimis?
- Arbatos, - pasakė ji, garsiai mėgindama nuslopinti kylančią
paniką.
- Kaip malonu, kad pasiūlei! - pasigirdo pažįstamas balsas. -
Su pienu, be cukraus.
Reičelė atsisuko lyg įgelta, vos pusiausvyros neprarado.
Jai už nugaros stovėjo Oliveris - su pilku kostiumu ir rankų
darbo batais jis atrodė visiškai ne vietoje greta maišų su šunų
ėdalu.
400 Lucy Dillon
***
- Ką tu čia darai? - paklausė ji.

Vaikštinėdama su Perlu ji repetuodavo visai kitokius įžangi
nius klausimus, tačiau dabar tai pirmiausia šovė j galvą.
Oliverio naudai reikia pasakyti, kad jis nė nemirktelėjo.
- Atėjau tavęs gelbėti. Juk čia prieglauda?
Išdavikė Reičelės širdis pradėjo daužytis, ją pervėrė ilgesys.
Oliveris su kostiumu. Švariai nuskustas smakras, plaukai ką tik
apkirpti. Akys dailiame veide atgailaujančios ir pilnos vilties, jo
ranka - Reičelė gurktelėjo - tiesėsi paimti ją už rankos, o nuo
piršto buvo dingęs vestuvinis žiedas, kuris tarsi tyčiodavosi iš jos
visus pastaruosius metus.
Jis paskutinis kiaulė, priminė pati sau. Apgaudinėjo nuobo-
džiąją Keit, apgaudinėjo tave, jam pusamžio krizė ir jis niekada
tavęs nemylėjo.
- O jei manęs nereikia gelbėti? - išspaudė ji, šiaip ne taip iš
likdama rami.
Oliveris nuleido ranką.
- Tuomet gal galėtum išgelbėti mane, - ramiai atsakė jis. - At
ėjau atsiprašyti.
- Prašom.
Atrodo, jis kiek nustebo dėl tokio jos elgesio, bet šnekėjo toliau:
- Buvau paskutinis kvailys. Negaliu paaiškinti, kas su manim
vyko pastaruosius kelis mėnesius, bet dabar viskas baigta. Tu pa
dėjai man atsipeikėti, ir aš dėl visko atsiprašau.
- O Tara žino?
Jis kilstelėjo antakį, paskui susivokė, kad ji viską žino.
- Jos... mano gyvenime nebėra.
Trumpam stojo tyla, bet Oliveris, kaip puikus oratorius, pasi
stengė ją nutraukti:
- Suprantu, negaliu prašyti, kad viską pamirštum, bet tikiuosi,
kad kada nors galėsi atleisti.
- O Keit?
- Keit atleisti neturi už ką. Ji gauna mano namus, mano vaikus
ir pusę mano verslo, taigi, jei jau taip, turėtų atsiųsti tau gėlių kaip
padėką.
- Negaliu apsimesti, kad nieko nenutiko, Oliveri. - Reičelė
pasirėmė į stalą. Kojos nebelaikė. - Išgyvenau baisiausią savo
gyvenimo laikotarpį. Praradau viską! Namus, darbą, gyvenimo
meilę...
Kad tave kur, pagalvojo ji, vos išsižiojusi. Jam patiks. Nereikė
tų suteikti jam malonumo.
- Suprantu, - atsakė jis. - Todėl ir atėjau. Norėčiau viską ištai
syti. Tenka parduoti agentūrą - advokatas patarė, neklausinėk -
ir noriu viską pradėti iš naujo, savarankiškai. Tenoriu surinkti
pačią geriausią komandą, tad pagalvojau - gal galiu pasiūlyti tau
darbą?
Apstulbusi dėl tokio įžūlumo, Reičelė išpūtė akis. Jis taiko į jos
profesinį išdidumą. Lyg tai būtų svarbiau už sudaužytą širdį.
- Tu geriausia viešųjų ryšių specialistė iš visų mano pažįsta
mų, - kalbėjo jis toliau, - nepaisant visų kitų tavo savybių. Ga
liu tučtuojau padvigubinti tau atlyginimą ir padaryti valdybos
nare. - Oliveris žengė arčiau, ir Reičelė užuodė brangų odeko
loną. Ėmė suktis galva. - Tačiau iš tikrųjų noriu, nors negaliu to
net tikėtis, kad pagalvotum apie grįžimą pas mane. Ne vien kaip
žmona darbe, bet kaip... na, kaip mano tikra žmona. - Jis žiūrėjo
tiesiai jai į akis, ir Reičelės ryžtingumas sparčiai tirpo. - Supran
tu, kad elgiausi pasibaisėtinai, tačiau turbūt man to reikėjo, kad
prablaivėčiau, Reičele. O dabar aš laisvas, Keit nebestovi skersai
kelio - kartu galime viską pradėti iš naujo.
- Aš... - Reičelė nebežinojo, ką atsakyti. Per daug visko susi
dėjo, per daug minčių galvoje, ir ne visos jos tokios doros, kaip
norėtųsi.
402 Lucy Dillon
Kai tik toks pažįstamas žavesys ėmė skverbtis pro jos gynybi
nės sienos plyšius tarsi rūkas, atsakomybės našta pradėjo sklaidy
tis. Oliveris ja pasirūpintų, jis gana senamadiškas šiuo klausimu.
Keit per visą jų santuokos laiką taip ir nesugebėjo jo patraukti.
O vaikelis... Galbūt vis dėlto jis Oliverio. Juk ji nedarė jokių tyri
mų ar ko panašaus - juk yra mažutėlaitė galimybė, kad vis dėlto
plyšo Oliverio sargis, o ne Džordžo.
Džordžui, ko gero, palengvės, įtikinėjo kažkoks pasalūniš
kas balselis. Juk jis nenori, kad ramų senbernišką jo gyvenimą
drumstų atsitiktinis kūdikis su atsitiktine moterimi, kurios jis
beveik nepažįsta. Būtų geriau, jei ji pasitrauktų dabar. Visiems
geriau.
- Noriu, kad sugrįžtum, - kalbėjo Oliveris, lyg išgirdęs tą pa
salūnišką balselį. Jis žengė arčiau ir suėmė ją už pečių. Tai buvo
toks švelnus, romantiškas gestas, ne pigus grabaliojimas; Reičelė
žinojo, kad jis ją labai gerai pažįsta. Jis išsitraukė kozirį, kurį slė
pė rankovėje daugelį metų, tokį, kuris išsitraukiamas tik visiškos
katastrofos akimirką. - Aš tave myliu, Reičele.
Reičelei norėjosi klykti, kaip jis ją įskaudino, tačiau prabilti
nepajėgė. Oliveris visada mokėdavo ją sužavėti, o dabar dar ir
stengėsi iš visų jėgų. Nes troško jos. Neįmanoma paneigti - tai
labai glosto savimeilę.
- Ar bent nutuoki, ką man padarei? - prakalbo ji, bet, metusi
žvilgsnį į Oliverio veidą, suprato, kad jis tai laiko sutikimo įžanga.
Staiga su trenksmu atsilapojo priešgaisrinės prieglaudos
durys.
- Reičele! Labai gailiuosi, kad nepavyko ištrūkti anksčiau, ver-
šiavimasis virto tikromis skerdynėmis pas... O.
Ji lyg elektros nukrėsta pasitraukė nuo Oliverio.
Tarpduryje stovėjo Džordžas apniukusiu doro žmogaus vei
du. Stambus kūnas vos tilpo. Negana to, jis vilkėjo darbiniais
drabužiais, kurie buvo sutepti purvu ir šiaip nežinia kokiomis

šlykštienomis.
Jis gerokai aukštesnis už Oliverį, šovė Reičelei keista mintis.
Arba, tiksliau, Oliveris gerokai žemesnis už Džordžą.
- Atsiprašau, kad įsiveržiau, - šaltai pasakė jis. - Megė prašė,
kad išeitum laukan. Negali be tavęs apsieiti.
Reičelė žvilgtelėjo į Oliverį, kuris nežinia kokiu būdu sugebė
jo atrodyti taip, lyg pats būtų šeimininkas šiame kabinete, o ne
Džordžas.
- Oliveri, čia Džordžas Fenvikas, mūsų veterinaras. Džordžai,
tai Oliveris Riglis. Mano... - Vos spėjusi išsižioti, Reičelė suvokė,
kad padarė siaubingą klaidą, ir nuoskauda Džordžo akyse tai pa
tvirtino.
- Sena jos meilė, - pridūrė Oliveris ir su pasitikėjimu nusišyp
sojo. - Malonu susipažinti.
Džordžas jam neatsakė.
- Mūsų veterinaras, - pakartojo jis. - Ką gi. Jūsų veterinaras
džiaugiasi, kad čia viskas taip gerai klojasi, taigi geriau pasišalins.
Tą ausų tepalą paliksiu Darenui.
Jis linktelėjo ir išėjo, Reičelei nespėjus net išsižioti.
- Ar kaimo vyrai visi tokie nešnekūs ir grubūs? - pralinksmė
jęs paklausė Oliveris. - Nieko nuostabaus, kad suspėjai tiek pa
siekti - juk nereikia gaišti laiko tuščioms šnekoms. - Jis vėl ištiesė
į ją rankas, šįkart palikdamas pečius ramybėje ir apkabindamas
liemenį, paskui prisitraukė arčiau pabučiuoti. Kai jiedu susiglau
dė, jis pajuto pilvuką ir nusišypsojo plačiau. - Tai kur mes baigė
me? Matau, kaimo gyvenimas eina tau į kūną...
Kai jo rankos suspaudė stipriau, ji staiga pajuto, kad išduoda
ne tik Džordžą, bet ir kūdikį.
- Ne vien, - atsakė ji, prisiversdama kalbėti, kol nespėjo apsi
galvoti. - Aš laukiuosi.
404 Lucy Dillon
Oliveris liko ramus.

- Gerai, kiek netikėta. Kada ketinai man pasakyti?
- Nežinau. - Reičelė suprato, kad leidžiasi į pavojingus van
denis. Jis apie vaikus žino kur kas daugiau už ją. Datas, laikus,
visą eigą. Jukvaikus jis turi net tris. Ji atsitraukė. - Oliveri, man ir
pačiai sunku susivokti.
- Suprantu, - jis kalbėjo raminamai. - Bet tu ne viena. Pa
sakyk žodį, ir mudu dingsim iš čia. Mano advokatai gali viską
švariai užbaigti per keturiasdešimt aštuonias valandas. Galėtum
viską palikti šunims.
Protinga. Tai išlygintų kaltės svarstykles, pagalvojo ji.
- Man reikia į lauką. Megė ten kažką sugalvojo, - pasakė ji,
norėdama išlošti laiko. - Eime, susipažinsi su mūsų prieglaudos
šuniukais, labai mieli.
- Nemaniau, kad myli šunis, - pasakė jis, atsargiai tipendamas
laukan pro narvus. Džeko Raselo terjerai jam einant pro šalį pra
dėjo urgzti, ir Reičelei teko juos raminti.
- Aš irgi nemaniau. Bet žmonės keičiasi, ar ne? - Ji sumirksė
jo, išėjusi į šviesią gegužės saulėkaitą, ir sodo gale pamatė Mėgę,
kuriai už nugaros buvo didžiulė šunų ir jų savininkų minia.
Kai tik pamatė Reičelę, ji pakėlė garsiakalbį prie lūpų ir pra
kalbo. Australietiškas akcentas girdėjosi netgi geriau nei visada,
stiprintuvas jį dar paryškino.
- Visiems dėkoju, kad šią popietę susirinkote palaikyti mūsų
gelbėjimo akcijos! Didysis susitikimas yra pats svarbiausias šios
dienos įvykis. Bet visų pirma norėčiau pristatyti jums mūsų pre
zidentę Reičelę Filding, kuri yra mūsų įkūrėjos ir daugelio jūsų
draugės Dorotės Mosop dukterėčia. Reičele?
Ji pamojo, ir Reičelė beveik nesusivokdama perėjo per sodą,
Megei pamojus žmonės traukėsi į šalis.
- Ką čia sugalvojai? - sušnypštė ji.
Megė tik mirktelėjo ir, pamojusi ranka, sukėlė tikrą plojimų

audrą.
- Čia yra tik keletas iš bičiulių, kuriuos Dotė per daugelį metų
suvedė draugėn. Jie norėtų padėkoti už suteiktą antrą galimybę.
Be Dotės meilės ir atsidavimo dauguma šių šunų būtų buvę už
migdyti, nuskandinti ar palikti badauti gatvėse. Taigi ar galiu pa
prašyti paploti Džeraldui Flintui ir Striksi su Mole...
O ne, pagalvojo Reičelė net susigūždama. Neturiu tam laiko.
Neturiu laiko spoksoti į šunis. Reikia eiti į kabinetą pas Oliverį ir
nuspręsti, kaip toliau gyventi! Ji stipriai suspaudė kumščius, net
nagai į delnus susmigo.
Tačiau Megė žiūrėjo į ją viltingai, taigi Reičelė prisivertė malo
niai nusišypsoti ir žiūrėti į praeinantį Džeraldą, tokį nekasdieniš
ką su gelsvomis laisvomis kelnėmis ir sportiniais marškinėliais,
vedantį du dailius palšai margus spanielius. Praeidamas pro šalį
nusišypsojo, ir ji suprato, kad būdamas su šunimis jis atrodo vi
siškai kitas žmogus.
- Bridžita Amstrong ir Keksiukas! Džimas ir Leslė Horokai su
Ričių ir Džude! Geivinas ir Kadenas Leinai su Marlių!
Paskui žilaplaukę damą su storu labradoru ėjo pagyvenusi
pora su dviem energingais mišrūnais, o paskui juos - jaunas vy
ras su berniuku, vedini negrynaveisliu koliu.
Reičelės kumščiai pamažu pradėjo atsileisti, matant visas tas
jai skirtas šypsenas. Žmonės vis ėjo ir ėjo, lyg veteranų eisena.
Seni šunys, jauni šunys, trikojai šunys, ir kiekvieną vedėsi pasidi
džiavimu spinduliuojantis šeimininkas.
Taip bežiūrint nuo eisenos atsiskyrė senutė su Maltos bolone
ir priėjo arčiau.
- Štai, - pasakė senutė. Ir įspraudė Reičelei į delną dvidešimt
penkių svarų banknotą kartu su rėmimo blanku.
- Kam norite skirti?
28
Kai išėjo paskutiniai lankytojai, buvo jau beveik šešios, o viena

Reičelė liko tik apie vienuoliktą vakaro.
Oliveris išvyko iš karto, prieš tai nedrąsiai paprašęs buto rak
tų. Dabar, kai parduoda verslą, jam jų prireiksią. Įdėjusi raktus
jam į delną, Reičelė pamatė, kaip jis lengviau atsikvėpė. Gal bijo
jo kokių įžūlių įsibrovėlių. Gal jį paragino Keit. O gal jis tiesiog
norėjo atgauti savo šlykščius džinsus. Jai ir pagalvoti nesinorėjo,
kad jis galbūt grįžo vien dėl tų raktų ar kad ji galėjo pasielgti kiek
gudriau ir mainais už juos išsireikalauti pagalbą gresiančiam mo
kesčiui susimokėti, bet tą akimirką tiesiog norėjo, kad jis dingtų
iš naujojo jos gyvenimo.
Keturiuose Ąžuoluose vyravo smagaus miuziklo pabaigos
nuotaika, visi linksmai erzeliavo, garsiai grojo radijas. Megė, Džo-
nis ir Natali pašėrė šunis ir išvalė narvus, vietoj ramių įprastinių
Ketvirtojo radijo kanalo grojant gerokai linksmesnėms Pirmojo
kanalo melodijoms, o Freda įsakė visiems prisėsti, kol ji pati su
Tedu paruoš tikrus angliškus pusryčius vakarienei.
Reičelė buvo tokia nusikamavusi, kad vos neįbedė nosies
į kiaušinienę, tad Freda pasiuntė ją porą valandų pagulėti. Ir
nors galvoje sukosi begalė minčių, Reičelė giliai įmigo ir iki pat
aštuntos pramiegojo, o kai nulipo apačion, visa kompanija te
besėdėjo virtuvėje. Džonis buvo suskaičiavęs visų prekystalių
įplaukas, o Natali padėjo jai po nosimi tvarkingą rėmimo blan
kų krūvelę.
- Viskas kuo puikiausiai pavyko, - pasakė Natali. Ji atrodė lyg

apsvaigusi iš džiaugsmo. - Palandžiojau po internetą ir suradau
pavyzdžius visų dokumentų, kurių tau prireiks, norint užregis
truoti prieglaudą kaip labdaros organizaciją, taigi galėsi reikalau
ti mokesčių lengvatos ir taip toliau. Mes čia pasikalbėjom. - Ji
apžvelgė stalą. - Aš su džiaugsmu pabūsiu šios organizacijos glo
bėja, taip pat ir Džonis.
- Nuostabi mintis, - atsakė Reičelė. - Ee, ačiū.
Svarstyklės vis labiau sviro pasilikimo pusėn. Jei Natali su
džiaugsmu padės tvarkyti dokumentus...
- Ar jau sakėm, kad pasiliekam Bertį? - šnekėjo toliau Natali,
linkteldama baseto pusėn, kuris snaudė susirietęs apie Perlą neį
tikėtinai mažame krepšyje.
- Tikrai?
- Taip. Įtikinom tuos mielus žmones, kurie atvyko jo pasiimti,
priglausti vieną iš Džeko Raselo terjerų, - pridūrė Džonis. - Man
jų gaila, tikrai, bet Megė sakė, viskas susitvarkys.
- O kaip tavo darbas?
Natali plačiai nusišypsojo, ir Reičelė staiga suprato, kad ji su
Džoniu po stalu laikosi už rankų.
- Man dar reikia apie daug ką pagalvoti. Taigi kol kas gali
mane priskaičiuoti prie savanorių.
- Mums jau metas, - tarė Džonis, atstumdamas kėdę. - Tedai,
Freda? Galimjus pavežti.
- Nepaprastai dėkingi, - atsakė Tedas, ir Reičelė pastebėjo,
kad Natali su Freda, išeidamos iš virtuvės, apie kažką šnabždasi.
Ji buvo pernelyg pavargusi smalsauti. Netrukus vis tiek suži
nosiu, pamanė kraudama lėkštes į indų plovyklę.
- Grįžk į lovą, - pasiūlė Megė. - Aš čia pabaigsiu. Atrodai pa
vargusi. Neįsižeisk.
- Nė neketinu. Žinau, kad atrodau lyg gyva numirėlė. - Reiče
lė susiėmė rankomis skaudančią nugarą. Buvo tokia ilga diena, o
4 io Lucy Dillon
juk Megė dirbo dvigubai daugiau už ją. - Dar nepasakiau ačiū, -

pridūrė ji.
- Už ką?
- Už viską, ką padarei šiandien. Toji nedidelė eisena - aš ap
siverkiau.
- Manau, kad apsiverkė visi, - atsakė Megė. - To ir buvo sie
kiama. Turėjai pamatyti kibirėlius smulkiems prie vartų. - Staiga
jos veidas persimainė. - Bet iš tiesų tai tu viską padarei. Jei nebū
tum nusprendusi prieglaudos šunims pradėti ieškoti namų ir viso
šito... - Ji nusišypsojo, visas veidas spinduliavo draugiškumu. -
Kaip nemylinčiam šunų žmogui visai neblogai, a?
Reičelė sumirksėjo užplūdus jausmams.
- Einu, patikrinsiu, kaip ten tie šunėkai, - sumurmėjo ji. -
O paskui jau eisiu gulti.
Ji nuėjo į kabinetą prie šunidžių, stengdamasi netriukšmau
ti, kad neprikeltų snaudžiančių šunų, ir atsisėdo į nutrintą odinį
Dotės krėslą. Čia buvo ramu, tik tyliai grojo radijas ir kartais su
narnėdavo koks šuo, tačiau Reičelė sėdėjo susiėmusi galvą, ir jai
atrodė, kad galima apkursti nuo savo pačios minčių.
Ką daryti? Pasilikti? Išvykti? Parduoti?
Ši diena jai parodė, kaip pasikeitė jos pasaulis - ji nebenorėjo
grįžti į Londoną, pas Oliverį, į senąjį gyvenimą. Dotė paliko jai
šunų prieglaudą ne norėdama išgelbėti savo pačios svajonę. Ji pa
liko prieglaudą Reičelei, kad ši suprastų, jog tikrai galima kažką
kažkur pakeisti.
Tačiau tai įsipareigojimas, ir jos dar spausti dabar tikrai ne
reikia. Ji dar net nesugalvojo, iš kur gauti pinigų likusiai paveldė
jimo mokesčio daliai susimokėti ir už kokius pinigus suremon
tuoti patį namą. Būtų neblogas verslas globoti šunis už pinigus,
tačiau juk pirma reikia jį pradėti ir laiko įsibėgėjimui.
Galbūt reikėtų imti ir parduoti viską tam žmogui, kuris
nori ramaus kampelio kaime. Tyliai, švariai. Galėčiau paauko
ti pinigų kokiai kitai šunų prieglaudai, padėti Megei susirasti

darbą...
Pasigirdo beldimas į duris. Galvą įkišo Džordžas.
- Atleisk, jau gana vėlu. Ar galim trumpai šnektelėti? - Jis kal
bėjo šaltai, bet ryžtingai, lyg mokinukas, pasiųstas pas direktorių
pasiaiškinti.
- Žinoma. - Reičelė atsisėdo tiesiai ir pasitvarkė plaukus. O,
kad jam pasirodžius ji neatrodytų lyg iš maišo ištraukta. Jų san
tykiai klostosi taip atbulai, kad jis jau gal niekada nepamatys jos
tikrai gerai atrodančios. Ji susitvardė. Kokie santykiai?
- Atėjau atsiprašyti, - pasakė jis be jokios įžangos. - Kaip su
pratau, tai buvo tas rimtas ilgalaikis buvusysis?
- Taip, - atsakė Reičelė. - Oliveris. Ir aš taip pat noriu atsipra
šyti. Pasakiau ne todėl, kad pati nenorėjau pavadinti tavęs savo
draugu, - kalbėjo ji, jausdama, dėl ko labiausiai reikėtų atsiprašy
ti. - Tiesiog nežinojau, ar... - Kokios kvailystės. - Tiesiog nežino
jau, ar norėtum būti pristatytas... ar pats laikai mane savo drauge,
ar ne. Mes abujau kiek per seni tokioms kvailystėms, kaip manai?
Džordžas nusitvėrė smakro, bet akys vis dar žvelgė niūriai.
- Taigi. Kai jau taip išdėstei, gal geriau būti pristatytam tavo
veterinaru, o ne vaiko tėvu, ar kaip ten tokius dabar vadina.
- Vadina ir blogiau.
Ji laukė jo žodžių, kad būtų malonu būti pristatytam jos drau
gu, bet jis nieko tokio nesakė. Tik patampė gerojo švarko rankovę
ir susimastęs išpūtė skruostus.
- Gal norėtum prisėsti? - pasiūlė Reičelė. - O tai jaučiuosi, lyg
būtum atėjęs į pokalbį dėl darbo.
Džordžas prisitraukė arčiau kėdę, ant kurios paprastai sėdė
davo būsimi šunų šeimininkai, bet atsisėdęs nepersimetė kojos
per koją, kaip paprastai. Sunėrė rankas ant krūtinės ir pažvelgė į
Reičelę, toji nuleido akis.
412 Lucy Dillon
- Šį tą tau atnešiau, - pasakė jis ir iš užpakalinės kelnių kiše

nės išsitraukė čekį. Išlygino jį ir įmetė į dokumentų dėžutę.
- Oi, aš juk jau gavau tavo auką, - prakalbo Reičelė. - Darenas
perdavė - labai dosnu. Ant vieno narvo užkabinsime lentelę su
Fenviko pavarde...
- Čia visai kas kita, - pasakė Džordžas, vis dar sunėręs rankas.
Reičelė, nepakeldama akių, paėmė čekį nuo krūvos rėmimo
blankų. Tai buvo asmeniškai jai skirtas čekis, nuo Džordžo R. V.
Fenviko, šimtui tūkstančių svarų.
- Negaliu priimti! - automatiškai išpyškino ji.
- Gali.
- Negaliu.
- Gali. Neužsispirk kaip ožka.
- Negaliu... - ėmė kalbėti ji ir staiga prisiminė Megės žodžius
apie tai, kaip Dotė pamažu įprato sakyti „ne“. Juk ir ji lygiai taip
pat saugo savo asmeninę laisvę, kad kartais kas nepradėtų pri
kaišioti dėl romano su Oliveriu ar dėl vienišės gyvenimo, kai gali
daryti ką nori. Tačiau iš tiesų ji taip elgėsi, nes vienai gyventi len
gviau. Tai buvo kažkokia mazochistiška savanaudiškumo forma,
slepiama po nepriklausomybe, kurios velniškai sunku atsisakyti.
Pažvelgusi į čekį, ji pakėlė akis į platų, vėjo nugairintą, saulės
kai kur raudonai nudegintą Džordžo veidą ir ėmė įtikinėti save,
kad atsisakyti būtų kvaila. Kvaila ir savanaudiška.
Džordžo pasiūlymą norėjosi atmesti, kad niekas negalėtų re
guliuoti jos gyvenimo, tačiau dabar jau buvo gerokai per vėlu.
Mažasis diktatorius viduje jau kontroliavo jos nuotaikas, apetitą,
netgi savitvardą. Ir jeigu jau ką nors teks įsileisti į savo gyvenimą,
argi rasi geresnį vyrą už Džordžą? Jis juk pasirūpins tuo vaikeliu,
kaip rūpinasi šunimis ir veršingomis karvėmis, netgi pačia Rei-
čele. Vien pagalvojusi, kaip jis moka su ja elgtis, Reičelė iškaito.
- Aš... - prakalbo ji.
Jis iškėlė ranką, kol ji nespėjo dar ko nors leptelėti.
- Noriu šį tą tau pasakyti ir būčiau dėkingas, jei išklausytum
viską nepertraukdama. Nesu pratęs aptarinėti jausmus. Man rei
kia pasiruošti.
- Pastebėjau, - linktelėjo Reičelė.
Džordžas niūriai žvilgtelėjo į ją, paskui atsisėdo tiesiai.
- Noriu, kad paimtum tą čekį. Ne vien dėl savęs, bet dar ir
dėl to, kad Dotės šunų prieglauda šito verta. Ir noriu, kad paim
tum jį net tada, jei ketini grįžti į Londoną su tuo savo meilučiu.
Nesu kvailys. Šiandien pamačiau, kad tarp jūsų vis dar šis tas
yra, ir jei nori tuos pinigus laikyti mano parama vaikeliui, te
būnie taip. Aš... - Jis patylėjo. - Aš suprantu, kad taip visiems
gali būti tik geriau. Nes tu nuolat man primeni, kad nepažįstam
vienas kito, taigi geriau gražiai išsiskirti, kol nepridarėm dau
giau kvailysčių.
Reičelės širdis nusirito į kulnus.
- Tai tu šito nori? - Ji kaip paklaikusi tyrinėjo jo veidą. Ar
jis ketina iškišti ją Oliveriui? Nejaugi tikrai? Nenori sumaišties,
kurią ji sukėlė?
Galbūt kas nors jam pripasakojo apie miglotą jos praeitį. Dėl
tokio elgesiojis galėtų ją niekinti. Negi nuodėmės visada mus pa
siveja? Galvoje sukosi niūrios mintys.
- O tu pati? - atrėmė jis.
Vargeli mano, na ir kvėšos mudu abu, pagalvojo Reičelė, spok
sodama į jį, vaizdas pradėjo lietis.
- Na, gerai, pasakysiu tau, ko noriu, - kalbėjo jis toliau, kai ji
neatsiliepė. - Nors atrodysiu kaip tikras kvailys. Noriu, kad pa
imtum tą čekį, leistum investuoti į šunų prieglaudą - kaip tikram
partneriui - ir pasakytum, kaip šis senas apgailėtinas senbernis
galėtų tapti tavo gyvenimo dalimi. Kaip pridera. Kad ir kaip sun
ku mums abiem tai būtų.
Jis pakėlė į ją akis, ir Reičelė pastebėjo, kad jos dar šviesesnės
nei Perlo ir tokios pat nuoširdžios.
412 Lucy Dillon
- Šį tą tau atnešiau, - pasakė jis ir iš užpakalinės kelnių kiše

nės išsitraukė čekį. Išlygino jį ir įmetė į dokumentų dėžutę.
- Oi, aš juk jau gavau tavo auką, - prakalbo Reičelė. - Darenas
perdavė - labai dosnu. Ant vieno narvo užkabinsime lentelę su
Fenviko pavarde...
- Čia visai kas kita, - pasakė Džordžas, vis dar sunėręs rankas.
Reičelė, nepakeldama akių, paėmė čekį nuo krūvos rėmimo
blankų. Tai buvo asmeniškai jai skirtas čekis, nuo Džordžo R. V.
Fenviko, šimtui tūkstančių svarų.
- Negaliu priimti! - automatiškai išpyškino ji.
- Gali.
- Negaliu.
- Gali. Neužsispirk kaip ožka.
- Negaliu... - ėmė kalbėti ji ir staiga prisiminė Megės žodžius
apie tai, kaip Dotė pamažu įprato sakyti „ne“. Juk ir ji lygiai taip
pat saugo savo asmeninę laisvę, kad kartais kas nepradėtų pri
kaišioti dėl romano su Oliveriu ar dėl vienišės gyvenimo, kai gali
daryti ką nori. Tačiau iš tiesų ji taip elgėsi, nes vienai gyventi len
gviau. Tai buvo kažkokia mazochistiška savanaudiškumo forma,
slepiama po nepriklausomybe, kurios velniškai sunku atsisakyti.
Pažvelgusi į čekį, ji pakėlė akis į platų, vėjo nugairintą, saulės
kai kur raudonai nudegintą Džordžo veidą ir ėmė įtikinėti save,
kad atsisakyti būtų kvaila. Kvaila ir savanaudiška.
Džordžo pasiūlymą norėjosi atmesti, kad niekas negalėtų re
guliuoti jos gyvenimo, tačiau dabar jau buvo gerokai per vėlu.
Mažasis diktatorius viduje jau kontroliavo jos nuotaikas, apetitą,
netgi savitvardą. Ir jeigu jau ką nors teks įsileisti į savo gyvenimą,
argi rasi geresnį vyrą už Džordžą? Jis juk pasirūpins tuo vaikeliu,
kaip rūpinasi šunimis ir veršingomis karvėmis, netgi pačia Rei-
čele. Vien pagalvojusi, kaip jis moka su ja elgtis, Reičelė iškaito.
- Aš... - prakalbo ji.
Jis iškėlė ranką, kol ji nespėjo dar ko nors leptelėti.
- Noriu šį tą tau pasakyti ir būčiau dėkingas, jei išklausytum

viską nepertraukdama. Nesu pratęs aptarinėti jausmus. Man rei
kia pasiruošti.
- Pastebėjau, - linktelėjo Reičelė.
Džordžas niūriai žvilgtelėjo į ją, paskui atsisėdo tiesiai.
- Noriu, kad paimtum tą čekį. Ne vien dėl savęs, bet dar ir
dėl to, kad Dotės šunų prieglauda šito verta. Ir noriu, kad paim
tum jį net tada, jei ketini grįžti į Londoną su tuo savo meilučiu.
Nesu kvailys. Šiandien pamačiau, kad tarp jūsų vis dar šis tas
yra, ir jei nori tuos pinigus laikyti mano parama vaikeliui, te
būnie taip. Aš... - Jis patylėjo. - Aš suprantu, kad taip visiems
gali būti tik geriau. Nes tu nuolat man primeni, kad nepažįstam
vienas kito, taigi geriau gražiai išsiskirti, kol nepridarėm dau
giau kvailysčių.
Reičelės širdis nusirito į kulnus.
- Tai tu šito nori? - Ji kaip paklaikusi tyrinėjo jo veidą. Ar
jis ketina iškišti ją Oliveriui? Nejaugi tikrai? Nenori sumaišties,
kurią ji sukėlė?
Galbūt kas nors jam pripasakojo apie miglotą jos praeitį. Dėl
tokio elgesio jis galėtų ją niekinti. Negi nuodėmės visada mus pa
siveja? Galvoje sukosi niūrios mintys.
- O tu pati? - atrėmė jis.
Vargeli mano, na ir kvėšos mudu abu, pagalvojo Reičelė, spok
sodama į jį, vaizdas pradėjo lietis.
- Na, gerai, pasakysiu tau, ko noriu, - kalbėjo jis toliau, kai ji
neatsiliepė. - Nors atrodysiu kaip tikras kvailys. Noriu, kad pa
imtum tą čekį, leistum investuoti į šunų prieglaudą - kaip tikram
partneriui - ir pasakytum, kaip šis senas apgailėtinas senbernis
galėtų tapti tavo gyvenimo dalimi. Kaip pridera. Kad ir kaip sun
ku mums abiem tai būtų.
Jis pakėlė į ją akis, ir Reičelė pastebėjo, kad jos dar šviesesnės
nei Perlo ir tokios pat nuoširdžios.
414 Lucy Dillon
- Turėtum suprasti, niekada nemaniau sutiksiąs tokią mote

rį kaip tu, tik ne čia. Ne tik todėl, kad esi graži, protinga ir pa
siutusiai... nuostabi... bet ir todėl, kad mano gyvenime moteriai
nebuvo vietos. Mano dienos pilnos įtampos, atsakomybės, reikė
jo kurti verslą, o tuos laiko trupinius, kurie man likdavo dienai
pasibaigus, norėjau skirti sau. - Jis karčiai nusijuokė pats iš sa
vęs. - Aš buvau pernelyg savanaudiškas, todėl negalėjau net šuns
įsitaisyti, dėl Dievo meilės. Dotė nuolatos tai kartodavo. O pas
kui sutikau tave ir staiga supratau, koks tuščias mano gyvenimas.
Kiek nedaug aš turėjau.
Džordžas nutilo, ir Reičelė negalvodama ištiesė jam per stalą
ranką. Jis labai rizikuoja, pagalvojo ji, tuo labiau, jeigu mano, kad
ji ketina nešti muilą su Oliveriu.
- Neketinu čia arkliašūdžio malti apie likimą, tikrąją meilę ir
taip toliau, - kalbėjo jis. - Mudu abu gerokai per seni tokioms
nesąmonėms, ir suprantu, kad viskas kabo ant plauko. Tačiau
jaučiu, kad tarp mūsų atsirado ryšys, kokio nejaučiau su jokiu
kitu žmogumi. Niekada. - Jis atvirai pažvelgė į ją. - Būdamas su
tavimi jaučiuosi lyg būčiau namie. Netgi tavo namuose. Ir galė
čiau kalbėtis su tavimi amžinai, niekada nenusibostų.
- Suprantu, - atsakė Reičelė. - Jaučiuosi lygiai taip pat. O juk
čia net ne mano namai.
- Tavo. Visada buvo tavo.
Jis stipriau suspaudė jai ranką, o ji per stalą jam ištiesė ir antrą
ją, taigi dabar abu laikėsi įsitvėrę vienas kito lyg sudužusio laivo
keleiviai, dar ne taip arti, kad pasibučiuotų, bet jau galėjo žiūrėti
vienas kitam į veidą, žvilgsniais išreikšdami visą aistrą.
Nuo Džordžo prisilietimo Reičelei dilgsėjo visą kūną, ji visa
nušvito, tarsi giliai viduje būtų užsidegusi ugnelė. Ji jautėsi saugi,
o su Oliveriu ji nieko panašaus nėra patyrusi. Iš išdidumą sklei
džiančių sutrikusių jo akių liejosi saugumo jausmas. Tai bus neį
tikėtina kelionė, tačiau į ją leisis jie abu, nes abu to nori.
Jie ištisas minutes žiūrėjo vienas į kitą ir nė vienas nenorėjo

sugadinti šios akimirkos lepteldamas ką nors netikusio.
Paskui Reičelė pajuto, kad reikėtų kažką pasakyti. Juk galų
gale atėjo jos eilė.
- Aš negrįžtu pas Oliverį. Ir tarp mūsų nieko nėra. Tai buvo
atsisveikinimas, nieko daugiau. Ir negaliu grįžti į savo senąjį gy
venimą. Jis buvo tuščias. Aš pati buvau tuščia.
Ne apie tai ji galvodavo vaikštinėdama su Perlu sode; šią aki
mirką iš širdies plūdo visiškai nauji jausmai, kuriems apibūdinti
anksčiau ji nebūtų radusi žodžių.
- Mano darbas, kuris visus taip žavėjo, dažniausiai būdavo su
sijęs su nekaltu melavimu žmonėms. Minčių pardavinėjimu in
ternete - nieko tokio, ką galėtum paliesti. Būdama čia pamačiau,
kaip nuskriausti šunys atsigauna ir pasikeičia, patyrę tik truputį
meilės, truputį dėmesio, - tai pakeitė ir mane pačią.
Ji nykščiu paglostė įlinkimą tarp jo nykščio ir rodomojo piršto
ir pajuto odos šiurkštumą. Jiems dar teks labai daug ką apie vie
nas kitą sužinoti, bet jis jau nebesvetimas.
- Stebėti, kaip tu gydai šunis, kaip jais rūpiniesi nežeminda
mas jų orumo, - tai nuostabu. Norėčiau, kad kas nors taip pasi
rūpintų ir manimi.
Džordžas nieko neatsakė, tik tylomis sutikdamas paglostė jos
nykštį savuoju.
- Tu nuostabus žmogus, - kalbėjo ji toliau, jausdama, kaip
kažkur tolyn neša nėštumo hormonų sukelta banga. - Aš ginuo
si, bet tik todėl, kad niekaip negaliu tuo patikėti. Tik pamanyk,
teko laukti šitiek metų ir atsibelsti į pasaulio galą, kad sutikčiau
tokį malonų ir neblogai atrodantį vyrą, mokantį gaminti valgį,
neįtikėtinai mylėtis, ir dar tokį įdomų pašnekovą - ir aš galiu su
juo būti! Sunku patikėti, kad tai tiesa. Man patinka netgi atžaru
mas ir raudonos kojinės - tai tik įrodo, kad nesi mano fantazijos
vaisius.
416 Lucy Dillon
Reičelė nutilo, dabar jau pati pradėjusi spėlioti, ar nepasakė

per daug.
- Taigi, jei neišsigąsi visiškos nemokšos, norėčiau, kad inves
tuotum į šunų prieglaudą. Ir jei neišsigąsi moters, kuriai niekada
su niekuo neteko dalytis vonia... - ji padvejojo, - norėčiau, kad
pamėgintum būti su manimi. Ir Perlu.
- Tai tu pasilieki? - paklausė jis, nepakeldamas akių.
- Taip. Pasilieku.
Jos lūpos pamažu ėmė šypsotis, pasikėlusi Reičelė palinko per
stalą ir pakreipė galvą, kad galėtų lūpomis brūkštelėti per Džor
džo lūpas. Jis nesujudėjo, tik šiurkštūs šviesūs jo plaukai pakute
no jai skruostą, kai užgulė stalą, kad galėtų stipriau prie jo prisi
glausti.
Staiga Reičelei šovė juokinga mintis - tikrai kvaila išvykti iš
Čisiko ir vėl glamonėtis ant darbo stalo, bet paskui staiga Džor
džo lūpos prasiskyrė ir pradėjo bučiuoti taip karštai, kad ji apstul
bo. Jis suleido pirštus į jos plaukus, suėmė smakrą, paskui per
braukė pirštais per kaklą, kol visą kūną net susopo nuo troškimo
priglusti.
Štai tikrasis Dotės palikimas, galvojo ji. Ne šunų prieglauda,
ne namas, net ne pinigai. Tai antroji galimybė, ir Reičelė daugiau
nebesidairys atgal.
Epilogas
Valerija tik numojo ranka į Reičelės pasiūlymą sumokėti už kavą,

ir ši nusprendė leisti mamai elgtis taip, kaip nori, nors kartą.
Juk ji atmetė visus Valerijos pasiūlymus dėl vaikiškų vežimė
lių, nėščiųjų drabužių, kūdikio kraitelio, ligoninės krepšelio -
mama Keturiuose Ąžuoluose dar tik kelios valandos, o Reičelė
jau jaučiasi taip, lyg būtų įsirašiusi į vaikų priežiūros seminarą.
Bet verta paklausyti, priminė ji sau. Dabar, greta visų darbų
šunų prieglaudoje ir namo pertvarkymo, svarbiausia pataisyti
santykius su motina. Tai išgelbės ją nuo visokių lankstinukų skai
tymo. Juk mama - lyg kalbanti knyga apie vaikų priežiūrą, knyga
su kelnėmis.
- Čia gražu, - tarė Valerija, dairydamasi aplink. Dailus bal
tai melsvas kavinės interjeras mažai kuo priminė Tedo ir Fredos
pigią pridulkėjusią užkandinę - iš jos teliko vitražas duryse su
kavinės ženklu. - Ar normalu, kad čia tiek daug šunų?
- Tai speciali kavinė, mama, - atsakė Reičelė.
- Nehigieniška. Turėtų būti kažkokie įstatymai... - Valerija
dairėsi po erdvią neseniai išdažytą patalpą. Prie durų buvo visa
eilė nedidelių narvų, kuriuose tupėjo keli terjerai ir labradoras, o
pora spanielių kantriai tūnojo po gretimu stalu, pririšti prie ka
blio rankinukui pasikabinti.
- Jei būtų, Natali viską būtų iškasusi. - Gurkšnodama kapu
cino be kofeino Reičelė nusišypsojo Natali, kuri stovėjo už baro
su baltutėle prijuoste ir ruošė pačius geriausius kapucino visame
4 i8 Lucy Dillon
Longhamptone. Tačiau kavinės pasididžiavimas buvo Bertis, ku

rio krepšys lange traukė viso miestelio mažylius.
Tačiau vaikai Natali kavinėje nebuvo itin laukiami. Ji mėgino
apsimesti, kad tai dėl jų pačių saugumo, bet Reičelė, kaip nuola
tinė lankytoja, žinojo, kad šito nepageidauja šunų šeimininkai. Ji
neabejojo, kad jei Natali su Džoniu patys susilauks kūdikio, Nat
paprasčiausiai atidarys dar vieną kavinę mamytėms.
- Atrodo, verslas neblogai sekasi, - tarė Valerija. - Ne visi pa
sirūpintų išvalyti plaukus.
- Nesakyk, mama. Natali tikra šaunuolė. Ar patikėtum, jei pa
sakyčiau, kad prieš porą mėnesių čia tebuvo pigi užkandinė? Jei
jau Natali ko imasi, veltui laiko nešvaisto.
- Tai ji savininkė? - pagarbiai paklausė mama ir pasisuko ati
džiau apžiūrėti. - Natali iš šunų prieglaudos? Oi, tikrai! - Ji pa
mojavo.
- Mūsų vadybininkė labdaros klausimais, jeigu jau taip. Nusi
pirko šią kavinę už išeitinę kompensaciją. Perdažyti padėjo mūsų
savanoriai. Turėtum pamatyti, kiek pajamų duoda užkandinė ant
ratų parke. - Reičelė pasimuistė, kad patogiau įtaisytų nedide
lį pilvuką. - Dar ji ruošia ypatingą kapucino kavą, pavadinimu
„Šuns kepurė“, ir dešimt procentų nuo kiekvieno puodelio skiria
Keturių Ąžuolų šunų prieglaudai.
- Labai sumanu, - nusišypsojo Valerija, ir Reičelė pajuto tokį
moterišką draugiškumą, dėl kurio niekad anksčiau nekvaršinda
vo sau galvos bendraudama su motina. Keistas reikalas tas nėš
tumas. Ji net parašė atviruką Amelijai, atsidėkodama už kalnus
vaikiškų rūbelių iš palėpės. Atviruke buvo pavaizduotas šuo, kurį
Reičelė norėjo padovanoti Greisei ir Džekui. Kolė, vardu Dota.
Kol šilta atmosfera neišsisklaidė, Reičelė nusprendė sutvarkyti
paskutinį širdį slegiantį reikalą.
- Mama, turiu tau dar kai ką papasakoti. - Reičelė dvejojo,
prieš ištardama šį nekaltą melą. Nesinorėjo vienos paslapties vy
nioti j kitą, bet tėčio problemą ji irgi suprato - jis nenusipelnė

pylos vien dėl to, kad mėgino apsaugoti Dotės išdidumą. - Tvar
kydama spinteles kai ką radau...
Pasakojant visą istoriją apie Dotės didžiąją meilę ir Felikso
prisipažinimą bei piršlybas, Valerijos akys prisipildė ašarų. To
nelaimingo nesusipratimo tarp Felikso ir tėvo Reičelė nepami
nėjo, o visa kita pamėgino nušviesti gražiomis spalvomis - tuos
nesavanaudiškos meilės šunims metus ir vietinių žmonių pagar
bą, - bet suprato, kad mama verkia dėl ko kito: dėl vaikų, ku
riuos Dotė kažkada svajojo turėti, dėl savo sūnėnų ir dukterėčių,
kuriuos būtų galėjusi apipilti meile. Valerijos nuomone, tai buvo
didžioji Dotės auka, daug didesnė už Felikso ar turtingo gyveni
mo atsisakymą.
- Kaip graudu. - Reičelei baigus kalbėti, Valerija nusišluostė
ašaras. - Vargšelė Dotė. Kaip tai turėjo ją slėgti visus tuos metus.
Net nenutuokiau. Džiaugiuosi, kad man papasakojai. O aš visada
kaltinau save.
- Kodėl? - Reičelė net kvapą sulaikė. Nejau ji išgirs tą siaubin
gą dalyką, kurį mama net tėčiui bijojo pasipasakoti? Kažin, gal
verta paskelbti atleidimą už visas tėvų paslaptis ir pažiūrėti, kas
dar paaiškės?
O gal ir neverta.
- Aš prakeikiau Dotę. Per Amelijos krikštynas. - Valerija mai
šė savo kapucino kavą, kol puta visai išnyko.
Neblogai, pagalvojo Reičelė. Turint omeny mamos mazochis-
tines pasyvios agresijos gudrybes. Prakeiksmas, nei daugiau, nei
mažiau.
- Norėtum papasakoti?
Valerija pakėlė akis.
- Tikriausiai galiu, dabar, kai tu jau laukiesi. - Ji tai pasakė
linksmiau, lyg mintis ką tik būtų šovusi jai į galvą, paskui veide
vėl pasirodė kaltė. - Tu neprisimeni, nes buvai maža, bet tai buvo
420 Lucy Dillon
karšta diena. Buvau nusipirkusi naują kostiumėlį, nes mus savo

apsilankymu ketino pagerbti Dotė su savo nauju mylimuoju, apie
kurį tiek buvau girdėjusi...
- Tą su milžiniškomis gėlėmis, kaip senelės tapetuose? - pa
klausė Reičelė. - Ir skrybėlaitę, panašią į skraidančią lėkštę?
- Visa tai buvo siaubingai brangu, - įsižeidusi atšovė Vale
rija. - Ir labai madinga. Bet, žinoma, greta Dotės atrodžiau lyg
nusenus namų šeimininkė, - atsiduso ji. - Aš ir buvau nusenus
namų šeimininkė, o ji atrodė visa dešimčia metų jaunesnė, ir visi
tūpčiojo tik aplink ją čiulbėdami: „Ak, Dorote, papasakok apie
Londoną“, nors tai buvo mano diena. Norėjau pasakyti, Amelijos.
Mūsų šeimos diena! O paskui tave supykino nuo tų saldainių,
kurių ji buvo atvežusi, be to, nusišluostei į mano drabužius ran
kutes, tad turėjau anksčiau nuvežti tave namo.
- Neprisimenu, - pasakė Reičelė, galvodama: „Tėtis irgi, ma
tyt, neprisimena.“
Valerija papūtė lūpas ir atsiduso.
- Nuėjau į viešbučio barą, kur Dotė su Feliksu įsijautę visiems
pasakojo apie „Rolling Stones“ ir dar kažkokį naktinį klubą, ku
riame lankėsi, ir aš pamėginau su visais atsisveikinti. Niekas į
mane nekreipė dėmesio, ir staiga Dorotė pragydo: „Na ką, vaikų
kambarys kviečia, ar ne, mamyte?“ Tai nuskambėjo kaip pasity
čiojimas.
Valerijos veidas aptemo, jame atsispindėjo vidinė kova. Rei
čelė dar niekad nebuvo mačiusi taip prieštaringai besijaučiančios
motinos. Ir tokios susijaudinusios. Ji jau žiojosi sakyti, kad nepa
garbi Dotės pastaba tebuvo skausmingas pokštas, kokiais žarsty-
davosi ir ji pati, nežinodama, kaip elgtis laimingų mamyčių aki
vaizdoje, tačiau Valerija nieko negirdėjo.
- Ir taip jau nutiko... - Valerijos lūpos persikreipė, - kad ji
pasakė tai kaip tik tokią akimirką, kai ir aš pati jaučiausi bjau
riai. Mylėjau jus abi labiau už viską pasaulyje, tačiau buvo sunkus
darbas auginti jus abi, dar neturinčias nė trejų. Niekad neišmie

godavau ilgiau dviejų valandų. Ištisai smirdėdavau vėmalais. Be
to, norėjau pabūti tame bare, su tuo bjauriu kelnių kostiumėliu,
pasimėgauti savo pinigais! Kaip man to norėjosi. Taigi drėbiau,
ko nereikėjo sakyti. - Ji prikando lūpą, tarsi mėgindama sulaikyti
besiveržiančius žodžius, bet jau buvo per vėlu.
- Ką pasakei?
- Pažvelgiau tiesiai į ją ir pasakiau: „Tu niekada nesuprasi, kas
yra meilė, Dorote, kol neturėsi vaikų. O vaikų neturėsi niekada,
nes esi savanaudė.“ - Ji gailiai žiūrėjo j Reičelę. - Savo tikrai sese
riai. Ir pasakiau tikrai jai to linkėdama, nesvarbu, kad tik sekun
dę. Kitą sekundę jau norėjau nusikąsti liežuvį.
- Nemanau, kad ji...
- Paskui staiga Feliksas nutraukė su ja santykius, o ji taip ir
neištekėjo - visą gyvenimą rūpinosi beglobiais šunimis ir vengė
mūsų.
Reičelė pastūmė mamai popierinę servetėlę.
- Mama, ar žinai, kiek mielų mamyčių man yra sakiusios, kad
niekada nesuprasiu meilės, kol neturėsiu vaikų? Ir žinai, ką aš
joms atsakydavau?
- Geriau nesakyk, Reičele. Juk žinai, kad nemėgstu keiksma
žodžių.
- Nieko nesakydavau ir tylomis sau galvodavau, kad kai jų
snargliuoti maži šmikiai ištampys joms nervus, pavydės man
gero gyvenimo. Ir nekęsdavau jų visai neilgai. - Padvejojusi ji
nusprendė, kad atėjo laikas atvirumui, ir pridūrė: - Ir man visai
nepatikdavo, kad lygiai tą patį tu man kartodavai metų metus.
-Ne!
- Kartodavai, mama. - Reičelė išplėtė akis. - Kiekvieną kartą,
kai paskambindavai papasakoti, kokia neįtikėtinai laiminga yra
Amelija su savo dviem pypliais. Imdavai tada staiga ir paklaus-
422 Lucy Dillon
davai, ar aš su niekuo nesusipažinau. Ar negalvoju susitvarkyti

gyvenimo? Ar nepagalvoju kada užšaldyti savo kiaušialąsčių?
- Aš ne tai norėjau pasakyti. - Valerija nusišluostė nutekėjusį
tušą. - O jei ir šnekėdavau, tai tik iš baimės, kad tau nenutiktų
kaip Dotei. Kad neliktum vieniša. Nė pagalvoti negalėdavau, kad
mano mieloji mergytė liks viena ir vietoj mylinčios šeimos tetu
rės būrį nusususių šunų. Nors dabar, kai jau žinau, kodėl vargšelė
Dotė išsiskyrė su Feliksu, manau, kad suprantu...
- Mama, tiesą sakant, nemanau, kad Dotė gyveno vieniša. Ir
sakau tai ne todėl, kad pasijustum geriau. - Reičelė ėmė pirštu
rinkti iš lėkštelės paskutinius bandelės trupinius. - Ir aš jau se
niau nebe tavo mažoji mergytė.
Valerija pliaukštelėjo jai per rankas.
- Tu visada liksi mano mažoji mergytė. Be to, ir pati man gy
venimo nepalengvini, Reičele, - kalbėjo ji toliau. - Niekada ne
žinau, kaip su tavimi kalbėtis ir apie ką. Ir tu man labai primeni
Dotę.
- Atleisk. - Reičelė puikiai suprato, apie ką kalba Valerija. Bet
tai buvo anas gyvenimas. Jis liko praeityje. Ji ištiesė mamai ranką
ir suspaudė pirštus. Valerija irgi spustelėjo, platus vestuvinis žie
das įsispaudė Reičelei į pirštą.
Pasigirdo beldimas į langą. Beldė Džordžas, jo automobilis
stovėjo tiesiai ant dvigubos geltonos linijos, draudžiančios sta
tyti mašinas, rankovės buvo atraitotos. Nepaisydamas rugpjūčio
karščio, jis vilkėjo dygsniuota liemene ir languotais marškiniais.
- Jis atvažiavo mūsų paimti, - paaiškino Reičelė. - Sakiau, kad
trečią valandą jau viską, ko gero, būsim susipirkusios.
Ji jam pamojo ir parodė kavos puodelį. Jis papurtė galvą, baks
telėjo į laikrodį ir nutaisė griežtą miną.
Valerija pastebėjo nuostabų seną žiedą su safyru, blykstelėjusį
ant Reičelės piršto.
- Ar horizonte jau šmėžuoja vestuvės?
- Čia Dotės, - atsakė Reičelė. - Kol nespėjai nieko prisigalvoti.

Mudu su Džordžu mėgstam viską daryti atbulai. Jei kada ir susi-
tuoksim, tai tik po šito. - Ji patenkinta paplekšnojo per pilvą. -
Skubėti nėra kur.
- Na, džiaugiuosi, kad jis bent jau laiko tau skiria.
- Mama, - rimtai tarė Reičelė. - Jis man duoda daug daugiau
nei laiką.
- Mes su tėčiu tenorim žinoti, kad tu laiminga. - Pakraipiusi
antakius Valerija pradėjo rinkti maišelius. - Neilgai trukus tu tai
suprasi.
Jų akys susitiko, ir Reičelė pajuto, kaip ėmė tirpti per metų
metus susikaupęs abipusis įtarumas. Pirmą kartą ji savyje paste
bėjo Valerijos bruožų - ji buvo ne vien tėčio dukrelė ar Dotės
dukterėčia ryškiais bruožais, bet ir užsispyrusi kaip Valerija.
Gal ir ji pavirs tokia pat mamyte višta. Gal motinystė prabu
dins ir švarinimosi geną. Prisiminė kartą lyg aidas atkartojusi
mamos mintis apie brangius kūdikių vežimo automobiliu įtaisy
mus. Gal ir visa kita pamažu atsiras.
Dieve, mums padėk, galvojo ji, stebėdama, kaip padavėja ren
ka indus. Jei kas jai prieš metus būtų pasakęs, kad kartu su mama
rinksis ekonomiškiausią vaikišką vežimėlį, o paskui leisis vežama
namo kaimo veterinaro, tokį sakytoją ji būtų pasiuntusi išsitirti
narkotikų kiekio kraujyje.
- Ačiū, - be garso padėkojo Valerija Džordžui kitapus stiklo. -
Eime, Reičele. Aname gatvės gale mačiau eismo prižiūrėtoją, be
to, šiomis dienomis visur pilna kamerų. Reikia padėti atsistoti?
- Ne, nereikia. Mama, aš vis dar mėginu apsimesti, kad čia ne
kūdikis, o sočių pietų pasekmė.
Reičelės pilve aiškiai augo milžiniškas kaimietukas. O liko dar
keturi mėnesiai, bet ji jau pradėjo svarstyti, ar tik negims dvynu
kai. Amelija atsiuntė du pilnus lagaminus drabužių besilaukian
čioms moterims, bet Reičelė mieliau dėvėjo senus savo džinsus
424 Lucy Dillon
ir Džordžo trumparankovius marškinėlius. Labiausiai buvo pa

siilgusi aukštakulnių, tačiau Džordžas buvo padovanojęs gana
dailius guminius batus („kiek supratau iš to vyruko Kantrivilyje,
tokie pat kaip Keitė Mos nešioja“), ir ji jų dabar beveik nebenu-
siaudavo.
Iš po stalo, kur iki šiol kantriai tupėjo, kaipmat išlindo Perlas
ir vizgindamas uodegą visa savo išvaizda rodė, kad pasirengęs
bėgti, kad ir kur ji eitų.
- O tu su mumis nevažiuoji? - Valerijos veidas vėl atrodė susi
rūpinęs. - O ne, negi plumpinsi visą kelią į tą kalvą?
Reičelė žvilgtelėjo į Perlą ir be žodžių jį suprato. Ji pajuto, kaip
suspurdėjo širdis - kaip ir kiekvieną rytą, kai pamatydavo jį gu
lintį prie lovos, ir kiekvieną vakarą, kai laimingai atsidususi gul-
davosi miegoti.
- Jam reikia pramankštinti kojas, - paaiškino ji. - O man taip
pat. Pasimatysim namie.
- Pasakysiu Džordžui, kad užkaistų virdulį.
Valerija pakštelėjo jai į skruostą, ir Reičelė nenusipurtė. Ji irgi
pabučiavo mamą, paskui prisegė Perlui prie antkaklio pavadėlį.
- Na, eime, - tarė jam ir išeidama iš kavinės pamojo Natali
bei Berčiui.
Už nugaros nuskambėjus kavinės durų varpeliui, Reičelė su
Perlu lėtai patraukė pagrindine gatve parko link, kur takas, pa
sisukinėjęs tarp pievelių, ėmė kilti į kalvą. Reičelė sveikinosi su
kitais šunų vedžiotojais, o Perlas mandagiai uostinėjo jų šunis.
Tie patys veidai, tie patys šunys. Šioje pažįstamoje aplinkoje ji
jautėsi sava ir laiminga, kaip tos lysvėse vis dar žydinčios vėlyvo
sios rožės.
O paskui, kai takelis pasuko per pievas, ji paleido Perlą nuo
pavadėlio, ir šuo tyliai bei kantriai pradėjo ginti ją namo.
Interviu su Lucy Dillon
Kas paskatino jus parašyti knygą „Meilė vizgina

uodegą“?
f e *
Mano pačios įsigytas šuo! Kol nepradėjau vedžioti
Violetos, mūsų basetės, niekada nesupratau, kad yra
slapta „Šunų vedžiotojų draugija“: tose pačiose gatvėse
tuo pačiu laiku diena iš dienos gali sutikti daugybę
skirtingų žmonių. Lygbūtum įstojęs į klubą. Nežinau tų
žmonių vardų, bet šunys paprastai susipažįsta be jokių
ceremonijų. Violetai labai patinka spanieliai, bet kartais
didesni šunys nužvelgia ją tarsi klausdami: „Okur dingo
tavo kojos?“
Man, kaip rašytojai, nuolat ieškančiai naujų personažų,
labai patinka stebėti, kaip žmonės bendrauja su savo
f e 4
šunimis. Vaizduotė įsisiautėja - kodėl Škotijos terjerai?
Kodėl šunų porelės? Kodėl tiek daug? Kai baigiau
rašyti „Šokių pamokas“, vaizduotėje liko labai gyvas
Longhamptono municipalinio parko ir takelių prie
kanalo vaizdas, tad buvo lengva sukurti visiškai kitokių •*«
žmonių bendruomenę, kurią draugėn suveda bendri
interesai ir kurių požiūrį į meilę bei draugystę pakeičia
0©
nebylūs šeimos nariai. Kaip šokiai padeda žmonėms
išreikšti sunkiai išsakomus jausmus, taip kartais ir
naminiai gyvūnėliai padeda išreikšti tikruosius jausmus.
Matydama, kaip ima virpėti kietai suspaustos britų lūpos,
426 Lucy Dillon
pamačius gyvūnų prieglaudos skelbimus, suprantu, kad

mes esam švelnios sielos žmonių tauta.
Papasakokite apie Violetą! Kaip jūs ją priglaudėte?

Panašiau, kad Violeta mus priglaudė! Mudu su vyru
norėjome šuns ir ieškodami apžiūrėjom ne vieną basetų
šunytį. Mudu šnekinome mažylius, ir tada įslinko Violeta,
žvilgtelėjo į mane ir įsitaisė ant kelių - visu trisdešimčia
kilogramų. Tiek ir užteko - mane sužavėjo jos milžiniškos
rudos akys ir mieli gelsvai rusvi antakiai. Sugraudino ir
jos istorija - jos augintojai ieškojo jai naujų namų, nes
buvęs jos šeimininkas nuseno ir nebepajėgė prižiūrėti.
Pagal šunų metų skaičiavimą mudvi buvome panašaus
amžiaus, ir aš buvau pirmas žmogus, prie kurio ji priėjo
pasiglaustyti nuo tada, kai buvo atvežta - tarp mūsų
akimirksniu užsimezgė ryšys, ir tada supratau, kad mums
lemta būti kartu!
Ar ji įkvėpė Berčio personažą? Ar ji tokia pat išdykusi

kaip jis?
’• ! Violeta neišdykusi, bet puiki jos uoslė vis pridaro jai
nemalonumų: kartą ji užuodė dešreles, kurias buvau
pamiršusi išimti iš rankinuko, labai atsargiai pasiėmė jų
A maišelį ir jau tempėsi į savo krepšį geriau ištyrinėti, bet
A ™w aš ją sugavau nusikaltimo vietoje. Kiekvienas pirkinių
^jÂ nepsys jai didžiulė pagunda. Dar jai patinka voliotis
kokioje bjaurastyje, - visai netinkamas užsiėmimas
damai, - o jei užuodžia triušį, prabunda senieji
medžioklės instinktai. Tada ir supratau, kaip greitai gali
skuosti basetai, jei tik nori!
Meilė vizgina uodegą
Spauda pastaruoju metu gana neigiamai atsiliepia apie

grynaveislius šunis. Kodėl jūs įsigijote grynaveislį, o ne
mišrūną?
Mano vyras užaugo su basetu ir jokio kitokio šuns
nenorėjo. Aš šuns anksčiau nebuvau turėjusi, bet norėjau
priglausti kokį nelaimėlį iš prieglaudos, ir taip Violeta
tapo pačiu geriausiu kompromisu. Nemanau, kad vien
grynaveisliai šunys gali tapti puikiais mylinčiais palydovais,
bet jei ieškote kokių konkrečių savybių turinčio šuns
(tarkim, pudeliai nesišeria, todėl tinka alergiškiems
žmonėms), tuomet bent jau žinosite, ko galima tikėtis iš
grynaveislio šuns, kurio šeimos istorija žinoma. Spauda
pastaruoju metu nušvietė keletą abejotinų atvejų kai
kuriose šalies vietovėse, tačiau veisyklose, kuriose lankiausi,
šunys mylimi, jų sveikata rūpinamasi, ji nuolat tikrinama,
šunys kryžminami atsakingai, ir savininkai baisisi visais,
kas numoja ranka į šunų sveikatą ir mankštą. Visi šunys
turi kokių nors bėdų - grynaveisliai dažniausiai paveldi
sveikatos problemas, tačiau kokių genetinių problemų gali
turėti mišrūnas, nebūna aišku, kol šuo nesuserga. Bet šuo
visada gali jus pasirinkti ir viską paimti į savo letenas!
Jei kuris nors iš jūsų skaitytojų norėtų įsigyti šunį, kaip

pasiūlytumėte jo ieškoti, kaip pasiruošti?
Gerai pagalvokite, kiek jūsų namuose vietos, kiek laiko
galėsite skirti pasivaikščiojimui ir su kokio lygio netvarka |
esate pasiryžę taikstytis - tai daug svarbiau nei šuns
meilumas. Apsilankykite keliose šunų prieglaudose ir
vietinėse veisyklose. Jei jums patiko kokia nors konkreti
veislė, susisiekite su prieglauda, kur jums nurodys
suaugusių tos veislės šunų, ieškančių naujų namų, niekada
nepirkite šuniuko iš gyvūnėlių parduotuvės ar pagal
Lucy Dillon
asmeninį skelbimą, nebent yra galimybė apžiūrėti namus.

O paskui įsigykite siurblį, pritaikytą siurbti šuns plaukus,
ir nusiteikite, kad teks juo naudotis.
Rinkdama medžiagą knygai, tikriausiai išgirdote

nemažai liūdnų istorijų...
Net per daug - niekada nesiliausiu raginti žmones
palaikyti vietines šunų prieglaudas, kurios taip dažnai
susiduria su apleistais gyvūnais. Nepradėsiu pasakoti apie
siaubingas sąlygas, kuriomis gyvena šuniukai fermose,
pasakysiu tik tiek: prieglaudose siūloma paimti į namus,
kur jau yra „normalių“ šunų, kuriuos galima išmokyti
gyventi namie ir nebijoti žmogaus balso. Dar liūdniau,
kai žmonės abejingai išmeta laukan sveikus mylinčius
šunis tik todėl, kad nusibodo jais rūpintis, arba peršeria ir
neišveda pasivaikščioti - tai juk irgi beširdiškumas.
Kai kurie žmonės neturi vietos ar laiko šuniui. Bet kai

kurie „Meilė vizgina uodegą“ veikėjai, tokie kaip Freda
ir Tedas, savanoriškai padeda prieglaudai vedžiodami
šunis. Ar tikrame gyvenime tai įmanoma?
Žinoma - prieglaudose visada trūksta savanorių, kurie
išvestų šunis pabėgioti. Tai svarbu emocinei ir fizinei šunų
sveikatai, o kadangi daugumai prieglaudų stinga lėšų, tai
laikas yra tokia pat svarbi auka, kaip ir pinigai. Tai puikus
sprendimas visą darbo dieną dirbantiems žmonėms,
;urie niekaip negali laikyti šuns, o kas gali būti geriau už
pasivaikščiojimą savaitgalį?
Kaip Violeta pakeitė jūsų gyvenimą?

Savo nedidelį automobiliuką turėjome pakeisti didesniu,
kad jos krepšys tilptų ant galinės sėdynės. Bet tai buvo
vienintelis nuostolis! Ji pritapo prie mūsų daug lengviau,

nei tikėjausi, be to, mane drausmina: pakelia ryte laiku,
neleisdama nuspausti mygtuko „Snūstelėti“, išveda į lauką
bet kokiu oru ir sutaupo šilumai rudenį. Šiltas basetas
ant kelių - ko daugiau reikia? Be to, nereikia per daug
aiškintis dėl keistų kvapų, o mano anytos kolis Morisas
įsigijo valdingą draugę.
Ko išmokote laikydama šunį?

Tapau kantresnė ir kaip Natali iš knygos supratau, kad
yra šunų, kurie nenori mokytis triukų, tenka su tuo
susitaikyti, ir tiek! Be to, tapau ne tokia išsiblaškiusi, nes
reikia laikytis Violetos diktuojamos dienotvarkės, nes ji
pati negali nei maisto pasiruošti, nei išeiti pasivaikščioti.
Be to, manau, tai puikus pasiruošimas motinystei -
jau nebijosiu nei smirdančių sauskelnių, nei ankstyvo
kėlimosi ryte, nei išdaigų.
Ir pabaigai noriu paklausti, ar vedžiodama Violetą

galvojate apie naujus siužetus?
Kai tik prarandu įkvėpimą, išvedu Violetą pasivaikščioti
ir beveik visada grįžtu su mažiausiai viena gera mintimi.
Nežinau, ar čia kaltas grynas oras, ar į smegenis plūstelėjęs
kraujas, ar tiesiog malonūs vaizdai, atsiveriantys lėtai
pėdinant su šunimi, bet pasivaikščiojimai padeda
išpainioti nemažai siužeto vingių. Stengiuosi sugalvoti
Violetos nosiai naujų maršrutų, kartais randu senų
takelių ar vaizdingų namų, o tai padeda vaizduotei. Turiu
prisipažinti, kad Reičelės įprotis repetuoti pokalbius man
taip pat nesvetimas - bet tik tada, kai niekas negirdi!
(Tikiuosi.)
Testas: ką jums parinktų Dotė?
1. Jūsų mėgstamiausias sportas yra...

A - darbas iki devinto prakaito, paskui nusnūdimas.
B- futbolo žaidimas su draugais.
C - ilgas vaikštinėjimas gamtoje.
D-joga.
:. Namų tvarkymas yra...

A - tai, ką darote tik prieš atvykstant į svečius mamai.
B- švarinimasis kiekvieną savaitę, prie kurio privalo
prisidėti visi.
C - nuolatinė kova, o, jūsų nuomone, netvarkingi na
mai - laimingi namai!
D - darbas, kuriuo slapta mėgaujatės, na ir kas, kad
daugeliui atrodo keistos jūsų įvairiaspalvės šluostės.
3. Jūsų dresuotas šuo privalo...

A - palieptas nušokti nuo sofos.
B- mokėti svarbiausias komandas: ateik, stok, atnešk,
gulk, duok leteną ir pan.
C - sugebėti viską, ką galima daryti lauke: atnešti ka
muoliuką, pereiti kliūtis, surasti paslėptas kojines.
D - mokėti įspūdingų triukų, kuriuos galima demons
truoti per vakarėlius, pavyzdžiui, apsimesti mirusiu
ar nutaisyti sarkastišką snukį.
4. Greta jūsų namo yra...

A - sportinis hečbekas.
B - mikroautobusas.
C - džipas.
D - kabrioletas.
5. Kai išeinate su šuniu į lauką, jus galima atpažinti iš...

A - lietpalčio.
B- ryškios raudonos striukės.
C - žalių guminių batų.
D - įspūdingos skrybėlės.
♦it#
432 Lucy Dillon
Daugiausia A atsakymų: kurtas

Dauguma žmonių nelaiko kurto naminiu šunimi, bet
šie bėgikai gali tapti mielais namisėdomis. Jie švelnūs,
paklusnūs, nedaug šeriasi. Kadangi savo energiją išlieja
staigiais protrūkiais, jiems užtenka dukart po pusę
valandos palakstyti, o paskui mielai sau drybso ant sofos -
jie puikiai tinka pagyvenusiems žmonėms ar tiems, kurie
negali po kelias valandas per dieną sekioti paskui šunį. Jie
ypatingai elegantiški, tačiau praktiški - lyg šunų pasaulio
„Porshe“.
Daugiausia Batsakymų: Stafordšyro bulterjeras

„Nėra blogų šunų, tėra blogi šeimininkai“ - tai
dažniausiai sakoma, turint omeny visų šmeižiamus
Stafordšyro bulterjerus. Šie šunys ištikimi ir mylintys, bet
labai dažnai atsiduria prieglaudose dėl netikusių veisėjų
ir nerūpestingų šeimininkų kaltės. Tačiau pažabokite jų
energingumą tvirtai, ramiai jiems vadovaudami, dažnai
išveskite pasivaikščioti ir pamatysite, kad Stafodšyro
bulterjeras yra puikus šeimos draugas.
Daugiausia C atsakymų: springerspanielis

Jei jūsų automobilis nuolat purvinas po kelionių ir jus
mažai jaudina letenų pėdsakai visame bute, įsileiskite į
râvo gyvenimą springerspanielį, ir tegu jis nulaižo jūsų
* nuovargį. Šio šunelio negalėsite kaltinti žavesio ar beribio
entuziazmo stoka - jis gali lakstyti visą dieną, klausytis
visų komandų, ir vis dar liks jėgų paišdykauti. Spanielio
ilgaplaukį kailį reikia dažnai šukuoti, tačiau ilgos mielos
nuostabios jo ausys ir letenos to vertos.
Meilė vizgina uodegą
Daugiausia D atsakymų: pudelis

Gal jų kailis ir garbanotas, bet protas - tikrai ne.
Nepriklausomos sielos pudeliai greitai mokosi ir yra
atkaklūs - jie buvo išvesti atnešti iš vandens medžioklės
grobį. Juos reikia nuolatos kirpti, todėl tenka įdėti
nemažai pastangų, bet pudeliai nesišeria, todėl juos gali
laikyti net kenčiantys nuo alergijos. Jų yra trijų skirtingų
dydžių - nuo mielų mažų žaislinių iki didingų karališkųjų.
Jei esate stilingas šunų šeimininkas ir ieškote giminingos
sielos, pudelis jums tiks kuo puikiausiai.
Penkios priežastys,
kodėl verta pasiimti šunį
iš prieglaudos
Tarp išgelbėto šuns ir šeimininko, suteikusio jam antrą

galimybę, atsiranda ypatingas ryšys. Nepaniekinkite ir
senesnių šunų!
Jie jau yra gyvenę namuose. Maži šuniukai labai mieli,

tačiau sujaukia namus ir sugadina kilimus. Senesni šunys
paprastai būna švaresni: nepaisant keleto incidentų, jie
greitai apsipranta naujoje vietoje, ir jums net nereikės
priminti, kur atlikti savo reikalus.
''it Matote, ką gaunate. Mieli šuniukai per kelis mėnesius

netikėtai užauga ir tampa milžiniškais daug priežiūros
reikalaujančiais šunimis, o tada dažnai atsiduria
prieglaudose. Kai priglaudi jau suaugusį šunį, gerai
supranti, kiek jį reikės vedžioti, kiek jis suės ir ar tiks jūsų
šeimai.
Ne visi prieglaudose atsiduriantys šunys yra atstumtieji.

Išyra santuokos, miršta šeimininkai, keičiasi aplinkybės,
ir patys gražiausi šunys gali atsidurti prieglaudose visai
be jokios savo kaltės. Šunys, kurių atsisakoma dėl to, kad
jie „per daug pašėlę“ ar „šiurkštūs“, dažnai tiesiog būna
atsidūrę netinkamuose namuose; tinkamai auklėjami ir

skatinami, jie gali virsti puikiais draugais.
Sulauksite reikiamos pagalbos. Šunų prieglaudos

nelinkusios tiems patiems šunims ieškoti namų po kelis
kartus! Jų darbuotojai ne tik padės išsirinkti tinkamiausią
.*.
šunį, bet ir vėliau nepagailės patarimų, visokeriopai
palaikys, o jos yra mačiusios tiek daug šunų, kad sugebės
atsakyti beveik į visus klausimus.
Ne visi šunys prieglaudose yra mišrūnai. Jei jums

patinka kurios nors konkrečios veislės šuo, nesunku bus
jį susirasti šunų prieglaudų svetainėse internete arba
veisyklose. Atsakingi veisėjai visada priglaus savo šunį,
jei šeimininkai nebegalės jo laikyti, ir pasirūpins, kad jis
patektų į gerus namus antrą kartą! 1
Jei perkate šuniuką
Šuniukai visai nėra tinkama dovana, kaip suprato Zoja.

Tačiau galite atsakingai išsirinkti sau draugą, laikydamiesi
kelių paprastų taisyklių.
Nepalaikykite šunų fermų. Niekada nepirkite šuniuko iš

parduotuvės, iš atsitiktinio žmogaus, sutikto automobilių
aikštelėje, iš asmenų, siūlančių daugiau kaip dviejų ar
tjfl trijų veislių šuniukus ar pagal skelbimą, kuris daugybę
kartų pasirodė tame pačiame laikraštyje. Dažniausiai tie
šuniukai veisiami šunų fermose, juos veda pervargusios
išnaudojamos kalės, gyvenančios siaubingomis sąlygomis.
Labai graudu matyti išsigandusį ligotą šuniuką, bet jį
pirkdami jūs paremsite tokių fermų savininkus ir šlykštų
jų verslą. Praneškite apie tai valdžios įstaigoms, gyvūnų
teisių aktyvistams ir policijai, o šuniuką įsigykite iš
patikimo veisėjo.
f®#ûsisiekite su veisimo klubu. Labai svarbu pasidomėti ta

veisle, kuri jums patinka, ir dauguma klubų nurodys jums
f e
ne tik teigiamas, bet ir neigiamas tos veislės šuns savybes.
Jie dažnai žino, kada atsiras šuniukų, ir nesitikėkite vados
per Kalėdas, nes dauguma veisyklų to vengia, kad žmonės
nepirktų šuniukų dovanoms, be to, gali suvesti jus su
vietiniais šunų savininkais.
Visada paprašykite parodyti šuniuko motiną. Padorus

veisėjas didžiuosis galėdamas parodyti jums savo šunis,
ypač motiną. Ji turi būti draugiška, sveika ir neagresyvi.
Paklausinėkite apie tėvą, bet nenustebkite, jei jo
nepamatysite - užuot kergę savo šunis begales kartų,
atsakingi veisėjai mieliau keliaus šimtus kilometrų, kol
suras geriausią patiną. Šunų savininkai prieš suleisdami
turi nuodugniai patikrinti kalės ir patino sveikatą,
patikrinti šuniukų klubų būklę ir neatiduoti jų, kol
nesukaks du mėnesiai.
Stebėkite visą vadą. Nesusižavėkite stipriausiu šuniuku

ir nepagailėkite silpniausio - stebėkite visus ir pasirinkite
tą, kuris parodys jums draugiškumą. Šuniuko akys ir nosis
turi būti švarūs; patikrinkite, ar švarios ausys; šuniukas
turi būti judrus, neviduriuoti; pasiaiškinkite, ar jis
paskiepytas, ar išnaikinti kirminai.
Keletas naudingų interneto
svetainių:
Beglobis.lt
GyvunuNamai.lt
Kastone.lt
Lese.lt
Penktakoja.lt
Pifas.org
MusuGyvimai.lt
Sos-gyvunai.lt
www.animal.lt
www.grinda.lt
a« s 5pedutes.lt
Dillon, Lucy
Di201 Vienišos širdys : meilė vizgina uodegą : [romanas] / Lucy Dillon ; iš anglų
kalbos vertė Vilma Rinkevičiūtė. - Vilnius : Alma littera, 2014. - 440 p.
ISBN 978-609-01-1427-8
„Skaitydami šią knygą suprasite, kad kasdienis gyvenimas ir žmonių bei šunų pro
blemos gali būti tokie pat įdomūs ir smagūs kaip pačios romantiškiausios istorijos apie
pačius gražiausius jaunus ir aistringus veikėjus. Ši knyga mane sužavėjo. Taip. Aš my
liu šunis. Bet tai visai nereiškia, kad alpstu dėl kiekvienos knygos apie šunis ir vienišas
širdis. Tačiau šioji knyga ir jos pasakojimas mane patraukė tikrumu ir dar tuo, kad be
jokio baiminimosi nagrinėjami reikšmingi, nemalonūs ir keblūs žmogiškųjų santykių
klausimai, tokie kaip neištikimybė, motinystė, savanaudiškumas ir ne visada romantiška
meilė. Vaikai apsivemia, šunys sukramto mėgstamiausius batelius, o žmonės ne visada
būna tokie, kaip mums norėtųsi. Labai liūdna, bet net šunys kartais įkliūva į mūsų dvi
veidiškumo spąstus ir lieka sudaužytomis širdimis.“
N. Peterson
UDK 821.111-31
Lucy Dillon
VIENIŠOS ŠIRDYS
MEILĖ VIZGINA UODEGĄ
Romanas
Iš anglų kalbos vertė Vilma Rinkevičiūtė

Redagavo Dovilė Svetikienė
Korektorė Ramutė Prapiestienė
Viršelio dailininkė Jūratė Šatūnienė
Maketavo Ligita Plešanova
Tiražas 1800 egz.
Išleido leidykla „Alma littera“, Ulonų g. 2, LT-08245 Vilnius
Interneto svetainė: www.almalittera.lt
Spausdino UAB BALTO print, Utenos g. 41A, LT-08217 Vilnius
bl ISTORIJA NĖRA DAR VIENAS PASAlįrTJTTVTZTO D U
LAIMINGA PABAIGA, JI PARODO, KAIP ŽMONĖS
SUGEBA PAŽVELGTI Į SAVO NEGANDAS IR RANDA
BŪDŲ PASIEKTI GERA.
Turtinga ir lydima sėkmės Reičelė, jau beveik 40-ies,

gyvena patogiai, dirba viešųjų ryšių srityje ir yra įsimylėjusi
vedusį savo viršininką. Tačiau vieną dieną visko netenka.
Tuo pat metu jai testamentu vienišė teta Dotė palieka
turtą: apšepusią šunų prieglaudą, didžiulius namus atokia
me Longhamptone ir šunį žydromis lyg ledukai akimis.
Iš Londono ji persikelia į mažutį miestelį vykdyti keis
tojo testamento sąlygų ir kuriam laikui pabėgti nuo anks
tesniojo savo gyvenimo. Reičelė susipažįsta su draugiška
Longhamptono bendruomene: vienišiumi veterinaru Džor
džu, prieš metus išsiskirusia ir visiškai sutrikusia Zoja, taip
pat su Natali, ištekėjusia už savo svajonių vyro, tačiau nie
kaip negalinčia susilaukti vaikų. Šis gyvenimo tarpsnis vi
siems atseikėjo išbandymų, tačiau rūpindamiesi beglobiais
šunimis Longhamptono gyventojai tampa laimingesni.
Keturkojai bičiuliai suartina miestelio žmones, padeda
išreikšti sunkiai išsakomus jausmus, pakeičia požiūrį į meilę
bei draugystę.
Šis šiltas ir jaudinantis pasakojimas užgaus skaitytojų
širdis ir atskleis, kaip rasti meilę.
Oknygų
klubas
Tapkite Knygų klubo nariu!
■ Nemokamas knygų katalogas kiekvieną ketvirtį
■ Naujausios ir populiariausios knygos
■ Ypatingi pasiūlymai
• Knygų pristatymas į namus, darbovietę ar paštą
www.knyguklubas.lt
9 786090 114278
www.almalittera.lt

Lucy Dillon - Vienisos Sirdys 2014 LT

Uploaded by

Document Information

Original Title

Copyright

Available Formats

Share this document

Share or Embed Document

Sharing Options

Did you find this document useful?

Is this content inappropriate?

Copyright:

Available Formats

Lucy Dillon - Vienisos Sirdys 2014 LT

Uploaded by

Copyright:

Available Formats

Iš anglų kalbos vertė

Ši knyga yra grožinės literatūros kūrinys. Vardai, personažai,

Šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo ir mokslo įstaigų

©Havercroft Limited, 2009

Pačioje vasario pradžioje Reičelė Filding turėjo visai neprastą

Reičelė ką tik paveldėjo tai, ką Džeraldas Flintas „turėjo malo­

- Suprantu, jums nelengva susikaupti, bet juk mes ir esam

kystėje mums neleido net auksinės žuvelės laikyti. Nežinau, iš kur

Oliveriui irgi visada patiko jos pasitikėjimas savimi. Susitiki­

Paduodamas didžiulį ryšulį raktų su tvarkingomis kortelėmis,

- Vadinkit mane Reičele. Žinoma, galėtumėt, - atsakė Reičelė.

Išėjus iš kontoros ir traukiant į automobilių aikštelę Megė sma­

- Tokio dydžio bagažinėje jam tikrai patiks. Pasisekė šel­

- Taip, - atsakė ji, kuisdamasi po rankinuką, - mano. Atleis­

- Ką? Ne! Kaip neatsakinga! O alergijos? Pirmiausia turėtum

Reičelė apsisuko ant kulno ir nužvelgė automobilyje vis dar

zyzimą: „Susirastum pagaliau vyrą ir susitvarkytum gyvenimą“,

- Ir nepamiršk... - ėmė kartoti Valerija.

Vos spėjusi išvažiuoti iš Vusteršyro, Reičelė jau keikė save, ko­

- Šiaip jau turėjau omeny šunis, - išsišiepė Megė. - Atleiskit,

Jai už nugaros, nuleidęs galvą, stovėjo Perlas ir jau ruošėsi dar

Iš virtuvės pasigirdo griausmingas vyriškas juokas, ir Reičelė

- Taip, taip, žinau, pavakarių metas. - Ji kilstelėjo antakius. -

- O, Mege, mieloji, sugrįžai! - šūktelėjo kitas pagyvenęs vyras,

Oliveriu, nebuvo apsiavusi aukštakulnių. Jis ištiesė ranką, ir ji pa­

Reičele. Aš matau, kad jūs mylite gyvūnus. Tik pažiūrėkit, kaip su

Šunidės buvo už namo. Į jas vedė dengtas koridorius, tvarkingai

mės už namo. Tame sulaukėjusiame sode šunims tikriausiai pilna

- Gal norėtumėt apžiūrėti vaikinus? Apsiaukit šiuos kaliošus,

rašyta Dotės lygia ir kiek pasvirusia rašysena, tačiau to šunelio,

Aš vardu Bertis, man apie dvylika mėnesių. Mano šeiminin­

Reičelei net širdį suspaudė, kai dėmesio ištroškęs šuo pamė­

Sveiki, mielieji! Aš Lulu! Prašau nekreipti dėmesio į mano

manytų, kadjei jau esu graži, tai, vadinasi, esu kvaila - ko

Ar pudeliai gudrūs? Šito Reičelė nežinojo. Ji tebuvo mačiusi

Bertis nužvelgė jas abi graudžiu alkanu žvilgsniu, tad Reičelė

krūtinės. - Vaikas gali pasakyti, kas jam nepatinka, tuo tarpu

- Džordžas mums visada padaro nuolaidų, - paaiškino

Taigi, prie viso kitko ji turi dar ir nuomininkę. Puikumėlis.

Gal Bilas ir puikus gydytojas, bet, Džonio nuomone, kai kalba

keti sportinius marškinėlius stačia apykakle ir neatrodyti visišku

Ji šnairomis žvilgtelėjo į jį, protingos žalios akys linksmai su­

vienas kito, nes Rėjus, mėgindamas paversti „Lapę ir kurtus“ gur­

Po dvidešimties minučių Natali išsiurbė pomidorų sulčių liku­

- As jau geriau eisiu, - pasakė ir atsiprašydama nusišypsojo. -

pūpsančią tą nedidelę striuką vaikišką sėdynę. Ir joje sėdintį ne­

nių santykių - tai buvo nelabai aiškus, nelabai pagrįstas, nelabai

bo, tačiau vieną akimirką, ji net nepastebėjo kada, kažkas viduje

nio kelnes. Ir nieko. Kiekvieną mielą mėnesį, kai temperatūra vėl

Paskui ji pasisuko ant baso kulno ir nulipo žemyn kariauti su

- Ei? Kas tau užėjo? - paklausė savęs garsiai. - Tvarkaisi,

gė, rodos, suvienijo jėgas plaudamos jai smegenis tema „kada

Galų gale Zoja išsprendė klausimą, ką veikti visą laisvą pusdie­

das visada vedasi juos į „McDonald’s“ o paskui dar prikemša tiek

Leo su Spenseriu liovėsi krapštę iš bagažinės krepšius ir puolė jai

Zoja nusišypsojo dar plačiau.

- Dar geresnis už ateivį robotą, - paniekinamai burbtelėjo

- Deividai, - pasakė ji kiek galėdama tvirčiau. - Visa tai reikia

Reičelė apatiškai dairėsi po kambarį, spėliodama, ar masyvių

tomis akimirkomis, kai nesigailėdavo savęs, Reičelę grauždavo

- Svari priežastis. - Akimirką buvo tylu. - Bet grynas oras

Kai Reičelė, susiradusi pačius prasčiausius drabužius, kokie tik

Reičelė ką tik paveldėjo tai, ką Džeraldas Flintas „turėjo malo

Oliveriui irgi visada patiko jos pasitikėjimas savimi. Susitiki

Išėjus iš kontoros ir traukiant į automobilių aikštelę Megė sma

- Tokio dydžio bagažinėje jam tikrai patiks. Pasisekė šel

- Taip, - atsakė ji, kuisdamasi po rankinuką, - mano. Atleis

Vos spėjusi išvažiuoti iš Vusteršyro, Reičelė jau keikė save, ko

Oliveriu, nebuvo apsiavusi aukštakulnių. Jis ištiesė ranką, ir ji pa

Aš vardu Bertis, man apie dvylika mėnesių. Mano šeiminin

Reičelei net širdį suspaudė, kai dėmesio ištroškęs šuo pamė

Ji šnairomis žvilgtelėjo į jį, protingos žalios akys linksmai su

vienas kito, nes Rėjus, mėgindamas paversti „Lapę ir kurtus“ gur

Po dvidešimties minučių Natali išsiurbė pomidorų sulčių liku

pūpsančią tą nedidelę striuką vaikišką sėdynę. Ir joje sėdintį ne

Galų gale Zoja išsprendė klausimą, ką veikti visą laisvą pusdie

taku, nesusižalotų, tačiau juos tramdė Perlas - pats likdamas vi

- Šunims nieko daugiau nereikia, tik kad išvestum pasivaikš

- Tavo balsas skamba tikrai nekaip, Zoja, - atsakė Hana. Salo

buvo Reičelės ir Megės telefonų numeriai. O dar žemiau puikavo

Reičelė Megei nepasipasakojo, kad pastaruosius šešis mėne

Longhamptono Parko ligoninė buvo naujas pastatas su privažia

- Ee, na taip. - Bilas nužvelgė Mėgę, nužvelgė Loreną ir pa

- Ir šuniukai nesikandžioja, - pridūrė Megė šiek tiek aukštes

Vos tik atsidūrusi santykinai saugiame savo kabinete, ji perskam

- Nemanau, kad apžiūrinėti namus Fredai būtų sunku, - pa

- Mes norėtume pirmiau pasikalbėti su žmonėmis, o tik pas

Po dvidešimt penkių minučių Reičelė nustatė, kad Bilas gali nuei

- Taip! - Megė, stumtelėjusi kėdę, atsistojo. - Jei kartais no

- Sveika, Lulu! - Kalytė apuostė ištiestas rankas, o Megė pa

- Aš neturiu laiko! - sudejavo Zoja. - Man reikia grįžti į dar

- Nejaugi? - Suraukusi antakius Reičelė nužvelgė Mėgę. - Ne

Po kasdienio pasivaikščiojimo kopdama į kalvą, kur stovėjo na

Kai perėjusi sodą už Keturių Ąžuolų suvedžiojo šunis į nar

- Gerai, - sutiko Džordžas. - Išdalink tai žilagalvių koman

Kambaryje tvyro seno žmogaus kvapas, dairydamasi pagalvo

- Gal iš tavęs? - Rėmelis gana sunkus, grynas prabuotas sida