Leidinio bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos nacionalinės

Martyno Mažvydo bibliotekos Nacionalinės bibliografijos duomenų banke

(NBDB).

ISBN 978-9955-13-976-8

Nora Roberts
YEAR ONE
St. Martin’s Press, New York, 2017

Copyright © 2017 by Nora Roberts

© Vertimas į lietuvių kalbą, Jurgita Jėrinaitė, 2020
© UAB „Jotema“, 2021
Redaktorius Jonas Vabuolas
Viršelio dailininkas Audrius Arlauskas
Viršelio fotografija iš shutterstock.com
El. knygos (EPUB 3.0) gamyba Teresė Vasiliauskienė

UAB „Jotema“, Algirdo g. 54, 50157 Kaunas

Tel. 8 37 337695, el. p.: info@jotema.lt
www.jotema.lt
www.facebook.com/leidyklaJotema/
www.instagram.com/leidyklajotema/
 TURINYS
PRAŽŪTIS
PIRMAS SKYRIUS
ANTRAS SKYRIUS
TREČIAS SKYRIUS
KETVIRTAS SKYRIUS
PENKTAS SKYRIUS
PABĖGIMAS
ŠEŠTAS SKYRIUS
SEPTINTAS SKYRIUS
AŠTUNTAS SKYRIUS
DEVINTAS SKYRIUS
DEŠIMTAS SKYRIUS
IŠLIKIMAS
VIENUOLIKTAS SKYRIUS
DVYLIKTAS SKYRIUS
TRYLIKTAS SKYRIUS
KETURIOLIKTAS SKYRIUS
PENKIOLIKTAS SKYRIUS
ŠEŠIOLIKTAS SKYRIUS
SEPTYNIOLIKTAS SKYRIUS
AŠTUONIOLIKTAS SKYRIUS
DEVYNIOLIKTAS SKYRIUS
DVIDEŠIMTAS SKYRIUS
IŠ TAMSOS Į ŠVIESĄ
DVIDEŠIMT PIRMAS SKYRIUS
DVIDEŠIMT ANTRAS SKYRIUS
DVIDEŠIMT TREČIAS SKYRIUS
DVIDEŠIMT KETVIRTAS SKYRIUS
DVIDEŠIMT PENKTAS SKYRIUS
EPILOGAS
Loganui, už patarimą
 PRAŽŪTIS

Siela paiso ramaus, tylaus balso,

o ne kurtinančių lemties trimitų.

WILLIAM DEAN HOWELLS

 PIRMAS SKYRIUS
— Damfrisas, Škotija —

Kai Rosas Makleodas paspaudė gaiduką ir nupylė fazaną, net neįtarė, kad
nužudė save. Ir milijardus kitų.
Vėsią, drėgną, paskutinę, kaip vėliau paaiškės, paskutinių savo gyvenimo
metų dieną Rosas medžiojo su broliu ir pusbroliu, žengė per traškančią
apšarmojusią žolę po nuskalbtu mėlynu dangumi. Jis jautėsi sveikas ir
žvalus šešiasdešimt ketverių metų vyras, kuris tris kartus per savaitę užsuka
į sporto klubą ir aistringai žaidžia golfą (tą puikiai atspindi jo handikapas —
9).
Kartu su dvyniu broliu Robu jie įkūrė ir sėkmingai tebevadovauja
prekybos įmonei, įsitvirtinusiai Niujorke ir Londone. Roso žmona, su kuria
juodu kartu jau trisdešimt devyneri metai, ir brolio bei pusbrolio Hju
žmonos liko namie, jaukioje seno ūkio trobos šilumoje. Ten, akmeniniuose
židiniuose, traška ugnis, visada verda katiliukas. Moterys nutarė virti, kepti
ir kitaip ruoštis Naujųjų metų sutiktuvėms.
Jos mielai išsisuko nuo žygio per laukus su guminiais auliniais.
Makleodo ūkis, tėvo perduodamas sūnui jau daugiau kaip du šimtus
metų, aprėpė per aštuoniasdešimt hektarų. Hju mėgo jį beveik taip pat, kaip
mylėjo savo žmoną, vaikus ir vaikaičius. Toli rytuose iš vieno lauko buvo
matyti dunksantys kalnai, o ne per toliausiai į vakarus bangavo Airijos jūra.
Broliai ir jų šeimos dažnai keliaudavo kartu, bet labiausiai buvo laukiama
ši kasmetė kelionė į ūkį. Vaikystės vasaromis jie čia praleisdavo mažiausiai
mėnesį, lakstydavo po laukus su Hju ir jo broliu Dankanu, dabar jau amžiną
atilsį, nes pasirinko kario gyvenimą. Rosas su Robu, miesto vaikai, mielai
imdavosi dėdės Džeimio ir tetos Besės paskirtų ūkio darbų. Išmoko žvejoti,
medžioti, lesinti vištas, rinkti kiaušinius. Pėsti ir raiti išnaršydavo visus
apylinkės laukus ir miškus.
 Dažnai tamsią naktį išsmukdavo iš namų ir traukdavo į tą patį lauką, kur
stovi dabar, slapta susitikti ar kviesti dvasias nedideliame iš akmenų
sudėtame rate, vietinių vadinamame sgiath de solas, šviesos skydu.
Jiems nėkart nepavyko nieko iškviesti, nepasisekė ir aptikti pamėklių ar
fėjų, kurios, žinojo berniukai, klaidžioja po miškus. Vieną vidurnaktį, kai
net oras buvo sulaikęs kvapą, Rosas prisiekinėjo jautęs kažką tamsaus,
girdėjęs sparnų šlamėjimą, netgi užuodęs koktų nasrų tvaiką.
Jautė — prisiekinėjo toliau — jog tas kvapas padvelkė į jį.
Supanikavęs paauglys bėgdamas iš akmenų rato pargriuvo ir į riedulį
nusidrėskė delną.
Vienas kraujo lašas kaptelėjo ant žemės.
Net po daugelio metų jie vis pasijuokdavo ir patraukdavo Rosą per dantį
dėl tos nakties, brangino prisiminimus.
Suaugę kasmet atsiveždavo į ūkį savo žmonas, vėliau ir vaikus per
Kalėdas ir išvažiuodavo sausio antrą.
Jų sūnūs su savo žmonomis išvyko į Londoną tik šį rytą, nes ketino
sutikti Naujuosius su draugais ir dar kelias dienas tvarkyti verslo reikalus.
Tik Roso duktė Keitė, jau septintą mėnesį nešiojanti savo dvynius, buvo
pasilikusi Niujorke.
Keitė planavo pasikviesti sugrįžusius tėvus vakarienės, deja, tam nebuvo
lemta įvykti.
Tačiau tą gaivią paskutinę metų dieną Rosas Makleodas jautėsi stiprus ir
laimingas kaip vaikystėje. Nustebo, kad prie akmenų rato nugara nusirito
šiurpas, o virš jo suko ratus varnai ir kranksėjo. Rosas nusipurtė. Kaip tik
tada į orą šovė fazanas, sumirgo ryški dėmė blyškiame danguje.
Jis pakėlė prie peties dvylikto kalibro šratinį, kurį dėdė padovanojo per
šešioliktąjį gimtadienį, ir vamzdžiu ėmė sekti taikinį.
Gali būti, kad delną, kurį nusidrėskė į akmenį daugiau kaip prieš penkis
dešimtmečius, staiga sugėlė, sumaudė.
Bet vis dėlto...
Rosas nuspaudė gaiduką.
Ore driokstelėjus šūviui varnos sukrankė, bet neišsisklaidė. Netgi viena
atsiskyrė nuo būrio, tarsi ketindama nukniaukti medžiotojo laimikį. Vienas
iš vyrų nusijuokė, kai šovęs žemyn paukštis susidūrė su krintančiu fazanu.
Negyvas paukštis žnektelėjo į akmeninio rato centrą. Jo kraujas nudažė
įšalusią žemę.
 Robas suspaudė Rosui petį, ir visi trys vyrai plačiai nusišypsojo, kai
vienas iš linksmų Hju labradorų nurisnojo atnešti paukščio.
— Matei tą išprotėjusią varną?
Purtydamas galvą Rosas ir vėl nusijuokė:
— Nepavyko paskanauti fazano.
— O mes pavakarieniausim, — tarė Hju. — Turim po tris kiekvienam,
galėsim kelti puotą.
Vyrai susirinko savo paukščius, o Robas išsitraukė asmenukių lazdą iš
kišenės.
— Visada pasiruošęs.
Taigi jie — trys vyrai paraudusiais nuo šalčio skruostais, žibančiomis
mėlynomis Makleodų akimis — papozavo nuotraukai ir susiruošė
maloniam žygiui atgal į trobą.
Už jų paukščio kraujas lyg pakaitintas ugnies gėrėsi į sušalusią žemę. Ir
pulsavo, kai sniego plutelė plonėjo, trūkinėjo.
Jie, sėkmingi medžiokliai, žygiavo pro švelnaus vėjelio šiūruojamus
žieminių miežių laukus, pro besiganančias avis ant kalvelės. Viena iš
karvių, kurias Hju augino mėsai, tingiai atrajojo.
Eidamas Rosas patenkintas galvojo, jog yra tikra palaima baigti vienus
metus ir pradėti naujus ūkyje su mylimiausiais žmonėmis.
Iš masyvaus akmeninio namo kaminų virto dūmai. Kai prisiartino, šunys,
baigę tarnybos dieną, nukurnėjo į priekį pasivaikyti vienas kito ir pažaisti.
Vyrai, gerai žinantys taisykles, patraukė prie mažos pašiūrės.
Hju žmona Milė, ūkininko duktė ir ūkininko žmona, aiškiai suriktavo
tvarką, todėl ant suolo, tam tyčia suręsto Hju, visi vyrai sėdo atlikti savo
darbo. Šnekėjosi apie šį bei tą — medžioklę, būsimą vakarienę, — kai
Rosas pasiėmė aštrias avikirpes žirkles nušnioti fazanui sparnų. Atskyrė
juos, kaip dėdė išmokė, kirpdamas arti kūno. Dalis paukščio keliaus į
sultinį, o visa kita plastikiniame maiše — į virtuvę. Kas liko, sukišta į trečią
maišą išmesti.
Robas pakėlė nukirstą galvą, sukvaksėjo. Žvilgtelėjęs per petį Rosas
nenorom nusijuokė. Jis persidūrė nykštį į lūžusį paukščio kaulą.
— Šūdas, — sumurmėjo, smiliumi užspausdamas varvantį kraują.
— Tss, juk žinai, kad reikia būti atsargiam, — burbtelėjo Hju.
— Taip, taip. Pats kvailas, — atsiliepė Rosas. Jam lupant odą paukščio
kraujas mišo su jo paties.
 Baigę doroti laimikį jie nuplovė paukščius, prisileidę iš šulinio ledinio
vandens, ir nunešė į namą pro erdvią virtuvę, pritvinkusią kepinių kvapų ir
židinyje plevenančios ugnelės šilumos. Ten jau buvo susirinkusios moterys.
Koks jaukus, koks mielas gyvas paveikslas, gnybtelėjo širdį Rosui. Jis
paguldė paukščius ant plačios virtuvės salos ir sukdamasis čiupo į glėbį
žmonelę; o ji nusijuokė.
— „Medžioklių sugrįžimas“, — Endžė skambiai pakštelėjo jam į lūpas.
Hju žmona Milė, viršugalvyje sumezgusi raudonų garbanotų plaukų
kuodą, patenkinta linktelėjo.
— Užteks iškelti puotai ir dar nusinešti į vakarėlį. Gal išsikepkim pyragų
su fazaniena ir graikiniais riešutais? Kiek pamenu, Robi, tau jie labai
patinka.
Jis išsišiepė, plekšnodamas virš diržo nukarusį pilvą.
— Galbūt reikėtų nupilti dar porą, kad užtektų ir viskam kitkam?
Robo žmona Džeinė pagręžiojo pirštu jo pilvą.
— Kad jau ketini prisikimšti vėdarą, pristatysim tave prie darbo.
— Tai jau taip, — sutiko Milė. — Hju, jūs su vaikinais vakarėliui
ištraukite į didžiąją svetainę ilgąjį stalą ir užtieskite mano mamos nėrinių
staltiese. Noriu, kad sustatytumėte gražiąsias žvakides. Ir iš sandėliuko
atneškite dar kėdžių, kad būtų visiems susėsti.
— Vos tik sustatysime, tu užsimanysi vėl jas išnešti.
— Tai geriau jau negaiškite.
Trindama delnus Milė nužvelgė paukščius ir paragino:
— Gerai, damos, varykim vyrus lauk ir pačios imkimės darbo.
Laiminga giminė surengė puotą, valgė apelsinais kimštus fazanus su
peletrūnais, obuoliais, svogūnėliais ir šalavijais, keptus morkų, bulvių ir
pomidorų patale. Užsigardžiavo žirneliais ir gera tamsia duona iš krosnies,
užtepta kaimišku sviestu.
Geri draugai, seni bičiuliai ir šeimos nariai mėgavosi paskutine metų
vakariene su dviem „Cristal“ buteliais, kuriuos Rosas su Endže šia proga
atsigabeno iš Niujorko.
Kai visi sutvarkė stalą po vakarienės ir suplovė indus, mėgaudamiesi
žioruojančia šviesa ir laukdami naujametinio vakarėlio, už langų vėjas
nešiojo lengvas, purias snaiges.
Buvo uždegtos žvakės, suspragsėjo malkos židinyje, ant stalo atnešta dar
daugiau maisto — dvi dienas ruošto. Pastatyta vyno, viskio ir šampano.
Tradicinių likerių su paplotėliais, hagiais ir sūriais Naujųjų metų
sutiktuvėms — škotiškoms Hogmanay — atšvęsti.
Kai kurie kaimynai ir draugai užsuko anksti, nelaukę vidurnakčio, atėjo
pavalgyti, išgerti ir apsikeisti paskalomis, patrepsėti į dūdmaišių ir smuikų
muzikos taktą. Kai senas laikrodis ant sienos ėmė mušti vidurnaktį, namas
skendo šurmulyje, dainose ir draugystėje.
Senieji metai su paskutiniu dūžiu pragaišo, o Naujieji sutikti tostais,
bučiniais ir sutartinai traukiama „Auld Lang Syne“ daina. Rosas viską
jausmingai priėmė į širdį, pašonėje jausdamas Endžę, susikabinęs su broliu
už parankių.
Kai dainą baigus buvo pakeltos taurės, plačiai atsilapojo lauko durys.
— Pirmas svečias! — kažkas suriko.
Rosas stebėjo duris, tikėdamasis kurio nors iš Freizerio berniukų arba
Delrojaus Magruderio. Gero būdo tamsiaplaukio, kaip reikalavo tradicija.
Pirmasis įžengęs į namus Naujaisiais metais turėjo atnešti laimę.
Bet per slenkstį įsiveržė tik vėjas, purios snaigės ir gili kaimo tamsa.
Kadangi stovėjo arčiausiai, Rosas pats išėjo pro duris, apsidairė. Kūnu
nubėgo šiurpas, kurį jis priskyrė vėjo gūsiui, keistai, tarsi užlaikytai tylai
vėjuotą dieną.
Oras, sulaikęs kvapą.
Ar ten ne sparnų šlamesys, ilgas šešėlis — tamsa ant tamsos?
Suvirpėjęs Rosas Makleodas, vyras, kuris daugiau nebesimėgaus puota ir
nesutiks kitų Naujųjų metų, grįžo į trobą ir taip tapo pirmuoju svečiu
Naujaisiais metais.
— Tikriausiai neužšoviau skląsčio, — pasakė uždarydamas duris.
Vis dar žvarbdamas jis priėjo prie židinio, atkišo delnus prie ugnies. Prie
ugniakuro sėdėjo senutė, varžiai apsimuturiavusi skara, parėmusi lazdelę į
krėslą. Jis pažinojo ją — jaunojo Freizerio berniukų prosenelė.
— Gal išgersite viskio, ponia Freizer?
Ji ištiesė ploną, dėmėtą nuo senatvės plaštaką ir stebėtinai tvirtai įsikibo
jam į ranką. Tamsios akys susmigo į jo.
— Tai buvo parašyta taip seniai, kad dauguma pamiršo.
— Kas parašyta?
— Tuatha de Danann1 kraujas suskaldys skydą, suplėšys audeklą. Taigi
ateina pabaiga, sielvartas, kova ir baimė — pradžia ir šviesa. Niekada
nemaniau, kad to sulauksiu.
 Rosas švelniai, atlaidžiai suėmė moters plaštaką. Kai kas, žinojo, vadina
ją keistuole. Kiti kalbėjo, kad jai trūksta vieno šulo. Bet šaltis vėl smigtelėjo
it ledo kirtiklis stuburo apačioje.
— Viskas prasidės nuo tavęs, protėvių vaike.
Jos akys aptemo, balsas prikimo, ir Roso nugara vėl nubėgo šiurpas.
— Taigi dabar tarp laikų pradžios ir pabaigos kyla iš ilgo snaudulio galia
— tamsi ir šviesi. Dabar tarp jų užverda kruvinas mūšis. Plyksint žaibams,
gimdymo spazmų lydima ateis Toji, kuri valdys kalaviją. Ir bus daug kapų,
tavasis pirmas. Karas bus ilgas, aukoms nebus galo.
Tada senutės akys vėl nuskaidrėjo, balsas suplonėjo ir gailestis nuslinko
veidu.
— Niekas dėl to nekaltas, o palaiminimai ateis, kai vėl atsigaus šešėlyje
tūnojusi magija. Po ašarų sulauksim ir džiaugsmo.
Atsidususi senutė spustelėjo jam ranką.
— Išgersiu viskio, ačiū.
— Žinoma.
Rosas įtikinėjo save, kad būtų paika išsigąsti nerišlaus moteriškės
veblenimo, jos veriančio žvilgsnio, bet prieš kliūstelėdamas senutei gėrimo
dėl ramybės turėjo įsipilti ir sau.
Kambarys nekantriai suošė pasigirdus garsiam beldimui. Hju atidarė
duris, ir vienas iš Freizerio berniukų — Rosas negalėjo pasakyti kuris —
pasitiktas plojimais ir pritariamais šūksniais, kai įžengė trobon su plačia
šypsena ir kepalu duonos.
Bet laimės metas jau buvo praėjęs.
Tačiau prieš ketvirtą ryto, kai išsiskirstė paskutinieji svečiai, Rosas spėjo
pamiršti nerimą. Gal ir išlenkė kiek per daug, bet naktis buvo skirta
linksmybėms ir dabar reikėjo tik pasiekti lovą.
Endžė įsmuko šalia jo ir atsiduso. Žinoma, jokiomis aplinkybėmis
neatsigultų nenusivaliusi makiažo ir nepasitepusi veido naktiniu kremu.
— Laimingų Naujųjų metų, mielasis, — sumurmėjo ji.
Tamsoje Rosas apkabino žmoną.
— Laimingų Naujųjų, mažule.
Ir Rosas paniro į sapnus apie kruviną fazaną, kuris nukrinta į akmenų rato
vidurį, apie varnas juodomis akimis, sukančias viršum jo tirštu debesiu, pro
kurį nesimato saulės. Vilkišką vėjo kauksmą, žvarbų šaltį ir svilinantį karštį.
Apie raudas ir dejones, gausmą ir žvangesį, lydintį pro šalį lekiantį laiką.
Ir staigią, siaubingą tylą.
 Jis pakirdo gerokai po vidurdienio tvinksinčia galva ir nelinksmu
skrandžiu. Kadangi pagirių buvo nusipelnęs, prisivertė atsikelti,
nušlitiniuoti į vonią ir žmonos vaistinėlėje susižvejoti aspirino.
Nurijo keturias tabletes, užgėrė dviem stiklinėmis vandens, kad
nuramintų peršinčią gerklę. Tada palindo po karštu dušu ir, šiek tiek geriau
pasijutęs, apsirengė ir nusileido į apačią.
Rosas nuėjo į virtuvę, kur kiti susirinkę prie stalo kirto kiaušinius,
sklindžius ir šoninę su sūriu. Ir maisto kvapas, ne tiek vaizdas, nerangiai
krustelėjo skrandį.
— Jis prisikėlė, — šypsodamasi tarė Endžė, tada pakreipusi galvą
patyrinėjo vyro veidą, atgal braukdama šviesius plaukus, siekiančius
smakrą. — Nekaip atrodai, meiluti.
— Šiek tiek sutrikęs, — pritarė Milė ir atsistūmė nuo stalo. — Sėskis,
paruošiu tau gėrimo.
— Imbierinio alaus stiklas jį pagydytų, — rekomendavo Hju. — Pirmas
dalykas pagirioms.
— Mes visi vakar šiek tiek padauginome, — pasakė Robas nurydamas
arbatos. — Pats jaučiausi netvirtai. Maistas padėjo.
— Kol kas praleisiu, — tarė Rosas, paėmė stiklinę imbierinio alaus iš
Milės, sumurmėjo dėkodamas ir ėmė atsargiai siurbčioti. — Ko gero, eisiu
pravėdinti galvos. Ir priminti sau, kad esu per senas gerti iki prakeiktos
aušros.
— Kalbėk už save, — burbtelėjo Robas ir, nors pats atrodė šį rytą labiau
pablyškęs, atsikando sklindžio.
— Aš visada lenksiu tave keturiomis minutėmis.
— Trimis minutėmis ir keturiasdešimt penkiomis sekundėmis.
Rosas įsiavė į botus, užsitempė storą striukę. Prisiminęs perštinčią gerklę,
apsuko šaliką apie kaklą, užsimaukšlino kepurę, ir paėmęs Milės pasiūlytą
arbatą terminiame puodelyje, išėjo į šaltą, gaivų orą.
Gurkšnodamas stiprų, deginantį gėrimą nužingsniavo tolyn, o netrukus
prie jo draugiškai prisigretino ir nuturseno šalia Bilbo, juodas labradoras.
Nutaręs, kad jaučiasi geriau, Rosas sukorė nemažą gabalą kelio. Pagirios —
bjaurus dalykas, bet jos nesitęsia amžinai. Ir jis neketina praleisti paskutinės
dienos Škotijoje rūstaudamas, kad išgėrė per daug viskio su vynu.
Pagirios negali sugadinti gaivinančio pasivaikščiojimo po kaimą su geru
šunimi.
 Jis atsidūrė tame pačiame lauke, kur medžiodami nupylė paskutinį
fazaną. Ėmė artėti prie nedidelio akmenų rato, kur nukrito paukštis.
Ar ten jo kraujas ant pabalusios žemės po sniego plutele? Ar jis juodas?
Rosas nenorėjo eiti arčiau, nenorėjo matyti. Sukdamas šalin išgirdo
šiugždesį.
Šuo kimiai suurzgė, ir Rosas atsisuko pasižiūrėti į gale lauko augančių
senų išsikraipiusių medžių guotą. Kažkas ten yra, pagalvojo vėl
pašiurpdamas. Girdėjo judant. Girdėjo čiužant.
Greičiausiai elnias, įtikinėjo save. Elnias arba lapė. O gal koks turistas.
Bet Bilbo iššiepė dantis, šuns plaukai ant sprando pasišiaušė.
— Ei? — šūktelėjo Rosas, bet išgirdo tik šnaresį.
— Vėjas, — pasakė tvirtai, — tiesiog vėjas.
Bet žinojo, kaip žinojo tada vaikystėje, kad ten ne vėjas.
Jis grįžo kelis žingsnius, naršydamas akimis medžius.
— Eime, Bilbo, grįžtam namo.
Ir apsigręžęs greitai nužingsniavo jausdamas, kaip spaudžia krūtinę.
Atsisukęs pamatė, kad šuo vis dar stovi įsispendęs kojomis, pašiaušęs
keterą.
— Bilbo! Pas mane! — pliaukštelėjo rankomis Rosas. — Dabar pat!
Šuo pasuko galvą, ir vieną akimirką jo akys atrodė laukinės, fatališkos ir
nuožmios. Tada jis pasileido risnoti pas Rosą linksmai lekuodamas.
Makleodas sparčiai nužingsniavo iki pat lauko pakraščio. Uždėjo ranką
— ji šiek tiek virpėjo — ant šuns galvos.
— Gerai, mes abu apsikvailinom. Niekam apie tai nepasakosime.
Kai grįžo trobon, galvos skausmas šiek tiek aprimo, o skrandis atsileido
tiek, kad įstengė suvalgyti skrebutį su arbata.
Aišku, blogiausia jau praeity, todėl prisėdęs su kitais vyrais žiūrėti
rungtynių per televizorių užsnūdo ir sapnavo niūrių sapnų fragmentus.
Pokaičio miegas labai pagelbėjo, o paprastos sriubos dubuo vakarienei
atrodė kaip pergalė. Jis susikrovė savo krepšius, Endžė susipakavo
savuosius.
— Šįvakar gulsiu anksčiau, — pasakė jis žmonai. — Jaučiuosi išsunktas.
— Atrodai... sutrikęs.
Endžė uždėjo delną jam ant skruosto.
— Gal turi temperatūros?
— Turbūt būsiu peršalęs.
 Linktelėjusi ji nudrožė į vonios kambarį ir pasikuitusi grįžo su dviem
ryškiomis žaliomis tabletėmis ir stikline vandens.
— Išgerk ir eik miegoti. Vakarinės tabletės nuo peršalimo, todėl padės ir
užmigti.
— Tu apie viską pagalvoji.
Rosas nugurgė jas ir tarė:
— Pasakyk visiems, kad ryte pasimatysim.
— Tik gerai išsimiegok.
Ji apkamšė jį, priversdama nusišypsoti. Pabučiavo jam į kaktą.
— Šiltoka.
— Išmiegosiu.
— Pamatysim.

Iš ryto jis pagalvojo, kad greičiausiai iš tiesų išmiegojo. Negalėjo tvirtinti

šimtu procentų — tas bukas, įkyrus galvos skausmas grįžo, be to, paleido
vidurius, — bet Rosas prikirto avižinės košės ir išgėrė stiprios kavos.
Paskutinį kartą pasivaikščiojęs ir sukrovęs daiktus į automobilį,
išsijudino. Apkabino Milę, apglėbė Hju.
— Atskriskite pavasarį į Niujorką.
— Gal ir atskrisime. Kelias dienas reikalus čia galės prižiūrėti mūsų
Džeimis.
— Atsisveikink su juo už mus.
— Būtinai. Jis netrukus turėtų grįžti namo, bet...
— Lėktuvas nelaukia, — tarė Robas apsikabindamas brolį ir
atsisveikindamas su šeimininkais.
— O, kaip jūsų pasiilgsiu, — Milė prisitraukė abi moteris. — Saugaus
skrydžio, sėkmės.
— Atvykite mūsų aplankyti, — šūktelėjo Endžė, įsėdusi į mašiną. —
Myliu jus! — ir pasiuntė oro bučinį, paskutinį kartą išvažiuodama iš
Makleodų ūkio.

Jie grąžino automobilį ir užkrėtė nuomos biuro tarnautoją bei verslininką,

kuris išsinuomojo jį po jų. Užkrėtė nešiką, pasirūpinusį jų lagaminais, kai
davė šiam arbatpinigių. Kol priėjo ir praėjo apsaugą, infekcija pasiekė
mažiausiai du tuzinus žmonių.
 Dar daugiau pirmosios klasės laukiamajame, kur gėrė kruvinąsias meres
ir atgaivino atostogų prisiminimus.
— Metas, Džeine, — pasakė Robas, pakilo, viena ranka apkabino, kita
paplojo broliui per nugarą, spustelėjo ir pabučiavo į žandą Endžę. —
Susimatysim kitą savaitę.
— Pranešk man apie Kolridžo sąskaitą, — priminė jam Rosas.
— Gerai. Iki Londono netoli. Jeigu tau reikės ką nors žinoti, išgirsi
nusileidęs Niujorke. Pailsėk lėktuve. Atrodai išblyškęs.
— Ir pats ne geriau.
— Atsigausiu, — atsakė Robas, čiupdamas portfelį viena ranka ir
pasaliutuodamas dvyniui broliui kita. — Susitiksim kitoje pusėje, brolau.

Robas ir Džeinė Makleodai nuvežė virusą į Londoną. Pakeliui prasilenkė su

keleiviais, susiruošusiais į Paryžių, Romą, Frankfurtą, Dubliną ir toliau.
Hitrou virusas, vėliau pavadintas Pražūtimi, užkrėtė keleivius, susiruošusius
į Tokiją ir Honkongą, Los Andželą ir Maskvą.
Vairuotojas, vežęs juos į viešbutį, ketverto vaikų tėvas, parsinešė virusą
namo ir per pietus pasmerkė visą šeimą.
„Dorčesterio“ viešbučio registratorė džiugiai juos priėmė. Ji džiaugėsi
nuoširdžiai. Juk kitą rytą išvyksta visos savaitės atostogų į Biminio salas.
Nusivežė ir Pražūtį.
Tą vakarą, vakarieniaudami su sūnumi ir marčia, su sūnėnu ir jo žmona,
Makleodai paskleidė ligą kitiems šeimos nariams ir su dosniais
arbatpinigiais įteikė padavėjui.
Tą naktį peršinčią gerklę, nuovargį ir nerimstančius vidurius prirašęs
virusui, kuriuo užkrėtė brolis — ir neklydo — Robas išgėrė „NyQuil“, kad
geriau miegotų.

Skrisdamas virš Atlanto Rosas mėgino skaityti, bet niekaip neįstengė

sutelkti dėmesio. Jis įsijungė muzikos, vildamasis nusnausti. Šalia jo Endžė
krutėjo žiūrėdama filmą, romantinę komediją, lengvą ir nerimtą kaip
šampanas jos taurėje.
Pusiaukelėje jis pabudo užėjus smarkiam kosulio priepuoliui, Endžė
pašoko paglostyti nugaros.
— Atnešiu vandens, — pasiūlė ji, bet jis papurtė galvą iškėlęs ranką.
 Nerangiai atsegęs diržą nuskubėjo į tualetą. Įsitvėręs rankomis į
praustuvą iškosėjo tirštų geltonų skreplių, kurie, atrodė, lipo iš vargstančių
plaučių. Dar nespėjęs atgauti kvapo vėl užsikosėjo.
Į galvą šovė juokingas Ferio Biulerio2 pasvarstymas apie plaučių
iškosėjimą, paskui Rosas išspjovė dar šiek tiek skreplių ir pavėmė.
Staiga veriantis ūmus spazmas vos davė laiko nuleisti kelnes. Atrodė, kad
iššovė su visais viduriais, veidą išpylė karštas prakaitas. Svaigstančia galva
prispaudė delną prie sienos, užmerkė akis ir laukė, kol kūnas brutaliai
išsituštins.
Kai spazmas atsileido ir apėmė svaigulys, panoro pravirkti iš
palengvėjimo. Išsekintas apsivalė, išsiskalavo burną burnos skalavimo
skysčiu, pašlakstė veidą šaltu vandeniu. Ir pasijuto geriau.
Patyrinėjęs veidą veidrodyje pripažino, kad akys vis dar įdubusios, bet
jau atrodo geriau. Nutarė atsikratęs to bjaurybės, kurį kažkur pasigavo.
Kai išėjo iš tualeto, vyresnioji skrydžio palydovė susirūpinusi nužvelgė jį
ir paklausė:
— Ar gerai jaučiatės, pone Makleodai?
— Manau, taip.
Kad neatrodytų sutrikęs, pamerkė ir pajuokavo:
— Per daug hagių.
Moteris mandagiai nusijuokė, nenujausdama, kad nepraėjus
septyniasdešimt dviem valandoms pati klaikiai susirgs.
Jis grįžo pas Endžę, atsisėdo prie jos į vietą prie lango.
— Ar viskas gerai, mielasis?
— O taip. Manau, dabar viskas gerai.
Įdėmiai jį patyrinėjusi žmona patrynė ranką.
— Veidas atgauna spalvą. Gal arbatos?
— Galbūt. Gerai.
Rosas gurkšnojo arbatą, atkuto apetitas, todėl pamėgino suvalgyti šiek
tiek vištienos su ryžiais. Likus valandai iki leidimosi vėl užėjo kosulio,
vėmimo ir diarėjos priepuolis, bet jau silpnesnis nei pirmasis.
Atsišliejęs į Endžę praėjo muitinę, pasų patikrą, leido jai nustumti
lagaminų vežimėlį ten, kur jau laukė jų vairuotojas.
— Sveiki sugrįžę! Leiskite man tuo pasirūpinti, pone Makai.
— Ačiū, Amidai.
— Kaip kelionė?
 — Buvo nuostabi, — atsakė Endžė, kai jie brovėsi pro Kenedžio oro
uosto minias. — Tik Rosas prastai jaučiasi. Pasigavo kažkokią bacilą.
— Apgailestauju. Kaip įmanydamas greičiau pristatysiu jus namo.
Rosui kelionė namo susiliejo į mirgančią juostą: pro oro uostą iki
automobilio, kraunami lagaminai, oro uosto eismas, kelionė į Brukliną, į
dailų namą, kur jie užaugino du vaikus.
Jis ir vėl leido Endžei viskuo pasirūpinti ir mielai rėmėsi į jos ranką ant
juosmens, kai prilaikė vesdama laiptais į viršų.
— Tiesiai į lovą su tavimi.
— Nesiginčysiu, bet prieš tai noriu palįsti po dušu. Jaučiuosi... kad man
reikia dušo.
Ji padėjo jam nusirengti, Rosas dėl to pajuto plūstelint švelnumo bangą.
Priglaudė galvą jai prie krūtinės.
— Ką aš be tavęs daryčiau?
— Tik pamėgink išsiaiškinti.
Duše pasijuto kaip danguje ir patikėjo, jog blogiausia jau praeityje. Kai
išėjo ir pamatė, kad žmona paklojo lovą ir pastatė ant stalelio butelį
vandens, stiklinę imbierinio alaus ir padėjo jo telefoną, dėkingumo ašaros
ėmė graužti akis.
Ji spustelėjo mygtuką nuleisti langų žaliuzes.
— Išgerk vandens ar imbierinio alaus, kad netrūktų skysčių. O jeigu ryte
nepasijusi geriau, pone, keliausi pas daktarą.
— Jau geriau, — pareiškė jis, bet pakluso ir nugurgęs imbierinio gėrimo
palaimingai įlindo į lovą. Endžė apklostė, apkamšė ir pridėjo delną prie
kaktos.
— Tu tikrai karščiuoji. Einu atnešiu termometrą.
— Vėliau, — atsakė jis. — Leisk man porą valandų pagulėti.
— Būsiu apačioje.
Rosas užsimerkė ir atsiduso.
— Tik numigti savo lovoje.
Ji nusileido į apačią, ištraukė iš šaldiklio vištienos ir vištos kaulų, kurių
buvo prisišaldžiusi, ir pakišo po šaltu vandeniu, kad greičiau atitirptų. Išvirs
didelį puodą vištienos sultinio, kuriuo gydydavo viską. Pati irgi pagers, nes
jaučiasi nusivariusi nuo kojų ir jau spėjo pati Rosui nematant nuryti porą
tablečių nuo peršinčios gerklės.
Nėra reikalo jo jaudinti, kai taip prastai jaučiasi. Be to, ji visad buvo
tvirtesnė už vyrą, todėl greičiausiai pasveiks rimtai nepasiligojusi.
 Kol dirbo, įjungė telefono garsiakalbį ir paskambino dukrai Keitei. Jos
smagiai patarškėjo, kol Endžė leido šaltą vandenį ir ruošė sau arbatos.
— Tėtis netoliese? Noriu pasisveikinti.
— Jis miega. Pasigavo kažką per Naujuosius.
— O, ne!
— Nesijaudink. Verdu sultinį. Iki šeštadienio bus sveikas kaip ridikas, kai
ateisime vakarienės. Laukiu nesulaukiu, kada pamatysiu judu su Toniu. O,
Keite, nupirkau tokių mielų drabužėlių tavo mažyliams! Gerai, daug
pripirkau. Turi pamatyti, bet man dabar jau metas, — kalbėti peršinčia
gerkle buvo velniškai sunku. — Tai pasimatysim po poros dienų. Tik
nesugalvok čia važiuoti, Keite, aišku? Tavo tėtis greičiausiai platina virusą.
— Perduok jam, kad labai tikiuosi, jog greitai pasveiks, ir tegu
paskambina man, kai atsikels.
— Gerai. Myliu tave, mieloji.
— Ir aš tave.
Endžė įjungė televizorių virtuvėje, kad palaikytų jai draugiją, ir nutarė,
jog vyno taurė suveiks geriau nei arbata. Vištiena, kaulai — į puodą, tada
greitai į viršų patikrinti vyro. Nurimusi, nes rado jį tyliai knarkiantį, grįžo
skusti bulvių ir morkų, smulkinti salierų.
Ji susitelkė į maisto ruošą, pasidavė linksmam televizoriaus tarškesiui ir
atkakliai ignoravo galvos skausmą, kuris ėmė tvenktis akiduobėse. Jeigu
Rosas pasijus geriau — ir tas jį apėmęs karščiavimas nuslops — galės
nusileisti iš miegamojo į svetainę. Dievaži, pati persirengs pižamą, nes
jaučiasi sumautai, abu patogiai įsitaisys priešais televizorių ir gers vištienos
buljoną.
Moteris toliau dirbo automatiškai: išėmė kaulus, o šiems atidavus visus
syvus, supjaustė vištieną stambiais gabalais, pridėjo daržovių, žolelių ir
prieskonių, šliūkštelėjo savo pačios virto vištienos sultinio. Tada sumažino
ugnį ir užlipo į viršų patikrinti Roso. Neketindama jo žadinti, bet norėdama
būti šalia, nuėjo į buvusį dukters kambarį, kuris tapo atvažiuojančių anūkų
kambariu. Iš ten puolė į svečių vonios kambarį išvemti makaronų, kuriuos
valgė lėktuve.
Po velnių, Rosai, kokią bjaurastį tu pasigavai?
Ji pasiėmė termometrą, įjungė ir įkišo galiuką į ausį. Kai termometras
supypsėjo, patikrinusi nusiminė: 38,5.
Viskas aišku, vištienos sultinys ant padėklo abiem į lovą.
 Bet kol kas ji išgėrė porą „Advil“ tablečių, nuėjo prisipilti sau imbierinio
alaus su ledu. Tyliai įslinkusi į miegamąjį išsitraukė bliuzoną ir dvejas
flanelines kelnes. Pasiėmė ir storas kojines, nes pradėjo krėsti šaltis. Grįžusi
į antrą miegamąjį persirengė, atsigulė ant lovos, užsitraukė dailų apklotą,
paprastai sulankstytą kojūgalyje, ir kone akimoju užmigo.
Sapnavo juodus žaibus ir juodus paukščius, upę, tekančią burbuliuojančiu
raudonu vandeniu.
Atsibudo staiga krioštelėjusi, degančia gerkle, smarkiai besidaužančia
širdimi. Ar girdėjo riksmą, šauksmą? Tačiau kol išsipainiojo iš apkloto,
tikrai išgirdo dunkstelėjimą.
— Rosai!
Kambarys ėmė suktis, kai ji pašoko. Piktai nusikeikusi Endžė puolė į
miegamąjį ir pati suriko.
Vyras tįsojo ant grindų prie lovos, tampomas konvulsijų. Klanas vėmalų,
antras — skystų išmatų, ir visur matyti kraujo.
— O Dieve, Dieve.
Ji pribėgo, bandė paversti ant šono — ar ne taip reikia daryti? Nebuvo
įsitikinusi. Stvėrė nuo naktinio stalelio vyro telefoną ir sumaigė devyni
vienuolika.
— Man reikia greitosios! Reikia pagalbos. Dieve. — Ji išbėrė adresą. —
Mano vyras, mano vyras. Jam traukuliai. Jis visas dega! Vėmė. Krauju.
— Pagalba pakeliui, ponia.
— Greičiau, prašau, paskubėkite.

1 Tuatha de Danann — sen. airių ir škotų mitologijos dievai, turintys antgamtiškų savybių,
užsiimantys magija ir burtais. (Čia ir toliau — vertėjos pastabos.)
2 Veikėjas iš 1986 m. filmo paaugliams „Ferio Biulerio poilsio diena“.
 ANTRAS SKYRIUS

Jonas Vorhisas, trisdešimt dvejų metų paramedikas, prieš išridendamas ant

neštuvų Makleodą ir su savo porininke Pate Ana įkeldamas jį į greitosios
pagalbos automobilį užuodė verdamą sriubą ir išjungė degiklį.
Kolegė šoko į priekį, įjungė sireną, o jis liko gale, stengėsi stabilizuoti
paciento būklę stebimas jo žmonos.
Ramios žmonos, pagalvojo Jonas. Jokios isterijos. Atrodo, girdi, kaip ji
mintimis liepia vyrui keltis.
Bet Jonas suprasdavo, kada mirtis neišvengiama. Kartais tiesiog
jausdavo. Stengėsi to išvengti — nes trukdo dirbti, — stengėsi blokuoti tą
žinojimą. Tarkim, suprasdavo, kad su juo prasilenkęs vyrukas serga vėžiu.
Ar kad pro šalį lekiantis vaikas nukris tą popietę nuo dviračio ir atsidurs
ligoninėje skilus dešinio riešo kaului.
Kartais jis žinodavo netgi vaiko vardą, amžių, gyvenamąją vietą.
Taip, galėdavo žinoti taip tiksliai, todėl jis ėmė žaisti tuo. Bet ilgainiui tas
žinojimas jį įbaugino, todėl liovėsi.
Makleodo atveju vaizdinys iškilo taip staigiai ir toks stiprus, kad nespėjo
jo užblokuoti. Juo blogiau, kad vaizdinį lydėjo dar kai kas. Regėjimas.
Priepuolis liovėsi jam su Pate Ana dar neatvažiavus, bet kol dirbo ir diktavo
kolegei duomenis, kad perduotų dispečerinei, Jonas regėjo pacientą lovoje
apsiverčiantį, vemiantį ant grindų. Šaukiantį pagalbos, išvirstantį iš lovos,
apimtą konvulsijų.
Jis regėjo, kaip įpuola žmona, girdėjo jos riksmą. Klausėsi jos, lyg
žiūrėtų dideliame ekrane.
Ir tai jam visiškai nepatiko.
Kai jie atvažiavo į priimamojo kiemą, Jonas labai pasistengė išjungti tą
ekraną, stengėsi daryti viską, ką gali, kad išgelbėtų, kaip žinojo, prarastą
gyvybę.
Daktarei Reičelei Hopman (kurią buvo ne juokais įsimylėjęs) jis išklojo
fiziologinius paciento rodmenis, simptomus ir priemones, kurių imtasi
gaivinant, kol jos komanda skubiai stūmė ligonį į procedūrinę.
Ten Jonas sugavo paciento žmoną už rankos, kol moteris nespėjo
prasisprausti pro dvivėres duris. Ir iškart paleido lyg nusideginęs, nes
pamatė, kad ir ji negyva.
Moteris ištarė: „Rosai“, uždėdama delną ant durų.
— Ponia. Ponia Makleod, turite likti čia. Daktarė Hopman yra geriausia.
Ji dėl jūsų vyro padarys viską, kas įmanoma.
Ir jūsų, jau labai greitai, ir jūsų. Bet to neužteks.
— Rosas. Man reikia...
— Gal prisėskite? Norite kavos?
— Aš... ne, — ji prispaudė delną prie kaktos. — Ne, dėkui. Ne. Kas jam
nutiko? Kas čia vyksta?
— Daktarė Hopman išsiaiškins. Ar galime kam nors paskambinti ir
pranešti apie jus?
— Mūsų sūnus Londone. Grįš tik po poros dienų. Mano duktė... Bet ji
laukiasi... dvynukų. Ji labai nusimins. Labai nuliūs. Mano draugė Mardžorė.
— Norite, kad paskambinčiau Mardžorei?
— Aš... — ji pažvelgė į rankinę, kurią sugriebė automatiškai kaip ir savo
paltą, taip nieko negalvodama apsiavė ir batus. — Turiu savo telefoną.
Moteris ištraukė telefoną ir liko į jį spoksoti.
Jonas pasitraukė į šalį, nutvėrė slaugytoją.
— Kas nors pasirūpinkite ja, — mostelėjo ranka ponios Makleod pusėn.
— Jos vyras pas mus, sunkios būklės. Man regis, ji taip pat serga.
— Čia daug kas serga, Jonai.
— Ji karščiuoja. Tik negaliu tiksliai pasakyti kiek. (Galėjo: 38,5 laipsniai
Celsijaus ir tebekyla.) — Pacientei reikia pagalbos. Turiu grįžti į mašiną.
— Gerai, gerai, pasirūpinsiu ja. Ar labai rimta? — paklausė, smakru
rodydama į procedūrų kabinetą.
Jonas prieš savo valią pažvelgė vidun, stebėjo, kaip moteris, kurios
niekaip nesiryžo pakviesti į pasimatymą, pasižiūri į savo laikrodį ir pasako
laiką.
— Labai, — atsakė jis ir pasišalino, kol Reičelė neišėjo pranešti žmonai,
kad jos vyras mirė.

Kitapus Rytų upės, viename Čelsio lofte, nešama ilgo, vilnyto orgazmo
bangų, suriko Leina Bingam. Kai riksmas virto dejone, o dejonė atodūsiu,
paklodes gniaužę pirštai pakilo apkabinti Makso, kai jis išsiliejo.
Pasisotinusi, atsipalaidavusi ir patenkinta po savo mylimuoju, vis dar
mušant pašėlusį ritmą abiejų širdims, dar kartą atsiduso. Ji perbraukė
pirštais, dabar tingiai, per tamsius jo plaukus. Galbūt jau reikėtų kirptis, bet
jai patiko ilgesni, kai galėdavo užsukti galiukus ant pirštų.
Jau pusmetis, kaip jie gyvena kartu, pagalvojo Leina, bet kasdien vis
geriau.
Po sueities ji užmerkė akis ir vėl atsiduso.
O tada šūktelėjo, kai kažkas nuostabaus ir pašėlusio prasiveržė pro ją,
joje, per ją. Stipriau už orgazmą, giliau, kaip laukinis malonumo ir šoko
kokteilis, kurio negalėjo nusakyti. Lyg sprogtų šviesa, žaibas kliudytų šerdį,
deganti strėlė pervertų širdį kiaurai. Ji tiesiog jautė, kaip ima švytėti
kraujas.
Ant jos, vis dar joje, trūktelėjo Makso kūnas. Išgirdo, kaip jis įkvepia,
akimirką vėl sustandėdamas. Tada viskas nutilo, nurimo, nuslopo iki
tviskančio žėrėjimo akių gilumoje ir galop visai išblėso.
Maksas pakilo ant alkūnių, pažvelgė į ją tuzino mirgančių žvakių
šviesoje.
— Kas čia buvo?
Dar šiek tiek apkvaitusi Leina pratisai iškvėpė.
— Nežinau. Didžiausias pasaulyje spazmas po sueities?
Jis nusijuokė, nuleidęs galvą brūkštelėjo lūpomis per jos lūpas.
— Ko gero, turėsim nusipirkti dar vieną butelį to naujojo vyno, kurį
atkimšome.
— Arba visą dėžę. Oho.
Po juo moteris pasirąžė, pakėlė ir nuleido rankas.
— Jaučiuosi nuostabiai.
— Kaip ir atrodai. Mano dailioji, dailioji raganaitė.
Dabar ji nusijuokė. Ji žinojo — kaip ir mylimasis, — kad geriausiu
atveju yra mėgėja. Ir visai mielai būtų tokia likusi, kartkartėmis išmėginusi
vieną kitą nedidelį burtą ar atlikusi žvakių ritualą, dalyvavusi šventėse.
Susipažinusi su Maksu Felonu per žiemos lygiadienį ir spėjusi įsimylėti jį
— iki ausų — prieš Ostarą3, ji stengėsi rimčiau užsiimti Amatu.
Bet ugnelės ji neturėjo ir, jei atvirai, pažinojo labai nedaugelį, kurie
turėjo. Dauguma — ar greičiau beveik visi, — kuriuos susitiko ar pažino
per šventes, ritualus, sąlėkius, turėjo mėgėjo statusą kaip ir ji. Dalis jai
atrodė per daug trenkti. O kiti — pernelyg apsėsti.
 Kai kurie, įgiję tikros galios, netgi taptų pavojingi.
Ir tada, Maksas, taip.
Jis turėjo tą kibirkštį. Juk mokėjo kvėptelėjęs uždegti miegamojo žvakes,
ar ne? Ją tai visad sujaudindavo. O išties susikaupęs sugebėdavo pakelti į
orą smulkius daiktus.
Kartą jis nuskraidino pilną kavos puodelį per virtuvę ir pastatė tiesiai
priešais ją ant virtuvės spintelės.
Nuostabu.
Ir Maksas ją mylėjo. Ir šie burtai Leinai atrodė svarbiau už viską.
Jis dar kartą pabučiavęs ją nusirito į šoną. Ir paėmė neuždegtą žvakę.
Leina pavartė akis ir perdėtai sudejavo.
— Tau visada geriau sekasi, kai esi atsipalaidavusi, — Maksas lėtai
nužvelgė jos kūną. — Dabar kaip tik tokia atrodai.
Leina jaukiai gulėjo nuoga, sunėrusi rankas virš galvos, išdrikusiais ant
pagalvės karamelės spalvos plaukais, putliomis kaip rožės pumpuras
lūpomis.
— Jeigu dar labiau atsipalaiduočiau, būčiau be sąmonės.
— Tai pamėgink.
Jis paėmė jos ranką ir pabučiavo pirštus.
— Susikaupk. Šviesa tavyje.
Ji troško to, nes jis to norėjo. Ir nenorėdama jo nuvilti atsisėdo, atmetė
atgal plaukus.
— Gerai.
Ruošdamasi užsimerkė, išlygino kvėpavimą. Ji mėgino, kaip Makso
pamokyta, iškviesti šviesą, kurią, jo įsitikinimu, turėjo savyje.
Keista, pagalvojo ji, — atrodo, joje kažkas krustelėjo, ir nustebusi dėl to
atsimerkė ir iškvėpė.
Dagtis užsiliepsnojo.
Mergina spoksojo į žvakę, o Maksas plačiai nusišypsojo.
— Tu tik pažiūrėk! — pasakė didžiuodamasis.
— Aš... Bet aš net... — jai anksčiau buvo pavykę uždegti žvakių, kai
kelias minutes stengdavosi labai susitelkusi, — aš net nespėjau pradėti... Tu
ją uždegei.
Su džiaugsmu ir net su šiokiu tokiu palengvėjimu ji dūrė pirštu jam į
krūtinę.
— Mėgini įpūsti man pasitikėjimo savimi?
 — Ne aš uždegiau, — Maksas uždėjo laisvą ranką jai ant pliko kelio. —
Nedaryčiau to ir niekada tau nemeluočiau. Viską padarei pati, Leina.
— Bet aš... Tikrai ne tu uždegei? Ir, na, nežinau, niekaip man nepadėjai?
— Viską tu. Pamėgink dar kartą.
Jis užpūtė žvakę ir šįkart padavė jai į rankas.
Susinervinusi Leina užsimerkė — labiau norėdama nusiraminti. Tačiau
kai pagalvojo apie žvakę, apie liepsną, pajuto tą krustelėjimą savyje. Kai
atmerkė akis ir tiesiog pagalvojo apie ugnį, žvakės gale supleveno liepsnelė.
— O Dieve, — jos skaisčiose dangaus mėlio akyse atsispindėjo ugnelė.
— Aš tikrai tai padariau.
— Ką jautei?
— Tai buvo... atrodė, kad kažkas manyje pakyla. Pakyla, išsiplečia,
negaliu tiksliau nupasakoti. Bet supranti, Maksai, viskas atrodė taip
natūralu. Jokio plykstelėjimo ar bum. Visai kaip, sakyčiau, kvėptelėjimas.
Bet vis tiek, supranti, šiurpoka. Niekam nepasakok apie tai, gerai?
Ji pažvelgė į Maksą pro liepsnelę.
Matė pasididžiavimą ir susidomėjimą tame dailiame poetiškame veide
aukštais skruostikauliais, apžėlusiame šereliais, nes dirbo per dieną.
Matė tai žvakės šviesoje jo visiškai pilkose akyse.
— Nerašyk apie tai nieko. Bent jau kol neįsitikinsime, jog tai nėra
laimingas atsitiktinumas arba šiaip vienkartinis atvejis.
— Tavyje prasivėrė durys, Leina. Išvydau jas tavo akyse, kai pirmą kartą
sutikau ir pamačiau tavyje potencialą. Mačiau dar tavęs nepamilęs. Bet
jeigu nori, kad liktų tik tarp mūsų, taip ir bus.
— Gerai.
Ji pakilo, priėjo pastatyti žvakės šalia jo uždegtųjų. Kaip vienybės
simbolį. Ji atsigręžė, už nugaros palikusi liepsneles.
— Myliu tave, Maksai. Tokia mano ugnis, — pasakė.
Jis atsistojo grakščiai kaip katinas ir prisiglaudė prie savęs.
— Negaliu įsivaizduoti savo gyvenimo be tavęs. Nori dar vyno?
Ji užvertė galvą.
— Ar tai eufemizmas?
Nusišypsojęs pabučiavo ją.
— Galvojau apie vyną, ir mes užsisakysime maisto į namus, nes mirštu iš
alkio. O tada pažiūrėsim dėl eufemizmų.
— Visom keturiom už. Pati galiu ko nors pagaminti.
 — Tikrai gali, bet tu gaminai visą dieną. Vakare poilsis. Kalbėjom, kad
eisim kur nors...
— Mieliau likčiau. Su tavimi.
Daug mieliau, suprato ji.
— Puiku. Ką norėtum veikti?
— Nustebink mane, — pasakė sukdamasi paimti juodų kelnių ir
marškinėlių, kuriuos vilkėjo po šefo — tiksliau, sous chef, — apranga.
Maksas nutraukė juos, kai grįžo namo iš restorano. — Šią savaitę dvi
dvigubos pamainos, todėl mielai likčiau namie, suvalgyčiau ką nors — bet
ką — pagaminta kieno nors kito.
— Sutarta, — tarė jis ir užsitraukė džinsus bei juodą megztinį, kuriais
vilkėdamas dirbo lofte įrengtame darbo kambaryje. — Atkimšiu vyno ir
nustebinsiu kai kuo.
— Tuojau sugrįšiu, — pažadėjo Leina žengdama į sieninę drabužinę.
Kai persikraustė pas Maksą, stengėsi neužimti daugiau kaip pusės
drabužinės, bet... Leina mėgo drabužius, dievino madą, o kadangi tiek daug
laiko praleisdavo vilkėdama balta tunika ir juodomis kelnėmis,
mėgaudavosi drabužiais baigusi darbą.
Kasdien taip pat galima gražiai vilkėti, netgi šiek tiek romantiškai vakare
namie. Ji išsirinko tamsiai mėlyną suknelę su raudonais verpetais, kuri
plevens jai šiek tiek virš kelių. Ir nutarė paruošti jam savo siurprizą —
seksualius apatinius, kai pereis prie eufemistinės vakaro dalies.
Mergina apsirengė ir veidrodyje apžiūrėjo savo veidą. Žvakių šviesoje jis
atrodo geriau, bet... Ji uždėjo delnus ant skruostų ir švelniai palietė kerais...
šitiek išmoko jau nuo brandos.
Leina dažnai svarstydavo, gal ta jos kibirkštis tėra vien tuštybė, o ne reali
galia. Na ir kas? Ji nė trupučio nesigėdijo, kad yra arba jaučiasi labiau graži
nei galinga. Juo labiau kad su tiek, kiek turėjo, pritraukė tokį vyrą kaip
Maksas.
Ji krūptelėjo prisiminusi žvakes.
— Nepalik jų be priežiūros, — sumurmėjo ir pasisuko užpūsti. Tada
sustojusi susimąstė. Jeigu mokėjo jas uždegti, gal gali ir užgesinti?
— Juk viskas atvirkščiai, teisingai?
Taip sau pasakiusi ir nutarusi, parodė į vieną ir jau ketino eiti pamėginti.
Liepsna užgeso.
— O... Nieko sau.
 Jau norėjo kviesti Maksą, bet susizgribo, kad jį greičiausiai tas užkabins
ir visą vakarą teks praktikuotis, užuot tyliai namie pavakarieniavus, taigi
tiesiog mintyse ėjo nuo vienos žvakės prie kitos, kol kambarys paskendo
tamsoje. Nebūtų paaiškinusi, ką jautė ir kaip staiga prasivėrė tos durys, apie
kurias kalbėjo Maksas.
Vėliau apie tai pagalvos, nutarė.
Dabar ji nori to vyno.

Kol Leina su Maksu mėgavosi vynu ir ragavo išlydyto bri ant prancūziško
skrudinto batono riekelių, kurių Leina nesusilaikė neparuošusi, Keitė
Makleod-Parsoni lėkė į Bruklino ligoninę.
Dar neverkė, nes netikėjo, atsisakė patikėti, kad tėtis miręs, o mama taip
sunkiai serga, kad atsidūrė reanimacijos skyriuje. Prispaudusi ranką prie
pilvo, vyro apglėbta per pranykusį liemenį, ji keliavo pagal nuorodas iki
lifto, keliančio į intensyviosios priežiūros skyrių.
— To negali būti. Tai klaida. Sakau tau, kalbėjausi su ja prieš kelias
valandas. Tėtis jautėsi prastai, peršalo ar panašiai, ji virė sriubą.
Keitė kartojo tą patį kaip užsukta, kol važiavo į ligoninę. Tonis tik laikė
ją apkabinęs.
— Viskas bus gerai, — pasakė, nes nesugalvojo nieko kito.
— Čia klaida, — pakartojo ji, bet kai pasiekė slaugytojų kambarį,
nebesugebėjo išspausti nė žodžio. Nieko. Ji bejėgiškai dirstelėjo į Tonį.
— Mums pranešė, kad Endžė... Endžela Makleod čia paguldyta. Čia jos
duktė Katlina, Keitė, mano žmona.
— Turiu pamatyti savo mamą. Turiu ją pamatyti.
Kažkodėl nuo slaugytojos žvilgsnio Keitės gerklėje suburbuliavo panika.
— Noriu pamatyti mamą! Noriu pasikalbėti su daktare Hopman. Ji sakė...
— Ir Keitė nesugebėjo to ištarti.
— Daktaras Džersonas gydo jūsų motiną, — pradėjo aiškinti slaugė.
— Nenoriu daktaro Džersono, noriu pas savo mamą! Noriu kalbėtis su
daktare Hopman.
— Nusiramink, Keite, nusiramink. Turi suimti save į rankas. Turi galvoti
apie mažylius.
— Einu pas daktarę Hopman, — slaugytoja apėjo stalą. — Gal jūs
palaukite čia, pasėdėkite. Kiek jau savaitėlių?
— Dvidešimt devynios savaitės ir keturios dienos, — tarė Tonis.
 Keitė nebeišlaikė.
— Tai ir tu skaičiuoji dienas, — išlemeno.
— Žinoma, skaičiuoju, brangioji. Žinoma. Laukiamės dvynių, — pasakė
jis slaugytojai.
— Kokia laimė, — moteris nusišypsojo, bet jos veidas apsiniaukė, vos
tik nusisuko į stalą.
Reičelė atsiliepė, kai tik galėjo, ir pamačiusi vyrą su moterimi greitai
įvertino situaciją. Netrukus teks raminti nėščią sielvartaujančią moterį. Bet
vis geriau, kad pasikalbės ji, o ne Džersonas. Jis puikus rezidentas, bet
kartais būna tiesmukas, kone grubus.
Už stalo budėjusi slaugė linktelėjo Reičelei. Sukaupusi drąsą ji priėjo prie
poros.
— Aš esu daktarė Hopman. Labai užjaučiu dėl jūsų tėčio.
— Tai klaida.
— Jūs Keitė?
— Aš esu Keitė Makleod-Parsoni.
— Keite, — kreipėsi Reičelė ir atsisėdo. — Padarėme viską, ką
galėjome. Jūsų motina padarė viską, ką galėjo padaryti. Ji išsikvietė
pagalbą, atvežė pacientą kaip įmanydama greičiau. Bet jo būklė buvo
pernelyg rimta.
Keitės akys, tokios pat tamsiai žalios kaip motinos, įsmigo į Reičelės
akis. Meldė.
— Jis peršalo. Pasigavo kažkokį virusėlį. Mano mama virė jam vištienos
sriubą.
— Jūsų mamai pavyko mus informuoti. Jie lankėsi Škotijoje? Bet jūs su
jais nekeliavote?
— Man gulimas režimas.
— Dvyniai, — paaiškino Tonis. — Dvidešimt devynios savaitės ir
keturios dienos.
— Ar galite patikslinti, kur Škotijoje?
— Damfrise. Ar tai svarbu? Kur mano mama? Noriu pamatyt savo
mamą.
— Ji izoliuota.
— Ką visa tai reiškia?!
Reičelė pasimuistė, žvelgė ramiai, kaip ir kalbėjo.
— Tai atsargumo priemonės, Keite. Jeigu ji ir jūsų tėtis užsikrėtė kažkuo
arba perdavė užkratą vienas kitam, turime saugotis plitimo. Galiu įleisti jus
kelioms minutėms, bet jums teks pasiruošti. Ji labai serga. Turėsite dėvėti
kaukę, pirštines ir apsauginį drabužį.
— Man nesvarbu, ką turėsiu vilkėti, noriu pamatyti savo mamą.
— Negalėsite jos paliesti, — pridūrė Reičelė. — Ir matysite ją vos kelias
minutes.
— Eisiu su žmona.
— Gerai. Bet pirma noriu, kad papasakotumėte viską, ką žinote apie jų
kelionę į Škotiją. Jūsų motina minėjo, kad jie grįžo tik šiandien ir buvo ten
nuo Kalėdų. Nežinote, tėvas nesirgo prieš jiems išvykstant?
— Ne, ne, jis jautėsi puikiai. Mes šventėme Kalėdas. Visada keliaujame į
tą ūkį antrą Kalėdų dieną. Visi keliaujame, bet aš negalėjau, nes šiuo metu
negaliu skristi.
— Ar kalbėjotės su tėvais, kai jie buvo Škotijoje?
— Žinoma. Beveik kasdien. Sakau jums, jie jautėsi puikiai. Galite
paklausti dėdės Robo, jis mano tėčio brolis dvynys. Jie visi ten buvo ir visi
gerai jautėsi. Galite pati pasiklausti. Jis Londone.
— Ar galite duoti jo numerį?
— Aš duosiu. —Tonis sugriebė žmoną už rankos. — Aš viską
sutvarkysiu ir duosiu, ko tik norėsite, bet Keitė turi pamatyti savo mamą.
Kai šeima buvo aprengta ir aprūpinta saugos priemonėmis, Reičelė
pasistengė paruošti juos vizitui.
— Jūsų mama gydoma nuo dehidratacijos. Ji smarkiai karščiuoja, mes
stengiamės numušti temperatūrą.
Gydytoja, gražaus sudėjimo moteris su juodų garbanėlių kupeta,
negailestingai suimta nugaroje, sustojo prie patalpos stikline siena.
Nuovargis atsispindėjo jos šokoladinėse akyse, bet kalbėjo ji žvaliai.
— Plastikinė užuolaida skirta apsaugoti nuo užkrėtimo.
Keitei neliko nieko kita, kaip tik spoksoti pro stiklą, pro ploną plėvelę
palatoje į moterį, gulinčią siauroje ligoninės lovoje.
Lyg mamos kiautelis, pagalvojo ji.
— Aš ką tik su ja kalbėjau. Aš ką tik su ja kalbėjau.
Ji suėmė Tonio ranką ir įžengė palaton.
Supypsėjo monitoriai. Per ekranus nubėgo žali žaibai ir ėmė šokčioti
grafikai. Kažkoks ventiliatorius ūžė kaip širšių lizdas. Per visą tą triukšmą ji
girdėjo švokščiantį motinos kvėpavimą.
— Mama, — pašaukė ji, bet Endžė nesujudėjo. — Ar ji gavusi
raminamųjų?
 — Ne.
Keitė atsikrenkštė ir garsiau, aiškiau pašaukė:
— Mama, čia aš, Keitė. Mama.
Endžė krustelėjo, sudejavo.
— Pavargau, taip pavargau. Išvirk sriubą. Biuletenis, pasiimsime laisvą
dieną. Mamyte, noriu pižamos su avytėmis. Negaliu šiandien eiti į mokyklą.
— Mama, čia Keitė.
— Keitė, Keitė, — ant pagalvės Endžės galva sukiojosi į šonus. —
Mamytė sako, Keite, užšauk duris. Užšauk duris, Keite, — Endžės vokai
suvirpėjo ir blizgantis nuo karščio žvilgsnis ėmė lakstyti po patalpą. —
Neleiskite jo čia. Girdite, šnara krūmuose? Keite, užšauk duris!
— Nesirūpink, mama, nesirūpink.
— Ar matai varnas? Aplinkui sukančias ratus?
Tos blizgančios nieko nereginčios akys sustojo prie Keitės ir ši pamatė,
kaip grįžta mamos sąmonė.
— Keitė. Mano mažytė.
— Aš čia, mama. Šalia.
— Mes su tėčiu prastai jaučiamės. Pavalgysim vištienos sultinio nuo
padėklo lovoje ir pasižiūrėsim televizorių.
— Gerai.
Ašaros tekėjo Keitės gerkle, bet ji išspaudė žodžius:
— Netrukus pasijusite geriau. Aš myliu tave.
— Turi įsikibti į ranką, kai einame per gatvę. Labai svarbu pasižiūrėti į
abi puses.
— Žinau.
— Girdėjai!
Jos kvėpavimas patankėjo, Endžė pritildžiusi balsą ėmė kuždėti:
— Kažkas šnara krūmuose. Kažkas stebi.
— Čia nieko nėra, mama.
— Yra! Aš myliu tave, Keite. Aš myliu tave, Ijanai. Mano kūdikėliai.
— Myliu tave, mama, — atsakė Tonis, suprasdamas, kad uošvė palaikė jį
Keitės broliu. — Aš myliu tave, — pakartojo, nes išties mylėjo.
— Mes vėliau surengsime iškylą parke, bet... Ne, ne, audra ateina. Ir tas
slenka su ja. Raudonos šviesos, ugnys ir kraujas. Bėkite! — Endžė pasikėlė
ant rankų. — Bėkite!
Ir siaubingai užsikosėjo, taškydama seiles ir skreplius ant užuolaidos.
— Išveskite ją! — įsakė Reičelė, spausdama slaugės iškvietimo mygtuką.
 — Ne! Mama!
Neklausydamas protestų Tonis ištempė Keitę iš patalpos.
— Atleisk, labai prašau, bet reikia netrukdyti jiems pamėginti padėti
mamai. Einam.
Jo rankos drebėjo, kai padėjo nusivilkti žmonai chalatą.
— Mes turime palikti viską čia, prisimeni? — paklausė.
Jis nutraukė jos pirštines, tada savo, išmetė jas, o tuo metu į patalpą
atskubėjo padėti slaugytoja.
— Tau reikia atsisėsti, Keite.
— Kas jai yra, Toni? Ji kalbėjo kažkokias nesąmones.
— Tikriausiai dėl karščio, — Tonis stūmė ją, drebančią, atgal prie laiptų.
— Gydytoja numuš temperatūrą.
— Mano tėtis negyvas. Jis miręs, o aš negaliu apie jį galvoti. Turiu
galvoti apie mamą. Bet...
— Teisingai, — Tonis apkabino žmoną, priglaudė jos galvą prie savo
peties, glostė garbanotus rudus plaukus. — Turime galvoti apie ją. Ijanas
pasirodys čia, kai tik galės. Galbūt jau pakeliui. Jam irgi mūsų reikės, ypač
jeigu Ebei su vaikais nepavyks atskristi, jeigu lėktuve atgal neužteks
visiems vietų.
Tiesiog kalbėk, galvojo Tonis, kalbėk ir atitrauk Keitės mintis nuo to, kas
nutiko už tos klaikios plastiko užuolaidos.
— Atsimeni, atsiuntė žinutę, kad pavyko gauti vietą jungiamuoju reisu į
Dubliną, o iš ten jau atskris tiesiai čia. Atsimeni? Ir jis rūpinasi įsodinti Ebę
su vaikais į lėktuvą iš Londono, kai tik galės.
— Mama pagalvojo, kad tu Ijanas. Ji myli tave, Toni.
— Žinau. Nieko tokio. Aš žinau.
— Atleisk.
— O, baik, Keite.
— Ne, tikrai. Man sąrėmiai.
— Palauk, ką? Kiek?
— Nežinau. Nežinau, bet jaučiu juos. Ir manau...
Kai Keitė susverdėjo kėdėje, jis moterį pakėlė. Atsistojo, laikydamas
žmoną ir savo kūdikius, jausdamas, kad visas pasaulis griūva po kojomis, ir
ėmė šauktis pagalbos.
Gydytojas ją iškart priėmė ir po įtemptos valandos sąrėmiai nuslopo.
Sunkus išbandymas po košmaro, o išvada — ilsėtis ligoninės lovoje ir
stebėti — paliko abu išsekusius.
 — Susirašysim, ko norėtum iš namų, aš nuvažiuosiu ir atvešiu. Nakvosiu
šiąnakt čia.
— Man sunku aiškiai mąstyti.
Nors akis peršėjo iš nuovargio, Keitė neįstengė jų sumerkti.
Tonis paėmė jos ranką ir nubėrė bučiniais.
— Sugalvosiu pats. O tu daryk taip, kaip sako gydytojai. Turi pailsėti.
— Žinau, bet... Toni, gal tu gali nueiti patikrinti? Pasižiūrėti, kaip mamai
sekasi? Ko gero, neužmigsiu, kol nesužinosiu.
— Gerai, bet nesikelk ir neklaidžiok po palatą, kol manęs nebus.
Ji vangiai šyptelėjo.
— Iškilmingai prisiekiu.
Tonis atsistojo, pasilenkė virš žmonos, pabučiavo į pilvą.
— Ir jūs, vyrukai, ramiai. Vaikai, — pavartė akis, — amžinai skuba.
Išėjęs iš palatos atsišliejo į duris, gniauždamas norą palūžti. Keitė buvo
šeimos kietuolė, pagalvojo jis, stuburas. Dabar teks būti jam. Vadinasi, ir
bus.
Jis perėjo intensyviosios priežiūros skyrių, tikrą labirintą, surado duris į
laukiamąjį, registratūrą, liftus. Keitė turėtų čia atgulti ilgam, kad jis išmoktų
orientuotis.
Kai žengė prie liftų, iš vieno išėjo grakšti daili juodaodė baltu chalatu ir
juodais „Nike“ kedais.
Galvoje nušvito.
— Daktare Hopman.
— Pone Parsoni, kaip Keitė?
— Aš — Tonis, ji stengiasi pailsėti. Viskas gerai. Paskutinę valandą
susitraukimų nebuvo, abu mažyliai sveiki. Nori, kad ji liktų čia bent vieną
naktį, o gal ir kelias dienas. Žmona nerimauja dėl mamos, tai einu
patikrinti.
— Gal mes prisėskime čia?
Tonis nuo mažumės dirbo šeimai priklausančioje sporto prekių
krautuvėlėje, dabar vadovavo pagrindiniam skyriui. Jis mokėjo perprasti
žmones.
— Ne.
— Man labai gaila, Toni, — tarė ir paėmusi už rankos nuvedė jį prie
kėdžių. — Pasakiau daktarui Džersonui, kad ateisiu, bet galiu parašyti jam
žinutę, kad užsuktų su jumis pasikalbėti.
 — Ne, aš jo nepažįstu, nėra reikalo, — pasakė jis sudribdamas ant kėdės,
o paskui nuleido galvą ant rankų. — Kas čia vyksta? Aš nesuprantu, kas čia
vyksta? Kodėl jie mirė?
— Atliekame tyrimus, ieškome infekcijos šaltinio. Manome, kad
užsikrėtė Škotijoje, nes jūsų uošvis pajuto simptomus prieš išvykdamas.
Keitė minėjo, kad jie apsistojo ūkyje, Damfrise?
— Taip, giminės ūkyje... pusbrolio. Nuostabi vieta.
— Pusbrolio?
— Taip, Hju, Hju Makleodo. Ir Milės. Viešpatie, turiu jiems pranešti.
Pasakyti Robui, pranešti Ijanui. Ką man sakyti Keitei?
— Ar galėčiau atnešti kavos?
— Ne, dėkui. Man dabar praverstų rimtas gėrimas, bet...
Jis turi likti stiprus, priminė sau, nubraukė ašaras delnais ir linktelėjo:
— Tiks kola.
Jam keliantis, Reičelė uždėjo ranką ant peties.
— Aš atnešiu. Paprastos?
— Taip.
Gydytoja nuėjo prie automatų, susirado smulkių. Ūkis, mąstė ji. Kiaulės,
vištos. Gal kokia kiaulių ar paukščių gripo atmaina?
Ne jos sritis, bet susiras informacijos ir perduos.
Nunešė Toniui kolos.
— Jeigu turite informacijos, kaip mums susisiekti su Hju Makleodu ir
Roso Makleodo broliu, labai mums padėtumėte.
Ji viską susivedė į savo telefoną. Pusbrolis, dvynys brolis, sūnus, netgi
sūnėnai, kiek Tonis nurodė.
— Užsirašykite mano telefoną, — pasakiusi įvedė savo numerį ir pridėjo
prie Tonio adresatų. — Paskambinkite, jei galėčiau kuo padėti. Ketinate
šiąnakt likti su Keite?
— Taip.
— Gerai, pasirūpinsiu tuo. Labai užjaučiu, Toni. Nuoširdžiai.
Vyras pratisai iškvėpė.
— Rosas su Endže, jie buvo... mylėjau juos kaip savo mamą ir tėtį. Gera
žinoti, kad prieš pabaigą šalia buvo geras, rūpestingas žmogus. Keitei irgi
bus lengviau tai žinant.
Jis grįžo atgal į Keitės palatą, ėjo lėtai, kartą netgi tyčia ne ten pasuko,
kad užtruktų kuo ilgiau. Kai įžengė ir pamatė ją gulinčią, spoksančią į
lubas, apglėbusią kūdikius pilve, suprato, kaip elgtis.
 Pirmą kartą nuo pažinties dienos Tonis jai pamelavo.
— Kaip mama?
— Ji miega. Ir tau reikėtų pamiegoti, — švelniai paragino ir pasilenkęs
virš lovos pabučiavo. — Važiuosiu namo, surinksiu daiktus. Tikriausiai
maistas čia šlykštus, todėl paimsiu lazanijos iš „Carmines“. Vaikams reikia
pavalgyti.
Paglostė jai pilvą ir pridūrė:
— Ir šiek tiek mėsos.
— Gerai, tu teisus. Tu mano uola, Toni.
— Tu visad buvai mano uola. Grįšiu nespėjus pasigesti. Ir jokių
vakarėlių, kol manęs nebus.
Jos akys žybtelėjo, pasirodė nedrąsi šypsena. Bet jo Keitė visad buvo
žaisminga.
— Jau užsakiau striptizo šokėjus.
— Tai liepk nenusirengti iki galo, kol sugrįšiu.
Jis nuslinko prie mašinos. Ėmė snyguriuoti, bet beveik nepajuto. Įlindo į
vaną, kurį įsigijo tik prieš porą savaičių, laukdami dvynių. Nuleidęs galvą
ant vairo davė valią skaudžioms ašaroms.

3 Ostara — pagoniška pavasario ir aušros dievybė, kurią simbolizuoja balandžio mėnuo. Turbūt
turimas omenyje balandis.
 TREČIAS SKYRIUS

Baigiantis pirmai sausio savaitei užfiksuotas per milijonas mirčių.

Pasaulio sveikatos organizacija paskelbė, kad pandemija plinta neregėtu
greičiu. Ligų kontrolės ir prevencijos centrai nustatė, jog tai nauja paukščių
gripo atmaina, perduodama žmogaus žmogui. Bet niekas negalėjo
paaiškinti, kodėl tirtieji paukščiai neturi jokių gripo požymių. Nei viena
višta, kalakutas, žąsis, fazanas ar putpelė, konfiskuota ar sugauta šimto
kilometrų spinduliu nuo Makleodų ūkio, neparodė jokių užkrato požymių.
O žmonės, Makleodų šeima Škotijoje, jų kaimynai, kaimelio žmonės,
mirė būriais.
Tą informaciją PSO, LKPC — Ligų kontrolės ir prevencijos centras — ir
Nacionalinis visuomenės sveikatos centras saugojo griežtuose gniaužtuose.
Karštligiškai ieškant vakcinos, paskirstymas vyko sudėtingai, siutinamai
lėtai. Vėlavimas kėlė maištus, plėšikavimus, smurtą. Bet viskas veltui, nes
paaiškėjo, kad vakcinos tokios pat neefektyvios, kaip ir internete sparčiai
platinamos stebuklingos panacėjos. Visame pasaulyje valstybių galvos
ragino išlikti ramiems, šaukėsi tvarkos, žadėjo padėti, kalbėjo apie politiką.
Buvo uždarytos mokyklos, nesuskaičiuojami verslai užtrenkė duris,
žmonėms nurodyta mažiau bendrauti vieniems su kitais. Veido kaukių,
pirštinių, nereceptinių vaistų ir vaistų nuo gripo, dezinfekcinių priemonių ir
valiklių prekyba šoktelėjo į aukštumas.
Niekas nepadėjo. Tonis Parsonis būtų paliudijęs, bet jis mirė toje pačioje
ligoninės lovoje kaip jo uošvė, nepraėjus septyniasdešimt dviem valandoms
po jos mirties.
Plastiko užuolaidos, latekso pirštinės, chirurginės kaukės? Pražūtis
spjovė į viską ir piktdžiugiškai skleidė savo nuodus.
Antrą naujųjų metų savaitę mirusiųjų skaičius persirito per dešimt
milijonų ir nė neketino mažėti. Jungtinių Valstijų prezidentas neišgyveno,
nors apie jo ligą niekam nepranešta ir mirtis slėpta beveik dvi dienas.
 Valstybės galvos krito kaip domino kauliukai. Nors buvo imtasi ypatingų
atsargumo priemonių, jie pasirodė tokie pat pažeidžiami kaip benamiai,
panikuotojai, tikintieji, ateistai, kunigai ir nusidėjėliai.
Kai Pražūtis trečią savaitę ritosi per Vašingtoną, šešiasdešimt procentų
kongreso narių buvo mirusių ar merdinčių kartu su milijardu gyventojų
visame pasaulyje. Apėmus chaosui, vyriausybėje kilo baimė sulaukti naujų
teroristų atakų, bet teroristai taip pat sparčiai krito kaip ir visi.
Miestai virto karo zonomis, retėjančios policijos pajėgos grūmėsi su
išlikusiaisiais, kurie naudojosi žmonijos griūtimi kaip galimybe pralieti
kraują ir panaudoti smurtą. Arba pasipelnyti.
Sklido gandai apie neregėtas šokančias šviesas, apie žmones,
pasižyminčius keistais gebėjimais be vaistų gydyti nudegimus, uždegti ugnį
statinėse be kuro. Arba tiesiog įžiebiančius ugnį dėl smagumo. Buvo
mačiusių, kaip moteris perėjo kiaurai sieną, kiti prisiekė, kad matė vyrą,
viena ranka pakeliantį automobilį. Arba kitą, trypiantį džigą neliečiant
kojomis žemės.
Komerciniai skrydžiai uždrausti antrą savaitę beviltiškai tikintis
sustabdyti ar bent jau sulėtinti užkrato plitimą. Dauguma išskridusių prieš
draudimą keliauti, palikusių namus, miestus ar net šalis, mirė kitur.
Kiti pasirinko išlaukti pragaištį prisikrovę namus ir butus — ar net biurus
— atsargų, užrakinę duris ir langus, neretai pasistatę ginkluotą sargybą.
Šie gavo privilegiją mirti savose lovose.
Tie, kurie užsidarė ir išliko gyvi, desperatiškai gaudė vis retėjančias
žinias, vildamiesi stebuklo.
Atėjus trečiajai savaitei žinios tapo brangios kaip deimantai ir kur kas
retesnės.
Arlisė Reid netikėjo stebuklais, bet tikėjo visuomenės teise žinoti. Savo
karjerą ji pradėjo skaitydama ankstyvąsias ryto žinias Ohajuje, daugiausia
rengė reportažus iš kaimo mugių ir švenčių, kol prasimušė į jaunas
reporteres bendrovės filiale Niujorke.
Nors nepavyko įsitrinti tarp žinių vedėjų, tapo populiari. Trisdešimt dvejų
metų, ji vis dar siekė skelbti nacionalines žinias. Nesitikėjo, kad staiga gaus
jas vesti. „Vakaro prožektoriaus“ žvaigždė, ramus, blaivus balsas, du
dešimtmečius pranešinėjęs apie pasaulio krizes, dingo jau baigiantis
pirmajai pandemijos savaitei. Vienas po kito jį pakeitusieji sulaukė mirties,
spruko ar, kaip nutiko žurnalistei, kurią pakeitė ji, pratrūko isteriškai raudoti
tiesioginiame eteryje.
 Kiekvieną rytą pabudusi savo beveik tuščiame mažaaukščiame name už
kelių kvartalų nuo studijos Arlisė atlikdavo patikrą: nekarščiuoja, nepykina,
nediegia pilvo, nekosėja ir neklejoja. Ir — nors iš tiesų nelabai tikėjo tais
gandais — neįgijo naujų gebėjimų.
Mito savo kukliomis atsargomis. Paprastai sausa avižine koše, nes pieno
beveik nebuvo įmanoma gauti, nebent galėtumėte virškinti miltelius. Ji
negalėjo.
Mergina apsirengė bėgioti, nes įsitikino, kad bėgti gali tekti netgi vidury
baltos dienos, netgi keletą kvartalų. Užnėrė krepšį per krūtinę. Joje nešiojosi
32-o kalibro automatinį pistoletą, kurį rado gatvėje. Užrakino duris ir
pasileido gatve.
Pakeliui, jeigu jausdavosi daugmaž saugi, telefonu darydavo nuotraukas.
Vis kažką dokumentuodavo. Dar vieną lavoną, sudegintą automobilį,
išdaužtą parduotuvės vitriną. O šiaip laikydavosi vienodo tempo.
Ji visada stengėsi būti geros formos, tad prireikus galėdavo lėkti kaip
sprinterė. Daugumą rytų gatvės būdavo keistai tylios ir tuščios, jei ne palikti
automobiliai ir griuvėsiai. Naktimis ieškantys kraujo su saulės šviesa
sulįsdavo į savo urvus kaip vampyrai.
Arlisė pasinaudojo šoninėmis durimis, nes Timas iš apsaugos skyriaus
prieš išnykdamas įteikė jai visą ryšulį raktų ir braukiamų kortelių. Ji visad
lipdavo laiptais, nes porą kartų buvo nutrūkusi elektra. Laiptai į penktą
aukštą padėdavo susitaikyti su tuo, kad nebegali lankytis sporto klube
penkis kartus per savaitę.
Arlisės jau nebejaudino aidinti pastato tyla. Virtuvėlė ir bufetas vis dar
turėjo kavos. Prieš užsiplikydama didelį puodelį ji pasimalė kavos į plastiko
maišelį ir įsikišo rankinėn. Visada tik vienai porcijai, juk, šiaip ar taip,
nebuvo vienintelė, kuriai atėjus į darbą reikėdavo gero užtaiso.
Kartais Mažoji Freda, entuziastinga praktikantė, kuri, kaip Arlisė, ir
toliau kasdien traukdavo į televizijos stotį, papildydavo atsargas. Ji niekada
neklausinėdavo, kur tas raudongalvis strakalas traukdavo kavos pupeles,
„Snickers“ dėžes ar „Little Debbie“ pyragėlius.
Ji tiesiog mėgavosi dosniomis dovanomis.
Šiandien prisipildė termosą kavos ir nutarė suvalgyti šokoladinio
vyniotinio gabaliuką. Pasiėmusi vieną ir kitą ji nuvingiavo į žinių skyrių.
Galėjo pasirinkti kabinetą — dabar tuščių buvo apstu — bet jai patiko
atvira žinių redakcijos erdvė.
 Įjungė lempas, palaukė, kol jos mirksėdamos nušvies tuščius stalus,
monitorius, tylius kompiuterius. Stengėsi nesijaudinti dėl tos dienos, kai
spustels jungiklį ir nieko nenutiks.
Kaip visada, atsisėdo už pasirinkto stalo, sukryžiavo pirštus ir įjungė
kompiuterį. Belaidis ryšys jos daugiabutyje užlinko prieš dvi savaites, bet
stotis vis dar turėjo internetą.
Internetas sukosi skausmingai lėtai, neretai strigdavo, bet sukosi. Ji
spragtelėjo prisijungti, įsipylė kavos, atsilošusi gėrė ir laukė, vis dar
sukryžiavusi pirštus.
— Ir taip gyvensime dar vieną dieną, — ištarė garsiai, kai ekranas atgijo.
Atsidarė elektroninį paštą, atsigėrė kavos ir ėmė laukti, kol jis atsivers
ekrane. Kaip kasdien po keletą kartų, ieškojo laiškų iš tėvų, brolio ir
draugų, kurie liko Ohajuje. Jai nesisekė prisiskambinti ar gauti žinučių jau
visą savaitę. Kai paskutinį kartą pavyko susisiekti su tėvais, mama pasakė,
kad viskas gerai. Bet kalbėjo prikimusi ir vos girdimai.
Toliau nieko. Į skambučius neatsiliepė, į žinutes ir elektroninius laiškus
nebeatsakė.
Ji pasiuntė dar vieną elektroninį laišką grupei.
Prašau, susisiekite su manimi. Tikrinu paštą kelis kartus per dieną. Galite skambinti į mano
mobilųjį, dar veikia. Man reikia žinoti, kaip gyvenate. Reikia bet kokios informacijos apie jus
ar jūsų buvimo vietą. Aš labai nerimauju. Mele, jeigu perskaitysi laišką, prašau, maldauju,
užsuk pasižiūrėti, kaip mano tėvai. Tikiuosi, jog tu pati ir taviškiai esat sveiki. Arlisė

Ji išsiuntė laišką ir, nieko daugiau negalėdama pakeisti, galvos kamputyje

užrakino mintis apie namus ir nuėjo dirbti. Išsitraukė The New York Times ir
The Washington Post. Pranešimų mažėjo, bet ji vis dar nukrapštydavo šiek
tiek mėsos.
Buvęs Valstijų sekretorius — dabar jau prezidentas pagal valdžios
perėmimo tvarką — per vaizdo konferenciją kalbėjosi su sveikatos ir
socialinių reikalų ministru, dabar einančiu ir LKPC vadovo pareigas
(ankstesnis vadovas mirė devintą pandemijos dieną), ir naujai paskirtąja
PSO galva. Elizabeta Moreli užėmė Karlsono Treko, kritusio nuo ligos,
pareigas. Į klausimus apie daktaro Treko mirtį detaliai atsakyta nebuvo.
Arlisė pastebėjo, kad Moreli paskelbė sprendimą bendromis pasaulio
pastangomis per savaitę paruošti platinimui naująją H5N1-X vakciną.
— Juokinga, Trekas tą patį sakė prieš dešimt dienų. Šūdas hermetiškame
bunkeryje vis tiek lieka šūdu.
 Ji perskaitė, kad Kvinse grupė žmonių, pradinėje mokykloje sukaupusių
maisto, vandens ir kitų reikalingų daiktų atsargas, šaudo į bandančius
įsibrauti. Penki negyvi, tarp jų ir moteris su dešimties mėnesių kūdikiu.
Kitame spektro gale viena Merilando priemiesčio bažnyčia dalija
apklotus, valgyti paruoštą mėsą, žvakes, elementus ir kitus būtiniausius
dalykus.
Pranešimai apie žmogžudystes, savižudybes, išžaginimus ir sužalojimus.
Saujelė apie didvyriškumą ir paprastą gerumą.
Aišku, yra kliedesių, kad vienas kitas matė skraidančius žmones su
švytinčiais sparnais. Arba kažkas pasakoja, kad matė vyrą, šaudantį
degančiomis strėlėmis iš pirštų galų.
Arlisė skaitė, kad kariuomenė perveža neva atsparius ligai savanorius į
patikimai saugomas bazes testuoti. Kur jie dabar? — spėliojo ji. Ir apie
ištisų bendruomenių karantiną, masines kapavietes, blokadas, Baltųjų rūmų
pievoje numestą padegamąją bombą.
Fanatiškas pamokslininkas pastorius Džeremijus Vaitas teigė, kad
pandemija yra Dievo rykštė bedieviui pasauliui ir tvirtino, kad dorieji išliks
tik išnykus nusidėjėliams.
— Jie vaikšto tarp mūsų, — teigiama paskutiniame jo pranešime, — bet
nėra kaip mes. Jie lyg iš pragaro ir turi būti nuvyti į liepsnas!
Arlisė užsirašinėjo, tikrino kitas svetaines. Kiekvieną dieną vis niūriau,
galvojo ji, naršydama informaciją.
Pasitikrinusi laikrodį, įsijungė skaipą susisiekti su šaltiniu, kuriuo
pasikliovė labiau nei kitkuo.
Prisijungęs jis apdovanojo ją lyg gumine savo šypsena. Plaukai styrojo į
visas puses Bilio Aidolo šukuosena apie maloniai paiką veidą.
— Labas, Čakai.
— Labas, nuostabioji Arlise. Vis dar penki iš penkių4?
— Aha, o kaip tu?
— Sveikas, turtingas ir išmintingas. Praradai dar ką nors?
— Kol kas nežinau. Daugiau nieko šį rytą nemačiau. Bobas Baretas
nesirodo. Lorena Marš vakar neišlaikė.
— Aha, mačiau.
— Perimsiu jos popietinį pranešimą, nes nemanau, kad sugrįš. Dalis
komandos dar likusi. Kerolė aparatinėje, Džimas Kleitonas ateina kasdien
jau kokią dešimtą dieną. Visiškai nerealu, kai transliacijų vadovas ateina
padirbėti apšvietėju ar dar kuo nors, ką prireikia pakeisti. O Mažoji Freda
vis dar pildo atsargas, kai ką parašinėja, dirba pasiuntinuke ir rengia
reportažus.
— Ji labai miela. Kodėl manęs su ja nesupažindini?
— Gerai. Duok savo adresą ir atsiųsiu tiesiai pas tave.
Čakas vėl iššiepė lūpas.
— Norėčiau, bet sienos turi ausis. Net sumautas oras jas turi. Tavo
draugiškas kaimynas programišius nori turėti savo Betmeno irštvą.
— Betmenas nėra draugiškas, jis tik nuostabus psichopatas. O Žmogus-
Voras irgi neturi irštvos.
Čakas sugageno.
— Tai dar viena priežastis, kodėl esu didžiausias tavo gerbėjas. Gali
informuoti mane apie superherojus. Tai kokia mėgstamiausia šio ryto
naujiena?
— Ta apie nuogą moterį, jojančią vienaragiu Soho rajone.
— Jergutėliau, norėčiau pamatyti nuogą moterį, gali būti ir be vienaragio.
Jau pasiilgau.
— Aš dėl tavęs neimsiu nusirenginėti, Čakai. Net ir už naujienas, kurias
man perduosi.
— Mes bičiuliai, Arlise. Prieš bičiulius nereikia nusirenginėti.
— Na, tai kas naujo?
Šypsena iškart dingo.
— Matei šios dienos statistiką?
— Aha.
Tiek Times, tiek Post kasdien skelbdavo naujausią mirusių žmonių
statistiką.
— Virš milijardo jau penki šimtai milijonų, trys šimtai dvidešimt du
tūkstančiai keturi šimtai šešiolika.
— Tai oficialus skaičius žiniasklaidai. Tikrasis skaičius — daugiau nei
du.
Širdis suspurdo.
— Daugiau nei du milijardai? Iš kur traukei tokį skaičių?
— Negaliu to atskleisti. Bet jis tikras, Arlise, ir auga kur kas greičiau, nei
už šitą mėšlą atsakingi žmonės šneka.
— Bet... Jėzau Kristau, Čakai, tai beveik trečdalis pasaulio populiacijos.
Trečdalio Žemės gyventojų neliko per kelias savaites?
Sunerimusi užsirašė skaičių pridurdama:
 — Ir nepriskaičiuojamos žmogžudystės, savižudybės, žmonės, žuvę
gaisruose, griuvėsiuose, sutryptieji paniškai bėgantys, sušalę.
— Bus dar blogiau, Arlise. Beje, kai kas naujo Jungtinių Valstijų
prezidento sagoje. Karnegiui galas.
— Patikslink „galas“.
— Miręs, — tarė vyrukas ir pasitrynė akis, blyškias, šalavijų mėlynumo
ryškiame šlakuotame veide. — Prisaikdino naują maždaug antrą ryto.
Žemės ūkio sekretorę — svarbesnius už ją jau nusinešė Pražūtis. Sumauta
ūkininkė dabar vadovauja tam, kas liko iš laisvojo pasaulio. Jeigu apie tai
praneši, tavo duris išspirs auliniai batai.
— Aha. Sunaikinsiu kompą, kaip mokei, jeigu nutarsiu paleisti tai į eterį.
Žemės ūkis.
Jai teko perversti užrašus atgal, kad pasiektų savo sąrašą.
— Ji buvo aštuntoji eilėje.
Kalbėdama Arlisė išbraukė prezidentavusius iki jos, ir pamatė, kad
išbrauktos dar kelios pavardės, einančios po šios ministrės.
— Jeigu ūkininkei nepavyks, lieka švietimo sekretorius, o po jo — nieko
daugiau.
— Pizdec, vyriausybei galas. Ir ne tik čia, skersai išilgai. Velniškas būdas
atsikratyti mulkių diktatorių, bet variantas. Šiaurės Korėja, Rusija...
— Palauk, Kim Čen Unas? Miręs? Kada?
— Prieš dvi savaites. Tvirtina, kad jis gyvas, bet tai burbulas. Gali nešti į
banką. Jeigu dar rasi kokį atidarytą. Tačiau didžiausia sensacija ne čia.
Virusas mutavo, Arlise. Karnegis — Jungtinių Valstijų prezidentas dienai?
Na, trims dienoms. Jam atsivėrė opos, opos ant viso kūno, netgi delikačiose
angose, dar net nepasirodžius pirmiesiems Pražūties simptomams. Jis buvo
itin saugomas visą parą, septynias dienas per savaitę, tris kartus per dieną
tikrinamas, bet vis tiek neišsisuko.
— Vadinasi, jis mutavo...
— Atgal prie lentos, kur du milijardai ir vis daugėja. Bet didžiausia
naujiena yra tokia: niekas nežino, kas čia per velnias. Paukščių gripo
atmaina? Mėšlas.
— Kaip suprasti? — pareikalavo paaiškinti Arlisė. — Jie nustatė
padermę. Nulinis pacientas...
— Šūdas, Arlise. Tas Brukline miręs vyrukas galbūt pirmas, bet Pražūtis
nėra joks paukščių gripas. Paukščiai neužsikrėtė. Tikrino pertikrino vištas ir
fazanus, visokius plunksnotus mūsų bičiulius, ir nieko. O keturkojai
gyvūnai? Gyvena sau sveiki ir laimingi. Tik žmonės. Krinta tik žmonės.
Gerklė gniaužėsi, bet Arlisė išstūmė žodžius:
— Biologinis ginklas? Terorizmas?
— Jokių žinių apie tai, tiesiog nada5, ir galiu lažintis iš dailios tavo
subinytės, kad ieškojo. Kad ir kas čia yra, niekada anksčiau nesusidurta.
Kas lieka valdžiai? Meluoja, stengiasi nekelti panikos. Ką gi, velniai rautų.
Panika kilo.
— Jeigu jie nenustato viruso, negali sukurti vakcinos.
— Bingo, — Čakas pakėlė pirštą ir nupiešė ore varnelę. — Jie sugalvojo
naują kursą, kuris nekelia pasitikėjimo. Girdžiu tauškiant, kad kariuomenė
apsupa ir ištraukia iš namų nejaučiančius simptomų žmones, varo juos į
tokias vietas kaip Varno Uola ar Detriko fortas6. Bus įrengti patikros
punktai, iššluotos apylinkės, uždarytos gyvenvietės. Jeigu rengiesi išvykti iš
Niujorko, cukreli, pasiskubink.
— Kas pranešinės naujienas? — jai susigniaužė skrandis. — Ir kaip
kalbėsiuosi su tavim kiekvieną dieną?
— Manau, dar yra laiko, kol pasibels į duris, ir turiu liuką pasprukti.
Jeigu panaudosi šitą informaciją, Arlise, nedaryk kvailystės, išnyk. Pasiimk
atsargų, kiek gali panešti, ir spruk iš miesto. Tiesiog nekvailiok.
Čakas nutilo ir vėl jai nusišypsojo.
— Ir ta nata. Pavaryk, Frenkai!
Arlisė užmerkė akis, liūdnai sukrizeno, išgirdusi Sinatrą užkrankiant
„Niujorkas, Niujorkas“.
— Taip, perduodu žinią.
— Tikrai perdavė. Liesas berniūkštis iš Hobokeno. Ei, aš irgi liesas.
Sutinki, ar ne? Hobokenas.
Plati šypsena niekur nedingo, bet Arlisė žvelgė į Čako akis, jo įdėmų ir
rimtą žvilgsnį.
— Aha, padariau ten klaidelę prieš milijoną metų.
— Podokenas Hobokenas. Ne koks Parko Aveniu, bet jo vaikinui
numeris vienas tikrai pasisekė. Tai va, rišu. Programišinau iki trijų ryto. O
trečia ryto jau vėloka net tokiam vyrukui. Lik ant žemės.
— Tu taip pat, Čakai.
Ji baigė pokalbį ir išsitraukė Hobokeno žemėlapį.
— Parko Aveniu, — sumurmėjo. — Radau. Galbūt pirmas Parko Aveniu
numeris? Arba... Parko bulvaras kerta Pirmąją gatvę. Parko ir Pirmosios
sankryža trečią ryto, jeigu pavyks ištrūkti iš Manhatano.
Ji atsistojo, pažingsniavo, stengdamasi įsisąmoninti viską, ką sužinojo iš
Čako. Pasikliovė juo... Beveik viskas, ką iki to ryto jai pasakė, vėliau
pasitvirtino. O tai, kas nebuvo oficialiai patvirtinta, nukeliavo į anoniminių
šaltinių pranešimų kategoriją.
Du milijardai mirusių. Virusas mutavo. Dar vienas miręs prezidentas.
Reikia pašniukštinėti apie Selę Makbraid, žemės ūkio sekretorę, kuri, pasak
Čako, prisaikdinta prezidente. Bus pasirengusi, jei ir kai bus paskelbta apie
valdžios pasikeitimą.
Jeigu paleistų reportažą apie tai, uniformos — arba vyrai juodais
drabužiais — tikrai sulėktų į stotį. Išsivestų ją apklausti arba visai nutildytų.
Ankstesniame pasaulyje ji rizikuodavo būti apklausiama, rizikuodavo, kad
atsidurs teisme gindama savo informacijos šaltinį. Tik pasaulis šiandien
nebe toks.
Ji liks prie oficialiai patvirtintų pranešimų ir savo pastebėjimų. Tada
parašys pranešimą iš Čako žvalgybos duomenų. Reikia perkošti internetą...
Mažoji Freda galėtų jai padėti. Jeigu pavyktų surasti dar bent vieną šaltinį,
kad ir iš tinklo gelmių, apsaugotų save ir Čaką. Ir stotį.
Arlisė žinojo, kad esama žmonių, priklausomų nuo žinių laidų, kad ieško
jose pagalbos, vilties, tiesos, kai tik ji sugeba jiems duoti. Atsisėdusi
prisipylė kavos, parašė straipsnį, patobulino, perrašė ir išspausdino. Paprašė
Fredą suvesti pranešimą į suflerį.
Kopiją nusinešė drabužinėn, iš kurios pasiėmė švarkelį ir nuėjo pati
pasidažyti ir susišukuoti. Pasaulis gal ir baigiasi, bet ji stengsis atrodyti
profesionaliai, skaitydama profesionaliai parengtus pranešimus.
Studijoje Arlisė rado vietoje nerimstančią raudonplaukę Mažąją Fredą,
čiauškančią su liūdno žvilgsnio operatoriumi.
— Labas, Arlise! Dirbai susikaupusi, tai nenorėjau trukdyti. Gavau
obuolių ir apelsinų, palikau poilsio kambaryje.
— Kur tu randi tokių dalykų?
— O, tik reikia žinoti, kur ieškoti.
— Džiaugiuosi, kad tau pavyksta. Gali suvesti mano tekstą?
— Tai žinoma, — tarė ir pritildžiusi balsą pridūrė: — Stivo nuotaika
prasta. Vakar vakare pamatė, kaip kažkoks kvailys šovė į šunį. Kol
nusileido į gatvę, tas tipas jau buvo dingęs, o šuo neišgyveno. Kodėl
žmonės šitaip baisiai elgiasi?
 — Nežinau. Bet yra tokių žmonių kaip Stivas, kurie nusileidžia į gatvę
padėti šuniui, ir tai kita pusė.
— Tai jau taip. Galbūt man pavyktų rasti jam šunį? Dabar tiek daug
benamių.
Nespėjus Arlisei atsakyti, Mažoji Freda išmovė vykdyti Arlisės
užduoties.
Arlisė nuėjo už diktoriaus stalo, pasitaisė ausinę.
— Girdite mane?
— Taip, Arlise.
— Labas rytas, Kerole. Turiu dešimt sunkių minučių, kitas dešimt
šviesių. Mažoji Freda ruošia.
Jie pasikalbėjo apie pranešimų eigą, pridūrė dar vieną Kerolės ir Džimo
rašytą pranešimą, sukūrė įžanginį pasakojimą ir pabaigą — ketino užbaigti
vienaragiu. Apskaičiavo, kad susidarys visa pusvalandžio trukmės laida.
— Kai visa tai pergyvensim, Arlise, — tarė Džimas jai į ausį, — ir
pasaulis vėl atgaus protą, kiek tai įmanoma, — tu lieki už diktoriaus stalo
„Vakaro prožektoriuje“.
Svarbi persona, galvojo ji. Ir prisiminė, ką sužinojo iš Čako. To niekada
nebus.
— Tikiuosi, kad nepamirši.
— Iškilmingai prisiekiu.
Freda padėjo išspausdintą lapą ir puodelį vandens.
— Ačiū.
Arlisė apžiūrėjo savo veidą, palygino tankių rudų plaukų ševeliūrą. Kai
sulaukė įspėjimo, jog liko trisdešimt sekundžių, pasikartojo keletą
greitakalbių. Likus dešimčiai sekundžių, atlošė pečius, penkioms — pakėlė
galvą į kamerą ir laukė, kol Stivas duos ženklą pradėti.
— Labas rytas. Aš — Arlisė Reid iš Niujorko, su jumis „Ryto žinios“.
Šiandien, Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, mirties atvejų nuo
H5N1-X skaičius prašoko milijardą penkis šimtus milijonų. Vakar
prezidentas Karnegis susitiko su PSO ir LKPC pareigūnais, tarp jų buvo šių
organizacijų vadovai ir mokslininkai, kurie dirba dieną naktį, kad kuo
greičiau sukurtų vakciną prieš virusą.
Meluoju, pagalvojo pasakodama toliau. Meluoju, nes bijau pasakyti tiesą.
Meluoju, nes bijau.

4 Five-by-five — radijo ryšio terminas, reiškiantis „garsiai ir stipriai“.

 5 Nieko (isp.).
6 Raven Rock — atominis bunkeris Pensilvanijoje, dar vadinamas požeminiu Pentagonu. Detriko
fortas buvo JAV biologinio ginklo programos centras, dabar ten JAV kariuomenės sveikatos
vadovybė.
 KETVIRTAS SKYRIUS

Kol Arlisė skaitė žinias, Leina žvelgdama pro langą klausėsi vienos
bjaurios naujienos po kitos bjaurios naujienos. Jai patiko lofto langai nuo
grindų iki lubų, patiko stebėti savo kaimynystę. Kiek kartų ji arba Maksas
lėkė kitapus gatvės į mažą kepyklėlę šviežių riestainių? Dabar vietoj
vitrinos su gundomais kepiniais ir pyragais stiklą dengė lentos su šlykščiais
grafičių užrašais.
Ji nukeliavo žvilgsniu iki mažos krautuvėlės ant kampo, kur dažnai
pajuokaudavo su linksma moterimi už prekystalio. Dorise, prisiminė Leina.
Ta moteris vardu Dorisė, visada užsivožusi baltą kepuraitę ant standžių
standžiausių žilų garbanų ir lūpas pasidažiusi ryškiai raudonai.
Bet užvakar, pažvelgusi pro tą patį langą, vietoj mėgstamos šeimai
priklausančios krautuvėlės pamatė plytų, teberusenančių lentų ir stiklo
duženų krūvą.
Aišku, piktdžiuga, ne kas kita.
Tiek daug parduotuvių ir restoranų, kuriuose juodu su Maksu
lankydavosi ir kuriais mėgaudavosi, dabar buvo uždaryta arba nusiaubta
plėšikautojų ir vandalų.
Kiti jų namo loftai ir butai buvo ištuštėję arba gerai užrakinti. O tuose
užrakintuose gyvieji ar mirusieji?
Šaligatviu šįryt niekas nepraėjo. Netgi tie, kurie kartais išdrįsdavo
ieškotis maisto ar būtiniausių atsargų ir vėl skubiai užsirakindavo.
Nepravažiavo nė vienas automobilis.
Jie išeidavo naktį, su tamsa. Pasivadinę reideriais. Jiems geriau tiktų kitas
pavadinimas, svarstė Leina. Išlėkdavo rujomis kaip pasiutę vilkai,
riaumodavo motociklais gatvėmis. Šaudydavo, svaidydavo akmenis ir
padegamąsias bombas pro langus. Daužė, degino, plėšė ir kvatojosi.
Užvakar, pažadinta riksmų ir šūvių, Leina surizikavo pasižiūrėti. Pamatė
reiderių šutvę vos per vieną namą nuo jų pastato. Stebėjo, kaip du
susiginčija, susimuša, išsitraukia peilius, o kiti apsupę ragina: „Kraujo!“
Paliko nugalėtąjį nukraujuoti gatvėje, prieš tai dar suspardę, sutrypę.
Maksas iškvietė policiją. Augančios jo paties galios padėjo sustiprinti
signalą, nes telefonų — laidinių ir mobiliųjų — ryšys neretai trūkinėjo.
Pareigūnai atvyko apsirengę riaušių malšinimo apranga praėjus gerai
valandai po skambučio. Sukišo kūną į maišą ir išsivežė, net nesivargino
užeiti ir apklausti jos ar Makso.
Leina matė kraujo dėmę gatvėje pro savo langą.
Kaip pasaulis galėjo virsti tokiu tamsiu, tokiu žiauriu, kai tuo pat metu iš
jos ėmė sklisti tokia šviesa? Ji jautė, kaip šviesa pražysta, kaip ji auga, jautė
užplūstančią galią kiekvieną kartą, kai jai atsiverdavo.
Ji žinojo, kad ir Maksas jaučiasi taip pat, patiria tą galių skleidimąsi,
vėrimąsi.
Ir pati matė, kad atsirado kitų, panašių į juos. Kartą stebėjo, kaip moteris
nušoka nuo stogo kitapus gatvės. Ne iš nevilties, bet smagiai pasklandyti
didžiuliais sparnais. Arba kaip tas berniukas, ne daugiau dešimties, tursena
gatve ir degioja žibintus savo rankų mostais.
Leina matė šokančias švieseles, stebėjo, kaip šios visai priartėja prie jos
lango, net galėjo įžiūrėti figūrėles — moters ir vyro. Stebuklai, galvojo ji. Iš
savo lango mato stebuklus. Ir žvėriškumą. Žmonių žiaurumą, pasiutusiomis
akimis šėlstantį su šautuvais, peiliais. Juoduosius magus, kurie svaidė
mirtinus ugnies kamuolius ar parblokšdavo žmones juodais prakeiksmo
žodžiais.
Todėl nors jos šviesa augo, pasaulis merdėjo prieš akis.
Neramia širdimi Leina prisiminė skaičių, kurį minėjo ta moteris per
žinias. Daugiau kaip pusantro milijardo mirusių. Pusantro milijardo
gyvybių sunaikino ne teroristai, ne bombos, tankai ar bepročių ideologija, o
virusas, mikrobai, kažkokios mikroskopinės dalelės, kurias mokslininkai
abejingai užšifravo raidėmis ir skaičiais. O žmonės — daug aiškiau, Leinos
nuomone, — pavadino Pražūtimi.
Arlisė Reid dabar buvo pagrindinis Leinos ryšys su pasauliu už lofto
sienų. Ji kabinosi į tas kasdienes žinias, nes kalbėdama apie siaubą
žurnalistė atrodė tokia rami, tokia neįmanomai rami.
Ir viltį, priminė sau Leina. Nenuilstamą darbą ieškant vaisto. Bet netgi
kai jis atsiras — jeigu atsiras? — niekas niekada nebebus, kaip buvo.
Pražūtis skleidė savo nuodus neapsakomai greitai, o magija, tamsioji ir
šviesioji, skubėjo užpildyti mirties paliktą tarpą. Kuo visa tai baigsis?
 — Leina, pasitrauk nuo lango. Nesaugu.
— Aš jį uždengiau. Niekas nemato, kas viduje.
— Tai gal ir nuo kulkų apsaugojai? — Maksas priėjo prie jos, apglėbė iš
nugaros.
Ji atsigręžė, stipriai užsimerkė.
— O, Maksai. Kaip tai nutiko? Vakaruose virsta dūmai. Beveik nematyti
dangaus. Niujorkas miršta, Maksai.
— Žinau.
Apkabinęs ją žvelgė virš moters galvos į dūmus, į tai, kas priminė
pilkame danguje ratu besisukančius juodus paukščius.
— Pagaliau susisiekiau su Eriku, — pasakė jis.
Leina greitai atsitraukė. Maksas jau ne vieną dieną mėgino pasiekti savo
jaunėlį brolį.
— Ačiū Dievui! Ar jis sveikas?
— Taip. Bet ir jam nepavyko surasti mūsų tėvų. Jie keliavo po
Prancūziją, kai tai ištiko... Nėra kaip susižinoti. Nesugebu taip toli pasiųsti
signalo. Kol kas.
— Žinau, kad jiems viskas gerai. Tiesiog žinau. Kur Erikas?
— Vis dar Pensilvanijoje, bet sako, kad ten riesta, šiąnakt bandys sprukti.
Trauks į vakarus, kuo toliau nuo miesto. Surinko grupę žmonių, kaupia
atsargas. Jam pavyko perduoti man koordinates, kol dar nenutrūko signalas.
Neišlaikiau ilgiau.
— Svarbu, kad pavyko jį pasiekti ir jis sveikas, — Leina įsikibo į tą žinią
ir į Makso rankas. — Nori keliauti jį surasti?
— Turime trauktis iš Niujorko, Leina. Pati sakei, miestas miršta.
Ji dirstelėjo į langą.
— Gyvenau čia visą savo gyvenimą, — atsakė. — Dirbau, sutikau tave.
Bet čia nebe mūsų namai. O tau reikia rasti brolį. Keliaujam jo ieškoti.
Apsidžiaugęs, kad ji supranta, Maksas pasidėjo skruostą ant Leinos
viršugalvio. Jis rado vietą šiame mieste, laikė jį savo galios centru, nes čia
pradėjo rašyti, čia atrado savyje stebuklingas savybes. Čia jis iš tiesų
pradėjo tyrinėti, praktikuoti galią, kurti pasitenkinimą keliančią karjerą. Čia
jis sutiko Leiną ir čia pradėjo kurti bendrą gyvenimą.
Tačiau dabar miestas dega ir kraujuoja. Matė pakankamai, kad suprastų,
jog likę čia nugarmės į pragarą kartu su juo. Jei kuo ir rizikuotų, tiktai ne
Leina.
— Man reikia susirasti Eriką, bet tu, tavo saugumas, man svarbiausia.
 Leina pasuko galvą ir brūkštelėjo lūpomis per jo kaklą.
— Mes saugosime vienas kitą. Galbūt kada nors sugrįšime, padėsime
atstatyti miestą.
Jis nieko neatsakė. Buvo išėjęs gatvėn ieškoti būtiniausių daiktų. Viltis,
kad kada nors čia sugrįš, išsisklaidė.
— Vieno Eriko grupės nario šeima turi namelį Alegano kalnuose, jie
traukia tenai. Gana atoki vietovė.
Maksas toliau žiūrėjo pro langą, kur paukščiai — ar tik jų ne daugiau? —
suko ratus kylančiuose dūmuose.
— Ten, toliau nuo gyvenamų vietovių, turėtų būti saugu. Sužymėjau
žemėlapyje maršrutą.
— Iš čia — tolimas kelias. Patikimoji Arlisė Reid pranešė, kad tuneliai
atkirsti. Ir kariuomenė stato užtvaras, stengiasi sulaikyti žmones.
— Mes prasiveršime, — tarė Maksas ir atitraukęs suėmė Leiną už pečių,
perbraukė delnais per jos rankas, tarsi norėdamas įkvėpti savo ryžto. —
Prasiveršime. Susikrauk, ko reikia, kas būtiniausia. Aš einu paieškoti
produktų. Tada nuvarysime mašiną — pamestų daugybė. Sugebėsiu užvesti.
Jis pažvelgė sau į rankas.
— Sugebėsiu. Trauksime į šiaurę, pasieksime Bronksą.
— Bronksą?
— Didžiausia problema yra tuneliai ir tiltai. Reikia persikelti per
Harlemo upę, bet žmonės kalba, kad keliaujančių į Bronksą,nestabdo.
— Kaip ten pakliūsime?
— Greičiausiai kirstume Parko Aveniu tiltu. — Maksas daug dienų
tyrinėjo žemėlapį. — Ten geležinkelis, bet furgonas ar visureigis įveiktų.
Tilto ilgis vos daugiau kaip trys šimtai pėdų, todėl vienas du ir atsidurtume
kitoje pusėje. Privalome nešdintis iš Niujorko. Laukia dar blogiau, Leina.
— Žinau. Jaučiu, — ji sugriebė Makso ranką ir pasisuko į televizorių. —
Arlisė sako, kad vyriausybė, mokslininkai, visi oficialūs asmenys teigia, jog
iki vakcinos liko nedaug, bet aš to nejaučiu. Nejaučiu, Maksai, kad ir kaip
norėčiau.
Apsisprendusi Leina atsitraukė.
— Sukrausiu daiktus. Mums daug nereikės.
— Įdėk šiltų drabužių, — priminė jis, — ir apsirenk ką nors, su kuo
galėtum judėti, prireikus — bėgti. Įsidėsime ir maisto, bet ir to
neprisikraukime. Prožektoriai, atsarginės baterijos, vanduo, pora apklotų.
Daugiau atsargų susirasime, kai išvažiuosime į kelią.
 Ji nužvelgė sienas su lentynomis nuo lubų iki grindų, su tūkstančiais
knygų, ant kai kurių — Makso pavardė. Maksas supratęs patraukė pečiais.
— Aš vis tiek jas jau perskaičiau. Einu, surasiu porą kuprinių. O tu tuo
metu sukrauk mums vieną krepšį.
— Tik nerizikuok.
Jis suėmė delnais jos veidą ir pabučiavo.
— Grįšiu po valandos.
— Būsiu susiruošusi, — pasakė, bet neišlaikiusi įtampos suturėjo jį dar
sekundei. — Gal tiesiog einam dabar, Maksai, kartu? Gausime viską, ko
reikia, kai tik išsinešdinsime iš miesto.
— Leina, — jis pabučiavo jai į kaktą, — daug žmonių, kurie išėjo
nepasirengę, atsisveikino su gyvybe. Mes elgsimės atsargiai, viską darysime
apgalvoję. Šiltų drabužių, — pakartojo jis, tada apsirengė savo striukę,
užsitraukė slidinėjimo kepuraitę. — Duok valandą. Ir užsirakink duris man
išėjus.
Kai Maksas išėjo, ji užrakino spynas, kurias mylimasis įtaisė prasidėjus
tai beprotybei.
Jis sugrįš, kalbėjo Leina sau. Jis sugrįš, nes yra protingas ir greitas, nes
turi savyje galios. Nes niekada nepaliktų jos vienos.
Leina nuėjo į miegamąjį ir nužvelgė spintą. Jokių gražių ir valiūkiškų
suknelių, jokių stilingų batelių ar seksualių aulinių. Pajuto, kaip suspaudžia
širdį. Tikriausiai Maksas tą patį pajuto supratęs, jog reikės palikti
biblioteką.
Būtinybė reiškia, kad teks atsisveikinti su mėgstamais daiktais, bet ne
vienam su kitu.
Ji rinko nertinius, marškinėlius, šiltas apatines ir vilnones kelnes, džinsus,
flanelinius marškinius, kojines ir apatinius. Vieną antklodę, vieną didelį
apklotą, du rankšluosčius ir krepšelį tualeto reikmenims.
Vonioje atsiduso prie odos ir plaukų priežiūros produktų, makiažo
priemonių ir aliejų kolekcijos. Įtikino save, kad vienas vienintelis mėgstamo
drėkiklio buteliukas yra būtinybė.
Išėjo iš vonios į svetainę kaip tik tuo metu, kai Arlisė Reid baigė laidą
reportažu apie nuogą moterį, atjojusią į Madisono aikštę vienaragiu.
— Tikiuosi, tai tiesa, — sumurmėjo Leina, paskutinį kartą išjungdama
televizorių.
Pagauta jausmo išsirinko mėgstamiausią savo ir Makso nuotrauką. Joje
jis stovėjo už nugaros ją apkabinęs, Leina buvo sukryžiavusi savo rankas
ant Makso rankų. Maksas vilkėjo juodus džinsus ir mėlynus marškinius
atraitotomis iki alkūnių rankovėmis, ji — plevenančią vasarinę suknutę.
Juos supo sodri Centrinio parko žaluma.
Leina įkišo nuotrauką tarp rankšluosčių su visais rėmeliais. Ir įmetė
pirmą jo išleisto romano „Karalius žynys“ egzempliorių.
Viltingai nuėjo į kabinetą ir paėmė Makso atmintuką, į kurį automatiškai
keldavo tai, ką rašė. Vieną dieną, kai pasaulis atgaus sveiką nuovoką, jam
šito prireiks.
Paėmė du žibintuvėlius, laikytus siauroje virtuvės spintelėje, atsarginius
elementus. Įsidėjo vakar iškeptos savo duonos, maišelį makaronų, ryžių,
savo pačios sudžiovintų žolelių, kavos, arbatos. Į šaltkrepšį minkštomis
sienelėmis įsidėjo šiek tiek gendančių produktų ir šaldytų vištos krūtinėlių.
Jiems bent jau kurį laiką nereikės badauti.
Išvyniojo savo peilius, nuostabiuosius japoniškus peilius, kuriems daug
mėnesių taupė, bet vertėjo. Ko gero, visų nepasiims, bet palikus labiau
skaudėtų širdį, nei atsisveikinus su spinta. Be to, tai įrankiai.
Suvyniojusi juos pasidėjo į šalį. Čia jos įrankiai, pagalvojo, todėl nešis
savo kuprinėje. Jos įrankiai, jos našta.
Kad ir atrodė kvaila, grįžo į miegamąjį, tvarkingai paklojo lovą, sudėliojo
pagalvėles. Apsirengė šiltais drabužiais, apsimovė storas kojines, apsiavė
tvirtus aulinius.
Kai išgirdo Makso beldimą — septynis stuktelėjimus, trys trys vienas —
nuplasnojo prie durų ir atstūmė skląsčius. Tada puolė jam į glėbį.
— Neleidau sau nerimauti, kol buvai išėjęs, — pasakė įtraukdama Maksą
vidun. — Viskas sukilo ir nusileido, kai išgirdau tavo beldimą.
Akys priplūdo ašarų, mergina sudrebėjo — ir prapliupo juoktis, kai jis
šypsodamasis atkišo jai vyšnių spalvos kuprinę su rožiniais krašteliais.
— Tau patinka rožinė. Radau vieną.
— Maksai.
Pamirksėjusi, kad dingtų ašaros, ji paėmė kuprinę ir tarė: — Oho, jau
sunki.
— Iškart ir prikroviau, tavo ir savo kamufliažinę.
Tik nepaminėjo, kad jo kuprinėje yra ir 9 mm kalibro pistoletas su
keliomis šovinių apkabomis, kurias aptiko nusiaubtame sandėlyje.
— Kiekvienam įdėjau daugiafunkcį įrankį ir vandens filtravimo rinkinį,
porą elastinių virvių.
Jis nusitraukė kepurę, persibraukė pirštais per plaukus ir pridūrė:
 — Mes niujorkiečiai, Leina. Miestiečiai. Ten, nepažįstamame krašte,
būsime pašaliniai.
— Būsime kartu.
— Neleisiu, kad tave kas nors nuskriaustų.
— Gerai. Aš irgi neleisiu.
— Susikraukime, kas liko. Gali tekti paėjėti pėstiems, kol rasime tinkamą
mašiną. Noriu išsigauti iš Niujorko dar nesutemus.
Kai pildė kuprines, Maksas pastebėjo Leinos peilių rinkinį.
— Visus?
— Nepaėmiau net poros manolų7. Skaudu, Maksai. Skaudu.
Maksas pagalvojo, tada išsirinko butelį vyno iš lentynos ir įbruko į savo
kuprinę.
— Manau, teisinga.
— Taip. Peilį turi prie diržo. Juk ten peilio makštis, ar ne?
— Tai įrankis. Ir atsargumo priemonė, — pridūrė, kai ji nieko neatsakė.
Po kurio laiko atitraukė kuprinės priekinės kišenės užtrauktuką, išėmė
ginklą ir dėklą.
Sukrėsta pamačiusi ginklą mylimojo rankose Leina žengė atatupsta.
— O, Maksai. Tik ne tai. Mes visada buvome vienos nuomonės apie
šaunamuosius ginklus.
— Keliaujam į nepažįstamą kraštą, Leina, pavojingą kraštą, — pasakė
prisisegdamas dėklą prie diržo. — Tu beveik dvi savaites niekur nebuvai
kojos iškėlusi, — ir paėmęs jos ranką suspaudė: — Pasikliauk manimi, tai
būtina.
— Aš pasitikiu tavimi. Noriu iš čia ištrūkti, Maksai, atsidurti ten, kur
ginklai nereikalingi, o peiliai nereiškia pasirengimo gintis. Keliaujam.
Tiesiog keliaujam.
Jau ketino vilktis kašmyro paltą — mėlyną, kaip jos akys, — kurį
Maksas padovanojo per Kalėdas, bet jam papurčius galvą pasiėmė
neprapučiamą striukę su gobtuvu. Bent jau neprieštarauja dėl kašmyro
šaliko, kuriuo apvijo kaklą.
Maksas padėjo užsikelti ant pečių kuprinę.
— Paneši?
Leina sugniaužė kumštį, sulenkusi ranką per alkūnę.
— Esu miestietė, kuri lankosi sporto klube. Lankėsi bent jau.
Taip tarusi, paėmė rankinę ir užnėrė diržą per krūtinę.
— Leina, nereikia...
 — Aš palieku virtuvės kombainą, ketinį puodą, vos vieną kartą avėtus
aukštaaulius labutinus8, bet savo rankinės nepaliksiu.
Pakrutinusi pečius, kad geriau gulėtų kuprinė, metė į Maksą įžūloką
žvilgsnį:
— Pražūtis ar ne, viskam yra ribos, Maksai. Viskam yra ribos.
— Ar kalbi apie tuos, kuriais avėdama atėjai į mano darbo kambarį...
apsirengusi mano marškinius?
— Taip. Vadinasi, avėjau dukart.
— Man jų trūks ne mažiau už tave.
Kaip gera, galvojo ji, kad abu prieš palikdami namus rado pretekstą
nusišypsoti.
Jis pakėlė Leinos sukrautą krepšį. Atidarė duris.
— Judėsime į šiaurę, — pasakė, — kol rasime furgoną ar visureigį.
Leina tiktai nelinksmai linktelėjo. Jie pasuko į laiptinę aikštelės gale.
Paskutinio buto durys prasivėrė.
— Neikite ten.
— Nesustok, — paragino Maksas, kai Leina stabtelėjo.
Durys prasivėrė šiek tiek plačiau. Pro tarpą ji pamatė moterį, kurią įprato
vadinti Mišele. Kaimynė dirbo reklamos srityje, buvo paveldėjusi šeimos
turto, išsiskyrusi, gyveno aktyvų socialinį gyvenimą. Dabar pasišiaušę
Mišelės plaukai styrojo ant galvos kaip stipraus vėjo suvelti. Už jos buvo
matyti indų, pagalvių ir nuotraukų krūvos.
— Neikite ten, — pakartojo ji, — tenai tyko mirtis, — perspėjo ir
klaikiai išsišiepusi pakrutino pirštus. — Ji negali sustoti! Tiesiog negali
sustoti! Mes čia visi išprotėjom. Visi. Išprotėjom. Čia.
Mišelė užtrenkė duris.
— Ar negalim jai kuo nors padėti? — paklausė Makso Leina.
Maksas paėmė ją už rankos ir trūktelėjo prie laiptų.
— Nesustok.
— Ji viena iš mūsų, Maksai.
— Deja, kai kurie iš mūsų nesugebėjo susitvarkyti su tuo, kas apsivertė
juose. Išprotėjo kaip Mišelė. Nors ir turi imunitetą prieš virusą, vis vien yra
pasmerkti. Tokia realybė, Leina. Nesustok.
Iš trečio aukšto jie nusileido į siaurą vestibiulį.
Pašto dėžutės išlaužytomis durelėmis, kyšančiomis kaip liežuviai. Sienos
nuterliotos grafičiais. Dvokia senu šlapimu.
— Nežinojau, kad vandalai buvo patekę į namą.
 — Iki antro aukšto, — paaiškino Maksas. — Dauguma gyventojų pabėgo
anksčiau. Vargu ar pastate žemiau trečio aukšto kas nors gyvena.
Jie išėjo į blausią žiemos saulėkaitą, žvarbų vėją. Leina užuodė dūmų ir
pelenų, supuvusio maisto ir, kaip vadino, mirties tvaiką. Ji nebesustojo,
nieko nekalbėdama spėriai žengė per kadaise buvusį jų gatvelių, krautuvėlių
ir kavinių pasaulėlį. Dabar apleistos gatvės buvo nusiaubtos, sugriautos,
riogsojo palikti automobiliai. Siaubingoje tyloje aidėjo jų žingsniai.
Leina ilgėjosi miesto automobilių triukšmo, pypsėjimo, balsų muzikos.
Gedėjo jos traukdama į šiaurę.
— Maksai, Viešpatie, Maksai, tame automobilyje žmonių kūnai!
— Kai kas apsirgęs nepajėgė išlipti ar nuvažiuoti į ligoninę, bet vis tiek
bandė. Matau vis daugiau tokių kiekvieną kartą, kai išeinu. Negalim sustoti,
Leina. Mes niekuo negalime jiems padėti.
— Atrodo neteisinga juos taip palikti, bet viskas čia neteisinga. Net jeigu
rytoj ims dalyti vakciną... — Maksui patylėjus ji suprato taip pat, kaip lyg
būtų pasakęs. — Tu netiki, kad sukurs vakciną.
— Man atrodo, kad mirusių daugiau nei pranešama ir mirs dar daugiau.
Man regis, net nepriartėjome prie vaistų išradimo.
— Negalime taip galvoti, Maksai, negalime...
Jai bekalbant mergina, ne vyresnė nei penkiolikos, iššoko iš iškultos
vitrinos su išsipūtusia kuprine ant pečių. Leina žiojosi kaip nors tą vaiką
nuraminti, bet mergina šypsodamasi iš už diržo išsitraukė dantytą peilį.
— Metat kuprines, krepšius ir maunat iš čia, aišku? Tada liksite sveiki.
Sukrėsta ir išsigandusi Leina atšlijo. Maksas atsistojo priešais ją.
— Padaryk mums paslaugą, — pasiūlė jis merginai, — apsisuk ir eik
savo keliais.
Mergina iš po vilnonės kepuraitės styrančiais nublukusiais plaukais
šniojo peiliu per orą. Ašmenys sušvilpė tyloje.
— Tavo kalė nebus tokia graži, kai paliksiu kelias skyles. Mesk savo
šlamštą, jei nenori kraujo.
Kai mergina puolė užsimojusi peiliu, Leina reagavo instinktyviai. Ištiesė
priešais save ranką, baimė suklykė galvoje.
Iš skausmo išsiplėtusiomis akimis mergina atšoko ir suriko. Tų kelių
sekundžių Maksui užteko išsitraukti pistoletą iš dėklo prie šono.
— Pasitrauk. Nešdinkis.
— Tu viena iš jų, — neapykantos sklidinos akys nukrypo į Leiną. — Tu
žavėtoja. Tu tai padarei. Tu viską padarei. Tu esi šlykštynė, — nusispjovė
sau po kojomis ir spruko.
— Maksai, o dangau...
— Greičiau! Ji gali turėti bendrų.
Leina pasileido bėgti ir pastebėjo, kad ginklo Maksas neįsikišo.
— Palauk, ką ji turėjo galvoje saky...
— Vėliau. Žiūrėk, tas sidabrinis visureigis. Matai?
Ji pamatė automobilį sedano sugurintu buferiu. Taip pat ir priešais jį ant
gatvės tįsančius kūnus. Maksas įsibruko ginklą į dėklą ir sugriebė ją už
rankos. Jai teko pasileisti visu greičiu, kad spėtų su ilgesniais mylimojo
žingsniais.
— Maksai. Ten kraujas...
Balos gėrėsi į grindinį.
— Nekreipk dėmesio.
Kai jis traukė automobilio dureles, tylą perskrodė variklio plerpimas.
— Šok!
Leinai teko peržengti kraujo klaną ir negyvėlį, kad pakliūtų į mašiną.
Tačiau negalėjo neišgirsti riksmo ir šautuvo pokštelėjimo, kai sėdėjo
tirtėdama, kol Maksas bruko kuprinę į galą ir sėdosi už vairo. Ji matė, kaip
krepšys krinta ir pašoka ant tuščios sėdynės.
Skimbtelėjo eilė spalvotų plastiko žiedelių, kai ištiesė ranką prie starterio.
Iš už kampo išniro motociklas ir pasileido jų pusėn. Mergina važiavo
apsikabinusi vyrą, kurio juodus plaukus su raudonomis sruogelėmis plaikstė
vėjas.
— Griebkite žavėtojus! — suklykė mergina. — Žudykite!
Keturių ar penkių žmonių grupelė išlėkė paskui motociklą ir ėmė šaudyti
į visureigį. Prakaitas žliaugė Makso veidu, jis sukando dantis.
— Nagi, judinkis, — ragino jis variklį.
Pagalvojusi apie gyvenimą, kurį galėjo kartu nugyventi, pasaulį, koks jis
galėjo būti, Leina užmerkė akis. Bent jau mirs kartu, pagalvojo griebdama
mylimojo ranką.
Variklis atgijo. Maksas patraukė svirtį į važiavimo padėtį ir nuspaudė
greičio pedalą.
— Laikykis, — įspėjo, sukiodamas vairą, cypindamas padangas, kad
išvengtų gaujos.
Leina pašoko, kai kulka sutrupino šoninį veidrodėlį, visureigis smarkiai
kliudė kelkraštį, atsimušė. Tada brūkštelėjo per kitą paliktą automobilį, ir
Maksas numynė pedalą iki dugno.
 Jie lėkė gatve persekiojami motociklo.
Maksas nelėtino privažiavęs bet kur numestus automobilius ar nuolaužas,
nardė tarp jų pavojingu greičiu. Žiro kibirkštys metalui braukiant per
metalą. Leina surizikavo atsigręžti.
— Jie priartėjo, Viešpatie, Maksai, mergina — ta pati — laiko ginklą.
Ji...
Ore ėmė švilpti kulkos. Išgirdo dūžtant stiklą.
— Galinis žibintas, — niūriai pakomentavo Maksas, kirto kampą
Penktojoje ir pasišokinėdamas toliau stūmėsi į rytus. — Leina, man reikia
sumažinti greitį. Teks nardyti tarp paliktų mašinų. Motociklas
manevringesnis. Padaryk tą patį, ką padarei ten, gatvėje.
Apimta panikos Leina prisispaudė delnus prie galvos.
— Aš nežinau, ką padariau. Buvau išsigandusi.
Maksas pasuko vairą, vėl ištiesino, peršoko per jau sutraiškytą paštininko
dviratį.
— Dabar baisu? Numušk juos, Leina. Numušk, nes bijau, kad mums
nepavyks.
Kulka kliudė galinio vaizdo veidrodėlį, suskaldė į šipulius. Leina ištiesė
ranką ir sviedė ja savo baimę.
Priekinis motociklo ratas staiga sustojo, galinis — pakilo. Mergina
persivertė per vairuotoją. Leina išgirdo jos riksmą, o tada persekiotoja
plojosi ant automobilio variklio dangčio. Vyras išsilaikė, stengėsi suvaldyti
motociklą, bet tas susverdėjo, apvirto ir su vairuotoju nučiuožė gatve.
— Dieve, aš juos nužudžiau! Ar nužudžiau, Maksai?
Maksas sumažino greitį, atsargiai vingiuodamas per miesto centrą. Jam
teko padaryti lankstą į šiaurę, nes sudaužytų automobilių spūstis užkirto
kelią į rytus. Už jų tyli kaip kapas liko kadaise žmonių knibždanti,
chaotiška Taimso aikštė.
Maksas mažino greitį ties kiekviena sankryža, tikrino, ar kelias laisvas.
Pasuko į rytus. Kiek kartų, svarstė Leina, kiek kartų ji taksi ar metro
važiavo į centrą apsipirkti, papietauti ar apsilankyti teatre? „Barneys“
išpardavimas, medžioklė „Saks“ aštunto aukšto batų rojuje,
pasivaikščiojimas Centriniame parke su Maksu.
Viskas dingo, liko tik prisiminimai.
Jei kur ir pastebėdavo gyvybės, žmonės nėjo veržliu niujorkietišku
žingsniu, slinko slapstydamiesi. Ir jokie turistai neklaidžiojo užvertę galvas,
grožėdamiesi dangoraižiais. Iškulti langai, apversti šiukšlių konteineriai,
sudaužyti žibintai, maisto ieškantis šuva styrančiais šonkauliais. Ar jis
sulaukėjęs, svarstė Leina, ar imtų medžioti žmones?
— Nežinau, kiek gyveno Niujorke?
— Arti devynių milijonų, — atsakė Maksas.
— Mes pervažiavome beveik penkias dešimtis kvartalų, pastebėjau vos
penkiasdešimt žmonių. Per visą kvartalą vos vieną, — tarė ji ir įkvėpusi
pasistengė nusiraminti. — Aš netikėjau tavimi, kai sakei, kad mirusiųjų
skaičius sumažintas. Dabar tikiu. Kodėl ta mergina norėjo mus nužudyti,
Maksai? Kodėl jie mus vijosi, norėjo mūsų mirties?
— Geriau pirma išvažiuokime iš miesto.
Jis įsuko į parką. Plačioje alėjoje kelias nebuvo platesnis, tiktai tilpo
daugiau automobilių. Leina įsivaizdavo paniką, kuri sukėlė spūstis, įsiūtį,
kuris vartė autobusus, automobilius, baimę, kuri užkalė langus netgi
šeštame ar septintame aukšte.
Maisto kioskas ant kampo švariai išrinktas. Teberūksta sudegęs
limuzinas. Palikti kranai siūbuoja it milžiniški griaučiai. Maksas nardė tarp
jų tvirtai įsikibęs į vairą, karštligiškai dairydamasis, kaip pravažiuoti.
— Šiek tiek laisviau, — pastebėjo. — Dauguma sulėkė į tunelius, ant
tiltų, netgi pastačius barikadas.
— Miestas vis tiek gražus, — tarė Leina, jausdama, kaip gniaužiasi
gerklė. — Senieji plytinukai, rūmai.
Grožis atkakliai laikėsi, nors ant vyrių suposi durys, languose žiojėjo
kiaurymės. Nenuleisdamas nuo kelio akių Maksas greitai lėkė plačia,
kadaise prašmatnia alėja.
— Viskas grįš, — pasakė jis. — Žmonės per daug užsispyrę, kad
neatstatytų, neatkurtų tokio miesto kaip Niujorkas.
— Ar mes žmonės?
— Žinoma, kad žmonės, — norėdamas nuraminti abu, uždėjo delną ant
jos rankos. — Neleisk, kad baimė ir kvailų smurtautojų įtarumas verstų
abejoti savimi. Išsigausime iš Manhatano ir trauksime į šiaurę, į šiaurę ir
vakarus, kol rasime gerą kelią per upę. Kuo toliau nuo gyvenamų vietovių,
tuo daugiau šansų.
Kai Leina tik linktelėjo, jis sugniaužė jai delną.
— Jeigu nerasime kur persikelti, susirasime saugią vietelę sulaukti
pavasario. Pasikliauk manimi, Leina.
— Pasikliauju.
— Iki tilto liko vos dvidešimt kvartalų.
 Jis dirstelėjo į veidrodėlį ir susiraukęs pratarė:
— Atlekia mašina, ir greitai.
Maksas padidino greitį. Leina pasisuko.
— Man atrodo, ten policija. Švyturėliai... jau girdžiu ir sireną. Policija.
Maksai, reikia sustoti.
Bet Maksas tik dar smarkiau spustelėjo greičio pedalą.
— Senosios taisyklės nebegalioja. Kai kurie farai medžioja tokius kaip
mes.
— Ne, niekur apie tai negirdėjau. Maksai! Tu važiuoji per greitai.
— Aš neketinu rizikuoti. Kalbėjau su kitais mūsiškiais, mes būsime
uždaryti, jei tik sugaus. Ta mergina ne vienintelė laiko mus dėl visko
kaltais. Mes beveik vietoje.
— Bet netgi kai persi... — ji nutilo ir stipriai užsimerkė, kai Maksas
apvažiavo apverstą sunkvežimį.
— Sulaikyk juos, — metė Maksas.
— Aš ne...
— Padaryk tą patį, ką darei anksčiau, tik silpniau. Sulaikyk juos.
Smarkiai kakle kalančiu pulsu Leina ištiesė ranką ir pamėgino
įsivaizduoti, kad stumia persekiotojus nuo savęs, tiesiog atgal. Pamatė, kaip
persekiojantis automobilis susimėto ir stebuklingai sulėtina greitį. Kaip tai
nutiko? — svarstė ji. Prieš dvi savaites vos galėjo uždegti žvakę, o dabar...
dabar ji pati dega liepsna.
— Gerai, taip ir laikyk. Mums reikia vos poros minučių.
— Bijau, kad aš... kad gali nutikti kaip tam motociklui. Nenoriu nieko
skriausti.
— Tiktai tolygiai laikyk, tiltas čia pat. Po galais! Jie pakėlė santvarą.
Nepagalvojau apie tai. O turėjau.
Išsiblaškiusi Leina atsisuko ir pamatė aukštai pakeltą pakeliamojo tilto
santvarą. Ir tarpą tarp kelio ir jos.
— Turėsim nusukti!
— Ne. Reikia ją nuleisti, — Maksas vėl sugriebė jos ranką. — Mes abu.
Galime tai padaryti kartu. Susikaupk, Leina, tu moki. Sutelk dėmesį, kad
tiltas nusileistų, nes kitaip mes žuvę.
Maksas per daug gerai galvoja apie jos gebėjimus, apie jos stuburą. Bet
kai mylimojo ranka tvirtai sugniaužė jos plaštaką, pajuto virpančią jo galią.
Kad ir ką turėjo pati, pajudėjo tos galios link. Tirtėdama nuo įtampos Leina
pajuto, kaip viduje kažkas krusteli ir... išsiplečia. Ir truktelėjusi, lyg burtų
lazdele mostelėjus, tilto santvara ėmė leistis.
— Pasisekė, bet...
— Lik susitelkusi. Mums pavyks.
Bet jie lėkė taip greitai, o tiltas leidosi taip lėtai. Už jų sukaukė sirenos.
Kartu, pagalvojo ji, gyventi ar mirti. Užsimerkusi ji stumtelėjo stipriau.
Išgirdo dunkstelėjimą, automobilis pašoko ir sudrebėjo.
— Dabar pakelk! — suriko Maksas.
Gaudžiant ausyse, gaudžiant visame kūne, ji pastūmė dar kartą.
Atsimerkė. Kurį laiką pagalvojo, kad skrenda.
Ji atsigręžė, pamatė pėda po pėdos už jų kylantį tiltą. Kitoje jo pusėje
žvigdydamas stabdžius sustojo persekiotojų automobilis.
— Maksai. Iš kur visa tai? Kaip mes sugebame daryti tokius dalykus? Ši
galia, tokia galia siaubinga ir...
— Jaudinama? Pusiausvyros permaina, atsivėrimas. Nežinau, negi
nejauti?
— Taip. Taip.
Pradžia, pagalvojo, laukia daug daugiau.
— Mes pasprukome, — patikino ją Maksas. Priglaudė jos ranką sau prie
lūpų, bet nesulėtino dardėdamas per bėgius. — Mes išvažiuosime. Išsitrauk
vandens, giliai pakvėpuok. Tu drebi.
— Žmonės... žmonės mėgina mus nužudyti.
— Mes jiems neleisime.
Kai pasisuko veidu į ją, tamsiai pilkų akių žvilgsnis buvo nuožmus.
— Laukia ilgas kelias, Leina, bet mums pavyks, — pasakė.
Leina atsilošė į galvos atramą, užsimerkė ramdydama pulsą, stengdamasi
išsklaidyti miglą iš galvos.
— Taip keista, — sumurmėjo ji. — Kiek gyvenau Niujorke, Bronkse
lankausi pirmą kartą.
Ją nustebino Makso juokas, toks sodrus, toks nerūpestingas.
— Velniškas pirmas kartas.

7 Manuelis „Manolo“ Blahnik, ispanų aukštosios batų mados kūrėjas, jo batai, vadinami
manolais, itin patogūs ir brangūs.
8 Christian Louboutin — prancūzų mados dizaineris, kurio aukštakulniai raudonu padu tapo jo
vizitine kortele ir yra labai brangūs.
 PENKTAS SKYRIUS

Jonas Vorhisas klajojo po ligoninės priimamąjį. Žmonės vis dar veržėsi čia,
lyg pastatas žadėtų stebuklą. Ateidavo vemiantys, triedžiantys,
kraujuojantys ir merdintys. Dauguma nuo Pražūties, kai kurie — nuo ją
lydinčio smurto protrūkio.
Šautinės, durtinės žaizdos, lūžę kaulai, galvos sužeidimai.
Dalis sėdėdavo tylūs, netekę vilties, kaip tas vyras su maždaug septynerių
metų berniuku glėbyje. Ar moteris stikliniu žvilgsniu, karštligiškai berianti
rožinio poterius. Mirtis juose tokia tiršta, tokia juoda, kad Jonas žinojo, jog
kitos dienos jie nesulauks.
Kiti draskėsi, klykė, reikalavo taškydamiesi seilėmis. Jonui atrodė, kad
gėda šitokiu šlykščiu elgesiu baigti gyvenimą. Nuolat kildavo muštynės, bet
retai kada trukdavo ilgai. Virusas taip nualindavo kūną, kad netgi pasaulio
čempionas sukniubtų po vieno dviejų niuksų.
Medikų personalas, kiek jo dar liko, darė, ką galėjo. Lovų užteko. O,
žinojo Jonas, lovų daugybė, kaip ir laisvų operacinių, intensyviosios
pagalbos palatų. Tik stinga gydytojų, slaugytojų, rezidentų ir sanitarų, kurie
gydytų, prižiūrėtų ir valytų.
Morge vietų nėra, taip pat žinojo. Nė vienos vietelės, lavonai kraunami
kaip rąstai.
Kur ligoninės personalas? Mirė arba pabėgo. Patė, su kuria kartu dirbo
ketverius metus. Patė, dviejų vaikų motina, baisiai mėgusi kietą roką,
siaubo filmus (kuo šiurpesnis, tuo geriau) ir meksikietišką maistą — tik
nepagailėk tabasko padažo — antrą Pražūties savaitę išlėkė su vaikais į
Floridą. Išlėkė, nes tėtis, aistringas golfo žaidėjas, besimėgaujantis geru
gyvenimu Tampoje, mirė, o motina, mokytoja pensininkė, kompiuterinio
raštingumo savanorė, aistringa mezgėja, gulėjo mirties patale.
Kai su ja atsisveikino, Jonas matė Pražūtį Patėje kartu su baime ir
sielvartu. Žinojo, kad daugiau jos nebepamatys. Jos ar tos mielos seselės,
kuriai patiko šepečiai su kačiukais ar šuniukais. Kramtomosios gumos
burbulus pučiančios sanitarės, energingo rezidento, kuris siekė tapti
chirurgu, ir tuzinų kitų.
Jie krito kaip musės, kai kurie namie, kai kurie likę darbe. Pats kelis
atvežė, dabar jau vienas pats. Kaip ir ligoninės darbuotojų, taip ir
paramedikų, felčerių, gaisrininkų, policininkų gretos retėjo.
Mirė arba pabėgo.
Reičelė, dailioji, atsidavusioji gydytoja Hopman, liko gyva. Matė, kaip ji
kaunasi su Pražūties tvanu. Persidirbusi, išsekusi, bet nepasiduodanti
panikai. Jis atėjo jos ieškodamas, norėdamas į ją pasižiūrėti.
Ji suteikdavo jam vilties.
Tada likdavo atokiau, užsidarydavo savo bute, tamsoje, nes viltis
skaudino.
Bet vis sugrįždavo ieškodamas tos menkos kibirkštėlės, to šviesos lašelio
žiauriame pasaulyje, kur regėjo tik mirtį, slegiančią, draskančią,
besišaipančią iš jo gebėjimo ją matyti, bet negalinčio nieko pakeisti.
Taigi Jonas įžengė į ligoninės priimamąjį ir nuėjo per skyrius,
priimdamas tamsoje padarytą sprendimą. Vilties ieško paskutinį kartą.
Apsilankė reanimacijos palatose, matė mirtį. Paieškojo medicinos
priemonių sandėliukuose — viskas nusiaubta.
Galbūt apeis, paskutinį kartą apeis viską.
Ligoninė už priimamojo aidėjo kaip kapas. Galbūt net atvirkščiai,
pagalvojo jis. Gal tai ženklas. Dievas mato, tyla ramina.
Jis įžengė į personalo poilsio kambarį — šis buvo susijęs su maloniais
prisiminimais, kuriuos norėjo išsinešti su savimi. Ir pamatė Reičelę,
sėdinčią už vieno stalo ir imančią sau kraujo.
— Ką tu darai?
Moteris pakėlė galvą. Nerimas, nuovargis, bet vis dar jokios panikos. Vis
dar jokios Pražūties.
— Uždaryk duris, Jonai, — pasakė, užsuko mėginio buteliuką, pažymėjo
jį, įkišo tarp kitų į stovelį. — Imu kraujo. Aš turiu imunitetą virusui. Jau
daugiau kaip keturios savaitės, jokių simptomų. Ne kartą galėjau užsikrėsti,
bet nėra jokių viruso požymių. Kaip ir tau, — pastebėjo ji. — Sėskis. Noriu
tavo kraujo pavyzdžio.
— Kodėl?
Ji ramiai atplėšė naujo švirkšto pakuotę.
— Nes visi, kuriuos gydžiau — visi iki vieno paciento — mirė. Nes
manau, kad tu atgabenai pirmą užsikrėtusįjį į mano ligoninės priimamąjį —
Rosą Makleodą.
Kojos sulinko ir Jonas atsisėdo.
— Aš...
— Nusiunčiau pranešimą į LKPC prieš kelias savaites, kai pasižiūrėjau į
grafiką, bet atsisakymo nesulaukiau. Ten taip pat miršta. Man nepavyksta su
jais susisiekti, rytoj pamėginsiu išsiųsti dar vieną pranešimą. Noriu gauti
laiko, kol mus pasieks. Nusivilk švarką ir atraitok rankovę.
— Mus pasieks?
— Jau pasiekė Niujorką... miestą, Čikagą, Atlantą, žinoma, —
kalbėdama ji užveržė guminę juostą. — Suspausk kumštį, — paliepė ir
nutaikė adatą į alkūnės linkį. — Daro reidus. Ieško turinčių imunitetą kaip
aš ir tu, išsiveža testuoti. Gavę sutikimą arba prieš valią.
— Iš kur žinai?
Reičelė vos pastebimai šyptelėjusi be jokio skausmo įsmeigė adatą.
— Gydytojai šnekasi su gydytojais. Turiu draugę rezidentę Čikagoje.
Turėjau. Man regis, ji jau negyva.
Kai balsas užlūžo, ji atsisėdusi giliai pakvėpavo, kol nusiramino.
— Jie atėjo... apsirengę kostiumais, skirtais dirbti su pavojingomis
medžiagomis, patikrino darbuotojus. Ji nepraėjo, bet surinko tuos, kurie
atsparūs. Tai nutiko prieš tris dienas. Draugės brolis dirbo Siblyje,
Kolumbijos apygardoje. Išvalė ir ten. Kažkokie specialiųjų pajėgų būriai.
LKPC, SSR, PSO. Ligonius išvežė į kitas apylinkės ligonines. Atrinko kelis
stebėti, tirti. Turintys imunitetą laikomi karantine. Kariniame karantine. Jos
broliui pavyko pabėgti ir susisiekus su ja įspėti. Ji perspėjo mane.
— Aš seku žinias, kai tik pavyksta. (Kai galiu iškęsti.) Nieko panašaus
negirdėjau.
— Jeigu kas nors iš žiniasklaidos ir žino, laiko liežuvį už dantų. Arba
patys yra uždaryti. Taip spėju.
Reičelė užsuko ir pažymėjo Jono kraujo mėginį, prispaudė vatos
gumuliuką prie venos ir užklijavo pleistru mažytį adatos dūrį.
Atsilošusi pažvelgė jam į akis.
— Hilis taip pat turi imunitetą.
— Nepažįstu Hilio.
— Na taip, kodėl turėtum? Laboratorijos žiurkė... Beje, gera žiurkė. Jis
atlieka savo bandymus. Atliekame daug bandymų su užkrėstaisiais,
pradedant Makleodu. Bet mes — jis — atlieka su atspariais virusui. Kol
gali.
 Reičelė apsidairė poilsio kambaryje kaip moteris, ką tik išnėrusi iš gilaus
baseino.
— Nors esame tik maža Bruklino ligoninė, pasieks ir mus. Jeigu kas nors
aptiks pirmąjį mano pranešimą, pasieks mus anksčiau. Ir aš atsidursiu
karantine, būsiu testuojama. Tu, beje, taip pat, — pridūrė ji, tada prispaudė
pirštus prie pavargusių akių. — Tau reikia laikytis atokiau nuo šios vietos.
— Aš ir atėjau atsisveikinti.
— Protingai mąstai. Mes neveikiam nieko gero. Tu atveži infekuotuosius,
aš bandau juos gydyti. Jeigu užsikrėtęs, mirtingumas šimtas procentų.
Šimtas procentų.
Gydytoja užsidengė veidą delnais, papurtė galvą, kai Jonas palietė jai
ranką.
— Sekundę, — sumurmėjo, pratisai iškvėpė ir vėl nuleido rankas. Gilios,
tamsiai rudos akys blizgėjo, bet ašaros nepabiro.
— Troškau būti gydytoja visą gyvenimą. Niekad nenorėjau būti princese,
balerina, roko žvaigžde ar garsia aktore. Tik gydytoja. Skubiosios pagalbos
gydytoja. Esi šalia, kai žmonės suserga, išsigąsta, susižeidžia. Visada šalia.
O dabar? Jokio skirtumo.
— Taip, — Jonas pajuto, kaip apie jį tirštėja tamsa. — Jokio.
— Galbūt mūsų kraujas bus naudingas. Galbūt Hilis išras stebuklą.
Mažai tikėtina, bet galgi. Aš darysiu, ką galiu, kol galiu. Tau reikia keliauti,
— ji uždėjo jam ranką ant rankos. — Susirask saugią vietelę. Ir daugiau čia
negrįžk.
Jonas pažvelgė į jos ranką. Žinojo, kad Reičelė stipri, daug gebanti.
— Aš lyg ir buvau tave įsimylėjęs.
— Žinau, — ji nusišypsojo, kai jis pakėlė į ją akis. — Gėda, kad nė
vienas nieko nesiėmėme. Aš vengiau santykių dėl įvairiausių priežasčių.
Kaip tu pasiteisinsi?
— Neužteko drąsos.
— Klydai. Bet jau per vėlu, — taip tarusi, ji atitraukė ranką, atsistojo ir
paėmė mėginių stovelį. — Nešu juos Hiliui, dirbu jo asistente, nes jo
skyriuje nieko nebeliko. Sėkmės, Jonai.
Paramedikas žiūrėjo, kaip moteris nueina. Vilties nebeliko, galvojo jis.
Nebematė joje vilties. Jėgą — taip, bet užgeso paskutinė vilties kibirkštis.
Jis suprato. Nuleidęs rankovę apsivilko švarką. Nenorėjo grįžti pro
ligoninės priimamąjį, pro visą tą mirtį, bet žinojo, kad taip bus lengviau
įvykdyti sprendimą, kuriam pasiryžo.
 Jis nekreipė dėmesio į riksmus, žiaukčiojimus, siaubingus kosulius ir
žengė į lauką. Svarstė, ar nepabaigus visko viduje. Jeigu užtektų drąsos,
nueitų į morgą. Visiems būtų lengviau. Tačiau tiesiog neužteko drąsos.
Svarstė, ar nepadarius čia, prie ligoninės priimamojo durų? Ne, velniai
rautų, personalui ir taip užtenka darbo. Greitukėje? Gana nebloga vieta.
Už vairo ar gale? Už vairo ar gale? Kodėl taip sunku apsispręsti?
O kaip? Lengva. Jam ne kartą teko susidurti su savižudžiais ir
mėginusiais žudytis, tad žinojo geriausią būdą. Senas senelio 32-o kalibro
pistoletas. Vamzdis į burną, nuspaudi gaiduką. Baigta.
Jonas nebegali gyventi matydamas vien mirtį aplinkui. Beviltišką,
neišvengiamą mirtį. Negali žiūrėti kaimynams, bendradarbiams, draugams,
šeimos nariams į veidus ir matyti juose vien mirtį.
Negali lindėti tamsoje, kad jos nematytų. Negali negirdėti riksmų, šūvių,
maldavimų padėti, beprotiško juoko. Ilgainiui jo depresija ir neviltis virs
beprotybe. Jis bijojo, ne juokais bijojo, kad beprotybė pavers jį vienu iš tų
žiauriųjų, kurie medžioja likusius ir dar labiau sėja mirtį.
Geriau baigti, tiesiog baigti ir keliauti į nebūtį.
Jonas įkišo ranką į švarko kišenę, apčiuopė raminantį ginklo kontūrą.
Žengė prie greitosios pagalbos automobilio džiaugdamasis, kad galėjo
pasimatyti su Reičele, padėti jai, atsisveikinti. Įdomu, ko Hilis ras jo
kraujyje. Kokių nors jo klaikaus sugebėjimo pėdsakų?
Prakeiktas kraujas.
Jonas atsisuko išgirdęs automobilio signalą, bet nesustojo, net kai vanas
sucypė padangomis ir atsitrenkė į kelkraštį. Nauja mirtis į mirties namus,
pagalvojo susigūždamas, kai išgirdo pagalbos šauksmą.
Nieko nebus.
— Prašau, prašau. Padėkite man.
Daugiau jokių mirčių, prisiekė. Jis nežiūrės į dar vieną mirštantį žmogų.
— Kūdikiai lenda! Man reikia pagalbos.
Jis neišlaikęs atsigręžė ir žiūrėjo, kaip iš vano išsirango moteris,
prilaikydama savo išsipūtusį pilvą.
— Man reikia gydytojo. Gimdau. Jie jau beldžiasi.
Jis neišvydo mirties, tik gyvenimą. Tris gyvenimus. Tris ryškias
kibirkštis.
Nuraminęs save, kad galės nusižudyti vėliau, priėjo prie gimdyvės.
— Kiek savaičių?
— Trisdešimt keturios ir penkios dienos. Dvyniai. Laukiuosi dvynių.
 — Geras laikas gimdyti porelę, — jis apglėbė moterį per liemenį.
— Jūs daktaras?
— Ne, paramedikas. Vesiu jus ne pro ligoninės priimamąjį. Ten pilna
infekuotųjų.
— Man atrodo, esu atspari virusui. Visi kiti... Bet kūdikiai. Jie gyvi. Jie
neserga.
Išgirdęs išgąstį jos balse, Jonas nuslopino savąją baimę, kad kalbėtų
įtaigiau:
— Viskas bus gerai. Eisime pro štai tas duris. Nuvesiu jus į akušerijos
skyrių. Surasime jums daktarą.
— Aš... sąrėmis! — ji įsikibo į jį, suleido nagus, ėmė kvėpuoti inkšdama.
— Pasistenkite sulėtinti.
— Jūs pasistenkite, — atšovė moteris, kęsdama skausmą. — Atsiprašau.
— Nieko tokio. Kas kiek laiko vyksta sąrėmiai?
— Negaliu pasakyti, pamečiau skaičių pradėjusi vairuoti. Buvo maždaug
kas trys minutės, kai išvažiavau. Man prireikė, nežinau, gal dešimties
minučių čia pakliūti. Neišmaniau, ką daugiau daryti.
Jonas įvedė ją į skyrių, palydėjo iki liftų.
— Kuo jūs vardu?
— Keitė.
— Aš Jonas. Laukiatės dvynių, Keite?
Ji pažvelgė į jį didžiulėmis žaliomis akimis, nuleido galvą ant krūtinės ir
pravirko.
— Viskas gerai, viskas gerai. Viskas bus gerai.
Paleisti kūdikius į tokį tamsų, mirties nusiaubtą pasaulį? Nepagalvojo
apie tai. Liepė sau negalvoti, kol nenuves jos į akušerijos skyrių.
— Vandenys nubėgo?
Ji papurtė galvą.
Lifto durys atsivėrė tuščiame priimamajame. Ta pati aidinti tyla privertė
suprasti, kad pagalbos čia gali nesulaukti.
Jonas nusivedė ją per tuščias patalpas, pro apleistą registratūros stalą.
Negi niekas nebegimdo? Palydėjo ją į vieną iš gimdyklų.
— Pradėkim nuo pradžių, — sunkiai sekėsi išlikti linksmam. —
Nusivilkime paltą, atsigulkime į lovą. Kas jūsų akušeris?
— Jis mirė. Nebesvarbu, jis mirė.
— Nuausiu jums batus.
 Prieš priklaupdamas nutraukti batų, nuspaudė slaugytojos iškvietimo
mygtuką. Ligoninės marškinių nebandys ieškoti, negaiš tam laiko. Vis tiek
moteris su suknele.
— Na, štai.
Jonas padėjo jai atsigulti ant lovos, stabtelėjo tik tada, kai ši vėl suleido
nagus į jo ranką. Dar kartą spustelėjo mygtuką.
— Negi visi mirė? — paklausė gimdyvė, kai sąrėmis praėjo. —
Gydytojai, slaugytojos?
— Ne. Ką tik apačioje kalbėjausi su gydytoja, savo drauge, prieš jums
privažiuojant prie durų. Einu, paieškosiu kokios nors akušerinio skyriaus
slaugytojos.
— O Dieve, nepalikite manęs.
— Nepaliksiu. Prisiekiu, nepaliksiu. Tik pažiūrėsiu, gal pavyks sugauti
slaugę, ir atvešiu porą šildomų lovelių kūdikiams. Pačiu laiku gimsta, —
pakartojo jis, — bet vis tiek jie ankstukai.
— Stengiausi sulaukti trisdešimt šešių savaičių. Stengiausi, bet...
— Ei, — paėmęs už rankos palaukė, kol gimdyvė pakels ašarotas akis. —
Jūs beveik pasiekėte trisdešimt penkias. Pasiutusiai gerai. Duokite man dvi
minutes, gerai? Nestumkite, Keite. Pasistenkite prakvėpuoti, jei suims dar
vienas, kol grįšiu. Nestumkite.
— Paskubėkite, prašau.
— Pažadu.
Jonas išėjo, tada pasileido tekinas koridoriumi.
Šio sparno nežinojo, lankėsi čia gal kelis kartus, bet ir tai tik iki
priimamojo stalo. Jis mėgino nenusiminti, kai pamatė tris naujagimius už
stiklo naujagimių skyriuje. Kažkas juk turi dirbti šiame aukšte. Rūpintis
mažyliais.
Pastūmė dvivėres duris, įžengė į operacinę. Gydytojas — su apsauginiais
drabužiais, pirštinėmis ir skalpeliu rankoje. Slaugytoja ir nėščia moteris ant
stalo užmerktomis akimis.
— Viena moteris gimdo dvynius. Aš...
— O aš mėginu išgelbėti šios moters ir vaisiaus gyvybę. Nešdinkis!
— Man reikia... Jai reikia gydytojo.
— Sakau, nešdinkis! Aš gydytojas. Vienintelis likęs ir velniškai
užsiėmęs. Slaugytoja!
— Išeikite! — įsakė moteris, o gydytojas atliko pjūvį.
— Parašykite gydytojai Hopman. Tiesiog iškvieskite ją. Gerai?
 Jonas išlėkė iš operacinės, stvėrė du vežimėlius ir nustūmė į palatą,
kurioje pūkštė sąrėmio suriesta Keitė.
— Kvėpuokite, kvėpuokite. Aš paruošiu šiuos, kad viskas būtų po ranka.
— Gydytoją, — išspaudė ji.
Jis įjungė inkubatorius, nusimetė švarką, atsiraitojo rankogalius.
— Būsim jūs, aš ir dvyniai. Viskas bus gerai.
— O, Dieve, o Dieve. Ar kada nors priėmėte kūdikį?
— Taip, kelis kartus.
— Ar prisipažintumėte, jeigu nebūtumėte?
— Ne. Netgi esu priėmęs ankstuką. Tačiau dvyniai pirmą kartą, bet
žinokite, jeigu galite pagimdyti vieną, pagimdysite ir du. Einu nusiplauti
rankų, apsimauti pirštines. Tada patikrinsiu, kokia stadija, gerai?
— Neturiu iš ko rinktis, — tarė moteris žvelgdama į lubas, kaip žvelgė
anuomet, merdėjant jos motinai. — Jeigu man kas nors nutiks, pažadėkite,
kad jais pasirūpinsite. Pasirūpinsite mano kūdikiais.
— Nieko nenutiks, bet aš jais pasirūpinsiu. Ir jumis. Iškilmingai
prisiekiu, — jis persižegnojo ir nėrė į vonios kambarį nusišveisti rankų.
— Kaip juos pavadinsite? — šūktelėjo iš ten.
— Mergaitė bus Antonija. Mano vyras... jis labai norėjo mergaitės. Dar
kai nežinojo, kad laukiamės dvynių, vylėsi, kad sulauks dukros. Berniuką
pavadinsiu Dankanu mano tėčio tėvo garbei.
— Šaunu. Geri, stiprūs vardai, — kalbėdamas Jonas užsitraukė pirštines,
giliai, pratisai įkvėpė. — Kiekvienam po vieną? Geriau nebūna.
— Jis mirė čia. Mano Tonis. Ir mano tėvai, ir mano brolis. Keturi
žmonės, kuriuos mylėjau, mirė šioje ligoninėje, bet neturėjau daugiau kur
važiuoti.
— Man labai gaila, bet jūsų mažyliai nemirs, jūs taip pat. A, turiu
numauti kelnaites ir patikrinti, kokia padėtis.
— Drovumas seniai pamirštas.
Jis nusmaukė kelnaites.
— Turiu jus truputį apskusti.
— Apskusti... Šiknon!
— Taip, man reikia apskusti jūsų šikną.
Jis nusišypsojo, moteris nusijuokė.
— Juokingas vyrukas.
— Turėtumėte išgirsti visą mano programą. Dabar teks susipažinti
intymiau ir žinau, kad bus nepatogu. Kvėpuokite.
 Jonas įkišo pirštus patikrinti, kiek prasivėręs kaklelis, moteris išpūtė orą į
lubas.
— Jūs visiškai prasivėrusi, Keite. Atsiprašau Antonijos, kai išlįs.
Bakstelėjau jai į galvą.
— Dankano. Jis pirmas. Galvą?
— Aha.
Ir ačiū Dievui, kad galvą, o ne jo šikną.
— Pirmas ateina.
— Stumkite. Jums nebetoli. Jūs... štai taip. Nubėgo vandenys.
— Skauda. O, Jėzau Kristau, Marijos motina, skauda!
— Žinau.
— Ką jūs žinote? Juk esate vyras.
Ji pasuko galvą, užsimerkė ir pratisai, raminamai iškvėpė ir kalbėjo
toliau:
— Mes planavome klausytis Adelės per gimdymą. Ketinome su Toniu
pasikviesti abi mamas. Jo mama jau mirusi, tėtis taip pat. Mano brolis,
Tonio brolis ir sesuo. Kūdikiai turi tik mane.
— Dankano galvytė įsistatė, Keite. Matau jo pakaušį. Kiek plaukų!
Juodi. Norite pasižiūrėti su veidrodžiu?
Moteris sukūkčiojo, užsidengė akis ir pakėlė ranką sulaikydama.
— Aš taip jį mylėjau. Tonį. Savo tėvus, brolį, jo šeimą. Savo šeimą. Nė
vieno neliko. Tik kūdikiai. Kūdikiai yra viskas, kas man liko iš šeimos. O aš
vienintelė, ką jie turi, — ji nusišluostė akis. — Prašau, noriu veidrodžio.
Noriu matyti, kaip jie gims.
Jonas taisė veidrodį tol, kol ji linktelėjo. Vadovavo jai per kitus sąrėmius,
paskui padėjo stumti.
Keitė daugiau nebekalbėjo apie netektį, kovėsi kaip karys mūšio lauke.
Dankanas su tamsių plaukų kupeta mosuodamas kumščiais pasveikino
pasaulį riksmu. Motina nusijuokė, ištiesė rankas.
— Spalva gera ir velniškai geri plaučiai.
Jonas nušluostė varškinį dangalą, paguldė naujagimį Keitei ant krūtinės ir
tarė:
— Nukerpu virkštelę.
— Jis gražuolis. Jis tobulas. Argi ne tobulas? Prašau, kirpkite.
— Mes jį pasversime ir paguldysime į inkubatorių. Jis tikrai atrodo
tobulas.
— Jis... Jis ieško krūties!
 — Na, tikras vyrukas.
— Knygose rašo, ypač ankstukai... Jis iškart įsisiurbė! Alkanas. Ir... O
Dieve, ji ateina. Ji ateina.
— Antonija nenori atsilikti. Paguldykim jį į inkubatorių.
— Ne, ne. Palaikysiu. Jis alkanas. Man reikia stumti!
— Gerai, dabar stipriai. Galite ir geriau.
— Aš stengiuosi!
— Gerai, stabtelėkite. Atsipalaiduokite, pakvėpuokite. Reikės dar vieno
stumtelėjimo. Gero, stipraus. Ji pasirengusi. Pasižiūrėkite į veidrodį, Keite.
Išstumkite ją lauk.
Moteris įkvėpė pro dantis oro ir išleido žemą, kimią dejonę. Jonas suėmė
rankomis už galvutės, pasuko petukus ir Antonija įslydo jam į rankas.
— Štai ir ji.
— Ji neverkia, neverkia. Kas negerai?
— Duokite jai laiko.
Jonas išvalė mažylei nosytę, burną, patrynė siaurą krūtinę.
— Nagi, Antonija. Mes žinome, kad tu ne verksniukė, bet mama nori
išgirsti tavo balselį. Ji tiesiog neskuba. Jai viskas gerai. Joje šviesa, ne
tamsa. Matau gyvenimą, o ne mirtį.
— Ką...
— Na, štai, — Jonas plačiai nusišypsojo, kai naujagimė pasipiktinusi
spigiai suklykė. — Ji rausta akyse. Tiesiog norėjo sukaupti jėgų, štai ir
viskas. Ji gražuolė, mamyte.
Keitė priglaudė mažylę prie savęs.
— Pasižiūrėkite, kokia miela jos galvytė.
— Aha, brolis nušvilpė visus plaukus. Duokite jai laiko, vėliau jį
pralenks. Kerpu virkšteles. Jeigu baigė užkandžiauti, nuvalysiu, pasversiu ir
patikrinsiu porą dalykų. Laukia dar vienas raundas — placenta.
— Bus lengviau, nei gimdyti dvynius.
Jonas paėmė Dankaną, atsargiai apšluostė jį, patikrino širdies plakimą,
refleksus, pasvėrė.
— Trys kilogramai trys šimtai. Solidus svoris netgi laiku gimusiam.
Gerai padirbėjote, Keite.
— Ji žiūri į mane. Žinau, kad tikriausiai taip nėra, bet atrodo, kad žiūri.
Lyg mane pažinotų.
— Ir tikrai pažįsta.
 Žiūrėdamas į mažylę savo rankose Jonas pajuto... triumfą ir tylią, ramią
meilę.
— Noriu kol kas paguldyti Dankaną į inkubatorių. Paimu ir jūsų mergytę.
Surasiu jums ko nors šalto išgerti, — pasakė jis Keitei, valydamas Antoniją.
— Kokio nors maisto užkąsti, jei rasiu. Jūsų pupa sveria pustrečio
kilogramo. Šaunuolė.
— Sąrėmis.
— Puiku, išimkim. Gražiai ir tvarkingai. Turiu čia indą. Tiesiog
stumtelkite, čempione.
Kai viskas baigėsi, Keitė atsigulė ir nieko nesakė, kol Jonas šluostė
prakaitą jai nuo veido. Tada sugriebė jo ranką.
— Sakėte, kad matote gyvenimą, o ne mirtį. Šviesą, o ne tamsą. Kai
kalbėjote, kai tarėte tai... tapote kitoks. Mačiau, kaip pasikeitėte.
— Nunešė mane tą akimirką.
Jonas žengė atatupstas, bet moteris tvirčiau suspaudė jam ranką ir
pažvelgė į akis.
— Per paskutines savaites visko mačiau. Dalykų, kurie visiškai nelogiški,
iš knygų ar fantastinių filmų. Ar jūs vienas iš jų? Tas, kuriuos jie vadina
žavėtojais?
— Klausykite, jūs pavargusi, o aš turiu...
— Jūs padėjote ateiti į pasaulį mano sūnui ir dukrai. Vėl suteikėte man
šeimą. Jūs davėte man... — gimdyvės balsas sudrebėjo, veidu nusirito
ašaros. — Jūs davėte man priežastį gyventi. Liksiu dėkinga jums kiekvieną
dieną iki gyvenimo galo. Dėkinga kaskart, kai pažvelgsiu į savo vaikus. Aš
turiu vaikus. Jeigu turiu iš dalies todėl, kad turite kažką neįprasta, esate
kažkas daugiau, už tai jaučiuosi dėkinga.
Jono akys taip pat paplūdo ašaromis, jis įsikibo į moters ranką kaip į
gelbėjimo virvę.
— Aš nežinau, kas esu. Nežinau. Sugebu matyti prie ko nors artėjančią
mirtį ar nelaimę. Nematau, kaip tai nutiks, negaliu sustabdyti.
— Matėte gyvenimą mano kūdikiuose, manyje. Matėte gyvybę. Žinau,
kas esate. Mano asmeninis stebuklas.
Jam teko prisėsti ant lovos, susikaupti.
— Aš ketinau nusižudyti.
— Ne. Ne, Jonai.
— Jeigu būtumėte atvažiavusi po penkių minučių, būčiau negyvas.
Maniau, kad prisižiūrėjau mirties. Kai privažiavote, išvydau gyvybę.
Atrodo, jūs tapote mano asmeniniu stebuklu.
Keitė atsisėdo.
— Ar galite palaikyti mane dar šiek tiek?
— Žinoma. Žinoma, galiu.
Ji pasirėmė galva į jo petį.
Jonas išgirdo skubius žingsnius ir išgirdo Reičelę šaukiant jo vardą.
— Čia daktarė, — pasakė jis Keitei. — Geriau vėliau negu niekada.
— Kam reikėjo gydytojo?
Reičelė įlėkė pro duris, pažvelgė į jį, į inkubatorius.
— Na, tik pažiūrėkite. Pats viską padarei?
— Ji šiek tiek padėjo, — atsakė Jonas.
— Puikus komandinis darbas. Aš esu gydytoja Hopman, — prisistatė ji,
ir tada Keitė pasuko į ją galvą. — Keite? Jūs juk Keitė Parsoni, taip?
— Taip, daktare Hopman, — ašaros jau sruvo upeliais. Keitė ištiesė
ranką, nepaleisdama Jono. — Jūs gyva.
— Ir jūs su mažyliais. Aš tik apžiūrėsiu juos ir jus.
— Dankanas — trys kilogramai trys šimtai, — pranešė jai Jonas. —
Antonija — du ir penki šimtai. Užmiršau pamatuoti ūgį.
— Atlikai svarbiausią darbą. Kaip jaučiatės, mamyte? — paklausė ji,
eidama apžiūrėti berniuko.
— Pavargusi, alkana, dėkinga, liūdna ir laiminga. Viskas iš karto.
Daktarė Hopman buvo su manimi, kai mirė mano mama. Ji rūpinosi ja. Ir
mano tėčiu.
— Jonas atvežė juos į ligoninę, — atsakė dirstelėdama per petį Reičelė.
— Rosas ir Andžela Makleodai.
— Makleodai...
Vištienos sriuba ant viryklės. Pirmasis. Nulinis pacientas.
— Čia kaip koks ratas, — sumurmėjo jis.
— Matome du sveikus kūdikius, — Reičelė atsitūpusi tyrinėjo placentas,
virkšteles. — Gerai. Gerai.
— Kada jie galės keliauti? — paklausė Jonas.
— Dar turiu apžiūrėti Keitę, tada pamėginsiu rasti ką nors pediatrijos
skyriuje, kad apžiūrėtų mažylius.
— Ji sveika, jie taip pat. Matau tai, kaip mačiau, kad jos motina mirtinai
serga, kai atvežė į priimamąjį Keitės tėvą. Kaip mačiau, kad turi imunitetą
virusui. Nujausdavau tokius dalykus prieš... prieš visą šitą. Dabar smarkiau.
Nežinau, ar manimi patikėsi, bet...
 — Tikiu, — patvirtino Reičelė. Pasitrynė akis. — Visko prisižiūrėjau. Iš
pradžių netikėjau, bet tiek matęs būtum kvailys, jei netikėtum. Būčiau
niekam tikusi gydytoja, jeigu neapžiūrėčiau ką tik dvynius pagimdžiusios
moters.
— Kai apžiūrėsi, pasakyk, kada jie galės keliauti. Ir kai pati būsi
pasirengusi išvykti.
— Kur išvykti?
— Dar nežinau, bet žinau, kad turi imunitetą. Kaip ir Keitė su abiem
mažyliais. Minėjai, kad jie vykdo valymus, neužsikrečiantys uždaromi
karatinui, testuojami.
— Ką? — Keitė sugriebė jį už peties. — „Jie“? Tai yra valdžia? Jie
uždaro žmones, kurie nesuserga?
Reičelė atsiduso.
— Jonai.
Užteks malti šūdą, pagalvojo jis. Užteks gyventi neviltyje.
— Ji turi teisę žinoti. Turi galvoti apie savo mažylius. Tu gydytoja. Yra
virusu neužsikrėtusių žmonių, kuriems reikia gydytojų. Protingų, mokančių
prisitaikyti gydytojų, velniai rautų. Mėgins susemti ir tokius žmones kaip
aš. Ir tegu mane skradžiai, jeigu sutiksiu baigti gyvenimą kaip kažkieno
bandymų triušis.
— Tai ratas, — pakartojo jis. — Jos tėvai pas mane, aš pas tave, tu pas
Keitę, Keitė pas mane. Dabar naujagimiai. Tai kažką reiškia. Kada jie galės
iškeliauti, kada galėsi prisijungti?
Išsekusi iki kaulų smegenų Reičelė pažvelgė į kūdikius, į tyliai
verkiančią moterį, į vyrą, kuris staiga tapo tvirtas kaip plienas.
— Galbūt rytoj, priklauso nuo to, apie kokią kelionę kalbi. Keliai atkirsti.
— Galiu gauti laivą.
— Laivą?
— Patė... mano porininkė, — paaiškino jis Keitei. — Ji turėjo laivą. Ne
kažin kokį, bet tiks. Pasieksime laivą, sėsime į jį ir persikelsime per upę.
Tada trauksime... ten, kur atrodys geriausia. Laikysimės negyvenamų
vietovių, kur tik įmanoma. Kol kas svarbu ištrūkti. Šių vaikų tikrai niekas
netestuos.
— Niekas nelies mano vaikų, — nukirto Keitė, ir lyg užsukus kranelį
išdžiūvo jos ašaros. — Niekas. Galime keliauti dabar.
Reičelė sulaikė ranka.
 — Rytoj. Aš jus apžiūrėsiu, dvidešimt keturias valandas stebėsime
mažylius. Jeigu nekils komplikacijų, galėsime išvykti rytoj. Reikės atsargų.
Sauskelnių, drabužių, apklotų. Gal net mišinukų mažyliams.
— Dankanas jau žindo krūtį.
— Rimtai? — Reičelė nusijuokė. — Dar viena gera žinia. Bet vis tiek
reikia pasiruošti. Kai ką surasiu čia. Einu, sutvarkysiu popierius — jeigu
tikrintų įrašus, nes moteriai ir vienos dienos naujagimiams gali prireikti
gydytojo. Nors Jonas tikriausiai viską pats padarytų. Keliausiu, nes tu
teisus. Čia, — ji mostelėjo ranka, rodydama į visus penkis, — čia jau šis
tas. Ir galbūt ištrūkusi vėl galėsiu pasijusti gydytoja.
Ji priėjo prie lovos.
— Eik sumedžioti jaunajai mamytei valgyti, būtinai atnešk vandens. Ir ko
nors švaraus persirengti. Dar reikia kepurėlių ir ankstukų sauskelnių
mažyliams. Pasižiūrėsim, Jonai, koks tu išradingas.
— Manyk, kad atlikta, — jis pakilo. — Tuoj grįšiu, — pasakė Keitei.
— Žinau, kad grįšite.
— Gerai, Keite, pasižiūrim.
— Daktare Hopman?
— Reičelė. Aš Reičelė, kad jau sudarėm sąjungą.
— Reičele, kai baigsite, ar galėsiu paimti mažylius?
— Be abejo.
Ir kibirkštis, kuri užgeso joje per paskutines siaubingas dienas, vėl
sužioravo.
 PABĖGIMAS

Kaip žmogui ištrūkti iš to, kas parašyta;Kaip pabėgti nuo savo likimo?

FERDOUSI
 ŠEŠTAS SKYRIUS

Kai Keitė pirmą kartą maitino dukterį, Arlisė Reid nutarė perkelti savo
laidą į gatvę. Daugybę dienų ji buvo priklausoma nuo Čako pranešimų, taip
pat to, ką pavykdavo iškapstyti trūkinėjančiame internete ir ką pati
pamatydavo keliaudama į studiją ar iš jos.
Norėjai būti reportere, kalbėjo sau tikrindama diktofono baterijas. Metas
traukti į gatvę ir rengti tiesioginius reportažus.
Ji neatsiklausė savo prodiuserio nei režisieriaus. Kad ir kas nutiks,
sprendimas jos — iš dalies, suprato, nulemtas to, kad nuslėpė blogiausia, ką
tą rytą papasakojo Čakas.
Pagalbos nebus.
Kai atsistojo apsirengti striukės, Freda pakėlė galvą nuo savo stalo.
— Kur eini?
— Lauk. Dirbti. Noriu, kad pridengtum mane, Freda. Pasakyk, kad
nuėjau nusnausti ar ką nors tokio. Noriu padaryti reportažą iš gatvės. Jeigu
pavyks rasti žmogų, kuris nenorės manęs apiplėšti, išprievartauti ar
nužudyti.
— Neketinu pridengti, — Freda atsistojo. — Einu su tavimi.
— Net negalvok.
Mažoji Freda, vos metro ir penkiasdešimt penkių centimetrų, šyptelėjo.
— Dar ir kaip galvoju. Nemažai laiko praleidžiu gatvėje. Kažkas juk turi
suveikti sausainių ir traškučių, ar ne? O dviem geriau nei vienai, — pridūrė,
užsimesdama ryškiai mėlyną striukę su rožinėmis žvaigždutėmis. —
Kitapus Šeštosios aveniu Penkiasdešimt pirmojoje yra prekybos centras, na,
skylė sienoje. Ji užkalta, bet kai kas žino, kaip pastumti kelias lentas ir
įsmukti vidun.
Ant kaugės raudonų plaukų ji užsitraukė rausvą kepuraitę su bumbulu.
— Ten vis dar yra maisto, todėl galime šiek tiek pasiimti. Visi ima tik
tiek, kiek reikia. Mes susitarėme.
— Mes?
 — Na, sakykim... kaimynai. Tie, kurie likome. Neimi daugiau, nei reikia,
todėl visiems užtenka.
— Freda, — tarė Arlisė, užsimetė ant peties rankinę ir įdėmiai
pasižiūrėjo į žvitrų strazdanotą veiduką. — Čia tai istorija. Tu — reportažo
herojė.
Žalios ramios akys apsiniaukė.
— Negalima apie tai skelbti, Arlina. Jei sužinos, ateis žmonių, kurie
viską paims. Ir laikys pas save paslėpę.
— Adreso neminėsiu, netgi rajono, — prisiekdama Arlisė pridėjo pirštą
prie širdies. — Tik papasakosiu apie žmones, kurie dirba išvien, padeda
vieni kitiems. Šviesos taškas. Kam dabar nereikia šviesos? Galėtum
papasakoti man daugiau, neminėdama vardų ir vietovių, tiesiog kaip
susitarėte, kaip viskas veikia.
— Pasakysiu, kai darysime reportažą iš gatvės.
— Gerai, bet laikomės kartu. — Arlisė galvojo apie pistoletą rankinėje.
— Būk rami. Ir nesijaudink. Mes turim būdų suprasti, kas draugas, o kas
mulkis. Na, kai kurie mulkiai neketina žudyti ar ką nors panašaus. Tiesiog
yra mulkiai, nes tokie visad buvo.
— Negaliu ginčytis.
Jos pajudėjo.
— Žinai, Džimui nepatiks, kad rizikuoji.
Arlisė patraukė pečiais.
— Patiks, jeigu turėsiu gerą istoriją. Mieste gyvena realūs žmonės, tik
bandantys sulaukti kitos dienos. Kaip jiems tai pavyksta? Kas jiems nutiko?
Žmonėms reikia išgirsti apie kitus žmones, kurie laikosi. Tai padeda jiems
ištverti.
— Pavyzdžiui, negriebti iš parduotuvės daugiau, nei tau reikia.
— Kažkas tokio.
Kol ėjo į vestibiulį, Arlisė nusakė bendrą planą:
— Trauksim į vakarus iki Šeštosios, stebėdami visus, ką sutiksime
gatvėje. Užmatysim grupę žmonių — slėpsimės. Grupės gali virsti
gaujomis.
— Daugiausia naktį, — pastebėjo Freda, — bet pasitaiko ir dieną.
— Tris savaites vakarais nekišau nosies į gatvę. Tik tiek, kiek reikėjo
parskuosti namo po vakarinės laidos. O anksčiau man patikdavo vaikščioti
naktį.
— Reikia žinoti, kur vaikščioti, rinktis saugias zonas.
 — Saugias zonas?
— Gerų žmonių daugiau nei blogų. Ir kai kurie blogieji iš tiesų nėra
blogi, tik išsigandę ir praradę viltį. Nors pasitaiko ir šiurpiai blogų, nuo jų
reikia laikytis atokiau, išmokti pasislėpti.
Gali būti, pagalvojo Arlisė, kad reportažo herojė stovi priešais ją.
— Kaip sužinojai apie saugias zonas?
— Kalbiesi su žmonėmis, tie pasikalba su kitais, — atsakė Freda, kai
pasiekė vestibiulį. — Aš nieko nepasakojau, nes jeigu pranešime per
televiziją, blogieji gali surasti saugias zonas. Galvojau, jeigu stotį teks
užsidaryti, kai teks uždaryti, pranešiu visiems, kad galėtų bent pamėginti
pasiekti saugią zoną.
— Nustebinai mane, Freda.
— Kartais ten galima rasti, kas padeda ištrūkti iš miesto. Tačiau daug
likusių gyventojų nenori apleisti miesto, net jeigu tektų kovoti.
Arlisė atrakino duris.
— Kaukės neužsidėsi?
— Juk žinai, kad iš jos jokios naudos, tiesa? — Arlisė pažvelgė į Fredą.
— Žinai taip pat gerai, kaip ir aš. Jeigu užsikrėsi, tai užsikrėsi.
— Kai kurie žmonės su jomis jaučiasi saugesni. Maniau, esi viena iš jų.
— Jau nebe.
Merginos išėjo į gatvę, Arlisė užrakino duris.
— Mes neišsiskirsime, bet jeigu taip nutiktų, raktą turi?
— Nesirūpink, — nuramino Freda.
Linktelėjusi Arlisė žengė į gatvę, trenkiančią degėsiais, krauju ir šlapimu.
— Kaip manai, Freda, kiek tose saugiose zonose žmonių, su kuriais
kalbėjai ar kuriuos matei? Neskelbsiu šito. Ne protokolui.
— Tiksliai nežinau. Žinau, bando susiskaičiuoti, bet viskas kinta.
Žmonės atvyksta, žmonės išvyksta. Žmonės suserga. Miršta. Mes... jie...
stengiasi auštant nugabenti kūnus į žaliąsias zonas, parkus. Vis dar šalta,
supranti.
— Suprantu.
Kai vėl pakils oro temperatūra, puvėsių kvapas bus klaikus. O tie, kurie
mirė namie...
Ji jau užuodė tvaiką savo pastate. Yrančio kūno kvapą.
— Neįmanoma surengti laidotuvių ar šermenų. Mirusiųjų tiek daug, —
pridūrė Freda. — Kas nors ištaria kelis žodžius ir... Tenka juos deginti.
Pilna žiurkių, kačių ir šunų... Nieko negalima padaryti, tenka deginti. Švaru
ir, man regis, padoru.
— Tau teko dalyvauti tose... šermenyse?
Freda linktelėjo.
— Ten taip liūdna, Arlise, bet būtina tą daryti. Stengiesi elgtis, kaip
reikia, bet mirusiųjų tiek daug. Kur kas daugiau, nei sako.
— Žinau.
Mergina dirstelėjo į Arlisę iš po kepurės su bumbulu.
— Žinai?
— Turiu šaltinį, bet... Čia tas pat, kas neskelbti apie saugias zonas. Jeigu
paskelbčiau per žinias ką nors, ką iš jo sužinojau, mane nutildytų. Ir surastų
šaltinį.
— Tu nesakytum, neatskleistum šaltinio.
— Nesakyčiau, bet jie vis tiek ras būdą atsekti pėdsaką iš manęs. Negaliu
rizikuoti. Gavau jo nurodymą, kaip turiu elgtis, jeigu paleisčiau į eterį tai,
ką iš jo išgirdau. Privalėčiau sunaikinti kompiuterį, kuriuo dirbu, savo
užrašus, viską. Ir išvykti.
— Kur išvykti?
— Negaliu tau pasakyti.
— Nes jis patikėjo tavo žiniai.
— Teisingai. Bet jei...
— Ššš! Girdi? — Freda stvėrė Arlisę už rankos ir trūktelėjo iš Šeštosios
aveniu kampo. — Čionai.
Praktikantės traukiama pro išdaužtą batų parduotuvės langą Arlisė
išgirdo variklį.
— Atrodo, motociklas. Reideriai?
— Jiems patinka motociklai. Lengva manevruoti tarp nuolaužų, — Freda
prispaudė pirštą prie lūpų, patraukė Arlisę nuo iškultos vitrinos į šešėlius.
Arlisė žiojosi atsakyti, bet Freda smarkiai papurtė galvą. Išgirdo dūžtantį
stiklą, laukinį juoką. Tada pro šalį prariaumojo motociklas ir garsas nutilo
tolumoje.
Freda iškėlė ranką rodydama palaukti dar kelias sekundes.
— Kai kurių klausa kaip šikšnosparnių. Ir kartais jie traukia būriais.
Negalima rizikuoti.
Iškvėpusi iš plaučių orą Arlisė apsidairė. Iš abiejų šonų — tuščios
lentynos. Jeigu kada ir stovėjo stalai su batais, viskas išvilkta.
Ant grindų mėtėsi keletas batų, pora rankinių, kojinių.
 — Stebiuosi, kad kažką paliko.
— Nedorėliai pasiima, kas patinka, o kita sunaikina. Apmyža, netgi
apšika. Daiktų jiems nereikia, bet nenori, kad kas kitas turėtų. Būtent dabar
dauguma taip elgiasi.
Ji išsivedė Arlisę į lauką, prisiartino prie kampo, gerai nužvelgė į pietus
ir šiaurę besidriekiančią gatvę ir greitai perbėgo į kitą pusę.
— Prisigeria arba apsineša nuo narkotikų, — pasakojo toliau, —
padeginėja, šaudo. Važinėjasi dairydamiesi tų, kurie nespėjo pasislėpti ar
pabėgti. Ir sudaužo juos arba nužudo.
— Jie jau pradėjo medžioti.
— Medžioti žmones?
— Pradėjo eiti per namus, kur gyvena žmonės. Arba gyveno. Negyvėliai
kai kur juos sulaiko, bet ilgai nesulaikys. Ir elgiasi taip pat: siaubia, griebia,
kas patinka, ieško, ką galima nuskriausti. Reideriai.
Jos sustojo prie tuščios mašinos.
— Vakar jos čia nebuvo. Matai, bandė išvažiuoti, bet gatvė faktiškai
nepravažiuojama. Daiktus paliko. Žiūrėk, mėgino per daug išsivežti ir
nepanešė, kai teko bėgti. Parduotuvė visai čia pat.
— Ar čia saugi zona?
— Gana saugi, jeigu nesi kvailas, — atsakė Freda šyptelėdama.
Freda sustojo priešais lentomis užkaltą parduotuvės vitriną. Arlisė
suraukė kaktą, apžiūrinėdama ant lentų išvedžiotus simbolius.
— Ką visa tai reiškia?
— O... Galima sakyti, sėkmės simboliai. Kažkas yra viduje. Viskas gerai,
— suskubo nuraminti. — Ne reideris ir ne blogiukas.
— Iš kur žinai?
Bet Freda jau atkabino du lentgalius.
— Palaiminimai, — tarė. — Tarsi koks slaptažodis.
Ir smuko į vidų.
Lentos už Arlisės nusileido, abi atsidūrė aklinoje tamsoje. Nė spindulėlio
šviesos. Tada užsižiebė žibintuvėlis.
— Kas su tavim, Freda?
— Labas, Tidžėjau. Čia Arlisė. Kartu dirbame. Viskas kaip turi būti. Ji
viena iš gerųjų.
— Vediesi ją į zoną?
— Kol kas ne. Ji nori nufilmuoti interviu, pagalvojau, kad jau išėjom į
gatvę, parnešiu į studiją porą skardinių sriubos. Kaip Nojus?
 Vietoj atsakymo sulaukusi tylos Freda žengė žingsnį į priekį.
— Tidžėjau, juk žinai, kad nesivesčiau nieko, kas galėtų kelti grėsmę.
— Gali kelti tau net nežinant.
— Ar galėtumėte nespiginti man į akis? — ramiai paklausė Arlisė. —
Tada atsakysiu pati.
Šviesos spindulys iš lėto nusileido.
— Nežinau, kiek dar tęsime transliacijas. Dirba vos saujelė žmonių, kurie
gali ir nori. Bendrauti labai svarbu, skleisti informaciją, net ir tokią skystą
— svarbu. Nežinau, kiek žmonių dar mato televiziją, bet tie, kurie mato,
gali perpasakoti nematantiems. Spėju, tikėkimės, kad spėjimas pesimistinis,
dar turim keletą dienų, gal savaitę, kol išsijungsime. Noriu dirbti savo
darbą, kol tai nutiks. Tada rasiu kitą būdą jį dirbti.
— Apie kokį ten interviu kalbėjai?
— Noriu papasakoti istoriją, asmeninę istoriją. Noriu, kad žmonės
išgirstų — ir ne iš manęs, o iš žmogaus, kuris tai išgyveno. Noriu, nes tai
svarbu. Dabar kaip niekada svarbu.
— Nori papasakoti istoriją?
— Noriu, kad jūs papasakotumėte savo istoriją, — pataisė Arlisė. —
Noriu, kad papasakotumėte visiems, kurie kenčia. Ką mąstote, kaip
jaučiatės, ką padarėte. Galbūt ją išgirs vienas žmogus, bet ji padės jam
ištverti.
— Pasikalbėk su ja, Tidžėjau. Tai svarbus dalykas.
— Vardų nereikia, — pridūrė Arlisė. — Pavadinsiu jus kaip nors kitaip.
Jokių adresų. Neminėsiu, kur kalbamės. Turiu pasiėmusi diktofoną. Jeigu
pasakysite ką nors, ko nenorėsite, ištrinsiu.
— Ir transliuosite šį vakarą?
— Paprašysiu paleisti į eterį, kai grįšiu studijon, prašysiu transliuoti kas
valandą iki vakarinių žinių. Rytoj, jei galėsiu, pakalbinsiu dar ką nors,
įrašysiu naują istoriją ir padarysiu tą patį. Dar ne pabaiga, nes mes
neleisime, kad būtų pabaiga. Reideriai nepaims mūsų plikomis rankomis.
Mes išliksime. Noriu, kad papasakotumėte, kaip jums pavyko, kaip
gyvenate.
— Norite išgirsti mano istoriją? Ką gi, papasakosiu.
— Galiu išsitraukti diktofoną? Ir žibintuvėlį?
— Pirmyn.
Arlisė įkišo ranką į krepšį, apčiuopomis susirado žibintuvėlį, išsitraukė
diktofoną iš kišenės ir nukreipė šviesą Tidžėjaus balso pusėn.
 Stambus vyras, pagalvojo, plačiapetis juodaodis vyras nuožmiomis
juodomis akimis. Ant galvos tankėjantis šerys leido spėti, kad iki šiol jis
nuolat skusdavo galvą plikai.
— Vadink mane Benu.
— Gerai, Benai, jungiu diktofoną. Čia Arlisė Reid. Kalbuosi su Benu.
Paprašiau jo papasakoti man, mums visiems savo istoriją. Pandemija
pakeitė visų gyvenimą, kaip jūs tvarkotės?
— Atsikeli ryte ir darai tai, ką privalai daryti. Prabudęs akimirką galvoji,
kad viskas taip, kaip turi būti. Tada supranti, kad ne. Ir niekada nebus, bet
keliesi ir varai. Prieš tris savaites ir dvi dienas netekau sutuoktinio.
Geriausio mano pažinoto žmogaus. Pasižymėjusio policijos pareigūno. Kai
viskas ėmė eiti velniop, jis dirbo kiekvieną dieną, stengėsi padėti žmonėms.
Tarnauti ir ginti. Už tai atidavė gyvybę.
— Buvo nužudytas vykdydamas pareigą?
— Taip, buvo. Tik ne kulka ar peiliu. Jam tai būtų buvę lengviau. Jis
užsikrėtė, susirgo. Tada ligoninės jau buvo perpildytos... Jis net nevažiavo
ten. Jokios prasmės, sakė man. Norėjo mirti namie, mūsų namuose.
Jaudinosi, kad užkrės mane, bet aš nesusirgau.
Vyras nutilo, suėmė save į rankas.
— Dvi siaubingas dienas dariau viską, ką galėjau. Praėjo vos dvi dienos,
kai jis suprato, jog nebegali apsimesti, kad tai tik nuovargis dėl dvigubai
išaugusio darbo krūvio, kad tai Pražūtis. Nenoriu kalbėti apie tas dvi dienas.
Pasakysiu tik tiek, kad mirė kaip norėjo. Namie. Aš išvežiau jį... kur
išvežiau... ilsėtis amžinai.
— Užjaučiu, Benai.
— Kiekvienam atrodo, kad jo netektis — blogiausia, kas jam gali nutikti.
O ši prakeikta rykštė iš visų atėmė kažką. Mums visiems nutiko blogiausia,
kas gali nutikti.
— Bet jūs ištvėrėte. Toliau kovojate.
— Aš taip pat norėjau mirti. Norėjau susirgti ir numirti, bet nemiriau.
Ketinau paimti jo ginklą, tarnybinį ginklą ir mirti. Galvojau apie tai, kai
žmonės ėmė siautėti gatvėse, kai ėmė elgtis kaip gyvuliai. Ir tada
pagalvojau, ką jis man pasakytų, kaip nusiviltų manimi, kad nebranginu
gyvenimo, nedarau nieko, kad padėčiau kitiems. Tada sudvejojau.
Vyras nutilo pusei minutės, bet Arlisė nieko nesakė, davė jam laiko ir
erdvės mintims.
 — Name, kur gyvenu, — tęsė vyras, — žmonės ėmė mirti, spruko arba
prisijungė prie žvėrių gatvėse. Pagalvojau: liko tik tamsa. Bet galvoje
girdėjau savo vyro žodžius: „Nedrįsk to daryti. Nedrįsk pasiduoti“.
— Ir nepasidavėte.
— Beveik. Vieną dieną ir aš išėjau. Gal ėjau susirasti maisto, gal tiesiog
pasivaikščioti. Nežinau. Radau ant laiptų sėdintį berniuką. Jis gyveno tame
name. Nežinojau, kuo vardu... ir neminėsiu.
— Pavadinsim jį Džonu.
— Gerai. Džonas sėdėjo ir verkė. Abu jo tėvai ir brolis negyvi.
Nebegalėjo likti savo bute. Turbūt įsivaizduojate kodėl.
— Taip.
— Iš pradžių manė, kad jį nuskriausiu. Bet nebėgo. Tas išsigandęs,
sielvartaujantis berniukas nutarė kovoti. Jis kausis, o aš ką, sėdėsiu palūžęs?
Todėl prisėdau ant laiptų ir mes pasišnekėjome. Pirma išnešiau jo mamą,
ketinau paguldyti ten, kur ilsėjosi mano vyras. Kai išėjau su ja, kai kas
priėjo. Neminėsiu vardo, — pridūrė, bet Arlisė pastebėjo, kad žvilgsnis
nukrypo į Fredą. — Ji paklausė, ar gali mums padėti. Pažinojo daugiau
žmonių, kurie gali. Taigi su pagalba palaidojome Džono šeimą. O jis
atsikraustė gyventi pas mane. Taigi, keliamės ryte ir pusryčiaujame. Tada
paskaitome, pasprendžiame matematikos uždavinius ir panašiai. Labai
svarbu, kad vaikas mokytųsi toliau. Mokau jį kautis, jeigu prireiktų.
Žaidžiame žaidimus, nes žaisti taip pat svarbu, kaip mokytis. Keliamės ir
darome, kas reikia, taip ir gyvename. Kai jis bus pasiruošęs — dar tik pora
savaičių praėjo — išgabensiu jį iš miesto. Išgabensiu ir surasiu kokią nors
švarią vietelę. Ir ten atsikelsime iš ryto ir darysime tai, kas priklauso.
Kursime gyvenimą, nes mirtis negali visur viešpatauti.
Jis pažvelgė tiesiai į Arlisę.
— Čia ne pabaiga, — pakartojo jos žodžius. — Neleisime, kad viskas
taip baigtųsi.
— Ačiū, Benai. Tikiuosi, jūsų pasakojimas pasieks žmones, kuriems
reikia jį išgirsti. Man reikėjo išgirsti. Čia Arlisė Reid, dėkinga kiekvienam,
kuris daro tai, kas turi būti padaryta.
Ji išjungė diktofoną.
— Nelaukite, kol jis bus pasiruošęs. Išgabenkite Džoną kuo skubiau.
— Jis vardu Nojus, — Tidžėjus nužvelgė abi moteris ir vėl įsmeigė į ją
akis. — Žinote kažką, ko nepasakote.
 — Žinau, kad čia netrukus bus dar blogiau. Žinau, kad jeigu turėčiau nuo
manęs priklausantį vaiką, išgabenčiau. Freda minėjo, kad yra žmonių,
galinčių jums padėti. Susikraukite daiktus ir paprašykite pagalbos. Ir tu turi
su jais keliauti, — pasakė Fredai.
— Liksiu su tavimi. Žinai, su kuo turi susisiekti, Tidžėjau. Dievaži, jeigu
Arlisė sako, kad turi keliauti, negaišk. Dėl Nojaus.
— Pasišnekėsiu su juo. Jis žino, kas artinasi. Pasiilgsiu tavęs, Freda.
Vyras priėjo, apkabino ją, tokią paukštelę jo glėbyje.
— Ir aš tavęs ilgėsiuosi, ir Nojaus. Bet žinai, jeigu lemta, mes vėl
susitiksime.
— Noriu, kad būtų lemta.
Jis ištiesė ranką Arlisei.
— Maniau, išsipasakojęs pajusiu pyktį. Bet ne. Būkite atsargi.
— Stengsiuosi. Sėkmės, Tidžėjau.
Jis pakėlė krepšį, kurį atsinešė produktams, paskutinį kartą pasižiūrėjo ir
išsmuko pro tarpą tarp lentų.
— Bus geras reportažas. Galingas. Man atrodo, jis čia atsidūrė todėl, kad
turėjo papasakoti savo istoriją, o tau reikėjo pasakyti, kad pasiimtų Nojų ir
keliautų.
— Visiems pasisekė.
— Ne pasisekė. Taip turėjo būti. Reikia tau kai ką pasakyti — ne
protokolui.
— Gerai, čiumpam tą sriubą, pasakysi pakeliui į studiją. Noriu parengti
reportažą.
— Geriau jau tau parodysiu čia, kur saugu. Tik neišsigąsk, gerai?
— Kodėl turėčiau...
Arlisė nebaigė. Taip ir liko išsižiojusi, kai Freda pakrutino pirštus ir
aplink ėmė šokti ugnelės.
— Kaip tu...
— Norėjau, kad geriau pamatytum.
Dabar ji ištiesė rankas į šalis.
Prieš nustėrusios Arlisės akis iš Fredos nugaros, tiesiog pro striukę
išaugo vaivorykštiniai sparnai. Ji pakilo nuo grindų, apsuko ratą ore,
mojuodama tais sparnais.
— Kas čia? Kas čia yra?
— Iš pradžių pati nusigandau... tiesiog viskas nutiko vieną dieną. O
paskui — ar gali būti šauniau? Pasirodo, esu fėja!
 — Kas... fėja? Tai beprotybė. Gal gali liautis!
Lengvai lyg krintantis vanduo Freda nutūpė ant žemės, bet sparnai liko.
— Taip daug smagiau, bet gerai. Negali apie tai pasakoti, Arlise... Turiu
galvoje, apie mane. Mus vadina žavėtojais, dar nežinau, ar man patinka toks
pavadinimas, bet jau prilipo. Iš to, kaip rengi reportažus, galiu suprasti, jog
dabar galvoji: „Na, taip, gerai. Bet palauk!“ — Freda vėl pakilo. — O, taip,
gerai!
— Tai neįmanoma.
— Per savaitę mirti daugiau kaip milijardui žmonių neturėtų būti
įmanoma. Bet taip yra. O čia? Aš? Kiti tokie patys? Ne tik įmanoma, bet
realu kaip ir visa kita. Galbūt tai savotiška pusiausvyra. Nežinau. Aš taip
pat negaliu to suprasti, todėl priimu, ir tiek.
— O kiti, tokie kaip tu?
— Fėjos, elfai, raganos, sirenos, burtininkai — tai tik dalis, kuriuos man
teko sutikti nuo Pražūties pradžios.
Ir lyg pradžiuginta tos minties Freda pakilo per pėdą nuo žemės.
— Turime būti atsargūs. Tarp žavėtojų yra ir gerų, ir blogų. Taigi turim
saugotis blogųjų, kurie nori mums pakenkti, ir paprastų žmonių, kurie
nesupranta mūsų ir taip pat norėtų greičiau atsikratyti.
Freda vėl nutūpė, palietė Arlisei ranką.
— Rodau ir pasakoju tau, nes širdis sako, kad turiu tai padaryti. Visada
pasiklioviau savo vidine nuojauta, net nežinodama, kas esu.
— Gal aš užmigau ant stalo ir viską paprasčiausiai susapnavau?
Nusijuokusi Freda stuktelėjo Arlisei į žastą.
— Žinai, kad ne, ir tai nėra sapnas.
— Aš... mums tikrai reikės apie tai pakalbėti.
— Taip, žinoma. Reikia grįžti, parengti tą reportažą. Galbūt po vakarinės
laidos, kai užsidarys studija. Galėtume atsikimšti vyno ir pasišnekėti. Turiu
paslėpusi kelis butelius.
— Man atrodo, reikės daug vyno.
— Gerai, bet paimkim sriubos. Tau reikės iš naujo pasidažyti ir
pasišukuoti prieš einant į eterį.
— Aišku.
— Išsigandai?
— Žiauriai išsigandau.
Freda nusišypsojo.
 — Bet tu darysi tai, ką turi daryti. Neišduosi manęs, kaip neišduosi savo
šaltinio, Tidžėjaus ar Nojaus. Tu esi dora.

Studijoje Džimas pavadino ją kitaip. Pavadino nutrūktgalve ir atskaitė

Arlisei su Freda griežtą pamokslą. Pamokslą, kuris būtų sukrėtęs Arlisę iki
širdies gelmių, jeigu nebūtų mačiusi, koks susirūpinęs jo veidas, nebūtų
girdėjusi po pykčiu nerimo.
Bet interviu Džimas nesudirbo. Išklausė du kartus, atsilošė.
— Išskirtinis. Leidi jam pasakoti, kalbėti iš širdies. Daug reporterių
prikaišiotų klausimų, mėgintų kur nors pakreipti. Tu — ne.
— Čia jo pasakojimas, ne mano.
Jis pasisuko kėdėje, pažvelgė pro kabineto, kuriuo retai kada
naudodavosi, langą. Išsikvietė jas čia, ant kilimo, nes nuliūdo ir išsigando.
— Ir neturi būti. Prieš tai, kai viskas nugarmėjo pragaran, daug žurnalistų
pamiršo, kad reportažai ne apie juos. Pats pamiršau, gal net nepastebėjau,
kad neturi tos bjaurios savybės.
Jis vėl atsisuko į jas.
— Paleiskim pasakojimą į eterį. Tau lieka sugalvoti įžangą.
— Jau turiu galvoje. Norėčiau transliuoti kas valandą iki vakaro žinių.
— Taip ir padarysime. Ir daugiau nesugalvok nieko panašaus su manimi
nepasitaręs. Ir nesivedžiok niekur šio niekingo padaro. Atleisk, Mažoji
Freda, bet tu nesi Supermoteris.
— Labiau Auksarankė9, — sumurmėjo Arlisė, prajuokindama Fredą.
— Būtent. O dabar eikim dirbti savo darbo.
Reportažo pristatymą Arlisė padiktavo Fredai taisydamasi makiažą,
glostydamasi plaukus. Prie diktoriaus stalo laukė žalios šviesos, ženklo
pradėti.
— Čia Arlisė Reid, su reportažu, kuris, viliuosi, bus ne kartą pakartotas.
Kiekvieną dieną tragedijose ir neviltyje gyvenantys žmonės stengiasi išlikti.
Kiekvienas turi ką papasakoti apie gyvenimą, koks jis buvo, gyvenimą,
koks jis yra. Čia — Beno istorija.
Operatorius išjungė kamerą ir paleido įrašą.
Ji vėl klausė Tidžėjaus žodžių, jautė, kad jie veikia ją ne menkiau, nei
pirmą kartą. Galvojo apie stambų juodaodį ir mažą berniuką, vylėsi, kad jie
rado kelią į kokią nors saugią vietovę.
 — Po valandos pakartosime Beno istoriją, — baigė ji, — kad primintume
mums visiems viltį ir žmogiškumą. Čia Arlisė Reid, susitiksime po
valandos.
Freda ėmė ploti. Lengviau atsidususi Arlisė pakilo ir davė ženklą Fredai,
eidama iš žinių kambario.
— Keliauju prašyti Džimo, kad išleistų mus rytoj su nešiojamąja kamera.
— Nuostabu!
— Nefilmuosime veidų, jei kas nors nenorės, bet galėsime susukti B ritę.
Jeigu koks nors tavo pažįstamas norėtų su manimi pakalbėti, pranešk, kad
esu pasiruošusi. Kaip ten su tuo vynu, Freda? Gal nusineškim pas mane, kai
išsiskirstysime nakčiai? Galėsi pas mane pernakvoti. Man regis, turėsime
apie ką pasišnekėti.
— O, mergaičių vakarėlis! Mielai.
Arlisė nepajėgė suprasti, kaip kas nors gali būti tokios puikios nuotaikos,
kai žmonija taip kenčia. Bet pati sau atsakė: fėja. Ar fėjos visada linksmos?
Kaip galėjo beveik metus pažįstama mergina būti kažkas, kas neturėtų
egzistuoti?
Svarstant apie tai sukosi galva.
Reikia dirbti toliau, bandyti išknisti ką nors vakaro žinių laidai.
Rado ne kažin ką, bet žinojo: kai pasakos apie snieguotame Viskonsine
pastebėtą moterį, kuri priverčia pražysti gėles, balse nebus pašaipos.
Ji norėjo persirengti vakaro žinioms, pasikeisti auskarus, susikelti
plaukus. Kokia prasmė įkyrėti žmonėms tokiu pačiu įvaizdžiu?
Tądien Arlisė savo kavos normą jau buvo išgėrusi — imk tik tiek, kiek
reikia, priminė sau, — todėl pasirinko vandenį. Vėl grįžo prie diktoriaus
stalo, patikrino savo tekstą, atlošė pečius. Vyno vakare tikrai išgers.
Nutaisė rimtą, profesionalų veidą, davė ženklą. Prasidėjus pirmajam
reportažui išgirdo sugirgždant kamerą. Ausyje pasigirdo Džimo balsas.
— Bobas Baretas ką tik įžengė į studiją. Man atrodo, girtas. Einu
pasitikti, gal pavyks nukreipti jo dėmesį.
Ji tęsė žinias, akies kampeliu stebėdama veiksmą.
Dabar ausines pasiekė Kerolės balsas.
— Džimas nespės. Negaliu nutraukti transliacijos.
— Arlisė Reid! — pasigirdo žodžius veliantis sodrus Bobo baritonas, kai
jis žengė, ar, veikiau, atsvirduliavo prie jos.
— Viskas gerai, Kerole. Čia Bobo stalas.
— Teisybė, velniai rautų.
 Jis užlipo ant platformos ir klestelėjo šalia jos.
Nuo jo trenkė... džinu, nusprendė ji, ir senu prakaitu. Aštrių bruožų
veidas blizgėjo nuo prakaito, studijos lempose atrodė nesveikai išblyškęs.
Krauju pasruvusios akys apmaudžiai įsmigo į Arlisę.
— Dvylika metų sėdėjau už šito stalo.
— Kaip uola. Norite baigti vakaro žinias?
— A, velniop vakaro žinias. Pasaulis nurūko pragaran, ir visi tai žino.
Beno istorija? — paklausė jis ir pašaipiai nusijuokė. — Nemėgink groti
mano širdies stygomis, naujoke. Aš jiems papasakosiu istoriją.
Arlisė sustingo, kai jis išsitraukė pistoletą ir pamojavo juo Džimui, kai šis
puolė prie diktoriaus stalo.
— Lik savo vietoje, Džimuk. Visi likite. O tu, Kerole, širdele, nedrįsk
nutraukti transliacijos, nes suprasiu. Suprasiu ir įsodinsiu kulką į šios
dailios mergos galvelę.
Arlisė mėgino suvilgyti seilėmis perdžiūvusią gerklę.
— Čia tavo stalas, Bobai, — pakartojo ji.

9 Auksarankė — veikėja iš „Piterio Peno“, žaliai vilkinti fėja.

 SEPTINTAS SKYRIUS

Būdama dar neapsiplunksnavusi reporterė, svajojanti imti kietus, įžvalgius

interviu iš valstybių galvų, Arlisė įsivaizdavo save žūtbūtinėse situacijose,
kaip drąsūs ir šaltakraujiški jos pranešimai iš įvykio vietos paveikia tautą.
Dabar, kai susidūrė akis į akį su girtu, galbūt išprotėjusiu ginkluotu kolega,
protas aptemo. Glitus panikos prakaitas ritosi per nugarą.
— Ilgai netruko, kol padėjai savo puikią jauną subinę ant mano kėdės, ar
ne? Kalė, smeigianti peilį iš nugaros.
Arlisė išgirdo save tariant plonu, neaiškiu, tarsi būtų prastas ryšys, balsu:
— Čia kiekvienas žino, kiekvienas žiūrovas supranta, kad tik užpildžiau
vietą, kol sugrįši.
— Nepilk šūdo ant šūdo malūno, mergyte.
„Mergytė“ Arlisę išjudino, užgavo tiek, kad išdrįso atsikirsti. Vėliau,
analizuodama situaciją, pripažino, kad elgėsi kvailai, reagavo automatiškai,
bet tai padėjo atgauti savitvardą.
— Bobai, esi geresnis, nei vaizduoji. Esi pernelyg šaunus, per daug
patyręs, kad nusileistum iki seksistinių įžeidinėjimų ir niekuo neparemtų
kaltinimų.
Ji palydėjo žodžius priekaištingai pakreipdama galvą, šiek tiek
suraukdama antakius.
— Kritikavai Beno istoriją, mano darbą ir sakei, kad nori papasakoti savo
istoriją. Esu įsitikinusi, kad visi žiūrintys ne mažiau už mane nori ją išgirsti.
— Nori mano istorijos?
— Labai.
Skatink jį kalbėti, skatink kalbėti. Gal išsisems.
Arba ji pati nuskęs panikos prakaite, kol ją nušaus.
— Šiame versle aš jau dvidešimt šešerius metus. Dvylika metų sėdėjau
už šio stalo. Ar žinai, kodėl „Vakaro prožektorius“ yra geriausiai vertinama
laida?
 — Taip, žinau. Nes žmonės mano, kad gali tavimi pasitikėti. Nes esi
tvirta ranka ir ramus balsas.
— Aš ne tik skaičiau žinias, bet ir ieškojau jų, kovojau dėl jų ir
pranešinėjau. Aš užsidirbau šį stalą, — Bobas plojo delnu per jį taip
smarkiai, kad popieriai pašoko. — Užsidirbau kiekvieną mielą dieną.
Vakaras po vakaro skelbiau pasauliui tiesą. Šį vakarą paskelbsiu pasauliui
— tiek, kiek jo liko, — tiesą.
Mosuodamas ginklu pasisuko veidu į kamerą.
— Viskas baigta! Ar girdite mane, po velnių? Baigta! Žmonės miršta, o į
jos vietą ateina keisti ir nematyti pragaro demonai. Jeigu nemirsite uždusę
savo vėmalais, jie sumedžios jus. Mačiau juos, besiveržiančius iš šešėlių,
šliaužiančius iš patamsių. Galbūt patys tokie esate.
Tada jis vėl atsuko pistoleto vamzdį į Arlisę, ši nutirpo. Jis neišsikvėps. O
bėgti ji nebegali.
— Kalbate apie tuos, kurie vadinami žavėtojais?
— Velniop! Jie yra blogis. Kaip manote, kas sukėlė šitą marą? Jie! Ne
kokie nors sumauti paukščiai, ne kažkoks mutavęs virusas. Jie užleido
pragaištį ant mūsų, jie stebi, kaip dvesiame it šunys. Jie užgrobė valdžią,
sunaikino vyriausybes visame pasaulyje ir šeria apgailėtinus trečiarūšius
reporterius kaip tu mėšlu apie vakciną, kurios niekada nebus. Jie pavers
vergais turinčius imunitetą.
Trūktelėjęs Bobas pasisuko į kamerą.
— Bėkite! Bėkite, jei galite. Slėpkitės. Kaukitės, kad paskutines savo
dienas Žemėje praleistumėte laisvi. Žudykite, kiek pajėgiate.
— Bobai, — Arlisė ištiesė ranką, bet, pastebėjusi žybtelint jo akis,
nuleido ant stalo. — Jūs esate patyręs žurnalistas. Žinote, kaip pateikti
įrodymų, nurodyti faktų teiginiams paremti...
— Lavonai pūva gatvėse! Štai jums įrodymai. Demonai braižosi apie
langus, — sušnibždėjo jis. — Skraido išsišiepę, spokso raudonomis akimis.
Išjungiau šviesą, bet akys vis tiek švietė. Jie apnuodys vandenį. Jie privers
išmirti badu. O jūs sėdite čia ir skelbiate jų melą. Sėdite ir apsimetate, kad
netrukus atsiras stebuklingas vaistas, kad yra kažkokios apgailėtinos vilties,
nes vienas vyras priglaudė našlaitį vaiką ir žaidžia su juo žaidimus? Žmonės
turi klausytis manęs! Naikinkite juos, kol dar galite. Bėkite, kol galite.
Kiekvienas gali būti demonas. Kiekvienas iš jūsų. Galbūt reikia patikrinti.
Tu! Raudonplauke. Kuo, po velnių, tu vardu?
— Aš Freda. Ir nesu demonas.
 Bobas nusikvatojo. Arlisė nesugalvojo, kaip kitaip pavadinti tą gerklinį,
nesveiką juoką.
— Ji sakosi nesanti demonas. Aišku, kad sakosi. Man regis, jiems nebėga
kraujas. Ar bent jau raudonas kraujas, kaip žmonėms. Galime tuojau pat
patikrinti.
— Neskriauskite jos, Bobai, — dabar Arlisė suėmė jį už peties. — Jūs ne
toks.
— Žiūrovai turi teisę žinoti! Jūsų darbas pasakyti, parodyti jiems tiesą.
— Taip. Taip, mūsų, bet ne nuskriaudžiant nekaltą praktikantę, kuri
ateina į darbą kiekvieną dieną ir netgi tokiomis sąlygomis padeda mums
išlikti. Ji galėjo pabėgti iš miesto prieš kelias savaites, bet liko ir ateina į
darbą. Džimas, mūsų skyriaus galva. Jis neteko žmonos, Bobai, bet yra čia,
dirba aparatinėje. Kiekvieną dieną. Stivas dirba su kamera — kiekvieną
dieną. Kerolė sėdi kabinoje — kiekvieną dieną. Visi stengiamės, kad stotis
veiktų ir mes galėtume bendrauti su žmonėmis ir skelbti informaciją.
Bobo akys prisipildė ašarų.
— Nebėra prasmės. Jokios. Melaginga viltis yra tiesiog neišryškintas
melas. Jūs visi skendite mele. Abi buvusios mano žmonos negyvos, ir mano
sūnus... mano sūnus mirė. Viskas baigta, jie ateina likusių, todėl neliko
prasmės. Padarysiu tau paslaugą.
Jis vėl pasuko ginklą į Arlisę, pakėlė smakrą.
— Tik pagalvok, ką demonai galėtų padaryti jaunai, dailiai moteriai kaip
tu. Nori rizikuoti?
— Aš netikiu demonais.
— Patikėsi. — Jis pasisuko į kamerą. — Visi patikėsite, kai jau bus per
vėlu. Jau dabar per vėlu. Čia buvo Bobas Baretas, baigiu transliaciją.
Jis pasikišo vamzdį po smakru ir nuspaudė gaiduką.
Šiltas kraujas aptėškė Arlisei veidą, ir Bobas griuvo atbulas ant diktoriaus
kėdės. Ji išgirdo — vis dar blogas ryšys — Fredos riksmą, šūksnius. Tris
svaigias sekundes rega aptemo.
Ji pakėlė drebančią ranką.
— Nenutraukite transliacijos.
Pajuto, kaip ją sugriebia Džimas.
— Einam su manim, Arlise. Einam.
— Ne, ne, prašau, — ji pasisuko į jį, matė, kaip jo skruostais teka ašaros.
— Man reikia... Į mane, Stivai, — nurodė ji operatoriui. — Prašau. Bobas
Baretas sukūrė šlovingą, susižavėjimą keliančią žurnalisto karjerą
remdamasis etika, principingumu, tiesumu, ryžtu kovoti dėl ketvirtosios
valdžios moralinio veido, tarnauti tiesai. Jo sūnus, Maršalas, buvo...
septyniolikos.
— Aštuoniolikos, — pataisė Džimas.
— Aštuoniolikos. Nežinojau, kad Maršalas mirė, ir galiu tik spėti, kaip
Bobą pastarosiomis dienomis paveikė ši didžiulė asmeninė netektis.
Šiandien jis pasidavė savo sielvartui, ir mes, mėginantys tarnauti tiesai,
mėginantys sekti Bobo etika ir principingumu, jaučiame didžiulę asmeninę
netektį. Reikėtų jį prisiminti ne paskutinės nevilties akimirkomis. Bet netgi
jomis, netgi jomis jis parodė man, kad teks nueiti ilgą kelią, kad pasiekčiau
jo lygį. Pagerbdama jį, atskleisiu tiesą.
Arlisė nubraukė kumščiu ašarą, pastebėjo išsitepusi krauju, sudejavo.
— Aš privalau, — pažvelgė tiesiai į kamerą ir vylėsi — meldėsi — kad
Čakas žiūrėtų. — Gavau informacijos iš šaltinio, kurį laikau absoliučiai
patikimu. Gavau anksti ryte ir nutylėjau ją. Neatskleidžiau savo viršininkui,
savo bendradarbiams, jums visiems. Atsiprašau ir nebandysiu pasiteisinti.
Priešingai, nei skelbia žiniasklaida, imdama Pasaulio sveikatos
organizacijos bei ligos kontrolės ir prevencijos centrų bei nacionalinių
sveikatos institucijų pateikiamus duomenis, šį rytą mirusiųjų nuo H5N1-X
skaičius perkopė du milijardus. Tai trečdalis pasaulio populiacijos,
neskaičiuojant žmogžudysčių, savižudybių ar su virusu susijusių
nelaimingų atsitikimų.
Po stalu Arlisė prisivertė atleisti sugniaužtus kumščius ir toliau žvelgė
tiesiai į kamerą.
— Taip pat, priešingai, nei pranešama, vakcinos kūrimo procesas sustojo,
nes virusas ir vėl mutavo. Šiuo metu jokios vakcinos nėra. Negana to, pats
virusas nėra identifikuotas. Ankstesni pranešimai, kad H5N1-X yra nauja
paukščių gripo atmaina, yra melagingi.
Ji padarė pauzę, pamėgino atgauti pusiausvyrą.
— Visi įrodymai patvirtina, kad užsikrečia tik žmonės. Neseniai
prisaikdintas prezidentas Ronaldas Karnegis užsikrėtė H5N1-X ir vakar
mirė. Buvusioji žemės ūkio sekretorė Selė Makbraid prisaikdinta naująja
Jungtinių Valstijų prezidente. Prezidentė Makbraid yra keturiasdešimt
ketverių metų, baigusi Jeilio universitetą su pagyrimu, prieš užimdama
postą kabinete dvi kadencijas dirbo Jungtinių Valstijų senato nare nuo
Kanzaso valstijos. Prezidentės Makbraid vyras, su kuriuo nugyveno
šešiolika metų, Piteris Lasteris, mirė antrąją pandemijos savaitę. Abu jos
vaikai, keturiolikmetis Džulijanas ir dvylikos metų dukra Sara, manoma,
yra gyvi ir saugioje vietoje. Šiuo metu šios informacijos patvirtinti negaliu.
Arlisė paėmė vandens butelį, kurį buvo palikusi už kadro, ir godžiai
atsigėrė. Matė tyliai raudančią Kerolę, kurią apglėbęs stovėjo Džimas.
Freda, glostydama Kerolės nugarą, linktelėjo Arlisei.
— Taip pat turiu informacijos, kad karinės pajėgos — nežinau, kieno
vadovaujamos, — pradėjo valymus, ieškodamos virusui atsparių asmenų ir
siekdamos uždaryti juos nenurodomose vietovėse bandymams. Operacija
vykdoma be gyventojų sutikimo. Veikiama karo teisės pagrindais.
— Demonais aš netikiu. Nemelavau. Bet esu mačiusi dalykų, kurie
kadaise buvo neįtikimi. Mačiau visą jų grožį ir stebuklą. Tikiu, kad
vadinamieji žavėtojai — jų taip pat yra gerų ir blogų, kaip mes visi, — taip
pat bus uždaromi tyrimams. Ir, bijau, kad kai H5N1-X paliks mus visų
mūsų nesunaikinęs, baimė ir smurtas, suvešėję tuose, kurie jiems pasiduoda,
bei priverstiniai laisvės apribojimai — gali sunaikinti.
Arlisė nutilo, atsikvėpė, pažvelgė į Džimą ir davė ženklą, kad tuoj baigs
transliaciją. Tas linktelėjęs kažką pašnibždėjo Kerolei. Ši papurtė galvą.
— Aš padarysiu, — sumurmėjo, eidama atgal į kabiną.
— Sąmoningai slėpiau šią informaciją žinodama, kad jei ištransliuosiu ją
visiems, tai bus paskutinė stoties laida. Mano bendradarbiams kils pavojus.
O dar blogiau, kad nuleisiu kartelę, ko tikiuosi iš žmonių rasės. Pagalvojau,
kad nebūtina visiems žinoti tiesą. Atsiprašau dėl to. Ir noriu pagirti visus
šioje studijoje dirbančius, kad rizikuoja viskuo dėl tiesos. Nepasiduokite
baimei, sielvartui, nevilčiai. Išlikite.
— Aš rasiu būdą vėl susisiekti su jumis ir pranešti tiesą. Iki pasimatymo,
Arlisė Reid baigia transliaciją.
Ji atsilošė pritrūkusi kvapo.
— Atsiprašau, Džimai.
— Ne, pamiršk tai.
Jis priėjo prie Arlisės, kol ji žvelgė į kėdėje sukniubusį Bobą krauju
permirkusiais marškiniais.
— O, Dieve, o Dieve.
— Pasitrauk. Aš juo pasirūpinsiu. Aš juo pasirūpinsiu.
— Turėjau tai padaryti, — tirtėdama, aikčiodama Arlisė leidosi
nuvedama nuo diktoriaus stalo. — Bobas nusižudė. Jis klydo, jis klydo, bet
dėl melo buvo teisus. Aš taip pat prisidėjau prie melo. Negalėjau toliau
meluoti po... Dabar jie mus uždarys. Tu taip stengeisi, kad išliktume, ir...
 — Tai būtų anksčiau ar vėliau nutikę. Tu išklojai tiesą anksčiau, nei mus
uždarė. Tau reikia iškeliauti, Arlise. Jeigu grįši namo, tikriausiai suras tenai.
— Aš... žinau vietą, apie kurią niekas nežino.
— Gerai. Ko tau reikia?
— Privalau sunaikinti savo kompiuterį. Šaltinis taip liepė.
— Gerai. Naikink. Freda, paruošk Arlisei maisto atsargų.
— Eisiu su ja, — atsakė Džimui Freda.
— Tada kad užtektų dviem, — nė kiek nesutrikęs atsakė Džimas. —
Freda, pasirinkite iš spintos drabužių. — Kalbėdamas atsagstė sukruvintą
Arlisės švarkelį. — Aš pasirūpinsiu kitkuo. Ko gero, daug laiko neturime.
Arlisė priėjo tiesiai prie kompiuterio; jos rankos drebėjo. Negalėjo
sunaikinti savo užrašų, tiesiog negalėjo, todėl susibruko juos rankinėn ir
ėmėsi žingsnių, nurodytų Čako. Iš esmės, paaiškino jis, ji turi užkrėsti
kompiuterį virusu, kad viskas, kas jame buvo, išsitrintų. Tada ji turės išimti
standųjį diską ir... sudaužyti, Čako žodžiais, kūju.
Tačiau net ir tada koks nors kompiuterių genijus gali ką nors atkrapštyti.
Laimė, pasak Čako, tuo metu jau nebebus svarbu.
Arlisei teko persirengti marškinius — tie irgi buvo Bobo sukruvinti —
nusivalyti kraują ir televizijos makiažą. Freda įpuolusi pagriebė akių
pieštukų, lūpdažių, blakstienų tušo.
— Niekam čia nebeprireiks, todėl galime pasiimti.
— Tu rimtai? Man atrodo, dailus veidelis rūpės mažiausiai.
— Grožis nebūna paskutinėje vietoje, — tarė Freda, susikišdama
priemones į kišenes. — Džimas sako, kad paskubėtume, kad turime eiti.
Pakeliui Arlisė pastvėrė savo striukę ir rado laukiantį Stivį. Operatorius
atkišo dvi kuprines.
— Šitos liko čia, kai žmonės nebesugrįžo.
— Ačiū, — Arlisė užsimetė savąją, žvelgdama į Džimą su Kerole. —
Eikite su mumis. Turite eiti kartu.
— Reikia kai ką čia padaryti. Jeigu pasirodys man nespėjus, žinau, kaip
paspruksiu.
— Lieku su juo, — atsakė Kerolė. — Mes deramai užsidarysime.
— Man reikia grįžti namo. Padėsiu jiems ir trauksiu namo. Sėkmės, —
Stivis ištiesė ranką.
Arlisė nepaisydama rankos apkabino jį, tada kitus.
— Mes trauksime į...
 — Nesakyk mums, — nutraukė Džimas. — Jeigu nežinosime, niekam
negalėsime atskleisti. Būkite atsargios.
— Būsime. Kaip nors, — pažadėjo ji.
— Jeigu tai įmanoma.
Jos išėjo, nusileido laiptais.
— Elgeisi tikrai drąsiai. Su Bobu. Jis, supranti, palūžo, o tu buvai labai
narsi.
— Nebuvau. Tik labai sukrėsta. Ir susigėdusi, nes pasakė, kad meluoju,
net nežinodamas, kad iš tikro meluoju.
— Man atrodo, turėtum tai pamiršti.
— Žurnalistas...
— Jei ką, dabar vyksta apokalipsė, — priminė jai praktikantė, — todėl
visi gali atsitraukti.
Jos pasiekė vestibiulį. Lauke jau buvo sutemę. Arlisė pasuko prie durų ir
stabtelėjo.
— Aš nepaklausiau, kodėl niekas neįsiveržė į stotį. Aišku, džiaugiuosi.
Tu ką nors padarei? Kaip dėl parduotuvės?
— Man padėjo. Stotis daug didesnė nei parduotuvė. Tikriausiai nepakėlei
galvos tiek, kad matytum simbolius. Amžinai nesitęs, bet kol kas laiko.
— Moki nustebinti, Freda. Ar tai sulaikys farus, kariškius ar kitus,
mėginančius įsiveržti?
— Nepagalvojau apie tai! — Freda švelniai stuktelėjo Arlisei į ranką. —
Turėtų sulaikyti. Nesu įsitikinusi visu šimtu procentų, bet turėtų, jeigu
linkės pikto, ar ne? Dalis iš jų manys, kad atlieka pareigą, netgi tada... Man
regis, devyniasdešimt procentų. Ne, aštuoniasdešimt penki.
— Tinka. Keliaujam.
— Kur tiksliau?
— Į Hobokeną.
— A? Kartą lankiausi meno mugėje. Kaip ten pakliūsime?
— Eisim į metro.
— Nė viena linija nebeveikia.
— Tačiau bėgiai liko. Eisim pėsčios. Trauksime į Trisdešimt trečiosios
gatvės stotį, nusileisime ir eisime bėgiais. Bus ką veikti.
Jiedvi išnėrė iš pastato, pasuko vakarų pusėn, stengdamosi aplenkti
likusių veikiančių žibintų šviesas.
— Bet laiko turime. Mano šaltinis susitiks su mumis tik trečią ryto, —
tarė Arlisė.
 — Mes susitiksim su šaltiniu? Nuostabu! Niekada nesu susitikusi su
šaltiniu.
— Per daug nedžiūgauk. Viliuosi, teisingai supratau jo slaptą žinutę, kur
ir kada... ir kad žiūrėjo mano laidą, ir dabar žino, jog atvykstu. O jeigu kas
nors neišdegs? Turėsime traukti toliau. Man reikia pasiekti Ohają.
— Niekada nebuvau Ohajuje, — Freda pasiuntė Arlisei saulėtą šypseną.
— Lažinuosi, ten gražu.

Leina verkė per miegus. Sėdėjo po išdžiūvusiu medžiu, kurio skeletą

primenančios šakos driekėsi į bežvaigždį dangų. Viskas tamsu ir negyva,
skaudėjo kūną ir protą, buvo visiškai išsekusi.
Nėra kur eiti, galvojo ji, pasaulis sklidinas neapykantos ir mirties, ištinęs
nuo širdgėlos. Ji buvo per daug pavargusi, kad apsimetinėtų galinti žengti
kitą žingsnį. Ji neteko visko, ir neapykanta persekios ją iki kapo duobės.
Kokia prasmė toliau kovoti?
— Nėra tam laiko.
Leina pakėlė galvą.
Priešais ją stovėjo mergina, įsisprendusi kumščius į šonus. Juodi kaip
varno trumpi plaukai griežta juoda aureole gaubė veidą. Vilkėjo juodai, bet
pati švytėjo. Tamsoje be mėnesienos skleidė šviesą. Liekna, tiesi,
užsimetusi medžioklinį šautuvą ant peties, strėlinę už nugaros, prie diržo
kabėjo peilio makštis.
Šitaip apsiginklavusi ji atrodė stipri ir nerūpestingai graži.
— Aš pavargau, — atsakė Leina.
— Tai nebešvaistyk energijos ašaroms. Kelkis, judinkis.
— Kodėl? Kur?
— Dėl savo gyvybės, dėl pasaulio. Į savo likimą.
— Pasaulio nebėra.
Mergina pritūpė, kad akys būtų Leinos lygyje.
— Aš juk čia? O tu? Vienas žmogus gali būti pasaulis, o mes dvi. Yra ir
daugiau. Tavyje slypi galia.
— Aš nenoriu jos!
— Visai nesvarbu, ko tu nori, bet galia yra. Turi raktą, Leina Bingam.
Kelkis ir keliauk į šiaurę. Sek ženklus. Pasikliauk jais. Pasitikėk tuo, ką turi
ir kas esi, Leina Bingam, — mergina nusišypsojo tardama Leinos pavardę,
ir Leina pajuto žybsnį supratimo, pripažinimo, kuris pamažu išblėso. —
Turi viską, ko tau reikia. Pasinaudok.
— Ar... Ar aš tave pažįstu? Ar pažįstu?
— Pažinsi. Dabar kelkis. Tau reikia keltis!
— Leina, reikia keltis, — Maksas purtė ją už peties. — Reikia keliauti.
Ji atsisėdo gumbuotoje lovoje pelėsiais trenkiančiame kambaryje. Nutolę
nuo pagrindinio kelio jie rado aplūžusį motelį, kuris Maksui atrodė saugus
kelias valandas pamiegoti.
Dievas mato, miego reikėjo.
— Štai šlykšti motelio kava, — jis parodė į puodelį ant televizoriaus
staliuko. — Geriau negu nieko. Tiesiogine prasme, — suėmė delnais jos
veidą. — Dar neišaušo. Einu apžiūrėti, gal ko liko automatuose. Grįšiu už
dešimties minučių. Gerai?
— Dešimt minučių.
Ji nusinešė kavą į vonią, apšlakstė vandeniu veidą. Vanduo atsidavė
geležimi, bet, kaip ir kava, buvo geriau negu nieko. Leina pasižiūrėjo į
veidrodį, pamatė įdubusias akis, blyškią odą. Panaudojo silpnus kerus,
šįkart ne iš tuštybės, o dėl Makso. Jeigu atrodys pernelyg pavargusi, per
silpna, jis neskubės pirmyn.
Po vakar dienos Leina suprato, kad gaišti nevalia.
Jie pagaliau pervažiavo upę 202-uoju greitkeliu tuoj už apleisto Pikskilo
miestelio. Apleisto, suprato ji, nes jie ne vieninteliai mėgino persikelti
kitapus. Sudaužyti, palikti automobiliai, kai kuriuose — negyvėliai prie
vairo.
Jiems teko palikti visureigį ties tilto viduriu ir nešti savo mantą pro
nuverstą didelį sunkvežimį su priekaba, kuris užtvėrė kelią. Leina suprato,
kad nors dalis bėgo — bandė bėgti — į vakarus, kiti traukė į rytus.
Rytiniame krante gulėjo išverstos užtvaros. Kažkas, pagalvojo ji,
prasiveržė. Bet kur?
Jie užtruko aštuonias valandas, kol nuo Čelsio pagaliau persikėlė į kitą
Hadsono upės krantą. Užvedė kitą automobilį, plikomis padangomis, bet su
puspilniu baku, ir pasuko į vakarus, tada šiaurėn, laikydamiesi nuošalesnių
kelių, vengdami gyvenamų vietovių, tiksliau, buvusių gyvenamų vietovių.
Kai Leina užsispyrė, kad jam reikia sustoti, pailsėti, pavalgyti, užsuko į iš
pažiūros apleistą namą šalia vingiuojančio dviejų juostų kelio. Užkalti
langai, nekastas sniegas. Bet kai šokinėjo duobėtu kiemo keliu, į griūvančią
priemenę išlindo šautuvu ginkluota moteris paklaikusiu žvilgsniu.
 Jie nuvažiavo šalin.
Sustojo, kol visai nesutemo, prie dviejų kolonėlių degalinės šalia apleisto
motelio, pavadinto „Slaptu poilsiu“. Leina motelio kontoroje ant grilio
iškepė vištienos ir paruošė ryžių. Dulkės ir purvas ant registratūros stalo
liudijo, kad jie yra pirmieji svečiai po daugybės mėnesių.
Ten jie pavalgė ir numigo.
Dabar turi keliauti toliau. Suras Eriką, o tada Maksas nuspręs, ką daryti
toliau.
Ji išgirdo sutartą beldimo ženklą, paėmė savo krepšį, ir Maksas įžengė
pro duris.
— Aš pasiruošusi.
— Radau traškučių ir gazuotų gėrimų, kelis saldžius batonėlius. Dar
turime naują automobilį, — pranešė jis. — Geresnės būklės nei anas, tik
visiškai tuščias. Bet man pavyko užkurti vieną kolonėlę, galėsime
prisipildyti baką.
— Gerai. Tau reikia ko nors užkąsti be traškučių ir saldainių, — ji
ištraukė iš savo krepšio apelsiną.
— Pasidalinam, — tarė Maksas.
— Gerai.
— Bet pirma užkurkime mašiną, susikraukime daiktus ir prisipildykime
baką. Atrodai atsigavusi.
Ji nusišypsojo, džiaugdamasi, kad nepamiršo pasigražinti.
— Kas neatrodytų pailsėjęs po nakties tokiuose rūmuose?
Leina išėjo su Maksu, tirtėdama nuo šalčio, nors ir su striuke.
— Užuodžiu sniegą.
— Aha, gali pasnigti, todėl, jeigu tik aptiksime keturratį, persėsime į jį,
net palikę pilną baką.
— Kaip manai, kiek dar liko?
— Maždaug trys šimtai penkiasdešimt mylių. Jeigu galėsime važiuoti
pagrindiniais keliais, ilgai netruksime. Jeigu negalėsime...
Maksas paliko sakinį nebaigtą, paėmė raudoną kanistrą su užrašu
„Degalai“, ir nusivedė ją maždaug už šimto metrų keliu, kur ant siauro
kelkraščio stovėjo mašina.
— Jiems beveik pavyko, — sumurmėjo Leina.
— Nieko nebūtų, jei kolonėlės išjungtos. Man pavyko pajudinti mašiną
dešimt, dvylika pėdų, bet tik tiek. Dviese būtų lengviau, bet šitaip greičiau.
 Ji nieko neatsakė, nes ir taip žinojo, kad Maksas pernelyg iš savęs
spaudžia. Galia, suprato abu, nedalijama nemokamai. Jis supylė į baką
galoną degalų, o kas liko, įkišo bagažinėn.
— Galiu pavairuoti.
Maksas kreivai pasižiūrėjo į Leiną.
— Vakar bandėme.
Iki vakar dienos ji niekada nebuvo vairavusi. Juk gyvena Niujorke.
— Man reikia mokytis.
Maksas nusijuokęs pabučiavo.
— Nesiginčysiu. Pasimokyk, kol nuvairuosi iki degalinės.
Jie sulipo į mašiną, Maksas parodė degimo mygtuką.
— Tu užvesk... ir šitą reikia pasipraktikuoti.
Ji buvo palikusi mylimajam užvesti variklius, priversti veikti degalinių
kolonėles, junginėti elektrą. Bet jis teisus — reikia praktikuotis. Leina
uždėjo delną ant starterio, susikaupė. Stumtelėjo. Variklis atgijo.
— Tai sakai, praktikuotis?
Jis vėl nusijuokė ir, oho, kaip tas garsas ją nuramino.
— Važiuok.
Leina įsitvėrė į vairą kaip krintanti moteris į virvę, cypindama stabdžiais,
trukčiodama nuslinko iki degalinės ir įsuko į ją.
— Neužkliudyk kolonėlių, — įspėjo Maksas. — Ramiai, truputį kairiau.
Stok!
Leina taip kirto per stabdį, kad mašina trūktelėjo vietoje, bet sustojo.
— Įjunk parkavimo pavarą. Išjunk variklį.
Abu išlipo. Maksas įkišo pistoletą į baką ir įjungė. Išgirdęs šniokštimą,
apkabino Leiną. — Mes pasiruošę.
— Nežinojau, kad mane jaudins degalų kvapas, bet... Ji prispaudė ranką
prie krūtinės. — Girdėjai?..
Jai nebaigus Maksas apsisuko, užstodamas ją savo kūnu. Išsitraukė
ginklą.
Lekuodamas, žibančiomis akelėmis, per aikštelę linksmai atlapsėjo
jaunas šunytis.
— O, Maksai!
Ji lenkėsi prie gyvūno, o Maksas suriko:
— Žinau, kad tu ten. Išeik iškėlęs rankas.
Leina sustingo, nors nulėpausis brazdinosi apie kojas, priekinėmis
letenėlėmis draskė kelius, vizgino uodega ir inkštė.
 — Nešaukite. Jėzau! Nagi, žmogau, prašau, nenušauk manęs.
Pasigirdus balsui — vyro su akcentu, — šuniukas pasileido atgal ir
apibėgo vyriškį, išlindusį iš už krūmo aikštelės pakraštyje.
— Rankos virš galvos, bičiuli. Iki galo. Esame pora keliauninkų.
Neketiname nieko nuskriausti. Tik nelieskite šuniuko, gerai? Rimtai,
žmogau, įsikišk patranką.
— Kodėl ten slepiesi?
— Išgirdau automobilį, aišku? Norėjau patikrinti. Kai paskutinį kartą
norėjau patikrinti automobilį, kažkoks kvailys mūsų vos nepervažiavo. Vos
spėjau sugriebti Džo ir išnykti.
— Ar dėl to tavo veidas toks?
Siaurame veide po kaire akimi geltonavo mėlynė, vis dar buvo matyti
kraujosruvos po skysta barzdele.
— Ne-a. Prieš porą savaičių prisidėjau prie vienos grupės. Atrodė
normalūs. Įsirengėme stovyklą, išgėrėme. Antrą naktį jie mane sumušė ir
apiplėšė. Turėjau rinktinių daiktų, žmogau, ir dalijausi. Bet jiems prireikė
visko. Paliko mane čia, pavogė kuprinę, vandenį, įrangą. Kai išsinešdino,
pasirodė Džo. Susidraugavome. Jis tai jau tikrai manęs nesumuš. Tik
žiūrėkite, jo neskriauskite.
— Niekas ir neketina skriausti.
Leina atsitūpė, ir Džo nuplasnojo pas ją, ėmė lyžčioti veidą.
— Džo niekas neskriaus. Koks tu mielas!
— Tas Džo — geras šuva. Spėju, kad ne daugiau trijų mėnesių. Turi
labradoro kraujo. Ir dar bala žino kieno. Ar gali nesitaikyti į mane? Man
ginklai visai nepatinka. Jais žudomi žmonės, kad ir ką šneka Nacionalinė
ginklų asociacija. Sakydavo.
— Nusiimk kuprinę, — įsakė Maksas. — Išversk ją. Ir savo striukę
nusivilk, išversk kišenes.
— O, žmogau, aš ką tik sukaupiau atsargų.
— Mes nieko neimsime, tik noriu įsitikinti, kad pats, po velnių, neturi
ginklo.
— A. Be problemų! Turiu peilį. — Vis dar pakėlęs rankas jis parodė į
dėklą prie diržo. — Kai keliauji ir gyveni miške, be peilio neapsieisi.
Turėjau palapinę, bet tie šunsnukiai pavogė. Nuleisiu rankas, kad galėčiau
nusimesti kuprinę. Ar gerai?
Maksui linktelėjus, jis nusimetė kuprinę, atitraukęs užtrauktuką išvertė
pirmosios pagalbos apklotą, porą kojinių, bliuzoną su kapišonu, armonikėlę,
nedidelį maišelį šuns ėdalo, porą skardinių, porą maišelių užkandžių,
vandens, dvi knygas minkštais viršeliais.
— Viliuosi kur nors rasti miegmaišį ir kokį nors sunkvežimį, varomą
keturiais ratais. Nepavyko rasti nieko, ką galėčiau užvesti. Greitai snigs. Aš
esu Edis, — prisistatė vyrukas, traukdamas daiktus. — Edis Klosonas. Tai
viskas, ką turiu, — pridūrė. — Ar galiu vėl apsirengti striukę? Pasiutusiai
šalta.
Edis buvo liesas kaip dviratis, aukštas, prakaulus, ne daugiau dvidešimt
dvejų ar trejų metų vyriokas, pagalvojo Leina. Šiaudų spalvos plaukai krito
susipynusiais, kvailais dredais iš po oranžinės slidininko kepuraitės. Visi jos
instinktai ramino, kad Edis toks pat nekaltas kaip ir jo šuo.
— Apsirenk striukę, Edi. Aš esu Leina. Čia Maksas. — Ji pajudėjo jo
link.
— Leina.
— Kartais turime kuo nors pasitikėti. — Priėjusi ji pasilenkė padėti
sukrauti daiktų. — Kur trauki, Edi?
— Kad žinočiau. Turėjau kompasą. Ir tą pagrobė. Ko gero, tiesiog
ieškojau žmonių, suprantate? Gyvų ir manęs nužudyti nebandančių žmonių,
kurie nesudaužytų manęs kaip kriaušės dėl maišelio žolės. O kaip jūs?
Jis pakėlė akis, kai priėjęs Maksas apžiūrėjo jį iš arčiau.
— Žmogau, tu mažiausiai penkiasdešimt svarų už mane sunkesnis ir,
atrodo, turi raumenų. Be to, ginkluotas. Aš nieko neplanuoju, tik noriu
atsidurti kokioje nors geroje vietelėje. Kur žmonės nėra išprotėję. Kur jūs
važiuojate?
— Į Pensilvaniją, — atsakė Maksas.
— Gal atsirastų vietelė dar dviem? Galėčiau padėti ten nusigauti.
— Kaip?
— Na, iš pradžių... — Edis patraukė savo kuprinę ir smakru parodė į
automobilį. — Gera karieta ir visa kita, bet ne keturiais ratais varoma, o
netrukus ims snigti. Pagrindiniai keliai iš esmės nepravažiuojami,
nuošalesni dauguma nevalyti nuo paskutinio snygio. Galiu lažintis, kad
šioje degalinėje rastume grandines.
— Grandines? — nustebo Leina.
Edis išsišiepė.
— Miestelėnai, ar ne? Sniego grandines. Kelyje gali prisireikti. Ir
nepamaišytų pora sniego kastuvų. Ir smėlio, jeigu rastume. Arba pora kibirų
žvyro. Aš nagingas. Ir pažadu nesisvaiginti. Nenoriu keliauti vienas. Darosi
vis klaikiau. Kuo daugiau žmonių keliauja kartu, tuo geriau, mano
nuomone.
Maksas pažvelgė į Leiną ir nusišypsojo.
— Eikim paieškoti tų grandinių.
— Tikrai? — nušvito Edis. — Jėga.
 AŠTUNTAS SKYRIUS

Edis rado grandines ir įrankių — tie, kas paliko degalinę, turėjo gana
neblogą įrankių dėžę. Vėliau jis kažkur iškasė trijų galonų kanistrą ir
pripildė degalų.
— Šiaip jau man nepatinka mintis, kad bagažinėje vežuosi degalus, —
pasakė įkėlęs baką į mašiną, — bet suprantate, tokios aplinkybės. Taigi, ar
galiu su Džo nusilengvinti prieš kelionę?
— Pirmyn, — pasakė jam Maksas.
— Su juo viskas gerai, Maksai. Nejaučiu jame jokio blogio.
— Aš taip pat. Mes abu vis dar pratinamės prie to, kad turime daugiau,
nei turėjome. Ir kad kol kas bent jau teks susidurti su nepažįstamaisiais. Bet
jam jau teko susidurti su nepažįstamaisiais, ir aš manau, jog nemelavo
pasakodamas, kad jį apgavo, sumušė ir paliko kaip stovi. Mes tobulinsime
tai, ką turime, šlifuosime nuojautą, kuri ėmė vystytis, nes Edis ne
paskutinis, kurį sutiksime.
— Tu nerimauji dėl Eriko, nes nežinai, su kuo jis.
— Jis netrukus prie mūsų prisijungs. Lipk į mašiną, šalta. Noriu užvesti
ją, kol Edis negrįžo. Nėra prasmės jam ar kam kitam dabar parodyti, kas
esame.
Jie sulipo į mašiną. Maksas, uždėjęs delną ant starterio, stebėjo galinio
vaizdo veidrodėlyje, kaip Edis su šuniu skuba atgal.
— Šok, Džo, — paragino Edis ir įsėdo paskui šunį. — Dar kartą noriu
padėkoti. Bus gera įveikti keletą mylių sėdint, o ne savo kojomis.
Kai Maksas išsuko iš aikštelės, Leina atsigręžė pasižiūrėti į Edį.
— Ar iš toli ateini?
— Net negaliu tiksliai pasakyti. Gyvenau Ketskilse. Mano draugas gavo
ūkvedžio darbą žiemos sezonui tame šūdiname kurorte. Kažkas panašaus
kaip filme „Purvini šokiai“. Nameliai ir visa kita...
— „Neleisiu mažytei stovėti kampe.“
 — Aha, šitas. Tik ten nebuvo taip gražu kaip filme. Nustekentas,
suprantate? Bet atvažiavau jam padėti, mes abu darome remontus. Tai va,
nedažnai pasižiūrėdavome televizorių, internetas buvo pavėpęs, bet kad
žmonės serga, išgirdome vieną vakarą nuėję į gretimą miestelį įkalti alaus.
Džo išsitiesė ant Edžio kelių, vyrukas glostė ir kasė jį ilgais kaulėtais
pirštais.
— Man regis, tai buvo prieš tris savaites, jau pamečiau skaičių. Kitą
dieną, nes vakare nepavyko, paskambinau namo — dėl to taip pat teko
vilktis į miestelį. Mobilusis ryšys kurorte trūkinėjantis, o savininkai žiemai
atjungia laidinius telefonus. Skrudžai. Kai mamai prisiskambinti
nepasisekė, dar labiau susirūpinau. Pagaliau pavyko susisiekti su seserimi.
Ji pranešė, kad mama rimtai serga, guli ligoninėje ir, Viešpatie, išgirdau,
kad pati Sari jaučiasi prastai.
Vaikinas vis glostė šunį, bet pasisuko į langą.
— Grįžau namo susikrauti daiktų, papasakoti Badžiui — savo draugui —
ir tada pamačiau, kad jis jaučiasi prastai. Siaubingai kosti. Bet mes
susikrovėme daiktus ir išėjome dar nesutemus. Furgoną palikome ten, nes
Badis buvo per silpnas vairuoti iki ligoninės.
Edis pasisuko į Leiną.
— Ten, Podanke, miestelyje, buvo tikra beprotybė, žmogau. Visi bandė iš
jo kaip nors išsigauti. Mačiau namus ir parduotuves užkaltais langais,
nusiaubtų taip pat, bet ten buvo ligoninė, todėl nuvedžiau Badį ten.
Edis lėtai įkvėpė.
— Negalėjau jo ten imti ir palikti, bet mano mama ir Sari... kai
pamėginau su jomis susisiekti iš ligoninės, niekas nebeatsiliepė.
Perskambinau dar pustuziniui žmonių, kol atsiliepė antros eilės pusbrolis
Meisonas. Jis pasakė — dievaži, pats vos pajėgdamas kalbėti, — kad mano
mama ir abu jo tėvai mirę, kad Sari paguldyta į ligoninę ir jaučiasi prastai.
Jis pats negali išeiti, liepė negrįžti namo, nes ten blogai. Nieko negalėsiu
pakeisti. Nebuvo prasmės skambinti savo tėvui. Jis spruko, kai Sari gimė, ir
nebežinočiau, kur jo ieškoti... Nesvarbu. Badis neišgyveno. Sari ir Meisonas
taip pat.
— Man labai gaila, Edi.
Nusišluostęs sudrėkusias akis vaikinas toliau glostė šunytį.
— Aš tiesiog leidausi su mašina į kelią net nemąstydamas, kur važiuoju.
Tada pasiekiau tašką, užtvertą mašinomis, toliau judėti nepajėgiau. Nuvirtęs
sunkvežimis. Pasukau kitur. Taip ir važinėjau, ieškodamas pravažiuojamo
kelio, kol lūžo automobilis. Spėju, jau daugiau kaip porą savaičių traukiu
pėsčias. Išmokau vengti didesnių miestelių. Ten dedasi blogi dalykai,
žmogau, rimti dalykai. Atokūs keliukai geriau. Galvojau traukti namo, į tą
vietelę, vadinamą Smuikininko šaltiniu, netoli Luisvilio, tik bijau, kad
neįstengsiu likti žinodamas, kad mama ir sesuo mirusios. Ko gero, net
negalėčiau grįžti namo su mintimi, kad jų nebėra. Praradote ką nors?
— Prieš kelerius metus netekau tėvų, — atsakė Leina. — Esu vienturtė.
Maksui nepavyksta susisiekti su tėvais — jie Europoje. Keliaujame susitikti
su jo broliu.
— Meldžiu, kad būtų sveikas. Nesu geras tikintysis, nors mama mėgino
paversti mane dievobaimingu bažnyčios lankytoju, bet pastaruoju metu vėl
pradėjau melstis, todėl prašysiu, kad brolis būtų gyvas ir sveikas.
Maksas dirstelėjo į galinio vaizdo veidrodėlį.
— Ačiū.
— Manau, mes dabar turime stengtis susirasti vieni kitus. — Edis
pasitrynė sumuštą smakrą. — Kai kam taip neatrodo. Aišku, džiugu, kad jūs
ne iš tokių. Jūs miestiečiai, matyti. Iš kokio miesto?
— Niujorko, — atsakė Maksas.
— Eik tu? Girdėjau, kad ten iš tikro prastai. Kada išsinešdinote?
— Vakar ryte, ir ten tikrai baisu.
— Baisu visur, — pridūrė Leina. — Nuo viruso mirė daugiau kaip
milijardas žmonių. Jie vis drąsina, kad vakcina jau pakeliui, bet...
— Tai jūs negirdėjote?
Leina vėl atsisuko į Edį, pamatė, kad jo akys išsipūtė kaip apuoko.
— Ko negirdėjome?
— Irgi iš Niujorko. Mes vakar su Džo užėjome nedidelį ūkininko namelį.
Šonkaulius velniškai maudė, pagalvojau, gal leis pernakvoti kokioje
daržinėje. Nieko neradome. Šeimininkai pabėgo, todėl apsistojau name.
Užsikūriau generatorių, pirmą kartą per savaitę nusimaudžiau po dušu,
velnias, kaip buvo gera. Radau televizorių, manau, pažiūrėsiu kokią nors jų
vaizdajuostę... viską paliko. Bet kai įsijungiau, rodė žinias, kurios mane
siaubingai nustebino. Žinių pranešėja... a... keistas vardas kažkoks...
— Arlisė? Arlisė Reid? — paklausė Leina.
— Taip, taip. Pamaniau, pasižiūrėsiu, kokia padėtis. Be to, žurnalistė
gana daili. Ir jai bešnekant pasirodo toks tipas, atsisėda. Girtas kaip pėdas.
Esu jį kadaise matęs. Bobas kažkoks.
 — Bobas Baretas? Jis diktorius... pagrindinis žinių vedėjas, — padėjo
Maksas.
— Aha, tai va, tas tipas girtas kaip pėdas, išsitraukia sumautą pistoletą.
— O, Dieve! — Leina persisuko atgal kiek galėdama. — Kas nutiko?
— Na tai va, — Edis patogiau įsitaisė pasakoti. — Jis mosuoja ta
patranka, mala visokį mėšlą ir grasina nušauti tą paukštytę. Visokias
baisybes apie Pražūtį, suprantate, ką turiu omenyje? Jaučiausi lyg
žiūrėdamas siaubiaką, baisu, bet negali nežiūrėti, suprantate? Ji —
neskystablauzdė, leidžia vyrukui išsikalbėti ir atrodo, kad beveik pavyks
nušnekinti, bet tada jis prideda pistoletą... — Edis pakišo smilių po
apšepusiu smakru. — Bum. Tiesioginiame eteryje. Nusišauna pusę veido
tiesiai priešais kamerą.
Pradėjo snigti, snaigės lipo ant priekinio stiklo. Maksas įjungė valytuvus.
— Bet tuo nesibaigė, — tęsė Edis. — Ta pupytė, Arlisė? Ji sako,
suprantate, neišjunkite, nukreipkite kamerą į mane. Tikriausiai, kad
nematytų negalintys žiūrėti į negyvėlį. Jos veidas aptėkštas krauju, bet ji
pradeda kalbėti. Prisipažįsta, kad nuslėpė dalį tiesos, bet dabar pasakys visą.
Kad turi — kaip ten pavadinti? — patikimą šaltinį ir kad mirė ne milijardas,
o per du milijardus žmonių.
— Per du milijardus? — Leina prispaudė kumštį prie širdies, kai toji
šoktelėjo. — Juk negali būti tiesa.
— Jeigu būtumėte ją žiūrėję, patikėtumėte. Daugiau kaip du milijardai,
pasakė, ir nėra jokios vakcinos, nes Pražūtis visą laiką mutuoja. Ir kad tas
vyrukas, kuris tapo prezidentu po ano, mirusio? Jis irgi negyvas, kažkokia
moteris — iš žemės ūkio, berods, — dabar yra JAV prezidentė. Ir kad
pradėjo gaudyti žmones, spėju, na, tokius kaip mes.
Maksas prisimerkė galinio vaizdo veidrodėlyje.
— Kaip suprasti „kaip mes“?
— Kurie neserga. Ar neužsikrečia. Jie gaudo mus ir veža kažkur testuoti
ar panašiai. Nori nenori. Karo lauko įstatymas ir visa kita, žmogau.
Praėjusią savaitę pats porą kartų mačiau, velniai rautų. Į rytus rieda sumauti
tankai, didžiuliai karinių sunkvežimių konvojai ir taip toliau. Štai kodėl
pasukau į vakarus. Tai vai, pasakiusi visa tai žurnalistė pridūrė, kad
tikriausiai tai bus paskutinė žinių laida, nes studija bus uždaryta dėl to, ką ji
pasakė ir išdavė. Kai Arlisė baigė, stotis dingo. Nežinau, ar ten dirbantys
žmonės ją išjungė, ar įsikišo kariuomenė, ar dar kas nors. Bet kai vėliau
pabandžiau pagauti tą kanalą, neveikė. Svarsčiau likti ten, slapstytis, bet
negalėjau nustygti vietoje. Mes su Džo neištvėrėme ir iškeliavome anksti šį
rytą. Ėjome, kol priėjome jus, mielieji.
— Du milijardai, — drebančiu balsu sukuždėjo Leina. — Kaip gali taip
greitai pražūti tiek daug žmonių?
— Visame pasaulyje, — abejingai tarė Maksas. — Pasaulis globalus.
Žmonės kiekvieną dieną keliauja — keliavo — po visą pasaulį. Virusą
perduoda žmogus žmogui, o tas perduoda visur, kur tik eina. Saujelė
infekuotų — gal net nežinančių, kad serga — sėda į lėktuvą, skrendantį
Kinijon, Rio ar sumautą Kanzasą, užsikrečia kiti keleiviai, lėktuvo įgula,
apsaugos darbuotojai, oro uosto suvenyrų krautuvėlės, barai. Visi skleidžia
toliau. Ir ilgai netrunka.
— Tai sakai... sakome, — pasitaisė Leina, — kad virusas toliau plis
žudydamas, kol... kol liks tik tokie žmonės kaip mes. Turintys imunitetą.
— Būtent. Negalėjau prisiminti tikslaus žodžio, — patvirtino Edis. —
Atsparieji. Spėju, kad toks esu, nes visą laiką buvau šalia Badžio, prieš jam
susergant ir po to. O ten, kur nuvežiau, į ligoninę? Ten buvo galybė
sergančių, bet aš nesusirgau. Kol kas.
— Iš to, ką skaičiau ir girdėjau, — pasakė jam Maksas, — simptomai
ima ryškėti per laikotarpį nuo dvylikos iki dvidešimt keturių valandų po
užsikrėtimo.
— Ko gero, turėčiau džiaugtis dėl to. Ko gero, džiaugiuosi, — tęsė Edis.
— Nors tai ir labai užknisa.
— Kas bus toliau? — Leina pasisuko į Maksą. — Tau neblogai sekasi
numatyti ateitį.
— Čia ne literatūra, o tikras gyvenimas.
— Tau sekasi numatyti ateitį, — pakartojo ji. — Aš nebuvau pasirengusi
blogiausiam. Įsivaizdavau, kad praleisime kelias savaites kalnuose, kol
viskas grįš į vėžes, kiek tai išvis įmanoma. Bet dabar... Nebus nieko
normalaus, ir man reikia žinoti, ko tikėtis.
— Jeigu virusas plis toliau, gali mirti dar du milijardai, — ramiai atsakė
Maksas. — Sunku nuspėti, kiek žmonių išliks. Pusė pasaulio populiacijos?
Ketvirtis? Dešimt procentų? Bet galima spėti, kaip jau pradedame įsitikinti,
jog infrastruktūra sužlugs. Ryšiai, energijos tiekimas, keliai. Medicinos
įstaigos, apgultos užsikrėtusių virusu, nesugebės gydyti ir jų, ir kitokių
pacientų. Sužeistų, vėžiu ar kitokiomis ligomis sergančių žmonių. Bus dar
daugiau plėšimų ir žudymų, kaip matėme Niujorke. Vyriausybė žlugs arba
virs kokiu nors nepažįstamu dariniu.
 Jis nukėlė ranką nuo vairo ir spustelėjo Leinai plaštaką.
— Nešdintis iš miesto buvo geras sprendimas. Miestai krinta pirmiausia.
Daugiau žmonių skleidžia virusą, daugiau žmonių ima plėšti ar griebiasi
smurto. Daugiau griūties, daugiau panikos, ir tvarkos daryti ateina
kariuomenė. Tačiau įsakymai bus padriki, nes ir vadovybė neatspari virusui.
— Kaip seniau sakydavo, traukit į kalnus.
Maksas linktelėjo Edžiui.
— Tavo tiesa. Susirask vietelę, kuo saugesnę vietelę, sukaupk atsargų,
prižiūrėk ir gink ją.
— Nuo ko ginti?
Maksas vėl spustelėjo Leinai ranką.
— Nuo visų, kurie norės ją užimti. Viliesi, kad susiburs panašiai
mąstantys žmonės, sukurs bendruomenes ir savo infrastruktūrą, įstatymus ir
tvarką. Ieškos maisto, ūkininkaus, medžios. Gyvens.
Jeigu tikėjosi, kad Maksas nusakys ne tokį baisų scenarijų, Leina turėjo
pripažinti, kad jo apsakytasis dabar atrodo labai tikėtinas.
— O jeigu esi kaip mes, net neįsivaizduoji, kaip medžioti ar ūkininkauti?
— Randi kitų būdų, kaip prisidėti, ir mokaisi. Mes taip toli nuvažiavome.
Išgyvensim ir kitką.
— Mano mama turėjo daržą, kasmet užsiaugindavo skanių daržovių. Aš
moku auginti, manyčiau, galiu parodyti, kaip tai daroma. Vaikas būdamas
medžiojau, bet tai buvo senokai. Esu iš tų retų kaimo vaikų, kuriems nelabai
patinka šautuvai. Bet mokėčiau pasinaudoti.
— Vis dar tikėtina, kad vakcina bus išrasta, — neatlyžo Leina.
— Taip, — sutiko Maksas, — bet jeigu jau mirė per du milijardus, dar
daugiau mirs, kol galės ją išplatinti ir paskiepyti, net jeigu pradėtų nuo
rytdienos. Centras nelaiko, Leina. Jis jau byra. Velnias, prezidentė — žemės
ūkio sekretorė. Net nežinau, kas ji.
— Atsiprašau, kad pertraukiu, — įsiterpė Edis, — bet turime sustoti ir
užsidėti tas grandines, kol dar kelias storai neapsnigtas.
Maksas įsuko į kelkraštį, snigo nepaliaujamai.
— Turėsi parodyti man kaip.
— Ir man, — pridūrė Leina. — Jeigu teks mokytis, ko nemoku, reikia
pradėti dabar.
— Prašom, jokių problemų.
Edis parodė jiems, kaip atmazgyti grandines — gana paprasta, nors
darbas ne toks malonus spaudžiant šalčiui, drebiant sniegui ir pučiant vėjui.
Tada — kaip uždėti grandines ant padangos viršaus. Nors Leinos pirštai
sustingo net pirštinėse, ji užsispyrė vieną ratą apmauti pati.
Jai reikia išmokti.
Ji stebėjo, kaip Maksas sėda prie vairo ir parieda tiek, kad išlįstų kita
padangų pusė. Ir pažiūrėjusi, kaip Edis žingsnis po žingsnio pritaiso
grandinę, pati sujungė grandis, pasinaudojusi artimesne grandimi, kad
įtemptų.
— Ar gerai?
Edis patikrino jos ratą.
— Puikiai, iš pirmo karto. Ji tave lenkia, Maksai.
Maksas pakėlė akis ir nusišypsojo, sujungdamas grandis.
— Ji turėjo pranašumą.
Sugagenęs Edis nuėjo už mašinos pritvirtinti paskutinės grandinės.
— Bus gerai. — Jis pažvelgė į šuniuką, tupintį kelkraštyje. — Baigei,
Džo? — Kai atvėrė duris, šunytis šoko į mašiną. — Galiu pavairuoti, jeigu
norisi pailsėti.
Maksas papurtė galvą.
— Viskas gerai.
— Tai pranešk, kai norėsite pasikeisti. O per tą laiką aš numigsiu gale su
Džo. Vakar po tų žinių prastai miegojau.
Jis ėmė traukti termoapklotą iš kuprinės, bet Leina ištraukė medvilninę
antklodę iš savosios.
— Apsiklok šia. Minkšta.
Kurį laiką Edis tik spoksojo į antklodę. Tada palaukė, kol atsisės Leina,
užtrenkė jos dureles.
— Porą minučių bijojau, kad nušausite mane ir pasiimsite mano mantą.
Galbūt dar šuniuką nuskriausite. Tada pamačiau, gan greitai, kad to nebus.
Matau, kad nesate iš tokių.
— Tu taip pat nesi iš tų, — pasakė Leina.
— Ne, ponia, nesu. Bet galima sakyti, mes rizikavome vieni dėl kitų.
Džiaugiuosi, kad rizikavome. Gražus apklotas.
Jis atsigulė ant galinės sėdynės, surietęs ilgas plonas kojas, šuniukas
susirangė prie jo šono.
— Vertinu tai, — tarė jis ir užsimerkė.
Leina nemiegojo. Priminė sau, kad išmoko uždėti sniego grandines. Iš
kuklių atsargų paruošė padoraus maisto ant grilio šlykščioje motelio
kontoroje. Gali įžiebti ugnį, kad sušiltų ar apšviestų vos kvėptelėjusi. Moka
valios pastangomis užkurti variklį.
Ir su ta valia, ta galia, kuri vis stiprėjo, Leina mokėsi judinti daiktus, kol
kas nedidelius, bet tai tik laikinai. Su Maksu pakėlė tilto sąramą, sugebėjo
pasiųsti tiek jėgos, kad sulaikytų automobilius, netgi kirto tiems, kurie
linkėjo jiems blogo.
Išmoko tai, išmoks ir visa kita, ko jai reikės išmokti.
Jeigu Makso spėjimai išsipildys, ji pasitelks savo valią, savo protą ir
burtus, kad jie liktų saugūs.
Ir, pagalvojo, kai ant galinės sėdynės unisonu užparpė vyras su šuniuku,
jog jie jau pradėjo kurti savo bendruomenę.
— Myliu tave, Maksai.
— Aš irgi tave. Pamiegok. Priešakyje — ilgas kelias.
— Pamiegosiu kartu su tavimi. Tau gali manęs prireikti.
— Kai rasime sau vietą, o mes ją tikrai rasime, ar tekėsi už manęs?
Ji ranka palietė jo skruostą.
— Taip.
Leina žiūrėjo, kaip kyla saulė, sklaidanti tamsą, ir leidosi pripildoma
vilties.

Pasiekti Trisdešimt trečiosios gatvės stotį prireikė daugiau laiko, nei

apskaičiavo Arlisė. Joms kelis kartus teko sustoti, ieškoti saugios vietos
pasislėpti. Ne vieną kartą išsisuko tik todėl, kad Freda išgirdo variklį,
žingsnius ar šūvį anksčiau nei ji.
Ko gero, fėjų klausa geresnė.
Kadaise klestinčios, sausakimšos, ryškiai apšviestos Taimso aikštės
pradžioje milžiniški ekranai juodavo kaip tuščios angos į nežinomybę.
Staiga žybtelėjo, sprogo horizontalus žaibas Heraldo aikštės pietinėje dalyje
ir beprotybė vėl paniro į raminamą tamsą.
Lavonai, puotaujantys šunys pamišusiomis akimis, parduotuvių
griuvėsiai, automobilių grūstys, autobusai, sunkvežimiai, suvirtę aikštėje,
— atrodė lyg piktos rankos būtų nušluoti nuo gatvių ir šaligatvių.
Kažkas nusijuokė.
Kažkas sukliko.
Arlisė griebė Fredą už rankos ir abi, apšviestos keistos žybsnio, pasileido
bėgti. Žemyn, į tamsą vedančiame praėjime ji sustojo atgauti kvapo ir
numaldyti kylančios panikos.
Nenuleisk galvos, įsakė sau. Lik gyva.
Jos kolegė gal ir turi sparnus ir geresnę už šnaucerio klausą, bet Freda
Arlisei atrodė pernelyg nerūpestinga, kad būtų atsargi.
— Klausyk, nežinom, kas ten yra ir ko tikėtis. Terminale, tuneliuose.
Teks eiti toli pėsčioms keliu, iš kurio taip lengvai nepaspruksime, jeigu
tektų. Aš turiu ginklą, bet dar nieko nesu nušovusi.
— Ir nemanau, kad turėtum.
Vėl pasigirdo klyksmas, ir siaubas balse pašiurpino Arlisei nugarą.
— Jeigu mums teks gintis, ginsimės. Eisim, kiek kojos leis, saugosimės,
kiek pajėgsime, o tu pastatyk savo nesveikai geras ausis.
— Aš ir matau gana neblogai tamsoje.
— Dar geriau. Liksime kartu, kaip ir iki šiol.
Arlisė išsitraukė žibintuvėlį, šviesos srautą nutaikė į laiptus. Tada
apsidairė. Jos stovi ant „Macy`s“ parduotuvės kampo. Jau nebebus naujo
parado, nebus išpardavimų, pagalvojo ji. Niekada nebus kito stebuklo šioje
ar kurioje kitoje gatvėje.
— Einam.
Jai teko tvardytis, kai leidosi vis žemyn ir žemyn. Su kiekviena pakopa
širdis tukseno vis greičiau ir vis garsiau.
Ką ji čia veikia? Koks sveikos nuovokos žmogus čia eitų?
— Ką nors girdi? — šnipštelėjo ji Fredai.
— Visiškai nieko. Mums sekasi.
Jiedvi perėjo salę tamsoje, sekdamos vieną šviesos spindulį, perlipo
turniketus.
— Visad norėjau tai padaryti, — nuaidėjo netgi pritildytas Fredos balsas.
— Dėl pramogos, ne norėdama sutaupyti.
Arlisė priglaudė pirštą prie lūpų, naršydama prožektoriaus spinduliu
aplinkui, bijodama, kad terminale ant bėgių ras daugiau lavonų.
Arba blogiau — gyvųjų, tykančių jas užpulti.
Pasišviesdama prožektoriumi, nuėjo pagal nuorodas į Hobokeno liniją.
Apžiūrėjo platformą, bėgius, platformą už bėgių. Pulsas šiek tiek nurimo,
kol nepagalvojo, kad teks eiti toliau ir lįsti į tunelį. Kelio atgal nėra, mąstė.
Kai pradės žingsniuoti šiuo — cha, cha — keliu, atgal nebus kaip grįžti.
— Gerai.
Ji atsisėdo ir atsispyrė nuo krašto. Netgi sulenkusi kelius nuskriejo gana
nemažą atstumą. Freda ištiesė sparnus ir nusklendė kaip plunksnelė.
 — Man gal net pavyktų paskristi su tavimi nedidelį atstumą. Dar
nemėginau su žmogumi, — pripažino Freda, — bet šitaip esu atskraidinusi
kelis šunis į mūsų įkurtą prieglaudą. Gaila, kad pirma ten neužsukau, būčiau
pasiėmusi vieną su savimi.
Kadangi viena iš Arlisės baimių buvo susidurti su sulaukėjusiu šunimi,
tokiu, kuris graužia lavonus gatvėje, ji kuo puikiausiai jautėsi be šuns.
— Žinai apie trečius bėgius?
— Arlise, galbūt esu dar visai žalia fėja, bet man dvidešimt vieneri, ne
dveji metai. Nustok taip rūpintis.
— Jaučiuosi atsakinga.
— Kad pasielgei teisingai? Esi atsakinga. Labai tavimi didžiavausi tada.
Ir tą akimirką supratau, kad keliausiu su tavimi. Buvo murmančių.
— Murmančių?
— Mes — tokie kaip aš, stebuklingi žmonės, — dar nesame labai
organizuoti. Daugelis iš mūsų tik aiškinasi, kas jie tokie. Ir dalis, kai
išsiaiškina, šiek tiek pakvaišta arba visai pasiduoda blogiui. Todėl mes
daugiausia kuriame tas saugias zonas ir padedame žmonėms, šunims,
katėms ir kitiems paliktiems arba užmirštiems naminiams gyvūnams, kurių
šeimininkai susirgo. Bet tarp mūsų yra keli, skaitantys iš veidrodžių ar
krištolo rutulių, mėginantys kitokiais burtais išsiaiškinti, kas iš tiesų vyksta.
Arlisė net neįsivaizdavo, ką reiškia skaityti iš veidrodžių.
— Krištolo rutulių? Kaip tos būrėjos per karnavalą?
— Kai kurios iš jų turėjo paslėptos galios, bet taip, kažkas tokio — ir ne
vien. Mes išsiaiškinome, kad yra kur kas blogiau, nei sakoma, tik sunku
nustatyti, kiek blogiau, nes daug prieštaringų pranešimų, supranti? Daug
pliurpalų. Tačiau mes išsiaiškinome, kad yra blogai ir bus dar blogiau. Štai
kodėl stengiamės padėti žmonėms išbėgti, kai tik galime. O kai tu visiems
šįvakar papasakojai viską, ką žinojai, supratau, kad tau padėsiu.
Freda sustojo, paplojo Arlisei per ranką. Toji išjungė šviesą ir leidosi
vedama kolegės per tamsą, kol nugara prisispaudė prie šaltų plytelių.
Ji nekalbėjo, neklausė, tik uždėjo ranką ant pistoleto rankenos. Tada
išgirdo vyriško juoko atgarsį, kuris skambėjo taip nedraugiškai, kad
suprato, jog nieko gero nelauk.
— Matei, kaip tas šiknius raitėsi?!
Arlisė jau įžiūrėjo ir šviesą, du tamsą skrodžiančius prožektorių šviesos
spindulius, vis labiau artėjančius, ryškėjančius.
 Protarpiais prožektoriai nukrypdavo į tunelio sienas. Jeigu užkliudys ją
arba Fredą, ar ji pasinaudos ginklu? Ar galės nusitaikyti ir nušauti kitą
žmogų?
— Apsimyžo. Tas sūtrauka apsimyžo!
— Kodėl gi mums nesusimedžiojus dar ko nors? Tunelyje pilna mulkių.
— Nagi, dauguma išprotėję. Daug smagiau paversti bepročiais, negu
nužudyti tas lupenas. Pasigaukim moterį šį kartą, o ne kokią raganą.
Padarysim porą kartų, tada prikalsim prie bėgių, vėl padarysim ir
paskersim.
— Tu nesveikas.
Vėl juokas. Ji girdėjo aidinčius vyrų žingsnius. Matė siluetus už šviesos
pluoštų.
Ar jie mato jas?
— Sugaukim dvi. Aš nenoriu pisti antras.
Spindulys nušliaužė skliautu vos per colį nuo jos veido; ranka įsitempė
ant pistoleto rankenos. Jeigu nebūtų taip kvatoję kurdami planus
išprievartauti, kankinti ir nužudyti, būtų ją pastebėję.
Vyrai praėjo pro šalį taip arti, kad ji galėjo ištiesi ranką ir juos paliesti.
Toliau nukaukšėjo bėgiais, aptarinėdami geriausius medžioklės plotus.
Šalia jos stovėjusi Freda sudrebėjo.
— Kol kas dar negaliu jų sustabdyti, — sušnibždėjo. — Kol kas dar
neturiu pakankamai galios, kad žinočiau kaip. Viliuosi, kas nors sustabdys.
Dabar jie nebegali mūsų išgirsti ir pamatyti šviesos.
Pasikliaudama ja, Arlisė įjungė prožektorių.
Ji skaičiavo žingsnius. Penkiasdešimt. Šimtas. Pusantro šimto.
Šįkart Freda sugriebė jos ranką taip, kad susmigo nagai.
— Užuodi?
— Užuodžiu muskusą, šlapimą ir alaus vėmalus.
— Kraujas. Daug kraujo ir... mirtis. Jokio garso, jokio judesio.
Dar už dvidešimties žingsnių užuodė ir Arlisė. Prisiminė kvapą,
tvokstelėjusį jai į veidą, įsigėrusį į plaukus nusižudžius Bobui Baretui. Tada
prožektoriaus spindulys kažką užgriebė ant bėgių. Šalia jos Freda tyliai
sukūkčiojo, bet ėjo toliau.
Lavonas, suprato Arlisė, priėjusi arčiau. Prie žemės per rankas ir kojas
prismeigtas kūnas. Burna sumaitotame veide išžiota, styro išmušti dantys. O
kraujas, ištekėjęs pro perpjautą pilvą, susitvenkė į tviskantį juodą klaną.
Kai Freda priklaupė, Arlisė, nurijusi kylantį gumulą, timptelėjo ją.
 — Mums reikia eiti. Jis miręs, Freda. Niekuo nebegali jam padėti.
— Galiu. Galiu sukalbėti maldą, kad jo siela rastų ramybę. Galiu tai
padaryti.
Arlisė atsitiesė ir sustojo šalia parengusi pistoletą. Ji jau nebeklausinėjo
savęs, ar galės nusitaikyti ir iššauti į kitą žmogų, kai pamatė, ką tokie
žmonės padarė vos dvidešimties sulaukusiam vaikinukui.
Po velnių, tikrai galės.
 DEVINTAS SKYRIUS

Freda pakilo, atsidusdama su ašaromis.

— Jis buvo jaunesnis už mane.
— Norėčiau... — Arlisė nutilo. Norai nieko nesprendžia. — Reikia eiti.
— Žinau ir suprantu, kad jam nebesvarbu, bet norėčiau, kad nereikėtų jo
palikti čia vieno. Tai norėjai pasakyti.
— Privalome eiti. Paimk žibintuvėlį. — Arlisė nusprendė nebepaleisti iš
rankos pistoleto rankenos. — Ko gero, tokių kaip tiedu yra daugiau. Jeigu
pajusi ką nors, slėpsimės. Jeigu nepavyks pasislėpti, bėgsime. Jeigu
nepavyks pabėgti, kovosime.
Įsikibusi Fredai į parankę nusivedė tuneliu.
— Jeigu kovoti nepavyks, o tu galėsi ištrūkti...
Fredos pasipiktinimas švytėjo netgi tamsoje.
— Aš tavęs nepaliksiu!
— Jeigu pavyks ištrūkti vienai iš mūsų, viena iš mūsų ištrūks. Tada
nusigausi iki Parko ir Hobokeno Pirmosios gatvės. Būk ten trečią ryto.
Mano šaltinio vardas Čakas. Surask jį ir papasakok, kas nutiko.
— Aš kai ką sugebu. Vis dar mokausi, bet šį tą sugebu.
— Daryk viską, kad pasiektum Čaką. Jeigu nepasirodys iki penkių,
susirask saugią vietelę. Susirask daugiau tokių kaip tu, Freda, ir sprukite iš
čia.
— Negi tu mane paliktum?
— Taip.
— Sakai netiesą. Girdžiu tavo balse. Mes abi pasieksime Čaką. Turi
galvoti apie teigiamus dalykus, šviesą, nes tamsa nugalės.
Turi pasiruošti blogiausiam, mąstė Arlisė, neįsivaizduojamam
blogiausiam, nes gali mirti tamsoje.
Jos ėjo toliau paskui šviesos spindulį vingiuotu geležinkeliu. Muskuso
tvaikas, lydimas šlapimo, klaikios vėmalų smarvės, sustiprėjo, ir vėl abi
užuodė kraują.
 Arlisė jau pagalvojo, kad ima prie to priprasti, bet šviesa pagavo dėmę,
klaną, vilkimo pėdsaką. Ir dar blogiau, kai Freda apšvietė tunelio sieną.

NIUJORKAS MŪSŲ!
REIDERIAI

Parašyta krauju įspėjamai ir pergalingai, po apačia puikavosi varvanti

kaukolė.
— Tie du, kuriuos matėme, — sušnibždėjo Freda. — Jiems patinka
žudyti. Dalis tokių seka juodaisiais žavėtojais. Burtininkais, kurie medžioja
žmones ir mus. Nežinau kodėl.
— Nėra jokio kodėl. Tiesiog... — Arlisė tyliai riktelėjo, atšoko.
— Čia tik žiurkė, — pasakė Freda, kai žvėrelis spruko nuo šviesos. — Jų
tuneliuose daug. Nesijaudink. Žiurkių nereikia bijoti.
— Čia tik mano asmeninė fobija.
Nuo kurios oda ėjo pagaugais, suko pilvą. Tas vaikinas ant bėgių. Žiurkės
jį aptiks.
— Negalime stabčioti, — pridūrė.
Bet jiedvi sustojo vos už kelių jardų, nes pasiekė metro vagoną. Išorė
nurašinėta grafičiais kaip šlykštus tapetas. Kaukolės simbolis, raginimai
ŽUDYK! Ir PISK KURVAS! Vyras su milžiniška erekcija velka nuogą
moterį už plaukų.
Bet baisiausia, užvis baisiausia smarvė. Arlisė suprato, iš kur ji sklinda,
pasižiūrėjusi pro vagono duris į suverstus yrančius kūnus. Ir žiurkes.
Ji nusitempė Fredą pirmyn.
— Per vėlu melstis už jų sielas.
Šįkart šūktelėjo Freda, kai kažkoks pavidalas — Arlisė sunkiai pažino,
kad ten žmogus — šoko į vagono tarpdurį. Iškruvintu veidu, stora purvina
barzda, styrančia ant smakro. Jo paklaikusias akis slėpė murzini akiniai, ant
kaulėto kūno plaikstėsi ilgas, krauju išterliotas paltas.
Jis laikė peilį, kruviną kaip ir paltas. Ir šiepėsi.
— Čia mano vieta. Neužleisiu. Čia mano negyvėliai. Neduosiu. Aš jus
sudeginsiu!
Arlisė drebančia ranka pakėlė pistoletą, o kita sugriebė Fredą už rankos.
— Mums nereikia tavo vietos. Mes einame iš čia.
— Nėra kur eiti! Tik pasaulio pabaiga! Iš pradžių susierzinimas, tada
ugnis. Matai?
 Jis iškėlė murziną ranką su riestais pirštais. Joje degė golfo kamuoliuko
dydžio ugnies rutulys.
— Aš esu pasaulio pabaiga!
Sviestą ugnies kamuoliuką jis palydėjo laukiniu kaip ir jo žvilgsnis
juoku.
Arlisė pajuto, kaip svilinantis karštis pralekia pro pat veidą, išgirdo
šnypštimą, kai kamuoliukas atsitrenkė į sieną už jų.
— Kelio nėra! — suklykė beprotis, kai Arlisė, pastvėrusi Fredą už
rankos, pasileido bėgti. — Ten tik pragaras.
Antras ugnies kamuoliukas nukrito ir ėmė šnypšti ant žemės prie jos
kojos. Ji nesustojo ir užkliuvo už kažko ant bėgių. Ji paklaiko, pamišo nuo
dvoko, nuo siaubingo pojūčio, kaip lavonas zmenga po ja, kaip kurna
mažos žiurkių kojytės per jos nugarą ir rankas.
— Patrauk jas nuo manęs! Greičiau!
Ji nusirito į šoną, ranka pasirėmė į tai, kas liko iš kito žmogaus, ir pašoko
nuo žemės.
— Jos visur ant manęs! — Arlisė mosikavo rankomis, plojo per kūną,
kojas, muistėsi, kol Freda apkabino ją iš už nugaros.
— Viskas gerai. Žiurkių ant tavęs nėra. Viskas gerai.
Arlisei prieš akis sutavaravo, ji pasilenkė ir išsivėmė, o draugė stovėjo
prilaikydama jos plaukus ir ramindama.
— O, Dieve, Dieve, ar gali taip būti? Kaip vyksta tokie dalykai?
Arlisė atsistojo, ėmė šluostytis veidą. Ir supratusi, kuo išteptos jos
rankos, sužiaukčiojo, kai traukė nuo savęs pirštines. Tada apgraibomis
pasiekė sieną ir atsisėdo nugara į ją. Širdis daužėsi smarkiai suspaustoje
krūtinėje.
— Tu labai tankiai alsuoji. Per tankiai, supranti? Turi sulėtinti
kvėpavimą, Arlise. Tikrai.
Arlisė traukė orą, per smarkiai, per greitai, jautė, kaip svaigsta galva,
prisivertė iškvėpti. Įtraukė vėl, tik jau lėčiau.
Negaliu ištižti. Negaliu ištižti. Tik ne čia. Ir ne dabar.
— Aš kalta, kad nenukreipiau šviesos į žemę.
— Ne, — pratarė. Nors galva dar sukosi, siaubingas spaudimas krūtinėje
šiek tiek atsileido. — Niekas nekaltas. Turime eiti, bet aš pamečiau ginklą,
reikia jį surasti. Mums jo prireiks. Turime...
— Aš jį surasiu. Lik čia. Kvėpuok ramiai, aš surasiu.
 Arlisė linktelėjo. Iš jos jokios naudos, kol nenustos drebėti, kol aidės
ausyse. Todėl ji užsimerkė, įsakė sau negalvoti, tik ramiai įkvėpti ir
iškvėpti.
Išgirdusi sielvartingą Fredos riktelėjimą, šiaip ne taip atsistojo ant kojų.
— Viskas gerai. Radau. Tiesiog lik ten. Aš tave matau. Nepamiršai, kad
gana neblogai matau tamsoje? Radau ir žibintuvėlį. Buvau paleidusi iš
rankos, bet dabar viskas gerai.
Ir sakydama tai paglostė Arlisei veidą.
— Galime truputį pailsėti.
— Ne, — pasakė Arlisė, papurtė galvą, sukando dantis ir atsitiesė. Teko
likti kurį laiką prisispaudus prie sienos, nes galva ir skrandis vartėsi. —
Reikia stumtis toliau. Turim iš čia ištrūkti. Man reikia ginklo.
Freda atsargiai įdėjo pistoletą Arlisei į delną.
— Aš visa išsitepusi...
— Galbūt man pavyks tai sutvarkyti. Galiu pamėginti.
— Pirma reikia toliau atsitraukti nuo to bepročio su ugnies sviediniais.
Pakentėsiu, jeigu tu pakęsi.
Arlisė statė koją priešais koją. Svarstė, gal atsikratyti striuke — šiai teko
daugiausia, — bet prieš tai norėjo atsitraukti.
— Kažkas artinasi, — kvėptelėjo Freda jai į ausį. — Blogas.
Ji išjungė prožektorių ir tamsoje nutempė Arlisę palei sieną prie siauros
įdubos.
— Ką darai?
— Artėja blogis. Juoda magija. Aš žymekliu rašau simbolius ant sienos.
Mėginu prisiminti tuos, kurių reikia. Nekalbėk. Pasistenk nekvėpuoti.
Nejudėk. Melskis.
Joms susigūžus Arlisė pastebėjo artėjant šviesą. Ne visai šviesą. Šviesa
nebūna juoda.
Tačiau ši buvo juoda, bet švytinti. Slinko tunelio viršumi.
Jos viduryje pavidalas.
Vyras, juodais plevėsuojančiais plaukais, juodu kaip sparnai praskleistu
paltu lėkė tunelio viršumi.
Jo rankose karojo suglebusi moteris mataruojančiomis rankomis ir
kojomis. Jos nuogas kūnas išmargintas įdrėskimų, pjūvių, netgi dantų
žymių.
Kai padaras priartėjo, Arlisė pamatė, kad jo akys dega raudonai.
 Jam pralėkus, mergina tikriausiai netyčia sudrebėjo, nes vyras sustojo ir
apsisuko ore. Palenkęs galvą ėmė naršyti po tamsą tomis raudonomis
akimis.
Moteris jo naguose sudejavo. Jis nusišypsojo jai.
— Vis dar yra gyvybės. Tuo geriau.
Ir nuskrido, o juoda šviesa pranyko tunelio gilumoje.
Arlisė įkvėpė kalbėti, bet Freda užspaudė pirštais lūpas. Jos tylėdamos
stovėjo tamsoje dar gerą minutę.
— Nežinau, kaip toli jis mato ir girdi.
— Kas... kas čia buvo?
— Manau, raganius. Nežinau. Blogis. Tikras blogis. Ji buvo gyva, Arlise.
Negalėjau jai padėti. Nesu tokia stipri.
O kas yra, spėliojo Arlisė, kas galėtų būti?
— Kodėl jis mūsų nepamatė, nepajuto? Dėl ženklų?
— Manau, jie padėjo. Paskubėkime iš čia. Man regis, mus pridengė, o tu
dvokei kaip...
— Mirtis.
— Taip. Tai irgi kaip skydas.
— Vadinasi, pasiliksime jį. O, ačiū Dievui. Bėgiai leidžiasi. Traukiame
po upe.
Kelias leidosi staiga ir buvo sudėtingas, joms teko sulėtinti žingsnį.
Anksčiau ji minėjo, kad nuėjusios į tunelius negáli žinoti, kas jų ten tyko.
Bet iš tikro pati tuo nelabai tikėjo. Dabar ji jau rimtai bijojo. Vienintelis
tikslas buvo pasiekti tunelio galą, išlįsti paviršiun ir įkvėpti mirtimi
nepersisunkusio oro.
— Mes arti. Jau arti. — Keista, kad žinant tai baimė padvigubėjo. —
Artėjame prie didžiojo U formos posūkio, kurį traukiniai daro priešais
Hobokeną. Matai, darome lankstą? Turime dairytis platformų, ieškoti...
Jie išdygo tarsi iš po žemės.
Išgirdo, kaip Freda suklinka, kai kažkas jas nutempė į skirtingas puses.
Antras griebė Arlisę iš už nugaros ir pakėlė nuo žemės.
— Bet ir dvokia ta kalė! Užtai turi gerą kuprinę.
— Griebkim jas ir išrenkim!
Arlisė smeigė atgal alkūne, užsimojo spirti ir sustingo, nes prie gerklės
pajuto peilio geležtę, iš kaklo nutekėjo kraujo srovelė.
— Geriau padulkinčiau, kol dar kvėpuosi, bet nesu išrankus. Kaip
norėtum, kale?
 Arlisė užsimerkė.
— Geriau pajodyčiau, kol kvėpuoju.
Užpuolikas nusijuokė, lyžtelėjo jos ausį.
— Geras pasirinkimas.
Ji pasistengė nurimti.
Freda suklykė aukštu, skambiu, melodingu balsu. Kai klyksmas
nuskambėjo kartu su užpuoliko juoku, Arlisė irgi prisivertė nusijuokti,
pasisuko, lyg norėdama jį apkabinti.
Ir, prispaudusi prie jo tarpkojo vamzdį, porą kartų iššovė.
Užpuolikas suspigo, atšoko, o peilis perskrodė palto rankovę.
— Kas yra? Aš nudėsiu ją. Abi nudėsiu.
Arlisė nukreipė pistoletą balso pusėn, bet išsigando, kad gali kliudyti
Fredą.
— Aš sužeistas, sužeistas! Ji peršovė man kiaušus! Paskersk jas!
Arlisė spyrė ranką, mėginančią nutverti už kulkšnies, atsistojo visu svoriu
ant jos ir pripildė tunelius valkatos riksmo.
— Bėk, Arlise! Tiesiog bėk!
Ji išgirdo klaikų smūgio į raumenis ir kaulus garsą, Fredos aiktelėjimą.
Arlisė negali šauti, bet gali muštis. Bet kai susiruošė šokti į priekį, tunelis
prisipildė akinamos ryškios šviesos. Arlisė prisidengė akis ranka, kad
neapaktų. Ašarojančiomis akimis ji pamatė, kad Freda stengiasi ropoti, o
virš jos pasilenkęs vyras skrodžia orą ranka su peiliu. Ir siekia ginklo prie
šono.
Ji negalvojo, tiesiog šovė. Dar ir dar kartą, net kai užpuolikas nuvirto, net
kai ginklas spragtelėjo pasibaigus šoviniams.
— Liaukis, Arlise, liaukis! Gali jas sužeisti. Stok, stok! Man skauda!
Išbalusiu kaip kaulas veidu po ryškėjančia kraujosruva Freda ropojo prie
jos.
— Prašau, padėk man.
Suveikė. Arlisė nuleido pistoletą ir puolė prie draugės.
— Kaip tau padėti?
— Man viskas gerai, gerai. Per daug ryšku. Per daug akina.
Kol Freda kalbėjo, šviesa apsiblausė. Tapo mielesnė, pagalvojo Arlisė ir
pamatė virš jų šokančius tuzinus mažų žiburėlių.
— Kas... čia tokie?
— Kaip aš, tik mažytės,— tarė Freda ir susmuko prie Arlisės. —
Iškviečiau jas. Nežinojau, kad moku, bet pavyko. Atlėkė mums padėti.
 Už jų pirmasis vyras sudejavo ir sveikąja ranka pasiremdamas nuropojo
prie peilio. Arlisė prisivertė prieiti, pakelti peilį ir nušluostyti nuo ašmenų
kraują. Norėjo nužudyti užpuoliką, ir nuo to noro ją pykino. Bet tik be
pasigailėjimo užmynė ant sveikosios jo rankos.
Palikusi jį rėkti nuėjo prie negyvo jo bendro, paėmė jo peilį ir pistoletą,
susikišo į šonines kuprinės kišenes.
— Ar pajėgsi eiti? — paklausė ji Fredos.
— Taip.
— O bėgti?
— Sumuštas veidas, ne kojos.
— Gali būti daugiau tokių, net blogesnių. Mums nebetoli, bet... man
atrodo, turėtume bėgti. Mums reikės prožektoriaus.
Freda pakėlė nukritusį prožektorių, bet įsikišo į kuprinės kišenę.
— Kol kas nereikės. Jos liks su mumis.
— Dar geriau. Pirmyn, kiek kojos neša.
Arlisė prisiderino prie trumpesnių Fredos žingsnių, bet abi judėjo gana
sparčiu tempu.
— Tu manęs nepalikai. Sakei, kad paliksi.
Užsklendusi savo baimę Arlisė žvelgė tik į priekį, nušviestą fėjų šviesos.
— Ko gero, buvai teisi. Sakiau netiesą.
— Tu išgelbėjai mane. Ir dėl to tau teko atimti gyvybę.
Arlisė bėgo ir galvojo apie ryškią, nuostabią šviesą virš tamsių juodų
poelgių.
Hobokeno stotyje Arlisė prisitraukusi užlipo ant platformos, o Freda
užskrido. Ji troško nusišveisti savo rankas, veidą, nusimesti sugadintą
striukę. Ranką perštėjo, todėl suprato, kad peilis kliudė ne tik audinį.
Tačiau dar labiau ji troško atsidurti žemės paviršiuje.
Girdėjo aidinčius balsus, tačiau nerizikuos aiškintis, ar jie draugiški.
Todėl tik paragino Fredą laiptais į gatvę aukštyn.
Šokančios švieselės apsuko ratu ir išnyko.
— Jeigu prireiks, jos arba kitos sugrįš, — pažadėjo Freda.
— Geriausias pastiprinimas. — Ašaros sugniaužė gerklę. — Man reikia
nueiti kur nors, kur galėčiau nusiplauti rankas... ir veidą. Man... reikia
vietos, kur galėčiau aprimti kelias minutes.
— Rasime ką nors. Dabar remkis į mane, — Freda apglėbė ją per
liemenį.
 — Tu sužeista. Reikia surasti tau ledo, šaldytų žirnelių ar išpjovos
gabalą. Ar jie padeda?
— Nežinau. Dar niekas anksčiau nesmogė man į veidą. Labai skauda.
Kai taip nutinka, labai skauda. Bet dabar jau geriau.
Jos nušlubčiojo gatve. Arlisė meldėsi, kad daugiau nereikėtų kovoti.
Nebežinojo, ar tam pasiryžtų.
Merginos sustojo priešais krautuvėlę užkaltais langais, skląsčiais
užšautomis durimis, kuri vadinosi „Kesidės spinta“.
— Lažinuosi, kad rasime dušą darbuotojams, — Freda tyrinėjo duris. —
Gal net kokių drabužių. Gal net striukę tau persirengti.
— Tvirtai užrakinta. Jeigu turėtume įrankių, gal...
— Fėjos — patyrusios fėjos — sugeba pakliūti pro užrakintas duris. Gal
ir man pavyks. Tik turiu rasti, palaikyti ir...
Freda užsimerkė, sudėjo rankas rieškučiomis, lyg norėtų sugauti lietaus
lašus. Suplazdeno sparnais. Ir ėmė švytėti.
— Raskite manyje, — murmėjo, — laikykite. Atneškite. Pateikite.
Būkite su manimi, oro ir šviesos, miškų ir gėlių vaikai. Atrakinkite spynas,
kad galėtume įeiti.
Tarsi apkvaitusi Arlisė girdėjo, kaip spynos ir skląsčiai klaksi ir dzingsi
krisdami.
Sumušta, nešvari, bet triumfuojanti Freda suplazdeno sparnais ir apsuko
ore ratą.
— Man pavyko! Pirmą kartą pavyko pačiai vienai!
— Tu — stebuklas, Freda. Absoliutus stebuklas. — Arlisė atsargiai siekė
durų. — Bet lik už manęs atsargumo dėlei.
Arlisė ėjo pirma, atkišusi pistoletą, Freda jai pašvietė.
Neliko abejonių, kad ta dėvėtų drabužių parduotuvėlė buvo išrankiota,
bet neatrodė išplėšta ir nuniokota.
— Čia nieko nėra, — tarė Freda, atsargiai uždarė duris ir vėl jas
užrakino. — Žinočiau. Anų dviejų neužuodžiau, nes mes, na, dvokėme ir
mane pykino. Supranti?
— Taip, suprantu. Pasižiūrėkim, gal čia yra kur apsiprausti.
Kol jos dairėsi, Freda apžiūrinėjo viską, vis sudrausmindama save nieko
neliesti, nes rankos nešvarios.
— Niekas čia nebuvo įsilaužęs ir nusiaubęs.
— Galbūt Hobokeno žmonės labiau civilizuoti. O gal daugiau pabėgo
arba pasislėpė. Čakas tikriausiai slepiasi.
 — Jau buvau jį pamiršusi.
— Tikėkimės, kad jis nepamiršo pasižiūrėti šio vakaro laidos. Štai! Čia
nedidelė vonia.
— Jėga! Man mirtinai reikia į tualetą.
Freda nusismaukė kelnes ir nusileido ant unitazo.
Arlisė sukaupusi drąsą priėjo prie kriauklės su nedideliu veidrodžiu
viršum jos. Blogiau, daug blogiau nei įsivaizdavo. Veidas aptėkštas šviežiu
krauju, plaukuose — sukrešęs kraujas, striukė bjauriai išterliota. Ji
sužiaukčiojo, pasistengė susitvardyti nevėmusi. Tada nusitraukė kuprinę ir
striukę.
— Galbūt man pavyktų ją sutvarkyti.
— Net jei ir pavyktų, aš...
— Supratau. Aš ją išnešiu ir surasiu tau ką nors šilto apsirengti. Man
regis, sugebėsiu apsišvarinti be muilo ir vandens. Jeigu ne, lįsiu po tavęs. Ir,
mmm, tavo kelnės taip pat, Arlise.
— Žinau.
— Paimu tavo striukę, kad... Arlise, tavo ranka kraujuoja. Tu sužeista!
Ji apsižiūrėjo, nusitraukė perpjautus marškinius.
— Nėra jau taip blogai.
— Aš nesu gydūnė. Turiu omenyje, nemoku gydančių burtų, bet galime
rasti kokių antiseptinių priemonių ir sutvarstyti žaizdą.
— Nieko baisaus, — pakartojo Arlisė, ir nors smakras drebėjo, sugebėjo
nusišypsoti. — Išgyvensiu.
— Tik nudrėksta?
— Taip. Perpjauti tik raumenys.
Ji apsisuko į kriauklę, apsidžiaugė, kad iš čiaupo ėmė tekėti vanduo, ir
prišvirkštusi skysto citrininio muilo į delną ėmė šveisti.
Nusimazgojo delnus ir rankas... nors perpjautą žastą šiek tiek perštėjo.
Išsirengė iki apatinių, nusiplovė kojas. Tada pakišo galvą po čiaupu virš
mažos kriauklės, sudrėkino plaukus, išmuilino, išskalavo, vėl muilavo ir
skalavo tol, kol ėmė tekėti švarus vanduo.
Tada atsisėdo ant vėsių grindų varvančiais plaukais ir gerai išsiverkė.
— Atleisk, kad tiek sugaišau, bet aš... O, Arlise!
Vėl švarutėlė, kvepianti kaip miškas pavasarį, Freda metė į jos rankas
drabužius ir atsiklaupusi apkabino draugę.
— Aš nužudžiau žmogų. Aš jį nužudžiau. Gal net abu nužudžiau. Aš...
— Tu išgelbėjai mane. Abi mus išgelbėjai.
 — Nepažįstu šio pasaulio, nežinau, kaip jame gyventi.
— Vargu ar kas iš tikro pažįsta. Štai kodėl mums reikia vieniems kitų. Tu
esi stipri ir drąsi. Man regis, šiam pasauliui reikia tokių žmonių kaip tu. Ir
aš.
— Aš tiesiog pavargusi, tokia pavargusi.
— Aš irgi. Gal tu persirenk ir mes šiek tiek pailsėsime. Atrodo, kad čia
savotiška saugi zona, iki trečios dar daug laiko.
— Aha.
— Bet prieš tai aptvarstykime tavo ranką. Radau pirmosios pagalbos
vaistinėlę.
— Tau reikės ledo.
— Nepavyko rasti nei ledo, nei žirnelių. Gal Čakas turės. Kabineto darbo
stalčiuje radau motrino, tiks.
Aptvarstyta Arlisė užsitempė storas juodas tampres. Sulankstė Fredos
atneštus džinsus ir įsikišo į kuprinę. Nepakenks turėti atsarginių drabužių.
Tada apsivilko ilgarankovius marškinėlius ir ant jų apsirengė bliuzoną su
kapišonu. Vėl pasijutusi žmogumi ėmė sverti, ką rinktis — švarką ar
striukę?
— Labai gražus. Kašmyro, — Arlisė išskleidė dvieilį vilnonį švarką. —
Gražiai atrodysi.
— Aha, tik apie madą ir galvoju.
— Kai pradėsi rengti reportažus, turėsi pasirūpinti išvaizda.
— Man patinka tavo optimizmas.
Arlisė pasimatavo švarką, įsitikino, kad gerai gula. Tada sulankstė,
atsisėdo ant jo, išgėrė skardinę Fredos parūpinto gėrimo, suvalgė obuolį.
— Ką tu darai? — paklausė ji Fredos.
— Palieku raštelį Kesidei, jeigu ji grįžtų. Surašau, ką paėmėme, palieku
etiketes ir patikinu, kad kai pasaulis vėl bus toks, koks buvo, mes jai
atsilyginsime. Pasirašau labai dėkingų Arlisės ir Fredos vardu.
— Taip, tu tikrai stebuklas. — Išsitiesusi ant grindų Arlisė pasikišo
švarką po galva kaip pagalvę. — Pusvalandis, tada turėsime eiti. — Arlisė
užsistatė niekad nenuviliantį vidinį žadintuvą. — Jeigu Čakas nepasirodys,
galėsime grįžti čia ir sugalvoti, ką darysime toliau.
— Gerai, trisdešimt minučių.
Bet Arlisė jos nebegirdėjo, nes išsijungė.
Atsibudo po pusvalandžio, jausdamasi blogiau nei prieš miegą. Bet po
dešimties minučių abi jau buvo lauke ir ėjo pagal jos nupieštą žemėlapį.
 — Ne visai civilizuota, — parodė Arlisė į parduotuvę, restoraną,
krautuvę — viskas išplėšta.
— Nemanau, kad čia likę daug žmonių. Beveik nejaučiu judant oro.
Tikiuosi, jie kur nors saugūs.
Tačiau Arlisė įsivaizdavo, kad kai kuriuose namuose ir butuose, kurie
stovi užkalti, užrakinti, guli negyvėliai.
Susitikimo vietą jos pasiekė dvidešimčia minučių per anksti.
— Nemanau, kad turėtume laukti atvirai, — pradėjo Arlisė.
— Per vėlu.
Pasigirdus balsui iš tamsos, ji atsisuko traukdama ginklą.
— Ei, ei, ei, palauk, taiklioji Ane Oukli10. Čia aš, Čakas.
Ji pažino balsą. Čakas išėjo iš šešėlių iškėlęs rankas, kaip įprastai kvailai
šypsodamasis.
— Čakai. — Arlisė nuleido ginklą, ir nurijo vėl besikaupiančias ašaras.
— Ankstokai atėjai.
— Tu taip pat. Ir su kompanija.
— Čia Freda, — Arlisė globėjiškai apglėbė ją ranka. — Be jos man
nebūtų pavykę.
— Gerai, turėsi man viską papasakoti, bet eikim vidun. Praėjusią savaitę
čia buvo gana ramu, tačiau niekada nežinai.
— Daug ko nežinai.
— Man išties smagu su jumis susipažinti, — ištiesė ranką Freda.
— Kelias paskutines savaites tu pranešinėjai orus. Žadėjai gerus. Mes toli
neisime.
Ir pasileido žirglioti ilgomis kojomis.
— Būčiau aiškiau nurodęs, bet užėjo tas Frenko Sinatros momentas ir
nunešė.
— Jis pavyko.
— Žinojau, kad išgliaudysi. Tik neįsivaizdavau, kad viskas išlėks į orą
šįvakar.
— Atsiprašau.
— Ei, nesijaudink. Pasielgei, kaip turėjai pasielgti, viskas buvo tikra.
Jėzau, kaip tikra. Kad ir kaip būtų, džiaugiuosi, jog esi čia. Man patinka
tyla, bet netgi man čia atrodo per daug negyva. Suprask kaip bajerį.
— Mums reikia nešdintis iš čia, Čakai. Turiu galvoje, išvykti. Esame per
arti. To, kas tuneliuose.
 — Tai jūs atėjote metro tuneliais? — jis sustojo ir išsprogino akis. —
Jėzau, na jūs ir kietos, abi. Nemanau, kad man būtų pavykę.
— Nesu įsitikinusi, ar būčiau ėjusi, jeigu būčiau žinojusi, bet aišku viena:
čia likti negalime.
— Aiškinausi. Jau kurį laiką studijuoju atsitraukimo planą. Reikia
suraišioti dar kelis galus. Galbūt rytoj po pietų. Atrodo, jums būtų ne pro
šalį išsimiegoti. Štai ir mes.
Jis sustojo prie kampinio keturių aukštų plytinio pastato. Mūras atrodė
senas ir įspūdingas.
— Turime rūsį.
— Taip ir žinojau, kad gyveni rūsyje. Dar kas nors su tavim gyvena?
Čakas papurtė galvą traukdamas raktus, atrakino virtinę spynų, įžengęs į
vestibiulį surinko kodą sienoje įrengtame pulte.
— Visi mirė arba išsinešdino. Čia mano dėdės nuosavybė. Jis turi
prašmatnų namą Long Ailande. Turėjo. Mirė pirmosios savaitės pabaigoje.
— Užjaučiu, — Freda patrynė Čakui ranką.
— Pasiutęs senis. Šviesa, — įsakė jis, ir lempos įsižiebė. — Mėgstu savo
žaisliukus.
— Matyti.
Arlisė išpūtė akis. Milžiniška, puikiai įrengta erdvė priminė kokių nors
aukštųjų technologijų kompanijos būstinę. Kompiuteriai, monitoriai, stotys,
kažkokia komunikacijos sistema. Keli darbo stalai su sukamosiomis
kėdėmis, didžiausias, kokį buvo mačiusi, ekranas ant sienos ir odinis
šezlongas.
Viename kampe įrengta virtuvė: plieninė buitinė technika, užversti
stalviršiai.
— Miegamieji ten — nedažnai jais naudojuosi. Galite juose įsikurti.
Kiekvienas turi vonią, dar turiu vieną atskirą čia.
Freda vaikštinėjo linguodama galva, svajingomis akimis.
— Turėtum būti pasiutusiai turtingas.
— Na, mano dėdė buvo. Kas šiais laikais turtingas? Ko gero, jūs esate,
jeigu turite maisto atsargų ir stogą virš galvos. Vadinasi, einame miegoti.
Kas nori užkąsti?
— Tik ne aš, — Arlisė prispaudė delnus prie akių.
— Nori alaus ir apie tai pasikalbėti?
— Ne dabar. Dabar tikriausiai negalėčiau. Geriau pirma pamiegosiu.
Čakas mostelėjo miegamojo pusėn.
 Arlisė pasuko į kambarį, tada atsigręžė.
— Ačiū, Čakai.
— Aha, geriausi draugai — kibernetiniai. Išsiparpk, tada galėsim
pasišnekėti.
Freda žiūrėjo, kaip ji nueina.
— Jai reikia pamiegoti ir pabūti tyloje. — Tada šyptelėjo Čakui. — O aš
alaus neatsisakyčiau.
— Žinoma.
— Ir kai ką galiu papasakoti. Kad jai nereikėtų. Nebent pati norės.
— Mano pogulio sofutė čia. Sėskis. Turiu traškučių ir aitraus padažo prie
alaus.
Freda numetė savo kuprinę, nusivilko švarką, atsisėdo ant plačios odinės
sofos ir atsiduso.
— Tu jai tikrai patinki ir ji tavimi pasitiki. Suprantu kodėl. Gal turi ledo?
Tunelyje užklupo vyrai, mėgino... Vienas smogė man į veidą.
Čakas pasižiūrėjo į ją, liečiančią savo mėlynuojantį smakrą.
— Daug žmonių yra niekšai, štai kodėl man patinka ramybė.
— Daug daugiau tokie nėra.
— Galbūt. Tuoj viską paruošiu: ledo, alaus, traškučių ir padažo.
— Ar padažas tikrai kartus?
— Burna degs.
— Mano mėgstamiausias.

10 Annie Oakley (1860—1926) — amerikiečių šaulė, rodydavusi savo taiklumą per pasirodymus,
vėliau tapo filantrope ir moterų teisių gynėja.
 DEŠIMTAS SKYRIUS

Maksas prie vairo įveikė Saskvehaną. Grandinėmis apraizgytos padangos

kabino per sniegą — iš pradžių colio, vėliau dviejų gylio — stumiantis vis
tolyn į Vakarus.
Jis pasirinko 414-ą magistralę, laikėsi kaimo vietovių, lenkė nedidelius
ūkius ir miestelius ant kalvų, niro vis giliau į tankius miškus. Kelis kartus,
Edžiui miegant gale, su Leina jie nustumdavo į kelkraštį paliktą ar
sudaužytą ant dviejų juostų kelio automobilį.
— Galbūt reikėtų pasiieškoti vietos sustoti. Važiuojame jau daugiau kaip
tris valandas, kelias vis prastėja.
— Šiandien įveikėme vos šimtą mylių, noriu atsiplėšti daugiau ir tada
ilsėtis.
Gale sujudėjo Edis, pasitrynė akis, atsisėdo.
— Tai nė kiek neatleido? Pūga atslenka iš vakarų pusės, iš visko
sprendžiant, važiuojame, kur dar blogiau. Gal norite, kad perimčiau vairą?
— Kol kas ne.
Maksas pavažiavo dar dvidešimt mylių ir turėjo sustoti, nes kelią užstojo
trys automobiliai.
— Ką gi, — pasikasė barzdą Edis, — atrodo, teks pasiraitoti rankoves.
Leina, gal išvestumei Džo pasivaikščioti su reikalais, kol mudu su Maksu
sutvarkytume šitą jovalą?
Įspėjamas Makso žvilgsnis pasakė jai, kad jis dar nepasiruošęs pasidalyti
su savo naujuoju bendrakeleiviu savo sugebėjimais. Leina pasišaukė šunytį
ir nuklampojo per sniegą prie medžių gojelio.
Maksas su Edžiu patraukė prie nevažiuojančių mašinų.
Užsikniaubęs ant hečbeko vairo sėdėjo negyvėlis.
— Priekiniame stikle kulkos skylė, jame, spėju, taip pat, — tarė Edis ir,
nors atrodė šiek tiek pablyškęs, priėjo arčiau. — Daugiau nieko nežinau, bet
atrodo, kad šis vyrukas mirė ne per seniausiai. Turiu omenyje, mažiau kaip
prieš dvi dienas.
 — Kažkas prakiurdė ir šį „Subaru“. Ant sėdynės matau kraujo.
Glostydamas savo skystą barzdelę, Edis atsiduso.
— Šautuvų dėklas bagažinėje — ginklo nė vieno. Nesu iš CSI
kriminalistų, bet mačiau kelias serijas. Man regis, tas tipas iš sunkvežimio
nupylė šiuos du, nužudė šitą, sužeidė kitą. Sumalė furgoną, kad jis negalėtų
nuvažiuoti.
— Sakyčiau, tu teisus.
— Vadinasi... — Edis apsidairė ieškodamas pėdsakų, bet nieko
nepamatė. — Mums reikėtų kuo greičiau išstumdyti viską nuo kelio ir
nešdintis iš čia po velnių. Dėl visa ko.
Hečbekas, įjungus laisvą pavarą, be vargo nuriedėjo į šoną, Edžiui
sukiojant vairą, o Maksui stumiant iš galo.
Leina grįžo, kai jie ėmėsi „Subaru“.
— Padangos nuleistos. Atrodo, ir vairas sulenktas, — Edis atsitiesė. —
Prireiks daugiau raumenų.
— Aš padėsiu.
— Tik nieko nepasitempk, — įspėjo Edis. Šį kartą jis pravėrė duris ir
įsirėmė į kėbulą.
Leinai užteko vieno bandymo pastumti, kad suprastų, jog vien raumenų
čia neužteks. Ji stumtelėjo kitaip, ir nors stengėsi ne per daug, mašina
šoktelėjo į priekį.
— Valio! — sušuko Edis. — Dar truputį.
Maksas, apsnigtais plaukais, tyliai nusijuokė.
— Ramiau, amazonių karaliene.
Jie dar pastūmė, automobilis nuriedėjo į kelkraštį ir kreivai sustojo prie
negilaus griovio.
Edis atsisuko į Leiną su plačia šypsena.
— Stipresnė, nei atrodai.
Parodžiusi savo galią, ji tik nusišypsojo.
— Furgoną galėsim apvažiuoti, — tarė Maksas.
— Taip, užteks vietos prasisprausti. Bet duokit man pirma minutę.
Edis nuslydo į griovį, ištraukė „Subaru“ raktelius, nuklampojo per sniegą
iki bagažinės.
— Gali būti likę kokių nors naudingų daiktų. Reikia patikrinti ir aną
mašiną.
— Aš patikrinsiu, — pasakė Maksas, nes prisiminė lavoną. Leinai
nebūtina jo matyti. — Tu padėk Edžiui.
 Leina nuslysčiojo apačion, atsegė ant galinės sėdynės gulintį lagaminą, o
Edis pasirausė didelėje kartoninėje dėžėje.
— Radau maisto, — pasakė jis. — Atrodo, kažkas sušlavė visą savo
podėlį.
— Paimk visą dėžę. Čia yra drabužių — vyriškų. Ir... — ji ištraukė
įrėmintą trisdešimtmečio vyro ir panašaus amžiaus moters nuotrauką. Vyras
vilkėjo smokingą su baltos rožės butonjere, moteris — pūstą baltą suknelę.
— Jų vestuvių nuotrauka, — sumurmėjo. — O drabužiai vien vyriški.
Tikriausiai virusas pražudė žmoną.
— Turim paimti ir lagaminą.
— Taip.
Ji vėl įbruko vidun nuotrauką. Nepaliks jos blukti mašinos gale.
Dviese su Edžiu nunešė atsargų dėžę iki kelio, nutempė ir lagaminą.
Maksas netrukus grįžo su kelioniniu krepšiu ir medžiokliniu šautuvu.
— Radau bagažinėje. Ginklas ir šoviniai krepšyje, keli šilti drabužiai,
bate — ritinėlis grynųjų. Viskas dabar pravers.
— Einu patikrinsiu sunkvežimį.
Edis pasileido prie jo, o Leina su Maksu ėmė krauti radinius į automobilį.
Edis grįžo su pusbuteliu „Jack Daniel`s“ viskio ir trimis „Bud“ alaus
skardinėmis.
— Spėju, kažkas vairavo apsvaigęs, gal dėl to ir įvyko susidūrimas.
Jis sumetė viską į mašiną. Tada apsidairė aplinkui ir tarė:
— Gražus kraštas. Velniškai gražus kraštas. Susirasti upokšnį, pasistatyti
namelį. Būtų labai neblogai.
Išsišiepęs žiūrėjo į šunį, kuris šokinėjo per sniegą, raičiojosi.
— Jam tikrai patinka.
Maksas atidarė vairuotojo dureles, pasilenkė užvesti variklio, kol Edis
kvietėsi šunį.
— Tu vairuosi, — pasakė Edžiui. — Aš būsiu šturmanas.
— Gerai. Leina, turėtumei pamiegoti. Atrodai labai pavargusi.
Kerai sklaidosi, pagalvojo ji. Tiesą sakant, ji tikrai buvo išsekusi. Rastieji
daiktai užėmė dalį galinės sėdynės, bet jai pavyko įsitaisyti ir atsijungė
beveik akimirksniu.
Pradėjęs važiuoti, — Maksui palengvėjo, kad važiavo jis protingai, —
Edis užvedė pokalbį:
— Tai ar seniai kartu?
— Susipažinome prieš metus, po poros mėnesių apsigyvenome kartu.
 — Tada gerai, gerai. Aš dar neradau sau tinkamos. Nelabai ir ieškojau,
bet man labiau patinka moters draugija, jei suprantate, ką turiu omenyje. Ar
ji miega?
Maksas atsigręžė.
— Taip. Tu teisus, ji pavargo. Mes labai smarkiai stūmėmės.
— Ko gero, teks ir toliau stumtis. Ką pamatėme? Dabar taip daug kur.
Žudyk, jei tik į tave pasižiūri. Nesuprantu kodėl, juk daug logiškiau remtis
vienas į kitą, bet yra kaip yra. Turėjote užtektinai visko prisižiūrėti mieste.
— Daugiau nei norėtųsi. Žmonės išsigandę, apmirę, apimti nevilties.
— Ir kai kurie tiesiog sumautai blogi, — pridūrė Edis.
— Ir kai kurie tiesiog sumautai blogi.
Jie važiavo pro mažą kaimelį, pagrindinė gatvė buvo tuščia, tik šalikelėje
stovėjo palikti automobiliai. Krautuvėlės buvo užkaltos arba atviromis
durimis.
— Pasakysi man, kada ieškoti degalinės bakui pripildyti.
— Kol kas turime pakankamai. Pasirūpinsime tuo, kai kelias palinks
piečiau ir įsuksime į Šeštąjį greitkelį. Jeigu bus pravažiuojamas, keliausime
juo į vakarus. Jeigu ne, yra nuošalesnių kelių.
Edis metė į Maksą nustebusį žvilgsnį.
— Nešiojiesi žemėlapį galvoje?
— Nešiojuosi. Ir jis surašytas, jei man kas nutiktų. O jei nutiks, turiu tau
ją patikėti. Turiu žinoti, kad pasirūpinsi Leina.
Edžio žandikaulis su mėlyne ir skysta barzdele įsitempė.
— Niekas nenutiks. Dabar saugosime vienas kitą, bet gali būti ramus,
kad pasirūpinsiu ja, jeigu reikės. Nebeturiu šeimos, bičiuli. Galėjote mane
ten palikti. Drįstu sakyti, dabar esate mano šeima.
— Suk Penkioliktuoju į šiaurę, kai privažiuosi. Įveikime dar
penkiasdešimt šešiasdešimt mylių, tada ieškosime kur sustoti ir pasipildyti
bako. Rinksimės kokį nors mažą miestelį ar panašiai.
— Supratau.
Maksas atsilošė ir užsimerkė. Grimzdamas į sapną išgirdo Edį traukiant
kažkokią kantri dainą. Bliugrasas11? Taip gerai neišmanė tos muzikos, kad
būtų įsitikinęs, bet vyrukas traukė skaidriu maloniu balsu apie angelus ir
užliūliavo Maksą.
Jis pabudo truktelėjęs, pajutęs, kad mašina lėtina greitį. Pašokęs tikėjosi
pamatyti kitą kelio kliūtį. Bet išvydo tik apsnigtą kelią, kelis namelius ir
degalinę su nedidele parduotuvėle.
 — Šeštasis nepravažiuojamas, — paaiškino Edis. — Teko grįžti atgal ir
sukti į šoninius kelius. Mums liko ketvirtis bako, todėl geriau užsipildyti.
Jis įsuko į aikštelę.
Visi trys išlipo.
— Atrodo, sninga nebe taip smarkiai. Mėginsiu paieškoti, ko galėtume
užkąsti, — tarė Leina.
— Aš tikrai neatsisakyčiau. — Edis atsigręžė, kai Maksas priėjo prie
kolonėlės. — Tylu čia. Tikriausiai visi spruko.
— Galbūt. Kolonėlė veikia, — Maksas įkišo pistoletą į baką.
— Einu vidun, pasinaudosiu tikru tualetu.
— Greičiausiai bus užrakintas, — pasakė Edis Leinai.
— Pamatysim.
Su spyna ji gali susidoroti.
— Mums su Džo tinka plačios erdvės.
— Tik greitai, — įspėjo Maksas, — ir būk atsargi.
Maksas apžiūrinėjo gatvę. Jų vėžės sniege nebuvo vienintelės. Nesimatė
jokio judesio, tik trys elniai rankiojo sėklas, pabirusias iš paukščių
lesyklėlės kitapus kelio. Jis svarstė surasti kitą keturiais ratais varomą
automobilį. Snygis aprimo, bet džipu važiuoti geriau, ypač ten, kur jie
ketina.
Galbūt prisipildę degalų paieškos kokio nors ir persikraustys. Bent jau
paliks pilną baką kitam keleiviui. Jis šiek tiek atsipalaidavo, kai nešina
maišeliu grįžo Leina.
— Man vis dar nemalonu taip viską imti, bet paėmiau. Ne kažin kas,
šaldiklio stalčiuje radau sušaldytų bandelių. Kai atitirps, galėsiu sutepti
sumuštinių.
— Gerai, tada turėsime daugiau laiko paieškoti nuošalesnės vietos, —
pasakė Maksas, ištraukė pistoletą ir užsuko degalų baką. — Čia per daug
atvira vieta.
— Kažkas čia ne taip, ar ne? Labiau kaip nuotrauka, o ne tikras
gyvenimas.
Ji pasilenkė, pakasė pribėgusiam šuniukui galvą.
— Kabarokis vidun, Džo.
Šuo šoko į galą, Edis irgi ketino sėstis. Jis atsigręžė.
— Man pasirodė, kad girdėjau...
Pokštelėjęs šūvis sutrupino tylą, kalė kaip kūjis per stiklą.
 Leina pamatė, kaip Edis lošteli, pamatė, kaip išbąla jo veidas ir kraujas
kliūsteli iš plevėsuojančio kareiviško švarko. Nespėjus jai mestis prie jo,
Maksas įgrūdo į keleivio sėdynę.
— Lipk vidun!
Pačiupo bevirstantį Edį ir įstūmė į mašinos galą.
Antras šūvis sutrupino dešinį galinį žibintą.
— Pasilenk, Leina, pasilenk, po velnių, — riktelėjo Maksas ir pasislėpė
už mašinos priekio.
Du vyrai išbėgo iš už parduotuvės toliau tebešaudydami.
Įsiutusi Leina sviedė į juos galios kamuolį, nors Maksas išsitraukęs
pistoletą ėmė atsišaudyti. Abu vyrus nubloškė aukštielninkus, šūviai
nuskriejo į dangų.
Maksas trūktelėjo į save vairuotojo dureles, įšokęs užmynė greičio pedalą
anksčiau, nei jas užtrenkė. Automobilis apsisuko, susvirduliavo. Maksas
išsigando, kad prakeikta mašina apvirs, bet grandinės padarė savo darbą.
Užpakalinio vaizdo veidrodėlyje matė, kaip vyrai nerangiai stojasi ant kojų,
taikosi, bet kulkos susmigo į sniegą už jų.
Iš namų išniro ir daugiau ginkluotų vyrų, šaltais žvilgsniais stebėjo juos
nuvažiuojančius.
— Ar tave sužeidė, Leina?
— Ne, ne, o tave?
— Ne. Edi, ar smarkiai sužeidė?
— Mane peršovė! — jis spaudė ranką tarp raktikaulio ir dešinio peties.
— Peršovė, po galais. O, Jėzaus Kristau, kaip skauda!
— Leina, sutvarstyk jį, po galais, — metė Maksas, o ji jau rangėsi tarp
sėdynių į automobilio galą.
— Turiu pamatyti, ar rimtai sužeistas. Ar galėsiu kuo padėti.
— Kol kas negaliu sustoti, kol neįsitikinsiu, kad mūsų nesiveja.
Ji nusigavo ant užpakalinės sėdynės, nukėlė šunį, kuris inkštė ir laižė
Edžiui veidą, ir paguldė ant priekinės. Kai šis bandė grįžti į galą, Maksas
sulaikė.
— Sėdėt!
Džo ne atsisėdo, o susirangęs ėmė gailiai inkšti.
— Turiu apžiūrėti, turiu apžiūrėti, — Leina sagstė švarką.
— Pamatysi, kad aš peršautas! Kas čia vyksta, žmogau? Mes niekam
nedarėme nieko bloga.
— Dabar patylėk, tiesiog patylėk.
 Stebėtinai netirtančiomis rankomis Leina perplėšė jo marškinius, tada
nusitraukė savo šaliką ir prispaudė prie žaizdos kalbėdama:
— Sustabdysiu kraujavimą, tai pirma. Viskas bus gerai. Kai tik
pakankamai nutolsime, Maksas ras vietą sustoti, nunešime tave vidun ir
pasirūpinsime žaizda. Man atrodo, galiu padėti.
— Kaip ir tada, kai nubloškei tuos šiknius ant subinių minties galia ar dar
kažkaip? Tai tu viena iš tų, tų kitokių? Jūs abu?
Leina pažvelgė į jį, į nustėrusias jo akis.
— Mes tavęs neskriausime.
— Na, jūs ką tik išgelbėjote man gyvybę. Nors gal vis tiek mirsiu.
— Tu nemirsi. Aš... Maksai, man regis, galiu padėti.
Edis sudejavo, sugriežė dantimis.
— Jeigu duotumėte man butelį Džeko... turiu galvoje, viskio, būtų
nebloga pradžia.
— Gera mintis. Spausk čia, kol surasiu. Nors ir skaudės. — Ji uždėjo jo
ranką ant kruvino šaliko ir prispaudė. — Šitaip.
Tada apsisuko, sužvejojo butelį nuo grindų, atitraukė kelioninį krepšį ir
kuitėsi ten, kol rado marškinėlius. Tada kilstelėjo nuo sėdynės ir išsiėmė
daugiafunkcį peiliuką, kurį jai padovanojo Maksas, perpjovė trikotažą, kad
galėtų suplėšyti ir padaryti porą storų tvarsčių.
Atkimšusi „Jack Daniel`s“ butelį, patraukė Edžio ranką su šaliku nuo
žaizdos.
— Laikykis. — Ir šliūkštelėjo viskio ant šlykščios mažos žaizdelės.
Edžio riksmas supurtė iki širdies gelmių, bet ji susitvardė ir prispaudė
švarų tamponą prie žaizdos. Edis, blizgančiomis akimis, gaudė orą.
— Atleisk man, atleisk.
— Tikėjausi jo išgerti.
Ji įbruko butelį į drebančią vaikino ranką, kad galėtų gurkštelėti.
— Klykiau kaip mergiotė.
— Klykei kaip vyras, kuriam į šautinę žaizdą pilamas viskis.
Ji pakišo ranką jam po nugara, apčiuopė švarke drėgną skylę.
— Spausk tamponą, — paliepė ir antrąjį prispaudė jam prie nugaros. —
Kulka perėjo kiaurai. Man atrodo, tai gerai.
— Nėra taip gerai, kai esi tas, per ką perėjo. Lįsdama lauk padaro
didesnę skylę. Neabejoju.
— Mes tuo pasirūpinsime. Maksai?
— Ieškau. Jie nebeseka, todėl aš ieškau.
 Ji įkvėpė, pažvelgė Edžiui į akis.
— Man rodos, galiu padėti, sulėtinsiu kraujoplūdį. Nors nieko panašaus
nesu dariusi.
— Aš taip pat, — jis įsikibo Leinai į ranką. — Tikriausiai skaudės.
— Nežinau.
— Pasižiūrėkim, — Edis užsimerkė.
Ji nežinojo, kas krustelėjo joje, kas siekė, veržėsi padėti. Ji viena ranka
laikė Edžio ranką, kita spaudė žaizdą nugaroje. Tegu teka laukan.
Skaudėjo. Ji girdėjo skausmą, jautė jį, matė jį juodą, pulsuojantį. Ji
atsivėrė tam, kas augo, sujudo, tekėjo — balta ir vėsu prieš juodą ir karštą.
— Liaukis, — dabar jau Edis sugriebė jai už rankos, suspaudė, papurtė.
— Liaukis!
Ji krūptelėjo. Tai, kas tekėjo ir kunkuliavo joje, nurimo.
— Liaukis, — pakartojo Edis. — Atrodai taip baisiai, kaip aš jaučiuosi.
Man jau geriau. Kad ir ką padarei, jaučiuosi geriau. Jau taip nebedrebu,
skauda, bet, Dievas mato, ne taip baisiai.
— Leisk man pamėginti...
— Leina, — Maksas kalbėjo tyliai, bet tvirtai, — negali stumti per
smarkiai, per toli. Tau reikia atsigauti. — Jis sumažino greitį. — Matau
namą. Nuošalus. Atrodo apleistas. Pamėginsime.
Lėtai įsuko į kiemą, pasėdėjo, palaukė.
— Eisiu patikrinti. Leina, atsisėsk prie vairo. Jeigu kils bėdų, važiuok. Aš
tave susirasiu.
Atsisukęs į ją pakartojo:
— Aš tave susirasiu.
Ji linktelėjo, bet kai jis išlipo ir nuėjo į namą, liko sėdėti kur ir sėdėjusi.
— Mes jo tikrai nepaliksime, — pasakė Edis.
— Ne, mes jo nepaliksime.
— Tai, e, klausykite. Gal jūs kokie dievai ar kažkas tokio?
— Ne, — Leina švelniai nubraukė jo plaukus nuo veido. — Raganos.
— Raganos? A.
Maksas parbėgo atgal.
— Nieko nėra. Ir atrodo, kad porą savaičių niekas nesilankė. Drėgna, bet
tiks.
Jis nuvairavo per sniegą mašiną už namo, įsitikino, kad nuo kelio jos
nebus matyti. Padėjo išlipti Edžiui, o kai jo kojos sulinko, pakėlė ir nunešė
vidun. Leina, vos įžengusi virtuvėn, pirma pagalvojo, kad nėra mačiusi
tokios nešvaros, tiek šiukšlių, vabalų ir pelių išmatų.
Jie susitvarkys.
Svetainėje buvo ne ką geriau, miegamajame, kur pasuko Maksas, irgi.
— Palauk, neguldyk jo ten. Reikia saugoti žaizdą nuo nešvarumų, — ji
nutraukė nutriušusią antklodę, dėmėtas paklodes. — Palauk.
Išlėkusi į kiemą, mašinoje susirado paklodes, kurių buvo įsidėjusi, ir
rankšluosčius. Grįžusi užtiesė paklodę ant čiužinio, patiesė rankšluostį.
— Reikia nuvilkti švarką ir marškinius.
— Padėk jam atsistoti, — pasakė Maksas.
Bendromis visų trijų pastangomis pavyko nuvilkti drabužius.
— Gerai. — Ji prispaudė sulankstytą frotinio audinio šiūruoklę prie
žaizdos nugaroje, kai Maksas paguldė Edį. — Kraujuoti beveik liovėsi, tai
gera žinia. Galbūt rastume kokio antiseptiko ar spirito. Reikia pasistengti,
kad žaizdos liktų švarios. Man regis, reikia jas užtraukti, bet neturiu tiek
galių, Maksai. Negaliu to padaryti. Nerandu savyje.
— Mes žaizdas užsiūsime. Surasiu ką nors.
— O, dangau, — teištarė Edis.
— Tu iškęsi, — burbtelėjo Leina, droždama siauru koridoriuku į šlykštų
vonios kambarį. Nepaisė kvapo, dėmių — vėliau tuo pasirūpins, — tik
atidarė seną aprūdijusią vaistinėlę.
— Spiritas, vandenilio peroksidas, tvarsčių ritinėlis. Pleistro nėra. Nėra
muilo. Sprendžiant iš to, kaip atrodo namai, jo čia niekur nėra.
— Žirklių, adatų, siūlų, — šūktelėjo Maksas. — Kažkas juk siuvo.
Medžiagos, jeigu prireiktų. Surasiu muilo.
— Turiu pasiėmusi, jei nerasi. Lagamine.
Jie surinko visko, ko reikėjo. Maksas nublizgino padėklą, kad būtų
galima viską sudėti. Leina šiūravo rankas tol, kol nušveitė iki šiurkštumo.
Edis tyliai gulėjo lovoje, šuva prisiglaudęs prie jo šono. Vaikino veidas
blizgėjo išblyškęs, lipnus nuo prakaito, bet palietus nebuvo karštas.
Užkrėtimo nėra, galvojo Leina, kol kas nėra.
Ji žinojo, kad Edžiui skauda, kai valė žaizdą negailėdama spirito, kol
pajuto, tiesiog pajuto, kad žaizda švari. Tada pažvelgė į adatą su siūlu ir
susikaupė.
— Aš tai padarysiu, — palietė jos petį Maksas. — Galiu. Kai baigsiu,
mums visiems būtų ne pro šalį pavalgyti.
— Negaliu gaminti virtuvėje, kol ji purvina ir nedezinfekuota.
 — Aš imuosi šito, tu pradėk valytis.
— Gerai. Laikykis, Edi.
Vaikinas vangiai šyptelėjo jai ir iškart surimtėjo, kai Leina dingo.
— Gal kaip nors galime praleisti šią dalį?
— Vargu.
— Aišku. Nesitikiu, kad netyčia turite suktinę.
— Atleisk, bet aš panardinsiu tave į transą. Kažkiek skausmo jausi, bet
jeigu pavyks, tau atrodys, lyg žiūrėtum į viską iš viršaus.
— Galėsi tai padaryti?
— Manau, taip. Bus greičiau, jeigu pasikliausi manimi.
— Žmogau, neneigiu, kad mieliau sutraukčiau suktinę, bet jeigu iki šiol
dar tavim nepasitikėčiau, mama būtų užauginusi bukagalvį. O mano mamos
neįžeidinėk.
— Gerai. Žiūrėk į mane. Tiesiog žiūrėk į mane.
Po valandos Maksas įžengė į virtuvę. Leina išvilko šiukšles, pastebėjo jis,
nuplovė spinteles, viryklės viršų, išmazgojo grindis. Šaldytuvas atlapotomis
durimis buvo švarutėlis.
Ji stovėjo sumezgusi plaukus į kuodą, apsimovusi storas, geltonas, kone
alkūnes siekiančias pirštines ir vertė purviną vandenį į kriauklę.
Meilė, didžiulė jos dozė, padėjo atgauti pusiausvyrą.
— Kaip jis?
— Miega. Pasveiks, ir daugiausia tavo dėka.
Kad ir su pirštinėmis ir visa kita, Leina sutirpo mylimojo glėbyje.
— Pagalvojau, kad mirs. Kai pamačiau, kaip jį kliudo kulka, išsigandau,
kad mirs. Mes jo beveik nepažįstame, bet... jis vienas iš mūsų dabar. Dabar
jis mūsų.
— Jis mūsų. Ir tu galėtum atsipūsti. Aš baigsiu čia švarintis.
— Gali baigti valyti, — skubiai sutiko ji ir nusimovė pirštines. — Ten,
po kriaukle, buvo negyva pelė, vis dar pelėkautuose.
— Aš ja pasirūpinsiu.
— Pasirūpinau. Kvapas... — ji sudrebėjo. — Išmečiau lauk su visais
spąstais. Todėl gali toliau plauti. Dezinfekavau stalviršius ir viryklę balikliu,
todėl jau galiu gaminti. Turiu produktų sriubai, gerai tirštai sriubai, pridėjus
tuos, kuriuos radome mašinoje.
— Maniau, kad mylėjau tave, kol neišvykome iš Niujorko.
— Manei?
 — Maniau, kad myliu, kaip gali mylėti vyras, bet klydau. Kas valandą,
Leina, myliu vis labiau.
— Jaučiu tai, — ji vėl prie jo prigludo. — Meilę iš tavęs ir tau. Manau, iš
dalies dėl to ir auga galia manyje. Tai meilė, Maksai.
Ji suėmė delnais jo veidą, paskendo bučinyje, paskendo meilėje.
— Aš bijau, — pasakojo ji toliau. — Siaubingai bijau, bet dalis manęs,
manyje, veriasi ir rąžosi, ir... nė kiek nesibijo.
— Rasim sau vietą.
— Visur, kur būsim kartu. Gerai. — Ji atsitraukė, nusišypsojo Maksui. —
Galbūt ne čia. Padarytum kai ką dėl manęs?
— Nėra nieko, ko nepadaryčiau dėl tavęs.
— Reikėjo sugalvoti ką nors sunkiau, bet ar galėtum atnešti paskutinį
vyno butelį? Galėčiau įpilti į taurę.
Vėliau, kunkuliuojant sriubai pagal Leinos standartus iššveistoje
virtuvėje, Maksas į nedidelę pašiūrę nutempė šiukšles, kurias ji išbruko pro
galines duris į kiemą. Nėra reikalo jai vaikščioti po lauką, nes dar pamatys
šiukšles taršančią žiurkę, pelę ar kitą padarą. Jeigu teks likti ilgiau, kad
atsigautų Edis, ji tikrai užsispirtų sutvarkyti šiukšlyną.
Negalėjo jos kaltinti.
Pašiūrės durys sugirgždėjo ant neteptų vyrių.
Maksas surado namo savininką.
Miręs jau pora savaičių, kirminai jį surado anksčiau. Nėra reikalo jai
pasakoti, nėra reikalo jai matyti. Nors sugniaužė širdį, sumetė šiukšles
vidun ir užtrenkė duris. Uždėjęs ant durų delną ištarė palaiminimą ir padėką
už prieglobstį.
— Maksai!
Jis užstūmė pašiūrės skląstį, apsisuko ir nusišypsojo, nes mylimosios
balse neišgirdo išgąsčio, tik džiaugsmą.
— Edis pabudo! Ir labai alkanas. Nekarščiuoja, jokio uždegimo.
— Ateinu.
Maksas mintyse dar kartą padėkojo. Jie išvyks ryte ir važiuos visą kelią
iki vietos, kur laukia Erikas.
Jie ras sau vietą, dar kartą pagalvojo.
Ir susikurs sau namus.

11 Bluegrass — amerikietiškos kantri muzikos žanras, kilęs Apalačų regione airių, škotų ir anglų
imigrantų bendruomenėse. Kiekvienas instrumentas paeiliui būna vedantis, priešingai nei kituose
kantri stiliuose, kur visi instrumentai skamba kartu arba veda vienas.
 IŠLIKIMAS

Draugai, kurie išvyko mums prie šono,

Sukniubo, pasimetė audroje.
Mes, tiktai mes likome!

MATTHEW ARNOLD
 VIENUOLIKTAS SKYRIUS

Jonas Vorhisas nesudėjo rankų kiaurą parą ir priešaušrio valandomis

įslinko į Marinos uostą, į savo mirusios kolegės laivelį. Suspaudė širdį
įsiveržus į Patės erdvę, matant jos gyvenimo skeveldras, išmėtytas po seną
mylimą turistinį laivelį. Bet jis teikė vilties, o viltis teikė ryžto.
Prisikrovė antklodžių, medicinos priemonių, maisto. Ketino plaukti
tiesiai per Narousą Hadsono upe, bet pasirengė netikėtumams. Ant denio
turės naujagimius ir moterį, ką tik pagimdžiusią dvynius. Ir gydytoją.
Reičelę.
Ji taip pat jam teikė vilties, net kai galvodavo, kad visa viltis išsekusi.
Reičelė nedvejodama padarė viską, ką galėjo, kad užtikrintų Keitės ir jos
mažylių sveikatą bei saugumą. Jonas spėliojo, ar tos naujos gyvybės mirties
akivaizdoje nesuteikė ir pačiai Reičelei vilties ir ryžto. Ar nepaskatino
rizikos troškimo, kaip ir jam.
Jie plauks su dviejų dienų naujagimiais skersai upę žiemos šaltyje. Tolyn
nuo Niujorko, augančio smurto, galimo sulaikymo.
Bet kur? Nė vienas gerai nežinojo.
Tačiau eidamas per ligoninę paskutinį kartą, suprato, kad kitos išeities
neturi. Matė mirtį, nuosprendį daugelyje, su kuriais prasilenkė. O juk
pacientų ir darbuotojų buvo mažiau nei vakar.
Daugiau jų morge.
Bet kai įžengė į Keitės palatą, moteris pasižiūrėjo į jį absoliučiai
pasitikėdama, ir Jonas suprato, kad turi išgabenti juos į saugią vietą.
Bet kokia kaina.
— Kur Reičelė?
— Nuėjo medžioti būtiniausių daiktų.
Apsivilkusi drabužius, kuriuos jai atnešė, pasidėjusi sukrautą krepšį prie
kojų, moteris atsistojo.
— Jonai, naujagimių skyriuje liko vienas kūdikis. Jos mama — jai darė
cezario pjūvį, kai gimdžiau dvynius — mirė. O slaugė... ji serga. Bet
kūdikis sveikas. Reičelė ją apžiūrėjo. Praėjo dvi dienos. Jau tikriausiai būtų
pasireiškę simptomai, jeigu būtų užsikrėtusi.
— Nori ją pasiimti?
— Ji nieko neturi.
— Gerai.
Keitė užmerkė akis ir atmerkė priplūdusias ašarų.
— Reičelė taip ir sakė. Ji paims mišinukų, bet aš pati galėsiu ją
išmaitinti. Turiu daug pieno.
— Ar ji turi vardą?
— Jos mama buvo Hana. Man atrodo, reikėtų pavadinti ją Hana.
— Gražus vardas, — jis nusišypsojo nepaisydamas baimės, kad teks
gelbėti jau tris kūdikius. — Kaip porelė?
Jis priėjo prie vežimėlio, kur miegojo suvystyti dvyniai.
— Prieš pusvalandį pamaitinau. Reičelė sako, kad jie labai sveiki, tokie
sveiki, lyg būtų gimę laiku.
— Gerai, šiltai juos susukim. Tu taip pat gerai apsirenk.
Jonas sukišo Dankano rankas į megztinuką iš dovanų krautuvėlės, o
Keitė aprengė Antoniją. Kūdikio odelė, tokia rausva ir skaisti šalia jo pirštų,
atrodė neįtikimai švelni. Jonui dirbant skubios pagalbos ekipaže, nedažnai
tekdavo susidurti su kūdikiais, bet mokėjo elgtis su mažyliais, todėl mitriai
suvystė į vieną iš antklodžių, rastų Keitės palatoje.
Kai išgirdo Reičelės žingsnius — mokėjo juos atskirti iš kitų — mazgas
pilve atsileido. Ji įėjo persimetusi per petį medikės krepšį, kitoje rankoje
nešdamasi naujagimę.
— Atsiras vietos dar vienai?
— Žinoma. Renkitės striukes. Paimsiu smarkuolį.
Jis paėmė krepšį iš Keitės, medicinos priemonių krepšį iš Reičelės, nes
toji išsitraukė iš spintos savąjį.
— Gatvėse neramu, bet jau nebe taip blogai. Iki uosto netoli. Eisim
tiesiai laukan, tiesiai į greitąją. Jūs abi su kūdikiais sėdėsite gale.
— Šiandien jau antrą kartą teko dirbti su elektros generatoriais, —
pasakė Reičelė. — Nežinau, kiek dar išlaikys. Po tų žinių darbuotojų
faktiškai neliko. Niekada neklausiau tavęs, kur keliausime. Ir, manau,
niekada netikėjau, kad teks išplaukti laivu.
— Tai vienintelis kelias. Net jeigu nusigautume per tiltą į Manhataną —
o jis atkirstas, — dar reikėtų persikelti per vieną tiltą į Naująjį Džersį. Patė
savo laivelį visus metus laiko Marinos uoste. Po skyrybų prieš aštuonerius
metus netgi gyveno jame. Sakė, kad pigiau, nei nuomotis butą. Ir jai patiko.
— Viena mano bendraklasė gyveno laive, — pasakė Keitė sūpuodama
Antoniją. — Kartą buvau pas juos vakarėlyje.
— Tiesiai, — priminė Jonas, kai pasiekė pagrindinį aukštą. — Tiesiai
lauk. Štai pora nešioklių, geriausios, kokias pavyko rasti. Nežinojau, kad
prisijungs ir Hana, keliaujanti autostopu.
Jų niekas nebandė sulaikyti. Lauke naktis atrodė keistai tyli. Keitė
ramino save, kad garsai, kuriuos girdi tolumoje, yra sproginėjimai, ne
šūviai. Sproginėjimai.
— Tuos du pasikabinkite nešioklėse ir laikykite trečiąją, — tarė Jonas ir
atidarė galines duris. — Važiuosiu greitai, galbūt teks staigiai manevruoti.
— Susitvarkysime. Reikia pagalbos, Keite? — paklausė Reičelė.
— Ne, įkėliau.
Kai Keitė prisitvirtino nešioklę su kūdikiu, Jonas padavė jai Dankaną.
— Ilgai netruks, — pasakė ir užtrenkė duris.
Sėdo už vairo, pačiupinėjo pistoletą, kurį prisisegė prie šono.
Kaip bus taip.
Kai pajudėjo iš vietos, vienas kūdikis pabudo ir užkarkė, bet greitai
nurimo. Tikriausiai užliūliavo judesys, nusprendė Jonas. Važiavo greitai,
vengdamas greitkelio. Jis jau anksčiau atliko kelis bandomuosius
važiavimus — pagrindiniai keliai nepravažiuojami.
Kur galėdavo, sulėtindavo darydamas posūkį, bet suprato, ką reiškia tie
poškėjimai. Jis nerizikuos, kad gautų kulką į greitukę ar kurį savo keleivį.
Jonas išgirdo sirenas, pamatė artėjančius švyturėlius ir širdis sudrebėjo.
Bet jie pralėkė juokingu greičiu, kone braukdami greitukei per šoną.
Ne farai, suprato. Kaip ir pamatė — galvoje — avariją, kraują, lūžusius
kaulus likus kelioms sekundėms iki to momento, kai vairuotojas nesuvaldė
automobilio ir sukdamas už kampo apsivertė.
Jis nesustojo. Turėjo tikslą. Vienintelį tikslą.
Pasuko vairą, kai į gatvę išbėgo vyras ir bandė atidaryti šonines dureles.
Matė mirtį, šiurpią mirtį, kai iššoko milžiniškas vilkas ir suleido blizgančius
dantis vyro gerklėn. Pratisą veriantį riksmą nukando kaip žvakės dagtį.
— Jonai.
— Negalim sustoti, — jis grįžtelėjo į Reičelę. — Jau beveik vietoje.
Greitosios pagalbos automobilis cypdamas padangomis įlėkė į uostą,
nutrinksėjo palei molą.
 — Šiąnakt perkėliau laivą arčiau. Daug jų išplaukę, kai kurie nusiaubti.
Čia irgi. Lipkite į laivą, tiesiai į kajutę. Ten šilčiau.
Ir saugiau, vylėsi jis.
Užmynė stabdžius, iššoko atidaryti užpakalinių durų. Stvėrė krepšius,
čiupo Dankaną.
— Greičiau!
Jis vedė moteris beveik per akliną tamsą.
— Štai. Baltas laivelis su kajute, raudonas užrašas: „Patės
pasididžiavimas“.
Sumetė krepšius ant denio, pakėlė Keitę, perkėlė per bortą.
— Paimk Dankaną ir leiskis į apačią.
— Aš padėsiu tvarkytis su lynais, — pasakė Reičelė anksčiau, nei spėjo
ją sugriebti. — Mano tėtis turėjo laivą... bus greičiau.
Jis linktelėjo, ištraukė kūdikį iš nešioklės — jau pamiršo, kur kuris, — ir
nunešė į laivą.
— Atsišvartuot, atsišvartuot.
Reičelė atrišo pirmagalį, nubėgo prie laivagalio. Išgirdo jos link
artėjančius žingsnius ir tylų juoką. Apsisuko pasirengusi kautis. Bet Jonas
jau stovėjo su kūdikiu vienoje rankoje ir pistoletu kitoje.
— Traukis.
Vyras po pirato kepure vėjo plaikstomais ilgais plaukais plačiai išsiviepė.
— Stok! Tik noriu paragauti.
— Tik paliesk ją ir sužinosi, koks trisdešimt antro kalibro skonis.
Reičele.
Ji mikliai atkabino lyną, užšoko ant denio. Perėmusi kūdikį ramiai
pasakė:
— Išvesiu laivą.
Ir nuskubėjo prie vairo, o Jonas stovėjo, stebėjo vyrą, kuris bandė daryti
klaidinantį manevrą, kad puola į laivą.
— Kam tau dvi mergos? Pasidalyk, biče! Pasidalyk!
Laiveliui ėmus tolti nuo krantinės, jūreivis vėl suvaidino šokąs, prarado
pusiausvyrą ir nugarmėjo nuo molo. Iškilo gagendamas ir ėmė irtis prie jų.
Jonas matė mirtį jame, tik ne vandenyje. Jis nusisuko ir nuėjo prie
Reičelės.
— Nunešk žemyn kūdikį.
— Ar mokėsi valdyti laivą tokiuose tamsiuose vandenyse?
— Ne kartą esu plaukęs. O Patė leido man porą kartų pavairuoti.
 Reičelė stovėjo įsispyrusi kojomis, nes laivelis pavojingai sūpavosi.
— Nunešk kūdikį Keitei. Aš liksiu prie vairo, tu būsi šturmanas. Ir turėk
ginklą po ranka.
Jonas nesiginčijo, kai ji taip gerai valdė laivelį.
— Kirsime Narousą, apiplauksime vakarinį smaigalį ir toliau Hadsonu.
— Gerai. — Nors laivas supo, ji stovėjo tvirtai. — Toliau kur?
— Dar nežinau. Sakykime, kuo toliau. Baką užpildžiau pilnai, todėl
plauksime, kiek reikės.
Jonas nusileido į kajutę, kur ant siauros Patės lovelės sėdėjo Keitė ir laikė
glėbyje du naujagimius. Jis paguldė šalia trečiąjį.
— Tau teks pasirūpinti trimis. Aš lipu į viršų pas Reičelę, jeigu reikės
pagalbos, pašauk.
— Susitvarkysime.
Laivas siūbavo jam po kojomis.
— Atsimeni, kaip važiavome greitąja? Gali būti panašiai.
— Mes susitvarkysime, — pakartojo Keitė.
Jonas užlipo į viršų ir atsistojo šalia Reičelės.
— Ar upės patruliuojamos? — paklausė ji.
— Negaliu tiksliai pasakyti. Nežinau, kodėl tokiu metu turėtų, bet
pasaulis kraustosi iš proto, todėl nežinau. — Lediniai vėjo pirštai graibė jo
veidą, šiaušė juodą vandenį. — Galim sutikti ir daugiau tokių kvailių kaip
tas, tik su valtimis. Reikia stengtis vengti visų, gali tekti net padidinti greitį,
kad jų išvengtume.
Pistoletas nemaloniai slėgė jam delną, todėl įsikišo jį į dėklą prie šono.
— Pažįstu Hobokeno uostą. Mano tėtis keletą metų laikė ten savo laivą,
— priminė jam.
— Gerai, tegu bus Hobokenas.
— Patrulio su tokiu laivu neaplenksime. Jei... galbūt galėčiau išleisti
Keitę su kūdikiais kur nors.
Jis uždėjo delną ant jos plaštakos.
— Į Hobokeną. Vienas tikslas.

Hobokene Čakas baigė krauti visą įrangą, kurią galėjo panešti. Nenorėjo
kitko palikti, bet visada žinojo, kad tokia diena ateis. Ne kartu su
apokalipse, bet vis tiek kada nors.
Jis viską suplanavo, bet prisijungus Fredai teks kai ką paderinti.
 Ji labai miela.
Aišku, ne todėl sutiko pasiimti ją kartu, bet grožis nekliudo.
Čakas leido savo damoms, kaip vadino jas mintyse, pailsėti. Arlisė
atsijungė visoms dvylikai valandų, o ta meilutė Raudonoji Freda išsijungė
po poros alaus panašiam laikui.
Ko čia stebėtis, jeigu net tuose tuneliuose būtų patyrusios perpus mažiau
klaikių dalykų, apie kuriuos pasakojo Freda. O jis tikėjo kiekvienu žodžiu.
Kodėl ne, juk prisiklauso pamišusių civilių ir nuo proto nušokusių kariškių
pokalbių.
Be to, įsigavęs į miesto vaizdo kameras, matė rimtų vaizdelių.
Rimtų beprotiško meto dalykų.
Ir todėl, niekur nenugirdęs, kad kariuomenė, — o kariškiai šiuo metu
vadovauja visam paradui, — neieško jo ar jo buvimo vietos, pats nuėjo
nusnausti.
Pats laikas prikaupti poilsio valandų.
Jis leido merginoms dar dieną pailsėti, susipakuoti, pats per tą laiką
sėdėjo ištempęs ausis ir gaudė, kas vyksta kibernetinėje erdvėje.
Tačiau atėjo metas atsisveikinti su Betmeno irštva ir kai kuriais šauniais
žaisliukais.
Arlisė išėjo iš vonios kambario apsirengusi, susirišusi plaukus į uodegą.
Ji išties karšta, pagalvojo Čakas, bet jautėsi jai labiau kaip brolis. Net
neįstengė fantazuoti, kad raičiojasi su ja, nejausdamas, na, pasibjaurėjimo.
— Freda irgi jau pasiruošusi. Galėčiau tau padėti, Čakai.
— Nenorėčiau leisti kam nors kuistis prie mano daiktų. O ir šiaip jau
pasiruošęs. Sukrausime viską į savo ratus. Einu atsivarysiu. Jūs paruoškite
maisto atsargų, sukraukite, kiek liko alaus.
— Gali nesirūpinti.
— Puiku. Atvarau karietą.
— Čakai, nežinia, kokia padėtis lauke. Turėčiau eiti kartu.
— Nėra ko jaudintis. Turiu savo metodų.
Ir, priglaudęs pirštą prie smilkinio, atidavė pagarbą:
— Būsiu po dešimties minučių.
— Bent jau pasiimk ginklą.
— Ne-a, — mirktelėjo ir išėjo.
Arlisė prispaudė pirštus prie akių, paskui nuleido rankas. Iki šiol
išgyveno, mąstė ji. Reikia tikėtis, kad išsisuks ir toliau.
 Čakas bent jau sukaupė padorios kavos atsargų, todėl išgers dar vieną
puodelį, kol teks palikti šį keistą ir prabangų rūsį. Saugų kaip bombų
slėptuvė, kol pasaulis už sienų sproginėja.
— Nori? — paklausė ji Fredos, kai toji išėjo iš vonios raudonais
tviskančiais plaukais, tobulu makiažu.
— Čakas dar turi kolos. Kur jis?
— Nuėjo atsivaryti mašinos. Reikia susikrauti maistą.
— Gerai, — tarė Freda ir ištraukė dėžę biskvitinių šokoladinių „Ring
Ding“ pyragėlių su įdaru.
— Kalbėjau apie rimtesnes atsargas.
— Kokia prasmė, jeigu nevalgai to, kas skanu, kol dar gali? — Ji čiupo
kolos ir gurkštelėjo kraudama dėžutę. — Jis vežasi visa šita?
— Atrodo, taip.
— Tikiuosi, mašina didelė, nes netilpsime.
— Aš tikiuosi, kad turės tokią, su kuria galėsime iš čia ištrūkti.
— Tik nesirūpink per daug. Mes iki čia atėjome, ar ne? Pasieksime ir kur
reikės.
— Nerimauju, todėl ir darausi irzli.
Arlisė čiupo kelis konservus, nustebo, kad dar kas nors, be Čako,
vyresnis nei dvylikos metų, valgo raidelių formos makaronų sriubą, paskui
priminė sau, kad turėtų būti jam dėkinga.
— Tu nerimauji dėl Džimo ir likusių. Aš linkusi tikėti, kad jie sėkmingai
paliko stotį, nes neišgirdome, kad nepavyko. Pasaulyje dar likę gėrio,
Arlise. Galiu jausti gėrį taip pat, kaip ir blogį.
Arlisė pastatė kavos puodelį, pastūmė krūvelę pyragėlių.
— Su obuoliais ar vyšniomis?
— Ko ne abiejų? — Freda praskleidė savo kuprinę ir sukišo dėžutes. —
Vietos yra.
— Tu man labai gera, Freda.
Kaip ir žadėjo, po dešimties minučių Čakas atrakino spynas ir įžengė
slėptuvėn.
— Kraunam viską ir važiuojam.
Arlisė apsivilko švarką, užsimaukšlino kepurę, čiupo dėžę su maistu ir
išėjusi lauk sustojo. Pamirksėjo netikėdama akimis.
— Čia...
— Hameris, neginkluotas, — patikslino Čakas, kraudamas savo įrangą.
— Aš įsilaužėlis, ne kovotojas. Šaunus, tiesa? Nors varyk į Šiaurės ašigalį.
 — Jis nuostabus! — Freda subruko krepšius ir kuprines, kai Čakas nuėjo
atsinešti daugiau.
— Kas... kam iš tiesų priklauso šis hameris?
— Man, — Čakas krovė toliau. — Visada maniau, kad pasaulis
užsilenks, tai kodėl nepatraukus į kalnus su monstru? Dar vienas reisas.
Arlisė grįžo, paėmė dėžę su vandens buteliais. Čakas čiupo paskutinį
įrangos krepšį ir graudžiai apsižvalgė. Tada užtrenkė duris, užrakino ir
atsuko namams nugarą.
Jiems neteko sėdėti užspaustiems, mašina buvo milžiniška, bet įranga ir
būtini daiktai užėmė daug vietos. Arlisė paragino Fredą sėsti į priekį su
Čaku, pati įsitaisė gale ir išsitraukė Čako jai parūpintą pieštuką ir bloknotą.
Užsirašė su menkiausiomis smulkmenomis viską, ką prisiminė iš
paskutinės laidos, iki kelionės per tunelius. Rašė, kol nutirpo pirštai. Dabar
ji rašė apie naujos kelionės pradžią. Galbūt niekas niekada apie tai neskaitys
ir nesužinos. Galbūt niekam nerūpės ar nebeliks kam rūpėtų. Bet ji privalėjo
užrašyti.
— Kylu Devintąja, — pranešė Čakas, — pasižiūrėsim, gal pavyks
pakliūti į Aštuoniasdešimtą. Veikiausiai užtverta, bet šis bulius turi
raumenų. Galbūt pavyks pravalyti kelią.
Arlisė išsitraukė aplanką su žemėlapiais, kuriuos prašė jo atspausdinti.
— Paruošiau kelis alternatyvius maršrutus.
— Visada pasiruošusi. Nesijaudink, saldainiuk. Nuvešim tave į Ohają.
Pažadu.
Jie beveik pasiekė Ridžfildą, bet tada kelią užtvėrė rimta kliūtis. Džipas
sulankstytomis galinėmis grotelėmis lėtai traukėsi atbulas nuo penkių
automobilių, kurie stovėjo skersai kelio.
Arlisė uždėjo ranką ant pistoleto po švarku.
— Jie geri. Esu įsitikinusi, — pasakė Freda. — Jie tikrai nėra blogi. —
Freda atsisuko atgal. — Jie tikriausiai kaip ir mes nori ištrūkti iš miesto.
Kaip tuneliuose, Arlisė pasikliovė Freda ir dabar. Nuleido savo langą,
iškišo abi rankas delnais į viršų.
— Mes bėgame ir neieškome problemų, — sušuko ji. — Aš Arlisė, esu
su Freda ir Čaku. Čakas tikisi nustumti šią kliūtį nuo kelio.
— Tikrai sugebėsiu, — patvirtino jis.
Kelias sekundes džipas nejudėjo, tada vėl ėmė riedėti atbulas, pasuko į
šoną, kol vairuotojo langas susilygino su Arlise ir Freda.
— Mes taip pat neieškome problemų. Galiu padėti pastumti.
 — Palikit man.
— Čakas pastums, — perdavė Arlisė. — Jeigu nustums į šoną, galėsite
pravažiuoti paskui mus.
Moteris keleivio sėdynėje pasilenkė į priekį.
— Arlisė Reid?
— Taip.
Ji linktelėjo vairuotojui, tas pratisai iškvėpė.
— Gerai, mes čia palauksime.
Čakas ištiesino pečius.
— Žiūrėkite, kaip valau šitą kelią!
Pradėjo iš lėto. Arlisė bijojo, kad trenksis į mašinų grūstį kaip įsiutęs
bulius, bet jis viską darė ramiai, lėtai, sukiodamas vairą.
Džergždamas metalą nustūmė du automobilius tiek, kad tie pakrypo ir
nuriedėjo nuo kelkraščio.
Freda ėmė ploti.
— Vaizdo žaidimai, — pareiškė Čakas, važiuodamas atbulas, kad gerai
nusitaikytų į kitą. — Be to, prieš kelerius metus esu stumdęs sniegą vienoje
savo dėdės gamykloje.
Kitus automobilius teko stumtelėti vos kelias pėdas.
— Mes pravažiuosim, jie irgi. Mes platesni.
Jis pravažiavo sangrūdą, sumažino greitį ir sustojo.
Šį kartą džipas prisigretino iš Čako pusės.
— Esame labai dėkingi.
— Nėra už ką, mes abu norėjome patekti į kitą pusę.
— Reičelė, — prisistatė moteris. — Šalia Jonas, gale Keitė. Mes
vežamės tris naujagimius.
— Kūdikiai! — Freda atlapojo duris ir iššoko lauk.
— Freda!
— Noriu pamatyti kūdikius, — mostelėjo ji Arlisei ir pribėgo pasižiūrėti
prie galinio lango. — O, kokie jie gražučiai! Ar visi jūsų? O, kūdikiai tokie
sklidini šviesos. Kokie jų vardai?
Keitė lėtai pravėrė plyšelį.
— Dankanas, Antonija ir Hana.
— Jūs palaiminti. Čakai, jie turi tris kūdikius. Jiems reikia padėti. Mes
turime padėti. Keliaujame į Ohają, — tęsė ji, neleidusi niekam įsikišti. —
Jeigu norite, sekite įkandin, kol norėsite važiuoti ta pačia kryptimi. Čakas
padės nustumti nuo kelio kliūtis.
 — Jonai?
Jonas dirstelėjo į Keitę, tada į Reičelę ir linktelėjo.
— Būtume dėkingi. Mes neturime kokio nors konkretaus tikslo.
Važiuosime paskui jus.
— Kiek pajėgsite įveikti nesustoję? — paklausė Čakas.
— Mano bakas beveik pilnas. Mes pajudėjome iš Hobokeno.
— Ei! — Čakas bakstelėjo sau į krūtinę. — Aš irgi iš Hobokeno.
Tikriausiai važiavome jums iš paskos. Ką pasakysite, jeigu mėgintume
pasiekti Pensilvanijos sieną? Jeigu reikės sustoti anksčiau, pamirksėkite
žibintais, o kai nusileis saulė, pasignalizuokite.
— Kuo daugiau, tuo saugiau, — pridūrė Reičelė.
— Taip, nepakenks.
Čakui pajudėjus, Arlisė užsirašė jų vardus į bloknotą.
Saugiau ne tik kai daugiau, pagalvojo. Juose slypi jėga.

Kelionė per Naująjį Džersį buvo vingiuota, dažnai tekdavo grįžti, rinktis
kitą kelią, nes pasitaikydavo kliūčių, neįveikiamų net hameriui. Kai jie
pagaliau pervažiavo Pensilvanijos sieną, Čakas iškėlė kumštį į orą ir
pergalingai riktelėjo.
— Mes jau kitoje valstijoje, damos. Dairausi automobilių remonto
punkto. Ši mergytė ištroško.
Jie įsuko į pagrindinę kažkokio kaimelio gatvę, — Arlisės nuomone, iki
miestelio jis netraukė. Tylus kaip kapas, paskendęs sniege. Tikras kalėdinis
atvirukas, galvojo ji, tradicinė idilė. Įspūdį tik dar labiau sustiprino elnių
pulkelis, traukiantis pro kadaise buvusį „Arnetės plaukų ir nagų saloną“, lyg
vaikščiotų po mišką.
Žmonės čia pažinojo savo kaimynus, mąstė ji. Dalijosi paskalomis su jais
ir apie juos. Aišku, Arnetė dažnai pamaldavo liežuviu apie „Bilio
užkandinę“. Pyragas ant baro stalo? Aišku, ten buvo baras, ir žvitri
padavėja užsukusiems siūlydavo pyrago.
Kur Arnetė dabar? O Bilis? Kur ta žvitri padavėja?
Jie užleido, paliko savo vietą elniams.
Už pusės mylios Čakas įsuko į degalinę su būtiniausių prekių krautuvėle.
— Tikriausiai viduje rasime tualetus.
Jis ilgai žiūrėjo į langus, į stiklines duris, paskui tarė:
 — Atrodo neliesta — aplink mažai gyventojų. Tikriausiai bus užrakinta,
bet...
— Mes pateksime vidun.
Arlisė pastūmė savo dureles, išlipo ant neliesto sniego. Nuėjo prie džipo;
Freda puolė irgi.
— Ar galiu vieną paimti? Tai yra palaikyti?
— Ji darosi nerami, — Keitė padavė mažylę į laukiančias Fredos rankas.
— Turiu pamaitinti.
— Aš nieko prieš. O, kokia ji miela. Kuo vardu?
— Hana.
— Mieloji Hana. Aš nunešiu ją į vidų. Hana nori valgyti, — burkavo ji,
kai naujagimė niurzgė. — Galbūt nebus užrakinta. Viskas gerai, Hana, —
ramino eidama. — Mamytė pamaitins tave.
— Malonu susipažinti, — ištiesė Reičelei ranką Arlisė.
— Tikrai smagu susipažinti su žmonėmis, važiuojančiais... Ar čia
hameris?
— Jis Čako.
— Atidaryta! — akinamai šypsodamasi atsisuko Freda.
Fėjos moka patekti į užrakintas patalpas, prisiminė Arlisė. Kai Reičelė
pasilenkė paimti kūdikio iš Keitės, Jonas šūktelėjo:
— Neik į vidų! Palauk, — jis pasileido bėgte prie Fredos. — Leisk man
pirma patikrinti.
— Jis teisus, — Arlisė nudrožė prie jo. — Palauk, Freda. Dėl visa ko.
Jonas metė į Arlisę įdėmų žvilgsnį, tada ji išsitraukė pistoletą iš po
švarko. Linktelėjo.
— Aš einu į kairę, tu — į dešinę.
Jie slinko palei siauras prikimštas lentynas, pro kasą, kurios stalčius buvo
atviras ir tuščias. Gavusi nebylų pritarimą, pastūmė moterų tualeto duris, jis
— vyrų.
Patenkintas Jonas perėmė pistoletą į kairę ranką ir ištiesė dešinę.
— Jonas.
Ji pasielgė taip pat.
— Arlisė. Gerai, Freda!
— Čakas sako, kad kolonėlės veikia, — tarė Freda ir pabučiavo mažylę,
kuri ramiai gulėjo jos rankose. — Jis pildo hamerio baką.
— Ko gero, susipažinti čia ne blogesnė vieta nei kur kitur.
Jonas įsikišo savo pistoletą, kai įžengė Reičelė su Keite.
 — Pripildysiu ir mūsų baką, — pasakė jis.
— Reikia surasti Keitei kėdę, — nušvito Freda. — Kad galėtų atsisėsti ir
pamaitinti Haną.
— Vieną mačiau gale, — tarė Arlisė įsikišdama ginklą į dėklą. — Einu
atnešiu.
— Aš galiu palaikyti... kuris čia?
— Čia Dankanas.
— Galiu palaikyti Dankaną, kol maitinsi Haną.
Freda mikliai apsikeitė naujagimiais ir nubėrė Dankano veidą bučiniais.
— Tau taip sekasi rūpintis kūdikiais.
— Vieną dieną pati turėsiu pustuzinį. Dankanas jau visai išsibudinęs.
Sveikas, Dankanai! Jis pranešė, kad jau laikas keisti vystyklus.
— Nesistebiu.
— Aš galiu pervystyti.
— Būtų neblogai, — atsakė Reičelė, aplenkdama Keitę. Ji padavė Fredai
sauskelnių maišą. — Instrukcija ant šono.
— Patalpoje prie tualetų yra vystymo stalas, — tarė atrisdama biuro kėdę
Arlisė. — Netikrinau, ar bėga vanduo, bet jeigu veikia kolonėlės, vadinasi,
elektra neatjungta.
— Tikiuosi, nes mūsų jaunai mamytei reikia šilto maisto. Tik nesakyk,
Keite, kad tau viskas gerai. Tenka maitinti tris burnas, turi likti sveika ir
stipri. Greičiausiai rasime ir mikrobangę.
Arlisė parodė kryptį.
— Puiku. Gal gali jai ko nors pašildyti? Noriu patikrinti, kokių
nereceptinių vaistų liko. Aš esu gydytoja.
— Dabar dar labiau džiaugiuosi susipažinusi. Mačiau, kad liko pora
skardinių jautienos troškinio.
— Tobula. Pasidairysiu ir priemonių kūdikiams. Nebus per daug, nes
turime tris.
Arlisė patikrino lentynas — nėra prasmės eikvoti savas atsargas.
Dvigubuose popieriniuose dubenėliuose pašildė troškinį, konservuotų
virtinių, vištienos sriubos su makaronais. Kol dirbo, matė, kaip vyrai sėda į
mašinas, pavažiuoja nuo kolonėlių.
Traukia toliau nuo akių, pagalvojo.
Dėl visa ko.
Ant kasos stalo išdėliojo dubenėlius, Keitei nunešė troškinio.
— Dėkui. Ji jau beveik baigė, sulėtino tempą.
 — Freda?
— Ji nunešė Antoniją pervystyti, — Keitė nusišypsojo pavargusiomis
akimis. — Ji nuostabi.
— Net neįsivaizduoji. Turiu pasakyti, kad ir pati atrodai nuostabiai kaip
moteris, prieš kelias dienas pagimdžiusi trejetuką.
Keitė pažvelgė į Haną.
— Dvynius. Hana našlaitė. Jos mama mirė gimdydama. Ji liko ligoninėje
viena, nes visi susirgo arba mirė. Pasiėmėme kartu. Dabar ji mano, — Keitė
pakėlė tas pavargusias, bet narsias akis. — Kaip ir pagimdytieji.
— Mes padėsime tau apginti mažylius, — pasakė Freda parnešdama
Antoniją. — Visus.
— Manęs su kūdikiais čia nebūtų, jei ne Jonas su Reičele. Jau maniau,
kad jie paskutiniai padorūs žmonės žemėje. Matyt, mums buvo lemta
susitikti su jumis. Viskas taip klaiku, o susitikome. Sutikome žmones, kurie
gina kūdikius ir padeda nepažįstamiesiems. Mes jums irgi padėsime.
— Taip, padėsime, — patvirtino Reičelė, grįžusi su išsipūtusiu maišu. —
Nereceptiniai vaistai, pagrindiniai vitaminai, pirmosios pagalbos
vaistinėlės. Persižiūrėkite, pasiimkite, ko reikia. Aišku, ne kūdikių
reikmenis.
Nusibraukusi garbanotus plaukus šalin, Reičelė dirstelėjo į prekystalį.
— Kas užkąsti?
— Rinkis.
— Mirštu iš bado.
— Arlisei žastas perpjautas, — tarė sūpuodama kūdikį Freda. — Gal
galite apžiūrėti?
Reičelė nusišypsojo.
— Gydytoja jūsų paslaugoms.
Arlisė pasėdėjo ant prekystalio, kol Reičelė valė ir iš naujo tvarstė žaizdą.
— Keli dygsniai būtų buvę ne pro šalį. Liks randas.
— Lyg man rūpėtų.
— Gyja gerai.
— Kokios srities gydytoja esate?
— Skubios pagalbos.
— Vis geriau ir geriau.
Apžiūrėjusi ranką Arlisė pažvelgė į Keitę, kuri žindydama kūdikį viena
ranka valgė troškinį, o Freda sėdėjo ant grindų ir sūpavo kitus du.
— Ar jūs priėmėte dvynius?
 — Ne, Jonas. Jis rado Keitę gimdančią, nusivedė į ligoninę. Buvo
katastrofiška padėtis. Vienintelis likęs akušeris mėgino išgelbėti Haną ir jos
mamą, todėl priimti mažylius teko Jonui. Jis paramedikas.
— Vadinasi, tai buvo mūsų laimingoji diena.
— Mūsų taip pat.
Reičelė paėmė sriubos dubenį, sugrįžę vyrai kibo į virtinius.
— Nebūtume taip toli nusigavę, jeigu nebūtumėte išvalę mums kelio.
Reikia likti drauge, — pasakė Reičelė.
— Negaliu nesutikti. Reikia susirasti gerą vietą nakvynei, — tarė Arlisė
ir kaip Reičelė dirstelėjo į Keitę su kūdikiu. — Kur būtų šilta.
— Miestas, kurį ką tik pravažiavome, atrodė daug žadantis, bet jūs
skubėjote toliau. Kodėl Ohajas?
— Mano tėvai ten, brolis. Tikiuosi.
Valgydama sriubą, Reičelė linktelėjo:
— Keliausim toliau.
 DVYLIKTAS SKYRIUS

Leina pakirdo tirtėdama, vos susitvardė nesurikusi. Prispaudė kumštį prie

krūtinės, prie širdies, kuri, atrodė, iššoks ir paliks ją tuščią.
Sielvartas, visa persmelkiantis sielvartas užgožė net ir baimę.
Sapnavo sapną, kažkokį klaikų sapną, kurio net gerai neprisiminė.
Prisiminė, kaip jautėsi jame... tą širdgėlą, baimę. Ir... sukančias ratus varnas.
Sukančias, karksinčias. Jos rankos, jos veidas kruvini.
Leina pažvelgė į rankas. Nors ir drebėjo, nebuvo kruvinos.
Stresas, ramino save. Streso sukelti košmarai, prisidėję prie to, kad
atsibudo viena.
Ji patogiau susirietė lovoje, tikindama save, kad viskas gerai. Geriau nei
gerai. Lova, šilta ir minkšta, stovėjo kambaryje, kur dar žioravo židinys.
Kambaryje, kur pro didžiulius langus vėrėsi apsnigtas, tylus ir ramus kaip
bažnyčia miškas ant kalvos.
Jie surado Eriką, ir joks košmariškas sapnas negali aptemdyti džiaugsmo
prisiminus, kaip Maksas iššoko iš mašinos ir čiupęs apkabino brolį.
Jie rado Eriką gyvą ir sveiką. Rado priebėgą, apie kokią galėjo tik
pasvajoti — prabangų kalnų namą Aleganuose.
Karštas maistas, geras vynas, būrelis susivienijusių likuonių.
Pirmą kartą po kelių savaičių ji jautėsi saugi. Pirmą kartą po daugelio
dienų jie su Maksu mylėjo vienas kitą džiugiai, o ne desperatiškai.
Ne, ji neleis, kad iš nusilpusios ir nervingos pasąmonės atklydęs sapnas
tai sugadintų. Vis dar jausdama nuovargį ji išlipo iš lovos. Nuėjo į dušą, —
o, nuostabios vandens čiurkšlės, švelnaus aromato muilas, šampūnas! — ir
atsigaivino dėl gyvenančių kartu.
Erikas buvo aštuoneriais metais jaunesnis už Maksą. Dailus, veržlus,
ryškesnėmis už Makso pilkšvas mėlynomis akimis, greitesnis akinamai
nusišypsoti. Ir šiek tiek apsvaigęs nuo savyje atrastos galios.
Ar ji persiduoda su krauju, svarstė Leina, nes Erikas anksčiau niekad
nerodė jokio susidomėjimo ar gabumų galiai.
 Dėl viruso, nusprendė ji. Galia kažkaip išaugo dėl viruso... ar tiesiog
užpildė jo paliktą vietą.
Su Eriku atkeliavo Šonas, nerangus rudakis kompiuterių fanatikas,
nešiojantis akinius storais lęšiais, nutįsusiais plaukais. Prie koledžo grupelės
prisijungė Kima, stulbinama mergina nuostabia karamelės spalvos oda.
Šalta ir atsargi, Leinos vertinimu, bet kas galėtų ją kaltinti? Pasak Eriko, ji
— genijus.
Po, skautų medžiota futbolo žvaigždė. Kampuoto veido, tvirto kūno. Tai
jis pastūmė jai spagečių lėkštę, kai su Maksu patamsyje surado šį namą.
Ir Sniego Karalienės išvaizdos Alegra: blyškiaodė, šviesiais plaukais,
šaltomis mėlynomis akimis. Bet jos būdas neatspindi išvaizdos, pagalvojo
Leina. Šilta ir atvira, geranoriška ir miela.
Tačiau...
Jokių tačiau, įsakė sau Leina, išjungdama dušą. Alegra dalijasi kambariu
su Eriku, jų santykiai dar visai švieži ir žavingi, todėl ji pasistengs pati būti
šilta ir geranoriška.
Leina apsirengė, patyrinėjo save veidrodyje ir nusprendė, kad nors
jaučiasi ne visai pailsėjusi, atrodo puikiai. Ir išėjo ieškoti kitų.
Už didžiulį gražų namą turėjo dėkoti Šonui... tiksliau, jo tėvams.
Atostogų namui jie nepagailėjo prabangos: puikiausio medžio grindys,
erdvūs kambariai, didžiuliai langai, atsiveriantys į kalnus ir miškus,
patogios terasos. Nedidelė sporto salytė po visų kelionės vargų prilygo
svaigiam sapnui, bet nuostabiausia name buvo milžiniška, išskirtinė virtuvė.
Eriką su broliu rado svetainėje, kartu geriančius kavą.
Ji priėjo prie Eriko, apkabino jį ir smarkiai spustelėjo. Anksčiau jie buvo
susitikę tik du kartus: per giminės vestuves ir praėjusią vasarą, kai jis kartu
praleido ilgą savaitgalį Niujorke. Bet jie iškart rado bendrą kalbą.
Atsitraukusi nuo jo pasilenkė pabučiuoti Makso.
— Nori kavos? — paklausė Maksas.
— Tiesą sakant, kažkodėl užsimaniau arbatos. Nieko, Erikai, jeigu
paieškosiu?
— Žinau, kad turime, nes Kima geria. Ir nereikia klausti. Mes visi kartu.
— Mums teks pagalvoti apie maisto inventorizaciją, — tarė Maksas, o
Erikas užvertė akis.
— Žmogau, jūs ką tik čia atvažiavote. Atsipalaiduok truputį.
— Dabar mes aštuoniese, — tęsė Maksas, bet įsiterpė Leina, supratusi,
kad Erikas pasišiauš pasijutęs spaudžiamas vyresniojo brolio:
 — Jei jau paminėjai, kur visi kiti?
— Po sportuoja — lekia į salę kiekvieną rytą. Alegra parpia. Kiti
tikriausiai taip pat. Paprastai taip anksti nesikeliame. Išskyrus Po. Tavo
bičiulis Edis išvedė šunį pasivaikščioti.
— Ką pasakysi, jeigu apsižiūrėčiau, ko turime, ir ką nors pagaminčiau
pusryčiams? Aštuoniems?
— Būtų šaunu, — Erikas plačiai nusišypsojo. — Mes daugiausiai
gaminomės kas sau, nebent Po ką nors išvirdavo. Jam neblogai sekasi, bet
su tavim nepalyginsi. Pakeliui prigriebėme šiek tiek maisto atsargų. O
priemenėje stovi didžiulis šaldiklis. Šonas sako, kad tėvai prikrovė jį pilną
prieš... prieš tai, kai viskas nugarmėjo pragaran.
Erikas taip linksmai nebesišypsojo, kai pasakojo jau tyliau:
— Jie visada čia atvykdavo po atostogų kokiam mėnesiui. Pasikviesdavo
draugų ir panašiai, — jis dirstelėjo į duris. — Iš visko sprendžiant, jiems
nepasisekė.
— Šonui turėtų būti sunku, — sumurmėjo Leina.
Ji įsitikino, kad šaldiklis ir maisto podėlis gerai aprūpinti. Šaldytuvas jau
buvo pratuštėjęs. Maksas, suprato, ne veltui susimąstė apie inventorizaciją.
Kiaušiniai ir pienas ilgai nestovės... pienas vis tiek sugiš. Kadangi pati
turėjo šaldytų šilauogių, ėmė rinkti produktus blynų tešlai.
— Kuo varomas generatorius? — paklausė Maksas.
Erikas, užkėlęs kojas ant stalo krašto, patraukė pečiais.
— Man regis, Šonas minėjo, kad propano dujomis.
— Jis turėtų žinoti, kur tėvai jų perka. Jeigu atsivežtume čia propano
balioną, pripildytume generatorių, gyventume šiltai ir šviesiai. Ir reikėtų
pataupyti energiją, kai nebūtina.
— Kristau, kalbi kaip Kima.
— Atrodo, ta Kima protinga mergina, — atšovė Maksas.
— Klausyk, turėdamas tai... — Erikas pamakalavo pirštais, — galiu
pasirūpinti, kad čia viskas veiktų.
— Gali būti, bet reikia nepamiršti svarbiausio. Saugoti šilumą, rinkti
malkas, kai jas sudeginame, ieškoti naujų atsargų, visada turėti užtektinai
gėlo vandens.
— Ir dar teks išmokti medžioti, — įėjęs blizgančia nuo treniruočių
prakaito juoda oda, pasakė Po.
— Tik tu irgi nepradėk, — Erikas papurtė galvą ir atsistojo įsipilti
daugiau kavos.
 — Turim pamaitinti aštuonis žmones ir šunį, — tęsė Po. — Gali
prisijungti ir daugiau žmonių, kurie neturi kur eiti.
— Čia juk ne vienintelis namas apylinkėje. Tegu susiranda savo.
— Erikai, — nustebusi, nusivylusi Leina kumštelėjo jam į ranką.
— Rimtai. Šonui čia priklauso apie šeši akrai, bet yra ir kitų miško
namelių. Tokių prašmatnių kaip šitas ir... kaip čia pasakius... paprastų.
— Ar kas nors patikrino tuos namelius? — paklausė Maksas. — Gal ten
kas nors gyvena arba yra maisto atsargų, kuriomis galėtume pasinaudoti?
Po pasisuko į Maksą.
— Mes su Kima nutarėme šiandien tai padaryti.
— Gera mintis. Keliausiu su jumis, — pasisiūlė Maksas. — Ir tu teisus
dėl medžioklės.
— Kokios medžioklės? — atėjęs Šonas pastūmė akinius ant mieguistų
akių. — Kalbate apie gyvūnų medžioklę? A, o ne. Aš gyvūnų nešaudysiu.
— Tada galėsi likti vegetaras, — patraukė pečiais Po. — O likusiems iš
mūsų reikės šviežios mėsos, todėl turėsime išmokti jos susimedžioti, nudirti
kailį ir pagaminti. Beje, pavasarį teks mokytis, kaip auginti visokį šūdą.
Einu, palįsiu po dušu.
— Po su Kima visada į viską žvelgia pesimistiškai, — sumurmėjo Erikas.
— Man pasirodė, Erikai, kad labiau realistiškai, — kantriai paprieštaravo
Maksas. — Negalime gyventi misdami vien tuo, kas šaldiklyje. Faktas, kad
to ilgam neužteks.
Erikas paniuręs patraukė pečiais.
— Einu pasižiūrėti, gal Alegra jau atsikėlė.
— Duok jam laiko, Maksai, — šnipštelėjo Leina, kai Erikas išėjo. — Jie
irgi čia dar tik kelios dienos, todėl natūralu, kad norisi mėgautis
palengvėjimu. O visa kita? Daug ką tenka priimti, su daug kuo susitaikyti.
— Tik priimdami ir susitaikydami išliksime gyvi.
— Aš nenoriu nieko šaudyti, — sudribo ant kėdės Šonas, — geriau jau
žvejosiu. Mes su tėčiu kiekvieną vasarą atvažiuodavom pažvejoti.
Jis pastūmė akinius, kad pridengtų blizgančias nuo ašarų akis. Tada iš
priebučio atlėkė Džo su Edžiu įkandin. Šonas pralinksmėjo, paplojo per
šlaunį, kviesdamas augintinį.

Po pusryčių Erikas su Alegra pasisiūlė viską sutvarkyti, o Maksas

prisijungė prie Kimos ir Po — išsirengė į ekspediciją patikrinti apylinkių.
Leina pasišaukė Edį apžiūrėti jo žaizdos, pakeisti tvarsčių.
— Man atrodo, kad gyja visai neblogai, tačiau nemanau, kad jau reikėtų
išimti siūlus.
— Atrodo, traukiasi. Ko gero, šaunu, kad užsitraukia.
— Ir toliau gerk tuos antibiotikus, kurių radome vaistinėje, rytoj vėl tave
apžiūrėsiu.
— Gerai, ponia daktare Leina, — tarė Edis užsitraukdamas marškinius ir
nužvelgė akmeninėmis plytelėmis išklijuotą vonią. — Čia tai bent. Niekada
nesu buvęs tokiame name. Prašmatnus. Gyvenam aštuoniese ir dar šuo, bet
neatrodo, kad susikimšę. Tačiau...
— Maisto atsargos neatsinaujina. Maksas suras daugiau.
— Miške daug elnių. Ir triušių. Netoliese mačiau kelis upokšnius,
kuriuose tikriausiai neblogai kimba.
— Man šiek tiek neramu pagalvojus, kad turėsiu šauti į elnią ar triušį, bet
tai veidmainiška, nes gaminau ir vieną, ir kitą.
— Aš irgi nedžiūgauju, bet kas reikia, tas reikia. Kol kas man čia gerai,
nors, faktas, geriau būtų vieta, kur galėtume auginti javus, laikyti porą
melžiamų karvių ir vištų. Kur būtų daugiau žmonių. Daugiau rankų dirbti,
daugiau rankų gintis.
— Žinau, Maksui irgi taip atrodo.
— Ir... Leina? — Jis priėjo prie durų, apsidairė ir atsargiai uždarė. — Bet
miške ne tik elniai ir triušiai.
— Ką turi galvoje?
— Mes čia pasivaikščiojome su Džo. Gera šviežiame ore. Bet girioje
aptikau tarsi kokį akmenų ratą. Ne visai laužavietę, nors iš pradžių pasirodė
taip. Žemė tame rate juoda ir išdeginta, bet jokių pelenų, jokių angliukų. O
Džo ėmė drebėti ir nė už ką nesutiko prieiti arčiau. Turiu pripažinti, ir pats
drebėjau.
Jis ėmė nejučia glostyti žaizdą ir tęsė pritildęs balsą:
— Juk žinai, kaip ant sprando pastyra plaukeliai, o per nugarą nubėga
šiurpulys?
— Taip, — Leina pajuto tą jam bekalbant.
— Kažkas tokio. Burna perdžiūvo. Mes atsitraukėme, nes, dievaži,
neatrodė gerai. Supranti, neatrodė natūralu. Žinau, kad pasirodysiu
skystablauzdis, bet atgal ten negrįšiu.
— Tu kalbi apie magiją, juodąją magiją?
 — Neišmanau tokių dalykų, tik žinau, kad ten kažkas negerai. Nenoriu
apie tai pasakoti prie visų. Juk dar nepažįstame jų, tiesa?
— Papasakok Maksui... tik Maksui. Mes su juo ten nueisime.
— Geriau jau neitumėte. Dievaži, geriau jau neitumėte, bet, man regis,
turite. O jeigu turite... — jis atsiduso, — turėsiu ir aš.
— Tada, kai grįš Maksas. O kol kas ar gali pasirūpinti skalbiniais?
— Jeigu reikia.
Leina paglostė jam skruostą.
— Pagalvojau, kad galėtume išsiskalbti drabužius, su kuriais keliavome,
kol dar turime muilo, vandens ir mašiną. Miela skalbyklė ir miela
skalbykla. Kai išsuks, sukabink juos džiūti ant virvių, pataupyk generatorių.
Edis iškvėpė.
— Aha, gerai. Ko gero, turiu ir aš prisidėti.
Kol jis rūpinosi skalbiniais, Leina nutarė sudaryti atsargų sąrašą. Surašė
kategorijomis kiekius, svorius, skardinių skaičių. Tada sėdo skaičiuoti,
kelioms porcijoms, valgymams, dienoms, savaitėms turėtų užtekti atsargų.
Ji pakėlė galvą ir nusišypsojo, kai įžengė Alegra.
— Jūs su Eriku tikrai mokate išblizginti virtuvę.
Mergina grakščiai atplaukė apsirengusi džinsais ir skaisčiai raudonu
nertiniu.
— Nors tiek galėjome prisidėti po tokių nuostabių pusryčių. Man teks
prisijungti prie Po ir pradėti sportuoti, jeigu šitaip gardžiai maitinsi.
Alegra priėjo prie lango.
— Jie dar negrįžo?
— Ne, — Leina dirstelėjo į langą, — dar ne.
— Tikiuosi, kad viskas gerai. Dar nėra per ilgai. Turiu pasakyti,
džiaugiuosi, jog per sniegą nereikia klampoti man. Ką veiki?
— Surašinėju atsargas, pirma maisto. Surašysiu ir kitas, tokias kaip
tualetinis popierius, muilas, lemputės ir panašiai, ką tik sugalvosiu.
— O, juk visko turime užtektinai, ar ne? — sugrįžusi Alegra pabarbeno į
skardinę. — Juk neliksime čia amžinai. Dabar gerai, žiemos vidurys, bet čia
tokia nuošali vieta. Mes išprotėsime iš nuobodulio. Einu, atkimšiu butelį
vyno, jo irgi turime pakankamai. Ei, jau beveik penkios. Žinai, kur vyno
rūsys?
— Ne.
— O kalbi apie inventorizaciją. Einu, suveiksiu butelį, ir geriau
susipažinsime. Juk, šiaip ar taip, aš su Eriku, tu — su Maksu. Mes kaip
seserys.
— Tavo tiesa. Jie bus alkani, kai grįš. Kaip tik palikau atitirpti vištienos.
Ketinu paruošti vakarienei meksikietiškos sriubos su tortilijų juostelėmis.
— Skamba fantastiškai! — Alegra atmetė plaukus ir nusileido į rūsį.
Sriubos ir troškiniai, mąstė Leina pakildama, yra puikus būdas taupyti
atsargas. Surinkusi, ko jai reikėjo, iš atminties ėmė viską krauti į didžiulį
katilą.
— Oho. Jau dabar gardžiai kvepia, — tarė Alegra ir mojuodama buteliu
nudrožė susirasti kamščiatraukio. — Erikas minėjo, kad esi tikra šefė.
Profesionalė.
— Teisingai. Ką tu mokaisi?
— Humanitarinius mokslus. Vis dar nenusprendžiau, kokią kryptį
pasirinkti. Ko gero, dabar jau nebesvarbu.
— Viliuosi, tu klysti.
— Viskas pasikeitė, — tarė Alegra ir truktelėjusi ištraukė kamštį. —
Protinga tuo pasinaudoti. Tai yra, noriu pasakyti, kas mums daugiau
belieka? Ar nesvarstai, kodėl mes nesusirgome? Ką mums tai reiškia?
Kitiems kaip mes?
— Taip, tikrai daug apie tai galvoju, — pasakė Leina, virš kriauklės
nusunkdama pupeles. — Bet atsakymų dar nežinau.
— Erikas minėjo tau, kad pasikeitė. Žinau, kad pasakojo galintis... kai ką
daryti. Dar prieš atvažiuojant čia jis pasakojo apie Makso galias. Ir kad tu šį
tą sugebi. Dabar jau tikriausiai ne vien šį tą. Eriko galios išaugo
reikšmingai.
— Mes nieko neskriausime.
— O, gali nesakyti! — ji palietė Leinai ranką ir pastatė taurę vyno. — Ir
kitiems neišplepėsiu, jeigu nenorite. Erikas papasakojo man, nes esame
kartu. Ar Edis toks kaip jūs?
— Ne.
— Matai? — tarė Alegra ir užšokusi ant stalo prie baro siurbtelėjo vyno.
— Juk turėtum savęs paklausti, kodėl kai kurie turi galią, o kai kurie — ne?
Ką tai reiškia? Tai... nežinau. Tas virusas pražudė daugybę žmonių ir vis dar
plinta, manau. Ar tai ne koks valymas?
— Valymas?
Tas žodis, vien mintis apie tai Leinai atrodė pasibaisėtina.
— Nežinau. Mes su Eriku kartais pasišnekam apie Pražūtį, kai liekame
vieni. O ir su kitais, nes negali negalvoti, nespėlioti. Bet mano žodžiai tave
nuliūdino. Matau. Atleisk.
— Ne tavo kaltė. Galvojau apie tai, viskas vyksta taip greitai. Kai kam
teprireikė vienos dienos. Kai kuriems — valandos.
Leina maišė puodą ir gailėjosi, kad neturi šviežių žolelių. Spėliojo, ar
kada nors jų beturės. Susitaikiusi su tuo, ištraukė vištieną... ir prisiminė, kad
jos peiliai suvynioti ir giliai įkišti. Pasirinko vieną iš peilių stovo. Patikrino
aštrumą, tiks. Atsisėdo prie baro, kad galėtų bendrauti smulkindama
vištieną ant lentutės.
— Taip, galvoju, virusas kažką atvėrė. Juk neatsitiktinai viskas vyksta
tuo pat metu. Bet kodėl? Aš nežinau, ar mes kada nors sužinosime.
— Universiteto miestelyje, netgi išvykę iš jo girdėjome gandų, kad
žmonės... kai kurie žmonės medžioja tokius kaip tu. Ir kad tokie kaip tu
medžioja ir žmones, ir saviškius.
— Nesuprantu, kodėl mes stojame vienas prieš kitą, kai tiek daug
prarasta.
— Žmogaus prigimtis, — krestelėjusi plaukus Alegra patraukė pečiais.
— Siaubinga, bet taip yra. Pamiršai savo vyną, — pasakė Alegra, nuėjo
atnešti taurės ir vėl atsisėdo. — Pakalbėkime apie ką nors kita. Nežinau,
kodėl užėjo tokia nuotaika. Tikriausiai, kad esame čia įkalinti. Namas
dailus, tiesa, bet vis tiek įkalinti.
Ir saugūs, pagalvojo Leina.
Ji paėmė vyno taurę, gurkštelėjo. Gėrimo kvapas apvertė skrandį. Ji
greitai padėjo jį į šalį.
— Sugedęs.
— Tikrai? — Suraukusi antakius Alegra pauostė savo taurę, tada Leinos.
— Sugedęs?
— Aha. Turiu apskrudinti vištienos juosteles.
Kai atsistūmė nuo stalo, kambarys ėmė suktis.
— Leina! — Alegra nušoko nuo stalo, tiesdama rankas ją sulaikyti. Iš
priebučio atlėkė Maksas.
— Kas yra? Kas nutiko?
— Nieko. Nieko. Per staigiai atsistojau.
— Susisuko galva. Jau maniau, kad nualps. Ar gerai jautiesi?
— Taip, taip, tikrai. Truko vos akimirką. — Leina iškvėpė, paragavo
viralo. — Visiškai gerai.
— Čia aš kalta, — akivaizdžiai susikrimtusi Alegra grąžė rankas. —
Užsivedžiau kalbėti apie tai, kas čia vyksta, ir ją nuliūdinau.
 — Ne dėl to. Aš iš tikro per staigiai atsistojau. Nukrito kraujospūdis.
Dabar viskas gerai, — ji pakštelėjo Maksui į lūpas. — Šaltos! — Ir
nusijuokė: — Verdu sriubą — labai man padėtum suieškojęs tekilos.
Maksas paglostė jai veidą.
— Sriuba su tortilijomis? Keista, kad prašai jos. Ei, Po, kaip ten ta tekila?
Radome vienoje trobelėje.
— Burtai, ne kitaip, — tarė Alegra ir nusijuokė.

Palikusi sriubą virti, Leina pridėjo prie savo sąrašo tai, ką parnešė išvykusi
komanda. Parodė sąrašą Maksui, kai šis kūrė ugnį svetainės židinyje.
— To, ką turime, užteks porai savaičių, jeigu būsime rūpestingi.
Maksas linktelėjo.
— Kima pasakojo, kad ne per toliausiai, už kelių mylių, anot Šono, yra
du miesteliai — kaimai, galima sakyti. Daugiau atsargų galėtume rasti ten.
Didžiausia problema — dujos. Be generatoriaus neturėsime šilumos,
šviesos ir negalėsime ruošti maisto. Po tikrino talpyklą, kai tik čia atvyko,
sakė, kad rado pilną. Jau sunaudota penkiolika procentų. Kuras per greitai
švaistomas.
Jis atsitiesė, pažvelgė į Leiną.
— Reikia uždaryti nenaudojamus kambarius, išjungti šildymą ir kūrentis
malkomis. Kima minėjo, kad yra nemenkos žvakių ir aliejinių lempų
atsargos.
— Taip, įtraukiau jas į sąrašą.
— Vadinasi, ribosim apšvietimą. Ir karštą vandenį. Reikės sudaryti dušo
tvarkaraštį, apsiriboti penkiomis minutėmis.
— Apie vandenį nepagalvojau. Paprašiau Edį išskalbti drabužius.
— Teks normuoti ir jį.
— Žinau, kad tu teisus, kaip ir žinau, kad kai kam tai nepatiks. Ne
visiems patinka paskirtos pareigos ir vaidmenys. Aš ėmiausi maisto, bet
lieka valymas, malkų ruošimas, maisto atsargų ieškojimas. Ir žinios,
Maksai. Mes čia tokie atsiriboję, Alegra teisi. Taip saugiau, bet kaip
sužinosime, kas vyksta pasaulyje? Jokio interneto, jokios televizijos, jokio
radijo.
Kol kalbėjo, Maksas vaikščiojo po kambarį, suko ratus ir svėrė variantus,
rinkosi kryptį.
 — Pasieksime artimiausią miestelį, gal pavyks rasti kokią ryšio
priemonę. Arba žmonių. Aplankėme tris miško trobeles, Leina, žmonių nė
pėdsako. Pirma turime išmokti išsilaikyti ir, tavo tiesa, sužinoti, kas vyksta.
— Edis kai ką aptiko. — Leina pritildė balsą ir apsidairė, norėdama
įsitikinti, kad jie vieni. — Šįryt vedžiodamas šunį jis užėjo girioje akmenų
ratą, kurio vidus išdegintas. Bet ne kaip laužo. Kažkas su juo ne taip, sakė
man. Ir Džo nesiartino, irgi jautė tą patį, patvirtino, kad ten kažkas negerai,
nenatūralu.
— Lengva gąsdintis, — svarstė Maksas, — patys apžiūrėkim.
— Kitiems nieko nesakiau. Nėra reikalo kelti aliarmą.
Jis užsigalvojęs perbraukė delnu per jos ranką.
— Ar tu tikrai gerai jautiesi?
— Prisiekiu. Jaučiuosi ne tokia išsekusi, kaip šį rytą. Sriubos virimas
veikia gydomai.
— Tai einam susirasti Edžio ir išsiaiškinkim. Jei kas klaus, traukiame
pakvėpuoti grynu oru.
— Ir parinkti malkų, — pasiūlė Leina.
— Dar geriau.
Leina niekada pernelyg nemėgo žiemos ar klampoti per sniegą. Ji turėjo
pripažinti nesigėdydama, kad mieliau vaikštinėtų po Čelsio ar senąjį
Mytpakingo rajoną nei keliautų per kalnų mišką, bet traukti tą gaivų
gurgždantį orą, kvepiantį pušimis ir sniegu, žengti ta didinga tyla lydimai
energingo liuoksinčio šunyčio buvo nuostabu.
Ji aiktelėjo, kai iš medžių išniro milžiniškas elnias ir be baimės
įsispoksojo.
— Kiek daug elnienos, — pakomentavo Maksas, sugadindamas
stebuklingą akimirką. — Atleisk, bet turime mąstyti praktiškai. Trobelėse,
kurias patikrinome, radome graižtvinį ir šratinį šautuvą su amunicija. Kima
pasiūlė kol kas palikti juos sodo pašiūrėje. Man atrodė geras pasiūlymas.
— Porai savaičių maisto užteks, — tepasakė Leina.
— Matote, mes su Džo ėjome ten, — Edis parodė į pėdsakus. — Šono
tėvai turi gražų sklypelį. Toliau šlaitas labai status, nebuvo ūpo persistengti,
todėl pasukome čionai. Ei, Džo! Bičiuli! Grįžk čia.
Šuniukas grįžo ir braukė pilvu sniegą, kad neatsiliktų nuo šeimininko.
— Jis jau suprato, kad grįžtame į tą keistą vietą. Jau ir man dabar kūnas
eina pagaugais.
 — Šios vietos iš namo nematyti, — pastebėjo Maksas. — Matei
pėdsakus?
— Nemačiau, bet kai čia atklydome, smarkiai snigo, vadinasi, tas, kas čia
lankėsi, lankėsi anksčiau? — Edis išskėtė rankas, paskui vieną nuleidęs
pakãsė Džo galvą. — Neleisiu jokiam šmikiui tavęs pačiupti, šuniuk. —
Toliau kažką murmėdamas Edis glostė ir ramino augintinį. — Jis dreba.
— Ar šiuo keliu?
— Aha, toliau, už to posūkio... matote, kur mūsų anksčiau praeita?
— Taip, — linktelėjo Maksas. — Kodėl tau nepalaukus čia su Džo?
— Aš nieko prieš čia ištežti pasinaudodamas savo draugužiu, bet jeigu
reikės pagalbos, šūktelėkite ir mes ateisime.
— Pasilik su Edžiu, — pasakė Maksas Leinai. — Einu, patikrinsiu.
— Mes abu patikrinsime, — Leina įsikibo jam į ranką. — Jeigu ten
burtai, ragana ir raganius geriau, nei vienas raganius.
Kai ji pirma žengė žingsnį, jis nesiginčijo.
Kai prisiartino prie posūkio, Leina sugniaužė jo pirštus.
— Šalčiau. Jauti?
— Taip. Ir oras atrodo retesnis.
Ir tada jis pamatė. Tikėjosi rasti kokį nors mėgėjo kurtą laužą — kokį
būtų sukūręs nepatyręs bėglys kaip jis. Tačiau dabar jautė, jog tai, kas yra
priešais, nebuvo mėgėjiškas bandymas apsirūpinti šiluma ir šviesa.
Priekyje laukė šaltis, tamsa ir sąmoningas veiksmas.
— Tamsa. — Leinos murmesys atliepė jo mintis. — Maksai, koks juodas
ritualas paliktų tokį pėdsaką?
— Mes žinome nepakankamai. Netgi gerai nesuvokiame, kas keičiasi
mumyse, kas auga. Bet kažkas išmano juodąją magiją ir suka savo galias į
blogį.
— Ratas nematomas iš namo, bet pernelyg arti, — pasakė Leina
jausdama, kaip šiurpsta oda artinantis prie jo.
Kampuoti akmenys buvo suguldyti tobulu žiedu, lyg pagal kompasą.
Rato viduje žemė pajuodusi ir lygi it degutas. Ir ta masė taip pat išsklidusi
tobulu ratu, nė ženklo sniego, kuris dribo ant jo ir akmenų aplinkui.
— Aš... Užuodi kraują?
— Taip. — Maksas tvirtai laikė jos ranką.
— Manai, čia buvo atnašauta kraujo auka?
— Taip, tik kokiu tikslu? Kokiai jėgai? Leina! — Maksas bandė ją
atitraukti, bet mergina atsitūpė, ištiesė ranką ir palietė akmenį.
 Ją perskrodė tamsi, godi galia. Nugėlė pirštus net per pirštines. Ir tame
žybsnyje ji pamatė į ratą besiliejantį kraują, išgirdo pergalingą riksmą.
— Elnias. Jaunas elnias. Perpjauta gerkle, — pratarė ji ir įsikniaubė
Maksui į glėbį, kai tas ją atplėšė nuo rato. — Mačiau ir kaip kraujas
tvenkėsi į ratą. Tada ugnis — ledinė ugnis viską surijo. Girdėjau...
— Ką? — Maksas dar labiau prispaudė ją prie savęs. — Ką tu girdėjai?
— Gerai nesupratau... labiau kaip riaumojimą nei balsą, bet jis šaukėsi
Eridės.
— Nesantaikos ir ginčų deivės. Turim pamėginti apvalyti šią vietą.
Ritualas atliktas, jo neatšauksime, bet čia vis dar yra galios.
— Ir, man regis, šita galia traukianti. Arba trauks tamsoje.
Maksas atsegė kuprinę, į kurią buvo prisikrovęs reikiamų daiktų. Tris
baltas žvakes, ceremonijų durklą, indelį su druska, saują kristalų.
— Nežinau, ar to užteks. Ar užteks mūsų.
— Kol kas mums visai neblogai sekėsi, — priminė jai Maksas.
Jis sukaišiojo žvakes aplink ratą į sniegą, o Leina tarp jų pribarstė
kristalų.
— Mes nežinome, ką tokiu atveju reikia sakyti.
Tačiau vis tiek įbėrė jam į delną druskos, tada įsipylė sau.
— Manau, reikia šauktis šviesos galių ir prašyti padėti atlikti paprastą
apvalymą.
— Čia nėra paprastas apvalymas.
Kalbėdama ji išgirdo karksėjimą, pakėlė galvą.
Pilkame žiemos danguje ratus suko varnos. Leina pajuto savyje kažką
pulsuojant — baimę ir žinojimą.
— Aš sapnavau varnas, matai jas? Klaikios varnos sulėkė pasidžiaugti,
sulėkė papuotauti.
— Leina...
— Žvakės šviesa ryški ir balta, viską išdegins josios liepsna. Žiba
kristalai skaidrūs tyri, jųjų galia yra nemari. Šaũki į šiaurę ir į pietus, šaũki į
rytus ir vakarus, gėrį junki apjunki ir galią iš blogio atimki.
Jai tariant tuos žodžius vėjo šuoras pakėlė plaukus. Akys apsiblausė, ir ji
pasisuko į Maksą keldama rankas.
— Kviesk!
Maksas pajuto jos galią — staigų žybsnį — plykstelint savyje. Iškėlė
apeiginį durklą. Šiaurė, pietūs, rytai, vakarai.
Virš jų sukrankė varnos. Aplink juos ėmė pulsuoti oras.
 Edis atlėkė uždusęs, prispaudęs delną prie gyjančios žaizdos.
— Tegu mane...
— Žvakės, dekite! — Leina ištiesė ranką, ir trys žvakės suliepsnojo. —
Kristalai, žėrėkite! — Ir kristalai suspindo tarsi iš vidaus.
— Štai šviesa prieš tamsą. — Pasilenkusi pakėlė degančią žvakę. —
Paimk vieną.
— Bet aš ne...
— Paimk vieną, — dar kartą įsakė ji Edžiui. — Esi žmonijos vaikas. Esi
šviesa. Šviesa išdegina tamsą.
Ji metė savo žvakę į ratą. Žemės paviršius pakilo, ėmė garankščiuotis.
Drebančia ranka Edis įmetė į ratą savo žvakę. Į paviršių ištryško kraujas,
oras pasmirdo. Maksas nusviedė į ratą trečiąją žvakę.
— Ir tikėjimas prieš baimę, — pasakė Leina, pasėmė sniege spindinčių
kristalų ir įbėrė į ratą.
Ėmė virsti dūmai.
Garsiai nurijęs seiles Edis pasėmė kristalų nuo sniego, sumetė į ratą. Tada
Maksas.
— Kovoja, kunkuliuoja, urzgia, jo padarai reikalauja kraujo. Gaus
kraujo, gero ir blogo. Bet niekada nelaimės. Dabar druska uždusinti tai, ką
blogis stengėsi paleisti.
Leina priėjo prie akmenų, užbėrė druskos Edžiui ant delno.
— Mano valia, — tarė ji ir pabėrė druskos į duobę. — Tavo valia, —
pasakė Edžiui. — Mūsų valia, — ji pasižiūrėjo į Maksą. — Tebūnie.
Trys druskos saujos išsiplėtė ir padengė degutą baltu sluoksniu. Danguje
sugrumėjo griaustinis, po žeme sugrumėjo griaustinis. Tada ratas prisipildė
baltos šviesos.
Kai ji užgeso, žemė rato viduje liko plika, nurimusi. Virš galvos
nuplasnojo vienišas raudonas kaip liepsna kardinolas ir dingo girioje.
— Ne aš tai padariau, — išspaudė Leina.
— Tu, — Maksas priėjo prie jos ir, prisitraukęs prie savęs, pasakė: —
Jaučiau tave. Jaučiau savyje, aplink save. Visur. Pažadintoji galia.
Leina papurtė galvą, bet nežinojo, kaip paaiškinti. Dabar tai, kas joje
buvo sukilę, traukėsi, ir ji nebematė atsakymų.
— Ei, bičiuliai? — Edis sėdėjo ant žemės, prisiglaudęs prie savęs Džo.
— Tai ką, dabar aš kaip ir koks raganius, ar ką?
Leina pagaliau rado atsakymą. Išsilaisvinusi iš mylimojo glėbio, ji
pritūpė šalia, viena ranka paglostė šunį, kitą priglaudė prie Edžio skruosto.
 — Ne. Tu esi geras žmogus.
— Tiesiog paprastas vyrukas?
— Sakyčiau, ypatingas, bet taip. Esi paprastas vyrukas, Edi.
— Jėga, — jis su palengvėjimu atsikvėpė. — Nepasakyčiau, kad nebuvo
nuostabu, bet jau norėčiau nešti skudurus iš čia, jei galima.
— Kas padaryta, padaryta, — Maksas atsigręžė į pliką žemę ir tarė: —
Daugiau čia to nebus. Mes grįžtame. Jau ir taip užtrukome ilgiau, nei
ketinome. Reikės pakeliui pačiupti kelias nulūžusias šakas.
— Priedangai, — Edis įsikibo į ištiestą Makso ranką ir atsistojo. — Nes
gali būti, kad vienas iš jų...
— Nėra prasmės apie tai spėlioti.
 TRYLIKTAS SKYRIUS

Arlisės Reid vaikystės namas stovėjo tvirtai įleidęs šaknis vos per akrą
nuo pietrytinės Kolambuso dalies. Žmonės turėjo namus — plytines rančas,
švarius senovinius dviejų ar vieno aukšto namus ir vasarnamius Menkių
kyšulyje. Tai buvo verandų su pinučiais ir grandine užtvertų keliukų
rajonas. Nors dauguma namų statyti per bumą po Antrojo pasaulinio karo,
savininkų karta pasikeitė. Kas pristatė terasą, kas įsirengė papildomą
kambarį, antrą aukštą nuomininkams, kas hobio kambarėlį ar didžiulę
svetainę.
Arlisė užaugo lakstydama dviračiu apšerkšnijusiais šaligatviais ir
žaisdama parke, ant pievos, apsuptos medžių. Kol išvyko mokytis į koledžą,
tai buvo vieninteliai jos namai tyliame, nuobodokame vidurinės klasės
rajone. Kai jų konvojus įsuko į seną gatvelę, nostalgija ir viltis
negailestingai sugniaužė jai širdį.
— Niekad nebūčiau pagalvojęs, kad esi iš Vidurio Vakarų priemiesčio.
Arlisė žvelgė pro langą, galvojo apie pažinotus kaimynus. Minovus,
Klarkstonus, Andersonus, Meilius. Aiškiai kaip vakar prisiminė, jog vieną
dieną grįžusi namo iš mokyklos rado mamą su ašarojančia ponia Meili
virtuvėje... ir buvo išvaryta lauk. Ponas Meilis, trijų vaikų tėvas, vietos
banko vadybininkas, kiemo kepsninių karalius, įsimylėjo burnos higienistę,
išsikraustė tą rytą ir padavė prašymą skirtis.
Kam tai rūpi, pagalvojo ji, kai riedėjo pro namus tamsiais langais, aklinai
užtrauktomis užuolaidomis, savaitėmis nevalytomis apsnigtomis
gatvelėmis.
Ji pasisuko į Čaką.
— Čia buvo gera augti. — Ėmė tai vertinti tik išvykusi iš namų. — Ten, į
dešinę. Plytinis namas su mansarda ir dengta veranda.
— Labai gražus, — įvertino Freda iš galo. — Ir kiemas didelis. Aš visada
norėjau erdvaus kiemo.
 Įtampa, kuri lydėjo Arlisę visą paskutinę atkarpą tai sustiprėdama, tai
nuslūgdama, virto stresu. Tas išties erdvus kiemas, kuriuo žavėjosi Freda,
atrodė kaip balta paklodė nuo keliuko iki garažo durų. Sniego priversta
mažiausiai per pėdą.
Niekas nenukasė įvažos, lauko laiptelių, tako.
Langai į gatvę buvo tamsūs, užtraukti užuolaidomis. Motinos taip
mylėtos azalijos kūprinosi prislėgtos sniego.
Čakas važiavo hameriu pirmas, kad Jonas galėtų sekti jo vėžėmis. Arlisė
iššoko pro dureles į kelius beveik siekiantį sniegą. Smarkiai mušančia
širdimi, kaistančiu veidu ėmė bristi prie verandos.
— Palauk, Arlise, — Čakas vijosi ją ilgomis kojomis. — Sumažink
greitį.
— Turiu pamatyti. Mano mama... turiu pamatyti.
— Gerai, gerai, bet ne viena, — jam teko apkabinti ją per pečius, kad
sulaikytų. — Atsimeni, ką susitarėme? Niekas niekur neina vienas. Mes juk
draugai.
— Jie nenukasė verandos, laiptų, tako. Kas nors būtinai nukasa. Kodėl
nenupurtė sniego nuo krūmų? Mama neleidžia sniegui kauptis ant azalijų.
Turiu pamatyti.
Ji prasibrovė pro rausvą sedulą, kurią tėtis pasodino, kai audra išvertė
seną raudonąjį klevą.
— Nė iš vietos!
Arlisė išgirdo užtaisant šautuvą. Čakas paleido ją ir iškėlė į viršų rankas.
— Ramiai, pone.
— Tik stovėkite iškėlę rankas. Visi! Rankas aukštyn.
Kaip apkvaitusi Arlisė atsigręžė ir įsižiūrėjo į vyrą nusmukusiais ant
nosies akiniais, auliniais batais ir flaneline striuke, atstačiusį į juos šratinį
šautuvą.
— Ponas Andersonas?
Akys už akinių sidabriniais rėmeliais nuo Čako nukrypo į Arlisę. Vyras
pažino.
— Arlisė? Ar čia tu, Arlise Reid?
— Taip, pone.
Vyras nuleido šautuvą, atidarė spyną ir nuplumpino per sniegą pas
merginą.
— Nepažinau tavęs, — tarė susigraudinęs, o kita ranka ją apkabino. —
Nesitikėjau tavęs pamatyti.
 — Aš stengiausi... atvažiuoti... pas tėvus.
Gerklę suspaudė, paskui ir visai užvėrė sielvartas, nes ji žinojo, jau
žinojo.
Dabar kaimyno ranka glostė jai nugarą, ramino.
— Man labai gaila, mieloji, kad aš turiu pranešti tą žinią. Man labai gaila.
Nors žinojo, vis tiek pajuto dūrį į širdį. Valandėlei priglaudė veidą prie
pono Andersono peties. Užuodė silpną tabako kvapą. Prisiminė, kaip jis
mėgdavo sėdėti savo verandoje po vakarienės, rūkydavo cigarą ir
gurkšnodavo viskį. Kaip matydavo jį pro savo kambario langą lyjant ar
šviečiant saulei, svilinant karščiui ar šalčiui.
— Kada?
— Man regis, jau bemaž dvi savaitės, arti trijų tavo tėčiui. Mama mirė
keliomis dienomis vėliau. Mama su tavo broliu parsivežė tėtį iš ligoninės.
Jis nenorėjo ten likti. O ji, na, ji net nevažiavo. Taigi, jei kiek paguos, jie
mirė namie, kaip norėjo. Padėjau Teo palaidoti juos kieme, tarp tų
pavasarinių vyšnių, kurias taip mylėjo tavo mama.
— Teo.
— Širdele, aš... palaidojau jį pats mažiau kaip po savaitės. Gaila, kad
turiu perduoti tokią liūdną žinią.
Ji atsitraukė, pažvelgė į atjaučiančias vyro akis.
— Man reikia...
— Žinoma. Klausyk, širdele, elektros jau kuris laikas nėra, todėl nėra
šildymo ir šviesos, bet turiu raktus su savimi, jei nori patekti į vidų.
— Taip, taip, bet prieš tai turiu nueiti už namo. Aplankyti.
— Keliauk.
— Mes sutarę draugo nepalikti, — tarė Čakas, kai Arlisė nuklampojo už
namo. — Gal turėčiau...
— Viskas gerai, — nuramino jį Freda. — Po minutėlės nueisiu pas ją, bet
pirma ji turi pabūti viena. Aš Freda, dirbau kartu su Arlise Niujorke, o čia
— Čakas.
— Bilis Andersonas. Gyvename kitapus gatvės su Arlise ir jos tėvais
daugiau kaip tris dešimtmečius.
— Čia mūsų draugai, — pristatinėjo Freda. — Reičelė su Keite ir Jonu, ir
kūdikiai.
— Kūdikiai? — vyro veidas tartum nušvito, kai jis taisėsi akinius. —
Tegu mane devynios, net trys? Turim nešti juos vidun. Negalima ilgai
stypsoti lauke.
 Jis įkišo ranką į kišenę, ištraukė didžiulį žiedą su tuzinu raktų.
— Ar turėjote kokių nors problemų... susijusių su smurtu? — patikslino
Jonas.
— Iš pradžių turėjom šiek tiek, įsižiebdavo tai vienur, tai kitur. Dabar
faktiškai nieko nelikę, — tęsė vyriškis, klampodamas prie verandos. — Van
Tompsonas rajono pakraštyje, jis tai kuoktelėjęs. Šaudo į šešėlius namie ir
lauke. Prieš porą dienų pakūrė savo automobilį šaukdamas, kad jame
demonai.
Kaimynas atrinko raktą tarp tvarkingai sužymėtų, ištraukė su „Reidai“
karuliu ir atrakino duris.
— Viduje atrodo šalčiau nei lauke, bet geriau jau būti viduje.
Pro duris atsivėrė pedantiškai sutvarkyta tradicinė svetainė.
Bilis atsiduso.
— Daugumą atsargų išnešiau. Nemačiau prasmės palikti. Jeigu esate
išalkę, turiu namie maisto ir kelioninę viryklę bei visa kita. Galiu atnešti.
— Viskas gerai, — Reičelė nusitraukė kepurę.
— Aš nueisiu pas Arlisę. Ačiū, kad įleidote, pone Andersonai.
— Bilis, — jis nusišypsojo Fredai. — Kad ir kaip sunku, gera vėl matyti
žmones.
Lauke, po nusvirusiomis vyšnių šakomis, stovėjo Arlisė ir žvelgė į tris
kauburėlius. Paženklinti iš lentgalių sukaltais kryželiais. Ar tik ponas
Andersonas nebus atkasęs senojo Teo pirografo, kad išvedžiotų vardus?

Bet... bet... Jos tėtis visad buvo toks stiprus, mama — tokia gyvybinga,
brolis — toks jaunas. Kaip jie gali būti mirę? Kaip galėjo nutrūkti jų
gyvenimas? Kiek jie prisikentė? Kiek jie išgyveno siaubo, kol ji Niujorke
pasakojo į kamerą melą ir pusiau tiesą?
— Atleiskite. O, Dieve, man taip gaila, kad manęs čia nebuvo.
Arlisė smarkiai užsimerkė, kai Freda apkabino ją per liemenį.
— Žinau, kad tau liūdna. Man labai gaila.
— Turėjau grįžti namo. Turėjau būti čia.
— Ar būtum juos išgelbėjusi?
— Ne, bet būčiau šalia. Padėjusi jais rūpintis, teikusi paguodą.
Atsisveikinusi.
 — Arlise, tu dabar atsisveikini. O tai, ką darei Niujorke, paguodė galai
žino kiek žmonių. Jie galėjo matyti ir klausytis tavęs kiekvieną dieną. O ką
padarei pabaigoje? Mes nežinome, kiek žmonių galėjai išgelbėti. Išgelbėjai
mane, — tikino Freda, kai Arlisė papurtė galvą. — Nebūčiau bėgusi, todėl
galbūt dabar būčiau uždaryta kokioje nors laboratorijoje. Ir Čakas. Keitė su
kūdikiais visais. Išgelbėjai tuos, kurie galėjo būti išgelbėti. Tai labai svarbu.
— Mano artimieji...
— Jie tavimi didžiavosi. Manau, jie didžiuotųsi, kad radai būdą išvykti iš
Niujorko, kad atvažiavai čia prie jų kapo pastovėti. Tai rodo, kad visada
juos mylėjai, o meilė svarbiausia.
— Žinojau, kad jie mirė, — jai teko atsargiai kvėpti oro, kad ištartų tuos
žodžius. — Nujaučiau dar neišvykusi iš Niujorko.
— Tačiau vis tiek važiavai, nes juos mylėjai. Ar galiu pasimelsti, kad jų
sielos rastų ramybę? Jaučiu, kad rado, bet vis tiek norėčiau.
Dar neišsigedėjusi Arlisė pasuko veidą į Fredos plaukus.
— Tu jiems būtum patikusi.
Ji pravirko; žinojo, kad verks daugiau, bet dabar turėjo nuspręsti — jiems
visiems reikėjo, — ką daryti toliau. Tolesnių planų, nei pasiekti namus,
neturėjo.
Visi suėjo vidun. Sielvartas smaugė, kai Arlisė ėjo per mamos virtuvę,
žiūrėjo į jos medinius šaukštus baltoje puodynėje, prašmatnų kavos virimo
aparatą, kurį padovanojo tėčiui per Kalėdas, šventinę visų keturių su Teo
nuotrauką, kurią brolis padarė įrėmęs asmenukių lazdą į virtuvės kamštinę
lentą.
Ji priglaudė delnus prie akių, paskui nuleido.
— Čia yra daiktų, kurie mums praverstų. Reikia padaryti vietos.
— Tau nebūtina apie tai dabar galvoti.
— Taip, būtina, Freda, — tarė ji, paėmė nuotrauką ir įsikišo į švarko
kišenę. — Visiems reikia apie tai galvoti.
Arlisė nuėjo į svetainę. Keitė sėdėjo ant sofos, priglaudusi prie abiejų
krūtų po kūdikį. Trečiasis snaudė ant Bilio Andersono rankų. Čakas
dirstelėjo pro užuolaidų plyšį.
— Kur Reičelė su Jonu?
Jis grįžtelėjo į Arlisę.
— Lauke. Juk nenorime, kad kas nors eidamas pro šalį nukniauktų mūsų
atsargas. Atleisk, Arlise. Noriu pasakyti, mes visi labai užjaučiame.
— Žinau. Pone Andersonai...
 — Nuo šiol — Bilis.
— Bili, aš nepaklausiau apie ponią Anderson, Meisę ir Vilį.
— Teo padėjo man palaidoti Eivą dar prieš susirgdamas. Meisė, ji... ji
dabar su mama, savo vyru ir abiem vaikeliais.
— O, pone... o, Bili.
— Sunki buvo žiema. Buvo... klaikus metas. Bet Vilis buvo Floridoje su
reikalais ir turiu tikėtis, turiu laikytis įsikibęs vilties, kad jam viskas gerai.
Kai susisiekėme pastarąjį kartą, jis buvo sveikas ir mėgino grįžti namo.
Arlisė sėdėjo ant kėdės kraštelio šalia jo.
— Man labai gaila.
— Daug ko gaila šiais laikais. Bet tada gauni štai ką, — jis brūkštelėjo
pirštu per kūdikio žanduką, — ir turi laikytis.
— Kiek žmonių dar liko kaimynystėje?
— Paskutiniu skaičiavimu keturi, bet Karina Bikls susirgo prieš pora
dienų. Traukiau jos aplankyti, kai jūs pasirodėte. Kai kurie kaimynai mirė,
kiti išvyko.
Su šviežio oro gūsiu įžengė Reičelė.
— Atsargas saugosime pamainomis. Labai užjaučiu dėl netekties, Arlise.
— Dėkui. — Dar bus laiko, daug laiko sielvartauti. — Bilis sako, kad
kaimynystėje gyvena dar keturi žmonės, vienas iš jų serga. Bili, Reičelė
gydytoja.
— Taip, minėjo. Blogiausia, kad Katrinai gydytojas nepadės. Ji pasigavo
virusą. Mačiau pakankamai, kad būčiau įsitikinęs.
— Galbūt šiek tiek palengvinsiu jos kančias.
— Ką gi, turiu jos namų raktą. Galiu palydėti.
Praktiški reikalai, pagalvojo Arlisė. Tolesni žingsniai. — Likusieji turime
iškratyti namą, surinkti viską, kuo galėtume pasinaudoti. Kam turime
vietos. Negalime likti čia be šildymo ir vandens.
— Mes su Jonu apie tai kalbėjomės. Galvojam, gal vertėtų traukti į
Pietus, Kentukį arba link Virdžinijos, — tarė Reičelė.
Arlisė linktelėjo. Kryptis jai nebuvo svarbi, bet logiška keliauti į Pietus
— išvengtų paskutinių atšiaurios žiemos savaičių.
— Galėsime suderinti maršrutą... ir alternatyvas. Bili, turėtumėte keliauti
su mumis.
— Mano sūnus mėgina parsigauti namo. Turiu laukti čia, kol Vilis grįš.
— Negalite likti čia vienas.
 — Neturite likti, — pasakė Keitė, pažvelgė į Reičelę ir padavė jai kūdikį,
kad atsirūgtų, kol pati laikys kitą. — Privalote važiuoti su mumis.
— Galėsime palikti Viliui maršrutą, — pridūrė Freda. — Paliksime
detalų planą ar ženklus, kur važiuoti. Jeigu išsuksime iš maršruto, paliksime
nuorodas, kaip orientuotis. Lažinuosi, jis labai protingas, tiesa?
Bilis nusišypsojo.
— Tikrai. Protingas ir stiprus.
— Vilis pasivys pagal mūsų ženklus, — patikino Freda. — Jis norėtų,
kad važiuotumėte su mumis, o jis galėtų prisivyti.
Bilis pasisuko, pažvelgė pro langą į savo namą, savo verandą ir kiemą.
— Nusipirkome šį namą, kai Eiva laukėsi Meisės. Likome be grašio, bet
žinojome, ko norime savo šeimai. Gražiai čia gyvenome. Gerai gyvenome.
— Žinau, kaip sunku, — ramino Arlisė, — bet mums reikia susirasti
naują vietą, o čia esame per toli vandens šaltinio, per daug atviroje vietoje,
kai ištirps sniegas. Visko mačiau, Bili. Ne tik virusas žudo žmones.
Ji pakilo.
— Pradėsiu nuo viršaus... ten yra antklodžių, patalynės ir...
Supratęs jos nerimą, Bilis atsistojo ir perdavė kūdikį Fredai.
— Mes su Teo viską išvalėme, jis ir man padėjo. Mama ir Eiva būtų to
norėjusios.
Ašaros pabiro Arlisei nespėjus jų sulaikyti. Bilis tiesiog apglėbė ją.
— Viskas gerai, širdele. Ašaros nuplauna blogiausia.

Išsiverkusi Arlisė nuėjo į tėvų miegamąjį. Apklotai, paklodės,

rankšluosčiai. Galbūt pavyks rasti dar vieną automobilį mantai. Ji galėtų
vairuoti.
Tvarsčiai, antiseptikai, vaikiškas aspirinas, ibuprofenas, nereceptiniai
vaistai nuo nemigos iš vonios vaistinėlės. Muilai, šampūnai, skustuvai, odos
priežiūros priemonės.
Ji įsikišo vieną mamos lūpdažį į kišenę prie nuotraukos atminimui.
Žirklės, siuvimo priemonės.
Nepaisant aplinkybių, ji neįtikėtinai nustebo radusi lubrikantą ir viagros
tėvų lovos spintelių stalčiuose. Reičelė įžengė tuo metu, kai Arlisė
netikėdama apžiūrinėjo buteliuką rankoje.
— Radai kokių nors vaistų — receptinių ar nereceptinių, — mano
atsargoms papildyti?
 — Čia... e... viagra.
— Dar naudojama plaučių arterinei hipertenzijai gydyti.
— A. Aišku. Bet jis vartojo ne tam, — Arlisė nusijuokė. — Gerai jie čia
gyveno. Kaip ir ponai Andersonai. Jis turi keliauti su mumis, Reičele.
— Man regis, jis jau linksta prie to. Ta moteris, Karina. Radome mirusią.
Kita moteris — neprisimenu jos vardo, taip pat negyva. Pasikorė. Už kelių
namų gyvena vyras, bet nepavyko prieiti arčiau, juo labiau užeiti į vidų. Net
kai Bilis prisistatė vardu, jis pagrasino mus nušauti — taip ir pasakė, —
jeigu neišsinešdinsime nuo jo pievelės.
— Bet tu tiki, kad Bilis keliaus su mumis?
— Jam sunku apsispręsti, bet taip, manau, kad keliaus. Jis turi
sunkvežimį, varomą keturiais ratais, dabar su Jonu mėgina uždengti kėbulą
brezentu. Jonas bando įtikinti, kad jis ir dar viena transporto priemonė
mums labai praverstų. O kūdikiai yra geras masalas.
— Gera strategija ir tiesa, beje, matau, kad mažyliai tikrai daug lemia.
Būtų visiems ramiau. Reikia pereiti ir kitus namus, pasižiūrėti, gal kuo
galėsime pasinaudoti. Jeigu rasime ginklų, reikia pasiimti.
— Čia nėra?
— Ne, kiek žinau, bet viršuje gali būti skriemulinis lankas. Mano brolis...
Širdgėla smogė vėl, atėmė kvapą.
— Teo, — išspaudė. — Paauglystėje susirgo šaudymu iš lanko. Neilgam,
bet lanką turėjo. O jeigu pavyktų rasti dar vieną visureigį, turėtume paimti.
Galėtume paeiliui jį vairuoti.
Reičelė nieko neatsakė. Arlisė numetė buteliuką ant lovos prie kitų
medicininių priemonių.
— Man lengviau, kai tiesiog darau tai, kas reikia toliau.
— Žinau. Per pandemiją nepraradau nieko. Esu vienturtė. Mama mirė
prieš dvejus metus. Tėvo nemačiau ir su juo nekalbėjau nuo tada, kai man
buvo aštuoniolika. Bet tai nereiškia, kad nesuprantu, kaip sunku grįžti čia,
rasti visus namiškius mirusius ir daryti tai, kas reikia toliau.
Vėl ėmė tvenktis ašaros, bet Arlisė jas nuvijo.
— Viskas atrodo netikra, viskas. Bet yra tikra.
Saulei nusileidus, jie sudėjo sausus produktus, konservus, šaldytus
produktus į du sniego prikrautus šaldiklius. Apklotai, miegmaišiai,
įvairiausi virtuvės įrankiai, keturi medžiokliniai peiliai, aštuoni pistoletai,
trys šratiniai šautuvai, karabinas AR-15, du graižtviniai šautuvai be Bilio
medžioklinio ir trys skriemuliniai lankai.
 Reičelė prisikrovė dvi pilnas dėžes vaistų ir medicinos priemonių. Dar
vienoje gulėjo įvairiausios baterijos. Jie pririnko drabužių, batų, žiemos
įrangos, sumedžiojo porą radijo stotelių, tarp jų ir vaikišką „auklę“. Freda
pririnko naujagimių ir vaikščioti pradedančių kūdikių daiktų. Jonas su Čaku
iš bakų ištraukė tiek kuro, kad prisipildė savo automobilius ir naujutėlį
„Pathfinder“, kuriuo papildė savo konvojų.
Iškapstė porą žibalinių šildytuvų, pasigamino vakarienę ant Bilio
kelioninės viryklės ir numatė kelią į Pietus.
Auštant viską susikrovė. Čakas važiavo pirmas su Freda, Jono grupė sekė
įkandin. Arlisė, užkišusi už džipo galinio vaizdo veidrodėlio paskutinių
Kalėdų nuotrauką, išriedėjo paskui Joną.
Bilis, paskutinį kartą pažvelgęs į savo namus ir žinią, kurią paliko sūnui,
nuvažiavo paskui ją.

Po savaitės Leina vėl suskaičiavo atsargas ir suprato, kad jos nyksta

greičiau, nei buvo numačiusi. Kadangi gamindavo pati — kartais padedama
Po ar Kimos, — velniškai gerai žinojo, kiek kokių produktų yra ant lentynų,
spintelėse, šaldiklyje. Trūko kelių skardinių sriubos, virtinukų, dviejų
dėžučių makaronų su sūriu — kad ir kaip apgailėtinai atrodė — ir dalies
šaldytų produktų. Stigo ir kelių maišelių bulvių traškučių bei lengvų
užkandžių.
Leina dar kartą pertikrino sąrašą ir įniršusi stovėjo virtuvėje, kai įžengė
Maksas su Edžiu, o prie jos pripuolė Džo snieguota nosimi.
— Mūsų maisto atsargos senka, — pasakė be užuolankų. — Kažkas
laužo susitarimą ir slapčia vagia maistą. Galbūt ne vienas žmogus.
Užuot pasitikslinęs, ar tiesa, Maksas piktai sušnarpštė.
— Galiu tik papildyti, kad propano mažiau, nei turėtų būti. Teks mėginti
atsivežti čia tą sunkvežimį. Liko mažiau nei pusė. Kimos skaičiavimais,
turėtų būti likę daugiau nei pusė.
— Kaip ketinate tai spręsti? — paklausė Edis.
— Sakyčiau, teks atspardyti kažkam užpakalį.
Leina šyptelėjo Maksui.
— Dabar ir aš pridėčiau.
— Kieno užpakalį? — paklausė įėjęs Po, vis dar suprakaitavęs po rytinės
mankštos.
— To, kas vagiliauja maisto atsargas ir švaisto propaną.
 — Propaną? Kiek liko?
— Mažiau nei pusė.
— Bet Kima sakė, kad pusė liks po penkių dienų. Ji niekada neklysta.
Kokių maisto atsargų trūksta?
— Visko po truputį. Šaldytų, konservuotų, sausų produktų, užkandžių
rinkinių.
Po persibraukė delnu per veidą, atsisėdo ant kėdės.
— Aš sakysiu, kad nevogiau, bet visi taip sakys.
— Tu nevogei, — Leina mostelėjo ranka. — Gaminau su tavimi. Mačiau,
kaip rūpestingai sveri produktus, kaip viską žymi inventoriaus sąraše.
— Kima taip pat negalėjo vogti — ir ne todėl, kad ji man patinka. Nes ji
nemėgsta nesąmonių. Ir nėra linkusi sukčiauti.
— Tikrai ne Kima, — pritarė Edis. — Ji visada palieka lėkštėje kąsnelį
Džo. Juk nesielgtum taip, jeigu norėtum vogti. Nes tai ne kas kita, kaip
vagystė.
Leina nužvelgė spinteles, įsprendusi kumščius į šonus.
— Man teks perskaičiuoti porcijas ir valgymų skaičių.
— Pasirūpinsime daugiau maisto atsargų, kai gausime tą sunkvežimį, —
ramino ją Maksas.
— Eisiu su tavimi, — tarė Po. — Tam reikės mažiausiai dviejų žmonių, o
trys būtų dar geriau.
Visi kartu atsisuko į įžengusį virtuvėn Šoną. Jis pakėlė ant nosies akinius.
— Kas?
— Trūksta maisto atsargų ir propano, — paaiškino Po.
— Tikrai? Na, mes valgome ir gyvename, todėl atsargos senka.
Jis nuėjo į sandėliuką ir išėjo su kokakolos stikline.
— Čia mano dalis, nes negeriu nei arbatos, nei kavos.
— Ką dar imi iš ten?
— Kodėl aš? — atšovė jis Po.
— Nes, brolau, iš toli matyti, kad jautiesi kaltas.
— Šūdą matyti. Jeigu kas ir ima kažką, tai greičiausiai tu, kad
nesumažėtų tie sumauti raumenys. Ir žinai, man nereikia nieko vogti iš jūsų
ar kieno kito, čia mano namai, po velnių.
— Kurių tu nebūtum pasiekęs, jeigu ne mes, — priminė jam Po ir
atsistojo priešais — įspūdingo ūgio ir sudėjimo. — Dabar šis namas visų.
Visų maisto atsargos. Ir niekas neims daugiau, nei jam priklauso.
— Atsiknisk.
 Bet Šono akyse blizgėjo ne tik niekinimas. Matydamas tai, jausdamas
augantį Po pyktį, Maksas įsikišo tarp jų.
— Ramiai, — sumurmėjo Po, tada pasisuko į Šoną. — Jeigu nuėjęs į
tavo kambarį rasiu prikaišiota maisto?
— Tu neturi teisės eiti į mano kambarį. Kas, po galais, paskyrė tave šio
prakeikto laivo kapitonu? Esi čia, nes padariau Erikui paslaugą.
— Šmikis, — atsiduso Edis. — Seilius. Ir, galima sakyti, prisipažinai.
— Na ir kas, po velnių? Paėmiau sumautą tortilijų dėžutę. Išalkau.
— Tai blogai, bet dingo daugiau, — įsiterpė Leina. — Trūksta ir kitų
maisto produktų.
— Gerai, vieną vakarą pasidariau sumautų makaronų su sūriu. Negalėjau
užmigti. Paduokite mane į teismą.
— O konservuoti makaronai, troškinys ir sriuba? — paklausė Leina.
— Neėmiau! — už storų stiklų ant blakstienų blizgėjo ašaros. — Nuo
troškinių iš skardinių vemti verčia. Paėmiau „Doritos“, makaronų su sūriu
ir, gerai jau, porą pyragėlių. Viskas. Naktį ima nervas. O kai nervinuosi,
noriu valgyti.
— Kas čia vyksta? — karštas pokalbis atginė į virtuvę Kimą, Erikas su
Alegra atsekė paskui ją.
— Jie čia isterikuoja, kad suvalgiau kelias tortilijas.
— Nes suvalgei daugiau, nei tau priklauso, — pataisė Leina.
— Ką dar darai, kai naktį nerviniesi? — griežtai paklausė Po. — Miegi
įsijungęs šviesas, užkeli šildymą kambaryje?
— Aš skaitau. Gerai, skaitau, bet pasišviesdamas žibintuvėliu. Turiu
skirtą skaityti. O man patinka miegoti vėsiai. Galėtum paklausti, po velnių,
mano kambarioko, jeigu jis būtų likęs gyvas.
Ašaros pratrūko, Šonas sudribo ant kėdės.
— Ei, visi, ramiau, — šypsodamasis Edis išskėtė rankas. — Nieko tokio.
Šonui reikėjo ką nors sukrimsti.
— Jis paėmė daugiau, nei jam priklausė, — Makso tonas pagriežtėjo. —
Daugiau nei buvome visi sutarę. Mes turime galvoti kaip grupė, o ne kaip
atskiri individai. Mums stinga maisto ir dujų, nes kažkas elgiasi egoistiškai.
— Nekaltinkite manęs dėl visko! Neliečiau to šlykštaus troškinio.
— Jėzau, palik jį ramybėje, — Erikas paplojo Šonui per kelį. — Juk ne
pasaulio pabaiga, kai tiek visko nutiko.
Sugniaužęs prie šonų kumščius, Maksas žengė į priekį. Jis pažinojo brolį
ir jautė jo požiūrį.
 — Ir tu vaišinaisi, Erikai?
— O ką, jei ir taip? Išbalsuosi mane iš salos? Kas čia paskelbė tave
karaliumi? Atsiveži šitą tipą — jis netgi nebuvo pakviestas, — su kvailu jo
šunimi. Be jų mums liktų daugiau maisto.
— Tu čia griežtai, biče, — pakomentavo Edis.
Pajutusi, kad sukilo pyktis, Leina prisivertė nusiraminti. Rėkimas,
galvojo ji, kaltinimai, šlykštūs žodžiai problemos neišspręs.
— Mes turėjome visko dviem savaitėms, dabar neturime. Tiesiog taip
paprasta.
— Tai gauk daugiau, — Erikas numojo ranka ją niekindamas. — Tu
viena sukiesi virtuvėje. Gal per daug įsijautei. Kiek mums žinoma, ragauji
maišydama puodą ir sergsti šią virtuvę kaip viršininkė.
Maksas sugniaužė brolio petį.
— Atsargiau.
Nustūmęs jo ranką Erikas užsipuolė brolį. Jo pyktis — ant įsiūčio ribos,
nustėro Leina.
— Ir ką tu man padarysi? — Erikas pakėlė ranką. Iš pirštų galiukų pažiro
mėlynos kibirkštys. — Mėginsi stumdyti mane, kaip visada darydavai?
Pamėgink. Pasižiūrėsim, kas nutiks.
— Kas, po šimts, tau darosi?
— Visi čia susinervinę, — įsiterpė Alegra, griebė Eriką už rankos ir
patraukė. — Einam, Erikai, einam. Mes visi čia uždaryti kraustomės iš
proto. Eikim pasivaikščioti, gerai? Aš labai noriu pakvėpuoti grynu oru.
— Gerai, mažule, — Erikas įsiutęs vis dar žvelgė broliui į akis, kai
Alegra ištempė jį iš virtuvės. — Einam iš čia. Nevykėlių šutvė.
Alegra atsiprašomai dirstelėjo per petį ir patraukė su Eriku į priebutį.
— Bičas kažko pavartojęs, — išpūtė orą Edis. — Norėčiau ir aš
šmaukštelėti.
— Mano tėvai namuose nelaikytų narkotikų. Mes jų neatsivežėme.
— Šonas teisus. Einu išvirsiu arbatos, gerai? — Kima laukė Leinos
sutikimo. — Po kūnas yra šventykla, ir mes jau būtume žinoję, jeigu Erikas
ką nors vartotų. Juk kartu važiavome kelias dienas.
— Čia ne narkotikai tiesiogine žodžio prasme. Čia galia, — paaiškino
Maksas. — Erikas apgirtęs galia. Nepažįstu jo tokio.
— Galbūt, galbūt. Man labai gaila, — pridūrė Kima. — Jis — tavo
brolis, bet faktas tas, kad Šonas susimovė ir dėl to gailisi.
 — Naktį man žiauriai baisu. Girdžiu čia visokių dalykų. Ir kemšu iš
nervų. Nenorėjau susimauti.
— Na, bet susimovei, — rėžė Kima tiesiai, — ir teks už tai atsakyti.
Erikas susimovė, o jeigu taip, Alegra tą žino ir pati tikriausiai prisidėjo. Bet
jam nusispjauti. O čia jau bėda.
— Pasišnekėsiu su Alegra. — Leina pasitrynė kaktą. — Man regis,
galėsiu su ja pasikalbėti. Atrodo, ji moka jį nuraminti, o Erikui reikia
nurimti.
— Jis nesusitvarko su galia, — tyliai ištarė Maksas. — Jis nežino, kaip
tvarkytis, o tai jau antra bėda. Reikės tuo pasirūpinti, bet kol kas imsimės
neatidėliotinų dalykų ir pamėginsime atsivaryti sunkvežimį su propanu. Ir
susirankioti daugiau maisto atsargų.
— Leisk palįsti po dušu... jau moku nusiprausti per devyniasdešimt
sekundžių, — paprašė Po.
— Tu praverstum, — pripažino Maksas, — bet... man būtų ramiau, jeigu
liktumei čia, kol būsime išvažiavę.
Linktelėjęs Po pasisuko į langą.
— Supratau.
— Turiu viršuje pageidavimų sąrašą, — davė ženklą Edžiui Leina,
smukdama iš virtuvės. Ji užlipo iki miegamojo ir uždarė duris.
— Kas nutiko? — paklausė jos Edis.
— Kai kas nutiko. Padarysi man paslaugą? Jeigu pamatysi vaistinę,
mums būtų ne pro šalį daugiau pirmosios pagalbos priemonių ir vaistų.
— Jokių problemų.
— Ir man reikia... reikia nėštumo testo.
Edis juokingai iškėlė rankas ir žengė atatupstas.
— Oho.
— Prašau, nieko nesakyk Maksui. Nenoriu užsiminti, kol neįsitikinsiu
vienaip ar kitaip.
— Oho. Jėga. Gerai jautiesi? Rytais, e, nepykina?
— Ne, kiti dalykai. Maniau, kad mėnesinės vėluoja, nes tiek visko įvyko.
Tik prieš pora dienų pagalvojau apie nėštumą, — kalbėdama ji surado
sąrašą ir padavė Edžiui. — O tada jau ir visa kita pastebėjau. Bet nėštumo
testas labai padėtų, jei pavyks rasti.
— Aišku. Ir laikykis arčiau Po ir Kimos, gerai? Jie patikimi. Plika akimi
matyti. Šonas yra šmikis, bukagalvis. Pats toks esu, tai žinau. E... suprantu,
Erikas yra tavo dieveris, bet kažkas čia ne taip.
 — Nesirūpink. Grįžkite abu namo sveiki.
Kai nusileido apačion išlydėti vyrų, Edžio žodžiai skambėjo Leinos
galvoje. Kažkas čia ne taip.
Tą patį jis pasakė ir apie juodąjį ratą girioje.
 KETURIOLIKTAS SKYRIUS

Kelionė žemyn vingiuotu kalnų keliu vietomis kėlė šiurpą, ir Edis ilgėjosi
dienų, kai visur darbuodavosi sniego valytuvai ir barstydavo druską. Dar
geriau buvo, kai prisnigdavo per porą pėdų, dienų dienas sėdėti varganame
savo butuke, apsinešus klausytis reperio Kid Cudi ar „Pink Floyd“ ir kimšti
„Cheetos“.
Tačiau, kad ir kaip žiūrėsi, jau geriau būtų toliau čiuožęs ir ritęsis šlaitu,
nei slinkęs pro tuos apleistus namus, kurie, spėjo jis, kadaise buvo alpinistų,
stovyklautojų ir saujelės vietinių paslaugų centras.
Edis pastebėjo gana nemažą bakalėjos krautuvę su lokio ir storadūlio
šerno atvaizdais papuošta iškaba, kuri skelbė: STENLIO PARDUOTUVĖ
IR VAISTINĖ. Antra užrašo pusė galbūt reiškė, kad pavyks padaryti
paslaugą Leinai, sužinos, ar tikrai po širdimi ką nešiojasi. Oho, jeigu taip.
Jis pirma paskersavo į Maksą, tada nužvelgė miestelį.
Kitapus dviejų juostų kelio stovėjo rąstinė pirkia su užrašu „Stenlio
apranga“, o šalimais — kita nedidukė, stikline vitrina, „Stenlio gėrimai“.
Rupke, alus! Prašau, tegu ten būna alaus!
— Atrodo, tas Stenlis čia reikšminga persona. Užbėgsiu į gėrimų
krautuvėlę, kai trauksime namo, gal bus likę kokio alaus.
— Neįsižeisiu.
— Išmesiu burnelę pagerbdamas senį Stenlį. Ei, bet ten yra ir daugiau.
„Mamos Bi mėsainiai ir ne tik“. Greičiausiai ji Stenlio mama.
Maksas sustojo priešais krautuvę. Valandėlę sėdėjo, tyrinėjo aplinką.
— Mes čia pirmi ratuoti po praėjusios pūgos, bet matau kažkieno
pėdsakus, tiksliau, kažkas čia lankėsi per paskutines pora dienų.
— Man ta tyla šiurpi, žmogau. Dievaži, nenoriu, kad mane dar kartą
peršautų, — pasakė Edis ir parodė smakru į krautuvę. — Spėju, pirma eisim
ten. Maistas svarbiau už alų.
— Maistas, alus, propanas, — išvardijo Maksas, išlipo ir užsimetė ant
peties šautuvą. — Pasižiūrėkim, ko čia dar liko.
 Nerakintos durys lengvai atsivėrė. Dvi tvarkingos vežimėlių eilės stovėjo
kitapus keturių kasų. Metaliniai krepšiai, sukrauti į piramidę, kantriai laukė
pirkėjų, kuriems prisireikė kokio menkniekio. Maksas laikė uždėjęs ranką
ant ginklo, kai dairėsi po parduotuvę.
Blizgėjo išplautos grindys. Matė daug tuščių lentynų, bet tai, kas liko,
sudėta tvarkingai ir aiškiai.
— Keista, — šalia jo nenustygo Edis. — Atrodo, jie atsidarę ir laukia
klientų, o dabar turėtų privažiuoti tiekėjų sunkvežimis ir papildyti sandėlį.
Na, supranti, lyg viskas būtų kaip visada.
— Stenlis valdo tvirta ranka.
Edis suprunkštė.
— Ką gi, tai reikia apsipirkti, — ir, taip taręs, žvangindamas ištraukė
vieną vežimėlį. — Parinksiu kokio maistelio Džo. Lažinuosi, kad rasiu
„Milk-Bone“ ėdalo šunims.
— Važiuok kairiu taku, aš eisiu dešiniu. Susitiksime viduryje.
Tikrai keista, galvojo Maksas, eidamas pro daržovių skyrių. Neliko nė
lapo salotų, bet kubiliukai tvarkingai išplauti. Nėra nei pieno, nei grietinės
pieno skyriuje, tačiau rado ten sviesto ir sūrių.
Jis prisikrovė į vežimėlį, kas atrodė būtiniausia ir praktiškiausia. Užrašai
ant lentynų rodė, ko trūksta. Visko, kas greitai genda. Jokių šviežių vaisių,
daržovių, bet rado miltų, cukraus, druskos, sodos ir kepimo miltelių,
džiovintų žolelių ir prieskonių.
Konservuoti produktai išrankioti, bet vis tiek aptiko sriubų, pupelių,
pomidorų padažo ir užpilų. Paėmė skardinę konservuotos kiaulienos
„Spam“ išsišiepęs, nes žinojo, kad Leina nusijuoks ją pamačiusi.
Juokas jai labai padėtų.
Jis pasuko prie makaronų ir ryžių skyriaus, bet tada išgirdo Edžio balsą:
— Ei! Kaip sekasi?
Maksas staigiai išsitraukė ginklą, pajuto jo svorį. Jis greitai ir tyliai nuėjo
Edžio balso pusėn.
— Jėga, nes problemų aš neieškau. Koks puikus tavo šuo. Gal jis norėtų
sausainiukų? Kaip tik perku saviškiam.
Maksas išgirdo kimų urzgimą ir nervingą Edžio juoką.
— Ne, gerai tada.
Maksas apėjo lentynų eilę ir pamatė vyro — tiksliau sakant, vaikinuko,
— nugarą su dideliu pilku šunimi pašonėje. Nors atrodė, kad juda be garso,
į jį atsisuko ir berniukas, ir šuva.
 — Tavęs taip pat nebijau.
Penkiolikos, gal šešiolikos, nusprendė Maksas, liesutis, gauruota, žievės
spalvos ševeliūra ir bebaimėmis ryškiai žaliomis akimis.
Kai jo šuo suurzgė dar kartą, vaikinukas uždėjo ranką jam ant galvos.
Maksas instinktyviai įsikišo pistoletą į dėklą.
— Ir nėra ko bijoti, nes mes neketiname nieko skriausti. Mums reikia
maisto atsargų. Neketiname nieko skriausti ar grobti, kas reikalinga kitiems.
— Bet jūs atėjote su ginklais, — pastebėjo berniukas.
— Tiesiog dėl atsargumo, — įsikišo Edis, neleisdamas Maksui kalbėti.
— Mane pašovė vedžiojant šunį.
Vaikinukas atsisuko į Edį.
— Kur?
— O, mes buvome... Tu klausi, kur pataikė? — susiprato jis ir
pabaksnojo pirštu į raktikaulį. — Tik nusičiurškėm su Džo už krūmo,
supranti, grįžtam prie mašinos ir bam! Man būtų kapai, jeigu ne Leina — ji
Makso mergina — ir Maksas, kurie mane sutvarkė. Susiuvo adata ir
rūpinosi, nors manęs beveik nepažinojo.
Jis pasitrynė petį, nes tą ėmė mausti prisiminus skausmą.
— Pasižiūrėkim.
— A?
Edis paklusniai atsisegė striukę, atsagstė marškinius, patraukė į šoną
šiltus apatinius, kad parodytų savo žaizdą.
— Dabar jau neatrodo baisiai, nes Leina vakar išėmė siūlus. Dar vis
skauda šiek tiek. Čia irgi, — jis parodė nykščiu į nugarą. — Nes kulka
perskrodė kiaurai.
Vaikinukas šaltakraujiškai apžiūrėjo žaizdą.
— Gana neblogai gyja. Ar tu ką nors nušovei?
— Ne. Tikiuosi, neteks. Mes, supranti, keliaujame taikiai.
— Kur tavo šuo?
— Džo? Jis... — Edis nutilo, pažvelgė į Maksą. — Ar nieko, jeigu jam
pasakysiu?
— Kol kas su juo nekalbu, — tarė berniukas. — Vėliau pakalbėsiu.
— Gerai, tarkim, Makso brolis turi draugą, kuris turi trobelę miške, todėl
Maksas su Leina ir manimi — ir Džo... mes atvažiavome čia.
— Kas tas draugas?
— Šonas... Velnias, Maksai, neprisimenu jo pavardės.
— Aisleris, — padėjo Maksas.
 — Pažįstu Aislerius. Jie čia apsiperka. Privežėme visko į namą kaip
kasmet.
Akivaizdžiai nutaręs dabar kalbėtis su Maksu, berniukas atsisuko.
— Ar jie ten?
— Jie kalnų nepasiekė, — atsakė Maksas. — Šonui pavyko. Mums
pavyko. Mes aštuoniese.
— Ir Džo, — pridūrė Edis. — Kuo tavo šuo vardu?
— Čia Lupa, — šyptelėjo vaikinukas. — Ir jis mielai sugriauš sausainį.
— Žinoma, — tarė Edis ir pasikrapštęs krepšelyje, atplėšė maišelį. — A,
ar jis nenukąs man rankos?
— Ne, jeigu neįsakysiu.
— Cha cha. Neįsakyk, gerai? Štai, Lupa. Nėra nieko geriau už „Milk-
Bone“?
Lupa tyrinėjo Edį ramiomis gelsvomis akimis, tada atsargiai ištraukė
sausainį iš pirštų.
— Labai gražus šuo. Ar galiu aš... — Edis parodė, kad nori paglostyti.
— Jis pats nuspręs.
Atsargiai Edis ištiesė ranką ir nuleido ant Lupos galvos. Žvėris neurzgė,
todėl Edis atsargiai perbraukė delnu per kailį.
— O, taip. Tu nuostabus žvėris, taip, nuostabus.
— O tavo koks vardas?.. — paklausė Maksas.
Vaikinukas atsakė: „Vardas“ ir daugiau nieko nepridūrė.
— Čia tavo namai?
— Ko gero, dabar taip. Buvo mano dėdės. Jis mirė.
— Užjaučiu.
Dabar vaikinukas patraukė pečiais.
— Jis buvo šikna. Kūlė mane kiekviena proga.
— Tada labiau užjaučiu tave. Mes galime sumokėti bent už dalį
produktų.
— Užrašysiu į Aislerių sąskaitą, — pasakė ir šyptelėjo. — Pinigai
daugiau nė velnio nereiškia.
— Ne, bet mes galime daryti mainus.
— Neturite nieko, ko man reikia. Todėl galite imti, ką norite.
— Nesijauti vienišas?
— Ne. Gerai gyvename.
— Parduotuvė švarutėlė, — pastebėjo Edis.
 — Mes su teta išvalėme ją po... po. Dabar ji irgi mirusi. Padarė, ką
galėjo. Jūs čia atėjote ne naikinti. Nes mes su Lupa nebūtume tokie
draugiški ir neleistume imti, ko širdis geidžia.
— Dėkojame, — atsakė jam Maksas. — Mums reikia dar vieno dalyko
— propano. Ar galėtume paimti sunkvežimį ir nuvažiuoti iki Aislerių namo,
užpildyti generatorių?
Vaikinuko antakiai pranyko užkritusiuose ant kaktos plaukuose.
— Kažin ar pavyks užvažiuoti sunkvežimiu tokiais keliais.
— Mums pavyks, jeigu turėsime kuo.
Berniukas patyrinėjo Maksą ir linktelėjo.
— Gerai. Susikraukite, ką imate, parodysiu.
— Ar nesupyksi, jeigu nubėgsiu per gatvę ir patikrinsiu, ar likę alaus?
— Man jo skonis nepatinka. Jeigu rasite, pasiimkite.
Galvodamas apie berniuką ir tuos, kurie galbūt su juo gyvena, Maksas
paėmė visko mažiau nei būtų paėmęs.
— Galėtum keliauti su mumis, — sukrovęs produktus pasakė jis
vaikinui. — Namas didelis, turime maisto, šilumos, šviesos.
— Ne, man patinka tyla.
Jis patylėjo, paskui tarė:
— Bet puiku, kad pasiūlėte. Nepamiršiu to.
— Jeigu apsigalvosi, žinai, kur mus rasti.
— Žinau, kur gyvenate. Dabar važiuokite iki miestelio galo, tada pirmas
posūkis į kairę. Tikrai pamatysite sumautas „Stenlio dujas ir elektrą“. Už jų
aikštelėje rasite tris sunkvežimius su propanu. Pirmame iš kairės daugiau
kaip pusė užpildyta, galite paimti tą. Tik neišlėkite į orą, — pridūrė jis,
kreivai šyptelėdamas.
— Dėkui.
Edis pasilenkė, dar kartą pataršė Lupai gaurus.
— Pasimatysim, bičiuli, dar susitiksim. Galėtum užlipti pas mus,
pažaistum su Džo. Ačiū, žmogau, — vėl padėkojo.
— Jeigu ko nors prireiks ar atsidursi bėdoje, ateik pas mus, — pasakė
jam Maksas. — Net jeigu užsimanysi šilto maisto. Mano moteris pasiutusiai
gera virėja.
— Užsuksim eidami pro šalį.
Vaikinukas uždėjo delną ant Lupos galvos ir pasitraukė į šalį.
Maksas sėdo prie vairo.
— Nepatinka, kad jį paliekame, — tarė Edis.
 — Negalime priversti jo važiuoti. Bet kitą savaitę nusileisime,
patikrinsime, kaip jis, atvešime karšto maisto ir Leinos duonos — radau
daug mielių.
Jis dirstelėjo į galinio vaizdo veidrodėlį, pamatė berniuką, stovintį kelio
viduryje ir lydintį juos žvilgsniu.
Matė, kaip aplinkui jį sumirga šviesa, galvoje išgirdo aiškų ir ramų balsą.
Aš esu Flinas.
— Jis vardu Flinas.
— A? Iš kur žinai?
— Ką tik man pasakė. Turi elfų kraujo.
— Elfų... Tai jis yra elfas? — atvipusiu žandikauliu Edis apsisuko
pasižiūrėti. — Kaip, na, kaip Vilis Ferelis tame filme?
Su jau pamirštu pasitenkinimu Maksas nusikvatojo.
— Jėzau, Edi, tu manęs niekada nenuvili. Ne, ne kaip jis. Jis yra
stebuklingas, ir nuojauta primygtinai kužda, kad jeigu būtume turėję kokių
nors nelabų minčių, dabar nevažiuotume su produktais ir propanu.
— Tu tik pagalvok! Susipažinau su elfu, po galais. Ką gi, tuomet viskas
bus gerai. Be to, turi didžiulį šunį.
— Ne šunį. Vardas pasako, kas ten toks. Lupa. Vilkas.
— Na, tik nereikia... Juk tu juokauji? — Ir Edis staiga suprato. — Aš
šėriau sausainiais vilką? Glosčiau vilką? Tai nuostabybiška!
— Tai drąsus naujas pasaulis, Edi, — pasakė Maksas ir pasuko už
posūkio. — Tai drąsus naujas prakeiktas pasaulis.

Namie Leina užsiėmė Toskanos viščiuko recepto adaptacija pagal tai, kokių
produktų turėjo po ranka. Kima su Po liko svetainėje, kol ji dirbo, o kadangi
ji atsisakė jų pasiūlymo padėti, abu leido laiką žaisdami žodžių stalo
žaidimą „Scrabble“.
— Treenail? O ne, — nebe pirmą kartą Po bedė pirštu į Kimos sudėtą
žodį. — Kas čia, vinis prakeiktame medyje?
Virptelėjo ilgos blakstienos virš egzotiškų rytietiškų akių.
— Ar čia iššūkis? Vėl?
— Šį kartą blefuoji. Panaudojai visas suknistas septynias raides. Ir dar
sudėtinis žodis? Man tai atrodo nesąmonė.
— Didelis blogas žodynas po nosimi. Mesk man iššūkį. Praleisi ėjimą.
 Po iš tiesų pašoko, pavaikščiojo ir išsklaidė Leinos rūpestį ir pyktį tiek,
kad ji nusijuokė.
— Kiek iššūkių pralošei? — paklausė ji Po.
— Tris, bet... Prakeikimas. Ne, tu tikrai kabini makaronus, žinau. Metu
pirštinę.
— Ir vėl praloši.
Kima paėmė žodyną, pervertė.
— „Treenail“ — viena iš kelių galimų rašybų. Medinis smaigas, kaištis
ar pleištas, skirtas...“
Ji nutilo, neįsižeidė, netgi prajuko, kai Po ištraukė žodyną jai iš rankos.
— Bjaurybė!
Kai Po vėl žnektelėjo ant kėdės, Kima ištraukė septynias raides iš
maišelio, surikiavo jas ir patrynė rankas.
— Gerai, pažiūrėkime.
Žaidimas nutrūko, kai prasivėrė durys į priebutį ir vėl užsivėrė. Po
išsitiesė kėdėje, jo suirzęs veidas surimtėjo ir tapo abejingas.
Įėjo Erikas, vesdamasis Alegrą už rankos.
— Atsipalaiduok, — pasakė pamatęs Po veidą. — Rimtai, — pridūrė, kai
Po iš lėto atsistojo. — Elgiausi kaip šmikis. Absoliutus šmikis. Atsiprašau.
Leina, ypač tavęs, bet ir visų. Jokių pasiteisinimų. Buvau mulkis ir, jeigu
nuo to kam nors geriau, jaučiuosi mulkis.
— Jis tikrai apgailestauja, aš taip pat. Iš dalies tai mano kaltė.
— Netiesa, — Erikas paleido Alegros ranką ir ją apkabino.
— Tikrai. Aš skundžiausi, kad man nuobodu, kad jaučiuosi uždaryta.
Elgiausi kaip kalė. Gadinau Erikui nuotaiką ir jis išsiliejo ant jūsų. O jis...
jis tik paėmė man šiek tiek maisto, kad pralinksmintų. Abu supratome, jog
tai kvaila ir blogai. Daugiau taip nedarysime.
— Galite sumažinti man porcijas, kol išsilygins.
— Man irgi.
— Ne, — Erikas pasilenkęs pabučiavo Alegros plaukus. — Aš paėmiau
maisto, aš padidinau šildymą.
— Aš skundžiausi, kad šalta. Aš... — ji atsiduso, — inkščiau dėl to.
— Aš jį padidinau.
— Gerai, pamirškime.
Leina suprato, kad kalba šaltai, bet nepajėgė kalbėti draugiškiau. Jie
elgėsi kaip savanaudžiai vaikai, vagiantys sausainius iš stiklainio. Lyg
pajutęs tai iš balso tono, Erikas susigūžė.
 — Manau, atsiprašymo neužteks, bet nuo to reikėjo pradėti. Kur Šonas?
Noriu ir jo atsiprašyti.
— Jis viršuje, — tarė Kima nepakeldama akių, kaitaliodama raideles ant
lentos. — Jis labai nusiminęs. Pasiėmė šunį ir užlipo į viršų.
— Gerai, palauksiu, kol nurims. O Maksas su Edžiu?
— Jie išvažiavo maisto produktų ir pamėgins atgabenti dujų.
Ir vėl tas tonas, pagalvojo Leina. Taip kalba pasipiktinusi mama su kvailu
vaiku.
Rodydamas, kaip bjaurisi savimi, Erikas pasitrynė veidą delnais.
— Prakeikimas. Turėjau su jais važiuoti, būčiau padėjęs. Dar vienas
punktas, kur susimoviau. Tu nerimauji. Matau. Galiu nusileisti nuo kalno
pėsčias, įsitikinti, kad viskas gerai.
— Erikai, iki apačios kelios mylios, — tarė Alegra.
— Vos kiek daugiau nei penkios, — ramiai atsakė Po. — Šonas taip sakė.
— Aš nusileisiu. Gal jiems reikės pagalbos.
— Ne. Jie išvažiavę ne taip seniai, — paprieštaravo Leina įpildama vyno
į troškinio puodą. — Galvosim apie tai, jeigu negrįš po valandos.
— Tai duokite man kuo nors užsiimti, — spyrėsi Erikas. — Veiksmai
kalba garsiau už žodžius.
— Tu šiandien turėjai prinešti malkų, — priminė jam Leina, — ir
pakurstyti židinius.
— Gerai. Jau einu. Ir apsiimu šį vakarą išvalyti virtuvę, kad ir kieno eilė.
Jis nuėjo į priemenę. Alegra prikando lūpą ir priėjo prie Leinos, kai lauko
durys atsivėrė ir vėl užsivėrė.
— Erikas tikrai jaučiasi siaubingai. Abu jaučiamės siaubingai.
— Taip ir turi būti. Jeigu Maksas ir Edis neras daugiau maisto atsargų,
man teks mažinti porcijas, bet ir tada maisto užteks daugiausia savaitei.
— Kaip norėčiau viską atstatyti. Deja. Ar galiu tau padėti?
— Ne. Ačiū, — pridūrė Leina.
— Jei kas nors...
Leina nusisuko nuo viryklės ir pažvelgė Alegrai į akis.
— Gali užlipti į viršų ir parnešti viską, ko su Eriku prisikrovėte savo
miegamajame.
— Žinoma, — tarė mergina ir akivaizdžiai nusiminusi išėjo.
— Žinau, kad elgiuosi šiurkščiai, bet...
— Būčiau dar griežtesnė, — nutraukė ją Kima. — Žinau, visi ieškom
būdų, kaip ištverti. Tu gamini, Po stumdo geležis. Aš spardau Po į subinę
prie „Scrabble“.
— Ei.
— Turėjau pasakyti, karštą ir raumeningą subinę. Edis turi Džo, Maksas
planuoja ir skaičiuoja.
— Planuoja ir skaičiuoja? — pakartojo Leina.
— Ką daryti, kada ir kaip daryti. Kas toliau, ko reikės. Štai kodėl jis
vadas. Ir todėl mes džiaugiamės, kad jis vadas. Šonas — žinau, jis
susimovė, — yra nusiminęs dėl savo tėvų, tik nenori to parodyti. Jis bijo,
bet neišsiduoda. Jis skaito, sprendžia galvosūkius ir kemša šlamštmaistį, nes
negali žaisti vaizdo žaidimų. Jeigu galėtų...
— Ką?
— Žinau, kad tai nėra būtina ar praktiška, bet veikia kaip terapija, —
Kima šyptelėjo. — Kaip ir žodžių dėlionė. Jeigu leistume Šonui valandą per
dieną užsikurti savo „Xbox“, galėtume apkarpyti kuro suvartojimą kitur.
Galėtum paklausti Makso...
Tildydama Kimą Leina iškėlė ranką. Negalima vien aukotis, pagalvojo ji.
Reikia ir gyventi.
— Nebūtina visko klausti Makso. Aš pasakysiu jam, kad tam propaną
švaistyti verta.
— Puiku. Gerai. Baigsiu pasakydama, kad mes visi randame savo būdų,
bet Erikas su Alegra dažniausiai elgiasi taip, lyg čia būtų vakarėlis, kuriame
jiems nuobodoka, o mes irgi įgrisome. Todėl jie pageria, daug mylisi,
išsisukinėja nuo savo pareigų ir vėl mylisi.
— Tikrai?
— Ar mylisi? — įsikišo Po ir prunkštelėjo. — Triušiai sužavėti.
— Ne, išsisukinėja nuo pareigų.
— Klausyk, mes ne skundikai, — tarė Kima.
— Kalbėk už save, — Po bedė pirštu į Kimą. — Taip, dažniausiai vienas
iš mūsų padaro už juos darbus, nes neverta aušinti burnos.
— Vakarėlis baigėsi, — paskelbė Leina. — Visi neš naštą, visi laikysis
taisyklių. Ir, po paraliais, neverskite manęs jaustis perekšle.
Alegra grįžo sudrėkusiomis akimis, išraudusiais iš gėdos skruostais. Ji
padėjo praplėštus traškučių, sausainių maišelius, kelis gaiviųjų gėrimų ir
vyno butelius ant spintelių viršaus.
— Gali patikrinti mūsų kambarį. Prisiekiu, tai viskas, bet gali tikrinti.
Leina nieko neatsakė, tik įtraukė produktus į sąrašą.
 — Žinau, kvaila ir savanaudiška. Elgiausi vaikiškai. Atsiprašau. Aš bijau.
Žinau, skundžiausi, kad man nuobodu. Nesuprantu, kaip gali būti nuobodu
ir baisu vienu metu, bet taip jaučiuosi.
— Mes visi bijome, — Kima nesistengė kalbėti atjaučiamai. — O
nuobodulio nusikratome ką nors darydami.
— Tau lengviau... Taip! Jūs stipresni, protingesni ar gabesni. Aš
stengiuosi. Prisiekiu, stengiuosi. Ir ne tik dėl to, suprantate?
Ji prispaudė pirštus prie akių, nusišluostė.
— Man atrodo, aš myliu Eriką, bet jis taip pat mane gąsdina. Jis save
gąsdina. Tai, kas jam darosi, sunkiai pakeliama. Viskas taip greitai ir taip
baugina. Negi nesuprantate?
Leina prisiminė tą akimirką ant Niujorko tilto, tą jėgos pliaukštelėjimą, ir
sušvelnėjo.
— Suprantu. Mes su Maksu galime Erikui padėti.
— Žinau, — Alegra pasisuko į Leiną, pažvelgė taip, lyg šiai būtų aiškūs
visi atsakymai. — Erikas taip pat. Jis... Jis šiek tiek pavydi Maksui ir jaučia
jam apmaudą, bet stengiasi. Ir nuoširdžiai, padedu jam, prisiekiu. Aš moku
jį prajuokinti ar kaip nors kitaip nuleisti garą, suprantate? Tik kartais,
suprantate, kartais suvaldyti per sunku. Prisiekiu, darau viską, kad Erikas
būtų, na, ramus. Žinau, kad imti maistą negerai, bet tai padėjo jam
prasiblaškyti. Ir buvo smagu. Nors gėda prisipažinti, smagu buvo ir man.
Taip sunku susidoroti, viskas taip stipru, man dar niekada neteko... Viską,
kas čia nutiko, nulėmė tai, kas dedasi Erikui ir kaip dėl to jaučiuosi. Viską.
Esu tiesiog įsibaiminusi, bet labai stengiuosi.
Alegra sukūkčiojo ir užsidengė veidą delnais.
— Nejauskite man neapykantos. Galbūt nesu geras žmogus, galbūt
nemoku to, ką jūs visi mokate, bet stengiuosi.
— Gerai. — Leina priėjo prie merginos. — Viskas gerai. Mes visi
stengiamės. Ir niekas nejaučia tau neapykantos.
Šniurkščiodama Alegra apsivijo Leiną ir suspaudė.
— Tu mane ùžknisi, — šį kartą Leina patraukė pečiais, bet balsas
skambėjo maloniai, — bet nejaučiu tau neapykantos. Ko gero.
Kimiai nusijuokusi Alegra atsitraukė ir iškvėpė.
— Ačiū, aš nuoširdžiai. Einu į viršų, nusiraminsiu. Tada nusileisiu
apačion ir padarysiu ką nors, kaip Kima sakė. Nudirbsiu ką nors.
Kai Alegra išėjo, Leina grįžo prie spintelių.
 — Sunku, visiems sunku, — pasakė. — Ko gero, reikėtų protarpiais
palikti vieniems kitus ramybėje.
— Atsiprašymas įskaitytas, — pridūrė Po. — Ir, ko gero, nepagalvojau,
ką reiškia turėti tokią galią, kai vyksta tokie dalykai. Turėtum daugiau apie
tai žinoti.
— Yra kas veikti. Ir tiems, kurie stengiasi, ir tiems, kurie ne.
Erikas įlėkė su glėbių malkų.
— Girdžiu juos. Girdėjau atvažiuojant. Atrodo, važiuoja sunkvežimiu.
Garsas stipresnis nei lengvojo automobilio.
— Ačiū Dievui, — pakeliui stvėrusi striukę Leina išlėkė į lauką.

Edis vairavo visureigį, važiavo pirmas, kad padarytų vėžes ir Maksas galėtų
pravažiuoti sunkvežimiu. Iš degalinės jie pagriebė porą smėlio maišų,
pririšo prie galinio visureigio buferio, kad visureigis ant kelio barstytų
smėlį, padedamas Makso burtų.
Tačiau kelionė buvo sunki.
Jis žinojo, kad Maksas stumia sunkvežimį savo nežemiška galia, bet šis
vos ropojo. Įkalnei statėjant, Edis pats griežė dantimis, lyg stumtų
sunkvežimį, kol smilkiniais ir sprandu ėmė srūti prakaitas.
— Nagi, Maksai, nagi...
Užvažiavęs ant kalvos viršaus, išvydo namą. Švystelėjo viltis, kai pamatė
išlekiant Leiną. Matė, kad ir kiti ją atsiveja.
— Mums pavyks. — Ir tada galinio vaizdo veidrodėlyje pamatė, kaip
sunkvežimis slysteli per jardą atbulas. — Prakeikimas!
Leina sviedė galią kaip grandinę su kabliu, nutaikiusi į sunkvežimį,
kylantį kalnu. Širdis daužėsi, kai ji pajuto, kaip grandinė tvirtai užsiveržia ir
įsitempia. Tada ėmė traukti.
— Padėk, — sviedė ji Erikui. — Tu gali!
— Stengiuosi, — jo veidas išbalo, akys patamsėjo. — Pasiutusiai sunkus.
— Stenkis smarkiau. Trauk!
Dar pėda, dar viena, ir pagaliau ji pajuto, kaip Makso galia susilieja su
jos. Ji sutelkė viską, ką turėjo, į melsvą sunkvežimį su didžiule balta
cisterna, kuriame sėdėjo jos mylimas vyras.
— Jam pavyks! Jis beveik užlipo, — šaukė Po ir bėgo slidinėdamas per
sniegą nukastu takeliu.
— Neatleisk, — pasakė Leina Erikui. — Nepaleisk jo.
 — Laikau jį, — Erikas suspaudė ranka jai petį. — Žiūrėk, žiūrėk, jis jau
viršuje, jis prie generatoriaus.
Pamačiusi, kad Maksas saugus, ji paleido ir nubėgo.
Erikas dirstelėjo į namą, pamatė Alegrą ir pasiuntė jai bučinį. Pastebėjo
Šoną miegamojo lange, energingai jam pamojavo.
Pasiekusi įvažą Leina šoko Maksui į glėbį.
— Tau pavyko!
— Per plauką, — pasakė jis ir vis dar sunkiai alsuodamas nuo pastangų
atsirėmė kakta į mylimosios kaktą. — Tavo prisilietimas padėjo.
— Užvilkti šitą karvę čia buvo kas veikti, — Po smagiai paplojo Maksui
per petį ir suvaidino, kad ploja per Edžio. Kai išvydo džipo gale sukrautas
gėrybes, atvipo žandikaulis. — Ką? Nusiaubėte atsargų sandėlį?
— Parduotuvę.
— Ten buvo viso šito?
— Ilga istorija, — atsakė Edis. Jis šluostėsi nuo veido prakaitą. — Dabar
reikia išsiaiškinti, kaip išpumpuoti dujas iš cisternos į generatorių.
— Maksas išsiaiškins, — atsiprašinėdamas šyptelėjo Erikas. — Jis
sugeba. Atsiprašau, broli. Labai, labai atsiprašau.
— Vėliau apie tai pakalbėsim, — bet, taip taręs, jis uždėjo ranką Erikui
ant peties ir papurtė. — Ir taip, išsiaiškinsime, kaip užpildyti generatorių.
— Aš žinau kaip, — įsiterpė Šonas, slystelėjo ant snieguoto tako ir
plojosi ant užpakalio. Akiniai nulėkė nuo nosies.
Po priėjo, ištiesė ranką ir pastatė jį ant kojų.
— Nevėkšlų nevėkšla.
Šonas šlapiu užpakaliu išspaudė šypsenėlę.
— Aha. Visada sukiodavausi aplinkui, kai atvažiuodavo užpilti dujų.
Man patinka žiūrėti, kaip kas veikia.
— Tai parodyk, žmogau, kaip tai daroma.
Edis atsitraukė, kai Džo fanatiškai uostinėjo jo kelnes ir batus.
— Sunešiu daiktus į namą. Leina, pavažiuosi su manimi? Galėsi viską
apžiūrėti, — tarė jis.
Ji pastebėjo reikšmingą Edžio žvilgsnį, dar kartą spustelėjo Maksui petį ir
įlipo į džipą.
— Užtikote aukso gyslą.
— Aha, tikrai. Ten buvo ir vaistinė. Įsikišau tai, ko prašei, į savo kuprinę.
Nes Maksas būtų stebėjęsis, kam visa tai.
— Ačiū, Edi.
 — Tik palinkėsiu sėkmės, nes nežinau, kokio atsakymo lauki. Priekinėje
išorinėje kišenėje.
— Nusinešiu tavo kuprinę į viršų. Pirma turime viską iškrauti,
inventorizuoti. Kai viską suskaičiuosime, galėsiu eiti į viršų.
— Eik dabar, kol dauguma apačioje. Juk ilgai netruks, ar ne? Turėjau
merginą, kuri manė, kad gal. Nebuvo, bet, žinai, prisimenu, ilgai netruko.
Pasakysiu, kad nuėjai pasiimti kojinių, nes išlėkei basnirčia ir batai sušlapo.
— Gerai. Labai gerai.
Ji užsimetė kuprinę ant peties, išlipo ir prikrovė į ją produktų.
— Buvau basa, — paaiškino Alegra, čiupdama kartoninę dėžę. — Būčiau
greičiau atlėkusi, bet teko apsiauti.
— Ši per sunki. Paimk geriau tuos maišelius. Tu taip pat, Leina, —
nurodė Edis. — Ir nusiauk tuos šlapius batus. Juk nenorime, kad čia kas
nors apsirgtų.
— Gerai. Iškart pradėkite rūšiuoti: konservuotas maistas, sausos atsargos
ir taip toliau. Tuoj grįšiu.
Ji užlėkė laiptais, uždarė duris. Puolė į tualetą, uždarė ir užrakino duris. Ji
jau žinojo, bet norėjo — reikėjo — įsitikinti.
Net žinojo kada, pagalvojo plėšdama testą ir elgdamasi pagal nurodymus.
Tą vakarą grįžo iš darbo, jie gėrė vyno. Tą vakarą prieš tai, kai pasaulis
išprotėjo, kai jie mylėjosi karštai ir nuostabiai. Ir kai pajuto tą laukinį,
nuostabų sprogimą savyje.
Gyvybė, galvojo dabar. Šviesa.
Pažadas ir potencialas.
Ji padėjo lazdelę ant komodos, nusitraukė šlapius batus, kojines, iki kelių
sušlapusius džinsus.
Tada aiktelėjo, kai pagaliukas sumirgėjo, žybtelėjo.
Ji paėmė jį, pakėlė ir pamatė ryškų pliuso ženklą.
Ką pajuto? Baimę, taip, baimę... tiek daug mirties, tiek smurto ir
nežinomybės. Ir abejonę. Ar ji pakankami stipri, ar sugebės? Šoką, nors jau
nujautė.
Ir virš viso to, po visu tuo, įausta į viską, ką jautė?
Džiaugsmą. Po visomis kančiomis ir vargais buvo džiaugsmas.
Laikydama žibantį ženklą vienoje rankoje, kitą priglaudė prie pilvo, prie
to, ką pradėjo ji ir jos mylimas vyras.
Ir pajuto neapsakomą džiaugsmą.
 PENKIOLIKTAS SKYRIUS

Džiaugsmą ji išvydo ir papasakojusi Maksui.

Bet ne iš karto. Pirmiausia reikėjo sureguliuoti ir suskaičiuoti atsargas.
Dar reikėjo baigti ruošti vakarienę. Gavusi visko, ko reikia, Leina išnaudojo
galimybę supažindinti Po — labiausiai besidomintį — su duonos kepimo
procesu.
Ir visą tą laiką glaudė naujieną prie savęs.
Edžiui pasakė ne iš karto, bet kai šis sugavo jos žvilgsnį ir paklausė
akimis, ji nusišypsojo ir paglostė pilvą. Edis atsakė plačia kvaila šypsena.
Gera diena, galvojo ji, kai Po įkišo kepaliukus į krosnį. Ypatinga diena.
Kol Leina šventė slaptą naujieną, Maksas susėdo su Eriku priešais
svetainės židinį. Jie pasidalijo skardinę alaus, kurią Edis paėmė iš gėrimų
parduotuvės.
— Aš rasiu, kaip visiems atsilyginti. Jaučiuosi šūdinai. Žinau, to
nepakanka, bet išpirksiu kaltę.
Nors rytinis pyktis išblėso, nusivylimas liko. Tačiau žvelgdamas į brolį
Maksas matė sąmyšį ir kaltę. Ir priminė sau, kad Erikas jaunas, kad tėvai
lepino jį kaip vėlyvą pagranduką.
— Žinau, kad pasistengsi, bet dar svarbiau yra tavyje auganti galia, ką
darai su ja, kaip valdai. Ji, naujai įgyta, svaigina.
— Aha. Tiesiog... Ji laukinė, brolau. Galbūt šiek tiek pavydėjau, kad turi
kažką, o aš ne. Dabar ir aš turiu, todėl svaigstu. Supranti?
— Tai iš tiesų nestebina. Be to, niekada nestudijavai Amato dogmų,
nepriklausei mazgui ar sąlėkiui.
— Anksčiau galios neturėjau.
— Nežinojai, kad turi, — pataisė Maksas. — Galia visuomet slypėjo
tavyje. Turi tai suvokti, Erikai.
Jis pasilenkė prie jo, pasiryžęs pabrėžti svarbą ir reikšmę.
— Susijaudinti, apsvaigti yra natūralu, ypač kai galia pasireiškia taip
staiga, tačiau turint tokią dovaną reikia tvirtos kaip uola pagarbos ir
atsakomybės. Ir praktikos. Raganų mantra „Nekenk kitam“ yra daugiau nei
filosofija. Tai visa ko pamatas.
— Aišku.
Užsidegimas uždengia gėdą.
— Supratau, Maksai, puikiai supratau.
Didžiausioms abejonėms atslūgus, Maksas linktelėjo.
— Tau tai nauja. Aišku. Tau reikia vadovavimo, mes su Leina tau
padėsime. Nė vienas iš mūsų nežinome, kiek siekia mūsų galios, ir turime
būti visiškai garantuoti, kad sugebame jas valdyti. Ne jos mus.
— Tai kaip šuoras. Na, juk turi pripažinti, — Erikas mostelėjo į
ugniakurą, pašokdindamas liepsnas. — Na, supranti, oho.
— Šuoras, — pritarė Maksas, — bet jeigu netyrinėsi, nepraktikuosi ir
nevaldysi, ugnis gali tapti nevaldoma. Sudeginti namą, sudeginti žmones.
— Jėzau, tai aš dabar padegėjas? — Erikas užvertė akis ir nugėrė alaus.
— Nors kiek pasitikėtum manim.
— Nebūtina tyčia siekti žalos, kad ją padarytum. Mano galia, turėta
anksčiau, buvo silpna ir nuostabi. Dabar ji išaugo, jaučiu šuorą, kaip tu.
Tačiau aš galėjau kurti pamatus daug metų, tyrinėti ir praktikuotis. Ir vis
tiek dar daug ko nežinau, daug ko turiu išmokti. Kodėl šalia tokios tamsos
išsiskleidė tiek daug šviesos? Ar tai jau savaime priežastis?
— Mes užpildome vakuumą, — dabar jau Erikas palinko į priekį
užsidegęs. — Aš daug apie tai mąsčiau. Dievaži, čia nėra kas veikti, todėl
leidau laiką apie tai galvodamas. Mūsų padermė stiprėja, nes virusas
pašalino triukšmą, išankstines nuostatas prieš mus, skaičius.
— Tie skaičiai yra žmonės. Negaliu patikėti ir nepatikėsiu, kad šviesa,
meilė, gyvybė pražydo iš mirties ir kančių.
— Tai viena iš teorijų, — patraukė pečiais Erikas. — Mes viruso
nesukėlėme. Nesukėlėme mirčių, griūties. Atrodo, galia prasiveržė.
— Aš iš pats šiek tiek mąsčiau, — sausai pastebėjo Maksas, — ir man
atrodo, kad taip lyg nustatyta pusiausvyra. Mums atseikėta daugiau arba tai,
ką turėjome, išryškėjo labiau, kad atsvertume tamsą ir mirtį. Padėtume
atkurti, sulipdyti pasaulį su daugiau šviesos. Daugiau gerumo, daugiau
tolerancijos.
— Galima sakyti, tai tas pat.
— Daugiau pasipraktikavęs ir pasimokęs, pamatysi skirtumą.
Erikas paniuręs atsilošė.
— Tai ką, eisiu į mokyklą, o tu būsi mano mokytojas?
 — Vertink tai kaip būdą visiems atsilyginti.
Erikas priverstinai nusišypsojo, netgi kilstelėjo alaus skardinę į Makso
sveikatą.
— Gerai čia mane suvystei. Gerai jau, gerai. Kada pradėsime?
— Jau pradėjome.
Linktelėjęs Erikas tyrinėjo savo gėrimą.
— Elgiausi negerai, nes aš... Kaip tu manai, mama su tėčiu gyvi?
— Tikiuosi, kad gyvi. Tikiuosi, kad yra sveiki ir saugūs.
— Jie gali būti kaip mes. Galėtų.
— Galbūt.
Maksas nepastebėjo nė menkiausios galios kibirkšties juose. Bet, reikia
pripažinti, Erikas irgi nerodė galios.
— Vienas dalykas, kurį žinau — esi mano brolis. Mano šeima ir mes
išvien, — pridūrė.
— Kvailai elgiausi su tavimi šį rytą.
— Pamiršk. Pradedame nuo čia, — brolis uždėjo ranką ant Eriko
plaštakos.
— Gerai.
Leina palaukė, kol Maksas atsities. Eriko klausimas apie tėvus numalšino
jos apmaudo likučius. Juk, šiaip ar taip, Erikas bus jos vaikelio dėdė.
Kraujo giminė.
— Išalkote?
Erikas pašoko.
— Galiu padengti stalą.
— Kima jau padengė, bet, pamenu, žadėjai sutvarkyti po vakarienės.
— Sutarta. Labai apgailestauju, Leina.
— Žinau. Tu geriau pranešk Alegrai, kad vakarienė paruošta. Įžeisti
jausmai sugis valgant kaip grupei, kaip šeimai.
— Tu teisi. Reikia būti komanda, kumščiu. Einu ją pakviesti.
Maksas atsistojo, kai Erikas išlėkė pro duris.
— Tu vis dar širsti ant jo, ir aš tavęs nekaltinu.
— Jau nebe taip. Praeis, jeigu daugiau neiškrės ko nors panašaus.
— Pasirūpinsime, kad neiškrėstų. Jam reikia mokytojo, jis pasirengęs
priimti vadovavimą.
— Gerai. O aš tai jau žinau, kad geresnio mokytojo už tave nerastų.
— Jis nervinsis ir širs, aš tapsiu nekantrus, bet... — Maksas priėjo prie
Leinos. — Taip ir gyvename. Atrodai laiminga.
 — Aš ir esu laiminga. — Tiksliau, sujaudinta, pagalvojo glausdamasi
prie jo, ir šiek tiek išsigandusi. — Ir būsiu dar laimingesnė, jei po
vakarienės skirsime laiko vien tik sau.
— Jau pasiilgau tokio laiko. Galėsime pasivaikščioti.
— Galvojau apie uždarą vakarą savo kambaryje.
— Tikrai? — jis pabučiavo jos kaktą, skruostus, lūpas.
— Taip. Eikim į viršų po vakarienės, Maksai, užsidarykime duris. Likime
tik mudu.
— Tada skubėkim prie stalo, — tarė jis ir prisitraukė mylimąją arčiau,
bučiuodamas ilgai neatitraukė lūpų. — Greičiau.
Nuotaika per vakarienę buvo visai kita nei ryte. Jeigu dar ne viskas buvo
pamiršta, tai jau pakeliui į užmarštį. Apmaudą numalšino geras maistas, Po
pasididžiavimas šviežiai kepta savo duona ir daug maisto atsargų. O Erikas
išties pasistengė. Juokavo su Šonu tol, kol paniuręs vaikino veidas nušvito,
kalbėjo su Po apie malkų skaldymą, pakvietė visus dideliam stalo žaidimų
turnyrui.
— Nuostabi vakarienė, — pasakė jis Leinai. — Dėkui. Ir šlovė duonai,
Po. Aš viską sutvarkau. Kima paruoš turnyro taisykles ir sąlygas. Jos gera
galva.
— Tada mes spėsime su Džo pasivaikščioti. Eime, bičiuli.
Edis paplekšnojo per šlaunį, stodamasis nuo stalo. Džo apsivertė ir
išropojo iš pastalės.
— Mes su Leina pasuojame šį vakarą, — tarė imdamas Leiną už rankos
Maksas. — Reikia sudaryti mokymo planą.
— O, ne! — ištarė Erikas juokdamasis.
— Gerai, — tarė Leina, atsigręždama ant laiptų. — Atrodo, mes visi
pralaužėme ledus. Galbūt sprogimo reikėjo, kad išsivalytų oras, atsirastų
vienybė.
— Jie jauni.
— O mes tokie seni...
Maksas nusijuokė.
— Jaunesni. Galės visą naktį koneveikti vienas kitą žaisdami, kalbėdami
nesąmones ir girdamiesi.
Jis įtraukė Leiną į miegamąjį ir apkabino.
— O mes galėsim išnaudoti tai, — pasakė įsisiurbdamas į lūpas.
— Noriu tau kai ką pasakyti.
 — Galėsime kalbėtis visą naktį. Pasiilgau tavęs, Leina, — tarė Maksas ir
ištraukė segtukus, kuriais ji prisisegdavo kuodą gamindama valgyti. —
Pasiilgau, kai, užtrenkę duris pasauliui, likdavom tik mudu.
Gerai, pirma tai, pagalvojo ji. Taip. Išgrūsti pasaulį už durų, kad liktų tik
meilė.
Maksas uždegė židinį, ji įžiebė žvakes. Ir magijos švytėjimas prisijungė
prie meilės.
Atsistojusi per dvi pėdas, Leina rankos mostu atvertė lovos užtiesalą,
priversdama Maksą nusijuokti.
— Smulkmena, kurią praktikuojuosi.
— Suprantu. Na, aš neatsiliksiu... — jis kilstelėjo rankas ir staiga
nuleido. Jos drabužiai nupleveno prie kojų.
Patenkinta Leina nužvelgė savo kūną.
— Nepanašu į rimto ir blaivaus raganiaus elgesį.
— Tai elgesys vyro, kuris tavęs trokšta. Mano dailioji Leina. Man trūko
laiko tiesiog atsižiūrėti į tave.
— Na, tai naudokis, — ji išskėtė rankas.
Taip, dabar, galvojo ji. Dabar, kai jie apglėbę vienas kitą, kai liečiasi
lūpos. Ji nutraukė jo nertinį, kad galėtų pajusti jo kūną, lieknesnį, nei
anksčiau, labiau įsitempusį. Tiek streso, galvojo ji, tiek darbo ir nerimo.
Ji suteiks jam šį vakarą daugiau nei tai, kur kas daugiau.
Susijaudino, kai Maksas prie jos puolė, kai apsivijo paguldęs ant vėsių
patalų. Jis prispaudė jos delną sau prie širdies, tada sau prie lūpų. Ji
prisitraukė jį arčiau, kad lūpos susitiktų. Palaiminta, galvojo ji, palaiminta,
kad yra taip mylima, kad jaučia tokią meilę širdyje.
Maksas kietesniais, nei ji prisiminė, delnais glostė visą kūną. Jis žinojo,
žinojo, kur ji geidžia būti liečiama, koks spustelėjimas ar brūkštelėjimas
paspartins jos pulsą. Jis žinojo, kur ragauti, kad kraujas ūžtelėtų po oda.
Suglebusi nuo meilės Leina atsidavė jam. Apsvaigusi nuo aistros
pasisuko apiberti bučiniais jo krūtinę. Makso širdis plakė taip smarkiai, taip
gyvybingai. Jos širdis skubėjo prisivyti.
Leina atsivėrė, priėmė jį į save ir suspaudė.
— Šitaip, — sušnibždėjo, — akimirką tik šitaip.
Nejudant, neskubant. Tiesiog kartu, susilieję į vieną. Akimirką matant jo
akis, tą pilką rūką, surakintas su josios. Tada ji išsirietė, pakilo prie jo. Kilo
ir krito kartu, leidosi kartą, kitą, trečią nunešama kartu.
 Leina pagalvojo apie tą naktį prieš daug savaičių kitam pasaulio pakrašty,
kai abu gulėjo susipynę taip kaip dabar, prisisotinę. Kaip joje įsižiebė
šviesa.
Lėtai rusenant židiniui, mirgant žvakėms, Leina šukavo pirštais jo
plaukus. Šiek tiek iškandžioti, šypsojosi iš nevykusio savo bandymo
patrumpinti jam plaukus. Perbraukė pirštais per skruostą, šiurkštų nuo kelių
dienų šerelių.
Kaip viskas pasikeitė, galvojo ji, kaip smarkiai viskas pasikeitė abiem.
O apie svarbiausią permainą jam dar nepasakė.
— Maksai.
Ji apsivertusi atsisėdo ir suprato, kad jis ne tik atsipalaidavęs, bet ir
beveik užsnūdęs. Buvo sunki diena, pilna įtampos, pastangų, streso —
asmeninio, fizinio ir magiško. Pasvarstė, gal palaukti ryto, bet nutarė: ne,
dabar, prieš užgesinant žvakes. Kol jų meilės aktas vis dar kybo ore.
— Maksai, — pašaukė dar kartą. — Turiu tau kai ką pasakyti. Tai svarbu.
— Mmm.
— Labai svarbu.
Jo akys staiga atsimerkė. Jis pasirėmė ant alkūnės.
— Kas? Kas nors nutiko, kol buvau išvažiavęs?
— Nieko blogo, — Leina paėmė jį už rankos, nenuleisdama akių, ir
prispaudė delną sau prie pilvo. — Maksai. Mes turėsime kūdikį.
— A...
Ji matė visus sluoksnius. Sutrikimą, šoką, atsargumą.
— Tu įsitikinusi?
Užuot atsakiusi nuėjo prie komodos, ištraukė nėštumo testą, kur buvo jį
paslėpusi. Jis sužėrėjo jos rankoje. Tada padavė Maksui.
— Štai ką padarėme kartu. Tu. Aš.
Jis žiūrėjo į ženklą, ir Leina matė tai, ko reikėjo labiausiai. Ji matė
džiaugsmą.
— Leina, — jis prisitraukė ją prie savęs, prispaudė veidą tarp krūtų.
Įkvėpė jos, įkvėpė akimirkos stebuklo.
— Vaikelis. Mūsų vaikelis. Kaip tu jautiesi? Ar nepykina? Ar tu...
— Jaučiuosi stipresnė nei kada anksčiau. Nešioju tai, ką sukūrėme mudu.
Mūsų meilę, mūsų šviesą, mūsų magiją. Tu laimingas.
— Neturiu žodžių, — atsakė Maksas. — Žodžiai yra mano amatas, bet
nerandu jų nupasakoti, kaip jaučiuosi, — jis globėjiškai uždėjo delną jai ant
pilvo. — Mūsų.
 — Mūsų, — pakartojo ji, prispausdama jo ranką savąja. — Noriu, kad ši
žinia liktų tarp mūsų. Nenoriu pasakoti kitiems. Na, tiktai Edis žino.
Nenorėjau nieko tau sakyti, kol nebūsiu įsitikinusi, todėl paprašiau jo gauti
testą. Bet nenoriu pasakoti kitiems.
— Kodėl? Tai reikšminga. Tai gražu.
— Mūsų, — pakartojo ji. — Kaip šis vakaras. Tik mūsų. Galbūt iš dalies
dėl paprasčiausio prietaro. Man regis, sakoma, nereikia pasakoti žmonėms,
kol nesibaigė pirmas trimestras. Tik tiek ir žinau apie nėštumą. Dieve.
Ji atsisėdo prie Makso, iškart tuoj atsistojo.
— Ir jokio alkoholio. Nuo stalo. Galbūt todėl tas vynas, kuriuo vaišino
Alegra, bjauriai smirdėjo. Nesvarbu. Dieve! Net negaliu tiesiog paguglinti,
ką daryti ir ko nedaryti, ko laukti. Nervinuosi dėl šito, kad nežinau. Galbūt
elgiuosi savanaudiškai ir davatkiškai, kad niekam nenoriu sakyti.
— Tada ir nesakysime niekam, kol nebūsi pasiruošusi. Ir kol
neišsiaiškinsime... ką reikia daryti.
— Kaip?
— Rasime knygą. Juk turi kur nors būti kokia biblioteka ar knygynas.
Kol kas vadovausimės sveika nuovoka. Ilsėkis, kai reikia ilsėtis, gerai
maitinkis.
— Man regis, turėčiau gerti kažkokius specialius vitaminus.
— Galbūt ir jų gausime, bet moterys ir be vitaminų gimdė kūdikius
tūkstančius metų.
Pusiau juokais, pusiau rimtai Leina griežtai į jį pasižiūrėjo.
— Lengva vyrui kalbėti.
— Na, juk taip, ar ne? — Maksas ištiesė paimti jos rankos. — Aš tavimi
pasirūpinsiu, jumis abiem, prisiekiu. Taip lemta, Leina. Kad tai įvyko, nors
saugojomės. Ir kada įvyko. O šis ženklas, — pridūrė žiūrėdamas į švytintį
testą. — Šis kūdikis lemtas. Mes išmoksime, ko reikės, kad jis ar ji ateitų į
pasaulį, kad tas pasaulis būtų saugus mūsų vaikui.
Leina vėl atsisėdo prie mylimojo.
— Tu visada žinai, kaip mane nuraminti. Suteikti pasitikėjimo savimi. Aš
tikiu tavimi. Jis turėjo gimti. Rasime kaip.
Maksas pasuko jos veidą į save.
— Aš myliu tave. Jau myliu jus abu.
— Maksai. Jaučiuosi taip pat.
Jis suėmė ją už rankų.
 — Aš pasižadu tau, toks koks esu, ką turiu ar ką turėsiu. Saugosiu tave,
ginsiu tave, mylėsiu kiekvieną atodūsį. Būk mano partnere, mano žmona,
mano drauge nuo šios akimirkos.
Jos širdis prisipildė.
— Būsiu. Esu. Aš pasižadu tau, kokia esu, ką turiu ir turėsiu. Aš saugosiu
tave, ginsiu tave, mylėsiu kiekvieną atodūsį. Būk mano partneris, mano
vyras, mano draugas nuo šios akimirkos.
— Būsiu. Esu.
Maksas pabučiavo sunertas abiejų rankas, tada užantspaudavo pažadą,
pabučiuodamas į lūpas.
— Mums užtenka tiek, bet noriu padovanoti tau žiedą. Noriu to simbolio
dėl mūsų.
— Abiejų mūsų, — pasakė ji. — Ratas, simbolis.
— Dėl abiejų mūsų, — patvirtino Maksas ir vėl paguldė Leiną, glostė
žiūrėdamas į veidą. — Nepaklausiau, ar žinai, kiek jau laiko.
— Beveik septynios savaitės.
Ji pastebėjo, kad jis suprato.
— Žinoma. Tai lemta, — sumurmėjo jis, — apkabinęs savo žmoną ir
kūdikį.

Ištisas dvi savaites namie tvyrojo šviesi nuotaika, grupės vienybės

pavyzdys.
Maksas neklydo dėl savęs ir brolio. Kaip ir spėjo, jie ne kartą
susikirsdavo per pamokas ir pratybas, bet Maksas tvirtino, kad brolis daro
pažangą.
Retsykiais kildavo ginčų, normalių ir praeinančių, kaip kiltų bet kuriame
kolektyve.
Kovo pradžioje atlydys patirpino sniegą ir, nors viskas pažliugo, ženklas,
kad vieną dieną sugrįš pavasaris, visus viliojo ilgesniems
pasivaikščiojimams. Po susirado medžioklinį lanką ir kiekvieną dieną po
valandą juo šaudydavo. Leina dažnai matydavo jį pro virtuvės langą,
leidžiantį strėles į išpieštą ant faneros taikinį. Vyrukas vis tobulėjo. Laimė,
jam dar neteko paleisti strėlės į elnią, nerūpestingai išnyrantį iš miško prie
namo.
Šonas su Edžiu rado bendrą kalbą meškeriodami ir žaisdami su „Xbox“.
 Po, grįžęs iš kaimo su Maksu, pranešė, kad Vilko Berniukas, kaip jis
vadino Fliną, nepageidauja prisijungti prie grupės. Maksas perdavė Leinai
vitaminų nėščiosioms, kurių rado vaistinėje.
Pradėjusi skaičiuoti devintą savaitę Leina jautėsi sveika ir stipri. Ji
gamino valgį, praktikavosi su Maksu ir Eriku, ilgai vaikštinėdavo su Maksu
arba Edžiu ir Džo, dalyvavo — ir dažniausiai pralaimėdavo — triskart per
savaitę vykstančiuose žaidimų turnyruose.
Ji žinojo, kad Maksas analizuoja žemėlapius ir maršrutus, ieško
geriausios krypties pavasarį. Nors ji pamažu aprimo, netgi jautėsi
patenkinta keistuose naujuose namuose, suprato, ką mąsto vyras.
Jiems reikia surasti daugiau žmonių ir vietą, kurią galėtų apginti. Ne
tokią, į kurią veda vienas kelias. Netgi surinkus viską, ką pavyktų rasti
kaimelyje, maisto atsargų amžinai neužteks.
— Kam laukti? — per grupės pasitarimą paklausė Alegra. — Kodėl
neišvykstame dabar?
— Nes turime pastogę ir maisto. Turime šviesos ir šilumos, — priminė
jai Maksas. — Juk nenorime iškeliauti viską palikę ir pakliūti į pūgą? Po
mėnesio pūga nebegrės.
— Dar mėnuo, — Alegra prispaudė delnus prie kaktos, papurtė galvą. —
Suprantu, kad inkščiu, bet šūdas. Mes ir taip esame čia amžinai.
Nesutikome kitos sielos, tik tą keistą vaiką kaime. Jeigu mūsų tikslas —
susirasti daugiau žmonių, smarkiai nuo jo atsiliekame.
— O jeigu susitiksime blogų žmonių? — paklausė Kima. — Patys
būdami nepasiruošę?
— Gerai, suprantu, kad koledže dėjosi keisti dalykai ir pakeliui čia, bet
tai buvo seniai, prieš daug savaičių. Kiek žinome, viskas grįžta į vėžes. Ir
vakciną jau turėjo sukurti. Nežinome nieko, nes kiurksome girių glūdumoje.
— Ji teisi, — įsikišo Erikas.
— Aha, ir man atrodo, kad sėdime dėžėje ir nežinome, kas vyksta
pasaulyje, — Šonas pasimuistė kėdėje. — Bet Maksas teisus dėl sniego
kovą, iki balandžio. Dabar atodrėkis, mums panižo padai, bet atlydys ilgai
nesitęs.
— Palauk, jau tapai orų žinovu?
Vaikinas šiek tiek nuraudo dėl Alegros pastabos, bet nesitraukė.
Draugystė su Edžiu sustiprino pasitikėjimą savimi, pagalvojo Leina.
— Ne, bet praleidau čia kur kas daugiau laiko nei jūs. Bet kuris iš jūsų.
Mums velniškai pasisekė, kad čia atvažiavome. Jei palauksime, kur esame,
iki balandžio, turėsime daugiau galimybių ištrūkti kur nors neįklimpę ir
nesušalę, ir sužinoti, kas dedasi pasaulyje.
— Pasakyk visiems, ką man sakei, — paragino Po Kimą. — Nagi, —
mygo jis, kai mergina griežtai į jį pasižiūrėjo. — Reikia paminėti.
— Puiku. Pasakysiu liūdną žinią.
Ji atsilošė kėdėje, pabarbeno pirštais į stalą ir tarė:
— Dar vasarį iš Niujorko girdėjome pranešimą — Edis irgi girdėjo.
Nieko naujo dėl vakcinos, vyriausybė nuėjo velniop, per du milijardus
mirusių.
— Mes nežinome, ar tai tiesa, — ėmė prieštarauti Alegra. — Ar kas nors
tiesa.
— Empiriniai įrodymai patvirtina tą pranešimą. Tai, ką matome savo
akimis. Galime žvelgti optimistiškai ir tikėtis, kad nuo to momento
vakcinos reikalai paspartėjo ir po savaitės ji buvo sukurta. Tada reikia
paleisti masinę gamybą ir išplatinti, nors logistikos sistema suirusi. Bet
likim optimistai, vakcina, sakykim, sukurta, pagaminta ir išplatinta. Tam
reikia laiko, — pabrėžė Kima. — Žmonės krinta kaip musės. Ar ta vakcina
tik suteikia imunitetą, ar ir gydo? Ar pagydys mirštantį? Atsižvelgiant į
tempą, kuriuo užsikrečia imuniteto neturintys, galime realistiškai vertinti,
kad mirs dar milijardas. Ir tai tik optimistinis variantas.
— Išdėstyk jiems pesimistinį variantą, — paragino Po.
— Vakcina taip ir nebus sukurta. Jeigu savo studentų miestelį paimsim
vietoj mastelio, galime spėti, kad mirtingumas yra septyniasdešimt procentų
— o tai yra apie penki milijardai žmonių.
— Nesiruošiu tuo patikėti, — Alegros balsas virpėjo, ji sugriebė Eriko
ranką. — Netikiu tuo.
— Pasirinkim vidurį tarp optimistinio ir pesimistinio scenarijaus, —
Kima stabtelėjo, bet Po vėl paragino ją tęsti. — Netgi vertinant nuosaikiai,
pasaulyje tvyros sumaištis. Tinkamai nepalaidoti lavonai platins kitas ligas.
Panika ir smurtaujantys kvailiai nužudys dar daugiau. Neviltis stums į
savižudybę. Pridėkime dar sugriuvusią infrastruktūrą, sugedusį maistą,
elektros stygių, nepatikimą ryšį. Likti čia užstrigus porai mėnesių atrodys
kaip iškyla.
— Tai ką siūlai? — paklausė Erikas. — Likti čia amžinai, po velnių?
— Ne, negalime likti. Neužteks kuro pratraukti dar žiemą. Neturime
pakankamai priemonių apsiginti, kad išsaugotume tai, ko gali užsigeisti kiti.
Be to, reikia išsiaiškinti situaciją, — pridūrė Kima. — Mums reikia žmonių,
ir tikėkimės, kad tarp išlikusių yra gydytojų, mokslininkų, inžinierių,
dailidžių, suvirintojų, ūkininkų. Vilkimės, kad žmonės vis dar norės gimdyti
vaikus. Turėsime kurti bendruomenes, saugias salas.
— Ar žinote, kiek ginklų vien šioje valstijoje? — tęsė ji. — Mes ne
vieninteliai būsime ginkluoti. Jėzau, pagalvokite apie branduolinius,
bakteriologinius ginklus, kurie gali pakliūti kokiam nors bepročiui į rankas.
Taigi, taip, mums reikia iš čia išvažiuoti, pamėginti kurti gyvenimą iš naujo,
kol kas nors kitas visko nesugadino.
— Man... — Alegra pridėjo ranką prie smilkinio. — Man skauda galvą.
Ar galiu...
Leina atsistojusi nuėjo prie vaistų spintelės.
— Kaip smarkiai nuo vieno iki dešimties?
— Aštuoni. Gal devyni.
— Išgerk dvi, — padavė ji advilo tablečių.
— Ačiū, — padėkojo Alegra ir užgėrė jas vandeniu. — Iš tiesų prastai
jaučiuosi. Einu prigulti.
— Užjaučiu, — tarė Kima, bet Alegra papurtė galvą.
— Ne, — ji dar kartą papurtė galvą. — Ne.
— Ar tikrai manai, kad yra taip blogai? — pasiteiravo Erikas.
— Manau, taip, turime tam pasiruošti.
— Jėzau Kristau, — Erikas užsimerkė ir pratisai iškvėpė. — Lipu į viršų,
pasižiūrėsiu, kaip ji. — Jis pakilo, stabtelėjo, pažvelgė į Maksą. — O kaip
tokie žmonės kaip mes?
— Geri ir blogi, kaip ir visi kiti.
— Aišku.
Edis sėdėjo ir glostė Džo galvą.
— Man regis, kai išsikelsime, turėtume pagalvoti apie Pietus, pradžiai
kokį nors Kentukį. Man tie kraštai pažįstami. Kaip sakė Po, reikia rasti
vietą, kur galėtume medžioti, žvejoti, auginti maistą.
— Mums neblogai sekasi meškerioti.
Edis plačiai nusišypsojo Šonui.
— O, taip, tikrai.
Sukaupusi drąsą Leina pasisuko į Kimą.
— Optimistinis ar pesimistinis variantas? Neišsisukinėk, — pridūrė
pamačiusi, kad Kima kaip tik ketina tai daryti.
— Pesimistinis. Klausyk, ta reporterė nebuvo kvaila. Stebėjau ją visą
savaitę prieš paskutinį reportažą. Ji neišskydo, netgi kai į galvą buvo
įremtas vamzdis, net kai tas tipas nusišovė sau į veidą, sėdėdamas šalia jos.
Pasakė, ką žinojo, kuo tikėjo ir jautė, kad žmonės turi žinoti. Skaičiai tuo
metu, vyriausybės griūtis. Karo meto įstatymai... visa tai, žinant, kad
vakcinos nematyti? Septyniasdešimt procentų, gal net daugiau. Velnias,
jeigu tiek yra žuvusių, sistema žlugusi.
— Aišku.
Jau geriau žinoti, kaip yra, galvojo Leina. Dėl vaikelio.
— Mes visi turime privalumų. Po labai neblogai sekasi šaudyti lanku, —
pasakė ji.
— Mums visiems reikia išmokti naudotis ginklais, — tarė Maksas. —
Turim išmokti apsiginti patys, medžioti ir žvejoti. Gaminti valgyti.
Leina šyptelėjo:
— Galėsiu duoti pamokų. Iškeisiu jas į vairavimo pamokas.
— Aš gera vairuotoja. Niekas nepralenks azijiečio vairuotojo, juodaodi
berniuk, — paerzino Kima.
Po paskersavo į ją.
— Tavo juodoji pusė geba vairuoti. Turim mėnesį visa tai išsiaiškinti.
— O tada į Pietus, — linktelėjo Maksas Edžiui. — Šiltesnis klimatas,
ilgesnis auginimo sezonas.
— Gaminsimės elektrą, vėjo arba vandens elektrą, — pridūrė Kima. —
Pasistatysime šiltnamį — taip pratęsime auginimo sezoną. Turėtume laikyti
daug naminių gyvūnų: karvių, vištų, kiaulių.
— Susikursime sau pasaulį? — paklausė Edis.
Kima patraukė pečiais.
— Nieko kita nelieka.

Leina miegojo prastai, persekiojo košmarai.

Virš galvos, kaip virš to rato, sukosi varnos. Plykstelėjo dar kažkas, dar
tamsiau, kas užtemdė visą dangų. Kartu žybtelėjo kruvinas žaibas, po jo
sugriaudėjo kurtinantis griaustinis.
Ji bėgo, prilaikydama sunkų pilvą ranka, sunkiai šnopuodama, srūdama
krauju ir prakaitu. Kai nebegalėjo bėgti, pasislėpė, susigūžė šešėliuose, kai
tas, kas persekiojo ją, pradundėjo, pralėkė, prasliūkino, prašliaužė.
Kai baigėsi siaubingo sapno naktis, Leina nuėjo raudančia širdimi.
Traukė moteris, apsiginklavusi peiliu ir pistoletu, kurios nepažintų
Niujorke. Žygiavo mylią, dvi, tris, turėdama vienintelį tikslą. Bet kokia
kaina apsaugoti joje augantį vaikelį.
 ŠEŠIOLIKTAS SKYRIUS

Dvi savaites laikas tekėjo planuojant, kuriant maršrutą ir kelis atsarginius

bei mokantis to, ko Leina net neįsivaizdavo. Ji niekada nebuvo laikiusi
ginklo rankoje, o dabar mokėjo šaudyti revolveriu, pusiau automatiniu
ginklu, graižtviniu ir dvivamzdžiu šratiniu šautuvu. Išmoko šaudyti taikliau
— nors dėl to dar reikėjo padirbėti, — bet abejojo, ar kada įveiks įgimtą
pasibjaurėjimą smūgiu, kuris perverdavo nuspaudus gaiduką.
Tas paspaudimas reiškė, kad išlekia kulka, skirta smigti į audinius. Ji visa
širdimi vylėsi, kad niekada neteks taikytis į gyvą padarą ir iš tikro spausti
gaiduko.
Tačiau jau nebekrūptelėdavo kaskart paleidusi šūvį.
Mieliau pati dirbo instruktore: rodė, aiškino, padėjo kitam gaminti
paprastą sriubą, mokė, kaip derinti kelis ingredientus, kad greitai pavyktų
valgomas patiekalas.
Leina mokėsi ir šaudyti iš lanko, nors ji — ir visi kiti — laikė ją šioje
srityje beviltiška. Išmoko pakeisti padangą ir prisipilti degalų, kasdien
išvažiuodavo pasimokyti vairuoti. Tos pamokos buvo mėgstamiausia dienos
dalis — valanda prie vairo vien tik su Maksu. Kitaip sakant, valanda
mokantis to, ko ji tikrai norėjo, ir valanda pasikalbėti apie mažylį.
Pamokas teko atidėti, kai atslinko tirštas ir smarkus sniegas. Jis tirpo
saulėje ir ledėjo nukritus temperatūrai, todėl kelias po sniegu tapo slidus. Jie
barstė takus pelenais iš židinių, kad galėtų vaikščioti.
Leina jautė, kad visi, kaip ir ji, ilgisi pavasario. Ir baiminosi to, kas ateis
su žaluma.
Maksui išvažiavus su Po medžioti būtiniausių atsargų, Leina nutarė
padaryti visą namų inventorizaciją, pasižymėti, ką reikėtų išsivežti. Daug
virtuvės reikmenų: didįjį katilą, keptuvę, skardinių atidarytuvą, kiaurasamtį,
dubenis, grūstuvę ir trintuvę, kurias Maksas parnešė jai iš kitos miško
trobos. Savo peilius, žinoma.
 Jie išsiverstų su vienu mediniu šaukštu, vienu kiaurasamčiu, viena
mentele, bet jeigu, kaip planavo, pasiims antrą mašiną, galės prikrauti
daugiau atsargų ir įrangos.
Pagrindiniu šios dienos tikslu vyrai numatė surasti ir parvairuoti dar
vieną sunkvežimį ar džipą. Tikėdama, kad Maksui pavyks, Leina mintyse
žymėjosi, ką dar pasiims. Kaip tik rašėsi, kokių vaistų ir pirmosios pagalbos
priemonių turi, kai įėjo Kima.
— Kol kas jų daug nereikia, — pastebėjo Leina, — bet nekenktų
papildyti atsargas, kai keliausime. Atėjus pavasariui, galėsiu papildyti
atsargas vaistažolėmis. Bent jau tai moku iš seniau.
— Ir aš apie tai šį tą išmanau. Mano mama buvo holistinio gydymo ir
kinų medicinos propaguotoja, — tai sakydama Kima nuėjo prie lango. —
Klausyk, labai noriu išeiti į lauką, pabūti saulėje. Šiandien šilčiau.
Pritartum? Nenoriu gauti pastabos, kad ignoruoju draugų sistemą.
— Žinoma. Pasivaikščioti nepakenks.
— Šiek tiek atleido, lauke pažliugę, bet...
— Tuoj apsiausiu, — tarė Leina ir, pasidėjusi bloknotą, nuėjo į priebutį.
— Tu gerai jautiesi?
Kima gūžtelėjo, čiupo savo aulinius.
— Nerimstu. Man regis, todėl, kad žinau, jog laikas čia baigiasi. Aišku, ir
iš nuobodulio. Nuprausk ir pakartok12, bet prie rutinos galima priprasti.
Noriu keliauti. Turime iškeliauti, tik...
— Žinau, — pasakė Leina ir, išsirinkusi lengvesnę striukę, kaklą
apsivyniojo šaliku. — Man regis, visi žinome.
— Visą rytą virš manęs pakibęs kažkoks slogutis. Mano asmeninis juodas
debesis.
Kima užsitraukė striukę, užsimaukšlino slidininko kepurėlę ant
pailgėjusių juodmedžio spalvos plaukų ir pridūrė: — Tikriausiai užsikrėčiau
nuo Alegros.
— Nesišaipau iš jos, — pareiškė, kai Leina bakstelėjo alkūne į šoną. —
Ji dirba, kas jai priklauso, ir nustojo inkšti. Bet, Jėzau, — Kima trūktelėjo
duris ir giliai įkvėpė oro išėjusi į lauką, — faktiškai galima matyti juodą jos
debesį.
— Jaučiu iš to, ką mačiau ir ką pasakojo, kad Alegra įpratusi gyventi
kaip privilegijuota. Vienintelis pasiturinčių išsiskyrusių tėvų vaikas, todėl
tikriausiai abiejų lepintas.
 — Aha, tikra princesė. Atleisk, čia jau varau ant jos, nors iki tol beveik
nepažinojau, gal tik buvau susitikusi kokį kartą, kai pradėjo draugauti su
Eriku.
— Ar tu su Eriku...
— Ką? O, ne, — nusijuokus Kimos veidas pralinksmėjo. — Turėjom
bendrų paskaitų, kurį laiką pernai jis susitikinėjo su mano drauge. Geriau
pažinojau Šoną — mes abu pamišę dėl kompiuterių. Išties kartu
išvažiavome visiškai atsitiktinai. Visi kažkaip pasislėpėme teatre, rekvizitų
kambaryje. Po turėjo mašiną, Šonas — namą kalnuose, todėl nutarėme
nešdintis ten. Buvo dar vienas žmogus, mano draugė Ana. Jai nepasisekė.
— Užjaučiu. Nežinojau, kad esi kažko netekusi. Ar buvote artimos?
— Gyvenome viename bendrabučio kambaryje. Tarp mūsų nedaug
bendro, bet sutarėme ir buvome gana artimos. Ana studijavo dramos
magistrantūroje, taip ir atsidūriau tame rekvizitų kambaryje. Ji ten
nusitempė. Ana norėjo likti, kaip nors pergyventi, bet aš įtikinau, kad
turime keliauti su kitais.
— Buvai teisi, kad raginai, Kima. Negalėjote rizikuoti likdamos.
— Žinau ir stengiuosi sau tai priminti. Buvo pirma naktis... Labai nedaug
atsiplėšėme, aplink beprotybė. Radome tuščią namą... ar greičiau pašiūrę.
Ana buvo palūžusi, mes visi tokie buvome. Ryte... radome ją ryte.
Leina nieko nesakė, kol Kima susiėmė, giliai pakvėpavo.
— Ji pasikorė ant medžio šakos. Kilpą suvijo iš paklodės. Ir prie palto
prisegė raštelį: „Jau geriau mirsiu“.
Leina apkabino Kimą per pečius.
— Labai užjaučiu.
— Nežinau, kodėl apie ją tiek daug šiandien galvoju. Tai vis dėl to juodo
debesies. Kur visi kiti? Žinau, kad Maksas su Po išvažiavo ieškoti
automobilio.
Keiti temą, pagalvojo Leina, ir spustelėjo Kimai petį, o paskui nuleido
ranką.
— Man regis, Edis su Šonu išsivedė Džo pasivaikščioti, galbūt nuėjo
pašaudyti iš lanko.
— Šonui į naudą... turiu omenyje, į naudą Edis su Džo. Netgi keistuoliai
prie jo dažniausiai kabinėdavosi arba jį ignoruodavo. Edis elgiasi su juo
taip, lyg Šonas būtų šaunus vyrukas, ir tikriausiai pirmą kartą gyvenime
Šonas priartėjo prie šaunuolių. Jis ne tik atlieka savo ruošos dalį. Jam
turime būti dėkingi už namą. Taip, kartą jis susimovė, bet po to niekada
neperžengė linijos ir labai stengiasi.
— Tikrai, — sutiko Leina. — Kulinarijos pamokas jis vertina kaip
gamtos mokslų, o tai nėra blogai.
Kima pasilenkusi pakėlė ploną rykštelę ir ėmė mojuoti ja eidama.
Nerimastingumas veržėsi iš jos.
— Gana klaiku taip sakyti, bet visas šitas šūdas, sumauta pasaulinė
pandemija, privertusi pereiti į išlikimo režimą, pavertė Šoną vyru.
— Visiems mums išeis į naudą arba palauš.
Merginos sustojusios žiūrėjo, kaip per mišką lekia elnių banda.
— Nerimavau, kad ši situacija, visi tie įvykiai pakenks Makso ir Eriko
santykiams. Vis dar pasitaiko akimirkų, kai pastebiu Eriko nepasitenkinimą,
bet jis susiima ir daro tai, kas reikia, — toliau kalbėjo Leina.
— Maksas lyderis. Visi tai žino. Erikui su tuo sunkiau susitaikyti, bet jis
taip pat pripažįsta.
— Man, o vėliau ir Edžiui, atrodė natūralu, kad vadovauti ėmėsi Maksas.
Likusiems iš jūsų...
Kima šmaukštelėjo vytele, papurtė galvą.
— Klausyk, aš galėjau pasakyti visiems, kad turime taupyti atsargas, eiti
ieškoti daugiau, sugalvoti planą. Ir turėčiau Po savo pusėje. Bet nebūčiau
suvaldžiusi visų. O Erikas juk vadovavo iki tol ir, galima sakyti, turėjo
atsisakyti vado vaidmens, kai jūs su Maksu prisijungėte prie mūsų.
Ji dirstelėjo į Leiną.
— Mes turime atsargų, viskas suorganizuota ir sugalvotas planas, nes jūs
to ėmėtės. Alegra? Ji princesė, o Erikas trokšta būti riteris. Man regis, jiems
tinka. Beje, kur jie?
— Nežinau. Gal liko namuose?
— Nemačiau jų, o ir drabužių, kuriuos paprastai vilki eidami į lauką,
nemačiau.
— Jie tikriausiai taip pat panoro prasivėdinti. Šyla, saulėje gera. Aišku,
dar gali pasnigti, bet vis tiek manau, kad žiema išvaryta iš kiemo.
— Aš noriu vėl matyti, kaip viskas auga, pati auginti, — Kima pakėlė
veidą, įkvėpė. — Pirmas dalykas, kurio imsiuosi, tai žolelių darželis.
Čelsyje auginau prieskonius vazonuose ant palangės. Kaip gaila, kad
nepasiėmiau su savimi.
Jos pasuko atgalios — laikydamosi taisyklės nenuklysti per toli nuo
namo niekam nežinant.
 — Džiaugiuosi, kad pakvietei pasivaikščioti, — tarė Leina. — Net
nesupratau, kaip man pačiai reikėjo oro.
Jos abi atsigręžė, išgirdusios kažką bėgant, slysčiojant. Leina sugriebė
Kimą už rankos, pažvelgusi kairėn. Beveik matyti namas, galvojo ji,
pakankamai arti, kad užuostum dūmus iš paliktų rusenti židinių. Jeigu
reikės bėgti...
Tada tarp medžių pasirodė Džo. Leinai išsyk palengvėjo, ji netgi
nusijuokė iš savo paranojos, bet vėl surimtėjo, kai šuo prisispaudė prie jos
tirtėdamas.
— Kas nutiko, Džo?
Šonas išniro iš krūmų ir kone plojosi veidu į patižusį sniegą, bet jį laiku
sugriebė Edis ir pastatė ant kojų.
— Kas atsitiko? — griežtai paklausė Leina.
— Ten kažkas keista, — Šonas pastūmė aprasojusius nuo alsavimo
akinius ant nosies. — Daugiau nei keista. Reikia grįžti į namą. Reikia
pakviesti Maksą.
— Palauk. Atsikvėpk. Ką matei?
— Gal kuri turite radijo stotelę? — paklausė Edis.
— Ne, mes tik išėjome pasivaikščioti.
Šonas paraudusiu nuo bėgimo veidu, vis dar neatgaudamas kvapo,
grįžtelėjo į tankmę.
— Atnešiu. Susisieksiu su Maksu, jis pasiėmė vieną, pasakysiu, kad
grįžtų. Reikia, kad sugrįžtų namo.
— Ir pronto13, — pridūrė Edis.
Šonas slysčiodamas pasileido nerangiai bėgti.
— Edi! — netekusi kantrybės, vis labiau nerimaudama Leina kalbėjo
griežtai. — Kas čia vyksta?
— Esi mačiusi „Bleiro raganą“? Na, žinai, tą filmą?
— Ne, — atsakė Leina.
— Žinoma, — tuo pačiu metu tarė Kima.
— Man patinka baisūs filmai, — Edis viena ranka ramino šunytį, o pats
žiūrėjo sau per petį. — Bet nenorėčiau tokiame gyventi. Atsimeni, kai ten
buvo prikabinėta ant medžių tų simbolių? — paklausė jis Kimos.
— Taip. Šiurpu.
— Šiurpu, sakai? Tai va, to šūdo čia tiek ir dar truputį. Prikabinėta kaip
pragare. Toliau nuo tako, kuriuo einame, bet Džo ėmė trauktis ton pusėn,
mes pamatėme pėdsakus, tai nuėjome patikrinti. Visi tie simboliai... kaip jie
vadinasi? — jis nupiešė ore ženklą.
— Pentagramos, — pasakė Leina ir jai sugniaužė krūtinę.
— Taip, jos, ir tos sumautos lėlytės irgi. Padarytos iš šakelių, vytelių ir
kitokio mėšlo, aprengtos skuduriukais. Žinau, kad dalis jų — mano
„Grateful Dead“ marškinėlių skutai. „Bleiro ragana“, brangioji, ir tai ne į
gera.
— Turiu pamatyti.
Edis papurtė galvą.
— Ten blogis, Leina. Blogis kaip tas juodas ratas. Jauti tiesiog. Ir sniege
matėme kraujo. Atrodė šviežias. Daug kraujo ir, a, vidurių. O Džo? Jis net
apsimyžo iš baimės. Pats vos nepričiurinau.
— Koks juodas ratas? — pareikalavo paaiškinti Kima.
— Vėliau paaiškinsim. Man reikia, kad parodytum. Jeigu kas nors taip
arti prieina prie namų ir naudoja juodąją magiją, turiu pamatyti ir padaryti
ją nekenksmingą.
— Žinojau, kad taip pasakysi, — pasitrynęs veidą delnais Edis nuleido
rankas. — Tiktai sulaukime Makso, gerai?
— Edi, privalau pamatyti. Tada galėsiu paaiškinti simbolius Maksui ir
surinksime kartu viską, ko reikės kerus padaryti nekenksmingus.
— Gerai, gerai, bet neisime toliau tos vietos, kur Džo primyžo, o aš vos
susilaikiau. Štai ir Šonas.
Vaikinas atlėkė paknopstom raudonu nuo pastangų veidu, sunkiai
alsuodamas.
— Pranešiau, — jis susilenkė ir įsirėmė delnais į kelius. — Atvažiuoja.
Užtruks dešimt penkiolika minučių, bet jau grįžta.
— Gerai, dabar vesk mane atgal ir po dešimties penkiolikos minučių mes
su Maksu sugalvosime, ką reikia daryti.
— Atgal? — pasilenkęs Šonas pakėlė galvą. Jo veidas išbalo. — Ten? Aš
ten negrįšiu. Niekas iš mūsų ten neis. Maksas...
— Makso čia nėra, — pastebėjo Leina.
— Geriau lauksi čia vienas? — paklausė Kima, žengdama į priekį.
— Ne, po galais. — Šonas nusekė paskui Kimą, sukiodamas galvą į šalis.
— Tik nemanau, kad tai geras sumanymas.
— Kaip ir palikti juodosios magijos simbolius, — atkirto Leina. —
Praėjusį mėnesį radome ritualo vietą — tamsią, pavojingą. Ir vėl per arti
namų. Išvalėme ją. Ir dabar tą padarysime, kad ir kas čia būtų.
 — Jūs mums nepasakojote, — supyko Kima.
— Ne, ir, ko gero, suklydome, — tarė Edis ir sustojo, o ji nužvelgė
kairėje sutryptą sniegą. — Vis arčiau namų.
— Taip. Čia sunku patekti: daug krūmų, nulaužtų šakų, akmenų. Mes visi
laikomės išminto tako.
— Jeigu palauktume Makso...
Kima atsisuko į Šoną.
— Leina irgi ragana.
Norėdama baigti diskusijas, Leina pasuko link sutrypto sniego. Nenuėjo
ir dviejų jardų, sustojo. Jautė kažką pulsuojant, kilnojantis, sklindant.
Tamsesnį ir galingesnį nei rate, suprato, kai odą išpylė lipnus šaltas
prakaitas.
Ten buvo pasiūlymas. Čia, apimta baimės, suprato ji, įgyvendinimas.
Leina priglaudė ranką prie pilvo, prie vaikelio, ir galėjo prisiekti, kad
tenai pajuto pulsą. Pulsuojančią šviesą.
Pasikliaudama ja, nuėjo toliau.
Kraujas, mirtis. Seksas. Ji užuodė visa tai, sumaišyta, sumakaluota į
viena.
Tada išvydo. Nuo šakų karo apverstos pentagramos. Trylika prie trylikos
prie trylikos. Raudonas kraujas ant balto sniego, kraujas, nubėgęs ant
akmenų altoriaus, kur kažkas paskersta.
Ir lėlytės: šešios žmonių ir viena, simbolizuojanti keturkojį.
Blogio spaudžiama, gėriui pulsuojant įsčiose, absoliučioje tyloje, kur oras
tapo tirštas, ji suprato.
Ir susikrimto.
Tikrindama, jėga prieš jėgą, pakėlė ranką, prispaudė savo šviesą prie
tamsos, pajuto šoką, kai toji godžiai lyžtelėjo jai delną.
— Reikia grįžti namo, — visiškai ramiai ištarė. — Man reikės tam tikrų
dalykų.
Maksas buvo vienas iš jų.
— Gera mintis! — Šonas žengė žingsnį atgal ir sustingo išgirdęs traškesį.
— Jėzau Kristau, Jėzau Kristau, čia lokys, — pasakė Kima ir drebėdama
ėmė trauktis atatupsta.
— Kažkas jam ne taip, — pareiškė Edis. Jis nusikabino šautuvą nuo
peties, kai Džo nustojo tirtėti ir kimiai suurzgė. Lokys plumpino tampomas
traukulių. Akys tviskėjo nesveika geltona šviesa.
 — Bėgti negalima, — drebančia ranka Šonas sugavo Kimą už rankos. —
Nebėk, nes ims vytis. O jis greitesnis. Tiesiog iš lėto traukimės, leiskim jam
praeiti, bet likime grupėje, kad atrodytume didesni. Čia juodasis lokys, jie
neagresyvūs, bet šitas...
— Šitas nesveikas, — Edis lėtai iškvėpė. — Ar dar kas nors turi ginklą?
— Aš, — Kima pasigraibė pistoleto prie šono.
— Šonas teisus, bėgti nevalia. Mėginkime trauktis. Gražiai ir ramiai, —
pridūrė.
Lokys riaumodamas atsistojo ant užpakalinių kojų.
— Šūdas. Šūdas. Nepadės.
— Jis užkrėstas. Reikia jį užmušti. Nušauk, — įsakė Leina, mesdama į
priekį didelę galią.
Pirmas šūvis pataikė žvėriui į krūtinę. Lokys suriaumojo, parkrito ant
keturių ir puolė.
Nugriaudėjo šūviai — šautuvo, pistoleto. Leina prispaudė delną prie
pilvo, pritraukė to, kas jai buvo duota, ir sviedė dantytą šviesos rutulį.
Lokys suriaumojo, išleido veriantį skausmo riksmą ir suklupo ant
priekinių letenų. Apgailestaudama Leina pamatė, kaip jo akys aptemsta... ne
nuo mirties, dar ne, bet iš baimės.
Ir tada Edis jį pribaigė.
— Atgal į namą, — įsakė Leina. — Visi traukiamės į namą. Gali būti ir
daugiau. — Ji instinktyviai švystelėjo ranka, palikdama simbolius liepsnoti.
— Greičiau.
— Erikas su Alegra, — išspaudė Kima, kai visi bėgo per pažliugusį
sniegą. — Jie gali būti girioje. Reikia juos surasti, grąžinti į namą.
— Čia Eriko ir Alegros darbas. Greičiau, — pakartojo Leina.
Kai jie pasiekė aikštelę aplink namą, rado ant tako stovinčią ir rankomis
susikibusią porelę.
— Sugadinote mūsų siurprizą, — Alegra atmetė plaukus ir nusišypsojo.
— Jūs mus sulaikėte.
Panika nuslydo Leinos nugara. Čia net nereikėjo tikrinti galios, čia ji
trykšte tryško.
Jai reikia Makso. Jiems visiems reikia Makso.
— Nenorėjau girtis, — juokdamasi Alegra padėjo galvą Erikui ant peties.
Gundomas moteriškas gestas, prieštaraujantis šaltam pasitenkinimui veide.
— Buvo smagu stebėti, kaip žaidžiate su niekingais savo talentais, kol mūsų
vis didėjo, tamsėjo, saldėjo. Tai va.
 Ji apvedė pirštu ore ir uždarė juos visus juodos ugnies žiede.
— Mes tiesiog palauksime čia, kol atvažiuos paskutiniai mūsų
linksmosios grupelės nariai.
Leina sulaikė ranka, kai Kima pakėlė pistoletą.
— Kulka nepraeis rato, atšokusi gali mus pačius sužeisti.
— Tu esi tokia protinga. Paaukosime tave paskutinę, — šypsojosi Erikas
mirtinai juoda galia ir piktdžiuga švytinčiu veidu. — Maksą pirmą.
Leina pašiurpo, ją supykino pamačius tą Eriko žvilgsnį ir pasitenkinimą.
— Jis tavo brolis!
— Velniop. — Spragtelėjęs pirštais jis paleido juodos šviesos strėles į
dangų. — Visą gyvenimą Maksas buvo pirmas, o aš turėjau sekti paskui jį ir
amžinai likti antras. Gerasis sūnus, geriausias studentas, reikšmingas
rašytojas. Galia. Dabar aš daug galingesnis už jį. O jis mano, kad gali
skaityti man paskaitas? Mokyti mane? Treniruoti mane?
Erikas ištiesė ranką ir pasiuntė žvilgantį juodą žaibą į pušį miško
pakraštyje. Žaibas perskėlė medį perpus, ir rūkstančios jo dalys nuvirto į
pajuodusį sniegą.
— Jis mano, kad jo minkšta, balta, silpna galia gali prilygti manajai?
— Jis... jis perėjo į juodąją pusę, — pagaliau išlemeno Šonas. — Kaip
Anakinas Skaivokeris.
Kreivai išsišiepęs Erikas pasiuntė juodą liepsnojančią strėlę į ugnies
žiedą.
— Dieve, sumautas moksliukas.
— Erikai, tu ne toks.
Jis kreivai išsišiepęs pasisuko į Leiną, tada pažvelgė sau į ranką. Apie jo
ranką vijosi kažkas juoda, gyvatiška. Kai pakėlė ją, į dangų šovė varnos ir
ėmė sukti ratus.
— Toks. Pagaliau toks, ir turiu viską, kas man visada priklausė. Žmonija
mirė. Stoviu ant pūvančio jos lavono ir tarpstu. Mes tarpstame, — tarė jis,
pasisukdamas į Alegrą. — Mes esame tie, kurie gyvens.
— Klestės ir ims. Ko užsigeisime. Ko panorėsime, — pasakė Alegra ir
palinkusi pasitrynė į Eriką skruostu. — Gal turėtume pasilikti vieną kaip
augintinį?
— Tu nesveikas, žmogau. — Edis čiupo Džo už antkaklio ir prisitraukė
prie savęs. — Tu tikrai nesveikas.
— Galbūt pasiliksim jį, — nutarė Alegra, — o prieš tai iščirškinsim jo
šunį ant iešmo.
 — Nudaigokim vieną dabar. Mūsų herojus ilgai gaišta. Pasismaginkim,
pribaikim vieną dabar. Rinkis, mažule.
— Hmm, — Alegra žengė į priekį, ėmė eiti aplinkui ratą. — Sunku
išsirinkti. Jie visi tokie nuobodūs. Išskyrus ją, — baltaplaukė sustojo
priešais Leiną. — Bet ją reikia pasilikti pabaigai... ją ir tą benkartę, kuri
auga joje. Reikia, kad ji matytų, kaip miršta visi kiti.
— O man tu visad atrodei šiek tiek kvailoka.
Akimirką išmušta iš vėžių Alegra sumirksėjo.
— Ką?
— Ką girdėjai.
Kad ir kas nutiktų, galvojo Leina, ji apsaugos savo kūdikį. Todėl tik
abejingai šyptelėjo:
— Šiek tiek kvaila, inkščianti ir niekam tikusi. Matau, kad tavęs
neįvertinau. Tu iš tiesų esi kvaila, niekam tikusi niurzga. Nežinau, ką
pasakyti apie Eriką, nes sugebėjai pritraukti seksu ir kažkokia abejotina
galia.
— Vyras susileido dėl papų, — pritarė Kima Leinai už nugaros. —
Atleiskite, mielieji, bet čia turim klasikinį pavyzdį.
Alegra atsistojo prasižergusi, vėjyje ėmė plaikstytis jos plaukai.
— Jūs net nenutuokiate, kas aš esu, kiek tas, kas manyje, laukė šios
dienos. Bet jūs sužinosite, kol ištaškysiu tą krutančią jūsų ląstelių masę, jūs
sužinosite! Pamatysite!
Alegra išskėtė rankas, šios virto sparnais, šviesiais kaip jos plaukai,
dantytais, aštriais pakraščiais. Ji pakilo virš jų, apsisuko. Vėjo pagautas nuo
liepsnų pakilo dūmas.
— Štai ir ji! — juokdamasis Erikas pakėlė rankas. Jo sparnai buvo juodi,
blizgantys lyg riebaluoti, tviskantys liepsnoje.
— Kas jie? — išlemeno Šonas. — Kas jie tokie?
— Mirtis. Tamsa. Tuštuma, — sumurmėjo Leina. Ir arogancija,
pagalvojo.
Kol tie sukosi kaip jų varnos, Leina sukaupė tai, ką turėjo, melsdama, jog
to pakaktų.
— Kai pasakysiu bėgti, bėkite. Į namą.
— Mes čia uždaryti, — tarė Šonas.
— Neilgai.
Ji paleido savo šviesą, smogė ja į gaubiančią tamsą. Pralaužė ją.
— Bėkite! — suriko Leina, sutriuškindama užtvarą.
 Tada pasėmė daugiau ir pasiuntė į viršų. Vydamasi kitus išgirdo lyg ant
karštos keptuvės čirškinamos šoninės garsą, skausmo ir pasipiktinimo
riaumojimą.
Iš dangaus pasipylė žaibai, namas virto pragaru. Karštis, sprogimo
smūgis nubloškė Leiną atgal. Nespėjus atsistoti, vienas Alegros sparnas
nugriovė ant žemės. Leina desperatiškai įsikibo į jį ir išsuko, nors dantyti
galai smigo ir draskė rankas. Nepaisydama skausmo, sukaupė galios. Erikas
prišokęs ėmė traukti į save Alegrą, vaduoti.
Edis pastatė Leiną ant kojų.
— Maksas, Maksas su Po. Jie atvažiuoja, reikia bėgti pas juos.
Ji išgirdo šūvius, apsidairė aplinkui; rankomis pasruvo kraujas. Matė,
kaip Kima stojasi, mėgina pakelti nugriuvusį Šoną ir šaudo, šaudo viena
ranka. Siaubas Leiną sukaustė pamačius, kaip tas apsvilęs, sulamdytas
sparnas kerta Kimos pusėn. Kol Leina telkė jėgas ją apginti, Šonas pastūmė
Kimą į šalį, ir aštrūs dantys pervėrė jį: veidą, gerklę, krūtinę, pilvą.
Apsisukusi Alegra pergalingai suriko, kai gyvybė kliūstelėjo iš Šono
kūno.
— Ne, ne, ne, — Kima ropojo per kraują, per raudoną balą. — Šonai!
— Jis miręs, — tarė Edis ir nutempė Kimą į šalį purvinu, ištižusiu
sniegu. Tuo metu pasirodė Maksas.
— Į mašiną. Visi!
Maksas sudėjo rankas virš galvos, stengdamasis sukurti skydą. Sukandęs
dantis prie automobilio stovėjo Po ir pliekė ilgavamzdžiu šautuvu.
— Į mašiną! — pakartojo komandą.
— Tik su tavimi, — balta kaip popierius, tirtanti Leina ištraukė ranką iš
Edžio gniaužto. — Be tavęs niekada. Mes esame stiprūs, Maksai. Kartu
galime kur kas daugiau nei po vieną. Erikas...
— Žinau. Noriu, kad liptum į mašiną.
Prakaitas ritosi jo veidu, kai įsitempęs saugojo savo šeimą.
— Neliksi be manęs, bet mums reikia kuo greičiau dingti, — paragino.
— Kartu važiuosime greičiau.
— Erikas... — Makso rankos virpėjo, raumenys trūkinėjo nuo įtampos,
bet laikė nematomą skydą.
— Pasižiūrėk, ką ji padarė, — Alegra įsikniaubė veidu Erikui į petį. — Ji
nuskriaudė mane, Erikai. Turi už tai sumokėti.
— Ji sumokės. Jie visi sumokės.
— Erikai, liaukis! Kodėl taip elgiesi?
 — Todėl, kad galiu! Todėl, kad tavo taisyklės nebegalioja, — Erikas
svaidė žaibus į skydą. — Nes tavo laikas baigėsi, o mano pagaliau atėjo.
Todėl, jog tai velniškai smagu!
— Tu iškreipei tai, kas tavyje. Tu...
— O, užsičiaupk ir mirk!
Smūgis nubloškė Maksą ant mašinos dangčio sukruvinta nosimi,
spengiančiomis ausimis. Jis pažvelgė broliui į veidą, bet išvydo tik
neapykantą ir godumą.
Maksas apsisprendė.
— Po, prie vairo. Leina, į galą. Ilgai neišlaikysiu.
Jis nuslinko iki keleivio vietos ir įsėdo, nepaleisdamas brolio veido iš
akių. Gale iškėlusi kruvinas rankas sėdėjo Leina, Kima verkė.
— Leina, turi padėti Po. Po, apsisuk, tik greitai. Tiesiog važiuok. Leina,
laikyk mus ant kelio.
Jie niekada nepabėgs nuo to, kas artinasi, pagalvojo Leina. Erikas su
Alegra suvienijo jėgas. Vėjas supurtė mašiną ir aplink ją ėmė trūkinėti
žemė. Ant kalvos užsiliepsnojo namas. Jiems tereikėjo padegti mašiną:
prasibrauti pro Makso skydą ir pasiųsti juodą žaibą į automobilį.
Leina prispaudė vieną sužalotą ranką prie pilvo, melsdamasi už vaikelį, o
kita iškėlusi valdė mašiną, kai Po beprotišku greičiu pasileido nuo kalno.
— Man labai gaila, Maksai, — sumurmėjo ji.
— Man irgi. Dieve, kaip gaila.
Kai praskriejo pro dujų talpyklą, Maksas ten link sviedė skydą ir visą
savo jėgą. Jie susidūrė su Eriko pasiųstais žaibais. Akimirką Leina pamatė
sutrikusį ir išsigandusį Eriko veidą, tada sprogimas spjovė ugnies ir metalo
nuoplaišų kamuolį į orą. Per kurtinantį sprogimą ji išgirdo klyksmus,
siaubingus, siaubingus klyksmus.
— Kai tik galėsi, apsisuk, — Maksas žvelgė tiesiai į priekį. —
Važiuojame į kaimą. Negalime ten palikti Flino ir kitų, kurie su juo. Jeigu
niekšai liks gyvi, puls pirmus, kurie pasimaišys po akimis.
— Ji nužudė Šoną. Jie nužudė Šoną. Jis nustūmė mane šalin, o jie jį
nužudė. Šonas niekada nieko nenuskriaudė, o jį nužudė...
Edis priglaudė prie savęs Kimą. Po staigiai apsisuko ties kalno apačia.
— Tas bičas didvyris. Tikras didvyris, po velnių.
Džo padėjo galvą ant Edžio kelių ir gailiai užkaukė.
— Leina smarkiai kraujuoja, — tarė Po, tvirtai laikydamas rankose vairą.
— Reikia kuo nors sutvarstyti rankas.
 — Ji norėjo užmušti kūdikį. Negalėjau to leisti. Moku sulaikyti
kraujavimą.
Leina sudėjo delnus ir užsimerkė. Atsimerkė pajutusi Makso ranką ant
savųjų.
Jis žvelgė jai tiesiai į akis, jo žvilgsnis buvo sklidinas sielvarto, kaltės ir
neapsakomo liūdesio.
— Tu mus išgelbėjai, — pasakė jam Leina.
— Aš jį praradau. Kaip galėjau žiūrėti į jį ir nematyti, kad jau praradau?
— Tu jį mylėjai.
— Ką mylėjau, mirė, kai iškilo tamsa. Ką mylėjau... pradangino Pražūtis.
Kaip kūdikis? Ar jam viskas gerai?
— Jai gerai. Žinočiau.
— Jai?
— Alegra taip sakė. Atrodė žinanti, o ir aš taip jaučiu.
— Tai turėčiau pasveikinti, — Kima nusibraukė ašaras. — Alegra
labiausiai troško užmušti tave ir kūdikį. Erikas labiausiai geidė Makso
mirties. Likusieji buvom tik pramogai. Mes visi iki vieno būtume negyvi,
jei ne Leina ir Maksas.
— Užjaučiu dėl brolio, žmogau. Bet... — Edis nusišluostė ašaras. —
Liūdna, kad turėjome taip palikti Šoną.
— Jis didvyris, — išsekusi Leina nuleido galvą. — Šviesa jį pasiims.
Žinau... pasiims. Jis neliks vienas. Jis atidavė gyvybė už draugą. Jis neliks
vienas.
— Mes pavėlavome. Turime išmokti veikti greičiau, stipriau. — Maksas
nuleido langą pasižiūrėti atgal. — Kiek jaučiu ir matau, niekas mūsų
neseka. Bet tokių bus ir daugiau. Mums reikia daugiau transporto priemonių
ir atsargų. Ginklų irgi.
— Radom antrą džipą, — pasakė Po, — bet palikom jį, kai Šonas... Kai
jis pranešė radijo ryšiu, viską metėm ir grįžom, kiek galėjom išspausti.
Prakeikimas, — kalbėjo su akyse blizgančiomis ašaromis, įsiūčiu ir
sielvartu. Jis trenkė kumščiu per vairą. — Prakeikimas, — pakartojo.
Kai įvažiavo į kaimelį, ant kelio išėjo Flinas su savo vilku.
Maksas išlipo.
— Mums reikia atsargų, kitos mašinos ir tavęs su visais, kas čia likę —
reikia dingti iš kaimo. Čia gali atslinkti juodosios jėgos.
— Mes čia esame apsaugoti.
— Per menkai. Mano žmona sužeista, — pridūrė Maksas.
 Flino žvilgsnis nukrypo į Leiną, lipančią nuo galinės sėdynės. Jis
nepaleido jos iš akių, kai priėjo ir švelniai suėmė už rankų.
— Gindama ją. Gindama Išrinktąją. Jos sugis, tik turi nusiplauti kraują.
— Nusiplausiu. Prašau, klausykite Makso. Čia nebesaugu.
— Esame pasirengę. Mes tik laukiame, — Flinas pasisuko į vieną, į kitą
pusę.
Iš pastatų ėmė plūsti žmonės, daugiausia vaikai. Kai kurie dar visai maži,
kai kurie paaugliai. Moteris, maždaug jos amžiaus, vyras žilais plaukais,
ryšintis mėsininko prijuoste. Kretanti senutė, pasiramsčiuodama lazdele.
Dvidešimt penki, gal trisdešimt žmonių, sumetė Leina, tyli ir laukia.
Džo, vizgindamas uodega, iššoko iš mašinos ir pribėgo prie Lupos
apsiuostyti. Lupa pastovėjo oriai, tada žaismingai nusileido ant priekinių
letenų, rodydamas, kad yra nusiteikęs pažaisti.
Viena iš jaunesnių mergaičių sukikeno ir suplojo rankomis, kai šuo su
vilku ėmė eiti ristynių.
— Čia moteris, nešiojanti Išrinktąją. Laukimas baigėsi, prasideda kitas
metas. Keliausime su jais.
— Tada prireiks daugiau nei vienos mašinos, — pastebėjo Edis.
Flinas nusišypsojo:
— Turime daugiau nei vieną. Ir vilkiką karvei.
— Jūs turite karvę?
— Kur karvė, ten pienas. Nuvesiu nusiplauti rankų, — pasakė jis Leinai.
— Ačiū.
Žvilgtelėjusi į Maksą, Leina prisiderino prie Flino žingsnio.
— Kaip sužinojai apie kūdikį, apie ją? — paklausė.
Flinas tyliai ir ramiai pažvelgė į moterį.
— Kaip tu nežinojai?

12 „Rinse and Repeat“ — keistokas kompiuterinis žaidimas, kuriame reikia padėti suaugusiam
vyrui nusiprausti duše. Nieko daugiau, tik prausti skirtingas kūno vietas pagal jo pageidavimą.
13 Greitai (it.).
 SEPTYNIOLIKTAS SKYRIUS

Arlisė sėdėjo jaukiame trijų kambarių namo kampelyje ir skausmingai —

tiesiogine prasme — perrašinėjo savo užrašus senovine „Underwood“
spausdinimo mašinėle. Bilis Andersonas atvilko ją iš sendaikčių krautuvėlės
„Senovė“. Mašinėlė buvo didelė, sunki, gremėzdiška, bet su ja galėjo
kasdien išspausdinti vieną ar du puslapius bendruomenės naujienų.
Ji taip ir liko reportere.
Savo veiklą vadino „Naujosios vilties biuleteniu“ ir meldėsi, kad Čakas
atgaivintų internetą.
Mažą baltų plytų namelį su plačia veranda ir siauru galiniu kiemeliu jos
dalijosi su Freda. Čakas gyveno kaimynystėje, pareiškęs pretenziją — kas
galėjo patikėti — į raudonų plytų namo rūsį, o Bilis ir Jonas užėmė du iš
trijų miegamųjų.
Reičelė, Keitė ir kūdikiai gyveno didesniame, dviejų aukštų, kampiniame
name kitapus gatvės. Susigrupavo iš įpročio ir nuojautos, o vieta buvo
patogi dėl to, kad kitapus gatvės stovėjo pradinė mokykla.
Ten Reičelė su Jonu įsteigė savotišką medicinos centrą. Administracinės
patalpos virto priimamaisiais, bendruomenės salė įsikūrė kavinėje, o klasėse
buvo įrengti dienos priežiūros ir švietimo skyriai.
Kol jie keliavo pietų pusėn, Arlisė viską užsirašinėjo. Pūga užklupo prie
pat Vakarų Virdžinijos sienos, dvi paras jie slėpėsi apleistame sodininkystės
centre, kuris atsidavė juodžemiu ir puvėsiais. Ir aprūpino juos sėklomis,
daigais, trąšomis bei įrankiais.
Keliaudami į rytus susitiko pirmąją grupę, kuri prisijungė prie jų: Tarą,
lopšelinukų auklėtoją, dabar tapusią aiškiarege; Maiką, dvylikametį bjauriai
suaugusia lūžusia ranka ir Džesą, šešiolikos. Jie priėmė juos ir vargais
negalais rado pirmosios pagalbos įstaigą, kurioje Reičelė galėjo pergipsuoti
Maikui ranką. Iš ten jie pasiėmė medicinos priemonių, įrangos, sunkvežimį.
Du kartus suko aplinkkeliu, vengdami šūvių. Užtiko ir daugiau žmonių,
traukiančių pėsčiomis, vairuojančių, besislepiančių. Ne visi prisijungė prie
jų, bet dauguma — taip.
Jų grupė, septyniasdešimt aštuoni žmonės, per kovo idas14 atsidūrė
Bestervilio miestelyje Vidžinijoje, kuriame kadaise, jei tikėtum ženklu
(vėliau kažkas purškiamais dažais ištaisė pavadinimą į Vostervilį15), gyveno
aštuoni šimtai trisdešimt du žmonės. Nūnai rado miestelį vaiduoklį, kur
gyventojai atrodė tiesiog išnykę. Nors durys buvo užrakintos ir kelios
krautuvėlės pagrindinėje gatvėje uždarytos, neaptiko jokių vandalizmo ar
plėšimo pėdsakų.
Todėl ir apsistojo. Netgi po septynių savaičių Arlisei nebuvo aišku, kodėl
sustojo tenai. Aplenkė ir daugiau miestelių, gyvenviečių, kaimų ir
priemiesčių. Tačiau sustojo ir dabar jų jau buvo du šimtai šeši asmenys.
Skaičius kiekvieną savaitę kito, kartais net kasdien, nes kai kas
prisijungdavo, kai kas išvažiuodavo.
Jie pervadino miestelį ir iškabino naująjį pavadinimą prie miesto ribų. Ir
Naujoji Viltis tapo namais.
Nors buvo dienų, kai Arlisė pabusdavo fiziškai skausmingai ilgėdamasi
pažįstamo gyvenimo, nepamiršo tunelio siaubo, žvarbaus šalčio. Ir kūnų,
kuriuos rado pakeliui, kūnų namuose, kuriuos užėmė. Todėl rašydavo savo
biuletenius sena „Underwood“ mašinėle ant senovinio stalo, pasukusi į save
įrėmintą paskutinę kalėdinę šeimos nuotrauką.
Šios dienos svarbiausia naujiena ta, kad elektrikas Dreikas Maningas ir
inžinierė Vanda Švarc išsijuosę pluša, idant bendruomenė turėtų elektros.
Pati apsiėmė eiti reporterės, vyriausiosios redaktorės ir leidėjos pareigas,
tad svarstė, ar paminėti naujausių bendruomenės narių iš Vašingtono
teiginius, esą tarp kariuomenės, organizuotų reiderių ir žavėtojų grupuočių
vyksta tikras karas.
Arlisė mąstė, kas svarbiau: visuomenės teisė žinoti ar žmogiška baimė.
Nugalėjo realybė. Paskalos per bendruomenę sklido kaip sviestas ant karšto
skrebučio. Geriau rašyti plikus faktus.
Arlisė pridėjo ir vietinio kolorito: paminėjo, kaip sekasi sodinti Fredos
kūdikį — bendruomenės sodą gražiame, klestinčiame miesto parke;
paskelbė „Pasakų laiką“ visokio amžiaus vaikams; priminė skaitytojams
rastas knygas, kurių nenori patys, sunešti į miestelio biblioteką (anksčiau
buvusį banko skyrių). Ji paskelbė pranešimus apie laisvas savanorių vietas
sodininkauti, dirbti maisto banke, atsargų centre, drabužių mainų
programoje, eiti sargybą, ieškoti atsargų po apylinkes ir prižiūrėti gyvulius.
 Pasiėmusi savo dviejų puslapių biuletenį, Arlisė nueidavo į svetainę.
Nors baldai visada jai kliuvo ir tikriausiai klius kaip amerikietiška
nuobodybė, stebuklus darė Fredos prisilietimas. Pustuzinyje vazelių žydėjo
pavasarinės gėlės, negiliuose dubenyse gulėjo sukrauti šaltinio srovės
nugludinti akmenėliai. Spalvotais skudurėliais, kaspinais, sagomis išpuošti
rėmeliai patys atrodė kaip meno kūrinys. Išgrandytame židinyje jaukumo
teikė sustatytos ir sutemus uždegamos žvakės. Nuo langų į gatvę dingo
bjaurios senos užuolaidos. Jų vietoje Freda pakabino virveles su spalvotais
karoliukais, kurie gaudė saulę ir skleidė mažas vaivorykštes.
Arlisė siekė skleisti informaciją, Freda instinktyviai viską gražino.
Neaišku, kas naudingiau.
Ji išėjo į verandą. Freda prisvilo padėti jai nudažyti dvi senas metalines
kėdes saldžia ir kvaila rožine spalva. Tarp jų ant stalelio stovėjo vazonas su
balta pelargonija. Durų staktą Freda išmargino savo magiškais simboliais.
Verandos laiptelius iš vienos pusės sergėjo porelė rausvų flamingų, iš kitos
— sodo nykštukai. Vėjo varpeliai skimbčiojo papūtus vėjeliui.
Arlisė jautėsi lyg fėjos pasakų namelyje ir buvo čia labai patenkinta.
Gatve traukė pėsti ar dviračius minantys žmonės. Ji daugumą pažinojo iš
veidų, žinojo vardus, galėjo pasakyti, ką kuris sugeba ir kokių trūkumų turi.
Pastebėjo kitapus gatvės „Senovės“ vitriną blizginantį Bilį Andersoną. Jis
perėmė sendaikčių krautuvėlę ir pertvarkė ją. Žmonės pasiimdavo iš ten ko
reikia, dauguma atsilygindavo savo laiku ir įgūdžiais.
Ateis laikas, — ji ir pagrindinė grupė dažnai apie tai kalbėdavosi, — kai
reikės aiškesnės struktūros, taisyklių, netgi įstatymų, o įstatymai reiškia ir
bausmes. Kažkas turės imtis atsakomybės, o jau atsiranda norinčių perimti
valdžią.
Ji nuėjo per gatvę į vienaukštį mokyklos pastatą. Keitė sėdėjo už stalo ir
žindė vieną kūdikį, kitas miegojo nešiojamoje lovelėje, o trečias gugavo
kūdikių sūpynėse. Visos Arlisės žinios apie kūdikius buvo įgytos per kelias
paskutines savaites, stebint linksmą, sveiką ir nepaprastai gražų trejetuką.
— Prisiekiu, jie didesni kaskart, kai pamatau.
— Visi trys nesiskundžia apetitu, — Keitė pakėlė galvą. — Per graži
diena kiurksoti viduje, todėl įsitaisėme čia. — Vėjui pūstelėjus pataisė
svarstį ant registracijos lapų. — Šviežias oras visiems gerai. Ką tik mačiau
Fredą.
Graži diena, pagalvojo Arlisė, ir pasinaudojo proga prisėsti šalia Keitės.
— Maniau, ji sode.
 — Užsuko aplankyti savo mažylės. Naujas „Biuletenis“?
— Aha, ką tik iš tos bjaurios mašinėlės. Jeigu Čakas padarys tą savo
interneto stebuklą, pabučiuosiu jį į lūpas. Ne, po šimts, pažadu bet kokį
seksualinį malonumą, kokį pasirinks.
— Aš irgi pradedu ilgėtis sekso, — atsiduso Keitė. — Galbūt tai
neteisinga? Aš taip mylėjau Tonį, aš...
— Ne. Tai žmogiška.
— Galbūt todėl ilgiuosi, kad pradedu jaustis savo vietoje, bent jau
paskutines porą savaičių. Nebeatsibundu tamsoje kiekvieną naktį
išsigandusi... ramu kiekvieną dieną atsibusti toje pačioje vietoje, turėti tikslą
kiekvieną dieną. Žinau, jog neprisidedu tiek, kiek kiti, bet...
— Tai netiesa. Tu maitini ir augini tris kūdikius.
— Man padeda. Visi padeda.
— Tris kūdikius, Keite, — pakartojo Arlisė. — Tu vykdai gyventojų
surašymą ir telki savanorius. Šiandien supratau, kad nebeprisimenu visų
žmonių vardų. Pažįstu iš veidų, bet vardus painioju. Tu susidorosi. Matau,
kaip moki įkalbėti žmones imtis kokio nors darbo, veiklos. Tau sekasi dirbti
su žmonėmis. Iš prigimties esi bendruomenės organizatorė.
— Sunku atsakyti ar piktintis maitinančia motina. Jei prakalbome apie
žmonių sudominimą, galėtume pasiūlyti užsirašyti į rytinę jogos treniruotę.
Padeda suvaldyti stresą, tu irgi jo per daug patiri. Tik nesakyk, kad neturi
laiko. Mes visi turime.
— Ta moteris keista, Keite.
— Kas čia keisto? Kad penkiasdešimties metų fėja pasivadino
Vaivorykšte? — nusišypsojo Keitė. — Be to, ji gera instruktorė. Pati
apsilankiau poroje užsiėmimų, prisiekiu, kad ji kantri ir nusimananti.
Pamėgink, gerai? Tik vieną kartą. Jeigu nepatiks, daugiau niekada nekibsiu.
— Gerai, gerai. Sakyčiau, nuostabu. O gal neišvengiama, — tarė Arlisė ir
pakeverzojo savo vardą lape. — Tai kiek fėjų turime iš viso?
Keitė įkišo ranką į sauskelnių krepšį ir ištraukė užrašų knygelę. Atsivertė
lenteles.
— Aštuonias, bet neskaičiuoju mažųjų, kurios atlekia ir išlekia. Vakar
vidurnaktį mačiau kelias, kai Dankanas kėlė triukšmą. Po kiemą šoko
liepsnelės. Ir žinai, Arlise, šį rytą palei tvorą žydi gėlės, kurių vakar nebuvo.
Turėsiu paklausti Fredos, kas jos, bet... Galbūt tai dar viena priežastis, kodėl
nebebijau visą laiką.
 Grakščiai, užtikrintu motinos judesiu Keitė perkėlė Dankaną nuo krūties
prie peties.
— Taigi, aštuonios fėjos. Tiksliau, aštuonios, kurios nebijo prisipažinti.
Keturi elfai. Nežinau, kuo jie skiriasi. Dvylika pakliūva į raganų, žynių ir
burtininkų kategoriją. Turime dvidešimt aštuonis, kurie turi kokią nors
kitokią galią. Kaip Jonas. Penki regi pranašiškus sapnus, du keičia pavidalą
— patikrinta ir, patikėk, sukrečia, kai matai. Turime keturis telekinezės
specialistus, alchemiką, du aiškiaregius ir taip toliau.
Kiek daug, suprato Arlisė. Ji jau nebespėjo sekti.
— Bendrai skaičiuojant, daugiau nei dvidešimt procentų bendruomenės
pasižymi kokiomis nors stebuklingomis savybėmis.
— Man regis, gali būti daugiau. Juk yra tokių, kurie neišsiduoda, kurie
bijo. — Ant Keitės peties gurktelėjo Dankanas. — Taip pat yra dalis, tiesa,
nedidelė, magijos nekentėjų.
— Kurtas Rouvas.
— Galėtų būti koalicijos prieš magiją prezidentas. Džiaugiuosi, kad jis
sutiko padirbėti maisto parduotuvėje ir nesitrainioja po miestą.
— Bet ir ten, kiek girdėjau, yra kaip rakštis subinėj.
— Nesuprantu tokių žmonių ir tos šutvės, kuri trinasi apie jį. Reičelė
pasakojo man, kad Jonui teko aiškintis su Donu ir Lu Merseriais, kai jie
priskreto prie Brajerės Gregori.
— Sekiojo?
Brajerė, prisiminė Arlisė, yra tyli, rami moteris, Keitės sąraše įtraukta
prie aiškiaregių.
— Ji negalėjo užmigti, tai išėjo pasivaikščioti. Matyt, Merseriai sėdėjo
verandoje, gėrė alų, gal net ką rimčiau, ir pastebėjo ją. Nusekė iš paskos
tyčiodamiesi, pastojo kelią, elgėsi bjauriai ir įžeidžiai. Laimė, Jonas
pastebėjęs nuėjo daryti tvarkos. Galėjo blogai baigtis — du prieš vieną, —
bet į pagalbą atskubėjo Aronas Kvinsas, elfas, man regis, įsižiūrėjęs
Brajerę. Merseriai pasitraukė. Aronas palydėjo Brajerę namo.
— Nesuprantu jų, — tęsė Keitė. — Prieš porą mėnesių žmonės tiesiog
krito gatvėje. Kiekvienas iš mūsų netekome šeimos, draugų, kaimynų. Čia
susirinkę išlikusieji, bet žmonės, tokie kaip Merseriai, kaip Kurtas Rouvas,
žemina ir apkalba tuos iš mūsų, kurie gali padėti mums visiems išlikti. Ir tik
todėl, kad jie kitokie.
— Turiu teoriją, — atsakė Arlisė. — Svarbios, esminės krizės atskleidžia
mumyse, kas yra geriausia ir kas blogiausia — kartais ir viena, ir kita. O kai
kurių tipų tos kardinalios krizės neveikia. Tai reiškia, kad bet kokiomis
aplinkybėmis mulkiai lieka mulkiais.
— Cha, gera teorija, — tarė Keitė, myluodama sūnų. — Arlise, man
atrodo, Dankanas ir Antonija... jie atrodo kitokie.
— Kodėl taip sakai?
— Jie sapnuoja. Visi kūdikiai sapnuoja... Hana taip pat... bet jie kažkaip
kitaip. Minėjau, kad vakar Dankanas buvo neramus, bet veikiau džiugiai
susijaudinęs. Matyt, ką sapnavo, jam buvo smagu. O vieną naktį praėjusią
savaitę išgirdau Haną verkiant. Ji nutilo man nespėjus nueiti į vaikų
kambarį. Ir Dankanas gulėjo lovelėje šalia jos... atsibudęs. Paprastai guldau
Antoniją ir Haną į vieną lovelę, Dankaną — į kitą, taip buvau padariusi ir
tada. Bet jis gulėjo šalia mergaičių, jie su Antonija tiesiog žiūrėjo į mane ir
šypsojosi. Jis iš vienos Hanos pusės, Antonija — iš kitos. Lyg būtų ją
nuraminę ir užmigdę.
— Kaip miela.
— Tikrai. Jie tokie. Jie ją globoja. Kartais sukeliu dvynius į aptvarėlį,
išeinu kur minutei, o grįžusi randu viduje žaisliuką, kurio neįdėjau. O vakar
vakare, maitindama Dankaną, ėmiau galvoti apie Tonį, kaip būtų mylėjęs
kūdikius, kaip man jo trūksta. Ir Dankanas uždėjo savo rankytę man ant
skruosto. Paglostė. Kai pasižiūrėjau žemyn, jis žvelgė į mane...
Arlisės akys prisipildė ašarų, ir ji pamatė, kaip kūdikis paglosto motinai
skruostą.
— Jis žiūrėjo į mane kaip dabar.
Palenkusi galvą Keitė pabučiavo jį.
— Viskas gerai, mažuti. Viskas yra gerai. Arlise, šie trys kūdikiai —
mano palaima. Jie yra palaiminti. O kai pagalvoju apie tokius žmones kaip
Rouvas ir Merseriai, išsigąstu. Juose tarpsta neapykanta. Ir nereikia būti
stebuklingai, kad matytum, suprastum. Jie nekenčia visų, kurie yra kitokie.
— Ir bijo. Nekenčia visų, kurių bijo ir nesupranta. Bet mūsų daugiau,
Keite, nei jų. Mes apsaugosime vieni kitus, kaip Jonas apsaugojo Brajerę.
Mes šį tą kuriame Naujojoje Viltyje. Dar nežinau, kas tai, po galais, bet tai
mūsų. Ir mes išlaikysime.
— Einu atspausdinti biuletenio, aplankysiu Reičelę. Ir, manau, vėliau
išleisime papildomą „Biuletenio“ numerį. Redakcijos nuomonę. Apie
mulkius.
Dabar Keitė nusijuokė.
— Tai tu parašysi?
 — Taip, po galais.
Arlisė pasuko į mokyklą, žengė į šviesą, keistą kaip penkiasdešimtmetė
fėja. Magiška šviesa spindėjo kaip auksas. Prismeigusi „Biuletenį“ prie
kamštinės lentos, peržvelgė kitus skelbimus. Pasiūlymai vieną paslaugą
keisti į kitą arba į fizinį daiktą. Ieškantys susidomėjusių knygų klubu,
nėrimo rateliu, softbolu.
Žmonės ieško žmonių, pagalvojo ji. Dėl to jie ir kuria savo bendruomenę,
nepaisydami saujelės silpnapročių, kurie neįžiūri toliau dėl savo bukumo.
Ji pasuko kabinetų link. Pro stiklo langą matė virš stalo užsikniaubusius
Reičelę ir Joną.
Ar Reičelė mato, kaip jis į ją žvelgia, svarstė Arlisė. Ar nejaučia? Tas
vyras akivaizdžiai įsimylėjęs, ir netgi Arlisė, kuri laikė save akla ir abejinga
tokiems dalykams, įžiūrėjo tai per mylią.
Ji pastukseno krumpliais durų staktą.
— Arlise, — Reičelė nuleido pieštuką, atsitiesė. — Naujas „Biuletenis“?
— Ką tik paskelbtas. Šį vakarą turėsime papildomą numerį. Apie
fanatizmą ir susitaikymą. Apie tinkamą elgesį ir kvailystes. Mano redaktorė
leido vartoti šiurkščią kalbą. Girdėjau apie Brajerę ir Merserius. Jai
pasisekė, Jonai, kad buvai netoliese.
Vyras patraukė pečiais.
— Aš įsitikinęs, kad būčiau suspardytas, jeigu ne pasirodęs Aronas.
Merseriai buvo girti ir tokie agresyvūs, kad būtų davę valią savo pykčiui.
— Statau už tave, — tarė Reičelė. — Kai surašysi viską, nesirinkdama
žodžių, gali kilti pasipiktinimas, tačiau iškelti tą skaudulį į viešumą, atverti
jį gali būti geriau, nei leisti toliau pūliuoti.
— Vien žodžių gali neužtekti, — pridūrė Jonas, atsistojo ir nustūmė savo
kėdę aplink stalą Arlisei. — Sėskis, — pakvietė, o pats pasilenkė virš stalo.
— Man atrodo, turime sušaukti susirinkimą, rimtą susirinkimą. Tu, Reičelė,
Keitė, Čakas, Fredas, Bilis. Dar įtraukčiau Loidą Stensoną, Karlą Beiker.
— Loidas teisininkas, o Karla buvo šerifo padėjėja, — paaiškino Reičelė.
— Loidas, nerandu geresnio žodžio, yra gyvūnų užkalbėtojas, taigi bus trys,
su Jonu, iš žavėtojų pusės, ir visų geros galvos.
— Būtina aptarti oficialius įstatymus, taisykles, pasekmes, — tęsė Jonas.
— Reikia surašyti bendruomenės konstituciją. Kai surašysime, pristatysime
ją visai bendruomenei. Žmonės įsikuria miestelyje, tai gerai. Daugiau
mažiau dirbame išvien, bet tas nutikimas su Brajere — ne pirma problema
ir tikrai ne paskutinė.
 — Mes visi vienaip ar kitaip ginkluoti, — pridūrė Reičelė. — Kas nutiks,
jeigu — tokia jau žmonių prigimtis — kas nors ką nors nušaus, o ne sumuš?
Kas, jeigu Merseriai būtų nuskriaudę Brajerę? Reikia išsiaiškinti, kol taip
nenutiko.
— Pritariu.
Ar ką tik pati nesvarstė, jog reikia sukurti formalią struktūrą, pagalvojo
Arlisė ir kalbėjo toliau:
— Kai kam taisyklės ir pasekmės už jų nesilaikymą nepatiks, todėl
turime sukurti paprastas ir aiškias. O jei jau turėsime įstatymus, reikės
asmenų, kurie prižiūrės, kad šie būtų vykdomi.
— Tikiuosi, kad Karla to imsis, — pasakė Jonas. — Ji turi patirties, yra
tvirta. Galbūt galėsime paprašyti su ja dirbti Bilį Andersoną.
— Bilį?
— Jis irgi kietas, žmonės jį mėgsta ir gerbia. Nesu įsitikinęs, kad apsiims,
bet reikia daugiau žmonių, Karlos nepakaks. Bet kokiu atveju galėtume
pradėti nuo jų. Kol kas komitetams, — manau, galėtume juos taip vadinti,
— vadovauja savanoriai ir jie keičiasi.
— Reikia įkurti formalesnę struktūrą, — Reičelė pabeldė pieštuku į stalą.
— Kadangi šiandien pacientų neturiu, mes su Jonu mėginame suderinti
susirinkimo darbotvarkę. Iki šiol daugiausia dėmesio skyrėme maistui,
būstui, saugumui, sveikatos apsaugai, atsargoms. Dabar reikia sistemos.
Arlisė linktelėjo.
— Su sistema ateina įstatymai, papročiai, valdžios grandinė, pasekmės. Ir
informacija.
— Viskas iš eilės, — atsakė jai Reičelė. — Mums reikės siųsti žvalgų
būrius. Kol kas atrodo, kad daugiau nieko pasaulyje neliko, bet žmonės vis
vien pamažu renkasi, todėl žinome, kad nesame vieni. Reikia žinoti, kas
vyksta. Galbūt Čakui pavyks atgaivinti ryšį, tik nežinome, su kuo teks
bendrauti ir kuo rizikuojame, susisiekę su netinkamais žmonėmis.
— Žmonių prigimtis nepasikeitė, — sumurmėjo Arlisė. — Ir žavėtojų
taip pat. Tai, kad sugebi daugiau, automatiškai neapsaugo nuo noro
smurtauti. Tik prideda naują sluoksnį. Ką, po velnių, darysime, jeigu
įstatymą sulaužys kuris nors iš jų?
— Geriau iš karto išsiaiškinti.
Arlisė pažvelgė į Joną, atsiduso.
— Gerai.
— Tai pas mane? Turime vietos, Keitė galės suguldyti vaikus į lovelę.
 Reičelė dirstelėjo į Joną.
— Šį vakarą?
— Kuo anksčiau, tuo geriau.
— Pranešiu Fredai, — tarė Arlisė ir pakilo. — Einu pasikalbėti su Biliu ir
Čaku. Keitė lauke. Papasakosiu eidama pro šalį. Tai, sakykim, devintą?
— Tinka. Karla dirba bendruomenės sode, — pasakė Jonas, susibruko
rankas į kišenes ir pažvelgė į Reičelę. — Kadangi nutarėme, gal nori paėjėti
iki jos pasikalbėti? Kitus irgi sukviesime.
— Žinoma. Tik pasiimsiu radijo stotelę.
Reičelė ištraukė ryšio komplektą iš stalo stalčiaus, padėjo vieną ant stalo
prie skelbimo, kad gydytoja išėjusi, bet pasiekiama, o antrą prisikabino sau
prie diržo.
Jie kartu nuėjo ten, kur Keitė mainė Hanai sauskelnes, o dvyniai gulėjo
ant apkloto klykaudami, mosikuodami rankytėmis, spardydamiesi.
— Elgiasi taip, lyg būčiau sumaitinusi po svarą šokolado, — Keitė
juokdamasi pakėlė Haną prie savęs.
Jonas uždėjo ranką Reičelei ant peties.
— Ar girdi?
— Ką girdžiu?.. Dabar jau girdžiu, — atsakė, kai ausis pasiekė artėjančių
variklių burzgimas. — Kažkas atvažiuoja.
— Ir ne vienas.
Jonas priėjo prie šaligatvio. Matė, kad ir kiti žmonės žiūri, eina iš namų,
iš kitų pastatų. Prisidengęs akis delnu nuo ryškios saulės, jis įdėmiai žvelgė
į kelią.
— Jergutėliau.
Reičelė išsitraukė savo pypsintį radijo telefoną ir pakėlė kūdikį
atsiliepdama.
— Sargybinis juos praleido, — šūktelėjo ji Jonui ir priėjo prie jo.
— Nežinau, ar turėjo kitą išeitį. Atrodo, ne mažiau penkiasdešimties
automobilių, sunkvežimių. Ir prakeiktas mokyklinis autobusas.
Keitė su abiem kūdikiais ant rankų ir Arlisė priėjo prie šaligatvio. Taip
visi kartu stebėjo, kaip Maksas atveda savo grupę į Naująją Viltį.

14 Sen. Romos kalendoriaus datos — 13, 15 diena.

15 Best — angl. geriausias, worst — blogiausias.
 AŠTUONIOLIKTAS SKYRIUS

Atsargiai ir susidomėjusi Arlisė tyrinėjo vyrą, lipantį iš pirmosios

mašinos. Aukštas, lieknas, apsirengęs džinsais ir juodais marškinėliais,
juodi plaukai nelygiomis sruogomis krenta ant apykaklės, auliniai batai
numinti ir subraižyti. Jis pasirodė tvirtas ir dailus, nugairintas kaip daug
dienų, gal net savaičių keliavęs žmogus.
Jį gaubia pasitikėjimo savimi ir galios aura, pagalvojo ji. Vyras viena
ranka nusiėmė akinius nuo saulės, kitą iškėlė duodamas ženklą palaukti.
Atriedėjo daugiau automobilių ir sunkvežimių, tikrai daugiau nei
penkiasdešimt, kaip nusprendė Jonas. Dalis tempė, kaip rodėsi, priekabas
arkliams vežti.
Vyras įdėmiai nužvelgė gatvę, žmones, tarsi vertindamas, ar skleidžia
gerus norus, ar agresiją. Atrodė pasirengęs bet kam.
Jonas sukrutėjo šalia jos ir žengė į gatvę prie atvykėlio.
— Jonas Vorhisas, — akimirką padvejojęs ištiesė ranką.
— Maksas Felonas, — paspaudė ranką Maksas. — Jūs čia vadovaujate?
— A...
Arlisė reagavo instinktyviai, prakalbo eidama artyn.
— Mes čia atvykome pirmieji. Aš — Arlisė Reid.
Iš keleivio vietos išlipo moteris, Maksas skubiai, įspėjamai į ją
pasižiūrėjo. Moteris buvo susirišusi ilgus medaus spalvos plaukus į uodegą.
Marškinėliai buvo aptempę jos nedidelį nėščiosios pilvuką.
— Aš jus pažįstu, — pasakė apeidama mašinos priekį. — Stebėdavau
jūsų laidas. Nepraleidau nė vienos iki tos dienos, kai palikome Niujorką. Aš
esu Leina. Mes su Maksu gyvenome Čelsyje.
Leina uždėjo ranką Maksui ant peties.
— Mes sekėme jūsų paliktais ženklais, — pridūrė. — Nuo...
— Harisburgo, — padėjo Maksas, kai Leina dirstelėjo į jį. — Pakeliui
rinkome žmones.
 — Taip, jau matau, — išlaikė pozicijas Jonas, žiūrėdamas, kaip liesas
vyrukas su uodega plakančiu šunimi ropščiasi iš galinės sėdynės. — Kiek
jūsų?
— Devyniasdešimt septyni žmonės, aštuoniolika neturi nė keturiolikos
metų. Aštuoni šunys — du iš jų šunyčiai — trys melžiamos karvės, dvi
holšteinų ir viena gernsių veislės, buliukas. Du juodųjų angusų veislės
veršiukai. Penki arkliai, tarp jų viena kumelinga kumelė, aštuonios katės,
apie tuzinas vištų ir gaidys.
Jonas pratisai iškvėpė.
— Daug. Jūs esate didžiausia pas mus atvykusi grupė, neskaičiuojant
visų gyvūnų. Norite čia įsikurti?
— Naujoji Viltis. Sekdami jūsų paliktais ženklais žmonės ja patikėjo, —
tarė Maksas ir atsigręžė į raumeningą juodaodį ir tvirtą baltaodį vyrus, kurie
atėjo iš mašinų virtinės.
Arlisė dirstelėjo į juos, paskui įsižiūrėjo atidžiau. Širdis pašoko krūtinėje.
— O Dieve. O Dieve. Vilis? Vilis Andersonas?
Apimta džiaugsmo puolė prie jo ir apsikabino. Vyras sutingo, atsitraukė.
— Aš — Arlisė, Vili. Arlisė Reid.
— Arlisė? — Jis atitraukė ją, įdėmiai pasižiūrėjo drumstomis mėlynomis
akimis. — Viešpatie. Viešpatie. Arlisė. Kur tėtis? Kur mano tėtis?
Ji sugriebė atvykėlį už rankos, pajuto, kaip Vilis suvirpa, ir parodė, kur
palei mašinų virtinę traukė senasis Bilis.
— Tėti!
Bilis sustojo, nes ėmė linkti kojos. Jis įsikibo į sunkvežimio kraštą,
ištiesęs ranką į sūnų. Vilis pasileido tekinas.
— Naujoji Viltis, — sumurmėjo Leina stebėdama, kaip tėvas ir sūnus
apsikabina. — Mums visiems jos reikia. Mes visi jos ieškome.
— Bilis niekada neprarado vilties, — pratisai atsiduso Jonas. — Ką gi,
atrodo, kad Naujojoje Viltyje — pirma automobilių spūstis. Ko gero,
reikėtų pradėti nuo jos. Turim čia sistemą. Ne pačią geriausią, bet sistemą.
Galbūt galėtume nukreipti kai kuriuos automobilius į mokyklos aikštelę?
— Kur galėtume išleisti gyvulius? — paklausė Maksas. — Jiems reikės
pašaro ir vandens.
— A, — Jonas pasikrapštė sprandą. — Reičele, reikia susisiekti su tais,
kurie iš ūkio. Tiesą sakant, tas ūkis dar visai šviežias, — paaiškino jis
Maksui. — Apylinkėse yra pora ūkių, bet jie per toli nuo miesto, kad ten
būtų saugu, todėl improvizuojame. Turime porą karvių, porą arklių, ožkytę,
kelias vištas. Turime pašarų parduotuvę, bet reikės daugiau tiems, ką
atsigabenote. Turime šiek tiek šieno. Daugiau nepapasakosiu, nesu
ūkininkas.
— Atsivežėm du su savimi.
— Vis geriau ir geriau. Aronai! — Jonas davė ženklą vyrui kitapus
gatvės. — Gali su pora žmonių palydėti vilkikus iki ūkio, padėti jiems
įsikurti? — paklausė ir pasilenkęs paglostė šunį, kuris priėjo jo apuostyti.
— Mielas šunelis.
— Neprilygstamas. Čia Džo. Aš Edis. Galiu padėti susitvarkyti su
gyvuliais, — pasakė jis Maksui. — Ir esu matęs tave per televiziją, —
pasakė jis Arlisei. — Turite mielų rubuilių, — nusišypsojo jis kūdikiams.
— Mūsų karavane taip pat yra keli.
— Nuvarykim dalį automobilių į aikštelę. Persiųsk žinią vilkstinei, Po.
— Žinoma.
— Kai tai padarysite, reikėtų užsiregistruoti. Mes mėginame surašyti
žmones. Vardai, amžius, įgūdžiai, — Jonas parodė ranka į Keitę. — Keitė
už tai atsakinga. Manau, bus daug galinčių prisidėti.
— Supratau, — atsakė Keitė. — Kiek jums mėnesiukų? — paklausė ji
Leinos.
— Maždaug keturi su puse. Ar jie... trynukai?
— Visi mano.
Leina atsiduso, paglostė pilvą.
— Oho, — pažvelgė į Maksą. — Oho.
Maksas apkabino ją per pečius, pabučiavo į smilkinį.
— Patraukime mašinas nuo kelio.
— Tu patrauk. Pabūsiu čia. Galėsiu... užregistruoti mus. Maksai, — ji
paglostė delnu krūtinę, kai vyras delsė. — Pasitikėjimas turi būti abipusis.
Jau turėjome problemų pakeliui, — pasakė.
— Mes visi jų turėjome. Tarp jūsų yra medikų? — pasidomėjo Reičelė.
— Slaugytojas pensininkas — jis puikus. Važiuok, — niuktelėjo Leina
Maksui. — Kartu važiuoja būsimoji slaugytoja. Veterinaras. Ugniagesys ir
du policininkai, praėję pirmosios pagalbos kursus. Gydytojų neturime, bet...
— Reičelė gydytoja, — įsiterpė Keitė. — O Jonas paramedikas.
— Gydytoja, — tarė Leina, priglaudė ranką prie pilvo ir su palengvėjimu
pažvelgė į Reičelę. — Maksai.
Jis perbraukė delnu jai per nugarą.
 — Tuojau grįšiu. Leinai būtų ramiau, jeigu gydytoja apžiūrėtų ją ir
kūdikį.
— Būtinai. Sakėte, Leina?
— Leina Bingam, — ištiesė ranką prisiartinusiai Reičelei. — Man
dvidešimt aštuoneri. Aš esu šefė... buvau šefė. Aš...
Nustebusi ji krūptelėjo, kai Dankanas ištiesė į ją ranką. Guguodamas
rangėsi mamos glėbyje, verždamasis pas Leiną.
— Aš, galima sakyti, neišmanau, ką reiškia turėti kūdikį ir kaip elgtis, kai
jis gims, — akivaizdžiai nerimaudama ji paėmė Dankaną ant rankų.
Berniukas uždėjo ranką jai ant krūtinės, ir nerimas išsisklaidė. Ji jautė iš
jo sklindančią šviesą taip pat aiškiai, kaip šviesą savyje. Saulėje Leina
įsižiūrėjo į gilias mėlynas kūdikio akis žaliais pakraštėliais.
— Jis ypatingas... tai yra jis gražus, — kalbėdama ji toliau žvelgė į
mažylį. — Jeigu nelaukiate Naujojoje Viltyje žavėtojų, geriau dabar
pasakykite.
Dankanas suėmė delniuku jos pirštą ir sumirgėjo liepsnelė.
— Jis ypatingas, — ramiai atsakė Keitė. — Taip pat ir jo sesuo Antonija.
Dar Jonas ir daug kitų bendruomenės narių.
Paplūdusi ašaromis Leina priglaudė žandą prie Dankano galvutės.
— Atleiskite. Hormonai... taip sako Rėjus, mūsų slaugytojas.
— Keite, surašyk Leinos informaciją. Profesionali virėja? — pasitikslino
Reičelė.
— Taip, ir, patikėkite, daugiau išmanau, kaip išpjauti jūros ešerio filė
negu apie nėštumą, gimdymą ir motinystę.
— Daug tėvų pradeda nuo tiek. O aš — klaiki virėja. Galėsime keisti
akušerės paslaugas į virimo pamokas. O be to, kad šefė?
— Ragana.
— Ir jūs su Maksu? — Keitė už stalo rašėsi informaciją taip ramiai ir
praktiškai, kad Leina nusišypsojo.
— Taip. Jis vaikelio tėtis, mano vyras. Maksas Felonas. Jam trisdešimt
vieni. Galiu neperdėdama pasakyti, kad jis gali padaryti tai, ką reikia
padaryti. Jis suvaldė viską, visus šiuos žmones. Jis rašytojas, bet...
— Maksas Felonas, — Keitė pakėlė galvą. — Kaip nesupratau iš karto?
Mano vyrui patiko jo knygos. Žinau, kad kelias turime mūsų bibliotekoje.
— Jūs turite biblioteką? — paklausė Leina, ir akys vėl pritvinko ašarų.
— Turime biblioteką, bendruomenės sodą, dienos priežiūros centrą,
medicinos paslaugas. Ar Maksas turi kitokių gebėjimų?
 — Jis raganius.
— Ar norėtumėte, kad per apžiūrą dalyvautų ir Maksas? — paklausė jos
Reičelė.
— Taip, žinoma.
— Tada pakviesk jį, Keite. Veduosi Leiną į vidų, patogiai įsitaisysime.
Jonas paėmė Dankaną ir žiūrėjo, kaip Leina nueina su Reičele.
— Jos sveikos, — tarė sodindamas mažylį ant apkloto. — Negalėjau
nepamatyti. Sveikos ir stiprios. Kūdikis... ten kažkas šviesaus. Nežinau,
kaip tai apibūdinti. Kažkas... daugiau.
Jis užsičiaupė priėjus Maksui.
— Jos ką tik nuėjo. Aš jus palydėsiu.
Leina persirengė marškinius. Reičelė papasakojo, kaip jie rinko
priemones ir įrangą iš visų ligoninių ir klinikų, pro kurias tik važiavo.
— Aišku, daug ko trūksta, bet kol kas nėra vietos, kur dėti daugiau. Ir
dalies to, ką turime, negalime panaudoti, kol nėra elektros. Laikome špygas,
kad pavyktų atkurti. Užeikite, Maksai. Taigi, skaičiuojate, kad turėtų būti
keturi su puse mėnesio, vadinasi, aštuoniolika savaičių?
— Ji buvo pradėta sausio antrą. Dėl to esu tikra.
— Kada buvo paskutinės mėnesinės?
— Jei atvirai, neatsimenu, bet žinau pastojimo datą.
— Gerai.
Reičelė priėjo prie sieninio kalendoriaus, pervertė atgal ir ėmė skaičiuoti:
— Aštuoniolika savaičių ir trys dienos. Vadinasi, gimdymo data...
geriausia skaičiuoti praėjus keturiasdešimt savaičių nuo pastojimo, rugsėjo
dvidešimt penkta.
— Bet devyni mėnesiai sueis rugsėjo pradžioje.
Reičelė leido kalendoriui užsiversti ir nusišypsojo.
— Nėštumas iš tiesų trunka dešimt mėnesių. Keturiasdešimt savaičių.
— Tai kodėl tada visi mini devynis? Matai, — pasakė ji Maksui, — aš
nieko neišmanau.
— Dabar jau žinote.
Reičelė parodė į svarstykles.
— Ar žinote, kiek svėrėte prieš nėštumą?
— Penkiasdešimt du su puse. O Dieve, man reikia atsistoti čia, taip? —
Leina nuolankiai užlipo ant svarstyklių, bet užsimerkė.
— Ūgis — metras šešiasdešimt aštuoni, svoris — penkiasdešimt septyni
ir šimtas gramų.
 — Penki kilogramai? — Leina atmerkė akis. — Penki?
— Idealu tokį nėštumo laikotarpį. Tokio ūgio moteriai labai sveika
priaugti vienuolika šešiolika kilogramų. Bet kiekvienai skirtingai, todėl
nereikia nerimauti.
— Sakėte, šešiolika kilogramų? Maniau, kad Rėjus perdeda.
— Dabar atsisėskite ant stalo... nesukryžiuokite kojų. Pamatuosime
kraujospūdį. Kaip miegate?
— Visaip. Kartais sapnuoju.
— Mums ne visada pavykdavo sustoti ar rasti geriausią priebėgą nakčiai,
— paaiškino Maksas.
— Mmm. Kraujo spaudimas geras. — Reičelė pasižymėjo. — Rytais
pykina?
— Niekada nepykino. Kartais šiek tiek svaigsta galva ir visą laiką
velniškai noriu valgyti.
— Gal esate alergiška, ar turite kokių nors sveikatos sutrikimų, vartojate
vaistus?
— Ne, nieko.
— Pirmasis nėštumas?
— Taip.
Reičelė klausinėjo, Leina atsakinėjo. Maksas vaikščiojo po kabinetą.
— Jaučiate judesius?
— Man atrodo... pajutau... Kai pamatėme ženklą? Tą, su užrašu „Naujoji
Viltis“. Ji sukrutėjo. Buvo išties nuostabu.
Maksas atsisuko.
— Nesakei?
— Kalbėjai per radiją su Po. Nerimavai. Nežinojome, ar mus čia gerai
sutiks, ko tikėtis. Ir jaučiau nebe tuos plazdančius drugelius kaip anksčiau.
Rėjus vadino juos pirmaisiais vaisiaus judesiais. Nieko panašaus. Atrodo,
kūdikis susijaudino. Ar tai normalu?
— Yra gerai pajusti vaisiaus judesius tarp aštuonioliktos ir dvidešimtos
savaitės. Bus jų ir daugiau, bet nesijaudinkite, jeigu kiekvieną dieną
nejausite. „Nesijaudinkite“ — nuo šiol tokia jūsų mantra.
Reičelė dirstelėjo į ultragarso aparatą ir atsiduso.
— Teks jums pasislinkti, užkelkite kojas ant laikiklių, — ji priėjo,
išsitraukė pirštines iš dėžutės. — Turiu apčiuopti iš vidaus. Kai viską
pasileisime, padarysime ultragarso tyrimą.
Maksas bakstelėjo į aparatą pirštu.
 — Šitas?
— Taip. Kai galėsime juo pasinaudoti, pamatysite vaisių monitoriuje,
išgirsite širdies plakimą. Galėsiu išmatuoti svorį ir ūgį, patikrinti daugybę
dalykų. Galbūt nustatysiu, jei norėsite sužinoti, lytį.
— Mergaitė. Žinau taip pat, kaip žinau, kada pradėjau. Žinau, kad ji
sveika ir stipri, bet...
— Vis vien nerimaujate.
— Ar ultragarsas galėtų parodyti tai, kas sumažintų tą nerimą? —
paklausė Maksas.
Suprasdama, kad besilaukiantys tėvai nerimauja dėl visko netgi
normaliomis aplinkybėmis, Reičelė raminamai pažvelgė į Maksą.
— Kūdikiai ateidavo į pasaulį sveiki ir stiprūs gerokai prieš atsirandant
ultragarso aparatams.
— Bet vis dėlto?
— Aš gydytoja. Mielai pasinaudočiau visomis įmanomomis
priemonėmis.
— Galiu padėti.
Maksas priėjo prie aparato ir uždėjo ant jo rankas. Reičelė pajuto, kad
aplink ją ima vibruoti oras, ir prietaisas subirbė atgijęs. Leina paglostė
Maksui ranką.
— Maksas turi talentą valdyti mašinas, variklius, mechanizmus.
Akimirką profesionalus šaltakraujiškumas pasidavė džiaugsmui.
— O, taip, po galais! — pergalingai iškėlė kumštį Reičelė. — Mes turime
inžinierę ir elektriką, ir informacinių technologijų asą, kurie trokš su jumis
kuo greičiau susitikti.
— Ar galite pasinaudoti ultragarsu dabar, dėl Leinos ir kūdikio?
— Gerai, pažiūrėkim. Jeigu būčiau žinojusi, kad tai įmanoma, nebūtų
reikėję nusirengti apatinių.
— Jeigu manote, kad varžausi, tai ne.
— Tada puiku.
Reičelė surado gelio tūtelę, užsitraukė pirštines.
— Užtepsiu jo ant jūsų pilvo, — ji pakėlė marškinių kraštą.
— Ar skaudės? — paklausė Maksas, paimdamas Leiną už rankos.
— Nė kiek. — Mintyse sukryžiavusi pirštus Reičelė ištrynė daviklį geliu.
— Štai, — parodė galva į monitorių. — Štai jūsų kūdikis.
— Aš nelabai... O, Dieve, matau! — Leina uždėjo ranką ant Makso
plaštakos. — Matau ją. Ji kruta. Ir jaučiu ją judančią.
 — Girdite šitą garsą? Geras, stiprus širdies plakimas. Sprendžiant pagal
vaisiaus dydį, dėl pastojimo datos neklydote.
— Ji tokia mažutė, — Maksas ištiesė ranką ir pirštu pavedžiojo per
monitorių.
— Ne didesnė už papriką, — sutiko Leina. — Ar ji gerai auga?
— Keturiolikos centimetrų, beveik dviejų šimtų gramų. Auga kaip
pridera. Jūs ir vėl teisūs — mergaitė.
— Matau jos pirštukus, — kimiai pratarė Leina. — Ji jau su pirštukais.
— Aštuoni pirštukai ir du nykščiai, — patvirtino Reičelė. —
Pasižiūrėsim iš arčiau į jos širdutę, smegenis, kitus organus... bet turiu
pasakyti, kad matau tobulai susiformavusį aštuoniolikos savaičių
moteriškos lyties vaisių. Kiek aparatas dar veiks? — paklausė ji Makso.
Vis dar glostydamas atvaizdą monitoriuje Maksas pakėlė Leinos ranką
sau prie lūpų.
— O kiek reikia?
Reičelė vos pati neapsiverkė.
— Jeigu anksčiau nesakiau, dabar pasakysiu: sveiki atvykę į Naująją
Viltį.

Leina išėjo spausdama sąrašą, ką galima ir ko negalima daryti. Prie Keitės

stalo vinguriavo žmonių eilė. Leina surado Rėjų ir priėjo apsikabinti.
— Sakiau tau, mamyte.
— Gydytoja patvirtino, kad ji tobula. Mes tobuli. Reičelė norės
pasikalbėti su tavimi ir Karle, kai įsikursite. Man ji patinka, Rėjau. Man ji
išties patinka.
Vyras paglostė jai skruostą plačiu sudiržusiu delnu.
— Buvai teisi, kad turime sekti paskui ženklus.
— Sveiki, aš Freda, — mergina pašoko plačiai šypsodamasi. — Tu
Leina, taip, ir Maksas? Atvežėte Bilio sūnų. Jis toks laimingas. Jie
„Senovėje“. Man regis, reikia trumpam palikti juos vienus. Bet Jonas
minėjo, kad viską jums aprodyčiau ir nuvesčiau į namą, kuris jums turėtų
patikti. Jei, aišku, norite.
— Man reikia šį tą patikrinti, — pasakė Maksas Leinai. — Kelis žmones
aplankyti.
— Pirmyn, o aš eisiu su... Freda? Ar čia Frederika trumpinys?
 — Moteriškas Fredžio variantas. Mano mama buvo siaubinga Fredžio
Merkurio fanė. Juk žinai „Queen“?
Leina nusijuokė.
— Taip, ir aš tikrai norėčiau apsidairyti, pamatyti namą.
— Jis kitoje gatvės pusėje. Matai? — Freda parodė ranka į dviejų aukštų
baltų plytų namą su veranda. — Kadaise buvo erdvesnis, matai? Vieną dalį
pavertė daugiabučiu. Butai apšiurę ir reikalingi remonto, bet namas gana
geras.
— Mielai jį apžiūrėčiau.
Leina pakėlė smakrą pabučiuoti Makso.
— Daryk, kas reikia, — pasakė ir nuėjo su Freda.
— Aš gyvenu štai čia. Namu dalijamės su Arlise.
— Ar susipažinai su ja pakeliui čia?
— Ne, mes kartu dirbome Niujorke. Buvau stoties praktikantė. Čakas
gyvena ana ten — užėmęs rūsį, o Bilis su Jonu viršuje. Mes su Arlise
nusigavome į Hobokeną pas Čaką. Jis programišius, buvo pagrindinis jos
informacijos šaltinis.
— Kaip pasiekėte Hobokeną?
— Metro tuneliais.
Leina sustojo vidury gatvės.
— Ėjote tiesiog tuneliu? Dviese su Arlise?
— Teko. Buvo siaubinga. Kai kas buvo iš tiesų siaubinga, bet dabar
viskas baigta, pasiekėme Čaką, jis turėjo hamerį, ir mums pavyko ištrūkti iš
miesto. Čakas šiuo metu stengiasi atgaivinti interneto ryšį. Jeigu tai išvis
įmanoma... Su Jonu, Reičele ir Keite su kūdikiais susitikome pakeliui.
Myliu kūdikius. Nuvažiavome iki Ohajo, nes Arlisės šeima... bet...
— Užjaučiu.
Fredos ausyse siūbavo auskarai iš spalvotų karoliukų.
— Bet užtat radome Bilį, ir jis išvažiavo kartu. Palikome ženklus Viliui.
Su Loidu ir Vaivorykšte susitikome... Žinau, kad per daug šneku. Aš
susijaudinusi.
— Aš taip pat.
Laipteliai iš gatvės vedė tiesiai į verandą. Freda atidarė duris.
— Kažkas atliko renovaciją, įrengė atviro plano būstą.
— Taip.
Erdvu, pagalvojo Leina, ir pakanka šviesos, nors langai iš gatvės
nedideli.
 — Baldus galėsite pasikeisti, jei norėsite. Niekam nerūpi, jeigu sukeičiate
su kito apleisto namo daiktais. Nors po šiandien nedaug liks tuščių.
Džiaugiuosi.
— Man tiks ir tokie. Esu labai dėkinga už tai.
Tas, kas čia gyveno, turėjo aiškų, paprastą skonį. Sofa pilku gobelenu,
primenančiu Makso akis, kėdės apvilktos pilkai ir tamsiai mėlynai
margintais apmušalais. Tamsaus medžio stalai, geltono ąžuolo grindys. Ir
židinys su plačia atbraila virš jo.
Bet labiausiai traukė virtuvė. Jos erdvę nuo bendros skyrė tik grietinėlės
spalvos spintelės tamsiu granito stalviršiu.
Leina įėjusi suplojo delnais, kai išvydo šešių degiklių viryklę,
nerūdijančio plieno įrangą ir daug vietos ruošti maistui. Dviguba orkaitė ir
plačios stiklinės durys, įleidžiančios dar daugiau šviesos.
— Puiki virtuvė.
— Labai apdulkėjusi, bet...
— Mes ją išvalysime. Ir namas geras. Gražus kiemas. Girdėjau, yra
bendruomenės sodas. Ar ten auginate prieskoninių žolelių?
— Žinoma. Daugelį teko pasisėti, bet turime visokiausių.
— Kaip manai, ar galėčiau gauti sėklų arba daigų? Kieno turėčiau
paprašyti?
— Aš lyg ir už tai atsakinga, todėl mielai. Nori pasižiūrėti, kas viršuje?
— Taip.
— Keitė minėjo, kad Niujorke dirbai šefe.
— Taip. Restorano šefo padėjėja, ne pagrindine šefe, — patikslino. —
Dirbau „Delray“ restorane trejus su puse metų.
— Žinau „Delray“! — Freda lipo laiptais pasišokinėdama. — Tai yra,
skaičiau atsiliepimus. Negalėjau leisti sau ten valgyti, bet girdėjau gerų
atsiliepimų. Buvo madinga vietelė.
— Buvo laikai, — sumurmėjo Leina. — Aš jums gaminsiu.
— Tikrai? Jeigu suveiksiu sūrio, galėsi pagaminti lazanijos?
— Jeigu suveiksi sūrio, pagaminsiu skaniausią tavo ragautą lazaniją.
— Turim melžiamų karvių ir ožką. O iš pieno gali suspausti sūrių ir
susimušti sviesto. Sūrį pagaminti sunkiau, bet stengiuosi. Radau knygą, ir
naudoju dilgėles bei usnis vietoj... kaip jis ten?..
— Šliužų fermento. Kaip išmoninga, Freda.
— Susispaudžiau varškės sūrio, visai neblogas pavyko. Aš fėja, beje.
— Turėjau suprasti. Gaubia linksmumo aura.
 — Tavo kūdikis šviesus. Taip Jonas sakė. Jis mato tokius dalykus. Aš
juos jaučiu, o jis dar ir mato. Čia bus tikrai puikus vaikų kambarys.
Pagalvojusi apie kūdikį, apie šviesą, Leina dirstelėjo į svečių kambarį,
kuris, matyt, buvo naudojamas kaip darbo patalpa. Bet Freda teisi, tikrai bus
puikus. Ne per didelis, ne per mažas, šviesus, su langu, atsiveriančiu į
kiemą.
— Galim viską išnešti ir parūpinti kūdikio daiktų.
— Padėsiu tau, Keitė irgi. Keitė apie kūdikius žino viską. Ir turi išaugtų
mažylių drabužių. Kaip tik įkūrėme nėrimo būrelį. Moterims patiks nerti
drabužėlius kūdikiams.
— Nėrimo būrelis. — Sūrį spaudžianti fėja, gydytoja, namas su gera
virtuve, nuostabus sodelis. — Čia kaip sapne.
— Yra ir deguto šaukštas. Tam atvejui parinkti sargybiniai. Ir beveik visi
priima mus, žavėtojus, netgi džiaugiasi, nes mes galim padėti.
Leinai nereikėjo išgirsti žodelio „bet“, kad suprastų, jog išlygų yra.
— Ne visi priima žavėtojus.
— Ne visi, nors tiesiai į akis to nesako. Tačiau gėrio daugiau nei blogio.
Antras miegamasis erdvesnis, gana neblogai apstatytas. Vonia čia —
apačioje tik pusvonė, — matyt, kambarys suremontuotas visai neseniai, nes
viskas šviežia. Ne taip, kaip butai.
Leina įėjo, atsisėdo ant lovos krašto.
— Ar pavargai? Gali pagulėti.
— Nepavargau. Tiesiog visko tiek daug. Jau imi abejoti, ar pasaulyje
beliko gerumo. Ir tada randi jo tiek daug. Mes tokie dėkingi.
— Juk turime tik vieni kitus. Privalom būti geri, — tarė Freda ir atsisėdo
šalia Leinos. — Jūs taip pat atnešate indėlį į bendruomenę ir mes
stiprėjame. Ar galiu paliesti?
— Žinoma, — Leina paėmė Fredos ranką ir prispaudė sau prie pilvo.
— Ji spardosi!
— Tik šiandien pradėjo.
— Ji irgi laiminga. Ar išalkai? Namie turime maisto, kurio nereikia
ruošti.
Gerumas, mąstė Leina, paprasčiausias gerumas.
— Aš visada alkana... tiksliau, ji. Bet labiau norėčiau pamatyti sodą.
— A? Bus smagu pasivaikščioti. Galėsime pakeliui užsukti ir pasiimti
užkandžių.
 — Karalienė Freda, — tarė Leina, priversdama merginą nusijuokti. —
Mielai. Jau seniai vaikštinėjau vien norėdama kažkuo pasigrožėti.

Pradinėje mokykloje Reičelė peržiūrinėjo naujo paciento informaciją — ji

priėmė dvidešimt du žmones iš Makso grupės — ir kai ką pasižymėjo.
Jonas, grįždamas iš seselės kabineto, kur laikė papildomus reikmenis,
stabtelėjo ir pažvelgė pro stiklą. Reičelė leido vienai moteriai, vardu
Klarisė, kadaise turėjusiai kirpyklą, nukirpti jai plaukus. Jonui patiko, kad
garbanėlės dabar kaip miniatiūriniai kamščiatraukiai styro aplink Reičelės
veidą.
Jie įsteigė kliniką, dažnai dirbdavo kartu ilgas valandas. Nors Jono
pagarba jai kaip žmogui ir gydytojai augo, jis daug apie ją sužinojo. Mažų
dalykėlių, pagalvojo jis.
Reičelei patinka mokslinės fantastikos romanai, aukštojoje mokykloje
pasižymėjo lengvosios atletikos varžybose, niekada nėra jojusi arkliu ir šiek
tiek jų bijo. Reičelė rinko „PEZ“ saldainiukų dalytuvus, kaip miela. Jis
sužinojo, kad metus laiko ji su kitais rezidentais gyveno nuomotame name,
bet kasdieninės muilo operos privertė ją susiveržti diržą ir išsinuomoti
atskirą butuką.
Jonas nujausdavo, kada jai reikia pailsėti, penkias minutes pabūti vienai.
Ir žinojo, kad jausmai jai pasikeitė. Įsimylėjimą pakeitė meilė, įklimpęs, tik
nežinojo, ką su savo meile daryti.
Reičelė pakėlė akis. Matė jose nuovargį ir sumišimą.
Neišsiduodamas, kad slapta ją stebėjo, Jonas priėjo prie durų.
— Atsiprašau. Nenorėjau trukdyti.
— Ką tik baigiau. Tiksliau, baigsiu, kai visa tai suvesiu į istorijas.
— Aš tai padarysiu. Pailsėk, daktare. Rėjus perims dalį pareigų, gerai?
— Jis nori ir gali. O Karlė, medicinos studentė? Ji gavo praktikos, kol
keliavo čia, bet dar reikia mokytis.
Jonas ėmė pildyti paciento informaciją, o Reičelė atsisėdo ir pasitrynė
sprandą.
— Galvą skauda?
— Per didelė įtampa, — atsakė ji. — Turime antrojo tipo diabetu sergantį
žmogų. Kol kas pavyko būklę suvaldyti, surado geriamųjų vaistų, bet jų
atsargos senka. Dalis žmonių nuolat vartoja kokius nors vaistus: nuo
hipertenzijos, beta blokatorius, kraują skystinančius, papildus, naudoja
astmos inhaliatorius ir taip toliau.
Jonas linktelėjęs baigė rašyti.
— Atėjau pasakyti, kad mums reikės daugiau medicinos priemonių. Po
šios dienos smarkiai sumažėjo net pagrindinių reikmenų. Kol kas padėtis
pusėtina, — tarė pasisukęs į ją, — bet prisidėjo bemaž šimtas žmonių.
Metas vėl rengti ekspediciją.
— Keliausiu su tavimi.
— Tavęs reikia čia. Sugalvosim, kam būtų geriausia keliauti, pakviesim
savanorius. Man atrodo, reikia atidėti susitikimą... bent dienai. Labai daug
permainų. O tada, jeigu susibendrausime, galėtume įtraukti Maksą ir...
Leina, jei teisingai pamenu?
— Taip, sutinku, kad juos reikia pakviesti. Ir Bilis norės, kad jo sūnus
dalyvautų.
— Gausiu geriau su juo susipažinti. Atsikrausto į mūsų namą. Koks
pirmas įspūdis? Jis nukeliavo šimtus mylių, ieškodamas savo tėvo, o tai kai
ką pasako apie širdį ir charakterį.
— Ir vėl sutinku. Nesutinku dėl ko kito. Nemanau, kad turėtume atidėti
susirinkimą. Keitė visus surašė, Loidas jai pagelbėjo. Abu atėję man
pasakojo, kad Kurtas Rouvas, Merseriai ir Denis Vercas stovėjo kitapus
gatvės ir stebėjo. Keitė matė, kaip Merseriai priėjo prie vieno vaiko —
paauglio su šunimi — ir ėmė kabinėtis. Atrodo, vienas pagrasino nudėti
šunį, kai tas ėmė urgzti ant jų.
— Šūdas. Kodėl Keitė manęs nepasikvietė?
— Jau ketino kviesti, kai Rouvas ėmė pūstis, bet užstojo žmonės iš
Makso grupės. Maksas priėjo prie jų. Kad ir ką jis pasakė ar padarė,
Merseriai su Rouvu atsitraukė.
— Jonai, mums reikia tų taisyklių. Reikia tvarkos. Jau vakar reikėjo.
— Gerai, — jis pasitrynė veidą. — Gerai. Iki susirinkimo liko apie trys
valandos. Pakviečiam dar ir Maksą, Leiną ir Vilį Andersoną?
— Manau, reikėtų. Galiu prasukti pro juos ir pakviesti Maksą su Leina.
Tu pasikalbėk su Viliu.
— Tau reikia pailsėti, Reičele. Kada paskutinį kartą valgei?
— Buvo ilga diena, daktare Vorhi.
Jis atitraukė stalčių, išėmė baltyminį batonėlį.
— Kodėl nedaro jų ledų, aplietų šokoladu, skonio, arba keptos nugarinės
su krauju? — Reičelė atvyniojo batonėlį ir atsikando. — Jie klaikūs. Gera
žinia, kad jų ilgam neužteks.
— Galėtų būti kaip „Twinkies“.
Ji nusijuokė.
— „Zombių žemė“. Man patiko tas filmas. Antra gera naujiena — kad ir
koks sumautas pasaulis, zombių apokalipsės nebus.
— Kol kas.
Atsidususi ji atsikando batonėlio.
— Tu tikrai moki mane pralinksminti, Jonai.
— Tai gal pasivaikščiokim? Tau nepakenktų šviežias oras, pertraukėlė.
Pranešime Maksui apie susirinkimą, perduosim Biliui ir jo sūnui. Galbūt
nueisime iki sodo.
— Man tikrai būtų neprošal pasivaikščioti.
Ji atsistojo, jis pamiršo pasitraukti. Tada priminė sau, kad
desperatiškomis aplinkybėmis padėjo gimti dvyniams. Ir kad tuos dvynius,
Haną, jų motiną ir Reičelę išgabeno iš Niujorko miesto. Jis per pastaruosius
keturis mėnesius darė tokių dalykų, kokių nesitikėjo galėsiąs ar turėsiąs.
Tai kodėl nežengus šio žingsnio?
Jis neatsitraukė, suprato, kad ir Reičelė nesitraukia.
— Noriu kai ko paklausti.
Ji nenuleido akių.
— Klausk.
— Jeigu viso šito nebūtų įvykę, jeigu viskas būtų kaip buvę ir
pakviesčiau tave ko nors išgerti ar į kiną, ar būtum sutikusi?
Ji sekundę patylėjo.
— Kokį filmą? Nes tai svarbu. Jeigu būtum kvietęs į kokį nors
užsienietišką filmą su subtitrais, būčiau atsakiusi „ne“. Nes taip negalėčiau
atsipūsti po dienos ligoninės priimamajame.
— Nesu žiūrėjęs užsienietiško filmo su subtitrais.
— Tada galbūt, — tos tamsaus šokolado akys ramiai žvelgė į jį. —
Kartais sunku grįžti atgal, bandyti prisiminti, kaip viskas buvo. Bet galbūt.
Kodėl nepakvietei?
— Kaupiau drąsą.
— Ką gi, yra kaip yra, praleidai progą pasižiūrėti filmą. Dar kas nors?
— Nenoriu visko suvelti, nenoriu, kad būtų keistų dalykų tarp mūsų.
Turime dirbti, sukurti sistemą. Todėl jeigu tu ne...
— O, dėl Dievo.
 Reičelė užvertė akis, uždėjo delną Jonui ant pakaušio ir palenkė jo galvą,
ir jo lūpos susitiko su jos lūpomis.
Jonas pajuto, kaip ima lydytis protas. Tiesiog išteka. Visas tas ilgesys,
visos tos svajonės išsipildė. Jis sustingo, tuk, tuk, tuk, kol pajuto, kaip jos
delnas prisispaudžia prie jo nerimstančios širdies.
— Nesijaučiu keistai, — nepaleisdama iš didelių, gražių akių ji lėtai
iškvėpė. — O tu?
— Nesu tikras. Man reikia laiko.
Jis kilstelėjo ją ir vėl įsisiurbė į lūpas. Neklausė savęs, ko taip ilgai laukė.
Kam klausti dėl to, kas atrodo tobula?
— Ne. Nesijaučiu keistai.
— Gerai. Pasivaikščiokim. Pasikalbėsim su Maksu, su Biliu.
— Gerai, — jis paleido ją ir priminė sau, kad turi įsipareigojimų.
— Tada galėsime eiti toliau. Pas mane į namus.
Jis įdėmiai pasižiūrėjo į ją.
— Tavo namus?
— Mano lovą. Turime porą valandų. Kaip jau sekei, man reikia pailsėti.
Man atrodo, ir tau reikia.
— Jau seniai tavęs trokštu.
— Aš gal ne taip seniai, nes būčiau nustebusi, jeigu būtum pakvietęs
mane į filmą. Bet kažkur Pensilvanijoje, po to, kai sutikome Arlisę su Freda
ir Čaku, ėmiau tavęs geisti.
— Reikia užsidaryti.
Ji padėjo radijo telefoną kaip visada, ekstremaliems atvejams.
— Reičele? — kreipėsi jiems išeinant ir uždarant duris. — Turiu tau
pasakyti, kad aš, na, sunkiai tramdau susijaudinimą.
— Hmmm, — ji šyptelėjo jam, eidama keista šviesa apšviestu
koridoriumi. — Tau pasisekė, turiu vaistų nuo to.
Nepraėjus nė valandai Jonas jautėsi išgijęs.
 DEVYNIOLIKTAS SKYRIUS

Erdvioje svetainėje su patogiomis sofomis ir dailiomis senomis

riešutmedžio grindimis Maksas paėmė pasiūlytą alaus skardinę. Jis
nežinojo, ko tikėtis iš to kvietimo, bet nutarė, kad Jonas ir kiti šįvakar
susirenkantys nori geriau susipažinti su juo ir Leina. Kadangi ir pats norėjo
geriau susipažinti, apsidžiaugė.
Atėjo be jokių nuogąstavimų. Jie išsisklaidė matant, kaip atslūgsta Leinos
įtampa, su kokiu malonumu ji merkia gėles į vazą savo — kol kas —
miegamajame. Ir kai pamatė savo vaiką — jų vaiką — judantį jos pilve.
Maksas pasilaikys abejones ir susirūpinimą, bent jau kol geriau
susipažins su situacija. Tačiau negalėjo pamiršti incidento su Flinu,
pagiežos, kuri sklido iš bandžiusių prie vaikinuko kabinėtis vyrų.
— Keitė su Freda pasirodys po minutės, — tarė Reičelė, uždegė dar
kelias žvakes ir atsisėdo ant sofos šalia Jono. — Guldo kūdikius. Arlisė
nuėjo parsivesti Čako iš interneto paieškų. Džiaugiamės, kad sutikote ateiti.
Žinau, patys dar tinkamai neįsikūrėte.
— Kaip jūsų grupė? — pasidomėjo Jonas.
— Tvarkosi.
— Gerai. Rytoj galėsiu padėti. Baldai, priemonės ir panašiai.
— Būtume dėkingi.
— Jūs ir Keitė su kūdikiais gyvenate čia? — paklausė Leina.
— Kai atvykome į miestelį, mūsų buvo nedaug, — atsakė Reičelė, —
todėl apsistojome arti vienas kito. Mes čia. Jonas su Čaku ir Biliu — dabar
ir Viliu — kaimynystėje, Freda su Arlise — priešais juos. Mes kartu
seniausiai.
— Loidas Stensonas įsikėlė į butą kitapus gatvės, o Karla Beiker gyvena
bute virš „Senovės“. Jie irgi šįvakar ateis. — Jonas neskubėdamas tyrinėjo
savo alų. — Jau buvome nusprendę susitikti šį vakarą. Kai atvažiavote,
nutarėme, kad ir jūsų grupei turi būti atstovaujama.
— Kurioje srityje?
 Jonas pasisuko į Maksą.
— Dabar mūsų per tris šimtus. Dažniausiai žmonės sutaria. Visi prisideda
pagal išgales.
— Ir dar laižosi žaizdas, — tęsė Reičelė. — Ką prarado, ką atrado,
galima sakyti. Ką išgyveno. Kai kas gydosi tarp žmonių, sakytum užsiima
grupine terapija, keičia namus. Kiti randa kitokių būdų tvarkytis su trauma.
Dirba sode, eina į rankdarbių būrelius, imasi hobių. Loidas stato. Mėginame
įsirengti šiltnamį — čia visos bendruomenės projektas. Loidas nuvalė vaikų
žaidimo aikštelės įrangą, kad vaikai turėtų kur žaisti, kol tėvai sodina ar
ravi. Turime kelias tvarkytojų komandas, knygų klubą, maldos grupeles.
— Yra žmonių, kurie pasikeisdami prižiūri gyvulius, — pridūrė Jonas. —
Jų reikės daugiau, nes atsigabenote savo bandą.
— Vadinasi, dauguma žmonių rado būdą susidoroti su trauma. Rado sau
vietą.
Leina gurkštelėjo vandens, pamąstė.
— Bet ne visi, — tarė.
— Žmonės lieka žmonės, — pakomentavo Jonas.
— Kaip ta šutvė, kuri šiandien bandė kabinėtis prie Flino.
Jonas linktelėjo Maksui.
— Donas ir Lu Merseriai? Eiliniai kvailiai.
— Flinas — nekvailas vaikinas. Jeigu būtų toks, dabar mediko pagalbos
reikėtų jiems.
— Jau nebe pirmas kartas, kai ieško bėdos, — pasakė Reičelė. — Arba ją
sugalvoja. Dėl tos priežasties ir surengėme susirinkimą.
Ji pakėlė galvą išgirdusi prasiveriant duris, išgirdo balsus.
— Arlisė su Čaku.
— Man reikia elektros. Gaučiau elektros, galėčiau ieškoti toliau. Gaučiau
elektros, galbūt vėl pasiekčiau „AOL“ būstinę, pasižiūrėčiau, kaip vėl
atkurti tinklą.
Maksas žiūrėjo, kaip prakaulus dvidešimties su viršum vyrukas reta
barzdele ir sutaršyta šviesių plaukų ševeliūra, kurioje buvo matyti kelios
violetinės sruogelės, sustoja kaip įkastas ir išsižioja.
— Trauk mane skradžiai! Maksas Felonas! Maksas Felonas, po šimts!
— Aš tau sakiau, — tarė Arlisė.
— Ką? Nesiklausiau.
Čakas pribėgo, stvėrė Maksą už rankos ir papumpavo lyg hidranto
rankeną.
 — Didžiulis gerbėjas. Pernai buvau autografo „Spirit Books“ knygyne,
nors paprastai skaitau elektroninį variantą. „Apsiaustis“. Pasakiška!
Asmeniškai mėgstamiausia.
Tai išmušė Maksą iš vėžių. Jau kurį laiką — pernelyg ilgai, suprato jis,
— negalvojo apie save kaip apie rašytoją.
— Dėkui.
— Maksas Felonas, — kartojo Čakas, — neįtikėtina.
— O čia — Čakas, — pristatė Arlisė. — Mūsų rūsio gyventojas.
— Taip. Turite alaus? Šalto?
— Freda atvėsino, — pasakė Jonas.
— Nuostabu. — Jis paėmė butelį, atsuko kamštelį. — Vadinasi, Maksas
ir... atsiprašau, nenuklausiau, Liusė?
— Leina.
— Maksas ir Leina. Atsigabenote šimtą žmonių? Dar nuostabiau. — Jis
pakliukino alaus. — Kaip jums čia?
— Keliavome jūsų nuorodomis, jūsų maršrutu, todėl kelias buvo
švaresnis, nei tikėjomės. Tik vienur kitur buvo problemų. Kai galėdavome,
išvengdavome jų, kai ne — tvarkydavomės.
— Reideriai? Kvailių šutvė. Nudės dėl pupelių skardinės.
— Tai vienur, tai kitur, — patvirtino Maksas.
— Susidūrėme su jais Baltimorėje. Netekome trijų žmonių. Būtų
daugiau, jei ne... — Čakas nutilo, dirstelėjo į Joną.
— Viskas gerai. Su mumis buvo žavėtojų, kurie pastatė ugnies sieną.
Privertė juos atsitraukti.
— Padegtas motociklas ir džipas, — sumurmėjo Leina. — Apanglėjusios
džipo liekanos. Važiavome pro ten.
— Venk, kai gali, — tarė Jonas. — Susitvarkyk, kai negali. Mes turime
sargybinius, budinčius visą parą. Harlis budėjo prie šiaurinio kelio, kai
atvažiavote, ir praleido, nes...
— Mes skaitome vienas kitą.
Maksas vėl išgirdo durų trinktelėjimą, balsus ir šiek tiek atsipalaidavo,
kai pažino vieną iš jų — Vilio.
— Jis suprato, kad nesame plėšikai ir nekeliame pavojaus, — baigė
sakyti.
Maksas atsistojo, kai įėjo Vilis su tėvu. Toks pat žandikaulis, tos pačios
akys. Maksas paspaudė Viliui ranką.
— Tu radai jį, kaip ir sakei.
 — Taip. Tėti, čia Maksas ir Leina. Jie padėjo man tave surasti.
Bilis Andersonas nespaudė rankos Maksui, bet tėviškai apkabino jį,
paskui Leiną.
— Ko tik norėsite, kada tik norėsite. Jūs sugrąžinote man berniuką.
— Su mumis, ar be mūsų, jis nebūtų sustojęs.
— Man jis — viskas. — Bilis iškėlė butelį vyno. — Iš asmeninio mano
rūsio, — plačiai nusišypsojęs pamerkė.
Freda pasistrikinėdama nusileido laiptais.
— Tai tu esi Vilis. Bilio Vilis, — puolė prie Bilio ir smarkiai apkabino.
— Aš taip dėl tavęs džiaugiuosi. Aš esu Freda, — ji atsirėmė į Bilio ranką ir
nusišypsojo Viliui. — Padėjau jam sugalvoti ženklus. Prisidėjau fėjų
burtais.
Vilis paėmė ją už rankos, pabučiavo, priversdamas vėl sukikenti.
— O, čia, lažinuosi, Loidas su Karla. Aišku. Keitė tuoj ateis ir būsim visi
susirinkę.
Maksas stebėjo, kaip žmonės aplinkui įsitaiso, apžiūrinėja vienas kitą.
Leina akivaizdžiai mėgavosi akimirka: žmonės, pokalbiai, jokio nerimo dėl
rytdienos ir porytdienos.
Jis spėjo, kad Loidas panašaus amžiaus kaip Bilis, maždaug
šešiasdešimties, liesas, bet raumeningas, kietas. Tvirto sudėjimo trumpai
apsikirpusi Karla nužvelgė Maksą kaip ir jis ją, pastebėjo Maksas.
Keitė nusileido laiptais jau atsiprašinėdama.
— Atleiskite, nenuoramos. Jūs atsikraustėte į gretimą namą? — paklausė
ji Vilio.
— Su visa manta. Tiesą sakant, ne kažką ir turėjau.
Keitė klestelėjo ant sofos šalia Jono, Vilis prisėdo ant Arlisės krėslo
ranktūrio.
— Gal rasime laiko pasišnekėti.
— Žinoma, — tarė ji ir pritildė balsą: — Labai užjaučiu, netekus mamos
ir sesers.
— Ačiū, — Vilis uždėjo ranką Arlisei ant plaštakos. — Ir aš tave
užjaučiu dėl tėvų, dėl Teo. Yra ką apverkti.
Ant sofos Reičelė paplojo Jonui per petį. Jis pasimuistė tarsi nenoromis,
tada gūžtelėjo.
— Gerai, aš pradėsiu. Mes su Reičele ir Arlise kalbėjomės šį rytą, dar
prieš prisijungiant jūsų devyniasdešimčiai su viršum žmonių, su visais
gyvūnais. Mums pavyko išlikti gyviems ir sukorėme ilgą kelią, kol
įsikūrėme Naujojoje Viltyje. Žinau, kad dabar svarbiausia pasileisti elektrą
ir užtikrinti saugumą. Be to, reikia kasdienių atsargų, ypač medicinos
priemonių, kitaip tariant, teks daryti žvalgybines ekspedicijas.
Kol jis kalbėjo, Arlisė išsitraukė užrašinę ir pieštuką.
— Pats metas pastatyti miesto rotušę, — pasiūlė Loidas. — Pristatyti
naujuosius kaimynus, pradėti rinkti savanorius.
— Taip, bet prieš tai, manau, reikia sušaukti visuotinį susirinkimą ir kai
ką aptarti. Man rodos, visi girdėjote apie tai, kaip Merseriai vakar naktį
kabinėjosi prie Brajerės, paskui ir prie Arono.
— Girdėjau, kad jei nebūtum išėjęs ir jų atbaidęs, Merseriai nebūtų
apsiriboję vien keiksmais. Ramybės drumstėjai, — pridūrė Karla. — Kai
kurie tiesiog tokie gimsta.
— Galbūt. Jie lindo ir prie vaikinuko iš Makso grupės.
— Girdėjau ir apie tai, — Karla tyrinėjo Maksą. — Ir kaip jie atsitraukė,
kai nuėjai pasiaiškinti akis į akį.
— Niekdariai ir priekabiautojai. Kai kurie tokie gimsta.
— Turime paklausti savęs, ką darysime, jeigu niekdariai sugalvos ne tik
sugadinti nuotaiką. Kol kas apsiribojama žodžiais ar vienu kitu niuksu, —
tarė Jonas, paskui patylėjo. — Bet Brajerė neturėtų bijoti vaikštinėti naktį.
Niekas neturėtų.
— Beveik visi čia ginkluoti, — pastebėjo Karla, — netgi žmonės, — ir
vėl paminėsiu Menserius, — kurie neturėtų būti.
— Kurtas Rouvas, — pritarė Bilis. — Šerona Bimer. Dar kelis galėčiau
įvardyti.
— Reikia plano, reikia struktūros, — Reičelė uždėjo ranką Jonui ant
kelio. — Taisyklių, įstatymų.
— Kai turėsim įstatymus, reikės žmonių, kurie juos prižiūrės, vykdys
teisingumą ir bausmes, — Loidas pažvelgė pro sunertas rankas. — Teks kai
kam nurodyti, ką jie gali ir ko negali daryti. Kas rašo įstatymus, kas priima
juos ir užtikrina jų vykdymą, kas sprendžia dėl pasekmių įstatymą
sulaužius?
— Pradedame nuo švarios lentos, taip? — paklausė Jonas. — Nuo
bendriausių bruožų. Nuo sveikos nuovokos.
— „Niekam nekenk“, — tarė Leina ir kilstelėjo ranką. — Atsiprašau,
nenorėjau pertraukti. Tokia pirmoji mūsų taisyklė.
— Skamba neblogai, — nusišypsojo jai Bilis. — Teks ją šiek tiek
praplėsti: nekenk kitam žmogui, nekenk turtui, nekenk gyvūnams. Nevok ir
nekaupk atsargų, nes tai kenkia visiems.
— Galime išdėstyti nuostatas kaip visiems naudingą dalyką, — toliau
rašė Arlisė. — Bet ir vėl turime pagalvoti apie įstatymų vykdymą ir
pasekmes.
— Tvarkos palaikymą, — pridūrė Jonas ir pasižiūrėjo į Karlą.
— Dirbau nedidelio miestelio šerifo padėjėja, todėl taip, šį tą išmanau
apie miestelio rietenas ir dinamiką. Pavojingiau, kai ginklų daugiau, nei
žmonių... ir kai kurie žmonės, sakykime, turi netradicinių ginklų.
— Ar daug problemų kelia žavėtojai? — paklausė Maksas.
— Nedaug. Pora vaikų buvo užkūrę pragarą, — paaiškino Jonas.
— Jie tik bandė savo gebėjimus, — įsiterpė Freda.
— Jeilis Trezoris susprogdino medį, Freda, — priminė jai Čakas.
— Žinau, bet jis netyčia, pats išsigando. Jam tik keturiolika. Aš manau...
— Tęsk, — paragino Reičelė.
— Aš manau, kad galėtume įkurti mokyklą ar lavinimo centrą vaikams ar
netgi suaugusiems žmonėms, atrandantiems naujų gebėjimų.
— Hogvartsą, — bakstelėjo jai į šonkaulius Čakas.
— Kažką panašaus. Brajerė galėtų jam vadovauti. Ji tokia kantri.
— Gal jūsų grupėje yra kas nors, kas galėtų? — paklausė Makso Reičelė.
— Kas norėtų mokyti ir vadovauti vaikams?
— Taip, mes jau pradėjome tą daryti, — jis pažvelgė į Arlisę ir paminėjo
jai porą vardų.
— Galėtume įsteigti mokyklą Amerikos legiono16 salėje, — pastebėjo
Freda. — Ji vos už kvartalo nuo pagrindinės gatvės, vaikai galės patys
nueiti. Pakalbėsiu su Brajere, jeigu ji sutiks, Aronas irgi sutiks. Turės
pretekstą būti šalia jos.
— Gera mintis. — Jonas vėl pasisuko į Maksą. — Ar tavo minėtieji
žmonės padės sukurti tą instituciją?
— Pasikalbėsiu su jais.
— Puiku. Karla, ar sutiktum sergėti įstatymus?
— Mielai, Jonai, tik ar žmonės sutiks priimti mano valią? Be to, man
niekada neteko vadovauti, o ir viena to nepadarysiu.
Nors iš pradžių galvojo pasiūlyti Biliui, Jonas apsigalvojo.
— Tikiuosi, kad Maksas pasisiūlys prisidėti.
Maksas kilstelėjo antakius.
— Kodėl aš?
 — Nes moki prisiimti atsakomybę, — pabrėžė Jonas. — O kad sistema
veiktų, reikia, jog ji tiktų visiems. Jūsų grupėje yra pora policininkų. Būtų
parama.
Maksas papurtė galvą.
— Maikas Rouzeris gali to imtis. Jis dirbo mieste, turi dešimtį metų
patirties. Tvirtas. Antrasis, Bredas Fitsas, patyręs, bet karštakošis. Ir piktas.
O tai nėra geras derinys.
— Gerai. Tai ar apsiimsi?
Maksui nespėjus atsakyti, Leina palietė jo ranką.
— Tu saugiai mus čia atvedei. Neleidai žmonėms pamesti galvų. Visi,
beveik šimtas žmonių, kurie atkeliavo su mumis, tai žino ir tikisi to iš tavęs.
Jeigu imsiesi šio darbo, jie jausis įsipareigoję.
— Nori, kad sutikčiau?
— Aš... man atrodo, tu sutvertas tam.
— Gerai, — Maksas paėmė žmoną už rankos. — Gerai, pamėginsim. Bet
jūs turėtumėte išsirinkti dar vieną iš savo tarpo ir vieną žavėtoją. Kad būtų
pusiausvyra.
— Diana Simons, — nepakeldama akių nuo užrašų knygelės nurodė
Arlisė. — Ji greitai mąsto, stabili ir nepakenčia nesąmonių.
— Žvėrlakė, — pridūrė Keitė.
— Sutinku, Diana ir Karla — nuovokios moterys, — tarė Loidas. —
Kiek spėjau pažinti, tą patį galiu pasakyti ir apie Maksą. Bet surašyti
įstatymus ir pasiekti, kad didžioji dalis bendruomenės juos priimtų, įgaliotų
įvardytus žmones — kitas dalykas.
— Aš tikėjausi, kad viską surašysi tu, — pasakė Jonas. — Esi protingas,
teisingas, ir niekas iš čia esančių dėl to nesiginčytų. Žmonės gerbia tave,
Loidai, todėl jeigu viską išdėstysi — gal tai nėra teisingiausia, bet kol kas
geriausia, — kaip sandorį, dauguma žmonių jį priims.
— O tie, kurie nepriims?
— Bus atstumti.
Loidas pasikasė sprandą, pasitrynė nosies viršų.
— Leiskite man pagalvoti. Ką prireikus darysime su pažeidėjais?
Uždarysime spintoje?
— Durų užraktas nesulaikys magiškų galių turinčių pažeidėjų, —
pastebėjo Maksas. — Mes su Leina taikėme kitą būdą.
— Vadinome jį „tylos režimu“, — nusijuokė Leina. — Iš dalies, kad
pasijustų kvailai. Dažniausiai prireikdavo netekusiems savitvardos,
mosikavusiems kumščiais ar... skaldžiusiems magiškus antausius. Visiems
taikėme tą pačią bausmę: išbūti paskirtą laiką „tylos režime“.
— Paskirtą laiką pasėdėdavo uždaryti rate, — paaiškino Maksas. —
Jokio bendravimo. Puiki galimybė atvėsti, pagalvoti, kaip kvailai elgeisi.
Veikė gana neblogai.
— Pačiam teko iškęsti dešimt minučių, kai tik susipažinome, —
prisipažino Vilis. — Žeminanti, atskirianti patirtis. Pirmą minutę nieko
daugiau netroškau, tik atspardyti Maksui subinę. Po devynių minučių į
viską žvelgiau jau kitaip.
Plati Makso šypsena liudijo, kad vyrai vienas kitu žavisi.
— Greitai mokeisi.
— Ką gi, duokite man pagalvoti, — tarė Loidas. — Pamėginsiu rasti
tinkamus žodžius ir traktuotę.
— Tinka, — pasakė Jonas ir pažvelgė į Maksą. — O kol kas mes
viliamės, kad rytoj galėsi prisijungti prie komandos, bandančios atkurti
elektros tiekimą. Ir pasiūlysi žmonių, kurie galėtų keliauti į žvalgybą ir
atsargų medžioklę.
— Galiu važiuoti. Nežinau, kaip man seksis su elektra, jei kalbame apie
visą miestą, bet pamatysim. Žvalgais geriausia imti Fliną su Lupa.
— Čia tas vaikinukas, dėl kurio kilo nesusipratimas? — paklausė
Reičelė. — O Lupa kas?
— Jo vilkas.
— Kalbi apie tikrą vilką?
— Taip. Elfas su vilku daugiau nei du mėnesius saugojo ir maitino
trisdešimties žmonių kaimelį. Atsiųsiu Edį su Džo... Džo yra Edžio šuo.
— Paprastas šuo?
— Paprastas šuo ir geras žmogus. Parūpinti atsargų — Po su Kima. Edis
su Po ir Kima įsikraustė į butus, prijungtus prie mūsų namo, — visiems
pranešė Leina. — Jie seniausiai su mumis. Magiškų savybių neturi, bet yra
protingi ir tvirti.
— Pasiųsk su jais kokį nors žavėtoją, — pasiūlė Bilis. — Čia tai
privalumas.
— Gal Aroną? — Reičelė pasisuko į Joną. — Ir tu turėtum vykti. Esi
medikas, jeigu kils bėdų, padėsi, be to, žinai, kokių medicinos priemonių
mums trūksta.
Pats galvojęs apie tai Jonas linktelėjo.
— Ar įspėsi savo žmones, Maksai? Su pirmąja šviesa?
 — Galiu.
— Man regis... — Freda apsidairė po kambarį. — Galvoju, kad nereikėtų
jų vadinti Makso žmonėmis. Jeigu mes kartu, tai kartu. Visi yra mūsų
žmonės.
— Freda teisi kaip paprastai, — tarė užversdama knygelę Arlisė. — Ir
kaip Naujosios Vilties miesto tarybos pirmo susirinkimo darbotvarkė gana
plati.

Kai Leina auštant atsisveikindama pabučiavo Maksą, viskas atrodė beveik

normalu. Jos vyras keliauja į darbą, pati galvoje jau rikiavo savo pareigų ir
reikalų sąrašą.
— Sėkmės. Galbūt padėčiau vykdama kartu? — ji paėmė jo ranką,
sunėrė pirštus.
— Pasižiūrėkim, kaip seksis. Nepraraskim vilties. Tu pasirūpink, kad
viskas būtų išjungta. Nėra prasmės paleisti elektrą, jeigu ištaškysime ją
veltui.
— Gerai pastebėta. Pasistengsiu. Tada eisiu padirbėti į sodą ir už darbą
namo parsinešiu žolelių.
— Tik nepervark, — jis uždėjo ranką jai ant pilvo. — Labai brangus
krovinys.
— Reičelė sakė, kad man ir kūdikiui sveika pajudėti, todėl ir judėsiu,
protingai. Tada patikrinsiu maisto atsargas. Arlisė minėjo, kad Amerikos
legiono būstinėje yra erdvi virtuvė. Galbūt pavyks įrengti ten bendruomenės
virtuvę. Kepsim duoną ir kitus būtiniausius gaminius.
Jis pasilenkęs pabučiavo Leinai į viršugalvį.
— Tu laiminga.
— Taip. O tu, šerife?
Juokais purtydamas galvą Maksas atsitraukė.
— Man atrodo, ženklelį prisegsim Maikui.
Iš ten, kur jie stovėjo, iš verandos, jis įdėmiai nužvelgė gatvę, pastatus ir
tarė:
— Gyvename keistais laikais, Leina.
— Tu vėl pradėsi rašyti. Aprašysi keistus laikus. Žmonėms reikia istorijų,
Maksai, ir tų, kurie jas pasakoja. Todėl įrengsiu tau darbo kambarį.
— Iš visko sprendžiant, tavo diena bus labiau užimta nei manoji.
 Durys tolimajame verandos gale atsivėrė, pro jas išpuolė Džo pasveikinti
Makso ir Leinos. Edis išlindo antras.
— Sveikučiai, kaimynėliai.
— Pasiruošęs? — paklausė jo Maksas.
Edis paplojo per kuprinę, patikrino ant peties kabantį šautuvą.
— M-hm. Po su Kima eina iš paskos. Jei jau prakalbome.
Leina dar kartą paglostė Džo, pro duris išėjo Po su Kima. Geriausia, kuo
baigėsi ta tragedija, pagalvojo ji. Jie atrado vienas kitą ir, atrodo, gerai
sutaria.
— Gal ko nors trūksta namie? — paklausė jų. — Bilis Andersonas žadėjo
padėti.
— Mums su Džo nieko netrūksta.
— Mes nutarėme kol kas pagyventi taip, — tarė Kima ir dirstelėjo į Po.
— Jeigu apsistosime ilgiau, aš mielai padažyčiau sienas. Ir nulupčiau
vienus tokius išties šlykščius tapetus.
— Nesiginčysiu. Bet norime apsiprasti, — pridūrė Po. — Kol kas nėra ko
skųstis. Kas tas Aronas, su kuriuo vyksime? Joną pažįstame. Ar jie žino, ką
daro, Maksai?
— Akivaizdu, kad Jonas žino, o kadangi jis pasiūlė Aroną, sakyčiau, žino
abu.
Jis pamatė gatve ateinantį Joną su kitu vyru. Jaunesniu, liaunesniu,
judančiu it šokėjas, pagalvojo Maksas.
— Susipažinsite. Saugios kelionės.
— Man praverstų daugiau šuns skanėstų, — pasakė Edis.
— Pasižiūrėsime, ką pavyks rasti. Ar turi ką nors savo svajonių sąraše?
— paklausė Kima.
— Jeigu užtiktumėte padorių virtuvės peilių...
— Kaip tie, kuriuos turėjai kalnuose?
— Bent kas nors į tą pusę būtų šaunu. Tiesą sakant, visi padorūs virtuvės
įrankiai praverstų.
— Aišku, — tarė Po ir kumštelėjo Kimai: — Einam apsipirkti.
— Paimsiu Fliną ir... Velnias, jis jau čia. Niekada nežinai, kada tas
vaikinas išdygs priešais nosį.
Flinas stovėjo tylus kaip dūmas gatvės viduryje, Lupa tupėjo pašonėje.
Džo džiugiai amtelėjo ir išlėkė rytinių ristynių su vilku.
— Pasirengęs pasismaginti? — paklausė Edis.
Flinas linktelėjo ir nusišypsojo.
 — Aš vairuosiu.
— Prakeikimas, — Edis nusitraukė kepuraitę, pasikasė gauruotą galvą ir
vėl ją užsimaukšlino. — Grįšime, jeigu neįvairuos į medį. Elfai — šūdini
vairuotojai, — pridūrė ir nudrožė.
— O čia mano grupė.
— Sėkmės, — palinkėjo Leina ir pakėlė veidą dar vienam bučiniui. —
Saugokitės.
— Nepersistenk, — įspėjo Maksas.
Ji žiūrėjo, kaip visos trys grupės susilieja ir nueina kartu į aikštelę prie
mokyklos.
Moteris liepė sau nesijaudinti. Jaudulys nepadės. Maksas visus čia
atvedė. Per audras, per plėšikų antpuolius, per pavasario potvynio nuplautus
kelius. Jis vedė, nes kas nors turėjo tai daryti, galvojo ji. Nes vienas po kito
prisijungusieji prie jų žvelgė į jį ir pasitikėjo.
Ir jis pasiekė tai gedėdamas brolio, kuris pakvaišo nuo galios.

Taip, ji įrengs Maksui darbo kambarį, nutarė pagausindama šviesos ir

traukydama kištukus iš lizdų. Jiems abiem reikia atgauti bent dalį to, kuo
buvo kadaise. Maksas ypatingomis aplinkybėmis tapo vadu, autoritetu.
Raganiumi, kurio galios su kiekviena nukeliauta mylia vis didėjo.
Bet Maksas buvo ir rašytojas. Tas, kuris geba papasakoti, kas vyksta
pasaulyje ir kas iš jo liko, kaip jie stengėsi kurti, o kiti vis dar siekia griauti.
Jis turi rašyti, skirti laiko sau. Negi tai nepadėtų susidoroti su širdgėla, kurią
dar nešiojasi širdyje?
Jai taip pat reikėjo rasti sau vietą naujoje realybėje. Sukurti namus jų
vaikeliui, susirasti darbo, kuris tenkintų jos poreikius, ne vien iš reikalo.
Taigi, Leina ims dirbti virtuvėje. Ji gamins valgyti. Tai, ką moka
geriausiai.
Maksas klausė, ar ji laiminga, ir Leina tikrai jautėsi laiminga. Laiminga,
kad rado sau, vyrui, kūdikiui vietą. Ji kartais pasvarstydavo, ar nepasiilgs
Niujorko, pažįstamo, suprantamo gyvenimo, kurio teko atsisakyti.
Dabar tas gyvenimas atrodė pasaka.

16 Karo veteranų organizacija.

 DVIDEŠIMTAS SKYRIUS

Jonas rodė kelią, nardė tarp paliktų automobilių.

— Pravažiavome kelis namus, — prabilo Kima. — Apleistuose būstuose
beveik visada randame ko nors naudingo.
— Grįždami galėsime į kelis užsukti. Prioritetas — medicinos priemonės.
Ligoninė yra už dešimties sankryžų. Prieš šešias savaites surinkome, ką
galėjome. Reikia daugiau.
Po tyrinėjo kelią, palei jį išsibarsčiusius trobesius.
— Daugiau vietos būtų UPS sunkvežimyje, bet jeigu pakliūsim į bėdą,
negalime palikti jo sudegti ant kelio.
Jonas pasvėrė visus variantus ir pasirinko sunkvežimį uždaru kėbulu.
— Reikia vengti problemų. Priekyje yra pora degalinių prie sankryžos.
Galbūt pavyks pripildyti baką ir dešimties galonų talpyklas, kurias
pasiimsime grįždami namo.
Kima atsilošė sėdynėje, parodė ranka.
— Ar ten prekybos centras?
— Taip. Su prekybos erdve lauke. Kažkokia išparduotuvė.
— Praverstų. Dar ten nesilankėte?
Dabar iš savo vietos krustelėjo Aronas.
— Mėginome prieš porą savaičių. Kita grupė pareiškė į jį savo teises.
Elgėsi nedraugiškai.
— Tuoj suprasi, kad Aronas linkęs... sumenkinti, — paskelbė Jonas. —
Jie ėmė šaudyti į mus dar neįsukus į centro aikštelę. Kiek jų buvo, apie
dvidešimt?
Aronas patraukė pečiais.
— Maždaug. Strateginio mąstymo stygių stengėsi atsverti ginklais. Jeigu
būtų luktelėję, kol įsuksime į aikštelę, būtų ramiai mus sutvarkę.
— Bet juk verta dar sykį patikrinti? Dvidešimt žmonių neištuštins jo
viso, ar ne? — pastebėjo Po. — Gali būti, kad jie iškeliavo toliau. Noriu
pasakyti, kam gyventi prekybos centre, jeigu pilna namų?
 Jonas dirstelėjo į Aroną, bet šis nieko neatsakė. Atsiduso.
— Aronas minėjo tai jau keletą kartų. Prasuksime po ligoninės.

Kai Jono grupė atsiskyrė prie ligoninės, Edis spoksojo pro šoninį žvalgų
pikapo langą.
— Turėtų būti daugiau žmonių. Taip, suprantu, jau minėjau, bet, žmogau,
turėtų būti daugiau išlikusių. Kiek mes nuvažiavome?
— Dvylika mylių. Nedaug.
— Gal dar dešimt, ir patikrinsim kelis šalutinius keliukus. Gal surasime
kitą tokią koloniją kaip mūsų, išgirsime kokį žodelį, kas vyksta pietuose,
jeigu kas nors bus iš ten atklydęs.
Edžiui nespėjus baigti sakinio, Flinas pasuko vairą dešinėn, įdardėjo į
siaurą keliuką, kuris iškart staigiai vėl sukosi į dešinę.
— Jėzau, Flinai! Sakiau...
— Varikliai, — pasakė šis, nuvairavo sunkvežimį nuo kelio ir sustabdė
medžių priedangoje. — Palauk.
Flinas užbėgo ant kalvelės ir, nors Edis buvo prisižiūrėjęs iki soties, vis
tiek aiktelėjo, kai elfas tiesiog susiliejo su medžiu. Sakytum... pats virto
medžiu. Keistas ir, velniai jotų, žiauriai kietas elfiškas dalykėlis.
Bet Edis vis tiek pakraupo tai matydamas.
— Ramiai, vyručiai. Tupėt, — Edis įsakė Lupai ir Džo, o tada atsargiai
išlipo iš sunkvežimio ir pasislėpė už jo, paruošęs šautuvą.
Dabar jau ir jis girdėjo variklių ūžimą, daugiausia motociklų blerbimą.
Sodrus, kimus garsas. Atlekia daug, atlekia greitai. Prie medžio —
sumautame medyje — Flinas puikiai matys visą kelią.
Edis vylėsi, kad neteks pasinaudoti šautuvu; jam nepatiko naudotis
ginklu. Nušovė žmogų, stambų, tvirtą reiderį, kai tas užpuolė jų grupę į
pietus nuo Čarls Tauno, Vakarų Virdžinijoje.
Niekada neužmirš tos akimirkos. Ir daugiau nenorėjo jos pakartoti.
Tačiau...
Motociklų riaumojimas artėjo, apkurtino ir ėmė tolti. Atsikvėpęs Edis
atsistojo.
Flinas išniro iš medžio.
— Reideriai.
— Įsitikinęs?
 — Penki motociklai, ant trijų sėdėjo dar ir moterys. Sunkvežimis, keturi
viduje, du kabinoje. Kemperis. Mačiau jame tik du. Ant šono kaukolė su
sukryžiuotais kaulais. Ant kemperio stogo jie vežė prisirišę nuogą vyrą.
Negyvą.
— Kristau. Kai jau imi galvoti, kad pasaulis negali būti baisesnis... Geros
auselės, brolau.
Elfo auselės, pagalvojo Edis, o tai reiškia, kad šiandien galbūt nieko
nereikės žudyti.
— Jie važiuoja tolyn nuo Naujosios Vilties, tai gera žinia.
Nurimęs Edis pažvelgė į furgoną.
— Gal liekame šiame kelyje, ką? Nėra reikalo rizikuoti, jei reideriai
apsisukų. Nėra reikalo susidurti su tokia šutve.
— Pirmiau teks paėjėti.
— Kodėl?
— Jie irgi gali išgirsti mūsų variklį. O tie augalai? — Flinas parodė į
nedidelį medžių guotą. — Lauko gėlės ir žolelės? Gali praversti. Reikia
pasikasti.
— Mes turėtume žvalgytis, o ne sodininkauti, — paprieštaravo Edis, bet
davė ženklą šunims, ir tie iššoko iš furgono kėbulo, kai Flinas pasuko prie
medžių. — Ten turėtų būti namų, — tęsė, kai Flinas pritūpė kasti peiliu. —
Aišku, neisime rinkti atsargų, bet nepakenktų apžiūrėti. Galbūt šioje vietoje
kas nors gyvena. Juk čia ne kokia dykynė.
Lupa tyliai įspėjamai suurzgė, Flinas atsisuko ir nuvirto — iš medžio
iššoko peiliu užsimojusi mergaitė.
Edis pakėlė šautuvą prie peties ir nuleido, kai Flinas atšoko.
— E-e, ne. Nešausiu į vaiką!
— Ji vos manęs neperskrodė, — atšovė Flinas.
Lupa išsprendė problemą: pašoko, pargriovė mergaitę ant nugaros ir laikė
prispaudęs priekinėmis letenomis pečius, kol toji gaudė kvapą.
Flinas judėjo taip mikliai, jog net suraibuliavo oras: atėmė peilį iš jos,
kad nesužeistų Lupos.
— Jis tavęs neskriaus. Mes tavęs neskriausime.
Mergaitė įsmeigė aršų auksinių akių žvilgsnį į Fliną.
— Neliesk manęs. Jeigu paliesi, nuskriausiu tave.
— Niekas nieko neliečia, — tarė Edis, vėl užsimetė šautuvą ant peties ir
iškėlė abi rankas. — Visi nusiraminam, gerai?
 Džo pasilenkė prie jos ir palaižė veidą. Mergaitė užsimerkė, o lūpos
suvirpėjo.
Flinas įsikišo į makštį savo peilį, josios užsikišo už diržo. Jis pritūpė ir
uždėjo ranką Lupai ant galvos.
Ir kreipėsi į mergaitę mintimis.
Aš toks kaip tu.
Ji plačiai atsimerkė. Meluoji, meluoji.
Ne. Aš toks kaip tu. Mano vardas Flinas. Edis ne toks kaip mes, bet jis su
mumis. Mes ne iš tų, kurie nuvažiavo keliu.
— Nagi, Flinai, pasišauk savo Lupą. Leisk vaikui atsistoti.
— Mes kalbamės.
— Jūs... A. Gerai, jėga.
Tau nereikia bėgti. Bet jeigu nori bėgti, mes nesivysime. Kuprinėse
turime maisto. Gali pavalgyti.
— Ar ji išalkusi? Atrodo labai liesa.
Liesa, purvina ir velniškai susikrimtusi, pagalvojo Edis.
— Nori užkąsti, vaike? — paklausė jis.
Flinas nusišypsojo.
— Matai? Jis su mumis. Ji ištroškusi, — pasakė, nusiimdamas kuprinę ir
traukdamas vandens butelį iš šoninės kišenės. — Viskas gerai, Lupa.
Vilkas atsitraukė ir atsitūpė.
— Neliesk manęs.
Nieko netaręs Flinas padėjo prie jos gertuvę, atsistojo ir atsitraukė.
— Žiūrėk, jai kokie dvylika. Negalime palikti jos čia vienos.
— Keturiolika, — tarė Flinas, perskaitęs mergaitės mintis.
— Koks skirtumas. Čia nesaugu, žmogau.
— Ji gali savimi pasirūpinti. Bet likti vienai nėra reikalo, — tęsė Flinas,
kai ji čiupo vandenį ir ėmė godžiai gerti. — Nebent nori būti viena. Mes
gyvename su žmonėmis, gerais žmonėmis.
— Mergaitės tai ne vyrukai, — kalbino Edis. — Turėtum važiuoti su
mumis.
— Aš jūsų nepažįstu.
— Taip, reikia saugotis nepažįstamų, bet vis tiek. Vienai čia nėra saugu.
— Mes tavęs neskriausime. Suprastum, jeigu įsižiūrėtum.
Gerdama ji stebėjo Fliną.
— Nežinau kaip, nežinau kodėl, bet girdžiu tave savo galvoje.
 — Ir nesupranti, kodėl gali virsti medžiu ar akmeniu? — jis vėl jai
nusišypsojo. — Nes tokia esi. Padėsiu tau suprasti. Mes neversime tavęs
važiuoti, bet turėtum.
— Gal tu pasiklydai? — spėjo Edis. — Jeigu turi saviškių, padėsime juos
pasiekti.
— Jie mirę. Visi mirę!
Flinas ištraukė jos peilį ir padėjo ant žemės.
— Išlikusieji turi gyventi. Mes apžiūrėsime netoliese esančius namus —
gal ten yra gyvųjų, kuriems reikia padėti. Jeigu nieko nerasime, pasiimsime,
ką rasime vertinga. Eik su mumis. Dabar, kur gyvename, yra daugiau tokių
kaip mes. Ir kaip Edis.
Mergaitė stvėrė peilį ir pašoko. Jos plaukai — beveik tokio atspalvio kaip
Flino, kaip medžio žievė, — karojo purvinais kaltūnais. Akys, didelės ir
tamsios, skleidė ne baimę, o agresiją.
— Eisiu, kada panorėsiu.
— Gerai.
Flinas apsisuko ir nuėjo. Nors šiek tiek nervinosi, atsukęs nugarą laukinei
mergiotei su peiliu, Edis prisigretino prie Flino.
— Tas šuo turi vardą? — paklausė ji.
— Ten Džo. Jis šaunus šuo, — atsakė Edis. — Ir Lupa yra geras šuo,
kiek tai įmanoma vilkui.
Flinas nesivargino atsigręžti.
— O tu vardą turi?
Mergaitė nedrąsiai uždėjo delną Džo ant galvos. Iškišęs liežuvį šuo
pasiuntė jai laimingą šypseną. Mergaitės lūpos išsirietė, po daugelio
savaičių ji nusišypsojo.
— Žvaigždė. Aš — Žvaigždė.

Pastatę prie šoninių durų, kad nebūtų matyti nuo kelio, jie ėmė į sunkvežimį
krauti daiktus. Kima stebėjo ligoninės fasadą.
Po paskutinio apsilankymo čia kažkas dar buvo praėjęs. Kažkas, ką
labiau domino opiatai ir morfinas nei siūlai žaizdoms susiūti, tvarsčiai ir
antibiotikai. Jonas įkėlė elektrokardiografą, vaisiaus monitorių ir, prisiminęs
dvynių gimimą, surinko viską, ką rado, iš ankstukų skyriaus. Dar daugiau
vežimėliu atrideno Po, o Aronas atnešė autoklavą.
 Kaip ir anksčiau, Jonas nekreipė dėmesio į sienas ir duris, aptaškytas
krauju. Bent jau nereikia nešti iš pastato lavonų ir deginti didžiuliame lauže.
Tačiau mirties tvaikas taip greitai neišsivadės.
— Geras laimikis, — nutarė Jonas, kai prikrovė furgoną. — Po, galėsi
vairuoti?
— Aišku.
— Aronai, pasižiūrėkim, gal pavyks užvesti greitukę? Nepakenktų vieną
turėti atsargai, galėtume sukrauti į ją viską, kas liko.
Po sustojo prie ligoninės fasado.
— Jie bandys užkurti greitosios pagalbos automobilį.
— Protinga, — tarė Kima ir šoko į furgoną.
— Aha. Mano nuomonė apie juos irgi pasitaisė.
— Maksas jais pasitiki, ir ne veltui. Po, noriu patikrinti tą prekybcentrį.
Per gera proga, kad praleistume. Kiek vietos dar turime?
— Užtektinai, jeigu pavyks... O štai ir jie. Puikumėlis, — jis nusišypsojo
Kimai ir nuvažiavo paskui greitukę.

Maksas stovėjo rūsyje, pilname kompiuterių, jungiklių, monitorių, kur

vyras ir moteris, apsiginklavę žibintuvėliais, malė apie sistemas, skirstymo
dėžes, stiprintuvus, transformatorius, išorinius ir požeminius laidus.
Supranta juos ne ką daugiau nei jie jį, mąstė Maksas.
Ir dar ne viskas. Jie turėjo įrankius ir mokėjo jais naudotis, todėl
naudodamiesi nekreipė į jį dėmesio.
Čakas sėdėjo naujame savo rūsyje murmėdamas panosėje ir knaisiojosi
kompiuterio viduriuose. Kiek Maksas suprato iš to murmėjimo, reikėjo
priversti kompiuterį dirbti su laikina baterija tiek, kad Čakui pavyktų
įsilaužti į sistemą.
Viskas iškepę, sudurstyta, sugadinta. Iš visko sprendžiant, elektra nutrūko
lyg trenkus žaibui, kuris ne tik paliko be elektros visas tos sistemos stotis,
bet ir sudegino transformatorius.
Maksas neišmanė apie vatus, amperus ir pasenusius laidus, bet išmanė
apie energiją. Galią, kurią galima išnaudoti. Neklausydamas jų kalbų, kad
teks vėl lįsti į vidų, kažką sukergti, kažką užtrumpinti, tyrinėjo priešais
esantį pultą.
Ištiesė ranką, įsivaizdavo, kaip pasiunčia energiją. Spragteli jungiklį,
įžiebia šviesą. Per daug, suprato, per stipru, todėl susiaurino srautą. Po
žingsnelį, pagalvojo, po žvakę tamsoje.
Suabejojo sekundę, kitą. O jeigu jam stumtelėjus galia sunaikins tai, ką
pavyko pasiekti įgūdžiais ir technologijomis? Mokėti įžiebti šviesą visai ne
tas pat, kaip žinoti, kokiu principu iš tiesų veikia šviesa.
Maksas dar pasiaurino srautą. Lyg norėtų užvesti variklį. Neišmanė, kaip
jį pagaminti, bet žinojo, kaip išnaudoti tai, ką turi, kad variklis atgytų.
Tikėk, mąstė jis. Tikėk. Priimk. Atverk.
Monitorius, į kurį buvo pasisukęs, sumirksėjo.
Diskusija — ne ginčas, bet diskusija techniniais terminais vyko kaip
vykusi. Maksas paplojo Čakui per petį ir parodė į monitorių.
— Pasinaudosi?
— Ką? A? Oho, mažuli.
Čakas prilėkė prie pulto ant kėdės su ratukais. Pirštai kibo į klaviatūrą ir
sustingo per colį virš jos.
— Žmogau, pirmą kartą jaudinuosi prie technikos. Laikykit tvirčiau
kepures, berniukai. Ir mergaitės.
Dreikas Maningas stuktelėjo Čakui į ranką.
— Kaip tau pavyko?
— Ne man, — atsakė Čakas ir atitraukęs ranką nuo klaviatūros, dūrė
nykščiu į Maksą.
— Tu jį užkūrei?
— Galima taip sakyti.
— Kalės vaikas, — Maningas, kurio diržo skylutės liudijo staigų svorio
kritimą, vyras pasišiaušusiais žilais plaukais, dėvintis Filadelfijos beisbolo
komandos kepuraitę, sukikeno. — Kiek ilgam, pone burtininke?
— Nežinau. Pirma diena darbe.
— Aš jau, aš jau, — Čakas pabūrė virš klaviatūros. — Taip, mažuti, dar
nepraradau kvalifikacijos.
— Ar gali įjungti mums elektrą? — paklausė Maningas.
— Ar lokiai šika miške? Duok sekundę. Jėzau, kaip man šito trūko. Kaip
pasiutusiai to trūko.
— Šitą, — Maningas pasilenkė prie Čako peties ir pabaksnojo į
monitoriaus kraštą. — Tik čia. Jeigu viską atgaivinsime, susprogdinsime
sistemą. Tik šitą stotį. Viskas buvo atjungta. Atgaivink tiekimą, mes viską
patikrinsime. Po žingsnelį.
— Štai ir viskas. Reikia manyti.
Maningas atsikvėpė.
 — Pamėgink įjungti lempas, Vanda. Tik lempas.
Kai paspaudus jungiklį patalpa nušvito, Čakas pergalingai iškėlė kumštį.
Maningas tik priglaudė pirštus prie akių. Nuleidęs rankas pažvelgė į Maksą.
— Kai baigsis tavo pirmoji diena darbe, statau alaus.
Jis pasisuko ir išvydo išsišiepusią Vandą.
— Gerai, komanda, uždekime šviesas.

Prekybos centro aikštelėje it apversti vėžliai ar sutraiškytos kriauklės

riogsojo išvartyti automobiliai. Varnos, maitvanagiai ir žiurkės kapojo ir
taršė šunų, kačių, elnio maitą. Ir tai, kas kadaise buvo žmogus. Dvokė
puvėsiais ir šiukšlėmis.
Jonas prariedėjo pro kilpoje karančius palaikus. Ant pakaruoklio kaklo
vis dar kabėjo kartoninis užrašas:

ŽAVĖTOJĄ KALĘ ATGAL Į PRAGARĄ

Sukdamas aplinkui aikštelę nepamatė jokių gyvybės ženklų, tik įmitusius

paukščius ir riebias žiurkes. Kada nors, pagalvojo jis, atsiųsią savanorių
komandą sudeginti ar palaidoti mirusiuosius, išvalyti šiukšles, išmatų
krūvas.
Jonas sustojo prie pagrindinio įėjimo, priešais suskaldytas stiklines duris
ir ėmė svarstyti, kodėl žmonijos dalis taip pagedo.
Išlipo, kai šalia sustojo Po.
— Seniai išsinešdinę, — išlipdama Kima pratarė akmeniniu veidu. —
Lavonai mažiausiai dviejų trijų savaičių.
— Galėjo grįžti, — nesutiko Po.
— Kodėl? Pasaulis didelis ir tuščias. Pilna vietų, kurias galima siaubti ir
naikinti. Gailiuosi, kad atvažiavome.
Kai jos balsas užsikirto nuo graudulio, Po apglėbė ranka. Mergina
atsitiesė.
— Bet mes atvažiavome. Todėl reikia imti, ką galime.
— Mirusieji to nenusipelnė.
Jonas linktelėjo Aronui.
— Mes jais pasirūpinsime. Atvyksime, kai tik galėsime, ir suteiksime
ramybę.
Jis galvojo apie kabantį lavoną. Jie nuleis jį prieš išvažiuodami. Juk tiek
tai gali. O vėliau grįš ir palaidos.
 — Pirma reikia paieškoti gyvųjų.

Leina pasinaudojo Fredos patarimu ir keletą prieskoninių žolelių perkėlė į

vazonus. Sustačiusi juos saulėkaitoje prie virtuvės durų, pasidžiaugė.
Žinojo, kad žiūrėdama į jas, uosdama jų aromatą ir skabydama dar ne kartą
džiaugsis. Ji dirbo sode pirmą kartą gyvenime. Pirmą kartą kaupė ir ravėjo
piktžoles tarp morkų ir pupelių, išmoko parišti pomidorus. Apžiūrėjo bulvių
kauburėlius, išdrikusias moliūgų ir cukinijų virkščias, apžiūrėjo baklažanus
ir kukurūzų stiebus.
Dirbdama girdėjo žaidžiant vaikus.
O geriausia, kad apžiūrėjusi vietą, kur ketino įrengti bendruomenės
virtuvę, jau turėjo planą. Ketino grįžti prie jo, kai įsitaisys priekinėje
verandoje su saulės arbatos17 stikline. Užsigalvojusi ji palietė vietą, kur
įspyrė kūdikis, ir pakėlusi akis pamatė Arlisę.
— Girdėjau, esi labai užsiėmusi.
— Nuostabi diena. Turi minutę? Paruošiau saulės arbatos.
— Nuostabu.
— Atnešiu ir tau stiklinę.
Dar nuostabiau, galvojo ji įėjusi į namus, kad turi viešnią, gali pasodinti
ją ir kalbėtis nebijodama už kitos mylios kelyje tykančio pavojaus.
— Ledo neturiu, bet atvėsinau ją, — Leina pakrutino pirštus, tiesdama
stiklinę Arlisei.
— Ačiū. Norų sąrašas? — Arlisė pabaksnojo į Leinos bloknotą.
— Net pora. Bendruomenės virtuvės projektas. Ar žinai Deivą Deilį18?
— Žinoma. Didelis vyrukas, didelė šypsena.
— Jis buvo greitojo maisto virėjas, stačia galva pasinėrė į tą projektą. Ir
turime porą žmonių, kurie moka darinėti laimikį. Norėčiau rūkyklos:
kumpis, šoninė ir panašiai. Tiesą sakant, bibliotekoje radau knygą, kaip ją
įsirengti.
Susidomėjusi ir nustebusi Arlisė tyrinėjo Leiną per stiklinės viršų.
— Nesėdėjai rankų sudėjusi. Aš padirbėjau su Loidu, paruošėme
visuotinio susirinkimo darbotvarkę.
— Nerimauji dėl susirinkimo.
— Reikia tikėtis prieštaraujančių. Yra žmonių, kurie nemėgsta, kai jiems
nurodoma, ką jie gali ir ko negali daryti. Bet mums reikia taisyklių
anksčiau, nei kas nors nutiks, kad turėtume pagrindą, kaip tvarkytis.
Parengiau redakcijos biuletenį apie toleranciją ir fanatizmą, atvirumą ir
pasenusias baimes. Ne visiems patiks.
— Šį rytą dirbau sode. Beveik visi draugiški ir linkę padėti. Bet pora
žmonių laikėsi atstumo. Ir nuo Fredos. Nesuprantu, kaip kas nors gali
žvelgti į Fredą ir nematyti jos šviesos ir džiaugsmo?
— Ji buvo pirmoji mano pažįstama, turinti magiškų savybių. Galbūt todėl
man lengviau nei kitiems. Dalies žmonių pirmoji pažintis su žavėtojais
buvo baisi ir pažymėta mirties. Pažintis su tamsiaisiais žavėtojais. Tokius
sunkiau įtikinti, kad ne visi, turintys žmonėms nebūdingų ypatybių, gimę
kenkti.
Ne, mąstė Leina, ne visi žavėtojai sutverti iš šviesos.
— Makso brolis, jo paties brolis pasuko ana linkme. Jis ir jo moteris.
Man regis, Alegra visada priklausė tamsiajai magijai ir jį perviliojo. Jie
nužudė vieną iš mūsiškių. Niekuo neprasikaltusį vyrą... tiksliau, jaunuolį.
Norėjo nužudyti ir mus visus, ypač... — ji prispaudė ranką prie pilvo. —
Maksui teko rinktis, ir jis pasirinko šviesą. Pasirinko teisingai, nors dėl to
teko sunaikinti savo paties brolį. Maksas mylėjo Eriką, bet pasirinko šviesą.
— Siaubingas pasirinkimas.
— Buvo ir tebėra. Niekad nesu mačiusi tokios šiurpios galios.
Neaprėpiama ir juoda. — Praeitis vis dar persekiojo ją sapnuose. — Jie
godžiai gviešėsi jos, apgirto ja.
— Mes su Freda susidūrėme su ja tuneliuose, bėgdamos iš Niujorko, —
ir pagalvojusi apie... padarą, skrendantį tunelio viršuje, Arlisė linktelėjo: —
Neaprėpiama ir juoda.
— Tada galima suprasti, kodėl susidūręs su ja žmogus jaučia baimę.
Leina pasuko galvą ir atsistojo pamačiusi pikapą.
— Čia Edis su Flinu.
Arlisė irgi atsistojo.
— Dar kažkas su jais.
Pastebėjęs moteris, Flinas sustojo priešais namą.
Čia geri žmonės, pasakė jis Žvaigždei.
Aš jų nepažįstu.
Ir nepažinsi, jeigu kiūtosi mašinoje.
Mergaitė nenoriai išlipo, kai moterys nusileido laipteliais. Iš kėbulo
iššoko Džo su Lupa.
— Čia Žvaigždė. Ji nenori būti liečiama.
 Sudriskę marškiniai, perplėšti džinsai ant perkarusio kūnelio, pastebėjo
Leina. Nešvarūs susivėlę plaukai. Įtarus žvilgsnis.
— Aš — Leina. O čia Arlisė.
Žvaigždė susigūžė, kai moterys priėjo.
— Atvykau į miestelį tik vakar, — tęsė Leina. — Žinau, iš pradžių
baisoka, bet...
— Aš nebijau ir man nebūtina likti.
Pristraksėjo Freda, užsikėlusi ant raudonų garbanų kupetos stikliukais
nusagstytus rožinius akinius.
— Pastebėjau grįžtančius. Ei, labas!
— Čia Freda, — pristatė Arlisė, uždėdama ranką Fredai ant peties ir šią
sulaikydama. — Žvaigždė nenori būti liečiama.
— A, — Fredos veidas iškart tapo atjaučiantis. — Aišku, kad jautiesi
keistai, kai visi žiūri ir spėlioja. Bet, žinok, čia gera vieta. Gal norėtum eiti
su manimi... mes su Arlise gyvename čia pat. Užeitum, šiek tiek
apsišvarintum.
— Man nereikia čia likti.
— Na, net jeigu ir iškeliausi, švarūs drabužiai juk nepamaišys. Ir ko nors
užkrimsi. Tada ir nuspręsi, — Freda atsitraukė ir pamojo eiti kartu. —
Eime.
Žvaigždė žengė žingsnį į priekį, antrą. Ir nuėjo paskui Fredą šaligatviu.
— Sklidina šviesos, — prabilo Leina.
— Džiaugiuosi, kad atsikratėm, — užvertė akis Edis. — Na, nemaniau,
kad įbes tą savo peilį man į šonkaulius, bet, dievaži, kelionėje nervinausi.
Jaučiausi įsitempęs.
— Ji nenuskriaus Fredos. Ji išsigandusi ir sužeista, — Flinas paplekšnojo
sau krūtinę.
— Taip, tu teisus, nors ir kėsinosi tave paskersti. Radome ją už
penkiolikos mylių į šiaurę. Flinas sako, kad ji elfė.
— Tas ne mažiau Žvaigždę gąsdina. Išgirdome atvažiuojant reiderius, jie
lėkė į pietus. Mūsų nepastebėjo. Nieko, be Žvaigždės, daugiau neradome.
Tik mirusius. Atvežėme šiek tiek atsargų, bet labiausiai norėjome parvežti
ją. Rytoj vėl važiuosime.
— Nežinau, ar... — Leina nutilo ir parodė ranka. Prie namo kitapus
gatvės durų įsižiebė lempa.
— Prakeikimas! Aš valgysiu karštą maistą, prausiuosi po karštu dušu ir
visa kita! — Edis apkabino Fliną per pečius. — Žmogau! Tebūnie sumauta
šviesa.

Namo, kuriuo dalijosi su Arlise, virtuvėje Freda padėjo bulvių traškučių

maišelį ir atvėsintos kokakolos skardinę.
— Tikriausiai reikėtų ko nors sveiko, bet čia greita ir man skanu. Aš fėja,
— nerūpestingai leptelėjo, imdama maišelį ir sau. — O tu esi kaip Flinas, ar
ne? Man neblogai sekasi atspėti.
Žvaigždė pažvelgė į traškučius įtariai. Ir ilgesingai.
— Nežinau, kas aš esu.
— O, nieko tokio. Aš visiškai persigandau, kai pamačiau šituos, — ji
išskleidė sparnus ir suplasnojo, kimšdama į burną traškučius. — Žmonės
bandė nuskriausti ir mane, ir Arlisę. Bet mes radome gerų žmonių. Ir dabar
gyvename čia.
Freda padėjo Žvaigždei atplėšti traškučių pakelį, atidarė kolos skardinę.
Žvaigždė atsargiai paėmė traškutį ir pakramtė. Nurijusi, visą susikišo į
burną ir čiupo daugiau.
Ir valgydama prapliupo tyliai, graudžiai verkti.
— Aš tavęs neliesiu, — Freda irgi susigraudino, — bet gali įsivaizduoti,
kad apkabinu tave. Labai užjaučiu dėl visko, kas tau nutiko. Norėčiau, kad
blogų dalykų nebūtų.
— Viskas blogai.
— Ne, ne viskas. Bet gali taip atrodyti.
— Ji pražudė mano tėtį, mano broliuką. Pražūtis.
— Aš vėl tave apkabinu. O mama?
— Jie ją nužudė. Tie, kurie mus medžioja.
Fredos nugara nusirito šiurpas.
— Reideriai.
Žvaigždė papurtė galvą.
— Ne jie. Kiti. Mėginome bėgti, bet jie mus pagavo. Prievartavo, ne
kartą. Ir juokėsi. Mes esame žavėtojos ir jie gali su mumis daryti, ką nori.
Fredos sparnai suglebo, išnyko.
— Aš prisėsiu šalia tavęs, neliesiu, bet man reikia prisėsti.
— Ir jie skriaudė mus, — žodžiai, kartūs ir spygliuoti žodžiai veržėsi iš
mergaitės burnos. — Kankino. Mano mama pasakė — mintyse pasakė, kad
bėgčiau ir susiliečiau su medžiu. Likčiau, kol bus saugu. Nesirodyčiau, kad
ir kas nutiktų.
 Žvaigždė nusišluostė veidą, išterliojo purviną veidą ašaromis.
— Mama šaukė, priešinosi ir bandė ištrūkti... pasitraukti nuo manęs, kad
paleistų mane, imtų ją. O man galvoje suklykė: BĖK! Tai bėgau ir bėgau
nesustodama. Kai išgirdau, kad mane vejasi, pavirtau medžiu. Girdėjau ją
klykiant, bet nesirodžiau. Neišlindau, kol jie neišsinešdino. Jie ją nužudė.
Pakorė.
— O, Žvaigžde, man taip gaila. Žinau, tiek pasakyti neužtenka, bet labai
apgailestauju. Mama tave mylėjo. Norėjo, kad būtum saugi.
— Ją nužudė, nes aš pabėgau.
— Ne, — pasakė Freda, atsistojo, paėmė popierinę nosinę ir padalijo ją
perpus. — Jie būtų jus abi nužudę, ir ji tai suprato. Mylėdama tave
pasirūpino, kad bent tu liktum gyva.
— Tada dar neturėjau peilio, todėl negalėjau užlipti ir nupjauti virvės.
Bet radusi grįžau. Ieškojau jų, norėjau nužudyti. Bet man nepavyko jų rasti.
— Galvoju, kad tavo mama buvo drąsi ir mylinti, kaip kiekviena gera
mama. Manau, ji apsidžiaugtų sužinojusi, kad esi pas mus. Gali gyventi čia
su manimi ir Arlise, jeigu nori. Turime vietos.
Mergaitė papurtė galvą, ir Freda ėmė ieškoti geriausios išeities.
— Galbūt kol kas apsigyvenk atskirai. Turime laisvų butų. Gyvensi
viena, būsi su mumis, bet ir atskirai. Galiu tau parodyti vieną, surasiu
drabužių ir kitų būtinų daiktų. Žinai, turėtum apsiprausti, pavalgyti tikro
maisto, pailsėti.
— Galiu išeiti, kai tik norėsiu.
— Žinoma, bet viliuosi, kad nenorėsi. Naujoji Viltis yra šauni vieta... —
ji nutilo ir dirstelėjo į lempą. — Čia tu padarei?
— Aš nieko nedariau.
— Šviesa dega. Jeigu ne tu... Perkūnėli žaliasai, man regis, įjungė
elektrą! — Freda nusibraukė ašaras ir nusišypsojo. — Atrodo, tu esi mūsų
laiminga Žvaigždutė. Vos tik atkeliavai, atgavome elektrą.

Kai Maksas su komanda išėjo į miestą, buvo pasitikti plojimais. Žmonės

būriavosi apie sunkvežimį.
Maksas pamatė atbėgančią besijuokiančią Leiną. Sugavo ją, atskriejusią į
glėbį.
— Tu tai padarei.
— Tik įskėliau kibirkštį. Visa kita padarė jie.
 Leina prispaudė lūpas jam prie ausies.
— Mes išsimaudysime po karštu dušu. Kartu.
— Geriausias apdovanojimas.
Kažkas paplojo jam per nugarą; kažkas įbruko alaus į ranką.
Edis perbraukė per lūpas armonikėlę. Moteris prisėdo ant kelkraščio su
bandža. Kai parvažiavo Jonas, žmonės šoko gatvėje.
— Elektra, — ištarė Jonas tarsi „amen“. — Jie įjungė elektrą. Eik,
Aronai, surask Brajerę, gerai ją apsuk. Vėliau viską išsikrausime.
— Gerai. — Aronas atidarė duris, paskui dirstelėjo per petį. — Nelaikyk
savyje.
Jonas įsuko greitukę į mokyklos aikštelę. Išlipo, pasisuko į Po ir Kimą.
— Eikite švęsti. Pilna norinčių padėti iškrauti.
Jis nusišypsojo, bet, vos tik porelė įsiliejo į minią, šypsena pranyko. Jis
vengė minios, nenorėjo net eiti per ją į namus, todėl patraukė prie šoninio
mokyklos įėjimo. Atsisėdo už stalo, suėmė rankomis galvą.
Negirdėjo, kaip prasivėrė durys, negirdėjo balsų. Buvo paskendęs
mintyse. Negirdėjo nieko, kol Reičelė palietė ranką.
— Visur tavęs ieškau. Po sakė matęs tave einant čia. Tai mes...
— Mes išeisime, — Maksas paėmė Leiną už rankos.
— Ne. Ne, nereikia, — išblyškęs, nuo skausmo įdubusiomis akimis Jonas
atsitiesė.
— Kas nutiko? — paklausė Reičelė. — Po nieko nepasakojo.
— Ligoninėje prisikrovėme daug įrangos ir priemonių. Problemų nekilo.
Tada nuvažiavome patikrinti prekybos centro, to, kur anksčiau buvo
užpuolę.
— Reideriai? — Reičelė suspaudė jo petį smarkiau. — Susidūrėte su
reideriais?
Jonas papurtė galvą.
— Ne, tie buvo išsinešdinę. Nusiaubė lauke ir viduje. Viešpatie, apmyžo
lentynas ir drabužių kabyklas. Bet Kima vis tiek viską surinko. Myžalai
išsiplauna, pasakė. Kaip įprastai, suniokota. Išdaužyti stiklai, sienos
nurašinėtos nešvankybėmis, šiukšlių kalnai... Ir kūnai. Sudarkyti, pūvantys
lavonai. Gyvūnų taip pat. Lauke ir viduje. Žiurkės ir maitėdos taršo juos.
Mes...
Jis nutilo, atsikrenkštė.
— Reikia grįžti su komanda, iškasti duobes ar... arba sudeginti. Lavonai
ten jau tįso kurį laiką. Aš...
 Jis pažvelgė į Maksą su Leina.
— Tą centrą galima sutvarkyti ir atlikti apvalymo apeigą, — tarė Maksas.
— Mes galime tai atlikti. Gyvybes praradusiųjų sielos bus palaimintos.
— Reikia tą padaryti. Ir Aronas tai pajuto. Daug apie tai nekalbėjome,
bet jis pajuto. O aš, aš... Gal turime viskio?
Reičelė priėjo prie spintos, ištraukė butelį, stiklą. Šliūkštelėjo per du
pirštus.
Jonas išmaukė ir atsikvėpė.
— Nemanau, kad ten buvo reideriai. Ten... kažkas kitas. Kad ir kas būtų,
elgėsi klaikiau. Jie pakorė moterį... žavėtoją. Mums visiems atrodė, kad
negalime jos palikti kaboti. Turėjome bent nuleisti ant žemės. Susiradome
kopėčias. Užlipau nupjauti virvės... Suprantate, — pasakė jis Maksui su
Leina. — Aš matau mirtį. Toks mano talentas. Mirtį, fizinę traumą, ligą.
Kai užlipau nupjauti virvės, tai, kas buvo iš jos likę, pasisuko, brūkštelėjo
man per ranką. Išvydau velionės gyvenimą. Blyksnius to, kas ji buvo.
Mačiau, ką jie jai padarė. Girdėjau jos klyksmą. Išvydau jos mirtį.
Jis įsikniaubė Reičelei į krūtinę, kai ji apkabino.
— Jos vardas Anja. Ji buvo dvidešimt dvejų. Kaip Freda. Jie išsuko jai
sparnus, o paskui...
— Nereikia, — Reičelė glostė Jonui plaukus, nugarą. — Nereikia.
Maksas prisitraukė kėdę ir atsisėdo prie stalo.
— Matyti mirusių gyvenimą — tau nauja?
— Taip. Dar vienas ypatumas.
— Sunku, bet galvok apie tai kaip apie dovaną. Dovaną tiems, kurie
gyveno ir mirė. Kažkas juos prisimena. To mes visi norėtume. Kad mus kas
nors prisimintų. Galime tau padėti. Leina labiau nei aš.
Maksas pasižiūrėjo į ją, o Leina nieko neatsakė.
— Tu turi empatiją. Gydantį prisilietimą.
Leina priėjo arčiau.
— Manau, Jonai, kad tu irgi pasižymi empatija.
— Kas iš jos, jeigu radęs tuos, kurie išžagino, sužalojo ir nužudė Anją,
nudėčiau be menkiausios dvejonės?
Maksas atsistojo.
— Tai reiškia, kad esi žmogus. Važiuosiu su tavimi ją palaidoti.
— Tada pažymėk kapą jos vardu, — pasakė Leina, uždėjusi delną ant
pilve suspurdėjusio vaikelio, — kai tarsi žodžius, išlaisvinsi jos sielą. Ir
pačiam bus lengviau. Pažymėk kapą jos vardu ir ištark jos vardą. — Leina
pakėlė akis į Maksą: — Jaučiu, kad taip reikia.
— Vadinasi, taip reikia. Taip ir padarysime. Dabar eisiu su tavimi.
Galėsim nusiųsti grupę rytoj suvežti, kas liko.
Jonas linktelėjo, pakilo, paspaudė Maksui ranką.
— Ačiū.

Vėlai naktį Maksas gulėjo negalėdamas užmigti, nes prieš akis stovėjo
aiškūs vaizdai. Jis nematė ir nepajuto to, ką jautė Jonas, kai laidojo nieko
bloga nepadariusios jaunos moters palaikus. Jis nematė jos gyvenimo, jos
puikaus gyvenimo. Kai Jonas kapo gale padėjo akmenį, o jis ugnimi
išdegino ant jo moters vardą, matė tik mirtį, žiaurumą, suniokojimą ir gerai
įsivaizdavo baimę bei siaubą velionės gyvenimo pabaigoje.
„Pažymėk jos vardą, ištark jos vardą.“ Kai tai buvo atlikta, Maksas
vylėsi, kad niekam blogo nepadariusi moteris rado ramybę.
Kaip ir ją kuriam laikui pajuto Jonas, atlikęs pagarbos ritualą.
Bet nakties tamsoje, tyloje, atsitraukus rūpesčiams, Maksas ramybės rasti
neįstengė.
Jis galvojo apie Eriką. Kaip pats džiūgavo, kai gimė jo broliukas, kaip
linksmindavo jį, pradėjusį vaikščioti. Prisiminė, koks nusivylęs būdavo
Erikas penkerių ar šešerių, kai nesugebėjo prisivyti aštuoneriais metais
vyresnio brolio.
Tačiau Erikas buvo pirmasis, kuriam Maksas išdavė paslaptį, kas esąs,
kokią galią turi. Nes jie pasikliovė vienas kitu. Buvo broliai. Kaip jis
nepastebėjo permainų? Kaip jų nematė? Jeigu būtų leidęs sau pamatyti, dar
būtų spėjęs atitraukti Eriką nuo tamsios bedugnės krašto, kol į ją nenušoko.
Reikėjo jį prižiūrėti. Turėjo būti atsargesnis. Deja, jis nužudė savo brolį.
Juk negalima pamiršti Eriko, koks jis buvo visada, iki pasidarė pabaisa.
Taip pat ir siaubinga tos moters mirtis negalėjo sunaikinti buvusio
gyvenimo pėdsakų. Bet Maksas negalės palaidoti savo brolio, užrašyti ant
paminklo jo vardo, ištarti jo vardo. Nusiųsti sielos į amžiną ramybę.
Kad galėtų gyventi po to, ką teko padaryti, Maksas tiesiog stūmėsi,
darydamas tai, ką reikėjo padaryti pirmiausia. Maistas, užuovėja, judėjimas
į priekį. Paskui ženklus. Jis ir vėl žudė gindamas tuos, už kuriuos buvo
atsakingas. „Niekam nekenk“ — Maksas tikėjo tuo kiekviena savo kūno
ląstele. Sulaužė priesaiką, nes nematė kitos išeities. Ir žinojo, kad dar ne
kartą teks rinktis tą patį.
Dabar gavo galimybę kurti gyvenimą čia, su Leina, su jų vaikeliu, su
vaikais, kurie gims vėliau. Todėl jis darys, ką reikia pirmiausia.
Šalia jo per miegus sujudėjo Leina, kaip dažnai tai darydavo. Mylimosios
miegą persekiojo sapnai, kurių negalėjo prisiminti. Arba teigė negalinti. Tik
šįkart, užuot prisiglaudusi prie jo, moteris nusisuko ir išlipo iš lovos.
— Gerai jautiesi?
Leina priėjo prie lango, atsistojo nuoga mėnesienoje.
— Sutverti Gelbėtoją yra tavo likimas. Gyvenimas iš mirties, šviesa iš
tamsos. Išgelbėti Gelbėtoją yra tavo likimas. Gyvenimas iš mirties, šviesa iš
tamsos.
Maksas atsikėlė, priėjo prie jos. Nelietė, nekalbino, kai ji žvelgė pro
langą giliomis kaip naktis akimis.
— Galia reikalauja aukos, kad būtų pasiekta siaubinga pusiausvyra.
Šaukiasi kraujo ir ašarų, maitinasi meile ir džiaugsmu. Tu, Tuatha de
Danann sūnau, gyvenai prieš tai, gyvensi ir vėl. Tu, Gelbėtojos tėve,
Išrinktosios tėve, mėgaukis akimirkomis ir brangink jas, nes akimirkos
prabėga ir negrįžta. Bet gyvenimas ir šviesa, ateinanti išskirtinė galia yra
amžina.
Leina paėmė Makso delną ir priglaudė prie iškilusio pilvuko.
— Ji. Plakanti širdis, plazdantys sparnai, bundanti šviesa. Ji — tviskantis
kalavijas, tiesos žaibas. Ji — atsakymas į klausimus, kurie dar neužduoti.
— Jai lemta būti.
Leina nepaleisdama jo rankos grįžo prie lovos.
— Ji yra tavo kraujas. Ji yra tavo dovana. Miegok dabar ramybėje.
Leina patraukė jį atsigulti ir pati išsitiesė prie jo. Uždėjo delną ant jo
skruosto.
— Esi mylimas.
Užsimerkė, atsiduso. Užmigo.
Maksas užmigo taip pat.

17 Sun tea — gėrimas, gaminamas užmerkus įvairių rūšių arbatos pakelius šaltame vandenyje ir
palikus saulėje 2—3 valandas. Vėliau įberiama cukraus ar įmaišoma medaus, įpjaustoma citrinų ir
geriama su ledu.
18 Kindness revolution (Gerumo revoliucijos) judėjimo versle pradininkas. Jis propaguoja naują
požiūrį į klientus ir darbuotojus, siekdamas tvaraus verslo, kuris naudingas visai bendruomenei.
 IŠ TAMSOS Į ŠVIESĄ

Ir šviesa spindėjo tamsoje, ir tamsa jos neapėmė19

JONO 1:5

19 Pažodinis vertimas iš anglų kalbos. Lietuviškajame Biblijos vertime minimas Dievas: „...kad
Dievas yra šviesa ir jame nėra jokios tamsybės.“
 DVIDEŠIMT PIRMAS SKYRIUS

Vadinamoji miestelio taryba nusprendė, kad geresnio meto sušaukti

visuotinį susirinkimą nebus. Sugrąžintas elektros tiekimas pakėlė nuotaiką
ir dvasinę būseną, tačiau neilgai trukus tas įvykis nebeatrodys stebuklas —
tik tai, ko ir reikėjo tikėtis.
Visi sutarė imti jautį už ragų tuo metu, kai miestelėnai jaučia dėkingumą
ir palankumą.
Paskleisti žinią nebuvo sudėtinga, kaip ir rasti savanorių Legiono salėje
sustatyti eilėmis kėdes, nes mokyklos kavinėje netilptų visi, jeigu gyventojų
pasirodytų tiek, kiek tikimasi.
Ant pakylos sustatė ilgus stalus, o Čakas sunešė ir paleido garso sistemą.
Arlisė stovėjo tuščioje salėje ir įsivaizdavo ją pilną. Įsivaizdavo įvairiausius
scenarijus: nuo gana neblogų iki šlykštaus chaoso.
— Kaip manai, Loidai, mes pasiruošę?
— Kiek tai įmanoma, taip, — tarė jis ir pažvelgė į segtuvą rankose. —
Gera, logiška darbotvarkė. Bet tai nereiškia, kad viskas eisis kaip sviestu
patepta. Pradedant nuo to, kad paprašysime visų palikti ginklus vestibiulyje.
Kai kas nesutiks.
— Ir nerimauju, kad nesutiks tie, kurie kelia daugiausia problemų. Bet
reikia nuo kažko pradėti.
Ji atsigręžė, kai su didžiule pintine pasirodė Leina. Pauostė.
— Viešpatie, kas čia taip nuostabiai kvepia?
— Duona. Ką tik iškepta, — pasakė Leina, ant pakylos statydama
pintinę, pilną bandelių ir kepaliukų. — Yra įvairiausios. Turim paruošę
daug visokių užkandžių. Gavome šviežių mielių, bet jų amžinai neužteks,
todėl ketinu pasigaminti savo. Ir dar pabandysiu jų pasidžiovinti.
— Moki gaminti mieles? — Arlisė panardino galvą į pintinę.
— Taip. Mielės auga ant vaisių, bulvių, netgi pomidorų.
Eksperimentuosiu. Kažkam teks išsiaiškinti, kaip sumalti grūdus.
 — Jeigu tuoj negausiu kraštelio... — Loidas smarkiai patraukė nosimi, —
...mirsiu čia ir dabar.
— Vaišinkis. Mano mintis buvo kiekvieniems namams padovanoti po
kepaliuką. Jie maži, žinau, bet...
— Šlovė Jėzui, — pilna burna ištarė Loidas.
— Štai kaip veikia bendruomenė, — tarė Arlisė ir atsignybo kriaukšlę iš
Loido rankos. — Susikursime taisykles, struktūrą, bet... — ji atsikando. —
Mes kepsime ir duoną, kuri spaudžia ašarą. Dar šilta!
— Duona simbolizuoja svetingumą. Dalysimės duona, — Leina
nusišypsojo žiūrėdama į pintinę. — Buvo smagu pirmą kartą išmėginti
bendruomenės virtuvę šiam simboliui iškepti.
— Tekėsi už manęs? — Loidas atsilaužė dar kąsnelį.
— Ei! Teks stoti į eilę, — bakstelėjo jam alkūne Arlisė.
Juokdamasi Leina pamojavo ranka su žiedu, kurį vieną tylų pavasario
vakarą užmovė Maksas.
— Jau pavėlavai, bet kepsiu tau duoną. Kas toliau? Mudvi su Freda
rimtai imsimės sūrių gamybos.
— Jeigu pasiseks, karūnuosime jus Naujosios Vilties karalienėmis.
Juokdamasi Leina papureno Arlisei plaukus.
— Man karūna tiktų. Tuoj atnešiu daugiau.
Arlisė įsitaisė prie pintinės.
— Mums pavyks, Loidai.
Jis atsisėdo kitoje priešais, atlaužė pusę iš to, kas liko iš pirmos bandelės,
pasiūlė jai.
— Tikrai, po šimts.

Aštuntą salė jau ošė. Kai kas murmėjo, kad teko palikti ginklus, kai kas
tiesiog ignoravo įsakymą. Bet dauguma į salę nesinešė. Visi gyventojai dar
buvo apimti šventinės nuotaikos, vadinasi, susirinkimas surengtas laiku.
Arlisė stebėjo, kaip įdrožia Kurtas Rouvas... vis dar su ginklu prie šono. Jis
rūsčiai nužvelgė minią ir susirado brolius Merserius, kurie užėmė jam vietą.
Jeigu bus problemų, pagalvojo ji, jos rūgs ten.
Arlisė atsisėdo už ilgo stalo, atsivertė užrašinę. Atrodo, teks daug rašyti.
Prie jos pasilenkė Freda.
— Kai kas jau dabar pikti.
— Taip, pastebėjau.
 Ant pakylos užlipo Jonas. Įžanginis jo „E“ nuaidėjo salėje, visi nustebę
nutilo, paskui nusijuokė.
— Už garsą turime būti dėkingi Čakui.
Jis palaukė aplodismentų.
— O už elektrą turime būti dėkingi Maningui, Vandai, dar kartą Čakui ir
Maksui.
Nugriaudėjo plojimai, lydimi šūksnių ir švilpimo.
Arlisė pastebėjo, kad Rouvas tik sukryžiavo ant krūtinės rankas.
— Prašysime visų taupyti elektrą. Žinia tiems, kurių namuose nėra
skalbimo mašinos: Maningas pareguliavo viešos skalbyklos automatą taip,
kad nereikalautų monetų. Pakabinsime registracijos lapą, kad galėtumėte
stoti į eilę. Kol kas turime sandėlyje skalbimo priemonių, o Mersė Vigs
vadovauja muilo virimo grupelei. Merse, gal tu atsistok, papasakosi, kaip
sekasi.
Protinga, pagalvojo Arlisė, kai moteris atsistojo ir ėmė kalbėti. Užsiminė
apie kitus svarbiausius dalykus ir bendradarbiavimą.
Jonas pakvietė rinktis savanorius žvakėms lieti, siūti drabužius, ruošti
malkas, prižiūrėti gyvulius, sodą, šiltnamį, dirbti viešuosius darbus.
— Kai kas gali nepažinoti Leinos... Leina, gali atsistoti? Ji organizuoja
virtuvę Legiono salėje, kad išmokytų paprasčiausių kulinarinių įgūdžių tuos
iš mūsų, kurie nemoka užsivirinti vandens.
Dalį tai prajuokino, žmonės ėmė ploti.
— Savo veiklą pradėjo šį vakarą. Leina?
— Sulaukiau daug pagalbos, kad galėčiau pradėti, — tarė Leina ir
išvardijo valytojų ir organizatorių komandos vardus. — Gavome naujos
įrangos Po ir Kimos, Jono ir Arono dėka, viskuo pasinaudosime. Mes su
Deivu ir Mirjama nutarėme pakrikštyti virtuvę esminiu ir sočiausiu
patiekalu. Duona.
Ji pakėlė pintinę.
— Gyvenimo, svetingumo, bendruomenės simbolis. Iškepėme
pakankamai, kad po kepaliuką užtektų kiekvieniems namams.
Leina pavertė pintinę, kad minia matytų, kas viduje, nusišypsojo
sulaukusi smagios reakcijos ir pasakė: — Vestibiulyje rasite pintines.
Išeidami pasiimkite savo dalį. O kol kas turime...
— Aš neimsiu, — pareiškė Rouvas, sukryžiavęs rankas, žvelgdamas į
Leiną. — Ar žinome, ko ji primaišė į tą duoną? Kas sako, kad ji gali perimti
virtuvės reikalus? Netrukus pamatysime, kad maišo raganos katilą.
 — Ką tik baigėsi tritonų akys, — ramiai atsakė Leina, — bet turiu
paruošusi užkandžių ir atspausdinusi receptų, jeigu kas nors norėtų paimti.
— Aš paimsiu Kurto dalį! — šūktelėjo kažkas.
Leina palaukė, kol nurims juoko banga.
— Netrukus už virtuvės pradėsime statyti rūkyklą. Jeigu kas nors turi
patirties rūkyti mėsą, labai norėčiau pasikalbėti. Mes su Deivu
artimiausiomis dienomis ketiname prikimšti elnienos ir Bolonės dešrų.
Arlisė „Biuletenyje“ paskelbs, kada jos bus išrūkytos. Tikimės, kad virtuvė
veiks šešias dienas per savaitę, ir pasimokyti gaminti galės kiekvienas,
kuris, kaip Jonas, nori išmokti užvirti vandenį.
Kai Leina atsisėdo, Maksas paglostė jai koją po stalu.
— Ačiū, Leina. O, ta moteris sugeba gaminti, — pridūrė Jonas. — Vakar
teko ragauti jos makaronų be tritonų. Reičele, informuok visus apie klinikos
reikalus.
Gydytoja atsistojo.
— Aš taip pat dėkoju Jonui, Aronui, Kimai ir Po. Turime pilnai aprūpintą
greitosios pagalbos automobilį ir rimtos įrangos. Elektra užsiimanti
komanda mums padės tą įrangą pasileisti. Receptinių ir nereceptinių vaistų
sandėlis vėl pripildytas. Taip pat galėsime pradėti fitoterapinį gydymą, už
tai turime būti dėkingi Fredai, Tarai, Kimai ir Leinai.
Ji dirstelėjo į savo užrašus.
— Mes su Jonu toliau kiekvieną pirmą mėnesio trečiadienį, septintą
valandą vesime reanimacijos ir kiekvieną pirmadienį — pirmosios pagalbos
kursus visiems, kurie užsirašys. Kaip visada, klinika atverta kasdien nuo
aštuonių, aš arba Jonas suteiksime skubią pagalbą dvidešimt keturias
valandas per parą, septynias paras per savaitę. Prie mūsų klinikos prisijungė
slaugytojas Rėjus, medicinos studentė Karlė ir Justina, gydūnė. Visi
stengsimės, kad Naujoji Viltis būtų sveika.
— Gydūnė, velniai rautų! — suriko Lu Merseris. — Ką, uždės rankas ir
sugydys lūžusį kaulą?
Jis nusižvengė, keli prisijungė prie jo.
— Jūsų teisė rinktis mediką, — šaltu kaip vasaris tonu atsakė Reičelė. —
Kaip ir sėdėti čia ir elgtis kaip šikniui. Vis tiek gydysime jūsų hemorojų.
— Klausyk, kale...
— Daktare kale, — atšovė ji. — Ir kaip vienintelė bendruomenės
gydytoja visiems čia esantiems pasakysiu, kad tradiciniai vaistai, kurių
turime, kada nors baigsis. Jų nebeliks. Be chemiko, farmacininko,
laboranto, be sudedamųjų dalių teks kliautis kitokia medicina ir gydymu bei
tais, kurie turi talentą ir įgūdžių gydyti. Gyvename pasaulyje, koks jis yra.
— Aš sergu diabetu, — pakilo vienas naujas Reičelės pacientas. — Ir
nesu vienintelis, kuriam vaistai reikalingi kasdien. Po šimts, esu dėkingas,
kad grupė mano kaimynų nukeliavo ir pargabeno tai, ko man reikia.
Jaučiuosi žiauriai dėkingas, žinodamas, kad kai nebebus insulino, kažkas
pamėgins išsaugoti mano gyvybę. Tiek norėjau pasakyti.
— Man regis, to užtenka, — Reičelė atsisėdo.
Jonas vėl užlipo ant pakylos ir leido nurimti šurmuliui.
— Kiekvienas, kuris nenori klausytis to, ką šiandien turi išgirsti, gali
išeiti. Kaip ir kiekvienas, kuris nenori prisidėti prie šios bendruomenės
kūrimo ir išlaikymo, neprivalo likti Naujojoje Viltyje. Mes likome gyvi ir
atkeliavome čia. Nebeužtenka išlikti, todėl perleidžiu žodį Loidui.
Loidas nuėjo prie pakylos, atvertė segtuvą ir iš marškinių kišenės
išsitraukęs skaitymo akinius užsidėjo ant nosies. Nužvelgė pro juos
auditoriją.
— Atėjau į Naująją Viltį balandžio pirmąją. Kvailių diena buvo klaiki.
Šaltas lietus, šlapdriba, stiprus vėjas. Atėjau vienas, kai grupė, su kuria
daug savaičių keliavau, buvo užpulta reiderių. Mes pakrikome ir, spėju,
man pasisekė, kad kai visi bėgo į visas puses be jokio plano, įkritau į griovį.
Susimušiau galvą, koją. Likau gyvas. Apie kitus nežinau, nes kai
atsipeikėjau ir išsikapsčiau, buvau likęs vienas. Daug mūsų liko vieni po tų
sausio pradžios dienų.
— Jau nebe.
Kažkas ėmė ploti.
— Man pasisekė, — tęsė Loidas. — Tą pirmą balandžio dieną aš
atšlubčiojau į Naująją Viltį. Tądien sargybą ėjo Bilis Andersonas, jis iškart
nuvedė mane į kliniką, kur Reičelė pasirūpino koja, davė butelį vandens.
Jaunoji Freda atnešė man apelsiną ir „Milky Way“ batonėlį. Nesigėdiju
sakydamas, kad verkiau kaip kūdikis. Drabužių persirengti atnešė Arlisė. Ji
su Keite pasirūpino, kad namuose, į kuriuos mane nuvedė Čakas, būtų
antklodžių ir maisto. Namuose, kuriuose gyvenu ir dabar.
Buvau sužeistas, mane gydė. Buvau alkanas, mane pamaitino. Nors ne
nuogas, bet, Dievas mato, buvau sušvinkęs ir nudriskęs, jie mane aprengė.
Suteikė pastogę. Davė man tai, ką kiekvienas iš mūsų turime čia.
Bendruomenę.
Loidas nutilo ir pasitaisė akinius.
 — Kiekvieno iš čia esančių istorija panaši. Noriu, kad prisimintumėte.
Noriu, kad nepamirštumėte, kaip jums pasisekė, nes Jonas teisus. Išlikti
neužtenka. Kai atšlubčiojau į Naująją Viltį, ten gyveno trisdešimt vienas
žmogus. Dabar daugiau nei trys šimtai.
Ta grupė, kurioje buvau, bėgo nemąstydama, kai mus užpuolė, ir aš
buvau vienas iš jų. Neturėjome vado, negalvojome nieko, tik kaip išlikti.
Neturėjome plano, struktūros. Naujoji Viltis jau turi daugiau ir dar daugiau
sukursime. Mes jau kalbėjome apie tai, ką darome ir ką darysime ateityje.
Dabar aptarsime tai, kaip saugosime savo bendruomenę nuo reiderių ir tų,
kurie kelia grėsmę taikai iš išorės ir drumsčia ramybę iš vidaus.
Jis nusiėmė akinius ir užsigalvojęs pablizgino juos į marškinių rankovę.
— Turėjome kelis incidentus, galime vadinti juos nereikšmingais,
žvelgiant plačiai. Kažkas pamojavo kumščiais, pagrasino susidoroti,
gąsdino fiziškai. Mūsų Brajerę du vyrai baugino, gąsdino ir prie jos
kabinėjosi, kai ji sugalvojo pasivaikščioti pagrindine gatve. Mažojo Deniso
Riderio dviratukas, kurį Bilis sutaisė, buvo pavogtas iš namo, kuriame jis
gyvena, verandos. Ant namo, kur apsistojęs Džesas, Flinas ir Denisas bei
dar keli vaikai, durų buvo užrašyti šlykštūs žodžiai. Seniausia mūsų
gyventoja, kurią meiliai vadiname Mama Zi ir kuri gyvena bute priešais
mane, vieną vakarą grįžusi po darbo sode, — jai aštuoniasdešimt šešeri, bet
vis tiek prisideda, — rado apiplėštus namus.
Loidas nutilo ir uždėjo rankas ant tribūnos šonų.
— Taigi klausiu jūsų: ar esame bendruomenė, kuri sėdės ir nieko
nedarys, kai mergina negali ramiai pasivaikščioti, kai senolės namai
plėšiami ar berniukas netenka dviračio, palikto namų verandoje?
Loidas tik ir laukė šūksnių „NE!“ ir griežtų ar kreivų žvilgsnių Merserių
pusėn.
— Džiaugiuosi tai girdėdamas, — tarė jis ir pakėlė ranką tildydamas
triukšmą. — Džiaugiuosi tai girdėdamas. Pritariu. Šios bendruomenės
įkūrėjai sutinka. Žmonės, kurie jus priėmė, tvarstė jūsų žaizdas, davė maisto
ir prieglobstį, sutinka. Mes išlikome ir kiekvieną dieną dirbame, kad
apsaugotume savo namus nuo tų, kurie norėtų mums pakenkti. Dabar laikas
paskelbti įstatymus, kad apsisaugotume nuo tų bendruomenės narių, kurie
siekia nuskriausti.
Rouvas pašoko.
— Įstatymus? Tai, kad atvažiavai čia pirmas, tau nesuteikia teisės
nurodinėti, kaip mums gyventi. Dėl Dievo meilės, yra svarbesnių problemų
nei kažkokio vaikio dviratis. Žiūrėkite, kas čia sėdi, kas viskam vadovauja.
Pusė jų net nėra žmonės!
— Turi puodą, į kurį gali myžti, todėl, kad žmonės jį davė. Nori myžti
kitur, niekas tavęs nelaiko, — Loidas kalbėjo nepakeldamas tono, ramiai.
Ir svariai.
— Kaip ir visiems kitiems, kurie nutars iš čia išsikelti, tau bus duota
būtiniausių atsargų ir palinkėta gero kelio.
— Tu rimtai?
— Aš rimtai.
— Bet kas nuspręs? — priekyje sėdėjusi moteris pakėlė ranką. — Kas
rašys įstatymus ir kas nutiks, jeigu jie bus pažeisti?
— Geras klausimas, Tara. Pradėsime nuo to, kam, manau, pritars
kiekvienas protaujantis žmogus šioje salėje. Nuo įstatymų prieš smurtą,
prieš vagystes ir vandalizmą. Surašiau įstatymus, kurie mums atrodo
svarbiausi. Padalysime kopijas visiems, kad galėtumėte perskaityti ir man
nereikėtų. Pateiksiu tik nužudymo pavyzdį.
Jis garsiai įtraukė pro nosį.
— Gerai, sutinkame, kad atimti kitam gyvybę — netoleruotina. O jeigu
ta gyvybė bus atimta ginantis arba ginant kitą? Tai reikia apibrėžti. Po
apibrėžimo eina įstatymo sergėjimas. Turime Karlą, kuri šešerius metus
dirbo šerifo padėjėja, Maiką Rouzerį, kuris dešimt metų dirbo įstatymų
sergėtoju, ir Maksą Feloną, kuris saugiai atvedė beveik šimtą žmonių į
Naująją Viltį ir kuris nori ir gali tarnauti tokio dydžio bendruomenei.
Šįkart jau Donas Merseris neišlaikęs pašoko.
— Nesiruošiu klausytis nurodinėjimų kažkokios mergšės šerifo
padėjėjos, kuri tikriausiai sėdėjo ant storos šiknos ir rijo spurgas. Ar kokio
mulkio faro, kurio niekas aplink nepažįsta. Ir jau tikrai neprisidėsiu prie šios
padermės, — jis parodė į Maksą. — Čia jo padermė dėl visko kalta ir
dauguma mūsų tai žino. Kas sulaikys tą sumautą išsigimėlį, kad nenudėtų
vieno iš mūsų, jeigu paniš? Ar ne tokia padermė nužudė tavo vyrą, Liuse?
Liesa, ežiuku apsikirpusi moteris linktelėjo.
— Jo gentainis nužudė Džonį. Užpuolė mus lyg demonas iš pragaro. Vos
išnešiau sveiką kailį.
— Tikriausiai jo padermė nusiaubė senolės butą. Ir dviratį pavogė.
Susikiškit savo įstatymus į subinę. Tai tik dar viena priemonė dulkinti mus,
žmones.
Maksas lėtai pakilo, vos dirstelėjo į Rouvą, tas pakėlė ranką su ginklu.
 — Tris iš mūsų grupės nužudė žmonės, kurie surengė pasalą. Jeigu nori
skirstyti — abiejose pusėse yra blogio. Žinau. Vienas toks kaip aš nužudė
jaunuolį, kuris suteikė mums pastogę. Atsisuko prieš viską, kuo tikime mes,
turintys stebuklingų galių. Jis ir moteris, įstūmusi jį į blogį, atėmė vieną
gyvybę, būtų atėmę ir mano žmonos bei vaiko, mano draugų gyvybes. Jis
buvo mano brolis, mano kraujas, mano šeima. Kad sustabdyčiau nuo
žmogžudysčių, kad neleisčiau panaudoti gebėjimo, kurį turėjo, teko jį
sunaikinti, atimti jam gyvybę.
Maksas įsmeigė ledinį pilkų akių žvilgsnį į Rouvą.
— Patikėk manimi, jeigu išsitrauksi tą ginklą ir kam nors juo pagrasinsi,
aš tave sustabdysiu. Jeigu kas nors, turintis galių, sieks pakenkti, aš
sustabdysiu. Tu įžeidei mano žmoną, kuri pasitelkė savo galią, kad tiesiog
padovanotų jums duonos. Tačiau tai ne nusikaltimas, tik kvailumas.
Išsitrauk ginklą, ir sužinosi, koks skirtumas.
— Šūdas visa tai! — pašoko Lu Merseris. — Kaip jis gali grasinti savo
šakar makar, kad persekiotų kurį nors iš mūsų?
— Kaip Kurtas drįsta kam nors grasinti ginklu?
Kurtas pasisuko į Maningą.
— Mano pistoletas dėkle.
— Būk protingas, tegu ten ir pasilieka.
— Nesąmonė, — mosavo rankomis Lu. — Mums nuleidžia kažkokius
sumautus įstatymus, persekioja kažkokia suknista policija, ir viskas todėl,
kad kažkas atsidangino čia anksčiau už mus? Nesąmonė. Aš sakau, reikia
balsuoti. Mes vis dar suknistoje Amerikoje, turime balsuoti. Niekas mums
neįsakinės.
— Galbūt prieš tai atidžiai perskaitykite įstatymus...
— Užsičiaupk, po velnių! — užriko Lu Loidui. — Neturi daugiau teisių
už mane. Aš sakau, kad reikia dėl šito mėšlo balsuoti. Balsuosime, ar
leisime mulkių šutvei nurodinėti, kaip mums gyventi.
— Gerai, Lu, galime surengti balsavimą. Darysime tai pakeldami rankas,
— pasiūlė Loidas. — Visi tie, kurie nenori, kad Naujojoje Viltyje veiktų
įstatymai, kad būtų įgaliota valdžia juos sergėti ir kad nebūtų sistemos
įgyvendinti pasekmes, kurios laukia sulaužius tuos įstatymus, pakelkite
ranką.
Jis nužvelgė salę. Jau ir taip gerai žinojo, kur matys pakeltas rankas, ir
apsidžiaugė, kad neblogai nuspėjo charakterius.
— Aš suskaičiavau keturiolika prieš. Arlise?
 — Keturiolika prieš, — patvirtino ji.
— Nesąmonė, — rėžė Lu.
— Tu pareikalavai balsuoti. Mes balsuojame. Visi tie, kurie pritaria
įstatymų paskelbimui Naujojoje Viltyje, palaiko paskirtą valdžią tiems
įstatymams sergėti ir teisingumo sistemą, kuri įgyvendina bausmes už
minėtųjų įstatymų sulaužymą, pakelkite rankas.
Jis linktelėjo.
— Kadangi aiškiai daugiau nei du šimtai, tai yra dauguma, nubalsuota už
įstatymus. Edi, Freda, prašau padalyti žmonėms lapus, kad galėtų
perskaityti tai, kas buvo siūloma.
Kai tie nuėjo paimti po pluoštą, kad žmonės galėtų perduoti per rankas,
Rouvas prasibrovė į priekį, išplėšė lapą iš Edžio rankų ir suglamžęs numetė.
— Brolau, nesielk kaip koks šmikis.
Žybtelėjęs akimis Rouvas užsimojo sugniaužtu kumščiu ir taikėsi smogti
Edžiui į veidą, bet kumštis sustojo per porą colių vyrukui nuo veido. Rouvo
įsiūtį pakeitė nusivylimas, šokas. Ir pasibjaurėjimas.
— Žinojau, kad tu vienas iš jų.
— Jis nėra iš mūsų, — Leina atsistojo. — Ta prasme, kaip sakote. Aš
užblokavau jūsų smūgį, pone Rouvai, — tęsė ji eidama, — nes neleisiu
priekabiautojui fiziškai skriausti savo bičiulio.
— O, Leina, pats būčiau susitvarkęs.
Ji paplojo Edžiui per petį.
— Žinau, Edi. Eik ir padalink lapus.
Kai Edis nuėjo, Leina atsistojo į jo vietą. Ji bakstelėjo pirštu į orą prieš
Rouvo kumštį. Vyras atitraukė petį, ranka nusviro.
— Gal ir man norėtumėt užvažiuoti, pone Rouvai? — paklausė ir
nesidairydama pakėlė ranką. Tuo metu pakilo ir Maksas. — Ar išeisite
pasitenkinę įžeidinėjimais ir kabinėjimusi?
Leina juto tvyrančią priešais neapykantą, matė po ta neapykanta, po
pažeminimu, kaip žmogėnas trokšta ją nuskriausti. Ir kaip jos bijo.
Atsistojo dar keli žmonės, kai Rouvas stypsojo nukarusiu prie šono
virpančiu kumščiu.
— Keliauk namo, Kurtai, — patarė Maningas ir švelniai patraukė Leiną
atgal. — Keliauk namo atvėsti.
Rouvas apsisuko ant kulno ir nudrožė į salės galą. Iš keturiolikos, kurie
balsuodami su juo pakėlė ranką, tik devyni išslinko iš salės.
 — Turi kiaušus, — tarė Maningas Leinai, — jei neprieštarauji, kad taip
sakau.
— Neprieštarauju, nes neseniai juos įgavau.
 DVIDEŠIMT ANTRAS SKYRIUS

Vieną, vėliau antrą savaitę, kai gegužė persirito į birželį, Naujoji Viltis
statėsi.
Šiltnamis, rūkykla, iškylų vieta už sodo. Du kartus pasirodė nauji
atvykėliai — atėjo trijų, vėliau penkių žmonių grupelės. Atgavus elektrą
Čakas suvienijo savo galias su Makso ir paleido internetą. Šis buvo lėtas ir
strigo, veikė tik keliose prioritetinėse vietose, bet teikė vilties. Daug
artimųjų netekusių žmonių kasdien rikiuodavosi prie naujosios miestelio
bibliotekos išsiųsti elektroninių laiškų ir tikrinti, gal atėjo koks nors
atsakymas.
Nors niekas laiškų negaudavo, viltis teberuseno.
Nors Čakas nenuleido rankų, ryšys su išoriniu pasauliu buvo nutrūkęs.
Arlisė negalėjo naršyti interneto platybėse, bet jau turėjo programą, su kuria
išspausdindavo „Biuletenį“ nebetarškindama senosios „Underwood“
mašinėlės.
O Maksas rašė.
Jonas tyliai persikraustė į Reičelės miegamąjį.
Sodas vešėjo, ir net jeigu šiek tiek pasitelkus burtus, niekas nesiskundė.
— Atrodo, pasiekėme pusiausvyrą.
Leina sėdėjo priekinėje verandoje ant ryškiai raudona spalva nudažytos
kėdės ir mėgavosi saulės arbata su cukruotu sausainiu, iškeptu iš atsargų.
Su ja pabendrauti atėjo Arlisė, kaip dažnai nutikdavo dienai baigiantis.
— Idiliška, — tęsė ji. — Ir taip šneka visiška miestietė. Turime šviežių
vyšnių, vynuogių...
— Kurios tau iškart primena mieles...
— Ir uogų pyragus, uogienes ir drebučius. Po truputį noksta pomidorai,
jau yra daržovių, puikių šviežių salotų ir žalumynų. Bilis atvilko į virtuvę
dvi dėžes stiklainių su dangteliais. Žiūriu, kaip auga kukurūzai — man, visą
gyvenimą praleidusiai mieste, tai stebuklas. Reičelė sakė, kad kūdikis
vystosi tobulai — jau daugiau kaip svaro. Prisiekiu, ji ir atrodo pasunkėjusi,
paskui įsivaizduoju, kad prarijau svarą cukraus ir matau pasekmes.
Su pasitenkinimu atsidususi paglostė pilvą.
— Jei jau prakalbote apie mieles. Šiek tiek pasigaminome ir
susidžiovinome. Ir, dėkui Čakui, man nebereikia receptų surašinėti ranka,
kol ši nutirpsta. Be to, Rouvas su Merseriais ir ta susiraukusia Šerona Bimer
po susirinkimo nebekelia problemų.
— Duok jiems laiko.
— O, negadink man nuotaikos. Štai ir Vilis, — Leina mostelėjo ranka jį
kviesdama. — Kaip reikalai su juo?
— Kokie reikalai?
— Tarp tavęs ir Vilio, — pasakė Leina, reikšmingai kilstelėdama
antakius. — Pajutau sroves.
— Klydai. Mes tik draugai, kartu praleista vaikystė, — taip pasakiusi
Arlisė siurbtelėjo vyno ir žiūrėjo, kaip Vilis eina per gatvę. — Bet yra kur
akis paganyti.
— Ponios.
— Alus baigėsi, — atsakė jam Leina, — bet galiu pavaišinti vynu.
— Neatsisakyčiau. Mes ką tik iš medžioklės.
— Tik nesakyk, kad vėl reikės kimšti elnienos dešras.
— Tai kad jos labai skanios.
— Ką gi. Einu atnešiu tau taurę.
— Sėdėk, — sulaikė Arlisė. — Aš atnešiu. Svaras cukraus, — pridūrė
kildama ir eidama vidun.
— Svaras cukraus?
Leina paglostė sau per pilvuką.
— Paimk sausainį.
— Neatsisakysiu, — Jis paėmė vieną, atsikando. Užsimerkė. — O,
dangau, kaip gardu. Susikrautum turtus.
— Buvo laikai.
Arlisė grįžo su taure, įpylė jam vyno. Vilis atsišliejo į verandos stulpą.
Grįžtelėjo, kai pagrindine gatve nuturseno trys elniai.
— Kaip gerai, kad Freda sugalvojo nematoma tvora aptverti sodą, —
pastebėjo jis. — Nebereikia keliauti nė pusės mylios, kad parsineštume
elnią.
— Taip pat gerai, kad pasitvirtinome įsaką nenaudoti ginklų miesto
ribose, — pridūrė Arlisė. — Nes baigtųsi dar keliais per klaidą išmaltais
langais.
— Žinoma. Galvojame šįvakar užgriūti Reičelę ir pasižiūrėti kelias
vaizdajuostes. Prisijungsite?
Arlisė kilstelėjo antakius.
— Kas tie galvojantys?
— Mes su tėčiu... ir Čakas, jeigu pavyks ištraukti iš rūsio... dar keli kiti.
Jos turi didelį ekraną ir leistuvą. Bilietas — užkandis arba gėrimas.
— Prisijungčiau, — nusišypsojusi atsakė Arlisė. Jis tikrai gražus, galvojo
ji, o Leina atsistojo ir nuėjo kitapus laiptelių. — Kaip tu, Leina? Ar filmų
vakaras gerai skamba?
— Kažkas artinasi. Ir viską keičia. Kažkas artinasi. Ir visada buvo.
Kažkas artinasi. Ir baigiasi. Ir prasideda.
Vilis žengė prie jos, paskui puolė artyn, kai moteris susverdėjo.
— Ei, ei, ei, — jis atkišo taurę Arlisei ir sugavo Leiną.
— Viskas gerai. Apsisuko galva.
— Pakviesiu Reičelę. Ir surasiu Maksą.
— Ne, ne, tai tik svaigulys. Man viskas gerai.
— Kviečiu Reičelę, — nutarė Arlisė ir šovė kitapus gatvės.
— Štai, — Vilis nunešė Leiną ir pasodino į krėslą. — Kas čia?
— A, saulės arbata.
— Gerai, ji tikriausiai nepakenks. Išgerk. Tu buvai išbalusi. Kas artinasi?
— Nežinau, — atsakė ji, uždėdama ranką ant pilvo. — Tik tas
neišvengiamumo jausmas. Ir širdgėlos. Aš mokausi, bet ne tiek, kiek
turėčiau. Nežinau, kaip tai suvaldyti ir kaip suprasti, nors turėčiau.
Marškinėliais ir plačiomis kišenėmis puoštais šortais vilkinti Reičelė
perbėgo per gatvę.
— Kas nutiko?
— Užėjo trumpam, — atsakė Leina, o Reičelė puolė tikrinti pulso. —
Užėjo ir praėjo. Jaučiuosi puikiai.
— Pulsas padažnėjęs.
— Išsigandau. Čia vienas iš tų pojūčių. Tiesiog apima mane. Nežinau,
kaip paaiškinti. Liejasi iš manęs ir permerkia mane. Ne fiziškai. Ne tikrąja
to žodžio prasme.
— Surasiu Maksą.
— O, nereikia.
Kai Vilis atsitraukė, Leina paprašė:
— Nejaudink jo. Man viskas gerai.
 — Jis atspardys man užpakalį, o aš dar turėsiu padėti, jeigu jo
nepakviesiu.
— Gerai jau, gerai. Negaliu leisti, kad abu su Maksu spardytumėte tavo
užpakalį. Tikrai, Reičele, juk dar šį rytą apžiūrėjai mane ir mažylę. Žinau,
kas man buvo... tai ne sveikatos dalykas, ir jau praėjo.
Ji paėmė už rankos Reičelę, tada Arlisę.
— Kažkas artinasi ir pasirodys greitai. Aiškiai žinau tik tiek.
— „Ir viską keičia“, — pakartojo Arlisė. — „Ir baigiasi. Ir prasideda“.
— Aš taip sakiau? Lyg būčiau pakilusi virš savęs. Ar kalbėjusi iš savęs.
Aš nesu aiškiaregė, — Leina pažvelgė į savo pilvą. — Bet mažylė gali būti.
Negaliu matyti to, ką mato ji. Tik jaučiu.
Ji išgirdo kažką atbėgant, bet pamatė ne Maksą, o Čaką, lekiantį
šaligatviu.
— Pagaliau! — jis pamojavo popiergaliu ir stryktelėjo į verandą. —
Kontaktas. Ar kažkas panašaus.
— Susisiekė internetu? — Arlisė griebė iš jo rankų lapą, kol jis gaudė
kvapą.

DĖMESIO, VISI DIEVOBAIMINGI ŽMONĖS!

Jeigu skaitote tai, esate vieni iš išrinktųjų. Neabejoju, kad netekote
artimųjų ir buvote, kai kas tebesate, apimti nevilties. Neabejoju, kad
savo akimis matėte šlykštynes, kurios išniekino Mūsų Viešpaties
sutvertą pasaulį. Galbūt galvojate, kad atėjo Pasaulio pabaiga.
Nenusiminkite!
Jūs ne vieni!
Tikėkite!
Būkite drąsūs!
Mūsų, išlikusių šiame pragariškame mare, kurį užnešė Šėtono vaikai,
laukia Didis Išbandymas! Tik mes galime apginti savo pasaulį, savo
gyvybes, savo sielas. Ginkluokitės ir junkitės prie Švento Kryžiaus
Žygio. Negi liksite nuošalyje, kai bus prievartaujamos mūsų moterys,
luošinami mūsų vaikai, kai pačiam žmonijos išlikimui grasina
nedorėliai žavėtojai? Žmonijos ateitis jūsų rankose. Kad ją
išgelbėtumėte, turite susitepti šėtonų krauju.
Burkitės, Tyrieji Kariai! Medžiokite, žudykite, naikinkite mums
grasinantį VELNIĄ. „Būrėjams neleisi gyviems išlikti“, kalbėjo
Viešpats. Atėjo atpildo metas! Atėjo pjūties metas!
 Atėjo Tyrųjų Karių laikas!
Aš su jumis. Aš vienas iš jūsų. Esu pripildytas teisėto keršto šviesos.
Pastorius ir vadas Jeremijus Vaitas

— Netinkamas pavyzdys, — išspaudė Arlisė. — Persistengta ir klaikiai

šiurpu.
— Tyrieji Kariai, — pratarė Leina ir įsikibo į verandos turėklą. — Flinas
minėjo, kad jam pagaliau pavyko prakalbinti Žvaigždę. Ta gauja, kuri
nužudė jos motiną, buvo apsišaukusi Tyraisiais Kariais, turėjo tatuiruotes.
Sukryžiuoti kardai su T viršuje ir K apačioje.
— Žinau. Kaip ir žinau, kad rašė tikrai Jeremijus, — Arlisė grąžino lapą
Čakui. — Jis kraujo šaukėsi jau sausį, pirmosiomis Pražūties savaitėmis.
— Sukūrė elementarią svetainę, — pasakė Čakas. — Aptikau ją
medžiodamas ryšius. Yra ir daugiau. Jis įsidėjęs kelias nuotraukas... labai
akivaizdžios. Ir turi tatuiruotę, apie kurią kalbate. Vadina ją Tyrųjų ženklu.
Mėšlas, žmonės. Nesveikas mėšlas. Teigia, kad netrukus paskelbs žinią.
Įsilaužiau į tą svetainę, turi per du šimtus prisijungimų. Mažiau nei
penkiasdešimt individualių, todėl žmonės grįžta, tikrina jo puslapį.
— Penkiasdešimt — nedaug, — sumurmėjo Arlisė. — Tačiau...
— Tai rodo, kad ne mes vieninteliai turime elektrą ir internetą, —
pabaigė Čakas.
— Ir nebūsime vieninteliai, sukrėsti šito ligoto mėšlo, — pakomentavo
Arlisė. — Tačiau...
— Kai ką tai pradžiugins, — Reičelė niūriai linktelėjo. — Tarp jų ir
būrelį iš Naujosios Vilties. Ar gali pasakyti, kada jis įkėlė tai į internetą?
Kokiu adresu?
— Spėju, kad jis mobilus... o tai dar baisiau, nes nesuprantu, kaip tai
įmanoma. Tačiau dabar, radęs jį, bent jau galiu stebėti. Visa kita, ką pavyko
rasti, sukelta prieš Pražūtį. Turinys nuo tada, kai viskas sugriuvo. Bet jeigu
yra vienas šūdas, rasis ir daugiau.
Jis nutilo, kai prie kelkraščio pririedėjo Makso sunkvežimis. Maksas
išlipo iš vienos pusės, Vilis — iš kitos.
— Jaučiuosi gerai, — suskubo raminti Leina.
— Vilis sakė, kad nualpai.
Ji nusivylusi pasisuko į Vilį.
— Man apsisuko galva.
Maksas suėmė delnais jos veidą, įdėmiai pasižiūrėjo.
 — Regėjai viziją?
— Ne, ne... Sunku paaiškinti. Man atrodo, kūdikis regėjo ir ji kažkaip
persifiltravo man.
— Jūs susijungusios fiziškai, — paaiškino Reičelė. — Tavo sveikata
susijusi su vaisiaus. Nieko neišmanau apie kitus dalykus, dievaži, bet man
atrodo, kad jungtis gali būti ne tik fizinė.
— Jau nebe pirmas kartas, — pasakė Maksas. — Ar galėtų jai pakenkti?
— Sakyčiau, vairuoti nebereikėtų.
Leina sukrėsta žiūrėjo į juos. Vairuoti jai patiko.
— Nagi!
— Aš paremsiu gydytoją, — įsiterpė Arlisė. — Tu išsijungei, Leina.
Buvai kažkur kitur. Nebesėsčiau už vairo, nedirbčiau sunkiais aparatais, —
pridūrė, mėgindama sušvelninti smūgį.
— Ir taip siaubingai vairuoji, — Maksas pabučiavo ją į kaktą.
— Vėliau už tai sumokėsi, bet dabar yra kitų rūpesčių. Čakai?
Kai Čakas padavė lapą Maksui ir ėmė pasakoti, Leina atsisėdo ir viską
permąstė. Daugiau nerizikuosiu, nusprendė. Kas veikia ją, veikia ir kūdikį.
Ir, atrodo, atvirkščiai.
Reičelė įpylė saulės arbatos.
— Gerk daugiau skysčių. Ir pranešk, jeigu vėl suksis galva. Jeigu jausi
neįprastų pojūčių, fizinių ar kitokių. Nėra reikalo nerimauti dėl Čako
radinio. Vienas fanatikas didžiulėje šalyje.
— Tas gerai, bet, kaip jau sakėme, turime būrelį čia, kurie greičiausiai
atsilieps į tą kvietimą.
— Daugumos jų jau nebėra. — Maksas dar kartą perskaitė lapą. — Mes
su Maiku nuėjome patikrinti Rouvo. Tiesiog aplankyti. Jis išsikraustęs, taip
pat Merseriai, Šerona Bimer, Bredas Fitsas ir Denis Vercas.
— Dabar jau aišku, kodėl jų nebuvo matyti pastarosiomis dienomis, —
pridūrė Arlisė. — Ir kodėl neėmė maisto atsargų ir nieko neprašė. Na, aš
neįsižeidžiau.
— Džiaugiuosi, kad jie išvažiavo, — pasakė Leina. — Ramiau miegosiu
žinodama, kad jų nėra.
— Dabar aiškiau, kodėl mums trūksta dviejų sunkvežimių, — tęsė
Maksas. — Dvidešimt galonų degalų, maisto atsargų. Ginklų. To ir ėjome
patikrinti.
Įsmeigęs akis į gatvę, jis užsigalvojęs perbraukė per Leinos ranką ir
pasakė:
 — Vis tiek manau, kad daugumai jų pabėgimas atrodys ne praradimas, o
laimėjimas.
— Gerai, o aš tuo metu grįšiu patikrinti, gal kas nors prisijungė prie
interneto, — Čakas persibraukė pirštais per retą barzdelę. — Nenoriu čia
gadinti visiems nuotaikos, bet tikrinu visus pažįstamus prieš Pražūtį
programišius bei įsilaužėlius ir aptinku nulį, — jis kilstelėjo pečius. — Juk
mokate skaičiuoti, ar ne? Reikia manyti, kad daugiau kaip penkiasdešimt
procentų žmonių — daug daugiau nei penkiasdešimt — nušluota. Bet
nesvarbu... — nutęsė ir nupėdino.
— Jis teisus, — drąsindamas ir ramindamas Maksas glostė Leinai ranką.
— Galima spręsti iš to, ką visi matėme čia atvažiuodami. Taip pat ir iš
fakto, kad per pastarąją savaitę ateinančių pas mus ar tiesiog
pravažiuojančių pro šalį žmonių srovelė išseko.
— Todėl dar svarbiau statyti ir saugoti savo miestą, — įsiterpė Arlisė. —
Įstatymas, tvarka, išsilavinimas, vanduo ir maisto atsargos.
— Apsauga, — pridūrė Maksas. — Didelis pasaulis, vienas fanatikas, —
pakartojo jis. — Vienas, tačiau su pasekėjais. Pridėk reiderius, tamsiuosius
žavėtojus. Jeigu kur nors ir liko įstatymai bei valdžia, ji šių kraštų
nepasiekia. Ir kokia ta valdžia? Mes nežinome, kas vadovauja pasauliui.
Todėl turime ginti savąjį.
— Aš sutinku. Sutinku su viskuo, — pasakė Reičelė. Susibrukusi rankas
į kišenes ji žvelgė į gatvę. Rami. — Mes smarkiai pasistūmėjome per labai
trumpą laiką. Netgi sudėlioję pagrindinius taisyklių ir bendruomenės
atsakomybių rėmus suteikėme žmonėms pagrindą. Gal ir gerai, kad
nenorintys to pagrindo, tokie kaip Rouvas, išvyksta. Pasaulis didelis, ir mes
galime paversti šią jo dalį saugia ir stabilia.
— Vien taisyklių ir atsakomybės neužtenka. Mes esame gyvi, — Leina
uždėjo ranką ant pilve krustelėjusio mažylio. — Daugelis iš mūsų gedi net
ir darydami, ką reikia daryti, — ji pažvelgė į Vilį. — Tiek daug mūsiškių
prarado dalį savęs. Bet ir atrado. Atrado savyje tai, ko neįtarė turį. Mes
gyvi, — pakartoji ji. — Galbūt metas tai atšvęsti? Greitai saulėgrįža.
Maksas nusišypsojo jai.
— Ilgiausia metų diena. Laikas švęsti.
— Taip, ir dalis mūsų švęs. Man atrodo, surengti visos bendruomenės
šventę būtų per maža laiko — liko vos kelios dienos. Reikia daugiau laiko
pasiplanuoti, pagalvoti.
— Liepos ketvirtoji visad buvo mėgstamiausia mano šventė vaikystėje.
 Arlisė atsisukusi nusišypsojo Viliui.
— Prisimenu. Kepsniai ant laužo, dūdų orkestrai, dešrainiai, fejerverkai.
— Mamos vyšnių pyragas.
— Labai gerai atsimenu tavo mamos pyragą.
— Nepriklausomybės diena pagal Naująją Viltį. Dar liko beveik trys
savaitės susiruošti, — pridūrė Vilis. — O ruošimasis juk pradžiugins
žmones?
— Visos Amerikos šventė, — Arlisė užvertė galvą. — Vaišės, žaidimai,
amatai, muzika, šokiai. Man patinka. Man tikrai patinka.
— Dieną galėtume pradėti pagerbdami tuos, kurių netekome, — Leina
suėmė Makso ranką. — Pagerbdami draugus ir šeimos narius, kurių nėra su
mumis. O baigti švente.
— Dabar man dar labiau patinka. Einu rengti „Biuletenio“, — nusprendė
Arlisė. — Išleisiu jį šiandien.
— Aš taip pat turiu porą idėjų, — pasakė Vilis Arlisei. — Einu su tavimi.
Labai gera mintis, Leina. Labai gera.
— Einu papasakoti Jonui. Vilis teisus, — Reičelė paplojo Leinai per
ranką. — Gera mintis.
Likęs vienas verandoje su Leina, Maksas žvelgė į miestelį.
— Ar tu čia laiminga? Likom tik mudu, — pasakė neleidęs jai atsakyti.
— Ne tokį mūsų gyvenimą įsivaizdavau. Pasitaiko, kad pabundu
tikėdamasi atsikelti lofte. Daug ko trūksta. Grįžti namo triukšminga gatve,
žmonių minios. Prisimenu, kaip buvom pradėję kalbėti, kad pasiimsime
porą savaičių atostogų ir keliausime į Italiją ar Prancūziją. Prisimenu ir
ilgiuosi to. Bet taip, esu čia laiminga. Esu su tavimi, po kelių mėnesių
turėsim dukrelę. Mes gyvi, Maksai. Ištraukei iš košmaro ir atgabenai čia. O
tu ar laimingas?
— Ir aš ne tokį gyvenimą įsivaizdavau, daug ko pasiilgstu. Bet esu su
tavimi. Laukiamės vaikelio. Abu galime dirbti tai, kas teikia pasitenkinimą,
ir turime galių, kurias dar mokomės suprasti. Turime tikslą. Esame gyvi, ir
tai svarbiausia. Švenčiame gyvenimą.

Šventės diena išaušo maloni, rausva.

Dienos pradžią, kaip ir dieną prieš tai, Leina praleido virtuvėje, su
komanda ruošdama maistą. Ji sutelkė dėmesį į savo sritį, palikusi
dekoracijas kitiems — jiems vadovavo Freda.
 Leina prikepė kalnus bandelių su elniena ir laukinių kalakutų mėsa
klausydamasi, kaip repetuoja muzikantai ir taukši plaktukai. Salėje prie
virtuvės Brajerė su kitomis moterimis ir būriu vaikų klijavo kiniškus
žibintus — raudonus, mėlynus, baltus — ir popieriaus žvaigždes su prarastų
mylimųjų vardais.
Kai rausva virto žydra, Leina išėjo į kiemą ir pamatė susirinkusią minią,
klaũsančią neseniai suburto choro atliekamos giesmės „Dangaus malonė
nuostabi“.
Ji žiūrėjo, kaip pievos pakraštyje Bilis ir Vilis Andersonai kabina savo
žvaigždes ant seno ąžuolo. Kaip stovi šalia Arlisės, kai toji kabina savo
žvaigždę. Ir daugybė kitų, kurie kabino ant ąžuolo tuos mirusiųjų atminties
simbolius, kol per žvaigždes nebesimatė apatinių šakų.
Suspaudė širdį bežiūrint, kaip į priekį išeina Žvaigždė ir užkabina savąją.
Aplinkui parką buvo prikabinėta žibintų, kuriuos sutemus uždegs fėjos.
Žibintų ir neseniai iškeltus gyvybės medžių stulpus puošė gėlių girliandos.
Valgiui paskirtame plote rikiavosi griliai.
Altanoje, kurią tik išvakarėse baigė dažyti, vidurdienį užgrojo
muzikantai. Ėmė rūkti kepsninės. Ant stalų gulėjo visokiausi rankdarbiai —
galėjai mainytis. Vaikai vaikščiojo išpieštais veidukais, jodinėjosi ant ponių.
Kiti žaidė kėgliais ar mėtė pasagas.
Sode buvo įrengtas švediškas stalas su pomidorais, paprikomis,
cukinijomis, saldžiaisiais kukurūzais (Reičelė minėjo, kad Leinos mažylė
dabar kaip gera kukurūzo burbuolė).
Giedra ir karšta diena daugumą suginė į šešėlį, visi kliukino saulės
arbatą, kurios priruošė bendruomenės virtuvė. Girdėjo kalbas, kad reikia
surinkti softbolo komandą, vieną suaugusių, kitą vaikų, ir išnaudoti
Mažosios lygos stadioną, esantį prie miestelio. Kiti kalbėjo, kad reikia plėsti
ūkį, persikelti į esantį už mylios nuo Naujosios Vilties.
Geros, viltingos kalbos, pagalvojo Leina.
Ji šoko su Maksu ant žalios žolės, apsivilkusi pilvuką aptempiančią
vasarinę suknelę. Maudydamasi saulėkaitoje čiauškėjo su Arlise, o Edis
virkdė savo armonikėlę. Freda su Keite suposi ant sūpynių, pasisodinusios
mažylius ant kelių.
Ar ji laiminga, prieš kelias savaites klausė Maksas. Tokią dieną, tokią
akimirką ji būtų jam užtikrintai pasakiusi „taip“.
Leina kilstelėjo ranką pamojuoti Kimai su Po ir atsiduso.
— Juk rengsime šventę kasmet, ar ne?
 — Manau, tikrai taip. Ir, — pridūrė Arlisė, — ką nors sugalvosime
Kalėdoms ir Chanukai.
— Taip! Žiemos solsticija, — Leina suko ratus ant pilvo, — jai bus
pirmoji.
Arlisė pakėlė veidą, atmetė plaukus, Klarisės padažytus gražiomis
sruogelėmis.
— Tai dar nesugalvojote vaikeliui vardo?
— Visokius svarstome, bet niekas kol kas nelimpa. Praėjusią vasarą
persikėliau gyventi pas Maksą. Atrodė taip rimta, taip nuostabu. O štai
dabar laukiamės vaikelio. Maksas žaidžia pasagomis. Lažinuosi iš visų savo
kepimo miltelių atsargų, kad niekada gyvenime nėra jų mėtęs.
Ji nusikvatojo, kai jis paleido vieną, toji sustojo, apsisuko ore, grįžo ir
tvarkingai užkrito ant stulpo.
— Jis sukčiauja!
Karla, jo porininkė, džiugiai sušuko tai pamačiusi, o Maningas,
priešininkų komandos narys, apsimetė įtūžęs. Maksas nekaltai kilstelėjo
rankas ir pažvelgė į Leiną. Tada išsišiepė ir jai pamerkė.
— Jis taip rimtai žiūrėjo į galią. Su manimi atsipalaiduodavo, bet niekada
anksčiau taip nerūpestingai nežaidė. Kaip gera matyti jį atsipalaidavusį.
Einu paskinsiu daugiau kukurūzų... ir pakeliui padarysiu paslaugą kitai
komandai.
— Aš tau padėsiu.
Leina pakilo ir nuėjo prie žaidimo aikštelės. Tikrai reikia daugiau
kukurūzų, pagalvojo nužvelgusi stalus. Ir pomidorų. Dar patikrins, ar liko
sumuštinių su kalakutiena ir elniena. Bet pirma palydėjo Maningo paleistą
pasagą tris kartus apvertusi ore ir skambiai užnėrusi ant stulpo. Nusišypsojo
Maksui ir mirktelėjo.
Maningas garsiai nusikvatojo, sutrenkė pergalingą šokį ir pasiuntė jai oro
bučinį.
Taip, galvojo ji, taip gera tiesiog žaisti.
— Ei, — Vilis pribėgo, patraukė Arlisę už rankos. — Mums trūksta
vieno į kėglių komandą.
— Aš kaip tik ketinau...
— Oi, ei. Esu patyrusi kukurūzų rinkėja.
— Bet aš nieko neišmanau apie kėglius.
— Gerai, nes aš irgi nieko, — tarė Vilis, griebė ją už rankos, dirstelėjo į
šakose besisūpuojančias žvaigždes. — Gera diena, — impulsyviai pasilenkė
ir pakštelėjo Leinai į žandą. Tada pasuko į save Arlisę ir lėtai bei lengvai
pabučiavo ją į lūpas. — Tikrai gera diena.
Leina šypsojosi visą kelią eidama į kukurūzų lauką.
Dvelkė žaluma ir žeme, skambėjo muzika, balsai, dzingsėjo metalas, kai
ji suko nuo stiebų burbuoles. Vėjo dvelksmas atnešė vaikų juoką —
magišką garsą jos ausiai. Viskas atrodė taip ramu: mėlynas dangaus
skliautas, aukšti žali stiebai, besiliečiantys prie jos rankų odos. Ji sustojo
pilnu glėbiu burbuolių ir mintyse padėkojo už viską, ką turi.
Kūdikis ėmė spardytis — aršiai, energingai, net ausyse suspengė. Išgirdo
vieno iš Keitės mažylių riksmą — pratisą, veriantį, jo neužgožė nei muzika,
nei balsai. Kai pasisuko eiti atgal, kažkas nuplasnojo ant žemės priešais ją.
Ji pažvelgė žemyn. Suakmenėjo.
Apdegusi, susiraičiusiais ir juodusiais kraštais, bet ji pažino — jos ir
Makso nuotrauka, kurią įsidėjo bėgdama iš Niujorko. Nuotrauka buvo name
kalnuose, kai...
Virš galvos apsiniaukusiame, pilkėjančiame danguje ratus ėmė sukti
varnos.
— Maksai!
Burbuolės pabiro ant žemės, ir moteris puolė brautis tarp žaliuojančių
kukurūzų stiebų. O tada išgirdo pirmą šūvių papliupą.
Kol brovėsi, aidėjo riksmai.
Žmonės bėgo, kriko, ieškojo, kur pasislėpti, atsišaudė.
Ji matė ant žemės tįsančią Karlą išplėstomis, nieko nematančiomis
akimis. Ir Maningą, o Dieve, Maningas kraujuoja purve prie pasagų
aikštelės.
Jos riksmas įstrigo gerklėje, kai Kurtas Rouvas šniojo šautuvo buože
Čakui į veidą.
Aplinkui ją vyrai pliekė iš šautuvų ir laidė strėles nesirinkdami, o
pažįstamos moterys, čiupusios vaikus, puolė juos slėpti ar ginė į saugią
vietą.
Vaivorykštė, kuri kiekvieną rytą vesdavo jogos pamokas, užmetė
tviskantį skydą ant moters su mažyliu. Tada jos kūnas pasviro į priekį,
pervertas kulkos iš nugaros.
Leina pamatė vyrą — aukštą, liekną, išdrikusiais auksiniais karčiais —
pakeliantį šautuvą ir nusitaikantį į Fredą, kuri karštligiškai plasnodama
sparneliais kilo į viršų, apglėbusi kūdikį.
Per sekundę, per kelias sekundes pasaulis apsivertė.
 Leina, neturinti kuo apsiginti, tik savo galią, instinktyviai sviedė ją.
Ginklas, nutaikytas į Fredą su mažyliu, išlėkė vyrui iš rankų. Jis nukreipė
beprotiškas mėlynas akis į Leiną.
— Ten, — parodė.
Vyras šalia, juodaodis, raumeningas, su Tyrųjų Karių tatuiruote ant žasto,
pakėlė rankas. Abiejose laikė po pistoletą.
— Žudykit raganą! — suriaumojo.
Bet kai Leina kėlė rankas pasirengusi kautis, ginti savo kūdikį,
driokstelėjo griaustinis. Nuo jo sudrebėjo žemė.
— Mūsų!
Iš už pastato pakilo Erikas ir Alegra pajuodusiais sparnais, randuotais
veidais.
Atrodė, kad viskas sustojo. Nors girdėjo klyksmus, šūvius, netgi
sušiūravo kukurūzų stiebai, kai kažkas nėrė į juos slėpdamasis.
Jie išliko. Jie gyvi. Ir jų akyse mirtis.
Leina sukaupė viską, ką turėjo, ir pasiruošė kautis.
Maksas pribėgo prie jos ir atstūmė.
— Bėk!
— Kur? — spjaudydamas juodus žaibus danguje nusikvatojo Erikas. —
Nėra kur bėgti, nėra kur slėptis. Pasitrauk, brolau. Tavęs šįkart nereikia.
— Norim to, kas joje, — mostelėjusi sparnais Alegra nusileido žemiau.
Maksas pastūmė Leiną už savęs.
— Bėk. Gelbėk mūsų dukterį.
— Kartu mes stipresni. Turime daugiau galių, — Leina įsikibo Maksui į
ranką.
— Ką tu darai, Erikai! — sušuko Maksas. — Susidedi su bepročiu, kuris
medžioja mūsiškius. Jis pričiups ir tave. Jie visi tave pričiups.
— Oho, niekada apie tai nepagalvojau, — pasakė ir nustebęs žvilgtelėjo į
Alegrą. — Galbūt reikėtų pasvarstyti. Tik... Taip, pamiršau vieną dalyką. Tu
mėginai mane nužudyti. Aš klydau, Maksai. Mums reikia ir tavęs. Mirusio.
— Jų abiejų. Visų trijų! — užriko Alegra besiplaikstančias baltais
plaukais. — Mes šaukiamės tamsą. Mes valdome tamsą! Ir užgesiname
šviesą.
Kaip Leina Maksą, taip ir Alegra čiupo Eriką už rankos. Suurzgė
griaustinis, plykstelėjo juodas žaibas. Su Maksu Leina atrėmė jų smūgius,
atstūmė juos.
Ir juto, kaip galia drebina žemę po kojomis.
 Kraujas pražydo ant žaibo pervertos Makso rankos. Per aikštę kiti bėgo
jų link. Flinas su Lupa, Jonas, Aronas. Švystelėjo menkutė viltis. Kartu visi
jie galėtų atstumti tamsą.
— Jie skuba padėti. Turime tik...
Leina pamatė juodą bangą, pajuto aštrų jos kraštą, bet Maksas staiga
apsuko ją. Jo akys įsmigo į jos, laikė nepaleisdamos, kol apgaubė ją kaip
skydas, apgaubė kūdikį jos įsčiose.
Jis priėmė visą neapykantos, visą tamsos jėgą. Jo kūnu perėjo virpulys,
pasiekė ją, ir abu nuvirto į kukurūzus. Kraujas tekėjo iš žaizdos, kur tas
aštrus kampas palietė jos ranką.
Dūstanti, apsvaigusi Leina išsilaisvino, apsivertė ir mėgino nuvilkti
Maksą į saugią vietą.
Vyras gulėjo nusėtas žaizdų, iš kurių sunkėsi kraujas, apanglėjusia nuo
ugnies oda.
— Ne, ne, Maksai!
Ji žinojo, netgi glausdama prie savęs kūną, netgi glausdama prie jo savo
veidą, žinojo, kad vyras miręs.
Miręs. Atimtas. Nužudytas.
Įsiūtis, sielvartas ir riaumojantis įniršis sukilo joje. Išsikruvinusi
mylimojo krauju, tekant pačios kraujui, Leina paleido jį su riksmu, šniojo
per orą it ašmenimis.
Smūgis kaip nirtus raudonas kirtis perskrodė aliejingą juodumą.
Leinos riksmą palydėjo skausmo kauksmai.
Bėk. Maksas liepė jai bėgti, bet ji neklausė. Jis liepė jai gelbėti kūdikį, o
pats atidavė savo gyvybę, kad abi išsaugotų.
Nėra kur bėgti, nėra kur slėptis. Springdama ašaromis, ji atsegė Makso
diržą su makštimi. Švelniai numovė žiedą nuo jo piršto, užsimovė sau ant
nykščio. Pabučiavo jo veidą, lūpas, rankas.
Bet kokia kaina išsaugok kūdikį.
Ji girdėjo Makso balsą savo galvoje, širdyje ir kūkčiodama brovėsi per
kukurūzus miško link. Tada pasileido bėgti.
Pajutusi judesį iš dešinės apsisuko, ištiesė ranką pasiruošusi kautis, ginti.
Iš medžio išniro Žvaigždė.
— Tu sužeista.
Leina įstengė tik papurtyti galvą.
— Tu sužeidei juos labiau.
 Žvaigždė parodė atgal, Leina pasisuko į parką. Jėga, sprogusi iš jos su
tuo beprotišku raudonu įsiūčiu, patiesė kelis užpuolikus. Eriko ir Alegros
nesimatė, tik lengvas rūkelis tirpo danguje.
Ir taip subyrėjusią širdį draskė matant, kaip Arlisė šlubčioja prie Karlos
kūno, Reičelė klūpi šalia sąmonę praradusio kruvino Čako. Kiti, kuriuos
pažinojo, kuriais rūpinosi, skuba padėti arba bėga į gatvę pasiėmę ginklus.
— Keitė, kūdikiai?
— Jonas spėjo paslėpti juos viduje. Nužudė Vaivorykštę. Ji buvo gera.
Jiems reikėjo tavęs. Jos, — tarė Žvaigždė, tiesdama ranką ir, daug savaičių
prie nieko neprisilietusi, uždėjo delną Leinai ant pilvo.
— Negaliu likti. Jie grįš. Negaliu... Jie nužudė Maksą.
— Užjaučiu. Jis buvo geras, — Žvaigždė nunarino galvą. — Jie trokšta
mus visus nužudyti, visus mus, bet Gelbėtoją labiausiai.
— Ji ne Gelbėtoja, — atkirto Leina. — Ji mano duktė.
— Ir ta, ir ta. Jau girdžiu juos, — dabar Žvaigždė priglaudė delną prie
savo kaktos. — Girdžiu visą neapykantą. Nuo jos man skauda galvą, todėl
pabėgau ir pasislėpiau, kaip ir su savo mama. Nekovojau, bet kitą kartą
kausiuosi. Taip. Jie padės, jie apgins jus. Ją.
— Aš turėsiu ją apginti. Negaliu likti. Jie mėgins ir vėl. Jie grįš ir mėgins
vėl.
Žvaigždė linktelėjo.
— Tada turi bėgti. Turi slėptis. Vis dar girdžiu juos. Užrašysiu Makso
vardą ant medžio.
Nieko nematydama per ašaras Leina pasileido tekina. Bėgo į sapną, kuris
persekiodavo ją naktimis.
 DVIDEŠIMT TREČIAS SKYRIUS

Leina daug dienų vengė pagrindinių kelių. Prisiglausdavo kur galėdavo,

drabužių ir maisto ieškodavo apleistuose namuose. Su drabužiais rado ir
grandinėlę, kurią pervėrė per Makso žiedą ir pasikabino ant kaklo.
Valgydavo tai, ką rasdavo, ir nerimavo dėl kūdikio.
Kai tik pamatydavo virš galvos varnas ar išgirsdavo jų kranksėjimą,
keisdavo kryptį.
Kartą išsekusi sukniubo prie išdžiūvusio medžio, pernelyg išsunkta
nuovargio ir širdgėlos, kad pajėgtų eiti toliau. Užsižiūrėjusi į dangų pro
plikas šakas užsnūdo ir susapnavo sapną. Sapnavo liekną merginą pilkomis
akimis ir juodais plaukais, liepiančią stotis, judėti, nesiliauti.
Todėl Leina pakilo ir pajudėjo toliau.
Viena siaubinga diena virto siaubinga naktimi.
Pametusi laiko ir vietos nuovoką ji užmigo kelkraštyje paliktoje mašinoje
ir auštant pabudo nuo variklių gausmo. Ji instinktyviai norėjo šūktelėti
pagalbos, bet stipresnis balsas joje liepė nejudėti ir tylėti. Nuo to balso
pašiurpo oda. Varikliai nutilo.
Atsivėrė automobilio durelės, trinktelėjo. Vyrų balsai plaukė pro langus,
kuriuos ji paliko atvirus, tikėdamasi, kad mašiną pravėdins vėjelis.
— Reikia grįžti į tą sumautą miesteliūkštį ir sulyginti su žeme. Kažkas
ten žino, kur ta kalė.
— Pastorius sako, kad jos ten nėra.
Leina išgirdo artėjančius žingsnius, tvirčiau suspaudė pistoleto, su kuriuo
miegojo, rankeną. Pažįstamas užtrauktuko čirkštelėjimas ir skysčio
teškenimas ant asfalto.
— Tuščiai gadinam degalus, jei nori žinoti, o jeigu tiems dviem
išsigimėliams taip jos reikia, galėjo pasiimti, kai turėjo progą. Per juos
praradome šešis puikius vyrus. Juk turėtume žudyti išgamas, o ne su jais
dirbti.
 — Niekas tavęs neklausia. Pastorius žino, ką daro. Jis turi planą, manau,
mes susidorosime su tais išsigimėliais, kai pribaigsime moterį. Prakeikta
ragana. Turiu suvesti su ja sąskaitas.
— O ar ne ji užsiutusi subjaurojo dailų tavo veidelį?
— Atsiknisk, Stidai.
Juokas, užtrauktuko čirkštelėjimas.
— Kiek žinau, tie išgamos nukentėjo labiau nei tu, dėl to ir verčia viską
aplinkui, ieškodami velnio neštos raganos.
— Jei pirmas ją rasiu, pats perskrosiu ją ir jos benkartą.
— Raganas reikia pakarti arba sudeginti.
— Vėliau galėsim. Reikia patikrinti tas mašinas, gal yra ko gero.
— Pamiršk, degalinė vos už dvidešimties mylių į rytus. Ten rasim
daugiau.
Leina tvirtai laikė pistoletą, kai pajuto mašiną susiūbuojant.
— Šiaip ar taip šūdas.
Ji sulaikiusi kvapą klausė, kol žingsniai nutolo, vėl atsivėrė ir užsitrenkė
automobilio durelės. Gulėjo nejudėdama, kol atgijo variklis, sucypė
padangos. Skaičiavo širdies dūžius po vieną, kai mašina nuvažiavo ir vėl
stojo tyla.
— Nebūčiau leidusi tavęs paliesti, — sumurmėjo ir drebančiomis
kojomis ėmė ropštis iš galinės sėdynės. — Į rytus. Jie važiuoja į rytus, mes
trauksim į vakarus.
Bet neis pėsčia. Kad ir kiek ėjo, kad ir kiek klaidžiojo, nesukorė
pakankamo atstumo, kad išvengtų norinčių nuskriausti vaikelį. Ji rizikuos
leistis keliu.
Sėdo už vairo, pasidėjo šalia ant sėdynės ginklą. Prireikė valandėlės
susikaupti, sutelkti galią, kurią buvo pamiršusi nuo tos dienos, kai ji
prasiveržė raudonu žudančiu įniršiu.
Leina ištiesė ranką, variklis neužriaumojo. Tik sukosėjo, suburzgė. Saulei
tekant už nugaros ji pajudėjo iš vietos. Saulė kabojo virš galvos, kai
automobilis sustojo. Palikusi jį ten, kur sustojo, Leina vėl nuėjo per kalnus.
Laikas maišėsi, kai keliavo pėsčia ar važiuota, jei rasdavo kitą mašiną,
ieškojo maisto ir vandens. Nors klausė savęs, kaip toli užteks eiti, vengė
miestų, kur galėjo gyventi žmonės.
Iš kur jai žinoti, draugai ten ar priešai?
Leina atvertė naują gyvenimo puslapį — nušovė triušį ir voverę, nudyrė
kailį ir išsikepė mėsą ant laužo, susikurto savo rankomis, kad pamaitintų
save ir kūdikį. Ta, kuri kadaise tikėjo, kad maistas gali ir turi būti menas,
valgė, kad gyventų, kad pamaitintų savyje augančią gyvybę. Jos pasauliu
tapo medžiai, akmenys, dangus, nesibaigiantys keliai ir protarpiais
aptinkamas namelis su švariais beveik tinkamais drabužiais ir batais.
Ramybę atnešdavo įsčiose spurdantis kūdikis. Džiaugsmą — aptiktas
persiko medis ir saldūs sultingi vaisiai, kurių sultys drėkindavo vasaros
karščio išdžiovintą gerklę. Saugu buvo tuomet, kai negirdėdavo žmonių
balsų, tik savo pačios, nematydavo žmonių, tik savo šešėlį.
Per tas kelias savaites pabėgusi iš Naujosios Vilties ji tapo klajokle,
atsiskyrėle, kuri nieko neplanavo, tik judėjo į priekį, ieškodama maisto ir
vietos galvai priglausti.
Ir štai vieną dieną Leina užlipo ant medžiais apžėlusios kalvos ir iškart
pritūpė slėpdamasi.
Priešais ant kitos kalvelės stovėjo namas, už jo driekėsi lygus laukas,
kuriame kerojo didžiulis daržas ir sodas pačiame vasaros įkarštyje. Leina
pasirausė rastoje kuprinėje, išsitraukė žiūronus.
Raudoni prinokę pomidorai, žirneliai, pupelės, paprikos, morkos. Salotų,
kopūstų vagos, moliūgų, baklažanų kauburėliai. Į šlaitą kylantis kukurūzų
laukas priminė kraujo, mirties kvapą.
Priminė Maksą.
Leina susigūžė, kovodama su sielvarto ir skausmo bangomis, paskui vėl
pakėlė žiūronus. Pora arklių, už tvoros juodmargė karvė, dar už kitos —
juodos mėsinės karvės su veršiuku.
Nužvelgė kiaulių gardą, kur vartėsi penkios peniukšlės.
Vištos! Pagalvojusi apie kiaušinius vos neapsiverkė.
Paprastas baltas kvadratinis namas plačia veranda atrodė tvirtas, netoli jo
glaudėsi tradiciškai raudona daržinė. Leina nužvelgė pašiūrę, nedidelę
silosinę, porą vėjo malūnų, šiltnamį, kelis dekoratyvinius medžius ir
krūmus, ir tai, kas iš toli priminė avilį. Už sodybos driekiasi laukai. Galbūt
augina kviečius, pagalvojo ji, arba pašarą gyvuliams.
Akivaizdu, kad ūkis neapleistas, o kadangi matyti sunkvežimis, kažkas
yra viduje.
Kiaušiniai, šviežios daržovės, vaismedžiai.
Ji gali palaukti.
Belaukdama užsnūdo.
Pažadino lojimas, širdis pašoko krūtinėje.
 Namą apibėgo du šunys, šokinėdami vienas per kitą, strimgalviais
nuskriejo per veją. Leina vėl prisidėjo žiūronus, ir pamatė, kad išėjo vyras.
Įdegęs, tvirtas, vilkintis išblukusiais džinsais ir marškinėliais. Ant rudų
plaukų buvo užsimaukšlinęs kepurę su snapeliu ir užsidėjęs saulės akinius.
Jis įkėlė porą pintinių su maisto produktais į sunkvežimį ir grįžo į namą.
Tada grįžo su dar dviem pintinėmis ir švilptelėjo šunims. Abu sušoko į
sunkvežimio galą. Sukėlęs pintines į sunkvežimį, vyras pats sėdo į kabiną ir
nuvažiavo.
Leina suskaičiavo iki šešiasdešimties, paskui dar tiek, tik tada pakilo.
Negirdėjo nieko, tik paukščius ir tarškančias voveres. Prilaikydama ranka
pilvą, nusileido akmenuotu skardžiu, nepaleisdama iš akių namo.
Jeigu gyvena ne vienas, kažkas galėjo likti namie. Nors troško bėgti į
sodą, atsargiai prisiartino prie namo, apėjo žvalgydamasi pro langus. Kitoje
namo pusėje rado dar vieną verandą, skaisti saulė čia augino prieskonines
žoleles. Išsitraukusi peilį ji nusipjovė bazilikų, rozmarinų, čiobrelių,
raudonėlių, laukinių česnakų, krapų ir mėgaudamasi aromatais susibruko į
kuprinę.
Kas nors gali būti name, antrame aukšte. Bet ji surizikuos.
Greitai, kiek leido pakrypęs pusiausvyros centras, nubėgo į daržą ir
nusiskynė nuo krūmo pomidorą. Atsikando jo kaip obuolio, nusišluostė
sultis nuo smakro.
Pasirinko žirnelių ankščių, pupelių, nusiraškė blizgantį baklažaną,
išsirovė morką ir česnako galvutę. Pasiskynė salotų, suvalgė lapą rinkdama,
ką galėtų neštis kuprinėje, kišenėse.
Obuoliai, dar, tiesa, ne visai sunokę, įkrito į kuprinę prie violetinių
vynuogių kekės. Ji susikišo kelias uogas į burną, žvelgdama į pastatytus po
obelimi du antkapius.

Jie mirė nuo to maro, pastebėjo Leina, vasarį, vienas dvi dienos po kito.
Ir kažkas — ūkininkas? — pažymėjo jų kapo vietą, pasodindamas į tarpą
šviesiai gelsvų rožių krūmą.
— Etanai ir Medleina, tikiuosi, jūsų sielos surado ramybę. Ačiū už
maistą.
Užmerkusi akis ji stovėjo mirgančiame lapų šešėlyje ir troško susiriesti
po tuo medžiu ir užmigti. Atsibusti pasaulyje, kur nereikėtų bijoti ir nuolat
bėgti. Kur Maksas apkabintų ją ir jų kūdikis gimtų ramiuose ir saugiuose
namuose.
To pasaulio, galvojo Leina, nebeliko. O gyvendamas šiame turi daryti tai,
kas tą akimirką svarbiausia.
Ji dirstelėjo į kudakuojančias, žemę kapstančias vištas, įsivaizdavo, kaip
troškina vieną su sviestu, kurio kąsnelį išsaugojo, pagardinusi šviežiu
česnaku ir žolelėmis. Tačiau suprato, kad jeigu ūkininkas ir nepastebės kelių
dingusių daržovių, vištos tikrai pasiges. O kadangi norėjo likti šiose
apylinkėse dar dieną ar dvi, sugrįš kitą kartą ir nukniauks vieną prieš
keliaudama tolyn.
Kol kas pasitenkins pora kiaušinių.
Leina nuėjo tarp kudakuojančių vištų į atvirą vištidę ir rado vieną
vienintelį rudą kiaušinį po tokia pat atsargia, kaip ji pati, višta.
— Surinko kiaušinius anksčiau, — sumurmėjo. — Džiaugiuosi, kad
susilaikei.
— Ji visada taip.
Leina apsisuko, sugniaužusi kiaušinį rankoje kaip granatą, kitą ištiesusi į
priekį, pasiruošusi gintis, jei prireiktų, burtais.
Vyras iškėlė rankas į viršų, kuo toliau nuo pašonėje kabančio ginklo.
— Neketinu piktintis dėl kiaušinio ir kitko, kuo pasivaišinai. Nes valgai
už du. Turiu vandens, jei nori. Ir pieno. Dar galiu pridėti šiek tiek šoninės
prie to kiaušinio.
Leinai teko sudrėkinti gerklę prieš tariant pirmą žodį žmogui nuo tos
dienos, kai pabėgo iš Naujosios Vilties.
— Kodėl?
— Kas kodėl?
— Kodėl nori man ką nors duoti? Aš juk vogiau.
— Ir Žanas Volžanas vogė, — vyras trūktelėjo pečiais. — Jis irgi buvo
alkanas. Klausyk, gali imti tą prakeiktą kiaušinį ir traukti savo keliais, bet
gali užeiti vidun ir pavalgyti šilto maisto. Tau rinktis.
Leina nuleido ranką ant pilvo. Pagalvojo apie kūdikį.
Jis pasodino savo mirusiesiems rožių krūmą. Tegu tai bus ženklas.
— Mielai suvalgyčiau šilto maisto. Galiu atsilyginti už jį ir už vaisius ir
daržoves, kurių pasiėmiau.
Jis nusišypsojo.
— Ko turi?
— Galiu už tai atidirbti.
 — Ką gi, — vyras pasikrapštė kaklą. — Galėsim apie tai pakalbėti.
Jis atsitraukė, palikdamas jai daug vietos.
Vis dar galiu pabėgti, pagalvojo Leina.
— Ponia, jeigu būčiau norėjęs nuskriausti, jau būčiau tai padaręs.
Jis apsisuko ir nuėjo prie šunų — trypčiojančių ir vizginančių uodegas
prie vištidės tvoros.
— Iš kur sužinojai, kad aš čia?
— Žiūronai žybtelėjo saulėje. Ar man pasirodė, kad žiūronai. Nutariau su
šunimis išvažiuoti, sustoti prie kelio ir grįžti pasižiūrėti, ką sugalvojai. Jie
tavęs neskriaus.
Lyg įrodydami abu šunys — stambūs ir gauruoti, šviesaus plauko,
beprotiškai laimingomis akimis — priėjo pasitrinti jai į kojas.
— Čia Harper, čia Li. „Giesmininkas“20 buvo mėgstamiausia mamos
knyga.
Leina pastebėjo, kaip jis žvilgteli į obelį, į kapus. Pasijutusi keistai
laikydama, ji ištiesė jam kiaušinį.
— Tėvai?
— Taip. Taip, — pakartojo, pasukdamas į namą. — Tie batai daug
keliavę.
— Keliavo, kai juos radau.
Tylomis išklausęs jis užlipo į verandą, atidarė nerakintas lauko duris. Kai
ji sudvejojo, nekantriai išpūtė orą.
— Aš užaugau šiame name pas du ten dabar jau palaidotus žmones. Jie
gyveno čia trisdešimt penkerius metus, gyvenimas buvo puikus jiems ir
man. Kaip galėčiau suteršti jų garbę, darydamas niekšybę nėščiai moteriai
po stogu, kurį man paliko? Eini ar ne?
— Atsiprašau. Pamiršau, kad būna padorių žmonių.
Leina įėjo į erdvią, patogią svetainę su didžiuliu židiniu, paprastais,
visokių stilių gražiai derančiais baldais.
Visur buvo gana daug dulkių ir šunų plaukų.
Laiptai vedė į antrą aukštą, ant apatinio laiptelio stovėjo pintinė su
rankšluosčiais ir suglamžyta patalyne.
Vyras nuėjo koridoriumi, stabtelėjo, kai ji sustojo prie kambario, kurio
sienas puošė knygų lentynos ir visokie niekniekiai.
— Mano mama buvo aistringa skaitytoja. Aš ir pats pastaruoju metu vis
dažniau paimu knygą.
 Lyg sapne — negi sapnuoja? — kambarys įtraukė Leiną vidun, į
prisiminimą gyvenimo, kurį kadaise gyveno. Maža to, ištiesusi ranką paėmė
iš lentynos mylimojo knygą.
— Maksas Felonas. Mamai patiko jo knygos. Pats dar neskaičiau.
Gerbėja?
Ji pakėlė blizgančias nuo ašarų akis, spausdama savo brangiausio
nuotrauką prie širdies.
— Mano... mano vyras.
— Buvo gerbėjas?
— Maksas, — ji ėmė raudodama siūbuoti. — Maksas. Maksas.
— Velnias, — ūkininkas nusitraukė kepurę, persibraukė pirštais per
plaukus. — Gal tu geriau prisėsk. Knygą gali pasilikti. Aš tik... aš grįžtu,
parsivarysiu sunkvežimį. Todėl...
Skėstelėjęs rankomis išėjo iš kambario.
Leina atsisėdo ant didžiulio tamsiai mėlynos odos krėslo krašto ir
išsiverkė iki dugno.
Šeimininkas pėsčias grįžo iki sunkvežimio, parvairavo jį ir užkaitė
vandenį.
Ji atrodė kieta vištidėje, pagalvojo. Pasiruošusi ir galinti apsiginti. Akys
— didelės, giedro vasaros dangaus spalvos — pavargusios, bet aršios. Ir dar
nėščia, ne pirmas mėnuo nėščia. Jį sukrėtė tos karingos motinos vaizdas.
Bet čia, jo mamos bibliotekoje, viskas nukrito, liko tik trapi, pažeidžiama,
palaužta moteris.
Jam buvo lengviau su aršia ir galinčia apsiginti.
Išgirdęs nepažįstamosios žingsnius, padėjo keptuvę ant viryklės.
— Atsiprašau, — pasakė ji.
— Bjauru, kai ko nors netenki. Visi likusieji tai žino.
Jis nuėjo prie šaldytuvo, ištraukė į drobulę susuktos šoninės.
— Maksas Felonas buvo tavo vyras.
— Taip.
— Pražūtis atėmė?
— Ne. Jis sėkmingai išvedė mus iš Niujorko, jo dėka buvome saugūs.
Bet jį nužudė. Brolis jį nužudė.
— Jo brolis?
— Jo brolis pasirinko tamsiąją pusę, brolis su ta pamišusia ragana, kuri
palenkė jį į blogį. Brolis ir žmonės, kurie nekenčia mūsų, nes esame kitokie.
Norėjo nužudyti mane. Ją.
 Ji apkabino rankomis išsipūtusį pilvą.
— Maksas mus išgelbėjo. Žuvo už mus. Jį nužudė jo brolis Erikas ir
Tyrieji Kariai. Nužudė Maksą, žmones, su kuriais kūrėme naują gyvenimą.
Norėjo nužudyti dar daugiau. Man teko bėgti, nes manęs troško labiausiai ir
būtų nužudę kiekvieną, kas stos skersai kelio. Nekenčia manęs. Gali būti,
kad vis dar medžioja mane. Ir gali nužudyti tave, jeigu man padėsi.
Vyras linktelėjo.
— Aha, — tarė ir pasisuko į viryklę. — Nori paprastos ar plaktos
kiaušinienės?
Ji vėl atsistojo, beveik uždususi. Rankas prispaudusi prie šonų.
— Kas tu toks?
— Sviftas. Saimonas Sviftas. Aname gyvenime buvau kapitonas Sviftas
iš Jungtinių Amerikos Valstijų pajėgų. Šiame esu ūkininkas. O kas tu esi?
Ji iš lėto nusitraukė kuprinę, pasidėjo šone.
— Leina Bingam. Buvau virtuvės šefė. Dar esu ragana.
— Pagalvojau apie tai vištidėje, kai stumtelėjai.
— Nenorėjau...
— Šiek tiek. Bet sugebi daugiau. Šefė? Tai kodėl kepu aš?
Ji iškvėpė, tada įkvėpė ir pasilenkė prie kuprinės. Ištraukė žoleles,
pomidorą, papriką, porą svogūnėlių.
— Norėtum omleto?
— Žinoma.
— Graži viryklė. Graži virtuvė.
Jos balsas vėl sudrebėjo. Jis matė ir girdėjo moters pastangas
susitvardyti.
— Iš kur gaunate dujų?
— Iš dujų šulinio.
— Ko?
— Gamtinių dujų šulinio, — jis vangiai mostelėjo į langą. — Dujos
atvestos į namą. Dujinis apšvietimas, dujinė viryklė, viskas dujomis. Ir šiek
tiek vėjo gaminamos elektros.
Leina nusimazgojo rankas ūkiškoje plautuvėje, nuplovė žoleles ir
daržoves.
— Man reikės šio bei to. Daugiau kiaušinių, dubens, plaktuvo.
— Rasiu.
Įkaitinusi keptuvę ji sudėjo šoninės griežinėlius. Išsitraukė šefo peilį —
pakankamai aštrų — iš trinkos, paėmė lentelę ir ėmė smulkinti, kol šoninė
čirškėjo.
Maisto gaminimas. Normalu. Kaip kas nors gali būti normalu?
Tačiau smulkindama žoleles Leina jautėsi geriau nei daug praėjusių
savaičių.
— Tarnavai armijoje.
— Taip, apie dešimt metų. Užteko, buvau anksčiau išleistas į atsargą, nes
susirgo mama. Vėžys. Reikėjo padėti ūkyje, kol ji kovojo su liga. Kovojo,
įveikė. Ir tada. Ta prakeikta Pražūtis.
— Užjaučiu.
Jie tylėdami darbavosi kelias minutes. Vyriškis ištraukė skardinę, į kurią
pildavo kiaulienos taukus, plastiko kibirėlį, kuriame rinko atliekas
kompostuoti. Ir susižavėjęs stebėjo, kaip ji gamina.
— Kiek laiko kelyje? — paklausė.
— Nežinau. Pamečiau skaičių. Buvo liepos ketvirtoji, kai... pabėgau.
— Apie šešias savaites. Iš kur?
— Buvom įkūrę miestelį Virdžinijoje, Naująją Viltį. Man rodos, į pietus
nuo Frederiksburgo. Kur aš dabar?
— Nemažai sukorei. Čia Merilandas, Vakarų Merilandas.
— Kokie čia kalnai?
— Mėlynasis kalnagūbris.
— Ar čia yra daugiau žmonių?
— Šiek tiek. Yra miestelis... ar dabar greičiau kaimas. Vyksta mainai.
Kaip tik vežiau ten daržoves. Yra malūnas. Mala miltus. Turi šiek tiek avių,
audimo stakles. Dirba kalvis, mėsininkas. Užsiimi tuo, ką moki.
Ji linktelėjo, užliejo kiaušinį ant daržovių.
— Ar yra gydytojas?
— Kol kas ne. Arčiausiai jo turim veterinaro padėjėją.
Leina perkėlė omletą ant lėkštės, kurią padėjo šeimininkas, perpjovė per
pusę, antrąją perkėlė į kitą lėkštę.
— Ar yra žavėtojų?
— Keli yra. Niekam tai nerūpi. Nori pieno?
— Nekenčiu pieno, bet taip, tikriausiai gerai kūdikiui.
Jis ištraukė ąsotį, pripylė stiklinaitę.
Sėdėjo prie virtuvės stalviršio, išpjauto iš klasiško taškuoto pilko granito.
Po pirmo kąsnio Leina užsimerkė, kol organizmas mėgavosi maistu.
Šeimininkas atsignybo didesnį kąsnį.
 — Gerai, dėl virtuvės reikalų nejuokavai. Po šimts, nieko net arti to nesu
valgęs jau kurį laiką.
Ji valgė lėtai, skaičiuodama.
— Jeigu leistum pasilikti porą dienų, atsimokėčiau gamindama maistą.
Naujojoje Viltyje turėjome daržą, todėl išmokau auginti. Galėčiau padėti.
Manau, dėl poros dienų nieko nenutiks. Abiem.
— Kas tada?
— Nežinau. Negalvojau nieko daugiau, tik kaip bėgti, kuo toliau, kad
išgelbėčiau mažylę.
— Kada ji turėtų gimti? Minėjai, kad mergaitė, taip?
— Taip. Paskutinę rugsėjo savaitę.
— Ir planuoji gimdyti viena, kelyje?
Leina suprato, kaip tai atrodo, nuolat dėl to nerimavo, bet neturėjo iš ko
rinktis.
— Tikiuosi surasti vietą ir... daryti, kas reikia. Neleisiu, kad jai kas nors
nutiktų. Kad ir kas būtų, niekas jos nenuskriaus.
— Kaime yra moterų... išsibarstę namai.
— Aš negaliu... negaliu rizikuoti pasirodyti žmonėms. Tyrieji Kariai
klastingi.
Gražus parkas, linksma šventė. Išblaškyti kūnai, rūkstantys dūmai. Rudą
žemę merkiantis Makso kraujas.
— Taip, suprantu. Prieš porą savaičių keli perėjo per kaimą. Nebuvo
šiltai sutikti.
Kai prabilo, vėl išsidavė bijanti:
— Jie buvo čia?
— Kiek teko girdėti, keli sukiojosi po apylinkes, ieškodami
bendraminčių. Kaip jau sakiau, tokių čia nerado.
Šeimininkas valgė ir svarstė. Vienai moteriai keliauti nesaugu, kai čia
gali sutikti Tyruosius Karius ir šiaip visokių kvailių. Juolab tokiai, kuri po
aštuonių savaičių gimdys.
Arši ar ne, ant jos nugaros, iš visko sprendžiant, nupieštas taikinys.
Saimonas susėmė likusius omleto trupinius ir pasisuko į ją.
— Turėtum pasvarstyti, ar pasilikti čia. Galėtum perimti virtuvę, savaime
aišku. Likti bent jau iki susilauksi vaikelio. Viršuje keturi miegamieji. Aš
naudojuosi vienu.
— Jie gali mane surasti. Erikas...
— Čia tas brolis?
 — Jis apsvaigęs nuo galios. Mano kūdikis kažkoks ypatingas. Svarbus.
Negaliu paaiškinti, bet Erikas su Alegra trokšta ją nužudyti.
— Na, jeigu kūdikis ypatingas ir svarbus, tai dar viena priežastis ją
saugoti. Man nepatinka žmonės, kurie kelia problemas, pradeda karus ir
šiaip ieško priekabių. Kad ir kokie būtų, man nepatinka.
— Tu manęs net nepažįsti.
Pastūmęs tuščią lėkštę į šalį jis patraukė pečiais.
— O koks skirtumas, po galais?
Niekas, niekas, ką jis būtų pasakęs, nebūtų įtikinęs Leinos labiau.
— Aš labai dėkinga. Ir labai pavargusi. Siaubingai pavargusi. Gal tiesiog
gyvenkim po dieną?
— Žinoma. Pasirink kambarį. Iškart bus aišku, kuris mano.
Jis atsistojo, ėmė rinkti indus.
— Aš suplausiu indus. Tai įeina į ruošą.
— Kitą kartą suplausi. Neįsižeisk, bet atrodai nusivariusi nuo kojų. Taigi
lipk viršun, išsirink lovą ir atsijunk. Aš turiu nuvežti produktus į kaimą.
Siūlau rinktis mano tėvų miegamąjį. Jis vienas puikiausių. Atskira vonia.
— Ačiū tau, Saimonai.
Jis sudėjo indus į kriauklę.
— Ar moki gaminti maltos mėsos kepsnį?
— Jeigu be to, ką mačiau, dar turi mėsos, galiu iškepti nuostabų mėsos
kepsnį.
— Jeigu paruoši jį vakarienei, mes atsiskaitę.

20 Turimas omenyje Harper Lee romanas „Nežudyk strazdo giesmininko“.

 DVIDEŠIMT KETVIRTAS SKYRIUS

Laiptų viršuje Leina rado didįjį blausaus aukso spalvos miegamąjį ir lovą
su keturiais stulpais. Ji buvo užklota sodrios žalios spalvos apklotu,
galvūgalį puošė keturios tokios pat spalvos dekoratyvinės pagalvės.
Šeimininko tėvai mirė čia, prisiminė Leina. Jis sutvarkė kambarį, kaip
priklauso, pašalino tai, kas gėlė širdį, nepaliko jokių ligos ženklų. Netgi
lenkiama neapsakomo nuovargio ji suprato, kad noras atkurti kambarį tokį,
kaip būtų norėjusi mama, kai ką sako apie sūnų. Vyrą, kuris suteikė jai
pastogę ir maisto. Ji pagalvojo apie Loidą, ką jis pasakė per patį pirmąjį
bendruomenės susirinkimą.
Tačiau ji vis vien užsirakino duris ir dar užblokavo kerais. Nepasirodė per
daug, kai atsinešė kėdę ir parėmė atkalte rankeną.
Ji norėjo pamiegoti, kuriam laikui tiesiog atsijungti. Švariuose pataluose,
su pagalvėmis, po miško žalumos apklotu. Pagalvojusi apie jo motiną,
prisiminė, kokia pati purvina ir suskretusi po kelionės, todėl įsmuko į vonią.
Būtų nepagarba mirusiajai, kurios namai jai tapo priebėga, teršti patalus.
Šeimininkas ir čia viską sutvarkė. Sulankstytų rankšluosčių šūsnis ant
šiek tiek apdulkėjusių lentynų. Pasidėjusi kuprinę Leina atvėrė stiklines
dušo duris.
Dušo želė, šampūnas, kondicionierius, netgi moteriškas skustuvas. Pati
likusi be atsargų, Leina nesivaržė nusirengusi. Pasinaudos viskuo, ko reikia,
vėliau atsiprašys.
Kai išliejo kelias ašaras pajutusi, kaip karšto vandens srovė glosto kūną,
matydama, kaip purvas, kurio nenuplovė upeliai ir šaltinėliai, verpetu
nyksta kanalizacijos angoje, tikino save, kad ir turėjo išlieti. Ji mėgavosi
malonumu — kas žino, kiek tai tęsis? — ir plaukus susuko į vieną
rankšluostį, o pati susisupo kitu.
Minkštu, palaimingai minkštu.
Pasisukiojo priešais veidrodį. Jos krūtys, pilvas tokie prinokę. Jau
trisdešimt trečia ar ketvirta savaitė. Visa širdimi tikėjo, kad dukrelė auga
sveika ir stipri. Jautė jos šviesą, jos gyvybę — abi nuo jos priklausė.
Ir jeigu tai reikš, kad jai teks pasinaudoti nepažįstamojo dosnumu,
pasinaudos. Atsargiai, bet pasinaudos.
Ji nužvelgė pintinėles atvirose lentynose prie veidrodžio.
Kūno losjonas, odos kremas, viskas taip moteriška.
— Medleina Svift, — sukuždėjo ji, — dėkui ir tikiuosi, kad
neprieštarautumėte.
Ji užsitepė dosniai, jautė, kaip oda godžiai geria drėgmę. Kadangi
kuprinėje neturėjo nieko švaraus, nukabino nuo durų kabyklos chalatą.
Drebėdama iš dėkingumo atvertė apklotą ir palindo po paklodėmis. Ji
užmigo ir miegojo nieko nesapnuodama.
Pakirdo krūptelėjusi, smarkiai plakančia širdimi, nes ne iš karto prisiminė
kur esanti.
Ūkis, nerūpestingo dosnumo vyras atšiauriu veidu. Atsikėlė taip greitai,
kaip leido jos sunkus pilvas, paklojo lovą, pakabino chalatą į vietą.
Apsirengė. Saulė liudijo, kad jau gerokai po vidurdienio — ji išmoko
nustatyti laiką pagal šviesulius. Vadinasi, pamiegojo mažiausiai dvi
valandas. Jeigu nori likti nakčiai — Viešpatie, kaip ji norėjo, — turi
užsidirbti nakvynę.
Pagauta smalsumo tyliai nuėjo per antrą aukštą, rado dar vieną vonios
kambarį, mažesnį, nei jai užleido ir kuriuo akivaizdžiai naudojosi pats.
Ant durų kabojo rankšluostis, puodelyje ant nedidukės kriauklės styrojo
dantų šepetėlis.
Leina aptiko svečių kambarį — nes neįsivaizdavo, kad Saimonas Sviftas
galėtų miegoti po dailiomis našlaitėmis puoštu apklotu, laisvą miegamojo ir
svetainės kambarių derinį, prie kurio lango buvo įrengta vieta siūti.
Paskutinis kambarys buvo šeimininko — neklota lova, ant kėdės atkaltės
numesti marškiniai, žemės ir žolės kvapas.
Ji pastebėjo kampe atremtą šratinį šautuvą. Gerbė jo sprendimą miegant
laikyti ginklą po ranka.
Leina apačioje šeimininko nerado, todėl žiūrėjo pro langą tol, kol
pastebėjo dirbantį sode. Marškiniai buvo patamsėję nuo prakaito, kai kaupė
tarpuvagius. Šunys snaudė po obelimi prie antkapių, o arkliai stebėjo jį,
perkorę galvas per tvorą.
Leina pagalvojo nueiti pasisiūlyti padėti, bet pastebėjo, kad ryte naudoti
indai džiūsta išplauti prie kriauklės. Nebuvo jokių ženklų, kad šeimininkas
ką nors valgė, kol ji prausėsi, miegojo, viską apžiūrinėjo.
 Vadinasi, ji užsidirbs pragyvenimui virtuvėje pašniukštinėjusi, ko galima
prasimanyti pietų.
Kai Saimonas grįžo suplukęs ir išalkęs įkandin veržlių šunų, rado Leiną
prie viryklės. Kažkas pasiutusiai gardžiai kvepėjo. Iš dalies, suprato jis,
kvepėjo moteris.
Ji buvo kažkaip susukusi plaukus į viršų ir tviskėjo kaip irisinis
saldainiukas. Kai atsigręžė, jį pribloškė moters veidas. Tykus ir atsargus
grožis.
Juo nepasitiki, pagalvojo, nes viešnia nereagavo į užgriuvusius ją šunis,
maniakišką plakimą uodegomis. Nutarė elgtis paprastai.
— Kas verda?
— Troškinys — daržovės su ryžiais. Pagalvojau, kad pietūs labiau
pravers nei pagalbininkė darže.
— Gerai pagalvojai.
Jis nuėjo prie kriauklės, nusiplovė purvą nuo rankų ir alkūnių.
— Kur gaminai? Kur dirbai? — paklausė.
— Niujorke.
— Didmiestyje.
— Taip.
Ji įdėjo maisto į lėkštę, padavė stalčiuje rastą servetėlę ir tarė:
— Pastebėjau, kad šaldytuve turi mielinės tešlos raugo.
— Taip, tėtis mėgo kepti duoną. Daugiau nieko nemokėjo, bet kepti
duoną patiko. Maitinu raugą, bet...
— Iškepsiu duonos, jei nori.
— Būtų šaunu, — Saimonas atsisėdo. — Nevalgai.
Ji linktelėjo, bet nepaėmė lėkštės ir neatsisėdo.
— Noriu padėkoti tau...
— Jau padėkojai.
— Jau seniai nesiprausiau po tikru dušu... Atsiprašau, jeigu suskystėsiu.
Hormonai tikriausiai. Pagaliau išsitrinkau plaukus... ir pasinaudojau tavo
mamos šampūnu, dušo žėle. Ir ji turi — turėjo — kremo. Buvo pradėtas,
pasinaudojau. Tiesiog pasinaudojau neprašiusi...
— Padaryk man paslaugą, nepradėk dėl to raudoti.
Valgydamas jis pakėlė sunerimusias lazdynų spalvos akis, kuriose
maišėsi žalia ir auksas.
— Atitrauki dėmesį nuo šio troškinio, o jis pasiutusiai puikus. Mamai
nebesvarbu, man juo labiau. Klausyk, aš sutvarkiau tėčio daiktus.
Nepajėgiau sutvarkyti mamos. Todėl naudok, kas tinka.
— Ji turi daugiau. Neatplėštose pakuotėse. Galėtum išmainyti į ką nors.
— Naudokis, — tarė ir jau prabilo kandžiau: — Jeigu būčiau norėjęs
mainyti ką į veido kremą, būčiau išmainęs.
Supratusi jo skausmą ir netektį, Leina daugiau nieko nepasakiusi įsidėjo
troškinio sau ir atsisėdo.
— Pasakyk, ar name yra kokių nors man draudžiamų vietų.
— Tik tas užrakintas kambarys rūsyje, prigrūstas subjaurotų aukų lavonų,
o šiaip ne.
Ji pasėmė troškinio. Saimonas teisus. Velniškai skanu.
— Gerai, ten nelįsiu. Esi alergiškas kokiam nors maistui?
— Esu labai alergiškas špinatams.
— Gerai, tada nedėsiu jų į kepsnį.

Saimonas suteikė Leinai erdvės. Jis tikėjosi, kad moteris liks bent dviem
dienoms, atsigaus. Tai nebuvo sunku, juolab kad ta ilgaplaukė išties mokėjo
gaminti, po galais.
Be to, ji rimtai ėmėsi savo pareigų per tas porą dienų. Galbūt jis
nepastebėjo dulkių ir plaukų, bet matė, kai jų neliko. Galbūt jam nekliuvo
patalynė ir rankšluosčiai skalbinių dėžėje, bet neįsižeidė radęs sulankstytą
viską ten, kur priklausė.
Šunys ją mylėjo. Vieną vėlų vakarą jis ėjo pro biblioteką ir pamatė
tamsoje sėdinčią Leiną, gedinčią savo vyro. Harper buvo padėjusi galvą ant
jos kelio, o Li gulėjo ant jos pėdų.
Saimonas galvojo nusivežti ją į kaimą, kai atsigaus, parodyti vienai
pažįstamai moteriai. Bet kuri daugiau už jį žinos, kaip elgtis su nėščia
moterimi ir priimti gimstantį kūdikį.
Kai Leina primygtinai kartodavo, kad kūdikis, kurį nešioja, yra ypatingas
ir dėl to traukia tamsias jėgas, jis išklausydavo santūriai. Nors negalėjo
neigti, kad įprato suktis ūkyje vienas, tiesiog negalėjo jos išvaryti.
Jis ne taip auklėtas. Jis nėra toks.
Atvykėlė nebuvo šneki, ir jam tai tiko, nes pats buvo įpratęs prie tylos.
Vertino ją kaip laikiną vietoje gyvenančią samdinę, kuri sočiai
pagamindavo tris valgymus kasdien ir tvarkė namus, kad jam nereikėtų.
Moterį, kurios nereikėjo linksminti, kuri graži pažiūrėti, ypač po poros
dienų, kai iš akių išnyko tas persekiojamo žvėrelio žvilgsnis.
 Tiesą sakant, teko pripažinti, kad ilgėsis tų dienų, kai grįžęs po ankstyvų
darbų pavalgyti karštų pusryčių turėdavo su kuo pasikalbėti apie augalus.
Moteris nesiartino prie kukurūzų lauko, ir jis neklausė kodėl.
Ketvirtą dieną nusistovėjo rutina, tokia patogi, kad ėmė kelti
susirūpinimą. Rutina veda į priklausomybę vienam nuo kito. Kas būtų
geriausia? Įkalbinti ją persikelti į kaimą, įsikurti ten, kol pagimdys vaiką?
Pradėjo tą pokalbį per vakarienę, kuriai užsiprašė keptos vištos ir bulvių
salotų.
— Rytoj vešiu į kaimą daržoves.
— Jeigu darysi mainus, galėtum parvežti daugiau miltų.
— Tau geriau žinoti, ko podėlyje mažai. Važiuojam kartu. Supažindinsiu
su aplinka.
Ji pakėlė akis, gilias, mėlynas.
— Galiu sudaryti tau sąrašą.
— Gali. Tikriausiai yra daiktų, kurių tau trūksta. Asmeniškų.
— Man nieko nereikia. Jeigu nori, kad išsikraustyčiau...
— Aš to nesakiau. — Gal pagalvojau, bet tai kas kita. — Klausyk, kaime
yra moterų, kurios praėjo tai, kas tavęs laukia. Kurios, na, gimdė. Be to,
žmonės važiuoja pro šalį. Kai kurie lieka. Gal pasirodė kas nors, turintis
mediko patirties.
Jos pirštai nerimastingai suko žiedą, kurį nešiojosi ant kaklo.
— Dar yra laiko. Galiu daugiau, kol...
— Viešpatie, Leina, — jis retai kada kreipdavosi į ją vardu ir dabar
kreipėsi apimtas nusivylimo. — Palauk. Aš tik sakau, kad tau bus geriau su
žmonėmis, kurie žino, ką daro, kai vaikelis nutars išeiti. Jeigu dėl to
nesinervini, esi plieninė, po velnių.
— Aš mirtinai bijau. Esu persigandusi. Nors ir žinau, absoliučiai žinau,
kad jai lemta gimti, lemta gyventi, šviesti ir daryti nuostabius dalykus,
bijau.
Patyrinėjęs jos veidą Saimonas atsilošė.
— Tu neatrodai išsigandusi.
Ji ramiai pažvelgė į jį ir uždėjo delną ant pilvo.
— Prieš tai, kai pažvelgusi nuo kalno pamačiau šį ūkį, kai tik būdavau
pavargusi ir alkana, neleisdavau sau bijoti. Jeigu baimė bandydavo smelktis
vidun, turėdavau nuvyti į šoną, nes būčiau palūžusi. Sustojusi ir pasidavusi.
Sakiau sau, kad surasiu vietą, saugią vietą paleisti dukrą į pasaulį. Tada
pažvelgiau nuo kalno ir pamačiau ūkį. Namą, laukus, gyvulius — tarsi
paveikslą iš tų laikų, kai pasaulis dar nebuvo sustojęs.
Dabar ji suko ranka ratus ant pilvo.
— Tačiau neleidau sau viltis. Galvojau tik apie svarbiausia. Pomidorai
ant stiebo, dūzgia bitės, kudakuoja vištos. Galvojau apie maistą, nes buvau
peralkusi. Neleidau sau galvoti apie prieglobstį ar poilsį. Kol užkalbinai.
Pasiūlei man užeiti ir pavalgyti, tada atsirado viltis. Neteisinga dėti viltis į
tave, bet dedu. Nes ji to reikalauja.
Ne, ji neatrodo išsigandusi, galvojo Saimonas. Nei balse, nei veide nėra
maldavimo. Jis negalėtų atsisakyti maldaujamas. Leinos veide jis matė
tylią, ramią jėgą.
Ir tam atsispirti nemokėjo juo labiau.
— Gal tada raskime kompromisą? Atsivešiu vieną moterį, ji vardu Ana.
Kaip močiutė, nors tikriausiai spirtų man į užpakalį, kad taip vadinu. Žinau,
kad turėjo vaikų. Kai ateis laikas, galėčiau ją atsigabenti, kad tau padėtų.
— Ji ateis į tavo rankas.
— A?
Leinos akys ūmai pasikeitė, atrodė, žvelgia kiaurai jį tamsios kaip
vidurnaktis.
— Į tavo rankas vėjuotą naktį. Žaibai skelbs Gelbėtojos gimimą. Ar
mokysi ją joti ir galvosi, kad ji gimė mokėdama? Aš išmokysiu ją, ko žinau,
bet ji turės kur kas daugiau. Saugi nulemtą laiką, kol siautėja blogis. Kol
Burtų Knygoje, Šviesos Šulinyje pasiims savo kalaviją ir skydą. Ir burtų
galia užims savo vietą. Ji rizikuos viskuo, kad išpildytų, kas lemta jai,
brangiam Tuatha de Danann vaikui. Dėl šito ji auga manyje, dėl šito ji ateis
į tavo rankas.
Leina labai išbalo ir ištiesė virpančią ranką paimti vandens stiklinės.
— Kas čia buvo?
— Čia ji. — Leina siurbčiojo, kol praėjo silpnumas. — Nežinau, kaip tai
paaiškinti. Kartais matau ją taip aiškiai, kaip matau tave. Ji tokia graži. —
Kol gėrė mažais gurkšneliais, akys prisipildė ašarų, bet ji nepravirko. —
Tokia stipri, arši ir miela. Kartais girdžiu jos balsą galvoje. Man regis,
būčiau tuziną kartų sudėjusi rankas, jeigu tas balsas nebūtų liepęs stotis ir
eiti toliau. Kartais, kaip dabar, ji kalba per mane. Arba kažkaip praneša
man, ką turiu pasakyti jos vardu.
Tą akimirką Saimonas ja patikėjo. Visiškai.
— Kas ji?
 — Atsakymas. Kai bijau, bijau dėl jos, bijau to, ko iš jos bus paprašyta.
Aš žinau, ko prašau tavęs, — pradėjo ji, ir snaudę šunys pastatė ausis.
— Taip, girdžiu, — Saimonas pakilo nepaleisdamas jos iš akių. —
Kažkas atvažiuoja. Leiskis į rūsį, išsiaiškinsiu, kas čia. Pasiimk šratinį, —
pridūrė, pats imdamas nuo šaldytuvo 9 milimetrų kalibro ginklą.
Eidamas į lauką dar pastvėrė medžioklinį šautuvą, kurį buvo palikęs prie
durų. Išėjo į verandą ir žiūrėjo, kaip nepažįstamas sunkvežimis rieda per
žvyruotą keliuką į ūkį.
Įsakė šunims tupėti, laukti, kol du vyrai, abu ginkluoti, išlipo iš
sunkvežimio.
— Labas vakaras, — nerūpestingai pasisveikino, stebėdamas jų eiseną,
rankas ir veidus. Pažino problemą, pasiruošė su ja tvarkytis.
Vieno vyro veidas buvo klaikiai randuotas, tarsi išakėtas lokio nagų iš
dešinės į kairę. Randai driekėsi po dešine akimi iki žandikaulio po kaire
ausimi.
Atvykėlis kreivai išsišiepė.
— Graži čia vietelė, — pirmasis prakalbo antras vyras žylančia barzda.
— Taip. Man patinka.
— Per daug galvijų, per daug daržų vienam susitvarkyti.
— Bet turiu ką veikti. Kuo galiu padėti?
— Ieškome moters.
Saimonas plačiai išsišiepė.
— O kas neieško?
Barzdotasis nusijuokė, ištraukė iš kišenės popiergalį, išlankstė.
— Konkrečiai šios.
Saimonas dirstelėjo į piešinį, puikų Leinos eskizą.
— Gražuolė, mielai pats ją susirasčiau.
— Ji nėščia, kokių septynių ar aštuonių mėnesių. Nugirdome, kad gali
klaidžioti šiuose kraštuose.
— Manau, prisiminčiau tokį veidą ir dar nėščią moterį, jeigu čia būtų
užklydusi. Kaip ją pametėte?
— Ne tavo reikalas, — atkirto randuotasis.
— Tik palaikau pokalbį. Niekas pas mane neužsuko.
Barzdočius pakrutino nosį.
— Turėtų būti nuobodoka gyventi vienam.
— Kaip jau sakiau, neturiu kada apie tai galvoti.
 — Bet vis tiek. Gana nuošaliai gyveni, lyg atkirstas nuo visų... Atrodo,
maisto turi tiek, kad armiją pamaitintum. Lyg tyčia turime armiją. Paimsime
tą tavo priekabą ir karves.
— Neketinu nieko mainyti, bet vis tiek dėkui.
— Niekas ir nesako, kad mainysime, — randuotasis išsitraukė ginklą. —
Paimsime. Dabar eik ir prikabink priekabą prie sunkvežimio.
— O, žinai, elgiesi nelabai draugiškai.
Saimonas negaišo. Randuotasis iškėlė ginklą kaip antrarūšio filmo apie
kaubojus herojus, demonstratyviai, kvailai. Saimonas smūgiavo alkūne, kita
kirto barzdotajam į veidą ir po trečio miklaus judesio jau turėjo rankoje
randuotojo pistoletą.
— Nušaučiau jus vietoje, — pasakė maloniu, bet šalčiu dvelkiančiu
balsu, — tik nesu nusiteikęs kasti duobių. Pagalvok antrą kartą prieš
traukdamas, — įspėjo barzdylą. — Dabar lėtai, dviem pirštais, ištrauk ir
padėk jį ant verandos. Priešingu atveju nupilsiu tavo draugą ir leisiu
nuvilkti, kad nukraujuotų sunkvežimyje.
— Koks jis man draugas.
Saimonas ketino ir būtų susitvarkęs, bet išgirdo Leinos balsą.
— Aš mielai iškasiu duobes.
Leinos balsas, pagalvojo Saimonas, stengdamasis neišsiduoti, nes
moteris, nukreipusi šratinį šautuvą į nekviestus svečius, nė kiek nebuvo į ją
panaši. Kresno sudėjimo, anaiptol ne nėščia, trumpais juodais plaukais, o ne
medaus spalvos garbanomis. Ir kreivai išsišiepusi, kaip derėjo prie to
griežto, kampuoto veido.
— Nebe pirmas kartas.
— Na, nešaučiau, nebent tu nori, mieloji, — Saimonas kalbėjo
smagindamasis ir ištraukė antrą pistoletą iš užpuoliko dėklo. — Pavasarį tik
perdažėme prakeiktą verandą. Ji piktesnė už mane, — pakomentavo. — O
vyrai viršuje, daržinėje? Kurie laukia nusitaikę į jus? Jie dar piktesni už ją...
Nėra taip lengva. Armija, sakote. Taip, mes čia neblogai maitinamės.
Būtume davę ir jums maisto į kelią, bet už blogas manieras neatlyginama.
Teisingai, mieloji?
— Tu žinai, ką apie tai galvoju, o šitas jau varvina kraują ant prakeiktos
verandos. Gal geriau peršausiu antram koją.
— Sakiau jums, kad ji pikčiurna. Jumis dėtas, sėsčiau į sunkvežimį ir
varyčiau iš kur atvykęs. Priešingu atveju ji pasius ir jus prakiurdys. Kiti
įsiaudrinę surengs jums čia Bonės ir Klaido pasirodymą.
 — Norėčiau atgauti ginklą.
— Vertink praradimą kaip pasekmes už blogą elgesį. Nešdinkitės iš mano
žemės, nes pats prakiurdysiu. Tada užsiundysiu savo šunimis.
Tai išgirdę, šunys iššiepė dantis, suurzgė.
Vyrai pasitraukė nuo verandos, sulipo į sunkvežimį. Saimonas pamatė
judesį, bet palaukė, kol randuotasis ištraukė kitą ginklą ir nusitaikė pro
šoninį langą. Nupylė jį tiesiai į kaktą, tada nukreipė pistoletą į vairuotoją.
Sunkvežimis staigiai apsisuko, pažerdamas padangomis žvyro, ir išleidęs
dūmų kamuolį nulėkė keliuku. Kai jis sustojo, Saimonas pakeitė pistoletą
medžiokliniu šautuvu, prisidėjo prie peties, bet atsidarė keleivio durelės, ir
vairuotojas išspyrė negyvą bendrininką lauk.
— Velnias, atrodo, vis tiek teks kasti.
Saimonas palaukė, kol sunkvežimis išnyks už kalvos.
— Neminėjai, kad sugebi keisti pavidalą.
— Nesugebu.
Leina nuleido šautuvą ir žengusi kelis netvirtus žingsnius veranda
susmuko ant laiptelio.
— Čia iliuzija, — paaiškino, kai reginys sklaidėsi. — Lyg koks...
kostiumas. Niekada nesu bandžiusi. Prireikė daug pastangų. Tu jį nušovei.
— Nepaliko kitos išeities.
Ji linktelėjo.
— Čia tie iš Naujosios Vilties, dalis užpuolikų. Jo veidą... to negyvėlio...
aš subjaurojau. Nežinau kaip. Jie vos manęs nesučiupo.
— Juk liepiau nusileisti į rūsį.
— Ir ką daryti? — atsiliepė maištingai kilstelėdama smakrą. — Drebėti ir
laukti, tikėtis, kad mane ir mano kūdikį kas nors apgins? Jau seniai
nustojau. Atrodo, prieš ištisus amžius. Pamaniau, jeigu pasirodysiu — kaip
iliuzija, — jie turės daugiau pagrindo tikėti, kad manęs nematei. Paliks tave
ramybėje. Bet tada išgirdau, kad jie nori atimti gyvulius, ir supratau, jog
geruoju neišsinešdins.
Leina sėdėjo tylėdama, o Saimonas, paleidęs šunis, atsisėdo šalia, kai
šunys stumdė vienas kitą dėl dėmesio.
— Išeisiu rytoj ryte. Noriu būti tikra, kad jis gerokai atsiplėšė.
Saimonas stengėsi jos neliesti nuo tada, kai įžengė į jo pasaulį, bet dabar
suėmė smakrą ranka ir pasuko į save.
— Niekur tu neisi. Pasiūliau tau vietą apsistoti, nes tau jos reikia.
Dievaži, tu ją atidirbi. Tikėjau, kad tiki, jog tave ir kūdikį persekioja
žmonės. Turiu pripažinti, man tai atrodė šiek tiek paranojiška. Klydau.
— Tas gali grįžti ir atsivežti kitų.
Nuleidęs ranką paglostyti šunų, Saimonas papurtė galvą.
— Tokia padermė dairosi lengvo grobio. Dabar jis žino, kad čia lengva
nebus. Pasikliauk manimi. Aš susitvarkysiu.
Jis atsistojo.
— Kaip būčiau susidorojęs su šiais dviem, — pridūrė.
— Žinau. Mačiau. Ką veikei kariuomenėje?
Jis nusišypsojo.
— Klausiau įsakymų.
— Ir dalinai juos. Minėjai, kad buvai kapitonas.
— Tai buvo seniai. Dabar esu ūkininkas, — pasakė ir vėl atsisėdęs ant
laiptelio, nužvelgė laukus, javus. — Bet aš moku ginti savo žemę, savo
namus. Ir visa, kas juose.
Jis buvo karys, pagalvojo Leina. Ir lengvai suvaldė grėsmę. Matė tą patį
būdama su Maksu, kai vedė žmones, kurie nuo jo priklausė. Dabar ji sėdi
šalia antro kario, dar vieno vedlio.
— Žmonės kartu stipresni. Aš taip pat moku ginti.
— Jau supratau. Nuo pirmos minutės, kai užtikau vištidėje.
— Visada mokėjau. Niujorke, — nejaugi tai buvo vos prieš keletą
mėnesių? — mėgdavau apsipirkti, rengti vakarėlius. Mėgau svajoti, kad
vieną dieną atidarysiu savo restoraną. Nebuvau laikiusi ginklo rankoje,
juolab šaudžiusi. O mano galia... buvo vos užuomazga.
— Atrodo, vis dėlto atradai ją.
— Veikiau ji mane atrado. Jeigu nebūtum grįžęs padėti tėvams, būtum
likęs kariuomenėje?
— Ne, atėjo metas trauktis.
— Ką ketinai veikti?
Jis suprato, kad dabar kalbasi ilgiausiai ir maloniausiai. Nors už kelių
jardų guli lavonas. Viešpatie, svarstė jis, kodėl jam tai neatrodo keista?
— Galvojau pradėti verslą miestelyje, kurio neliko.
— Kokį verslą?
— Baldų gamybą. Tai buvo mano tėčio hobis, užsikrėčiau nuo jo.
Tikėjausi užsidirbti, savo rankomis, savo tempu gamindamas baldus namie,
nes tiek daug laiko praleidau toli.
Diena slinko į pavakarę, buvo taip gera tiesiog sėdėti ir kalbėti apie senas
svajones artėjant vakarui.
 — Beje, man teks iškasti duobę.
Jis nuėjo atsinešti kastuvo.
Leina liko ten, kur sėdėjo, sukryžiavo rankas ant pilvo. Nepaisant mirties,
smurto, grėsmės, ji jautėsi saugi.
 DVIDEŠIMT PENKTAS SKYRIUS

Ilgainiui Leina pasiekė savo: nevyks į kaimą, neleis, kad kas nors
atvažiuotų pas ją. Ir vienu, ir kitu atveju keltų riziką žmonėms, jeigu Tyrieji
Kariai sugalvotų grįžti.
Vaikas kalbėjo jai ir per ją. Kol kas viskas buvo taip, kaip turėjo būti.
Leina gamino maistą, rinko kiaušinius, mėgavosi ramybės paprastumu.
Kai vasara persirito į rudenį, rinko daržovių derlių, konservavo jas žiemai.
Virė uogienes ir džemus, o Saimonas pjovė žolę ir džiovino šieną, kirto
kviečius, darė kukurūzų silosą. Vieną dieną grįžo išsimainęs kažką į sėklas
— po tris nykštukinių apelsinų ir citrinų medelių sėklas. Leinai jos buvo
brangios kaip deimantai.
Kai pasėjo jas šiltnamyje į vazonus, Saimonas pasakė:
— Galbūt kitą vasarą verandoje gersime limonadą.
— O kitą rudenį kepsime antį su apelsinais.
— Galbūt pavyks gauti ir žaliųjų citrinų. Tada gersim su tekila.
Leina nusijuokė ir atsargiai užbėrė sėklas žemėmis.
— Tau tikriausiai patinka tekila, — pastebėjo jis. — Pirmą kartą girdžiu
tave juokiantis.
— Sėju apelsinų sėklas į vištų mėšlu patręštą žemę ir įsivaizduoju, kaip
geriu tekilą. Labai juokinga.
— Tėtis sakydavo, kad ant viščiukų mėšlo galima užauginti viską.
— Štai ir pamatysime.
Stebėdamasi apėmusia nuojauta ji ištiesė rankas virš vazono. Leido galiai
plaukti per ją, į ją, iš jos ir nuo jos.
Jautė ją kylant, pulsuojant ir augant.
Gležnas žalias daigelis prasikalė iš žemės į šviesą. Leina vėl nusijuokė, iš
pradžių nustebusi, paskui laiminga. Šypsodamasi ji pažvelgė į Saimoną,
kuris spoksojo išpūtęs akis.
— Čia tai bent, — išlemeno.
— Jeigu prieštarauji...
 — Negi atrodau kvailas? — griežtai paklausė, žvelgdamas žaliai
auksinėmis akimis. — Pasaulis yra toks, koks yra, po šimts. O jei taip, esu
ūkininkas, kuris priglaudė raganą, sugebančią paskatinti augti daigus. Ar
tau kelia problemų tavo galia?
— Ne, bet...
— Tai kodėl man turėtų? Kaip suprantu, didžiausia bėda nuo pat pradžių,
kad žmonės bado pirštais, ar dar blogiau, į tuos, kurie yra kitokie. Atėjo
laikas elgtis kitaip. Galbūt tai paskutinė galimybė ką nors padaryti gerai.
Jis parodė į antrą vazoną.
— Sudaigink šitą.
Leina paleido galią, šįkart vien su džiaugsmu. Tada atsitraukė nuo gležno
daigelio.
— Nežinau, ar čia aš, ar ji, ar mes abi. Bet žinau, kad tai mane pakeitė.
Jeigu rytoj pabusiu ir paaiškės, kad visus šiuos mėnesius susapnavau, vis
tiek liksiu pasikeitusi. O! — ji vėl nusijuokė, priglaudusi delną prie pilvo
šono.
Tokie judesiai ir aikčiojimai kėlė jam nerimą.
— Ar viskas gerai?
— Taip. Ji spardosi.
Pati stebėdamasi Leina paėmė Saimono ranką ir prispaudė sau prie pilvo.
Saimonas pajuto bakstelėjimą, nutaikytą tiesiai į jį. Gyvybė spardo jam
tiesiai į delną, ir dėl visai nesuvokiamų priežasčių pasiekia jo širdį.
Kažkas čia auga, galvojo jis. Kažkas nekalta, bejėgiška, tačiau iš spyrio
jėgos sprendžiant, kažkas smarkaus.
— Ji... įžūli.
Vyriškis atsitraukė, nes Leinos veidas taip pat švytėjo, kaip ir
stebuklingai sudaiginus sėklą. Žvelgdamas į ją, tokią drąsią ir švytinčią, jis
jautė kažką krustelint savyje, kaip vaikas krutėjo joje.
Jis taip stengėsi, velniškai stengėsi to išvengti.
— Reikia grįžti prie darbo. Sutvarkysi iki galo?
— Taip.
Kai išėjo, Leina tyliai stovėjo, uosdama žemės ir augmenijos kvapą.

Saimonas stengėsi būti užsiėmęs ir elgėsi su Leina kaip su seserimi, jeigu

tokią būtų turėjęs. Rugsėjį aplankė dvi keliautojų grupės. Leina liko namie
ir nesirodė.
 Saimonas davė keliauninkams maisto, nukreipė į kaimą. Dalis ten liks,
kiti, žinojo jis, trauks tolyn. Ieškos kažko kito, kažko daugiau. Tiesiog
ieškos.
Išlydėjęs antrąją grupę Saimonas įėjo į virtuvę ir rado Leiną prie viryklės
maišančią troškinį. Šratinį šautuvą ji buvo pasidėjusi šalia.
Jis nunešė jį prie užpakalinių durų.
— Aštuoni žmonės. Vienas iš jų buvo su sparnais. Niekaip prie to
neįprantu. Jie aplankė Vašingtoną prieš kelias dienas.
Kadangi stalas buvo padengtas — Leinai patiko tokie dalykai, — jis
kriauklėje nusimazgojo rankas.
— Girdėjo šūvius, matė dūmus. Vienas iš jų vos ištrūko iš ten ir
prisijungė prie grupės. Jis sakė, šnekama, kad... Dieve, kokia ten jos
pavardė? — jis nutilo, pasitrynė smilkinį. — Makbraid. Ji dar gyva ir tai,
kas liko iš vyriausybės, stengiasi išlaikyti miestą. Kiekvieną kartą, kai
atstato komunikaciją, kažkas ją vėl išjungia.
— Atrodo lyg kitas pasaulis. Lyg pasakojimas apie kitą pasaulį.
— Taip, išties. Bet taip nėra. Kalba apie žmones stovyklose ir
laboratorijose.
— Žmones, turinčius magiškų galių?
— Taip, bet ne tik. Skaičiuojama... — jis svarstė, ar jai sakyti, beveik
buvo nutaręs nutylėti. Tačiau negalėjo.
— Pasakoju tau, nes nėra gerai, jei nežinosi. Tiktai duomenys
nepatikslinti, supranti?
Ji pasisuko į jį.
— Gerai.
— Kalbama, kad neganda baigėsi, išseko. Tai geroji žinia. Blogoji
naujiena ta, kad skaičiuojama, jog jis nusinešė apie aštuoniasdešimt
procentų visų Žemės gyventojų. Pasaulio gyventojų. O tai daugiau kaip
penki milijardai žmonių. Gal ir daugiau.
— Man reikia išgerti.
Saimonas nuėjo prie bufeto, ištraukė viskio butelį, įpylė per du pirštus.
— Tą patį girdėjau prieš kelias dienas, — taip taręs, jis nugėrė pusę
viskio. — Kaime yra vyrukas, turintis trumpųjų bangų radijo imtuvą. Jam
pavyko susisiekti su keliais kitais trumpabangininkais... su pora iš Europos,
ten ne geriau. Priskaičiuok dar tuos, kurie patys pasidarė galą, kurie
neišgyveno kilusio pragaro, procentas bus dar didesnis. Niujorkas... Ar nori
išgirsti?
 — Taip. Man reikia išgirsti.
— Niujorką kontroliuoja tamsieji žavėtojai. Kalbama apie žmonių
aukojimą, neva deginami laužuose žmonės kaip tu... kurie nėra kaip jie.
Kariuomenė valdo kai kuriuos rajonus, ypač į vakarus nuo Misisipės, bet iš
to, ką pavyko nugirsti, įsakymų perdavimo grandinė trūkinėja. Dalis atskilo,
jie kuria rezervatus visiems žavėtojams: tamsiesiems ir šviesiesiems,
nesirinkdami.
— Tyrieji Kariai.
— Jie vadovauja. Reideriai ir toliau važinėja, puldinėja iš pasalų. Kur dar
šiaip plėšikaujantys.
Leina ramiai įpylė troškinio į dailią Saimono mamos sriubinę — jai
patiko gražiai serviruoti stalą.
— Vadinasi, riesta visiems. O tokiems kaip aš? Medžioja visi. Sunku
patikėti tuo, ką kalbėjai anądien, kad atėjo metas, kai mus gali paimti.
Ji nunešė sriubinę ant stalo.
— Turiu tuo tikėti.
Dabar ji dalijo troškinį į dubenėlius. Atsisėdo, palaukė, kol atsisės ir jis.
— Kai gyvenau Naujojoje Viltyje, mačiau, ką nori ir gali padaryti
žmonės kartu. Mačiau ir tokių, kurie nori tai sunaikinti. Tu buvai karys.
— Taip.
— Ir Maksas buvo tapęs kariu. Pasirinko kautis, vadovauti, nes to
reikėjo. Tu pasielgei taip pat: žudei gindamas tą, kurios beveik nepažįsti.
Davei čia atėjusiems žmonėms savo užauginto maisto, nes taip pasirinkai.
Žmonės, kurie naikina, nelaimės, nes visada bus tokių kaip Maksas, kaip tu,
kaip žmonės, kuriuos palikau, kurie pasirinko teisingai.
Leina žvelgia į viską šviesiau nei jis šiuo metu. Ir Saimonas nenorėjo
gadinti pusiausvyros.
— Perskaičiau vieną jo knygą. Ne tą, kurią tu turi, — pasakė, kai Leina
įsmeigė į jį akis. — Puiki. Jis buvo geras rašytojas.
— Buvo, — nusišypsojo Leina sopančia širdimi. — Jis buvo geras.

Paprastai po ilgos dienos ir vakarienės, po visų darbų Saimonas eidavo

padirbėti į daržinę. Dažniausiai dar prieš miegą valandai ar dviem
užsukdavo į mamos biblioteką.
Jam trūko televizoriaus, nesigėdijo to pripažinti, bet knygos atsvėrė
stygių. Jam trūko alaus ir labai tikėjosi, kad grupelei žmonių, sugalvojusiai
įkurti alaus varyklą, kada nors pavyks. Dažniausiai vakarais apsiribodavo
arbata ir beveik priprato prie jos skonio.
Nors ji niekaip negalėjo pakeisti alaus.
Šunys paprastai suguldavo apie jį ir taip ramiai, gražiai baigdavosi diena.
Prieš lipdamas miegoti jis paleisdavo juos aplėkti ratuką.
Ta knyga nukreipė jo mintis nuo darbo, nuo pasaulio, viršuje miegančios
moters. Darbo visada bus, dėl sumauto pasaulio jis nieko negali padaryti. O
mintis apie Leiną prisileisdavo pro siaurą langelį.
Pastaruosius du vakarus jis studijavo. Iš knygų galima pasimokyti, ne tik
pramogauti.
Kai mirė tėvai, daug mėnesių rinko knygas, kur tik pavykdavo rasti.
Ūkininkauti po to, kaip viskas apsivertė, buvo visai kas kita, nei kadaise
augti ūkyje.
Jo biblioteka pastebimai išsiplėtė.
Iš knygų mokėsi apie bitininkystę, apie mėsos išdorojimą — nors mielai
perleisdavo tą darbą kaimo žmonėms, apie sviesto, sūrio gamybą,
vaistažolių ir alternatyvių gydymo priemonių taikymą.
Ir maisto gaminimą, kol pasirodė Leina.
Todėl ir darė savo, kaip vadino, namų darbus, jausdamas siaubą ir žavesį
vienu metu, peraustą dar ir gera doze baimės.
Kai išgirdo Leiną ateinant, taip nustebo, kad užvertė knygą ir pašoko.
Moteris niekur nesijudindavo iš savo kambario, kai jame užsidarydavo. O
dabar atėjo išdrikusiais ant pečių plaukais, apsirengusi didžiulius, ant storo
pilvo aptemptus, pusę šlaunų siekiančius trikotažinius marškinėlius.
Pasiutusiai gražios kojos, pagalvojo jis, ir iškart užsklendė tą smegenų
dalį.
— Atleisk. Negalėjau užmigti.
— Nieko tokio. Ko nors reikia?
— Gal knygos... — ji nutilo pamačiusi viršelį tos, kurią jis skaitė. —
„Gimdymo namuose vadovas“?
Ji nukreipė jo dėmesį, suprato Saimonas. Kojos išblaškė tiek, kad
nesusiprato uždengti viršelio.
— Kaime daug knygų, kurias galima pasiskolinti. Šitą nukniaukiau, nes
nesugalvočiau, kaip paaiškinti, kodėl jos prireikė. Regis, turiu žinoti, ką
daryti, kai ateis laikas.
— Gera mintis, bent vienas žinosime, — tarė Leina ir prispaudė ranką
prie sopančios nugaros. — Kalbėjau su Reičele, — ji buvo Naujosios
Vilties gydytoja, — ir būtume rugsėjį pradėję gimdymo kursus. Toks buvo
planas. Tai štai, gal paimsiu knygą ir paruošiu arbatos.
— Aš užplikysiu. Atrodai šiek tiek pavargusi.
— Įsižeisčiau, jeigu taip nesijausčiau. Man reikėtų pasiskaityti?
— Ne, jeigu šiąnakt nori pamiegoti, — ir nusišypsojo taip, kad ji
nusijuokė.
Ir pasirėmė ranka šoną.
— Oi.
— Turėtų būti sunku miegoti, kai iš vidaus spardo.
— Nežinau... negalvoju. Reičelė minėjo, kad Brakstono-Hikso sąrėmiai
yra tarsi tikrų sąrėmių repeticija. — Ji vos spaudė žodžius, atsišliedama į
sofos atkaltę.
— Skauda?
— Ne... ne taip jau blogai. Tik tiek, kad negaliu užmigti, — ji iškvėpė ir
atsitiesė.
— Galbūt... prasideda?
— Prasideda? Gimdymas? O, ne, tik tie netikri sąrėmiai. Žinočiau. Tai
yra, juk turėčiau žinoti. Galvoju, išgersiu ramunėlių arbatos ir paimsiu
knygą. Gal vis dėlto tik arbatos.
— Gerai. — Saimonas numetė vadovą ir nuėjo su ja į virtuvę. — Galiu
atnešti.
— Ačiū, bet atsistojus gana gerai. Nerandu sau vietos. Atrodo, ir šunys
nerimsta. Gal išleisti juos lauk?
— Taip, pirmyn.
Jis užkaitė virdulį, o ji atidarė duris.
Ūžtelėjo vėjas.
— Smarkiai pučia, — sumurmėjo ji, atsistojusi tarpduryje, leisdama
vėsiam orui atgaivinti. — Atrodo, artinasi audra.
Saimonas nusisuko nuo kerinčio reginio: jos plaukai plaikstosi,
marškinėliai plakasi ant šlaunų. Nėščia moteris, priminė sau. Moteris, kuri
pasikliovė juo ir nuo jo priklauso. Savo mylimo vyro gedinti moteris.
— Tamsios naktys pilnos stebuklo, kai burtai plevena ore. Maksas
kažkaip panašiai rašė. Jaučiu, kad dabar kaip tik tokia naktis.
Staiga kaži kas pokštelėjo, ir ji susiėmė rankomis už pilvo. Nubėgo
vandenys.
Jie stovėjo, Leina prie durų, vėjyje, jis prie viryklės, prie šnypščiančio
virdulio, ir abu žiūrėjo vienas į kitą nustėrę.
 — O Dieve. Man vandenys nubėgo. Girdėjai? Ar girdėjai? Lyg
pokštelėjo. O Jėzau Kristau! Manau, sąrėmiai tikri.
— Gerai, gerai. Palauk.
Saimonas išjungė virdulį. Reikės verdančio vandens dezinfekuoti... Bet
dar per anksti apie tai galvoti.
— Man regis, tokio pasirinkimo neturiu.
— Ne tai turėjau galvoje. O... Gerai.
Karinis išsilavinimas paėmė viršų. Jis tiesiog perėjo į kovos režimą.
— Keliaukim į viršų.
— Vandenys ant grindų išsiliejo...
— Vėliau iššluostysiu. Tai, ko mums reikės, turiu viršuje.
— Ko mums reikės?
Keliavimo į viršų reikalą Saimonas išsprendė pakėlęs ją ant rankų.
Nemažas svoris, bet užneš.
— Aš juk skaičiau knygą, aišku? Reikia švarios dušo užuolaidos,
rankšluosčių, paklodžių ir panašiai. To turiu.
— Man reikėjo tuo pasirūpinti.
— Turiu chronometrą. Reikia apskaičiuoti, kiek laiko vyksta sąrėmiai.
Atrodo, kas porą... ne, gal kas kokias penkias minutes?
— Nežinau kiek. Maniau, kad sąrėmiai netikri. Kodėl anie netikri? Kas
tai sugalvojo?
Vienas iš jų, bent vienas, turi išlikti ramus.
— Bent apytiksliai pasakyk kiek.
— Man regis, apie porą valandų. Kokia aš kvailė.
— Naujokė ir kvailė — didelis skirtumas.
Jis nunešė Leiną į tėvų miegamąjį ir pastatė šalia lovos su stulpais.
— Einu viską surinksiu. Palauksi čia?
— Taip. Jaučiuosi gerai.
Vyriškis pasistengė negaišti, nes nežinojo, kiek tai tęsis. Surinko dėžes,
grįžo su jomis, išvertė dušo užuolaidą, rankšluosčius.
— Nes bus jovalas. A, galiu rasti tau kitus marškinėlius. Šitie šlapi.
Leina nužvelgė save, pakėlė akis į jį. Užsimerkė ir vėl atsimerkė.
— Ko gero, nebe laikas gėdintis.
Ji nusivilko marškinėlius ir liko stovėti blausioje dujinės lempos šviesoje,
žvelgdama Saimonui į akis kaip kokia vaisingumo deivė. Sunokusi, graži,
nežemiška.
Ši moteris gimdo, priminė sau Saimonas.
 O jis — paskirtasis akušeris.
— Padėsiu tau atsigulti. Tada eisim prie kitų dalykų.
Jis prilaikė gimdyvę, kol atsigulė, apklojo ją antklode, įjungė nedidelę
dujinę krosnelę, kurią taip mėgo mama.
— Tuoj grįšiu. A, ir kvėpuok, gerai? Įkvėpk pro nosį, iškvėpk per burną.
Palauk, štai, — jis įbruko jai į ranką chronometrą. — Pasižymėk, kada
prasidės naujas sąrėmis. Ir kiek truks. Tada pasižiūrėsim, kas kiek laiko.
Jis sukosi spėriai: dezinfekavo žirkles, gabalą tvirtos virvelės, paėmė
puodelį ledo, dubenį šilto vandens, audeklo skiaučių. Nusigrandė rankas,
išsišveitė panages, gailėjosi, kad niekur nepavyko susimedžioti chirurgo
pirštinių.
Viską suorganizavo, kol Leina kvėpavo per sąrėmį.
— Darosi stipresni. Rimtai stipresni. Minutė po keturių minučių
atokvėpio.
— Aišku. Knygoje rašoma, kad aš netrukus matysiu kūdikio galvutę,
įsirėmusią į... ten. Teks pasižiūrėti. Naujas sąrėmis.
Atsilošusi į pagalves Leina žvelgė jam tiesiai į akis.
— Kada tavo gimtadienis?
— Mano gimtadienis?
— Man reikia žinoti ką nors asmeniško apie tave.
— Keista, birželio antrą.
— Koks antrasis vardas?
Jis šyptelėjo.
— Džeimsas.
— Kada pirmą kartą mylėjaisi?
— Baik.
— Aš rimtai. Tu ketini apžiūrėti mano vaginą.
Leina kilstelėjo antakius, kai Saimonas susigūžė.
— Jeigu jau apžiūrėsi, turi sugebėti ištarti organo pavadinimą. Todėl
lyginant su tuo, mano klausimas labai kasdienis.
— Man buvo šešiolika. Kol nepaklausei, jos vardas — Džesika Hobs,
mes vieną vakarą nerangiai pasimylėjome mano sunkvežimyje iš trečių
rankų, šalikelėje. Antras kartas abiem patiko labiau.
— Gerai.
Ji pažvelgė pro langą.
— Ar įleidai šunis? Vėjas tikrai smarkus.
— Taip, namie. Miega mano kambaryje. Ar nori...
 Moteris sudejavo.
— Prasideda.
Saimonas pakėlė paklodę, švelniai pataisė jos kojas taip, kad pėdomis
remtųsi į lovą.
Negalvok, nereaguok, įsakė sau. Juk matė, kaip veršiuojasi karvės, kaip
gimsta kumeliukai. Jis... Dieve Švenčiausias.
— Kol kas jos nematau, bet dar yra laiko.
Jis sudrėkino audeklą, nušluostė suprakaitavusį gimdyvės veidą ir ėmė
svarstyti, kodėl visų rūšių patelės sutiko amžiams kęsti šį procesą.
Po trijų beprotiškų valandų Saimonas velniškai gerai žinojo, kad turėtų
būti geresnė sistema. Technologijos, medicinos mokslas turėtų rasti būdą.
Kai sąrėmiai sustiprėjo, padažnėjo, braukė jos prakaitą laisvąja ranka. O
gimdyvė tuo metu kone trupino kitos kaulus, kai skausmas pasiekdavo
viršūnę.
Jis maitino Leiną ledukais, kaip buvo siūloma knygoje, bėgo atsinešti
daugiau iš apačios, kai sąrėmis atslūgdavo. Kas kelis sąrėmius vis
patikrindavo, kiek prasivėrė, ir svarstė, ar dar kada nors galės mylėtis su
moterimi.
Kol lauke šėlo vėjas ir blizgančios iš skausmo moters akys vėrė jį,
Saimonas kvėpavo su ja ir rizikavo savo dešinės rankos darbingumu —
Jėzau, ta moteris turi jėgos.
Baigiantis ketvirtai valandai ji suglebo ant pagalvių kaugės, o žiedas, kurį
nešiojo, blizgėjo tarp krūtų.
— Kodėl ji neišeina?
— Knygoje rašoma, kad pirmagimis gali užtrukti, — Saimonas
užsimiršęs nubraukė sudrėkusius nuo prakaito jos plaukus nuo veido. —
Prisimenu, mano mama sakė, kad aš užtrukau dvylika valandų.
Jis per mažai vertino savo motiną, tikrai per mažai.
— Dvylika? Dvylika?!
Suprato be reikalo prasižiojęs, kai Leina pašoko ir iššiepusi dantis
sugriebė už marškinių, prisitraukė arčiau ir suurzgė:
— Daryk ką nors!
— Turi nusiraminti. Mes tai iškęsime.
— Mes? Mes? Atnešk reples, atnešk prakeiktas reples, kad galėčiau
išrauti tau porą dantų be novokaino, tada galėsi sakyti „mes“. Ir neaiškink,
kad reikia nusiraminti, prakeiktas kvaily... O Dieve. Dieve, ateina!
 — Kvėpuok, kvėpuok. Nagi, mažule. Aš patikrinsiu. Tu tik toliau
kvėpuok. Po perkūnais, matau jos galvą! Matau jos galvutę. Su plaukais.
Kažkodėl jį tai labai nudžiugino ir jis išsišiepęs pažvelgė į pūtuojančią
Leiną.
— Tai trauk ją! Tiesiog ištrauk!
Ir sudejavusi vėl nuvirto ant pagalvių. Užsimerkė.
— Tikrai matei jos galvą?
— Taip. Plaukai atrodo juodi. Šlapi, bet atrodo, kad juodi.
Saimonas įvyniojo į audeklą ledo, paglostė juo moters veidą.
— Gerai, klausyk. Tau puikiai sekasi. Žinau, kad skauda. Nė velnio
nesuprantu, kodėl turi taip skaudėti. Sumauta sistema, bet mes artėjame prie
pabaigos. Tau pavyks.
— Man pavyks. Atleisk už „prakeiktą kvailį“.
— Nieko tokio. Toks ir jaučiuosi.
— Na, nesi kvailas, ir jeigu dar apšauksiu taip ar baisiau, iš anksto sakau,
kad esi didvyris. Tikrai, — pakartojo, kai jis papurtė galvą. — Atpažįstu
didvyrius. O, velnias!
Jam teko būti mūšio lauke. Vedė vyrus, neteko vyrų, žudė vyrus. Niekas
nepadėjo iškęsti vargo, kurį jautė padėdamas gimdančiai moteriai išstumti
kūdikį į pasaulį.
Saimonas atsiklaupė ant lovos, įrėmė jos pėdas sau į pečius, spaudė, kai ji
stūmė.
Iš jos dabar sklido nuožmumas, akys blizgėjo, švytėjo veidas... ir riksmai
priminė ne dejones, o karo šūkius. Kai prakaitas permerkė jo marškinius,
nusitraukė juos ir numetė į šalį. Kaip ir Leina, Saimonas nešiojo grandinėlę,
tik ant jo kabėjo arkangelo Mykolo medalikėlis.
— Iškvėpk, iškvėpk, — kalbėdamas jis nusibraukė kaktą, kai moteris
atsitiesė ir ėmė kaupti jėgas. — Jau labai arti.
Leina susirietė, gaudydama burna orą. Ir pastūmė, kai prie kaukiančio
vėjo prisidėjo griaustinio dundėjimas.
— Štai jos galvutė. Jėzau, Leina, žiūrėk. Jos galvutė. Ne, kvėpuok,
nestumk. Palauk, kvėpuok, nestumk. Taip, gerai.
Jis atsargiai nuėmė virkštelę nuo kūdikio kaklo.
— Nagi, išstumkim visą. Pasiruošusi?
Per ašaras, sumišusias su prakaitu, tampoma sąrėmių ji žiūrėjo, kaip
Saimonas išlaisvina vieną, paskui kitą kūdikio petuką.
 Kambarys, nakties dangus nušvito šviesa. Ant nedidelio dujinio židinio
atbrailos užsiplieskė žvakės.
Ir su veriančiu motinos riksmu į Saimono rankas įslydo kūdikis. Pirmą
kartą įkvėpusi mažylė pergalingai suriko.
— Laikau ją.
Apstulbintas, apimtas pagarbios baimės, nustėręs Saimonas žvelgė į
besirangantį naujagimį.
— Laikau ją. Oho.
— Ji graži. O, argi ji ne gražuolė?
Kai Leina ištiesė rankas, Saimonas padavė jai mažylę.
— Tai jau tikrai, po šimts. Reikia laikyti ją žemiau, rašoma knygoje. Kad
skysčiai sutekėtų. Aš ją truputį apvalysiu, gerai? Ir neleiskim jai atvėsti.
Juokdamasi, verkdama Leina prispaudė lūpas prie naujagimės
skruostuko.
— Mano kūdikėlis. Ji čia. Gražutė.
Vėl plykstelėjo žaibas, moteris pakėlė į Saimoną akis.
— Iš manęs į tavo rankas, tada į mano. Ji priklauso ir tau.
Neradęs žodžių Saimonas tik linktelėjo.
Nusiraminti padėjo praktiški dalykai. Gimdymas — nešvarus reikalas,
kol jis viską išvalė, pro langus ėmė smelktis rausva aušros šviesa.
Naujagimė žindo motinos krūtį.
Tą paveikslą jis nešiosis visą gyvenimą.
— Ką pasakytum, jei išplakčiau kiaušinienės ir užplikyčiau tos arbatos,
kurios taip ir neišgėrei?
— Mielai užkąsčiau, — pasakė ji braukdama pirštu per kūdikio
plaukučius. Juodus Makso plaukus. — Man trūksta žodžių, Saimonai.
Tiesiog neturiu ką pasakyti.
— Kaip ją pavadinsi?
— Felona. Ji yra Felona. Gimusi pirmaisiais metais. Pradėta ir išsaugota
vieno vyro, gimusi į rankas kito vyro. Žinau, kad ji pagerbs abu. Žinau.
Saimonas atnešė Leinai valgyti, įsitikino, kad jaučiasi patogiai, ir nuėjo
sužiūrėti gyvulius. Daržai palauks.

Grįžęs aplankė, rado miegančias, todėl nuėjo nusiprausti į dušą. Įsirėmė

delnais į plyteles ir skalaujamas vandens čiurkšlės mėgino surikiuoti savo
jausmus.
 Jų buvo pernelyg daug, kad pajėgtų.
Todėl nuėjo į daržinę ir išsitraukė dirbinį, prie kurio triūsė daug vakarų.
Lopšys siekė juosmenį, buvo sukaltas iš pušies lentų, jį Saimonas nutepė
sodria ruda spalva. Pajudintas ranka švelniai siūbavo.
Kūdikis pramerkė akeles. Atrodė, kad tamsios, stebuklingos naujagimės
akys žvelgia tiesiai į jį.
— Žmogau, — sumurmėjo jis, piršto galiuku perbraukdamas per
skruostuką. — Atrodo, kad supranti viską čia ir ne tik. Einu, pats numigsiu
porą valandų. Todėl...
O jeigu joms jo prireiks?
Gūžtelėjęs išsitiesė ant lovos šalia Leinos.
Jeigu reikės, galvojo užsnūsdamas, bus ranka pasiekiamas. Kūdikis
suinkštė, ir Saimonas vėl plačiai atsimerkė.
— Nežadink jos, gerai? — sukuždėjo ir nerangiai paplekšnojo per mažą
užpakaliuką. — Aš jos vietoje mėnesį miegočiau.
Kai mergytė vėl knirktelėjo ir nerimastingai sujudėjo, jis pasivertė.
— Gerai, pamėginkim.
Saimonas pakėlė ją ir priglaudęs prie skruosto paglostė nugarytę.
— Taip, jau geriau. Jau geriau. Mano mergytė.
Kol jis miegojo, Felona stebėjo jį. Žinojo, kas jis toks.
 EPILOGAS

Paskutinę pirmųjų metų dieną Leina stovėjo prie lango ir žiūrėjo, kaip
lengvai krinta purus sniegas. Priglaudusi prie savęs Feloną svarstė, ką atneš
Naujieji metai.
Prieš metus jie su Maksu dalyvavo vakarėlyje Soho rajone, gėrė vyną,
juokėsi, šoko; tūkstančiai susirinko Taimso aikštėje stebėti, kaip leidžiasi
metų pradžią skelbiantis rutulys.
Leina dažnai galvodavo apie Maksą. Užtekdavo pažvelgti į Feloną, jau su
juodais kaip varnas plaukais, pamažu pilkėjančiomis akimis.
Skausmas atlėgo, kūdikis padėjo išgyti.
Ir Saimonas taip pat, suprato ji.
Leina jautė vyriškio jausmus jai ir žinojo, kad jis besąlygiškai myli
mažylę.
Ji baigs šiuos metus, pirmuosius metus, prisiminimais apie vyrą, kurį
mylėjo, prisiminimais, kurie visada liks brangūs. Ir pradės kitus metus
atiduodama širdį vyrui, kurį pradeda mylėti.
— Tu esi jungtis tarp mūsų, mieloji, — ji brūkštelėjo lūpomis per Felonos
plaukučius. Iškėlė ją aukštai, žiūrėdama, kaip mažylė guguoja ir spardosi. —
Tu esi viskas.
Ji išgirdo lojant šunis ir nuleidusi kūdikį pamatė keliuku į namą atjojantį
vyrą.
Iš karto pajuto baimę. Negi taip bus visada?
Nubėgo paimti nešioklės, kurią pasisiuvo, prisitaisė mergytę prie krūtinės,
kad rankos liktų laisvos, ir išsitraukė šautuvą. Pasiruošusi gintis ir ginti,
stebėjo, kaip Saimonas artinasi prie raitelio.
Vyras nušoko nuo žirgo. Vilkėjo ilgą juodą apsiaustą, vadeles laikė
pirštinėta ranka. Galvos nebuvo prisidengęs, sniegas krito ant tankių plaukų.
Barzdoje, tvarkingai pakirptoje ir juodoje kaip jo plaukai, žibėjo žilos gijos.
Jie pasišnekėjo. Saimonas dirstelėjo į namą ir paliko vyrą stovėti sniege su
žirgu.
 — Kas jis toks? — paklausė Leina, kai Saimonas atidarė lauko duris. —
Ko jis nori?
— Prisistatė Maliku. Sakosi atjojęs pagerbti Gelbėtojos ir jos motinos,
neišeis, kol nepakviesim į vidų. Teigia turįs tau žinią. Jis neginkluotas.
— Jis žino apie kūdikį?
— Sužinojo tą naktį, kai ji gimė, Leina. Žinojo tikslią valandą, taip pat jos
vardą. Sako, kad yra prisaikdintas jai. Aš juo tikiu.
Saimonas paėmė iš Leinos ginklą.
— Bet liepsiu keliauti sau, jeigu nenorėsi su juo kalbėtis, — pridūrė.
— Jis turi galią, — atsakė Leina. — Jaučiu ją. Jis leidžia man ją pajusti,
kad suprasčiau, jog neketina naudoti jos piktam. Norėčiau, kad nereiktų su
juo kalbėtis. Norėčiau, kad Felona būtų tik mažylė, mano mažylė. Bet...
Leina žengė prie durų, pažvelgė laukan.
— Prašau, užeikite.
— Dėkoju. Ar galėčiau kur nors po stogu priglausti savo žirgą? Sukorėme
ilgą kelią.
— Aš juo pasirūpinsiu, — pasakė Saimonas, paglostė Felonai plaukus ir
raminamai spustelėjo Leinai ranką. — Niekas jos nenuskriaus.
— Paskui ateikite į virtuvę. Pagaminsiu ko nors pavalgyti.
Ji pašildė sriubos, išvirė arbatos, paskrudino duonos. Ir sukaupė drąsą, kai
Saimonas atlydėjo Maliką.
— Būk palaiminta, — ištarė Malikas. — Ir šviesa, kurią išleidai į pasaulį.
— Štai maistas.
— Ir gerumas. Galiu prisėsti?
Ji linktelėjo, bet globėjiškai glaudė prie savęs mažylę nešioklėje.
— Kaip sužinojote apie mano dukterį?
— Jos atėjimas buvo užrašytas, apdainuotas, perpasakotas iš lūpų į lūpas.
Lygiai prieš metus plyšo audeklas, pasviro svarstyklės, kai prakeiktųjų
kraujas užteršė šventąją žemę. Prasidėjo naikinimas, grįžo kerai. Jums nėra
ko manęs bijoti.
— Tai kodėl aš taip bijau?
— Jūs — motina. Kokia motina nebijo dėl savo vaikelio, juolab toji, kuri
numano apie to vaiko lemtį? Galiu valgyti? Pasninkavau tris dienas
Gelbėtojos garbei.
— Taip. Atleiskite.
— Štai, — Saimonas iškėlė Feloną iš nešioklės. Ji iškart ėmė čiauškėti,
įsikibo į plaukus. Tada ramiai pažvelgė į Maliką.
 — Ji vis dar prisimena laukimą ir mato ateitį. Žino, kas bus, supranta, kas
yra čia ir dabar. Jūs irgi matote, — pasakė jis Leinai.
Prislėgta lemties naštos, Leina atsisėdo.
— Ar ji negali rinktis?
— O, ji visada galės rinktis, kaip ir mes visi. Jeigu Maksas būtų nutaręs
keliauti į šiaurę, o ne į pietus, jeigu jūs būtumėt pasirinkusi likti Viltyje,
užuot galvojusi apie kūdikį ir savo draugus, jeigu Saimonas būtų nusprendęs
jus atstumti, dabar būtume kitur. Bet esame čia ir aš malšinu alkį nuostabia
sriuba.
Svečias valgydamas įdėmiai tyrinėjo Feloną.
— Ji bus nepaprasta gražuolė. Aišku, tai ne pasirinkimas. Daug paveldėjo
iš jūsų ir iš tikrojo tėvo. Jūs išmokysite ją to, ką pati mokate, o dabartinis
tėvas išmokys ją kitko. Aš taip pat išmokysiu, kai ateis metas.
— Jūs?
— Tokia mano paskirtis. Ir mano pasirinkimas. Leiskite jus nuraminti.
Trylika metų ji bus saugi. Jie medžios, naršys kraštą, bet jos neras. Kai vėl
mane išvysite, turėsite patikėti man ją dvejiems metams.
— Aš ne...
— Pati taip nuspręsite ir pasirinks ji. Dvejus metus mokysiu Feloną to, ką
žinau, lavinsiu, kad taptų tuo, kuo yra gimusi būti. Per tuos metus pasaulis
degs ir kraujuos. Kažkas iškils, kažkas bus sunaikinta. Kur kas lengviau
griauti nei statyti. Kiek metų praeis iki to, kai ji bus pasirengusi, kai paims
kalaviją ir skydą, negaliu numatyti. Tačiau be jos ir tų, kuriuos ji ves,
kančioms nebus galo.
— O jeigu mes pasakysime „ne“? — paklausė Saimonas. — Viskas
baigta?
— Turite trylika metų pasverti. Pasiruošti tam pasirinkimui. Felona taip
pat. Atnešiau jai dovanų.
Jis apvertė ranką ir ištiesė tyrą baltą žvakę.
— Tik ji sugebės ją uždegti, žvakė ves ją per tamsą.
Padėjęs žvakę ant stalo, Malikas vėl ištiesė delną. Jame gulėjo krištolo
rutulys.
— Tik ji matys, kas rutulyje, jis parodys jai kelią.
Jis padėjo rutulį prie žvakės.
— Ir... — ištiesė skaisčiai rožinės spalvos meškutį. — Ne vien pareiga
žmogus gyvas. Viliuosi, žaisliukas nuramins ją ir paguos. Žinokite, kad
Felona visad gali tikėtis mano kalavijo, mano pagalbos, mano galios. Man
garbė būti Felonos Svift mokytoju, lavintoju ir gynėju. Ačiū už maistą.
Ir dingo.
Saimonas su kūdikiu žengė atatupstas.
— Jis tiesiog... Kas taip daro? Tu irgi taip moki?
— Niekada nebandžiau.
— Ir nereikia. Nors ir moka išnykti kaip dūmas, niekas mažylės nepaims,
jeigu pasakysim, kad eitų po velnių. Niekas neprivers atiduoti jos kažkokiam
žyniui dvejiems metams į kažkokią burtininkų stovyklą.
— Žinojau tai ją nešiodama, — tyliai atsakė Leina. — Ir ji žinojo. Trylika
metų. Ji bus saugi.
— Aš saugosiu ją kiekvieną savo gyvenimo dieną.
— Žinau. Žinau. — Ji atsistojo, pasisuko į Saimoną. — Tą dieną, kai ji
gimė, pabudusi pamačiau, kad išsekęs miegi šalia ir laikai ją. Supratau. Savo
rankomis padirbai jai lopšį, pagalvojęs apie ją anksčiau, nei ji gimė. Ir aš
supratau. Jis pavadino ją Felona Svift. Ar suteiksi jai savo pavardę?
— Aš... žinoma. Duosiu jai bet ką, bet...
— Mylėjau Maksą. Ir ji mylės. Papasakosiu jai viską apie tėvą.
— Žinoma.
— Kas mane čia atvedė, Saimonai? Negi ji?
Leina priėjo arčiau, nusišypsojo, kai Felona sugavo jos pirštą ir susibruko
į burnytę.
— Ar aš? — kalbėjo ji toliau. — Ar Maksas lydėjo mane pas tą, kuris
mylės ir gins? Kuriuo jis gali pasikliauti ir kurį galėtų gerbti. Galbūt visi.
Galbūt kažkas tavyje traukė mus čia. Ir tu esi jos tėvas. Esi tėvas, kuris
keliasi prie jos naktį, kuris išmokys vaikščioti ir kalbėti, kuris nerimaus dėl
jos ir ja didžiuosis. Felonai nepaprastai pasisekė, kad turi du tėvus, du gerus
žmones. Ji gavo Makso vardą. Noriu, kad turėtų ir tavo.
— Jau turi, — emocijos paskandino Saimoną. — Didžiuojuosi galėdamas
jį suteikti.
— Felona Svift. — Leina nusikabino grandinėlę su Makso žiedu nuo
kaklo. — Palaikysiu jai, — padėjo šalia dovanų ant stalo. — O šitą, —
nutraukė vestuvinį žiedą nuo kairės rankos ir persimovė ant dešinės, —
nešiosiu pagerbdama vyrą, kurį mylėjau. Ar priimsi tai?
— Nežinau, kur lenki.
Jis nesieks jos, suprato Leina, neperžengs tos linijos, nes žino, kas yra
garbinga. Nes gyvena garbingai. Todėl ji priėjo, ji peržengė liniją, palietė
delnu jo skruostą, pasistiebusi prisiglaudė ir pabučiavo į lūpas.
— Man pasisekė mylėti ir būti mylimai gero žmogaus. Pasisekė, kad
myliu ir esu mylima kito gero vyro. Ar myli mane?
Felona įsikniaubė jam į petį, ir Saimonas pražuvo.
— Myliu nuo tada, kai pagavau su kiaušiniu rankoje. Bet galiu palaukti,
— atsakė.
Leina vėl jį pabučiavo.
Šį kartą Saimonas prisitraukė ją prie savęs kartu su kūdikiu.
— Baigiasi metai, — pasakė Leina. — Siaubingi, stebuklingi, sunkūs ir
džiugūs metai. Noriu pradėti kitus su tavimi. Noriu sulaukti kitų su tavimi.
Noriu būti tavo šeima.
Pajuto džiaugsmą, kai jis apkabino, palaimingą karštį, kai vėl susitiko jų
lūpos. Būsimą gyvenimą.
Tarp jų spurdėjo maža mergytė ir linksmai gugavo.
Mostelėjusi rankute, įžiebė žvakę.
 Table of Contents
Titulinis
Copyright
Turinys
Dedikacija
PRAŽŪTIS
PIRMAS SKYRIUS
ANTRAS SKYRIUS
TREČIAS SKYRIUS
KETVIRTAS SKYRIUS
PENKTAS SKYRIUS
PABĖGIMAS
ŠEŠTAS SKYRIUS
SEPTINTAS SKYRIUS
AŠTUNTAS SKYRIUS
DEVINTAS SKYRIUS
DEŠIMTAS SKYRIUS
IŠLIKIMAS
VIENUOLIKTAS SKYRIUS
DVYLIKTAS SKYRIUS
TRYLIKTAS SKYRIUS
KETURIOLIKTAS SKYRIUS
PENKIOLIKTAS SKYRIUS
ŠEŠIOLIKTAS SKYRIUS
SEPTYNIOLIKTAS SKYRIUS
AŠTUONIOLIKTAS SKYRIUS
DEVYNIOLIKTAS SKYRIUS
DVIDEŠIMTAS SKYRIUS
IŠ TAMSOS Į ŠVIESĄ
DVIDEŠIMT PIRMAS SKYRIUS
DVIDEŠIMT ANTRAS SKYRIUS
DVIDEŠIMT TREČIAS SKYRIUS
DVIDEŠIMT KETVIRTAS SKYRIUS
DVIDEŠIMT PENKTAS SKYRIUS
EPILOGAS
Galinis viršelis