įtampa...

pavojai...
grėsmės nuojauta...
neatsakyti klausimai...

meilė...

Kartais nutinka mįslingų

ir netikėtų dalykų.
 Romanas

m
* f svajonių knygos

Vilnius
2012
UDK821.111(73)-31 Versta iš: Tess Gerritsen,
Ge336 Under the Knife,
Harlequin Books, 1990
©Terry Gerritsen, 1990
Šis leidinys publikuojamas pagal
sutartį su „Harlequin Enterprises II
B.V. / s. a. r. 1."

Iš anglų kalbos vertė

Ieva Albertavičienė

Redagavo
Jūra Matulionytė

Visos teisės į šį kūrinį saugomos, įskaitant teisę

atkurti visą arba iš dalies bet kokia forma.
Visi šios knygos personažai yra išgalvoti.
Bet koks panašumas į tikrus asmenis, gyvus ar
mirusius, yra visiškai atsitiktinis.

ISBN 978-609-406-325-1
© Ieva Albertavičienė,
vertimas iš anglų kalbos, 2011
© Živilė Adomaitytė,
knygos dizainas, 2012
© iStockphoto. com,
viršelio nuotrauka
© „Svajonių knygos", 2012
Skiriu motinai ir tėvui
Oahu salos
žemėlapis
Ramusis vandenynas

Vaikikis
 Personažai

Daktarė Keitė Česni - ar jos pacientė mirė

dėl aplaidumo darbe? O gal tai buvo
žmogžudystė?
Deividas Rensomas - advokatas, prisiekęs
sutriuškinti ją teisme.
Daktaras Henris Tanaka - pirmoji auka.
Čarlis Dėkeris - romus poetas ar žiaurus
žmogžudys?
Daktaras Gajus Santinis - prityręs chirurgas su
skalpeliu rankoje.
Ana Richter - operacinės slaugytoja, žinojusi
per daug.
Daktarė Siuzana Santini - ar gali psichiatrė
atverti žudiko sielos duris?
Daktaras Klerensas Eiveris - jis savo karjerą jau
baigė.
Džordžas Betenkortas - pelnas - jo galutinis
tikslas.
 Prologas

Brangusis Dieve, kaip praeitis sugrįžta ir persekioja

mus!
Pro savo kabineto langą daktaras Henris Tanaka
žiūrėjo, kaip lietus plaka automobilių stovėjimo
aikštelę, ir svarstė, kodėl po tiek metų vienos var­
ganos dūšelės mirtis grįžo jo sunaikinti.
Slaugytoja, taškoma lietaus, nulėkė prie auto­
mobilio. „Dar viena, užklupta be lietsargio", - pa­
manė jis. Šis rytas, kaip ir dauguma rytų Honolulu,
išaušo skaistus ir saulėtas. Tačiau trečią valandą po
pietų debesys užslinko ant Koolau kalnų virtinės
ir paskutiniams klinikos darbuotojams traukiant
namo lietus virto liūtimi, tvindančia gatves purvino
vandens upėmis.
 Tess Gerritsen

Tanaka atsigręžė į laišką ant darbo stalo. At­

siųstas prieš savaitę, bet kaip ir dauguma jo kores­
pondencijos, buvo pasimetęs akušerijos žurnalų
ir medicininių prekių katalogų šūsnyje. Tik šįryt
registratorė jį rado. Akimis perbėgęs siuntėjo vardą
daktaras supanikavo: advokatas Jozefas Kahanu.
Iš karto atplėšė laišką.
Susmukęs į krėslą perskaitė jį dar kartą.

„Gerb. daktare Tanaka,

esu advokatas, atstovaujantis ponui Čarlzui
Dekeriui. Šiuo laišku reikalauju visų medicininių
įrašų, susijusių su mirusios Jūsų pacientės Dženi-
ferės Bruk akušerine priežiūra..."

Dženiferė Bruk. Vardas, kurį tikėjosi pamiršti.

Jis pasijuto visiškas bejėgis, negalintis aplenkti
net savo šešėlio. Bandė sukaupti jėgas ir išsliūkinti
laukan, įsėsti į automobilį ir grįžti namo, tačiau neį­
stengė - tiesiog sėdėjo ir spoksojo į keturias kabineto
sienas. Tai buvo jo prieglobstis. Žvilgsniu nuslydo
įrėmintais diplomais, gydytojo pažymėjimais, nuo­
traukomis. Į jį žvelgė susiraukšlėję naujagimiai, iš
laimės švytinčios motinos ir tėvai. Kiek kūdikių jis
priėmė? Jau prieš daugelį metų pametė skaičių...
Staiga nuo garso pakirdo iš stingulio: lyg ir pokš­
telėjo laukujės durys. Atsistojęs priėjo prie durų ir
dirstelėjo į priimamąjį.

10
 Melo kaina

- Pege? Tu vis dar čia?

Laukiamasis atrodė tuščias. Jis lėtai peržvelgė
gėlėtą sofą, kėdes, žurnalus, tvarkingai sukrautus
ant kavos stalelio, tada nukreipė žvilgsnį į laukujės
duris. Jos buvo atrakintos.
Tyloje išgirdo prislopintą metalo skambtelėjimą.
Jis atsklido iš apžiūros kambario.
- Pege! - šūktelėjo Tanaka ir perėjęs koridorių
atvėrė pirmojo kabineto duris. Įjungęs šviesą žvilgs­
niu apibėgo nerūdijančio plieno kriauklę, gineko­
loginę kėdę, spintelę su medicinos reikmenimis.
Išjungė šviesą ir nuėjo prie kito kambario. Viskas
kaip įprasta: tvarkingai ant stalo išdėlioti instru­
mentai, sausai iššluostyta kriauklė, ginekologinės
kėdės atramos sulenktos.
Daktaras patraukė prie paskutinio, trečiojo ap­
žiūros kambario, esančio kitoje koridoriaus pusėje.
Tiesdamas ranką prie šviesos jungiklio staiga ins­
tinktyviai sustingo: pajuto, kad kažkas - tikriausiai
piktavalis - tyko jo tamsoje.
Apimtas siaubo atatupstas išėjo iš kambario. Tik
apsigręžęs sprukti suprato, kad įsibrovėlis stovi
už jo.
Per kaklą brūkštelėjo ašmenys.
Tanaka nusvirduliavo atgal į apžiūros kambarį
ir užkliudė instrumentų stovą. Paslydo ant lino­
leumo, aptaškyto jo paties krauju. Nors jautė, kad
gyvybė pamažu senka, tačiau pajėgė suvokti ir

n
 Tess Gerritsen

įvertinti žaizdą, apsvarstyti likusias galimybes.

Perpjauta arterija. Nukraujuos per kelias minutes.
Reikia sustabdyti kraujavimą... Kojos po truputį ėmė
stingti.
Tiek mažai laiko. Jis ėmė šliaužti link spintelės,
kur laikoma marlė. Aptemus sąmonei, silpna, nuo
stiklinių spintelės durelių atsispindinti šviesa tapo
jam švyturiu, vienintele išlikimo viltimi.
Staiga šešėlis užstojo iš koridoriaus sklindančią
šviesą. Žinojo: tarpduryje įsibrovėlis stebi jį. Tačiau
daktaras nepaliovė judėti į priekį.
Likus kelioms sąmoningoms sekundėms Tanaka
įstengė atsistoti ir atlupti spintelės dureles. Sterilios
marlės pakeliai pabiro nuo lentynos. Įnirtingai per­
plėšė vieną, išėmė tamponą ir prispaudė prie kaklo.
Nepastebėjo, kaip ašmenys perskrodė orą.
Peiliui įsmigus giliai į nugarą Tanaka norėjo
suklykti, tačiau iš gerklės išsiveržė tik atodūsis. Jis
paskutinį kartą įkvėpė ir tyliai sukniubo ant grindų.

Apimtas baimės Čarlis Dekeris nuogas gulėjo

mažoje kietoje lovoje.
Pro langą matė raudoną it kraujas šviečiančią iš­
kabą: viešbutis „Pergalė". Žodyje „viešbutis" trūko
t raidės. Jautėsi atsidūręs kažkokioje skylėje. Tokia
ir buvo ši vieta: „Pergalės" skylė, sunaikinanti ir
triumfą, ir džiaugsmą.
Jis užsimerkė, bet neoninė šviesa skverbėsi ir

12
 Melo kaina

pro vokus. Nusisuko nuo lango, užsitraukė pagal­

vę ant galvos. Nešvarių paklodžių kvapas dusino.
Nutrenkęs pagalvę jis pakilo ir priėjo prie lango.
Pažvelgė žemyn į gatvę. Ant šaligatvio pamatė su­
sišiaušusią blondinę trumpu sijonėliu, kuri derėjosi
su vyru, sėdinčiu „Chevy". Kažkur naktyje juokėsi
žmonės, o iš muzikos automato aidėjo daina „Tai jau
nebesvarbu". Iš skersgatvio sklido smarvė: keistai
sumišęs pūvančių atliekų ir jostrų žiedų kvapas.
Rojaus aklagatvių dvokas jam sukėlė šleikštulį. Vis
dėlto negalėjo uždaryti lango, nes buvo per tvanku
miegoti ir net kvėpuoti.
Priėjęs prie stalo įjungė lempą. Akis badė ta pati
laikraščio antraštė:
„Honolulu gydytojas rastas papjautas."
Pajuto, kaip krūtine varva prakaitas. Nusviedė
laikraštį ant žemės. Atsisėdęs susiėmė rankomis
galvą.
Dainai iš tolimojo grotuvo nutilus prasidėjo gi­
tarų ir būgnų ataka. Dainininkas užkriokė: „Aš taip
to noriu, o taip, brangioji, noriu..."
Jis lėtai pakėlė galvą ir įsistebeilijo į Dženės nuo­
trauką. Ji šypsojosi kaip ir visada. Palietė nuotrauką
bandydamas prisiminti švelnų jos veidą, tačiau neį­
stengė. Per tiek metų prisiminimus apgaubė migla.
Galiausiai atsivertė užrašų knygelę. Švariame
puslapyje pradėjo rašyti:

13
 Tess Gerritsen

Štai ką man jie sakė:

„Reikia laiko...
Laiko užgydyti žaizdas ir pamiršti.“
Štai ką aš jiems atsakiau:
„Pagyti - tai neužmiršti,
Oprisiminti tave.
Jūra kvepiančią tavo odą;
Mažus tavo pėdsakus smėlyje.
Prisiminimams nėra pabaigos.
Dabar ir visadagulėsi ten - priejūros.
Tu atsimerki. Palieti mane.
Pirštų galiukuose spindi saulė.
Aš jau pasveikęs.
Aš jau išgijęs."

14
 1

Daktarė Keitė Česni tvirta ranka suleido du

šimtus miligramų natrio pentotalio į pacientės in­
traveninį kateterį. Blyškiai gelsvam skysčiui tingiai
tekant plastikiniu vamzdeliu Keitė tyliai tarė:
- Greitai pasijusi mieguista, Elena. Užsimerk.
Atsipalaiduok...
- Kol kas nieko nejaučiu.
- Užtruks minutę ar kelias, - raminamai tarė Kei­
tė ir spustelėjo Elenai petį. Tokios smulkmenos pa­
deda pacientams pasijusti saugiems. Prisilietimas..
Švelnus balsas. - Įsivaizduok, kad plūduriuoji, -
sušnibždėjo Keitė. - Galvok apie dangų... debesis...
Elena ramiai, mieguistai nusišypsojo. Po operaci­
nės lempomis kiekviena strazdanėlė, visi nelygumai

15
 Tess Gerritsen

negailestingai išryškėjo jos veide. Niekas, net Elena

Obrajen neatrodo gražiai ant operacinio stalo.
- Keista, - sumurmėjo ji. - Aš nebijau. Nė tru­
pučio...
- Tau ir nereikia bijoti. Aš viskuo pasirūpinsiu.
- Žinau. Žinau, kad taip ir padarysi, - atsakė
Elena ir siektelėjo Keitės rankos. Švelniai prisilietė
pirštais. Jos odos šiluma dar kartą priminė, kad ant
stalo guli ne šiaip pacientė, o draugė.
Durys plačiai atsivėrė, pro jas įžengė chirurgas.
Daktaras Gajus Santinis atrodė didžiulis kaip lokys
ir šiek tiek juokingas su gėlėta popierine kepuraite.
- Kaip laikaisi, Keite?
- Pentotalis jau teka.
Gajus priėjo prie stalo ir spustelėjo pacientei
ranką.
- Tu vis dar čia, Elena?
Ji šyptelėjo.
- Ir varge, ir džiaugsme. Bet apskritai labiau
norėčiau būti Filadelfijoje.
Gajus nusijuokė.
- Atsidursi ir ten. Tik be tulžies.
- Nežinau... Man ji lyg ir pradėjo patikti... - Ele­
nos vokai nusileido. - Neužmiršk, Gajau, - sušnibž­
dėjo ji. - Pažadėjai man. Jokio rando...
- Tikrai?
-Taip... pažadėjai...

16
 Melo kaina

Gajus mirktelėjo Keitei.

-Argi nesakiau? Slaugytojos - pačios blogiausios
pacientės. Reiklios mergužėlės!
- Atsargiai, daktare! - pratrūko viena iš operaci­
nės slaugytojų. - Vieną dieną jus paguldysime ant
šito stalo.
- Būtų tiesiog siaubinga, - atsiliepė Gajus.
Keitė stebėjo, kaip pagaliau atsipalaidavo paci­
entės žandikaulis.
- Elena, - tyliai pašaukė ir perbraukė pirštu per
jos blakstienas. Atsako nesulaukė. Linktelėjo Ga­
jui. - Jau užmigo.
-Ak, Keite, mieloji, - tarė jis, - tau taip puikiai...
- Pavyksta. Taip, taip, žinau.
- Ką gi, pradėkime šou, - pasakė jis eidamas
šveisti rankų. - Laboratoriniai tyrimai geri?
- Kraujas kuo puikiausias.
- Elektrokardiograma?
- Padariau vakar vakare. Būklė normali.
Gajus susižavėjęs jai šyptelėjo.
- Kai tu šalia, Keite, dėl nieko nereikia sukti gal­
vos. Beje, damos! - šūktelėjo jis dviem operacinės
slaugytojoms, dėliojančioms įrankius. - Norėjau
jus perspėti, kad mūsų studentas medikas - kai:
riarankis.
Viena jų staiga susidomėjusi pakėlė akis.
- Ar jis dailus?
Gajus mirktelėjo.

ii 7
 Tess Gerritsen

- Tikras svajonių jaunikis, Sinde. Perduosiu

jam, kad susidomėjai, - juokdamasis atsakė jis ir
pradingo už durų.
Sindė atsiduso.
- Ir kaip žmona jį pakenčia?
Kitas dešimt minučių viskas vyko sklandžiai.
Keitė kaip visada profesionaliai atliko savo par­
eigas. Įstatė endotrachėjinį vamzdelį ir prijungė
respiratorių. Sureguliavo deguonies tekėjimą ir
apskaičiavo reikiamas izoflurano ir azoto suboksi­
do proporcijas. Ji buvo vienintelis Elenos gyvybės
laidas. Kiekvieną žingsnį, nors ir įprastą, reikėjo
dukart ar netgi triskart patikrinti. O jei pacientas
būdavo jos pažįstamas ar mėgstamas žmogus, viską
atlikdavo dar kruopščiau. Anesteziologo darbas
dažnai apibūdinamas kaip devyniasdešimt devyni
procentai nuobodulio ir vienas procentas siaubo. To
vieno procento Keitė visada bijojo ir stengėsi nuo jo
apsisaugoti. Kartais nespėjus nė mirktelėti galėdavo
kilti komplikacijų.
Bet šiandien ji neabejojo, kad viskas vyks sklan­
džiai. Elenai Obrajen vos keturiasdešimt vieni. Ji
buvo visiškai sveika, tik kentė dėl tulžies akmen­
ligės.
Gajus sugrįžo į operacinę, nuo švarių rankų lašė­
jo vanduo. Paskui jį įėjo kairiarankis ordinatorius -
„svajonių jaunikis". Net ir avėdamas storapadžius
batus jis vos siekė metrą septyniasdešimt. Abu

18
 Melo kaina

atliko įprastą ritualą - užsimovė sterilias pirštines

ir apsisiautė operacinės chalatais. Tylią ceremoniją
pertraukė tik garsus latekso pokštelėjimas.
Komandai sustojus į savo vietas aplink operacinį
stalą, Keitė žvilgsniu perbėgo kaukėtus veidus. Visi,
išskyrus ordinatorių, atrodė įprastai ramūs. Stovėjo
operacinės slaugytoja Ana Richter, šviesiai pilkus
plaukus tvarkingai pasikišusi po mėlyna chirurgine
kepuraite. Ji visada elgdavosi šaltakraujiškai, mokė­
davo skirti darbą nuo malonumų. Iškrėsk kokį nors
pokštą operacinėje ir pagausi aštrų nepritariamą
jos žvilgsnį.
Šalimais stovėjo Gajus, paprastas ir draugiškas
vyras, kurio rudas akis slėpė stori kaip butelio
dugnas akinių stiklai. Sunku patikėti, kad toks
nerangus žmogus yra chirurgas. Bet tik duok jam į
rankas skalpelį ir išvysi stebuklą.
Priešais Gajų stovėjo studentas, kuriam apgailė­
tinai nepasisekė gimti kairiarankiu.
Ir galiausiai buvo operacinės slaugytojos padė­
jėja Sindė, tamsiaakė nimfa, garsėjanti nevaržomu
juoku. Šiandien jos akių vokai spindėjo nuo naujų
dažų „Rytų malachitas", kurie šiek tiek priminė
spalvingą atogrąžų žuvį.
- Gražūs akių šešėliai, Sinde, - pagyrė Gajus ir
ištiesė ranką paimti skalpelio.
- Ačiū, daktare Santini, - atsakė ji įsprausdama
jam jį į delną.

19
 Tess Gerritsen

- Man šitie patinka labiau nei „Ispaniškas dum­

blas".
- „Ispaniškos samanos."
- Taip, šitie tikrai įspūdingi, ar ne? - kreipėsi jis
į ordinatorių, o šis pasirodė užtektinai protingas,
kad nutylėtų. - Taip, - tęsė Gajus. - Primena mano
mėgstamą spalvą. Manau, ji vadinasi valiklis „Ko­
meta".
Ordinatorius sukikeno. Sindė sviedė į jį piktą
žvilgsnį. „Svajonių jaunikiui" neliko jokių vilčių.
Gajus atliko pirmą pjūvį. Skaisčiai raudonam
skysčiui prasiveržus į pilvo sienelės paviršių, ordi­
natorius iš karto nuvalė kraują kempinėle. Jų rankos
dirbo sutartinai tarsi pianistų, grojančių duetu.
Stovėdama prie pacientės galvos Keitė stebėjo jų
darbą ir klausėsi Elenos širdies ritmo. Viskas vyko
gerai, nebuvo jokios krizės. Jai labiausiai patikdavo
dirbti žinant, kad viskas kontroliuojama. Tarp viso
šio nerūdijančio plieno ji jautėsi kaip namuose.
Ventiliatoriaus švilpesys ir kardiologinio monito­
riaus pypsėjimas ramino, tarsi foninė spektaklio,
vykstančio ant operacinio stalo, muzika.
Gajus atliko gilesnį pjūvį, atverdamas blizgantį
riebalų sluoksnį.
- Raumenys truputį įsitempę, Keite, - tarė jis. -
Bus sunku operuoti.
- Pažiūrėsiu, ką galiu padaryti, - tarė ji ir pasi­
sukusi į medicininių reikmenų vežimėlį ištraukė

20
 Melo kaina

nedidelį stalčiuką su užrašu „Sukcinilcholinas".

Suleisti į veną vaistai atpalaiduos raumenis ir Gajus
galės lengviau pasiekti pilvo ertmę. Žvilgtelėjusi į
stalčių ji susiraukė. - Ana, turiu tik vieną buteliuką
sukcinilcholino. Ar galėtum surasti daugiau?
- Keista, - tarė Sindė. - Vakar po pietų papil­
džiau vaistų atsargas.
- Ką gi, bet likęs tik vienas buteliukas. - Keitė
pritraukė penkis mililitrus skaidraus kaip krištolas
tirpalo ir įšvirkštė į Elenos intraveninį kateterį. Po
minutės turėtų suveikti. Ji atsitiesė ir ėmė laukti.
Gajaus skalpelis įveikė riebalų sluoksnį ir pradė­
jo pjauti pilvo raumenų apvalkalą.
- Vis dar įsitempę, Keite, - pasakė jis.
Ji žvilgtelėjo į sieninį laikrodį.
- Praėjo trys minutės. Vaistai turėtų veikti.
- Nė trupučio.
- Gerai. Įšvirkšiu dar šiek tiek, - tarė Keitė ir su­
leido į veną dar tris mililitrus tirpalo. - Greitai reikės
kito buteliuko, Ana, - perspėjo ji. - Šis netrukus...
Staiga širdies monitorius pradėjo it pašėlęs kauk­
ti. Krūptelėjusi Keitė pažvelgė į jį. Tai, ką pamatė
ekrane, privertė iš siaubo sustingti.
Elenos Obrajen širdis sustojo.
Operacinėje visi karštligiškai sujudo. Daktaras
šūkavo nurodymus, padėklai su instrumentais buvo
nustumti į šalį. Ordinatorius užsiropštė ant suolelio
ir iš visų jėgų pradėjo spaudyti Elenai krūtinę.

21
 Tess Gerritsen

Tai ir buvo tas visiems žinomas vienas procen­

tas - siaubo akimirka, kurios bijojo kiekvienas anes­
teziologas.
Baisiausią gyvenimo akimirką patyrė ir Keitė
Česni.
Kilus panikai ji stengėsi išlikti susitelkusi. Leido
vieną po kitos adrenalino injekcijas, pirmiausia į
kateterį, paskui tiesiai Elenai į širdį. „Aš jos neten­
ku, - galvojo Keitė. - Brangusis Dieve, aš jos neten­
ku." Tada osciloskopas parodė vieną trumpą širdies
ritmo plastelėjimą. Tą vienintelę gyvybės užuo­
miną.
- Reikia elektros šoko! - sušuko ji. Atsisuko į prie
defibriliatoriaus stovinčią Aną. - Du šimtai džaulių!
Ana nejudėjo. Atrodė suakmenėjusi, išblyškusi
kaip popieriaus lapas.
- Ana! - suklykė Keitė. - Du šimtai džaulių!
Prie aparato pribėgo Sindė ir paspaudė įkrovos
mygtuką. Adatėlė pašoko iki dviejų šimtų. Gajus
čiupo defibriliatoriaus elektrodus, tėškė juos Elenai
ant krūtinės ir paleido elektros srovę.
Elenos kūnas pašoko tarsi lėlė, kurios visas vir­
veles kažkas staigiai trūktelėjo aukštyn.
Plazdėjimas ekrane sumažėjo iki vilnijimo. Tai
buvo mirštančios širdies raštas.
Keitė pabandė kitus vaistus, tada dar kitus.
Beviltiškai stengėsi atgaivinti širdį. Niekas nepa­
dėjo. Pro ašaras vos įžiūrėjo, kaip vingiuota linija

22
 Melo kaina

pamažu pasikeitė į tiesų brūkšnį, be tikslo slenkantį

osciloskopu.
- Viskas, - tyliai ištarė Gajus. Jis davė ženklą
baigti širdies masažą. Su lašančiu nuo veido pra­
kaitu ordinatorius pasitraukė nuo stalo.
- Ne, - paprieštaravo Keitė ir uždėjo rankas Ele­
nai ant krūtinės. - Dar ne viskas baigta. - Pradėjo
spaudinėti - įnirtingai, žūtbūtinai. - Dar ne viskas. -
Visu svoriu užgulė Eleną spaudinėdama sunkiai
įveikiamą šonkaulių skydą ir raumenis. Širdį reikia
masažuoti, maitinti smegenis krauju. Reikia gelbėti
Eleną. Ji vis spaudė ir spaudė, kol rankos nusilpo
ir pradėjo virpėti. „Pabusk, Elena, - tyliai maldavo
ji. - Privalai pabusti..."
- Keite, - Gajus palietė jai ranką.
- Negalime pasiduoti! Dar ne...
- Keite... - Gajus švelniai patraukė ją nuo stalo. -
Viskas baigta, - sušnibždėjo jis.
Kažkas išjungė širdies monitoriaus garsą. Vietoj
pavojaus signalo stojo klaiki tyla. Lėtai atsigręžusi
Keitė pamatė, kad visi žiūri į ją. Pažvelgė į oscilos-
kopą.
Ekrane išvydo tiesę.

Ji krūptelėjo, kai sanitaras užtraukė maišo su

Elenos Obrajen kūnu užtrauktuką. Negailestingas
garsas padėjo galutinį tašką. Šis ryšulys, kuriame
gulėjo ką tik gyva buvusi moteris, jai pasirodė

23
 Tess Gerritsen

nepadorus. Kai kūną išvežė į lavoninę, Keitė vėl

nusisuko. Nors girgždančių neštuvų ratukų garsas
koridoriuje seniai buvo nutilęs, ji vis dar viena sto­
vėjo operacinėje.
Rydama ašaras apsidairė aplink, pasižiūrėjo į
kruvinus marlės tamponus, tuščius buteliukus, iš­
mėtytus ant grindų. Tokios liūdnos duženos visada
likdavo po kiekvienos mirties ligoninėje. Netrukus
jos bus sušluotos ir sudegintos. Neliks nė ženklo
apie ką tik čia įvykusią tragediją. Nieko, išskyrus
kūną lavoninėje.
Ir klausimus. O taip, bus daug klausimų. Iš Ele­
nos tėvų. Iš ligoninės administracijos. Klausimų, į
kuriuos ji nežinojo atsakymo.
Keitė sunkiai nusitraukė chirurginę kepuraitę,
miglotai pajuto palengvėjimą, kai rusvi plaukai
pasklido ant pečių. Jai reikėjo laiko pabūti vienai -
pagalvoti, suprasti. Apsigręžė eiti.
Tarpduryje stovėjo Gajus. Vos pamačiusi jo veidą
suprato, kad kažkas ne taip.
Jis tylėdamas padavė Elenos Obrajen kortelę.
- Elektrokardiograma, - tarė jis. - Sakei, kad
viskas gerai.
- Taip ir buvo.
- Geriau pasižiūrėk dar kartą.
Sutrikusi ji atsivertė kortelę, pažvelgė į Elenos
širdies kreivę. Pirmiausia pastebėjo savo inicialus
viršuje, įrodančius, kad šį lapą ji matė. Tada peržiū­

24
 Melo kaina

rėjobioelektrinius potencialus. Ilgai tyrinėjo dvylika

juodų vingių negalėdama patikėti savo akimis. Krei­
vė neabejotinai aiški. Net ir trečio kurso medicinos
studentas būtų nustatęs diagnozę.
- Štai kodėl ji mirė, Keite, - pasakė Gajus.
- Bet... tai neįmanoma! - išsprūdo jai. - Negalė­
jau padaryti tokios klaidos!
Gajus nieko neatsakė. Jis tiesiog nusisuko - tai
pasakė daugiau nei bet kokie žodžiai.
- Gajau, tu mane pažįsti, - nepasidavė ji. - Zinai,
kad tokio dalyko nepraleisčiau...
- Keite, viskas užrašyta juodu ant balto. Dėl
Dievo meilės, tavo inicialai ant šio prakeikto lapo!
Šiurkštus jobalsas privertė apstulbti ne tikją, bet
ir jį patį; juodu įsistebeilijo vienas į kitą.
- Atleisk, - atsiprašė Gajus. Staiga susijaudinęs
jis nusisuko ir persibraukė pirštais plaukus. - O
Dieve. Ji buvo patyrusi širdies priepuolį. Širdies
priepuolį! O mes ją operavome. - Jis su kančia akyse
pažvelgė į Keitę. - Tai mes ją nužudėme.

- Akivaizdus aplaidaus darbo atvejis.

Advokatas Deividas Rensomas užvertė bylą su
užrašu „Elena Obrajen" ir per platų tikmedžio stalą.
pažvelgė į savo klientus. Jei jam reikėtų parinkti
vieną žodį, apibūdinantį Patriką ir Merę Obrajėnus,
tai būtų „pilki". Pilki plaukai, pilki veidai ir pilki dra­
bužiai. Patrikas vilkėjo pilkšvu tvido švarku, seniai

25
 Tess Gerritsen

praradusiu formą. Merė - suknelę juodais baltais

raštais, kurie žiūrint susiliedavo į pilką spalvą.
Patrikas vis purtė galvą.
- Ji buvo mūsų vienintelė mergytė, pone Ren-
somai. Mūsų vienintelis vaikas. Ji buvo tokia gera,
suprantate? Niekada nesiskundė. Net kūdikystėje.
Tik gulėdavo lopšyje ir šypsodavosi. Mažytė buvo
kaip angeliukas. Kaip švelnus mažytis... - Jis staiga
nutilo, o veidas susiraukšlėjo.
- Pone Obrajenai, - švelniai tarė Deividas. - Su­
prantu, kad dabar tai jūsų nepaguos, bet aš pažadu
padaryti viską, kas įmanoma.
Patrikas papurtė galvą.
- Mums nereikia pinigų. Žinoma, aš negaliu
dirbti. Dėl nugaros, suprantate? Bet Elė turėjo gy­
vybės draudimą ir...
- Kokia suma ji buvo apsidraudusi?
- Penkiasdešimt tūkstančių, - atsakė Merė. -
Tokia jau ji buvo. Visada galvojo apie mus. - Jos
profilis, apšviestas nuo lango sklindančios šviesos,
atrodė aštrus kaip plienas. Skirtingai nei vyras, ji jau
buvo išsiverkusi. Sėdėjo tiesi, tik sustingęs kūnas
liudijo apie išgyvenamą sielvartą. Deividas puikiai
suprato, ką ji jaučia. Skausmą. Pyktį. Ypač pyktį. Jis
degė šalta liepsna jos akyse.
Patrikas šniurkščiojo.
Deividas ištraukė iš stalčiaus dėžutę su popierinė­
mis nosinaitėmis ir tylomis padėjo ją priešais klientą.

26
 Melo kaina

- Galbūt norėtumėte bylą aptarti kitą kartą? -

pasiūlė jis. - Kai abu būsite pasirengę...
Merė staigiai kilstelėjo smakrą.
- Mes jau pasirengę, pone Rensomai. Galite
klausinėti.
Deividas žvilgtelėjo į Patriką. Šis vos linktelėjo.
- Bijau, kad tai jums gali pasirodyti labai... šalta­
kraujiška. Tai, ko jūsų klausiu. Atsiprašau.
- Tęskite, - paragino Merė.
- Ruošiuosi kuo greičiau pareikšti ieškinį, tačiau
man reikia daugiau informacijos, kad tiksliai nusta­
tytume žalą. Dalis jos yra prarastas atlyginimas - tai,
ką jūsų dukra būtų uždirbusi, jei dabar gyventų.
Sakote, ji dirbo slaugytoja?
- Akušerijoje. Gimdymo skyriuje.
- Ar žinote, kiek ji uždirbdavo?
- Turėsiu patikrinti jos algos čekių šakneles.
- Ar ji turėjo išlaikytinių?
-Ne.
- Nebuvo ištekėjusi?
Merė papurtė galvą ir atsiduso.
- Ji buvo ideali dukra, pone Rensomai, beveik
visais atžvilgiais. Graži. Protinga. Bet bendraudama
su vyrais ji... klysdavo.
Advokatas susiraukė. -
- Klysdavo?
Merė gūžtelėjo.
- Na, tikriausiai taip jau būna. Kai moteris sulau­
kia tam tikro amžiaus, ji jaučiasi, sakykime, laiminga

27
 Tess Gerritsen

turėdama bet kokį vyrą pašonėje... - Ji nudyrė akis į

savo kietai suspaustus kumščius ir nutilo.
Deividas pajuto, kad jie nuklydo į pavojingus
vandenis. Šiaip ar taip, jamnerūpėjo Elenos Obrajen
meilės reikalai. Bylai jie nesvarbūs.
- Pakalbėkime apie jūsų dukters sveikatą, - ra­
miai pasakė jis ir atsivertė jos medicinos kortelę. -
Čia rašoma, kad jai buvo keturiasdešimt vieni ir
sveikata nesiskundė. Ar, jūsų žiniomis, ji kada nors
turėjo širdies negalavimų?
-Ne.
- Ar kada nors skundėsi skausmais krūtinėje?
Kad trūksta oro?
- Elė buvo ilgų nuotolių plaukikė, pone Ren-
somai. Ji galėjo visą dieną vaikščioti ir nepritrūkti
kvapo. Todėl ir netikiu šia istorija apie širdies smūgį.
- Tačiau elektrokardiograma tai parodė, ponia
Obrajen. Jeigu būtų atliktas skrodimas, tai tiksliai
žinotume. Bet dabar jau per vėlu.
Merė žvilgtelėjo į savo vyrą.
- Tai dėl Patriko. Jis tiesiog negalėjo pakelti
minties, kad...
- Argi jie neužtektinai ją supjaustė? - staiga
pratrūko Patrikas.
Visi ilgam nutilo. Galiausiai Merė tyliai tarė:
- Mes vešime jos pelenus prie jūros. Ji mylėjo
jūrą. Dar nuo kūdikystės...
Atsisveikinimas buvo oficialus. Keli užuojautos

28
 Melo kaina

žodžiai, rankų paspaudimas - sutarties patvirtini­

mas. Obrajenai apsigręžė eiti. Tačiau Merė tarpdu­
ryje sustojo.
- Noriu, kad žinotumėte, jog tai ne dėl pinigų, -
pareiškė ji. - Tiesą sakant, man nerūpi, ar gausime
bent sudilusį skatiką. Tačiau jie sugriovė mums gy­
venimą, pone Rensomai. Atėmė iš mūsų vienintelį
vaiką. Tikiuosi, jiems bus už tai atlyginta?
Deividas linktelėjo.
- Aš pasistengsiu, kad nepamirštų.
Klientams išėjus Deividas pasuko prie lango.
Giliai įkvėpė ir lėtai iškvėpė tikėdamasis apraminti
užvaldžiusias emocijas. Tačiau krūtinėje vis tiek
jautė sunkumą. Tas jų liūdesys ir įniršis neleido
blaiviai mąstyti.
Prieš šešias dienas gydytojas padarė siaubingą
klaidą. Ir dabar keturiasdešimt vienų Elena Obrajen
mirusi.
„Ji tik trejais metais vyresnė už mane/'
Deividas atsisėdo prie stalo ir dar kartą atsivertė
Obrajen bylą. Praleidęs ligoninės įrašus jis perskaitė
dviejų gydytojų gyvenimo aprašymus.
Daktaro Gajaus Santimo įrašai atrodė įspūdingi.
Keturiasdešimt aštuonerių metų Harvardo absol­
ventas chirurgas buvo pasiekęs karjeros aukštumas.
Jo spausdintų straipsnių sąrašas užėmė penkis
puslapius. Daugiausia tyrinėjo kepenų fiziologi­
ją. Kartą, prieš aštuonerius metus, daktarui buvo

29
 Tess Gerritsen

pareikštas ieškinys, tačiau jis laimėjo. Na ir gerai.

Į Santinį jis ir nesitaikė. Deividui labiau rūpėjo
anesteziologe.
Atsivertė trijų puslapių daktarės Katerinos Česni
gyvenimo aprašymą.
Jos išsilavinimas darė įspūdį. Chemijos bakalau­
ro laipsnis Berklio universitete, medicinos mokslų
daktaro laipsnis Džonso Hopkinso universitete,
anesteziologijos aspirantūra ir intensyvios prie­
žiūros mokslinis darbas San Fransisko universi­
tete. Būdama vos trisdešimties ji jau turėjo solidų
spausdintų straipsnių sąrašą. Mažiau nei prieš
metus pradėjo dirbti Ramiojo vandenyno ligoninės
anesteziologe. Nuotraukos nerado, bet jis nesunkiai
įsivaizdavo tipišką gydytoją: senamadiškai pakirpti
plaukai, prasta figūra, o veidas kaip arklio - tegu ir
labai protingo.
Deividas susiraukęs atsilošė. Gyvenimo aprašy­
mas atrodė per daug įspūdingas; visiškai neatitiko
nekompetentingos gydytojos charakteristikos. Kaip
ji galėjo padaryti tokią elementarią klaidą?
Jis užvertė bylą. Kad ir kokie būtų jos pasiteisi­
nimai, faktai nenuginčijami: daktarė Katerina Česni
pasmerkė savo pacientę mirčiai po chirurgo peiliu.
O dabar turės susitaikyti su pasekmėmis.
Jis tuo pasirūpins.

Džordžas Betenkortas nekentė gydytojų. Dėl šio

nusistatymo jam sunkiai sekėsi vadovauti Ramiojo

30
 Melo kaina

vandenyno ligoninei, nes privalėjo nuolat bendrau­

ti su medicinos personalu. Jis buvo diplomuotas
verslo administratorius ir visuomenės sveikatos
priežiūros specialistas. Per dešimt vadovavimo
ligoninei metų pasiekė tai, ko jo pirmtakas dakta­
ras neįstengė padaryti: pavertė merdinčią įstaigą
pelną nešančiu verslu. Tačiau iš kvailų, dievais
apsimetančių personų baltais chalatais sulaukdavo
vien kritikos. Jie užrietė pranašesnes nosis išgirdę,
kad jų šventą darbą galima vertinti pagal pelno ir
nuostolių diagramas. Tačiau tokia yra žiauri realybė.
Gyvybių gelbėjimas, panašiai kaip linoleumo par­
davinėjimas, yra verslas. Betenkortas tai suprato. O
gydytojai ne. Tie kvailiai kėlė jam daug rūpesčių.
O du, dabar sėdintys priešais, sukėlė jam tokią
migreną, kokios nebuvo jautęs daugybę metų.
Daktaras Klerensas Eiveris, žilaplaukis anestezio­
logijos skyriaus vedėjas, bėdų nekėlė. Senukas per
daug bijojo pasipriešinti savo paties šešėliui, taigi
juo labiau neįstengė susidoroti su tokia ginčytina
problema. Nuo tada, kai jo žmona patyrė insultą,
Eiveris atliko savo pareigas kaip lunatikas. Taip,
jį bus nesunku įkalbėti bendradarbiauti. Ypač kai
ligoninės reputacija gali pašlyti.
Betenkortas nuogąstavo dėl kitos personos - mo­
ters. Daktarė dirbo neseniai, todėl gerai jos nepaži­
nojo. Vos tik ji įžengė į kabinetą, Betenkortas pajuto:
kils nemalonumų. Tai rodė jos žvilgsnis ir tvirtas

31
 Tess Gerritsen

žandikaulis. Nekreipiant dėmesio į klaikiai susitar­

šiusius rusvus plaukus ir kelis mėnesius nedažytas
lūpas, ji atrodė gana graži. Vis dėlto vos išvydęs
tamsias žalias akis vyras kaipmat užmirštų kitus jos
veido trūkumus. Tiesą sakant, ji buvo labai patraukli.
Gaila, kad taip susimovė. Dabar ši moteris tapo
kliuviniu. Betenkortas tikėjosi, kad ji nebus kalė,
neapsunkins ir taip keblios padėties.

Keitė krūptelėjo, kai Betenkortas numetė doku­

mentus priešais ją ant stalo.
- Šį rytą į mūsų advokatų kontorą atėjo laiškas,
daktare Česni, - tarė jis. - Jį įteikė pasiuntinys. Ma­
nyčiau, geriau pati jį perskaitykite.
Ji žvilgtelėjo į firminį laiškoblanką ir pajuto, kaip
suvirpėjo širdis: „Advokatai Juehara ir Rensomas."
- Viena geriausių kontorų mieste, - paaiškino
Betenkortas. Matydamas jos apstulbusią veido iš­
raišką nekantriai pratęsė: - Jums ir visai ligoninei
iškeltas ieškinys, daktare Česni. Už aplaidų darbą.
Šios bylos imasi pats Deividas Rensomas.
Jos gerklė išdžiūvo. Ji lėtai pakėlė akis.
- Kaip jie gali...
- Labai paprastai - reikia tik advokato. Ir negy­
vos pacientės.
- Aš juk paaiškinau, kas nutiko! - suriko ji ir
pasisuko į Eiverį. - Prisimenate, praėjusią savaitę
sakiau jums...

32
 Melo kaina

- Klerensas apie tai man jau papasakojo, - įsiter­

pė Betenkortas. - Dabar kalbame apie kitką.
- O apie ką?
Jį nustebino daktarės tiesmukumas. Garsiai
iškvėpęs tarė:
- Štai apie ką: savo rankose laikome milijono
dolerių ieškinį. Kaip jūsų darbdaviai, esame atsa­
kingi už padarytą žalą. Tačiau mums rūpi ne vien
pinigai. - Jis padarė pauzę. - Taip pat ir ligoninės
reputacija.
Jo balso tonas kėlė Keitei nerimą. Žinojo, kas jos
laukia, ir buvo praradusi kalbos dovaną. Sėdėjo
susijaudinusi, kietai sugniaužusi rankas ant kelių
ir laukė sutriuškinimo.
- Ieškinys meta šešėlį visai ligoninei, - toliau
kalbėjo Betenkortas. - Jei jis pasieks teismą, viskas
iškils į viešumą. Žmonės - pacientai - perskaitys
apie tai laikraščiuose ir išsigąs. - Jis pažvelgė į sta­
lą. - Suprantu, kad atsiliepimai apie jūsų darbą iki
šiol buvo priimtini...
Ji pakėlė smakrą.
- Priimtini? - pakartojo negalėdama patikėti.
Keitė žvilgtelėjo į Eiverį. Anesteziologijos skyriaus
vedėjas žinojo, kaip ji atlieka savo pareigas. Neprie­
kaištingai.
Eiveris sumišęs susmuko kėdėje, pavandeniju­
sios melsvos akys vengė jos žvilgsnio.

33
 Tess Gerritsen

- Na, tiesą sakant, - sumurmėjo jis, - apie dak­

tarę Česni iki šiol atsiliepdavo gana gerai. Tai yra...
„Dėl Dievo meilės, žmogau! - norėjo sušukti
Keitė. - Užstok mane!"
- Niekad negavome jokių skundų, - ėmė mik­
čioti Eiveris.
- Vis dėlto, - tęsė Betenkortas, - per jus atsidū­
rėme keblioje padėtyje, daktare Česni. Todėl mano­
me, kad būtų geriausia, jeigu jūsų vardas daugiau
nebūtų siejamas su ligonine.
Stojo ilga tyla, pagaliau ją nutraukė nervingas
daktaro Eiverio kosulys.
- Tikimės, kad įteiksite prašymą išeiti iš darbo, -
pranešė Betenkortas.
Na štai. Sutriuškinimas. Jis užliejo tarsi milži­
niška banga. Ji pasijuto suglebusi ir išsekusi. Keitė
tyliai paklausė:
- O jeigu atsisakysiu?
- Patikėkite manimi, daktare, prašymas išeiti
iš darbo jūsų gyvenimo aprašyme atrodys daug
geriau nei...
- Atleidimas iš darbo?
Jis linktelėjo.
- Mes suprantame vienas kitą.
- Ne, - paprieštaravo Keitė ir pakėlė galvą. Kaž­
kas jo akyse, galbūt beribis pasitikėjimas savimi, ją
supykdė. Betenkortas jai niekada nepatiko. Juolab
dabar. - Visiškai manęs nesuprantate.

34
 Melo kaina

- Jūs protinga moteris. Žinote savo galimybes.

Šiaip ar taip negalime leisti jums grįžti į operacinę.
- Tai neteisinga, - paprieštaravo Eiveris.
- Atsiprašau? - susiraukęs burbtelėjo Betenkor-
tas atsigręžė į senąjį daktarą.
- Negalite jos imti ir paprasčiausiai atleisti. Ji
gydytoja. Reikia atlikti tam tikrus veiksmus. Ko­
misijos...
- Aš puikiai žinau procedūras, Klerensai! Tikė­
jausi, kad daktarė Česni supras, kokioje padėtyje
atsidūrėme, ir pasielgs tinkamai, - pasakė jis ir pa­
žvelgė į ją. - Taipbūtų daug paprasčiau, suprantate?
Jūsų gyvenimo aprašymas liktų be juodos dėmės.
Tik įrašas, kad savo noru nutraukėte darbo santy­
kius. Galiu paprašyti, kad per valandą išspausdintų
prašymą. Jums tereikės... - Pamatęs jos akis Beten-
kortas nutilo.
Keitė retai supykdavo. Paprastai mokėdavo
suvaldyti emocijas. Įtūžis, kurį dabar pajuto, buvo
naujas, nepažįstamas ir netgi ją gąsdinantis jausmas.
Lediniu balsu ji tarė:
- Pataupykite popierių, pone Betenkortai.
Ligoninės vadovas sukando dantis.
-Jei jau taip nusprendėte... - prakošė jis ir žvilg­
telėjo į Eiverį. - Kada vyks kitas Darbo komisijos
susirinkimas?
- Kitą antradienį, bet...

35
 Tess Gerritsen

- Įrašyk Obrajen svarstymą į darbotvarkę. Lei­

sime daktarei Česni tarti žodį komisijai, - rėžė jis ir
atsisuko į Keitę. - Bendradarbių teismas. Manyčiau,
taip bus sąžiningiau, ar ne?
Ji susivaldė nieko neatšovusi. Jei būtų prasižio­
jusi ir pasakiusi, ką iš tikrųjų mano apie Džordžą
Betenkortą, būtų visiems laikams praradusi gali­
mybę toliau dirbti Ramiojo vandenyno ligoninėje.
Ir bet kur kitur, po teisybei. Tereikia jam paskelbti,
kad ji kelia rūpesčių, ir jos reputacija bus apjuodinta
visam gyvenimui.
Jie išsiskyrė mandagiai. Nors jos profesinė veikla
buvo ką tik paleista vėjais, ji puikiai vaidino. Abe­
jingai pažvelgė Betenkortui į akis, ramiai paspaudė
ranką. Šaltakraujiškai išėjo pro duris ir nužingsnia­
vo ilgu kilimais išklotu koridoriumi. Tik leisdamasi
liftu žemyn pajuto: kažkas viduje tarytum sprogo.
Kai durys atsivėrė, ji nevaldomai drebėjo. Nieko
nematydama aplinkui ėjo triukšmingu, judriu ves­
tibiuliu. Staiga suprato, ką visa tai reiškia iš tikrųjų.
„O Dieve, man iškėlė ieškinį. Dirbu mažiau nei
metus, o mane jau padavė į teismą..."
Visada manė, kad teismo ieškiniai kaip ir visos
gyvenimo katastrofos nutinka tik kitiems žmonėms.
Nė nesapnavo, kad kada nors bus apkaltinta nekom­
petentingumu. Nekompetentinga.
Staiga pajutusi silpnumą Keitė susvyravo ir atsi­
rėmė į telefono būdelę vestibiulyje. Bandydama at­

36
 Melo kaina

gauti savitvardą netyčia žvilgsniu užkliudė vietinių

telefonų ir adresų knygą, kabančią ant grandinės.
„Jeigu jie žinotų tiesą, - pamanė ji. - Jei tik jiems
paaiškinčiau..."
Sąraše netruko surasti: „Advokatai Juehara ir
Rensomas." Kontora įsikūrusi Vyskupo gatvėje.
Ji išplėšė lapą. Ir genama naujos, desperatiškos
vilties išskubėjo pro duris.
 2

- Su ponu Rensomu dabar pasikalbėti negalite.

Žilaplaukės priimamojo sekretorės akys atrodė
plieninės, o veidas tarsi iš paveikslo „Amerikietiš­
ka gotika"*. Trūko tik šakių rankoje. Sukryžiavusi
rankas ant krūtinės ji tylomis rodė įsibrovėlei, kad
ši net nebandytų jos perkalbėti.
- Bet aš privalau su juo pasikalbėti! - primygtinai
pakartojo Keitė. - Tai dėl bylos...
- Žinoma, dėl bylos, - sausai atsakė moteris.
- Aš tik noriu jam paaiškinti...

* American Gothic - vienas žinomiausių amerikiečių dailinin­

ko Granto Vudo (Grant Wood) paveikslų, vaizduojančių ferme­
rių porelę. (Čia ir toliau vert. pastabos.)

38
 Melo kaina

- Ką tik jums pasakiau, daktare. Jis susirinkime

su partneriais. Negali su jumis kalbėtis.
Keitės kantrybė pavojingai seko. Ji palinko virš
sekretorės stalo ir įtūžusiu balsu išspaudė:
- Susirinkimai netrunka amžinai.
Moteris nusišypsojo.
- O šis užtruks.
Keitė taip pat nusišypsojo.
- Vadinasi, ir aš tiek pat užtruksiu.
- Daktare, jūs gaištate laiką! Ponas Rensomas
niekada nesikalba su kaltinamaisiais. Taigi jei jums
reikia pagalbos surasti išėjimą, aš su malonumu... -
Suskambo telefonas ir ji suirzusi nusisuko. Pagrie­
busi ragelį piktai riktelėjo: - Juehara ir Rensomas!
Klausau? Ak taip, pone Mevsonai! - Ji reikšmingai
atsuko Keitei nugarą. - Tuoj patikrinsiu, ar turiu
šias bylas...
Nusivylusi Keitė apžvelgė laukiamąjį, pastebė­
jo odinę sofą, japonų stiliaus puokštę iš karklų ir
raudonųjų gaismių, Murašigi graviūrą ant sienos.
Viskas rafinuotai skoninga ir neabejotinai brangu.
Akivaizdu, kad Jueharai ir Rensomui puikiai sekasi.
„Viskas iš daktarų prakaito ir kraujo", - pasibjaurė­
jusi pagalvojo ji.
Staiga jos dėmesį patraukė balsai. Atsigręžusi
koridoriaus gale pamatė keletą jaunų vyrų ir mo­
terų, išeinančių iš konferencijų salės. Kuris iš jų
Rensomas? Ji peržvelgė veidus, bet visi atrodė per

39
 Tess Gerritsen

daug jauni. Nė vienas jų negalėjo būti vyresniuoju

firmos partneriu. Dirstelėjusi į priimamojo stalą
pamatė, kad sekretorė vis dar nusisukusi. Dabar
arba niekada.
Apsisprendė akimirksniu. Skubiai patraukė
link konferencijų salės. Tačiau tarpduryje netikėtai
šviesos apakinta sustojo.
Priešais išvydo ilgą tikmedžio stalą. Palei jį odi­
nės kėdės atrodė tarsi išsirikiavę kareiviai. Ryški
saulės šviesa, srūvanti pro pietinius langus, gaubė
galvą ir pečius žmogaus, sėdinčio stalo gale. Šviesūs
plaukai spindėjo aukso spalva. Jis jos nepastebėjo;
visą dėmesį buvo sutelkęs į dokumentų pluoštą
priešais save. Kambaryje tvyrojo tyla, kurią trikdė
tik šnarantys puslapiai.
Keitė sunkiai nurijo seiles ir prisivertė ištiesinti
pečius.
- Pone Rensomai?
Vyras pakėlė akis ir pažvelgė į ją nutaisęs neu­
tralią veido išraišką.
- Taip. Kas jūs esate?
-Aš...
- Aš labai apgailestauju, pone Rensomai! - Nu­
skambėjo pasipiktinęs sekretorės balsas. Sugriebusi
Keitę už rankos ji iškošė pro sukąstus dantis: - Sa­
kiau, negalite su juo susitikti. Odabar prašyčiau eiti
su manimi...
- Aš tik noriu pasikalbėti!

40
 Melo kaina

- Nejaugi turėsiu iškviesti apsaugos darbuotojus,

kad išmestų jus lauk?
Keitė ištraukė ranką iš jos gniaužtų.
- Gerai, kvieskite!
- Nebandykite mano kantrybės...
- Kas čia per velniava? - Dideliame tuščiame
kambaryje užgaudė Rensomo balsas ir abi moterys
nuščiuvo. Jis įsmeigė deginantį žvilgsnį į Keitę. -
Kas jūs?
- Keitė... - Ji nutilo, tada pabandė ištarti oresniu
tonu: - Daktarė Keitė Cesni.
Tyla.
-Aišku. - Jis vėl nuleido akis į popierius ir sausai
tarė: - Išveskite ją lauk, ponia Piers.
- Aš tik noriu jums viską papasakoti! - nenusi­
leido Keitė. Ji bandė išsilaikyti vietoje, bet sekretorė
kaip aviganis ginė ją link durų. - Ar jums geriau
nieko apie tai nežinoti? Argi ne taip dirba advoka­
tai? - Jis atkakliai nekreipė į ją dėmesio. - Jums nė
velnio nerūpi tiesa, ar ne? Net nenorite žinoti, kas
iš tikrųjų nutiko Elenai Obrajen!
Tai išgirdęs jis staigiai pakėlė galvą. Įsmeigė į
ją akis.
- Palaukite, ponia Piers. Aš persigalvojau. Paleis­
kite daktarę Česni.
Ponia Piers ja nepasitikėjo.
- Bet juk ji gali imti siautėti!
Deividas vis dar žiūrėjo į nukaitusį Keitės veidą.

41
 Tess Gerritsen

- Manau, susitvarkysiu. Palikite mus vienus,

ponia Piers.
Sekretorė murmėdama pasišalino. Durys užsi­
vėrė. Įsivyravo ilga tyla.
- Ką gi, daktare Česni, - tarė Deividas. - Nejaugi
atlikusi tokį beveik stebuklingą žygdarbį ir praėjusi
pro ponios Piers sargybą dabar stovėsite kaip įbes­
ta? - Jis mostelėjo į kėdę. - Sėskitės. Nebent labiau
norėtumėte rėkauti per visą kambarį.
Jo šaltas lengvabūdiškumas, užuot sumažinęs
įtampą, viską dar labiau apsunkino. Nors jis nenu­
leido nuo jos akių, Keitė prisivertė prieiti arčiau.
Kaip žmogus, užsitarnavęs tokią reputaciją, jis
atrodė jaunesnis, nei ji tikėjosi. Tikriausiai nė nesu­
laukęs keturiasdešimties. Privilegijuotasis - šaukte
šaukė visa jo apranga - nuo pilko kostiumo švie­
siais ruoželiais iki Jeilio kaklaryšio segtuko. Tačiau
tamsus įdegis ir saulės nušviesinti plaukai netiko
Gebenės lygos* auklėtiniui. „Jis tik banglentininkas,
nors ir subrendęs", - pašaipiai pagalvojo ji. Kūno
sudėjimas išties atrodė kaip banglentininko - ilgos
galūnės ir gana įspūdingi platūs pečiai. Dėl stam­
bios nosies ir buko smakro negalėjai jo pavadinti
gražuoliu. Bet nuo jo akių Keitė negalėjo atitraukti
žvilgsnio. Pro šias skvarbias, šalto mėlio akis niekas
negalėjo praslysti nepastebėtas. Odabar jos tarytum
* Jeilio universitetas priklauso elitinių JAV universitetų gru­
pei, vadinamai Gebenės lyga.

42
 Melo kaina

gręžė ją kiaurai ir Keitė nevalingai panoro it ginda­

masi apglėbti save rankomis.
-Atėjau papasakoti, kas įvyko, pone Rensomai, -
tarė ji.
- Taip, kaip jums atrodo?
- Taip, kaip viskas iš tikrųjų buvo.
- Nesivarginkite, - šaltai tarė jis ir įkišęs ranką
į lagaminėlį ištraukė Elenos Obrajen bylą. Tada
įtikinamai trenkė ją ant stalo. - Štai čia surašyti visi
faktai. Viskas, ko man reikia. - „Viskas, ko reikia,
kad tave sutriuškinčiau", - iš tikrųjų galvojo jis.
- Ne viskas.
- Tai dabar jūs pateiksite man trūkstamas smul­
kmenas, ar ne? - Jis nusišypsojo ir Keitė akimirks­
niu jo veide pastebėjo grasinimą. Jo dantys atrodė
nepriekaištingai, balti ir aštrūs. Staiga jai toptelėjo,
kad žiūri į prašieptus ryklio nasrus.
Ji palinko į priekį, tvirtai atsirėmė delnais į stalą.
- Pasakysiu jums gryną tiesą.
- Taip, žinoma. - Jis ramiai atsilošė kėdėje ir
pažvelgė į ją tarsi mirdamas iš nuobodulio. - Saky­
kite, - atsainiai tarė ir paklausė: - Ar jūsų advokatas
žino, kad jūs čia?
- Advokatas? Aš... dar nesikalbėjau su jokiu
advokatu...
- Tada geriau paskambinkite kam nors. Ir kuo
greičiau. Jums, daktare, tikrai jo prireiks.
- Nebūtinai. Tai tik didelis nesusipratimas, pone
Rensomai. Jei tik išklausytumėte, neabejoju, kad...

43
 Tess Gerritsen

- Palaukite, - pertraukė jis ir išėmė iš lagaminėlio

diktofoną.
- Ką jūs darote? - piktai paklausė Keitė.
Jis įjungė aparatą ir pastūmė link jos.
- Nenoriu praleisti nė vienos svarbios detalės.
Taigi pasakokite. Įdėmiai jūsų klausau.
Keitė įpykusi ištiesė ranką ir nuspaudė išjungimo
mygtuką.
- Tai ne raštiški parodymai! Patraukite prakeiktą
diktofoną į šalį!
Kelias įtemptas sekundes jie vertindami stebei-
lijosi vienas į kitą.
Ji su pasimėgavimu pajuto pergalės skonį, kai
advokatas galop įmetė diktofoną į lagaminėlį.
- Na, tai kuo gi mes baigėme? - perdėtai man­
dagiai paklausė jis. - Ak, taip. Ruošėtės papasakoti,
kas iš tikrųjų nutiko. - Jis atsilošė tikėdamasis įspū­
dingo spektaklio.
Keitė susvyravo. Dabar, kai pagaliau privertė
išklausyti ją, nežinojo, nuo ko pradėti.
- Aš esu labai... atsakinga, pone Rensomai, -
galiausiai prabilo. - Niekada neskubu. Gal ir nesu
talentinga medikė, tačiau darbą atlieku kruopščiai.
Kvailų klaidų aš nedarau.
Pakeltas Rensomo antakis pasakė viską, ką jis
mano apie paskutinį jos sakinį. Nekreipdama į tai
dėmesio Keitė kalbėjo toliau:
- Tą vakarą, kai Elena Obrajen atvyko į ligoninę,

44
 Melo kaina

ją priėmė daktaras Gajus Santinis. Tačiau anestezi­

jos blankus pildžiau aš. Patikrinau laboratorinius
tyrimus. Peržiūrėjau elektrokardiogramą. Tą sek­
madienio vakarą laborantė buvo užsiėmusi kažkuo
kitu, todėl pati ją atlikau. Manęs niekas neskubino.
Dirbau tiek, kiek reikėjo. Tiesą sakant, netgi ilgiau,
nes Elena buvo ligoninės darbuotoja. Viena iš mūsų.
Taip pat mano draugė. Prisimenu, kad sėdėjau jos
palatoje ir tikrinau tyrimų rezultatus. Ji paklausė,
ar viskas gerai.
- O jūs atsakėte, kad taip.
- Žinoma. Elektrokardiograma buvo normali.
- Akivaizdu, kad klydote.
- Aš ką tik jums pasakiau, pone Rensomai, kad
kvailų klaidų nedarau. Tą vakarą taip pat nesukly­
dau.
- Tačiau įrašai rodo...
- Tie įrašai neteisingi.
- Štai čia turiu juodu ant balto nupieštą jos širdies
elektrinių impulsų vaizdą. Jis kuo aiškiausiai rodo
patirtą širdies smūgį.
- Tai ne ta elektrokardiograma, kurią mačiau aš!
Jis, regis, jos neišgirdo.
- Tą vakarą padaryta kardiograma buvo visiškai.
normali, - atkakliai pakartojo Keitė.
- Tai kaipgi atsirado nenormalioji?
- Kažkas ją pakišo.
-Kas?

45
 Tess Gerritsen

- Nežinau.
- Aišku. - Nusisukdamas jis tyliai ištarė sau po
nosimi: - Nekantrauju išgirsti, kaip visa tai skambės
teisme.
- Pone Rensomai, jei padaryčiau klaidą, pati
pirmoji ją pripažinčiau!
- Tuomet būtumėte neįtikėtinai sąžininga.
- Negi manote, kad susigalvojau tokią... kvailą
istoriją?
Jo atsakas buvo juoko priepuolis, nuo kurio Kei­
tei nuraudo skruostai.
- Ne, - atsakė advokatas. - Neabejoju, kad bū­
tumėte sugalvojusi ką nors labiau įtikinamo. - Jis
linktelėjo ragindamas pasakoti toliau. Sarkazmo
kupinu balsu tarė: - Tęskite, nekantrauju išgirsti,
kaip įvyko šis neįtikėtinas nesusipratimas. Iš kur
atsirado kita kardiograma?
- Iš kur man žinoti?
- Juk turėtumėte numatyti.
- Deja, ne.
- Nagi, daktare, nenuvilkite manęs.
- Sakau, kad nežinau.
- Tada spėkite!
- Galbūt kas nors iš „Žvaigždžių karų" erdvėlai­
vio nubraižė ją! - susierzinusi sušuko Keitė.
- Įdomi teorija, - rimtai atsakė Rensomas. - Bet
sugrįžkime į realybę. Šiuo atveju tai produktas iš
medienos, vadinamas popieriumi. - Jis atsivertė
nelemtą širdies impulsų brėžinį. - Paaiškinkite tai.

46
 Melo kaina

- Jau sakiau, negaliu! Vos neišprotėjau bandy­

dama suprasti, kas nutiko! Ligoninėje kasdien atlie­
kame dešimtis elektrokardiogramų. Tai galėjo būti
kurio nors laboratorijos darbuotojo klaida. Supai­
niotos pavardės. Kito žmogaus širdies potencialai,
kažkokiu būdu atsiradę toje popieriaus juostelėje.
- Bet juk jūs užrašėte savo inicialus ant šios
juostelės.
- Neužrašiau.
- Ar ligoninėje yra daugiau K. Č?
- Tai mano inicialai, bet ne aš juos užrašiau.
- Ką jūs sakote? Nejaugi čia klastotė?
- Tikriausiai. Na taip, tikriausiai taip ir yra... -
Sumišusi tarė ji ir nusibraukė nepaklusnių plaukų
sruogą nuo veido. Jo netrikdomos ramybės kaukė
ją varė iš proto. Kodėl jis nieko nesako, dėl Dievo
meilės?! Kodėl sėdi ir stebi ją su ta erzinamai abe­
jinga veido išraiška?
- Įdomu, - galiausiai ištarė Rensomas.
-Kas įdomu?
- Kaip seniai kažkas klastoja jūsų parašą?
- Nevadinkite manęs paranojike!
- Man ir nereikia vadinti. Jūs pati taip sakote.
Dabar jis tyliai juokėsi iš jos; Keitė matė tai jo
akyse. O blogiausia, kad negalėjo jo dėl to kaltinti.
Jos pasakojimas iš tiesų skambėjo kaip lunatikės
kliedesiai.
- Gerai, - suminkštėjo jis. - Nors trumpam įsi­
vaizduokime, kad tai, ką jūs sakote, yra tiesa.

47
 Tess Gerritsen «

- Taip! - rėžė ji. - Įsivaizduokite!

- Į galvą šauna tik du paaiškinimai, kodėl elek­
trokardiograma galėjo būti tyčia sukeista. Arba kas
nors nori sužlugdyti jūsų karjerą...
- Absurdas. Aš neturiu priešų.
- Arba kas nors bando nuslėpti žmogžudystę.
Pamatęs apstulbusią jos išraišką, Rensomas pa­
sipūtėliškai nusišypsojo.
- Kadangi ir antras paaiškinimas atrodo toks pat
absurdiškas, man belieka padaryti išvadą, kad jūs
meluojate. - Jis palinko į priekį, o balsas pasidarė
švelnus, tarsi artimo draugo. Ryklys tapo draugiš­
ku - tai pavojinga. - Nagi, daktare, - paragino Ren­
somas. - Būkite atvira. Papasakokite, kas iš tikrųjų
nutiko operacinėje. Gal peilis netyčia išsprūdo iš
rankų? Ar tai anestezijos klaida?
- Nieko panašaus!
- Per daug juoko dujų ir per mažai deguonies?
- Jau sakiau, kad klaidų nebuvo!
- Tai kodėl Elena Obrajen negyva?
Keitė įsmeigė į jį akis, priblokšta įtūžusio advo­
kato balso. Ir jo akių mėlynumo. Jose netikėtai
blykstelėjo kažkokia kibirkštėlė. Apstulbusi ji paga­
liau suvokė, kad Rensomas patrauklus vyras. Netgi
pernelyg. O jos reakcija į jį - pavojinga. Jau dabar
juto raustant skruostus, viduje kylančią karščio
bangą.
- Neatsakysite? - ramiai paklausė Rensomas.

48
 Melo kaina

Atsilošė, akivaizdžiai mėgaudamasis savo prana­

šumu. - Galbūt aš galėčiau papasakoti jums, kas
įvyko? Balandžio antrąją, sekmadienio vakarą,
Elena Obrajen dėl planinės tulžies pūslės operacijos
atsigulė į ligoninę. Jūs, jos anesteziologe, paskyrėte
prieš operaciją įprastus tyrimus, tarp jų ir elek­
trokardiogramą, kurią patikrinote tą patį vakarą
prieš išeidama iš ligoninės. Galbūt skubėjote. Gal
jūsų laukė karštas pasimatymas. Kad ir kokia buvo
priežastis, tą vakarą pasielgėte nerūpestingai ir pa­
darėte lemtingą klaidą. Nepastebėjote gyvybiškai
svarbių užuominų popieriaus juostoje: aukštų ST
ir apverstų T bangų. Pažymėjote, kad jos širdies
būklė normali, ir užrašėte savo inicialus. O tada
išėjote taip ir nesupratusi, jog pacientė buvo ką tik
patyrusi širdies smūgį.
- Jai niekad anksčiau nebuvo pasireiškę jokie
simptomai! Ji nesiskundė nei skausmu krūtinėje,
nei...
- Bet čia slaugytojos parašyta ... tuoj perskaity­
siu. - Jis atsivertė kitą bylos lapą. - Pacientė skun­
džiasi pilvo skausmais.
- Tai dėl tulžies akmenligės...
- O gal dėl širdies? Šiaip ar taip, kiti veiksmai
nenuginčijami. Jūs su daktaru Santiniu nuvežė-
te panelę Obrajen į operacinę. Kelių anestezijos
pūstelėjimų jos nusilpusi širdis neatlaikė. Sustojo.
O jūs nesugebėjote priversti jos ir vėl plakti. - Jis

49
 Tess Gerritsen

teatrališkai nutilo, žvilgsnis tapo nuožmus ir šaltais

kaip akmuo. - Štai kaip jūs, daktare Česni, prara­
dote pacientę.
- Viskas buvo ne taip! Aš prisimenu jos kardio­
gramą. Ji buvo normali!
- Galbūt vertėtų dar kartą perskaityti vadovėlį
apie elektrokardiogramas.
- Man nereikia jokių vadovėlių. Aš žinau, kas yra
norma! - Keitė vos atpažino savo balsą, veriamai
nuskambėjusį dideliame kambaryje.
Advokatui tai įspūdžio nedarė. Jis netgi atrodė
nuobodžiaujantis.
- Iš tikrųjų... - atsiduso Rensomas. - Argi nebūtų
lengviau tiesiog imti ir prisipažinti?
- Kam lengviau?
- Visiems, su tuo susijusiems. Siūlau pagalvoti
apie ikiteisminį susitarimą. Taip būtų greičiau, pa­
prasčiau ir sąlygiškai neskausminga.
- Susitarimą? Bet tai būtų pripažinimas klaidos,
kurios aš nepadariau!
Galiausiai jam trūko kantrybė.
- Norite stoti prieš teismą? - rėžė jis. - Puiku. Bet
pirmiau papasakosiu jums, kaip aš dirbu. Nagrinė­
damas bylą kruopščiai ištiriu medžiagą. Jei reikės
sudraskyti jus į skutelius teismo salėje, aš taip ir
padarysiu. O kai baigsiu, trokšite tik vieno - kad
niekada nebūtumėte pradėjusi šios apgailėtinos
kovos už savo garbę. Pripažinkite, daktare. Jūs ne­

50
 Melo kaina

turite nė menkiausios galimybės - esate kaip sniego

gniūžtė, atsidūrusi pragare.
Ji norėjo čiupti jį už dryžuotų kostiumo atlapų.
Troško išrėkti, kad per visas šias kalbas apie teismą
ir susitarimus niekas neužsiminė apie jos pačios
sielvartą dėl Elenos mirties. Bet staiga Keitę apleido
pyktis ir jėgos. Pasijuto išsunkta. Pavargusi susigūžė
ant kėdės.
- Kad žinotumėte, kaip norėčiau pripažinti kal­
tę, - tyliai ištarė. - Kad galėčiau pasakyti: „Esu kalta
ir noriu už tai sumokėti/' Labai norėčiau tai ištarti.
Visą praėjusią savaitę svarsčiau, kas galėjo nutikti
mano atminčiai. Galvojau, kaip tai įvyko. Elena pasi­
tikėjo manimi, o aš leidau jai numirti. Gailiuosi, jog
tapau gydytoja, geriau būčiau buvusi tarnautoja ar
padavėja... bet kuo. Bet man patinka šis darbas. Nė
neįsivaizduojate, kaip buvo sunku, kiek daug teko
atsisakyti, kad atsidurčiau ten, kur esu. O dabar,
atrodo, prarasiu darbą... - Ji sunkiai nurijo seiles ir
sugniuždyta nuleido galvą. - Nežinau, ar kada nors
vėl galėsiu dirbti...
Deividas tylomis žiūrėjo į jos nuleistą galvą
stengdamasis užgniaužti apėmusius jausmus. Vi­
sada manė, kad puikiai nuspėja kitų charakterius.
Dažniausiai vos pažvelgęs žmogui į akis suprasda­
vo, ar jis meluoja. Keitei Cesni kalbant jis stebėjo ją,
ieškojo kokio nors prieštaringo signalo, išdavikiško

51
 Tess Gerritsen

virptelėjimo, iš kurio suprastų, kad ji meluoja su­

siriesdama.
Tačiau jos žvilgsnis atrodė tiesus, akys gražios
kaip skaisčiai žali smaragdai.
Paskutinė mintis, netikėtai atėjusi į galvą, nuste­
bino jį. Nors ir nenorėjo pripažinti, Deividas staiga
suprato, kad ji graži moteris. Keitė vilkėjo paprasta
žalia suknele, laisvai sujuosta per liemenį. Užteko
vieno žvilgsnio suprasti, jog po šilkine medžiaga
slepiasi moteriškos linijos. Veidas, nors ir derėjo
prie jų, turėjo šiokių tokių trūkumų. Žandikaulis
buvo kaip profesionalaus boksininko. Krintantys
ant pečių raudonmedžio spalvos plaukai priminė
nesuvaldomų bangų krioklį. Banguoti kirpčiukai
dengė iškilią kaktą. Ne, tai nebuvo klasikiniai veido
bruožai. Tačiau jo niekada ir netraukė klasikinio
grožio moterys.
Staiga jis supyko ne tik ant savęs, bet ir ant jos,
darančios jamtokį įspūdį. Jis nėra kvailas vaikiščias,
ką tik baigęs teisės studijas. Subrendęs ir pernelyg
protingas, kad leistų galvoje suktis tokioms vyriš­
koms mintims.
Tyčia nemandagiai dirstelėjo į laikrodį. Tada
garsiai spragtelėjęs užsegė lagaminėlį ir atsistojo.
- Turiu paimti užstatą ir jau vėluoju. Taigi jums
leidus...
Buvo perėjęs pusę kambario, kai pasigirdo tylus
jos balsas:

52
 Melo kaina

- Pone Rensomai?
Jis susierzinęs atsigręžė į ją.
-Ką?
- Žinau, kad mano pasakojimas atrodo absurdiš­
kas. Ir nėra nė vienos priežasties, kodėl turėtumėte
manimi patikėti. Bet aš prisiekiu: tai tiesa.
Deividas pajuto: ji žūtbūtinai trokšta jo pritari­
mo. Ieško ženklo, kad jai pavyko prasibrauti pro
kietąjo skepticizmo kiautą. Tiesą sakant, jis nežinojo,
ar tiki ja. Labiausiai erzino tai, jog paprastai puiki
jo nuojauta šįsyk nuvylė. Ir kaltos dėl to buvo jos
skaisčiai žalios akys.
- Visiškai nesvarbu, ar aš tikiu jumis, - tarė jis. -
Negaiškite laiko su manimi, daktare. Geriau pasi­
ruoškite įtikinti prisiekusiuosius. - Tai nuskambėjo
žiauriau nei norėjo.
Sužeista jo žodžių Keitė krūptelėjo.
- Vadinasi, kad ir ką sakyčiau ar daryčiau...
- Niekas nepasikeis.
- Maniau, kad išklausęs galbūt pakeisite savo
nusistatymą...
- Vadinasi, dar daug ko nežinote apie teisinin­
kus. Geros dienos, daktare Česni, - atsisveikino jis
ir nuskubėjo prie durų. - Pasimatysime teisme.

53
 3
„Neturi nė menkiausios galimybės - kaip sniego
gniūžtė, atsidūrusi pragare."
Keitė viena sėdėjo prie stalo ligoninės valgykloje,
o ši frazė vis sukosi ir sukosi mintyse. Per kiek laiko
sniego gniūžtė ištirptų? Ar iš karto išnyktų karštose
liepsnose?
Kiek karščio ji ištvers, kol galiausiai ištirps ant
liudytojų pakylos?
Ji gerai nusimanė apie gyvenimo ir mirties rei­
kalus. Iškilus sunkumams operacinėje negrąžydavo
rankų galvodama, ką daryti, tiesiog instinktyviai
veikdavo. Ji mokėjo elgtis būdama tarp saugių,
sterilių operacinės sienų.

54
 Melo kaina

Tačiau teismo salė - visai kitas pasaulis. Tai Dei­

vido Rensomo teritorija. Jis valdys padėtį, o ji bus
tokia pat pažeidžiama kaip pacientas ant operacinio
stalo. Kaip atremti puolimą žmogaus, kuris įgijo
reputaciją žlugdydamas gydytojų karjeras?
Anksčiau Keitė niekada nejautė grėsmės iš vyrų.
Galų gale mokėsi ir dirbo kartu su jais. Deividas
Rensomas - pirmasis, įbauginęs ją. Ir jam netgi ne­
reikėjo stengtis. Bent būtų žemas, nutukęs ar plikas.
Jei tik ji galėtų manyti, kad jis paprastas žmogus -
pažeidžiamas kaip ir visi! Tačiau, vos pagalvojus
apie jo šaltas mėlynas akis teismo salėje, Keitei iš
baimės suvirpėdavo širdis.
- Regis, tau nepakenktų draugija, - išgirdo pa­
žįstamą balsą.
Pakėlusi akis pamatė Gajų Santinį, kaip visada,
susiglamžiusiais drabužiais, žvelgiantį į ją pro juo­
kingai storus akinių lęšius.
Keitė apatiškai linktelėjo.
- Labas.
Pliaukštelėjęs liežuviu jis prisitraukė kėdę ir
atsisėdo.
- Kaip sekasi, Keite?
- Klausi, kaip sekasi būti bedarbe? - Ji karčiai
nusijuokė. - Tiesiog nuostabiai.
- Girdėjau, kad senis išmetė tave iš operacinės.
Man labai gaila.

55
 Tess Gerritsen

- Iš tikrųjų negaliu kaltinti senojo Eiverio. Jis tik

vykdė nurodymus.
- Betenkorto?
- O kieno gi daugiau? Jis nurašė mane kaip fi­
nansinį nuostolį.
Gajus prunkštelėjo.
- Štai kas nutinka, kai vadovauti imasi prakeiktas
verslo administravimo magistras. Tokie kalba tik
apie pelną ir nuostolius! Prisiekiu, jei Džordžas Be-
tenkortas galėtų uždirbti keletą dolerių pardavinė­
damas auksinius pacientų dantis, kasdien lakstytų
po palatas su replėmis rankoje.
- Ir dar atsiųstų jiems sąskaitą už burnos opera­
ciją, - niūriai pridūrė Keitė.
Nė vienas nesijuokė. Pokštas buvo panašus į
tiesą, kad net nejuokingas.
-Jei tik nuo to pasijusi geriau, Keite, teismo salėje
turėsi draugiją. Man taip pat iškėlė ieškinį.
Ji staigiai pažvelgė į jį.
-Ak, Gajau! Aš atsiprašau...
Jis gūžtelėjo.
- Nieko baisaus. Ir anksčiau buvau paduotas į
teismą. Patikėk, sunkiausias pirmas kartas.
- Kas nutiko?
- Trauma. Atvežė vyrą su trūkusią blužnimi, o aš
jo nesugebėjau išgelbėti, - pasakė Gajus ir papurtė
galvą. - Pamatęs advokato laišką taip susikrimtau,
kad norėjau iššokti pro artimiausią langą. Siuzana

56
 Melo kaina

vos nenutempė manęs į Psichiatrijos skyrių. Bet

žinai, išgyvenau. Ir tu išgyvensi, jei tik prisiminsi,
kad jie puola ne tave, o darbą, kurį atlikai.
- Nematau skirtumo.
- Štai kur tavo bėda, Keite. Dar neišmokai at­
siriboti nuo darbo. Abu žinome, kiek valandų čia
praleisdavai. Po galais, kartais atrodydavo, kad čia
gyveni. Nesakau, jog atsidavimas yra charakterio
yda, tačiau galima ir persistengti.
Keitei buvo skaudu, nes ir pati suprato, kad tai
tiesa. Ji tikrai ilgai dirbdavo. Galbūt jai to reikėjo,
nes nelikdavo laiko galvoti apie nevykusį asmeninį
gyvenimą.
- Nesu visiškai užsikasusi darbuose, - paprieš­
taravo ji. - Ir vėl pradėjau vaikščioti į pasimatymus.
- Pats laikas. Su kuo gi?
- Praėjusią savaitę buvau susitikusi su Eliotu.
- Vyruku iš kompiuterių programavimo sky­
riaus? - pasitikslino jis ir atsiduso. Eliotas buvo
metro aštuoniasdešimt aštuonių centimetrų ūgio, o
svėrė vos penkiasdešimt penkis kilogramus, be to,
atrodė labai panašus į Py-vy Hermaną*. - Tikiuosi,
pasilinksminai.
- Na taip, buvo šiek tiek... juokinga. Jis pakvietė
mane užeiti į jo butą.
- Tikrai?
* Komiškas fiktyvus personažas, keistų elektroninių išradimų
ir dekoracijų mėgėjas.

57
 Tess Gerritsen

- Ir aš užėjau.
- Tikrai?
- Norėjo parodyti naujausią elektroninę įrangą.
Gajus nekantraudamas palinko į priekį.
- O kas tada?
- Klausėmės jo naujų kompaktinių plokštelių.
Pažaidėme keletą kompiuterinių žaidimų.
-Ir?
Keitė atsiduso.
- Po aštuonių Zorko lygių išėjau namo.
Sudejavęs Gajus atsilošė kėdėje.
- Eliotas Lafertis - paskutinis meilės mohikanas.
Keite, tau reikia pasimatymų agentūros. Aš netgi
galiu už tave parašyti skelbimą. „Protinga, patraukli
moteris ieško..."
- Tėveli! - per kavinės klegesį linksmai suspiegė
mažylė.
Gajus atsigręžė į trepsinčias link jo pėdutes.
- Štai ir Vilis! - juokdamasis sušuko jis ir atsisto­
jęs pakėlė ant rankų sūnų. Lengvai mostelėjęs išmetė
laibą penkiametį į orą. Vilis buvo toks lengvas, kad
akimirką pakibęs ore atrodė kaip paukštelis. Tada
nusileido į švelnias ir saugias tėčio rankas. - Lau­
kiau tavęs, vaike, - pasakė Gajus. - Kodėl taip ilgai
užtrukai?
- Mamytė vėlai grįžo.
- Ir vėl?
Vilis palinko prie jo ir sušnibždėjo:

58
 Melo kaina

- Adelė labai supyko. Su savo vaikinu turėjo eiti

į kiną.
- Ojojoi. Mes tikrai nenorime, kad Adelė ant
mūsų pyktų, tiesa? - Gajus pasiuntė klausiamą
žvilgsnį prie jų besiartinančiai žmonai Siuzanai. -
Ar trokštame išvesti iš kantrybės naująją auklę?
- Prisiekiu, tai pilnatis kalta! - šūktelėjusi nusi­
juokė Siuzana ir nusibraukė ugninę sruogą. - Regis,
visiems mano pacientams pasimaišė protas. Niekaip
negalėjau išeiti iš darbo.
Gajus niurgzliai subambėjo Keitei:
-Ji prisiekė, kad dirbs tik puse etato. Cha! Spėk,
ką kiekvieną vakarą kviečia į skubios pagalbos
skyrių?
- Tu tik pyksti, kad niekas neišlygina tavo marš­
kinių! - atkirto Siuzana ir raminamai paplekšnojo
vyrui per skruostą.
Tokio motiniško poelgio ir galėjai tikėtis iš Siuza-
nos Santini. „Mano vištytė dedeklė", - taip kartą Ga­
jus meiliai pavadino žmoną ir šis apibūdinimas jai
labai tiko. Siuzana negalėjo pasigirti išoriniu grožiu.
Jos veidas atrodė neišraiškingas ir strazdanotas, o
figūra apvalaina kaip fermerio žmonos. Tačiauji ža­
vėjo romia šypsena, kuria dabar apdovanojo sūnų.
- Tėveli! - šūktelėjo Viljamas, kaip elfas šokinė­
jantis Gajui aplink kojas. - Paskraidink mane dar
kartą!
- Ar aš raketų paleidimo aikštelė?

59
 Tess Gerritsen

- Aukštyn! Tik vieną kartą!

- Vėliau, Vili, - tarė Siuzana. - Turime atsiimti
tėvelio automobilį, kol remonto dirbtuvių dar ne­
uždarė.
- Prašau!
- Girdėjai? - aiktelėjo Gajus. - Jis pasakė stebu­
klingą žodelį. - Suriaumojęs kaip liūtas jis stvėrė
sūnų ir dar kartą išmetė į orą.
Siuzana užvertė akis į viršų ir pažvelgė į Keitę.
- Du vaikai. Aš turiu du vaikus. O vienas iš jų
sveria šimtą dešimt kilogramų.
- Viską girdėjau, - tarė Gajus ir apkabino žmoną
per liemenį. - Už tai, panelyte, turėsi parvežti mane
namo.
- Tikras nenaudėlis. Gal kas nors nori į „McDo­
nald's" restoraną?
- Hm. Žinau, kas šįvakar tingi ruošti vakarienę.
Gajus pamojavo Keitei vesdamas savo šeimą
link durų.
- Tai ko norėsi, vaike? - Keitė išgirdo jį klausiant
sūnaus. - Sūrainio?
- Ledų.
- Ledų. Apie tokią alternatyvą net nebūčiau
pagalvojęs...
Keitė ilgesingai žiūrėjo į nueinančius Santinius.
Įsivaizdavo, koks bus jų vakaras. Mintyse matė,
kaip jie sėdės greitojo maisto restorane, o abu tėvai
kantriai įkalbinės sūnelį įsidėti dar vieną kąsnelį

60
 Melo kaina

į bumą. Tada važiuos namo, apsivilks pižamas ir

skaitys pasaką prieš miegą. Paskui tos laibos ran­
kelės apsivys tėtį per kaklą ir pabučiuos į skruostą.
„O kas manęs laukia namuose?" - pagalvojo ji.
Gajus atsigręžė ir dar kartą jai pamojo. Tada visa
šeima pranyko už durų. Keitė pavydžiai atsiduso.
„Laimingas vyras."

Išėjęs iš kontoros tą popietę Deividas pavažiavo

Nuanu prospektu ir pasuko į žvyrkelį, vingiuo­
jantį per senas kapines. Pastatė automobilį fikuso
šešėlyje ir nužingsniavo ką tik nupjauta pievele
pro marmurinius antkapius su groteskiškais ange­
lais, pro Doulų, Bingamų ir Kukų amžino poilsio
vietas. Priėjo tą kapinių dalį, kur žemėje kyšojo tik
bronzinės lentelės - liūdna nuolaida šiuolaikinei
kapų tvarkymo madai. Sustojo po beždžionpupe ir
pažvelgė į lentelę prie kojų:

„Nojus Rensomas.
Septynerių metų."

Tai buvo gražus, šiek tiek nuožulnus žemės lopi­

nėlis. Nuo jo atsiverdavo miesto vaizdas. Čia visada
pūsdavo švelnus vėjelis, kartais nuo jūros, kartais
nuo slėnio. Užmerkęs akis jis galėdavo pasakyti, iš
kur jis pučia, užtekdavo vien užuosti.
Ne Deividas pasirinko šią vietą. Neprisiminė,

61
 Tess Gerritsen

kas nusprendė, kad kapas bus čia. Galbūt tuo metu

šis sklypelis paprasčiausiai buvo laisvas. Kai miršta
tavo vienintelis vaikas, kam rūpi vaizdas, vėjas ar
beždžionpupės?
Pasilenkęs jis švelniai nubraukė ant lentelės nu­
kritusius lapus. Tada lėtai atsitiesė ir stovėjo prie
kapo tylėdamas. Neišgirdo ilgo sijono šlamėjimo ir
duslaus lazdelės tuksenimo į žolę.
- Štai kur tu, Deividai, - pasigirdo balsas.
Atsigręžęs pamatė aukštą žilaplaukę moterį,
šlubčiojančią jo link.
- Neturėtum vaikščioti, mama. Tik ne pasitem­
pusi kulkšnį.
Ji parodė lazdele į baltai apkaltą namelį, netoli
kapinių pakraščio.
- Pamačiau tave pro virtuvės langą. Nuspren­
džiau ateiti ir pasisveikinti. Negaliu gi amžinai
laukti, kol teiksiesi mane aplankyti.
Jis pabučiavo ją į skruostą.
-Atleisk. Turėjau daug darbo. Bet tikrai ruošiausi
pas tave užsukti.
- Žinoma, - tarė ji ir nukreipė mėlynų akių
žvilgsnį į kapą. Tai buvo vienas iš daugelio dalykų,
kuriais Džinksė Rensomapdovanojo sūnų. Ypatingo
atspalvio akių mėliu. Net ir sulaukus šešiasdešimt
aštuonerių, jos žvilgsnis atrodė veriamai aštrus. -
Kai kurias sukaktis geriau pamiršti, - švelniai
pasakė ji.

62
 Melo kaina

Jis tylėjo.
- Zinai, Deividai, Nojus visada norėjo broliuko.
Galbūt metas jam tokį parūpinti?
Deividas blankiai šyptelėjo.
- Ką siūlai, mama?
- Tai, kas mums visiems lengvai sekasi.
- Galbūt pirmiau turėčiau vesti?
- Ak, taip, žinoma, - burbtelėjo ji ir trumpam
nutilo. Tada viltingai paklausė: - Gal turi ką nusi­
žiūrėjęs?
-Ne.
Atsidususi ji švelniai palietė jam ranką.
- Taip ir maniau. Ką gi, eime. Jei jau tavęs ne­
laukia jokia įspūdinga moteris, gali su sena motina
išgerti kavos.
Jie kartu pasuko pievele link namo. Žemė buvo
nelygi ir Džinksė judėjo lėtai, atsisakiusi remtis
sūnui į petį. Jai apskritai buvo neleista vaikščioti, ta­
čiau ji niekada nepaisė daktarų nurodymų. Moteris,
kuri pasitempė kulkšnį pašėlusiai žaisdama tenisą,
jokiu būdu nesėdės nuobodžiaudama namuose.
Perėję pro darželinio jazmino gyvatvorės plyšį
laiptais užlipo į virtuvės verandą. Greisė, vidutinio
amžiaus Džinksės kompanionė, sutiko juos prie
durų su tinkleliu.
- Štai kur tu, - atsiduso ji ir įsmeigė šviesiai rūdas
akis į Deividą. - Aš negaliu suvaldyti šios moters.
Nė trupučio!

63
 Tess Gerritsen

Jis gūžtelėjo.
- O kas gali?
Džinksė su Deividu atsisėdo prie pusryčių
stalo. Virtuvė skendėjo tankiose svyrančių auga­
lų - plunksnašakių smidrų, gulsčiųjų elksninių ir
brazilinių tradeskančių - džiunglėse. Iš verandos
pūstelėjo vėjas nuo slėnio, pro langą vėrėsi kapinių
vaizdas.
- Kaip gaila, kad jie apkarpė jazminų gyvatvo­
rę, - tarė Džinksė žvelgdama laukan.
- Turėjo tai padaryti, - atsakė Greisė pildama
kavą. - Pavėsyje žolė neauga.
- Tačiau vaizdas dabar ne toks gražus.
Deividas nustūmė į šalį smidro šaką.
- Man šitas vaizdas niekada nepatiko. Nesupran­
tu, kaip gali visą dieną žiūrėti į kapines.
- Oman patinka, - pareiškė Džinksė. - Pažvelgu­
si matau senus draugus. Ponia Goto palaidota štai
ten, prie gyvatvorės. Ponas Karvalas - šalia kasijos
medžio. O šlaite mūsų Nojus. Aš galvoju apie juos
kaip apie miegančius.
- O Dieve, mama!
- Tai ir visa bėda, Deividai, kad neatsikratai
mirties baimės. Kol to nepadarysi, niekad nepriimsi
gyvenimo tokio, koks jis yra.
- Ir ką gi siūlai?
- Pabandyk dar kartą pasiekti nemarumą. Susi­
lauk dar vieno vaikelio.

64
 Melo kaina

- Mama, aš daugiau nesiruošiu vesti. Tai geriau

apie tai nekalbėkime.
Kai sūnus pasakydavo kokią nors kvailystę,
Džinksė atsakydavo įprastai. Ji nekreipdavo į tai
dėmesio.
- Pernai Maujyje susipažinai su jauna moterimi.
Kas jai nutiko?
- Ji ištekėjo. Už kito vyro.
- Gaila.
- Taip, vargšas vyrukas.
- Ak, Deividai! - supykusi šūktelėjo Džinksė. -
Kada gi tu suaugsi?
Deividas šyptelėjęs gurkštelėjo Greisės išvirtos
juodos kaip degutas kavos ir vos neužspringo. Tai
dar viena priežastis, kodėl vengdavo lankytis pas
motiną. Džinksė ne tik sukeldavo blogus prisimi­
nimus, bet ir versdavo gerti pasibaisėtiną Greisės
kavą.
- Tai kaip praėjo tavo diena, mama? - mandagiai
paklausė jis.
- Kas minutę eina vis blogyn.
- Dar kavos, Deividai? - paklausė Greisė grasi­
namai lenkdama kavinuką prie jo puodelio.
- Ne! - sušuko jis ir uždengė puodelį ranka.
Moterys nustebusios sužiuro į jį. - Daugiau nenoriu,
ačiū, Greise.
- Tu toks įsitempęs, - tarė Džinksė. - Gal kas
nors negerai? Neskaitant tavo intymaus gyvenimo.

65
 Tess Gerritsen

- Tiesiog dabar turiu daugiau darbo. Hiro vis dar

guli lovoje, sukaustytas nugaros skausmų.
- Hm. Atrodo, darbas tau nebepatinka kaip anks­
čiau. Manau, buvai daug laimingesnis dirbdamas
prokuratūroje. Dabar žiūri į darbą per daug rimtai.
- Tai ir yra rimta.
- Keli ieškinius daktarams? Cha! Tai tik dar vie­
nas būdas greitai užsidirbti pinigų.
- Kartą mano daktarą padavė į teismą, - tarė
Greisė. - Jaučiausi siaubingai. Prikalbėjo apie jį tiek
daug negražių dalykų. Ojis šventasis...
- Niekas nėra šventas, Greise, - niūriai burbtelėjo
Deividas. - Ypač daktarai.
Jis žvilgsniu nuklydo už lango ir staiga prisiminė
Obrajen bylą. Visą popietę apie tai galvojo. Tiks­
liau, mintijo apie ją, žaliaakę melagę Keitę Česni.
Galiausiai nusprendė, kad ji meluoja. Si byla bus
dar lengvesnė, nei manė. Ant liudytojų pakylos ji
taps lengva auka. Deividas žinojo, ką Keitė patirs
teisme. Pirmiausia paprasti klausimai: vardas, išsi­
mokslinimas, rezidentūra. Jis neatsisakys įpročio
vaikštinėti po teismo salę, sukti ratus aplink kaltina­
mąjį. Kuo sunkesni klausimai, tuo siauresnis ratas.
O kai norės suduoti triuškinamą smūgį, atsistos
prieš ją akis į akį. Jis pajuto netikėtą baimės virpte­
lėjimą krūtinėje žinodamas, ką turės padaryti, kad
ją pribaigtų. Atskleisti apie ją visą tiesą. Sunaikinti.

66
 Melo kaina

Toks jo darbas ir Deividas visada didžiavosi, kad jį

atlieka nuodugniai.
Prisivertė išgerti paskutinį kavos gurkšnį ir
atsistojo.
- Turiu eiti, - pranešė jis ir nėrė pro pavojingai
kabantį papartį. - Vėliau tau paskambinsiu, mama.
Džinksė prunkštelėjo.
- Kada? Kitais metais?
Jis užjaučiamai patapšnojo Greisei per petį ir
sušnibždėjo į ausį:
- Sėkmės. Nesileisk jos išvaroma iš proto.
-Ar manęs?Aš galiują išvesti iš proto? - Džinksė
sušnarpštė. - Cha!
Greisė palydėjojį iki verandos durų ir pamojavo.
- Lik sveikas, Deividai! - meiliai atsisveikino.

Ji dar akimirką užsibuvo tarpduryje stebėdama

per kapines link automobilio einantį Deividą. Tada
liūdna atsisuko į Džinksę.
- Jis labai nelaimingas, - tarė. - Jei tik galėtų
užmiršti praeitį!
- Niekada neužmirš. - Džinksė atsiduso. - Šiuo
atžvilgiu jis labai panašus į tėvą. Sielvartaus iki pat
mirties.

67
 Dešimties mazgų vėjas pūtė iš šiaurės rytų
plukdydamas valtelę su kremuotos Elenos Obra-
jen palaikais į jūrą. Tai buvo paprastas ir natūralus
atsisveikinimas su gyvenimu: pelenų išbarstymas
saulėlydžio vandenyse, kūno ir kraujo susijungimas
su pirmapradžiais elementais. Dvasininkas nuo se­
nosios prieplaukos numetė geltonų gėlių girliandą.
Pagauti srovės žiedai nuplaukė tolyn. Šis lėtas ir
simbolinis išsiskyrimas pravirkdė Patriką Obrajeną.
Jo verksmą pasigavo vėjas ir nunešė virš pilnutė­
lės prieplaukos iki atokiai stovinčios Keitės. Vieniša
ir niekieno nepastebėta ji stovėjo prie grandinėmis
prirakintų žvejybos laivelių ir klausė savęs, kodėl

68
 Melo kaina

čia atėjo. Ar tai žiauri sau paskirta bausmė? Nevykęs

noras pasakyti pasauliui, kad gailisi? Žinojo tik tiek,
jog kažkoks vidinis balsas, maldaujantis atleidimo,
privertė ją čionai ateiti.
Stoviniavo ir daugiau žmonių iš ligoninės:
grupelė slaugytojų, susibūrusių į tylią gedinčiųjų
seseriją; kelios akušerės, kurias, regis, varžė kasdie­
niai gatvės drabužiai; Klerensas Eiveris, kurio žilus
plaukus draikė vėjas kaip pienės pūkelius. Atėjo
net ir Džordžas Betenkortas. Jis stovėjo atokiau,
paslėpęs emocijas po neįžvelgiama kauke. Šiems
žmonėms ligoninė - daugiau nei darbo vieta; tai jų
antrieji namai, antroji šeima. Daktarai ir slaugytojos
priimdavo vieni kitų naujagimius. Elena Obrajen
padėjo daugumai jų vaikų ateiti į šį pasaulį; dabar
jie atėjo palydėti jos iš šio pasaulio.
Keitės dėmesį patraukė tolumoje nuo saulės
spindintys plaukai. Kitame prieplaukos gale iš­
siskiriantis ūgiu stovėjo Deividas Rensomas. Jis
nerūpestingu mostu suglostė vėjo nublokštą plaukų
sruogą. Vilkėjo gedului tinkamus drabužius - juodą
kaip anglis kostiumą ir tamsų kaklaryšį. Tačiau siel­
varto jūroje jo veidas atrodė akmeninis. Keitė ėmė
abejoti, ar jis apskritai gali kąjausti. „Ar tu kada nors
juokiesi ir verki? Ar jauteisi kada nors įskaudintas?
Ar kada nors myliesi?"
Ši paskutinė mintis toptelėjo netikėtai. Meilė?
Taip, ji galėjo įsivaizduoti, kokia būtų Deivido

69
 Tess Gerritsen

Rensomo meilė: ne dalijimasis jausmais, o ėmimas.

Jis reikalautų visiško atsidavimo taip, kaip teismo
salėje reikalauja kaltinamojo pasiduoti. Gęstanti
saulė, regis, apgaubė jį nugalėtojo mantija. Kaip ji
atsilaikys prieš tokį žmogų?
Nuo jūros atkaukęs vėjo šuoras ėmė plakti lynus
į burvalčių stiebus, nustelbdamas paskutinius dva­
sininko žodžius. Kai viskas baigėsi, Keitė pasijuto
neturinti jėgų pajudėti. Žiūrėjo į slenkančius gedė­
tojus. Klerensas Eiveris sustojo, norėjo kažką pasa­
kyti, bet netaręs nė žodžio nerangiai nužingsniavo.
Merė ir Patrikas Obrajenai net nepažvelgė jos pusėn.
Priartėjo Deividas. Jo akyse blykstelėjo atpažinimo
kibirkštėlė, bet tuoj pat užgeso. Nesulėtinęs žingsnio
jis praėjo pro šalį. Tarsi ji būtų nematoma.
Kai Keitė pagaliau atrado jėgų eiti, prieplauka
buvo ištuštėjusi. Burvalčių stiebai saulėlydžio fone
dunksojo it negyvi medžių kamienai. Jos žingsniai
dusliai kaukšėjo į medines lentas. Pasiekusi auto­
mobilį pasijuto tokia išvargusi, tarsi būtų žygiavusi
keletą mylių. Apgraibomis ieškant raktų staiga ją
persmelkė keistas neišvengiamybės jausmas. Ran­
kinė išsprūdo iš rankų ir visas jos turinys pažiro ant
šaligatvio. Keitė it įbesta sustingo, o vėjas gainiojo
po žemę popierines nosinaites. Įsivaizdavo save
stovinčią čia visą naktį, visą savaitę, tarsi įaugusią į
žemę. Abejojo, ar kas nors ją pastebėtų.
Vis dėlto Deividas pastebėjo. Modamas nuva­

70
 Melo kaina

žiuojantiems savo klientams jis prisiminė, kad kaž­

kur prieplaukoje už jo stovėjo Keitė Česni. Pamatęs
ją nustebo. Tada pamanė, jog ji elgiasi protingai:
viešai demonstruoja atgailą, galinčią padaryti įspūdį
Obrajenams. Tačiau atsigręžęs pamatė ją vienišą, ei­
nančią prieplauka. Iš nuleistų pečių, žemyn nudirtų
akių suprato, kiek drąsos jai prireikė čia pasirodyti.
Tada priminė sau apie daktarus, kurie padarytų
bet ką, norėdami užbėgti teismo procesui už akių.
Praradęs susidomėjimą Deividas pasuko link
automobilio. Netoli automobilių stovėjimo aikštelės
išgirdo kažką barkštelint į grindinį. Pamatė išsprū­
dusią Keitės rankinę. Atrodo, tai truko amžinybę -
ji stovėjo su rankoje tabaluojančiais automobilio
rakteliais ir žiūrėjo į žemę tarsi suglumęs vaikas.
Tada lėtai, sunkiai pasilenkė ir pradėjo rinktis
daiktus.
Beveik prieš savo valią Deividas žengė prie jos.
Keitė jo nepastebėjo. Jis atsitūpė šalia, susėmė nuo
žemės-kelis pabirusius centus ir ištiesė jai. Keitė
staiga pakėlė akis ir sustingo.
- Regis, jums reikia pagalbos, - tarė Deividas.
-Ak.
- Turbūt jau viską susirinkote.
Abu atsistojo. Jis vis dar laikė centus, kurių ji
nepastebėjo. Deividas subėrė juos jai į delną ir Keitė
sušnibždėjo:
- Ačiū.

71
 Tess Gerritsen

Akimirką žiūrėjo vienas į kitą.

- Nesitikėjau jūsų čia pamatyti, - tarė jis. - Kodėl
atėjote?
- Manau... - tarė ji ir gūžtelėjo pečiais. - Tai buvo
klaida.
- Pasiūlė jūsų advokatas?
Ji žvilgtelėjo į jį sumišusi.
- O kodėl turėtų?
- Kad parodytumėte Obrajenams, jog jums ne
vis vien.
Staiga jos skruostai užsiliepsnojo iš pykčio.
- Taip manote? Kad tai kažkokia... strategija?
- Būtų ne pirmiena.
- O kodėl jūs čia, pone Rensomai? Ar tai dalis
jūsų strategijos? Norite parodyti klientams, kad jais
iš tiesų rūpinatės?
- Man iš tikrųjų jie rūpi.
- O kodėl manote, kad man nerūpi?
- Aš taip nesakiau.
- Leidote suprasti.
- Nepriimkite visko, ką sakau, asmeniškai.
- Deja, kitaip nemoku.
- Vis dėlto nereikėtų. Tiesiog toks mano darbas.
Ji piktai atmetė susivijusią plaukų sruogą.
- Ir koks gi tas jūsų darbas?Šmeižiko ar samdomo
žudiko?
- Aš puolu ne žmones, o tik jų klaidas. Net ir
geriausi daktarai suklysta.

72
 Melo kaina

- Nebūtina man apie tai pasakoti! - sušuko ji ir

nusigręžusi pažvelgė į jūrą, kur lėtai plaukė Elenos
Obrajen pelenai. - Aš tuo gyvenu, pone Rensomai.
Kiekvieną dieną operacinėje žinau, jei paimsiu ne
tą vaistų buteliuką ar nusversiu ne tą svertą, tai
gali kainuoti kam nors gyvybę. Žinoma, turime ir
mes būdų, kaip atsipalaiduoti. Savo juodąjį humo­
rą. Tiesiog siaubinga, iš ko mes juokiamės, bet tik
tam, kad ištvertume. Emociškai. Jūs, teisininkai, to
net nesuprantate. Jūs ir jūsų prakeikta profesija!
Nežinote, ką reiškia, kai viskas pakrypsta į bloga!
Kai ką nors prarandi.
- Žinau, ką tai reiškia šeimai. Kiekvieną kartą dėl
jūsų klaidos kas nors nukenčia.
- Jūs tikriausiai niekada neklystate.
- Visi klysta. Skirtumas tik toks, kad jūs savo
klaidas laidojate.
- Niekad neįeisite man to užmiršti, ar ne?
Ji pasisuko į jį. Saulėlydis dangų nudažė oranži­
ne spalva, gaisas, regis, švytėjo jos plaukuose ir ant
skruostų. Staiga jam parūpo sužinoti, koks jausmas
apimtų, jei panertų pirštus į jos vėjo sutaršytus plau­
kus, paliestų veidą lūpomis. Ši mintis atsirado lyg
iš niekur ir dabar jis negalėjo jos nusikratyti. Žino­
ma, apie tai išvis neturėjo galvoti. Tačiau ji stovėjo
pavojingai arti ir Deividas turėjo arba pasitraukti,
arba ją pabučiuoti.
Vis dėlto įstengė atsilaikyti pagundai. Per plauką.

73
 Tess Gerritsen

- Kaip ir sakiau, daktare Česni, aš tik atlieku

savo darbą.
Ji papurtė galvą ir plaukai, tie saulės nutvieksti
rusvi plaukai, veržlaus vėjo pagauti, pakilo ir išsi­
draikė.
- Manau, kad jums tai daug daugiau. Lyg ven­
deta. Juk norėtumėte pakarti visus medikus, ar ne?
Deividą apstulbino jos kaltinimas. Prasižiojo
prieštarauti, bet suprato, kaip arti tiesos jos žodžiai.
Kažkokiu būdu ji aptiko jo seną žaizdą ir atvėrė ją
žodžiais, tarsi chirurgo skalpeliu.
- Pakarti visus medikus? - sunkiai pakartojo
jis. - Leiskite jums štai ką pasakyti, daktare. Tokie
nekompetentingi medikai kaip jūs labai palengvina
mano darbą.
Jos akyse staiga užsiliepsnojo įniršis, atrodė, lyg
kas būtų uždegęs du anglies akmenėlius. Akimirką
jis manė užsidirbsiąs antausį. Tačiau ji apsigręžė,
įsėdo į automobilį ir užtrenkė dureles. Staiga sucypė
„Audi" padangos ir Deividas vos spėjo atšokti į šalį.
Žiūrėdamas į griausmingai nurūkstantį automo­
bilį jis ėmė gailėtis ištartų žiaurių žodžių. Prasižiojo
tik norėdamas apsiginti. Keistas potraukis jai vis
didėjo. Jis suvokė, kad turi tai nutraukti staigiai,
šią akimirką.
Apsigręžė eiti, bet akies krašteliu pastebėjo
blykstelėjimą. Ant žemės blizgėjo sidabrinis rašiklis.
Tikriausiai nuriedėjo po automobiliu, kai ji pametė

74
 Melo kaina

rankinę. Pakėlęs pasižiūrėjo į išgraviruotą vardą:

Katerina Česni.
Akimirką stovėjo laikydamas jį rankoje, galvoda­
mas apie jo savininkę. Svarstė, ar ji turi pas ką grįžti
namo. Mindžikuodamas vėjuotoje prieplaukoje
staiga suprato, kaip vis dėlto alksta jo siela.
Anksčiau džiaugdavosi šia tuštuma. Tai reiš­
kė palaimintą skausmo nejutimą. O dabar geidė
pajusti ką nors, bet ką, kad tik suprastų esąs dar
gyvas. Žinojo, kažkur giliai viduje tūno užgniaužti
jausmai. Tai pajuto žvelgdamas į degančias Keitės
Česni akis. Ne jausmų antplūdį, bet švystelėjimą.
Mirtinai sergančios širdies virptelėjimą.
Pacientas nemiręs. Dar ne.
Suprato besišypsąs. Išmetė rašiklį į orą ir vikriai
sugavo. Tada įsidėjo jį į švarko kišenę ir patraukė
prie automobilio.

Veikiamas anestetikų šuo gulėjobejausmis, jo pil­

vas buvo nuskustas ir pateptas jodu. Akivaizdu, kad
šį vokiečių aviganį gerai prižiūrėjo, bet nemylėjo.
Gajui Santiniui nepatikdavo matyti tokius
gražius padarus ant savo operacinio stalo, tačiau
laboratoriniams tyrimams gyvūnų trūkdavo, todėl
tekdavo tenkintis tuo, ką jam atsiųsdavo tiekėjas.
Guosdavo save tik mintimi, kad gyvūnai nejau­
čia skausmo. Operuojami palaimingai miegoda­
vo, o kai viskas baigdavosi, būdavo išjungiamas

75
 Tess Gerritsen

ventiliatorius ir jiems suleidžiama mirtina pentota-

lio dozė. Mirtis ateidavo ramiai; tai daug geresnis
galas nei tas, kokio jie tikriausiai sulauktų gatvėje.
Be to, kiekviena auka suteikdavo naujų žinių jo
tyrinėjimams, leisdavo padėti dar kelis taškelius
diagramose, dar kelias užuominas įmenant kepenų
fiziologijos paslaptis.
Jis pažvelgė į tvarkingai išdėliotus instrumentus:
skalpelį, gnybtus, kateterius. Virš stalo sumontuotas
spaudimo monitorius laukė, kol bus įjungtas. Viskas
paruošta. Jis paėmė skalpelį.
Išgirdęs uždaromų durų girgždesį sustojo. La­
boratorijos grindimis link jo atkaukšėjo žingsniai.
Pažvelgęs per stalą pamatė Aną Richter. Tylėdami
juodu žiūrėjo vienas į kitą.
- Vadinasi, ir tu nėjai į Elenos laidotuves, - ga­
liausiai tarė jis.
- Norėjau. Bet bijojau.
- Bijojai? - paklausė jis ir susiraukė. - Ko?
- Atleisk, Gajau. Aš neturiu kito pasirinkimo. -
Tylėdama ji ištiesė jam laišką. - Tai nuo Čarlio
Dekerio advokato. Jie klausinėja apįe Dženę Bruk.
-Ką? - paklausė Gajus ir nusitraukęs pirštines
čiupo popieriaus lapą jai iš rankų. Perskaitė laišką
ir sunerimęs pakėlė akis į Aną. - Juk tu jiems nieko
nesakysi, tiesa? Ana, tu negali...
- Tai šaukimas į teismą, Gajau.
- Pameluok jiems!

76
 Melo kaina

- Dekeris išėjęs, Gajau. Tu nežinojai, ar ne? Jie

išleido jį iš ligoninės prieš mėnesį. Jis man skam-
binėja. Palieka raštelius prie mano buto. Kartais
atrodo, kad jis mane seka...
- Jis tavęs nenuskriaus.
- Tikrai? - tarė ji ir linktelėjo į popierių jo ran­
koje. - Henris taip pat tokį gavo. Kaip ir Elena. Vos
prieš... - Ana nutilo, tarsi bijodama, kad garsiai išta­
rus savo baimes, jos virs realybe. Gajus tik dabar pa­
stebėjo, kokia ji išsekusi. Tamsūs ratilai aplink akis,
šviesiai pilki plaukai, kuriais ji taip didžiuodavosi,
dabar atrodė lyg kelias dienas nešukuoti. - Visa tai
turi baigtis, Gajau, - tyliai ištarė Ana. - Negaliu visą
likusį gyvenimą dairytis pro petį Čarlio Dekerio.
Gajus suglamžė popierių. Pradėjo vaikštinėti
pirmyn atgal, susijaudinimas pamažu virto panika.
- Galėtum išvykti iš salų... išvažiuoti kuriam
laikui...
- Ar ilgam, Gajau? Mėnesiui? Metams?
- Iki viskas nurims. Paklausyk, aš duosiu tau
pinigų, - pasakė jis ir iš kišenės išsitraukė piniginę.
Išėmė penkiasdešimt dolerių, visus grynuosius, kiek
turėjo. - Štai. Pažadu atsiųsti daugiau...
- Aš neprašau tavęs pinigų...
- Nagi, imk.
- Sakau, kad aš...
- Dėl Dievo meilės, imk! - Tarp baltų sienų nu­
aidėjo šaižus, nevilties kupinas jo balsas. - Prašau,

77
 Tess Gerritsen

Ana, - tyliai pakartojo Gajus. - Prašau tavęs kaip

draugės. Paimk.
Ji pažvelgė į pinigus. Lėtai ištiesė ranką ir paėmė
juos. Sugniaužusi kumštyje pranešė:
- Išvyksiu šį vakarą. Į San Fransiską. Turiu brolį...
- Paskambink, kai ten būsi. Atsiųsiu tau tiek
pinigų, kiek reikės. - Ji, regis, jo negirdėjo. - Ana?
Juk tu padarysi tai dėl manęs?
Ji bukai pažvelgė į sieną. Gajus norėjo paguosti
ją, pasakyti, kad viskas bus gerai. Tačiau abu žinojo:
tai netiesa. Jis žiūrėjo, kaip ji lėtai pėdina prie durų.
Prieš jai išeinant šūktelėjo:
- Ačiū, Ana!
Ji neatsigręžė. Tik sustojo tarpduryje. Tada gūž­
telėjo ir pranyko už durų.

Eidama į autobusų stotelę Ana vis dar rankoje

gniaužė Gajaus pinigus. Penkiasdešimt dolerių!
Tarsi to užtektų! Tūkstančio, net milijono dolerių
nepakaktų.
Įlipo į autobusą, važiuojantį į Vaikikį. Pro langą
stebėjo besikeičiančius miesto kvartalus. Kalakaua
išlipo ir nuskubėjo į savo daugiabutį. Pro šalį švilpė
autobusai, dusinantys išmetamosiomis dujomis.
Rankos prakaitavo nuo karščio. Betoniniai pastatai,
regis, spaudė iš visų pusių, šaligatviais plaukė turis­
tų minios. Irdamasi pro juos pajuto kylantį nerimą.
Pradėjo žingsniuoti greičiau.

78
 Melo kaina

Už dviejų kvartalų į šiaurę nuo Kalakaua gatvės

ištuštėjo, ji sustojo prie gatvės kampo laukdama,
kol užsidegs žalias šviesoforo signalas. Stovėda­
ma viena gęstančioje saulės šviesoje staiga pajuto:
kažkas seka.
Atsigręžusi apsižvalgė. Šaligatviu krypavo se­
nas žmogus. Porelė stūmė vežimėlį. Akį rėžiantys
marškiniai plevėsavo ant lauko gembinės. Nieko
neįprasto. O gal tik taip atrodė...
Užsidegė žalias šviesoforo signalas. Ji pasileido
tekina per gatvę ir nesustojo, kol pasiekė savo butą.
Pradėjo rinktis daiktus. Mesdama drabužius į
lagaminą vis galvojo, ką daryti toliau. Lėktuvas į
San Fransiską pakils vidurnaktį; brolis priims ją
nieko neklausinėdamas. Jis supratingas. Žino, kad
visi turi paslapčių, visi nuo ko nors bėga.
„Nebūtina taip elgtis, - netikėtai sušnibždėjo
balsas galvoje. - Galėtum nueiti į policiją..."
„Ir ką jiems pasakyčiau? Tiesą apie Dženę Bruk?
Ir sugriaučiau gyvenimą nekaltam žmogui?"
Ji pradėjo vaikštinėti po butą svarstydama, ne­
rimaudama. Eidama pro svetainę pastebėjo savo
atvaizdą veidrodyje: sutaršyti šviesūs plaukai, akys
ištepliotos blakstienų dažais. Vos bepažino persi­
mainiusį iš baimės savo veidą.
„Tereikia vieno skambučio ir prisipažinimo.
Išpažinta paslaptis taps nepavojinga."

79
 Tess Gerritsen

Ji čiupo telefono ragelį. Virpančia ranka surinko

Keitės Česni namų numerį. Nusivylė, kai po keturių
signalų įsijungė atsakiklis.
Atsikrenkštė vaikydama baimę.
- Tai Ana Richter, - prabilo ji. - Noriu su tavimi
pasikalbėti. Apie Eleną. Žinau, kodėl ji mirė.
Padėjusi ragelį ėmė laukti, kol suskambės tele­
fonas.

Atsakiklyje paliktą žinutę Keitė išklausė tik po

kelių valandų.
Tąpopietę išvažiavusi iš prieplaukos važinėjo be
tikslo po miestą - nenorėjo grįžti į tuščius namus.
Buvo penktadienio vakaras. Ačiū Dievui, penkta­
dienis! Nusprendė vakaroti mieste. Pavakarieniavo
nedideliame madingame restoranėlyje prie jūros,
kur visi, išskyrus ją, regis, puikiai leido laiką. Keps­
nys, kurį užsisakė, buvo neskanus, o šokoladiniai
putėsiai tokie šleikštūs, kad vos įstengė juos nuryti.
Paliko pernelyg didelius arbatpinigius, tarsi atsipra­
šydama už apetito stoką.
Tada nuėjo į kiną. Sėdėjo tarp nenuoramos aš­
tuonmečio ir aistringai besiglamonėjančios jaunos
porelės.
Filmui įpusėjus išėjo. Pavadinimo neprisiminė,
žinojo tik tiek, kad tai komedija, o ji nė karto nenu­
sijuokė.
Namo grįžo dešimtą vakaro. Pusiau nusirengusi,

80
 Melo kaina

apatiškai sėdėdama ant lovos pastebėjo mirksinčią

telefono atsakiklio lemputę. Atsuko juostelę nuo
pradžios ir nuėjo prie spintos.
„Laba diena, daktare Cesni, skambiname iš Ke­
tvirtosios Rytų pranešti, kad pono Bergo cukraus
kiekis kraujyje devyniasdešimt aštuoni... Laba
diena, tai Džunė iš daktaro Eiverio kabineto. Ne­
užmirškite, kad antradienį ketvirtą valandą vyks
Darbo komisijos susirinkimas... Sveiki, skambiname
iš Vindvordo nekilnojamojo turto agentūros. Pas­
kambinkite mums vėliau. Radome, kas jus turėtų
sudominti..."
Ji kabino į spintą sijoną, kai išgirdo paskutinę
žinutę.
„Tai Ana Richter. Noriu su tavimi pasikalbėti.
Apie Eleną. Žinau, kodėl ji mirė."
Pasigirdo tylus dedamo telefono ragelio trakšte­
lėjimas ir atsakikliojuostelė atsisuko atgal. Keitė pri­
puolė prie telefono ir nuspaudė kartojimo mygtuką.
Smarkiai plakančia širdimi klausėsi kankinamai
lėtos žinučių sekos.
„Apie Eleną. Žinau, kodėl ji mirė."
Nuo naktinio staliuko čiupo telefonų knygą.
Rado Anos adresą ir telefono numerį, tačiau jos linija
buvo užimta. Keitė vis skambino ir skambino, bet
kiekvienąkart išgirsdavo pypsėjimą.
Nutrenkusi ragelį apsisprendė, ką daryti toliau.

81
 Tess Gerritsen

Prišokusi prie drabužių spintos nuo pakabo

nutraukė sijoną. Ėmė karštligiškai rengtis.
***

Eismas į Vaikikį atrodė beprotiškai lėtas.

Gatvėse, kaip visada, buvo pilna turistų, pramo­
gaujančių kareivių ir vietinių žmonių. Visi judėjo
siurrealistinėje gatvės žibintų šviesoje. Palmės metė
ilgus šešėlius ant pastatų. Vienas žinomas džentel­
menas puikavosi kelnėmis iki kelių. Vaikikis vilio­
davo juokingais ir šokiruojančiais dalykais. Tačiau
šiąnakt Keitei vaizdas pro langą kėlė siaubą - visi tie
veidai, lempų šviesoje praradę natūralias spalvas, ir
kareiviai, girti slampinėjantys po naktinius klubus.
Gatvės kampe stovėjo evangelistas paklaikusiomis
akimis ir mojuodamas Biblija šaukė: „Artinasi pa­
saulio pabaiga!"
Kai Keitė sustojo prie raudono šviesoforo si­
gnalo, rėksnys atsisuko ir pažvelgė tiesiai į akis. Tą
akimirką Keitei pasirodė, kad degančiose evange­
listo akyse mato žinią, skirtą tik jai. Užsidegė žalias
signalas. Ji nuspaudė greičio pedalą ir perlėkė san­
kryžą. Vyro šūksmai pamažu nutilo.
Po dešimties minučių vis dar virpėdama užlipo
laiptais prie įėjimo į Anos daugiabutį. Pro duris išėjo
jauna porelė ir Keitė įsmuko į vestibiulį.
Išsikvietė liftą. Atsirėmusi į sieną ji prisivertė
giliai kvėpuoti tikėdamasi, kad pastato tyla nu­
ramins sudirgusius nervus. Kai pagaliau įžengė

82
 Melo kaina

į liftą, širdis plakė ramiau. Durys užsidarė. Liftas

suinkštęs pradėjo kilti. Keitė pasijuto keistai atitrū­
kusi nuo tikrovės, stebėdama iš eilės užsižiebiančius
mygtukus: trys, keturi, penki. Nepaisant hidraulinio
ūžesio, liftas kilo tyliai.
Durys atsivėrė septintame aukšte.
Koridorius buvo tuščias.
Priešais ją driekėsi nuvaikščiotas žalias kilimas.
Eidama link 710numerio ji jautėsi tarsi sapne, viskas
atrodė netikra - ir nublukę tapetai, ir koridoriaus
gale boluojančios durys. Tikpriėjusi artyn pastebėjo,
kad jos praviros.
- Ana! - pašaukė ji.
Niekas neatsiliepė.
Keitė stumtelėjo duris. Šios lėtai atsidarė ir ji
sustingo pamačiusi apverstą kėdę, išmėtytus žur­
nalus ir ryškiai raudonas dėmes ant sienos. Tada
žvilgsniu pasekė tamsiai raudoną raštą, vingiuojantį
smėlio spalvos kilimu ir nenumaldomai vedantį
prie jo šaltinio: Anos kūno, gulinčio veidu žemyn
kraujo klane.
Iš telefono ragelio, kyburiuojančio nuo nedidelio
stalelio, sklido tylus pypsėjimas. Šaltas elektroni­
nis tonas atrodė tarsi pavojaus signalas, liepiantis
judintis ir imtis veiksmų/ Bet Keitė stovėjo tarsi
suparalyžiuota, nutirpusiu kūnu.
Staiga užliejo pirma svaigulio banga. Ji susilen­
kė laikydamasi už durų staktos, kad nepargriūtų.
Medicininis išsilavinimas, tiek metų darbo matant

83
 Tess Gerritsen

kraują neapsaugojo nuo instinktyvios reakcijos. Per

garsų savo širdies plakimą ne iš karto išgirdo kitą
garsą, šiurkštų ir netolygų. Kvėpavimą. Bet ne jos.
Kambaryje buvo dar kažkas.
Keitė lėtai pakėlė akis į svetainės veidrodį. Jame
pamatė vyro atspindį. Įsibrovėlis slėpėsi už drabu­
žių spintos, vos už dešimties pėdų nuo jos.
Tą pačią akimirką jų žvilgsniai susitiko. Keitei
staiga pasirodė, kad iš jo akių bedugnės į ją skver­
biasi tamsa. Praraja, iš kurios nėra kelio atgal.
Jis prasižiojo, tarsi norėdamas kažką pasakyti,
bet vietoj žodžių pasigirdo nežmogiškas šnypšti­
mas, lyg angies perspėjimas prieš puolimą.
Ji staigiai pašoko ant kojų. Kambario vaizdas
kankinamai lėtai sukosi, kol pranyko iš akių - Keitė
leidosi bėgti. Koridorius, regis, driekėsi be pabai­
gos. Nustebo išgirdusi savo klyksmą, atsimušantį
nuo sienų; garsas kaip ir visas koridorius taip pat
atrodė nerealus.
Kitame koridoriaus gale buvo durys į laiptinę -
vienintelis įmanomas kelias pabėgti. Laukti lifto
nebuvo kada.
Skuosdama trenkė rankomis per duris ir šios
atsimušė į betoninę laiptinės sieną. Lėkdama žemyn
išgirdo, kaip jos vėl atsivėrė ir garsiai trenkėsi į sie­
ną. Pasigirdo tas pats siaubingas šnypštimas, tarsi
pats velnias šnibždėtų jai į ausį.
Pasiekusi šešto aukšto aikštelę prišoko prie durų.

84
 Melo kaina

Užrakintos. Keitė ėmė šaukti ir daužyti jas ranka.

Kažkas turi išgirsti! Kas nors privalo atsiliepti į jos
pagalbos šauksmą!
Laiptais žemyn nepaliaujamai bildėjo žingsniai.
Ji negalėjo laukti, turėjo sprukti.
Pasileido į penktą aukštą ir per staigiai nušoko į
laiptų aikštelę. Kulkšnį skausmingai nudiegė. Ry­
dama ašaras ji trūktelėjo duris. Taip pat užrakintos.
Ojis jau alsavo Keitei į nugarą.
Ji bėgo žemyn, nesustojo net kai rankinė nuslydo
nuo peties. Kulkšnį nežmoniškai skaudėjo, tačiau ji
pasiekė trečio aukšto aikštelę. Ar ir šios užrakintos?
Ar jos visos užrakintos? Mintyse nusileido į pirmąjį
aukštą, bandė prisiminti, kas yra prie namo. Auto­
mobilių aikštelė? Skersgatvis? Ar ten ryte jie ir ras
jos kūną?
Apėmusi panika suteikė jai antgamtinių jėgų
pasiekti kitas duris. Apstulbo supratusi, kad jos
neužrakintos. Išvirtusi pro jas atsidūrė garaže.
Negaišdama laiko nudūmė į šešėlį ir pasislėpė už
furgono. Išgirdo atplėšiant laiptinės duris.
Susigūžusi už priekinio rato klausėsi žingsnių,
tačiau girdėjo tik spengimą ausyse. Pralėkė kelios
sekundės, minutės. Kur jis? Gal nusprendė baigti
gaudynes? Ji taip stipriai spaudėsi prie furgono, kad
liko žymė šlaunyje. Skausmo nejuto. Tik galvojo,
kaip išgyventi.
Grindimis nusiritęs akmenėlis betoniniame ga­
raže nuaidėjo kaip pistoleto šūviai.

85
 Tess Gerritsen

Ji bandė suprasti, iš kur sklinda garsas, bet pyš­

kėjo, regis, visuose kampuose. „Dink iš čia! - norėjo
šaukti Keitė. - Brangusis Dieve, padaryk taip, kad
jis išeitų../'
Aidas nutilo, patalpoje stojo kurtinama tyla.
Tačiau ji juto jo buvimą. Girdėjo jį šnabždant: „Aš
ateinu tavęs. Ateinu..."
Privalėjo žinoti, kur jis yra, ar artėja.
Įsikirtusi į ratą Keitė lėtai nuleido galvą ir žvilgte­
lėjo po furgonu. Tai, ką pamatė, privertė susverdėti
iš siaubo.
Jis lėtai judėjo link jos iš kitos furgono pusės.
Nenumaldomai artinosi.
Keitė pašoko ant kojų ir nuskuodė kaip zuikis.
Eilėmis sustatyti automobiliai susiliejo į miglą. Ji
bėgo link išvažiavimo rampos. Sustingusios nuo
tupėjimo kojos neleido judėti taip greitai, kaip norė­
jo. Už savęs girdėjo bėgantį vyrą. Atrodė, tai niekad
nesibaigs. Vis sukosi ratu, o kiekviename posūkyje
ji turėjo saugotis, kad nepargriūtų. Jo žingsniai ar­
tėjo. Keitė sunkiai kvėpavo, gerklę degino karštas
iškvepiamas oras.
Iš visų jėgų mėgino įveikti paskutinį posūkį. Ji
per vėlai pastebėjo artėjančio automobilio šviesas.
Spėjo už stiklo pamatyti du veidus, vyro ir mo­
ters, plačiai pražiotas jų bumas. Kai tėškėsi į variklio
gaubtą, akyse tarsi sprogo žvaigždės. Ryški šviesa
išnyko. Ji jau nieko nebematė. Net ir tamsos.

86
 5
- Mangų sezonas, - tarė policijos seržantas Bro-
fis, nusičiaudėjęs į permirkusią nosinę. - Blogiausias
metų laikas man, nes esu alergiškas.
Jis išsipūtė nosį, tada įkvėpė tikrindamas, ar
nosies ertmėse neatsirado naujų kliuvinių. Atrodė,
nė nepastebi, kokioje siaubingoje aplinkoje atsidū­
rė, tarsi negyvi kūnai, krauju nutaškytos sienos ir
kriminalinių nusikaltimų tyrėjų laborantų armija
jam būtų savaime suprantama. Kai prasidėdavo
čiaudėjimo protrūkiai, jis nekreipdavo dėmesio į
nieką, išskyrus sinusų būklę.
Leitenantas Frensis Achas Chingas, dar vadi­
namas Poukiu, buvo pripratęs prie jaunesniojo

87
 Tess Gerritsen

partnerio šniurkščiojimų. Kartais tai teikdavo netgi

naudos. Jis visada žinodavo, kuriame kambaryje yra
Brofis; pakakdavo tik jį išgirsti.
Dabar toji nosis, vis dar sugrūsta į nosinę,
pradingo mirusios moters miegamajame. Poukis
sutelkė dėmesį į spiralinę užrašų knygelę, kurioje
žymėjosi tyrimo duomenis. Jis rašė greitai; per
dvidešimt šešerius darbo policijoje metus, iš ku­
rių septyniolika praleido žmogžudysčių skyriuje,
išmoko savito stenografijos rašto. Aštuoniuose
puslapiuose mirgėjo įvairiausi butų eskizai, vien
svetainės piešiniai užėmė keturis iš jų. Jo menas
atrodė nesudėtingas, tačiau tikslus. Kūnas ten. Ap­
versti baldai čia. Kraujas visur.
Berniokiškos išvaizdos strazdanota teismo medi­
cinos ekspertė, visų vadinama tiesiog EmDžei, prieš
pradėdama kūno apžiūrą vaikštinėjo po kambarį.
Ji vilkėjo kasdienius mėlynus džinsus, avėjo gydy­
tojams įprastus teniso batelius - apranga nekokia,
bet jos pacientai nesiskųsdavo. Sukdama ratą aplink
kambarį ji kalbėjo į diktofoną.
- Trys sienos aptaškytos arteriniu krauju, dėmių
aukštis - nuo metro dvidešimt iki metro penkias­
dešimt... Daug kraujo rytinėje kambario dalyje,
kur rastas kūnas... Auka - moteris, šviesiaplaukė,
amžius - nuo trisdešimties iki keturiasdešimties,
rasta kniūbsčia, dešinė ranka sulenkta po galva,
kairė ištiesta... Žaizdų ar įbrėžimų ant rankų ne­

88
 Melo kaina

matyti. - Em Džei pasilenkė. - Tik kelios įtartinos

dėmelės. Hmm. - Susiraukusi palietė nuogą aukos
ranką. - Kūnas atvėsęs. Dabar penkiolika minučių
po vidurnakčio. - Ji išjungė diktofoną ir trumpam
nutilo.
- Kažkas ne taip, Em Džei? - paklausė Poukis.
- Ką? - paklausė ji ir pakėlė galvą. - Ne, tiesiog
galvoju.
- Ką galėtum pasakyti?
- Pažiūrėkime. Atrodo, vienas gilus pjūvis į kai­
riąją miego arteriją. Ašmenys labai aštrūs. Greitas
darbas. Auka net nespėjo gindamasi iškelti rankų.
Geriau apžiūrėsiu, kai lavoninėje ją nuprausime. - Ji
atsistojo ir Poukis pastebėjo, kad jos bateliai sutepti
krauju. Kiek nusikaltimo vietų ištrypinėjo šie batai?
„Ne tiek daug, kiek mano", - pagalvojo jis.
- Perpjauta miego arterija, - susimąstęs tarė
Poukis. - Tau tai nieko neprimena?
- Iš karto apie tai pagalvojau. Kuo vardu tas
vyrukas, kurį radome prieš kelias savaites?
- Tanaka. Jam taip pat buvo perpjauta kairioji
miego arterija.
- Taip. Tokia pat kruvina netvarka kaip ir čia.
Poukis susimąstė.
- Tanaka buvo daktaras, - prisiminė jis. - Oji... -
Žvilgtelėjo į kūną. - Slaugytoja.
- Buvo.
- Įdomu.

89
 Tess Gerritsen

Em Džei spragtelėjo savo medicininių įrankių

lagaminėlio užraktą.
- Mieste daug daktarų ir slaugytojų. Tai, kad
jiedu atsidūrė ant mano metalinio stalo lavoninėje,
dar nereiškia, jog buvo pažįstami.
Garsus čiaudulys pranešė, kad Brofis sugrįžo iš
miegamojo.
- Ant tualetinio staliuko radau lėktuvo bilietą į
San Fransiską. Vidurnakčio skrydis, - pareiškė jis
ir žvilgtelėjo į laikrodį. - Į kurį ji ką tik pavėlavo.
Lėktuvo bilietas. Paruoštas lagaminas. Vadinasi,
Ana Richter norėjo dingti iš miesto. Kodėl?
Apie tai mąstydamas Poukis dar kartą apėjo
butą, apžiūrėjo kiekvieną kambarį. Vonioje rado
medicinos laborantą, pro mikroskopą tyrinėjantį
kriauklę.
- Pone, matau kraujo pėdsakų. Regis, žudikas
nusiplovė rankas.
- Tikrai? Šaltakraujis šunsnukis. Gal yra pirštų
atspaudų?
- Keletas čia ir ten. Dauguma seni, tikriausiai
aukos. Tačiau radau šviežių ant durų rankenos. Gali
būti jūsų liudytojos.
Linktelėjęs Poukis sugrįžo į svetainę. Tai buvo
didžiausias jų pranašumas. Liudytoja. Nors apsvai­
gusi ir kenčianti skausmą, ji įstengė pranešti greito­
sios pagalbos komandai apie siaubingą nusikaltimą
710 kambaryje.

90
 Melo kaina

Ir sutrikdė ramų nakties poilsį Poukiui. Jis pa­

sisuko į Brofį.
- Dar nerado daktarės Česni rankinės?
- Laiptinėje, kur ją pametė, nėra. Tikriausiai
kažkas paėmė.
Poukis trumpam nutilo. Galvojo, kokius dalykus
moterys nešiojasi rankinėse: piniginę, vairuotojo
pažymėjimą, namų raktus.
Pliaukštelėjęs užvertė užrašų knygelę.
- Seržante?
- Klausau, pone.
- Noriu, kad prie daktarės Česni palatos durų
dieną naktį budėtų policininkas. Pasirūpinkite tuoj
pat. Koridoriuje turi stovėti mūsų žmogus. Taip pat
noriu žinoti apie kiekvieną asmenį, kuris ateis ar
skambins pasiteirauti, kaip ji laikosi.
Brofis, regis, abejojo.
- Ar ilgam?
- Iki daktarė bus ligoninėje. Dabar ji lengvas
taikinys.
- Tikrai manai, kad tas vyrukas ateisjos į ligoninę?
- Nežinau, - atsakė Poukis ir atsiduso. - Ne­
įsivaizduoju, su kuo susidūrėme. Tačiau turime
dvi identiškas žmogžudystes. - Paniuręs įsimetė
knygelę į kišenę. - Oji mūsų vienintelė liudytoja.

Filas Glikmenas ir vėl pakyrėjo.

Buvo šeštadienio rytas, vienintelė savaitės diena,

91
 Tess Gerritsen

kai Deividas galėdavo niekieno netrukdomas dirbti,

sutvarkyti ant stalo šūsnis dokumentų. Bet šian­
dien užuot pabuvęs vienas turėjo kęsti Glikmeną.
Jaunesnysis partneris buvo protingas, agresyvus ir
šmaikštus, tačiau nemokėjo užsičiaupti. Deividas
įtarė, kad jis kalba ir naktimis.
- Taigi aš klausiu: „Daktare, negi jūs sakote, kad
užpakalinė prieširdžio arterija eina priešais paviršinę
smilkininę arteriją?" Vyrukas visiškai sutrinka ir
taria: „Ar aš taip sakiau? Ne, žinoma, viskas yra
atvirkščiai." Jis susimovė. - Glikmenas triumfuoda­
mas trenkė kumščiu sau į delną. - Šmaukšt! Jis jau
sudorotas ir pats tai supranta. Ką tik gavome pasiū­
lymą tartis. Neblogai, ar ne? - Deividui abejingai
linktelėjus Glikmenas šiek tiek nusivylė. Netikėtai
vėl nušvitęs pasidomėjo: - Kaip sekasi su Obrajen
byla? Jie linkę pasiduoti?
Deividas papurtė galvą.
- Nepasiduos, jei tik ganėtinai gerai perpratau
Keitę Česni.
- Ar ji kvaila?
- Užsispyrusi. Ir įsitikinusi savo teisumu.
- Kaip ir visi vilkintys baltaisiais chalatais.
Deividas nuvargusiu judesiu persibraukė pirš­
tais plaukus.
- Tikiuosi, neteks eiti į teismą.
- Bus paprasta, kaip šaudyti zuikius narve.
- Per daug paprasta.

92
 Melo kaina

Atsistojęs eiti Glikmenas nusijuokė.

- Anksčiau tai tavęs netrikdydavo.
„Tai kodėl, po galais, dabar trikdo?" - pagalvojo
Deividas.
Obrajen byla buvo tarsi obuolys, nukritęs jam
tiesiai į delną. Tereikėjo užpildyti kelis dokumentus,
parašyti kelis grasinamus sakinius ir atsiimti čekį.
Galėtų iššauti šampaną. Vis dėlto, užuot jį gėręs,
sėdėjo šeštadienio rytą niūrus ir prastai nusiteikęs.
Žiovaudamas atsilošė, pasitrynė akis. Naktį
blogai miegojo, vis vartėsi lovoje. Kankino neramūs
sapnai, tokių jau seniai nebuvo sapnavęs.
Regėjo moterį. Ji labai ramiai ir tyliai stovėjo
šešėlyje, veidas prieblandoje atrodė neryškus. Iš
pradžių manė, kad regi žmoną Lindą. Tačiau kai
kas buvo ne taip. Ji stovėjo nejudėdama, tarsi elnė
miško paunksmėje. Jis norėjoją nurengti, bet rankos
buvo tokios nerangios ir skubėdamas išplėšė vieną
sagą. Ji nusijuokė, gardžiai kimus balsas priminė
brendžio skonį.
Tada ir suprato, kad tai ne Linda. Pakėlęs galvą
įsistebeilijo į žalias Keitės Česni akis.
Jie nesikalbėjo, tik žiūrėjo vienas į kitą. Ir lietėsi:
jos pirštai švelniai nuslydo jo veidu.
Jis prabudo išpiltas prakaito nuo geismo. Ban­
dė vėl užmigti. Tačiau sapnas vis grįždavo. Net ir
dabar, atsilošęs kėdėje ir užmerkęs akis, Deividas
pamatė jos veidą. Nutvilkė pažįstamas skausmas.

93
 Tess Gerritsen

Negailestingai grįždamas mintimis į tikrovę

prisivertė prieiti prie lango. Jis per senas tokioms
kvailystėms. Per senas ir per daug protingas, kad
fantazuotų apie meilės romaną su priešininke.
Po perkūnais, dailios moterys dažnai įžengdavo
į jo kabinetą. Kartais kai kurios iš jų siųsdavo tokius
ženklus, kuriuos bet kuris sveikas vyras atpažintų.
Tereikėdavo savaip pakreipti galvą, provokuojamai
užsikelti koją ant kojos. Tačiau tai jo negundydavo,
o tik sukeldavo juoką. Guldymasis klienčių į lovą
nebuvo įtrauktas į jo paslaugų sąrašą.
Keitė Česni nesiuntė jokių signalų. Tiesą sakant,
ji akivaizdžiai rodė, kad nekenčia advokatų taip pat
smarkiai kaip jis - daktarų. Tai kodėl iš visų moterų,
įėjusių pro šias duris, jis negalėjo nustoti galvojęs
būtent apie ją?
Deividas išsitraukė iš švarko kišenėlės sidabrinį
rašiklį. Staiga jam toptelėjo, kad moteris pati sau
tokio daikto nepirktų. „Ar tai jos vaikino dova­
na?" - paklausė savęs ir nustebo pajutęs pavydo
kibirkštėlę.
Turėtų jį grąžinti.
Mintys ėmė karštligiškai suktis galvoje. Ramiojo
vandenyno ligoninė vos už kelių kvartalų. Va­
žiuodamas namo galėtų rašiklį užvežti. Dauguma
daktarų šeštadienio rytais aplanko savo ligonius,
todėl tikėtina, kad ir ji ten bus. Nuo minties, jog ją
pamatys, Deividas pajuto tokį pat keistą laukimo ir

94
 Melo kaina

baimės jausmą, kurį patirdavo dar paauglystėje, kai

sukaupęs drąsą pakviesdavo mergaitę į pasimaty­
mą. Labai blogas ženklas.
Bet negalėjo išmesti šios minties iš galvos.
Rašiklis krėtė tarsi elektra. Jis vėl įsimetė jį į ki­
šenę ir ėmė dėti dokumentus į lagaminėlį.
Po penkiolikos minučių įžengė į ligoninės
vestibiulį ir nuėjo prie pastato telefono. Atsiliepė
operatorė.
- Noriu pasikalbėti su daktare Keite Česni, - tarė
Deividas. - Ar ji yra?
- Daktarė Česni? - pakartojo moteris ir trumpam
nutilo. - Taip, manau, ji ligoninėje. Kas teiraujasi?
Jis norėjo pasakyti savo vardą, bet persigalvojo.
Jei Keitė sužinos, nepakels ragelio.
- Aš jos draugas, - užsikirsdamas atsakė jis.
- Minutėlę.
Pasigirdo banali melodija. Tokią tikriausiai groja
pragaro liftuose. Jis ėmė nekantriai barbenti pirštais
į stalą. Tik tada suprato, kaip nori su ja pasimatyti.
„Tikriausiai išprotėjau", - pagalvojo ir padėjo
telefono ragelį. O gal tik žūtbūtinai troško moters
draugijos.
Supykęs ant savęs apsigręžė eiti, tačiau kelią
pastojo du įspūdingai atrodantys policininkai.
- Ar neprieštarausite, jei paprašysime eiti kar­
tu? - paklausė vienas jų.
- Tiesą sakant, prieštarausiu, - atsakė Deividas.

95
 Tess Gerritsen

- Tait leiskite perfrazuoti, - tarė policininkas ir

tapo visiškai aišku, ką jis nori pasakyti.
Deividas negalėdamas tuo patikėti nusijuokė.
- Ką aš padariau, vyručiai? Blogai pastačiau au­
tomobilį? Įžeidžiau kurio nors jūsų motiną?
Jį tvirtai suėmė už rankų ir vestibiuliu nuvedė į
administracijos priestatą.
-Ar tai areštas? - griežtai paklausė Deividas. Jie
neatsakė. - Ei, manyčiau, turėtumėte supažindinti
su mano teisėmis. - Jie tylėjo. - Gerai, - pasitaisė
jis. - Galbūt metas man supažindinti jus su mano
teisėmis. - Vėl jokio atsakymo. Jis metė paskutinį
argumentą: - Aš advokatas!
- Jums pasisekė, - šaltai pasakė pareigūnas jiems
einant link konferencijų salės.
- Po perkūnais, gerai žinote, kad negalite manęs
suimti, pirmiau nepateikę kaltinimų!
Jie atidarė duris.
- Mes tik vykdome nurodymus.
- Kieno nurodymus?
Atsakymą išgriaudėjo pažįstamas balsas:
- Mano!
Deividas atsigręžė ir išvydo veidą, kurio nebuvo
matęs nuo tų laikų, kai dirbo prokuratūroje. Žmog­
žudysčių skyriaus detektyvo Poukio Acho Čingo
veide atsispindėjo maišyto kraujo saliečiams bū­
dingi bruožai: kinų protėvių akys, šiek tiek padribę
skruostai ir pasmakrė - portugalų ir iš polineziečių

96
 Melo kaina

paveldėtas tamsus gymis. Jis bemaž nepasikeitė

per tuos aštuonerius metus, kai juodu nesimatė, tik
juosmens apimtis smarkiai padidėjusi. Netgi vilkėjo
tą patį poliesterio kostiumą. Akivaizdu, kad švarko
sagų jau senokai nesegdavo.
- Nejaugi čia Deivas Rensomas? - suniurzgė
Poukis. - Užmečiau tinklą ir stebiu, kas įplauks.
- Taip, - sumurmėjo Deividas ir pasimuistęs
ištraukė rankas iš policininkų gniaužtų. - Bet ne
ta žuvis.
Poukis linktelėjo pavaldiniams.
- Viskas gerai.
Pareigūnai pasišalino. Kai tik durys užsivėrė,
Deividas šūktelėjo:
- Kas, po galais, čia vyksta?!
Užuot atsakęs, Poukis priėjo arčiau ir vertinamai
nužvelgė jį.
- Privati praktika, regis, pelninga. Nusipirkai
naują gražų kostiumą. Brangius batus. Hm. Itališ­
kus. Tai tau gerai sekasi, ką, Deivai?
- Negaliu skųstis.
Poukis atsirėmė į stalo kraštą ir susikryžiavo
rankas.
- Patinka dirbti naujame, kabinete? Nepasiilgsti
tarakonų?
- Žinoma, pasiilgstu.
- Po mėnesio, tau išėjus, gavau leitenanto laipsnį.
- Sveikinu.

97
 Tess Gerritsen

- Bet vis dar nešioju tą patį seną kostiumą. Vai­

ruoju tą patį seną automobilį. O batai... - Jis atkišo
koją. - Pagaminti Taivanyje.
Deivido kantrybė išseko.
- Tai ar pasakysi, kas dedasi? Ar turėsiu spėlioti?
Poukis iš kišenės išsitraukė pakelį pigių cigare­
čių, kokias visada rūkė, ir vieną prisidegė.
- Tu Keitės Česni draugas?
Deividas nustebo staiga pasikeitus pokalbio
temai.
- Pažįstu ją.
- Ar gerai?
- Keletą kartų kalbėjomės. Atėjau grąžinti raši­
klio.
- Tai nežinojai, kad vakar vakare ją atvežė į grei­
tosios pagalbos skyrių? Į traumatologinį.
-Ką?
- Nieko rimto, - greitai pasakė Poukis. - Nesti­
prus smegenų sutrenkimas. Keli nubrozdinimai.
Šiandien ją išleis namo.
Deivido gerklė staiga perdžiūvo, negalėjo nė
žodžio ištarti. Priblokštas žiūrėjo, kaip Poukis iš lėto
palaimingai užsitraukia dūmą.
- Keista, - tarė Poukis, - kaip kartais byla velkasi,
dulkėja. Jokių užuominų, jokių įkalčių. Neįmanoma
jos užbaigti. Tada paukšt! Ir mums pasiseka.
- Kasjai nutiko? - kimiu balsu paklausė Deividas.
- Atsidūrė netinkamoje vietoje netinkamu lai­

98
 Melo kaina

ku, - išpūsdamas dūmus atsakė jis. - Vakar vakare

aptiko bjaurią nusikaltimo vietą.
- Nori pasakyti... ji liudytoja? Kokio įvykio?
Poukio veidas pro dūmus atrodė neįskaitomas.
- Žmogžudystės.

Pro užvertas palatos duris Keitės ausis pasiekė

ligoninės garsai: tarškantys pranešimų gavikliai
ir skambantys telefonai. Visą naktį stengėsi juos
išgirsti, kad žinotų esanti ne viena. Tik dabar,
saulės spinduliams pro langą užliejus lovą ir apė­
mus didžiuliam nuovargiui, pradėjo snūduriuoti.
Neišgirdo beldimo ir ją šaukiančio balso. Staigus
vėjo gūsis pranešė apie veriamas duris. Miglotai
suprato kažką artinantis prie lovos. Turėjo sutelkti
visas jėgas, kad atsimerktų. Pro mieguistumo šydą
pamatė Deivido veidą.
Pajuto kylančią silpną pasipiktinimo bangą. Jis
neturi teisės brautis į jos erdvę, kai ji tokia silpna ir
pažeidžiama. Privalėjo jam kai ką pasakyti, tačiau
nuovargis buvo išsunkęs visas emocijas ir Keitė
neįstengė ištarti nė žodžio.
Tylėjo ir jis. Atrodė, abu prarado kalbos dovaną.
- Nesąžininga, pone Rensomai, - sušnibždėjo
ji. - Spardyti gulinčią merginą... - Nusisukdama
vangiai pasižiūrėjo į apklotą. - Regis, užmiršote
savo nepamainomą diktofoną. Be jo negalėsite iš­
klausyti parodymų. O gal slepiate jį...

99
 Tess Gerritsen

- Užteks, Keite. Prašau.

Ji akimirksniu nutilo. Jis kreipėsi į ją vardu.
Kažkoks žodžiais nenusakomas barjeras tarp jų­
dviejų išnyko ir ji nesuprato kodėl. Juto Deividą
šalia, užuodė balzamo po skutimosi kvapą ir jautė
deginantį jo žvilgsnį.
-Atėjau ne spardytis, - tarė Deividas ir atsidusęs
pridūrė: - Tikriausiai apskritai čia neturėčiau būti.
Bet kai išgirdau, kas nutiko, nieko kito nesugalvo­
jau, kaip...
Pakėlusi akis Keitė pamatė jį, nebyliai žiūrintį į
ją. Pirmą kartą jis atrodė taikus. Turėjo sau priminti,
kad jis tebėra jos priešas. Ir jo apsilankymas, nesvar­
bu, dėl kokios priežasties, nieko tarp jųdviejų nepa­
keitė. Tačiau tą akimirką Keitė pasijuto saugi. Dėl
to kalta buvo ne tik įspūdinga jo išvaizda - jį supo
jėgos ir tvirtumo aura. Taip pat ir išmanymo. Okad
jis būtų jos advokatas, pasamdytas ginti, o ne kal­
tinti! Su Deividu Rensomu ji laimėtų bet kokį mūšį.
- Nieko kito nesugalvojote? - tyliai pakartojo ji.
Deividas nerangiai pasisuko į duris.
- Atsiprašau. Turėčiau leisti jums miegoti.
- Kodėl atėjote?
Jis sustojo ir droviai nusijuokė.
- Vos neužmiršau. Atnešiau štai ką. Pametėte jį
prieplaukoje.
Jis įspraudė rašiklį jai į delną. Keitė su nuostaba
pažvelgė ne į rašiklį, o į jo rankas. Didelės ir stiprios.
Ką ji pajustų, jei šie pirštai panirtų jai į plaukus?

100
 Melo kaina

- Ačiū, - sušnibždėjo ji.

- Tikriausiai jis jums brangus?
- Tai dovana. Nuo vyro, kuris... - nutęsė ji ir
atsikrenkštė. Tada nusuko akis ir pakartojo: - Ačiū.
Deividas suprato užuominą išeiti. Gerą darbąjau
atliko ir dabar turėtų nutraukti visas pokalbio gijas,
užsimezgusias tarp jų. Tačiau kažkokia slapta jėga
pastūmėjo jo ranką prie kėdės. Prisitraukęs ją prie
lovos jis atsisėdo.
Jos plaukai buvo išsidraikę ant pagalvės, sumuš­
tąjį skruostą bjaurojo mėlynė. Deividas instinktyviai
supyko ant žmogaus, norėjusio ją nuskriausti. Jaus­
mas buvo ir stiprus, ir labai netikėtas.
- Kaip jaučiatės? - paklausė jis nenorėdamas
tylėti.
Keitė gūžtelėjo.
- Pavargusi. Viską skauda, - atsakė ji ir nutilo.
Tada tyliai nusijuokusi pridūrė: - Laiminga, kad
likau gyva.
Jis žvilgtelėjo į mėlynę ant veido ir Keitė instink­
tyviai kilstelėjo ranką norėdama ją paslėpti. Užuot
prisidengusi, lėtai nuleido ranką ant apkloto. Jam
pasirodė tai liūdnas gestas, tarytumji gėdytųsi, kad
tapo auka, kad yra paženklinta šia bjauria smurto
žyme.
- Šiandien aš ne pačios geriausios būklės, - pa­
sakė ji.
- Atrodote gerai, Keite. Tikrai, - nuramino jis.
Nors nuskambėjo kvailai, bet Deividas iš tikrųjų

101
 Tess Gerritsen

taip manė. Ji buvo graži moteris. - Mėlynė pranyks.

Svarbiausia, dabar jūs saugi.
- Tikrai? - Ji pasižiūrėjo į duris. - Visą naktį už
jų sėdėjo policininkas. Girdėjau, kaip jis juokavo su
slaugytojomis. Vis svarstau, kodėl jis čia...
- Neabejoju, tai tik atsargumo priemonė. Kad
niekas jūsų netrukdytų.
Staiga suglumusi Keitė susiraukė.
- O kaip jūs pro jį praėjote?
- Pažįstu leitenantą Achą Čingą. Anksčiau mes
kartu dirbome. Prokuratūroje.
-Jūs?
Deividas šyptelėjo.
-Taip, atlikau pilietinę pareigą. Mokiausi pažinti
blogį. Už vergišką atlyginimą.
- Vadinasi, kalbėjotės su Achu Čingu? Apie tai,
kas nutiko?
- Jis sakė, kad esate liudytoja. Ir jūsų liudijimas
gyvybiškai svarbus bylai.
- Ar jis sakė, kad Ana Richter bandė man pri­
siskambinti? Prieš pat užpuolimą. Ji paliko žinutę
mano atsakiklyje.
- Apie ką?
- Apie Eleną Obrajen.
Jis trumpam nutilo.
- Nieko apie tai nežinau.
- Ji kažką žinojo, pone Rensomai. Kažką apie
Elenos mirtį. Tik nespėjo man pasakyti.

102
 Melo kaina

- O ką ji pasakė?
- „Žinau, kodėl ji mirė." Tokie buvo jos žodžiai.
Deividas įsistebeilijo į ją. Negalėjo atitraukti
žvilgsnio nuo žalių jos akių spindesio.
- Tai gali nieko nereikšti. Galbūt ji suprato, kas
atsitiko operuojant...
-Ji pavartojo žodį „kodėl". „Žinau, kodėl ji mirė."
Vadinasi, buvo kažkokia priežastis... kodėl Elena
mirė.
- Žmogžudystė ant operacinio stalo? - paklausė
jis ir papurtė galvą. - Na jau!
Keitė nusisuko.
- Turėjau suprasti, kad nepatikėsite. Tai sužlug­
dytų jūsų teismo procesą, ar ne? Jei paaiškėtų, jog
pacientė buvo nužudyta.
- Ką apie tai mano policija?
- Iš kur galiu žinoti? - susierzinusi atšovė ji. Tada
nuvargusiu balsu pridūrė: - Jūsų draugas Achas
Čingas daug nekalba. Jis tik kažką rašinėja užrašų
knygelėje. Galbūt mano, kad tai jo bylai nesvarbu.
Gal nenori girdėti jokių painių faktų. - Keitė pa­
žvelgė į duris. - Bet tada prisimenu sargybą. Ir imu
svarstyti, ar nevyksta ko nors daugiau. Ko nors, ko
jis nenori man sakyti...
Pasigirdo beldimas į duris. Slaugytoja atnešė
išrašymo iš ligoninės dokumentus. Deividas žiūrėjo,
kaip Keitė atsisėdo ir paklusniai kiekvieną pasirašė.
Rašiklis jos rankoje virpėjo. Jis negalėjo patikėti, kad

103
 Tess Gerritsen

tai ta pati moteris, neseniai įsiveržusi į jo kabinetą.

Tądien jį pribloškė jos geležinė valia ir ryžtas.
O dabar matė, kokia ji pažeidžiama.
Slaugytoja išėjo ir Keitė vėl atsilošė į pagalves.
- Ar turite pas ką važiuoti? - paklausė Deivi­
das. - Kai išeisite iš ligoninės?
- Draugai... turi vasarnamį, kuriuo beveik ne­
sinaudoja. Jis prie jūros, - atsiduso ji ir ilgesingai
pasižiūrėjo pro langą. —Norėčiau dabar būti pa­
plūdimyje.
- Būsite ten viena? Ar jausitės saugi?
Keitė nieko neatsakė. Žiūrėjo pro langą. Deividui
pasidarė neramu pagalvojus, kad ji bus ten visiškai
viena, niekieno nesaugoma. Turėjo priminti sau, jog
tai ne jo rūpestis. Būtų kvailas, jei prasidėtų su šia
moterimi. Tegul policija ja rūpinasi; galų gale tai
šios įstaigos pareiga.
Jis atsistojo eiti. Keitė sėdėjo susmegusi lovoje,
susikryžiavusi rankas ant krūtinės - graudus sa­
vigynos ženklas. Žengdamas iš palatos išgirdo ją
tyliai sakant:
- Tikriausiai jau niekada nesijausiu saugi.

104
 - Tai tik nedidelis namelis, - pasakojo Siuzana
Santini važiuodama su Keite vingiuotu Šiaurinės
pakrantės greitkeliu. - Nieko įmantraus. Du mie­
gamieji. Senoviška virtuvė. Tiesą sakant, priešis­
torinė. Bet ten jauku. Ir labai gera klausytis bangų
mūšos... - Ji pasuko iš greitkelio į žvyrkelį, kurio
abiejose pusėse augo tankūs halekoa krūmynai.
Važiuojant link jūros iš po padangų kilo raudonų
dulkių debesis. - Pastaruoju metu retai čia atvažiuo­
jame, nes tai vienas, tai kitas budime darbe. Gajus
vis užsimena, kad reikėtų jį parduoti. Bet aš apie
tai nė negalvoju. Šiais laikais niekur nerasi tokio
rojaus lopinėlio.
Po padangomis sugirgždėjo įvažiuojamojo kelio

105
 Tess Gerritsen

akmenėliai. Mažytis plantacijų laikų vasarnamis po

didžiulėmis asiūklinėmis kazuarinomis atrodė kaip
apleistas lėlių namelis. Daugybė metų, plieskiant
saulei ir pučiant vėjui išblukino medines lentas
iki žalsvos spalvos. Stogas, regis, smego nuo rudų
kazuarinų spyglių naštos.
Išlipusi Keitė sustojo po medžiais ir klausėsi,
kaip bangelės šiugždena smėlį. Po vidudienio saule
jūra spindėjo ryškiai mėlyna spalva.
- Štai kur jie, - pasakė Siuzana rodydama į
paplūdimyje linksmai ant smėlio straksintį sūnų
Viljamą. Jis judėjo kaip elfas, mojuodamas ilgomis
laibomis rankelėmis ir pro juoką linksėdamas galva.
It maišas kabančios maudymosi kelnaitės vos laikėsi
ant siaurų klubų. Ryškaus dangaus fone jis atrodė
kaip šakelių rinkinys tarp medžių, pasakiška figūra,
kuri gali pranykti, nespėjus nė mirktelėti. Netoliese
ant rankšluosčio sėdėjo jauna moteris ir vangiai
vartė žurnalą.
- Tai Adelė, - sušnibždėjo Siuzana. - Mums
prireikė šešių skelbimų ir dvidešimt vieno pokal­
bio, kol ją suradome. Bet vis tiek manau, jog ji ilgai
netvers. Gaila, kad Viljamas taip prie jos prisirišo.
Sūnus jas pastebėjo. Nustojo šokęs ir pamojavo:
- Labas, mamyte!
- Sveikas, brangusis! - šūktelėjo Siuzana. Ji pa­
lietė Keitei ranką. - Vasarnamį išvėdinome. Mūsų
turėtų laukti kavinukas su šviežia kava.

106
 Melo kaina

Mediniais laiptais jos užlipo į virtuvės veran­

dą. Durys su tinkleliu sugirgždėjo. Viduje tvyroje
suplėkęs senumo kvapas. Saulės šviesa pro langus
blankiai apšvietė geltono linoleumo grindis. Ant
mėlynų plytelių stalviršio stovėjo afrikinių našlaičių
vazonėlis. Ant sienų kabojo bet kaip suklijuotų keis­
tų paveikslėlių rinkinys: mėlyni ir žali dinozaurai,
vyrai su raudonomis lazdomis ir įvairiausių spalvų
nežinomi gyvūnai. Prie jų puikavosi menininko
parašas: Viljamas.
- Telefono linija prijungta kritiškiems atvejams, -
pranešė Siuzana rodydama į telefoną ant sienos. -
Papildžiau šaldytuve maisto atsargas. Nupirkau tik
pagrindinių dalykų. Gajus sakė, kad rytoj paimsime
tavo automobilį. Tada galėsi kaip reikiant apsi­
pirkti. - Ji greitai apėjo virtuvę rodydama įvairias
spinteles, puodus, keptuves ir kitus indus. Tada
pamojusi ranka nusivedė Keitę į miegamąjį. Priėjusi
prie lango atitraukė baltų nėrinių užuolaidas. Jos
rusvi plaukai sužaižaravo saulės spinduliuose. -
Pažvelk, Keite. Štai tas vaizdas, kurį tau žadėjau. - Ji
su meile pažvelgė įjūrą. - Zinai, žmonėms nereikėtų
psichiatrų pagalbos, jei kasdien galėtų tai matyti.
Gulėtų saulės atokaitoje, klausytųsi bangų šniokšti­
mo ir paukščių čiulbesio. - Atsigręžusi nusišypsojo
Keitei. - Na, ką manai?
- Manau... - Keitė pasižiūrėjo į nušlifuotas me­
dines grindis, permatomas užuolaidas ir dulkėtą

107
 Tess Gerritsen

auksinę šviesą, sklindančią pro langą. - Manau, kad

nebenorėsiu iš čia išvažiuoti, - atsakėji šypsodamasi.
Verandoje pasigirdo greiti žingsniai. Pokštelėjus
lauko durims Siuzana apsižvalgė.
- Tyla ir ramybė baigėsi, - atsidususi tarė ji.
Sugrįžusios į virtuvę jos pamatė Viljamą, kažką
dainuojantį ir dėliojantį medžių šakeles ant stalo.
Adelė pripylė jamobuolių sulčių. Jos pečiai blizgėjo
nuo įdegio aliejaus. Ant stalviršio gulėjo smėlėtas
žurnalas „Vogue".
- Žiūrėk, mamyte! - šūktelėjo Viljamas išdidžiai
rodydamas ką tik surinktą lobį.
- O Dievulėliau, kokia kolekcija, - aiktelėjo Siu­
zana susižavėjusi. - Ką darysi su šiomis šakelėmis?
- Tai ne šakelės, o kardai. Žudysiu pabaisas.
- Pabaisas? Brangusis, jau sakiau, kad jokių
pabaisų čia nėra.
-Yra.
- Tėtis pasodino jas į kalėjimą, prisimeni?
- Ne visas, - paprieštaravo jis ir atsargiai padėjo
ant stalo dar vieną šakelę. - Jos slepiasi krūmuose.
Girdėjau vieną šiąnakt.
- Viljamai, kokios pabaisos? - tyliai paklausė
Siuzana.
- Krūmų. Sakiau jums vakar.
- Ak, taip. - Siuzana gudriai šyptelėjo Keitei. -
Štai kodėl antrą valandą nakties įsėlinai pas mus į
lovą!
Adelė padėjo puodelį su sultimis šalia berniuko.

108
 Melo kaina

- Imk, Viljamai. Tavo... - Ji susiraukė. - O kas

kišenėje?
- Nieko.
- Mačiau judant.
Viljamas neatsakė, tik gurkštelėjo sulčių. Jo ki­
šenė truktelėjo.
- Viljamai Santini, atiduok jį man! - Adelė ištiesė
ranką.
Berniukas atsigręžė ir maldaujamai pažvelgė į
vienintelę užtarėją - mamą. Ši liūdnai papurtė gal­
vą. Atsidusęs vaikas įkišo ranką į kišenę, sugniaužė
trūkčiojantį padarėlį ir įmetė Adelei į delną.
Ji klaikiai sucypė. Labiausiai išsigando driežas,
jis staigiai bloškėsi į laisvę palikdamas delne besi­
raitančią uodegą.
- Jis pabėgs! - suriko Viljamas.
Visi kaip pamišę parpuolė ant žemės jo ieškoti.
Pagaliau nelaimingąjį sugavo ir įkalino arbatos
puodelyje. Visi leipo juokais, net pritrūko kvapo.
Siuzanos rusvi plaukai išsidraikė, ji susmuko ant
virtuvės grindų, priešais save ištiesdama kojas.
- Negaliu patikėti, - žiopčiojo ji atsilošusi į šal­
dytuvą. - Trys suaugusios moterys prieš vieną
mažutėlį driežą. Mes bejėgės ar ką?
Viljamas priėjo prie motinos ir užsižiūrėjo į jos
saulėje spindinčius plaukus. Susižavėjęs suėmė
vieną išdrikusią sruogą ir stebėjo, kaip ji slysta pro
pirštus.

109
 Tess Gerritsen

- Mano mamytė, - sušnibždėjo jis.

Siuzana nusišypsojo. Suėmusi rankomis veidelį
pabučiavo į lūpas.
- Mano vaikelis.

- Tu man ne viską papasakojai, - tarė Deividas. -

Dabąr noriu išgirsti, ką praleidai.
Poukis Achas Čingas atsikando milžinišką mė­
sainio „Big Mac" kąsnį ir susikaupęs kramtė, tarsi
būtų ilgai sau neleidęs valgyti priešpiečių. Nusiva­
lęs lašelį padažo nuo smakro suniurzgė:
- Kodėl manai, kad kažką praleidau?
- Šiai bylai tirti paskyrei ypač daug žmonių. Sau­
goma jos palata. Stebimas vestibiulis. Nori sugauti
stambią žuvį?
- Trokštu sugauti žudiką, - atsakė Poukis, ištrau­
kė iš sumuštinio marinuotą agurkėlį ir pasibjaurėjęs
numetė ant servetėlių krūvos. - Kodėl klausinėji?
Juk išėjai iš prokuratūros.
- Bet smalsumo ten nepalikau.
- Smalsumas? Viskas tik dėl jo?
- Keitė yra mano draugė...
- Tai bent! - šūktelėjo Poukis ir metė jam kalti­
namą žvilgsnį. - Manai, kad nepasidomėjau? Aš
detektyvas, Deivai. Ir žinau, jog ji ne tavo draugė.
Ji kaltinamoji viename tavo teismo ieškinyje. - Jis
prunkštelėjo. - Nuo kada bičiuliaujiesi su prieši­
ninkais?

no
 Melo kaina

- Nuo tada, kai pradėjau tikėti jos istorija apie

Eleną Obrajen. Prieš dvi dienas ji atėjo pas mane ir
papasakojo absurdišką istoriją. Aš tik pasijuokiau
ir ją išvijau. Nepateikė jokių faktų, tik padriką pa­
saką, kuri atrodė paranojiška. O paskui slaugytojai
Anai Richter buvo perrėžta gerklė. Tada ir pradėjau
svarstyti. Ar Elenos Obrajen mirtis - tik aplaidaus
darbo rezultatas? O gal žmogžudystė?
- Sakai, žmogžudystė? - klausiamai pakartojo
Poukis ir gūžtelėjęs vėl atsikando sumuštinio. - Tai
būtų mano reikalas, ne tavo.
- Paklausyk, pateikiau ieškinį dėl aplaidumo
darbe. Sugaišau daug laiko ir jausiuosi nesmagiai,
jei paaiškės, kad tai žmogžudystė. Taigi prieš kreip­
damasis į prisiekusiuosius ir viešai apsijuokdamas
noriu sužinoti faktus. Pouki, dėl gerų senų laikų
papasakok, ką žinai.
- Tikjau nebūk pernelyg jausmingas, Deivai. Tai
tu išėjai, o ne aš. Tikriausiai neatsispyrei riebiamat­
lyginimo čekiui. O aš vis dar čia, - rėžė jis ir trankiai
uždarė stalčių. - Naudojuosi tuo pačiu šlamštu, kurį
jie vadina baldais.
- Išsiaiškinkime viena. Mano išėjimas iš darbo
su pinigais neturi nieko bendra.
- Tai kodėl išėjai?
- Dėl asmeninių priežasčių.
- Tau viskas asmeniška. Vis dar toks pat nebylus
kaip žuvis?

m
 Tess Gerritsen

- Mes kalbėjomės apie bylą.

Poukis atsilošė ir įdėmiai pažvelgė į jį. Pro atviras
kabineto duris girdėjosi įprastas triukšmas - garsūs
balsai, džeržgiantys telefonai ir rašomųjų mašinėlių
tarškėjimas. Įprasta popietė miesto policijos nuo­
vadoje. Suirzęs Poukis atsistojo ir užtrenkė duris.
- Gerai, - atsidusęs tarė ir atsisėdo. - Ką nori
žinoti?
- Smulkmenas.
- Sakyk konkrečiau.
- Kodėl Anos Richter žmogžudystė tokia svarbi?
Užuot atsakęs, Poukis čiupo nuo suverstos doku­
mentų krūvos aplanką ir mestelėjo Deividui.
- Tai išankstinė Em Džei skrodimo ataskaita.
Paskaityk.
Trijų puslapių dokumentas buvo šaltakraujiškai
vaizdingas. Nors Deividas penkerius metus dirbo
prokuroru, buvo perskaitęs tuzinus tokių ataskaitų,
vis tiek nusipurtė pamatęs nešališkas klinikines
moters mirties išvadas.

„Kairioji miego arterija perpjauta lygiai... skus­

tuvo aštrumo įrankiu. Įbrėžimas ant dešiniojo
smilkinio tikriausiai atsirado atsitiktinai atsitrenkus
į kavos staliuką... Kraujo purslų raštas ant sienos
atitinka arterinį kraujavimą..."
- Regis, EmDžei malonu sukelti šleikštulį, - pa­
sakė Deividas versdamas antrą puslapį. Skaityda-

112
 Melo kaina

mas susiraukė. - Šis faktas visai nesuprantamas. Ar

Em Džei tikra dėl mirties laiko?
- Pažįsti ją. Ji niekuo neabejoja. Nustatė tai pagal
dėmes ir kūno temperatūrą.
- Tai kodėl, po galais, žudikas perpjovė jai ger­
klę ir dar tris valandas tūnojo aukos bute? Gėrėjosi
vaizdu?
- Susitvarkė. Apžiūrėjo butą.
- Ko nors trūksta?
Poukis atsiduso.
- Ne. Čia ir visa bėda. Pinigai ir papuošalai net
nebuvo paslėpti. Žudikas į juos nekreipė dėmesio.
- Seksualinis smurtas?
- Jokių žymių. Aukos drabužiai nepaliesti. Ir
nužudymas per daug kruopštus. Jei būtų troškęs
jaudulio, būtų užtrukęs ilgiau. Privertęs ją spiegti.
- Taigi žiauri žmogžudystė be motyvo. Ar yra
kitų naujienų?
- Dar kartą peržvelk skrodimo ataskaitą. Paskai­
tyk, ką Em Džei parašė apie žaizdą.
- „Kairioji miego arterija perpjauta. Skustuvo
aštrumo įrankiu." - Deividas pakėlė akis. - Ir ką
tai reiškia?
- Tokius pat žodžius ji pavartojo kito skrodimo,
atlikto prieš dvi savaites, ataskaitoje. Tik auka buvo
vyras. Akušeris vardu Henris Tanaka.
- Ana Richter buvo slaugytoja.
- Taip. Ir štai kas įdomiausia: prieš pradėda-

113
 Tess Gerritsen

ma dirbti Chirurgijos skyriuje, ji dirbo Akušerijos

skyriuje, ėjo ten antraeiles pareigas. Gali būti, kad
pažinojo Henrį Tanaką.
Deividas nuščiuvo. Galvojo apie kitą slaugytoją,
dirbusią Akušerijos skyriuje. Ji, kaip ir Ana Richter,
buvo negyva.
- Papasakok man daugiau apie tą daktarą, - pa­
prašė jis.
Poukis susižvejojo pakelį cigarečių ir peleninę.
- Neprieštarausi?
- Ne, jei tik kalbėsi.
- Visą rytą troškau užsirūkyti, - sumurmėjo
Poukis. - Negaliu užsidegti, kai šalia yra Brofis,
amžinai besiskundžiantis sinusais. - Jis užgesino
žiebtuvėlį. - Gerai. - Poukis atsiduso palaimingai
išpūsdamas dūmų kamuolį. - Štai kokia istorija.
Henrio Tanakos kabinetas buvo Lilihos rajone. Žinai
tą klaikų betoninį pastatą? Prieš dvi savaites visas
personalas išėjo namo, ojis pasiliko. Sakė turįs daug
darbo su dokumentais. Jo žmona minėjo, kad jis
visada grįždavo namo vėlai. Bet turėjo omenyje ne
ilgas darbo valandas.
- Draugę?
- O ką daugiau?
- Žmona žino jos vardą?
- Ne. Anot jos, tai gali būti viena iš ligoninės
slaugytojų. Taigi maždaug septintą vakaro apžiūros
kabinete du sargai rado kūną. Tada manėme, jog

114
 Melo kaina

tai kokio nors apkvaišusio narkomano darbas. Iš

kabineto dingo vaistų.
- Narkotikų?
- Ne. Jie užrakinti pagalbinėse patalpose. Žu­
dikas nugvelbė nieko vertų vaistų, už juos gatvėje
nė sudilusio skatiko negausi. Nusprendėme, kad
jis buvo arba avigalvis, arba smarkiai apsvaigęs.
Vis dėlto ne toks ir kvailas, nes pirštų atspaudų
nepaliko. Vieno sargo dėka apčiuopėme siūlo galą.
Eidamas į pastatą jis pastebėjo automobilių aikštele
lekiančią moterį. Lynojo, buvo prietema, todėl gerai
neįsižiūrėjo. Pasak jo, bėgo šviesiaplaukė.
- Ar sargas įsitikinęs, kad tai moteris?
- Okas dar - vyras su peruku? - paklausė Poukis
ir nusijuokė. - Apie tai nepagalvojau. Bet įmanoma.
- Tai kur nuvedė siūlas?
- Niekur. Paklausinėjome, tačiau nepešėme nė
vieno vardo. Piršosi mintis, kad ta paslaptinga blon­
dinė tik atitraukė mūsų dėmesį. Tada sužinojome,
jog nužudyta Ana Richter, - pasakė jis ir patylėjęs
pridūrė: - Ji šviesiaplaukė. - Užgesino cigaretę. -
Keitė Česni yra pirmas svarbus lūžis byloje. Dabar
bent jau aišku, kaip tas vyras atrodo. Dailininkas
nupiešė jo portretą, kuris pirmadienį pasirodys
laikraščiuose. Galbūt išgirsime keletą vardų.
- O kaip ruošiatės apsaugoti Keitę?
- Ji pasislėpė Šiaurinėje pakrantėje. Kas porą
valandų pro jos namus pravažiuos patruliuojantis
automobilis.

115
 Tess Gerritsen

- Ir viskas?
- Niekas jos ten neras.
- Tikram profesionalui pavyktų.
- Oką turėčiau daryti? Skirti ilgalaikę apsaugą? -
paklausė jis ir linktelėjo į šūsnį popierių ant stalo. -
Pažvelk į šiuos aplankus, Deivai! Aš paskendęs
juose iki kaklo. Džiaugiuosi nors vienu vakaru be
lavono prie durų.
- Profesionalai liudytojų gyvų nepalieka.
- Aš nesu įsitikinęs, kad tai profesionalaus žudiko
darbas. Be to, žinai, kaip taupomi pinigai. Pažvelk į
šitą šlamštą. - Jis spyrė koja į stalą. - Dvidešimties
metų senumo ir pilnas termitų. Ką jau kalbėti apie
suknistą kompiuterį. Jei noriu greitai sužinoti as­
mens tapatybę, vis dar turiu siųsti pirštų atspaudus
į Kaliforniją! - Susierzinęs jis sudribo ant dvide­
šimties metų senumo kėdės. - Paklausyk, Deivai.
Aš tikiuosi, kad jai viskas bus gerai. Norėčiau tai
garantuoti. Bet žinai, kaip yra.
„Taip, - pagalvojo Deividas. - Žinau." Kai kurie
dalykai policijoje nesikeičia. Pernelyg dideli reika­
lavimai ir per mažas biudžetas. Norėjo įtikinti save,
kad domisi šia byla tik kaip ieškovo advokatas.
Toks jo darbas - klausinėti. Turėjo būti tikras, jog
paaiškėjus naujiems faktams byla nesužlugs. Tačiau
mintimis vis grįždavo prie Keitės, tokios vienišos ir
pažeidžiamos ligoninės lovoje.
Deividas norėjo pasitikėti buvusio kolegos

116
 Melo kaina

nuomone. Dirbo su Poukiu Achu Čingu užtektinai

ilgai ir žinojo, jog jis išmano savo darbą. Vis dėlto
patyrė ir ką kita: net ir geriausi policininkai klysta.
Nelaimei, policininkai ir daktarai turi šį tą bendro:
savo klaidas jie laidoja.

Saulė sušildė Keitei nugarą ir užliūliavo. Ji snū­

duriavo jaukiai pasidėjusi galvą ant rankų, bangos
teškenosi prie kojų, o vėjas kedeno knygos plonais
viršeliais lapus. Šiame atokiame paplūdimio ruože­
lyje, kurio ramybę trikdė tik čirškiančių paukščių
peštynės medžiuose, ji rado idealią vietą pasislėpti
nuo pasaulio. Pasveikti.
Keitė atsiduso ir pajuto kokosų aliejaus kvapą.
Kedenantis plaukus vėjas ir miglotas alkio pojūtis
ją po truputį išbudino. Nuo pusryčių nieko burnoje
neturėjo, o jau sėlino vakaras.
Keistas jausmas visiškai išvaikė miegus. Pasijuto
esanti ne viena. Kažkieno stebima. Kai apsivertusi
pakėlė akis, visai nenustebo pamačiusi priešais
stovintį Deividą.
Jis vilkėjo džinsus ir senus medvilninius marš­
kinius paraitotomis nuo karščio rankovėmis. Vėjo
kedenami plaukai spindėjo kaip laužo liepsnos
vėlyvos popietės saulėje. Jis nieko nesakė, tiesiog
stovėjo susikišęs rankas į kišenes ir ramiai žvelgė į
ją. Nors maudymosi kostiumėlis nebuvo labai atvi­
ras, nuo tiesaus ir įžūlaus jo žvilgsnioji pasijuto tarsi

117
 Tess Gerritsen

nuoga. Netikėta šiluma, raudonis, daug tamsesnis

ir karštesnis nei nuo saulės spindulių, užliejo odą.
- O jus sunku rasti, - tarė jis.
- Toks ir yra slapstymosi tikslas. Manęs niekas
neturėtų rasti.
Jis apsidairė tyrinėdamas nuošalias apylinkes.
- Kažin ar gera mintis gulėti atviroje vietoje.
- Jūs teisus, - pasakė ji ir pačiupusi rankšluostį
su knyga atsistojo. - Niekad nežinai, kas gali ne­
toliese slampinėti. Vagys. Žudikai. - Ji persimetė
rankšluostį per petį ir pajudėjo namų link. - Galbūt
ir koks nors advokatas ar net du.
- Noriu su jumis pasikalbėti, Keite.
- Aš turiu advokatą. Pasišnekėkite su juo.
- Tai dėl Obrajen bylos...
- Pasitaupykite teismo salei, - atšovė ji grįžtelė­
jusi per petį. Ir nustypino šalin palikdama jį vieną
paplūdimyje.
- Galiu ir nepasimatyti su jumis teisme! - šūk­
telėjo Deividas.
- Kaip gaila!
Jis prisivijo Keitę prie vasarnamio ir įkandin
pradėjo lipti verandos laiptais. Ji užtrenkė lauko
duris jam prieš nosį.
- Ar girdėjote, ką sakiau? - paklausė jis iš ve­
randos.
Staiga supratusi žodžių prasmę vidury virtuvės
Keitė stabtelėjo. Lėtai atsisuko ir pažvelgė į jį pro

118
 Melo kaina

durų tinklelį. Deividas stovėjo įsirėmęs rankomis į

durų staktą ir įtemptai žiūrėjo į ją.
- Teismo gali ir nebūti, - pasakė jis.
- Ką tai reiškia?
- Galvoju atsiimti ieškinį.
-Kodėl?
- Įsileiskite ir pasakysiu.
Vis dar neatitraukdama nuo jo akių Keitė pa­
stūmė duris.
- Užeikite, pone Rensomai. Manau, metas pa­
sikalbėti.
Tylomis jis įžengė į virtuvę ir stebėdamas ją su­
stojo prie stalo. Ji buvo basa, o tai dar labiau pabrėžė
jų ūgio skirtumą. Keitė pamiršo, koks jis aukštas ir
ilgakojis. Iki šiol nebuvo mačiusi jo be kostiumo. Su
džinsais jis jai labiau patiko. Staiga susivokė, kaip
pati atrodo. Ją trikdė jo žvilgsnis, sekiojantis po
virtuvę. Varžė ir tuo pat metu jaudino. Panašiai kaip
degant degtuką prie medinės parako statinaitės. Ar
Deividas Rensomas toks pat pavojingas? Ji sunkiai
nurijo seiles.
- Einu... apsirengti. Atsiprašau.
Ji nulėkė į miegamąjį ir čiupo pirmą po ranka
pasitaikiusį švarų drabužį - baltą ploną indišką
suknelę. Vos nesuplėšė skubėdama ją apsivilkti. Su­
stojusi prie durų prisivertė suskaičiuoti iki dešimt,
tačiau rankos vis vien drebėjo.
Kai pagaliau grįžo į virtuvę, rado jį tebestovintį
prie stalo ir tingiai vartantį jos knygą.

119
 Tess Gerritsen

- Romanas apie karą, - paaiškino Keitė. - Nela­

bai geras. Bet padeda prastumti laiką. O jo šiomis
dienomis turiu iki kaklo. - Ji mostelėjo į kėdę. - Sės­
kitės, pone Rensomai. Išvirsiu kavos.
Tik sukaupusi visą dėmesį įstengė pripilti van­
dens ir užkaisti virdulį. Sunkiai atliko net papras­
čiausias užduotis. Pirmiausia jai išsprūdo į kriauklę
dėžutė popierinių kavos filtrų. Tada ant stalviršio
netyčia išbarstė maltą kavą.
- Leiskite man tuo pasirūpinti, - tarė jis ir švel­
niai stumtelėjo ją į šalį.
Tylėdama ji žiūrėjo, kaip jis nuvalė stalviršį.
Staiga visu kūnu pajuto jo artumą ir jėgą. Dar labiau
nustebo pajutusi geismą. Virpančiomis kojomis
priėjo prie stalo ir susmuko ant kėdės.
- Beje, - paklausė jis per petį, - gal galėtumėte
pamiršti tą „pone Rensomai"? Mano vardas Dei­
vidas.
- Žinau, - pratarė Keitė ir susiraukė išgirdusi
savo balsą.
Jis atsisėdo priešais ją kitoje stalo pusėje ir jų
žvilgsniai susitiko.
- Dar vakar norėjai mane pakarti, - pareiškė ji. -
Kodėl dabar persigalvojai?
Jis išsitraukė iš marškinių kišenės popieriaus
lapelį. Rankose laikė vietinio laikraščio iškarpą.
- Šis straipsnis buvo išspausdintas prieš dvi
savaites „Žvaigždžių biuletenyje".

120
 Melo kaina

Keitė susiraukė perskaičiusi straipsnio pavadini­

mą „Honolulu gydytojas rastas papjautas".
- Ką tai turi bendro?
- Ar pažinojai auką - Henrį Tanaką?
- Jis dirbo Akušerijos skyriuje. Neteko su juo
dirbti.
- Perskaityk, kaip laikraštis aprašo jo žaizdas.
Keitė sutelkė dėmesį į straipsnį.
- Čia rašoma, kad jis mirė nuo kaklo ir nugaros
žaizdų.
- Taip. Žaizdos padarytos labai aštriu įrankiu.
Kaklas perrėžtas tik kartą - pažeista kairioji miego
arterija. Labai tiksliai. Ir lemtingai.
Keitei išdžiūvo burna.
- Kaip ir Anai...
Jis linktelėjo.
- Tas pats braižas. Toks pat rezultatas.
- Iš kur sužinojai?
- Leitenantas Achas Čingas iš karto pastebėjo
sutapimą. Todėl ir pastatė sargybą prie tavo durų.
Jei šios žmogžudystės susijusios, vadinasi, yra kaž­
kokia sistema, kažkas racionalaus...
- Racionalaus? Nužudant daktarą? Atimant
gyvybę slaugytojai? Tiesą sakant, tai primena psi­
chopato veiksmus.
- Žmogžudystė - keistas dalykas. Kartais nužu­
doma be jokios priežasties. Kartais žmogžudystė
būna gerai apgalvota.

121
 Tess Gerritsen

- Negali būti racionalios priežasties, dėl kurios

žudoma!
- Tariamai sveiki žmonės tai daro kiekvieną
dieną. Ir dėl įvairiausių žemiškų priežasčių. Pinigų.
Galios. - Jis trumpam nutilo. - Taip, - tyliai pridū­
rė, - būna nusikaltimų ir iš aistros. Atrodo, Henris
Tanaka su viena iš slaugytojų turėjo romaną.
- Daugybė daktarų taip elgiasi.
- Kaip ir daugybė slaugytojų.
- Apie kurią kalbame?
- Tikėjausi, kad tu man pasakysi.
- Atleisk, bet naujausių ligoninės paskalų ne­
žinau.
- Net jei tai susiję su tavo pacientėmis?
- Turi galvoje Eleną? Aš... to nežinočiau. Pa­
prastai nesirausiu po pacientų asmeninį gyvenimą.
Nebent tai susiję su jų sveikata.
- Elenos asmeninis gyvenimas galėjo būti tiesio­
giai susijęs su jos sveikata.
- Na, ji buvo graži moteris. Neabejoju, kad vyrų
dėmesio pakako... - Keitė vėl nuleido akis į straips­
nį. - O ką tai turi bendra su Ana Richter?
- Galbūt nieko. O gal daug ką. Per dvi savaites
mirė net trys žmonės iš Ramiojo vandenyno ligo­
ninės. Du iš jų nužudyti. Vienam netikėtai sustojo
širdis ant operacinio stalo. Sutapimas?
- Tai didelė ligoninė. Daug darbuotojų.
- Tačiau aukos pažinojo viena kitą. Net dirbo
kartu.

122
 Melo kaina

- Bet Ana buvo operacinės darbuotoja...

- Anksčiau dirbusi Akušerijos skyriuje.
-Ką?
- Prieš aštuonerius metus Ana Richter patyrė
labai bjaurias skyrybas. Liko su didelėmis kreditinės
kortelės skolomis. Jai nedelsiant reikėjo papildomų
pinigų. Todėl pradėjo dirbti Akušerijos skyriuje nak­
timis. Naktinėje pamainoje dirbo ir Elena Obrajen.
Taigi Tanaka, Richter ir Obrajen puikiai pažinojo
vienas kitą. Ir dabar jie visi negyvi.
Įsivyravusioje tyloje sukaukė virdulys, bet Kei­
tė jautėsi per daug apdujusi, neįstengė net piršto
pajudinti. Deividas nukėlė virdulį nuo viryklės. Ji
girdėjo, kaip jis padėjo puodelius, įpylė vandens.
Nuo kavos kvapo Keitė atgavo žadą.
- Keista, - tarė ji. - SuAna matydavomės beveik
kiekvieną dieną. Aptardavome perskaitytas knygas
ir matytus filmus. Tačiau atvirai nesikalbėdavome.
Ji buvo labai santūri. Beveik nepasiekiama.
- Kaip ji reagavo į Elenos mirtį?
Keitė nutilo prisiminusi lemtingą dieną. Kai vis­
kas pakrypo į blogąją pusę ir Elenos gyvybė pakibo
ant plauko, Ana stovėjo išbalusi ir sustingusi.
- Ji atrodė... suparalyžiuota. Bet mes visi išsi­
gandome. Ana pasijuto blogai ir išėjo namo. Į dar­
bą negrįžo. Tada mačiau ją paskutinį kartą. Tūriu
omenyje, gyvą... - Keitė lyg apdujusi pasižiūrėjo į
Deivido pristumtą kavos puodelį.

123
 Tess Gerritsen

- Anksčiau sakei, kad ji kažką žinojo. Kažką

pavojingo. Galbūt jie visi žinojo.
- Deividai, jie buvo paprasti žmonės, dirbantys
ligoninėje...
- Ligoninėse gali dėtis pačių įvairiausių dalykų.
Narkotikų vagystės. Draudimo apgaulės. Neteisėti
meilės ryšiai. Galbūt net žmogžudystė.
- Jeigu Ana žinojo ką nors pavojingo, kodėl nėjo
į policiją?
- Gal negalėjo. Galbūt bijojo, kad pati bus apkal­
tinta. Arba bandė apsaugoti ką nors kitą.
„Mirtina paslaptis, - pagalvojo Keitė. Ar ją žinojo
visos trys aukos?" Ji tyliai tarė:
- Vadinasi, manai, kad Elena galėjo būti nužu­
dyta?
- Todėl čia ir esu. Noriu, kad tu man tai pasa­
kytum.
Ji suglumusi papurtė galvą.
- Ką galėčiau pasakyti?
- Esi medikė. Buvai operacinėje, kai viskas įvyko.
Kaip galėjo tai nutikti?
- Jau tūkstantį kartų apie tai galvojau.
- Pasuk galvą dar kartą. Nagi, Keite, protauk.
Įtikink mane, kad tai žmogžudystė. Įtikink mane,
kad atsiimčiau ieškinį.
Jo primygtinis raginimas nesuteikė kitos galimy­
bės. Keitė matė jo akis, skatinančias prisiminti kie­
kvieną tos sumaišties smulkmeną. Mintyse regėjo
sklandžią įvykių seką: nuskausminimo procedūrą,

124
 Melo kaina

endotrachėjinio vamzdelio įstatymą. Ji dukart pa­

tikrino balionėlių talpą ir vamzdelius. Žinojo, kad
deguonies aparatą prijungė tinkamai.
- Na? - paragino jis.
- Nieko nesugalvoju.
- Mąstyk.
- Viskas vyko įprastai!
- Ir operacija?
- Be klaidų. Gajus geriausias chirurgas iš visų.
Be to, jis tik rengėsi pradėti. Vos spėjo perpjauti
raumenų sluoksnį, kai... - Ji nutilo.
- Kas nutiko?
-Jis sakė, kad pilvo raumenys per daug įsitempę.
Buvo sunku juos praplėsti.
-Ir?
- Suleidau suksametonijaus.
- Tai irgi įprasta procedūra?
Ji linktelėjo.
- Visada taip darau. Tačiau vaistai, regis, Elenos
nepaveikė. Turėjau suleisti antrą dozę. Paprašiau
Anos atnešti dar vieną buteliuką.
- Turėjai tik vieną?
- Paprastai savo vežimėlyje turiu daugiau. Bet
tą rytą stalčiuje buvo tik vienas.
- Kas nutiko, kai suleidar antrą suksametonijaus
dozę?
- Praėjo kelios sekundės. Galbūt dešimt. Pen­
kiolika. O tada... - Keitė pakėlė į jį akis. - Jos širdis
sustojo.

125
 Tess Gerritsen

Jie žiūrėjo vienas į kitą. Pro langą į virtuvę slydo

paskutiniai saulės spinduliai. Deividas, įsmeigęs
žvilgsnį į Keitę, palinko į priekį.
-Jei galėtum tai įrodyti...
- Bet negaliu! Tas buteliukas su kitomis šiukšlė­
mis iš karto pateko į atliekų deginimo krosnį. Net
ir skrodimo atlikti neįmanoma - kūno nebėra. - Ji
liūdnai nusuko akis. - Jis sumanus, Deividai. Kad
ir kas būtų tas žudikas, jis puikiai žinojo, ką daro.
- Galbūt jis per daug gudrus.
- Ką nori pasakyti?
-Akivaizdu, jog jis daug išmano. Tiksliai žinojo,
kokius vaistus naudoji operacinėje. Todėl sugebėjo
pakišti mirtiną buteliuką. Kas galėjo prieiti prie
anestezijos reikmenų vežimėlio?
- Jie laikomi operacinėse. Manau, bet kas iš
ligoninės personalo galėjo tai padaryti. Daktarai.
Slaugytojos. Gal netgi sargai. Tačiau visada aplink
būna žmonių.
- O naktimis? Savaitgaliais?
- Jei nenumatyta operacija, manau, pastatą už­
rakina. Tačiau visada budi slaugytoja.
- Ar ji būna operacinių patalpose?
Ji bejėgiškai gūžtelėjo.
- Aš ten ateinu tik tada, kai reikia operuoti. Nė
nenumanau, kas vyksta ramią naktį.
-Jei operacinių nesaugo, tai bet kas iš personalo
gali į jas įsmukti.

126
 Melo kaina

- Personalas niekuo dėtas. Deividai, aš juk ma­

čiau žudiką! Vyras, kuris įsibrovė į Anos butą, man
nepažįstamas.
- Jis galėjo turėti bendrininką. Ką nors iš ligoni­
nės. Gal netgi tavo pažįstamą.
- Manai, tai konspiracija?
- Pažiūrėk, kaip sistemingai įvykdytos žmog­
žudystės. Tarsi žudikas arba žudikai turėtų sąrašą.
Taigi kyla klausimas: Kas kitas?
Į lėkštelę barkštelėjęs puodelis privertė Keitę pa­
šokti. Nuleidusi akis pamatė, kad jos rankos dreba.
„Mačiau jo veidą, - pagalvojo ji. - Jei jis turi sąrašą,
tai jame įrašytas mano vardas/'
Popietė paskendo sutemose. Keitė susijaudinusi
pakilo ir nužingsniavo prie durų. Sustojusi pasižiū­
rėjo į jūrą. Vėjas nurimo. Ore tvyrojo ramybė, tarsi
vakaras būtų sulaikęs kvapą.
- Jis kažkur ten, - sušnibždėjo ji. - Ieško manęs,
o aš net nežinau jo vardo. - Deividas palietė jai petį
ir ji suvirpėjo. Jis stovėjo taip arti, kad Keitė per
plaukus juto jo kvėpavimą. - Vis matau jo akis, žiū­
rinčias į mane veidrodyje. Juodas ir įdubusias. Kaip
viename iš tų plakatų su badaujančiais vaikais...
- Jis tavęs nenuskriaus, Keite. Tik ne čia, - atsi­
dusęs tarė Deividas. Jo atodūsis nudegino jai kaklą.
Kūną nukrėtė ne baimės, o geidulio drebulys. Net
neatsigręžusi juto jo kylančią aistrą.
Staiga jos odą pradėjo deginti ne tik jo kvapas,

127
 Tess Gerritsen

bet ir lūpos. Jis veidu prisiglaudė prie tankių plaukų

sruogų, alkana burna pasiekė kaklą. Pirštais suėmė
pečius, tarsi bijodamas, kad ji atsitrauks. Bet Keitė
nesitraukė. Negalėjo. Visu kūnu troško jo.
Jo lūpos, slysdamos link peties, paliko šiltą drė­
gną takelį. Ji pajuto brūkštelint smakrą.
Deividas atsuko ją į save. Tą pat akimirką jis
prigludo prie lūpų.
Keitė nejučia pasidavė jobučinio jėgai ir pasijuto
krintanti į bedugnį šulinį, kol nugara netikėtai atsi­
rėmė į virtuvės sieną. Jis visu kūnu prisišliejo prie
jos, pilvu prie pilvo, šlaunimi prie šlaunies. Keitės
lūpos prasivėrė ir jo liežuvis įsiveržė reikšdamas
savo teises. Ji neabejojo Deivido troškimu užvaldyti
ją visą.
Degtukas įžiebtas. Parako statinė tuoj sprogs
kartu su ja. Ji noriai atsidavė aistros liepsnai.
Tylą drumstė tik duslios dejonės. Sunkus ir
greitas alsavimas užgulė ausis. Lyg pro miglą Keitė
išgirdo skambutį. Tik telefonui sučirškus dar kartą
ji karštligiškai suvokė, kas tai.
Prireikė geležinės valios atsispirti geismo potvy­
niui. Ji pabandė išsilaisvinti.
- Telefonas...
- Tegu skamba, - sukuždėjo Deividas slysdamas
lūpomis jos kaklu.
Bet garsas nesiliovė, be gailesčio džeržgė ir čerš­
kė pranešdamas, jog tai skubu.

128
 Melo kaina

- Deividai, prašau...
Sudejavęs jis atsitraukė ir Keitė išvydo nuostabą
jo akyse. Akimirką abu žiūrėjo vienas į kitą negalė­
dami patikėti tuo, kas ką tik nutiko. Vėl suskambo
telefonas. Galiausiai atgavusi nuovoką Keitė perėjo
per virtuvę ir pakėlė ragelį. Atsikrenkštusi dusliai
pratarė:
- Klausau.
Jautėsi tokia apsvaigusi, kad tik po kelių sekun­
džių suprato: kitame linijos gale niekas neatsiliepia.
- Klausau, - pakartojo.
- Daktarė Cesni? - vos girdimai sušnabždėjo
balsas.
- Taip.
- Jūs viena?
- Ne, aš... Kas čia? - Ji staiga nutirpo, siaubo
pirštams sugniaužus gerklę.
Pauzė truko amžinybę. Keitė girdėjo tik savo
širdies plakimą.
- Alio! - sušuko ji. - Kas čia?
- Būkite atsargi, Keite Česni. Nes mirtis tyko
visur.

129
 7
Telefono ragelis išslydo Keitei iš rankos ir nu­
dardėjo ant linoleumo grindų. Apimta siaubo ji
susverdėjo ir atsirėmė į stalviršį.
- Tai jis, - sušnibždėjo. Tada jau isterišku balsu
suklykė: - Tai jis!
Deividas akimirksniu prišoko prie nukritusio
ragelio.
- Kas čia? Alio! Alio! - Nusikeikęs trinktelėjo
ragelį ant svirtelės ir atsigręžė į Keitę. - Kąjis sakė?
Keite! - šūktelėjo jis ir suėmęs ją už pečių papurtė. -
Ką jis sakė?
-Jis sakė... būti atsargiai, nes mirtis visur...
- Kur tavo lagaminas? - paklausė jis.

130
 Melo kaina

-Kas?
- Lagaminas!
- Miegamojo spintoje.
Deividas nužingsniavo į miegamąjį. Ji tarsi
robotas nusekė iš paskos ir žiūrėjo, kaip jis paėmė
„Samsonite" lagaminą nuo lentynos.
- Susirink daiktus. Negali čia pasilikti.
Keitė neklausė, kur jie važiuos. Žinojo tik tiek,
kad turi bėgti. Kiekviena šioje vietoje praleista mi­
nutė artina pavojų.
Staiga pagauta troškimo sprukti ji puolė krau­
tis daiktus. Netrukus jie buvo pasirengę išvykti.
Noras ištrūkti Keitę nuskraidino verandos laiptais
automobilio link.
Deividui įkišus raktelį į uždegimo spynelę, Keitę
sukaustė siaubas. Jei automobilis neužsives, ji, kaip
kokia nelaiminga siaubo filmo auka, bus priversta
čia likti ir pasitikti mirtį.
Tačiau vos pasukus raktelį variklis užburzgė.
Didžiulės asiūklinės kazuajinos sukosi ratu, kai Dei­
vidas nuspaudęs greičio pedalą ėmė gręžti BMW.
Šakos talžė priekinį stiklą. Keitė pajuto dar vieną
panikos priepuolį, kai padangos pradėjo bejėgiškai
strigti smėlyje. Vis dėlto automobilis išsilaisvino ir
šoko į priekį. Lekiant žvyrkeliu priešakinės šviesos
virpėjo.
- Kaip jis mane surado? - sukūkčiojo Keitė.
- Ir aš apie tai galvoju, - tarė Deividas ir pasiekęs

131
 Tess Gerritsen

asfaltuotą kelią nuspaudė greičio pedalą. BMW

galingai užriaumojęs nuskriejo greitkeliu.
- Niekas nežinojo, kad aš čia. Tik policija.
- Vadinasi, informacija nutekėjo. Arba... - Jis
greitai žvilgtelėjo į užpakalinio vaizdo veidrodė­
lį. - Tave sekė.
- Sekė? - pakartojo ji ir apsidairiusi pamatė tik
tuščią, blankiai apšviestą greitkelį.
- Kas tave atvežė į vasarnamį? - paklausė jis.
Keitė atsigręžė ir įsižiūrėjo į jo profilį, boluojantį
tamsoje.
- Mano draugė Siuzana.
- Ar buvote sustojusios prie tavo namų?
- Ne. Iš karto važiavome į vasarnamį.
- O drabužiai? Kaip juos pasiėmei?
- Namo šeimininkė sukrovė lagaminą ir atvežė
man į ligoninę.
-Jis galėjo stebėti centrinį ligoninės įėjimą. Lauk­
ti, kol tave išrašys.
- Bet mes nepastebėjome, kad mus kas nors sektų.
- Žinoma, nematėte. Žmonės beveik niekada ne­
pastebi. Paprastai sutelkiame dėmesį į tai, kas mūsų
laukia, kur važiuojame. O telefono numerį galėjo
rasti telefonų knygoje. Ant pašto dėžutės užrašyta
Santimų pavardė.
- Bet aš nesuprantu! - šūktelėjo ji. - Jei jis norėjo
mane nužudyti, kodėl to nepadarė? Kodėl skambi-
nėja ir gąsdina?

132
 Melo kaina

-Nesupaisysi, ką jis galvoja. Galbūt jampatinka

gąsdinti aukas. Ogal tik nori, kad nebendradarbiau­
tum su policija.
- Aš buvau viena. Jis galėjo užpulti mane tiesiog
paplūdimyje... - Keitė stengėsi negalvoti apie tai,
kas galėjo nutikti. Tačiau nesugebėjo ištrinti įsivaiz­
duojamo vaizdo: regėjo savo kraują, besisunkiantį
į smėlį.
Aukštai kalvos šlaite suspindo namų šviesos,
kiekviena jų - nepasiekiamas prieglobstis. Ar toje
tamsoje būtų saugi vietelė ir jai?Ji susigūžė ant auto­
mobilio sėdynės trokšdama, kad niekada nereikėtų
palikti šio saugaus kokono.
Užmerkusi akis prisivertė sutelkti dėmesį į
ramų variklio gausmą, greitkelio, švilpiančio po jų
padangomis, ritmą. BMW. Geriausias automobi­
lis", - galvojo Keitė. Argi ne taip skelbė reklamos?
Aukščiausios klasės vokiečių gaminys. Nepriekaiš­
tingi eksploatacijos parametrai. Galėjo numanyti,
kad Deividas turės būtent tokį automobilį.
- ...yra daug vietos. Taigi galėsi pasilikti, kiek
reikės.
- Ką sakei? - paklausė sutrikusi Keitė ir atsisuko
į jį. Jo griežtą, taisyklingą veido profilį gaubė gatvės
žibintų šešėliai.
- Sakau, gali pasilikti, kiek reikės. Ne „Ritz"
viešbutis, bet saugus.
Keitė papurtė galvą.

133
 Tess Gerritsen

- Nesupratau. Kur mes važiuojame?

Deividas žvilgtelėjo į ją ir ramiai atsakė:
- Pas mane.

- Štai ir namai, - tarė jis atidarydamas paradines

duris. Viduje buvo tamsu. Pro didelius svetainės
langus liejosi mėnulio šviesa blankiai apšviesdama
nublizgintas medines grindis, tamsius gremėzdiš­
kus baldų siluetus. Deividas nuvedė ją prie sofos ir
švelniai pasodino. Tada, tarsi pajutęs, kaip ji trokšta
šviesos ir šilumos, greitai apėjo kambarį ir uždegė
visas lempas. Keitė miglotai girdėjo duslų butelio
skambtelėjimą. Sugrįžęs jis padavė jai taurę.
- Išgerk, - tarė.
- Kas... tai?
- Viskis. Nagi. Manau, tau nepakenks išgerti ko
nors stipresnio.
Ji godžiai gurkštelėjo. Nuo ugninio gėrimo iš
karto apsiašarojo.
- Nuostabus dalykas, - pratarė Keitė ir nusiko­
sėjo.
- Taip, tikrai, - pasakė jis ir apsigręžė eiti iš kam­
bario, bet išgirdo panišką balsą.
- Deividai! - sušuko Keitė.
Balsas išdavė jos baimę. Atsisukęs švelniai tarė:
- Viskas gerai, Keite. Aš tavęs nepalieku. Būsiu
kitame kambaryje, virtuvėje. - Jis raminamai nusi­
šypsojo ir palietė jai veidą. - Išgerk iki dugno.
Ji baimingai žiūrėjo, kaip jis dingsta už durų.

134
 Melo kaina

Tada išgirdo jį kalbant telefonu su policija. Tarsi jie

galėtų ką nors padaryti. Delnais apglėbusi stiklą
su viskiu Keitė prisivertė nuryti dar vieną gurkšnį.
Kambarys ėmė suktis ašarotose akyse. Sumirksėjusi
ji lėtai apsidairė.
Kiekviena detalė bylojo, kad tai vyro namai. Bal­
dai paprasti ir praktiški, ąžuolinių grindų nepuošė
joks kilimėlis. Didžiulius langus rėmino baltutėlės
užuolaidos, o už jų girdėjosi bangų, atsimušančių į
dambą, ošimas. Įnirtinga ir bauginanti gamtos jėga.
Vis dėlto ne tokia baisi kaip žmogaus įniršis.

Padėjęs ragelį Deividas sustojo virtuvėje ir pa­

bandė nutaisyti ramų veidą. Jei įsibaiminusi moteris
pamatys, koks yra susijaudinęs, bus dar blogiau.
Greitai persibraukė pirštais susitaršiusius plaukus.
Tada giliai įkvėpęs atidarė virtuvės duris ir grįžo į
svetainę.
Ji vis dar sėdėjo graudžiai susirietusi ant sofos ir
rankose gniaužė pusiau tuščią viskio taurę. Veidą
buvo nudažęs vos matomas rausvumas, kuris jam
priminė apšerkšnijusį rožės žiedlapį. Reikėjo dar
truputėlio viskio. Jis paėmė iš jos taurę, įpylė gėrimo
ir vėl įspraudė ją į rankas. Jos buvo ledinės. Keitė
atrodė priblokšta ir labai pažeidžiama. Jis galėtų
suimti jos rankas, sušildyti tarp delnų ir sugrąžinti
gyvybę. Bet bijojo pasiduoti impulsui. Suprato, kad
gali nesusivaldyti.
Nusigręžęs įsipylė į aukštą taurę viskio. Dabar

135
 Tess Gerritsen

Keitę reikia apsaugoti. Nuraminti. Ji turi žinoti, kad

ja bus pasirūpinta, kad pasaulis nesugriuvo, nors,
tiesą sakant, jis iš tikrųjų visu greičiu lėkė į pražūtį.
Nurijęs didelį gurkšnį Deividas pastatė taurę. Jai
taip pat reikėjo blaivaus namų šeimininko.
- Skambinau į policiją, - grįžtelėjęs per petį tarė
jis.
- Ką jie sakė? - bejausmiu balsu paklausė Keitė.
Deividas gūžtelėjo.
- O ką galėjo pasakyti? Liepė pasilikti ten, kur
esi. Niekur neiti vienai.
Jis žvilgtelėjo į savo taurę ir susiraukė. Pagalvojo:
„Velniop", ir išmaukė likusį viskį. Su buteliu rankoje
grįžo prie sofos ir padėjo jį ant kavos stalelio. Juodu
sėdėjo vienas nuo kito tik per kelias pėdas, tačiau
atrodė, kad juos skiria kelios mylios.
Keitė sukrutėjo ir pažvelgė į virtuvę.
- Mano draugai nežinos, kur esu. Turiu jiems
paskambinti.
- Nesijaudink dėl to. Poukis praneš jiems, kad
tu saugi. - Jis matė, kaip ji vėl bejėgiškai susmuko
sofoje. - Tau reikėtų užvalgyti.
- Aš nealkana.
- Mano namų šeimininkė ruošia nuostabius
spagečius su padažu.
Ji kilstelėjo petį, tik vieną, tarsi neturėtų jėgų
gūžtelėti abiem.
- Taip, - staiga užsidegęs tęsė jis. - Kartą per

136
 Melo kaina

savaitę ponia Feldmen pasigaili vargšo badaujančio

viengungio ir išverda visą puodą spagečių. Palieka
daug česnakų. Šviežių bazilikų. Be to, gero vyno.
Jokios reakcijos.
- Visos viešnios sakė, kad tokios vaišės galingas
afrodiziakas.
Pagaliau Keitė vos pastebimai nusišypsojo.
- Kokia paslaugi ta ponia Feldmen, - tarė ji.
-Ji mano, kad aš blogai maitinuosi. Nesuprantu
kodėl. Galbūt dėl tų visų šaldytų pusgaminių pa­
kuočių, kurias randa mano šiukšlinėje.
Keitė dar kartą šyptelėjo. Jei taip ir toliau, galbūt
po savaitės išgirs ir jos juoką. Gaila, kad jis toks
prastas komikas. Tačiau ir aplinkybės per daug
niūrios juokauti.
Ant knygų lentynos garsiai tiksėjo laikrodis
įžūliai primindamas užsitęsusią tylą. Vėjo gūsis
bloškėsi į langą ir Keitė sustingo.
- Tai tik vėjas, - nuramino jis. - Priprasi. Kartais
per audrą visas namas taip dreba, kad atrodo, tuoj
nuneš stogą. - Jis meiliai pakėlė akis į sijas. - Pasta­
tytas prieš trisdešimt metų. Galbūt seniai reikėjo
nugriauti. Tačiau pirkdami matėme jame daug
galimybių.
- Pirkdami? - apatiškai paklausė Keitė.
- Tada buvau vedęs.
- Ak, - tarė ji ir šiek tiek sujudėjo, tarsi norėdama
parodyti susidomėjimą. - Vadinasi, išsiskyrei.

137
 Tess Gerritsen

Deividas linktelėjo.
- Šiais laikais neįprasta - ištempėme kiek ilgiau
nei septynerius metus, - pasakė jis ir nelinksmai
nusijuokė. - Priešingai nei kitas poras, mus pri­
baigė ne tariamas polinkis į neištikimybę. Savaime
viskas kažkaip išbluko, atvėso. Bet... - Jis atsiduso
ir tęsė: - Mes su Linda vis dar palaikome draugiš­
kus santykius. Nedaug išsiskyrusių porų gali tuo
pasigirti. Man netgi patinka jos kitas vyras. Puikus
vyrukas. Labai atsidavęs, rūpestingas. Toks, koks
aš tikriausiai nebuvau... - Jis nesmagiai nusuko
akis. Nemėgo kalbėti apie save. Jautėsi tarsi viešai
apsinuoginęs. Tačiau atviras pokalbis pasiekė tikslą.
Keitė pamažu atsigavo, pamiršo baimę. - Dabar Lin­
da gyvena Portlande. - Toliau kalbėjojis. - Girdėjau,
laukiasi vaikelio.
- O jūs neturėjote vaikų?
Tai buvo natūralus klausimas. O, kaip Deividas
norėjo jo išvengti!
- Sūnų, - vos linktelėjęs atsakė jis.
- Kiek jam metų?
- Jis miręs, - ištarė lediniu balsu. Tarsi Nojaus
mirtis būtų tokia pat paprasta pokalbio tema kaip
oras. Jau nujautė klausimus, kylančius jos galvoje.
Ir užuojautos žodžius. Tojis tikrai nenorėjo girdėti.
Ganėtinai prisiklausė tokių kalbų, užteks jų iki gy­
venimo pabaigos.
- Taigi, - tarė jis keisdamas pokalbio temą, -

138
 Melo kaina

dabar ir vėl esu viengungis. Bet man patinka. Ti­

kriausiai kai kurie vyrai nesukurti vedyboms. Man
tai tinka ir dėl darbo. Niekas neblaško dėmesio,
neatitraukia nuo praktikos, kuri paskutiniu metu
gana sėkminga.
Po galais. Ji vis dar klausiamai žiūrėjo į jį. Už­
bėgdamas klausimams už akių Deividas vėl pakeitė
temą.
- O kaip tu? - greitai paklausė. - Ar buvai ište­
kėjusi?
- Ne, - atsakė Keitė ir dirstelėjo į taurę, tarsi
mąstydama apie gurkšnelį viskio. - Kurį laiką gy­
venau su draugu. Tiesą sakant, dėl jo ir atvykau į
Honolulu. Norėjau būti su juo. - Ji karčiai nusijuo­
kė. - Tikriausiai pasimokiau.
-Ko?
- Kad nereikia bėgioti paskui kokį nors kvailą
vyrą.
- Atrodo, išsiskyrėte bjauriai?
Ji žagtelėjo.
- Iš tiesų viskas vyko labai... mandagiai. Žinoma,
buvo skaudu. Jaučiausi labai blogai, - atsakė ji ir
gūžtelėjusi nugėrė gurkšnį viskio. - Labai sunku
stengtis vienu metu būti viskuo. Turbūt negalėjau
suteikti to, ko jis norėjo: ant stalo garuojančios va­
karienės, viso savo dėmesio.
- Jis to tikėjosi?

139
 Tess Gerritsen

- Kaip ir visi vyrai, - atsakė ji ir piktai prunkš­

telėjo. - Na, bet man nereikia visų tų vyriškų ne­
sąmonių. Mano darbas toks: turiu šokti ir bėgti po
kiekvieno telefono skambučio. Skubėti iškviesta
greitosios pagalbos skyriaus. Jis to nesuprato.
- Ar vertėjo?
-Kas?
- Aukoti asmeninį gyvenimą dėl darbo?
Keitė trumpam nutilo ir nuleido galvą.
-Anksčiau taip galvojau, - tyliai pasakė. - Dabar
galvoju apie visą darbui paaukotą laiką. Sugadintus
savaitgalius. Maniau, esu nepakeičiama. O paskui
sužinojau, kad viskas kitaip. Tereikėjo teismo ieški­
nio. Bent atsivėrė akys. - Ji piktai mostelėjo taure į
Deividą. - Ačiū už tokį apreiškimą, advokate.
- Kuo kaltas aš? Mane juk pasamdė.
- Už sotų kąsnį.
- Sutikau gauti atlygį tik laimėjęs bylą. Dabar
nematysiu nė cento.
- Atsisakai tokių pinigų? Tik todėl, kad galvoji,
jog sakau tiesą? - nustebusi paklausė Keitė ir papur­
tė galvą. - Stebiuosi, kad tau tiek daug reiškia tiesa.
- Kalbi taip, tarsi būčiau padugnė. Bet tiesa man
svarbi. Net labai.
- Principingas advokatas? Pasirodo, būna ir
tokių.
- Yra toks pripažintas porūšis, - pasakė jis ir
nejučia žvilgsniu nuslydo plonos suknelės iškirpte.

140
 Melo kaina

Staiga prisiminė švelnią jos odą ir greitai nusisuko

prie viskio. Taurės nebuvo, todėl gurkštelėjo tiesiai
iš butelio. „Puiku, - mintijo Deividas. - Pasigerk.
Pažiūrėk, kiek dar kvailysčių prikalbėsi iki ryto."
Iš tiesų jie abu kaip reikiant įkaušo. Bet, jo many­
mu, Keitei to reikėjo. Dar prieš dvidešimt minučiųji
atrodė ištikta šoko. Dabar bent jau kalbėjo. Ir ką tik
įstengė jį įžeisti. Tikriausiai geras ženklas.
Keitė piktai žvelgė į savo stiklą.
- Po galais, nekenčiu viskio! - staiga aistringai
šūktelėjo ir išmaukė jį iki dugno.
- Matyti. Išgerk dar.
Ji įtariai dirstelėjo į Deividą.
- Man atrodo, bandai mane nugirdyti.
- Iš kur kilo tokia mintis? - nusijuokė jis ir stum­
telėjo butelį prie jos.
Keitė akimirką pasižiūrėjo į jį, tada pasibjaurėjusi
įsipylė dar.
- Senas geras „Jack Daniel's", - atsiduso ji. Ne­
tvirta ranka užsuko butelį. - Juokinga.
- Kas juokinga?
- Tai buvo mėgstamiausias tėčio gėrimas. Prisie-
kinėdavo, kad jis turi gydomųjų savybių. Nekęsdavo
mano postringavimų, jog negalima gydytis tuo, nuo
ko susirgai. Tai bent juoktųsi pamatęs mane dabar. -
Ji išgėrė šlakelį ir susiraukė. - Gal jis ir teisus. Tokio
bjauraus skonio gėrimas tikrai turi būti vaistas.
- Kaip suprantu, tavo tėvas nebuvo daktaras.

141
 Tess Gerritsen

- Norėjo būti, - tarė Keitė ir niūriai pažvelgė į

gėrimą. - Tai buvo jo svajonė. Norėjo tapti kaimo
gydytoju. Žinai, tokiu vyruku, kuris padeda priimti
gimdymą už tuziną kiaušinių. Bet nieko neišėjo.
Gimiau aš ir jiems reikėjo pinigų... - Ji atsiduso. - Jis
turėjo remonto dirbtuves Sakramente. Buvo nagin­
gas. Dažnai stebėdavau jį, besikrapštantį pusrūsyje.
Tėtis sutaisydavo viską, kas tik pakliūdavo jam
į rankas! Televizorius. Skalbimo mašinas. Netgi
užregistravo septyniolika išradimo patentų, tik nė
vienas nebuvo vertas nė cento. Na, nebent nuosta­
busis obuolių pjaustiklis. - Ji viltingai pažvelgė į
Deividą. - Girdėjai apie tokį?
- Atleisk, neteko išgirsti.
Keitė gūžtelėjo pečiais.
- Niekas negirdėjo.
- O kaip jis veikė?
- Vienas riešo judesys ir štai! Šešios tobulos skil­
telės. - Deividui nieko netarus ji liūdnai šyptelėjo. -
Regis, tu sužavėtas.
- Toks ir esu. Žaviuosi tavo tėvu. Tikriausiai
jautėsi labai laimingas, kai tapai gydytoja.
- Taip. Kai baigiau medicinos koledžą, sakė, jog
tai pati laimingiausia jo gyvenimo diena. - Ji nutilo,
šypsena pamažu išnyko. - Liūdna, ar ne? Kad iš
visų jo gyvenimo metų ta vienintelė diena jambuvo
laimingiausia... - Keitė atsikrenkštė. - Po jo mirties
mama pardavė dirbtuves. Ištekėjo už įtakingo San

142
 Melo kaina

Fransisko bankininko. Baisaus snobo. Negalime

vienas kito pakęsti. - Ji nuleido akis į taurę ir pra­
tęsė tyliu balsu: - Kartais prisimenu jo dirbtuves.
Pasiilgstu senojo pusrūsio. Ir visų tų kvailų, niekam
tikusių jo prietaisų. Ilgiuosi...
Deividas pamatė virpančią apatinę jos lūpą ir
su baime pagalvojo: „O ne. Dabar ji apsiverks!" Jis
žinojo, kaip elgtis su kūkčiojančiais klientais. Žinojo,
kaip reaguoti į jų ašaras. Išsitraukti dėžutę popie­
rinių nosinaičių. Patapšnoti per nugarą. Pasakyti,
kad padarys viską, ką galės.
Bet čia visai kas kita. Tai ne jo darbo kabinetas, o
svetainė. Otuoj bepravirksianti moteris - ne klientė,
o jam pradėjęs ypač patikti asmuo.
Kai jis jau manė, kad tuoj bus pralaužta ašarų už­
tvanka, Keitė įstengė susitvardyti. Vos tik Deividas
pamatė akyse sublizgusias ašaras, ji sumirksėjo ir
jos pranyko. Ačiū Dievui. Jei būtų pradėjusi raudoti,
nebūtų išmanęs, kaip elgtis.
Deividas paėmė iš jos taurę ir lėtai padėjo ant
staliuko.
- Manau, šiamvakarui pakaks. Nagi, panele dak­
tare, laikas į lovą. Parodysiu kelią. - Norėjo paimti
ją už rankos, bet Keitė instinktyviai atšlijo. - Kas
nors ne taip?
-Ne. Tik...
- Tik nesakyk, kad baiminiesi dėl savo padėties.
Turiu galvoje - dėl to, kad liksi čia nakvoti.

143
 Tess Gerritsen

- Truputėlį. Tiesą sakant, nelabai. Turint omenyje

aplinkybes, - pasakė ji ir nesmagiai nusijuokė. -
Baimė keistai veikia padorumo sampratą.
- O ką jau kalbėti apie teisinę etiką. - Pamatęs
suglumusį jos žvilgsnį Deividas pridūrė: - Niekada
anksčiau taip nesielgiau.
- Kaip? Nesi parsivedęs nakčiai moters?
- Na, ir taip seniai nesielgiau. Noriu pasakyti, jog
griežtai laikausi nuostatos artimai nebendrauti su
klientais. Ir juo labiau su kaltinamaisiais.
- Vadinasi, esu išimtis?
- Taip. Neabejotinai išimtis. Nori tikėk, nori ne,
paprastai negrabalioju kiekvienos į savo kabinetą
įžengusios moters.
- O ką grabalioji? - paklausė ji ir vos pastebimai
šyptelėjo.
Jis žengtelėjo prie jos traukiamas nematomų
aistros gijų.
- Tik žaliaakes, - sumurmėjo. Švelniai palietė
skruostą. - Turinčias keletą mėlynių čia ir ten.
- Paskutinė dalis skamba keistokai, - sušnibž­
dėjo ji.
- Klysti. - Intymus jo balso tonas privertė Keitę
sustingti. Jo pirštas keliaudamas per veidą paliko
karštą žymę.
Ji suprato, kokia pavojinga ši akimirka. Šis vyras
kartą prisiekė, kad ją sužlugdys. Vis dar gali tai pa­
daryti. „Susidėjau su priešu", - staiga išsigandusi

144
 Melo kaina

pagalvojo Keitė jo veidui palinkus artyn. Tačiau

ji negalėjo pajudėti. Apėmė nerealumo jausmas;
atrodė, kad nieko panašaus negali vykti iš tikrųjų,
tai tik karšta, apgirtusio žmogaus fantazija. Štai ji
sėdi ant sofos su žmogumi, kurio anksčiau nekentė,
o dabar trokšta, jogjis prisitrauktų ją ir pabučiuotų.
Jo lūpos atrodė švelnios. Tai buvo tik lengvas pri­
silietimas, atsargus gardžiavimasis tuo, kas galėtų
nutikti vėliau. Bet to pakako, kad joje užsiliepsnotų
tūkstančiai gaisrų. „Jack Daniel's" dar niekada ne­
buvo toks skanus!
- O ką apie tai pasakytų advokatų taryba? - su­
murmėjo Keitė.
- Jie sakytų, jog tai įžūlu...
- Neetiška.
- Ir beprotiška. Beje, taip ir yra. - Atsitraukęs jis
akimirką žiūrėjo į ją. Veide atsispindėjo vidinė kova.
Keitės nusivylimui, laimėjo sveikas protas. Deividas
pakilo nuo sofos ir truktelėjęs ją už rankos padėjo
atsistoti. - Kai rašysi skundą advokatų tarybai, ne­
pamiršk paminėti, kad aš labai gailėjausi.
- Ar tai ką nors pakeis?
-Jiems ne. Tau, tikiuosi, taip.
Jie stovėjo priešais langą ir žvelgė vienas į kitą.
Vėjas stūgavo už lango taip pat nenuilstamai, kaip
smarkiai plakė jos širdis.
- Manau, metas į lovą, - kimiu balsu pasakė
Deividas.

145
 Tess Gerritsen

-Ką?
Jis atsikrenkštė.
- Norėjau pasakyti, kad tau metas eiti į savo lovą,
o man - į savo.
-Ak...
- Nebent...
- Nebent?
- Tu nenori.
- Ko nenoriu?
- Miegoti.
Jie nejaukiai susižvalgė. Ji nurijo seiles.
- Geriau eisiu.
- Taip, - nusisukęs pratarė jis ir susijaudinęs
panėrė pirštus į plaukus. - Ir aš taip manau.
- Deividai?
Jis atsigręžė per petį.
-Ką?
-Ar tai iš tikrųjų teisinės etikos pažeidimas? Kad
leidai man čia apsistoti?
- Tokiomis aplinkybėmis? - klausiamai tarė jis ir
gūžtelėjo. - Manau, aš saugus. Beveik. Jei tik tarp
mūsų nieko nenutiks. - Jis paėmė butelį viskio,
ramiai pastatė į gėrimų spintelę ir uždarė dureles. -
Būk rami.
- Žinoma, - greitai atsiliepė Keitė. - Aš nenoriu
šiuo metu dar labiau sujaukti savo gyvenimo. Tik
ne dabar.
- Aš taip pat nenoriu. Bet šią akimirką mums
reikia vienamkito pagalbos. Todėl aš tau parūpinau

146
 Melo kaina

saugią vietą pasislėpti. O tu padėsi man suprasti,

kas iš tikrųjų nutiko operacijos metu. Labai patogus
susitarimas. Prašau tik vieno.
-Ko?
- Kad laikytum tai paslaptyje; Ne tik dabar, bet ir
vėliau. Tai galėtų pakenkti mūsų abiejų reputacijai.
- Kuo puikiausiai suprantu.
Jie sutartinai įkvėpė.
- Taigi... labanakt, - tarė Keitė ir apsigręžusi žen­
gė link durų. Kūnas atrodė lyg guminis. Baiminosi,
kad nepargriūtų veidu į grindis.
- Keite?
Širdis suvirpėjo ir ji greitai atsisuko.
-Ką?
- Tavo kambario durys - antros iš dešinės.
- Ak, taip. Ačiū. - Skaudama širdimi Keitė pali­
ko jį vieną svetainėje. Galėjo tik pasiguosti, kad jai
išeinant jis atrodė toks pat nelaimingas.

Jos pėdos seniai ataušo, o Deividas vis dar sėdėjo

svetainėje ir mąstė. Prisiminė jos skonį, kaip virpėjo
jo glėbyje. Svarstė, kaip galėjo taip susipainioti.
Blogai ne tai, kad leido jai miegoti po savo stogu,
o tai, kad vos jos nesugundė ant šios sofos. Visiška
beprotybė. Nors geidė tai padaryti. O varge, kaip
smarkiai to troško.
Keitė tiesiog tirpo nuo jo bučinių ir Deividas
suprato: seniai jos niekas nebučiavo. Nuostabu!

147
 Tess Gerritsen

Du normalūs, sveiki, intymumo stokojantys žmonės

miega per dešimt pėdų vienas nuo kito. Dar pavo­
jingesnės padėties nė negalėtų būti.
Nenorėjo galvoti, ką apie tai pasakytų jo senasis
etikos dėstytojas. Iš esmės jis kol kas negali nusiša­
linti nuo Obrajen bylos. Iki perduos ją kitai advo­
katų firmai, turi elgtis kaip Obrajenų advokatas,
nes teisinė etika reikalauja ginti jų interesus. Okaip
skrupulingai anksčiau stengdavosi atskirti asmeninį
gyvenimą nuo profesinio!
Jei nebūtų šitaip pametęs galvos, būtų nuvežęs
Keitę į viešbutį arba pas draugus. Bet kur, tik ne
čionai. Didžiausia bėda ta, kad nuo tos dienos, kai
ją sutiko, nebegalėjo blaiviai mąstyti. Šį vakarą po
telefono skambučio galvoje kirbėjo tik viena mintis:
apsaugoti ją. Tai buvo įnirtingas pirmykštis instink­
tas, kurio jis negalėjo užgniaužti. Jam tai nepatiko.
Pyko ir ant Keitės, sukėlusios šiuos nepageidauja­
mus vyriškus jausmus.
Susierzinęs pakilo nuo sofos, apėjo kambarį
ir užgesino šviesas. Nusprendė, kad neverta būti
baltuoju riteriu. Be to, Keitė Česni ne iš tų, kurioms
reikėtų didvyrio. Ar apskritai kokio nors vyro. Jis
nebuvo nusistatęs prieš nepriklausomas moteris.
Jos jam netgi patiko.
Patiko ir Keitė. Labai.
Tikriausiai per daug.

148
 Melo kaina

Keitė susirangiusi gulėjo lovoje ir klausėsi, kaip

neramiai Deividas žingsniuoja po kambarį. Sulaikė
kvėpavimą išgirdusi, kaip koridoriuje šalia jos kam­
bario sugirgždėjo grindys. Ar tai tikjos vaizduotė, ar
jis iš tikrųjų akimirką sustojo prie jos durų? Girdėjo
jį vaikštant, atidarant stalčius, barškinant pakabus
spintoje. „O Dieve, - mintijo ji. - Jis miega gretima­
me kambaryje."
Dabar duše bėgo vanduo. Ji svarstė, ar vanduo
šaltas. Stengėsi negalvoti, kaip jis atrodo po vandens
srove, bet jau įsivaizdavo: muilo putos slysta žemyn
jo pečiais, auksiniai krūtinės plaukeliai drėgni ir
susiraitę.
„Baik. Tuoj pat."
Skaudžiai įsikando sau į lūpą, vaizdinys mintyse
truputėlį suvirpėjo. Po galais. Degino aistra, gryna
ir niekuo neatmiešta. Na gal šiek tiek - viskiu.
Jai trisdešimt ir dar niekad iki šiol taip smarkiai
negeidė vyro. Troško jo su laukine, pirmaprade,
beprotiška aistra.
Erikui tokių jausmų niekada nepuoselėjo. Jų
santykiai buvo kankinamai mandagūs, visiškai
nepanašūs į šį gyvulišką geismą. Aptarę jųdviejų
skirtumus nusprendė skirtis. Kiekvienas pasuko
savu keliu. Tada jautėsi sugniuždyta, bet dabar
suprato, jog buvo įžeista tik jos savimeilė. Tiek
mėnesių puoselėjo viltį, kad Erikas grįš. Dabar vos
beprisiminė jo veido bruožus. Jie vis susiliedavo į
vyro, besimaudančio duše, vaizdą.

149
 Tess Gerritsen

Keitė įsikniaubė į pagalvę, jautėsi lyg bailus

strutis. O visi manė, kad ji gabi ir sumani. Tai netgi
buvo oficialiai patvirtinta jos gydytojos rezidentės
darbo charakteristikoje: „Daktarė Česni yra labai
kompetentinga, be galo nuovoki gydytoja." Cha!
Be galo nuovoki? Greičiau bukagalvė. Arba tiesiog
visiška kvailė, nes geidžia vyro, grasinusio sutriuš­
kinti ją teisme.
Privalo jaudintis dėl daugybės gyvybiškai svar­
bių dalykų tiesiogine to žodžio prasme - gyvenimo
ir mirties klausimų. Tuoj praras darbą. Karjera kybo
ant plauko. Jos ieško žudikas.
Oji svarsto, kiek plaukelių ant Deivido Rensomo
krūtinės.

Ji lėkė šimtais laiptelių žemyn, nėrė vis į juodes­

nę tamsą. Nežinojo, kas laukia tolumoje, juto tik
kažką baisaus bėgant paskui. Ji nedrįso atsisukti ir
pažvelgti jam į veidą. Nebuvo nei durų, nei langų,
nei jokio kito išėjimo. Ji skriejo tyliai, tarsi nebyliojo
kino juostoje. Tyloje glūdėjo pats didžiausias siau­
bas: niekas neišgirs jos riksmo.
Raudodama Keitė ištrūko iš sapno gniaužtų
ir pasijuto žiūrinti į nepažįstamas lubas. Kažkur
skambėjo telefonas. Už lango bolavo dienos šviesa,
ošė bangų mūša. Telefonas staiga nutilo. Kitame
kambaryje pasigirdo Deivido murmesys.

150
 Melo kaina

„Aš saugi, - priminė sau. - Niekas manęs nenu­

skriaus. Tik ne čia. Ne šiame name."
Netikėtai išgirdusi beldimą į kambario duris
pašoko.
- Keite? - pašaukė Deividas.
-Ką?
- Apsirenk. Poukis nori su mumis pasikalbėti
policijos būstinėje.
- Dabar?
- Taip.
Žemas, skubėti raginantis jo balsas išgąsdino
Keitę. Ji stryktelėjo iš lovos ir atidarė duris.
- Kodėl? Kas nutiko?
Jis nevalingai nužvelgė jos naktinius marškinius
ir įsmeigė nešališką žvilgsnį į veidą.
- Tai dėl žudiko. Jie žino jo vardą.

151
 Poukis pastūmė Keitei nusikaltėlių nuotraukų
albumą.
- Gal pažinsite kurį nors iš jų, daktare Česni?
Keitė ėmė atidžiai žiūrinėti nuotraukas ir iš karto
sustojo prie vieno veido. Portretas atrodė liūdnas:
fotoaparato blykstė išryškino kiekvieną raukšlelę
ir įdubimą. Vis dėlto fotografuojamas žmogus net
neprisimerkė. Žvelgė plačiai atmerktomis akimis.
Tai buvo žlugusio žmogaus žvilgsnis. Ji tyliai tarė:
- Tai jis.
- Esate tikra?
- Aš... prisimenu jo akis.
Sunkiai nurijusi seiles Keitė nusisuko. Abu
vyrai įdėmiai ją stebėjo. Tikriausiai bijojo, kad ji

152
 Melo kaina

nenualptų, nepultų į isteriją ar nepadarytų ko nors

panašaus. Bet Keitė nieko tokio daryti nesiruošė.
Jautėsi tarytum atsiskyrusi nuo kūno, plūduriuo­
janti kažkur palubėje ir iš viršaus stebinti sceną po­
licijos nuovadoje: liudytoja neabejodama atpažįsta
nusikaltėlio veidą.
- Tai mūsų žmogus, - su niūriu pasitenkinimu
tarė Poukis.
Išblyškęs neuniformuotas seržantas atnešė jai
puodelį karštos kavos. Tikriausiai buvo persišaldęs,
nes vis šniurkščiojo nosimi. Pro stiklinę pertvarą ji
matė, kaip sugrįžęs prie stalo vyras išsitraukė bu­
teliuką su nosies purškalu.
Vėl pažvelgė į nuotrauką.
- Kas jis? - paklausė ji.
- Kažkoks pakvaišėlis, - atsakė Poukis. - Vardu
Čarlzas Dekeris. Nuotrauka daryta prieš penkerius
metus, iš karto po suėmimo.
- Kuo buvo kaltinamas?
- Užpuolimu ir sumušimu. Išspyrė medicinos
kabineto duris. Bandė pasmaugti daktarą viso per­
sonalo akivaizdoje.
- Daktarą? - klausiamai pakartojo Deividas ir
staigiai pakėlė galvą. - Kurį?
Poukis atsilošė, nuo svorio net sugirgždėjo kėdė.
- Spėk.
- Henrį Tanaką.
Poukis iššiepė nuo nikotino pageltusius dantis.

153
 Tess Gerritsen

- Tą patį. Šiek tiek užtrukome, bet galiausiai

pasinaudoję kompiuteriu aptikome jo vardą.
- Suėmimo įrašuose?
- Taip. Turėjome pamatyti anksčiau, tačiau at­
liekant pradinį tyrimą jo vardas kažkaip praslydo.
Klausėme ponios Tanakos, ar jos vyras turėjo prie­
šų. Žinai, įprastiniai policijos klausimai. Ji pasakė
keletą vardų. Mes jais pasidomėjome, bet visi pasi­
rodė niekuo dėti. Tada žmona užsiminė, kad prieš
penkerius metus jos vyrą buvo užpuolęs kažkoks
beprotis. Neprisiminė jo vardo, bet jos žiniomis jis
vis dar gulėjo psichiatrinėje ligoninėje. Patikrinome
bylas ir radome suėmimo raportą. Čarlio Dekerio.
Ošįryt gavau žinią iš laboratorijos. Prisimeni pirštų
atspaudus ant Richter durų rankenos?
- Čarlio Dekerio?
Poukis linktelėjo.
- Odabar... - Jis žvilgtelėjo į Keitę ir tęsė: - Mūsų
liudytoja patvirtino tapatybę. Sakyčiau, tai neabe­
jotinai mūsų ieškomas žmogus.
- O koks jo motyvas?
- Jau sakiau. Jis beprotis.
- Kaip ir tūkstančiai kitų žmonių. Kodėl būtent
jis žudikas?
- Ei, aš juk nesu jo psichiatras.
- Bet atsakymą žinai, tiesa?
Poukis gūžtelėjo.
- Tik spėju.

154
 Melo kaina

- Tas žmogus man grasino, leitenante, - pasakė

Keitė. - Turiu teisę sužinoti daugiau, ne tikjo vardą.
- Išties, Pouki, - tyliai jai pritarė Deividas. - Apie
tai tikriausiai nerašoma policijos vadovėliuose, bet
manyčiau, ji privalo daugiau žinoti apie Čarlzą
Dekerį.
Atsidusęs Poukis iš kišenės išsitraukė užrašų
knygelę.
- Gerai, - suniurzgė versdamas lapus. - Štai ką
sužinojau. Supraskite, pirmiausia tai turi būti ofici­
aliai patvirtinta. Čarlzas Luisas Dekeris, baltaodis,
gimė prieš trisdešimt devynerius metus Klivlande.
Tėvai išsiskyrę. Penkiolikmetis brolis žuvo per gaujų
susirėmimą. Puiki pradžia. Viena ištekėjusi sesuo
gyvena Floridoje.
- Kalbėjaisi su ja?
- Ji ir suteikė mums beveik visą informaciją apie
jį. Pažiūrėkime. Dvidešimt dvejų įstojo į karinį jūrų
laivyną. Tarnavo įvairiuose uostuose. San Diege.
Bremertone. Prieš šešerius metus buvo atsiųstas
čionai, į Perl Harborą. Tarnavo karo medicinos
korpuse, JAVkaro laive „Simaronas"...
- Medicinos korpuse? - pasitikslino Keitė.
- Dirbo laivo chirurgo padėjėju. Pasak vyresny­
bės, Dekeris buvo vienišius. Tylenis. Jokių įrašų apie
emocinius sutrikimus, - pasakė jis ir purkštelėjo. -
Štai kokios tikslios karinės bylos. - Pervertė kitą
puslapį. - Puikūs tarnybos įrašai, keletas pagyrimų.

155
 Tess Gerritsen

Regis, kilo tarnybos laiptais. Tik prieš penkerius

metus kažkas tarytum nutrūko.
- Nervinis išsekimas? - paklausė Deividas.
- Rimčiau. Ėmė siautėti. Ir tai susiję su moterimi.
- Drauge?
- Taip. Mergina, su kuria susipažino čia, salose.
Paprašė leidimo tuoktis. Jį gavo. Tada su laivu iš­
plaukė šešiems mėnesiams į įslaptintus manevrus
Subiko įlankoje. Gretimo gulto jūreivis prisimena,
kad Dekeris kiekvieną laisvą minutę rašydavo
mylimajai eiles. Kraustėsi dėl jos iš proto. - Poukis
papurtė galvą ir atsiduso. - Šiaip ar taip, kai „Sima-
ronas" sugrįžo į Perlą, merginos tarp kitų jūreivių
mylimųjų uoste nebuvo. Štai čia ir kyla neaiškumų.
Žinome tik tiek, kad Dekeris be leidimo paliko laivą.
Matyt netrukus sužinojo, kas nutiko.
- Ji susirado kitą? - spėjo Deividas.
- Ne. Mirė.
Visi ilgamnutilo. Kitame kabinete skambėjo tele­
fonas ir be paliovos tarškėjo rašomosios mašinėlės.
Keitė tyliai paklausė:
- Kas jai nutiko?
- Gimdymo komplikacijos, - paaiškino Pou­
kis. - Gimdymo palatoje ji patyrė širdies smūgį.
Naujagimė taip pat mirė. Dekeris net nežinojo, kad
ji laukėsi.
Keitė lėtai pakėlė akis į Čarlio Dekerio nuotrau­
ką. Galvojo apie tai, ką jis tą dieną išgyveno Perl

156
 Melo kaina

Harbore. Laivas švartuojasi žmonių pilname uoste.

Besišypsančios šeimos. „Kaip ilgai jis minioje ieško­
jo mylimosios veido? Kada suprato, kad jos nėra? Ir
niekada nebepamatys?"
- Tada jam ir pasimaišė, - tęsė Poukis. - Išsi­
aiškino, jog Tanaka buvo jo merginos gydytojas.
Sulaikymo raporte rašoma, kad vos tik įėjęs į kliniką
iš karto puolė smaugti daktarą. Kilus muštynėms
buvo iškviesta policija. Kitą dieną Dekerį paleido
už užstatą. Jis nusipirko pistoletą. Ne daktarui. Sau.
Vamzdį įsikišo į bumą ir nuspaudė gaiduką, - baigė
pasakoti Poukis ir užvertė užrašų knygelę.
„Kraštutinis poelgis, - mintijo Keitė. - Nusipirkti
ginklą ir nusišauti." Tikriausiai labai mylėjo tą mo­
terį. Koks geresnis būdas tai įrodyti nei pasiaukoti
pačiam?
Bet jis nemirė. Liko gyvas. Ir žudo kitus.
Poukis pamatė jos klausiamą žvilgsnį.
- Ginklas buvo labai pigus. Blogai iššovė. Bumą
pavertė kruvina koše. Tačiau jis išgyveno. Keletą
mėnesių praleido reabilitacijos klinikoje, vėliau
jį perkėlė į valstybinę ligoninę. Beprotnamį. Me­
dicinos kortelėje parašyta, kad Dekeris prarado
gebėjimą kalbėti.
- Jis nebylys? - pasiteiravo Deividas.
- Ne visai. Reanimuojant buvo pažeistos balso
stygos. Gali tarti žodžius, bet jie panašesni į šnypš­
timą.

157
 Tess Gerritsen

„Šnypštimą", - pagalvojo Keitė. Šis siaubingas

garsas Anos namo laiptinėje, regis, ją grąžino į nak­
ties košmarą. „Pasirengusios gelti gyvatės garsas."
Poukis pasakojo toliau:
- Maždaug prieš mėnesį Dekerį išleido iš ligo­
ninės. Jis privalėjo lankytis pas psichiatrą vardu
Nemečekas. Tačiau nepasirodė.
- Kalbėjotės su Nemečeku? - pasidomėjo Keitė.
- Telefonu. Jis konferencijoje Los Andžele. Grįš
antradienį. Prisiekinėja, kad jo pacientas nekelia
jokios grėsmės. Matyt, bando gelbėti savo svylančią
sėdynę. Nekaip atrodo, jei tavo išleistas pacientas
pradeda raižyti gerkles.
- Štai ir motyvas, - tarė Deividas. - Kerštas už
mirusią moterį.
- Ir aš taip spėju.
- O už ką nužudė Aną Richter?
- Prisimeni tą šviesiaplaukę moterį, kurią pri­
žiūrėtojai matė bėgančią per automobilių aikštelę?
- Manai, tai buvo ji?
- Atrodo, Tanaka ją gerai pažinojo.
- Numanau, apie ką kalbi.
- Anos Richter kaimynai nesunkiai atpažino nuo­
traukoje Tanaką. Jis ne kartą svečiavosi jos bute. Tą
naktį, kai buvo nužudytas, Ana tikriausiai aplankė
jį. Ir išvydo tai, kas ją labai išgąsdino. Galbūt Dekerį.
Ojis pamatė ją.
- Tai kodėl nesikreipė į policiją? - paklausė Keitė.

158
 Melo kaina

- Gal nenorėjo, kad visi sužinotų apie jos romaną

su vedusiu vyru. Arba bijojo būti apkaltinta meilu­
žio nužudymu. Kas žino?
- Vadinasi, ji buvo tik liudytoja, - tarė Keitė. -
Kaip ir aš.
Poukis pažvelgė į ją.
- Tarp jūsų didžiulis skirtumas. Dekeris negali
prisiartinti prie jūsų. Šiuo metu niekas, išskyrus
mus šiame kabinete, nežino, kur apsistojote. Tegul
tai lieka paslaptis. - Jis žvilgtelėjo į Deividą. - Tau
dėl to nekils bėdų?
Deivido veidas atrodė neįskaitomas.
- Ji gali pasilikti.
- Puiku. Ir būtų geriau, jei nevažinėtumėte savo
automobiliu.
- Kodėl? - susiraukė Keitė.
- Dekeris turi jūsų rankinę. Ir automobilio rak­
telius. Taigi žino, kad vairuojate „Audi". Jos ieškos.
„Medžios mane", - pagalvojo ji ir nusipurtė.
- Ar ilgai? - sušnibždėjo.
- Kas?
- Ar ilgai tai truks? Kada susigrąžinsiu savo
gyvenimą?
Poukis atsiduso.
- Galime šiek tiek užtrukti, kol jį rasime. Laiky­
kitės, daktare. Vyrukas negalės amžinai slapstytis.
„Nejaugi?" - mintyse paklausė Keitė. Susimąstė,
kur žmogus galėtų slėptis Oahu saloje. Gal atokiame

159
 Tess Gerritsen

kinų kvartale, kuriame niekas nieko neklausinėja?

Žvejų lūšnose skardiniais stogais Smėlio saloje? Ar
Vaikikio skersgatviuose? Kažkur savo slaptavietėje
Čarlis Dekeris tyliai gedi mirusios moters.
Stojantis eiti jai kilo dar vienas klausimas.
- Leitenante, o kaip Elena Obrajen?
Poukis, dėliodamas dokumentus į aplanką,
pakėlė akis.
- Ką norite žinoti?
- Ar ji su visu tuo kaip nors susijusi?
Poukis vėl žvilgtelėjo į Čarlio Dekerio nuotrauką.
Ir užvertė aplanką.
- Ne, - atsakė jis. - Tarp jų jokio ryšio.

- Bet juk turi būti koks nors ryšys! - pratrūko Kei­

tė, kai juodu su Deividu išėjo iš policijos nuovados
į ryto kaitrą. - Koks nors įrodymas ar įkaltis, kurio
jis dar nerado...
- Galbūt mums nesako, - užbaigė Deividas.
Ji susiraukusi pažvelgė į jį.
- O kodėl turėtų nutylėti? Maniau, jūs draugai.
- Aš pabėgau iš apkasų.
- Kalbi taip, tarsi darbas policijoje būtų panašus
į karą džiunglėse.
- Kai kuriems policininkams jų darbas yra karas.
Šventas karas. Poukis turi žmoną ir keturis vaikus.
Bet iš valandų, kiek jis dirba, niekada to nesupras­
tum.

160
 Melo kaina

- Vadinasi, laikai jį geru policininku?

Deividas gūžtelėjo.
- Jis darbinis arklys. Tvirtas, bet nelabai gudrus.
Žinau, kad keletą kartų yra suklydęs. Ir šįkart gali
klysti. Bet šiuo atveju turiu su juo sutikti. Neįžvel­
giu, kaip Elena Obrajen būtų įsipainiojusi į šią bylą.
- Juk girdėjai, ką jis sakė! Dekeris tarnavo karo
medicinos korpuse. Laivo chirurgo padėjėju...
- Dekerio charakteristika neatitinka psichopatų
elgsenos modelio. Džeko skerdiko tipo persona­
žas nekvaršina sau galvos dėl vaistų buteliukų ir
elektrokardiogramų. Taip veikia visiškai kitaip
protaujantis žmogus.
Keitė susierzinusi žiūrėjo į gatvę.
- Nežinau, kaip įrodyti, kad Elena buvo nužudy­
ta - štai kur bėda. Net nesu tikra, ar taip iš tikrųjų
nutiko.
Deividas sustojo ant šaligatvio.
- Gerai, - atsidusęs tarė jis. - Vadinasi, nieko
negalime įrodyti. Pagalvokime apie strategiją.
- Nužudymo?
Jis linktelėjo.
- Dekeris. Pašalietis. Nusimanantis apie medi­
ciną. Ir chirurgiją. Noriu žinoti visas smulkmenas.
Kaip jis galėtų patekti į ligoninę ir nužudyti paci­
entą?
- Manyčiau, jis turėtų... - nutęsė Keitė ir nuklydo
žvilgsniu į gatvę. Susiraukė pamačiusi berniuką,

161
 Tess Gerritsen

pardavinėjantį laikraščius. Jis mojavo rytiniu lai­

kraščiu pravažiuojantiems automobiliams. - Šian­
dien sekmadienis, - staiga pasakė ji.
- Tai kas?
- Eleną paguldė į ligoninę sekmadienį. Prisi­
menu, kaip kalbėjausi su ja palatoje. Buvo aštunta
valanda vakaro. - Keitė karštligiškai pažvelgė į lai­
krodį. - Tai įvyks po dešimties valandų. Galėtume
viską pakartoti...
- Luktelėk. Nieko nesuprantu. Ką tiksliai mes
darysime po dešimties valandų?
Ji atsigręžė į Deividą. Tyliai tarė:
- Įvykdysime žmogžudystę.

Kai dešimtą valandą vakaro Deividas pasuko

BMWį įvažiuojamąjį ligoninės kelią, lankytojų au­
tomobilių stovėjimo aikštelė atrodė beveik tuščia.
Jis sustojo netoli įėjimo ir išjungęs variklį pažvelgė
į Keitę.
- Tai nieko neįrodys. Ar supranti?
- Tik noriu sužinoti, ar įmanoma.
- Teisme tai neturės jokios reikšmės.
- Man nerūpi, kaip viskas atrodys teisme, Deivi­
dai. Noriu žinoti, ar tai įmanoma padaryti.
Ji pažvelgė į tamsoje šviečiantį raudoną greito­
sios pagalbos ženklą. Prie durų stovėjo greitosios
pagalbos automobilis. Netoliese ant suoliuko sėdėjo
vairuotojas ir tingiai rūkydamas klausėsi dispečeri­
nės radijo traškesio.

162
 Melo kaina

Įprastas ramus sekmadienio vakaras. Lankymo

valandos jau baigėsi. Palatose apsvaigę nuo migdo­
mųjų pacientai rengėsi panirti į palaimingą miegą.
Deivido veidas bolavo šešėliuose.
- Gerai, - atsidusęs tarė jis ir atidarė dureles. -
Eime.
Vestibiulio durys buvo užrakintos. Jie įslinko pro
Greitosios pagalbos skyriaus duris, perėjo laukia­
mąjį. Jame motina stiklinėmis akimis glaudė glėbyje
verkiantį kūdikį, senas žmogus garsiai kosėjo į no­
sinę, o paauglys prie sutinusio veido spaudė ledo
maišelį. Slaugytoja kalbėjo telefonu. Jie prasmuko
pro ją ir pasuko link liftų.
- Taip paprastai pakliuvome vidun? - nusiste­
bėjo Deividas.
- Toji slaugytoja mane pažįsta.
- Bet ji net nedirstelėjo į tave.
- Nes šaudė akimis į tave, - sausai ištarė Keitė.
- Tavo laki vaizduotė, - pasakė jis ir sustojęs ko­
ridoriuje apsidairė. - O kur apsauga? Argi čia nėra
jokio apsaugininko?
- Jis tikriausiai vaikšto po ligoninę.
- Nori pasakyti, vienas?
- Ligoninėse paprastai būna ramu, - atsakė ji ir
nuspaudė lifto mygtuką. - Be to, šiandien sekma­
dienis.
Jie pakilo į penktą aukštą ir žengė į nuobodžiai
baltą koridorių. Švarus linoleumas spindėjo po

163
 Tess Gerritsen

ryškiomis lempomis. Palei sieną rikiavosi lovos su

ratukais, tarsi laukiančios sužeistųjų antplūdžio.
Keitė parodė į suveriamąsias duris su užrašu „Įeiti
draudžiama".
- Operacinės štai ten.
- Galėsime įeiti?
Ji žengė kelis žingsnius į priekį. Durys automa­
tiškai atsivėrė.
- Be vargo.
Viduje švietė tik viena neryški lempa prie regis­
tratūros stalo. Ant jo stovėjo pusiau nugertas puode­
lis pravėsusios kavos ir laukė grįžtančio savininko.
Keitė parodė į sieną, ant kurios kabojo didelė lenta
su kitos dienos operacijų grafiku.
- Čia surašytos rytojaus operacijos, - paaiškino
ji. - Vos žvilgtelėjęs sužinosi, kurioje operacinėje
bus pacientas, visas procedūras, chirurgų ir anes­
teziologų vardus.
- Kur buvo operuojama Elena?
- Operacinė tiesiai už kampo.
Keitė nusivedė jį neapšviestu koridoriumi ir ati­
darė operacinės duris, pažymėtas penktu numeriu.
Tamsoje vos įžiūrėjo spindintį nerūdijantį plieną.
Paspaudė jungiklį ant sienos. Nuo staigiai patalpą
užliejusios šviesos net paskaudo akis.
- Vežimėlis su anestezijos reikmenimis štai čia.
Deividas priėjo ir atidarė vieną metalinį stalčių.
Skyreliuose suskambėjo stikliniai buteliukai.

164
 Melo kaina

- Vaistai visada paliekami neužrakinti?

- Gatvėje jie būtų beverčiai. Niekas jų nevogtų.
Tačiau migdomieji, - ji parodė į sieninę spintą, -
visada laikomi užrakinti.
Deividas lėtai apsižvalgė.
- Vadinasi, tu čia dirbi. Įspūdinga. Atrodo tarsi
mokslinės fantastikos filmavimo aikštelė.
Keitė šyptelėjo.
- Keista, aš čia jaučiausi kaip namie. - Ji apėjo
patalpą, meiliai liesdama įrangą. - Tikriausiai todėl,
kad esu meistro dukra. Visokie prietaisai manęs
negąsdina. Iš tiesų man patinka žaisti su visais šiais
mygtukais. Nors galbūt kitiems žmonėms tokie
dalykai kelia siaubą.
- O tu niekada nebijojai?
Atsigręžusi Keitė pamatė įdėmų Deivido žvilgs­
nį. Ryškiai mėlynos akys privertė ją sustingti.
- Tik ne operacinės, - tyliai atsakė ji.
Spengiančioje tyloje Keitė girdėjo tik greitai
plakančią savo širdį. Jie ilgai žiūrėjo vienas į kitą,
atskirti plačios neperžengiamos bedugnės. Deividas
staigiai pasisuko į anestezijos vežimėlį.
- Kiek užtruktų, jei norėtum prikišti nagus prie
kurio nors buteliuko? - paklausė Deividas. Keitė
žavėjosi jo savitvarda. Jis bent jau galėjo kalbėti, o
ji nepajėgė net prasižioti.
- Reikėtų iš buteliukų išpilti sukcinilcholiną.
Pakaktų minutės ar net mažiau.

165
 Tess Gerritsen

- Taip paprasta?
- Taip, - atsakė ji ir nenoriai pažvelgė į operacinį
stalą. - Pacientai bejėgiai. Jų gyvybė priklauso nuo
mūsų. Anksčiau apie tai nesu pagalvojusi. Iš tikrųjų
baugu.
- Taigi įvykdyti žmogžudystę operacinėje nėra
labai sunku.
- Ne, - pripažino ji. - Manau, lengva.
- Ar galima sukeisti elektrokardiogramą? Kaip
žudikas tai padarytų?
-Jis turėtų paimti paciento kortelę. Jos laikomos
palatose.
- Regis, kebloka. Po palatas nuolat vaikštinėja
slaugytojos.
- Tu teisus. Tačiau ir šiais laikais jos vis dar
prisibijo baltų chalatų. Galiu lažintis, jei apsivilk-
tum gydytojo chalatą, kuo lengviausiai įeitum ir į
slaugytojų kambarį. Greičiausiai niekas nieko tavęs
neklausinėtų.
Jis pakėlė galvą.
- Gal pabandome?
- Dabar?
- Žinoma. Surask man chalatą. Visada norėjau
suvaidinti gydytoją.
Keitė akimirksniu rado kažkieno chalatą chirur­
gų persirengimo kambaryje. Pastebėjusi priekyje
kavos dėmes suprato, kad jį pamiršo Gajus Santinis.
Tai patvirtino 46 dydis, nurodytas etiketėje.

166
 Melo kaina

- Nežinojau, kad jūsų komandoje dirba King

Kongas, - sumurmėjo Deividas kišdamas rankas į
plačias rankoves. Užsisagstęs išsitiesė. - Na kaip?
Neišvirsi iš klumpių?
Žengtelėjusi atatupsta ji kritiškai nužvelgė Dei­
vidą. Chalatas buvo platus per pečius. Dalis apy­
kaklės styrojo. Vis dėlto Deividas atrodė žavus. Ir
nepasiekiamas. Ji pataisė apykaklę. Vos prisilietusi
perbraukė pirštais jam kaklą. Pajuto, kaip šiluma
pasklido jos ranka.
- Tiks.
- Negi taip blogai atrodau? - įtariai paklausė
jis ir pasižiūrėjo į kavos dėmes. - Jaučiuosi tikras
apskretėlis.
Keitė nusijuokė.
- Šio chalato savininkas ir yra apskretėlis. Taigi
nesijaudink - tu gerai prisiderinęs. - Jiems einant
prie liftų Keitė pridūrė: - Neužmiršk ir galvoti kaip
daktaras. Mąstyk kaip jis. Būk protingas, atsidavęs,
gailestingas.
- Ir kuklus.
Ji paplojo jam per nugarą.
- Eik ir sužavėk jas, daktare!
Deividas įžengė į liftą. *
- Tik niekur nepradink, gerai? Jei kils įtarimų,
turėsi mane pridengti.
- Lauksiu operacinėje. Deividai... dar vienas,
paskutinis patarimas.

167
 Tess Gerritsen

- Koks?
- Tikjokio aplaidumo darbe, daktare. Kad nerei­
kėtų savęs paduoti į teismą.
Jis sudejavo, durys tarp jųdviejų užsivėrė. Lei­
džiantis į trečią aukštą liftas tyliai sugirgždėjo ir
nutilo.
Tai paprastas bandymas. Net jei Deividą su­
stabdytų apsaugos darbuotojas, pakaktų vieno
jos žodžio ir jis būtų paleistas. Nieko blogo nenu­
tiks. Vis dėlto Keitė eidama koridoriumi nesijautė
rami.
Penktoje operacinėje atsisėdo savo įprastoje
vietoje stalo priekyje ir prisiminė praleistas čia va­
landas. Labai mažas pasaulis. Ir labai saugus.
Išgirdusi trinktelint duris pakėlė galvą. Kodėl
Deividas taip greitai sugrįžo? Gal pateko į bėdą?
Ji pašoko nuo kėdės ir išėjo į koridorių. Lyg įbesta
sustojo.
Iš septintos operacinės sklido šviesos ruoželis.
Įsiklausiusi išgirdo barškant spinteles, atidaromo
stalčiaus girgždesį.
Kažkas naršė po vaistų atsargas. Slaugytoja? Ar
kas nors kitas - svetimas?
Ji pažvelgė į tolimąjį koridoriaus galą - vienintelį
kelią, kuriuo galėtų pasprukti. Už kampo stovėjo
registratūros stalas. Jei pavyktų saugiai praeiti pro
septintą operacinę, nubėgusi iškviestų apsauginin­
ką. Turėjo greitai apsispręsti. Tas, kas naršė patal­

168
 Melo kaina

poje, galėjo sumanyti užsukti ir į kitas operacines.

Jei ji dabar nepajudės, atsidurs spąstuose.
Keitė ėmė tyliai slinkti koridoriumi. Išgirdo,
kaip trinktelėjo uždaromas stalčius. Suprato, kad
nespės. Septintos operacinės durys staiga atsidarė.
Išsigandusi ji žengė atatupsta ir pamatė tarpduryje
sustingusį daktarą Klerensą Eiverį. Kažkas išslydo
jam iš rankos - dūžtančio stiklo garsas nuaidėjo
koridoriumi. Kai Keitė pamatė išblyškusį jo veidą,
baimę iš karto pakeitė susirūpinimas. Vieną siau­
bingą akimirką ji manė, kad daktarą ištiks širdies
smūgis ir jis sukniubs.
- Daktare... daktare Česni, - sumekeno jis. - Ne­
sitikėjau... maniau... - Jis lėtai nuleido akis žemyn.
Tik tada prieblandoje ant grindų ji įžiūrėjo stiklo
šukes. Daktaras bejėgiškai papurtė galvą. - Kokią
netvarką čia padariau...
- Nieko baisaus, - greitai atsakė Keitė. - Aš jums
padėsiu sutvarkyti.
Ji uždegė koridoriuje šviesą. Daktaras Eiveris ne­
judėjo. Tik stovėjo apakintas šviesos ir mirksėjo. Dar
niekad anksčiau jis neatrodė toks senas ir silpnas,
net žili plaukai virpėjo. Ji pačiupo šūsnį popierinių
servetėlių iš dėžutės šalia kriauklės ir pasiūlė kelias
Eiveriui, bet jis nesukrutėjo. Keitė atsitūpė ir pradėjo
rinkti stiklo šukes. Daktaras mūvėjo skirtingų spal­
vų, mėlynos ir baltos, kojinėmis. Ant vienos šukės
ji pastebėjo likusią etiketę.

169
 Tess Gerritsen

- Tai mano šuniui, - pralemeno daktaras.

- Atsiprašau?
- Kalio chloridas. Mano kalytei. Ji labai serga.
Nieko nesuprasdama Keitė pakėlė į jį akis.
- Užjaučiu, - tik tiek tesugalvojo pasakyti.
Jis nuleido galvą.
- Ją reikia užmigdyti. Visą rytą inkštė. Negaliu
daugiau klausytis. Ji jau sena. Jai per devyniasde­
šimt, skaičiuojant šuns metais. Per daug žiauru vežti
gyvūną pas veterinarą. Visiškai svetimą žmogų. Ji
išsigąs.
Keitė atsistojo. Eiveris vis dar gniaužė rankose
popierines servetėles, tarsi nežinodamas, ką su
jomis daryti.
- Neabejoju, veterinaras su ja gražiai elgtųsi, -
atsakė. - Jums nebūtina to daryti pačiam.
- Bet juk būtų daug geriau, jei aš tai padaryčiau,
nemanote? Jei pats su ja atsisveikinčiau.
Ji linktelėjo. Pasisukusi į anestezijos vežimėlį
paėmė kitą kalio chlorido buteliuką.
- Štai, - tarė ir švelniai įdėjo buteliuką jam į del­
ną. - Šito turėtų pakakti, tiesa?
Daktaras linktelėjo.
-Ji... nedidelė, - virpėdamas tarė jis ir apsigręžė
eiti. Tada sustojo ir vėl atsisuko. - Man jūs visada
patikote, Keite. Jūs vienintelė niekada nesišaipėte
man už nugaros. Nesvaidėte užuominų, kad aš per
senas ir turėčiau eiti į pensiją. - Atsidusęs Eiveris

170
 Melo kaina

papurtė galvą. - Vis dėlto gal jie ir teisūs. - Jam

nusigręžus ji išgirdo: - Per jūsų apklausą padarysiu
viską, ką galėsiu.
Jožingsniai nutolo koridoriumi. Stojus tylai Keitė
pažvelgė į stiklo šukes šiukšlių dėžėje. Perskaičiusi
etiketę „KC1. Kalio chloridas" susimąstė. Tai būtų
mirtini nuodai, jei jų sušvirkštų į veną. Širdis staiga
sustotų. Ir dar jai toptelėjo: šiais nuodais galima
numarinti šunį ir atimti gyvybę žmogui.

Trečiame Bkabinete prie stalo rymojo slaugytoja,

laikydama rankose knygą plonais viršeliais. Ant
viršelio po ryškiu raudonu pavadinimu „Pasileidusi
nuotaka" glėbesčiavosi pusnuogė porelė. Ji pervertė
lapą. Ir išpūtė akis. Net nepastebėjo, kaip pro šalį
praėjo Deividas. Pakėlė akis tik tada, kai jis atsistojo
šalia jos slaugytojų kambaryje. Moteris akimirksniu
nuraudo ir užvertė knygą.
- Ak! Kuo galėčiau padėti, daktare...
- Smitai, - prisistatė Deividas ir taip žaviai nu­
sišypsojo, kad ji ištirpo kėdėje it drebučiai. „Oho, -
pamanė jis žiūrėdamas į susižavėjimo kupinas mels­
vas akis. - Baltas chalatas iš tikrųjų veikia." - Noriu
patikrinti vieno paciento kortelę, - pasakė.
- Kieno? - pasiteiravo ji praradusi žadą.
- Palata... - Jis žvilgtelėjo į kortelių lentyną ir
patikslino: - Aštunta.
-A ar B?

171
 Tess Gerritsen

-B.
- Ponios Lumis?
- Taip, tikrai. Lumis.
Ji lengvai pašoko nuo kėdės. Grakščiai vaidinda­
ma abejingą nužingsniavo prie lentynos. Pernelyg
ilgai užtruko ieškodama, nors 8B palatos kortelė
buvo tiesiai prieš akis. Deividas žvilgtelėjo į knygos
viršelį ir vos nesusijuokė.
- Štai ji, - sučiulbėjo slaugytoja ir kaip šventą
auką abiem rankomis ištiesė kortelę.
-Ačiū, panele...
- Men. Džaneta. Panelė.
- Taip, - tarė jis ir atsikrenkštė. Apsisukęs nuėjo
prie tolimiausios kėdės. Beveik girdėjo, kaip ji nu­
sivylusi atsiduso. Tada nusigręžė ir pakėlė telefono
ragelį.
- Klausau, gerai, - nenoriai tarė slaugytoja. -
Tuojau pat atnešiu. - Čiupo nuo padėklo kraujo tū­
beles raudonais kamšteliais ir išskubėjo palikdama
Deividą vieną kambaryje.
„Vadinasi, viskas taip paprasta", - mintijo jis
atversdamas metalinį kortelės viršelį. Sprendžiant
iš aplanko storumo ir ilgo konsultuojančių gydyto­
jų sąrašo, nelaimingos ponios Lumis iš 8B palatos
atvejis, matyt, buvo sudėtingas. Apie tai bylojo ne
tik chirurgo ir anesteziologo, bet ir gydytojo stažuo­
tojo, psichiatro, dermatologo ir ginekologo įrašai.
Deividui tai priminė patarlę: „Šimtas auklių - vaikas

172
 Melo kaina

be galvos." Taigi ir ši ponia neturėjo galimybės išeiti

iš ligoninės sveika.
Pro šalį praėjo slaugytoja stumdama vežimėlį
su vaistais. Dar kita įšoko vidun atsiliepti telefonu
ir vėl išskubėjo. Nė viena moteris neatkreipė į jį
dėmesio.
Deividas atsivertė elektrokardiogramą, priklijuo­
tą kortelės gale. Pakaktų dešimties minučių išplėšti
šį lapą ir priklijuoti kitą. Kai tiek daug gydytojų
lankosi ponios Lumis palatoje - net šeši, niekas to
nė nepastebėtų.
Įvykdyti žmogžudystę, nusprendė jis, visai pa­
prasta. Reikia tik balto chalato.
 - Manyčiau, šįvakar tu savo įrodei, - tarė Deivi­
das statydamas dvi stiklines šilto pieno ant stalo. -
Dėl žmogžudystės operacinėje.
- Ne, - paprieštaravo Keitė ir niūriai pažvelgė
į garuojančią stiklinę. - Nieko mes neįrodėme,
Deividai. Tik tiek, kad anestezijos skyriaus vedėjo
šuo serga. - Ji atsiduso. - Vargšas senasis Eiveris.
Tikriausiai mirtinai jį išgąsdinau.
- Jūs abu vienas kitą mirtinai išgąsdinote. Beje,
o jis tikrai turi šunį?
- Juk nemeluotų man.
- Tik paklausiau. Aš jo nepažįstu, - pasakė jis ir
gurkštelėjo pieno. Ant nežymiai ataugusių šerelių
liko neryškūs balti ūsai. Deividas atrodė per daug

174
 Melo kaina

tamsus ir grėsmingas savo spindinčioje virtuvėje.

Vos matomi šereliai dengė smakrą, o marškiniai,
ryte buvę gurgždantys, dabar atrodė susiglamžę.
Viršutinė saga buvo atsegta. Keitė, pastebėjusi ant
krūtinės tamsiai auksinius plaukelius, pasijuto tarsi
besvorė.
Susikaupusi įsmeigė akis į pieną.
- Neabejoju, kad jis turi šunį, - tęsė. - Tiesą
sakant, netgi mačiau jo nuotrauką ant darbo stalo.
- Jis laiko šuns nuotrauką ant stalo?
- Iš tiesų tai žmonos nuotrauka. Jos rankose
rusvas terjeras. Ji labai graži.
- Tikiuosi, kalbi apie žmoną?
- Taip. Prieš keletą mėnesių ji patyrė insultą.
Vargšas Eiveris labai sielojosi, kad turėjo išvežti
ją į slaugos namus. Nuo tada vaikšto darbe kaip
apspangęs. - Keitė liūdnai gurkštelėjo pieno. - Ne­
manau, kad būtų įstengęs.
-Ką?
, - Užmigdyti šunį. Kai kurie žmonės nė musės
negalėtų nuskriausti.
- O kiti gali netgi žmogų nužudyti.
Keitė pažvelgė į jį.
- Vis dar manai, kad tai žmogžudystė?
Jis neatsakė, tyla ją gąsdino. Nejaugi vienintelis
jos sąjungininkas traukiasi?
- Nežinau, ką galvoti, - pasakė Deividas ir at­
siduso. - Iki šiol klioviausi nuojauta, ne faktais. O
teisme tai - ne įrodymas.

175
 Tess Gerritsen

- Kaip ir komisijai, - nusiminusi pridūrė Keitė.

- Svarstymas vyks antradienį?
- Vis dar nežinau, ką jiems pasakyti.
- Gal paprašytum jį atidėti? Atšauksiu rytojaus
susitikimus. Galbūt kartu rasime kokių nors įro­
dymų.
-Jau prašiau atidėti. Nesutiko. Šiaip ar taip, nėra
jokių įrodymų. Tik dvi žmogžudystės, nesusijusios
su Elenos mirtimi.
Deividas susiraukęs atsilošė.
- O jeigu policija vadovaujasi klaidinga prielai­
da? Jei Čarlis Dekeris apskritai niekuo dėtas?
- Jie rado jo pirštų atspaudų, Deividai. Aš pati
jį regėjau.
- Bet nematei jo žudant.
- Ne. Tačiau kas dar galėtų turėti motyvą?
- Pagalvokime, - tarė Deividas, lėtai ištiesęs
ranką paėmė druskinę ir pastatė vidury stalo. -
Žinome, kad Henris Tanaka buvo labai užsiėmęs
žmogus. Kalbu ne apie jo darbą. Jis tikriausiai turėjo
romaną... su Ana Richter, - pridūrė jis ir šalia drus­
kinės pastatė indelį pipirų.
- Gerai. Bet kuo čia dėta Elena?
- Tai milijono dolerių vertas klausimas, - atsakė
Deividas ir patapšnojo cukrinę. - Kaip su tuo susi­
jusi Elena?
Keitė susiraukė.
- Meilės trikampis?

176
 Melo kaina

- Įmanoma. Tačiau vyras gali tenkintis ne viena

meiluže - netgi visu tuzinu. O jos visos gali turėti
kitą pavydų meilužį.
- Meilės trikampiai trikampiuose? Skamba vis
beprotiškiau. Linksmybės miegamuosiuose! Dakta­
rai švaistosi su meilužėmis į kairę ir į dešinę! Vargiai
įsivaizduoju.
- Visko pasitaiko. Ne tik ligoninėse.
- Ir advokatų kontorose?
- Nesakau, kad aš taip elgiausi. Bet mes visi
žmonės.
Ji nesusilaikiusi šyptelėjo.
- Juokinga. Kai pirmą kartą susitikome, man
nepasirodei labai žmoniškas.
- Išties?
- Atrodei grėsmingas. Priešiškas. Tik dar vienas
prakeiktas teisininkas.
- Ak. Nori pasakyti, visuomenės atmata?
- Puikiai atlikai tą vaidmenį.
Jis mirktelėjo.
- Ačiū.
- Bet dabar viskas kitaip, - greitai pasakė Keitė. -
Jau negaliu galvoti apie tave kaip apie dar vieną
teisininką. Po to, kai...
Ji nuščiuvo ir jų žvilgsniai susitiko.
- Kai tave pabučiavau? - tyliai užbaigė jis..
Skruostus užliejo karštis. Keitė staiga pakilo ir
padėjo stiklinę į kriauklę. Visą laiką juto į nugarą
įbestą jo žvilgsnį.

177
 Tess Gerritsen

- Viskas per daug susipainiojo, - ištarė atsidu­

susi.
- Kas? Tai vis dėlto esu žmogus?
- Abu esame žmonės, - išpyškino Keitė. Net ne­
atsigręždama juto tarp jųdviejų įsižiebiančią trauką
ir jaudulį.
Išplovė stiklinę. Dukart. Tada ramiai, lėtai vėl
atsisėdo prie stalo. Jis stebėjo ją su ironiška šypse­
nėle veide.
- Pasakysiu tai pirmas, - tarė Deividas žvelg­
damas žiburiuojančiomis akimis. - Būti žmogumi
tikrai labai nepatogu. Tenka vergauti bjauriems
fiziologiniams poreikiams.
Fiziologiniams poreikiams. Koks beviltiškai blan­
kus hormonų audrų, šėlstančių jos viduje, apibū­
dinimas. Vengdama jo žvilgsnio Keitė įsistebeili­
jo į druskinę vidury stalo. Staiga pagalvojo apie
Henrį Tanaką. Ir trikampius trikampiuose. Ar visos
šios mirtys - tik aistros ir pamišimo iš pavydo pa­
sekmė?
- Tu teisus, - pritarė ji ir susimąsčiusi palietė
druskinę. - Žmogus gali įsivelti į visokias nemalo^
nias istorijas. Netgi žmogžudystes.
Pajutusi įtampą Keitė dirstelėjo į Deividą. Jis
susiraukęs žiūrėjo į stalą.
- Negaliu patikėti, kad net nepagalvojome apie
tai.
- Apie ką? - paklausė ji.

178
 Melo kaina

Jis stumtelėjo savo tuščią stiklinę link cukrinės.

Taip schemoje atsirado ketvirtas kampas.
- Tai ne trikampis, o keturkampis.
Įsivyravo tyla.
- Matau, gerai išmanai geometriją, - mandagiai
tarstelėjo Keitė.
- O jeigu Tanaka iš tikrųjų turėjo dar vieną my­
limąją - Eleną Obrajen?
- Tai ir būtų trikampis.
- Bet mes kai ką praleidome. Kai ką labai svar­
baus, - pridūrė jis ir pabarbeno į tuščią stiklinę.
Keitė suraukė antakius ir pažvelgė į keturis
daiktus ant stalo.
- O Dieve, - sušnabždėjo. - Ponia Tanaka.
- Teisingai.
- Nė nepagalvojau apie jo žmoną.
Deividas pakėlė akis.
- Pats laikas susimąstyti.

Klinikos duris atidarė japonė, pasidažiusi ryškiai

raudonu kaip ugniagesių automobilis lūpdažiu,
o pudra jos gymiui atrodė keliais atspalviais per
šviesi. Ji priminė geišą.
- Jūs ne iš policijos? - pasitikslino ji.
- Ne visai, - atsakė Deividas. - Bet mes turime
kelis klausimus...
- Daugiau su reporteriais nesikalbėsiu, - atšovė
ji mėgindama uždaryti duris.

179
 Tess Gerritsen

- Mes ne reporteriai, ponia Tanaka. Aš advokatas

Deividas Rensomas. O čia daktarė Keitė Česni.
- Ko norite?
- Norime daugiau sužinoti apie kitą žmogžudys­
tę. Ji susijusi su jūsų vyro mirtimi.
Moters akyse žibtelėjo susidomėjimas.
- Kalbate apie tą slaugytoją, tiesa? Richter?
- Taip.
- Ką apie ją žinote?
- Su malonumu papasakosime viską, ką žinome,
jei tik įsileisite mus vidun.
Ji dvejojo, joje grūmėsi smalsumas ir atsargumas.
Vis dėlto smalsumas nugalėjo. Moteris plačiau ati­
darė duris ir mostelėjo į laukiamąjį. Nors japonė,
ji atrodė aukšta. Netgi aukštesnė už Keitę. Vilkėjo
paprastą mėlyną suknelę, avėjo bateliais aukšta
pakulne, segėjo auksinius geldelės formos auska­
rus. Plaukai buvo labai juodi, tarsi dažyti, dešinįjį
smilkinį puošė vienintelė žila sruoga. Merė Tanaka
buvo nepaprastai graži moteris.
- Atleiskite už netvarką, - tarė ji sustojusi ne­
priekaištingai sutvarkytame laukiamajame. - Per
tą sumaištį teko pasirūpinti daugybe dalykų. -
Moteris pažvelgė į tuščias sofas, tarsi svarstydama,
kur prapuolė visi pacientai. Ant kavos staliuko vis
dar gulėjo žurnalai, kampe stovėjo dėžė su žais­
lais, laukiančiais vaikų. Vienintelė užuomina apie
įvykusią tragediją - užuojautos atvirukas ir baltų

180
 Melo kaina

lelijų puokštė, kurią atsiuntė gedintis pacientas.

Gretimame kabinete už stiklinės pertvaros sėdėjo
dvi moterys, apsuptos bylų stirtos. - Reikia kam
nors perduoti daugybę pacientų, - atsidususi pasa­
kė ponia Tanaka. - Tiek daug neapmokėtų sąskaitų!
Neįsivaizdavau, kokia čia netvarka. Viskuo rūpinosi
Henris. O dabar, kai jo nėra... - Ji lėtai atsisėdo ant
sofos. - Tikriausiai žinote apie mano vyrą ir tą
moterį...
Deividas linktelėjo.
- Ojūs žinojote?
- Taip. Išskyrus jos vardą. Bet supratau, kad jis
kažką turi. Juokinga, ar ne? Sakoma, kad žmona
visada sužino paskutinė, - tarė ji ir žvilgtelėjo į dvi
moteris už stiklinės pertvaros. - Neabejoju, kad jos
žinojo apie ją. Kaip ir žmonės ligoninėje. Išskyrus
mane. Kvaila žmona. - Ji pakėlė akis. - Žadėjote
papasakoti apie tą moterį. Aną Richter. Ką apie ją
žinote?
- Aš dirbau kartu su ja, - tarė Keitė.
- Tikrai? - susidomėjusi paklausė ponia Tanaka
ir pažvelgė į ją. - Aš jos net nebuvau mačiusi. Kaip
ji atrodė? Ar buvo daili?
Keitė dvejojo. Ji suprato šią moterį, kuri norė­
jo sužinoti daugiau tik tam, kad dar labiau save
pakankintų. Merė Tanaka atrodė užvaldyta keisto
troškimo bausti save.
- Ana buvo... patraukli, - pasakė ji.

181
 Tess Gerritsen

- Protinga?
Keitė linktelėjo.
- Ji buvo gera slaugytoja.
- Ir aš tokia kadaise buvau, - atšovė ponia Tana­
ka ir prikandusi lūpą nusisuko. - Girdėjau, ji buvo
šviesiaplaukė. Henriui patiko blondinės. Argi ne
ironiška? Jis mėgo į mane visai nepanašias mote­
ris. - Staiga pažvelgė į Deividą, apimta moteriško
priešiškumo. - Ojums tikriausiai patinka rytietiškų
bruožų moterys?
- Graži moteris visada yra graži, - nesutrikęs
atsakė jis. - Aš nieko neišskiriu.
Ji sumirksėjo norėdama paslėpti ašaras.
- O Henriui tai buvo svarbu.
- Ar jis turėjo ir kitų moterų? - švelniai paklausė
Keitė.
- Greičiausiai, - atsakė ji ir gūžtelėjo pečiais. -
Juk jis buvo vyras.
- Ar kada nors teko girdėti apie Eleną Obrajen?
- Ar ji buvo užmezgusi... ryšį su mano vyru?
- Tikėjomės tai sužinoti iš jūsų.
Ponia Tanaka papurtė galvą.
- Jis niekada neminėdavo vardų. Antra vertus,
aš ir neklausdavau.
Keitė susiraukė.
- Kodėl?
- Nenorėjau, kad meluotų. - Dabar tai atrodė
visiškai suprantama.

182
 Melo kaina

- Ar policija jums pranešė apie įtariamąjį? - pa­

siteiravo Deividas.
- Čarlį Dekerį? - pasitikslino ponia Tanaka ir vėl
atsigręžė į Deividą. - Seržantas Brofis aplankė mane
vakar po pietų. Parodė to vyro nuotrauką.
- Ar pažinote jį?
- Pone Rensomai, aš jo niekada nesu mačiusi.
Net nežinojau jo vardo. Prisimenu tik tiek, kad
prieš penkerius metus mano vyrą užpuolė kažkoks
psichiškai nesveikas žmogus. O kvaila policija jau
kitą dieną jį paleido.
- Bet jūsų vyras atsisakė kelti kaltinimą, - tarė
Deividas.
- Ką jis padarė?
- Štai kodėl Dekerį taip greitai paleido. Jūsų
vyras, regis, norėjo tą bylą kuo greičiau nutraukti.
- Jis man to nesakė.
- O ką kalbėjo?
- Beveik nieko. Mes nesišnekėdavome apie
daugelį dalykų. Tik taip ištvėrėme tiek metų kartu.
Vengdami kai kurių temų. Tai buvo savitas susi­
tarimas. Jis neklausdavo, kaip leidžiu pinigus. Aš
nesiteiraudavau apie kitas moteris.
- Vadinasi, daugiau nieko nežinote apie Dekerį?
- Ne. Bet galbūt jums galėtų padėti Pegė.
- Pegė?
Ji linktelėjo kabineto pusėn,
- Mūsų administratorė. Ji buvo čia, kai jis už­
puolė mano vyrą.

183
 Tess Gerritsen

Pegė, šviesiaplaukė keturiasdešimtmetė amazo­

nė, mūvėjo baltas aptemptas kelnes. Nors ją pakvie­
tė prisėsti, ji liko stovėti. Galbūt nenorėjo sėdėti ant
sofos šalia Merės Tanakos.
- Ar prisimenu jį? - pakartojo Pegė. - Niekada
nepamiršiu. Tvarkiau vieną iš apžiūros kabinetų,
kai išgirdau šauksmus. Išbėgau ir pamačiau tą psi­
chopatą laukiamajame. Jis laikė sugriebęs Henrį, tai
yra daktarą, už kaklo ir rėkė ant jo.
- Plūdosi?
- Ne. Jis šaukė: „Ką tu jai padarei!" ar kažką
panašaus.
- Jis taip klausė? Tikrai?
- Žinoma.
- Oką jis galėjo turėti omenyje? Vieną iš pacien­
čių?
- Taip. Daktaras siaubingai jautėsi dėl to įvykio.
Ji buvo labai miela moteris, o ėmė ir numirė - ji ir
jos kūdikis. Ką gi...
- Kuo ji buvo vardu?
- Dženė... Tuoj prisiminsiu. Dženė... Bruk. Taip.
Dženiferė Bruk.
- Ką darėte, kai pamatėte užpultą daktarą?
- Aišku, nustūmiau tą vyrą. O ką jūs manote?
Nors buvo tvirtai įsikibęs, įstengiau jį atplėšti. Ži­
note, moterys nėra bejėgės.
- Taip, puikiai suprantu.
- Šiaip ar taip, jis tada lyg ir sukniubo.

184
 Melo kaina

- Daktaras?
- Ne, tas vyras. Susirietė štai ten, prie kavos sta­
liuko ir sėdėjo verkdamas. Niekur nebėgo, net kai
atvažiavo policija. Po kelių dienų išgirdome, kad
bandė nusišauti. Į burną, - baigusi pasakoti Pegė
nutilo ir pasižiūrėjo į grindis, tarsi tas vyras vis dar
ten sėdėtų. - Nors ir keista, bet man buvo jo gaila.
Verkė kaip vaikas. Manau, net Henriui jo pagailo...
- Ponia Tanaka, - kreipėsi kita darbuotoja žvilg­
telėjusi į laukiamąjį. - Jums skambina. Buhalteris.
Peradresuosiu skambutį į galinį kabinetą.
Ponia Tanaka pakilo.
- Daugiau tikrai neturime ką jums papasakoti, -
tarė ji. - Reikia grįžti prie darbo. - Moteris reikšmin­
gai pažvelgė į Pegę. Tada vos matomai linktelėjusi
atsisveikino ir grakščiai išėjo iš laukiamojo.
- Ji pranešė mus atleisianti iš darbo po dviejų
savaičių, - piktai sumurmėjo Pegė. - Tik tiek davė
laiko. Ir dar tikisi, kad viską sutvarkysime. Ne­
nuostabu, kad Henris nenorėjo, jog ši ragana čia
sukinėtųsi. - Ji nusigręžė eiti prie savo stalo.
- Pege! - pašaukė Keitė. - Turiu dar vieną klau­
simą, jei neprieštarausite. Kai miršta jūsų pacientas,
kaip ilgai saugojate jo kortelę?
- Penkerius metus. Jei miršta gimdydama, saugo-
jame ilgiau. Apsidraudžiame, jei kam nors parūptų
paduoti mus į teismą dėl aplaidumo darbe.
- Vadinasi, vis dar turite Dženės Bruk kortelę?

185
 Tess Gerritsen

- Be abejo, - atsakė ji ir nuėjusi į savo kabinetą

atidarė dokumentų spintą. Dukart patikrino Bsky­
relį, tada peržiūrėjo Dskyrelį. Susierzinusi užtrenkė
dureles. - Nesuprantu. Turėjo būti čia.
Deividas susižvalgė su Keite.
- Nėra? - paklausė Keitė.
- Na, nematyti. Nors aš labai kruopščiai prižiū­
riu tokius dalykus. Pasakysiu jums štai ką - mano
darbo vieta visada tvarkinga. - Ji piktai dirstelėjo
į kitą darbuotoją, tarsi laukdama jos nepritarimo.
Tačiau ši tylėjo.
- Ką norite pasakyti? - pasiteiravo Deividas. -
Kad kažkas ją paėmė?
- Tikriausiai, - atsakė Pegė. - Nesuprantu, kodėl.
Praėjo vos penkeri metai.
- O kas galėjo paimti?
Pegė pažvelgė į jį tarsi į bukaprotį.
- Aišku, daktaras Tanaka.

- Dženiferė Bruk, - monotoniškai pakartojo ligo­

ninės registratūros darbuotoja. - Ar baigiasi raide ė?
- Nežinau, - atsakė Keitė.
- Antras vardas?
- Nežinau.
- Gimimo data?
Keitė ir Deividas susižvalgė.
- Nežinome, - atsakė Keitė.
Registratorė pasisuko ir pasižiūrėjo į juos pro
akinių raginiais rėmeliais viršų.

186
 Melo kaina

- Tikriausiai nežinote ir medicinos kortelės nu­

merio? - paklausė nuvargusiu balsu.
Jie papurtė galvą.
- To ir bijojau, - tarė ji ir vėl pasisukusi prie
kompiuterio nuspaudė paieškos mygtuką. Po kelių
sekundžių ekrane atsirado dvi pavardės, Bruk ir
Brukė, tokiu pat vardu - Dženiferė. - Ar viena iš
jų? - pasiteiravo registratorė.
Pažvelgę į gimimo datas pamatė, kad vienai jų
penkiasdešimt septyneri, o kitai penkiolika.
- Ne, - atsakė Keitė.
- Aišku, - atsidususi tarė moteris ir ištrynė var­
dus. - Daktare Česni, kam jums reikia šių duome­
nų? - kantriai tęsdama paiešką paklausė ji.
- Tai tyrimo projektas, - atsakė Keitė. - Daktaras
Džounsas ir aš...
- Daktaras Džounsas? - pakartojo registratorė ir
žvilgtelėjo į Deividą. - Neprisimenu, kad pas mus
dirbtų daktaras Džounsas.
Keitė susizgribo:
- Jis iš universiteto...
- Arizonos, - Deividas šypsodamasis užbaigė
sakinį.
- Viskas daroma su daktaro Eiverio skyriaus ži­
nia. Tai dokumentas, patvirtinantis mirtį gimdant...
- Mirtį? - sumirksėjusi pasitikslino moteris. -
Norite pasakyti, kad ši pacientė mirusi?
- Taip.

187
 Tess Gerritsen

- Nieko nuostabaus, kad neradau. Tokias bylas

laikome visai kitoje vietoje. - Sprendžiant iš jos
balso, archyvas su bylomis galėjo būti Marse. Ji ne­
noriai pakilo nuo kėdės. - Šiek tiek užtruks. Turėsite
palaukti. - Nusigręžusi vėžlio žingsniu nukrypavo
prie užpakalinių durų ir pradingo kambaryje, kur
tikriausiai buvo laikomos mirusių pacientų kortelės.
- Nujaučiu, kad daugiau jos nepamatysime, -
sumurmėjo Deividas.
Keitė nuvargusi atsirėmė į stalą.
- Džiaukis, kad ji nepaprašė tavo dokumentų.
Galiu papulti į didelę bėdą už ligoninės įrašų ro­
dymą priešui.
- Man?
- Tu juk advokatas.
-Aš tik vargšas daktaras Džounsas iš Arizonos, -
pasakė jis ir nusigręžęs apsidairė po patalpą. Prie
kampinio stalo versdamas lapą žiovavo daktaras.
Akivaizdžiai nuobodžiaujanti darbuotoja taku stū­
mė vežimėlį ir mėtė į jį korteles. - Kokia linksma
vietelė! - šūktelėjo Deividas. - Kada prasidės šokiai?
Išgirdę žingsnius abu atsigręžė. Registratorė
sugrįžo tuščiomis rankomis.
- Tokios kortelės čia nėra, - pranešė ji.
Keitė su Deividu nustebę sužiuro į ją.
- Kaip suprasti? - paklausė Keitė.
- Turėtų būti. Bet nėra.
- Gal ją kas nors paėmė? - pasidomėjo Deividas.

188
 Melo kaina

Moteris abejingai žvilgtelėjo į jį per akinių viršų.

- Originalų mes niekam neatiduodame, daktare
Džounsai. Žmonės tokius dalykus pameta.
- Ak, žinoma.
Registratorė atsisėdo prie kompiuterio ir kažką
įrašė.
- Matote? Čia sąrašas. Kortelė turėjo būti archy­
ve. Galiu pasakyti tik tiek, kad ją tikriausiai padėjo
kur nors kitur. - Ir tyliai pridūrė: - Vadinasi, jos
daugiau nepamatysime.
Jau ketino ištrinti įrašus ekrane, bet Deividas ją
sustabdė:
- Palaukite. Ką reiškia šis įrašas? - paklausė jis
rodydamas nesuprantamą kodą.
- Tai prašymas kortelės kopijai gauti.
- Tai kažkas prašė jos kopijos?
- Taip, - atsidususi atsakė moteris. - Kaip tik
taip ir yra, daktare.
- O kas pateikė prašymą?
Ji pajudino žymeklį ir nuspaudė mygtuką. Ekra­
ne stebuklingai išniro vardas ir adresas: Jozefas
Kahanu, advokatas. Alakėjos gatvė. Prašymo data:
kovo 2 diena.
Deividas susiraukė.
- Vos prieš mėnesį.
- Taip, daktare, visai neseniai.
-Advokatas. Kodėl, po galais, jis domisi tuo, kas
įvyko prieš penkerius metus?

189
 Tess Gerritsen

Moteris atsisuko ir pažvelgė į jį pro raginių

akinių viršų.
- Tai gal jūs man pasakysite, daktare?

Koridoriaus sienų dažai luposi, tūkstančiai kojų

buvo pramynę takelį vidury susidėvėjusio kilimo.
Ant kontoros durų kabojo užrašas:

„Advokatas Jozefas Kahanu.

Specializuojasi skyrybų, vaiko globos, testamen­
tų, nelaimingų atsitikimų, draudimo, vairavimo
išgėrus ir sužalojimų bylose."

- Puiki vietelė, - sušnibždėjo Deividas. - Žiurkių

turbūt daugiau nei klientų. - Jis pabeldė į duris.
Jas atvėrė aukštas stambus havajietis, vilkintis
jam netinkantį kostiumą.
-Jūs Deividas Rensomas? - šiurkščiai paklausėjis.
Deividas linktelėjo.
- O čia daktarė Česni.
Vyras tylėdamas žvilgtelėjo į Keitę. Tada atsitrau­
kė į šalį ir niūriai mostelėjo į dvi išklerusias kėdes.
- Užeikite.
Kabinete buvo tvanku. Ventiliatorius ant stalo
girgždėjo į kairę ir į dešinę pūsdamas karštą orą.
Pusiau atviras langas, nepermatomas nuo purvo,
žvelgė į skersgatvį. Pakako vieno žvilgsnio ir Keitė
atpažino ne itin sėkmingos teisinės praktikos žen­

190
 Melo kaina

klus: sena rašomoji mašinėlė, kartoninė dėžė, pri­

kimšta klientų bylų, nenauji baldai. Kambaryje vos
pakako vietos vienam stalui. Atrodė, kad Kahanu
nepakenčiamai karšta su švarku. Tikriausiai jį ką tik
užsimetė, kai išgirdo ateinančius lankytojus.
- Policijai dar neskambinau, - tarė Kahanu sės­
damasis į nepatikimai atrodančią besisukinėjančią
kėdę.
- Kodėl? - paklausė Deividas.
- Nežinau, kaip dirbate jūs, bet aš stengiuosi
neišduoti savo klientų.
- Juk žinote, kad Dekeris ieškomas dėl žmog­
žudystės?
Kahanu papurtė galvą.
- Tai klaida.
- Dekeris jums tai sakė?
- Aš nežinau, kur jis.
- Galbūt policija padėtų jums jį rasti?
- Paklausyk, - atšovė Kahanu. - Abu žinome,
kad aš ne tavo lygos, Rensomai. Girdėjau dirbi praš­
matnioje kontoroje Vyskupo gatvėje. Kelios dešim­
tys nuolankių partnerių. Tikriausiai leidi savaitga­
lius golfo aikštelėje draugiškai besišnekučiuodamas
su kokiu nors teisėju. O aš? - Jis mostelėjo ranka
rodydamas savo kabinetą ir nusijuokė. - Turiu vos
keletą klientų. Dažnai jie net užmiršta sumokėti už
paslaugas. Bet tai vis tiek mano klientai. Nenorėčiau
jiems kenkti.

191
 Tess Gerritsen

- Nužudyti du žmonės.
- Jie neturi įrodymų, kad tai padarė jis.
- Pasak policijos, tai jo darbas. Jie laiko Čarlį
Dekerį pavojingu žmogumi. Nesveiku. Jam reikia
pagalbos.
- Vadinasi, taip dabar jie vadina kalėjimą? Pagal­
ba? - rėžė jis ir išsitraukęs nosinę nusišluostė kaktą,
tarsi norėdamas laimėti daugiau laiko. - Na, tikriau­
siai neturiu kito pasirinkimo, - sumurmėjo. - Šiaip
ar taip, netrukus į duris pasibels policija. - Jis lėtai
sulankstė nosinę ir įsikišo atgal į kišenę. Atidaręs
stalčių ištraukė aplanką ir bloškė ant apdaužyto
stalo. - Štai kopija, kurios prašėte. Regis, ne jūs
vieninteliai jos norite.
Deividas susiraukė ir paėmė aplanką.
- Dar kažkas apie ją teiravosi?
- Nesiteiravo. Įsilaužė į mano kabinetą.
Deividas staigiai pakėlė akis.
- Kada?
- Praėjusią savaitę. Apgadino visus aplankus, bet
nieko nepavogė, nors seife gulėjo net penkiasdešimt
dolerių. Tada nesupratau, kas įvyko. Bet šįryt, kai
papasakojote apie trūkstamus įrašus, susimąsčiau.
Ėmiau svarstyti, ar tik ne šio aplanko ieškojo įsi­
laužėlis.
- Tačiau nerado.
- Kaip tik tą naktį turėjau jį savo namuose.
- Tai vienintelė kopija?

192
 Melo kaina

- Ne. Ką tik padariau dar kelias. Saugumo su­

metimais.
- Ar galiu pasižiūrėti? - paprašė Keitė.
Šiek tiek padvejojęs Deividas galiausiai padavė
jai aplanką.
- Tu daktarė. Skaityk.
Ji dirstelėjo į vardą ant viršelio: Dženiferė Bruk.
Tada atsivertė ir ėmė skaityti.
Keliuose pirmuosiuose puslapiuose buvo duo­
menys, kurie paprastai surašomi guldant į Akuše­
rijos skyrių. Pacientė, sveika dvidešimt aštuonerių
metų moteris, trisdešimt šeštą nėštumo savaitę
atvyko į Ramiojo vandenyno ligoninę prasidėjus
ankstyvajai gimdymo stadijai. Pirminė sveikatos
istorija ir apžiūra, kurią atliko daktaras Tanaka,
niekuo neišsiskyrė. Vaisiaus širdies tonai normalūs,
taip pat ir visi kraujo tyrimai. Keitė atsivertė gim­
dymo palatos įrašus.
Čia viskas pradėjo krypti į blogąją pusę. Net į
labai blogą. Daili slaugytojos rašysena virto neįskai­
toma keverzone. Įrašai trumpi, padriki. Galiausiai
jaunos moters mirtis buvo apibūdinta keliomis
šaltomis frazėmis.

„Generalizuoti priepuoliai... Jokios reakcijos į va-

liumą ir dilantiną... Nedelsiant kviečiama chirurginė
pagalba... Kvėpavimas nereguliarus... Kvėpavimas
nutrūko... Nėra pulso... Pradėtas širdies masažas...

193
 Tess Gerritsen

Vaisiaus širdies tonai vos girdimi, silpsta... Vis dar

nėra pulso... Atvyko daktaras Vonas iš Chirurgijos
skyriaus...
Kūdikis gyvas..."

Įrašas pavirto trumpų, ištrintų, visiškai neįskai­

tomų sakinių raizgalyne.
Kitame puslapyje paskutinis sakinys parašytas
nedrebančia ranka.

„Gaivinimas nutrauktas. Pacientė mirė 1vai. 30

min."

-Ji mirė, kraujui išsiliejus į smegenis, - pareiškė

Kahanu. - Jai buvo vos dvidešimt aštuoneri.
- O kūdikis? - paklausė Keitė.
- Mergytė. Mirė praėjus valandai po motinos
mirties.
- Keite, - sumurmėjo Deividas ir niuktelėjo jai į
ranką. - Pažiūrėk į puslapio apačią. Perskaityk tuo
metu dirbusio personalo vardus.
Keitė pažvelgė į tris pavardes. Iš lėto skaitydama
po vieną juto, kaip nuo šalčio stingsta rankos.
Daktaras Henris Tanaka
Slaugytoja Ana Richter
Slaugytoja Elena Obrajen
-Jie praleido vieną pavardę, - tarė Keitė. Perver­
tė kelis lapus. - Dar buvo chirurgas Vonas. Gal jis
mums paaiškins...

194
 Melo kaina

- Nepasakys, - įsiterpė Kahanu. - Matote, dak­

taras Vonas patyrė avariją netrukus po Dženiferės
Bruk mirties. Kaktomuša susidūrė su kitu automo­
biliu.
- Norite pasakyti, jis miręs?
Kahanu linktelėjo.
- Jie visi mirę.
Medicinos kortelė išslydo iš jos sustingusių
pirštų ant stalo. Šis dokumentas pavojingas, bloga
lemiantis. Keitė stebeilijosi į jį, tarsi galėtų užsikrėsti
vien palietusi.
Kahanu nusuko nerimastingas akis į langą.
- Prieš keturias savaites Čarlis Dekeris atėjo į
mano kontorą. Nežinau, kodėl pasirinko mane.
Galbūt jam tikau. Gal pritrūko pinigų nusisamdyti
kitą advokatą. Norėjo sužinoti, ar įmanoma pateikti
teismui ieškinį dėl aplaidumo darbe.
- Betjuk Dženė Bruk mirė prieš penkerius metus.
Dekeris net nėra jos giminaitis. Puikiai žinai, kad
ieškinį iš karto atmestų, - pasakė Deividas.
- Jis sumokėjo man už paslaugas, pone Renso-
mai. Grynaisiais.
Grynaisiais. Vos galą su galu suduriančiam advo­
katui tai buvo stebuklingas žodis.
- Padariau, ko jis prašė. Gavau medicinos korte­
lę. Susisiekiau su daktaru ir dviem slaugytojomis,
prižiūrėjusiomis Dženę Bruk. Tačiau niekas išjų taip
ir neatsakė į mano laiškus.

195
 Tess Gerritsen

- Nespėjo, - paaiškino Deividas. - Dekeris pir­

mas juos rado.
- O kam jam taip elgtis?
- Kerštas. Jie nužudė jo mylėtą moterį. Todėl jis
nužudė juos.
- Mano klientas nieko nežudė.
- Tavo klientas turėjo motyvą, Kahanu. O tu
pateikei jam vardus ir adresus.
- Tu nesi matęs Dekerio. O aš mačiau. Jis nėra
žiaurus žmogus.
- Nustebtum sužinojęs, koks paprastas gali at­
rodyti žmogžudys. Susitikdavau su tokiais teisme...
- Oaš tokius ginu! Imuosi ginti tokias padugnes,
kurių niekas kitas nenori. Atpažinčiau žudiką, vos jį
pamatęs. Jie kažkuo skiriasi, jų kitokios akys. Kažko
jose trūksta. Nežinau, gal sielos. Sakau jums, Čarlis
Dekeris ne toks.
Keitė palinko į priekį.
- O koks jis, pone Kahanu? - tyliai paklausė.
Havajietis nutilo, žvilgsniu nuklydo į skersgatvį
už lango.
-Jis atrodė... visiškai paprastas. Neaukštas ir ne­
labai žemas. Vieni kaulai ir oda, tarsi nuolat prastai
maitintųsi. Man jo pagailo. Atrodė sugniuždytas.
Kalbėjo nedaug. Bet viską parašė. Tikriausiai ne­
galėjo kalbėti. Jam kažkas blogai su gerkle, pajėgia
tik šnabždėti. Sėdėjo ant tos pačios kėdės kaip ir
jūs, daktare Česni. Sakė, kad neturi daug pinigų.

196
 Melo kaina

Išsitraukė piniginę ir lėtai išdėliojo banknotus po

dvidešimt dolerių. Iš to, kaip lėtai ir atsargiai juos
skaičiavo, supratau, kad tai visi jo pinigai, - pasakė
Kahanu ir papurtė galvą. - Vis tiek nesuprantu,
kodėl jis tai darė. Juk moteris mirusi. Taip pat ir
kūdikis. Knaisiojimasis po praeitį jų nesugrąžins.
- Ar žinai, kur jį rasti? - paklausė Deividas.
- Jis turi savo pašto dėžutę, - atsakė Kahanu. -
Jau teiravausi. Tris dienas neatsiėmė laiškų.
- Gal turite jo adresą? Telefono numerį?
- Jis man nesakė. Paklausykite, aš nenutuokiu,
kur jis. Tegul policija ieško. Juk tai jų darbas. - Jis
atsistūmė nuo stalo. - Tai viskas, ką žinau. Jei norite
sužinoti daugiau, turėsite paklausti paties Dekerio.
- Jis šiuo metu pradingęs, - tarė Deividas.
Kahanu niūriai pridūrė:
- Arba miręs.
 Keturiasdešimt aštuonerius metus dirbdamas
kapinių prižiūrėtoju Benas Humalu matė daugybę
keistų dalykų. Jo draugai sakydavo: viskas dėl to,
kad jis per dienas trypinėja aplink numirėlius, bet iš
tiesų ne mirusieji krėsdavo bjaurias išdaigas, o gy­
vieji: gašlūs paaugliai, besimyluojantys tamsoje tarp
antkapių; našlė, keverzojanti bjaurastis ant gražaus
marmurinio velionio vyro antkapio; senas žmogus,
pagautas laidojant savo pudelį šalia mylimos žmo­
nos. Keistų dalykų galima pamatyti kapinėse.
O dabar ir vėl stovi tas automobilis.
Visą praėjusią savaitę Benas matė tą patį pilką

198
 Melo kaina

fordą tamsintais langais, pravažiuojantį pro vartus.

Retsykiais jis pasirodydavo anksti ryte arba vėlai
vakare. Sustodavo prie Amžino poilsio arkos ir
stovėdavo ten valandą ar dvi. Vairuotojas neišlipda­
vo. Tai taip pat keista. Jei žmogus sukorė tokį kelią
norėdamas aplankyti mylimą žmogų, argi neišliptų
ir nenueitų prie jo kapo?
Kai kurių žmonių nesuprasi.
Benas paėmė dideles žirkles ir ėmė karpyti kin-
rožės krūmą. Jampatiko girdėti ašmenų taukšėjimą
popietinėje tyloje. Pakėlė akis, kai pro vartus įvažia­
vo ir sustojo senas aplamdytas „Chevy". Išstypęs
vyras išlipo iš automobilio ir pamojavo Benui. Jis
šypsodamasis atsakė tuo pačiu. Vyriškis su puokšte
saulučių pasuko prie moters kapo. Benas nustojo
dirbęs ir stebėjo vyro atliekamą ritualą. Pirmiausia
jis paėmė nuvytusias gėles, kurių atnešė per anks­
tesnį apsilankymą, skrupulingai išrankiojo nukri­
tusius lapus ir šakeles. Tada padėjęs šviežių gėlių
šalia antkapio pagarbiai įsitaisė ant žolės. Benas
žinojo, kad vyras sėdės ten ilgai. Kiekvienas apsi­
lankymas visada būdavo toks pat. Taip jis, matyt,
rasdavo paguodą.
Kai vyriškis pagaliau atsistojo eiti, Benas buvo
baigęs gražinti kinrožės krūmą ir perėjęs prie bu-
genvilijos. Jis žiūrėjo, kaip žmogus lėtai nupėdino
prie automobilio. Senajam„Chevy" apsisukus ir pa­
judėjus link kapinių vartų apėmė liūdesys. Nežinojo

199
 Tess Gerritsen

to vyro vardo. Suprato tik tiek, kad kape gulintis as­

muo vis dar karštai mylimas. Benas numetė žirkles
ir prisiartino prie ką tik nuskintų saulučių puokštės,
surištos rausvu kaspinėliu. Ten, kur vyras klūpėjo,
žolė vis dar buvo nulinkusi.
Dėmesį patraukė netikėtai suburzgęs kito au­
tomobilio variklis ir Benas pamatė pilkąjį fordą,
atsiplėšusį nuo šaligatvio ir pro kapinių vartus lėtai
nusekusį paskui „Chevy".
Ką tai reiškia? Keisti dalykai čia vyksta.
Benas pažvelgė į vardą, iškaltą akmenyje: „Dže-
niferė Bruk, 28-erių metų." Ant kapo gulėjo sudžiū­
vęs lapelis ir virpėjo vėjyje. Benas papurtė galvą.
Tokia jauna moteris. Kaip gaila.

- Ant ruginės duonelės su kumpiu užtepk ma­

jonezo ir atsiliepk telefonu ketvirtąja linija, - tarė
seržantas Brofis numetęs rudą popierinį maišelį
ant stalo.
Poukis, žiūrėdamas į sumuštinį ir mirksinčią
telefono lemputę, pasirinko sumuštinį. Galų gale
privalu turėti prioritetus, o gurgiančiu pilvu, anot
jo, derėjo pasirūpinti pirmiausia. Jis pakėlė ragelį.
- Kas skambina?
- Rensomas.
- Ir vėl?
- Reikalauja, kad pradėtume tyrimą dėl Elenos
Obrajen mirties.

200
 Melo kaina

- Na kodėl, po galais, jis neduoda mums ramybės

dėl tos bylos?
- Man atrodo, jam krito į akį ta... - nutęsė Brofis
ir jo veidas staiga persimainė, sustingo nuo kute­
nančio čiaudulio. Jis laiku išsitraukė nosinę garsui
prislopinti. - Panelė daktarė. Na, supranti - širdutės
akyse.
- Deivo akyse? - Poukis iš juoko vos nepasprin-
go sumuštinio kąsniu. - Tokie kaip jis nepapuola
į meilės žabangas. Per daug protingi romantikai.
- Nė vienas vyras nėra toks protingas, - niūriai
atsakė Brofis.
Pasigirdo beldimas į duris ir uniformuotas pa­
reigūnas įkišo galvą į kabinetą.
- Leitenante? Jus kviečia vadovybė.
- Viršininkas?
- Jo kabinete pilna reporterių. Klausinėja apie
tą dingusią Sasaki merginą. Kuo greičiau kviečia
pas save.
Poukis liūdnai pasižiūrėjo į sumuštinį. Nelaimei,
prioritetų sąraše viršininko kvietimas - pačiame
viršuje, vadinasi, toks pat svarbus kaip ir kvėpa­
vimas. Atsidusęs jis paliko sumuštinį ant stalo ir
apsivilko švarką.
- O kaip Rensomas? - priminė Brofis linktelėjęs
į mirksintį telefoną.
- Pasakyk, kad paskambinsiu vėliau.
-Kada?

201
 Tess Gerritsen

- Kitais metais, - eidamas prie durų suniurzgė

Poukis. - Jei jam pasiseks.

Deividas tyliai nusikeikė ir atsisėdęs į vairuotojo

sėdynę užtrenkė automobilio dureles.
- Mus ką tik pasiuntė po velnių.
Keitė nustebusi pažvelgė į jį.
- Bet juk matė Dženės Bruk medicinos kortelę.
Kalbėjosi su Kahanu...
- Sako, kad per mažai įrodymų tyrimui dėl
žmogžudystės pradėti. Jų nuomone, Elena Obrajen
mirė dėl aplaidumo. Ir taškas.
- Vadinasi, turėsime veikti vieni.
- Ne. Mes atsitraukiame, - staiga susierzinęs
pasakė Deividas, užvedė variklį ir nuspaudė greičio
pedalą. - Darosi per daug pavojinga.
- Nuo pat pradžių buvo pavojinga. Kodėl išsi­
gandai dabar?
- Gerai, prisipažįstu: iki šiol dvejojau, ar tikėti
tavimi...
- Manei, kad meluoju?
- Visą laiką giliai viduje kirbėjo abejonė. Bet ką
tik sužinojome apie pavogtą medicinos kortelę,
įsilaužimą į advokato kontorą. Labai keista, Keite.
Tai ne šėliojančio psichopato darbas. Viskas per
daug racionalu, gerai suplanuota. - Deividas susi­
raukė žiūrėdamas į kelią priešaky. - Ir viskas susiję

202
 Melo kaina

su Džene Bruk. Ta medicinos kortelė kelia pavojų,

akivaizdu, kad žudikas nori kažką nuslėpti.
- Bet juk kalbėjomės apie tai bent dešimt kartų,
Deividai! Tai tik medicininiai įrašai.
- Vadinasi, kažko nepastebėjome. Manau, Čarlis
Dekeris patikslintų. Siūlau ramiai laukti, kol policija
jį suras.
Čarlis Dekeris, pamanė Keitė. Jos pražūtis ar
išsigelbėjimas? Žiūrėjo į vėlyvos popietės eismą
bandydama prisiminti jo veidą. Iki šiol jo vaizdą
temdė baimė; vos pagalvodavo apie veidą veidro­
dyje, apimdavo siaubas. Dabar stengėsi nekreipti
dėmesio į prakaituojančius delnus ir pagreitėjusį
širdies plakimą. Prisivertė galvoti apie pavargusį
veidą, įdubusias akis. Ar tai žudiko akys? Jau nebe­
žinojo. Pažvelgė į Dženės Bruk kortelę, gulinčią ant
kelių. Ar joje paslėpta gyvybiškai svarbi užuomina,
atskleidžianti, kodėl pamišo Dekeris?
- Rytoj priremsiu Poukį prie sienos, - tarė Dei­
vidas nekantriai laviruodamas tarp automobilių. -
Gal pavyks pakeisti jo nuomonę dėl Obrajen.
- Ojei neįtikinsi jo?
- Aš moku įtikinėti.
- Jis norės daugiau įrodymų.
- Tegul pats ir suranda. Manau, padarėme, ką
galėjome. Metas pasitraukti.
- Aš negaliu, Deividai. Mano darbas pastatytas
ant kortos.

203
 Tess Gerritsen

- O tavo gyvenimas?
- Darbas ir yra mano gyvenimas.
- Tarp darbo ir gyvenimo yra vienas velniškai
didelis skirtumas.
Ji nusigręžė.
- Nesitikiu, kad suprasi. Tai ne tavo kova.
Bet jis puikiai suprato. Ta užsispyrusi gaidelė jos
balse kėlė nerimą. Keitė priminė vieną iš senovės
karių, kurie geriau kris nuo savo kardo nei prisipa­
žins pralaimėję.
- Klysti, - tarė jai, - Tai ir mano kova.
- Tu niekuo nerizikuoji.
- Neužmiršk, kad atsisakiau kelti ieškinį byloje -
beje, labai pelningoje.
- Ką gi, atleisk, jog per mane prarasi tokį gerą
užmokestį.
- Manai, man rūpi pinigai? Man į juos nusispjaut.
Ant plauko kybo mano reputacija. Tik todėl, kad
patikėjau tavo beprotišku pasakojimu. Žmogžu­
dystė ant operacinio stalo! Visiškai apsikvailinsiu,
jei dabar to neįrodysiu. Taigi nesakyk, jog neturiu
ko prarasti! - Dabar jis jau šaukė. Negalėjo nešauk­
ti. Keitė gali kaltinti jį bet kuo ir jis nė nemirktelės.
Bet jokiu būdu nepakęs kaltinimo, kad jam ši byla
nesvarbi.
Tvirtai sugniaužęs vairą Deividas vėl įbedė
žvilgsnį į kelią.
- Blogiausia, - sumurmėjo, - kad esu prastas
melagis. Ir Obrajenai tikriausiai tai supras.

204
 Melo kaina

- Vadinasi, nepasakei jiems tiesos?

- Kad, mano manymu, jų duktė buvo nužudyta?
Ne, po perkūnais. Pasirinkau lengvesnį būdą. Pasa­
kiau, kad atsirado interesų konfliktas. Gražus, neį­
pareigojantis pasiteisinimas. Tikiuosi, jie per daug
nenusiminė, nes perdaviau bylą kitai gerai firmai.
- Kątu padarei? - paklausė ji ir išsprogdino akis.
- Aš jų advokatas, Keite. Privalau ginti savo
klientų interesus.
- Na, žinoma!
- Nemanyk, kad buvo lengva, - tęsė Deividas. -
Nemėgstu nesąžiningai elgtis su klientais. Jie ir taip
išgyveno tragediją. Mažiausia, ką galiu padaryti,
tai padėti jiems sulaukti teisingumo. Man velniškai
nepatinka, kad negaliu tesėti savo pažado. Supranti
mane?
- Taip. Puikiai suprantu.
Iš įžeisto Keitės tono buvo aišku, kad iš tikrųjų
ji nieko nesupranta. Deividas dar labiau susierzino,
nes, jo manymu, tai buvo visiškai akivaizdu.
Keitė sėdėjo nejudėdama jiems įsukus į įvažiuo­
jamąjį keliuką. Deividas sustojo, išjungė variklį, bet
ji nesiruošė išlipti. Taip abu ir lindėjo karštame ga­
ražo šešėlyje gaubiami tylos. Pagaliau Keitė prabilo
lediniu svetimo žmogaus balsu.
- Aš tave įstūmiau į kompromituojančią padėtį,
ar ne?
Deividas linktelėjo.

205
 Tess Gerritsen

- Atsiprašau.
- Pamirškime tai, gerai? - pasakė jis ir išlipęs
atidarė jai dureles. Keitė nė nepajudėjo, lyg būtų
virtusi statula. - Na? Ar eisi vidun?
- Tik susirinkti daiktų.
Jis pajuto mažytį nusivylimo dilgsnį krūtinėje,
tačiau pasistengė nekreipti dėmesio.
- Nebenori likti?
- Dėkoju už viską, ką dėl manęs padarei, - sausai
tarstelėjo ji. - Rizikavai, nors ir neprivalėjai. Galbūt
iš pradžių mums reikėjo vienam kito pagalbos. Bet
dabar akivaizdu, kad toks... susitarimas... visai ne
tavo labui. Taip pat ir ne mano.
- Suprantu, - tarė jis, nors nesuprato. Tiesą sa­
kant, jam atrodė, kad ji elgiasi vaikiškai. - Ir kurgi
ketini eiti?
- Pas draugus.
- O, puiku. Dar ir juos įstumk į pavojų.
- Tada važiuosiu į viešbutį.
- Tavo piniginė pavogta, prisimeni? Neturi nei
pinigų, nei kreditinių kortelių. - Jis padarė pauzę,
kad skambėtų dramatiškiau. - Nieko neturi.
- Šiuo metu neturiu, bet...
- Ogal ruošiesi prašyti manęs, kad paskolinčiau?
- Man nereikia tavo pagalbos, - atšovė Keitė. -
Niekada nereikėjo jokio vyro pagalbos!
Jis trumpai apsvarstė pasenusį jėgos panaudoji­

206
 Melo kaina

mo metodą, bet žinodamas, kokia ji išdidi, nuspren­

dė, kad tai nesuveiks. Todėl tarė:
- Kaip nori. - Ir nuėjo į namą.
Kol ji rinkosi daiktus, Deividas suko ratus po
virtuvę jausdamas kylantį nerimą. Išsiėmė iš šal­
dytuvo pakelį pieno ir nugėrė gurkšnį. „Turėčiau
liepti jai pasilikti, - galvojo jis. - Taip, būtent taip ir
privalėčiau pasielgti." Jis padėjo pakelį į šaldytuvą,
užtrenkė dureles ir nuskubėjo į jos miegamąjį.
Priėjęs prie durų sustojo. Prasta mintis. Gerai
žinojo, kaip ji sureaguotų, jei jis imtų nurodinėti.
Tokiai moteriai kaip Keitė Česni negalima koman­
duoti. Jokiu būdu, jei turi bent kiek smegenų.
Sustojęs tarpduryje jis stebėjo, kaip ji tvarkingai
sulankstė suknelę ir įdėjo į lagaminą. Lange pamažu
bluko dienos šviesa. Keitė nusibraukė išsipešusią
plaukų sruogą ir Deividas pamatė ant skruosto
mėlynę. Jis pajuto gerklėje it švino gumulą. Vėl
prisiminė, kokia ji pažeidžiama. Nors išdidi ir sa­
varankiška, ji tik moteris. Kaip ir kiekvieną kitą, ją
galėjo bet kas nuskriausti.
Keitė pastebėjo jį tarpduryje ir atsitiesė su nak­
tiniais marškiniais rankoje.
- Beveik baigiau, - tarėfcdalykišku tonu ir nume­
tė marškinius ant kitų drabužių. Jis net du kartus
pažvelgė į persikų spalvos šilko kalvelę. Švino
gniutulas nuslūgo. - Ar iškvietei taksi? - paklausė
Keitė gręždamasi į drabužių spintą.

207
 Tess Gerritsen

-Ne.
- Užtruksiu ne ilgiau kaip minutę. Gal gali iš­
kviesti dabar?
- Nekviesiu.
Keitė susiraukusi atsisuko.
- Ką sakei?
- Sakiau, kad taksi nekviesiu.
Po tokio pareiškimo ji akimirką stovėjo apstul­
busi.
- Gerai, - ramiai pasakė. - Tada paskambinsiu
pati.
Jai einant pro duris Deividas čiupo už rankos.
- Keite, nereikia. - Jis atgręžė ją į save. - Manau,
turėtum likti čia.
- Kodėl?
- Visur kitur nesaugu.
- Pasaulis nėra saugus. Iki šiol kažkaip išgyve­
nau.
- Na, žinoma. Tu labai kieta mergužėlė. O kas
nutiks, jei tave suras Dekeris?
Keitė ištraukė ranką iš jo gniaužtų.
- Geriau rūpinkis savo reikalais.
- Kokiais?
- Pavyzdžiui, etika. Aš tikrai nenorėčiau sugriau­
ti tavo įspūdingos karjeros.
- Labai ačiū, pats galiu pasirūpinti savo repu­
tacija.
Ji atlošė galvą ir veriamai pažvelgė jam į akis.

208
 Melo kaina

- Metas man pasirūpinti savąja!

Abu stovėjo arti vienas kito ir Deividas pajuto
karščio bangas, kylančias tarp jų. Tai, kas nutiko vė­
liau, buvo toks pat netikėtas reiškinys kaip savaime
užsiliepsnojantis gaisras. Jų žvilgsniai susitiko. Kei­
tės akys išsiplėtė iš nuostabos. Ir aistros. Nepavyko
nuslėpti - išdavė žalia akių gelmė.
- Velniai nematė, - sumurmėjo jis kimiu nuo
geismo balsu. - Manyčiau, mūsų abiejų reputacijos
jau žlugusios.
O tada pasidavė impulsui, visą dieną kankinu­
siam ir bandžiusiam jo valią. Prisitraukė ją artyn
ir pabučiavo. Bučinys atrodė ilgas ir laukinis. Iš
pradžių tyliai užprotestavusi ji greitai neteko jėgų ir
atsišliejo į tarpdurį. Akimirksniu atsakė į jo bučinį.
Prigludęs Keitės kūnas puikiai tiko prie jo. Tiesiog
tobulai. Ji apsivijo jį rankomis aplink kaklą, jis pri­
vertė ją praverti lūpas ir ėmė dar karščiau bučiuoti.
Keitė sudejavo ir jį pamažu užliejo saldi geismo
agonija.
Keitę vėl apėmė karšta liepsna. Jis bandė atsegti
suknelės sagas, bet pirštai buvo nerangūs kaip
paauglio, tyrinėjančio nepažįstamą moters kūną.
Nekantriai sudejavęs Deividas nutraukė suknelę
nuo pečių; ji lėtai nuslydo klubais ant žemės. Nėri­
niuota liemenėlė stebuklingai pranyko ir Deividas
palietė krūtį, tarsi įdagavo jos kūną savo pirštais.
Nuo švelnaus prisilietimo spenelis akimirksniu

209
 Tess Gerritsen

sustandėjo. Abu žinojo, šį kartą nė vienas neatsi­

trauks, pasiduos pagundai.
Ji apgraibomis čiuopė jo marškinius, karštligiš­
kai kvėpčiodama bandė atsegti sagas. Po galais. Po
galais. Mėgino susidoroti dviese - kartu nutraukė
marškinius nuo pečių. Ji panardino pirštus į susi­
šiaušusius auksinius plaukelius ant jo krūtinės.
Kol koridoriumi nusigavo į vakaro šviesos už­
tvindytą Deivido miegamąjį, batai ir kojinės buvo
išmėtyti į visas keturias puses, kelnės prasegtos, o
jo susijaudinimas atrodė akivaizdus.
Jis užgulė Keitę ir delnais apglėbė jai veidą. Lova
protestuodama sugirgždėjo. Nebuvo jokios preliu­
dijos, jokių formalumų. Nebuvo kada. Deividas lū­
pomis prigludo prie jos lūpų, pirštus panardino jai į
plaukus. Įsiskverbė į ją taip giliai, kad ji net aiktelėjo.
Deividas sustingo ir įsitempė.
- Tau skaudėjo? - sušnibždėjo jis.
- Ne... o ne...
Vos žvilgtelėjęs į veidą suprato: ją aiktelėti pri­
vertė ne skausmas, o malonumas. Ji bandė pajudėti.
Jis neleido. Įtempęs raumenis, sukandęs dantis sten­
gėsi susivaldyti. Keitei toptelėjo: ji visada žinojo tai
nutiksiant. Nepaisydama sveikos nuovokos nujautė,
kad tai įvyks.
Ji nenorėjo laukti. Deginama aistros judėjo po
juo.
Jis leidosi nuskraidinamas iki pat malonumo

210
 Melo kaina

viršūnės, o supratęs neišvengiamybę atsidavė kri­

timui. Karštligiškai užvaldė ją ir metėsi kartu nuo
stačios uolos.
Krytis buvo svaiginamas.
Nusileido abu išsekę. Praėjo visa amžinybė, kol
atgavo kvapą. Prakaitas varvėjo jam nuo nugaros
ant nuogo Keitės pilvo. Lauke riaumojo į dambą
dūžtančios bangos.
- Dabar žinau, ką reiškia būti užvaldytai ir
prarytai, - sušnibždėjo ji žvelgdama pro langą į
besileidžiančios saulės gaisus.
- Ar aš taip padariau?
Keitė atsiduso.
-Lyg ir.
Deividas tyliai nusijuokė ir lūpomis šiltai nusly­
do prie ausies spenelio.
- Ne, manau, dar liko, ką valgyti.
Ji užsimerkė atsiduodama švelnioms malonumo
Vilnelėms, kurias siuntė jo lūpos.
- Nė nesapnavau, kad toks būsi.
- Koks?
- Toks... kaip ugnis.
- O ko tikėjaisi?
- Ledo, - atsakė ji ir nusijuokė. - Regis, klydau!
Jis suėmė jos plaukų sruogą ir stebėjo, kaip ji tarsi
šilko debesis slysta pro pirštus.
- Gal ir atrodau šaltas kaip ledas. Paveldėjau tai
iš šeimos. Iš tėvo pusės. Iš griežtos senos Naujosios

211
 Tess Gerritsen

Anglijos giminės. Tikriausiai tėvas šiurpindavo

visus teismo salėje.
- Jis taip pat buvo teisininkas?
- Išvažiuojamojo teismo teisėjas. Mirė prieš
ketverius metus. Sukniubo teisėjo krėsle įpusėjus
skaityti nuosprendį. Taip ir būtų norėjęs išeiti. -
Deividas šyptelėjo. - Rensomas baisusis, taip jį
vadindavo.
- Ar pasisakė už griežtas bausmes?
- Taip. Skirtingai nei mano motina - anarchijos
šalininkė.
Keitė nusijuokė.
- Turbūt buvo dinamitinė pora.
- Tikrai taip, - tarė jis ir perbraukė pirštu jai per
lūpas. - Panašiai kaip mudu. Niekaip neperpratau
jų santykių. Man tai atrodė nenormalu. Bet trauka
tarp jųdviejų buvo matyti plika akimi. Kibirkš­
čiuojanti. Štai ką prisimenu apie tėvus - kibirkštys,
skraidančios po namus.
- Tai jie buvo laimingi?
- Atrodo. Galbūt pavargę vienas nuo kito. Kar­
tais labai įpykę. Bet neabejotinai laimingi.
Pro langą tingiai skverbėsi sutemos. Tyliai žavė­
damasis Deividas slydo ranka jos kūno slėniais ir
kalvomis. Nuo ramaus, neskubaus tyrinėjimo Keitei
maloniai dilgčiojo odą.
- Tu graži, - sušnibždėjo jis. - Niekad nema­
niau...

212
 Melo kaina

-Ko?
- Kad atsidursiu lovoje su advokatų nekenčian-
čia daktare. Nieko keisčiau ir būti negali.
Ji tyliai nusijuokė.
- O aš jaučiuosi tarsi pelė, besišildanti katės
pašonėje.
- Ar tai reiškia, kad vis dar manęs bijai?
- Truputį. Labai.
- Kodėl?
- Niekaip negaliu nusikratyti jausmo, kad esi
man priešas.
- Jei esu tavo priešas, - tarė jis lūpomis švelniai
liesdamas ausį, - vadinasi, vienas iš mūsų ką tik
pasidavė.
- Ar tik apie tai visą laiką ir galvoji, advokate?
- Nuo tada, kai sutikau tave.
- O anksčiau?
- Gyvenimas buvo labai labai nuobodus.
- Sunku patikėti.
- Nesakau, kad laikiausi celibato. Bet esu labai
atsargus žmogus. Gal net pernelyg. Man gana sun­
ku... suartėti.
- Šį vakarą tau tai lengvai pavyko.
- Turiu omenyje emocinį suartėjimą. Toks jau
esu. Daug kas gali pakrypti kitaip nei tikiesi, o aš
nelabai moku susidoroti su tokiais sunkumais.
Vakaro prieblandoje ji įsižiūrėjo jam į veidą,
palinkusį virš jos.

213
 Tess Gerritsen

- Kas nutiko tavo santuokai, Deividai?

-Ak, mano santuoka, - atsidusęs tarė jis ir apsi­
vertė ant nugaros. - Tiesą sakant, nieko nenutiko.
Aš ir pats nesuprantu. Gal pasirodysiu tau kaip
bejausmis stuobrys. Linda skųsdavosi, kad nemoku
reikšti jausmų. Esu šaltas kaip ir mano tėvas. Saky­
davau jai, jog tai visiška nesąmonė. Dabar manau,
ji buvo teisi.
- O aš manau, kad tu tik apsimetinėji. Mėgsti
slėptis už ledinės kaukės, - apsivertusi ant šono
pasakė Keitė ir pažvelgė į jį. - Žmonės skirtingai
parodo meilę.
- Nuo kada pradėjai dirbti psichologe?
- Nuo tada, kai susipažinau su labai sudėtingu
vyriškiu.
Deividas švelniai užkišo plaukų sruogą jai už
ausies. Žvilgsnis sustojo prie skruosto.
- Mėlynė po truputį nyksta. Kaskart ją pamatęs
supykstu.
- Sakei, kad ji tave uždega.
- Iš tikrųjų tiesiog trokštu tave apsaugoti. Turbūt
tai pirmapradis vyriškas instinktas. Užsilikęs nuo tų
laikų, kai turėdavome kumščiais ir dantimis saugoti
savo nuosavybę nuo kitų urvinių žmonių.
- Tai bent. Kalbame net apie tokius senus laikus?
- Senus kaip... - nutęsė jis ir savininkiškai uždėjo
ranką jai ant klubo, - štai kas.
- Abejoju, ar šiuo metu tavo jausmai globėjiški, -
sumurmėjo Keitė.

214
 Melo kaina

- Tu teisi. Visai ne, - nusijuokęs tarė Deividas ir

meiliai pliaukštelėjo jai per užpakalį. - Šią akimirką
jaučiu didžiulį alkį - noriu valgyti. Gal pasišildyki-
me ponios Feldmen spagečių su padažu? Atsikimš-
tume butelį vyno. Opaskui... - Jis prisitraukė ją taip
arti, kad, rodės, net oda ėmė svilti.
- O paskui? - sušnibždėjo Keitė.
- Tada... - erzinamai tarė jis. - Darysiu tai, ką jau
dešimtmečiais advokatai daro daktarams.
- Deividai! - suspiegė ji ir užsimojo.
-Juokauju! - šūktelėjo jis ir pasiduodamas iškėlė
rankas. - Bet pagrindinę mintį turbūt supratai. - Jis
truktelėjęs pakėlė ją iš lovos ir apsikabino. - Eime. Ir
nustok taip saldžiai atrodyti, nes niekada neišeisime
iš kambario. Ras mus lovoje, mirusius iš bado.
Ji šelmiškai žvilgtelėjo į jį.
- Koks puikus būdas numirti...

Keitę prižadino bangų pliaukšėjimas į dambą.

Mieguistai ištiesė ranką prie Deivido, bet apčiuopė
tik tuščią pagalvę, sušildytą rytmečio saulės. Pa­
mačiusi, kad guli viena didelėje sujauktoje lovoje,
skaudžiai pasijuto apleista.
- Deividai? - pašaukė Keitė. Niekas neatsiliepė.
Name tvyrojo mirtina tyla.
Ji iškėlė kojas iš lovos ir atsisėdo ant krašto.
Nuoga ir mieguista lėtai apsidairė po saulės nu­
tviekstą kambarį. Prisiminus vakarykščius įvykius

215
 Tess Gerritsen

pajuto, kaip rausta skruostai. Butelis vyno. Nepa­

dorūs kuždesiai. Ir beviltiškai sujauktos paklodės.
Pastebėjo, kad vakar ant grindų išmėtyti drabužiai
buvo surinkti. Jo kelnės kabojo ant spintos durų,
jos liemenėlė ir kelnaitės tvarkingai padėtos ant
kėdės atkaltės. Nuo minties, kad jis rankose laikė
jos apatinius drabužėlius, Keitė dar labiau iškaito.
Kikendama užsitraukė antklodę ir užuodė Deivido
kvapą. Bet kur jis?
- Deividai?
Nuėjo į vonios kambarį. Tuščias. Ant gembinės
kabėjo drėgnas rankšluostis. Tada nutipeno į sve­
tainę ir susižavėjusi žiūrėjo, kaip nuostabiai pro
langus liejasi ryto saulės spinduliai. Tuščias vyno
butelis, nebylus nakties svaigulio įrodymas, stovė­
jo ant kavos staliuko. Ji vis dar jautėsi apsvaigusi.
Kyštelėjusi galvą į virtuvę Deivido nerado. Svetai­
nėje akimirką pastovėjo ryškiame saulės spindulių
sraute ir dar kartą pašaukė jį vardu. Name aidu
atsiliepė vienatvė.
Apimta tuštumos jausmo Keitė sugrįžo į kori­
dorių, varstė visas duris, apėjo visus kambarius.
Jautėsi keistai, lyg tyrinėtų ne gyvo, kvėpuojančio
žmogaus namą, o apleistą, tuščią kiaukutą, urvą.
Nepaaiškinamo instinkto genama nužingsniavo
prie drabužių spintos, atidariusi palietė grėsmingai
atrodančius kostiumus. Regis, jis dar labiau atitolo
nuo jos. Vėl išėjusi į koridorių atvėrė duris į kabine­

216
 Melo kaina

tą, kurio sieninėse lentynose rikiavosi šimtai knygų.

Ąžuoliniai baldai, žalvarinės lempos, visur švaru
kaip operacinėje. Kambarys be sielos.
Keitė nupėdino koridoriumi iki paskutinio
kambario. Suprato, kad smalsauja. Tačiau ilgėjosi
Deivido ir troško atrasti kokį nors apčiuopiamą
jo pažinimo raktą. Atvėrė duris. Troškus oras išsi­
veržė lauk nešdamas pernelyg ilgai nuo pasaulio
uždarytos erdvės kvapą. Ten buvo miegamasis.
Vaiko.
Prie lango kabančios stiklinės puošmenos su­
virpėjo pažerdamos kambaryje pluoštą mažyčių
vaivorykščių. Keitė sustingusi stebėjo šviesų šokį
ant mėlynais arkliukais ištapytų tapetų, liūdnai
žiojinčių žaislų lentynų ir lovelės, uždengtos gėlėta
lovatiese. Beveik prieš savo valią pasijuto žengianti
į priekį, tarsi ją stumtų kažkieno ranka. Tada stai­
ga toji ranka pranyko ir ji pasijuto be galo vieniša
skausmingai tuščiame kambaryje.
Ilgai stovėjo tarp šokančių vaivorykščių susigė­
dusi, kad sudrumstė kambario aurą. Galiausiai pri­
ėjo prie spintelės, kur stirta knygų laukė sugrįžtant
šeimininko. Atvertė vienos viršelį ir pasižiūrėjo į
vardą pirmame puslapyje. Nojus Rensomas.
-Atsiprašau, - sušnibždėjo ašaroms tvenkiantis
akyse. - Atsiprašau...
Apsigręžusi išbėgo iš kambario ir užvėrė paskui
save duris.

217
 Tess Gerritsen

Virtuvėje įsipylė kavos ir apglėbusi puodelį ke­

liskart perskaitė trumpą raštelį, kurį rado kartu su
raktais, padėtais ant balto stalviršio.

„Į darbą mane paveš Glikmenas. Automobilis

tavo. Pasimatysime vakare."

Nepanašu į mylimojo žinutę, pamanė ji. Jokių

meilių žodelių, net nepasirašė. Raštelis šaltas ir da­
lykiškas kaip ši virtuvė ir namas. Toks ir Deividas.
Ledinis besielio namo šeimininkas. Jie ką tik išgy­
veno aistringą naktį. Ji buvo pavergta ir pakerėta. O
jis ant virtuvės stalo paliko beasmenį raštelį.
Stebėjosi, kaip jis sugebėjo padalyti savo gyve­
nimą. Atitvėrė sienomis jausmus, suskirstė juos į
švarias patalpėles, primenančias sūnaus kambarį.
Tačiau ji negalėjo taip elgtis. Jau dabar jo ilgėjosi.
Galbūt net mylėjo. Tai beprotiška ir neracionalu, o
ji buvo nepratusi elgtis nelogiškai.
Netikėtai supykusi ant savęs pakilo nuo stalo
ir energingai išplovė kriauklėje puodelį. Po galais,
yra svarbesnių reikalų, kuriais turėtų rūpintis.
Svarstymas vyks šiandien po pietų; karjera kybo
ant plauko. Ne laikas graužtis dėl vyro.
Atsigręžusi nuo stalo paėmė Dženės Bruk medi­
cinos kortelę. Liūdnas, paslaptingas dokumentas.
Lėtai pervertė svarstydama, ką tokio svarbaus galėjo
slėpti šie keli puslapiai. Tą naktį, kai Dženė Bruk

218
 Melo kaina

gimdė, nutiko kažkas siaubingo ir kažkas po tiek

metų sunaikino visus, paminėtus šiame dokumente.
Motina ir kūdikis. Daktarai ir slaugytojos. Visi mirę.
Ir tik Čarlis Dekeris žino to priežastį. Jis ir pats buvo
mįslė, dėlionė iš netinkamų detalių.
Policija jį vadino maniaku. Siaubūnu, raižančiu
gerkles.
Kahanu jį laikė nekaltu žmogumi. Prarasta, su­
gniuždyta siela.
Dviveidžiu žmogumi.
Keitė užvertė kortelę ir pažvelgė į galinį viršelį.
Dvipusė kortelė.
Dviveidis žmogus.
Staiga atsitiesė pradėdama suvokti. Na, žinoma.
Džekilas ir Haidas.

- Daugialypė asmenybė - retas fenomenas.

Tačiau plačiai aprašytas psichiatrinėje literatūro­
je. - Siuzana Santini pasisuko kėdėje ir nuo lenty­
nos paėmė knygą. Atsigręžusi peržvelgė rodyklę
ieškodama reikalingų puslapių. Rusvi jos plaukai,
paprastai visiškai nesuvaldomi, dabar buvo tvarkin­
gai surišti. Ant sienos kabojo įspūdinga psichiatrijos
laipsnių kolekcija, įrodymas, kad Siuzana Santini -
ne tik Gajaus žmona. Ji gerbiama ir vertinama dak­
tarė.
- Štai, - tarė palinkdama į priekį. - „Nuo Ievos
iki Sibilės." Tikrų atvejų rinkinys. Labai įdomi tema.

219
 Tess Gerritsen

- Ar tavo praktikoje pasitaikė tokių atvejų? -

paklausė Keitė.
- Norėčiau, kad būtų buvę. Tiesa, dirbdama teis­
me kartą maniau susidūrusi su šiuo fenomenu. Bet
tas bjaurybė pasirodė esąs tik geras aktorius, norėjęs
išvengti bausmės už žmogžudystę. Sakau tau, per
vieną mirksnį jis iš Kasparo Milktousto* galėjo virsti
Halku Hoganu**. Tai bent vaidyba!
- Ar tai įmanoma? Ar žmogus galėtų susidve­
jinti?
- Žmogaus psichika - sudėtingas ir prieštaringas
dalykas. Galima tai pavadinti id prieš ego, impulsu
prieš susivaldymą. Dauguma mūsų gebame užslėp­
ti savo barbariškus polinkius. Bet ne visi. Niekas
nežino, kodėl taip nutinka. Galbūt dėl vaikystėje
patirtos prievartos. Gal dėl smegenų pakitimų.
Nesvarbu, dėl kokios priežasties, bet tokie žmonės
yra tarsi tiksinčios bombos. Paspausk juos stipriau
ir jie praras savitvardą. Baisiausia, kad tokių žmonių
aplink mus daugybė. Juos atpažįstame, kai kažkas
jų viduje sprogsta, pralaužia vidinę užtvanką.
- Kaip manai, ar Čarlis Dekeris gali būti viena
tokių tiksinčių bombų?
Siuzana atsilošė odiniame krėsle ir susimąstė.
- Tai sudėtingas klausimas, Keite. Sakei, kad jis
gyveno nedarnioje šeimoje. Buvo suimtas už už­
* Silpnas ir gležnas komiksų veikėjas.
** Amerikietis profesionalus imtynininkas.

220
 Melo kaina

puolimą ir sumušimą prieš penkerius metus. Tačiau

jo gyvenime nepasitaikė ilgalaikių, daugkartinių
smurto protrūkių. O kai vienintelį kartą ėmėsi gin­
klo, nukreipė jį į save. - Siuzana atrodė abejojanti. -
Na, jei patyrė didelį stresą, kokią nors krizę...
- Taip ir buvo.
- Turi omenyje tai? - paklausė Siuzana ir moste­
lėjo į Dženės Bruk medicinos kortelę.
- Sužadėtinės mirtis. Policija mano, kad tai pa­
žadino jame žudikišką įniršį. Jis žudo žmones, jo
manymu, kaltus dėl jos mirties.
- Nors ir keistai skamba, bet labiausiai tikėtina
smurto priežastis iš tikrųjų yra meilė. Pagalvok
apie nusikaltimus iš aistros. Pavydūs sutuoktiniai.
Atstumti mylimieji.
- Meilė ir smurtas, - tarė Keitė. - Dvi tos pačios
monetos pusės.
- Būtent, - tarė Siuzana ir atidavė Keitei korte­
lę. - Bet aš tik spėlioju. Pirmiau turėčiau pasikalbėti
su tuo Dekeriu. Tada nuspręsčiau, kaip yra iš tikrų­
jų. Ar policija sužinojo ką nors daugiau?
- Nežinau. Jie man nieko nesako. Didžiąją dalį
šios informacijos išsiaiškinau pati.
- Juokauji? Argi tai ne jų darbas?
Keitė atsiduso.
- Čia ir visa bėda. Jiems tai tik darbas, dar viena
byla, kurią turi kaip nors užbaigti.
Suskambo vidaus telefonas.

221
 Tess Gerritsen

- Daktare Santini? - pasigirdo registratorės bal­

sas. - Jūsų trečios valandos lankytojas jau laukia.
Keitė žvilgtelėjo į laikrodį.
- Ak, atleisk, užlaikiau tave.
- Juk žinai, visada su malonumu padėsiu, -
atsistojusi pasakė Siuzana ir palydėjo ją iki durų.
Palietė Keitei ranką. - O ten, kur dabar apsistojai,
esi visiškai saugi?
Atsigręžusi Keitė pamatė Siuzanos akyse rūpestį.
- Manau, kad taip. Kodėl klausi?
Siuzana akimirką dvejojo.
- Nenoriu tavęs gąsdinti, bet turėtum žinoti. Jei
tu teisi ir Dekeris iš tikrųjų yra daugialypė asmeny­
bė, turi reikalų su labai nestabiliu žmogumi. Visiškai
nenuspėjamu. Per akimirksnį jis gali iš normalaus
virsti pabaisa. Taigi prašau tavęs, būk labai atsargi.
Keitei išdžiūvo gerklė.
- Tikrai manai, kad jis toks pavojingas?
Siuzana linktelėjo.
- Nepaprastai pavojingas.

222
 Jie atrodė kaip mirties bausmės vykdytojai, o
ji - auka užrištomis akimis.
Keitė sėdėjo priešais ilgą konferencijų stalą.
Niūria eile prieš ją kiurksojo daktarai, šeši vyrai ir
moterys, nė vienas nesišypsojo. Daktaro Klerenso
Eiverio, Anestezijos skyriaus vedėjo, nebuvo, nors
žadėjo dalyvauti. Ji matė vienintelį draugišką Ga­
jaus Santimo veidą, bet jį pakvietė tik liudyti. Jis
Sėdėjo atokiau ir atrodė toks pat susijaudinęs kaip
ir Keitė.
Komisijos nariai uždavinėjo klausimus manda­
giai ir atkakliai. Į jos atsakymus reagavo abejingai.

223
 Tess Gerritsen

Nors patalpoje veikė oro kondicionierius, jos skruos­

tai degė.
- Vadinasi, jūs pati patikrinote elektrokardiogra­
mą, daktare Česni?
- Taip, daktare Niuhausai.
- Tada įklijavote ją į kortelę?
- Teisingai.
- Ar rodėte diagramą kuriam nors kitam dak­
tarui?
- Ne, pone.
- Nerodėte net daktarui Santimui?
Ji žvilgtelėjo į susigūžusį ant kėdės ir žvelgiantį
pro šalį Gajų.
- Elektrokardiogramos tikrinimas buvo mano
užduotis, ne daktaro Santinio, - ramiai atsakė Kei­
tė. - Jis pasitikėjo mano sprendimu.
„Kiek dar kartų turėsiu viską pasakoti iš nau­
jo? - pagalvojo ji. - Kiek dar kartų atsakinėsiu į tuos
pačius prakeiktus klausimus?"
- Daktare Santini? Ar norite ką nors pasakyti?
Gajus nenoromis pakėlė akis.
- Tai, ką pasakė daktarė Česni, yra tiesa. - Jis
nutilo, tada tvirtai pridūrė: - Ir toliau pasitikiu jos
sprendimais.
„Ačiū, Gajau", - mintyse padėkojo Keitė. Jų
žvilgsniai susitiko ir jis vos pastebimai šyptelėjo.
- Sugrįžkime prie įvykių operacinėje, daktare
Česni, - tęsė daktaras Niuhausas. - Sakote, kad,
kaip įprastai, suleidote natrio pentotalio...

224
 Melo kaina

Košmaras atgijo. Elenos Obrajen mirtį pradėjo ty­

rinėti taip smulkiai, tarsi lavoną ant skrodimo stalo.
Komisija baigė klausinėti ir leido Keitei kalbėti
paskutinį kartą. Ji prabilo tyliu balsu:
- Žinau, mano pasakojimas gana keistas. Taip
pat suprantu, kad nieko negaliu įrodyti - bent jau
ne dabar. Tačiau esu tikra, jog tinkamai rūpinausi
Elena Obrajen. Protokole parašyta: padariau klaidą.
Siaubingą. Ir pacientė mirė. Bet ar aš ją nužudžiau?
Nemanau. Iš tiesų taip negalvoju. - Ji nutilo. Dau­
giau neturėjo ką sakyti. Tik sumurmėjo: - Ačiū. - Ir
išėjo iš kambario.
Jie priėmė sprendimą per dvidešimt minučių. Vėl
pakvietė Keitę. Ji peržvelgė stalą ir sunerimo paste­
bėjusi du naujus veidus. Stalo gale sėdėjo Džordžas
Betenkortas ir ligoninės advokatas. Betenkortas at­
rodė abejingas. Dar niekam neprabilus ji jau žinojo
komisijos sprendimą.
Daktaras Niuhausas, komisijos pirmininkas,
paskelbė nuosprendį.
- Jūsų pasakojimas skiriasi nuo to, kas buvo
užprotokoluota, daktare Česni. Vis dėlto manau,
kad turime remtis oficialiais įrašais. Iš jų matome,
kad paciente Elena Obrajenjūs rūpinotės nepakan­
kamai. - Išgirdusi paskutinį žodį Keitė krūptelėjo
tarsi gavusi antausį. Daktaras Niuhausas atsiduso
ir nusiėmė akinius. Jis atrodė kaip pavargęs žmo­
gus, slegiamas viso pasaulio rūpesčių. - Jūs esate

225
 Tess Gerritsen

naujokė, daktare Česni. Dirbate čia trumpiau nei

metus. Tokia nesėkmė per tokį trumpą laiką kelia
didžiulį nerimą. Mums labai gaila. Iš tikrųjų. Tačiau
atsižvelgdami į tai, ką išgirdome, esame priversti
atiduoti šį atvejį svarstyti Drausmės komisijai. Jie
nuspręs, kokių veiksmų imtis dėl jūsų tolesnio
darbo šioje ligoninėje. O dabar... - Jis žvilgtelėjo į
Betenkortą ir tęsė: - Neprieštaraujame ligoninės
administracijos sprendimui nušalinti jus nuo par­
eigų.
„Viskas baigta, - pamanė Keitė. - O aš, kvailė,
dar kažko tikėjausi."
Jie suteikė jai galimybę tarti žodį, bet ji prarado
žadą. Džiaugėsi išlikusi rami ir nepravirkusi prieš
šiuos žmones, kurie ką tik sugriovė jai gyvenimą.
Komisijai pasišalinus Keitė tebesėdėjo, neįsteng­
dama net pakelti galvos.
- Man labai gaila, Keite, - švelniai ištarė Gajus.
Jis kurį laiką pastovėjo šalia, tarsi galvodamas, ką
dar pasakyti. Tada išsliūkino iš salės.
Tik antrą kartą pašaukta vardu ji pakėlė akis ir
pamatė priešais save Betenkortą su advokatu.
- Metas pasikalbėti, daktare Česni, - pranešė
advokatas.
Ji nustebusi susiraukė.
- Pasikalbėti? Apie ką?
- Apie susitarimą.
Ji išsitiesė.

226
 Melo kaina

- Ar ne per anksti?
- Tiesą sakant, per vėlu.
- Nesuprantu.
- Prieš kelias valandas mano kabinete lankėsi
reporteris. Regis, byla paviešinta. Akivaizdu, kad
Obrajenai viską papasakojo laikraščiams. Bijau, kad
būsite kaltinama ir teisiama spaudoje.
- Bet juk ieškinys paduotas tik praėjusią savaitę.
- Nenorime, jog apie tai viešai kalbėtų. Reikia
viską sutvarkyti tuojau pat. O geriausia tai pada­
ryti - greitai ir tyliai susitarti. Mums tik reikia jūsų
sutikimo. Planuoju derybas pradėti nuo pusės mi­
lijono, tačiau jie gali užsiprašyti daugiau.
Pusė milijono dolerių. Jai tai pasirodė nepado­
ru - pinigais vertinti žmogaus gyvybę.
- Ne, - atkirto ji.
Advokatas sumirksėjo.
- Atsiprašau?
- Vis dar ieškoma naujų įkalčių. Kol visa tai pa­
sieks teismą, esu tikra, kad galėsiu įrodyti...
- Teismo nebus. Šį klausimą išspręsime iki jo,
daktare. Jums leidus arba ne.
Ji įsitempė.
-Tokiu atveju pati pasisamdysiu advokatą. Tokį,
kuris atstovautų man, o ne ligoninei.
Abu vyrai susižvalgė. Kai advokatas vėl prabilo,
jo balsas skambėjo nemaloniai.
- Kažin ar gerai suprantate, ką reiškia atsidurti

227
 Tess Gerritsen

teisme. Daktaras Santinis kaltinimų tikriausiai

išvengs. Taigi jūs būsite pagrindinė kaltinamoji. Ir
jums teks prakaituoti ant kaltinamųjų suolelio. Lai­
kraščiuose bus minimas jūsų vardas. Pažįstu advo­
katą Deividą Rensomą. Esu matęs, kaip jis teismo
salėje susidoroja su kaltinamuoju. Patikėkite, tikrai
nenorėtumėte to patirti.
- Ponas Rensomas atsisakė šios bylos.
-Ką?
- Jis nusišalino.
Advokatas prunkštelėjo.
- Iš kur jūs išgirdote tokius gandus?
- Jis pats man sakė.
- Jūs su juo kalbėjotės?
„Net ir miegojau", - rausdama pagalvojo Keitė.
- Praėjusią savaitę. Nuvykau pas jį į biurą. Papa­
sakojau apie elektrokardiogramą...
- O varge, - sudejavo advokatas ir nusisukęs
įmetė rašiklį į lagaminėlį. - Viskas baigta, gerbia­
mieji. Mes papuolėme į didelę bėdą.
- Kodėl?
-Jis pasinaudos jūsų beprotiška istorija ir parei­
kalaus dar daugiau pinigų.
- Bet jis patikėjo manimi! Todėl ir nusišalino...
- Tikrai nepatikėjo. Aš jį pažįstu.
„Aš taip pat!" - norėjo sušukti Keitė.
Beprasmiška, ji niekada jų neįtikins. Todėl pa­
prasčiausiai papurtė galvą.

228
 Melo kaina

- Aš nesitarsiu.
Advokatas garsiai užtrenkė lagaminėlį ir susier­
zinęs pasisuko į Betenkortą:
- Džordžai?
Keitė pažvelgė į administracijos vadovą. Be-
tenkortas žiūrėjo į ją nutaisęs visiškai ramią veido
išraišką. Nei priešiškumo, nei pykčio. Tik tipiška
pokerio lošėjo kaukė.
- Man rūpi jūsų ateitis, daktare Česni, - prabilo
jis.
„Man taip pat", - norėjo atkirsti ji.
- Deja, Drausmės komisija gali labai griežtai
įvertinti jūsų atvejį. Jei taip ir bus, tikriausiai reko­
menduos jus atleisti iš darbo. Būtų gaila, jei toks
punktas atsirastų jūsų gyvenimo aprašyme. Bus
beveik neįmanoma susirasti kito darbo, - pasakė
jis ir reikšmingai nutilo. - Todėl ir siūlau jums išeitį,
daktare. Manau, ji daug geresnė už atleidimą.
Ji pažvelgė į jo ištiestą popieriaus lapą. Tai buvo
spausdintas prašymas išeiti iš darbo su data ir pa­
liktu tarpeliu jos parašui.
- Tik tiek būtų įrašyta jūsų gyvenimo aprašyme.
Prašymas išeiti iš darbo. Nebūtų smerkiamų Draus­
mės komisijos išvadų, įrašo^apie atleidimą iš darbo.
Net ir po teismo proceso tikriausiai susirastumėte
darbą kitame mieste, - suokė jis tiesdamas jai raši­
klį. - Kodėl jums nepasirašius? Savo pačios labui.
Keitė vis dar sėdėjo įsmeigusi akis į popieriaus

229
 Tess Gerritsen

lapą. Viskas taip dalykiška ir aišku. Iš anksto pa­

rengtas dokumentas. Reikia tik pasirašyti. Ir pasi­
duoti.
- Mes laukiame, daktare Česni, - primygtinai
pakartojo Betenkortas. - Pasirašykite.
Keitė atsistojo. Paėmė lapą. Žiūrėdama Betenkor-
tui tiesiai į akis perplėšė dokumentą perpus.
- Štai mano pareiškimas, - atkirto ji ir apsisukusi
išėjo pro duris.
Tik išsvirduliavusi iš konferencijų salės galutinai
suvokė, ką padarė. Sudegino visus tiltus. Trauktis
jau negalės; vienintelis kelias - kautis iki galo.
Įveikusi pusę koridoriaus Keitė sulėtino žingsnį
ir galiausiai sustojo. Norėjo verkti, bet neįstengė.
Stovėjo žvelgdama tolyn: matė sekretorę, einančią
prie liftų. Buvo penkiolika minučių po penkių, toli­
majame koridoriaus gale liko tik valytojas, abejingai
brūžinantis siurbliu kilimą. Jis pasuko už kampo ir
ūžimas nutolo, stojo slogi tyla. Koridoriaus gale pro
praviras Klerenso Eiverio kabineto duris sklido švie­
sa. Keitė nesistebėjo, kad jis vis dar darbe. Senukas
dažnai užsibūdavo iki vėlumos. Tačiau norėjo suži­
noti, kodėl neatėjo į svarstymą, kaip buvo žadėjęs.
Dabar, labiau nei bet kada, jai reikėjo jo paramos.
Priėjo prie kabineto. Žvilgtelėjusi vidun nusivy­
lė. Rado tik sekretorę, tvarkančią dokumentus ant
stalo. Moteris pakėlė akis.
- Ak, tai jūs, daktare Česni.

230
 Melo kaina

- Ar daktaras Eiveris vis dar ligoninėje? - pa­

klausė Keitė.
- Negirdėjote?
-Ko?
Sekretorė liūdnai pažvelgė į fotografiją ant stalo.
- Vakar vakare slaugos namuose mirė jo žmona.
Jo visą dieną nebuvo ligoninėje.
Keitė netekusi jėgų atsirėmė į tarpdurį.
- Jo... žmona?
- Taip, gana netikėtai. Manoma, kad ją ištiko
širdies smūgis, bet... Jums viskas gerai?
- Ką sakote?
- Kaip jūs jaučiatės? Prastai atrodote.
- Ne, man viskas gerai, - atsakė Keitė ir atatupsta
iškėblino į koridorių. - Viskas gerai, - pakartojo
netvirtu žingsniu eidama prie lifto. Leisdamasi į
vestibiulį prisiminė stiklo šukes, žvilgančias Kle-
rensui Eiveriui po kojomis.
„Ją reikia užmigdyti... Juk būtų daug geriau, jei
aš tai padaryčiau, nemanote? Pats su ja atsisveikin­
čiau."
Lifto durys sušnypštusios atsivėrė. Vos įžengus
į ryškiai apšviestą vestibiulį ją staiga apėmė noras
bėgti, gelbėtis, susirasti sarugų prieglobstį. Ir Dei­
vidą. Priėjus automobilių stovėjimo aikštelę noras
dar labiau sustiprėjo. Negalėjo daugiau laukti,
turėjo jį pamatyti. Jei paskubės, galbūt ras Deividą
darbe.

231
 Tess Gerritsen

Prieš akis iškilo jo veidas ir Keitę užvaldė nenu­

sakomas troškimas su juo susitikti. Bėgo tekina iki
pat automobilio.
Teko važiuoti per patį miesto centrą. Popiečio
saulės spinduliai įkypai krito ant žemės pro aukš­
tus stiklo ir plieno pastatus. Piko valandos spūstys
užkimšo gatves. Ji jautėsi it žuvis, plaukianti prieš
srovę. Su kiekviena minute troškimas pamatyti Dei­
vidą stiprėjo. Taip pat kilo ir panika, kad pavėluos,
ras biurą ištuštėjusį, duris užrakintas. Šią akimirką,
braunantis pro automobilius, atrodė, kad nieko
gyvenime nėra svarbiau už saugų jo glėbį.
„Prašau būti ten, - meldė ji. - Būk ten../'

- Paaiškinimo, pone Rensomai. Tik tiek prašau.

Dar prieš savaitę tikinote mus, kad laimėsime. Da­
bar atsisakėte bylos. Noriu žinoti, kodėl.
Deividas nesmagiai pažvelgė į žvilgančias pilkas
Merės Obrajen akis svarstydamas, ką atsakyti. No­
rėjo nutylėti apie santykius su kaltinamąja. Tačiau
privalėjo kaip nors pasiaiškinti, o iš jos žvilgsnio
suprato - joks atsakymas netiks.
Išgirdo odinio krėslo girgždesį ir susierzinęs
pažvelgė į nervingai besirangantį Filą Glikmeną.
Metė jam perspėjantį žvilgsnį, kad atvėstų. Jei tik
įmanoma. Glikmenas jau žinojo tiesą. Ir po galais,
atrodė taip, lyg trokštų kuo greičiau ją išpliurpti.
Merė Obrajen vis dar laukė.

232
 Melo kaina

Deividas pabandė išsisukti, bet nenorėjo meluoti.

- Kaip jau sakiau anksčiau, ponia Obrajen, kilo
interesų konfliktas.
- Nesuprantu, ką tai reiškia, - nekantriai atkirto
Merė Obrajen. - Koks interesų konfliktas? Negi
dirbate ligoninei?
- Ne visai.
- Nesuprantu.
- Tai... konfidencialu. Iš tikrųjų negaliu apie tai
kalbėti. - Sklandžiai pakeitęs temą jis tęsė: - Per­
duosiu jūsų bylą „Salivanui ir Marčui". Tai puikus
advokatų biuras. Jie su malonumu ją perims, jei tik
neprieštarausite.
- Jūs neatsakėte į mano klausimą, - žvelgdama
žioruojančiomis akimis atkirto ji ir palinkusi į priekį
kaulėtomis rankomis tvirtai įsirėmė į stalą.
„Keršto letenos", - pamanė jis.
- Atleiskite, ponia Obrajen. Tiesiog negaliu būti
objektyvus dirbdamas jūsų labui. Neturiu kito pa­
sirinkimo - tik atsitraukti.
Išsiskyrimas buvo visiškai kitoks nei praėjusį
kartą. Šaltas, dalykiškas rankos paspaudimas, link­
telėjimas galva. Deividas su Glikmenu palydėjo ją
iki durų.
- Tikiuosi, nesugaišime dėl viso šito, - pasakė ji.
- Laiko neprarasite. Visi parengiamieji darbai
atlikti, - pasakė jis ir susiraukė koridoriaus gale
pamatęs išsigandusį sekretorės veidą.

233
 Tess Gerritsen

- Vis dar manote, kad jie bandys tartis?

- Neįmanoma nuspėti... - Jis išsiblaškęs nutilo.
Sekretorė atrodė supanikavusi.
- Anksčiau sakėte, jog pageidaus.
- Hm? Ak, - sumurmėjo jis ir staiga panoro kuo
greičiau atsisveikinti. Palydėjo ją į priėmimo kam­
barį. - Ponia Obrajen, nesijaudinkite dėl to, - ramino
jis. - Beveik galiu garantuoti, kad kita šalis kalbasi
apie susitarimą kaip tik da... - Nebaigęs sakinio jis
sustingo. Pasijuto tarsi įklimpęs į betono skiedinį,
iš kurio niekada negalės išsilaisvinti.
Priešais stovėjo Keitė. Negalėdama patikėti ji
lėtai pažvelgė į Merę Obrajen.
- O varge, - sudejavo Glikmenas.
Dramatiškas vaizdas priminė muilo operą: ap­
stulbusios priešininkės spoksojo viena į kitą.
- Viską galiu paaiškinti, - išpoškino Deividas.
- Abejoju, - atkirto Merė Obrajen.
Netarusi nė žodžio Keitė apsisuko ir išėjo. Nuo
durų trenksmo Deividas atsitokėjo. Skubėdamas į
koridorių išgirdo pasipiktinusį Merės Obrajen balsą:
- Interesų konfliktas? Dabar suprantu, kokie tie
interesai!
Keitė įžengė į liftą.
Jis nespėjo pribėgti: durys užsidarė.
- Po galais! - šūktelėjo Deividas ir trenkė kumš­
čiu į sieną.
Regis, praėjo visa amžinybė, kol sulaukė kito

234
 Melo kaina

lifto. Leisdamasis iš dvidešimto aukšto visą laiką

žirgliojo pirmyn ir atgal, tarsi į narvą uždarytas
žvėris. Plūdosi tokiais žodžiais, kokių seniai nebuvo
vartojęs. Kai pagaliau pasiekė pirmą aukštą, Keitės
niekur nesimatė.
Jis išbėgo iš pastato ir nusileido laipteliais. Per­
žvelgęs gatvę už pusės kvartalo pastebėjo prie šali­
gatvio borto lėtai sukantį autobusą. Keitė ėjo link jo.
Nekantriai prasiyręs pro būrį pėsčiųjų jis spėjo
sučiupti ją belipančią į autobusą ir truktelėti atgal.
- Paleisk mane! - piktai sušuko Keitė.
- Ir kur, po perkūnais, išsiruošei?
- Oi, atleisk. Vos neužmiršau! - atrėžė ji ir išėmu­
si iš sijono kišenės automobilio raktelius nusviedė
jam. - Nenorėčiau būti apkaltinta tavo prabangiojo
BMWvagyste!
Autobusui nuburzgus ji susierzinusi apsidairė.
Ištraukė ranką iš jo gniaužtų ir nukulniavo šaliga­
tviu tolyn. Deividas nusekė iš paskos.
- Leisk bent paaiškinti.
- Ką pasakei savo klientei, Deividai? Kad netru­
kus gaus pasiūlymą tartis, nes kvaiša daktarė jau
valgo iš tavo rankos?
- Tai, kas nutiko tarp mudviejų, neturi nieko
bendra su byla.
- Netgi labai turi! Visą laiką tikėjaisi, jog sutiksiu
tartis.
- Tik prašiau tavęs apie tai pagalvoti.

235
 Tess Gerritsen

- Cha! - piktai prunkštelėjo ji ir atsigręžė į Dei­

vidą. -Ar to mokė teisės koledže? Nesėkmei ištikus
įsiversti kaltinamąją į lovą?
Deivido kantrybė išseko. Jis griebė ją už rankos
ir beveik jėga nutempė į artimiausią barą. Jie nėrė
pro triukšmingą minią, susibūrusią aplink bufetą, ir
sūkuriuojančius cigarečių dūmus tiesiai prie tuščio
staliuko, kurį skyrė aukšta pertvara. Stumtelėjęs be
ceremonijų jis pasodino ją ant medinio suolo. Kles­
telėjo priešais ir apdovanojo žvilgsniu, kuris bylojo:
„Šį kartą tikrai mane išklausysi."
- Pirmiausia... - prabilo jis.
- Labas vakaras, - pasigirdo džiugus balsas.
- Ko reikia? - užsipuolė Deividas apstulbusią
padavėją.
Moteris, regis, susitraukė ir beveik pranyko ža­
liame kostiumėlyje.
-Ar jūs... ko nors...
- Atneškite porą alaus, - piktai burbtelėjo jis.
- Gerai, pone, - tarė padavėja ir metusi gailesčio
kupiną žvilgsnį į Keitę nukulniavo.
Minutę Deividas su Keite stebeilijosi vienas į kitą
su neslepiamu priešiškumu. Tuomet jis atsiduso ir
persibraukė pirštais susitaršiusius plaukus.
- Gerai, - prabilo. - Pradėkime iš naujo.
- Nuo ko pradėsime? Prieš ar po to, kai tavo
klientė išniro iš kabineto?

236
 Melo kaina

- Ar tau kas nors sakė, jog mėgsti pasirinkti

netinkamą laiką?
- One, ponaiti, čia tu klysti. Mano laiko nuojauta
tiesiog puiki. Ką išgirdau tave sakant? „Nesijaudin­
kite, jie jau kalbasi apie susitarimą."
- Tiesiog norėjau, kad ji kuo greičiau išeitų!
- Ir kaip ji reagavo į tavo bandymą apžioti abi
bylos šalis?
- Aš... - Jis atrodė įskaudintas. - Nieko neap­
žiojau.
- Dirbi jai, o su manimi miegi? Man tai panašu
į dvigubą žaidimą.
- Nors tu ir protinga moteris, bet, regis, nesu­
pranti paprasto dalyko: aš atsisakiau bylos. Visam
laikui. Ir savanoriškai. Merė Obrajen atėjo į kabinetą
reikalaudama manęs pasiaiškinti.
- Tu jai pasakei... apie mus?
- Manai, aš kvailas? Argi galėčiau atsistoti ir
visiems pranešti, kad ką tik varčiausi lovoje su
priešininke?
Deivido žodžiai buvo tarsi antausis. Ar tik tiek
Keitė jam reiškia? Oji įsivaizdavo, kad jų mylėjima-
sis - kur kas daugiau nei hormonų šėlsmas. Galbūt
sielų susiliejimas. Bet jam tai buvo tik sudėtinga
situacija. Supykę klientai, priverstinis pasitraukimas
nuo bylos. O dabar dar ir pažeminimas, nes turėjo
prisipažinti apie neteisėtą meilės nuotykį. Keitė

237
 Tess Gerritsen

aiškiai matė, kaip jis stengiasi nuslėpti jų santykius.

Žmonės slepia tik tai, ko gėdijasi.
- Savaitgalio romanas, - pasakė ji. - Tiek tau
tereiškiau?
- Ne tai turėjau omenyje!
- Nesijaudink dėl to, Deividai, - ramiai tarė
Keitė ir išdidžiai pakilo nuo suolo. - Daugiau tau
nedarysiu gėdos. Aš pasitraukiu.
- Sėskis, - tyliai suniurzgė jis ir Keitė sustingo. -
Prašau, - pridūrė. Tada tyliau sušnabždėjo: - Prašau
tavęs.
Keitė lėtai atsisėdo.
Abu nutilo pasirodžius padavėjai su alumi. Kai
vėl liko vieni, Deividas tyliai prabilo:
- Tu man nesi tik trumpas meilės romanas,
Keite. Ir tai visiškai ne Obrajenų reikalas, ką veikiu
savaitgaliais. Ar kitomis dienomis, - pasakė jis ir
su nuostaba papurtė galvą. - Žinai, esu ir anksčiau
atsisakęs bylų, bet tik dėl logiškų priežasčių. Tokių,
kurias galėčiau pateikti neraudonuodamas. Tačiau
šįkart... - Jis šaižiai nusijuokė. - Paprastai mano
amžiaus jau neraustama.
Keitė nudyrė akis į bokalą. Ji nekentė alaus.
Nemėgo ir ginčytis. O labiausiai ją pykdė tarp jų
atsivėrusi bedugnė.
- Atsiprašau, jei per anksti padariau išvadas, -
nenoriai prisipažino ji. - Niekada nepasitikėjau
advokatais.

238
 Melo kaina

Jis suniurnėjo:
- Vadinasi, mes lygūs. Aš niekada nepasitikėjau
daktarais.
- Esame neįtikėtina porelė. Kas dar naujo?
Jie iškentė dar vieną kankinamos tylos pauzę.
- Mes tikrai nelabai gerai vienas kitą pažįstame, -
prabilo Keitė.
- Išskyrus lovos reikalus. Olova - ne pati geriau­
sia vieta susipažinti, - pasakė jis ir nutilo. - Nors ir
bandėme.
Ji pakėlė akis ir pamatė kylančius jo lūpų kampu­
čius. Plaukų sruogelė nuslydo ant kaktos. Viršutinė
marškinių saga prasegta, o atlaisvintas kaklaryšis
priminė netikusią koriko virvės kopiją. Jis dar nie­
kada neatrodė toks skausmingai patrauklus.
- Ar nepapulsi į bėdą, Deividai? O jeigu Obra-
jenai pasiskųs advokatų tarybai? - tyliai paklausė
Keitė.
Jis gūžtelėjo.
- Dėl to nesuku sau galvos. Velniop. Blogiausia,
ką gali padaryti, - tai uždrausti man verstis advo­
kato praktika. Įmesti į kalėjimą. Arba pasodinti į
elektros kėdę.
- Deividai.
- Ak, taip, tu teisi. Buvau užmiršęs. Havajuose
nėra elektros kėdžių. - Pastebėjo, kad ji nesijuo­
kia. - Tiek to, prastai pajuokavau. - Deividas pakėlė
bokalą norėdamas gurkštelėti. Tik tada pamatė niū­

239
 Tess Gerritsen

rią jos išraišką. - Atleisk, visai pamiršau. Kaip ap­

klausa?
- Jokių netikėtumų.
- Tavęs neparėmė?
- Švelniai tariant. - Ji liūdnai nudyrė akis į sta­
lą. - Pasakė, kad nepakankamai gerai rūpinausi
Elena. Tikriausiai tai mandagus būdas pavadinti
mane niekam tikusia gydytoja.
Deivido tyla labiau nei žodžiai liudijo, kad ši
žinia jį sujaudino. Keitė nustebusi žiūrėjo, kaip jis
suėmė jos ranką.
- Juokinga, - ironiškai tarė ji. - Visada norėjau
būti tik gydytoja. O dabar beveik praradusi darbą
suprantu, kad nieko kito apskritai dirbti nesugebu.
Spausdinti nemoku. Stenografuoti taip pat. Dėl
Dievo, netgi maisto ruošti nemoku.
- Hm... čia tai tikrai didelis trūkumas. Teks pra­
šyti išmaldos gatvėse.
Jis nevykusiai pajuokavo, bet šį kartą ji įstengė
šyptelėti, nors ir šykščiai.
- Pažadi įmesti keletą centų į mano kepurę?
- Padarysiu dar geriau. Pavaišinsiu tave vaka­
riene.
Ji papurtė galvą.
- Ačiū, aš nealkana.
- Geriau priimk pasiūlymą, - paragino jis ir
spustelėjo ranką. - Niekada nežinai, kada vėl gausi
pavalgyti.

240
 Melo kaina

Ji pakėlė galvą, jų žvilgsniai susitiko. Akys, ku­

rios anksčiau jai atrodė ledinės, dabar buvo šiltos
kaip vasaros diena.
- Deividai, aš tik noriu grįžti su tavimi namo.
Noriu, kad mane apkabintum. Ir nebūtinai tokia
eilės tvarka.
Jis lėtai apėjo stalą, atsisėdo šalia. Apkabino ją ir
laikė priglaudęs prie savęs. Jai to ir reikėjo: ramaus
glėbio, ne meilužio, bet draugo.
Staiga atsikrenkštusi padavėja privertė juos
įsitempti.
- Šita moteris tikrai nemoka pasirinkti tinkamo
laiko, - sumurmėjo Deividas.
- Gal dar ko nors pageidausite? - pasiteiravo ji.
- Taip, - atsakė Deividas ir mandagiai nusišyp­
sojo pro sukąstus dantis. - Jeigu jūs nieko prieš.
- Ko, pone?
- šiek tiek privatumo.

Keitė leidosi įkalbama pavakarieniauti. Valgis ir

kelios taurės vyno ją sušildė ir apsvaigino. Žings­
niuojant tamsiomis gatvėmis iki automobilių gara­
žo ant jų veidų krito ūkanota lempų šviesa. Keitė
laikėsi įsikibusi Deividui į ranką ir norėjo juoktis,
dainuoti.
Ji keliavo namo kartu su juo.
Įsitaisė ant odinės BMW sėdynės ir pažįsta­
mas saugumo jausmas užgaubė ją tarsi antklodė.

241
 Tess Gerritsen

Atsidūrė kapsulėje, kur niekas jos nenuskriaus.

Tokia nuotaika lydėjo visą kelią važiuojant Pali
greitkeliu, neapleido jiems įlėkus į tunelį po Koolau
kalnais ir leidžiantis stačiu vingiuotu keliu kitoje
kalvagūbrio pusėje.
Ir staiga pranyko, kai Deividas žvilgtelėjo į užpa­
kalinio vaizdo veidrodėlį ir tyliai nusikeikė.
Ji apsidairė, matė jo veidą, silpnai apšviestą au­
tomobilio žibintų.
- Deividai?
Nieko nesakęs jis nuspaudė greičio pedalą. Keitė
išgirdo stiprėjantį variklio gausmą.
- Deividai, kas nutiko?
- Tas automobilis. Už mūsų.
-Kas?
Jis susiraukė žiūrėdamas į veidrodėlį.
- Atrodo, mus seka.

242
 Staigiai atsigręžusi Keitė pamatė tolumoje už jų
spindinčias automobilio šviesas.
- Tikrai taip manai?
- Atkreipiau dėmesį tik todėl, kad jo kairysis
posūkio signalas neveikia. Mačiau, kaip automobilis
pajudėjo paskui mus iš garažo. Nuo tada ir neatsto­
ja. Visą kelią leidžiantis nuo kalno.
- Tai dar nereiškia, kad mus seka!
- Atlikime mažytį eksperimentą, - tarė jis ir pa­
traukė koją nuo greičio pedalo.
Ji pastėro iš baimės.
- Kodėl lėtini greitį?
- Noriu pažiūrėti, ką jis darys.

243
 Tess Gerritsen

Širdžiai daužantis vis stipriau Keitė juto, kaip

BMWpradėjo riedėti keturiasdešimt penkių, ketu­
riasdešimties mylių per valandą greičiu. Tikėjosi,
šviesos aplenks juos, bet jos, regis, pakibo tolumoje.
Tarsi nematoma jėga laikė abu automobilius vieno­
du atstumu vieną nuo kito.
- Protingas vyrukas, - tarė Deividas. - Atsiliko,
kad neįžiūrėčiau automobilio registracijos numerio.
- Štai keliukas! Būk geras, suk į jį!
Jis išsuko iš greitkelio ir įlėkė į dviejų juostų
kelią, skrodžiantį tankias džiungles. Pro šalį skriejo
vijokliais apraizgyti medžiai, nuo svyrančių šakų
ant priekinio stiklo lašėjo vanduo. Atsigręžusi Keitė
džiunglių fone pamatė tas pačias tamsoje mirksin­
čias šviesas. Vaiduokliški žibintai neketino išnykti.
- Tai jis, - sušnibždėjo ji. Neprisivertė ištarti
vardo, tarsi vien jį paminėjusi išlaisvintų siaubingą
jėgą.
- Turėjau suprasti, - sumurmėjo Deividas. - Po
perkūnais, kodėl apie tai nepagalvojau?!
- Apie ką?
-Jis stebėjo ligoninę. Tik taip galėjo tave susekti...
„Tikriausiai jis buvo visai šalia manęs, - pamanė
Keitė ir pajuto šleikštulį suvokusi, kas galėjo nutik­
ti. - O aš net nenutuokiau, kad jis arti."
- Pabandysiu nuo jo pasprukti. Laikykis.
Automobilis ėmė skrieti dideliu greičiu. Smarkiai
blaškoma posūkiuose Keitė laikėsi tvirtai įsikibusi,

244
 Melo kaina

kad neiškristų. Nieko negalėjo pakeisti. Viskas buvo

Deivido rankose.
Pro šalį lėkė namai - šviečiančių langų eilė, kurią
prislopindavo neaiškūs medžių ir krūmų siluetai.
BMW vingiavo tamsoje kaip slalomo čiuožėjas ir
cypė posūkiuose taip, kad ji iš siaubo įsikirsdavo
pirštais į prietaisų skydą.
Neperspėjęs iš anksto Deividas staigiai pasuko į
įvažiuojamąjį keliuką. Netikėtai sustojus tamsiame
garaže saugos diržas skaudžiai įsirėžė Keitei į krū­
tinę. Deividas akimirksniu išjungė variklį. Čiupo
ją, paguldė ir pats užsikvempė ant jos. Taip Keitė
ir gulėjo prispausta Deivido prie pavarų perjungi­
mo svirties, klausydamasi, laukdama. Girdėjo jo
smarkiai plakančią širdį, šaižų, nelygų kvėpavimą.
Jis bent jau įstengė laisvai kvėpuoti, o ji net nedrįso
giliau kvėptelėti.
Su kylančiu siaubu žiūrėjo, kaip užpakalinio
vaizdo veidrodėlyje mirksinčios šviesos ėmė pa­
mažu ryškėti. Pasigirdo silpnas variklio burzgimas.
Deivido rankos ant jos įsitempė. Jis perkėlė svorį
ir užgulė Keitę, savo kūnu pridengdamas ją. Re­
gis, visą amžinybę ji gulėjo suspausta jo glėbyje,
laukdama ir klausydamasi nutolstančio variklio
gausmo. Tik stojus tylai jie atsisėdo ir pasižiūrėjo
pro užpakalinį stiklą.
Kelias buvo tamsus, automobilis pradingęs.
- Ką dabar darysime? - sušnibždėjo Keitė.
- Nešdinsimės iš čia velniop. Kol dar galime, -

245
 Tess Gerritsen

atsakė jis ir pasuko uždegimo raktelį. Tyliai suburz-

gęs automobilis išjungtomis šviesomis lėtai išriedėjo
iš garažo.
Grįžtant pro gyvenvietę ji vis žvilgčiojo atgal:
ieškojo švieselių poros, šokančios medžiuose. Tik
jiems vėl įsukus į greitkelį lengviau atsikvėpė. Ta­
čiau pamačiusi, kad Deividas pasuko automobilį
atgal į Honolulu, išsigando.
- Kur mes važiuojame?
- Negalime grįžti namo. Tik ne dabar.
- Bet mes nuo jo pabėgome!
- Jei jis sekė tave nuo ligoninės, vadinasi, pėd­
sakai atvedė ir iki mano darbovietės. Deja, mano
duomenys yra telefonų knygoje. Adresas ir visa kita.
Ji susmuko sėdynėje stengdamasi atsipeikėti nuo
paskutinio smūgio. Jie įvažiavo į Pali tunelį. Virš
galvų praskriejančios automobilių šviesos svaigino
ją, nepaliaujami žybsniai akino.
„Kur pasislėpti? - mąstė Keitė. - Kada jis vėl
mane ras? Ar turėsiu laiko pabėgti? Nors rėk." Ji
nusipurtė automobiliui staiga išnėrus iš tunelio į
akliną tamsą.
- Tai geriausia išeitis, - prabilo Deividas. - Dau­
giau nieko nesugalvoju. Tu neliksi viena. Ir būsi vi­
siškai saugi. - Jis nutilo ir pridūrė su keista humoro
gaidele: - Tik negerk kavos.
Ji nustebusi pažvelgė į jį.
- Kur mes važiuojame?

246
 Melo kaina

Deividas atsakė lyg atsiprašydamas:

- Pas mano mamą.
Duris atidariusi smulkutė žilaplaukė moteris
buvo apsisiautusi nutriušusiu chalatu ir avėjo raus­
vas triušelio šlepetes. Akimirką stovėjo mirksėdama
tarsi pelė, netikėtai išvydusi katę. Tada suplojo
rankomis ir sucypė:
-Ak, Deividai! Kaip malonu, kad mus aplankei!
Ir kaip negražu, jog nepaskambinai. Užklupai mus
su pižamomis kaip dvi se...
- Atrodai nuostabiai, Greise, - nutraukė ją Deivi­
das stumdamas Keitę vidun. Greitai uždarė duris ir
užšovė skląstį. Tada žvilgtelėjęs pro užuolaidomis
pridengtą langą paklausė: - Mama nemiega?
- Ne, ji... - Greisė neaiškiai mostelėjo į prieš­
kambarį.
Iš kito kambario pasigirdo irzlus balsas:
- Po galais, atsikratyk nekviestų svečių ir eikš
čionai! Tavo ėjimas! Ir geriau sugalvok ką nors
protingo. Ką tik laimėjau tris taškus!
-Ji ir vėl mane nugalės, - graudžiai ištarė Greisė.
- Vadinasi, mama gerai nusiteikusi?
- Iš kur man žinoti? Niekad tokios nesu mačiusi.
- Pasiruošk, - sumurmėjo jis vesdamas Keitę
prieškambariu. - Mama? - pašaukė švelniu balsu.
Pernelyg švelniu.
Rausvai violetinės ir raudonmedžio spalvos
svetainėje nusisukusi sėdėjo didingai atrodanti

247
 Tess Gerritsen

moteris melsvai žilais plaukais. Apvyniota pėda

buvo užkelta ant glamžyto aksomo otomanės. Ant
arbatos stalelio šalimais gulėjo žodžių loto lenta.
- Negaliu patikėti, - pareiškė ji sienai. - Tikriau­
siai klausos haliucinacija. - Atsigręžusi pašnairavo
į Deividą. - Mane iš tiesų aplankė sūnus! Gal artėja
pasaulio pabaiga?
- Ir man malonu tave matyti, mama, - sausai at­
sakė jis. Tada giliai įkvėpė - panėšėjo į žmogų, kuris
bando įsidrąsinti ir pats išsitraukti dantį. - Mums
reikia tavo pagalbos.
Moters akys, skvarbios ir skaidrios kaip krištolas,
įsmigo į Keitę. Pastebėjo Deivido ranką, globėjiškai
apkabinusią ją per pečius. Lėtai, supratingai nusi­
šypsojo. Metusi dėkingą žvilgsnį į dangų karštai
sumurmėjo:
- Aleliuja!

- Tu man niekad nieko nepasakoji, Deividai, - po

valandos papriekaištavo sūnui Džinksė Rensom,
sėdėdama paparčiais užkariavusioje virtuvėje.
Abu gėrė kakavą. Šis ritualas priminė Deividui
vaikystę. „Kiek nedaug tereikia, kad sugrįžtų seni
laikai", - pamanė jis. Nuo vieno gurkšnio gėrimo,
nepritariančio motinos žvilgsniojis vėl pajuto kaltės
jausmą. Senoji Džinksė tikrai žinojo, kaip atsukti
laiko ratą. Tiesą sakant, jis jautėsi tarsi šešerių.
- Tavo gyvenime atsirado moteris, - tarė Džink-

248
 Melo kaina

sė, - o tu slepi ją nuo manęs. Tarsi jos gėdytumeisi.

Arba manęs. O gal gėdijiesi mūsų abiejų.
- Nėra ką pasakoti. Ne taip seniai ją pažįstu.
- Tau tiesiog nesinori pripažinti, kad aš galiu
suprasti?
- Tik nepradėk psichoanalizės seanso, mama.
- Tai aš keičiau tavo vystyklus. Gydžiau nu­
brozdintus kelius. Netgi mačiau, kaip susižalojai
ranką ant prakeiktos riedlentės. Beveik niekada
neverkdavai, Deividai. Ir dabar neverki. Manau, kad
nemoki. Tikriausiai paveldėjai tai iš tėvo. Plimuto
uolos prakeiksmas. Žinoma, jausmai yra, bet juos
slepi po devyniais užraktais. Net kai mirė Nojus...
- Nenoriu kalbėti apie Nojų.
- Matai? Berniuko nebėra jau aštuonerius metus,
o tu vis dar negali ramiai ištarti jo vardo.
- Apie ką iš tikrųjų nori pasikalbėti?
- Apie Keitę.
- Ir ką nori žinoti?
- Laikei ją už rankos.
Jis gūžtelėjo.
- Jos rankos labai gražios.
- Ar jau miegojai su ja?
Deividas užspringo ir kakava išsiliejo ant stalo.
- Mama!
- Juk nėra ko gėdytis. Žmonės tai daro nuolat.
Taip gamtos nulemta, nors man kartais atrodo, kad
įsivaizduoji esąs aukščiau viso šio prakeikto proce­
so. Vis dėlto šį vakarą tavo žvilgsnis buvo kitoks.

249
 Tess Gerritsen

Nubloškęs į šalį paparčio šaką jis nuėjo prie

kriauklės ir popieriniu rankšluosčiu ėmė valytis
kakava aptaškytus marškinius.
- Ar ne taip? - paklausė Džinksė.
- Regis, rytoj reikės naujų marškinių, - sumur­
mėjo Deividas. - Šie sugadinti.
- Galėsi apsivilkti tėčio marškinius. Na, tai ar
aš teisi?
Jis pakėlė galvą.
- Dėl ko teisi, mama? - paklausė išsiblaškęs.
Ji žvilgtelėjo į dangų ir atsiduso.
- Padariau klaidą, kad nesusilaukiau dar vieno
vaiko!
Viršuje pasigirdo garsus dunkstelėjimas. Deivi­
das žvilgtelėjo į lubas.
- Ką ten, po galais, daro Greisė?
- Ieško drabužių Keitei.
Deividą nukrėtė šiurpas. Žinant neprilygstamą
Greisės skonį, Keitė nusileis apačion apmuturiuota
nuo galvos iki kojų kokia nors šleikščiai rausva spal­
va. Su derančiomis triušiuko šlepetėmis. Bet iš tiesų
jam nerūpėjo, kuo ji vilkės, svarbiausia, kad kuo
greičiau sugrįžtų. Jie išsiskyrė vos prieš penkiolika
minučių, o jis jau ilgėjosi jos. Jį erzino neparankūs,
giliai kunkuliuojantys jausmai. Jautėsi silpnas, be­
jėgis ir per daug... žmogiškas.
Sugirgždėjus laiptams Deividas nekantriai atsi­
suko ir pamatė Greisę.

250
 Melo kaina

- Gėrei kakavos, Džinkse? - griežtai paklausė

ji. - Zinai, kad nuo pieno tau skauda skrandį. Rei­
kėjo gerti arbatos.
- Aš nenoriu arbatos.
- Nori.
-Ne.
- Kur Keitė? - neiškentęs paklausė Deividas.
- Tuoj ateis, - atsakė Greisė. - Ji tavo kambaryje
apžiūrinėja senus lėktuvų modeliukus. - Ji kikenda­
ma pridūrė Džinksei: - Pasakiau, kad tai įrodymas,
jog ir jis kadaise buvo vaikas.
-Jis niekada nebuvo vaikas, - subambėjo Džink-
sė. - Iššoko iš mano pilvo jau suaugęs. Nors ir ma­
žesnis. Galbūt viskas bus atvirkščiai. Gal metams
bėgant jis vis jaunės ir jaunės. Pamatysime, kaip
pagaliau atsipalaiduos ir taps tikru vaiku.
- Kaip ir tu, mama?
Greisė užkaitė virdulį ir patenkinta atsiduso.
- Kaip gera turėti svečių, ar ne? - tarė ji ir staiga
krūptelėjo nuo telefono skambučio. - O varge, jau
po dešimtos. Kas, po perkūnais...
Deividas pašoko ant kojų.
- Aš atsiliepsiu, - tarė jis ir čiupęs ragelį sušu­
ko: - Klausau!
Iš ragelio atsklido triumfuojantis Poukio balsas:
- Turiu naujienų.
- Suradote tą mašiną?
- Pamiršk ją. Turime jį.

251
 Tess Gerritsen

- Dekerį?
- Noriu, kad daktarė Cesni atvažiuotų jo atpa­
žinti. Po pusvalandžio, gerai?
Deividas pakėlė akis ir pamatė virtuvės tarp­
duryje stovinčią Keitę. Ir klausiamą jos žvilgsnį.
Šypsodamasis jis iškėlė nykštį aukštyn.
- Netrukus atvažiuosime, - pasakė Poukiui. -
Kur jį laikote? Centrinėje nuovadoje?
Poukis padarė pauzę.
- Ne, ne nuovadoje.
- O kur?
- Lavoninėje.
- Tikiuosi, esate stiprių nervų, - tarė teismo
medicinos ekspertė, keistai linksma moteris vardu
Em Džei, ir truktelėjo didelį nerūdijančio plieno
stalčių. Šis tyliai išniro. Keitė susigūžusi atsišliejo
į Deividą, kai Em Džei lyg niekur nieko atsegė
plastikinį maišą.
Ryškiai apšviestas lavono veidas atrodė nena­
tūralus. Tai buvo ne žmogus, o vaškinis atvaizdas,
pasityčiojimas iš gyvybės.
- Šį vakarą jį, plūduriuojantį veidu žemyn, pa­
stebėjo vienas buriuotojas uoste, - paaiškino Poukis.
Keitė prisivertusi įsižiūrėjo į išpurtusius negy­
vėlio bruožus. Pajuto, kaip įsitempė Deivido ranka
jai aplink juosmenį. Nors veidas buvo deformuotas,
atmerktas akis ji atpažino. Net ir po mirties jos buvo
neramios.

252
 Melo kaina

Linktelėjusi Keitė sušnibždėjo:

- Tai jis.
Šioje košmariškoje patalpoje Poukio šyptelėjimas
atrodė siurrealistinis.
- Bingo! - užkriokė jis.
Em Džei perbraukė pirštinėta ranka mirusio
vyro galvą.
- Regis, lūžusi kaukolė... - pasakė ji ir praskleidė
maišą atidengdama nuogą liemenį. - Vandenyje
išbuvo gana ilgai.
Staiga pajutusi šleikštulį Keitė nusigręžė ir veidu
įsikniaubė Deividui į petį. Balzamo po skutimosi
kvapas prislopino formalino dvoką.
- Dėl Dievo meilės, Em Džei, - sumurmėjo Dei­
vidas. - Pridenk jį.
Em Džei užsegė maišą ir įstūmė stalčių.
- Kur pradanginai geležinius šarvus, Deividai?
Jei gerai prisimenu, anksčiau nekreipdavai dėmesio
net į baisesnius atvejus.
- Nebesisukioju aplink lav onus kaip anksčiau, -
atkirto jis ir pasivedėjo Keitę atokiau. - Eime iš čia.
Medicinos ekspertės kabinetas buvo šviesus,
visur sviro augalai, ant sienų kabojo seni filmų pla­
katai - keista šiurpaus darbo aplinka. Poukis įpylė
iš aparato kavos ir padavė du puodelius Deividui
su Keite. Tada patenkintas atsiduso ir įsitaisė ant
kėdės priešais juos.
- Štai kaip viskas baigėsi, - tarė jis. - Jokio teismo,

253
 Tess Gerritsen

triukšmo. Tik lavonas. Gaila, kad teisingumas ne

visada toks paprastas.
Keitė sėdėjo nudyrusi akis į kavą.
- Kaip jis mirė, leitenante? - sušnibždėjo ji.
Poukis gūžtelėjo.
- Kartais taip nutinka. Vyrukas per daug išgeria.
Nukrinta nuo prieplaukos ir susiknežina galvą į
uolas. Po galais, dažnai randame tokių plūduriuo­
jančių. Iškrinta dykinėdami valtyse, - pasakė jis ir
pasisuko į Em Džei: - Ką tu manai?
- Kol kas negaliu atmesti nė vienos galimybės, -
sumurmėjo EmDžei. Palinkusi prie stalo ji godžiai
valgė vėlyvą vakarienę. Pamačiusi nuo sumuštinio
su malta mėsa varvantį kečupą Keitė vėl pasijuto
blogai. - Taip ilgai išbuvęs vandenyje kūnas de­
formuojasi. Atlikusi skrodimą pasakysiu daugiau.
- Kiek laikojis galėjo išbūti vandenyje? - paklau­
sė Deividas.
- Vieną dieną. Maždaug.
- Vieną dieną? - klausiamai pakartojo jis ir įbedė
akis į Poukį. - Tai kas, po galais, mus šį vakarą sekė?
Poukis šyptelėjo.
- Tikriausiai tau pasivaideno.
- Sakau tau, ten buvo automobilis!
- Keliais važinėja daug automobilių. Daugybė
priešakinių šviesų atrodo vienodai.
- Na, vyrukas iš stalčiaus tikrai nevairavo, - tarė
EmDžei ir suglamžė sumuštinio popierių. Tada ėmė

254
 Melo kaina

entuziastingai kramsnoti ryškiai raudoną obuolį. -

Kiek žinau, negyvėliai negali to daryti.
- Kada žinosi tikslią mirties priežastį? - pasitei­
ravo Deividas.
- Reikės rentgenu peršviesti kaukolę. Šiąnakt
jį skrosiu, patikrinsiu, ar plaučiuose yra vandens.
Taip sužinosime, ar jis tikrai nuskendo, - išdėstė
ji ir atsikando obuolio. - Bet tik tada, kai baigsiu
vakarieniauti. O čia... - Ji apsisuko, čiupo kartoninę
dėžę nuo lentynos ir metė ją ant stalo. - Jo asmeni­
niai daiktai.
Ji ėmė sistemingai traukti iš dėžės daiktus, kie­
kvienas buvo supakuotas į atskirus plastikinius
maišelius.
- Juodos plastikinės šukos, pakelis cigarečių
„Winston", pustuštė dėžutė degtukų, paprasta ruda
viniplasto vyriška piniginė, joje keturiolika dolerių,
įvairūs asmens pažymėjimai... - Ištraukė paskutinį
daiktą. - Ir šitie. - Ant stalo taukštelėjo raktai. Prie jų
buvo prisegta plastikinė kortelė su ryškiu raudonu
užrašu: viešbutis„Pergalė".
Keitė paėmė žiedą su raktais.
- „Pergalės" viešbutis, - sumurmėjo. - Jis ten
gyveno?
Poukis linktelėjo.
- Patikrinome. Na ir skylė. Visur knibžda žiur­
kių. Žinome, kad ten praleido šeštadienio vakarą.
Tada jį matė paskutinį kartą. Bent jau gyvą.

255
 Tess Gerritsen

Keitė lėtai padėjo raktus vis dar žiūrėdama į pa­

šaipiai ryškias raides. Prisiminė veidą veidrodyje,
kančią akyse. Matydama liūdną, menką to žmogaus
daiktų krūvelę netikėtai pajuto jam gailestį, liūdesį
dėl sudužusių svajonių. „Kas tu buvai, Čarli De-
keri? - mintijo ji. - Beprotis? Žudikas?" Čia gulėjo
mažmožiai iš jo gyvenimo, paprasti ir kasdieniški.
Poukis jai šyptelėjo.
- Viskas baigta, daktare. Mūsų ieškotas žmogus
miręs. Regis, galite grįžti namo.
Ji žvilgtelėjo į Deividą, bet šis buvo nusisukęs.
- Taip, - atsiliepė ji nuvargusiu balsu. - Dabar
galiu eiti namo.

„Kas tu buvai, Čarli Dekeri?"

Klausimas vis sukosi Keitės galvoje. Ji sėdėjo
tamsiame Deivido automobilyje ir žvelgė į pro
šalį skriejančias šviesas. „Kas tu buvai?" Galvojo
apie žmogaus, praradusio balsą, patirtas kančias ir
skausmą. Jis, kaip ir visi kiti, buvo auka.
O dabar dar ir lavonas.
- Viskas per daug paprasta, Deividai, - tyliai
pasakė ji.
Jis žvilgtelėjo į ją prieblandoje.
- Kas?
- Tai, kaip viskas išsisprendė. Per daug paprasta
ir tikslu... - atsakė ji ir nusisuko į tamsą prisiminusi
Čarlio Dekerio veidą veidrodyje. - Dieve, aš mačiau

256
 Melo kaina .

tai jo akyse, - sušnibždėjo Keitė. - Jis žiūrėjo į mane,

bet aš per daug bijojau ir neįžvelgiau to jo akyse.
- Ko neįžvelgei?
- Baimės. Jis buvo sukaustytas siaubo. Tikriau­
siai žinojo kažką baisaus. Todėl ir žuvo. Kaip ir visi
kiti...
- Sakai, kad jis buvo auka? Tai kodėl grasino tau?
Skambino į vasarnamį?
- Gal tai buvo ne grasinimas... - Ji staiga pakėlė
akis. - Galbūt norėjo mane perspėti.
- Bet įkalčiai...
- Kokie įkalčiai? Keli pirštų atspaudai ant durų
rankenos? Įrašai iš psichiatrinės ligoninės?
- Ir liudytoja. Tu matei jį Anos bute.
- O gal tai jis buvo tikrasis liudytojas? Žmogus,
atsidūręs netinkamoje vietoje netinkamu laiku, - pa­
sakė ji žvelgdama į automobilio šviesų skrodžiamą
tamsą. - Keturi žmonės, Deividai. Juos visus siejo
mirusi moteris. Jei tik žinočiau, kuo Dženė Bruk
tokia svarbi!
- Deja, mirusieji nekalba.
„O gal ir kalba", - pamanė ji.
- „Pergalės" viešbutis, - staiga ištarė garsiai. -
Kur jis yra?
- Keite, tas vyras mirė. Su juo pradingo ir visi
atsakymai. Pamirškime tai.
- Bet vis dar įmanoma...
- Girdėjai, ką sakė Poukis. Byla baigta.

257
 Tess Gerritsen

- Tik ne man!
- Ak, dėl Dievo meilės, Keite! Nepaversk viso to
manija! - susijaudinęs šūktelėjojis ir tvirtai sugniau­
žė vairą. Tada prabilo ramiu balsu: - Paklausyk,
žinau, ką tau reiškia geras vardas. Bet ilgainiui gali
pasirodyti, kad tavo pastangos bergždžios. Jei tikiesi
apginti savo reputaciją, bijau, jog tau nepavyks. Tik
ne teismo salėje.
- Negali tiksliai žinoti, ką galvos prisiekusieji.
- Tai mano darbas - nuspėti prisiekusiųjų min­
tis. Prasigyvenau iš daktarų klaidų. Ir pasiekiau
to mieste, kuriame daugybė advokatų vos išgali
susimokėti už nuomą. Nesu protingesnis už kitus,
tiesiog moku pasirinkti bylas. O pasirinkęs nebijau
susipurvinti rankų. Kai atlieku darbą, kaltinamieji
būna mirtinai išsigandę.
- Pasirinkai nuostabią profesiją.
- Visa tai pasakoju, nęs nenoriu, kad taip nutiktų
ir tau. Turėtum susitarti bylai dar nepasiekus teis­
mo. Leisk viskam pamažu užsimiršti. Nurimti. Kol
tavo vardo dar neišvoliojo purve.
- Tai šitaip dirbama prokuratūroje? Prisipažink
kaltu ir pasiūlysime tau sandėrį?
- Nieko blogo čia nematau.
- O tu sutiktum tartis? Manimi dėtas?
Ilga tyla.
- Taip, sutikčiau.
- Vadinasi, esame labai skirtingi, - atkirto ji ir

258
 Melo kaina

nukreipė akis į greitkelį. - Aš negaliu leisti, kad

viskas užsimirštų. Ir be kovos nepasiduosiu.
- Tą kovą pralaimėsi. - Jis pasakė ne savo nuo­
monę, o galutinį nuosprendį, lyg teisėjas kaukštelėjo
plaktuku.
- Kaip suprantu, advokatai nesiima bylų, kurios
pasmerktos pralaimėti?
- Tik ne aš.
- Keista. Daktarai visą laiką imasi tokių atvejų.
Pabandyk pasiginčyti su širdies smūgiu. Arba vėžiu.
Mes niekada nesiderame su priešais.
- O aš būtent taip užsidirbu pragyvenimui, -
atšovė jis. - Iš daktarų puikybės!
Tai buvo žiaurus smūgis. Vos tai ištaręs Deividas
ėmė gailėtis. Bet ji ėjo tiesiai į pražūtį ir jis norėjo ją
sustabdyti. Vis tiek nesitikėjo ištarti tokių negailes­
tingų žodžių. Tai tik dar kartą priminė, koks aukštas
barjeras juos skiria.
Likusį kelią važiavo tylėdami. Automobilyje tvy­
rojo liūdesio rūkas. Abu nujautė - viskas netrukus
baigsis. Deividas suprato: tai buvo neišvengiama
nuo pat pradžių. Jau dabar juto, kaip ji tolsta nuo jo.
Namuose tarsi svetimi nuėjo į miegamąjį. Kai
ištraukusi lagaminą Keitė pradėjo rinktis daiktus,
jis tarė:
- Palik tai rytojui.
Jis padėjo lagaminą atgal į spintą. Tai buvo vis­
kas. Jis nepajėgė pasakyti, jog trokšta, kad ji pasi­
liktų. Tiesiog uždarė spintos duris.

259
 Tess Gerritsen

Tada atsigręžė į ją. Lėtai nusivilko švarką ir nu­

metė ant kėdės. Priėjo, suėmė rankomis Keitės veidą
ir pabučiavo. Jos lūpos buvo vėsios. Kaip ir rankos,
kurias vėliau sušildė.
Žinoma, jie mylėjosi. Paskutinį kartą. Jis buvo čia
ir ji buvo čia, taip pat ir lova stovėjo čia. Meilė tarp
griuvėsių. Ne, ne meilė. Aistra. Poreikis. Kažkas,
kas naikino ir neteikė džiaugsmo.
Po visko Deividas gulėjo šalia, klausėsi jos kvėpa­
vimo. Ji miegojo kietu, bežadžiu nuovargio miegu.
Jamtaip pat reikėjo pamiegoti. Bet negalėjo. Galvojo
apie priežastis, kodėl neturėtų jos įsimylėti.
Jam nepatiko būti įsimylėjusiam. Tada tapdavo
per daug pažeidžiamas. Po sūnaus mirties veng­
davo bet kokių gilesnių jausmų. Kartais jausdavosi
kaip robotas. Veikdavo tarsi automatiškai valdomas:
valgydavo ir kvėpuodavo, nes taip reikėdavo, šyp­
sodavosi, jei kiti to tikėdavosi. Kai Linda galiausiai
jį paliko, jis vos tai pastebėjo. Skyrybos buvo tik
menkas lašelis jo skausmo jūroje. Tikriausiai mylėjo
ją, bet sūnų mylėjo besąlygiškai. Deividas meilę
suvokė per kančią.
Dabar šalimais gulėjo moteris. Jis žiūrėjo į tam­
sius ant pagalvės išdrikusius plaukus, blyškiai ap­
šviestą veidą. Bandė prisiminti, kada paskutinį kartą
savo lovoje turėjo moterį. Seniai, blondinę. Niekaip
neprisiminė jos vardo. Tiek mažai ji jam tereiškė.
O Keitė? Jos vardo nepamirš. Mintyse regės šią

260
 Melo kaina

akimirką, matys, kaip ji miega susirietusi it pavargęs

kačiukas, kaip vien savo buvimu sušildo tamsą.
Viską prisimins.
Deividas pakilo iš lovos ir nuklydo į koridorių.
Pajuto keistą troškimą nueiti į Nojaus kambarį.
Įžengė vidun ir sustojo užlietas mėnulio šviesos.
Kaip ilgai jis vengė šio kambario! Anksčiau nega­
lėjo žiūrėti į tuščią lovelę. Niekada neužmirš, kaip
ant pirštų galiukų pritykindavo artyn pažvelgti į
miegantį sūnų. Nojus, tarsi nujausdamas, visada
tuo metu prabusdavo. Abu tamsoje šnabždėdavo
tuos pačius žodžius:
„Čia tu, tėveli?
Taip, Nojau, čia aš. Miegok.
Pirmiau apkabink mane. Prašau.
Labanakt. Nesileisk sukandžiojamas blakių/'
Deividas atsisėdo ant lovos klausydamasis
praeities aidų, prisimindamas, kiek skausmo jam
sukėlė meilė.
Galiausiai sugrįžo į lovą, atsigulė šalia Keitės ir
užmigo.
Prabudo prieš aušrą. Duše ryžtingai nusiplovė
mylėjimosi ženklus. Pasijuto atsinaujinęs. Apsirengė
darbui, vilkosi kiekvieną drabužį, tarsi tai būtų šar­
vai, apsaugosiantys jį nuo viso pasaulio. Virtuvėje
vienas išgėrė kavos.
Dekeriui mirus Keitei neliko priežasties čia pa­
silikti. Deividas atliko moralinę pareigą: suvaidino
baltąjį riterį ir apsaugojo ją. Nuo pat pradžių buvo

261
 Tess Gerritsen

aišku - jų santykiai ilgiau netruks. Jis nedavė jai

dingsties galvoti kitaip. Jo sąžinė rami. Abu žino­
jo - atėjo laikas jai grįžti namo. Gal tai išeis į naudą.
Galbūt po kelių dienų ar savaičių jis ir vėl pradės
mąstyti blaiviai. Nuspręs, kad tai buvo tik trumpa,
hormonų sukelta beprotybė.
O gal jis tik apgaudinėja save?
Staiga ėmė jaudintis dėl to, kas galėtų Keitei nu­
tikti, jei ji ir toliau knaisiosis po Čarlio Dekerio praei­
tį. Žinojo, ji taip ir darys. Vakar vakare jis nepasakė,
jog ji teisi dėl išprotėjusio žmogaus keršto. Keturi
žmonės žuvo. Deividas nenorėjo, kad ji būtų penkta.
Atsistojęs išsiplovė puodelį. Sugrįžo į miegamąjį.
Atsisėdo kojūgalyje - saugiu atstumu - ir stebėjo
miegančią Keitę. Tokia graži, užsispyrusi ir siuti­
namai nepriklausoma moteris. Anksčiau jampatiko
savimi pasitikinčios moterys. Dabar abejojo. Beveik
norėjo, kad Dekeris būtų gyvas ir Keitei vis dar
reikėtų pagalbos. Neįtikėtinai savanaudiška mintis.
Tada nusprendė: jai vis tiek reikia jo. Abu iš­
gyveno dvi aistringas naktis. Už tai jis vis dar jai
skolingas. Švelniai ją pajudino.
- Keite?
Ji lėtai atsimerkė ir pažvelgė į jį. Tos mieguistos
žalios akys! Labai norėjoją pabučiuoti, bet susivaldė.
- „Pergalės" viešbutis, - tarė jis. - Vis dar nori
ten nuvažiuoti?

262
 Ponia Tabs, „Pergalės" viešbučio valdytoja,
spoksojo pro du blyškius plyšelius ir atrodė šiek
tiek panaši į rupūžę. Nors lauke svilino karštis, ant
gėlėtos suknelės ji vilkėjo apdriskusį pilką megz­
tinį. Pro skylėtą kojinę kyšojo milžiniškas sutinęs
didysis pirštas. "
- Čarlis? - perklausė ji pro siaurą durų tarpą
įtariai žiūrėdama į Deividą su Keite. - Taip, jis čia
gyveno.
Kambaryje riaumojo televizorius. Žiūrėdamas
žaidimą vyras sušuko:
- Idiote! Net aš būčiau atspėjęs!

263
 Tess Gerritsen

Moteris nusigręžė.
- Ebi! Pritildyk garsą! Nematai, kad kalbu su
žmonėmis? - įsakmiai šūktelėjo ji ir vėl atsisuko į
lankytojus. - Čarlis čia daugiau negyvena. Užsimu­
šė. Buvo atvažiavusi policija.
- Jei jūs neprieštarausite, norėtume apžiūrėti jo
kambarį, - tarė Keitė.
- Kodėl?
- Ieškome informacijos.
- Jūs iš policijos?
- Ne, bet...
- Negaliu jūsų įsileisti be orderio. Jau ir taip poli­
cija pridarė mums bėdų. Visus viešbutyje išgąsdino.
Be to, įsakė nieko neįleisti į jo kambarį. - Iš jos tono
atrodė, kad kažkas, einantis labai aukštas pareigas,
gal net pats Dievas, jai taip liepė. Norėdama tai
pabrėžti ji vos neužtrenkė durų. Labai pasipiktino,
kai Deividas kyštelėjęs ranką sustabdė ją.
- Man atrodo, jums praverstų naujas megztinis,
ponia Tabs, - švelniai pasakė jis.
Durys per colį prasivėrė. Pro plyšį į jį įsmigo
blyškių ponios Tabs akių žvilgsnis.
- Man praverstų daugybė naujų dalykų, - su­
niurzgė ji. Pasigirdo garsus, entuziastingas vyro
raugėjimas. - Pirmiausia tai naujas vyras.
- Bijau, kad šiuo klausimu negaliu jums padėti.
- Niekas negali, nebent Aukščiausiasis.
- Kurio stebuklingi keliai kartais nenuspėjami, -

264
 Melo kaina

pasakė Deividas ir kerimai nusišypsojo. Ponia Tabs

spoksojo laukdama pažadėto stebuklo.
Deividas slapta įspraudė du dvidešimties dolerių
banknotus jai į putlų delną.
Ji pažvelgė į pinigus.
- Viešbučio savininkas užmuš mane, jei apie tai
sužinos.
- Jis nesužinos.
- Per mažai man moka už šios mėšlo krūvos
priežiūrą. Be to, turiu atsilyginti miesto inspekto­
riui. - Deividas kyštelėjo jai dar dvidešimt dole­
rių. - Bet jūs juk ne inspektorius? - pasiteiravo ji ir
sugniaužtus banknotus įsibruko į tamsų, bedugnį
užantį. - Dar nemačiau tokiais drabužiais vilkinčio
inspektoriaus. - Moteris nušliurino į koridorių ir
uždarė duris paslėpdama Ebį ir televizorių. Mūvė­
dama vienomis kojinėmis nusivedė nekviestus sve­
čius prie laiptų. Reikėjoužlipti tik į antrą aukštą, bet
jai, regis, kiekvienas laiptelis kėlė agoniją. Pasiekusi
laiptų aikštelę ji jau švokštė kaip akordeonas. Apy­
tamsis koridorius buvo išklotas rudu kilimu - nors
gal anksčiau jis buvo garstyčių spalvos? Valdytoja
sustojo prie 203 kambario ir ėmė ieškoti raktų.
- Čarlis čia gyveno beveik mėnesį, - vos atgau­
dama kvapą ištarė ji. - Labai tylus. Nekėlė jokių
bėdų... ne taip kaip... kai kurie...
Kitame koridoriaus gale staiga atsidarė durys ir
pro jas pasirodė du veidukai.

265
 Tess Gerritsen

- Sugrįžo Čarlis? - paklausė mergytė.

- Jau sakiau jums, - atsakė ponia Tabs. - Čarlis
išvyko Visiems laikams.
- O kada sugrįš?
- Gal jūs, vaikai, kurti? Kodėl ne mokykloje?
- Geibas serga, - paaiškino mergytė. Tarsi no­
rėdamas patvirtinti šį faktą berniukas nusibraukė
ranka snargliuotą nosį.
- Kur jūsų mama?
Mergytė gūžtelėjo.
- Dirba.
- Taip. Ir palieka du vaikiščius vienus, kad su­
pleškintų visą pastatą!
Abu vaikai rimtai papurtė galvas.
- Ji išsinešė degtukus, - paaiškino Geibas.
Ponia Tabs atrakino duris.
- Štai, - tarė ji ir plačiai atvėrė duris.
Kambaryje kažkoks mažas rudas gyvis nėrė į
šešėlį. Tamsoje tvyrojo sumišusi tabako ir riebalų
smarvė. Pro apdriskusios užuolaidos skylutes
skverbėsi šviesa. Ponia Tabs priėjo prie lango ir
atitraukė užuolaidą. Pro nešvarų langą plūstelėjo
saulės spinduliai.
- Na, galite apžiūrinėti, - pasakė ji įsitaisydama
kampe. - Tik nieko neimkite.
Nesunku suprasti, kodėl moteris taip baiminosi
miesto inspektoriaus vizito. Paruošti spąstai žiur­
kėms gulėjo šalia šiukšliadėžės. Ant netvarkingų,

266
 Melo kaina

neapsaugotų laidų kabojo elektros lemputė. Ant

kaitlentės stovėjo keptuvė, padengta storu sustin­
gusių riebalų sluoksniu. Išskyrus langą, jokios kitos
ventiliacijos angos nebuvo, taigi kepant kambaryje
sukdavosi dūmų verpetai.
Keitė apžvelgė nykius daiktus: sujauktą lovą,
pilną nuorūkų peleninę, staliuką, ant kurio mėtėsi
popieriaus skiautės. Suraukusi antakius lapelyje
perskaitė:

„Aštuoneri puiku,
Devyneri - šaunu,
O dabar tau dešimt metų.
Su gimimo diena, Džoselina,
Tavęs dar laukia daugybė nuostabių dalykų!"

- Kas ta Džoselina? - paklausė Keitė.

- Toji mergytė iš 210kambario. Motinos niekada
nebūna namie. Dirba. Bent jau taip sako. Praėjusį
mėnesį tie vaikiščiai vos nesudegino viešbučio. Se­
niai juos būčiau išmetusi, bet visada laiku sumoka
grynaisiais.
- O kiek kainuoja nuoma? - pasidomėjo Deivi­
das. ’
- Keturis šimtus.
- Turbūt juokaujate!
- Nė kiek, viešbutis labai geroje vietoje. Arti au­
tobusų stotelė. Nemokamas vanduo ir elektra. - Tą

267
 Tess Gerritsen

akimirką per kambarį praskuodė tarakonas. - Be to,

leidžiame gyventi su gyvūnėliais.
Keitė pakėlė akis nuo popierių šūsnies.
- Koks jis buvo, ponia Tabs?
- Čarlis? - pasitikslino ji ir gūžtelėjo pečiais. -
Nelabai turiu ką pasakyti. Buvo uždaras. Niekada
nekėlė triukšmo. Neleido radijo visu garsu kaip
kai kurie kiti nevykėliai. Niekuo nesiskundė, kiek
prisimenu. Po galais, beveik jo nepastebėdavome.
Buvo geras nuomininkas.
Pagal tokius standartus idealus nuomininkas
turėtų būti lavonas.
Ant kėdės įsitaisiusi ponia Tabs stebėjo jų kam­
bario apžiūrą. Jie rado keletą susiglamžiusių marš­
kinių, kabančių spintoje, tuziną „Campbell" sriubos
skardinių, gražiai sukrautų spintelėje po kriaukle,
keletą švarių kojinių ir apatinių drabužių stalčiuje.
Skurdūs asmeniniai daiktai, iš kurių beveik neįma­
noma spręsti apie savininko asmenybę.
Galiausiai Keitė nuėjo prie lango ir pažvelgė į
šiukšliną gatvę. Už metalinio tvoros sieto stovėjo
apleistas pastatas sukrypusiomis sienomis, tarsi
ant jo būtų užmynęs milžinas. Liūdnas pasaulio
vaizdas - sudaužytų butelių, rūdijančių automobi­
lių ir besišlaistančių girtuoklių panorama. Tai buvo
aklagatvis, vieta, kurioje atsiduri, kai žemiau kristi
jau neįmanoma.
Ne, ne visai tiesa. Pati paskutinė vieta - kapas.

268
 Melo kaina

- Keite! - pašaukė Deividas. Jis apžiūrinėjo nak­

tinį staliuką. - Receptiniai vaistai, - tarė jis ir iškėlė
buteliuką. - Haldolis, paskirtas daktaro Nemečeko.
Iš psichiatrinės ligoninės.
- Nemečekas jo psichiatras.
- Pažiūrėk, ką dar radau, - pasakė jis ir ištiesė
nedidelę įrėmintą nuotrauką.
Vos pamačiusi veidą Keitė iš karto suprato, kas
toji moteris. Ji paėmė nuotrauką ir ėmė atidžiai
ją prie lango tyrinėti. Iš jos žvelgė jauna moteris,
besišypsanti fotoaparato objektyvui, o jos akyse
atsispindėjo visa amžinybė. Akys ryškiai rudos,
linksmos, šiek tiek nuo saulės primerktos. Už jos
žalvarinis dangus susiliejo su žalsvai mėlyna jūra.
Vėjo papūsta tamsių plaukų sruoga ilgesingai įsiki­
busi į skruostą. Ji vilkėjo paprastą baltą maudymosi
kostiumėlį. Nors klūpėjo smėlyje nutaisiusi erotišką
pozą, atrodė šiek tiek nerangi tarsi žaidžiantis vai­
kas, apsivilkęs mamos drabužius.
Keitė ištraukė iš rėmelio nuotrauką. Nudriskę
kraštai bylojo: jos meiliai nepaleisdavo iš rankų
daugybę metų. Kitoje pusėje ji pastebėjo užrašą:
„Kol sugrįši pas mane. Dženė."
- Dženė, - tyliai pakartojo Keitė.
Ilgai stovėjo ir žiūrėjo į žodžius, parašytus seniai
mirusios moters. Galvojo apie šio kambario tuštu­
mą, tvarkingai sukrautas sriubos skardines, kojinių
ir apatinių drabužių šūsnį spintos stalčiuje. Čarlis

269
 Tess Gerritsen

Dekeris turėjo mažai daiktų. Vienintelis turtas, kurį

saugojo tiek metų, - ši blunkanti moters su amžiny­
bės spindesiu akyse nuotrauka. Sunku patikėti, kad
toks švytėjimas gali kada nors užgesti, netgi kape.
Ji atsigręžė į ponią Tabs.
- Kas nutiks jo daiktams? Dabar, kai jis miręs?
- Tikriausiai teks viską parduoti, - atsakė ponia
Tabs. - Liko man skolingas už savaitės nuomą. Rei­
kės kažkaip atsiimti. Nors nieko vertingo čia nėra.
Nebent tai, ką laikote rankose.
Keitė pažvelgė į besišypsantį Dženės Bruk veidą.
- Taip, ji graži, ar ne?
- Turėjau omenyje ne nuotrauką.
Keitė susiraukė.
-Oką?
- Rėmelį, - atsakė Ponia Tabs ir priėjusi prie
lango užtraukė užuolaidą. - Jis sidabrinis.

Džoselina su Geibu kaip beždžioniukai kabojo

ant vielinės tvoros. Deividui su Keite išėjus iš „Per­
galės" viešbučio, jie nušoko ir smalsiai sužiuro į
juos, tarsi tikėdamiesi, kad įvyks kažkas nepaprasto.
Mergytė, maždaug dešimties metų, atrodė labai
smulkutė pagal savo amžių. Plonos kaip degtukai
kojos kyšojo iš per didelės suknelės. Basos pėdos
buvo nešvarios. Berniukas, maždaug šešerių ir toks
pat murzinas, stovėjo rankoje gniauždamas sesers
sijono kraštą.

270
 Melo kaina

- Jis mirė, ar ne? - išpyškino Džoselina. Keitei

liūdnai linktelėjus, ji susikūprinusi atsišliejo į tvorą
ir nuleidusi akis į vieną iš dėmių ant suknelės tarė: -
Taip ir žinojau. Kvaili suaugusieji. Niekada mums
nesako teisybės. Niekas.
- O ką jūs žinote apie Čarlį? - paklausė Keitė.
- Tik tiek, kad jis išvyko. Net nepadovanojo man
dovanos!
- Gimtadienio proga?
Džoselina pasižiūrėjo į savo mergaitišką krūtinę.
- Man ką tik suėjo dešimt metų.
- O man septyneri, - iš karto pridūrė brolis.
- Jūs su Čarliu tikriausiai buvote geri draugai, -
tarė Deividas.
Mergytė pakėlė akis ir pamačiusi jo šypseną -
tokią, nuo kurios ištirptų bet kuri moteris, ką jau
kalbėti apie dešimtmetę, - akimirksniu nuraudo.
Vėl nuleidusi akis ji ėmė droviai vedžioti purvinu
kojos pirštu po įtrūkusią grindinio trinkelę.
- Čarlis neturėjo draugų. Aš taip pat neturiu.
Išskyrus Geibą, bet jis mano brolis.
Mažasis Geibas šyptelėjo ir nusivalė snargliuotą
nosį į jos suknelę.
-Ar dar kas nors gerai {težinojo Čarlį? - paklausė
Deividas. - Turiu omenyje, be jūsų.
Džoselina susimąsčiusi prikando lūpą.
- Gal tolėliau gatvėje padėtų „Melonis"?
- Kas jis toks?

271
 Tess Gerritsen

- Ak, niekas.
- Jeigu niekas, tai iš kur pažįsta Čarlį?
- Tai ne jis. Čia pavadinimas.
- Žinoma, - tarė Deividas žiūrėdamas į spindin­
čias Džoselinos akis. - Koks aš kvailas!

- Kąjūs, vaikai, čia darote? Bėkite. Dinkite iš čia,

kol iš manęs neatėmė leidimo prekiauti alkoholiu!
Džoselina su Geibu perėjo per tamsią vėsią pa­
talpą, prasmuko pro kokteilių stalus ir atsidūrė prie
bufeto. Užsiropštė ant aukštų baro kėdžių.
- Su tavimi nori kai kas susitikti, Šernai, - pa­
reiškė Džoselina.
- Lauke kabo užrašas, kad tik sulaukus dvide­
šimt vienų galima čionai įžengti. Ar jums, vaikai,
jau dvidešimt vieni?
- Man septyneri, - atsakė Geibas. - Ar galiu gauti
alyvuogę?
Barmenas murmėdamas įkišo muiluotą ranką į
stiklainį ir pabėrė ant stalo tuziną žalių alyvuogių.
- Gerai, o dabar bėkite iš čia, kol niekas nepa­
matė... - Jis staigiai pakėlė galvą pastebėjęs iš prie­
blandos išnyrančius Deividą su Keite. Iš atsargaus
žvilgsnio buvo galima suprasti, kad „Melonyje"
retai apsilanko tokie pasiturintys klientai. Vyras
išpyškino: - Aš niekuo dėtas! Šie vaikiščiai patys
atlėkė iš gatvės. Kaip tik ruošiausi juos iš čia iš­
mesti.

272
 Melo kaina

- Jie ne alkoholio inspektoriai, - su panieka tarė

Džoselina ir įsimetė alyvuogę į bumą.
Akivaizdu, kad visi šiame miesto rajone bijojo
vienokių ar kitokių tikrintojų.
- Mums reikia informacijos, - pasakė Deividas. -
Apie vieną iš jūsų klientų. Čarlį Dekerį.
Šernas lėtai, atidžiai nužvelgė Deivido drabužius.
Žvilgsnis išdavė mintis: „Geras kostiumas. Šilkinis
kaklaryšis. O taip, viskas labai brangu."
- Jis mirė, - suniurzgė barmenas.
- Žinome.
- Apie mirusiuosius blogai nekalbu, - atrėžė jis
ir padarė reikšmingą pauzę. - Ko nors užsisakysite?
Deividas atsiduso ir atsisėdo ant baro kėdės.
- Gerai. Du bokalus alaus.
- Ir viskas?
- Dvi stiklines ananasų sulčių, - pridūrė Džo­
selina.
- Dvylika dolerių.
- Pigūs gėrimai, - tarė Deividas prekystaliu
stumdamas dvidešimties dolerių banknotą.
- Plius mokesčiai.
Vaikai susižėrė likusias alyvuoges į gėrimus ir
pradėjo siurbčioti sultis. *
- Papasakokite mums apie Čarlį Dekerį, - para­
gino Keitė.
- Dažniausiai sėdėdavo štai ten. - Šernas moste­
lėjo į tamsų kampinį stalą.

273
 Tess Gerritsen

Deividas su Keite palinko į priekį laukdami kito

informacijos trupinėlio. Tyla.
- Ir ką? - paragino Deividas.
- Ten ir sėdėdavo.
- Ką veikdavo?
- Gerdavo. Dažniausiai viskį. Mėgdavo neskies­
tą. Kai užsinorėdavo ko nors kito, suplakdavau
jam „Rūgštųjį Šerną". „Rūgštusis Šernas" - mano
išradimas. Paprašydavo jo gal kartą per savaitę. Bet
dažniausiai gerdavo viskį. Neskiestą.
Vėl tyla. Šerną teko traukti už liežuvio.
- Paragausiu ir aš „Rūgščiojo Šerno", - tarė Keitė.
- Nenorite alaus?
- Pats galite jį išgerti.
- Ačiū, bet aš negeriu, - tarė Šernas ir sutelkė
dėmesį į keistojo gėrimo ruošimą. Kokteilį sudarė
džinas, gazuotas vanduo ir pusės citrinos sultys,
nuo kurių tikriausiai ir kilo pavadinimas.
- Penki doleriai, - pareiškė duodamas gėrimą
Keitei. - Patinka?
Ji gurkštelėjo ir žioptelėjo.
- Įdomus.
- Visi taip sako.
- Kalbėjomės apie Čarlį, - priminė jamDeividas.
- Ak taip, Čarlis, - atsirišus liežuviui tarė Še­
rnas. -Jis ateidavo beveik kiekvieną vakarą. Manau,
jampatikdavo būti tarp žmonių, nors pats negalėda­

274
 Melo kaina

vo daug kalbėti. Dėl gerklės. Sėdėdamas išgerdavo

vieną, dvi taures.
- Viskio. Neskiesto, - pakartojo Deividas.
- Taip, teisingai. Labai saikingai. Niekada nebu­
vo pasigėręs. Taip lankėsi maždaug mėnesį. Oprieš
kelias dienas staiga dingo. Gaila. Nesinori prarasti
nuolatinio lankytojo.
- Gal žinote, kodėl neatėjo?
- Girdėjau, jo pradėjo ieškoti policija. Dėl kelių
žmonių, kuriuos neva nužudė.
- O ką jūs manote?
- Čarlis? - Šernas nusijuokė. - Neįmanoma.
Džoselina atidavė Šernui tuščią stiklinę.
- Gal galėčiau dar ananasų sulčių?
Šernas įpylė dvi stiklines sulčių ir padavė vai­
kams.
- Aštuoni doleriai, - tarė jis ir žvilgtelėjo į Deivi­
dą, kuris nuolankiai išsitraukė piniginę.
- Užmiršai alyvuoges, - tarė Geibas.
-Jos nemokamos, - geraširdiškai pridūrė Šernas.
- Ar Čarlis kada nors minėjo Dženę Bruk? - pa­
klausė Keitė.
- Kaip ir sakiau, jis mažai kalbėdavo. Vargšelis
Čarlis sėdėdavo prie stabo ir vis rašydavo eiles.
Valandų valandas keverzodavo, kol eilėraštis pa­
vykdavo. Tada įširsdavo ir suplėšydavo lapą. Kai
išeidavo, ant žemės likdavo suglamžytų popierių
krūva.

275
 Tess Gerritsen

Keitė nustebusi papurtė galvą.

- Nė nemaniau, kad jis poetas.
- Šiais laikais visi poetai. Nors Čarlis iš tikrųjų
rimtai į tai žiūrėjo. Kai lankėsi paskutinį kartą, ne­
turėjo pinigų susimokėti už gėrimą. Išplėšė vieną
iš savo eilėraščių ir padavė man sakydamas, kad
kada nors jis bus vertingas. Ak! Aš tikras mulkis, -
liūdnai tarė jis ir ėmė skudurėliu energingai trinti
prekystalį.
- Ar vis dar turite tą eilėraštį? - paklausė Keitė.
- Priklijavau jį štai čia ant sienos.
Pigaus liniuoto popieriaus lapelis kabojo prikli­
juotas keliais lipnios juostelės gabalėliais. Blausioje
baro šviesoje vos galėjai įskaityti:

Štai, ką ašjiems atsakiau:

Pagyti - tai neužmiršti,
Oprisiminti tave.
Jūra kvepiančią tavo odą;
Mažus tavo kojų pėdsakus smėlyje.
Prisiminimams nėra pabaigos.
Dabar ir visada gulėsi ten - priejūros.
Tu atsimerki. Palieti mane.
Pirštų galiukuose spindi saulė.
Aš jau pasveikęs.
Aš jau išgijęs.

- Na, - tarė Šernas. - Manote, ko nors vertas?

276
 Melo kaina

- Tikriausiai, - atsakė Džoselina. - Jei Čarlis jį

parašė.
Šėmas gūžtelėjo.
- Jis nieko nereiškia.

- Atrodo, atsidūrėme aklagatvyje, - tarstelėjo

Deividas, kai juodu su Keite išėjo į akinamą saulės
šviesą.
Tą patį galėjo pasakyti ir apie jų santykius. Jis
stovėjo giliai susikišęs rankas į kišenes ir žiūrėjo
į tarpduryje suklupusį girtuoklį. Nutekamajame
griovyje spindėjo stiklo šukės. Kitoje gatvės pusėje
ant stogelio ryškiai raudonavo pornografinio filmo
pavadinimas: „Viktorijos laikų paslaptys".
O kad jis būtų nusišypsojęs ar žvilgtelėjęs į ją;
kaip nors parodęs, kad jam rūpi jų santykiai. Tačiau
jis tylėjo. Ir laikė rankas kišenėse. Ji ir taip žinojo,
kad mirė ne tik Čarlis Dekeris.
\

Jie perėjo skersgatvį spardydami sudaužytų

alaus butelių šukes.
- Tiek daug neaiškumų, - prabilo Keitė. - Nesu­
prantu, kaip policija gali baigti bylą.
- Policijos darbe visada-būna neaiškumų, grau­
žiančių abejonių.
- Liūdna, - tarė ji ir dar kartą atsigręžė į „Perga­
lės" viešbutį. - Kai žmogus miršta ir nieko po savęs
nepalieka. Jokio pėdsako, kas ir koks buvo.

277
 Tess Gerritsen

- Tą patį galima pasakyti apie mus visus. Jei ne­

parašome puikių knygų ar nepastatome įspūdingų
pastatų, kas lieka, kai mirštame? Nieko.
- Mūsų vaikai.
Jis nutilo. Po akimirkos tarė:
- Jei pasiseka.
- Vieną dalyką apie jį tikrai žinome, - tyliai pasa­
kė Keitė. - Jis mylėjo ją. Dženę. - Žiūrėdama į suski-
linėjusį šaligatvį ji galvojo apie veidą nuotraukoje.
Nepamirštama moteris. Net praėjus penkeriems
metams po mirties, Dženės Bruk kerai kažkokiu
būdu paveikė keturių žmonių gyvenimus: vieno,
ją mylėjusio, ir trijų, jos mirties liudytojų. Ji buvo
ta tragiška gija, siejanti jų visų mirtis.
„Kaip jausčiausi, jei mane kas nors taip beato­
dairiškai mylėtų? - svarstė Keitė. - Kokio žavesio
turėjo Dženė? Kad ir kas tai buvo, man to trūksta."
- Smagu bus vėl grįžti namo, - tarė ji be didelio
entuziazmo.
- Tikrai?
- Aš pratusi būti viena.
Deividas gūžtelėjo.
- Aš taip pat.
Abu užsisklendė. „Liko tiek mažai laiko", -
pamanė ji jausdama tuštumą. O jie kalbasi tarsi
nepažįstami žmonės. Šį rytą prabudusi rado jį nu-
sipraususį duše, nusiskutusį ir apsivilkusį vieną iš
savo grėsmingų kostiumų. Pusryčiaudami kalbėjosi

278
 Melo kaina

apie viską, išskyrus tai, kas jai labiausiai rūpėjo.

Deividas galėjo žengti pirmą žingsnį. Visą tą laiką,
kol ji dėjosi daiktus, galėjo paprašyti jos pasilikti.
Ji būtų likusi.
Bet jis neištarė nė žodžio.
Ačiū Dievui, ji visada mokėjo išlikti ori. Jokių
ašarų ar isterijų. Net Erikas tai pastebėjo. „Visada
buvai protinga", - pasakė jis išeidamas.
Ką gi, ir šįkart ji elgsis protingai.
Važiavo per trumpai. Žvilgtelėjusi į jo profilį
Keitė prisiminė tą dieną, kai juodu susitiko. Regis,
pralėkė visa amžinybė. Dabar jis ir vėl atrodė toks
pat nuožmus ir nepasiekiamas.
Deividas sustojo prie jos namų. Paėmė ir greitai,
tarsi skubėdamas nunešė lagaminą.
- Gal norėtum užeiti išgerti kavos? - paklausė
Keitė iš anksto žinodama, kad jis atsisakys.
- Negaliu. Ne dabar. Bet vėliau paskambinsiu.
Gerai žinomi paskutiniai žodžiai. Aišku, ji pui­
kiai suprato. Tai ritualo dalis.
Jis slapta žvilgtelėjo į laikrodį. „Metas judėti į
priekį, - mintijo Keitė. - Abiem."
Įprastu judesiu ji įkišo raktą į spyną ir stumtelėjo
duris. Jos plačiai atsidarė. Atsivėrus kambario vaiz­
dui Keitė sustojo tarpduryje negalėdama patikėti
savo akimis.
„Brangusis Dieve, - pagalvojo ji. - Kodėl tai
vyksta? Kodėl dabar?"

279
 Tess Gerritsen

Persmelkta siaubo žengė atatupsta ir pajuto, kaip

Deividas suėmė ją už rankos. Praėjus išgąsčiui ji vėl
įsmeigė akis į sieną.
Ant gėlėto tapeto kraujo raudonumo spalva
pamatė išpurkštus žodžius: „Nekišk nosies, kur ne­
reikia." Žemiau - nupieštą kaukolę ir sukryžiuotus
kaulus po ja.
 - Nieko neišeis, Deivai. Byla baigta.
Poukis Achas Čingas taškydamas kavą iš put-
plasčio puodelio nardė po sausakimšą policijos
būstinę: pro stalą, kur seržantas su kažkuo ginčijosi
telefonu, pro lakstančius pirmyn ir atgal tarnautojus
su aplankais rankose, pro dvokiantį girtuoklį, dali­
jantį epitetus dviem nuvargusiems policininkams.
Jis judėjo didingai ir romiai tarsi karo laivas, slys­
tantis per audringus vandenis.
- Negi nesupranti, kad tai grasinimas?!
- Tikriausiai užrašytas Carlio Dekerio.
- Keitės kaimynas antradienio rytą patikrino jos
butą ir užrašo dar nematė. Jis atsirado vėliau, kai
Dekeris jau buvo miręs.

281
 Tess Gerritsen

- Vadinasi, tai vaikų pokštas.

- Tikrai? O kam vaikui rašyti tokius žodžius?
„Nekišk nosies, kur nereikia?"
- Tu supranti vaikus? Aš - ne. Po galais, net sa­
viškių nesuprantu, - atkirto Poukis ir įžengęs į savo
kabinetą pasuko link kėdės. - Jau sakiau, Deivai, aš
užsiėmęs.
Deividas palinko virš stalo.
- Vakar pranešiau, kad mus kažkas sekė. Sakei,
jog mano laki vaizduotė.
- Ir dabar taip sakau.
- Tada Čarlis Dekeris atsidūrė lavoninėje. Geras,
patogus nelaimingas atsitikimas.
- Užuodžiu konspiracijos teoriją.
- Tavo uoslė tiesiog nuostabi.
Poukis tėškė puodelį ant stalo ir kava aptaškė
dokumentus.
- Gerai, - atsiduso jis. - Duodu minutę išdėstyti
savo teoriją. O paskui išmesiu tave lauk.
Deividas čiupo kėdę ir atsisėdo.
- Keturios mirtys. Tanaka. Richter. Dekeris. Ir
Elena Obrajen...
- Mirtis ant operacinės stalo - ne mano kompe­
tencija.
- Bet žmogžudystė - tavo. Pouki, šiame žaidime
yra dar vienas slaptas žaidėjas. Per dvi savaites jis
sugebėjo atsikratyti keturiais žmonėmis. Gudrus,
tylus ir išmanantis mediciną. Be to, labai bijantis.

282
 Melo kaina

-Ko?
- Keitės Česni. Galbūt ji uždavinėja per daug
klausimų. Gal žino kažką, ko pati dar nesupranta.
Žudikas pradėjo nervintis. Tai įrodo grasinimas ant
jos sienos.
- Slaptas žaidėjas? Nujaučiu, kad jau turi paruo­
šęs įtariamųjų sąrašą.
- Pirmas jame - Anestezijos skyriaus vedėjas. Ar
pasidomėjai jo žmonos istorija?
- Ji mirė antradienio vakarą slaugos namuose.
Mirtis natūrali.
- Na, žinoma. Ji staiga mirė kitą vakarą, kai vyras
išėjo iš ligoninės su buteliuku mirtinų vaistų!
- Sutapimas.
- Žmogus gyvena vienas, niekas nežino, kada jis
pareina ar išeina...
- Jau įsivaizduoju seną išvėpėlį, - tarė Poukis ir
nusijuokė. - Nusenęs Džekas Skerdikas!
- Perrėžti kam nors gerklę nereikia daug jėgos.
- O koks to senio motyvas? Kam jam puldinėti
savo komandos narius?
Deividas susierzinęs atsiduso.
- Nežinau, - prisipažino. - Bet tai kažkaip susiję
su Džene Bruk.
Vos pamatęs tą nuotrauką jis nepajėgė išmesti tos
moters iš galvos. Kažkodėl galvojo apie jos mirtį,
šaltai išdėstytus faktus medicinos kortelėje ir tarsi
užstrigus plokštelei girdėjo dainą:

283
 Tess Gerritsen

„Generalizuoti priepuoliai.
Gimė mergytė, gyva."
Motina ir vaikas, dvi švelnios žmonijos kibirkš­
tėlės, užgesusios ryškioje operacinės šviesoje.
Kodėl jų mirtys po penkerių metų kelia grėsmę
Keitei Česni?
Kažkas pabeldė į duris. Seržantas Brofis, parau­
dusiomis akimis ir varvančia nosimi, padėjo keletą
dokumentų ant Poukio stalo.
-Ataskaita, kurios laukei. Tiesa, dar vienas pra­
nešimas: pastebėta toji mergina, Sasaki.
Poukis piktai purkštelėjo.
- Ir vėl? Kelintą kartą - keturiasdešimt trečią?
- Keturiasdešimt ketvirtą. Šįkart „Burger King".
- Po galais! Kodėl visada greitojo maisto resto­
ranuose?
- Gal ji ten sėdi kartu su Džimiu Hofa*... - Brofis
nusičiaudėjo. - Ir Elviu? - Triskart išsipūtė nosį. Tai
buvo panašu į keistą gagenimą, kuris gamtoje ne­
truktų privilioti smalsių žąsų. - Alergija, - pranešė
jis, tarsi tai būtų daug priimtinesnis pasiteisinimas
nei paprastas persišaldymas. Pagiežingai dirstelėjo
pro langą į savo nelaimės šaltinį - žiedais apsipylusį
mangamedį. - Čia per daug tų prakeiktų medžių, -
sumurmėjo išeidamas iš kabineto.
Poukis nusijuokė.
- Idealus rojaus kampelis Brofiui - betoninė ka­
* Amerikos profesinės sąjungos vadovas, 1975 m. dingęs be
žinios.

284
 Melo kaina

bina su oro kondicionieriumi. - Imdamas ataskaitą

atsiduso. - Viskas, Deivai. Turiu dirbti.
- Ar atnaujinsi bylą?
- Pagalvosiu apie tai.
- O kaip dėl Eiverio? Tavimi dėtas, aš...
- Sakiau, pagalvosiu, - iškošė pro dantis jis ir
atsivertė ataskaitą šiurkščiai parodydamas, kad
susitikimas baigtas.
Deividas suvokė: gali taip pat sėkmingai daužyti
galva sieną. Nusprendė išeiti. Kai jau buvo prie
durų, Poukis staiga šūktelėjo:
- Palauk, Deivai!
Nustebintas jo veriamo balso Deividas sustojo.
- Kas yra?
- Kur dabar Keitė?
- Nuvežiau ją pas savo motiną. Nenorėjau palikti
vienos.
- Tada ji saugi.
-Jei mamos draugiją galima laikyti saugia. Kodėl
klausi?
Poukis pamojo dokumentais rankoje.
- Ką tik atsiuntė iš Em Džei kontoros. Dekerio
skrodimo ataskaita. Jis nenuskendo.
- Ką? - paklausė Deividas ir priėjęs prie stalo
pagriebė ataskaitą. Iš karto susirado išvadas.

„Kaukolės rentgeno nuotraukoje matyti kauko­

lės lūžis, tikriausiai atsiradęs nuo mirtino smūgio į

285
 Tess Gerritsen

galvą. Mirties priežastis: kraujo išsiliejimas į sme­

genis/'

Poukis sunkiai atsilošė kėdėje ir piktai suburbėjo:

- Buvo jau kelias valandas miręs, kai atsidūrė
vandenyje.

- Kerštas? - tarė Džinksė Rensom ir atsikando

ką tik iškepto imbierinio sausainio. - Tai pagrįstas
žmogžudystės motyvas. Aišku, jei apskritai galima
pateisinti žmogžudystę.
Ji su Keite sėdėjo galinėje verandoje, iš kurios
vėrėsi vaizdas į kapines. Popietė buvo rami. Niekas
nejudėjo - nei medžių lapai, nei žemai kabantys
debesys, nei oras, sustingęs slėnyje. Krutėjo tik
Greisė - ji atėjo iš virtuvės nešina padėklu, ant kurio
barškėjo kavos puodeliai ir šaukšteliai. Sustojusi
lauke pakėlė akis į dangų.
- Lis, - tvirtai pranešė.
- Čarlis Dekeris buvo poetas, - pasakė Keitė. - Jis
mylėjo vaikus. O dar svarbiau - patiko mažiesiems.
Nemanote, kad jie būtų supratę? Pajutę, jog jis pa­
vojingas?
- Nesąmonė. Vaikai tokie pat kvaili kaip ir mes.
O tai, kad jis kūrė eiles, nieko nereiškia. Penkerius
metus mąstė apie netektį. Užtektinai ilgas laiko
tarpas, kad įkyrios mintys virstų smurtu.
- Bet visi jį pažinoję sako, kad jis nebuvo linkęs
į prievartą.

286
 Melo kaina

- Mes visi linkę smurtauti. Ypač jei tai susiję su

mums brangiais žmonėmis. Nuo meilės iki neapy­
kantos - vienas žingsnis.
- Labai jau niūrus žmogiškos prigimties apibū­
dinimas.
- Bet realistinis. Mano vyras buvo išvažiuojamojo
teismo teisėjas. Sūnus dirbo prokuroru. Prisiklau­
siau jų pasakojimų. Patikėk manimi, tikrovė kur kas
niūresnė, nei mes įsivaizduojame.
Keitė pažvelgė į nuožulnią pievelę, plokščias
bronzines lenteles, primenančias pėdsakus žolėje.
- Kodėl Deividas išėjo iš prokuratūros?
- Jis tau nesakė?
- Minėjo vergiškus atlyginimus. Bet nujaučiu,
kad pinigai nebuvo pagrindinė priežastis.
- Pinigai Deividui ničnieko neverti, - įsiterpė
Greisė. Ji žiūrėjo į sutrukusį sausainį tarsi svarsty­
dama, suvalgyti jį ar numesti paukščiams.
- Tai kodėl išėjo?
Džinksė apdovanojo ją nustebusių skaisčiai mė­
lynų akių žvilgsniu.
- Man tai buvo staigmena, Keite. Deividas retai
kada atsiveda į mano namus moterį. Okai išgirdau,
kad tu gydytoja... Ką gi, - tarė ji ir papurtė galvą.
- Deividui nelabai patinka daktarai, - paaiškino
Greisė.
- Per švelniai pasakyta, brangioji.
- Tu teisi, - akimirką pagalvojusi pritarė Greisė. -
Manyčiau tinkamesnis žodis -„nekenčia."

287
 Tess Gerritsen

Džinksė pasiėmė lazdelę ir atsistojo.

- Eime, Keite, - pakvietė ji. - Manau, turėtum
kai ką pamatyti.
Lėtai ir susikaupusios jos perėjo pro plyšį jaz­
minų gyvatvorėje ir nužingsniavo iki ūksmingos
vietelės po beždžionpupe. Sustingusiame ore tarsi
dulkelės sūkuriavo vabzdžiai. Joms prie kojų ant
kapo gulėjo apvytusi gėlių puokštelė.

„Nojus Rensomas.
Septynerių metų."

- Mano anūkas, - prabilo Džinksė.

Nuo medžio nukritęs lapelis virpėjo žolėje.
- Tikriausiai buvo siaubinga, - sušnibždėjo Kei­
tė. - Prarasti sūnų.
- Visiems siaubinga. Bet ypač Deividui, - tarė
Džinksė ir lazdelės galu pastūmė lapelį šalin. - Štai
ką papasakosiu apie sūnų. Jis labai panašus į tėvą:
jeigu myli, tai visa širdimi. Tarsi koks šykštuolis
laiko apglėbęs savo neįkainojamą aukso lobį. Bet
kai paleidžia, tai visam laikui. Kelio atgal nebėra.
Todėl praradęs sūnų jautėsi klaikiai. Tas vaikas buvo
brangiausias jo turtas. Jis vis dar negali susitaikyti
su mintimi, kad jo nėra. Gal todėl jam taip sunkiai
sekasi su tavimi. - Ji atsisuko į Keitę. - Ar žinai, kaip
berniukas mirė?
- Sakė, kad nuo meningito.

288
 Melo kaina

- Bakterinis meningitas. Pagydoma liga, tiesa?

- Jei pradėjus anksti gydyti.
- Jei. Šis žodis ir persekioja Deividą, - liūdnai
tarė Džinksė ir pažvelgė į nuvytusias gėles. - Jis
dalyvavo kažkokiame susirinkime Čikagoje, kai
berniukas susirgo. Iš pradžių Linda per daug nesi­
jaudino. Žinai, tie vaikai nuolat persišaldo. Bet jis
nesiliovė karščiavęs. Tada pradėjo skaudėti galvą.
Nojaus pediatrė atostogavo, todėl Linda nuvedė
vaiką pas kitą gydytoją tame pačiame pastate. Jie
dvi valandas prasėdėjo laukiamajame. O daktaras
berniuko apžiūrai skyrė vos penkias minutes. Ir
išsiuntė namo.
Keitė nudyrė akis į kapą suprasdama ir bijodama
to, ką dabar išgirs.
- Tą naktį Linda tris kartus skambino daktarui.
Jautė, kad kažkas negerai. Bet jis tik apibarė ją.
Pasakė, jog ji per daug nerimauja. Be reikalo įsi­
vaizduoja kažkokią krizę, nes tai paprasčiausias
peršalimas. Kai ji galop nuvežė Nojų į ligoninės
priimamąjį, jis kliedėjo. Vis vapeno pašaukti tėvelį.
Ligoninės daktarai darė viską, ką galėjo, bet... -
Džinksė truktelėjo pečiais. - Nė vienam iš jų ne­
buvo lengva. Linda kaltino save. O Deividas... jis
tiesiog atsitraukė. Užsisklendė mažyčiame kiaute
ir atsisakė iš jo išlįsti, netgi dėl jos. Nesistebiu, kad
Linda jį paliko. - Džinksė pažvelgė tolyn, į namo
pusę. - Tik vėliau sužinojome apie daktarą. Jis buvo

289
 Tess Gerritsen

alkoholikas. Praradęs leidimą verstis gydytojo prak­

tika Kalifornijoje. Tada Deividas ir užsibrėžė tikslą.
Sužlugdyti tą vyrą. Ir jam pavyko. Tačiau tai užval­
dė jo gyvenimą, sugriovė santuoką. Tada ir išėjo iš
prokuratūros. Praturtėjo žlugdydamas daktarus. Ir
ne dėl atlygio. Kažkur tolimiausioje sąmonės kerte­
lėje vis dar bando nulinčiuoti tą vienintelį daktarą.
Tą, kuris nužudė jo sūnų.
„Štai kodėl mums niekada nepavyks, - pagal­
vojo Keitė. - Visada būsiu priešė, kurią jis norės
sunaikinti/'
Džinksė lėtai pasuko link namų. Keitė liko stovėti
seno medžio šešėlyje, galvodama apie septynmetį
Nojų Rensomą. Apie tai, kokia galinga jėga yra meilė
vaikui. Tokia pat viskąnustelbianti ir žiauri kaip vyro
ir moters santykiai. Ar ji gali varžytis su prisimini­
mais apie sūnų? Išvengti priekaištų dėl jo mirties?
Šitiek metų Deividas laikė savyje skausmą. Nau­
dojosi juo kaip mistiniu stiprybės šaltiniu vis toje
pačioje kovoje. Panašiai ir Čarliui Dekeriui skaus­
mas padėjo ištverti penkerius metus psichiatrinėje
ligoninėje.
Penkeri metai ligoninėje.
Ji susiraukė netikėtai prisiminusi buteliuką su
vaistais ant Čarlio naktinio stalelio. Haldolis. Vaistai
psichiškai nesveikiems žmonėms. Ar jis iš tikrųjų
buvo beprotis?
Atsigręžusi pamatė - veranda tuščia. Džinksė su

290
 Melo kaina

Greise pasitraukė į namo vidų. Nuo sunkaus oro

Keitei slėgė pečius. „Artinasi audra", - pamanė ji.
Jei išvažiuotų dabar, tikriausiai pasiektų ligoninę
dar nepradėjus lyti.

Daktaras Nemečekas buvo liesas ir pakumpęs.

Žvelgė pavargusiomis akimis, o aplink bumą telkėsi
daugybė raukšlelių. Marškiniai suglamžyti, ant
netvirtų pečių karojo baltas chalatas. Atrodė, tarsi
visą naktį būtų miegojęs su drabužiais.
Jie kartu vaikštinėjo po ligoninės teritoriją.
Aplink juos be tikslo klajojo baltais drabužiais ap­
rengti pacientai, tarsi pienės pūkeliai, skrajojantys
po pievelę. Retkarčiais daktaras Nemečekas susto­
davo patapšnoti per petį ar pasisveikinti. „Kaip
laikotės, ponia Solti?" „Puikiai, daktare." „Kodėl ne­
atėjote į grupinę terapiją?" „Ak, vis tos senos bėdos.
Juodvabalių lervos pėdose." „Suprantu, suprantu.
Ką gi, geros popietės, ponia Solti." „Sudie, daktare."
Daktaras Nemečekas sustojo ant pievelės ir liū­
dnai apžvelgė pakrikusių protų karalystę.
- Čarliui Dekeriui čia buvo ne vieta, - tarė jis. - Iš
karto jiems pasakiau, kad jis nėra pamišęs nusikal­
tėlis. Bet teismas išsikvietė vadinamąjį ekspertą iš
žemyno. Tada Čarlį ir paguldė į ligoninę. - Daktaras
papurtė galvą. - Taip visada būna teismuose. Jie
mato tik įkalčius ir nesigilina, kąjie iš tikrųjų reiškia.
O aš žiūriu į žmogų.

291
 Tess Gerritsen

- Ir ką išvydote žvelgdamas į Čarlį?

- Užsisklendusį žmogų. Labai nusiminusį. Kar­
tais netgi kliedintį.
- Vadinasi, buvo netekęs proto.
- Tačiau ne nusikaltėlis, - tvirtai tarė Nemečekas
ir atsisuko į ją, tarsi norėdamas įsitikinti, kad Keitė
gerai jį supranta. - Beprotybė gali būti pavojinga.
Arba gali pasireikšti tik sielvarto sukeltu pamiši­
mu. Gailestingu skydu nuo skausmo. Čarliui taip
ir nutiko: jis atsitverė skydu. Jo iliuzijos leido jam
išgyventi. Todėl ir nebandžiau nieko keisti. Jaučiau,
jeigu sugriausiu šią apsaugą, pražudysiu jį.
- Policija sako, kad jis žudikas.
- Nesąmonė.
- Kodėl?
- Jis buvo visiškai nepiktybinis. Nė svirplio ne­
būtų sumindžiojęs.
- Galbūt žudyti žmones buvo lengviau.
Nemečekas numojo ranka.
- Jis neturėjo priežasties nieko žudyti.
- O dėl Dženės Bruk? Gal ji - smurto priežastis?
- Čarlio kliedesiai nebuvo susiję su Džene. Jis
priėmė jos mirtį kaip neišvengiamybę.
Keitė susiraukė.
- Tai kuo jis kliedėjo?
- Savo vaiku. Kažkas iš daktarų pasakė, kad kū­
dikis gimė gyvas. Čarliui galvoje viskas susipainio­
jo. Jo pradingusi duktė tapo manija. Kiekvieną rug­

292
 Melo kaina

pjūtį jis švęsdavo jos gimtadienį. Sakydavo mums:

„Mano mergytei šiandien suėjo penkeri." Norėjo
ją surasti. Svajojo auginti kaip mažąją princesę,
pirkti sukneles, lėles ir kitus daiktus, patinkančius
mergytėms. Tačiau suvokiau: jis niekada iš tikrųjų
nesistengs jos surasti. Siaubingai bijojo sužinoti
tiesą, kad kūdikis taip pat mirė.
Nukritus keliems lietaus lašeliams juodu pakėlė
akis į dangų. Vėjas ginė tamsius debesis ir slaugyto­
jas, kurios suskato slėpti pacientus nuo artėjančios
audros.
- Ar yra bent menkiausia galimybė, kad jis buvo
teisus? - paklausė Keitė. - Kad mergytė vis dar gyva?
- Ne, - atsakė daktaras prisidengdamas pilką
veidą nuo dulksnos. - Kūdikis mirė, daktare Česni.
Visus penkerius metus jis gyveno tik Čarlio Dekerio
mintyse.

„Kūdikis mirė."
Daktaro Nemečeko žodžiai vis sūkuriavo Kei­
tės galvoje jai grįžtant migla aptrauktu greitkeliu į
Džinksės namus.
„Kūdikis mirė. Visus penkerius metus jis gyveno
tik Čarlio Dekerio mintyse."
Jeigu mergytė būtų išgyvenusi, kaip ji dabar
atrodytų? Ar jos plaukai būtų tamsūs kaip tėvo?
Gal akyse spindėtų ta pati kaip motinos amžinybės
šviesa?

293
 Tess Gerritsen

Keitė mintyse regėjo Dženės veidą, išdykėlišką

šypseną mėlyno vasaros dangaus fone. Tą akimirką
greitkelį užgulė tirštas rūkas ir ji sutelkė dėmesį į
kelią. Dženės vaizdas sumirgėjo ir išnyko; jos vietoje
atsirado kitas, mažesnis veidelis asiūklinių kazuari-
nų fone. Pasimatė debesų properša ir rūkas netikėtai
dingo. Staiga nušvitus saulei ji tą pat akimirką pra­
regėjo. Vos susivaldė vidury kelio nesustabdžiusi
automobilio.
„Kodėl, po galais, anksčiau to nepastebėjau?"
Dženės Bruk vaikas gyvas.
Ir jam penkeri.

- Kur ji, po perkūnais, yra? - sumurmėjo Deivi­

das nutrenkęs telefono ragelį. - Nemečekas sako,
kad ji išvažiavo iš ligoninės penktą valandą. - Su­
sierzinęs pažvelgė į kitoje stalo pusėje sėdintį Filą
Glikmeną, kuris valgė duonos lazdeles su kinišku
skrudintų makaronų patiekalu iš kartoninės dėžutės.
- Žinai, - suniurzgė Glikmenas įgudusiais ran­
kos judesiais kimšdamas lakštinius makaronus į
burną, - kiekvieną kartą, kai išgirstu apie šią bylą,
ji atrodo vis painesnė. Pradedi nuo paprasto aplai­
dumo darbe, o, žiūrėk, susiduri su žmogžudyste. Ir
ne viena. Prie ko tai prives?
- Ir aš norėčiau žinoti, - tarė Deividas ir atsiduso.
Nusigręžęs į langą bandė nekreipti dėmesio į vilio­
jančius Glikmeno vakarienės kvapus. Lauke debe­

294
 Melo kaina

sys pamažu įgavo pilkšvą atspalvį. Jam toptelėjo:

jau vėlu. Paprastai tokiu metu jis rinkdavosi daiktus
ir traukdavo namo. Bet dabar reikėjo pamąstyti, o
smegenys geriausiai dirbdavo prie šio lango.
- Na ir būdas nužudyti žmogų - perrėžti jam
gerklę, - tarė Glikmenas. - Tik pagalvok, kiek daug
kraujo! Žudikas turėjo būti šaltų nervų.
- Arba apimtas nevilties.
- Tikriausiai ne taip ir paprasta tai padaryti.
Norint perpjauti kaklo arterijas reikia arti priei­
ti, - pasakė jis ir mostelėjo lazdele ore. - Yra daug
paprastesnių būdų tam atlikti.
- Regis, nemažai apie tai mąstei.
-Argi mes visi negalvojame? Kiekvienas turime
tamsių fantazijų. Skersgatvyje priremti žmonos mei­
lužį. Pričiupti tave apiplėšusį chuliganą. Visi galime
sugalvoti, ką norėtume nudėti. Ir tai neturėtų būti
labai sunku, supranti? Įvykdyti žmogžudystę. Jei
vyrukas protingas, jis padarys tai subtiliai. - Gli­
kmenas sušliurpė pilna burna. - Imkime, pavyz­
džiui, nuodus. Nužudo greitai ir jų neįmanoma
pastebėti. Štai tau ir tobula žmogžudystė.
- Išskyrus viena.
-Ką?
- Okur pasitenkinimas, jei tavo auka nekentėjo?
- Tikrai, - pritarė Glikmenas. - Vadinasi, priverti
ją kentėti kitaip. Gąsdini, siuntinėji perspėjimus.
Deividas nesmagiai sujudėjo kėdėje prisiminęs

295
 Tess Gerritsen

kraujo raudonumo kaukolę ant Keitės kambario

sienos. Primerkęs akis stebėjo pažeme slenkančius
sunkius debesis. Su kiekviena minute vis labiau juto
besiartinančią nelaimę.
Staiga pašoko ant kojų ir skubiai susidėjo do­
kumentus į lagaminėlį. Nėra prasmės čia trintis;
jaudintis dėl Keitės gali ir mamos namuose.
- Žinai, dar vienas dalykas šioje byloje man
neduoda ramybės, - pasakė Glikmenas nurijęs pa­
skutinį vakarienės kąsnį.
-Kas?
- Elektrokardiograma. Tanaka su Richter buvo
nužudyti pačiu kruviniausiu būdu. Kodėl tada
žudikas pakeitė braižą ir pasistengė, kad Elenos
Obrajen mirtis atrodytų kaip širdies smūgis?
- Dirbdamas prokuratūroje supratau vieną da­
lyką, - atsakė Deividas užrakindamas lagaminėlį. -
Žmogžudystė gali būti ir visiškai nelogiška.
- O man atrodo, kad žudikas labai stengėsi su­
versti kaltę Keitei Česni.
Nupėdinęs iki durų Deividas staiga sustojo.
- Ką pasakei?
- Kad jis šį kartą labiau stengėsi.
- Ne, tu pavartojai žodį suversti. Taip, jis suvertė
kaltę jai!
- Ką nori tuo pasakyti?
- Kas dažniausiai teisiamas, kai ant operacinio
stalo miršta pacientas?

296
 Melo kaina

- Dažniausiai kaltinamas... - nutęsė Glikmenas

ir nutilo. - O varge. Kodėl, po perkūnais, anksčiau
apie tai nepagalvojau?
Deividas jau siekė telefono. Rinkdamas policijos
numerį keikė save, kad buvo toks aklas. Žudikas
visą laiką sukiojosi šalia. Stebėjo. Laukė. Tikriausiai
žinojo: Keitė ieško atsakymų ir artėja prie tiesos.
Turbūt išsigando. Todėl išraitė perspėjimą jai ant
sienos ir sekė automobilį tamsiame greitkelyje.
Galbūt išgąstis privertė dar kartą žudyti?

Pusę šeštos vakaro dauguma Medicininių įrašų

skyriaus darbuotojų jau buvo išėję namo. Vienintelė
likusi darbuotoja nenoromis paėmė Keitės užklau­
sos lapelį ir nuėjo prie kompiuterio pasižiūrėti, kur
ieškoti kortelės. Pamačiusi informaciją susiraukė.
- Pacientė mirusi, - tarė ji rodydama į ekraną.
- Žinau, - atsakė Keitė ir prisiminė, kiek turėjo
laukti paskutinį kartą, kol Mirusių pacientų sekto­
riuje buvo surasta kortelė.
- Vadinasi, ji tarp nenaudojamų dokumentų.
- Suprantu. Ar galėtumėte man ją surasti?
- Ilgai užtruks. Gal geriau užeikite rytoj?
Keitė atsispyrė norui sugriebti ją už padailintų
chalato atlapų.
- Man dabar reikia tos kortelės, - pareikalavo ji ir
norėjo pridurti: „Tai gyvybės ar mirties klausimas/'
Moteris žvilgtelėjo į laikroduką ir padėjo rašiklį

297
 Tess Gerritsen

ant stalo. Kankinamai lėtai pakilo nuo kėdės ir

pradingo archyve.
Popenkiolikos minučių sugrįžo su segtuvu ranko­
je. Keitė atsisėdo prie kampinio stalo ir įsmeigė akis į
vardą ant viršelio: „Bruk, moteriškos lyties kūdikis."
Bevardis.
Kortelėje buvo vos keli puslapiai: lapas iš ligo­
ninės, mirties liudijimas ir greitosiomis sukurpta
neilgo kūdikio gyvenimo santrauka. Mirtis konsta­
tuota rugpjūčio septynioliktąją, antrą valandą ryte,
praėjus valandai po gimimo. Mirties priežastis -
cerebrinė anoksija: mažytėms smegenims pritrūko
deguonies. Mirties liudijimą pasirašė daktaras
Henris Tanaka.
Keitė atsivertė atsivežtą Dženės Bruk medicinos
kortelę. Daug kartų buvo skaičiusi tuos įrašus; dabar
ėmė įdėmiai nagrinėti kiekvieną eilutę apmąstyda­
ma kiekvieno sakinio reikšmę.
- ...dvidešimt aštuonerių metų moteris, pirmas
nėštumas, trisdešimt šešios nėštumo savaitės, pa­
guldyta į ligoninę prasidėjus ankstyvajai gimdymo
stadijai...
„Įprasta ataskaita", - pamanė ji. Jokių netikėtu­
mų, ženklų apie gręsiančią nelaimę. Pirmo pusla­
pio apačioje stabtelėjo ir įsistebeilijo į du sakinius:
„Kadangi giminaičių iš motinos pusės istorijoje
buvo įgimtos stuburo išvaržos atvejis, aštuonioliktą
nėštumo savaitę atlikta amniocentezė. Jokių nenor­
malumų nenustatyta."

298
 Melo kaina

Amniocentezė. Esant ankstyvajai nėštumo sta­

dijai buvo ištirti Dženės Bruk vaisiaus vandenys.
Tai turėjo atskleisti bet kokį nenormalų vaisiaus
vystymąsi. Taip pat ir kūdikio lytį.
Amniocentezės ataskaitos pacientės kortelėje
nerado. Tai Keitės nenustebino; tikriausiai atas­
kaita buvo užpildyta ambulatorinėje Dženės Bruk
kortelėje.
Kuri labai parankiai dingo iš daktaro Tanakos
kabineto. Tai supratusi Keitė krūptelėjo.
Ji užvertė kortelę. Susijaudinusi atsistojo ir priėjo
prie archyvo darbuotojos.
- Man reikia kitos kortelės, - tarė ji.
- Tik ne kito mirusiojo, - atsakė moteris.
- Ne, jis gyvas.
- Vardas?
- Viljamas Santinis.
Paieška užtruko vos minutę. Galop laikydama
ją rankose Keitė bijojo atversti ir pamatyti tai, ką ir
pati nujautė. Stovėjo šalia registratūros stalo svars­
tydama, ar iš tikrųjų nori tai žinoti.
Vis dėlto atvertė viršelį.
Iš karto perskaitė gimimo liudijimą:

„Vardas: Viljamas Santinis.

Gimimo data: rugpjūčio 17 d.
Laikas: 3:00 vai."

299
 Tess Gerritsen

Rugpjūčio septynioliktoji. Ta pati diena. Bet

laikas truputį skiriasi. Lygiai po valandos, kai Bruk
kūdikėlis iškeliavo į aną pasaulį, šiame pasirodė
Viljamas Santinis.
Du kūdikiai: vienas gyvas, kitas miręs. Argi gali
būti geresnis žmogžudystės motyvas?
- Tik nesakyk, kad dar nebaigei pildyti medici­
nos kortelių! - tarė pažįstamas balsas.
Keitė staigiai atsigręžė. Gajus Santinis ką tik įžen­
gė pro duris. Ji greitai užvertė kortelę ir akimirksniu
suprato: ant jos viršelio didelėmis raidėmis juodu
rašalu užrašytas paciento vardas. Apimta siaubo
prispaudė kortelę prie krūtinės, o veide sustingo
nenatūrali šypsena.
- Tiesiog... baigiu tvarkyti dokumentus, - sun­
kiai rydama seiles pralemeno ji ir pasistengė drau­
giškai pridurti: - Ką čia veiki taip vėlai?
- Ir vėl įstrigau. Automobilis remonto dirbtuvė­
se, laukiu atvažiuojant Siuzanos, - pasakė jis ir ėmė
dairytis pranykusios darbuotojos. - Kur visi dingo?
- Vos prieš minutę ją mačiau, - atsakė Keitė pa­
mažu slinkdama link durų.
- Tikriausiai girdėjai naujienas. Apie Eiverio
žmoną. Tiesą sakant, tikra palaima turint omenyje
jos... - Nutęsė jis ir pažvelgė į sustingusią prie durų
Keitę.
Gajus susiraukė.
- Kas nors negerai?

300
 Melo kaina

- Ne. Aš... man tikrai jau reikia eiti, - sumurmėjo

ji ir ketino išsprūsti pro duris, bet išgirdo skyriaus
darbuotojos balsą:
- Daktare Česni!
- Ką? - atsigręžusi tarė Keitė ir pamatė įsmeigtą
priekaištingą žvilgsnį.
- Kortelė. Negalite jos išsinešti.
Keitė pažvelgė į prie krūtinės prispaustą aplanką
ir ėmė karštligiškai galvoti, ką daryti. Nedrįso jos
grąžinti, kol Gajus stovėjo šalia registratūros stalo.
Pamatytų pavardę. Bet ir stypsoti kaip pusprotė
negalėjo.
Gajus ir skyriaus darbuotoja susiraukę žiūrėjo į
Keitę ir laukė atsakymo.
- Jei dar nebaigėte, galiu ją čia palaikyti, - pasakė
moteris.
-Ne. Aš tik...
Gajus nusijuokė.
- Kas ten tokio? Valstybės paslaptys?
Keitė taip stipriai spaudė aplanką, tarsi jie kė­
sintųsi jėga išplėšti jį iš glėbio. Tankiai plakančia
širdimi prisivertė prieiti arčiau. Įtempė virpančią
ranką ir padėjo viršeliu žemyn kortelę ant stalo.
- Aš dar nebaigiau.
- Tokiu atveju ją pasaugosiu, - pasakė moteris
ir ištiesė ranką. Vieną siaubingą akimirką Keitė
manė, kad ji apsuks kortelę ir jie pamatys vardą.
Tačiau darbuotoja tik paėmė Gajaus ant stalo padėtą

301
 Tess Gerritsen

užklausos lapą. - Daktare Santini, prisėskite, kol

atnešiu jūsų aplankus, - pasakė ji ir apsigręžusi
pradingo tarp kortelių lentynų.
„Metas iš čia nešdintis", - pamanė Keitė.
Turėjo suimti save į rankas, negalėjo kaip strėlė
iššauti pro duris. Lėtai žingsniuodama link išėjimo
juto į nugarą įsmeigtą Gajaus žvilgsnį. Tik atsidū­
rusi koridoriuje ir išgirdusi durų trenksmą galutinai
suvokė, ką jaučia. Gajus Santinis - kolega. Draugas.
Ir žmogžudys. O ji vienintelė tai žino.

Gajus žiūrėjo į duris, pro kurias ką tik išėjo Kei­

tė. Pažinojo Keitę Česni jau beveik metus, bet dar
niekada nebuvo matęs tokios nervingos. Susimąstęs
apsigręžė ir nuėjo prie kampinio stalo palaukti. Tai
buvo jo mėgstamiausia vieta. Šis mažas užkampis
sukurdavo privatumo atmosferą dideliame beasme­
niame kambaryje. Dar kažkam jis taip pat patiko.
Ant stalo vis dar gulėjo dvi kortelės. Jis prisitraukė
kėdę ir ketino jas pastumti, bet žvilgsniu netyčia
užkliudė vienos viršelį. Pajuto, kaip staiga apleido
jėgos. Lėtai susmuko kėdėje tebežiūrėdamas į vardą.
„Bruk, moteriškos lyties kūdikis."
„O varge, - pamanė jis. - Negali būti ta pati
Bruk."
Perskaitė mirties liudijime motinos vardą. Jį
apėmė panika.
„Motina: Dženiferė Bruk."

302
 Melo kaina

Ta pati moteris. Tas pats kūdikis. Jis turi pagal­

voti, privalo nusiraminti. Išlikti ramus. Nėra ko
jaudintis. Niekas negali jo susieti su Džene Bruk
ar vaiku. Keturi žmonės, susiję su prieš penkerius
metus įvykusia tragedija, negyvi. Niekam neturi
kilti įtarimų.
O gal?
Jis pašoko ant kojų ir pribėgo prie registratūros
stalo. Kortelė, su kuria taip nenoriai išsiskyrė Keitė,
vis dar gulėjo. Jis atvertė jos viršelį. Perskaitė savo
sūnaus vardą.
Keitė Česni žino. Tikrai žino. Ir ją reikia sustab­
dyti.
- Prašom, daktare Santini, - tarė moteris, išnirusi
iš už lentynų su glėbiu kortelių. - Manau, radau
visas... - Ji nustebusi sustojo. - Kur jūs einate, dak­
tare?
Gajus neatsakęs išnėrė pro duris.

Keitė išėjo iš lifto; ligoninės vestibiulis buvo ra­

minamai šviesus. Keli likę lankytojai mindžikavo
prie durų žiūrėdami į lauke šėlstančią audrą. Ap­
saugininkas rymojo prie informacijos stalo ir plepėjo
su dailia savanore darbuotoja. Keitė nuskubėjo prie
telefonų automatų. Prie pirmojo kabojo užrašas
„Neveikia", į kitą vyriškis ką tik buvo įmetęs mone­
tą. Ji sustojo prie joir ėmė laukti. Vėjas daužėsi į ves­
tibiulio langus; pro tamsią lietaus uždangą beveik

303
 Tess Gerritsen

nesimatė automobilių aikštelės. Keitė meldėsi, kad

leitenantas Achas Cingas vis dar būtų darbe.
Vis dėlto šią akimirką labiausiai troško išgirsti
ne Acho Čingo, o Deivido balsą.
Vyriškis tebekalbėjo telefonu. Apsidairiusi pama­
tė, kad apsaugininkas pradingo. Ją apėmė nerimas.
Savanorė baigė nukraustyti informacijos stalą. Ves­
tibiulis greitai tuštėjo. Ji nenorėjo čia likti viena, tik
ne po to, ką sužinojo.
Išbėgo iš ligoninės tiesiai į liūtį.
Džinksės automobilis stovėjo aikštelės gale.
Atogrąžų audra darėsi vis nuožmesnė; vėjas ir lie­
tus pliekė tarsi botagais. Peršlapusi iki paskutinio
siūlelio ji prilėkė prie automobilio. Užtruko kelias
sekundes, kol sugraibė nepažįstamą raktų ryšulėlį,
dar kelios sekundės praėjo, kol atrakino dureles. Ji
kaip patrakusi stengėsi pasprukti nuo audros, todėl
nepastebėjo besiartinančio šešėlio.
Vos jai įsėdus į vairuotojo vietą šešėlis išdygo
šalia. Ir sugriebė už rankos.
Pakėlusi akis Keitė pamatė Gajų Santinį.

304
 - Pasislink, - paliepė jis.
- Gajau, mano ranka...
- Sakau, pasislink!
Keitė beviltiškai apsidairė tikėdamasi išvysti
praeivį, kuris išgirstų jos šauksmą. Bet aikštelė buvo
tuštutėlė, tik lietus barbeno į automobilio stogą.
Pasprukti neįmanoma. Gajus buvo užstojęs vai­
ruotojo dureles, o per kitą pusę jai pritrūks laiko
išsiropšti.
Nespėjus Keitei susivokti Gajus ją pastūmė ir
atsisėdo į vairuotojo vietą. Užtrenkė duris. Pro langą
pilka vakaro šviesajamant veido metė blankų šešėlį.
- Raktelius, Keite, - pareikalavo jis.

305
 Tess Gerritsen

Rakteliai gulėjo šalia jos. Keitė nesujudėjo.

- Duok prakeiktus raktelius!
Staiga prieblandoje jis juos pastebėjo. Pačiupęs
įkišo į uždegimo spynelę. Tą pat akimirką Keitė
puolė jį. Kaip užspeistas žvėris ketino suleisti na­
gus į veidą. Tačiau paskutinę sekundę sudvejojo
pasibjaurėjusi veiksmo brutalumu. To užteko, kad
jis sureaguotų.
Atšokęs sugriebė Keitę už riešo, užsuko ranką ir
bloškė į sėdynės atlošą.
- Jei reikės, - tarė mirtinai ramiu balsu, - prisie­
kiu - sulaužysiu tau ranką.
Gajus įjungė atbulinę pavarą ir automobilis šok­
telėjo atgal. Nuspaudęs greičio pedalą jį apgręžė ir
išvairavo iš aikštelės į gatvę.
- Kur tu mane veži? - paklausė Keitė.
- Kur nors. Bet kur. Aš kalbėsiu, o tu klausysi.
- Apie... ką kalbėsi?
- Pati, po galais, žinai, apie ką!
Prie sankryžos ji viltingai kilstelėjo smakrą. Jei
tik galėtų iššokti...
Tačiau jis tai nujautė. Čiupo Keitę už rankos ir
prisitraukė arčiau. Užsidegus raudonam šviesoforo
signalui visu greičiu nulėkė tolyn.
Tai buvo paskutinis šviesoforas iki greitkelio.
Automobilis ėmė skrieti dar greičiau. Praradusi
viltį Keitė žiūrėjo, kaip spidometro rodyklė pakilo
iki šešiasdešimties mylių per valandą. Praleido

306
 Melo kaina

paskutinę galimybę. Jei bandytų iššokti dabar, nu­

silaužtų sprandą.
Jis taip pat žinojo, jog ji neišdrįs taip beatodairiš­
kai pasielgti. Paleido jos ranką.
- Tai ne tavo reikalas, Keite, - tarė jis nukreip­
damas akis į kelią. - Neturėjai teisės šniukštinėti.
Jokios teisės.
- Elena buvo mano pacientė - mūsų pacientė...
- Tai dar nereiškia, kad gali griauti mano gyve­
nimą!
- Okaip jos gyvenimas? Ir Anos? Jos mirę, Gajau!
- Taip pat su jomis mirė ir praeitis! Tegul taip
ir lieka.
- Dieve, maniau, tave pažįstu. Maniau, mes
draugai...
- Privalau apsaugoti savo sūnų. Ir Siuzaną. Ma­
nai, liksiu nuošaly ir leisiu juos sunaikinti?
- Jie neatims iš tavęs berniuko! Tik ne po penke-
rių metų! Teismas pats suteiks jums globą...
- Manai, aš jaudinuosi dėl globos teisių? Žinoma,
mes išsaugotume Viljamą. Joks teisėjas žemėje neat­
imtų jo iš manęs! Kas gi atiduotų jį tokiambepročiui
kaip Dekeris? Ne. Man rūpi Siuzana.
Greitkelis buvo slidus nuo lietaus, kelias nepa­
tikimas. Jis abiem rankomis laikė vairą. Jei dabar
pultų jį, Gajus nesuvaldytų automobilio ir jie abu
užsimuštų. Privalėjo laukti kitos galimybės pabėgti.
- Nesuprantu, - tarė Keitė žiūrėdama į kelią

307
 Tess Gerritsen

priekyje, dairydamasi sustojusio automobilio ar

spūsties, bet ko, kas priverstų Gajų sumažinti grei­
tį. - Kodėl jaudiniesi dėl Siuzanos?
- Ji nieko nežino, - atsakė jis ir pamatęs apstul-
busį Keitės žvilgsnį pridūrė: - Ji mano, kad Viljamas
mūsų vaikas.
- Kaip ji gali nežinoti?
- Nutylėjau. Penkerius metus tai buvo mano
mažytė paslaptis. Ji vis dar miegojo paveikta anes­
tezijos, kai gimė mūsų vaikelis. Išgyvenau tikrą koš­
marą: visi skubėjo, kilo panika, reikėjo kuo greičiau
atlikti Cezario pjūvį. Tai buvo trečias mūsų vaikas,
Keite. Paskutinė galimybė. O ji gimė negyva... -
Gajus nutilo, atsikrenkštė ir vėl prabilo dusliu nuo
skausmo balsu. - Nežinojau, ką daryti. Ką pasakyti
Siuzanai. Ji miegojo, atrodė tokia rami, laiminga. O
aš rankose laikiau mūsų negyvą kūdikį.
- Pasisavinote Dženės Bruk kūdikį?
Jis paskubomis atbula ranka persibraukė veidą.
- Tai buvo... tarsi dieviškas poelgis. Argi nesu­
pranti? Dieviškas poelgis. Taip man tuo metu atrodė.
Moteris ką tik mirė. Kitame kambaryje gulėjo ir ver­
kė jos berniukas, tobulas kūdikis. Niekas nepaims jo
ant rankų. Nemylės. Tėvas nežinomas. Regis, nebu­
vojokių giminaičių, nė vieno, kas galėtų pasirūpinti
vaikeliu. OSiuzana tuo metu pradėjo busti. Nejaugi
nesupranti? Jei būtų sužinojusi tiesą, jai iš sielvarto
būtų plyšusi širdis. Dievas mums davė tą berniuką!

308
 Melo kaina

Atrodė, kad toks jo planas! Visi tai jautėme. Ana.

Elena. Tik Tanaka...
- Jis nesutiko?
- Iš pradžių ne. Ginčijausi su juo. Maldavau. Tik
kai Siuzana atsimerkė ir paklausė, kur jos kūdikis,
jis galiausiai pasidavė. Elena atnešė berniuką į pala­
tą. Paguldė jai į glėbį. Omano Siuzana... Ji pažvelgė
į vaikelį ir... ir pradėjo verkti... - Gajus nusišluostė
rankove akis. - Tada ir supratome, kad pasielgėme
teisingai.
Taip, Keitė galėjo įsivaizduoti, kokia tobula atro­
dė toji akimirka. Saliamoniškas sprendimas. Ar gali
būti geresnis teisingo poelgio įrodymas nei ką tik
gimusio kūdikio motinos rankose vaizdas?
Tačiau dėl šio sprendimo jau žuvo keturi žmonės.
Netrukus bus penki.
Automobilis netikėtai ėmė riedėti lėčiau. Keitė
su nauja viltimi pakėlė akis. Automobilių kelyje
daugėjo. Priekyje, uždengtas nematoma lietaus
siena, žiojėjo Pali tunelis. Ji prisiminė, kad prie
pat įvažiavimo yra pagalbos telefonas. Jei jis dar
labiau sulėtins greitį, galbūt ji spės atplėšti dureles
ir iššokti.
Tokios galimybės nepasitaikė. Užuot nėręs į
tunelį, Gajus staigiai pasuko automobilį į medžiais
apsuptą šalutinį kelią ir pralėkė pro ženklą „Pali
stebėjimo aikštelė". Paskutinė stotelė, pamanė ji.
Įrengta ant uolos virš žemai nusidriekusio slėnio.

309
 Tess Gerritsen

Ant šio iškyšulio atsisveikindavo su gyvenimu myli­

mieji, nuo jo kartą senovėje nustumti kariai pasitiko
mirtį. Ideali vieta žmogžudystei.
Apimta siaubo ji griebė už durelių rankenos,
tačiau nespėjo jų atidaryti. Gajus prisitraukė ją prie
savęs. Atsigręžusi Keitė puolė jį kumščiais. Bandy­
damas atsiginti Gajus paleido vairą. Automobilis
išlėkė iš kelio. Priešakinių žibintų šviesos šokinėjo
medžiuose. Šakos daužėsi į priekinį stiklą. Tačiau
Keitei nerūpėjo, ar jie į ką nors atsitrenks. Ji siekė
vienintelio tikslo - ištrūkti.
Vis dėlto Gajaus jėga nulėmė kovos baigtį. Jis
visu svoriu nustūmė ją ir prispaudė prie sėdynės.
Tada plūsdamasis čiupo vairą ir staigiai pasuko į
kairę. Dešiniuoju sparnu kliudęs medį automobilis
vėl išlėkė į kelią. Prispausta Keitė galėjo tik žiūrėti,
kaip jie vingiuoja aukštyn paskutinius šimtus jardų
iki stebėjimo aikštelės.
Gajus sustabdė automobilį, išjungė variklį. Ilgai
sėdėjo tylėdamas, tarsi kaupdamas drąsą paskuti­
niam darbui. Lauke vos dulksnojo, uolos pakraštį
gaubė tirštas rūkas, pridengęs mirtiną prarają.
- Na ir triuką čia atlikai. Tu tikra beprotė, - tyliai
pasakė jis. - Kodėl, po galais, taip pasielgei?
Keitė lėtai nuleido galvą pajutusi neįveikiamą
nuovargį. Ją apėmė neišvengiamybės jausmas.
- Nes nori mane nužudyti, - sušnibždėjo ji. -
Kaip nužudei ir kitus.

310
 Melo kaina

- Ką padaryti?!
Keitė pažvelgė į jį ieškodama akyse nors kibirkš­
tėlės atgailos. O kad galėtų užgauti jo žmoniškumo
stygą!
- Ar buvo lengva? - tyliai paklausė ji. - Perpjauti
Anai gerklę? Žiūrėti, kaip ji mirtinai nukraujuoja?
- Tu... tikrai manai, kad tai mano darbas? O
Dieve! - sušuko jis ir paslėpė veidą delnuose. Staiga
pradėjo juoktis. Iš pradžių tyliai, tada vis garsiau,
kol galop visas kūnas ėmė purtytis nuo juoko, pana­
šėjančio į raudą. Net nepastebėjo kitų automobilio
šviesų, mirkčiojančių kaip švyturys rūke.
Keitė atsigręžusi pamatė į aikštelę kylantį auto­
mobilį. Vėl atsirado galimybė šauktis pagalbos. Bet ji
to nedarė. Tą akimirką suprato, kad Gajus nesiruošė
jos nuskriausti. Jis negalėjo žudyti.
Nieko nesakęs jis atplėšė savo dureles ir žengė į
rūką. Stebėjimo aikštelės pakrašty sustojo, suklupo
ir nulenkė galvą tarsi melsdamasis.
Keitė išlipo iš automobilio ir nusekė paskui jį.
Netarė nė žodžio. Tiesiog uždėjo ranką jam ant
peties. Beveik juto jo kūną purtantį skausmą ir
nusivylimą.
- Vadinasi, tu jų nežudei, - tarė ji.
Gajus pakėlė galvą, lėtai įkvėpė.
- Padaryčiau beveik viską, kad išsaugočiau sū­
nų. Bet žudyti? - tarė jis ir papurtė galvą. - Ne,
Dieve, ne. Na taip, kilo mintis nužudyti Dekerį.

311
 Tess Gerritsen

Kas jo pasigestų? Jis buvo niekas, tik... žmonijos

šiukšlė. Tai atrodė pati paprasčiausia išeitis. Galbūt
vienintelis būdas. Jis nebūtų nuleidęs rankų. Vis
persekiojo visus ieškodamas atsakymų. Reikalavo
pasakyti, kur jo vaikas.
- Iš kur jis žinojo, kad vaikas gyvas?
- Tą vakarą gimdykloje buvo dar vienas dakta­
ras...
- Daktaras Vonas?
- Dekeris kalbėjosi su juo. Sužinojo, ką reikėjo.
- Opaskui daktaras Vonas žuvo autokatastrofoje.
Gajus linktelėjo.
- Tada maniau, viskas bus gerai. Viskas baigėsi.
O paskui Dekerį išleido iš ligoninės. Anksčiau ar
vėliau kas nors būtų prabilęs. Greičiausiai Tanaka.
O ir Ana buvo siaubingai išsigandusi. Daviau jai
šiek tiek pinigų, kad išvažiuotų iš salų. Bet nespėjo.
Dekeris pričiupo ją pirmas.
- Bet tai nelogiška, Gajau. Kamjam žudyti žmo­
nes, iš kurių galėjo sužinoti, kur jo vaikas?
- Jis buvo psichiškai nesveikas.
- Net ir tokie šiek tiek protauja.
- Tai jis žudikas. Niekas kitas negalėjo...
Kažkur rūke pasigirdo garsus metalo trakš­
telėjimas. Keitė su Gajumi sustingo išgirdę lėtus
žingsnius grindiniu. Pamažu iš tamsos išniro figūra,
tarsi migla būtų suteikusi žmogaus pavidalą. Net
ir prieblandoje Siuzanos Santini rusvi plaukai žai­

312
 Melo kaina

žaravo kaip ugnis. Tačiau Keitės žvilgsnį patraukė

ne plaukų, o ginklo spindesys.
- Gajau, pasitrauk, - tyliai paliepė Siuzana.
Gajus atrodė per daug priblokštas, kad galėtų
pajudėti ar kalbėti. Jis tik be žado spoksojo į žmoną.
- Tai tu, - apstulbusi sumurmėjo Keitė. - Tai
buvai tu, ne Dekeris.
Siuzana lėtai pasisuko į Keitę.
Pro rūko šydą jos veidas atrodė neryškus ir be­
formis it vaiduoklio.
- Tu nieko nesupratai, ar ne? Bet tu neturi vai­
ko, Keite. Tau neteko baimintis, kad kas nors jį
nuskriaus ar atims iš tavęs. Motina visada apie tai
galvoja. Jaudinasi. Aš visą laiką dėl to jaudinausi.
Gajus tyliai sudejavo.
- O varge, Siuzana! Ar supranti, ką tu padarei?
- Tu nebūtum to padaręs. Todėl teko man. Visus
tuos metus nieko nežinojau apie Viljamą. Turėjai
man pasakyti, Gajau. Privalėjai! Kodėl turėjau tai
išgirsti iš Tanakos?
- Tu nužudei keturis žmones, Siuzana!
- Ne keturis. Tris. Elenos nežudžiau, - atkirto
Siuzana ir žvilgtelėjo į Keitę. - Ji tai padarė.
Keitė išpūtė akis.
- Kaip suprasti?
- Tame buteliuke buvo ne sukcinilcholinas, o
kalio chloridas. Suleidai Elenai mirtiną dozę. - Ji
vėl pasisuko į vyrą. - Brangusis, nenorėjau, kad

313
 Tess Gerritsen

apkaltintų tave. Bijojau, jog vėl jausiesi įskaudintas

gavęs teismo ieškinį. Todėl sukeičiau elektrokardio­
gramas ir pasirašiau už ją.
- Taip man buvo suversta kaltė, - užbaigė Keitė.
Linktelėjusi Siuzana pakėlė pistoletą.
- Taip, Keite. Tu buvai apkaltinta. Atleisk man.
Dabar Gajau, pasitrauk. Tai turi būti padaryta.
Vardan Viljamo.
- Ne, Siuzana.
Ji susiraukė negalėdama tuo patikėti.
- Jie atims jį iš manęs! Argi nesupranti? Jie išsiveš
mano vaikelį!
- Aš jiems neleisiu. Pažadu tau.
Siuzana papurtė galvą.
- Per vėlu, Gajau. Juk nužudžiau kitus. Ji vie­
nintelė tai žino.
- Bet ir aš žinau! - sušuko Gajus. - Ar nušausi
ir mane?
- Tu niekam nesakysi, nes esi mano vyras.
- Siuzana, atiduok man ginklą, - paprašė Gajus ir
ištiesęs ranką lėtai žengė prie jos. Jobalsas tapo tylus
ir švelnus. - Prašau, mieloji. Nieko blogo nenutiks.
Aš viskuo pasirūpinsiu. Tik atiduok jį man.
Ji žengė atatupsta ir vos nesuklupo ant nelygaus
takelio. Gajus sustingo, kai pistoletas akimirką
atsisuko į jį.
- Juk į mane nešausi, Siuzana.
- Gajau, prašau...

314
 Melo kaina

Jis žengė dar vieną žingsnį link jos.

- Ar šausi?
- Aš tave myliu, - sudejavo ji.
- Tada atiduok ginklą. Taip, mieloji. Duok jį
man...
Atstumas tarp jų po truputį mažėjo. Gajus ištiesė
Siuzanai ranką žadėdamas šilumą ir saugumą. Ji
gailiai pažvelgė į jį, tarsi kažkur giliai pasąmonėje
suprasdama, kad jau niekada to nepatirs. Ginklas
buvo vos už kelių colių nuo Gajaus pirštų, bet ji
nejudėjo. Stovėjo it suparalyžiuota neišvengiamo
pralaimėjimo.
Gajus, pajutęs pergalę, prisiartino. Norėdamas
ištraukti ginklą jai iš rankų čiupo už pistoleto
vamzdžio.
Bet Siuzana nepaleido. Tą akimirką kažkas įsižie­
bė joje - paskutinė pasipriešinimo kibirkštėlė - ir ji
pabandė išplėšti ginklą iš jo gniaužtų.
- Paleisk! - sušuko.
- Atiduok jį man! - pareikalavo Gajus nepaleis­
damas pistoleto. - Siuzana, atiduok jį!
Netikėtas šūvis privertė abu sustingti. Apstulbę
jie pažvelgė vienas į kitą, nenorėdami patikėti tuo,
kas ką tik įvyko. Gajus suklupo ir susiėmė už kojos.
- Ne! - šaižiai suklykė Siuzana migloje ir lėtai
pasisuko į Keitę. Akis temdė neviltis. Rankos vis
dar gniaužė ginklą.
Tik tada Keitė suprato - reikia bėgti. Ji it pašėlusi

315
 Tess Gerritsen

nėrė į rūką. Išgirdo šūvį. Prašvilpė kulka ir įsmigo

šalia kojų į purvą. Nebuvo kada orientuotis, kur
yra kelias. Ji lėkė ir meldėsi, kad rūkas paslėptų ją
nuo Siuzanos.
Keitė be atvangos bėgo aukštyn. Pro miglos
uždangą ji pamatė uolos keterą su kur ne kur au­
gančiais krūmais. Apsigręžusi iš karto suprato, kad
vienintelę galimybę pasiekti pagrindinį kelią atėmė
besiartinanti Siuzana. Dabar pabėgti galėjo tik kai­
rėje yrančiu senuoju Pali taku. Tai buvo pirmoji,
seniausia uolos perėja, palikta gamtos valiai. Keitė
nežinojo, ar šis visiškai sugriuvęs ir garmantis stačiu
šlaitu žemyn kelias išgelbės ją.
Besiartinantys žingsniai kito pasirinkimo nepa­
liko. Ji užsiropštė žema betonine siena ir pasijuto
bejėgiškai slystanti žemyn dumblinu pylimu. Ka-
bindamasi už šakų ir vijoklių šiaip ne taip atsispyrė
kritimo jėgai. Galiausiai apsibrozdinusi ir netekusi
kvapo nusileido ant grindinio plokštės. Senojo Pali
kelio.
Kažkur viršuje sušlamėjo rūko pridengti krūmai.
- Keite, čia nėra kur bėgti! - grėsmingai sušuko
Siuzana, o jos riksmą pakartojo aidas. - Senasis
kelias greitai baigsis. Vienas klaidingas žingsnis ir
nuskriesi nuo uolos. Geriau pasisaugok...
„Pasisaugok... Pasisaugok..." Perspėjimas atsi­
mušė aidu nuo uolos keteros ir sudužo į siaubą ke­
liančias garso skeveldras. Krūmai sušlamėjo arčiau.

316
 Melo kaina

Siuzana leidosi žemyn. Ji neskubėjo, lipo ramiai ir

lėtai. Jos auka atsidūrė spąstuose. Ir ji tai žinojo.
Tačiau nors ir užspeista, dar nereiškia, kad be­
jėgė.
Keitė pašoko ant kojų ir pasileido bėgti. Senasis
kelias buvo gausiai įtrūkęs ir duobėtas. Kai kur
grindinys buvo visiškai suiręs, pro jį stiebėsi liauni
medžiai, šaknimis dar labiau ardydami asfaltą. Ji
stengėsi įžiūrėti pro rūką, tačiau matė vos kelias
pėdas į priekį. Greitai temo. Netrukus ji visiškai
nieko neįžiūrės. Bet tamsa taps jos priedanga.
Kur slėptis? Dešinėje gūbrys kilo stačiai aukštyn,
kairėje grindinys ėjo pačiu uolos keteros pakraščiu.
Ji neturėjo kito pasirinkimo, privalėjo bėgti tolyn.
Staiga užkliuvo už riedulio ir išsitiesė ant šiurkš­
taus asfalto. Akimirksniu pašoko nekreipdama
dėmesio į degančius nubrozdintus kelius. Skuosda-
ma galvojo, ką ras toliau. Ar kelio pabaigoje stovės
užtvara? Ar tiesiog lauks staigus krytis į užmarštį?
Bet kuriuo atveju pasprukti negalės. Kulka ją pakirs
ir ji nukris nuo uolos. Kiek laiko praeis, kol kas nors
suras jos kūną?
Pūstelėjo smarkus vėjo gūsis. Migla akimirką
išsisklaidė. Kairėje ji pamatė kalvagūbrį, tirštai
apaugusį krūmynais. Pusiaukelėje aukštyn pro
augmeniją vos matėsi anga į olą. Jei sugebėtų už­
siropšti, iki kol atbėgs Siuzana, galėtų pasislėpti ir
laukti pagalbos. Jei apskritai ji atvyks.

317
 Tess Gerritsen

Keitė prasibrovė pro apačioje augusius krūmus

ir ėmė kopti kalno šlaitu aukštyn. Lietus suplakė
žemę. Bijodama nenuslysti ji kabinosi už šaknų ir
šakų. Visą laiką baiminosi, kad nesujudintų kokio
nors akmens ir šis su trenksmu nenuriedėtų ant
kelio. Siuzana iš karto išgirstų triukšmą. Ir pama­
tytų ją, kaip musę tupinčią ant sienos. Viena tiksliai
paleista kulka viską užbaigtų.
Žingsnių garsas privertė sustingti. Artinosi Siu­
zana. Keitė beviltiškai prisiplojo prie šlaito trokšda­
ma susilieti su krūmais.
Staiga žingsniai sulėtėjo ir sustojo. Tą akimirką
vėjas pro keteros kraštą atpūtė debesis, kurie pri­
dengė Keitę sidabrine miglos marška. Žingsniai pa­
judėjo, lėtai nukaukšėjo grindiniu tolyn. Tik visiškai
jiems nutilus Keitė išdrįso kopti toliau.
Iki pasiekė olos angą, jos pirštai, sutraukti mėš­
lungio, atrodė kaip plėšrūno nagai. Sukaupusi
paskutines jėgas Keitė įslinko į purviną įdubą.
Sukniubusi šniokštavo vos atgaudama kvapą. Nuo
medžių šaknų virš galvos ant veido lašėjo vanduo.
Kažkur šešėlyje išgirdo krebždesį, kažkas nuskuodė
jos ranka. Vabalas. Neturėjo jėgų jo nusibraukti.
Išsekusi ir virpėdama susirietė purve kaip šunytis.
Vėl pakilęs vėjas ėmė šluoti rūką nuo kelio. Migla
po truputį sklaidėsi. O kad jai pavyktų čia sulaukti
vakaro sutemų! Tik to ir galėjo tikėtis: tamsos.
Užmerkusi akis ėmė įsivaizduoti Deividą. Kaip

318
 Melo kaina

norėjo, kad jį pasiektų bežadis pagalbos šauksmas.

Bet jis neišgirs. Kaip ir visi kiti. Svarstė, kaip jis
reaguos į jos mirtį. Ar sielvartaus? O gal tik numos
ranka į tragišką blėstančios aistros pabaigą? Mintis,
jog jis liks abejingas, skaudino labiausiai.
Keitė apglėbė save rankomis, šiltos ašaros ir ledi­
niai vandens lašai vilgė skruostus. Niekad nesijautė
tokia vieniša, visų apleista. Staiga jai pasidarė nebe­
svarbu: mirs ar išgyvens. Troško tik kamnors rūpėti.
„Bet aš rūpiu tik sau", - pamanė ji.
Staiga ir vėl įgavo naujų jėgų. Lėtai ištiesė rankas
ir kojas, pažvelgė pro ploną rūko skraistę. Užliejo
pyktis, kad iš jos gali būti atimta gyvybė, o vyro,
kurį myli, nėra šalia.
„Jei noriu išsigelbėti, turiu tai padaryti pati", -
pagalvojo Keitė.
Išgirdusi lėtai keliu sugrįžtančius žingsnius su­
prato: tamsa nusileis per vėlai ir jos nepaslėps nuo
persekiotojos akių. Pro angą apraizgiusias šakas
temstančio dangaus fone Keitė matė virš savęs
tolimą tamsiai žalią gūbrį. Išsisklaidžiusi migla
atidengė jos slėptuvę.
- Tu ten viršuje, ar ne? - šaltai paklausė Siuzana
ir Keitė suvirpėjo. - Vos pastebėjau. Bet visos olos
turi vieną trūkumą. Neabejoju, kad jau supratai.
Juk tai aklavietė.
Akmenys nusirito šlaitu ir trenkėsi į asfaltą.
Griausmas nuaidėjo kaip ginklo šūvis. „Ji lipa šlaitu

319
 Tess Gerritsen

aukštyn, - paklaikusi pagalvojo Keitė. - Ateina

manęs..."
Pabėgti galėjo tik pro olos angą. Tada nukreiptų
Siuzanos ugnį į save.
Lūžo šakelė, dar daugiau grumstų nusirito
žemyn. Siuzana buvo netoliese. Keitei neliko kito
pasirinkimo - išlįsti arba likti užspeistai kaip žiurkė
urve.
Apgraibomis užčiuopė purve kumščio dydžio
akmenį. Nors ir ne pistoletas, bet vis šis tas. At­
sargiai iškišo galvą pro angą. Su siaubu pamatė
Siuzaną, jau įveikusią pusę kelio.
Jų akys susitiko. Tą akimirką abi suprato neviltį.
Viena kovojo dėl savo gyvybės, kita - dėl sūnaus.
Neįmanomas joks kompromisas, nė viena nepasi­
duos, grumsis iki mirties.
Siuzana nusitaikė. Pistoleto vamzdis pakilo į
Keitę.
Keitė sviedė akmenį.
Jis prašvilpė pro krūmus ir bumbtelėjo Siuzanai
į petį. Šūktelėjusi iš netikėtumo ji ėmė slysti šlaitu
žemyn, tačiau vos už kelių pėdų nusitvėrė medžio
šakos. Akimirką taip ir kabojo apstulbusi.
Išrepečkojusi iš olos Keitė pradėjo kilti kalva-
gūbriu aukštyn. Prisitraukdama nuo vienos šakos
prie kitos galvojo, kad nepajėgs užsiropšti. Šlaitas
per daug status, krūmokšniai pakriki - neišlaikys
jos svorio. Tačiau rankos ir kojos judėjo pačios, va-

320
 Melo kaina

romos ne proto, o išgyvenimo instinkto. Rankoves

plėšė spygliai, rankos kraujavo, tačiau iš baimės ji
nejuto skausmo.
Kulka pataikė į uolą. Keitė susigūžė, kai nuskilę
akmens šipuliai ir žemės skaudžiai pažiro jai į veidą.
Siuzana neįstengė vienu metu kopti į kalną ir gerai
nusitaikyti.
Pakėlusi akis Keitė pamatė priešais stūksantį
uolos iškyšulį, apaugusį vijokliais. Ar ji užtektinai
stipri, kad prisitrauktų ir užsiropštų ant jo? Ar vijo­
kliai išlaikytų jos svorį? Šlaitas atrodė neįmanomai
status, o ji jautėsi labai pavargusi...
Nuaidėjo dar vienas šūvis. Šį kartą kulka pra­
švilpė pro pat skruostą. Paklaikusi iš siaubo Keitė
įsikabino į vijoklius ir pradėjo ropštis ant uolos.
Kojos bejėgiškai slydo, tačiau netrukus vienu kojos
piršteliu rado atramą. Pasistūmėjo keliais brangiais
coliais aukštyn, tada dar keliais. Jos kelius draskė
šiurkšti vulkaninė uoliena. Aukštai virš galvos
dangumi skriejo debesys erzindami ją laisvės pa­
žadais. Kiek kulkų dar liko? Ir pagalvojo: „Pakaktų
vienos../'
Kiekvienas colis tapo agonija. Raumenis bepro­
tiškai skaudėjo. Net jei kulka pataikytų, ji abejojo,
ar pajustų skausmą.
Kai pagaliau užsiropštė ant iškyšulio krašto,
jautėsi per daug išsekusi, trūko jėgų net džiaugtis.
Nusirito ant siauros atbrailos. Tai buvo tik plokščias

321
 Tess Gerritsen

akmuo, slidus nuo lietaus ir kerpių, bet Keitė jautėsi

tarsi nuostabiausiame guolyje. O kad galėtų čia
amžinai gulėti! Užsimerkti ir miegoti! Tačiau ilsėtis
nebuvo kada, dar ne laikas atsipalaiduoti - Siuzana
lipo jai ant kulnų. Keitė svirduliuodama atsistojo,
kojos virpėjo iš nuovargio, kūną blaškė švilpiantis
vėjas. Kopdama šlaitu pametė vieną batą ir dabar
su kiekvienu žingsniu spygliai badė nuogą pėdą.
Ropštis aukštyn darėsi lengviau, nes vos už kelių
jardų laukė kalvagūbrio viršūnė.
Tačiau Keitė jos taip ir nepasiekė.
Nuaidėjo paskutinis šūvis. Ji pajuto ne skausmą,
o nuostabą. Kažkas lyg niuktelėjo jai į petį - taip
įsirėžė kulka. Virš galvos ėmė suktis dangus. Aki­
mirkąji susvyravo kaip nendrė vėjyje. Tada pasijuto
krintanti. Virto ir ritosi į užmarštį.
Halekoa krūmas - viena iš tų tvirtų, atkaklių
piktžolių, suleidusių šaknis giliai į Havajų dirvą -
išgelbėjo jai gyvybę. Jis sulaikė ją neriant žemyn
ir neleido nusisukti sprando atsitrenkus į didžiulį
akmenį. Gulėdama mėgino susivokti, kur esanti.
Staiga išgirdo keistą klyksmą tolumoje. Aptemus
protui jai atrodė tai kaip tolydžio garsėjantis kūdikio
verksmas.
Haliucinacija padėjo Keitei atgauti sąmonę.
Silpnai pramerkusi akis pamatė pilką debesuotą
dangų. Kūdikio klyksmas staiga virto ritmingu poli­
cijos sirenų kaukimu. Pagalbos garsas. Išgelbėjimas.

322
 Melo kaina

Jos regėjimo lauke sukrutėjo šešėlis. Prisimerkusi

įžiūrėjo virš jos dunksančią figūrą. Temstančio dan­
gaus fone matėsi tik juodi Siuzanos Santini veido
kontūrai, apgaubti vėjo blaškomų plaukų.
Nieko nesakiusi Siuzana lėtai nukreipė pistoletą
Keitei į galvą. Akimirką stovėjo sustingusi, rankose
gniauždama ginklą. Sijonas plaikstėsi vėjyje. Nuo
stipraus vėjo gūsio Siuzana susvyravo ant siauros
ir slidžios atbrailos.
Sirenos staiga nutilo, slėnyje pasigirdo žmonių
balsai.
Keitė vos įstengė atsisėsti. Vamzdis buvo nutai­
kytas jai tiesiai į veidą. Ji tyliai prabilo:
- Tau nebūtina manęs žudyti, Siuzana.
- Tu žinai apie Viljamą.
- Netrukus jie visi sužinos, - pralemeno Keitė ir
silpnai linktelėjo į besiartinančių balsų pusę.
- Nesužinos. Jei tu jiems nepasakysi.
- Iš kur gali žinoti, kad dar nepasakiau?
Ginklas rankose suvirpėjo.
- Ne! - sušuko Siuzana. Balse pirmą kartą
pasigirdo panikos gaidelė. - Negalėjai pasakyti!
Nebuvai tikra...
-Tau reikia pagalbos, Siuzana. Pasirūpinsiu, kad
tau padėtų.
Ginklas vis dar buvo nutaikytas Keitei į galvą.
Tereikėjo atlaužti gaiduką, spustelėti pirštą ir Keitės
pasaulis išnyks. Ji pažvelgė į juodą vamzdžio ertmę

323
 Tess Gerritsen

svarstydama, ar pajus įsmingant kulką. Keista,

kad taip ramiai ketino pasitikti mirtį. Ji kovėsi dėl
savo gyvybės ir pralaimėjo. Dabar galėjo tik laukti
pabaigos.
Tada pro vėjo kaukimą išgirdo balsą, šaukiantį ją
vardu. „Dar viena haliucinacija, - pamanė Keitė. -
Tikriausiai tai..."
Bet štai ir vėl: Deivido balsas, šaukiantis ją.
Staiga ji vėl panoro gyventi! Troško pasakyti
jam viską, ko anksčiau per savo išdidumą negalėjo
ištarti. Kad gyvenimas per daug brangus, todėl
negalima gyventi vien praeities skauduliais. Jei tik
jis leistų, ji padėtų jam pamiršti iškentėtą skausmą.
- Prašau, Siuzana, - sušnibždėjo Keitė. - Nuleisk
ji-
Siuzana sujudėjo, bet ginklą vis dar laikė iškė­
lusi. Atrodė, klausėsi balsų, kurie artėjo senuoju
Pali keliu.
- Negi nesupranti? - sušuko Keitė. - Jei nušausi
mane, prarasi paskutinę galimybę išsaugoti savo
sūnų!
Po šių žodžių Siuzanai, regis, išseko jėgos. Lėtai,
beveik nepastebimai ji nuleido ginklą. Akimirką
stovėjo nejudėdama, liūdnai nulenkusi galvą. Tada
nusigręžė ir per atbrailą pažvelgė į žemai nusidrie­
kusį kelią.
- Per vėlu, - tarė tyliu, per vėją vos girdimu bal­
su. - Aš jau jį praradau.

324
 Melo kaina

Iš balsų apačioje abi suprato, kad jas pastebėjo.

Siuzana žiūrėjo į susirinkusius žmones. Jos rusvi
plaukai buvo išsidraikę.
- Taip bus geriau, - tarė ji. - Jis prisimins mane
tik iš gerosios pusės. Tokia ir turi būti vaikystė, ar
ne? Tik geri prisiminimai...
Galbūt staigus vėjo gūsis išmušė Siuzaną iš
pusiausvyros. Keitė negalėjo tiksliai žinoti. Ji tik
prisiminė: vieną akimirką Siuzana stovėjo ant uolos
atbrailos, o kitą jos jau nebebuvo.
Ji nukrito be garso, net nešūktelėjusi.
Keitė pratrūko raudoti. Vėl susmuko ant šalto
akmeninio guolio. Pasauliui sukantis ratu ji tyliai
verkė dėl ką tik žuvusios moters ir dar keturių,
praradusių gyvybę. Tiek daug mirčių, tiek kančios.
Ir viskas dėl meilės.
 Deividas užkopė pirmas.
Rado Keitę septyniasdešimt penkių pėdų aukšty­
je, be sąmonės gulinčią ant kruvinos uolos. Jį apėmė
klaiki panika. Nusiplėšęs nuo savęs švarką užmetė
ant jos mintyse kartodamas: „Negali numirti. Ne­
leisiu. Ar girdi mane, Keite? Negali mirti!"
Jis atsargiai laikė ją glėbyje šildydamas ir kar­
todamas jos vardą, tarsi bijodamas, kad jos siela
pakils į nepasiekiamas aukštybes. Beveik negirdėjo
gelbėtojų komandos riksmų ir greitosios pagalbos
automobilio sirenų; susitelkęs klausėsi jos kvėpavi­
mo ir širdies ritmo.
Ji atrodė sušalusi ir gąsdinamai rami. O kad

326
 Melo kaina

galėtų atiduoti jai savo šilumą! Jau kartą troško to

paties, kai laikė glėbyje savo vienintelį mirštantį
vaiką. „Tikne šį kartą, - meldė jis glausdamas Keitę
prie savęs. - Neatimk ir jos iš manęs../'
Maldavo to visą kelią nešdamas ją nuo kalno.
Nusileidus kilo sąmyšis, greitosios pagalbos dar­
buotojai subėgo padėti. Nustumtas į šalį Deividas
stovėjo ir bejėgiškai stebėjo nesuprantamas grum­
tynes.
Žiūrėjo, kaip kaukdamas į tamsą nuskriejo
greitosios pagalbos automobilis. Įsivaizdavo ligo­
ninės priimamąjį, ryškias šviesas, žmones baltais
drabužiais. Negalėjo susitaikyti su mintimi, kad
Keitė bejėgiškai guli, o aplink verda toks sąmyšis.
Bet netrukus ji atsigaus. Nes tai jos vienintelė viltis
išgyventi.
Kažkas patapšnojo per petį.
- Kaip tu, Deivai? - paklausė Poukis.
- Gerai, - giliai atsidusęs atsakė jis. - Gerai.
- Jai nieko blogo nenutiks. Aš tokius dalykus
nujaučiu, - nuramino Poukis ir išgirdęs čiaudulį
nusigręžė.
Prisidengęs pusę veido nosine prie jų priėjo
seržantas Brofis.
-Jie iškėlė kūną, - pranešė jis. - Buvo įstrigęs tuo­
se... - Jis išsipūtė nosį ir tęsė: - Krūmynuose. Lūžęs
kaklas. Nori pasižiūrėti, kol dar neišvežė į lavoninę?
- Tiek to, - suniurnėjo Poukis. - Patikėsiu tavo

327
 Tess Gerritsen

žodžiu. - Jiems einant prie automobilio paklausė: -

Kaip žinią priėmė daktaras Santinis?
- Keista, - atsakė Brofis. - Kai pasakiau apie
žmoną, jis elgėsi taip, tarsi būtų to tikėjęsis.
Poukis susiraukė pamatęs uždengtą Siuzanos
Santini kūną, įstumiamą į greitosios pagalbos au­
tomobilį. Tada atsiduso.
- Gal ir nujautė. Galbūt visą laiką žinojo, kas
vyksta. Bet nenorėjo to pripažinti. Net pats sau.
Brofis atidarė automobilio dureles.
- Kur važiuosime, leitenante?
- Į ligoninę. Ir paskubėk, - paragino Poukis ir
linktelėjo į Deividą. - Čia kai kas labai nerimauja.

Tik po keturių valandų Deividui buvo leista ją

pamatyti. Jis keturias valandas vaikštinėjo po penk­
to aukšto laukiamąjį. Žirgliojo pirmyn ir atgal pro
kavos staliuką, ant kurio gulėjo „Šalies tyrėjas" su
antrašte: „Moters galva prisiūta prie babuino kūno."
Laukiamajame buvo dar vienas vyriškis, kurio
veidas atrodė panašus į mulo. Sudribęs po ženklu
„Rūkyti draudžiama" jis godžiai traukė cigaretę.
Surūkęs vieną tuoj pat įsidėdavo į bumą kitą.
-Jau vėlu, - tarė jis. Toks tebuvo jų pokalbis. Du
monotonišku balsu ištarti žodžiai. Jis taip ir nepa­
sakė, ko laukė. Neprasitarė apie baimę, kuri aiškiai
švietė jo akyse.
Vienuoliktą vakaro rūkorių pakvietė į poope­

328
 Melo kaina

racinę palatą ir Deividas liko vienas. Sustojęs prie

lango klausėsi atvažiuojančio greitosios pagalbos
automobilio sirenos. Šimtąjį kartą pasižiūrėjo į
laikrodį. Ją operuoja jau tris valandas. Kiek trunka
ištraukti kulką? Gal kas nors nutiko?
Vidurnaktį slaugytoja pagaliau kyštelėjo galvą
į laukiamąjį.
- Jūs ponas Rensomas?
Jis atsigręžė, širdis iš karto ėmė greičiau plakti.
- Taip!
- Pamaniau, gal norėsite sužinoti, kad daktarė
Česni jau išvežta iš operacinės.
- Tai... jai viskas gerai?
- Viskas pavyko kuo puikiausiai.
Jis taip giliai atsiduso, kad ėmė svaigti galva.
„Ačiū, - tarė mintyse. - Ačiū."
- Jei norėsite važiuoti namo, mes jums paskam­
binsime, kai ji...
- Noriu ją pamatyti.
- Ji vis dar be sąmonės.
- Vis tiek noriu ją išvysti.
- Atleiskite, bet mes leidžiame tik artimiausius
šeimos narius... - Ji nutilo pamačiusi pavojingai
sužibusias jo akis. Atsikrefikštė. - Penkias minutes,
pone Rensomai. Ne ilgiau. Supratote?
Taip, jis suprato kuo puikiausiai. Ir jam buvo
nusispjaut. Prasibrovęs pro ją įžengė į pooperacinę
palatą.

329
 Tess Gerritsen

Rado ją gulinčią ant tolimiausios lovos su ratu­

kais. Tarp susiraizgiusių plastikinių vamzdelių vos
įžiūrėjo mažą išblyškusį veidą ryškioje šviesoje. Nuo
kito ligonio ją skyrė tik plona balta širma. Deividas
sustojo kojūgalyje bijodamas prieiti arčiau, paliesti
ją, kad nesulaužytų baltų gležnų jos rankų. Keitė
priminė princesę, gulinčią stikliniame karste miš­
ko glūdumoje: neliečiamą ir nepasiekiamą. Jai virš
galvos čirpė monitorius, žymėdamas širdies ritmą.
Nuostabi muzika. Miela, stipri ir rami. Keitės širdis.
Jis stovėjo sustingęs, o slaugytojos tūpčiojo aplink su
vamzdeliais rankose, reguliavo intraveninių skys­
čių lašėjimą ir deguonį. Atėjo daktaras paklausyti
Keitės plaučių. Deividas jautėsi bejėgis. Tarsi didelis
akmuo ant jų tako. Suprato, kad turi išeiti ir leisti
jiems ramiai dirbti, tačiau niekaip negalėjo pajudėti
iš vietos. Viena iš slaugytojų parodė į laikrodį ir
griežtai tarė:
- Jūs mums trukdote. Privalote išeiti.
Bet jis nėjo. Negalėjo. Neišeis, kol įsitikins, kad
jai viskas bus gerai.

- Ji bunda.
Pro užmerktus vokus, regis, skverbėsi tuzino
saulių šviesa. Kažkur virš savęs Keitė girdėjo lyg ir
pažįstamus balsus. Lėtai, skausmingai prasimerkė.
Pirmiausia pamatė šviesą, ryškią ir neišvengia­
mą. Po truputėlį įžiūrėjo besišypsantį veidą moters,

330
 Melo kaina

kurią tikriausiai pažinojo iš tolimos ir neaiškios

praeities. Pažvelgė į kortelę su vardu: slaugytoja
Džulija Sanders. Džulija. Taip, ji prisiminė ją.
- Ar girdite mane, daktare Česni? - paklausė
Džulija.
Keitė silpnai linktelėjo.
- Jūs pooperacinėje palatoje. Ar ką nors skauda?
Ji nežinojo. Pojūčiai grįžo pamažu, bet skausmas
dar buvo neprabudęs. Siek tiek užtruko, kol ji už­
fiksavo smegenis pasiekiančius impulsus. Šnervėse
pajuto šnypščiantį deguonį, kažkur virš lovos išgir­
do pypsint širdies monitorių. Bet skausmo nejuto.
Tik siaubingą tuštumą. Ir nuovargį. Norėjo miego...
Aplink lovą susirinko daugiau veidų. Dar viena
slaugytoja, pasikabinusi ant kaklo stetoskopą. Kaip
visada niūrus daktaras Temas. Tada išgirdo kažką
švelniai ją šaukiant vardu.
- Keite!
Ji pasuko galvą. Ryškios šviesos fone Deivido
veidas atrodė pajuodęs ir išvargęs. Stebėdamasi
norėjo ištiesti ranką ir jį paliesti, bet riešas buvo
beviltiškai įsipainiojęs tarp begalės plastikinių
vamzdelių. Per silpna priešintis ji vėl nuleido ranką
ant lovos.
Tada Deividas suėmė jos delną. Švelniai, tarsi
bijodamas sulaužyti.
- Tu gyva, - sušnibždėjo jis ir prispaudė lūpas
prie jos rankos. - Ačiū Dievui, tu gyva...

331
 Tess Gerritsen

- Aš neprisimenu...
- Tave operavo, - neramiai tarė jis ir šyptelėjo. -
Tris valandas. Atrodė, visą amžinybę. Bet kulka
pagaliau išimta.
Tada Keitė ir prisiminė. Vėją. Akmeninę atbrailą.
Ir Siuzaną, tarsi šmėklą lėtai slystančią nuo jos.
- Ji negyva?
Jis linktelėjo.
- Jai jau nebuvo galima padėti.
- O Gajus?
- Kurį laiką negalės vaikščioti. Neįsivaizduoju,
kaip jis sugebėjo pasiekti telefono būdelę. Bet nuėjo
iki jos.
Akimirką ji gulėjo tylėdama, galvojo apie Gajų,
kurio gyvenimas sudužo į šipulius.
-Jis išgelbėjo man gyvybę, o pats prarado viską...
- Ne viską. Jis vis dar turi sūnų.
„Taip, - pamanė ji. - Viljamas visada bus Gajaus
sūnus." Ne dėl kraujo ryšio. Juos sieja daug dau­
giau - meilė. Po šios tragedijos nors vienas dalykas
išliks nesunaikintas ir geras.
- Pone Rensomai, jūs tikrai privalote išeiti, - pa­
reikalavo daktaras Temas.
Deividas linktelėjo. Tada pasilenkė ir šiurkščiai,
nerangiai ją pabučiavo. Jei būtų pasakęs, kad myli,
ištaręs bet ką, ji būtų džiaugusis jo sausu lūpų prisi­
lietimu. Tačiau Deivido ranka per greitai atsitraukė
nuo jos delno.

332
 Melo kaina

Viskas susiliejo. Daktaras Temas uždavinėjo

klausimus, į kuriuos ji negalėjo atsakyti, nes jautėsi
per daug apsvaigusi. Slaugytojos bruzdėjo aplink
lovą, keitė intraveninio tirpalo butelius, atjunginėjo
vamzdelius, kamšė paklodę. Jai suleido vaistų nuo
skausmo. Po kelių minučių Keitė pasijuto ir vėl
nesustabdomai grimztanti į miegą.
Stengėsi neužmigti, kol buvo vežama iš poope­
racinės palatos. Privalėjo pasakyti Deividui kai ką
labai svarbaus, neatidėliotino. Tačiau aplink sukio­
josi daugybė žmonių ir pokalbių nuotrupų gaude­
syje Deivido balsas ištirpo. Keitę apėmė panika. Jai
atrodė, jog tai paskutinė galimybė pasakyti, kad jį
myli. Vis dėlto pamažu prarandant sąmoningumą
pasigailėtini išdidumo likučiai neleido prabilti.
Tylėdama vėl paniro į tamsą.

Deividas buvo jos palatoje beveik iki aušros.

Sėdėjo šalia lovos, laikė už rankos, braukė plaukus
jai nuo veido. Retkarčiais pašaukdavo vardu tikė­
damasis, kad ji prabus. Tačiau vaistai nuo skausmo
stipriai veikė; per visą naktį Keitė beveik nesujudėjo.
Jei ji nors kartą pro miegus būtų ištarusi jo vardą,
bent pirmą vardo skiemefiį, jam to būtų pakakę.
Žinotų, kad jis jai reikalingas, ir pats galėtų pasa­
kyti, jog jam reikia jos. Tokio dalyko vyras negali
imti ir paprasčiausiai ištarti. Bent jau jis. Iš tiesų
jam buvo dar sunkiau kalbėti nei vargšui Čarliui

333
 Tess Gerritsen

Dekeriui. Nelaimėlis bent jau mokėjo reikšti jausmus

eilėmis.
Kelias namo prailgo.
Vos įžengęs pro duris iš karto paskambino į
ligoninę pasiteirauti apie Keitės būklę. „Stabili."
Tik tokį atsakymą gavo, bet jo pakako. Iš gėlių par­
duotuvėlės užsakė nusiųsti į palatą puokštę gėlių.
Rožių. Nesugalvojęs, ką užrašyti žinutėje, paliepė
tiesiog įrašyti jo vardą. Tada išsivirė kavos ir su­
šveitė skrudintos duonos sumuštinį. Jautėsi išalkęs:
nuo praeito vakarą nieko nebuvo turėjęs burnoje.
Nesiprausęs, nesiskutęs, pervargęs nusliūkino į
svetainę ir krito ant sofos.
Galvojo apie priežastis, kodėl neturėtų jos mylėti.
Mąstė apie paprastą, patogų savo gyvenimą. Pa­
žvelgė į nublizgintas grindis, užuolaidas, išrikiuo­
tas sekcijoje knygas. Ir staiga suprato, kaip viskas
aplink sterilu. Tai negyvo, nekvėpuojančio žmogaus
namai. Tik tuščias kiautas, kaip ir jis pats.
„Na ir velniop", - pamanė Deividas. Keitė tikriau­
siai vis tiek nenorės jo matyti. Jų romanas užsimezgė
tik iš poreikio. Ji buvo išsigandusi, o jis parankiai
atsidūrė šalimais. Netrukus ji atsistos ant kojų,
sugrįš darbą. Keitė ilgai nesielvartaus ir nesėdės
rankų sudėjusi.
Deividas žavėjosi ja, geidė jos. Bet ar mylėjo?
Tikėjosi, kad ne.

334
 Melo kaina

Jis geriau už kitus žinojo, kad meilė - tai žaban­

gos, į kurias patekus laukė sielvartas.

Daktaras Klerensas Eiverįs nerangiai sustojo

Keitės palatos tarpduryje ir paklausė, ar gali užeiti.
Įsliūkinęs pamojavo jai bjauriai žalios spalvos gvaz­
dikais, tarsi nežinodamas, ką daryti su gėlėmis. Bent
jau su žaliais gvazdikais. Jis neskubėjo išvynioti jų
iš celofano su kainos etikete.
- Čia jums, - pasakė jis įteikdamas gėles. - Ti­
kiuosi... nesate alergiška gvazdikams.
- Aš nealergiška. Ačiū, daktare Eiveri.
- Nėra už ką. Aš tik... - Jis pastebėjo raudonas
rožes ilgais stiebais porceliano vazoje ant staliu­
ko. -Ak, matau, jau gavote gėlių. Rožių. - Daktaras
liūdnai pažvelgė į gvazdikus.
- Man gvazdikai patinka labiau, - tarė Keitė. -
Gal galite juos pamerkti? Regis, mačiau po kriaukle
dar vieną vazą.
- Žinoma, - paslaugiai tarė jis ir nusinešė gė­
les prie kriauklės. Kai jis pasilenkė, ji nenustebo
pamačiusi nelygintas kelnes ir skirtingas kojines.
Gvazdikai, pasklidę didelėje vazoje, atrodė šiek
tiek graudžiai. Bet juos padovanojo asmeniškai, ne
taip kaip rožes.
Jas atsiuntė Keitei dar miegant. Su vieninteliu
įrašu kortelėje: „Deividas." Jis nepaskambino ir

335
 Tess Gerritsen

neapsilankė. Keitė pamanė: taip jis tikriausiai nu­

sprendė atsisveikinti. Visą rytąją draskė prieštaringi
jausmai: vieną akimirką norėjo sulaužyti gėles,
kitą - paimti puokštę ir laikyti apglėbus. Tai bent
noras - glausti spyglius prie krūtinės!
- Štai čia, - tarė ji. - Pastatykite vazą šalia ma­
nęs. Galėsiu jas užuosti, - pasakė Keitė ir šiurkščiai
pastūmusi rožes toliau nuo savęs susigūžė. Po
operacijos maudė siūlėmis išmargintą kūną ir tik
stiprūs vaistai pajėgė šiek tiek apmalšinti skausmą.
Ji atsargiai atsilošė ant pagalvių.
Apsidžiaugęs, kad jo dovana pastatyta tokioje
garbingoje vietoje, daktaras Eiveris akimirką tyliai
gėrėjosi gležnais žiedais. Tada atsikrenkštė.
- Daktare Česni, turiu pasakyti, jog tai nėra tik
mandagumo vizitas.
- Tikrai?
- Ne. Atėjau pakalbėti apie darbą ligoninėje.
- Vadinasi, buvo priimtas nutarimas, - tyliai
tarė ji.
- Atsiradus tiek daug naujų įrodymų... - Jis
gūžtelėjo pečiais. - Tikriausiai jau anksčiau turėjau
jus palaikyti. Atsiprašau, kad to nepadariau. Aš...
Aš apgailestauju. - Pamindžikavęs jis nudelbė
akis į rašalu suteptą chalatą. - Nežinau, kodėl vis
dar laikausi įsikibęs tų prakeiktų valdybos nario
pareigų. Per jas tik įsitaisiau opą. Šiaip ar taip, atė­
jau pranešti, kad siūlome jums grįžti į darbą. Jūsų

336
 Melo kaina

gyvenimo aprašyme nebus jokių įrašų, susijusių su

šiuo incidentu. Tik pastaba, kad jums buvo iškeltas
teismo ieškinys, kurio vėliau atsisakyta. Juk taip ir
bus. Taip bent jau sakė.
- Sugrįžti į darbą, - sumurmėjo Keitė. - Neži­
nau. - Atsidususi ji pažvelgė pro langą. - Abejoju,
ar to noriu. Be to, daktare Eiveri, aš jau svarsčiau
apie kitas vietas.
- Apie kitą ligoninę?
- Kitą miestą, - tarė ji ir nusišypsojo jam. - Nieko
stebėtino, tiesa? Kelias pastarąsias dienas turėjau
daug laiko pamąstyti. Svarsčiau, gal čia man ne
vieta. Galbūt turėčiau išvykti kur nors toliau nuo
viso šito... vandenyno. - Ir mintyse pridūrė: „Toliau
nuo Deivido."
- O varge.
- Rasite kitą žmogų. Tikriausiai šimtai gydytojų
meldžia tokios galimybės atvykti į rojų.
- Ne, ne tai. Aš tiesiog nustebęs. Po viso to, ką
padarė ponas Rensomas, maniau, jūs...
- Ponas Rensomas? Ką norite tuo pasakyti?
- Jis visiems skambino. Kiekvienam ligoninės
valdybos nariui.
„Kilnus atsisveikinimo gestas, - pamanė ji. - Tu­
rėčiau bent už tai jam padėkoti."
- Sakyčiau, radikalus posūkis. Ieškovų advokatas
ne prašo, o reikalauja grąžinti gydytoją į ankstesnes
pareigas! Bet šįryt, kai jis pateikė policijos surinktus

337
 Tess Gerritsen

įrodymus ir išgirdome daktaro Santinio pareiškimą,

valdybai prireikė vos penkių minučių sprendimui
priimti. - Jis susiraukė. - Ponas Rensomas minėjo,
kad jūs norėsite grįžti pas mus.
- Gal anksčiau ir norėjau, - atsakė Keitė žvelgda­
ma į rožes ir klausdama savęs, kodėl nesidžiaugia. -
Bet viskas keičiasi, tiesa?
- Manyčiau, taip, - pritarė Eiveris ir mindžikuo­
damas atsikrenkštė. - Ši darbo vieta jūsų lauks, jei
tik panorėsite grįžti. Mums tikrai jūsų trūks. Be to,
aš ruošiuosi į pensiją.
Ji nustebusi pakėlė akis.
- Išeinate į pensiją?
- Man šešiasdešimt ketveri. Laikas bėga. Ne­
daug mačiau šio krašto. Niekada neturėjau laiko.
Su žmona dažnai svajodavome apie keliones man
išėjus į pensiją. Barbara tikriausiai norėtų, kad šiek
tiek pailsėčiau ir pasidžiaugčiau gyvenimu. Ar taip
nemanote?
Keitė nusišypsojo.
- Neabejoju, kad ji jums pritartų.
- Taigi... - Jis dar kartą žvilgtelėjo į nusvirusius
gvazdikus. - Jie visai gražūs, - pasakė jis ir kiken­
damas išėjo iš palatos. - Žinoma, daug gražesni už
rožes.
Keitė vėl atsigręžė į gėles. Raudonos rožės. Žali
gvazdikai. Koks absurdiškas derinys. Kaip ir ji su
Deividu.

338
 Melo kaina

***

Kai vėliau tą popietę Deividas atėjo jos aplanky­

ti, lauke pliaupė lietus. Ji viena sėdėjo specialiame
saulės vonioms skirtame kambaryje ir pro didelius
langus žvelgė į žemiau esantį kiemą. Slaugė ką tik
buvo ištrinkusi jai galvą ir sušukavusi plaukus, ku­
rie džiūdami vėl sukosi į jos taip nekenčiamas smul­
kias, mergaitiškas garbanas. Keitė neišgirdo, kaip jis
įėjo. Tik kai pašaukė ją vardu, ji atsigręžė ir pamatė
jį stovintį drėgnais, vėjo sušiauštais plaukais, lietaus
nutaškytu kostiumu. Atrodė pavargęs. Kaip ir ji.
Keitė troško, kad jis prisitrauktų ją, apglėbtų, bet
to nenutiko. Tik pasilenkęs paprastai pabučiavo į
kaktą ir vėl atsitiesė.
- Kaip matau, jau atsikėlei iš lovos. Tikriausiai
geriau jautiesi, - tarė Deividas.
Ji blankiai šyptelėjo.
- Niekada nemėgau ilgai vartytis lovoje.
- Štai, atnešiau tau, - tarė jis įteikdamas nedidelę
šokoladinių saldainių dėžutę. - Nežinojau, ar jau
gali viską valgyti. Jei ne, pasmaguriausi vėliau.
Ji nudelbė akis į dėžutę rankose.
-Ačiū, - sumurmėjo. - Dėkoju ir už rožes. - Nu­
sigręžusi vėl įsmeigė žvilgsnį į lietų.
Stojo ilga tyla, tarsi abu neturėtų ką vienas kitam
pasakyti. Lietaus lašai varvėjo langų stiklais.
- Ką tik kalbėjausi su Eiveriu, - galiausiai prabilo
jis. - Girdėjau, siūlo tau grįžti į darbą.

339
 Tess Gerritsen

- Taip. Jis man sakė. Tikriausiai ir už tai turėčiau

tau padėkoti.
-Už ką?
- Už grąžintą darbą. Eiveris sakė, kad daug kam
skambinai.
- Tik keliems žmonėms. Nieko rimto, - atsidusęs
tarė jis ir apsimestinai linksmai pridūrė: - Taigi ne­
trukus galėsi grįžti į savo skyrių. Tikiuosi, pasiūlys
ir didesnį atlyginimą. Tikriausiai džiaugiesi?
- Abejoju, ar sutiksiu... grįžti į darbą.
- Ką? Kodėl galėtum prieštarauti?
Keitė gūžtelėjo.
- Pradėjau galvoti apie kitas galimybes. Kitas
vietas.
- Nori pasakyti, ne Ramiojo vandenyno ligoni­
nėje?
- Turiu omenyje ne Havajuose, - tarė Keitė ir
pridūrė: - Manęs čia niekas nelaiko.
Vėl ilga tyla.
- Tikrai? - tyliai paklausė Deividas.
Ji nieko neatsakė. Jis stebėjo ją, ramiai sėdinčią
kėdėje. Žinojo, kad gali taip laukti iki Paskutiniojo
teismo dienos, oji nė nesukrutės. „Na ir porelė esa­
me", - piktai pamanė jis. Abu, regis, protingi žmo­
nės, o nė vienas nesugeba ištarti tinkamų žodžių.
- Daktare Cesni, - tarė slaugytoja, staiga išdygusi
tarpduryje. - Ar jau pasirengusi grįžti į palatą?
- Taip, - atsakė Keitė. - Manau, norėčiau nu­
snūsti.

340
 Melo kaina

- Tikrai atrodote pavargusi, - pritarė slaugytoja

ir žvilgtelėjo į Deividą. - Pone, jums metas išeiti.
- Ne, - staiga tarė jis ir ištiesino pečius.
- Atsiprašau?
- Aš neišeisiu. Dar ne dabar, - patikslino jis ir
įsmeigė akis į Keitę. - Neišeisiu, kol visiškai apsi­
kvailinsiu. Ar galite palikti mus vienus?
- Bet, pone...
- Prašau.
Slaugytoja dvejojo. Tada pajutusi, kad čia vyksta
kažkas labai svarbaus, išėjo.
Keitė žiūrėjo į jį, žaliose akyse atsispindėjo ne­
tikrumas. Ir galbūt baimė. Ištiesęs ranką Deividas
švelniai palietė jai veidą.
- Pakartok tai, ką neseniai pasakei, - sumurmėjo
jis. - Tavęs čia niekas nelaiko?
- Aš tik norėjau pasakyti, kad...
- Įvardyk tikrąją priežastį, kodėl nori išvykti.
Keitė tylėjo. Bet jis pamatė atsakymą jos>švelnio-
se, meilės trokštančiose akyse. Tai supratęs papurtė
galvą.
- O varge, - sušnibždėjo. - Tu dar didesnė bailė
už mane.
- Bailė?
- Taip. Kaip ir aš, - nusisukęs atsakė Deividas ir
susikišęs rankas į kišenes ėmė neramiai vaikštinėti
po kambarį. - Nesiruošiau to sakyti. Kol kas. Bet
tu prakalbai apie išvykimą ir nepalikai man kito
pasirinkimo. - Sustojęs jis pažvelgė pro langą.

341
 Tess Gerritsen

Lauke pasaulis nusidažė sidabro spalva. - Gerai, -

atsidusęs tarė. - Kadangi tu neketini to pasakyti,
pasakysiu aš. Man tai nėra paprasta. Niekada ne­
buvo. Po Nojaus mirties tariausi išmokęs užgniaužti
jausmus, nieko nejausti. Iki šiol man neblogai sekėsi.
O tada sutikau tave... - Deividas papurtė galvą
ir nusijuokė. - Kaip man dabar praverstų Čarlio
Dekerio gebėjimas eiliuoti! Gal net padėtų kelios
eilutės, kurias pacituočiau. Vargšas Čarlis buvo
daug iškalbingesnis už mane. Pavydžiu jamto. - Jis
žvilgtelėjo į ją vos šypsodamasis. - Aš vis dar nieko
nepasakiau, ar ne? Bet tu supratai pagrindinę mintį?
- Bailys, - sušnibždėjo Keitė.
Juokdamasis Deividas žengė artyn ir suėmė
delnais jai veidą.
- Gerai. Aš myliu tave. Myliu tokią užsispyru­
sią ir išdidžią. Taip pat ir savarankišką. Nenorėjau
nieko mylėti. Maniau, kad puikiai gyvenu ir vienas.
Tačiau taip jau nutiko ir nebeįsivaizduoju, kaip ga­
lėčiau nemylėti tavęs. - Jis žengė atgal suteikdamas
Keitei galimybę atsitraukti.
Bet ji nesitraukė. Negalėjo pajudėti. Atrodė,
kažkas užstrigo gerklėje. Rankose vis dar spaudė
saldainių dėžutę, lyg norėdama įtikinti save: tai ne
sapnas. Deividas - ne miražas.
- Lengva nebus, - tarė jis.
-Kas?
- Gyventi su manimi. Bus dienų, kai norėsi nu­

342
 Melo kaina

sukti man sprandą, šaukti ar dar kitaip priversti

pasakyti, kad myliu tave. Tačiau jei neištariu to
garsiai, dar nereiškia, kad to nejaučiu. Aš tikrai
tave myliu, - sunkiai atsidusęs tarė jis. - Taigi, lyg
ir viskas. Tikiuosi, klauseisi, nes abejoju, ar sugebė­
čiau dar kartą pakartoti. Po galais, kaip aš pamiršau
magnetofoną! Būčiau viską įrašęs.
- Aš klausiausi, - tyliai atsakė Keitė.
- Ir? - paklausė jis nedrįsdamas nuleisti akių nuo
jos veido. - Ar išgirsiu nuosprendį? O gal prisieku­
sieji vis dar tariasi?
- Prisiekusieji, - sušnibždėjo ji, - šoko būsenos.
Jiems skubiai reikia gaivinimo burna į bumą...
Jei jis troško atgaivinti Keitę, bučinys paveikė
priešingai. Kai palinko prie jos, Keitei ėmė svaigti
galva. Visi kaklo raumenys akimirksniu atsipalaida­
vo ir ji bejėgiškai atrėmė galvą į kėdės atlošą.
- O dabar, bailiuke, tavo eilė, - sumurmėjo Dei­
vidas lūkuriuodamas prie jos lūpų.
- Aš tave myliu, - tyliai sušnibždėjo ji.
- Tokio nuosprendžio ir tikėjausi.
Keitė manė, kad jis vėl ją pabučiuos, bet Deividas
staiga atsitraukė ir susiraukė.
- Atrodai labai išblyškusi. Reikėtų pakviesti
slaugytoją. Gal truputis deguonies...
Ji palinko prie jo ir apsivijo rankomis kaklą.
- Kam reikia to deguonies? - sušnibždėjo Keitė
prieš jam priglundant prie šiltų jos lūpų.

343
 Epilogas

Iš miegamojo antrame aukšte sklido pasipiktinęs

spiegimas. Buvo aišku, kad namuose yra kūdikis.
Džinksė kyštelėjo pro tarpdurį galvą.
- Dėl Dievo meilės, kas nutiko Emai?
Greisė, lūpose suspaudusi rausvą žiogelį, bejė­
giškai pakėlė akis nuo lopšio.
- Man viskas taip nauja, Džinkse. Jau pamiršau,
kaip elgtis su kūdikiais.
- Pamiršai? O kada tu apskritai mokėjai juos
prižiūrėti?
- Tu teisi, - atsidususi tarė Greisė ir išsitraukė
iš burnos žiogelį. - Tikriausiai niekada nemokėjau.
Todėl ir dabar man taip prastai sekasi.
- Ak, brangioji. Reikia tik prie jų priprasti. Tai

344
 Melo kaina

kaip skambinti pianinu. Spaudai ir spaudai per

dienas tuos pačius klavišus.
Greisė papurtė galvą.
- Pianinu skambinti daug lengviau, - papriešgy-
niavoji ir vėl įsidėjo į bumą žiogelį. - Pažvelk į šiuos
vystyklus! Neįsivaizduoju, kaip per šį popierių ir
plėvelę galima perverti žiogelį.
Džinksė prapliupo kvatotis taip garsiai, kad
Greisė iš pasipiktinimo skaisčiai nuraudo.
- Kas, tavo manymu, čia taip juokinga? - pa­
klausė ji.
- Brangioji, dar nesupratai? - paklausė Džinksė
ir atplėšė lipnias juosteles. - Žiogelių jau seniai
niekas nenaudoja. Tuo ir geri vienkartiniai vys­
tyklai. - Ji nustebusi pažvelgė į Emą, kuri staiga
garsiai sustugo.
- Matai? - prunkštelėjo Greisė. - Jai tavo išmonė
taip pat nepatinka!

Nuo beždžionpupės sūkuriuodamas nusileido

lapelis ir nukrito šalia naujos saulučių puokštės.
Saulės zuikučiai šoko ant žolės ir šviesiuose Deivido
plaukuose. Kiek kartų sielvartaudamas jis stovėjo
vienas šio medžio šešėlyje? Kiek kartų tyloje bendra­
vo su sūnumi? Visi ankstesni apsilankymai, regis,
susiliejo į pilką, slogų gedulo prisiminimą.
Bet šiandien jis šypsojosi. Mintyse juto šypseną
ir Nojaus balse.

345
 Tess Gerritsen

Čia tu, tėveli?

Taip, Nojau. Tai aš. Tu turi sesutę.
Visada norėjau sesės.
Ji kaip ir tu čiulpia tuos pačius du pirštelius...
Tikrai?
Ir visada nusišypso, kai įeinu į kambarį.
Ir aš šypsodavausi, prisimeni?
Taip, prisimenu.
Tu niekad nepamirši, tiesa, tėveli? Pažadėk, kad
niekada nepamirši.
Ne, aš niekada neužmiršiu. Prisiekiu tau, Nojau,
nė akimirką neužmiršiu...

Deividas atsigręžė ir pro ašaras pamatė Keitę,

stovinčią už kelių pėdų. Jiems nereikėjo žodžių.
Užteko žvilgsnio. Ir ištiestos rankos.
Kartu tolo nuo to liūdno žolės lopinėlio. Kai juo­
du išniro iš medžio šešėlio, Deividas staiga sustojo
ir apglėbė Keitę.
Ji palietė jam veidą. Jos pirštų galiukuose jis
pajuto saulės šilumą. Ir išgijo.
Visiškai.

346
TESS GERRITSEN
(Tes Geritsen), tarptautiniu mastu pripažinta
kinų kilmės amerikiečių rašytoja, literatūros
keliu pasuko netikėtai. Nors vaikystėje ir svajojo
būti rašytoja, tėvai nukreipė racionalesnės
mediko specialybės link. Ji baigė antropologijos
studijas, o vėliau įgijo medicininį išsilavinimą ir
pradėjo dirbti terapeute Havajuose, Honolulu.
Išėjusi motinystės atostogų, Tess sukurpė
trumpą istoriją Honolulu vietos laikraštyje
paskelbtam konkursui. Ji nurungė visus
konkurentus ir laimėjo pirmąją vietą. Tai
įkvėpė Tess rašyti ir netrukus pasirodė jos
pirmasis įtempto siužeto romanas. Kai kurios
Tess Gerritsen knygos išleistos 37 kalbomis, o
pasaulyje parduota daugiau nei 20 milijonų jos
knygų egzempliorių.
 Gerritsen, Tess
Ge336 Melo kaina : romanas / Tess Gerritsen;
[iš anglų kalbos vertė Ieva Albertavičienė]. - Vilnius :
Svajonių knygos, 2012. - 346, [1] p. - (Katė)
ISBN 978-609-406-325-1

UDK
821.111(73)-31

Išleido UAB „Svajonių knygos",

A. Goštauto g. 4-1, 01106 Vilnius,
tel. (8 5) 212 2794
ei. paštas info@svajoniuknygos.lt
www.svajoniuknygos.lt
Tiražas 2500 egz.

Spausdino spaustuvė
PRINT IT
Gamyklos g. 27,96155 Gargždai,
ei. paštas info@print-it.eu
tel.(846)420300
 meilė
r\ea1

Advokatui Deividui Rensomui tai atrodo lengva byla:

mirtis dėl aplaidaus darbo. Tačiau į jo kabinetą
įsiveržusi daktarė Keitė Česni pareiškia, kad ji
apkaltinta nepagrįstai ir paskatina ieškoti tiesos. Kai
miršta dar viena ligoninės darbuotoja, Deividas
pradeda ja tikėti. Kažkur po Honolulu tigoninę laisvai
vaikštinėja žudikas. Dabar ir Deividui kyla tie patys
klausimai, į kuriuos žūtbūtinai trokšta atsakyti Keitė.
Kas kitas ir kodėl?

Tess Gerritsen kaip niekas kitas geba sukurti

paslapties ir netikėtumų kupiną romaną - įtampa
gniaužia kvapą. Jos istorijos - ne baikštiems
skaitytojams...
Publishers Weekly