Ally Condie

Parinktieji
Iš anglų kalbos vertė Jurga Brastavičiūtė
Skotui, kuris visuomet tikėjo
 Pirmas skyrius
Dabar, kai atradau būdą skristi, kuria kryptimi turėčiau išskrieti į
naktį? Mano sparnai ne iš plunksnų ir ne balti; jie žali, iš žalio šilko,
virpančio vėjyje ir išsilenkiančio man judant – iš pradžių ratu, tuo-
met tiesiai, galiausiai mano pačios išgalvota figūra. Už manęs tūn-
ančios juodumos nebijau, kaip nebijau ir priešais laukiančių
žvaigždžių.
Nusišypsau pati sau, juokdamasi iš savo kvailų fantazijų. Žmonės
negali skraidyti, nors prieš atsirandant Bendruomenei sklandė
mitai apie galinčiuosius. Kartą mačiau juos vaizduojantį paveikslą.
Balti sparnai, mėlynas dangus, auksiniai apskritimai virš galvų,
akys iš nuostabos pakeltos į viršų, lyg žmonės negalėtų patikėti tuo,
ką darant juos nutapė dailininkas, negalėtų patikėti pėdomis ne-
liečią žemės.
Šie pasakojimai buvo netiesa. Žinau tai. Tačiau šiąnakt lengva
pamiršti. Oro traukinys taip švelniai sklendžia per žvaigždėtą naktį,
o mano širdis plaka taip smarkiai, kad, regis, bet kurią akimirką
pakilsiu.
– Ko šypsaisi? – klausia Ksanderis, kol tvarkingai lyginu savo
žalios šilkinės suknelės klostes.
– Dėl visko, – atsakau.
Ir tai tiesa. Taip ilgai šito laukiau – savo Parinkimo pokylio.
Pirmą kartą pamatysiu veidą berniuko, tapsiančio mano Pora.
Pirmą kartą išgirsiu jo vardą.
Negaliu sulaukti. Traukinys juda greitai, bet vis viena ne taip
greitai. Tyliai skuba į naktį, jo skleidžiamo garso fone švelniai
lašnoja mūsų tėvų balsai ir pašėlę mano širdies dūžiai.
Galbūt Ksanderis irgi girdi, kaip daužosi mano širdis, nes jis
paklausia:
– Jaudiniesi?
– Ne, – atsakau.
 5/287

Ksanderis – geriausias mano draugas. Jis pernelyg gerai mane

pažįsta.
– Melagė, – paerzina jis. – Tu jaudiniesi.
– O tu – ne?
– Ne. Aš pasiruošęs, – ištaria nė kiek nedvejodamas.
Ir aš juo tikiu. Ksanderis toks žmogus, kuris žino, ko nori.
– Nieko tokio, jei jaudiniesi, Kasija, – sako jis dabar švelniai. –
Beveik devyniasdešimt trys procentai einančiųjų į savo Parinkimo
pokylį patiria šiokį tokį jaudulį.
– Ar atmintinai išmokai visus oficialius duomenis apie
Parinkimus?
– Beveik, – išsišiepia Ksanderis.
Jis ištiesia rankas lyg klausdamas: „Ko gi tikėjaisi?“ Judesys
mane prajuokina, be to, aš irgi viską išmokau atmintinai. Tai
lengva, nes skaičiau daugel kartų, sprendimas juk toks svarbus.
– Taigi priklausai mažumai, – atsiliepiu. – Septyniems pro-
centams, kurie visai nerodo susijaudinimo.
– Žinoma, – sutinka.
– Kaip supratai, kad aš jaudinuosi?
– Vis atidarai ir uždarai tą daiktą, – atsako Ksanderis ir baksteli į
auksinį daiktą, kurį laikau. – Nežinojau, kad turi artefaktą.
Tarp mūsų klajoja mažai praeities lobių. Nors kiekvienam
Bendruomenės nariui leidžiama turėti vieną artefaktą, jų sunku
rasti. Nebent turite protėvių, kurie metams bėgant perdavinėjo juos
iš rankų į rankas.
– Prieš kelias valandas dar neturėjau, – sakau jam. – Senelis
padovanojo man per gimtadienį. Jis priklausė jo mamai.
– Kaip jis vadinasi? – paklausia Ksanderis.
– Pudrinė, – atsakau aš.
Pavadinimas man labai patinka. Pudrinė maža. Aš maža. Man
taip pat patinka, kaip jis skamba: pudrinė. Tardama šitą žodį tarsi
jaučiu garsą, pasigirstantį ją uždarant.
– Ką reiškia inicialai ir skaičiai?
 6/287

– Nesu tikra, – sakydama braukiu pirštu per auksiniame pavirši-

uje išraižytas raides ACM ir skaičius 1940. – Pažvelk, – pasakau at-
voždama pudrinę ir rodydama jam vidų: nedidelį veidrodėlį,
pagamintą iš tikro stiklo, ir mažą įdubimą, kuriame, pasak senelio,
pirmoji savininkė laikė veido pudrą. Aš jame laikau tris tabletes,
skirtas blogiausiam atvejui. Tokias nešiojasi visi – vieną žalią, vieną
mėlyną, vieną raudoną.
– Patogu.
Ksanderis ištiesia prieš save rankas, ir aš pastebiu, kad jis taip
pat turi artefaktą – žvilgančius platininius rankogalių segtukus.
– Tėvas paskolino, bet į juos nieko neįsidėsi. Jie visiškai
nenaudingi, – pasako jis.
– Užtat gražiai atrodo.
Mano žvilgsnis pakyla aukščiau, prie Ksanderio veido, prie skais-
čiai žydrų akių ir šviesių plaukų virš tamsaus kostiumo ir baltų
marškinių. Jis visuomet atrodė dailus, net kai buvome maži, tačiau
niekada nesu jo mačiusi taip apsirengusio. Rinkdamiesi drabužius
berniukai neturi tokios laisvės, kokią turi mergaitės. Vienas kostiu-
mas labai panašus į kitą. Vis dėlto jie gali pasirinkti marškinių ir
kaklaskarių spalvą, o medžiagos kokybė geresnė nei tos, kuri
naudojama kasdieniams drabužiams.
– Tu atrodai gražiai.
Mergaitė, sužinojusi, kad Ksanderis atrinktas jai, bus sužavėta.
– Gražiai? – kilstelėdamas antakius ištaria Ksanderis. – Tik tiek?
– Ksanderi, – įsiterpia šalia sėdinti jo mama. Jos balse linksmu-
mas sumyšta su priekaištu.
– Tu atrodai gražiai, – sako man Ksanderis.
Aš truputį nuraustu, nors draugą pažinojau visą savo gyvenimą.
Vilkėdama šią suknelę jaučiuosi graži – ji ledo žalumo, laisvai krint-
anti, ilgu, per juosmenį surauktu sijonu. Odą glamonėja neįprastas
šilko švelnumas, jaučiuosi lanksti ir gracinga.
Akiratyje pasirodžius Miesto rotušei, šalia manęs sėdintys tėvas
ir mama giliai įkvepia. Pastatas apšviestas baltai ir mėlynai ir tviska
 7/287

ypatingai progai skirtais žiburiais, rodančiais, kad vyksta šventė. Į

Rotušę vedančių marmuro laiptų dar neįžiūriu, bet žinau, kad jie
bus nublizginti ir spindės. Visą gyvenimą laukiau, kol užlipsiu tais
švariais marmuro laiptais ir įžengsiu į Rotušę, pastatą, kurį esu
mačiusi iš toli, bet į kurį niekuomet nebuvau įkėlusi kojos.
Noriu atsidaryti pudrinę ir pasižiūrėti į veidrodėlį, ar tikrai gerai
atrodau. Tačiau nenoriu pasirodyti išpuikėlė, taigi slapčiomis žvil-
gteliu į savo veido atspindį pudrinės paviršiuje.
Apskritas dangtelis truputį iškraipo mano veido bruožus, bet tai
vis dar aš. Mano žalios akys. Mano rusvi plaukai, atspindyje jie
atrodo labiau auksiniai nei iš tikrųjų. Mano maža tiesi nosis. Mano
smakras su mažyte duobele, panašus į senelio. Visi išoriniai
bruožai, paverčiantys mane Kasija Marija Rejes, kuriai lygiai septy-
niolika metų.
Apverčiu pudrinę rankose žiūrinėdama, kaip tobulai abi puselės
dera viena prie kitos. Lygiai taip pat tvarkingai artėja mano Parinki-
mas, prasidedantis nuo to, kad šįvakar esu čia. Kadangi mano
gimtadienis penkioliktąją, tą dieną, kurią kas mėnesį rengiamas Po-
kylis, visuomet tikėjausi, kad Poros sulauksiu kaip tik per savo
gimtadienį – tačiau numanau, kad tai gali ir nenutikti. Į savo pokylį
galite būti pakviesti bet kurį tų metų, kai jums sukanka septynio-
lika, mėnesį. Kai prieš dvi savaites per terminalą atkeliavo praneši-
mas, kad mano Parinkimas iš tiesų įvyks gimtadienio dieną, beveik
išgirdau aiškų spragtelėjimą, – susijungia abi puselės, visai taip,
kaip ilgai svajojau.
Nors savojo Parinkimo man nereikėjo laukti nė vienos dienos,
kai kuriomis prasmėmis laukiau visą gyvenimą.
– Kasija, – šypsosi man mama.
Aš sumirksiu ir krūptelėjusi pakeliu akis. Tėvai stojasi ruošdam-
iesi išlipti. Ksanderis irgi atsistoja, trukteli rankoves. Išgirstu, kaip
jis giliai įkvepia, ir nusišypsau pati sau. Galbūt jis vis dėlto truputį
jaudinasi.
– Štai ir atvykome, – Ksanderis ištaria man.
 8/287

Jo šypsena tokia miela ir gera; džiaugiuosi, kad mus pakvietė tą

patį mėnesį. Dalijomės tokia didele vaikystės dalimi, kad atrodo,
jog turėtume pasidalyti ir jos pabaiga.
Nusišypsau jam ir ištariu didžiausią sveikinimą, kokį sakome
Bendruomenėje:
– Linkiu tau, Ksanderi, optimalių rezultatų.
– Ir tau taip pat, Kasija, – atsiliepia jis.
Išlipame iš oro traukinio ir pasukame link Miesto rotušės. Tėvai
iš abiejų pusių suima mane už parankių. Mane supa jų meilė – taip
buvo visuomet.
Šiąnakt mes tik trise. Mano brolis Bramas eiti į pokylį negali, nes
jis dar neturi septyniolikos, jis per mažas. Pirmas pokylis, į kurį
eini, visuomet būna taviškis. O aš į Bramo pokylį eiti galėsiu, nes
esu vyresnioji sesuo. Nusišypsau pati sau galvodama, kokia bus
Bramo Pora. Sužinosiu po septynerių metų.
Šiandien vakaras priklauso man.
Nesunku atpažinti tuos, kurie atėjo sužinoti, kas taps jų Pora;
mes ne tik jaunesni už visus kitus, bet ir vilkime gražiomis
suknelėmis ir nepriekaištingai pasiūtais kostiumais, o mūsų tėvai,
seserys ir broliai apsirengę kasdieniškai – jie fonas, kuriame žydime
mes. Miesto Tarnautojai su pasididžiavimu mums šypsosi, žengiant
į Rotondą mano širdį užplūsta jausmai.
Eidamas savo vietos link Ksanderis pamojuoja atsisveikindamas.
Be to, pamatau dar vieną pažįstamą, mergaitę, ji vardu Lėja. Ji
išsirinko skaisčiai raudoną suknelę. Geras pasirinkimas, nes Lėja
gana graži, tad išsiskirti iš kitų jai būtų verta. Vis dėlto atrodo išsig-
andusi ir vis sukioja savo artefaktą – raudoną apyrankę, nusagstytą
akmenimis. Truputį stebiuosi matydama ją čia. Būčiau pamaniusi,
kad ji iš Vienišių.
– Pažvelk į tuos indus, – ištaria tėtis mums susiradus savo vietas
prie Pokylio stalų. – Jie panašūs į Vedžvudo indus, kuriuos radome
praėjusiais metais...
 9/287

Mama žvilgteli į mane ir smagindamasi užverčia akis. Net

Parinkimo pokylyje tėtis negali susilaikyti nepastebėjęs tokių
dalykų. Mėnesių mėnesius praleidžia dirbdamas senuosiuose ra-
jonuose, kurie dabar atstatinėjami ir verčiami naujais viešam
naudojimui skirtais Priemiesčiais. Jis kruopščiai perrinkinėja re-
liktus, paliktus bendruomenės, slypinčios ne tokioje jau senoje, kaip
galėtų pasirodyti, praeityje. Tarkim, dabar tėtis dirba prie itin įdo-
maus Restauracijos projekto: senos bibliotekos. Rūšiuoja daiktus,
atskiria tuos, kuriuos Bendruomenė pažymėjo kaip vertingus, nuo
tų, kurie tokie nėra.
Tačiau vėl neišturiu nenusijuokusi, nes mama negali neišsakyti
nuomonės apie gėles, mat šios patenka į jos profesinę sritį – ji dirba
Medelyne.
– Ak, Kasija! Tik pažvelk į puokštes ant stalų. Lelijos.
Ji suspaudžia man ranką.
– Prašau, sėskitės, – paliepia mums ant pakylos stovintis Tar-
nautojas. – Tuoj bus patiekti pietūs.
Beveik juokinga pažiūrėti, kaip greitai visi susėdame į savo vi-
etas. Galime gėrėtis indais ir gėlėmis, ir galbūt čia esame, kad su-
lauktume savo Porų, bet taip pat negalime sulaukti, kol
paragausime maisto.
– Sako, kad per Parinkimo pokylius pietūs visuomet nueina
niekais, – tarsteli priešais sėdintis geraširdiškos išvaizdos vyriškis.
– Visi taip susijaudinę, kad negali praryti nė kąsnio.
Ir tai tiesa; viena tolėliau sėdinti rausvą suknelę vilkinti mergaitė
spokso į lėkštę nieko nė nepalietusi.
Vis dėlto man tokia bėda, regis, negresia. Nors nekemšu pilna
burna, galiu suvalgyti visko po truputį – keptų daržovių, gardžios
mėsos, traškių žalumynų ir minkšto sūrio. Šiltos purios duonos.
Valgymas atrodo lyg šokis, lyg tai ne tik pokylis, bet ir šokių
vakaras. Padavėjai gracingai deda prieš mus lėkštes; maistas, pap-
uoštas žolelėmis ir pagardais, tiek pat išsipuošęs kaip ir mes.
 10/287

Pakeliame baltas servetėles, sidabrines šakutes, tviskančias

krištolines taures, tarytum šoktume pagal muziką.
Padavėjui padėjus ant stalo lėkštę su gabalėliu šokoladinio torto
ir šviežia grietinėle, tėtis palaimingai nusišypso.
– Nuostabu, – sušnabžda taip tyliai, kad jį nugirstame tiktai
mudvi su mama.
Mama nusijuokia švelniai iš jo šaipydamasi, ir jis suima jos
ranką.
Pati atsikandusi kąsnelį suprantu jo užsidegimą. Skonis sodrus,
bet ne per stiprus, tortas kvapnus ir tamsus. Tai skaniausia, ką esu
valgiusi nuo tradicinių žiemos švenčių pietų, o nuo jų praėjo net
keli mėnesiai. Pamanau, kaip būtų nuostabu, jei Bramas galėtų
paragauti šito torto, ir akimirką į galvą šauna mintis palikti jam tru-
putėlį savojo. Tačiau negalėčiau jo parsivežti. Netilptų į mano
pudrinę. Būtų nemandagu slėpti tortą mamos rankinėje, jei ji ir
sutiktų tai padaryti, o ji nesutiks. Mano mama taisyklių nelaužo.
Negaliu pasilikti jo ir vėlesniam laikui. Dabar arba niekada.
Tik įsimetu į burną paskutinį kąsnelį ir pranešėjas paskelbia:
– Esame pasirengę paskelbti Poras.
Nustebusi nugurkiu kąsnį ir akimirksniu mane užplūsta netikėta
pykčio banga: negavau pasimėgauti paskutiniu torto kąsneliu.
– Lėja Ebi.
Įnirtingai sukiodama apyrankę Lėja atsistoja ir laukia, kol jos
veidas pasirodys ekrane. Vis dėlto ji rūpestingai laiko rankas
nuleidusi, kad kokioje nors kitoje Miesto rotušėje į ją žiūrintis
berniukas išvystų tik gražią šviesiaplaukę mergaitę, o ne neramias
jos rankas, trūkčiojančias ir sukiojančias tą apyrankę.
Keista, kaip laukdami ateities kabinamės į praeities daleles.
Žinoma, Poros parenkamos pagal tam tikrą sistemą. Visos šalies
Miestų rotušėse, kuriose knibždėte knibžda žmonių, Poros skel-
biamos abėcėlės tvarka, pagal mergaičių pavardes. Truputį gailiuosi
berniukų, visiškai nežinančių, kada bus paskelbtas jų vardas ir kada
jie turės atsistoti, kad kito Miesto rotušėje stovinti mergaitė priimtų
 11/287

jį kaip savo Porą. Mano pavardė Rejes, tad aš būsiu vidurinės dalies
pabaigoje. Pabaigos pradžioje.
Ekrane pasirodo dailaus, šviesiaplaukio berniuko veidas. Sava-
jame ekrane pamatęs Lėjos veidą jis nusišypso, ir ji atsako tuo
pačiu.
– Džozefas Pitersonas, – taria pranešėjas. – Lėja Ebi, jums buvo
parinktas Džozefas Pitersonas.
Pokyliui vadovaujanti šeimininkė atneša Lėjai mažą sidabrinę
dėžutę, tas pats ekrane nutinka Džozefui Pitersonui. Atsisėdusi Lėja
ilgesingai nužvelgia dėžutę, lyg trokšdama tuojau pat ją atidaryti.
Nekaltinu jos. Dėžutėje guli mikrokortelė su duomenimis apie jos
Porą. Visi tokias gauname. Vėliau dėžutėse laikysime žiedus, skirtus
Vedybų sutarčiai sudaryti.
Ekrane vėl pasirodo užsklanda: vienas kitam besišypsantys
berniukas ir mergaitė, fone – mirgančios lemputės ir baltai ap-
sirengęs Tarnautojas. Nors Bendruomenė parinkimus planuoja
taip, kad viskas vyktų kuo efektyviau, vis vien ekrane kartais atsir-
anda toks vaizdas. Jis reiškia, kad visi turėsime laukti, kol kas nors
įvyks kur nors kitur. Tai taip sudėtinga – Porų parinkimas – ir aš
vėl prisimenu sudėtingus šokių, kuriuos seniai šokdavo, žingsneli-
us. Vis dėlto šio šokio choreografe dabar gali būti tik Bendruomenė.
Ekrano užsklanda sumirga ir išnyksta.
Pranešėjas paskelbia kitą vardą; atsistoja dar viena mergaitė.
Greitai vis daugiau ir daugiau Pokylio dalyvių rankose turi sidab-
rines dėžutes. Kai kurie pastato jas priešais ant baltų staltiesių, bet
dauguma laiko dėžutes atsargiai, nenorėdami išleisti iš rankų ateit-
ies vos tik ją gavę.
Nematau nė vienos kitos mergaitės, vilkinčios žalią suknelę. Nė
kiek dėl to nesijaudinu. Man patinka galvoti, kad vieną vakarą
atrodau ne taip kaip kitos.
Laukiu vienoje rankoje laikydama pudrinę, o kitoje spausdama
mamos delną. Jis atrodo prakaituotas. Pirmą kartą suprantu, kad ji
su tėčiu taip pat jaudinasi.
 12/287

– Kasija Marija Rejes.

Mano eilė.
Paleidžiu mamos ranką, atsistoju ir pasisuku į ekraną. Jaučiu,
kaip ima daužytis širdis, ir užsimanau sukioti rankas visai kaip Lėja,
tačiau stoviu nė nekrustelėdama, pakėlusi smakrą ir įsmeigusi akis į
ekraną. Žiūriu ir laukiu tvirtai nusprendusi, kad mergaitė, kurią
mano Pora išvys kažkurio Bendruomenės miesto Rotušėje, atrodys
šaltakraujiška, rami ir žavi. Tai tobuliausias Kasijos Marijos Rejes
įvaizdis, kokį tik galiu pateikti.
Tačiau nieko neįvyksta.
Stoviu ir žiūriu į ekraną, lėtai slenkant sekundėms vos įstengiu
išstovėti nejudėdama, vos įstengiu ir toliau šypsotis. Aplink
pasigirsta šnabždesiai. Akies kampeliu išvystu, kaip motina pajud-
ina ranką, lyg vėl norėdama suimti maniškę, bet tuomet ją
atitraukia.
Mergaitė žalia suknele stovi ir laukia, o jos širdis plaka it
pašėlusi. Tai aš.
Ekranas tamsus, toks ir lieka.
Tai gali reikšti tik viena.
 Antras skyrius
Aplink mane pasigirsta šnabždesiai, tylūs ir švelnūs lyg paukščių
sparnų plakimas po Miesto rotušės kupolu.
– Tavo Pora šįvakar yra čia, – šypsodamasi sako šeimininkė.
Aplink mane sėdintys žmonės irgi šypsosi, jų balsai po truputį
garsėja. Mūsų Bendruomenė tokia milžiniška, mūsų miestų tiek
daug, kad tikimybė tobulą Porą rasti savo Mieste neįtikėtinai maža.
Jau daugel metų praėjo, kai pas mus šitaip nutiko.
Tokios mintys sukasi galvoje, ir trumpam užsimerkiu suvokusi,
ką tai reiškia – ne abstrakčiai, bet man, mergaitei žalia suknele.
Galbūt aš pažįstu savo porą. Galbūt jis lanko tą pačią Antrąją
mokyklą kaip ir aš, galbūt kasdien jį matau, galbūt jis – tai...
– Ksanderis Tomas Kerousas.
Ksanderis pakyla nuo savo stalo. Tarp mūsų plyti stebinčių
veidų, baltų staltiesių, tviskančių krištolo taurių ir švytinčių sidab-
rinių dėželių jūra.
Negaliu tuo patikėti.
Aš sapnuoju. Žmonės žiūri į mane ir į dailų berniuką tamsiu kos-
tiumu ir mėlyna kaklaskare. Viskas atrodo netikra, kol Ksanderis
man nusišypso. Pamanau: pažįstu šią šypseną, ir staiga pajuntu,
kad taip pat šypsausi, o plojimų banga ir lelijų kvapas galutinai
įtikina, kad tai vyksta iš tikrųjų. Sapnai taip nekvepia ir neskamba.
Truputėlį sulaužau taisykles ir lengvai pamoju Ksanderiui. Jis plači-
ai nusišypso.
– Galite atsisėsti į savo vietas, – sako šeimininkė.
Regis, ji džiaugiasi, kad mes tokie laimingi; savaime suprantama,
tokie ir turėtume būti. Juk vienas kitam esame tinkamiausia Pora.
Kai ji atneša man sidabrinę dėžutę, atsargiai ją paimu. Tačiau jau
žinau, ką ir kiek rasiu viduje. Mes su Ksanderiu ne tik lankome tą
pačią mokyklą, mes dar ir gyvename toje pačioje gatvėje ir nuo
neatmenamų laikų esame geriausi draugai. Man nereikia mikrokor-
telės, kad išvysčiau Ksanderio vaikystės nuotraukas, nes gausybė
 14/287

šių vaizdų gyvuoja mano atmintyje. Man nereikia persirašyti ir įsi-

minti mėgstamiausių dalykų sąrašo, nes ir taip juos žinau. Mėg-
stamiausia spalva: žalia. Mėgstamiausia laisvalaikio veikla: plauki-
mas. Mėgstamiausia pramoga: žaidimai.
– Sveikinu, Kasija, – sušnibžda man tėtis, jo veide nušvinta
palengvėjimo išraiška.
Mama nesako nieko, jos šypsena spinduliuoja džiaugsmu, ji tvir-
tai mane apkabina. Už jos žvelgdama į ekraną atsistoja dar viena
mergaitė.
Šalia tėčio sėdintis vyras sušnabžda:
– Jūsų šeimai taip pasisekė. Neturėsite patikėti jos ateities
žmogui, kurio visiškai nepažįstate.
Mane nustebina liūdesio gaidelės jo balse; tai, kad jo pastaba ne-
suvaldyta. Jo duktė – nervinga, rausvą suknelę vilkinti mergaitė –
irgi jį nugirsta ir nejaukiai šiek tiek pasislenka kėdėje. Neatpažįstu
jos. Tikriausiai ji lanko kurią nors kitą mūsų Miesto mokyklą.
Vėl paslapčiomis žvilgteliu į Ksanderį, bet priešais mane per
daug žmonių, jo nematau. Paeiliui stojasi kitos mergaitės. Ekranas
užsižiebia kiekvienai iš jų. Daugiau nė vienos nepasitinka tamsus
ekranas. Aš vienintelė.
Prieš mums išeinant Parinkimo pokylio šeimininkė paprašo
Ksanderio, manęs ir mūsų šeimų paėjėti į šoną pasikalbėti.
– Tai neįprasta situacija, – pasako ji, bet iškart pasitaiso. – Ne,
ne taip. Ji tik reta, – nusišypso mums abiem. – Kadangi vienas kitą
jau pažįstate, jums viskas bus kitaip. Vienas apie kitą žinosite daug
pirminių duomenų, – kalbėdama mostu parodo į sidabrines
dėžutes. – Į jūsų mikrokorteles įtrauktos kelios naujos rekomen-
dacijos, taigi pasitaikius progai turėtumėte su jomis susipažinti.
– Perskaitysime jas šiąnakt, – nuoširdžiai pažada Ksanderis.
Apimta linksmumo stengiuosi neužversti akių, nes jo balsas
skamba lygiai taip pat kaip tuomet, kai mokytojas duoda jam už-
duotį. Naująsias rekomendacijas jis perskaitys ir įsimins, visai kaip
 15/287

perskaitė ir įsiminė oficialiąją medžiagą apie Parinkimą. Tada

mintyse iškyla viena tos medžiagos pastraipa, ir aš vėl nuraustu:
Jei pasirinkote tapti Pora, jūsų Vedybų sutartis bus sudaryta, kai
sulauksite dvidešimt vienų. Tyrimai atskleidė, kad ir moterų, ir
vyrų vaisingumas aukščiausią tašką pasiekia sulaukus dvidešimt
ketverių. Porų parinkimo sistema buvo sukurta taip, kad Poros
vaikų susilauktų būdamos panašaus amžiaus – tai sudaro didži-
ausią tikimybę susilaukti sveikų palikuonių.
Ksanderis ir aš sudarysime Vedybų sutartį. Mes turėsime vaikų.
Kartu.
Man nereikės kitus kelerius metus mokytis jį artimai pažinti, nes
jį pažįstu jau beveik taip pat gerai kaip save.
Mane nustebina širdyje tūnantis praradimo jausmas. Mano
bendraamžiai kitas kelias dienas alpės žvelgdami į savo Porų nuo-
traukas, girsis per pietų pertraukas mokykloje, lauks, kol bus at-
skleista vis daugiau ir daugiau žinių. Lauks pirmojo susitikimo, tuo-
met antrojo ir taip toliau. Ksanderiui ir man ši paslaptis neegzis-
tuoja. Neklausiu savęs, koks jis, nesvajosiu apie pirmąjį susitikimą.
Tuomet Ksanderis pažvelgia į mane ir paklausia:
– Apie ką galvoji?
O aš atsakau:
– Kad mums labai pasisekė.
Tikrai taip galvoju. Laukia dar daug atradimų. Iki šiol Ksanderį
pažinojau tik kaip draugą. Dabar jis mano Pora.
Šeimininkė švelniai mane pataiso:
– Tai ne sėkmė, Kasija. Bendruomenėje sėkmė neegzistuoja.
Linkteliu. Žinoma. Turėčiau būti protingesnė ir nevartoti tokio
pasenusio, netikslaus termino. Dabar egzistuoja tik tikimybės. Kaip
tikėtina ar netikėtina, kad kas nors nutiks.
Šeimininkė vėl prabyla:
– Vakaras buvo įtemptas ir jau vėlu. Rekomendacijas galėsite
perskaityti vėliau, kitą dieną. Laiko per akis.
 16/287

Ji teisi. Štai ką mums davė Bendruomenė: laiko. Gyvename il-

giau ir geriau nei visi kiti piliečiai per visą pasaulio istoriją. Ir už tai
turime būti dėkingi Parinkimo sistemai – juk ji leidžia gimti fiziškai
ir emociškai sveikiems palikuonims.
Ir aš esu viso šito dalis.
Mano tėvai ir Kerousai negali liautis šūkčioti, kaip viskas
nuostabu. Mums leidžiantis Miesto rotušės laiptais Ksanderis pal-
inksta arčiau manęs ir sako:
– Galėtum pagalvoti, kad jie patys viską suplanavo.
– Negaliu tuo patikėti, – atsiliepiu, jaučiuosi patogiai ir truputį
apsvaigusi. Negaliu patikėti, kad tai aš, vilkinti žalia suknele, vieno-
je rankoje laikanti auksą, kitoje sidabrą, einanti šalia savo geriausio
draugo. Savo Poros.
– Aš galiu, – erzindamas sako Ksanderis. – Tiesą sakant, visada
tai žinojau. Štai todėl visai nesijaudinau.
Aš irgi jį paerzinu:
– Aš taip pat žinojau. Todėl ir jaudinausi.
Taip smarkiai juokiamės, kad privažiavus oro traukiniui kurį
laiką nė vienas jo nepastebime, o tuomet Ksanderis ištiesia ranką
norėdamas padėti man įlipti, ir netikėtai pasijuntu nejaukiai.
– Prašau, – ištaria rimtu balsu.
Akimirką nežinau, ką daryti. Dabar liesti vienas kitą yra kažkaip
nauja, o mano rankos užimtos.
Tuomet Ksanderis mane apkabina ir įtraukia į traukinį.
– Ačiū, – padėkoju durims užsiveriant.
– Nėra už ką, – atsako jis.
Jis nepaleidžia mano rankos; maža sidabrinė dėžutė mano
rankose atstoja mūsų naują užtvarą net kitoms užtvaroms sugri-
uvus. Taip už rankų nesilaikėme nuo pat vaikystės. Taip elgdamiesi
šįvakar peržengiame nematomą liniją, skiriančią draugystę nuo kai
ko daugiau. Mano ranka dilgčioja; nuo prisilietimo – mano Poros
prisilietimo, šį vakarą tai prabanga, neprieinama kitoms Poroms.
 17/287

Oro traukinys gabena tolyn nuo tviskančių sniego baltumo Mi-

esto rotušės šviesų, link švelnesnių gelsvų Priemiesčio verandų lem-
pų ir gatvių žibintų. Mums keliaujant Klevų priemiesčio kryptimi
pro šalį šmėkščioja gatvės, o aš žvilgčioju į Ksanderį. Auksinių
gatvių žibintų spalva panaši į jo plaukus, jo veidas patrauklus, pas-
itikintis savimi ir doras. O labiausiai – pažįstamas. Kai visada žinai,
kaip į ką nors žvelgti, pasikeitęs požiūrio taškas sukelia nuostabą.
Ksanderis visuomet buvo tas, kurio negalėčiau turėti, o jis nebūtų
galėjęs turėti manęs.
Dabar viskas kitaip.
Verandoje laukia mano jaunesnysis brolis Bramas. Išgirdęs mūsų
pasakojimą apie Pokylį jis negali patikėti.
– Tau parinko Ksanderį? Jau pažįstu tą, už kurio ištekėsi? Taip
keista.
– Tai tu keistas, – paerzinu jį ir apsimetu, kad noriu jį sugriebti,
bet jis išsisuka. – Kas žino. Galbūt ir tavo Pora gyvena čia pat, mūsų
gatvėje. Gal tai...
Bramas užsikemša ausis.
– Tik nesakyk. Tik nedrįsk...
– ... Serena, – ištariu aš.
Bramas nusisuka apsimesdamas, kad neišgirdo. Serena gyvena
gretimame name. Jiedu nuolat vienas kitą erzina.
– Kasija, – nepritariamai sako mama ir apsidairo norėdama įs-
itikinti, kad mūsų niekas nenugirdo.
Apie kitus mūsų gatvės ir bendruomenės gyventojus nedera kal-
bėti nepagarbiai. Klevų priemiestis garsėja kaip glaudi ir pavyzdinė
bendruomenė. Tik jau ne dėl Bramo, – pamanau pati sau.
– Mama, aš tik jį erzinu.
Žinau, kad ji negali ilgai ant manęs pykti. Tik ne mano
Parinkimo pokylio naktį, primenantį jai, kaip greitai aš augu.
– Eikit į vidų, – sako tėtis. – Jau beveik komendanto valanda.
Galėsime apie viską pasikalbėti rytoj.
– Ar davė torto? – tėčiui atidarant duris klausia Bramas.
 18/287

Visi laukiamai sužiūra į mane.

Nepajudu iš vietos. Dar nenoriu eiti vidun.
Jei įeisiu, tai reikš, kad šis vakaras baigiasi, o aš to nenoriu. Nen-
oriu nusivilkti suknelės ir vėl apsirengti kasdieniu drabužiu; nen-
oriu grįžti į įprastines dienas, jose nieko bloga, bet ir nieko tokio
ypatingo kaip šitai.
– Tuoj ateisiu. Dar kelias minutes.
– Neužtruk, – švelniai ištaria tėtis.
Jis nenori, kad pažeisčiau komendanto valandą. Tai Miesto, o ne
jo įvesta komendanto valanda, ir aš suprantu.
– Neužtruksiu, – pažadu.
Atsisėdu ant namų laiptų, savaime suprantama, atsargiai, sau-
godama skolintą suknelę. Nuleidžiu akis į nuostabios medžiagos
klostes. Suknelė man nepriklauso, bet ji mano šį vakarą, šį tamsų,
skaistų ir kupiną tiek netikėtumų, tiek pažįstamų dalykų laiką. Žvel-
giu į ankstyvo pavasario naktį ir pakeliu veidą į žvaigždes.
Ilgai neužtrunku, nes rytdiena – šeštadienis – bus ilga diena.
Ankstyvą rytą turėsiu prisistatyti į savo bandomąją darbo vietą
rūšiavimo centre. Paskui manęs laukia šeštadienio laisvalaikis, vi-
enas iš nedaugelio kartų, kai galiu leisti laiką su draugais ne
mokykloje.
Ksanderis irgi ten bus.
Grįžusi į kambarį iš mažos ertmės pudrinės dugne iškratau pili-
ules. Tuomet jas suskaičiuoju: viena, dvi, trys, – mėlyna, žalia,
raudona, – ir sudedu atgal į įprastinį metalinį cilindrą.
Žinau, ką daro mėlyna ir žalia piliulės. Nepažįstu nė vieno, tikrai
žinančio, ką daro raudonoji. Gandai apie jos poveikį sklando labai
seniai.
Atsigulu į lovą ir nustumiu į šoną mintis apie raudonąją piliulę.
Pirmą kartą gyvenime man leidžiama sapnuoti Ksanderį.
 Trečias skyrius
Man visuomet buvo įdomu, kaip sapnai atrodo popieriuje
išdėstyti skaičiais. Kažkas žino, bet aš – ne. Nusitraukiu nuo odos
duomenų rinkimo elektrodus, stengiuosi per stipriai netrūktelėti to,
kuris priklijuotas už ausies. Oda ten itin jautri ir nuimant elektrodą
visuomet skauda, ypač jei prie jo prilimpa viena kita plaukų sruoga.
Džiaugdamasi, kad mano eilė baigėsi, sudedu įrangą atgal į dėžutę.
Šiąnakt bus Bramo eilė.
Ksanderio nesapnavau. Nenumanau kodėl.
Tačiau pramiegojau ir, jei nepaskubėsiu, pavėluosiu į darbą.
Nešina vakarykšte suknele įeinu į virtuvę ir pamatau, kad mama jau
išdėliojo pusryčiams pristatytą maistą. Pilkšvai ruda avižinė košė, –
kaip ir reikėjo tikėtis. Valgome ne dėl skonio, o tam, kad būtume
sveiki ir gerai atliktume pareigas. Išimtis – poilsio dienos ir šventės.
Kadangi mūsų suvartojamą kalorijų kiekį iš anksto numato visai
savaitei, vakar per Pokylį galėjome valgyti viską, ir tai nebūtų sukėlę
pastebimo pokyčio.
Vis dar vilkintis pižamą Bramas šelmiškai man šypteli.
– Taigi, – sako jis kišdamas į burną paskutinį avižinės košės
šaukštą, – ar pramiegojai todėl, kad sapnavai Ksanderį?
Nenoriu, kad jis žinotų, kokie artimi tiesai jo žodžiai: nors Ksan-
derio nesapnavau, norėjau jį sapnuoti.
– Ne, – atsiliepiu aš, – ar tu neturėtum rūpintis, kad
nepavėluotum į mokyklą?
Bramas dar gana mažas, kad šeštadieniais eitų į mokyklą, o ne į
darbą, ir jei jis nepasijudins, pavėluos. Vėl. Tikiuosi, kad jo
nenubaus.
– Bramai, – sako mama, – prašau eiti apsirengti.
Jam perėjus į Antrąją mokyklą ji giliai atsidus iš palengvėjimo –
ten pamokos prasideda pusvalandžiu vėliau.
Bramui nenorom gūrinant iš kambario mama paima mano
suknelę ir iškelia.
 20/287

– Vakar taip gražiai atrodei. Labai nenoriu jos grąžinti.

Abi trumpam sužiūrame į suknelę. Pasigrožiu tuo, kaip audinys
tarsi pagauna ir vėl atspindi šviesą, lyg medžiaga ir šviesa būtų gy-
vos būtybės.
Kartu atsidūstame, mama nusijuokia.
– Jie atsiųs tau mažą medžiagos skiautelę, prisimeni? – pasako
ji, ir aš linkteliu galvą.
Visos suknelės siuvamos su vidine dalimi, kurią galima sukarpyti
į daleles, po vieną kiekvienai suknelę vilkėjusiai mergaitei. Ši ski-
autelė kartu su sidabrine dėžute pavirs mano atsiminimais apie
Parinkimą.
Vis viena. Šios suknelės – mano žaliosios suknelės – daugiau
niekuomet nepamatysiu.
Tik ją išvydusi supratau, kad noriu kaip tik šitos. Kai išsirinkau,
drabužių skirstymo centro darbuotoja suvedė suknelės numerį į
kompiuterį ir nusišypsojo.
– Buvo didžiausia tikimybė, kad pasirinksi kaip tik šitą, – tvirtai
pasakė ji. – Taip rodė tavo asmeniniai duomenys ir bendroji psich-
ologija. Praeityje esi pasirinkusi daugumos neatitinkančių dalykų,
be to, mergaitėms patinka, kai suknelės pabrėžia jų akis.
Nusišypsojau ir stebėjau, kai ji nusiuntė padėjėją atnešti
suknelės. Pasimatavusi supratau: ji teisi. Ši suknelė skirta man.
Kaip tik reikiamo ilgio, kaip tik tiek, kiek reikia, įimtas juosmuo.
Grožėdamasi pasisukiojau prieš veidrodį.
– Iki šiol esi vienintelė mergina, šį mėnesį vilkėsianti šitą suknelę
per Parinkimo pokylį. Visų populiariausia yra viena iš rausvųjų
suknelių, jos numeris dvidešimt antras.
– Puiku, – atsakiau jai. Aš visai neprieštarauju truputį išsiskirti.
Tarpduryje vėl išdygsta Bramas, jo drabužiai sulamdyti, o
plaukai netvarkingai stirkso. Beveik matau, kaip mamos galvoje
sukasi klausimas: geriau jį sušukuoti ir tuomet jis pavėluos ar ver-
čiau išsiųsti jį kaip stovi?
Bramas nusprendžia greičiau.
 21/287

– Pasimatysim vakare, – šūkteli jis lėkdamas pro duris.

– Jis nespės, – sako mama ir pažvelgia pro langą.
Oro traukinio stotelėje kaip tik užsižiebia šviesoforas, rodantis,
kad atvažiuoja traukinys.
– Galbūt spės, – atsiliepiu stebėdama, kaip Bramas sulaužo dar
vieną taisyklę – nebėgioti viešose vietose.
Beveik girdžiu, kaip jo pėdos tapsi į šaligatvį – nuleidęs galvą jis
bėga gatve, o į jo liesą nugarą trinksi mokyklinė kuprinė.
Pasiekęs stotelę sulėtina žingsnį, susiglosto plaukus ir atsainiai
užlipa laiptais traukinio link. Laimė, daugiau niekas nematė, kaip
jis bėgo. Po akimirkos traukinys pajuda iš vietos, nusiveždamas
saugiai viduje sėdintį Bramą.
– Tas vaikis nuvarys mane į kapus, – atsidūsta mama. – Turėjau
anksčiau jį pažadinti. Visi pramiegojome. Vakarykštis vakaras buvo
svarbus.
– Taip, – sutinku.
– Turiu spėti į kitą Miesto traukinį, – mama užsimeta ant peties
krepšį. – Ką šįvakar veiksi?
– Esu tikra, kad Ksanderis ir visi kiti norės pažaisti jaunimo
centre, – atsakau jai. – Matėme visus filmus, o muzika... – nebaigiu
ir gūžteliu.
Mama nusijuokia ir pabaigia mano sakinį:
– Skirta tokiems seniems žmonėms kaip aš.
– Per paskutinę valandą aplankysiu senelį.
Tarnautojai retai leidžia nukrypti nuo įprastinio laisvalaikio, bet
kieno nors lankymas Paskutinio pokylio išvakarėse leidžiamas ir
skatinamas.
Mamos akys sušvelnėja.
– Jis labai apsidžiaugs.
– Ar tėtis papasakojo seneliui apie mano Parinkimą?
Mama nusišypso.
– Jis ketino stabtelti pakeliui į darbą.
 22/287

– Gerai, – atsiliepiu, nes noriu, kad senelis sužinotų apie tai kuo
greičiau. Žinau, kad apie mane ir mano Pokylį jis galvojo tiek pat
daug, kaip aš apie jį ir jo Pokylį.
Paskubomis suvalgiusi pusryčius į savo traukinį spėju likus
kelioms sekundėms iki išvykimo ir atsisėdu. Galbūt miegodama
Ksanderio nesapnavau, bet galiu dabar apie jį pasvajoti. Žiūrėdama
pro langą ir galvodama, kaip jis atrodė praėjusį vakarą su kostiumu,
stebiu, kaip važiuojant į Miestą pro šalį lekia Priemiesčio šviesos.
Žalumos spalvai dar nespėjus pakeisti vietos akmens ir betono,
danguje pastebiu sūkuriuojančias baltas snaiges.
Visi kiti irgi jas pastebi.
– Sniegas? Birželį? – klausia šalia sėdinti moteris.
– Negali būti, – murmteli vyras kitoje eilės pusėje.
– Tik pažiūrėkite, – atsako ji.
– Negali būti, – pakartoja vyras.
Susijaudinę žmonės sukiojasi, gręžiasi į langus. Ar kas nors
klaidingo gali būti tiesa?
Ir tikrai, maži balti pūkeliai lekia pro mus ir kabinasi į žemę. Šis
sniegas kažkuo keistas, bet tikrai nesuvokiu kuo. Žvelgdama į
susirūpinusius veidus aplinkui pajuntu, kaip stengiuosi nuslėpti
šypseną. Ar ir aš turėčiau nerimauti? Galbūt. Bet tai taip gražu, taip
netikėta ir šią akimirką – taip nepaaiškinama.
Traukinys sustoja. Durys atsiveria, į vidų įlekia kelios snaigės.
Vieną pagaunu, bet ji netirpsta. Vis dėlto paslaptis paaiškėja, kai jos
viduryje pamatau mažą rudą sėklą.
– Tai tuopų sėklos, – pasakau visiems tvirtu balsu. – Tai ne
sniegas.
– Žinoma, – ištaria vyras.
Iš balso justi, jog apsidžiaugęs, kad sulaukė paaiškinimo. Sniegas
birželį būtų nenormalu. Sėklos – ne.
– Bet kodėl jų tiek daug? – vis dar nerimauja kita moteris.
Atsakymo sulaukiame po akimirkos. Vienas iš naujų keleivių sės-
damasis nusibraukia baltus pūkelius nuo plaukų ir drabužių.
 23/287

– Kertame palei upę augančią tuopų giraitę, – paaiškina jis. –

Bendruomenė ten nori pasodinti tinkamesnių medžių.
Visi juo patiki; apie medžius jie nieko neišmano. Murma, kad
džiaugiasi, jog tai ne dar vieno Atšilimo ženklas; kaip puiku, kad
Bendruomenė viską kontroliuoja kaip visuomet. Tačiau iš mamos,
kuri negali nekalbėti apie savo darbą Medelyne, žinau, kad šis
paaiškinimas prasmingas. Iš tuopų neįmanoma gauti vaisių ar de-
galų. O jų sėklos tik šiukšlina. Toli nuskrenda, prie visko prikimba
ir bando dygti bet kur. „Medžiai – piktžolės“, – sako mama. Vis
dėlto tuopoms ji jaučia ypatingą trauką, nes mažas rudas jų sėklas
gaubia grožis, įsikūnijęs plonyčiuose baltuose ūseliuose. Mažuose
debesų parašiutuose, lėtinančiuose jų kritimą, padedančiuose skri-
eti, pasižaboti vėją ir nusklęsti ten, kur galėtų išaugti.
Žvelgiu į delne gulinčią sėklą. Tame mažame rudame
branduolyje vis viena slypi paslaptis. Nesu tikra, ką su ja daryti,
taigi įsikišu sėklą į kišenę prie piliulių dėžutės.
Šis „beveik sniegas“ primena eilutę iš eilėraščio, kurį šiemet
mokėmės per kalbos ir literatūros pamoką: „Sustojau pamiškėj
snieguotą vakarą.“ Tai vienas mano mėgstamiausių iš viso Šimto
eilėraščių, tų, kuriuos Bendruomenė nutarė išsaugoti tais laikais,
kai mūsų kultūra buvo pernelyg užgriozdinta ir sujaukta. Jie sukūrė
komisijas, kurios atrinko visus geriausiųjų šimtukus: Šimtą dainų,
Šimtą paveikslų, Šimtą pasakojimų, Šimtą eilėraščių. Visa kita
sunaikino. Dingo amžiams. Tik į gera, pasakė Bendruomenė, ir visi
patikėjo, nes tai atrodė protinga. Kaip galime kažką visiškai
įvertinti, kai esame pernelyg užversti?
Mano pačios prosenelė buvo viena iš kultūros istorikių, beveik
prieš septyniasdešimt metų padėjusių atrinkti Šimtą eilėraščių.
Senelis tūkstantį kartų man tai pasakojo – kaip jo mama turėjo
padėti nuspręsti, kuriuos eilėraščius išsaugoti, o kuriuos prarasti
amžiams. Kai kuriuos eilėraščius ji dainuodavo jam vietoj lopšinių.
Ji šnabždėdavo, dainuodavo, sakė jis, o kai jos nebeliko, aš steng-
davausi juos prisiminti.
 24/287

Kai jos nebeliko. Rytoj senelis taip pat išeis.

Paskutinėms tuopų sėkloms likus už nugaros galvoju apie tą
eilėraštį ir tai, kaip labai jis man patinka. Mėgstu žodžius giliai ir
miega, jų ritmą ir pasikartojimą. Pagalvoju: jei klausytume ne
žodžių, o rimo, šis eilėraštis būtų puiki lopšinė. Jei klausytume
žodžių, ramybės nepajustume: Turiu dar daug nukeliauti, kol
galėsiu užmigti.
– Šiandien skaičių diena, – sako mano vadovė Nora.
Atsidūstu, bet Nora nereaguoja. Ji nuskaito ir grąžina mano kor-
telę. Apie Parinkimo pokylį neklausia, nors iš mano duomenų at-
naujinimo turi žinoti, kad jis įvyko vakar. Tačiau nieko naujo. Nora
su manimi beveik nebendrauja, nes aš – viena iš geriausių rūšiuoto-
jų. Tiesą sakant, nuo tada, kai paskutinį kartą suklydau, praėjo be-
veik trys mėnesiai, buvo paskutinis kartas, kai mudvi iš tikrųjų
kalbėjomės.
– Palauk, – paliepia Nora man pasukus savo darbo vietos link. –
Pagal tavo kortelę beveik laikas oficialiam rūšiavimo egzaminui.
Linkteliu galvą. Apie tai galvojau mėnesių mėnesius; ne taip
daug, kaip apie savo Parinkimo pokylį, bet išties dažnai. Nors kai
kurie šių skaičių rūšiavimai varo nuobodulį, pats rūšiavimas gali
atverti kelius į daug įdomesnes darbo vietas. Galbūt galėčiau tapti
Restauravimo prižiūrėtoja, kaip mano tėtis. Kai buvo mano
amžiaus, jis irgi dirbo duomenų rūšiuotoju. Taip pat senelis ir,
žinoma, prosenelė, ta, kuri būdama Šimto komisijos narė, dalyvavo
viename iš svarbiausių rūšiavimų.
Žmonės, prižiūrintys Parinkimus, taip pat pradeda dirbdami
rūšiuotojais, bet manęs tai nedomina. Man patinka, kai mano istor-
ijos ir duomenys gerokai nutolę; nenoriu atrinkinėti gyvų žmonių.
– Pasirūpink, kad būtum pasiruošusi, – sako Nora.
Abi žinome, kad aš jau pasiruošusi.
Pro langus netoli mūsų darbo vietų rūšiavimo centre krinta
geltona šviesa. Praeidama metu šešėlį ant kitų darbuotojų. Niekas
nepakelia akių.
 25/287

Įsmunku į mažytę savo darbo vietą, kurios pločio vos pakanka

darbo stalui ir rūšiavimo ekranui. Iš abiejų pusių mane skiria žemos
pilkos sienelės ir nematau nė vieno darbuotojo. Mes lyg mikrokor-
telės, saugomos Antrosios mokyklos mokslinėje bibliotekoje – kiek-
vienas iš mūsų įkištas į tam tikrą angą. Suprantama, vyriausybė turi
kompiuterių, galinčių rūšiuoti daug greičiau nei mes, bet mes vis vi-
ena svarbūs. Niekada nežinai, kada technika gali apvilti.
Taip nutiko bendruomenei, gyvenusiai prieš mus. Visi turėjo
technikos, turėjo jos net per daug, ir padariniai buvo pragaištingi.
Dabar turime pagrindines reikalingas technikos priemones – ter-
minalus, skaitytuvus, rašytuvus, ir visa informacija, kurią privalome
įsisavinti, daug konkretesnė. Pavyzdžiui, mitybos specialistams
nereikia žinoti, kaip programuoti oro traukinius, o programuoto-
jams savo ruožtu – kaip paruošti maistą. Tokia specializacija leidžia
neperkrauti žmonių informacija. Mums nereikia suprasti visko.
Kaip primena Bendruomenė, tarp žinių ir technologijų egzistuoja
skirtumas. Žinios mūsų neapvilia.
Įkišu savo kortelę, ir rūšiavimas prasideda. Nors man labiausiai
patinka rūšiuoti pagal žodines asociacijas, paveikslėlius ar sakinius,
skaičiuoti man irgi sekasi. Ekranas pasako, kokias sekas turiu rasti,
ir ima slinkti skaičiai. Tarsi maži balti kareivėliai juodame fone
laukia, kol juos nušluosiu. Kiekvieną paliečiu ir pradedu rūšiuoti
traukdama į skirtingus langelius. Pirštai stuksi į ekraną skleisdami
tylų, švelnų garsą, beveik tokį pat tylų, kaip krintantis sniegas.
Ir aš sukuriu audrą. Skaičiai skrieja į savo vietas kaip vėjo
nešamos snaigės.
Darbui įpusėjus sekos, kurių ieškome, pasikeičia. Sistema
fiksuoja, kaip greitai pastebime pokyčius ir kaip greitai prie jų prisi-
taikome. Niekuomet negali žinoti, kada kas nors pasikeis. Po dviejų
minučių sekos vėl mainosi, ir pokytį iškart pastebiu pasirodžius
pirmajai skaičių eilutei. Nežinau, kaip tai padarau, bet pokytį visuo-
met nujaučiu dar jam neįvykus.
 26/287

Rūšiuodama turiu laiko galvoti tik apie tai, ką matau priešais.

Taigi savo mažoje pilkoje erdvėje apie Ksanderį nemąstau. Net-
rokštu pajusti, kaip žalioji suknelė priglunda prie odos ar koks ant
liežuvio būna šokoladinio torto skonis. Negalvoju, kaip rytoj senelis
per savo Paskutinį pokylį valgys paskutinį kartą. Negalvoju apie
birželį iškritusį sniegą ar kitus dalykus, kurie negali nutikti, bet kur-
ie kažkodėl nutinka. Neįsivaizduoju, kaip mane akina saulė, vėsina
mėnulis ar kaip kinta kieme augančio klevo lapų spalva – į auksinę,
žalią, raudoną. Apie visa tai ir daug kitų dalykų mąstysiu vėliau. Bet
ne rūšiuodama.
Rūšiuoju ir rūšiuoju, kol nebelieka man skirtų duomenų. Mano
ekranas ištuštėja. Esu ta, kuri jį ištuština.
Kai oro traukiniu skrieju į Klevų priemiestį, tuopų sėklos ore ne-
besklando. Apie jas noriu papasakoti mamai, bet grįžusi namo
išvystu, kad ji, tėtis ir Bramas jau išėjo leisti savo laisvalaikio. Ter-
minale blyksi man skirta žinutė: Mums labai gaila, kad su tavimi
prasilenkėme, Kasija, – mirkčioja ji. – Gerai praleisk vakarą.
Virtuvėje pasigirsta pyptelėjimas; atkeliavo mano maistas. Pro
maisto pristatymo angą išslysta folijos indelis. Greitai jį pakeliu ir
spėju išgirsti, kaip už Priemiesčio namų bėgiais nurieda maisto
pristatymo vagonėlis.
Pradarius indelį nuo maisto ima kilti garai. Turbūt turime naują
mitybos skyriaus personalo direktorių. Seniau maistas visuomet
būdavo atvežamas vos šiltas. Dabar svilinamai karštas. Valgau
paskubomis ir truputį nusideginu burną, nes žinau, ką noriu veikti
gavusi retą progą pabūti kone tuščiuose namuose. Niekuomet iš
tiesų viena nebūnu: už nugaros terminalas nuolat ūžia, seka, stebi.
Viskas gerai. Man reikia jo tam, ką ketinu daryti. Noriu peržiūrėti
mikrokortelę, kol man per petį nežvilgčioja nei tėvai, nei Bramas.
Prieš šįvakar susitikdama su Ksanderiu noriu daugiau apie jį
paskaityti.
Įdėjus mikrokortelę, ūžimas pasidaro tikslingesnis. Ekranas
nušvinta ir laukimas priverčia mano širdį sparčiau plakti, nors
 27/287

Ksanderį ir taip labai gerai pažįstu. Ką Bendruomenės sprendimu

turėčiau žinoti apie jį, apie žmogų, su kuriuo praleisiu didžiąją savo
gyvenimo dalį?
Ar, kaip manau, žinau viską, o gal kažką pražiūrėjau?
– Kasija Rejes, Bendruomenė džiaugiasi galėdama pristatyti tavo
Porą.
Ekrane pasirodo Ksanderio veidas, tuomet pasigirsta įrašyta
žinutė, ir aš nusišypsau. Gera nuotrauka. Kaip ir visada, jo šypsena
atrodo giedra ir tikra, žydros akys – švelnios. Atidžiai tyrinėju jo
veidą apsimesdama, kad tokios nuotraukos dar niekada nesu mači-
usi, kad jo veidą probėgšmais mačiau vos vieną kartą praėjusį
vakarą, per Pokylį. Tyrinėju jo veido bruožus, lūpas. Ksanderis
tikrai gražus. Žinoma, niekuomet nedrįsdavau manyti, kad jis taps
mano Pora, bet dabar, kai šitai nutiko, man įdomu. Esu suin-
triguota. Truputį bijau, kaip šitai paveiks mūsų draugystę, bet labi-
ausiai jaučiuosi tiesiog laiminga.
Ištiesiu ranką norėdama paliesti ekrane degančią eilutę „Su-
sipažinimo rekomendacijos“, bet man nespėjus to padaryti Ksan-
derio veidas aptemsta ir dingsta. Ekranas supypsi, ir balsas vėl
ištaria:
– Kasija Rejes, Bendruomenė džiaugiasi galėdama pristatyti tavo
Porą.
Mano širdis sustoja, aš negaliu patikėti tuo, ką matau. Ekrane vėl
pasirodo veidas.
Jis ne Ksanderio.
 Ketvirtas skyrius
– Ką? – visiškai suglumusi paliečiu ekraną.
Veidas ištirpsta po mano pirštais, subyra į taškelius, atrodančius
lyg dulkės. Pasirodo žodžiai, bet man nespėjus jų perskaityti
ekranas visiškai ištuštėja. Vėl.
– Kas čia darosi? – ištariu garsiai.
Ekranas tuščias. Aš irgi jaučiuosi tuščia. Tai tūkstantį kartų blo-
giau nei tuščias ekranas praėjusį vakarą. Tuomet žinojau, ką tai re-
iškia. Neturiu jokio supratimo, ką tai reiškia dabar. Niekuomet nesu
girdėjusi, kad kam nors būtų taip nutikę.
Nieko nesuprantu. Bendruomenė neklysta.
Tačiau kas dar galėtų būti? Nė vienas neturi dviejų Porų.
– Kasija? – pro duris pašaukia Ksanderis.
– Ateinu, – šūkteliu išplėšdama mikrokortelę iš angos ir kišdama
į kišenę. Kartą giliai įkvepiu, o tuomet atidarau duris.
– Taigi iš mikrokortelės sužinojau, kad tau patinka važinėtis
dviračiu, – pasako Ksanderis man uždarant duris.
Nepaisydama to, kas ką tik nutiko, aš prajunku. Dviračių nek-
enčiu labiau už visus kitus mankštos būdus, jis tai gerai žino.
Nuolat dėl to ginčijamės; manau, kad važinėti tuo, kas nejuda, ir be
perstojo minti ratus, kvaila. Jis atsako, kad man patinka bėgti bėg-
takiu, o tai beveik tas pats. „Ne, ne tas pats“, – atsakau jam, bet
negaliu paaiškinti kodėl.
– Ar visą dieną praleidai žiopsodama į mano veidą ekrane? –
paklausia jis.
Jis vis dar juokauja, bet man staiga užgniaužia kvapą. Jis irgi
peržiūrėjo savo mikrokortelę. Ar jis išvydo mano veidą? Atrodo
keista kažką slėpti, ypač nuo Ksanderio.
– Žinoma, kad ne, – atsakau irgi stengdamasi jį paerzinti. – Juk
šeštadienis, pamiršai? Turėjau dirbti.
 29/287

– Aš taip pat, bet tai manęs nesulaikė. Perskaičiau visus stat-

istinius duomenis apie tave ir peržiūrėjau susipažinimo
rekomendacijas.
Pats to nežinodamas šiais žodžiais jis numeta man gelbėjimosi
ratą. Daugiau nebeskęstu nerime. Esu įklimpusi iki kaklo, ir jis dar
plūsta ledinėmis bangomis, bet dabar galiu kvėpuoti. Ksanderis vis
dar mano, kad mes Pora. Peržiūrinėjant mikrokortelę jam nenutiko
nieko keisto. Tai jau šis tas.
– Perskaitei visas rekomendacijas?
– Žinoma. O tu?
– Dar ne.
Jaučiuosi kvailai tai pripažindama, bet Ksanderis vėl nusijuokia.
– Jos nelabai įdomios, – sako jis. – Išskyrus vieną.
Jis reikšmingai man mirkteli.
– Ak? – tarsteliu išsiblaškiusi.
Matau, kaip mūsų gatvėje renkasi kiti berniukai ir mergaitės,
kaip ir mes einantys į jaunimo centrą. Jie mojuoja, šūkčioja vieni
kitiems. Visi vilki tokius pat drabužius kaip ir mes. Tačiau šįvakar
viskas kitaip. Kai kurie stebi. Kai kurie yra stebimi: aš ir Ksanderis.
Kiti randa mus akimis, stebi, nusuka akis, žvilgteli vėl.
Prie tokio elgesio aš nepratusi. Mes su Ksanderiu esame nor-
malūs, sveiki piliečiai, šios grupės dalis. Ne pašaliniai.
Tačiau dabar jaučiuosi atskirta, lyg tarp manęs ir tų, kurie į mane
spokso, būtų iškilusi plona skaidri siena. Vienas kitą matome, bet
peržengti tos sienos negalime.
– Ar tau viskas gerai? – pasiteirauja Ksanderis.
Per vėlai suprantu, kad turėjau atsakyti į Ksanderio užuominą ir
paklausti, kuri rekomendacija jam pasirodė įdomi. Jei greitai ne-
suimsiu savęs į rankas, jis supras, kad kažkas negerai. Pernelyg
gerai vienas kitą pažįstame.
Mums sukant už kampo ir išeinant iš Klevų priemiesčio, Ksan-
deris čiumpa man už alkūnės. Nuėjus dar kelis žingsnius, jis
 30/287

perbraukia ranka per manąją ir suneria mūsų pirštus. Pasilenkia

arčiau prie mano ausies.
– Vienoje iš rekomendacijų sakoma, kad mums leidžiama reikšti
fizinį prieraišumą. Jei to norime.
O aš noriu. Net įsitempusi juntu, kaip jo ranka liečiasi prie
manosios, tai vis dar malonu ir nauja. Nustembu, kad Ksanderis
jaučiasi taip natūraliai. Mums einant atpažįstu jausmą, kurį regiu
kai kurių mergaičių veiduose, spoksančių į mus. Tai pavydas, tikras
ir paprastas. Truputėlį atsipalaiduoju, nes galiu suprasti, kodėl jos
pavydi. Nė viena iš mūsų niekuomet nebuvo nė pagalvojusi, kad
galėtų turėti auksinį, kerintį, protingąjį Ksanderį. Visuomet žino-
jome, kad jo Pora taps mergaitė iš kito Miesto, kitos Provincijos.
Tačiau taip nenutiko. Jam parinko mane.
Artėdami prie žaidimų centro laikomės sunėrę pirštus. Jei jų
nepaleisiu, galbūt tai įrodys, kad mums lemta būti Pora. Kad tas
kitas veidas ekrane nieko nereiškia, kad tai tik menkutis mikrokor-
telės sutrikimas.
Vis dėlto. Veidas, kurį išvydau, veidas, kuris nebuvo Ksanderio:
aš irgi jį atpažinau.
 Penktas skyrius
– Štai ten laisva, – ištaria Ksanderis sustodamas prie kambario
viduryje stovinčio žaidimų stalo.
Regis, kiti mūsų Priemiesčio jaunuoliai apie laisvą šeštadienio
laiką mano tą patį, ką ir mes, – žaidimų centre knibžda žmonių,
tarp kurių ir dauguma mūsų draugų.
– Ar nori, Kasija?
– Ne, ačiū, – atsiliepiu. – Šį turą tik pažiūrėsiu.
– O tu? – paklausia jis geriausios mano draugės Emės.
– Pirmyn, – atsako ji.
Mudvi abi nusijuokiame žiūrėdamos, kaip jis išsišiepia ir ap-
sisuka paduoti savo kortelės žaidimą prižiūrinčiam Tarnautojui.
Pasitaikius progai pažaisti Ksanderis atgyja užlietas energijos ir
laukimo nuotaikos. Prisimenu, kaip žaisdavome būdami maži –
atkakliai ir neleisdami vienas kitam laimėti.
Susimąstau, kada žaidimai nustojo man patikti. Sunku
prisiminti.
Ksanderis įsitaiso prie stalo ir kažką sakydamas visus prajuok-
ina. Nusišypsau pati sau. Stebėti jį tikrai smagiau, nei žaisti pačiai.
O šis žaidimas – šachmatai – jo mėgstamiausias. Čia reikia meis-
triškumo. Tokie žaidimai Ksanderiui patinka labiausiai.
– Taigi, – tyliai ištaria Emė.
Kitų juokas ir pokalbiai paslepia jos žodžius nuo visų, išskyrus
mane.
– Koks tai jausmas? Pažinoti savo Porą?
Žinojau, kad ji šito paklaus; žinau, kad tai žinoti norėtų visi. At-
sakau vieninteliu būdu, kuriuo galiu. Pasakau jai tiesą.
– Tai Ksanderis, – ištariu aš. – Tai nuostabu.
Emė supratingai linkteli.
– Visą šitą laiką nė vienas iš mūsų nemanėme, kad mums gali
parinkti vieną iš pažįstamų, – sako ji. – O tuomet ima ir taip
nutinka.
 32/287

– Žinau, – pritariu.
– O Ksanderis, – sako ji. – Jis geriausias iš mūsų visų.
Kažkas pašaukia ją vardu ir Emė nueina prie kito stalo.
Stebiu, kaip Ksanderis paima pilkas figūrėles ir išdėlioja ant
pilkų ir juodų lentos kvadratėlių. Dauguma spalvų žaidimų centre
vienodos ir nuobodžios: sienos pilkos, mokinių drabužiai rudi, tie,
kurie jau gavo nuolatines darbo vietas, vilki tamsiai mėlynus
drabužius. Spalvas kambariui suteikiame tik mes: savo plaukų at-
spalviais, savo juoku. Padėjęs paskutinę figūrėlę Ksanderis pakelia
akis nuo lentos ir ištaria:
– Šitą laimėsiu savo Porai.
Visi atsisuka ir įsmeigia į mane žvilgsnius, o jis šelmiškai
išsišiepia.
Užverčiu akis, bet kai po kelių akimirkų kažkas paliečia man petį,
vis dar esu išpilta raudonio. Atsisuku.
Už manęs lūkuriuoja Tarnautoja.
– Kasija Rejes? – paklausia ji.
– Taip, – atsakau žvilgtelėdama į Ksanderį.
Jis susitelkęs į savo ėjimą ir nemato, kas vyksta.
– Ar galėtume trumpam išeiti į lauką? Ilgai netruksime ir nėra
dėl ko nerimauti. Tai tik procedūros reikalas.
Ar Tarnautoja žino, kas nutiko, kai bandžiau peržiūrėti
mikrokortelę?
– Savaime suprantama, – atsakau jai, nes Tarnautojui ko nors
paprašius kitaip atsakyti neįmanoma.
Atsisuku į savo draugus. Visų akys įsmeigtos į vykstantį žaidimą
ir figūrėles kilnojančius žaidėjus. Niekas nepastebi, kaip išeinu. Net
Ksanderis. Minia mane praryja, ir aš einu iš kambario paskui baltą
Tarnautojos uniformą.
– Leisk patikinti, kad nėra dėl ko nerimauti, – šypsodamasi sako
man Tarnautoja.
Balsas skamba švelniai. Ji nusiveda mane į mažą žalią erdvę, es-
ančią prie jaunimo centro. Nors būdama šalia Tarnautojos
 33/287

jaudinuosi dar labiau, bet atsidurti atvirame ore maloniau nei su

viduje susirinkusia minia.
Tvarkingai nupjauta veja einame iki metalinio suolelio, stovinčio
tiesiai po gatvės žibintu. Be mūsų aplinkui daugiau nematyti nė gy-
vos dvasios.
– Net neprivalai man pasakoti, kas nutiko, – kalba Tarnautoja. –
Aš žinau. Veidas, kurį išvydai įdėjusi mikrokortelę, nebuvo tas, kur-
is turėjo būti, tiesa?
Ji iš tiesų maloni: ji neprivertė manęs ištarti šių žodžių. Aš
linkteliu.
– Turbūt jautiesi labai sunerimusi. Ar kam nors papasakojai, kas
nutiko?
– Ne, – atsakau.
Ji mostu parodo sėstis ant suolelio, ir aš prisėdu.
– Puiku. Leisk tave nuraminti, – ir pažvelgia tiesiai man į akis. –
Kasija, niekas nepasikeitė. Visiškai niekas. Ksanderis Kerousas vis
dar tavo pora.
– Dėkoju, – ištariu ir jaučiuosi tokia dėkinga, kad pasakyti šitai
vieną kartą negana. – Dėkoju jums.
Sumaištis mane apleidžia, aš pagaliau, pagaliau, pagaliau galiu
atsipalaiduoti. Aš atsidūstu, ir ji nusijuokia.
– Ar galėčiau pasveikinti su Parinkimu? Jis sukėlė nemenką šur-
mulį. Apie jį kalba visos Provincijos žmonės. Galbūt net visos
Bendruomenės. Šitaip nebuvo nutikę daugelį metų, – ji trumpai
stabteli ir tuomet pratęsia: – Savo kortelės šįvakar turbūt
nepasiėmei?
– Tiesą sakant, pasiėmiau, – išsitraukiu ją iš kišenės. – Jaučiausi
sunerimusi, nenorėjau, kad dar kas nors pamatytų...
Tarnautoja ištiesia ranką, ir aš nuleidžiu kortelę jai ant atkišto
delno.
– Puiku. Aš šituo pasirūpinsiu.
 34/287

Įsideda kortelę į mažą Tarnautojos lagaminėlį. Probėgšmais

pastebiu jos piliulių dėklą ir tai, kad jis didesnis nei standartinis. Ji
pagauna mano žvilgsnį.
– Aukšto lygio Tarnautojai nešiojasi papildomas, – tarsteli ji. –
Nepaprastiems atvejams.
Supratingai linkteliu, o ji kalba toliau:
– Neturėtum dėl to sukti galvos. Štai, šita tau, – iš šoninės
lagaminėlio kišenės ji ištraukia kitą mikrokortelę. – Pati ją
patikrinau. Viskas gerai.
– Dėkoju jums.
Po to, kai įsikišu naują mikrokortelę į kišenę, kelias akimirkas nė
viena neištariame nė žodžio. Iš pradžių apžvelgiu žolę, metalinius
suolelius ir žaliosios erdvės viduryje stovintį mažą betoninį
fontanėlį, kas kelias sekundes paskleidžiantį sidabriškus lašų šuor-
us. Tuomet paslapčiomis žvilgteliu į šalia sėdinčią moterį bandy-
dama užmesti akį į ženklelį, prisegtą prie jos marškinių kišenėlės.
Žinau, ji – Tarnautoja, nes vilki baltus drabužius, tačiau nesu tikra,
kuriai Bendruomenės valdybai ji atstovauja.
– Priklausau Parinkimo valdybai, esu įgaliota nagrinėti duomenų
sutrikimus, – pastebėjusi mano klausiamą žvilgsnį paaiškina Tar-
nautoja. – Laimė, darbo turime nedaug. Parinkimo sistema
Bendruomenei labai svarbi, todėl tvarkome itin rūpestingai.
Jos žodžiai primena man pastraipą iš oficialių duomenų apie
Parinkimus: Parinkimo tikslas dvejopas: suteikti mūsų Bendruo-
menės piliečiams sveikiausią įmanomą ateitį ir suinteresuotiems
piliečiams palankiausias sąlygas patirti sėkmingą Šeiminį gyven-
imą. Bendruomenei svarbiausia, kad Parinkimai būtų optimalūs,
kiek tai įmanoma.
– Niekuomet nesu girdėjusi apie panašią klaidą.
– Bijau, kad retsykiais jos nutinka. Nedažnai, – ji akimirką
patyli, o tuomet užduoda klausimą, kurio nenoriu išgirsti: – Ar
pažinai tą kitą asmenį, kurio veidą išvydai?
 35/287

Staiga pajuntu protu nepaaiškinamą norą sumeluoti. Noriu at-

sakyti neturinti supratimo, kas jis, kad to veido anksčiau niekuomet
nesu mačiusi. Vėl nusuku žvilgsnį į fontanėlį ir stebėdama kylantį ir
krintantį vandenį suprantu, kad mano dvejonė mane išdavė. Taigi
atsakau.
– Taip.
– Ar gali man pasakyti jo vardą?
Savaime suprantama, visa tai ji jau žino, taigi nelieka nieko kito,
kaip tik pasakyti tiesą.
– Taip. Kajus Markamas. Kaip tik šitai ir atrodo keista. Tikimy-
bė, kad tokia klaida įvyks ir kad į ją bus įveltas kitas man pažįsta-
mas žmogus...
– Iš esmės neegzistuoja, – pritaria ji. – Teisingai. Tai priverčia
mus stebėtis, ar klaida nebuvo padaryta tyčia, lyg koks papokštavi-
mas. Jei tokį asmenį rasime, griežtai jį nubausime. Tai žiaurus poel-
gis. Ne tik todėl, kad tave prislėgė ir sukėlė vidinę sumaištį, bet ir
dėl Kajaus.
– Ar jis apie tai žino?
– Ne. Nė nenutuokia. Norėjau pasakyti, paversti jį pokšto dalimi
buvo žiauru dėl to, kas jis yra.
– Ir kas gi jis yra?
Kajus Markamas į mūsų Priemiestį atsikraustė tada, kai mums
buvo dešimt metų. Jis patrauklus ir tylus. Atrodo labai ramus.
Nedrumsčia ramybės, nekelia bėdų. Dabar jo nebematau taip
dažnai, kaip matydavau seniau; praėjusiais metais anksti gavo
darbo paskyrimą ir nebelanko Antrosios mokyklos kartu su kitais
mūsų Priemiesčio jaunuoliais.
Tarnautoja linkteli galvą ir palinksta kiek arčiau, nors aplink
nėra nieko, kas galėtų mus nugirsti. Gatvės žibinto skleidžiama
šviesa kaitri, ir aš truputį pasislenku.
– Tai slapta informacija, bet Kajus Markamas niekuomet neg-
alėtų tapti tavo Pora. Jis niekuomet netaps niekieno Pora.
– Taigi jis pasirinko būti Vienišius?
 36/287

Nesuprantu, kodėl šie duomenys turėtų būti slapti. Daugybė

žmonių iš mūsų mokyklos pasirinko būti Vienišiais. Oficialiuose
duomenyse apie Parinkimus net įrašyta tai aiškinanti pastraipa:
Prašome rūpestingai apsvarstyti, ar esate tinkamas kandidatas
Porai. Nepamirškite, Vienišiai Bendruomenei lygiai tokie pat
svarbūs. Kaip žinote, dabartinis Bendruomenės vadas yra Vieniši-
us. Tiek Poras sudarę, tiek Vieniši piliečiai gyvena patirties
kupinus ir pasitenkinimą teikiančius gyvenimus. Vis dėlto vaikų
leidžiama turėti tik tiems, kas pasirinko tapti Pora.
Ji palinksta artėliau.
– Ne, jis ne Vienišius. Kajus Markamas yra Nukrypimas.
Kajus Markamas – Nukrypimas?
Nukrypimai gyvena tarp mūsų; jie nėra pavojingi, kaip kad
Anomalijos, turinčios būti atskirtos nuo Bendruomenės. Nors
Nukrypimai savo statusą paprastai gauna dėl Pažeidimų, jie
saugomi; jų asmenybės nėra visiems žinomos. Šie duomenys priein-
ami Tarnautojams, dirbantiems Sociologinės klasifikacijos valdy-
boje ir kitų susijusių sričių institucijose.
Garsiai nieko neklausiu, bet ji supranta, apie ką galvoju.
– Bijau, kad tiesa. Tai ne jo kaltė. Tačiau jo tėvas įvykdė Pažei-
dimą. Bendruomenė negalėjo praleisti pro akis tokio veiksnio, net
tuomet, kai leido Markamams įsivaikinti Kajų. Jam turėjo būti pal-
ikta Nukrypimo klasifikacija, taigi jis neturi teisės būti įtrauktas į
Parinkimo duomenų bazę, – ji atsidūsta. – Mikrokorteles įrašome
likus vos kelioms valandoms iki Pokylio. Gali būti, kad klaida įvyko
tada. Mes jau tikriname, kas galėjo prieiti prie tavo kortelės ir prieš
Pokylį įrašyti Kajaus nuotrauką.
– Tikiuosi, rasite tą, kuris tai padarė, – atsiliepiu. – Jūs teisi. Tai
žiauru.
– Viską išsiaiškinsime, – šypsodamasi atsako ji. – Galiu tai
pažadėti, – tuomet ji žvilgteli žemyn, į savo laikrodį. – Turiu eiti.
Tikiuosi, įstengiau išsklaidyti nerimą.
– Taip, dėkoju jums.
 37/287

Stengiuosi išvyti iš galvos mintis apie berniuką, kuris yra

Nukrypimas. Turėčiau galvoti, kaip puiku, kad viskas vėl gerai.
Tačiau negaliu liautis mąsčiusi apie Kajų – apie tai, kaip man jo
gaila, kaip trokštu, kad man nereikėtų šito apie jį žinoti ir vis dar
galėčiau manyti, jog jis pasirinko būti Vienišiumi.
– Neturiu tau priminti, kad duomenis apie Kajų Markamą
privalai laikyti paslaptyje, ar ne? – paklausia ji švelniai, bet jos
balse išgirstu griežtumą. – Viską tau papasakojau tik tam, kad
neturėtum nė menkiausių abejonių: jis niekuomet neturėjo tapti
tavo Pora.
– Suprantu. Nieko niekam nesakysiu.
– Šaunu. Turbūt bus geriausia, jei šitai pasilaikysi sau. Žinoma,
jei nori, galime sukviesti susitikimą. Galėčiau paaiškinti tavo
tėvams, Ksanderiui ir jo tėvams, kas nutiko...
– Ne! – ištariu energingai. – Ne. Nenoriu, kad kas nors žinotų,
išskyrus...
– Išskyrus ką?
Neatsakau ir staiga ant rankos pajuntu jos delną. Ji nesugriebia
manęs šiurkščiai, bet suprantu, kad lauks atsakymo į trumpą savo
klausimą:
– Ką?
– Mano senelį, – prisipažįstu. – Jam beveik aštuoniasdešimt.
Ji paleidžia mano ranką.
– Kada jo gimtadienis?
– Rytoj.
Ji akimirką susimąsto, tuomet linkteli.
– Jei tau atrodo, kad turi su kuo nors pasikalbėti apie tai, kas
nutiko, jis būtų optimalus pasirinkimas. Vis dėlto. Ar jis –
vienintelis?
– Taip, – atsakau. – Nenoriu, kad tai sužinotų dar kas nors.
Nieko baisaus, jei senelis žinos, nes...
Neįstengiu sakinio pabaigti. Ji žino kodėl. Šiaip ar taip, bent jau
priežastis.
 38/287

– Džiaugiuosi, kad taip manai, – linksėdama atsiliepia Tar-

nautoja. – Turiu pripažinti, kad tai palengvina mano užduotį.
Akivaizdu, kad kalbėdamasi su seneliu pasakysi, jog kam nors apie
tai papasakojęs jis gaus nuobaudą. O dabar šito jis tikrai nenorėtų.
Jis galėtų prarasti išsaugojimo privilegiją.
– Suprantu.
Tarnautoja nusišypso ir atsistoja.
– Ar šįvakar galėčiau dar kuo nors padėti?
Apsidžiaugiu, kad pokalbis baigtas. Dabar, kai mano pasaulyje
vėl viskas gerai, noriu atsidurti toje žmonių pilnoje patalpoje. Staiga
sėdėdama čia pasijuntu labai vieniša.
– Ne, dėkoju jums.
Ji mosteli tako, vedančio atgal į centrą, link.
– Linkiu tau visa ko geriausio, Kasija. Džiaugiuosi galėdama
padėti.
Paskutinį kartą jai padėkoju ir nueinu. Ji lieka stovėti ir stebi,
kaip einu. Net žinodama, kad tai nesąmonė, jaučiuosi taip, lyg ji
žvilgsniu sektų mane visą kelią: iki durų, paskui koridoriumi, atgal į
patalpą, prie stalo, prie kurio vis dar žaidžia Ksanderis. Jis pakelia
akis ir pagauna mano žvilgsnį. Jis pastebėjo, kad buvau išėjusi. Ar
viskas gerai? – paklausia jis akimis, ir aš linkteliu. Dabar jau gerai.
Viskas grįžo į savo vietas. Dar geriau – dabar vėl galiu mėgautis
tuo, kad man buvo parinktas Ksanderis.
Vis dėlto norėčiau, kad ji nebūtų papasakojusi man apie Kajų.
Dabar, kai tiek daug apie jį žinau, nebegalėsiu žvelgti į jį tomis
pačiomis akimis.
Žaidimų centre mūsų tiek daug. Patalpoje karšta ir drėgna, tai
primena man atogrąžų vandenyno sumiliaciją, kurią kartą matėme
per Gamtos pamoką, tą, apie koralinius rifus, kuriuose knibždėte
knibždėjo žuvų, kol juos pražudė Atšilimas. Jaučiu prakaito skonį ir
kvėpuoju drėgme.
Tarnautojui skaitant pranešimą pro pagrindinį garsiakalbį į
mane kažkas atsitrenkia. Minia nuščiūva ir suklūsta:
 39/287

– Kažkas pametė savo piliulių dėklą. Prašau, stovėkite visiškai

ramiai ir nesikalbėkite, kol jį surasime.
Visi iškart sustingsta. Išgirstu kauliukų tarškesį ir tylų dunk-
stelėjimą – kažkas, galbūt Ksanderis, padeda ant stalo figūrėlę.
Tuomet įsivyrauja tyla. Niekas nejuda. Pamestas dėklas – tai rimta.
Žvilgteliu į šalia stovinčią mergaitę, ji atsako tuo pačiu: stovi it
suakmenėjusi, pražiota burna, įsmeigusi į mane plačiai išplėstas
akis. Vėl pagalvoju apie tą vandenyno simuliaciją, apie tai, kaip
mokytoja sustabdė ją norėdama kažką paaiškinti, ir ore kabančios
žuvų projekcijos nemirksėdamos spoksojo į mus tol, kol ji vėl ją
įjungė.
Visi laukiame, kol spragtels jungiklis, kol vadovas pasakys
mums, kas bus toliau. Mano mintys ima klaidžioti, bėgti iš šios vie-
tos, kurioje visi stovime suakmenėję. Ar šioje patalpoje esama kitų
šiuose vandenyse plūduriuojančių nežinomų Nukrypimų? Vanduo.
Galvoje atgyja dar vienas prisiminimas apie vandenį, šį kartą tikras,
iš dienos, kai mes su Ksanderiu buvome dešimties.
Tuomet turėjome daugiau laisvalaikio ir vasarą beveik visuomet
praleisdavome baseine. Ksanderiui patiko plaukioti mėlyname
chloruotame vandenyje; aš mėgau sėdėti ant duobėto cementinio
baseino krašto ir prieš lipdama į vandenį pamakaluoti pėdomis. Tai
ir dariau, kai šalia susirūpinusiu veidu išdygo Ksanderis.
– Pamečiau savo piliulių dėklą, – pasakė man tyliai.
Žvilgtelėjau žemyn norėdama įsitikinti, kad maniškis vis dar
prikabintas prie maudymosi kostiumėlio. Taip ir buvo: metalinis jo
spaustukas patikimai prikabintas prie petnešėlės, einančios per
kairį mano petį. Savo piliulių dėklus buvome gavę prieš kelias
savaites ir tuo metu turėjome po vieną piliulę. Pirmąją. Mėlynąją.
Tą, kuri gali mus išgelbėti; tą, kurioje pakanka maistinių medžiagų,
kad turėdami vandens galėtume išgyventi net kelias dienas.
Baseine buvo daug vandens. Čia ir bėda. Kaip Ksanderis suras
dėklą?
 40/287

– Turbūt jis po vandeniu, – pasakiau aš. – Pasikvieskime gel-

bėtoją, kad jis lieptų visiems išlipti.
– Ne, – tvirtai sukandęs dantis pareiškė Ksanderis. – Nesakyk
jiems. Jie duos man nuobaudą už tai, kad pamečiau dėklą. Nieko
nesakyk. Aš jį rasiu.
Pradėti patiems nešiotis piliules – svarbus žingsnis mūsų neprik-
lausomybės link; pamesti jas yra tas pats, kaip pripažinti, kad nes-
ame pasirengę įsipareigojimams. Tėvai mūsų piliules laiko tol, kol
suaugame ir vieną po kitos perimame. Pirmiausia, sulaukę
dešimties, – mėlynąją. Tada, sulaukę trylikos, – žaliąją. Tą, kuri
mus nuramina, kai to prireikia.
O tuomet, sulaukę šešiolikos, gauname raudonąją, tą, kurią
galime nuryti tik tada, kai liepia Tarnautojas.
Iš pradžių bandžiau Ksanderiui padėti, bet nuo chloro man
visuomet skaudėdavo akis. Vis nardžiau ir nardžiau, o tuomet, kai
akys ėmė taip degti, kad vos įstengiau matyti, išlipau ant cemento
šalia baseino ir mėginau žiūrėti žemyn pro saulės nutviekstą
vandens paviršių.
Būdami maži nė vienas nenešiojame laikrodžio; laiku pasirūpina
už mus. Tačiau aš vis viena supratau. Supratau, kad po vandeniu jis
išbuvo gerokai ilgiau nei turėtų. Laiką matavau širdies dūžiais ir,
neriant vienam, kitam, o paskui dar kitam žmogui, į baseino kraštą
pliaukštelinčiomis bangelėmis.
Ar jis nuskendo? Akimirką mane apakino balta saulės šviesa, at-
sispindėjusi nuo vandens, ir aš sustingau apimta baimės, kuri irgi
atrodė balta. Tačiau tuomet atsistojau ir giliai į plaučius įtraukiau
oro, kad surikčiau: „Ksanderis po vandeniu, gelbėkite jį, gelbėkite
jį!“ Riksmui nespėjus ištrūkti man iš gerklės nepažįstamas balsas
paklausė:
– Ar jis skęsta?
– Nesuprantu, – atsiliepiau atplėšdama akis nuo vandens.
 41/287

Šalia stovėjo berniukas – įdegęs, tamsiaplaukis. Nepažįstamas

berniukas. Tik tiek ir spėjau pastebėti, ir jis išnyko vienu greitu
judesiu slystelėjęs vandens paviršiumi.
Pauzė, dar keli bangų pliaukštelėjimai į cementą, ir iš vandens
staiga išniro Ksanderio galva. Laikydamas vandeniui atsparų dėklą
jis triumfuodamas išsišiepė.
– Radau, – pareiškė jis.
– Ksanderi, – iškvėpiau jausdama palengvėjimą. – Ar tau viskas
gerai?
– Žinoma, – atsakė jis. Jo akyse vėl žaidė pasitikėjimo savimi
ugnelės. – Kodėl manai, kad neturėtų būti?
– Po vandeniu išbuvai taip ilgai, kad pamaniau, jog skęsti, – pri-
sipažinau. – Taip pamanė ir tas kitas berniukas...
Staiga supanikavau. Kur jis dingo? Jis neiškilo įkvėpti oro.
– Koks berniukas? – sumišęs paklausė Ksanderis.
– Jis nėrė tavęs ieškoti, – o tuomet pamačiau jį po mėlyne, šešėlį
po vandeniu. – Jis štai ten. Ar jis skęsta?
Kaip tik tą akimirką berniukas kosėdamas išniro į paviršių, jo
plaukai spindėjo saulėje. Ant skruosto išryškėjo raudonas, beveik
sugijęs nubrozdinimas. Iš visų jėgų stengiausi nespoksoti. Ne tik
todėl, kad vietoje, kur visi tokie sveiki ir saugūs, sužeidimai yra neį-
prasti, bet ir todėl, kad jo nepažinojau. Jis buvo svetimas.
Berniukui prireikė kelių akimirkų, kad atgautų kvapą. Atsikvėpęs
pažvelgė į mane, bet prabilo kreipdamasis į Ksanderį:
– Tu nenuskendai.
– Ne, – patvirtino Ksanderis. – Vis dėlto tu vos nenuskendai.
– Žinau, – atsakė berniukas. – Ketinau tave išgelbėti, – ir pasi-
taisė: – Noriu pasakyti, ketinau tau padėti.
– Negi nemoki plaukti? – paklausiau jo.
– Maniau, kad moku, – atsiliepė berniukas.
Mes su Ksanderiu prajukome. Berniukas pažvelgė man į akis ir
nusišypsojo. Atrodė, kad šypsena jį nustebino; mane ji irgi
nustebino – savo šiluma.
 42/287

Berniukas vėl atsigręžė į Ksanderį.

– Ji atrodė susirūpinusi, kai tu neišnirai.
– Jau nebesirūpinu, – ištariau jausdama palengvėjimą, kad visi
saugūs. – Ar pas ką nors atvažiavai? – paklausiau tikėdamasi, kad
jis atvažiavo ilgam. Man jis jau patiko, nes norėjo padėti
Ksanderiui.
– Ne, – atsakė berniukas.
Nors jis vis dar šypsojosi, jo balsas skambėjo tyliai ir ramiai, lyg
aplink mus nuščiuvęs vanduo. Jis pažvelgė tiesiai į mane ir tarė:
– Mano vieta čia.
Dabar, įsmeigusi akis į minią priešais, išvydusi pažįstamą veidą
žmogaus, dėl kurio iki šiolei kankinamai jaudinausi, pajuntu tą patį
palengvėjimo ir išsivadavimo jausmą. Žmogaus, kurį veikiausiai
maniau nuskendus, paslydus ar buvus įtrauktą ir kurio galbūt
niekas niekada nebeišvys.
Kajus Markamas yra čia ir žiūri tiesiai į mane.
Negalvodama žengteliu prie jo. Štai tada pajuntu, kaip po padu
kažkas sutraška. Pamestasis piliulių dėklas atsidarė, ir viskas, ką jis
turėjo apsaugoti, pažiro ant grindų ir buvo sutrinta mano padu.
Mėlynažaliaraudona.
Iškart sustingstu, bet judesį jau pastebėjo. Tarnautojai plūsteli
manęs link, o šalia stovintys žmonės įkvepia ir sušunka:
– Čionai! Jis sulūžo!
Kai Tarnautojas paima man už alkūnės ir paklausia, kas nutiko,
turiu nusisukti. Kai vėl pažvelgiu ten, kur stovėjo Kajus, jis jau
kažkur dingęs. Visai kaip aną dieną prie baseino. Visai kaip jo vei-
das kiek anksčiau mano namų terminalo ekrane.
 Šeštas skyrius
– Šiandien baseine buvo naujas berniukas.
Papasakojau tėvams tą seniai prabėgusį vakarą po nutikimo, kai
mudu su Ksanderiu plaukiojome. Kuo atsargiausiai pasistengiau nė
neužsiminti, kad Ksanderis buvo pametęs savo piliulių dėklą. Nen-
orėjau, kad jis pakliūtų į bėdą. Atrodė, kad praleisti žodžiai lyg pili-
ulė įstrigo mano gerklėje. Kiekvieną kartą rydama seiles jaučiau ją,
grasinančią mane uždusinti.
Vis viena nieko nepasakiau.
Tėvai persimetė žvilgsniais.
– Naujas berniukas? Ar tu tikra? – susirūpino tėtis.
– Tikra, – atsakiau. – Jis vardu Kajus Markamas. Ksanderis ir aš
su juo plaukiojome.
– Tuomet jis apsistojo pas Markamus, – tarstelėjo tėtis.
– Jie įsivaikino jį, – papasakojau tėvams. – Jis vadina Aidą
mama, Patriką – tėčiu. Pati girdėjau.
Tėvai vėl susižvalgė. Mūsų Orijos provincijoje įvaikinimas retas
ir beveik negirdėtas dalykas.
Išgirdome beldimą į duris.
– Lik čia, Kasija, – paliepė tėtis. – Mes pažiūrėsime, kas ten.
Likau laukti virtuvėje, bet nuo durų išgirdau Ksanderio tėtį, poną
Kerousą; jo sodrus, garsus balsas griaudėjo prieškambaryje. Eiti vi-
eniems į kitų namus draudžiama, tačiau galėjau įsivaizduoti, kaip
jis stovi ant laiptelių atrodydamas lyg vyresnis Ksanderis. Tokie pat
šviesūs plaukai. Tokios pat besijuokiančios žydros akys.
– Kalbėjausi su Patriku ir Aida Markamais, – pasakė jis. –
Pamaniau, kad norėsit žinoti. Jų berniukas našlaitis. Jis iš Išorinių
provincijų.
– Tikrai? – mamos balse pasigirdo susirūpinimas.
Išorinės provincijos plyti geografiniame Bendruomenės
pakraštyje, kur gyvenimas sunkesnis ir ne toks civilizuotas. Kartais
žmonės vadina jas Menkesniosiomis provincijomis, arba
 44/287

Atsilikusiomis provincijomis, nes jose labai trūksta tvarkos ir žinių.

Tenai Nukrypimų dažnis didesnis nei tarp visų gyventojų bendrai
paėmus. Kai kurie sako, kad Anomalijų taip pat. Nors niekas tiksliai
nežino, kas tos Anomalijos. Anksčiau anomaliuosius laikydavo
uždarytus specialiuose namuose, bet šiomis dienomis dauguma jų
stovi tušti.
– Jis čia gavęs Bendruomenės palaiminimą, – pasakė ponas Ker-
ousas. – Patrikas pats parodė man visus dokumentus. Prašė papa-
sakoti tai visiems, kurie galėtų reikšti susirūpinimą. Žinojau, kad tu,
Mole, jaudinsies ir tu, Abranai, taip pat.
– Ką gi, jei jau taip, – tarstelėjo mama. – Atrodo, viskas gerai.
Prisėlinau prie sienos kampo norėdama užmesti akį į prieškam-
barį, tėvai buvo atsukę man nugaras, o ponas Kerousas stovėjo ant
laiptelių; jam už nugaros juodavo naktis.
Tuomet Ksanderio tėtis prislopino balsą ir turėjau atidžiai
klausytis, kad išgirsčiau jį per menką terminalo ūžimą.
– Mole, tau reikėjo pamatyti Aidą. Ir Patriką. Jie vėl atrodo gyvi.
Berniukas – Aidos sūnėnas. Jos sesers sūnus.
Mama kilstelėjo ranką prie plaukų; ji visuomet taip daro, kai
pasijunta nepatogiai. Visi aiškiai prisimename, kas nutiko
Markamams.
Tai buvo retas atvejis, kai vyriausybė suklydo. Pirmos klasės
Anomalija niekada neturėtų praslysti nenustatyta, ką jau kalbėti
apie tai, kad jai būtų leista laisvai klaidžioti gatvėmis ir prasmukti į
vyriausybės raštinę, kurioje dirbo Patrikas ir kur tą dieną jo
aplankyti buvo atėjęs sūnus. Niekada apie tai nekalbėdavome, bet
visi žinojome. Markamų berniukas mirė, buvo nužudytas, kai laukė,
kol tėtis grįš iš susirinkimo, vykusio kitoje pastato vietoje. Pats Pat-
rikas Markamas turėjo kurį laiką gydytis, nes Anomalija tyliai laukė
raštinėje ir jį taip pat užpuolė.
– Jos sūnėnas, – užuojautos kupinu balsu prabilo mama. –
Suprantama, Aida norėtų jį auginti.
 45/287

– O vyriausybė galbūt jautėsi tokia skolinga Patrikui, kad pada-

rytų išimtį, – garsiai nusprendė tėtis.
– Abranai, – priekaištingai tarstelėjo mama.
Tačiau Ksanderio tėtis pritarė manajam.
– Logiška. Išimtis kaip kompensacija už nelaimingą įvykį. Sūnus,
pakeisiantis tą, kurio jie neturėjo prarasti. Tarnautojai viską supra-
nta kaip tik taip.
Vėliau mama atėjo į kambarį manęs apkamšyti. Švelniu lyg antk-
lodės, kurių aplink mane suklostė, balsu paklausė:
– Ar girdėjai, kaip kalbėjomės?
– Taip, – atsakiau.
– Markamų sūnėnas – sūnus – rytoj pradės lankyti mokyklą.
– Kajus, – pataisiau aš. – Jis vardu Kajus.
– Taip, – patvirtino mama.
Ji pasilenkė, ilgi šviesūs plaukai šūstelėjo per petį, o strazdanos
atrodė kaip ant odos išmėtytos žvaigždės. Mama nusišypsojo.
– Būsi jam maloni, tiesa? – paklausė ji. – Ir padėsi pritapti?
Sunku būti naujoku, kai visi kiti jaučiasi savi.
– Padėsiu, – pažadėjau nuoširdžiai.
Kaip pasirodė vėliau, jos patarimo nereikėjo. Kitą dieną Antro-
joje mokykloje Kajus pasisveikino ir visiems prisistatė. Tyliai ir
greitai jis sliuokė koridoriais; visiems pasipasakojo, kas esąs, kad
niekam nereikėtų aušinti burnos. Suskambėjus skambučiui pranyko
tarp kitų mokinių. Mane sukrėtė, kaip greitai jis dingo. Vieną
akimirką buvo čia pat – atsiskyręs, išsiskiriantis ir kitoks, – o kitą
virto minios dalimi, lyg taip būtų elgęsis visą gyvenimą. Lyg niekuo-
met nebūtų gyvenęs kitur, o ne čia.
Dabar, žvelgdama į praeitį, suprantu, kad jis visuomet taip elgda-
vosi. Visada matydavome Kajų plaukiantį paviršiumi. Tik tą pirmą
dieną regėjome, kaip paneria gelmėn.
– Turiu kai ką tau papasakoti, – prisitraukdama kėdę pasakiau
seneliui.
 46/287

Po to, kai jaunimo centre užmyniau ant piliulių, Tarnautojai

manęs ilgai nelaikė; vis dar turiu laiko, kad jį aplankyčiau. Jaučiu-
osi dėkinga, nes tai priešpaskutinis kartas, kai jį lankau. Nuo šitos
minties pasijuntu tuščia.
– Ak, – tarsteli senelis. – Kažką gero?
Jis sėdi prie lango, vakarais dažnai taip daro. Stebi, kaip saulė
palieka pasaulį, o žvaigždės į jį įžengia, ir aš kartais susimąstau: ar
jis stebi, kaip saulė vėl pakyla? Ar sunku miegoti žinant, kad jau be-
veik priėjai kelio pabaigą? Ar norisi nepraleisti nė akimirkos, net
tokios, kai kitu atveju pasaulis atrodytų pilkas ir niekuo
neypatingas?
Naktį spalvos nublanksta; viską užgrobia pilka ir juoda. Retsyki-
ais, užsidegus gatvės žibintui, plyksteli ryškus šviesos taškelis. Di-
eną nuobodūs oro traukinių bėgiai, kai įsižiebia vakaro šviesos,
atrodo lyg virš žemės kabantys nuostabūs, švytintys takai. Man
stebint pro šalį pralekia oro traukinys, skraidinantis žmones balta,
apšviesta erdve.
– Šį tą keisto, – atsiliepiu.
Senelis padeda šakutę. Valgo tai, kas vadinama pyragu, niekada
nesu jo ragavusi, bet patiekalas atrodo labai skaniai. Norėčiau, kad
taisyklės nedraustų jam pasidalyti su manimi maistu.
– Viskas gerai. Mes su Ksanderiu vis dar Pora, – sakau. Iš
Bendruomenės išmokau, kad naujienas reikia pranešti kaip tik taip:
iš pradžių nuraminti, paskui dėstyti visa kita. – Tačiau mano mik-
rokortelėje buvo įsivėlusi klaida. Kai norėjau ją peržiūrėti, Ksan-
derio veidas išnyko. Ir aš pamačiau kitą žmogų.
– Pamatei kažką kitą?
Linkteliu ir iš visų jėgų stengiuosi nežiūrėti į maistą jo lėkštėje.
Cukruotos plutelės trapumas, primenantis man kristalėlius sniego
pakraštyje. Lėkštėje ištrintos raudonos uogos, sunokusios ir tikri-
ausiai trykštančios skoniu. Mano ištarti žodžiai limpa prie minčių,
tarytum tešla prie sunkios sidabrinės šakutės. Pamačiau kažką
kitą.
 47/287

– Ką pajutai išvydusi, kaip ekrane pasirodo kito berniuko veidas?

– švelniai paklausia senelis, uždėdamas savo ranką ant manosios. –
Ar sunerimai?
– Truputėlį, – prisipažįstu. – Jaučiausi sutrikusi. Tą kitą berni-
uką irgi pažįstu.
Senelio antakiai kilsteli iš nuostabos.
– Pažįsti?
– Tai Kajus Markamas, – atsakau ir pradedu aiškinti: – Patriko
ir Aidos sūnus. Jis gyvena Klevų priemiestyje, toje pačioje gatvėje,
už kelių namų nuo manęs.
– Kaip tokią klaidą paaiškino Tarnautoja?
– Tai nebuvo Bendruomenės klaida, – sakau. – Bendruomenė
neklysta.
– Žinoma, kad ne, – lygiu, vienodu tonu atsiliepia senelis. – Vis
dėlto žmonės klysta.
– Tarnautoja mano, kad taip ir nutiko. Ji mano, kad kažkas keitė
mano mikrokortelės įrašus – įrašė į ją Kajaus nuotrauką.
– Kodėl?
– Ji mano, kad taip kažkas žiauriai papokštavo. Dėl, – prabylu
dar tyliau, – Kajaus statuso. Jis – Nukrypimas.
Senelis staiga atsistoja, padėklas tarkšteli ant žemės. Nustembu
pamačiusi, kaip sulyso, tačiau jis stovi tiesus lyg styga.
– Kažkas vietoj tavo Poros nuotraukos įrašė Nukrypimą?
– Palūkėk, – skubiai tarsteliu bandydama patikinti, kad viskas
gerai. – Tai buvo tik klaida. Mano Pora – Ksanderis. Šis kitas berni-
ukas net nebuvo įtrauktas į Parinkimų bazę.
Nors aš ir lieku sėdėti stengdamasi jį nuraminti, parodyti, kad
viskas gerai, senelis nesisėda.
– Ar jie pasakė, kodėl jam suteiktas toks statusas?
– Jo tėtis kažką padarė, – atsakau. – Kajus dėl to nekaltas.
Jis tikrai nekaltas. Aš tai žinau, senelis irgi tai žino. Jei Kajus
keltų grėsmę, Tarnautojai niekuomet nebūtų leidę jo įvaikinti.
 48/287

Senelis pažvelgia žemyn, į lėkštę, nukritusią ant grindų. Sujudu

norėdama ją pakelti, bet jis mane sulaiko.
– Nereikia, – ištaria veriančiu balsu.
Senelis gurgždžiai susilenkia, tarytum būtų iš seno, seno medžio,
su sustingusiais mediniais sąnariais. Stumteli paskutinius maisto
kąsnius atgal į lėkštę ir tuomet pasižiūri savo šviesiomis akimis.
Nematau jose nieko sustingusio; jos gyvos, kupinos judėjimo.
– Man tai nepatinka, – pareiškia jis. – Kodėl kas nors turėtų
keisti įrašus tavo kortelėje?
– Seneli, – prabylu. – Prašau atsisėsti. Tai buvo pokštas, jie
greitai išsiaiškins, kas tai padarė, ir viskuo pasirūpins. Tarnautoja iš
Parinkimų valdybos pati taip sakė.
Imu gailėtis, kad šitai jam papasakojau. Kodėl maniau, kad išsi-
pasakojusi sulauksiu užuojautos?
Vis dėlto sulaukiu.
– Vargšas berniukas, – liūdnu balsu tarsteli senelis. – Paženk-
lintas be kaltės. Ar gerai jį pažįsti?
– Mes draugaujame, bet nesame artimi. Kartais sutinku jį
šeštadieniais, per laisvas valandas, – paaiškinu. – Prieš metus jam
paskyrė nuolatinę darbo vietą, taigi dabar matau retokai.
– Ir kokia gi vieta?
Nesiryžtu pasakyti, nes ji tokia prasta. Kai Kajus gavo tokį
paskyrimą, visi nustebome, nes Patriką ir Aidą labai gerbia.
– Jis dirba maisto atliekų tvarkymo centre.
Senelis susiraukia.
– Sunkus, nedėkingas darbas.
– Žinau, – atsakau.
Pastebėjau, kad nors ir mūvi darbininkų pirštines, Kajaus rankos
visuomet paraudusios nuo karšto vandens, darbo su mechanizmais.
Tačiau jis nesiskundžia.
– Ir Tarnautoja leido tau viską man papasakoti? – pasiteirauja
senelis.
 49/287

– Taip, – patvirtinu. – Paklausiau jos, ar galėčiau viską papa-

sakoti vienam žmogui. Tau.
Senelio akys šelmiškai sužybsi.
– Mirusieji negali kalbėti?
– Ne, – atsakau.
Senelio pokštai man patinka, bet atsakyti negaliu, ne šį kartą.
Viskas vyksta pernelyg greitai. Pernelyg jo pasiilgsiu.
– Norėjau tau papasakoti, nes... nes žinojau, kad tu suprasi.
– Ak, – tarsteli senelis kilstelėdamas antakius ir suraukdamas
kaktą. – Ar supratau?
Dabar truputį prajunku.
– Ne taip gerai, kaip tikėjausi. Elgeisi taip, kaip būtų elgęsi tėvai,
jei būčiau jiems pasakiusi.
– Žinoma, – atsiliepia jis. – Noriu tave apsaugoti.
Ne visada, – pamanau irgi kilstelėdama antakius. Liautis sėdėjus
ant baseino krašto galiausiai mane privertė kaip tik senelis.
Vieną vasaros dieną jis prie mūsų prisėdo ir paklausė:
– Ką ji daro?
– Ji visuomet taip daro, – atsakė Ksanderis.
– Argi ji nemoka plaukti? – nustebo senelis.
Aš mečiau į jį piktą žvilgsnį, nes už save galėjau kalbėti ir pati.
Senelis tai puikiai žinojo.
– Moka, – pasakė Ksanderis. – Tiesiog nemėgsta.
– Man nepatinka, kai reikia įšokti į vandenį, – pranešiau
seneliui.
– Suprantu, – tarstelėjo jis. – Kaip nardymo lenta?
– Ypač nuo jos.
– Gerai, – pasakė jis.
Jis atsisėdo ant baseino krašto šalia manęs. Net tada, kai buvo
jaunesnis ir stipresnis, pamenu, kaip galvodavau, koks senas,
palyginti su draugų seneliais, atrodo. Mano seneliai buvo vieni iš
paskutinių, pasirinkusių Porą gauti vyresniame amžiuje. Kai tapo
pora, jie jau turėjo po trisdešimt penkerius. Mano tėtis, vienintelis
 50/287

jų vaikas, gimė tik po ketverių metų. Dabar nė vienam, sulaukusiam

trisdešimt pirmojo gimtadienio, neleidžiama turėti vaikų.
Saulė švietė tiesiai pro sidabrinius jo plaukus, ir net nesisteng-
dama žvelgti itin atidžiai galėjau įžiūrėti kiekvieną sruogą.
Nuliūdau, nors jis mane ir supykdė.
– Tai smagu, – pasakė kojomis makaluodamas vandenį. –
Suprantu, kaip gali norėti tik sėdėti ir nieko daugiau neveikti.
Jo balse išgirdau erzinimą ir nusisukau.
Tuomet jis atsistojo ir nuėjo prie nardymo lentos.
– Pone, – kreipėsi į jį baseino prižiūrėtoja. – Pone?
– Turiu leidimą, – nesustodamas pasakė senelis. – Esu visiškai
sveikas.
Tada kopėčiomis užsiropštė ant nardymo lentos ir kuo aukščiau
kopė, tuo stipresnis atrodė. Prieš šokdamas neatsisuko pasižiūrėti į
mane ir nėrė tiesiai žemyn; dar prieš jam spėjant išnirti, pašokau ir
karštu šlapiu cementu nuskubėjau prie aukščiausios nardymo len-
tos jausdama, kaip svyla padai ir liepsnoja išdidumas.
Ir nušokau.
– Galvoji apie baseiną, tiesa? – dabar paklausia jis.
– Taip, – atsiliepiu ir prajunku. – Tada tu nesistengei manęs ap-
saugoti. Tiesą sakant, paskatinai mane šokti ir net užsimušti.
Ištarusi šiuos žodžius susigūžiu, nes nenorėjau to pasakyti garsi-
ai, nenorėjau minėti mirties. Nežinau, kodėl taip šito bijau. Senelis
nebijo. Bendruomenė nebijo. Aš irgi neturėčiau.
Neatrodo, kad senelis būtų ką nors pastebėjęs.
– Buvai pasirengusi šokti, – sako jis. – Tik dar nebuvai tuo tikra.
Panirę į prisiminimus abu nutylame. Stengiuosi nežiūrėti į ant
sienos kabantį laikrodį. Turėsiu greitai išeiti, mat reikia spėti grįžti
iki komendanto valandos, bet nenoriu, kad senelis pamanytų, jog
skaičiuoju minutes. Laukiu, kol pasibaigs mūsų susitikimas. Skaiči-
uoju jam gyventi likusį laiką. Gerai pagalvojusi suvokiu, kad skaiči-
uoju ir man skirtą laiką. Kiekviena su kuo nors praleista minutė
atiduoda jiems dalį mūsų gyvenimų ir atima dalį jų.
 51/287

Senelis pastebi, kad mano mintys kažkur klaidžioja, ir paklausia,

apie ką mąstau. Papasakoju, nes nebeturėsiu daug progų tai pada-
ryti, jis ištiesia ranką ir suspaudžia man delną.
– Džiaugiuosi galėdamas atiduoti tau dalį savo gyvenimo, –
ištaria jis.
Tokie nuostabūs žodžiai, o jis taria taip švelniai, kad atsakau tuo
pačiu. Nors jam beveik aštuoniasdešimt, nors anksčiau jo kūnas
atrodė trapus, jo rankos spustelėjimas tvirtas, man vėl pasidaro
liūdna.
– Norėjau tau papasakoti dar kai ką, – sakau seneliui. – Vasarą
laisvalaikiu užsirašiau į žygius pėsčiomis.
Jis atrodo patenkintas.
– Jie sugrąžino šį užsiėmimą?
Kadaise žygiai buvo vienas iš senelio laisvalaikio užsiėmimų ir jis
nuolatos apie tai pasakodavo.
– Tai šios vasaros naujiena. Niekada anksčiau tarp pasiūlymų
nemačiau.
– Įdomu, kas bus jūsų instruktorius, – mąsliai svarsto senelis,
tuomet žvilgteli pro langą. – Įdomu, kur jus nuveš.
Vėl paseku jo žvilgsnį. Laukinės gamtos už lango nedaug, nors
turime daugybę žaliųjų erdvių – parkų ir poilsio laukų.
– Gal į vieną iš didesnių poilsio zonų, – atsiliepiu.
– Gal ant Kalvos, – tarsteli jis vėl nušvitusiomis akimis.
Kalva yra paskutinė tokia Miesto vieta, ją paliko, kad augtų
laukinis miškas. Matau ją: žalia, dygi jos nugara kyla virš Medelyno,
kuriame dirba mama. Kadaise čia daugiausia apmokydavo Kariuo-
menę, bet nuo tų laikų, kai karius iškėlė į Išorines provincijas,
dabar ji mažai kam reikalinga.
– Tikrai taip manai? – paklausiu susijaudinusi. – Niekuomet
anksčiau nesu ten buvusi. Noriu pasakyti, Medelyne, žinoma, buvau
daugybę kartų, bet niekada neturėjau leidimo užkopti į Kalvą.
– Jei leis lipti į Kalvą, tau ten labai patiks, – atsako senelis, jo
veidas atgyja. – Užkopti į aukščiausią matomą vietą, ne kokiame
 52/287

nors simuliatoriuje, kai niekas nenutiesia tau kelio – čia slypi kaž-
kas ypatingo. Viskas tikra...
– Ar tikrai manai, kad mums leis ten eiti? – paklausiu.
Jo užsidegimas užkrečiantis.
– Tikiuosi.
Senelis įdėmiai pažvelgia pro langą į Medelyno pusę, ir aš
susimąstau, ar pastaruoju metu jis tiek daug praleidžia žiūrėdamas
pro langą todėl, kad jam patinka prisiminti tai, ką nešiojasi viduje.
Atrodo, lyg skaitytų mano mintis.
– Aš tik senas žmogus, sėdintis čia ir galvojantis apie savo
prisiminimus, argi ne?
Aš nusišypsau.
– Nieko bloga. Tiesą sakant, gyvenimo pabaigoje tai skatinama.
– Darau ne visiškai tai, – sako senelis.
– Ak?
– Aš mąstau, – jis ir vėl įspėja mano mintis. – Tai ne tas pats,
kas prisiminti. Prisiminimai yra mąstymo dalis, bet ne viskas.
– Apie ką tu mąstai?
– Apie daugybę dalykų. Eilėraštį. Mintį. Tavo senelę.
Nuo vienos iš paskutinių vėžio formų mano senelė mirė anksti,
sulaukusi šešiasdešimt dvejų. Niekuomet jos nepažinojau. Prieš at-
itekdama man, pudrinė priklausė jai – tai buvo jos anytos, senelio
mamos, dovana.
– Kaip manai, ką ji pasakytų apie mano Porą? – paklausiu. – O
apie tai, kas šiandien nutiko?
Senelis tyli, o aš laukiu.
– Manau, – pagaliau prabyla, – ji pasiteirautų, ar tau nekilo
kokių nors klausimų.
Noriu paklausti, ką jis nori tuo pasakyti, bet išgirstu skambutį,
skelbiantį, kad greitai atvažiuos paskutinis oro traukinys, vežantis į
Priemiesčius. Privalau eiti.
– Kasija? – kreipiasi senelis man kylant. – Juk vis dar turi
pudrinę, kurią tau daviau, ar ne?
 53/287

– Taip, – atsakau nustebinta jo klausimo.

Tai pats vertingiausias daiktas, kuris priklauso man. Pats
vertingiausias daiktas, kokį tik kada nors turėsiu.
– Ar rytoj atsineši ją į mano Paskutinį pokylį? – dar paklausia jis.
Mano akyse kaupiasi ašaros. Greičiausiai senelis nori vėl ją
išvysti, kad prisimintų mano senelę ir savo mamą.
– Žinoma, seneli, atsinešiu.
– Dėkui.
Pasilenkiu jo pabučiuoti ir mano akyse susikaupusios ašaros
grasina paplūsti skruostais. Sulaikau jas, neverkiu. Klausiu savęs,
kada galėsiu. Tik ne rytoj, ne per Paskutinį pokylį. Žmonės stebės.
Kad pamatytų, kaip senelis susidoroja su išėjimu ir kaip mes
susidorojame su tuo, kad mus palieka.
Eidama koridoriumi girdžiu, kaip už uždarų durų kiti gyventojai
kalbasi su savo lankytojais. Iš kitų kambarių sklinda terminalų gar-
sai – dauguma vyresniųjų prastai girdi, todėl smarkiau atsuka
garsą. Dar kituose kambariuose visiškai tylu. Galbūt kai kurie iš tų
žmonių sėdi priešais atidarytus langus galvodami apie žmones, kur-
ių nebėra. Kaip senelis.
Ji pasiteirautų, ar tau nekilo kokių nors klausimų.
Įžengiu į liftą ir nuspaudžiu mygtuką. Jaučiuosi liūdna, sutrikusi
ir pasimetusi. Ką jis norėjo tuo pasakyti?
Žinau, senelio laikas baigiasi. Seniai tai žinojau. Tačiau kodėl
užsidarant lifto durims staiga pajuntu, kad maniškis irgi baigiasi?
Senelė norėtų žinoti, ar man į galvą neatėjo mintis, kad tai buvo
visai ne klaida. Ar mano Pora neturėjo tapti Kajus.
Akimirką tikrai susimąsčiau. Staiga priešais išvydusi Kajaus
veidą – taip netikėtai, kad net neįstengiau įžiūrėti jo akių spalvos,
mačiau tik tamsumą, žvelgiantį į manąsias – pagalvojau: Ar tai tu?
 Septintas skyrius
Šiandien sekmadienis. Aštuoniasdešimtasis senelio gimtadienis,
taigi šiąnakt jis mirs.
Seniau žmonės atsibusdavo ir galvodavo: „Ar ta diena išaušo ši-
andien?“ Arba guldavo miegoti nežinodami, ar išnirs iš tamsos.
Dabar žinome, kurią dieną užges šviesa ir kuri naktis bus ta ilgoji,
paskutinė. Paskutinis Pokylis yra prabanga. Planavimo, Bendruo-
menės, žmogiškojo gyvenimo ir jo kokybės triumfas.
Visi tyrimai rodo, kad geriausia mirti – sulaukus aštuonias-
dešimt metų. Tai gana ilgas laikas, kad su kaupu pasimėgautume
gyvenimu, bet ne toks ilgas, kad pasijustume beverčiai. Tai vienas iš
blogiausių pojūčių, kokie tik gali apimti senyvus žmones. Bendruo-
menėse, egzistavusiose prieš mūsiškę, juos galėdavo pradėti
kamuoti siaubingos ligos, tokios kaip depresija, nes jie daugiau ne-
besijausdavo reikalingi. O tai, ką gali padaryti Bendruomenė, irgi
turi ribas. Peržengę aštuoniasdešimtuosius nebegalime nutolinti
visų senėjimo pažeminimų. Parinkimas, sukuriantis sveikus genų
derinius, mums suteikia tik tiek.
Anksčiau viskas nebuvo taip teisinga. Senaisiais laikais ne visi
mirdavo sulaukę tokio pat amžiaus ir anuomet būta daugybės bėdų
ir netikrumo. Galėdavote mirti bet kur – gatvėje, medicinos centre
(kaip mano senelė), net oro traukinyje. Galėdavote mirti vienas.
Niekas neturėtų mirti vienas.
Atvažiuojame beveik tuščiu oro traukiniu ir cementiniu taku ein-
ame link pastato, kuriame gyvena senelis, durų. Valanda dar labai
ankstyva, vos vos melsva ir rausva. Noriu nužengti nuo tako, nusi-
auti batus ir basa eiti vėsia, dygia žole, bet šiandien ne ta diena, kai
galima nukrypti nuo to, kas suplanuota. Visi mes – tėvai, Bramas ir
aš – tylūs ir susimąstę. Šiandien nė vienas neturime darbo ar lais-
valaikio valandų. Ši diena skirta seneliui. Rytoj viskas grįš į senas
vėžes, mes judėsime pirmyn, o jo nebebus.
 55/287

Šito tikimasi. Tai teisinga. Primenu sau tai, kai lipame į liftą ir
kylame į jo butą.
– Gali nuspausti mygtuką, – pasakau Bramui bandydama
pajuokauti.
Seniau atėję aplankyti senelio mes su Bramu nuolat pešdavomės,
kuris gaus nuspausti mygtuką. Bramas nusišypso ir nuspaudžia my-
gtuką su užrašu „10“. Paskutinį kartą, – pagalvoju. Po šiandienos
senelio, kurį galėtume lankyti, nebeturėsime. Neturėsime jokios
priežasties sugrįžti.
Dauguma žmonių savo senelių taip gerai nepažįsta. Mano
santykiai su seneliais Ūkiuose įprastesni. Kartą per kelis mėnesius
pabendraujame per terminalą, o kartą per kelerius metus juos
aplankome. Daugelis anūkų Paskutinį pokylį taip pat stebi termin-
alų ekranuose, per žingsnį nutolę nuo to, kas vyksta. Tiems kitiems
vaikams niekuomet nepavydėjau; aš gailėjausi jų. Taip jaučiuosi net
šiandien.
– Kiek turėsime laukti, kol senelis pasirodys? – paklausia tėčio
Bramas.
– Maždaug pusvalandį, – atsako tėtis. – Ar visi turite savo
dovanas?
Mes linktelime. Kiekvienas atsinešėme ką nors, ką dovanosime
seneliui. Nesu tikra, ką jam išrinko tėvai, bet žinau, kad Bramas
nuėjo į Medelyną norėdamas atnešti akmenį, gulėjusį taip arti Kal-
vos, kaip tik galėjo prieiti.
Bramas pastebi, kad į jį žiūriu, ir atgniaužia delną, kad vėl paro-
dytų man akmenį. Jis apvalus, rudas ir vis dar truputį nešvarus.
Atrodo kaip kiaušinis. Vakar jį parsinešęs Bramas man papasakojo,
kad rado akmenį po medžiu minkštų, žalių pušų krūvelėje, kuri
priminė lizdą.
– Jam tikrai patiks, – patikinu Bramą.
– Tavo dovana jam irgi labai patiks.
Bramas vėl suspaudžia akmenį kumštyje. Durys atsidaro, ir mes
žengiame į koridorių.
 56/287

Mano dovana seneliui – laiškas. Šį rytą atsikėliau anksti ir laiką

praleidau terminalo laiškų rašymo programa karpydama, dėli-
odama ir perrašinėdama linkėjimus. Prieš išspausdindama laišką
suradau eilėraštį iš to dešimtmečio, kuriame jis gimė, ir taip pat jį
įtraukiau. Baigus mokyklą poezija rūpi nedaugeliui, bet senelis
visuomet ją mėgo. Jis daugybę kartų perskaitė visus Šimtą
eilėraščių.
Atsiveria durys, ir galvą iškiša pagyvenusi moteris.
– Einate į pono Rejeso Pokylį? – paklausia ji ir net nelaukia, kol
atsakysime. – Jis uždaras, tiesa?
– Taip, – atsako tėtis mandagiai stabteldamas su ja persimesti
vienu kitu žodžiu.
Gerai žinau, kad jis nekantrauja išvysti savo tėvą. Jis negali susil-
aikyti nežvilgčiojęs į uždaras senelio duris, esančias koridoriaus
gale.
Moteris trumpai paniurna.
– Norėčiau, kad jis būtų atviras. Norėčiau nueiti, kad galėčiau
pasisemti minčių. Maniškis greičiau nei po dviejų mėnesių. Galite
nė neabejoti, jis bus atviras, – ji nusijuokia trumpai, šaižiai, tuomet
dar paklausia: – Ar galėtumėte paskui užeiti ir man papasakoti?
Į pagalbą ateina mama, jiedu visuomet vienas kitam pagelbsti.
– Galbūt, – šypsodamasi pasako mama, paima tėtį už rankos ir
atsuka moteriai nugarą.
Išgirstame nusivylimo kupiną atodūsį, o tuomet – moters
uždaromų durų dunkstelėjimą. Lentelė su pavarde skelbia „Ponia
Neš“ ir aš prisimenu, kad senelis yra apie ją pasakojęs. Landi, sakė
jis.
– Argi ji negali palaukti savo eilės užuot kalbėjusi apie tai senelio
dieną? – subamba Bramas atidarydamas duris.
Senelio butas jau atrodo kaip kita vieta. Tylesnė. Šiek tiek vien-
išesnė. Manau, taip yra todėl, kad senelis daugiau nebesėdi prie
lango. Šiandien guli lovoje svetainėje, o jo kūnas pamažu miršta.
Kaip tik laiku.
 57/287

– Ar galėtumėte nustumti mane prie lango? – pasisveikinęs

paprašo senelis.
– Žinoma, – tėtis padeda rankas ant lovos krašto ir švelniai nus-
tumia ją ryto šviesos link. – Ar pameni, kaip tą patį darei man? Kai
man mažam leido visus tuos skiepus?
Senelis nusišypso.
– Tai buvo kituose namuose.
– Vaizdas irgi buvo kitoks, – pritaria tėtis. – Pro tą langą maty-
davau tik kaimynų kiemą ir, jei pažvelgdavau gana aukštai, oro
traukinio bėgius.
– Tačiau virš jų plytėjo dangus, – tyliai ištaria senelis. – Dangus
matyti beveik visada. Man įdomu, kas gi už jo? Ir po viso šito?
Mudu su Bramu susižvalgome. Turbūt šiandien senelis truputį
klejoja, to ir reikėtų tikėtis. Dieną, kai pagyvenusiam žmogui
sukanka aštuoniasdešimt, nuosmukis visuomet pagreitėja. Ne visi
miršta tiksliai tuo pačiu metu, bet tai visada įvyksta iki vidurnakčio.
– Pakviečiau savo draugus ateiti iškart, kai apsilankys Komisija,
– praneša mums senelis. – O tuomet, kai jie išeis, norėčiau su kiek-
vienu iš jūsų praleisti truputį laiko tik dviese. Pradėsiu nuo tavęs,
Abranai.
Tėtis linkteli.
– Žinoma.
Komisija ilgai neužtrunka. Ateina jie, trys vyrai ir trys moterys,
vilkintys ilgus baltus laboratorinius chalatus, ir su savimi šį tą
atsineša. Pokylio drabužius, kuriuos vilkės senelis. Audinių iš-
saugojimo įrangą. Mikrokortelę su jo gyvenimo istorija, kad senelis
galėtų peržiūrėti ją per terminalą.
Manau, mūsų dovanos seneliui patiks labiau, išskyrus galbūt
mikrokortelę.
Po kelių akimirkų senelis grįžta vilkėdamas Pokylio drabužiais.
Tai iš esmės kasdienė apranga, paprastos kelnės, marškiniai ir
kojinės, bet jie pasiūti iš puikios medžiagos, ir, beje, jis galėjo
išsirinkti spalvą.
 58/287

Pamačiusi, kad savo drabužiams išsirinko šviesiai žalią, pajuntu,

kaip mano gerklėje kažkas užstringa. Mes tokie panašūs.
Susimąstau, ar man gimus jis suvokė, kad mūsų Pokyliai bus taip
arti vienas kito, nes mudviejų gimtadienius skiria vos kelios dienos.
Kol Komisija baigia savo iškilmių dalį, visi mandagiai susėdame
– senelis ant savo lovos, o mes ant kėdžių.
– Pone Rejesai, mes įteikiame mikrokortelę su jūsų gyvenimo va-
izdais ir įrašais, – sako vienas iš Komisijos narių. – Jūsų garbei ją
sudarė vienas geriausių mūsų istorikų.
– Dėkoju, – ištiesdamas ranką atsako senelis.
Dėžutė, kurioje guli mikrokortelė, panaši į sidabrines dėželes,
kurias gauname per Parinkimo pokylį, skiriasi tik spalva: šioji
auksinė. Viduje gulinčioje mikrokortelėje įrašytos nuotraukos, da-
rytos įvairiais laikotarpiais, kai senelis buvo vaikas, paauglys,
suaugęs. Kai kurių nuotraukų jis nematė metų metus, manau, kad
jaudinasi galėdamas šiandien jas peržiūrėti. Mikrokortelėje taip pat
įrašyta jo gyvenimo santrauka, skaitoma vieno iš istorikų. Senelis
pavarto auksinę dėžutę visai taip pat, kaip neseniai per Parinkimo
pokylį aš varčiau savąją sidabrinę. Jis delnuose laiko savo gyven-
imą, visai kaip aš laikiau saviškį.
Paskui prabyla viena iš moterų. Atrodo švelnesnė nei kiti, bet
galbūt tik todėl, kad yra žemesnė ir jaunesnė.
– Pone Rejesai, ar jau pasirinkote asmenį, kuris šiai dienai pas-
ibaigus perims jūsų mikrokortelę?
– Savo sūnų, Abraną, – atsako senelis.
Ji ištiesia prietaisą, skirtą audiniams paimti. Bendruomenė
leidžia tai atlikti privačiai, tarp šeimos narių – paskutinis pagarbos
vyresniesiems ženklas.
– Džiaugiamės galėdami oficialiai pranešti, kad jūsų duomenys
rodo, jog esate tinkamas išsaugoti. Kaip žinote, ne visi pasirodo
tinkami, ir tai dar viena garbė, kurią galite pridėti prie savo ir taip
ilgo laimėjimų sąrašo, – praneša moteris.
 59/287

Senelis paima prietaisą ir vėl jai padėkoja. Prieš jai spėjant pak-
lausti, kam bus patikėta pavyzdį pristatyti, senelis sako:
– Mano sūnus Abranas pasirūpins ir šituo.
Ji linkteli.
– Tiesiog perbraukite per vidinę skruosto pusę ir įdėkite pavyzdį
štai čia, – sako ji rodydama, ką daryti. – Tuomet sandariai
uždarykite. Pavyzdį į Biologinio išsaugojimo valdybą turite
pristatyti per dvidešimt keturias valandas nuo tada, kai jis bus
paimtas. Kitaip mes negalėsime užtikrinti, kad išsaugojimas bus
veiksmingas.
Džiaugiuosi, kad senelis pasirodė tinkamas, kad būtų išsaugomas
užšaldytas jo audinių pavyzdys. Dabar mirtis jam nebūtinai bus
pabaiga. Kada nors Bendruomenė gali atrasti būdą mus sugrąžinti.
Ji nieko nežada, bet aš manau, kad visi žinome: galų gale tai nutiks.
Argi Bendruomenei kada nors yra nepavykę pasiekti tikslo?
Prabyla šalia jos stovintis vyras.
– Maistas jūsų svečiams ir jūsų paties paskutiniai patiekalai
turėtų būti pristatyti per valandą, – jis pasilenkia ir paduoda
seneliui spausdintą kortelę su valgiaraščiu. – Ar norėtumėte
paskutinę akimirką ką nors pakeisti?
Senelis žvilgteli į kortelę ir papurto galvą.
– Viskas atrodo puikiai.
– Tuomet pasimėgaukite savo Paskutiniu pokyliu, – ištaria vyriš-
kis ir įsideda kortelę į kišenę.
– Dėkoju.
Padėka truputį pašaipiai iškreipia senelio lūpas, lyg jis žinotų ką
nors, ko nežino jie.
Komisijai išeinant visi nariai paspaudžia seneliui ranką ir ištaria:
„Sveikiname.“ Senelis savo skvarbiomis akimis žiūri jiems tiesiai į
akis, ir aš galėčiau prisiekti, kad perskaitau jo mintis. Sveikinate
mane su mano gyvenimu ar su mano mirtimi?
– Nagi, užbaikime šitai, – žiūrėdamas į audinių paėmimo įtaisą
tarsteli senelis, jo akyse žaidžia žiburėliai.
 60/287

Mes visi nusijuokiame iš jo tono. Senelis persibraukia per skru-

ostą, įdeda pavyzdį į skaidraus stiklo mėgintuvėlį ir sandariai jį
uždaro. Išėjus komisijai, iš kambario dingsta ir dalis iškilmingumo.
– Viskas einasi labai puikiai, – sako senelis paduodamas tėčiui
mėgintuvėlį. – Kol kas mano mirtis tiesiog tobula.
Tėtis krūpteli, jo veidu perbėga skausmo išraiška. Žinau, kad
jam, kaip ir man, labiau patiktų, jei senelis nevartotų šito žodžio,
bet nė vienas iš mūsų nė nepagalvotų šiandien jo pataisyti. Dėl
skausmo, atsispindinčio veide, tėtis atrodo jaunesnis; akimirką jis
beveik vaikas. Galbūt prisimena mamos mirtį – tokią neįprastą ir
sunkią palyginti su tokiu Paskutiniu pokyliu.
Po šiandienos jis bus niekieno vaikas.
Nors šito nenoriu, susimąstau apie nužudytą Markamų berniuką.
Jokių iškilmių. Jokio audinių paruošimo, jokių atsisveikinimų. Taip
beveik niekuomet nenutinka, – primenu sau. – Tikimybė, kad taip
nutiks – beveik viena iš milijono.
– Turime tau dovanų, – į senelį kreipiasi Bramas. – Ar galime
dabar tau įteikti?
– Bramai, – papriekaištauja tėtis. – Galbūt senelis norėtų
paruošti mikrokortelę peržiūrėti. Svečiai jau pakeliui.
– Tikrai noriu, – patvirtina senelis. – Nekantrauju prieš akis
išvysti prabėgantį savo gyvenimą. Ir laukiu maisto.
– Ką išsirinkai? – entuziastingai paklausia Bramas.
Seneliui ir svečiams skirti patiekalai tokie patys, tačiau įstatymas
skelbia, kad turime valgyti maistą iš savo padėklų, o jis turi valgyti
tai, kas padėta jo lėkštėje. Mums neleidžiama dalytis.
– Tiktai desertus, – išsišiepia senelis. – Pyragą. Pudingą. Sau-
sainius. Ir dar šį tą. Tačiau pirma parodyk man savo dovaną,
Bramai.
Bramo veidą nutvieskia šypsena.
– Užsimerk.
Senelis paklūsta ir ištiesia ranką. Bramas švelniai padeda akmenį
seneliui ant delno. Ant antklodės, dengiančios senelį, nukrinta
 61/287

kelios žemės dulkelės ir mama ištiesia ranką ketindama jas nub-

raukti. Tačiau paskutinę akimirką atitraukia ranką ir nusišypso.
Purvas seneliui visai nerūpės.
– Akmuo, – atsimerkęs ir pažvelgęs žemyn ištaria senelis. Tada
nusišypso Bramui. – Man regis, žinau, kur jį radai.
Bramas išsišiepia ir kinkteli galva. Senelis tvirtai suspaudžia
akmenį.
– Nagi, kas kitas? – beveik nerūpestingai paklausia.
– Savo dovaną norėčiau įteikti vėliau, per atsisveikinimą, – tyliai
ištaria tėtis.
– Turėsiu mažokai laiko ja pasidžiaugti, – paerzina jį senelis.
Staiga susidroviu savo laiško – nenoriu, kad senelis jį skaitytų
visiems matant – ir pasakau:
– Aš taip pat.
Pasigirsta beldimas į duris – atėjo keli senelio draugai. Įleidžia-
me juos, praslenka kelios minutės ir ateina dar keletas. Ir dar. O
tuomet pasirodo maitinimo darbuotojai, nešini visais senelio deser-
tais – paskutiniu jo valgiu – ir atskirais padėklais jo svečiams.
Senelis pakelia lėkštės dangtį, ir kambarį pripildo dangiškas šiltų
vaisių kvapas.
– Pamaniau, kad tau patiktų truputis pyrago, – žiūrėdamas į
mane tarsteli senelis.
Vadinasi, tą dieną jis mane matė, ir aš jam nusišypsau. Jam dav-
us ženklą pakeliu dangčius nuo svečių lėkščių ir visi susispiečiame
valgyti. Pirmiausia išdaliju padėklus visiems kitiems, tuomet paimu
savąjį pyrago gabalėlį – sluoksniuotą, šiltą, su vaisių įdaru – ir prie
burnos kilsteliu kąsnelį.
Svarstau, ar mirtis visada bus tokia skani.
Vėliau, kai visi svečiai persisotinę padeda šakutes ir atsidūsta, jie
kalbasi su seneliu, atsirėmusiu į krūvą baltų pagalvių. Bramas to-
liau valgo, kemša viską. Iš kitos kambario pusės senelis linksmai
jam nusišypso.
 62/287

– Viskas taip skanu, – sako Bramas pilna burna pyrago, ir senel-

is iškart nusikvatoja.
Pasigirsta garsas, toks šiltas ir pažįstamas, kad aš irgi nusišypsau
ir nuleidžiu ranką. Ketinau paliesti Bramui ranką, liepti jam liautis
puotauti. Tačiau jei senelis neprieštarauja, kodėl turėčiau?
Tėtis nevalgo nieko. Pasideda gabalėlį pyrago į baltą, apvalią
lėkštę ir laiko ją rankose, ant balto porceliano sunkiasi sultys, o jis
to nė nepastebi. Kai po mikrokortelės peržiūros jis atsistoja atsis-
veikinti su senelio svečiais, mažas lašelis nutykšta ant grindų.
– Dėkoju, kad atėjote, – sako tėtis, jam už nugaros mama palink-
sta norėdama servetėlės krašteliu nubraukti tą lašą.
Seneliui išėjus į butą įsikraustys kas nors kitas ir nenorės regėti
kito žmogaus Pokylio ženklų. Vis dėlto suprantu, kad mano motina
taip pasielgė ne dėl šios priežasties. Ji nori apsaugoti tėtį nuo visų
rūpesčių, net nuo pačių menkiausių.
Už paskutinio svečio nugaros užsivėrus durims ji paima iš tėčio
lėkštę.
– Šeimos metas, – tarsteli ji, o senelis jai linkteli.
– Pagaliau, – sako jis. – Turiu ką pasakyti kiekvienam iš jūsų.
Iki šiol, išskyrus vieną akimirką, kai jis prabilo, kas gali laukti
vėliau, senelis elgėsi kaip įprastai. Esu girdėjusi, kad atėjus pabaigai
kai kurie vyresnieji nustebina visus pasirinkdami nemirti oriai. Jie
verkia, kankinasi ir netenka galvos. Visa tai tik nuliūdina jų šeimas.
Jie nieko negali padaryti. Taip tiesiog yra.
Tarsi susitarę mama, Bramas ir aš patraukiame į virtuvę, kad
leistume tėčiui pirmam pasikalbėti su seneliu. Mieguistas, pilvą
prisikimšęs Bramas pasideda galvą ant stalo ir tyliai paknarkčioda-
mas užmiega. Mama delnu suglosto garbanotus rudus jo plaukus, o
aš įsivaizduoju, kaip Bramas sapnuoja dar daugiau desertų, kupiną
lėkštę. Mano akys irgi apsunkusios, bet nenoriu praleisti nė vienos
paskutinės senelio dienos akimirkos.
Po tėčio eilė ateina Bramui, tada pasikalbėti su seneliu užeina
mama. Jos dovana – lapas nuo jo mėgstamiausio medžio Medelyne.
 63/287

Ji pakėlė jį vakar, taigi lapo krašteliai susiraitė ir parudavo, bet

vidurėlis vis dar žalias. Kol mes laukėme, o Bramas miegojo, ji
papasakojo man, kad senelis prašė leisti paskutines iškilmes
surengti Medelyne, atvirame ore, po mėlynu dangumi. Savaime
suprantama, prašymą atmetė.
Pagaliau mano eilė. Įeidama į kambarį pastebiu, kad langai
atviri. Popietė nėra vėsi ir vėjas, besiveržiantis į kambarį, atrodo
įkyrus ir karštas. Tačiau greitai užslinks naktis ir atvės.
– Norėjau jausti oro judėjimą, – paaiškina senelis, kai įsitaisau
ant kėdės šalia jo lovos.
Įteikiu dovaną. Jis man padėkoja ir viską perskaito.
– Nuostabūs žodžiai, – pagaliau prabyla perskaitęs. – Puikūs
palinkėjimai.
Turėčiau jaustis patenkinta, bet suprantu, kad tai dar ne viskas.
– Tačiau šie žodžiai nėra tavo, Kasija, – švelniai ištaria senelis.
Mano akis nutvilko ašaros, aš nuleidžiu jas, žiūriu į savo rankas.
Mano rankos, kaip ir beveik visų kitų Bendruomenėje, nemoka
rašyti, jos tik žino, kaip naudotis kitų žodžiais. Žodžiais, kurie senelį
nuvylė. Norėčiau būti atnešusi akmenį kaip Bramas. Arba neat-
nešusi visai nieko. Net ateiti tuščiomis rankomis būtų geriau, nei
nuvilti senelį.
– Turi ir savo žodžių, Kasija, – sako senelis. – Kai kuriuos girdė-
jau, jie gražūs. Ir tu jau įteikei man dovaną, nes taip dažnai mane
lankei. Šis laiškas man vis viena patinka, tu jį parašei. Nenoriu
tavęs įskaudinti. Noriu, kad pasitikėtum savo žodžiais. Ar supranti?
Pakeliu akis ir sutinku jo žvilgsnį, linkteliu, nes suprantu, kad jis
to norėtų, ir šią dovaną galiu jam įteikti, net jei mano laiškas
pasirodė netinkamas. O tuomet prisimenu kai ką kita. Tą dieną oro
traukinyje pasilikau tuopos sėklą, ji vis dar guli mano kišenėje.
Išsitraukiu ją ir paduodu seneliui.
– Ak, – atsidūsta jis pakeldamas grūdelį, kad galėtų apžiūrėti iš
arčiau. – Ačiū tau, mieloji. Tik pažvelk. Paskui ją plaukia didybės
debesys.
 64/287

Pamanau, kad senelis jau po truputį traukiasi. Nesuprantu, ką jis

norėjo pasakyti. Žvilgteliu į duris galvodama, ar neturėčiau pakvi-
esti vieno iš tėvų.
– Aš dar ir senas veidmainis, – šelmiškai blyksteli akimis senelis.
– Liepiau tau kalbėti savo žodžiais, o dabar ketinu paprašyti prik-
lausančių kitam. Duok savo pudrinę.
Nustebusi ištiesiu ją. Senelis paima, smarkiai trinkteli į delną ir
kažką pasuka. Pudrinės apačia atsiveria, ir aš aikteliu pritrenkta,
nes iš jos iškrinta popieriaus lapelis. Iškart matyti, kad jis senas –
sunkus, storas, kreminės spalvos, o ne glotnus ir baltas, kaip iš ter-
minalų ar rašytuvų išlendančios susisukusios popieriaus juostelės.
Senelis atsargiai, švelniai išvynioja lapelį. Stengiuosi pernelyg
nespoksoti, galbūt jis nenori, kad matyčiau, bet vos pažvelgusi akies
krašteliu suprantu, kad žodžiai irgi seni. Toks šriftas daugiau
nebenaudojamas; raidės mažos, juodos ir suspaustos viena prie
kitos.
Jo pirštai virpa; nežinau, ar todėl, kad artėja pabaiga, ar dėl to,
ką laiko rankose. Noriu jam padėti, bet suprantu: šitai jis turi atlikti
pats.
Skaitydamas jis ilgai netrunka, o pabaigęs užsimerkia. Jo veidu
perbėga man nesuvokiama išraiška. Kažkas ypatinga.
Tuomet atmerkia šviesias, gražias akis ir vėl sulankstydamas
lapelį žvelgia tiesiai į mane.
– Kasija. Tai tau. Šitai dar brangiau už pudrinę.
– Bet tai... – nutylu prieš pat ištardama pavojinga.
Nebėra laiko. Girdžiu, kaip koridoriuje šnekasi mama, tėtis ir
brolis.
Senelis pažvelgia į mane meilės kupinomis akimis ir paduoda
lapelį. Iššūkis, auka, dovana. Po akimirkos ištiesiu ranką. Mano
pirštai sugniaužia popierėlį, ir senelis paleidžia jį.
Jis atiduoda ir pudrinę; lapelis tvarkingai telpa viduje. Uždarius
artefaktą senelis palinksta artėliau.
 65/287

– Kasija, – sušnabžda. – Duodu tau kai ką, ko dar nesupranti.

Tačiau manau, kad vieną dieną suprasi. Tu – labiau už kitus. Ir
nepamiršk. Nieko bloga, kad tau kyla klausimų.
Senelis ilgai nepasiduoda. Tamsiai mėlynai nakčiai trūksta
valandos iki vidurnakčio, kai jis pažvelgia į mus ir ištaria geriausius
žodžius, kokiais tik galima baigti gyvenimą:
– Aš tave myliu. Aš tave myliu. Aš tave myliu. Aš tave myliu.
Visi atsiliepiame tokiais pat žodžiais. Kiekvienas tariame juos
nuoširdžiai, ir jis nusišypso, tuomet atsilošia į pagalves ir
užsimerkia.
Viduje viskas suveikė puikiai. Senelis nugyveno gerą gyvenimą ir
jis baigėsi taip, kaip ir turėtų, tinkamu laiku. Mirštant laikau jo
ranką.
 Aštuntas skyrius
– Nerodo nieko nauja, – pasiskundžia mūsų draugė Sera. –
Paskutinius du mėnesius vis tas pats per tą patį.
Vėl šeštadienio vakaras; tas pats pokalbis, kaip ir prieš savaitę.
– Šitas geriau nei kiti du, – tarsteli Emė. – Argi ne?
Ji žvilgteli į mane laukdama, kol pasakysiu savo nuomonę. Link-
teliu. Galime rinktis iš to paties kaip ir paprastai: žaidimų centro,
filmų, muzikos. Nuo senelio mirties praėjo mažiau nei savaitė, ir aš
jaučiuosi keistai. Jo nebėra, ir dabar žinau, kad mano pudrinėje
slepiasi vogti žodžiai. Atrodo keista žinoti tai, ko nežino kiti, ir
turėti tai, ko neturėčiau turėti.
– Taigi Kasija taip pat balsuoja už filmą, – skaičiuodama balsus
sako Emė, apsuka aplink pirštą juodų plaukų sruogą ir pasižiūri į
Ksanderį. – Ką pasakysi tu?
Esu tikra, kad Ksanderis nori grįžti į žaidimų centrą, bet aš nen-
oriu. Paskutinis mūsų apsilankymas ten baigėsi ne itin gerai, juk
užmyniau ant piliulių ir gavau susitikti su Tarnautoja.
Ksanderis perskaito mano mintis.
– Tu dėl to nekalta, – tarsteli jis. – Ne tu pametei jas. Juk jie
nenubaudė tavęs.
– Žinau. Bet visgi.
Galimybės pasiklausyti muzikos nesvarstome. Dauguma jaunimo
nesikrausto iš proto dėl minties sėdėti patalpoje su keliais kitais
žmonėmis ir klausytis kažkur kitur grojamų ar galbūt kitados grotų
Šimto dainų. Regis, niekada nesu girdėjusi apie darbus, susijusius
su muzika. Gal dainos turi būti sudainuotos ir įrašytos tik kartą.
– Ne, einame į filmą, – nutaria Ksanderis. – Žinote tą apie
Bendruomenę? Su vaizdais iš oro?
– Šito dar nemačiau, – už manęs ištaria Kajaus Markamo balsas.
Kajus. Atsisuku į jį, mūsų akys susitinka pirmą kartą nuo to
vakaro, kai užmyniau ant piliulių. Nuo tada jo nemačiau. Turėčiau
sakyti, kad nemačiau jo asmeniškai; visą savaitę jo veidas šmėžavo
 67/287

man prieš akis kaip tuomet, kai išvydau ekrane, nustebindamas sa-
vo aiškumu ir staiga pranykdamas. Palikdamas mane svarstyti, ką
tai reiškia. Kodėl užuot viską pamiršusi nuolat apie jį galvoju.
Galbūt dėl to, ką pabaigoje pasakė senelis. Kad ko nors savęs
klausti – nieko bloga. Vis dėlto kažkodėl nemanau, kad jis kalbėjo
apie Kajų. Man atrodo, kad jis omenyje turėjo kai ką didesnio.
Susijusio su poezija.
– Vadinasi, nuspręsta. Pasižiūrėsime šitą, – rėžia Sera.
– Kaip galėjai pražiopsoti visą filmą? – labai teisingai paklausia
Paiperė.– Argi nėjai kartu su mumis?
Mes niekuomet nepraleidžiame naujų filmų. Šitą rodo jau kelis
mėnesius, taigi Kajus turėjo turėti nemažai progų jį pažiūrėti.
– Ne, – atsiliepia Kajus. – Regis, tą vakarą ilgai dirbau.
Jo balsas skamba romiai, bet jame slypi – visuomet slypėdavo –
kažkas truputį gilesnio ir skambesnio. Kajaus balso tembras šiek
tiek skiriasi nei daugumos. Tokius dalykus pamiršti, bet prisimeni
vėl jį išgirdęs. O, taip. Jo balse skamba muzika.
Visi nutylame, kaip ir visuomet, kai Kajus prabyla apie savo dar-
bą. Nežinome, ką jam pasakyti. Dabar žinau, kad paskyrimas į
maisto atliekų tvarkymo centrą jo veikiausiai nenustebino. Jis vis-
ada žinojo, kad yra Nukrypimas. Paslaptis Kajus nešiojasi daug il-
giau už mane.
Tačiau Bendruomenė nori, kad jis išsaugotų jas. Nežinau, kaip ji
pasielgtų sužinojusi maniškę.
Kajus nusuka akis nuo Paiperės ir vėl pažvelgia į mane. Staiga į
galvą šauna, kad dėl jo akių klydau. Maniau, jos rudos, bet dabar
matau, kad kasdieniai drabužiai išryškina jų spalvą – jos tamsiai
mėlynos. Orijos provincijoje mėlyna akių spalva dažniausia, bet jo
akys atrodo kitokios, nors ir nesuprantu kodėl. Galbūt jos gilesnės?
Įdomu, ką jis regi žiūrėdamas į mane. Jei man atrodo, kad jame
slypi gelmės, ar tuomet jam atrodau lėkšta ir perregima?
 68/287

Pamanau, kad norėčiau turėti mikrokortelę su Kajaus duomen-

imis. Kortelės apie Ksanderį man iš tikrųjų nereikėjo, tad galbūt
vietoj jos galėčiau paprašyti kitos. Ši mintis sukelia šypseną.
Kajus vis dar žiūri į mane, ir aš akimirką susimąstau: ar paklaus,
apie ką galvoju. Žinoma, jis nepaklausia. Jis mokosi neklausinėda-
mas. Jis – Nukrypimas iš Išorinės provincijos ir vis dėlto sugebėjo
čia pritapti. Kajus mokosi stebėdamas.
Taigi imu iš jo pavyzdį. Nieko neklausiu ir saugau savo paslaptis.
Mums atėjus į kino teatrą, pirma įeina Paiperė, paskui – Sera,
Emė, Ksanderis, aš ir galiausiai – Kajus. Didysis ekranas dar
nenuleistas, o šviesos nepritemdytos, taigi turime kelias minutes ir
galime pasišnekučiuoti.
– Ar tau viskas gerai? – tyliai paklausia manęs Ksanderis, jo
žodžiai tarytum šnabždesys ties mano ausimi. – Juk tau ramybės
neduoda ne tos piliulės, ar ne? Viskas dėl senelio?
Jis per gerai mane pažįsta.
– Taip, – patvirtinu.
Ksanderis suima mano delną ir spusteli. Man atrodo keista, kaip
grįžta senieji mūsų vaikystės gestai, tie, kurių atsisakėme likdami
draugais, bet augdami. Laikyti jo ranką vis dar draugiškas gestas,
lyg kažkas, ką žinojau daugelį metų, bet tuo pat metu viskas kitaip.
Dabar tai reiškia daugiau. Dabar tai reiškia, kad esame Pora.
Ksanderis laukia, ar nepasakysiu ko nors daugiau, tačiau aš ne-
besakau nieko. Galvoje sukasi mintis: negaliu papasakoti Ksan-
deriui apie Kajų, nes Kajus sėdi šalia, o papasakoti Ksanderiui
apie popierėlį negaliu todėl, kad čia per daug žmonių. Pati save
įtikinėju, kad negaliu pasielgti kaip įprastai ir viską jam išpasakoti.
Sekasi ne taip gerai, kaip turėtų.
Emė kažką pasako Ksanderiui ir šis pasisuka jai atsakyti. Kurį
laiką žiūriu tiesiai priešais save ir mąstau apie tai, kad paslapčių,
kurių Ksanderiui negaliu išduoti, atsirado kaip tik dabar, kai ta-
pome Pora.
 69/287

– Praėjo jau kelios savaitės nuo šeštadienio vakaro, kurį galėjau

praleisti su jumis visais, – prabyla Kajus.
Pasisuku į jį. Šviesos ima temti, veido bruožai atrodo švelnesni, o
atstumas tarp mūsų kažkodėl sumažėja. Kituose jo žodžiuose
pasigirsta kartėlio intonacijos – vos girdimos, bet aiškesnės, nei
kada esu girdėjusi.
– Pašaukimas suryja visą mano laiką. Džiaugiuosi, kad jūs, regis,
neimate to į galvą.
– Nieko baisaus, – atsakau. – Mes tavo draugai.
Net šitai sakydama klausiu savęs, ar tai tiesa. Nepažįstu jo taip
kaip kitus.
– Draugai, – švelniai ištaria Kajus.
Man pasidaro įdomu, gal jis galvoja apie draugus, kurių tikri-
ausiai turi Išorinėse provincijose.
Kino teatras aptemsta. Net nematydama žinau, kad Kajus nuo
manęs jau nusisuko, o Ksanderis – atsisuko. Žvelgiu priešais, tiesiai
į juodumą.
Šios kelios akimirkos kino teatre prieš filmo pradžią, kai aplink
tamsu, o aš laukiu, man visuomet patinka. Visuomet pajuntu, kaip
pilve kažkas tarsi susitraukia – kol mąstau, ar užsidegus šviesoms
neišvysiu, kad esu visiškai viena. Man atrodo, kad negaliu būti
tikra; ne tą pirmą akimirką. Nežinau, kodėl man tai patinka.
Tačiau, žinoma, ekranas nušvinta, filmas prasideda, ir aš ne vi-
ena. Iš vienos pusės sėdi Ksanderis, iš kitos – Kajus, o ekranas
priešais ima rodyti, kaip atsirado Bendruomenė.
Kinematografija puiki; kamera pralekia virš mėlyno vandenyno,
žalios pakrantės, snieguotų kalnų ir auksinių Ūkių, virš balto mūsų
Miesto rotušės kupolo (jam pasirodžius ekrane pasigirsta džiaugs-
mingi žiūrovų šūksniai). Dar daugiau banguojančių žalių ir auksinių
kalvų, tuomet kitas Miestas, dar vienas, paskui dar ir dar. Greiči-
ausiai žmonės, išvydę savo Miestą, džiaugsmingai šūkčioja visose
Bendruomenės provincijose – net jei šį filmą yra matę anksčiau. Kai
 70/287

savo Bendruomenę išvystate šitaip, sunku nejausti pasididžiavimo.

Suprantama, čia ir slypi visa esmė.
Kajus giliai įkvepia, aš žvilgteliu į jį. Tai, ką išvystu, mane nuste-
bina. Jo akys plačiai atmerktos, o veide nebematyti įprastinės ramy-
bės. Jis nušviestas nuostabos. Regis, Kajui atrodo, kad jis iš tiesų
skrenda. Jis net nepastebi, kaip jį stebiu.
Vis dėlto po skriejančios pradžios filmas pasidaro elementarus.
Išvystame, kaip viskas buvo prieš atsirandant Bendruomenei, kai
viskas nebuvo daroma remiantis statistika ir skaičiavimais. Kajaus
veidas vėl nurimsta ir įgyja įprastinę neįskaitomą išraišką. Ekrane
keičiantis filmo scenoms vis paslapčiomis žvilgčioju norėdama
išvysti, ar jis kaip nors reaguoja. Nieko nepastebiu.
Filmui pasiekus vietą apie Parinkimo įgyvendinimą, Ksanderis
atsisuka pažiūrėti į mane. Blausioje šviesoje, kurią skleidžia
ekranas, išvystu, kaip jis šypsosi, ir taip pat jam nusišypsau. Ksan-
derio pirštai tvirčiau suspaudžia manuosius, ir aš pamirštu Kajų.
Iki pabaigos.
Baigiantis filmui vėl rodoma, kaip viskas buvo prieš Bendruo-
menę. Kaip viskas vėl būtų, jei Bendruomenė žlugtų. Nežinau, koki-
as dekoracijas panaudojo, bet viskas atrodo beveik komiška. Dram-
atiškumo tikrai per daug – bevaisės raudonos dykumos, maži, skur-
dūs namukai, keletas paniurusių, atšiaurių aktorių, vaikštinėjančių
beveik tuščiomis, pavojingomis gatvėmis. Tuomet lyg iš niekur dan-
guje pasirodo grėsmingas juodas lėktuvas, o žmonės puola klykti ir
bėgti. Fone skamba Bendruomenės himnas, įmantrios aukštesnės
gaidos rauda antrinamos stiprios bosinės linijos, kalte kalančios,
kokie jausmai turėtų mus apimti.
Šioji scena perspausta. Ji absurdiška, ypač po to ramaus vaizdo,
kurio liudytoja tapau šeštadienį, pas senelį. Mirtis atrodo ne tokia.
Vienas iš aktorių teatrališkai krinta ant žemės. Jo drabužius paden-
gia akį rėžiančios raudonos kraujo dėmės. Šalimais išgirstu tylų
Ksanderio prunkštelėjimą ir suprantu, kad jis pajuto tą patį.
 71/287

Pajuntu kaltę, nes taip ilgai nekreipiau dėmesio į Kajų, ir atsisuku,

kad galėtume kartu pasijuokti.
Jis verkia. Be garso.
Kajaus skruostu nusirita ašara ir jis taip greitai ją nubraukia, kad
vos spėju pastebėti ją ten buvus, bet ašara riedėjo. Buvo. O dabar
dar viena ašara, dingstanti taip pat greitai kaip ir ankstesnioji. Jo
akys tokios kupinos, kad nusistebiu, kaip jis įstengia ką nors
įžiūrėti. Tačiau Kajus neatitraukia žvilgsnio nuo ekrano.
Nesu pratusi matyti, kaip kas nors kenčia. Nusuku akis.
Filmui pasibaigus pasikartoja pradžioje regėtas kameros skrydis
ir Kajus giliai įkvepia. Suprantu, jam skauda. Pažvelgiu į jį tik tada,
kai kino teatre įsižiebia šviesos. Jo veidas vėl ramus, santūrus – tas
pats Kajus, kurį pažįstu. Arba maniausi pažįstanti.
Daugiau niekas nepastebėjo. Kajus nežino, kad jį mačiau.
Nieko nesakau. Nieko neklausiu. Nusuku akis. Štai kokia esu.
Tačiau ne tokia, kokia senelis manė mane galint būti. Ši mintis
šmėsteli galvoje lyg trumpas žvilgtelėjimas, lyg šalimais plykstelėjęs
žaibas. Kajus. Ar jis stebi mane? Laukia, kol susitiksiu su juo
akimis?
Prieš atsisukdama lukteliu akimirką per ilgai. Kai galiausiai at-
sisuku, Kajus daugiau į mane nebežiūri. Jei apskritai kada žiūrėjo.
 Devintas skyrius
Po dviejų dienų su grupele kitų mokinių stoviu priešais pag-
rindinius vartus, vedančius į Medelyną. Aplink mus vinguriuoja
ankstyvo ryto migla, žmonių ir medžių pavidalai išnyra, regis, iš
niekur.
– Ar kada nors esi tai dariusi? – paklausia šalia stovinti mergina.
Visiškai jos nepažįstu, taigi greičiausiai ji iš kito Priemiesčio, ki-
tos Antrosios mokyklos.
– Ne visai, – atsiliepiu.
Mane suglumina tai, kad vienas iš miglos išniręs pavidalas prik-
lauso Kajui Markamui. Jo judesiai tylūs, kupini jėgos. Atsargūs.
Pastebėjęs mane pakelia ranką ir pamoja. Regis, jis taip pat
pasirinko žygius kaip vasaros laisvalaikio veiklą. Trumpai šypteliu ir
modama Kajui spėju pridurti:
– Ne. Esu ėjusi į žygius, bet ne į tokius.
– Niekas nėra anksčiau šito daręs, – įsiterpia Lonas.
Erzinantis berniūkštis. Pažįstu jį, nes lankome tą pačią Antrąją
mokyklą.
– Mano senelis žinojo, kaip tai daroma, – atkertu jam.
Lonas neužsičiaupia:
– Žinojo? Būtasis laikas? Ar jis miręs?
Prieš man spėjant atsakyti, priešais mus išdygsta Pareigūnas,
vilkintis žaliais kariškais drabužiais, ir atsikrenkščia ketindamas
prabilti. Vyresnio amžiaus, trumpais, griežtai apkirptais baltais
plaukais ir rusva oda. Jo gymis ir laikysena man primena senelį.
– Sveiki atvykę, – prabyla Pareigūnas.
Balsas toks pat griežtas kaip ir jo šukuosena, malonių intonacijų
tikrai negirdžiu, tad suprantu, kad į senelį jis nelabai panašus.
Turiu liautis visur ieškojusi senelio. Jis neišnirs iš už medžio, kad ir
kaip to trokščiau.
– Aš jūsų vadovas. Į mane kreipsitės „sere“.
Lonas nesusilaiko:
 73/287

– Ar lipsime į Kalvą?
Pareigūnas nutvilko jį žvilgsniu ir Lonas susigūžia.
– Niekas, – prabyla Pareigūnas, – neprabils be mano leidimo. Ar
visi supratote?
Linktelime.
– Daugiau laiko nešvaistysime. Pradėkime.
Jis mosteli atgal, į vieną iš tankiai medžiais apaugusių Medelyno
kalvų. Ne į Kalvą, kuri yra didžiausia iš jų, bet į vieną iš mažesnių
jos prieškalnių, į kurias, jei nedirbate Medelyne, paprastai lipti
draudžiama. Šios mažos kalvelės nėra labai aukštos, bet mama pa-
sakojo, kad kopti į jas, skinantis kelią per pomiškį, ne taip paprasta.
– Užkopkite į jos viršūnę, – pasisukdamas liepia Pareigūnas. –
Lauksiu jūsų ten.
Ar jis rimtai, nejuokauja? Jokių patarimų? Jokių pratybų prieš
pradedant?
Pareigūnas dingsta tankmėje.
Atrodo, jis kalbėjo rimtai. Pajuntu, kaip lūpų kampučius kilsteli
silpnutė šypsenėlė, ir papurtau galvą stengdamasi susivaldyti. Pati
pirmoji nuseku paskui Pareigūną į tankumyną. Aplinkui karaliauja
sodri, vešli vasariška žaluma. Skinuosi kelią, o ji kvepia seneliu.
Galbūt jis vis dėlto medžiuose. Pamanau: jei kada drįsiu išsitraukti
tą popierėlį, tai tik šičia.
Girdžiu, kaip pro medžius kelią skinasi ir kiti. Miškas, net toks
pusiau kultūrinis – triukšminga vieta, ypač kai per jį trypiame visi
mes. Pliaukši krūmai, traška šakelės, netoliese kažkas nusikeikia.
Greičiausiai Lonas. Paspartinu žingsnį. Turiu pakovoti su kai kuri-
ais krūmais, bet sparčiai judu į priekį.
Mano rūšiuojantis protas trokšta mokėti atpažinti balsus
paukščių, giedančių aplink mane, ir išvardyti regimų augalų ir gėlių
pavadinimus. Mama tikriausiai žino daugumą iš jų, bet aš tokių
specializuotų žinių niekada neturėsiu, nebent mano pašaukimu
taptų darbas Medelyne.
 74/287

Šlaitas pastatėja, lipti vis sunkiau, bet dar įmanoma. Mažoji

kalva dar priklauso Medelynui, taigi ji nėra visiškai laukinė. Mano
batai susitepa, padai aplimpa lapais ir pušų spygliais. Akimirką
stabteliu ir imu dairytis, kur galėčiau nusikrapštyti purvą, kad
galėčiau greičiau žingsniuoti. Tačiau čia, Medelyne, nukritusius
medžius ir šakas išveža iškart, kai jie atsiduria ant žemės. Turiu pa-
sitenkinti nusivalydama padus į gumbuotą medžio kamieną.
Vėl pradėjus eiti pėdos atrodo lengvesnės, imu žingsniuoti
sparčiau. Pastebiu lygų, apvalų akmenį, panašų į nusvidintą ki-
aušinį – tokį kaip Bramo dovana seneliui. Palieku jį gulėti žolėje,
mažą ir rudą, ir imu žingsniuoti dar greičiau rankomis sklaidydama
šakas ir nekreipdama dėmesio į delnus nusėjusius įbrėžimus. Net
nesustoju, kai iš rankų išsprūsta pušies šaka ir ant veido pajuntu
dygų spyglių ir stangrių šakelių pliaukštelėjimą.
Į šios kalvos viršūnę užkopsiu pirmoji ir būsiu laiminga. Pro
medžius priešakyje skverbiasi šviesa, aš žinau: už jų dangus ir saulė,
o ne dar daugiau miško. Aš jau visai arti. Seneli, pažvelk į mane, –
sakau pati sau, bet jis, žinoma, negali manęs išgirsti.
Pažvelk į mane.
Staiga pasuku į šoną ir neriu į krūmus. Skinuosi pro juos kelią,
kol viena susigūžiu tankiai susipynusių lapų viduryje, tikiuosi, jie
saugiai mane pridengs. Tamsiai rudi drabužiai padeda puikiai
pasislėpti.
Drebančiomis rankomis traukiu iš pudrinės lapelį. Ar šį rytą
kišdama ją į kasdienių drabužių kišenę jau ketinau taip pasielgti?
Ar kažkokiu būdu jau žinojau, kad čia, miškuose, rasiu tam tinkamą
akimirką?
Nežinau, kur dar galėčiau jį perskaityti. Jei skaityčiau namie, kas
nors galėtų pastebėti. Tas pats gali nutikti oro traukinyje, mokyklo-
je ir darbe. Čia nėra tylu – šiame miške, kur vienas ant kito grūdasi
augalai, o tiršta ryto tvanka tarsi drėgna ranka liečia man odą.
Zvimbia vabzdžiai ir gieda paukščiai. Delnu brūkšteliu per lapą ir
 75/287

ant popieriaus kapteli rasos lašelis, bumpteli lyg ant žemės

nupuolęs prinokęs vaisius.
Ką man davė senelis?
Delne laikau savo paslapties svorį ir tuomet jį išlankstau.
Buvau teisi; žodžiai seni. Nors šrifto ir neatpažįstu, atpažįstu
formą.
Senelis davė man poezijos.
Žinoma. Mano prosenelė. Šimtas eilėraščių. Man nereikia nė
žvilgtelėti į mokyklinį terminalą, kad suprasčiau: šis eilėraštis nėra
vienas iš jų. Slėpdama šį lapelį ji labai rizikavo, o mano seneliai riz-
ikavo jį išsaugodami. Koks eilėraštis galėtų būti vertas to, kad riz-
ikuotum viską prarasti?
Pati pirma eilutė priverčia mane suakmenėti, akyse susitvenkia
ašaros, nežinau kodėl, tik šioji viena eilutė atsiliepia manyje kaip
niekas anksčiau.
Nenusileisk, nelauk geros nakties.
Skaitau toliau, bėgu akimis per žodžius, kurių nesuvokiu, ir per
tuos, kuriuos suprantu.
Suprantu, kodėl šie žodžiai bylojo seneliui.
Nenusileisk, nelauk geros nakties.
Tegul senatvė dega lyg diena.
Tūžk, tūžk ir nepriimk šviesos mirties.
Skaitydama toliau suprantu, kodėl jie byloja ir man:
Kai tamsuma protingąjį lydės,
Kada balse užges žaibų liepsna,
Nenusileisk, nelauk geros nakties.
Mano balsas nesukėlė žaibo. Prieš mirdamas, kai atidaviau jam
laišką, kurio iš tikrųjų neparašiau, senelis man tai netgi pasakė.
Niekas, ką esu parašiusi ar padariusi šiame pasaulyje, nieko
nepakeitė, ir staiga aš suprantu, ką reiškia tūžti ir nenusileisti.
Perskaitau visą eilėraštį, susiurbiu, sugeriu jį į save. Skaitau apie
meteorus, žalią užutėkį, niršias ašaras ir nors visko nesuprantu –
kalba pernelyg senoviška, – suprantu užtektinai. Suprantu, kodėl
 76/287

šis eilėraštis taip patinka seneliui, nes man jis irgi patinka. Visas.
Įniršis ir šviesa.
Po eilėraščio pavadinimu parašyta: Dilanas Tomas, 1914–1953.
Kitoje lapelio pusėje dar vienas eilėraštis. Jis vadinasi „Įveikti
seklumas“; jį parašė žmogus, gyvenęs dar seniau nei Dilanas To-
mas. Lordas Alfredas Tenisonas, 1809–1892.
Taip seniai, – galvoju aš. Jie gyveno ir mirė taip seniai.
Ir jie, kaip senelis, niekuomet negrįš.
Godžiai perskaitau ir antrąjį eilėraštį. Po keletą kartų skaitau
abiejų eilėraščių žodžius, kol netoliese išgirstu skardų šakelės
trakštelėjimą. Greitai sulankstau lapelį ir vėl paslepiu. Užtrukau per
ilgai. Turiu eiti; atsigriebti už prarastą laiką.
Privalau bėgti.
Bėgu iš visų jėgų; tai ne bėgtakis, taigi galiu energingai brautis
per šakas į kalvos viršūnę. Tomo eilėraščio žodžiai tokie nežaboti ir
gražūs, kad bėgdama tyliai juos kartoju. Vėl ir vėl mintyse tariu:
nenusileisk, nenusileisk, nenusileisk. Tik beveik pasiekusi viršūnę
staiga suvokiu: šio eilėraščio jie neišsaugojo dėl tam tikros
priežasties.
Jis liepia kovoti.
Kol braunuosi per tankmę, mano veidą nutvilko dar viena šaka,
tačiau aš nesustoju – žengiu tiesiai į proskyną. Apsidairau
ieškodama Pareigūno. Čia jo nėra, tačiau viršūnėje jau laukia kai
kas kitas. Kajus Markamas.
Mano nuostabai, viršūnėje mes vieni. Nei Pareigūno. Nei kitų
žygeivių.
Kajus atrodo labiau atsipalaidavęs, nei kada nors esu mačiusi.
Sėdi pasirėmęs alkūnėmis, atsukęs veidą į saulę ir užmerkęs akis.
Atrodo kitoks, neatsitvėręs savo sienomis. Žiūrėdama į jį suvokiu,
kad santūrumą labiausiai pastebiu jo akyse. Kai išgirdęs jis at-
simerkia ir pasižiūri į mane, tai beveik įvyksta. Prieš regėdama tai,
ką jis nori, kad matyčiau, beveik pastebiu šmėstelint kažką tikra.
 77/287

Iš už medžių šalia manęs išdygsta Pareigūnas. Jis žingsniuoja

tyliai, ir aš susimąstau, ką jis matė miške. Ar pastebėjo mane? Jis
nuleidžia akis į rankoje laikomą duomnešį, tuomet vėl pažvelgia į
mane.
– Kasija Rejes? – paklausia.
Regis, buvo numatyta, kad užkopsiu antra. Stabtelėjau tikriausiai
trumpiau, nei maniau.
– Taip.
– Sėskis ten ir lauk, – liepia Pareigūnas mosteldamas žole
apaugusios laukymės kalvos viršūnėje link. – Pasimėgauk vaizdu.
Pasak šito, praeis kelios minutės, kol pasirodys dar kas nors, – par-
odo į duomnešį ir vėl dingsta tarp medžių.
Akimirką pastoviu nejudėdama, tuomet stengdamasi
nusiraminti žingteliu Kajaus pusėn. Mano širdis tankiai daužosi.
Nuo bėgimo. Ir nuo garso tarp medžių.
– Sveika, – pasisveikina Kajus man prisiartinus.
– Sveikas, – atsakau ir atsisėdu ant žolės šalia. – Nežinojau, kad
ir tu pasirinkai žygius.
– Mama manė, kad tai būtų geras pasirinkimas.
Pastebiu, kaip lengvai jis taria žodį „mama“ kalbėdamas apie sa-
vo tetą Aidą. Susimąstau, kaip jis tarsi įsliūkino į gyvenimą čia, kaip
tapo toks, kokį visi Klevų priemiestyje tikėjosi jį būsiant. Net ir
būdamas naujokas ir kitoks, jis neilgai išsiskyrė.
Tiesą sakant, niekuomet nesu mačiusi, kad jis kada nors būtų
tapęs pirmasis. Nespėju nė susigriebti, o iš mano lūpų jau išsprūsta
žodžiai:
– Šiandien visus mus įveikei, – sakau, lyg šitai nebūtų akivaizdu.
– Taip, – atsiliepia žiūrėdamas į mane. – Visai kaip ir buvo nu-
matyta. Užaugau Išorinėse provincijose ir tokiuose užsiėmimuose
turiu daugiausiai patirties.
Kalba oficialiai, lyg dėstydamas faktus, bet aš pastebiu, kad jo
veidas blizga nuo prakaito; tai, kaip jis ištiesia kojas, atrodo
pažįstama. Kajus irgi bėgo ir jis tikriausiai greitas. Ar Išorinėse
 78/287

provincijose turi bėgtakių? Jei ne, kur jis ten bėgiojo? Ar ten buvo
dalykų, nuo kurių reikėjo bėgti?
Nesusivaldau ir paklausiu Kajaus to, ko klausti neturėčiau:
– Kas nutiko tavo mamai?
Nustebęs meta į mane keistą žvilgsnį. Jis žino, kad galvoje turiu
ne Aidą, o aš žinau, kad daugiau niekas niekuomet nėra uždavęs
jam tokio klausimo. Nežinau, kodėl dabar ėmiau ir paklausiau; gal-
būt dėl senelio mirties ir to, ką perskaičiau miške, jaučiuosi nerami
ir pažeidžiama. Galbūt nenoriu sukti galvos dėl to, kas galėjo mane
pamatyti ten, tarp medžių.
Turėčiau atsiprašyti. Tačiau neatsiprašau. Ne todėl, kad norėčiau
elgtis bjauriai. Manau, galbūt jis norėtų man papasakoti.
Tačiau klystu.
– Neturėtum manęs to klausti, – sako.
Kajus nežiūri į mane, taigi matau tik vieną jo pusę. Jo profilį,
tamsius plaukus, sudrėkusius nuo miglos ir vandens lašelių, nukrit-
usių nuo medžių jam bėgant. Jis kvepia mišku, ir aš pakeliu savo
rankas prie veido norėdama jas pauostyti – norėdama sužinoti, ar
aš irgi taip pat kvepiu. Galbūt tik įsivaizduoju, bet atrodo, kad mano
pirštai kvepia rašalu ir popieriumi.
Kajus teisus. Turėčiau susiprasti ir neuždavinėti tokių klausimų.
Bet tuomet jis pats paklausia manęs kai ko, ko neturėtų klausti.
– Ko netekai?
– Nesupratau?
– Aš juk matau, – paprastai atsako jis.
Dabar žiūri į mane, jo akys vis dar mėlynos.
Saulė kaitina sprandą ir plaukus. Užsimerkiu, visai kaip Kajus
anksčiau, ir atlošiu galvą, kad galėčiau pajusti kaitrą akių vokais ir
tarpuakiu.
Abu tylime. Užsimerkusi ilgai nebūnu, bet kai atsimerkiu, saulė
vis vien akimirką mane apakina. Tada ir suprantu, kad noriu jam
papasakoti.
– Praėjusią savaitę mirė mano senelis.
 79/287

– Ar tai buvo netikėta?

– Ne, – atsakau, bet iš tikrųjų tam tikra prasme taip.
Nesitikėjau, kad senelis pasakys tai, ką išgirdau. Tačiau jo
mirties tikėjausi.
– Ne, – pakartoju. – Jam sukako aštuoniasdešimt.
– Teisingai, – mąsliai tarsteli Kajus. – Čia žmonės miršta per sa-
vo aštuoniasdešimtąjį gimtadienį.
– Taip. Argi ten, iš kur esi, viskas kitaip?
Nustembu, kad tokie žodžiai išsprūsta man iš lūpų – vos prieš
porą akimirkų man priminė neklausti apie jo praeitį. Vis dėlto šį
kartą jis atsako.
– Aštuoniasdešimt... sunkiai pasiekiama, – ištaria jis.
Tikiuosi, mano veide neatsispindi nuostaba. Ar skirtingose vi-
etose mirštama sulaukus skirtingo amžiaus?
Miško pakraštyje pasigirsta balsai ir pėdų čežėjimas. Iš krūmų
vėl išnyra Pareigūnas ir klausia žmonių, vienas po kito žengiančių į
proskyną, vardų.
Norėdama atsistoti pasislenku ir galiu prisiekti, kad išgirdau,
kaip kišenėje gulinti pudrinė žvangteli į piliulių dėklą. Kajus pas-
isuka į mane, aš sulaikau kvapą. Svarstau, ar jis supranta, kad mano
galvoje sklando žodžiai, kuriuos iš visų jėgų stengiuosi prisiminti ir
įsiminti. Žinau, to lapelio daugiau niekuomet negalėsiu atsiversti.
Turiu jo atsikratyti. Sėdžiu čia, šalia Kajaus, oda geriu saulę, mano
protas aiškus – aš leidžiu sau suvokti, ką reiškė tas miške girdėtas
garsas. Tas skardus lūžtančios šakelės garsas.
Kažkas mane matė.
Kajus įkvepia, palinksta artėliau.
– Aš tave mačiau, – sako jis tyliu balsu, giliu lyg tolumoje krint-
antis vanduo. Jis atsargiai renkasi žodžius, taria juos taip, kad
niekas negalėtų nugirsti. – Miške.
Tuomet. Jis paliečia mane, kiek tik atsimenu, patį pirmą kartą.
Jo delnas ant maniškio, greitas, karštas, dingsta prieš man spėjant
suvokti, kas nutiko.
 80/287

– Privalai būti atsargi... Kas nors tokio...

– Žinau, – noriu jį paliesti, uždėti delną jam ant rankos, tačiau to
nepadarau. – Ketinu jį sunaikinti.
Jo veidas vis dar atrodo ramus, vis dėlto balse suskamba skubos
intonacija.
– Ar gali tai padaryti nepagauta?
– Manau, taip.
– Galėčiau tau padėti.
Atsainiai tardamas šiuos žodžius jis žvilgteli į Pareigūną, ir aš su-
vokiu kai ką, ko iki šiolei nebuvau pastebėjusi, nes jis tikrai gerai
moka tai nuslėpti. Kajus visuomet elgiasi taip, lyg kas nors jį
stebėtų. Ir, regis, atsako tuo pačiu.
– Kaip tau pavyko pirmam užkopti į viršūnę? – staiga paklausiu
jo. – Matei mane miške?
Atrodo, klausimas Kajų nustebino.
– Aš bėgau.
– Aš irgi bėgau, – atšaunu.
– Tikriausiai aš greitesnis, – tarsi erzindamas atsako jis.
Akimirką beveik regiu šypsenos užuominą. Tuomet ji dingsta,
Kajus vėl surimtėja ir parodo atkaklumą:
– Ar nori, kad tau padėčiau?
– Ne. Ne, galiu pati, – tačiau nenoriu, kad jis pamanytų, jog aš
kvailė ir mėgstu rizikuoti, kad rizikuočiau, todėl pasakau daugiau,
nei turėčiau. – Man jį davė senelis. Neturėjau jo taip ilgai pasilikti.
Bet... žodžiai tokie gražūs.
– Ar galėsi juos prisiminti?
– Kol kas, – galų gale juk turiu rūšiuotojos atmintį. – Tačiau
negalėsiu jų prisiminti amžinai.
– Ar nori?
Jis mano, kad aš kvaiša.
– Jie tokie gražūs, – netvirtai pakartoju.
Pareigūnas šūkteli; iš už medžių išnyra daugiau žmonių; kažkas
pašaukia Kajų, o kažkas pakviečia mane. Mudu išsiskiriame,
 81/287

atsisveikiname, žingsniuojame į skirtingas mažosios kalvos viršūnės

vietas.
Visi žiūri į ką nors tolumoje. Kajus su draugais pasisukę į Miesto
rotušės kupolą; Pareigūnas žvelgia į Kalvą. Grupelė, prie kurios
prisidėjau, žiopso į Medelyno valgyklą ir plepa apie priešpiečius,
grįžimą į Antrąją mokyklą, aptarinėja, ar vėluos oro traukinys ar ne.
Kažkuris nusijuokia, nes oro traukiniai niekados nevėluoja.
Į galvą šauna eilėraščio eilutė: nenusileisk, nelauk geros nakties.
Atlošiu galvą ir pažvelgiu į saulę pro užmerktus vokus. Ji stipres-
nė už mane – dega raudoniu juodumoje.
Kirbantis galvoje klausimas, regis, skleidžia dūzgiantį garsą,
panašų į vabzdžių zvimbimą miške ankstėliau. Kas tau nutiko Išor-
inėse provincijose? Kokį Pažeidimą įvykdė tavo tėtis, kad tu tapai
Nukrypimu? Ar manai, kad esu pamišėlė, nes noriu pasilikti
eilėraščius? Kas slypi tavo balse, kad vis noriu jo klausytis?
Ar turėtum būti mano Pora?
Vėliau suvokiu, kad vienintelis į galvą nešovęs klausimas buvo
visų svarbiausias: ar išsaugosi mano paslaptį?
 Dešimtas skyrius
Šį vakarą nusistovėjęs kaimynystės ritmas pasikeitė – kažin kas
ne taip. Žmonės laukia oro traukinio nutaisę neįskaitomus veidus ir
nesikalba. Jie įlipa neištardami įprastų pasisveikinimo žodžių
išlipantiesiems. Mažas baltas oromobilis – jis priklauso Tarnauto-
jams – stovi mūsų gatvėje šalia namo su mėlynomis langinėmis.
Mano namo.
Skubiai leisdamasi metaliniais laiptais nuo oro traukinio stotelės
žvilgsniu ieškau pokyčių. Šaligatviai neišduoda nieko. Jie tokie pat
balti ir švarūs kaip visuomet. Šalia maniškio stovintys aklinai užda-
ryti namai pasako šiek tiek daugiau – jei tai audra, ją išlauks už
uždarų durų.
Ant žolės stovi tvarkingai išskleista oromobilio nusileidimo
įranga. Už paprastų, baltų užuolaidų, dengiančių langus, pastebiu
judančius pavidalus. Greitai užbėgu laiptais ir ties durimis sudve-
joju. Ar turėčiau pasibelsti?
Liepiu sau būti ramiai, valdytis. Kažkodėl įsivaizduoju žydras Ka-
jaus akis ir staiga protas praskaidrėja, suprantu: teisingai įvertinti
situaciją – vadinasi, atsidurti pusiaukelėje į saugų jos išgyvenimą.
Galėjo nutikti bet kas. Galbūt jie namas po namo tikrina maisto
paskirstymo sistemą. Priemiestyje, netoli mūsų, kartą buvo taip
nutikę. Girdėjau apie tai.
Galbūt su manimi tai neturi visiškai nieko bendra.
Ar jie pasakoja tėvams apie mikrokortelėje įrašytą Kajaus veidą?
Ar žino, ką man davė senelis? Dar neturėjau progos sunaikinti
eilėraščius. Lapelis vis dar guli mano kišenėje. Ar miške mane matė
ne tik Kajus, bet ir dar kas nors? Gal ta šakelė triokštelėjo po
Pareigūno padu?
Galbūt viskas dėl manęs.
Nežinau, kas nutinka, kai žmonės sulaužo taisykles, nes čia,
Priemiestyje, jie taip nesielgia. Kartkartėmis pasitaiko smulkių
nuobaudų, pavyzdžiui, kai Bramas pavėluoja. Tačiau tai
 83/287

smulkmenos, menkos klaidelės. Mažos klaidos ar klaidos, padarytos

turint tikslą. Ne Pažeidimai.
Nesibelsiu. Tai mano namai. Giliai įkvepiu, pasuku rankeną ir
atidarau duris.
Viduje manęs kažkas laukia.
– Grįžai, – palengvėjimo kupinu balsu sutinka Bramas.
Mano pirštai tvirčiau suspaudžia kišenėje gulintį popieriaus
lapelį ir aš žvilgteliu virtuvės link. Galbūt sugebėsiu nusigauti iki at-
liekų deginimo vamzdžio ir sumaitinti eilėraštį apačioje liepsno-
jančiai ugniai. Naikintuvas užfiksuos sukištą svetimą medžiagą;
storas popierius, visiškai nepanašus į popierinius daiktus – ser-
vetėles, terminalu išspausdintus lapus, popierines pakuotes, – kuri-
uos leidžiama naikinti namuose. Galbūt taip saugiau, nei jį pasilikti.
Kai lapelį sudeginsiu, atkurti pačių žodžių jie neįstengs.
Akies krašteliu pastebiu, kaip koridoriumi į virtuvę nueina
Biomedicinos tarnautojas, vilkintis ilgu baltu laboratoriniu chalatu.
Paleidžiu eilėraščius, ištraukiu ranką iš kišenės. Tuščia.
– Kas nutiko? – paklausiu Bramo. – Kur mama su tėčiu?
– Jie čia, – drebančiu balsu atsiliepia jis. – Savo kambaryje. Tar-
nautojai apieško tėtį.
– Kodėl?
Tėtis neturi eilėraščių. Jis niekuomet apie juos nė nežinojo. Negi
tai svarbu? Kajus klasifikaciją gavo dėl savo tėčio Nusižengimo. Ar
mano klaida pakenks visai šeimai?
Galbūt pudrinė vis dėlto saugiausia vieta eilėraščiams. Seneliai
metų metus juos ten slėpė.
– Tuoj grįšiu, – tarsteliu Bramui.
Įslenku į savo kambarį, ištraukiu iš spintos pudrinę. Pasuku.
Atidarau apatinę dalį, įdedu lapelį.
– Ar kas nors atėjo? – klausia Bramo į koridorių išėjęs
Tarnautojas.
– Mano sesuo, – atsiliepia brolis persigandusiu balsu.
– Kur ji nuėjo?
 84/287

Vėl pasuku. Pudrinė neužsidaro. Iš jos kyšo lapelio kamputis.

– Savo kambaryje, persirengia. Grįžo iš žygio visa purvina.
Dabar Bramo balsas skamba ramiau. Jis dangsto mane net
nežinodamas kodėl. Ir jam gerai sekasi.
Išgirstu koridoriumi artėjančius žingsnius ir vėl atidarau
pudrinę, sukišu išlindusį kamputį.
Pasuku, pasigirsta tylus spragtelėjimas. Pagaliau. Viena ranka
atsisegu drabužius, kita padedu pudrinę atgal į lentyną. Durims at-
sidarant pasuku į jas galvą, mano veide atsispindi nuostaba ir
pasipiktinimas.
– Aš rengiuosi! – šūkteliu protestuodama.
Išvydęs purvo dėmes ant mano drabužių Tarnautojas linkteli.
– Kai baigsite, prašau ateiti į prieškambarį, – sako jis. – Skubiai.
Nusitraukiu nuo savęs mišku kvepiančius drabužius ir sudedu
juos į skalbinių talpyklą. Delnai truputį prakaituoja. Tuomet
apsivelku kitus kasdienius drabužius ir, atsikračiusi visko, kas
galėtų atrodyti kaip poezija ar ja kvepėti, išeinu iš kambario.
– Tėtis taip ir nepristatė senelio audinių pavyzdžio, – man grįžus
į prieškambarį sušnabžda Bramas. – Jis pametė jį. Štai todėl jie čia.
Matyt, akimirką smalsumas įveikia paniką ir brolis drįsta
paklausti:
– Kodėl taip greitai puolei persirengti? Nebuvai tokia jau
purvina.
– Buvau, – atšaunu pašnibždomis. – Tss. Paklausykim.
Išgirstu iš tėvų kambario sklindančius murmesius, tada pakeltu
tonu prabyla mama. Negaliu patikėti tuo, ką pasakė Bramas. Tėtis
pametė senelio pavyzdį?
Per mano vidų sustingdžiusią baimę prasiskverbia sielvartas. Tai,
kad tėtis šitaip siaubingai suklydo, blogai, labai blogai. Tačiau tik
todėl jis – ir mes – galime patekti į bėdą. Ir dar todėl, kad tai re-
iškia, jog senelio tikrai nebėra. Be pavyzdžio jie negali jo sugrąžinti.
Staiga pradedu viltis, kad Tarnautojai mūsų namuose kai ką vis
dėlto suras.
 85/287

– Palauk čia, – paliepiu Bramui ir einu į virtuvę.

Šalia atliekų talpyklos stovi Biomedicinos tarnautojas ir be pal-
iovos mojuoja prietaisu – aukštyn žemyn, pirmyn atgal. Žingteli
žingsnį atgal ir pakartoja savo judesius stovėdamas kitoje virtuvės
vietoje. Išvystu užrašą ant jo laikomo prietaiso šono. Biologinės
kilmės medžiagų aptikimo įtaisas.
Šiek tiek atsipalaiduoju. Savaime suprantama. Jie turi, ką susekti
– senelio naudoto mėgintuvėlio šone išgraviruotą brūkšninį kodą.
Nereikės išdraskyti visų namų. Gal popierėlio jie vis dėlto neras. O
pavyzdį galbūt ras.
Kaip tėtis galėjo pamesti kažką tokio svarbaus? Kaip jis galėjo
pamesti savo tėvą?
Nepaisydamas mano nurodymų Bramas atseka paskui į virtuvę.
Jis paliečia man ranką ir mes pasisukame koridoriaus link.
– Mama vis dar ginčijasi, – sako jis, rodydamas tėvų kambario
pusėn.
Suimu Bramo delną ir tvirtai suspaudžiu. Tarnautojams nereikia
apieškoti tėčio; jie turi aptikimo prietaisus, nurodančius, kur
ieškoti. Tačiau, mano nuomone, jie privalo išsakyti tam tikrą mintį:
su tokiu svarbiu daiktu tėtis turėjo elgtis atsargiau.
– Ar jie apieško ir mamą? – paklausiu Bramo. Ar visi turėsime
pasidalyti tėvų pažeminimu?
– Nemanau, – atsiliepia jis. – Mama tik norėjo būti kambaryje su
tėčiu.
Miegamojo durys atsiveria, mes su Bramu atšokame ir pa-
sitraukiame Tarnautojams iš kelio. Vilkėdami baltus laboratorinius
chalatus jie atrodo aukšti ir tyri. Vienas jų supranta, kad esame
išsigandę, ir nusišypso norėdamas mus nuraminti. Jokios naudos.
Jis negali sugrąžinti prarasto pavyzdžio ar tėčio orumo. Žala
padaryta.
Paskui Tarnautojus visas išblyškęs ir nelaimingas eina tėtis.
Priešingai nei jis, mama atrodo įraudusi ir įpykusi. Ji atseka paskui
 86/287

tėtį ir Biomedicinos tarnautojus, įeina į priekinį kambarį, o aš ir

Bramas stovime tarpduryje ir stebime, kas bus.
Pavyzdžio jie nerado. Mano širdis nusmunka į kulnus. Tėtis stovi
kambario viduryje, Biomedicinos komanda jį plūsta:
– Kaip galėjote elgtis šitaip neatsakingai?
Tėtis purto galvą.
– Žinau. Tai neatleistina.
Jo balsas neišraiškingas, lyg šiuos žodžius būtų kartojęs tokią
daugybę sykių, kad neteko net menkiausios vilties įtikinti Tarnauto-
jus. Tėtis stovi tiesiai, kaip visuomet, bet veidas atrodo pavargęs ir
susenęs.
– Suvokiate, kad dabar nebeturime jokios galimybės jį sug-
rąžinti, – sako jie.
Tėtis linkteli, jo veidas kupinas kančios. Nors pykstu už tai, kad
pametė pavyzdį, suprantu, jog jaučiasi siaubingai. Juk tai supran-
tama. Juk tai senelis. Nepaisydama pykčio, kurį jaučiu, norėčiau
paimti tėtį už rankos, bet aplink per daug Tarnautojų.
Be to, pati trykštu veidmainyste. Šiandien nusižengiau
taisyklėms ir nusižengiau tyčia.
– Dėl šios situacijas darbe prieš jus gali būti imtasi tam tikrų
priemonių, – sako tėčiui viena iš Tarnautojų tokiu piktu tonu, kad
susimąstau, ar tik jos pačios nenubaus. Niekas neturėtų taip kal-
bėti. Net įvykus klaidai viskas neturėtų būti asmeniška. – Kaip jie
gali tikėtis, kad pasirūpinsite artefaktų atkūrimo ir sunaikinimo
darbais, jei net neįstengiate sužiūrėti vieno audinių pavyzdžio?
Ypač žinodamas, koks jis svarbus?
Kitas Tarnautojas tyliai įsiterpia:
– Sugadinote pavyzdį, paimtą iš jūsų tėvo. Ir apie tai
nepranešėte.
Tėvas ranka persibraukia akis.
– Aš bijojau, – atsako jis.
 87/287

Jis suvokia padėties rimtumą. Jam nereikia, kad jie pasakytų.

Kremacija įvyksta praėjus kelioms valandoms po mirties. Gauti kitą
pavyzdį neįmanoma. Jo nebėra. Senelio iš tikrųjų nebėra.
Mama tvirtai suspaudžia lūpas, blyksteli akimis, pyktis skirtas ne
tėčiui. Ji siunta ant Tarnautojų, kad verčia jį jaustis dar
siaubingiau.
Nors nebėra ką pasakyti, Tarnautojai neišeina. Prabėga kelios
šalčiu tvilkančios tylos minutės, niekas neprasižioja, visi galvojame
apie tai, kad dabar senelio išgelbėti nebegali niekas.
Virtuvėje skimbteli varpelis; atkeliavo mūsų vakarienė. Mama
išeina iš kambario. Išgirstu, kaip ima pristatytą maistą ir deda ant
stalo. Jai grįžtant į kambarį garsas toks, lyg jos batai sunkiai
varstytų grindis. Mama nusiteikusi rimtai.
– Laikas valgyti, – pareiškia žiūrėdama į Tarnautojus. – Bijau,
kad papildomų porcijų neatsiuntė.
Tarnautojai truputį pasišiaušia. Ar ji bando juos išvaryti? Jie
neįstengia suprasti. Jos veido išraiška atrodo nuoširdi, balso tonas
apgailestaujantis, bet tvirtas. Ir ji tokia žavi, šviesūs plaukai palei
įraudusius skruostus sruogomis krinta ant nugaros. Visa tai turėtų
būti nesvarbu. Tačiau kažkodėl taip nėra.
Ir dar. Net Tarnautojai nedrįsta pernelyg trikdyti valgymui skirto
laiko.
– Pateiksime ataskaitą, – prabyla pats aukščiausias. – Esu tikras,
kad bus skirta aukščiausio lygio nuobauda ir kita klaida bus
laikoma Pažeidimu.
Tėtis linkteli; mama žvilgteli virtuvės pusėn tarsi visiems pri-
mindama, kad maistas jau vėsta, galbūt netenka maistinių
medžiagų. Tarnautojai trumpai linkteli ir vienas po kito išeina pro
prieškambarį, verandą ir vieninteles namų duris.
Jiems išėjus visa šeima atsidūsta iš palengvėjimo. Tėtis pasisuka
į mus.
– Atsiprašau, – sako jis. – Atsiprašau.
Jis pasižiūri į mamą, laukia, kol ji prabils.
 88/287

– Nesijaudink, – drąsiai sako ji.

Mama žino, kad šioji klaida bus įrašyta į pastoviąją tėčio duo-
menų bazę. Ji supranta: tai reiškia, kad senelio nebėra. Tačiau ji
myli tėtį. Kartais manau, kad pernelyg. Dabar kaip tik taip ir galvo-
ju. Jei mama ant jo nepyksta, kaip galiu pykti aš?
Susėdus vakarieniauti mama apkabina tėtį ir prieš paduodama
paketą akimirkai padeda galvą jam peties. Tėtis ištiesia ranką ir pal-
iečia jai plaukus, skruostą. Stebėdama tėvus pamanau, kad vieną di-
eną kas nors panašaus gali nutikti mums su Ksanderiu. Mūsų
gyvenimai bus tokie susipynę, kad vieno poelgiai iki pagrindų veiks
kitą, visai kaip medelis, kurį motina persodino Medelyne. Jį parodė,
kai buvau nuėjusi jos aplankyti. Mažytis, jaunas medelis, bet vis vi-
ena susipynęs su aplink augančiais augalais, tad norint jį perkelti
reikėjo elgtis labai rūpestingai. O kai mama pagaliau medį išrovė, jo
šaknys vis dar kabinosi į senųjų namų žemę.
Ar atvykęs čionais Kajus irgi taip elgėsi? Ar jis ką nors atsivežė?
Tai būtų buvę sudėtinga; jie būtų labai kruopščiai jį apieškoję, jis
turėjo labai greitai prisitaikyti. Vis dėlto nemanau, kad jis nieko
neįstengė atsivežti. Galbūt paslaptį, neapčiuopiamą, saugomą giliai
viduje. Kažką, kas padėtų jam išgyventi. Kažką iš namų.
Suspaudusi kumščius, stipriai atsispirdama pėdomis lekiu
bėgtakiu.
Norėčiau bėgioti lauke, toli nuo namus užgulusių liūdesio ir gė-
dos. Mano gimnastikos aprangos priekiu, per plaukus, veidą srūva
prakaitas. Nusibraukiu jį ir vėl įbedu akis į prietaiso ekraną.
Bėgtakio ekrane rodo kreivę, kurioje atsirado iškilimas: kalvos
simuliacija. Puiku. Pasiekiau intensyviausią, sunkiausią, greičiausią
mankštos dalį. Po manimi sukasi bėgtakis, mechanizmas, kurio
pavadinimas kilo iš apvalių takų, kuriais anksčiau bėgiodavo
žmonės. Jis turi ir kitą paskirtį – sekti duomenis žmonių, kurie juo
bėga. Jei nubėgate per toli, galbūt esate mazochistiškas, anoreksiš-
kas ar dar koks nors ir turėsite apsilankyti pas Psichologijos tar-
nautoją, o jau jis nustatys jūsų diagnozę. Jei nustatys, kad visas
 89/287

jėgas atiduodate bėgimui, nes jums tai iš tikrųjų patinka, tuomet

galėsite gauti leidimą sportuoti. Aš turiu jį.
Truputį skauda kojas; žiūriu tiesiai priešais ir liepiu sau mintyse
išvysti ir saugoti senelio veidą. Jei tikrai nėra nė menkiausios
tikimybės, kad jis kada nors sugrįš, tuomet esu ta, kuri privalo jį
išsaugoti.
Šlaitas statėja, išlaikau tempą trokšdama vėl pajusti tai, ką jutau
šiandien kopdama į kalvą. Laukas. Šakos, krūmai, purvas ir saulės
atokaita kalvos viršūnėje su berniuku, žinančiu daugiau, nei sako.
Bėgtakis supypsi. Iki treniruotės pabaigos turiu penkias minutes,
o aš dar nenubėgau reikiamo atstumo ir neužtrukau tiek laiko, kiek
reikia, kad palaikyčiau optimalų širdies ritmą ir kūno masės indek-
są. Privalau būti sveika. Tai dalis to, kas paverčia mus stiprius,
palaiko mūsų gyvenimo trukmę.
Galime turėti viską, kas, pasak ankstyvųjų tyrimų, naudinga il-
gaamžiškumui. Laimingą santuoką, sveiką kūną. Nugyvename ilgą,
malonų gyvenimą. Mirštame per savo aštuoniasdešimtąjį gimtadi-
enį apsupti šeimos nespėjus užklupti senatvinei silpnaprotystei.
Vėžys, širdies ir dauguma sekinančių ligų beveik visiškai išnaikin-
tos. Esame labiau nei bet kas kada nors priartėję prie tobulos
bendruomenės.
Viršuje kalbasi tėvai. Brolis daro mokyklines užduotis, o aš bėgu į
niekur. Visi namie veikia tai, ką ir turėtų. Viskas bus gerai. Pėdos
taukši, šlepsi į bėgtakio juostą, ir aš žingsnis po žingsnio išmušu iš
savęs nerimą. Žingsnis po žingsnio po žingsnio po žingsnio po
žingsnio.
Esu pavargusi, nežinau, ar įstengsiu nubėgti dar daugiau, bet
bėgtakis supypsi ir ima pamažu lėtėti, galiausiai visiškai sustoja.
Tobulas laiko apskaičiavimas, užprogramuotas Bendruomenės.
Bandydama atgauti kvapą nuleidžiu galvą, siurbiu į plaučius orą.
Šios kalvos viršūnėje nėra ką išvysti.
Bramas sėdi ant lovos krašto ir laukia manęs. Jis kažką laiko. Iš
pradžių pamanau, kad tai mano pudrinė, ir sunerimusi žingteliu
 90/287

žingsnį priekin – ar jis rado eilėraščius? – bet tuomet suvokiu, kad

jis laiko senelio laikrodį. Bramo artefaktą.
– Prieš kelias minutes per terminalą nusiunčiau žinutę Tar-
nautojams, – prabyla Bramas.
Apvalios jo akys žvelgia į mane liūdnu, pavargusiu žvilgsniu.
– Kodėl taip padarei? – paklausiu pritrenkta, kodėl po to, kas
nutiko šiandien, jis norėtų matyti Tarnautojus ar su jais kalbėtis?
Bramas kilsteli laikrodį.
– Pamaniau, kad galbūt jie įstengtų paimti pakankamai audinių
iš šito. Senelis daugybę kartų jį lietė.
Į mano gyslas lyg adrenalinas plūsta viltis. Nuo kabliuko spintoje
nutraukiu rankšluostį ir nusišluostau veidą.
– Ką jie parašė? Ar atsakė?
– Jie atsiuntė žinutę ir pasakė, kad šito neužteks. Tai nesuveiktų.
Bramas rankove patrina blizgantį laikrodžio paviršių, kad
nuvalytų pirštų paliktas žymes. Žiūri į ciferblatą taip, lyg šis galėtų
jam kažką pasakyti.
Tačiau negali. Bramas dar net nemoka pasakyti, kuri valanda. Be
to, senelio laikrodis neveikia jau kelis dešimtmečius. Tai tik gražus
artefaktas. Sunkus, pagamintas iš sidabro ir stiklo. Visai nepanašus
į dabar mūvimas plastiko juosteles.
– Ar aš panašus į senelį? – viltingai paklausia Bramas.
Jis užsideda laikrodį. Šis laisvai tabaluoja ant plono jo riešo. Lie-
sas, rudaakis, tiesus, smulkus – šią akimirką Bramas tikrai truputį
primena senelį.
– Panašus.
Įdomu, ar manyje galima įžvelgti senelio bruožų. Šiandien man
patiko kopti į kalvą. Man patinka skaityti Šimtą eilėraščių. Tokie
dalykai buvo jo sąvastimi, jie taip pat ir dalis manęs. Susimąstau
apie kitus savo senelius, gyvenančius Ūkiuose, taip pat apie Kajų
Markamą, Išorines provincijas ir visus dalykus, kurių nežinau, ir vi-
etas, kurių niekuomet neišvysiu.
 91/287

Išgirdęs mano atsakymą Bramas nusišypso ir su pasididžiavimu

pasižiūri į laikrodį.
– Bramai, juk žinai, kad negali jo neštis į mokyklą. Gali pakliūti į
bėdą.
– Žinau.
– Matai, kas nutiko tėčiui, kai jį prigavo Tarnautojai. Tikrai nen-
orėtum, kad jie supyktų ant tavęs už artefaktams galiojančių taisyk-
lių nesilaikymą.
– Nesinešiu, – atsiliepia jis. – Nesu toks kvailas. Nenoriu jo
pamesti.
Jis ištiesia ranką link mano sidabrinės dėžutės, įteiktos per
Parinkimo pokylį.
– Ar galiu jį laikyti čia? Atrodo tinkama vieta. Na, žinai, ypat-
inga, – pasako ir susidrovėjęs gūžteli pečiais.
– Gerai, – atsakau truputį nervingai.
Stebiu, kaip Bramas atidaro sidabrinę dėžutę ir atsargiai įdeda
artefaktą šalia mikrokortelės. Į pudrinę, gulinčią ant lentynos, jis
net nežvilgteli, esu už tai dėkinga.
Vėliau tą vakarą, jau sutemus ir Bramui nuėjus miegoti, atsida-
rau pudrinę ir išimu lapelį. Nežiūriu į jį, tiesiog įsikišu į kitai dienai
skirtų drabužių kišenę. Rytoj pabandysiu surasti tolėliau nuo namų
esantį šiukšlių naikintuvą, į kurį galėčiau išmesti. Nenoriu, kad kas
nors pagautų mane tai darančią prie namų. Dabar tai pavojinga.
Guliu spoksodama į lubas ir vėl bandau galvoti apie senelio
veidą. Negaliu jo išsikviesti. Nekantriai persiverčiu ir man į šoną įs-
minga kažkas kieta. Piliulių dėklas. Turbūt išmečiau jį persireng-
dama. Toks neatidumas man nebūdingas.
Atsisėdu. Pro langą krinta ūkanota žibintų šviesa, jos užtenka,
kad atidariusi dėklą ir išbėrusi piliules ant delno jas įžiūrėčiau.
Akimirką prieš akims prisitaikant visos atrodo tokios pat spalvos.
Tačiau pamažu pradedu įžiūrėti, kuri yra kuri. Paslaptingoji raud-
onoji piliulė. Mėlynoji, padėsianti mums išgyventi, jei kiltų tokia
būtinybė, nes visą laiką valdyti gamtos nepajėgia net Bendruomenė.
 92/287

Ir žalioji.
Dauguma mano pažįstamų žmonių kartkartėmis nuryja žaliąją
piliulę. Prieš svarbų patikrinimą. Parinkimo pokylio vakarą. Bet
kada, kai reikia nusiraminti. Jei šios piliulės geriamos ne daugiau
nei kartą per savaitę, Tarnautojai nekreipia į tai ypatingo dėmesio.
Tačiau aš niekuomet nesu jos išgėrusi.
Dėl senelio.
Pradėjusi ją nešiotis taip didžiavausi, galėdama jam parodyti.
– Pažiūrėk, – pasakiau atsukdama sidabriško dėklo dangtelį. –
Dabar turiu mėlyną ir žalią. Reikia tik raudonos, ir būsiu suaugusi.
– Ak, – su derama išraiška tarstelėjo senelis. – Tu išties augi.
Akimirką senelis nutilo. Vaikštinėjome lauke, žaliojoje erdvėje
netoli jo buto.
– Ar jau gėrei žaliąją?
– Dar ne, – atsakiau aš.
– Kitą savaitę per kultūros pamoką turėsiu skaityti pranešimą
apie vieną iš Šimto paveikslų. Galbūt tada ją išgersiu. Man
nepatinka prieš visus kalbėti.
– Apie kurį paveikslą?
– Devynioliktą numerį.
Po mano atsakymo senelis susimąstė stengdamasis prisiminti,
kaip jis atrodo. Jis nežino – nežinojo – Šimto paveikslų taip gerai,
kaip Šimto eilėraščių. Tačiau ilgokai pasukęs galvą prisiminė.
– Tai tas, kurį nutapė Tomas Moranas, – spėja senelis.
Aš linkteliu.
– Man patinka jo spalvos, – dar priduria jis.
– Man patinka dangus, – sakau jam. – Jis toks jaudinantis. Visi
tie debesys virš tarpeklio ir jame.
Paveikslas atrodė truputį pavojingas – dangumi plūstantys pilki
debesys, dantytos raudonos uolos – ir tai man taip pat patiko.
– Taip, – pritarė senelis. – Gražus paveikslas.
– Kaip šitai, – pasakiau aš, nors žalioji erdvė buvo graži visiškai
kitaip.
 93/287

Visur žydėjo gėlės. Žiedai tokių spalvų, kokių mums neleidžiama

dėvėti: rausvi, geltoni, raudoni, beveik pribloškiantys savo įžūlumu.
Jie traukė akį; jie kvepino orą.
– Žalioji erdvė, žalioji piliulė, – tarstelėjo senelis, tuomet pažvel-
gė į mane ir nusišypsojo. – Žalios žaliosios mergaitės akys.
– Skamba kaip poezija, – pasakiau ir jis nusijuokė.
– Dėkui, – senelis akimirkai nutilo. – Tavimi dėtas tos piliulės
negerčiau, Kasija. Ne dėl pranešimo. Ir galbūt niekada. Tu gana sti-
pri, kad apsieitum be jos.
Dabar guliu ant šono, delne spaudžiu žaliąją piliulę. Nemanau,
kad ją išgersiu, net šiąnakt. Senelis mano, kad aš gana stipri ir
galiu apsieiti be jos. Užsimerkiu ir mąstau apie senelio poeziją.
Žalioji piliulė. Žalioji erdvė. Žalios akys. Žalioji mergaitė.
Užmigusi sapnuoju, kad senelis įteikė man puokštę rožių.
– Vietoj piliulės imk jas, – pasakė jis.
Taigi paimu. Plėšau žiedlapius nuo kiekvieno žiedo. Mano
nuostabai, ant kiekvieno žiedlapio parašyta po žodį. Po žodį iš vieno
iš eilėraščių. Jie surašyti klaidinga tvarka, ir tai mane glumina,
tačiau įsidedu juos į burną ir ragauju. Skonis kartus, toks, kokį
įsivaizduoju būsiant žaliosios piliulės skonį. Vis dėlto žinau, kad
senelis teisus; jei noriu šiuos žodžius išsaugoti, turiu juos laikyti sa-
vo viduje.
Kai ryte pabundu, žalioji piliulė vis dar mano delne, o žodžiai –
burnoje.
 Vienuoliktas skyrius
Iš virtuvės sklindantys pusryčių garsai koridoriumi pasiekia
mano kambarį. Maistui slystant pro angą suskamba varpelis,
pranešantis apie pristatymą. Pasigirsta trinktelėjimas – Bramas
kažką nuvertė. Girgžda stumdomų kėdžių kojos, pasigirsta mur-
mantys balsai – tėtis ir mama kalbasi su Bramu. Greitai pro mano
durų apačią, o gal pro plonas namų sienas dvelkteli visur
prasismelkiantis maisto kvapas. Šitą kvapą pažįstu, vitaminų ir
kažko metalinio, galbūt folijos pakuočių kvapas.
– Kasija? – už durų pasigirsta mamos balsas. – Vėluoji pusryčių.
Žinau. Noriu pavėluoti pusryčių. Nenoriu šiandien matyti tėčio.
Nenoriu kalbėtis apie tai, kas nutiko vakar, bet taip pat nenoriu
apie tai nesikalbėti ir sėdėti prie stalo su maisto porcijomis
priešais ir apsimesti, kad senelis neišėjo negrįžtamai.
– Ateinu, – atsakau jai ir išlipu iš lovos.
Koridoriuje girdžiu, kaip iš terminalo nuskamba pranešimas, ir
man atrodo, kad nugirdau žodį „žygiai“.
Kai įeinu į virtuvę, tėtis jau išėjęs į darbą. Išsišiepęs iki ausų Bra-
mas rengiasi drabužius nuo lietaus. Kaip jis galėjo taip greitai
pamiršti praėjusį vakarą?
– Šiandien turi lyti, – praneša jis. – Tavo žygio nebus. Taip sakė
per terminalą.
Mama paduoda Bramui kepurę ir jis užsimaukšlina ją ant galvos.
– Iki! – šūkteli brolis ir anksčiau nei visuomet patraukia į oro
traukinio stotelę, nes jam patinka lietus.
– Taigi, – galiausiai prabyla mama. – Regis, turėsi truputį laisvo
laiko. Ką veiksi?
Suprantu iškart. Dauguma kitų žygeivių šį laiką praleis bendro-
joje mokyklos zonoje arba baigs užduotis bibliotekoje. Aš sugalvo-
jau kai ką kita. Nueisiu į kitokią biblioteką.
– Manau, galbūt nueisiu aplankyti tėčio.
Mamos žvilgsnis sušvelnėja; ji nusišypso.
 95/287

– Esu tikra, jam tai patiktų, ypač todėl, kad šįryt judu prasilen-
kėte. Vis dėlto jis negalės ilgam pertraukti darbo.
– Žinau. Tik noriu su juo pasisveikinti.
Ir sunaikinti šį tą pavojingo, šį tą, ko neturėčiau turėti. Šį tą, ką
lengviau aptikti senojoje bibliotekoje nei kur nors kitur, jeigu jie iš
tiesų registruoja visų naikintuvuose sudeginamų šiukšlių sudėtį.
Galvodama, kaip popieriuje atrodė abu eilėraščiai, iš savo folijos
paketo paimu sausą skrudintos duonos trikampėlį. Prisimenu
daugelį žodžių, bet ne visus, o noriu jų visų. Iki paties paskutinio.
Ar prieš sunaikindama lapelį galėčiau dar kaip nors užmesti į jį akį?
Ar egzistuoja būdas išsaugoti tuos žodžius?
Jei vis dar mokėtume iš tikrųjų rašyti, o ne tiesiog spausdinti
žodžius savo rašytuvais. Tuomet vieną dieną galėčiau juos vėl
užrašyti. Tuomet galėčiau turėti juos, kai pasensiu.
Pro langą stebiu oro traukinio stotelėje laukiantį Bramą. Dar
nelyja, bet jis strykčioja aukštyn žemyn į platformą vedančiais
metaliniais laipteliais. Nusišypsau ir viliuosi, kad niekas nelieps jam
liautis, nes tiksliai žinau, ką brolis daro. Stokodamas tikro gri-
austinio Bramas kuria savąjį.
Man išėjus į lauką vienintelis žmogus, žingsniuojantis oro
traukinio stotelės link, yra Kajus Markamas. Traukinys į Antrąją
mokyklą jau išvyko, o kitas važiuoja į Miestą. Turbūt atšaukus lais-
valaikio užsiėmimus, jis privalo prisistatyti į darbą; neturi nė vienos
laisvos valandos. Stebiu Kajaus eiseną – tiesiai laikomus pečius,
aukštai iškeltą galvą – ir staiga suprantu, koks vienišas jis turėtų
jaustis. Kajus taip ilgai taikėsi prie minios, o dabar šioji vėl jį
atskyrė.
Kajus išgirsta, kaip artinuosi, ir atsigręžia.
– Kasija. Ar pavėlavai į traukinį?
Jo balse išgirstu nuostabą.
– Ne, – sustoju už kelių pėdų nuo jo, kad palikčiau erdvės, jei jis
norėtų jos. – Važiuosiu šituo. Keliauju aplankyti tėčio. Na, žinai, juk
žygius atšaukė.
 96/287

Kajus gyvena mūsų priemiestyje, taigi jis, be abejonės, žino, kad

praėjusį vakarą pas mus lankėsi Tarnautojai. Vis dėlto jis nieko
nepasakys – niekas nieko nepasakys. Tai ne jų reikalas, nebent
Bendruomenė palieptų kitaip.
Žingteliu dar žingsnį arčiau stotelės, arčiau Kajaus. Tikiuosi, jis
pasijudins, ims lipti laiptais į platformą, bet jis nepajuda iš vietos.
Tiesą sakant, žengia žingsnį artyn. Tolumoje į dangų kyla medžiais
nusmaigstyta Medelyno kalva, ir aš užsigalvoju, ar kada nors į ją
lipsime. Vis dar už kelių mylių griaudėjanti sunki ir pilka audra
dangumi ritasi ir dunda. Kajus pakelia akis.
– Lis, – ištaria vos girdimu balsu ir pasižiūri į mane. – Ar važi-
uoji į jo įstaigą mieste?
– Ne. Toliau. Jis dirba sklype prie Upokšnio kelio, ties
Priemiesčio riba.
– Ar spėsi ten nuvažiuoti ir laiku grįžti į mokyklą?
– Manau. Tėtis yra ir anksčiau ten dirbęs, esu pas jį važiavusi.
Debesų fone Kajaus akys atrodo šviesesnės ir atspindi aplinkos
pilkumą. Man į galvą šauna nerimą kelianti mintis: galbūt jo akys
bespalvės. Akys atspindi jo vilkimų drabužių spalvą, tai, kuo Tar-
nautojai jam liepė būti. Kai jis vilkėjo rudai, akys atrodė rudos.
Dabar vilki mėlynai ir jos atrodo mėlynos.
– Apie ką galvoji? – paklausia Kajus.
Pasakau jam tiesą.
– Apie tavo akių spalvą.
Mano atsakymas išmuša Kajų Markamą iš vėžių, bet po
akimirkos jis nusišypso. Man patinka jo šypsena, joje matau dalelę
berniuko, kuriuo jis buvo tą dieną prie baseino. Ar tuomet jo akys
atrodė mėlynos? Neprisimenu. Gaila, kad neįsižiūrėjau atidžiau.
– O apie ką galvoji tu? – klausiu aš.
Tikiuosi, langinės užsivers, kaip ir visuomet: Kajus atsakys ką
nors įprasto, tikėtino, tarkim, „galvojau apie tai, ką šiandien reikės
padaryti darbe“ arba „galimus užsiėmimus šeštadienio vakarą“.
Tačiau jo atsakymas netikėtas.
 97/287

– Apie namus, – vis dar žiūrėdamas į mane atsako paprastai.

Abu ilgai nesidrovėdami žvelgiame vienas kitam į akis, ir man
atrodo, kad Kajus supranta. Nesu tikra, ką jis supranta – mane ar
tik kažką apie mane.
Kajus nutyla. Žvelgia tomis besikeičiančiomis akimis, kurias
maniau esant žemės spalvos, bet kurios pasirodė esančios dangaus
spalvos, ir aš nusisuku. Manau, per pastarąsias dvi dienas išvydome
daugiau nei per visus tuos metus, kuriuos esame pažįstami.
Tylą nutraukia pranešėjos balsas:
– Artinasi oro traukinys.
Tylomis lenktyniaudami su tolumoje plaukiančiais debesimis
metaliniais laiptais kartu užskubame ant platformos. Kol kas lai-
mime mes, oro traukinys sustoja priešais mums vos tik spėjus
pasiekti platformos viršų. Kartu įlipame į vidų ir prisidedame prie
kitų tamsiai mėlynus drabužius vilkinčių žmonių ir kelių minioje
išsibarsčiusių Tarnautojų.
Dviejų laisvų vietų greta nėra. Pirma vietą susirandu aš, Kajus at-
sisėda kitapus tako. Jis palinksta į priekį, atremia alkūnes į kelius.
Kažkas – kitas darbininkas – šūkteli su juo sveikindamasis, Kajus
atsako. Traukinys pilnutėlis, pro mus nuolat eina žmonės, bet ret-
sykiais galiu jį stebėti pro tarpus. Staiga man dingteli, kad tai galėtų
būti viena iš priežasčių, kodėl šiandien važiuoju aplankyti tėčio; ne
tik tam, kad sunaikinčiau lapelį, bet ir tam, kad galėčiau važiuoti
šituo traukiniu kartu su Kajumi.
Jo stotelę privažiuojame pirmą. Jis išlipa neatsigręždamas.
Nuo pakeltos oro traukinio platformos senosios bibliotekos gri-
uvėsiai atrodo lyg padengti milžiniškais juodais vorais. Didžiuliai
juodi atliekų naikintuvai juodais, į kojas panašiais vamzdžiais laiko
apkėtę plytas ir ropoja į bibliotekos rūsį. Kita pastato dalis visai
nuplėšta.
Nulipu laiptais ir žingsniuoju bibliotekos link. Čia esu ne savo vi-
etoje. Ateiti neuždrausta. Vis dėlto būtų geriau, jei manęs kol kas
niekas nepamatytų. Prisislenku arčiau, kad pasižiūrėčiau į duobę.
 98/287

Daugiausia mėlynai vilkintys darbininkai deginimo vamzdžiais si-

urbia popierių krūvas. Tėtis sakė, kad tuomet, kai jau manė viską
peržiūrėję, jie rūsyje atrado užkastas plienines dėžes. Tarsi kažkas
būtų bandęs paslėpti knygas ir apsaugoti jas nuo ateities. Tėtis ir
kiti Atkūrimo specialistai peržiūrėjo dėžių turinį ir neaptiko nieko
ypatinga, taigi viskas bus sudeginta.
Boluoja vienas siluetas. Tarnautojas. Mano tėtis. Visi darbininkai
dėvi apsauginius šalmus, taigi jo veido nematau, bet eisena byloja
apie pasitikėjimą savimi. Jis juda tikslingai, jaučiasi laisvai, dalija
paliepimus ir nurodinėja, kur turėtų būti perkelti vamzdžiai.
Kartais pamirštu, kad mano tėtis – Tarnautojas. Retai matau jį
dirbantį, su uniforma, kurią jis apsivelka nuvykęs į darbą. Stebėti jį,
vilkintį uniformą, vienu metu ramina – vakar vakare jie
nepažemino jo, bent jau kol kas – ir verčia mane nerimauti. Keista
regėti žmones skirtingai.
Į galvą šauna kita mintis: prieš tai, kai seneliui sukako septynias-
dešimt ir jis privalėjo liautis dirbęs, senelis irgi buvo Tarnautojas.
Tačiau tėčiui ir seneliui viskas kitaip, – sakau sau. Nė vienas iš jų
nėra ir nebuvo aukšto lygio Tarnautojas, dirbantis tokiose vietose
kaip Parinkimo valdyba ar Saugumo valdyba. Kaip tik ten žmonės
dirba pareigūniškiausius darbus, tarkim, rūpinasi, kad būtų laiko-
masi taisyklių. Mes mąstome, o ne liepiame, mokomės, o ne
darome.
Dažniausiai. Mano prosenelė, kuri irgi buvo Tarnautoja, vis dėlto
pavogė tą eilėraštį.
Tėtis kartelį žvilgteli į dangų. Jis žino, kad neišvengiamai artėja
audra. Greitis svarbus, tačiau jie privalo dirbti metodiškai.
– Negalime tiesiog imti ir visko padegti, – pasakojo jis. – Tie
vamzdžiai tokie pat kaip namie. Jie registruoja, kiek ir ko
sunaikinama.
Aplink dar mėtosi kelios krūvos knygų, ir aš stebiu, kaip
klausydamiesi tėčio nurodymų darbininkai juda nuo vienos prie ki-
tos. Pavieniai puslapiai sudega greičiau nei visos knygos, taigi jie
 99/287

supjausto knygas palei nugarėles, išdarinėja jas, paruošia naikinimo

vamzdžiams.
Tėtis vėl pažvelgia į dangų ir mostu liepia kitiems darbininkams
pasiskubinti. Turiu grįžti į mokyklą, bet nesiliauju stebėjusi.
Aš ne vienintelė. Pakėlusi akis virš vorų ir knygų bedugnės
išvystu kitą baltai vilkinčią figūrą. Tarnautojas. Irgi stebintis.
Tikrinantis, kaip dirba tėtis.
Darbininkai tempia deginimo vamzdį prie paruoštos krūvos.
Knygų nugarėlės sulaužytos; byra ploni ir trapūs jų kaulai. Darbin-
inkai juos stumia vamzdžio link, mindžioja. Po jų batais kaulai čeža
it lapai. Tai primena man rudenį, kai Miestas atveža deginimo
įrangą į mūsų priemiestį ir visi kastuvais krauname į vamzdžius
nukritusius klevų lapus. Mama visuomet aprauda tokį švaistymą,
nes supuvę lapai gali virsti gera trąša. Kai tenka deginti biblioteką,
tėtis lygiai taip pat aprauda popierių, kuris, užuot jį švaisčius, galėtų
būti perdirbamas. Tačiau aukštesnes pareigas einantys Tarnautojai
sako, kad kai kurių dalykų neverta tausoti. Kartais naikinti yra
greičiau ir veiksmingiau.
Vienas lapas pasprunka. Pagautas artėjančios audros atpūsto
vėjo gūsio, jis pakyla man beveik iki pėdų, iki šito mažo, kadaise
biblioteka buvusio tarpeklio krašto. Pakimba ore, taip arti, kad be-
veik galiu įskaityti jame parašytus žodžius. Tuomet vėjas akimirks-
niu nurimsta ir jis nuplevena žemyn.
Pakeliu akis. Nė vienas Tarnautojas į mane nežiūri. Nei tėtis, nei
tas kitas. Tėtis visą dėmesį sutelkęs į knygas, kurias naikina; kitas
Tarnautojas visą dėmesį sutelkęs į tėtį. Laikas.
Įkišu ranką į kišenę ir išsitraukiu senelio duotą lapelį. Paleidžiu
jį.
Prieš krisdamas jis irgi akimirką pakimba ore. Naujas vėjo gūsis
beveik jį išgelbsti, bet tuomet darbininkas jį pastebi ir kilsteli
vamzdį, norėdamas susiurbti lapelį, susiurbti žodžius.
Atleisk, seneli.
 100/287

Stoviu ir stebiu, kol visi kaulai atsiduria deginimo vamzdžiuose ir

visi žodžiai virsta pelenais, ir niekuo.
Bibliotekos griuvėsiuose užtrukau per ilgai ir vos nepavėlavau į
pamoką. Ksanderis laukia manęs prie pagrindinių Antrosios
mokyklos durų.
Atidaro vieną durų pusę, prilaiko jas petimi.
– Ar viskas gerai? – tyliai pasiteirauja man stabtelėjus
tarpduryje.
– Sveikas, Ksanderi, – šūkteli jam kažkas.
Jis linkteli balso kryptimi, bet žvilgsnio nuo manęs nenusuka.
Akimirką atrodo, kad turėčiau Ksanderiui viską papasakoti. Ne
tik tai, kas nutiko vakar, su Tarnautojais – dėl šito jis ir jaudinasi, –
tačiau viską. Turėčiau papasakoti apie Kajaus veidą ekrane.
Turėčiau papasakoti apie Kajų miške, apie tai, kaip jis matė
eilėraštį. Turėčiau papasakoti Ksanderiui apie patį eilėraštį ir tai,
kaip jaučiausi jo atsisakydama. Tačiau tik papurtau galvą. Dabar
kalbėti nenoriu.
Ksanderis pakeičia temą, jo akys nušvinta.
– Vos nepamiršau. Turiu tau kai ką pasakyti. Atsiras naujas
šeštadienio užsiėmimas.
– Tikrai? – klausiu jausdamasi dėkinga už supratingumą, už tai,
kad nespaudė toliau. – Naujas filmas?
– Ne, dar geriau. Galime persodinti gėlių lysves prieš Pirmąją
mokyklą ir pavalgyti pietus lauke. Bus kaip – koks tas žodis? – iš-
kyla. Paskui dar bus ledų.
Ksanderio balse skambantis užsidegimas priverčia mane
šyptelėti.
– Ksanderi, tai tik išliaupsintas darbinis planas. Jie nori už dyką
gauti darbo rankų, todėl papirkinėja mus ledais.
Jis plačiai nusišypso.
– Žinau, bet malonu gauti pertraukėlę. Kitą kartą žaisdamas
būsiu pažvalėjęs. Taigi tu taip pat nori sodinti, tiesa? Žinau, laisvų
vietų greitai nelieka, todėl jau tave užrašiau, jei kartais norėtum.
 101/287

Staiga pasijuntu suirzusi, kad taip pasielgė iš pradžių su manimi

nepasikalbėjęs, tačiau šis jausmas išnyksta beveik iškart, kai tik
pastebiu, kad Ksanderis šypsosi kiek nejaukiai. Žino, kad peržengė
ribą – prieš Parinkimą jis niekuomet nebūtų taip pasielgęs, – bet
jaudinasi, todėl viskas gerai. Be to, nors tai ir yra išliaupsintas
darbo planas, nė akimirkos nedvejodama būčiau užsirašiusi ir pati.
Ksanderis tai žino. Jis mane pažįsta ir rūpinasi.
– Viskas gerai, – nuraminu Ksanderį. – Ačiū.
Jis paleidžia duris, ir mes kartu įeiname į koridorių. Pajuntu,
kaip kažkur giliai mintyse svarstau, ką tą vakarą veiks Kajus. Darbe
apie galimus laisvalaikio pasirinkimus nesako. Kol jis grįš namo ir
tai sužinos, laisvų vietų greičiausiai nebebus likę, nes šioji veikla
nauja. O dar ledai. Galėtume ir jį užrašyti. Galėčiau prieiti prie vi-
eno iš mokyklos terminalų ir...
Laikas baigėsi. Iš garsiakalbių prieškambaryje pasigirsta
skambutis.
Mudu su Ksanderiu įsmunkame pro klasės duris, atsisėdame
prie stalų ir išsiimame skaitytuvus ir rašytuvus. Per Taikomuosius
mokslus šalia mūsų paprastai sėdi Paiperė, bet šiandien jos
nematyti.
– Kur Paiperė?
– Ketinau tau pasakyti. Šiandien ji gavo paskyrimą į nuolatinį
darbą.
– Tikrai? Koks jis?
Tačiau vėl sučirškia skambutis ir turiu atsisukti į priekį ir laukti,
kol pamoka baigsis. Paiperė sužinojo savo pašaukimą! Nedaug
žmonių juos sužino anksti, kaip Kajus, bet kiti jų sulaukia per
metus po septynioliktojo gimtadienio. Mus pasirenka vieną po kito,
kol Antrosios mokyklos klasėje nebelieka nė vieno.
Tikiuosi, Ksanderio ir Emės nepašauks dar ilgai. Be jų, ypač be
Ksanderio, viskas būtų kitaip. Žvilgteliu į jį. Jis įdėmiai žiūri į
mokytoją, lyg tik tai ir trokštų daryti. Pirštai bilsnoja į rašytuvą; jis
nekantriai supa vieną pėdą, visuomet pasirengęs sužinoti daugiau.
 102/287

Sunku su juo suspėti – jis toks protingas, taip greitai mokosi. Kas,
jei jis greitai sužinos savo pašaukimą ir paliks mane laukti?
Viskas vyksta taip greitai. Laikas iki septynioliktojo gimtadienio
atrodė lyg lėtas žengimas keliuku, kuriame galėjau įžiūrėti kiekvi-
eną akmenėlį, pastebėti kiekvieną lapą, tuo pat metu jaustis ir ma-
loniai nuobodžiaujanti, ir nekantriai kažko laukianti. Dabar atrodo,
lyg bėgčiau tuo taku iš visų jėgų, sunkiai gaudydama kvapą. Atrodo,
greitai išauš mano Sutarties diena. Ar toks tempas kada nors vėl
sulėtės?
Nusuku akis nuo Ksanderio. Primenu sau: net jei Ksanderis savo
pašaukimą sužinos pirmas, mes vis dar Pora. Jis nepaliks manęs
užnugaryje. Jis nežino, kad tą dieną ekrane išvydau Kajaus veidą.
Ar Ksanderis suprastų, jei jam tai papasakočiau? Manau, supra-
stų. Netikiu, kad tai pastatytų į pavojų mūsų Parinkimą ar mūsų
draugystę. Vis dėlto nenoriu rizikuoti ir prarasti šių dviejų dalykų.
Vėl pažvelgiu į mokytoją. Lange už jos tamsu, dangų aptraukė
sunkūs žemai kybantys debesys. Susimąstau: kaip jie atrodytų nuo
Kalvos viršūnės. Ar įmanoma užkopti gana aukštai, kad iškiltum
virš debesų ir galėtum žvelgti žemyn į lietų iš saulės nutviekstos
vietos?
Visai to nenorėdama įsivaizduoju Kajų, sėdintį ant Kalvos, at-
sukusį veidą šilumai. Akimirką užsimerkiu įsivaizduodama, kad ir
aš ten esu.
Pamokai įpusėjus pagaliau drioksteli audra. Įsivaizduoju, kaip
lyja toje žaliojoje erdvėje, kurioje buvau su Tarnautoja – fontanas
persipildo, vanduo ima lietis per kraštus, srovė muša suolelį, ant
kurio sėdėjau. Įsivaizduoju, kaip girdžiu lašus, tekšinčius į metalą,
atsidūsėjančius ant žolės ir žemės. Lauke tamsu kaip vakare. Lietus
plaka stogą ir teka lietvamzdžiais. Vieninteliu klasės langu srūva
vanduo, užtemdantis vidų, pliaupia taip smarkiai, kad pro jį nieko
nematyti.
Į galvą staiga šauna žodžiai iš kito poeto – Tenisono – eilėraščio:
Pakilusi banga toli mane nublokš.
 103/287

Jei būčiau pasilikusi senelio eilėraščius, plaukčiau nešama ban-

gos, kurios neįstengčiau sulaikyti. Padariau tai, ką privalėjau;
pasielgiau teisingai. Tačiau atrodo, kad lauke pliaupiantis lietus
teka manimi išplaudamas palengvėjimą ir palikdamas tik ap-
gailestavimą: eilėraščių nebėra, ir aš niekuomet jų nesusigrąžinsiu.
 Dvyliktas skyrius
Tą vakarą darbe sulaukiame įdomaus pokyčio. Pasakodama apie
jį atgyja net Nora, sėdinti prie savo stalo.
– Nagrinėsime įvairius fizinius požymius, skirtus Parinkimo
duomenų bazei, – dėsto ji. – Akių spalvą. Plaukų spalvą. Ūgį ir
svorį.
– Ar Parinkimo valdyba naudosis mūsų surūšiuotais duomen-
imis? – paklausiu.
Ji nusijuokia.
– Žinoma, ne. Užduotis skirta patikrinti, ar pastebėsi Parinkimų
duomenyse tas pačias sekas, kurias jau pastebėjo Tarnautojai.
Žinoma.
– Yra dar šis tas, – priduria Nora, pritildo balsą – ne todėl, kad
tai paslaptis, o todėl, kad nenori atitraukti nuo darbo kitų. – Tar-
nautojai man pasakė, kad kitą tavo patikrinimą norės surengti
patys.
Tai geras ženklas. Vadinasi, jie nori patys pamatyti, ar sugebu
dirbti jausdama įtampą. Vadinasi, gali būti, kad jie svarsto galimybę
skirti man vieną iš įdomesnių pašaukimų, susijusių su rūšiavimu.
– Ar žinote kada?
Suprantu, ji žino, bet neturėtų man sakyti.
– Greitai, – neaiškiai tarsteli.
Noros lūpas išlenkia viena iš tų retų šypsenų, ji vėl pasisuka į
ekraną, o aš einu į savo darbo vietą.
Tai gerai, – pagalvoju. Jei Tarnautojams padarysiu tinkamą
įspūdį, galbūt gausiu optimalų pašaukimą. Viskas vėl klostosi gerai.
Nebegalvosiu apie senelį, pamestą pavyzdį, sudegintus eilėraščius
ar tėtį ir jį apieškančius Tarnautojus. Ar apie tai, kad Kajus niekuo-
met netaps niekieno Pora ir nedirbs niekur kitur, išskyrus maisto
atliekų tvarkymo centrą. Daugiau nebegalvosiu apie visa tai. Laikas
atsikratyti pašalinių minčių ir rūšiuoti.
 105/287

Tiesą sakant, rūšiuojant akių spalvas pribloškia tai, kokios ribo-

tos iš tikrųjų galimybės: toks mažas, baigtinis pasirinkčių skaičius.
Mėlynos, rudos, žalios, pilkos, šviesiai rudos – ir tai viskas, net jei
populiaciją sudaro daug skirtingų etninių grupių. Senaisiais laikais
būta genetinių mutacijų, tarkim, albinosų, bet jie daugiau nebeeg-
zistuoja. Plaukų spalvų taip pat nedaug – juoda, ruda, šviesi,
raudona.
Taip maža pasirinkčių ir vis dėlto neribotas variantų kiekis.
Pavyzdžiui, daugybė berniukų, įtrauktų į šią duomenų bazę,
mėlynakiai ir tamsiaplaukiai kaip Kajus, bet esu tikra, kad nė vienas
neatrodo taip kaip jis. O jei kas nors ir atrodytų, jei vienas iš tų
berniukų atrodytų visiškai kaip jis ar jeigu jis kažkokiu būdu turėtų
dvynį, daugiau niekas negali turėti tokio judesių ir susitvardymo,
atvirumo ir paslaptingumo derinio kaip Kajus. Mintyse vis iškyla jo
veidas, bet žinau, kad tai jau ne Bendruomenės klaida. Tai aš vis
galvoju apie jį, kai turėčiau galvoti apie Ksanderį.
Pypteli šalia stovintis mažytis spausdintuvas, ir aš krūpteliu.
Padariau klaidą ir nepastebėjau jos per priimtiną laiką. Ant stalo
šalia susiraito maža popieriaus juostelė, aš ją paimu. „KLAIDA
3568 EILUTĖJE.“ Klystu labai retai, taigi šis kartas sukels
susidomėjimą. Grįžtu prie eilutės, kurioje suklydau, ir pasitaisau.
Jei taip nutiks kitą savaitę stebint Tarnautojams...
Taip nenutiks. Neleisiu, kad taip nutiktų. Prieš vėl pasinerdama į
rūšiavimą leidžiu sau akimirką pagalvoti apie Kajaus akis, apie jo
delną ant manojo.
– Kažkas pranešė, kad į darbo vietą šiandien buvo atėjusi tavo
amžiaus mergaitė, – sako tėtis.
Jis atėjo pasitikti manęs į oro traukinio stotelę. Kartais šitaip pa-
sitinka Bramą ar mane, kad prieš grįždami namo galėtume truputį
pabūti dviese.
– Ar ten buvai tu?
Linkteliu.
 106/287

– Žygius atšaukė dėl lietaus, taigi pamaniau, kad prieš pamokas

nueisiu su tavimi pasimatyti. Šįryt nesusitikome. Tačiau tu buvai
užsiėmęs, o aš turėjau nedaug laiko. Atsiprašau, kad negalėjau
pabūti.
– Turėtum vėl ateiti, jei norėsi, – atsako tėtis. – Visą kitą savaitę
dirbsiu kontoroje. Iki jos daug arčiau važiuoti.
– Žinau. Galbūt ateisiu.
Mano atsakymai skamba santūriai ir aš tikiuosi, kad jis nesupra-
nta, jog vis dar truputį pykstu ant jo už pamestą pavyzdį. Žinau, tai
neprotinga, ir jis jaučiasi siaubingai, bet vis dar liūdžiu. Ilgiuosi
senelio. Mintyse atkakliai laikiausi to pavyzdžio, vilties, kad jis gali
grįžti.
Tėtis stabteli ir pasižiūri į mane.
– Kasija. Ar norėjai manęs ko nors paklausti? Ar ką nors man pa-
sakyti? Ar todėl buvai atėjusi?
Mielas jo veidas, toks panašus į senelio, atrodo susirūpinęs.
Privalau jam pasakyti.
– Senelis davė man lapelį, – ištariu aš.
Tėtis akimirksniu išbąla.
– Jis buvo mano pudrinėje. Ten buvo seni žodžiai...
– Cit, – nutildo mane tėtis. – Palauk.
Mūsų link eina pora. Mes nusišypsome, pasisveikiname ir
prasiskiriame leisdami jiems praeiti. Kai jie nutolsta, tėtis sustoja.
Dabar stovime priešais mūsų namą, bet aš matau, kad jis nenori
kalbėtis viduje. Suprantu jį. Noriu kai ko paklausti ir atsakymo su-
laukti mums nepriėjus prieškambaryje ūžiančio terminalo. Ner-
imauju, kad daugiau neturėsime progos apie tai pasikalbėti.
– Ką su juo padarei? – paklausia.
– Sunaikinau. Šiandien, darbų vietoje. Tai atrodė saugiausia
vieta.
Regis, išvystu, kaip tėčio veidu perbėga nusivylimo išraiška, bet
tuomet jis linkteli.
– Gerai. Taip geriausia. Ypač dabar.
 107/287

Žinau, jis kalba apie Tarnautojų apsilankymą, ir nespėjusi

prikąsti liežuvio klausiu:
– Kaip galėjai pamesti pavyzdį?
Tėtis užsidengia veidą rankomis, jo judesys toks netikėtas ir
kupinas kančios, kad žingteliu atbula.
– Aš nepamečiau jo, – jis giliai įkvepia.
Dabar nenoriu, kad jis baigtų sakyti, ką pradėjęs, bet neįstengiu
rasti žodžių, kuriais galėčiau jį sulaikyti.
– Aš sunaikinau jį. Tą dieną. Jis privertė mane pažadėti, kad
sunaikinsiu. Senelis norėjo mirti savo paties sąlygomis.
Išgirdusi žodį „mirti“ visa susigūžiu, bet tėtis dar nebaigė.
– Jis nenorėjo, kad jie turėtų galimybę jį sugrąžinti. Norėjo
pasirinkti, kas jam nutiks.
– Tačiau tu irgi galėjai rinktis, – piktai sušnabždu. – Neprivalėjai
to padaryti. Ir dabar senelio nebėra.
Nebėra. Kaip Tomo eilėraščio. Jį sunaikindama pasielgiau teisin-
gai. Ką, senelio nuomone, galėjau ar būčiau galėjusi su juo pada-
ryti? Mano šeima nemaištauja. Jis nemaištavo, išskyrus vieną men-
ką poelgį – tai, kad pasiliko eilėraštį. Nėra priežasčių maištauti. Tik
pažiūrėkit, ką mums suteikia Bendruomenė. Malonų gyvenimą.
Galimybę įgyti nemirtingumą. Visa tai sugriauti galime tik mes
patys. Kaip padarė tėtis, nes senelis jo paprašė.
Nusisuku nuo tėčio ir bėgu vidun. Akis graužia ašaros, bet net
dabar dalis manęs supranta jį ir tai, kodėl jis nusprendė pasielgti
taip, kaip prašė senelis. Argi pati darau ne tą patį kiekvieną kartą
prisimindama eilėraščio žodžius ar bandydama išlikti stipri be žali-
osios piliulės?
Sunku suprasti, kaip būti stipriai. Ar buvau silpna paleisdama
lapelį ir stebėdama, kaip jis sklendžia į mirtį, tylus, baltas ir kupinas
pažadų it tuopos sėkla? Ar esu silpna jausdama tai, ką jaučiu, kai
galvoju apie Kajų Markamą? Tiksliai prisimindama, kurį mano
odos lopelį jis palietė?
 108/287

Kad ir ką jausčiau Kajui, tai turi liautis. Dabar. Mano Pora yra
Ksanderis. Nesvarbu, kad Kajus buvo ten, kur aš niekuomet neb-
uvau, ir verkė žiūrėdamas filmą, nes manė, kad niekas jo nemato.
Nesvarbu, kad jis žino apie gražiuosius žodžius, kuriuos perskaičiau
miške. Laikytis taisyklių, likti saugiai. Štai kas svarbu. Štai taip
turiu būti stipri.
Pasistengsiu pamiršti, kad Kajus, žiūrėdamas man į akis, ištarė
„namai“.
 Tryliktas skyrius
– Kasija Rejes, – sakau tiesdama skenuojamą savo kortelę.
Darbininkė duomnešiu nuskaito numerį ant aliumininės pietų
pakuotės šono ir paduoda ją man.
Duomnešis vėl supypsi, Ksanderis pasiima savo pakuotę ir atsist-
oja šalia manęs.
– Ar matei Emę? Paiperę arba Kajų? – klausia jis.
Pieva šalia Pirmosios mokyklos mirgėte mirga nuo apklotų. Tai
tikra iškyla – maistas valgomas lauke, ant žolės. Po kiemą bėginėja
darbininkai, stengdamiesi į reikiamas rankas įteikti reikiamus
patiekalus. Tai tikra kankynė, ir aš suprantu, kodėl taip daroma re-
tai. Atsiųsti maistą į žmonių namus, mokyklas, darbovietes – daug
lengviau.
– Nemanau, kad Paiperė su Kajumi spėjo užsirašyti, – atsakau
jam. – Dėl darbo.
Nuo apkloto, ištiesto pievos viduryje, mums kažkas pamoja.
– Emė ten, – mosteliu Ksanderiui.
Sveikindamiesi su savo klasės ir kitais draugais mudu nuvinguri-
uojame tarp apklotų, patiestų ant žolės.
Visi gerai nusiteikę, apsvaigę nuo naujo užsiėmimo. Žiūrėdama
sau po kojomis ir stengdamasi neužminti ant niekieno apkloto ar
maisto, staiga atsitrenkiu į sustojusį Ksanderį. Jis pasisuka ir
nusišypso man per petį.
– Per tave vos neišmečiau savo pietų, – pareiškia jis.
Aš taip pat truputį jį paerzinu ir lengvai niukteliu į pašonę.
Ksanderis dribteli ant apkloto šalia Emės ir ištempia kaklą
norėdamas pažiūrėti į jos pakuotę.
– Ko jie atsiuntė mums?
– Mėsos ir daržovių troškinio, – raukydamasi atsiliepia Emė.
– Prisimink ledus, – tarsteliu jai.
Beveik baigus valgyti kažkas kitoje pievos pusėje šūkteli
Ksanderį.
 110/287

– Tuoj grįšiu, – pasako jis mums prieš atsistodamas ir pradėda-

mas brautis per minią.
Matau, kaip jis stumiasi į priekį pro žmones; jie atsisuka
pasižiūrėti, kaip jis praeina, kviečia jį vardu.
Emė palinksta prie manęs ir prabyla:
– Atrodo, man kažkas negerai. Šį rytą išgėriau žaliąją piliulę.
Jau. Norėjau ją pasaugoti ir išgerti vėliau šią savaitę. Juk žinai.
Vos nepaklausiu, ką Emė norėjo pasakyti, ir tuomet pasijuntu si-
aubinga draugė – kaipgi galėjau pamiršti? Jos Parinkimo pokylis.
Emė ketino pasaugoti piliulę tam vakarui, nes ima vis labiau
jaudintis.
– Ak, Eme, – atsiliepiu apkabindama ją.
Pastaruoju metu viena nuo kitos vis tolome, bet ne todėl, kad
būtume to norėjusios. Artėjant pašaukimų ir darbo vietų skyrimo
laikui šitaip nutinka. Tačiau aš jos pasigendu. Ypač tokiais vakarais.
Vasariškais vakarais, kai prisimenu, koks jausmas būti jaunesnei ir
turėti daugiau laiko. Mudvi su Eme praleisdavome tiek daug lais-
valaikio valandų. Tuomet jų turėjome daugiau.
– Vakaras bus nuostabus, – sakau jai. – Prisiekiu. Viskas taip
gražu. Visai taip, kaip mums pasakoja būsiant.
– Tikrai? – netiki Emė.
– Žinoma. Kurią suknelę išsirinkai?
Sukneles permodeliuoja kas trejus metus, taigi Emė, kaip ir aš,
galėjo rinktis iš tų pačių.
– Vieną iš geltonųjų. Keturioliktą numerį. Prisimeni ją?
Nuo tada, kai stovėjau Parinkimų kontoroje ir rinkausi suknelę,
praslinko tiek daug laiko.
– Nemanau, – atsiliepiu mėgindama prisiminti.
Pasakojančios apie suknelę Emės balsas pagyvėja.
– Ji šviesiai šviesiai geltona, ta, su platėjančiomis rankovėmis...
Dabar prisimenu.
– Ak, Eme, ta suknelė man labai patiko. Atrodysi nuostabiai.
 111/287

Tikrai atrodys. Geltona spalva Emei tinka tobulai; ji labai gražiai

derės prie kreminės odos, juodų plaukų ir tamsių akių. Taip ap-
sirengusi ji atrodys lyg pavasarinė saulės šviesa.
– Aš taip jaudinuosi.
– Suprantu. Sunku nesijaudinti.
– Dabar, kai į Porą gavai Ksanderį, viskas kitaip, – sako man
Emė. – Na, žinai, man buvo įdomu.
– Dėl to, kad mano Pora tapo Ksanderis, nė kiek ne labiau
tikėtina...
– Žinau. Visi tai žinome. Tačiau negalime negalvoti.
Emė spokso tiesiai į savo pakuotę, į beveik nepaliestą maistą.
Iš garsiakalbių pasigirsta skambutis, ir visi automatiškai imame
rinktis daiktus. Laikas dirbti. Emė atsidūsėja ir atsistoja. Jos veidą
vis dar vagoja nerimas, ir aš prisimenu, kaip jaučiausi laukdama
Parinkimo.
– Eme, – prabylu impulsyviai. – Turiu pudrinę, kurią galėtum
pasiskolinti, jei nori. Savo Pokyliui. Ji auksinė. Tobulai tiktų prie
tavo suknelės. Užnešiu ją rytoj vakare.
Emės akys išsiplečia.
– Turi artefaktą? Ir jį paskolinsi man?
– Žinoma. Tu – viena geriausių mano draugių.
Raudonžiedės naujarožės laukia juoduose plastmasiniuose
vazonuose, kol pasodinsime jas į žemę priešais Pirmąją mokyklą.
Pirmoji mokykla visuomet atrodo linksmai. Mintyse regiu mokyklos
vidų – skaisčiai geltonas sienas, žaliomis plytelėmis išklotas grindis
ir mėlynas klasių duris. Čia lengva jaustis saugiai. Būdama mažesnė
visuomet taip jausdavausi. Ir dabar jaučiuosi saugi, – sakau pati
sau. – Eilėraščio nebėra. Tėčio bėdos baigėsi. Esu saugi, čia ir vis-
ur kitur.
Galbūt išskyrus tą mažą kalvą, ant kurios, nepaisant mano spren-
dimo likti saugiai, dažnai pasijuntu žvilgčiojanti į Kajų, o į galvą
lenda neatsakyti klausimai. Trokštu, kad galėtume vėl pasikalbėti,
 112/287

bet nedrįstu rizikuoti pasakyti jam ką nors kita, ne tik įprastinius

žodžius. Žodžius, kuriuos visuomet sakome.
Žvilgčioju per petį dairydamasi Kajaus, bet vis dar jo nematau.
– Kokios čia gėlės? – mums kasant paklausia Ksanderis.
Dirva riebi ir juoda. Keliant ji subyra gumulais.
– Naujarožės, – atsakau. – Jos tikriausiai auga ir jūsų kieme.
Mūsiškiame auga.
Nepasakau jam, kad jos nėra mėgstamiausios mamos gėlės. Ji
mano, kad tos, kurios auga viso Miesto kiemuose ir viešosiose erd-
vėse, pernelyg hibridizuotos, pernelyg nutolusios nuo tikrosios savo
esmės. Senrožėms reikėjo daug rūpesčio; kiekvienas žiedas prilygo
pergalei. Tačiau šios naujosios gėlės atsparios, ryškios, išvestos taip,
kad būtų atsparios. „Ūkiuose naujarožės neauga, – sako mama. –
Turime kitų gėlių, laukinių gėlių.“
Kai buvau maža, ji pasakodavo man istorijas apie kitokias gėles,
laisvai vešinčias Ūkiuose. Istorijos neturėjo siužeto; iš tikrųjų tai
buvo ne tiek istorijos, kiek aprašymai, bet jie buvo gražūs ir mane
užliūliuodavo.
– Karalienės Onos nėriniai, – iš lėto tyliu balsu pasakodavo
mama. – Laukinės morkos. Galima valgyti šaknis, kol jos gana
jaunos. Žiedai balti, lyg iš nėrinių. Labai gražūs. Kaip žvaigždės.
– Kas tokia karalienė Ona? – mieguistai klausdavau.
– Neprisimenu. Manau, apie ją pasakojama kažkurioje iš Šimto
istorijos pamokų. Bet tsss... Tai nesvarbu. Svarbu, kad prieš akis
išvystum nėrinius, tiek daug mažų gėlyčių, jog neįmanoma nė
suskaičiuoti, bet vis viena bandytum tai padaryti...
Ksanderis paduoda man naujarožę, aš ištraukiu ją iš juodo
plastmasinio vazonėlio ir įkišu į žemę. Neturėdamos kur daugiau
augti stiprios plonos šaknys vazono viduje susuko ratus. Sodindama
gėlę į žemę išskleidžiu šaknis. Žiūrėdama į dirvą prisimenu purvą,
apkimbantį batus kopiant į kalvą. O prisiminusi žygius užsigalvoju
apie Kajų. Vėl.
 113/287

Įdomu, kur jis dabar. Kol kartu su Ksanderiu sodiname gėles ir

kalbamės, aš įsivaizduoju, kaip Kajus dirba, kol mes žaidžiame arba
klausomės muzikos, skambančios beveik tuščioje salėje. Įsivaizduo-
ju, kaip jis eina per minią poilsio ir pramogų pastate ir laukia savo
eilės sužaisti žaidimą, kurį greičiausiai pralaimės. Regiu jį sėdintį
kino teatre ir su ašaromis akyse žiūrintį filmą. Ne. Išmetu šiuos va-
izdus iš galvos. Daugiau taip nebedarysiu. Jau pasirinkta.
Niekuomet nė negalėjau rinktis.
Ksanderis žino, kad nesiklausau jo taip atidžiai, kaip turėčiau. Jis
apsidairo norėdamas įsitikinti, kad niekas mūsų nenugirs, ir tyliai
ištaria:
– Kasija. Ar vis dar jaudiniesi dėl tėčio?
Mano tėtis.
– Nežinau, – atsakau jam.
Tai tiesa. Nežinau, kaip dabar dėl jo jaučiuosi. Pyktis jau trauki-
asi – beveik prieš mano valią – ir užleidžia kelią supratimui, įsi-
jautimui. Jei senelis būtų savo ugningomis akimis pažvelgęs į mane
ir paprašęs padaryti paskutinę paslaugą, ar aš būčiau įstengusi jam
atsakyti?
Pamažu užtemdydamas dangų iš lėto atslenka vakaras. Kai vėl
nuskambėjus skambučiui pakylame apžiūrėti savo darbo, danguje
dar išvystame šviesos pėdsakus. Dvelkteli lengvas vėjelis ir gėlių
lysvės raudonai suvilnija prieblandoje.
– Kaip norėčiau, kad galėtume tai daryti kiekvieną šeštadienį, –
nesusilaikau.
Atrodo, kad sukūrėme kažką gražaus. Sutraiškyti žiedlapiai
nudažė mano delnus raudonai, jie kvepia žeme ir naujarožėmis,
aitriu gėlių kvapu, kuris man patinka, nors mama ir sako, kad sen-
rožės kvepia švelniau, subtiliau. Kas blogo būti atspariai? Kas blogo
būti kažkuo, kuo nors, kas išlieka?
Vis dėlto stovėdama ir žiūrėdama į savo darbą suvokiu, kad
mano šeima visą laiką tik rūšiavo. Niekada nekūrė. Tėtis, kaip ank-
sčiau senelis, rūšiuoja visokiausius senus artefaktus; mano
 114/287

prosenelė rūšiavo eilėraščius. Ūkiuose gyvenantys mano seneliai

sodina sėklas ir prižiūri pasėlius, bet ką auginti, nurodo Tarnauto-
jai. Visai kaip Medelyne, kuriame dirba mama.
Visai kaip darėme čia.
Taigi, šiaip ar taip, aš nieko nesukūriau. Dariau tai, ką man liepė,
laikiausi taisyklių, ir įvyko kai kas nuostabaus. Visai taip, kaip
žadėjo Tarnautojai.
– Atkeliauja ledai, – sako Ksanderis.
Darbininkai atridena šaldomuosius vežimėlius ir sustato juos ant
šaligatvio šalia gėlių lysvių. Ksanderis čiumpa mane ir Emę už
rankų ir įtraukia į artimiausią eilę.
Dalydami aliumininius indelius su ledais darbininkai užtrunka
gerokai trumpiau nei dalydami pietus, nes visi ledai vienodi. Mums
skirtas maistas turi specialiai parinktų vitaminų ir papildų, be to,
privalo būti įteiktas tam tikram žmogui. Ledai – niekinis maistas.
Kažkas pakviečia Emę ir ji nueina atsisėsti šalia. Mes su Ksan-
deriu susirandame vietą kiek atokiau nuo visų. Atsiremiame į tvirtą
mokyklos sieną, sumūrytą iš cementinių blokelių, ir ištiesiame ko-
jas. Ksanderio kojos ilgos, batai nudėvėti. Tikriausiai greitai turėtų
gauti naujus.
Jis įbeda šaukštą į vienintelį baltą rutuliuką ir atsidūsta:
– Dėl šito pasodinčiau ištisus gėlių akrus.
Aš pritariu jam. Šalti, saldūs ir nuostabūs ledai slysta mano
liežuviu ir gerkle į skrandį, galiu prisiekti, kad jaučiu juos dar ilgai
po to, kai jie ištirpsta. Mano pirštai kvepia žeme, lūpos saldžios kaip
cukrus, jaučiuosi tokia žvali, kad susimąstau: ar įstengsiu šiąnakt
užmigti.
Ksanderis ištiesia man paskutinį šaukštą.
– Ne, jis tavo, – paprieštarauju.
Bet jis nenusileidžia. Šypsosi, pasiūlymas dosnus ir nustumti jo
ranką atrodo nemandagu, taigi nenustumiu. Paimu jo šaukštą ir įsi-
metu į burną paskutinį kąsnelį. Per tikrą valgymą dalytis maistu
 115/287

nieku gyvu negalima, tačiau šįvakar tai priimtina. Aplink vaikštinė-

jantys ir prižiūrintys Tarnautojai nė nemirkteli.
– Ačiū, – padėkoju Ksanderiui ir tuomet nuo jo geranoriško
poelgio pajuntu nepaaiškinamą norą pravirkti, taigi turiu
pajuokauti. – Naudojomės tuo pačiu šaukštu. Tai beveik
bučiavimasis.
Ksanderis užverčia akis.
– Jei taip manai, tavęs dar niekuomet nebučiavo.
– Aišku, kad bučiavo.
Galų gale mes juk paaugliai. Prieš Parinkimą visi išgyvename,
patiriame, ką reiškia įsimylėti, flirtuojame ir žaidžiame bučinių žai-
dimus. Tačiau visa tai ir tėra žaidimai, nes gerai žinome: vieną di-
eną gausime Porą. Arba liksime Vienišiais ir žaidimai niekuomet
nesiliaus.
– Ar patarimų vadove buvo kas nors apie bučiavimąsi? Kas nors,
ką turėčiau prisiminti? – paerzinu Ksanderį.
Matau, kaip jo akyse irgi įsižiebia šelmiškos liepsnelės. Jis pal-
inksta artėliau ir pašnibžda:
– Bučiuotis nėra taisyklių, Kasija. Mes – Pora.
Į Ksanderio veidą esu žvelgusi daugybę kartų, bet šitaip – dar
niekada. Niekuomet beveik tamsoje, niekada nejausdama pilve ir
širdyje pojūčio, kurio dvi trečiąsias sudaro susijaudinimas, o vieną
– nervingumas. Apsidairau aplink, bet niekas į mus nežiūri, o net
jei ir žiūrėtų, išvystų tik du neaiškius pavidalus, temstant sėdinčius
visai šalia vienas kito.
Taigi aš ir palinkstu artėliau.
Ir jei man reikėtų dar įrodymų, kad Bendruomenė žino, ką daro,
kad jis yra mano Pora, Ksanderio bučinio skonis mane įtikintų. Jis
atrodo teisingas, saldesnis, nei tikėjausi.
Mokyklos kiemu nuvilnija skambutis, ir mes su Ksanderiu atšly-
jame vienas nuo kito nenuleisdami akių.
– Dar turime laisvą valandą, – žvilgtelėjęs į laikrodį prabyla
Ksanderis.
 116/287

Jo veidas atviras, nematyti sumišimo.

– Būtų taip gera, jei galėtume pasilikti, – pasakau iš visos širdies.
Čia mano veidą glamonėjantis oras atrodo toks šiltas. Tai tikras
oras, neatšaldytas ir nepašildytas, kad būtų patogiau. O po Ksan-
derio bučinio – pirmojo tikro mano bučinio – tvirtai spaudžiu lūpas
bandydama vėl pajusti jo skonį.
– Jie neleis mums, – atsako jis.
Aš žinau, kad tai tiesa.
Jie jau renka indelius ir liepia mums likusį laisvą laiką praleisti
kur nors kitur, nes čia baigia sutemti.
Emė atsiskiria nuo savo draugų grupelės ir gracingai prieina prie
mūsų.
– Jie eina pažiūrėti filmo pabaigos, – sako ji, – bet man jis
nusibodo. Ką ketinate veikti?
Tą pačią akimirką, kai tik klausimas ištrūksta iš lūpų, Emės akys
truputį išsiplečia. Ji prisimena, kad mes su Ksanderiu – Pora.
Akimirką buvo pamiršusi ir dabar susirūpino, kad bus
nepageidaujama.
Tačiau Ksanderio balsas nuskamba šiltai, nevaržomai,
draugiškai.
– Žaidimams neužteks laiko, – pareiškia jis. – Netoli yra
muzikos salė. Už vienos stotelės. Gal nueikime ten?
Regis, Emei palengvėjo. Ji žvilgteli į mane norėdama įsitikinti,
kad aš neprieštarauju. Aš nusišypsau jai. Aišku, kad neprieštarauju.
Emė vis dar mūsų draugė.
Mums einant oro traukinio stotelės link mąstau, kad kadaise
mūsų buvo daugiau. Tuomet Kajus, o po jo – Paiperė sulaukė
paskyrimo į darbo vietą. Nežinau, kur šįvakar yra Sera. Emė čia, bet
ateis laikas, kai ir ji išeis, o mes su Ksanderiu liksime tik dviese.
Nuo tada, kai paskutinį kartą buvau muzikos salėje, praslinko
daug laiko, mėnesių mėnesiai. Mano nuostabai, čia pilna mėlynai
vilkinčių žmonių. Pagyvenusių ir jaunų darbininkų, baigusių
vėlyvąją pamainą. Manau, taip nutinka dažnai; kur dar jie galėtų
 117/287

eiti turėdami tiek nedaug laiko? Tikriausiai važiuodami iš Miesto

stabteli čia. Nustembu pamačiusi, kad kai kurie miega – atlošę gal-
vas, pavargę. Regis, niekam tai netrukdo. Kai kurie šnekučiuojasi.
Kajus čia.
Mano akys vos ne akimirksniu atranda jį mėlynoje jūroje, beveik
prieš man suvokiant, kad jo dairausi. Kajus irgi mus pamato. Jis
pamojuoja, bet nepakyla.
Atsisėdame į artimiausias vietas, Emė, Ksanderis, tuomet aš.
Ieškodama nusiraminimo Emė paklausia Ksanderio apie jo pojūči-
us per Parinkimo pokylį ir jis ima pasakoti juokingą istoriją apie tai,
kad tą vakarą nežinojo, kaip užsisegti rankogalių segtukus ar užsir-
išti kaklaskarę. Stengiuosi nekreipti dėmesio į Kajų, bet kažkodėl
vis viena pastebiu, kaip jis atsistoja ir ima pamažu artintis prie
mūsų. Kai atsisėda šalia manęs, vos vos šypteliu.
– Nežinojau, kad taip labai mėgsti muziką.
– Dažnai čia ateinu, – atsiliepia Kajus. – Dauguma darbininkų
ateina. Neabejoju, tai jau pastebėjai.
– Negi tau nenusibosta? Šimtą dainų esame girdėję tokią galybę
kartų.
Virš mūsų vinguriuoja aukštas, tyras dainuojančios moters
balsas.
– Kartais jos kitokios, – paprieštarauja Kajus.
– Tikrai?
– Jos kitokios, kai tu kitoks.
Nesu tikra, ką jis nori pasakyti, bet staiga dėmesį atitraukia
mane už rankos trūktelėjęs Ksanderis.
– Emė, – sušnabžda jis.
Aš pažvelgiu į ją. Draugė virpa ir tankiai kvėpuoja. Ksanderis at-
sistoja ir pasikeičia su ja vietomis, užstoja ją savo kūnu taip, kad
Emė atsidurtų mūsų grupelės viduje, o ne pakraštyje.
Aš taip pat instinktyviai pasilenkiu ir padedu ją paslėpti, greitai
prie manęs prisispaudžia irgi ją dengiantis Kajus. Vienas prie kito
prisilietėme antrą kartą, ir nors nerimauju dėl Emės, negaliu to
 118/287

nepastebėti, neįstengiu netrokšti truputį prie jo priglusti, nors lū-

pomis vis dar jaučiu Ksanderio bučinį.
Sėdime susispaudę aplink Emę, slepiame ją. Kad ir kas nutiktų,
juo mažiau žmonių tai išvys, tuo geriau. Emės labui. Mūsų labui.
Pakeliu akis. Muzikos salę prižiūrintis Tarnautojas dar neatkreipė į
mus dėmesio. Čia tiek daug žmonių ir dauguma iš jų darbininkai,
kuriuos prižiūrėti reikia atidžiau nei mokinius. Turime truputį
laiko.
– Nagi, ištraukime tavo žaliąją piliulę, – švelniai į Emę kreipiasi
Ksanderis. – Tai nerimo priepuolis. Medicinos centre esu matęs
žmonių, apimtų nerimo. Tereikia išgerti žaliąją piliulę, bet jie taip
išsigąsta, kad viską pamiršta.
Nors balse skamba pasitikėjimas savimi, jis prikanda lūpą.
Atrodo, jaudinasi dėl Emės, be to, jis neturėtų per daug apie savo
darbą pasakoti žmonėms, kurių pašaukimas kitas.
– Negalime, – sušnibždu. – Ji jau išgėrė. Šiandien, kiek ank-
sčiau. Dar neturėjo laiko pasiimti kitos.
Pasakau ne viską, ką norėjau. Ji paklius į bėdą už tai, kad išgėrė
dvi per dieną.
Ksanderis susižvalgo su Kajumi. Niekuomet nesu mačiusi taip
dvejojančio Ksanderio – negi jis negali ko nors padaryti? Žinau, kad
gali. Kartą mūsų gatvėje parkrito vaikas, aplink buvo pilna kraujo.
Ksanderis žinojo, ką daryti – jis nė nesuvirpėjo, – kol atvažiavo
žmonės, dirbantys medikais, ir išvežė berniuką į medicinos centrą,
kad galėtų jį pagydyti.
Kajus irgi nė nekrusteli. Kaip tu taip gali? – pagalvoju piktai. –
Padėk jai!
Net ir nekrustelėdamas jis nenuleidžia akių nuo Ksanderio. Ka-
jaus lūpos sukruta.
– Taviškę, – įsmeigęs žvilgsnį į Ksanderį sušnabžda jis.
Akies mirksnį Ksanderis, atrodo, nieko nesuvokia; tada tuo pat
metu susiprantame abu.
 119/287

Dabar paaiškėja, kuo mes skiriamės. Supratęs, ką norėjo pa-

sakyti Kajus, Ksanderis nedvejoja nė akimirkos.
– Žinoma, – sušnibžda Ksanderis ir išsitraukia piliulių dėklą.
Dabar, kai tikrai žino, ką daryti, juda greitai, sklandžiai. Jis –
Ksanderis.
Jis įdeda Emei į burną savo žaliąją piliulę. Nemanau, kad ji su-
vokia, kas vyksta; draugė per stipriai virpa, pernelyg išsigandusi.
Instinktyviai nuryja; abejoju, ar tabletei slystant gerkle pajuto jos
skonį.
Beveik akimirksniu jos kūnas atsipalaiduoja.
– Ačiū jums, – užsimerkdama sako mums. – Atsiprašau. Per
daug jaudinausi dėl Pokylio. Atsiprašau.
– Viskas gerai, – sušnibždu ir pažvelgiu į Ksanderį, o paskui į
Kajų.
Kartu jiems pavyko viską sutvarkyti. Netikėtai nusistebiu, kodėl
Kajus nedavė Emei savo tabletės, bet tuomet prisimenu. Jis
Nukrypimas. O Nukrypimams neleidžiama turėti piliulių.
Ar Ksanderis suprato? Ar Kajus ką tik išsidavė?
Tačiau nemanau, kad Ksanderis atspėjo. Kodėl turėtų? Duoti
Emei jo piliulę taip pat protinga, kaip duoti Kajaus. Net protingiau.
Ksanderis Emę pažįsta ilgiau. Jis vėl įsitaiso kėdėje, nenuleisdamas
akių nuo Emės delnu apglėbia trapų jos riešą ir pamatuoja pulsą.
Tada pakelia akis į mus su Kajumi ir linkteli.
– Dabar viskas gerai, – pareiškia. – Jai viskas bus gerai.
Apkabinu Emę ir klausydamasi muzikos taip pat užsimerkiu.
Moters dainuota daina baigėsi, skamba Bendruomenės himnas,
dunda bosinės natos, choras artėja prie paskutinės eilutės. Balsai
skamba pergalingai; jie dainuoja kaip vienas. Kaip mes. Apsupome
Emę ratu norėdami apsaugoti nuo Tarnautojų žvilgsnių; nė vienas
iš mūsų nepapasakosime apie žaliąją piliulę.
Džiaugiuosi, kad viskas gerai, džiaugiuosi, kad pažadėjau Emei
Pokyliui paskolinti pudrinę. Koks tikslas turėti ką nors gražaus, jei
tokiu daiktu niekuomet nesidaliji?
 120/287

Tai būtų lyg turėti eilėraštį, gražų audringą eilėraštį, kurio

daugiau niekas neturi, ir jį sudeginti.
Po sekundės atsimerkiu ir žvilgteliu į Kajų. Jis nežiūri į mane,
bet suvokiu: žino, kad stebiu jį. Muzika groja tyliai, lėtai. Jo krūtinė
kyla ir leidžiasi. Jo blakstienos juodos, neįmanomai ilgos, lygiai
tokios spalvos kaip plaukai.
Kajus teisus. Šioji daina niekuomet nebeskambės taip pat.
 Keturioliktas skyrius
Kitą dieną darbe Tarnautojus, įėjusius į patalpą, iškart
pastebime. Kaip ant žaidimo stalo krintantys domino viena po kitos
galvos pasisuka į rūšiavimo centro duris. Baltas uniformas vilkintys
Tarnautojai atėjo manęs. Visi tai žino, aš taip pat žinau, taigi jų
nelaukiu. Atstumiu kėdę ir atsistoju akimis virš mūsų vietas skiri-
ančias pertvaras sutikdama jų žvilgsnius.
Atėjo laikas mane patikrinti. Jie linkteli ir paliepia sekti iš
paskos.
Besidaužančia širdimi, bet aukštai iškelta galva einu paskui juos į
mažą pilką kambarėlį, kuriame stovi viena vienintelė kėdė ir keli
maži staliukai.
Man sėdantis tarpduryje išdygsta Nora. Atrodo truputį suner-
imusi, bet prieš pažiūrėdama į Tarnautojus raminamai man
nusišypso.
– Ar jums ko nors reikia?
– Ne, dėkoju jums, – atsiliepia žilaplaukis Tarnautojas, atrod-
antis kur kas vyresnis už kitus du. – Atsinešėme viską, ko reikės.
Dėliodami daiktus nė vienas iš trijų Tarnautojų nebando užmeg-
zti lengvo pokalbio. Regis, vadovauja pirmas prabilęs Tarnautojas.
Kitos, abi moterys, juda dalykiškai ir sklandžiai. Vieną duomenų
rinkimo elektrodą jos pritvirtina man už ausies, o kitą – po
apykakle. Nieko nesakau, netgi tuomet, kai gelis nudilgina odą.
Abi moterys pasitraukia ir vyresnysis Tarnautojas per stalą pas-
tumia man mažą ekraną.
– Ar pasiruošusi?
– Taip, – patvirtinu vildamasi, kad mano balsas nuskamba rami-
ai ir aiškiai.
Atlošiu pečius ir atsisėdu truputį tiesiau. Galbūt jei elgsiuosi taip,
lyg nebijočiau, jie manimi patikės. Nors dėl pašėlusio pulso ant
odos pritvirtinti elektrodai gali papasakoti kitokią istoriją.
– Tuomet galime pradėti.
 122/287

Pirmasis rūšiavimas paprastas, skirtas apšilti – reikia surūšiuoti

skaičius. Jie elgiasi sąžiningai. Prieš duodami man sunkų rūšiavimą
nori, kad apšilčiau kojas.
Kol ekrane rūšiuoju skaičius, kuriu tvarką iš sumaišties ir at-
renku sekas, mano širdies ritmas išsilygina. Liaujuosi bandžiusi iš-
saugoti viduje tiek daug kitų dalykų – prisiminimą apie Ksanderio
bučinį, tai, ką padarė tėtis, smalsumą dėl Kajaus, nerimą dėl Emės
muzikos salėje, sutrikimą dėl savęs, to, kokia turėčiau būti ir ką
turėčiau mylėti. Leidžiu visiems šiems dalykams nutolti, kaip vaikas
savo Pirmąją dieną Pirmojoje mokykloje paleidžia iš rankų balio-
nus. Jie sklendžia tolyn nuo manęs, ryškūs ir šokčiojantys vėjyje,
bet aš nežiūriu į viršų ir nebandau vėl jų sugriebti. Tik nieko nesil-
aikydama galiu būti geriausia, tik tuomet galiu būti tokia, kokios jie
tikisi.
– Puiku, – suvedinėdamas rezultatus įvertina vyriausias Tar-
nautojas. – Visai puiku. Dėkoju, Kasija.
Tarnautoja nuima elektrodus. Visi trys atsako į mano žvilgsnį ir
nusišypso, nes dabar negali būti apkaltinti rodantys šališkumą.
Patikrinimas baigtas. Ir, atrodo, bent jau išlaikiau.
– Buvo labai malonu, – pasako vyras.
Per stalą žilaplaukis Tarnautojas ištiesia man ranką, aš ją pas-
paudžiu, tuomet paspaudžiu rankas abiem Tarnautojoms. Įdomu,
ar jie jaučia manimi srūvančią energiją: mano gyslomis teka kraujas
iš adrenalino ir palengvėjimo.
– Tai buvo išskirtinė rūšiavimo gebėjimų demonstracija.
– Dėkoju, pone.
Eidamas link durų jis paskutinį kartą į mane atsisuka ir tarsteli:
– Dabar nenuleisime nuo tavęs, jaunoji panele, akių.
Jis uždaro už savęs metalines duris. Jos sunkiai, svariai trinkteli
– baigtumo garsas. Klausydamasi įsivyravusios tuštumos staiga
suprantu, kodėl Kajui patinka susilieti su aplinka. Tai keistas jaus-
mas – tiksliai žinoti, kad Tarnautojai atidžiau mane stebi. Lyg
 123/287

durims užsidarant būčiau stovėjusi tarpduryje ir pasijutusi pris-

pausta jų stebėjimo svorio – tikro, apčiuopiamo ir sunkaus.
Emės Parinkimo pokylio vakarą anksti atsigulu į lovą ir greitai
užmiegu. Šiąnakt mano eilė dėvėti elektrodus, ir aš tikiuosi, kad
duomenys, kuriuos jie gaus iš mano sapnų, parodys visiškai nor-
malios septyniolikmetės miegą.
Tačiau sapne vėl rūšiuoju stebima Tarnautojų. Ekrane pasirodo
Emės nuotrauka, ir turėčiau išrūšiuoti ją į Parinkimo duomenų
bazę. Sustingstu. Rankos liaujasi judėjusios. Smegenys nebeveikia.
– Ar kas nors negerai? – pasiteirauja žilaplaukis Tarnautojas.
– Nežinau, kaip ją surūšiuoti, – atsakau.
Jis pasižiūri į Emės veidą ekrane ir nusišypso.
– Ak. Tai ne bėda. Ji turi tavo pudrinę, ar ne taip?
– Taip.
– Joje nešis į pokylį piliules, visai kaip nešeisi tu. Tiesiog liepk jai
nuryti raudonąją, ir viskas bus gerai.
Staiga atsiduriu Pokylyje. Braunuosi pro suknelėmis vilkinčias
mergaites, kostiumais pasipuošusius berniukus ir kasdieniais
drabužiais apsirengusius tėvus. Sukioju juos, stumdau, darau viską,
kad tik išvysčiau jų veidus, nes susirinkusieji vilki geltonai ir viskas
susilieja, negaliu rūšiuoti, nieko nematau.
Apsuku dar vieną mergaitę.
Ne Emė.
Bandydama pasivyti grakščiai žingsniuojančią mergaitę netyčia
išmušu padavėjui iš rankų padėklą, pilną pyragaičių. Padėklas
nukrinta ant grindų, pyragaičiai sutrupa lyg nuo šaknų byrančios
žemės.
Ne Emė.
Minia praretėja, priešais juodą ekraną stovi vieniša mergaitė,
vilkinti geltona suknele.
Emė.
Ji tuoj pravirks.
 124/287

– Viskas gerai! – šūkteliu jai braudamasi pro žmones. – Nuryk

piliulę, ir viskas bus gerai!
Emės akys nušvinta; ji išsitraukia mano pudrinę. Greitai išima
žaliąją piliulę ir įsideda ją į burną.
– Ne! – sušunku per vėlai. – Ne žalią...
Ji įsideda į burną mėlynąją.
– Raudonąją! – pabaigiu prasibraudama pro paskutinę žmonių
grupelę ir atsistodama prieš ją.
– Raudonosios neturiu, – atsiliepia ji ir atsisuka nugara į ekraną.
Tada parodo man atvirą pudrinę, šioji tuščia. Emės akys liūdnos. –
Raudonosios piliulės neturiu.
– Gali paimti manąją, – sakau norėdama su ja pasidalyti,
norėdama šį kartą jai padėti.
Nesėdėsiu sudėjusi rankų. Išsitraukiu savo dėklą, atsuku
dangtelį, įdedu raudonąją piliulę jai į delną.
– Ak, ačiū tau, Kasija, – padėkoja draugė.
Emė pakelia piliulę prie burnos. Matau, kaip ją nuryja.
Visi patalpoje liaujasi vaikštinėti ir sužiūra į mus. Visų akys įs-
meigtos į Emę. Kas nutiks nurijus raudonąją piliulę? Niekas nežino.
Išskyrus mane. Aš nusišypsau. Žinau, piliulė ją išgelbės.
Ekranas už Emės nušvinta, jame pasirodo jos Pora – kaip tik
laiku, kad išvystų, kaip Emė parkrinta negyva. Krisdamas jos kūnas
sunkiai žnegteli, šis garsas visiškai priešingas lengvam užsimerki-
ančių draugės vokų plastelėjimui, klostėmis aplink kūną sugu-
lančios suknelės plazdėjimui. Jos rankos išsiskečia it mažo
paukštelio sparnai.
Atsibundu tuo pat metu išpilta prakaito ir stingdama nuo šalčio,
prireikia minutėlės, kad nusiraminčiau. Nors mintį, kad raudonoji
piliulė – tai mirties piliulė, Tarnautojai išjuokė, gandai vis viena sk-
lando. Tai paaiškina, kodėl susapnavau, kaip nuo jos miršta Emė.
Kad šitai susapnavau, visai nereiškia, jog tai tiesa.
Oda jaučiu miego elektrodų lipnumą. Labai norėčiau, kad man
nebūtų reikėję šiąnakt jų dėvėti. Šis košmaras bent jau
 125/287

nepasikartoja, tad manęs negalės apkaltinti turint kokių nors

persekiojančių minčių. Be to, nemanau, kad jie gali suprasti, ką tik-
sliai sapnavau. O košmarus sapnuojančios paauglės negali būti re-
tenybė. Kai duomenys bus įkelti į mano bylą, niekas jų nepažymės.
Tačiau žilaplaukis Tarnautojas sakė, kad jie stebi mane.
Spoksau į tamsą, krūtinėje susiraitė skausmas, nuo kurio sunku
kvėpuoti. Tačiau galvoti nesunku.
Nuo pat senelio Paskutinio pokylio praėjusį mėnesį aš tai
trokštu, kad jis niekuomet nebūtų davęs man ano lapelio, tai dži-
augiuosi, kad jį davė man. Bent žinau žodžius, kuriais galiu nupa-
sakoti tai, ką jaučiu dedantis viduje: miršta šviesa.
Jei neturėčiau žodžių tokiam jausmui nusakyti, ar bent žinočiau,
kas tai? Ar apskritai visa tai jausčiau?
Pakeliu žaliojoje erdvėje Tarnautojos duotą mikrokortelę ir ant
pirštų galiukų nutykinu prie terminalo. Turiu išvysti Ksanderio
veidą; man reikia patikinimo, kad viskas gerai.
Sustoju taip ir nepasiekusi terminalo. Mama stovi priešais
ekraną ir su kažkuo kalbasi. Kas galėtų norėti susisiekti su ja tokią
vėlyvą naktį?
Tėtis pastebi mane, jis sėdi ant sofos priekiniame kambaryje ir
laukia, kol mama baigs šnekėtis. Mostu pakviečia mane įeiti ir at-
sisėsti šalia. Kai taip padarau, jis žvilgteli į mikrokortelę, kurią
laikau rankoje, nusišypso ir paerzina visai taip, kaip paerzintų bet
kuris kitas tėtis.
– Matytis su Ksanderiu mokykloje nepakanka? Nori užmesti į jį
akį prieš eidama miegoti? – paklausia ir apkabina mane. –
Suprantu tave. Su tavo mama buvo taip pat. Tais laikais mums leis-
davo iškart išsispausdinti nuotrauką iš terminalo, nereikėdavo
laukti, kol susitiksime pirmą kartą.
– Ką tavo tėvai manė apie tai, kad mama iš Ūkių?
Tėtis trumpam nutyla.
 126/287

– Na, jie abu buvo kiek susirūpinę. Jie niekuomet nemanė, kad į
Porą gausiu merginą, gyvenančią ne Mieste. Tačiau netrukus jie
nusprendė, kad tuo džiaugiasi.
Dabar jo veide nušvinta šypsena, ta pati, kuri pasirodo kiekvieną
kartą, kai jis prabyla apie tai, kaip įsimylėjo.
– Nuomonei pakeisti jiems užteko pirmojo susitikimo. Gaila, kad
negali išvysti mamos tokios, kokia ji tuomet buvo.
– Kodėl susitikote mieste, o ne Ūkiuose? – klausiu.
Paprastai pirmasis susitikimas įvyksta netoli mergaitės namų.
Visuomet dalyvauja ir Tarnautojas iš Parinkimo valdybos, turintis
užtikrinti, kad susitikimas vyktų sklandžiai.
– Ji primygtinai norėjo atvažiuoti čia, nors kelionė traukiniu
truko ilgai. Norėjo kaip galima greičiau pamatyti Miestą. Mano
tėvai, Tarnautojai ir aš, visi kartu, nuvykome į stotį jos pasitikti.
Jis stabteli, ir aš žinau, kad mintyse regi pirmąjį susitikimą ir
mamą, lipančią iš oro traukinio.
– Ir?
Žinau, kad mano balsas skamba nekantriai, bet turiu jam
priminti, kad jis negrįžo į praeitį. Jis čia, dabartyje, o aš privalau
sužinoti viską apie Parinkimą, iš kurio atsiradau.
– Kai ji išlipo iš traukinio, tavo senelė man pasakė: „Jos veide vis
dar šviečia saulė“, – tėtis nutyla ir nusišypso. – Ir tikrai švietė.
Niekuomet nesu matęs, kad kas nors atrodytų toks šiltas ir gyvas.
Mano tėvai daugiau niekuomet nesakė, kad yra susirūpinę. Manau,
visi tą dieną ją pamilome.
Tarpduryje stovinčią mamą abu pastebime tik jai atsikrenkštus.
– O aš pamilau visus jus.
Mama atrodo truputį nuliūdusi, ir aš susimąstau: ar ji kartais
negalvoja apie senelį, senelę ar juos abu. Ji su tėčiu dabar yra vien-
inteliai tą dieną prisimenantys žmonės, galbūt išskyrus tik jų sus-
itikimą stebėjusį Tarnautoją.
– Kas taip vėlai skambino? – paklausiu jos.
– Kai kas iš darbo, – atsiliepia mama.
 127/287

Ji atrodo pavargusi, tyliai atsisėda šalia tėčio, padeda galvą jam

ant peties, o jis apkabina ją.
– Rytoj turiu išvažiuoti į kelionę, – dar priduria.
– Kodėl?
Mama nusižiovauja, mėlynos jos akys plačiai atsimerkia. Nuo
darbo lauke jos veidas vis dar nubučiuotas saulės. Atrodo truputį
vyresnė nei paprastai, ir aš pirmą kartą pastebiu į storus šviesius jos
plaukus įsipynusias žilas gijas, saulėje krintančius šešėlius.
– Kasija, jau vėlu. Turėtum miegoti. Aš turėčiau miegoti. Ryte
viską jums su Bramu papasakosiu.
Neprieštarauju. Suspaudžiu delne mikrokortelę ir ištariu:
– Gerai.
Prieš man išeinant iš kambario mama pasilenkia ir pabučiuoja
mane linkėdama labos nakties.
Grįžusi į savo kambarį vėl klausausi per sienas. Tai, kad mama
dabar išvažiuoja, kelia man nerimą. Kodėl dabar? Kur ji važiuos?
Kaip ilgai bus išvažiavusi? Ji retai išvyksta darbo reikalais.
– Na? – iš kito kambario atsklinda tėčio balsas. Jis stengiasi kal-
bėti tyliai. – Ar viskas gerai? Nė neprisimenu, kada paskutinį sykį
kas nors būtų taip vėlai skambinęs.
– Nežinau. Regis, kažkas dedasi, bet nežinau kas. Jie iškvietė ke-
letą mūsų iš kitų Medelynų, kad nuvažiuotume ir apžiūrėtume
Medelyną Grandijos provincijoje.
Balso tonas monotoniškas, toks būna, kai labai vėlu ir ji labai
pavargusi. Prisimenu jį iš tų naktų, kai mama pasakodavo istorijas
apie gėles, ir nusiraminu. Jei ji nemano, kad kažkas negerai, vad-
inasi, viskas privalo būti gerai. Mama – vienas iš sumaniausių
mano pažįstamų žmonių.
– Kaip ilgai būsi išvažiavusi? – pasiteirauja tėtis.
– Ilgiausiai savaitę. Ar manai, kad Kasijai su Bramu viskas bus
gerai? Tai gana ilga kelionė.
– Jie supras, – trumpa tyla. – Kasija vis dar atrodo nusiminusi.
Dėl pavyzdžio.
 128/287

– Žinau. Jaudinuosi dėl to, – mama atsidūsta, garsas tylus, bet

vis vien išgirstu jį net pro sieną. – Tiesiog įvyko klaida. Tikiuosi,
greitai ji tai supras.
Klaida? Tai nebuvo klaida, – pagalvoju. Tuomet suprantu: ji
nežino. Jis nepasakė jai. Tėtis tai nuo jos slepia.
Man į galvą šauna siaubinga mintis.
Taigi jų Pora vis dėlto nėra tobula.
Iškart išmetu tokią mintį iš galvos. Jeigu jie nėra tobula Pora,
tuomet kokia tikimybė, kad mes su Ksanderiu tokia būsime?
Kitą rytą klevų lapus drebina nauja audra, o ant naujarožių pli-
aupia lietus. Pusryčiams vėl valgydama avižinę košę, garuojančią
aliumininėje pakuotėje, išgirstu, kaip terminalas paskelbia: „Kasija
Rejes, jūsų laisvalaikio veikla, žygiai pėsčiomis, šiandien atšaukta
dėl audringo oro. Prašome prisistatyti į Antrąją mokyklą papildo-
moms užsiėmimų valandoms.“
Žygio nebus. Vadinasi, Kajaus taip pat.
Kelionė iki oro traukinio stotelės šlapia ir tvanki. Nuo lietaus dar
daugiau vandens, daugiau drėgmės. Mano vario atspalvio plaukai
ima raitytis ir veltis, tokiu oru kartais šitaip nutinka. Pakeliu akis į
dangų, bet išvystu tik susitelkusius debesis. Jokių properšų.
Manuoju oro traukiniu daugiau nevažiuoja niekas. Nėra nei
Emės, nei Ksanderio, nei Kajaus. Tikriausiai jie išvažiavo kitais
traukiniais ar vis dar ruošiasi, bet mane kamuoja jausmas, kad
kažką praleidau, kažko trūksta. Ko nors trūksta.
Galbūt tai aš.
Atvažiavusi į mokyklą užlipu laiptais į biblioteką, kurioje stovi
keli terminalai. Noriu sužinoti, kas tokie Dilanas Tomas ir Alfredas
Lordas Tenisonas ir ar bent vienas jų eilėraštis buvo atrinktas. Ne-
manau, kad buvo, bet privalau įsitikinti.
Mano pirštai pakimba virš terminalo ekrano. Dvejoju. Greiči-
ausias būdas sužinoti – surinkti jų vardus, bet tuomet atsirastų
įrašas, kad kažkas jų ieškojo, ir paiešką galima būtų atsekti iki
manęs. Daug saugiau peržiūrėti Šimto eilėraščių poetų sąrašą. Jei
 129/287

peržiūrinėsiu vieną poetą po kito, tai atrodys panašiau į pamokos

užduotį, o ne į konkrečias paieškas.
Kol peržiūriu visus vardus, užtrunku ilgai, bet galiausiai pasiekiu
raidę „T“. Randu vieną Tenisono parašytą eilėraštį ir noriu jį per-
skaityti, bet neturiu laiko. Tomų nėra. Yra Toro. Paliečiu šį vardą;
išsaugotas vienas jo eilėraštis, jis vadinasi „Mėnulis“. Įdomu, ar jis
parašė dar ką nors. Jei parašė, to jau nebėra.
Kodėl senelis davė man tuos eilėraščius? Ar jis norėjo, kad juose
išvysčiau kokią nors prasmę? Ar jis nenori, kad išeičiau tyliai? Ką
tai apskritai reiškia? Ar turėčiau kovoti su valdžia? Lygiai taip pat
galėčiau paklausti, ar jis nori, kad nusižudyčiau. Juk kova reikštų
kaip tik tai. Iš tikrųjų nemirčiau, bet jei pabandyčiau sulaužyti
taisykles, jie atimtų viską, kas man brangu. Porą. Savą šeimą. Gerą
pašaukimą. Neturėčiau nieko. Nemanau, kad senelis būtų šito man
norėjęs.
Neįstengiu to suprasti. Vis galvojau ir galvojau, vis kartojau
mintyse tuos žodžius. Norėčiau vėl išvysti juos, parašytus popieri-
uje, ir juose susivokti. Kažkodėl atrodo, kad jei galėčiau eiles išvysti
ne tik savo viduje, savo mintyse, viskas būtų kitaip.
Vis dėlto vieną dalyką supratau. Nors pasielgiau teisingai – sude-
ginau žodžius ir bandžiau juos pamiršti – nepatyriau jokios naudos.
Tie žodžiai niekur nedings.
Išvydusi valgykloje sėdinčią Emę akimirksniu pajuntu
palengvėjimą. Draugė beveik švyti ir pamačiusi mane pakelia ranką
pamojuoti. Vadinasi, Pokylis pavyko. Ji nesupanikavo. Nesugniužo.
Ji gyva.
Nuskubu eile ir įsmunku į vietą šalia jos.
– Taigi, – paklausiu, nors atsakymą jau žinau. – Kaip Pokylis?
Emės spindesys nušviečia visus, esančius patalpoje. Sėdintieji
prie mūsų stalo šypsosi.
– Buvo tobula.
– Vadinasi, ne Lonas? – tarsteliu kvailai pajuokaudama.
Lono Pokylis įvyko prieš kelis mėnesius.
 130/287

Emė nusikvatoja.
– Ne. Jis vardu Dalenas. Jis iš Akadijos provincijos.
Akadija yra viena iš miškingesnių rytinių provincijų už daugelio
mylių nuo mūsų Orijos banguojančių kalvų ir upėmis išvagotų slėn-
ių. Akadija akmenuota, prie jūros. Šių dalykų mums stinga.
– Ir... – klausiamai palinkstu į priekį.
Tą patį padaro kiti mūsų draugai, susirinkę prie stalo. Visi
nekantriai trokštame sužinoti daugiau apie berniuką, už kurio
ištekės Emė.
– Kai jis atsistojo, pamaniau: „Jis negali būti skirtas man.“ Jis
aukštas ir šypsojosi man ekrane. Atrodė, lyg nė kiek nesinervintų.
– Vadinasi, jis patrauklus?
– Žinoma, – Emė nusišypso. – Ir, laimė, jis neatrodė manimi
nusivylęs.
– Kaip galėtų?
Šiandien Emė, vilkinti nuobodžiais rudais drabužiais, taip švyti,
kad, mano nuomone, praėjusį vakarą nuo jos, pasipuošusios
geltona suknele, niekas negalėjo atplėšti akių.
– Taigi jis patrauklus. O kaip jis atrodo?
Pasijuntu nejaukiai savo balse išgirdusi aiškias pavydo gaideles.
Niekas nesispietė aplink mane, kad sužinotų, kaip atrodo Ksander-
is. Nebuvo jokios paslapties, nes visi jau žinojo.
Emė gana maloni, kad nekreiptų į šias gaideles dėmesio.
– Tiesą sakant, jis truputį panašus į Ksanderį... – pradeda ji ir
staiga nutyla.
Paseku jos žvilgsnį, nukreiptą į Ksanderį, stovintį per kelias pė-
das nuo mūsų. Jis laiko padėklą su maisto pakuote ir atrodo
priblokštas. Ar jis nugirdo pavydo gaideles, kuriomis nusidažė
mano balsas Emei pasakojant apie savo Porą?
Kas man negerai?
Pabandau viską užglaistyti.
– Plepame apie Emės Porą. Jis panašus į tave.
Ksanderis greitai atsigauna.
 131/287

– Vadinasi, jis neįtikėtinai patrauklus.

Jis atsisėda šalia manęs, bet į mano pusę nežiūri. Jaučiuosi nes-
magiai. Jis tikrai nugirdo.
– Žinoma, – nusijuokia Emė. – Neįsivaizduoju, ko taip jaudin-
ausi! – ji švelniai nurausta, veikiausiai prisiminusi vakarą muzikos
salėje, ir pasižiūri į Ksanderį. – Viskas baigėsi puikiai – visai taip,
kaip žadėjai.
– Kaip norėčiau, kad jie leistų iškart išsispausdinti nuotrauką, –
prabylu aš. – Noriu pamatyti, kaip jis atrodo.
Emė apibūdina savo Porą ir papasakoja, ką sužinojo apie Daleną
iš savo mikrokortelės, bet aš jaučiuosi pernelyg išsiblaškiusi, kad
daug nugirsčiau. Nerimauju, nes manausi įskaudinusi Ksanderį, ir
noriu, kad jis į mane pasižiūrėtų ar paimtų už rankos, o jis
nepadaro nei viena, nei kita.
Einant iš valgyklos Emė pačiumpa mane už rankos.
– Labai tau ačiū, kad leidai pasiskolinti pudrinę. Manau, tai, kad
turėjau už ko laikytis, man padėjo, juk supranti?
Linkteliu pritardama jos žodžiams.
– Šį rytą Kajus tau ją grąžino, tiesa?
– Ne.
Mano širdis nusmunka į kulnus. Kur mano pudrinė? Kodėl Emė
jos neturi?
– Negrąžino? – išbąla Emė.
– Ne, – pakartoju aš. – Kodėl jis turi mano pudrinę?
– Sutikau jį oro traukinyje po Parinkimo pokylio. Jis vėlai ėjo iš
darbo. Norėjau, kad pudrinę atgautum kuo greičiau, – Emė giliai
įkvepia. – Žinojau, kad susitiksite per žygius, anksčiau, nei būtume
pasimačiusios čia, o atnešti jos tiesiai tau į namus negalėjau, jaud-
inausi, kad pavėluosiu ir nespėsiu grįžti iki komendanto valandos.
– Šį rytą žygius atšaukė dėl oro.
– Atšaukė?
 132/287

Žygiai yra kaip tik tas vasaros laisvalaikio būdas, kuris

netinkamu oru visiškai neįmanomas. Įmanoma net plaukioti –
uždarame baseine. Regis, Emę tuoj supykins.
– Turėjau tai suprasti. Tačiau kodėl jis nesugalvojo, kaip ją tau
perduoti? Juk žinojo, kaip tai svarbu. Aiškiai jam pasakiau.
Geras klausimas. Nenoriu, kad tai sugadintų svarbiąją Emės
akimirką. Nenoriu, kad jaudintųsi.
– Esu tikra, jis atidavė ją Aidai, kad ši perduotų mano mamai ar
tėčiui, – paaiškinu stengdamasi, kad mano balsas skambėtų ner-
ūpestingai. – Arba jis pats atiduos ją man rytoj, per žygius.
– Nesijaudink, – prabyla Ksanderis žiūrėdamas tiesiai man į
akis. Savo žodžiais jis peržengia mus atskiriančias smulkmenas. –
Kajumi galima pasitikėti.
 Penkioliktas skyrius
Kai kitą rytą žingsniuoju į oro traukinio stotelę, viskas atrodo
gaivu, nauja, mažiau slegia. Nakties vėsai pavyko tai, kam
vakarykščiam lietui pritrūko jėgų – oras dvelkia gaiva. Naujumu.
Pro paskutinius debesėlius mirganti saulė drąsina paukščius čiul-
bėti ir jie čiulba. Ji drąsina mane įsileisti šviesą – ir aš įsileidžiu.
Kuris nesiautėtų priešindamasis tokio grožio mirčiai?
Aš ne vienintelė tai jaučiu. Per žygius, kaip tik prieš prabylant
Pareigūnui, Kajus susiranda mane, stovinčią grupės priešakyje. Įs-
praudžia man į delną pudrinę. Pajuntu jo pirštų prisilietimą ir
pamanau, kad prisilietimą jis uždelsė vos ilgiau, nei būtina.
Įsidedu pudrinę į kišenę.
Kodėl čia? – klausiu savęs vis dar jusdama dilgčiojimą. – Kodėl
neatidavė jos namie?
Džiaugiuosi, kad paskolinau ją Emei, bet taip pat džiaugiuosi ją
atgavusi. Pudrinė yra vienintelis man likęs dalykas, siejantis su
seneliais, ir aš prisiekiu daugiau niekuomet nepaleisti jos iš rankų.
Pamanau, kad galbūt einant į mišką Kajus manęs palauks, bet jis
nepalaukia. Pareigūnui sušvilpus Kajus pajuda nė nežvilgtelėjęs at-
gal, ir mano naujasis šviesusis jausmas truputį nublanksta.
Atgavai pudrinę, – primenu sau. – Kai kas grįžo.
Kajus visiškai pradingsta tarp medžių priešakyje.
Kai kas prarasta.
Po trijų minučių viena stovėdama miške suvokiu, kad Kajus
neatidavė man pudrinės. Tai kažkas kita – suprantu iškart, kai tik
išsitraukiu tai iš kišenės norėdama įsitikinti, kad viskas gerai. Šis
daiktas panašus į mano pudrinę; auksinis dėklas, kurį galima atida-
ryti ir uždaryti, bet tikrai ne mano artefaktas.
Vidinėje pusėje matyti raidės „Š R P V“ ir strėlytė. Ji vis sukasi,
sukasi ir vis atsisuka į mane.
 134/287

Nemaniau, kad Nukrypimai gali turėti artefaktų, bet akivaizdu,

Kajus turi. Ar jis atidavė jį man tyčia? Atsitiktinai? Ar turėčiau
pamėginti jį grąžinti ar palaukti, kol man ką nors pats pasakys?
Nutariu, kad šie miškai slepia gerokai per daug paslapčių.
Pasijuntu besišypsanti, vėl skaisčiai nušveista, pasiruošusi saulei.
– Pone? Pone? Lonas parkrito. Manome, kad jis susižeidė.
Pareigūnas nusikeikia sau po nosimi ir žvilgteli į mus su Kajumi,
vienintelius – išskyrus šį berniuką, – jau stovinčius kalvos
viršūnėje.
– Judu likite čia ir stebėkite, kas kada pasirodys, supratote?
Pareigūnas paduoda man duomnešį ir, prieš man spėjant ką nors
pasakyti, kartu su berniuku dingsta miške.
Pamanau, kad turėčiau pasakyti Kajui, jog mums reikia ap-
sikeisti artefaktais, bet prieš prabylant kažkas mane sulaiko.
Kažkodėl noriu pasilaikyti paslaptingąją besisukančią strėlytę
auksiniame dėkle. Tik dieną ar dvi.
– Ką darai? – paklausiu jo, užuot pradėjusi kalbą apie artefaktus.
Jo ranka juda, paišo žolėje iš pažiūros pažįstamas linijas ir
formas.
Žydros akys blyksteli.
– Aš rašau.
Žinoma. Štai todėl ženklai atrodo pažįstami. Jis rašo sena-
madžiu, vinguriuojančiu šriftu, tokiu kaip ant mano pudrinės. Esu
mačiusi pavyzdžių, bet juo rašyti nemoku. Niekas nemoka. Mokame
tik spausdinti. Galėtume mėginti raides imituoti, bet kuo? Netur-
ime nieko iš senųjų įrankių.
Stebėdama Kajų suvokiu, kad galima pasidaryti savus.
– Kaip šito išmokai?
Nedrįstu sėstis šalia – bet kurią akimirką kas nors gali išnirti iš
už medžių ir aš turėsiu įvesti jų pasirodymą į duomnešį, – todėl at-
sistoju taip arti, kaip tik drįstu. Jis susiraukia, ir aš suprantu, kad
stoviu jo žodžių vidury. Žingteliu žingsnį atgal.
Kajus nusišypso, bet neatsako; jis rašo toliau.
 135/287

Štai kuo mes skiriamės. Aš gyvenu, kad rūšiuočiau; jis žino, kaip
kurti. Jis gali kada tik užsimanęs rašyti žodžius. Gali išvingiuoti ju-
os žolėje, išrašyti smėlyje, išraižyti medyje.
– Niekas nežino, kad tai moku, – prabyla Kajus. – Dabar aš
saugau tavo paslaptį, o tu – mano.
– Tik vieną? – ištariu galvodama apie strėlytę, besisukančią
auksiniame dėkle.
Kajus vėl nusišypso.
Dalis vakarykščio lietaus subėgo į telkinėlius sunkiuose,
svyrančiuose čia augančių laukinių gėlių žiedlapiuose. Įmerkiu
pirštą į vandenį ir bandau rašyti ant glotnaus žalio plataus augalo
lapo. Atrodo sunku, nepatogu. Mano rankos pripratusios baksnoti į
ekraną, o ne raityti vingiuojančius, kontroliuojamus judesius. Tep-
tuko rankose nesu laikiusi metų metus, nuo pat savo dienų Pirmo-
joje mokykloje. Vanduo skaidrus, taigi raidžių nematyti, bet vis vi-
ena žinau: jos parašytos neteisingai.
Kajus makteli pirštą į kitą lašelį ir ant lapo parašo žvilgančią „K“
raidę. Braukia sklandžiai, grakščiai.
– Ar išmokysi mane? – klausiu jo.
– Neturėčiau to daryti.
– Neturėtume daryti ir nieko panašaus į šitai, – primenu jam.
Iš už medžių ir krūmų raizgalynės po mumis atsklinda garsai.
Kažkas jau artinasi. Žūtbūt noriu priversti jį pažadėti mane iš-
mokyti, kol dar niekas nespėjo ateiti ir ši akimirka neišsisklaidė.
– Neturėtume mokėti eilėraščių, rašyti ar... – stabteliu. Paprašau
dar kartą. – Ar išmokysi mane?
Kajus neatsako.
Mes jau ne vieni.
Į viršūnę užkopė keletas žmonių, ir iš mišku ataidinčių dejonių
suprantu, kad Pareigūnas ir Lono grupė nedaug atsilieka. Turiu
įvesti į duomnešį vardus, taigi pasitraukiu nuo Kajaus. Kartą žvil-
gteliu į jį – jis sėdi sunėręs rankas ant krūtinės ir žvelgia į tolį už
kalvų.
 136/287

Pasirodo, Lonas išgyvens. Kai tik Pareigūnas išsklaido sužeidimą

lydintį melodramatiškumą, visi suvokia, kad Lonas tiesiog truputį
išsinarino kulkšnį. Vis dėlto Pareigūnas įspėja mus į kalvos papėdę
leistis lėtai.
Žemyn noriu lipti su Kajumi, bet jis laikosi arčiau Pareigūno ir
padeda jam į apačią boginti Loną. Suku galvą, kodėl Pareigūnas
apskritai varginosi vilkti Loną į kalvos viršūnę, bet tada išgirstu,
kaip jis sumurma Kajui kažką panašaus į „įvykdyti kvotą, kad jie
negalėtų prie manęs prisikabinti“. Šie žodžiai mane nustebina, nors
žinau, kad ir Pareigūnai turi kažkam atsiskaityti.
Žingsniuoju kartu su mergaite vardu Livė; dienoms bėgant ji vis
labiau ir labiau įgunda, visuomet trykšta energija, nepaliaujamai
kalba. Aš mintyse regiu Kajaus ranką, vingriu mostu išrašančią
pirmąją mano vardo raidę, ir mano širdis ima sparčiau plakti.
Grįžtame pavėlavę; turiu skubėti į Priemiestį važiuojantį trauk-
inį, o Kajus turi skubėti į kitą, nuvešiantį jį į Miestą, į darbą. Jau ne-
besitikiu šiandien su juo pasikalbėti, bet tuomet pajuntu, kaip pro
šalį kažkas praeina. Tuo pat metu išgirstu tyliai ir švelniai ištartą
žodį, kad, regis, ištarė jį ant kalvos ir vėjas tik dabar atnešė tą garsą
iki manęs.
Tas žodis yra taip.
 Šešioliktas skyrius
Jau neblogai moku parašyti „K“. Atėjusi į užsiėmimą beveik
užlekiu ant kalvos viršūnės. Pareigūnui mane pažymėjus nuskubu į
savo vietą šalia Kajaus. Jam nespėjus ką nors ištarti pakeliu šakelę
ir ant žemės nupiešiu „K“ raidę.
– Kas toliau? – paklausiu ir jis prajunka.
– Juk žinai, kad manęs tau nereikia. Gali išmokti pati, – sako jis.
– Galėtum žiūrėti į raides rašytuve ar skaitytuve.
– Jos ne tokios, – atsakau jam. – Jos nesusijungia kaip taviškės.
Tavo raštą esu mačiusi ir anksčiau, bet nežinau, kaip jis vadinasi.
– Kursyvas, – tyliai paaiškina Kajus. – Sunkiau skaityti, bet jis
gražus. Tai vienas iš senųjų rašymo būdų.
– Štai to noriu išmokti.
Nenoriu perrašinėti kampuotų, plokščių raidžių simbolių, kuriu-
os naudojame dabar. Man patinka išraitymai ir vingiai, kuriuos
moka Kajus.
Kajus žvilgteli į Pareigūną, nirtulingai spoksantį į medžius, lyg ši-
andien mestų iššūkį dar kam nors, ketinančiam drįsti parkristi ir
susižeisti. Iki pasirodant kitiems turime nedaug laiko.
– Kas toliau? – paklausiu vėl.
– „A“, – atsako Kajus, rodydamas man, kaip parašyti mažąją „a“,
– žemyn nukreiptas vingis pradžioje ir pabaigoje, prijungiantis ją
prie kitų raidžių. Tai kita tavo vardo raidė.
Jis ištiesia ranką ir paima mano šakelę.
Į viršų, aplink, žemyn.
Švelniai vadovaujanti jo ranka spusteli manąją raitydama žemyn
nukreiptus vingius ir atleidžia ją linijai kylant aukštyn. Iš
susikaupimo prikandu lūpą; o galbūt tiesiog nedrįstu kvėpuoti, kol
„a“ nebaigta, kas nutinka pernelyg greitai.
Raidė atrodo tobula. Truputį virpėdama iškvepiu. Noriu pažvel-
gti į jį, bet, užuot pakėlusi akis, žiūriu į mūsų rankas visai šalia
 138/287

viena kitos. Šviesoje jos neatrodo tokios raudonos. Atrodo rudos,

stiprios. Tikslingos.
Iš už medžių kažkas ateina. Abu tuo pat metu atsitraukiame.
Į proskyną įlekia Livė. Ji dar niekuomet nebuvo trečia ir, atrodo,
iš susijaudinimo beveik neteko galvos. Kol ji plepa su Pareigūnu,
mes su Kajumi atsistojame ir atsainiai užtrypiame tai, ką parašėme.
– Kodėl pirmiausia mokausi parašyti savo vardo raides?
– Jei tik tiek išmoksi, vis viena šį tą turėsi, – atsako jis palenkda-
mas galvą, kad galėtų į mane pasižiūrėti, įsitikinti, jog suprantu, ką
sako, ko ketina paklausti. – Ar norėjai išmokti parašyti kažką kita?
Linkteliu, jo akyse nušvinta supratimas.
– Žodžius iš to lapelio, – sušnibžda jis, jo akys nukrypsta į Livę
su Pareigūnu.
– Taip.
– Vis dar juos prisimeni?
Vėl linkteliu.
– Pasakyk man po kelis kiekvieną dieną, – sako jis, – ir aš
prisiminsiu juos tau. Tuomet žinosime dviese.
Nors visai netrukus prie mūsų prieis Livė, Pareigūnas ar dar kur-
is nors, aš akimirką stabteliu. Jei pasakysiu Kajui tuos žodžius, at-
sidursiu dar didesniame pavojuje, nei buvau. Kajui irgi iškils grės-
mė. O aš turėsiu juo pasikliauti.
Ar galiu taip pasielgti? Žvelgiu į vaizdą, atsiveriantį nuo kalvos
viršūnės. Dangus man neatsakys. Tolumoje boluojantis Miesto ro-
tušės kupolas tuo labiau. Prisimenu, kaip eidama į savo Parinkimo
pokylį galvojau apie angelus, žinomus iš pasakų. Nematau nė vieno
angelo, jie neatsklendžia savo pūko švelnumo sparnais, kad pak-
uždėtų man į ausį atsakymą. Ar galiu pasitikėti šiuo berniuku,
rašančiu ant žemės?
Kažkas giliai tūno manyje – mano širdyje? O galbūt sieloje, toje
mitinėje žmonių dalyje, kuria rūpinosi angelai, – sako man, kad
galiu.
 139/287

Pasilenkiu arčiau Kajaus. Vienas į kitą nežiūrime; abu žvelgiame

tiesiai priešais, kad įsitikintume: žvilgtelėjęs į mūsų pusę niekas
nieko neįtars. Tuomet pašnabždu žodžius, mano širdis tokia per-
pildyta, kad, regis, tuoj sprogs, nes sakau juos, iš tikrųjų girdimai
sakau juos kitam žmogui: „Nenusileisk, nelauk geros nakties, tūžk,
tūžk ir nepriimk šviesos mirties.“
Kajus užsimerkia.
Tada vėl atsimerkia ir įkiša man į delną kažką šiurkštaus,
panašaus į popierių.
– Mokydamasi žiūrėk į šitai, – paliepia Kajus. – Baigusi
sunaikink.
Vos galiu sulaukti, kol baigsis užsiėmimai Antrojoje mokykloje ir
rūšiavimas, kad galėčiau pasižiūrėti, ką man davė Kajus. Laukiu,
kol grįžtu namo ir viena sėdžiu virtuvėje valgydama vakarienę, nes
šiandien ilgai dirbau. Girdžiu, kaip prieškambaryje tėtis su Bramu
per terminalą žaidžia žaidimą, jaučiuosi gana saugi, kad įkiščiau
ranką į kišenę ir išsitraukčiau Kajaus dovaną.
Servetėlė. Iš pradžių pasijuntu nusivylusi. Kodėl? Tai įprastinė
servetėlė, tokia, kokias duoda Antrosios mokyklos, Medelyno ar
kitose valgyklose. Ruda ir prasta. Sutepta ir naudota. Pajuntu staigų
norą iškart ją sudeginti.
Bet.
Išlanksčiusi servetėlę išvystu žodžius. Nuostabius žodžius.
Parašytus kursyvu. Jie atrodė gražūs ant žalios kalvos vėjui šlamant
medžiuose, jie gražūs ir čia, pilkai mėlynoje virtuvėje, kurioje tyliai
urzgia šiukšlių deginimo vamzdis. Rudą popierių margina tamsūs,
vingrūs, susiviję žodžiai, truputį išsilieję ten, kur juos palietė
drėgmė.
Tai ne tik žodžiai. Jis dar kai ką ir nupiešė. Paviršių dengia linijos
ir prasmės. Ne paveikslėlis, ne eilėraštis, ne dainos žodžiai, nors
mano rūšiuojantis protas pastebi visų tokių dalykų požymius.
Tačiau neįstengiu jų kam nors priskirti. Nieko panašaus dar nesu
mačiusi.
 140/287

Suvokiu, kad net nežinau, kuo galima palikti tokius ženklus. Visi
žodžiai, kurių mokausi, parašyti ant žemės ar išvinguriuoti ore.
Seniau būta rašymo įrankių, bet aš nežinau, kokie jie buvo. Net
mūsų mokykliniai teptukai prijungti prie dailės ekranų, mūsų pa-
veikslai nuvalomi beveik iškart, kai juos pabaigiame. Kajus privalo
kažkaip žinoti paslaptį, senesnę už senelį, jo mamą ir prieš juos
gyvenusius žmones. Kaip padaryti. Kaip kurti.
Du gyvenimai, – parašė jis.
Du gyvenimai, – sušnabždu sau. Žodžiai nuščiūva ir pakimba
kambaryje, pernelyg tylūs, kad terminalas išgirstų juos, stelbiamus
kitų namuose skambančių garsų. Beveik per tylūs, kad išgirsčiau ju-
os per pašėlusį savo širdies plakimą. Ji plaka smarkiau nei kada
nors miškuose ar ant bėgtakio.
Turėčiau eiti į savo kambarį su mano lova, mano langu – į sąly-
ginį mano mažos erdvės nuošalumą. Mano spinta, kurioje kabo
mano drabužiai – tylūs ir negyvi. Tačiau negaliu liautis žiūrėti. Iš
pradžių man sunku suprasti, ką turėtų vaizduoti paveikslėlis; bet
galiausiai suvokiu, kad tai jis. Kajus. Nupieštas dusyk, po kartą iš
abiejų servetėlės lenkimo linijos pusių. Jį išduoda žandikaulio lin-
ija, akių forma, aukštas, liesas, stiprus kūnas. Tuščios paliktos vie-
tos; jo rankos ir tai, kad jos nieko nelaiko, nors abiejuose paveik-
slėliuose jos sunertos, pakeltos į dangų.
Paveikslėlių panašumas tuo ir baigiasi. Pirmajame paveikslėlyje
jis žiūri į kažką danguje ir atrodo jaunesnis; jo veidas atviras. Regis,
atvaizdas mano, kad saujos vis dar pilnos. Antrajame paveikslėlyje
jis vyresnis, veidas siauresnis, o žvilgsnis įbestas į žemę.
Apačioje jis užrašė: Kuris yra tikrasis, aš neklausiu, jie nesako.
Du gyvenimai. Manau, šitai suprantu – jo gyvenimas prieš
atvykstant čia ir gyvenimas atvykus. Tačiau ką jis nori pasakyti dai-
nos, eilėraščio ar maldavimo eilute apačioje?
Iš koridoriaus už nugaros mane pakviečia tėtis.
– Kasija?
 141/287

Vienu mostu susižeriu nuo stalo servetėlę ir aliumininę maisto

pakuotę ir nunešu viską prie šiukšlių naikintuvo ir šiukšliadėžės.
– Taip?
Net jei jis pastebės, tai tik servetėlė, – sakau sau žiūrėdama į
rudą kvadratėlį, gulintį ant padėklo. – Sudeginame jas po kiekvieno
valgio, net ir popieriaus rūšis tokia, kokia turi būti, ji ne tokia kaip
senelio duoto lapelio. Deginimo vamzdis neužfiksuos jokio skir-
tumo. Kajus pasirūpino, kad būtum saugi. Pakeliu akis į tėtį.
– Terminalu tau atėjo žinutė, – sako tėtis.
Jis nežiūri į tai, ką nešu rankose; jo dėmesys sutelktas į mano
veidą, kad įžvelgtų, ką galvoju. Galbūt tikrasis pavojus slypi ten.
Nusišypsau jam bandydama atrodyti nerūpestinga.
– Ar ji nuo Emės?
Sukišu aliumininę pakuotę į šiukšlių dėžę. Liko tik servetėlė.
– Ne, – atsako tėtis. – Nuo Tarnautojo iš Parinkimo valdybos.
– Ak, – pasakau ir įmetu servetėlę į deginimo vamzdį. – Tuoj
ateisiu.
Kajaus istorijai liepsnojant iš apačios pajuntu menką šilumos
dvelktelėjimą ir susimąstau, ar kada nors tapsiu gana tvirta, kad ką
nors išsaugočiau. Senelio eilėraščius. Kajaus istoriją. O gal visuomet
būsiu ta, kuri naikina.
Kajus tau liepė ją sunaikinti, – ištariu pati sau. – Eilėraštį
parašiusio žmogaus nebėra, bet Kajus yra. Privalome pasistengti,
kad taip ir liktų. Pasirūpinti, kad jis būtų saugus.
Nuseku paskui tėtį į prieškambarį. Eidamas lauk Bramas meta į
mane piktą žvilgsnį, nes šioji žinutė sukliudė jam žaisti. Vildamasi
nuslėpti jaudulį, eidama terminalo link juokais kumšteliu jam į
pašonę.
Tarnautojo ekrane nepažįstu. Linksmas, apkūnus vyriškis, visai
nepanašus į mano įsivaizduojamus intelektualius, asketiškus tipus,
Parinkimų valdyboje palinkusius virš ekranų su duomenimis.
– Sveika, Kasija, – pasisveikina jis.
 142/287

Baltos uniformos apykaklė atrodo per siaura jo kaklui, odą ap-

link akis raižo juoko raukšlelės.
– Sveiki.
Noriu nuleisti akis žemyn ir pasižiūrėti, ar piešiniai ir žodžiai ne-
sutepė mano pirštų, bet žiūriu į Tarnautoją.
– Nuo tavo Parinkimo praėjo daugiau nei mėnuo.
– Taip, pone.
– Šiuo metu kitos Poros tariasi dėl pirmojo tiesioginio
bendravimo terminalu. Šiandien visą dieną praleidau juos derinda-
mas. Savaime suprantama, jums su Ksanderiu surengti formalų su-
sipažinimą per terminalą būtų gan juokinga, – Tarnautojas
linksmai nusikvatoja. – Kaip manai?
– Sutinku su jumis, pone.
– Kartu su kitais Parinkimų valdybos Tarnautojais nutarėme,
kad būtų protingiausia, jei abu kartu kur nors nuvyktumėte. Aišku,
stebimi Tarnautojo, kaip prižiūrimas ir kitų Porų bendravimas.
– Žinoma.
Akies kampučiu stebiu tėtį, stovintį savo kambario tarpduryje ir
žiūrintį į mane. Sergintį mane. Džiaugiuosi, kad jis čia. Nors mintis
leisti laiką su Ksanderiu visai nėra nauja ar gąsdinanti, mintis, kad
mūsų susitikime dalyvaus Tarnautojas, atrodo keistoka.
Staiga pagalvoju: tikiuosi, tai nebus Tarnautoja iš žaliosios
erdvės.
– Puiku. Rytoj vakare valgysite ne namie. Ksanderis ir jums
priskirtas Tarnautojas pasiims prieš vakarienę.
– Būsiu pasiruošusi.
Tarnautojas atsijungia, ir terminalas supypsi pranešdamas, kad
laukia kitas skambutis.
– Šį vakarą mes populiarūs, – sakau tėčiui džiaugdamasi, kad
netrūksta to, kas atitraukia dėmesį, ir nereikės kalbėtis apie mano
vakarą su Ksanderiu.
Tėčio veidas jau nutviekstas vilties, jis atskuba ir atsistoja šalia.
Skambina mama.
 143/287

– Kasija, ar galėčiau kelias minutes pasikalbėti akis į akį su

tėčiu? – be užuolankų paklausia mama, kai visi pasisveikiname. –
Šį vakarą turiu mažai laiko ir man reikia šį tą jam pasakyti.
Ji atrodo pavargusi ir vis dar vilki uniformą ir darbinius ženklus.
– Žinoma, – atsiliepiu aš.
Pasigirsta beldimas į duris, aš nueinu jų atidaryti. Tai Ksanderis.
– Iki komendanto valandos dar turime kelias minutes, – pradeda
jis. – Ar nenorėtum išeiti ir pasikalbėti ant laiptelių?
– Aišku.
Uždarau duris ir išeinu į lauką. Virš mūsų skaisčiai šviečia veran-
dos žibintas ir visas pasaulis – bent jau Klevų priemiesčio pasaulis
– gali matyti mus, vienas šalia kito sėdinčius ant cemento. Būti su
Ksanderiu gera, bet kitaip nei būti su Kajumi.
Vis dėlto. Būti su Kajumi, būti su Ksanderiu – ir viena, ir kita yra
lyg stovėti šviesoje. Šitos šviesos skirtingos, bet nė vienoje neslypi
tamsa.
– Regis, rytoj mūsų dviejų laukia išvyka, – sako Ksanderis.
– Mūsų trijų, – pataisau ir, jo veide išvydusi klausimą, priduriu:
– Nepamiršk Tarnautojo.
Ksanderis sudejuoja.
– Teisingai. Kaip galėjau pamiršti?
– Būtų gerai, jei galėtume pabūti tik dviese.
– Tikrai.
Kurį laiką tylime. Gatve skrieja vėjas, taršantis klevų lapus.
Prieblandoje jie atrodo sidabriškai pilki, netekę spalvų, jas išsunkė
naktis. Prisimenu tą vakarą, kai sėdėjau su seneliu ir mąsčiau apie
tą patį; pagalvoju apie seną, prieš daug kartų išnaikintą ligą, kuria
sergantys nematydavo spalvų, ir kaip tiems žmonėms galėjo atro-
dyti pasaulis.
– Ar kada svajoji? – paklausia Ksanderis.
– Visą laiką.
– Ar kada nors svajojai apie savo Porą? Noriu pasakyti, prieš
Pokylį?
 144/287

– Kartais.
Atsakau ir liaujuosi stebėjusi vėjo žaismą klevų lapuose,
pasižiūriu į Ksanderį. Turėjau pažvelgti į jį prieš atsakydama. Dabar
jau per vėlu. Iš jo akių suprantu, kad jis tikėjosi kitokio atsakymo,
kad savo žodžiais duris uždariau, o ne atidariau. Galbūt Ksanderis
svajojo apie mane ir norėjo sužinoti, ar aš svajojau apie jį. Galbūt jį,
kaip ir mane, taip pat retsykiais kamuoja nežinia, ir jam reikia, kad
pasakyčiau: dėl mūsų esu tikra.
Štai kodėl sunku būti neįprasta Pora. Per gerai vienas kitą
pažįstame. Abejojame vienas kitą liesdami, matome nežinią vienas
kito akyse. Neatsikratome savo abejonių patys, būdami toli vienas
nuo kito, kaip kitos Poros. Jie nemato vienas kito kasdienybės. O
mes matome.
Vis dėlto mes esame Pora ir net mūsų nesusipratimus
persmelkia supratimas. Ksanderis suima mano delną, o aš suneriu
mūsų pirštus. Šitai žinoma. Šitai gera. Noriai pagalvoju apie tai,
kaip sėdėsiu kartu su juo verandoje per kitus mums suteikto gyven-
imo vakarus. Tai įsivaizduoti lengva.
Noriu, kad Ksanderis vėl mane pabučiuotų. Vakaras vėlus, ore
tvyro naujarožių kvapas, visai taip, kaip per mūsų pirmąjį bučinį.
Noriu, jog jis vėl mane pabučiuotų, kad žinočiau, ar tai, ką jam
jaučiu, yra tikra, ar tai daugiau ar mažiau tikra, nei Kajaus ranka,
ant mažosios kalvos palietusi manąją.
Tolėliau palei gatvę iš miesto į stotelę atošia paskutinis oro
traukinys. Po kelių akimirkų išvystame vėlyvojoje pamainoje dir-
busių darbininkų figūras, skubančias šaligatviais, kad spėtų grįžti
namo iki komendanto valandos.
Ksanderis pakyla.
– Verčiau jau eisiu. Pasimatysim rytoj mokykloje.
– Pasimatysim rytoj, – atsisveikinu.
Jis suspaudžia man delną ir prisideda prie kitų, šaligatviais žing-
sniuojančių namo.
 145/287

Į vidų dar neinu. Stebiu einančius žmones ir keliems pamojuoju.

Žinau, ko laukiu. Kai tik pagalvoju, kad jo neišvysiu, prieš mano
namus stabteli Kajus. Jam dar beveik nespėjus sustoti, nulipu
laipteliais ir prieinu pasikalbėti.
– Kelias pastarąsias dienas norėjau tai padaryti, – prabyla Kajus.
Iš pradžių pamanau, kad jis siekia mano rankos, ir mano širdis
akimirką liaujasi plakti, bet tada pamatau, kad jis kažką laiko. Vi-
eną iš tų rudų popierinių vokų, kuriuos kartais naudoja žmonės,
dirbantys kontorose. Turbūt gavo iš savo tėčio. Iškart suprantu:
viduje gali būti mano pudrinė, taigi ištiesiu ranką norėdama paimti.
Mūsų delnai nesusiliečia, ir aš pasijuntu trokštanti, kad būtų
susilietę.
Kas man negerai?
– Turiu tavo... – nutylu, nes nežinau, kaip pavadinti dėklą su be-
sisukančia strėlyte.
– Žinau, – nusišypso man Kajus.
Žemai danguje netoli horizonto kybantis sunkus mėnulis
primena sunokusio geltono meliono riekę, kokią gauname suvalgyti
per Rudens šventę. Mėnulio šviesa truputį nuskaistina Kajaus
veidą, bet šypsena jį nušviečia dar labiau.
– Jis viduje, – mosteliu už savęs, į laiptelius ir apšviestą verandą.
– Jei norėsi čia palaukti, galiu užbėgti ir atnešti.
– Nieko tokio, – atsiliepia Kajus. – Palauks. Galėsi atiduoti man
vėliau, – jo balsas skamba tyliai, beveik droviai. – Noriu, kad
turėtum galimybę jį apžiūrėti.
Įdomu, kokios dabar spalvos jo akys. Ar jos atspindi nakties
juodumą, ar mėnulio šviesą?
Bandydama įsižiūrėti žingteliu artėliau, bet tą minutę suskamba
skambutis, pranešantis, kad jau beveik prasidėjo komendanto
valanda, ir mudu krūptelime.
– Pasimatysime rytoj, – ištaria Kajus pasisukdamas eiti.
– Pasimatysim.
 146/287

Turiu dar penkias minutes, kol privalėsiu eiti vidun, taigi lieku
lauke ir nejudu. Stebiu, kaip jis nutolsta gatve, tuomet pažvelgiu į
mėnulį danguje ir užsimerkiu. Mintyse regiu anksčiau perskaitytus
žodžius:
Du gyvenimai.
Kuris gyvenimas yra tikrasis, nežinojau nuo pat tos dienos, kai
įvyko klaida su mano Parinkimu. Manau, dalis manęs nenurimo net
po Tarnautojos žodžių, išgirstų tądien žaliojoje erdvėje. Atrodo, lyg
pirmą kartą būčiau supratusi, kad gyvenimas gali pasukti dviem
takais, judėti skirtingomis kryptimis.
Grįžusi į vidų ištraukiu iš voko pudrinę ir išimu Kajaus artefaktą
iš slaptavietės giliai mano atsarginių kasdienių drabužių kišenėje.
Sudėjusi juos vieną šalia kito lengvai pastebiu dviejų auksinių diskų
skirtumus. Kajaus artefakto paviršius lygus, subraižytas. Pudrinė
švyti skaisčiau, mano žvilgsnį patraukia išgraviruotos raidės.
Pagauta noro pakeliu savo artefaktą, atsuku pagrindą ir
pasižiūriu vidun. Žinau, Kajus matė, kaip miške skaičiau eilėraštį.
Ar jis taip pat matė, kaip atidariau pudrinę?
Kas, jei Kajus paliko man žinutę?
Tuščia.
Padedu pudrinę į lentyną.
Nutariu pasilikti voką, kad galėčiau įdėti į jį Kajaus artefaktą
prieš grąžindama atgal į slėptuvę kasdienių drabužių kišenėje.
Tačiau pirma atidarau jį ir stebiu besisukančią strėlytę. Ji nurimsta,
bet aš vis dar sukuosi mąstydama, į kurią pusę man eiti.
 Septynioliktas skyrius
Lipti beveik per lengva.
Paskubomis braukiu sau iš kelio šakas, šokinėju per akmenis ir
braunuosi pro krūmus. Mano pėdos ant šios kalvos ištrypė taką, aš
žinau, kur eiti ir kaip ten nusigauti. Trokštu didesnio iššūkio ir
sunkesnio kelio. Trokštu Kalvos su išvirtusiais medžiais ir neišdail-
intu mišku. Pamanau: jeigu jie dabar pat leistų mane ant Kalvos,
galėčiau iškart užbėgti tiesiai į viršūnę. O kai ją pasiekčiau,
išvysčiau naują vaizdą ir galbūt – jei jis ateitų su manimi ir
stovėtume tenai kartu – apie Kajų sužinočiau dar daugiau.
Negaliu sulaukti, kol jį pamatysiu ir paprašysiu papasakoti savo
istoriją. Ar jis turės man ko nors daugiau?
Prasibraunu pro medžius ir išsišiepiu Pareigūnui.
– Šiandien į savo vietą sulaukei konkurentės, – sako jis įrašy-
damas mano laiką į duomnešį.
Ką jis nori pasakyti? Pasisuku į Kajų. Greta jo sėdi mergaitė,
šviesūs auksiniai plaukai krinta ant nugaros. Livė.
Kajus nusijuokia iš kažko, ką ji pasakė. Jokiu judesiu, jokiu
mostu neparodo, jog nori, kad prieičiau ir atsisėsčiau šalia. Livė
užėmė mano vietą. Žengiu žingsnį į priekį ketindama ją susigrąžinti.
Livė ištiesia Kajui pagaliuką. Jis net nesudvejoja. Suima kaip tik
virš jos rankos, ir matau, kaip padeda žemėje raityti vingius.
Ar jis moko ją rašyti?
Vienas mano žingsnis pirmyn virsta daugeliu žingsnių atgal, aš
nusisuku ir nueinu šalin. Nuo saulės šviesos žibėjimo jos plaukuose;
nuo jų beveik besiliečiančių rankų, rašančių raides žemėje; nuo Ka-
jaus akių, nežiūrinčių į mane; nuo saulės nutviekstos vietos, kurioje
pučia vėjas; nuo šnabždamų žodžių, kurie turėtų priklausyti man.
Kaip galiu kalbėtis su Kajumi, kai ten sėdi ji? Kaip galėsiu iš-
mokti rašyti? Kaip galėsiu sužinoti daugiau jo žodžių?
Atsakymas paprastas: negalėsiu.
 148/287

Kalvos papėdėje Pareigūnas pasako mums kalbą.

– Rytoj bus kitaip, – aiškina jis. – Atvažiavę likite Medelyno
stotelėje ir laukite manęs, kad galėčiau nusivesti jus į naują vietą.
Su šia kalva baigta.
– Pagaliau, – man už nugaros taip tyliai ištaria Kajus, kad nu-
girstu tik aš. – Jau pradėjau jaustis kaip Sizifas.
Kas toks Sizifas, nežinau. Noriu apsisukti ir paklausti Kajaus, bet
to nepadarau. Jis mokė Livę rašyti. Noriu atsisukti ir paklausti, bet
neatsisuku. Jis mokė Livę rašyti. Ar jis pasakoja jai savo istoriją? Ar
apsigavau ir įtikinau save, kad esu jam ypatinga? Galbūt daugybė
mergaičių žino Kajaus istoriją ir neatsispyrė vardų rašymo dovanai.
Vos pradėjusi taip mąstyti suprantu, kad klystu, bet negaliu iš-
mesti iš galvos jo rankų, vedžiojančių josios.
Pareigūnas papučia į švilpuką ir leidžia mums skirstytis. Nueinu
šalin laikydamasi kiek atokiau nuo visų. Po kelių žingsnių išgirstu
Kajų.
– Ar norėtum man ką nors pasakyti? – tyliai paklausia jis.
Žinau, ko jis klausia. Nori daugiau eilėraščio.
Papurtau galvą, nusuku veidą. Jis neturėjo man žodžių. Kodėl
turėčiau duoti jam savuosius?

Norėčiau, kad mama nebūtų išvažiavusi. Toks kelionės laikas

kelia nuostabą – vasarą Medelyne daugiausia darbo, reikia
pasirūpinti gausybe augalų, be to, pasiilgstu jos iš savanaudiškų
priežasčių. Kaip man be jos pasiruošti pirmajam oficialiam sus-
itikimui su Ksanderiu?
Trokšdama tebeturėti žaliąją suknelę užsivelku švarius kasdieni-
us drabužius. Jei ją vis dar turėčiau, apsirengčiau ir priminčiau
Kajui ir sau tai, kaip viskas buvo vos prieš mėnesį.
Man išėjus į prieškambarį tėtis ir brolis jau laukia.
– Atrodai gražiai, – sako tėtis.
– Atrodai normaliai, – tarsteli Bramas.
– Dėkui, – mesteliu jam užversdama akis.
 149/287

Bramas taip sako kiekvieną kartą, kai kur nors išeinu. Tai pasakė
net Parinkimo pokylio vakarą. Vis dėlto norėčiau manyti, kad tą
kartą ištarė žodžius maloniau.
– Tavo mama pabandys šiąnakt paskambinti. Ji nori išgirsti,
kaip praėjo vakaras, – sako tėtis.
– Tikiuosi, jai pavyks.
Mintis, kad galėsiu pasikalbėti su mama, mane nuramina.
Virtuvėje suskamba vakarienės skambutis.
– Laikas valgyti, – apkabindamas mane tarsteli tėtis. – Norėtum,
kad palauktume čia, su tavimi, ar mums verčiau pasitraukti iš
kelio?
Bramas jau pusiaukelėje į virtuvę. Nusišypsau tėčiui.
– Turėtum eiti pavalgyti su Bramu. Man viskas bus gerai.
Tėtis pakšteli man į skruostą.
– Grįšiu, kai tik išgirsiu durų skambutį.
Jis irgi truputį prisibijo Tarnautojo. Įsivaizduoju, kaip tėtis prie-
ina prie durų ir mandagiai ištaria: „Atleiskite, pone. Šiandien Kasija
eiti negalės.“ Įsivaizduoju, kaip jis šypsosi Ksanderiui, kad šis
žinotų, jog tėtis nerimauja ne dėl jo. O tuomet įsivaizduoju, kaip
tėtis švelniai, bet tvirtai užveria duris ir saugiai sulaiko mane nam-
ie. Tarp šių sienų saugi jaučiausi taip ilgai.
Tačiau šie namai nebėra saugūs, – primenu sau. – Šiuose
namuose pirmą sykį mikrokortelėje išvydau Kajaus veidą. Čia jie
apieškojo tėtį.
Ar kur nors šiame Priemiestyje saugu? Ar šiame Mieste, šioje
Provincijoje? Šiame pasaulyje?
Laukdama atsispiriu poreikiui kartoti sau Kajaus istorijos žodži-
us. Jis ir taip užima per didelę mano minčių kertę ir nenoriu šiandi-
en vėl apie jį galvoti.
Sučirškia durų skambutis. Ksanderis. Ir Tarnautojas.
Nemanau, kad esu šitam pasiruošusi, ir nežinau kodėl. Tiksliau,
žinau kodėl, bet dabar negaliu pernelyg įdėmiai apie tai galvoti, nes
tuomet tai viską pakeis. Viską.
 150/287

Už durų manęs laukia Ksanderis. Staiga suvokiu, kad šitai sim-

bolizuoja, kas negerai. Niekas niekuomet negali iš tikrųjų užeiti, o
kai ateina laikas ką nors įsileisti, nežinome, kaip tai padaryti.
Giliai įkvepiu ir atidarau duris.

– Kur vykstame? – paklausiu mums važiuojant oro traukiniu.

Visi trys sėdime šalimais – aš, Ksanderis ir iš pažiūros nuobodži-
aujantis mūsų Tarnautojas. Gana jaunas ir vilki tobuliausiai išly-
gintą uniformą, kokią tik esu kada regėjusi.
Tarnautojas iškart atsako:
– Jūsų maistas buvo nusiųstas į uždarą valgyklą. Pavalgysime
tenai, o paskui aš palydėsiu judu atgal namo.
Jis retai užmezga su mumis akių kontaktą ir spokso kažkur pro
šalį, pro langus. Nežinau, ar jis nori, kad atsipalaiduotume, ar kad
pasijustume nejaukiai. Kol kas, matyt, pastarasis variantas.
Uždara valgykla? Žvilgteliu į Ksanderį. Jis kilsteli antakius ir
tiktai lūpomis ištaria: „Nesuk sau galvos“, o tada mosteli į Tar-
nautoją. Stengiuosi nesusijuokti. Ksanderis teisus. Kam vargti ir
valgyti uždaroje valgykloje, kai iškyla toli gražu nėra privati?
Pradedu gailėtis visų Porų, kurių pirmuosius pokalbius per ter-
minalus stebi Tarnautojai. Mes su Ksanderiu bent jau esame tūk-
stančius kartų kalbėjęsi anksčiau.
Pavažiuojame vieną stotelę ir išlipame prie nedidelio pastato –
tai ir yra valgykla, į ją retsykiais ateina vienišiai; beje, norėdami
praleisti truputį laiko ne namie mūsų tėvai kartais gali susitarti, kad
čia jiems būtų pristatyta vakarienė.
– Atrodo gražiai, – nevykusiai mėginu užmegzti pokalbį mums
artėjant prie valgyklos.
Raudonų plytų pastatą supa nedidelė žalioji erdvė. Čia pastebiu
gėlių lysvę, iš kurios virsta visur klestinčios naujarožės ir dar
kažkokios nežemiškos laukinės gėlės.
Tuomet į paviršių staiga išplaukia prisiminimas, toks tikslus ir
aiškus. Sunku, kad nepagalvojau apie tai anksčiau. Prisimenu naktį,
 151/287

kai buvau gerokai mažesnė ir mano tėvai grįžo po vakaro, praleisto

ne namie. Pasėdėti su manimi ir Bramu buvo atėjęs senelis, ir aš iš-
girdau, kaip tėtis su juo kalbėjosi prieš nueidamas į Bramo kam-
barį, o mama atėjo pas mane. Kai pasilenkė manęs apkamšyti, jai iš
plaukų iškrito neryškus rausvai gelsvas žiedas. Mama greitai
užsikišo jį už ausies, o aš buvau pernelyg mieguista, kad pak-
lausčiau, iš kur jį gavo. Tuo metu grimzdama į miegą pasijutau sug-
lumusi: iš kur ji gavo gėlę, jei skinti draudžiama? Panirusi į sapnus
klausimą užmiršau, o pabudusi niekada jo neuždaviau.
Dabar žinau atsakymą: tėtis kartais sulaužo taisykles dėl tų, kuri-
uos myli. Dėl mamos. Dėl senelio. Tėtis truputį panašus į Ksanderį
tą vakarą, kai šis sulaužė taisykles, kad padėtų Emei.
Ksanderis paima mane už rankos ir grąžina į dabartį. Nieko
negaliu su savimi padaryti; žvilgteliu į Tarnautoją. Jis tyli.
Valgyklos vidus gražesnis nei įprastinės.
– Pažiūrėk, – tarsteli Ksanderis.
Kiekvieno staliuko viduryje žybčioja švieselės, mėgdžiojančios
senovinį romantišką žvakių apšvietimą.
Lydimi žmonių žvilgsnių einame tarp staliukų. Neabejotinai es-
ame jauniausi lankytojai. Dauguma kitų atrodo mūsų tėvų amžiaus
arba jaunos poros, keleriais metais vyresnės už mudu su Ksanderiu.
Neseniai Sutartis sudariusios poros. Pastebiu keletą žmonių, kurie
greičiausiai yra Vienišiai, atėję į pramoginį pasimatymą, bet tokių
nedaug. Mūsų vietovės priemiesčiuose daugiausia gyvena šeimos,
tėvai, sutartis sudariusios poros ir dvidešimt vienerių nesulaukęs
jaunimas.
Ksanderis mato mus lydinčius įdėmius žvilgsnius ir atsako tuo
pačiu, jo ranka vis dar laiko manąją. Jis tyliai sušnabžda:
– Mokykloje visi prie mūsų bent jau spėjo įprasti. Nekenčiu, kai į
mus spokso.
– Aš irgi.
 152/287

Laimė, Tarnautojas į mus nežiopso. Veda mus tarp staliukų ir

patalpos gale suranda tą, kuris pažymėtas mūsų vardais. Vos spė-
jame atsisėsti, pasirodo mūsų maistu nešinas padavėjas.
Ant apvalaus juodo metalinio stalo priešais blykčioja žvakę mėg-
džiojanti švieselė. Staltiesių nėra, o maistas toks, koks paskirtas
mums – čia valgysime tą patį, ką valgytume ir namie. Štai todėl vi-
etą svarbu užsisakyti iš anksto – kad maistą tiekiantys darbuotojai
spėtų atvežti į reikiamą vietą. Akivaizdu, vakarienė čia nė iš tolo
neprilygsta Parinkimo pokyliui Miesto rotušėje, bet tai antra graži-
ausia vieta, kokioje tik esu valgiusi.
– Maistas geras ir karštas, – sako Ksanderis.
Nuo aliumininės pakuotės kyla garas. Jis atlupa dangtelį, žvil-
gteli vidun ir pasijuokia:
– Tik pažiūrėk į mano porciją. Jie nori, kad priaugčiau svorio,
taigi vis duoda man daugiau ir daugiau.
Žvilgteliu į Ksanderio makaronus su padažu. Ji tikrai milžiniška.
– Ar įstengsi viską suvalgyti?
– Gal juokauji? Žinoma, įstengsiu, – vaizduoja įžeistą Ksanderis.
Nulupu dangtelį ir pasižiūriu į saviškę. Šalia Ksanderio ji atrodo
mažytė. Galbūt išsigalvoju, bet pastaruoju metu mano porcijos
atrodo mažesnės. Nesu tikra kodėl. Žygiai ir bėgiojimas bėgtakiu
padeda man išlaikyti gerą formą. Jei jau taip, turėčiau gauti
daugiau, o ne mažiau.
Turbūt tai tik mano vaizduotės vaisius.
Atrodydamas dar menkiau susidomėjęs nei anksčiau, Tarnauto-
jas apsuka makaronus ant šakutės ir apžvelgia kitus lankytojus. Jo
maistas lygiai toks kaip mūsų. Manyčiau, pasakos, kad tam tikrų
Valdybų Tarnautojai maitinasi geriau už kitus, pramanytos. Bent
jau tuomet, kai jie valgo viešai.
– Kaip sekasi žygiai? – paklausia Ksanderis įsimesdamas į burną
makaronų.
– Man patinka, – atsakau nuoširdžiai. Išskyrus šiandien.
 153/287

– Dar labiau už plaukimą? – paerzina mane Ksanderis. –

Manyčiau, labai daug neplaukiojai. Sėdėdama ant to krašto.
– Plaukiojau, – pasierzinu atsakydama. – Kartais. Bet kuriuo
atveju. Žygiai man tikrai patinka labiau nei leisti laiką baseine.
– Tai neįmanoma, – pareiškia Ksanderis. – Plaukiojimas geri-
ausia. Girdėjau, kad per užsiėmimus tik tiek ir darėte, kad vis
kopėte į tą pačią mažą kalvą.
– O plaukiodamas suki ratą po rato tame pačiame mažame
baseine.
– Tai ne tas pats. Vanduo visuomet juda. Jis niekuomet nebūna
vienodas.
Ksanderio pastaba man primena, ką muzikos salėje apie dainas
sakė Kajus.
– Turbūt tiesa. Tačiau kalva irgi visuomet juda. Viską judina vė-
jas, augalai auga ir keičiasi...
Staiga nutylu. Mūsų rūpestingai išlygintas Tarnautojas palenkia
galvą klausydamasis mūsų pokalbio. Juk tam jis čia ir sėdi, argi ne?
Kapstau maistą, judesys priverčia mane susimąstyti apie rašymą
su Kajumi. Vienas makaronas susiraito kaip raidė „K“. Nustok.
Privalau liautis galvojusi apie Kajų.
Dalis mano maisto užsispyrėliškai atsisako užsivynioti ant šak-
utės. Vis sukioju ir sukioju stalo įrankį, kol pagaliau pasiduodu ir
susikišu į burną žiupsnį makaronų, jų galai kyšo pro lūpas. Tenka
juos susiurbti.
Pasijuntu nesmagiai. Kažkodėl mano akyse susitvenkia ašaros.
Padedu šakutę, ir Ksanderis ištiesia ranką. Tai darydamas pasižiūri
tiesiai man į akis, jo žvilgsnyje išvystu klausimą, tokį pat aiškų, lyg
būtų garsiai ištaręs: „Kas negerai?“
Vos pastebimai papurtau galvą ir jam nusišypsau. Nieko.
Žvilgteliu į mūsų Tarnautoją. Visą dėmesį jis sutelkė kitur,
klausosi kažko per ausinę. Savaime suprantama. Jis vis dar dirba.
 154/287

– Ksanderi, kodėl tu – na, žinai, – vakar manęs nepabučiavai? –

paklausiu staiga, nes Tarnautojas tą akimirką mūsų nesiklauso.
Turėčiau pasidrovėti, bet nesidroviu. Noriu žinoti.
– Aplink buvo per daug žmonių, – Ksanderis atrodo nustebęs. –
Žinau, Tarnautojams tai nerūpi, nes mes Pora, bet, na, pati žinai, –
jis lėtai palenkia galvą šalia sėdinčio Tarnautojo link. – Tai ne tas
pats, kai kas nors žiūri.
– Iš kur žinai?
– Ar pastaruoju metu pastebėjai visus tuos Tarnautojus mūsų
gatvėje?
– Stebinčius mano namus?
Ksanderis kilsteli antakį.
– Kodėl jie turėtų stebėti tavo namus?
Perskaičiau tai, ko neturėjau skaityti, ir sužinojau dalykų, kurių
neturėčiau žinoti, ir galbūt pradedu įsimylėti kai ką kitą. Tačiau
ištariu visai kita:
– Mano tėtis... – leidžiu balsui nutilti nebaigusi.
Ksanderis nurausta.
– Žinoma. Turėjau suprasti... Tačiau ne todėl, bent jau aš taip
nemanau. Tai pradinio lygio Tarnautojai – Pareigūnai. Pastaruoju
metu jie patruliuoja daug daugiau ir ne tik mūsų Priemiestyje. Visu-
ose Priemiesčiuose.
Tą vakarą mūsų gatvėje knibždėjo Pareigūnų, o aš net nežinojau.
Kajus greičiausiai žinojo. Galbūt todėl jis neužlipo ant verandos
laiptelių. Galbūt todėl niekuomet manęs nepaliečia. Jis bijo būti
užkluptas.
O galbūt viskas dar paprasčiau. Galbūt jis niekuomet nenori
manęs paliesti. Gal Kajui aš tik draugė. Draugė, pagaliau panorusi
sužinoti jo istoriją, tik tiek.
Iš pradžių tokia ir buvau. Norėjau sužinoti daugiau apie berni-
uką, gyvenantį tarp mūsų, bet niekuomet iš tikrųjų nekalbantį.
Daugiau apie tai, kas įvyko seniau. Norėjau sužinoti apie savo klaid-
ingą Porą. Tačiau dabar jaučiu, kad sužinoti apie jį daugiau yra
 155/287

vienas iš būdų sužinoti kai ką apie save. Nesitikėjau, kad pamilsiu

jo žodžius. Nesitikėjau juose atrasti savęs.
Ar pamilti kokio nors žmogaus istoriją tas pats, kas įsimylėti jį
patį?
 Aštuonioliktas skyrius
Mūsų gatvėje vėl stovi oromobilis, šį kartą priešais Emės namą.
– Kas dedasi? – paklausiu.
Ksanderio akys išsiplečia iš baimės. Tarnautojas, einantis su mu-
mis, atrodo susidomėjęs, bet nenustebęs. Atsispiriu norui tvirtai
suglemžti jo atlapus. Susivaldau nesušnypštusi: „Kodėl mus stebite?
Ką žinote?“
Atsiveria Emės namų durys ir išeina trys Tarnautojai. Mūsų Tar-
nautojas pasisuka į Ksanderį ir beveik šiurkščiai ištaria:
– Tikiuosi, abu maloniai praleidote vakarą. Rytoj iš pat ryto
pateiksiu ataskaitą Parinkimo valdybos komisijai.
– Dėkoju, – automatiškai atsiliepiu jam sukantis oro traukinio
stotelės pusėn, nors nežinau kodėl. Dėkinga nesijaučiu.
Iš Emės namų išėję Tarnautojai pereina jos kiemą ir įeina į gre-
timą namą. Nešasi Bendruomenės išduodamą konteinerį ir
nesišypso. Tiesą sakant, jei turėčiau apibūdinti jų veidų išraiškas,
pasakyčiau: jie atrodo nuliūdę. Man tai nepatinka.
– Ar turėtume nueiti pasižiūrėti, ar Emei viskas gerai? – pak-
lausiu Ksanderio.
Kaip tik tuo metu ji atidaro duris ir pažvelgia laukan. Pamačiusi
mane ir Ksanderį Emė išeina ir nuskuba per kiemą mūsų pasitikti.
– Kasija, tai aš dėl visko kalta. Aš kalta!
Emės balsas virpa, jos skruostais rieda ašaros.
– Dėl ko tu kalta, Eme? Kas nutiko?
Žvilgteliu į gretimą namą norėdama įsitikinti, kad Tarnautojai
mūsų nestebi, bet jie jau dingo viduje. Emės kaimynai atidarė duris
dar prieš Tarnautojams pasibeldžiant, lyg būtų laukę.
– Kas čia darosi? – Ksanderio balsas skamba šiurkščiai.
Aš metu į jį žvilgsnį tarsi liepdama elgtis kantriai. Emės veidas
dar labiau išbąla, ji sugriebia mane už rankos ir prabyla prislopintu
balsu:
– Tarnautojai renka artefaktus.
 157/287

– Ką?
Emės lūpos virpa.
– Jie sakė, kad per Parinkimo pokylį mane matė su artefaktu, ir
atėjo jo paimti. Pasakiau jiems, kad jis ne mano, kad pasiskolinau jį
iš tavęs ir grąžinau, – ji nuryja seiles.
Dabar aš prisimenu žaliosios piliulės vakarą. Apkabinu ją ir žvil-
gteliu į Ksanderį. Drebančiu balsu Emė nenustoja kalbėjusi:
– Neturėjau jiems sakyti. Tačiau buvau išsigandusi! Dabar jį
paims iš tavęs. Jie eina iš namo į namą.
Iš namo į namą. Greitai bus manajame. Noriu paguosti Emę, bet
turiu pamėginti išsaugoti savo artefaktą, kad ir kokios bergždžios
būtų mano pastangos. Privalau grįžti namo. Apkabinu Emę.
– Eme, tu dėl to nekalta. Net jei nebūtum jiems pasakiusi, jie
žinojo, kad turiu artefaktą. Jis registruotas, ir aš nešiausi jį į savo
Pokylį.
Tuomet kai ką prisimenu ir mane persmelkia baimė. Kajaus arte-
faktas. Jis vis dar guli užkištas mano spintoje. Galbūt Tarnautojai
žino apie mano artefaktą, bet nežino apie Kajaus. Jis gali mus abu
įklampinti į bėdą.
Kaip man atsikratyti jo?
– Turiu eiti namo, – šį kartą prabylu garsiai.
Atitraukiu ranką Emei nuo peties ir pasisuku namų link. Kiek
man liko laiko, kol Tarnautojai ateis pas mus? Penkios minutės?
Dešimt?
Emė pravirksta garsiau, bet aš neturiu laiko vėl ją raminti. Einu
taip greitai, kaip tik galiu nekrisdama niekam į akis. Nuėjus kelis
žingsnius šalia atsiduria Ksanderis ir suima mane už parankės, lyg
grįžtume namo po įprasto vakaro.
– Kasija, – prabyla jis.
Neįstengiu liautis galvojusi apie viską, ką po kelių trumpų
akimirkų galiu prarasti. Kajus jau Nukrypimas. Jeigu jie sužinos,
kad Kajus turi artefaktą, ar jis taps Anomalija?
 158/287

Galėčiau jį pridengti. Galėčiau pasakyti, kad jis mano, kad radau

jį miške. Ar manimi patikėtų?
– Kasija, – pakartoja Ksanderis. – Galiu jį paslėpti. Pasakyk, kad
pametei. Sukurk įtikinamą istoriją.
– Negaliu tau to leisti.
– Gali. Palauksiu lauke, kol paimsi pudrinę. Ji gana maža, kad
tilptų į delną, tiesa?
Aš linkteliu. Ksanderis nenustoja kalbėjęs:
– Išėjusi laukan elkis taip, lyg kraustytumeisi dėl manęs iš proto,
lyg nenorėtum atsisveikinti. Apkabink mane. Užkišk ją man už
marškinių. Po to viskuo pasirūpinsiu.
Pagalvoju, kad niekuomet anksčiau nesu mačiusi tokio Ksan-
derio, ir staiga iš karto suprantu, kad esu. Jis būna toks žaisdamas
žaidimus. Ramus, šaltakraujiškas, trykštantis drąsa ir be paliovos
kuriantis strategijas. Ir, bent jau žaidžiant, jo rizika beveik visada
pasiteisina.
– Ksanderi, tai ne žaidimas.
– Žinau, – sako niūriu veidu. – Būsiu atsargus.
– Ar tu tikras?
Neturėčiau jam leisti šito daryti. Tačiau vis viena: jis gali paimti
mano pudrinę. Jis išsaugos ją man. Rizikuos dėl manęs.
– Tikras.
Uždariusi duris skuoste nuskuodžiu koridoriumi į savo kambarį.
Niekas iš šeimynykščių manęs nepastebi, pasijuntu už tai dėkinga.
Drebančiomis rankomis atveriu spintos duris ir stumiu ant pakabų
kybančius kasdienius drabužius, kol randu tuos, kurių kišenėje
paslėpiau Kajaus artefaktą. Atplėšiu rudo popieriaus voką ir palen-
kiu jį taip, kad išslystų dėkle besislepianti strėlytė. Įsikišu voką į
kišenę; sugriebiu nuo lentynos pudrinę ir pasižiūriu į abu daiktus,
gulinčius rankose.
Auksiniai ir gražūs. Nepaisydama pavojų jaučiu pagundą atiduoti
Ksanderiui savo pudrinę, o ne besisukančią Kajaus strėlytę, bet
padedu pudrinę ant lovos ir delne sugniaužiu Kajaus artefaktą.
 159/287

Išsaugoti savo pudrinę būtų savanaudiška. Taip išsaugočiau tik

daiktą. Tačiau išsaugodama Kajaus artefaktą vienu metu išgelbėsiu
mus abu nuo apklausos, o jį nuo Anomalijos statuso. Be to, kaip
galėčiau leisti jiems atimti paskutinę jo senojo gyvenimo dalelę?
Ksanderiui tai irgi saugu. Jie nežino, kad Kajaus artefaktas egzis-
tuoja, taigi tikiuosi, kad jo nepasiges. Mano pudrinė bus užregis-
truota ir paimta, kaip ir tikėtasi, taigi jie neieškos ir nesidomės, ar
neatidaviau jos kam nors kitam.
Nubėgu atgal koridoriumi ir atidarau duris.
– Ksanderi, palauk! – šūkteliu mėgindama suteikti savo balsui
nerūpestingumo. – Negi manęs nepabučiuosi?
Ksanderis atsisuka, jo veido išraiška natūrali ir nuoširdi. Nem-
anau, kad dar kas nors sugebėtų jo akyse įžvelgti gudrias liepsneles,
bet aš taip gerai jį pažįstu.
Nulekiu žemyn laiptais ir jis ištiesia rankas. Mudu apsikabiname,
jo rankos suima mane už juosmens, maniškės apsiveja jo kaklą. Su-
neriu rankas kaip tik po jo kasdienių drabužių apykakle ir atleidžiu
pirštus. Artefaktas nuslysta jo nugara, o mano delnai prisiglaudžia
prie šiltos odos. Akimirką žiūrime tiesiai vienas kitam į akis, tuomet
pasilenkiu arčiau jo ausies.
– Neatidaryk jo, – sušnibždu Ksanderiui. – Nelaikyk jo namie.
Užkask jį ar kur nors paslėpk. Tai ne tai, ką manai.
Ksanderis linkteli.
– Ačiū, – pasakau ir pabučiuoju jį tiesiai į lūpas, iš visos širdies.
Nors žinau, kad pradedu įsimylėti Kajų, bet neįmanoma nemylėti
Ksanderio už tai, koks jis yra, ir už viską, ką daro.
– Kasija! – nuo laiptelių pašaukia Bramas.
Bramas. Šiandien jis irgi šį tą praras. Pagalvoju apie senelio laik-
rodį ir mane apima pyktis. Ar jie privalo atimti viską?
Ksanderis išsiveržia iš mano glėbio. Privalo skubėti paslėpti arte-
faktą, kol jie nepasiekė jo namų.
– Iki, – atsisveikina šypsodamasis.
– Kasija! – vėl baimingu balsu pakviečia Bramas.
 160/287

Žvilgteliu į gatvę, bet Tarnautojų dar nematau. Turbūt jie vis dar
viename iš namų, skiriančių Emės šeimą ir mus.
– Sveikas, Bramai, – pasisveikinu ir stengiuosi, kad mano balsas
skambėtų nerūpestingai. Visiems mums bus geriau, jei jis neįtars,
ką padarėme mes su Ksanderiu. – Kur...
– Jie atima artefaktus, – drebančiu balsu kalba Bramas. – Jie
iškvietė tėtį padėti juos surinkti.
Žinoma. Turėjau susiprasti. Jiems reikėjo ko nors kaip jis, kad
padėtų nustatyti, ar artefaktai tikri, ar ne. Mane užplūsta dar viena
baimės banga. Ar tėtis privalėjo paimti mūsų artefaktus? Ar apsi-
metė, kad saviškį pamečiau? Ar melavo mums su Bramu? Kiek dar
kvailų klaidų jis ketina padaryti dėl tų, kuriuos myli?
– O, ne, – ištariu stengdamasi elgtis taip, tarytum visa tai dar
nežinočiau. Tikiuosi, Bramas nesužinos, kad Emė man jau papa-
sakojo. – Ar jis pasiėmė mūsiškius?
– Ne, – atsiliepia Bramas. – Jie neleidžia niekam imti iš savo
šeimų.
– Ar jis žinojo, kad taip bus?
– Ne. Kai jie paskambino per terminalą, jis buvo pritrenktas.
Tačiau turėjo iškart prisistatyti. Liepė man klausyti Tarnautojų ir
nesijaudinti.
Noriu Bramą apkabinti ir paguosti, nes jis greitai kai ką praras,
kai ką svarbaus. Taip ir padarau. Laikau brolį, o jis pirmą kartą per
ilgą laiką stipriai mane apkabina, taip, kaip apkabindavo, kai buvo
mažas berniukas, o aš buvau didžioji sesuo, kuria jis žavėjosi labiau
nei bet kuo visame pasaulyje. Kaip norėčiau išgelbėti jo laikrodį, bet
jis ne tos spalvos, sidabrinis, ne auksinis. Be to, Pareigūnai apie jį
žino. Nieko negalėjau padaryti, – sakau sau bandydama tuo
patikėti.
Keletą sekundžių spaudžiame vienas kitą glėbyje, tuomet aš at-
sitraukiu ir pasižiūriu Bramui į akis.
– Eik, atsinešk jį, – liepiu jam. – Eik, pasižiūrėk į jį kelias
paskutines minutes, kol jį dar turi, ir įsimink. Prisimink jį.
 161/287

Bramas jau nebando paslėpti ašarų, susitvenkusių akyse.

– Bramai, – ištariu ir apkabinu brolį. – Bramai. Laikrodžiui ir
taip galėjo kas nors nutikti. Galėjai jį pamesti. Galėjai sulaužyti.
Tačiau dabar gali paskutinį kartą į jį pasižiūrėti. Kol jį prisiminsi,
niekuomet nebūsi jo iš tikrųjų praradęs.
– Negi negaliu pamėginti jo paslėpti?
Bramas paklausia, sumirksi, o skruostu nuteka pabėgusi ašara.
Jis piktai ją nubraukia ir dar kartą klausia:
– Ar padėsi man?
– Ne, Bramai, – atsakau švelniai. – Norėčiau, bet tai pernelyg
pavojinga.
Tai, kuo rizikuoju, vis dėlto turi ribas. Bramu aš nerizikuosiu.
Į mūsų namus ateina Tarnautojai ir randa mus su Bramu kartu
sėdinčius ant sofos. Bramas laiko sidabrą; aš laikau auksą; abu
pakeliame akis. Tačiau tuomet Bramo akys nukrypsta į nublizgintą
sidabrinį paviršių, laikomą rankose, o aš žvilgteliu į auksą
manosiose.
Į mane žiūri mano veidas, iškreiptas išlenkto pudrinės
paviršiaus. Visai taip pat kaip per Parinkimo pokylį. Tuomet savęs
klausiau: ar atrodau graži?
Dabar klausimas kitoks: ar atrodau stipri?
Žiūrėdama į savo akis ir tvirtai sukąstą žandikaulį pamanau, kad
atsakymas – taip.
Pirmas prabyla žemas pliktelėjęs Tarnautojas.
– Vyriausybė nutarė, kad artefaktai skatina Bendruomenės narių
nelygybę, – iškart pareiškia jis. – Mes reikalaujame, kad visi
atiduotų savo artefaktus, tada jie bus sukataloguoti ir atsidurs kiek-
vieno Miesto muziejaus parodoje.
– Mūsų duomenys teigia, kad šiuose namuose esama dviejų
teisėtų artefaktų, – priduria aukštaūgis Tarnautojas.
Jis pabrėžė žodį teisėtas, o gal tai tik mano vaizduotė?
– Vienas sidabrinis laikrodis, viena auksinė pudrinė.
Tyliu, Bramas irgi nieko nesako.
 162/287

– Ar tai tie artefaktai? – dabar paklausia pliktelėjęs Tarnautojas,

žiūrėdamas į mūsų laikomus daiktus.
Jis atrodo pavargęs. Tikriausiai tai siaubingas darbas. Įsivaiz-
duoju, kaip tėtis atiminėja iš žmonių artefaktus – senų kaip senelis,
vaikų kaip Bramas, – ir mane apima šleikštulys.
Linkteliu.
– Norite dabar juos paimti?
– Galite dar kelias minutes juos palaikyti. Mes privalome greitai
apieškoti namus.
Kol jie apeina namus, mes su Bramu tyliai sėdime. Ilgai
netrunka.
– Čia nieko vertingo, – koridoriuje tyliai tarsteli vienas kitam.
Mano širdis liepsnoja ir turiu tvirtai sučiaupti burną, kad
nepabandyčiau savo liepsnomis sudeginti šių Tarnautojų. Taip ma-
note jūs, – pasakau. Sau. – Mes nesipriešiname, todėl jūs galvojate,
kad čia nieko nėra. Tačiau mūsų mintyse gyvena žodžiai, kurių
daugiau niekas nežino. Ir mano senelis mirė taip, kaip norėjo jis, o
ne jūs. Vertingų dalykų turime, bet jūs jų niekuomet nerasite, nes
net nežinote, kaip ieškoti.
Tarnautojai grįžta į kambarį, ir aš atsistoju, paskui mane pakyla
Bramas. Tarnautojai pamojuoja aplink mus aptikimo prietaisais,
kad įsitikintų, jog nieko nepaslėpėme prie savo kūnų. Savaime
suprantama, jie nieko neranda.
Į priekį žingteli moteris Tarnautoja; ant jos piršto išvystu blankų
ruožą – seniau ji tikriausiai mūvėjo žiedą. Ji šiandien taip pat kai ką
prarado. Ištiesiu pudrinę galvodama, kaip mano artefaktas
atkeliavo iš laikų, kai nebuvo Bendruomenės, kai vienas šeimos
narys perduodavo kitam, kol galiausiai atiteko man. O dabar turiu jį
atiduoti.
Tarnautoja iš manęs paima pudrinę, o iš Bramo – laikrodį.
– Galėsite ateiti pasižiūrėti į juos Muziejuje. Bet kada, kai tik
norėsite.
– Tai ne tas pats, – pasako Bramas.
 163/287

Jis išsitiesia. Ir, ak, aš iš tiesų išvystu jame senelį. Mano širdį
užplūsta mintis, kad galbūt jis išėjo ne visiškai.
– Galite jį paimti, – sako Bramas, – bet jis visuomet bus mano.
Bramas nuėjo į savo kambarį. Jo žingsnių sunkumas ir tai, kaip
uždarė duris, sako man, kad jis nori pabūti vienas.
Užuot pasidavusi norui į ką nors trinktelėti, susikišu rankas į
kišenes. Vienoje randu rudo popieriaus voką; suglamžytą lukštą,
kuriame kadaise slypėjo kai kas vertingo ir gražaus. Tai tik vokas,
ne artefaktas, Tarnautojų prietaisai jo netgi neaptiko. Išsitraukiu jį
ir piktai perplėšiu pusiau. Noriu sudraskyti į skutelius. Man malonu
žvelgti į nelygią plyšimo liniją. Naikinti gera. Pasiruošiu dar labiau
jį sužaloti. Ieškau kitos vietos plėšti.
Mano širdis užstringa gerklėje, kai išvystu, ko ką tik vos
nesunaikinau.
Dar viena Kajaus istorijos dalis. Tarnautojai kai ko neaptiko.
Skęsti, gerti – skelbia žodžiai viršuje, raidės stiprios ir gražios.
Pagalvoju apie jas rašančią ranką, servetėlę liečiančią odą. Prikandu
lūpą ir įsižiūriu į paveikslėlį, nupieštą po žodžiais.
Vėl du Kajai, vienas jaunesnis, kitas dabartinis, abu vis dar
sudėję delnus ir rieškučias. Pirmojo fone – skurdus, paprastas
kraštovaizdis, už Kajaus kyla uolų griaučiai. Antrajame paveik-
slėlyje jis čia, Priemiestyje. Už jo matau klevą. Abiejuose paveik-
slėliuose lyja, tačiau pirmajame jo burna pravira, galva užversta, jis
geria iš dangaus. Antrajame stovi nuleidęs galvą, jo akys įbaugintos,
lietus pliaupia aplink, srūva nuo jo kaip krioklys. Per daug lietaus.
Jis gali nuskęsti.
Kai lyja, aš prisimenu – taip parašyta apačioje.
Pakeliu akis nuo žodžių ir pasižiūriu pro langą laukan, kur gie-
drame danguje leidžiasi liepsnojanti vakaro saulė. Debesų nė ženk-
lo, bet aš sau pažadu: kai lis, aš irgi prisiminsiu. Šį popierėlį, šiuos
paveikslėlius ir žodžius. Šitą Kajaus dalelę.
 Devynioliktas skyrius
Kitą rytą į Miestą vežančiame oro traukinyje beveik tylu. Niekas
nenori kalbėtis apie tai, kas vakar įvyko Priemiestyje. Atidavusiu-
osius savo artefaktus nutildė netektis; niekuomet neturėjusieji tyli
iš pagarbos. O galbūt iš pasitenkinimo, nes dabar visi sulyginti.
Prieš išlipdamas ir traukdamas plaukioti Ksanderis pasilenkia
pabučiuoti manęs į skruostą ir tyliai ištaria:
– Po naujarožėmis priešais Kajaus namą.
Išlipa iš oro traukinio ir pradingsta tarp kitų mokinių, o aš važi-
uoju toliau Medelyno link. Mintis griūte užgriūva klausimai: kaip
Ksanderis niekieno nepastebėtas paslėpė artefaktą Markamų
gėlyne? Ar jis žino, kad artefaktas priklauso Kajui, ar tai, kad
slėptuve pasirinko Markamų namą, tėra atsitiktinumas?
Ar jis žino, ką pradedu jausti Kajui?
Kad ir ką Ksanderis žino ar spėja, vienas dalykas nekelia abejon-
ių: jis nebūtų galėjęs parinkti geresnės slėptuvės. Visi privalome
rūpintis, kad mūsų kiemai būtų tvarkingi ir švarūs. Jei Kajus pradės
kasinėti savo kiemą, niekas nieko neįtars. Man tereikės pasakyti
jam, kur ieškoti.
Kaip ir visi kiti, traukiniui slystant Medelyno link, Kajus žvelgia
pro langą. Ar jis matė Ksanderio bučinį? Ar jam tai rūpi? Jo akys
vengia manųjų.
– Kitam žygių etapui gausite porininką, – visiems pasiekus Kal-
vos papėdę praneša Pareigūnas. – Porininkai parinkti pagal jūsų
gabumus, nustatytus analizuojant duomenis, kuriuos surinkau per
ankstesnius užsiėmimus. Tai reiškia, kad Kajaus porininkė –
Kasija; Livės porininkas – Tajus...
Livės veidas sugyžta, o aš stengiuosi, kad maniškis liktų
abejingas.
Pareigūnas baigia skaityti sąrašą.
– Ant Kalvos jūsų tikslas bus kitas, – sako jis. – Jos viršūnės
niekuomet neišvysite. Bendruomenė paprašė užsiėmimų laiką skirti
 165/287

kliūtims žymėti, – Pareigūnas mosteli į šalia sukrautus maišus, pil-

nus raudonos medžiagos skiaučių. – Kiekviena pora paims po
maišą. Užriškite žymeklius šalia išvirtusių medžių, priešais itin
tankius brūzgynus ir taip toliau. Vėliau jūsų pėdomis praeis tikrin-
tojų komanda. Ji išvalys ir išklos taką į Kalvą.
Jie išgrįs Kalvą. Seneliui bent jau neteks šito išvysti.
– Kas, jei mums baigsis skiautės? – suinkščia Lonas. – Kalva
nevalyta metų metus! Visur gausu kliūčių! Lygiai taip pat galėtume
pažymėti kiekvieną medį, kurį tik išvysime.
– Jei baigsis skiautės, panaudokite akmenis – sukraukite piram-
ides, – atrėžia Pareigūnas ir pasisukęs į Kajų klausia: – Ar moki
sukrauti piramidę?
Prieš atsakydamas Kajus akimirką vos pastebimai padvejoja.
– Taip.
– Parodyk jiems.
Kajus pakelia kelis akmenis, gulinčius ant žemės netoliese, ir
sukrauna juos į nedidelę krūvelę – didesniuosius apačioje, mažesni-
uosius viršuje. Jo rankos juda greitai, užtikrintai, taip pat kaip tuo-
met, kai moko mane rašyti. Bokštelis atrodo nepatikimas, bet
nevirsta.
– Matote? Tai paprasta, – sako Pareigūnas. – Vėliau vėl sušvilp-
siu, ir tai reikš, kad privalote sukti atgal. Jei pasiklysite, pūskite sa-
vo švilpukus, – jis paduoda kiekvienam standartinį metalinį
švilpuką. – Neturėtų būti sunku. Tiesiog leiskitės žemyn tuo keliu,
kuriuo atėjote.
Seniau menkai slepiamas Pareigūno pasibjaurėjimas mumis
mane linksmino. Šiandien aš jį suprantu. Mane apima pasišlykštėji-
mas vien pagalvojus, kaip Pareigūnui paliepus lakstome mažomis
savo kalvelėmis. Kaip tik įsakius atiduodame brangiausius savo
daiktus. Kaip mes niekuomet, niekuomet nesipriešiname.
Vos spėjus dingti kitiems iš akių Kajus pasisuka į mane, o aš pas-
isuku į jį ir akimirką pamanau, kad jis mane palies. Labiau pajuntu
nei pamatau, kaip jo ranka vos vos kilsteli, o tuomet vėl nukrinta.
 166/287

Pajuntu nusivylimą, stipresnį nei tas, kurį pajutau šį rytą atidariusi

spintą ir nepamačiusi joje gulinčios pudrinės.
– Ar tau viskas gerai? – klausia jis. – Praėjusį vakarą, kai jie
surengė kratą, nežinojau, kol negrįžau namo.
– Viskas gerai.
– Mano artefaktas...
Ar tai viskas, kas jam rūpi? Įnirtusi sušnabždu:
– Jis tavo gėlyne. Užkastas po naujarožėmis. Išsikask ir turėsi.
– Artefaktas man nerūpi, – atsako jis, ir nors vis dar nepri-
siliečia, mane sušildo jo akių liepsna. – Visą naktį neįstengiau
užmigti, jaudinausi, kad per mane patekai į bėdą. Man rūpi tu.
Čia, po medžiais, žodžiai nuskamba tyliai, bet mano širdyje jie
kaip giesmė, garsesnė už visas Šimtą dainų, dainuojamų vienu
metu. Po jo akimis matyti šešėliai, nutįsę galvojant apie mane.
Noriu ištiesti ranką ir paliesti jo paakių odą, vienintelę vietą, kurioje
regėjau Kajaus pažeidžiamumą. Noriu, kad pasijustų geriau. O tada
galėčiau pirštais perbraukti jam per skruostikaulius iki lūpų, tos vi-
etos, kur žandikaulis susijungia su kaklu, tada kur kaklas susijungia
su pečiais. Man patinka vietos, kuriose viena dalis susijungia su
kita, – pamanau sau, akis su skruostu, riešas su delnu. Truputį
priblokšta savo minčių žingteliu žingsnį atgal.
– Kaip tu...
– Kai kas man padėjo.
– Ksanderis, – ištaria jis.
Iš kur jis žino?
– Ksanderis, – patvirtinu.
Kurį laiką abu tylime; atsitraukusi matau jį visu ūgiu. Tuomet jis
pasisuka ir vėl ima žingsniuoti tarp medžių. Einame lėtai; čia pom-
iškis vietomis taip susiraizgęs, kad tenka daugiau brautis, o ne eiti.
Išvirtusių medžių niekas neišvalė, ant miško paklotės jie tyso lyg
milžiniški kaulai.
– Vakar... – pradedu. Privalau paklausti, kad ir kaip
nereikšminga tai dabar atrodo. – Ar mokei Livę rašyti?
 167/287

Ksanderis sustoja ir pasižiūri į mane. Po medžių skliautu jo akys

atrodo beveik žalios.
– Aišku, ne, – atsako jis. – Ji norėjo sužinoti, ką mes veikėme.
Matė mus rašančius. Buvome nepakankamai atsargūs.
Man palengvėja; pasijuntu kvaila.
– Ak.
– Pasakiau jai, kad rodžiau tau, kaip piešti medžius.
Kajus pakelia šakelę, gulinčią šalia manęs, ir pradeda ja vinguri-
uoti išrašydamas nepaprastai į lapiją panašų paveikslėlį. Tuomet
padeda šakelę ant žemės, kad ji vaizduotų medžio kamieną. Jam
baigus neįstengiu akių atitraukti nuo jo rankų nežinodama, ką
daugiau daryti.
– Pabaigęs Pirmąją mokyklą niekas nebepiešia.
– Žinau, – sako jis. – Tai bent jau nėra aiškiai uždrausta.
Įkišu ranką į maišą, kurį nešiausi, ištraukiu raudoną skiautę ir
užrišu ją ant išvirtusio medžio šalia Kajaus. Žvelgiu žemyn, į mazgą
rišančius savo pirštus.
– Atsiprašau. Dėl to, kaip vakar elgiausi.
Man atsitiesus Kajus jau žingsniuoja pirmyn.
– Neatsiprašinėk, – prabyla jis.
Kajus nuplėšia krūmą apsivijusį vijoklį, kad galėtume praeiti.
Netikėtai sviedžia vijoklį man ir aš nustebusi jį sugaunu.
– Gera retsykiais matyti tave pavyduliaujančią, – priduria.
Jis nusišypso, saulės šviesa miškuose.
Stengiuosi neatsakyti jam šypsena.
– Kas sakė, kad pavyduliauju?
– Niekas, – atsako. – Aš matau. Praleidau daug laiko stebėdamas
žmones.
– Šiaip ar taip, kodėl leidai man jį pasilaikyti? Dėklą su strėlyte.
Jis gražus. Tačiau nebuvau tikra...
– Tai, kad jį turiu, žino tik mano tėvai, – paaiškina Kajus. – Kai
Emė davė man pudrinę, kad grąžinčiau ją tau, pastebėjau, kokia ji
panaši. Norėjau, kad jį pamatytum.
 168/287

Jo balse nelauktai pasigirsta liūdesys, ir aš beveik išgirstu kitą

sakinį, tą, kurio instinktas neleidžia jam ištarti: Norėjau, kad
pamatytum mane. Ar visa tai ne dėl šito, auksinis dėklas su
strėlyte, šen ir ten atskleidžiamos istorijos nuotrupos? Kajus nori,
kad kas nors jį matytų.
Jis nori, kad aš matyčiau jį.
Mano rankos trokšta tiestis į jį. Tačiau po visko, ką padarė Ksan-
deris, negaliu prisiversti šitaip jį išduoti, tik ne po to, kai vos
praėjusį vakarą išgelbėjo mus abu – Kajų ir mane.
Tačiau vis dar galiu Kajui atiduoti šį tą, kas priklauso tik man ir
nepriklauso Ksanderiui. Eilėraštį.
Ketinu pasakyti tik kelias eilutes, bet pradėjusi negaliu liautis ir
padeklamuoju jį visą. Žodžiai turi būti kartu. Kai kurie dalykai
sukurti būti kartu.
– Žodžiai kelia nerimą, – sako Kajus.
– Žinau.
– Tuomet kodėl nuo jų pasijuntu ramus? – su nuostaba balse
paklausia Kajus. – Nesuprantu.
Tylėdami toliau braunamės per pomiškį, eilėraštis slegia mintis.
Galiausiai suprantu, ką noriu pasakyti.
– Manau todėl, kad išgirdę jį suvokiame, jog nesame vieninteliai,
kurie taip jautėsi.
– Pakartok, – tyliai paprašo Kajus.
Jo kvėpavimas trūkčioja, balsas prikimo.
Visą likusį laiką, kol išgirstame Pareigūno švilpuką, kopiame
aukštyn į Kalvą kartodami vienas kitam eilėraštį tarytum dainą.
Dainą, kurią žinome tik mudu.
Prieš išeinant iš miško Kajus baigia mokyti rašyti mano vardą
ant minkštos žemės po vienu iš išvirtusių medžių. Atsitupiame
rankose laikydami raudonas skiautes, apsimesdami, kad rišame jas,
jei kartais kas nors ateitų ir mus pamatytų. Truputį užtrunku, kol
išmokstu parašyti „s“, bet man patinka tai, kaip ji atrodo – lyg
 169/287

kažkas, siūruojantis vėjyje. Paprastą „i“ liniją ir tašką įvaldyti

lengva, o aš jau žinau, kaip parašyti „a“.
Visas savo vardo raides parašau ir sujungiu, Kajaus ranka
vedžioja manąją. Mes beveik nesiliečiame, bet jaučiu jo rankos ši-
lumą ir man rašant šalimais susigūžusį jo kūną. Kasija.
– Mano vardas, – ištariu atsitiesdama ir žiūrėdama į raides.
Jos nelygios, ne tokios tvirtos kaip Kajaus. Kas nors, eidamas pro
šalį, greičiausiai net nesuprastų, kad mano parašytosios apskritai
raidės. Vis dėlto aš suprantu, ką jos reiškia.
– Kas toliau?
– Dabar, – atsiliepia Kajus, – pradėsime nuo pradžių. Jau moki
„a“. Rytoj rašysime „b“. Išmokusi jas visas galėsi rašyti savo
eilėraščius.
– O kas gi juos skaitys? – paklausiu juokdamasi.
– Aš, – atsako.
Jis ištiesia man dar vieną sulankstytą servetėlę. Ant jos tarp
riebaluotų pirštų atspaudų ir maisto pėdsakų dar daugiau Kajaus,
kurį galėsiu pamatyti.
Įsidedu servetėlę į kišenę ir pagalvoju apie Kajų, rašantį savo is-
toriją raudonomis rankomis, nusvilintomis dirbamo darbo karščio.
Mąstau, kaip jis rizikuoja kiekvieną kartą įsikišdamas į kišenę ser-
vetėlę. Visus šiuos metus elgėsi labai atsargiai, bet dabar pasiruošęs
surizikuoti. Mat rado žmogų, norintį žinoti. Žmogų, kuriam nori
papasakoti.
– Ačiū, – padėkoju. – Už tai, kad išmokei rašyti.
– Ačiū tau, – atsako. Jo akys šviečia; tai aš jas įžiebiau. – Už tai,
kad išsaugojai mano artefaktą, ir už eilėraštį.
Galėtume pasakyti daugiau, bet mes mokomės kalbėti. Kartu
žengiame iš už medžių. Nesiliesdami. Dar ne.

Dvidešimtas skyrius
 170/287

Po mokyklos ir rūšiavimo kartu su Eme einu namo nuo oro

traukinio stotelės. Kai visi, ėję kartu, mus pralenkia arba atsilieka,
Emė uždeda delną man ant rankos.
– Man taip gaila, – tyliai ištaria ji.
– Eme, nesijaudink. Aš nepykstu.
Pažvelgiu jai į akis, kad žinotų, jog kalbu nuoširdžiai, bet jos akys
vis viena liūdnos. Tiek daug kartų per savo gyvenimą jaučiausi taip,
lyg žiūrėti į Emę būtų tas pats, kaip žvelgti į kitą savo versiją, bet
daugiau taip nesijaučiu. Pastaruoju metu pernelyg daug kas
pasikeitė. Vis dėlto Emė tebėra geriausia mano draugė. Nutolimas
nepakeičia to, kad ilgą laiką buvome artimos; mūsų šaknys visuo-
met bus susivijusios. Džiaugiuosi tuo.
– Neprivalai nuolat atsiprašinėti, – pasakau. – Džiaugiuosi, kad
ją tau paskolinau. Bent jau abi galėjome pasidžiaugti prieš jiems
atimant.
– Vis dėlto nesuprantu, – tyliai ištaria Emė. – Muziejus turi
pakankamai eksponatų. Tai beprasmiška.
Niekuomet nesu girdėjusi, kad iš Emės lūpų išsprūstų nepaklus-
nesni žodžiai. Nusišypsau jai. Galbūt netampame tokios jau
skirtingos.
– Ką šįvakar veiksime? – paklausiu keisdama temą.
Regis, Emei palengvėjo.
– Šiandien kalbėjausi su Ksanderiu, jis nori eiti į žaidimų centrą.
Ką manai?
Iš tikrųjų manau, kad norėčiau grįžti į mažosios kalvos viršūnę.
Mintis sėdėti tame tvankiame, žmonių pilname centre, kai galėtume
sėdėti ir kalbėtis po tyru nakties dangumi, atrodo daugiau, nei
galėčiau ištverti. Tačiau galiu. Padarysiu viską, ką reikia, kad tik
gyvenimas tekėtų kaip paprastai. Turiu Kajaus žodžius, galiu juos
skaityti. Galbūt, jei man pasiseks, vėliau pamatysiu ir patį Kajų.
Tikiuosi, jis eis kartu.
Emė pertraukia mano mintis:
– Žiūrėk. Tavęs laukia mama.
 171/287

Emė teisi. Mama sėdi ant namo laiptelių atsukusi veidą į mūsų
pusę. Pamačiusi, kad į ją žiūriu, atsistoja, pamojuoja ir eina mūsų
link. Aš irgi jai pamojuoju, ir mes su Eme paspartiname žingsnį.
– Ji grįžo.
Pasakau garsiai ir suvokiu, kad mamos išvykimas greičiausiai yra
vienas iš tų dalykų, kurių ne šeimoje minėti neturėtume. Ne todėl,
kad taip aiškiai būtų pasakę Tarnautojai; tiesiog tai toks dalykas,
kokį išmokstame pasilaikyti sau.
– Anksti grįžo iš darbo, – paaiškinu ir nesumeluoju.
Emė atsisveikina ir nueina namo. Pastebėjusi, kad net vasaros
vidury ant jos klevo virpa vos kokia dešimtis žalių, pavargusių lapų,
pamanau, kad medis neišgyvens. Tuomet žvilgteliu savo namų
pusėn; priešais augantis medis veši, o gėlės gražios. Manęs pasitikti
ateina mama.
Prisimenu tuos kartus, kai buvau labai maža, mokiausi Pirmojoje
mokykloje ir mama darbą baigdavo prieš man grįžtant namo. Ji su
Bramu kartais eidavo pasitikti mano traukinio. Toli niekuomet
nenueidavo, nes Bramas stabčiodavo ir apžiūrinėdavo viską, kas tik
pasitaikydavo pakeliui. „Toks dėmesys smulkmenoms gali byloti,
kad jam lemta tapti rūšiuotoju“, – sakydavo tėtis, kol Bramas
paaugo ir nekėlė abejonių, kad gebėjimo kreipti dėmesį į
smulkmenas jis neteko, kai tik išdygo pieniniai dantys.
Kai prieinu prie mamos, ji apkabina mane čia pat, ant šaligatvio.
– Ak, Kasija, – prabyla, jos veidas atrodo pavargęs ir išbalęs. –
Man taip gaila. Praleidau pirmą tavo oficialų susitikimą su
Ksanderiu.
– Praėjusį vakarą dar kai ką praleidai, – atsakau prispaudusi
veidą jai prie peties.
Mama už mane aukštesnė ir nemanau, kad kada nors ją pris-
ivysiu. Aš smulki ir žema, atsigimiau į tėčio šeimą. Kaip senelis.
Užuodžiu pažįstamą mamos kvapą – gėles ir švarų audinį – ir giliai
įkvepiu. Labai džiaugiuosi, kad ji grįžo.
– Žinau.
 172/287

Mama niekuomet neištaria nieko, kas rodytų priešiškumą valdži-

ai. Nepaklusniausiai ji elgėsi, kai Tarnautojai apieškojo tėtį. Nes-
itikiu, kad dabar prapliups tiradomis, kaip nesąžiningai padarė Tar-
nautojai atimdami artefaktus, ir ji neprapliumpa. Man ateina į
galvą mintis: jei ji prapliuptų, savo žodžiais rodytų priešiškumą ir
savo vyrui. Galų gale jis irgi Tarnautojas.
Nors tėtis neištiesė delno ir nepareikalavo atiduoti brangiausius
savo daiktus, su kitais žmonėmis jis taip pasielgė.
Praėjusį vakarą grįžęs namo tėtis tvirtai apkabino mus su Bramu
ir tik paskui nieko nesakęs nuėjo tiesiai į savo kambarį. Galbūt
todėl, kad negalėjo ištverti skausmo mūsų veiduose ir prisiminė
sukėlęs tokį skausmą kitiems.
– Man labai gaila, Kasija, – mudviem einant namo sako mama. –
Žinau, kiek daug tau reiškė ta pudrinė.
– Man gaila Bramo.
– Žinau. Man irgi.
Kai įeiname pro duris, išgirstu skambutį, reiškiantį, kad
atkeliavo maistas. Tačiau virtuvėje išvystu tik dvi pakuotes.
– O kaip tėtis su Bramu?
– Tėtis paprašė, kad jo vakarienę pristatytų anksčiau ir prieš
Bramo laisvą laiką jiedu galėtų išeiti pasivaikščioti.
– Tikrai? – perklausiu.
Mes retai prašome tokių dalykų.
– Taip. Tavo tėtis pamanė, kad po visko, kas pastaruoju metu
nutiko, Bramui praverstų šis tas ypatingo.
Džiaugiuosi, ypač dėl Bramo, kad maitinimo Tarnautojai paten-
kino tėčio prašymą.
– Kodėl tu nėjai kartu?
– Norėjau pamatyti tave, – mama nusišypso, tuomet apmeta
žvilgsniu virtuvę. – Ilgai kartu nevalgėme. Ir, žinoma, norėjau iš-
girsti apie tavo pasimatymą su Ksanderiu.
Sėdime prie stalo viena priešais kitą, ir aš vėl atkreipiu dėmesį į
tai, kokia pavargusi ji atrodo.
 173/287

– Papasakok apie savo kelionę, – paprašau jai nespėjus pas-

iteirauti apie praėjusį vakarą. – Ką matei?
– Vis dar nesu tikra, – prabyla ji tyliai, vos ne pati sau, ir tuomet
atsitiesia. – Nuvykome į kitą Medelyną apžiūrėti kai kurių kultūrų.
Tada vėliau privalėjome aplankyti keletą Ūkių. Užtrukome.
– Tačiau dabar viskas vėl gerai, tiesa?
– Beveik. Turiu parašyti oficialią ataskaitą ir pateikti ją Tar-
nautojams, vadovaujantiems kitiems Medelynams.
– Apie ką ataskaita?
– Bijau, kad tai slapti duomenys, – apgailestaudama ištaria
mama.
Abi nutylame, bet tai gera tyla, mamos ir dukros tyla. Jos mintys
klaidžioja kažkur toli, galbūt vėl sukasi aplink Medelyną. Galbūt ji
mintyse rašo ataskaitą. Aš neprieštarauju. Atsipalaiduoju ir leidžiu
savo pačios mintims skrieti ten, kur jos nori – pas Kajų.
– Galvoji apie Ksanderį? – paklausia mama ir nusišypso, tarsi
viską išmanytų. – Aš irgi be paliovos svajodavau apie tavo tėtį.
Aš irgi nusišypsau. Neverta nė sakyti, kad galvoju apie klaidingą
berniuką. Ne, ne apie klaidingą. Gal Kajus ir Nukrypimas, bet jis
neturi nieko klaidingo. Klysta mūsų Vyriausybė ir jų klasifikacijos
sistema. Įskaitant Parinkimų sistemą.
Tačiau jei sistema klysta, yra neteisinga ir netikra, tuomet kaip
dėl mano tėvų meilės? Ar jų meilė vis dar gali būti tikra, gera ir
teisinga, jei ji gimė Bendruomenės paskatinta? Niekaip negaliu iš
galvos išmesti šito klausimo. Noriu, kad atsakymas skambėtų taip.
Kad jų meilė būtų tikra. Graži, tikra ir nuo nieko nepriklausanti.
– Jau tikrai turėčiau ruoštis eiti į žaidimų centrą, – pasakau jai ir
ji nusižiovauja. – O tu turėtum eiti miegoti. Galėsime pasikalbėti
rytoj.
– Na, manau, truputį pailsėsiu, – atsako mama.
Abi atsistojame: aš nunešu išmesti jos maisto pakuotę, o ji už
mane nuneša sterilizuoti mano vandens butelį.
– Tik prieš išeidama užeik atsisveikinti, gerai? – paprašo ji.
 174/287

– Žinoma.
Mama eina į savo kambarį, o aš į saviškį. Prieš susitikdama su
visais dar turiu kelias minutes. Ar užteks laiko perskaityti dar tru-
putį Kajaus istorijos? Nusprendžiu, kad taip. Išsitraukiu iš kišenės
suglamžytą servetėlę.
Prieš sutikdama Kajų šįvakar noriu daugiau apie jį sužinoti.
Jaučiu, lyg miške eidami tarp medžių būtume tikraisiais savimi. O
kai šeštadienių vakarus leidžiame su kitais, kažkaip pasidaro sunku.
Braunamės per painų, kliūčių kupiną mišką, kuriame nėra nė vi-
enos akmenų piramidės, galinčios nurodyti kelią, išskyrus tas, kuri-
as sukrauname patys.
Atsisėdu ant lovos ketindama skaityti ir vėl žvilgteliu į tą spintos
vietą, kurioje laikiau pudrinę. Pajuntu aštrų netekties skausmą ir
nusuku akis į Kajaus istoriją. Skaitant skruostais ima riedėti ašaros
ir aš suprantu, kad neišmanau nieko apie netektį.
Sulenkimo linijos vidury Kajus nupiešė miestelį, mažus
namukus, mažus žmogelius. Tačiau visi jie išsitiesę guli ant nugarų.
Nė vienas nestovi, išskyrus du Kajus. Jaunesniojo rankos jau ne
tuščios; jis kažką neša. Viena ranka laiko žodį „Mama“, virstantį iš
saujos, atrodantį kaip mažas kūnas. Raidės kyla tarsi išskėstos
rankos.
Kita ranka laiko žodį „Tėtis“, ir šis žodis taip pat guli nejudėdam-
as. Jaunojo Kajaus pečiai sulinkę nuo dviejų mažų žodžių naštos, jo
veidas vis dar atsuktas į dangų, iš kurio krintantis lietus virto
kažkuo tamsiu, mirtinu ir kietu. Pagalvoju: tai šaudmenys. Esu
mačiusi juos kine.
Vyresniojo Kajaus veidas nusuktas nuo viduryje nupiešto
kaimelio ir kito berniuko. Jo rankos daugiau neišskėstos. Delnai
suspausti į kumščius. Už jo stovi žmonės Tarnautojų uniformomis
ir jį stebi. Jo lūpos iškreiptos šypsenos, niekuomet nepakylančios
iki akių; jis vilki kasdienius drabužius, linija žymi aštrų kantą toje
vietoje, kur jis tvarkingai juos išlygino.
iš pradžių, kai lijo lietus
 175/287

iš tokio gilaus ir plataus dangaus

kvepėjo šalavijais, mano mėgstamiausiu kvapu
užlipau ant plynaukštės stebėti, kaip lyja
išvysti visuomet jo atnešamas dovanas
tačiau šis lietus iš mėlyno virto juodu
ir nepaliko
nieko.
Nors žaidimų centras sausakimšas žaidžiančių, laiminčių ir
pralaiminčių žmonių, Tarnautojų itin mažai. Išvystu tris Tarnauto-
jus, stebinčius didžiausią žaidimų stalą. Jie vilki baltas uniformas ir
atrodo uolūs ir susirūpinę, veidai išduoda daugiau įtampos nei
įprastai. Tai keista. Paprastai centre sukiojasi dvylika ar daugiau
žemo lygio Tarnautojų – jie rūpinasi tvarka, skaičiuoja taškus. Kur
šįvakar dingo kiti?
Kažkur kažkas vyksta ne taip, kaip turėtų.
Mane domina tik tai, kad čia bent vienas dalykas toks, koks ir
turėtų būti. Kajus su mumis. Seku paskui Ksanderį; skinantis kelią
per žmonių minią sykį žvilgteliu į Kajų ir tikiuosi, kad jis iš mano
žvilgsnio supras, jog perskaičiau jo istoriją, jog man rūpi. Jis eina
man iš paskos, aš noriu atsisukti ir paimti jį už rankos, bet čia per
daug žmonių. Vienintelis dalykas, kurį galiu padaryti dėl Kajaus,
padėti jam likti saugiam, sulaikyti man iš burnos norinčius ištrūkti
žodžius tol, kol atsidursime tinkamoje vietoje. Tinkamoje prisiminti
jo parašytus žodžius, nupieštus paveikslėlius, nors ir trokštu, kad ta
istorijos dalis niekuomet nebūtų jam nutikusi.
Jo tėvai mirė. Jis matė, kaip tai įvyko. Mirtis atėjo iš dangaus,
ir jis tai prisimena. Kiekvieną kartą, kai lyja.
Ksanderis sustoja, mes taip pat. Mano nuostabai, jis mosteli į
žaidimų stalą, prie kurio žaidžiami žaidimai poromis. Žaidimai,
kurių Ksanderis paprastai nežaidžia. Jam patinka stoti prieš visą
grupę, laimėti, kai statymai didesni ir dalyvauja daugiau žaidėjų.
Taip jis gali geriau pasitikrinti gebėjimus – daugiau iššūkių,
daugiau kintamųjų. Mažiau asmeniškų dalykų.
 176/287

– Ar nori pažaisti? – klausia Ksanderis.

Atsisuku pasižiūrėti, į ką jis kreipiasi.
Kajus.
– Gerai, – nedvejodamas sutinka Kajus, jo balsas nieko
neatskleidžia.
Jis nenuleidžia akių nuo Ksanderio, laukia kito žingsnio.
– Ką norėtum sužaisti? Įgūdžiai ar sėkmė?
Ar Ksanderio balse nuskambėjo iššūkio gaidelės? Jo veidas vis-
iškai ramus, kaip ir Kajaus.
– Man nesvarbu, – atsako Kajus.
– Kaip dėl sėkmės, – atsiliepia Ksanderis ir vėl mane nustebina.
Ksanderis nekenčia žaidimų, priklausančių nuo sėkmės. Jam
daug labiau patinka tokie, kuriems reikia tikrų įgūdžių.
Mes su Eme ir Paipere pasiliekame stebėti, kaip Ksanderis su
Kajumi atsisėda ir stalo duomskaičiu nuskaito savo korteles. Ksan-
deris išdėlioja žaidimo kortas, raudonas su juodais ženklais
viduryje, iš pradžių sulygina kraštus dukart staigiai bilstelėdamas
malka į stalą.
– Nori pradėti pirmas? – paklausia Ksanderis.
Kajus linkteli ir ištiesia ranką ketindamas traukti kortą.
– Kokį žaidimą jie žaidžia? – paklausia kažkas, stovintis šalia
manęs.
Livė. Ji atėjo čia dėl Kajaus, esu tikra. Jai stebint Kajaus rankas,
siekiančias kortos, jos akyse nušvinta savininkiška išraiška.
Pamanau: jo rankos ne tavo, kad jas stebėtum, ir vėl prisimenu,
kad jos ir ne mano. Turėčiau stebėti Ksanderį. Turėčiau tikėtis, kad
jis laimės.
– Kalinio dilema, – šalimais pasigirsta Emės balsas. – Jie žaidžia
kalinio dilemą.
– O kas tai? – paklausia Livė.
Ji nežino šio žaidimo? Nustebusi pasisuku į ją. Tai vienas
paprasčiausių, labiausiai paplitusių žaidimų. Emė tyliai, stengdam-
asi netrukdyti žaidėjams, bando paaiškinti Livei taisykles.
 177/287

– Jie abu tuo pat metu padeda po kortą. Jei kortos lyginės, abu
gauna po du taškus. Jei nelyginės, gauna po vieną tašką.
Livė pertraukia Emę.
– O jei vieno korta lyginė, o kito nelyginė?
– Jei viena lyginė, o kita nelyginė, nelyginę kortą padėjęs žmogus
gauna tris taškus. Padėjęs lyginę gauna nulį.
Livė įsmeigia akis Kajui į veidą. Pavydžiai galvoju: net jei ji regi jį
taip pat smulkiai kaip aš – o tuo abejoju, – ji nieko apie jį nežino.
Ar vis dar taip domėtųsi Kajumi, jei žinotų, kad jis – Nukrypimas?
Į galvą šauna mintis ir aš nustėru: ar aš taip domėčiausi Kajumi,
jei nežinočiau, kad jis – Nukrypimas? Prieš sužinodama Kajaus
statusą niekuomet nekreipiau į jį ypatingo dėmesio.
Ir prieš išvysdama mikrokortelėje įrašytą jo veidą, – primenu
sau. – Savaime suprantama, tai pakurstė tavo susidomėjimą. Be
to, tu neturėjai domėtis niekuo, kol tau nebus paskirta Pora.
Man pasidaro truputį bloga pagalvojus, kad galbūt tikrąją Kajaus
vertę Livė įžvelgia kažkokiu tyresniu būdu; ji tiesiog juo domisi.
Jokių paslėptų priežasčių. Jokios painiavos. Jokių papildomų
sluoksnių, slypinčių po paprastu jos jaučiamu potraukiu.
Tuomet vėl suprantu, kad niekada šito nesužinosiu. Galbūt ji irgi
ką nors slepia, visai kaip aš. Galbūt mes visi ką nors slepiame.
Vėl sutelkiu dėmesį į žaidimą ir imu atidžiai stebėti Kajaus ir
Ksanderio veidus. Prieš atversdamas kortą nė vienas nė nemirkteli
ir nesudvejoja.
Galų gale tai nesvarbu. Kajus ir Ksanderis baigia žaidimą turėd-
ami vienodai taškų. Jie abu laimėjo ir abu pralaimėjo.
– Einam, truputį pasivaikščiosim, – tiesdamas man ranką
pasiūlo Ksanderis.
Prieš susinerdama su juo pirštais noriu pažvelgti į Kajų, bet
nepažvelgiu. Aš irgi privalau žaisti. Be abejo, Kajus supras.
Tačiau ar suprastų Ksanderis? Jei žinotų apie mus su Kajumi ir
žodžius, kuriais dalijomės ant Kalvos?
 178/287

Nustumiu mintis į šalį ir kartu su Ksanderiu nueinu nuo stalo.

Livė iškart atsisėda į jo vietą ir ima kalbinti Kajų.
Mes su Ksanderiu vieni išeiname į koridorių. Pagalvoju, ar jis
ketina mane pabučiuoti ir ką tuomet daryčiau, bet palinkęs artėliau
tyliu balsu sušnibžda:
– Kajus sukčiauja žaisdamas.
– Ką?
– Jis tyčia pralaimi.
– Sužaidėte lygiosiomis. Jis nepralaimėjo.
Nesuprantu, ką Ksanderis nori pasakyti.
– Ne šįvakar. Tai nebuvo įgūdžių žaidimas. Tokius jis paprastai
pralaimi. Kurį laiką jį stebėjau. Jis tai daro atsargiai, bet esu tikras,
kad yra kaip tik taip.
Žiopsau į Ksanderį ir nežinau, kaip reaguoti.
– Žaidimą, kuriam reikia įgūdžių, tyčia pralaimėti lengva, ypač
kai žaidi didelėje grupėje. Arba jei tokį žaidimą kaip šachmatai, kai
gali netikusiai sudėlioti figūras ir padaryti, kad viskas atrodytų
natūraliai. Šiandien žaidimo vienas prieš vieną, kuriame reikia sėk-
mės, jis nepralaimėjo. Jis nekvailas. Žinojo, kad jį stebiu, – Ksan-
deris išsišiepia, veidu nuslenka sumišimas. – Aš tik nesuprantu
kodėl?
– Kas kodėl?
– Kodėl jis tyčia pralaimi tiek daug žaidimų? Jis žino, kad Tar-
nautojai mus stebi. Žino, kad jie ieško gerai žaidžiančių žmonių.
Žino, kad mūsų žaidimas tikriausiai veikia tai, kokie pašaukimai
mums skiriami. Viskas beprasmiška. Kodėl jis turėtų norėti, kad jie
nežinotų, koks jis protingas? Todėl, kad protingas.
– Juk neketini niekam šito pasakoti, ar ne? – staiga labai
susirūpinu dėl Kajaus.
– Žinoma, ne, – mąsliai ištaria Ksanderis. – Turbūt jis turi savų
priežasčių. Galiu tai gerbti.
Ksanderis teisus. Kajus išties turi savų priežasčių ir jos geros.
Įskaičiau jas paskutinėje servetėlėje, toje, suteptoje tuo, ką žinau
 179/287

privalant būti pomidorų padažu, bet kas atrodo kaip kraujas. Senas
kraujas.
– Sužaiskime dar kartą, – pasiūlo Kajus mums grįžus į salę.
Jo akys įsmeigtos į Ksanderį. Jos kartelį žybteli, ir aš pamanau,
kad jis žvilgtelėjo žemyn, į susipynusias mūsų su Ksanderiu rankas,
bet nesu tikra. Jo veido išraiška nieko nesako.
– Gerai, – sutinka Ksanderis. – Sėkmė ar įgūdžiai?
– Įgūdžiai, – pasiūlo Kajus.
Kažkas jo veido išraiškoje tarsi sako, kad šį kartą žaidimo tyčia
galbūt nepralaimės. Galbūt šį kartą jis žaidžia, kad laimėtų.
Emė pasisuka į mane, užverčia akis ir mosteli į berniukus tarsi
sakydama: „Ar gali patikėti, kokie jie primityvūs?“ Tačiau abidvi
nusekame paskui juos prie kito stalo. Livė irgi ateina.
Atsisėdu tarp Kajaus ir Ksanderio, vienodai nutolusi nuo jų
abiejų. Jaučiuosi lyg gabalėlis metalo, o jie abu primena magnetus,
traukiančius mane iš abiejų pusių. Jie abu dėl manęs rizikavo –
Ksanderis su artefaktu, Kajus su eilėraščiu ir rašymu.
Ksanderis yra mano Pora, seniausias mano draugas ir vienas iš
geriausių žmonių, kuriuos pažįstu. Bučiuodama jį jutau malonumą.
Mane prie jo traukia ir sieja tūkstančių skirtingų atsiminimų saitai.
Kajus nėra mano Pora, bet galėjo būti. Išmokė parašyti savo
vardą, saugoti eilėraščius, statyti bokštus iš akmenų, atrodančius
taip, lyg turėtų nuvirsti, bet nevirstančius. Niekuomet nesu jo
bučiavusi ir nežinau, ar kada pabučiuosiu, bet manau, kad tai galėtų
būti daugiau nei malonumas.
Taip jį jausti beveik nejauku. Kiekviena pauzė, kiekvienas
judesys, kai deda figūrėlę ant juodos baltos lentos. Noriu palinkti,
sugriebti jį už rankos ir prispausti ją prie savęs, tiesiai virš širdies,
ten, kur perši labiausiai. Nežinau, ar taip savo širdį išgydyčiau, ar
visiškai sudaužyčiau, bet, vienaip ar kitaip, šis nuolatinis alkanas
laukimas baigtųsi.
Ksanderis žaidžia drąsiai ir protingai, Kajus su tam tikra gilia,
apskaičiuota nuojauta; abudu stiprūs. Tokie lygiaverčiai.
 180/287

Kajaus eilė. Tyloje prieš jam paeinant Ksanderis atidžiai stebi

priešininką. Kajaus ranka pakimba virš lentos. Akimirką jam laik-
ant figūrėlę ore išvystu, kur galėtų ją pastatyti ir laimėti. Žinau, jis
irgi tai mato, visą žaidimą suplanavo dėl šio paskutinio ėjimo. Jis
pasižiūri į Ksanderį, o šis žvelgia į jį, abu susikibę iššūkyje, kuris
atrodo stipresnis ir senesnis už tai, kas vyksta ant šios lentos.
Tuomet Kajus pajudina ranką ir pastato figūrėlę ten, kur Ksan-
deris galiausiai galės jį pralenkti ir laimėti. Pastatęs figūrėlę Kajus
nedvejoja; tvirtai dunksteli ją į stalą ir atsilošia kėdėje pakėlęs akis į
lubas. Regis, jo veide išvystu vos pastebimą šypsenėlę, bet nesu
tikra; ji ištirpsta greičiau nei snaigė ant oro traukinio vėžių.
Galbūt Kajaus ėjimas nebuvo toks puikus, kokį manau jį galėjus
padaryti, bet jis nėra ir kvailas. Padarė vidutiniško žaidėjo ėjimą.
Pažvelgęs jis sutinka mano žvilgsnį ir nenuleidžia akių, visai kaip
prieš padėdamas figūrėlę, kai laikė ją ore. Tokią tylią akimirką pa-
sako man kai ką, ko negali ištarti garsiai.
Kajus moka žaisti. Moka žaisti visus žaidimus, įskaitant tą, kurį
ką tik pralaimėjo. Tiksliai žino, kaip žaisti, ir todėl kiekvieną kartą
pralaimi.
 Dvidešimt pirmas skyrius
Kitą dieną rūšiuojant man sunku susikaupti. Sekmadieniai skirti
darbui; laisvalaikio užsiėmimų nėra, taigi iki pirmadienio Kajaus
greičiausiai nepamatysiu. Negalėsiu pasikalbėti apie jo istoriją, neg-
alėsiu ištarti: „Man labai gaila dėl tavo tėvų.“ Šiuos žodžius sakiau
anksčiau, kai jis atvyko gyventi su Markamais ir visi priėmė jį ir
pareiškė savo užuojautą.
Dabar, kai iš tikrųjų žinau, kas įvyko, viskas kitaip. Anksčiau
žinojau, kad jie mirė, bet nežinojau kaip. Nežinojau, kad bejėgiškai
stebėdamas mirtį jis matė, kaip iš dangaus krinta lietus. Sudeginti
servetėlę su šia jo istorijos dalimi yra vienas sunkiausių dalykų,
kokius esu dariusi. Kaip knygos Atkūrimo darbų vietoje, kaip
senelio eilėraštis, Kajaus istorija gabalėlis po gabalėlio virsta
pelenais ir dingsta nebūtyje.
Tik. Jis prisimena ją, o dabar prisimenu ir aš.
Mano ekrane pasirodo Noros žinutė, pertraukianti rūšiavimą.
Prašau prisistatyti į priežiūros punktą. Pakeliu galvą ir per
sieneles, skiriančias rūšiuotojų darbo vietas, pasižiūriu į Norą, tuo-
met nustebusi atsistoju.
Manęs grįžo Tarnautojai.
Jie stebi, kaip einu koridoriumi tarp kitų darbuotojų, man
atrodo, kad jų akyse regiu pritarimą. Pajuntu palengvėjimą.
– Sveikiname, – man priėjus ištaria žilaplaukis Tarnautojas. –
Per patikrinimą labai gerai pasirodėte.
– Dėkoju, – atsakau taip pat, kaip visuomet atsakau Tarnauto-
jams, tačiau šį kartą iš tiesų taip manau.
– Kitas žingsnis – tikras rūšiavimas, – sako Tarnautojas. –
Greitai ateisime ir palydėsime jus į patikrinimo vietą.
Linkteliu. Esu apie tai girdėjusi. Jie nusiveda surūšiuoti ko nors
tikro – tikrų duomenų, tokių kaip naujienos, tikri žmonės ar ne-
didelis mokyklinės klasės poaibis, – kad pamatytų, kaip mokate
 182/287

taikyti žinias tikrame pasaulyje. Jei tai sugebate, pereinate į

aukštesnę pakopą, kuri greičiausiai taps galutine darbo vieta.
Viskas vyksta greitai. Tiesą sakant, pastaruoju metu viskas
atrodo skubota; ūmus artefaktų paėmimas iš gyvenamųjų vietų,
staigi mamos kelionė ir dabar šitai – vis daugiau ir daugiau mūsų
palieka mokyklą vos metams prasidėjus.
Tarnautojai laukia mano reakcijos.
– Dėkoju, – atsakau.
Popiet mama darbe gauna žinutę: grįžkite namo ir susikraukite
daiktus. Turi vykti į dar vieną kelionę; šioji galbūt truks dar ilgiau
nei ankstesnioji. Matau, kad tėčiui tai nepatinka, Bramui taip pat.
Tiesą sakant, man irgi.
Sėdžiu ant lovos ir stebiu, kaip ji kraunasi daiktus. Sulanksto du
atsarginius kasdienių drabužių komplektus. Suvynioja naktinius,
apatinius, kojines. Atidaro piliulių dėklą ir patikrina piliules.
Vienos trūksta; žaliosios. Ji žvilgteli į mane, aš nusuku akis.
Susimąstau, kad galbūt šitos kelionės sunkesnės, nei atrodo, ir
tuomet suvokiu: pamačiusi, kad žaliosios piliulės nebėra, išvydau
ne jos silpnumo, o stiprybės pavyzdį. Tai, su kuo jai tenka
susidoroti, gana sunku, kad ji išgertų žaliąją piliulę, taigi turėtų būti
lygiai taip pat sunku išlaikyti tai viduje, nepasidalyti su mumis.
Tačiau ji stipri ir saugo paslaptis, nes taip apsaugo mus.
– Kasija? Mole?
Į kambarį įeina tėtis, o aš atsistoju ketindama išeiti. Greitai
žingteliu prie mamos ir ją apkabinu. Kai atsitraukiu, mūsų žvilgsni-
ai susitinka, aš jai nusišypsau. Noriu, kad ji žinotų, jog neturėjau
anksčiau nusukti akių. Aš nesigėdiju. Žinau, kaip sunku saugoti
paslaptį. Galbūt esu rūšiuotoja, kaip tėtis ir senelis prieš mane, bet
esu ir savo motinos dukra.
Pirmadienio rytą Kajus ir aš dingstame tarp medžių ir susiran-
dame vietą, kurioje praėjusį kartą sustojome. Vėl pradedame žymėti
raudonomis vėliavėlėmis. Norėčiau, kad būtų taip pat lengva pra-
dėti ir kitus dalykus. Iš pradžių dvejoju nenorėdama miškų ramybės
 183/287

trikdyti Išorinių provincijų siaubais, bet jis taip ilgai kentėjo vienas,
kad negaliu pakelti minties versti jį laukti dar bent minutėlę.
– Kajau. Man labai gaila. Labai gaila, kad jų nebėra.
Jis nieko neatsako, tik pasilenkia prie itin dygliuoto krūmo
užrišti raudonos skiautės. Jo rankos truputėlį virpa. Žinau, ką
tokiam žmogui kaip Kajus reiškia trumputėlis nesusivaldymas, ir
noriu jį nuraminti. Atsargiai, švelniai uždedu delną jam ant
nugaros, tik tiek, kad jis suprastų: aš čia. Kai ranka paliečiu jo
marškinių audinį, jis staiga apsisuka. Išvydusi jo akyse skausmą at-
sitraukiu. Kajus žvilgsniu maldauja daugiau nieko nebesakyti;
užtenka, kad žinau. Gali būti per daug.
– Kas toks Sizifas? – paklausiu bandydama sugalvoti, kaip jį
išblaškyti. – Kartą minėjai jo vardą. Kai Pareigūnas pasakė mums,
kad pradėsime vaikščioti į Kalvą.
– Kai kas, kieno istoriją pasakoja nuo seniausių laikų, – Kajus at-
sistoja ir vėl pradeda eiti.
Matau, kad šiandien jam reikia judėti.
– Tai buvo viena iš mėgstamiausių mano tėčio istorijų. Manau,
jis norėjo būti panašus į Sizifą, nes Sizifas buvo gudrus, veikė iš pas-
alų ir visą laiką keldavo bėdas Bendruomenei ir Tarnautojams.
Kajus niekuomet anksčiau nekalbėjo apie savo tėtį. Balsas
skamba monotoniškai; iš jo tono suprantu, ką jaučia prieš daugel
metų mirusiam vyriškiui, kurio vardą paveikslėlyje Kajus laikė
rankoje.
– Pasakojama, kaip Sizifas kartą paprašė Tarnautojo parodyti,
kaip veikia ginklas, ir tada atsuko tą ginklą prieš Tarnautoją.
Turbūt atrodau sukrėsta, bet Kajus, regis, tikėjosi mano
nuostabos. Kai aiškina, jo akys atrodo švelnios.
– Tai senas pasakojimas, iš tų laikų, kai Tarnautojai nešiodavosi
ginklus. Daugiau nebenaudoja jų.
Jis kai ko nepasako, bet abu tai žinome: jiems jų daugiau
nereikia. Visiems suvaldyti pakanka Perklasifikavimo grėsmės.
 184/287

Kajus vėl pasisuka eiti, skinasi kelią pirmyn. Stebiu, kaip juda, jo
nugaros raumenys vos per kelis colius nuo mano akių; seku iš
paskos, visai arti, kad galėčiau prasmukti pro šakas, kurias jis man
praskiria. Akimirką atrodo, kad miško kvapas – jo kvapas. Įdomu,
kaip kvepia šalavijai. Jis sakė, kad senajame gyvenime šitą kvapą la-
biausiai mėgo. Tikiuosi, dabar jam labiausiai patinka šio miško kva-
pas. Žinau, kad man jis mėgstamiausias.
– Bendruomenė nutarė, kad Sizifą reikia nubausti. Ypatinga
bausme, nes jis, nebūdamas nei Tarnautoju, nei netgi piliečiu, drįso
manyti, kad gali būti toks pat protingas kaip vienas iš jų. Jis buvo
niekas. Nukrypimas iš Išorinių provincijų.
– Ką jam padarė?
– Jie davė jam darbą. Jis turėjo į kalno viršūnę ridenti didžiulį
akmenį.
– Neatrodo labai baisu.
Mano balse girdėti palengvėjimas. Jei Sizifui istorija baigėsi
gerai, galbūt Kajui ji irgi gali taip baigtis.
– Nebuvo taip lengva, kaip atrodo. Prieš pat jam pasiekiant
kalno viršūnę akmuo nuriedėdavo atgal į pakalnę ir jis turėdavo
pradėti iš naujo. Taip nutikdavo kiekvieną kartą. Jis niekuomet
neužrideno akmens į viršų. Stūmė jį amžinai.
– Suprantu, – pasakau suvokusi, kodėl mūsų kopimas į mažąją
kalvą priminė Kajui Sizifą. Diena po dienos darėme tą patį: kopėme
į viršų ir leidomės žemyn. – Tačiau mažosios kalvos viršūnę mes
pasiekėme.
– Mums niekuomet neleido ilgai ten užsibūti, – paaiškina Kajus.
– Ar jis buvo iš tavo Provincijos? – akimirką stabteliu pamani-
usi, kad išgirdau Pareigūno švilpuką, bet tai tik veriantis paukščio
klyksmas, atsklidęs iš lapijos virš mūsų galvų.
– Nežinau. Nežinau, ar jis tikras, – atsako Kajus. – Jei kada nors
gyveno.
– Tuomet kam pasakoti šitą istoriją? – nesuprantu ir pasijuntu
išduota.
 185/287

Kodėl Kajus papasakojo apie šį žmogų ir privertė išgyventi jo

jausmus, jei nėra įrodymų, kad jis apskritai kada nors gyveno?
Prieš atsakydamas Kajus truputį patyli, jo akys plačios ir gilios
kaip vandenynas kituose pasakojimuose arba dangus jo istorijoje.
– Net jei jis nebuvo tikras, nemažai mūsų gyveno kaip tik tokius
gyvenimus. Taigi tai vis vien tiesa.
Vėl imame žingsniuoti pirmyn ir žymėti sunkiai praeinamas vi-
etas. Padedame vienas kitam brautis pro miško tankmę, o aš
mąstau apie tai, ką pasakė Kajus. Čia tvyrantis kvapas man pažįsta-
mas: atsiduoda irimu, bet ne puvėsiais. Kvapas atrodo beveik
aštrus, taip kvepia į žemę grįžtantys augalai, į dulkes byrantis
medis.
Tačiau Kalva gali kai ką slėpti. Prisimenu Kajaus žodžius, paveik-
slėlius ir suprantu, kad jokia vieta nėra tiktai gera. Jokia vieta nėra
ir tiktai bloga. Mąsčiau absoliučiomis sąvokomis: iš pradžių tikėjau,
kad mūsų Bendruomenė tobula. Tą naktį, kai atėjo mūsų artefaktų,
tikėjau, kad ji yra blogis. Dabar tiesiog nežinau.
Kajus ištrynė kontūrus. Jis taip pat padeda man matyti aiškiau.
Tikiuosi, kad jis jaučia tą patį.
– Kodėl tyčia pralaimi žaidimus? – paklausiu, kai sustojame ne-
didelėje proskynoje.
Jo veidas įsitempia.
– Privalau.
– Kiekvieną kartą? Negi neleidi sau net pagalvoti apie
laimėjimą?
– Visuomet galvoju apie laimėjimą, – atsako Kajus.
Jo akyse vėl įsižiebia liepsna ir jis nulaužia medžio šaką, kad
galėtume prasibrauti, tuomet nusviedžia ją ir prilaiko kitą laukdam-
as, kol pralįsiu, bet aš lieku stovėti šalia. Kajus nuleidžia akis,
pasižiūri į mane, jo veidą margina lapų šešėliai ir saulė. Jis žiūri
man į lūpas, todėl prabilti sunku, nors žinau, ką noriu pasakyti:
– Ksanderis žino, kad tu pralaimi tyčia.
– Žinau, kad žino, – tarsteli Kajus.
 186/287

Jo burnos kampučius iškreipia šypsena, visai kaip ta, kurią

maniau pastebėjusi vakar.
– Turi dar klausimų?
– Tik vieną, – atsakau. – Kokios spalvos tavo akys?
Noriu žinoti, ką jis galvoja, kokį save – tikrąjį Kajų – mato, kai
drįsta pažvelgti.
– Mėlynos, – nustebęs atsiliepia jis. – Jos visuomet buvo
mėlynos.
– Ne man.
– Kokios jos atrodo tau? – pasiteirauja suglumęs, pralinksmėjęs.
Daugiau nebežiūri man į lūpas, žiūri į mano akis.
– Daugybės spalvų, – atsakau. – Iš pradžių maniau, kad jos
rudos. Kartą pasirodė, kad žalios, o dar kitą – pilkos. Vis dėlto
dažniausiai būna mėlynos.
– Kokios jos dabar? – klausia jis.
Kajaus akys atsimerkia plačiau, jis palinksta arčiau, leidžia
žiūrėti taip ilgai ir įdėmiai, kaip tik noriu.
Jose galima išvysti tiek daug. Jos ir mėlynos, ir juodos, ir kitų
spalvų, ir aš žinau šį tą, ką jos matė, ir tai, ką tikiuosi jas regint
dabar. Mane. Kasiją. Tai, ką jaučiu, kas esu.
– Na? – nekantrauja Kajus.
– Visokios, – atsakau. – Jos visokios.
Kurį laiką nė vienas nejudame, esame įstrigę vienas kito akyse,
tarp šios Kalvos šakų ir galbūt niekuomet nebaigsime į ją kopti. Aš
pajudu pirma. Žengiu pro Kajų, prasibraunu pro susipynusius
lapus, perlipu mažą nuvirtusį medelį.
Man už nugaros Kajus daro tą patį.
Pradedu įsimylėti. Esu įsimylėjusi. Ir ne Ksanderį, nors jį myliu.
Esu tuo tikra, visai taip pat, kaip tuo, kad mano jausmai Kajui
kitokie.
Rišdama ant medžio dar vieną raudoną vėliavėlę pasijuntu
trokštanti, kad mūsų Bendruomenė ir visos jos sistemos, įskaitant
Parinkimo sistemą, žlugtų. Kad galėčiau būti su Kajumi. Suprantu,
 187/287

toks noras savanaudiškas. Net jei mūsų Bendruomenei žlugus kai

kurių žmonių gyvenimas pagerėtų, kitiems tikrai būtų blogiau. Kas
aš tokia, kad bandyčiau ką nors pakeisti, tapčiau godi ir imčiau
trokšti daugiau? Jei mūsų Bendruomenė pasikeis ir viskas bus ki-
taip, kas aš tokia, kad sakyčiau saugiu gyvenimu besimėgavusiai
mergaitei, jog dabar per mane ji privalės turėti pasirinkimą ir
kentėti pavojus?
Atsakymas toks: aš esu niekas. Tik dar viena iš žmonių, paten-
kančių į daugumą. Visą mano gyvenimą pranašumas buvo mano
pusėje.
– Kasija, – prabyla Kajus.
Jis nulaužia dar vieną šaką ir greitu judesiu pasilenkia, kad
parašytų riebiame juodame miško paklotės purve. Nustumia lapų
sluoksnį, į šalį nuskuba voras.
– Žiūrėk, – sako jis rodydamas man raidę „K“.
Dėkinga už išblaškytas mintis atsitupiu šalia. Šią raidę jau moku,
bet prireikia kelių kartų, kad gerai ją parašyčiau. Nors ir
treniravausi, mano rankos vis dar nepratusios – rašyti, o ne
spausdinti. Galiausiai parašau ją teisingai ir pakėlusi akis pamatau,
kad Kajus šypsosi.
– Ką gi, išmokau „K“, – pareiškiu nusišypsodama. – Keista.
Maniau, mokysimės abėcėlės tvarka.
– Mokėmės, – atsako Kajus. – Bet pamaniau, kad šitą reikėtų
pasikartoti.
– Kokia bus kita? – pasidomiu apsimestinai naiviai. – Gal pakar-
tosime „a“?
– Galbūt, – sutinka Kajus.
Jis nebesišypso, bet akyse žybčioja išdykėliški žiburėliai.
Iš apačios pasigirsta švilpukas. Dabar išgirdusi nusistebiu, kaip
galėjau pamanyti, kad anksčiau girdėtas paukščio klyksmas
panašus į Pareigūno švilpuko garsą. Vienas skambesys metalinis,
dirbtinis, o kito balsas aukštas, švarus ir gražus.
 188/287

Atsidūstu ir perbraukiu rankomis per purvą grąžindama raides

žemei. Tuomet susirandu akmenį piramidei sukrauti. Kajus padaro
tą patį. Kartu akmuo po akmens sudėliojame bokštą.
Kai ant viršūnės uždedu paskutinį akmenį, Kajus padeda savo
ranką ant maniškės. Neatitraukiu jos. Nenoriu, kad kas nors
nukristų, be to, man patinka jausti šiurkštaus, šilto jo delno prisilie-
timą ir vėsius, glotnius akmenis. Tuomet lėtai apsuku ranką delnu į
viršų, ir mūsų pirštai susineria.
– Niekuomet neturėsiu Poros, – sako jis iš pradžių pasižiūrėjęs į
mūsų rankas, o paskui man į akis. – Aš Nukrypimas.
Jis laukia mano reakcijos.
– Bet ne Anomalija, – atsakau mėgindama praskaidrinti nuo-
taiką ir iškart suprantu suklydusi; šito neįmanoma paversti niekais.
– Bent jau dar ne, – atsiliepia jis.
Juoko gaidelės jo balse atrodo priverstinės. Pasirinkti yra viena,
o niekuomet neturėti pasirinkimo – visai kas kita. Giliai viduje
pajuntu aštrų šaltą vienatvės dūrį. Koks jausmas būti vienam?
Žinoti, kad niekuomet negalėsi pasirinkti nieko kito?
Štai kada suprantu, kad statistiniai duomenys, pateikiami Tar-
nautojų, man visiškai nerūpi. Žinau, kad daugybė žmonių laimingi,
ir džiaugiuosi dėl jų. Tačiau Kajus. Jei jis yra tas vienintelis žmogus,
įstrigęs pakelėje, kai kiti devyniasdešimt devyni laimingi ir patenk-
inti, aš su tuo nesutinku. Suvokiu, kad man nerūpi nei apačioje
vaikštinėjantis Pareigūnas, nei kiti tarp medžių išsibarstę žygeiviai,
nei bet kas kita; tuomet suprantu, kaip tai pavojinga.
– Jei turėtum Porą, – prabylu tyliai, – kaip manai, į ką ji būtų
panaši?
– Į tave, – atsako jis vos man spėjus baigti. – Į tave.
Mes nepasibučiuojame. Tik laikomės susiėmę už rankų ir
kvėpuojame, bet aš vis vien žinau. Dabar nebegaliu išeiti tyliai. Net
dėl savo tėvų, šeimos.
Net dėl Ksanderio.
 Dvidešimt antras skyrius
Po kelių dienų sėdžiu kalbos ir raštingumo pamokoje ir spoksau į
mokytoją, kalbančią apie tai, kaip svarbu bendraujant terminalu
mokėti rašyti glaustas žinutes. Tuomet lyg iliustruodama jos žodži-
us į pagrindinį klasės terminalą atskrieja kaip tik tokia žinutė.
– Kasija Rejes. Procedūra. Pažeidimas. Netrukus jūsų palydėti
atvyks Tarnautoja.
Visi atsisuka į mane. Klasė nutyla; mokiniai liaujasi tarškinę
rašytuvais; jų pirštai sustingsta. Net mokytoja leidžia veidu perbėgti
nuostabai; ji nemėgina mokyti toliau. Praėjo daug laiko nuo tada,
kai kas nors čia įvykdė Pažeidimą. Ypač tokį, apie kurį būtų
pranešta viešai.
Atsistoju.
Kažkuria prasme esu tam pasiruošusi. Tikiuosi šito. Niekas neg-
ali sulaužyti tiek daug taisyklių kaip aš ir likti nesugautas.
Susirenku rašytuvą, skaitytuvą ir kartu su piliulių dėklu susimetu
į krepšį. Staiga atrodo labai svarbu būti pasiruošusiai, kai ateis Tar-
nautoja. Nė neabejoju, kuri iš jų šįkart ateis. Ta pirmoji, iš žaliosios
erdvės, kuri pasakė man, kad viskas bus gerai ir niekas dėl mano
Poros nepasikeis.
Ar ji melavo man? Ar pasakė tiesą ir jos žodžius melu pavertė
mano pasirinkimas?
Kai išeinu iš klasės, mokytoja man linkteli, pasijuntu dėkinga jai
už tokį paprastą mandagumą.
Koridorius tuščias, ilgas, grindys neseniai valytos, todėl slidžios.
Dar viena vieta, kurioje negaliu bėgti.
Nelaukiu, kol jie manęs ateis. Einu koridoriumi tiksliai dėli-
odama pėdas ant plytelių, atsargiai atsargiai, kad jų stebima
nepaslysčiau, neparkrisčiau, nebėgčiau.
Ji laukia žaliojoje erdvėje šalia mokyklos. Turiu jai stebint ateiti
takeliu ir atsisėsti ant gretimo suolelio. Ji laukia. Aš einu.
 190/287

Tarnautoja neatsistoja su manimi pasisveikinti. Priėjusi arčiau aš

neatsisėdu. Lauke šviesu, prisimerkiu apakinta saulės nutviekstos
jos uniformos ir švytinčio suolelio metalo. Įdomu, ar dabar, kai
matome ne tik tai, ką tikimės išvysti, abi į viską žvelgiame
skirtingai?
– Sveika, Kasija, – prabyla ji.
– Sveiki.
– Tavo vardas pastaruoju metu iškilo keliose Bendruomenės
valdybose, – ji mosteli man atsisėsti. – Kaip manai kodėl?
Priežasčių galėtų būti daugybė, – pamanau. – Nuo ko pradėti?
Slėpiau artefaktus, skaičiau vogtus eilėraščius, išmokau rašyti.
Įsimylėjau žmogų, kuris nėra mano Pora, ir slepiu tai nuo savo
Poros.
– Nesu tikra.
Ji nusijuokia.
– Ak, Kasija. Kai praėjusį kartą kalbėjomės, buvai tokia
sąžininga. Turėjau žinoti, kad tai netruks, – ji mosteli į vietą ant
suolelio šalia. – Sėskis.
Paklūstu. Saulė spigina beveik tiesiai virš galvos ir šviesa nemei-
likauja. Jos oda atrodo plona kaip popierius ir padengta prakaitu,
kraštai – išskydę, uniforma ir ženklai maži, ne tokie galingi, kaip
per paskutinį mūsų pokalbį. Sakau sau šitai tam, kad nepulčiau į
paniką ir nieko neišduočiau, ypač Kajaus.
– Nereikia kuklintis, – sako ji. – Tikrai bent jau šiek tiek nu-
tuoki, kaip gerai pasirodei per savo rūšiavimo patikrinimą.
Koks palengvėjimas. Ar todėl ji čia? O kaipgi Pažeidimas?
– Gavai aukščiausią įvertinimą šiais metais. Savaime supran-
tama, visi kovoja, kad gautum pašaukimą į jų valdybą. Mes
Parinkimo valdyboje visuomet ieškome gerų rūšiuotojų.
Ji nusišypso man. Kaip ir paskutinį kartą, jos žodžiai turi suteikti
nusiraminimą, paguodą, patikinti, kad turiu savo vietą Bendruo-
menėje. Susimąstau, kodėl taip jos nekenčiu.
Po akimirkos suprantu.
 191/287

– Žinoma, – kalba tonu, kuriame nuskamba kai kas panašaus į

apgailestavimą. – Privalėjau pasakyti patikrinimą vykdžiusiems
Tarnautojams, kad nesame linkę tavęs įdarbinti. Nebent išvystume
kai kurių pokyčių tavo asmeniniuose santykiuose. Ir turėjau jiems
paminėti: jei niekas nepasikeis, gali būti netinkama ir kitiems dar-
bams, susijusiems su rūšiavimu.
Šitai sakydama ji į mane nežiūri; stebi žaliosios erdvės viduryje
stovintį fontaną, kuriame, kaip staiga pamatau, nebėra vandens.
Tuomet pažvelgia į mane, ir aš pajuntu, kaip mano širdis ima
smarkiai daužytis, pulsas muša iki pačių pirštų galiukų.
Ji žino. Jei ne viską, tai bent jau šį tą.
– Kasija, – ištaria ji švelniai. – Paaugliai aistringi. Maištingi. Tai
augimo dalis. Tiesą sakant, patikrinusi tavo duomenis pamačiau,
kad dalį šių jausmų numatėme.
– Nesuprantu, apie ką kalbate.
– Žinoma, kad supranti, Kasija. Tačiau dėl to neverta jaudintis.
Galbūt dabar Kajui Markamui kai ką jauti, bet esama devynias-
dešimt penkių procentų tikimybės, kad, sulaukusi dvidešimt viener-
ių, šių jausmų nebeturėsi.
– Kajus ir aš draugai. Žygių porininkai.
– Nemanai, kad šitaip nutinka dažnai? – atsako Tarnautoja, jos
balsas atrodo linksmas. – Beveik septyniasdešimt aštuoni procentai
Poras turinčių paauglių išgyvena kokį nors jaunatvišką
susižavėjimą. Daugumą jų – per metus ar panašiai – po Parinkimo.
Tai nėra netikėta.
Tarnautojų labiausiai nekenčiu tuomet, kai jie elgiasi kaip tik ši-
taip: lyg būtų viską matę anksčiau, lyg būtų matę mane. Iš tikrųjų
jie niekuomet manęs nematė. Tik mano duomenis ekrane.
– Paprastai tokiose situacijose mes tiesiog nusišypsome ir
leidžiame viskam išsispręsti savaime. Tačiau tavo atveju statymai
didesni. Dėl Kajaus statuso. Jis – Nukrypimas. Susižavėti gerą
reputaciją turinčiu Bendruomenės nariu yra viena. Jums abiem
viskas kitaip. Jei šitai tęsis, tu pati gali būti paskelbta Nukrypimu.
 192/287

Savaime aišku, Kajus Markamas gali būti išsiųstas atgal į Išorines

provincijas.
Po šių žodžių mano kraujas sustingsta gyslose, bet ji dar nebaigė.
Ji apsilaižo lūpas, tokias pat sausas kaip fontanas už jos nugaros, ir
paklausia:
– Ar supranti?
– Negaliu nustoti su juo kalbėtis. Jis mano žygių porininkas.
Gyvename kaimynystėje...
Ji mane pertraukia:
– Žinoma, gali su juo kalbėtis. Neturėtum peržengti kitų ribų.
Pavyzdžiui, bučiuotis, – ji nusišypso. – Juk nenorėtum, kad apie ši-
tai sužinotų Ksanderis, ar ne? Juk nenori jo prarasti, tiesa?
Aš pykstu ir mano veidas tikriausiai tai išduoda. O tai, ką sako,
tiesa. Nenoriu prarasti Ksanderio.
– Kasija. Ar gailiesi savo sprendimo dalyvauti Parinkime? Ar
nori pasirinkti tapti Vieniše?
– Kalba ne apie tai.
– O apie ką?
– Manau, žmonės turėtų turėti galimybę pasirinkti savo Porą, –
atsakau netvirtai.
– Kuo gi tai baigtųsi, Kasija? – kantriu balsu atsiliepia ji. – Ar to-
liau ketini pasakyti, kad žmonės turėtų galėti rinktis, kiek turėti
vaikų ir kur gyventi? Ar kada nori mirti?
Tyliu, bet ne todėl, kad sutinku. Galvoju apie senelį. Nenusileisk.
– Kokį Pažeidimą aš įvykdžiau? – paklausiu jos.
– Atsiprašau?
– Per mokyklos terminalą mane iškvietusioje žinutėje buvo
sakoma, kad įvykdžiau Pažeidimą.
Tarnautoja nusijuokia. Jos juokas nuskamba nevaržomai,
linksmai, nuo jo mano galvos oda nubėga šaltas šiurpulys.
– Ak, tai buvo klaida. Atrodo, dar viena. Regis, kai dalykas
susijęs su tavimi, jos vis kartojasi, – ji palinksta artėliau. – Tu
nepadarei Pažeidimo, Kasija. Dar ne.
 193/287

Tarnautoja atsistoja. Nenuleidžiu akių nuo išdžiūvusio fontano

tarsi mėgindama valios jėga priversti vandenį sugrįžti.
– Tai įspėjimas, Kasija. Ar supranti?
– Suprantu, – atsakau.
Mano žodžiai ne visai melagingi. Tam tikru lygiu tikrai ją supra-
ntu. Žinau, kodėl ji privalo pasirūpinti, kad viskas būtų saugu, sta-
bilu, ir dalis manęs tai gerbia. Šito nekenčiu labiausiai.
Galiausiai pažvelgusi jai į akis pamatau, kad ji atrodo patenkinta.
Žino, kad laimėjo. Mano akyse ji regi, kad nerizikuosiu apsunk-
inti Kajaus gyvenimo.
– Tu gavai siuntinį, – praneša Bramas man grįžus namo, jis
nekantrauja. – Kažkas jį atnešė. Tikriausiai kas nors gero. Priimda-
mas turėjau duoti duomskaičiu nuskaityti mano pirštų atspaudus.
Jis atseka paskui į virtuvę, kur ant stalo guli mažas paketas.
Žiūrėdama į minkštą rudą popierių, į kurį jis įvyniotas, pagalvoju,
kiek daug savo istorijos Kajus galėtų sudėti į šiuos lapus. Tačiau jis
nebegali šito daryti. Tai pernelyg pavojinga.
Vis vien atsargiai išvynioju popierių. Neskubėdama dailiai jį išly-
ginu. Toks mano elgesys vos neišveda Bramo iš proto.
– Nagi! Paskubėk!
Siuntinius gauname ne kasdien.
Galų gale pamatę, kas gulėjo siuntinio viduje, abu atsidūstame.
Bramo atodūsis kupinas nusivylimo, o manasis – kažko kito, ko ne-
sugebu tiksliai apibūdinti. Geismo? Ilgesio?
Per Parinkimo pokylį mano dėvėtos suknelės skiautelė. Laiky-
damiesi papročių jie įspraudė šilką tarp dviejų skaidraus stiklo
plokštelių, iš pakraščių įrėmintų mažu sidabriniu rėmeliu. Stiklas ir
audinys atspindi šviesą, akimirką mane apakina ir primena stiklinį
prarastosios pudrinės veidrodėlį. Spoksau į audinį mėgindama
prisiminti tą vakarą, Parinkimo pokylį, kai visos buvome rausvos,
raudonos, auksinės, žalios, violetinės ir mėlynos.
Bramas sudejuoja.
– Ir tai viskas? Tavo suknelės skiautė?
 194/287

– O ką tu pamanei, Bramai? – atsakau ir pati nusistebiu savo

kandumu. – Ar manei, kad jie parsiųs mums artefaktus? Manei,
kad viduje bus tavo laikrodis? Taip nėra. Neatgausime jų. Nei
pudrinės. Nei laikrodžio. Nei senelio.
Brolis atrodo sukrėstas ir įskaudintas, man dar nespėjus daugiau
pasakyti jis išeina iš kambario.
– Bramai! – šūkteliu jam iš paskos. – Bramai...
Išgirstu, kaip užsidaro durys.
Pakeliu dėžutę, kurioje gulėjo įrėmintas pavyzdys, ir suprantu,
kad ji kaip tik tinkamo laikrodžiui dydžio. Brolis drįso tikėtis, o aš iš
jo pasityčiojau.
Noriu pasiimti rėmelį ir nueiti į žaliosios erdvės vidurį. Atsistosiu
šalia sauso fontano ir palauksiu, kol mane suras Tarnautoja. O kai
suras ir paklaus, ką darau, pasakysiu jai ir visiems kitiems, kad
žinau: užuot davę mums tikrą gyvenimą, jie duoda jo daleles. Ir pa-
sakysiu, kad nenoriu, jog mano gyvenimas būtų iš pavyzdžių ir ski-
aučių. Kai visko paragauji, bet nieko nepavalgai.
Jie ištobulino meną duoti mums kaip tik užtektinai laisvės; kaip
tik tuomet, kai būname pasiruošę pratrūkti, mums pakiša mažą
kauliuką, ir mes apsiverčiame, atstatome pilvus, nuraminti ir
patenkinti kaip šuo, kurį kartą mačiau lankydama senelius Ūkiuose.
Jie galėjo šitai tobulinti ištisus dešimtmečius; kodėl gi stebiuosi, kai
šitai vėl mane paveikia?
Gėdijuosi savęs, bet kaulą vis viena paimu. Graužiu jį. Kajus turi
būti saugus. Štai kas svarbu.
Žaliosios piliulės neišgeriu; dar esu stipresnė už juos. Tačiau ne
tokia stipri, kad sudeginčiau paskutinį Kajaus istorijos gabalėlį
prieš jį perskaitydama. Gabalėlį, kurį jis įspraudė man į delną miške
grįžtant atgal. Po šito daugiau niekada, – pasakau sau. – Tik šį, ir
viskas.
Pirmas spalvotas paveikslėlis. Žemai danguje kybanti raudona
saulė nupiešta tiesiai ant servetėlės sulenkimo, kad būtų abiejų
berniukų, abiejų gyvenimų dalimi. Jaunesnysis Kajus išmetė
 195/287

žodžius „Mama“ ir „Tėtis“; jie dingo iš paveikslėlio. Užmiršti ar pal-

ikti, ar tokia didelė jo dalis, kad jų daugiau nebereikia rašyti. Jis
žiūri į vyresnįjį Kajų, siekia jo.
jie buvo per sunki našta
tad palikau juos
dėl naujo gyvenimo naujoje vietoje
bet niekas nepamiršo, kas aš esu
aš nepamiršau
nepamiršo ir stebėtojai
jie stebėjo metų metus
jie stebi dabar.
Vyresniojo, dabartinio, Kajaus rankos priekyje surakintos an-
trankiais, iš šonų stovi po Tarnautoją. Be to, jis nuspalvino savo
rankas raudonai – nežinau, ar norėdamas pavaizduoti tai, kaip jos
atrodo po darbo, ar norėdamas pasakyti ką nors kita. Kad po šit-
iekos metų jo tėvų kraujas vis dar ant jo rankų, nors jų nenužudė.
Tarnautojų rankos irgi raudonos. Vieną jų atpažįstu; jis pagavo
jos veidą keliomis linijomis, keliais aštriais brūkštelėjimais.
Mano Tarnautoja. Ji atėjo ir jo.
 Dvidešimt trečias skyrius
Kitą rytą pabundu nuo plono ir veriančio spiegimo, kad
plėšdama nuo odos miego elektrodus iškart iššoku iš lovos.
– Bramai! – suklykiu.
Kambaryje jo nėra.
Nulekiu koridoriumi į tėvų kambarį. Mama praėjusį vakarą grįžo
iš kelionės; jie abu turėtų būti čia. Tačiau kambarys irgi tuščias, aš
matau, kad jie išėjo paskubomis: paklodės sulamdytos, antklodė ant
grindų. Atsitraukiu. Jau seniai nesu mačiusi jų lovos nepaklotos ir
tų susipynusių patalų intymumas traukia akį net dabar, kai esu
persigandusi.
– Kasija?
Mamos balsas.
– Kur jūs? – baimingai šūkteliu apsisukdama.
Vis dar vilkėdama naktiniu drabužiu ji atskuba koridoriumi. Ilgi,
šviesūs jos plaukai plevėsuoja už nugaros ir atrodo beveik
nežemiškai. Kol apkabina mane. Glėbyje mane spaudžiančios
rankos tikros ir stiprios.
– Kas atsitiko? – paklausia ji. – Ar tau viskas gerai?
– Riksmas... – prabylu dairydamasi jo šaltinio.
Tuomet išgirstu, kaip prie riksmo prisideda kitas garsas –
metalas ir medis.
– Tai ne riksmas, – liūdnu balsu atsiliepia mama. – Girdi
pjūklus. Jie pjauna klevus.
Išskubu ant laiptelių, kur jau stovi Bramas su tėčiu. Lauke
stoviniuoja ir kitos šeimos, dauguma vis dar vilki naktinius drabuži-
us kaip ir mes. Tai dar viena intymumo akimirka, tokia pritrenki-
anti ir neįprasta, kad pasijuntu it užklupta. Neprisimenu nė karto,
kada būčiau mačiusi taip apsivilkusius kaimynus.
Galbūt prisimenu. Tą kartą, kai po sūnaus mirties gatve vilkėda-
mas vien naktinius vaikštinėjo Patrikas Markamas, o Ksanderio tėt-
is jį rado ir parvedė namo.
 197/287

Pjūklas alkanai kimba į mūsų klevą, perpjauna jį taip greitai, kad

iš pradžių pamanau, jog nieko nenutiko, tik pasigirdo klyksmas.
Akimirką medis atrodo normaliai, bet jis jau miręs. Tuomet
nuvirsta.
– Kodėl? – paklausiu mamos.
Ji išsyk neatsako, tad tėtis apkabina ją ir paaiškina:
– Klevai pradėjo kelti per daug bėdų. Rudenį gatvė atrodo
netvarkingai dėl nukritusių lapų. Jie auga nevienodai. Tarkim,
mūsiškis išaugo per didelis. Emės per mažas. Ir kai kurie serga,
taigi reikia visus nupjauti.
Pasižiūriu į mūsų medį, jo lapai vis dar tiesiasi į saulę, vis dar
darbuojasi versdami šviesą maistu. Jie dar nežino, kad yra negyvi.
Be priešais namą augančio aukšto medžio mūsų kiemas atrodo vis-
iškai kitoks. Daiktai atrodo mažesni.
Pažvelgiu į Emės namą. Kita vertus, dabar, kai nebeliko mažo,
liūdno jų medžio, to, kuris niekuomet iš tikrųjų neužaugo, jos
kiemas mažai skiriasi nuo buvusiojo. Jų klevas visuomet buvo
panašesnis ne į medį, o į pagalį su menku lapų kuokštu viršūnėje.
– Emei nėra taip jau blogai, – ištariu. – Netekti jos medžio men-
kas praradimas.
– Liūdna mums visiems, – nirčiai tarsteli mama.
Praėjusią naktį negalėdama užmigti susigūžiau palei sieną pasik-
lausyti, kaip ji kalbasi su tėčiu. Šnekėjosi taip tyliai, kad nenugirdau
nė žodžio, bet iš balso ji atrodė pavargusi ir liūdna. Galiausiai pasi-
daviau ir įsiropščiau atgal į lovą. Dabar mama stovi priešais namą
sukryžiavusi rankas ant krūtinės ir atrodo pikta.
Mūsų medis jau nupjautas ir darbininkai su pjūklais perėjo prie
kito namo. Šioji dalis buvo lengva. Sunkioji bus išrauti šaknis.
Tėtis priglaudžia mamą. Jis nemyli medžių taip, kaip ji, bet jis
myli kitus dalykus, kurie buvo sunaikinti, todėl supranta. Mama
myli augalus; tėtis myli daiktų istoriją. Jie myli vienas kitą.
O aš myliu juos abu.
 198/287

Jei įvykdysiu Pažeidimą, įskaudinsiu ne tik save, Kajų ir

Ksanderį. Įskaudinsiu ir visus kitus mylimus žmones.
– Tai įspėjimas, – beveik pati sau tarsteli mama.
– Aš nieko nepadariau! – šūkteli Bramas. – Jau savaičių savaites
net nepavėlavau į mokyklą!
– Įspėjimas skirtas ne tau, – atsako mama. – Kažkam kitam.
Tėtis uždeda rankas mamai ant pečių ir pasižiūri į ją taip, lyg
jiedu būtų vienudu.
– Mole, patikėk. Aš ne...
Tuo pat metu aš prasižioju ketindama ką nors pasakyti –
nežinau, ką, – ką nors apie tai, ką padariau ir kad dėl visko kalta aš.
Tėčiui dar nebaigus, o man nespėjus pradėti, prabyla mama:
– Tai įspėjimas man.
Ji apsisuka ir brūkštelėjusi ranka per akis grįžta vidun. Stebiu ją
einant ir kaltė perrėžia mane kaip pjūklas medį.
Nemanau, kad įspėjimas skirtas mamai.
Jei Tarnautojai iš tikrųjų geba matyti mano sapnus, jie turėtų ap-
sidžiaugti išvydę tai, ką sapnavau praėjusią naktį. Šiukšlių vamzdyje
sudeginau paskutinę Kajaus istorijos dalį, bet paskui vis galvojau,
kas joje buvo pavaizduota, ką ji man papasakojo: kai Tarnautojai
atėjo jo išsivesti, saulė buvo raudona ir kybojo žemai danguje.
Sapnuose be paliovos regėjau Kajaus, apsupto Tarnautojų
baltomis uniformomis, vaizdus. Už jo degė raudonas dangus, ties
horizontu lūkuriavo saulės blyksnis. Nesupratau, ji tekėjo ar leidosi;
sapne neturėjau jokio krypties pojūčio. Nė viename sapne jis nepar-
odė bijąs. Jo rankos nevirpėjo; jo veido išraiška liko rami. Aš žino-
jau, kad jis bijo, ir raudona saulės šviesa, palietusi jo veidą, atrodė
tarytum kraujas.
Nenoriu išvysti šių vaizdų, vykstančių tikrame gyvenime. Tačiau
privalau sužinoti daugiau. Kaip paskutinį kartą jis pabėgo? Kas
nutiko?
Manyje grumiasi du troškimai: troškimas būti saugiai ir troški-
mas žinoti. Kuris iš jų laimės, nežinau.
 199/287

Kai kartu su mama oro traukiniu važiuojame į Medelyną, ji var-

giai prataria bent žodį. Pasižiūri į mane, retsykiais nusišypso, bet aš
matau, kad ji visiškai paskendusi savo mintyse. Klausinėjama apie
kelionę mama atsako atsargiai, ir galiausiai aš liaujuosi.
Kajus važiuoja tuo pačiu oro traukiniu, mes kartu žingsniuojame
Kalvos link. Stengiuosi elgtis draugiškai, bet santūriai – taip, kaip
kitados vienas su kitu elgėmės, – nors ir trokštu vėl paliesti jo
ranką, pažiūrėti jam į akis ir paklausti apie istoriją. Apie tai, kas
nutiko vėliau.
Miške prireikia vos kelių sekundžių, kol nesusivaldau ir turiu
paklausti. Einant taku prie paskutinį kartą pažymėtos vietos uždedu
delną jam ant rankos. Kai paliečiu, jis nusišypso, šypsena sušildo
man širdį ir sunku atitraukti ranką, paleisti. Nepaisant to, daug la-
biau noriu, kad jis būtų saugus, nei noriu jo paties, nežinau, ar
įstengsiu tai padaryti.
– Kajau. Vakar su manimi kalbėjosi Tarnautoja. Ji žino apie mus.
Jie žino apie mus.
Kajus linkteli.
– Žinoma, kad žino.
– Jie ir su tavimi kalbėjosi?
– Taip.
Kaip žmogus, visą gyvenimą praleidęs vengdamas Tarnautojų
dėmesio, jis atrodo stebėtinai ramus. Akys tokios pat gilios kaip vis-
ada, bet jose atsispindi anksčiau neregėta ramybė.
– Negi tu nesijaudini?
Užuot atsiliepęs, Kajus įkiša ranką į marškinių kišenę ir
išsitraukia popierėlį. Paduoda man. Jis kitoks nei rudas servetėlių ir
vyniojamasis popierius, kurį naudojo – baltesnis, glotnesnis. Raštas
ne Kajaus, o kažkokio terminalo ar rašytuvo, bet kažkas jame
atrodo svetima.
– Kas tai? – klausiu.
– Vėlyva gimtadienio dovana tau. Eilėraštis.
 200/287

Man atvimpa žandikaulis – eilėraštis? iš kur? – ir Kajus paskuba

mane nuraminti.
– Nesijaudink. Greitai jį sunaikinsime, kad nepakliūtume į bėdą.
Įsiminti ilgai netruks.
Jo veide šviečia laimė, ir aš staiga suvokiu: su tokia nuoširdžia ir
džiaugsminga veido išraiška Kajus atrodo truputį panašus į
Ksanderį. Vėl prisimenu besikeičiančius veidus terminalo ekrane
dieną po mano Parinkimo, kai iš pradžių išvydau Ksanderį, o paskui
Kajų. Tačiau dabar matau tik Kajų. Tik Kajų, ir nieko kito.
Eilėraštis.
– Ar jį parašei tu?
– Ne, – atsako, – bet jį parašė tas pats žmogus, kaip ir tą kitą.
Neišeik tyliai.
– Iš kur jis? – klausiu.
Mokyklos terminale daugiau Dilano Tomo eilėraščių nebuvo.
Vengdamas mano klausimo Kajus papurto galvą.
– Jis ne visas. Įstengiau gauti tik posmo dalį.
Prieš man paklausiant, ką atidavė mainais už eilėraštį, jis truputį
nervingai atsikrenkščia ir pažvelgia į savo rankas.
– Man patiko, nes jame minimas gimtadienis, jis primena tave.
Tai, kaip jaučiausi pirmąją dieną, išvydęs tave prie baseino, – jis
atrodo sumišęs, jo veide regiu liūdesį. – Ar tau nepatinka?
Laikau baltą popierėlį, ašaros temdo mano akis, ir neįstengiu jo
perskaityti.
– Imk, – sakau įbrukdama jam eilėraštį. – Ar perskaitysi man?
Jaučiuosi taip apakinta jo staigmenos grožio ir sukrėsta to, kas
įmanoma ir kas ne, kad nusisuku ir imu vos ne klupinėdama žings-
niuoti tarp medžių.
Už nugaros girdžiu Kajaus balsą. Sustoju ir klausausi.
O vandens ir sparnuotų medžių
Paukščiai nešė mano gimtadienio vardą
Baltakarčiams arkliams ir fermoms.
Pakilau
 201/287

Rudens lietuje,
Ir praėjusios dienos plakė man veidą.
Vėl pradedu eiti nekreipdama dėmesio į akmenų piramides, ski-
autes ir visa kita, kas galėtų mane pristabdyti. Esu nerūpestinga ir
pabaidau būrelį paukščių, kurie purpteli ir nuskrieja į dangų tolyn
nuo mūsų. Balta ant mėlynos, kaip Miesto rotušės spalvos. Kaip an-
gelų spalvos.
– Jie skraidina tavo vardą, – išgirstu tariant Kajų.
Atsisuku ir išvystu jį, stovintį miške, laikantį rankoje baltąjį
eilėraštį.
Paukščių klyksmai nuskrieja oru kartu su jais. Nežinau, kas sto-
jusioje tyloje sujudėjo pirmas, Kajus ar aš, netrukus jau stovime
visai greta, bet nesiliečiame, kvėpuojame vienas kitu, bet
nesibučiuojame.
Nenuleisdamas žvilgsnio nuo mano akių Kajus palinksta
artėliau, pakankamai arti, kad jam judant išgirsčiau tylų eilėraščio
šiurenimą.
Šiltos lūpos priglunda man prie skruosto ir aš užsimerkiu.
Mąstau apie tuopų sėklas, palietusias mane tą dieną oro traukinyje.
Švelniai, lengvai, viską žadančiai.
 Dvidešimt ketvirtas
skyrius
Kajus padovanoja man tris gimtadienio dovanas. Eilėraštį, bučinį
ir beviltišką, nuostabų tikėjimą, kad galbūt viskas bus gerai. At-
simerkusi prisiliečiu prie tos skruosto vietos, kurią palietė jo lūpos,
ir pasakau:
– Per gimtadienį nieko tau nepadovanojau, net nežinau, kada jis.
Ir jis atsako:
– Nesijaudink.
O aš sakau:
– Ką galėčiau padaryti?
Ir jis atsiliepia:
– Leisk man tikėti šituo ir tu tuo tikėk.
Ir aš tikiu.
Visą dieną leidžiu jo bučiniui degti ant skruosto ir skverbtis į
mano kraują, neveju šio prisiminimo šalin. Esu bučiuota ir
bučiavau. Tačiau dabar viskas kitaip. Diena atrodo tinkamesnė tapti
laiko riboženkliu nei mano tikrasis gimtadienis ar Parinkimo po-
kylio vakaras. Šis bučinys, šie žodžiai, jie atrodo kaip pradžia.
Drįstu įsivaizduoti ateitis, kurių niekuomet nebus, įsivaizduoti
mudu kartu. Net vėliau, rūšiuodama, dėmesį į užduotį sutelkiu ap-
simesdama, kad kiekvienas rūšiuojamas skaičius yra kodas, žinia
Kajui, jog išsaugosiu mūsų paslaptį. Apsaugosiu mus, nieko neat-
skleisiu. Kiekvienas teisingai atliktas rūšiavimas atitraukia nuo
mūsų dėmesį.
Kadangi šiąnakt ne mano eilė dėvėti miego elektrodus, leidžiu
savo sapnams nešti mane ten, kur jie nori. Mano nuostabai, Kajaus
ant Kalvos nesapnuoju. Susapnuoju jį sėdintį ant laiptelių prieš
mano namus, stebintį, kaip vėjas šokdina klevo lapus. Sapnuoju,
kaip jis vedasi mane į uždarą valgyklą, atitraukia man kėdę palink-
damas taip arti, kad net suplazda apsimetėlės žvakės. Sapnuoju,
 203/287

kaip kartu iškasame naujarožes jo kieme ir kaip Kajus moko mane

naudotis artefaktu. Viskas, ką sapnuoju, yra paprasta, tikra ir
kasdieniška.
Štai iš kur žinau, kad tai sapnai. Juk paprasti, tikri ir kasdieniški
dalykai yra tie, kurių niekada negalėsime turėti.
– Kaip? – paklausiu jo kitą dieną ant Kalvos, kai nutolstame
gana giliai į mišką, kad niekas negalėtų mūsų nugirsti. – Kaip gali
tikėti, kad šitai gali baigtis gerai? Kajau, Tarnautoja pagrasino
išsiųsti atgal į Išorines provincijas!
Kajus kurį laiką neatsako, ir aš jaučiuosi, lyg būčiau šaukusi,
nors iš tikrųjų šnibždėjau taip tyliai, kaip tik įstengiau. Praeiname
pro akmenų piramidę, sukrautą per paskutinį žygį, tuomet jis
pasižiūri į mane, ir aš galiu prisiekti, kad vėl juntu tą bučinį. Tačiau
šį kartą jaučiu lūpomis.
– Ar kada nors girdėjai apie kalinio dilemą? – paklausia Kajus.
– Žinoma, – ar jis mane erzina? – Tai žaidimas, kurį žaidei prieš
Ksanderį. Visi esame jį žaidę.
– Ne, kalbu ne apie žaidimą. Bendruomenė jį pakeitė. Turiu
omenyje teoriją, slypinčią už žaidimo.
Nesuprantu, apie ką jis kalba.
– Spėju, kad ne.
– Kas nutinka, jei du žmonės kartu įvykdo nusikaltimą, o tada
pagaunami, atskiriami ir apklausiami atskirai?
Vis dar nieko nesuprantu.
– Nežinau. Kas?
– Tai jų dilema. Ar jie įduoda vienas kitą tikėdamiesi, kad Tar-
nautojai bus jiems nuolaidūs – sudaro sutartį? Ar atsisako sakyti
bet ką, kas išduotų partnerį? Geriausias scenarijus – abiem tylėti.
Tuomet jie abu gali būti saugūs.
Sustojome šalia kelių išvirtusių medžių.
– Saugūs, – sakau.
Kajus linkteli.
– Tačiau taip niekuomet nenutinka.
 204/287

– Kodėl ne?
– Vienas kalinys beveik visuomet išduos kitą. Pasakys, ką žino,
kad gautų progą.
Manau, suprantu, ko jis prašo manęs. Vis geriau moku skaityti jo
akyse, atspėti mintis. Galbūt todėl, kad žinau jo istoriją, galiausiai
geriau jį pažįstu. Paduodu jam raudoną skiautę; nė vienas daugiau
nebandome neleisti savo pirštams susiliesti, susijungti, susipinti.
Kajus kalba toliau.
– Tačiau tobulame scenarijuje nė vienas nieko nesakytų.
– Ir tu manai, kad mes galime taip elgtis?
– Mes niekuomet nebūsime saugūs, – atsako Kajus perbraukda-
mas delnu man per veidą. – Pagaliau tai suprantu. Aš tavimi pas-
itikiu. Abu kaip įmanydami stengsimės apsaugoti vienas kitą kuo
ilgiau.
O tai reiškia, kad mūsų bučiniai privalo likti pažadais, paliktais
pažadais, kaip švelniai mano skruostą palietęs pirmasis jo bučinys.
Mūsų lūpos nesusitinka. Dar ne. Kai tai nutiks, bus įvykdytas Pažei-
dimas. Bus išduota Bendruomenė. Ir Ksanderis. Abu tai žinome.
Kiek laiko galime pavogti iš jų? Iš savęs? Jo akyse matau, kad to
bučinio jis nori taip pat, kaip ir aš.
Mūsų gyvenimai turi kitų pusių: daugybė darbo valandų Kajui,
Antroji mokykla man. Tačiau pažvelgusi atgal žinau, kad tų
akimirkų neprisiminsiu taip, kaip prisimenu visas šių dienų,
praleistų ant Kalvos su Kajumi, smulkmenas.
Išskyrus vieną atsiminimą apie įtemptą šeštadienio vakarą kino
teatre, kuriame Ksanderis laiko mano ranką, o Kajus elgiasi taip,
lyg niekas nebūtų pasikeitę. Pabaigoje, užsidegus šviesoms, išvystu
besidairančią Tarnautoją iš žaliosios erdvės, ir mane apima siaubas.
Sutikusi mano žvilgsnį ir išvydusi mano pirštus Ksanderio delne ji
pasižiūri į mane, šypteli ir pradingsta. Jai išėjus žvilgteliu į
Ksanderį, ir mano kūnu nuvilnija skausmingas ilgesys, toks stiprus,
kad vėliau galvodama apie tą vakarą vis dar jį juntu. Ilgiuosi ne
 205/287

Ksanderio, o to, kaip viskas tarp mūsų buvo. Jokių paslapčių, jokių
keblumų.
Vis vien. Nors jaučiuosi nusikaltusi Ksanderiui, nors jaudinuosi
dėl jo, šios dienos priklauso Kajui ir man. Kad sužinotume daugiau
istorijų ir parašytume daugiau raidžių.
Kartais Kajus paklausia, ar prisimenu kokius nors dalykus.
– Ar prisimeni pirmąją Bramo dieną mokykloje? – paklausia vi-
eną dieną mums greitai skinantis kelią per mišką, kad at-
sigriebtume už visą laiką, praleistą rašant.
– Žinoma, – atsakau uždususi nuo skubėjimo ir galvojimo apie jo
ranką ant manosios. – Bramas norėjo likti namie. Iškėlė sceną oro
traukinio stotelėje. Visi tai prisimena.
Vaikai į Pirmąją mokyklą pradeda eiti rudenį, kai sulaukia šešer-
ių. Manoma, kad tai svarbus augimo ritualas, būsimų Pokylių preli-
udija. Pirmos sėkmingos dienos pabaigoje vaikai namo parsineša
nedidelį pyragą, kurį gali suvalgyti po vakarienės, ir rezginį ryški-
aspalvių balionų. Nežinau, kuo Bramas džiaugėsi labiau – pyragu,
kurį taip retai valgome, ar balionais, kuriuos duoda tik Pirmosios
dienos proga. Šią dieną jis taip pat gavo savo rašytuvą ir skaitytuvą,
tačiau jie Bramui nė kiek nerūpėjo.
Atėjus laikui lipti į traukinį, važiuojantį Pirmosios mokyklos link,
Bramas atsisakė kelti koją vidun.
– Aš nenoriu važiuoti, – pareiškė jis. – Liksiu čia.
Buvo rytas ir stotelėje knibždėjo į darbus ir mokyklas skubantys
žmonės. Bramui atsisakius lipti į traukinį kartu su tėvais, jie pra-
dėjo į mus sukiotis. Tėtis atrodė susirūpinęs, bet mamos tai nė kiek
neišmušė iš vėžių.
– Nesijaudink, – sušnibždėjo ji man. – Jo ikimokyklinės
priežiūros centro Tarnautojai įspėjo, kad taip gali nutikti. Jie nus-
pėjo, kad šis įvykis jam bus sunkokas.
Tuomet ji priklaupė šalia Bramo ir pasakė:
– Lipkime į traukinį, Bramai. Prisimink balionus. Ir pyragą.
– Aš nenoriu jų.
 206/287

O tuomet, visų nuostabai, jis pravirko. Bramas niekuomet nev-

erkė, net būdamas visiškai mažas. Iš mamos veido visiškai išnyko
pasitikėjimas savimi, ji tvirtai jį apkabino. Bramas – antras vaikas,
ji niekuomet nemanė galėsianti jį turėti. Greitai ir lengvai pagimdži-
us mane jai prireikė daug metų, kad pastotų, ir jis gimė likus
kelioms savaitėms iki jos trisdešimt pirmojo gimtadienio, sulaukus
tokio amžiaus vaikų turėti nebegalima. Visi jaučiamės laimingi
turėdami Bramą, bet mama ypač.
Žinojau, jei jis verks bent kiek ilgiau, pakliūsime į bėdą. Tuomet
Tarnautojai, kurių darbas buvo stebėti, ar nekils kokių keblumų,
gyveno kiekvienoje gatvėje.
Taigi garsiai pasakiau Bramui:
– Tuo blogiau tau. Jokio skaitytuvo, jokio rašytuvo. Niekuomet
neišmoksi rašyti. Niekuomet neišmoksi skaityti.
– Netiesa! – suriko Bramas. – Aš galiu išmokti.
– Kaip?
Jis piktai prisimerkė, tačiau bent jau liovėsi verkęs.
– Man visai nerūpi, ar mokėsiu rašyti ir skaityti.
– Puiku, – atrėžiau ir akies kampeliu išvydau, kaip kažkas
beldžia į Tarnautojo duris name, stovinčiame visai šalia oro
traukinio stotelės.
Ne. Bramas jau turi per daug papeikimų iš priežiūros centro.
Į stotelę atšnarėjo traukinys ir tą akimirką supratau, ką turiu
padaryti. Pakėliau jo mokyklinį krepšį ir ištiesiau jam.
– Tavo valia, – pareiškiau žiūrėdama jam tiesiai į akis ir
nenuleisdama žvilgsnio. – Gali suaugti arba būti kūdikėliu.
Bramas atrodė įskaudintas. Įbrukau krepšį jam į rankas ir sušn-
ibždėjau į ausį:
– Žinau, kaip rašytuvu žaisti žaidimus.
– Tikrai?
Linktelėjau jam.
 207/287

Bramo veidas nušvito. Jis paėmė krepšį ir nesidairydamas įlipo

pro oro traukinio duris. Mes su tėvais sulipome iš paskos, viduje
mama mane stipriai apkabino.
– Ačiū, – pasakė ji.
Aišku, jokių žaidimų rašytuve nebuvo. Turėjau juos išrasti, bet
rūšiuotoja iš prigimties esu ne veltui. Bramui prireikė net kelių
mėnesių, kad suprastų, jog kiti vaikai neturėjo vyresnių brolių ir
seserų, raidžių pilnuose ekranuose paslepiančių paveikslėlius, o
tuomet matuojančių laiką, kurio prireiks visiems jiems atrasti.
Štai kodėl anksčiau nei visi supratau, kad Bramas niekuomet
netaps rūšiuotoju. Tačiau vis vien kūriau lygius, pasiekimų
rekordus ir tuos mėnesius beveik visą savo laisvalaikį praleisdavau
išradinėdama žaidimus, kuriuos maniau jam patiksiant. Ir net viską
supratęs jis neįsiuto. Pernelyg linksmai leidome laiką ir galų gale aš
juk nemelavau. Iš tikrųjų žinojau, kaip žaisti žaidimus rašytuvu.
– Tai buvo ta diena.
– Kokia diena?
– Ta diena, kai tave pažinau.
– Kodėl? – sakau jausdamasi kažkaip įskaudinta. – Nes laikiausi
taisyklių? Ir brolį priverčiau jų laikytis?
– Ne, – atsako jis, lyg tai būtų akivaizdu. – Išvydau, kaip
rūpinaisi broliu, todėl, kad mačiau, jog esi gana protinga jam
padėti, – tada jis nusišypso. – Jau žinojau, kaip atrodai, bet tą dieną
pirmą kartą tave pažinau.
– Ak, – išsprūsta man.
– Kaip dėl manęs? – pasiteirauja jis.
– Ką nori pasakyti?
– Kada tu pirmą kartą išvydai mane?
Dėl kažkokios priežasties negaliu jam atsakyti. Negaliu pasakyti,
kad pirmą kartą apie jį šitaip susimąstyti privertė veidas ekrane tą
rytą po mano Parinkimo pokylio – toji klaida. Negaliu prisipažinti,
kad nemačiau jo, kol jie nepaliepė žiūrėti.
– Pirmosios kalvos viršūnėje, – užuot pasakiusi tiesą atsakau.
 208/287

Trokštu, kad nebūčiau turėjusi jam meluoti, nes jis žino daugiau
mano tiesos nei kas nors kitas visame pasaulyje.
Vėliau tą vakarą suvokiau: Kajus nedavė man daugiau savo istor-
ijos, o aš nepaprašiau. Galbūt todėl, kad dabar gyvenu jo istorijoje.
Dabar esu jo dalis, o jis – mano, ir ta dalis, kurią rašome drauge,
kartais atrodo vienintelė svarbi.
Tačiau mane vis kamuoja klausimas: kas nutiko, kai Tarnautojai
jį išsivedė, o žemai danguje kybojo raudona saulė?
 Dvidešimt penktas skyrius
Mūsų laikas kartu atrodo lyg audra, lyg smarkus vėjas ir lietus,
lyg kas nors pernelyg didelio, kad galėtum tai suvaldyti, bet per-
nelyg galingo, kad įstengtum pabėgti. Jis siaučia aplink mane, velia
plaukus, palieka ant veido vandenį, priverčia suprasti, kad esu gyva,
gyva, gyva. Jis nestokoja ramybės akimirkų, pertraukų, visai kaip
kiekvienoje audroje, ir tokių akimirkų, kai mūsų žodžiai išskelia
žaibus, bent jau vienas kitam.
Kartu lekiame į Kalvą liesdamiesi rankomis, liesdami medžius.
Kalbėdami. Kajus turi ką man papasakoti, o aš turiu ką papasakoti
jam, ir mums neužtenka laiko, niekuomet, niekuomet neužtenka
laiko.
– Esama žmonių, vadinančių save Archyvarais, – sako Kajus. –
Kai Šimto komisija rinkosi, Archyvarai žinojo, kad neatrinkti darbai
taps svarbūs, kaip prekės. Taigi jie dalį išsaugojo. Archyvarai turi
pačių sumontuotus nelegalius terminalus, skirtus saugoti. Jie iš-
saugojo Tomo eilėraštį, kurį tau atnešiau.
– Nė negirdėjau apie tai, – sujaudinta atsakau.
Niekuomet nemaniau, jog kas nors galėtų žvelgti taip toli į priekį,
kad išsaugotų dalį eilėraščių. Ar senelis tai žinojo? Regis, ne. Jis
niekuomet neatidavė jiems saugoti savo eilėraščio.
Kajus uždeda delną man ant rankos.
– Kasija. Archyvarai nėra altruistai. Jie išvydo prekę ir padarė,
ką galėjo, kad ją išsaugotų. Ją gali gauti bet kas, pasiruošęs mokėti,
bet jų kainos didelės.
Jis nutyla, lyg būtų atskleidęs per daug.
– Ką iškeitei? – paklausiu staiga išsigandusi.
Kiek žinau, Kajus turi du vertingus dalykus: savo artefaktą ir
„Neišeik tyliai“ eilėraščio žodžius. Nenoriu, kad jis atiduotų artefak-
tą, paskutinį saitą, jungiantį su šeima. Ir dėl kažkokios priežasties
mintis apie iškeistą mūsų eilėraštį atrodo atstumianti.
 210/287

Savanaudiškai nenoriu, kad bet kas galėtų jį turėti. Suprantu, kad

šiuo požiūriu esu ne ką geresnė už Tarnautojus.
– Kai ką, – atsako jis, jo akys linksmos. – Nesuk sau galvos dėl
kainos.
– Tavo artefaktas...
– Nesijaudink. Jo neiškeičiau. Mūsų eilėraščio irgi. Kasija, jei tau
kada nors reikės, jie apie eilėraštį nežino. Paklausiau, kiek Dilano
Tomo kūrinių jie turi, ir jie turėjo nedaug. Gimtadienio eilėraštį ir
apsakymą. Tai viskas.
– Jei kada nors reikės ko?
– Ką nors išmainyti, – atsargiai paaiškina jis. – Į ką nors kita.
Archyvarai turi informacijos, ryšių. Galėtum pasakyti jiems vieną iš
senelio duotų eilėraščių, – jis susiraukia. – Įrodyti autentiškumą
gali būti sudėtinga, nes neturi pirmojo lapelio... vis dėlto esu tikras,
kad jie būtų šio to verti.
– Pernelyg bijočiau prekiauti su tokiais žmonėmis, – atsakau ir
iškart pasijuntu norinti, kad nebūčiau šito sakiusi. Nenoriu, kad
Kajus manytų, jog lengvai išsigąstu.
– Jie nėra visiškai blogi, – sako jis. – Stengiuosi padėti tau
suprasti, kad jie niekuo ne blogesni ir ne geresni už visus kitus. Ne
geresni ir ne blogesni už Tarnautojus. Su Archyvarais turi elgtis taip
pat atsargiai, kaip ir su visais kitais.
– Kur galėčiau juos rasti? – klausiu išgąsdinta jo poreikio man
šitai papasakoti.
Kas, jo nuomone, nutiks? Kodėl jis mano, kad man gali prireikti
žinoti, kaip parduoti mūsų eilėraštį?
– Muziejuje, – paaiškina jis. – Nueik į rūsį ir atsistok priešais ek-
spoziciją apie Šlovingą Orijos provincijos istoriją. Niekas niekuomet
ten neina. Jei išstovėsi gana ilgai, kas nors paklaus tavęs, ar nori,
kad jie papasakotų daugiau apie istoriją. Atsakyk taip. Jie žinos, kad
nori susisiekti su Archyvaru.
– Iš kur tai žinai? – paklausiu vėl nustebinta visų jam žinomų
išgyvenimo būdų.
 211/287

Jis papurto galvą.

– Geriau, jei tau nesakysiu.
– Kas, jei ten nueis kas nors, iš tikrųjų norintis sužinoti daugiau
apie istoriją?
Kajus nusijuokia.
– Niekas niekuomet šito nedaro, Kasija. Čionai niekas nenori
žinoti praeities.
Skubame pirmyn pro šakas vis dar liesdamiesi rankomis.
Girdžiu, kaip Kajus niūnuoja vieną iš Šimto dainų, tą, kurią girdė-
jome kartu.
– Šita man labai patinka, – sakau ir jis linkteli. – Ją dainuo-
jančios moters toks gražus balsas.
– Jei tik jis būtų tikras, – atsako jis.
– Ką turi omenyje? – pasiteirauju.
Jis nustebęs pasižiūri į mane.
– Jos balsą. Ji netikra. Balsas sugeneruotas. Tobulas balsas. Kaip
visų kitų dainininkų, visose dainose. Negi šito nežinojai?
Netikėdama kratau galvą.
– Tai negali būti tiesa. Jai dainuojant girdžiu jos kvėpavimą.
– Tai numatyta, – paaiškina Kajus, jo akys nutolusios, kažką
prisimena. – Jie žino, kad mums patinka manyti, jog daiktai tikri.
Mums patinka girdėti, kaip jie kvėpuoja.
– Iš kur žinai?
– Girdėjau, kaip dainuoja tikri žmonės.
– Ir aš, mokykloje. Ir man dainavo tėtis.
– Ne, – atsako jis. – Noriu pasakyti, dainuojančius garsiai, taip
garsiai, kaip tik gali. Bet kada, kai tik norisi. Esu girdėjęs taip
dainuojančius žmones, bet ne čia. Ir net gražiausias pasaulyje bal-
sas neskambėjo nė iš tolo taip tobulai, kaip tas balsas muzikos
salėje.
Trumpą akimirką įsivaizduoju jį namie, kraštovaizdyje, kurį man
nupiešė, besiklausantį, kaip kiti dainuoja. Kajus žvilgteli į pro
medžius blykčiojančią saulę. Nustato laiką. Saule jis pasitiki labiau
 212/287

nei laikrodžiu. Esu tai pastebėjusi. Jis stovi viena ranka prisidengęs
akis, ir man į galvą šauna kita Tomo eilėraščio eilutė:
Nors ne laiku jo skausmas ir daina.
Norėčiau išgirsti, kaip Kajus dainuoja.
Kajus įkiša ranką į kišenę, išsitraukia mano gimtadienio eilėraštį.
– Ar jau gerai jį prisimeni?
Suprantu, ką jis sako. Laikas sunaikinti eilėraštį. Pavojinga per-
nelyg ilgai jį turėti.
– Taip, – atsiliepiu. – Leisk man dar kartą į jį pasižiūrėti, – per-
skaitau ir vėl pakeliu akis į Kajų. – Šitą sunaikinti ne taip liūdna, –
sakau jam ir sau. – Kiti žmonės jį žino. Jis vis dar kažkur egzistuoja.
Jis linkteli.
– Ar nori, kad parsineščiau jį namo ir sudeginčiau? – paklausiu.
– Pamaniau, kad galėtume palikti jį čia, – atsako jis. – Užkasti
žemėje.
Prisimenu sodinimą su Ksanderiu. Tačiau šis eilėraštis niekuo su
tuo nesusijęs; jis tvarkingas ir švarus, atkirstas nuo ten, iš kur
atkeliavo. Žinome autoriaus vardą, bet apie jį patį nežinome nieko;
nežinome, ką jis norėjo savo eilėraščiu pasakyti, apie ką mąstė dėli-
odamas žodžius, kaip juos užrašė. Ar taip seniai žmonės turėjo
rašytuvus? Iš Šimto istorijos pamokų neprisimenu. Ar jis parašė jį
kaip Kajus, ranka? Ar poetas žinojo, kaip jam pasisekė, kad turi
tokius gražius žodžius ir vietą jiems padėti ir saugoti?
Kajus ištiesia ranką.
– Palauk, – sustabdau jį. – Neužkaskime viso.
Ištiesiu ranką lapelio link, Kajus atiduoda jį, išlygina man ant
delno. Eilėraščio nedaug; jis mažas, vienas posmas. Bus lengva
užkasti. Atsargiai perplėšiu jį palei eilutę, kurioje kalbama apie
paukščius:
Paukščiai nešė mano gimtadienio vardą.
Plėšau jį į vis smulkesnes ir smulkesnes skiauteles, kol jos pasid-
aro mažytės ir lengvos. Tuomet pamėtėju jas, atiduodu vėjui, leidžiu
kurį laiką pasklandyti. Jos tokios mažytės, kad nematau, kur
 213/287

dauguma nusileidžia, bet viena švelniai nutupia ant šakos šalia

manęs. Galbūt tikras paukštis panaudos ją lizdui, paslėps nuo visų
kitų, kaip aš paslėpiau kitą Tomo eilėraštį.
Mums su Kajumi užkasant likusią lapelio dalį suprantu, kad
autorių pažįstame. Per jo žodžius.
Ir vieną dieną turėsiu pasidalyti eilėraščiais. Žinau tai. Ir vieną
dieną privalėsiu papasakoti Ksanderiui, kas dedasi čia, ant Kalvos.
Tačiau dar ne dabar. Anksčiau eilėraštį sudeginau, kad būčiau
saugi. Dabar šitaip pasielgti negaliu. Tvirtai laikausi mūsų akimirkų
kartu poezijos, saugau jas, saugau mus. Mus visus.
– Papasakok man apie savo Parinkimo pokylį, – paprašo Kajus
kitą kartą.
Jis nori, kad papasakočiau apie Ksanderį?
– Ne apie Ksanderį, – skaitydamas mano mintis priduria jis ir
nusišypso ta šypsena, kurią myliu. Net dabar, kai jis šypsosi
dažniau, vis dar godžiai jos trokštu. Kartais jam šypsantis ištiesiu
ranką ir paliečiu jo lūpas. Paliečiu jas dabar ir jaučiu, kaip jos juda
jam sakant: Apie save.
– Nerimavau, jaudinausi...
Tuomet nutylu. Kaip norėčiau pasakyti, kad galvojau apie jį, bet
kartą jau sumelavau ir daugiau to nebedarysiu. Be to, apie Ksanderį
irgi negalvojau.
– Galvojau apie angelus, – pasakau jam.
– Angelus?
– Na, žinau. Tuos iš senų pasakojimų. Kaip jie gali nuskristi į
dangų.
– Ar manai, kad kas nors dar tiki? – paklausia jis.
– Nežinau. Ne. O tu?
– Aš tikiu tavimi, – tyliu, beveik pagarbiu balsu atsako Kajus. –
Tikiu labiau, nei kada nors maniau kuo nors tikėsiantis.
Greitai žingsniuojame tarp medžių. Labiau jaučiu nei matau, kad
jau artėjame prie Kalvos viršūnės. Galiausiai mūsų darbas čia bus
atliktas ir šitai pasibaigs. Užkopti į apatinę Kalvos dalį trunka
 214/287

nebeilgai; viskas suplūkta, gerai pažymėta, ir mes žinome, kur ein-

ame, bent jau iš pradžių. Tačiau neištyrinėtų vietų vis dar yra. Dar
yra, ką atrasti. Esu už tai dėkinga. Tokia dėkinga, jog trokštu tikėti
angelais, kad galėčiau kam nors ar kažkam padėkoti.
– Papasakok dar, – paprašo Kajus.
– Vilkėjau žalią suknelę.
– Žalią, – atsigręždamas į mane sako jis. – Niekuomet nemačiau
tavęs vilkinčios žaliai.
– Niekuomet nematai manęs vilkinčios jokių spalvų drabužiais,
išskyrus rudą ar juodą, – atsakau jam. – Rudi kasdieniai drabužiai.
Juodas maudymosi kostiumėlis.
Tai ištarusi nuraustu.
– Atsiimu savo žodžius, – pasako jis vėliau, pasigirdus švilpukui.
– Esu matęs tave žalumoje. Matau kiekvieną dieną čia, tarp medžių.
Kitą dieną jo paklausiu:
– Ar galėtum man papasakoti, kodėl tą dieną kine verkei?
– Tu matei?
Linkteliu.
– Negalėjau susivaldyti, – dabar jo žvilgsnis nutolęs, atšiaurus. –
Nežinojau, kad jie turi tokios filmuotos medžiagos. Tai galėjo būti
mano kaimas. Jis neabejotinai buvo Išorinėse provincijose.
– Palauk, – pagalvoju apie žmones, bėgančius tamsius šešėlius. –
Nori pasakyti, kad tai buvo...
– Tikra, – pabaigia jis. – Taip. Tai buvo ne aktoriai. Ne vaidini-
mas. Kasija, Išorinėse provincijose visa tai dedasi. Kai išvykau, taip
nutikdavo vis dažniau ir dažniau.
O, ne.
Žinau, greitai pasigirs švilpukas. Jis irgi tai žino. Ištiesiu rankas
ir laikau jį savo glėbyje čia, miške, kur mus slepia medžiai, o
paukščių klyksmai užgožia mūsų balsus. Visa Kalva žino apie mūsų
apsikabinimą.
Atsitraukiu pirma, nes prieš išsenkant mūsų laikui turiu šį tą
parašyti. Mokiausi rašydama ore, bet noriu išrėžti tai žemėje.
 215/287

– Užsimerk, – paliepiu Kajui ir pasilenkiu.

Jis laukia, o aš juntu jo kvėpavimą. Galiausiai tarsteliu:
– Viskas.
Kajus pasižiūri į tai, ką parašiau.
Aš myliu tave.
Jaučiuosi susidrovėjusi, lyg būčiau maža mergaitė, išbaksnojusi
šiuos žodžius savo rašytuvu ir pakišusi jį berniukui iš savo Pirmosi-
os mokyklos klasės. Mano rašysena nerangi, pakrika, ne tokia lygi
kaip Kajaus.
Kodėl kai kuriuos dalykus lengviau parašyti nei ištarti?
Vis vien. Stovėdama čia, miške, su žodžiais, kurių nebegaliu at-
siimti, jaučiuosi tikrai drąsi ir pažeidžiama. Pirmieji mano parašyti
žodžiai, išskyrus mūsų vardus. Iki eilėraščio toli, bet manau, kad
senelis suprastų.
Kajus pažvelgia į mane. Pirmą kartą nuo vakaro kine jo akyse re-
giu ašaras.
– Neprivalai parašyti to paties, – sakau droviai. – Tik norėjau,
kad žinotum.
– Nenoriu šito parašyti, – ištaria jis.
O tuomet pasako tai tiesiai čia, ant Kalvos, ir iš visų žodžių, kuri-
uos slėpiau, saugojau ir branginau, šie yra patys svarbiausi, tie, kur-
ių niekuomet nepamiršiu.
– Aš myliu tave.
Žaibas. Iki baltumo įkaitusiai strėlei trenkus į žemę kelio atgal
nebėra.
Laikas. Jaučiu tai, žinau. Žvelgiu jam į akis, jis žvelgia į manąsi-
as, abu kvėpuojame, stebime, esame pavargę laukti. Kajus
užsimerkia, bet aš ne. Į ką tai bus panašu, jo lūpos ant manųjų? Į
patikėtą paslaptį, ištesėtą pažadą? Į tą eilėraščio eilutę – praėjusių
dienų lietus – sidabriškas lietus, lyjantis aplink mane, kur susitinka
žaibas ir žemė?
Po mumis pasigirsta švilpukas, akimirka baigiasi. Mes saugūs.
Kol kas.
 Dvidešimt šeštas skyrius
Nuskubame į Kalvos papėdę. Tarp medžių šmėsčioja kažkas
balto, ir aš žinau, kad tai ne paukščiai, kuriuos matėme anksčiau.
Šie balti pavidalai nesukurti skrydžiui.
– Tarnautojai, – sakau Kajui, ir jis linkteli.
Prisistatome Pareigūnui, kuris atrodo kiek susirūpinęs dėl mūsų
laukiančių Tarnautojų. Vėl susimąstau, kaip jis gavo tokią užduotį.
Jo rango žmogui net vadovauti Kalvos ženklinimui atrodo laiko
švaistymas. Nusisukdama išvystu visas raukšleles, kurias jo veide
įrėžė disciplina, ir vėl suvokiu, kad jis nelabai jaunas.
Priartėjusi pamatau, kad šiuos Tarnautojus esu mačiusi ank-
sčiau. Jie tikrino mano rūšiavimo gebėjimus. Šį kartą vadovauja
šviesiaplaukė Tarnautoja; regis, šitą patikrinimo dalį vykdys ji.
– Sveika, Kasija, – pasisveikina ji. – Atvykome pasiimti tavęs į
darbų vietoje atliekamą patikrinimo dalį. Ar gali dabar su mumis
eiti?
Ji nukreipia į mūsų instruktorių žvilgsnį, kuriame matyti trupu-
tis pagarbos.
– Pirmyn, – paliepia instruktorius, žvilgteldamas į kitus žygeivi-
us, nusileidusius nuo Kalvos. – Visi galite eiti. Rytoj vėl susitiksime
čia.
Keli kiti žygeiviai pasižiūri į mane susidomėję, bet nesusirūpinę;
daugelis mūsų laukiame paskyrimų į nuolatines darbo vietas, ir
Tarnautojai, regis, visuomet būna šio proceso dalis.
– Važiuosime oro traukiniu, – kreipiasi į mane šviesiaplaukė
Tarnautoja. – Patikrinimas truks tik kelias valandas. Namo turėtum
grįžti kaip tik prieš vakarienę.
Žingsniuojame oro traukinio stotelės link, du Tarnautojai eina
man iš dešinės, du – iš kairės. Nuo jų pabėgti neįmanoma; nedrįstu
atsigręžti į Kajų. Net kai įlipame į traukinį, kuriuo jis važiuoja į Mi-
estą. Praeidamas pro mane jis ištaria „Sveika“, žodis nuskamba tob-
ulai: draugiškai, nerūpestingai. Nueina toliau vagonu ir atsisėda
 217/287

prie lango. Bet kuris stebėtojas pasijustų įsitikinęs, kad Kajus man
nieko nejaučia. Jis beveik įtikino mane.
Iš traukinio neišlipame nei Miesto rotušės, nei jokioje kitoje
stotelėje. Važiuojame toliau. Į traukinį įlipa vis daugiau mėlynai
vilkinčių darbininkų, jie juokiasi ir kalbasi. Vienas trinkteli Kajui
per petį, šis nusijuokia. Nematau daugiau nė vieno Tarnautojo ar
tokiais kaip mano moksleiviškais drabužiais vilkinčio žmogaus.
Mūsų ketveriukė sėdi kartu mėlynoje jūroje, traukinys rangosi,
sukiojasi lyg tekanti upė, o aš žinau, kad sunku kovoti su srove,
tokia stipria kaip Bendruomenė.
Pažvelgiu pro langą ir iš visos širdies tikiuosi, kad nėra taip, kaip
manau. Kad važiuojame ne ten pat. Kad nerūšiuosiu Kajaus.
Ar tai gudrybė? Ar jie stebi mus? Kvailas klausimas, – primenu
sau. – Savaime suprantama, jie stebi mus.
Šioje miesto dalyje grūdasi gremėzdiški pilki pastatai; išvystu
iškabas, tačiau traukinys juda per greitai, kad jas perskaityčiau. Kur
esame, aišku – Pramoniniame rajone.
Pažvelgusi priešais pamatau, kaip Kajus sujuda, atsistoja. Jam
nereikia kelti rankos ir laikytis už rankenų, kabančių nuo lubų;
traukiniui stabdant jis stovi tiesus, išlaiko pusiausvyrą. Akimirką
pamanau, kad viskas bus gerai. Aš su Tarnautojais važiuosiu toliau,
už šių pilkų pastatų, oro uosto su nusileidimo takais ir vėjyje lyg
aitvarai plazdančiomis ryškiai raudonomis eismo reguliavimo
vėliavėlėmis, panašiomis į mūsų ant Kalvos raišiojamas skiautes.
Išvažiuosime į Ūkius, kur man nereikės rūšiuoti nieko, svarbesnio
už pasėlius ar avis.
Tuomet šalia sėdintys Tarnautojai atsistoja, ir aš neturiu kito
pasirinkimo, kaip tik sekti iš paskos. Nepulk į paniką, – liepiu sau.
– Tik pažvelk į visus šiuos pastatus. Visus tuos darbininkus. Gali
tekti rūšiuoti bet ką. Nedaryk skubotų išvadų.
Kajus irgi neatsisuka pažiūrėti, ar aš išlipau. Žvilgsniu tyrinėju jo
nugarą ir rankas ieškodama jo kūnu vilnijančios įtampos, sukausči-
usios maniškį. Tačiau jo raumenys atsipalaidavę, jis tolygiu
 218/287

žingsniu apeina pastatą iš šono, darbininkams skirtų durų link. Pro

tas pačias duris eina daugelis kitų mėlynais kasdieniais drabužiais
vilkinčių darbininkų. Kajaus rankos laisvai kaba palei šonus, jo del-
nai nesugniaužti. Tušti.
Kajui dingus viduje, šviesiaplaukė Tarnautoja nusiveda mane į
pastato priekį, į savotišką prieškambarį. Kiti Tarnautojai paduoda
duomenų elektrodus ir ji prilipdo juos man už ausies, ties pulso vi-
etomis ant riešų, po marškinių apykakle. Jos rankos juda greitai ir
tiksliai; dabar, kai mane stebi, dar labiau stengiuosi atsipalaiduoti.
Nenoriu atrodyti neįprastai susijaudinusi. Kvėpuoju giliai ir
pakeičiu eilėraščio žodžius. Liepiu sau nusileisti, tik kol kas.
– Tai Miesto maisto skirstymo kvartalas, – paaiškina man Tar-
nautoja. – Kaip jau minėjome anksčiau, realaus rūšiavimo tikslas –
išsiaiškinti, ar galima, pasitelkus tam tikrus parametrus, rūšiuoti
tikrus žmones ir situacijas. Norime sužinoti, ar gali pagelbėti Vyri-
ausybei pagerinti pareigų atlikimą ir našumą.
– Suprantu, – atsakau, nors nesu tuo tikra.
– Tuomet pradėkime.
Ji atidaro duris, mūsų pasitikti ateina kitas Tarnautojas. Regis,
jis atsakingas už šį pastatą, o oranžinės ir geltonos juostelės ant jo
marškinių reiškia, kad jis dirba vienoje iš svarbiausių valdybų –
Mitybos valdyboje.
– Kiek turite šiandien? – paklausia jis.
Sulig jo žodžiais suvokiu, kad čia tikrinami ir realius rūšiavimus
atlieka daugiau žmonių, ne tik aš viena. Nuo šios minties truputį
atsipalaiduoju.
– Vieną, – atsako ji, – bet ji gavo aukščiausius įvertinimus.
– Puiku, – atsiliepia jis. – Praneškite, kai baigsite.
Jis nueina šalin, o aš stoviu nejudėdama, priblokšta reginio ir ap-
link tvyrančių kvapų. Ir karščio.
Stovime žiojėjančioje erdvėje, didesnėje už Antrosios mokyklos
gimnastikos salę. Ši patalpa truputį panaši į plieninę dėžę: metal-
inės grindys, ant kurių išsimėčiusios grotelės nutekėjimui, pilkai
 219/287

nudažytos betoninės sienos ir nerūdijančio plieno prietaisai,

sustatyti palei sienas ir eilėmis kertantys patalpos vidurį. Visur kyla
ir rangosi garai. Ventiliacijos angos pastato viršuje ir šonuose atsiv-
eria į lauką, bet langų nėra. Prietaisai, aliumininiai padėklai, iš či-
aupų besiliejantis garuojantis karštas vanduo – viskas pilka.
Išskyrus tamsiai mėlynus darbininkus ir iki raudonumo nup-
likytas jų rankas.
Pasigirsta švilpukas ir iš kairės pasipila naujų darbininkų
srautas, kiti darbininkai išeina pro dešinę. Jų kūnai susmukę, pav-
argę, traukiami žemės. Jie visi šluostosi kaktas ir eina iš darbo
nesidairydami atgal.
– Nauji darbininkai buvo sterilizacijos patalpoje, skirtoje pašal-
inti visus atsineštus užkratus, – paaiškina Tarnautoja. – Ten jie
pasiima savo numerius ir prisitvirtina prie uniformų. Dirbsi su šia
pamaina, – ji mosteli viršun.
Aš pastebiu keletą po patalpą išsimėčiusių apžiūros punktų:
mažų metalinių bokštelių, kurių viršūnėse stovi Tarnautojai.
Bokšteliai trys, stovintis patalpos viduryje tuščias.
– Būsime štai ten, – dar priduria ji.
Užlipu paskui metaliniais laipteliais, tokiais kaip oro traukinių
stotelėse. Tačiau šie atveda ant mažos platformos, kurioje vos
užtenka vietos mums keturiems. Žilaplaukis Tarnautojas jau pra-
dėjo stipriai prakaituoti, jo veidas įraudo. Mano plaukai limpa prie
sprando. Mums net nereikia dirbti.
Žinojau, kad Kajaus darbas sunkus, bet net neįsivaizdavau, kad
taip labai.
Šalia darbo vietų su kriauklėmis ir perdirbimo vamzdžiais stovi
begalė talpų su nešvariomis maisto pakuotėmis. Per didelę angą
pastato gale niekad nesibaigiančia srove iš mūsų namų ir valgyklų
šiukšliadėžių plaukia naujos nešvarios aliumininės pakuotės.
Darbininkai dėvi permatomas apsaugines pirštines, bet aš nesupra-
ntu, kaip plastikas ar lateksas neįsilydo į jų odą, kol jie pila karštą
 220/287

vandenį ant aliumininių pakuočių. Tuomet jie sudeda švarias pak-

uotes į perdirbimo vamzdžius.
Darbas tęsiasi be galo, plaukia ištisine garų, plikinančio vandens
ir pakuočių upe. Mano protas grasina apsiblausti ir išsijungti, kaip
tuomet, kai susiduriu su itin sudėtingu rūšiavimu ekrane ir jaučiu-
osi pristigusi jėgų. Tai ne skaičiai ekrane. Tai tikri žmonės.
Tai Kajus.
Taigi prisiverčiu susikaupti ir aiškiai mąstyti. Prisiverčiu stebėti
sulenktas nugaras, svilinamas rankas ir sidabriniu srautu bėgiais
atriedančių atliekų galybes.
Vienas darbininkas pakelia ranką ir Tarnautojas nusileidžia nuo
savo bokštelio su juo pasitarti. Darbininkas paduoda Tarnautojui
aliumininę pakuotę ir šis savo duomskaičiu nuskenuoja brūkšninį
kodą, įspaustą pakuotės šone. Po akimirkos pasiima pakuotę ir pra-
dingsta kontoroje didžiosios atviros patalpos pakraštyje. Darbin-
inkas jau dirba toliau.
Lyg kažko laukdama Tarnautoja pažvelgia į mane.
– Ką manai? – paklausia ji.
Nesu tikra, ko ji nori, tad pabandau išsisukti.
– Savaime suprantama, efektyviausia būtų pasitelkti
mechanizmus.
– Tai nesvarstytina, – maloniai atsako Tarnautoja. – Maisto
paruošimu ir paskirstymu privalo rūpintis darbuotojai. Gyvi dar-
buotojai. Tokia taisyklė. Tačiau norėtume išlaisvinti daugiau dar-
buotojų, kurie galėtų gauti pašaukimus ir vykdyti kitą projektą.
– Nežinau, kaip galima būtų padidinti našumą, – sakau. – Akiva-
izdus atsakymas būtų... liepti jiems dirbti daugiau valandų... bet jie
ir taip atrodo išsekę... – mano balsas nutyla, srovelė garų, pernelyg
menka, kad būtų svarbi.
– Mes neprašome tavęs rasti sprendimą, – linksmai nuskamba
Tarnautojos balsas. – Tai jau padarė užimantys aukštesnę padėtį
nei tu. Valandos bus pailgintos. Laisvalaikio nebeliks. Tuomet kai
kurie šio rajono darbininkai galės užsiimti kitais pašaukimais.
 221/287

Pradedu suprasti ir nenoriu šito pripažinti.

– Vadinasi, jei nenorite, kad surūšiuočiau kitus padėties
kintamuosius, tuomet norite, jog...
– Surūšiuotum žmones, – pabaigia ji.
Mane supykina.
Ji ištiesia duomnešį.
– Turėsi tris valandas. Įvesk numerius darbuotojų, kurie, tavo
nuomone, dirba našiausiai ir turėtų būti išsiųsti atlikti kitų pareigų.
Pasižiūriu į numerius ant darbininkų nugarų. Tai tikrai lyg
rūšiavimas ekrane: turiu tarp darbininkų ieškoti spartesnių
pavyzdžių. Jie nori išsiaiškinti, ar mano protas automatiškai atrinks
greičiausiai judančius darbuotojus. Šį darbą galėtų atlikti – ir veiki-
ausiai atliko – kompiuteriai. Tačiau dabar jie nori išvysti, ar aš irgi
tai galiu.
– Ir dar, Kasija, – nuo metalinių laiptų prabyla Tarnautoja.
Pakeliu akis ir pasižiūriu į ją.
– Tavo rūšiavimo rezultatais bus remiamasi. Tai patikrinimo dal-
is. Norime pamatyti, ar gali priimti sprendimus žinodama, kad jie
turės padarinių, – dar priduria.
Jos žodžiai mane sukrečia, ji tai pastebi ir kalba toliau:
– Tai viena žemesniųjų darbininkų grupės pamaina, Kasija.
Nesijaudink. Tiesiog pasistenk viską padaryti kuo geriau.
– Koks tas kitas projektas? Ar jie turės išvykti iš Miesto?
Tarnautoja atrodo priblokšta.
– Negalime į tai atsakyti. Su rūšiavimu tai tiesiogiai nesusiję.
Vis dar sunkiai kvapą gaudantis žilaplaukis Tarnautojas atsisuka
pasižiūrėti, kas dedasi. Ji linkteli jam norėdama parodyti, kad jau
leidžiasi, ir tuomet švelniai man pasako:
– Geresni darbininkai gauna geresnes darbo vietas, Kasija. Tai
viskas, ką tau reikia žinoti.
Nenoriu šito daryti. Akimirką svarstau galimybę įmesti duom-
nešį į vieną iš kriauklių, leisti jam nuskęsti.
Kaip čia stovėdamas pasielgtų Kajus?
 222/287

Duomnešio neišmetu. Giliai kvėpuoju. Nugara teka prakaitas,

ant akių užkrinta plaukų sruoga. Nustumiu ją viena ranka, tuomet
ištiesiu pečius ir pasižiūriu į darbininkus. Mano akys šaudo iš vi-
enos vietos į kitą. Stengiuosi veidų nematyti, tik numerius. Ieškau
greitų ir lėtų pavyzdžių. Pradedu rūšiuoti.
Labiausiai nerimą kelia tai, kad aš dirbu labai, labai gerai.
Liepusi sau elgtis taip, kaip elgtųsi Kajus, atgal nebesidairau. Visą
rūšiavimą ieškau greičio, pavyzdžių, ištvermės. Matau lėtesnius,
stabilesnius, kurie nudirba daugiau, nei galėtume tikėtis. Matau
greitus, mitrius – jie patys geriausi. Matau tuos, kurie nespėja
paskui kitus. Matau, kaip raudonos jų rankos juda garuose, ir
sidabrine srove plaukiančias aliuminines pakuotes, iš nešvarių
virstančias švariomis.
Tačiau žmonių nematau. Nematau veidų.
Beveik pasibaigus trečiai valandai mano rūšiavimas baigtas ir aš
žinau, kad jis geras. Žinau, kad suklasifikavau geriausius grupės
darbininkus pagal jų numerius.
Tačiau neįstengiu atsispirti. Pasižiūriu į vidutinio darbuotojo nu-
merį, to, kuris atsidūrė tiksliai tarp grupės geriausiųjų ir
blogiausiųjų.
Pakeliu akis.
Tai numeris ant Kajaus nugaros.
Noriu juoktis ir verkti vienu metu. Atrodo, lyg jis siųstų man žin-
ią. Niekas nepritampa taip kaip jis; daugiau niekas taip gerai
neįvaldė meno būti vidutinybe. Keletą akimirkų leidžiu sau stebėti
mėlynais kasdieniais drabužiais vilkintį tamsiaplaukį berniuką. In-
stinktai liepia man prirašyti jį prie našesnių darbininkų; žinau, kad
jo vieta ten. Ši grupė gaus naujus pašaukimus. Galbūt jiems teks
išvykti iš miesto, bet jis bent jau amžiams neįstrigs čia. Vis dėlto ne-
manau, kad galėčiau taip pasielgti. Koks būtų mano gyvenimas, jei
jis išvažiuotų?
Leidžiu sau įsivaizduoti, kaip nulipu tomis kopėčiomis ir viso šio
karščio ir triukšmo viduryje prisitraukiu Kajų artyn. O tuomet
 223/287

įsivaizduoju kai ką dar geresnio. Įsivaizduoju, kaip prieinu, paimu jį

už rankos ir išsivedu į šviesą ir gaivų orą. Galėčiau taip pasielgti. Jei
surūšiuosiu jį į aukštesnę grupę, jam nebereikės čia dirbti. Jo
gyvenimas pagerės. Galėčiau būti ta, kuri šitai padarys. Ir staiga
troškimas jam padėti dar sustiprėja nei savanaudiškas noras
išlaikyti jį šalimais.
Tačiau pagalvoju apie berniuką iš jo duotos istorijos. Berniuką,
kuris padarė viską, ką tik galėjo, kad išgyventų. Ką lieptų to berni-
uko instinktai?
Jis norėtų, kad įrašyčiau jį į apatinę grupę.
– Beveik baigei? – pasiteirauja Tarnautoja.
Ji laukia keliomis pėdomis žemiau ant metalinių laiptų. Aš link-
teliu. Ji užlipa pas mane ir tam, kad nesuprastų, ko žiūrėjau į Kajų,
ištraukiu kitą numerį, priklausantį vienam arti vidurio at-
sidūrusiam darbininkui.
Tarnautoja stovi šalia, pasižiūri į numerį, tuomet į žmogų patal-
poje po mumis.
– Visada sunkiausia surūšiuoti vidutiniškus darbuotojus, – ištar-
ia su užuojauta balse. – Sunku suprasti, kaip pasielgti.
Linkteliu, bet ji dar nebaigė.
– Tokie juodus darbus atliekantys darbininkai iki aštuonias-
dešimties paprastai neišgyvena, – sako. Jos balsas prityla. – Žinai,
daugelis jų yra Nukrypimai. Bendruomenė ne itin rūpinasi, kad jie
sulauktų optimalaus amžiaus. Daugelis miršta anksti. Savaime
suprantama, ne siaubingai anksti. Ne taip anksti kaip prieš
Bendruomenę ar Išorinėse provincijose. Tačiau šešiasdešimties,
septyniasdešimties. Žemesnio lygio pašaukimai maisto atliekų
tvarkymo srityje itin pavojingi, net turint galvoje visas atsargumo
priemones, kurių imamės.
– Bet...
Šokas mano veide jos nenustebina, aš suprantu, kad tai veiki-
ausiai irgi patikrinimo dalis. Kitais atžvilgiais nesudėtingo
rūšiavimo vidury susidurti su nežinomu veiksniu kaip tik tuomet,
 224/287

kai maneisi baigęs. Susimąstau: kas čia dedasi? Kodėl patikrinimo

rūšiavime statymai tokie aukšti?
Aplinkui dedasi kažkas svarbesnio už mane, už Kajų.
– Aišku, visa tai – slapta informacija, – sako Tarnautoja. Tuomet
ji žvilgteli į savo duomnešį. – Tau liko dvi minutės.
Turiu susikaupti, bet mano protas įnikęs į savo rūšiavimą, uždav-
inėja klausimus ir rikiuoja juos ieškodamas atsakymo:
Kodėl darbininkai miršta anksti?
Kodėl senelis per Paskutinį pokylį negalėjo pasidalyti maistu iš
savo lėkštės?
Kodėl atliekų tvarkymo darbus atlieka tiek daug Nukrypimų?
Jie užnuodija pagyvenusiems skirtą maistą.
Dabar viskas aišku. Mūsų Bendruomenė panaikino mirties baus-
mę ir didžiuojasi tuo, kad niekuomet nieko nežudo, bet tai, ką regiu
čia, ir tai, ką girdėjau vykstant Išorinėse provincijose, sako man, jog
jie rado kitą būdą viską sutvarkyti. Išgyvena stiprieji. Natūrali at-
ranka. Suprantama, padedami mūsų Dievų – Tarnautojų.
Jei jau galiu dėtis Dievu ar angelu, tuomet dėl Kajaus turiu pada-
ryti viską, ką tik įstengiu. Negaliu leisti jam anksti mirti ir taip pat
negaliu leisti nugyventi savo gyvenimo šioje patalpoje. Kur nors jo
turi laukti šis tas geresnio. Vis dar tikiu Bendruomene, kad taip
manyčiau; mačiau daugybę malonų gyvenimą gyvenančių žmonių ir
noriu, kad vienas iš tokių gyvenimų tektų Kajui. Ir nesvarbu,
galėsiu būti šio gyvenimo dalis, ar ne.
Surūšiuoju Kajų į aukštesnę grupę ir uždarau duomnešį taip, lyg
šis sprendimas nebūtų man nieko atsiėjęs.
Viduje šaukiu.
Tikiuosi, pasirinkau teisingai.
– Papasakok man daugiau, iš kur esi, – kitą dieną ant Kalvos
paprašau Kajaus vildamasi, kad jis neišgirs mano balse nuskam-
bėjusios nevilties ir nepaklaus apie rūšiavimą.
Privalau sužinoti daugiau jo istorijos. Turiu žinoti, kad pasielgiau
teisingai. Rūšiavimas pakeitė tai, kas yra tarp mūsų; net čia, tarp
 225/287

medžių, jaučiamės stebimi. Kalbame tyliai, neužsižiūrime vienas į

kitą.
– Ten viskas raudonos ir oranžinės spalvų. Čia tokias išvysi
nedažnai.
– Tiesa.
Atsakau ir bandau prisiminti tai, kas raudona. Kai kurios iš
suknelių per Parinkimo pokylį. Ugnis atliekų naikintuvuose.
Kraujas.
– Kodėl čia tiek daug žalios, rudos ir mėlynos? – paklausia jis
manęs.
– Galbūt todėl, kad tai augimo spalvos, o tokią didelę mūsų Pro-
vincijos dalį užima žemės ūkis, – atsakau. – Na, žinai. Juk mėlyna –
tai vandens spalva, ruda – rudens ir derliaus. O žalia – pavasario.
– Žmonės visuomet taip sako, – atsiliepia Kajus. – Bet raudona
yra pagrindinė pavasario spalva. Tikroji atgimimo spalva. Pradžios
spalva.
Suvokiu, kad jis teisus. Susimąstau apie raudonus neišs-
iskleidusius medžių pumpurus. Raudonas jo rankas vakar maisto
atliekų tvarkymo centre ir naują pradžią, kurią tikiuosi jam
suteikusi.
 Dvidešimt septintas
skyrius
Įspėjimas. Įspėjimas. Sublykčioja bėgtakio lemputė ir ekranu
nubėga žodžiai. Maksimalų greitį pasiekėte anksčiau, nei rekomen-
duojama šiai treniruotei.
Spusteliu skaičius, kad galėčiau bėgti dar greičiau.
Įspėjimas. Įspėjimas. Viršijote optimalų jūsų širdies plakimo
dažnį.
Paprastai ant bėgtakio atidavusi visas jėgas sustoju laiku. Pri-
artėju prie pakraščio, bet niekuomet jo neperžengiu. Jei taip
padarysiu daug kartų, būsiu nustumta ar įpulsiu stačia galva.
Galbūt jau laikas. Tačiau negalėčiau to padaryti kartu nenus-
itempdama visų žmonių, kuriuos myliu.
Įspėjimas. Įspėjimas.
Bėgu per greitai. Esu pernelyg pavargusi. Žinau tai. Tačiau kriti-
mas vis vien mane nustebina.
Mano pėda slysteli ir, prieš spėdama susivokti, guliu ant bėg-
takio, jo juosta dar sukasi, dreskia man odą ir ji liepsnoja, liepsnoja,
liepsnoja. Akimirką guliu degdama, apimta šoko, tuomet nusiritu
kaip galėdama greičiau. Bėgtakis vis dar juda, bet po akimirkos
pastebės, kad manęs nebėra. Jis sustos, ir tuomet jie sužinos, kad
neįstengiau atsilaikyti. Tačiau jei gana greitai vėl ant jo užlipsiu,
niekas negalės sužinoti, kas nutiko. Žvilgteliu į raudoną judančios
juostos nubrozdintą odą. Raudona.
Pašoku. Įtempiu raumenis ir užšoku kaip tik reikiamą akimirką,
jau bėgdama. Trinkt. Trinkt. Trinkt trinkt trinkt.
Mano keliais ir alkūnėmis žliaugia kraujas, akis gelia ašaros, bet
aš bėgu toliau. Rytoj mano žaizdas paslėps kasdieniai drabužiai ir
niekas niekuomet nesužinos, kad nukritau. Niekas niekuomet ne-
sužinos, kas nutiko, kol nebus per vėlu.
 227/287

Kai baigusi bėgti grįžtu į viršų, tėtis mosteli man eiti prie
terminalo.
– Tu kaip tik laiku, – tarsteli jis. – Su tavimi nori pasikalbėti.
Ekrane laukia rūšiavimui vadovavusi šviesiaplaukė Tarnautoja.
– Regis, rūšiuodama puikiai pasidarbavai, – sako ji. – Sveikinu
išlaikius patikrinimą. Esu tikra, greitai gausi žinią apie savo darbo
vietą.
Linkteliu jai, nuo manęs žliaugia prakaitais, keliai ir alkūnės
kraujuoja. Primenu sau, kad ji mato tik prakaitą. Truputėlį
timpteliu žemyn rankoves norėdama būti tikra, kad jos viską
paslėps ir niekas nesužinos, jog susižeidžiau ir kraujuoju.
– Dėkoju jums. Nekantriai lauksiu.
Įsitikinusi, kad pokalbis baigtas, žingteliu atbula, bet Pareigūnė
nori užduoti dar vieną klausimą.
– Ar esi tikra, kad prieš pritaikant tavo rūšiavimo rezultatus
nenori nieko pakeisti?
Paskutinė proga pakeisti tai, ką padariau. Vos neištariu to garsi-
ai. Įsiminiau jo numerį; būtų taip lengva. Tuomet prisimenu tai, ką
ji papasakojo apie tikėtiną gyvenimo trukmę, žodžiai sustingsta
man ant liežuvio ir aš neįstengiu išspausti jų pro lūpas.
– Kasija?
– Aš neabejoju.
Nusisuku nuo terminalo ir vos neatsitrenkiu į tėtį.
– Sveikinu, – prabyla jis. – Atleisk. Tikiuosi, nepyksi, kad klausi-
ausi. Jie nesakė, kad pokalbis privatus.
– Viskas gerai, – atsakau jam. – Ar esi kada pagalvojęs...
Stabteliu nežinodama, kaip tai pasakyti. Kaip paklausti, ar jis
kada nors abejojo savo Pora. Ar kada nors norėjo kitos.
– Pagalvojęs ką? – sunerimsta tėtis.
– Nesvarbu, – atsakau, nes manausi jau žinanti atsakymą.
Žinoma, kad ne. Jie iškart įsimylėjo vienas kitą ir niekuomet
nesidairė atgalios.
 228/287

Nueinu į savo kambarį ir atsidarau spintą. Kadaise joje gulėjo

pudrinė ir eilėraštis. Dabar telikę drabužiai, batai ir maža įrėminta
suknelės skiautelė. Staiga nebežinau, kur mano sidabrinė dėžutė, ir
persigąstu. Ar jie atsitiktinai paėmė ją kartu su artefaktais? Ne,
aišku, kad ne. Jie žino, kas yra sidabrinės dėžutės ir niekuomet ne-
supainiotų jų su kuo nors iš praeities. Parinkimo pokylio dėžutės
neabejotinai skirtos ateičiai.
Mamai įėjus į kambarį rausiuosi tarp skurdžios savo mantos.
Vėlyvą praėjusį vakarą ji grįžo iš trečiosios kelionės už Orijos ribų.
– Ko nors ieškai? – paklausia ji.
Atsitiesiu.
– Jau radau, – atsakau rodydama tarp stikliukų įspraustą žalią
lopelį.
Nenoriu aiškinti, kad nerandu Parinkimo pokylio dėžutės.
Mama paima kvadratėlį ir iškelia jį, žalia suknelės medžiaga sub-
lizga šviesoje.
– Ar žinojai, kad seniau būta langų iš spalvoto stiklo? – sako ji. –
Žmonės įstatydavo juos garbinimo vietose. Arba savo namuose.
– Vitražai, – sakau. – Tėtis man apie juos pasakojo.
Skamba išties gražiai: pro spalvą krintanti šviesa, langai kaip
menas ar pagerbimas.
– Be abejo, pasakojo, – nusijuokia mama pati iš savęs. – Šiandi-
en pagaliau pateikiau tą ataskaitą ir dabar jaučiuosi tokia pavargusi,
kad neįstengiu aiškiai mąstyti.
– Ar viskas gerai? – nerimauju aš.
Noriu paklausti, ką ji turėjo omenyje anądien kalbėdama apie
medžius, kodėl manė, kad jų praradimas – tai įspėjimas jai, bet ne-
manau, kad noriu tai žinoti. Po realaus rūšiavimo daugiau įtampos
nebeatlaikyčiau; ir taip jaučiuosi žinanti per daug. Be to, dabar
mama atrodo laimingesnė, nei buvo savaičių savaites, ir aš nenoriu
šito pakeisti.
– Manau, kad bus, – atsako ji.
– Ak, puiku.
 229/287

Kurį laiką abidvi tylime, žiūrime į mano suknelės skiautelę, įs-

praustą po stiklu.
– Ar vėl turėsi keliauti?
– Ne, nemanau, – sako ji. – Manau, su tuo baigta. Tikiuosi.
Vis dar atrodo išsekusi, bet matau, kad pateikusi ataskaitą ji
nusimetė nuo pečių didžiulę naštą.
Paimu iš jos prisiminimą ir man į galvą šauna mintis.
– Ar galėčiau pamatyti tavo suknelės gabalėlį?
Paskutinį kartą į jį žiūrėjau savo Parinkimo pokylio išvakarėse.
Truputėlį jaudinausi, tad ji atnešė savosios suknelės skiautelę ir vėl
papasakojo jos ir tėčio Parinkimo istoriją su laiminga pabaiga.
Tačiau nuo anos dienos daug kas pasikeitė.
– Žinoma.
Nuseku paskui mamą į miegamąjį. Įrėminta medžiagos skiautelė
guli spintoje ant nedidelės lentynėlės, kuria ji dalijasi su tėčiu. Šalia
stovi dvi sidabrinės dėžutės – tėčio ir jos, – jose gulėjo jų mikrokor-
telės, o vėliau – jų Sutarties žiedai. Savaime suprantama, žiedai
skirti tik ceremonijai, jų pasilikti negalima, o mikrokortelės
atiduodamos Tarnautojams švenčiant Sutartį. Taigi mano tėvų
sidabrinės dėžutės tuščios.
Iškeliu mamos suknelės gabalėlį. Ji buvo mėlyna ir išsaugojimo
technologijos leido įrėminti atlaso skiautelę, ji vis dar atrodo ryški
ir graži.
Padedu ją ant palangės šalia savosios. Įsivaizduoju, kad viena
šalia kitos jos truputį primena vitražą. Šviesa jas nuskaistina, ir aš
beveik pamanau, kad galėčiau pažvelgti pro spalvas ir išvysti kitokį,
gražesnį, pasaulį.
Mama supranta.
– Taip, – sako ji. – Manau, langai atrodė šiek tiek panašiai.
Noriu jai viską papasakoti, bet negaliu. Ne dabar. Esu pernelyg
trapi. Įkalinta stikle. Noriu išsivaduoti ir giliai įkvėpti, bet pernelyg
bijau, kad skaudės.
Mama apkabina mane.
 230/287

– Ar gali pasakyti, kas negerai? – švelniai paklausia ji. – Ar tai

susiję su tavo Parinkimu?
Ištiesiu ranką ir nuimu savo skiautelę nuo palangės, mamos
suknelės gabalėlis lieka vienas. Bijau to, ką galėčiau pasakyti, taigi
papurtau galvą. Kaip galėčiau paaiškinti tobulą Porą gavusiai
mamai viską, kas man nutiko? Papasakoti apie viską, kuo riz-
ikavau? Paaiškinti, kad vėl taip pat pasielgčiau? Kaip galiu jai pa-
sakyti, kad nekenčiu sistemos, sukūrusios jos gyvenimą, meilę,
šeimą? Sukūrusios mane?
Užuot bandžiusi paklausiu:
– Iš kur žinai?
Ji ištiesia ranką ir nuima savo rėmelį.
– Iš pradžių mačiau, kad vis labiau įsimyli, bet nesijaudinau, nes
maniau, kad tavo Pora tobulai tinka. Ksanderis nuostabus. Ir tu gal-
būt galėsi likti gyventi Orijoje, šalia, nes čia gyvena jūsų abiejų šei-
mos. Kaip motina negalėčiau įsivaizduoti nieko geresnio, – ji
stabteli, pasižiūri į mane. – O tuomet buvau labai užsiėmusi darbu.
Tik šiandien suvokiau, kad klydau. Galvojai ne apie Ksanderį.
Nesakyk šito, – maldauju jos akimis. – Nesakyk, kad žinai, jog
myliu kitą. Prašau.
– Kasija, – pradeda.
Mamos akyse atsispindinti meilė man, tyra ir tikra, todėl kiti
tariami žodžiai žeidžia taip giliai. Žinau, kad širdyje ji trokšta man
paties geriausio.
– Esu ištekėjusi už nuostabaus žmogaus. Turiu du puikius vaikus
ir mėgstamą darbą. Tai geras gyvenimas, – ji iškelia mėlyno atlaso
skiautelę. – Ar žinai, kas nutiktų, jei sudaužyčiau stiklą?
Linkteliu.
– Medžiaga suirtų. Būtų sugadinta.
– Taip, – patvirtina ir tuomet ištaria taip, tarsi kalbėtų pati su
savimi: – Ji būtų sugadinta. Viskas būtų sugadinta.
Tada uždeda delną man ant rankos.
– Ar pameni, ką sakiau tą dieną, kai nupjovė medžius?
 231/287

Žinoma, pamenu.
– Kad tai įspėjimas tau?
– Taip, – ji nurausta. – Tai buvo netiesa. Taip jaudinausi, kad el-
giausi neprotingai. Aišku, tai nebuvo įspėjimas man. Tai nebuvo
įspėjimas niekam. Medžius tiesiog reikėjo nupjauti.
Jos balse girdžiu, kaip stipriai ji nori tikėti savo žodžiais, kaip be-
veik jais tiki. Noriu išgirsti daugiau, bet nenoriu jos spausti, todėl
paklausiu:
– Kodėl ta ataskaita buvo tokia svarbi? Kodėl ji skiriasi nuo kitų,
kurias esi rašiusi anksčiau?
Mama atsidūsta. Užuot atsakiusi tiesiogiai, ji svarsto:
– Nė neįsivaizduoju, kaip žmonės, dirbantys medicinos centre,
ištveria gydydami žmones ar priiminėdami kūdikius. Laikyti
rankose kitų gyvenimą pernelyg sunku.
Ore pakimba mano neužduotas klausimas: ką nori pasakyti? Ji
stabteli. Regis, bando apsispręsti, atsakyti man ar ne, ir aš stoviu
tylutėliai, bijau net krustelėti, kol ji vėl prabyla. Mamos mintys
kažkur klaidžioja, ji pakelia suknelės skiautę ir ima blizginti stiklą.
– Kažkas iš Grandijos, o po to dar kitos Provincijos pranešė, kad
pasirodė keistų augalų. Grandijoje taip nutiko Medelyne, ilgai
pūdymavusiame eksperimentiniame lauke. Kitas laukas priklausė
antrosios Provincijos ūkiams. Vyriausybė paprašė manęs ir dar
dviejų žmonių nuvykti į tuos laukus ir pateikti ataskaitas apie
augalus. Jie norėjo žinoti du dalykus: ar jie tinkami maistui? Ir ar
augintojai planuoja sukilimą?
Sulaikau kvėpavimą. Auginti maistą draudžiama, nebent Vyri-
ausybė specialiai to pareikalauja. Jie kontroliuoja maistą; jie kon-
troliuoja mus. Vieni žmonės žino, kaip auginti maistą, kiti – kaip
nuimti derlių, treti – kaip jį apdoroti; dar kiti žino, kaip jį
pagaminti. Tačiau niekas iš mūsų nežino, kaip atlikti viską. Vieni
patys išgyventi niekuomet neįstengtume.
– Mes trise sutarėme, kad augalus tikrai galima vartoti maistui.
Augintojas Medelyne turėjo visą lauką karalienės Onos nėrinių, –
 232/287

mamos veidas staiga pasikeičia, nušvinta. – Ak, Kasija, ten buvo

taip gražu. Esu mačiusi tik pavienius augalėlius. O ten vešėjo visas
laukas, siūruojantis vėjyje.
– Laukinės morkos, – tarsteliu prisiminusi.
– Laukinės morkos, – liūdnu balsu patvirtina mama. – Antrasis
augintojas turėjo man anksčiau nematytų augalų, žydinčių baltais
žiedais, dar gražesniais nei pirmieji. Jie vadino juos sego lelijomis.
Vienas su manimi važiavęs žmogus žinojo, kokie tai augalai. Svo-
gūnėlius galima valgyti. Abu augintojai neigė žinoję, kad šiuos
augalus galima vartoti maistui; jie tikino, kad susidomėjo žiedais.
Tvirtino, kad augalų jie nežino, jie augino kaip tyrimą, dėl žiedų.
Tylus, liūdnas jos balsas kalbant apie karalienės Onos nėrinius
sustiprėja.
– Mes trys ginčijomės visą kelią po antrosios išvykos. Vienas spe-
cialistas buvo įsitikinęs, kad augintojai sakė tiesą. Kitas manė, kad
jie melavo. Jie pateikė prieštaringas ataskaitas. Visi laukė manosi-
os. Paprašiau dar vienos kelionės, kad būčiau visiškai tikra. Galų
gale remiantis mūsų ataskaitomis augintojai bus perkelti arba
perklasifikuoti. Mano ataskaita nusvertų sprendimą į vieną ar kitą
pusę.
Ji liaujasi blizginusi stiklą ir pažvelgia žemyn į mėlyną skiautelę,
lyg ant jos būtų parašyta kas nors, skirta tiktai jos akims. Suvokiu,
kad taip ir yra. Mėlynas medžiagos gabalėlis simbolizuoja vakarą,
kai ji ir tėtis tapo Pora. Šiame mėlyname atlaso kvadratėlyje ji
skaito savo gyvenimą. Gyvenimą, kurį myli.
– Visą laiką žinojau, – sušnibžda. – Supratau tą akimirką, kai
mums atvykus pirmą kartą jų veiduose išvydau baimę. Jie žinojo, ką
daro. Dar labiau mane įtikino kai kas, ką per antrą apsilankymą pa-
sakė karalienės Onos nėrinių augintojas. Jis elgėsi taip, lyg prieš
išaugindamas šį augalą būtų jį matęs tik terminalo ekrane, bet jis
užaugo mieste netoli manojo, o aš žinojau, kad esu ten mačiusi tas
gėles augančias natūraliai. Tačiau vis viena dvejojau. O tuomet, kai
vėl grįžau namo ir pamačiau jus visus, supratau, kad turiu pranešti
 233/287

tiesą. Privalėjau atlikti savo pareigą Bendruomenei ir užtikrinti

mūsų laimę. Privalėjau mus apsaugoti.
Šis paskutinis žodis – apsaugoti – nuskamba taip tyliai ir pris-
lopintai, kaip šilko šnaresys.
– Aš suprantu, – sakau jai ir iš tiesų suprantu.
Ir jos galia man daug didesnė nei Tarnautojų, nes aš ją myliu ir ja
žaviuosi.
Grįžusi į savo kambarį sidabrinę dėžutę randu viename iš
žieminių batų. Atidarau ją ir išimu mikrokortelę su visais duomen-
imis apie Ksanderį ir bendravimo patarimais. Jei tik nebūtų buvę
tos klaidos, jei tiesiog būčiau išvydusi jo veidą ir viskas būtų buvę
kaip įprasta, nieko nebūtų nutikę. Nebūčiau pamilusi Kajaus ir rūši-
uojant nebūtų buvę taip sunku apsispręsti. Viskas būtų buvę gerai.
Viskas vis dar gali būti gerai. Jei rūšiavimas toks, kaip manau, jei
Kajus išvyks ten, kur galės gyventi geresnį gyvenimą, ar aš suranki-
osiu savojo šukeles? Nebūtų sunku sukurti gyvenimą aplink didži-
ausią iš jų – mus su Ksanderiu. Galėčiau jį mylėti. Myliu jį. Ir todėl
privalau papasakoti jam apie Kajų. Man nerūpi, kad vagiu iš
Bendruomenės. Iš Ksanderio daugiau nebevogsiu. Turiu jam pa-
sakyti, net jei bus skaudu. Vienaip ar kitaip, kad ir kurį gyvenimą
susikursiu, jis turi būti kuriamas remiantis tiesa.
Mintis, kad privalau viską papasakoti Ksanderiui, skaudina be-
veik taip pat, kaip mintis prarasti Kajų. Apsiverčiu ir stipriai sus-
paudžiu piliulių dėklą. Galvok apie ką nors kita.
Prisimenu pirmą kartą, kaip tos mažos kalvos viršūnėje išvydau
Kajų saulės nutviekstu veidu, ir suvokiu, kad jį įsimylėjau kaip tik
tada. Vis dėlto jam nemelavau. Žvelgiau į jį kitu žvilgsniu ne todėl,
kad rytą po savo Parinkimo pamačiau jo veidą terminalo ekrane;
išvydau jį kitaip, nes akimirką regėjau jį lauke, nesisaugantį, o jo
akių spalva buvo kaip vakarinio dangaus, prieš pat nusileidžiant
sutemoms. Išvydau jį regintį mane.
Guliu lovoje, mano kūnas ir siela sužeisti ir pavargę. Dabar
suprantu, kad Tarnautojai teisūs. Pradėjus ko nors norėti viskas
 234/287

pasikeičia. Dabar noriu visko. Daugiau, daugiau ir daugiau. Noriu

pati išsirinkti darbo vietą. Ištekėti už to, kurį pasirinksiu.
Pusryčiams valgyti pyragą ir bėgti tikra gatve, o ne bėgtakiu. Eiti
greitai, kai noriu, ir lėtai, kai noriu. Nuspręsti, kuriuos eilėraščius
noriu skaityti ir kokius žodžius rašyti. Noriu taip daug. Jaučiu šitai
taip stipriai, kad esu lyg vanduo, troškimų upė, suplūdusi į mer-
gaitės pavidalą, mergaitės vardu Kasija.
Labiausiai aš noriu Kajaus.
– Mes turime mažai laiko, – sako Kajus.
– Žinau.
Aš irgi skaičiavau dienas. Net jei naujas Kajaus darbas bus čia,
Mieste, vasaros laisvalaikio užsiėmimai beveik baigėsi. Daugiau Ka-
jaus taip dažnai nebematysiu. Leidžiu sau kelias akimirkas pasva-
joti – kas, jei naujame darbe jis turės daugiau laisvalaikio? Galėtų
dalyvauti visose veiklose šeštadienių vakarais.
– Turime tik porą savaičių.
– Omeny turėjau ne tai, – sako jis pasislinkdamas artėliau. –
Negi nejauti? Kažkas keičiasi. Kažkas dedasi.
Aišku, kad tai jaučiu. Man keičiasi viskas.
Jo akys budrios, lyg vis dar jaustųsi stebimas.
– Kažkas didelio, Kasija, – priduria jis ir tuomet tyliai sušn-
abžda: – Manau, Bendruomenė turi bėdų kare pasienyje.
– Kodėl taip sakai?
– Jaučiu tai, – atsako jis. – Iš to, ką pasakojai apie savo mamą. Iš
Tarnautojų trūkumo per laisvalaikio užsiėmimus. Darbe irgi laukia
pokyčiai. Tiesiog žinau, ir tiek.
Žvilgteli į mane, ir aš įtraukiu galvą į pečius.
– Ar nori man papasakoti, kodėl ten buvai? – švelniai paklausia
jis.
Nuryju seiles. Galvojau, kada jis panorės sužinoti.
– Tai buvo realus rūšiavimas. Turėjau surūšiuoti darbininkus į
dvi grupes.
– Suprantu, – tarsteli jis ir laukia, ar nepridursiu dar ko nors.
 235/287

Norėčiau papasakoti jam daugiau. Tačiau negaliu išspausti nė

žodžio. Užuot atvirai papasakojusi, pasakau:
– Nedavei man daugiau savo istorijos. Kas nutiko po to, kai tavęs
atėjo Tarnautojai? Kada tai įvyko? Žinau, kad greitai, nes... – mano
balsas nutyla.
Kajus lėtai, metodiškai užriša ant medžio raudoną vėliavėlę, tuo-
met pakelia akis. Metų metus regėjau tik į paviršių išplaukiančius jo
jausmus ir naujieji, gilieji kartais mane išgąsdina. Šios jo veide
pasirodžiusios išraiškos dar niekuomet nesu mačiusi.
– Kas negerai? – paklausiu.
– Aš bijau, – atsako jis paprastai. – To, ką pagalvosi.
– Apie ką? Kas nutiko?
Po visko, ką Kajus išgyveno, jis bijo to, ką galiu pamanyti?
– Tai nutiko pavasarį. Jie atėjo pasikalbėti su manimi į darbą,
išsivedė į kitą kambarį. Paklausė, ar kada galvojau, koks būtų mano
gyvenimas, jei nebūčiau Nukrypimu.
Kajus tvirtai sukanda dantis, išvysta tai mano veide ir sukanda
juos dar tvirčiau. Jis nenori mano gailesčio, taigi nusisuku ir
klausausi toliau.
– Atsakiau, kad niekuomet apie tai pernelyg nemąsčiau. Kad ne-
suku galvos dėl dalykų, kurių negaliu pakeisti. Tuomet jie pasakė,
kad įsivėlė klaida. Mano duomenys buvo įtraukti į Parinkimų bazę.
– Tavo duomenys? – paklausiu nustebusi.
Tačiau Tarnautoja man sakė, kad klaida įsivėlė į mikrokortelę
ir Kajaus nuotrauka atsidūrė ten, kur jos neturėjo būti. Ji man pa-
sakė, kad jis nebuvo įtrauktas į bazę.
Ji melavo. Klaida buvo daug didesnė, nei ji sakė.
Kajus kalba toliau.
– Aš net nesu visateisis pilietis. Jie pasakė, kad šis įvykis visiškai
nenormalus, – jis nusišypso, burną iškreipia kartėlis, kurį skaudu
matyti. – Tuomet parodė man nuotrauką. Mergaitės, kuri, jei ne-
būčiau tuo, kas esu, būtų tapusi mano Pora.
Kajus nuryja seiles.
 236/287

– Kas ji? – klausiu aš.

Mano balsas skamba šaižiai, gergždžiančiai. Nesakyk, kad tai
buvau aš. Nesakyk, kad tai buvau aš, nes tuomet žinosiu, kad išvy-
dai mane todėl, kad jie liepė žiūrėti.
– Tu, – atsako.
Dabar suprantu. Kajaus meilė man, kurią laikiau tyra ir nesuter-
šta jokių Tarnautojų, duomenų ar Parinkimo bazių, tokia nėra. Jie
palietė netgi šitai.
Jaučiuosi taip, lyg kažkas žūtų, būtų nepataisomai sugadinta. Jei
Tarnautojai suplanavo visą mūsų meilės ryšį, kurį laikiau vienin-
teliu, nepaisant jų, mano gyvenime nutikusiu dalyku, – šios min-
ties neįstengiu pabaigti.
Miškas aplink mane išskysta, virsta žaliu raibuliavimu ir be raud-
onų vėliavėlių neįstengčiau rasti kelio žemyn. Ir taip jau plėšau jas,
dreskiu nuo šakų.
– Kasija, – man už nugaros ištaria Kajus. – Kasija. Kodėl tai
svarbu?
Purtau galvą.
– Kasija, – šūkteli jis. – Tu irgi kažką nuo manęs slepi.
Po mumis pasigirsta veriantis, skaidrus švilpuko garsas. Nuė-
jome taip toli, bet viršūnės nepasiekėme.
– Maniau, priešpiečius valgysi Medelyne, – sako Ksanderis.
Kartu sėdime Antrosios mokyklos valgykloje.
– Persigalvojau, – atsakau. – Šiandien norėjau valgyti čia.
Mitybos darbuotojai susiraukė, kai paprašiau duoti man vieną iš
atsarginių patiekalų, kuriuos jie visuomet laiko po ranka, bet
patikrinę mano duomenis maistą padavė daugiau netardami nė
žodžio. Turbūt pamatė, kad taip elgiuosi labai retai. Arba galbūt
mano duomenyse yra kokia nors kita žymė, apie kurią dabar galvoti
neįstengiu. Ne po to, ką atskleidė Kajus.
Suvokiu, kiek maisto guli mano pakuotėje šį kartą, tai bendra
porcija, o ne skirta specialiai man. Mano porcijos iš tikrųjų
sumažėjo. Kokiu tikslu? Ar aš per stora? Pažvelgiu į savo rankas ir
 237/287

kojas, stiprias po viso šito ėjimo. Nemanau. Ir vėl suprantu, kokie

išsiblaškę privalo būti mano tėvai; įprastinėmis aplinkybėmis būtų
pastebėję sumažėjusias mano porcijas ir nepagailėję kelių žodžių
mitybos darbuotojams.
Viskas ir visur negerai.
Atstumiu kėdę.
– Ar eisi su manimi?
Ksanderis žvilgteli į laikrodį.
– Kur? Greitai prasidės pamoka.
– Žinau, – atsakau. – Eisime netoli. Prašau.
– Gerai, – sutinka Ksanderis žiūrėdamas į mane su suglumusia
išraiška veide.
Nusivedu jį koridoriumi klasių link ir atidarau užpakalines duris.
Ten, mažoje kiemelį primenančioje erdvėje, yra Taikomųjų mokslų
botanikos kūdra. Mudu su Ksanderiu čia vieni.
Privalau jam papasakoti. Tai juk Ksanderis. Jis nusipelno žinoti
apie Kajų ir nusipelno tai išgirsti iš manęs. Ne iš Tarnautojos žalio-
joje erdvėje šiandien ar kurią kitą dieną.
Giliai įkvėpusi pasižiūriu į tvenkinį. Jis ne mėlynas kaip basei-
nas, kuriame plaukiojame. Po sidabrišku paviršiumi jo vanduo
rudai žalias, kupinas gyvybės nešvaros.
– Ksanderi, – ištariu taip tyliai, lyg slėptumės tarp medžių ant
Kalvos. – Privalau tau kai ką papasakoti.
– Klausau, – atsiliepia jis laukdamas ir žvelgdamas man į akis.
Visuomet ramus. Visuomet Ksanderis.
Verčiau jau iškloti greitai, kol dar nespėjau pasijusti neįstengi-
anti išspausti nė garso.
– Man atrodo, pradedu įsimylėti kai ką kitą.
Kalbu taip tyliai, kad pati vos girdžiu savo balsą. Tačiau Ksander-
is supranta.
Man dar beveik nespėjus baigti jis ima purtyti galvą, pasako „ne“
ir pakelia ranką norėdamas mane sulaikyti, kol nepasakiau dar
 238/287

daugiau. Tačiau mane nutildo ne gestas ir ne žodis, o skausmas jo

akyse. Ir jos nesako ne. Jos klausia kodėl?
– Ne, – nusisukdamas pakartoja Ksanderis.
Negaliu šito ištverti, taigi atsistoju priešais, bandau jį išvysti. Ilgą
akimirką jis nežiūri į mane. Nežinau, ką sakyti. Nedrįstu jo paliesti.
Galiu tik stovėti vildamasi, kad atsakys į mano žvilgsnį.
Kai vėl pažvelgia į mane, jo akyse vis dar atsispindi skausmas.
Ir dar šis tas. Nepanašu į nuostabą. Atrodo kaip pripažinimas. Ar
kažkokia jo dalis žinojo, kad šitai dedasi? Ar todėl jis metė Kajui
iššūkį pažaisti?
– Atsiprašau, – ištariu paskubomis. – Tu mano draugas. Aš tave
irgi myliu.
Šiuos žodžius jam pasakiau pirmą kartą, ir jie nuskamba
neteisingai. Skubotai, dirbtinai – žodžiai atrodo reiškią mažiau nei
iš tikrųjų.
– Tu mane irgi myli? – lediniu balsu prabyla Ksanderis. – Kokį
žaidimą žaidi?
– Nieko nežaidžiu, – sušnabždu. – Aš tikrai tave myliu. Bet
kitaip.
Ksanderis nieko neatsako. Jaučiu, kaip viduje tvenkiasi isteriškas
kikenimas; visai kaip anuomet, kai susiginčijome paskutinį kartą ir
jis atsisakė su manimi kalbėtis. Prieš daugelį metų, kai nuspren-
džiau, kad žaidimai man nebepatinka taip kaip seniau. Ksanderis
įsiuto.
– Daugiau niekas nežaidžia taip kaip tu, – išdrožia jis.
O kai nepasidaviau, jis atsisakė su manimi kalbėtis. Vis dėlto aš
nežaidžiau.
Praėjo dvi savaitės, kol sudarėme taikos sutartį. Tą dieną, kai jis
išvydo mane šokančią į baseiną nuo nardymo lentos, kai senelis
nušoko pirmas. Išnirau išsigandusi ir pakylėta, Ksanderis priplaukė
manęs pasveikinti. Tą veržlią akimirką viskas buvo pamiršta.
Ką apie mano šuolį pagalvotų senelis? Ar šį kartą jis lieptų laikyt-
is iš visų jėgų? Ar lieptų laikytis įsikibus į nardymo lentos kraštą,
 239/287

kol mano pirštus nusės nubrozdinimai ir jie pasrus krauju? Ar pa-

sakytų, kad nieko tokio tiesiog imti ir pasileisti?
– Ksanderi. Tarnautojai sužaidė manimi. Rytą po Parinkimo po-
kylio įkišau į terminalą mikrokortelę. Tavo veidas pasirodė ekrane
ir iškart pradingo, – nuryju seiles. – O tuomet jame pasirodė kitas
veidas. Tai buvo Kajus.
– Kajus Markamas? – netikėdamas paklausia Ksanderis.
– Taip.
– Bet Kajus nėra tavo Pora, – sako Ksanderis. – Negali būti,
nes...
– Kodėl? – klausiu jo.
Dabar imu svarstyti. Ar jis vis dėlto žino apie Kajaus statusą? Iš
kur?
– Tavo Pora esu aš, – užbaigia Ksanderis.
Abu ilgam nutylame. Ksanderis nenusuka žvilgsnio, ir man
atrodo, kad šito neištversiu. Jei dabar burnoje turėčiau žaliąją pili-
ulę, perkąsčiau ją, paragaučiau kartumo prieš ramybę. Prisimenu tą
dieną valgykloje, kai jis pasakė, kad Kajumi galima pasikliauti.
Ksanderis tikėjo tuo. Ir tuo, kad gali pasikliauti manimi.
Ką jis dabar apie mus mano?
Ksanderis palinksta artėliau. Mėlynos akys nepaleidžia manųjų,
ranka pakibusi šalia manosios. Užsimerkiu. Tam, kad atsitverčiau
nuo skausmo jo žvilgsnyje, ir tam, kad neapsukčiau rankos delnu į
viršų, nesunerčiau mūsų pirštų, nepalinkčiau į priekį pasitikti jo
lūpų. Atsimerkiu ir vėl pasižiūriu į Ksanderį.
– Aš irgi buvau tame ekrane, Kasija, – prabyla jis tyliai. – Tačiau
tu pasirinkai matyti jį.
O tuomet, greitai kaip žaidėjas, darantis paskutinį ėjimą, jis nus-
isuka ir žengia pro duris. Palieka mane.
Ne iš pradžių! – noriu jam pasakyti. – Ir aš vis dar tave matau!
Vienas po kito dingo visi žmonės, su kuriais galėjau pasikalbėti.
Senelis. Mama. O dabar Ksanderis.
 240/287

Tu gana stipri, kad apsieitum be jos, – pasakė man senelis apie

žaliąją piliulę.
Bet seneli, ar aš gana stipri gyventi be tavęs? Be Ksanderio?
Pati pasirinkau vietą, kur ant manęs krinta saulės šviesa. Nėra
nei medžių, nei šešėlių, nei aukštumų, nuo kurių galėčiau pažvelgti
žemyn, į tai, ką padariau. O net jei ir būtų, pro ašaras nieko
nematyčiau.
 Dvidešimt aštuntas skyrius
Tą vakarą namie vėl išsiimu žaliąją piliulę. Žinau, ką ji gali;
mačiau, ką ji padarė Emei. Ji mane nuramins. Šis žodis – „nuram-
ins“ – skamba labai gražiai, didingai, paprastai. Žodis, glotnus lyg
vanduo, galintis atbukinti baimę, ją užglostyti, nutviskinti. Ramiai.
Įdedu piliulę atgal į dėklą ir jį užtrenkiu, atsisuku į kitą žalumą.
Įrėmintą suknelės skiautę stikle. Apsuku ranką viena iš savo kojinių
ir smarkiai spusteliu. Tylus trakštelėjimas. Pakeliu ranką.
Jį sulaužyti sunkiau, nei galima pamanyti. Susimąstau: ar
Bendruomenei irgi imu tokia atrodyti. Vėl nuleidžiu ranką,
spusteliu stipriau.
Jei niekas manęs nematytų, negirdėtų, būtų lengva. Jei šios si-
enos nebūtų tokios plonos, o mano gyvenimas – toks perregimas,
galėčiau sviesti stiklą į sieną, sutriuškinti jį akmeniu, sunaikinti
nevaržomai, triukšmingai. Manau, jam dūžtant pasigirstų žvilgus
garsas; norėčiau išvysti, kaip jis subyra į begalę šukelių ir tviska,
tviska. Tačiau privalau būti atsargi.
Stiklo paviršiumi nubėga dar vienas sidabriškas įskilimas. Lygus
ledo žalumo audinys vis dar nepaliestas. Atsargiai išrenku šukes,
pakeliu didžiausią, ištraukiu medžiagos lopinėlį.
Nusitraukiu kojinę ir iškeliu ranką. Net neįsipjoviau,
nekraujuoju.
Po šiurkščios kojinės vilnos ranką liečiantis šilkas atrodo
prašmatnus, vėsus it vanduo. Pakilau rudens lietuje, – pagalvoju
lankstydama audinį ir nusišypsau.
Įsikišu piliulių dėklą ir medžiagos skiautelę į kasdienių drabužių
kišenę, skirtų rytdienai, ir, mintyse regėdama šį vaizdą, įsiropščiu į
lovą. Vanduo. Šiąnakt nuplauksiu ant savo sapnų. Taip elektrodai iš
mano minčių neišgaus nieko, tik mane, Kasiją, plūduriuojančią ant
lapų, leidžiančią jiems kurį laiką mane nešti, mano naštą.
Šiandien mūsų Pareigūno nėra.
 242/287

Jo vietą užėmė jaunesnysis Pareigūnas, kandžiai spjaudantis

žodžius, lyg manytų, kad Pareigūnai turi kalbėti kaip tik taip.
Apžvelgia mus jausdamasis laimingas galėdamas prižiūrėti,
nurodinėti.
– Nuspręsta sutrumpinti šios vasaros laisvalaikio užsiėmimus.
Šiandien – paskutinis jūsų žygis. Nuimkite tiek daug raudonų
vėliavėlių, kiek tik įstengsite, ir sugriaukite akmenų piramides.
Žvilgteliu į Kajų. Jis neatrodo nustebęs. Mėginu neleisti savo
žvilgsniui pernelyg ilgai užsibūti ties jo veidu, stengiuosi jo akyse
neieškoti atsakymų. Šį rytą oro traukiniu važiuodami į Medelyną el-
gėmės įprastai mandagiai; abu žinome, kaip elgtis, kai esame
stebimi. Visą laiką mąsčiau, ką jis pagalvojo, kai vakar ant Kalvos
nuo jo pabėgau, ką pamanys sužinojęs apie rūšiavimą ir ar priims
dovaną, kurią šiandien noriu įteikti.
O gal pasielgs taip kaip Ksanderis ir mane atstums.
– Kodėl? – suinkščia Lonas. – Pusę vasaros praleidome žymėd-
ami tuos takus!
Regis, Kajaus veide išvystu vos pastebimą šypsenėlę ir suprantu,
kad Lonas jam patinka. Net ir niekada nesulaukdamas atsakymų,
jis vis užduoda klausimus, kurių niekas daugiau neužduoda. Man į
galvą staiga šauna mintis, kad tai tam tikra narsa. Varginanti, bet
vis viena narsa.
– Neuždavinėk klausimų, – piktai išspjauna Pareigūnas. –
Pradėkite.
Ir taip mes su Kajumi paskutinį kartą pradedame kopti į Kalvą.
Kai savo taku nužingsniuojame gana toli, kad daugiau niekas
mūsų nematytų, man palinkus nurišti nuo krūmo raudoną vėliavėlę
Kajus sugriebia už rankos.
– Pamiršk ją, – sako jis. – Kopsime į viršūnę.
Mūsų žvilgsniai susitinka. Niekada nesu mačiusi jo tokio beat-
odairiško. Prasižioju ketindama kažką pasakyti, bet jis pertraukia.
– Nebent nenori pamėginti?
 243/287

Balse nuskamba iššūkis, kurio anksčiau nesu girdėjusi. Jo balsas

nėra žiaurus, bet jame skamba ne vien smalsumas. Jam reikia
žinoti atsakymą; tai, kaip pasielgsiu dabar, papasakos jam kažką
apie mane. Apie vakarykštę dieną jis nepasako nė žodžio. Jo veidas
atviras, akys spindi, kūnas įsitempęs, kiekvienas raumuo šaukia:
Jau laikas. Dabar.
– Noriu pamėginti, – pagaliau atsakau jam.
Kad tai įrodyčiau, pirma nueinu kartu pažymėtu taku. Netrukus
pajuntu jo delno prisilietimą, mūsų pirštai susipina ir mane užlieja
tokia pati skuba kaip ir jį. Privalome pasiekti viršūnę.
Neatsisuku, bet laikau tvirtai.
Prasibrauname į paskutinę miško dalį, tą, kurios nepažymėjome,
ir aš sustoju.
– Palūkėk, – liepiu jam.
Jei tikrai ketiname įveikti Kalvą, noriu išnarplioti visus raizgini-
us, painiavas, kad galėtume laisvi pasiekti viršūnę.
Kajaus veide po kantrybe regiu jaudulį, nerimą, kad nespėsime.
Galbūt kaip tik šią akimirką po mumis jau žviegia švilpukas, o aš
negirdžiu per mūsų širdžių plakimą, kvėpavimą. Įkvepiam, išk-
vepiam, įkvepiam, iškvepiam. Dalijamės tuo pačiu oru.
– Vakar buvau išsigandusi.
– Ko?
– Kad vienas kitą pamilome dėl Tarnautojų, – paaiškinu. – Jie
papasakojo man apie tave. Papasakojo man apie tave, rytą po
Parinkimo, kai tavo veidas per klaidą pasirodė ekrane. Mes su
tavimi visą laiką vienas kitą pažinojome, bet niekada nieko dėl to
nedarėme, kol... – sakinio pabaigti neįstengiu, bet Kajus žino, ką
noriu pasakyti.
– Juk neišmeti kažko vien todėl, kad jie tai numatė, – papriešta-
rauja jis.
– Nenoriu, kad jų sprendimai nulemtų tai, kokia esu, kas esu, –
atsikertu.
– Taip nėra, – sako jis. – Ir niekada neturės būti.
 244/287

– Sizifas ir akmuo, – ištariu prisiminusi.

Senelis būtų supratęs tą istoriją. Jis rideno akmenį, gyveno
gyvenimą, kurį jam buvo numačiusi Bendruomenė, bet jo mintys
visada priklausė tiktai jam.
Kajus nusišypso.
– Tiksliai. Tačiau mes, – jis švelniai trukteli mane už rankos, – į
viršūnę užkopsime. Ir galbūt minutėlę ten pastovėsime. Eime.
– Privalau tau dar kai ką pasakyti, – vėl prabylu.
– Ar apie rūšiavimą? – pasiteirauja jis.
– Taip...
Kajus mane pertraukia.
– Jie pasakė mums. Aš priklausau grupei, kuri gaus naujas darbo
vietas. Aš jau žinau.
Ar tikrai? Ar jis žino, kad jei ir toliau dirbs atliekų tvarkymo
centre, gyvens trumpiau? Ar žino, kad atsidūrė kaip tik ties riba
tarp tų, kurie liko, ir tų, kurie judės į priekį? Ar tikrai žino, ką aš
padariau?
Jis išvysta klausimus mano akyse.
– Žinau, kad turėjai surūšiuoti mus į dvi grupes. Žinau, kad tikri-
ausiai atsidūriau kaip tik per vidurį.
– Ar nori žinoti, ką aš padariau?
– Galiu atspėti, – atsako jis. – Jie papasakojo tau apie tikėtiną
gyvenimo trukmę ir nuodus, argi ne? Štai todėl priskyrei mane prie
tos grupės.
– Taip, – patvirtinu aš. – Tu irgi žinai apie nuodus?
– Žinoma. Dauguma mūsų tai perprantame. Tačiau nė vienas
neturime, kaip pasiskųsti. Čia mūsų gyvenimai vis viena gerokai il-
gesni, nei būtų Išorinėse provincijose.
– Kajau, – klausti sunku, bet aš privalau žinoti. – Ar tu išvyksti?
Jis pažvelgia aukštyn. Virš mūsų dangumi kopia nuožmi auksinė
saulė.
– Nesu tikras. Jie dar nepasakė. Tačiau neabejoju: laiko turime
nedaug.
 245/287

Kai įkopiame į Kalvos viršūnę, tam tikromis prasmėmis viskas

atrodo kitaip, o kitomis – visiškai taip pat. Jis vis dar Kajus. Aš vis
dar Kasija. Tačiau mudu stovime kartu ten, kur nė vienas niekada
anksčiau nesame buvę.
Šis pilkas, mėlynas, žalias ir auksinis pasaulis toks, kokį regėjau
visą gyvenimą. Tas pats pasaulis, kurį mačiau pro Senelio langą ir
nuo mažosios kalvos viršūnės. Tačiau dabar pakilau aukščiau. Jei
turėčiau sparnus, galėčiau išskleisti juos. Galėčiau skrieti.
– Noriu, kad šitai turėtum, – duodamas man artefaktą pasako
Kajus.
– Nemoku juo naudotis, – atsakau nenorėdama atskleisti to, kaip
trokštu priimti jo dovaną, kaip smarkiai trokštu turėti kažką, kas
yra jo istorijos ir jo paties dalis.
– Manau, Ksanderis galės tave išmokyti, – ištaria jis tyliai.
Neįstengiu susitvardyti ir giliai įkvepiu.
Ar jis atsisveikina? Ar liepia man pasitikėti Ksanderiu? Būti su
juo?
Prieš man spėjant paklausti Kajus prisitraukia mane artyn, jo
žodžiai šiltai, vos girdimai nuskamba mano ausyje.
– Jis padės tau mane surasti, – ištaria. – Jei kada nors vis dėlto
išvažiuosiu.
Mano veidas tobulai priglunda prie jo peties, šalia kaklo, kur
galiu girdėti jo širdį ir užuosti odos kvapą. Be to, čia jaučiuosi saugi.
Kažkuri esminė mano dalis saugesnė su Kajumi nei bet kur kitur.
Kajus įspraudžia man į delną dar vieną popieriaus lapelį.
– Paskutinė mano istorijos dalis, – paaiškina. – Ar išsaugosi ją?
Tik dar nežiūrėk.
– Kodėl?
– Tiesiog palauk, – atsako jis tyliu, tvirtu balsu. – Palūkėk
truputį.
– Aš irgi tau šį tą turiu, – sakau vos vos atsitraukdama ir
kišdama ranką į kišenę.
Paduodu jam medžiagos skiautelę – žalią savo suknelės šilką.
 246/287

Jis pakelia ją man prie veido norėdamas pamatyti, kaip atrodžiau

Parinkimo pokylio vakarą.
– Gražu, – pasako švelniai.
Jis apkabina mane Kalvos viršūnėje. Iš ten, kur stovime, matau
debesis, medžius ir Miesto rotušės kupolą, o tolumoje – mažyčius
Priemiesčių namelius. Trumpą akimirką regiu viską, visą savo pa-
saulį. Tuomet vėl pažvelgiu į Kajų.
– Kasija, – ištaria jis ir užsimerkia.
Aš taip pat užsimerkiu, kad galėčiau sutikti jį tamsoje. Jaučiu
mane glėbyje laikančias jo rankas ir žalio šilko glotnumą, jis pris-
paudžia delną man prie juosmens, prisitraukia mane arčiau, arčiau.
– Kasija, – tyliai pakartoja taip arti, kad jo lūpos pagaliau sus-
itinka su manosiomis.
Pagaliau.
Regis, jis ketino pasakyti dar kažką, bet mūsų lūpoms susilietus
žodžių bent kartą nereikia.
 Dvidešimt devintas skyrius
Priemiestyje vėl girdisi klyksmas ir šį kartą jis sklinda iš žmogaus
lūpų.
Atsimerkiu. Rytas toks ankstyvas, kad dangus labiau juodas nei
mėlynas, o aušros rėželis horizonte labiau pažadas – nei tikrovė.
Su trenksmu atsidaro mano kambario durys ir šviesos
stačiakampyje išvystu mamą.
– Kasija, – ištaria ji su palengvėjimu balse ir apsisuka šūktelėti
tėčiui. – Jai viskas gerai!
– Bramui taip pat, – atsiliepia jis.
Tuomet visi staiga atsiduriame koridoriuje, skubame prie
laukujų durų, nes mūsų gatvėje kažkas klykia, šis garsas toks neį-
prastas, kad įsirėžia iki pat kaulų. Klevų priemiestyje skausmo
garsą girdime retai, bet instinktyvus noras mėginti pagelbėti
mumyse dar nesunaikintas.
Tėtis atplėšia duris, visi pasižiūrime laukan.
Gatvių žibintai atrodo blausesni. Tarnautojų apsiaustai dulsvai
pilki. Jie žingsniuoja greitai, tarp jų juda žmogaus siluetas. Paskui
seka dar keli žmonės. Pareigūnai.
Ir dar kažkas. Šaukdamas. Atpažįstu ją net prislopintoje žibintų
pašvaistėje. Aida Markam. Jau kentėjusi ir dabar kenčianti vėl
vejasi siluetą, apsuptą Tarnautojų ir Pareigūnų.
Kajų.
– Kajau!
Pirmą kartą gyvenime viešai bėgu taip greitai, kaip tik įstengiu.
Manęs nestabdo joks bėgtakis, kelio neužtveria jokios šakos. Pėdos
skrieja neliesdamos žolės, neliesdamos cemento. Bandydama pas-
ivyti pagrindinę grupę, judančią oro traukinio stotelės link, kertu
kaimynų pieveles, lekiu skersai jų gėlynus. Prie Aidos nuskuba nuo
grupelės atsiskyręs Pareigūnas. Ji pritraukia per daug dėmesio; kitų
namų durys atviros, ant laiptelių stoviniuoja ir viską stebi žmonės.
 248/287

Lekiu dar greičiau; mano pėdos trinkteli į dygią vėsią Emės

pievelės žolę. Dar keletas namų.
– Kasija? – iš tarpdurio šūkteli Emė. – Kur bėgi?
Per Aidos riksmus Kajus manęs neišgirdo. Jie jau beveik pasiekė
laiptelius, vedančius ant stotelės platformos. Jiems einant po žib-
intu platformos apačioje išvystu, kad Kajaus rankos surakintos.
Visai kaip paveikslėlyje.
– Kajau! – surinku dar kartą.
Jis staigiai kilsteli galvą, atsisuka į mane veidu, bet aš ne tiek
arti, kad įžiūrėčiau jo akis. Privalau išvysti Kajaus akis.
Nuo grupelės atsiskiria dar vienas Pareigūnas ir patraukia mano
pusėn. Prieš šūktelėdama turėjau palaukti, kol atsidursiu arčiau,
bet aš vis vien greita. Aš jau beveik ten.
Dalis mano proto stengiasi suvokti, kas darosi. Ar jie išsiveda jį į
naują darbo vietą? Jei taip, kodėl tokį ankstyvą rytą? Kodėl Aida
tokia nelaiminga? Argi ji neturėtų būti laiminga žinodama, kad
sūnus gavo naują progą, kažką geriau už maisto pakuočių
plovimą? Kodėl jis su antrankiais? Ar bandė priešintis?
Ar jie matė bučinį? Ar viskas dėl to?
Išvystu bėgiais atslystantį oro traukinį, bet tai ne tas sidabriškai
baltas traukinys, kuriuo važiuojame paprastai. Tai anglies pilkumo
tolimųjų reisų traukinys, toks, kokie išvyksta tik iš Miesto centro.
Girdžiu, kaip jis artinasi; jis sunkesnis, triukšmingesnis už baltąjį.
Kažkas čia ne taip.
Ir, lyg ir taip dar nebūčiau supratusi, viską patvirtina žodis, kurį
šūkteli laipteliais stumiamas Kajus. Čia, visų akivaizdoje, jo
išgyvenimo instinktas išnyksta ir užleidžia vietą kitam.
Jis sušunka mano vardą.
– Kasija!
Išgirstu viską: kad jis mane myli. Kad bijo. Ir atsisveikinimą, kurį
jis bandė išsakyti vakar ant Kalvos. Jis žinojo. Jis neišvažiuoja į
naują darbo vietą; jis išvyksta kažkur kitur ir nemano, kad kada
nors sugrįš.
 249/287

Girdžiu žingsnius; už nugaros – tildomus žolės, priekyje – sunki-

ai trinksinčius į metalą. Žvilgteliu atgal ir išvystu manęs link
bėgantį Pareigūną; iš priekio metaliniais laiptais atskuba dar vien-
as. Aida nebeklykia; jie nori sulaikyti mane taip, kaip sustabdė ją.
Negaliu iki jo prasibrauti. Ne šitaip. Ne dabar. Negaliu prasiver-
žti pro Pareigūną ant laiptų. Nesu tokia stipri, kad su jais kovočiau,
ar tokia greita, kad juos aplenkčiau...
Nenusileisk.
Nežinau, ar Kajus kažkaip ištaria tai tiesiai mano mintyse, ar
kažkur naktyje šiuos žodžius vėjui kalba senelis. Žodžius,
sparnuotus lyg angelai.
Greitai belsdama pėdomis į cementą pasuku į platformos
pakraštį. Kajus pamato, ką darau, ir netikėtai pasisuka; prieš jiems
spėjant vėl jį sučiupti šis greitas judesys pelno jam laisvės akimirką.
Jos užtenka.
Akimirką jis pasilenkia per apšviestos platformos kraštą, ir aš
pamatau tai, ką privalėjau pamatyti, – jo akis, kuriose švyti gyveni-
mas ir liepsna, – ir suprantu, kad jis niekada nesiliaus kovojęs. Net
jei tai bus tyli vidinė kova, kurią ne visada įmanoma išvysti. Aš taip
pat nesiliausiu kovojusi.
Pareigūnų šauksmai ir garsas, keliamas stabdomo oro traukinio,
nuslopins mano žodžius. Kajus neįstengs išgirsti nieko, ką
pasakysiu.
Apsupta viso triukšmo parodau į dangų. Tikiuosi, jis supranta, ką
turiu galvoje, nes noriu pasakyti tiek daug: mano širdis visada
šauks jo vardą. Nenusileisiu. Rasiu būdą skrieti kaip angelai pa-
sakojimuose ir susirasiu jį.
Jam pažvelgus tiesiai į mane, į mano akis žinau: jis supranta. Jo
lūpos tyliai sujuda, ir aš žinau, ką jos taria: žodžius eilėraščio, kurį
visame pasaulyje moka tik du žmonės.
Akyse tvenkiasi ašaros, bet aš jų nusikratau. Jei mano gyvenime
yra bent viena akimirka, kurią noriu regėti aiškiai, tai yra tik šioji.
 250/287

Pareigūnas mane pasiekia pirmas, sugriebia už rankos ir

atitraukia.
– Palikit ją ramybėje, – pasigirsta tėčio balsas.
Nė nenumaniau, kad jis gali taip greitai bėgti.
– Ji nieko nepadarė.
Per žolę prie mūsų atskuba mama su Bramu. Jiems iš paskos
seka Ksanderis su šeima.
– Ji kelia sąmyšį, – niūriai pareiškia Pareigūnas.
– Aišku, kad kelia, – atkerta tėtis. – Jie paryčiais išsivedė jos
vaikystės draugą šaukiant jo motinai. Kas čia dedasi?
Girdžiu, kokiu garsiu balsu tėtis išdrįsta šito klausti, ir skubriai
žvilgteliu į mamą norėdama pamatyti, ką ji dabar mano. Jos veide
atsispindi tik pasididžiavimas.
Mano nuostabai, prabyla Ksanderio tėtis.
– Kur jie išsivežė berniuką?
Vadovavimą perima baltu apsiaustu vilkintis Pareigūnas. Kalba
garsiai, kad išgirstų visi susirinkusieji. Jo žodžiai skamba kapotai,
oficialiai.
– Man labai gaila, kad buvo sutrikdytas jūsų rytas. Šis jaunas
vyriškis gavo paskyrimą į naują darbo vietą, ir mes tiesiog atvykome
jo pasiimti ir nugabenti. Kadangi darbo vieta ne Orijos provincijoje,
jo motina pernelyg susijaudino ir susisielojo.
Bet kodėl visi tie Pareigūnai? Kodėl? Kam antrankiai?
Pareigūno paaiškinimas visiškai nesuvokiamas, po trumpos pauzės
visi ima linkčioti jį pripažindami. Išskyrus Ksanderį. Jis prasižioja
lyg ketindamas prabilti, bet tuomet žvilgteli į mane ir užsičiaupia.
Iš mano kūno išgaruoja visas adrenalinas, sukilęs bandant pas-
ivyti Kajų, ir aš pamažu imu suvokti siaubingą tiesą. Kad ir kur
išvežė Kajų, viskas per mane. Viskas dėl mano rūšiavimo arba dėl
bučinio. Vienaip ar kitaip – kalta aš.
– Melas, – ištaria Patrikas Markamas.
Visi atsisuka į jį. Net vilkintį naktiniu drabužiu, perkreiptu veidu
ir sulysusį nuo visko, ką iškentėjo, jį gaubia tylus orumas – ypatybė,
 251/287

kuriai niekas negali prilygti. Šitai esu regėjusi tik viename kitame
žmoguje. Nors giminystės ryšiai Patriko su Kajumi nesieja, jie abu
išsiskiria tokia pat stiprybe.
– Pareigūnai pasakė Kajui ir kitiems darbininkams, – žiūrėdam-
as į mane sako jis, – kad jiems paskirtos naujos darbo vietos. Geres-
nės. Tačiau iš tikrųjų juos išsiunčia į Išorines provincijas kovoti.
Susverdėju, lyg kas būtų man trenkęs, ir mama ištiesia ranką
norėdama padėti man atgauti pusiausvyrą.
Patrikas nesiliauja kalbėti.
– Karas su Priešu klostosi prastai. Jiems reikia daugiau žmonių.
Visi kaimų gyventojai žuvo. Visi, – jis stabteli, tuomet prabyla taip,
lyg kalbėtųsi su savimi. – Turėjau žinoti, kad Nukrypimus išsives
pirmiausia. Privalėjau žinoti, kad Kajus atsidurs sąraše... mes tiek
daug iškentėjome, tad maniau... – jo balsas sudreba.
Aida pasisuka į jį – įtūžusi, atlaidi.
– Kartais pamiršdavome. Tačiau jis – niekada. Jis žinojo, kad
taip bus. Ar matei, kaip jis priešinosi? Ar matei, kokiomis akimis jis
žiūrėjo jų vedamas? – ji apkabina Patriką ir šis suspaudžia ją
glėbyje, į vėsų rytmetį kyla jos rauda. – Jis mirs. Atsidurti ten –
mirties nuosprendis, – tuomet ji išsiveržia iš Patriko glėbio ir
užrinka ant Tarnautojų: – Jis mirs!
Du Tarnautojai sujuda, staigiai prispaudžia Aidos ir Patriko
Markamų rankas už nugarų ir nutempia šalin. Vienas iš jų užs-
paudžia Patrikui burną bandydamas neleisti prabilti ir jo galva
staiga lošteli atgal, tuomet jie taip pasielgia su Aida, kad nuslopintų
moters riksmus. Niekada nesu mačiusi ar girdėjusi, kad Tarnautojai
griebtųsi tokio smurto. Nejaugi jie nesupranta, kad taip elgdamiesi
patvirtina Patriko ir Aidos žodžius?
Netoli nusileidžia oromobilis ir išspjauna dar daugiau Tarnauto-
jų. Pareigūnai ima stumti Markamus oromobilio link ir Aida ištiesia
ranką norėdama suimti vyrui delną. Jų pirštai prasilenkia vos per
kelis centimetrus, iš jos atima net šį prisilietimą – vienintelį dalyką
pasaulyje, kuris dabar galėtų moterį paguosti.
 252/287

Aš užsimerkiu. Kaip norėčiau negirdėti ausyse aidinčių jos klyks-

mų ir žodžių, kurių niekada nepamiršiu. Jis mirs. Noriu, kad mama
galėtų nusivesti mane namo, paguldyti į lovą ir apkamšyti kaip tuo-
met, kai buvau vaikas. Kai į už lango besileidžiančią naktį žvelg-
davau be nerimo, kai nežinojau, ką reiškia trokšti išsivaduoti.
– Atsiprašau.
Atpažįstu šį balsą. Tai mano Tarnautoja iš žaliosios erdvės. Šalia
jos stovi Tarnautojas su aukščiausio vyriausybės lygmens ženklais:
trimis auksinėmis žvaigždėmis, pastebimai spindinčiomis gatvės
žibintų šviesoje. Visi nuščiūvame.
– Prašau visų išsiimti piliulių dėklus, – prabyla jis maloniai. –
Išsiimkite raudonąją piliulę.
Visi paklūstame. Suspaudžiu delne saugiai kišenėje kiūtantį
dėklą su trimis piliulėmis. Mėlyna, raudona ir žalia. Visada
pasiekiami gyvenimas, mirtis ir užmarštis.
– Pasilikite raudonąsias piliules, o piliulių dėklus, – jis mostėli į
mano Tarnautoją, – atiduokite Tarnautojai Standler. Netrukus po
to, kai čia baigsime, gausite naujus dėklus ir naują piliulių rinkinį.
Mes ir vėl paklūstame. Įmetu mažą metalinį cilindrą kartu su ki-
tais, bet savo Tarnautojai į akis nežiūriu.
– Mums reikės, kad išgertumėte raudonąją piliulę. Mes su Tar-
nautoja Standler pasirūpinsime, kad tai padarytumėte. Nėra dėl ko
jaudintis.
Regis, Pareigūnų vis daugėja. Jie vaikštinėja gatve, neleidžia
niekam iš pasilikusiųjų namie išeiti ir atskiria nuo visų mūsų
grupelę – menką saujelę žinančių, kas šiandien nutiko Klevų
priemiestyje ir kitoje šalies pusėje. Manau, kitur viskas susiklostė
sklandžiau nei čia; greičiausiai nė vienas iš kitų Nukrypimų
neturėjo gana aukštą padėtį užimančių tėvų ar kitų šeimos narių,
tad nė nežinojo, kas iš tikrųjų dedasi. Ir net Patrikas Markamas
neįstengė padaryti nieko, kad išgelbėtų savo sūnų.
Ir dėl visko kalta aš. Nevaidinau Dievo ar angelo; vaidinau Tar-
nautoją. Leidau sau manyti, kad žinau, kas geriausia, ir atitinkamai
 253/287

pakeičiau kažkieno gyvenimą. Nesvarbu, duomenys patvirtino

mano sprendimą ar ne; galiausiai jį priėmiau pati. O bučinys...
Negaliu sau leisti galvoti apie bučinį.
Pažvelgiu žemyn, į raudonąją piliulę. Mano delne ji atrodo tokia
maža. Net jei ji reiškia mirtį, manau, šią akimirką mielai ją
priimčiau.
Ne. Privalau palūkėti. Pažadėjau Kajui. Parodžiau į dangų ir
pažadėjau jam. O dabar, prabėgus vos kelioms akimirkoms, ketinu
pasiduoti?
Stengdamasi neatkreipti dėmesio atsargiai numetu piliulę ant
žemės. Akimirką matau, kaip ji, raudona ir maža, guli žolėje, ir atsi-
menu, kaip Kajus sakė, kad raudona – gimimo ir atsinaujinimo
spalva. Už naują pradžią, – pasakau sau ir vos pastebimai per-
statau koją, kad sutrėkščiau piliulę; ji kraujuoja po mano koja. Tai
primena tą kartą, kai žmonių prisigrūdusiame žaidimų centre išvy-
dau Kajaus veidą kaip tik tą akimirką, kai mano pėda sutraiškė
pamestas piliules.
Tik dabar pakėlusi akis jo nematau.
Nurodymų dar niekas neįvykdė. Nors iš visų mūsų kada nors
matytų Tarnautojų šitas užima aukščiausią padėtį ir mums įsakė tai
padaryti, metų metus esame klausęsi gandų apie raudonąją piliulę.
– Ar kas nors norėtų būti pirmas?
– Aš, – žengdama į priekį ištaria mama.
– Ne, – paprieštarauju, bet mane sulaiko tėčio žvilgsnis.
Suprantu, ką jis mėgina man pasakyti. Ji tai daro dėl mūsų. Dėl
tavęs. Ir kažkokiu būdu jis žino, kad viskas bus gerai.
– Ir aš, – sako jis, atsistodamas šalia.
Mums stebint jie kartu nuryja savo piliules. Tarnautojas
patikrina mano tėvų burnas ir trumpai linkteli.
– Jos ištirpsta per kelias sekundes, – jis paaiškina mums. – Per
greitai, kad mėgintumėte jas išvemti, bet tai vis viena nebūtina. Jos
jums nepakenkia. Jos tik nuskaidrina jūsų mintis.
 254/287

Jos tik nuskaidrina jūsų mintis. Žinoma. Žinau, kodėl jas

nurysime. Tam, kad pamirštume, kas nutiko Kajui, pamirštume tai,
jog karą laimi Priešas, kad visi kaimų gyventojai mirė. Ir suvokiu,
kodėl jie neliepė mums išgerti piliulių tada, kai kažkas nutiko
pirmajam Markamų berniukui; privalėjome atsiminti, kokios pa-
vojingos gali būti Anomalijos. Kokie pažeidžiami būtume be mus
nuo jų apsaugančios Bendruomenės.
Ar jie tą Anomaliją išleido tyčia? Kad mums primintų?
Ką jie vėliau pasakys apie tai, kas nutiko Kajui? Kokia istorija
tikėsime vietoj jo tikrosios? Ar dabar išgersime žaliąją piliulę, ramy-
bę po užmaršties?
Daugiau nebenoriu būti rami. Nenoriu pamiršti.
Kad ir kaip būtų skaudu, turiu išsaugoti visą jo istoriją, įskaitant
skausmingąsias dalis.
Mama atsisuka į mane pasižiūrėti, susirūpinu, kad išvysiu
bereikšmį žvilgsnį ar tuščią, vangią išraišką. Tačiau ji atrodo gerai.
Tėtis irgi.
Greitai visi išsirikiuoja į eilutę, pasiruošę palikti šį nutikimą už
nugaros ir grįžti atgal prie savo gyvenimo. Delnuose guli raudonosi-
os piliulės. Ką darysiu, kai jie sužinos, kad saviškės atsikračiau?
Žvilgteliu į žolę po kojomis beveik tikėdamasi išvysti, kad mažytis
jos lopelis nuvytęs, nudžiūvęs, nutrintas nuo žemės paviršiaus.
Tačiau ji atrodo visai taip pat kaip anksčiau. Neįžiūriu net raudonų
trupinėlių. Turbūt visiškai ją sutraiškiau.
Bramas atrodo persigandęs, bet nekantrus. Jis vis dar
nepakankamai suaugęs, kad nešiotųsi savo raudonąją piliulę, taigi
tėtis duoda jam papildomą iš savo dėklo.
Mano Tarnautoja taip pat ima tikrinti žmones. Ji vis artėja ir
artėja, bet aš negaliu nuleisti akių nuo Bramo, tada nuo piliulę į
burną dedančios Emės. Akimirką prisimenu savo sapną ir mano
vidų sugniaužia siaubas. Tačiau nieko nenutinka. Bent jau nieko, ką
galėčiau pamatyti.
 255/287

Tada ateina Ksanderio eilė. Jis žvilgteli į mane, išvysta, kad jį

stebiu, ir jo veidu perbėga gryno skausmo išraiška. Noriu nusukti
akis, bet nenusuku. Stebiu, kaip jis linkteli ir vos ne kaip tostą kil-
steli mano pusėn raudonąją piliulę.
Prieš man spėjant pamatyti, kaip jis nuryja ją, kažkas užstoja
man vaizdą. Tai mano Tarnautoja.
– Prašau, parodyk man savo piliulę, – sako ji.
– Aš laikau ją.
Ištiesiu ranką, bet delno neatgniaužiu.
Regis, beveik matau, kaip ji šypsosi. Nors žinau, kad ji nešiojasi
papildomas piliules – esu jas mačiusi, – kol kas ji man vienos dar
nepasiūlo.
Jos žvilgsnis nuklysta į žolę ties mano kojomis, tada grįžta prie
mano veido. Pakeliu ranką ir apsimetu įsidėjusi kažką į burną, tuo-
met sunkiai nuryju. Ir ji nueina prie kito žmogaus.
Nors noriu kaip tik šito, nekenčiu jos. Ji nori, kad prisiminčiau,
kas čia įvyko. Ką aš padariau.
 Trisdešimtas skyrius
Tamsai pagaliau išsisklaidžius išaušta negyvas, karštas, plieno
spalvos rytas be matmenų ir gelmės. Namai aplink mane galėtų būti
filmavimo aikštele; jie galėtų būti paveikslėliais dideliame ekrane.
Atrodo, jei nueisiu pernelyg toli, įeisiu tiesiai į drobę ar prasiveršiu
pro popierinę sieną ir tuomet į juodą nebūtį ir visko pabaigą.
Kažkokiu būdu mane kausčiusi baimė ištirpo; dabar jaučiuosi
apatiška, o tai beveik blogiau. Kodėl man turėtų rūpėti negyva plan-
eta, gyvenama negyvų žmonių? Kam galėtų rūpėti vieta, kurioje
nėra Kajaus?
Suprantu, kad tai viena iš priežasčių, kodėl man jo reikia. Nes
būdama su juo jaučiu.
Tačiau jo nebėra. Mačiau, kaip tai įvyko.
Padariau, kad taip įvyktų.
Klausiu savęs: ar Sizifui irgi teko taip elgtis? Akimirkai sustoti ir
susitelkti, stumti akmenį į priekį kaip tik tiek, kad jis nenusiristų
atgalios ir jo nesutraiškytų prieš jam spėjant vėl susimąstyti apie
bandymą kopti viršun?
Raudonoji piliulė pradėjo veikti beveik iškart po to, kai
Pareigūnai ir Tarnautojai parginė mus namo. Iš mano artimųjų
protų buvo ištrinti pastarųjų dvylikos valandų įvykiai. Nepraėjus nė
valandai atkeliavo nauji dėklai ir piliulės, su jais buvo pristatytas
laiškas, aiškinantis, kad mūsiškiuose buvo aptikta defektų ir kiek
anksčiau šį rytą jie buvo paimti. Visi kiti mano šeimos nariai šį
paaiškinimą priėmė be menkiausių klausimų. Jie turi kitų rūpesčių.
Mano mama sutrikusi – kur vakar vakare baigusi darbą ji
pasidėjo savo duomnešį? Bramas neįstengia prisiminti, ar baigė
rašytuvu rašyti namų darbų užduotį.
– Ką gi, įsijunk jį ir patikrink, – nervingai tarsteli mama.
Tėtis taip pat atrodo truputėlį pasimetęs, bet ne taip smarkiai.
Manau, jis jau yra šitai patyręs anksčiau, tokiame darbe kaip jo
 257/287

galbūt net daugybę kartų. Kol piliulė vis dar veikia, atrodo, kad
dezorientacijos pojūtis jį glumina mažiau.
O tai gerai, nes Tarnautojai su mumis dar nebaigė.
– Asmeninis pranešimas Molei Rejes, – beasmeniu balsu ištaria
terminalas.
Mama nustebusi pakelia galvą.
– Pavėluosiu į darbą, – tyliai protestuoja ji, nors tas, kas atsiuntė
žinutę, jos negirdi.
Jie taip pat nemato, kaip prieš eidama prie terminalo ir
užsidėdama ausines ji išsitiesia. Ekranas patamsėja, jo rodomas va-
izdas matomas tik iš tos vietos, kurioje ji stovi.
– Kas dabar? – sako Bramas. – Ar turėčiau palaukti?
– Ne, keliauk į mokyklą, – paliepia jam tėtis. – Nenorime, kad
pavėluotum.
Eidamas durų link Bramas pasiskundžia:
– Aš visada viską praleidžiu.
Norėčiau pasakyti jam, jog tai netiesa; bet ar tikrai norėčiau, kad
jis prisimintų šio ryto įvykius?
Kol žiūriu, kaip Bramas išeina iš namų, kažkas nutinka ir viskas
vėl tampa tikra. Bramas tikras. Aš tikra. Kajus tikras, ir privalau
pradėti jo ieškoti. Dabar.
– Rytą praleisiu mieste, – pasakau tėčiui.
– Ar neturėtum eiti į žygius? – pasiteirauja jis ir tada papurto
galvą lyg norėdamas ją praskaidrinti. – Atleisk. Prisiminiau. Vas-
aros laisvalaikio užsiėmimai šiemet baigėsi anksčiau, tiesa? Štai
kodėl Bramas jau pakeliui ne į mokyklą, o į plaukimą. Šįryt mąstau
ne visai aiškiai.
Jis neatrodo nustebęs, aš vėl pagalvoju, kad šitaip jam jau yra
nutikę anksčiau. Ir prisimenu, kaip jis leido mamai pirmai išgerti
raudonąją piliulę; jis iš kažkur žinojo, kad tai jai nepakenks.
– Jie vis dar nepaskyrė mums nieko, kas užimtų žygių laiką, –
paaiškinu tėčiui. – Taigi prieš eidama į Antrąją mokyklą turiu laiko
nuvažiuoti į Miestą.
 258/287

Tai jau savaime neapsižiūrėjimas, dar vienas nedidelis gerai

sutepto mūsų Bendruomenės aparato sutrikimas, įrodantis, kad
kažkur kažkas negerai.
Tėtis neatsako. Jis žiūri į mamą, ši išbąlusiu, papilkėjusiu veidu
spokso į terminalo ekraną.
– Mole? – pašaukia jis.
Pertraukinėti asmeninių pokalbių neturėtume, bet jis žingteli
arčiau mamos. Tuomet dar arčiau.
Galiausiai jis padeda ranką mamai ant peties ir ji nusisuka nuo
ekrano.
– Tai aš kalta, – prabyla mama ir pirmą kartą gyvenime matau,
kaip ji žvelgia ne į tėtį, o pro jį, jos žvilgsnis įsmeigtas kažkur į tolu-
mą. – Mus perkelia į Ūkius. Perkėlimas įsigalioja nedelsiant.
– Ką? – perklausia tėtis. Jis papurto galvą, žvilgteli į ekraną. –
Tai neįmanoma. Pateikei ataskaitą. Pasakei tiesą.
– Manau, jie nenori, kad mačiusieji tuos augalus toliau dirbtų
įtakingus darbus, – paaiškina mama. – Mes per daug žinome.
Galime susigundyti pasielgti taip pat. Jie nukiš mus į Ūkius, kur
niekam nevadovausime, o jie galės mus stebėti ir išvarginti, kol sod-
insime tai, ką mums lieps sodinti.
– Tačiau bent jau būsime arčiau senelės ir senelio, – sakau mė-
gindama ją paguosti.
– Ne į Orijos ūkius, – atsako mama. – Į kitos Provincijos ūkius.
Išvykstame rytoj.
Tuomet negyvas, apstulbęs jos žvilgsnis nukrypsta į tėtį ir aš
išvystu, kaip ji vėl pradeda jausti. Matau, kaip į jos veidą grįžta su-
vokimas ir jausmai. Stebiu, kaip tai vyksta, ir mane užplūsta toks
stiprus poreikis skubėti, kad nežinau, ar įstengsiu šitai ištverti.
Privalau išsiaiškinti, kur jie išsiuntė Kajų. Prieš mums
išvažiuojant.
– Visada norėjau gyventi Ūkiuose, – prabyla tėtis ir mama
pasideda galvą jam ant peties.
 259/287

Ji pernelyg pavargusi verkti ir pernelyg priblokšta, kad įstengtų

apsimesti, jog viskas gerai.
– Aš juk pasielgiau taip, kaip turėjau, – sušnibžda ji. – Padariau
tiksliai tai, ko jie norėjo.
– Viskas bus gerai, – mums su mama sušnabžda tėtis.
Galbūt jei būčiau nurijusi raudonąją piliulę, galėčiau juo patikėti.
Tolėliau gatvėje prieš Markamų namus stovi Tarnautojų oro-
mobilis. Per keletą pastarųjų savaičių mūsų Priemiestis sulaukė ge-
rokai per daug Tarnautojų dėmesio.
Pro be medžių likusio namo duris iššokuoja Emė.
– Ar girdėjai? – susijaudinusi paklausia ji. – Tarnautojai renka
Markamų daiktus. Patriką perkėlė dirbti Centrinėje vyriausybėje!
Tai tokia garbė. Ir jis iš mūsų Priemiesčio! – ji susiraukia. – Kaip
gaila, kad negalėjome atsisveikinti su Kajumi. Aš pasiilgsiu jo.
– Žinau, – atsakau jai.
Mano širdis netveria iš skausmo, vėl stabteliu po savo akmeniu
stumdama svorį žinojimo, kad esu vienintelė žinanti, kas iš tikrųjų
nutiko šį rytą.
Išskyrus kelis rinktinius Tarnautojus. Ir net jie nežino, kad žinau.
Tai, kas įvyko, – kad raudonosios piliulės nenurijau, – iš tikrųjų
žino tik du žmonės. Aš. Ir mano Tarnautoja.
– Turiu eiti, – pasakau Emei ir toliau žingsniuoju oro traukinio
stotelės link.
Į Markamų namus neatsisuku. Patriko su Aida ir nebėra. Jiems
suteikė Nukrypimų statusą ar tylų Atsistatydinimą kur nors toli nuo
čia? Ar jie irgi išgėrė raudonąsias piliules? Ar nustebę dairosi nau-
joje vietoje sukdami galvas dėl to, kas gi nutiko jų antrajam sūnui?
Turėsiu pamėginti surasti ir juos, dėl Kajaus, bet dabar turiu rasti
Kajų. Į galvą šauna tik viena vieta, kurioje galiu ieškoti žinių apie
tai, kur jie galėjo jį išsiųsti.
Pakeliui į Miesto rotušę galvą laikau nuleistą. Čia pernelyg daug
vietų, į kurias negaliu žiūrėti: vietos, kuriose sėdėdavo Kajus; oro
traukinio grindys, į kurias laikydamas pusiausvyrą jis įsispirdavo
 260/287

pėdomis – pažvelgus į jį šitai visada atrodydavo taip lengva ir

natūralu. Visiškai neįstengiu prisiversti pažiūrėti ir pro langus, nes
žinau, kad galiu probėgšmais išvysti Kalvą, ant kurios vakar mudu
stovėjome. Kartu. Traukinys sustoja įleisti daugiau žmonių, į vidų
padvelkia lengvas vėjelis, aš susimąstau, ar mūsų su Kajumi palik-
tos raudonos vėliavėles plazda vėjyje. Signalinės naujos pradžios
vėliavėlės, nors ne tokios pradžios, kokios mes norėjome.
Pagaliau išgirstu pranešėjo balsą, skelbiantį mano tikslą.
Miesto rotušė.
Mano mintis nesuveiks. Suprantu tai vos antrą kartą gyvenime
pastačiusi koją ant Rotušės laiptų. Tai ne ta atvirų durų ir žibančių
lempučių vieta, kuri mielai mane priėmė, leido žvilgtelėti į savo
ateitį. Dienos šviesoje tai ginkluotų sargybinių apsupta vieta, kuri-
oje tvarkomi reikalai, o praeitis ir ateitis saugiai užrakintos viduje.
Jie manęs neįleis, o net jei įleistų, nieko man nepasakytų.
Galbūt jie net nežinotų, kad yra ką pasakyti. Raudonas piliules
nešiojasi net Tarnautojai.
Apsisuku ir kitoje gatvės pusėje išvystu galimybę. Mano širdis
suspurda. Žinoma. Kaip anksčiau apie tai nepagalvojau?
Muziejus.
Muziejus ilgas, žemas, baltas, aklinas. Net jo langai iš balto mat-
inio nepermatomo stiklo, kad apsaugotų viduje esančius artefaktus
nuo saulės. Kitoje gatvės pusėje stovinčios Rotušės langai aukšti,
skaidrūs. Miesto rotušė mato viską. Vis dėlto už tvirtai užmerktų
Muziejaus akių gali slėptis šis tas man. Pradedu eiti per gatvę, viltis
skubina mano žingsnius, suteikia jėgų atidaryti didžiules baltas
duris.
– Sveika atvykusi, – pasveikina mane prie apskrito balto stalo
sėdintis prižiūrėtojas. – Ar galėčiau padėti ką nors surasti?
– Tik klaidžioju, – atsakau stengdamasi atrodyti atsipalaidavusi.
– Šiandien turiu truputį laiko.
 261/287

– Ir atėjote čia, – maloniai nustemba prižiūrėtojas. – Nuostabu.

Galbūt norėtumėte apsilankyti antrame aukšte. Ten pateiktos kai
kurios iš populiariausių mūsų parodų.
Nenoriu atkreipti per daug dėmesio, taigi linkteliu ir užlipu laip-
tais, metalinis jų aidas skausmingai primena man Kajaus pėdas ant
stotelės laiptų. Negalvok apie tai. Išlik rami. Ar prisimeni, kaip
lankeisi čia mokydamasi Pirmojoje mokykloje, prieš Kajui at-
sikraustant į Priemiestį? Tada, kai turėjome laiko apgalvoti
praeitį, prieš pradėdami lankyti Antrąją mokyklą, kurioje svarbi
tik ateitis. Ar prisimeni, kaip su kitais mokiniais ėjai į valgyklą
Muziejaus rūsyje, kokie susijaudinę visi buvo dėl to, kad valgys
kitoje, naujoje vietoje? Ar prisimeni tarp kitų šviečiančią
šviesiaplaukę Ksanderio galvą, tai, kaip jis apsimetė, kad klausosi
prižiūrėtojo, bet nesiliovė mėtęs juokelių, kurių daugiau niekas
negalėjo nugirsti?
Ksanderis. Jei paliksiu jį čia, ar bus išplėšta dar viena mano šird-
ies dalelė?
Žinoma, bus.
Ženklas rodo, kur rasti Artefaktų salę, ir panorusi išvysti ek-
sponatus aš staiga pasuku į dešinę. Noriu pamatyti, kur jie sudėjo
atimtus daiktus. Galbūt pamatysiu savo pudrinę, Ksanderio
rankogalių segtukus, Bramo laikrodį. Prieš mums išvažiuojant į
Ūkius galėčiau dar kartą atsivesti jį čia.
Pamatau, kad nė vieno iš tų daiktų čia nėra, ir sustoju salės
viduryje.
Kitos vitrinos vis dar lūžta nuo artefaktų, bet naujoji paroda – tik
didžiulė, ilga, tuščia stiklinė vitrina. Viduryje stovi ženklas, išs-
pausdintas raidėmis, kurios atrodo visiškai kitokios nei Kajaus pas-
virosios: GREITAI ČIA BUS DEMONSTRUOJAMI PAPILDOMI
ARTEFAKTAI. Didžiulėje tuščioje vitrinoje gulintį ženklą nušviečia
iš viršaus krintanti šviesa. Šioje sandarioje, švarioje aplinkoje ženk-
las galėtų išgulėti amžinai. Kaip mano Parinkimo pokylio suknelės
skiautė.
 262/287

Tačiau stiklą jau sudaužiau; žaliąjį lopinėlį atidaviau; jau

pasirinkau. Jau mirštu čia be Kajaus, o dabar privalau išgyventi,
kad jį surasčiau.
Suvokiu, kad mūsų artefaktai vitrinoje greičiausiai niekada neat-
sidurs. Galbūt ženklas yra vienintelė kada nors čia būsianti paroda.
Nežinau, ką jie padarė su jais.
Dabar suprantu, kad man čia nebeliko nieko.
Laiptais nulipu į rūsį. Ten, kur jie laiko parodą apie šlovingą Ori-
jos provincijos istoriją, ten, kur ir ketinau eiti, kai mano dėmesį nuo
to, kas turi būti surasta, atitraukė galimybė išvysti tai, kas buvo
prarasta.
Stoviu prie pat stiklo ir žiūriu į mūsų Provincijos žemėlapį, kuri-
ame pavaizduoti jos miestai, ūkiai ir upės, ir klausausi už manęs
marmurinėmis grindimis artėjančių žingsnių. Šalia sustoja neau-
kštas, uniformuotas vyriškis.
– Ar norėtumėte, kad apie Orijos istoriją papasakočiau daugiau?
– pasiteirauja jis.
Mūsų žvilgsniai susitinka: manasis tiriantis, jo – įžvalgus ir
protingas.
Pasižiūriu į jį ir suvokiu: mūsų eilėraščio neparduosiu. Aš
savanaudė. Išskyrus medžiagos skiautelę, tai viskas, ką galėjau
duoti Kajui, ir mes abu esame paskutinieji du žmonės pasaulyje,
mokantys jį visą. Net jei tai aklagatvis, net jei nesuveiks paskutinė
man į galvą šovusi mintis. Eilėraštį galėčiau atkurti, bet tai nieko
man neduos. Negaliu dėl šito derėtis; privalau tai padaryti.
– Ne, dėkoju jums, – atsakau jam, nors iš tikrųjų norėčiau
sužinoti vietos, kurioje gyvenu, istoriją. Tačiau nemanau, kad kas
nors ją vis dar žino.
Prieš išeidama dar kartą žvilgteliu į geografinį mūsų Bendruo-
menės žemėlapį. Pačiame jo viduryje grūdasi riebios ir patenkintos
Provincijos. O jas supa linijomis suskirstytos Išorinės provincijos,
bet nė viena iš jų neturi pavadinimo.
– Palaukit, – šūkteliu vyriškiui.
 263/287

Jis atsisuka ir viltingai į mane pasižiūri.

– Taip?
– Ar kas nors žino Išorinių provincijų pavadinimus?
Supratęs, kad iš manęs negaus nieko, kuo vertėtų prekiauti, jis
praradęs susidomėjimą mosteli ranka.
– Tai ir yra jų pavadinimas, – jis šūkteli man. – Išorinės
provincijos.
Tos tuščios, padalytos Išorinės provincijos žemėlapyje prikausto
mano žvilgsnį. Žemėlapis tirštai išmargintas raidėmis, duomenimis
ir suprasti visus pavadinimus sunku. Permetu juos akimis iš tikrųjų
neskaitydama, nežinodama, ko ieškau.
Tada. Kažkas patraukia mano akį, mano rūšiuojančiose sme-
genyse įstringa viena informacijos dalelė: Sizifo upė. Ji vinguriuoja
per kelias Vakarines provincijas, tada per dvi Išorines provincijas ir
tuomet išteka į Kitų šalių tuštumą.
Tikriausiai Kajus kilęs iš vienos iš tų dviejų Išorinių provincijų. O
kadangi jam būnant mažam puolimas įvyko kaip tik iš ten, galimas
daiktas, kad dabartinė suirutė vyksta ten pat. Pasilenkiu arčiau
žemėlapio norėdama įsiminti padėtį abiejų vietų, kurios galėtų būti
jo.
Vėl išgirstu artėjančius žingsnius ir atsisuku.
– Ar jūs tikra, kad negaliu jums niekuo padėti? – paklausia
mažasis vyriškis.
Vos nesurinku, kad nenoriu nieko išmainyti, ir tada suprantu,
jog jis atrodo nuoširdus.
Žemėlapyje parodau į Sizifo upę, vieną mažytį popieriumi vingi-
uojantį vilties siūlelį.
– Ar žinote ką nors apie šią upę?
Jo balsas prityla.
– Kartą, kai buvau jaunesnis, girdėjau apie ją pasakojant. Prieš
daugelį metų žemutinė upės vaga tapo toksiška ir palei jos krantus
niekas negalėjo gyventi. Tačiau tai viskas, ką esu girdėjęs.
 264/287

– Dėkoju jums, – ištariu aš, nes sužinau, kaip miršta pagyvenę

mūsų žmonės, o dabar man kilo mintis.
Ar mūsų Bendruomenė galėjo apnuodyti į priešišką šalį
tekančios upės vandenis? Tačiau Kajus ir jo šeima neapsinuodijo.
Galbūt jie gyveno arčiau upės aukštupio esančioje Provincijoje.
– Tai tik pasakojimas, – įspėja mane vyriškis.
Tikriausiai jis išvydo mano veide šmėstelėjusią viltį.
– Argi ne viskas tik pasakojimai? – paklausiu.
Išeinu iš Muziejaus ir nesidairau atgalios.
Mano Tarnautoja laukia žaliojoje erdvėje priešais Muziejų.
Vilkėdama baltai, sėdėdama ant balto suoliuko, apšviesta balkšvai
geltonos saulės. Visko per daug; sumirksiu.
Truputį primerkusi akis galiu apsimesti, kad tai žalioji erdvė prie
žaidimų centro, kur savo Tarnautoją sutikau pirmą kartą. Galiu ap-
simesti, kad ji ketina man pasakyti, jog mano Parinkime įvyko
klaida. Tačiau šį kartą viskas susiklostys kitaip, pasuks kitu keliu, ir
mes su Kajumi galėsime būti kartu ir laimingi.
Tačiau tokio kelio nėra, ne Orijoje.
Ji mosteli man prieiti ir atsisėsti šalia ant jos suolelio. Man į
galvą šauna mintis, kad ji pasirinko keistą vietą susitikti, visai
priešais Muziejaus duris. Tuomet prisimenu, kad tai tobula vieta,
tuščia ir tyli. Kajus buvo teisus. Praeitis čia niekam neįdomi.
Suolelis iškaltas iš akmens ir po Muziejaus šešėliuose praleistų
valandų atrodo tvirtas ir vėsus. Atsisėdusi padedu delną ant ak-
mens galvodama apie tai, kur jį iškirto. Ir tai, kas turėjo akmenis
tampyti.
Šį kartą pirma prabylu aš.
– Suklydau. Privalote jį sugrąžinti.
– Kajui Markamui jau buvo padaryta viena išimtis. Dauguma
Nukrypimų negauna net tos vienintelės, – sako ji. – Tai tu išsiuntei
jį. Įrodei, kad mes teisūs. Žmonės, nekreipiantys dėmesio į duo-
menis, leidžiantys įsivelti jausmams, patys susikuria nemalonumų.
– Jūs tai padarėte, – atrėžiu. – Jūs pakišote tą rūšiavimą.
 265/287

– Tačiau jį atlikai tu, – atsiliepia ji. – Ir galiu pridurti, puikiai.

Galbūt jautiesi susikrimtusi, gal jo šeima puolė į neviltį, bet kalbant
apie jo gebėjimus tai buvo teisingas sprendimas. Tu žinojai, kad jis
gali daugiau, nei apsimeta.
– Tai jis turėjo nuspręsti išvažiuoti ar pasilikti. Ne aš. Ne jūs.
Leiskite jam pasirinkti.
– Jei leistume, viskas sugriūtų, – atsako ji kantriai. – Kaip, tavo
nuomone, įstengiame užtikrinti tokią ilgą gyvenimo trukmę? Kaip,
tavo nuomone, išnaikinome vėžį? Mes parenkame pagal viską.
Įskaitant genus.
– Jūs užtikrinate ilgą gyvenimą, bet galų gale mus nužudote.
Žinau apie nuodus maiste tokiems žmonėms kaip senelis.
– Mes taip pat užtikriname aukštą gyvenimo kokybę iki pat
paskutinio atodūsio. Ar žinai, kokia daugybė apgailėtinų žmonių
tokiose pat apgailėtinose bendruomenėse už tai būtų atidavę beveik
viską? O būdas, kuriuo mes duodame...
– Nuodus.
– Nuodus, – tvirtai pakartoja ji, – yra neįtikėtinai humaniškas.
Mažos dozės mėgstamiausiame paciento maiste.
– Taigi valgome, kad mirtume.
Ji nekreipia dėmesio į mano susirūpinimą.
– Visi valgo tam, kad mirtų, nepaisydami to, ką mes darome.
Tavo bėda ta, kad tu negerbi sistemos ir to, ką ji tau siūlo, net
dabar.
Beveik užsimanau nusikvatoti. Tarnautoja išvysta, kaip per-
sikreipia mano lūpos, ir pradeda berti sąrašą pavyzdžių, kaip per
pastaruosius du mėnesius laužiau Bendruomenės taisykles – ir
pačių blogiausiųjų ji nė nežino, – bet nepateikia nė vieno pavyzdžio
iš visų ankstesnių metų. Jei ji galėtų atsekti visus mano prisiminim-
us, tai išvystų, kad jie tyri. Kad iš tikrųjų norėjau pritapti, gauti
Porą ir viską daryti teisingai. Kad iš tikrųjų tikėjau.
Kad dalis manęs vis dar tiki.
 266/287

– Vis vien jau buvo metas baigti šį mažą eksperimentą, – ap-

gailestaujančiu balsu ištaria Tarnautoja. – Nebeturime pakankamai
darbuotojų, kuriems galėtume jį skirti. Ir, žinoma, kadangi padėtis
tokia, kokia yra...
– Kokį eksperimentą?
– Su tavimi ir Kajumi.
– Jau žinau, – sakau. – Žinau, kad jam pasakėte. Ir žinau, kad tai
buvo didesnė klaida, nei leidote man manyti tada, kai kalbėjomės
pirmą kartą. Kajus iš tikrųjų buvo įtrauktas į Parinkimo bazę.
– Tai buvo ne klaida, – paneigia ji.
Ir aš vėl krintu, kaip tik tada, kai maniausi pasiekusi dugną.
– Mes nusprendėme įtraukti Kajų į Parinkimo bazę, – kalba ji. –
Retsykiais įtraukiame vieną kitą Nukrypimą, na, tiesiog tam, kad
gautume papildomų duomenų, ir laukiame galimų variacijų.
Plačioji visuomenė apie tai nežino; nėra jokių priežasčių, kodėl
turėtų žinoti. Tau svarbu žinoti tai, kad eksperimentą visą laiką
kontroliavome mes.
– Tačiau tikimybė, kad jam būsiu parinkta aš...
– Beveik neegzistuoja, – sutinka Tarnautoja. – Tad supranti,
kodėl taip susidomėjome. Kodėl leidome tau išvysti Kajaus nuo-
trauką, kad tau pasidarytų smalsu. Kodėl pasirūpinome, kad
būtumėte paskirti į tą pačią grupę, o tuomet į porą. Kodėl turėjome
tai tęsti, bent jau kurį laiką, – tai sakydama ji nusišypso. – Buvo
taip įdomu; galėjome valdyti tiek daug kintamųjų. Mes net
sumažinome jūsų maisto porcijas, kad pamatytume, ar pasijusite
labiau įsitempę, labiau linkę pasiduoti. Tačiau jūs to nepadarėte.
Savaime suprantama, mes niekada nesielgėme žiauriai. Tau visada
pakako kalorijų. Be to, tu stipri. Nė karto neišgėrei žaliosios
piliulės.
– Kodėl tai svarbu?
– Tai padaro tave įdomesnę, – paaiškina ji. – Tiesą sakant, labai
įdomiu subjektu. Galų gale nuspėjamu, bet vis tiek gana neįprastu,
kad norėtume stebėti. Būtų buvę įdomu išvysti, kaip tavo situacija
 267/287

vystytųsi iki galutinės numatytos baigties, – ji atsidūsta, atodūsis

nuoširdžiai liūdnas. – Ketinau parašyti apie tai straipsnį, supran-
tama, prieinamą tik rinktiniams Tarnautojams. Tai būtų buvęs
neprilygstamas Parinkimo pagrįstumo įrodymas. Štai kodėl nenorė-
jau, kad netektum prisiminimų apie tai, kas šį rytą nutiko oro
traukinio stotelėje. Visas mano darbas būtų nuėjęs niekais. Dabar
bent jau galiu stebėti, ką galiausiai pasirinksi vis dar žinodama, kas
įvyko.
Mane užlieja tokia pykčio banga, kad nelieka vietos mintims ar
žodžiams. Būtų buvę įdomu išvysti, kaip tavo situacija vystytųsi iki
galutinės numatytos baigties.
Viskas buvo suplanuota nuo pat pradžių. Viskas.
– Deja, dabar mano gebėjimų reikia kitur, – Tarnautoja per-
braukia ranka per duomnešį, kurį laiko priešais. – Mes paprasči-
ausiai daugiau nebeturime laiko situacijai stebėti, todėl nebegalime
jos tęsti.
– Kodėl man tai pasakojate? – paklausiu. – Kodėl norite, kad
žinočiau visas smulkmenas?
Ji atrodo nustebusi.
– Tu mums rūpi, Kasija. Ne daugiau ir ne mažiau nei visi kiti
Bendruomenės piliečiai. Kaip eksperimento subjektas tu turi teisę
žinoti, kas įvyko. Teisę pasirinkti tai, ką žinojome tave pasirinksi-
ant, tik dabar, o ne vėliau.
Tai, kaip ji vartoja žodį „pasirinkti“, taip juokinga, taip netyčia
juokinga, jog nusikvatočiau, jei tik nebijočiau, kad tai nuskambės
panašiau į raudą.
– Ar papasakojote tai Ksanderiui?
Ji atrodo įsižeidusi.
– Žinoma, ne. Jis dar tavo Pora. Kad eksperimentas būtų valdo-
mas, jis negalėjo nieko numanyti. Jis visiškai nieko nežino.
Išskyrus tai, ką jam papasakojau, – pamanau ir suprantu, kad ji
nežino.
 268/287

Yra dalykų, kurių ji nežino. Suvokusi šitai pasijuntu, lyg būčiau

kažką atgavusi. Šis žinojimas lyg lašas pliumpteli į mano pyktį ir
išvalo jį, paverčia kažkuo tyru ir švariu. Ir vienas iš dalykų, apie
kuriuos ji nieko nežino, yra meilė.
– Tačiau Kajus buvo kitoks, – sako ji. – Mes papasakojome jam.
Apsimetėme, kad norime jį įspėti, bet, žinoma, tikėjomės paskatinti
jį bandyti būti su tavimi. Ir tai taip pat suveikė.
Patenkinta savimi ji nusišypso, nes mano, kad šios istorijos
dalies nežinau. Tačiau aš žinau.
– Taigi visą laiką mus stebėjote, – sakau jai.
– Ne visą laiką, – atsiliepia ji. – Stebėjome pakankamai, kad gau-
tume efektyvų jūsų bendravimo modelį. Pavyzdžiui, negalėjome
stebėti jūsų bendravimo ant Kalvos, ar net ant žemesnės kalvelės.
Tos teritorijos vis dar priklausė Pareigūno Karterio kompetencijai ir
jis nepalankiai žiūrėjo į mūsų dalyvavimą.
Laukiu, kol ji paklaus; kažkodėl žinau, kad ji neatsispirs. Nors
manosi turinti tikslų modelį, dalis jos privalo sužinoti daugiau.
– Tad kas vis dėlto įvyko tarp jūsų su Kajumi? – klausia ji.
Ji nežino apie bučinį. Jį išsiuntė ne todėl. Ta akimirka ant Kalvos
vis dar priklauso mums, man ir Kajui. Jos nepalietė niekas, tik mes
abu.
Žengdama į ateitį turėsiu tvirtai šito laikytis. Bučinio, eilėraščio
ir mūsų prisipažinimų, kuriuos parašėme ir išsakėme.
– Jei papasakosi man, galėsiu tau padėti. Galiu rekomenduoti
suteikti tau darbo vietą Mieste. Galėtum likti čia; neturėtum su
šeima išvažiuoti į Ūkius, – ji pasilenkia artėliau. – Papasakok man,
kas įvyko.
Nusuku akis. Nepaisant visko, pasiūlymas tikrai viliojantis. Tru-
putėlį bijau išvykti iš Orijos; nenoriu palikti Ksanderio ir Emės.
Nenoriu palikti vietų, kurios saugo tiek daug atsiminimų apie
senelį. O labiausiai iš šito Miesto ir mūsų Priemiesčio nenoriu
išvažiuoti todėl, kad čia atradau ir mylėjau Kajų.
Tačiau jo čia nebėra. Privalau jį surasti kažkur kitur.
 269/287

Kalinio dilema. Kažkur Kajus manimi tiki, ir aš galiu padaryti tą

patį dėl jo. Aš nepasiduosiu.
– Ne, – ištariu aiškiai.
– Taip ir maniau, kad atsisakysi, – sako ji man, bet jos balse iš-
girstu nusivylimą ir staiga pajuntu norą nusikvatoti.
Noriu paklausti, ar jai niekada nenusibosta visą laiką būti teisiai.
Manau, kad jos atsakymą jau žinau.
– Tad koks buvo tas numatytas galutinis rezultatas? –
pasiteirauju.
– Argi tai svarbu? – nusišypso ji. – Tai įvyks. Tu tai padarysi.
Tačiau jei nori, galiu papasakoti.
Suvokiu, kad man nebūtina tai išgirsti; man nereikia išgirsti
nieko, ką ji gali pasakyti, nereikia išgirsti jokių prognozių, kurias ji
mano galinti pateikti. Jie nežino, kad Ksanderis paslėpė artefaktą,
kad Kajus moka rašyti, kad senelis davė man eilėraščius.
Ko dar ji nežino?
– Sakėte, kad nuo pat pradžių buvote viską suplanavę, – prabylu
staiga, pastūmėta nuojautos, elgdamasi taip, lyg norėčiau būti tikra.
– Sakote, kad patys įtraukėte Kajų į Parinkimo bazę.
– Taip, – patvirtina ji. – Įtraukėme.
Šį kartą jai kalbant žiūriu tiesiai į ją ir dabar tai pastebiu. Vos
žymų žandikaulio raumens trūkčiojimą, slepiamą žvilgsnį, vos gird-
imą vaidybos toną jos balse. Jai retai tenka meluoti; ji niekada neb-
uvo Nukrypimu, tad apgaudinėti jai sudėtinga, ji prie šito nepratusi.
Neįstengia išlaikyti visiškai ramios veido išraiškos kaip Kajus,
užsidedantis tokią kaukę kiekvieną kartą žaisdamas žaidimus ir
žinodamas, kaip turi pasielgti – laimėti ar pralaimėti.
Nors kaip žaisti jai papasakojo, ji tiksliai nežino, kokias kortas
laiko rankose.
Ji nežino, kas įtraukė Kajų į Parinkimo bazę.
Jei tai padarė ne Tarnautojai, tai kas?
Vėl į ją pažvelgiu. Ji nežino ir nesiklauso pati savęs. Jei jau ank-
sčiau yra nutikę beveik neįmanomų dalykų – kaip tai, kad man
 270/287

buvo parinkti du berniukai, kuriuos jau pažinojau, – tuomet tai gali

nutikti ir vėl.
Aš galiu jį surasti.
Atsistoju ketindama eiti. Nors danguje nematau nė debesėlio,
ore, regis, užuodžiu lietų ir prisimenu. Vis dar turiu dalelę Kajaus
istorijos.
 Trisdešimt pirmas skyrius
Ksanderis sėdi ant mano namų laiptelių.
Jis pratęs vasarą čia sėdėti, jo poza irgi įprasta. Kojos ištiestos,
alkūnės atremtos į laiptelį už nugaros. Vasaros saulėje jo metamas
šešėlis mažesnis už jį – tamsesnė, glaustesnė Ksanderio versija šalia
tikrojo.
Jis stebi, kaip ateinu takeliu. Prisiartinusi matau vis dar jo akyse
atsispindintį skausmą, jis tarsi šešėlis už jų mėlio.
Man beveik norisi, kad raudonoji piliulė Ksanderiui būtų
ištrynusi daugiau nei dvylika pastarųjų valandų. Kad neprisimintų,
ką jam papasakojau, kaip labai tai jį įskaudino. Beveik. Tačiau ne
visai. Nors pasakydama tiesą įskaudinau mus abu, nežinau, kaip
būčiau galėjusi pasielgti kitaip, atiduoti jam ką nors kito. Tai buvo
viskas, ką turėjau, ir jis šito nusipelnė.
– Laukiau tavęs, – prabyla Ksanderis. – Girdėjau apie tavo
šeimą.
– Buvau mieste, – pasakau jam.
– Eikš, atsisėsk šalia, – pakviečia Ksanderis.
Sudvejoju – ar jis rimtai? Ar jis nori, kad atsisėsčiau šalia, ar
padeda man surengti pasirodymą tiems, kurie gali mus stebėti?
Ksanderis laukia ir nenuleidžia nuo manęs akių.
– Prašau.
– Ar tu tikras? – paklausiu jo.
– Taip, – atsako jis, ir aš žinau, kad sako tiesą.
Jam skauda. Man taip pat. Į galvą staiga šauna mintis, kad gal-
būt šitai dalis to, dėl ko kovojame, ką siekiame pasirinkti. Kurį
skausmą jausti.
Nuo Parinkimo pokylio prabėgo nedaug laiko, bet dabar mes ki-
tokie, nebevilkime dailių drabužių, nebeturime artefaktų, neb-
etikime Parinkimo sistema. Stoviu čia ir galvoju apie tai. Kiek daug
pasikeitė. Kaip mažai žinojome.
 272/287

– Visada privalai priversti mane prabilti pirmą? – pasiteirauja

Ksanderis, jo veide žaidžia vos pastebima šypsenėlė. – Galų gale
laimi visus mūsų ginčus.
– Ksanderi, – atsakau ir prisėdu šalia.
Jis apkabina mane, aš pasidedu galvą jam ant peties, jis atremia
savo galvą į manąją. Atsidūstu taip giliai, kad beveik suvirpu iš
palengvėjimo, kurį pajuntu. Dėl to, kaip gera būti šitaip apkabintai.
Tai neskirta visada stebinčiai Bendruomenei. Tai tikra, skirta tik
man. Labai jo pasiilgsiu.
Kurį laiką abu tylime, paskutinį kartą drauge žiūrime į mūsų
gatvę. Galbūt aš sugrįšiu, bet daugiau čia nebegyvensiu. Kartą
perkeltieji atgal negrįžta, nebent apsilanko. Geriausia saitus nut-
raukti visiškai. O kai iškeliausiu ieškoti Kajaus, maniškiai išnyks lyg
niekada nebuvę. Šitokio Pažeidimo niekas negalėtų praleisti pro
akis.
– Girdėjau, kad rytoj išvykstate, – sako Ksanderis, ir aš linkteliu,
mano galva sujuda po jo skruostu. – Turiu tau kai ką pasakyti.
– Ką? – paklausiu aš.
Žiūriu priešais save. Pajuntu, kaip jis truputį pasislenka, po kas-
dieniais drabužiais sujuda jo petys. Ką jis man pasakys? Kad
neįstengia patikėti, jog jį išdaviau? Kad į Porą norėtų būti gavęs bet
ką, išskyrus mane? Nusipelniau visa tai išgirsti, bet nemanau, kad
jis tai pasakys. Ne Ksanderis.
– Aš prisimenu tai, kas įvyko šįryt, – sušnabžda man Ksanderis.
– Žinau, kas iš tikrųjų atsitiko Kajui.
– Kaip? – atsitiesiu ir įsmeigiu į jį akis.
– Raudonosios piliulės manęs neveikia, – tyliai, švelniai sušn-
abžda jis man į ausį taip, kad šito daugiau niekas neįstengtų nu-
girsti. Jis apmeta akimis gatvę, pasižiūri į Markamų namą. – Kajaus
jos irgi nepaveikė.
– Ką?
 273/287

Kaip gali būti, kad du tokius iš pažiūros skirtingus berniukus

sieja tokie netikėti, svarbūs dalykai? Pagalvoju, kad galbūt mes visi
taip susiję, ir nebemokame šito išvysti.
– Papasakok man.
Ksanderis vis dar žvelgia į mažą namą geltonomis langinėmis,
kuriame vos prieš kelias valandas gyveno Kajus. Kur jis stebėjo ir
mokėsi išgyventi. Kai ko jį pats to nežinodamas išmokė Ksanderis.
Ir galbūt Ksanderis iš Kajaus irgi mokėsi.
– Kartą, labai seniai mečiau jam iššūkį – vieną išgerti, – tyliai
paaiškina Ksanderis. – Kai jis atsikraustė. Elgiausi draugiškai, bet
viduje pavydėjau. Mačiau, kaip į jį žiūri.
– Tikrai?
Visiškai šito nepamenu, bet staiga pradedu viltis, kad Ksanderis
teisus. Tikiuosi, kad dalis manęs Kajų įsimylėjo prieš tai, kai kas
nors kitas man tai paliepė.
– Šiuo prisiminimu tikrai nesididžiuoju, – sako Ksanderis. – Vi-
eną dieną pakviečiau jį eiti paplaukioti, o tuomet pakeliui namo pa-
sakiau, kad žinau apie jo artefaktą. Žinojau, nes kartą kai ką nešiau
draugui į kitą priemiestį ir grįždamas pamačiau, kaip Kajus juo
naudojasi bandydamas rasti kelią namo. Jis buvo toks atsargus,
manau, tai buvo vienintelis kartas, kai jis apskritai išsitraukė savo
artefaktą, bet išsitraukė labai ne laiku. Aš jį pamačiau.
Šis vaizdas vos nesudaužo man širdies; tai kita, man iki šiolei
nematyta, Kajaus pusė. Pasimetęs. Rizikuojantis. Kad ir kaip gerai jį
pažinočiau, kad ir kaip stipriai mylėčiau, vis dar nepažįstu jo vis-
iškai. Taip yra su visais, net su Ksanderiu, kurio niekada nebūčiau
galėjusi įsivaizduoti besielgiančio taip žiauriai.
– Mečiau jam iššūkį, rasti ir pavogti dvi raudonąsias piliules.
Maniau, kad tai neįmanoma. Pasakiau, kad jei jis neįrodys, jog tai
gali, ir kitą dieną neatneš jų į baseiną, visiems papasakosiu apie
kompasą – artefaktą – ir Patrikas pateks į bėdą.
– Ką jis padarė?
 274/287

– Juk pažįsti Kajų. Jis nebūtų rizikavęs įvelti dėdės į

nemalonumus.
Tada Ksanderis ima juoktis. Priblokšta ir įsiutusi tvirtai sus-
paudžiu kumščius. Ar jam tai atrodo juokinga? Iš ko šioje istorijoje
būtų įmanoma juoktis?
– Taigi Kajus gavo piliules. Ir spėk, iš ko jis pavogė jas? – vis dar
kvatodamas klausia Ksanderis. – Tiesiog spėk.
– Nežinau. Pasakyk.
– Iš mano tėvų, – Ksanderis nustoja juoktis. – Žinoma, tuo metu
juokinga neatrodė. Tą vakarą mano tėvai buvo prislėgti, nes dingo
jų raudonosios piliulės. Iškart supratau, kas nutiko, bet, aišku,
nieko negalėjau pasakyti. Negalėjau papasakoti jiems apie iššūkį, –
Ksanderis nuleidžia akis, ir aš pastebiu, kad rankoje jis laiko didelį
rudo popieriaus voką. Jis primena man Kajaus istoriją. Dabar
klausausi dar vienos jos dalies. – Kilo didžiulė sumaištis. Atėjo Tar-
nautojai ir visa kita. Nežinau, ar prisimeni.
Papurtau galvą. Nepamenu.
– Jie viską patikrino norėdami įsitikinti, kad mes neišgėrėme
piliulių, ir kažkaip suprato, kad neišgėrėme, o tėvai gan įtikinamai
sakė, kad nežino, kas nutiko. Jie visiškai puolė į paniką. Galiausiai
Tarnautojai nusprendė, kad tėvai piliules tikriausiai pametė kiek
anksčiau tą savaitę plaukiodami ir kad buvo nerūpestingi
nepastebėję to greičiau. Prieš tai jie niekada nebuvo sukėlę jokių
bėdų, taigi atsipirko be Pažeidimo. Gavo tik įspėjimą.
– Kajus tai padarė? Paėmė piliules iš tavo tėvų?
– Taip, – Ksanderis giliai įkvepia. – Kitą dieną nuėjau į jo namus
pasiruošęs sudraskyti jį į skutelius. Jis stovėjo ant laiptelių ir manęs
laukė. Kai ten nuėjau, jis ištiesė dvi raudonas piliules. Bet kas galėjo
pamatyti.
– Savaime suprantama, taip persigandau, kad pagriebiau jas jam
iš rankos ir paklausiau, ką jis mėgina padaryti. Štai tada man ir pa-
sakė, kad su kitų žmonių gyvenimais nežaidžiama, – regis, Ksan-
deris gėdijasi šitai prisiminti. – O tada pasakė, kad jei noriu, galime
 275/287

pradėti iš naujo. Viskas, ką turime padaryti – išgerti raudonąsias

piliules, kiekvienas po vieną. Jis pažadėjo, kad mums nieko
neatsitiks.
– Jis irgi pasielgė žiauriai, – pareiškiu priblokšta, bet, mano
nuostabai, Ksanderis nepritaria.
– Jis žinojo, kad piliulės jo neveikia; nežinau, iš kur, bet žinojo.
Jis manė, kad mane jos paveiks. Manė, kad neprisiminsiu, kaip si-
aubingai elgiausi, ir kad galėsiu pradėti nuo nulio.
– Kaip manai, kiek kitų žmonių gyvena aplinkui apsimesdami,
kad jų piliulės suveikė, nors taip nebuvo? – paklausiu stebėdamasi.
– Tiek, kiek yra norinčių išvengti nemalonumų, – atsako Ksan-
deris ir žvilgteli į mane. – Atrodo, tavęs jos irgi neveikia.
– Ne visai taip, – atsakau, bet nenoriu pasakoti jam visko. Jis ir
taip saugo per daug mano paslapčių.
Ksanderis akimirką mane patyrinėja, bet aš nieko nebesakau, ir
jis prabyla vėl.
– Jei jau kalbame apie piliules, – sako jis, – turiu tau dovaną. At-
sisveikinimo dovaną, – jis paduoda man voką ir sušnabžda: –
Dabar neatplėšk. Įdėjau keletą dalykų, kurie primins Priemiestį, bet
tikroji dovana yra kelios mėlynosios tabletės. Jei kartais turėtum
išvykti į dar vieną ilgą kelionę ar panašiai.
Jis žino, kad mėginsiu surasti Kajų. Ir man padeda. Nepaisant
visko, Ksanderis manęs neišdavė. Ir dar suprantu, kad bėgdama
gatve paskui Kajų nė akimirkos nesusimąsčiau, ar tik už visko
nestovi Ksanderis. Žinojau, kad ne. Jis manimi pasitikėjo. Tai ka-
linio dilema. Pavojingas žaidimas, kurį turiu žaisti su Kajumi ir dar
su Ksanderiu. Tačiau Tarnautojai nežino, o aš žinau, kad mes visi iš
visų jėgų stengsimės vienas kitą apsaugoti.
– Ak, Ksanderi. Kaip jas gavai?
– Medicinos centro vaistinėje laikomos atsargos, – paaiškina
Ksanderis. – Šitas buvo numatyta sunaikinti. Jų galiojimo laikas
greitai baigsis, bet manau, kad jos veiks dar kelis mėnesius.
– Tarnautojai vis vien jų pasiges.
 276/287

Jis gūžteli pečiais.

– Pasiges. Būsiu atsargus, tu taip pat turėtum. Man labai gaila,
kad negalėjau atnešti tau tikro maisto.
– Negaliu patikėti, kad visa tai dėl manęs darai, – sakau jam.
Jis sunkiai nuryja seiles.
– Ne tik dėl tavęs. Dėl mūsų visų.
Dabar suprantu. Jei įstengtume viską pakeisti... galbūt ilgainiui
visi galėtume rinktis.
– Ačiū, Ksanderi, – padėkoju.
Mąstau apie tai, kad galbūt turiu progą rasti Kajų – padedama jo
kompaso ir Ksanderio piliulių, – ir suvokiu, kad kaip tik Ksanderis
suteikė man galimybę jį pamilti.
– Kajus manė, kad galbūt galėsi padėti man išmokti naudotis
artefaktu, – pasakau jam. – Dabar žinau kodėl. Ar atpažinai jį tą di-
eną, kai tau atidaviau?
– Maniau, kad taip. Tačiau buvo praėję daug laiko ir aš tesėjau
pažadą. Neatidariau jo.
– Vis dėlto žinai, kaip juo naudotis.
– Pagrindinius jo principus perpratau po to, kai jį pamačiau.
Retsykiais klausinėdavau Kajaus apie jį.
– Jis galėtų padėti man surasti Kajų.
– Net jei galėčiau tau parodyti, kodėl turėčiau?
Ksanderis nebeįstengia šito paslėpti; į skausmą įsipina kartėlis ir
pyktis.
– Kad galėtum iškeliauti ir būti laiminga su juo? Kas tada lieka
man? Kas man lieka?
– Nekalbėk taip, – paprieštarauju. – Juk mėlynąsias piliules man
davei tam, kad galėčiau jį surasti, ar ne taip? Jei iškeliausiu ir mes
įstengsime viską pakeisti, galbūt tu irgi galėsi ką nors pasirinkti.
– Aš pasirinkau, – žiūrėdamas į mane atsako jis.
Nežinau, ką pasakyti.
– Taigi turiu norėti, kad ateitų man pažįstamo pasaulio pabaiga?
– paklausia Ksanderis, jo balse vėl nuskamba juoko gaidelės.
 277/287

– Ne pabaiga. Turėtum norėti, kad atsirastų kitas, geresnis, – at-

sakau ir taip pat jaučiuosi išsigandusi. Ar tikrai norime šito? –
Toks, kuriame galėsime susigrąžinti Kajų.
– Kajus, – ištaria Ksanderis, jo balse nuskamba liūdesys. – Kar-
tais atrodo, jog viskas, ką padariau, buvo tik tam, kad padėčiau tau
pasiruošti kam nors kitam.
Nežinau, ką atsakyti, kaip paaiškinti, kad jis klysta, kad prieš
kelias akimirkas klydau pati taip galvodama. Taip, Ksanderis
daugybę kartų padėjo Kajui ir man. Tačiau kaip paaiškinti Ksan-
deriui, kad naujo pasaulio trokštu ir dėl jo? Kad jis yra svarbus?
Kad jį myliu?
– Galiu tave išmokyti, – galiausiai pasako Ksanderis. – Per ter-
minalą atsiųsiu žinutę su paaiškinimais.
– Tačiau bet kas galės juos perskaityti.
– Parašysiu taip, kad jie atrodys kaip meilės laiškas. Galų gale
mes vis dar Pora. Ir puikiai mokame apsimetinėti, – tada jis sušn-
ibžda: – Kasija... jei galėtume pasirinkti, ar kada nors būtum
pasirinkusi mane?
Stebiuosi, kad jam reikia klausti. O tada suprantu, kad jis nežino,
jog vienu metu jį pasirinkau. Kai pirmą kartą ekrane išvydau jo
veidą ir jį staiga pakeitė Kajus, troškau to, kas saugu, žinoma,
laukta. Norėjau to, kas gera, miela ir patrauklu. Norėjau Ksanderio.
– Žinoma, – atsakau jam.
– Tada kodėl padarei visa tai, ką padarei?
Dabar esu rimta. Prireikė šitiek laiko, kad suprasčiau, ką norėjo
pasakyti senelis. Kodėl jis nenorėjo, kad būtų išsaugotas jo audinių
pavyzdys; kodėl nenorėjo progos gyventi amžinai kieno nors kito
sąlygomis.
– Viskas todėl, kad turėtume galėti rinktis patys, – paaiškinu
jam. – Čia visa esmė. Argi ne? Dabar tai svarbiau už mus.
Jis pakelia akis.
– Žinau.
 278/287

Galbūt Ksanderiui tai visada buvo svarbiau nei mes; jis metų
metus matė daugiau, žinojo daugiau. Kaip ir Kajus.
– Kiek kartų? – sušnibždu Ksanderiui.
Sutrikęs jis papurto galvą.
– Kiek kartų visi mes išgėrėme raudonąją piliulę ir negalime to
prisiminti? – paklausiu.
– Kiek žinau, vieną, – atsako Ksanderis. – Jie retai liepia
piliečiams jas gerti. Po Markamų sūnaus mirties buvau tikras, kad
jie lieps mums tai padaryti, bet jie neliepė. Tačiau esu beveik įs-
itikinęs, kad visi Priemiestyje yra kada nors gėrę.
– O aš?
– Nesu tikras, – sako jis. – Nemačiau, kad būtum tai dariusi.
Nežinau.
– Kas nutiko?
Ksanderis papurto galvą.
– Nesakysiu, – sušnibžda jis.
Nespaudžiu jo. Nepapasakojau jam visko – apie bučinį ant Kal-
vos, eilėraštį – ir negaliu prašyti, kad padarytų tai, ko nepadariau
aš. Sakant tiesą sunku išsaugoti pusiausvyrą: kuo pasidalyti, ką
nutylėti, kurios tiesos įskaudins, bet nesužlugdys, kurios sužeis per-
nelyg giliai, kad galėtum išgyti.
Taigi tiesiog mosteliu į voką.
– Ko ten įdėjai? Išskyrus piliules?
Jis gūžteli pečiais.
– Nedaug. Daugiausia stengiausi paslėpti piliules. Porą
naujarožių žiedų, kaip tų, kurias sodinome. Jie ilgai neišsilaikys.
Terminalu išspausdinau vieną iš Šimto paveikslų, tą, apie kurį ka-
daise rengei pranešimą. Jis irgi neilgaamžis.
Jis teisus; terminalų popierius visada greitai suyra. Ksanderis
liūdnai pasižiūri į mane.
– Turėsi viską sunaudoti per porą artimiausių mėnesių.
– Ačiū tau, – padėkoju jam. – Aš tau nieko neparuošiau – šį rytą
viskas įvyko taip greitai...
 279/287

Vėl nutylu. Turėtą laiką praleidau dėl Kajaus. Vėl pasirinkau jį, o
ne Ksanderį.
– Viskas gerai, – sako jis. – Tik gal galėtum...
Ksanderis įdėmiai pažvelgia man į akis, ir aš suprantu, ko jis
nori. Bučinio. Nors ir žino apie Kajų. Mes su Ksanderiu vis dar
susiję; tai vis dar atsisveikinimas. Jau žinau, kad bučinys būtų sal-
dus. Jis galėtų jo laikytis, kaip aš laikausi Kajaus.
Tačiau nemaniau, kad galiu tai duoti.
– Ksanderi...
– Nieko tokio, – tarsteli jis ir atsistoja.
Aš irgi atsistoju, jis ištiesia rankas, prisitraukia mane. Ksanderio
apkabinimas atrodo toks pat, teikiantis saugumą, šiltas ir malonus,
koks visada būdavo.
Abu tvirtai laikomės vienas kito.
Tuomet jis paleidžia mane ir daugiau netaręs nė žodžio nueina
takeliu. Neatsigręžia. Aš žiūriu, kaip jis eina. Visą kelią iki pat
namų.
Kelionė į naujuosius mūsų namus visai nesudėtinga: oro
traukiniu iki Miesto centro, persėdimas į tolimųjų nuotolių oro
traukinį, važiuojantį į Kejos provincijos ūkius. Dauguma mūsų
daiktų telpa į keturis nedidelius lagaminus, kiekvienam po vieną;
tie keli daiktai, kurie netilpo, bus atsiųsti vėliau.
Mums einant į oro traukinio stotelę kaimynai ir draugai išeina
laukan atsisveikinti ir palinkėti sėkmės. Jie žino, kad mus perkelia,
bet nežino kodėl; tokie klausimai nelaikomi mandagiais. Atėję iki
gatvės galo išvystame, kad į žemę įkaltas naujas ženklas: Sodų
priemiestis. Be medžių ir pavadinimo Klevų priemiesčio nebeliko,
lyg jo niekada ir nebūtų buvę. Markamų nebėra. Mūsų nebėra. Visi
kiti liks gyventi čia, Sodų priemiestyje. Visose gėlių lysvėse jau pris-
odinta papildomų naujarožių.
Mane nutvilko šaltis pagalvojus, kaip greitai dingo Kajus,
Markamai, ir dingstame mes. Lyg niekada nebūtume gyvenę. Ir
staiga prisimenu, kaip kadaise būdama maža dairydavausi
 280/287

traukinio, vežančio namo, į Akmenuotąjį priemiestį, kur durų link

vedė takeliai, išgrįsti žemais plokščiais akmenimis.
Taip yra buvę anksčiau. Šio Priemiesčio pavadinimas vis keičiasi.
Kokios dar blogybės slepiasi po mūsų Priemiesčio paviršiumi? Ką
palaidojome po mūsų akmenimis, medžiais, gėlėmis ir namais? Kas
nutiko tą kartą, apie kurį Ksanderis nenorėjo kalbėti – tą kartą, kai
visi nurijome raudonąsias piliules? Kur iš tikrųjų iškeliavo kiti
išvykę žmonės?
Jie nemokėjo parašyti savo vardų, bet aš moku parašyti savąjį ir
vėl parašysiu, kur nors, kur jis išliks ilgai, labai ilgai. Surasiu Kajų,
ir tada rasime tą vietą.
Kai atsiduriame tolimųjų nuotolių traukinyje, mama su Bramu
užmiega išsekinti jaudulio ir kelionės įtampos.
Pagalvojus apie viską, kas nutiko, man atrodo keista, kad būt-
inybę mus perkelti pagimdė mamos paklusnumas. Ji per daug
žinojo ir pripažino tai savo ataskaitoje. Ji negalėjo pasielgti kitaip.
Kelionė ilga, su mumis važiuoja kiti keliautojai. Jokių kareivių,
kaip Kajus. Tačiau kartu važiuoja pavargusios šeimos, labai
panašios į mus, grupelė Vienišių, kurie juokiasi ir su jauduliu aptar-
inėja savo darbus, o paskutiniame vagone sėdi kelios eilės jaunų,
maždaug mano amžiaus moterų, keliems mėnesiams jos vyk-
stančios į darbo stovyklą. Susidomėjusi jas stebiu; jos negavo nuo-
latinių darbo vietų, tad važinės bet kur, kur jų kuriam laikui reikės.
Kai kurios atrodo liūdnos ir nusivylusios. Kitų veidai atsukti į lan-
gus, akyse šviečia susidomėjimas. Užklumpu save žvilgčiojančią jų
pusėn dažniau nei turėčiau. Turėtume elgtis santūriai. Ir man reikia
visą dėmesį sutelkti į Kajaus paieškas. Dabar esu apsirūpinusi: turiu
mėlynųjų piliulių, kompasu vadinamą artefaktą, žinau, kur teka Siz-
ifo upė, atsimenu senelį, kuris nenusileido.
Tėtis pastebi, kad žvalgausi į merginas. Mamai su Bramu mieg-
ant jis tyliai prabyla:
– Neprisimenu, kas vakar įvyko. Tačiau žinau, kad Markamai
išvyko iš Priemiesčio, ir manau, kad tai sukėlė tau skausmo.
 281/287

Pamėginu pakeisti temą. Žvilgteliu į miegančią mamą.

– Kodėl jie nesugirdė jai raudonosios piliulės? Tuomet nebūtume
turėję išvažiuoti.
– Raudonosios piliulės? – nustebęs perklausia tėtis. – Jos skirtos
tik ypatingoms aplinkybėms.
Tuomet, mano nuostabai, jis pasakoja toliau. Kalbasi su manimi
lyg su suaugusia, kaip su sau lygia.
– Aš iš prigimties rūšiuotojas, Kasija, – sako jis. – Visi duomenys
rodo, kad kažkas negerai. Tai, kaip jie atėmė artefaktus. Tavo
mamos išvykos į kitus Medelynus. Vakar mano atmintyje atsirado
spraga. Vis dėlto kažkas ne taip. Jie pralaimi karą, ir aš nesuprantu,
prieš ką jis – žmones viduje ar žmones išorėje. Tačiau matau žen-
klus, kad viskas byra į šipulius.
Linkteliu. Kajus man pasakė beveik tą patį.
Tėtis kalba toliau.
– Pastebėjau ir dar šį tą. Manau, tu įsimylėjusi Kajų Markamą.
Manau, nori jį surasti, kad ir kur jis būtų, – jis lėtai nuryja seiles.
Žvilgteliu į mamą. Dabar jos akys atmerktos. Ji pasižiūri į mane
su meile ir supratimu, ir aš suvokiu: ji žino, ką padarė tėtis. Žino, ko
noriu aš. Ji žino ir, nors pati nesunaikintų audinių pavyzdžio ir
nepamiltų žmogaus, kuris nėra jos Pora, mus ji vis vien myli, nors
mes visa tai padarėme.
Tėtis visada laužė taisykles dėl tų, kuriuos myli, visai kaip mama
dėl tos pačios priežasties jų laikėsi. Galbūt tai dar viena priežastis,
kodėl jie – tobula Pora. Savo tėvų meile galiu pasikliauti. Staiga į
galvą šauna mintis, kad tai labai svarbus dalykas, kuriuo galima
pasikliauti, labai svarbus dalykas, kurį galima turėti, kad ir kas
nutiktų.
– Negalime suteikti tau tokio gyvenimo, kokio nori, – prabyla
tėtis, jo akys drėgnos. Jis pasižiūri į mamą ir ji linkteli jam kalbėti.
– Norėtume galėti. Tačiau galime padėti tau turėti progą nuspręsti,
kurio gyvenimo nori.
 282/287

Užsimerkiu ir paprašau angelų, Kajaus ir senelio suteikti man

jėgų. Tuomet atsimerkiu ir pažvelgiu tiesiai į tėtį.
– Kaip?
 Trisdešimt antras skyrius
Mano pirštai suleisti į žemę, mano kūnas pavargęs, bet aš neleis-
iu šiam darbui atimti mano minčių. Nes kaip tik šito čia nori Tar-
nautojai; darbininkų, kurie dirba, bet nemąsto.
Nenusileisk.
Tad aš kovoju. Kovoju vieninteliu būdu, kurį žinau – galvodama
apie Kajų, nors ilgiuosi jo taip skausmingai, kad vos įstengiu
ištverti. Kišu sėklas į žemę ir užberiu jas. Ar jos stiebsis saulės link?
Ar kas nors nutiks ne taip ir jos niekada neprasiskverbs į paviršių,
niekada niekuo nepavirs, tik liks pūti žemėje? Galvoju apie jį, galvo-
ju apie jį, galvoju apie jį.
Galvoju apie savo šeimą. Apie Bramą. Tėvus. Per visa tai, kas
nutiko, išmokau kai ką apie meilę – meilę, kurią jaučiu Kajui, meilę,
kurią jaučiu Ksanderiui, meilę, kurią mes su tėvais ir Bramu jaučia-
me vieni kitiems. Kai atvažiavome į naujuosius namus, tėvai
paprašė, kad būčiau trims mėnesiams išsiųsta į darbo stovyklą, nes
rodau maištavimo požymius. Naujojo mūsų kaimelio Tarnautojai
peržiūrėjo mano duomenis; jie sutapo su tėvų pareiškimu. Tėtis
paminėjo konkrečią darbo stovyklą, į kurią norėtų mane išsiųsti:
sunkiojo žemės ūkio, sodinti eksperimentinius žieminius pasėlius
Vakarinėje provincijoje, per kurią teka Sizifo upė. Jis su Ksanderiu
ir mano mama nuolat praneša man viską, ką sužino apie tai, kur
galėtų būti Kajus. Čia esu arčiau jo; jaučiu tai.
Galvoju apie Ksanderį. Galėjome būti laimingi, žinau tai, ir gal-
būt tai sunkiausia, ką galiu žinoti. Galėjau laikyti jo ranką, šiltą ir
stiprią, ir mes galėjome turėti tai, ką turi mano tėvai, ir tai būtų
buvę nuostabu. Būtų buvę nuostabu.
Nemūvime grandinių. Neturime, kur eiti. Jie nuvargina mus
darbu; jie mūsų nemuša, nežaloja. Jie tik nori mus nuvarginti.
Ir aš pavargusi.
 284/287

Kai pamanau, kad vis dėlto galiu pasiduoti, prisimenu paskutinę

Kajaus duotos istorijos dalį, dalį, kurią pagaliau perskaičiau prieš
mums paskutinį kartą išeinant iš namų:
Kasija, – parašė jis lapelio viršuje aukštomis, aiškiomis ir drą-
siomis raidėmis, kurios vingiavo, judėjo ir pavertė mano vardą
kažkuo gražiu, kažkuo daugiau nei žodis. Pareiškimu, dainos eilute,
dalele meno, įrėminta jo rankomis.
Ant servetėlės buvo nupieštas tik vienas Kajus. Besišypsantis.
Šypsena, kurioje tuo pat metu matau jį tokį, koks buvo, ir tokį, koks
tapo. Jo rankos vėl tuščios, truputį siekiančios, atvirais delnais. Jos
siekia manęs.
Kasija.
Dabar žinau, kuris mano gyvenimas tikrasis, kad ir kas
nutiktų. Tai tas, kurį gyvenu su tavimi.
Kažkodėl žinojimas, kad mano istoriją žino nors vienas žmogus,
viską pakeičia. Galbūt tai kaip eilėraštyje. Galbūt tai mano būdas
nenusileisti.
Aš myliu tave.
Tą jo istorijos dalį irgi turėjau sudeginti, bet žodžių „Aš myliu
tave“ kaitrą spaudžiu prie savęs kaip raudoną, kaip naują pradžią.
Nežinodama Kajaus istorijos dalelių ir savo eilėraščių žodžių
galėčiau pasiduoti. Tačiau pagalvoju apie savo žodžius ir paslėptas
piliules su kompasu, ir savo tėvus su Ksanderiu, kurie siunčia
žinutes į darbo stovyklos terminalą sakydami, kad vis dar ieško; jie
vis dar man padeda.
Retsykiais žvelgdama žemyn į blyškias sėklas, kurias barstau į
juodą purvą, prisimenu savo Parinkimo pokylio vakarą, kai įsivaiz-
davau galinti skristi. Už manęs tūnančios juodumos nebijau, kaip
nebijau ir priešais laukiančių žvaigždžių. Susimąstau, kad galbūt
geriausias būdas skristi – nešantis rieškučias žemių, kad visada
prisimintum, iš kur esi kilęs, kaip kartais sunku gali būti vaikščioti.
Pasižiūriu į savo rankas, kurios juda paklusdamos mano pačios
išradimams, mano pačios žodžiams. Tai sunku ir man vis dar
 285/287

prastokai sekasi. Rašau juos dirvoje, į kurią sodinu, ir tuomet

užminu ant jų, iškasu duobes, įmetu į jas sėklas, kad sužinočiau, ar
jos išaugs. Iš vieno laužo, kuriame degino pasėlius, pavagiu gabalėlį
apdegusio medžio ir rašau ant servetėlės. Vėliau, prie kito laužo;
mano ranka servetėle brūkšteli per liepsnas, ir žodžiai miršta.
Pelenai ir nebūtis.
Mano žodžiai niekada neišgyvena ilgai. Turiu juos sunaikinti, kol
kas nors jų nepamatė.
Vis dėlto visus juos atsimenu. Kažkodėl rašymas padeda man
prisiminti. Sulig kiekvienu žodžiu vis labiau artėju prie teisingųjų.
O kai vėl išvysiu Kajų – žinau, kad tai įvyks, – sušnabždėsiu savo
parašytus žodžius jam į ausį, paliesiu jais jo lūpas. Žodžiai iš pelenų
ir nebūties virs kūnu ir krauju.
 Padėka
Nuoširdi mano padėka ir pripažinimas:
Scottui, mano vyrui, kurio dėka rašymas ne tik įmanomas, bet ir
tikėtinas;
Trims mano berniukams, su kuriais viskas įdomu – myliu tave, ir
tave, ir tave.
Mano tėvams, Robertui ir Arlenei Braithwaite’ams; broliui Nicui
ir seserims Elainei ir Hopei, perskaičiusiems kiekvieną žodį (o
Elainei – po kelis kartus);
Mano draugams skaitytojams ir rašytojams, skatinusiems mane
ir teikusiems būtinus atsiliepimus;
Alecui Shane’ui, nužingsniavusiam papildomą mylią, nors turi
ketvirto laipsnio juodąjį diržą ir tikrai nėra bėgikas;
Jodi Reamer, kuri nuostabi ir praktiška (ir linksma!), kiekvienos
rašytojos svajonių teisininkei;
Julie Strauss-Gabel, neprilygstamo maloningumo ir genialumo
moteriai, kurios pastangomis kiekvienas puslapis pagerėja;
Nuostabiajai „Penguin“ komandai, tikėjusiai šia istorija ir
panaudojusiai milijonus savo talentų jos labui, įskaitant, ir ne tik,
Theresą Evangelistą, Lauri Hornik, Rosanne Lauer, Lindą
McCarthy, Shantą Newlin, Irenę Vandervoort, Doną Weisbergą ir
Lisą Yoskowitz.