Professional Documents
Culture Documents
69
P. C. Cast ir Kristin Cast
70
išrinktoji
71
P. C. Cast ir Kristin Cast
72
išrinktoji
Apstulbusi krūptelėjau.
– Tikrai?
Jis linktelėjo galva, toliau glostydamas pirštu man skruostą.
– Ieškojau tavęs, bet užtikau su Eriku. – Loreno veidas apniu
ko, balsas pasidarė žemas ir šaižus. – Man visai nepatiko, kad jis
tave graibė.
Sutrikau, nežinojau, ką atsakyti. Man buvo baisiausiai gėda,
kad Lorenas pamatė mudu su Eriku graibantis. Tačiau iš tikrų
jų mes nedarėme nieko bloga. Juk Erikas – mano vaikinas, ir ką
mudu veikiame sykiu – ne Loreno rūpestis. Bet, žvelgdama jam į
akis, supratau, kad norėčiau, jog Lorenui tai rūpėtų.
Lyg perskaitęs mano mintis, jis liovėsi glostęs skruostą ir nu
suko akis.
– Suprantu. Neturiu teisės pykti, kad draugauji su Eriku. Juk
ne mano reikalas.
Švelniai paliečiau jo smakrą, atgręžiau veidą į save, kad žvelgtų
tiesiai man į akis.
– Ar norėtum, kad būtų tavo?
– Neapsakomai norėčiau, – tarė jis. Paskui numetė knygą – iki
šiol ją laikė – suėmė abiem rankomis mano veidą – nykščius pri
dėjo prie lūpų, o kitais pirštais šiaušė plaukus. – Atėjo mano eilė
pabučiuoti sukaktuvininkę.
Jis bučiavo mane į lūpas, bet atrodė, kad užvaldė kūną ir sielą.
Na, ir Erikas gerai bučiuojasi. Hitą bučiuoju nuo trečios klasės,
todėl jo bučiniai maloniai savi. Lorenas – vyras. Bučiuodamas jis
nedvejojo. Jo lūpos ir liežuvis klausė jo norų. Patyriau keistą ste
buklą. Kai jį bučiavau, pasijutau moterimi. Subrendusia ir galin
ga, žinančia, ko noriu.
Bučiavomės, kol uždusome. Lorenas tebelaikė suėmęs mano vei
dą, bet atsitraukė tiek, kad vėl galėtume pažvelgti kits kitam į akis.
– Negerai padariau, – tarė jis.
73
P. C. Cast ir Kristin Cast
74
išrinktoji
75
P. C. Cast ir Kristin Cast
76
išrinktoji
81
P. C. Cast ir Kristin Cast
82
išrinktoji
– Atsiprašau.
Draugai numojo ranka į mano nerangumą. Cilindre ieškoda
ma kito degtuko, gręžiausi į Eriką. Staiga man toptelėjo, ką pama
čiau – tiksliau, ko nepamačiau.
Damieno, Šonės ir Erinos nejungė gija. Jų žvakės degė. Ele
mentai apsireiškė. Bet mus siejęs ryšys, kurį jusdavome nuo pat
pirmojo savo sukerėto rato, toks stiprus, kad net būdavo matyti
kaip daili mus siejanti šviesos gija, kažkur dingo. Nežinodama, ką
daryti, mintimis paprašiau Niktės: „Deive, meldžiu parodyti, ką
daryti, kad atkurčiau ratą be Stivės Rei.“ Paskui uždegiau degtuką
ir drąsinamai šyptelėjau Erikui.
– Žemė mus nešioja ir globoja. Ketvirtuoju elementu į mūsų
ratą kviečiu žemę!
Paėmusi ilgą degtuką, prikišau jį prie žalios žvakės dagties.
Erikas aiktelėjo iš skausmo, žvakė išsprūdo jam iš rankos ir nusi
rito tolyn nuo rato į tirštus šešėlius anapus medžio. Erikas trynėsi
ranką ir bambėjo, kad jam kažkas įgėlė. Tuo pat metu iš tamsos
pasigirdo keiksmų tirada, kažkas artėjo prie mūsų labai įpykęs.
– Po galais! Ak! Šūdas! Kas čia...
Iš šešėlių išniro Afroditė, nešina užgesusia žaliąja žvake. Ji try
nėsi nemenką raudoną guzą ant kaktos.
– Ak, kokia laimė. Šūdas, ir kaip aš nepagalvojau. Man liepia
ateiti čia, – ji nutilo, pažvelgė į medį, žolę ir suraukė dailią nosy
tę, – į laukus, į gamtos prieglobstį, – ir ką čia randu, be purvo ir
vabalų? Nagi, būrį pusgalvių, dar mane ir šūdais apmėto, – pik
tinosi ji.
– Gaila, nesugalvojome, – meiliai atsakė Erina.
– Afrodite, tu pikčiurna pragaro žiežula, – taip pat meiliai pri
tarė Šonė.
– Kvėšos, nešnekėkit su manim.
Nekreipdama dėmesio į barnį, paklausiau:
83
P. C. Cast ir Kristin Cast
84
P. C. Cast ir Kristin Cast
Dvyliktas skyriu s
__
108
išrinktoji
109
P. C. Cast ir Kristin Cast
110
išrinktoji
111
P. C. Cast ir Kristin Cast
112
išrinktoji
113
P. C. Cast ir Kristin Cast
114
išrinktoji
115
P. C. Cast ir Kristin Cast
116
išrinktoji
A štuonioliktas skyr i u s
__
163
P. C. Cast ir Kristin Cast
164
išrinktoji
165
P. C. Cast ir Kristin Cast
166
išrinktoji
167
P. C. Cast ir Kristin Cast
168
išrinktoji
169
P. C. Cast ir Kristin Cast
Linktelėjau galva.
– Gerai. Grįšiu į mokyklą. – Atsidusau. – Norėjau tave mesti.
Hitas vėl plačiai nusišypsojo.
– Nieko nebus, Zo. Mudu neišskiriami, mažute! – Jis stipriai
mane pabučiavo ir stumtelėjo Tulsos rožynų, augančių prie pat
Vudvardo parko, pusėn. – Paskambink, ir kitą savaitę susitiksim.
Gerai?
– Gerai, – burbtelėjau.
Jis apsigręžė ir palydėjo mane akimis. Patraukiau prie rožynų.
Savaime, lyg seniai įgudusi, pasišaukiau miglą ir naktį, burtus ir
tamsą, kad mane paslėptų.
– Oho! Neblogai, Zo! – šūktelėjo Hitas man už nugaros. –
Myliu tave, mažute!
– Ir aš tave myliu, Hitai.
Neatsigręžiau, tik sukuždėjau vėjui ir liepiau nunešti jam
mano balsą.
170