Versta iš: Kat Martin,

The Devil’s Necklace, Mira, 2005 © Kat Martin, 2005

Iš anglų kalbos vertė Emilija Grigulaitė

Visi šios knygos personažai yra išgalvoti.
Bet koks panašumas į tikrus asmenis, gyvus ar mirusius,
yra visiškai atsitiktinis.

Leidinio bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos

nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Nacionalinės
bibliografijos duomenų banke (NBDB)
© Emilija Grigulaitė, vertimas iš anglų kalbos, 2018
© Živilė Adomaitytė, knygos dizainas, 2018
ISSN 2335–7126
© Shutterstock.com, viršelio nuotrauka
ISBN 978-609-03-0355-9
© „Svajonių knygos“, 2018
Skiriu savo šeimai ir visiems draugams.

Gyvenkite ilgai ir laimingai.

 1
Londonas, 1805 m.
Pasimatymo laikas nenumaldomai artėjo.
Iš jaudulio besidaužančia širdimi ir drebančiomis rankomis
Greisė įėjo į savo miegamąjį ir tyliai uždarė duris. Iš
svetainės pirmame aukšte sklido kvarteto atliekama muzika.
Vyko pokylis, nemenką sumelę kainavęs šventinis renginys:
motina jau nebe pirmą kartą bando ja atsikratyti ir įpiršti
kuriam nors senstelėjusiam aristokratui. Greisė ilgokai
pabuvo su visais, prisivertė su motinos svečiais leistis į
nuobodžius pokalbius, galiausiai apsimetė, kad skauda galvą,
ir atsiprašiusi pasišalino į savo kambarį. Ji turėjo atlikti skubų
reikalą.
Lauke šaltas žiemos vėjas talžė į palangę nuogas medžio
šakas. Greisė nusitraukė ilgas baltas pirštines. Delnai buvo
sudrėkę. Abejonė it gyvatė susirangė paširdžiuose, tačiau
Greisė buvo apsisprendusi ir neketino trauktis.
Greitu žingsniu eidama prie skambučio virvelės ji nusispyrė
minkštos odos kurpaites, o išsikvietusi kambarinę pakėlė
rankas prie deimantų ir perlų vėrinio ant kaklo. Pirštų galais
pajuto glotnius perlus ir briaunotus deimantus tarp jų.
Vėrinys buvo jos geriausios draugės Viktorijos Iston,
grafienės Brant, dovana, ir Greisė labai brangino šį vienintelį
tikrai vertingą savo papuošalą.
— Kvietėte mane, panele?
Fibė Blum, Greisės kambarinė, buvo mažumėlę tuščiagalvė,
tačiau geraširdė. Ji pirmiausia įkišo tamsiaplaukę galvą pro
durų tarpą, paskui įėjo vidun.
— Gal padėtum man persirengti, Fibe?
— Žinoma, panele.
Neprireikė daug laiko išsinerti iš vakarinių apdarų. Greisė
apsivilko dygsniuotą chalatą ir nervingai nusišypsojusi atleido
kambarinę visam vakarui. Iš apačios sklido muzika. Greisė
mintyse sukalbėjo maldelę, kad spėtų sutvarkyti reikalą ir
grįžti namo, kol niekas jos nepasigedo.
Vos tik Fibė išėjo iš kambario ir uždarė duris, Greisė
nusviedė į šalį chalatą ir paskubomis apsivilko paprastą pilkos
vilnos suknelę. Tada užgesino žibalines lempas — viena
stovėjo ant tualetinio staliuko, o kita ant stalelio prie lovos, ir
miegamąjį apgaubė tamsa. Pakišusi pagalves po apklotu, kad
atrodytų, jog ji guli lovoje, jeigu kartais motina sugalvotų
patikrinti, Greisė pasičiupo apsiaustą ir užsisiautė ant pečių.
Pakeliui prie durų ji prigriebė rankinę, sunkią nuo pinigų,
kuriuos buvo gavusi iš protetės Matildos Krenšou, baronienės
Hamfri; rankinėje buvo ir bilietas kelionei laivu į šiaurę
savaitės pabaigoje.
Užsimaukšlinusi ant kaštoninių plaukų apsiausto gobtuvą
Greisė iškišo galvą pro duris pasižiūrėti, ar koridoriuje nieko
nėra, tada nutykino iki tarnų laiptų ir pro užpakalines duris
spruko į sodą.
Įsitempusi, neramiai besidaužančia širdimi Greisė nusigavo
iki Upokšnio gatvės, susistabdė samdomąją karietą ir
užsiropštė ant keleivio sėdynės.
— Malonėkite nuvežti iki „Kiškio ir lapės“ užeigos namų, —
paprašė ji vežiko, vildamasi, kad jos balsas nelabai dreba.
— Jie Kovent Gardene, tiesa, panele?
— Taip.
Greisei buvo pasakyta, jog tai nedidukė, nuošalioje vietoje
įsikūrusi smuklė, parinkta vyriškio, kurio paslaugomis ji
ketino pasinaudoti. Jo vardą Greisė už kelis soverenus
sužinojo iš savo vežiko, tačiau jam neatskleidė reikalo esmės.
Atrodė, kad jie niekada nepasieks kelionės tikslo: karieta
vinguriavo tamsiomis Londono gatvėmis, mediniai jos ratai
dardėjo per grindinio akmenis, kaukšėjo arklių kanopos, bet
pagaliau pasirodė spalvinga „Kiškio ir lapės“ užeigos namų
iškaba.
— Norėčiau, kad palauktumėte, — paprašė Greisė, kai
karieta sustojo prie pastato, ir įspraudė vežikui į delną keletą
pinigėlių. — Aš neužtruksiu.
Vežikas, žilstelėjęs senis, kurio veido bruožų nebuvo matyti
per vešlią smarkiai pražilusią barzdą, linktelėjo galvą.
— Neužtrukite.
Melsdamasi, kad sugrįžusi rastų karietą laukiančią, Greisė
dar žemiau užsismaukė ant veido apsiausto gobtuvą, tada,
kaip buvo liepta, apėjo užeigą iš kitos pusės ir, atvėrusi
girgždančias duris, įžengė į blausiai apšviestą alaus barą.
Prirūkyta patalpa buvo žemomis lubomis su drožinėtomis
sijomis ir apstatyta subraižytais mediniais stalais.
Pajuodusiame, iš akmenų sumūrytame židinyje liepsnojo
pliauskos, netoli jo stalą buvo užėmęs būrelis rūsčios
išvaizdos vyrų. Prie kito stalo salės gilumoje sėdėjo aukštas
stambus vyras, jis vilkėjo paltą ir buvo užsimaukšlinęs
skrybėlę. Greisei įėjus, vyriškis pakilo ir pamojo jai ranka
prieiti.
Greisė sunkiai nurijo seiles, giliai atsikvėpė kaupdama
drąsą, nekreipdama dėmesio į smalsius smuklės lankytojų
žvilgsnius priėjo prie vienišo vyriškio ir atsisėdo ant jo
pasiūlytos kėdės aukštu atlošu.
— Ar atvežėte pinigus? — be užuolankų paklausė jis.
— Ar tikrai galėsite atlikti darbą? — lygiai taip pat
tiesmukai pasiteiravo Greisė.
Vyriškis pasitempė, tarsi ji būtų jį įžeidusi.
— Džeko Mudžio garbės žodis, galite manimi pasitikėti. Jūs
gausite tai, už ką sumokėsite.
Greisė drebančiomis rankomis išsitraukė iš rankinės kapšelį
ir padavė vyriškiui, pasivadinusiam Džeku Mudžiu. Šis išbėrė
ant delno auksines ginėjas ir siaurų jo lūpų kampučius
suvirpino niūrus šypsnys.
— Čia tiek, kiek užsiprašėte, — pareiškė Greisė,
stengdamasi nepaisyti nuo kito stalo sklindančių nešvankių
juokų ir arkliško žvengimo: laimė, tiems vyrams labiau
rūpėjo alus ir sveikatingos užeigos tarnaitės, kurios, regis,
buvo nieko prieš juos palinksminti. Nuo riebios avienos kvapo
Greisei sukilo šleikštulys. Ji dar niekada nebuvo papuolusi į
tokią aplinką. Ir meldėsi, kad daugiau nepapultų.
Džekas Mudis suskaičiavo pinigus ir subėrė atgal į kapšelį.
 — Kaip ir sakėte, čia tiek, kiek užsiprašiau. — Vyras pakilo
ant kojų, skrybėlės kraštas metė šešėlį jam ant veido. — Aš
jau turiu planą. Daviau žodį ir greitai šį reikalą sutvarkysiu.
Iki ryto tas vyras dings iš Londono.
— Dėkoju.
Džekas pakilnojo kapšelį ir monetos sužvangėjo.
— Man pakanka ir tokios padėkos. — Jis mostelėjo galva į
duris. — Verčiau jau eikite. Kuo ilgiau čia užtruksite, tuo
daugiau galimybių papulti į bėdą.
Greisė jam nieko neatsakė, tik atsistojo ir atsargiai
dirstelėjo į duris.
— Ir laikykite liežuvį už dantų, mergaite. Tie, kurie per
daug kalba, ilgai negyvena.
Greisę nukrėtė šiurpas. Ji niekada niekam neprasitars apie
Džeką Mudį. Galvos linktelėjimu patvirtinusi, kad suprato,
Greisė tvirčiau susisiautę apsiaustą ir tylėdama išėjo pro
užpakalines duris.
Gatvelėje buvo tamsu, dvokė sugedusia žuvimi. Po aulinių
Greisės batų padais žlegsėjo purvas. Pasikėlusi sijoną ir
apsiaustą, kad neišsipurvintų, ji nuskubėjo per tamsą,
baugiai dairydamasi, ar negresia pavojus. Pasiekusi užeigos
namų priekinę pusę Greisė išvydo samdomosios karietos su
senuoju vežiku ant pasostės apybraižas ir lengviau atsiduso.
Kelionė namo atrodė dar ilgesnė. Greisei einant per sodą,
jos šeimos rūmų languose dar plieskė šviesos. Užbėgusi
tarnų laiptais ji nuskubėjo koridoriumi ir įsmuko į savo
miegamąjį. Orkestras nebegrojo, tačiau vis pasigirsdavo
paskutinių atsisveikinančių svečių juoko papliūpos.
Atsidususi Greisė nusivilko apsiaustą ir pakabino ant vagio
palei duris. Savaitės pabaigoje ji paliks šiuos namus,
išvažiuos į Skarborą aplankyti ledi Hamfri — jiedvi iki šiol dar
niekada nebuvo susitikusios. Jeigu pabėgimas šiąnakt bus
sėkmingas ir viskas vyks, kaip suplanuota, iš ryto per
Londoną nuvilnys šiokio tokio pasipiktinimo banga, bet ji
greitai atslūgs. Greisė išvyks, ir ne porai dienų, o ilgesniam
laikui — taip bus geriau.
 Greisė pagalvojo apie Naujųjų Vartų kalėjime laikomą
kalinį. Vikontas Forsaitas kankinasi tamsioje kameroje ir
skaičiuoja valandas, jam likusias iki aušros, kai bus
priverstas užlipti mediniais laiptais, vedančiais į kartuves. Ji
nežinojo, kaltas vikontas ar nekaltas, nenutuokė, ar jis
nusipelnė tokios bausmės.
Tačiau vikontas Forsaitas — jos tėvas, ir nors apie jų
giminystę niekas nežinojo, tai nekeitė esmės. Jis jos tėvas, o
tėvo Greisė negalėjo apleisti.
Įsmeigusi akis į lubas virš lovos ji vylėsi pasielgusi
teisingai.
 2
Po savaitės
— Aš matau ją, kapitone! Tai „Ledi Ana“! Ana ten...
žiūrėkite už dešiniojo borto, į kairę nuo fokstiebio.
Stovintis šalia pirmojo kapitono padėjėjo Anguso Makšeino,
kapitonas Itanas Šarpas pasuko senus žalvarinius žiūronus
ton pusėn, į kurią šis rodė. Pro lęšius pamatė tolumoje
blausias laivo šviesas.
Stebėdamas galimą grobį Itanas tvirčiau suspaudė
žiūronus. Ledinis vėjas taršė vešlius juodus jo plaukus ir
stingdė veidą, tačiau jis to beveik nejuto. Pagaliau grobis
ranka pasiekiamas ir niekas jam nesutrukdys.
— Keisime kryptį, pone Makšeinai. Pasiruoškite perimti
„Ledi Aną“.
— Klausau, kapitone.
Šilto ir šalto matęs škotas tarnavo Itanui nuo tada, kai šis
ėmė vadovauti savo pirmajam laivui. Paklusdamas kapitono
įsakymui senasis jūrų vilkas suskato vaikščioti po denį
duodamas nurodymus, o įgula ėmėsi darbo. Burės suvirpėjo,
pakrypo ir išsipūtė nuo vėjo. „Jūrų velniui“ sukantis,
takelažas braškėjo ir žvangėjo, korpuso skersinės sijos
girgždėjo, pagaliau laivas užėmė tinkamą padėtį ir lengvai
nuslydo vandeniu.
Škuna buvo dvidešimt aštuonių pėdų ilgio, daili ir greita, o
bangas ji skrodė lengvai it jūrų liūtai, sekantys įkandin. Ji
buvo pastatyta iš tvirtos ąžuolo medienos geriausioje
Portsmuto laivų statykloje vienam pirkliui, tačiau kai
užsakymas buvo atliktas, šiam pritrūko lėšų susimokėti.
Tada įsikišo Itanas ir nusipirko laivą už visai pakenčiamą
kainą, nors ir žinojo, kad neilgai juo naudosis. Dar viena
misija — paskutinė užduotis, o tada jis imsis prievolių, kaip
įpareigoja jo naujasis statusas tapus markizu Belfordu.
Jis privalo sutvarkyti šį reikalą — antraip negalės nurimti.
Itano veidas įsitempė. „Jūrų velnias“ buvo antras laivas,
kuriam jis vadovavo nuo tada, kai prieš aštuonerius metus
atsistatydino iš karinio laivyno ir ėmė tarnauti Britanijai kaip
privatus asmuo — tapo kaperiu [Kaperis — XVI-XIX a.
privatus asmuo arba laivas, turintis savo šalies valdžios
leidimą kariauti su priešo laivais. Skirtumas tarp kaperių ir
piratų buvo labai miglotas, tiek vieni, tiek kiti užsiimdavo ta
pačia veikla — laivų puldinėjimu ir plėšimu, tik kaperiai tai
darydavo turėdami leidimą (čia ir toliau vertėjos pastabos)].
Iš pradžių jis vadovavo „Jūrų raganai“ — taip pat gerai
apginkluotam laivui su pačia puikiausia įgula, kokią tik
įmanoma turėti. Dabar tų vyrų nebėra — krito mūšyje arba
mirė tame šlykščiame Prancūzijos kalėjime, o „Jūrų ragana“
trūnija šaltame kape jūros dugne.
Itanas nuvijo prisiminimus. Visi jo vyrai mirę, išskyrus
Angusą, kuris tuo metu buvo išvykęs į Škotiją slaugyti
pasiligojusios motinos, ir Ilgšį Nedą — šiam pavyko pasprukti
nuo laivą užgrobusių tų kiaulių prancūzų ir grįžti į Portsmutą.
Itano vyrai buvo paimti į nelaisvę ir nužudyti, laivo nebėra,
o jis, nors liko gyvas, prarado vienuolika mėnesių iš savo
dvidešimt devynerių gyvenimo metų. Tie begaliniai kalinimo
mėnesiai nepraėjo be pėdsakų: jis mažumėlę šlubavo ir
turėjo randų. Kai kas už tai sumokės — ir labai skaudžiai, gal
jau tūkstantąjį kartą prisiekė Itanas.
Jis nejučia sugniaužė kumščius.
Tas, kuris turėjo sumokėti, dabar buvo ant „Ledi Anos“
denio.

Greisė Čestein atsisėdo ant drožinėto medžio kėdės aukšta

atkalte, jai paslaugiai atitrauktos Martino Tūlio, grafo
Kolingvudo. Grafas, lieknas patrauklus vyras šviesiai rudais
plaukais, neseniai persiritęs į ketvirtą dešimtį, buvo Greisės
bendrakeleivis. Juodu susipažino patį pirmą kelionės vakarą
laive „Ledi Ana“, gabenančiame paštą ir keleivius iš Londono į
Skarborą, kuriame Greisė ketino kurį laiką pagyventi pas
savo protetę, našlaujančią baronienę Hamfri.
Ledi Hamfri, Greisės tėvo teta, kadaise pasiūlė jai pagalbą,
jeigu tokios prireiktų. Greisė neketino jos pasiūlymu
pasinaudoti, tačiau tėvui papuolus į kalėjimą gyvenimas
apsivertė aukštyn kojomis: ji priėmė protetės ištiestą
pagalbos ranką ir pinigus, kurių pakako tėvui išlaisvinti.
Greisė meldėsi, kad iki to laiko, kai ji grįš į Londoną, audros
nurimtų ir gyvenimas vėl tekėtų sena vaga. Tikėjosi, jog
niekada nepaaiškės, kad ji prikišo nagus prie savo tėvo
pabėgimo iš kalėjimo prieš savaitę, ir jai dėl to neteks
nukentėti.
Svetainės durys atsivėrė. Pakėlusi akis Greisė išvydo į
elegantišką, medžiu iškaltą patalpą įeinant kapitoną Čemberį.
Kapitonas, pagyvenęs, žilstelėjęs ir jau pradėjęs plikti vyras,
neaukštas, bet stambaus sudėjimo, palaukė, kol susės visi
keleiviai, ir užėmęs vietą linine staltiese užtiesto stalo gale
davė ženklą dviem uniformuotiems įgulos nariams patiekti
maistą.
— Labas vakaras, — pasisveikino kapitonas Čemberis.
— Labas vakaras, kapitone, — sutartinai atsakė jam
keleiviai.
Per tas kelias dienas, kurias Greisė su savo kambarine Fibe
Blum praleido laive, ji jau buvo spėjusi priprasti prie
vietinės tvarkos. Kiti keleiviai, ypač lordas Kolingvudas, jai
buvo miela draugija.
Greisė metė trumpą žvilgsnį į grafą, sėdintį šalia jos prie
ilgo raudonmedžio stalo ir maloniai besišnekučiuojantį su
moterimi iš dešinės, ponia Kogbum, apkūnia matrona,
keliaujančia į šiaurę aplankyti brolio. Ponia Kogbum buvo
našlė, jos palydovė ponia Franklin — taip pat. Prie stalo dar
sėdėjo šilko pirklys iš Bato ir jaunavedžių pora, vykstanti į
Škotiją paviešėti pas giminaičius.
Lordas Kolingvudas nusijuokė iš kažko, ką pasakė ponia
Kogbum, tada pažiūrėjo į Greisę. Permetė akimis žalsvai
melsvą jos suknelę, ant pakaušio į kuodą susuktus
kaštoninius plaukus, žvilgsnis kiek užtruko prie krūtinės,
truputį iškilusios virš iškirptės, ir vėl sugrįžo prie veido.
— Turiu pasakyti, kad šįvakar jūs atrodote itin žavingai,
panele Čestein.
— Dėkoju, milorde.
— O perlai, kuriuos segite... vėrinys išties nepaprastas.
Nepamenu, jog kada nors būčiau matęs taip nepriekaištingai
parinktus ir tokios sodrios spalvos perlus.
Greisė nevalingai palietė pirštais perlus sau ant kaklo. Perlų
ir deimantų vėrinys buvo vertas didžiulių pinigų, tokios
dovanos derėjo atsisakyti, tačiau Tore buvo atkakli, o
papuošalas nuostabus. Nuo tos akimirkos, kai jį užsisegė,
Greisė nebepajėgė su juo išsiskirti.
— Šis vėrinys labai senas, — paaiškino ji grafui. — Trylikto
amžiaus. Su juo susijusi labai liūdna istorija.
— Tikrai? Galbūt kada nors man ją papasakosite?
— Mielai.
Tada prabilo kapitonas: paaiškino, kokį atstumą jie jau
nuplaukė, ir išvardijo, kas bus patiekta vakarienei. Pripylus į
taures vyno, buvo įnešti dubenys, su kaupu prikrauti
daržovių, mėsos ir žuvies.
— Na, mieloji panele Čestein, kaip jūs praleidote dieną? —
pasidomėjo lordas Kolingvudas, atsišliejęs į kėdės atlošą, kol
uniformuotas padavėjas įkrovė jam į lėkštę didžiulį gabalą
vištienos su citrinų padažu.
— Jeigu oras būtų buvęs ne toks atšiaurus, mielai būdau
pasivaikščiojusi po denį. — Tačiau vasario diena buvo šalta ir
apniukusi, jūra smarkiai bangavo. Laimei, Greisės nekankino
jūros liga kaip kambarinės ir kai kurių kitų laivo keleivių. —
Daugiausia skaidau.
— Kokią knygą?
— Savo mėgstamą Šekspyrą. O jūs ar mėgstate skaityti,
milorde?
— Na taip, mėgstu. — Grafo Kolingvudo dantys buvo
kreivoki, tačiau šypsena, kuria jis apdovanojo Greisę,
neatrodė nemaloni. — Man taip pat patinka Šekspyras, —
prisipažino jis ir pasakė keletą pastabų apie „Karalių Lyrą“,
savo mėgstamiausią kūrinį.
Greisė įsitraukė į pokalbį, pareiškė, kad jai labiausiai
patinkanti drama „Romeo ir Džuljeta“.
— O, jūs romantikė, — įsiterpė kapitonas.
Greisė nusišypsojo.
— Tiesą sakant, aš niekada savęs nelaikiau romantike, bet
gal truputį tokia esu. O kaip jūs, kapitone Čemberi? Kuris
Šekspyro veikalas jums labiausiai patinka?
Tačiau kapitonas nespėjo atsakyti — svetainės durys
staigiai atsidarė ir laiptų viršuje pasirodė stambus jūreivis.
Nulipęs į apadą jis nuskubėjo prie kapitono.
Greisė negirdėjo, ką jis pasakė, bet kapitonas iškart pakilo
ant kojų.
— Prašau atleisti, ledi ir džentelmenai, mane šaukia
pareiga. — Prie stalo kilus šurmuliui, Čemberis raminamai
nusišypsojo. — Esu tikras, kad jaudintis neverta. O dabar
siūlyčiau toliau mėgautis vakariene.
Stambiam žilaplaukiui kapitonui pasišalinus pokalbis
atsinaujino. Niekas, regis, per daug neišsigando, tačiau buvo
akivaizdu, jog keleiviams smalsu, kas atsitiko.
— Jeigu tai svarbu, — prabilo grafas, — kapitonas sugrįš ir
mums praneš.
Vakarieniaudami visi draugiškai šnekučiavosi, o po deserto
lordas Kolingvudas pakvietė Greisę ant denio pasivaikščioti.
— Žinoma, jeigu jums nebus šalta.
— Mielai pasivaikščiosiu. Bus gera pakvėpuoti grynu oru. —
Prieš vakarienę oras jau buvo mažumėlę pasikeitęs, nors
šaltis neatlėgo, bet jūra nebeatrodė tokia grėsminga.
Lordas Kolingvudas palydėjo Greisę per denį iki borto ir
mergina giliai įkvėpė gaivaus nakties oro. Ji jautė
nerimastingą jūros bangavimą, tačiau vandenys nebebuvo
tokie priešiški, o virš jų kabantis mėnulio pjautuvas tiesė
sidabrinį kelią link horizonto.
Užvertusi galvą Greisė gėrėjosi tamsiame danguje
žibančiomis žvaigždėmis, primenančiomis krištolo skeveldras.
— Ar matote šią grupę žvaigždžių? — paklausė ji rodydama
į dangų virš aukšto laivo stiebo. — Tai Orionas, medžiotojas.
Tos trys žvaigždės — Oriono juosta. Šalia jo, štai ten, yra
Tauras, kitaip sakant, jautis.
Grafas nustebęs kilstelėjo antakius.
— Tikrai įspūdinga, mieloji. Aš truputį domėjausi
žvaigždėmis ir turiu pripažinti, jog jūs esate visiškai teisi. Ar
jums patinka stebėti žvaigždes, panele Čestein?
— Na taip, patinka. Net labai. Tai mano mėgstamiausias
užsiėmimas. Lagamine vežuosi nedidelį kilnojamąjį teleskopą.
Gyvendama Skarbore žadu mėgėjiškai studijuoti astronomiją.
Grafas kreivai nusišypsojo.
— Tikiuosi, jums bus smagu. Aš grįšiu tuo pačiu keliu.
Galbūt galėčiau jus aplankyti?
Greisė pažvelgė į jį. Lordas Kolingvudas buvo dailus, gražiai
apsirengęs, turtingas ir priklausė aukštuomenei. Ji nuo pat
pradžių jautė, kad šis vyras ja domisi, tačiau pati juo per
daug nesusidomėjo. Nors vyrų draugiją Greisė mėgo, beveik
nesutiko tokių, kuriuos būtų galėjusi pavadinti daugiau nei
draugais. Kartais ji pati savęs klausdavo, gal su ja kažkas ne
taip.
— Jūs, žinoma, būsite mielas svečias Hamfrių dvaro
rūmuose. Man būtų labai malonu jus vėl pamatyti.
Malonu, bet ne daugiau. Greisė prisiminė karštą Romeo ir
Džuljetos meilę ir pagalvojo, ar kada nors ir pati patirs tokią.
Pakilęs vėjas išpešė garbaną jai iš šukuosenos ir ėmė plakti
per skruostą. Šaltis prasiskverbė po kailiu pamuštu apsiaustu
ir Greisė nepajėgė numalšinti drebulio.
— Jums šalta, — tarė grafas. — Man regis, laikas grįžti į
vidų. Galbūt norėsite palaikyti man draugiją ir sulošti visto
partiją.
Kodėl ne? Greisė vis tiek neturėjo ką veikti.
— Būtų smagu... — pradėjo ji, bet iškart nutilo išgirdusi
vyriškus balsus: kalbėjosi po denį zujantys įgulos nariai.
Atrodė, kad kitoje laivo pusėje kažkas atsitiko.
Grafas pasuko galvą.
— Pažiūrėkite! Ko gero, prie mūsų artinasi kitas laivas.
— Kitas laivas? — sunerimo Greisė. Šiaip ar taip, vyko
karas. Iš tamsos išniręs ir prie jų artėjantis laivas galėjo kelti
grėsmę „Ledi Anai“. Lydima lordo Kolingvudo ji nuėjo į laivo
priekį, iš ten buvo geriau matyti. — Juk nemanote, kad jis
prancūzų?
— Vargu ar tai įmanoma. Mes plaukiame gana arti
kranto. — Jis atsigręžė ton pusėn, iš kurios juodu atėjo. — Ko
gero, mums vertėtų grįžti į svetainę.
Greisė leidosi nuvedama į tą pusę, nors iš tikrųjų visai
nenorėjo ten eiti. Mėnulio šviesoje ji matė šmėžuojant baltas
svetimo laivo bures. Jis buvo jau visai arti ir Greisės nerimas
dar labiau sustiprėjo.
— Panašu į škuną, — tarė grafas.
Laivas buvo ilgas ir žemas, jo aukšti stiebai didingai
dunksojo virš jūros. Grafas pastebėjo prie laivo
plevėsuojančią Britanijos vėliavą tą pačią akimirką kaip ir
Greisė, mergina išgirdo jo palengvėjimo atodūsį.
— Pagaliau juk nėra ko bijoti. Laivas mūsiškis.
— Taip, regis, jūs teisus...
Tačiau pagalvojusi apie savo kelionės priežastį Greisė
neįstengė atsipalaiduoti.

— Atsiprašau, kad pertraukiau jūsų kelionę, kapitone, —

sustojęs prie laivo borto pareiškė Itanas Šaipas Kolinui
Čemberiui, „Ledi Anos“ kapitonui. — Tačiau padariau tai dėl
labai svarbios priežasties: reikalas susijęs su viena iš jūsų
keleivių.
— Negali būti. Apie kokį reikalą kalbate?
— Viena jūsų keleivė yra ieškoma dėl nusižengimo,
susijusio su valstybės saugumu. Ji nedelsiant privalo būti
pargabenta į Londoną.
— Ji?
— Deja, tai moteris.
Kapitonas Čemberis susiraukė.
— Sakote, jos ieško valstybės saugumo tarnybos žmonės?
— Apgailestauju, bet taip ir yra.
Tai buvo netiesa. Valstybės saugumo pareigūnai nieko
nebuvo girdėję apie Greisę Čestein. Tik Itanas ir dar keli
žmonės žinojo, kad tai ji surengė Harmono Džefrio, vikonto
Forsaito, išdavusio Itaną prancūzams ir pražudžiusio laivą su
visa jo įgula, pabėgimą iš kalėjimo.
Tačiau Itano šaltiniai buvo visiškai patikimi. Ta moteris,
Greisė Čestein, pasamdė kažką iš nusikaltėlių pasaulio, kad
papirktų du Naujųjų Vartų kalėjimo sargybinius ir šie leistų
Džefriui pasprukti. Pasak Itano informatorių, Greisė Čestein
buvo vikonto meilužė. Ji kalta, kad tam niekšui pavyko
išvengti kartuvių.
Ne, valstybės saugumo pareigūnai nenorėjo jos apklausti.
To norėjo Itanas.
Jis buvo pasiryžęs surasti Džefrį — anksčiau ar vėliau jam
tai pavyks. Itanas buvo įsitikinęs, kad dabar tas tipas ramiai
sau gyvena Prancūzijoje ir nerūpestingai mėgaujasi
prabanga, tačiau reikėjo tiksliai sužinoti, kurioje vietoje. Be
to, kol jis sugalvos, kaip vėl sučiupti tą niekšą, kas nors
turėjo sumokėti už vikonto niekšiškus darbus.
Sumokės Greisė Čestein.
— Noriu pamatyti jūsų dokumentus, kapitone Šarpai, —
tarė Čemberis.
— Žinoma, — Itanas buvo pasirengęs kuo labiau
bendradarbiauti. Nenorėjo prisidaryti bėdų... jam tereikėjo
moters, kuri padėjo išdavikui.
Jis parodė Čemberiui teismo leidimą užsiimti kaperio veikla.
Kapitonui to, regis, pakako.
— Kokia tos keleivės pavardė? — pasidomėjo jis, jiedviem
einant per denį link svetainės.
— Greisė Čestein.
Kapitonas sustojo it perkūno trenktas.
— Veikiausiai čia kažkokia klaida. Panelė Čestein yra jauna
kilminga mergina. Ji tikrai negalėjo prisidėti prie
nusikalstamo...
— Manote, negalėjo padėti išdavikui pabėgti iš kalėjimo?
Išlaisvinti žmogaus, kuris kaltas dėl daugybės vyrų mirčių? Į
šiuos klausimus ji ir turi atsakyti. O dabar, kapitone, jeigu
malonėsite nuvesti mane pas panelę Čestein, mes imsimės
savo darbo, tada jūs galėsite plaukti toliau.
Kapitonas neskubėjo vykdyti nurodymo.
Už kelių žingsnių nuo jų Angusas Makšeinas uždėjo didžiulę
ranką ant pistoleto, užkišto už plataus odinio diržo, rankenos.
Itanas nežymiu galvos linktelėjimu nurodė Angusui duoti
ženklą įgulai, kad būtų pasirengusi. Greisė Čestein paliks
„Ledi Aną“ — nesvarbu, kaip tai nutiks.
— Malonėkite eiti čia, kapitone Šarpai. Pažiūrėsime, ką
pasakys pati ledi.
Itanas nulipo laiptais paskui Čemberį į didžiąją laivo
svetainę. Keleiviai buvo patogiai įsitaisę prabangiai įrengtoje
patalpoje: trys iš jų sėdėjo ant gobelenu aptrauktos sofos, du
žaidė šachmatais iš dramblio kaulo. Kiti skaitė arba lošė
kortomis. Kapitonui priėjus prie lošėjų, vyriškis pakilo.
— Kas atsitiko, kapitone?
— Su jumis tai neturi nieko bendra, milorde. Čia „Jūrų
velnio“ kapitonas Itanas Šarpas. Jis primygtinai reikalauja
leisti jam pasikalbėti su panele Čestein.
Pirmą kartą Itanas nukreipė žvilgsnį į moterį, sėdinčią prie
lošimo stalo su išskleistomis kortomis grakščioje rankoje. Jis
tikėjosi, kad moteris bus patraukli. Šiaip ar taip, juk buvo
turtingo vyro išlaikytinė.
Tačiau Greisė Čestein atrodė daugiau nei patraukli. Ji buvo
stulbinamo grožio — žaliomis it brangakmeniai akimis ir
saldžios grietinėlės spalvos oda. Plaukai kaštoniniai, tamsaus
vario spalvos garbanose buvo matyti auksiniai dryžiai,
santūraus stiliaus šilkinė suknelė negalėjo paslėpti putlios
krūtinės, gundomai iškilusios virš gana kuklios iškirptės.
Ji buvo jaunesnė, nei Itanas įsivaizdavo, bent jau taip
atrodė, tačiau tikrai ne mergaitė tiesiai iš mokyklos suolo. Vis
dėlto ji nė kiek nepriminė ir gyvenimu persisotinusios
kurtizanės.
Ne, Grėsė Čestein buvo labai graži ir moteriška. Ji išblyško
ir atsistojo nuo kėdės, aukšta ir grakšti, kitomis aplinkybėmis
būtų atrodžiusi jam neapsakomai žavinga.
Tačiau dabar Itanas jautė jai tik pasibjaurėjimą.
 — Gal galėtume išeiti į lauką, panele Čestein? — prisivertė
jis maloniai paklausti, tik nusilenkė su lengva pašaipa.
— Gal galėčiau sužinoti kodėl, kapitone Šarpai? —
pasiteiravo ji.
Itanas pažvelgė į aukštą džentelmeną, stovintį priešais ją ir
pasirengusį apginti.
— Tikriausiai supratote, kad mums verčiau kalbėtis prie
keturių akių.
Jos veidas dar labiau išblyško, tik skruostai mažumėlę
nuraudo.
— Žinoma.
— Gal ir man eiti su jumis, mieloji? — pasisiūlė jos
bendrakeleivis.
Mergina išspaudė šypseną.
— Tai nebūtina. Esu tikra, kad mūsų pokalbis neužtruks.
Greitai grįšiu ir baigsime lošti partiją.
Nė velnio.
Ji nuėjo prie laiptelių, kapitonas Čemberis ir Itanas nusekė
iš paskos. Jiems užlipus ant denio, kapitonas Čemberis
trumpai paaiškino Greisei, ko Itanas nori.
— Atsiprašau, panele Čestein, tačiau kapitonas Šarpas
tvirtina, kad jūs turite duoti parodymus nacionalinės svarbos
byloje.
Greisė Čestein suraukė dailius antakius, atrodė sutrikusi.
— Apgailestauju, tačiau aš nesuprantu.
Itanas iš visų jėgų stengėsi tvardytis. Ji žino, kodėl jis čia
pasirodė, bet ir toliau ketina gudrauti. Ką gi, jis elgsis taip
pat.
— Esu įsitikinęs, kad jūs apie tai neturite nė menkiausio
supratimo. Vis dėlto kai ką reikia išsiaiškinti. Man labai gaila,
bet turėsite eiti su manimi.
Merginos veide nebeliko nė lašo kraujo. Atrodė, ji tuoj
apalps, ir Itanas tyliai nusikeikė. Apalpusi moteris tik dar
labiau apsunkintų šį gyvybiškai svarbų reikalą.
Greisė Čestein neapalpo.
Ne tik neapalpo, o vos matomai ištiesino pečius. Nusprendė
įžūliai išsisukinėti, vaidinti nekaltą auką. Jos drąsa Itaną
savotiškai žavėjo.
— Aš esu šio laivo keleivė. Nemanau, kad jūs tikitės, jog
taip paprastai iš jo išlipsiu. Tai visiškai neįmanoma. Vykstu į
Skarborą aplankyti savo protetės ledi Hamfri. Jeigu pas ją
nepasirodysiu, baronienė labai susijaudins.
— Kapitonas Čemberis jai paaiškins. Kai užbaigus bylą bus
įvykdytas teisingumas, jūs galėsite tęsti kelionę. — Jis
paragino ją eiti į priekį, prie virvinių kopėčių, nuleistų nuo
laivo šono iki medinės valtelės, laukiančios, kad galėtų
nugabenti juos į „Jūrų velnią“... Itanas troško kuo greičiau ją
ten nusigabenti, kol dar niekas nesutrukdė.
Kapitonas Čemberis žengė į priekį užstodamas kelią.
— Atsiprašau, kapitone Šarpai, tačiau esu priverstas sutikti
su panele Čestein. Žinoma, jūs turite įgaliojimus šitaip elgtis,
bet negaliu leisti jums išsigabenti šią jauną moterį iš mano
laivo. Kol panelė Čestein yra „Ledi Anoje“, aš už ją
atsakingas.
Jiems už nugarų pasigirdo triukšmas, kojų šlepsėjimas per
denį. Šeši ginkluoti „Jūrų velnio“ įgulos nariai išlindo iš
slėptuvių ir nukreipė ginklus senajam kapitonui į krūtinę.
— Bijau, kad jūs neturite kito pasirinkimo, kapitone
Čemberi.
Itanas ištiesė ranką, apkabino Greisę Čestein per liemenį ir
prisitraukė prie savęs. Pistoletai liko nukreipti į kapitoną.
— Kaip minėjau, jūs turite atsakyti į keletą klausimų, —
kreipėsi Itanas į Greisę Čestein. — Reikia išsiaiškinti tiesą, o
mano laive ji išaiškės daug greičiau.
Jis nusitempė ją iki virvinių kopėčių. Jautė, kad mergina
dreba, jautė jos pašiurpusią odą, tačiau Greisė Čestein
nemėgino išsilaisvinti. Galbūt suprato, kad pradėjusi
muistytis sukeltų pavojų „Ledi Anos“ kapitono gyvybei.
Ko gero, ji buvo teisi. Itanas buvo pasiryžęs pagrobti šią
jauną moterį bet kokia kaina.
— O kaip... mano daiktai?
— Nėra laiko. Turėsite apsieiti be jų.
 Jis nutempė ją kelis paskutinius žingsnius iki kopėčių.
Greisė iš netikėtumo aiktelėjo, kai Itanas ją apsuko,
pasilenkė ir užsivertė ant peties.
— Ką jūs čia dabar darote? Paleiskite mane!
— Nurimkite. Aš tik nunešiu jus kopėčiomis į apačią. Su
suknele jums niekaip nepavyktų nusikabaroti.
Greisė daugiau neištarė nė žodžio, nors Itanas jautė, kad
mielai būtų jį išplūdusi. Ji baiminosi dėl kapitono ir Itaną tai
nustebino, jis nemanė, kad tokiai nedorovingai būtybei, be
jos pačios, gali dar kas nors rūpėti.
Jie greitai pasiekė kopėčių apačią. Itanas nudrėbė ją ant
valties dugno, užmetė ant pečių vilnonį apklotą ir įsitaisė
laivagalyje. Kiti įgulos vyrai nusiropštė kopėčiomis, užėmė
savo vietas ir čiupo irklus.
— Paskubėkite, vyručiai. Mums nereikia naujų bėdų. Kuo
greičiau ši dama atsidurs mūsų laive, tuo geriau bus mums
visiems.
Pažvelgęs į Greisę Čestein Itanas pamatė, kad jos kūnas po
apklotu vis dar dreba iš baimės ir sukrėtimo, o į jo laivą
nukreiptas žvilgsnis buvo kupinas nuolankumo. Mergina, be
abejo, suprato, kodėl yra pagrobta. Jeigu jis bent truputį
abejotų (bet Itanas neabejojo), Greisės Čestein tylėjimas tik
patvirtintų jos kaltę.
Jie sėkmingai priplaukė „Jūrų velnią“. „Ledi Ana“ buvo
senas tristiebis laivas su kvadratinėmis burėmis —
gremėzdiška gelda ant vandens. „Jūrų velniui“ pajudėjus,
kapitonas Čemberis neįstengs jo pasivyti.
Kai jie priplaukė prie laivo šono, vienas iš jūrininkų
pasirūpino pritvirtinti valtį ir jie ėmė kopti virvinėmis
kopėčiomis ant denio.
— Aš ir pati užlipsiu, — pareiškė Greisė, pažvelgusi į
aukštyn vedančias kopėčias.
Itanas akimirką dvejojo, gal leisti jai pamėginti.
— Užlipsite taip, kaip nulipote.
Ji išsižiojo nusiteikusi ginčytis, tačiau jis nesuteikė tokios
progos: pasilenkė ir užsivertęs ją ant peties ėmė kabarotis į
viršų.
Tą akimirką, kai merginos pėdos palietė smiltainiu
nušveistą denį, ji atsisuko į Itaną.
— Ką gi, jums pareikalavus, aš jau čia. Prišnekėjote
kažkokių nesąmonių apie nacionalinį saugumą. Spėju,
ketinate gabenti mane atgal į Londoną.
Itano lūpose pasirodė niūrus šypsnys.
— Kada nors taip ir padarysiu. O dabar plauksime palei
krantą pietų kryptimi, paskui pasuksime į Prancūziją.
Greisė apstulbusi išplėtė ryškiai žalias akis.
— K-ką?!
— Pirmiausia turiu sutvarkyti vieną reikalą, tada ateis jūsų
eilė.
Ji sunkiai nurijo seiles, buvo matyti, kad stengiasi susiimti.
— Reikalauju pasakyti, kodėl atsitempėte mane čia. Ko jūs
iš manęs norite?
Šis klausimas sukosi Itano galvoje nuo tada, kai jis dar
Londone sužinojo jos pavardę. Ir jau nebepaleido, kai išvydo
ją ant „Ledi Anos“ denio.
— Tai labai svarbus klausimas, tiesa?
Greisės akys sužibo, tačiau ne baimės liepsna. Skruostai
jau buvo atgavę spalvą, o jos plaukai mėnesienoje žvilgėjo
liepsnos liežuviais.
— Kas jūs esate iš tikrųjų, kapitone Šarpai?
Itanas pažvelgė į nuostabiai gražų klastūnės veidą ir jį
užliejo geismo banga.
— Jūs norite sužinoti, kas aš toks? Ką gi, aš esu tikras
velnias, o jums, mieloji, tai nieko gero nežada.
 3
Apmirusi iš baimės Greisė stovėjo ant „Jūrų velnio“ denio.
Girdėjo, kaip it paklaikusi daužosi širdis, ėmė trūkti kvapo,
tarsi didžiulis akmuo būtų prislėgęs krūtinę. Kapitonas
stovėjo priešais ją tvirtai įsirėmęs ilgomis kojomis į bangų
mėtomo laivo denį, o jo lūpose žaidė šalta pergalinga
šypsena. Jai prireikė sukaupti visas jėgas, kad jis nesuprastų,
kaip siaubingai ji bijo.
Gerasis Dieve, jai reikėjo pasipriešinti! Reikėjo atsisakyti
palikti „Ledi Aną“, šaukti, maldauti keleivių ir įgulos ateiti jai į
pagalbą. Tačiau Greisė turėjo pagalvoti ir apie kapitoną
Čemberį, ji nenorėjo jam pakenkti, per ją jį netgi galėjo
nužudyti.
Ji buvo kalta, nes įvykdė baisų nusikaltimą, ir tą trumpą
siaubo akimirką, kai juodaplaukis kapitonas įžengė į svetainę,
buvo akivaizdu, kad jis žino, ką ji padarė.
Kas jis toks? Prisistatė esąs velnias — Greisė juo patikėjo.
Jeigu užsimerktų, iš atminties vėl iškiltų, su kokiu
pasibjaurėjimu jis pažvelgė į ją. Ir su kokia neapykanta. Ji
dar niekada nebuvo mačiusi tokio mėlynumo akių, šaltų it
ledas, nebuvo mačiusi ir tokio tvirto smakro, kuris atrodė
tarsi iš akmens iškaltas.
Šis vyras buvo aukštas, kojos ilgos, tvirtos, petys, ant kurio
užsimetęs užnešė ją virvinėmis kopėčiomis, platus ir
raumeningas. Jis visas — vien iš raumenų, be menkiausio
riebalo, Greisė tai žinojo, ir nuo prisiminimų apie tokį artimą
jų kūnų sąlytį jos skruostai užkaito.
Jo oda tamsi veidas įdegęs saulėje, o akių kampučiuose
matyti smulkios raukšlelės. Jos nuo saulės, ne nuo juoko,
Greisė tuo neabejojo. Ji neįsivaizdavo to velnio kapitono dėl
ko nors juokiantis, nebent iš kito žmogaus kančių. Jo veido
bruožai išdavė tvirtą neatlaidų būdą, netgi žiaurumą.
Vis dėlto jis buvo gražus. Juodais garbanotais plaukais,
ryškiais antakiais ir išraiškingomis lūpomis — dailesnio vyro
Greisė nebuvo mačiusi.
 — Eikite paskui mane!
Šie žodžiai susmigo į ją, prasiskverbė pro stingulį.
Viešpatie, kodėl ji leidosi jo pagrobiama iš „Ledi Anos“?
— Kur mane vesite? — įsidrąsino paklausti Greisė.
— Juk turėsite kur nors miegoti. Apsistosite mano kajutėje.
Ji sustojo kaip įbesta ir vos nesuklupo ant siūbuojančio
denio.
— O kur jūs pats ketinate miegoti?
Kapitonas išsišiepė.
— Šis laivas ne toks jau didelis. Bijau, kad jums teks dalytis
kajute su manimi.
Greisė papurtė galvą ir nesąmoningai žengtelėjo atatupsta.
— O ne, jūs jokiu būdu negalite miegoti viename
kambaryje su manimi.
Jis kilstelėjo tamsų antakį.
— Tada jums teks nakvoti ant denio. Jeigu norite, aš tuo
pasirūpinsiu. Arba galite miegoti drauge su jūreiviais. Esu
tikras, kad atsiras ne vienas, nusiteikęs priimti jus į savo
guolį. Ką rinksitės, panele Čestein?
Žvelgdama į negailestingą jo veidą Greisė pajuto, kaip
sukilo šleikštulys. Ji visiškai priklausė nuo šio vyro malonės.
Dėl Dievo, ką jai daryti?
Greisė it paklaikusi apsidairė po denį. Čia nebuvo kur eiti
nei kur pasislėpti. Juos pusračiu juosė šešetas įgulos narių.
Vienas iš jų nusišypsojo ir ji pastebėjo pajuodusius,
aptrupėjusius dantis. Kitas buvo su medine koja, trečias —
didžiulis juodbruvas paniurėlis tatuiruotu kūnu.
— Panele Čestein?
Tikriausiai kapitonas buvo mažesnis blogis, nors Greisė tuo
šiek tiek abejojo. Išvydęs, kaip ji trumpai linktelėjo galva, jis
pasisuko eiti. Greisė prisivertė pajudėti, jai linko kojos sekant
paskui jį laipteliais, vedančiais į laivagalį, kuriame buvo jo
gyvenamoji patalpa. Laiptelių apačioje vyras atsigręžė ir
padavė jai ranką, rodydamas galantiškumą, kuriame buvo
daugiau pašaipos nei mandagumo.
Kapitonas atidarė Greisei duris ir ji įėjo į prabangų jo būstą,
gerokai įspūdingesnį negu tas, kuriame jiedvi su Fibe
glaudėsi „Ledi Anoje“.
— Atrodo, jums čia patinka.
Kaip galėtų nepatikti? Kajutės sienos buvo išmuštos
nugludintu raudonmedžiu, iš tokio pat medžio pagaminti ir
baldai: stalas su kėdėmis, rašomasis stalas ir knygų lentynos.
Palei mažus kvadrato formos langus, žvelgiančius iš
laivagalio, driekėsi platus guolis, o kajutės kampe šilumą
skleidė nedidukas židinys. Išblizgintos medinės grindys ten,
kur jų nedengė minkštas persiškas kilimas, žvilgėjo šviežiai
nušveistų žalvarinių lempų šviesoje.
Greisė prisivertė pažvelgti kapitonui į veidą.
— Jūsų kajutės interjeras rodo, kad turite puikų skonį.
Sakyčiau, netgi rafinuotą, — Greisė neįstengė nuslėpti
sarkazmo gaidelės balse.
— Tačiau geromis manieromis nepasižymiu, ar ne, panele
Čestein?
— Tai jūsų žodžiai, kapitone, ne mano.
Jis paėmė nuo rašomojo stalo sidabrinį peiliuką laiškams
atidaryti ir pasukiojo tarp ilgų smailėjančių pirštų.
— Jūs man keliate susidomėjimą, panele Čestein. Kiek
anksčiau, kai mudu susitikome pirmą kartą, jus, regis,
nelabai nustebino mano pasirodymas. Spėju, taip buvo todėl,
kad tikėjotės, jog už tai, ką padarėte Londone, gali tekti
atsakyti.
Greisė išlaikė ramią veido išraišką, tik rankos drebėjo, ji
mintyse meldėsi, kad kapitonas to nepastebėtų.
— Nežinau, apie ką jūs kalbate. Ėjau su jumis, nes leidote
aiškiai suprasti: jeigu pasipriešinsiu, jūsų vyrai nušaus
kapitoną Čemberį.
— Vadinasi, kapitono likimas jums rūpėjo labiau nei jūsų
pačios?
— Jūs visiškai teisus.
— Kaip manote, kodėl aš jus pagrobiau?
— Neįsivaizduoju.
— Tikrai?
 — Tikrai.
— Veikiausiai pagalvojote, kad už jus paprašysiu
išpirkos? — jis žengė prie jos, aukštas ir tamsus lyg sėlinanti
pantera.
— Ar paprašysite? — Greisė viltingai pakėlė rankas prie
perlų vėrinio ant kaklo. — Jeigu taip, veikiausiai paimsite šį
papuošalą vietoje pinigų. Garantuoju, jis labai brangus.
Tačiau jai nesisekė atsegti sagtelės, atrodė, kad perlų
vėrinys nenori pereiti į kitas rankas.
Kapitonas priėjo prie Greisės.
— Galbūt galėsiu jums padėti. — Sagtelė iškart spragtelėjo
ir vėrinys nuslydo kapitonui į delną. — Labai gražus, — jis
pirštais paglostė perlus. — Įdomu, iš kur jį gavote.
— Tai dovana. Paimkite jį kaip užmokestį ir grąžinkite mane
į „Ledi Aną“.
Kapitonas nusijuokė — dusliai, nemaloniai.
— Dovana. Be abejo, nuo gerbėjo. — Jis pakilnojo vėrinį
viename delne, paskui kitame lyg sverdamas, mėgaudamasis
glotniu perlų paviršiumi, paskui nerūpestingai numetė ant
rašomojo stalo.
— Pinigai manęs nedomina, panele Čestein. — Kapitonas
perliejo šaltu mėlynų akių žvilgsniu ją nuo galvos iki kojų, jo
lūpų kampučius suvirpino šiurpą keliantis šypsnys. — Tačiau
yra ir kitų būdų susimokėti, vertėtų juos aptarti. — Žydrų jo
akių žvilgsnis užkliuvo už krūtinės iškilumų, truputį matomų
virš žalsvai melsvos suknelės iškirptės. — Kurį laiką būsiu
užsiėmęs. Įsikurkite patogiai, kol manęs nebus.
Jis čiupo vėrinį nuo rašomojo stalo ir suspaudė ilgais
pirštais.
— Iki pasimatymo, panele Čestein.
Greisė stebėjo kapitoną, kol šis išėjo iš kajutės ir uždarė
paskui save duris. Tik išgirdusi, kaip spragtelėjo užraktas,
susivokė, kad stovi sulaikiusi kvapą, ir giliai atsiduso.
Tramdomos ašaros ėmė riedėti skruostais. Greisė
paskubomis jas nusibraukė, pasiryžusi niekam jų nerodyti —
juo labiau jam.
 Ji manė, jog kapitonas Šarpas parveš ją atgal į Londoną ir
perduos magistratui, kad būtų nuteista už tai, jog padėjo
išdavikui pabėgti iš kalėjimo. Žinojo, kad taip gali nutikti: kad
ji gali būti sugauta ir nuteista kalėti už tai, ką padarė.
Tačiau juk negalėjo apleisti savo tėvo. Nors jo beveik
nepažinojo ir neturėjo nė menkiausio supratimo, kaltas jis ar
ne, ji negalėjo nieko nedaryti ir leisti jį pakarti.
Itanas stovėjo tvirtai įsirėmęs kojomis į denį ir įsitvėręs į
borto atramą. Jis žvelgė į tamsius vandenis, o prieš akis matė
tik Greisę Čestein. Mintys apie ją buvo sumišusios su
prisiminimais apie įgulos vyrus — drąsuolius, kai kurie iš jų
buvo vedę ir turėjo vaikų, tačiau daug metų kovėsi petys į
petį su juo.
Jis iki šiol girdėjo jų aimanas už kalėjimo sienų.
— Ta mergina ne tokia, kokią aš įsivaizdavau, — prabilo
Angusas; Itanas negirdėjo, kaip jis priėjo ir atsistojo už
nugaros. — Dar visai mergaitė, ne daugiau nei dvidešimt
trejų, o gal ir jaunesnė.
— Jos amžius neturi reikšmės. Ji išlaisvino žudiką. Galimas
daiktas, kad nuo pat pradžių juodu veikė išvien. Ji gali žinoti,
kur jis dabar slepiasi.
Angusas linktelėjo.
— Veikiausiai taip ir yra.
Itanas vėl nukreipė žvilgsnį į jūrą. Mėnulis tiesė siaurą
sidabrinį kelią bangas skrodžiančiam jų laivui. Denį čaižė
ledinis vėjas, košė per bridžius, storą vilnonį apsiaustą ir po
jais vilkimus marškinius ilgomis rankovėmis.
— Gal ji myli jį.
Itanas sugriežė dantimis.
— Jis turi žmoną ir vaikų. Ta mergiotė kekšė.
Angusas stambiu kūnu atsirėmė į bortą.
— Ko gero, taip ir yra. — Jis ėmė krapštinėti siūlgalį storo
vilnonio savo apsiausto priekyje. — Dabar, kai ji jūsų
rankose, ką su ja darysite?
Itanas pasisuko į jį.
— Ji buvo Džefrio kekšė. Šiąnakt bus mano.
 Angusas nieko nepasakė, tačiau Itanas pastebėjo jo akyse
nepritarimą.
— Paimsite ją jėga? — pagaliau paklausė kapitono
padėjėjas.
Itanas papurtė galvą.
— Nereikės. Ji juk parsiduodanti moteris.
Angusas užsitraukė megztą kepuraitę ant plačios kaktos.
— Jeigu atsiteis, ar ją paleisite?
Itanas pažiūrėjo į jį kaip į beprotį.
— Paleisiu? — nusišaipė. — Kai man jau bus gana... kai
būsiu tikras, kad ji negali padėti Džefrio surasti... parvešiu į
Londoną ir perduosiu pareigūnams. Ji įvykdė nusikaltimą,
Angusai. O už tai, ką padarė, privalo būti nubausta.
— Kažkodėl manęs neapleidžia nuojauta, kad ta mergaitė
bus skaudžiai nubausta anksčiau, nei atsidurs Londone, —
sumurmėjo pagyvenęs vyriškis. Tada nusigręžė ir iš lėto
nužingsniavo prie laiptelių, vedančių į apačią, prie jo kajutės.
Itanas tyliai nusikeikė. Anguso nebuvo su jais per tą
lemtingą kelionę. Tik Itanas ir Ilgšis Nedas drauge su kitais
„Jūrų raganos“ įgulos nariais kovėsi su trisdešimt penkiomis
patrankomis ginkluota fregata, kuri tykojo jų pasaloje prie
rūke skendinčių Prancūzijos krantų. Karo laivas tiksliai žinojo,
kur jų laukti. Kapitonas buvo gavęs slaptą informaciją, ji
padėjo paimti į nelaisvę „Jūrų raganos“ kapitoną ir visą laivo
įgulą.
Harmonas Džefris pardavė savo tėvynę, o meilužė padėjo
jam pabėgti iš kalėjimo.
Itano mintys vėl grįžo prie moters kajutėje. Buvo jau
gerokai po vidurnakčio. Tikriausiai ji jau miega. Jis
įsivaizdavo ją, gulinčią nuogą jo lovoje, tarsi auką tįsančią po
juo, ir jo kūnas atgijo. Užplūdo geismas, vyriškas organas
sustangrėjo.
Jis turės ją. Naudosis jos glamonėmis, mėgausis tol, kol ji
ims maldauti jo liautis.
Iki šiol Itanas su moterimis buvo tikras džentelmenas. Su
meilužėmis, kurias išlaikė, jis elgėsi gerai ir tinkamai.
 Tačiau Greisė Čestein kitokia. Ji nusipelnė bausmės ir jis
pasirūpins ją nubausti.

Įbauginta, sutrikusi ir mirtinai išsekusi Greisė iš visų jėgų

stengėsi neužmigti. Kapitonui išėjus, ji įsitaisė krėsle prie
rašomojo stalo ir klausėsi kiekvieno garso žinodama, kad jos
priešas gali grįžti bet kurią akimirką.
Velnias aiškiai pasakė, ko iš jos nori. Jis nusiteikęs atimti iš
jos nekaltybę, išniekinti kaip koks barbaras — žinoma, toks
jis ir yra. Na, ji lengvai nepasiduos. Jis aukštas ir stiprus, bet
ji — sumani ir ryžtinga. Ji grumsis, kiek turės jėgų, priešinsis
jam iki paskutinio atodūsio.
Laikas slinko. Greisė girdėjo laivo laikrodžio dūžius kas
pusvalandį, tačiau jos priešas vis negrįžo. Bangos daužėsi į
laivą, supo jį, lingavo ir ją migdė. Greisė stengėsi
neužsimerkti, žnaibė save, kad neužmigtų.
Tačiau laikas šliaužė, o miegas kvietė it sirenų dainos
neatsargų jūreivį. Greisė nejučia užsimerkė. Ji negirdėjo, kaip
durys tyliai atsidarė, negirdėjo kapitono ilgų juodų batų
kaukšėjimo, šiam įeinant į vidų.

Itanas stovėjo viduryje kajutės. Jeigu jis tikėjosi rasti

Greisę Čestein nusirengusią ir patogiai įsitaisiusią jo guolyje,
tai labai apsiriko.
Mergina sėdėjo susirangiusi kietame mediniame krėsle prie
jo rašomojo stalo ir karingai spaudė rankoje peilį laiškams
atidaryti. Jos galva buvo nusvirusi ant krūtinės, o užklotas,
nuslydęs nuo pečių, mėtėsi ant grindų. Plaukai buvo
mažumėlę susitaršę, lūpos miegant truputį pravertos. Ji
atrodė labai jauna, nekalta ir labiau gundanti nei bet kuri kita
jo matyta moteris.
Jis liepė sau ją pažadinti ir susitarti dėl sąlygų, kurios leistų
jam pasinaudoti jos dailiu kūnu, tačiau kažkas sulaikė.
Merginos veide buvo parašyta, kad ji pavargusi. Kad labai
išsigandusi, tai aišku kaip dieną, nors ji iš visų jėgų stengiasi
to neparodyti.
 Turėtų džiaugtis dėl jos kančių, priminė sau Itanas. Juk
norėjo, kad ji kentėtų, todėl ir parsitempė į savo laivą. Ji turi
sumokėti už savo nusikaltimą, jis tuo pasirūpins.
Itanas susivokė, jog eina per kajutę, atsargiai ištraukia peilį
laiškams atidaryti jai iš saujos, paima Greisę Čestein ant
rankų ir nuneša į lovą. Jis atvertė užklotą, paguldė ją su
drabužiais ant čiužinio ir užklojo.
Jis irgi jautėsi pavargęs. Gal verčiau palaukti, susilaikyti.
Rytoj juodu sudarys sutartį ir jis gaus tai, ko nori. Tyliai
nusirengęs iki apatinių kelnių, nuoga krūtine, Itanas užpūtė
lempą ir, supurenęs pagalvę, atsigulė kitoje lovos pusėje.
Rytoj, priminė jis sau, kai prieš akis vėl ėmė plaukti jos
nuogo kūno vaizdiniai. Nuovargis įveikė kūno geidulius ir
Itanas paniro į miegą.

Rytojus atėjo anksčiau, nei jis tikėjosi. Saulė buvo dar

nepatekėjusi, kai Itanas praplėšė akis apimtas jausmo, jog
kažkas ne taip. Akimirkos pakako prisiminti, kad šalimais
miega jo žavioji belaisvė, prie jo glaudėsi šiltas minkštas
moters kūnas, o tai nutikdavo ne taip jau dažnai.
Nors Greisė Čestein miegojo kaip užmušta, užpakalį buvo
patogiai priglaudusi jam prie slėpsnų, švelni šiluma skverbėsi
pro jos žydro šilko suknelę ir jo apatines kelnes. Itanas
pajuto, kad jo vyriškas įnagis sustangrėjęs ir skausmingai
veržiasi atsidurti joje. Kažin ką ji darytų, toptelėjo Itanui,
jeigu jis užsmauktų į viršų jos suglamžytą suknelę ir imtų
švelniai glamonėti? Mergina karšto būdo. Įdomu, ar jis
sugebėtų pažadinti joje tokią pat nežabotą aistrą?
Ji šioje srityje ne naujokė, jam tai gali padėti arba
sutrukdyti, viskas priklauso nuo to, su kokiais meilužiais ji
per savo gyvenimą bendravo. Itanas švelniai perbraukė delnu
jai per klubą, mėgaudamasis moteriškomis linijomis,
sėdmenų apvalumais.
Nuslydo delnu šlaunimi iki blauzdos, suėmė už suknelės
apačios...
Pasipiktinimo klyksmas, nuskambėjęs iš priešingos lovos
pusės, Itaną apkurtino. Mergina iššoko iš guolio it nuplikyta,
atsigręžė veidu į jį ir stovėjo įsirėmusi mažomis pėdomis į
grindis, o rankas ištiesusi į priekį, tarsi būtų pamačiusi
pragaro pabaisą.
— Nedrįskite manęs liesti!
— Man regis, savo nenorą būti liečiamai jūs parodėte labai
išraiškingai, — Itanas pasivertė prie lovos krašto, sugriebė
bridžius, užsitempė juos ant klubų ir ėmė sagstytis sagas.
Greisė Čestein pripuolė prie rašomojo stalo ir it paklaikusi
ėmė ieškoti laiškų atidarymo peiliuko. Kai suradusi sugriebė jį
ir atkišo į priekį, Itanas nusikeikė dėl savo neapdairumo.
— Peilio jums neprireiks. Aš nesiruošiu jūsų skriausti.
— Jūs... jūs... mėginote... mėginote...
— Nusiraminkite. Jūs gulėjote prisiglaudusi prie manęs,
pamaniau, mudu abu galėtume pasimėgauti vienas kitu.
Viešpatie, kokia ji graži. Kaštoniniai plaukai krinta ant
pečių, skruostai iš pykčio liepsnoja... Jėzau, vien žiūrint į ją
jo draugužis vėl sustandėjo.
Itanas žengtelėjo truputį arčiau jos, bet ne per daug, kad
neišgąsdintų.
— Tiesą sakant, aš tikėjausi, kad galėsime susitarti.
Mergina nepatikliai žvelgė į jį, vis dar spausdama rankoje
peilį.
— Dėl ko susitarti?
— Aš esu vyras, panele Čestein. Vyrai turi tam tikrų
poreikių. Esu tikras, kad jūs tai puikiai žinote.
Peilį spaudžianti jos ranka drebėjo.
— Ar jūs... ar jūs tikitės, jog aš patenkinsiu jūsų... jūsų
poreikius?
Itanas šyptelėjo.
— Na, aš taip nesakyčiau. Kaip minėjau, esu įsitikinęs, kad
tai gali suteikti malonumo mums abiem. Ir būtų naudinga
jums.
Greisė Čestein suraukė antakius.
— Jūs kalbate apie sandorį.
— Taip. Jeigu jūs sutiksite, o aš liksiu jumis patenkintas,
gali būti, jog panorėsiu užtarti jus prieš valdžią, kai grįšime į
Londoną.
Mergina sunkiai nurijo seiles. Pirmą kartą Itanas pastebėjo,
kad ji stengiasi nepravirkti. Pats nesuprato, kodėl jam tai
rūpi.
Ji apsilaižė lūpas ir Itanas pamatė, kad jos virpa.
— Ne.
— Tik tiek? Tiesiog — ne?
Ji tik linktelėjo galvą. Atrodė nekalta ir pažeidžiama,
matant ją tokią Itanui suspaudė krūtinę.
— Jeigu pamėginsite mane paimti jėga, aš ginsiuosi kaip
įmanydama.
Greisė Čestein tikrai ginsis. Jis suprato tai iš jos veido. Ir
ašarotose akyse degančio ryžto.
— Aš jūsų neversiu, — tyliai tarė Itanas. — Neketinau to
daryti. — Tačiau taip lengvai nepaleis. Ji buvo Harmono
Džefrio meilužė ir Itanas geidė jos. Beprotiškai geidė. Ir
turės, anksčiau ar vėliau.
— Kaip... kaip man žinoti, kad sakote tiesą?
— Aš esu visoks, panele Čestein, tik ne melagis. Padėkite
tą peilį.
Jos pirštai dar tvirčiau suspaudė peilio rankeną.
— Liepiau padėti peilį, — susierzinęs pakartojo Itanas ir
žengtelėjo dar arčiau jos. Jis nebuvo pratęs, kad žmonės
nepaklustų jo įsakymams. Ir neketino to leisti Greisei
Čestein.
— Atsitraukite... aš jus perspėju.
— O aš perspėju jus. Padėkite peilį, antraip jums blogai
baigsis.
Ji prisikando putlią apatinę lūpą ir Itanui kilo noras ją
pabučiuoti. Jėzau brangiausias, jis neprisiminė, jog kada nors
būtų taip aistringai geidęs moters. O tai, kad ji priklausė
Harmonui Džefriui, vertė geisti jos dar labiau.
Jis žengtelėjo į kairę, Greisė, nepaleisdama peilio iš rankos,
žengtelėjo į dešinę.
— Jūs prisišauksite bėdą, panele Čestein.
 — O jūs ją jau prisišaukėte.
Itanas nusišypsojo. Tokia nuoširdi šypsena retai
atsirasdavo jo veide. Jis padarė apgaulingą judesį į kairę,
tada šoko į dešinę, sugriebė Greisei už riešo ir ištraukė laiškų
atidarymo peilį jai iš rankos. Nusviedęs jį į kitą kajutės galą,
čiupo merginą į glėbį, prisispaudė prie krūtinės ir panėręs
pirštus į vešlias kaštonines garbanas įsisiurbė jai į lūpas giliu
godžiu bučiniu.
Karštis galinga geismo banga užliejo jam kūną. Dar
akimirką užtęsęs bučinį Itanas paleido Greisę ir atsitraukęs
pamatė, kad didžiulės žalios jos akys sklidinos nuostabos, ji
atrodė negalinti patikėti tuo, kas nutiko. Itano širdis
beprotiškai daužėsi, vyriškas įnagis tvinkčiojo. Iš tankiai
besikilnojančios jos krūtinės ir skaisčiai įraudusių skruostų
supratęs, kad ne jis vienas susijaudino, apsidžiaugė.
— Apsvarstykite tai, ką pasakiau, — švelniai tarė Itanas. —
Gal sandoris su velniu nėra toks jau blogas dalykas.
Jis nusigręžė nuo jos, pasičiupo likusius savo drabužius,
pakėlė laiškų atidarymo peilį ir išėjęs iš kajutės tyliai uždarė
duris.

Greisė spoksojo į duris, už kurių išnyko jos pagrobėjas. Jis

tikras laukinis. Barbaras. Ji netikėjo, kad jis gali laikytis
žodžio. Kodėl turėtų laikytis?
Viešpatie brangus, kaip ji troško sugrįžti į „Ledi Aną“.
Greisė nevalingai palietė pirštais lūpas. Bučinys buvo
trumpas, bet visiškai tikras, reiklus, atimantis jėgas ir turėjo
sukelti pasibjaurėjimą. Tačiau nieko panašaus ji nepajuto, tik
širdis tankiai tuksėjo krūtinėje ir svaigo galva, Greisė bijojo,
kad gali apalpti. Tas bučinys nebuvo nei švelnus, nei lipšnus,
nei meilingas. Vis dėlto ji niekada jo neužmirš.
Kaip tai gali būti?
Ji pagalvojo apie kapitono pasiūlytą sandorį. Akivaizdu, jog
jis žino apie kalinio pabėgimą iš Naujųjų Vartų kalėjimo, žino
ir tai, kad ji tą pabėgimą surengė, tačiau jie kažkodėl
negrįžta į Londoną, o plaukia į kitą pusę nuo jo. Greisė
suprato, jog jai yra ko bijoti... ir ji bijojo. Vis dėlto kažkodėl
atsisakė jam paklusti.
Staiga suurzgė pilvas. Greisė atmetė nuo veido susivėlusius
plaukus ir priėjo prie veidrodžio kajutės kampe. Sunkios
kaštoninės garbanos buvo pasklidusios ant pečių, žalsvai
melsva suknelė bjauriai susiglamžiusi. Pasikėlusi suknelę ji
nusiplėšė nuo marškinių apačios gabalą nėrinių ir susirišo
plaukus. Norėjo nusiprausti ir pavalgyti. Toptelėjo mintis, gal
kapitonas Šarpas baus ją marindamas badu.
Tarsi atsakymas į jos mintis pasigirdo tylus beldimas.
Pagalvojusi, kad jai praverstų ginklas, Greisė metė į stalą
viltingą žvilgsnį, tačiau peilio ant jo nebebuvo.
Atsidususi ji nuėjo prie durų. Jeigu kapitonas arba jo vyrai
būtų norėję ją nuskriausti, būtų tai padarę praėjusią naktį.
Sustojusi ji giliai įkvėpė ir pravėrė duris.
Greisė mažiausiai tikėjosi išvysti koridoriuje šviesiaplaukį
berniuką su pusryčių padėklu rankose.
— Labas rytas, panele. Kapitonas sako, kad jūs tikriausiai
išalkote. Liepė atnešti jums pusryčius.
Iš dubenėlio ant padėklo kilo šviežiai išvirtos košės kvapas.
Šalia dubenėlio buvo padėtas dailiai supjaustytas apelsinas,
puodelis garuojančios arbatos, indelis grietinėlės ir
stiklainiukas melasos košei. Greisė negalėjo patikėti savo
akimis.
Jos burna prisirinko seilių.
— Ką gi, kapitonas visiškai teisus... aš tikrai alkana. Jis
labai malonus, kad atsiuntė man pusryčius.
Malonus... arba paprasčiausiai gudrauja tikėdamasis, jog ji
sutiks su jo pasiūlymu. Tik tai jam neišdegs.
— Kuo tu vardu? — paklausė ji berniuko, kuris atrodė ne
vyresnis nei dvylikos metų ir pagal savo amžių žemo ūgio.
Tik dabar ji pastebėjo jam po kaire ranka išdrožinėtą medinį
ramentą.
— Fredis, panele. Aš esu Fredis Bartonas.
Stengdamasi nekreipti dėmesio į ramentą Greisė išspaudė
šypseną.
 — Ką gi, Fredi, padėk padėklą štai čia, — ji parodė į
apskritą Šeratono stiliaus staliuką su dviem kėdėmis prie jo ir
pagalvojo, kaip keista, kad velnias kapitonas nusisamdę luošį
jungą.
— Klausau, panele.
Fredis pasuko prie stalelio ir Greisė susiraukė išvydusi
sulenktą ir persikreipusią jo kairę koją. Staiga koridoriuje
pasigirdo keisti garsai, kažkas įlėkė į kajutę pro berniuko
paliktą durų tarpą, užkliudė jo nesveikąją koją ir tik per
plauką nepargriovė ant grindų.
— Po galais, Škuneri! — Fredis susverdėjęs nuleido padėklą
ant stalelio, o Greisė pasekė jo žvilgsnį ir išvydo po kėde
įsitaisiusį dryžuotą rudą katiną.
— Ar jums patinka katės? — pasiteiravo berniukas ir vėl
nukreipė žvilgsnį į gyvūnėlį, kuris palindo giliau po kėde,
buvo matyti tik uodega.
— Na taip, man jos patinka.
Fredžiui, regis, palengvėjo.
— Škuneris jūsų per daug nenuvargins. Be to, jis uoliai
gaudo peles.
Greisė užgniaužė šypseną.
— Tada man neteks nerimauti dėl pelių.
— Dėl to galite būti rami, panele. — Fredis nužvelgė į po
kėde judančią dryžuotą rudą uodegą. — Škuneris jums duos
ženklą, kai norės išeiti iš kajutės.
— Tikiuosi.
— Kapitonas man liepė jums patarnauti. Jeigu ko nors
prireiks, pasakykite man.
Greisei daug ko reikėjo (pavyzdžiui, pabėgti iš šio laivo),
tačiau ji nesitikėjo sulaukti pagalbos iš Fredžio. Ji priėjo prie
staliuko, apžvelgė maistą ant padėklo ir pilvas vėl suurzgė.
Kankino alkis, tačiau labiau už maistą jai reikėjo informacijos,
o berniukas galėjo būti puikus žinių šaltinis.
— Ar seniai dirbi kapitonui Šarpui?
— Visai neseniai, panele. Kapitonas pats ką tik įsigijo šitą
laivą. Mano tėvas anksčiau plaukiojo su kapitonu Šarpu.
Nelabai seniai tėvas buvo nužudytas kartu su kitais jūreiviais.
— Užjaučiu tave, Fredi. Kaip tai nutiko?
— Na žinote, panele, jie susikovė su prancūzais. Tie
prakeikti šunsnukiai užgrobė laivą, o kapitoną, mano tėvą ir
kitus įkišo į kalėjimą. — Susivokęs, kad ištarė kelis
vaizdingus keiksmažodžius, berniukas nuraudo. — Atleiskit,
panele.
— Nieko tokio, Fredi. Atrodo, jie tikrai buvo blogi žmonės.
Fredis atsirėmė į ramentą.
— Kapitonas neteko „Jūrų raganos“ ir savo vyrų... visų,
išskyrus Angusą ir Ilgšį Nedą. Būtumėte girdėjusi Nedo
pasakojimus. Nedas sakė, kad kapitonas Šarpas kovėsi kaip
velnias. Sakė, kapitonas...
— Man atrodo, panelė apie kapitoną žino viską, ką jai reikia
žinoti, — pasigirdo žemas balsas iš tarpdurio. — Eik, Fredi.
Tavęs laukia Angusas.
Berniukas kaltai nuraudo ir pasisukęs išklibikščiavo iš
kajutės, taip meistriškai darbuodamasis ilgu mediniu
ramentu, kad šis atrodė beveik jo kūno dalis. Fredžiui
pasišalinus, Greisė prisivertė pažvelgti į aukštą vyrą, stovintį
visai prie pat durų.
— Jūsų košė vėsta.
Ji dirstelėjo į stalą.
— Taip... ačiū, kad liepėte atnešti man pusryčius.
Niūrus kapitono žvilgsnis sakė, jog jis to jau gailisi.
— Pamaniau, jums vertėtų pasistiprinti. Iš asmeninės
patirties sakau: kalėjime maistas daug prastesnis.
Jai suspaudė paširdžius. Negalima pamiršti, kad šis
vyras — jos priešas. Taip, ji padarė nusikaltimą, tačiau Itanas
Šarpas — ne magistratas. Jis negali jos teisti.
Praradusi apetitą Greisė priėjo prie staliuko ir atsisėdusi
ėmė valgyti. Nekreipdama dėmesio, kad vyras vaikščioja po
kajutę, ji šiaip ne taip suvalgė košę, bet nuo minties apie
apelsiną sutraukė paširdžius.
Kapitonas priėjo prie staliuko ir stabtelėjo šalia Greisės.
— Suvalgykite apelsiną. Juk nenorite susirgti skorbutu ir
netekti gražių baltų savo dantų.
Stengdamasi sulaikyti piktą atsaką Greisė kietai sučiaupė
lūpas. Ne jo reikalas, valgo ji ar nevalgo. Kita vertus, buvo
girdėjusi, kas nutinka susirgus skorbutu. Greisė pasidavė ir
ėmėsi apelsino.
Jis buvo saldus, sultingas ir labai gardus. Iš malonumo
atsidususi Greisė paėmė nuo padėklo lininę servetėlę,
nusišluostė burną ir atsistūmė su kėde nuo stalo. Kapitonas
sėdėjo prie rašomojo stalo ir kažką rašė buhalterinėje
knygoje.
Greisė priėjo prie jo.
— Aš noriu sužinoti, kodėl atsitempėte mane čia. Ir dar
noriu sužinoti, ką ketinate su manimi daryti.
Kapitonas pasisuko, išsirangė visu ilgu kūnu iš krėslo ir
atsistojo užgoždamas Greisei viską aplinkui. Ji pasijuto taip,
tarsi erzintų jaguarą jo paties narve.
Žydros kapitono Šarpo akys pervėrė ją kiaurai.
— O aš noriu sužinoti, kodėl jūs padėjote išdavikui išvengti
kartuvių.
Štai, pagaliau viskas paaiškėjo.
— Kas verčia jus manyti, kad tai padariau aš?
— Turiu patikimų žmonių... labai patikimų. Tokių turėjo ir
Harmonas Džefris.
Išgirdus tėvo vardą, ištartą su tokia pagieža, Greisei
suspaudė krūtinę. Ji visai neseniai sužinojo, kas jos tėvas,
pažino jį tik iš laiškų, rašytų jai visus tuos metus, tačiau
motinos nuslėptų. Tie laiškai ją sujaudino, jie patvirtino, kad
tėvas jos neatsisakė, kaip ji manė, ir niekada nebuvo jos
pamiršęs.
Greisė padėjo tėvui pabėgti iš kalėjimo ir, vertinant pagal
įstatymus, įvykdė rimtą nusikaltimą, todėl dabar negalėjo
prisipažinti nei kaip nors išsiduoti. Nežinia, kas iš tikrųjų yra
šis vyras ir ko iš jos nori.
Ji neatsakė į kapitono klausimą lygiai taip pat, kaip jis
neatsakė į jos.
— Reikalauju nuvežti mane į Skarborą. Ten aš vykau, kai
jūs taip niekšiškai mane pagrobėte. Ten noriu ir atsidurti.
Kapitonas Šaipas nelinksmai nusijuokė.
— Jūs nuostabi mergina, panele Čestein. Stebėtinai sumani
ir be galo įdomi. Žinote, man jau pradeda patikti šis katės ir
pelės žaidimas.
— O man jis nepatinka... nė kiek.
— Tikrai? — jis nužvelgė ją žvilgsniu, šaltu tarsi jūra, tačiau
Greisė jautė šio vyro vidinį karštį, jo geismą. — Galbūt
ilgainiui...
Greisei užėmė kvapą. Ji prisiminė, kokia yra susitaršiusi, ir
staigiai nusigręžė. Nusibraukė nuo veido užkritusią garbaną,
desperatiškai trokšdama nusiprausti ir persirengti švariais
drabužiais.
Tas judesys veikiausiai išdavė Greisės mintis.
— Po dienos ar dviejų mes sustosime apsirūpinti maisto
atsargomis. Pasistengsiu gauti jums drabužių.
Greisė kilstelėjo smakrą ir pažvelgė kapitonui į veidą.
— Aš turiu viską, ko man reikia... savo kajutėje „Ledi
Anoje“.
Kapitono Šarpo veidas įsitempė.
— Deja, jūs dabar nebe „Ledi Anoje“.
 4
Praėjo dvi dienos. Vilkinti suglamžyta žalsvai melsva
suknele Greisė sėdėjo ant plačios kapitono lovos, jai ant kelių
gulėjo susirangęs Škuneris. Didžiulis katinas garsiai murkė ir
tas murkimas keistai ramino. Ji buvo įkalinta kažkokiame
piratų laive, plaukiančiame Dievas žino kur, o jos likimas vis
dar buvo neaiškus.
Greisė pati nesuprato, kodėl nebejaučia baimės.
Ji atsiduso ir išsiblaškiusi paglostė katiną. Galbūt todėl, kad
iki šiol jos niekas nenuskriaudė ir elgėsi ne taip jau blogai.
Vilkėdama Fredžio atneštus vyriškus medvilninius naktinius
marškinius ir nepasitikėdama savo pagrobėju Greisė kitus du
vakarus taip pat užmigo sėdėdama krėsle prie kapitono
rašomojo stalo. Tačiau abu rytus atsibudo lovoje gulėdama
ant šono ir užsiklojusi antklode. Vienintelis skirtumas, kad
abu pastaruosius rytus ji buvo lovoje viena.
Greisė žinojo, jog kapitonas nakvodavo čia, miegodavo
lovoje šalia jos kaip ir pirmą naktį. Jo pagalvė būdavo
įdubusi, ji užuosdavo silpną vyrišką jo kvapą, primenantį
jūrą.
Labiausiai Greisė bijojo ne to, ką kapitonas gali jai padaryti,
o to, kas nutiktų, jeigu jis parvežtų ją į Londoną ir perduotų
magistratui. Iki šiol laivas plaukė priešinga kryptimi ir tolo
nuo sostinės, vadinasi, dar buvo vilties.
Kapitonui bent jau pakako padorumo paskolinti jai šepetį ir
šukas. Tai buvo dailus rinkinys su sidabro aptaisais ir
perlamutro inkrustacijomis. Tikriausiai nupirktas dovanų
kuriai nors meilužei. Tačiau Greisė apsidžiaugė, kad gali
išsišukuoti ir susipinti plaukus.
Pastarąsias dvi dienas ji retai matė tą velnią kapitoną. Ir
gerai. Tas vyras deginančiomis akimis buvo kupinas šaltos
paniekos ir vargiai tiko į draugiją. Vis dėlto Greisė jautėsi
įkalinta, tai vertė nerimauti, nors Fredis su Škuneriu ir padėjo
jai trumpinti laiką. Žingsniuojant po kajutę atrodė, kad erdvė
vis labiau traukiasi, tai erzino. Kajutė buvo ne kalėjimo
kamera, tačiau Greisė nematė didesnio skirtumo.
Kai kitą kartą išvys kapitoną Šarpą, Greisė pareikalaus, kad
jis palydėtų ją ant denio. Ji buvo pripratusi judėti — vaikščioti
po parduotuves Bondo gatvėje arba po parką. Per dieną ji
laikydavo atidarytą langelį virš lovos, bet tai neatstojo
pasivaikščiojimo denyje, kai sūrūs vandens purslai tykšta į
veidą, o plaučiai prisipildo gaivaus jūros oro. Jeigu ne
bauginanti laivo įgula, ji pati viena užliptų ant denio.
Priėjusi iki lovos galo Greisė apsisuko ir patraukė atgal.
Tada išgirdo tylų beldimą, atpažino, kad tai Fredis, ir nuėjo
atidaryti durų. Apstulbo išvydusi puskubilį su garuojančiu
vandeniu laikančius du jūreivius, vienas iš jų buvo paniurėlis
su tatuiruotėmis.
— Čia lietaus vanduo, panele, — pareiškė Fredis ir
pasitraukė iš kelio, kad vyrai galėtų įnešti puskubilį į
kajutę. — Naktį buvo liūtis. Mes papildėme vandens atsargas.
Kapitonas mano, jog jūs tikriausiai norėsite nusiprausti.
Tai išgirdusi Greisė kone atsiduso iš pasitenkinimo.
— Kur pastatyti, panele?
— Būtų gerai priešais židinį.
Ji nuskubėjo prie židinio ir atsistojo kiek atokiau, kad vyrai
galėtų pastatyti puskubilį ant grindų priešais jaukiai
spragsinčias liepsnas.
— Štai šioje spintelėje yra lininių rankšluosčių, — parodė
Fredis. — Ar paduoti?
— Pasiimsiu pati. Ačiū, Fredi.
Berniukui ir jūreiviams išėjus iš kajutės, Greisė sutelkė
dėmesį į puskubilį. Vakare ji būdavo priversta nusivilkti
suknelę ir užsitraukti vyriškus naktinius marškinius, o iš ryto
vėl skubiai užsitraukti suknelę. Tačiau atsisėsti nuogai į
puskubilį kapitono kajutės viduryje reikėjo daugiau drąsos.
Greisė spoksojo į nediduką varinį prausimosi puskubilį. Ir
kone jautė nuo vandens kylančią šilumą, jos odą glostančius
garus. Staigiai apsisprendė. Užsikišusi rankas už nugaros ji
ėmė segioti suknelės sagutes, tačiau jos buvo mažos ir
sunkiai pasiekiamos.
 — Prakeikimas, — sumurmėjo Greisė apgailestaudama, kad
šalia nėra Fibės. Persikreipusi mėgino atsegti kelias
paskutines sagutes.
— Tikriausiai aš galėčiau padėti, — pasigirdo žemas balsas
nuo durų. Greisė taip susikaupusi stengėsi atsisegti suknelę,
kad negirdėjo, kada įėjo kapitonas.
Jis nelaukė leidimo, tiesiog priėjo prie jos, plačiai
žengdamas žvilgančiais auliniais batais apautomis kojomis.
Greisė jau anksčiau pastebėjo, jog kapitonas nežymiai
šlubuoja — veikiausiai atsiliepė senos žaizdos. Tačiau šią
menką kliaudą jis buvo išmokęs slėpti, ji išryškėdavo tik jam
supykus arba pavargus.
Regis, dabar jis jautėsi puikiai, nes nusiplėšė nuo pečių
vilnonį apsiaustą, liko su aptemptais bridžiais ir marškiniais
ilgomis rankovėmis. Atrodė panašus į piratą — Juodąjį Bartą
arba Kapitoną Kidą, veikiausiai toks ir buvo.
Šiaip ar taip, jis jėga ją pagrobė. Prieš jos valią išsinešė iš
„Ledi Anos“.
Greisė pajuto kapitono Šarpo pirštus prie nugaros: su
sagutėmis jis dorojosi mikliai, buvo aišku, jog išmano
moteriškų apdarų subtilybes. Kai tik užsegimas prasiskleidė,
ji atsitraukė nuo kapitono, prilaikydama suknelę ant krūtinės.
— Dėkoju, — šaltai tarė Greisė. — O dabar prašau atleisti,
norėčiau pasimėgauti maudynėmis, kurias jūs taip
dėmesingai man surengėte.
Jis niauriai nusišypsojo.
— Žinoma. Aš čia tik pastovėsiu.
Greisė kilstelėjo antakius.
— Juk neketinate čia likti man nusirengiant?
Tačiau vienas žvilgsnis į alkanas jo akis patvirtino, kad kaip
tik tai jis ruošėsi daryti.
— Aš parūpinau jums vandens. Pageidauju atlygio. Kaip
vyras, vertinantis moters kūno grožį, noriu stebėti, kaip jūs
prausitės.
— Jūs beprotis.
— O aš manau, kad elgiuosi protingai. Mudu dalijamės šia
kajute. Anksčiau ar vėliau abiem reikės nusiprausti. —
Pagalvojusi, jog jai verkiant reikia apsišvarinti, Greisė
nuraudo. Iki šiol dar nė vienas džentelmenas nematė jos
tokios netvarkingos. Žinoma, kapitoną Šarpą vargu ar galima
laikyti džentelmenu. — Negali būti, kad jums neteko
išsirengti vyro akivaizdoje.
Greisė dar skaisčiau nuraudo. Kaip jis gali taip galvoti?! Ją
bučiavo tik du vyrai, vienas iš jų — pats kapitonas Šarpas. Ji
norėjo pajusti, koks tai jausmas. Tačiau jos patirtis intymių
santykių srityje tuo ir baigėsi.
Ji būtų galėjusi taip ir pasakyti kapitonui, tačiau jis
nepatikėtų. Todėl geriau neatskleisti jam visų kortų. Atrodo,
jis apie ją žino mažiau, nei ji iš pradžių manė. Kol kas tegul
taip ir lieka.
— Na, aš niekada nebuvau išsirengusi jūsų akivaizdoje,
norėčiau, kad nereikėtų to daryti.
Kapitonas gūžtelėjo plačiais pečiais.
— Kaip pageidaujate. Liepsiu vyrams išnešti puskubilį, — jis
žengė prie durų.
— Palaukite! — Kramtydama apatinę lūpą Greisė žvelgė į
puskubilį: ji troško vėl būti švari. — Galbūt galėtume rasti
kompromisą.
Jis kilstelėjo tamsų antakį.
— Kokį?
— Na... jeigu jūs nusisuktumėte, kol aš įlipsiu į vandenį, gal
taip nesidrovėčiau.
Jis nukreipė žvilgsnį nuo jos į vandenį, tada vėl pažiūrėjo į
ją ir nusišypsojo.
— Gerai, jeigu taip jausitės geriau, aš nusigręšiu, kol
įlipsite į puskubilį.
Šarpas nusisuko ir susikryžiavo rankas ant krūtinės. Greisė
užsimerkė kaupdama drąsą. Jai būtinai reikėjo nusiprausti. Ir
tas velnias kapitonas nesutrukdys.
Paskubomis išsinėrusi iš suknelės Greisė įsiropštė į nedidelį
varinį puskubilį ir prisitraukė kelius prie smakro. Vandens
teliūškavimas kapitonui davė ženklą. Dar truputį palaukęs,
kol ji patogiai įsitaisys, jis atsisuko.
Nuo įdėmaus jo žvilgsnio Greisės skruostus nudažė
raudonis; tada jis priėjo prie spintelės, ištraukė rankšluostį
(Greisė buvo pamiršusi pasiimti), paėmė gabalą muilo. Jis
kvepėjo levandomis ir buvo skirtas tikrai ne vyrams.
— Jums jo prireiks, kai nusiprausite, — kapitonas pasvėrė
rankšluostį ant kėdės atlošo. — Ir šitas gali praversti, —
pridūrė mesdamas jai muilą, o kai ji ištiesė rankas, jo
žvilgsnis patamsėjo.
Susivokusi, kad gaudydama muilą apnuogino krūtis, Greisė
dar tirščiau nuraudo.
— Žavingai atrodote, panele Čestein.
Greisė nepatikliai žvelgė į kapitoną, kuris priėjo prie
puskubilio ir atsiklaupė ant vieno kelio.
— Tikriausiai norėsite išsitrinkti plaukus, — tarė jis kiek
gergždžiančiu balsu.
Ji nė nekrustelėjo, kai kapitonas patraukė už nėrinių
juostelės, kuria buvo surišti į kasą supinti jos plaukai.
Išpynęs sunkias sruogas paskleidė ant pečių.
— Jūsų plaukai nuostabūs, — tyliai tęsė jis. — Tokios
sodrios spalvos ir švelnūs kaip šilkas.
Ji nieko nepasakė, tačiau krūtinę užliejo šiluma. Greisė
jautė jo rankas, ilgus smailėjančius pirštus sau ant sprando,
kai jis atsargiai bandė išpainioti susivėlusias garbanas. Jos
oda pašiurpo, o šiluma pasklido po visą kūną.
— Duokite man muilą, — paprašė jis ir paėmė jį iš
drebančių Greisės rankų, jai nespėjus paprieštarauti. —
Išmuilinsiu jums nugarą.
Viešpatie brangiausias!
— Jūs... negaliu patikėti, kad jūs taip kalbate! — Greisė dar
daug ką norėjo jam išrėkti, tačiau liežuvis neklausė ir ji nieko
daugiau nepasakė. O jeigu mėgintų nuo jo atsitraukti, jis
pamatytų dar daugiau jos nuogo kūno, negu jau pamatė.
Pajutusi, kaip jis lėtais judesiais muiluoja jai nugarą, Greisė
įsitempė.
— Atsipalaiduokite, Greise. Aš nedarysiu nieko, ko jūs
nenorite...
— Aš nenoriu, kad mane liestumėte...
— ...tik padėsiu nusiprausti.
Jis vėl išmuilavo lininį skudurėlį ir Greisę apgaubė levandų
kvapas. Karštas vanduo veikė įsitempusius raumenis ir
įtampa palengvėle atlėgo. Apimta savotiško transo ji užmerkė
akis.
Muiluotas skudurėlis švelniai judėjo jos sprandu ir nugara.
Paskui kapitonas išmuilavo jai pečius, perėjo prie vienos
rankos, paskui prie kitos. Nuskalavęs muilą nuo nugaros ir
rankų, ėmėsi kaklo ir krūtinės.
Skudurėlis nuslydo žemyn, apsuko apie vieną krūtį,
perbraukė tarpkrūčiu, apsuko apie antrą krūtį ir perbraukė
per spenelius. Greisė atsimerkė. Speneliai vandenyje
išsišovė, papilvę užliejo karštis.
— Sustokite! Privalote... tučtuojau liautis! — Greisė drebėjo
visu kūnu. Sutrikusi dėl tokios savo kūno reakcijos ir
supykusi ant kapitono Šarpo, kad taip begėdiškai pasinaudojo
susiklosčiusiomis aplinkybėmis, ji susikryžiavo rankas ant
krūtinės. — Mes nesudarėme sandorio. Aš nedaviau jums
leidimo šitaip elgtis.
Jis patraukė pečiais.
— Aš tik norėjau padėti.
Tačiau šypsena suvirpino jo lūpas, o akys žvelgė keistai,
tokio kapitono Šarpo ji dar nebuvo mačiusi. Įdėmiai
nužvelgusi jį visą Greisė atkreipė dėmesį į didelį guzą
papilvėje po kelnėmis. Ji žinojo, jog taip nutinka, kai vyras
susijaudina, ir išsigando.
— Labai prašau leisti man ramiai nusiprausti.
Jis perbraukė ilgu pirštu jai per skruostą.
— Ar jūs tikrai to norite?
Greisė apsilaižė drebančias lūpas.
— Taip, tikrai.
Kapitonas ilgokai nė nekrustelėjo, liko klūpėti šalia
puskubilio. Galiausiai atsidusęs pakilo ant kojų.
— Pasirūpinsiu, kad jums niekas netrukdytų.
 — Dėkoju, — sunkiai išspaudė Greisė.
Ji stebėjo, kaip jis eina per kajutę. Ir pajuto didžiulį
palengvėjimą, kai durys užsidarė jam už nugaros. Jos krūtų
speneliai vandenyje vis dar buvo kieti it deimantai, o
papilvėje tvinkčiojo. Baisu net pagalvoti, kaip paveikė jo
trumpa glamonė.
Vanduo privėso, kol atsikračiusi nerimastingų minčių Greisė
baigė praustis ir išsitrinko plaukus. Ir visą tą laiką klausė
savęs, kaip ji galėjo leisti tam nutikti.
Tačiau atsakymo nerado.

Itanas nepajėgė jos suprasti. Anksčiau jis didžiavosi

gebėjimu perprasti moteris. Vyriausias brolis Čarlzas dar
vaikystėje suteikė jam žinių apie lytinį gyvenimą, o sesuo
padėjo suvokti, kaip veikia moterų protas. Jis šeimoje buvo
jaunėlis, dažnai leisdavo laiką su seserimi Sara ir jos
draugėmis, todėl moterų draugijoje jautėsi gerai. Per savo
gyvenimą jis turėjo ne vieną meilužę.
Tačiau Greisė Čestein jį trikdė. Jis laikė ją parsiduodančia
moterimi, bet ji elgėsi kaip nekalta mergaitė. Apsimetė esanti
drąsi, nors kartkartėmis veidas išduodavo silpnumą, jis matė,
kaip ji stengiasi sulaikyti ašaras. Ji gebėjo išmušti jį iš
pusiausvyros, o Itanui tai nepatiko. Labai nepatiko.
Po vakarykščių Greisės maudynių jis negrįžo nakvoti į savo
kajutę, prisiglaudė nakčiai pas kapitono padėjėją. Angusas
buvo ne iš tų, kurie puola klausinėti. Net jeigu ir būtų
paklausęs, Itanas būtų nežinojęs, ką atsakyti.
Galbūt jis bijojo, kad gulėdamas šalia Greisės, kaip kelias
pastarąsias naktis, gali neatsispirti pagundai ją paimti. Dabar
jis jau žinojo, ką ji slepia po skolintais vyriškais naktiniais
marškiniais, žinojo, kokia švelni jos oda, kokios putlios
krūtys. Jis žinojo, kokios jos formos ir kokio svorio, kokio
rausvumo jos krūtų speneliai.
Prireikė milžiniškų valios pastangų susivaldyti, kad
neiškeltų jos iš puskubilio ir neapžiotų kurio nors spenelio. Jis
troško perbraukti delnais jai per pilvą, per klubus ir šlaunis,
troško praskleisti ilgas dailias kojas ir panerti į ją.
Itanas giliai atsikvėpė stengdamasis nusiraminti. Jau vien
bučinys, kurį jis nuvogė iš jos pačią pirmą dieną, suteikė jam
daug kančių. Dabar, prisiminus grakščias gundomas jos kūno
linijas, jo draugužis sustandėjo, o to Itanas mažiausiai
troško.
Stovėdamas ant škancų [Laivo viršutinio denio dalis tarp
vidurinio ir užpakalinio stiebo], prie tikmedžio vairo, Itanas
žvelgė į jūrą. Jeigu jis miegotų su Greise, tikriausiai
neatsispirtų pagundai ją pamylėti. Ko gero, nepajėgtų
sutramdyti geismo. Mintis, kad ji turi jam tokią galią, Itanui
kėlė pyktį. To tai jis nesitikėjo.
Ir buvo pasiryžęs atgauti savitvardą.
Rytoj jie priplauks Ods Landingą, nedidelį jūrų uostą netoli
Doverio. Jis nupirks panelei Čestein naujų drabužių ir ta
proga privers ją sudaryti sutartį, kurią iš pat pradžių jai
siūlė... sutartį, kuri padės jam patenkinti nerimą keliančius
kūno poreikius.
Itanas kone nusišypsojo. Kitą naktį Greisė Čestein dalysis
su juo ne tik lova, bet ir savo patraukliu kūnu.
— Kapitone?
Pasukęs galvą Itanas išvydo kopėčiomis ant škancų lipantį
antrąjį kapitono padėjėją Vilardą Koksą. Tai buvo penktą
dešimtį skaičiuojantis vyras, aukštas ir stambus jūrininkas
tvirtais krūtinės ir pečių raumenimis. Matyt, jis buvo lankęs
mokyklą, nes stebino visus gebėjimu skaityti, rašyti ir
skaičiuoti. Koksas turėjo vieną randą ant skruosto, o kitą ant
rankos, bet šiaip buvo gana dailus vyras. Itanas pirmą kartą
plaukė su Koksu, kol kas priekaištų jam neturėjo, tačiau
neskubėjo daryti apibendrinančių išvadų.
— Pamatėme signalą, sere. Ana ten, į dešinę nuo
pirmagalio, matyti žibintas.
Laivas plaukė netoli kranto ir juos pasiekė geltona žibinto
šviesa. Itanas tikėjosi šio signalo. Rytoj Ods Landinge jis
turėjo susitikti su Maksu Bredliu. Šis vyras dirbo Britanijos
karo ministerijoje. Kartu su Itano pusbroliu Kordu Istonu,
grafu Brantu, ir kitu savo geriausiu draugu hercogu Šefildu,
Bredliui šiaip ne taip pavyko padėti Itanui beveik po metų
pabėgti iš to šlykštaus prancūzų kalėjimo.
— Atsakykite į signalą, pone Koksai. Praneškite, kad
susitikimas įvyks, kaip buvo sutarta.
— Klausau, sere.
Koksas grįžo tuo pačiu keliu, kuriuo buvo atėjęs, o Itanas
susimąstė apie rytoj jo laukiantį susitikimą.
Jis pažadėjo paskutinį sykį pasitarnauti Britanijos
vyriausybei. Napoleono karinės jūrų pajėgos jau senokai kėlė
susirūpinimą, tačiau pastaruoju metu nerimas dar labiau
sustiprėjo. Kariškiai buvo įsitikinę, kad Mažasis kapralas
[Napoleono Bonaparto pravardė.] kuria daug didesnį karinį
laivyną, o kai darbas bus baigtas, jis užgrobs Anglijos
pakrantes.
Itanas turės praplaukti palei krantą, surinkti informaciją ir
išsiaiškinti, tai tiesa ar tik gandai.
Jis pažvelgė į kranto liniją, išvydo blausius žiburėlius,
blyksinčius tolumoje įsikūrusio Ods Landingo miestelio namų
languose, ir pagalvojo apie Greisę Čestein. Jau antrą naktį iš
eilės jis nakvos kapitono pirmojo padėjėjo kajutėje.
Įsivaizdavęs, ką rytoj nupirks šiai merginai ir kokių nuolaidų
už tai sulauks, Itanas prisiekė, kad ši naktis bus paskutinė, jo
praleista svetimoje lovoje.

— Aš noriu eiti su jumis, — pareiškė Greisė kapitonui, kai

šis, prieš išlipdamas iš laivo, užėjo pasiimti daiktų. —
Daugiau nė dienos neištversiu įkalinta šioje kajutėje.
Kapitonas pažvelgė į ją.
— Turbūt mieliau pasirinktumėte kalėjimo kamerą?
Ji pablyško, tačiau susiėmė ir atkirto:
— Man reikia pajudėti. Nesu pratusi prie tokių suvaržymų.
— Maniau, dauguma moterų vengia saulės ir mieliau būna
namuose.
— Na, aš ne tokia kaip dauguma moterų.
Kapitonas kilstelėjo juodą antakį.
 — Tai nekelia abejonių.
Greisė apsimetė nenugirdusi jo balse pašaipos.
— Jeigu pažadėsiu nebėgti, ar leisite man eiti drauge?
Jis prunkštelėjo.
— Ko verti išdaviko pažadai?
Jos širdis ėmė plakti smarkiau.
— Išdaviko? Tai jūs mane laikote išdavike?
Gerasis Dieve, ji niekada nemanė galinti būti apkaltinta
išdavyste! Viešpatie, juk išdavikus pakaria! Greisė tai labai
gerai žinojo.
Kapitonas susiraukė.
— Jūs labai išblyškote. Nejaugi manote, kad pagelbėjusi
išdavikui pabėgti iš kalėjimo pati galite būti apkaltinta
išdavyste?
Sunkiai nurijusi gerklėje įstrigusį gumulą Greisė papurtė
galvą.
— Ne aš... jis...
Ji negalėjo pasakyti, jog Harmonas Džefris yra jos tėvas...
vyras, kuris ją pradėjo, tačiau neaugino. Vikontas, biologinis
jos tėvas, turėjo žmoną ir vaikų, be to, reikėjo paisyti
motinos ir jos vyro interesų. Kilęs skandalas jiems visiems
būtų nepakeliamas. Greisė prisiekė iki paskutinio atodūsio
saugoti paslaptį ir neketino priesaikos sulaužyti.
— Jis buvo draugas, — tarė ji. — Aš negalėjau nesikišti ir
leisti, kad jį pakartų.
Greisė negalėjo nepastebėti jo veide šmėstelėjusios
paniekos.
— Turėjo būti labai artimas draugas, jeigu ryžotės taip
rizikuoti.
Tik dabar Greisė susigriebė, jog prisipažino padariusi
nusikaltimą. Dieve brangus, kur buvo jos protas? Itanas
Šarpas ne iš tų žmonių, kuriais ji gali pasitikėti.
Stengdamasi nuslopinti baimę Greisė priėjo arčiau langelių
virš lovos. Laivas išmetė inkarą kiek toliau nuo kranto.
Tolėliau nuo prieplaukos, kalvos šlaite, buvo matyti miestelis.
— Aš vis tiek norėčiau išlipti iš laivo. Man labai reikia
įkvėpti gryno oro ir pramankštinti kojas.
— Negaliu rizikuoti. Tačiau kai ką padarysiu. Nuo šiandien
bent kartą per dieną išsivesiu jus ant denio. Ar tai
praskaidrins jums nuotaiką?
Tiesą sakant, Greisė nesitikėjo, kad kapitonas leis jai išlipti
į krantą po to, kai teko gerokai pavargti, kol parsigabeno ją į
savo laivą. Tad turėjo tenkintis jo pasiūlytu kompromisu.
— Manau, jog tai geriau nei nieko.
Susikrovęs daiktus kapitonas išėjo iš kajutės, o Greisė vėl
pažvelgė pro langelį. Keletas jūreivių sulipo į dvi medines
valtis ir ėmė irtis į krantą: be abejo, ruošėsi papildyti laivo
podėlius. Kapitonas įsitaisė vienos valties gale ir Greisė
nuliūdo, kad negalėjo plaukti su jais.
Tačiau tai, kad laivas sustojo, jai teikė vilties. „Jūrų velnias“
išmetė inkarą prieplaukoje, nes prireikė maisto atsargų. Kad
ir kur jis plauktų, turės sustoti dar ne kartą. Ilgainiui
kapitonas gal ir sutiks pasiimti ją į krantą. O tada ji sugalvos,
kaip nuo jo pasprukti.
Aišku, į Londoną grįžti negalės, tačiau ledi Hamfri žino, ką ji
padarė, ir pažadėjo padėti. Galbūt ji pagelbės jai išvykti iš
šalies.
Motina Greisei papasakojo, kad ledi Hamfri, našlaujanti
Harmono Džefrio teta, užaugino jį, mirus jo tėvams. Mylėjo jį
kaip sūnų, ir nors vikontas teisiškai nepripažino Greisės savo
dukra, tetai apie ją papasakojo. Toptelėjo mintis, ką jai
pasakys baronienė, kai paaiškės, kad jos giminaitė buvo
pagrobta iš „Ledi Anos“.
Greisė išsitiesė kapitono guolyje. Kad ir kaip būtų, ji liko
gyva ir neketino nuleisti rankų.
Tiesiog buvo ne tokio būdo.

Pūtė drėgnas šaltas vėjas, kai dvi valtelės priplaukė prie

doko Didžiosios gatvės gale. Tą rytą virš miestelio kabėjo
švininiais debesimis aptrauktas dangus, atšiaurus oras laikė
žmones namuose.
Nuo vėjo pasistatęs vilnonio apsiausto apykaklę Itanas
išlipo iš valties ir paliko vyrus vykdyti jiems numatytų
užduočių. Jis pats pirmiausia ketino susitikti su Maksu
Bredliu, todėl patraukė į kalvą link numatytos susitikimo
vietos — smuklės „Kiaulė ir šlepetė“, įsikūrusios beveik
pačiame pagrindinės gatvės gale.
Įėjęs pro smuklės duris jis atsidūrė nuo dūmų
pajuodusiame alaus bare žemomis lubomis ir išvydo Bredlį,
sėdintį prie suklerusio stalo salės kampe, netoli židinio, ir
baigiančio valgyti pusryčius.
Perėjęs per salę Itanas nusisiautė apsiaustą, užmetė jį ant
kėdės atramos, o pats prisitraukė kitą kėdę.
— Malonu tave matyti, Maksai.
— Ir man tave, drauguži. Atrodo, pagaliau užsiauginai ant
kaulų truputį mėsos. Ar jau pusryčiavai? Pyragas su jautienos
ir inkstų įdaru labai gardus.
Maksas buvo toks pat aukštas kaip Itanas ir toks pat
tamsiaplaukis, tik Bredlio plaukai buvo tiesūs, ne garbanoti,
ir ilgoki, net dengė apykaklę. Jis buvo kokiais dešimt metų
vyresnis, jau netoli keturiasdešimties, veidas nugairintas
vėjo, šiurkštokas ir niūrus. Apskritai paėmus, jis buvo iš tų
vyrų, kurių kiti privengia.
— Ačiū, aš sotus. Pavalgiau prieš išlipdamas iš laivo. Ar turi
naujienų?
— Nedaug. Apie Džefrį — nieko, jeigu tai tau rūpi.
Maksas dirbo daugiausia Europoje. Prancūziškai jis kalbėjo
nepriekaištingai, tarsi šmėkla keliavo per smukles, lošimo
namus ir viešnamius, sukiojosi Prancūzijos nusikaltėlių
pasaulyje ir rinko informaciją apie Napoleono kariuomenę.
— Tas niekšas gudrus, — tarė Itanas. — Veikiausiai
pasislėpė, gyvena sau laimingas kokioje nors pilyje. — Jis
svarstė, gal vertėtų užsiminti apie Džefrio meilužę, įkalintą
laive, tačiau Bredlis buvo valdžios atstovas, o Itanas su
Greise Čestein turėjo asmeninių reikalų, kurie dar toli gražu
nebuvo baigti.
— O kaip tu? — paklausė Maksas. — Gal turi kokių žinių
apie didėjantį prancūzų laivyną?
 — Kol kas dar ne. Plaukiu link Bresto šiaurės vakarų
Prancūzijoje. Girdėjau, kad tose vietose suaktyvėjo laivų
statyba.
— Kalbama, jog daug laivų juda pietų kryptimi, galimas
daiktas, į Kadisą.
— Pasistengsiu išsiaiškinti.
— Būk atsargus, Itanai. Gal Džefris ir nebekelia grėsmės,
bet tai nereiškia, kad prancūzai apie tave nieko nežino. Jie,
kaip ir mes, turi šnipų. O tu Prancūzijoje nestokoji priešų.
Tau pasprukus iš kalėjimo, jie liko kvailių vietoje. Jeigu vėl
papulsi jiems į rankas, gyvas neliksi.
— Aš nesu turėjęs greitesnio laivo už „Jūrų velnią“. Jis
lengvas ir nepaprastai paslankus. Tačiau nesiruošiu numoti
ranka į tavo perspėjimą.
Maksas atsistojo nuo kėdės ir patapšnojo Itanui per petį.

— Jeigu tau manęs prireiks, palik žinutę čia. Smuklės

savininkas — mano draugas, jis visiškai patikimas žmogus.
Aš kaip galėdamas dažniau užsuksiu pasidomėti.
Itanas linktelėjo. Jis stebėjo, kaip Maksas Bredlis tyliai
išeina pro duris ir dingsta gatvėje, tarsi nė nebūtų čia buvęs.
Draugo perspėjimas neprasprūdo Itanui pro ausis, tačiau jam
reikėjo išsiaiškinti, kiek laivų prancūzams buvo pastatyta ir
kur jie nuplaukė.
Atlikęs užduotį jis grįš į Londoną ir imsis pareigų, kurias
privalo vykdyti kaip markizas Belfordas, o Greisė Čestein bus
teisiama už savo nusikaltimą. Šiuo metu jis turi su Greise
asmeninių reikalų, norėdamas juos sutvarkyti privalės atlikti
visai kitokią užduotį nei ta, kurią juodu aptarė su Maksu.
Eidamas Aukštąja gatve Itanas dairėsi į šalia jos
išsirikiavusias parduotuvėles — praėjo pro Daltono mėsinę,
Eimorio kepyklą, kepurininko dirbtuvę su iškaba virš durų.
Kitoje gatvės pusėje buvo prieskonių krautuvėlė. Pagaliau jis
pamatė siuvyklą, kurioje buvo galima gauti drabužių ir
papuošalų. Itanas ten ir patraukė.
Jam įėjus į nediduką priimamąjį, virš durų sutilindžiavo
varpelis ir su juo pasisveikinti atkrypavo krūtinga moteriškė
pernelyg ryškiai nugrimuotais skruostais.
— Labas rytas, sere. Kuo galiu būti naudinga?
— Noriu nupirkti drabužių damai. Dingo bagažas ir ji liko su
vienintele suknele, kurią vilkėjo. Tikiuosi, jūs galėsite man
padėti.
— Na žinoma. Jeigu atsivesite tą damą, mes tuojau pat
aprūpinsime ją viskuo, ko reikia. Po poros savaičių...
— Deja, taip nieko neišeis. Mes išplaukiame šiandien po
pietų. Drabužių reikia iki to laiko.
Rausvi moteriškės skruostai tapo ryškiai raudoni.
— Bet tai neįmanoma! Per tokį trumpą laiką aš neįstengsiu
pasiūti nė vienos suknelės!
— Suprantu, kad prašau labai daug, tačiau esu pasirengęs
atsilyginti už rūpesčius. Sumokėsiu jums dvigubai, kiek
paprastai imate.
— Ne pinigai čia svarbiausia, pone...
— Aš kapitonas Šarpas. Mano laivas „Jūrų velnias“ ką tik
netoli kranto išmetė inkarą. — Itanas dar nespėjo priprasti
prie titulo ir neprisistatydavo esąs markizas Belfordas, nors
šiuo atveju gal tai išeitų į naudą.
— Ką gi, kapitone Šarpai, tokia suma tikrai įkvepia... — ji
dirstelėjo į portjera atskirtą kambario dalį už savęs. — Esu
tikra, kad moteris gali pašėlti, jeigu neturi kuo persirengti.
— Jūs teisi, dama jaučiasi labai nelaiminga. — Itanas
pakėlė ranką rodydamas, kokio Greisė ūgio: — Ji gana
aukšta, maždaug tokia, ir liekna... tik krūtys putlios.
Siuvėja nuraudo, rožiniai jos skruostai vėl patamsėjo. Ji
supratingai nusišypsojo.
— Supratau. Ką gi, tokiu atveju bet kokie drabužiai bus
geriau negu jokių. — Ji pasilenkė virš prekystalio ir didžiulės
jos krūtys kone išlipo per iškirptę. — Aš siuvu įvairiausioms
klientėms, — lyg paslaptį pasakė ji. — Viena kurtizanė prieš
keletą mėnesių užsisakė daug drabužių, tačiau pastaruoju
metu pristigo pinigų ir negali sumokėti.
Kurtizanė. Itano lūpas iškreipė niūrus šypsnys. Greisė
buvo Džefrio meilužė. Jai tiks kurtizanės apdarai.
— Suknelės ne visai tokio dydžio, bet mažumėlę pataisius
turėtų tikti.
— Aš jas perku.
Itanas atsisėdo ant damastu aptraukto minkštasuolio
palaukti, kol užsakymas bus gatavas, ir neilgai trukus siuvėja
išlindo iš už portjerų su kupeta dėžių. Itanas sumokėjo
dvigubą sumą, negu buvo parašyta sąskaitoje, ir suėmė
dėžes į glėbį.
— Buvo labai malonu, — tarė siuvėja šypsodamasi iki
ausų. — Užsukite dar kada nors, kapitone.
— Užsuksiu, — pažadėjo Itanas, nors labai abejojo, ar jam
dar kada nors prireiks kekšės drabužių.
Kol įgulos nariai baigė krauti į laivą statines šviežio
vandens, sūdytų silkių, alaus ir begalę kitokių maisto
produktų, atėjo vėlyva popietė. Itanas jautėsi pavargęs,
tačiau nekantravo sugrįžti į „Jūrų velnią“. Jis troško pamatyti,
kaip reaguos Greisė išvydusi jo nupirktus drabužius.
Pagalvojęs apie raudono atlaso suknelę, papuoštą juodais
nėriniais, prabėgomis pamatytą vienoje iš dėžių, jis kažkodėl
nebemanė, kad sandorį, kurį turėjo omenyje, bus taip lengva
sudaryti, kaip tikėjosi.
 5
Greisė žingsniavo po kajutę. Ji du kartus buvo užlipusi ant
denio, tačiau ten rado tik prie borto stovintį senąjį škotą vėjo
nugairintu veidu, kapitono pirmąjį padėjėją Angusą Makšeiną.
Abu kartus jis pažvelgė į ją ir papurtė galvą.
— Man labai gaila, mergaite. Kapitonas sakė, kad jūs turite
likti kajutėje.
— O kapitono įsakymams niekas nedrįsta nepaklusti, tiesa?
— Taip, mergaite, jeigu nenori, kad nugarą papuoštų rimbo
kirčiai.
Greisė apsisuko, grįžo atgal į kajutę, piktai užtrenkė duris ir
atsisėdo ant lovos kunkuliuodama pykčiu. Atskyrimas nuo
aplinkos varė iš proto. Jeigu ji artimiausiu laiku neištrūks iš
šios kajutės, nebegalės atsakyti už savo veiksmus.
Po kurio laiko, jau vakarėjant, kajutės durys atsivėrė ir pro
jas įžengė kapitonas. Greisė mėgino nekreipti dėmesio, kad
jis didžiuliu kūnu užpildė kajutės erdvę, o jį išvydus jos širdis
ėmė plakti smarkiau. Jis padėjo ant lovos glėbyje atsineštas
dėžes.
— Čia geriausia, ką man pavyko gauti. Tikriausiai reikės kai
ką pataisyti, bet įsivaizduoju, jog jūs pati sugebėsite tai
padaryti.
— Jūs parūpinote man drabužių? — susijaudinusi paklausė
Greisė. — Ak, ačiū Dievui!
— Turiu dar nuveikti keletą darbų. Grįšiu truputį vėliau.
Kapitonas išėjo, o Greisė puolė prie jo paliktų dėžių.
Pirmoje aptiko kelerius marškinius iš balto batisto. Moteris,
kuriai jie priklausė, veikiausiai buvo aukštesnio ūgio, nes
pakėlusi juos prieš save Greisė suprato, kad jie vargiai
pridengs jai krūtis. Na, galima pasitrumpinti petnešėles.
Žinoma, tada marškiniai neuždengs užpakalio. Kitoje dėžėje
buvo ilgos juodos pirštinės, raudonų plunksnų boa ir kelios
poros keliaraiščių: viena iš juodų, kita — iš raudonų nėrinių.
Greisė suraukė antakius. Tokių spalvų keliaraiščių ji dar
nebuvo regėjusi.
 Greisė nuvožė dangtį nuo apatinės dėžės. Prieš akis
sužvilgo raudonas atlasas. Išėmusi drabužį Greisė pamatė,
kad tai suknelė, pasiūta iš raudono atlaso, su trumpomis
juodo atlaso rankovėmis ir juodais apvadais.
Bjauresnės, neskoningesnės suknelės ji dar nebuvo
mačiusi.
Numetusi ją ant lovos Greisė atvožė kitą dėžę. Joje buvo
dvi suknelės: viena — ryškiai mėlyno šilko, papuošta juodais
nėriniais, antroji — iš oranžinio krepo, apkraštuota taip pat
juodai. Ši buvo su šlykščiomis pūstomis rankovėlėmis, o
karpytais apvadais papuoštas korsažas su tokia gilia iškirpte,
kad nepaslėptų jos krūtų spenelių.
Greisė suspiegė iš pykčio. Kaip jis drįso! Ji sviedė suknelę
ant grindų, užlipo ir ėmė trypti kojomis. Paskui sugriebė ją ir
pradėjo plėšti vieną bjaurią rankovę, mėgaudamasi yrančių
siūlių garsu.
Jis nupirko jai prostitutės drabužius!
Geriau ji mirs, negu jais apsirengs!
— Ką, velniai griebtų, jūs darote?
Greisė ryžtingai priėjo prie kapitono Šarpo ir prikišo jam
prie veido oranžinę suknelę.
— Gal kitos jūsų pažįstamos moterys ir vilki tokiais
drabužiais, tik ne aš!
Sugriebusi kitą rankovę ji negailestingai ją nuplėšė ir sviedė
jam į veidą. Kai ištiesė ranką prie iškirptės, kapitonas sučiupo
jai už riešo.
— Juk sakiau, kad nupirkau tai, ką pavyko gauti. Šie
drabužiai kainavo man baisius pinigus.
— Taip rengiasi tik prostitutės. Susiraskite ką nors, kam jie
tiks, — Greisė suspaudė pirštais korsažo iškirptę ir ėmė plėšti
suknelę per pusę.
— Padėkite ją.
— Su malonumu, — ji numetė suknelę ant grindų, užlipusi
patrypė, tada nulipo ir pasičiupo kitą, iš raudono ir juodo
atlaso.
— Jeigu ją suplėšysite, prisiekiu, labai pasigailėsite.
 Greisė piktai nusišypsojo.
— Na, aš taip nemanau. Būsiu labai patenkinta ja
atsikračiusi! — erzindama kapitoną ji suėmė suknelės
rankovę, ketindama ją nuplėšti.
— Nedarykite to, — tyliai perspėjo jis.
Greisė atkišo smakrą ir smarkiau truktelėjo. Audinys garsiai
perplyšo, rankovės vietoje liko skylė.
— Prakeikimas!
Kapitonas puolė į priekį. Greisė šūktelėjo, kai jis sučiupo jai
už rankos ir ėmė tempti prie lovos. Išsilaisvinusi iš jo
gniaužtų mergina atšoko ir iš visų jėgų trenkė jam per veidą.
Užuot išsigandusi, ji pajuto didžiulį pasitenkinimą.
Kapitonas apstulbo. Kelias sekundes stovėjo išsižiojęs iš
nuostabos. Paskui sukando dantis, o akys tapo užšalusios
jūros spalvos.
— Jūs to labai pasigailėsite, Greise.
Iš įniršio išplėtusi akis Greisė metėsi prie durų. Kapitonas
akimirksniu sureagavo: prišoko prie jos ir sugriebęs už
rankos vėl nusitempė prie lovos. Atsisėdęs ant krašto
pasiguldė ją ant kelių. Greisė buvo aukšta ir ganėtinai stipri,
tačiau jis ją sutramdė. Ir smagiai pliaukštelėjo delnu per
užpakalį, aptemptą žalsvai melsvo šilko suknele, Greisė net
suklykė iš skausmo.
— Paleiskite mane! — kunkuliuodama pykčiu sušuko ji.
Tada kapitonas dar kartą jai pliaukštelėjo, bet Greisė sutelkė
visas jėgas, apsivijo rankomis jam koją ir įkando į blauzdą.
— Velniai griebtų, moteriške! — suriko jis ir staigiai
pašokęs pastatė Greisę prieš save. Jo krūtinė sunkiai
kilnojosi, akys degė nuožmia ugnimi.
Dusdama iš pykčio Greisė žvelgė jam tiesiai į akis. Nuo to
vakaro, kai kapitonas Šarpas pagrobė ją iš „Ledi Anos“, jai
labai knietėjo su juo susigrumti. Ir dabar neketino nusileisti.
— Prisiekiu, tokios kvaišos kaip jūs aš dar nebuvau sutikęs!
Esu dvigubai už jus aukštesnis, jūs — mano belaisvė!
Atsipeikėkit, moteriške... nejaugi jūs manęs nebijote?
— Bijau! Aš pavargau ir man bloga nuo jūsų valdingumo.
Vemti verčia šita jūsų kajutė, kurią pavertėte mano kalėjimu!
Aš jau baigiu išprotėti.

Itanas spoksojo į Greisę negalėdamas patikėti. Nuo jos

antausio jam vis dar gėlė skruostą. Sopėjo blauzdą toje
vietoje, į kurią ji buvo suleidusi dantis. Nė vienas jūreivis
šiame laive nebūtų drįsęs taip pasipriešinti jam, kaip ši
mergina.
Staiga Itanas linksmai nusišypsojo. Žvelgdamas į
išsitaršiusią, įsiutusią, tačiau ryžtingai nusiteikusią Greisę
Čestein jis pagalvojo dar niekada nematęs gražesnės
būtybės. Prisiminė dailias jos kūno formas, kai buvo
pasiguldęs ją ant kelių, užpakaliuko šilumą po delnu. Itanas
siaubingai jos geidė. Neprisiminė, jog kada nors būtų taip
geidęs kokios nors moters.
— Negaliu suprasti, ar jūs drąsiausia mano sutikta moteris,
ar kvailiausia. Darykite su šiais drabužiais, ką norite. Gal vis
dėlto ką nors pasilaikysite, kad turėtumėte kuo persirengti.
Jei norite, parūpinsiu jums adatą ir siūlų.
Jiedviem grumiantis, Greisės plaukai buvo išsitaršę ir dabar
krito sunkiomis garbanomis aplink veidą. Suknelė buvo
susiglamžiusi ir dėmėta, bet mergina vis tiek atrodė
karališkai: stovėjo aukštai pakelta galva ir buvo panašesnė į
kunigaikštienę nei į nusikaltėlę.
Mėgindamas atgauti orumą Itanas atsikosėjo.
— Galbūt vėliau, jeigu norite, aš palydėsiu jus į viršų,
galėsite pasivaikščioti denyje.
Greisės pečiai liko įsitempę, tačiau jos veide Itanas išvydo
palengvėjimą.
— Labai norėčiau, — išspaudė ji.
Itanas nežymiai linktelėjo, pasisuko ir išėjo iš kajutės.
Koridoriuje giliai atsikvėpė stengdamasis nusiraminti. Ir
anksčiau Greisė Čestein jį trikdė, tačiau dabar visai išmušė iš
vėžių. Puolė jį kaip tigrė, retas vyras tai išdrįstų, tačiau
neprarado orumo.
Nejučia Itanas nuoširdžiai nusišypsojo. Jo negalėjo nežavėti
jos drąsa. Ir netramdomas aistringas įniršis. Ak, kad jis
galėtų nukreipti tą jos aistrą kita, malonesne linkme.
Dabar jam dar labiau rūpėjo tai padaryti. Sumanymas,
nedavęs ramybės pastarąsias kelias naktis, sušvito ryškiai lyg
kelrodė žvaigždė. Kad ir kaip Itanas geidė Greisės, jis
neketino panaudoti jėgos — buvo ne toks vyras. Kita vertus,
kai geriau ją pažino, pamatė, kokio ji būdo, mintis apie
sandorį jo nebežavėjo.
O štai pamėginti ją sugundyti — visai kas kita.
Itanas nepamiršo Greisės atsako į jo bučinį, nepamiršo ir
vaizdo, kaip išsišovė jos krūtų speneliai, kai jis muiluodamas
glamonėjo ją puskubilyje. Kuo ilgiau jis apie tai galvojo, tuo
labiau jį žavėjo mintis ją sugundyti. Ilgainiui ši dama sušildys
jo guolį, o kai moteris pati noriai atsiduoda, pergalė būna dar
saldesnė.
Negana to, pelnęs jos pasitikėjimą jis gali išlošti dvigubai:
galbūt ji prasitars, kur dabar slepiasi vikontas.
Itanas apsisprendė. Jis pažadėjo jai pasivaikščiojimą po
denį. Ir buvo linkęs pažadą tesėti.
Dabar pats laikas pradėti vykdyti sumanymą.

Išgirdusi beldimą į duris Greisė įsitempė. Ji taisė mėlynąją

šilkinę suknelę: nuo oranžinio krepo nuplėštus juodus
nėrinius, derančius prie nėrinių ant mėlynosios, ji panaudojo
iškirptei pridengti — iš jų padarė lengvą šalikėlį, be to, išardė
juokingas pūstas rankoves ir persiuvo jas į visai mažutes,
daug dailesnes.
Vis dėlto tokią suknelę buvo galima dėvėti vakare, ne
dieną. Laimei, paskutinės dėžės dugne Greisė rado paprastą
pilko muslino sijoną ir baltą medvilninę palaidinę — tai, kuo
jos geradarė turbūt vilkėdavo namie, kai neturėdavo kliento.
Sijoną teks truputį pailginti, tačiau per liemenį jis puikiai tiko.
O virvelėmis užrišamą palaidinę buvo galima prisitaikyti pagal
save. Persivilkusi drabužius Greisė pajuto šiokį tokį
palengvėjimą ir pamėgino atšviežinti žalsvai melsvą suknelę.
Persirengusi švariais drabužiais, sijonu ir palaidine, Greisė
išgirdo beldimą į duris. Susidomėjusi, kas čia gali būti, ji
padėjo siuvinį į šalį ir nuėjo atidaryti. Fredžio tylų beldimą ji
pažinojo, o kapitonas taip greitai nesugrįš.
Ji išvydo koridoriuje kantriai laukiantį savo keršto demoną,
tačiau jis buvo panašesnis į gerbėją, o ne į kalėjimo
prižiūrėtoją.
— Aš pažadėjau išsivesti jus pasivaikščioti. Dangus
nusigiedrijo, matyti žvaigždės... žinoma, jeigu jums tai
įdomu.
Greisė buvo ką tik sočiai pavakarieniavusi: sušveitusi
gabalą keptos avienos su kopūstais, apkepo su padažu, o
visa tai užgėrusi alumi. Pasiūlymas išsigauti iš kajutės
skambėjo dieviškai.
— Dėkoju, labai norėčiau. — Jeigu jis gali kalbėti taip
oficialiai, gali ir ji. Kapitonas pasiūlė ranką, Greisė uždėjo
delną ant jo vilnonio apsiausto rankovės ir leidosi užvedama
laipteliais ant denio.
— Matau, galų gale radote kuo apsirengti.
Greisė persibraukė ranka per sijoną ir priminė sau, kad
nereikia rodyti jam dėkingumo. Galų gale, juk jeigu jis būtų
paėmęs jos bagažą, ji nebūtų likusi be drabužių.
— Ne pačios naujausios mados, tačiau vis geriau nei
nieko. — Buvo dar ir praktiškas vilnonis apsiaustas, kurio ji
anksčiau nepastebėjo. Kapitonas paėmė jį Greisei iš rankos ir
apsiautė pečius. — Šiaip ar taip, veikiausiai turėčiau jums
padėkoti.
Jis nusišypsojo, pasilenkė ir pasitrynė blauzdą toje vietoje,
kur ji įkando.
— Gaila, kad ne nuo tos dėžės pradėjote apžiūrinėti
drabužius.
Nenoromis ir Greisės lūpas suvirpino šypsena. Ji negalėjo
patikėti, kad kapitonas ją erzina... vis dėlto tai pralinksmino.
— Tikriausiai viskas galėjo būti kitaip. Tiesą sakant,
drabužiai čia niekuo dėti, mane labiausiai erzina laisvės
apribojimas.
— Džiaugiuosi galėdamas padėti jums prasiblaškyti.
 Juodu kokius tris kartus apsuko denį, Greisė ėjo įsikibusi
kapitonui į parankę. Buvo gera pramankštinti kojas, jausti,
kaip veidą glosto sūrus drėgnas vėjas, ir kvėpuoti gaiviu
jūros oru.
Ji stebėjo savo kompanioną, aukštesnį už kitus jos
pažįstamus vyrus. Ir turėjo pripažinti, kad įkypi tamsūs
antakiai, tiesi nosis ir jausmingos lūpos daro jį nepaprastai
gražų. Kapitonas šlubavo, tačiau nežymiai, ir Greisei sukilo
smalsumas, kas jam atsitiko.
Ji daug ko norėjo paklausti. Kas jis toks? Kaip sužinojo, kad
ji padėjo Harmonui Džefriui pabėgti iš kalėjimo? Ką ketina su
ja daryti?
Bet Greisė nieko neklausė bijodama, jog juodu vėl
susikivirčys, o tada ji vėl atsidurs jo kajutėje. Dar nenorėjo
ten grįžti.
— Fredis sakė, kad jūs esate kaperis.
Jie sustojo prie turėklo.
— Fredis per daug plepus.
— Kaperis yra laivas arba žmogus, su vyriausybės leidimu
puldinėjantis ir apiplėšiantis priešų laivus. Argi ne?
— Taip, aš dirbu Britanijai.
— Vadinasi, esate piratas.
Jis kilstelėjo lūpų kampučius.
— Iš dalies.
— Fredis jus dievina. Laiko jus nepaprastai narsiu.
— Fredis dar vaikas.
— Pirmą kartą jį pamačiusi aš nustebau, kad junga
pasisamdėte neįgalų berniuką.
Kapitonas gūžtelėjo plačiais pečiais.
— Vaikas atlieka savo darbą. Tai svarbiausia.
Vis dėlto retas vyras norėtų rūpintis luošiu. Greisei
toptelėjo, kad kapitonas veikiausiai ne toks atšiaurus, kaip
atrodo.
Nusprendusi užtęsti neįpareigojantį pokalbį, kad galėtų kuo
ilgiau pabūti ant denio, Greisė pakėlė akis į žvaigždes.
— Nuostabi naktis. Ar matote aną žvaigždyną? — ji parodė
pirštu į dešinę. — Tai Tauras, jautis. Pagal graikų mitologiją,
jaučiu pasivertęs Dzeusas perplaukė per jūrą ir pagrobė savo
mylimąją Europą.
Kapitonas kilstelėjo antakį.
— Jūs domitės graikų mitologija?
— Tik tiek, kiek ji susijusi su žvaigždėmis. Dangaus
skliautas seniai mane domina. Norite, tikėkite, norite, ne,
tačiau aš sugebėčiau plukdyti laivą naudodamasi sekstantu
[Astronavigacinis kampamatis laivo vietai nustatyti pagal
dangaus šviesulius.].
— Kas jus išmokė?
— Tėvo brolis buvo laivo „Airių rožė“ šturmanas. — Ne
tikrojo tėvo, o daktaro Česteino, kuris buvo vedęs Greisės
motiną ir užaugino Greisę. — Tas laivas gabeno keleivius
palei Airijos pakrantę. Šiaip ar taip, dėdė Filipas mane daug
ko išmokė, kai buvau maža. — Dėdė visada elgėsi su ja
maloniau nei tėvas. Tik prieš porą mėnesių ji suprato kodėl.
Iš tikrųjų tai Greisė buvo kito vyro duktė ir motinos
sutuoktinis negalėjo pakęsti Greisės.
— Jeigu pažįstate žvaigždes, turite žinoti, kaip vadinasi štai
tas žvaigždynas, — kapitonas palinko prie jos ir Greisė
nukreipė žvilgsnį ten, kur jis rodė.
— Persėjas.
— Taip... — tyliai tarė Šarpas. — Jis įsitaisęs netoli
būsimosios savo uošvės Kasiopėjos.
Ji nusišypsojo, kažkodėl patenkinta, kad jis tai žino.
— Ir Andromedos, būsimosios žmonos.
Greisė jautė jį šalia savęs, aukštą ir liekną, spinduliuojantį
jėga ir tvirtybe. Šarpas stovėjo taip arti, kad ji juto jo kūno
šilumą, matė, kaip mėnesiena mirguliuoja rašalo juodumo
plaukuose ties smilkiniu.
Ji stebėjo jo profilį, kai kapitonas pasisuko ir iš viršaus
pažvelgė į ją. Akimirką jųdviejų žvilgsniai susitiko. Greisė
nustebo išvydusi jo akyse nerimą tą akimirką, kai jis prigludo
jai prie lūpų.
Jos kūnas įsitempė. Ji jau ketino jį atstumti, tačiau, užuot
reikliai įsisiurbęs jai į burną, kaip Greisė tikėjosi, Šarpas tik
perbraukė per lūpas ir atsitraukė.
Jis giliai įkvėpė ir iš lėto iškvėpė.
— Jau laikas palydėti jus į kajutę, — pasakė.
Ji nė nepastebėjo, kad oras labai atvėso, nejautė kiaurai
veriančio stipraus vėjo, pakilusio prieš naktį.
— Dėkoju, kad išsivedėte mane ant denio.
— Aš laikausi žodžio, panele Čestein. Manau, turėsite
progos tuo įsitikinti. Nuo šiol, lydima pono Makšeino arba
manęs, galite kada panorėjusi išeiti ant denio.
Greisę užliejo palengvėjimo banga. Jos įkalinimas, bent jau
kajutėje, baigėsi.
Ji dėkingai nusišypsojo.
— Ačiū.
Šarpas padarė jai didžiulę nuolaidą. Galų gale, ji juk
nusikaltėlė. Panorėjęs jis galėtų užrakinti ją laivo triume.
Kapitonas daugiau nieko nepasakė, Greisė taip pat tylėjo.
Jiedviem leidžiantis laipteliais į apačią, jis prilaikė ją,
glausdamas prie savęs.
Tik po vidurnakčio Greisė išgirdo jį įeinant į kajutę.
Apsivilkusi skolintais vyriškais naktiniais marškiniais ji gulėjo
ant pat lovos krašto. Girdėjo, kaip kapitonas ėmė rengtis, ir
nuo minties, ką jis gali padaryti, jos širdis pradėjo garsiai
daužytis krūtinėje.
Jis nusivilko viršutinius drabužius ir užsiropštė ant čiužinio
kitapus jos, kaip darydavo anksčiau. Greisė stengėsi
negalvoti apie švelnų it pūkas jo bučinį ir nesvarstyti, ką jis
reiškia.
Dar prieš išauštant kapitonas apsirengė ir išėjo, o Greisė
pagaliau paniro į neramų miegą.

Angusas Makšeinas neskubėdamas ėjo per škancus, norėjo

šnektelėti su kapitonu, stovinčiu prie didžiulio tikmedžio
vairo. Jis daug metų pažinojo Itaną, tarnavo pirmame jo
laive. Praėjo aštuoneri metai, o jie vis dar kartu, nors
kapitonas ir labai pasikeitė.
 Tie dvokiančiame Prancūzijos kalėjime praleisti mėnesiai,
kai jis buvo mušamas ir kankinamas, kapitoną Šarpą
užgrūdino, jis tapo kietas it akmuo ir atrodė vyresnis, nei
buvo iš tikrųjų.
Kažkas jam kelia nerimą, Angusas tai matė šį šaltą vasario
rytą, o viskas prasidėjo tada, kai parsitempė į savo kajutę tą
merginą.
Angusas tyliai atsiduso. Kerštas gali žmogų sugraužti Ir
niekada nesuteikia laukto pasitenkinimo.
— Kvietėte mane, kapitone?
— Taip. Noriu, kad žinotumėte: aš pasakiau tai merginai,
kad ji gali išeiti ant denio kada panorėjusi. Tik kuris nors iš
mudviejų turime ją lydėti.
Angusas kilstelėjo vešlų žilą antakį.
— Maniau, ketinate ją nubausti.
Šarpas patraukė pečiais.
— Visai nebūtina laikyti ją uždarytą. Man regis, suprantu tai
geriau nei dauguma.
Kita vertus, kapitonas nebuvo linkęs blogai elgtis su
moterimi, kad ir kaip ji būtų to nusipelniusi.
— Teisingai padarėte.
Angusas pasisuko ir nužvelgė vandens platybes. Virš galvos
link kranto praskrido pulkas albatrosų. Saulės spinduliai tarsi
brangakmeniai žvilgėjo bangose, o dangus buvo mėlynas
kaip laukinės gėlės aukštikalnėse skaidrų pavasario rytą.
— Pastaruoju metu buvote prastai nusiteikęs, — tarė
Angusas. — Tikriausiai dar nepermiegojote su ta mergaite.
Kapitonas persibraukė delnu tamsius plaukus.
— Kartą jūs pasakėte, kad ji ne tokia, kokią įsivaizdavote.
Ką gi, ji ne tokia, kokią ir aš ją įsivaizdavau, Angusai. Daug
naivesnė. Veikiausiai Džefris ją suvedžiojo. Galiu lažintis, jog
jis vienintelis, kada nors su ja miegojęs, ir darė tai nedažnai.
— Tai paliksite ją ramybėje?
Kapitonas sukando dantis.
— Ji man skolinga. Mano įgulos vyrai negyvi, o ji padėjo
pabėgti iš kalėjimo tam, kuris kaltas dėl jų mirties. Ji nebėra
skaisti, ketinu su ja pasismaginti. Anksčiau ar vėliau tai
nutiks.
— O ką paskui darysite?
Šarpas nusuko žvilgsnį į jūrą.
— Turiu išsiaiškinti, ar ji žino, kur yra Džefris. Ir geriau
pažinti panelę Čestein. Tada ir priimsiu sprendimą.
Angusas linktelėjo galvą. Itanas Šarpas buvo puikus vyras.
Ateis laikas ir jis apsispręs. Tačiau Angusas, kaip ir
kapitonas, nebuvo tikras, koks tas sprendimas turėtų būti.
Lėtai praslinko savaitė. Kapitonas tesėjo pažadą: Greisė
kada panorėjusi galėdavo išeiti ant denio, jeigu tik kapitonas
arba jo pirmasis padėjėjas turėdavo laiko ją palydėti.
Ji išsiaiškino, kad vėjų nugairintas senasis škotas —
malonus vyras, senas kapitono draugas, nebijantis garsiai
pasakyti savo nuomonės. Arba užduoti nepatogų klausimą.
— Kodėl tu taip padarei, mergaite? Argi nežinojai, kas gali
nutikti, jeigu padėsi išdavikui pabėgti iš kalėjimo?
Juodu sustojo prie laivo borto ir Greisė atsiduso.
— Aš privalėjau jam padėti. Jis... mano draugas. Negalėjau
leisti jo pakarti.
— Tai tu mylėjai jį?
Greisė suprato, ko jis klausia, tačiau atsakymas buvo toks
pat:
— Man atrodo, savotiškai mylėjau.
Jai neatrodė, kad galima tikrai mylėti tėvą, su kuriuo
susipažinai tik prieš keletą savaičių. Bet jis kasmet
atsiųsdavo jai laišką, pasakodavo apie savo gyvenimą,
sakydavo, jog be galo trokšta, kad juodu būtų drauge.
Tačiau motina tuos laiškus nuslėpė, tiesa iškilo į paviršių tik
prieš tris mėnesius. Paaiškėjo, jog tikrasis tėvas ja rūpinosi,
siųsdavo pinigų mokslui. Troško auginti Greisę kaip teisėtą
dukrą. Jis niekada nebuvo jos gyvenimo dalis, bet ir
nepamiršo jos.
Kaip ji galėjo atsukti jam nugarą?
Kapitonas Šaipas taip pat jos klausinėjo, tačiau stengėsi
vengti nemalonių temų.
 — Ar jūsų tėvai gyvena Londone?
— Taip. Tėvas gydytojas. Bet mes nelabai gerai sutariame.
— Kodėl?
Todėl, kad aš nesu jo tikra duktė, jis manęs už tai
nekenčia.
— Aš jam nepatinku. Jis įsitikinęs, jog esu pernelyg
tiesmuka.
Ir ne tik dėl to.
— Tai tiesa. Kitos tokios tiesmukos moters dar nebuvau
sutikęs.
Greisė nuraudo.
— Veikiausiai tai blogas bruožas.
— Nebūtinai, — Šarpas suėmė pirštais jai už smakro ir
kilstelėjo galvą. — Pradedu suprasti, kad man patinka
moterys, nebijančios pasakyti, ką mano.
Ji pažvelgė kapitonui į akis norėdama suprasti, ar jis kalba
tiesą, ar tik mėgina pelnyti jos pasitikėjimą ir išpešti jam
reikalingos informacijos...
— Jūs retai kalbate tiesmukai, — pareiškė Greisė ir Šarpas
nusišypsojo. Pastaruoju metu kapitonas jau dažniau
kalbėdavo be užuolankų. Įdomu kodėl?
Jis laikėsi santūriai iki šios popietės, kai užsiminė apie
pabėgimą iš kalėjimo.
— Mes abu žinome, kad jūs nusikaltote. Pati prisipažinote.
Jeigu pasakysite valdžiai, kur slepiasi Džefris, jums bus skirta
daug švelnesnė bausmė.
Greisė išrietė antakį. Šito ji jau seniai tikėjosi.
— Ar todėl leidžiate man išeiti ant denio pasivaikščioti,
todėl pastaruoju metu esate toks nuolaidus? Norite, kad
pasakyčiau, kur slepiasi vikontas?
Kapitonas nusuko žvilgsnį.
— Iš dalies taip.
— Jūs bent jau nemeluojate.
— Ar jūs žinote, kur yra Džefris? Jeigu žinote, geriau
pasakykite, tai jums pačiai išeis į naudą.
— Aš to nežinau. Jeigu ir žinočiau, jums nepasakyčiau. Bet
iš tikrųjų tai neturiu nė menkiausio supratimo.
Šarpas nužvelgė Greisę, tarsi neapsispręsdamas, tikėti ja ar
ne. Staiga jo veido išraiška truputį pasikeitė.
— Jūs sakote tiesą. Nežinote, kur slepiasi Džefris.
— Nuo tada, kai jį suėmė, aš su juo nesikalbėjau.
Veikiausiai jis išvyko iš šalies. Bent jau aš, juo dėta,
išvykčiau. Kodėl jums taip rūpi jį surasti? Manote, kad jis
išdavikas? Galiu suprasti, kodėl jo ieško valdžios žmonės,
tačiau jums šis reikalas, regis, svarbus asmeniškai. Ką
vikontas jums padarė?
Kapitonas taip sugriežė dantimis, kad Greisė pasigailėjo
paklaususi. Jis giliai įkvėpė ir iš lėto iškvėpė.
— Aš anksčiau turėjau kitą laivą, „Jūrų raganą“. Mes
vykdėme Karo ministerijos užduotį. Džefris galėjo prieiti prie
informacijos, kuri atskleidė, kur tiksliai mano laivas plaukia.
Ir pardavė tą informaciją prancūzams.
— Tačiau jūs neturite įrodymų! — Greisė apstulbo dėl tokio
kaltinimo.
— Džefris vienintelis viską žinojo, jis vienintelis galėjo mus
išduoti. „Jūrų ragana“ buvo užgrobta ir nuskandinta, mano
vyrai išžudyti arba mirė kalėjime. Tik vienam pavyko pabėgti.
— Ilgšiui Nedui... ir jums.
— Taip. Prancūzai paliko mane gyvą. Jie manė, kad pūti
kalėjime blogiau, negu mirti — ir buvo teisūs. Laimei, aš
turėjau draugų, žmonių, kurie nenuleido rankų, išlaisvino
mane iš kalėjimo ir pargabeno namo. Kitiems mano vyrams
taip nepasisekė.
Greisė daugiau nieko nepasakė. Ji matė po ramia jo
išvaizda kaupiantis pyktį, įžvelgė įtūžį žydrose it ledas akyse.
— Jūs klystate dėl vikonto. Man labai gaila dėl laivo įgulos
žūties, bet...
Šarpas pasisuko į ją ir su lediniu įniršiu išdaužė žodžius:
— Gaila? Jeigu jums tikrai būtų gaila, pasakytumėte, kur
surasti Harmoną Džefrį.
— Juk sakiau: aš nežinau.
Jis paėmė jai už rankos, šįkart nelabai švelniai.
 — Eime, laikas grįžti į vidų. Gal jums taip ir neatrodo, bet
aš turiu svarbesnių darbų, negu linksminti viešnią.
Greisė nekreipė dėmesio į sarkazmu persunktą Šarpo balsą.
Jis pyksta, kad ji jam nepadeda. Apie vikontą ji mažai
težinojo, o ir tos jos žinios tikriausiai bevertės, net jei ir
pasakytų, jam iš jų nebūtų jokios naudos. Bet ji nesakys.
Harmonas Džefris — jos tėvas. Ji apsisprendė jam padėti ir
savo sprendimo nekeis.
Niekas negali pakeisti nei to, ką ji padarė, nei kapitono
Šarpo paniekos, kurią jis jai jaučia.
Ji negalėjo už tai jo kaltinti.
 6
Kilo audra. Didžiulės bangos plovė škunos pirmagalį. Jos
mėtė ir vartė laivą, jis smigdavo į didžiules įdubas tarp bangų
ir iškildavo kitoje pusėje. Vandens marškos plakė denį,
nugarmėdamos pro nutekėjimo angas. Dangus buvo švininis,
atrodė, diena ir naktis susiliejo į viena.
Audra siautėjo tris ilgas dienas ir svaidė škuną kaip
šiaudelį, versdama Greisę lindėti kajutėje. Keletą kartų ji
manė jau susirgsianti jūros liga, tačiau tinkamai
maitindamasi Fredžio atnešta jautiena su nesaldžiais
sausainiais atsilaikė.
O Dieve, kaip ji troško pramankštinti kojas ir įkvėpti gryno
jūros oro!
Audrai aprimus, Greisė ėmė nekantriai žingsniuoti po
kajutę ir laukti, kada ateis kapitonas Šarpas arba Angusas
Makšeinas palydėti jos ant denio, tačiau laikas ėjo, bet niekas
nepasirodė. Susierzinusi ir apimta nevilties, kad yra visų
apleista, ji nusikabino apsiaustą nuo kablio prie durų ir
apsigaubė pečius. Nusprendė susirasti kurį nors iš tų dviejų
vyrų ir paprašyti su ja pasivaikščioti.
Nors audra aprimo, užlipusi laipteliais ir iškišusi galvą pro
angą Greisė įsitikino, kad ant denio vis dar pučia šaltas vėjas.
Pats denis buvo šlapias ir slidus. Nėrinių skiaute ji buvo
susirišusi plaukus ant sprando, tačiau stiprus vėjas plaikstė
ilgas garbanas aplink veidą.
Greisė užkalbino kapitono antrąjį padėjėją Vilardą Koksą:
— Atsiprašau, kad trukdau, pone Koksai. Gal matėte poną
Makšeiną?
— Mačiau, panele. Jis dirba triume. — Koksas nužvelgė ją
truputį per daug familiariai. Jis buvo visai dailus vyras,
išvaizdą kiek gadino tik skruostą bjaurojantis randas. Greisė
pamanė, kad Koksui patinka moterys, ir tai jai pasirodė
juokinga. — Jums negalima čia būti, panele. Geriau jau
grįžkite į kajutę.
Greisė kilstelėjo smakrą. Kas jis toks, kad jai nurodinėtų?
 — O gal žinote, kur yra kapitonas Šarpas?
— Jis tuoj bus čia, panele, lipa laiptais iš triumo.
Ji pamatė ateinantį kapitoną, jis artėjo susiraukęs, kietai
sukandęs dantis. Pyktis jo veide nejučia privertė Greisę
žengtelėti atatupstą.
— Prakeikimas! — suriaumojo Šarpas ir ji žengė dar
žingsnelį atgal. Tuo metu laivas krito į įdubą tarp dviejų
bangų, Greisė vos išsilaikė ant kojų. Staiga užkliuvo už virvių
ritinio ir neteko pusiausvyros. Sumojavusi rankomis ji pasviro
į šoną, denį užliejo didžiulė banga, pagriebė ją ir ėmė nešti.
— Greise! — išgirdo ji kapitono riksmą. Tą akimirką
milžiniška banga pakėlė ją ir sviedė per bortą į jūrą.
Įkritusi į šaltą vandenį Greisė suspiegė ir paniro. Sūrus
vanduo ėmė veržtis pro šnerves, ji suprato, kad negalima
išsižioti ir mėginti įtraukti į plaučius oro. Sulaikiusi kvapą
Greisė stengėsi išnirti į paviršių. Surišti jos plaukai
išsilaisvino, ilgos sruogos apsivijo aplink galvą ir prilipo prie
veido. Pilkasis sijonas svėrė, rodės, pusę tonos, ir nors Greisė
kaip įmanydama bandė iškilti, vandens paviršius pamažėle
tolo.
Suvokusi, kad tuoj nuskęs, Greisė ėmė iš visų jėgų
darbuotis rankomis ir kojomis. Priešingai nei dauguma
moterų, ji buvo labai gera plaukikė — plaukti išmoko
slapčiomis kartu su drauge Viktorija, kai jiedvi mokėsi
internatinėje mokykloje. Netoli vandens paviršiaus Greisė
matė blausią šviesą. Jeigu tik ji galėtų ją pasiekti.
Tačiau drabužiai traukė į dugną, sužlugdydami kiekvieną
menkutę pergalę. Atrodė, oras net dega plaučiuose. Greisė
nebegalėjo nekvėpuoti. Gerasis Dieve, ji nenorėjo mirti! Dar
kelis kartus stipriai pajudinusi kojas staigiai išniro į paviršių.
Prieš vėl panirdama spėjo įtraukti oro. Jai pasirodė, kad
netoliese dar kažkas plaukia, tačiau oro atsargos seko ir jai
apsvaigo galva.
Greisė it paklaikusi paskutinį sykį iškilo iš vandens, tačiau
neįstengė išlaikyti galvos, jėgos baigė išsekti. Kažkas ją
palietė. Ji pajuto, kaip stipri vyro ranką apsivijusi aplink
liemenį kelia ją į viršų. Sukaupusi paskutines jėgas Greisė
judino kojas, jųdviejų galvos vienu metu išniro į paviršių.
Netoliese plūduriavo iš laivo išmestas kamštinis gelbėjimosi
ratas, kapitonas jį sugriebė ir užmovė jai ant rankos.
— Laikykitės! — sušuko jis. — Turime išsilaikyti, kol vyrai
priplauks iki mūsų!
Springdama ir gaudydama orą Greisė linktelėjo ir laikėsi iš
paskutiniųjų. Tolumoje ji matė laivą su prie šono nuleista
medine valtimi, jis pakeitė kryptį stabdydamas judėjimą į
priekį audringa jūra.
Matė, kaip valtelė atsiplėšia nuo korpuso ir pasuka jų
pusėn, o joje sėdintys vyrai irkluoja iš visų jėgų. Gelbėjimo
valtis kiek užtruko, kol priplaukė prie jų skrosdama putotas
bangas, tai dingdama tarp jų, tai vėl pasirodydama. Valtį
irklavo milžinas antrasis kapitono padėjėjas Vilardas Koksas,
jūreiviai Redas Tinslis ir perkaręs Ilgšis Nedas.
Išvydę Greisę ir kapitoną, įsitvėrusius į gelbėjimosi ratą,
jūreiviai priplaukė prie jų. Iš pradžių jie įtraukė į valtį Greisę,
tada ėmėsi kapitono. Jis sudribo šalia jos ant valties dugno,
abu nesuvaldomai drebėjo.
Ilgšis Nedas užmetė ant jų užklotą.
— Mes akimoju pargabensime jus į laivą, — pažadėjo jis
Greisei. — Senis Angusas apsuko laivą ir bando jį sustabdyti.
Jis palauks, kol mes priplauksime ir įlipsime.
Sunkiai nurijusi seiles Greisė linktelėjo, nuslopinta baimė
vėl atgijo, ašaros užspaudė gerklę. Tos kelios lediniame
vandenyje praleistos minutės išsunkė jėgas, buvo taip šalta,
kad lūpos neklausė ir ji neįstengė kalbėti.
Tačiau džiaugėsi likusi gyva.
Dar kurį laiką valtis grūmėsi su bangomis, kol pagaliau
pasiekė laivą. Susiraukęs Angusas neramiai žingsniavo palei
bortą, kai vyrai užtempė Greisę ant denio.
Jis staigiai sustojo priešais ją, ištiesė ranką ir palietė
skruostą.
— Tai nepaklausei, mergaite?
Pagalvojus, kaip arti mirties ji buvo ir kad Itanas Šarpas ją
gelbėdamas rizikavo gyvybe, Greisės akys priplūdo ašarų.
— Taip, tas vyras išgelbėjo tau gyvybę. Galėjote abu
nuskęsti.
Greisė pamėgino nuryti gerklėje įstrigusį gumulą.
— Atsiprašau, aš nežinojau, kad jūra dar tokia audringa, o
denis slidus.
— Tau reikia persirengti, — tarė Angusas, lydėdamas ją
laipteliais žemyn į kajutę.
Greisė pasisuko ieškodama Itano ir išvydo jį sau už
nugaros.
— Aš ja pasirūpinsiu, — tarė kapitonas įėjęs paskui ją į
kajutę. — Tegul atneša puskubilį su karštu vandeniu. Jai
būtina sušilti.
— Jums taip pat, vyruti.
— Paskubėkite, — paragino jį Itanas. Jis uždarė duris ir
pasisuko į Greisę.
— Atsiprašau, — vėl ištarė ji vos tramdydama ašaras.
Užuot pratrukęs pykčiu, kaip Greisė tikėjosi, jis tik ištiesė
rankas ir ją apkabino.
— Viešpatie, Greise, aš maniau, kad mes jau netekome
jūsų.
Ji prigludo prie Itano, mėgaudamasi jo kūno šiluma ir
stiprybe, tvirtais širdies dūžiais, ir apkabino jį taip pat tvirtai
kaip ir jis.
— Aš labai atsiprašau. Ak, Itanai, juk jūs galėjote žūti.
Jis kilstelėjo jai galvą suėmęs už smakro ir pamatė iš akių
srūvančias ašaras.
— Jėzau... — Itanas pripuolė Greisei prie lūpų ir ėmė
godžiai jas ragauti, tvirtai prisispaudęs ją prie krūtinės.
Bučiavo vienaip, paskui kitaip, kol ją nutvilkė karštis. O kai
jis liežuviu įslydo jai į burną, atrodė, kad gyslomis nušniokštė
karšta lava. Greisė pagaliau susivokė, kad stovi apsikabinusi
kapitoną už kaklo ir taip pat bučiuoja jį it pakvaišusi.
Greisė nusprendė, jog taip elgiasi todėl, kad liko gyva.
Todėl, kad jis yra vyras, ji — moteris, ir juodu ką tik vos per
plauką išvengė mirties. Šiaip ar taip, Greisė pirmą kartą
gyvenime šitaip susijaudino. Itanas buvo aukštas, ji — taip
pat, juodu puikiai tiko vienas kitam. Jos krūtys rėmėsi į kietą
it akmuo jo krūtinę ir Greisė pajuto, kaip speneliai po
drėgnais drabužiais išsišovė ir ėmė tvinkčioti.
Ji apsvaigo, ėmė suktis galva, o širdis lyg paklaikusi garsiai
daužėsi, Greisei toptelėjo, gal ir jis tai girdi. Panėrusi pirštus į
drėgnas juodas Itano garbanas ji pajuto, kokie minkšti jo
plaukai, švelniomis garbanėlėmis susiraitę ant sprando.
Jis vis bučiavo ją, tai buvo tikra beprotybė, tačiau Greisė
nenorėjo, kad liautųsi.
— Viešpatie... Itanai...
Staiga pasigirdę garsai sugrąžino juodu į tikrovę. Kažkas
beldėsi į duris. Itanas pasisuko, žydros jo akys buvo sklidinos
jausmų. Akimirką Greisė pagalvojo, kad jis gal neatidarys
durų.
Nebešildoma vyriško kūno Greisė vėl ėmė drebėti. Itanas
nusikeikė ir priėjęs atidarė duris.
— Vanduo panelei nusiprausti, — pranešė vienas iš jūreivių.
Itanas metė žvilgsnį į Greisę — ši buvo išblyškusi kaip
drobė.
— Pastatykite priešais židinį.
Du jūrininkai pastatė garuojantį puskubilį ant kilimo ir
ramiai pasišalino. Priėjęs prie iš šalčio drebančios Greisės
Itanas patraukė už jos palaidinės raištelių.
— Karštame vandenyje sušilsite, — švelniai tarė jis ir ji
pagalvojo, kad, prieš lipdama į puskubilį, turės prie jo
nusirengti.
Lyg būtų supratęs jos mintis, Itanas atsiduso.
— Puiku, aš nusisuksiu, jeigu taip jausitės geriau.
Jos sušalę pirštai nenorėjo klausyti. Kai Greisė per ilgai
užtruko čiupinėdamasi su drabužiais, netekęs kantrybės
Itanas priėjo prie jos, suėmė už palaidinės apačios ir
nutraukė per galvą, palikdamas Greisę tik su sijonu ir
trumpais drėgnais marškiniais. Tada atsegė sijono sagą ir šis
nuslydo jai nuo klubų, Greisė liko vien su plonyčiais,
užpakalio nesiekiančiais marškiniais.
 Jo akys apsiblausė iš geismo. Anksčiau jos Greisei atrodė
panašios į melsvus ledokšnius, tačiau dabar jose nebuvo
šalčio.
— Geriau jau greičiau lipkite į vandenį, kol aš dar
nepadariau to, apie ką galvoju.
Drėgni Itano bridžiai buvo prilipę prie kūno, ji negalėjo
nepastebėti akivaizdžių jo geismo požymių. Ne vien iš
drovumo liepsnojančiais skruostais ji su visais marškiniais
mikliai įlipo į puskubilį.
Pažvelgusi į Itaną Greisė pamatė, kad jis išsiėmė iš
spintelės sausų drabužių. Persimetęs juos per ranką patraukė
prie durų.
— Jeigu būtų mano valia, iškelčiau jus iš to puskubilio ir
nusineščiau į lovą. Tada iki pat ryto nepaleisčiau. Tačiau jūs
patyrėte sunkių išgyvenimų ir turite pailsėti. Pamiegokite
truputį, o jei pasijusite geriau, gal kartu su manimi
pavakarieniausite.
Greisė žvelgė į jį iš puskubilio. Ji vis dar prisiminė jo tvirtą
kūną, jo bučinio skonį. Itanas jos geidė. Ir to neslėpė. Ji
turėtų jo bijoti. Bet kažkodėl nebijojo.
— Labai to norėčiau.
Itanas atrodė patenkintas. Linktelėjęs jis išėjo iš kajutės. O
Greisė sėdėjo puskubilyje, kol vanduo atvėso, ir stengėsi
suprasti, kas atsitiko.

Kai po kelių valandų išgirdusi beldžiant Greisė atvėrė

kajutės duris, Itanas stovėjo koridoriuje nusiprausęs,
išsitrinkęs ir susišukavęs plaukus.
Jis nužvelgė ją, vilkinčią tamsiai mėlyną suknelę, kurią
Greisė buvo persisiuvusi ir atrodė beveik padoriai, nors net
su juodų nėrinių šalikėliu iškirptė buvo per gili. Drabužis buvo
paaukštintu juosmeniu, po krūtimis sujuostas juodų nėrinių
juosta, su kukliu skeltuku iš šono (dėkui jos darbščioms
rankoms).
— Gražiai atrodote. Aš taip ir maniau, kad tie drabužiai
nėra visai niekam tikę.
 Greisė neišlaikė ir nusišypsojo.
— Tikriausiai. Ir ačiū už komplimentą.
Ji buvo išsitrinkusi ir nusisausinusi plaukus, tačiau židinys
nedegė, nors audra jau rimo, tad garbanos dar buvo
drėgnokos. Perlamutrinės šukutės, kuriomis ji buvo
prisismeigusi šukuoseną jos pagrobimo iš „Ledi Anos“ vakarą,
laikė ant viršugalvio sukeltas vešlias garbanas. Itano
žvilgsnis užkliuvo už jų, paskui įsmigo jai į veidą.
— Paprastai aš vakarieniauju svetainėje, — tarė jis
atkišdamas jai ranką ir Greisė įsikibo į tamsiai mėlyno jo
frako rankovę. — Šįvakar mano viešnios garbei virėjas kiek
labiau pasistengė.
Itanas buvo apsirengęs kaip tikras džentelmenas: baltą
kaklaskarę rūpestingai pasirišęs po smakru, nepriekaištingo
kirpimo švarkas tobulai gaubė plačius pečius. Liemenė
žybčiojo įaustais sidabro siūlais, o juodi bridžiai išryškino
ilgas kojas ir plokščią pilvą. Jis buvo neapsakomai gražus —
ir vis tiek iš akies luptas piratas.
Greisė nejučia suvirpėjo, kai Itanas uždėjo ranką jai ant
liemens ir nusivedė prie laiptelių į denį. Ji dar nebuvo buvusi
svetainėje, kambaryje, kuris, regis, priklausė išskirtinai
kapitonui.
Svetainė buvo įrengta dar dailiau negu kajutė. Ant sienų,
iki pusės iškaltų glotnia tamsia mediena, o nuo pusės iki lubų
išklijuotų muaru [Popieriumi su išspaustu iškiliu piešiniu.],
paauksuotuose stovuose kabėjo lempos krištolo stiklais. Čia
buvo sieninė spinta, bufetas marmuro viršumi ir dailus ovalo
formos karalienės Anos stiliaus staliukas su kėdėmis. Priešais
nediduką židinį (Greisė atkreipė dėmesį, kad jis ramiai dega
neseniai pakurtas) stovėjo žaliu brokatu aptraukta sofa.
— Kaip piratas, jūs mėgstate prabangą, — tarė Greisė
metusi į Itaną kreivą žvilgsnį. — Kita vertus, gal kaip tik todėl
ir esate piratas.
Itanas šyptelėjo.
— Jeigu manote, kad puldinėju priešų laivus norėdamas
apiplėšti, tai klystate. Aš renku informaciją. Tam tikra
prasme darau tą patį ką ir jūsų draugas lordas Forsaitas.
Skirtumas tik tas, jog aš esu ištikimas savo šaliai.
Greisė išblyško jo balse nuskambėjus pagiežos gaidelei.
— Norite, tikėkite, norite — ne, bet aš taip pat esu ištikima
Anglijai. Lordui Forsaitui pagelbėjau dėl asmeninių priežasčių.
Itano veido raumenys įsitempė.
— Jūs mane pakvietėte pavakarieniauti, kapitone Šarpai.
Aš visai nenoriu gadinti malonumo kalbėdama apie
nemalonius dalykus. Gal bent šįvakar galėtume paskelbti
paliaubas?
Tikriausiai jos veidas daug ką pasakė. Greisė buvo skolinga
Itanui už gyvybę ir visai nenorėjo su juo ginčytis. Jeigu
nebūtų prisiekusi sau išlaikyti paslaptį apie tėvą, atskleistų
jam tiesą, kodėl padėjo vikontui išsisukti nuo kartuvių. Jis
tikrai suprastų, kodėl ji taip pasielgė. Tačiau Greisė negalėjo
sulaužyti sau duoto žodžio.
Itano veido bruožai truputį atsipalaidavo.
— Paliaubos. Manau, tai puikus pasiūlymas. Tačiau su viena
sąlyga.
Greisė kilstelėjo antakį.
— Įdomu, kokia ji.
— Nuo šiol mes apsieisime be formalumų, bent jau būdami
vieni. Jūs vadinsite mane Itanu, kaip pavadinote šią popietę.
O aš jus vadinsiu Greise.
Ir jis šią popietę ją pavadino vardu. Prisiminus jųdviejų
ugningus bučinius Greisei per nugarą nubėgo šiurpuliai. Net
prisiminimas apie juos jai kėlė nerimą. Itanas Šarpas turėjo
kažką tokio... todėl jis traukė ją taip kaip dar nė vienas vyras
iki šiol.
Ši mintis buvo pavojinga, tačiau ir įdomi. Kita vertus,
Greisė nebijojo pavojų.
— Turint omenyje, kad jei ne jūs, aš dabar čia nestovėčiau,
žinoma, galima apsieiti ir be formalumų.
Tiesą sakant, Greisė apie jį jau buvo pradėjusi galvoti kaip
apie Itaną, o ne kaip apie kapitoną Šarpą.
Itanas nužvelgė ją, jo žvilgsnis užkliuvo už švelnių iškilumų
virš mėlynos suknelės iškirptės. Greisės krūtų speneliai po
korsažu buvo išsišovę. Geismas šmėstelėjo Itano akyse,
tačiau iškart išnyko.
— Gal norite taurės chereso?
— Taip, norėčiau.
Jai reikėjo ko nors, kas padėtų sušvelninti tuos keistus
pojūčius, sukilusius joje žvelgiant į Itaną. Jis priėjo prie
bufeto ir pripylė taurę gintarinio skysčio jai, o sau —
brendžio. Kai vėl sugrįžęs prie jos ištiesė taurę, iš po švarko
rankovės išlindo baltų marškinių rankogalis.
Vildamasi, kad gėrimas apslopins nervinę įtampą, Greisė
gurkštelėjo chereso. Ji nelabai suprato, kas vyksta, tačiau
nujautė, jog pirmą kartą gyvenime jaučia fizinį potraukį prie
vyro.
— Kaip minėjau, šįvakar jūs atrodote itin dailiai, vis dėlto
kai ko trūksta.
Padėjęs taurę į šalį jis priėjo prie karalienės Anos stiliaus
staliuko ir atvožė įmantriai išraižytos sidabrinės dėžutės
dangtelį. Kai atsigręžė, tarp ilgų įdegusių jo pirštų karojo
nuostabus perlų ir deimantų vėrinys.
— Man regis, šis papuošalas puikiai tiks prie suknelės.
Itanas priėjo prie Greisės, apjuosė vėriniu jai kaklą ir
užsegė sagtelę. Pirštais prisilietė prie sprando, akimirką
užtruko ir jai pašiurpo oda. Tada atsitraukė ir pažvelgė į
Greisę, o ši pakėlusi rankas palietė vėrinį, mėgaudamasi
glotniais, jos kūno šilumą siurbiančiais perlais.
— Taip... — tarė jis, — dabar daug geriau.
Ji apčiupinėjo tarp perlų įterptus žibančius briaunotus
deimantus. Šis vėrinys buvo ypatingas, užsegtas ant kaklo jis
keistai ją ramino. Tačiau apie jį buvo pasakojama bauginanti
istorija.
— Jis tikrai nuostabus, — tęsė Itanas. — Sakėte,
dovana, — jo balse suskambo aštri gaidelė. — Nuo Forsaito?
Greisė papurtė galvą.
— Šį vėrinį gavau iš savo geriausios draugės. Mudvi kartu
mokėmės privačioje mokykloje. Ji vylėsi, kad jis atneš man
sėkmę. Matote, apie jį pasakojama paslaptinga istorija. Gal
norite išgirsti?
— Labai noriu.
Vėl atsipalaidavęs Itanas nurijo gurkšnelį brendžio. Tada
nusivedė Greisę prie žaliu brokatu aptrauktos sofos ir juodu
atsisėdo.
Greisė vėl pačiupinėjo papuošalą.
— Jis vadinamas Nuotakos vėriniu... Buvo pagamintas
tryliktame amžiuje lordo Falono užsakymu kaip dovana jo
sužadėtinei. Vėrinys buvo nusiųstas Falono mylimajai ir ji
turėjo jį segėti iki jųdviejų vestuvių dienos. Tačiau tą
lemtingą dieną, pakeliui pas laukiančią nuotaką, lordą Faloną
užpuolė plėšikai, jie nužudė jį ir visus jo palydovus. Apie tai
sužinojusi ledi Ariana, lordo Falono sužadėtinė, iš sielvarto
neteko galvos: ji užkopė į pilies bokštą, perlipo per parapetą
ir nušokusi užsimušė į akmenis.
— Nemaloni istorija.
— Ledi Ariana mirė su šiuo vėriniu ant kaklo. Vėliau
paaiškėjo, kad ji laukėsi kūdikio.
Itanas gurkštelėjo brendžio.
— Ką dar sako legenda?
— Ta, kuriam atiteks šis vėrinys, bus be galo laiminga...
bet tik jeigu ji bus tyros širdies. Jei ne, ją ištiks didelė
nelaimė.
Jis kilstelėjo juodą antakį.
— Šis vėrinys priklauso jums. Ar manote esanti tyros
širdies?
— Tikiuosi. — Jei ne kelios nepadorios mintys, užklydusios
šįvakar, ji tuo visai neabejotų. — Tačiau jūs su tuo turbūt
nesutiksite.
Kurį laiką Itanas susimąstęs žvelgė į ją, bet šia tema
daugiau nieko nepasakė.
— Jau vėlu. Turbūt laikas vakarieniauti, — tarė jis ir
mandagiai padėjo Greisei pakilti nuo sofos.
Nutaisiusi tokią pat mandagią išraišką Greisė drauge su juo
nuėjo prie stalo.
 Juodu vakarieniavo prie stalo, užtiesto puikia balto lino
staltiese, valgė iš porcelianinių lėkščių paauksuotais kraštais
ir gėrė brangų šampaną. Pokalbis grįžo prie ne tokių
pavojingų temų ir jie pamažu atsipalaidavo. Kalbėjosi apie
Itano akivaizdžiai branginamą škuną ir apie Greisės
domėjimąsi astronomija.
— Mano draugė Merė taip pat labai domisi astronomija, —
tarė Greisė. — Mudvi susipažinome mokykloje. Viena
mokytoja pažadino mūsų susidomėjimą žvaigždynais, mes iš
jos daug sužinojome. Merė gyvena kaime. Iš jos namų daug
lengviau stebėti nakties dangų, nei būnant mieste. Žinoma,
stovint laivo denyje dangus atrodo beribis, o žvaigždės
panašios į deimantus, pabertus ant juodo aksomo mantijos.
— Jos nuostabios, tiesa? — paklausė Itanas, tačiau jis
žvelgė taip, tarsi tos žvaigždės būtų ne danguje, o jos akyse,
ir Greisei užėmė kvapą.
Laikas bėgo greitai ir Greisė turėjo pripažinti, kad jai smagu
Itano Šarpo draugijoje. Paaiškėjo, jog jis gali būti žavingas
vyras.
Susivokusi, kad šypsosi jo klausydamasi, Greisė nurijo dar
gurkšnį brangaus prancūziško šampano.
— Spėju, kad čia iš jūsų piratiško grobio? — ji pakėlė
krištolo taurę ir įsmeigė žvilgsnį į burbuliuojantį gėrimą.
— Taip ir yra, — Itanas taip pat pakėlė taurę ir nusišypsojo
nuoširdžia atvira šypsena. Ji buvo tokia graži, kad Greisei
užėmė žadą. — Paėmiau šio šampano atsargų iš vienos
prancūzų brigantinos, dėl to jis man dar gardesnis.
Jo žvilgsnis nukrypo jai į krūtis ir Greisė negalėjo
nepastebėti jose geismo. Jos širdis ėmė plakti smarkiau, pilve
suplazdėjo drugeliai ir ji pagalvojo, kad pradeda suprasti, ką
jaučia Itanas.
— Į sveikatą, — švelniai tarė jis.
Jo žvilgsnis degino Greisę.
— Išgerkime už gyvenimą... Ačiū, kad išgelbėjote man
gyvybę.
Itanas nusišypsojo, susidaužė su ja taurėmis ir juodu
nugėrė po gerą gurkšnį.
Tvarkingais drabužiais — juodais bridžiais, baltais
marškiniais ir tamsiai rudu švarku — vilkintis vienas iš virėjo
padėjėjų užėjo nukraustyti stalo. Jis išnešė prašmatnios
vakarienės iš šviežios žuvies filė, troškintos su sviestu ir
vynu, bulvių košės, daržovių troškinio, kamambero ir
desertui patiektų citrininių pyragaičių likučius.
Greisė mėgavosi kiekvienu vakarienės kąsniu. Ją stebino ir
išrankus Itano Šarpo skonis, ir jis pats kaip žmogus.
Nepanašus į piratą. Jis buvo sumanus ir žavingas, o su
džentelmeno kostiumu jautėsi taip pat laisvai kaip su laivo
kapitono drabužiais.
Kas jis toks? Greisė abejojo, ar ji kada nors tai sužinos.
— Jau vėlu, — tarė Itanas. — Palydėsiu jus atgal į kajutę.
Greisė linktelėjo. Vakaras buvo ilgas, nestokojantis
įtampos, o kartais net varginantis. Jai reikėjo išsivaduoti iš
Itano jai daromos įtakos ir apraminti jo sujauktus jausmus.
Juodu žingsniavo per denį, ji laikėsi įsikibusi Itanui už
parankės, staiga pro pagrindinį liuką išlindo jūreivis.
— Labas vakaras, kapitone Šarpai... Labas vakaras, panele.
— Labas, Koksai, — atsakė Itanas.
Antrasis kapitono padėjėjas pasitraukė į šalį leisdamas
jiems praeiti. Nors Koksas visada elgdavosi mandagiai,
susidūrusi su juo Greisė pasijusdavo nejaukiai. Jis dirstelėjo
jai į akis, nužvelgė suknelę ir vėrinį ant kaklo, tada nunarino
galvą, mandagiai nusilenkė ir pasišalino.
Itanas nekreipė dėmesio į Koksą. Jis nenuleido akių nuo
Greisės, lydėdamas ją prie laiptelių, vedančių į kajutę.
Blausiai apšviestame koridoriuje prie kajutės durų Itanas
sustojo.
— Man buvo labai malonu su jumis pavakarieniauti, Greise.
Tikiuosi, jums taip pat.
Ji negalėjo to paneigti. Vargiai būtų galėjusi prisiminti
įdomesnį vakarą kaip šis.
— Taip... Dėkoju, kad mane pakvietėte.
Itanas paglostė jai skruostą, tada pasilenkė ir švelniai
pabučiavo. Greisė kilstelėjo rankas, akimirką neryžtingai
dvejojo ir įsirėmė delnais jam į krūtinę. Pajuto, kaip jo
raumenys po švarku įsitempė. Itanas pagilino bučinį,
prisitraukė ją arčiau ir Greisė suprato, koks jis susijaudinęs.
Tai turėjo ją išgąsdinti — iš dalies taip ir nutiko. Itanas
Šarpas buvo priešas, pasiryžęs įkišti ją į kalėjimą. Tačiau
didžioji dalis jos baimės sudegė aistros, kurią Greisė pirmą
kartą gyvenime juto vyriškiui, ugnyje.
— Pakvieskite mane į kajutę, — švelniai gundomai
sukuždėjo Itanas. — Leiskite man jus pamylėti.
Jai sugniaužė paširdžius. Vienas dalykas — kūniškai jo
geisti. Tačiau atiduoti jam nekaltybę, atsiduoti jam — tai visai
kas kitas.
Greisė papurtė galvą ir kone apgailestaudama, kad
atsisako, netikėtai paplūdo ašaromis.
— Negaliu. Atsiprašau, Itanai, tačiau nesu tam pasirengusi.
Kodėl ji paprasčiausiai nepasakė jam „ne“? Nepareiškė
neketinanti su juo mylėtis? Ji nėra jo žmona ir neprivalo
dalytis lova.
Kai Itanas vėl ją pabučiavo, Greisė, užuot išrėžusi jam visa
tai į akis, akimirką prisiglaudė prie jo. Giliai įkvėpusi sūroko
vyriško kūno kvapo pajuto jo potraukio stiprumą. Tada ir ją
užvaldė geismas, toks stiprus, kad Greisei teko prisiversti
atsiplėšti nuo Itano.
— Dar kartą ačiū... kapitone Šarpai.
Jis niauriai šyptelėjo iš jos pastangų vėl pereiti prie oficialių
santykių.
— Nėra už ką... panele Čestein.
Greisė jau buvo beeinanti į kajutę, tačiau Itanas sugriebė ją
už liemens. Atgręžęs merginą į save suėmė už vėrinio
sagtelės.
— Paimsiu jį. — Atsegtas vėrinys įslydo jam į delną. — Kol
kas... dėl saugumo.
Įsidėjęs vėrinį į liemenės su įaustais sidabro siūlais kišenėlę
Itanas nusisuko ir nuėjo.
Įžengusi į kajutę Greisė uždarė duris ir susimąstė, ar naktį
jis ateis ir atsiguls į lovą šalia jos. Ar pamėgins ją pamylėti.
O jeigu pamėgins, kaip elgsis ji.

Itanas naktį praleido svetainėje ant sofos, jo laikinas guolis

buvo daugiau nei trisdešimčia centimetrų jam per trumpas —
blogiau negu ant gulto Anguso kajutėje. Tačiau į savo kajutę
grįžti jis nedrįso.
Šiandien išgelbėjo Greisei gyvybę ir tai keistai paveikė
jųdviejų santykius. Pastarąsias kelias naktis jis praleido šalia
Greisės kankinamas tos moters artumo ir skausmingai jos
geisdamas. Jeigu šiąnakt nueitų pas ją į lovą, veikiausiai
galėtų Greisę paimti, tačiau kažkas jį sulaikė.
Kai gulėdamas ant nepatogios sofos Itanas užmerkdavo
akis, iškart išvysdavo ją, stovinčią prie laivo borto, nuostabiai
gražią ir nepaklusnią, vėjo plaikstomais kaštoniniais plaukais.
Išvydusi jį piktą ji žengdavo atatupsta keletą neryžtingų
žingsnių, milžiniška banga užgriūdavo ją ir nusinešdavo į
jūrą.
Ta akimirka ryškiai įsirėžė jam į atmintį ir pripildė baimės,
klaikaus siaubo, kad ji nuskęs siautulinguose vandenyse.
Niekas nebūtų galėjęs sutrukdyti jam šokti paskui ją. Ji yra
mano, — toptelėjo galvon beprotiška mintis. — Negaliu
leisti jai pražūti.
Vėliau, kai Greisė jau vėl buvo ant denio, jis tyliai
pasimeldė, dėkodamas, jog pavyko ją išgelbėti.
Vis dėlto jis neketino įsileisti tos merginos į savo
šventovę — galų gale ji juk nusikaltėlė, tačiau susigriebė jau
bekviečiąs ją vakarienės. Jis nesitikėjo taip maloniai praleisti
laiko: juodu smagiai kalbėjosi apie navigaciją ir astronomiją.
Greisė buvo sumani ir kupina gyvybingumo, jis geidė jos su
didžiule aistra, kaip dar niekada gyvenime negeidė jokios
moters.
Jis pasakė sau, kad šiąnakt ją turės. Palydės iki kajutės,
pabučiuos ir privers paklusti jo norams. Prisiminęs ankstesnį
jos atsaką Itanas buvo įsitikinęs, jog Greisė sutiks.
Kaip ir buvo suplanavęs, jis pabučiavo ją koridoriuje, prie
kajutės durų, ir ėmė meilintis. Tačiau tas jos akių žvilgsnis,
nekaltai mielas atsisakymas jį nuginklavo ir privertė
atsitraukti.
Keikdamas save ir visą moterų giminę Itanas atsisėdo ant
sofos. Jis nespaudė Greisės, nes nenorėjo prarasti jos
pasitikėjimo. Tiesą sakant, pats nesuprato, kodėl jam tai
svarbu. Šiaip ar taip, jis nesimylės su Greise, jeigu ji pati
nepakvies jo į lovą.
Viešpatie!
Ji padėjo išdavikui pabėgti iš kalėjimo. Per tą vyrą Itanas
neteko laivo, įgulos ir vienų savo gyvenimo metų. Jis
parsigabeno Greisę į savo laivą norėdamas priversti ją už tai
sumokėti.
Tikriausiai jis kraustosi iš proto.
 7
— Ar yra žinių nuo tavo pusbrolio? — pasidomėjo Viktorija
Iston, grafienė Brant, priėjusi prie sutuoktinio, sėdinčio
kabinete prie didžiulio raudonmedžio stalo.
Kordas pasisuko, pažvelgė per petį ir nusišypsojo.
— Pulkininkas Pendltonas sako, kad ta misija ilgai
neužtruks. Jis mano, jog iki mėnesio pabaigos Itanas turėtų
grįžti į Londoną.
Tore nuraudo. Kordas buvo gražus vyras, aukštas ir
plačiapetis, taisyklingų veido bruožų, raumeningo kūno. Vos
pažvelgus į jį Torės mintys nuklysdavo į miegamąjį, ji nieko
negalėjo sau padaryti. Ir dabar jai teko susiimti, sutelkti
dėmesį į pokalbį.
— Pulkininkas minėjo, kad tai paskutinė tavo pusbrolio
užduotis. Kaip manai, ar kapitonas Šarpas labai pasiilgs
jūros?
Ji beveik nepažinojo Itano Šarpo, nors buvo laive,
plaukusiame į Prancūziją išvaduoti jo iš kalėjimo. Tą sykį, kai
visa Kordo šeimą buvo susirinkusi drauge atšvęsti Itano
sugrįžimo, jis pasirodė jai šaltas ir oficialus, tačiau Kordas
sakė, kad Itanas ne visada buvo toks.
— Jūra buvo visas Itano gyvenimas, — atsakė jai
Kordas, — bet jis ketina užbaigti šį gyvenimo etapą ir imtis
savo kaip markizo pareigų. Man regis, jis savotiškai
nekantrauja susidurti su tokiu iššūkiu.
— Kaip manai, ar jis jau dairysis nuotakos? Šiaip ar taip, jo
pareiga — pratęsti giminę.
— Ilgainiui Itanas ves, tačiau ne dabar. — Kordas
timptelėjo žmoną už plaukų sruogos. Tore buvo neaukšta,
bet dabar, ketvirtą mėnesį laukdamasi kūdikio, nebeatrodė
tokia laiba kaip anksčiau. Jis pasisuko ant kėdės, pasisodino
ją ant kelių ir pabučiavo. — Kodėl staiga taip susidomėjai
Itanu?
— Buvo užsukusi Sara. Ji pradėjo nerimauti. Juk žinai,
kokia ji.
 Sara, vikontienė Eims, buvo Itano sesuo. Drauge su Kordu
ji pasirūpino, kad brolis gyvas ir sveikas būtų pargabentas
namo iš Prancūzijos.
— Jai nėra reikalo nerimauti. Harmonas Džefris paspruko iš
šalies. Jis daugiau negali išduoti paslapčių... nei jų parduoti,
kaip buvo šiuo atveju. Įvykdęs užduotį Itanas saugiai grįš
namo.
— Kai vikontas pašalintas iš vyriausybės, Itanui bus
saugiau plaukti.
— Tu priminei man, ko norėjau tavęs paklausti. Neseniai
pagalvojau apie keistą sutapimą: neilgai trukus po lordo
Forsaito pabėgimo iš kalėjimo, tavo draugė Greisė nusprendė
aplankyti šiaurėje gyvenančią giminaitę.
Tore pažvelgė į jį didžiulėmis nekaltomis akimis.
— Mielasis, tu juk nenori pasakyti, kad Greisė su tuo
susijusi.
— Nežiūrėk taip į mane. Pasakyk, jog Greisė Čestein nėra
prikišusi nagų prie vikonto pabėgimo iš kalėjimo.
— O kodėl tu manai, kad galėjo?
— Jis jos tėvas, štai kodėl, ir mes abu tai žinome. Galbūt...
— Tai paslaptis, Kordai! Tu man pažadėjai niekada apie tai
neprasitarti.
— Aš tik sakau...
— Tu kaltini Greisę padėjus žmogui, nuteistam už tėvynės
išdavimą... nors jis iš paskutiniųjų tikino esąs nekaltas.
— Taip, ir dabar jis jau būtų negyvas... pakartas... jeigu
niekas nebūtų padėjęs jam pasprukti iš už storų Naujųjų
Vartų kalėjimo sienų. O mudu su tavimi žinome, kaip
beatodairiškai gali pasielgti Greisė.
— Na, ji tikrai ne...
— Taip manai? Juk pati atsidūrusi jos vietoje veikiausiai
apie tai pagalvotum.
Susinervinusi, kur link pakrypo pokalbis, Tore apsivijo
rankomis sutuoktiniui kaklą ir prigludo jam prie krūtinės
putliomis krūtimis.
— Tu mėgini išblaškyti mano dėmesį, raganaite.
 — Ar man sekasi? — Torei atsakymo nereikėjo. Geriau
įsitaisiusi Kordui ant kelių pajuto, kad jis susijaudinęs.
— Velniai griebtų, net labai sekasi.
Atsidūrusi jo glėbyje Tore nusijuokė.
— Tikriausiai mums abiem bus į naudą prasiblaškyti.
Neilgai trukus jau turėsime paisyti kūdikio gerovės.
— Gydytojas sakė, kad galėsime mylėtis iki pat gimdymo.
— Na, gydytojai ne visada būna teisūs, o aš nenoriu
rizikuoti. — Kordas palenkė galvą ir skambiai ją pabučiavo. —
Tačiau kol kas ketinu pasinaudoti kiekviena proga tavimi
pasimėgauti.
Tore nusišypsojo. Jai sėkmingai pavyko nukreipti
sutuoktinio mintis nuo pavojingos temos. Nuo tada, kai
lordas Forsaitas pabėgo iš kalėjimo, ji buvo įsitikinusi, kad
jam padėjo Greisė. Tačiau Tore vylėsi, kad geriausia draugė
dabar jau patogiai glaudžiasi po ledi Hamfri sparnu tolimoje
jos rezidencijoje, o kai sugrįš į Londoną, šį įvykį visi jau bus
pamiršę.
Tore prisiminė vėrinį, kurį padovanojo savo geriausiai
draugei. Jis tikrai atneš laimę Greisei, kaip atnešė jai.
Nėra dėl ko nerimauti, nusprendė Tore. Tikrai. Greisė
visada sugeba išsisukti iš keblios padėties. Tačiau lordo
Forsaito paieškos tęsėsi, pareigūnai stengėsi pasinaudoti
kiekvienu informacijos šaltiniu, galinčiu atskleisti, kur jis
dabar slepiasi ir kas padėjo jam pabėgti.
Sutuoktinio nešama laiptais į antrą aukštą Tore sudrebėjo ir
tyliai sukalbėjo maldelę už Greisę.

Matilda Krenšo, baronienė Hamfri, sėdėjo savo

apartamentų svetainėje Hamfrio dvaro rūmų antrame aukšte.
Kaip ir visi rūmai, svetainė atrodė kiek apšiurusi, damasto
portjeros mažumėlę pablukusios, sofos apmušalas aptrintas.
Tačiau ledi Hamfri tai patiko. Ji pati dažnai jausdavosi
nušiurusi.
Netoliese gobelenu aptrauktame krėsle, pasidėjusi
rankdarbį plačiame skreite, rymojo jos sena draugė Elvyra
Tvid, sero Henrio Tvido našlė. Jiedvi buvo susirūpinusios dėl
ledi Hamfri giminaitės Greisės Čestein.
— Bjaurus reikalas, — pareiškė ledi Tvid kelis kartus
supliaukšėjusi liežuviu ir purtydama žilą galvą. — Niekaip
negaliu patikėti, kad tie kvailiai Londone mano, jog lordas
Forsaitas išdavikas. Tavo sūnėnas visada buvo iki kvailumo
patriotiškas.
— Ir labai ištikimas, — tvirtai pareiškė ledi Hamfri,
prisiminusi dešimtmetį berniuką, kurį ji priglaudė ir užaugino
kaip savą mirus tėvams. — Nors vargšelei savo žmonai ne
visada ištikimas, bet tokie jau tie vyrai, argi ne?
— Mano Henris tik kartą buvo išklydęs iš kelio. Tada beveik
metus buvo priverstas nakvoti atskirame miegamajame,
užtai puikiai suprato savo klaidą. Nemanau, jog dar kada
nors buvo man neištikimas.
— Toji Harmono duktė Greisė Čestein... nesantuokinė... Jis
daug apie ją galvojo. Domėjosi, kaip ji gyvena. Rašė man
laiškuose apie ją. Man atrodo, jam patiko jos drąsa. — Ji
pažvelgė į draugę ir kilstelėjo žilą antakį. — Kiti jo vaikai —
tikri nuobodos, nemanai? Tik neprasitark, kad aš taip
pasakiau.
— Kiti lordo Forsaito vaikai atsigimė į motiną, vargšeliai. —
Elvyra pakėlė rankdarbį, tačiau taip ir nepadarė nė
dygsnio. — Tikiuosi, tai mergaitei viskas gerai. — Draugės
neturėjo paslapčių. Jos daugiau nei penkiasdešimt metų
dalijosi džiaugsmais ir sielvartais. Buvo ištikimos bičiulės ir
niekas šiame pamišėliškame pasaulyje jų jau nebestebino.
Matilda atsiduso.
— Tik Dievas žino, kas jai nutiko.
Praėjusią savaitę prie jos rūmų durų privažiavo kapitonas
Čemberis su Greisės lagaminais ir kambarine Fibe Blum. Jis
pareiškė apgailestaująs, kad neatvežė drauge ir Greisės, o
tada papasakojo jos pagrobimo iš „Ledi Anos“ istoriją. Itanas
Šarpas, „Jūrų velnio“ kapitonas, pareiškęs, kad Greisė
Čestein yra ieškoma, ją norima apklausti su valstybės
saugumu susijusioje byloje.
 Tai galėjo reikšti tik viena: ji kažkaip siejama su Harmono
pabėgimu iš kalėjimo.
— Gal ji jau grįžo į Londoną, — tarė Elvyra.
Matilda nerimavo, kad taip galėjo nutikti.
— Gerasis Dieve, galbūt dabar mano mergaitė už savo
drąsų žygdarbį jau kamuojasi kalėjime.
— Nekalbėk taip, Matilda, — perspėjo ją Elvyra. — Jei
nesiliausi, gali įstumti juos abu, ir Greisę, ir Harmoną, į dar
didesnį pavojų. Mergaitė veikiausiai jau rado pagalbą kur
nors kitur. O kapitonas Čemberis dabar jau žino, pas ką ji
keliavo, ir kas nors gali padaryti atitinkamas išvadas. Jeigu
išaiškėtų Greisę ir lordą Forsaitą siejantis ryšys... — ji
pliaukštelėjo liežuviu ir papurtė galvą.
— Aš gyvenu ramų gyvenimą toli nuo Londono. Harmonas
iš šių namų išvyko daugiau nei prieš dvidešimt metų, apie
mūsų giminystę apskritai mažai kas žino. Niekas jokio ryšio
neapčiuops. O Greisė daugiau neturi į ką kreiptis.
Elvyra išsiblaškiusi sukiojo rankdarbį ant kelių.
— Tikėkimės, kad tu teisi.
— Aš visada teisi.
Matilda laukė žinių iš savo mylimo sūnėno ir tikėjosi
anksčiau ar vėliau sulaukti. Harmonas — ne išdavikas. Jam
nereikėjo bėgti į Prancūziją. Svarbiausia, kad ten, kur
slepiasi, jis būtų saugus.
O Greisė Čestein kaip nors paveiks savo pagrobėją, tą
kapitoną Šarpą, atkalbės jį nuo ankstesnio sumanymo, įtikins
jį atvežti ją į Skarborą ir perduoti Matildos globai, o čia ji
galės jaustis saugi.

Jie plaukė į uostą arba bent jau į prieplauką netoli pajūrio

kaimelio, Krantinės Feningo, labiausiai į rytus esančio
Anglijos taško vakaruose, netoli Penzanso. Labiausiai į
vakarus esantis Prancūzijos taškas buvo tiesiai kitapus
Lamanšo sąsiaurio. Po pietų arba naktį Itanas leisdavo
Greisei pasinaudoti laive esančiu sekstantu ir mėgėjiškai sekti
laivo kelią.
 Pagal jos paprastus skaičiavimus atrodė, kad jie kurį laiką
plaukė tolyn nuo Prancūzijos. Greisė nežinojo, kokią
informaciją renka kapitonas, bet pagalvojo, kad jeigu jau
apsirūpino atsargomis, galbūt patrauks toliau į pietus, link
Bresto, tyrinėdamas Prancūzijos pakrantes. Greisė vylėsi, kad
jie tęs kelionę ta pačia kryptimi, toliau nuo Londono.
Bet ir laive buvo pavojų.
Sėdėdama ant lovos savo kajutėje Greisė atsiduso. Ji
nepamiršo anos vakarienės su kapitonu jo asmeninėje
svetainėje... nepamiršo ir aistringų bučinių. Kaip sunku tada
buvo atsispirti, ji troško pakviesti jį vidun ir jam atsiduoti.
Jeigu ji liks laive, jis gali parvežti ją į Londoną. Arba ji
nejučia gali atsidurti jo lovoje.
Greisė pažvelgė per langelį į laivagalį. Krantinės Feningas
gali būti paskutinė Anglijos pakrantės vieta, kurią regi jos
akys, prieš kapitonui Šarpui apgręžiant laivą atgal į Londoną,
o jai paskutinė proga suardyti kapitono planus, kad ir kokie
jie būtų, ir vis dėlto likti Britanijoje.
Reikia sprukti iš čia. Ji negali sėdėti sudėjusi rankų ir leisti
kapitonui Šarpui daryti su ja, kas jam šaus į galvą. Vienintelis
klausimas: kaip išsigauti iš laivo?
Spoksodama pro langelį kajutėje virš lovos Greisė išvydo
Itaną drauge su Angusu Makšeinu viena medine valtimi
plaukiančius į krantą. Kol vyrai sugrįš, laive budėti liko
kapitono antrasis padėjėjas Vilardas Koksas. Drauge su
juo — tik įgulos branduolys.
Stovėdama viena kajutėje Greisė stebėjo, kaip valtis su ją
irkluojančiais vyrais vis labiau tolsta. Įlanka prie Krantinės
Feningo buvo gili, tad škuna čia galėjo išmesti inkarą arčiau
kranto nei kitose vietose.
Greisė nejučia nusišypsojo. Išsigelbėjimas ne taip jau toli, o
jai dar ir pasisekė, kad ji moteris. Itanas Šarpas net
nenutuokia, kokia gera ji plaukikė... pastarąjį kartą atsidūrusi
vandenyje prastai pasirodė.
Per tuos metus, kuriuos praleido privačioje ponios Tomhil
akademijoje, ji su savo drauge Viktorija Tempi dažnai
išsprukdavo prie upės, pavartydavo akis prieš kaimo
berniokus ir šie išmokė jas plaukti.
Greisė įvertino atstumą iki kranto. Jeigu plauks vilkėdama
tik marškinėliais ir kuriais nors kapitono marškiniais, jai gali
pavykti. Tik ką darys pasiekusi krantą? Jai reikės drabužių ir
pinigų, kad galėtų išsiversti, kol susiras kur prisiglausti ir
gaus darbą.
Penkiolika minučių Greisė sugaišo, kol apieškojo kajutę,
vildamasi, kad kapitonas galbūt laiko čia kur nors nedidelį
kapšelį su monetomis, tačiau nerado nė sudilusio skatiko. Bet
gal tai, ko jai reikia, ras jo asmeninėje svetainėje.
Svetainės durys buvo neužrakintos. Ji nepastebėta įslinko
vidun ir ėmė ieškoti. Ant Itano rašomojo stalo, šalia kompaso
ir smėlio laikrodžio, buvo paskleisti Prancūzijos ir Ispanijos
pakrančių jūrlapiai. Dailioje riešutmedžio dėžutėje ji išvydo
du pistoletus. Užvožusi jos dangtį Greisė staiga kai ką
prisiminė.
Ji priėjo prie karalienės Anos staliuko ir atvėrė ant jo
stovinčią puošnią sidabrinę dėžutę. Joje ant ryškiai mėlyno
atlaso pagalvėlės žaižaravo Nuotakos vėrinys. Greisė
sugriebė jį ir įsikišo į pilko muslino sijono kišenę.
Kartą Tore jau buvo priversta parduoti šį vėrinį, kad jiedvi
su seserimi galėtų pabėgti nuo žiauraus patėvio. Jeigu
norėdama išsigelbėti Greisė turės padaryti tą patį, ji
nedvejos.
Grįžusi į kajutę Greisė išsitraukė žalsvai melsvą suknelę,
nusivilko muslino sijoną, palaidinę, įsuko drabužius į savo
apsiaustą, tvirtai viską surišo ir suvyniojo į neperšlampamą
kapitono apsiaustą, vildamasi, kad jie išliks sausi.
Vėrinį Greisė užsisegė ant kaklo: saugesnės vietos jam
nepajėgė sugalvoti.
Ji nužvelgė langelius virš lovos, tačiau jie buvo per maži jai
išlįsti. Apsivilkusi ant marškinėlių Itano marškinius Greisė
išėjo pro duris ir melsdamasi, kad niekas jos nepastebėtų,
tyliai nutipeno koridoriumi.
Laivas lengvai suposi ant bangų, jo įranga barškėjo ir
žvangėjo, iš pirmagalio sklido vyriški balsai: jūreiviai traukė
nepadorią dainušką. Atrodė, arti nieko nėra. Apsižvalgiusi
Greisė išėjo ant denio.
— Nagi, nagi, nagi, ir ką mes čia matome? — Vilardas
Koksas pačiu netinkamiausių metu išlindo iš už kampo. Jis
nužvelgė menkus Greisės apdarus, stambiais pirštais suėmė
ją už liemens ir prisitraukė prie savęs. — Tai kur dabar
susiruošėte? — Tamsios antrojo kapitono padėjėjo akys
nukrypo jai į veidą, tada žvilgsnis susmigo į vėrinį ant
kaklo. — Vien tik su marškiniais, pasipuošusi mielais
niekučiais. Nejaugi sugalvojote nusigauti iki kranto?
— Paleiskite mane.
— Man labai gaila, panele. Negaliu to padaryti... Turėsite
man kai ką paaiškinti. Matote, aš privalau pasielgti
tinkamai. — Koksas ištiesė ranką prie vėrinio ir perbraukė
pirštais perlus, jo akys žibėjo kaip perlus jungiantys
deimantai. — Nagi, sakykite tiesą. Ar susiruošėte į krantą?
Greisė kilstelėjo smakrą.
— O ką, jeigu susiruošiau?
— Gal aš ir leisčiau jums pamėginti, jei ką nors už tai
gaučiau.
— Ką... ką jūs norite gauti?
— Perlus, panele. Jūs atiduodate man perlus, o aš jus
paleidžiu. Laisvė už vėrinį. Antraip aš perduosiu jus
kapitonui, o jis tai jau žinos, ką su jumis daryti.
Šiurpas perbėgo Greisei per nugarą. Sužinojęs, kad ji
mėgino pabėgti, Itanas gali ją laikyti kajutėje užrakintą. Arba
gali pasukti laivą tiesiai į Londoną ir perduoti ją magistratui.
Tada ji bus įmesta į kalėjimą, o gal netgi pakarta.
Ji negalėjo rizikuoti.
Žvelgdama į Vilardą Koksą, matydama godžiai žibančias jo
akis, įsmeigtas į vėrinį, Greisė suprato neturinti pasirinkimo.
Ji pakėlė rankas ir pabandė atsegti sagtelę, tačiau ši
nepasidavė.
— Ei! Leiskite man pamėginti, — jis žengė jai už nugaros,
atsegė sagtelę ir vėrinys nukrito į sudiržusį jo delną. — Dabar
jau galite eiti.
Kokso akys pergalingai žibėjo ir Greisė suprato: jis
įsitikinęs, kad Itanas pagalvos, jog ji sprukdama išsinešė
vėrinį.
— Kapitonas tuoj sugrįš, — tarė antrasis kapitono
padėjėjas, tada apsidairė, ar niekas nemato, ir paragino ją
eiti prie borto. — Paskubėkite ir šokite į jūrą, jei nenorite,
kad aš pats jus nustumčiau. — Niūria veido išraiška jis
išmetė per bortą jos drabužių ryšulį. Greisė suprato: Vilardas
Koksas netiki, jog ji gyva pasieks krantą.
Ją nukrėtė šiurpas. O kai iššokusi iš laivo pūkštelėjo į šaltą
vandenį, pamanė, kad dabar krantas atrodo toliau, nei
būnant ant denio. Galbūt Koksas teisus ir ji nugrims į dugną
nepriplaukusi kranto.
Tačiau pasiduoti Greisė neketino.
Ilgais vienodais grybšniais ji yrėsi į krantą, iš paskos
tempdama ryšulį.
 8
Puošeiva Grinas ir Neūžauga Fichagas, du „Jūrų velnio“
įgulos nariai, iš visų jėgų darbavosi valties irklais. Itanas
sėdėjo laivagalyje, o Angusas — ant planšyro priešais jį.
Pirmasis padėjėjas kaimelyje nusipirko naujus spindinčius
žalvarinius žiūronus ir nusprendęs juos išmėginti dairėsi
aplinkui.
— Puikus daikčiukas, — pagyrė Angusas, vedžiodamas
žiūronais palei krantą, pagaliau nukreipė juos į laivą, kuris
nuleidęs inkarą suposi ant bangų. — Senasis Bigsas — tikras
meistras, — tarė su stipriu škotišku akcentu.
Itanas paėmė iš jo žiūronus ir apžiūrėjo. Pakėlė prie akių,
tada grąžino Angusui.
— Gerai padarėte, kad nusipirkote. Išties puikus prietaisas.
Angusas vėl nužvelgė krantą, pareguliavo ryškumą, Itanas
pamatė, kad jis truputį suraukė antakius.
— Kas yra?
— Nelabai įžiūriu. Kažkoks baltas daiktas juda per vandenį
link kranto. Plaukia beveik vandens paviršiuje. Nepanašu į
žuvį.
— Ei, duokite ir man žvilgtelėti. — Itanas paėmė žiūronus,
nukreipė ton pusėn, pareguliavo lęšius, kol išryškėjo į krantą
judantis baltas daiktas. — Ten plaukia žmogus. Ir kažką
velka paskui save.
Jis padavė žiūronus Angusui.
— Taip ir yra. Įdomu, iš kur jis plaukia. — Juodu drauge
pažiūrėjo į laivą. — Iš „Jūrų velnio“? Kas galėjo sugalvoti... —
Angusas įsmeigė žvilgsnį į Itaną, o šis sugriežė dantimis.
— Apsukite valtį! Mes atkirsime ją nuo kranto. Pasukite
maždaug keturiasdešimt laipsnių į dešinę.
— Kas atsitiko, kapitone? — paklausė Neūžauga Fichagas,
kai meistriškai pasidarbavęs irklu pasuko valtį reikiama
kryptimi.
— Man atrodo, mūsų belaisvė mėgina pasprukti.
Angusas pasikasė galvą su vešliais žilais plaukais.
 — Kaip taip gali būti? Ta mergaitė nemoka plaukti.
Itanas žvelgė į vandenį skrodžiantį plaukiką.
— Matyt, moka. Jeigu anąkart ji būtų vilkėjusi ką nors kita,
o ne sunkią suknelę, būtų plaukusi kaip žuvis.
Jūreiviai ėmė irkluoti, Angusas ir Itanas taip pat čiupo
irklus, kad valtis plauktų greičiau. Prireikė šiek tiek laiko, kol
jie prisivijo bėglę. Tada ji paleido ryšulį ir nėrė po vandeniu.
— Ar tu nersi paskui ją?
Itanas šaltai šyptelėjo.
— Kiek pamenu, vieną kartą taip jau dariau. Šįkart mes jos
tiesiog palauksime.
Greisė iškilo kiek toliau, tačiau pamačiusi juos vėl panėrė.
Neūžauga ištraukė iš vandens jos ryšulį ir numetė ant valties
dugno. Atpažinęs savo neperšlampamą apsiaustą Itanas
nusikeikė.
Jie irklavo valtį ta pačia kryptimi, kur link Greisė plaukė,
laukdami, kada ji iškils. Tačiau pamačiusi juos, atsainiai
sėdinčius valtyje, ji vėl su visa galva pradingo po vandeniu.
— Ar jau paplaukiojote?! — riktelėjo jai Itanas.
Jis pamatė, kaip kažką sakydamos sujuda jos lūpos, ir
apsidžiaugė, kad negirdi. Greisė apsidairė ieškodama savo
ryšulio.
— Jis jau valtyje.
Liūdnai atsidususi Greisė priplaukė prie jų.
— Jeigu plauksiu toliau, jūs paprasčiausiai seksite man iš
paskos.
— Patikėkite, panele Čestein, jūs pavargsite daug greičiau
negu mes.
Itanas ištiesė ranką ir stipriai suspaudė jos delną. Įtraukęs į
valtį nusivilko vilnonį apsiaustą ir apgaubė jai pečius.
— Laikas plaukti namo, vyručiai, — tarė jis vyrams, metęs į
Greisę priekaištingą žvilgsnį. Kai jūreiviai ėmė irkluoti valtį
link „Jūrų velnio“, jis atsisėdo šalia jos ant planšyro.
— Aš privalėjau pamėginti, — tyliai tarė Greisė. — Nenoriu
atsidurti kalėjime.
Kažkas krustelėjo Itano krūtinėje. Jis žinojo, ką reiškia
kalėti, žinojo, su kokia prievarta ir pažeminimu ji susidurtų.
Neįsivaizdavo, kad galėtų pasiųsti Greisę į tokią vietą.
— Pasikalbėsime apie tai vėliau, kai sušilsite ir išdžiūsite. —
Jis kilstelėjo antakį. — Atrodo, jums jau pamažėle tampa
įpročiu mėginti nusiskandinti, Greise. Tikiuosi, nuo šiol
pasistengsite nuo to susilaikyti.
Greisė pasilenkė, pasičiupo ryšulį ir pasidėjo ant kelių.
— Aš nemėginau nusiskandinti, o pabėgti man būtų
pavykę, jeigu jūs nebūtumėte manęs pastebėję.
— Dėl to galite kaltinti naujuosius Anguso žiūronus. Jie
puikiai veikia.
Greisė nieko nepasakė. Itanas matė, kaip ji iš nevilties
nuleido pečius. Giliai širdyje jis troško pasakyti ką nors tokio,
kas ją paguostų, tačiau dalyti pažadus buvo dar per anksti.
Jie priplaukė laivą ir virvinėmis kopėčiomis užkopė ant
denio, nuo Greisės ant švariai nušveistų lentų varvėjo
vanduo. Juos pasitiko Ilgšis Nedas. Už kelių žingsnių nuo jo
stovėjo sunerimęs Fredis.
— Ar jai viskas gerai? — neslėpdamas nerimo pasiteiravo
Nedas.
— Nė kiek ne blogiau nei anąkart.
— Mes turime dar vieną bėdą, sere.
— Kas atsitiko, Nedai?
— Tai dėl pono Kokso, sere. Mes pričiupome jį bandantį
nuleisti ant vandens kitą valtį. Kai vienas iš vyrų paklausė,
kodėl jis taip daro, ponas Koksas jam taip trenkė, kad tą
vargšą kone užmušė. Vos trise jį sutramdėme. O tada štai ką
radome pas jį, — Nedas iškėlė rankoje perlų vėrinį.
Paėmęs jį iš kaulėtų Nedo pirštų Itanas pasisuko į Greisę.
— Koksas nežinojo, kur aš laikiau vėrinį. Iš kur jį gavo?
Greisė kilstelėjo smakrą.
— Aš atidaviau. Mes su juo sudarėme sandorį. Jis gauna
perlus. O aš gaunu laisvę. Ir nedrįskite kaltinti manęs
vagyste. Jeigu pamenate, vėrinys priklauso man. Aš jį
atsiėmiau iš jūsų.
Pamatęs jos atloštus pečius ir atkištą smakrą kitomis
aplinkybėmis Itanas veikiausiai būtų nusišypsojęs. Tačiau
dabar jis pasisuko į Nedą.
— Kur Koksas?
— Surištas guli ant gulto savo kajutėje. Prireikė mūsų visų,
kol jį ten nutempėme.
— Atvesk jį ant denio. Ponas Makšeinas tau padės.
Angusas taip pat užkopė virvinėmis kopėčiomis ir priėjo
prie jų.
— O taip, tikrai padėsiu, — škotas išsitraukė iš už bridžių
juosmens pistoletą. — Pažiūrėsime, ar jis norės priešintis
pamatęs šitą žaisliuką. — Jis atkišo pistoletą prieš save,
mostelėjo juo ir drauge su dar dviem jūrininkais nuėjo atvesti
Vilardo Kokso.
Itanas pasisuko į Greisę, kuri stovėjo apglėbusi ryšulį.
— Tikėkimės, šie drabužiai liko sausi. Siūlau jums eiti į
kajutę persirengti.
Jos pirštai dar tvirčiau suspaudė į neperšlampamą Itano
apsiaustą susuktus apdarus.
— Norėčiau pasakyti, jog labai gailiuosi. Tačiau esu
įsitikinusi: papuolęs į tokią padėtį jūs pasielgtumėte lygiai
taip pat.
Itanas pažvelgė į Greisę, apsigaubusią jo apsiaustu: šlapi
kaštoniniai plaukai buvo prilipę prie kaklo, vanduo nuo jos
varvėjo ant denio — ir nejučia jį nusmelkė pasididžiavimas
tokia merginos drąsa.
— Turbūt jūs teisi.
Ji pasisuko eiti aukštai iškelta galva.
— Turiu pagirti jus, Greise, nors, prisipažįstu, šiek tiek
nustebau. Šiaip ar taip, vanduo velniškai šaltas, o iki kranto
gana toli nuo čia. Net Koksui nepakako drąsos rizikuoti.
Akimirką Greisė sustingo vietoje, paskui žengė į priekį.
Itanas stebėjo merginą, kol ši nulipo laipteliais į apačią ir
dingo jam iš akių. Nuo tada, kai parsibogino ją į savo laivą, ji
kėlė jam vien rūpesčius.
Ir dabar Itanas nežinojo, ką su ja daryti.
 Greisė nusivilko permirkusius drabužius. Nusivylusi ir liūdna
ji apsišluostė lininiu rankšluosčiu ir išvyniojo ryšulį. Sijonas ir
palaidinė keliose vietose buvo sudrėkę, tad ji apsivilko žalsvai
melsvą suknelę, kuri beveik nenukentėjo. Tada išsileido
plaukus, išsišukavo ir truputį apdžiovino juos priešais
rusenantį židinį.
Kai pasigirdo tylus, pažįstamas Fredžio beldimas, ji priėjusi
pravėrė duris.
— Laba diena, panele.
Škuneris pralindo Fredžiui pro tarpkojį ir įbėgęs į kajutę
užšoko ant lovos. Vėl atsidūręs namuose katinas ėmė
praustis, ilgu šiurkščiu liežuviu laižydamas tankų rudą
kailiuką.
— Kapitonas mane atsiuntė pažiūrėti, ar jums nieko
nereikia. Deja, mes kol kas neturime ganėtinai lietaus
vandens jums nusiprausti.
Greisė prisivertė nusišypsoti.
— Viskas gerai, Fredi. Kur dabar kapitonas?
— Ant denio su ponu Koksu.
Ją nukrėtė šiurpas.
— Ką kapitonas ruošiasi jam daryti?
— Išperti, panele. Kaip reikiant. Kapitonas paskyrė jam
penkiasdešimt rimbo kirčių.
Greisei sugniaužė paširdžius. Plakti žmones rimbu jai
atrodė barbariška, tokios bausmės buvo įprastos
viduramžiais. Tačiau Itanas Šarpas ir yra barbaras. Jis atgavo
vėrinį. Atgavo ir savo kalinę. Ji manė, kad ponas Koksas bus
nugabentas į krantą ir perduotas konstebliams.
Paskui Fredį Greisė išpuolė iš kajutės. Užlipusi laipteliais ji
išvydo Itaną stovintį ant škancų, netoli didžiulio tikmedžio
vairo. Buvo susirinkusi visa laivo įgula, jūrininkai stovėjo
pusračiu aplink stiebą nusiėmę kepures.
Greisės širdis ėmė beprotiškai daužytis. Užlipusi laipteliais
ant škancų ji pamatė Vilardą Koksą: nuogas iki pusės jis
stovėjo pririštas prie fokstiebio, prisiglaudęs prie jo vienu
skruostu. Ant kito skruosto pablyškusiame veide švietė
randas, antrasis kapitono padėjėjas įsitempęs laukė, kol
Angusas Makšeinas ims darbuotis iš devynių sluoksnių suvytu
rimbu, kurį laikė suspaudęs didžiulėje gumbuotoje rankoje.
Giliai įkvėpusi Greisė prisiartino prie kapitono. Ją išvydęs jis
suakmenėjo.
— Grįžkite į kajutę.
— Man reikia su jumis pasikalbėti, — ji žengė prie jo.
— Ne dabar.
Greisė metė žvilgsnį į Koksą.
— Kuo šis vyras nusikalto? Juk sakiau, kad vėrinio jis
nepavogė.
— Ponas Koksas neatliko savo pareigų.
— Tačiau tikrai nenusipelnė tokios... tokios barbariškos
bausmės, — ji parodė pirštu į rimbą.
Itanas sugriebė Greisę už rankos ir nusitempė prie laivo
borto, kad įgula negirdėtų jų pokalbio.
— Tai ne jūsų reikalas, Greise. Tas vyras padarė
nusikaltimą. Aš esu laivo kapitonas ir paskyriau jam bausmę.
— Jūs įsakėte jį nuplakti.
— Visiškai teisingai. Paskyriau penkiasdešimt kirčių rimbu.
— Viešpatie brangus, — Greisė suakmenėjo. Įsivaizdavo,
kaip oda nusiraito Koksui nuo nugaros. Ji sukaupė visą drąsą
ir paprašė: — Maldauju, kapitone, nugabenti šį vyrą į krantą.
Tegul magistratai sprendžia, ką su juo daryti.
— Ar jums netoptelėjo mintis, kad Koksas nesitikėjo, jog
jūs pasieksite krantą? Jūs turėjote nuskęsti, Greise!
— Ar baudžiate jį dėl jo nusikaltimo... ar dėl manęs?
Itano skruostų raumenys sujudėjo. Stengdamasis
susivaldyti jis giliai įkvėpė oro.
— Man tai nepatinka lygiai taip pat kaip ir jums. Žinau,
koks būna jausmas, kai nugara iki kraujo sučaižyta rimbu.
Tačiau laive mes gyvename pagal taisykles. Jei šis žmogus
liks nenubaustas už savo nusikaltimą, kiti vyrai nuspręs taip
pat galintys manęs neklausyti. Taip jau yra.
— Bet...
— Pone Fichagai!
 Vienas iš įgulos narių, kiek anksčiau irklavęs valtį, žengė į
priekį.
— Klausau, kapitone.
— Palydėkite damą į kajutę. Pasirūpinkite, kad ji iš ten
neišeitų, kol mes baigsime šį reikalą.
— Klausau, sere.
Fichagas metė į Greisę maldaujamą žvilgsnį. Buvo aišku,
jog jis nenori naudoti jėgos, tačiau yra nusiteikęs jos griebtis,
jeigu prireiktų.
Pasikėlusi žalsvai melsvos suknelės sijoną, kad nesipainiotų
tarp kojų, Greisė nuėjo prie laiptelių, ponas Fichagas nuo jos
neatsiliko. Jiedviem nusileidus į koridorių, jis atidarė jai
kajutės duris ir palaukęs, kol ji įėjo, rūpestingai uždarė.
Greisė nusprendė, kad jis liko koridoriuje stovėti sargyboje.
Ji susmuko ant lovos. Laive tvyrojo tyla — mirtina tyla.
Buvo girdėti tik silpnas vėjo šiurenimas ir laivo korpuso
girgždėjimas. Staiga pasigirdo rimbo pliauškėjimas. Greisė
aiškiai girdėjo kiekvieną smūgį. Tylomis ėmė skaičiuoti. Ji
nenorėjo įsivaizduoti, kaip atrodo plakamo vyro nugara,
tačiau prieš akis nevalingai iškilo raudoni rumbai, odiniam
rimbui atsitrenkus į kūną. Rimbui nepaliaujant judėti, rumbai
vis platėjo, iš sučaižytos, saulėje įdegusios odos ėmė sunktis
kraujas.
Ir visai nesvarbu, jog Koksas nusipelnė bausmės,
svarbiausia tai, kad kita žmogiška būtybė kentėjo baisias
kančias, kurių jam nebūtų reikėję patirti, jeigu ne ji.
Aštuoniolika. Devyniolika. Dvidešimt. Ašaros degino
Greisei akis ir ėmė iš lėto riedėti skruostais. Dvidešimt
vienas. Dvidešimt du. Dvidešimt trys. Dvidešimt keturi.
Dvidešimt penki.
Sulaikiusi kvapą Greisė laukė kito kirčio, tačiau buvo tylu. Į
denį ėmė dunksėti vyrų kojos, tarsi įgula būtų išsiskirsčiusi
kas sau. Pasigirdo tylus beldimas, durys atsivėrė ir įėjo
Itanas.
Greisė skubiai nusisuko ir nusišluostė ašarotus skruostus. Ji
girdėjo Itano žingsnius: jis priėjo prie jos, švelniai suėmė už
pečių ir atsuko veidu į save.
— Man labai gaila, kad taip nutiko. Geriau jau būtų to
nereikėję daryti.
— Aš skaičiavau. Buvo tik dvidešimt penki kirčiai.
— Pasakiau Koksui, kad jūs jį užtarėte, bet jis neparodė nė
menkiausio dėkingumo. Aš bausmę sumažinau perpus ir
išsiunčiau jį į krantą. Nemanau, jog laive dar liko bent vienas
vyras, neįsimylėjęs jūsų, kai nebeliko pono Kokso.
Pažvelgusi Itanui į veidą Greisė pamatė, kad jis
susijaudinęs ne mažiau už ją, nes ir pats nenorėjo tos
bausmės.
— Itanai... — Greisė puolė jam į glėbį ir Itanas prisispaudė
ją prie krūtinės.
— Dar nebuvau sutikęs tokios kaip jūs, — sušnibždėjo jis
jai prie skruosto. — Ir tikriausiai nesutiksiu.
Ji pravirko, pati nežinojo kodėl, tik jo glėbyje pasijuto
visiškai saugi ir bent kelias akimirkas galėjo negalvoti apie ją
slegiančią naštą — nerimą dėl tėvo, baimę atsidurti kalėjime,
kaltę, kad galbūt suklydo priėmusi sprendimą padėti vikontui
pabėgti.
— Viskas gerai, — švelniai tarė Itanas ir užkišo jai už ausies
išsipešusią garbaną. — Nereikia verkti. Viskas bus gerai.
Juodu stovėjo šitaip, rodės, visą amžinybę: Greisė
prisiglaudusi, pasidėjusi galvą jam ant peties, o Itanas
saugiai laikė ją savo glėbyje.
Greisė pati nesuprato, kaip tai nutiko, kad ji užvertė galvą
ir užsimerkė, tačiau pajuto jo bučinį. Itanas kvepėjo jūra ir
truputėlį alumi, o rankos buvo neapsakomai švelnios. Jo
lūpos judėjo — iš pradžių ramiai, beveik meiliai, paskui
bučinys pagilėjo, liežuvis įslydo į burną, Greisę užliejo
malonumo banga ir nuvilnijo kūnu.
Jo rankos susirado jos krūtis, suėmė per audinį ir ėmė
glamonėti spenelius. Šie sukietėjo, išsišovė ir ėmė mausti,
Greisė dar tvirčiau prisiglaudė krūtimis jam prie delnų. Itanas
vėl ją pabučiavo, ji pajuto, kaip jo kūnu perbėgo drebulys.
Greisė nustebo ir mažumėlę nusivylė, kai jis atsitraukė.
 Jo akys buvo sklidinos aistros, o lūpose žaidė gašli
šypsenėlė. Greisė suprato: jis geidžia jos, tačiau mėgina
susitvardyti.
Tikėdamasi, kad jis nepastebės, jog ji virpa, Greisė nurijo
gerklėje įstrigusį gumulą.
— Ačiū... kad atėjote. Ir kad sumažinote Koksui bausmę.
— Padariau tai dėl jūsų, ne dėl jo, — Itanas pakėlė ranką ir
paglostė jai skruostą. — O kalbėjau aš rimtai. Viskas bus
gerai.
Ji nelabai suprato, ką jis turi omenyje, tačiau buvo linkusi
juo pasitikėti. Todėl tik linktelėjo galvą, vildamasi, jog jo
žodžiai išsipildys. Stebėdama, kaip jis eina iš kajutės, Greisė
pajuto krūtinėje tuštumą. Apgailestavo, kad negali jo
pašaukti, maldauti pasilikti.
Paprašyti ją pamylėti.
Ši mintis buvo labai netikėta. Pirmą kartą Greisė suprato
norinti Itano Šarpo glamonių, jo bučinių ir aistringos kūniškos
meilės. Atrodė tikra beprotybė, tačiau kuo ilgiau ji mąstė, tuo
labiau priimtina jai tai atrodė. Nuo tos akimirkos, kai buvo
pagrobta, ji — žlugusi moteris. Joks vyras neves abejotinos
reputacijos merginos.
Greisei toptelėjo, kiek naktų ji praleido lovoje šalia Itano,
per miegus glaudėsi prie jo lieso kūno ieškodama šilumos. O
kartais gulėdavo šalia, nemiegodavo ir stengdavosi negalvoti,
kaip būtų, jeigu paliestų jį, perbrauktų delnais per šiltą kietą
kūną ir pajustų, kaip jo raumenys sujuda po jos pirštais.
Ji geidė Itano, troško jo lygiai taip pat, kaip jis troško jos.
Tačiau nuo tos dienos, kai išgelbėjo jai gyvybę, Itanas jos
nebespaudė. Greisė nebuvo naivi. Ji puikiai suprato, kad
neverta galvoti apie ateitį su tokiu nenaudėliu kaip Itanas
Šarpas... tiksliau, su piratu. Vis dėlto nebuvo jokios prasmės
saugoti nekaltybę sutuoktiniui, nes dabar vis tiek niekas jos
neves.
112
Greisė norėjo patirti pasitenkinimą su geidžiamu vyru —
kad ir kiek tai truktų.
 Ją apėmė jausmas, jog tai teisinga. Greisė troško
pasimylėti su Itanu Šarpu. Neprisiminė, kad dar ko nors būtų
taip troškusi. Bet kaip jai įgyvendinti šį troškimą? Ji nebuvo
tokia įžūli, kad tiesiog imtų ir pasisiūlytų jam.
O gal?
Laikas slinko, o Greisė žingsniavo po kajutę vildamasi, jog
Itanas galbūt atsiųs žinutę ir pakvies ją drauge
pavakarieniauti. Šiandien jųdviejų santykiai peržengė
savotišką ribą, jie patyrė kai ką ypatinga, tai buvo nuostabu.
Jis tikrai norės su ja susitikti.
Tačiau jokios žinutės jis neatsiuntė. Kai Fredis atnešė
vakarienę, Greisės nusivylimas dar labiau sustiprėjo. Gal ji
blogai jį suprato? Galbūt jo geismas atslūgo?
O gal kaip tik atvirkščiai — šalindamasis Itanas rodo jai
pagarbą? Pagaliau elgiasi kaip tikras džentelmenas? Laiko ją
garbinga moterimi?
Vidinis balsas pakuždėjo Greisei, kad jos spėjimas
teisingas: Itanas daugiau neketino derėtis dėl jos malonių
lovoje ir nesiruošė jos gundyti.
Jis nebegrįš pas ją į lovą... nebent ji pati pakviestų.
 9
Drąsos. Šis žodis persekiojo Greisę, jis visą laiką skambėjo
mintyse. Ar ji turi tos ypatingos drąsos, kurios reikia norint
pakviesti Itaną Šarpą į lovą?
Dar kelias valandas Greisė apie tai svarstė ir jos įsitikinimas
vis stiprėjo. Ji nežinojo, kas jos laukia ateityje, nežinojo, ar
apskritai turi ateitį. Tikrai žinojo turinti dabartį. Pagaliau
apsisprendusi ji perėjo per kajutę prie rašomojo stalelio
kampe. Raminamai atsikvėpusi išsitraukė popieriaus lapą ir
pasidėjo prieš save ant stalo.
Drebančiais pirštais paėmė plunksną iš rašalinės ir ant
popieriaus ištiško keli lašai rašalo. Piktai suniurzgėjusi ji
nusviedė lapą į šalį.
Antrasis bandymas buvo nedaug geresnis.
Mielasis Itanai...
Nepatenkinta tokia pradžia Greisė suglamžė lapą ir ėmėsi
kito.

Kapitone Šarpai,
pamaniau, gal norėtumėte su manimi išgerti taurelę
prieš miegą.
Jūsų Greisė

Ji nieko daugiau nepridūrė. To turėjo pakakti. Kai jis

pasirodys (jeigu išvis ateis), ji žengs kitą žingsnį. Jeigu dar
turės drąsos.
Kai Fredis sugrįžo paimti vakarienės padėklo, ji paprašė jo
nunešti laiškelį.
— Aš perduosiu jį kapitonui, panele.
— Ačiū, Fredi.
Vos tik berniukas išėjo iš kajutės, Greisė persirengė ryškiai
mėlyna suknele su juodais nėriniais. Tada susisuko plaukus į
kuodą, tačiau prismeigė vos keliais smeigtukais, kad Itanui
būtų lengviau juos paleisti, jeigu panorės.
Greisės širdis smarkiai daužėsi. Sudrėko delnai. Ji ruošėsi
įžengti į nepažįstamą moterystės pasaulį. Apėmė jaudulys, o
baimės buvo tik šešėlis. Ji troško to, geidė Itano. Prisiminė
jųdviejų aistringus bučinius, malonumą, kurį teikė jo rankų
prisilietimai. Vien pamačius jį įeinant į kajutę užliedavo kvapą
gniaužiantys pojūčiai.
Buvo jau vėlu, kai pagaliau pasigirdo beldimas į duris.
Greisė jau buvo beveik spėjusi save įtikinti, kad Itanas
nepasirodys. Tačiau atidariusi duris ji išvydo jį, vilkintį
švarius baltus marškinius ilgomis rankovėmis, mūvintį juodus
bridžius, avintį aulinius batus iki kelių ir tvarkingai
susišukavusį.
— Atrodo, jūs mane kvietėte.
— Taip... — Greisei kažkodėl užėmė kvapą, ji susidrovėjo.
Širdis garsiai daužėsi krūtinėje.
— Regis, išgerti taurelės prieš miegą.
— Taip... — ji elgėsi kaip kokia kvaiša, stovėjo ir spoksojo į
jį, nežinodama, ką pasakyti.
Itanas įėjo į kajutę ir tyliai uždarė duris. Jo žvilgsnis
nuslydo ryškiai mėlyna Greisės suknele.
— Jei būčiau žinojęs, kad yra ypatinga proga, būčiau
apsivilkęs kostiumą.
Greisė papurtė galvą: tai jai reikėjo apsirengti kitaip, o ne
jam. Tačiau ji norėjo atrodyti Itanui graži, o ši suknelė jai
labiausiai tiko.
— Vargu ar reikia kostiumo. — Tikrai nereikėjo. Itanas
puikiai atrodė toks, koks buvo: nuo jo dailumo jai suspaudė
širdį. — Proga visai paprasta, aš tik norėjau deramai padėkoti
už tai, kad šiandien nuraminote mane.
Itano lūpų kampučiai krustelėjo.
— Na, tada aš įpilsiu mudviem gėrimo. — Priėjęs prie
bufeto jis įpylė jai į taurę chereso, o sau brendžio. — Tiesą
sakant, man bus įdomu sužinoti, ką jūs laikote „derama
padėka“. — Sugrįžęs jis padavė jai gėrimą. — Nuo ko
pradėsime?
Greisei suspaudė paširdžius. Dieve brangus, tai daug
sunkiai, negu ji įsivaizdavo. Iš tikrųjų ji pasikvietė Itaną ne
padėkoti. Ji turėjo kitą, daug įdomesnę priežastį parašyti jam
laiškelį.
— Deja, aš... aš dar nežinau.
Itanas suraukė antakius.
— Jūs nervinatės. — Jis gurkštelėjo brendžio ir pastatė
taurę ant stalo. — Man regis, dar nesu matęs jūsų tokios. Kas
atsitiko, Greise? Kas negerai? Kodėl mane pakvietėte?
Jos ranka drebėjo, lašelis chereso ištiško per taurės viršų.
Tai pastebėjęs Itanas paėmė iš jos gėrimą.
— Pasakykite man, Greise. Kas yra?
Ji apsilaižė, iš visų jėgų stengdamasi sutelkti drąsą.
Pasakyk jam, — ragino vidinis balsas. — Pasakyk jam
tiesą.
— Aš pakviečiau jus ateiti todėl... todėl, kad noriu su jumis
mylėtis... žinoma, jeigu jūs to dar norite.
Itanas kurį laiką stovėjo ir žiūrėjo į ją negalėdamas
patikėti.
— Jėzau, koks aš kvailys.
Staiga jis suėmė delnais jai skruostus ir prigludo prie lūpų.
Bučiavo vienaip ir kitaip, panėrė pirštus Greisei į plaukus ir
smeigtukai išlakstė į šalis, kai jis atlošė jai galvą ir pagilino
bučinį.
— Jeigu aš dar noriu? — sušnibždėjo jis Greisei prie
kaklo. — Nuo tada, kai pamačiau jus ant „Ledi Anos“ denio,
daugiau apie nieką nepajėgiu galvoti.
Itanas apipylė Greisę bučiniais. Bučiavo tol, kol ji ėmė
dusti. Greisė prisiglaudė prie jo, apkabino už kaklo. Pojūčiai
joje sukosi viesulu, kūnas degė ugnyje. Krūtų speneliai
išsišovė, sukietėjo ir ėmė mausti po ryškiai mėlynos suknelės
korsažu. Lūpos pabrinko, o drėgnas jo liežuvis jos burnoje
privertė pilvą susitraukti. Greisė įsitvėrė pirštais į plaukus
Itanui ant sprando. Šilkinės jo garbanos kuteno jai odą ir
vertė drebėti.
Jos krūtų speneliai degte degė. Be paliovos ją bučiuodamas
Itanas atsagstė suknelės sagutes ant nugaros ir korsažas
prasiskyrė. Jis nusmaukė mėlyną atlasą ir marškinių
petnešėles Greisei nuo pečių, apnuogindamas ją iki
juosmens, ir suėmė delnais krūtis. Spaudė jas ir glamonėjo,
pasvėrė pakišęs delnus po apačia, o Greisė alpėjo iš
malonumo.
— Itanai... — sukuždėjo ji, kai jis atsitraukė jai nuo burnos
ir pasilenkė prie krūtų. Ėmė čiulpti apžiojęs spenelį ir Greisei
pakirto kojas. Ji beveik nieko nenutuokė apie intymias
glamones, neįsivaizdavo, kad vyras gali šitokiu būdu pažinti
moterį, taip įgudusiai darbuodamasis lūpomis ir liežuviu gali
ją apsvaiginti.
Greisė atkragino galvą ir Itanas ėmė mėgautis grakščiu jos
kaklu, krimstelėjo ausies lezgelį, vėl užvaldė lūpas. Jis
nusmaukė per klubus žemyn jos suknelę drauge su plonais
marškinėliais, ji liko stovėti nuoga ir virpanti. Itanas
perbraukė delnais jai per nugarą, suėmė už sėdmenų ir
prispaudė sau prie papilvės.
Ji jautė jį, stangrų ir tvinkčiojantį, pulsuojantį iš geismo.
Turėjo išsigąsti, tačiau neišsigando. Pasijuto esanti tikra
moteris, juto savo moteriškumo jėgą ir ūmai suvokė, kokia
galinga yra moteris. Bet drauge ji buvo Itano galioje,
pavergta jo bučinių, jo aistringų glamonių, to malonumo, kurį
teikė kiekvienas jo prisilietimas, kiekvienas brūkštelėjimas
lūpomis per lūpas.
Itano ranka nuslydo jai prie pilvo, prie šilkinių garbanėlių
tarp šlaunų, ir Greisė sužiopčiojo, kai jis surado švelnias jos
lyties klostes. Ji juto, kad yra sudrėkusi, ir blausiai pagalvojo,
ar turėtų to gėdytis.
— Atsipalaiduok, mieloji, — raminamai tarė Itanas pajutęs,
kaip ji įsitempė, kai jis pirštais susirado jos kūno angą. —
Paprasčiausiai mėgaukis. Aš nesuteiksiu tau skausmo.
Tai, kas vyko, Itanui atrodė visiškai natūralu, ir Greisė jam
pakluso, atsidavė jo glamonėms, leisdama jam vadovauti
šioje kūniškos meilės kelionėje.
— Aš noriu tave liesti, — tarė ji, šiek tiek nustebusi dėl
savo tiesumo. — Noriu pajusti po tavo oda judančius
raumenis, — taip kalbėjo kita Greisė, moteris, kurios ji
niekada nepažinojo. Toji būtybė buvo begėdiška ir bebaimė,
nereali kaip naktis, gal netgi labiau iš sapnų nei iš tikrovės.
Bent jau Greisė taip sau pasakė.
Juodu žvelgė vienas kitam į akis, Itano žvilgsnis buvo
kupinas geismo. Jis nusitraukė per galvą balto batisto
marškinius, nusviedė į šalį ir paėmęs už rankos priglaudė jos
delną sau prie krūtinės. Ji apčiuopė tamsias garbanėles,
išbandė jų šiurkštumą, apibraukė pirštu plokščią vario
spalvos spenelį ir pajuto, kaip įsitempė krūtinės raumenys.
Itano kvėpavimas padažnėjo. Jos taip pat. Greisė pažvelgė
į jį ir iš įsitempusių žandikaulių suprato, koks stiprus jo
geismas.
— Aš velniškai tavęs trokštu, — prisipažino Itanas. Tačiau
jis, regis, buvo nusiteikęs neskubėti, leisti jai pasirinkti
tempą.
Ji perbraukė pirštais jam per šonkaulius, prispaudė delnus
prie plokščio pilvo ir stebėjo, kaip sujuda raumenys.
Greisė buvo nuoga. Staiga ji panoro, kad ir Itanas
nusirengtų. Ji pakėlė į jį akis ir Itanas veikiausiai perskaitė
jos mintis, nes pakėlė ant rankų ir nusinešė į lovą. Pasodinęs
ją vėl pabučiavo, tada atsitraukė ir nusiavė batus, nusimovė
bridžius ir apatines kelnes. Kai atsigręžė į ją, Greisė sulaikė
kvapą ir jos širdis praleido vieną tvinksnį.
Ji dar nebuvo mačiusi nuogo vyro, juo labiau — tokio
susijaudinusio. Itano įnagis, ilgas ir storas, styrojo atsikišęs iš
tamsių garbanėlių lizdo. Matyt, Greisė pablyško, nes Itanas
sustojo prie lovos, pasilenkė ir labai švelniai ją pabučiavo.
— Mes mylėsimės lėtai, turime tiek laiko, kiek mums reikia.
Pasitikėk manimi, Greise. Pažadu, tau bus labai gera.
Greisė juo pasitikėjo. Bent jau dėl to.
Itanas atsigulė į lovą ir vėl ėmė ją bučiuoti. Lėtais
raminamais, karštais jaudinančiais, giliais gundančiais
bučiniais, jie keitė vieni kitus, kol jos kūnas įkaito ir pradėjo
lydytis. Papilvėje susitvenkė karštis, ėmė beprotiškai mausti
tarp kojų.
Jo ranka susirado tą jos vietelę ir glamonėjo tol, kol ji ėmė
raičiotis ant lovos ir kažko maldauti, nelabai susivokdama ko.
Greisė pastebėjo, kad jis atsidūrė jai tarp šlaunų, tik tada,
kai pajuto prie savo kūno centro tvirtą jo įnagį, mėginantį
patekti vidun. Itano pečių raumenys įsitempė nuo pastangų
judėti iš lėto ir Greisės kūnas sustingo.
— Nurimk, mieloji. Pamėgink atsipalaiduoti. Aš nenoriu,
kad tau skaudėtų.
Greisė neabejojo, jog jai skaudės, ji buvo girdėjusi apie
lytinius santykius ir žinojo, kad pirmą sykį visada skauda, o
santykiaujant su tokiu gamtos apdovanotu vyru kaip Itanas
skaudės veikiausiai dar labiau.
Ji stengėsi jam padėti, bandė atsipalaiduoti, o tai buvo ne
taip jau sunku, kai Itanas vėl ėmė bučiuoti. Jis įslydo į ją lėtai
ir švelniai, vis labiau užpildydamas, vis labiau ją plėsdamas
didžiuliu savo įnagiu ir kuždėdamas į ausį švelnius žodžius.
— Nurimk, — švelniai tarė jis, dar kartą pabučiavo Greisę ir
vėl stipriai stumtelėjo.
Greisė suriko iš skausmo, nors iš visų jėgų stengėsi
užslopinti klyksmą.
— Prakeikimas! — Itanas sustingo virš jos. — Nenorėjau,
kad skaudėtų. Jau per ilgai aš neturėjau... Atleisk, man
nereikėjo taip skubėti.
Greisė nieko nepasakė. Skausmas ėmė silpti ir ji
nekantravo, kad Itanas tęstų. Apkabinusi jį už kaklo
prisitraukė jo veidą bučiniui. Tai galutinai pakirto jo
savitvardą.
Itanas vėl pradėjo judėti — iš pradžių lėtai, paskui greičiau.
Greisei suskaudo, tačiau skausmas tuojau ėmė slopti, jį
nustelbė malonumas. Vidiniai jos raumenys suminkštėjo,
leido jam įsiskverbti dar giliau ir Greisė išgirdo Itano aimaną.
Jis ėmė judėti sparčiau, ryžtingai smigo į ją ir vėl traukėsi,
užlieta neapsakomo malonumo Greisė nejučia taip pat ėmė
judėti.
Skausmo nebeliko, jos kūnas liepsnojo tokiu pat alkanu
geismu kaip ir jo.
— Nesustok, — išgirdo ji savo balsą keldama link jo klubus,
o jis niro vis giliau, vis labiau užpildydamas ją, kol pagaliau
visas pasaulis išnyko ir liko tik Itanas. Ji jautė tik jį, didžiulį
jo įnagį, užpildantį ją iki pat galo, ir neįtikėtiną kūno karštį.
Greisė įsitempė. Atrodė, raumenys susitraukė pranokdami
savo galimybių ribas, paskui staigiai atsileido. Prieš akis
pažiro žvaigždės, visa jų galaktika, ją užliejo dar nepatirta
palaima, neapsakomas saldumas, nelyginant medaus lašas
ant liežuvio. Surikusi Itano vardą Greisė įsikibo į jį, o pasaulis
sprogo ir pažiro šipuliais.
Ji nežinojo, ar ilgai taip gulėjo. Tačiau nė nekrustelėjo, kol
pajuto, kaip Itanas nubraukė plaukus jai nuo smilkinio.
— Ar gerai jautiesi?
Greisė pasuko galvą ir išvydo Itaną gulintį ant šono,
pasirėmusį ant alkūnės ir žiūrintį į ją.
— Kas... kas atsitiko?
Jis sukrizeno, atrodė nepaprastai patenkintas.
— Prancūzai tai vadina mažąja mirtimi. Panašu į rojų
žemėje.
Tai išgirdusi Greisė nusišypsojo.
— Taip... šiek tiek priminė skrydį tarp žvaigždžių.
— Atleisk, kad suteikiau tau skausmo. Nenorėjau.
Ji nusuko žvilgsnį.
— Man tik trumpai suskaudo. Dėl to, ką patyriau, buvo
verta pakentėti.
— Kitą sykį bus geriau. Tavo kūnas prisitaikys mane
priimti. O malonumas bus dar didesnis.
— Netikiu, kad tai įmanoma.
Itanas nusišypsojo nuostabiąja savo šypsena.
— Kodėl mums nepamėginus dar kartą?
Jis vėl pakibo virš jos, ėmė bučiuoti, glamonėti krūtis. Šį
kartą įslydo į ją daug lengviau ir Greisė nusprendė, kad tikras
stebuklas būti susijungus su juo.
Tą akimirką suprato jį mylinti. Tikriausiai pamilo tą dieną,
kai buvo nuo denio bangos nunešta į jūrą, o jis išgelbėjo ją,
rizikuodamas savo gyvybe.
Ji mylėjo Itaną, o todėl, kad mylėjo, jos kūnas pražydo jį
priimdamas, ir kai Greisė pasiekė ekstazę, dangus prasivėrė
ir priėmė ją į rojų.

Kai ji pakirdo iš ramaus miego, jau aušo. Blausioje

šviesoje, krintančioje pro liukus virš guolio, Greisė pamatė
Itaną: jis stovėjo atsukęs jai nugarą, nuogas iki pusės, tik su
bridžiais, ir pasilenkęs avėsi batus. Jo kūnas buvo nuostabus:
pečiai platūs, liaunas liemuo, klubai siauri, o kojos ilgos,
raumeningos.
Greisė įsitempė išvydusi randuotą jo nugarą: naktį tamsoje
ji tų randų nepastebėjo. Itanas apie juos užsiminė. Ji žinojo,
kad kalėjime su juo buvo žiauriai elgiamasi. Ar tikrai dėl to
kaltas jos tėvas?
Jai suspaudė širdį. Greisė nieko tikro nežinojo. Ji net
nežinojo, ar jos tėvas yra iš tų žmonių, kurie galėtų išduoti
tėvynę.
Itanas atsigręžė ir pamatęs, kad ji nebemiega, nusišypsojo.
Nuo šypsenos žydros jo akys atrodė dar ryškesnės, o aukšti
skruostai dar labiau atsikišę. Nuostabi šypsena darė jį dar
jaunesnį.
— Norėjau pažadinti tave ir iš ryto dar kartą pamylėti, bet
naktį mylintis tau skaudėjo. Tikriausiai praėjo daug laiko nuo
tada... nuo tada, kai tu buvai su Džefriu.
Greisė sutriko. Apie intymius santykius kalbėtis dienos
šviesoje buvo daug sunkiau negu naktį, kai ji jautėsi tarsi
sapne.
— Aš niekada nebuvau nei su vikontu, nei su jokiu kitu
vyru. Tu esi man pirmas, Itanai.
Jis suraukė vešlius tamsius antakius.
— Ką tu čia dabar kalbi? Juk buvai Džefrio meilužė.
Staiga Greisei viskas paaiškėjo. Tai štai kuo jis ją laikė, štai
kodėl mėgino derėtis dėl jos glamonių.
— Aš nebuvau Džefrio meilužė. — Greisė akimirką dvejojo,
tačiau jau buvo nuėjusi per toli, išmušė valanda atskleisti
tiesą. — Harmonas Džefris... vikontas Forsaitas... yra mano
tėvas.
 Itanas papurtė galvą.
— Negali būti. Aš netikiu.
— Jis nebuvo vedęs mano motinos. Ir niekada manęs
nepripažino, tačiau tai nieko nekeičia: jis yra mano tėvas.
— Ar tu sakai... bandai mane įtikinti, kad buvai skaisti?
— Maniau, jog vyrai tai supranta.
Itanas sukando dantis, jo kvėpavimas sutankėjo. Staigiai
pasilenkęs jis sugriebė užklotus ir šiurkščiai nutraukė nuo
lovos. Stengdamasi prisidengti nuogumą Greisė prisitraukė
kelius prie smakro ir apsivijo kojas rankomis. Jai nepatiko
Itano veido išraiška.
Jis įsispoksojo į paklodę, ant kurios buvo matyti kraujo
dėmių, patvirtinančių jos skaistybę.
— Ne, tai neįmanoma.
— Maniau, tau tai gal net ir patiks.
Iš to, kaip Itanas žiūrėjo į paklodę, Greisė suprato, kad jis
stengiasi prisiminti, kaip viskas buvo tarp jų praėjusią naktį.
Iš veido buvo matyti, jog mintyse atkūrė tą akimirką, kai ji
riktelėjo iš skausmo, jam suplėšius jos mergystės plėvę.
— Dieve brangus, tu sakai tiesą! Esi ne kekšė, o Džefrio
duktė! Todėl ir padėjai jam pabėgti iš kalėjimo!
Greisė nesitikėjo, kad jis taip nusimins.
— Tik keli žmonės žino, kad jis — mano tėvas. Vikontas,
suprantama, ir mano motina. Kilęs skandalas būtų sugriovęs
ir jo, ir memo motinos šeimas. Aš prisiekiau šią paslaptį
saugoti iki paskutinio savo atodūsio. Pažadėk, kad niekam
apie tai neprasitarsi, Itanai.
Jis atsitraukė purtydamas galvą.
— Po to, kas nutiko tarp mūsų praėjusią naktį, aš tikėjausi,
jog bus galima viską sutvarkyti. Maniau, mudu
pasimėgausime vienas kito glamonėmis, o kai grįšime į
Londoną, aš tau padėsiu tinkamai išspręsti tavo reikalą.
— O kas pasikeitė?
— Tu esi jo. Tavo gyslomis teka Džefrio kraujas. Nuo šiol
kaskart į tave pažvelgęs aš prisiminsiu vyrus, kuriuos jis
pasiuntė mirti.
 Itanas pasisuko, sugriebė nuo grindų marškinius ir žengė
prie durų.
Greisei suspaudė širdį.
— Itanai, neišeik.
Jis stabtelėjo. Paskui atšovė skląstį ir žengė į koridorių.
Durys garsiai trinktelėjo ir jis nuėjo.
Skausmas pervėrė Greisei krūtinę. Akys priplūdo ašarų, jos
ėmė riedėti skruostais.
Ji padovanojo Itanui savo kūną. Jam kažkaip pavyko
užkariauti jos širdį ir dalelę sielos.
Tik dabar Greisė susivokė, kokią padarė kvailystę.

Itanas stovėjo prie vairo auštant šaltam rytui ir mąstė apie

praėjusią naktį. Ji ne kekšė, o skaistuolė. Kaip jis galėjo
nesuprasti? Bet juk dar niekada nebuvo sutikęs tokios moters
kaip Greisė Čestein.
Jis nepažinojo nekaltų merginų, pasižyminčių tokia drąsa,
tokia stiprybe ir beribiu ryžtingumu. Todėl pajuto jai pagarbą,
netgi susižavėjo ja. Ir kaip tik todėl jį užvaldė toks nežabotas
geismas.
Net dabar, kai su ja pasimylėjo, potraukis nesusilpnėjo. Jis
troško Greisės labiau nei kada nors anksčiau, bet jos turėti
negalėjo.
— Jums manęs reikia, kapitone? — Angusas atsistojo šalia
Itano ir pasikasė vešlia žila barzda apžėlusį smakrą.
— Taip. Pasikeitė planas. Mes apsisuksime ir plauksime į
šiaurę iki Skarboro. Jeigu nenukrypsime nuo kurso, ilgai
neužtruksime. Kai atsikratysime keleivės, vėl pasuksime į
pietus, baigsime užduotį ir grįšime namo.
Angusas susiraukė.
— Tai nusprendėte paleisti mergaitę?
Itanas įsmeigė žvilgsnį į vandens platybes Angusui už
nugaros.
— Greisė nėra Džefrio meilužė. Ji — jo duktė.
— Ką? Negali būti.
Itanas pažvelgė į jį, stengdamasis nekreipti dėmesio į
krūtinę stingdantį šaltuką. Ir į slegiančią kaltę.
— Iki praėjusios nakties ji buvo skaisti. Aš atėmiau jai
nekaltybę. Ji — nesantuokinė Džefrio duktė.
Angusas kurį laiką žvelgė į Itaną ir viską puikiai suprato,
jautė jo kančią, nors ir kruopščiai slepiamą.
— Jūs to nežinojote, žmogau.
— Nežinojau ir taip jos geidžiau, kad apie nieką daugiau
negalvojau.
— Nekaltinkite savęs. Mergaitė galėjo ir pati pasisakyti.
Itanas nieko neatsakė.
— Na, dabar bent jau žinote, kodėl ji padėjo Džefriui
pabėgti iš kalėjimo. Aš nebūčiau taip pasielgęs. Jeigu mano
girtuokliui seniui būtų grėsusios kartuvės, nė piršto nebūčiau
pakrutinęs.
— Niekas nežino, kad Greisė įsivėlusi į tai, tik mudu su
jumis ir tas vyras, kuriam aš sumokėjau už informaciją.
Makūnas neprasižios. Jeigu mudu išlaikysime liežuvį už
dantų, Greisė bus saugi.
Angusas persibraukė delnu barzdą.
— Ta mergaitė jaunesnė, negu mes manėme. Fredis sakė iš
jos pačios sužinojęs, kad jai tik dvidešimt.
Itanui suspaudė krūtinę. Kaskart, kai pagalvodavo apie
Greisę, jį imdavo graužti kaltė. Vis dėlto ne vien jis kaltas,
jog taip viskas susiklostė. Ji turėjo būti atvira ir iš pat pradžių
atskleisti tiesą, nors jis vargu ar būtų patikėjęs.
Galų gale, juk tai ji paskatino suartėti, pati pakvietė jį į
kajutę ir pasiūlė savo puikaus kūno malonumus.
Itanas tvirčiau suspaudė tikmedžio vairą.
— Perduokite įsakymą, pone Makšeinai. Apsukime laivą,
nugabensime keleivę ten, kur ji ir plaukė.
— Klausau, kapitone, — tarė Angusas ir ėmė šūkauti
nurodymus jūrininkams.
Jie klaidžiojo palei Prancūzijos krantus šniukštinėdami, ar
Napoleonas tikrai telkia tokį didelį laivyną, kad galėtų pulti
Angliją. „Jūrų velnias“ buvo labai greita škuna, plaukdami
dieną naktį penkių šimtų mylių atstumą iki Skarboro jie
įveiktų per tris paras, dar trijų parų prireiktų sugrįžti ir tęsti
misiją.
O kol saugiai įkurdins Greisę pas jos protetę, pas kurią ji iš
pradžių ir plaukė, Itanas nusprendė prie jos nesiartinti.
Miegos jis ant nepatogios sofos savo svetainėje. Kai ji
užsigeis įkvėpti gryno oro, Angusas galės pasivaikščioti
drauge su ja ant denio, o Fredis ir toliau jai patarnaus.
Dar kartą jis pamatys Greisę Čestein tą dieną, kai ji paliks
jo laivą.

Greisė praleido kajutėje liūdną dieną. Šimtą kartų ji

pavadino save kvaiša. Šimtą kartų užgniaužė ašaras ir
amžiams prakeikė Itaną Šarpą. O visą likusį laiką stengėsi
nusiraminti, pasiryžusi neparodyti jam begalinio sielvarto ir
neleisti suprasti, kaip jis ją įskaudino.
Vėliau ji pajuto, kad laivas keičia kursą, pro langelį virš
lovos pamatė, jog saulė atsirado kitoje dangaus vietoje. „Jūrų
vilkas“ plaukė priešinga kryptimi ir Greisė pamanė, kad
Itanas nusprendė grąžinti ją į Londoną.
Greisei suspaudė širdį. Ji davė jam tai, ko jis norėjo, leido
pasinaudoti kūnu. Jis patenkino savo geismą, o dabar, kai
žino jos tikrąją tapatybę, įduos valdžios organams.
Viešpatie šventas, kokia ji kvaiša! Ir kodėl pamanė galinti
juo pasitikėti? Dar blogiau, kodėl kaip tikra beprotė jį
įsimylėjo?
Dabar ji moka už savo kvailumą, o greitai sumokės dar
brangiau. Gal net praras gyvybę.
Pagaliau atėjo naktis. Ji palindo lovoje po užklotu, tačiau
užmigti negalėjo.
Visą kitą dieną laivas plaukė į šiaurę ir Greisė siaubingai
nervinosi. Baimė akmeniu slėgė krūtinę ir ji ėmė neramiai
vaikščioti po kajutę. Jai reikėjo sužinoti tiesą, reikėjo
išsiaiškinti, ką Itanas sumanė.
Apsivilkusi žalsvai melsvą suknelę, o plaukus susipynusi ir
vainiku susukusi ant galvos Greisė išėjo iš kajutės ieškoti
vyro, kurio rankose buvo jos likimas. Neradusi jo ant denio, ji
nusileido laiptais ir pabeldė į kapitono svetainės duris.
Iš pradžių buvo tylu, paskui durys staigiai atsivėrė ir
tarpduryje pasirodė Itanas. Pamatęs, kas atėjo, jis niauriai
nusišypsojo.
— Koks netikėtumas, — jis susverdėjo ir Greisė viduje ant
bufeto pamatė butelį su menkais brendžio likučiais.
— Tu girtas!
— Taip, bet tai ne tavo reikalas.
— Man reikia su tavimi pasikalbėti.
Itanas galantiškai nusilenkė.
— Tada būtinai užeik. Įpilsiu tau išgerti ir mes galėsime
pratęsti tai, ką pradėjome praėjusią naktį.
Greisė skaisčiai nuraudo.
— Jeigu tikiesi, kad būsiu tokia kvaila ir leisiu tau vėl mane
paliesti, tai labai apsirinki. Atėjau norėdama sužinoti, ką
ketini su manimi daryti. Ar gabeni atgal... į Londoną?
Atrodė, kad nuo jos žodžių Itanas mažumėlę prablaivėjo.
Jis papurtė galvą.
— Gabenu į Skarborą. Juk ten nori nukeliauti, ar ne?
Iš palengvėjimo Greisei ėmė linkti kojos. Užplūdo
dėkingumas, nors jai tai nepatiko.
— Tai tiesa? Tu plauki... tu plauki ne į Londoną? Tikrai
gabeni mane pas protetę?
— Aš atėmiau iš tavęs nekaltybę. Mainais dovanoju tau
laisvę. — Itanas nuožmiai nusišypsojo. — Matai, Greise, galų
gale tu vis tiek sudarei sandorį su velniu.
Greisei užgniaužė gerklę. Praėjusią naktį juodu siejusio
artumo neliko nė ženklo. Tarp jų prasivėrė bedugnė ir dėl to
Greisei plyšo širdis.
— Aš norėjau, kad tu mane pamylėtum, Itanai. Nesitikėjau
atlygio.
Ji pasisuko eiti, tačiau Itanas sugriebė už rankos.
— Man labai gaila, Greise, jog viskas taip pasisuko. Deja, tu
esi tu, o aš esu aš. Geriau būtume susipažinę kitomis
aplinkybėmis.
Greisė karčiai nusišypsojo.
 — Na, tu bent jau pasiekei, ko norėjai. Juk nuo pat pradžių
troškai atkeršyti. Tikiuosi, dabar esi patenkintas, Itanai.
Greisė nusisuko ir nuėjo, palikusi jį stypsoti svetainės
tarpduryje.
Kol ji grįžo į kajutę, Itano vaizdas stovėjo akyse: tamsūs
plaukai susitaršę, drabužiai suglamžyti ir atsiduoda alkoholiu,
o veidas kupinas kartėlio ir keršto troškimo... keršto, kuris
grauš jį, kol galiausiai visai sunaikins.
Perėjusi per kajutę ir susmukusi ant lovos Greisė
pagalvojo: kokia kvailystė, kad jai tai dar rūpi.
 10
Virš Skarboro uosto kabėjo žemi švininiai debesys. Greisė
stovėjo prie turėklų šalia Anguso Makšeino, ledinis vėjas
plaikstė apie kojas jos žalsvai melsvos suknelės sijoną ir
šiaušė į viršų sušukuotus plaukus.
— Ar toli nuo čia gyvena jūsų protetė?
— Už kalvos į rytus. Laiške protetė rašė, kad nuo
prieplaukos galima eiti pėsčiomis arba nusigauti samdomąja
karieta, bet jei duosiu žinią, ji atsiųs karietą manęs paimti.
— Jūsų bagažas tikriausiai jau čia. Kapitonas Čemberis
turėjo tuo pasirūpinti.
— Mano kambarinė taip pat čia.
— Taigi. Turbūt ir ji.
Pasiramsčiuodamas ramentu atklibikščiavo Fredis
spausdamas prie savęs Škunerį.
— Atėjome atsisveikinti, panele. Abu su Škuneriu.
Greisė ištiesė ranką, paglostė tankų katino kailiuką ir
išgirdusi murkimą išspaudė šypseną.
— Pasiilgsiu tavęs, Fredi. Jūsų abiejų pasiilgsiu.
Fredis atrodė patenkintas.
— Gal kada nors dar susitiksime.
Greisė tuo abejojo, nors tikrai būtų norėjusi. Žinojo, kad jai
trūks šio berniuko ir jo didžiulio rudo katino.
— Galbūt kada nors.
— Dabar jau bėk iš čia, vaikine, — paragino kapitono
pirmasis padėjėjas ir stumtelėjo berniuką link kambuzo. —
Virėjui reikės pagalbos.
Fredis pamojo ranka ir nuklibikščiavo, o Angusas ėmė
šūkaloti nurodymus įgulos nariams. Laivas truputį pakeitė
kryptį, Greisė tolumoje išvydo kalvos šlaite įsikūrusį kaimelį,
jis vis artėjo. Ant kyšulio tarp dviejų smėlėtų paplūdimių
buvo matyti senos viduramžių pilies griuvėsiai, ją juosiantis
pylimas atrodė apgriuvęs, apsauginis griovys — be vandens.
Greisė nejučia pakėlė ranką prie kaklo. Itanas buvo paėmęs
vėrinį. Ji abejojo, kad grąžins. Jau keletą dienų Greisė
nematė Itano. Suprato, jog jis vengia jos, bet gal ir gerai.
Galvodama apie Itaną ji, rodės, mintimis jį prisišaukė.
Dideliais žingsniais jis žengė link jos per denį ir Greisei
gumulas įstrigo gerklėje. Itanas atrodė kaip paprastai:
tamsius bridžius susikišęs į juodus ilgaaulius batus, vilnonis
apsiaustas plevėsavo vėjyje. Eidamas truputį labiau šlubavo,
bet gal jai tik taip pasirodė.
Itanas sustojo tiesiai priešais ją, jo veidas buvo beaistris,
tačiau žvilgsnis — sklidinas nerimo. Greisė nenumanė, apie
ką jis mąsto.
Jos pačios galvoje siautė tikra sumaištis. Ji pyko ant Itano
dėl jo beširdiškumo. Pyko ant savęs už kvailumą.
Ir apgailestavo dėl visko, kas nutiko.
Ją slėgė nežinomybė.
Skaudėjo širdį.
Į širdperšą Greisė neketino per daug gilintis. Ji turėjo
pajusti pavojų, turėjo suprasti, ką išgyvens palikusi Itaną.
Turėjo žinoti, kad vis tiek jį mylės.
Aplink ją zujo jūrininkai, jie it beždžionės karstėsi
laivavirvėmis, tvarkė bures, tampė lynus laivui įplaukiant į
doką, tačiau Greisė jų beveik nepastebėjo. Ji buvo sutelkusi
dėmesį į vyrą prieš save, aukštą ir valdingą, vyrą, kurio ji
niekada nepamirš. Žydros jo akys buvo įsmeigtos jai į veidą,
tos nuostabios akys dabar jai priminė skausmo šulinius.
— Kai prisišvartuosime, Angusas palydės tave į krantą, —
prabilo Itanas. — Jis pasirūpins, kad saugiai pasiektum savo
protetės namus.
Greisė linktelėjo.
— Kaip supratau, Hamfrių rūmai ne taip ir toli.
Jis kažką ištraukė iš vidinės apsiausto kišenės, sužaižaravo
deimantai.
— Jis tavo, — Itanas apjuosė vėrinį jai apie kaklą ir užsegė
sagtelę. Nuo jo pirštų prisilietimo prie sprando jai suspaudė
širdį.
— Dėkoju.
Jis paėmė jos ranką, atvertė delnu į viršų ir padėjo ant jo
kapšelį su pinigais.
— Noriu, kad juos paimtum.
— Pinigus? Juk tai nereiškia, jog nori man sumokėti už...
— Dėl Dievo meilės, Greise! Tai neturi nieko bendra su tuo,
kas nutiko tarp mūsų. Aš tiesiog noriu, kad turėtum truputį
pinigų, jeigu kartais prireiktų.
Tačiau ji tik papurtė galvą ir grąžino jam kapšelį.
— Man nereikia tavo pinigų, Itanai. Man ničnieko iš tavęs
nereikia.
Itanas truputį loštelėjo, taip atrodė dar aukštesnis — ir dar
svetimesnis.
— Ką gi, tada atsisveikinu. Saugok save, Greise.
— Ir tu saugok save, kapitone Šarpai.
Jis dar ilgokai stovėjo ir žiūrėjo į ją. Greisė niekada
nesužinos, kas paskatino ją pasistiebti ant pirštų galų,
palinkti prie jo ir švelniai pabučiuoti į lūpas. Itano akyse
kažkas šmėstelėjo. Jis sugriebė ją už pečių, pabučiavo ilgu
karštu bučiniu, tada nusisuko ir nuėjo. Dideliais žingsniais
nužingsniavo per denį ir Greisės akys pritvinko ašarų.
Tai kvaila. Šis vyras — niekšas, ji jam nieko nereiškia. Tikra
beprotybė apgailestauti, kad daugiau jo nebepamatys.
Išgirdusi gergždžiantį vyrišką balsą Greisė pasisuko ir
išvydo prie jos ateinantį Angusą Makšeiną.
— Jau laikas eiti, mergaite. — Jis laikė nedidelį ryšulį
drabužių, vienintelių jos daiktų šiame laive.
Greisė pamėgino nusišypsoti, bet nepavyko.
— Taip... man jau seniai reikėjo tai padaryti.
Nurijusi gerklėje įstrigusį gumulą ji leidosi žilabarzdžio
milžino škoto išvedama nuleidžiamuoju tilteliu iš laivo.
Neatsigręžė atgal.
Žinojo, kad Itano vis tiek nepamatys.

Išgirdusi vyresniojo liokajaus balsą, pranešantį, kad atvyko

svečių, našlaujanti baronienė Hamfri paleido iš rankų
monoklį, kurį nešiojo ant sidabrinės grandinėlės po kaklu, ir
šis nukrito ant putlios krūtinės. Padėjusi į šalį skaitomą
laikraštį ji pakilo nuo sofos svetainėje.
— Panelė Greisė Čestein, miledi. Lydima pono Anguso
Makšeino.
— Vaje! — baronienė metė žvilgsnį per kambarį į savo
draugę Elvyrą Tvid. — Greisė atvažiavo. Negaliu patikėti.
— Ką gi, eime su ja pasisveikinti, — pasiūlė Elvyra sunkiai
keldama iš krėslo stambų kūną. — Negalima versti jos stovėti
vestibiulyje.
Abi senutės iškrypavo iš svetainės, aukštas kaulėtas
Harisonas Parkeris, jau daugiau kaip trisdešimt metų
dirbantis Matildos vyresniuoju liokajumi, nusekė joms
įkandin.
Praėjusi pro arkinį perėjimą ir išvydusi giminaitę baronienė
stabtelėjo kiek nustebusi dėl jos pritrenkiančio grožio.
Harmonas buvo labai dailus vyras, ir nors ši jo duktė vilkėjo
suglamžytą šilkinę suknelę, aiškiai mačiusią daug geresnių
dienų, mergina buvo aukšta, dailiai sudėta kaip ir Harmonas,
tokiomis pat ryškiai žaliomis akimis, o tokių gražių kaštoninių
plaukų Matilda dar nebuvo regėjusi.
— Dieve mano! Brangioji, koks malonus netikėtumas mano
senoms akims! Greise, mieloji, aš tokia laiminga, kad tu
pagaliau atvykai gyva ir sveika, — Matilda apkabino ją ir
pajuto, kokia jos viešnia įsitempusi. Šiltame protetės glėbyje
įtampa mažumėlę atlėgo ir senutė sumirksėjo stengdamasi
sulaikyti ašaras.
— Viskas gerai, mano mergaite. Dabar tu jau čia ir viskas
bus gerai. — Ji pažvelgė į Greisės palydovą, didžiulį vyrą žila
barzda. — Ar jums turiu dėkoti, kad Greisė sėkmingai
parvyko namo, pone Makšeinai?
— Tuo pasirūpino kapitonas, miledi. Škunos „Jūrų velnias“
kapitonas Šarpas.
— O kur dabar yra kapitonas Šarpas? Kiek pamenu, tai jis
buvo pagrobęs Greisę, tiesa? Aš tikrai norėčiau su juo
pasikalbėti.
Baronienė pamatė, kaip įsitempė Greisės nugara.
— Kapitonas Šarpas labai užsiėmęs žmogus, miledi, — tarė
mergina. — Apgailestauju, tačiau tai ilga istorija, aš jums
viską papasakosiu, kai ponas Makšeinas mus paliks.
Matilda prisivertė nusišypsoti.
— Vadink mane teta Matilda, o čia mano geriausia draugė
ledi Tvid.
Greisė padarė reveransą.
— Labai malonu susipažinti, miledi.
Matilda vėl nukreipė dėmesį į milžiną škotą.
— Dėkoju, kad grąžinote man giminaitę. Lieku jums
skolinga, sere.
Angusas nežymiai linktelėjo galvą ir pažvelgė į Greisę.
— Linkiu sėkmės, mergaite.
— Ir aš jums linkiu to paties, Angusai.
— Jis nėra blogas žmogus, — tarė Angusas.
Ne, nėra blogas. Tik įklimpęs praeities liūne. Kita vertus, ar
ji pati nėra dėl to iš dalies kalta? Viena iš priežasčių, kad ji
jautė pareigą pagelbėti tėvui, kurio beveik nepažinojo.
— Pasaugokite jį, Angusai, gerai?
— Taip, būtinai. — Jo barzda sujudėjo nuo šypsenos. — Tu
esi graži mergaitė, Greise Čestein. Aš, senas škotas, ilgai
tavęs nepamiršiu.
Makšeinas pasisuko, mandagiai nusilenkė damoms ir
nunarinęs galvą patraukė prie durų.
— Ką gi... — Matilda sugrįžo prie Greisės ir paėmė jai už
rankos. — Iš pradžių užlipsime į antrą aukštą ir padėsime tau
įsikurti. Tavo bagažą atvežė anksčiau, taip pat ir kambarinę.
Esu tikra, kad po tokios ilgos kelionės laivu norėsi nusiprausti
vonioje.
— Mielai nusiprausčiau... teta Matilda.
— Paskui galėsi nusileisti į apačią ir mes pasišnekėsime
apie tai, kas tau nutiko.
Greisė pablyško ir Matilda sunerimo pagalvojusi, kas galėjo
jai atsitikti per tą laiką, kol buvo kapitono Šarpo belaisvė.
— Nesijaudink, mieloji. Tu esi labai drąsi mergina ir mes
tavimi didžiuojamės. — Matilda pažvelgė į draugę. — Tiesa,
Elvyra?
 — Taip, tikrai.
Greisė truputį susvyravo ir Matilda susivokė, kad giminaitei
baigia išsekti jėgos. Tai, kas nutiko tame laive, smarkiai ją
paveikė.
Viešpatie brangus, Matilda nebebuvo tokia tikra, kad nori
apie tai išgirsti.

Protetė palydėjo Greisę laiptais į viršų ir įvedė į

miegamąjį — didelį erdvų kambarį su prancūziško stiliaus
durimis, išeinančiomis į balkoną, su vaizdu į jūrą.
Miegamajame stovėjo didelė lova su baldakimu, ir nors
melsvo atlaso lovatiesė atrodė truputį pablukusi, o rytietiškas
kilimas vietomis suplonėjęs, kambarys buvo šiltas, jaukus ir
Greisė pasijuto čia kaip namie.
Pasirodė Fibė, tamsius plaukus tvarkingai susisukusi į
kuodą ant sprando, paprasta pilka jos suknelė buvo šviežiai
išskalbta ir sulaidyta. Šešeriais metais už Greisę vyresnė
kambarinė pribėgo, sugriebė Greisės ranką ir stipriai
suspaudė. Buvo aišku, kad Fibė jau nebesitikėjo pamatyti
šeimininkės.
— Ačiū Dievui, jums niekas nebegresia, panele. Aš viską
žinau. Žmonės kalba, jog kapitonas Šarpas yra piratas ir
pagrobė jus tiesiai iš laivo:
Greisė šyptelėjo.
— Tai buvo baisus nesusipratimas. Galų gale kapitonas
suprato padaręs didelę klaidą ir atgabeno mane čia. Štai ir
viskas.
— Ar jis... ar jis nieko bloga jums nepadarė, panele? Ponia
Kogbum matė jį aną vakarą, ji sakė, kad jis velniškai gražus,
tačiau akys... tokių šaltų akių ji tikino gyvenime nemačiusi.
Prisiminusi, kaip tų ledo žydrumo akių žvilgsnis tapo
karštas, nuožmus ir, rodės, degino kiaurai, Greisė nurijo
gerklėje įstrigusį gumulą.
— Kapitonas elgėsi kaip tikras džentelmenas.
Tai buvo melas. Tas vyras — piratas, visiškas niekšas. Jis
sudaužė jai širdį.
 Tuo metu atnešė karšto vandens vonią ir Fibė ėmė zuiti po
kambarį: išėmė rankšluosčių, gabalėlį levandomis kvepiančio
muilo. Tas kvapas priminė Greisei kitas, intymesnes,
maudynes, tačiau ji nuvijo prisiminimus į šalį.
Fibė padėjo Greisei nusiprausti, išsitrinkti plaukus, tada
pasodinusi priešais nediduką anglimis kūrenamą židinį
iššukavo susivėlusias garbanas ir supynė į kasą.
— Dėkoju, Fibe. Jaučiuosi pavargusi ir, jeigu tu nieko prieš,
norėčiau truputį pailsėti. Pakviesiu tave, kai norėsiu
apsirengti ir leistis į apačią.
— Žinoma, panele.
Fibė išėjo iš miegamojo, o kai durys užsivėrė jai už
nugaros, Greisė susmuko ant lovos ir paplūdo ašaromis.
Išsitiesusi ant čiužinio ji įsikniaubė į pagalves ir ėmė raudoti,
vildamasi, kad niekas neišgirs.

Greisė nepabudo, kai protetė pabeldė į duris, o paskui jas

pradariusi dirstelėjo vidun.
— Pervargusi. Vargšė mergaitė, — pareiškė Matilda, kai
palikusi Greisę toliau miegoti nulipo laiptais pavakarieniauti
su drauge. — Tikiuosi, ji gerai jaučiasi.
Elvyra nurijo šaukštą austrių sriubos.
— Ji tavo namuose, jai niekas negresia, be to, ji turi tave, o
tu ja pasirūpinsi. Visa kita susitvarkys savaime.
Praradusi apetitą Matilda padėjo šaukštą šalia lėkštės. Ji
jautėsi jau per sena tokiems rūpesčiams tvarkyti, bet vis tiek
džiaugėsi, kad Greisė atvyko.
— Norėčiau šnektelėti su tuo kapitonu. Įdomu, ką apie jį
papasakos Greisė.
— Neįsivaizduoju. Galų gale jai pavyko įtikinti tą vyrą
atvežti ją čia, o ne grąžinti į Londoną.
— Taip, man regis, tai labai svarbu.
Tačiau Matildai nedavė ramybės mintis, ko kapitonas
Šarpas galėjo pareikalauti mainais už laisvę.

Itanas stovėjo prie škunos vairo. Išplaukus iš ramaus

Skarboro uosto jūra ėmė šiauštis, šaltos bangos ritosi per
denį. Ledinis šiaurės vėjas taškė putų purslus ir jo
neperšlampamas apsiaustas menkai tesaugojo nuo drėgmės,
ši sunkėsi per drabužius.
Jis jau seniai čia stovėjo. Angusas buvo atėjęs du kartus
perimti vairo, bet Itanas atsisakė. Jau geriau jis leisis kiaurai
košiamas vėjo ir drėgmės, negu grįš į tuščią kajutę, kurioje
aiškiai jaučiamas Greisės buvimas. Itanas pasakė jai tiesą.
Jis nebuvo sutikęs kitos tokios kaip ji. Ir dabar skausmingai
jos ilgėjosi.
Tai nepakenčiama. Kvaila. Ji — tik moteris, o jis per savo
gyvenimą pažino jų daugybę.
— Dabar Ilgšis Nedas perims budėjimą prie vairo, — priėjęs
prie Itano pareiškė Angusas. — Ugnis jau užgesinta, tačiau
kambuze šilta ir sausa.
Itanas bandė prieštarauti, bet pirmasis kapitono padėjėjas
nustūmė jo ranką nuo vairo. Priėjo Ilgšis Nedas ir Angusas
jam linktelėjo.
— Aš žinau, kas dedasi jūsų galvoje, žmogau, — pareiškė
Angusas nusivesdamas Itaną. — Ji miela mergina, man taip
pat jos trūksta. Galbūt kada nors atgausite dvasios ramybę ir
vėl galėsite su ja pasimatyti.
Itanas papurtė galvą.
— Aš esu aš, o ji — Džefrio duktė. Niekas negali to pakeisti.
Angusas atsiduso.
— Na, ji vis tiek graži mergaitė.
Itanas šyptelėjo.
— Taip, mano drauge. Tikrai graži.

***
Greisė išmiegojo iki kitos dienos priešpiečių. Net ir tada ji iš
nuovargio vos įstengė pajudinti galūnes. Suprato, kad reikia
keltis, jau ir taip pramiegojo pokalbį su protete, tačiau
nepajėgė nė krustelėti. Kai Fibė atnešė padėklą su puodeliu
šokolado ir lėkšte sklindžių su medumi, Greisė prisivertė
viską suvalgyti, nors alkana nesijautė.
— Aš iškrausčiau jūsų bagažą, panele. Pamaniau, šiandien
gal tiktų rausva merinosų vilnos suknelė su ryškiai mėlynais
kaspinais. Ja vilkėdama jūs visada atrodote labai gražiai.
— Ačiū, Fibe. Apsivilksiu merinosų vilnos suknelę.
Ji turėjo daug puikių drabužių. Motina reikalavo rengtis
pagal naujausią madą, kad ir kiek tokie drabužiai kainuotų.
Buvo pasiryžusi ištekinti dukrą už didiko. Tik perskaičiusi
tikrojo savo tėvo laiškus, kuriuos motina daug metų laikė
užrakintus viename lagaminėlyje, Greisė sužinojo, jog už
visas tas dailias sukneles sumokėjo vikontas, tikrasis tėvas.
Apie tai pagalvojusi Greisė prunkštelėjo. Didžiausia jos
motinos svajonė buvo ištekinti dukrą už aristokrato... ir štai
kaip viskas pasisuko. Po to, kai Itanas Šarpas kitų keleivių
akivaizdoje pagrobė ją iš laivo, jos geras vardas suteptas, net
kukliausio eskvairo kukliausias sūnus neves tokios moters
kaip ji.
Ką jau kalbėti, kad pati atidavė Šarpui nekaltybę.
Fibės padedama Greisė apsivilko rausvą merinosų vilnos
suknelę aukštu liemeniu ir apsiavė prie jos derančias
kurpaites. Tada apatiškai sėdėjo priešais veidrodį, kol Fibė
supynė jai plaukus ir vainiku susuko ant galvos.
Pagaliau pasiruošusi Greisė nusileido laiptais į pirmą aukštą
ir nuėjo į svetainę pasikalbėti su protete.
— Štai ir tu! — skubėdama prie jos tarė Matilda, neaukšta,
apkūni sveikatinga moteris žilais plaukais ir rausvais
skruostais. Jai po kaklu ant sidabrinės grandinėlės karojo
monoklis. — Kaip jautiesi, mieloji? Tikiuosi, geriau.
— Daug geriau, teta Matilda, ačiū.
— Tai eime. Liepiau Parkeriui atnešti arbatos.
Greisė nuėjo su ja suprasdama, kad dabar bus apiberta
klausimais, ir baimindamasi, ar galės į juos atsakyti.
— Kaip tik skaičiau Whitehall Post, — pasakė teta
Matilda, kai jiedvi įsitaisė ant vienos iš dviejų sofų nutrintu
gobelenu, stovinčių viena prieš kitą palei židinį. Jis skleidė
jaukią šilumą, neprileisdamas artyn vasario žvarbos. — Apie
tavo tėvo pabėgimą vis rečiau beužsimenama. Atrodo,
reikalai klostosi taip, kaip mes ir tikėjomės.
Beveik taip, kaip tikėjomės, — niūriai pagalvojo Greisė,
prisiminusi tą vakarą, kai ji buvo pagrobta iš „Ledi Anos“, ir
viską, kas paskui jai nutiko.
— Na, bent tuo galime džiaugtis.
Vikonto kol kas taip ir nesurado, tačiau Greisė nėmaž
nenutuokė, kaltas jos tėvas ar nekaltas. Ji nužvelgė protetę.
— Juk nemanote, kad lordas Forsaitas... norėjau pasakyti,
mano tėvas... galėjo išduoti savo šalį?
— Aišku, kad ne, mieloji. Jeigu geriau jį pažinotum, tikrai
suprastum, kad mano Harmonas to tiesiog negalėtų padaryti.
Žinai, aš pamenu...
Ištisą pusvalandį Greisė klausėsi pasakojimo apie savo tėvo
vaikystę, kaip jis sielvartavo dėl tėvų mirties, koks išsigandęs
ir nedrąsus atrodė, kai pirmą kartą peržengė Hamfrių rūmų
slenkstį.
— Juk žinai, jis buvo kareivis. Sulaukęs vos devyniolikos
įstojo į karo tarnybą. Aš mėginau jį atkalbėti. Mano vyras
Stenlis, tesiilsi ramybėje jo siela, man pritarė. Tačiau
Harmonas nenusileido. Sakė, kad tai jo pareiga. Jis turėjo tai
padaryti.
Kai jiedvi baigė gerti arbatą ir buvo pasiruošusios eiti
pusryčiauti, Greisė jau geriau pažinojo savo tėvą ir pajuto
artumą protetei.
Tik gerokai vėliau, po pietų, Greisė rado drąsos prabilti apie
Itaną. Tačiau net tada ji pasakė ne tai, ką iš tikrųjų norėjo
pasakyti.
— Kapitonas įsitikinęs mano tėvo kalte. Jis mano, kad
Harmonas Džefris išdavė jį prancūzams, todėl yra atsakingas
dėl jo laivo įgulos narių mirties.
Ji papasakojo Matildai, kaip Itanas buvo sučiuptas ir
įmestas į kalėjimą, kaip jis buvo mušamas ir kankinamas, net
dabar yra likę randų — tiek kūno, tiek sielos. Matyt, kažkas
tokio buvo justi Greisės balse jai kalbant apie kapitoną
Šarpą, nes protetė sunerimo.
 — Tas kapitonas... atrodo, tau jis labai svarbus. Tai matyti
iš tavo akių, kai apie jį kalbi.
— Kapitonas Šarpas... jis ne toks kaip kiti vyrai. Kartais
būna mielas ir švelnus, bet gali būti ir negailestingas. Tačiau
aš savotiškai jį suprantu. — Ji pažvelgė į senutę. — Aš
pamilau jį, teta Matilda. Pati nežinau, kaip tai nutiko, bet
pamilau. Suprantu, kad daugiau niekada jo nebepamatysiu,
tačiau ir pamiršti negalėsiu.
— Ak, mano brangi mergaite.
Protetė apkabino ją ir Greisei jaudulys užspaudė gerklę.
Ašaros ėmė deginti akis, ji pratrūko rauda.
— Viskas gerai, brangute. Kartais gyvenimas nesileidžia
suvaldomas. Ilgainiui tu įveiksi savo skausmą.
Greisė sunkiai nurijo seiles.
— Žinau, — tarė ji, tačiau puikiai suprato, kad tai bus tikrai
negreitai.

Itanas atliko užduotį — ištyrinėjo Prancūzijos kranto liniją ir

Ispanijos pajūrį iki pat Kadiso. Laivadirbystė tose vietose,
regis, klestėjo, tačiau konkrečios informacijos, ką prancūzai
ketina daryti su vis didėjančiu savo laivynu, nepavyko gauti.
Iki šiol anglų blokada pajėgė prancūzus sulaikyti. Itanas
meldėsi, kad ir toliau taip sektųsi.
Dabar jis vėl buvo Londone ir gyveno savo miesto
rezidencijoje. Įvykdęs Karo ministerijos jam skirtą užduotį jis
ėmėsi Belfordo markizo pareigų. Grįžęs namo Itanas atvertė
naują savo gyvenimo lapą. Jis buvo nusiteikęs pokyčiams,
pasiryžęs žengti į priekį, nors praeitis vis dar jį persekiojo.
Kiekvieną dieną jis permesdavo akimis Londono laikraščius:
Cronicle, Whitehall Post, Daily Gazeteer, ieškodamas
žinių apie Harmoną Džefrį, kokių nors užuominų, susijusių su
vikonto konkrečia gyvenamąja vieta. Džonas Makfis ir toliau
liko jam dirbti. Lenktosios gatvės magistratų biuro
pareigūnas buvo ne tik labai atsargus, bet ir kupinas ryžto
pričiupti išdaviką ir atiduoti į rankas budeliui, nuo kurio
neseniai paspruko.
 Deja, galvodamas apie Forsaitą Itanas visada prisimindavo
Greisę, o tada jam suspausdavo krūtinę. Jis piktinosi, kad ji
padėjo išdavikui išvengti bausmės, tačiau drauge ir suprato,
kodėl taip padarė. Itanas pats vaikystėje neteko tėvo. Ir nors
jį užaugino malonūs žmonės, dėdė ir teta, grafas ir grafienė
Brantai, nebuvo dienos, kad jis nebūtų ilgėjęsis tėvų. Itanas,
jo brolis Čarlzas ir sesuo Sara gyveno Rivervudse kartu su
pusbroliu Kordu Istonu, dabartiniu grafu Brantu, ir visi jie
užaugo labai artimi. Tačiau Itanas niekada nepamiršo savo
tikrojo tėvo ir labai jį mylėjusios motinos, jam atrodė, kad
tėvams mirus jis neteko savo esybės dalies.
Vis dėlto jo tėvas nebuvo išdavikas, net suprasdamas,
kodėl Greisė taip pasielgė, jis negalėjo jos pateisinti.
Ir vis tiek ilgėjosi. Itanas niekada nemanė, kad taip nutiks,
neįsivaizdavo, jog jai dingus iš jo akiračio jis pagalvos apie ją
šimtą kartų per dieną. Nemanė, kad prisimins, kokia ji buvo
drąsi ir stipri, nesitikėjo, kad vienintelė jų meilės naktis taip
įsirėš jam į smegenis, jog kitos moterys nebekels nei
susidomėjimo, nei geismo, jis liks įkalintas prisiminimų apie
vienintelę moterį, kurios negali turėti.
Pusbrolis užsuko jo aplankyti. Kordas jau buvo pradėjęs
nerimauti, nes Itanas ir toliau nepriėmė kvietimų, vis
atsisakydavo rodytis aukštuomenėje ir užimti joje deramą
vietą kaip Belfordo markizas. Nors mirus vyresniajam broliui
Itanas paveldėjo titulą, aukštuomenei jis netiko ir visai
netroško jai priklausyti.
Todėl jis įniko tvarkyti dvarų reikalus ir spręsti įsisenėjusias
Belfordų šeimos problemas. Tikėjosi, kad tai padės atsikratyti
jį persekiojančių prisiminimų apie Greisę. Turės padėti.
Kažkas jau antrą kartą energingai pabeldė į kabineto duris
ir Itanas atsipeikėjo iš susimąstymo. Jis jau žiojosi prabilti,
kai durys be jo leidimo atsilapojo ir įėjo Kordas.
— Pamaniau, gal sutrukdysiu, — grafas apsidairė, tarsi
tikėdamasis kambaryje išvysti dar ką nors. — Regis,
nesutrukdžiau.
Buvo penktadienio vakaras. Itanas buvo kviestas
pavakarieniauti su Kordu ir jo žmona, tačiau kvietimo
nepriėmė.
— Kaip tik ruošiausi peržiūrėti Belford Parko sąskaitų
knygas. Tame dvare vis dar gyvena Čarlzo žmona. Ji sako,
kad rūmus verkiant reikia remontuoti.
— Labai įdomu, — nutęsė Kordas. — Ar šis įkvepiantis
reikalas negali palaukti iki rytojaus?
— Aš mėgstu kontroliuoti padėtį.
Kordas sukrizeno.
— Nejaugi! Ir aš anksčiau dariau šią klaidą. Tačiau
pasaulyje yra ir daugiau ką veikti, pusbroli, nebūtina gyventi
iki ausų pasinėrus į darbus.
Vėl pasigirdo beldimas į duris, jos atsidarė ir šį kartą į
kabinetą įžengė Rafaelis Sondersas, hercogas Šefildas.
— Viskas taip, kaip ir sakei, — tarė Ratas Kordui. — Kiurkso
čia kaip koks pūzras. Velniškai blogas tonas, drauguži. Na,
nenusimink. Mes atėjome tau pagelbėti.
— Atleiskite, jeigu nuvilsiu, bet pagalbos man nereikia.
— Tau taip tik atrodo. — Ratas apėjo stalą ir atsistojo kitoje
pusėje. — Mudu ketiname išsivesti tave iš čia. Eisime į klubą
palošti kortomis.
Itanas susimąstė. Velniava. Jis vis tiek neturėjo ką veikti,
jau įgriso vienam kiurksoti kabinete.
— Gerai, jūs mane įkalbėjote.
Nusprendęs, kad turės progą prasiblaškyti, jis atsistojo iš
už stalo.
Ratas nusišypsojo.
— Paskui mudu galėsime užsukti pas madam Fonteno ir
pasimėgauti moteriška draugija. Kordas, aišku, su mumis
neis. Jo poreikius patenkina žmona, o mudu, viengungiai,
turime savimi pasirūpinti.
Kortos viliojo. Tačiau mintis pabūti su moterimi nesužavėjo.
Ilgainiui tai pasikeis, pasakė sau Itanas. Prisiminimai apie
merginą kaštoniniais plaukais ir ryškiomis žaliomis akimis
išblės. Raudonų lūpų ir elegantiško, grakštaus jos kūno, kuris
atrodė sukurtas kaip tik jam, vaizdiniai atitols.
 Tik ne šįvakar.
— Pradėkime nuo kortų, — tarė jis. — Paskui pažiūrėsime.
Tačiau lipdamas laiptais į antrą aukštą persirengti
vakariniais drabužiais Itanas žinojo, kad šiąnakt jis
nesilankys prašmatniuose madam Fonteno malonumų
namuose.
 11
Nesugalvodama, ką veikti, Greisė vaikščiojo pirmyn atgal
padėvėtu rytietišku kilimu savo miegamajame. Protetė jau
buvo nuėjusi miegoti, tačiau Greisės miegas neėmė. Ji buvo
susirūpinusi. Ir apimta baimės.
Nuo tada, kai atvyko į Skarborą, praėjo kiek daugiau nei du
mėnesiai. Buvo balandžio vidurys ir Greisė suprato, kad
kažkas negerai. Susivokė per pirmas dvi savaites. Jos kūnas
keitėsi, Greisė jautėsi apsunkusi, krūtys tapo labai jautrios.
Dingo mėnesinės — to jai dar niekada nepasitaikė. Rytais
ėmė pykinti.
Gerasis Dieve!
Greisė net klaikiausiame košmare nesapnavo, kad po
vienintelės aistringos meilės nakties ji gali pasijusti nėščia.
Buvo įsitikinusi, jog reikia bent kelių tokių naktų.
Dabar jau žinojo, kad klydo.
Ji laukėsi Itano kūdikio ir anksčiau ar vėliau to bus
neįmanoma nuslėpti. Žinoma, reikėjo prisipažinti protetei, bet
Greisei neužteko drąsos. Senutė suteikė jai užuovėją. Kaip ir
tikino laiškuose tėvas, ji padėjo Greisei pačią sunkiausią
gyvenimo akimirką.
Atrodė neįmanoma prašyti dar daugiau, tikėtis, kad senolė
leis netekėjusiai kūdikio besilaukiančiai moteriai likti jos
namuose, o paskui auginti pavainikį. Aukštuomenė atstumtų
baronienę, jos geras vardas būtų suteptas. Greisė negalėjo
leisti, kad taip nutiktų.
Tačiau ji negalėjo kreiptis ir į motiną. Amanda Čestein
labiau už viską bijojo apkalbų. Vien mintis apie skandalą
galėjo išvaryti ją iš proto. Ką jau kalbėti apie patėvį, kuris
nieko daugiau netroško, kaip pamatyti Greisės nuopuolį, kad
paskui galėtų tvirtinti, jog tik to iš jos ir buvo galima tikėtis.
Tiesą sakant, motinai labai palengvėjo, kai Greisė pranešė
ketinanti keliauti į šiaurę ir kurį laiką pagyventi pas protetę.
Greisei išvykus iš namų, niekas nebeprimena Amandai apie
jos prasižengimą jaunystėje. Tai buvo viena iš priežasčių,
kodėl motina taip troško ištekinti Greisę.
Ji šyptelėjo pagalvojusi, kad motinos geri ketinimai nuėjo
niekais.
Vis labiau graužiama nevilties Greisė žingsniavo po
miegamąjį, stabtelėjusi prie lango pažvelgė į tamsą, tada vėl
ėmė vaikščioti. Jos dėmesį patraukė ant marmurinio
komodos paviršiaus padėta daili papuošalų dėžutė su
dramblio kaulo inkrustacijomis, kurią ji buvo gavusi iš
protetės Nuotakos vėriniui laikyti.
Atvožusi dėžutę Greisė ant mėlyno atlaso pagalvėlės
pamatė elegantišką vėrinį iš perlų ir tarp jų žybčiojančių
deimantų — papuošalas kvieste kvietė jį paliesti. Ji perbraukė
pirštų galais per glotnius kreminius perlus ir nuostabius
briaunotus deimančiukus.
Šis vėrinys jos draugei Torei atnešė didžiulę laimę, tačiau
Greisei jis teikė tik sielvartą.
Palietusi delnu vis dar plokščią pilvą ji prisiminė legendą.
Vadinasi, jos širdis nėra tokia tyra, kaip kadaise manė.
Greisė užvožė dėžutę su perlų ir deimantų vėriniu,
priminusiu jai vaikystės draugę — vienintelį žmogų pasaulyje,
kuriuo ji tikrai galėjo pasikliauti. Tore atsiuntė jai keletą
laiškų į Hamfrių dvarą, Greisė atrašė jai ir šiek tiek paaiškino,
kas nutiko per jos lemtingą kelionę į šiaurę. Ji neatskleidė
draugei smulkmenų, pateikė tik bendrą informaciją, pasakė,
kad įvyko nesusipratimas ir į Skarborą ji atvyko kitu laivu.
Atrodo, kalbos apie Greisės pagrobimą jos draugės
nepasiekė. Dauguma „Ledi Anos“ keleivių išsisklaidė
įvairiomis kryptimis, o kapitonas Čemberis, regis, buvo ne iš
šnekiųjų. Angusas žadėjo pranešti Čemberiui, kad Greisė
sėkmingai nuvyko pas protetę, bet anksčiau ar vėliau yla išlįs
iš maišo ir visi sužinos, jog ji be palydovės plaukė Itano
Šarpo laivu.
Greisė stengėsi negalvoti, ką tada pasakys jos motina ir
daktaras Česteinas.
Mintys vėl grįžo prie Torės ir Greisė priėjo prie nešiojamo
rašomojo stalelio miegamojo kampe. Ji pasidėjo medinę
dėželę ant stalo ir atsisėdo priešais ją.
Greisė pati nežinojo, kur rado žodžių paaiškinti, kas iš
tikrųjų nutiko jai keliaujant į Skarborą, kaip vyras, Itanas
Šarpas, „Jūrų velnio“ kapitonas, pagrobė ją iš „Ledi Anos“.
Kapitonas Šarpas norėjęs užduoti jai klausimų, susijusių su
vikonto Forsaito pabėgimu iš kalėjimo, tačiau galiausiai
pristatė ją protetei į Skarborą.

Jis buvo nepaprastai gražus ir valdingas. Kartais

atrodydavo griežtas, netgi žiaurus, o kartais — mielas
ir švelnus. Jis turėjo kažką, kas mane labai traukė. Aš
pamilau jį, Tore. O dabar laukiuosi jo kūdikio.

Ji dar šį bei tą papasakojo ir užbaigė laišką: Dieve mano,

aš nežinau, ką man daryti.
Pasirašiusi: Tavo amžina draugė Greisė, ji nusišluostė
ašaras ir padėjo rašomąjį stalelį į vietą. Laišką išsiuntė kitą
dieną.
Greisė vylėsi, kad jį perskaičiusi Tore supras, į kokią
beviltišką padėtį jos draugė papuolė, ir padės rasti išeitį.

***
Buvo vėlyva popietė. Kordas baigė tvarkyti dokumentus,
kuriuos buvo kelioms dienoms atidėjęs, kad juodu su
Viktorija galėtų šiek tiek laiko pabūti Vindmyre, žmonos iš
protėvių paveldėtame užmiesčio name.
Jis nusišypsojo prisiminęs tas valandas, jųdviejų praleistas
seno namo svetainėje priešais liepsnojantį židinį. Vargiai pats
galėjo patikėti, kad vos neprarado Torės, kvailai
stengdamasis laikytis nuo jos atokiai, ir vien iš baimės, jog
jei nepasisaugos, ji užkariaus jo širdį.
Kaip tik taip ji ir padarė.
Kordas sukrizeno. Tiesą sakant, jis nė kiek dėl to
nesigailėjo.
Ir dabar Kordas sėdėjo prie rašomojo stalo iš raudonmedžio
mąstydamas apie žmoną ir būsimą jųdviejų kūdikį. Tuo metu
kabineto durys staigiai atsivėrė ir įbėgo Tore. Kelios tamsiai
rudos garbanos buvo išsipešusios iš tvarkingo kuodo ant
galvos, rankoje ji laikė suspaudusi popieriaus lapą ir mojavo
juo prieš save.
— Kordai! Viešpatie, tu nepatikėsi, kas atsitiko!
Jis pašoko ir sunerimęs suraukė antakius. Per tuos šešis
mėnesius, kai žmona laukiasi kūdikio, Kordas dar nebuvo
matęs jos tokios susijaudinusios.
— Kas yra? Pasakyk, kas atsitiko!
Ji pribėgo prie jo — ne moteris, o nedidukas viesulas, tokia
miela ir gyvybinga, nors ir atrodė susikrimtusi, atsikišusiu
pilvu, kuriame augo jo kūdikis. Laišką spaudžianti Torės
ranka drebėjo.
— Jis nuo Greisės. Ji papuolė į bėdą. Pameni paskalas, kad
pakeliui į Skarborą Greisė buvo sukompromituota? Kad
kažkas buvo pagrobęs ją iš „Ledi Anos“? Greisė paaiškino, jog
įvyko kažkokia klaida, netrukus ji buvo ištaisyta ir Greisė
patogiai įsikūrė Skarbore pas savo protetę. Tik ji atplaukė ten
kitu laivu. — Tore pamojavo laišku. — Aš ką tik gavau štai šį
laišką! Pagaliau ji man parašė tiesą. Spėk, kaip vadinasi
laivas, nugabenęs Greisę į Skarborą?
Kordas ištiesė ranką prie laiško, tačiau Tore tik pamojavo
juo jam prieš veidą.
— “Jūrų velnias“! Štai kaip jis vadinasi! Ar žinai, kam jis
priklauso?
Kordas dar labiau susiraukė.
— Aišku, kad žinau. Tai Itano laivas. Ką, velniai griebtų,
Greisė ten veikė?
— Aš tau pasakysiu, ką ji veikė. Tavo pusbrolis buvo ją
pagrobęs. Jis prievarta nusitempė vargšelę į savo laivą,
nuplėšė garbę, privertė Greisę jį pamilti. O dabar ji laukiasi jo
kūdikio!
— Ką? — Kordas čiupo laišką žmonai iš rankos ir permetė
akimis. — Gerasis Dieve.
— Greisė nežino, ką daryti. Akivaizdu, kad ji nepasakė apie
tai nei Itanui, nei kam kitam. Tu turi su juo pasikalbėti,
Kordai. Jis sukompromitavo nekaltą merginą ir privalo ją
vesti, kitos išeities nėra.
Tore, regis, buvo įsitikinusi, kad vedybos su juo — blogiau
už mirtį.
— Jis geras vyras ir pasielgs tinkamai.
— Turiu nuvykti pas ją, — Tore puolė prie durų. — Greisei
manęs reikia.
Kordas sugriebė žmoną už riešo ir atsuko į save.
— Tu nieko panašaus nedarysi. Nepamiršk, kad laukiesi
kūdikio. Aš neleisiu tau taip toli keliauti. Palauk, kol
pasikalbėsiu su Itanu, pamatysime, ką jis pasakys.
— Iki gimdymo dar keli mėnesiai. Kelionė ne...
— Jokiu būdu. Tu neišvažiuosi iš Londono. Jeigu neklausysi,
užrakinsiu tave miegamajame.
Tore suraukė tamsius antakius.
— Nedrįsk man grasinti, Kordai Istonai.
— Aš tavo vyras. Noriu tave apsaugoti, — jo balsas
sušvelnėjo, gniaužtas ant riešo atsileido. — Greisė yra ir
mano draugė, Viktorija. Mes jos neapleisime, neapleis ir
Itanas. Palauk, kol aš su juo pasišnekėsiu.
Ji atsiduso ir mažumėlę atsipalaidavo.
— Žinoma, tu teisus. Atleisk, mielasis. Tik aš tikėjausi, kad
vėrinys atneš Greisei... — Tore papurtė galvą. — Tiek to,
nesvarbu. Itanas tikrai pasielgs tinkamai.
— Aš tuo neabejoju. — Kordas paėmė nuo kėdės atlošo
švarką ir užsivilko ant rudo aksomo liemenės. Nepaleisdamas
laiško iš rankos pasilenkė ir pabučiavo žmoną. — Ilgai
neužtruksiu. O tu nesijaudink. Juk tavo seseriai viskas
susiklostė kuo puikiausiai, argi ne?
Tore truputį atsipalaidavo ir linktelėjo galvą.
— Tavo dėka Klerė dabar neapsakomai laiminga.
— Ir Greisei viskas baigsis gerai.
Bent jau to Kordas tikėjosi. Jis nebuvo tikras, kad Itanas
apsidžiaugs dėl gresiančios santuokos. Net neįsivaizdavo,
kokius jausmus pusbrolis puoselėja Greisei Čestein.
 Tačiau Itanas — garbingas žmogus.
Jis priims teisingą sprendimą.

— Man labai gaila, Kordai, bet to nebus. Aš nevesiu Greisės

Čestein.
Kordas sunkiai galėjo patikėti, kad aukštas juodaplaukis
vyras, stovintis Belfordo rūmų Londone svetainėje, yra jo
pusbrolis.
— Ką čia šneki? Tu sukompromitavai tą merginą. Atėmei jai
nekaltybę. Pats man sakei.
— Bet ji yra išdaviko duktė.
— Ar ji tau prisipažino? Pasakė, kad Forsaitas yra jos
tėvas?
— Nesirūpink, aš niekam to nepasakysiu. Tačiau tai nieko
nekeičia... Jos tėvas kaltas dėl „Jūrų raganos“ įgulos žūties.
Tas niekšas pardavė informaciją priešams, jie paskandino
mano laivą, išžudė vyrus, o mane beveik metus laikė
užrakinę dvokiančiame prancūzų kalėjime.
— Greisė — ne Harmonas Džefris, — nenusileido Kordas.
— Ne? Bet jos gyslomis teka Džefrio kraujas. Ji padėjo jam
išvengti kartuvių, išsisukti nuo bausmės už daugiau kaip
dviejų dešimčių vyrų mirtį. Aš atsisakau padaryti ją Belfordo
markize.
— O kaip kūdikis, kurio ji laukiasi, Itanai? Tai tavo kūdikis.
Ar tau nerūpi, kas jam nutiks?
Itanas gūžtelėjo pečiais, tačiau tas judesys toli gražu
nebuvo atsainus.
— Vaikui nieko netrūks. Aš siųsiu pinigų, pasirūpinsiu, kad
jis augtų nepatirdamas nepriteklių.
— Jis nepatirs nepriteklių... tik nejaus tėvo meilės.
Itanas nusigręžė. Priėjęs prie bufeto kambario kampe į
taurę, kurią neseniai ištuštino, gausiai šliūkštelėjo brendžio ir
nugėrė didelį gurkšnį.
— Nežinojau, kad Greisė — tavo žmonos draugė.
Apgailestauju dėl to, kas nutiko.
— Greisė yra gerai išauklėta mergina. Dėl Dievo meilės, ji
priklauso garbingai šeimai. Ją atstums. Pažemins. Ar tu jos
tikrai taip neapkenti?
Vėjų nugairintas Itano veidas pablyško.
— Aš nejaučiu jai neapykantos. Nekenčiu to, kas ji yra... ir
ką padarė. Negaliu jos vesti, Kordai.
Kordas pasukiojo brendį taurėje, pakėlė prie lūpų ir nurijo
didelį gurkšnį.
— Niekada nebūčiau tuo patikėjęs. Aš žinojau, kad karas
tave pakeitė, Itanai. Tik nesitikėjau, jog taip smarkiai.
Jis pasisuko, padėjo taurę ant bufeto ir dideliais žingsniais
išėjo iš kambario. Bijojo pamatyti Viktoriją, bet privalėjo
pasakyti siaubingą tiesą, kad jos draugė viena turės ištverti
sunkius gyvenimo išbandymus. Na, kol kas dar nesakys.
Pirmiausia pasikalbės su Rafu, papasakos jam, kas nutiko.
Rafas buvo ne tik jo geriausias draugas, bet ir Greisės
bičiulis. Galbūt hercogas įkrės Itanui proto.
Kordas vylėsi, kad jam pavyks.

Itanas stovėjo įsispoksojęs į tą vietą, kur ką tik buvo

Kordas. Jis pats negalėjo patikėti. Greisė laukiasi jo kūdikio.
Jis apmaudžiai nusijuokė. Kaip ironiška. Vyras, kurio jis
nekenčia iš visos širdies, bus jo vaiko senelis.
Apie Greisę, netekėjusią, puolusią, visuomenės atstumtą
moterį, Itanas stengėsi negalvoti. Negailestingai nusprendė,
kad ji nusipelnė bausmės už tai, jog išlaisvino vyrą, kuris
turėjo būti pakartas.
Tačiau vaizduotėje jis matė ją besišypsančią, nuo
mylėjimosi įraudusiais veidais. Matė su dideliu pilvu, kuriame
augo jo vaikas, o paskui laikančią ant rankų kūdikį su tokia
meile, kokia galbūt ilgainiui būtų pamilusi ir jį.
Itanas papurtė galvą gindamas šiuos vaizdinius šalin, o į jų
vietą kviesdamas kitus. Išvydo krauju paplūdusį „Jūrų
raganos“ denį, girdėjo pabūklų salves ir muškietų papliūpas,
mirštančių vyrų aimanas. „Jūrų raganos“ įgula kovėsi šalia jo
pašėlusiai ir narsiai, visi tie jūreiviai buvo didvyriai. Dabar jie
mirę, o dėl to kaltas Harmonas Džefris.
 Toje dvokiančioje kalėjimo vienutėje Itanas ne kartą
apgailestavo, kad nežuvo kartu su savo vyrais, tačiau jis
išgyveno. Ir gyveno toliau dieną naktį graužiamas kaltės, jog
liko gyvas.
Jis atsisakė vesti Greisę Čestein — taip būtų išdavęs savo
žuvusius vyrus.

Itanas gėrė. Gėrė likusią tos dienos dalį ir visą kitą. Trečią
dieną išmiegojo iki pietų ir atsibudo siaubingai skaudančia
galva. Iš pradžių supainiojo kalimą į smegenis su garsiu
beldimu į miegamojo duris.
Paskui durys su trenksmu atsivėrė ir į vidų įžengė Rafaelis
Sondersas, Šefildo hercogas.
— Apsirenk. Reikia pasikalbėti.
Paskui hercogą skubiu žingsniu įėjo Itano kamerdineris
Samuelis Smartas.
— Jam reikia nusiprausti vonioje, — šeimininko tonu
pareiškė Rafas liesam, kiek pakumpusiam kamerdineriui.
— Žinoma, jūsų malonybe, — sutiko tarnas.
Rafas pažvelgė į nesusišukavusį, tris dienas nesiskutusi
Itaną.
— Palauksiu tavęs kabinete.
Itanas dar nebuvo matęs draugo elgiantis taip oficialiai.
Visiškai aišku, kad Rafas nepatenkintas. Itanas nujautė
kodėl. Jis nenorėjo su Šefildo hercogu kalbėtis apie Greisę
Čestein, bet neatrodė, jog jam bus leista rinktis.
Itanui įėjus į medžio plokštėmis iškaltą kabinetą su
daugybe knygų, Rafas jo laukė. Šefildo hercogas buvo
aukštas vyras tamsiai rudais, beveik juodais plaukais ir
akimis kiek tamsesnio mėlynumo už Itano. Dabar jo veidas
atrodė griežtesnis nei ankstyvoje jaunystėje, tokia išraiška,
regis, pastaruoju metu tapo įprasta.
— Ant bufeto yra kavos ir sausainių, — suburbėjo Rafas. —
Kai baigsime pokalbį, virėjas valgomajame patieks pusryčius.
— Nesu alkanas.
— Neįsivaizduoju, kad galėtum praryti bent kąsnį. Jeigu aš
sugalvočiau su kuo nors pasielgti taip begėdiškai, kaip tu
pasielgei su Greise Čestein, apsivemčiau iš pasibjaurėjimo
savimi.
Itanas įsitempė.
— Apie tai aš jau kalbėjausi su Kordu. Ta mergina —
Harmono Džefrio duktė. Aš jos nevesiu.
— Kai pasiguldei ją į lovą, tau, regis, nerūpėjo, kas jos
tėvas.
— Aš nežinojau! Jeigu būčiau žinojęs, to būtų nenutikę.
— Vadinasi, tu jos nevertei to daryti.
— Aišku, kad ne.
Rafas net nepalietė kavos puodelio, kurį buvo pasidėjęs ant
stalo kampo.
— Greisė yra jauna ir lengvai paveikiama mergina. Tačiau
ne kvailė. Ji kažką įžvelgė tavyje, Itanai... kažką, ko tu pats
nemanai turįs. Antraip ji nebūtų atidavusi tau nekaltybės.
Nenuvilk jos. Būk toks vyras, kokiu ji tave laikė įsileisdama į
lovą.
— Tai nesusiję su Greise... nei su manimi. Aš negaliu jos
vesti, nes ji — išdaviko duktė. Ji negali to pakeisti. O aš
negaliu ištrinti iš atminties, ką tas nedorėlis padarė man ir
mano vyrams.
Rafo veido raumenys įsitempė.
— Keršto troškimas tave apakino. Jeigu leisi, jis tave ir
sunaikins. Niekada nemaniau, kad ateis tokia diena, kai man
bus gėda vadinti tave draugu. Bet dabar paklausyk: jeigu tu
atsisakysi suteikti savo vaikui jam teisėtai priklausančią
pavardę, jeigu priversi Greisę vieną visa tai ištverti, vadinasi,
esi ne toks žmogus, kokiu aš tave laikiau, ir mūsų draugystė
bus baigta.
Itanas sustingo, o Rafas pasisuko ir išėjo iš kabineto.
Kai durys su trenksmu užsivėrė Rafui už nugaros, Itanas
sunkiai susmuko į vieną iš odinių krėslų priešais židinį. Du
žmonės, kuriuos jis gerbė užvis labiausiai, buvo įsitikinę, kad
jis elgiasi blogai.
Juodu su Kordu užaugo kaip broliai. Rafo šeima turėjo
dvarą netoli Rivervudso. Rafas dažnai pas juos lankydavosi ir
taip pat buvo jiems kaip brolis. O dabar jie abu, Kordas ir
Rafas, įsitikinę, kad jis elgiasi negarbingai.
Tačiau jų nebuvo laive, kai jie grūmėsi nelygioje kovoje su
trisdešimt penkių patrankų prancūzų karo laivu, kai jo vyrai
buvo žiauriai išžudyti, o likę gyvi pateko į nelaisvę, kur juos
mušė, kankino ir pagaliau pribaigė.
Itanas praleido sunkią dieną ir be galo ilgą naktį
mąstydamas apie tai, ką jam pasakė draugai. Jis suprato,
kad jie savotiškai teisūs: jo elgesys su Greise negarbingas.
Kita vertus, argi ne taip pasielgė ir lordas Forsaitas?
Itanas prabudo dar neišaušus. Visą naktį jis miegojo su
pertrūkiais. Kai blausi saulė pakilo virš horizonto, jis išlipo iš
lovos ir ėmė vaikščioti po kambarį: negalėjo miegoti ilgai,
kaip įprasta mieste. Eidamas prie varpelio virvutės išsikviesti
kamerdinerio (ir prie to jam vis dar buvo sunku priprasti), jis
leido sau galvoti apie Greisę, nors pastaruosius du mėnesius
labai stengėsi vyti mintis apie ją kuo toliau.
Greisei užteko drąsos vienai išgelbėti tėvą. Ji tai padarė,
nes jautė, kad tokia jos pareiga. Tai buvo kvailas, tačiau
nepaprastai drąsus poelgis.
Dabar ji susidūrė su dar didesniais sunkumais, bet ir juos
pasitiks drąsiai, Itanas tuo neabejojo. Ir vėl viena.
Itanui nedavė ramybės klausimas: ar jis tikrai galės laikytis
atokiai ir nieko nedaryti, jai nepadėti? Ar jis leis pagimdyti jai
pavainikį, norsi tas vaikas iš tikrųjų yra jo?
Itanas giliai atsiduso stengdamasis nusiraminti. Ištiesęs
ranką timptelėjo varpelio virvutę kiek smarkiau, nei ketino, ir
jį apėmė keistas teisingumo jausmas. Pirmą kartą nuo tada,
kai paliko „Jūrų velnią“, jis pasijuto turintis tikslą. Reikėjo kai
ką nuveikti, kai kam pasiruošti, suplanuoti kelionę.
Nors to iš savęs Itanas mažiausiai tikėjosi, jis ketino vesti
Greisę Čestein.
 12
Vakarienė baigėsi, ji buvo nepaprastai gardi — iš vėžlių
sriubos, keptų kurapkų, su grietinėle troškintų morkų ir
žirnelių, o desertui buvo patiekta vaisinio pyrago. Protetė
pageidavo vakarieniauti anksčiau, nei pastaruoju metu tapo
madinga, o Greisei tai tiko.
Be to, Hamfrių rūmų gyventojos sulaukė netikėto svečio.
Savaitės pradžioje atėjo laiškas iš Martino Tūlio, grafo
Kolingvudo, vyriškis teiravosi, gal galėtų užsukti į Hamfrių
dvarą pakeliui į Londoną. Greisė paaiškino protetei pažinties
su grafu aplinkybes, ir nors ji nebuvo nusiteikusi bendrauti su
pašaliečiais, senoji giminaitė nenusileido.
— Tau reikia vyriško dėmesio, — pareiškė ji. — Pastaruoju
metu atrodai mažumėlę nusiminusi, mieloji. Gal grafas
Kolingvudas pataisys tau nuotaiką.
Greisė tuo abejojo. Išvydusi grafą ji prisimins aną vakarą,
kai buvo pagrobta iš „Ledi Anos“, ir viską, kas atsitiko vėliau.
Prisimins Itaną, kuris dabar jai buvo nebe mylimas vyras, o
ją pražudęs niekšas.
Mažiausiai tris kartus per dieną ji mintyse siuntė jam
prakeiksmus.
Taigi protetės pageidavimu ji atsakė į grafo laišką ir
pakvietė, jeigu niekas nesutrukdys, atvykti į Skarborą, kaip
yra suplanavęs.
Jis taip ir padarė tą pačią popietę.
Grafas Kolingvudas atrodė netgi dailesnis, negu išliko
Greisės atmintyje: šviesiai rudi jo plaukai buvo trumpai
pakirpti pagal naujausią madą ir tvarkingai užšukuoti ant
kaktos. Akys — šviesiai rudos, o dantys kreivoki, kaip ji ir
prisiminė. Jis prisipažino daug kartų galvojęs apie ją nuo
tada, kai ji buvo pagrobta iš laivo, tačiau jį pasiekusios
kalbos, kad kapitonas Šarpas ištaisęs klaidą ir skubiai
perdavęs ją giminaitei.
Abu jie suprato, jog tai nieko nekeičia. Tą akimirką, kai
Greisė su kapitonu Šarpu, nelydima palydovės, įkėlė koją į
„Jūrų velnią“, jos geras vardas buvo apjuodintas. Ji nustebo,
kai grafas paklausė, kaip jai sekėsi, ir nusprendė, kad jis —
geras žmogus.
Jie visi trys truputį pasišnekučiavo svetainėje, tada protetė
Matilda nustebino Greisę pakviesdama lordą Tūlį drauge
pavakarieniauti ir pernakvoti Hamfrių rūmuose, prieš kitą
rytą tęsiant kelionę į Londoną.
— Patikėkite, mūsų virėjo patiekalai smarkiai pranoksta
tuos, kurių jums pasiūlys užeigos namuose, — pareiškė
senutė.
— Mielai pasilikčiau, — atsakė grafas, nukreipęs žvilgsnį į
Greisę.
Jau laive ji juto šio vyro susidomėjimą. Ir dabar matė jį
grafo akyse. Greisei toptelėjo mintis, ar jis taip pat į ją
žiūrėtų sužinojęs, kad ji laukiasi kito vyro kūdikio.
Baronienė įkurdino grafą viename iš svečių kambarių, o po
vakarienės Greisė, kaip buvo žadėjusi laive, pasiėmė su
bagažu atsivežtą nešiojamąjį teleskopą ir nusivedė jį į terasą.
Šį nuostabų prietaisą, Heršelio teleskopą, ji buvo gavusi
dovanų iš motinos (be abejo, pirktą už tėvo pinigus)
šešioliktojo gimtadienio proga.
— Pažvelkite! Ana ten Heraklio ir Slibino žvaigždynai. —
Dar kartą pažiūrėjusi Greisė žengė į šalį ir leido grafui
dirstelėti pro objektyvą. — Pasak graikų legendos, Herakliui
buvo liepta atnešti aukso obuolių, — ėmė pasakoti ji. — Kad
jų gautų, jis turėjo užmušti aukso obuolius saugantį slibiną.
Už tai, jog nepabūgo mirtino pavojaus, Dzeusas Heraklį, o
drauge ir Slibiną apgyvendino dangaus skliaute.
Lordas Tūlis nusišypsojo.
— Deja, aš prastai išmanau graikų mitologiją. Reikės
truputį paskaityti, o kai jūs grįšite į Londoną, galėsime tai
aptarti.
Apsidžiaugusi, kad terasoje tamsu, Greisė nusuko veidą. Ji
nežinojo, kur praleis artimiausius kelis mėnesius, tačiau
tikimybė sugrįžti į Londoną atrodė visai menka.
— Būtų smagu, — prisivertė ištarti ji.
 Nors gegužės pradžioje šalies šiaurėje dar laikėsi vėsa,
protetė Matilda buvo palikusi portjeras atitrauktas, o
prancūziško stiliaus duris pravertas. Kaip ir derėjo, ji buvo
įsitaisiusi su rankdarbiu prie židinio, kad galėtų stebėti porelę
terasoje.
Turint omenyje Greisės padėtį, protetės susirūpinimas dėl
giminaitės reputacijos buvo juokingas.
Juodu dar kurį laiką tyrinėjo žvaigždes, tačiau nederėjo per
ilgai užlaikyti senutės, tad grafas padėjo Greisei sulankstyti
teleskopą ir įnešė jį į vidų.
— Aš maloniai praleidau vakarą, Greise. Ar
neprieštarausite, jeigu vadinsiu jus vardu? Nežinau kodėl, bet
atrodo, tarsi mudu jau labai seniai būtume pažįstami.
— Ir man buvo labai malonu, milorde.
— Norėčiau, kad vadintumėte mane Martinu, bent jau kai
esame dviese.
Greisė prikando lūpą. Dėl jai nesuprantamų priežasčių
grafas siekė užmegzti artimesnius santykius, o tai buvo
neįmanoma.
— Man labai gaila, milorde. Tikiuosi, jūs to nepriimsite
asmeniškai, bet šiuo metu aš dar nesu apsisprendusi dėl
ateities. Nenorėčiau duoti jums pagrindo manyti, kad... kad...
— Matau, jog mano susidomėjimas jums netikėtas, tačiau
turiu pasakyti, kad daug apie jus galvojau nuo tada, kai
susipažinome. Tikėjausi, jog galėsime pratęsti užsimezgusius
mūsų santykius.
— Man labai malonu, milorde, bet, kaip minėjau, dar nesu
tikra dėl savo ateities planų.
Grafas paėmė jai už rankos.
— Kada žadate grįžti į Londoną?
— Aš... dar nežinau.
— Na, kai sugrįšite, galbūt galėsime ir vėl pasikalbėti.
Buvo paprasčiau sutikti. Greisė nejučia linktelėjo.
— Žinoma.
Juodu įėjo į vidų ir drauge su protete Matilda užlipo laiptais
į savo kambarius.
 Vildamasi išvengti susitikimo su grafu, kitą rytą Greisė
ilgiau nei paprastai nesikėlė iš lovos. Tačiau pastarosiomis
dienomis ji turėjo gerą apetitą (juk reikėjo valgyti už du),
todėl apsivilko abrikosų spalvos muslino suknelę ir patraukė
prie durų. Ji stengėsi negalvoti, ar dar ilgai galės vilkėti šį
drabužį ir ką darys, kai bus nebeįmanoma paslėpti vis
didėjančio pilvo.
Kaip ji ir tikėjosi, namuose tvyrojo ramybė, lordas Tūlis
veikiausiai jau buvo išvykęs. Tačiau kažkas pabeldė į duris ir
Parkeris nuskubėjo per vestibiulį jų atidaryti.
Protetė Matilda nukurnėjo jam iš paskos.
— Įdomu, kas čia gali būti. Lankytojams dar truputį per
anksti, o Elvyra minėjo užsuksianti tik po pusryčių.
Parkeriui atvėrus duris, Greisė sustingo vietoje, jos koja
taip ir pakibo virš apatinės laiptų pakopos. Nors praėjo
beveik trys mėnesiai, o jis buvo apsirengęs madingai kaip
džentelmenas: vilkėjo tamsiai mėlynu surdutu, mūvėjo
aptemptais pilkais bridžiais ir ryšėjo sniego baltumo
kaklaskarę, Greisė nebuvo pamiršusi ją atstūmusio niekšo
stulbinamo mėlynumo akių ir gražaus veido.
Nekreipdamas dėmesio į vyresnįjį liokajų. Itanas įėjo į
vestibiulį ir pasuko prie vyresniosios iš dviejų moterų, kurios
stovėjo įsmeigusios į jį akis.
— Tikriausiai jūs esate ledi Hamfri.
— Taip. O jūs turbūt...
— Itanas Šarpas, Belfordo markizas, miledi. Atvykau
pasišnekėti su jūsų giminaite.
Greisė žiūrėjo į jį netardama nė žodžio.
— Jūs kapitonas Šarpas? — su nuostaba balse paklausė
Matilda.
— Jūsų paslaugoms, miledi.
Matilda giliai įkvėpė ir iš lėto iškvėpė.
— Ką gi, tada įeikite, milorde kapitone. — Ji pasisuko į
vyresnįjį liokajų. — Parkeri, mes svetainėje išgertume
arbatos, malonėk tuo pasirūpinti.
Liesas it šakalys vyresnysis liokajus linktelėjo.
 — Klausau, miledi.
Greisė nė nekrustelėjo. Jos širdis daužėsi it paklaikusi, o
pilvo raumenys susitraukė. Itanas čia! Gerasis Dieve,
nesitikėjo dar kada nors jį išvysti. Nejučia ji priglaudė delną
prie pilvo. Greisė neįsivaizdavo, ką Itanas pasakys, jeigu
sužinos, kad ji laukiasi jo kūdikio.
Ji prisiminė ką tik jo paminėtą titulą. Tikriausiai blogai
išgirdo. Šis vyras piratas, o ne markizas. Kokį žaidimą jis čia
žaidžia?
Greisės pulsas pagreitėjo. Itanas atrodė dar gražesnis,
negu ji prisiminė, ir aukštesnis, tiesesnis, labiau paniuręs.
Pajutusi į ją įsmeigtas akis ji sulaikė kvapą. Prisiminė, ką gali
vienas jo žvilgsnis, ir pasiruošė gintis.
— Jeigu jūs nieko prieš, teta Matilda, kadangi mudu su
kapitonu esame seni draugai, gal prieš arbatą galėčiau
minutėlę šnektelėti su juo akis į akį?
Protetė pažiūrėjo į Itaną, tada vėl į Greisę.
— Rožinėje svetainėje jūsų niekas netrukdys.
— Dėkoju, — Greisė pasisuko ir nuėjo, nė karto
neatsigręžusi pažiūrėti, ar Itanas seka iš paskos. Iš žingsnių
su nežymiu šlubčiojimu suprato, kad jis eina, ir įsivedusi į
atskirą kambarį privėrė duris. — Ką tu čia darai? — atsisukusi
be užuolankų paklausė ji. — Ko tau reikia?
Itanas šyptelėjo.
— Tikėjausi kiek šiltesnio priėmimo. Regis, suklydau
manydamas, kad tu manęs pasiilgai.
Ji giliai įkvėpė stengdamasi nusiraminti ir suimti save į
rankas, vildamasi, jog Itanas nemato, kokia ji sutrikusi.
— Ką tu čia veiki, kapitone Šarpai?
Itanas nužvelgė ją nuo kojų iki galvos: abrikosų spalvos
suknelę, krūtų iškilumus, į viršų sušukuotus plaukus.
Akimirką Greisei pasirodė, kad kažkas šmėstelėjo jo akyse,
tačiau veido išraiška nepasikeitė.
— Galėjai pasakyti, kad mes turime bendrą draugę.
Viktorija Iston yra ištekėjusi už mano pusbrolio.
Greisė juto, kaip kraujas išteka jai iš skruostų. Tikriausiai ji
susverdėjo, nes pajuto, kaip Itanas suėmė už alkūnės ir
palydėjo prie kėdės.
— Sėskis, po perkūnais. Atvykau čia ne tavęs kankinti.
Ji sunkiai nurijo seiles ir, kiek atgavusi savitvardą,
prisivertė pažvelgti į jį.
— Tai ko tada atvykai?
— Kordas pasakė man apie kūdikį. Atvykau tavęs vesti.
Greisė negalėjo patikėti. Patikimiausia pasaulyje draugė ją
išdavė! Viktorija atskleidė paslaptį ir dabar šitas velnias
kapitonas užsigeidė ją vesti. Tai neįtikėtina.
Ji atkišo smakrą ir pažvelgė į jo žydras akis.
— Kaip matau, tu ir toliau nurodinėji. Tikriausiai nesi
girdėjęs, kad vyras privalo paklausti moters, ar ji nori už jo
tekėti? Jis negali reikalauti santuokos.
— Nemaniau, jog tai būtina šitaip susiklosčius aplinkybėms.
Tu jau keli mėnesiai nėščia. Aš esu to kūdikio tėvas. Ar kuris
nors iš mudviejų turi kitą išeitį?
Greisė apmaudžiai nusijuokė.
— Kad ir kokia būtų kita išeitis, aš ją rasiu, nes neketinu
tekėti už tavęs.
Itanas sukando dantis. Greisė puikiai prisiminė tokį niūrų jo
žvilgsnį.
— Nebūk kvaila.
— Išeik, Itanai. Mes abu žinome, jog užvis mažiausiai tu
nori mane vesti. Išeik ir daugiau čia negrįžk.
Itano akyse kažkas sušmėžavo. Pirmą kartą Greisei
toptelėjo, kad jis jaučiasi ne mažiau išmuštas iš vėžių negu ji.
Vienu metu ji buvo įsitikinusi, jog Itanas jai neabejingas.
Tačiau klydo... argi ne?
Dar kartą niūriai nužvelgęs ją Itanas pasisuko ir išėjo iš
kambario. Supratusi, kad jis patraukė į šeimos svetainę
pasakyti protetei, kas iš tikrųjų nutiko tarp jųdviejų, Greisė
aiktelėjo.
Dieve brangiausias! Ji kilstelėjo sijonus, kad nesipainiotų
tarp kojų, ir nubėgo koridoriumi paskui jį. Dideliam Greisės
nusivylimui, pasiekusi svetainę rado užrakintas duris.
 — Ar tai būtina, milorde?
Greisės protetė sėdėjo ant kiek aptrintos, gobelenu
aptrauktos sofos priešais liepsnojantį židinį. Tai buvo stambi
moteris plieno spalvos plaukais ir skvarbiomis mėlynomis
akimis.
— Greisė nėra linkusi bendradarbiauti. Man reikia, kad
padėtumėte atvesti ją į protą.
— Kalbėkite.
Itanas nepajudėjo iš savo vietos prie durų. Jis vis dar jautė
susidūrimo su Greise padarinius. Kaip galėjo pamiršti, kokią
galią ji jam turi? Tos žėrinčios žalios akys vertė jį jos geisti.
Beprotiškai geisti netgi suvokiant, kad tai blogai.
— Jūs tikriausiai žinote, jog Greisė tris savaites praleido
mano laive „Jūrų velnias“. Per tą laiką mudu... suartėjome.
Kalbant atvirai, Greisė laukiasi mano kūdikio. Atvykau čia,
kad mudu susituoktume.
Senoji moteris sėdėjo kaip sėdėjusi, jos veido išraiška liko
rami.
— Tikrai?
— Neatrodote labai nustebusi.
— Dėl Greisės būklės? Nenustebau. O tai, kad jūs atvykote
atlikti pareigos, mane net labai nustebino.
— Gal galėtumėte paaiškinti?
— Aš jau keletą savaičių žinau, jog Greisė nėščia. Matote,
moterys tai supranta iš kai kurių požymių. Iš pradžių Greisė
rytais negaluodavo. Paskui ją ėmė kamuoti nuotaikų kaita ir
panašiai. Ji siaubingai nerimauja. Aš vis laukiau, tikėjausi,
kad galų gale ji ims manimi pasitikėti ir paprašys pagalbos.
Itanui it akmuo užgulė krūtinę. Greisė nerimavo ir,
suprantama, labai bijojo, tačiau niekam neprasitarė apie savo
bėdą.
— Greisei nebereikia jūsų pagalbos. Jau greitai ji turės
sutuoktinį, jis ja pasirūpins.
Tarnas įvežė stalelį su ratukais, ant kurio garavo arbatinis,
tačiau baronienė neskubėjo vaišinti svečio.
 — Ar jūs tikrai esate markizas? Greisė mano, kad piratas.
— Aš buvau kaperis ir tarnavau tėvynei. Mirus vyriausiajam
broliui, tapau Belfordo markizas.
— Vadinasi, jūs galėtumėte kaip pridera pasirūpinti Greise.
— Nei Greisei, nei vaikui nieko netrūks.
— Greisė labai savarankiška mergina. Aš neabejoju, kad
santuoka su kūdikio tėvu jai išeitų į naudą, bet ją tuo įtikinti
turėsite pats.
Ledi Hamfri atsistojo nuo sofos ir priėjusi atrakino duris.
Buvo akivaizdu, jog Greisė klausėsi jų pokalbio. Ji stovėjo
taip arti, kad durims atsivėrus vos neįgriuvo vidun.
Itanas kone nusišypsojo. Jam toptelėjo mintis, jog jau
seniai nebesišypso. Nuo tada, kai Greisė paliko jo laivą.
Jis žvelgė į ją, aukšto ūgio moterį, nepaprastai gražią ryto
šviesoje, dėl artėjančios motinystės apgaubtą ypatingo
švytėjimo. Vis dėlto jos veido išraiška išdavė jėgą, o kūno
laikysena metė iššūkį. Ta jėga ir drąsa pavojaus akivaizdoje jį
neapsakomai traukė.
Kartą sutikęs jis jau niekada jos nebepamirš.
Itanas pajuto tokią pat trauką, nepageidaujamą kūno
šauksmą kaip anksčiau. Vien nuo minties, kad mylėjosi su ja,
jis vėl susijaudino. Todėl apsidžiaugė, jog surdutas slepia ne
laiku sukilusį geismą.
Mintyse nusikeikęs Itanas pasisuko į Greisę, kuri stovėjo už
kelių žingsnių ir įdėmiai žvelgė į jį.
— Tavo protetė sako, kad turiu tave įtikinti, jog mums
reikia susituokti. Kaip, tavo nuomone, man geriausia tai
padaryti?
Ji kilstelėjo dailų antakį.
— Tu kalbi nerimtai.
— Visiškai rimtai. Tu esi labai protinga mergina. Ką turėčiau
pasakyti, kad tave paveiktų?
— Negaliu patikėti, jog šitaip kalbi. Tu nieko negali man
pasakyti. Argi ne tu pareiškei, jog kaskart į mane pažvelgęs
prisiminsi mano tėvo nužudytus savo vyrus? Kaip tau šovė
mintis vesti moterį, verčiančią tave taip jaustis?
 Tikrai — kaip? Jis pats savęs to klausė važiuodamas į
Skarborą.
— Visko būna. Pasikeitė aplinkybės. Tas kūdikis, kurio tu
laukiesi, yra mano. Aš duosiu jam savo pavardę.
— Ar tu tikrai esi markizas?
Jo lūpų kampučiai suvirpėjo.
— Nejaugi taip sunku tuo patikėti?
Greisė atsuko jam nugarą.
— Būk geras, Itanai, apsisuk ir grįžk į Londoną. Tu atlikai
pareigą, bet aš atmetu tavo pasiūlymą. Gali toliau gyventi
taip, tarsi nieko nebūtų nutikę.
Tikriausiai jis galėtų taip ir padaryti, nors draugai su juo gal
ir nesutiktų. Panorėjęs galėtų likti laisvas... tik sąžinę
prislėgtų dar viena našta. Tačiau žvelgdamas į Greisę Itanas
suprato visai netrokštantis tokio gyvenimo, kokį pastaruoju
metu gyveno Londone.
Jis uždėjo rankas Greisei ant pečių ir atsuko ją veidu į save.
— Juk nenori, kad tavo kūdikis gimtų pavainikis. Tu geriau
už kitus turėtum suprasti, kaip tai būtų žiauru. Aš esu
Belfordo markizas. Tekėk už manęs ir tavo vaikas naudosis
visomis mano titulo teikiamomis privilegijomis.
Greisė ilgokai žvelgė į Itaną, stengdamasi perprasti jo
mintis. Tačiau Itanas pats nelabai jų sugaudė.
— O jeigu gims berniukas? Mudviem susituokus, berniukas
bus tavo titulo paveldėtojas. Nejaugi tu leisi, kad išdaviko
vaikaitis paveldėtų tavo titulą ir turtą?
Itanui sugniaužė paširdžius. Jis nenorėjo apie tai galvoti.
Kaip tik dėl šios priežasties iš pradžių ir priešinosi vedyboms.
Tačiau dabar tai atrodė nebesvarbu. Jo pareiga vesti Greisę
ir jis ją ves.
— Titulas man niekada nerūpėjo. Buvau patenkintas, kai jį
paveldėjo brolis, o ne aš. Kad ir ką būtų padaręs tavo tėvas,
jis yra aristokratas. Todėl jei gims berniukas, jis bus mano
paveldėtojas.
Greisės veidą apniaukė dvejonės. Itanas suprato, jog ji
mąsto apie mažylį ir kas būtų geriau jam. Prisiminė, kaip
maloniai ji elgėsi su Fredžiu Bartonu, ir buvo įsitikinęs: Greisė
bus gera motina.
— Tu žinai, kokia tavo pareiga, — spaudė ją Itanas. —
Pasakyk, kad tekėsi už manęs.
Juodu abu suprato, jog tai geriausias sprendimas. Tačiau
Greisė taip ilgai delsė atsakyti, kad Itanas pradėjo irzti.
— Gerai, aš tekėsiu už tavęs.
Tikra beprotybė, jog jis pajuto palengvėjimą. Greisė sutiko
tapti jo žmona, tačiau Itanas ne visai to norėjo.
— Aš pasirūpinau gauti leidimą. Ir jau susitariau su
pastoriumi. Mudu galime susituokti rytoj po pietų.
Baronienė, ledi Hamfri, pakilo nuo sofos. Šypsodamasi ji
priėjo prie Greisės ir šiltai ją apkabino.
— Labai džiaugiuosi dėl tavęs, mieloji. Tikiu, kad priėmei
teisingą sprendimą. — Ji pasisuko į Itaną. — Sveikinu tapus
šeimos nariu, milorde.
Itanas pažvelgė į išdidžią būsimąją nuotaką ir jam
suspaudė širdį. Tik dabar jis suprato, kaip ilgėjosi Greisės ir
kaip vis dar jos geidžia.
Akimirką prieš akis iškilo Harmono Džefrio veidas.
Sukandęs dantis jis nustūmė prisiminimus į šalį. Ir pasakė
sau: nesvarbu, kieno duktė yra Greisė, jis elgiasi teisingai.

***
Tuoktuvėms Greisė užsisegė vėrinį — Nuotakos vėrinį,
visiškai pateisinantį savo vardą. Jis glaudėsi jai po kaklu,
gėrė jos odos šilumą ir keistai ramino šią niūrią debesuotą
dieną.
Ceremonijai Greisė pasirinko žalsvo šilko suknelę su
nebalintos drobės spalvos nėrinių apsiuvais sijono apačioje ir
paaukštintu juosmeniu. Greisė nusprendė, kad žvilgantys
perlai puikiai dera prie blyškiai žalsvo šilko. Prieš išeinant tą
popietę iš namų su protete ir ledi Tvid, Fibė apsiautė Greisei
pečius kailiu pamuštu apsiaustu. Susiruošusios į Šv. Tomo
bažnyčią miestelio centre jos išėjo pro duris į lauką.
 Prie rūmų jų laukė baronienės karieta: jos paauksinimai jau
buvo mažumėlę apsitrynę, juodi dažai pablukę. Greisės
nestebino nei švininis dangus, nei nuo jūros pučiantis šaltas
vėjas, jai tai atrodė tinkamas fonas tuoj vyksiančiam farsui.
Bent jau motina bus laiminga. Iš ryto Greisė parašė jai
laišką ir pranešė ištekanti už Belfordo markizo. Jei ne
aplinkybės, privertusios skubėti ir neleidžiančios iškelti didelių
madingų vestuvių, motina patirtų ekstazę. Ji visada troško,
kad duktė ištekėtų už didiko.
Greisė apgailestavo pati neturinti tokių norų. Ir
nesąmoningai palietė vėrinį ant kaklo. Važiuodama karietoje
ji prisiminė legendą, kuri sklandė apie šį senovišką
papuošalą, ir pagalvojo, ar tik vedybos su Itanu nėra
savotiška bausmė jai už nusikaltimą, kurį įvykdė
išlaisvindama iš kalėjimo tėvą.
Galbūt vikontas tikrai yra išdavikas, kaltas dėl daugybės
vyrų mirties. Santuoka su Itanu, vyru, kuris jos nemyli ir
kuriam būsimasis kūdikis kelia tik apmaudą, jai bus tikra
bausmė iki paskutinio atodūsio.
Greisę užvaldė prieštaringi jausmai. Ji kvailai patikėjo nieko
nebejaučianti Itanui. Nemanė, kad vos pamačius jį, stovintį
protetės namų tarpduryje, jos širdis kaip ir anksčiau ims
beprotiškai daužytis, o pilve suplazdės drugeliai.
Kelis mėnesius ji melavo pati sau, tikino, jog jos jausmai
tebuvo aklas susižavėjimas... nuvedęs į pražūtį.
Tačiau dabar ji susivokė jaučianti Itanui tokią pat
magnetinę trauką kaip ir jo laive. Vien žvelgiant į jį skausmas
spaudė krūtinę, ji troško jį liesti ir kad jis liestų ją.
Tai buvo beprotybė. Tikras absurdas. Blogesnio sutuoktinio
Greisė nebūtų galėjusi išsirinkti. Per daug visko nutiko, tikrai
per daug, kad juodu bendroje santuokoje galėtų rasti bent
lašelį laimės. Negana to, ir Itanas, kamuojamas keršto
troškimo, vis dar pasiryžęs — Greisė tuo neabejojo — surasti
jos tėvą ir pasiųsti į kartuves.
— Jau tuoj, beliko pasukti už kampo, — tarė Elvyra Tvid,
rodydama putliu pirštu į aukštą senoviškos bažnyčios bokštą.
Bažnyčiai buvo mažiausiai trys šimtai metų ir per visus tuos
metus ji sergėjo miestelį tarsi piemuo bandą.
Greisė su protete ir ledi Tvid lankė bažnyčią ir pažinojo
pastorių, jo žmoną ir du sūnus. Žinia apie tokias skubotas
vedybas tikriausiai nuliūdino pastorių.
Dviem bėriais kinkyta karieta sustojo priešais gebenėmis
apaugusią bažnyčią: arkliai atrodė truputį nevalyvi, kiek per
dideliais pilvais ir jau senstelėję, kaip ir viskas Hamfrių dvare.
Karietos ratai liovėsi suktis, o Greisės nervai dar labiau
įsitempė. Ji jautėsi apimta savotiško transo, lyg gyventų
kažkieno kito gyvenimą. Juk tikroji Greisė Čestein netekėtų
už vyro, kurio beveik nepažįsta.
Stengdamasi nusiraminti Greisė giliai atsikvėpė ir pažvelgė
pro langą. Nustebo išvydusi milžiną škotą, Angusą Makšeiną,
laukiantį ant žvyrkelio priešais bažnyčią. Jis segėjo tamsiai
žalią kiltą, buvo apsisiautęs škotišką languotą skraistę.
Žengęs į priekį Angusas atidarė karietos duris,
nesuteikdamas liokajui progos tai padaryti, ištiesė ranką ir
labai galantiškai išlaipino damas iš karietos.
— Laba diena, miledi, — tarė jis baronienei žemai
lenkdamasis.
— Sveiki, pone Makšeinai. Man labai malonu vėl jus
matyti. — Ji pasisuko į draugę. — Ledi Tvid, ar galiu pristatyti
savo giminaitės draugą poną Makšeiną?
— Man labai malonu, — atsakė kūningoji moteriškė.
— Man taip pat, — tarė Angusas. Jis nusišypsojo Greisei. —
Na, mergaite, tau tikrai pavyko. — Jis sukrizeno. — Tam
vyrukui pats laikas vesti gerą moterį ir surimtėti.
Greisė nežinojo, kaip reaguoti, galiausiai ji neištvėrė ir
nusišypsojo.
— Man labai malonu vėl jus pamatyti, Angusai.
Abi pagyvenusios moterys patraukė į bažnyčią, palikdamos
Greisę senojo škoto globoje.
Jis pasiūlė jai parankę.
— Jau geriau eikime ir mes, mergaite. Jeigu neatvesiu
nuotakos, kapitonas nudirs man kailį.
 Greisė stipriau suspaudė jam ranką.
— Labai džiaugiuosi, kad jūs esate čia, Angusai.
— Net pulkas britų grenadierių nebūtų manęs sulaikęs,
panele.
Ji vėl nusišypsojo ir truputį atsipalaidavo. Angusas nuo pat
pradžių buvo jai malonus. Greisė galėjo pasikliauti, kad jis
padės jai ištverti ceremoniją.
Bažnyčia buvo nedidelė, bet daili, storomis, iš akmenų
sumūrytomis sienomis, aukštais vitražiniais langais ir
storomis medinėmis sijomis. Dalis vidinių sienų buvo iškaltos
šviesaus nupoliruoto medžio plokštėmis, degė daugybė
žvakių.
Įėjusi pro duris Greisė stabtelėjo išklausyti paskutinių
protėtės ir ledi Tvid palinkėjimų, tada abi senutės nukrypavo
tarp eilių į savo vietas. Greisė nustebo ir apsidžiaugė
pamačiusi ant suolo sėdintį Fredį Bartoną — berniukas buvo
užėmęs vietą ir Angusui. Fredis jai pamojavo ir Greisė
prisivertė jam atsakyti šypsena. Šalia jo įsitaisiusi Fibė Blum
pakėlė prie veido nosinaitę ir tyliai išsišnypštė nosį. Svečių
įvairovė kėlė nuostabą, tačiau visi jie buvo draugai ir Greisė
džiaugėsi juos matydama.
Ji nukreipė nervingą žvilgsnį į altorių, prie kurio laukė
pastorius Polsonas. Tai buvo liesas penktą dešimtį
skaičiuojantis vyras išretėjusiais rudais plaukais ir
maloniomis akimis. Priešais jį stovintis Itanas įdėmiai žvelgė į
tarpą tarp eilių; jis buvo nepaprastai gražus tvarkingai
sušukuotais juodais plaukais, su tamsiai raudonu surdutu,
kuris atrodė kone juodas prie sidabriškos liemenės ir tamsiai
pilkų bridžių.
Žvakių šviesoje Greisė matė Itano veide sustingusią
nepatiklią išraišką. Tačiau kai įsikibusi Angusui į parankę ji
priėjo arčiau, žydrose Itano akyse išvydo sumaištį ir dar
kažką, ko nemokėjo pavadinti.
Angusas įdėjo jos drebančius pirštus Itanui į delną ir
jaunavedžiai pasisuko į pastorių. Greisė stengėsi sutelkti
dėmesį į pastoriaus Polsono tariamus žodžius ir tinkamai
reaguoti tinkamu laiku, tačiau jos mintys vis krypo prie Itano
ir to, ką išvydo jo akyse.
Ceremonijai einant į pabaigą ji pasisuko į jį ir vėl pamatė tą
žvilgsnį.
— Dievo Tėvo, Sūnaus ir šventosios Dvasios vardu skelbiu
jus vyru ir žmona. Ką Dievas sujungė, žmogus
teneišskiria. — Pastorius nusišypsojo. — Galite pabučiuoti
žmoną, milorde.
Akimirką Itanas nė nekrustelėjo ir Greisė pagalvojo, kad jo
priešiškumas jai daug stipresnis, nei ji manė. Bet tada jis
pasilenkė ir neapsakomai švelniai prigludo jai prie lūpų.
Užsimerkusi Greisė įkvėpė pažįstamo jo kvapo, delnu
pajuto surduto audinio šiurkštumą. Itano lūpos buvo
pažįstamos, švelnios, tačiau ryžtingos, vyriškos ir
svaiginančios. Ji atsakė į jo lūpų glamonę. Bučinys pagilėjo,
jų burnos susijungė, sulipo.
Greisė pajuto Itano delnus ant pečių, bučinys tapo dar
gilesnis, ji nevalingai atlošė galvą ir kviečiamai prasižiojo. Jo
liežuvis įslydo jai į burną ir Greisę užliejo karštis. Itanas
veikiausiai juto ką nors panašaus, nes pamėgino atsitraukti.
— Itanai... — sukuždėjo Greisė ir jis vėl pripuolė jai prie
burnos.
Bažnyčioje pasigirdo kažkoks garsas ir suaidėjo atsimušęs į
sienas. Greisė susivokė, kad tai Angusas sukosėjo
mėgindamas priminti, kur jie yra. Jaunavedžiai kartu
atsitraukė vienas nuo kito — Greisė sutrikusi nukaito, Itano
skruostus taip pat nudažė neįprastas nuoraudis.
Jis nusuko akis, tada vėl pažvelgė į Greisę ir ji suprato, jog
Itanas supyko pats ant savęs dėl akimirką prarastos
savitvardos.
— Atrodo, mums jau laikas eiti, — pareiškė jis nutaisęs
bereikšmį veidą.
Greisė drebančia ranka įsikibo jam į parankę, krūtinę
užgulė sunkumas. Ji ištekėjo, tačiau ši santuoka priverstinė ir
neteikianti džiaugsmo.
— Man regis, ledi Tvid mūsų garbei surengė vestuvių
pokylį, — tarė Itanas.
— Visiškai teisingai, — patvirtino šalia jų sunkiai
krypuojanti stambi moteris. — Mano tarnai darbavosi visą
rytą. Be to, rytiniame mano rūmų sparne judviem paruošti
atskiri apartamentai. Jausčiausi pagerbta, jeigu Siklife
praleistumėte pirmą vestuvių naktį.
Iš pradžių Greisė pamanė, kad Itanas atsisakys. Jis minėjo,
kad, norėdamas sutaupyti laiko, leidosi į kelionę „Jūrų
velniu“. Buvo galima tikėtis, jog išplauks iš karto, kai tik
juodu susituoks.
Itanas perliejo žvilgsniu jos vestuvinę suknelę,
primenančią, kad dabar jis — vedęs vyras, ir linktelėjo.
— Mums būtų didelė garbė.
Greisę staiga užplūdo palengvėjimas. Liko dar viena naktis,
kol jie išvyks į Londoną — į gyvenimą, kuriam ji buvo visiškai
nepasirengusi.
— Dėkoju, — tarė ji ir virpančiomis lūpomis nusišypsojo
Itanui.
— Šiandien tavo vestuvių diena. Aš padarysiu savo nuotaką
laimingą.
Tačiau jo žvilgsnis žadėjo visai ką kita. Tos patamsėjusios
akys buvo sklidinos geismo ir Greisė suprato, kad Itanas
mąsto apie tai, kas nutiks, kai juodu užsidarys jiems
skirtuose apartamentuose.
Jos širdis praleido vieną tvinksnį. Dabar ji priklausė Itanui ir
jis galėjo kada panorėjęs reikalauti, kad ji vykdytų
santuokines pareigas. Širdis ėmė plakti smarkiau. Greisė pati
nelabai suprato, iš baimės ar iš nekantrumo.
 13
Ledi Tvid rūmai buvo nepaprastai gražūs. Žinoma, Greisė
įvairiomis progomis juose ne kartą lankėsi drauge su protete.
Patį pirmą kartą ji apstulbo supratusi, kokia turtinga yra
Elvyra Tvid. Siklifo rūmai buvo patys didingiausi šiaurinėje
Jorkšyro pakrantėje, su penkiasdešimt papildomų
miegamųjų, nuostabia pokylių sale, rūpestingai
sukomplektuota biblioteka, keliais muzikos kambariais,
begale įvairiausių svetainių.
Vestuvių vaišės buvo patiektos auksinėje svetainėje —
didingoje menėje su juodo marmuro kolonomis, žvilgančio
marmuro grindimis, juodais paauksuotais baldais,
rytietiškomis vazomis ir kilimais. Aukšti menės langai žvelgė į
jūrą. Kol baronienė Hamfri ir ledi Tvid maloniai šnekučiavosi
su Angusu, o Itanas kalbėjosi su pastoriumi ir jo žmona,
Greisė susirado Fredį, kuris išplėtęs akis spoksojo į
neįtikėtiną vaizdą už lango.
Vandenys driekėsi į tolį, atrodė pilki tokią apniukusią dieną,
bangos iki pat horizonto kėlė į viršų putotas keteras.
Dangumi virš jūros ritosi sunkūs švininiai debesys, šalta niūri
diena atitiko Greisės nuotaiką.
Nusigręžusi nuo lango Greisė prisivertė nukreipti mintis prie
malonesnių dalykų ir nusišypsojo Fredžiui.
— Džiaugiuosi, kad kapitonas atsivežė tave čia.
Fredis plačiai išsišiepė.
— Dabar aš su juo gyvenu... mes abu su Škuneriu. Mokausi
būti arklininku.
— Kaip puiku, Fredi. Vadinasi, tu dirbi arklidėse? Prie
kapitono rūmų Londone? — Ji beveik nieko nežinojo apie
vyrą, tapusį jos sutuoktiniu. Greisei Itanas atrodė
neatskiriamas nuo puikiai įrengtų apartamentų jo laive.
— Taip, Londone, panele... e, norėjau pasakyti miledi. Mes
su Škuneriu gavome labai gražų kambarį karietinėje.
— Tai mudu gana dažnai matysimės, juk to tu kadaise
norėjai.
 — Deja, ne, miledi. Kapitonas neketina vežtis jūsų į
Londoną. Jis nuveš jus į Belford Parką... ten jo užmiesčio
dvaras ir rūmai. Tikriausiai labai gražūs.
— Tikriausiai.
Išvydęs prie jų ateinantį Itaną Fredis atsiprašė ir
pasiramsčiuodamas ramentu nuklibikščiavo prie vaišių,
patiektų ant plataus, linine staltiese užtiesto stalo palei sieną.
Itanas sustojo prie Greisės.
— Ar gerai jautiesi? Atrodai truputį įsitempusi.
— Šiek tiek pavargau. Visa tai pareikalavo pastangų.
— Taip, tikrai.
— Fredis sakė, kad mes negrįšime į Londoną.
— Ne. Iš laivo išlipsime Bostone. Ten nusisamdysime
karietą, kad nuvežtų iki Belford Parko. Šis mano dvaras yra į
pietvakarius nuo Nortamptono. Taip bus greičiau, negu
važiuoti į Belford Parką iš Londono. Be to, pamaniau, kad tau
tikriausiai reikia laiko priprasti prie minties, jog esi ištekėjusi
moteris.
— Taip, tu teisus.
— Ten dabar gyvena ir Čarlzo našlė. Man regis, tau ji
patiks.
Greisė prisiminė: tai Itano velionio brolio, palikusio jam
titulą, žmona.
— Ir aš taip manau.
Ji nežinojo, kaip vertinti tokį Itano sumanymą, juo labiau
kad jis nepasivargino apie tai su ja pasikalbėti, nors būdama
tokios padėties Greisė užvis mažiausiai troško grįžti į
Londoną. Net Torė ją apleido.
Kita vertus, gerai pažinodama draugę Greisė įsivaizdavo,
kad Viktorija veikiausiai įsitikinusi, jog draugei taip bus
geriau.
Akivaizdu, kad Itano Šarpo Torė nepažįsta taip gerai kaip
Greisė, nes būtų laikiusi liežuvį už dantų.

Buvo jau vėlu, atėjo laikas jaunavedžiams eiti miegoti. Kiek

anksčiau namų šeimininkė ledi Tvid parodė jiems jų
miegamąjį, didžiulį kambarį, dekoruotą rausvu aksomu ir
auksu. Prie sienos stovėjo didžiulė lova su baldakimu, jaukiai
atitverta rausvo aksomo lovos portjeromis, įspūdingame
židinyje liepsnojo ugnis.
Prie miegamojo buvo svetainė su baldais, papuoštais
paauksuotu dramblio kaulu, o iš kitos pusės — persirengimo
kambarys. Jiedviem įėjus į miegamąjį, Itanas uždarė duris,
išgirdusi tą lemtingą garsą Greisė atsigręžė.
Ji — ištekėjusi moteris. Itanas — jos sutuoktinis. Žinoma,
jis turi lūkesčių. Greisė neįsivaizdavo kokių.
— Fibė gavo laisvą vakarą, — tarė Itanas. — Jeigu pameni,
kartą aš jau pakeičiau tau tarnaitę. Nemanau, kad šįvakar
kils sunkumų.
— Taip... ne... turiu omenyje...
— Ateik čia, Greise.
Ji žengė prie jo lyg medinėmis kojomis. Jau kelis mėnesius
juodu nesimatė, kelis mėnesius nebuvo kartu. Itanas atrodė
jai visiškai svetimas, tačiau ji privalėjo daryti tai, ko jis nori.
Už lango kilo audra: dangų perskrodė žaibas, po sekundės
sugriaudėjo perkūnija. Greisės krūtinėje taip pat siautėjo
emocijų audra. Ji priėjo prie Itano, atsuko jam nugarą ir jis
suėmė pirštais vėrinio sąsagą. Vėrinys nuslydo jam į delną,
Itanas padėjo jį ant tualetinio staliuko marmuriniu stalviršiu.
Be vėrinio Greisė pasijuto keistai nuoga.
Tada jo dėmesio sulaukė visa eilė sagučių jos suknelės
nugaroje, jis mikliai įveikė jas grakščiais smailėjančiais
pirštais. Korsažas prasiskyrė ir Greisė jau norėjo nueiti.
— Palauk. Noriu išleisti tau plaukus.
Greisė stovėjo įsitempusi, atsukusi Itanui nugarą, kol jis
ištraukė jai iš plaukų visus smeigtukus ir sudėjo ant tualetinio
staliuko šalia vėrinio. Sunkios garbanos iš lėto nuslydo žemyn
ir apgaubė nugarą, pečius. Ji jautė, kaip jis ieško vešliose
sruogose užsilikusių smeigtukų, paskui atsuko ją veidu į
save.
Itanas lengvai pakštelėjo jai į lūpas.
— Aš nepalioviau tavęs geidęs, Greise. Nei tada, kai mudu
pasimylėjome. Nei visus tuos mėnesius, kai tavęs nebuvo
šalia.
— Tą naktį viskas buvo kitaip. Dabar atrodo netikra.
Jis perbraukė pirštu jai per skruostą.
— Pažadu, po kelių minučių atrodys net labai tikra.
Iš jaudulio jai suspaudė paširdžius. Ji prisiminė, kaip Itanas
tą naktį ją glamonėjo, kaip pamylėjo. Prisiminė, kokį
malonumą tada patyrė. Stengėsi negalvoti apie tai, kas
nutiko vėliau, kaip Itanas ją atstūmė žiūrėdamas su didžiule
panieka.
O dabar ji yra jo žmona. Galbūt viskas bus kitaip.
Palikusi jį miegamajame Greisė dingo persirengimo
kambaryje, o jis nuėjo prie bufeto įpilti jai chereso, o sau
įsipilti brendžio.
Kambarėlyje su marmuro grindimis Greisė rado smaragdų
spalvos šilkinį drabužį, pasvertą ant aksomu apmuštos kėdės
atlošo. Ant jo buvo padėtas protetės Matildos raštelis.

Čia Tavo vestuvinei nakčiai, mieloji. Moteris turi

pasirodyti savo sutuoktiniui visu gražumu. Su meile —
Tavo teta

Greisė pakėlė ryškiai žalio šilko naktinukus paaukštintu

juosmeniu. Korsažas buvo pasiūtas iš derančių žalios spalvos
plonyčių peršviečiamų nėrinių. Naktinukai atrodė tiesiog
nepadoriai, pagalvojusi apie dorybingąją savo protetę Greisė
vos sulaikė šypseną.
Išsinėrusi iš vestuvinės suknelės ir išsiuvinėtų marškinių ji
nusispyrė lengvus ožiuko odos batelius, nusisegė keliaraiščius
ir nusimovė kojines. Tada užsivilko per galvą naktinius
marškinius, pasitaisė juos persibraukdama delnais per klubus
ir jie nuslydo iki pat žemės, o atviras korsažas švelniai
apgaubė krūtis, vos pridengdamas spenelius.
Pasisukusi į veidrodį pamatė savo atvaizdą — tokią ją išvys
ir Itanas: moteriškai gundomą, visai kitokią būtybę negu ta,
kuri įėjo į miegamąjį. Greisės pasitikėjimas savimi sustiprėjo.
Buvo laikas, kai ji norėjo su juo mylėtis, tiesą sakant, pati
pakvietė jį į savo lovą.
Atmetusi atgal plaukus ir aukštai iškėlusi galvą Greisė išėjo
iš persirengimo kambario. Kai Itanas ją pamatė, ranka su
taure brendžio sustingo pusiaukelėje prie lūpų.
— Gerasis Dieve! — Itanas padėjo taurę ant stalo ir žengė
prie jos. Jau buvo persirengęs tamsiai raudonu šilkiniu
chalatu, jam einant drabužis prasiskleidė iki juosmens. Ji
matė dalį jo plačios krūtinės, apaugusios tamsiomis
garbanėlėmis.
Greisės pilvo raumenys susitraukė. Ji sustojo priešais Itaną
drebėdama visu kūnu. Jis nužvelgė ją aistringu veriančiu
žvilgsniu, kiek užtruko prie krūtų. Tada pakėlė į ją akis ir
Greisė jose išvydo geismą, poreikį, kurio jis daugiau
nebemėgino slėpti. Tik apkabino ją, palenkė galvą ir
pabučiavo — atrodė, kad laikas sustojo. Greisė vėl jautėsi
kaip tada, Itano laive, jo kajutėje, ir troško, kad jis ją
pamylėtų.
Ji pravėrė lūpas ir ėmė ragauti, gerti į save jo vyriškumą ir
jėgą, tai, kas nuo pat pradžių ją taip traukė. Itano liežuvis
įsmuko į burną ir Greisę nutvilkė karštis, stiprus, saldus ir
svaiginantis.
Jis vis bučiavo ją, išbučiavo kaklą, ausies lezgelį.
— Viešpatie, kaip man tavęs trūko.
Tai išgirdusi Greisė įsitempė, širdyje atgimė viltis. Ji
nežinojo, ko tikėtis iš ateities, tačiau šiąnakt Itanas buvo jos,
ji geidė jo dar labiau nei anksčiau.
— Itanai... — Greisė prigludo prie jo ir atsakė į bučinį su
visa meile, kurią kadaise jam jautė, o Itanas pagilino bučinį.
Buvo ir daugiau ilgų uždegančių, svaiginančių bučinių,
verčiančių ją dūsauti ir tarti jo vardą.
Greisė pajuto Itano rankas sau ant krūtų, jis ėmė trinti
spenelius per smaragdų žalumo nėrinius, audinys brūžino
juos versdamas mausti ir sustandėti. Paskui jis ėmė
glamonėti spenelius burna, vieną po kito, apžiojo per audinį jį
sudrėkindamas ir ėmė čiulpti.
 Jai pakirto pakinklius. Tarpukojis sudrėko. Itano delnas
stabtelėjo ant truputį atsikišusio jos pilvo, akimirką užgaišo,
paskui nukeliavo žemyn ir suėmė ją per šilką, tarp kojų
prispaustas audinys sudrėko.
Itanas nusmaukė siauras marškinių petnešėles jai nuo
pečių, nutraukė drabužėlį nuo krūtinės. Šilkas nuslydo jai per
klubus ir susmuko ant grindų prie kojų. Itanas išbučiavo jai
kaklą, raktikaulį ir nukeliavo žemyn prie krūtų. Apžiojęs
spenelį ėmė čiulpti ir kramsnoti, kol jai iš burnos išsiveržė
dejonė.
Greisė panėrė pirštus į juodą jo plaukų šilką, kai jis
nukeliavo žemyn, lyžtelėjo jai bambą, išbučiavo pilvo
apvalumą. Pajutusi prie savo kūno centro jo pirštus, o paskui
ir karštas lūpas ji staigiai įkvėpė oro.
— Itanai, Dieve mano... — Greisę užplūdo malonumas.
Saldžios bangos tankiai suvilnijo papilvėje. Ji jau norėjo
nutraukti tokį intymumą, tačiau Itanas, suėmęs delnais už
sėdmenų, sulaikė ir tęsė ataką. Jo burna ir liežuvis darė
stebuklus, Greisei ėmė drebėti kojos. Ji atlošė galvą ir leidosi
daužoma pasitenkinimo bangų.
Greisė susmuko Itano glėbyje, jis prisispaudė ją prie
krūtinės ir nusinešė prie aksomu drapiruotos lovos. Paguldęs
per vidurį, užgulė ją pasirėmęs alkūnėmis, aksominės
portjeros gaubė juodu iš visų pusių, skyrė nuo aplinkos, jie
atsidūrė tik jiems vieniems priklausančiame pasaulėlyje.
Itanas bučiavo ir bučiavo Greisę, bučiavo taip, tarsi jam vis
dar būtų negana. Jai patiko jo skonis, patiko jausti, kaip jis
lieknu galingu kūnu spaudžia ją prie čiužinio. Greisei patiko
gaivus švarios jo odos kvapas, kažkodėl primenantis jūrą.
Itanas įsitaisė Greisei tarp kojų, aistringai bučiuodamas
praskyrė jos lyties klostes ir ėmė brautis į ją stangriu savo
įnagiu.
Ji buvo drėgna ir ankšta, o jis — didelis ir kietas.
— Jėzau, aš nenoriu tavęs įskaudinti kaip anąkart.
Greisė perbraukė pirštais jam per plaukus.
— Neįskaudinsi. Eikš, Itanai. Aš noriu jausti tave.
 Jo akių gelmėje kažkas blykstelėjo — kažkas, labai panašu į
ilgesį. Greisės žodžiai paskatino jį veikti, Itanas ėmė
ritmingai judėti, smigti vis giliau ir galų gale užpildė ją visą.
— Ar gerai? — pasiteiravo jis, įsitempęs nuo pastangų
išlaikyti savitvardą.
Greisė sumirksėjo tramdydama ašaras ir nurijo gerklėje
įstrigusį gumulą. Dar niekada niekas jai neatrodė taip
teisinga, kaip būti su juo susijungus.
— Man labai patinka jausti tave. Aš tu... mane pabučiuosi?
Žydros Itano akys patamsėjo. Jis nulenkė galvą ir įsisiurbė
Greisei į lūpas. Bučiuodamas Itanas judėjo joje ir jos vidiniai
raumenys ėmė susitraukinėti. Itanas pagreitino ritmą. Jis vis
smigo į ją, sulig kiekvienu postūmiu išmesdamas Greisę vis
aukščiau ant malonumo bangos ir užliedamas neapsakomais
pojūčiais. Atsitraukdamas ir vėl atakuodamas jis paspartino
ritmą ir vis labiau kaito, vis labiau šėlo, vis labiau jos geidė.
Užmerkusi akis ji išvydo ne kartą jau stebėtą Paukščių
Taką, Greisės viduje įsisiautėjo liepsnos. Milžiniška
pasitenkinimo banga sviedė ją aukštyn, iš gerklės ištrūko
slopinama rauda.
Po kelių akimirkų ir Itanas pasiekė ekstazę: raumenys
įsitempė, kietai sukandęs dantis jis išsiliejo joje. Jo sėkla joje
jau buvo sudygusi ir pirmą kartą dėl to Greisė pajuto tikrą
džiaugsmą.
Ji ištekėjo už savo kūdikio tėvo. Jie bus šeima. Greisė ras
būdą padėti Itanui įveikti praeitį, sugebės pasiekti, kad jie
būtų laimingi.
Juodu drauge pasisuko ir gulėjo apsikabinę, klausydamiesi,
kaip už langų siaučia audra ir bangos daužosi į krantą uolų
papėdėje. Po kelių minučių Itanas vėl ją pamylėjo, o
paryčiais paėmė dar kartą.
Tada Greisė paniro į kietą, jėgų teikiantį miegą.
Kai prabudo, Itano šalia savęs neberado.

Fibė atnešė Greisei pusryčius. Mergina šypsojosi nuraudusi,

o kai pasilenkusi pakėlė nerūpestingai ant grindų numestus
smaragdų spalvos šilkinius naktinukus, jos skruostai dar
labiau įsiplieskė.
— Labas rytas, miledi. — Fibė padėjo ant lovos padėklą su
karštu šokoladu ir paplotėliais, tamsiai rudi jos plaukai
sužvilgo pro langą krintančios saulės spinduliuose. — Jo
šviesybė laukia jūsų apačioje. Aš supakuosiu daiktus ir
padėsiu jums apsirengti prieš kelionę. Jo šviesybė sakė, kad
laivas išplauks iškart, kai tik mes į jį įlipsime.
Greisė buvo pamiršusi, jog Fibė keliaus kartu su jais, tačiau
ją tai menkai guodė. Išgėrusi karštą šokoladą ji šiaip taip
suvalgė vieną paplotėlį, bet įtempti nervai trukdė mėgautis
maistu. Ji nekantravo pamatyti Itaną ir sužinoti, kaip jis šįryt
su ja pasisveikins.
Fibė padėjo jai apsivilkti melsvai pilką su raudonais
apsiuvais suknelę, kurią buvo išsirinkusi į kelionę. Mikliai
įsinėrusi į ją Greisė leido kambarinei sušukuoti plaukus —
paprastai supinti į kasą ir susukti vainiką ant galvos, tada
čiupo prie suknelės priderintą pilką su raudonais apvadais
skrybėlaitę ir patraukė pro duris.
Laiptų viršuje Greisė stabtelėjo, giliai atsikvėpė ir ėmė
leistis. Apačioje išvydusi Itaną ji nejučia sustingo
pusiaukelėje.
— Fibė pasirūpins, kad tavo daiktai būtų sukrauti į karietą.
Gali atsisveikinti su ledi Tvid, o tada važiuosime pas protetę.
Paimsime iš jos namų tavo lagaminus.
Greisė linktelėjo tikėdamasi bent vieno meilaus žvilgsnio,
kokio nors ženklo, patvirtinančio artumą, kuriuo jie dalijosi
praėjusią naktį, tačiau atrodė, jog juodu ne daugiau nei tolimi
pažįstami. Itanas buvo visai nepanašus į vyrą, su kuriuo
Greisė visai neseniai mylėjosi, ir jai suspaudė širdį.
Ji žinojo, kad Itanas jos geidžia. Po tokios švelnios meilės
nakties vylėsi galbūt esanti jam daugiau nei indas jo sėklai.
Tačiau matant tvirtai sučiauptas jo lūpas ir neperprantamą
veido išraišką visos jos viltys subyrėjo ir išnyko. Greisė
numanė, su kokiomis šmėklomis jis kariauja, ir suprato:
vargu ar jam pavyks jas nugalėti. Kvaila tikėtis, kad bus
kitaip. Ji vėl apsikvailino.

— Aš tavęs ilgėsiuosi, mieloji. — Protetės Matildos akys

priplūdo ašarų, vienas lašas žvilgėjo ant monoklio, kabančio
jai po kaklu. — Nepaprastai ilgėsiuosi.
Greisės akys taip pat sudrėko. Laiko buvo tik trumpai
atsisveikinti, reikėjo skubėti į uostą Bostone.
— Ir man jūsų labai trūks, teta Matilda. Galbūt kai
įsikursime...
Protetė linktelėjo galvą.
— Dažnai man rašyk, mieloji.
— Rašysiu, pažadu.
Jiedvi dar kartą apsikabino ir Greisė nusigręžė. Itanas,
stebėtinai švelniai apkabinęs per liemenį, išsivedė ją iš
protetės rūmų ir įsodino į ledi Tvid karietą.
„Jūrų velnias“ sūpavosi ant bangų išmetęs inkarą Skarboro
uoste, pačiame dokų gale. Greisė nebesitikėjo dar kada nors
išvysti žvilgantį juodą laivo korpusą ir puikias baltas bures.
Tačiau sugrįžo, tarsi niekada nė nebūtų jo palikusi, tik šįkart
su Fibe, ir buvo palydėta į tą pačią kapitono kajutę, o jos
kambarinei kajutę laikinai užleido Angusas, ir laivas išplaukė į
dviejų dienų kelionę palei krantą iki Bostono.
Kai laivas atsitolino nuo uosto, Greisė išsitraukė iš lagamino
keletą būtiniausių daiktų: šukas sidabro aptaisais, plaukų
šepetį, švarius marškinius, suknelę antrai kelionės dienai ir
prie jos derančias kurpaites.
Jai rūpėjo pamatyti sutuoktinį, tačiau Greisė žinojo, kad jis
užsiėmęs. Laikas bėgo, o Itanas nesirodė.
Fredis atnešė vakarienę ir perdavė kapitono
apgailestavimus, jog negali palaikyti jai draugijos. Greisė dėl
to nenustebo. Itanui grįžus į laivą jį vėl užgriuvo skausmingi
prisiminimai ir kaltė, kad ją vedė.
Atsigulė Greisė anksti, bet užmigti negalėjo, vis laukė, kada
išgirs Itano žingsnius. Tačiau taip ir neišgirdo.

Itanas stovėjo prie vairo ir žvelgė į deguto juodumo

vandenis. Jis vedė Greisę Čestein. Praėjusią naktį — judviejų
vestuvių naktį — karštai ją pamylėjo. Per gyvenimą Itanas
mylėjosi su daug moterų. Nė viena iš jų nejaudino jo taip
kaip Greisė. Ir nė viena nepatenkino taip kaip ji.
O Viešpatie, geriau jau to nebūtų.
Grįžus į laivą jį vėl užgriuvo abejonės. Greisė — Harmono
Džefrio duktė. Ji padėjo išdavikui išsisukti nuo kartuvių.
Galbūt netgi ėjo išvien su tuo vyru, kai šis pardavė paslaptis
prancūzams. Dėl Dievo meilės, ką jis padarė?
Itanas giliai įkvėpė ir iš lėto iškvėpė. Krūtinėje kunkuliavo
jausmai, iš tikrųjų tai jis neabejojo Greisės ištikimybe savo
šaliai. Ji padėjo išdavikui pabėgti iš kalėjimo tik todėl, kad
jis — jos tėvas. Vikontas dabar buvo jo uošvis, tačiau Itanas
prisiekė nenurimti, kol sučiups jį ir privers už viską sumokėti.
Akies krašteliu Itanas pastebėjo prie jo ateinantį Ilgšį Nedą,
jūreivis buvo susiraukęs ir paniuręs. Jis sustojo priešais Itaną
ir tvirtai įsirėmė plonomis kojomis į denį.
— Tai vedėte tą mergiotę. Nesitikėjau.
— Aš parsitempiau ją į laivą, Nedai. Greisė buvo skaisti.
Neturėjau kitos išeities.
— Mes žinome, kas ji tokia. Visi tai žinome.
— Ką turi omenyje?
Tik Angusas žinojo, kodėl kapitonas pagrobė Greisę tą
vakarą iš „Ledi Anos“. Tik Angusas žinojo, kad ji yra vikonto
Forsaito duktė.
— Vienas iš vyrų girdėjo jūsų pokalbį su Makšeinu. Ji yra
velnio veislės... to prakeikto išdaviko sėkla. Juk todėl ją čia ir
parsitempėte, ar ne? Mums visiems aišku, kad tai ji padėjo
jam išsisukti nuo kartuvių virvės. Jūs tikėjotės iš jos iškvosti,
ką ji apie tai žino.
Itanui sutraukė žarnas. Tai buvo dalis tiesos, tačiau ne
visa.
— Ji nežino, kur jis yra. Ir niekada nežinojo.
Itanui nepatiko Ilgšio Nedo veido išraiška — be paties
Itano, tik jis liko gyvas per prancūzų užpuolimą.
— Kad ir kaip būtų, Nedai, Greisė yra mano žmona. Noriu,
kad su ja būtų elgiamasi pagarbiai.
Ilgšis Nedas nusuko žvilgsnį. Itanui pasirodė, kad tamsiose
jūrininko akyse šmėstelėjo apgailestavimas.
— Esate geras vyras, kapitone. Jūs to nenusipelnėte.
— Gal ir nusipelniau. Likimas priverčia už viską sumokėti.
— Klystate, kapitone. Ir aš juk likau gyvas. Negalime
amžinai dėl to graužtis.
Itanas nieko neatsakė ir Ilgšis Nedas pasišalino, aukšta jo
figūra ištirpo tamsoje. Nors buvo vėsu, Itanas liko stovėti
prie vairo: jis mąstė apie Greisę ir jųdviejų būsimą gyvenimą.
Mąstė, kiek laiko turės praeiti, kol jo jausmai jai išblės. Ir
ar kaltė, kad ją vedė, išblės kartu su jais.

Gerokai po vidurnakčio, kai Greisė jau buvo prisnūdusi, ją

pažadino tyliai atidaromų kajutės durų garsas. Ji apsimetė
mieganti, o Itanas nusirengė ir atsigulė šalia. Pasislinko toliau
į savo lovos pusę ir kurį laiką gulėjo nejudėdamas, tačiau
Greisė jautė, kad jis nemiega.
Laikas slinko. Itanas sukrutėjo, galų gale pasislinko prie jos
ir prisiglaudė šaukštelio poza.
— Žinau, kad nemiegi, — tyliai tarė jis ir pabučiavo jai iš
šono į kaklą. Greisei užgniaužė kvapą, kai jo ranka įsmuko po
baltais jos naktinukais. — Ar leisi man pasinaudoti
sutuoktinio teise?
Ar ji leis? Giliai širdyje Greisė troško jį atstumti, pasakyti,
kad kūniška sueitis be jausmų nieko nereiškia. Tačiau
nevalingai atsakė į glamones, įkaito nuo jo prisilietimų ir
sudrėko iš geismo.
— Leisiu.
Greisė pajuto sujaudintą jo lytį prie sėdynės ir jos širdis
ėmė smarkiai plakti. Itanas atsagstė jos naktinių marškinių
priekį ir nusmaukė drabužį nuo pečių. Jis apibėrė jos kūną
bučiniais ir užsmaukė marškinių apačią iki klubų. Tada
švelniai paglostė jai sėdmenis, pamasažavo, slystelėjo gilyn
tarp švelnių klosčių ir tol braukė tarp jų, kol Greisė ėmė
drebėti.
 — Tu jau pasirengusi mane priimti, — tarė Itanas, praskėtė
jai kojas ir kilstelėjęs klubus iš lėto įslydo į ją — kaskart
jiems mylintis tai darėsi vis lengviau. — Ir tu manęs geidi.
Tai buvo tiesa. Ji geidė jo, troško patirti malonumą, kurį jis
galėjo suteikti.
— Bent jau tai mus sieja.
— Bent tai, — sutiko Itanas ir pradėjo judėti.
Juodu pirmą kartą mylėjosi šitokia poza ir Greisę užgriuvo
lavina naujų pojūčių. Ji liepsnojo geismo ugnimi, alpėjo
apimta švelnumo ir visa savo esybe mėgavosi. Bent tuo
juodu galėjo dalytis, jei nieko daugiau neturėjo.
Galbūt to pakaks, pamanė ji pasiekusi palaimos viršūnę, kai
prieš ją atsivėrė rojaus vartai.
Tačiau giliai širdyje Greisė jautė, kad jai to neužteks.
 14
Iš laivo jie išlipo Bostone, kukliame turgaus mieste, kuris
viduramžiais buvo didžiausias Anglijos uostas. Itanas
parūpino keletą karietų, kad nugabentų juos tris — Itaną,
Greisę ir Fibę — su bagažu į Belford Parką Glosteršyro
grafystėje. Pasak Itano, tai buvo penkių šimtų akrų ploto
dvaras tarp Brodvėjaus ir Vinškomo miestų, Belford Endo
kaime. Angusas ir Fredis turėjo laivu plaukti į Londoną.
Trijulė ilgai neužgaišo. Greisė atsisveikino su škotu ir
berniuku, dviem laive įsigytais draugais, ir jie leidosi į kelią:
Itanas su Greise važiavo vienoje karietoje, o Fibė su
bagažu — kitoje.
— Kelionė ilga, — tarė Itanas. — Galėsi pakeliui nusnūsti.
Pastarosiomis dienomis Greisė greitai pavargdavo.
— Pamėginsiu.
Tačiau užmigti stebimai įdėmaus Itano žvilgsnio nebuvo
lengva.
Vis dėlto karietos užliūliuota ji protarpiais tai užmigdavo, tai
vėl pabusdavo. Pirmą naktį jie pernakvojo Oukamo užeigos
namuose „Karalius Jokūbas“, o antrą Vorike, užeigoje
paprastu pavadinimu „Žąsis“. Dieną Itanas kalbėdavo mažai,
nors jųdviejų žvilgsniai dažnai susitikdavo. Greisė jautė
karietoje tvyrančią įtampą, sutuoktinio akys buvo sklidinos
geismo. Kai įtampa tapo nebepakeliama, jis išlipo iš karietos
ir įsitaisė ant pasostės šalia vežiko.
Naktimis juodu dalydavosi viena lova.
Karietai dardant paskutine kelio atkarpa iki Belford Parko,
Greisė galvojo apie aistringas jųdviejų naktis. Nors Itanas
karštai myluodavo ją, Greisei atrodė, kad jis pasilaiko kažką
sau, atsisako dalytis su ja. Greisė susivokė daranti tą patį.
Buvo trečios dienos pavakarė, kai jie pasuko už posūkio ir
įvažiavo pro aukštus geležinius vartus į Belford Parką.
Žvelgdama pro karietos langą Greisė negalėjo nesižavėti
nuostabiu peizažu, tais penkiais šimtais akrų kalvotų pievų su
kur ne kur dunksančiais senais ąžuolais.
 Riedant žvyruota alėja Greisė išvydo priekyje didžiulius
rūmus. Didingas geltonų Kotsvudo klinčių statinys buvo trijų
aukštų, su arkiniais langais, iš trijų pusių apjuostas parku.
— Jis buvo pastatytas septyniolikto amžiaus pradžioje, —
pasekęs jos žvilgsnį paaiškino Itanas. — Iki tėvų žūties aš
gyvenau čia su šeima, paskui mes, trys vaikai, persikėlėme
gyventi pas grafą ir grafienę Brantus.
— Kordo tėvus?
— Taip. Grafienė — mano tėvo sesuo.
— Kaip... kaip mirė tavo tėvai?
Itanas nukreipė žvilgsnį pro langą, skausmingi prisiminimai
įrėžė jam tarp antakių raukšlelę.
— Pakeliui į Londoną įvyko nelaimingas atsitikimas. Tėvas
dar keletą dienų gyveno, tačiau sužalojimai buvo pernelyg
sunkūs ir jis mirė.
— Kiek tada tau buvo metų?
— Aštuoneri, bet savo tėvus aš gerai prisimenu.
Jam jų trūko, susivokė Greisė. Visą gyvenimą trūko. Kaip ir
jai trūko tėvo meilės. Ji metė į Itaną kreivą žvilgsnį. Jis — jos
sutuoktinis, o ji beveik nieko apie jį nežino. Gal jiedviem
įsikūrus jis bus atviresnis ir papasakos jai apie praeitį.
Samdyta karieta privažiavo prie paradinių rūmų durų ir jų
pasitikti atskubėjo du šviesiaplaukiai liokajai žydromis
livrėjomis. Išlipusi iš karietos Greisė atkreipė dėmesį, kad
rūmų aplinka rūpestingai sutvarkyta, pievelės kruopščiai
nušienautos, tvenkinyje tolėliau plūduriavo lelijos. Tačiau
įėjusi į įspūdingą vestibiulį su didžiuliu krištoliniu sietynu
palubėje ji pastebėjo, jog sienos jau prašosi perdažomos, o
kilimai tokie pat nušiurę kaip ir pas protetę Matildą.
Ji pažvelgė į Itaną, kuris dairėsi suraukęs antakius.
— Harieta minėjo, kad čia labai reikia remonto. Matau, jog
ji teisi. Kai aš grįšiu į Londoną, būtinai iškart tuo pasirūpinsiu.
Kai aš grįšiu į Londoną. Aš, ne mes, — baimingai
pagalvojo Greisė. Nejaugi jis tikrai ruošiasi palikti ją čia ir
vienas grįžti į Londoną?
Ji nespėjo paklausti, nes į vestibiulį grakščiai įžengė smulki
šviesiaplaukė moteris, nuo galvos iki kojų apsitaisiusi juodai.
— Itanai! Kaip gera tave matyti! Daug laiko praėjo.
Apie jųdviejų atvykimą buvo pranešta, tad namų
šeimininkė neturėjo jaustis netikėtai užklupta. Ledi Belford,
penkeriais ar šešeriais metais už Greisę vyresnė moteris,
regis, nuoširdžiai džiaugėsi jų atvykimu.
— Taip, tai nedovanotina, turėjau atvykti anksčiau, —
Itanas pasilenkė ir pakštelėjo jai į skruostą.
— Taip, bet dabar jau esi čia, taigi tau atleista. — Našlė
pasisuko su šypsena veide. — O jūs turbūt esate Greisė. Man
labai malonu susipažinti su Itano žmona.
— Dėkoju. Man taip pat malonu su jumis susipažinti.
Itanas mažai tepasakojo apie brolio našlę, Greisė žinojo tik
tiek, kad, jam būnant kalėjime, Čarlzas mirė nuo gripo ir
Harieta neapsakomai jo gedėjo. Nors nedidukė smulkaus
sudėjimo moteris šypsojosi, jos paakiai buvo pajuodę, ji
atrodė išėjusi iš veido, kad ir kaip stengėsi tai slėpti.
— Ūkvedė paruošė šeimininkų apartamentus. Aš
persikrausčiau į našlės namą ant kalvos.
— Nereikėjo to daryti, — susiraukė įtarias. — Aš neketinu
pasiglemžti viso namo.
— Rūmai dabar tavo, Itanai. Beje, našlės namas labai
dailus. Tikriausiai prisimeni, kad tavo mama jį visiškai
atnaujino prieš pat nelaimingą atsitikimą. Tapęs markizu
Čarlzas jį gerai prižiūrėjo. Man regis, jis labai jį brangino.
— Toks jau tas Čarlzas buvo. Pamenu, jis ketino pradėti
remontuoti ir pagrindinį pastatą. — Itanas nužvelgė
išblukusius sienų apmušalus ir ištrupėjusias marmuro
grindis. — Atrodo, nespėjo.
— Nespėjo, — Harieta nusuko akis. — Jis jau buvo pradėjęs
svarstyti, ką reikės nuveikti, bet susirgo.
Itanas pažvelgė į Greisę.
— Tu dabar esi markizė. Galbūt pati norėsi vadovauti
remontui.
Štai ir vėl užuomina, kad ji liks gyventi šiuose rūmuose.
Greisė žvelgė sutuoktiniui į veidą ir stengėsi suprasti, ką jis
galvoja. Tačiau Itanas atrodė dar labiau nutolęs nei anksčiau
ir jai suspaudė krūtinę. Ji kadaise jį mylėjo. Atrodė, prieš visą
amžinybę. Greisei knietėjo paklausti, kokią jis įsivaizduoja
jųdviejų ateitį, bet dabar tam buvo ne laikas.
— Gal aš palydėsiu Greisę į viršų ir parodysiu jūsų
kambarius? — pasisiūlė Harieta. — Esu tikra, kad po tokios
ilgos kelionės jai reikėtų truputį pailsėti.
— Ačiū, — tarė Greisė, stengdamasi nuslopinti nuovargio
atodūsį. — Liksiu amžinai dėkinga.
— Netrukus ir aš ateisiu, — pažadėjo Itanas. — Jau senokai
nebuvau Belforde. Noriu truputį apsižvalgyti.
— Žinoma, — Greisė nusekė jį žvilgsniu, atkreipė dėmesį į
jo įsitempusius pečius, ryškesnį šlubčiojimą ir pagalvojo,
kokius skausmingus prisiminimus kelia jam šie vaikystės
namai. Jis dingo vienoje iš svetainių, o Harieta nusivedė ją
laiptais į viršų.
Apartamentai buvo puikūs, su atskirais kambariais
markizei, įskaitant miegamąjį ir asmeninę svetainę. Gretimai
esantys markizo kambariai buvo didesni ir dar įspūdingesni.
Greisė įsivaizdavo, kaip gražiai čia viskas atrodė, kai brangūs
šilkiniai apmušalai dar buvo neišblukę.
Bent jau palisandro medienos baldai, nublizginti iki
žvilgėjimo, atrodė tarsi vakar pagaminti.
— Dabar, kai esate markizė, — prabilo Harieta, — su šiais
namais jūs galite daryti ką panorėjusi. Manęs niekada
netraukė tokie dalykai, tačiau būtų tikrai malonu pamatyti
namus atgavusius ankstesnį grožį.
Greisei toptelėjo, kad jeigu jų su Itanu santuoka būtų
kitokia, kupina meilės, ji nieko labiau netrokštų, kai paversti
šiuos namus savais.
O dabar jautėsi ne savo vietoje, visai kaip tėvų namuose,
nes daktaras Česteinas nebuvo jos tikras tėvas ir,
keršydamas žmonai už neištikimybę, nuo pat vaikystės
pavertė Greisės gyvenimą apgailėtinu.
— Aš liepsiu paruošti jums vonią, kambarinė gali išpakuoti
jūsų daiktus. Vėliau gal norėsite truputį pailsėti. — Harieta
pravėrė duris. — Pasimatysime per vakarienę.
Durys užsidarė, o po kelių minučių pasirodė Fibė su dviem
liokajais, tempiančiais vonią su garuojančiu vandeniu. Greisė
su pasimėgavimu mirko vonioje, kol Fibė iškrovė daiktus,
paskui atsigulė prieš vakarienę pamiegoti.
Tik kai jau buvo laikas leistis į apačią vakarieniauti,
pasigirdo mandagus beldimas į duris ir pasirodė Itanas.
Prisiminus, kaip jis be jokių ceremonijų įeidavo į laivo kajutę,
kuria juodu dalijosi, tai buvo taip neįprasta, kad Greisė kone
nusišypsojo.
— Atrodai pailsėjusi, — Greisei įleidus jį į kambarį
dalykiškai pareiškė Itanas ir jai praėjo noras šypsotis.
— Taip, ilgai lepinausi vonioje, dabar jaučiuosi tapusi kitu
žmogumi. — Ji metė į jį kreivą žvilgsnį. — Žinoma,
pasigedau, kad kas nors nutrintų nugarą.
Greisė pati nesuprato, kas patraukė ją už liežuvio, tačiau
pamačiusi nuo prisiminimų patamsėjusias Itano akis pajuto
pasitenkinimą.
— Kitą kartą turėsiu tai omenyje, — tarė jis ir ištiesė jai
ranką, norėdamas palydėti laiptais į apačią.
Vakarienė jaukiame valgomajame užpakalinėje namo
dalyje praėjo sklandžiai, nors nė vienas iš valgytojų nebuvo
labai šnekus. Greisė nerimavo, kokią ateitį jai planuoja
Itanas, Harieta tyliai ilgėjosi savo velionio vyro, nors nuo jo
mirties jau buvo praėję metai. Galbūt atvykęs Itanas priminė
jai Čarlzą. Greisė pavydėjo Harietai jos su sutuoktiniu
praleistų metų, nes buvo akivaizdu, kad jų santuoka buvo iš
meilės.
— Ar buvai arklidėse? — paklausė Itano Harieta.
— Taip. Vilis, tavo vyriausiasis arklininkas, regis, išmano
savo darbą.
— Vilis — tikras lobis. Čarlzas būtų patenkintas žinodamas,
kad yra kam sumaniai prižiūrėti jo žirgus. Juk žinai, kaip jis
juos brangino.
Jis linktelėjo ir kreipėsi į Greisę:
— Čarlzas pirmenybę teikė žirgams. Aš visada mėgau jūrą.
 — Tau jos trūks, — tarė Greisė.
— Šeima yra nemažai investavusi į laivadirbystę. Aš dažnai
lankysiuosi prieplaukose.
— Be to, juk turėsi „Jūrų velnią“, — priminė ji.
Itanas nužvelgė ją žydromis akimis, trumpam žvilgsnis
stabtelėjo prie krūtų.
— Aš jo neatsisakysiu. Tas laivas saugo daug įdomių
prisiminimų, nenorėčiau jų pamiršti.
Žvilgsnis sakė, kad jis prisimena jųdviejų susirėmimus,
galiausiai pasibaigusius saldžiomis glamonėmis, jo lūpas
suvirpino lengva šypsenėlė. Greisės krūtų speneliai išsišovė,
o skruostus užliejo raudonis.
Itanas stebėjo ją, žaisminga akimirka išblėso.
Po vakarienės Greisė su Itanu užlipo į viršų — jis nuėjo į
savo kambarius, ji — į savo. Per vakarienę Greisė matė
sutuoktinio akyse geismą ir manė, kad jis ateis pas ją į lovą.
Tačiau Itanas neatėjo.
Neatėjo jis ir kitą naktį. Atrodė, stengiasi išlaikyti atstumą,
jųdviejų pokalbiai būdavo trumpi ir dalykiški. Itanas
nekalbėdavo nei apie ateitį, nei apie kūdikį net tada, kai
juodu likdavo dviese.
Jis nepasirodė pas Greisę ir trečią naktį.
Greisė pasakė sau, kad visai jo nesiilgi.

Itanui reikėjo išvykti. Kuo ilgiau jis buvo šalia Greisės, tuo
labiau ja žavėjosi. Dar niekada jokia moteris jo taip netraukė,
dar nė vienos jis taip beviltiškai negeidė. Pastarosiomis
naktimis tyčia laikėsi nuo jos atokiai, prisivertė vienas
miegoti savo lovoje, nors užvis labiausiai troško peržengti
žmonos kambario slenkstį ir ją pamylėti. Jis jau spėjo įprasti
miegoti su Greise, jausti prie jo prisiglaudusį jos šiltą kūną.
Po perkūnais, jam taip sunku be jos užmigti.
Velniai griebtų, jis vedė ją iš pareigos, prisiėmė
atsakomybę, nes ji laukiasi vaiko. Itanas nesitikėjo, kad
vedęs Greisę pajus jai artumą, kad ji, užuot likusi praeityje,
įsibraus į jo ateitį.
 Jam reikėjo grįžti į Londoną, išsivaduoti nuo minčių apie ją
ir pažvelgti į viską nešališkai. Londone jis vėl galės gyventi
ankstesnį gyvenimą ir atsikratyti nepaliaujamo troškimo
laikyti ją glėbyje. Vėl imsis Forsaito paieškų, pažiūrės, gal
paaiškėjo kokių nors naujų su juo susijusių faktų.
Tačiau didelių vilčių Itanas nepuoselėjo. Jis buvo įsitikinęs,
kad Forsaitas saugiai gyvena Prancūzijoje ir maudosi
prabangoje.
Greisė apsidžiaugtų tai sužinojusi.
Itanas norėjo pamatyti tą niekšą kabantį kartuvėse.
Jųdviejų skirtingi požiūriai į vikontą buvo dar viena rimta
priežastis Itanui išvykti iš Belford Parko. Nesvarbu, kad dabar
jie vyras ir žmona, tai nieko iš esmės nekeitė.
Kitą rytą jis per kambarinę pasiuntė Greisei į jos miegamąjį
raštelį su prašymu ateiti į biblioteką. Po pusvalandžio
pasigirdo beldimas į duris ir žmona įėjo vidun. Ji vilkėjo
citrinos geltonumo muslino suknelę, pabrėžiančią akių
žalumą, nuostabios kaštoninės garbanos laisvai krito ant
pečių. Greisė atrodė miela, bet drauge ir neapsakomai
gundanti. Kai ji droviai nusišypsojo, jis pasijuto tarsi gavęs
smūgį į pilvą.
Viešpatie.
Itanas be galo jos geidė. Jeigu jis dar turėjo kokių nors
abejonių, kad tinkamai pasielgs išvažiavęs, dabar jų nebeliko.
Jis priėjo prie žmonos, stovinčios šalia raudonmedžio stalo.
— Pakviečiau tave, nes mums reikia aptarti, kaip
gyvensime toliau.
Jis negalėjo nepastebėti netikrumo šešėlio tose puikiose
žaliose akyse.
— Aš žinojau, kad tam ateis laikas, anksčiau ar vėliau.
— Gal norėtum atsisėsti?
— Geriau pastovėsiu.
Itanas neprieštaravo. Jis norėjo kuo greičiau užbaigti
pokalbį.
— Aš daug apie tai mąsčiau, Greise. Man regis, mums
abiem bus geriau, jeigu tu liksi Belford Parke, o aš grįšiu į
Londoną.
Ji kilstelėjo smakrą.
— Kodėl?
— Pirma, jeigu teisingai suskaičiavau, tu esi jau daugiau
kaip tris mėnesius nėščia. Iki gimdymo likusį laiką tau bus
maloniau praleisti kaime negu Londone.
— Šit kaip. Vadinasi, tau manęs jau gana, tad nusprendei
grįžti į ankstesnį gyvenimą.
Gana? Toli gražu. Jis išvyksta supratęs, kad jam, regis, jos
niekada nebus gana.
— Kodėl tu mane vedei, Itanai?
— Pati žinai, Greise. Tu laukiesi mano kūdikio. Tam vaikui
reikės tėvo pavardės.
Ji nusuko žvilgsnį. Ne tokį atsakymą į šį klausimą moteris
trokšta išgirsti, bet Itanas tik tiek leido sau pasakyti.
— Kūdikis tavo, Itanai. Ar tau jis nė kiek nerūpi?
— Nesvarbu, kas gims, berniukas ar mergaitė, šiam vaikui
nieko netrūks. Aš tau jau sakiau.
— Taip, sakei. O tu, žinoma, laikaisi pažadų.
Itano skruostai raustelėjo.
— Aš niekada tau nemelavau, Greise. Ir niekada nežadėjau
daugiau, negu galiu tesėti. Daugybė sutuoktinių porų gyvena
skyriumi. Jeigu būtum ištekėjusi už kokio kito vyro, tavo
ateitis veikiausiai vis tiek būtų tokia pat.
Greisės veidas įsitempė.
— Tu klysti, Itanai. Ji nebūtų tokia pat, nes aš nebūčiau
tekėjusi už vyro, kuris man nieko nejaučia.
Itanas nesiginčijo. Jis negalėjo jai atskleisti tikrųjų savo
jausmų.
— Kita vertus, — tarė ji braukdama piršto galu per žvilgantį
stalo paviršių, — gal tu ir teisus. Aš visada buvau
nepriklausoma. Ir dabar tu gyvensi savo gyvenimą, o aš —
savo. Galų gale mes abu galime būti laimingi.
Itanas suraukė antakius.
— Apie ką tu kalbi?
— Paprasčiausiai sutinku su tavimi, kad gyventi atskirai ne
tokia jau didelė blogybė. Mudu abu galime pasimėgauti...
Jis staigiai sugriebė ją už pečių.
— Net negalvok būti man neištikima, Greise. Esi mano
žmona. Tu man priklausai ir visada priklausysi.
Greisė žvelgė į jį ir kažkas blykstelėjo akyse, kažkoks
moteriškas supratingumas, skatinantis jį nusisukti ir išeiti.
Ji kilstelėjo dailų antakį.
— Mano pageidavimas visiškai pagrįstas. Jeigu tu nenori,
kad ieškočiau pasitenkinimo kitur, turi pasirūpinti, jog
patirčiau jį santuokiniame guolyje.
Itanas sugriežė dantimis. Dėl Dievo meilės, ši moteris —
gyva bėda! Jis apkabino ją ir nuo intymaus prisiglaudimo
susijaudino.
— Raganaite, tu drįsti man grasinti?
— Aš tik sakau: kas tinka vyrui, tinka ir...
Greisei nespėjus užbaigti, Itanas įsisiurbė jai į lūpas. Jis jau
kelias dienas jos troško, pašėlęs geismas sukildavo kaskart,
jai įėjus į kambarį. Suėmęs už liemens Itanas kilstelėjo
žmoną, paguldė ant bibliotekos stalo ir užgulė.
— Tu nori pasitenkinti? Aš tuo pasirūpinsiu.
Greisė aiktelėjo, kai jis užvertė geltono muslino suknelę ir
įsitaisė jai tarp šlaunų. Itanas suprato: ji nekantrauja jį
priimti, švelni ir drėgna, ir ėmė ją glamonėti. Paskui atsisegė
sagas bridžių priekyje ir išlaisvino nekantriai tvinkčiojantį
sustangrėjusį įnagį.
Ji buvo sudrėkusi ir pasirengusi. Ši moteris tokia pat
aistringa kaip ir jis, sukirbėjo Itanui tolimoje sąmonės
kertelėje. Jis pasilenkė, pabučiavo ją ir nėrė į malonią ertmę,
visiškai ją užpildydamas.
— Ar to nori, Greise? — Itanas stumtelėjo giliau ir išgirdo
tylią jos geismo aimaną. — Tu esi mano. — Jis nėrė dar
kartą. — Ir niekam daugiau neatsiduosi, tik man.
Itanas pajuto, kaip ji apsivijo jį kojomis, išsirietė, ėmė
judėti ir prisiderinusi prie jo ritmo priėmė jį dar giliau į save.
Nė viena moteris jam netiko taip tobulai kaip ji. Jis vis ėmė
tai, ką ji davė, o Greisė ėmė iš jo.
 Juodu drauge pasiekė palaimos viršūnę — Itano raumenys
įsitempė, o Greisė vos sutramdė pasitenkinimo riksmą.
Paskui jie atsiskyrė vienas nuo kito.
Tik dabar Itanas susivokė, kad pamylėjo žmoną bibliotekoje
ant stalo! Viešpatie brangus, kaip jis galėjo šitaip prarasti
savitvardą?
Itanas padėjo Greisei nusiropšti nuo stalo, nusmaukė
žemyn sijoną ir stengėsi per daug nedžiūgauti dėl
pasitenkinimo jos veide ir nuraudusių skruostų.
— Aš sugrįšiu, — užsisagstęs kelnes išgirdo jis save
sakant. — Net negalvok apie kitus vyrus, Greise.
Ji pažvelgė jam tiesiai į akis.
— O tu negalvok apie kitas moteris, Itanai.
Tai tarusi Greisė pasisuko ir išėjo iš bibliotekos.

Stovėdama prie miegamojo lango Greisė stebėjo, kaip

Itanas ruošiasi išvažiuoti. Jis vilkėjo taip kaip laive:
ilgarankoviais marškiniais, prigludusiais juodais bridžiais,
avėjo ilgaauliais batais, per ranką buvo persisvėręs jojimo
apsiaustą. Arklininkas privedė juodą išdidų eržilą ir Itanas
pririšo apsiaustą prie žemo odinio balno. Tada paglostė
juodžiui kaklą ir lengvai, kaip buvo įpratęs viską daryti,
užsėdo ant žirgo.
Staiga Itanas pažvelgė į langą, prie kurio stovėjo Greisė, ir
jųdviejų žvilgsniai susitiko: jo akys buvo šalto rudens
dangaus spalvos, jos — kupinos sielvarto, kurio jis neturėjo
pamatyti. Kanas ruošėsi iškeliauti ir išsinešti visas būsimos
laimės viltis, o to ji labiausiai bijojo.
Greisė stebėjo, kaip jis nujoja, aukštas, lieknas ir
plačiapetis, patogiai įsitaisęs balne, ir atrodė taip pat kupinas
pasitikėjimo, kaip vaikščiodamas laivo denyje. Žirgas ir
raitelis dingo alėjoje tarp medžių ir jai suspaudė širdį.
Ji stengėsi padrąsinti save, sutramdyti jausmus. Galų gale,
juk jis — jos velnio kapitonas.
Vis dėlto Itanas Šarpas kažką turėjo — kažką tokio, kas
traukė Greisę ir ko stokojo kiti vyrai. Be jo valdingo būdo, be
tvirto raumeningo kūno ir stulbinamo gebėjimo pamylėti
moterį, Greisė įžvelgė jo akyse dar kai ką: vienišumą, kuris,
prasismelkęs į ją, palietė jos vienatvės stygas.
Tai skatino Greisę stengtis jo nuostabias žydras akis
pripildyti laimės ir meilės.
Tačiau to nebus, o mėgindama save įtikinti, kad gali būti, ji
tik rizikuotų savo nukamuota širdimi. Greisė vėl pažvelgė pro
langą. Alėja buvo tuščia.
Taip, juodu buvo susituokę, bet tai nieko nepakeitė.
 15
Prireikė beveik dviejų valandų, kol Greisė pagaliau aprimo
ir galėjo gyventi toliau. Susitaikiusi su tuo, kas
neišvengiama, ji išėjo iš miegamojo ir nusileido laiptais į
apačią. Kaip ji ir baiminosi, sutuoktinis ją paliko. Tačiau per
gyvenimą Greisė buvo įpratusi pasikliauti savimi, o ne kitais,
be to, ji privalėjo galvoti apie kūdikį.
Pro prancūziško stiliaus duris išėjusi į sodą ir mąstydama
apie būsimą pokalbį su ledi Belford Greisė užkopė į kalvą, ant
kurios stovėjo našlės namas, ir pabeldė į prabangias medines
duris. Reikėjo kai ką aptarti ir Greisė apsisprendė kalbėti
atvirai.
— Labas rytas, miledi, — pasisveikino žilagalvis vyresnysis
liokajus, kurio ji anksčiau nebuvo mačiusi. — Jūs turbūt esate
naujoji ledi Belford.
— Taip, atėjau pasikalbėti su...
— Įeikite, mieloji Greise, — žengusi prie jos pakvietė
Harieta, neaukšta apskritaveidė moteris pajuodusiais
paakiais, tačiau su šypsena veide. — Na, dabar jūs, kaip ir
aš, esate ledi Belford, argi ne? Tie titulai kartais taip
vargina. — Tačiau buvo akivaizdu, kad aristokratės vaidmuo
daug labiau tiko Harietai negu Greisei.
Nedidukė blondinė nusivedė Greisę į jaukią svetainę,
dekoruotą švelniais jūros bangų ir dramblio kaulo atspalviais.
Ant langų čia kabėjo jūros žalumo portjeros, o grindis dengė
tamsiai žalias Obiusono kilimas su gėlėtais ornamentais iš
kraštų.
Kaip Harieta ir sakė, našlės namas buvo daug geresnės
būklės nei pagrindinis dvaro pastatas.
Jiedvi susėdo ant minkštos sofos ir Harieta nurodė
senstelėjusiam vyresniajam liokajui (jo vardas buvo
Kolsonas) atnešti arbatos su pyragaičiais.
Kai tarnas tyliai dingo už aukštų stumdomųjų
raudonmedžio durų, Harieta pasisuko į Greisę ir nusišypsojo.
— Aš neapsakomai džiaugiuosi, kad jūs gyvensite Belforde.
Čarlzas mirė ir man jo siaubingai trūksta. Jaučiuosi
nepakeliamai vieniša.
— Tikriausiai jautėtės labai blogai... taip staigiai jo
netekusi.
Harieta atsiduso.
— Buvau priblokšta. Vieną dieną jis juokėsi, atrodė toks
gyvybingas. O paskui mirė, — našlės akys sužvilgo ir Greisė
suprato, kad ji stengiasi nepravirkti. — Aš baisiai jį mylėjau.
Mes tikėjomės susilaukti kūdikio, tačiau tam nebuvo lemta
išsipildyti.
Greisė nusuko žvilgsnį, jos skruostai nuraudo.
— Nesidrovėkite, mieloji. Jūs laukiatės kūdikio, tiesa?
Greisė pakėlė galvą.
— Iš kur žinote?
— Matau, kaip švyti jūsų veidas. Be to, kitaip nebūtumėte
mano dieverio nusitempusi prie altoriaus. Na, aš džiaugiuosi,
kad jis vedė. Itanas — sunkaus būdo žmogus. Jam daug teko
išgyventi, netektys padarė jį niūrų ir nusivylusį gyvenimu.
Tikiuosi, jums pavyks išvesti jį iš tamsos.
Greisei graudulys užspaudė gerklę. Akys priplūdo ašarų ir ji
nusigręžė. Visai nenorėjo apsiverkti beveik nepažįstamos
moters akivaizdoje, tačiau Harietos žodžiai išlaisvino
jausmus, kuriuos ji buvo užrakinusi septyniais užraktais.
Ledi Belford trumpam pasišalino, bet tuoj sugrįžo su dailia
siuvinėta nosinaite.
— Neverkite, mieloji. Priversite mane galvoti apie Čarlzą,
tada ir aš apsiraudosiu.
Ji ištiesė nosinaitę ir Greisė prispaudė ją prie akių.
— Atsiprašau. Aš nenorėjau, kad taip nutiktų. Tai todėl...
— Kodėl, mieloji?
— Aš buvau beviltiškai įsimylėjusi Itaną. Mylėjau jį taip,
kaip jūs mylėjote Čarlzą.
— Ar jau nebemylite?
Greisė nusišluostė nosį.
— Aš atsisakau mylėti vyrą, kuris nemyli manęs.
Ledi Belford paėmė Greisės ranką ir švelniai spustelėjo. Tuo
metu svetainės durys atsivėrė ir jiedvi pasisuko išgirdusios
įvežant arbatos stalelį su ratukais.
— Na va, sugrįžo Kolsonas su arbata, galėsime išgerti po
puodelį.
Neaukšto ūgio žilagalvis vyresnysis liokajus pristūmė stalelį
prie sofos ir pasišalino pro sunkias medines duris. Ledi
Belford įgudusiais judesiais pripylė arbatos į du porcelianinius
puodelius paauksuotais kraštais, įmetė į vieną gabalėlį
cukraus ir padavė Greisei.
— Na... kas yra tarp judviejų su Itanu? Manote, jis paliko
jus čia todėl, kad jūsų nemyli?
Puodelis subarškėjo į lėkštutę Greisei ant kelių.
— Jei ne fizinė trauka, būdinga, regis, visiems vyrams, jis į
mane net nepažvelgtų. — Ji vėl pažiūrėjo į Harietą,
skausmingi žodžiai, kuriuos vos prisivertė ištarti, draskė
krūtinę. Greisė norėjo pasakyti Harietai tiesą, bet negalėjo,
nes būtų turėjusi atskleisti paslaptį, kas toks jos tėvas. — Tai
ilga istorija, — pagaliau tarė ji. — Pakanka pasakyti, jog
mane vesti jis norėjo užvis mažiausiai.
— Tai kodėl vedė?
Greisė patraukė pečiais.
— Itanas — garbingas žmogus. Jis negalėjo palikti manęs
nėščios.
Harieta šyptelėjo.
— Atrodo, jūs nepažįstate mano dieverio taip gerai, kaip
manote.
— Ką norite tuo pasakyti?
— Jeigu Itanas Šarpas būtų nenorėjęs jūsų vesti, niekas
pasaulyje nebūtų įstengęs jo priversti.
 16
Prabėgo kelios savaitės, gegužei artėjant prie birželio sodai
apsipylė rožiniais, geltonais ir raudonais žiedais, lygiai taip
pat pražydo Harietos ir Greisės draugystė. Jaunoji našlė tikrai
buvo tokia miela ir maloni, kaip atrodė iš pirmo žvilgsnio, ir
Greisė jai buvo didžiai dėkinga.
Turėdamos marias laiko moterys nusprendė suplanuoti
Belford Parko dvaro rūmų remontą. Tą savaitę, kai Itanas
išvyko, jiedvi griebėsi darbo ir taip įsijautė, kad išleido
begalę, rodės, neribotų Itano išteklių. Rūmai atgijo tarsi gėlė
pavasarį, kadaise tuščiame pastate triūsė dailidės, marmuro
klojikai, stogdengiai, audinių prekeiviai, baldų apmušėjai,
tapetų klijuotojai. Darbas surydavo didžiąją dalį Greisės laiko
ir padėjo jai negalvoti apie vyrą, kuris veržėsi į jos mintis.
Greisė užkrėtė Harietą savo pomėgiu ir vakarais jiedvi
vienatvės valandas leisdavo kalbėdamosi apie žvaigždynus ir
su jais susijusius graikų ir romėnų mitus.
— Aš pradėjau galvoti apie mudvi kaip apie Dvynius, —
prisipažino Harieta ir pasilenkusi pažvelgė pro nedidelį
žalvarinį Greisės teleskopą, pastatytą ant plačios akmeninės
terasos. — Per tas kelias savaites mes tapome kaip seserys.
— Kitaip sakant, kaip ištikimieji dioskūrai [Senovės graikų
mitų herojai, dvyniai Kastoras ir Polideukas, Dzeuso ir
Spartos karalienės Ledos sūnūs.].
— Taip. Mes retai ginčijamės, daugeliu klausimų kuo
puikiausiai sutariame.
— Pasak mito, kaip tik todėl Dzeusas Dvynius apgyvendino
toje pačioje dangaus vietoje.
Harieta nusišypsojo: pastaruoju metu ji ėmė dažniau
šypsotis.
— Visai teisingai.
Darbai rūmuose tęsėsi ir net tarnai atrodė linksmesni dėl
tokio sujudimo. Harietos dvidešimt septintojo gimtadienio
proga virėjas primygtinai pareikalavo leisti jam paruošti
šventinę vakarienę, o Greisė, norėdama pagerbti
sukaktuvininkę, užsisegė Nuotakos vėrinį.
Vėrinys tikrai buvo ypatingas. Užsisegusi jį Greisė pasijuto
nurimusi, nuotaika pasitaisė, ji atsikratė liūdesio, dažnai ją
užplūsdavusio pastaruoju metu. Baimindamasi, kad per
gimtadienį Harieta gali dar labiau ilgėtis velionio vyro, Greisė
norėjo būti gerai nusiteikusi.
Nusileidusi plačiais marmuriniais laiptais Greisė patraukė į
valgomąjį, kuris remontuotinų patalpų sąraše buvo antras
pagal svarbumą. Dvidešimt keturių kėdžių, išrikiuotų palei
ilgą raudonmedžio stalą, apmušalai atrodė mažumėlę nutrinti
ir apiblukę, bet krištolinis sietynas spindėjo virš galvos
neseniai nuvalytas, o paauksuotos sieninės žvakidės buvo
nušveistos iki žvilgėjimo.
Vilkėdama žalsvai melsvą suknelę su rausvo šilko sijono
apačia, išsiuvinėta graikų mitų motyvais, Greisė valgomąjį
pasiekė tuo pat metu kaip ir Harieta, kuri gimtadienio proga
buvo apsitaisiusi prašmatniau: su žydro šilko suknele,
apkraštuota rožiniais apsiuvais.
— Sveikinu gimimo dienos proga, — tarė Greisė ir
pakštelėjo jai į skruostą.
— Ačiū. Keista, tačiau aš nesijaučiu nė viena diena vyresnė.
— Turiu pasakyti, kad taip ir neatrodai.
Harieta nusišypsojo. Šiomis dienomis ji atrodė linksmesnė,
į gyvenimą vėl ėmė žiūrėti su viltimi. Šviesiai rudos jos akys
nukrypo į vėrinį.
— Vaje, koks nuostabus papuošalas.
Greisė palietė pirštais perlų ir deimantų vėrinį, blyksintį
sidabrinėse žvakidėse ant stalo stovinčių žvakių šviesoje.
— Tai mano draugės Viktorijos Iston dovana. Ji buvo
įsitikinusi, kad jis atneš man laimę.
Greisė stengėsi negalvoti apie Itaną ir tramdė norą, kad
vėrinys stebuklingai jį paveiktų.
Kai jiedvi įsitaisė tolimajame stalo gale, Greisė papasakojo
Harietai vėrinio istoriją: apie lordo Falono begalinę meilę ledi
Arianai iš Meriko ir su jo brangia dovana susijusią legendą.
— Žinoma, visa tai — gryna nesąmonė, — užbaigė
Greisė. — Aš netikiu legendomis, nors turiu pripažinti, kad
mano draugei šis vėrinys tikrai atnešė laimę.
— Šiaip ar taip, tai labai įdomi istorija. Juo labiau kad
Meriko pilis yra vos už kelių mylių nuo čia. Nuostabu, koks
mažas pasaulis.
Greisė staigiai pakėlė galvą.
— Meriko pilis netoli Belfordo?
— Na taip. Visai prie pat Altertono. Iš pilies, žinoma, likę tik
griuvėsiai, tačiau jie vis tiek turi keisto žavesio. Galbūt norėsi
kada nors ten nuvažiuoti.
— O taip, labai norėsiu. — Greisė palietė vėrinį. Atrodė, kad
perlai skleidžia šilumą. — Kalbėjausi su vienu iš dailidžių,
ponu Bleniu, jis sakė, jog jam maudžia kojos pirštą. Ponas
Blenis mano, kad porą dienų veikiausiai lis, tačiau savaitei
einant į pabaigą nusigiedrys. Galbūt tada galėsime ten
nuvažiuoti.
— Būtinai nuvažiuosime. Galime kokią dieną ir atsipūsti nuo
darbų. Labai norėčiau, kad tu pamatytum tą pilį.
 ***
Nors oras nepagerėjo (ponui Bleniui, matyt, vis dar maudė
pirštą), prie Meriko pilies moterys išvyko, kaip ir buvo
suplanavusios. Karietai riedant keliu, lauke siautėjo gūsingas
vėjas ir plaikstė medžių šakas, tačiau Greisė buvo labai
susijaudinusi ir to beveik nepastebėjo. Kokia netikėta sėkmė,
kad ji apsigyveno rūmuose taip arti pilies.
— Ar dar toli? — nekantriai tarsi vaikas paklausė ji
Harietos.
— Turbūt už kokios mylios. Kai tik pasuksime už posūkio,
pamatysi pilį ant kalvos.
Nepaisydama atšiauraus oro Greisė atvėrė langą ir iškišo
galvą į lauką. Kailiu apsiūtas jos apsiausto gobtuvas plazdėjo
vėjyje, šaltas oras plakė per skruostus, tačiau Greisės
žvilgsnis buvo įsmeigtas į pilies griuvėsius.
Jie stūksojo pačioje kalvos viršūnėje, iš kadaise didžiulės
mūrinės tvirtovės buvo likęs tik aukštas apskritas pilies
bokštas. Vienas jo šonas buvo aptrupėjęs, tačiau liekanos
šovė į dangų, didžiąją dalį viršaus juosė mūriniai parapetai.
Danguje tarsi neatskiriama bokšto dalis kabėjo tamsūs
debesys. Greisė neįsivaizdavo, kaip pilis atrodytų užlieta
saulės.
— Gynybinio griovio nebėra, — tarė Harieta, — tačiau toje
vietoje, kur jis buvo, yra išlikusi įduba.
Greisė tikrai matė akmenimis apjuostą įdubimą ten, kur
kadaise buvo pilį nuo užpuolikų saugojęs griovys. Ji pakėlė
akis į bokštą ir pajuto, kaip per nugarą nubėgo šiurpas. Ledi
Ariana užlipo ant pilies bokšto parapeto, nušoko nuo jo ir
užsimušė nukritusi ant akmenų.
— Sustabdykite arklius! — sušuko Greisė vežikui, šis
pakluso ir pasukęs į kelkraštį sustabdė į karietą pakinkytus
du bėrius. Tada Greisė pasisuko į priešpriešiais sėdinčią
Harietą. — Aš išlipsiu, noriu viską gerai apžiūrėti. Ar eisi
drauge?
Harieta sudrebėjusi papurtė galvą ir tvirčiau susisiautę į
šiltą kailinį kojų apdangalą.
— Tikėjausi, kad diena bus šiltesnė. Jeigu tu nieko prieš, aš
geriau liksiu karietoje.
— Pasilik, — sutiko Greisė, paslapčia nudžiugusi, kad galės
pati viena apžiūrėti pilį. Ji išlipo iš blizgančios juodos Belfordų
karietos, saugodamasi nuo vėjo užsitraukė ant galvos
gobtuvą ir ėmė kopti į kalvą.
Pasiekusi gynybinio griovio kraštą Greisė stabtelėjo ir
pakėlė akis. Bokšto parapetas dunksojo aukštai virš galvos,
pro angas sienoje košė ledinis vėjas, keldamas keistus,
aimanas primenančius garsus. Perėjusi griovį, dabar jau pilną
nebe vandens, o žemių, kitoje pusėje ji vėl sustojo. Pilies
sienos buvo sumūrytos iš grublėtų pilkų akmenų, šaltų ir
drėgnų, apžėlusių žaliomis samanomis.
Kadaise, saugantis nepageidaujamų svečių, durys į
pagrindinį bokštą buvo įrengtos aukštai nuo žemės. Laiptais,
jau seniai sutrūnijusiais, būdavo galima užkopti iki sunkių
medinių durų, vedančių į didžiulę menę. Apėjusi bokštą iš
kitos pusės Greisė rado išgriuvusią sieną ir peržengusi per
akmenis šmurkštelėjo vidun.
Išlikusios bokšto sienos užstojo nuo vėjo ir didžiojoje
menėje buvo keistai ramu, tik iš viršaus sklido tyli vėjo
dejonė ir prislopintas senų rąstų girgždėjimas. Tolimajame
menės gale dunksojo masyvus akmeninis židinys, kadaise
šilumą skleidusios žarijos seniai buvo užgesusios, jas išpustė
laikas ir žiaurus likimas.
Greisė ilgai stovėjo tylėdama. Ūmai išgirdo keistą garsą,
tarsi kojų šiurenimą, garsas vis artėjo. Ji staigiai pasisuko ton
pusėn.
— Būkite pasveikinta Meriko pilyje.
Tai buvo moteris, sena ir susiraukšlėjusį, labai liesa,
pakumpusi; gumbuota ranka ji spaudė sukrypusią medinę
lazdą. Vilkėjo juodai nuo galvos iki kojų, sunkaus jos
drabužio gobtuvas dengė dalį raukšlėto veido — senutė
priminė viduramžių pasakų būtybę.
— Atsiprašau, — prabilo Greisė. — Nenorėjau trukdyti.
 — Nesutrukdėte, mieloji.
Greisė apsidairė, tačiau išvydo tik tuščias sienas, krūvą
sutręšusių lubų sijų ir į viršų vedančius siaurus akmeninius
laiptus.
— Aš... aš esu ledi Belford. O jūs?..
— Mebina Merik. Prieš daug metų čia gyveno mano šeima.
Merik. Ta moteris veikiausiai tolima ledi Arianos giminaitė.
— Taip... esu girdėjusi jos istoriją.
— Aš tai supratau. Jūs segite perlų ir deimantų vėrinį.
Greisei atrodė teisinga segėti vėrinį lankantis ten, kur
gyveno jo pirmoji šeimininkė. Bet dabar ji suabejojo, ar tik
nepadarė klaidos.
— Jis anksčiau priklausė jūsų šeimai, — tarė Greisė.
— Kadaise... labai seniai...
— Ledi Arianai.
Senutė linktelėjo.
— Tai jos mylimojo lordo Falono dovana. Vėrinys buvo
pagamintas Arianai Falono užsakymu. Jis pats išrinko visus
deimantus po vieną... Brangi dovana jo būsimai nuotakai. Ji
segėjo vėrinį ir savo mirties dieną.
Greisė pažvelgė į stačius akmeninius laiptus, vingiuojančius
palei lenktas sienas ir vedančias link parapetų.
— Ji nusižudė sužinojusi, kad pakelės plėšikai nužudė lordą
Faloną, kai šis skubėjo į savo vestuves su ja. Tikriausiai
nepaprastai jį mylėjo.
— Taip, Arianai jis buvo pats brangiausias žmogus
pasaulyje. O ji buvo jam pati brangiausia.
Greisei suspaudė širdį.
— Legendoje minima, kad... ji laukėsi jo kūdikio.
Senutė liūdnai linktelėjo.
— Taip ir buvo. Matote, jau iki sužadėtuvių juodu buvo
meilužiai. Ji pamilo jį iš pirmo žvilgsnio.
— O jis? — pasidomėjo Greisė. — Ar lordas Falonas taip pat
iškart pamilo ledi Arianą?
Mebina Merik papurtė galvą.
— Iš pradžių jis tik geidė Arianos. Daugumai vyrų taip
būna. Bet laikui bėgant jis pamatė, kokios ji geros širdies. Jį
sužavėjo Arianos drąsa ir kilnumas. Jo meilė kasdien darėsi
vis stipresnė, pagaliau lordas Falonas suvokė, kad myli ją
taip karštai, jog jokios kitos moters jam nereikia.
Senutė ištiesė prie vėrinio artrito išsukiotus pirštus ir
meiliai paglostė.
— Jis skirtas tau. Tokia tavo lemtis — turi jį segėti, kaip
kadaise segėjo ledi Ariana.
Jausdamasi it sapne Greisė papurtė galvą.
— Tai tik mano draugės dovana, ne daugiau. Čia aš
šiandien atvažiavau visai atsitiktinai. Ir visai atsitiktinai
užsisegiau šį vėrinį.
Senoji moteris nusišypsojo ir Greisė išvydo pajuodusius,
ištrupėjusius dantis.
— Galvokite, kaip norite.
— Mano draugė tikėjosi, kad vėrinys atneš man laimę, kaip
atnešė jai.
— Laimę... arba sielvartą. Tokia lemtis.
Greisė žengtelėjo atatupsta. Viskas jai atrodė netikra.
Grynas atsitiktinumas, jog ji sužinojo apie pilį, ir tik iš
smalsumo čia atvažiavo.
— Deja, man jau laikas eiti. Karietoje laukia giminaitė.
Mielai parvežčiau jus namo.
Senutė sukvaksėjo ausį rėžiančiu balsu.
— Nemanau, kad tai įmanoma.
— Ką turite omenyje?
— Eikite, vaikeli. Pasitikėkite šiais perlais... ir savo širdimi.
Gyvenkite klausydama širdies, jei likimas pritars, viskas bus
gerai.
Ji nusisuko ir nukėblino sunkiu žingsniu, pasiramsčiuodama
kreiva lazda. Jai išėjus iš bokšto, vėjas priplojo sunkų
apsiaustą prie kaulėtų kojų. Mebina Merik nesustojo, tik
susigūžė nuo ledinio vėjo ir žengė į priekį.
Greisė stebėjo senutę, kol ši dingo už pylimo, tik tada
pajuto, kad jos širdis smarkiai plaka. Delnai buvo sudrėkę,
rankos truputį drebėjo.
 Gerasis Dieve, kas čia atsitiko?
Ji susidūrė su keista, šiurpą keliančia senute, nieko
daugiau.
Tačiau į širdį įsirangę keistas jausmas. Jis plito, vis labiau
stiprėjo, Greisė dar niekada nebuvo to patyrusi.
Ji įdėmiai pažvelgė pro išgriuvusią sieną į tamsėjantį
dangų. Kilstelėjusi sijoną, kad nesipainiotų po kojomis,
išbėgo į lauką. Gobtuvas nusmuko nuo galvos, jai bėgant į
pakalnę vėjas taršė plaukus. Buvo siaubingai šalta, pirštai
sugrubo, tačiau Greisė nekreipė dėmesio.
Ji mąstė apie Itaną, apie kūdikį, kurio ji laukiasi, ir jai
suspaudė širdį.
Pagaliau Greisė suprato, ką turi daryti. Ji vyks į Londoną ir
niekas jos nesulaikys.
Greisė sudrebėjo. Ji meldė moirų [Graikų mitologijoje —
trys likimo deivės: Klotė, Atropė ir Lachesė], kad būtų jai
malonesnės nei anksčiau.
 17
Susitikimas su pulkininku Pendltonu Karo ministerijoje
baigėsi. Itanas išėjo iš pastato ir nužingsniavo prie jo
laukiančios karietos. Pasak pulkininko, apie Harmoną Džefrį
nėra žinių. Niekas nė puse lūpų neprasitarė, kur vikontas
galėtų būti.
Užtai Itanas sužinojo, kad santykiai su Prancūzija kaista.
Ministras pirmininkas ir jo kabineto nariai darosi vis
nervingesni. Prieš dvi savaites jie paprašė Itano pagalbos.
„Mums jūsų reikia, kapitone, — pasakė jam pulkininkas. —
Praeityje jūsų pagalba mums buvo neįkainojama. Tikimės,
kad sutiksite įvykdyti dar vieną užduotį.“
Itanas nenoromis sutiko, tačiau kol kas dar nebuvo žinoma,
kada „Jūrų velnias“ ir įgula turės išplaukti.
„Galbūt dar po poros savaičių, — pasakė jam šiandien
Pendltonas per trumpą jų susitikimą. — Maksas Bredlis vis
dar Europoje. Noriu, kad jis plauktų su jumis. Bredlis puikiai
pritaps ir labai pravers renkant informaciją. Jums nėra
prasmės išplaukti, kol jis nebaigė užduoties ir negrįžo į
Londoną.“
Karietai riedant link jo rūmų Londone, Itanas atsišliejo į oda
aptrauktos sėdynės atkaltę ir tyliai nusikeikė. Jis daugiau
nenorėjo veltis į karinius reikalus. Savo pareigą jis atliko...
netgi su kaupu. O dabar nekantravo susidurti su kitokiais
iššūkiais ir imtis su markizo titulu susijusių prievolių.
Staiga vaizduotėje iškilo Greisė, kiek putlesnės jos krūtys,
mažumėlę atsikišęs pilvas, kuriame augo jo kūdikis. Buvo
laikas, kai jis galvojo apie santuoką, įsivaizdavo, jog kada
nors, tolimoje ateityje, susiras mielą nuolaidžią merginą, ją
ves, dalysis su ja lova, o ji pagimdys jam vaikų.
Greisė buvo ne tokia moteris, kokią jis ketino vesti... Tiesą
sakant, visai kitokia negu jo įsivaizduojama išrinktoji. Tačiau
nuo tos akimirkos, kai ją išvydo, Itanas negalėjo atsikratyti
minčių apie ją. Jis be galo jos geidė, svajojo su ja mylėtis, su
pritrenkiančiu aiškumu prisiminė visus tuos kartus, kai ją
paėmė. Net palikęs Greisę toli kaime neįstengė apie ją
negalvoti.
Gal palengvės vėl išplaukus į jūrą. Itanas tikėjosi, kad taip
ir bus. Nes niekas daugiau nepadėjo.
Karietos ratas įsmuko į kelio duobę ir Itaną smarkiai
krestelėjo. Už lango pro šalį prabėgo du berniukai deglininkai,
skubantys vykdyti savo darbdavių pavedimų. Skudurais
apsirengęs elgeta klupinėdamas ėjo gatve ištiesęs ranką.
Itanas iškrapštė iš liemenės kišenėlės monetą ir numetė
vyriškiui.
Po dešimt minučių karieta įvažiavo į prabangų Meifero
rajoną ir sustojo prie rūmų Upokšnio gatvėje. Paniręs į mintis
apie jo laukiančią užduotį Itanas išlipo iš karietos, užkopė
stačiais laiptais ir įėjo į prieškambarį.
— Laba diena, milorde, — vyresnysis liokajus Bainsas,
anksčiau tarnavęs pas Čarlzą, juodaplaukis vyriškis
žilstelėjusiais smilkiniais ir snobiškomis manieromis,
pasitraukė į šalį leisdamas šeimininkui įeiti. — Apgailestauju,
tačiau jums išvykus čia buvo kilęs šioks toks sujudimas.
Itanas pažvelgė į vyresnįjį liokajų.
— Koks sujudimas?
— Panašu, kad atvyko jūsų žmona.
Ši žinia jam buvo it smūgis į paširdžius. Paskui užplūdo
jausmai, kuriuos Itanas atsisakė įvardyti. Jis pažvelgė į
griežtą vyresniojo liokajaus veidą. Apie savo vedybas Itanas
niekam neprasitarė, tokia žinia turėjo juos priblokšti.
— Kur ji?
— Savo kambaryje, sere. Drauge su tarnaite išsipakuoja
bagažą. Manau, aš pasielgiau tinkamai įkurdinęs ją markizės
apartamentuose.
Greisė yra jo namuose Londone. Dabar ji antrame aukšte,
kambaryje šalia jo miegamojo. Itano širdis ėmė pašėlusiai
daužytis, kraujas šniokšte šniokštė gyslomis. Jėzau, vien nuo
minties, kad tuoj ją pamatys, jis pasijuto lyg mokinukas.
— Pasielgėte tinkamai. Galų gale, ta ledi yra mano žmona.
— Sveikinu, milorde.
 Jam pro ausis neprasprūdo nepritarimas vyresniojo
liokajaus balse.
— Aš pasirūpinsiu, kad prieš išvažiuodama ji būtų
supažindinta su tarnais.
Greisė tikrai čia nepasiliks. O jei ir pasiliks, tai neilgam.
Lipdamas laiptais Itanas vis labiau niršo. Po perkūnais, ta
moteris velniškai įžūli! Jis yra jos vyras. Jis — Belfordo
markizas! Greisė jo žmona ir privalo vykdyti nurodymus. Jis
tiesiai šviesiai liepė jai pasilikti Belford Parke.
Sustojęs prie jos miegamojo durų Itanas kelis kartus
ryžtingai pabeldė ir nelaukdamas kvietimo žengė į vidų.
Greisė kaip tik buvo nusirengusi kelionės drabužius. Ji
stovėjo priešais langą vien su batisto marškiniais, kojinėmis
ir keliaraiščiais, atrodė tokia didinga ir miela, kaip Itanas ir
prisiminė. Jis iškart pastebėjo, kad jos krūtys dar putlesnės,
dar sunkesnės, o rožiniai speneliai didesni, apskritesni ir
labiau gundantys negu anksčiau.
Marškiniai švelniai gaubė kiek atsikišusį pilvą. Itano
skaičiavimais, Greisė buvo jau beveik keturis mėnesius
nėščia, tačiau atrodė labiau švytinti ir gražesnė nei bet kada.
Jam išdžiūvo burna. Raumenys įsitempė, kūnas pastiro.
Itanas pasakė sau, jog tai geismas, ne ilgesys.
Išvydusi jį Greisė išplėtė ryškiai žalias akis. Ji ištiesė ranką
prie tamsiai žalio aksominio chalato, kambarinė čiupo jį nuo
minkšto suolelio palei lovą su baldakimu ir padėjo apsivilkti.
— Jeigu tu nieko prieš, Fibe, aš norėčiau šnektelėti su
žmona.
— Žinoma, milorde.
Išsigandusi rūstaus jo veido kambarinė išskuodė iš
kambario ir uždarė duris.
Itanas pasisuko į Greisę.
— Aš liepiau tau pasilikti Belford Parke. Ką tu veiki
Londone?
Ji kilstelėjo smakrą jam jau gerai pažįstamu judesiu. Itanas
pasakė sau, kad visai nesidžiaugia ją matydamas.
— Atvykau aplankyti savo vyro. Be to, noriu pasimatyti su
giminėmis ir draugais. Santuoka su tavimi nesuteikia tau
teisės amžiams atskirti manęs nuo tų, kuriuos aš myliu.
Itaną nusmelkė kaltė. Jis suprato, jog Greisė teisi. Bet jam
vis tiek nepatiko, kad ji yra čia, jo miesto rezidencijoje,
kambaryje šalia jo miegamojo. Jis perliejo ją žvilgsniu,
stabtelėjo prie blyškaus ilgo kaklo, pulsuojančios duobutės
pakaklėje ir panoro priglusti prie jos lūpomis, išbučiuoti jos
gundančias krūtis, paslėptas po chalatu, dailias pėdas ir
kulkšnis, išlindusias iš po drabužio apačios.
Itano kūnas įsitempė. Geismas įsižiebė slėpsnose ir pirmą
kartą nuo tada, kai jis sugrįžo į Londoną, jo draugužis atgijo
ir sustangrėjo.
Tik ne dabar, — mintyse sudraudė save Itanas, puikiai
žinodamas, kokia jėga pasižymi jos nuostabus kūnas.
Nesvarbu, kad jis Greisės geidžia, po poros dienų ji
išvažiuos — pats pasirūpins ją išsiųsti, o iki to laiko laikysis
nuo žmonos atokiai.
— Ar tau tikrai galima keliauti, kai esi tokios būklės? —
pasiteiravo jis, nors per daug dėl to nesijaudino, nes Greisė
tryško sveikata.
Ji gūžtelėjo pečiais....
— Gal ir negalima. Prieš dar kartą leisdamasi į kelionę
turėsiu įvertinti galimą riziką.
Itanas tyliai nusikeikė. Jis paspendė žmonai spąstus, bet ji
sėkmingai išsisuko. Tačiau jis būtinai pasistengs išsiųsti ją
atgal į kaimą, kol keliauti dar nėra rizikinga... ir kol Greisė
dar neapsuko jam galvos, o ji būtinai taip padarys, jeigu tik
jis suteiks bent menkiausią progą.
Jie susitarė gyventi kiekvienas savo gyvenimą.
Ir to susitarimo privalėjo laikytis.

Stebėdama iš miegamojo išeinantį sutuoktinį Greisė

atsiduso. Jos širdis daužėsi it paukštis narvelyje. Gerasis
Dieve, kaip ji galėjo pamiršti jo daromą poveikį?
Greisė susmuko ant minkštasuolio lovos kojūgalyje,
imponuojantis Itano paveikslas buvo įsirėžęs jai į atmintį. Jis
atrodė apgaubtas jėgos ir seksualumo šydo, tam buvo
neįmanoma atsispirti.
Mėgindama nusiraminti Greisė giliai atsiduso. Nuo tos
akimirkos, kai pamatė sutuoktinį, ji suprato pasielgusi
tinkamai. Ji atvyko į Londoną. Ir ryžtingai įsikūrė savo vyro
miesto rezidencijoje.
Jis bent jau neišmetė jos į gatvę!
Greisė nebuvo visiškai tikra, kad jis to nepadarys. Itanas
nenorėjo, kad ji gyventų čia. Tai buvo aišku.
Vis dėlto jam nepavyko nuslėpti geismo, Greisė viską
suprato iš akių: nuo to vakaro, kai Itanas pagrobė ją iš „Ledi
Anos“, juodu beprotiškai traukė vienas kitą.
Greisė nerimavo, kad gali pasirodyti Itanui nepatraukli. Jos
kūnas keitėsi, darėsi moteriškesnis, apvalesnis. Kūdikiui
augant įsčiose ilgainiui ji taps stora ir nerangi. Praras
moterišką žavesį. Todėl privalo veikti, užkariauti jo širdį, kol
tai dar įmanoma.
Greisė prisiminė keistą susitikimą su senute Meriko pilyje.
Nuo tos minutės, kai Mebina Merik pasišalino, Greisė įtikėjo
einanti teisingu keliu. Važiuojant karieta atgal į Belford Parką
ji paaiškino Harietai, ką ketina daryti.
„Aš melavau pati sau, Harieta. Aš myliu Itaną. Mėginau
liautis mylėjusi, bet nepajėgiau. Noriu, kad ir jis mane
mylėtų, tačiau negalėsiu priversti pamilti, jei gyvensiu čia,
kaime.“
Harieta nusišypsojo ir pasilenkusi ją apkabino.
„Žinojau, jog kada nors tu tai suprasi. Teisybę sakai, turi
važiuoti pas jį. Ir priversti pripažinti, ką jis tau jaučia.“
„Ar tu nieko prieš, jei aš išvažiuosiu?“
„Man viskas bus gerai. Per tą laiką, kurį mudvi praleidome
drauge, aš labai atsigavau. Viena prižiūrėsiu namo remontą,
o kai jis bus baigtas, taip pat atvažiuosiu į Londoną.“
Greisė džiugiai nusijuokė ir ją apkabino.
„Labai to norėčiau.“
Kai tik jos sugrįžo į Belford Parką, Greisė įbėgo į namą,
liepė iš rūsio atnešti lagaminus ir padėjo Fibei sukrauti
daiktus. Jos galvoje visą laiką skambėjo kartą Harietos ištarti
žodžiai: „Jeigu Itanas Šarpas būtų nenorėjęs jūsų vesti,
niekas pasaulyje nebūtų įstengęs jo priversti.“
Viešpatie, Greisė meldėsi, kad tai būtų tiesa. Ji meldėsi,
kad tai, ką ji išvydo Itano akyse jųdviejų vestuvių dieną,
tikrai būtų tai, ko ji nuoširdžiai troško. O troško ji meilės.
Jeigu jis jaučia jai bent švelnumą, tai suteiktų vilties.
Bent jau taip mąstė Greisė karieta važiuodama į Londoną.
O kai šiandien Itanas įsiveržė į jos miegamąjį, ji būtų galėjusi
prisiekti, kad vieną akimirką ji vėl išvydo tokį jo žvilgsnį. Jis
geidė jos, tai buvo akivaizdu, bet gal jo akyse žybtelėjo ir
silpnutė meilės kibirkštėlė?
Veikiausiai dar per anksti tikėtis meilės. Tačiau tai, ką ji
pamatė, sustiprino viltį. Šįkart Greisė neketino leisti tam
jausmui išblėsti.

Itanas stovėjo savo kabinete priešais židinį ir spoksojo į

tuščią ugniakurą. Jis mąstė apie moterį, įsikūrusią markizės
apartamentuose, apie moterį, kurią jis vedė. Nuo tos dienos,
kai grįžo į Londoną, jis iš visų jėgų stengėsi ją pamiršti. O
dabar ji čia, jo namuose.
Velniai griebtų!
Dėmesį patraukė beldimas į duris. Jis pasisuko ir pamatė
įeinantį Rafaelį Sondersą.
Aukštaūgis įspūdingos išvaizdos hercogas sustojo prie durų.
— Dar nesu matęs tokios tavo veido išraiškos.
— Mano žmona atvažiavo, — suurzgė Itanas.
— A, tada viskas aišku.
— Bandau susivokti, ką dabar daryti.
Rafas kilstelėjo tamsų antakį.
— O kas neaišku? Greisė — graži miela moteris, be to, ji
tavo žmona. Sakyčiau, kelios ateinančios dienos tau bus labai
smagios.
— Pasitaikius pirmai progai aš išsiųsiu ją atgal.
— Tikrai?
— Ji nori aplankyti motiną ir pasimatyti su draugėmis.
Negaliu to uždrausti.
— Aišku, kad negali, — Rafas supratingai šyptelėjo. — O
kol ji bus čia, judu turėsite progą geriau pažinti vienas kitą.
Itanas puikiai suprato, ką reiškia ta šypsenėlė. Tačiau jis
neprisipažino, jog neketina leisti naktų Greisės lovoje, kad ir
kokia patraukli būtų ši mintis.
— Tiesą sakant, Greisė atvyko nelabai tinkamu metu, —
surimtėjęs pareiškė Rafas. — Turiu žinių apie Forsaitą.
Itano pečių raumenys įsitempė. Jis priėjo prie Rafo.
— Ar jį surado?
— Ne. Tačiau magistratų biuras gavo nepatvirtintos
informacijos, kad vikontas buvo pastebėtas Jorke.
— Jorke? Tikrai? Negaliu patikėti, kad jis pasiliko Anglijoje,
kai visi jo ieško trokšdami įvykdyti teisingumą!
— Kaip minėjau, ši informacija nepatvirtinta, tačiau sekliai
naršo Jorką ir jo apylinkes, tikėdamiesi aptikti vikonto
pėdsakus.
Itanas susimąstė. Jorkas ne taip toli nuo Skarboro. Greisė
plaukė laivu į Skarborą aplankyti protetės. Įdomu, ar čia yra
koks nors ryšys? Reikės paprašyti Džono Makfio tuo
pasidomėti.
Nuo tos dienos, kai Harmonas Džefris buvo nuteistas už
valstybinės paslapties išdavimą, Itanas troško pamatyti jį
kabantį kartuvėse. Net vedęs Forsaito dukterį, pastaruoju
metu Itanas sustiprino pastangas jį surasti: pasamdė dar du
Lenktosios gatvės magistratų biuro seklius. Tačiau iki šios
dienos nesužinojo nieko naujo. Kuo toliau, tuo labiau stiprėjo
Itano įsitikinimas, kad Forsaitas slapstosi Prancūzijoje.
— Tikiuosi, tu man praneši, jeigu bus kokių naujienų.
— Žinoma.
Pasigirdo tylus beldimas į duris, Itanas pakvietė įeiti. Durys
atsivėrė ir į kabinetą įžengė Greisė. Ji vilkėjo mėtų žalumo
muslino suknelę, išryškinančią akių spalvą, ir nors veide buvo
matyti dvejonė, Itanui ji pasirodė neapsakomai žavi.
— Tikiuosi, nesutrukdžiau.
— Tikrai ne, — nespėjus Itanui prasižioti, suskubo atsakyti
Rafas ir Greisė nukreipė dėmesį į jį.
— Bainsas man pasakė, kad esate čia. Pamaniau, užeisiu
pasisveikinti.
Rafas paėmė jos ranką ir pakėlė prie lūpų.
— Man labai malonu jus matyti, miledi.
Greisė jam nusišypsojo. Taip ją šypsantis Itanas buvo
matęs tik kelis kartus nuo tada, kai jie susipažino. Ji atrodė
nuostabiai.
— “Miledi“ skamba pernelyg oficialiai, juo labiau kad mudu
seniai vienas kitą pažįstame.
— Tada pasakysiu paprastai: sveikinu, Greise. Linkiu
judviem su Itanu begalinės laimės.
Plati jos šypsena išblėso.
— Dėkoju.
Itanas nusuko akis, staiga jam suspaudė krūtinę.
Rafas pažvelgė į jį.
— Apgailestauju, bet turiu reikalų Trednidlo gatvėje.
Nesmagu, kad neteksite neįkainojamos mano draugijos,
tačiau neabejoju, jog sugalvosite, kaip pasismaginti.
Itanas neleido mintims nukrypti ton pusėn, į kurią Rafas
lenkė. Nusprendė verčiau apsvarstyti įtarimą, kad Forsaitas
galbūt slapstosi Anglijoje, ir sugalvoti, kaip sučiupti niekšą,
kaltą dėl jo vyrų žūties. Itanas priminė sau, kad prieš jį
stovinti moteris yra to išdaviko duktė.
— Gal galėtum pakeliui užvežti mane pas įgaliotinį? —
paklausė jis Rafo. — Esu susitaręs su juo susitikti.
Rafas metė žvilgsnį į Greisę.
— Man tai nesukels sunkumų.
— Tai mes atsiprašysime... — tarė Itanas.
Greisė linktelėjo ir išspaudė šypseną.
— Žinoma. Aš... aš turiu daug ką nuveikti.
Ji daugiau nieko nepasakė, Itanas taip pat nepridūrė nė
žodžio, tiesiog nusekė paskui Rafą, tramdydamas norą
pasilikti namie su žmona.

***
 Kitą dieną Greisė nusiuntė motinai laiškelį su žinia, kad ji
grįžo į Londoną. Po skubotų tuoktuvių ji parašė Amandai
Čestein ir pranešė tapusi markize Belford. Motina atrašė jai,
jos laiškai buvo kupini susižavėjimo.
Negaliu tuo patikėti! O mes bijojome, jog gali mus
nuvilti. „Mus“ reiškė motiną ir patėvį.
Turėjau žinoti, kad mano miela mergaitė yra protinga
ir netekės už kokio nors prasčioko. Jai tiko tik
markizas!
Kad Greisė pasielgė protingai ištekėdama už Itano, buvo
toli nuo tiesos. Ji buvo kvaila ir neatsargi, jeigu ne Itano
garbės jausmas, būtų likusi su pavainikiu ant rankų.
Tačiau Amandai Čestein rūpėjo tik galutinis rezultatas. Ji
didžiavosi, kad duktė ištekėjo už markizo. Greisė tapo
markize Belford. Motinos nuomone, tai svarbiausia.
Tą popietę, kai Amanda Čestein atvyko į Itano miesto
rezidenciją, Greisė neįsivaizdavo, apie ką motina kalbės, tik
vylėsi, kad jos vyrą paliks ramybėje. Žinoma, nutiko kitaip.
— Mudu su daktaru Česteinu ketiname surengti nedidelį
pokylį tavo tuoktuvių garbei, — pareiškė Amanda, kai jiedvi
sode gurkšnojo arbatą. — Turiu pasakyti, kad markizas
atsainiai žiūri į giminystės ryšius. O juk jis, šiaip ar taip, yra
mūsų žentas.
— Man regis, būtų išmintingiau palaukti, mama. Aš
neįsivaizduoju, kaip jis reaguos į kvietimą. Itanas nemėgsta
didelių susibūrimų.
— Na, man atrodo, Londonui pats laikas sužinoti apie
naująją markizę Belford.
Greisė sugriebė motiną už rankos.
— Dar ne dabar, mama. Labai prašau. Duok mums truputį
laiko.
Amanda išrietė antakius, tokius pat ryškius kaip Greisės, ir
prunkštelėjo.
— Na... gal galime ir luktelėti.
Atsakymas buvo atsainus ir Greisė mintyse meldėsi, kad
motina paliktų ramybėje dukters santuokos klausimą. Buvo
akivaizdu, jog Itanas nenori turėti nieko bendra nei su savo
žmona, nei su jos artimaisiais. Negana to, jis nenori turėti
nieko bendra su kūdikiu, kurį pradėjo.
Greisė prisiekė rasti būdą, kaip viską pakeisti.

Nei likusią dienos dalį, nei vakare Greisė nematė Itano.

Nusprendusi į tai nekreipti dėmesio ji išėjo aplankyti Fredžio
Bartono ir rado jį smagiai besidarbuojantį arklidėse.
Išvydęs ją šviesiaplaukis berniukas nusišypsojo ir padėjo
šakes į šalį.
— Malonu jus matyti, miledi.
Greisė atsispyrė norui stipriai apkabinti Fredį, vaikas
tikriausiai pasijustų nesmagiai, tačiau ji nepaprastai
apsidžiaugė susitikusi su berniūkščiu, jau spėjusiu tapti jai
draugu.
— Man taip pat malonu tave matyti, Fredi.
Juodu pasišnekėjo apie Fredžio darbą ir Greisė suprato, kad
jam patinka leisti laiką su žirgais. Jis pavedžiojo ją po
arklides ir išdidžiai pristatė kiekvieną žirgą vardu.
— Čia ne taip kaip laive, miledi. Bet ir arklidėse man labai
patinka.
— Tai tu ilgiesi jūros, Fredi?
Jam dar nespėjus atsakyti, priėjo Škuneris ir ėmė trintis į
iškrypusią Fredžio koją. Berniukas pasilenkė, pakėlė jį ir
priglaudęs prie savęs ėmė glostyti.
— Taip, miledi, kartais ilgiuosi.
Greisė suprato, kad čia Fredžiui geriau, negresia pavojai,
vis dėlto... Staiga jai toptelėjo mintis.
— Aš galiu tau padėti. Išmokysiu naudotis sekstantu, kad
galėtum plukdyti laivą pagal saulę ir žvaigždes.
Berniuko veidas nušvito.
— Tikrai išmokysite, miledi?
— Jeigu nori, nuo rytojaus galime pradėti.
— Ką žadate pradėti nuo rytojaus? — pasigirdo žemas
balsas iš tarpdurio. Ten stovėjo Itanas paniurusiu veidu.
Greisės širdis suspurdėjo.
 — Aš... pažadėjau Fredžiui išmokyti jį naudotis sekstantu.
Žinoma, ketinau tavęs atsiklausti, bet nemaniau, kad tu
prieštarausi.
Tiesą sakant, jai net tokia mintis nekilo. Itanas visada
maloniai elgėsi su Fredžiu. Tačiau dabar, žvelgdama į gilias
raukšles sutuoktiniui tarp antakių, Greisė suabejojo, ar tik
nebus suklydusi.
— Kažin ar tau užteks tam laiko. Ilgai čia neužsibūsi.
Greisei pavyko išlaikyti šypseną veide.
— Na, galime bent pradėti... jeigu tu nieko prieš.
— Prašau leisti, kapitone. Aš taip norėčiau išmokti.
Itanas atsikrenkštė.
— Tiesą sakant, kaip tik dėl to ir atėjau. Aš pasamdžiau tau
mokytoją, Fredi. Jis išmokys tave skaityti.
Berniukas net išsižiojo iš nuostabos.
— Juk jūs nejuokaujate? Aš tikrai mokysiuosi skaityti?
— Nejuokauju.
— Manote, aš sugebėsiu?
Itano veidas sušvelnėjo.
— Tu sumanus vaikinas, Fredi. Visada toks buvai. Taip, aš
tikiu, kad tu gali išmokti ne tik skaityti, bet ir daugybės kitų
dalykų. — Jis pažvelgė į Greisę. — Išmokyk jį orientuotis
pagal žvaigždes, jei taip nori. Nebus per daug. Galbūt spėsi
išdėstyti bent pagrindus.
Greisė džiugiai nusišypsojo.
— Dėkoju.
Itanas nusisuko ir nuėjo. Greisė stebėjo, kol jis pradingo už
gyvatvorės, ir ją nusmelkė praradimo jausmas.
— Kada galėsime pradėti? — nekantravo Fredis.
Ji šiaip taip išspaudė šypseną.
— Gal šįvakar?
Neišlaikiusi Greisė pažvelgė į namą ir pagalvojo, ar yra
vilties, kad ir Itanas prisidės prie jų.
 18
Birželio pradžios rytą dangus buvo ryškiai mėlynas. Per
naktį lietus išplovė Londono orą, gatvės buvo švarios, o
šaligatviai drėgni. Greisei papusryčiavus atvyko Viktorija
Iston. Torė buvo jau beveik aštuonis mėnesius nėščia, todėl
ir negalėjo aplankyti Greisės Belford Parke.
Tačiau ji parašė draugei daugybę laiškų, o viename
paaiškino, kodėl išdavė Greisės paslaptį. Ši savo ruoštu
prisipažino padėjusi tėvui pabėgti iš kalėjimo ir atskleidė, kad
jos sutuoktinis įsitikinęs, jog vikontas kaltas dėl jo įgulos vyrų
žūties.
Tarp jų nebeliko paslapčių.
Kai sena jos draugė it viesulas įsiveržė pro svetainės duris,
išstorėjusi ir apsunkusi, apgailėtina, bet drauge ir švytinti,
Greisė pakėlė akis.
— Kaip gera tave matyti! — sušuko Torė ir nerangiai
apkabino Greisę, nes trukdė pilvas. Jiedvi nusijuokė.
— Ir aš labai džiaugiuosi!
— Tik pamanyk, — pareiškė Torė nužvelgusi Greisę, kurios
nėštumas buvo dar nelabai matyti, — mudvi drauge
auginsime savo vaikus. Kaip bus smagu!
Greisė kol kas mažai galvojo apie kūdikį. Labiausiai ji
nerimavo dėl Itano ir akivaizdžiai beviltiškos jųdviejų
santuokos. Tačiau pažvelgusi į draugę nejučia priglaudė delną
prie pilvo.
— Vis dar negaliu patikėti. Tai atrodo netikra.
— Laikui bėgant taps tikra.
— Tu visada mokėjai elgtis su vaikais. Būsi puiki motina.
Pameni, kaip rūpinaisi Klere.
— Taip, bet Kordui turiu dėkoti, kad mano sesuo ištekėjo ir
dabar jos vyras gali ja pasirūpinti.
— Kaip ji laikosi?
— Yra neapsakomai laiminga, — Tore parodė pirštu į
Greisę. — Tai dėl tavęs mes nerimavome.
Greisė atsiduso.
 — Itanas nenori, jog aš čia būčiau. Nežinau, ką ir daryti.
Pamiršusios apie arbatą draugės susėdo ant sofos.
— Ar tu jį myli? — tiesiai paklausė Torė.
Ar ji myli Itaną? Laiške Torei Greisė prisipažino jį mylinti,
tačiau nuo tada praėjo daug laiko ir tiek visko atsitiko. Tiesą
sakant, Greisė netikėjo, kad Torė galėtų suprasti, kodėl ją
traukia toks šaltas ir santūrus vyras kaip Itanas. Kartais ji ir
pati to nesuprasdavo.
— Ar aš jį myliu? Turiu prisipažinti, jog pamilau iš pirmo
žvilgsnio. Jis kažką turi. Kažką nuostabaus, ko neturi kiti, ir
mane tai traukia, bet niekaip nesuprantu, kas tai. Kartais
sakau sau: aš daugiau jo nebemyliu, ištekėjau tik norėdama,
kad mano kūdikis turėtų tėvo pavardę, tačiau tai netiesa.
Abejoju, ar būčiau už jo tekėjusi nemylėdama ir neturėdama
vilčių, jog ir jis mane pamils.
— Ar nemanai, kad jis galbūt jau myli?
— Nežinau. Kai Itanas į mane žiūri... kai jaučiu į mane
įsmeigtas jo nuostabias akis... — Greisė pridėjo ranką prie
krūtinės, — pajuntu, kaip man suspaudžia širdį. Tomis
akimirkomis man atrodo, kad jis tikriausiai myli mane. Šiaip
ar taip, esu pasiryžusi priversti jį pamilti.
Torė susimąstė, paskui jos akys sužibo kaip kadaise, kai
jiedvi mokėsi privačioje ponios Tomhil akademijoje.
— Atsistok.
— Ką?
— Liepiau atsistoti!
Greisė lėtai pakilo nuo sofos.
— O dabar apsisuk.
— Kodėl?
— Neklausinėk.
Ji padarė, kaip liepė Torė, o kai vėl pažvelgė į draugę, šios
akys žibėjo dar labiau.
— Nėštumo pradžioje moterys būna labai patrauklios. Vilki
sukneles paaukštintu juosmeniu ir niekas nesupranta, kad jos
laukiasi. Man atrodo, tu turi dar kokį mėnesį, kol pradės
matytis. Reikia tuo pasinaudoti.
 — Ką tuo nori pasakyti?
— Na, dabar pats laikas priversti Itaną pamatyti, kokia
graži moteris tu esi, o aš puikiai žinau, nuo ko pradėti. Mudu
su Kordu iškelsime pokylį jūsų garbei.
— Dėl Dievo meilės, Tore, nedaryk to! Itanas įsius. Mano
motina ketino pakviesti mus jaukiai pavakarieniauti, bet aš ją
perkalbėjau. Pokylis būtų dar blogiau.
— Turi manimi pasitikėti. Kordas man prasitarė, kad tuos
kelis mėnesius iki jūsų vestuvių Itanas nė nepažvelgė į jokią
kitą moterį. Galimas dalykas, jog tu teisi, Greise. Gal Itanas
tave myli, tik pats to nesupranta, — Tore nusišypsojo. — Tu
turi padėti jam susivokti.
— Bet...
— Tu vilkėsi nuostabią suknią ir atrodysi kaip tikra markizė.
Moterys pažaliuos iš pavydo, o vyrai suksis apie tave kaip
bitės apie medų. Itanas pames galvą.
— Nežinau, Tore. Manai, tai geras sumanymas? Man
atrodo, ta istorija su Kordu tave blogai paveikė.
Torė numojo ranka.
— Tai visai kas kita. Beje, viskas baigėsi gerai. Sutuoktiniui
į naudą pamatyti, kad jo žmonos geidžia ir kiti vyrai.
Greisė ėmė kramtyti lūpą.
— Aš abejoju, jog tai geras sumanymas.
— Pasitikėk manimi, Greise. Aš žinau, ką darau.
Greisė tikėjosi, kad taip ir yra. Iki šiol jos pačios
sumanymai nueidavo šuniui ant uodegos.

Praėjo trys dienos. Trys dienos ir trys ilgos naktys. Itaną

kamavo nemiga, jis prarado apetitą. Ir visą laiką galvojo apie
Greisę. Viešpatie mieliausias, užteko pamatyti ją arklidėse
kalbantis su Fredžiu ir pervėrė geismas. Prakeikimas! Jis
geidė jos net nėščios. Gal net labiau negu anksčiau.
Ketvirtą dieną, visai puolęs į neviltį, Itanas pasikvietė
Greisę į kabinetą. Stovėjo prie tuščio židinio kamuojamas
nerimastingų minčių, tada išgirdo jos balsą ir atsisuko.
— Norėjai mane matyti, milorde?
 Jis nebuvo pripratęs girdėti ją šitaip kreipiantis į jį. Itanui
labiau patiko, kai ji vadindavo jį vardu, tačiau jis neišdrįso
pasakyti.
— Noriu pasikalbėti apie tavo grįžimą į Belford Parką.
Greisė kilstelėjo antakį.
— Grįžimą? Bet aš ką tik atvykau.
— Taip, tačiau tu atvykai nepaisydama mano nurodymų.
Pasilikai čia pasinaudojusi mano pakantumu. Tai negali ilgai
trukti.
Ji atkišo smakrą.
— Ruošiesi išmesti mane į gatvę?
— Nesiruošiu. Noriu, kad grįžtum į Belford Parką. Ten mano
brolienė padės tau ištverti iki gimdymo likusius mėnesius.
— Aš nevažiuosiu, Itanai. Pasiliksiu čia.
Jis turėjo suprasti, jog lengva nebus. Su Greise lengva
nebūna.
— Ketini man nepaklusti?
— Ketinu užimti man teisėtai priklausančią vietą kaip tavo
žmona.
Greisė stovėjo pasiryžusi nenusileisti ir staiga prisiminė,
kaip jo kajutėje plėšė į skutus tas bjaurias jo atneštas
sukneles, trokšdama, kad jis ją sustabdytų.
Itaną kažkodėl suėmė juokas.
— Tiesą sakant, — tęsė Greisė, — kaip tik norėjau tau
pranešti, kad po dviejų savaičių lordas ir ledi Brantai mūsų
garbei rengia pokylį.
Itanas tyliai nusikeikė.
— Negaliu patikėti, kad Kordas leis Viktorijai imtis ko nors,
kas reikalauja didelių pastangų, kai tiek mažai laiko liko iki
gimdymo.
— Iš tikrųjų tai Klerė ir lordas Persis perims pokylio
šeimininkų pareigas, o lordas Brantas, suprantama, jiems
padės.
Itanas nusigręžė. Jis suprato, kad neteisingai elgiasi su
žmona. Jau pasklido kalbos apie jo vedybas. Žmonės ėmė
spėlioti ir domėtis, kodėl iškart po sutuoktuvių jis paslėpė
žmoną kaime. Ilgainiui jie suskaičiuos mėnesius ir išsiaiškins
tiesą apie Greisės nėštumą, tačiau santuoka su markizu turi
pranašumų ir laikui bėgant paskalos nutils.
Privertęs ją po kelių dienų Londone vėl grįžti į kaimą jis tik
pakurstytų kalbas. Velniai griebtų! Kodėl viskas turėjo taip
susipainioti?
— Itanai...
Jis pažvelgė žmonai į veidą, kuriame grūmėsi užsispyrimas
ir nuoskauda, ir jam suspaudė širdį.
— Gerai, gali pasilikti dar dviem savaitėms. Paskui turėsi
grįžti į Belford Parką.
Itanas pastebėjo pergalingą žybsnį jos akyse. Dėl Dievo
meilės, panorėjusi ta moteris gali bet ką. Jį vėl suėmė
juokas, tačiau Itanas susitvardė, drauge numalšino ir sukilusį
geismą.
Jis tyliai atsiduso. Tik po dviejų savaičių galės išsiųsti
Greisę į užmiesčio dvarą. Dar dvi savaites turės slopinti
troškimą pasiguldyti ją į lovą. Na, jis nepasiduos. Nepraras
savitvardos. O kai Greisė išvyks į Belford Parką, jis, kaip
buvo įpratęs, susiras meilužę, moterį, kuri patenkins jo
vyriškus poreikius, tačiau nesistengs suartėti.
Žinoma, būtų geriau rasti malonesnę išeitį.
Itanas vėl pažvelgė į Greisę.
— Jeigu viską aptarėme, gali eiti.
Regis, ji norėjo jam dar kažką pasakyti, bet galiausiai
nusisuko ir išėjo iš kabineto. Uždaromų durų garsas nuaidėjo
tuščioje jo širdyje.

Reikėjo ką nors daryti. Pasiruošimas pokyliui vyko savo

eiga, bet iki jo dar reikėjo daug dienų nugyventi. Greisė
neketino stovėti ir žiūrėti, kaip toliau byra jos santuoka.
Žinoma, ta santuoka niekada nebuvo tikra: keli pastoriaus
ištarti žodžiai ir trumpos naktys po vestuvių.
Prisiminusi Greisė nuraudo. Ji pasiilgo tų naktų su Itanu,
pasiilgo aistringų bučinių, troško su juo mylėtis. Deja, Itanas
atrodė pasiryžęs daugiau su ja nesuartėti.
 Greisė atsiduso svetainės tyloje. Juodu susituokė, tačiau
Itanas laikėsi nuostatos, kad jų santuoka neturi ateities.
Regis, jis buvo įsitikinęs, jog radęs laimę su Greise išduotų
tuos, kurie kovojo su juo petys į petį ir žuvo — buvo nužudyti
dėl jos tėvo išdavystės.
Galbūt jis teisus ir praeitis skiria juos tarsi neįveikiama
siena.
Tačiau vienas dalykas Greisei buvo aiškus: jeigu sutuoktinis
jos vengs, ji negalės priversti jo įsimylėti ir juodu negalės
būti laimingi.
Kitą rytą ji, padedama Fibės, apsivilko ryškiai geltono
muslino suknelę, išsiuvinėtą rožių žiedais. Nusprendė, kad ši
suknelė jai labai dera prie veido ir pabrėžia auksinį kaštoninių
plaukų atspalvį.
Itaną ji rado valgomajame skaitantį Chronicle ir valgantį
skystai virtus kiaušinius su inkstais, nors jis ne tiek valgė,
kiek stumdė maistą lėkštėje. Jo plaukai buvo dar drėgni ir
žvilgėjo it juodas šilkas, lūpose žaidė atsaini šypsenėlė.
Išvydęs žmoną Itanas iškart atsistojo ir nutaisė abejingą
veidą.
— Šįryt anksti atsikėlei.
— Turėtum prisiminti, kad aš visada anksti keliuosi. —
Dabar, kai laukėsi kūdikio, Greisei miego reikėjo vis
daugiau. — Atėjau tavęs paprašyti paslaugos.
Itanas mažumėlę suraukė antakius.
— Kokios paslaugos?
— Tu žinai, kad vyksta pasiruošimas pokyliui. Viktorija
buvo žadėjusi nusivežti mane apsipirkti — reikia tinkamos
suknelės, bet ji jau netrukus gimdys ir kiek sunegalavo.
Laikas bėga, pamaniau, gal tu galėtum mane palydėti.
Jis įdėmiai pažvelgė jai į veidą.
— Aš nieko nenutuokiu apie moteriškus apdarus.
Greisė nusišypsojo.
— Pamenu, tau nebuvo jokio vargo pripirkti man
drabužių... tik šįkart suknelė turėtų būti kiek kitokio stiliaus.
Itano lūpų kampučiai kilstelėjo ir toks mažas laimėjimas
Greisei prilygo didžiulei pergalei. Tačiau jo šypsena iškart
užgeso.
— Veikiausiai ledi Persi galės tave palydėti.
— Klerė labai užsiėmusi pokylio ruošos darbais. Ji
rekomendavo man siuvėją, labai ją išgyrė. Tai neturėtų ilgai
užtrukti.
Itanas atrodė nusiteikęs atsisakyti.
— Juk pats sakei, — pridūrė Greisė, jam dar nespėjus
išsižioti, — kad būsiu čia tik porą savaičių. Tikrai gali mane
truputį palepinti.
Jo veido išraiška nepasikeitė, vis dėlto Itanas suprato, kad
tik visai prastai išauklėtas vyras išsiųstų nėščią žmoną
tvarkyti reikalų lydimą vien kambarinės.
— Gerai, aš tave palydėsiu. O dabar sėskis ir papusryčiauk.
Juk turi valgyti už du, argi ne?
Itanas pirmą kartą užsiminė apie kūdikį ir Greisei sušilo
krūtinėje.
— Taip... tai tiesa, — išlemeno ji ir staiga pasijuto žvėriškai
išalkusi.
Pasodinęs Greisę prie stalo šalia savęs Itanas nuėjo prie
bufeto ir ėmė krauti į lėkštę maisto iš sidabrinių dubenų,
pridėjo dar gabalą duonos, o liokajus įpylė jai puodelį karšto
šokolado.
Tarnas pasišalino palikdamas juos vienus, tačiau nei Itanas,
nei Greisė nemėgino tęsti pokalbio. Nenorėdama netyčia
užkabinti nemalonios temos apie tėvą, Greisė neklausė
sutuoktinio, ką įdomaus jis perskaitė laikraštyje. Pareigūnai,
žinoma, vis dar ieškojo vikonto, tačiau, kiek jai buvo žinoma,
neaptiko pėdsakų.
Ištuštinusi lėkštę Greisė duona išdažė riebalus ir pakėlusi
akis pamatė pralinksmėjusi sutuoktinio veidą.
— Atrodo, tu tikrai valgai už du.
Dirstelėjusi į tuščią lėkštę Greisė nuraudo.
— Mano geras apetitas.
— Tikriausiai taip ir turi būti. Eime. Paskubėkime. Kadangi
tu esi moteris, nujaučiu, jog laiko tau gali prireikti daugiau,
nei tikiesi.
„O taip, man tikrai prireiks daugiau laiko, — mintyse
pažadėjo Greisė. — Viso pusdienio.“

Itanas negalėjo patikėti. Atkakli jo žmonelė kažkaip

sugebėjo įkalbėti jį drauge eiti apsipirkti. O blogiausia, kad jis
mėgavosi kiekviena drauge su ja praleista minute.
Kaip patarė Viktorijos sesuo Klerė, pirmiausia juodu užsuko
į elegantišką siuvimo saloną Bondo gatvėje.
— Mes jūsų laukėme, miledi, — tarė madam Osgud, salono
šeimininkė, išėjusi pasitikti klientų, apie kurių atvykimą jai
pranešė varpelio tilindžiavimas. Tai buvo liesa žilaplaukė
moteris su akiniais sidabriniais rėmais, užtupdytais ant
siauros, bet gana ilgos nosies. — Ir jūsų šviesybės. Vaje,
kokia jūs nuostabi pora, abu aukšti ir gražūs. — Ji pažvelgė į
juos per akinių viršų. — O bus dar gražiau, kai jūsų žmona
vilkės tomis puikiomis suknelėmis, kurias aš jai pasiūsiu.
— Man reikia tik vienos, — tarė Greisė. — Mes eisime į
pokylį, kurį ruošia lordas ir ledi Brantai mūsų tuoktuvių
proga.
Madam Osgud susiraukė.
— Niekai. Dabar jūs esate markizė Belford. Privalote
atitinkamai rengtis. — Ji metė žvilgsnį į Itaną. — Juk jūs man
pritarsite, milorde.
Ką jis galėjo atsakyti? Kad Greisė daugiausia gyvens
kaime? Kad jai iš tų suknelių bus mažai naudos?
— Žinoma, jūs teisi. Mano žmona turi turėti visus jai
reikalingus drabužius. Aš apmokėsiu sąskaitą.
— Matau, jog jūs toks pat išmintingas kaip ir gražus, —
moteriškė nusišypsojo. — Tai gal ir pradėkime.
Madam Osgud dingo už portjerų ir po kelių minučių sugrįžo
su dviem jaunomis siuvėjomis, kurios laikė apglėbusios po
pustuzinį audinių rietimų.
— Prašom čia, — madam Osgud nusivedė juos už kitų
portjerų į atskirą elegantišką saloną. Pasodinusi Itaną ant
sofos priešais pakylą pasiteiravo, ko šis norėtų išgerti, ir
išsivedė Greisę į kitą kambarį, o padėjėjos nusekė iš paskos.
Kelias valandas madam Osgud demonstravo Itanui žmoną,
apgaubtą įvairiausiais šilkais, satinais, muslinais ir nėriniais.
Netrukus jis pradėjo susigaudyti, kokios spalvos jai labiausiai
tinka, kokie audiniai pabrėžia puikią jos odą arba išryškina
auksinį kaštoninių plaukų atspalvį.
— O kaip šis? — jau nežinia kelintą kartą pasiteiravo Greisė
apsisukdama, kad sutuoktinis galėtų ją gerai apžiūrėti,
parodydama jam tai nuogus pečius, tai nuogą nugarą, tai
nuogas rankas.
Itanas muistėsi ant sofos, mėgindamas patogiau įsitaisyti.
— Žydra per šviesi. Tau labiau tinka ryškesnės spalvos.
Greisė pritariamai nusišypsojo. Jai žengiant nuo pakylos
audinio atraižos prasiskyrė ir jis išvydo kojine aptemptas
žmonos pėdas, grakščias blauzdas ir vieną žydrą nėriniuotą
keliaraištį.
Itano kūnas įsitempė. Jau kelias valandas jis tai
susijaudindavo, tai vėl nusiramindavo. Dabar jo įnagis vėl
sustangrėjo, įsitempė ir ėmė tvinkčioti. Itanas patyliukais
nusikeikė. Jeigu jis nežinotų, kad taip dažniausiai ir vyksta
audinių atranka, pamanytų, jog Greisė tyčia jį kankina.
Ji pati sugundė jį laive, prisiminė Itanas, dabar jau dėl to
apgailestaudamas, nes maudimas slėpsnose darėsi
nebepakenčiamas.
— Madam sako, kad šis labai gražus, — tarė Greisė;
audinio atraiža gaubė pečius ir vilnijo žemyn apjuosdama
klubus. Itanas matė gilų tarpkrūtį, įsivaizdavo regintis tamsų
krūties spenelį.
— Audinys tikrai žavingas, tik nelabai dera tau prie plaukų
spalvos.
Greisė susiraukė.
— Ir aš taip manau.
Itanas stebėjo, kaip ji nueina siūbuodama klubais,
švysčiodama ilgomis kojomis, ir meldė, kad jie kuo greičiau
užsakytų suknelę. Jis abejojo, ar dar ilgai pajėgs išsėdėti
neapsipildamas prakaitu.
 — O kaip tau šis?
Tamsiai žalias šilkas gaubė Greisės kūną nuo galvos iki
kojų. Sodri spalva išryškino jos akių žalumą.
Madam Osgud atskubėjo su tamsaus aukso spalvos brokato
gabalu ir užmetė Greisei ant peties.
— Man regis, kaip tik to tau ir reikia, — tarė Itanas ir
mintyse padėkojo Aukščiausiajam.
— Nuostabu, tiesa? — pareiškė madam. — Per pokylį visi
tik ir kalbės apie jūsų markizę.
Itanas tuo neabejojo. Pusė Londono aukštuomenės
šnabždėjosi apie jo skubotas vedybas. Ko gero, Kordas ir
Viktorija elgiasi teisingai rengdami tą pokylį. Pamatę jo
žmoną bent jau vyrai supras, jog šios santuokos motyvai —
grynai kūniškos prigimties.
Iš pradžių taip ir buvo. Kaip nutiko, kad jis įklimpo į
jausmus, Itanas pats nesuprato. Pastaruoju metu buvo sunku
susivokti, kur baigiasi geismas ir prasideda gilesni
išgyvenimai.
Tačiau Itanas nenorėjo to žinoti.
Pakilęs nuo sofos ir džiaugdamasis, kad ilgokas švarkas
slepia priekyje išsipūtusius bridžius, jis priėjo prie madam
Osgud.
— Praneškite, kai suknelę bus galima pasimatuoti, ir aš
pasirūpinsiu atvežti žmoną.
— Pokylio suknia ir dar kelios bus gatavos iki savaitės
pabaigos.
Itanas neklausė, kiek iš viso tų suknelių bus. Kūdikis
Greisės pilve augo, jai reikės kuo nors apsirengti ir vėliau. Jis
įsivaizdavo, kaip žmona atrodys po mėnesio, stora ir nerangi.
Kitiems vyrams toks vaizdas gal būtų atgrasus. Itanui kėlė
keistą smalsumą.
Jis pasisuko ir pamatė prie jo einančią Greisę: aukšta
elegantiška jos figūra buvo dar mažai pasikeitusi nuo tada,
kai juodu pastarąjį sykį mylėjosi.
Jo draugužis papilvėje sutvinksėjo. Tyliai nusikeikęs Itanas
nustūmė prisiminimus į šalį.
 — Tikriausiai pavargai. Parvešiu tave namo.
— Netoli nuo čia, kitame kvartale, yra parduotuvė. Madam
Osgud sako, kad joje galima gauti puikių aksesuarų prie
suknelės. Tai neturėtų ilgai užtrukti.
Tai neturėtų ilgai užtrukti. Itanas vos neprunkštelėjo. Jis
visą dieną tik ir girdi šiuos žodžius. Vis dėlto pasiūlė žmonai
parankę, išsivedė ją iš siuvimo salono ir akmenimis grįstu
grindiniu, pro parduotuves iš šalių patraukė į gatvės galą. Jie
praėjo pro Linco audinių krautuvėlę, Meifero laikrodininko
dirbtuvę, prekiautoją alkoholiniais gėrimais ir Vedžvudo
keramikos saloną.
Kai juodu ėjo pro krautuvėlę namų kvartalo viduryje,
Greisė nejučia sulėtino žingsnį. Dar labiau sulėtino ėmusi
dirsčioti pro langus, Itanas taip pat pamatė vitrinose
išdėliotas mažas megztas kojinaites, žydrus ir rožinius,
subtiliai išsiuvinėtus apklotus, miniatiūrines antklodėles, o kai
išvydo mažą baltą, nėriniais išpuoštą krikšto suknelę, širdis,
rodės, sulėtino ritmą.
Greisė pagaliau sustojo kai įbesta ir įsmeigė ilgesingą
žvilgsnį į žydras kojinaites, kabančias ant kablio lango
priekyje.
— Juk žinai, kad gali gimti mergaitė, — tyliai tarė Itanas ir
perbraukė piršto galu jai per skruostą.
Greisė pasisuko ir pakėlė į jį nuo ašarų žvilgančias akis.
Itanui kažkodėl dėl to suspaudė širdį. Bet Greisė prisivertė
nusišypsoti ir ašaros išdžiūvo.
— Žinau, — tarė ji. — Aš nieko prieš, jei gims dukrytė,
tačiau laukiu... sūnaus.
Itanas stengėsi negalvoti, kad kūdikio, kurį ji nešioja,
gyslomis tekės ne tik jo, bet ir to parsidavėlio kraujas. Jis,
priešingai nei Greisė, tikėjosi mergytės. Mažos mergytės,
tokios pat gražuolės kaip jos motina.
— Eime, — švelniai paragino ją Itanas ir paėmęs Greisei už
rankos pravėrė duris. — Juk nebūtina stovėti lauke. Galime
užeiti į vidų.
Ji pažvelgė į jį negalėdama patikėti, kad gerai išgirdo. Tai
privertė Itaną suabejoti, ar jis tinkamai elgiasi su žmona, ir
paklausti savęs: ar vesdamas Greisę nepakenkė jai dar
labiau, negu pasiguldydamas į lovą?
Kai po kurio laiko juodu išėjo iš parduotuvės, Itanas nešėsi
visą glėbį ryšulių ir dėželių. Jis stengėsi negalvoti, jog tose
dėželėse — maži drabužėliai ir kiti daiktai, jo nupirkti
kūdikiui, kurio jis nenorėjo, bet buvo priverstas pripažinti.
Itano nuotaika subjuro. Jis palaukė gatvėje, prie aksesuarų
krautuvėlės durų, kol Greisė nusipirko, ko jai dar trūko prie
pokylio suknelės, tada parvežė ją namo.
Atsisakęs vakarienės Itanas persirengė vakariniu kostiumu,
išėjo iš namų ir patraukė į klubą. Tikėjosi jame nesutikti
Kordo su Rafu. Itanas nebuvo nusiteikęs kalbėtis su jais apie
Greisę.
Klube jis praleido visą naktį, iki pat aušros. Nenorėjo grįžti
namo į savo tuščią lovą, baiminosi, kad sugrįžęs neatsispirs
pagundai aplankyti gretimame kambaryje miegančią moterį.
Baiminosi to, ką pajustų atsibudęs su ja glėbyje.

Greisė apžiūrinėjo Itano nupirktus drabužėlius kūdikiui. Ji

niekaip negalėjo patikėti. Itanas visą dieną elgėsi keistai.
Pas siuvėją jis buvo kantrus, pastabos ir pasiūlymai
atskleidė jį turint skonį. Kaip ir buvo sumaniusi, ji leido jam
prabėgomis pamatyti tai nuogus pečius, tai kojas, tai gerokai
padidėjusių krūtų iškilumus.
Laikas slinko ir Greisė jautė vis stiprėjantį jo geismą. Itanas
jos troško. Smarkiai. Tai nepasikeitė.
Vis dėlto kažkas pasikeitė. Greisė prisiminė jį naujagimių
prekių krautuvėlėje: Itanas stovėjo atokiau nuo prekystalio,
rūpestingai stengėsi išlaikyti atstumą, bet kelis kartus, kai
manė, kad ji nemato, Greisė pajuto jo ilgesio persmelktą
žvilgsnį.
Kitaip nepasakysi. Itanui iš jos reikėjo šio to daugiau, ne
vien kūno. Jei tik neapykanta, kurią jis jaučia jos tėvui,
nebūtų tokia stipri.
Nors po tuoktuvių Itanas beveik neužsimindavo apie
vikontą, keršto troškimas nenuslopo. Jeigu jis nesugebės
atsikratyti to jausmo, ilgainiui bus jo sunaikintas.
Kai juodu grįžo apsipirkę, Itanas išėjo iš namų ir parvyko
tik paryčiais, tačiau Greisė neprarado vilties. Jeigu ji nerūpi
sutuoktiniui, kodėl jis bėga nuo jos?
Kitą dieną Itanas nustebino ją pakviesdamas ateiti į jo
kabinetą. Drebančia širdimi, nežinodama, ko tikėtis, Greisė
įžengė į kambarį. Pasitempė ir pasakė sau, jog į kaimą
nevažiuos, kad ir kuo jis jai grasintų.
— Kvietei? — paklausė ji priėjusi prie sutuoktinio, kuris
stovėjo prie rašomojo stalo nugara į ją ir žvelgė pro langą.
Itanas iš lėto atsigręžė.
— Norėjau pasakyti, kad pakviečiau tavo tėvus šeštadienį
pas mus vakarienės. Pokylis artėja. Būtų negerai, jei tą
vakarą mes susitiktume pirmą kartą. Jau seniai jie turėjo
susipažinti su žentu.
— Tu labai malonus, — iš netikėtumo netekusi žado vos
išspaudė Greisė.
— Nemanau. Mes esame susituokę. Negalime apsimetinėti,
jog nesame.
— Turbūt negalime, — sutiko Greisė stebėdamasi, kas
privertė Itaną priimti tokį sprendimą. Galbūt jis nori
apsaugoti ją ir jos artimuosius nuo piktų liežuvių.
— Dar pakviečiau savo seserį su vyru, lordą ir ledi Eimsus.
Tu susipažinai su Sara ir Džonatanu per Viktorijos ir Kordo
vestuves.
— Taip. Tavo sesuo — labai miela moteris.
— Gaila, jie dabar kaime ir vienas jų vaikas serga. Sara
buvo nepatenkinta, kad aš anksčiau nepranešiau jai apie
mūsų tuoktuves. Pasielgiau nederamai. Šeštadienį tikiuosi
ištaisyti padėtį.
Greisė stengėsi neįsižeisti, jog Itanas apie jųdviejų vedybas
informavo tik kelis artimiausius draugus. Ji nusprendė, kad
jam reikėjo laiko susitaikyti su tuo, kas nutiko.
— Ar aptarsi su tarnais valgiaraštį? — pasiteiravo Itanas.
— Žinoma. — Greisė buvo pristatyta tarnams tą pačią
dieną, kai čia atvyko. Jie pasveikino ją su keista pagarba,
tarsi ji būtų buvusi nepaprastai drąsi moteris, jeigu ryžosi
ištekėti už velnio kapitono. — Man bus malonu pasirūpinti
visomis smulkmenomis.
— Puiku, tada man nereikės sukti galvos.
Paleidęs žmoną Itanas atsisėdo prie stalo ir ėmė raustis
popierių šūsnyje.
— Itanai?
Jis pažvelgė į ją.
— Ką?
— Ačiū.
Itanas kurį laiką žiūrėjo į žmoną, jo akyse siautė jausmai.
Jis linktelėjo ir Greisė išėjo iš kabineto. Nušvito dar vienas
vilties spindulys.
 19
Atėjo šeštadienis, o su juo ir Itano suplanuota šventinė
vakarienė. Viską prisiminusi Greisė nusprendė, kad galėjo
būti ir blogiau... nors nelabai.
Greisė didžiąją dalį dienos jautėsi pavargusi ir prastai
nusiteikusi, jos kūnas reagavo į vidinius pokyčius. Vakare,
laukdama atvažiuojant tėvų, ji vis labiau nervinosi, jai kėlė
nerimą, ką Itanas pagalvos apie jos motiną ir daktarą
Česteiną. O ką tėvai pagalvos apie jos sutuoktinį.
Vakarienė prasidėjo visai gerai, Greisės motina žentą
apipylė liaupsėmis ir skyrė jam visą dėmesį, galų gale, juk jis
markizas. Itanas išliko mandagus, bet santūrus, ir maloniai
šnekučiavosi su Amanda ir daktaru Česteinais. Tačiau kai
pasibaigus vakarienei damos nuėjo į svetainę, o vyrai,
pasimėgavę brendžiu ir cigarais, prie jų prisidėjo, kilo
nemalonumų.
Matyt, daktaras išgėrė kiek per daug brendžio, tai atrišo
liežuvį ir jis nukreipė jo geluonį į Greisę. Atsisėdęs
auksaspalviu brokatu aptrauktame krėsle jis apsidairė po
kambarį, nužvelgė dailias auksaspalvio damasto portjeras,
minkštus persiškus kilimus, cinoberio statulėlę ant židinio
atbrailos.
— Ką gi, tu tikrai keli savo motinai pasididžiavimą, —
pareiškė jis. — Aš tai nemaniau, kad tau pavyks. Kita vertus,
nesitikėjau, jog dėl titulo tu būsi pasiruošusi padaryti bet ką.
Greisė pakėlė galvą ir pažvelgė į Itaną.
— Liaukis, Džefri, — nervingai sudraudė Amanda, — elkis
mandagiai.
— Aš nepasakiau nieko, ko čia esantys dar nežinotų. — Jis
gurkštelėjo brendžio. — Belfordas ne kvailys. Greisė daili ir
gražiai sudėta, nieko keista, kad patraukė tokio turtingo ir
kilmingo vyro dėmesį. Ji gudriai pasinaudojo savo žavesiu ir
įsiviliojo jį į lovą. O kai pastojo, privertė jį prisiimti už tai
atsakomybę. Taip jau būna. Vyrai tai žino.
Nuo pagiežos patėvio balse Greisei pasidarė silpna. Per
gyvenimą jis daugybę kartų ją pažemino, tačiau retai
pratrūkdavo prie kitų žmonių. Viešpatie, ką dabar pasakys
Itanas? Greisė sumirksėjo tramdydama ašaras, apsidairė ir
pamatė, kad jis eina per svetainę link tos vietos, kur sėdi
daktaras Česteinas. Priėjęs paėmė jam iš rankos taurę su
brendžiu ir padėjo ant stalelio netoliese.
— Man regis, jums jau laikas važiuoti namo.
— Palaukite! — Česteinas pakilo ant kojų. — Negali būti,
kad jūs palaikote ją... po to, kai ji įviliojo jus į spąstus.
— Greisė nieko blogo man nepadarė. Tai aš atėmiau iš jos
nekaltybę. Ji nuo manęs pastojo. Ir neketino pranešti man
apie kūdikį. Ji dėl nieko nekalta. Išeikite, Česteinai. Jūsų
žmona čia visada bus laukiama. Jūs, sere, esate
nepageidaujamas.
Daktaras sustingo įsitempęs visu ūgiu, jis buvo ne toks
aukštas kaip Itanas, tačiau stambesnis iš krūtinės ir pečių.
— Ji apgavo jus taip pat, kaip mane apgavo jos motina.
Linkiu sėkmės, milorde. Jums jos tikrai prireiks.
Kai Česteinas piktai išėjo iš svetainės, Greisės motina
pasisuko į Itaną.
— Turite Džefriui atleisti, milorde. Kartais jis prikalba tokių
dalykų, dėl kurių vėliau gailisi.
— Tikėkimės, kad gailėsis, — tarė Itanas.
Greisė įsitempusi stebėjo, kaip motina išseka paskui
daktarą. Itanas stovėjo kitoje kambario pusėje prispaudęs
rankas prie šonų, vieną buvo sugniaužęs į kumštį. Pažvelgęs į
Greisę jis giliai atsikvėpė ir susitvardė. Tada priėjo prie jos.
— Tas vyras kvailys.
Ji linktelėjo stengdamasi nepravirkti.
— Ar jis visada taip blogai elgėsi su tavimi?
Greisė sunkiai nurijo gerklėje įstrigusį gumulą.
— Patėvis siunta ant manęs. Prieš man gimstant jis
sužinojo, kad jo žmona buvo jam neištikima. Vaikystėje aš
nesupratau, kodėl jis manęs taip nekenčia. Iš visų jėgų
stengiausi pelnyti jo meilę. Tik išsiaiškinusi, jog jis nėra mano
tikras tėvas, viską supratau.
 Jos skruostais ėmė riedėti ašaros.
— Jėzau... — Itanas priėjo arčiau ir ją apkabino. — Viskas
bus gerai. Daugiau jis tavęs neįžeis.
Greisė prisiglaudė prie jo. Dieve, kokia palaima vėl būti jo
glėbyje. Tada įsikniaubė į švarko atlapą ir įkvėpė. Būtų
galėjusi prisiekti, kad jis kvepia jūra.
Ji truputį atsitraukė ir pažvelgė Itanui į veidą.
— Aš niekada nesistengiau įvilioti tavęs į spąstus, Itanai.
Prisiekiu. Net nežinojau, kad pastoti galima vos vieną kartą
pasimylėjus.
Jis švelniai paglostė jai skruostą.
— Tu dėl to nekalta. Aš pats norėjau tavęs. Ir dabar noriu.
Itanas palenkė galvą ir labai švelniai pabučiavo žmoną. Tai
buvo pats švelniausias, pats saldžiausias bučinys Greisės
gyvenime ir jos širdis prisipildė meilės.
Greisė prigludo prie Itano, o jis stipriai ją apkabino. Ji tirpte
tirpo gerdama į save jo stiprybę ir karštį. Kai Greisė
prasižiojo leisdama jam patogiau prieiti, jis sudejavo ir
pagilino bučinį. Itano liežuvis įslydo jai į burną, o pirštai
paniro į plaukus. Smeigtukai vienas po kito nukrito ant kilimo
ir sunkios garbanos pasklido jai ant pečių.
Itanas dar karščiau įsisiurbė Greisei į lūpas, rankomis
susirado krūtis. Apglėbė jas delnais ir jos speneliai
sustandėjo, geismas ėmė šniokšti gyslomis. Jis pabučiavo jai
į kaklą, tada vėl į lūpas ir karštis nusmelkė papilvę.
— Itanai...
Bučinys tapo dar karštesnis, dar gilesnis, Greisė atsidavė
jam, trokšdama daugiau. Itano dėmesį patraukė žingsniai
koridoriuje, jis pakėlė galvą ir juodu vienu metu prisiminė,
kad svetainės durys liko atdaros. Itanas vėl pažvelgė į
žmoną, jo žydros akys buvo sklidinos geismo.
Greisė palenkė jo galvą prie savęs ir vėl pripuolė prie lūpų.
Kurį laiką juodu bučiavosi. Kai Itanas pamėgino atsitraukti, ji
prigludo prie jo visu kūnu. Greisė jautė, koks jis susijaudinęs
ir kaip nekantrauja pasinerti į ją. Ji pasitrynė į jį šaldama iš
malonumo ir trokšdama daugiau.
 Vėl pasigirdo garsai anapus durų, koridoriumi praėjo
tarnas. Itanas atitraukė lūpas, Greisė nenoromis jį paleido.
Sunkiai alsuodamas Itanas žvelgė į žmoną, jo akys išdavė,
kaip jis jos geidžia. Tačiau netrukus jose šmėstelėjo
apgailestavimas ir Itanas nusigręžė.
— Tikriausiai esi pavargusi, — tarė jis atsainiu balsu, kurio
ji negalėjo pakęsti. — Tau laikas miegoti.
— Man miegas nerūpi.
Itanas geidulingai nusišypsojo, akyse vėl įsižiebė aistra. Bet
tai truko tik akimirką, viską paslėpė abejingumo kaukė.
— Ir aš dar nenoriu miego. Nueisiu porai valandų į klubą.
Labanakt, Greise.
— Dėl Dievo, Itanai... tu mano vyras. Nejaugi negali
pamiršti praeities ir suteikti mums progą susikurti bendrą
gyvenimą?
Jis staigiai atsisuko į ją ir sugriežė dantimis.
— Tu nesupranti, Greise... aš nenoriu pamiršti praeities!
Jaučiuosi tiems vyrams skolingas. Jie negyvi, tavo tėvas juos
pražudė! Žiūrėdamas į tave aš prisimenu jį. Kaip galėčiau
pamiršti praeitį?
Itanas nusigręžė ir išskubėjo iš kambario, o Greisė
užgniaužė raudą. Ji girdėjo jo žingsnius vestibiulyje, jis
pasiėmė apsiaustą ir liepė privažiuoti karietą.
Nevalingai ji palietė pirštais lūpas. Jos buvo drėgnos ir
paburkusios nuo bučinių. Pulsas daužėsi nuo nepatenkinto
geismo, Greisė suprato, kad Itanas jaučiasi taip pat.
Ji tyliai meldėsi, kad nebūtų pastūmėjusi jo į kitos moters
glėbį.

Velniai griebtų! Kur buvo jo protas?

Bet Greisė šįvakar buvo neapsakomai graži ir tokia
sutrikusi. Jis geidė jos nuo tos akimirkos, kai ji sunerimusiu
veidu įėjo į valgomąjį. Itanas dar nebuvo jos tokios matęs ir
suprato, kad dėl to kaltas patėvis. Tas žmogus visą gyvenimą
baudė Greisę už tai, kad ji buvo kito vyro duktė.
Itanas neleis, kad tai tęstųsi. Greisė — jo žmona ir su ja
turi būti elgiamasi pagarbiai. Tačiau šįvakar jis dar kartą
įsitikino, kokią galią ji turi jam.
Jis prisiminė sceną svetainėje. Greisė paprašė... ne, ji
maldavo jį pamiršti praeitį ir suteikti jiems progą susikurti
bendrą gyvenimą. Dabar ji yra čia, gyvena jo namuose ir jį
vargina, gundo įvairiausiomis galimybėmis. Iš tikrųjų net
jeigu jis ir stengtųsi pamiršti, vargu ar tai pavyktų, juo labiau
kad nė pats nežino, ar to nori.
Vis dėlto Greisė yra jo žmona ir nesvarbu, ką ji padarė, jos
ateitis neatsiejamai susijusi su jo ateitimi. Itanas nusprendė
pamąstyti, gal jis kaip nors galėtų žiūrėti į priekį, o ne atgal.
Nebus lengva. Tam reikia laiko.
O kol ką nors sugalvos, jam nieko kito nelieka, tik laikytis
nuo Greisės atokiai.

Po to aistros proveržio svetainėje Greisė retai matydavo

Itaną. Rytinis pykinimas, kamavęs ją nėštumo pradžioje,
liovėsi, tad ji rytus leido skaitydama arba vaikščiodama sode.
Po pietų susitikdavo su Fredžiu. Mokytojas, kurį buvo
nusamdęs Itanas, užimdavo didžiąją dienos dalį, tačiau
berniukas sugebėdavo rasti laiko Greisės pamokoms.
Prabėgo savaitė, pokylio vakaras vis labiau artėjo. Negana
to, miestą užgulė birželio pabaigos karščiai. Torė dėl nėštumo
keliamų nepatogumų buvo priversta likti namuose, tad
užduoties padėti Greisei pasiruošti pokyliui ėmėsi Torės
jaunesnioji sesuo Klerė.
— Madam Osgud tavęs nenuvils, — maloniai šypsodamasi
patikino Klerė. — Ji pasiūs tau tokią suknelę, kad pavydės
visos aukštuomenės damos.
Greisės motina visada reikalavo, kad dukra rengtųsi pagal
naujausią madą. Tačiau tapusi markize stiliui ir elegancijai ji
privalėjo skirti dar daugiau dėmesio. Už markizo sūnaus
ištekėjusi Klerė Čezvik, nuostabiai sudėta blondinė angelo
veidu, jai buvo puikus pavyzdys.
Po kelių paskutinių pataisymų Greisė pagaliau gavo pokylio
suknelę: drabužis paaukštintu liemeniu buvo pasiūtas iš
tamsiai žalio šilko ir turėjo auksaspalvio brokato viršutinį
sijoną, išsiuvinėtą netikrais briliantais. Per skeltą nuo kelių iki
pat apačios Greisei einant švysčiojo blauzda. Ant viršugalvio
sukeltus plaukus taip pat turėjo puošti netikri briliantai.
— Pamatysi, — susijaudinusi tarė Klerė, — tavo vyras
nepajėgs tau atsispirti.
Greisė norėjo tuo tikėti. Juk tą vakarą, kai bučiavo ją
svetainėje po pražūtingosios vakarienės, jis tikrai daug ką jai
atskleidė.
Pokylio diena atėjo. Viktorijai Iston vis dar nesveikuojant,
Klerė Čezvik nuvažiavo pas Rafą Sondersą prašyti pagalbos,
ir galų gale pokylis buvo iškeltas ne lordo Branto namuose, o
ekstravagantiškuose Šefildo rūmuose.
— Sumanymas buvo puikus, — pareiškė Rafas Kordui, kuris
drauge su Itanu stovėjo palei šokių aikštelę. Aplinkui dailiai
apsirengusių damų ir džentelmenų poros juokdamosi šoko
pagal muziką, atliekamą aštuonių muzikantų, vilkinčių
mėlynos hercogo spalvos livrėjomis.
— Džiaugiuosi, kad tu ėmeisi iniciatyvos, — atsakė jam
Kordas. — Tavo namas daug didesnis, be to, tavo vardas ir
kilmė padės greičiau nuslopinti paskalas.
Vildamasis, jog jo draugai teisūs, Itanas nužvelgė šokių
aikštelę. Pokylių salė užėmė pusę Šefildo rūmų trečio aukšto.
Salės sienos buvo nukabinėtos milžiniškais veidrodžiais
paauksuotuose rėmuose, virš mozaikinių parketo grindų
palubėje kabėjo masyvūs krištoliniai sietynai. Itano ir Greisės
tuoktuvių proga ant paaukštinimų palei sienas buvo
sustatytos didžiulės puokštės chrizantemų.
— Tavo žmona šįvakar atrodo nepaprastai dailiai, —
pažvelgęs į Greisę, šokančią aikštelėje tarp kitų porų, tarė
Rafas. — Vyrai neatplėšia nuo jos akių.
Taip ir buvo, Itanui tai nepatiko. Prieš išvažiuodami iš namų
dėl Greisės išvaizdos juodu buvo susipykę.
Pasirodžiusi laiptų viršuje ji pasisukiojo taip, kad
sutuoktinis galėtų apžiūrėti suknelę: pamatytų iš nugaros,
pastebėtų skeltuką ant šono. Ant kaklo žaižaravo perlų ir
deimantų vėrinys, traukiantis akis prie tarpkrūčio gilioje
iškirptėje, ir Itanas įsitempė užlietas geismo.
Greisė vylingai nusišypsojo ir jo geismas dar labiau
sustiprėjo.
„Kaip tau patinka madam Osgud kūrinys?“
„Šįvakar tu atrodai žavingai, Greise. Tiesą sakant,
nuostabiai. Vis dėlto norėčiau, kad vilkėtum ką nors kita.“
Žmona išplėtė akis.
„Ką?!“
„Suknelė puiki, bet, tiesą sakant, nepadori.“
Ji įsirėmė ranka į klubus.
„Ką tu čia šneki?! Ši suknelė — mados viršūnė. Juk buvai
su manimi, kai aš ją užsisakiau. Dėl Dievo meilės, pats
padėjai ją išrinkti.“
„Taip, bet nemaniau, jog iškirptė bus tokia gili. Aš nenoriu,
kad visi vyrai per pokylį dirsčiotų į tavo krūtis.“
„Visi vyrai... išskyrus tave?“
Itanas neatsakė. Stovėjo susijaudinęs, jo draugužis buvo
kietas lyg akmuo, o ji manė, jog jis į ją nė nepažvelgs? Po
perkūnais, jis nenuleis nuo jos akių.
„Gerai, vilkėk tą prakeiktą suknelę, jeigu tai teikia tau
džiaugsmo. Tačiau kai pastarąjį sykį nupirkau tau drabužį su
tokia gilia iškirpte, tu jį suplėšei ir sviedei man į veidą.“
Tai privertė Greisę nusišypsoti.
„Patikėk manimi, ši suknelė daug padoresnė nei anos.“
Prisiminęs ankstesnį kivirčą Itanas prajuko. Anąkart jis
pralaimėjo. Atrodo, tas pats bus ir dabar.
„Na, tada tiks, — burbtelėjo jis ir pasiūlė jai parankę. — Be
to, mums jau laikas važiuoti.“
Juodu išėjo iš namų ir nuvažiavo karieta tiesiai į pokylį, kol
kas viskas klostėsi sklandžiai.
— Matai aną merginą? — žemas Rafo balsas atitraukė Itano
mintis nuo visų taip geidžiamos žmonos. — Šviesiaplaukę su
baltų rožių žiedais plaukuose?
— Matau, o ką?
— Dabar, kai tavo ir Kordo kojos jau supančiotos, ir aš
ketinu pasidairyti žmonos.
— Tu? Maniau, po to, ką iškrėtė Danielė, prisiekei niekada
nevesti.
Rafas patraukė plačiais pečiais.
— Negalima visą gyvenimą džiūti dėl prarastos meilės. Kaip
sako mano giminaičiai, jau laikas pagalvoti apie šeimos židinį.
Tai ką manai apie mažutę šviesiaplaukę?
— Kas ji tokia?
— Merė Roza Monteki. Ji yra Trokmortono grafo duktė.
Mergina gerai išauklėta, išmokslinta, gana patraukli ir be galo
paklusni.
— Tu ieškai žmonos ar kumelės?
— Labai juokinga. Tik todėl, kad vedei Greisę, kuri yra
ūmaus būdo...
— Man nepatinka ūmaus būdo moterys. Bet jeigu jau apie
tai prakalbome, geriau būčiau vedęs paklusnesnę būtybę.
Rafas sukrizeno.
— Meluoji.
Itanas daugiau nieko nepasakė. Pats suprato, kad jam
patinka Greisės būdas. Jeigu tik ji būtų ne ji... Žinoma, to tai
niekaip nepakeisi.
— Ar Greisė buvo pristatyta aukštuomenei? — paklausė
Itanas, staiga susidomėjęs jos praeitimi.
— Taip, kai jai sukako septyniolika. Jos motina buvo
pasiryžusi ištekinti ją už didiko. — Rafas nusišypsojo. —
Amanda Čestein tikriausiai iš laimės skraido padebesiais.
— Tai kodėl Greisė neištekėjo? — suniurnėjo Itanas. —
Veikiausiai turėjo begalę gerbėjų.
— Greisė romantikė, — paaiškino Rafas. — Ji norėjo ištekėti
iš meilės.
Itano žvilgsnis nukrypo į žmoną ir jam suspaudė krūtinę.
— Kai kurioms svajonėms nelemta išsipildyti.
Rafas dirstelėjo į jį.
— O kai kurioms gal dar lemta.
Itanui nespėjus atsakyti, užgrojo orkestras ir jis vėl
nukreipė dėmesį į šokių aikštelę. Muzika nustelbė tolimą
pokylio svečių balsų gaudesį, poros grakščiai sukosi ant
parketo.
— Atrodo, tavo žmona susirado gerbėją, — gurkštelėjęs
šampano tarė Kordas.
— Taip, matau, — Itanas metė niūrų žvilgsnį į aukštą
šviesiai rudais plaukais vyriškį, su jo žmona šokantį
priešpriešinį šokį. — Jau antrą kartą su ja šoka. — Kurį laiką
įdėmiai stebėjęs jį Itanas susiraukė. — Tas vyras man kažkur
matytas. Kas jis toks?
— Martinas Tūlis, grafas Kolingvudas, — atsakė jam
Kordas. Viktorija buvo priversta likti namie, jis dalyvavo
pokylyje tik norėdamas parodyti, kad palaiko jaunavedžius.
— Tūlis daugiausia gyvena savo dvare netoli Folkstono, —
įsiterpė Rafas. — Jis retai atvyksta į Londoną.
Itanas matė, kaip grakščiai grafas apsisuko, visą laiką
šypsodamasis Greisei. O Greisė šypsojosi jam.
Staiga Itanui iš atminties gelmių išplaukė vaizdinys.
— Prisiminiau, kur jį mačiau. Jis buvo laive, „Ledi Anoje“, ir
šnekučiavosi su Greise tą vakarą, kai aš ją iš ten pasiėmiau.
Rafas kilstelėjo tamsų antakį.
— Kolingvudas?
— Nežinojau, kad Greisė jį pažįsta, — tarė Kordas.
— Na, jis tai tikrai ją pažįsta.
Rafas metė į Itaną kreivą žvilgsnį.
— Jeigu tu pats skirtum jai daugiau dėmesio...
— Puiki mintis. Prašyčiau atleisti...
Kai Itanas atsirado šalia Greisės, šokis kaip tik ėjo į
pabaigą. Jam nepatiko, kaip ji juokiasi, kaip šypsosi grafui,
kuris vis dar laikė ją už rankos. Jam visa tai labai nepatiko.
— Dėkoju, kad taip rūpinatės mano žmona, — tarė Itanas,
pabrėždamas pastarąjį žodį. — Buvau nerūpestingas, turėjau
pats skirti jai daugiau laiko.
— Man regis, mudu nepažįstami, — kiek dirbtinai
šypsodamasis pareiškė grafas. — Esu Martinas Tūlis, grafas
Kolingvudas, — jis labai oficialiai nusilenkė.
— Iš tikrųjų tai mudu pažįstami. Aš Itanas Šarpas,
markizas Belfordas, škunos „Jūrų velnias“ kapitonas.
Tikriausiai prisimenate mūsų susitikimą.
Lordas Kolingvudas išblyško. Jis žvelgė tai į Greisę, tai į
Itaną, lyg būtų negalėjęs patikėti tuo, ką Itanas pasakė.
— Tai jūs... jūs ją pagrobėte?
Itanas metė žvilgsnį į Greisę, kuri buvo mirtinai išblyškusi ir
spoksojo į jį, tarsi jam staiga būtų užaugę ragai.
— Įvyko klaida, — paaiškino jis, — ji buvo greitai ištaisyta,
o mergina nuvežta pas giminaitę. — Itanas grobuoniškai
nusišypsojo. — Paprasčiausia klaida. Bet aš dėl jos visai
neapgailestauju.
Jis apkabino Greisę per liemenį ir savininkiškai prisitraukė.
— Matote, tada aš pirmą kartą pamačiau savo mieląją
žmoną. — Palenkęs galvą jis pakštelėjo Greisei į lūpas. —
Man labai pasisekė.
Grafas suraukė rusvus antakius.
— Taip, matau, kad tikrai pasisekė. — Jis pažiūrėjo į
Greisę. — Esu tikras, jog mudu dar pasimatysime.
Pasilinksminkite, mieloji, — tai taręs Kolingvudas nuėjo.
— Kas, po galais, tau užėjo? — atgavusi veido spalvą
paklausė Greisė.
— Nežinojau, kad judu su grafu esate geri pažįstami.
Ji patraukė pečiais.
— Susipažinau su juo plaukdama „Ledi Ana“. Paskui jis
užsuko manęs aplankyti į Skarborą vieną dieną anksčiau, nei
pasirodei tu.
— Tikrai? Akivaizdu, jog tas vyras iki ausų tave įsimylėjęs.
Norėčiau, kad nesuteiktum jam vilčių.
— Grafas tiesiog buvo mandagus.
— Ką gi, dabar aš būsiu mandagus. Pašoksime, mieloji?
Greisė kietai sučiaupė lūpas. Itanui toptelėjo, kad ji gali
atsisakyti...
— Ar pameni, kodėl mes čia esame, Greise? Kad
nutildytume piktus liežuvius. Juk nenori duoti jiems peno
atsisakiusi šokti su savo vyru?
Ji atkišo smakrą. Tada pasisuko ir nė žodžio netarusi žengė
priešais jį į šokių aikštelę. Orkestras užgrojo valsą ir Greisė
pravėrė lūpas, kai sutuoktinis apkabino ją ir prisitraukė prie
savęs kiek arčiau, nei reikėjo. Itanas ėmė sukti ją valso
žingsniu ir kai juodu kelis kartus apskriejo aikštelę, Greisė
truputį atsipalaidavo.
Itano kūnas įsitempė. Nuo Greisės nuogų pečių sklido
levandų kvapas. Švelnias kaštonines jos garbanas puošė
netikri briliantai, jie išryškino auksinį plaukų atspalvį ir derėjo
prie spindinčių akių. Perlų ir deimantų vėrinys žėrėjo visu
gražumu ir jam kilo noras pripulti lūpomis prie žmonos kaklo
duobutėje tvinkčiojančio pulso.
Itanas priglaudė Greisę dar truputį arčiau ir jos krūtys
lengvai palietė jo krūtinę. Viešpatie brangus, kaip jis troško
išsitempti ją iš pokylių salės, nusivesti į sodą ir pasiguldyti
tarp žydinčių gėlių. Troško nuplėšti tamsiai žalią suknelę,
praskleisti jos kojas ir paskęsti joje.
Greisė pažvelgė į jį ir Itanas išvydo jos klausiamą žvilgsnį.
— Nežinojau, kad tu moki šokti valsą, juo labiau taip gerai.
Keista, tačiau judant pagal muziką jo šlubavimas buvo
beveik nepastebimas.
— Manei, kad pripratusios prie laivo denio kojos manęs
neišlaikys šokių aikštelėje?
Ji nusišypsojo ir Itano širdis akimirką stabtelėjo.
— Maniau, kad tu turbūt nenorėsi su manimi šokti valso.
— Kodėl?
— Todėl, kad šokant valsą reikia laikyti partnerę glėbyje,
kaip kad laikai dabar.
Itano kūnas pulsavo, jis susijaudino, kai viena koja
brūkštelėjo jai tarp šlaunų.
— Aš nieko labiau nenoriu, tik mylėtis su tavimi arba šokti
valsą, mieloji.
Greisę nutvieskė raudonis.
— Jeigu tu manęs geidi, Itanai, kodėl šaliniesi?
Ištisomis dienomis šis klausimas sukosi jo galvoje. Jis geidė
Greisės. Ji buvo jo žmona. Ar mylėtis su ja tikrai būtų
išdavystė, ar tik galimybė patenkinti natūralius kūno
poreikius?
Vienu metu jis manė, kad Greisė yra Forsaito meilužė. Tada
jo nekamavo abejonės, ar galėtų su ja mylėtis.
Kas atsitiktų, jeigu pasimylėtų dabar?
— Veikiausiai tu teisi.
Jam kilo noras persimesti Greisę per petį, kaip padarė „Ledi
Anoje“, tačiau reikėjo galvoti apie kūdikį. Žinoma, ir apie tai,
kiek naujų apkalbų sukeltų. Todėl valsui pasibaigus Itanas
paprasčiausiai pasilenkė ir pakėlė ją ant rankų.
— Itanai! Ką, po galais, tu darai?
— Prašau atleisti. Čia labai tvanku ir mano žmonai pasidarė
silpna.
Su šypsena veide aiškindamas vis tą patį jis išsinešė Greisę
per spūstį, išėjo pro paradines rūmų duris į lauką ir
nužingsniavo žvyruotu taku ten, kur jie buvo palikę karietą.
— Namo, Dženingsai, — paliepė jis vežikui, kai liokajus
atidarė karietos duris. — Ir netausok arklių.
Greitai nuleidęs žmoną ant sėdynės Itanas įlipo pats ir
atsisėdo šalia.
— Gal tu išprotėjai? — Greisė žiūrėjo į jį negalėdama
patikėti, kai širmiai truktelėjo ir karieta nuriedėjo į priekį. —
Mes negalime taip imti ir išvažiuoti. Juk esame garbės
svečiai! Ką žmonės pagalvos?
— Jie pagalvos, kad aš išalkau nuostabaus savo žmonos
kūno, o aš tikrai išalkau.
— Bet...
— Jeigu ištarsi dar bent žodį, Greise, prisiekiu, aš paimsiu
tave čia, karietoje.
Akimirką ji žiūrėjo išplėtusi akis, tada atsilošė į sėdynės
atkaltę ir įsmeigė žvilgsnį į priekį, tik kartkartėmis vogčia
dėbtelėdama į jį.
Jeigu kūnas nebūtų taip pulsavęs iš nepakeliamo geismo,
Itanas tikriausiai būtų nusišypsojęs.
Jo Londono rezidencija buvo visai netoli, vos už kelių
kvartalų. Kai juodu įėjo į vestibiulį, Itanas pakėlė Greisę ant
rankų ir užnešė laiptais, su malonumu jausdamas, kaip ji
laikosi jam už kaklo. Jis buvo visiškai pasirengęs, jo
draugužis sustangrėjęs ir maudžiantis, kraujas net šniokštė
gyslomis. Įėjęs į kambarį Itanas koja uždarė duris ir pastatė
Greisę ant grindų.
— Negaliu patikėti! — pratrūko ji vis dar įniršusi ir
įsisprendusi rankomis į šonus. — Kelias savaites aš
įsivaizdavau, kaip mudu mylimės. Net mėginau tave
sugundyti. O dabar... vos įpusėjus pokyliui pas hercogą
Šefildą, tu nusprendei, kad manęs nori.
— Aš visą laiką tavęs noriu, Greise.
Ji ėmė trauktis atatupsta.
— Per tave aš atrodžiau kaip kvailė.
Itanas nuo jos neatsiliko, ėjo koja kojon. Dabar, kai
pagaliau apsisprendė, jam reikėjo Greisės tučtuojau.
— Tu tikrai neatrodei kaip kvailė. Atrodei kaip moteris,
kurios geidžia sutuoktinis.
Greisė atsirėmė nugara į duris.
— Tu... tu buvai piratas, toks ir likai.
— Tiesa. Ir esu nusiteikęs pasinaudoti lobiu, kurį įgijau
mūsų tuoktuvių dieną.
 20
Greisė sulaikė riksmą, kai įtarias sugriebė ją ir stipriai
pabučiavo. Jis truputį atsidavė brendžiu ir godžiai, atkakliai
įsisiurbė jai į lūpas. Iš pradžių ji priešinosi pasakiusi sau, kad
jis pasielgė kaip piratas, kad toks jis ir yra ir kad įstūmė juos
abu į nepatogią padėtį.
Bet iš karto atsileido, nes geidė Itano taip pat karštai, kaip
jis geidė jos.
Itanas pabučiavo jai iš šono į kaklą, apibėrė bučiniais
smakrą, nusileido gerkle ir nukeliavo prie pečių.
— Aš noriu atsidurti tavyje, Greise. Viešpatie, dar niekada
nieko taip smarkiai netroškau.
Greisė juto jo rankas ant nugaros, Itanas vieną po kitos
atsegė suknelės sagutes. Korsažas prasiskleidė ir leido jam
prieiti prie krūtų. Jis spaudė jas ir glamonėjo, paskui palenkė
tamsiaplaukę galvą ir apžiojo spenelį.
Itanas čiulpė jį, krimsčiojo dantimis ir Greisei pakirto kojas.
Ji juto, kaip suknelė nuslydo nuo pečių, nuo klubų ir sukrito
prie kojų. Tada atėjo eilė marškiniams, ji liko nuoga, tik su
kojinėmis, keliaraiščiais ir vėriniu ant kaklo, o Itanas buvo
dar su drabužiais.
— Laukiau per ilgai, — išspaudė jis atakuodamas jos lūpas
karštais drėgnais bučiniais, verčiančiais Greisę įsitverti jam į
pečius. — Daugiau laukti nenoriu.
Prispaudęs ją nugara prie durų Itanas dar labiau
prisiglaudė, įspraudė kelį Greisei tarp šlaunų ir kilstelėjo. Ji
pasimuistė, pasitrynė drėgnomis įjautrintomis lyties
klostėmis jam į bridžių audinį ir tyliai sumurkė. Nuleidusi
ranką susirado jo kelnėse sustangrėjusią ilgą, sunkią varpą.
Nedrąsiai apglėbė ją pirštais ir pajuto, kaip ji dar labiau
sukietėjo. Itanas staigiai įtraukė oro, nustūmė jos ranką ir
ėmė segiotis bridžius — Greisė susivokė, jog jis ruošiasi ją ir
paimti taip stovinčią.
Gerasis Dieve danguje! Greisė truputį pasiraivė, kai jis
slystelėjo pirštais jai tarp intymių klosčių, įsmuko gilyn ir ėmė
braukyti. Ją perliejo karštis, sukilo geismas, nepakeliamas
kūniškas poreikis. Ji buvo sudrėkusi. Slidi, įjautrinta,
pasirengusi ir taip pat nenorėjo laukti.
— Tu esi mano žmona, — tarė Itanas ir kilstelėjo ją, Greisė
pajuto jo įnagį prie savo kūno angos. — Ir priklausai man.
Jis įsiveržė į ją vienu giliu stumtelėjimu ir Greisė vos
nenualpo iš neapsakomo malonumo.
— Itanai...
Apkabinusi už kaklo ji palenkė jo galvą ir prisitraukė lūpas
bučiniui. Jis buvo gilus ir aistringas, Itano liežuvis įsmuko jai į
burną ir užvaldė nirtulingai, atsitraukdamas ir vėl
atakuodamas, prie stiprių varpos postūmių priderintu ritmu.
Jis nėrė ir nėrė į ją, atakavo tol, kol Greisė nebepajėgė
nustovėti, tada pakėlė ją, užkabino jos kojas sau aplink
liemenį ir tęsė erotinę ataką. Ji buvo jam atsivėrusi,
pažeidžiama, jo užpildyta, jai svaigo galva, o kūnas liepsnojo.
Ūmai pasaulis pakrypo, prieš akis pažiro fejerverkai, Greisė
suleido nagus Itanui į pečius. Supurtyta saldaus drebulio,
perlieta stiprios malonumo bangos ji riktelėjo jo vardą. Po jos
delnais jo raumenys įsitempė ir susitraukė, judindamas
klubus jis išliejo joje savo sėklą.
Kurį laiką juodu nejudėjo. Itanas laikė ją, kojomis vis dar
apsivijusią jam liemenį, Greisė skruostu jautė iškrakmolytą jo
kaklaskarę. Iš lėto jis išslydo iš jos, paleido kojas, tačiau
neatsitraukė, stovėjo apkabinęs, vis dar kietą varpą
prispaudęs jai prie pilvo.
Itanas palenkė galvą, palietė kakta žmonai kaktą ir švelniai
paglostė delnu šlaunį.
— Gerai? — paklausė jis ir ji lėtai linktelėjo. — Tu nėščia.
Turėjau būti švelnesnis. Buvau pametęs galvą, aš...
— Kūdikiui tai nekenkia. Iki gimdymo dar daug mėnesių.
Jo šypsena buvo plati ir nuostabi mėnesienoje, krintančioje
pro langą, ir nuo to vaizdo Greisei suspaudė širdį. Itanas
pakišo ranką jai po pakinkliais, pakėlė ir nunešė į lovą.
Atsukęs nugara į save atsegė vėrinį, atsargiai padėjo ant
stalelio prie lovos, numovė kojines, keliaraiščius ir patogiai
paguldė viduryje čiužinio.
Jis paliko žmoną tik tol, kol nusirengė drabužius, tada
atsigulė šalia jos. Juodu kurį laiką gulėjo susiėmę už rankų,
Itanas buvo savininkiškai užmetęs ant jos koją. Patalai
sušiugždėjo, kai jis pasilenkė ir pabučiavo Greisę, tada
geismas vėl apgaubė juos stebuklinga skraiste.
Šįkart jis paėmė ją iš lėto, o kai viskas baigėsi, priglaudė
sau prie šono. Maloniai pasitenkinusi Greisė užsimerkė ir
išvargusi paniro į miegą šalia sutuoktinio.
Gilioje sąmonės kertelėje ji žinojo, kad Itanas guli tamsoje
nemiegodamas ir bergždžiai mėgina nuraminti sąžinę.

Kitą rytą Itanas sėdėjo kabinete prie rašomojo stalo ir,

stengdamasis neprisiminti praėjusios nakties, kruopščiai
skaičiavo investicijas ir dvarų duodamas pajamas.
— Atsiprašau, sere.
Itanas pakėlė galvą nuo dokumentų šūsnies.

— Kas yra, Bainsai?

— Vienas džentelmenas nori jus pamatyti, milorde. Ponas
Džonas Makfis. Sakė, yra su jumis susitaręs.
Itanas pakilo nuo kėdės.
— Įleisk jį.
Vakar vėlyvą popietę jis gavo iš Makfio laiškelį su prašymu
šįryt susitikti. Tačiau aistringa naktis nukreipė mintis kita
linkme ir Itanas pamiršo apie susitikimą.
Makfis su skrybėle rankoje įėjo į kabinetą ir Itanas mostu
pakvietė jį sėstis į krėslą priešais rašomąjį stalą. Nors
persiritęs tik į ketvirtą dešimtį, Džonas buvo gerokai
praplikęs, tik apie ausis žėlė rudų plaukų karčiai, o kelios
išretėjusios sruogos buvo užšukuotos ant viršugalvio. Seklys
iš Lenktosios gatvės magistrantų biuro buvo vidutinio ūgio ir
dėvėjo akinius metaliniais rėmais. Tačiau ne išvaizda, o
randuotos rankos ir raumeningi pečiai išdavė, kokį darbą šis
vyras dirba.
— Kaip supratau, jūs turite naujienų.
 — Taip, milorde, — atsakė Makfis ir atsisėdo į odinį krėslą.
— Apie Forsaitą?
— Tam tikra prasme. Jūs prašėte manęs išsiaiškinti, ar yra
sąsajų tarp vikonto ir jūsų žmonos protetės našlaujančios
baronienės Hamfri. Paaiškėjo, kad yra.
Itaną užplūdo nerimas.
— Kas juos sieja?
— Kai Harmonas Džefris buvo dešimties metų, abu jo tėvai
per kelias dienas vienas po kito mirė nuo užkrečiamos ligos.
Lordą Forsaitą užaugino jo teta iš motinos pusės, ledi Hamfri,
su sutuoktiniu baronu.
— Kas dar?
— Iš to, ką pavyko sužinoti, paaiškėjo, kad Džefris ir ledi
Hamfri išliko artimi, tačiau baronienė retai atvyksta į
Londoną, tad niekas nežinojo, kad ji buvo jam lyg motina.
Tačiau Greisė žinojo. Ji kurį laiką buvo apsistojusi pas
vikonto tetą. Forsaitas pastebėtas Jorke ir Itaną graužė
dvejonė, ar nebuvo rengiamas tėvo ir dukters susitikimas.
— Dar kas nors?
— Kol kas tik tiek, milorde.
— Laikykite paslaptyje tai, ką sužinojote.
— Žinoma, milorde.
Makfiui buvo gerai atlyginama už paslaugas, tačiau nebyliu
susitarimu dalį atlygio jis gaudavo už tylėjimą.
— Praneškite, jeigu dar ką nors sužinosite.
Makfis pakilo iš krėslo.
— Būtinai, milorde.
Palaukęs, kol seklys išeis iš namo, Itanas į kabinetą
pasikvietė Greisę. Jis nematė jos nuo tada, kai paliko
miegančią lovoje, suglebusią ir atsipalaidavusią po rytinio
pasimylėjimo.
Itano mintys vėl pakrypo ta kryptimi ir jį nusmelkė
geismas. Velniai griebtų! Jis dar niekada taip negeidė jokios
kitos moters.
Pasigirdo tylus beldimas į duris ir Itanas pakvietė Greisę
įeiti. Pažvelgusi į jį, stovintį prie rašomojo stalo, ji lengvai
nuraudo ir Itanui toptelėjo, kad žmona, kaip ir jis, prisiminė,
kaip juodu mylėjosi.
— Norėjai mane matyti?
Mintys apie tai, kodėl ją pasikvietė, staiga iškilo į pirmą
planą.
— Tavo protetė... baronienė Hamfri... atrodo, ji yra lordo
Forsaito teta iš motinos pusės.
Greisė pablyško.
— Kaip... kaip tu sužinojai?
— Taip, kaip išsiaiškinau, kad tu prisidėjai prie vikonto
pabėgimo iš kalėjimo. Klausimas štai koks: ar tavo tėvas
norėjo susitikti su tavimi Skarbore? O jeigu taip, ar judu abu
ketinote išvykti iš šalies?
Ji truputį pasitepė.
— Baronienė Hamfri užaugino mano tėvą, kai jo tėvai mirė.
Ji nepaprastai jį myli. Kai gimiau, tėvas papasakojo jai apie
mane, tada teta Matilda pažadėjo jam visokeriopą pagalbą,
jeigu kada nors prireiktų. Aš tau jau sakiau, kad neturiu nė
menkiausio supratimo, kur yra mano tėvas, ir tikrai
neplanavau išvažiuoti su juo iš Anglijos.
Itanas įdėmiai žvelgė jai į veidą. Greisė nemokėjo meluoti.
Buvo per daug tiesmuka.
— Visas šis reikalas man kelia nerimą.
— Kodėl?
— Jeigu aš išsiaiškinau ryšį tarp baronienės Hamfri ir
Forsaito, gali išsiaiškinti ir kas nors kitas. Tada paaiškėtų,
kad, vikontui pabėgus, tu netrukus nuvykai pagyventi pas
protetę ir gali kilti klausimas, kodėl taip padarei. Pasikapstę
giliau smalsuoliai sužinotų, jog esi Džefrio duktė. Jie pradėtų
įtarinėti, kad esi jo talkininkė.
Greisė dar labiau išblyško.
— Man belieka tikėtis, jog nesužinos.
Visko gali būti, — pagalvojo Itanas, prisiminęs, kad
vienas įgulos narys nugirdo jo pokalbį su Angusu Makšeinu ir
taip pat žino, jog Greisė — Forsaito duktė. Iki šiol vyrai buvo
jam ištikimi, tačiau jie ne taip ilgai plaukiojo drauge, jis
negali jais visiškai pasitikėti.
Pirmą kartą Itanas nuoširdžiai apsidžiaugė, kad vedė
Greisę. Tikėtina, jog markizo žmona kels mažiau įtarimų.
— Bus, kaip bus. Jeigu pasiseks, mano spėlionės
nepasitvirtins. Kol kas tiek. — Itanas atsisėdo prie stalo ir
įsmeigė akis į dokumentus, tačiau Greisė liko stovėti ir jis vėl
pažvelgė į ją. — Kas dar?
— Itanai, tai, kas nutiko tarp mūsų praėjusią naktį... buvo
nuostabu, — ištarė ji nuraudusi, tada apsisuko ir išbėgo iš
kabineto.
Stebėdamas, kaip ji pasišalina, Itanas nejučia nusišypsojo.
Tada pagalvojo apie vikontą — buvo pasiryžęs vis tiek jį
sučiupti, ir nuo minties, kiek skausmo tai suteiks Greisei,
šypsena išblėso.

Praėjo savaitė. Pirmadienį Greisės aplankyti užsuko kaip

visada švytinti Viktorijos sesuo Klerė Čezvik. Klerė buvo
nežemiškai graži, tačiau pati, regis, to nesuprato.
— Atsiprašau, kad taip netikėtai užgriuvau, bet noriu
pakviesti jus į vakarėlį grafo Loudeno rūmuose Londone.
— Lordo Persio vyresniojo brolio?
Klerė linktelėjo.
— Su juo ir jo žmona tu buvai susitikusi per pokylį
praėjusią savaitę. Kristina paprašė, kad pakviesčiau tave
asmeniškai. — Ji nusišypsojo. — Mano svainė — labai
romantiška būtybė. Man regis, jai padarė milžinišką įspūdį,
kai markizas pakėlė tave ant rankų ir išsinešė iš pokylio.
Greisės skruostai raustelėjo.
— Itanas pasielgė kaip tikras nenaudėlis.
Klerė pabalino pilkšvai mėlynas akis, kurios pusę Londono
dabitų jau baigė išvesti iš proto.
— Tikrai kaip nenaudėlis. Buvo nuostabu, argi ne? Bet jeigu
mano Persis taip padarytų, aš mirčiau iš gėdos.
Greisė nusijuokė. Persivalis Čezvikas buvo markizo Keršio
jauniausias sūnus. Toks pat šviesiaplaukis ir mėlynakis kaip
Klerė, jis buvo mielas, truputį drovus ir tobulai tiko Klerei.
Tačiau taip įžūliai kaip Itanas jis turbūt nepasielgtų.
Itanas — iš tų vyrų, kurie gyvena pagal savo pačių
susikurtas taisykles, tai Greisę labiausiai ir žavėjo. Jis ne kaip
kiti vyrai. Toks jis vienintelis.
— Nežinau, ar mes galėsime ateiti, — tarė ji Klerei. —
Itanas nemėgsta žmonių susibūrimų.
Klerė paėmė jai už rankos.
— Tu privalai atvykti į arbatėlę, Greise. Pokylis praėjusią
savaitę buvo tik pradžia. Prisimink, kas nutiko tą naktį, ir
suprasi, jog Torės sumanymas buvo geras. Turi dalyvauti
vakarėlyje, atrodyti pribloškiamai, šokti su džentelmenais, ir
tavo vyras galų gale supras, kaip stipriai jis myli tave.
Greisė susimąstė, ji prisiminė, koks aistringas buvo Itanas
tą naktį, kai išsinešė ją iš pokylio.
— O jeigu jis atsisakys?
— Galėsi važiuoti su manimi ir Persiu. Dalyvaus ir hercogas
Šefildas. Žinai, jo šviesybė pradėjo dairytis žmonos.
Aukštuomenė tik apie tai ir šneka.
— Tikiuosi, kad Rafas ves iš meilės.
— Kalbama, jog anksčiau hercogas buvo įsimylėjęs moterį
vardu Danielė Diuval, tačiau kažkas atsitiko ir jis atšaukė
tuoktuves. Man regis, šįkart jis ieško paklusnios žmonos, kuri
pagimdytų jam vaikų.
Greisė buvo girdėjusi skandalo, susijusio su Rafo
sužadėtine ir jo draugu, atgarsius. Jai pasidarė liūdna
pagalvojus, kad hercogas nusivylė meile.
Kita vertus, ir jai šioje srityje prastai sekasi.
— Tai ką manai apie vakarėlį? — pasiteiravo Klerė.
— Ko gero, tu teisi. — Šiaip ar taip, anąkart sumanymas
pasiteisino. Prisiminusi aistringas Itano glamones Greisė vėl
nuraudo. — Šįvakar pasikalbėsiu su Itanu. Jeigu jis atsisakys
mane lydėti, mielai važiuosiu su tavimi ir lordu Persiu.

Grafo Loudeno svetainėje pleveno styginių kvarteto

atliekama muzika. Krištolo vazose pamerktų gėlių aromatas
buvo sumišęs su tirpstančio vaško kvapu, sklindančiu nuo
žvakių didelėje šakotoje žvakidėje ant bufeto.
Itanas sustojo prie svetainės durų ir nužvelgė svečius. Jis
neketino čia važiuoti. Nepriėmė grafo kvietimo, nors žinojo,
kad Greisė nori dalyvauti vakarėlyje. Itanas pasakė sau: kuo
mažiau laiko jis praleis su ja, tuo bus geriau, nors turėjo
pripažinti, kad naktys jos lovoje išties nuostabios.
Tiesą sakant, jis nė pats nesuprato, kodėl taip ilgai vengė
intymaus artumo. Ji yra jo žmona ir privalo tenkinti jo
kūniškus poreikius, o jis — jos. Dieną Itanas būdavo
užsiėmęs. Su žmona elgėsi nuoširdžiai, mandagiai, tačiau
santūriai. Jeigu neleis jausmams įsisiūbuoti, bus
nepriklausomas.
Bet šįvakar, kai Greisė išvažiavo į vakarėlį, namai pasirodė
jam tokie tušti. Nejučia jis ėmė vaikščioti po kabinetą, paskui
nuklydo į svetaines, tarsi tikėdamasis ją aptikti.
Tai buvo kvaila. Tačiau laikui bėgant Itanas vis labiau
nerimavo. Kai pakeliui į vakarėlį užsuko Rafas ir paragino jį
važiuoti drauge, Itanas užlipo į savo kambarį ir išsikvietė
kamerdinerį. Apsirengė vakarinį kostiumą ir išvyko su Rafu.
Itanas tikėjosi pas Loudeną sutikti ir seserį Sarą su vyru.
Vyresnysis jų sūnus galų gale pasveiko nuo plaučių ligos ir
juodu šią savaitę buvo Londone. Šiandien po pietų jie buvo
užsukę pasveikinti jaunavedžių. Sara tupinėjo apie Greisę,
nes gerai pažinodama brolį suprato tokių skubotų tuoktuvių
priežastį.
Kai palinkėję laimės juodu susiruošė eiti, Sara pasivadino
Itaną į šalį.
„Tu vedei nuostabią moterį, Itanai. Nesuprantu, kodėl
norėjai paslėpti ją kaime.“
„Tai ilga istorija, — paniuro Itanas išvydęs jos akyse
nepritarimą. — Tu nesuprasi.“
Sesuo suraukė blyškius antakius. Aukšta, puikiai sudėta
šviesaus gymio moteris gelsvais plaukais ir žydromis akimis
buvo stipri, tačiau neabejotinai švelni būtybė. Galbūt todėl
juodu su Kordu būdavo pasiruošę bet kada ją apginti.
„Greisė laukiasi kūdikio, — tarė Sara. — Tu juk džiaugiesi.“
 „Aš nebuvau pasirengęs tapti tėvu.“
„Niekas nebūna tam pasirengęs, tačiau tėvystė teikia patį
didžiausią džiaugsmą gyvenime.“
Itanas nieko neatsakė. Kūdikis jam dar neatrodė tikras.
Nežymūs Greisės kūno pokyčiai, kuriuos jis pastebėjo jiems
mylintis, tik priminė, ko laukti ateityje. Jis iki šiol nežinojo,
kaip elgsis su vaiku, kurio gyslomis teka išdaviko kraujas.
Muzikantai užgrojo škotų liaudies melodiją, o prie Itano
priėjęs Rafas sugrąžino jį į tikrovę.
— Tavo žmona, regis, linksminasi. Ar ji žino, kad tu esi čia?
Itanas susirado akimis Greisę. Ji nuostabiai atrodė su
ryškiai mėlyna suknele, panašia į tą, kuria vilkėjo laive tą
naktį, kai jam atsidavė. Prisiminimai pažadino geismą.
Po velnių!
— Ji manęs nepastebėjo.
Regis, sutuoktinis jai išvis nerūpėjo. Greisė šoko, juokėsi ir
atrodė laiminga. Jos šokio partneris apsisuko apie ją ir Itanas
susiraukė atpažinęs Martiną Tūlį. Grafą Kolingvudą.
Rafas gurkštelėjo brendžio.
— Panašu, kad Kolingvudas vėl apie ją sukasi.
— Ir man taip atrodo.
— Pasistenk susilaikyti ir neištempti žmonos iš šokių
aikštelės. Jus abu jau ir taip žmonės plaka liežuviais.
Itanas nepatenkintas kažką sumurmėjo, tačiau bičiulis buvo
teisus. Jam nerūpi, ką tie žmonės šneka, bet Greisė neturi
nukentėti.
Bent jau taip pasakė sau Itanas ir žengė prie žmonos
nejučia suspaudęs kumščius, nes šokis baigėsi ir grafas
nusivedė Greisę prie prancūziško stiliaus durų, išeinančių į
terasą.
Itanas nusekė iš paskos ir išvydo juos stovinčius prie
baliustrados po vienu iš žibintų, kuriais buvo apšviestas
sodas. Regis, juodu draugiškai šnekučiavosi, tačiau Itanui
užvirė kraujas. Nutaisęs šypseną jis patraukė prie jų,
klibikščiuodamas kiek smarkiau nei paprastai.
— A, štai kur tu, mieloji, — tarė Itanas, tada pasisuko į
grafą. — Nesitikėjau taip greitai vėl jus pamatyti, lorde
Kolingvudai.
— Viduje labai tvanku. Pamaniau, Greisei reikia pakvėpuoti
grynu oru. Tikiuosi, jūs nieko prieš.
Greisei. Itanui nepatiko, kad grafas vadina jo žmoną
vardu.
— Kodėl turėčiau prieštarauti?
Jis dirstelėjo į Greisę. Ji stovėjo kietai suspaudusi lūpas ir
atkišusi smakrą, tarsi sakytų: tik pamėgink dar sykį
išsitempti mane iš pokylio. Itanas suprato, kad šįkart nebus
taip lengva. Tačiau matant sunkiai slepiamus grafo jausmus
jai ir prisiminus tą aistringą naktį jam baisiai knietėjo
pasielgti taip pat.
— Lordas Kolingvudas paprašė tarno atnešti mums
punšo. — Greisė pažvelgė Itanui per petį į prancūziško
stiliaus duris. — Jis jau ateina.
Prie jų priėjo livrėja vilkintis tarnas su sidabriniu padėklu
rankose, Greisė ir grafas paėmė nuo jo po krištolinę taurę su
saldžiu raudonu vaisių gėrimu.
— Ar ir jums ko nors atnešti, milorde? — pasiteiravo
tarnas, tamsiaplaukis juodaakis jaunuolis.
— Dėkoju, nereikia. Norėčiau palydėti žmoną namo.
Greisė apdovanojo jį perdėtai saldžia šypsena.
— Tu be galo malonus, bet aš dar nenusiteikusi išeiti.
— Aš mielai vėliau jus parvežčiau, — Kolingvudui pakako
įžūlumo pasisiūlyti.
Greisė pasisuko į jį ir nusišypsojo.
— Mane parveš draugai, lordas ir ledi Persiai, — susiprato
pasakyti ji. — Bet vis tiek dėkoju, kad rūpinatės.
— Tikriausiai man priklauso dar vienas šokis, — pareiškė
grafas ir metęs į Itaną įžūlų žvilgsnį pakėlė prie lūpų Greisės
ranką.
Itanas kietai sukando dantis. Tas pasipūtęs šunsnukis turi
daugiau drąsos, nei jis manė. Itanas žinojo, kad negalima
deramai neįvertinti priešininko, ir dabar neketino to daryti.
Jis grėsmingai šyptelėjo grafui.
 — Deja, jos malonybės šokių kortelė jau užpildyta. Be to,
aš taip pat nevažiuoju namo.
Greisė žiūrėjo į jį, tarsi negalėdama patikėti savo ausimis.
Itanas mintyse nusikeikė, nes ir pats negalėjo patikėti.

Įsikibusi sutuoktiniui į parankę Greisė leidosi jo nuvedama

atgal į rūmus. Kitoje salės pusėje ji pamatė iki ausų
išsišiepusią Klerę Čezvik ir pati nejučia nusišypsojo.
Itanas atvažiavo į vakarėlį. Jis pavyduliavo lordui
Kolingvudui. Pasiliko nusprendęs nenuleisti nuo jos akių. Argi
jis taip elgtųsi, jeigu ji visai jam nerūpėtų?
— Kvartetas griežia valsą, — tyliai prabilo Itanas. — Gal
nori pašokti?
Greisės lūpų kampučiai linksmai krustelėjo.
— Ar pažadi neišsitempti manęs iš čia į savo guolį?
Jis apdovanojo ją viena iš tų šypsenų, nuo kurių sustoja
širdis.
— Manau, kad tu turėtum surizikuoti.
Juodu visą vakarą šoko ir šnekučiavosi. Kai sugrįžo namo,
Itanas ją karštai pamylėjo vieną, paskui antrą sykį. Pirmą
kartą Greisė rado sutuoktinį šalia savęs pabudusi iš ryto ir
juodu vėl mylėjosi nušviesti skaičių saulės spindulių,
įspindusių pro tarpą tarp portjerų.
Širdyje krustelėjo viltis ir Greisė leido sau patikėti, kad
galbūt jie ir gali turėti bendrą ateitį. Viltis dar labiau
sustiprėjo, kai juodu neskubėdami drauge papusryčiavo ir
pasišnekėjo.
— Pamaniau, gal po pietų norėtum karieta pasivažinėti po
parką, — tarė Itanas, apstulbindamas ją tokiu pasiūlymu.
— Labai norėčiau, milorde.
— Itanai, — švelniai pataisė jis ir paėmęs jos ranką pakėlė
prie lūpų. — Man patinka, kai tu vadini mane vardu.
Kurį laiką Greisė žiūrėjo į jo gražų veidą ir jai suspaudė
širdį.
— Labai norėčiau, Itanai.
Jiedviem žvelgiant vienas kitam į akis, pasigirdo beldimas ir
į valgomąjį įėjo Bainsas.
— Atvyko lankytojas, milorde.
Itanas nuleido žvilgsnį ir padėjo lininę servetėlę ant stalo,
šalia tuščios lėkštės.
— Svečiams dar ankstyvas metas.
— Aš jam taip ir pasakiau, — patikino Bainsas. — Tas
žmogus man įtartinas. Norėjau jo neįleisti, tačiau jis atkakliai
tvirtino turįs su jumis pasikalbėti, todėl palydėjau į kabinetą.
Jis tikina, kad buvo „Jūrų raganos“ įgulos narys.
Itanas pašoko ant kojų.
— “Jūrų raganos“? Ar jis tikrai taip pasakė? Ar paminėjo
savo vardą?
— Atrodo, Feliksas Ansteris. Sakė, buvo antrasis kapitono
padėjėjas.
Itanas taip smarkiai stumtelėjo kėdę, kad ši nugriuvo ant
kilimo. Dideliais žingsniais jis išėjo iš valgomojo, Bainsui
sekant iš paskos, ir patraukė į kabinetą. Sunerimusi Greisė
nuskubėjo paskui juos. Priėjusi prie kabineto rado duris
atlapotas, Itanas stovėjo priešais paniurusį aukštą stambų
jūrininką, mūvintį kiltinio audinio kelnes ir vilkintį dryžuotą
palaidinę.
Itanui žengiant prie jūrininko, Greisė sustingo koridoriuje.
— O Viešpatie, žmogau, maniau, kad jūs negyvas! — Itano
veidas nušvito tokia plačia šypsena, kokios Greisė dar nebuvo
mačiusi. — Kaip jums pavyko pabėgti iš kalėjimo? Kaip
parsigavote į Angliją?
Feliksas Ansteris nenusišypsojo.
— Užmušiau sargybinį. Atsibodo kentėti to niekšo rimbo
kirčius. Man paprasčiausiai pasisekė pabėgti.
— Kaip ištrukote iš Prancūzijos?
— Nusigavau iki kranto ir sumokėjau kontrabandininkui,
kad parplukdytų namo. Grįžęs sužinojau, kad ir jūs išsisukote
nuo giltinės.
— Ar dar kas nors pabėgo?
— Daugiau niekas... tik Ilgšis Nedas.
— Nedas dirba mano naujajame laive „Jūrų vilkas“ kartu su
Angusu Makšeinu. Jie apsidžiaugs jus pamatę, Feliksai.
— Aš su jais jau buvau susitikęs. Nedas man pasakė
naujienas.
— Kokias? — Itano veidas apniuko.
— Kad jūs vedėte išdaviko dukterį. To niekšo, dėl kurio
kaltės prakeikti prancūzai nugalabijo kitus jūsų vyrus. Jūs
vedėte tą mergšę. — Jis spjovė Itanui į veidą. — Esate nė
kiek ne geresnis už ją... ne geresnis už tą velnio išperą
Forsaitą. Jeigu nebūtume tiek metų drauge praleidę jūroje,
aš užmuščiau jus už tai.
Prie pravirų durų stovinti Greisė susvyravo ir pajuto
šleikštulį. Akimirką manė, kad apalps. Ji matė, kaip Itanas
išblyško.
— Nešdinkis! — tyliai ištarė jis su grėsminga gaidele balse;
taip jo kalbant Greisė nebuvo girdėjusi nuo to vakaro, kai
pagrobė ją iš „Ledi Anos“. — Nešdinkis ir daugiau čia negrįžk.
Ir niekam nepliaukšk apie mano žmoną, antraip pasigailėsi,
kad negavai galo kalėjime.
Vyriškio veidas suakmenėjo. Greisė prisiplojo nugara prie
sienos, kai jis dideliais žingsniais išskubėjo iš kabineto ir
praėjo pro šalį jos net nepastebėjęs. O ji gailėjosi atsidūrusi
ne vietoje ir išgirdusi, ką antrasis kapitono padėjėjas pasakė
Itanui.
Pagaliau Greisė pradėjo suprasti, ką Itanas padarė ją
vesdamas. Jis nusižengė savo garbės kodeksui, sulaužė
nerašytas taisykles, kurias buvo nustatęs sau ir savo vyrams.
„Jūrų raganos“ įgula buvo susaistyta krauju. Jų mirtis buvo ir
jo mirtis. Tarsi tą pragaištingą dieną laive būtų žuvusi dalis jo
sielos.
Vesdamas ją Itanas juos išdavė.
Skaudama širdimi Greisė įėjo į kabinetą.
— Palik mane vieną, — tarė Itanas ir atšiaurus jo veidas jai
pasakė, kad vilties kibirkštėlė dėl jųdviejų ateities užgeso
kaip ir tų vyrų gyvybės laive.
 21
Miestą užgriuvo karščiai, tvankumos neblaškė nė
menkiausias vėjelis, buvo sunku kvėpuoti oru, net tirštu nuo
suodžių ir dulkių. Vasara prilėtino gyvenimą Londone.
Liepos dvidešimt ketvirtąją nutiko du dalykai.
Viktorija Iston padovanojo savo vyrui sveiką naujagimį,
sūnų.
Itanas gavo užduotį plaukti į jūrą.
Kordui įėjus į kabinetą, Itanas pakilo iš už stalo.
— Girdėjau, išplauki, — be užuolankų pasakė Kordas. —
Pamaniau, užsuksiu, jeigu dar noriu tave pamatyti.
— Tikėjausi, kad Pendltonas tau pasakys.
— Pasakė. Tikino nenorėjęs prašyti tavo paslaugos, tačiau
kažkas vyksta prancūzų laivyne, kažkokie keisti manevrai.
Minėjo, kad su tavimi plauks ir Maksas Bredlis.
— Taip. Ką tik gavau pranešimą. Išplauksime savaitės
pabaigoje.
Pasak Makso, prancūzai tikrai pajudėjo. Karo ministerijai
labai reikėjo „Jūrų velnio“ ir jo įgulos pagalbos. Itanas pasakė
sau, kad neturi kito pasirinkimo, privalo imtis užduoties.
Tiesą sakant, jis netgi apsidžiaugė dėl to.
Nuo to ryto, kai pasirodė Feliksas Ansteris, Itanas vengė
Greisės. Tačiau net nematydamas žmonos jis jautė jos
buvimą. Tuos kelis kartus, kai atsitiktinai buvo susitikę, jam
širdis plyšo iš skausmo. Išvydęs Greisę terasoje su Fredžiu
vos susilaikė, norėjo prieiti, apkabinti ją ir paprasčiausiai
palaikyti glėbyje. Jis skausmingai troško jos, bet negalėjo
turėti.
Itanas pažvelgė į Kordą.
— Jiems reikia „Jūrų velnio“. Mano laivas ir įgula gali
padaryti tai, ko karinis laivas nesugebėtų.
Kordo veido raumenys įsitempė.
— Tau visada sekasi viskas, ko imiesi. Dėl to niekam nekyla
abejonių.
Itanas apsimetė nepastebėjęs susierzinimo pusbrolio balse.
 — Tiesą sakant, ketinau pas jus užsukti. Atrodo, tave reikia
sveikinti.
Kordo veidas sušvelnėjo.
— Viktorija pagimdė sūnų. Negaliu apsakyti, kokie mes abu
laimingi.
Itanas nusuko žvilgsnį. Jis nenorėjo galvoti apie Greisės
nešiojamą kūdikį. Jis išvis nenorėjo galvoti apie Greisę,
tačiau, regis, apie nieką daugiau galvoti neįstengė.
— Tikiuosi, tavo žmona gerai jaučiasi.
— Ačiū, puikiai, — Kordas įdėmiai pažvelgė jam į veidą. —
O tavo?
Itanas nusuko žvilgsnį.
— Gerai.
— Iš kur žinai? Viktorija minėjo, kad judu beveik
nesikalbate.
— Paprašiau jos kambarinės mane informuoti. Žinoma,
Greisės kūnas keičiasi, bet atrodo, jog ji prie artėjančios
motinystės prisitaikė puikiai. Sakyčiau, laukia jos su
jauduliu. — Norėdamas nukreipti pokalbį kita linkme, Itanas
priėjo prie bufeto ir atkimšo grafiną su brendžiu. — Išgersi?
Aš tau palaikysiu draugija.
— Ačiū, ne.
Įtampa pusbrolio balse neprasprūdo Itano nepastebėta.
— Jeigu nori ką nors pasakyti, tai sakyk.
Kordas pasitempė.
— Gerai, pasakysiu. Grįžęs iš Prancūzijos tu tvirtinai, kad
su jūra baigta. Sakei, ketini imtis savo kaip markizo pareigų.
— Taip, sakiau. Tačiau kartais tenka persigalvoti.
— Dabar tu vedęs, Itanai, ir netrukus tapsi tėvu. Ar tau tai
nieko nereiškia?
— Aš turiu atlikti pareigą tėvynei. Negaliu į tai numoti
ranka.
Kordas trenkė delnu į stalviršį.
— Po perkūnais, žmogau, tu esi įsipareigojęs savo žmonai
ir būsimam kūdikiui!
Itanas įsitempė.
 — Tu keleriais metais už mane vyresnis, Kordai, tačiau esi
mano pusbrolis, o ne tėvas.
— Sužinojęs, kaip tu elgiesi su ta jauna moterimi, tavo
tėvas apsiverstų karste. Žinau, Greisė — energinga moteris,
gal ne visai tokia, kokią būtum norėjęs vesti. Žinau, praeityje
ji yra pasielgusi neapgalvotai, tu tam nepritari, bet...
— Greisė yra per daug energinga. Ir turi daugiau drąsos,
nei kuri nors kita mano sutikta moteris. Atvirai kalbant, ji
kvailai drąsi. Linkusi elgtis beatodairiškai ir dėl kitų rizikuoti
savo galva — taip rizikavo padėdama savo išdavikui tėvui.
Greisė protinga, narsi ir tiesmuka. Ji graži, kilniaširdė ir... —
Itanas pakėlė akis, suprato, ko prikalbėjo, ir liesokus jo
skruostus užliejo raudonis.
Kordas spoksojo į jį tarsi matydamas pirmą kartą.
— Vaje, tu ją įsimylėjęs!
Itanas greitai nugurkė didelį gurkšnį brendžio.
— Nekalbėk nesąmonių! — atšovė jis, tačiau dedant taurę
ant stalo jo ranka drebėjo.
— Atsisakyk užduoties, Itanai. Tu atlikai pareigą... padarei
netgi daugiau. Pasilik namuose su Greise. Ji ruošiasi tapti
motina. Tu būsi jai reikalingas, kai ateis laikas.
Jis apie tai galvojo, tikrai svarstė, kad galbūt galėtų kam
nors kitam užleisti vietą savo laive. Kone susirgo, taip troško
likti namie, su Greise. Tačiau negalėjo nepasitarnauti tėvynei
sunkią valandą.
Itanas papurtė galvą.
— Negaliu. Pažadėjau ir neketinu pažado laužyti.
— Jeigu tu grįši į jūrą, šįkart rizikuosi ne vien savo gyvybe.
Tu rizikuosi judviejų su Greise ateitimi. Ji tavo žmona, Itanai.
Jeigu tavęs nebus šalia, kai jai reikės, kokios bendros ateities
tu galėsi tikėtis?
— Kad ir ką aš jausčiau Greisei, viskas nublanksta prieš tai,
jog esu reikalingas tėvynei. Jeigu pasiseks, užduotį aš atliksiu
greitai ir dar prieš gimdymą grįšiu į Londoną.
— Ar esi tikras, jog taip elgiesi ne todėl, kad Greisė —
Harmono Džefrio duktė?
 Ar jis tikras? Ne visai.
Nesulaukęs Itano atsakymo Kordas atsiduso.
— Daugybę metų Greisė nežinojo, kas jos tikras tėvas.
Geriau būtų ir nesužinojusi.
Itanas neprieštaravo. Jeigu jis to nebūtų išsiaiškinęs, viskas
tikriausiai būtų susiklostę kitaip.
Jis stebėjo išeinantį Kordą: pusbrolio pečiai buvo nuleisti,
tarsi prislėgti viso pasaulio rūpesčių.
Kordas dėl jo nerimavo.
Itanas nusprendė, kad būtų geriau, jeigu jis nerimautų dėl
Greisės.

Liepa perėjo į rugpjūtį. Greisė jautė kūdikio judesius:

švelnius spyrius ir plazdėjimą, tai neapsakomai jaudino. Per
tas savaites be Itano kūdikis jos įsčiose teikė nusiraminimą,
per dar likusius nėštumo mėnesius ji rengėsi jo atėjimui:
išdekoravo vaikų kambarį, nupirko lopšį, užuolaidas, žaislų.
Daug laiko Greisė praleisdavo su Tore ir jos naujagimiu
sūnumi Džeremiu Kordeliu, dažnai prie jų prisidėdavo ir
Klerė. Pas Greisę mėnesio viešnagės atvyko jos svainė
Harieta Šarp ir jų atsinaujinusi draugystė padėjo trumpinti
dienas. Harieta daug laiko buvo praleidusi su turtingu
dvarininku Viljamu Ventvortu, kuris gyveno netoli Belford
Parko.
„Mes tik draugai“, — patikino Harieta, tačiau nuraudo.
Greisė apsidžiaugė pamačiusi, kad ji atgavo gyvenimo
džiaugsmą.
Greisę lankė draugės. Užsukdavo Itano sesuo Sara, kai su
šeima atvykdavo į Londoną. Net Martinas Tūlis kelis kartus
aplankė norėdamas pareikšti pagarbą. Greisė stengėsi
neskatinti grafo susidomėjimo, o kai nėštumo nebebuvo
galima paslėpti, liovėsi su juo matytis.
Vieną rytą, jai sėdint kamuojamai vasaros karščio, netikėtai
užsuko Torė su kūdikiu ant rankų. Tai buvo nuostabus
mažylis tamsiais plaukučiais ir ryškiai mėlynomis akimis,
kurios, Torės įsitikinimu, ilgainiui turėjo pasikeisti ir tapti
auksiškai rudos kaip tėvo.
Ne Torės netikėtas atvykimas, o jos veido išraiška sujudino
pavojaus varpus Greisės galvoje.
— Kas yra? — paklausė ji. — Kas atsitiko?
Torė suspaudė lūpas.
— Nieko gero. Eikime į svetainę, kurioje mūsų niekas
netrukdys.
Baimės pritvinkusia širdimi Greisė nusekė paskui Viktoriją į
žaliąją svetainę ir uždarė duris.
— Atvažiavai dėl Itano? Ar kas nors atsitiko mano vyrui?
Tore papurtė galvą.
— Ne, nieko panašaus. — Ji paguldė suvystytą kūdikį šalia
savęs ant sofos ir pataisė vystyklą, tvirčiau susiausdama
putlias kojeles. — Atvažiavau ne dėl Itano, o dėl tavo tėvo.
— Mano tėvo? Turi omenyje tikrąjį tėvą?
— Taip.
Greisė susmuko ant sofos šalia draugės.
— Kas jam?
— Vakar vakare pas mus buvo užsukęs pulkininkas
Pendltonas. Jis yra senas Kordo draugas.
— Taip, aš žinau. Jis padėjo tau ir Kordui išvaduoti Itaną iš
kalėjimo.
— Teisingai. Vakar vakare aš perdaviau kūdikį tarnaitėms ir
grįždama koridoriumi išgirdau juodu šnekantis. Atrodo, kiek
anksčiau tavo tėvas buvo pastebėtas Jorke. Neseniai jį matė
Lesteryje. Pareigūnai mano, kad jis grįžta į Londoną.
Greisei sugniaužė paširdžius.
— Tikriausiai jie klysta. Kodėl jis turėtų taip rizikuoti?
— Žinau, atrodo neįtikėtina, tačiau pulkininkas įsitikinęs,
kad tai tiesa, o aš pamaniau, jog tau reikia žinoti. — Torė
paėmė draugei už rankos. — Paklausyk, Greise. Jeigu tėvas
mėgins su tavimi susisiekti, atsisakyk su juo pasimatyti.
Jeigu paaiškės, jog tai tu padėjai jam pabėgti, pati atsidursi
kalėjime. Negalima leisti, kad taip nutiktų. Privalai galvoti
apie kūdikį.
— Aš netikiu, kad jis grįžta. Dabar mano tėvas gali būti bet
kur. Galbūt netgi yra išvykęs iš Anglijos į kurią nors iš
kolonijų.
— Tai labiau tikėtina. Manykime, jog taip ir yra.
Greisė mintyse pasimeldė, kad taip būtų. Kaip Torė ir sakė,
ji privalėjo galvoti apie kūdikį.
— Gal ir gerai, kad Itanas išvykęs, — tęsė Torė.
Greisė suprato, ką ji turi galvoje. Nebuvo žmogaus, labiau
už jį trokštančio jos tėvą sučiupti ir atiduoti budeliui.
— Galbūt, bet...
— Bet tu siaubingai jo ilgiesi ir dėl jo nerimauji.
— Aš myliu jį, Tore, — Greisė atsiduso. — Tą rytą, kai
Feliksas Ansteris pasirodė mūsų namuose, aš pagaliau
suvokiau, kokia išties baisi yra Itano padėtis. Jis jaučiasi
kaltas, kad liko gyvas, o jo vyrai žuvo. Negana to, Itanas
buvo priverstas vesti moterį, kurios tėvas, jo manymu, yra
kaltas dėl jų žūties. Itanui atrodo, kad jeigu jis leis sau mane
mylėti, tai galutinai juos išduos.
Torė spustelėjo jai ranką.
— Tavo vyras — sudėtingo charakterio žmogus. Galbūt
laikui bėgant jis pajėgs įveikti praeitį ir supras, kas gyvenime
tikrai svarbu.
Gumulas įstrigo Greisei gerklėje. Ji kiekvieną dieną
meldėsi, kad taip nutiktų. Apie jos tėvą sklido bjaurios
kalbos. Ji meldėsi, kad paaiškėtų, jog tos kalbos — netiesa, o
jos vyras gyvas ir sveikas grįžtų namo.

Slinko savaitės, rugpjūčio dienos buvo karštos ir tvankios.

Greisė stengėsi nesirūpinti dėl Itano, tačiau karo naujienos
nebuvo geros. Prancūzų šarvuotų karo laivų armada pralaužė
blokadą ir britų karo laivai plaukė jų atremti. Pulkininkas
Pendltonas asmeniškai aplankė Greisę namuose ir pranešė,
kad nei Itanui, nei jo laivui kol kas nieko bloga nenutiko.
Tačiau mėnesio pabaigoje laikraščiai buvo pilni pasakojimų
apie didžiulį mūšį prie Kadiso, pasiglemžusį anglų numylėtinio
admirolo Nelsono gyvybę. Chronicle pasirodė žuvusių,
sužeistų ir dingusių be žinios sąrašai, Greisė skaitė pavardes
baimingai drebėdama. Iš pranešimų atrodė, kad Trafalgaro
mūšis — šlovinga Anglijos pergalė. Žuvo tik penki šimtai
britų, o prancūzų — penki tūkstančiai.
Tačiau tarp žuvusiųjų galėjo būti ir Itanas, nieko tiksliai
nežinodama Greisė neįstengė nurimti.
Fredis tapo jai tikra paguoda. Itanui primygtinai
reikalaujant, berniukas liko namie tęsti mokslų. Susižavėjęs
žvaigždėmis jis dažnai drauge su Greise stebėdavo nakties
dangų. Fredis taip pat jaudinosi dėl savo draugų ir
prašydavo, kad ji paskaitytų jam iš laikraščių apie karą.
— Kapitonui viskas bus gerai, — tvirtai pareiškė
berniukas. — Jis labai gudrus. Šį kartą prancūzai jo
nesučiups.
Greisė meldėsi, kad Fredis būtų teisus. Jeigu Itanui kas
nors nutiktų...
Jai suspaudė širdį.
Ji atsisakė apie tai galvoti.

Iš šiaurės pūtė šaltas vėjas keldamas grėsmingas bangas.

„Jūrų velnio“ denis lingavo Itanui po kojomis. Virš galvos
pliaukšėjo laivo burės, tačiau Itanas nieko nepastebėjo,
stovėjo prasižergęs, taikydamasis prie jūros šėlsmo. Jo
mintys skriejo namo, į Londoną... pas Greisę.
— Kas yra, žmogau? Jūs jau visą pusvalandį spoksote į
jūrą.
Paskendęs mintyse Itanas negirdėjo, kaip Angusas priėjo
prie borto.
— Nerimauju dėl Greisės ir kūdikio.
Angusas prunkštelėjo.
— Moterys vaikus gimdo jau tūkstančius metų. Ta mergaitė
stipri, vaikis irgi bus stiprus.
— Norėčiau būti namuose. Kordas teisus, man nereikėjo jos
palikti.
— Jūs neturėjote kito pasirinkimo. Pasilikęs Londone
būtumėte pradėjęs savęs nekęsti.
— O jeigu aš negrįšiu laiku ir nutiks kas nors bloga? Aš
būsiu dėl to kaltas.
Angusas metė į jį žvilgsnį.
— Nuo tos dienos, kai parsitempėte ją į laivą, buvo aišku,
kad ji jums rūpi. Tai ar jau įveikėte praeitį? Ar sugebėsite
būti tai mergaitei tikras vyras?
Itanas ir toliau dėbsojo į jūrą.
— Aš nuo pat pradžių negerai elgiausi su Greise. Per tas
savaites, kurias praleidau atskirai nuo jos, pagaliau supratau
tiesą.
— Kad ją mylite?
Itano pirštai tvirčiau sugniaužė borto atramą.
— Taip.
— Ar ji tai žino?
Jis papurtė galvą.
— Aš pats dėl to nebuvau tikras.
— Privalote pasakyti.
Žvelgdamas į tamsumas Itanas atsiduso.
— Negaliu.
— Kodėl, velniai griebtų?
— Todėl, kad prisiekiau sučiupti jos tėvą ir pasirūpinti, jog
jis būtų nubaustas. Savo priesaikos aš negaliu sulaužyti.
Angusas nesiginčijo. Jis suprato, kad kai kurie dalykai yra
šventi.
— Galbūt laikui bėgant tai kaip nors išsispręs.
— To aš labiausiai ir noriu.

— Atsiprašau, miledi, — tarė Fibė įkišusi galvą pro

miegamojo duris. — Jums ką tik atnešė laišką, — ji ištiesė
Greisei popieriaus lapą, jis buvo kelis kartus perlenktas ir
užantspauduotas raudonu vašku.
Greisė susiraukė. Buvo spalio vidurys. Ji jau devintą mėnesį
laukėsi, pilvas buvo apvalus, bamba išsišovė, kūdikis aktyviai
judėjo... Torė patikino, jog tai aiškus požymis, kad gims
berniukas.
— Iš kur jį gavai?
— Virėja sakė, jog prie užpakalinių durų ją užkalbino
vyriškis ir paprašė pasirūpinti, kad laiškas patektų jums į
rankas.
Fibė padavė Greisei laišką ir pasilenkė prie šeimininkės
smalsaudama, kas jame parašyta.
— Gali eiti, Fibe.
Kambarinė nepatenkinta patempė lūpą.
— Žinoma, miledi.
Palaukusi, kol ji išeis iš miegamojo, Greisė išlankstė laišką.
Iš ankstesnių laiškų, rastų motinos lagaminėlyje, atpažinus
rašyseną jai sugniaužė paširdžius.

Mieloji Greise,
aš neskubėjau su Tavimi susisiekti, nenorėjau
užkrauti Tau dar daugiau rūpesčių. Deja, nuo tada, kai
ištrūkau į laisvę, visos mano pastangos įrodyti savo
nekaltumą beviltiškai žlugo, tad esu priverstas vėl
maldauti Tavo pagalbos. Neseniai sužinojau, kad
ištekėjai už labai įtakingo vyro. Tikiuosi, Tau pavyks
palenkti jį mano pusėn. Į Londoną atvyksiu po penkių
dienų. Susitikime „Rožės“ smuklėje Raselo gatvėje
Kovent Gardene. Lauksiu Tavęs joje antrą valandą po
pietų. Jeigu nepasirodysi, aš suprasiu, kad nusprendei
jau ir taip ganėtinai daug dėl manęs padariusi. Tai,
žinoma, tiesa. Vis dėlto trokštu Tave pamatyti.
Nuoširdžiai susižavėjęs Tavo drąsa ir Tave labai
mylintis tėvas

Laiškas virpėjo Greisės rankoje. Kaip ir spėjo pareigūnai,

jos tėvas liko Anglijoje. Jis rašė esąs nekaltas ir stengęsis tai
įrodyti. Torė ją perspėjo, kad tėvas gali prašyti pagalbos.
Gerasis Dieve.
Kad ir kur tėvas praleido pastaruosius mėnesius, akivaizdu,
jog jis mažai žinojo apie dukrą. Nors jam kažkur pavyko
išgirsti apie jos santuoką su markizu, tėvas net nenutuokė,
kad Itanas buvo „Jūrų raganos“ kapitonas, kad jis kaltina
vikontą dėl savo įgulos žūties ir jo paties kalinimo prancūzų
kalėjime. Tėvas nežinojo, jog Itanas pasiryžęs jį sučiupti ir
nutempti į kartuves.
Tikriausiai jis nežinojo ir to, kad jo duktė laukiasi kūdikio.
O varge!
Gaila, kad čia nėra protetės Matildos. Ji galėtų susitikti su
vikontu, išsiaiškinti, ko jam reikia, ir pamėginti kaip nors
padėti. Tačiau iš pastarųjų senosios giminaitės laiškų buvo
aišku, jog ji jau kelis mėnesius serga ir negali keliauti. Todėl
iki šiol ir neatvyko į Londoną.
Žinoma, Greisė galėjo paprašyti Viktorijos pagalbos, bet
nenorėjo kitų žmonių stumti į pavojų.
Vis dėlto ji neketino apleisti tėvo jam sunkią valandą. Jis
tvirtino esąs nekaltas. Prieš tėvo teismą Greisė perskaitė
viską, ką buvo galima rasti apie jo bylą, tačiau konkrečių
kaltumo įrodymų pateikta nebuvo. Vykstant teismo procesui
jis atkakliai tikino esąs nekaltas, deja, teismas pripažino jo
kaltę ir nuteisė pakarti.
Greisė pasirūpino, kad to nenutiktų.
Dabar ji vėl meldė Dievą suteikti drąsos jai atlikti pareigą.
 22
Londone diena buvo šalta, bet giedra. Vėjas šlavė į
nutekamuosius griovius medžių lapus, praeiviai skubėjo
gatvėmis susisiautę į sunkius vilnonius apsiaustus.
Prieplaukoje įsėdęs į samdomąją karietą Itanas ėmė dar
labiau nekantrauti.
Jau seniai jis svajojo apie šią dieną, įsivaizdavo ją šimtus
kartų. Plaukdamas „Jūrų velniu“ atgal į Londoną nieko
daugiau netroško, tik pamiršti karą ir grįžti namo.
Grįžti pas Greisę.
Dabar Itanas jau žinojo, kad ją myli. Ilgesio mėnesiai
išgrynino jausmus, tačiau juodu skiriančios kliūtys išliko. Jis
prisiekė atiduoti jos tėvą į teisingumo rankas, tad dabar, kai
grįžo į Londoną, tęsti vikonto paieškas buvo Itano garbės
reikalas. Tačiau dar ne šiandien.
Šiandien jis važiavo namo ir jo mintys skriejo ta kryptimi,
kol pagaliau karieta sustojo prie jo rezidencijos Londone.
Sumokėjęs vežikui Itanas nulipo metaliniais laipteliais ir kurį
laiką paprasčiausiai stovėjo žvelgdamas į trijų aukštų mūrinį
pastatą, įkūnijantį viską, ko jis norėjo iš gyvenimo, viską, kas
palaikė jį pastaraisiais mėnesiais jūroje.
Užlipęs priekiniais laiptais Itanas paėmė sunkų žalvarinį
belstuką, tačiau durys staigiai atsidarė, jam dar nespėjus
sugriebti už inkaro formos rankenos.
— Lordas Belfordas! Koks malonus netikėtumas. Sveiki
sugrįžę, milorde, — Bainsas šypsojosi. Tai pasitaikydavo retai
ir Itanas nejučia taip pat išsišiepė.
— Gera sugrįžti namo, Bainsai.
— Mes nežinojome, kad jūs parvykstate. Ar pranešti jos
malonybei?
— Kur ji dabar?
— Žaliojoje svetainėje, sere.
— Dėkoju, prisistatysiu jai pats.
Itanas pasuko ton pusėn ir nužingsniavo koridoriumi. Jis
buvo susijaudinęs ir truputį smarkiau šlubavo. Priėjęs prie
žaliosios svetainės sustojo tarpduryje ir pažvelgė į moterį,
kuri kažką skaitė sėdėdama ant sofos.
Greisė atrodė dar gražesnė, negu jis prisiminė, glotni it
porcelianas oda švytėjo keista vidine šviesa, o nuostabios
kaštoninės garbanos žaižaravo popiečio saulėje. Ir visai
nesvarbu, kad pilvas jau buvo didžiulis. Gražesnės moters
Itanas dar nebuvo matęs gyvenime.
Jis dar kurį laiką stovėjo gėrėdamasis žmona ir
nekantraudamas pulti prie jos. Bet nežinojo, ką jai pasakyti,
net nebuvo tikras, ar ji apsidžiaugs jį pamačiusi. Itanas
troško, kad apsidžiaugtų, kad Greisė jaustų jam bent mažą
dalelę to, ką jis jautė jai, kad kaip nors jiems pavyktų
nutiesti tiltą per juodu skiriančią bedugnę.
Dabar Itanas jau buvo pasiruošęs pamiršti praeitį ir žengti į
priekį — padaryti tai, ko ji anksčiau maldavo.
Tada Greisė pakėlė galvą, jųdviejų žvilgsniai susitiko ir
ryškiai žalios jos akys priplūdo ašarų. Jausmai užtvindė Itanui
krūtinę ir pagaliau jis suprato vieną labai svarbų dalyką.
— Sveika, Greise.

Greisė sėdėjo sustingusi. Kurį laiką ji tiesiog neįstengė

pajudėti. Prasėdėjo ji čia jau pusvalandį skaudama nugara,
kūdikis įsčiose nežmoniškai spaudė šonkaulius. Bet vis tiek ji
mąstė apie Itaną, nerimavo, kur jis yra, ar jam viskas gerai.
O dabar jis štai čia, sugrįžo tarsi išgirdęs jos mintis —
Greisei atrodė, kad širdis liovėsi plakusi.
Ji sumirksėjo norėdama įsitikinti, ar čia tikrai jis, ir ašaros
ėmė ristis skruostais. Graudulys užspaudė gerklę, Greisė
nerangiai pakilo nuo sofos, nenuleisdama akių nuo
sutuoktinio veido. Itanas atrodė dar liesesnis, tačiau toks pat
gražus, su švariu apsiaustu ir bridžiais, gerokai ataugusiais
plaukais. Jis tryško tokia pat jėga ir seksualumu kaip ir
anksčiau, staiga pasijutusi stora ir nepatraukli Greisė
akimirką neteko drąsos.
— Itanai... — ji žengė prie jo, tiksliau sakant, nukrypavo
linkstančiomis kojomis, rankos drebėjo. Jo žvilgsnis nukrypo į
jos pilvą ir Greisė pamanė išvysianti sutuoktinio akyse
pasibjaurėjimą. Tačiau tai, ką pamatė, buvo visai kas kita.
Dviem dideliais žingsniais Itanas prišoko prie jos, apkabino,
prispaudė prie savęs, kiek leido didžiulis pilvas, ir prigludo
skruostu prie skruosto.
— Greise... Dieve, kaip aš tavęs pasiilgau. Siaubingai
pasiilgau.
Ji atsišliejo į jį, jaudulys gniaužė gerklę.
— Ir aš tavęs pasiilgau. — Greisė juto, kad jis dar truputį
stipriau ją suspaudė, ir nustebo, kai jo kūną supurtė
drebulis. — Bijojau, jog tu gali žūti.
Sunkiai nurijęs seiles jis pažvelgė į aukštyn atverstą jos
veidą.
— Kurį laiką mes buvome Ispanijoje. Negalėjau perduoti
tau žinutės. Bet visą laiką galvojau apie tave. Ir velniškai
ilgėjausi.
Greisė mažumėlę atšlijo ir pakėlusi ranką priglaudė delną
Itanui prie skruosto. Jis atrodė kitoks, buvo pasikeitęs, nors ji
nesuprato, kokie tie pokyčiai.
Itanas pakreipė galvą ir prigludo jai prie delno.
— Greise... mylimoji.
Sutramdžiusi raudą Greisė palinko prie Itano ir pripuolė
lūpomis jam prie lūpų. Ji nežinojo, kaip reaguos sutuoktinis,
bet jis paprasčiausiai atsakė į bučinį atsargiai ir švelniai, tarsi
nuo aistringo pabučiavimo ji būtų galėjusi subyrėti.
Itanas truputį atsitraukė ir nužvelgė Greisę nuo galvos iki
kojų.
— Ar tau viskas gerai?
Ar jai viskas gerai? Viskas pasaulyje blogai, gerai tik tai,
kad Itanas grįžo namo. Greisė nusišypsojo virpančiomis
lūpomis.
— Aš stora, bjauri ir jaučiuosi klaikiai. Bet esu neapsakomai
laiminga, kad jau greitai tapsiu motina.
Jis perbraukė piršto galu jai per skruostą.
— Tu nesi bjauri. Priešingai, tokios gražios tavęs aš dar
nesu matęs.
 Greisės šypsena suvirpėjo.
— Kažkas atsitiko tavo akims, kol buvai jūroje.
Itanas papurtė galvą.
— Aš sakau tiesą.
Ji nusuko žvilgsnį, jaudulys gniaužė gerklę.
— Tavo sūnus jau greitai gims ir mano kūnas bus toks kaip
anksčiau.
Greisė manė, kad išgirdęs minint sūnų Itanas atsitrauks. Jis
neatsitraukė, tik šyptelėjo.
— O gal gims mergytė.
Greisė pakėlė į jį akis ir pakratė galvą.
— Bus berniukas. Aš žinau.
Itano žvilgsnis buvo kupinas švelnumo.
— Užsispyrėlė.
Ji vėl prisiglaudė prie jo.
— Džiaugiuosi, kad grįžai namo.
— Daugiau tavęs nepaliksiu, — sukuždėjo Itanas jai į
ausį. — Pažadu.
Jai suspaudė širdį. Itanas buvo iš tų vyrų, kurie laikosi
žodžio. Jis grįžo namo visam laikui ir jos ilgėjosi. Ne tokį
jųdviejų susitikimąjį įsivaizdavo.
Greisė nusišypsojo. Itanas buvo namie ir ji jautėsi be galo
laiminga.
Tada prisiminė nuo tėvo gautą laišką, susitikimą, į kurį
buvo nusprendusi nueiti, ir šypsena nublanko, o paširdžius
suspaudė nelaimės nuojauta.

Itanas paliko savo nėščią žmoną miegančią. Dieve, kaip

gera būti namie. Karo ministerija norėjo duoti jam dar vieną
užduotį, tačiau šįkart Itanas atsisakė. Pergalė Trafalgaro
mūšyje sudarė sąlygas britų karinėms jūrų pajėgoms
viešpatauti jūrose. Napoleono žlugimo valanda artėjo ir buvo
jau ne už kalnų, Itanas tuo neabejojo. Jis atliko savo pareigą
tėvynei. Dabar turėjo kitų pareigų.
Itanas įėjo į kabinetą nusiteikęs imtis apleistų dvarų
reikalų, bet jo mintys vėl grįžo prie Greisės ir jų bendros
ateities. Per tuos mėnesius, kol jis buvo išvykęs, netgi jo
įgulai su laivu dalyvaujant mūšiuose, Greisė per daug nuo jo
neatitoldavo.
Tą akimirką, kai išvydo Greisę su didžiuliu pilvu, kuriame
augo jo kūdikis, ir artėjančios motinystės švytėjimu
paženklintu veidu, Itanas suprato buvęs teisus. Jis Greisę
mylėjo. Ir negalėjo ilgiau to neigti.
Itanas ją mylėjo, tačiau sunkumai, su kuriais juodu
susidūrė, niekur nedingo. Greisės tėvas buvo nuteistas dėl
tėvynės išdavimo, Itanas prisiekė jį sučiupti ir pasirūpinti,
kad teisingumas triumfuotų, ir kol to nepadarys, negalės
nusiraminti.
Net mąstydamas apie savo meilę Greisei Itanas dėl jų
bendros ateities buvo mažiau užtikrintas nei kada nors
anksčiau.

***
Kitą dieną Greisei prasidėjo sąrėmiai. Kaip paaiškėjo, tie
sąrėmiai buvo netikri, tačiau Itanas paklaiko, liepė pakviesti
gydytoją ir pribuvėją.
— Puiku, kad taip rūpinatės žmona, — tarė Itano bičiulis
daktaras Makolis. — Bet šiandien ji dar negimdys.
Klausydamiesi, apie ką kalbasi prie jos lovos stovintys du
vyrai, Greisė mintyse meldėsi, kad kūdikis palauktų dar bent
porą dienų. Rytoj po pietų ji buvo susitarusi susitikti su tėvu.
Greisė neįsivaizdavo, kaip šitokios būklės ji sugebės Itanui
nežinant išeiti iš namų, nusigauti iki smuklės „Rožė“ ir grįžti
atgal, tačiau kaip nors turės tai padaryti.
Pastaruoju metu ji vis labiau juto nėštumo keliamus
negalavimus. Kiek daugiau suvalgius pradėdavo graužti
rėmuo. Maudė dubenį ir šonkaulius, visą laiką skaudėjo
nugarą, o šlapintis varė, rodės, kas porą minučių.
Po pietų stovėdama savo svetainėje antrame aukšte ji
prispaudė delnus prie sopančių strėnų.
— Skauda nugarą?
 Nuo Itano balso ją perliejo karštis. Pasisukusi išvydo jį
tarpduryje, aukštą ir neapsakomai vyrišką. Grįžęs namo jis
perėmė vadovavimą, elgėsi tarsi savo laive, o pirmas jo
nurodymas buvo duris tarp jųdviejų miegamųjų per naktį
laikyti atviras.
„O gal tu pradėsi gimdyti, — griežtai pareiškė jis. — Gal
vidury nakties tau ko nors prireiks.“
Greisė nepriminė sutuoktiniui, kad jai patarnauti gali ir
kambarinė. Itanas taip ilgai buvo išvykęs, o ji taip jo pasiilgo,
kad dabar mėgavosi tokiu dėmesiu.
— Taip, nugarą, — prisipažino ji liūdnai šypsodamasi. —
Visa kita taip pat.
— Gulkis į lovą, aš pamasažuosiu.
Ji dirstelėjo į jį per petį. Masažas žadėjo palaimą.
— Tikrai?
— Dabar mudu jau negalime mylėtis. Leisk tave bent
pamasažuoti.
Juodu jau seniai nesimylėjo ir nuo šios paprastos jo
pastabos Greisė nuraudo. Tokia ji vargiai gali būti jam
patraukli, tačiau kūdikis netrukus gims ir ji bus kaip buvusi.
Greisė troško, kad tada jis vėl taip pat jos geistų.
Ryžtingai nusiteikęs Itanas perėjo per kambarį. Visų pirma
pakūrė židinį, kad išblaškytų spalio žvarbą, tada padėjo
Greisei nusirengti iki marškinių, atsigulti ant čiužinio ir
pasisukti šonu.
Greisė užsimerkė, o Itanas ėmė judėti jos kūnu, masažuoti
sopančius raumenis, blauzdas, pėdas. Krūtų nelietė, bet ji
jautė, kad jis to norėtų, ir jos speneliai ėmė dilgčioti tarsi nuo
glamonių.
Pastebėjusi, kad jo bridžiai priekyje išsipūtę, Greisė
nuraudo.
— Tu tikrai negali manęs geisti.
Itanas švelniai nusišypsojo.
— Taip manai? Prisipažįstu, niekada negalvojau, jog nėščia
moteris gali mane sužavėti, tačiau įsitikinau, kad savo
žmonos geidžiu nė kiek ne mažiau nei anksčiau.
 Greisei krūtinę užliejo švelnumas. Itanas visada buvo labai
vyriškas, tačiau šito iš jo ji nesitikėjo.
— Ačiū.
— Už nugaros masažą?
— Už tai, kad padėjai pasijusti moterimi.
Itanas ištraukė smeigtukus jai iš plaukų ir jie pasklido ant
pečių.
— Moteriškesnės už tave man neteko sutikti. — Jis
išlankstė vilnonę antklodę ir užklojo žmoną. — Pamiegok
truputį. Pasakysiu Fibei, kad pažadintų prieš vakarienę.
Greisė nesiginčijo. Artėjant gimdymui ji nuolat jautė
nuovargį, tačiau užmigti būdavo sunku. Ir šiąnakt gulėjo
lovoje, sopantis kūnas reikalavo poilsio, bet miego prisišaukti
nepavyko. Rytoj numatytas susitikimas su tėvu.
Vien to pakako miegui nuvaikyti.

Itanas gulėjo nemiegodamas, nors buvo jau gerokai po

vidurnakčio. Kiek daug visko nutiko. Kaip viskas pasikeitė per
tuos mėnesius, kol buvo išplaukęs. Jis sunkiai atpažino
moterį, pasisveikinusią su juo svetainėje, tačiau net būdama
tokios būklės ji traukė jį ne mažiau nei tada, kai išvydo ją
patį pirmą kartą ant „Ledi Anos“ denio.
Greisė gulėjo kitame kambaryje, Itanas girdėjo, kaip ji
vartosi, ir suprato, kad nemiega. Jis pastebėjo, jog ryte jos
paakiai buvo pajuodę, apie burną įsirėžusios gilios raukšlės.
Nusiklojęs užklotą jis susirado lovos kojūgalyje tamsiai
raudoną šilkinį chalatą, apsivilko ir basas nužingsniavo į
žmonos kambarį.
— Itanai?.. — pasigirdo Greisės balsas iš tamsos. —
Tikiuosi, ne aš tave pažadinau.
— Aš jau buvau pabudęs. Pastebėjau, kad tave kamuoja
nemiga. — Mėnesienos šviesoje jis matė mielas jos akis, jų
žvilgsnis buvo neramus kaip ir jo. — Pamaniau, gal...
— Ką?
— Gal galėčiau tau padėti.
Kurį laiką tvyrojo tyla.
 — Židinys užgeso, — tyliai tarė Greisė, — kambaryje šalta.
Jeigu atsigultum šalia, tavo kūno šiluma man padėtų užmigti.
Greisė atvertė užklotą.
Jis taip ilgai jos geidė, atsigulti šalia, kai negalima jos
pamylėti, būtų pati žiauriausia bausmė.
Ir didžiulė laimė.
Nusivilkęs chalatą Itanas palaukė, kol Greisė pasislinks
padarydama jam vietos, tada įsiropštė po patalais pusnuogis,
tik su trumpikėmis.
Ji vilkėjo ilgus baltus medvilninius naktinukus ir gulėjo ant
šono, pasidėjusi prieš save didžiulį pilvą. Itanas švelniai
masažavo jai nugarą, sėdmenis ir kojas, klausydamasis
palengvėjimo atodūsių. Kai jau liko patenkintas savo darbu, o
jo draugužis pasidarė labai skausmingas, Itanas susirangė
šalia, juodu susiglaudė šaukšto poza ir jis laikė Greisę
glėbyje, kol ši užmigo.
Gulėdamas greta žmonos Itanas stengėsi negalvoti apie
susitikimą rytoj su Džonu Makfiu. Seklys turėjo žinių apie
vikontą.
Harmonas Džentris pasirodė Londone.
Greisė visą dieną nervinosi negalėdama nuspręsti, kuriuo iš
daugybės sumanymų išsprūsti iš namų, kad Itanas
nepastebėtų, verta pasinaudoti.
Nutarė, kad jai reikia kaip nors priversti sutuoktinį išvykti iš
namų. Prieš važiuodama į Kovent Gardeną ji paliks Itanui
raštelį, jeigu jis kartais grįžtų anksčiau už ją, kad išvyko
aplankyti Viktorijos su mažuoju Džeremiu ir greitai grįš.
Tačiau Greisė žinojo, jog iškrapštyti jį iš namų bus
nelengva. Artėjant lemtingam metui sutuoktinis saugojo ją
kaip vilkas patelę. Ji rūpėjo jam... net labai rūpėjo... jo
elgesys kelias pastarąsias dienas tai patvirtino.
Pagaliau Greisė sumokėjo pasiuntinukui, kad neva nuo
pulkininko Pendltono sekretoriaus nuneštų Itanui laiškelį,
kuriame jis neva būtų skubiai kviečiamas susitikti pirmą
valandą pulkininko kabinete Karo ministerijoje aptarti reikalo,
susijusio su vikontu Forsaitu. Kaip ironiška, pagalvojo Greisė,
kad, norėdama pagelbėti tėvui, ji mėgina išvilioti sutuoktinį iš
namų pažadu padėti jį sučiupti.
Nekreipdama dėmesio į nugaros skausmą Greisė sėdėjo
svetainėje ant sofos ir apsimetusi, kad siuvinėja, iš visų jėgų
stengėsi per dažnai nežvilgčioti į paauksuotos bronzos
laikrodį.
Ji išgirdo garsų beldimą į duris sunkiu žalvariniu belstuku,
paskui Bainso žingsnius, kai paėmęs laiškelį nunešė
šeimininkui. Po poros minučių Itanas pasirodė svetainės
tarpduryje.
— Apgailestauju, bet turiu trumpam išvykti. Ar apsieisi be
manęs?
— Aš esu nėščia, Itanai, o ne mirtina ligonė. Man viskas
bus gerai.
Regis, jis nesuprato juokų.
— Tikrai?
— Tiesą sakant, aš tuo metu ką nors nuveiksiu. Nuo tada,
kai grįžai iš jūros, tu tupinėji apie mane kaip višta apie
viščiukus.
Itanas šyptelėjo.
— Ir toliau taip darysiu, kol gims tavo kūdikis.
Tavo kūdikis. Greisė nutylėjo, kad kūdikis ne tik jos, bet ir
jo. Nors Itanas jau susivokė, ką jaučia jai, neįstengė
pripažinti kūdikio, kurio gyslomis teka nekenčiamo žmogaus
kraujas.
— Pendltonas nori mane matyti. Ilgai neužtruksiu.
Paprašiau Bainso tave prižiūrėti. Jeigu kas nors atsitiktų,
tik...
— Nieko neįvyks per tą laiką, kol tavęs nebus namie.
Važiuok į tą savo susitikimą. Pasimatysime, kai sugrįši.
Užuot išskubėjęs, Itanas priėjo prie Greisės, suėmė delnais
skruostus ir palenkęs tamsiaplaukę galvą širdingai pabučiavo.
— Iki pasimatymo.
Kai jis išėjo, Greisė sulaikė kvapą, ir šįkart dėl to kūdikis po
krūtine buvo niekuo dėtas. Ji girdėjo, kaip Itanas pareikalavo
fajetono, paskui palaukė, kol arklininkas privažiavo karietaitę
prie rūmų durų. Vos sutuoktiniui išvykus, ji paliepė vienam iš
liokajų paduoti jos karietą. Mielai būtų vadeliojusi pati, tačiau
tam paprasčiausiai neturėjo jėgų.
Greisė meldėsi, kad jeigu Itanas sugrįžtų anksčiau,
perskaitęs raštelį patikėtų tuo, ką ji parašė, ir vėliau
nepaklaustų vežiko, kur šis ją buvo nuvežęs.
Mėginančią išsmukti pro duris ją sulaikė Bainsas.
— Jūs išvykstate, miledi?
— Važiuoju pasivažinėti. Galbūt užsuksiu pas ledi Brant,
noriu aplankyti ją ir kūdikį.
— Esate tikra, kad verta tai daryti... tokios būklės?
— Suprantu, ką norite man pasakyti, Bainsai. Taip, esu
tikra.
Greisė praplaukė pro vyresnįjį liokajų, kol šis rimčiau
nepaprieštaravo, nors gal ir nelabai praplaukė, nes judesiai
buvo nerangūs ir ji vos sulaikė aimaną krypuodama
paradiniais laiptais žemyn.
Atrodė, kad iki „Rožės“ smuklės Kovent Gardene jie važiavo
visą amžinybę. Greisė žinojo tą vietą netoli Drurio
skersgatvio teatro, į tą smuklę dažnai užsukdavo teatro
lankytojai, tačiau pastaruoju metu tai buvo gana prastos
reputacijos užeiga. Vis dėlto buvo vidurdienis, o jeigu tėvas
pasirinko šią vietą jiems susitikti, tikriausiai joje saugu.
Apsitūlojusi kailiu pamuštu apsiaustu, gobtuvą užsitraukusi
ant galvos ir kiek galėdama žemiau ant veido Greisė vylėsi,
kad griozdiška jos figūra neatkreips dėmesio. Iš pradžių ji
nepamatė tėvo, bet netrukus jis atsirado šalia jos.
— Greise... brangioji. Žinojau, kad tu manęs neapvilsi.
Su vešlia barzda ir akiniais ant nosies vikontą buvo sunku
atpažinti. Žinoma, taip ir turėjo būti. Paėmęs už parankės jis
pasuko su Greise prie staliuko palei sieną, tačiau lėti jos
judesiai privertė pažvelgti žemyn, o išvydęs jos didžiulį pilvą
jis suakmenėjo.
— Dieve brangus!
Greisė nusišypsojo.
— Tiesą sakant, Dievas čia niekuo dėtas, tai mano vyro
darbas.
— Atsisėsk, mieloji, — paragino tėvas ir pasodino ją ant
kėdės. — Užsakysiu tau puodelį arbatos.
Apsidžiaugusi, kad gali atsisėsti, Greisė linktelėjo galvą,
tačiau staiga strėnas pervėrė skausmas, ėmė sopėti
šonkaulius.
— Nereikėjo čia eiti, — pareiškė tėvas. — Jeigu būčiau
žinojęs, kad laukiesi, jokiu būdu nebūčiau kvietęs.
— Tačiau jūs pakvietėte ir aš atvažiavau. Laiške rašėte, kad
mėginate įrodyti savo nekaltumą. Kuo galėčiau padėti?

Kol sugrįžo iki namų, Greisė siaubingai pavargo. Vos

įstengė užkopti iki paradinių durų. Buvo dar nepasiekusi
laiptų viršaus, kai durys staigiai atsivėrė ir pro jas griūte
išgriuvo Itanas. Ją pamatęs jis sustojo kaip įbestas,
pražergęs kojas lyg laivo denyje, žydrose akyse švietė pyktis
ir nerimas.
— Gal tu išprotėjai?
Greisė aiktelėjo, kai Itanas pripuolęs čiupo ją, pakėlė ir
užnešė likusią laiptų dalį iki durų; buvo sunku patikėti, kaip
jis išlaiko ją, tokią sunkią.
— Man viskas gerai, Itanai. Paleisk.
Jis, žinoma, nepaleido, įnešė į vidų, per vestibiulį
nužingsniavo su ja glėbyje iki svetainės ir pasodino ant sofos.
— Kur, po galais, buvo tavo galva?
Greisė pasitempė ir pažvelgė į sutuoktinį.
— Aš nesu įkalinta šiuose namuose, Itanai.
— Tau jau beveik laikas gimdyti.
— Manai, aš to nežinau? Turiu priminti, kad kelis
pastaruosius mėnesius tavęs nebuvo namie, o aš visai gerai
tvarkiausi ir viena.
Jis kaltai nusuko žvilgsį, paskui vėl pažiūrėjo į ją.
— Na, dabar aš jau čia ir, kol kūdikis gims, tu turėsi manęs
klausyti.
Greisė pamėgino atsisėsti patogiau, tada nenatūraliai
meiliai nusišypsojo.
 — Kaip liepsi, mielasis.
Itanas suraukė antakius ir įdėmiai pažvelgė jai į veidą.
— Tau taip reikėjo kažkur ištrūkti, kad norėdama mane
išsiųsti iš namų, pakišai tą suklastotą laišką?
Ji kilstelėjo antakius.
— Apie ką čia kalbi?
— Tas laiškas, kurį šiandien gavau, buvo suklastotas.
Pulkininkas Pendltonas jo nerašė. Ir nekvietė manęs susitikti.
— Deja, aš apie tai nieko nežinau.
— Žinai... Tu parašei tą laišką, nes puikiai supratai, kad
niekur tavęs neišleisiu, kai esi tokios būklės.
Kartais tiesa būna pats geriausias melas.
— Na taip, aš parašiau. Būk geras, nepyk, bet man atrodė,
kad namuose tuoj uždusiu.
— Tu raganiūkšte! Jeigu dabar būtume laive, užrakinčiau
tave savo kajutėje, o raktą išmesčiau per bortą.
Greisė nusijuokė.
— Pažadu daugiau nesiimti tokių gudrybių.
O jeigu ir imsis, tai ne tokių pat. Vis dėlto ji sutiko padėti
tėvui. Kai pagimdys, pasistengs padaryti šį bei tą iš to, ko jis
prašė.

***
Kūdikis, Endrius Itanas Šarpas, taip pavadintas tėvo ir
senelio garbei, gimė lapkričio ketvirtąją, šaltą rudens rytą,
kai gruodas buvo sukaustęs žemę, o danguje kabėjo
grėsmingi tamsūs debesys.
Per gimdymą, užtrukusį daug valandų, kūdikio tėvas,
atrodantis prasčiau už motiną, sėdėjo pirmo aukšto
svetainėje kartu su dviem geriausiais draugais: Kordeliu
Istonu, Branto grafu, ir Rafaeliu Sondersu, Šefildo
hercogu, — vienas iš jų jau buvo patyręs panašų išbandymą,
o kitas dairėsi nuotakos ir ateityje jo laukė toks pat likimas.
Išvydęs Fibę, mikliai einančią per vestibiulį su glėbiu švarių
skalbinių, Itanas pašoko ant kojų ir pribėgo prie svetainės
durų.
— Kaip ji laikosi? Ar kūdikis jau gimė? — to jis paklausė
veikiausiai jau šimtąjį kartą.
— Jūsų žmona laikosi gerai. Kūdikis tuoj gims.
— Galėtų ir paskubėti, — suniurnėjo hercogas, kuris atrodė
ne mažiau nusikamavęs nei Itanas.
— Nežinau, kas blogiau, — suniurzgė Kordas, persibraukęs
ranka rudus garbanotus plaukus, — gimdyti ar sėdėti čia ir
laukti, kol tas vaikas gims.
— Išgerkime už tai, — pasiūlė Rafas ir pakėlęs taurę su
brendžiu nugurkė didelį gurkšnį, vieną iš daugelio, kuriuos
trys vyrai išgėrė per naktį, laukdami, kol pagaliau viskas
baigsis.
— Berniukas! — šypsodamasi pranešė tarpduryje
pasirodžiusi Viktorija Iston ir vyrai pašoko ant kojų.
— Ar Greisei viskas gerai? — susirūpinęs paklausė Itanas.
— Gerai. Kūdikiui taip pat. Jis labai panašus į tave.
Itanas labai abejojo, kad naujagimis gali būti panašus į ką
nors daugiau nei į blyškų odinį kamuoliuką. Pagalvojęs apie
vaiką jis vis dar pasijusdavo nejaukiai. Giliai širdyje turėjo
pripažinti, kad jam reikėjo tik Greisės ir kad mylėjo jis
Greisę.
Tačiau Greisė mylėjo kūdikį, mylėjo jį jau seniai. Itanas
matė tą meilę jos veide, suprato iš susižavėjimo, kuriuo ji
nušvisdavo pažvelgusi į atsikišusį savo pilvą.
— Ar galiu ją pamatyti? — paklausė jis Viktorijos.
— Duok mums kelias minutes, kol nuprausime ją ir mažylį,
tada galėsi juos aplankyti.
Kelios minutės prilygo valandai. Itanas vaikščiojo pirmyn ir
atgal laiptų papėdėje, kol vėl pasirodžiusi Viktorija kviečiamai
jam pamojo.
Giliai įkvėpęs Itanas užbėgo laiptais.
Pagalvojo, kad vyrui nėra nieko blogiau, kaip turėti vaiką.
 23
— Šit jūsų sūnus, — tarė žindyvė Sedė Svon, aukšta apkūni
moteris ryškiais vario spalvos plaukais. Ji kalbėjo su
prasčiokišku akcentu ir tryško sveikata. — Jis sausas ir sotus.
Miels vaikis.
— Ačiū, ponia Svon, — padėkojo Greisė. Stovėdama
viduryje svetainės, esančios rūmų gilumoje ir skirtos tik
šeimai, ji ištiesė rankas, paėmė iš žindyvės mažą ryšulėlį ir
priglaudė prie krūtinės. Buvo gruodžio pirma diena, kūdikis
augo kaip ant mielių.
Sėdė nusišypsojo mažyliui.
— Gryns tievs.
Tikrai jis buvo panašus į Itaną iš tamsių plaukučių, žydrų
akių ir subtilių veido bruožų. Užaugęs mažasis Endrius bus
toks kaip tėvas, Greisė tuo neabejojo — velniškai gražus ir
moterys jam nepajėgs atsispirti.
Tačiau akys dar gali pasikeisti, virsti ryškiai žaliomis kaip jo
motinos... arba senelio. Greisė meldė Dievą, kad taip
nenutiktų. Net dabar jos sutuoktinis retai atkreipdavo dėmesį
į sūnų. Šalia jo Itanas jautėsi nesmagiai, tik Greisė
nesuprato, kodėl taip yra: dėl mažylio giminystės su priešu ar
dėl to, kad Itanas tiesiog nemoka būti tėvu.
Jis pats anksti neteko tėvo, prisiminė Greisė. Galbūt tėvo
vaidmuo jam toks svetimas, kad nenumano, nuo ko pradėti.
Kad ir kokia būtų priežastis, Greisė buvo pasiryžusi ką nors
padaryti ir tai pakeisti. Tik nelabai žinojo ką.
Tačiau dabar ji turėjo kitų reikalų, buvo pažadėjusi
pagelbėti vikontui, savo tėvui, tad vos pagimdžiusi ėmė
šniukštinėti, subtiliai klausinėti stengdamasi atkasti ką nors,
kas padėtų įrodyti jo nekaltumą. Tėvas paprašė jos vieno
konkretaus dalyko: pamėginti išsiaiškinti, kur gali būti toks
vienas jaunuolis, Piteris Odeilis.
„Aš buvau Užsienio reikalų komiteto pirmininkas, — pasakė
tėvas, kai juodu buvo susitikę. — Man buvo prieinama svarbi
informacija, kurią žinojo tik keli žmonės. Įrodymai, nors ir
netiesioginiai, buvo man nepalankūs, spėju, juos pakišo
tikrasis kaltininkas. Vėliau sužinojau, kad tuos dokumentus
galėjo matyti dar vienas žmogus, jaunuolis, kuris retkarčiais
ateidavo išvalyti įstaigos patalpų.“
„Turite omenyje Piterį Odeilį?“
„Taip. Kol vyko teismo procesas, apie jį niekas nė
nepagalvojo. Aš maniau, jog vaikinas net skaityti nemoka.
Bet kai mane nuteisė, Piteris labai greitai dingo ir nuo to laiko
niekas jo nematė. Jeigu aš jį surasčiau, galbūt išsiaiškinčiau,
kas sumokėjo jam už informaciją, nes dabar jau neabejoju,
kad kažkas sumokėjo.“
Nuo tada Greisė tyliai ieškojo Piterio Odeilio, tačiau kol kas
apklausė tik tarnus. Didikų šeimų tarnai buvo tikras
informacijos šaltinis, slapta grandinė žmonių, galinčių surinkti
neįkainojamų naujienų iš viso Londono. Greisė užsiminė
tarnams apie jaunuolį, pasakė jo vardą ir kaip, pasak tėvo,
jis atrodė, įspėjo laikyti liežuvį už dantų ir pažadėjo už
pagalbą sumokėti, o jei jaunuolį pavyktų surasti, dar
papildomai apdovanoti.
Kol kas Greisė dar nieko nesužinojo, bet tikėjosi, kad
ilgainiui kas nors paaiškės. Po susitikimo smuklėje „Rožė“ ji
nuo tėvo gavo tik vieną laiškelį. Jis linkėjo jai stiprios
sveikatos ir tikino apsidžiaugęs, jog tapo seneliu: apie
vaikaičio gimimą vikontas veikiausiai sužinojo iš laikraščių.
Greisė parašė atsakymą, patikino daranti viską, kas
įmanoma, kad gautų jam reikiamą informaciją, ir, kaip tėvas
buvo nurodęs, pasiuntė laišką į tą pačią smuklę, užrašiusi
fiktyvų gavėją Henrį Dženingsą.
Glausdama kūdikį glėbyje Greisė atsiduso ir išėjo iš
svetainės, o jos mintys nuo tėvo reikalų pasuko prie namie
iškilusių problemų: prie Itano ir jųdviejų sūnaus.
Ji nežinojo, ką daryti.

— Na... kaip tau patinka būti tėvu? — pasidomėjo Rafas,

sustojęs priešais Itaną antro aukšto menėje Šefildo rūmuose.
Vyrai miklino ranką fechtavimo treniruotėje.
 Itanas nužvelgė savo špagą, mostelėjo ja ore.
— Kol kas viskas gerai.
— Taip sakant, tu retai užeini pas savo vaiką, — suurzgė
Rafas.
Jis palietė špagos galu Itano špagą, juodu vėl užėmė
kovinę padėtį ir tęsė prieš valandą pradėtą kovą. Itanas
visada buvo judrus žmogus. Net ir baigęs jūrų kapitono
karjerą jis neketino tinginiauti.
Žvangėjo plienas, vyrai judėjo po menę puldami ir
gindamiesi, atakuodami ir atremdami ataką. Atmušęs staigų
Rafo smūgį Itanas palietė špagos galu priešininkui krūtinę.
Rafas susiraukė. Niekam nepatinka pralaimėti.
— Taškas tau. Dabar tu vienu pirmauji.
Dvikova tęsėsi, vyrų jėgos buvo daugmaž vienodos, nors
Itanas abejojo, ar Rafui teko kada nors panaudoti šaltąjį
ginklą tikrame mūšyje.
— Regis, Greisė — puiki motina, — tarė Rafas, kai juodu
sustojo pailsėti. — Kita vertus, aš niekada neabejojau, kad ji
tokia ir bus.
— Mačiau, kaip laive Greisė bendravo su berniuku Fredžiu
Bartonu. Supratau, kad ji myli vaikus.
— Bet jūsų sūnui reikia ir tėvo.
Itanas nieko neatsakė. Kaip Ratas ir minėjo, jis mažai laiko
praleisdavo su sūnumi. Nebuvo pasiruošęs tėvystei. Neturėjo
nė menkiausio supratimo, kaip jam elgtis. Tėvas mirė, kai
Itanui buvo aštuoneri, dėdė labai stengėsi jį atstoti, tačiau
nesėkmingai.
— Galbūt ilgainiui... — tarė Rafas žvelgdamas į jo mąslų
veidą, tada atsistojo įstrižai, sulenkė kojas ir vėl pakėlė
špagą.
Galbūt, — neužtikrintai pagalvojo Itanas ir taip pat perkėlė
ginklą kovai. Tačiau mintyse prisiekė pasistengti. Dėl Greisės.
Juodu kovėsi dar pusvalandį, kol šiek tiek suprakaitavo,
tada paskelbė lygiąsias ir nusirengė fechtavimosi drabužius.
— O kaip tau sekasi? — pasiteiravo Itanas, kišdamas špagą
į makštį. — Ar žmonos paieškos pajudėjo į priekį?
 Rafas nusišypsojo atidengdamas sniego baltumo dantis.
— Taip, gerokai pajudėjo. Nusprendžiau pasipiršti panelei
Monteki. Rytoj vakare žadu pasikalbėti su jos tėvu.
Užuot nusišypsojęs, Itanas kažkodėl susiraukė.
— Ar tu ją myli?
Ratas patraukė pečiais.
— Kuo čia dėta meilė? Meilė yra gerokai pervertinama,
niekas nežino to geriau už mane.
— Gal tau derėtų dar palaukti. Vedybos — labai svarbus
žingsnis, Rafai.
— Jau ir taip ilgai laukiau. Aš noriu vaikų, ne taip kaip tu.
Noriu girdėti šiuose namuose savo sūnaus ir dukters juoką.
Itanas pagalvojo apie sūnų, kurį jam pagimdė Greisė,
Endrių Itaną, vaiką, pavadintą jo vardu, ir pasigailėjo
nejaučiantis to paties.
Kad ir kokie būtų jo jausmai kūdikiui, Itanas aiškiai žinojo,
ką jis jaučia Greisei. Jis geidė jos. Be galo. Ir nekantravo vėl
su ja mylėtis. Žinodamas, kad ji miega gretimame
kambaryje, naktimis vis prabusdavo iš miego.
Susapnuodavo, kad glamonėja jai krūtis, panyra į ją, ir
pabusdavo susijaudinęs, virpantis.
Itanas pažadėjo sau jau greitai su ja pasimylėti.
Laikas pareikšti sutuoktinio teises.

Greisė su kūdikiu ant rankų ėjo per vestibiulį. Aplinkui

šurmuliavo tarnai, jie valė ir tvarkė namus prieš Kalėdas,
tačiau Greisei buvo sunku įsijausti į artėjančių švenčių
nuotaiką. Ji pažvelgė į sūnų. Jis įdėmiai žiūrėjo į ją plačiai
atmerktomis akimis. Kūdikio žvilgsnis buvo labai panašus į
Itano, kai šis žiūrėdavo mėgindamas perprasti jos mintis.
Greisė susimąstė apie retai matomą sutuoktinį. Nuo sūnaus
gimimo Itanas nebuvo atėjęs pas ją į lovą. Juodu dar
nesimylėjo, nors Greisė matė, kokiu žvilgsniu jis žiūri į ją.
Itanas buvo labai gražus ir neįtikėtinai vyriškas, kaskart jam
įėjus į kambarį ji pajusdavo, kaip karštai jis geidžia jos, ir
pati susijaudindavo. Jau laikas, nusprendė ji, jau seniai laikas
atsikratyti įtampos.
Bet dabar Greisė labiausiai nerimavo dėl sūnaus. Ji sustojo
prie Itano kabineto, pasilenkusi pabučiavo kūdikį į kaktą ir
žengė pro duris. Sutuoktinis pažvelgė į ją, akimirką jo žydros
akys sušvelnėjo. Tačiau pamačius kūdikį Greisei ant rankų
veidas tapo bereikšmis.
Greisė išspaudė šypseną.
— Žinau, tu užsiėmęs. Bet aš tikėjausi, kad galėsi truputį
pabūti su Endžiu. Žindyvė išėjusi, o Fibė su kitais tarnais
šveičia namus. Mudviem su Viktorija reikia šio bei to
nusipirkti šventėms. Nenoriu palikti mažylio vieno.
Ji apėjo aplink stalą ir Itanas atsistojo.
— Aš nemoku elgtis su vaikais.
Šypsena nedingo jai nuo veido.
— Iš pradžių niekas nemoka. — Greisė įbruko suvystytą
kūdikį Itanui, šis nerangiai paėmė. Žinoma, jis buvo laikęs
sūnų ant rankų, tačiau tik jai primygtinai reikalaujant, todėl
Greisė nusprendė, kad laikas tai pakeisti. — Aš neužtruksiu.
Ji pasilenkė, pakštelėjo sūneliui į skruostą, paskui skambiai
pabučiavo jo tėvą. Itano lūpos buvo tokios šiltos ir
jaudinančios, kad Greisė užtruko prie jų kiek ilgiau, nei
ketino, tada greitai atsitraukė tikėdamasi, kad jis nepastebės
jos skruostų nuoraudžio.
— Dėkoju tau už pagalbą, — tarė Greisė ir pasisuko eiti, kol
sutuoktinis nepersigalvojo.
Itanas nusekė jai iš paskos.
— Palauk! Ką man daryti, jeigu jis ims verkti?
Greisė atsigręžė, linksma šypsena vis dar švietė jos veide.
— Pralinksmink jį. Truputį pasupk ant rankų. Jam labai
patiks, jeigu dar ir padainuosi.
— Padainuosiu? Bet tu juk žinai, kad aš nedainuoju.
Ji nusijuokė iš baimės perkreipto jo veido.
— Viskas bus gerai. Tai ne taip jau sunku.
Tačiau Greisė matė, kad Itanas ja nepatikėjo. Jis sustingęs
stovėjo su kūdikiu ant rankų, o ji išsmuko iš kabineto ir
nuskubėjo per vestibiulį. Lauke prie durų stovėjo karieta.
Greisė niekur nenorėjo važiuoti, tačiau prisivertė. Ji troško,
kad Itanas pamiltų sūnų taip kaip ji. Neabejojo, jog pamils
pamatęs, koks mielas ir žavus jųdviejų mažylis.
Nors vaikščiodama su Tore po parduotuves Greisė visą
laiką nerimavo ir mažai tenusipirko, jiedvi užtruko beveik tris
valandas. Todėl grįžusi drebančia širdimi įpuolė pro duris,
nuskubėjo per vestibiulį ir sustojo prie kabineto durų. Itanas
stovėjo prie lopšio, kurį buvo atsinešęs iš vaikų kambario ir
pasistatęs šalia rašomojo stalo. Jis įdėmiai žvelgė į ryšulėlį
lopšyje — tokio jo veido Greisė dar nebuvo mačiusi.
Jai suspaudė širdį. Nurijusi gerklėje įstrigusį gumulą ji tyliai
įėjo į vidų. Išgirdęs ją artinantis Itanas pasisuko, tačiau jo
veidas vėl buvo neįskaitomas.
— Jau grįžau, — netvirtu balsu prabilo Greisė.
Jis šyptelėjo.
— Matau.
— Kaip tau sekėsi su Endžiu?
Itanas vėl pasisuko į lopšį.
— Jis verkė tik kartą. Jau kokią valandą miega.
Ji priėjo prie Itano ir paglostė jam skruostą.
— Dėkoju.
— Kad pabuvau su kūdikiu?
— Kad suteikei man vilties.
Kažkas šmėstelėjo Itano veide. Jis apkabino žmoną ir
priglaudė prie savęs.
— Viskas bus gerai, — sukuždėjo jai prie skruosto ir Greisė
linktelėjo, nors, tiesą sakant, tuo tikėjo mažiau nei bet kada.
Vakar jai nusileidus laiptais apačioje jau laukė Bainsas ir
laikė sidabrinį padėklą, ant kurio gulėjo laiškas su vaško
antspaudu.
„Ką tik atnešė jums, miledi.“
Išvydusi mėlynu rašalu užrašytą savo vardą Greisė iškart
suprato, nuo ko šis laiškas. Drebančia ranka paėmusi jį nuo
padėklo ji pasitraukė į šalį norėdama perskaityti. Vaško
antspaudas sutrupėjo tarp pirštų, Greisė perskaitė kelis
pirmus sakinius ir pasitraukė dar toliau.
 Mieloji Greise,
tikiuosi, kad judu su kūdikiu jaučiatės gerai.
Neketinau daugiau prašyti Tavo pagalbos, bet gavau
svarbių žinių. Jeigu nori man padėti, susitikime, kaip ir
anksčiau, „Rožės“ smuklėje poryt antrą valandą po
pietų. Jei neateisi, aš suprasiu.
Tave mylintis ir Tau labai dėkingas tėvas

Ar tą laišką atnešė tikrai vakar?

Kūdikis pradėjo muistytis ir mintys apie laišką nuplaukė į
šalį. Nenoromis Greisė išsivadavo iš sutuoktinio glėbio,
pasilenkė prie lopšio ir paėmė sūnų.
— Viskas gerai, brangusis. — Ji pabučiavo jam į galvą ir
nusišypsojo, kai tamsūs papurę plaukučiai pakuteno
skruostą. — Nunešiu jį į viršų, — tarė ji Itanui ir šis linktelėjo.
Eidama su kūdikiu per vestibiulį Greisė vėl prisiminė laišką
ir jos nuotaika subjuro. Kol tėvas yra Londone, jam gresia
pavojus. O didžiausią grėsmę keliantis žmogus yra jos
sutuoktinis. Vis dėlto ji turėjo sugalvoti, kaip rytoj išsprukti iš
namų ir nusigauti iki „Rožės“ smuklės. Ji, kaip ir anksčiau,
privalėjo padėti vikontui ir meldė Dievą, kad tik Itanas nieko
nesužinotų.

Stebėdamas iš kabineto išeinančią žmoną Itanas suprato,

kad kažkas negerai. Nuo tada, kai grįžo iš jūros, jis ėmė
geriau ją suprasti, jautė jos nuotaikas ir poreikius. Kažkas
atsitiko ir ji nerimauja. Itanas nežinojo, dėl ko.
Tačiau jo planų tai nepakeitė, šiąnakt jis ketino su ja
pasimylėti. Bent šį jųdviejų poreikį buvo pasiryžęs patenkinti.
Prisiminus akimirkas, kai jis laikė glėbyje čia, kabinete, prie
jo prigludusį švelnų Greisės kūną, Itaną nutvilkė geismas. Po
gimdymo praėjo nemažai laiko. Jo bičiulis daktaras Makolis
patikino, jog Greisei jau galima mylėtis.
Itanas to troško labiau už viską, o kai pamatė, kokiu
žvilgsniu Greisė pažvelgė į jį manydama, kad jis nepastebi,
suprato, kad ir ji geidžia jo. Šiąnakt jis nueis pas ją.
Susijaudinęs nuo tokios minties Itanas pakilo iš už stalo.
Mintyse pažadėjo, kad mylėsis švelniai, leis vėl priprasti prie
jo glamonių.
Suprasdamas, jog geismui suvaldyti prireiks didelių
pastangų, Itanas padrąsino save. Vylėsi tesėti bežodį
įsipareigojimą. Kad ir kaip tektų valdytis, jis pasistengs, jog ir
jai būtų nepaprastai gera.

Šaltas gruodžio vėjas plaikstė medžių šakas. Iš tamsos pro

langą į miegamąjį sruvo siauras mėnulio šviesos pluoštas.
Apsivilkusi smaragdų spalvos naktinius marškinius, kuriuos
vilkėjo pirmą vestuvių naktį, Greisė įsitempusi laukė, o
nusprendusi, kad Itanas tikriausiai jau guli lovoje, nuėjo prie
durų. Drąsindamasi giliai atsikvėpė ir jas atidarė.
Ir aiktelėjo iš netikėtumo pamačiusi, kad Itanas stovi
kitapus durų, ištiesęs ranką prie rankenos.
— Ką... ką tu darai?
Itanas iš pradžių sutriko, paskui ryžtingai atkišo smakrą.
— Gal pasakysi, kad dar per anksti, tačiau daktaras mane
patikino, jog ne. Tu esi mano žmona, Greise, ir šiąnakt aš
noriu su tavimi miegoti. Ir geriau jau susitaikyk su mintimi,
kad mudu mylėsimės.
Greisė nejučia išsišiepė. Ji buvo pasiruošusi išdrožti jam
lygiai tą patį ir pareikalauti to paties. Kadangi nebereikėjo, ji
apkabino sutuoktinį už kaklo ir pabučiavo. Dar spėjo išgirsti
jo aimaną, tada jis čiupo ją į glėbį ir tvirtai suspaudė.
— Tu ėjai pas mane, — pajutęs ją vilkint šilkinius
naktinukus, o ne storus medvilninius marškinius susiprato
Itanas.
— Taip.
— Viešpatie, koks aš kvailas.
Greisė užgniaužė šypseną ir vėl jį pabučiavo, tada jo lūpos
nukeliavo jai prie kaklo.
— Aš beprotiškai geidžiu tavęs, Greise. Trokštu atsidurti
tavyje labiau, negu įkvėpti oro.
 — Pamylėk mane, Itanai.
Dar kartą suaimanavęs Itanas pakėlė Greisę ant rankų ir
nusinešė į savo didžiulę lovą. Pastatęs prie jos nusmaukė nuo
pečių naktinukų petnešėles. Šilkas nuslydo jai prie kojų,
Greisė liko stovėti nuoga. Nenuleisdamas nuo jos akių Itanas
taip pat nusivilko chalatą ir numetė šalia žmonos naktinių
marškinių.
Itanas ją bučiavo — išbučiavo kaklo šoną, ausies lezgelį,
apibėrė bučiniais pečius. Greisė sudejavo pajutusi jo delnus
ant krūtų, paskui drėgnus liežuvio prisilietimus prie spenelių,
atsargius krimstelėjimus dantimis.
Ją užliejo karštis. Greisė jau buvo pamiršusi, kaip
nuostabiai jis priverčia ją jaustis, kaip aistringos jo lūpos
įaudrina ir uždega aistros liepsna. Ji išsirietė stumdama krūtį
jam giliau į burną, jos delnai klaidžiojo jo krūtine, Greisė
jautė, kaip juda jo raumenys ir sausgyslės, ir mėgavosi
šiurkštokais krūtinplaukiais.
Itanas paguldė ją ant lovos ir pats užgriuvo ant jos,
pabučiavo ją vienaip, paskui kitaip. Tada įsitaisė tarp šlaunų,
Greisė jautė, kaip iš nekantrumo pulsuoja jo įnagis.
— Nenoriu, kad tau skaudėtų, — sukuždėjo Itanas. —
Privalau neskubėti. Mane tai pribaigs.
— Mane taip pat, — suinkštė Greisė. — Paskubėk, Itanai.
Tačiau Itanas ją tik bučiavo. Greisė jautė jo kūną
kaustančią įtampą; jis delnu perbraukė jai per pilvą, nuslydo
tarp kojų ir ėmė glamonėti ruošdamas savo įsiveržimui.
Greisė įkaito, geismas pulsavo gyslomis drauge su krauju. Ji
išsirietė, pajuto prie angos į savo kūną kietą jo lytį, ši lėtai
ėmė slysti į ją. Jo įnagis buvo didesnis, negu ji prisiminė,
kietesnis, sunkesnis, ilgesnis. Ji troško jo, norėjo visiškai
susijungti su Itanu. Kilstelėjo klubus, jis įslydo dar giliau ir
Greisė išgirdo, kaip sutuoktinis sušvokštė stengdamasis
išlaikyti savitvardą.
— Atsipalaiduok, — sušnibždėjo Itanas. — Būk gera,
Greise...
Greisę užliejo moteriškos galios jėga. Tvirtai laikydamasi
jam už kaklo ji dar kartą kilstelėjo klubus priimdama jį dar
giliau.
— Viešpatie, Greise...
Tada jis ėmė judėti, vis smigo į ją, o Greisė atsidavė ritmui
ir aistrai, ir neapsakomam malonumui. Nežaboti pojūčiai ją
supurtė ir nuvilnijo per visą kūną. Pasiekusi palaimos viršūnę
ji suriko Itano vardą, po kelių sekundžių ir jis patyrė ekstazę.
Po kiek laiko Itanas švelniai pabučiavo Greisę į lūpas,
nusirito nuo jos ir išsitiesęs ant minkšto čiužinio prisitraukė ją
prie šono.
Keletą minučių juodu nepratarė nė žodžio.
— Aš tai sapnuodavau, — pagaliau ištarė Itanas į tamsą. —
Kad myliuosi su tavimi. Kad štai taip tave užvaldau. Būdamas
jūroje aš kasnakt tave sapnuodavau.
Greisei užspaudė gerklę. Ji norėjo pasakyti, jog taip pat jį
sapnuodavo, prisipažinti jį mylinti, tačiau bijojo, kad jis vėl
nuo jos atitols.
— Aš ilgėjausi tavęs, Itanai. Labai ilgėjausi.
Juodu užsnūdo, kurį laiką miegojo, paskui vėl mylėjosi.
Vieną kartą Greisė jį paliko ir nuėjo pažiūrėti kūdikio, rado jį
saldžiai miegantį, be to, netoliese buvo žindyvė Svon.
Grįžusi pas Itaną į lovą Greisė mėgino užmigti, tačiau kitą
dieną ji turėjo susitikti su tėvu ir galvoje dūzgė neramios
mintys. Kokių dar žinių jis iškasė? Ar ilgai jis dar laisvas
vaikščios po Londoną?
Ką darytų Itanas, jeigu sužinotų, kad ji ketina padėti tėvui?

Itanas paliko Greisę miegančią. Nusprendė, kad nuo šiol

žmona visada miegos su juo. Galbūt laikui bėgant ji labiau
juo pasitikės ir prisipažins, kas negerai.
O kad kažkas negerai, Itanas neabejojo. Gal Greisė
nerimauja, kad jis nėra geras tėvas. Žinoma, ji teisi. Kūdikis
jį baugino. Jis buvo toks mažas, toks bejėgis. Itanas
neišmanė, ką su juo daryti.
Vis dėlto, kai stovėjo prie lopšio ir žiūrėjo į vaiką, savo
sūnų, kažkas jo krūtinėje krustelėjo.
 Jo sūnus. Iš pradžių Itanas ginė šalin šią mintį,
primindamas, kad kūdikio gyslomis teka ir Harmono Džefrio
kraujas. Bet Endriaus gyslomis teka ir Itano kraujas. Darėsi
kasdien vis sunkiau nepaisyti to, kad mažylis priklauso
abiem: jam ir Greisei.
— Prašau atleisti, milorde.
Pakėlęs akis Itanas išvydo kabineto tarpduryje Bainsą.
— Kas atsitiko?
— Atvyko pulkininkas Pendltonas. Klausia, ar galėtų su
jumis pasikalbėti. Sako, reikalas skubus.
Itanas atsistojo.
— Tegul įeina.
Pasigirdo žingsniai vestibiulyje ir tarpduryje išdygo
pulkininkas blizgančiais sidabraspalviais plaukais, raudoname
be menkiausios dėmelės uniformos švarke žėrėjo varinės
sagos.
— Atsiprašau, kad taip netikėtai įsiveržiau.
— Įeikite, Houlai. Malonu jus matyti. Brendį gerti dar per
anksti. Gal norėtumėte kavos arba arbatos?
Pulkininkas papurtė galvą.
— Gaila, bet neturiu laiko. Gavau žinių apie Forsaitą.
Itanas įsitempė.
— Ką sužinojote?
— Vikontą pastebėjo prieš dvi dienas.
— Kur?
— Viename pensione Kovent Gardene. Tačiau kol mes
gavome žinią, jis paspruko.
Itanui per nugarą perbėgo šiurpas. Jie artėjo prie tikslo.
Vikontas padarė klaidą grįždamas į Londoną. Jeigu pasiliks
ilgiau, tikrai įklius. Itanui nerimą kėlė tik vienas dalykas: kaip
tai paveiks Greisę.
— Manote, jis vis dar Londone? — pasiteiravo Itanas.
— Likdamas pasielgtų neprotingai, bet veikiausiai tebėra
Londone. Man regis, jis čia parsigavo turėdamas kažkokį
tikslą, tik aš neįsivaizduoju kokį.
Galbūt nori pasimatysi su dukra, — pagalvojo Itanas,
tačiau nepasakė. Iki šiol tik keli žmonės žinojo, kas jo žmoną
sieja su tuo išdaviku. Itanas norėjo, kad taip ir liktų.
— Nuolatos mane informuokite, Houlai.
— Žinoma.
Pendltonui išėjus, Itanas susimąstė, ar galėjo Greisės tėvas
kaip nors užmegzti ryšį su ja. Vylėsi, kad ne. Itanas
nenorėjo, kad Greisė į šį reikalą dar labiau įsiveltų. Jeigu būtų
atskleistas ryšys tarp jos ir Forsaito, jeigu pareigūnai kaip
nors išsiaiškintų, kas padėjo jam pabėgti...
Itanas nenorėjo galvoti, kuo tai galėtų baigtis.
Po pietų žmona įplaukė į kabinetą, kuriame jis tikrino
Belford Parko dvaro sąskaitų knygas. Ant šiltos tamsiai
raudonos vilnonės suknelės ji buvo užsisiautusi kailiu
pamuštą apsiautą, rankose laikė prie jo derantį kailinį šaliką.
— Trumpam išvykstu, — pranešė Greisė plačiai
šypsodamasi. — Su Klere ir Viktorija susiruošėme
apsipirkti. — Ji apėjo apie stalą ir pasilenkusi pabučiavo jam į
skruostą. — Ilgai neužtruksiu.
Itanas susiraukė. Greisė buvo prasta melagė: jos šypsena
atrodė nenatūraliai linksma.
— Gal aš jus palydėsiu, — tarė jis tiesiog norėdamas
pažiūrėti, kaip ji išsisuks, ir nusišypsojo. — Tada būsiu tikras,
kad jūs visos nepapulsite į bėdą.
Greisė nusijuokė, bet jam pasirodė, jog kiek priverstinai.
— Ačiū, kad pasisiūlei, bet mums niekas negresia.
Itanas išrietė antakį.
— Tikrai?
— Žinoma. Grįšiu po poros valandų.
Greisė išplaukė iš kabineto taip pat nerūpestingai, kaip
buvo įplaukusi, ir Itanas dar labiau sunerimo.
Pakilęs iš už stalo jis pasišaukė Fredį, kuris per pastarąsias
savaites gerokai ūgtelėjo, ir paprašė atvesti žirgą.
— Užlaikyk ledi Belford karietą, o kai pabalnos juodį, tegul
privažiuoja prie paradinių durų.
— Klausau, kapitone.
Fredis kartais pavadindavo Itaną kapitonu, jam tai patiko,
todėl nieko nesakė. Berniūkštis nuskubėjo į arklides, o Itanas
palaukė, kol pamatė karietą važiuojant link namo.
Išėjęs pro užpakalines duris jis nužingsniavo prie daržinės.
Kai įsėdo į balną, karieta kaip tik suko už namo kampo.
Jis paragino eržilą dunkstelėjęs kulnais į šonus ir nujojo iš
paskos.
 24
„Rožės“ smuklė, dviaukštis pastatas su raudona iškaba virš
durų, buvo grįstos gatvelės gale.
— Sustokite, — paliepė Greisė vežikui, vyriškiui vardu
Džeimsas Doris; jį buvo nusisamdęs ankstesnis markizas, o
dabar jis tarnavo Greisei.
Vežikas pasuko į šalikelę ir nušoko ant grindinio padėti
Greisei išlipti iš karietos.
— Aš neužtruksiu, — pasakė ji nulipusi ant paskutinės
laiptelių pakopos. Apsilankiusi čia pastarąjį kartą Greisė
įbruko Džeimsui į delną truputį pinigų, kad niekam
neprasitartų, kur ji važiavo. Šiandien ketino padaryti tą patį.
Giliai atsidususi Greisė pasikėlė sijono priekį ir nužingsniavo
link smuklės, akimirką stabtelėjo, tada įsmuko pro iki pusės
įstiklintas dvigubas duris ir įsmeigė akis į prieblandą. Lauke
skaisčiai švietė saulė ir iš pradžių viduje ji nieko nematė.
Pagaliau išvydo tėvą sėdintį ant suolo prie pat durų, vis dar
su jo išvaizdą pakeitusia žila barzda ir nedideliais akiniais
sidabriniais rėmeliais.
— Abejojau, ar tu ateisi, — pakilęs ant kojų tarė tėvas.
Greisė išspaudė šypseną.
— Aš noriu jums padėti, tėve.
Jis pabučiavo jai į skruostą ir nusivedė prie atskiro staliuko
salės kampe. Tokiu metu smuklėje buvo mažai lankytojų, o ir
tie sėdėjo nuo jų atokiai. Prie židinio buvo pritaisytas pušų
šakų vainikas, o nuo sijos virš galvų karojo keli kalėdiniai
žaislai.
Greisė prisiminė dar nenupirkusi dovanų, tačiau tai kėlė
mažiau rūpesčių nei dabar prieš ją sėdintis žmogus.
— Man taip gera tave matyti, — įdėmiai ją nužvelgęs tarė
vikontas. — Atrodai visai taip pat kaip anksčiau. Ačiū, kad
atėjai.
— Jums pavojinga būti Londone, tėve. O jeigu kas nors jus
atpažins?
— Aš atvykau čia įrodyti, kad esu nekaltas, Greise. Kol to
nepadariau, privalau likti.
Greisė sunkiai atsiduso.
— Kuo galiu padėti?
— Nuo tada, kai pabėgau iš kalėjimo, aš naudojausi
daugybės informatorių paslaugomis. Vienas iš jų surado tą
vaikiną, Piterį Odeilį, ir užspeitė į kampą.
Jos širdis šoktelėjo.
— Jūs suradote Piterį? Ką jis pasakė?
— Mano nusamdytas žmogus labai atkaklus. Vaikinas iš
pradžių atsisakė atskleisti tiesą. Tik išgirdęs grasinimą, kad
bus perduotas pareigūnams, jis sutiko pasakyti vardą
žmogaus, kuris buvo nusamdęs jį slaptai informacijai pavogti.
— Koks... koks jo vardas.
— Martinas Tūlis, grafas Kolingvudas.
Greisė iš netikėtumo vos nenugriuvo nuo kėdės ir tėvas
sugriebė jai už rankos.
— Ar tu jį pažįsti?
— Taip. Susipažinau, kai plaukiau „Ledi Ana“ į šiaurę
pagyventi pas protetę Matildą. Jis elgėsi labai
džentelmeniškai ir rodė man išskirtinį draugiškumą. Vėliau
buvo užsukęs į Skarborą manęs aplankyti. Grafas netgi
lankėsi mūsų namuose Londone.
— Man atrodo, lordas Kolingvudas galėjo sužinoti apie
mudviejų giminystę. Jis nerimauja, kad aš išsiaiškinsiu, jog
jis yra išdavikas.
— Todėl jis mane ir susirado. Tikėjosi, jog nuvesiu jį pas
jus.
— Visiškai teisingai. Grafas trokšta mano mirties.
— Viešpatie brangus, — Greisė apsidairė po smuklę. — O
jeigu jis ką nors pasamdė mane sekti? Aš buvau atsargi,
bet...
— Aš turėjau rizikuoti ir su tavimi pasimatyti. Tu esi mano
šviesa, Greise, vienintelė mano viltis nuo pat pradžių.
— Neabejoju, kad jūsų žmona...
— Mano žmona yra silpna būtybė, tokie dalykai jai ne pagal
jėgas. Turiu keletą artimų draugų, jie man padeda, tačiau
dauguma patikėjo, kad aš nusikaltėlis.
— Jeigu tikrasis išdavikas yra lordas Kolingvudas, mums
tereikia tai įrodyti.
— Taip. Tikiuosi, dėl to tu kreipsiesi į savo vyrą. Sakei, kas
jis manęs nekenčia, nes laiko kaltu dėl jo įgulos žūties, tačiau
matau, kaip tu jį myli, vadinasi, jis doras žmogus. Papasakok
jam apie grafą Kolingvudą. Paprašyk pasidomėti. Dėl tavęs
jis viską padarys.
Vien nuo tokios minties Greisę nukrėtė šiurpas. Tėvas
nesupranta, kokia stipri Itano neapykanta.
— Kodėl grafas išdavė paslaptį prancūzams?
— Dėl pinigų, mieloji. Sklando gandai, kad lordas
Kolingvudas neseniai turėjo didelių finansinių sunkumų.
Atrodo, dabar padėtis pasitaisė. Paprašyk savo vyro tuo
pasidomėti. Markizas yra besąlygiškai nusistatęs prieš mane.
Jeigu jis įsitikins, kad sakau tiesą, tikrai stos mano pusėn.
Smuklės durys atsidarė ir vidun įžengė aukšta figūra.
Atpažinusi sutuoktinį Greisė aiktelėjo.
— Eikite! — paragino ji, sugriebusi tėvui už rankos. — Aš jį
sulaikysiu.
Vikontas iškart pakilo ir nuėjo į smuklės gilumą — jis aiškiai
turėjo atsitraukimo planą. Greisė žengė prie Itano
džiaugdamasi viduje tvyrančia prieblanda, nes Itano akys dar
turėjo prie jos priprasti.
Ji priėjo tiesiai prie sutuoktinio ir nusišypsojo.
— Itanai, ką tu čia veiki?
Jo veidas įsitempė.
— Man regis, to aš turiu paklausti tavęs. — Jis sugriebė
žmoną už pečių ir apsidairė. — Jis čia, tiesa? Tu atvažiavai
susitikti su savo pabaisa tėvu.
Nelaukdamas, ką Greisė pasakys, jis patraukė ją į šalį ir
nuėjo į smuklės gilumą. Ji puolė sutuoktiniui iš paskos.
— Jo čia nėra! — Greisė įsikabino jam į apsiaustą. — Išėjo
prieš tau pasirodant!
Itanas ją atstūmė ir žengė toliau. Jis išėjo pro užpakalines
duris, tada grįžo ir užbėgo laiptais į antrą aukštą. Po poros
minučių keikdamasis nusileido į apačią ir priėjęs prie žmonos
šiurkščiai suėmė už pečių.
— Velniai griebtų, aš noriu sužinoti, kur jis nuėjo!
— Nežinau. O jeigu ir žinočiau, nepasakyčiau!
Sunkiai tramdydamas pyktį Itanas įdėmiai žvelgė į ją.
— Aš vis tiek jį surasiu, Greise. Ir pasiųsiu į kartuves.
Geriau susitaikyk su šia mintimi.
Greisė suspaudė drebančias lūpas, jos akys priplūdo ašarų.
— Mano tėvas nekaltas, Itanai. Būk geras... bent leisk tau
pasakyti, ką jis sužinojo.
Tačiau Greisė matė, kad jis nenusiteikęs klausytis. Pyktis
veržėsi iš visų jo kūno porų. Nesvarbu, ką ji sakytų, žodžiai
nepasiektų jo kurčių ausų.
— Eime, palydėsiu tave namo.
Itanas apkabino Greisę per liemenį ir nusivedė prie durų.
Nepaisydama skausmo krūtinėje ir skruostais riedančių ašarų
ji leidosi sutuoktinio palydima iki karietos.

***
Karieta pajudėjo link namų. Itanas važiavo tyliai
niršdamas. Jis sekė Greisę nuo tada, kai ši išėjo iš namų,
tačiau žmona nevažiavo tiesiai į susitikimo vietą. Iš pradžių
liepė vežikui apsukti didelį ratą, karieta dardėjo grįstomis
gatvėmis, įsiliejusi į nepakenčiamą Londono eismą.
Netoli Kovent Gardeno jis jau buvo pametęs Greisės karietą
iš akių. Kurį laiką dairėsi nesuprasdamas, kur ji pasidėjo.
Tačiau pasukęs už kampo išvydo ją laukiančią prie „Rožės“
smuklės, matyt, Greisė čia ir važiavo.
Gaila, kad jis nepasirodė keliomis minutėmis anksčiau.
Nuo šios minties Itanas dar labiau įniršo.
Karieta privažiavo prie rūmų paradinių durų ir Itanas iššoko
jai dar ne visai sustojus.
— Pasirūpinkite žirgu, — paliepė jis liokajui, linktelėjęs
galva į eržilą, pririštą prie karietos galo.
Itanas padėjo Greisei išlipti, juodu tylėdami užkopė
priekiniais laiptais ir įėjo į vestibiulį.
— Noriu šnektelėti su tavimi kabinete, — griežtai tarė jis.
Greisė tik kilstelėjo smakrą ir nusekė paskui jį iki medžio
plokštėmis iškalto kambario. Stengdamasis nepratrūkti
pykčiu Itanas uždarė duris. Tada giliai atsikvėpė ir pasisuko į
žmoną.
— Ar seniai susitikinėji su tėvu?
— Buvo likusios kelios dienos iki gimdymo, kai gavau nuo
jo žinutę.
Itanas paraudo iš pykčio.
— Tada atsiuntei man suklastotą laišką. Sakei, buvai
susitikusi su Viktorija.
— Žinojau, kad neleisi man pasimatyti su žmogumi, kurį
laikai išdaviku.
— Jis buvo teisiamas ir pripažintas kaltu, Greise. Įrodymai
patvirtino kaltę, jis buvo nuteistas pakarti. Jeigu ne tu, jau
seniai būtų įvykdytas teisingumas.
Greisė atlaikė jo žvilgsnį.
— O kas, jeigu jis sako tiesą ir yra nekaltas? Kas tada bus
su tavo teisingumu, Itanai?
— Tas vyras kaltas.
— Tėvas sugrįžo į Londoną norėdamas įrodyti esąs
nekaltas. Jeigu jis tikrai būtų talkinęs prancūzams, dabar
ramiai sau gyventų Prancūzijoje. Argi taip nemanai?
— Tikriausiai buvo kokia nors kitą priežastis. Nori tikėk,
nori ne, tačiau tas žmogus išdavė tėvynę.
— Mano tėvas gavo informacijos, kuri...
— Aš nenoriu to žinoti, Greise! Kad ir ką tas niekšas
sakytų, nepatikėsiu nė vienu jo žodžiu!
— Prašau tavęs, Itanai... Tėvas mano, jog įsigilinęs į šį
reikalą tu suprastum...
— Užsičiaupk! — Itanas nevalingai suspaudė kumštį. —
Tavo tėvas pamišėlis, jeigu tikisi, jog aš bent pirštą
pakrutinsiu jam padėti. Jis kaltas, kad aš tiek mėnesių
praleidau šlykščiame prancūzų kalėjime, o mano vyrai žuvo.
— Taip ir maniau, kad nesiklausysi! Neapykanta tave
apakino, tu laikaisi įsikibęs to, ką įsikalei į galvą, ir daugiau
niekas tau neįdomu.
Greisė nusisuko ir žengė prie durų.
— Aš dar nebaigiau, Greise! Ir neleidau tau išeiti.
Ji staigiai atsigręžė į jį pykčiu degančiomis akimis.
— Man nereikia tavo leidimo, Itanai. Čia yra ir mano namai,
nors tau tai gal ir nepatinka! — tai tarusi Greisė išlėkė iš
kabineto ir smarkiai trenkė durimis.
Itanas susmuko ant ruda oda aptrauktos sofos ir nuleido
galvą. Persibraukė pirštais tamsias garbanas. Jis labai blogai
elgėsi su žmona. Tačiau supratęs, jog ji seniai jam meluoja,
be galo supyko.
Jis sunkiai atsiduso. Iš dalies Greisę buvo galima suprasti.
Ji tiki tėvo nekaltumu. Tas niekšas kažkaip sugebėjo ją
įtikinti. Tačiau Itanas gerai žino: Forsaitas nusikaltėlis.
Įrodymų prieš jį pakako tuo įtikinti ir teismą, ir visą Londoną.
O jeigu aš klystu? — staiga nusmelkė mintis. — Jeigu
tas žmogus tikrai nekaltas, kaip pats tvirtina?
Pirmą kartą nuo teismo proceso Itanas leido sau suabejoti.
O kas, jeigu Greisės tėvas nėra išdavikas, bet aš vis
tiek stengiuosi pasiųsti jį į kartuves?
Vėl siaubingai įniršęs Itanas pašoko nuo sofos... Jis siuto
ant savęs, kam leido žmonai jį paveikti, ir ant Greisės dėl
apgavystės. Dideliais žingsniais išėjęs iš kabineto šūktelėjo
vienam iš liokajų, kad vėl privažiuotų karietą prie paradinių
durų. Jam reikėjo ištrūkti iš namų ir viską gerai apmąstyti.
O mąstyti Itanui daug geriau sekėsi toliau nuo Greisės.

Trinktelėjo laukujės durys ir Greisei suspaudė širdį. Itanas

siaubingai supyko. Ji apgavo jį, jau seniai apgaudinėjo. Bet
juk neturėjo kitos išeities. Privalėjo padėti tėvui. O dabar
baiminosi įstūmusi jį į dar didesnį pavojų.
Gerasis Dieve!
O kaip bus su Itanu? Juos siejantis ryšys jau buvo pradėjęs
tvirtėti, bet dabar veikiausiai nutrūko. Tai, ką ji padarė, jam
turbūt atrodo pati didžiausia išdavystė. Jis niekada jai
neatleis, kad stojo ne jo, o tėvo pusėn.
Trūksmingai atsidususi Greisė nužingsniavo koridoriumi į
vaikų kambarį. Laikydama ant rankų kūdikį ji visada
nusiramindavo, mintys praskaidrėdavo. Ir dabar ji norėjo
apglėbti sūnų, troško paguodos. Kūdikio meilė buvo
besąlygiška. Ji matė ją numylėto sūnelio veide. Ne tokia kaip
Itano. Jis geidė jos lovoje, gal net savotiškai mylėjo, bet tik
tada, kai ji būdavo paklusni.
Ašaros degino Greisei akis. Ji myli Itaną, o jis jos — ne. Tai
akivaizdu. Jeigu mylėtų, bent išklausytų, ką ji nori pasakyti.
Jis nemyli jos ir niekada nepamils, kad ir ką ji darytų.
Tai nesvarbu, — pasakė sau Greisė. — Aš turiu sūnų, jis
mane myli.
Kai kurios moterys net tuo negali pasidžiaugti.
Greisė žingsniavo koridoriumi sunkia širdimi ir galvojo, kaip
priversti Itaną ją pamilti. Šventės visada būdavo slogus
metas. Jai gyvenant su tėvais, per šventes patėvis tapdavo
irzlus, o motina tupinėdavo apie jį. Greisės santuokoje taip
pat buvo mažai džiaugsmo, atrodė, kad prasti įpročiai
persidavė.
Atsidususi Greisė ėjo toliau. Jau buvo netoli vaikų
kambario, kai pro jo duris išpuolė ponia Svon.
— Jo nėra, miledi! Apsaugok mus, Viešpatie... jūsų mažojo
berniuko nebėra!
Greisė sugriebė stambiai rudaplaukei moteriai už rankos ir
nejučia suleido nagus į odą.
— Ką jūs čia kalbate?
Žindyvės akys priplūdo ašarų.
— Mažojo Endriaus nėra lopšyje. Aš tik sekundei išėjau iš
kambario, o kai grįžau, jo jau nebuvo!
Drebėdama visu kūnu Greisė pribėgo prie vaikų kambario ir
griūte įgriuvo į vidų. Pripuolė prie lopšio, tačiau vaiko jame
nerado.
— Čia kažkoks nesusipratimas. Tikriausiai jį paėmė Fibė.
Arba... arba kuri nors kita tarnaitė.
— Aš jau visų klausinėjau. Niekas jo neėmė.
 Greisė išbėgo iš kambario ir pasileido koridoriumi
šaukdama savo kambarinę. Laiba tamsiaplaukė mergina
išlindo iš jos miegamojo, kuriame taisė drabužius.
— Kas yra, miledi? Kas atsitiko?
— Endrius! Mes jo nerandame! Ponia Svon... ponia Svon
mano, kad kas nors galėjo jį pagrobti.
— One!
Greisė stengėsi nepasiduoti panikai ir mąstyti blaiviai.
— Mes turime išsiskirstyti. Pakviesti kitus tarnus, kad
padėtų ieškoti. Jeigu nerasime rūmuose, ieškosime aplink
juos. Turime surasti!
Visos trys moterys nubėgo skirtingomis kryptimis,
kviesdamos kitus į pagalbą. Iš kambarių ėmė lįsti tarnai.
Iš virtuvės apatiniame aukšte išpuolė virėja.
— Vaje, miledi! Ką mums daryti?
— Padėkite ieškoti, ponia Larsen. Padėkite surasti mano
mažąjį berniuką!
Vyrai buvo pasiųsti nuodugniai apžiūrėti kiemą ir sodą, o
moterys mažais būreliais pasklido po namus ir apieškojo
namą nuo apačios iki viršaus, tačiau Endriaus nė pėdsako
neaptiko. Greisė troško, kad šalia jos būtų Itanas. Bet Itanui
kūdikis nerūpėjo. Jis negalėjo pamilti vaiko, kurio gyslomis
tekėjo išdaviko kraujas. Gal net bus patenkintas, kad Endrius
dingo.
Alpdama iš baimės Greisė liepė liokajui pakviesti sargybinį.
Ji stovėjo tarpduryje nesugalvodama, ką dar būtų galima
padaryti, o tarnai zujo aplinkui, apieškojo visus kampus ir
plyšelius, vyrai šukavo namo apylinkes. Greisė norėjo eiti su
jais ir pati patikrinti gretimas gatves, bet bijojo išeiti, nes kas
nors galėjo atnešti kokią nors žinią apie mažylį.
Greisė vaikščiojo drebėdama visu kūnu ir stengėsi
sutramdyti ašaras. Ji akimirksniu atpažino iš rūmų gilumos
artėjančius žingsnius. Staigiai atsisukusi pamatė, kad grįžo
Itanas, ir puolė prie jo per vestibiulį.
— Itanai!
Jis matė šurmulį aplinkui, zujančius tarnus. Sugrįžo iš lauko
vyrai liūdnais veidais.
— Kas, velniai griebtų, čia vyksta?
Greisė pakėlė į jį akis ir paplūdo ašaromis.
— O Dieve, Itanai!
Jis suėmė ją už pečių.
— Kas yra, Greise? Pasakyk, kas atsitiko.
— Tai dėl Endriaus. Kažkas... kažkas jį paėmė. — Ji sunkiai
nurijo seiles. — Kažkas pavogė mano mažą berniuką.
Greisė nesuprato, kaip tai nutiko, bet staiga atsidūrė Itano
glėbyje, jis stipriai prisispaudė ją prie krūtinės. Ji pasijuto lyg
apsiausta gynybinės sienos ir stengėsi sugerti į save nors
truputį iš jo sklindančios jėgos.
— Viskas gerai, — tarė Itanas. — Mes jį surasime.
Nesustosime, kol surasime.
Greisė pažvelgė sutuoktiniui į veidą.
— Žinau, kaip smarkiai tu pykai ant manęs išeidamas iš
namų. Žinau, kaip nekenti manęs už tai, kad padėjau tėvui.
Juk neatėmei... neatėmei sūnaus iš manęs norėdamas
nubausti?
Itanas atrodė priblokštas. Jis paglostė jai skruostą
drebančia ranka.
— Aš neatėmiau jo iš tavęs, mieloji. Niekada to
nepadaryčiau, kad ir kaip pykčiau.
Greisei užgniaužė gerklę.
— Gal jis netoliese su kuria nors iš tarnaičių?
Ji papurtė galvą.
— Mes apžiūrėjome visus namus.
— Noriu žinoti, kaip viskas buvo.
Iš visų jėgų stengdamasi valdytis Greisė papasakojo, kad,
jam išvykus iš namų, ji iškart užlipo laiptais į antrą aukštą, o
ponia Svon buvo tik porai minučių pasišalinusi iš vaikų
kambario. Baigusi pasakoti ji vėl pratrūko raudoti.
— Dėl Dievo meilės, Itanai. Aš žinau, ką tu jauti kūdikiui.
Žinau, kad iš tikrųjų tu jo net nenorėjai. Žinau, jeigu
nebūčiau pastojusi, tu niekada nebūtum manęs vedęs. Tačiau
Endrius yra mano kūdikis, jis visas mano gyvenimas. Aš
padarysiu viską... viską, jeigu tu padėsi man jį surasti. —
Greisė sumirksėjo stengdamasi susivaldyti, skausmas plėšė
krūtinę, ji vos pajėgė kvėpuoti. — Mudu su juo išvažiuosime į
kaimą. Tu galėsi gyventi kaip anksčiau, kai dar manęs
nepažinojai. Galėsi su manimi išsiskirti ir vesti kitą moterį.
Tokią, kuri bus romesnio būdo. — Ji sumirksėjo ir ašaros vėl
ėmė riedėti skruostais. — Aš padarysiu bet ką... jeigu tik tu
padėsi surasti mano kūdikį.
Adomo obuolys Itano gerklėje sujudėjo, žydros jo akys
sudrėko.
— Dėl Dievo, Greise.
Itanas prisitraukė ją ir stipriai apkabino. Jo glėbyje buvo
neapsakomai gera. Greisė Itaną labai mylėjo. Ir nenorėjo jo
prarasti, tačiau dėl kūdikio galėjo paaukoti viską.
Iš pradžių Itanas tik laikė Greisę glėbyje. Paskui truputį
atsitraukė ir pažvelgė jai į veidą.
— Endrius yra ir mano sūnus. Jis mūsų sūnus, Greise. Aš
surasiu jį, pažadu. — Itanas palenkė galvą ir be galo švelniai
ją pabučiavo. — Aš myliu tave, Greise. Turėjau prisipažinti
anksčiau, bet nežinojau, kuo tai gali baigtis. Aš myliu jus abu
su Endriumi. Ir surasiu mudviejų sūnų. Surasiu mūsų mažą
berniuką.

Dar kartą švelniai pabučiavęs Itanas paleido Greisę iš

glėbio. Ji buvo jam viskas. Viskas. Ir galvodamas apie savo
vaiką, galvodamas, kad mažasis sūnelis gali mirti, Itanas
suvokė, jog tai, ką pasakė, yra tiesa. Jis mylėjo kūdikį taip,
kaip mylėjo Greisę. Ir buvo pasirengęs padaryti viską, kad
surastų sūnų.
Tuo metu grįžo liokajus, jam įkandin atsekė sargybinis,
Itanas trumpai apibūdino padėtį. Po kelių minučių jis išėjo iš
namų lydimas sargybinio, dviejų liokajų, abiejų vežikų ir
poros arklininkų. Vyrai negaišuodami dar kartą išnaršė
apylinkes. Kiti ėmė belstis į kaimynų namų duris tikėdamiesi,
galbūt kas nors matė ką nors, kas užvestų ant kelio.
Po valandos jau bus tamsu. Jie privalėjo surasti vaiko
grobiką, kol šis nepasislėpė tamsoje. Fredis pasiliko namie su
Greise, nors jis taip pat veržėsi eiti su vyrais.
— Mano žmona labai išsigandusi, Fredi, — pasakė jam
Itanas. — Reikia, kad kas nors pabūtų su ja, kol aš grįšiu.
Pavaduok mane, vaikine.
— Gerai, kapitone. Aš ja pasirūpinsiu.
Jie ieškojo kone iki paryčių, tačiau neaptiko nieko
neįprasta.
Nerado ir kūdikio.
Grįžęs namo Itanas iš nuovargio vos laikėsi ant kojų. Greisė
pasitiko jį prie durų. Tokios palūžusios ir drebančios jis dar
nebuvo jos matęs.
— Tu jo... tu jo neradai?
Itanas tik papurtė galvą ir apkabino ją per pečius.
— Paklausyk manęs, Greise. Tie, kurie tai padarė,
tikriausiai norės pinigų. Jie atsiųs laišką reikalaudami
išpirkos. Mes sumokėsime, kad ir kiek jie paprašytų, ir
atgausime Endrių.
Greisė žvelgė į jį viltingomis akimis.
— Tu tikrai taip manai?
— Tikrai.
— Kas jį maitins? Kas juo pasirūpins, kol mes jį atgausime?
Itanui suspaudė krūtinę. Jis pats jau šimtą kartų to paties
klausė savęs.
— Tie, kurie jį pagrobė, tikriausiai apie viską pagalvojo.
Mes turime tuo tikėti, Greise. Turime būti stiprūs — dėl
Endriaus.
Greisė palengva ištiesino nugarą, jos veide nušvito kadaise,
dar laive, matytas ryžtas.
— Tu teisus. Aš apie tai nepagalvojau. Veikiausiai jie turi
moterį, galinčią jį pamaitinti ir pervystyti. Atsiprašau, aš
nenorėjau...
— Tau dėl nieko nereikia atsiprašyti, — Itanas vėl ją
apkabino. — Juk esi Endriaus motina. Nieko keista, kad dėl jo
jaudiniesi.
— Mes jį susigrąžinsime, — tarė ji jau kiek tvirtesniu balsu.
 — Taip, būtinai. Aš nusiunčiau laiškelį Džonui Makfiui. Jis
tuoj atvyks. Tas vyras turi ryšių nusikaltėlių pasaulyje.
Galimas dalykas, jam pavyks sužinoti, kur yra Endrius.
Greisė linktelėjo.
— Jis labai geras tyrėjas.
Itanas suprato: žmona mąsto apie tai, kad kaip tik Makfis
išsiaiškino, jog tai ji padėjo Forsaitui pabėgti iš kalėjimo.
— Makfis puikiai išmano savo darbą ir padės mums surasti
Endį.
Jis stipriau priglaudė ją prie krūtinės.
— Visiškai teisingai. Rytoj mūsų sūnus vėl bus namie.
Greisė įsikniaubė veidu Itanui į petį. Klausydamasis tylios
žmonos raudos jis suprato jos abejonių neišsklaidęs.
Deja, jos graužė ir jį patį.
 25
Buvo jau antra valanda nakties, kai pasirodė Džonas
Makfis. Greisė sėdėjo kabinete ant sofos, o Itanas vaikščiojo
iš kampo į kampą. Nors jis stengėsi neparodyti, Greisė
suprato, kad sutuoktinis nerimauja ne mažiau už ją.
Jai neprasprūdo pro akis, su kokiu palengvėjimu jis pasitiko
Makfį, vyresniojo liokajaus atlydėtą į kabinetą. Buvo jau vėlus
metas, bet pusė tarnų dar nemiegojo susirūpinę dėl
šeimininkų sūnelio dingimo.
— Atsiprašau, kad trukdau jus vidury nakties, — tarė
Itanas pareigūnui iš Lenktosios gatvės.
— Jūsų vaikas dingo. Gerai, kad pakvietėte mane. Smulkiai
papasakokite, kas iki šiol paaiškėjo.
Abu, Itanas ir Greisė, pateikė jam visą informaciją,
atpasakojo vakaro įvykius, pradėję nuo iš baimės
paklaikusios ponios Svon pasirodymo koridoriuje ir mažojo
Endriaus paslaptingo dingimo.
Makfis pasitaisė akinius ant nosies.
— Man reikia apžiūrėti vaikų kambarį.
— Žinoma, — sutiko Itanas ir palydėjo jį laiptais į viršų, o
Greisė nuėjo drauge.
Makfis kruopščiai apžiūrėjo kambarį ieškodamas įkalčių,
galinčių padėti išsiaiškinti, kas pagrobė kūdikį ir kur jį
nusinešė. Jis apklausė ponią Svon, kuri ir nakvodavo vaikų
kambaryje. Ji dar nemiegojo, tačiau nieko naujo nepasakė.
— Man nemalonu to klausti, — tarė Itanas Makfiui, kai
žindyvė pasišalino. — Bet ar ponia Svon gali būti prisidėjusi
prie vaiko dingimo?
Makfis pasikasė pliktelėjusią galvą.
— Nemanau. Ji atrodo sugniuždyta. Bet kuris nors kitas
jūsų tarnas tikrai suteikė įsibrovėliui informacijos. Veikiausiai
už pinigus. — Jis priėjo prie lango. — Pažiūrėkite. Langas
buvo kokiu nors įrankiu atidarytas iš lauko pusės. Štai tas
medis auga gana arti, nusikaltėlis galėjo juo užsikabaroti iki
antro aukšto.
 — Norite pasakyti, kad mano sūnus buvo pavogtas pro
langą? — kiek isteriškai paklausė Greisė.
— Panašu, kad kaip tik taip, miledi.
— Tačiau kas nors turėjo tam grobikui pasakyti, kur yra
vaikų kambarys, — įsiterpė Itanas.
— Suprantama.
Greisė ėmė grąžyti rankas, jai buvo baisu net pagalvoti,
kad kažkas jos namuose galėtų taip šlykščiai pasielgti.
— Aš netikiu, jog tai padarė mūsų žmogus. Dauguma tarnų
čia dirba jau labai seniai.
Itanas pakėlė galvą.
— Neseniai pasamdėme vieną liokajų.
Jis pasisuko ir nuėjo prie laiptų, Greisė girdėjo žingsnius
jam leidžiantis į apačią, o po kelių minučių vėl kopiant į viršų.
— Džeksonas dingo. Jis išėjo drauge su kitais vyrais lauke
ieškoti kūdikio, tačiau Bainsas tvirtina, kad negrįžo.
— Na, dabar jau žinome, kad grobikai buvo du. Noriu, kad
papasakotumėte man apie tą liokajų viską, ką žinote, ir
apibūdintumėte jo išvaizdą.
— Aš tai padarysiu.
— Turiu dar keletą klausimų. Ledi Šarp veikiausiai būtų
patogiau, jeigu nusileistume į kabinetą apačioje.
Greisė pasijuto dėkinga pareigūnui už supratingumą. Itanas
paėmė jai už rankos ir nusivedęs į kabinetą pasodino ant
ruda oda aptrauktos sofos.
— Tikėtina, kad kūdikis buvo pagrobtas dėl išpirkos, —
pareiškė Makfis, kai kabineto durys užsivėrė. — Gal dar kas
nors galėjo norėti jums pakenkti?
Greisė iškart pakratė galvą.
— Nemanau.
— O kaip tavo tėvas? — atsargiai paklausė Itanas. —
Endrius yra jo vaikaitis. Galbūt...
— Ne! Netikiu, jog mano tėvas galėtų ką nors tokio
padaryti.
— Net gelbėdamas savo gyvybę? Gal jam reikia pinigų, kad
galėtų pabėgti iš Londono. O gal jis...
 — Mano tėvas negrobtų Endriaus! Jokiu būdu! — Greisė
matė, kad Itanas abejoja, ir ryžtingai kilstelėjo galvą. — Gal
jį išsinešė žmogus, kuris, tėvo manymu, yra tikrasis
išdavikas.
Jųdviejų akys susitiko.
— Ką tu čia šneki?
— Mano tėvas įsitikinęs, kad jo kabinetui valyti pasamdytas
jaunuolis vieno žmogaus užsakymu pavogė slaptą
informaciją.
— Ir kas gi tas užsakovas? — niūriai pasiteiravo Itanas.
— Grafas Kolingvudas.
Makfis išplėtė akis.
— Kolingvudas?
Itanas susiraukė.
— Tai nesąmonė. Kam Kolingvudas turėtų išduoti savo šalį?
— Dėl tos pačios priežasties, dėl kurios, tavo manymu,
išdavė mano tėvas. Dėl pinigų. Tėvas sako, jeigu
pasidomėtumėte lordo Kolingvudo finansais, pamatytumėte,
kad tuo metu jam verkiant reikėjo pinigų... o dabar jis jų turi.
Pasijutęs nesmagiai Itanas pasimuistė ant kėdė.
— Tas vyras man niekada nepatiko, tačiau tai nereiškia, jog
patikėsiu, kad jis — išdavikas.
— Šiaip ar taip, — kildamas nuo kėdės tarė Makfis, — mes
turime patikrinti visus įtarimus. Kolingvudą turėsiu galvoje. O
dabar man jau laikas pradėti paiešką. Kai tik ką nors
svarbaus sužinosiu, aš jums pranešiu.
— Dėkoju, — stodamasi tarė Greisė. Makfiu ji pasitikėjo
galbūt todėl, kad jis atskleidė jos vaidmenį vikonto pabėgimo
iš kalėjimo istorijoje, tačiau pranešė apie tai tik šiam reikalui
jį nusamdžiusiam žmogui, daugiau niekam neprasižiojo.
Greisei sužibo viltis, nors, regis, tam nebuvo priežasties.
Ji pažvelgė į sutuoktinį ir sunkumas prislėgė širdį. Jis
prisipažino ją mylįs. Greisė be galo troško tai išgirsti. Tik ar
tai tiesa? Gal Itanas tik stengiasi ją nuraminti? Ji to nežinojo.
Greisė prisiminė Itano pažadą sugrąžinti sūnų ir jai
suspaudė širdį. Nesvarbu, ką jis jaučia jai, tačiau šis vyras
pažadų nelaužo.

Itanas palydėjo Džoną Makfį iki durų.

— Turiu porą draugų, galinčių mums padėti ieškoti. Kai tik
prašvis, pranešiu grafui Brantui ir hercogui Šefildui apie tai,
kas atsitiko.
— Puiki mintis, — pritarė Makfis.
— Ir pats ketinu nenuleisti rankų. Palaikykime ryšį. Greisei
būtina žinoti, kad darome viską, kas įmanoma.
Pareigūnas linktelėjo.
— Laukti beprotiškai sunku. Kuo dažniau jus informuosiu.
— Ačiū.
Makfis išskubėjo į tamsą, o Itanas grįžo į vidų. Auštant
juodu su Greise dar nemiegojo, sėdėjo kabinete. Kaip ir
žadėjo, apie įvykį jis pranešė draugams, ir po valandos visi
namai vėl dūzgė it bičių avilys.
Kordas atvažiavo kartu su žmona ir Viktorija iškart puolė
raminti Greisę:
— Suprantu, kaip tu jautiesi. Žinau, kokia išsigandusi
būčiau, jeigu kas nors pagrobtų mano mažylį. Vyrai suras
Endrių. Tikrai suras. Tu atgausi savo sūnų.
Greisė tik linktelėjo įsitvėrusį Viktorijos rankos.
Atvažiavus Rafui, įtarias nusivedė vyrus į kitą svetainę.
— Aš vertinu jūsų pagalbą.
— Dėl mūsų tu padarytum tą patį, — pareiškė Kordas.
Itanas linktelėjo. Antrą kartą gyvenime jis pasijuto bejėgis.
Pirmą kartą tai nutiko papuolus į kalėjimą. Dabar — ieškant
dingusio sūnaus.
Visą pusvalandį trys draugai aptarinėjo galimas vaiko
pagrobimo priežastis: kerštą, siekimą pasipelnyti, pamišimą.
Labiausiai tikėtina atrodė, kad bus pareikalauta išpirkos,
tačiau reikėjo aptarti visas galimybes.
— Greisė buvo susitikusi su tėvu, — pranešė Itanas. —
Vakar su juo matėsi smuklėje „Rožė“. Aš supratau, jog ji
kažką sumanė. Nusekiau iš paskos, tačiau nusigavau ten per
vėlai. Greisė netiki, kad jos tėvas gali būti prikišęs nagus prie
Endžio dingimo, bet vikontas papuolė į beviltišką padėtį. Jį
bet kada gali sučiupti. Galbūt jis norėjo turėti savo rankose
savotišką kozirį.
— Velniai griebtų, — nusikeikė Kordas. — Tik to Greisei dar
trūko... Kad paaiškėtų, jog vaiką pagrobė jos tėvas.
— Ir dar vienas dalykas. Pasak Greisės, Forsaitas prisiekė
nepadaręs nieko, dėl ko yra nuteistas. Neva jis išsiaiškinęs,
kad prancūzams informaciją pardavė grafas Kolingvudas.
Abu vyrai išplėtė akis.
Rafas susiraukė.
— Grafas sukosi apie Greisę. Kiek pamenu, kol buvai
jūroje, Kolingvudas keletą kartų ją aplankė. — Jis dirstelėjo į
Itaną. — Supykai. Vadinasi, Greisė tau apie tai nepasakė. Ji
neskatino jo, jeigu tau tai rūpi, o kai ėmė ryškėti, kad ji
laukiasi, grafo vizitai liovėsi.
— Jeigu jis yra išdavikas, — įsiterpė Kordas, — tai
paaiškina jo domėjimąsi Greise.
— Veikiausiai jis manė, jog tėvas mėgins su ja susisiekti, —
tarė Rafas. — Jeigu Kolingvudas yra tikrasis nusikaltėlis, jis
galėjo baimintis, kad Forsaitas jį suseks.
Itanui nenoromis irgi buvo kilusi tokia mintis.
— O kam jam grobti kūdikį?
Rafas priėjo prie svetainės lango. Į medį šalia namo
įliuoksėjo voverė didele vešlia uodega.
— Sunku pasakyti. Veikiausiai dėl išpirkos.
— Ir aš taip manau, — tarė Kordas.
— Aš taip pat, — pritarė Itanas. Nerimaudamas dėl kūdikio
sveikatos šitaip susiklosčius aplinkybėms jis meldė Dievą,
kad tai būtų tiesa. Jeigu vaiko grobikams tikrai reikia pinigų,
jie netruks jų paprašyti.

Nepraėjo nė valanda, kai buvo gautas išpirkos

reikalaujantis laiškelis.
Visi penki — Itanas, Greisė, Viktorija, Kordas ir Rafas —
susispietė kabinete, Greisė stovėjo šalia sutuoktinio, šiam
garsiai skaitant, kas parašyta laiškelyje:
 Mes turime Jūsų sūnų. Už jį reikalaujame
penkiasdešimt tūkstančių svarų. Kitą laišką su
nurodymais, kur atnešti pinigus, gausite šiandien
penktą valandą po pietų.

Greisė drebėjo kaip epušės lapas ir Itanas pasodino ją ant

artimiausios kėdės.
— Po perkūnais, — keiktelėjo Kordas.
— Bent paaiškėjo, kad vaikas pagrobtas dėl išpirkos, —
tarė Rafas.
— Mes... mes privalome... surinkti pinigus, — virpančiu
balsu prabilo Greisė. — Ar turėsime... tiek daug? — ji
pažvelgė į Itaną ir baimė jos akyse privertė jo širdį šoktelėti.
— Turėsime, mieloji, — švelniai nuramino jis.
— Kodėl tau nepaprašius Bainso atnešti į svetainę judviem
su Greise arbatos? — kreipėsi Kordas į Viktoriją.
Torė pasiuntė jam supratingą žvilgsnį — vyrai nenorėjo
jaudinti Greisės, tačiau jiems reikėjo sukurpti veiksmų planą.
Sumokėjęs išpirką negalėjai būti tikras, kad atgausi kūdikį.
Niekas neužsiminė, jog vaikas jau gali būti negyvas, bet juk
visko pasitaiko. Pagrobėjams galėjo būti per daug vargo
rūpintis alkanu ir neramiu šešių savaičių amžiaus kūdikiu.
Viktorija išsivedė Greisę iš kabineto. Itanas dar nebuvo
matęs žmonos tokios išblyškusios ir sukrėstos. Ji visada buvo
stipri. Tačiau dabar Greisė — kūdikį praradusi motina. Itanas
prisiekė jai jį sugrąžinti.
— Ką gi, imkimės reikalų, — Rafo žodžiai pažadino Itaną iš
susimąstymo. — Itanas gaus reikalaujamą pinigų sumą.
Mudu su Kordu paieškosime informacijos ir pažiūrėsime, ką
galima padaryti. Susitiksime čia penktą valandą. Kol atneš
antrą laišką, dar turime šiek tiek laiko.
Itanas linktelėjo. Jis buvo įpratęs pats nurodinėti, tačiau
iškilus pavojui šeimai jo mintys susijaukė, tad buvo
patenkintas, kad Rafas perėmė vadžias į savo rankas.
Kordas su Rafu išskubėjo vykdyti užduočių, o Itanas nuėjo
raminti Greisės.
Ji sėdėjo svetainėje su Viktorija ir atrodė truputį geriau,
buvo jau šiek tiek atgavusi jėgas ir ryžtą. Itanas priėjo prie
jos, priklaupė ir paėmė už rankos.
— Mes surasime jį, Greise. Noriu, kad galvotum tik apie tai.
Dabar eisiu pasikalbėti su savo bankininku. Kai pagrobėjai
gaus pinigus, jiems nebus jokios prasmės ilgiau laikyti mažąjį
Endrių.
Greisės ranka drebėjo.
— O jeigu jis verkė? Vyrai nemėgsta verkiančių vaikų. Jie
galėjo... galėjo...
— Ššš... Endrius labai ramus kūdikis. Jis beveik neverkia.
— Iš kur tu žinai?
Jis droviai nusišypsojo.
— Aš kartais užsuku pas jį į vaikų kambarį. Man įėjus jis
visada šypsosi. Endrius tikrai labai ramus berniukas.
Greisės akys priplūdo ašarų.
— Ak, Itanai...
— Mes surasime jį, mieloji. Iki nakties jis jau bus namie.
Greisė tik linktelėjo. Ji drebančia ranka nusibraukė ašaras,
o Itanas meldė Dievą, kad jo pažadas išsipildytų.

Laišką lygiai penktą valandą atnešė kažkoks apdriskęs

vaikiūkštis, Kordas įsitempė jį į prieškambarį ir vyrai
pamėgino jį iškvosti.
— Kas tave atsiuntė? — paklausė Itanas, laikydamas jį už
nudėvėtos palaidinės apykaklės.
— Kažkoks vyras davė man šilingą, kad nuneščiau laišką,
aš taip ir padariau. Juk tai nieko bloga.
— Kaip tas vyras atrodė? — paklausė Kordas.
— Liesas ir negražus, nelabai aukštas. Pagrasino, jeigu
nenunešiu laiško, tai jis mane susiras ir nupjaus liežuvį.
Itanas paleido berniūkštį ir šis nėrė pro duris. Tada trys
vyrai ir dvi moterys nuėjo į kabinetą skaityti laiško. Nors
Itanui ir pavyko surinkti reikalaujamą sumą, daugiau nebuvo
kuo džiaugtis. Nei Rafas, nei Kordas neišsiaiškino, kur
pagrobėjai laiko kūdikį. Džonas Makfis atsiuntė žinutę, kad
kol kas naujienų nėra. Jis pasisiūlė padėti jiems perduoti
išpirką, tačiau Itanas jo paslaugų atsisakė, buvo įsitikinęs,
jog trise jie suvaldys padėtį. Makfis galėjo būti naudingesnis
dirbdamas savo darbą.
Išlankstęs lapą Itanas ėmė garsiai skaityti:
— Ateikite vidurnaktį prie Friborno aikštės netoli
Grėjaus smuklės skersgatvio. Palikite pinigus sienos
angoje šalia Mozės alinės. Mainais gausite laišką,
kuriame bus nurodyta, kur yra vaikas. Ateikite vienas.
— Kodėl jie nenori apsikeisti skersgatvyje? — paklausė
Rafas to, kas sukosi visų galvose.
— Jėzau, — Itanas persibraukė pirštais plaukus, — mes
negalime atiduoti jiems pinigų... negaudami Endriaus.
— O ką mums daryti? — vos girdimai ištarė Greisė.
Itano veidas įsitempė.
— Mes slapta stebėsime skersgatvį, pažiūrėsime, kas ateis
pinigų. Trise turėtume jo nepražiūrėti.
— Greičiausiai, — prabilo Kordas, — jis nešis pinigus pas
savo sėbrus, juk turės su jais pasidalyti, ten mes ir rasime
vaiką.
Itanas mintyse meldėsi, kad Kordas būtų teisus.

Atrodė, kad laikas sustojo. Greisė tai vaikščiojo iš kampo į

kampą, tai atsisėdusi prie lango spoksojo į tamsą.
— Jau beveik dešimt, — pagaliau tarė Itanas. — Mes turime
nusigauti ten anksčiau, apžiūrėti teritoriją, susirasti vietas
pasislėpti ir stebėti skersgatvį.
Greisė pakilo nuo sofos ir priėjo prie Itano.
— Aš noriu eiti su jumis.
Itanas švelniai suėmė jai už pečių ir lėtai papurtė galvą.
— Tau negalima to daryti, mieloji. Tada mes nerimausime
dar ir dėl tavęs.
— Endrius yra ir mano sūnus. Jeigu surasite, jis gali būti
išalkęs arba sužalotas. Gal jam manęs reikia, Itanai. Privalau
eiti su jumis.
 Itanas kurį laiką mąstė, paskui ryžtingai papurtė galvą.
— Aš suprantu tavo nerimą, bet tai pernelyg pavojinga. Kai
pargabensime Endrių namo, jam reikės motinos. Kas bus,
jeigu su mumis tau kas nors nutiks?
— Būk geras, Itanai, pasiimk mane kartu.
Jis pasilenkė ir pabučiavo jai į skruostą.
— Atleisk, Greise. Norėčiau pasiimti, tačiau negaliu. Turiu
daryti tai, kas geriausia Endriui.
— Mums laikas, — paragino Kordas. — Nežinia, su kokiais
sunkumais gali tekti susidurti, — sulig tais žodžiais jis
išsitraukė iš apsiauto kišenės pistoletą, patikrino, ar
užtaisytas, ir įsikišo atgal. Itanas ir Rafas taip pat patikrino
savo ginklus, tada Kordas priėjo prie Viktorijos ir pabučiavo į
lūpas. — Mes grįšime kaip galėdami greičiau.
— Būk atsargus, — paprašė Torė ir paglostė jam skruostą.
Itanas prisiartino prie Greisės.
— Aš pargabensiu Endrių namo pas jo motiną.
Greisė linktelėjo. Skausmas užspaudė jai gerklę ir it akmuo
užgulė krūtinę.
— Pasisaugok.
Itanas pasilenkė ir labai švelniai ją pabučiavo. Po poros
minučių vyrai dingo už durų, Greisė liko su Viktorija.
Greisė lėtai pakilo nuo sofos.
— Atsiprašau, Tore, aš turiu eiti į viršų persirengti.
Viktorija abejodama nužvelgė ją.
— Persirengti? Kodėl? Juk tu nelauki svečių?
— Aš važiuosiu į Mozės alinę, nemanau, kad ten tinka
muslinas ir nėriniai.
Torė išplėtė akis.
— Juk girdėjai, ką pasakė Itanas. Tu tik trukdysi, jie turės
rūpintis dar ir tavimi.
— Jiems nereikės rūpintis, jeigu nežinos, kad aš ten esu.
Torė prikando lūpą.
— Žinai, tu teisi.
— Juk sakiau Itanui: Endriui gali manęs reikėti.
Pasijutusi nugalėta Torė atsiduso.
 — Na, aš lygiai taip pat pasielgčiau, jeigu pagrobtų mano
Džeremį, bet tu negali pasirodyti ten viena. Tik aš į tokią
landynę negaliu eiti šitaip apsirengusi. Gal tavo kambarinė
man ką nors paskolins.
Greisė apkabino draugę.
— Aš niekada to nepamiršiu, Tore.
— Tiesą sakant, po šios nakties aš tikiuosi visa tai pamiršti.

Vežikas Džeimsas Doris sėdėjo ant Greisės karietos

pasostės. Tai buvo didelis stambus vyras ilga nosimi ir
maloniomis akimis, Greisė juo pasitikėjo. Karietai įvažiavus
giliau į prastos reputacijos Londono rajoną, ji džiaugėsi turinti
jį šalia.
— Nelabai mėgstu šį rajoną, — tarsi perskaičiusi jos mintis
ištarė Torė. Grįstos gatvės seniai pasibaigė, ratai riedėjo
siauromis purvinomis gatvelėmis. Abipus kelio stūksojo
aptriušę pastatai sulūžusiomis langinėmis, įdubusiais stogais,
sutrūnijusių jų priebučių sienose žiojėjo skylės. Debesys
užstojo mėnulį ir miestas skendėjo tamsoje.
Karieta pasuko už kampo, nuriedėjo Holbomo gatve ir
privažiavo aikštę, prie kurios nebuvo jokio pavadinimo, bet
skersgatvio viduryje Greisė išvydo Mozės alinės iškabą.
— Važiuokite toliau, — paliepė ji per kalbėjimo angą vežiko
būdelėje ir, užuot pasukusi, karieta nuriedėjo tiesiai. —
Gerai, dabar jau galite sustoti.
Vos karietai sustojus, Greisė su Tore išlipo lauk. Ne taip
kaip bevardžiame skersgatvyje, kuriame buvo įsikūrusi Mozės
alinė, šioje Holbomo gatvės vietoje buvo ramu. Abi draugės
vilkėjo pilkomis vilnonėmis suknelėmis ir šiltais apsiaustais,
kurie joms padėjo susilieti su tamsa. Greisė nejučia
pačiupinėjo perlų ir deimantų vėrinį kišenėje. Jeigu reikalai
pakryps į blogąją pusę, jeigu pinigų nepakaks, galbūt pravers
vėrinys ir jai pavyks atgauti sūnų.
Prie jų priėjo vežikas ir nusiėmė kepurę.
— Ar norite, kad eičiau su jumis, miledi?
Pasiūlymas buvo viliojantis, tačiau jei jos nori likti
nepastebėtos, geriau eiti vienoms.
— Palaukite mūsų čia, pone Dori. Gali tekti sprukti.
Vežikas niūriai linktelėjo, atrodė susirūpinęs ir
nepatenkintas, kad privalo pasilikti.
— Mes turime likti nepastebėtos, — pasakė Torė. — Juk
nenorime sutrukdyti vyrams.
Greisė linktelėjo.
— Susirasime netoli skersgatvio kur pasislėpti ir neišlįsime,
kol ateis paimti pinigų. Mūsų vyrai nuseks paskui tą žmogų, o
mes eisime jiems iš paskos.
Tai buvo puikus planas ir kai jiedvi įsirangę į dvi dėžes,
paliktas priešais tuščią pastatą netoli skersgatvio, Greisei
toptelėjo, kad joms gali pasisekti. Iš savo vietos moterys
matė alinę, pro kurios duris vaikščiojo girti lankytojai. Lange
po iškaba „Mozės aludė“ buvo kita iškaba su užrašu: „Už
pensą pasigersi, o už du — nusigersi.“
Greisė sudrebėjo ir stipriau susisiautę apsiaustą. Įkišusi
ranką į kišenę ji pajuto vėsius glotnius perlus, tada apčiuopė
kišeninį laikrodėlį ir pažiūrėjo, kiek valandų. Buvo beveik
penkiolika minučių po vidurnakčio. O atrodė, kad laukia jau
labai ilgai.
Staiga Greisė išgirdo žvyro girgždėjimą po kojomis,
išduodantį, kad kažkas eina skersgatviu, ir jos pečiai
įsitempė. Pasigirdo šiugždėjimas, kažkas kažką pakėlė.
Greisė pamanė, kad krepšį su pinigais. Tada žingsniai ėmė
tolti ton pusėn, iš kur priartėjo, ir trys neaiškios figūros
išlindo iš savo slėptuvių.
Greisė atpažino liekną plačiapetį, mažumėlę šlubčiojantį
Itaną ir jos širdis praleido vieną tvinksnį. Jis prisipažino ją
mylįs, Greisė meldė, kad tai būtų tiesa ir kad jis surastų jos
sūnų.
Mūsų sūnų, — pasakė Itanas, ir nuo šių žodžių jaudulys
užspaudė jai gerklę. Kai Endrius vėl bus namie, galbūt jie
taps tikra šeima. Šito Greisė troško labiau už viską pasaulyje.
Torė pasirodė tik tada, kai vyrai dingo tarp namų abipus
skersgatvio sekdami berniūkštį, kuris tyliai judėjo priešakyje.
 Tada ir Greisė išlindo iš slėptuvės ir kartu su Viktorija tyliai
nusekė paskui vyrus. Jiedvi su Tore ėjo paskui Kordą ir Rafą,
tačiau stengėsi laikytis atokiai, kad liktų nepastebėtos.
Tamsoje palei namą prabėgo žiurkė ir Greisė sudrebėjo iš
baimės. Pūvančių atmatų dvokas vertė ją suraukti nosį.
Netoliese einanti Torė pasikėlė sijoną, kad padurkai
nesušlaptų užsistovėjusio vandens baloje. Moterys
pasišlykštėjusios susižvalgė ir ėjo toliau. Greisė jau buvo
pasiekusi pastato galą, kai išgirdo kažką keikiantis.
— Aš mačiau jį einant ton pusėn, — pasakė Kordas
rodydamas į tamsą, — bet už anų statinių jis dingo iš akių.
— Jo ten nėra, — grįždamas prie Kordo pareiškė Rafas.
— Tai kur jis nuėjo?
— Nežinau, — paniuręs burbtelėjo Rafas.
— Po velnių, mes jį pamėtėme.
— Tikėkimės, kad Itanas seka jo pėdsakais.
Dairydamasis tamsoje Kordas riebiai nusikeikė — jis tikrai
nebūtų sau to leidęs, jeigu būtų žinojęs, kad jo klausosi
moterys. Susigūžusi prie grublėtos plytų sienos netoliese
Greisė pažvelgė į Torę ir jai suspaudė paširdžius. Jeigu vyrai
parneš pasiuntinį iš akių, jie gali nesurasti pagrobėjų, o ji gali
niekada nebepamatyti sūnaus.
Debesys danguje prasiskyrė ir blausi jauno mėnulio šviesa
trumpam apšvietė žemę.
— Ten! — už kelių žingsnių nuo Greisės pasigirdo garsus
Tores šnabždesys. — Berniukas! Jis neša krepšį!
— Tu teisi... tai jis! — Greisė pasikėlė sijoną ir puolė vytis.
— Palauk, Greise! Turime perspėti vyrus!
— Nėra laiko! — metė per petį Greisė.
Dabar jau nusikeikė Torė. Ji pasileido bėgti prie
pasiuntinuko ieškančių vyrų ir mojuodama rankomis pasuko
prie Kordo.
 26
— Koks velnias... — Kordas spoksojo į nedidukę moterį, iš
tamsos bėgančią prie jo. Atpažinęs žmoną jis garsiai
atsikvėpė. — Po perkūnais! Ką tu čia veiki, Viktorija?
— Neturiu laiko pasakoti! — gaudydama orą ji it paklaikusi
ėmė tempti jį už rankos. — Reikia skubėti! Greisė pamatė tą
berniūkštį ir nubėgo paskui jį. Mums reikia juos pasivyti, kol
ji dar nenubėgo per toli!
Kietai sukandęs dantis Kordas nuskubėjo paskui Viktoriją
tuo keliu, kuriuo ji pas jį atbėgo.
— Prisiekiu, kai grįšime namo, aš tau iškaršiu kailį.
Nė kiek neišsigandusi Torė išsišiepė ir pabalino akis. Kordui
iš paskos jau liuoksėjo Rafas, po akimirkos iš tamsos išniro ir
Itanas.
— Aš jį pamečiau, — prisipažino jis. — Buvo čia, bet
staiga... — Itanas nutilo išvydęs Viktoriją. — Kokį velnią tavo
žmona čia veikia?
Staiga tarsi kumščiu į paširdžius smogė mintis: jeigu
Viktorija yra čia, turi būti ir Greisė. Jis pervėrė Viktoriją tokiu
žvilgsniu, kuris bailesnę moterį būtų privertęs susigūžti.
— Kur ji? — griežtai paklausė Itanas, visam būreliui
skubant į priekį.
— Greisė pastebėjo pinigų atėjusį pasiuntinį ir nusekė iš
paskos, — už ją atsakė Kordas.
— Po paraliais!
— Ji nenorėjo pamesti jo iš akių, — pridūrė Viktorija. —
Nuėjo štai ten, — parodė į lūšnyną, šmėžuojantį tamsoje.
Jiems kelią nušvietė pro debesis prasiskverbusi blausi
mėnesiena. — Greičiau! Mums reikia paskubėti!
Itanas bėgo paskui Viktoriją, iš baimės dėl Greisės jam
kraujas stingo gyslose. Dabar pavojus grėsė ne tik sūnui, bet
ir žmonai.
Jie pasiekė tą vietą, kurioje Viktorija paskutinį kartą matė
Greisę, tačiau dabar čia karaliavo juoda tamsa. Greisės
niekur nebuvo matyti.
 — Išsiskirstome, — paliepė jis. — Privalome ją surasti.
Kordas su Viktorija pasuko į kairę, Rafas — į dešinę, o
Itanas nuėjo tiesiai. Jo širdis smarkiai daužėsi, atrodė, tuoj
iššoks iš krūtinės. Jis privalėjo ją surasti. Mintis, kad gali
prarasti Greisę, buvo nepakeliama.
Paieškos tęsėsi, o laikas bėgo. Tačiau ir Greisė, ir
berniukas, paskui kurį ji nusekė, tarsi skradžiai žemę
prasmego.

Greisė sekė paskui liesą susivėlusiais plaukais berniūkštį,

vilkintį nešvariais skarmalais, ir pamatė, kaip jis nusileido
sutrešusiais laipteliais ir įsmuko pro durų angą. Pačios durys
sulaužytos į šipulius gulėjo ant žemės. Pro angą buvo galima
patekti į pastatą, iš pirmo žvilgsnio primenantį nušiurusį
pensioną. Nuo minties, kas čia gali gyventi, Greisę nukrėtė
šiurpas.
Ji sustojo, grįžtelėjo tikėdamasi pamatyti Torę ir vyrus,
tačiau gaišti negalėjo. Po kelių sekundžių nusekė paskui
berniuką į vidų: tyliai nulipo laipteliais, įsmuko pro angą ir
atsidūrė tamsiame pusrūsyje.
Čia tvyrojo nyki prieblanda, tik nuo išklerusių medinių
laiptų viršaus sklido blanki šviesa. Dvokė žeme ir pelėsiais.
Greisė skruostu užkliudė nuo žemų lubų nukarusį voratinklį.
Ji stengėsi negalvoti, kokie padarai slapstosi tamsiuose
užkaboriuose, ir nenuleido akių nuo vaikigalio, kol šis užlipo
laiptais į pirmą aukštą.
Greisė skubiai nusekė paskui jį, atsargiai statydama kojas
ant laiptų pakopų ir gūždamasi nuo menkiausio girgžtelėjimo,
kad tik niekas neišgirstų. Laiptų viršuje ji sustojo žvilgsniu
ieškodama berniuko. Išvydo jį netoliese, lipantį laiptais į
antrą aukštą. Kai tik jis dingo iš akių, Greisė nuskubėjo iš
paskos, kopė laiptais apimta dar didesnio jaudulio nei
anksčiau ir meldė, kad Itanas pasirodytų čia, kaip nors
išsiaiškinęs, kur ji yra.
Jeigu vyrai greitai nepasirodys, pasakė sau Greisė, ji
sužinos, kur yra kūdikis, o tada grįš ir jiems pasakys.
 Greisė išvydo ilgą koridorių. Jo sienos buvo išklijuotos
nublukusiais sudriskusiais tapetais, grindys nelygios, senos ir
nudėvėtos. Eidama pro miegamuosius viename jų ji išgirdo
balsus ir šaižų moters juoką. Kitame koridoriaus gale
trinktelėjo uždaromos durys ir Greisė pagreitino žingsnį. Ji
apgailestavo, kad neturi pistoleto nei jokio kito ginklo, bet
juk neketino veikti viena, tik norėjo būti arti, kai Itanas suras
Endrių. Tikėjosi, jog Torė veda vyrus čia ir Itanas pasirodys
bet kurią akimirką.
Staiga kažkas išdygo jai už nugaros, Greisė išgirdo
atlaužiamo pistoleto gaiduko klaktelėjimą.
— Nagi, nagi, ir ką mes čia turime?
Iš baimės Greisei suspaudė paširdžius, tulžis nudegino
gerklę. Lėtai pasisukusi į balsą ji išvydo nedidelio ūgio
atgrasų vyriškį aptrupėjusiais dantimis.
— Ką tokioje vietoje kaip ši veikia paukštytė iš turtingų
namų?
Greisė pasitempė, ji neketino parodyti, kad miršta iš
baimės.
— Atėjau pasiimti sūnaus.
— Taip aš ir maniau.
Vyriškis pamojo pistoletu, be žodžių liepdamas jai eiti į
priekį, ir Greisė linkstančiomis kojomis nuėjo koridoriumi.
Pačiame koridoriaus gale vyras atidarė duris į vieną iš
miegamųjų ir atsitraukė leisdamas jai įeiti.
Žingtelėjusi prie durų Greisė išvydo berniūkštį, kuris įsikišo
į kišenę pinigą ir nėrė iš kambario lauk. Metęs žvilgsnį į
Greisę, paskui į vyriškį, kuris stovėjo įrėmęs jai į šoną
pistoletą, jis nuskuodė prie laiptų koridoriaus gale.
Nekreipdamas į vaikiščią dėmesio vyras pistoletu paragino
Greisę:
— Judinkis!
Greisė susiėmė ir žengė į priekį. Iš baimės jai buvo sunku
kvėpuoti, delnai prakaitavo. Ji pasakė sau, kad Itanas ją kaip
nors suras, tačiau sulig kiekvienu žingsniu darėsi vis sunkiau
tuo tikėti. Nusikaltėliai buvo pernelyg gerai pasislėpę. Jeigu
niekas nematė, kaip ji čia įėjo, bus neįmanoma susivokti, kur
ji dingo.
Sukaupusi drąsos likučius Greisė žengė pro duris.
Kambaryje kažkas sujudėjo ir ji pamatė dar vieną vyrą. Iš
kitapus tuščio kambario apšepusiomis sienomis jai šypsojosi
pažįstamas veidas.
— Tai jūs!
Vyras nuožmiai šyptelėjo.
— Taip, čia aš. Vilardas Koksas jūsų paslaugoms. Koks
netikėtumas! Kapitono šliundra teikėsi mane aplankyti.
Greisė vos laikėsi ant kojų. Ji puikiai prisiminė Vilardą
Koksą, „Jūrų velnio“ kapitono antrąjį padėjėją. Koksas,
bejausmis, suktas, negailestingas vyras, per ją buvo žiauriai
išpertas rimbu.
Ji ryžtingai kilstelėjo smakrą.
— Kur mano kūdikis?
— Kur tavo sutuoktinis? — atrėmė Koksas.
— Lauke prie durų, — sumelavo Greisė. — Tuoj ateis čia.
Koksas nusijuokė.
— Abejoju. Kiek pamenu, tu esi linkusi elgtis beatodairiškai.
Dėl savo neklusnaus būdo jau anksčiau vos nepražuvai.
Greisė nenuleido akių jam nuo veido. Koksas buvo gana
išvaizdus vyras, viską gadino tik jo bejausmės akys.
— Ką jūs padarėte mano kūdikiui?
Jam dar nespėjus atsakyti, gretimame kambaryje pasigirdo
triukšmas ir Greisė atpažino mažojo Endriaus balsą: kūdikis
suknirkė ir ėmė verkti. Širdis kone iššoko Greisei iš krūtinės.
— Tas prakeiktas išpera vėl klykia, — tarė bjaurusis
neūžauga. — Pusę nakties neleido miegoti. Juk sakiau, kad
reikia juo atsikratyti.
Greisė apmirė iš baimės. Ji taip kietai sugniaužė kumščius,
kad nagai susmigo į delnus.
Koksas pažvelgė į krepšį prie durų.
— Nusiramink, Gili. Dabar, kai jau turime pinigus, man nė
velnio nerūpi, ką tu darysi su tuo vaiku.
Giliu pavadintas vyras išsišiepė parodydamas išgedusių
dantų liekanas. Patenkintu veidu jis pasisuko į duris tarp
dviejų kambarių ir žengė prie jų.
— Ne! — puolusi jam už akių suklykė Greisė. — Nelieskite
jo! Jis juk kūdikis!
— Traukis iš kelio! — neūžauga taip smarkiai ją pastūmė,
kad moteris atsitrenkė į sieną ir susmuko ant grindų.
Itanai, — šmėstelėjo Greisei galvoje, — padėk man
išgelbėti mūsų sūnų!
Staigiai atsistojusi ji nubėgo prie durų, už kurių dingo Gilis.
Kūdikis gulėjo kitame kambario gale ant skudurų, mažas
žydras jo vystyklas buvo per plonas tokioje vėsioje patalpoje.
Gilis užstojo jai kelią. Apimta nevilties Greisė pasirausė
storo vilnonio sijono kišenėje, ištraukė perlų ir deimantų
vėrinį ir parodė pagrobėjui.
— Jei norite pinigų, paimkite šį papuošalą. Jis labai
brangus. Tik leiskite man pasiimti sūnų ir išeiti.
Neūžaugos akys nušvito iš susižavėjimo. Jis džiugiai
linktelėjo.
— Gerai, duokš man jį ir gali pasiimti tą prakeiktą išperą.
Greisė ištiesė drebančią ranką su vėriniu, Gilis akimirksniu
jį pačiupo. Susigrūdo į kišenę, tačiau, užuot išėjęs iš
kambario, iš visų jėgų pastūmė ją į sieną ir nuėjo prie
kūdikio.
Viešpatie, jis nė neketina jų paleisti! Nebuvo galima šiuo
žmogumi pasitikėti. Veikiausiai jis ruošiasi nužudyti ir kūdikį,
ir ją, reikia ką nors daryti. Greisė skubiai apsidairė po
kambarį ieškodama ko nors, kas atstotų ginklą. Atremta į
sieną stovėjo palaikė šluota. Pagriebusi ją Greisė nuskuodė
per kambarį ir atsistojo priešais kūdikį, Giliui nespėjus prie jo
prisiartinti.
— Aš neleisiu jums jo nuskriausti.
Neūžauga vėl išsišiepė iki ausų.
— O tu drąsi boba. Man tai patinka. Kai tik atsikratysiu tuo
vaikigaliu, patikrinsiu, ar ilgai išlaikai ant savęs užgriuvusį
vyrą. Kai tave iškrušiu, galės pasilinksminti ir Koksas.
Gilis žengė prie jos, bet Greisė, užuot užsimojusi šluota,
kaip jis tikėjosi, suėmė ją už kito galo ir puolė jį atkišusi
medinį kotą kaip ietį. Bedė tiesiai jam į pilvą, Gilis sustaugė iš
skausmo ir griuvo ant grindų. Keikdamasis paskutiniais
žodžiais jis nuslydo ant nugaros dar kelis jardus toliau.
Išgirdusi už savęs kūdikio verksmą Greisė dar labiau įniršo.
Mikliai apsukusi šluotą kitu galu suėmė už koto ir tvirtai
suspaudusi ėmė negailestingai tvatinti Gilį: mušė per galvą ir
per veidą, per liesas kojas, paskui vėl per veidą. Gindamasis
Gilis užsidengė veidą delnais, tačiau Greisė nenurimo. Ji
privalėjo išgelbėti sūnų. Neturėjo kito pasirinkimo.
— Tu už tai dar atsiimsi, padraika. Iš pradžių gerai iškarsiu
kailį, o tada tave iškrušiu.
— Tu jos nepaliesi, niekingas šunsnuki, — išgirdo Greisė
vyrišką balsą iš tarpdurio ir staigiai pasuko galvą. — Niekam
iš mano artimųjų tu daugiau nepakenksi.
Greisės akys priplūdo ašarų, iš burnos išsiveržė rauda.
— Itanai...
Įžengęs pro duris Itanas buvo panašus į piratą, kaip tada,
kai Greisė jį pamatė pirmą sykį. Jis sunkiai kvėpavo kietai
sukandęs dantis ir suspaudęs kumščius, šaltas mėlynų jo
akių žvilgsnis buvo įsmeigtas į ją nuskriausti ketinusį vyrą.
Gilis pašoko ant kojų ir puolė prie Greisės. Išplėšė šluotą iš
rankų ir stipriai jai smogė, netekusi pusiausvyros Greisė
trenkėsi į sieną, žiežirbos pažiro iš akių, ji apsvaigo. Dar
girdėjo piktą Itano urzgimą, kumščių smūgių garsus ir neteko
sąmonės.

Itanas taip smogė pagrobėjui į pilvą, kad šis susirietė. Tada

čiupo už marškinių, atsuko jį į save ir dar vienu smūgiu
parbloškė ant grindų. Pakėlęs trenkė kumščiu į veidą, vyrui iš
nosies ėmė bėgti kraujas. Pagrobėjas dar bandė gintis, keletą
kartų smūgiavo, tačiau Itanas lengvai išsisuko, stipriai vožė
jam kumščiu ir praskėlė lūpą. Vyras stengėsi ištrūkti, bet
Itanas talžė jį apakintas pykčio, stipresnio už kada nors jo
patirtą, kol pagrobėjas neteko sąmonės.
Itano žvilgsnis nukrypo į Greisę, susmukusią ant plikų
medinių grindų, ir jam suspaudė širdį. Pripuolęs prie jos
prisiminė, kaip išvydo ją lyg kardu mojuojant palaikės šluotos
kotu: ji it tigrė gynė savo sūnų.
Itanas jau žinojo, kad ją myli. Tačiau iki šios akimirkos
nenumanė, kaip stipriai. Tada jis pažvelgė į savo sūnų,
klykiantį iš šalčio ir alkio. Į mielą mažą berniuką, visada
linksmą ir besišypsantį, vaiką, kurį jis mylėjo, nors atkakliai
stengėsi tai neigti.
Tą akimirką Itanas suprato, kad keršto troškimo nebeliko,
jis virto pelenais, sudegė meilės žmonai ir sūnui liepsnose.
Tikėdamasis, jog Greisei nieko bloga nenutiko, jis suklupo
prie jos, truputį pakėlė ir ji atsimerkė.
— Itanai...
— Greise... mylimoji.
Greisė ištiesė rankas, Itanas ją apkabino. Pamatęs žmonai
ant skruosto ryškią mėlynę jis vėl įniršo.
— Tu saugi, mieloji. O Endrius gyvas.
Kūdikis vėl ėmė verkti ir Greisė įsitempė.
— Endrius!
Itanas padėjo jai atsistoti, jie nuskubėjo prie mažylio ir
suklupo šalia skudurų krūvelės.
— Ar jam viskas gerai? — paklausė Itanas, kai Greisė
apžiūrėjo sūnų.
Greisė linktelėjo, buvo matyti, kad jai palengvėjo.
— Veikiausiai jie turėjo moterį jam prižiūrėti. Endriaus
vystyklai sausi, tik jis labai išalkęs. — Ji pažvelgė kito
kambario pusėn. — O kaip Koksas?
— Jis mums daugiau nekels rūpesčių. Juo pasirūpins Kordas
ir Rafas.
Aprimusi Greisė tvirčiau susuko kūdikį į mėlyną antklodėlę,
pakėlė jį ir priglaudė prie peties. Sušnibždėjo keletą meilių
žodžių ir jo klyksmas ėmė slopti. Tada ji pabučiavo jam į
galvelę, mažylis pasimuistė ir nutilo.
Glausdama kūdikį prie krūtinės Greisė pakėlė akis į Itaną.
— Nemaniau, kad tau pavyks mane surasti. Aš taip
bijojau...
 Jis sugriebė jos ranką ir pakėlė prie lūpų.
— Būčiau nesiliovęs ieškoti.
— Kaip sužinojai, kur aš esu?
— Parodė tas pats berniūkštis, kuris paėmė pinigus.
Tikriausiai pastebėjo, kad mes kažko ieškome skersgatvyje.
Skarmaluotas susivėlęs berniukas netikėtai išlindo iš
tamsos.
„Ar ieškote gražios ledi rudais plaukais?“ — paklausė jis,
nužvelgęs prabangius Itano drabužius.
Itanas sugriebė jį už pečių.
„Gal tu ją matei, vaike? Ar gali parodyti, kur ji yra?“
„Prisiekiu, pone, aš nežinojau, kad jie turi vaiką. Manęs tik
paprašė atnešti krepšį. Bet ta ledi... ji atėjo vaiko. Jeigu jūs
nepaskubėsite, jie padarys jai ką nors bloga.“
Itanas įsitempė.
„Parodyk, kur ji yra.“
Berniukas nuvedė juos prie sukrypusio pensiono, palydėjo
per pusrūsį ir laiptais į pirmą aukštą.
„Ten, — parodė pirštu laiptus, vedančius į antrą aukštą. —
Kambarys pačiame koridoriaus gale.“
Vaikas pasisuko eiti, bet Itanas sučiupo jam už rankos.
„Aš esu markizas Belfordas. Susirask mane ir aš
pasirūpinsiu, kad už gerą darbą tau būtų atlyginta.“
„Gerai, sere.“
Pagalvojęs, kas galėjo nutikti, jeigu jis nebūtų sutikęs
berniuko, Itanas nusipurtė ir apkabino Greisę su kūdikiu.
Jiedviem žengus porą žingsnių prie durų, kitame kambaryje
nuaidėjo šūviai. Prispaudęs žmoną su sūnumi prie sienos
Itanas užstojo juos savo kūnu ir išsitraukė iš kišenės
pistoletą.
— Kordai?! — sušuko jis. — Rafai, ar judviem viskas gerai?!
— Mums gerai, — — nutęsė Kordas.
Tada pasigirdo Rato balsas:
— Deja, ponui Koksui nelabai. Jis nusprendė geriau
surizikuoti ir gauti kulką į kaktą, negu pažvelgti į akis trikojei
kumelei [Taip britai juokais vadino kartuves, kuriose vienu
metu galėjo būti pakarti trys nusikaltėliai.].
Ką gi, kartuvių Koksas išvengė, suprato Itanas įėjęs į kitą
kambarį. Buvęs kapitono antrasis padėjėjas gulėjo ant grindų
suspaudęs rankoje pistoletą perlamutrine rankena, pilkos
negyvos jo akys buvo įsmeigtos į lubas. Iš žaizdos krūtinėje
bėgo kraujas. Šalia lavono stovėjo Rafas ir Kordas. Itanas nė
už ką nebūtų pagalvojęs, kad tai Vilardas Koksas pagrobė jo
sūnų.
Po akimirkos durys staigiai atsidarė ir iš koridoriaus su ilgu
pagaliu rankose įpuolė Viktorija.
Kordas priėjo ir ramiai paėmė iš jos savadarbį ginklą.
— Nurimk, mieloji, mums niekas nebegresia.
Torės pečiai atsipalaidavo.
— Ačiū Dievui.
Kordas dėbtelėjo į ją.
— Juk liepiau tau nesijudinti iš vietos.
— Išgirdau šūvius. Išsigandau, kad tave galbūt sužeidė.
Sunkiai atsidusęs Kordas apkabino žmoną.
— Jeigu dėl tavęs nebūčiau pametęs galvos, pasmaugčiau.
Itanas metė žvilgsnį kito kambario pusėn.
— Ten yra dar vienas niekšas, — tarė jis ir meiliai nužvelgė
Greisę. — Jis gyvas. Aš jį išjungiau, tačiau mano žmona jau
buvo spėjusi gerai išvanoti jam šonus.
Rafas šyptelėjo.
— Aš juo pasirūpinsiu, — pasisiūlė jis ir dideliais žingsniais
nuėjo į gretimą kambarį.
Itanas girdėjo, kaip draugas plėšė pančiams kampe
suverstus skudurus, tada pagrobėjas nepatenkintas sukriokė,
nes Rafas surišo jam rankas ir kojas, užkišo kamšalu burną.
Netrukus hercogas Šefildas sugrįžo ir Itano dėmesį patraukė
jo rankoje žaižaruojantis perlų ir deimantų vėrinys.
— Man regis, jis tavo, — tarė Rafas.
— Taip... dėkoju. — Greisė pažvelgė į Itaną. — Pamaniau,
gal jis pravers, jeigu nusikaltėliai pareikalaus didesnės
išpirkos.
— Akivaizdu, kad iš to nieko gero neišėjo, — santūriai tarė
Itanas prisiminęs, kaip Greisė grūmėsi su pagrobėju, ir
užgniaužė vėl sukilusį pyktį dėl to, kas galėjo atsitikti.
— Galbūt, — sutiko Greisė ir paslėpė vėrinį kišenėje. — Kita
vertus, mes visi sveiki, o kūdikiui niekas nebegresia. Gal taip
gerai viskas susiklostė dėl vėrinio.
Kordas su Viktorija susižvalgė. Itanas nesuprato, ką tai
reiškia, tačiau pusbroliui žiūrint į smulkutę tamsiaplaukę
žmoną jo akys buvo sklidinos meilės.
Itanas pasilenkė ir pabučiavo sūnui galvelę. Tada paėmė
Greisę už rankos.
— Laikas namo, mieloji.
Greisė linktelėjo. Itanui kilo mintis, ar ir jo akys
spinduliuoja meile kaip Kordo. Jis nesitikėjo, jog kada nors
taip bus. Tikrai nesitikėjo. Vylėsi, kad Greisė supranta, kiek
daug ji jam reiškia. Jis sakė jai, kad myli, tačiau nebuvo
tikras, jog ji patikėjo.
Kada nors jis sugalvos, kaip ją įtikinti.
 27
Kai jie grįžo namo, buvo beveik ketvirta valanda ryto. Rafas
pasisiūlė pristatyti Gilį į artimiausią kalėjimą ir pranešti
policijos pareigūnams apie negyvėlį, tįsantį pensiono
kambaryje Grėjaus smuklės skersgatvyje.
Vežikas ponas Doris laukė karietoje ir išvydęs grįžtant Itaną
su Greise lengviau atsiduso.
— Pasiruošę važiuoti namo, milorde?
— Ne tas žodis, pone Dori, — atsakė Itanas džiaugdamasis,
kad jo bičiuliai patys išsiskirstė po namus.
Kai Greisė su Itanu parvyko į savo rūmus, pusė tarnų
būriavosi vestibiulyje: juos buvo pasiekusi žinia, jog kūdikis
surastas gyvas ir sveikas. Pamačiusi mažąjį Endrių ponia
Svon apsiverkė, didžiulės ašaros riedėjo skruostais ir ji
šluostėsi jas šilto dygsniuoto chalato diržo galu.
— Koks mielas berniukas, — kūkčiojo ji. — Garbė Dievui,
kad padėjo jam laimingai sugrįžti namo.
Lydima ponios Svon, Greisė nunešė kūdikį į vaikų kambarį.
Ji pervystė mažylį, o ponia Svon pamaitino, Greisė palaikė jį,
kad atsirūgtų, tada supo, kol šis užmigo.
— Dabar jis patenkintas, kad yra namie, — pareiškė ponia
Svon. — Tikriausiai jaučiasi labai pavargęs. Turėtų ilgai
miegoti. — Ji pakėlė akis į Greisę. — Ir jums reikia pailsėti,
miledi.
Greisė linktelėjo. Ponia Svon buvo teisi. Eidama koridoriumi
Greisė iš nuovargio vos vilko kojas. Itanas pavargo ne
mažiau už ją, Greisė buvo įsitikinusi, kad ras jį jau miegantį,
tačiau įėjusi į miegamąjį, kuriuo dabar abu dalijosi, aptiko
sėdintį kampe: sutuoktinis vilkėjo chalatą ir nekantriai žiūrėjo
į duris.
Miegamajame buvo šilta. Židinyje plazdančios oranžinės ir
geltonos liepsnos pripildė jį jaukaus švytėjimo. Greisei įėjus
pro duris, Itanas atsistojo.
— Kaip jis?
— Miega išvargęs. Man atrodo, Endrius patenkintas, kad
grįžo namo.
Itano lūpų kampučiai sukrutėjo.
— O kaip jo mama?
Jis priėjo, suėmė už pečių ir atsuko Greisę nugara į save, ji
pajuto, kaip jo pirštai ėmė segioti suknelės sagutes.
— Jo mama taip pat pavargusi.
— Ir tėvas.
Itanas padėjo žmonai nusivilkti suknelę ir iš kito kambario
atnešė baltus medvilninius naktinukus. Nuvilkęs marškinius,
padėjo užsitempti naktinukus per galvą. Mikliai surišo po
kaklu rožinius raištelius, apsuko Greisę ir ėmė traukti iš
plaukų smeigtukus.
— Ar supinti? — paklausė jis pirštais šukuodamas vešlias
kaštonines garbanas.
Greisė vangiai papurtė galvą.
— Esu tokia pavargusi, kad miegosiu kaip užmušta ir
nesuvelsiu plaukų.
Palenkęs galvą Itanas švelniai ją pabučiavo.
— Eime į lovą, mieloji. Pamiegokime.
Greisė leidosi jo nuvedama prie didžiulės lovos su
baldakimu ir palindo po antklode, o Itanas atsigulė šalia.
Įsitaisiusi jo rankos linkyje ji jautė sutuoktinio kūno karštį,
krūtinės ir pečių, ilgų kojų raumenų judesius jam sukrutėjus.
Jo nuostabus kūnas, — pagalvojo Greisė. — Vien
raumenys ir glotni oda. Ji brūkštelėjo šlaunimi jam per
šlaunį. Šiurkštūs vyriški gyvaplaukiai kuteno, Greisei ėmė
dilgčioti visą kūną. Nustebo pajutusi, kad nuovargis pamažėle
atsitraukia.
— Maniau, atėjusi rasiu tave jau miegantį, — tarė ji
kambario tyloje.
— Norėjau sužinoti, ar judu su Endriumi gerai jaučiatės.
— Taip, mums viskas gerai. — Greisė perbraukė delnu jam
per krūtinę, garbanoti krūtinplaukiai vyniojosi apie pirštų
galus. — Ar tikrai tik dėl to nemiegojai?
Itanas pavargęs atsiduso.
— Negaliu nurimti. Jaučiuosi pavargęs, bet miegas neima.
 Greisė jautėsi lygiai taip pat. Tikriausiai šios nakties įvykiai
pernelyg įaudrino ir neleido užmigti. Tas siaubingas
susidūrimas su Koksu ir Giliu, baimė dėl sūnaus. Greisė
palinko prie Itano, pabučiavo jam į krūtinę, perbraukė
liežuviu per plokščią spenelį.
— Gal man pavyks padėti tau užmigti.
Malonumo atodūsis ištrūko sutuoktiniui iš burnos, kai ji
išbučiavo jam kaklą, smakro liniją, o tada prigludo prie lūpų
ir ėmė ragauti, glamonėti liežuviu, kaip jis išmokė. Pasikėlusi
nuo lovos ji užsitraukė naktinukus iki juosmens, užsiropštė
ant jo ir apžergė siaurus klubus.
Itanas staigiai įtraukė oro.
— Greise... mylimoji...
Suėmusi už apačios Greisė nusivilko naktinukus per galvą,
garbanos pasklido ant nuogų pečių. Židinio žarijų šviesoje ji
stebėjo, kaip sutuoktinio akys klaidžioja jos kūnu ir
patamsėjusios iš geismo įsminga į krūtis.
— Kokios puikios... — Itanas delnu apglėbė sunkią krūtį.
Nykščiu perbraukė per spenelį, jo viršūnėlė išsišovė ir ėmė
tvinkčioti. — Aš geidžiu tavęs, Greise, — sukuždėjo jis ir
palenkęs jos galvą aistringai įsisiurbė į lūpas.
Itanas buvo smarkiai susijaudinęs. Greisė jautė tarp šlaunų
stangrią jo lytį, o kai ši dar labiau sukietėjo, jos kūnu
perbėgo drebulys. Jis bučiavo žmoną ilgai ir godžiai, paskui
apibėrė bučiniais kaklą, pečius. Išglamonėjo paeiliui abi
krūtis, apžiojęs spenelį čiulpė, iš pradžių atsargiai, paskui
energingiau.
Greisė tyliai vaitojo nuo jo lūpų ir liežuvio glamonių, nuo to,
kaip jis dantimis krimsčioja spenelį. Pilvo apačioje įsižiebė
geismas, užliejo karštis. Ji jau buvo drėgna ir slidi, tad
suėmusi delnu jo įnagį nukreipė į save ir juodu susijungė.
Greisė neapsakomai to troško. Šiąnakt tai atrodė labai
svarbu — svarbiau nei bet kada.
Itanas vėl pabučiavo žmoną drėgnu uždegančiu bučiniu,
verčiančiu jos krūtis tvinksėti, o kūną liepsnoti, ir Greisė
pradėjo judėti. Ji kilo ir leidosi, kilo ir leidosi priimdama jį vis
giliau į save, trokšdama jo viso. Itanas sunkiai gaudė orą nuo
stiprių pojūčių, jo krūtinės raumenys sukrutėjo ir įsitempė.
Greisė nepaliovė judėti, ėmė jį į save, jojo lyg ant žirgo,
įtampa didėjo, o malonumo bangos kėlė vis aukščiau.
Greisė jautė, kaip įsitempė Itanas, stengdamasis neprarasti
savitvardos. Ji staigiai nusileido žemyn, tyliai suurzgęs Itanas
sugriebė jai už sėdmenų, sulaikė ir pats puolė atakuoti.
Sulig kiekvienu giliu dūriu malonumo bangos, kupinos
aistros ir laukinio geismo, mėtė Greisę vis aukščiau. Pagaliau
ji pasiekė palaimos viršūnę. Po kelių minučių Itanas vėl
įsitempė, tada išsiliejo ir atsipalaidavo.
Itanas nukėlė žmoną nuo savęs, ši pasirąžė kaip apsnūdusi
katė. Įsitaisė šalia pasidėjusi galvą jo rankos linkyje ir Itanas
pagalvojo, kaip puikiai ji jam tinka. Jis nubraukė žmonai nuo
veido keletą nuostabių kaštoninių plaukų sruogų ir pabučiavo
į kaktą.
Tačiau net po audringo meilės akto jo neėmė miegas.
Nedavė ramybės tai, ką Greisė pasakė Džonui Makfiui.
Kurį laiką snūduriavęs Itanas pagaliau užmigo. Pabudęs jau
žinojo, ką turi daryti.

Itanas gulėjo didžiulėje lovoje, spoksojo į lubas ir laukė,

kada pramerks akis Greisė. Pagaliau ji atsimerkė ir meiliai
nusišypsojo.
— Labas rytas.
Pasivertęs ant šono Itanas perbraukė pirštu jai per
skruostą.
— Labas rytas.
Greisė staigiai atsisėdo, atsirėmė į galvūgalį ir užsitraukė
užklotą, Itanas įsitaisė šalia jos.
— Turbūt jau reikia keltis, — tarė ji ir nusižiovavo. — Noriu
nueiti pas Endrių.
— Mano daikčiukas jau atsikėlęs, — paerzino ją sutuoktinis.
Greisė nuraudo. Lovoje Itanas buvo nepasotinamas.
Laimei, jai tai tiko. Tačiau šįryt Greisė neketino mylėtis.
— Mudu abu tuojau pas jį nueisime. Bet pirmiausia noriu
tau kai ką pasakyti.
Greisės veidu perbėgo nerimo šešėlis.
— Ką?
— Mąsčiau apie tavo tėvą ir tai, ką tu pasakei Makfiui.
Paprašysiu Džono, kad jis pasidomėtų grafu Kolingvudu. Tu
užsiminei Makfiui, kad grafas galėjo būti prikišęs nagus prie
Endriaus pagrobimo. Sakei, kad tavo tėvas laiko jį išdavikui,
pardavusiu valstybės paslaptį prancūzams.
— Taip... tėvas įsitikinęs, kad grafas — tikrasis nusikaltėlis.
— Kai praėjusią naktį išvydau tave tame purviname
kambaryje iš visų jėgų ginančią mūsų sūnų, supratau, kad
kerštas nebeturi jokios prasmės. Aš noriu susitikti su tavo
tėvu, Greise. Noriu išgirsti jo versiją.
Iš pradžių Greisė tik spoksojo į sutuoktinį, tarsi negalėdama
patikėti tuo, ką girdi. Staiga džiaugsmingai riktelėjusi puolė
prie jo, apsivijo rankomis kaklą ir apibėrė veidą bučiniais.
— Ak, Itanai, aš negaliu tuo patikėti! — Greisė šypsodamasi
atsitraukė. — Esu įsitikinusi... kai tėvas tau viską
papasakos... tu tikrai suprasi, kad jis nekaltas.
— Aš jį išklausysiu. O kai išgirsiu jo pasakojimą,
pasistengsiu išsiaiškinti, ar jis sako tiesą. Daugiau nieko
negaliu tau pažadėti.
Greisė pasilenkė prie jo ir švelniai pabučiavo.
— Tik to aš ir noriu. Daugumai vyrų ir tai atrodytų per
daug.
Itanas žmoną apkabino ir priglaudė prie savęs. Pajutęs,
kaip ji dreba, pagalvojo, kiek daug ji jam reiškia ir kaip
karštai jis ją myli. Tada švelniai pabučiavo. Jis nieko daugiau
neketino daryti, tačiau ūmai Greisė ėmė jį bučiuoti, atsidūrė
apačioje, jis paniro į ją, kuždėdama meilius žodžius ji ėmė
kilnoti klubus.
Juodu mylėjosi švelniai, bet trumpai. Abu nekantravo
pamatyti sūnų ir įsitikinti, kad jam viskas gerai. Tada
apsirengė, Itanas paėmė Greisę už rankos ir išsivedė iš
miegamojo į vaikų kambarį.
 Ponia Svon pasisveikino su Itanu, pagarbiai jam
nusišypsojo, tačiau kreipėsi į Greisę:
— Endrius jau pamaitintas, miledi. Vargšas mažylis vėl
užmigo. Jis siaubingai išsekęs.
Itanas nusivedė Greisę prie lopšio ir jie pamatė, kad sūnus
guli ant šono apsižiojęs nykštį. Greisė pasilenkė ir atsargiai
užklojo smulkius jo petukus.
— Kai jis atsibus, praneškite man, ponia Svon.
— Būtinai, miledi.
Itanas išsivedė Greisę iš vaikų kambario ir juodu nuėjo į
kabinetą pirmame aukšte. Uždaręs duris jis pasisuko į
žmoną.
— Dėl tavo tėvo, Greise... aš tikrai noriu su juo susitikti. Ar
žinai, kaip jį surasti?
Abejonė šmėstelėjo Greisės akyse. Prakeikimas, kaip
priversti ją juo pasitikėti?
— Aš negudrauju, Greise. Noriu su juo pasikalbėti, tik tiek.
Į pasimatymą eisiu vienas, o paskui niekam neprasitarsiu,
kad buvau jį sutikęs. Duodu garbės žodį.
Greisės pečiai atsipalaidavo. Jo garbės žodis jai dar šį tą
reiškė.
— Galiu nusiųsti jam laiškelį. Parašysiu, jog tu nori su juo
pasimatyti, tačiau ir aš eisiu kartu. Jeigu nesutinki, aš
nesiūlysiu jam susitikti.
— Po galais, Greise, gali būti pavojinga susitikti su
žmogumi, kurio ieško pareigūnai.
— Aš pasakiau savo sąlygą, — kilstelėjusi smakrą pareiškė
Greisė. — Eisiu kartu, kitaip tu su juo nesusitiksi.
Itanas nenorėjo vestis žmonos kartu, tačiau suprato, kaip
jai tai svarbu... ir kodėl ji dėl to jaudinasi. Nuo tada, kai grįžo
į Angliją, jis dėjo visas pastangas, kad vikontas atsidurtų
kartuvėse.
Itanas atsiduso.
— Gerai, galėsi eiti.
Greisė lengviau atsikvėpė.
— Gavęs mano laiškelį tėvas parašys atsakymą, kada ir kur
galėsime susitikti.
Itanas neketino užsipulti vikonto. Tenorėjo jį išklausyti, o
susitikimui pasibaigus užtikrinti jo saugumą.
Po pusryčių Itanas brūkštelėjo raštelį Džonui Makfiui. Kai jie
praėjusią naktį sugrįžo namo, jis pasiuntė liokajų į Lenktąją
gatvę su žinute Makfiui, kad visi sveiki gyvi ir išgelbėjo
kūdikį. Šios dienos laiškelyje Itanas nurodė sekliui toliau
gilintis į grafo Kolingvudo veiklą. Paprašė jo paieškoti grafo
sąsajų su valstybės paslapčių vagyste arba ryšių su
prancūzais.
Kiek vėliau tą dieną Greisė jam pranešė išsiuntusi tėvui
laišką ir laukianti atsakymo. Ledai pajudėjo. Itanas buvo
prisiekęs surasti niekšą, išdavusį jį ir jo vyrus. Jis buvo
pasirengęs susitikti akis į akį su žmogumi, kurį vis dar kaltino
dėl to, bet atsirado mažutė viltis, kad galbūt suklydo, kad
atsitiks stebuklas ir paaiškės, jog Greisės tėvas nepadarė šio
nusikaltimo.
Itanas dėl Greisės puoselėjo viltį, kad išdavikas yra ne
Harmonas Džefris.

Greisė su nekantrumu laukė tėvo atsakymo į laišką. Ji

nežinojo, ar dažnai jis užsuka į „Rožės“ smuklę
korespondencijos, paliekamos neva Henriui Dženingsui, bet
anksčiau ar vėliau jį turėjo pasiekti žinia, kad Itanas sutinka
pasimatyti.
Tokia naujiena turėtų tėvą pradžiuginti. Jis nekantravo
įrodyti esąs nekaltas. Markizo Belfordo padedamas galbūt ras
būdą, kaip tai padaryti.
Greisė klaidžiojo po namus ir sulig kiekviena diena vis
labiau nervinosi. Nors papuošti pušų šakomis kambariai
kvepėjo spygliais, nors vakarais namuose jaukiai degdavo
daug žvakių, jos nuotaika buvo toli gražu ne šventinė.
Artėjant Kalėdoms židinio atbraila didžiojoje svetainėje
buvo papuošta bugienio su raudonomis uogomis šakelėmis, o
virš galvų pakabintas amalas. Tarnai po namus sukosi žvaliau
nei paprastai, tačiau Greisė buvo įsitempusi, kartais jai
atrodydavo, kad tuoj išprotės, ji buvo įsitikinusi, jog Itanas
irgi taip jaučiasi.
Pagaliau trečiadienį pasiuntinukas atnešė laišką, kurio
Greisė taip laukė. Prieš rodydama jį Itanui nusprendė
perskaityti pati.

Mieloji Greise,

pagaliau Viešpats išklausė mano maldų. Perduok

markizui, kad susitiksiu su juo šįvakar devintą valandą
užeigos namuose „Žvirblis rankoje“, kurie yra prie
kelio, vedančio į Hampstedo Viržyną. Melskis už mane,
brangiausioji dukra.
Amžinai Tau skolingas tėvas

Greisė giliai atsiduso. Tada tvirtai suspaudė laišką rankoje

ir per vestibiulį nužingsniavo į Itano kabinetą. Jai įėjus,
sutuoktinis pakėlė akis nuo dokumentų.
— Kas atsitiko?
— Atnešė laišką nuo tėvo.
Ji priėjo prie stalo ir ištiesė jį Itanui, šis permetė akimis
tekstą.
— Vadinasi, šįvakar, — niūriai burbtelėjo.
Matant tokią jo veido išraišką Greisei sugniaužė paširdžius.
Gerasis Dieve, — mintyse paprašė ji, — duok man ženklą,
kad pasielgiau teisingai.
Tačiau kitaip pasielgti ji negalėjo. O Itanas davė žodį ir jo
nesulaužys.
Vis dėlto Greisę smaugė nerimas ir baimė.

Užeigos namai „Žvirblis rankoje“ buvo švarūs ir jaukūs,

svetainėje ir alaus baro salėje degė žvakės, čia buvo gausu
lankytojų iš šių apylinkių, daugiausia ūkininkų, keli vietiniai
dvarininkai su žmonomis ir sūnumis. Namai buvo išpuošti
visžalių augalų šakomis, galėjai jausti pakilią artėjančių
Kalėdų nuotaiką, kvepėjo pušų spygliais.
 Salės gilumoje nuo stalo kampe pakilo aukštas liesas
žilabarzdis vyras, ant nosies jis buvo užsitupdęs nedidukus
akinius sidabro rėmeliais. Jį pamačius Greisės širdis ėmė
plakti smarkiau.
— Štai ten, — pasakė ji Itanui, šis paėmė ją už rankos
ragindamas eiti.
Jiems einant per salę, Greisė metė žvilgsnį į sutuoktinį: jo
veide buvo įsirėžusios gilios raukšlės, lūpos kietai suspaustos.
Ji jautė jo kūną kaustančią ir sulig kiekvienu žingsniu
didėjančią įtampą.
Viešpatie, tegul tik jis išklauso, — mintyse paprašė
Greisė, kai jie sustojo prie medinio stalo kampe.
— Dėkoju, kad atėjote, milorde, — oficialiai tarė vikontas ir
mandagiai nulenkė galvą.
— Pažadėjau Greisei jus išklausyti, — šaltai atsakė
Itanas. — Noriu išgirsti jūsų įvykių versiją, nieko daugiau.
— Nieko daugiau aš iš neprašau. Sėskimės ir aš jums
papasakosiu viską, ką žinau. Tikiuosi, suprasite, kad kalbu
atvirai ir sąžiningai.
Itanas nieko nepasakė. Priėjo smuklės tarnaitė ir,
nenorėdami atkreipti aplinkinių dėmesio, jie užsisakė po
bokalą šviesiojo alaus. Tarnaitė greitai sugrįžo su pilnais
alaviniais bokalai, o kai ji pasišalino, vikontas ėmė pasakoti.
Jis glaustai išdėstė, kokia informacija buvo atskleista
prancūzams, įskaitant ir detalų laivų judėjimo planą,
konkrečias jų susitelkimo vietas, pasakė pavardes žmonių,
kurie slapta dirbo Prancūzijoje britų vyriausybės įgalioti.
— Jūs kalbate apie kaperius ir britų slaptuosius agentus, —
niūriai tarė Itanas. — Buvote vienas iš kelių žmonių,
žinojusių, kokie tai laivai... tarkim, „Jūrų ragana“, ir kas jų
kapitonai. Jūs žinojote Prancūzijoje dirbusių anglų pavardes ir
kaip tuos žmones surasti.
— Kaip Užsienio reikalų komiteto pirmininkas, aš turėjau
priėjimą prie svarbios karinės informacijos. Bet jos
neatskleidžiau. Tėvynė man brangesnė už gyvybę.
Itano veido raumenys sujudėjo. Greisė nesuprato, patikėjo
jis jos tėvu ar nepatikėjo.
— Kalbėkite.
— Kai pabėgau iš kalėjimo, man į pagalbą atėjo keli artimi
draugai. Jie paskolino pinigų, kad galėčiau susimokėti už
maistą ir stogą virš galvos, be to, aš mėginau išsiaiškinti, kas
galėjo patekti į mano kabinetą, kuriame buvo saugoma slapta
informacija, ir kas tą informaciją pardavė prancūzams.
— Kas?
— Tikėtina, kad išdavikas yra Martinas Tūlis, grafas
Kolingvudas.
Vikontas papasakojo Itanui apie jaunuolį, Piterį Odeilį,
kartkartėmis ateidavusi išvalyti patalpų: jis buvo surastas,
apklaustas ir prisipažino skaitęs vikonto stalo stalčiuje
aptiktus dokumentus.
— Visi buvo įsitikinę, kad jaunuolis beraštis. O jis persirašė
informaciją ir perdavė lordui Kolingvudui. Piteris tvirtino
nenumanęs, kam grafui reikėjo tų duomenų, tačiau jis gerai
mokėjo vaikinui už tai, kad perduotų viską, prie ko tik prieis,
ir laikytų liežuvį už dantų.
— Kur dabar tas jaunuolis?
Vikontas atsiduso.
— Taip, su juo iškilo keblumų. Po apklausos vaikinas dingo
kaip į vandenį. Daugiau jo niekas nematė.
— Jums tai patogu.
— Anaiptol. Jeigu Piteris Odeilis būtų čia, jūs pats
galėtumėte išsiaiškinti tiesą.
Itanas kurį laiką mąstė.
— Kas dar?
— Daug mėnesių prieš informacijos vagystę lordas
Kolingvudas buvo paskendęs skolose. — Toliau vikontas
papasakojo, kad po vagystės grafo finansiniai reikalai
susitvarkė. Baigdamas jis nurodė grafo Kolingvudo
pagrindinę gyvenamąją vietą — dvarą netoli Folkstono
[Uostas prie Lamanšo sąsiaurio], ta vieta seniai garsėjo kaip
kontrabandininkų irštva. — Ten daugybė užeigų, kuriomis
prancūzai seniai naudojasi. Grafui neturėjo būti sunku
surengti slaptą susitikimą.
Itanas nugėrė alaus, duodamas sau laiko apsvarstyti, ką
išgirdo. Paskui pastatė bokalą ant stalo.
— Dar kas nors?
— Kol kas tik tiek. Kadangi pinigai baigiasi ir aš nebegaliu
kraustytis iš vienos vietos į kitą, tikiuosi, kad jūs, milorde,
surinksite trūkstamas dėlionės detales, tada aš galėsiu įrodyti
savo nekaltumą.
Itanas gurkštelėjo dar alaus ir padėjo į šalį beveik pilną
bokalą.
— Aš ištirsiu šį reikalą. Tai geriausia, ką galiu padaryti. —
Jis atsistūmė su kėde ir pakilo ant kojų, pagelbėjo atsistoti ir
Greisei. — Pažadu: jeigu išsiaiškinsiu, kad ne Kolingvudas ar
koks kitas žmogus, o jūs bendradarbiavote su prancūzais,
būsite už tai pakartas.
Greisei suspaudė širdį. Vikontas išsižiojo norėdamas kažką
pasakyti, bet tuo metu užpakalinės smuklės durys staigiai
atsidarė ir jie visi trys atsigręžė ton pusėn. Akimirksniu
atsidarė ir priekinės durys, į vidų įgriuvo būrelis
raudonšvarkių kareivių.
Greisė pasisuko į vikontą.
— Tėve, bėkite!
Tačiau kareiviai jį apsupo, užlaužė rankas už nugaros ir
nukreipė jam į galvą titnaginių pistoletų vamzdžius.
Pažįstamas žilaplaukis karininkas žengė į priekį, raudoname
jo švarke žėrėjo sagos.
— Sere, jūs esate suimamas už tėvynės išdavimą. Bausmė,
nuo kurios išsisukote, jums bus įvykdyta ryte po keturių
dienų.
— Neee! — sušuko Greisė. — Jis nekaltas!
Itanas sugriebė žmoną už rankos ir nusitempė į šalį, bet ji
išsilaisvinusi atsigręžė į jį.
— Tu! Tu tai padarei! Pamelavai man! Melavai ir jam! Tu
sulaužei duotą žodį, to aš niekada tau neatleisiu!
Greisė nusisuko, kilstelėjo sijoną ir puolė prie durų.
— Greise, palauk! — Itanas leidosi paskui žmoną, dideliais
žingsniais pasivijo bėgančią per priebutį. Laiptų apačioje jis
sugriebė ją.
— Paleisk mane! Aš tavęs nekenčiu! Tu esi melagis ir
apgavikas, niekada tau neatleisiu už tai, ką padarei!
Išsiplėšusi iš jo rankų Greisė vėl puolė bėgti, tačiau netoli
tenubėgo tamsoje, Itanas sučiupo ją už rankos ir atsuko
veidu į save. Jėga privedė prie medžio ir atrėmė į kamieną.
— Po velnių, aš niekam nieko nepasakiau! Neturiu nė
menkiausio supratimo, kaip Pendltonas sužinojo, kad tavo
tėvas bus čia, ne aš jam pasakiau!
— Melagis! — Greisė smogė jam kumščiu, tačiau Itanas
sugriebė už riešo. Ji smogė kita ranka — jis ir ją sulaikė.
Savo kūnu tvirtai spausdamas žmoną prie medžio Itanas
iškėlė jos rankas virš galvos.
Greisė muistėsi stengdamasi išsilaisvinti, pykčio ašaros
degino akis.
— Paleisk!
— Aš tavęs nepaleisiu. Niekada tavęs nepaleisiu, Greise. Tu
esi mano žmona ir aš tave myliu. Aš nieko nesakiau
Pendltonui apie tavo tėvą. Daviau žodį ir jo nesulaužiau.
Jokiu būdu tau nemeluočiau. Nepadaryčiau nieko, kas tave
įskaudintų.
Palengva Greisė liovėsi veržtis iš jo gniaužtų. Pažvelgusi
Itanui į veidą pamatė, koks jis susirūpinęs.
— Ar girdi, ką sakau, Greise? Aš nei Pendltonui, nei kam
nors kitam nepasakiau apie tavo tėvą. Pažadėjau jums
abiem, kad padarysiu viską, ką galiu, ir išsiaiškinsiu tiesą. Ir
šį pažadą tesėsiu. Visų pirma iš pat ryto nueisiu pas Makfį.
Papasakosiu, kas atsitiko, paprašysiu paspartinti tyrimą,
pasamdyti daugiau žmonių, daryti viską, ko reikia, kad
išaiškėtų tiesa. Pasišnekėsiu su Rafu ir Kordu, paprašysiu jų
pagalbos. Kolingvudas yra jų aplinkos žmogus. Galbūt jiems
pavyks ką nors sužinoti.
Itanas palengva atleido gniaužtus ir Greisė susmuko. Jis
atsargiai pakėlė ją ant rankų.
— Mes turime keturias dienas, mieloji. Nė vienos iš jų
nepraleisime tuščiai.
Greisė tik linktelėjo. Ji buvo visai arti ašarų, sielvartas dėl
tėvo gniaužė gerklę. Smuklės durys jai už nugaros atsidarė,
būrys kareivių išvedė vikontą iš alaus baro salės ir nutempė
žemyn priebučio laipteliais. Netoliese stovėjo karieta,
pasiruošusi nugabenti jį atgal į Naujųjų Vartų kalėjimą.
— Tėve... — sušnibždėjo Greisė, jos širdis plyšo iš
skausmo.
Itanas suspaudė ją glėbyje.
— Šįvakar tu negali jam padėti, Greise.
Ji linktelėjo, Itanas ją paleido ir uždėjo delną ant liemens.
— Rytoj mes imsimės darbo. O dabar, mieloji, laikas
važiuoti namo.
Vedama prie Belfordo karietos Greisė jautė Itano ryžtą. Jo
veidas buvo paniuręs, žandikauliai sukąsti. Ji buvo mačiusi
taip suspaustas jo lūpas, įsitempusius pečius, bet tik atviras
nuostabiai žydrų jo akių žvilgsnis įtikino, kad Itanas jai
nemelavo.
Jis neišdavė jos tėvo, neišdavė jos. Kad ir kas nutiktų, ji
gali juo pasikliauti.
Sukaupusi drąsą Greisė leidosi jo nuvedama į karietą.
 28
Greisė pabudo nepailsėjusi ir prastai nusiteikusi. Vakar
vakare jie grįžo vėlai, ji jautėsi išsekusi, tačiau niekaip
negalėjo užmigti. O dabar pro langus įspindusi blausi
gruodžio saulė pažadino ją, numigusią vos kelias trumpas
valandas. Ji išsikvietė Fibę, ši atlėkė ir padėjo apsirengti,
sušukavo plaukus, tada Greisė nusileido laiptais į apačią.
Tarnai triūsė ruošdami namus neišvengiamam svečių
antplūdžiui šventiniu laikotarpiu. Nors Greisės nuotaika buvo
toli gražu ne kalėdinė, visas Londonas nekantriai laukė
tradicinės vakarienės, rytoj vakare pradėsiančios dvylikos
dienų kalėdinį laikotarpį. Itanas su Greise buvo pakviesti
vakarienės į Kordo namus. Ten bus visa jo šeima, taip pat ir
sesuo Sara su vyru Džonatanu ir sūneliu Tedžiu.
Žinoma, atvyks ir daugiau svečių. Tarp pakviestųjų buvo ir
Greisės tėvai, tačiau jie dalyvauti atsisakė. Patėvis veikiausiai
džiaugėsi, kad liks namie, bet motina turėjo skaudžiai
nusivilti. Juk galėtų sėdėti su markizu, grafu ir vikontu prie
vieno stalo, ką jau kalbėti apie jų žmonas.
Greisė taip pat mielai būtų atsisakiusi, tik dėl Itano
negalėjo taip pasielgti. Todėl tarė sau, kad važiuos. Stengsis
negalvoti apie tėvą, kenčiantį drėgnoje šaltoje kalėjimo
vienutėje. Jam netgi nebuvo leista išsipirkti kameros toje
kalėjimo dalyje, kurioje sąlygos kiek švelnesnės. Pareigūnai
buvo baisiai susierzinę: vikontui pernelyg ilgai sekėsi
nepakliūti persekiotojams į rankas.
Giliai atsidususi Greisė mėgino negalvoti, kad liko tik kelios
trumpos dienos ir jam bus įvykdyta mirties bausmė už
tėvynės išdavimą... patį niekingiausią nusikaltimą. Už tai
turėtų būti skiriama vilkimo, pakorimo ir ketvirčiavimo
bausmė [Tokia bausmė būdavo skiriama Anglijoje XIII-XIX a.
už išdavystę nuteistiems vyrams. Nusikaltėliai būdavo
tempiami arkliais/ tada pakariami ir ketvirčiuojami]. Tačiau
šiais pažangiais laikais jį paprasčiausiai pakars. Nuo tokių
minčių jai gerklėje sukilo tulžis.
 Rytas praėjo, bet vis tiek buvo dar labai anksti, kai Greisė
susivokė sėdinti karietoje šalia Itano ir važiuojanti į Lenktąją
gatvę. Itanas pirma nusiuntė laiškelį ir paprašė Makfio juos
priimti. Kai Greisė paklausė, ar ji gali važiuoti kartu, Itanas
nesiginčijo, tokia mintis jam jau anksčiau buvo šovusi į galvą.
Jis tik linktelėjo.
„Aš žinau, kaip tau tai svarbu, Greise. Važiuok, jei tik nori.
Galbūt galėsi pridurti ką nors naudingo.“
Ir štai jie atvažiavo, užlipo laiptais, įėjo į siaurą plytinį
namą, juos pasitiko Džonas Makfis ir nusivedė į nediduką
užgriozdintą kabinetą. Jis pasodino juos ant kėdžių priešais
rašomąjį stalą ir pats atsisėdo prie jo.
— Papasakokite, kas atsitiko, — paragino Makfis.
— Daug kas, Džonai.
Pareigūnui jau buvo pranešta apie mažojo Endriaus
susigrąžinimo aplinkybes. Itanas trumpai jas atkartojo,
papildydamas trūkstamomis detalėmis.
— Vadinasi, vaiką buvo pagrobęs jūsų antrasis padėjėjas ir
nusikaltimas niekaip nesusijęs su vikontu.
— Taip. Viskas dėl pinigų... ir iš keršto.
Kaip ironiška, pagalvojo Greisė. Juk ir Itanas visą laiką
siekė keršto. Galbūt susidūrimas su Vilardu Koksu buvo viena
iš priežasčių, kodėl jis sutiko pasimatyti su jos tėvu.
— Atrodo, tai dar ne viskas.
Itanas trumpai papasakojo jam apie nelemtą susitikimą su
vikontu vakar užeigos namuose „Žvirblis rankoje“.
— Aš neįsivaizduoju, kaip Pendltonas sužinojo, kur bus
Forsaitas.
— Vikontas buvo sekamas jau daug mėnesių. Anksčiau ar
vėliau turėjo įkliūti.
— Ko gero, tai tiesa, šiaip ar taip, per mūsų trumpą pokalbį
vikontas Forsaitas ir toliau tikino esąs nekaltas. Jis pakartojo,
kad įtaria grafą Kolingvudą esant išdaviką, ir išvardijo
priežastis, kodėl priėjo prie tokios išvados.
Itanas išdėstė tas priežastis, o Makfis daug ką užsirašė.
— Po keturių dienų jį pakars, — tarė Itanas. — Privalau
sužinoti, ar mirties bausme žadama nubausti tikrąjį
nusikaltėlį.
— Jūs tuo abejojate.
— Galimas dalykas, kad vikontas nekaltas. Mano žmona juo
tiki. Kaip sakiau, aš privalau išsiaiškinti tiesą.
Makfis pakilo iš už stalo.
— Po pastarojo mūsų pokalbio aš pasidomėjau lordo Tūlio
finansiniais reikalais. Lordas Forsaitas buvo teisus
sakydamas, kad grafas kurį laiką buvo papuolęs į labai keblią
finansinę padėtį. Atrodo, jo reikalai pasitaisė, bet kol kas
man nepavyko nustatyti, iš kur jis gavo pinigų skoloms
grąžinti.
— Tęskite tyrimą.
— Tam reikalui pasamdžiau žmogų. Jums leidus, aš taip pat
paskelbiau, kad už informaciją, kur gali būti Piteris Odeilis,
bus atsilyginta.
— Pernelyg netaupykite, — patarė Itanas.
Džonas susimąstęs sukinėjo rankose popieriaus skiautę.
— Atkreipiau dėmesį, jog vikontas paminėjo lordo
Kolingvudo rezidenciją Folkstone. Kaip ir sakė lordas
Forsaitas, tose vietose aktyviai veikia kontrabandininkai ir
nesunkiai buvo galima surasti užkampį slaptiems
pasimatymams su prancūzais. Uoste yra viena priebėga,
kurios man neatėjo į galvą patikrinti, bet, regis, kitos išeities
nėra, turėsiu tai padaryti. Jeigu šįryt išvyksiu pašto karieta,
per dvi dienas suvažinėsiu. Galbūt Folkstone aptiksiu ką nors
naudinga.
— Praneškite, kai tik grįšite į Londoną.
— Būtinai, milorde.
Itanas padėjo Greisei pakilti nuo kėdės ir ji nukreipė į
pareigūną dėkingą žvilgsnį.
— Dėkoju, Džonai.
— Tikiuosi, galėsiu būti naudingas, miledi.
Juodu išėjo iš pastato, pakeliui namo Itanas liepė vežikui
sustoti prie Kordo ir Viktorijos, o paskui prie hercogo namų.
Abu vyrai pažadėjo padėti, tačiau laiko liko nedaug.
Magistratų teismas dirbo sparčiai. Mirties bausmę vikontui
Forsaitui buvo paskirta įvykdyti poryt.

Atėjo Kalėdų vakaras, tačiau iš Džono Makfio žinių nebuvo.

Rytoj — paskutinė diena prieš egzekuciją. O tada saulei
tekant jos tėvas mirs ir ji jau niekada neturės galimybės
geriau jo pažinti. Ji tiek mažai laiko su juo praleido. Pažino
beveik vien iš jai per gyvenimą jo parašytų ir motinos
nuslėptų laiškų, tačiau visa širdimi tikėjo, kad tėvas sako
tiesą... kad jis nepadarė nusikaltimo, už kurį jį ketinama
pakarti.
Greisė ruošėsi vykti šventinės vakarienės, tačiau jautėsi
taip, lyg kilpa grėstų jai, o ne tėvui.
Apsivilkusi tamsiai mėlyno aksomo suknelę, kukliai į vainiką
ant galvos susuktais plaukais ji sėdėjo ant kėdės prie
tualetinio stalelio ir kaupė drąsą, kad pajėgtų išeiti iš
kambario. Staiga atsidarė durys ir pasirodė Itanas. Jis priėjo,
pasilenkė ir pabučiavo jai į skruostą.
— Mums nebūtina ten važiuoti, mieloji. Galime likti namie,
jei to nori. Suprantu, kaip tu jautiesi.
Greisė atsiduso.
— Kad ir kur būsiu, vis tiek jausiuosi klaikiai. Be to, gal
Kordas ir Viktorija bus išsiaiškinę ką nors naudinga.
— Pas juos viešės ir Rafas su motina. Gal jis turės
naujienų.
Greisė linktelėjo, tačiau žinojo: jeigu būtų kas nors
paaiškėję, draugai jau būtų atsiuntę laiškelį. Nusprendusi
bent Itanui negadinti vakaro ji sunkiai pakilo nuo kėdės. Šiaip
ar taip, juk Kalėdos. Gal Dievas padarys stebuklą ir jos tėvas
liks gyvas. Prisivertusi nusišypsoti Greisė giliai atsikvėpė ir
žengė prie durų, tačiau Itanas sugriebė už rankos.
— Palauk. Man regis, tu kai ką pamiršai. — Prisitraukęs
žmoną arčiau jis atsegė jai prie suknelės derantį safyrų
vėrinį, atvožė papuošalų dėželę ir ištraukė perlus su
deimantais. — Manau, šįvakar turėtum segėti juos, — jis
užsegė papuošalą jai ant kaklo. — Gal jie atneš tau laimę,
kaip jau yra atnešę anksčiau.
Prisiminusi, kaip jie atgavo pagrobtą sūnų, Greisė
sumirksėjo tramdydama ašaras.
— Taip, ačiū. Gerai sakai.
Ji stovėjo sustingusi, kol Itanas užsegė vėrinį. Tada jis ją
pabučiavo ir išlydėjo iš kambario. Pasiekusi įvijų laiptų apačią
Greisė jautėsi jau truputį geriau, bet tikriausiai ne dėl perlų,
o dėl sutuoktinio dėmesingumo.
Šiaip ar taip, kai juodu pasiekė Kordo ir Viktorijos namus,
Greisė jautė galėsianti ištverti iki vakarienės pabaigos.
Keista, tačiau draugai buvo tarsi balzamas jos sopančiai
širdžiai. Sara su Džonatanu akivaizdžiai džiaugėsi ją
matydami. Rafo motina, hercogienė Šefild, buvo linksma ir
šneki moteris. Greisė nustebo išvydusi tarp svečių ir Harietą
Šarp, moterys draugiškai apsikabino.
— Kaip gera tave matyti! — tarė Harieta. Ji atrodė žavingai
su languota taftos suknele, apkraštuota raudonu aksomu, ir
šviesių garbanų kupeta ant galvos.
— Ir man labai gera, Harieta. Nežinojau, kad atvažiuosi.
Harieta dirstelėjo per petį.
— Aš abejojau, ar važiuoti, tačiau Deividas nenusileido.
Sakė, kad man bus smagu, ir nesuklydo. Eime, tu turi su juo
susipažinti.
Greisė buvo pristatyta turtingam dvarininkui, kuriuo
Harieta, regis, buvo susižavėjusi. Didelis stambus ir gražus
vyras malonia šypsena ir švelniomis mėlynomis akimis
Greisei iškart patiko.
Vakaras būtų buvęs nuostabus, jeigu ne džiaugsmą
temdančios mintys apie tėvą, vienišą niūrioje kalėjimo
kameroje. Vien Kordas, Viktorija ir Rafas suprato, kokį širdies
skausmą Greisė yra priversta slėpti. Tik draugai žinojo, kad
vikontas Forsaitas, žmogus, pasmerktas poryt mirti
kartuvėse, yra jos tėvas. Jie visi buvo dėmesingi ir kiekvienas
jai pasakė ką nors, teikiančio vilties.
— Mano ūkvedė ponia Grei kalbėjosi su tavo ūkvede ponia
Vintorp, — tarė Viktorija. — Ponia Vintorp užsiminė poniai
Grei, kad tu ieškai to jaunuolio, Piterio Odeilio. Ponia Grei
sako turinti draugę, kuri gali žinoti, kur jis yra.
— Ak, Tore... kaip gerai.
— Rytoj sužinosime daugiau.
Greisė linktelėjo ir pirmą kartą nuo tėvo suėmimo jai
nušvito vilties spindulys.
Rafas pasivedė ją į šalį ir pasakė turįs draugą bankininką,
Londono banko padalinio, kuriame Kolingvudas laiko pinigus,
valdytoją.
— Denvortas patvirtino, kad grafas kelis kartus įnešė į savo
sąskaitą dideles pinigų sumas per trumpą laikotarpį po tavo
tėvo teismo. Visa bėda, kad jis nežino, iš kur grafas gavo
tuos pinigus, bet sumos buvo didelės, o įnašai atlikti
grynaisiais.
— Kaip tau pavyko jį prašnekinti? Juk bankininkai turi
laikyti liežuvį už dantų.
Rafas šyptelėjo.
— Kai esi hercogas, mieloji, gali prašyti įvairiausių
paslaugų.
Kordas taip pat priėjo prie jos šnektelėti apie Piterį Odeilį.
— Jeigu mes surasime tą jaunuolį, aš pats perduosiu jį
magistratui. Ir pasirūpinsiu, kad jis pasakytų, kaip viskas
buvo.
— Ačiū, — padėkojo Greisė jausdama, kaip iš skausmo jai
gniaužia gerklę. — Kad ir kaip viskas susiklostys, jūs esate
nuostabūs draugai.

Taigi Kalėdų vakarienė Greisei nebuvo sunkus išbandymas,

ir nors neišgirdo nieko, kas galėtų padėti išgelbėti tėvą,
atgavo viltį. Padedama sutuoktinio ji atlaikys visus
sunkumus.
Ir paskutinę dieną Džonas Makfis nepasirodė. Atėjo naktis,
o nuo jo nebuvo jokių žinių. Mirties bausmė turėjo būti
įvykdyta iš ryto.
Draskoma sielvarto Greisė užsidarė miegamajame, Itanas
nedrįso jai trukdyti. Jis sėdėjo kabinete prie stalo ir dūsavo,
neįstengdamas sutelkti dėmesio į priešais paskleistas
sąskaitas. Tiek mėnesių ieškojęs nuo bausmės pasprukusio
vikonto jis visai nesitikėjo, kad trokš, jog egzekucija būtų
atidėta.
Reikėjo dar šiek tiek laiko faktams patikrinti ir įsitikinti, kad
vyras, kitą rytą pasmerktas mirti, tikrai įvykdė nusikaltimą,
kuriuo yra kaltinamas.
Deja, laiko nebeliko. Net hercogas ir grafas jam negalėjo
padėti. Nebuvo įrodymų, kad vikontas Forsaitas nekaltas...
net pats Itanas nebuvo tuo tikras. Vikonto paieškai sugaišta
daug laiko ir išleista pinigų, pusė Londono nekantravo
pasimėgauti reginiu, kaip jis miršta.
Buvo jau vėlu, kai Itanas užlipo į šeimininkų apartamentus.
Jis svarstė, gal verčiau palikti Greisę jos kambaryje ir leisti
sielvartauti, bet jie jau seniai dalijosi viena lova, ir kuo ilgiau
Itanas galvojo, tuo labiau stiprėjo įsitikinimas, kad šiąnakt
Greisei nereikia likti vienai.
Jis nusirengė, apsivilko tamsiai raudono šilko chalatą ir
nuėjo pas žmoną.
Jos miegamajame buvo tylu, tamsu ir žvarbu, net židinys
nedegė. Tyliai išsinėręs iš chalato Itanas įlipo į lovą ir išsitiesė
šalia Greisės.
— Norėčiau pabūti viena, Itanai.
— Tik ne šiąnakt, — tokiu balsu jis kalbėdavo savo laive. —
Šiąnakt aš miegosiu tavo lovoje, jeigu apsisprendei miegoti
čia.
Greisė akimirksniu įsitempė. Paskui Itanas išgirdo, kaip ji
atsiduso.
— Kaip nori.
— Noriu, — jis prisislinko arčiau ir ją apkabino, tačiau
Greisė gulėjo sustingusi. Labai švelniai jis pabučiavo jai į
kaklą iš šono. — Miegok, mylimoji. Ir žinok, kad aš esu čia,
jeigu tau manęs prireiks.
Dar kelias akimirkas Greisė valdėsi, staiga iš burnos
išsiveržė slopi rauda, ji pasisuko, apsivijo rankomis jam
kaklą, įsikniaubė į petį ir ėmė kūkčioti. Itanas nemėgino
raminti. Jai reikėjo išsiverkti, jai reikėjo jo, ir jis džiaugėsi,
kad atėjo.
Po kurio laiko rauda ėmė slopti ir pagaliau nutilo. Greisė
atsipalaidavo, leidosi jo priglaudžiama prie šono ir netrukus
užmigo.
Itanas irgi mielai būtų pamiegojęs, bet miegas neėmė. Iš
ryto Greisės tėvas mirs. Itanas susigriebė trokštantis, kad tas
rytas neišaustų.

— Dėl Dievo meilės, ką tu čia darai?

Greisė iš laiptų apačios pažvelgė į sutuoktinį. Jos širdis
šoktelėjo — kaip visada, kai jį pamatydavo.
— Aš einu, Itanai. Geriau nemėgink manęs sulaikyti.
Ji žiūrėjo, kol jis nusileido laiptais, juto jo vyrišką jėgą, jis
atsargiai suėmė ją už pečių.
— Paklausyk, Greise. Nejaugi tikrai manai, jog tavo tėvas
norėtų, kad matytum, kaip jis miršta? Nejaugi manai, jog jis
norėtų, kad toks būtų paskutinis tavo prisiminimas apie jį?
— Jo žmonos ten nebus... ji neturi tiek drąsos... Kiti vaikai
bijos patyčių. Aš noriu, kad jis žinotų, jog yra žmogus, kuris
juo tiki ir kuriam jis rūpi.
Itano skruostų raumenys sujudėjo. Atrodė, jis tuoj uždraus
jai iškelti koją iš namų. Bet tik linktelėjo.
— Jeigu taip nusprendei, aš tave palydėsiu.
Greisė taip pat linktelėjo — tik tiek tepajėgė nepaplūdusi
ašaromis.
— Ačiū.
— Ar tu įsitikinusi, Greise? Ar tikrai to nori?
— Privalau ten būti, Itanai. Jis — mano tėvas.
Itanas pasisuko į vyresnįjį liokajų.
— Pone Bainsai... pasiųskite kurį nors liokajų, tegul
paruošia karietą.
— Tuojau pat, milorde.
Bainsas metė žvilgsnį į Greisę ir jai toptelėjo, ar tarnai žino
apie jos giminystę su vikontu. Markizo namuose buvo sunku
išlaikyti paslaptį, juo labiau kad Greisė klausinėjo apie Piterį
Odeilį, tad žinojo jie veikiausiai daugiau, negu parodė.
Tai buvo nesvarbu. Bent jau Greisei. Jai neberūpėjo, kas
žino, kad tikrasis jos tėvas yra vikontas Forsaitas. Ji netikėjo,
kad jis yra tėvynės išdavikas, ir nė kiek jo nesigėdijo.
Smuklėje „Žvirblis rankoje“ ji paragino tėvą bėgti, paskui
Itanas nerimavo, ar pulkininkas Pendltonas negirdėjo jos
raginimo, nes išsiaiškinęs, kad Greisė yra vikonto duktė,
galėjo įtarti ją padėjus jam pabėgti iš kalėjimo.
Tačiau to nenutiko ir Itanas nusprendė, kad pagaliau
sučiupę Forsaitą teisingumo vykdytojai liko patenkinti, o į
visa kita numojo ranka.
Karieta nuriedėjo link grįstos gatvės priešais Naujųjų Vartų
kalėjimą. Egzekucija buvo paskirta aštuntą valandą ryto. Jie
turėjo dar marias laiko iki ten nuvažiuoti, marias laiko įsilieti į
minią, juosiančią kartuves ir nekantraujančią pamatyti
žmogų, kuris, miestiečių įsitikinimu, išdavė tėvynę ir už tai
privalo sumokėti didžiausią kainą.
Nors tokiu ryto metu Londone buvo didelės spūstys,
gatvėse knibždėte knibždėjo vežimų, vežimaičių ir
samdomųjų karietų, prie Naujųjų Vartų kalėjimo Greisė su
sutuoktiniu atvyko gerokai prieš aštuntą. Itanas nurodė
vežikui sustoti skersgatvyje, šalia kitų prabangių karietų,
prisigrūdusių aukštuomenės atstovų, kurie atskubėjo
paspoksoti į reginį, kaip vienas iš jų gauna tai, ko yra
nusipelnęs.
Išlipusi iš karietos Greisė vos sulaikė ašaras, netikėtai
priplūdusias į akis išvydus neįprastą vaizdą. Priešais driekėsi
miestiečių jūra, įvairiaspalvė kišenvagių ir prostitučių,
puošeivų, aukštuomenės damų ir džentelmenų minia.
Aplinkui malėsi pyragų pardavėjai, meduolių kepėjai ir
skudurininkai. Moteris siūlė pirkti keptų obuolių. Žmonės
šoko ir juokėsi, valgė ir gėrė. Jei ne ietimis ginkluoti
kareiviai, stovintys minios pakraštyje, buvo galima pamanyti,
kad čia švenčiama linksma šventė.
Greisė trūksmingai atsiduso ir Itanas ištiesė ranką,
norėdamas ją prilaikyti.
 — Viskas gerai?
Ji linktelėjo. Skirtingai nei kiti, Greisė buvo nuo galvos iki
kojų apsitaisiusi juodai: juoda suknele, juodais batais ir juoda
skrybėlaite su juodu šydu.
Greisės širdis taip pat buvo paženklinta gedulo. Šiandien ji
čia atvyko dėl savo tėvo, žmogaus, kurio nespėjo net gerai
pažinti. Tačiau ketino būti su juo, kaip buvo nuo pat pradžių.
Ji ištiesė kaklą ir apsižvalgė po minią, susibūrusią priešais
medines kartuves, arklių atitemptas prie kalėjimo. Staiga
minia plūstelėjo atgal. Greisė ėmė ryžtingai irtis į priekį ir
išgirdo, kaip Itanas nusikeikė.
— Po perkūnais, Greise, tau nėra jokio reikalo brautis
arčiau. Tu dėl savo tėvo padarei daugiau nei kuris nors kitas
žmogus.
— Noriu, kad jis žinotų, jog esu čia.
— Nedaryk to, mieloji. Iš savo patirties sakau, tokie
prisiminimai persekioja žmogų visą gyvenimą.
Laikydamasi, kad nepravirktų, Greisė pažvelgė į jį.
— Aš privalau tai padaryti, Itanai. Neturiu kitos išeities.
Ji nusisuko ir nuėjo ieškoti vietos, kad tėvas galėtų ją
pamatyti. Itanas žengė šalia, padėjo brautis per minią, buvo
drauge, jeigu kartais jai prireiktų.
— Čia, — tarė jis vesdamasis ją į aikštelę gretimo pastato
laiptų viršuje.
Jausdama ant liemens jo tvirtą ranką Greisė pagalvojo, kad
jeigu dar nebūtų jo pamilusi, dabar pamiltų visa širdimi.
— Jie ateina, — tyliai tarė Itanas ir ji nusekė jo žvilgsnį iki
durų, kurios atsidarė viršum gatvės dunksančio niūraus
mūrinio pastato sienoje. Daugiau kalinių šiandien nebuvo
numatyta pakarti. Mirties bausmė turėjo būti įvykdyta
išdavikui, ne paprastam žmogui, o vikontui, nusikaltėliui,
kuris pabėgo iš kalėjimo ir beveik metus išvengė budelio
rankos, — toks įvykis jau pats savaime buvo nepaprastai
svarbus.
Žvelgiant virš groteskiškai džiūgaujančios minios į vyrą,
išėjusį pro kalėjimo duris su grandinėmis ant kojų, skausmas
pervėrė Greisei širdį. Jis buvo be barzdos ir be akinių —
atributų, taip ilgai padėjusių jam slapstytis. Tačiau
apsirengęs buvo madingai kaip džentelmenas: mūvėjo
tamsiai rudus bridžius, vilkėjo fraką aksominiais atlapais,
ryšėjo baltutėlę kaklaskarę. Aukštai iškėlęs galvą jis ruošėsi
savo gyvenimo pabaigai.
Greisei jaudulys užspaudė gerklę, ašaros temdė akis.
— Tėve... — sušnibždėjo ji. Pajuto, kaip Itanas paėmė jos
ranką, sunėrė jųdviejų pirštus ir prisiglaudė arčiau.
Minia ėmė tyčiotis, mėtyti visokius daiktus, keikti
bjauriausiais žodžiais žmogų, kurį manė esant išdaviką.
Vikontas žvelgė tiesiai prieš save, laikėsi išdidžiai kaip tikras
aristokratas, ir Greisę užplūdo pasididžiavimas, kad ji — jo
duktė.
Prie vikonto palinko keli vyrai ir nuėmė nuo kojų grandines.
Minia staigiai ūžtelėjo į priekį, Greisė nebematė, kas ten
vyksta. Kai žmonių banga atslūgo, ji išvydo pažįstamą
moters figūrą ir aiktelėjo.
— Teta Matilda! — sušuko ji ir ėmė leistis laiptais,
braudamasi per minią prie senutės ir jos draugės. — Ledi
Tvid!
Abi moterys pažvelgė ton pusėn, iš kurios sklido jas
kviečiantis balsas. Greisė įnirtingai pamojavo joms ranka.
— Pasilik čia, — paliepė jai Itanas. — Aš jas atvesiu.
Po poros minučių Greisė jau spaudė protetę glėbyje, jos abi
verkė, o ir ledi Tvid šluostėsi putliais skruostais riedančias
ašaras.
— Turėjau suprasti, kad tu būsi čia, — tarė protetė Matilda,
jos žili plaukai žvilgėjo blausioje rytmečio saulėje. — Mielas
mano vaikeli, kokia tu drąsi. Aš nepaprastai didžiuojuosi
tavimi.
Greisė glaudė senutę prie savęs ir nenorėjo paleisti.
— Iš kur jūs sužinojote apie egzekuciją? Jį visai neseniai
suėmė. Kaip atvažiavote taip greitai?
— Mes jau buvome pakeliui į Londoną. Atvykome vakar
vakare. Gavau iš Harmono laišką, kad jis yra Londone, ir
nusprendžiau kaip nors jį susirasti, pažiūrėti, gal galiu padėti
įrodyti jo nekaltumą. Žinoma, ketinau aplankyti tave ir
mažąjį Endrių. O atvažiavusi išgirdau siaubingą naujieną.
— Ak, teta Matilda, aš žinau, kaip jūs mylite jį. Negaliu
patikėti tuo, kas čia vyksta. Deja, mums nieko nepavyko
padaryti.
— Tu padarei daugiau, nei buvo galima tikėtis.
— Džiaugiuosi, kad atvažiavote, — Greisė nurijo ašaras. —
Norėjau, kad tėvas žinotų, jog jis yra mylimas. Dabar jis tai
žinos.
Ji trūksmingai atsiduso. Privalėjo būti stipri. Dėl tėvo, o
dabar ir dėl jį užauginusios moters.
— Jis nekaltas, — ašarodama pareiškė protetė Matilda. —
Aš taip tikėjausi, kad jam pavyks tai įrodyti.
Greisė nieko neatsakė. Gumulas gerklėje trukdė kalbėti. Tik
linktelėjo.
— Mums pritrūko laiko.
Kai vyrai ėmė vesti tėvą prie kartuvių, ji stipriai suspaudė
protetei ranką. Prie laiptelių visi sustojo, tada vikontas ėmė
kopti, ryžtingai įveikdamas kiekvieną pakopą, jo galva buvo
išdidžiai pakelta, o akys žvelgė į priekį. Ant pakylos šalia
budelio stovėjo šventikas. Jis kažką trumpai pasakė vikontui,
tačiau per tokį triukšmą nieko nebuvo girdėti.
Nepaleisdama protetės rankos Greisė įdėmiai žvelgė į vyrą
ant pakylos ir vieną širdį veriančią akimirką tėvo akys įsmigo
jai į veidą. Greisė suprato: jis pamatė ją, pamatė protetę
Matildą ir ledi Tvid, pamatė jį mylinčias moteris, atėjusias čia
jo palaikyti.
Budelis paėmė kilpą ir užmovė vikontui ant kaklo. Dar
kelios sekundės ir jis bus negyvas. Stengdamasi nuslopinti
nežmonišką skausmą krūtinėje Greisė meldė, kad pabaiga
būtų greita ir neskausminga.
Vyrai ant pakylos užėmė savo vietas: pastorius skaitė
ištrauką iš Biblijos, dar buvo liesas nuplikęs vyras tamsiais
drabužiais, vadovaujantis bausmės vykdymui, ir budelis,
apsivilkęs juodai. Greisė užsimerkė ir ėmė melstis.
 Ji vis dar buvo pasinėrusi į tylią maldą, kai išgirdo prieš
save šurmulį. Dirstelėjusi ton pusėn apstulbo išvydusi Kordą
Istoną: jis brovėsi per minią ir tempė už pakarpos aukštą
liesą jaunuolį. Jiems iš paskos skubėjo Džonas Makfis ir
nedidelis stambus vyras, kurio Greisė anksčiau nebuvo
mačiusi.
— Po velnių! Jie kažką išsiaiškino! — Itanas apkabino ją per
pečius. — Palauk manęs čia su protete ir ledi Tvid, aš tuoj
grįšiu.
Greisė, aišku, negalėjo laukti. To ji ir prašė maldose, tai
buvo paskutinė proga išgelbėti tėvą.
— Kas atsitiko? — pasiteiravo protetė Matilda. — Kas čia
vyksta?
Greisė parodė į vyrus, kurie veržėsi prie pakylos.
— Tie vyrai yra mano draugai. Jie pamėgins įrodyti tėvo
nekaltumą. Turiu eiti pas jį. Gal galėsiu padėti.
Timptelėjusi skrybėlaitės raištelius ji pakėlė nuo veido šydą,
nusmaukė skrybėlaitę ant sprando, kilstelėjo sijoną ir ėmė
brautis per minią prie kartuvių. Akies krašteliu pamatė dar du
pažįstamus veidus, judančius ta pačia kryptimi. Greisę užliejo
viltis atpažinus hercogą Šefildą ir vyrą, kurį jis vedė prie
pakylos įrėmęs pistoletą, — ne ką kitą, o grafą Kolingvudą.
— Atsiprašau! Malonėkite mane praleisti!
Prasibrovusi dar kelis žingsnius į priekį Greisė vėl pažvelgė į
pakylą ir pamatė, kur tėvas žiūri. Vikontas taip pat pastebėjo
prie jo skubančius vyrus ir jo akyse nušvito viltis.
Viešpatie, kad tik jie turėtų reikalingus įrodymus!
 29
Apėjęs iš šono Itanas pasiekė pakylą tuo pat metu, kaip ir
jo draugai.
Rafas užtempė išblyškusį ir paniurusį lordą Kolingvudą
laipteliais į viršų.
— Meldžiu sustabdyti bausmės vykdymą! — Rafas
stumtelėjo Kolingvudą į priekį. — Mes gavome nepaneigiamų
įrodymų, kad žmogus, kurį ketinate pakarti, nepadarė to, kuo
buvo apkaltintas.
Kordas užtempė ant pakylos Piterį Odeilį ir atsuko jį veidu į
tris vyrus šalia vikonto. Odeilis buvo vyresnis, negu Itanas
įsivaizdavo, ir stipresnis, jo paniurusiame veide slypėjo
panieka. Jis už pinigus pardavė savo jaunystę. Vargu ar šis
žmogus sulauks senatvės.
— Hercogas teisus, — tarė Kordas vyrams ant pakylos. —
Mes turime užtektinai įrodymų. Tereikia, kad jūs
išklausytumėte.
Laipteliais užlipo ir Džonas Makfis, nepažįstamas vyras sekė
įkandin.
— Šis žmogus — Sailas Makėjus, — prabilo Džonas. — Jis
yra Folksono, prie kurio krantų seniai stebima aktyvi
kontrabandininkų veikla, gyventojas. Ponas Makėjus atvyko
duoti parodymų prieš grafą Kolingvudą. Jis tikina keletą kartų
matęs grafą slapčia susitinkant su prancūzais.
— Tai nesąmonė! — atkirto Kolingvudas.
Prie pakylos stovėjo vienas iš magistratų, dalyvavusių
Forsaito teismo procese. Jis užlipo laipteliais ir atsistojo šalia
kitų.
— Jeigu šis vyras, Makėjus, turi įrodymų, kodėl nepasirodė
anksčiau? Kodėl jis taip ilgai laukė?
— Jis bijojo dėl savo šeimos, milorde, — paaiškino
Džonas. — Pasirodo, grafas Folkstone turi didelę įtaką. Aš
patikinau, kad išaiškėjus tiesai jo artimieji nenukentės. Jiems
nėra reikalo bijoti grafo nei su juo išvien veikusių asmenų.
Pasakiau jam, kad markizas Belfordas asmeniškai užtikrins jo
šeimos saugumą.
— Visiškai teisingai, pone Makėjau, — patvirtino Itanas,
taip pat užlipęs mediniais laipteliais ant pakylos. — Aš pažadu
pasirūpinti, kad jūsų šeima būtų apsaugota.
Kordas atitempė Piterį Odeilį ir stumtelėjo priešais
magistratą.
— Pasakyk jam tai, ką pasakei man. Jeigu mėginsi meluoti,
nedvejodamas tave nušausiu.
Odeilis tyliai nusikeikė. Jo rankos buvo surištos priekyje,
ryškiai švietė purvinos panagės. Jaunuolis mostelėjo galva į
Kolingvudą.
— Tai jis. Šis ponas man sumokėjo, kad surinkčiau
informaciją iš dokumentų jo šviesybės kabinete. Tai buvo
dideli pinigai, tiek aš gyvenime nebuvau matęs. Tai jis, —
pakartojo vaikinas. — Nežinojau, kad tai, ką gavo iš manęs,
jis pardavė prancūzams, bet Kolingvudas... jis yra išdavikas.
Viskas įvyko akimirksniu. Itanas išvydo Greisę, kuri per
minią jau buvo prisibrovusi prie pakylos, tuo metu
Kolingvudas metėsi į priekį, išmušė Rafui iš rankos pistoletą,
pasičiupo jį nuo lentinių grindų ir keliais žingsniais įveikęs
laiptelius apglėbė Greisę.
— Ei jūs ten, stovėkite ramiai! — paliepė jis, atsuko Greisę
veidu į pakylą, apkabino per liemenį ir ją prisitraukęs įrėmę
pistoletą į galvą. — Tik pajudėkite ir aš ją nušausiu, —
pagrasino.
Itanui suspaudė krūtinę. Viešpatie, turėjo suprasti, kad ji
nelauks ten, kur jis paliko. Reikėjo vestis kartu...
Itanas papurtė galvą. Tokiems svarstymams dabar ne
laikas. Greisei iškilo pavojus. Visa kita nesvarbu. Apimtas
keistos ramybės jis sutelkė dėmesį į grafą.
— Paleiskite ją, Kolingvudai. Jums nepavyks pabėgti. Jus
vis tiek sugaus.
Grafas į jį nekreipė dėmesio.
— Prasiskirkite! — pareikalavo jis kreipdamasis į netikėtai
nuščiuvusius žmones. — Neužstokite man kelio, antraip aš
nušausiu šitą damą!
 Minia prasiskyrė nelyginant Raudonoji jūra ir leido jam eiti,
o Itanas, neatitraukdamas akių nuo grafo, lėtai nusekė iš
paskos. Nors baimė gniaužė paširdžius, jis atrodė ramus,
tarsi žmonai iškilusi grėsmė jam — kasdienis dalykas... tiesą
sakant, pastaruoju metu taip ir buvo.
Išorinė ramybė buvo vaidyba, kurios Itanas išmoko
kalėjime, savisaugos būdas, reikalaujantis griežtos
savitvardos. Dabar jis tuo ir pasinaudojo: nutaisė bereikšmį
veidą ir mintyse meldė, kad grafas nepastebėtų, kaip jis
baiminasi dėl Greisės.
— Paleiskite ją, — grėsmingai tarė Itanas, pabrėždamas
kiekvieną skiemenį. Tokiu balsu, šaltu ir įsakmiu,
perspėjančiu, kad už netinkamą poelgį laukia griežta bausmė,
Itanas kalbėdavo savo laive.
Kolingvudas traukėsi, tempdamas drauge ir Greisę, o
Itanas sekė iš paskos lyg pantera paskui grobį.
— Geriau jau sustokite, — perspėjo jį grafas kiek virpančiu
balsu. — Antraip aš ją nušausiu.
— Tik paspauskite gaiduką ir jūs — lavonas, — perspėjo
artėdamas Itanas. — Meskite ant žemės pistoletą ir
atsitraukite.
— Jokio skirtumo, nušausiu aš ją ar nenušausiu. Mane vis
tiek pakars, mudu abu tai suprantame. Todėl surizikuosiu.
Itanas šiaip taip suvaldė įniršį.
— Jūs esate vagis ir išdavikas, bet ne žmogžudys. Meskite
ginklą.
— Palikite mane ramybėje... aš jus perspėjau!
Kolingvudas traukėsi atatupstas, Itanas neatsiliko. Minia
skyrėsi duodama jiems kelią, žmonės šnibždėjosi, bet
dauguma tylėjo. Akies krašteliu Itanas pamatė Rafą ir Kordą:
jie skubėjo minios pakraščiu, stengdamiesi užbėgti grafui už
akių.
Kolingvudas jau buvo beveik pasiekęs skersgatvį, kuriame
stovėjo didikų karietos, kai koja užkliuvo už grindinio akmens
ir jis kluptelėjo. Greisė pasinaudojo proga. Itanui sustojo
širdis, kai ji spyrė grafui į blauzdą ir išsiveržė iš jo gniaužtų.
 Tyliai suurzgęs Itanas metėsi į priekį, išplėšė pistoletą
Kolingvudui iš rankos ir smogė kumščiu į veidą; nuo stipraus
smūgio grafas loštelėjo ir neišlaikęs pusiausvyros griuvo ant
grindinio.
Kone apakęs iš pykčio Itanas įrėmė pistoleto vamzdį
Kolingvudui po smakru.
Tai padarė Kolingvudas... ne Forsaitas. Kolingvudas —
išdavikas.
Itanui prieš akis iškilo kruvini, dejuojantys, iš skausmo
šaukiantys ir mirštantys jo įgulos vyrai. Dabar jis galėjo už
juos atkeršyti.
Pirštas ant pistoleto gaiduko įsitempė. Po akimirkos viskas
bus baigta, jis įvykdys priesaiką ir išsilaisvins. Prakaitas
išmušė Itanui kaktą, ranka drebėjo.
— Itanai... — per pykčio miglą prasiskverbė Greisės balsas.
Vydamas nuo savęs prisiminimus Itanas papurtė galvą,
pistoletas sujudėjo.
Padaryk tai! — įsakė jam protas.
Tačiau Itanas pagalvojo apie žmoną ir tai, kas laukia
ateityje. Pagalvojo apie sūnų ir kaip karštai jis jį myli.
Ranka drebėjo ir Itanas tvirčiau suėmė ginklą.
— Nušauti paprasta, — tyliai tarė Kordas jam už
nugaros. — Bet šis niekšas nusipelnė būti pakartas.
Itanas dar stipriau prispaudė pistoleto vamzdį grafui prie
gerklės ir šis ėmė drebėti.
— Jis to nevertas, Itanai, — atsklido Rafo balsas Itanui iš
kairės.
Kolingvudas žvelgė į jį iš baimės ašarotomis akimis. Itanas
nusipurtė, sunkiai nurijo seiles ir atitraukė ginklą. Giliai
atsidusęs pasisuko ieškodamas Greisės.
Ji buvo čia, tarp žmonių. Itanas žengė prie jos. Pasiekė
dviem dideliais žingsniais ir čiupo į glėbį. Įsikniaubė į
išsidraikiusius jos plaukaus ir įkvėpė pažįstamo aromato.
— Dieve, kaip aš bijojau. Kaip bijojau tave prarasti.
Greisė pakėlė į jį akis ir ašaros paplūdo skruostais.
— Tu jo nenužudei.
 Itanas papurtė galvą.
— Tai nesvarbu. Dabar man svarbiausia esi tu, Greise. Tu ir
mažasis Endrius. Aš be galo myliu jus abu.
Ji sunkiai nurijo seiles.
— Ir aš myliu tave, Itanai, — Greisės lūpos virpėjo. —
Kartais atrodo, kad visada mylėjau.
Greisė vėl prisiglaudė, o Itanas tvirtai ją apkabino karštos
meilės sklidina širdimi.
Giliai įkvėpęs į plaučius oro jis dar kartą apsidairė. Forsaitas
nekaltas ir liks gyvas. Kolingvudo laukia teismas, jis tikrai
bus pakartas. Viskas baigta.
Itanas galėjo atkeršyti, tačiau kerštas prarado prasmę. Jis
išmoko mylėti, o tai svarbiausia. Mokėsi sunkiai, tačiau to, ką
išmoko, niekada nepamirš.
Po pusvalandžio, kai šurmulys nutilo ir minia išsiskirstė,
Itanas savo gražuolę žmoną, jos tėvą, protetę Matildą ir ledi
Tvid nusivedė prie karietos.
Pakeliui vikontas Forsaitas jį sustabdė ir pasivedė į šalį.
— Man trūksta žodžių apsakyti, koks dėkingas esu judviem
su Greise už viską, ką dėl manęs padarėte.
— Tai jūsų dukrai reikia dėkoti. Jeigu ne ji, aš nebūčiau
patikėjęs, kad esate nekaltas.
Forsaitas metė žvilgsnį į dukterį ir jo veidas sušvelnėjo.
— Labai ja didžiuojuosi.
— Aš ją myliu, — tarė Itanas. — Noriu, kad žinotumėte.
— Tai matyti iš jūsų akių, kai į ją žiūrite.
Itanas linktelėjo. Jie pasivijo kitus, jis paėmė žmonai už
rankos, norėdamas padėti įlipti į karietą, ir jųdviejų akys
susitiko. Jose švietė amžinos meilės pažadas. Itanui
toptelėjo, kad pirmą kartą nuo tada, kai buvo išlaisvintas iš
kalėjimo, jis jaučiasi tikrai laisvas.
Pakėlęs žmonos ranką prie lūpų jis švelniai pabučiavo
pirštus, be žodžių dėkodamas už neįkainojamą meilės dovaną
ir prisiekdamas mylėti ją iki paskutinio atodūsio.
 Epilogas
Anglija, Londonas 1806 metų balandis
Tai buvo pokylių sezono sensacija. Merė Roza Monteki,
Trokmortono grafo duktė, susižadėjo su įtakinguoju Rafaeliu
Sondersu, Šefildo hercogu.
Per pokylį, kuriame dalyvavo visa Londono aukštuomenė,
surengtą lordo Trokmortono rūmuose Meifere, buvo
paskelbta, kad tuoktuvių ceremonija numatyta po šešių
mėnesių. Salėje sklandė aštuonių muzikantų, vilkinčių ryškiai
geltonos Trokmortonų giminės spalvos livrėjomis, atliekama
melodija. Greisė pakėlė akis į Itaną ir sutiko jo žvilgsnį.
— Kas nors negerai? — susirūpinusi, kad reikia pasipudruoti
blizgančią nosį arba pasitaisyti per pastarąjį šokį
išsidraikiusius plaukus, ji pakėlė ranką prie aukštyn sukeltų
garbanų.
— Aš tik mąsčiau, kokia tu graži.
Greisė nuraudo. Itanas retai sakydavo jai komplimentus,
tik jo nuostabios žydros akys išduodavo susižavėjimą.
— Dėkoju. Ir tu šįvakar labai gražiai atrodai.
Jo akys patamsėjo ir Greisė suprato, ką galvoja sutuoktinis.
Itanas buvo labai vyriškas ir geidulingas, atrodė, jam niekada
bus jos negana. Greisė taip pat susijaudino, raudonis užliejo
jai kaklą, krūtinę.
Itano žvilgsnis nuslydo žemyn, atrodė, kad deginte degina
per auksaspalvio brokato suknelės korsažą, ir saldus
maudulys užliejo jai pilvo apačią. Tarsi supratęs žmonos
sutrikimo priežastį Itanas šyptelėjo ir Greisė nusuko žvilgsnį.
Nusprendusi nekreipti dėmesio į deginantį geismą, kurį
išvydo sutuoktinio akyse, ji pažvelgė į šokių aikštelę ir
pamatė, kad Rafas, gavęs būsimojo uošvio leidimą, su
būsimąja nuotaka šoka valsą.
— Tu raukaisi, — tarė Itanas, pasekęs žmonos žvilgsnį. —
Nepritari šioms sužadėtuvėms.
Rafas buvo aukštas grakštus tamsiaplaukis, Merė Roza —
nedidukė šviesiaplaukė. Ji buvo labai graži, smulkaus
sudėjimo, vilkėjo elegantišką rausvo šilko suknelę, šviesūs
plaukai buvo kruopščiai sušukuoti, tačiau mergina atrodė
esanti Rafo šešėlyje.
— Juodu netinka vienas kitam. Ši drovi jaunutė panelė
jaučia Rafui tik pagarbią baimę. Ji niekada jam neprilygs ir
greitai atsibos.
— Man bent dėl to nereikia nuogąstauti, — šyptelėjęs tarė
Itanas.
Greisė perbraukė pirštu perlų ir deimantų vėrinį ant kaklo.
— Rafas — ištikimas mūsų draugas. Jis padėjo mums
atgauti Endrių ir išgelbėti mano tėvo gyvybę. Noriu, kad ir jis
surastų tokią laimę, kokią suradome mudu su tavimi.
Itanas paėmė jos ranką ir pakėlęs prie lūpų pabučiavo.
— Gal suras.
— Jis nemyli šios merginos. Netikiu, jog kada nors pamils.
— Rafas kadaise buvo įsimylėjęs, tačiau ta moteris jį
išdavė. Kažin ar jis leis sau dar kada nors įsimylėti.
— Gal galime jam padėti.
Itanas pažvelgė į žmoną, jo žvilgsnis nuslydo prie
papuošalo ant kaklo.
— Tu turi omenyje vėrinį.
Greisė sutiko vyro žvilgsnį tikėdamasi, kad jis ją supras.
— Ar tu prieštarautum, jeigu jį atiduočiau Rafui? Kad galėtų
padovanoti nuotakai per vestuves.
— Bet vestuvės tik po pusės metų. — Staiga Itanas
kilstelėjo antakį. — Gal manai, kol nevėlu, vėrinys padės jam
išsirinkti ir parodys tikrąjį kelią į laimę?
— Žinau, tai kvaila. Tiesą sakant, aš nelabai tikiu ta
legenda. — Greisė nejučia prisiminė senutę toje apgriuvusioje
pilyje, pagalvojo, kokią didelę laimę ji pati rado su Itanu ir
sūneliu. — Rafas — mūsų draugas, aš noriu, kad jis būtų
laimingas. Gal vėrinys jam padės.
Itanas palenkė galvą ir įsegė bučinį jai į lūpas.
— Tai Nuotakos vėrinys, tiesa? Turėdamas jį Rafas galbūt
sugebės protingai išsirinkti.
 Greisė vėl suraukė antakius.
— Tai gali būti neįmanoma. Dabar jis jau susižadėjęs.
— Viskas jo paties rankose. Atiduok jam vėrinį, jei nori.
Ji švelniai prigludo jam prie lūpų.
— Ačiū.
Itano žvilgsnis vėl nusileido jai prie krūtų.
— Kartą Kordas minėjo, kad šiuose rūmuose antrame
aukšte yra nuošalus kambarys, kaip supratau, į jį mažai kas
užsuka. Ko gero, niekas mūsų per daug nepasigestų, jeigu
trumpam pasišalintume.
Greisės pulsas pagreitėjo. Ji nepajėgė atplėšti žvilgsnio nuo
jo padūmavusių akių ir geidulingos šypsenėlės. Juodu puiki
pora, tobulai tinkanti vienas kitam.
— Nemanau, kad kas nors greitai pasigestų.
Itanas dar labiau įkaito. Jis nužvelgė juodu supančius
žmones ir gana garsiai, kad aplinkiniai išgirstų, tarė:
— Eime, mieloji. Čia gana tvanku. Kodėl mums
nepasivaikščiojus sode?
Greise užgniaužė šypseną.
— Gerai sakai. Man regis, dangus giedras, galėsime
pasigėrėti žvaigždėmis. Atrodo, šiąnakt bus matomi Didieji
Grįžulo Ratai ir Mažojo Liūto žvaigždynas, nekantrauju juos
išvysti.
Itano šypseną prislopino karštas geismas.
Dar kartą metusi žvilgsnį į sužadėtinius šokių aikštelėje
Greisė atkreipė dėmesį į Rafo dirbtinę šypseną, beaistrį jo
veidą ir nejučia pakėlė ranką prie vėrinio. Galvodama apie
dovaną, kurią ketino padovanoti draugui, ji įsikibo Itanui į
parankę.
Greisė nusišypsojo sutuoktiniui ir deginama aistros nuėjo
su juo prie laiptų, vedančių link kambario antrame aukšte.