U D K 8 2 0 ( 7 3 )- 3 Sandra Brown

Br291 R ile y in the M orning

N e w York, B a n t a m B o o k ,
1985

IS B N 9 9 5 5 - 5 2 7 - 4 0 - 4
C o p y r i g h t © 19 85 b y
Sandra Brown
© Vertim as į lie t u v ių
k a lb ą , P. K r u g l in sk i en ė ,
2002
© U A B "Jotema", 2 0 0 3
 A k iv a iz d i tie s a

Jis vėl ją bučiavo. Kūną užliejo svaigi šilu ­

ma, skatindam a troškim ą mylėtis.
Jeigu ji dabar n esusivaidys, p askui bus v ė­
lu, beliks tik graužtis ir niekinti save. Jai šiaip
taip pavyko nu m a ld y ti galingą kūno šauksmą.
— Raili, ne... — Vargu ar toks šnabždesys ga­
lėjo ką nors sudrau sti. Brin stebėjosi, kaip jai iš­
vis pavyko išspausti tuos žodžius. Jo lūpos lėtai
slydo jos kaklu švelniai krim sn o d am o s, kol p a ­
galiau liežuvis stabtelėjo ties kaklo duobute. —
Ak, Raili, nereikia... prašau...
— Juk tau patinka?
— Ne.
— Melagė.
Alsus kvėpavim as tik p atv irtin o jo žodžius,
ir jis lėtai nuleido ranką žemyn.
— Baik, Raili.
— Baigti ką? Šitai?
Ji vos kvėpavo.

s
 — Tikrai... baik... tai kvaila.
— N uostabu... — P rigludęs v eid u prie jos
kaklo, jis pajuto, kad p ag aliau sulaukė geid žia­
mo atsako. — Kaip nuostabu...
N uo kito bučinio ji visai suglebo.
— Taip nesąžininga...
— Ir dar kaip sąžininga... — pratarė Railis. —
N oriu matyti tave nuogą.
 1 s k y riu s

— Miela panele Kesidi...

— Taip?
— N e p y k it, b ra n g u te , bet jū sų stalas p e r
m ažas.
— Prakeikimas, — suniurzgė Brin, b a n d y d a ­
ma įveikti u ž tra u k tu k ą suknelės nugaroje. Ji p a ­
sikreipė prieš veidrodį, sten g d am asi pam atyti,
kodėl jis užstrigo. N u o staigaus judesio išslydo
vienas elektrinis p la u k ų suk tu k as, ir sunki g a r­
bana užkrito ant akies. Ji tuoj p a t apvyniojo ją
ant kito suktuko smeigtuko. Jų styrojo tiek daug,
kad galva atrodė lyg kokios ateivės iš ž v aig ž­
džių. — P rašau pasistengti, Stiuartai. Ar b a rm e ­
nas jau atėjo?
— Aš ir stengiausi kiek galėdam as, — p a si­
p ūtė Stiuartas. — Reikia d idesnio stalo.
Brin ra n k o s taip ir n usviro. Iš v e id ro d ž io į
ją žvelgė s u sita ršiu si b ū ty b ė, k u rio s viena akis
jau bu v o m eistrišk ai p a d a ž y ta , o kita — net n e ­

7
liesta. Ji d id ž ia u sia kvailė, kad sugalvojo tą p o ­
būvį. Viskas b u v o s u p la n u o ta s ek u n d ė s tik slu ­
m u. Tik ir trū k s ta to k ių n e są m o n ių , kaip u ž s tr i­
gęs u ž tra u k tu k a s ir n iu rg z ly s m aisto tiekėjas.
A psisukusi ji atplėšė vonios d uris ir s u s id ū ­
rė su Stiuartu, kuris stovėjo įsisprendęs į šonus
ir atrodė lygiai toks p at sugižęs, kaip ir ji.
— Aš neturiu didesnio stalo, — širdo Brin. —
Pažiūrėkim, gal kaip nors viską sutalpinsime. Ar
barm enas jau yra?
Ji nuskubėjo vienom is kojinėmis per m iega­
mąjį ir nusileido laiptais į valgomąjį, kuriame b u ­
vo ruo šiam as u ž k a n d ž ių stalas. Suknelė slydo
n uo pečių, tačiau prieš Stiuartą nebuvo reikalo
rū p in tis p a d o ru m u .
Du jo padėjėjai stoviniavo, sunėrę rankas ant
k rū tin ių , lyg la u k d a m i autobuso. Ji sužaibavo
akimis, tačiau jie net nekrustelėjo.
— Džekis jau turėjo būti čia, — dėstė Stiuar­
tas. — N eįsivaizduoju, k u r jis užkliuvo. Mes jau
beveik nebeturim e laiko.
— Kažkodėl m an nuo to nė kiek ne geriau.
Šiuos žodžius Brin subam bėjo po nosimi ty ­
rin ėd am a stalą. M aistas buvo gražiai serv iru o ­
tas ant sidabrinių p ad ėk lų ir m eniškai p a p u o š ­
tas, tačiau patys pad ėk lai sugrūsti, kai kur d e n ­
gė vienas kitą. Kai kurie net išsikišę už stalo k raš­
tų. Gal Stiuartas ir su n k au s b ū d o žm ogus, gal ir
lengva su juo susikibti, bet jis savo d arbą išm a­
nė — šito nepaneigsi.
— Jūs teisus, teks kai ką pertvarkyti.

8
 — Ta nežm oniška p u o k štė viduryje, — nie­
kinam ai mostelėjo ranka Stiuartas. — Geriau b ū ­
tum ėte leidusi m an ją pad ary ti. Prisim enate, sa­
kiau jums...
— Prisim enu, prisim en u , bet aš norėjau sa­
vo floristės.
— Gal g alėtu m e n u im ti ją? A rba b ent jau
leiskite m an ją p e rk o m p o n u o ti, kad ji n e b ū tų to­
kia... tokia... — jis su m atarav o rankom is.
— N e b an d y k it jos liesti! Aš už ją sum okėjau
šim tą dolerių.
— Kokia kaina, toks ir daiktas, — kandžiai
leptelėjo Stiuartas.
Ji piktai grįžtelėjo į jį v y n io d a m a atsilaisvi­
nusią garbaną ant gretim o sm eigtuko.
— P inigai čia n ie k u o dėti. Floristė m an o
d raugė, ir ji dirbo šį darb ą jau tada, kai jūsų d ar
žemėje nebuvo.
A š jau susinervinau, — pagalvojo Brin. — Ir
ko aš čia stoviu pusnuogė ir ginčijuosi su tuo pasi­
pūtėliu, kai bet kurią minutę gali sugarmėti keturias­
dešimt svečių?
Ji vėl dirstelėjo į p e rk ra u tą stalą.
— Gal galėtum ėt kelis padėklus nunešti į vir­
tuvą, o kai stalas pratu štės, vėl atnešti?
Stiuartas pasibaisėjęs išsižiojo ir griebėsi už
širdies.
— Na jau ne! Šie patiekalai, m ano miela, taip
paruošti, kad vienas kitą p ap ild y tų , kad p a k ai­
tomis ra m in tų ir ja u d in tų gom urį. Štai čia vaisi­
nio pyrago ir...

9
 — Dėl Dievo meilės! Argi kas nu tu o k ia, ka­
da jų g om uriai ram in am i, o kada jaudinam i? Tie
žm onės norės p ap rasčiau siai pavalgyti. N et n e ­
abejoju, kad jiems tiktai rūpės, ar m aistas ska­
nus, ar ne.
S u r a u k u s i k a k tą Brin to lia u a p ž i ū r in ė jo
stalą.
— Gerai, — p a g aliau a p sisp ren d ė ji, — šitą
indą su m arin u o to m is krevetėm is nuneškite ant
kavos staliuko svetainėje. Salia p adėkite d a n tų
k ra p štu k ų . O jūs, — ji mostelėjo ranka į vieną iš
dykinėjančių padėjėjų, — perneškite lėkštę su sū ­
riu prie baro. Šiai spiritinei viryklėlei su šved iš­
kais mėsos kukuliais, m an au , atsiras vietos ant
stalelio prie sofos. D abar bus d a u g ia u vietos.
Visi trys vyruk ai išvertė akis.
— G astronom ijos srityje jūs esate pati d i­
džiausia neišm anėlė, — su šn y p štė Stiuartas.
— Darykit, kas liepta. Tai kur tas jūsų g a r­
susis barm enas? D ar niekas neparuošta!
— Jis ateis.
— Tai tegul pasisk u b in a, nes kitaip teks iš­
skaityti iš jūsų sąskaitos.
N uaidėjo d u r ų skam butis.
— Matote? — p a sitem p ė Stiuartas. — N ėra
ko panikuoti. Čia tikrai Džekis. — Jis metėsi prie
d u r ų Brin nespėjus nė išsižioti.
— Kas jūs toks? — įžūliai pasiteiravo žemas
balsas.
Brin iš karto jį atp ažin o ir pasijuto lyg k ren ­
tanti į bedugnę.

10
 — Dievulėli, mirštu! — išskėtė rankas Stiu­
artas. — N egaliu patikėti! Ji m an nesakė, kad ir
jūs būsite pobūvyje!
— Ką čia svaičiojate?! Koks d ar pobūvis? —
balsas regimai paniuro. — Kur Brin?
Ji vargiai p risiv e rtė žen g ti d u r ų link, k u r
prie slenksčio nerim o vyriškis.
— Ačiū, Stiuartai, — tyliai pasakė ji. — M a­
nau, kad tu turi ką veikti.
Brin stebėjosi savo balso ram u m u . Deja, vi­
duje siautėjo audra: žarnos apsivertė, keliai p a ­
virto garsiaisiais Stiuarto p o m id o rų drebučiais,
į galvą m ušė kraujas. U žtat dėl abejingum o g a­
lėjo lengvai pelnyti "O skarą".
Kai Stiuarto ausys pakankam ai atitolo, ji įbe­
dė akis į vyriškį.
— Ką čia veiki, Raili?
— Tiesiog šiaip s u m an iau užsukti.
Jis a tsirė m ė p e tim i į d u r ų s ta k tą ir d a v ė
akim s valią. Tos velniškai m ėlynos akys... A tro ­
dė, kad jam buvo labai sm agu m atyti su k tu k u s
jos plaukuose, neužsegtą suknelę, kuri vos besi­
laikė ant pečių, ir balsas kojas.
— Na, prieš ateidam as turėjai paskam binti,
nes pataikei labai netinkam u laiku. Prašau atleis­
ti, bet už m inutės kitos p ra d ė s rinktis m ano sve­
čiai. Aš dar nebaigiau dažytis...
— Tai čia ne paskutinis m ados klyksmas? Pa­
dažyta tik viena akis...
— ...ir pla u k ų d ar n esu sitv ark iau , — u ž b a i­
gė ji, praleidusi pro ausis pašaipą. — Ir b a rm e ­

11
nas d a r nepasirodė. O blogesnio maisto tiekėjo
ir būti negali!
— Panašu, kad tau reikia pagalbos, — sulig
tais žodžiais jis žengė į v id ų Brin nesuspėjus p a ­
p rieštarauti. — Jūs, vaikinai, p ad ėtį k o n tro liu o ­
jate? — kreipėsi jis į visus tris padavėjus, p a g a r­
biai spoksančius į jį.
— Viskas p u ik u , kuo p u ik ia u sia, p o n e Rai­
li, — ka rštai p a tik in o Stiuartas. — Gal ko p a ­
g e id a u tu m ė te ?
— Raili, — prakošė Brin.
— Hm m ? — atsigręžė jis, p ab rėžtinai ab e­
jingas akivaizdžiam jos nerim ui.
— Ar m u d u galim pasikalbėti? Prašau.
— Ką, dabar?
— Dabar.
— Aišku, aukseli. Miegamajame?
— Virtuvėje. — P raeid am a pro v y p sančius
padavėjus, ji šaltai tarstelėjo: — Tęskite darbą.
Brin piktai stum telėjo į abi puses a tsiv erian ­
čias duris ir įėjo į virtuvę. Jai visada patik o ši
p a ta lp a su k la sik in ių ju o d o s ir balto s s p a lv ų
g rin d ų plytelėm is, plačiais stalviršiais ir gražiai
įkom p o n u o ta virtu v ės įranga. Šį vakarą v irtu v ė
buvo užversta pobū v iu i reikalingais daiktais, bet
ji nieko nem atė, nes tuoj p a t atsigręžė į m inantį
ant k u ln ų vyriškį.
— Raili, ką tu čia veiki? — n eslė p d a m a a t­
šiaurum o Brin pakartojo klausim ą.
— N orėjau p a m a ty ti tave.
— Po septynių m ėnesių?

iz
 — Nejaugi praėjo tik septyni mėnesiai?
— Ir pasirinkai šį v ak arą visiškai atsitik ti­
nai?
— Iš ku r m an žinoti, kad tu rengi pobūvį?
— Galėjai paskam binti.
— Ši m intis m an šovė į galvą netikėtai.
— Kaip visada, ar ne? — Jis susiraukė, o ji
giliai įkvėpė. Nevertėjo leistis į kivirčus. — Iš ku r
sužinojai, ku r gyvenu?
— Sužinojau. — Jis lėtai apžvelgė virtuvą,
paskui akys n ukryp o į pro plačius langus atsive­
riantį vaizdą. — Rašn Hilo adresas. Įspūdinga.
— Nė kiek. Aš tik p riž iū riu šį namą. M ano
d ra u g ė išvyko į Europą dvejiems metams.
— Aš ją pažįstu?
— Ne, n e m a n a u . Ji — m a n o sena m ok slo
draugė.
Brin vengė Railio akių. Vos į jį pažvelgusi, ji
im davo godžiai tyrinėti kiekvieną detalę. Ne, ji
savęs šitaip nebaus.
— Na ir sekasi tau. Vos tik m ane palikai, tą
pačią dieną tavo d ra u g u ž ė išvažiavo į Europą.
G eriau ir n e su p la n u o tu m . O gal vis dėlto taip ir
suplanavai?
Ji greitai žvilgtelėjo į jį.
— N ep rad ėk , Raili.
— Ar tau neatrodo, kad septyni mėnesiai yra
per ilgai kam uoti žm ogų? Aš noriu sužinoti, k o ­
dėl m ano žm ona kaip n ie k u r nieko ėmė ir p r a ­
dingo, kol aš b u v a u darbe.
Ji nesm agiai p am in d žik av o .

13
 — Nieko p a n aša u s nebuvo.
— Tai kas tuom et buvo? Pasakyk! Aš no riu
žinoti.
— Nori?
— Taip.
— Kaip miela! Priežastys, dėl k u rių išėjau,
tau n e b ū tų a trodžiu sio s svarbios. Kodėl šįvakar,
praėjus septyniem s m ėnesiam s, p a rū p o jas su ži­
noti? Gal kuris nors tavo įvaizdis susv y rav o v i­
suom enės akyse? Nejaugi pasijutai vienišas, n ie ­
kas staiga neb eša u n a į galvą, n eb enusitveri n ie ­
ko įdom aus?
— Še tau! Kerti žem iau juosm ens, ar ne? —
Jis bakstelėjo p irš tu jai į pilvą. Tiesą sakant, šiek
tiek žem iau. Gerokai žem iau juosmens.
Ji atšoko išsigan d u si, kad net toks m enkas
prisilietim as vis d a r veikia ją.
— P ra ša u išeiti, Raili. Tuoj p ra d ė s rin k tis
svečiai. Turiu susišukuoti. Aš...
Brin užsikirto, nes Railis sk audžiai tim p te ­
lėjo išsp rū d u sią garbaną. Jis šypsojosi.
— Ž avinga, kai jie susišiaušę. A trodai taip,
lyg b ū tu m ką tik išlipusi iš lovos.
— Aš... aš d a r neapsirengusi.
K arštas žvilgsnis slystelėjo nuo galvos iki
kojų, iki pat pėdų.
— Tavo tokie mieli pirštukai...
— Raili.
— Ir seksualūs. Pameni, kaip mes a trad o m e
v ie n a s k ito k o jų p i r š t u s ir k a ip g a lim a jais
gundyti?

14-
 — Raili! — Brin įsisprendė kum ščiais į šo­
nus ir tūžm ingai dėbtelėjo į jį. Jos kan try bė jau
baigėsi. Ji vis labiau nerim o ir audrinosi.
— Karštoje vonioje, ar ne?
— Ak! Su tavim i n eįm anom a kalbėtis! — Ji
pasisuko ant kulno ir leidosi prie d u rų . — Lipu
aukštyn. Kai grįšiu, tikiuosi tavęs neberasti.
— Luktelėk m inutėlę! — Jis sučiupo ją už
rankos ir prisitraukė. — Tavo u ž tra u k tu k a s n e­
už se g ta s. N ieko n u o s ta b a u s , kad su k n elė vis
slysta nuo pečių. Žinom a, aš dėl to tikrai n esi­
skundžiu. Mielai p a sk a n a u čia u tavo pečių. Ką
ten p a sk anaučiau — pasisotinčiau! O gal ban d ai
m ane su g u n d y ti u ž d ra u s tu vaisiumi?
— Raili...
— N ekrutėk. — Jo pirštai čiupinėjo k a žk u r
ties liem eniu. B an d y d am as išlaisvinti įtrau k tą
m edžiagą, jis krum p liais vis b rū k štelėd av o per
n uogą nugarą. — Tu vos neįplėšei m edžiagos.
— Man jau buvo visko gana d ar prieš tavo
pasirodym ą.
— Dėl u ž tra u k tu k o ?
— Jis tik ledkalnio viršūnė.
— Bėdos?
— Ne bėdos. Aš tik norėjau, kad šį vakarą
viskas b ū tų kaip reikiant.
— Vadinasi, tu tikrai keli pobūvį.
— Aišku! O ką tu manei?
— N ežinau. Pagalvojau, gal pakeitei stilių,
susidom ėjai Stiuarto tipo vyrais.
— Labai juokinga! Ar d ar nesutvarkei?

15
 Su kiekvienu širdies tv inksniu jai darėsi vis
s u nkiau išstovėti vietoje. Toks sk au sm in g ai p a ­
žįstam as tų ra n k ų prisilietimas... Atm intyje a t­
gimė ir karštas alsavim as į kaklą, kai jis užsegi-
nėdavo suknelę nugaroje. Prisim inim us apie to ­
kias laim ingas akim irkas ji stengėsi ginti į u ž ­
marštį.
— Kokia proga pobūvis?
— B endradarbiam s.
— Iš radijo stoties?
Vadinasi, jis žino, kur ji dabar dirba. Tiesą sa­
kant, detektyvų tam nereikėjo samdyti: visi vieti­
niai laikraščiai apie tai pranešė. Visa sp au d a m ė­
gavosi sensacija. Kurgi ne, juk Brin Kesidi metė
Džoną Railį kartu su visa jo populiariąja rytine
televizijos laida "Rytas su Railiu" ir nuėjo dirbti į
radiją, kurti diskusijų telefonu programos.
O kiek b ūta spėlionių apie jų san tu o k o s li­
kimą! N elengva buvo ištverti visas tas rašliavas
g a n d ų skiltyse, šlykščias u žu o m in as, knaisioji-
mąsi po asm eninį gyvenim ą. Tačiau tai tik m e n k ­
niekis, palyginti su tuo, jog reikėjo išm okti g y ­
venti be Railio.
Ir staiga jis čia, šalia, liečia ją. Jai teko n u ­
spausti visus savikontrolės m y g tu k u s, kad n e a t­
sigręžtų ir n e p u ltų jam į glėbį.
— Prašau, paskubėk, Raili...
— Tu taip ir nepasakei, kokia čia proga.
— Pono Vino gim tadienis.
— Aha. D abar aišku, kam tortas, — jis lin k ­
telėjo į keliaaukštį šokoladinį bokštą ant bufeto.

16
 — Ar dar n esutv ark ei to u ž tra u k tu k o ?
— Vadinasi, čia p asiro d y s pats Abelis Vinas.
Vino kom panijos p re z id en tas ir CEO.
— Tu jį pažįsti?
— Buvau sutikęs kokį kartą ar du.
Pagaliau Railiui pavyko išlaisvinti m e d ž ia ­
gą ir iki galo u ž tra u k ti u ž tra u k tu k ą . Tūptelėjęs
jis užsegė kabliuką, kuris buvo vos per šešis co­
lius virš liemens, ir švelniai pakštelėjo Brin į tar-
pum en tę, kaip buv o įpratęs tuom et, kai jie d a r
dalijosi nam ais ir lova.
Brin tyliai aiktelėjo.
Stiuartas įplaukė pro du ris kaip tik tą aki­
m irką, kai plykstelėjo Brin skruostai, o Railis,
plačiai šypsodam asis, atsitiesė visu ūgiu.
— Ooo, — nutęsė maisto tiekėjas, — m atau ,
kad ju d u pažįstam i.
— Jis... jis mano... na...
— Vyras, — ram iai užbaigė Railis. — Ar g a­
lime jums kuo nors padėti?
— Vyras? — spygtelėjo Stiuartas.
— Vyras, — romiai pakartojo Railis.
— Na, na... — dygios Stiuarto akutės tru m ­
pam įsmigo į Brin.
— Tai ko jūs norėjote? — pak lau sė Railis.
G uvus jo balsas grąžin o Stiuartą prie rei­
kalų.
— Aš tik norėjau poniai Raili pasakyti, kad...
— Panelė Kesidi, — pataisė Brin.
— O taip, žinom a, panelė Kesidi. Beje, aš —
Stiuartas, — jis įsiteikiam ai nusišypsojo Railiui.

17
 — Stiuartas, — linktelėjo Railis.
— M alonu. Taip, beje, Styvas ir Bartas tie­
siog nuostabiai p e rtv a rk ė lėkštes su valgiais. Jie
sukiosis netoliese visą v a k arą steb ė d a m i, kad
nieko netrūktų. Aš ištrau k iau kelis labiausiai n e ­
tinkančius žiedus — tik kelis, mieloji, — iš tos
puokštės. D abar ji atrodo stulbinamai!
— Puiku, — tarstelėjo Brin. Protu ji troško,
kad Railis n u im tų ran k as jai nuo pečių ir bent
kiek a tsitra u k tų nuo jos. Tiesa, širdis kalbėjo ką
kita.
— Kai aš u ž k u rs iu tuos b an an u s, gali kilti
sąmyšis. Tikiuosi, nieko nepadegsim e.
Brin pajuto, kaip Railis tyliai prunkštelėjo
vos tra m d y d a m a s juoką.
— Tikiuosi, galiu pasitikėti jumis, jog viską
prižiūrėsite.
— Tik viena sm ulkm enėlė, n e d id u k ė p roble­
ma, — tąsė Stiuartas.
— Kokia?
— Vis dar nėra to Džekio. N eįsivaizduoju,
ku r jis įstrigo.
— G eriau nerizik u o siu spėlioti, — p a šn ib ž ­
dėjo Railis tiesiai jai į ausį.
Brin p rik a n d o lūpą, kad n e p ra trū k tų k v ato ­
tis. Šią akim irką jai dėl nieko nesopėjo galvos,
nors vos prieš keletą m inučių neram iai try p čio ­
jo nesulaukdam a barmeno. Jai atsirasdavo vis d i­
desnių rūpesčių kaskart, kai tik Railio kelnių u ž ­
tra u k tu k a s brū k štelėd av o jai per sėdm enis.
— Kaip nors apsieisim be jo, Stiuartai.

18
 __ V aikinukai p rašė p ak la u sti, ar jis pasi-
likS/ — Stiuartas p a ro d ė į Railį.
__Taip. Ne! — vienu m etu ištarė Railis ir
Brin.
__Ak, kaip aš d ievinu tokias keblias situ a ­
cijas! — sučiulbėjo Stiuartas.
__Situacija visai nekebli. Gal galite palikti
mus vienus? Mes n e tru k u s užleisim e jum s vir­
tuvę. — Brin leido jam išeiti.
__Aišku. — Stiuartas pasišalino, prieš tai jai
mirktelėjęs, o Railiui pūstelėjęs bučinį.
Brin atsisuko į Railį karišku tikslum u.
— Tu negali pasilikti, Raili. Prašau išeiti.
— Tau m anęs reikia. — Ji svarstė, ar tik tas
pareiškim as nebus d v ip rasm išk as, tačiau išgir­
dusi paaiškinim ą tuoj p at nusiram ino. — Barui
prižiūrėti.
— Tuo galės užsiim ti kuris nors Stiuarto p a ­
dėjėjas.
— Ar negirdėjai, ką sakė Stiuartas? Styvas
su Bartu visą vakarą sukiosis aplink stalą.
— Tada aš pati susitvarkysiu.
— Puotos šeimininkė?! Nekvailiok! Ir Stiu­
artą išmesk iš galvos, nes jis rū pinsis m aistu ir
skabys n e tinkam us žiedelius. Bet jei jis p a b a n ­
dys padegti m ano bananą, p rilip d y siu jį prie sie­
nos!
Brin s u k a n d o d a n tis , kad n e n u s ik v a to tų .
Blogiausia, kad Railis am žinai juokauja ir taip ją
apžavi. Ji privalo vengti tos plačios, seksualios
šypsenos ir n u o stab a u s akių mėlio.

19
 — Susitaikyk su tikrove, Brin, juk n eturi iš
ko rinktis. Taigi nešk savo n u o stab ų u ž p a k a liu ­
ką a u k šty n ir baik rengtis. Susišukuok p laukus,
p a sid a ž y k kairiąją akį ir nusileisk žem yn. Tiesa,
n e p am iršk batelių!
A not jos tėvo, geras kareivis žino, kad p asi­
duoti reikia garbingai. Brin su p ra to p ralaim ėju ­
si, todėl atlaidžiai pasakė:
— Gali p radėti ruoštis, bet jei pasirodys Dže-
kis, turėsi išeiti be jokių scenų!
— Ko pirm iausia turėčiau griebtis? — Railis
išsinėrė iš vėjo nepraleidžiančios striukės ir n u ­
metė ją ant kėdės prie stalo.
Jis liko tik su sp o rtin ia is m a ršk in ė lia is ir
džinsais. B rangu, n epaneigsi. Skoninga, tiesa.
M adinga, nėra ko ir sakyti. Bet geriau Railis n e ­
b ū tų toks be p ro tišk a i žav u s, kai dabar, pirm ą
kartą po s e p ty n ių m ė n e sių jis p a m a tė ją a tro ­
dančią taip, lyg ji ką tik b ū tų p a ty ru s i laivo k a ­
tastrofą.
— Tavo d rab u žiai visai netinka p o b ūviui, —
subam bėjo ji.
— Kalifornietiška elegancija!
— Bet čia p u siau oficialus vakarėlis.
— O aš būsiu ekstravagantiškas! — jo b al­
sas šiek tiek pakilo, bet tuoj p at vėl tapo švelnus
it aksomas: — Beje, aš galiu p rim inti tuos laikus,
kai tau p a tik d a v o m atyti m ane visai be d r a b u ­
žių. — Jis įsmeigė į ją akis. — D augybę kartų.
Brin aplaižė lūpas. Šioje kovoje jai teks b e­
sąlygiškai kapituliuoti.

zo
 — C itrinas rasi ten, — ji mostelėjo ran k a į
baro, ant kurio gulėjo p lastm asin iai m aišeliai su
vaisiais, pusę. — Supjaustyk jas. Išpilk skystį iš
indelių su alyvomis, sv o gūnais ir vyšniom is ir
sudėk juos į tas plokščias lėkštes. Baras šalia val­
gomojo.
— Susirasiu. Taurės?
— Kiek tik nori. Bare.
— Ledas?
— Dvi pilnos dėžės po baru.
— Visa kita?
— Rasi ten pat.
— Vieni niekai, — pareiškė Railis aro g an tiš­
kai. — Kur peilis?
— A ntram e stalčiuje į dešinę n u o kriauklės.
Jis su sirad o jį ir pam osikavo juo kaip špaga:
— Škic!
Brin teko priim ti jo pasiūlym ą, nes kitaip b ū ­
tų nesusivaldžiusi ir, p ak erėta jo žavesio, n u lė ­
kusi per virtuvę jo išbučiuoti. N u ėju si į vonią, ji
puolė prie staliuko ir karštligiškai griebė viską
iš eilės: pieštu k u s ir šešėlius akims, skaistalus ir
lū p ų dažus. Jau ir pati išsigando, kad bus p a n a ­
ši į nevykėlį klouną. Dėkui Dievui, p avyko iš­
ryškinti geriausius b ru o ž u s ir atro d y ti n e p rie ­
kaištingai natūraliai.
A u nantis batelius, pasigirdo d u r ų sk a m b u ­
tis. Brin vylėsi, kad Stiuartas laikinai p erim s šei­
m ininko pareigas. Ji p askubom is įsisegė a u sk a ­
rus, pasikvepino, pasitaisė šu kuoseną ir u ž sim o ­
vė plonytę apy ra n k ę su deim antais. Dar pasilen-

zi
kė palyginti kojinę. To užteko, kad ap y rankė u ž ­
sikabintų ir paleistų kojinės akį.
Visai nem oteriškai nusikeikusi, Brin išvertė
stalčių, m elsdam a Dievą, kad rastų kitas juodas
pėdkelnes. Jos atsirado, bet kol ji jas tem pė ant
kojų, be perstojo aidintis d u rų skam butis vos n e­
išvarė iš proto.
Kurgi ne, šeimininkė nesiteikia įsileisti svečių!
Viskas per tą Railį, siuto Brin s k u b ėd a m a
laiptais žem yn. Ir kaip jis drįso sabotuoti jos p o ­
būvį? Kaip drįso sug ad in ti visą vakarą?
Railis, Railis, Railis!
Kokio velnio reikėjo jam užsim anyti susirasti
ją b ū te n t šį vakarą? O visus septynis m ėnesius
tylėjo, net nepaskam bino! Bet argi Railis gali ką
nors d a ry ti žm oniškai, kaip visi? Ne, jam b ū ti­
nai prireikė šio vakaro! Ir atsibastyk tu m an prie
slenksčio šitokią akimirką...
Žinom a, jis atrodo gerai. Kam apsimetinėji,
Brin? Jis atrodo nuostabiai.
Gal vis dėlto tru p u tė lį sum enkęs. Ne, tai tik
vaizduotė. Dievaži , aibė moteriį lėktų gaminti jam
pietus , jei tik jis pamotų joms pirštu.
Negi nepastebėjai, kad pad au g ėjo žilų p la u ­
kų? Nuo to tik dar žydresnės atrodė akys...
Bet jis n eturi teisės žlu g d y ti jos vakarėlio,
kad ir koks b ū tų gražuolis ar paslaugus. N esv ar­
bu, kad ją sutrikdė, ji nepageidauja jo matyti. San
Franciske nėra Gouldn Geit tilto...
Giliai atsidusu si, ji n u lip o nuo p a sk u tin io
laiptuko ir pateko į patį svečių šurm ulį.

zz
 __Brin, mes jau m anėm e, kad pabėgai iš sa­
vo pačios pobūvio.
— A trodai puikiai!
__Kokia suknelė! Kodėl n iekada neatėjai su
ja į darbą?
__Būtų sustojęs visas darbas, neišm anėli tu!
Jau buvo susirinkę beveik visi svečiai. Ji m ie­
lai pajuokavo su jais ir atsiprašė, kad nesu g eb ė­
jo laiku jų sutikti.
— Prašom prie stalo ar prie baro.
— Mes jau suspėjome visur pabuvoti. Tik n e­
manyk, kad nepastebėjom e įžymiojo svečio!
Brin žvilgtelėjo pro jų pečius į Railį, besisu ­
kiojantį prie baro. Jis m eistriškai žongliravo ta u ­
rėmis viskio su soda ir ledu bei vyno buteliais.
A plink jį jau būriavosi gerbėjos. Kaip gerai, kad
savo naujiesiem s b e n d ra d a rb ia m s ji buv o m in ė­
jusi, jog jie su Railiu išsiskyrė draugiškai. Bent
jau jo buvim as čia šį v akarą niekam n eatrodys
keistai.
— Railis pasiro d ė visai netikėtai, — n e n o ­
riai pasakė ji stebėdam a, k aip Railis žaism ingai
ima vienos gerbėjos pasiūlytą vyšnią. Moteris su ­
kikeno, kai jis paėm ė ją d antim is iš jos pirštų.
— Tai tu jo nekvietei?
Brin nem ėgo būti speičiam a į kam pą, o dėl
šio klausim o ji b ū te n t taip ir pasijuto. A tsitokė­
jusi ji šaltai šyptelėjo ir tarė:
— Prašau atleisti. Padavėjas vis d ar sutiki-
nėja m ano svečius prie d u rų .
Brin brovėsi pro vis tirštėjantį bū rį žm onių,

Z3
su vienais paju o k au d am a, su kitais pasisv eik in ­
dam a.
— Ačiū, Stiuartai, — padėkojo ji ir užėm ė jo
vietą prie d u rų . — Tu viršijai savo įsipareigoji­
mus.
— Tai tu rė tų atsisp in d ėti čekyje. Buvau p ri­
verstas palikti orkaitėje orinius pyragaičius. N e ­
d u o k Dieve, jeigu bus sudegę.
T urbūt teks jam užvožti, nes pats p ris ip ra ­
šys to, dar nesibaigus vakarėliui, pagalvojo Brin.
— Sveiki, kaip p u ik u , kad atėjote! D uokite
m an paltus. — Brin pasitelkė visą žavesį p riim i­
n ė d a m a svečius, k u rių b u v o pilnas beveik v i­
sas nam as. Kai ta rp d u ry je p a siro d ė Abelis Vi-
nas, jos d irb tin ė šyp sen a s u sp in d o šiltu n u o š ir­
d u m u . — M ūsų garbės svečias! Su gim im o d ie ­
na, Abeli!
Įėjęs vyriškis b u v o n e n u sa k o m o am žiau s,
nepriekaištingos išvaizdos, tvirto sudėjimo. Nors
nebuvo labai aukštas, tačiau nuo jo dvelkė p asi­
tikėjimu, o iš laikysenos atrodė, kad jis ir gimė
būti vadovu. A štriame žvilgsnyje atsispindėjo iš­
m intis. Griežti, teutoniški veido b ruožai su švel­
nėjo, kai jis meiliai nusišypsojo Brin.
— Mieloji, tau nereikėjo taip stengtis dėl m a­
nęs, — jis p aėm ė Brin ra n k ą , — bet labai tuo
d žiaugiuosi. M an p atinka pobūviai, ypač jei jie
keliami m ano garbei.
Ji irgi nusijuokė ir p akvietė jį į vidų.
— Vaišinkis, ten d au g y b ė maisto ir gėrimų.
— Tu neini su manimi?

2,4-
 __Turiu iki galo atlikti šeim ininkės p a re i­
gas. G albūt vėliau.
__Lauksiu vėliau. — Abelio veidas sū rim ­
o j o — Kalbant apie laiką...
__Žinau, jis bėga. Rytoj baigiasi tavo skir­
tas term inas.
— Ar apsisprendei?
— Dar ne, Abeli.
— O aš taip tikėjausi, kad tavo sutikimas bus
man do vana šiandien.
— Čia rim tas sp rendim as. — Jos žvilgsnis
nejučia n u k ry p o į Railį. M ėlynų akių žvilgsnis
iš k itapus kam bario su trik d ė ją. Gili raukšlė, su ­
simetusi tarp ju o d ų antakių, išdavė n e p asite n ­
kinimą m a ta n t ją k artu su Abelių. — Prašau p a ­
laukti iki rytdienos. Tada ir d u o s iu atsakym ą,
prižadu.
— Neabejoju, kad m anęs neapvilsi. Pasikal­
bėsime vėliau. — Abelis patap šn o jo jai p er ra n ­
ką ir įsimaišė tarp žm onių.
Kažkas įjungė m uziką, bet ją nustelbė sve­
čių balsai. Puota įsisiūbavo. Gal p ra d ž ia ir n eža­
dėjo nieko gero, tačiau d ab ar Brin džiaugėsi, kad
viskas vyksta taip sklandžiai.
— Tiesiog nep akartojam a, Brin! Tu a p s tu l­
binai visus. — P risiartinusi m oteris buvo a p si­
rengusi gelsvai žalios spalvos atlasine suknele.
Brin prisim inė, kad ji dirba radijo stoties p a rd a ­
vimų skyriuje.
— Ačiū.
— Kaip tu taip sugebėjai?

Z5
 — N eklausk, — vyptelėjo Brin. — Iki pat
paskutinės m inutės viskas atrodė tikra katastrofa
iš didžiosios raidės.
— Nejaugi?! Užtat dabar viskas kuo pu ik ia u ­
sia. Ir kaip tau pavy k o įkalbėti Džoną Railį imtis
barm en o darbo?
— Tiesiog pasisekė.
M oteris ryte rijo Railį akimis, todėl n e p aju ­
to Brin sarkazm o. Brin p a b an d ė pažvelgti į Railį
kitos m oters akimis. Jo vyriškas grožis tiesiog
stingdė širdį. Tamsūs p lau k ai dabitiškai p a k irp ­
ti, kelios sruogos berniokiškai krito ant kaktos,
atvirai kviesdam os m oters p irštu s p anirti į jas.
Veidas sulysęs, k a m p u o ta s — idealus taiki­
nys televizijos kamerai. Tvirtas apatinis ž a n d i­
kaulis. Plona nosis, tiesios, siauros lūpos, k u rių
kam pučiuose tarsi skyrybos ženklai įs is p a u d u ­
sios duobutės.
A kių ž y d ry n ė s net d a n g u s g alėtų p a v y d ė ­
ti. "Kai tu žvelgi į m ane, atro d o , lyg angelas
p r ie v a r ta u tų " , — k a ž k a d a p asak ė ji vieną ro ­
m a n tišk ą vakarą. Jis p riėm ė tai kaip m eilik av i­
mą, o ne. faktą. Jis n e su p ra to , bet kita m oteris
b ū tų puikiai su p ra tu si. Kai jis p a ž v e lg d a v o tuo
savo y p a tin g u žvilgsniu, jis p e rv e rd a v o ją k ia u ­
rai. Ž inom a, tai įsibrovim as, bet koks saldus,
koks mielas...
Railis buvo aukštas, liesokas, tačiau tvirtas
ir ra u m e n in g a s. N et pats bjau riau sias, š iu rk š ­
čiausias beformis m aišas ant jo puikiai sudėto
kūno a tro d y tų nuostabiai.

26
 Drabužiai ir kuriam i b ū ten t tokiems, kaip jis.
Jis puikiai atrodė ir be d ra b u ž ių . Šešios p ėdos ir
keturi coliai įdegusios odos, p a d en g to s š v eln u ­
čiais plaukeliais. Ž v elg ian t į p la u k u s ant jo k r ū ­
tinės, burnoje atsirasd av o per d a u g seilių...
Jam tai nebuvo paslaptis.
Kol Brin su savo viešnia plikino Railį žvilgs­
niais, prie jo p risiartin o Stiuartas ir užlin d ęs už
baro ėmė kažką jam aiškinti įnirtingai gestik u ­
liu o d a m a s ra n k o m is. Railis k ažk ą atsakė, bet
Stiuartui tai akivaizdžiai netiko. Jis įsisprendė
rankom is į šonus ir kom iškai susiraukė. Railio
akys p a ša u d ė po k am barį ir apsistojo ties Brin.
Kadangi jo rankos b u v o užim tos, jis pakvietė ją
galvos kryptelėjim u.
— Atleisk, — tarė ji b e n d ra d a rb e i ir nusiyrė
prie baro. — Kas atsitiko?
— Paklausk jo, — nesivargino atsakyti Railis.
— Taigi? — ji atsisuko į Stiuartą.
— Kažkoks žmogysta, — sušneko Stiuartas, —
kažkoks nesubrendėlis iš Oklahomos ar panašaus
barbariško krašto plem pia alų. Siaubas!
— Prie reikalo, Stiuartai, prie reikalo, — p a ­
ragino Brin.
— Jis už sim anė s ū d y tų riešutų. Riešutų! Įsi­
vaizduojat? Aš p a k la u sia u jo, — jis pab rėžė ant-
trą žodį, m o ste lėd a m a s į Railį, — ar turi rie š u ­
tų, o...
— O aš liepiau jam eiti po velnių.
O Viešpatie! Staigus galvos skausm as p erv ė­
rė iki pat padų.

Z7
 — Rodos, virtuvėje yra indelis riešutų. A t­
nešiu.
Palyginti su visu tuo triu k šm u ir chaosu už
d u rų , virtuvėje bu v o tylu ir ram u kaip b a ž n y ­
čioje. Brin stu m d ė d ėžu tes su k ru opom is ir k re­
keriais ieškodam a riešutų, ku riu o s tikrai m atė
prieš keletą dienų. Ji pastebėjo kažkieno šešėlį.
— Palauk, Stiuartai, aš tuoj surasiu. Žinau,
kad kažkur turi būti.
— Stiuartas tai tikrai apsidžiaugs.
— Raili! — riktelėjo ji atsisu k d am a į m ed au s
s ald u m o balsą, kuris tikriausiai yra kiekvieno
garso o peratoriaus svajonė. — Kur Stiuartas?
— Palikau m aišyti viskį su v an deniu. Turė­
tų susidoroti.
Jos akys suapvalėjo iš nuostabos, kai jis p a ­
suko apskritą podėlio d u rų rankeną. Iš tiesų tai
buvo erdvus sandėliukas maisto p ro d u k tam s lai­
kyti, bet dabar jis tarsi susitraukė.
— Ką čia darai?
— U žrakinau tave.
— Bet...
— Pasiilgau tavęs, Brin.
— Tai...
— N esiruošiu laukti nė sekundės, n o riu p r i­
siminti tavo lū p ų skonį.
 z s k i r t u s

Jo reiklios lū p o s d e g te d e g ė alkiu. Čia n e ­

reikėjo nei p a siru o šim o , nei s u b tila u s vilioji­
mo, nei ty rin ėjim o ar įsitik in im o . N e sp ė ju s jai
p a p r ie š t a r a u ti ar p a s ir e n g ti n e tik ė ta m p u o li ­
m ui, k a ršto s lū p o s u ž v a ld ė , p ro v o k a v o ir įti­
kinėjo.
Racionalioji Brin p u sė atsitraukė, palikusi ją
bejėgę ir įjautrintą. Bučinio skonis, p ilnatvė ir
karštis buvo tokie pažįstam i... Ji paniro į jį lyg į
seną, p a to g ų drabužį.
Nė vieno vyro bučinys negalėtų prilygti Rai-
liui. O, ji nepam iršo jo liežuvio sp audim o. Taip,
štai tokio. Gilaus, go d au s, besiskverbiančio vis
gilyn, tarsi jis negalėtų be to išgyventi. Kaip švel­
niai glamonėja gomurį... Lėtas, geism ingas atsi­
traukim as... Tingus b rū k štelėjim as p er d antis,
drėgna jos lū p ų vilionė.
— Pasiilgau... be galo... N ebegalėjau laukti
ilgiau nė dienos. Brin, Brin...

2,9
 Jis vėl ją bučiavo, išplėšdam as iš jos gerklės
kažkokius nevaling u s garsus. Kūną užliejo svai­
gi šiluma, skatin d am a troškim ą mylėtis.
Jis jau susijaudinęs.
Taip, ir tai pažįstam a. Jo vyriškumas...
Brin juto jo v a rp o s sta n g ru m ą net p er a k so ­
mo suknelę. Jeigu ji d a b a r n esu sitv ard y s, vėliau
b us vėlu, beliks tik g ra u ž tis ir niekinti save. Jai
š ia i p ta i p p a v y k o n u m a l d y t i g a li n g ą k ū n o
šauksm ą.
— Raili, ne... — Vargu ar toks šnabždesys ga­
lėjo ką nors sudrausti. Brin stebėjosi, kaip jai išvis
pasisekė išspausti tuos žodžius. Jo lūpos lėtai sly­
do jos kaklu švelniai krim snodam os, kol pagaliau
liežuvis stabtelėjo ties kaklo duobute. — Ak, Rai­
li, nereikia... prašau...
— Juk tau patinka?
— Ne.
— Melagė.
Alsus kvėpavim as tik p atvirtino jo žodžius,
ir jis lėtai nuleido ranką žem yn prie jos krūties.
Ji negalėjo liautis virpėjusi.
— Baik, Raili.
— Baigti ką? Šitai?
Jis leido nykščiui meiliai žaisti jos kūnu. Brin
vos kvėpavo.
— Tikrai... baik... tai kvaila...
— N uostabu... — Prigludęs veidu prie jos
kaklo, jis pajuto, kad pag aliau sulaukė g e id ž ia ­
mo atsako. — Kaip nuostabu...
N u o kito bučinio, kuris buvo nebe toks a t­

30
kaklus, u ž ta t tūkstan tį k a rtų aistringesnis, ji vi­
sai suglebo.
— Taip nesąžininga.
— Ir dar kaip sąžininga. N o riu m atyti tave
nuogą.
— Tik pabandyk... hmm... užm uščiau!
Jo juokas švelniai s u k u ten o jai ausį:
— Argi galima m ane kaltinti? Tu tokia u ž ­
deganti... M an visada p atik d av o , kai a p siren g ­
davai juodais drabužiais.
Ta juoda suknelė buvo tikras radinys. Brin
iš karto nusipirko ją, vos tik išvydo "M agnini"
salone. Ilgos plačios rankovės siaurėjo ties rie­
šais, siauras sijonas buvo gražiai p rig lu d ęs prie
klubų. Suknelė siekė vos žem iau kelių ir baigėsi
juodo atlaso juosta. Priekyje tiesi kaklo linija ėjo
nuo peties lig peties, o nugaroje iškirptė baigėsi
vos ne ties juosm eniu.
Nors nugarą bent kas dengtų, kad tik jo pirš­
tai taip laisvai n e k ly d in ė tų po jos kūną. Kodėl ji
leidžiasi glamonėjama? Todėl, kad yra silpna. Jo
rankose ji visada ta p d a v o bevalė. Ji kvaila ir n e ­
atsakinga! Paleidžia vadžias, o vėliau labai k en ­
čia! Negi taip ir nep av y k s įgyti proto? Nejau d ar
mažai pasimokė?! Dėl kelių bu čin ių aukoti savo
nepriklausom ybę? Na jau ne!
Brin atstūm ė jį, tačiau jis nepaleido, tik p a ­
kėlė galvą ir įsižiūrėjo į jos m aištaujančias akis.
— Vis dar eini iš proto dėl manęs? Kodėl ne­
pasakai, kuo aš nusikaltau?
— Aš niekada nėjau iš proto dėl tavęs.

31
 — Na, žinoma. Palikai mane, nes nėjai iš p ro ­
to dėl manęs.
— N eketinu žaisti žodžiais, Raili. Jeigu k a ­
da nors taip ir buvo, tai d ab ar jau nebe. Nejaugi
n e su p ran ti, kad nam ai pilni žm onių, kurie...
— Ar vis dar slepi "M&M" sald ain iu k ų a t­
sargas?
— Ką?! — suriko ji iš netikėtum o.
— Tik neapsim etinėk, kad n esupranti, apie
ką k a lb u , — erzin o jis. — S a n d ė liu k e v is a d a
tu rė d a v a i paslėpusi m ažytį "M&M" maišelį.
— Visai ne!
— Tikrai taip, — juokdam asis jis timptelėjo
ją už nosies, — nes nenorėjai, kad aš žinočiau,
jog šlam šti saldainius. Juk buvai paskelbusi k a ­
rą šokoladui.
— Tu irgi slapta juos šlamštei! — Brin tirštai
n u ra u d o supratusi, jog p risipažino kaltę.
Kol jie kalbėjosi, Railis naršė po lentynas,
a n t k u r i ų b u v o p r i k r a u t a v is o k ių s k a r d i n i ų
skardinėlių su ryžiais, m akaronais ir kitomis gė­
rybėm is.
— U-hū! — trium fuojančiai šūktelėjo jis ir
pačiupo išdavikišką saldainių maišelį, užkištą už
dviejų indelių su greip fru tų sultimis. Ištraukęs
maišelį į dienos šviesą, vieną saldainiuką įsim e­
tė į burną. Brin nespėjo n u s tu m ti jo rankos, ir jis
jėga įsp ra u d ė kitą sald ain iu k ą jai tarp lūpų.
— Kodėl nepasak ei, jei žinojai? — p y k te lė ­
jo ji.
— Tu juk žinojai, kad aš žinau, ar ne? — švel­

3Z
niai paklausė jis šy p sodam asis, ir jai beliko a t­
sakyti tokia pačia šypsena.
— Taip. Kodėl mes žaid ėm e slėpynes?
— Nes buvo sm agu, nenorėjom e su g ad in ti
to žaidimo. — Išdykėliška kibirkštėlė Railio aky­
se įsiplieskė į ž y d rą liepsną. — M um s b ū d a v o
taip sm agu, Brin.
— Bet buvo ir problem ų.
— Kuri šeima jų neturi? Kažkodėl n e p risi­
m enu, kad jų b ū tų buvę apstu.
— Aš ž in a u , — p a sa k ė ji tyliai, ž iū rė d a m a
į g rin d is. — Tai b u v o m a n o , o ne tavo p ro b le ­
m os, — p ris ip a ž in o ji.
— Vadinasi, tu tylomis kentėjai. Kodėl man
nieko nepasisakei?
— N enoriu apie tai kalbėtis. — Ji suėm ė už
d u r ų rankenos ir p a tra u k ė ją. D urys nė n e k ru s ­
telėjo, nes Railis buvo tvirtai įrėm ęs ranką į jas.
— U žtat aš noriu kalbėtis, po perkūnais!
— D abar ne laikas.
— Laikas jau seniai praėjo. Visi septyni m ė ­
nesiai! Aš noriu žinoti ir su žin o siu dabar, kodėl
m ano žm ona, m ano nuo tak a, paliko mane.
Railis įsiuto. Tai n e b u v o naujiena. N u o jo
ū m a u s būd o kentėjo kino o p erato riai ir in žinie­
riai, net direkcija, tačiau n u o p at jų drau g y stės
p ra d ž io s Brin nieku gyv u jam n en u sileisd av o .
N edrebės ir dabar. N ors jis fiziškai pranašesnis,
k a rin g u m u ji prilygo jam.
— A tsisakau apie tai kalbėti. N u o to nebus
geriau.

33
 — Tai mes tos tavo "problem os" n e b ūtu m e
sugebėję išspręsti?
— Taip. Kažkas p anašaus.
— Netikiu.
— Teks.
— Kitas vyras? A tsirado kitas vyras?
— Ne.
— Tai kas tuomet? Kas tokio nepataisomo įvy­
ko, kad abu nebūtu m e galėję su tuo susidoroti?
— N eklaidžiok po pievas, Raili.
— Abelis Vinas?
— Ką?
— Ar m ane palikai dėl Abelio Vino? Išėjai,
kad galėtum su juo vartytis lovoje?
P a sig ird o p lia u k štelėjim as. Stiprokas. Tai
buvo pirm as kartas, kai kuris nors pakėlė ranką
p rie š kitą. Brin atsito k ėjo , kai p a m a tė an t jo
skruosto ryškėjantį savo plaštakos atspaudą. Jei­
gu ne kaistantis ir dilgčiojantis delnas, ji n e b ū tų
patikėjusi, kad tai jos darbas. Ją apėm ė baimė p a ­
galvojus apie Railio reakciją.
Jis šypsojosi! Jos įtūžis įtikino, kad jis buvo
neteisus. Jis pajuto tokį palengvėjim ą, tarsi nuo
krūtinės b ū tų nusiritęs d id žiu lis akmuo. Tai, ko
jis labiausiai bijojo, pasiro d ė besąs muilo b u r b u ­
las! Brin neiškeitė jo į kitą vyrą. Šiandien jis s u ­
sirado ją tvirtai pasiryžęs susigrąžinti, eiti į bet
kokį kom prom isą, u ž g y d y ti visas žaizdas. Visi
jo ketinim ai nu e itų niekais, jeigu ji b ū tų p a m ilu ­
si kitą, ir d a r tokį tu rtin g ą ir galingą žm ogų kaip
Vinas.

34*
 Jo šypsena akim irksniu išsklaidė persm elk u ­
sią baim ę ir įpylė žibalo į ugnį.
__ Kaip drįsti šitaip m ane kaltinti? — s u ­
šnypštė ji. — Buvau ištikim a tau! Šitaip p a g a l­
voti... Ak!
Brin vėl truktelėjo d u r ų rankeną, ir šį kartą
jos atsivėrė. Railis išleido ją iš sandėliuko, bet
pats atsiliko nuo jos tik p er p u sę žingsnio.
__Tu nepaprastai žavinga, kai siunti, — įgė­
lė jis. — Prisimeni, kaip svaidei žaibus jau pačią
pirm ą dieną, kai susitikome?
— Ne!
Pačiupęs už rankos, jis staigiai atgręžė ją į
save. Brin taip trenkėsi jam į krūtinę, kad net gal­
va atkrago.
— Nė velnio! — su u rz g ė jis ir garsiai p a b u ­
čiavo ją.
— O lia lia! — užgiedojo n u o d u rų Stiuar­
tas. — Kai tik jus už tin k u , tai vis p rilip u siu s vie­
ną prie kito. Kas čia darosi? Ar jūs vieną kartą
prieisit prie reikalo, ar ne?
Brin ištrūko iš Railio g n ia u ž tų ir paliko jį
aiškintis Stiuartui, o pati nosies tiesu m u p a t r a u ­
kė prie baro ir skubiai įsipylė į ta u rę atšald y to
baltojo vyno. N o rė d a m a a tg a u ti p u s ia u s v y rą , ji
p a sis k u b in o n u e iti, kol p rie b a ro n e p a s iro d ė
Railis.
Tas pasipūtėlis! — piktai sum urm ėjo ji. Šitoks
egoizmas! Akiplėša... na, tiesiog trū k sta žodžių.
Tegu nem ano, kad po sep ty n ių išsiskyrim o m ė ­
nesių jis gali kaip n iek u r nieko įsibrauti į jos n a ­

36
m us, užrak in ti ją podėlyje ir u ž u o t pasiteiravęs:
"Kaip tu, Brin?", p u lti bučiuotis!
Brin m aloniai šypsojosi savo svečiams, k u ­
rie visai nepastebėjo jos dingim o. U žtat Abelis
pastebėjo. Kai jų akys su sid ū rė, jo žvilgsnis b u ­
vo klausiam as. Staiga ji sunerim o, ar tik nebus
jos plaukai išsitaršę nuo n e k an trių Railio pirštų.
N e j a u g i m a t ė s i , k a d jos l ū p o s k a r š t o s ir
pabrinkusios? O jeigu suknelė susiglamžė? Vos
per kelias m inutes tam e sandėliuke Railis su g e ­
bėjo p ra ū ž ti kaip u ra g a n as ir viską sujaukti jos
viduje. O jeigu tai išties matyti?
N utaisiusi linksm ą veidą, Brin užkalbino ša­
lia jos stovinčią porą ir ėmė klausinėti apie jų tri­
jų m ėnesių dukrytę.
Tačiau ji niekaip negalėjo susikaupti ties šne­
komis apie m aitinim us, vystyklus ir šeimos g y ­
dytojus. M intimis ji nusikėlė į tą dieną, kai p ir­
mą kartą susitiko su Railiu...

Buvo pirm a Brin diena naujajame darbe, to­

dėl nen u o sta b u , kad ji nervinosi eidam a nuo jai
paskirtos vietos auto m o b ilių stovėjimo aikštelė­
je prie u ž p ak a lin ių studijos d u rų , kur ji turėjo
p a ro d y ti savo leidim ą budėtojui.
— Jūs p risiim a te d id ž iu lę atsakom ybę, —
prieš keletą d ie n ų įspėjo ją personalo skyriaus
viršininkas. — Su juo nelengva dirbti. S u p ra n ta ­
te, m eniška prigim tis.
Brin suprato. Tik pagalvokite, m eniška p ri­

36
gimtis! Džonas Railis turėjo žvaigždės sindromą.
Tai tokia unikali liga, nuo kurios kentėdavo kiek­
vienas, kuris p a sip a in io d a v o apsėsto tirono ke­
lyje.
__Esu visiškai įsitikinusi, kad pajėgsiu d irb ­
ti su pon u Railiu, — p atik in o ji.
Personalo skyriaus viršininkas krenkštelėjo.
— Taip... — skeptiškai n u m y k ė jis. — Laidai
"Rytas su Railiu" išb an d ėm e ne vieną režisierių.
Buvo ir m oterų, ir vyrų. M um s kol kas d ar n e p a ­
vyko suderinti talen tų ir asm enybių.
— N o rite p a s a k y ti, k a d v isi p a b ė g o d ėl
aršaus pono Railio būdo? — N u o jos tiesm uku-
mo viršininko antakiai iš n etik ėtu m o pakilo net
iki pusės kaktos. — M anęs bus ne taip p a p ra sta
atsikratyti.
Ž in g sn iu o d a m a d r ė g n u , silp n ai a p šv ie s tu
koridorium i, kuris dvokė troškiais cigarečių d ū ­
mais ir beveik niekuo n e sisk y rė n u o k itų d v ie ­
jų televizijos studijų , k u rio se ji d irb o p rieš a t­
eidam a čia, ji vylėsi n e p ra ra s ti p asitikėjim o sa­
vimi.
N espėjusi p ra v e rti oda a p m u š tų d u r ų į s tu ­
diją, panašią į u rv ą , Brin išgirdo rik sm ą ir k a ž ­
kieno verksm ą. Jai p a siro d ė, k ad ji atėjo į b e ­
protės H eter arbato s v a k arėlį tin k am ai n e p a s i­
rengusi, arba pateko į liūto n a rv ą n e p asiė m u si
nei rimbo, nei kėdės. A biem atvejais beveik n e ­
buvo šansų išlikti gyvai.
Kur tavo galva, ką? N esivargink, su rizi­
kuosiu atspėti. — To vyriškio — Brin iškart a t­

37
p ažino Džoną Railį — spėlionė buvo tokia n e p a ­
dori, jog ji net sumirksėjo tai išgirdusi. — Ir anks­
čiau buvai žiopla, nem okša ir mulkė, bet d abar
pasiekei viršūnę! Šitaip viską suknisti! — Jis p e r­
braukė ranka sau per p la u k u s ir nutilo, kad a t­
g a u tų kvapą.
Jo auka buvo gal vos p ersiritusi per d v id e ­
šimtį. Ji stovėjo priešais Railį įsikniaubusi į d el­
nus, su sik ū p rin u si ir garsiai verkė.
Grupė į tokį pareiškimą reagavo įvairiai. Vie­
nas o p e ra to riu s su kyšančia iš b u rn o s cigarete
ne rū p e stin g ai užm etęs ranką ant savo brangios
kam eros stovėjo ir m ė g au d am asis stebėjo visą tą
spektaklį lyg d id ž ia u sią pasaulio stebuklą.
D žinsus m ū v in ti m ergaitė, užsim etusi m e d ­
vilninį sportinį nertinį ir apsiavusi sportiniais b a­
teliais, buvo įsitaisiusi indiška poza ant betono
g rin d ų ir čiaumojo kram tom ąją gumą, kartais iš­
p ū s d a m a burbulą. Du jaunuoliai buvo įbedę n o ­
sis į "Penthouse" žurnalą. Dar vienas kietai m ie­
gojo sėd ėd am as ant kėdės, kuri dviem kojom rė­
mėsi į sieną.
Railis žingsniavo p irm yn ir atgal tiesiai p rie­
šais rau d a n čią m erginą, v arsty d am as ją tū ž m in ­
gais žvilgsniais. Jo žodžiai lėkė lyg kulkos iš k u l­
kosvaidžio:
— Kažin ką m an dab ar daryti? Ką gali m an
pasiūlyti? Turime p a d ary ti įrašą rytdienai. R y t­
dienai! O šalia m anęs tokie silpnapročiai kaip tu,
kurie negali net... — jis nutilo arba dėl to, kad
išseko p lū s ta m ų jų žo d žių atsargos, arba p r it r ū ­

38
ko kvapo. Brin negalėjo s u p ra sti, k u ri versija
teisinga.
Mergina pasinaudojo stojusia pauze:
__Šiandien turi p a siro d y ti naujoji režisierė.
Gal jai pavyks ją nuram inti.
__j i / jį, ji. Kokia režisierė? Jie tu rb ū t n u s a m ­
dė kokią ką tik iškeptą m ergužėlę, kurios krū ty s
didesnės už smegeninę. Betrūksta m an tik d a r
vienos režisierės! O ką tu kaip režisierė padarei?
Visišką fiasko!
— Atleiskite. Aš... aš nežinau.
— Tiksliai pasakyta.
Mergaičiukė sukūkčiojo ir vėl užsidengė vei­
dą rankomis. Brin u žteko ir to, ką ji išgirdo. Iki
tol stovėjusi tamsoje, nes studija nebuvo apšvies­
ta, ji žengė keletą žin g sn ių į šviesos ratą.
— Atleiskite.
"Ryto su Railiu" žvaig žd ė žaibiškai a tsisu ­
ko ir įsmeigė į ją neregėto ž y d ru m o akis. Legen­
dines! D abar aišku, kad visa, ką ji yra girdėjusi
apie jas, idealiai atitinka tikrovę.
Railio įžeidinėjimų objektas liovėsi sriūbauti
vien tam, kad pa žv e lg tų į Brin. Jos ašarom is p a ­
plūdusiose akyse žybtelėjo viltis.
N uo kino o p erato riau s cigaretės n u k rito il­
gas pelenų galas, kai jis tingiai perstūm ė ją iš vie­
no lū p ų krašto į kitą.
Prižadinto miegančiojo gražuolio kėdė sm ar­
kiai trinktelėjo į grindis, tarsi tylus ir ra m u s b al­
sas šioje studijoje p rily g tų gaisrinės sirenos g a r­
sui kitoje aplinkoje.

3d
 Brin balsas atitrau k ė net "Penthouse" aist­
ruolių dėmesį. Dvi poros akių virš žurnalo v a rs­
tė Brin nuo galvos iki kojų.
Sėdinti ant g rin d ų mergaičiukė išpūtusi b u r­
bulą pam iršo jį įtraukti.
— Palūkėkite, aš pats atspėsiu. — Railis aro­
g a n tiš k a i įs is p r e n d ė į k l u b u s ir n u ž v e lg ė ją
įdėm iu žvilgsniu.
— Visiškai teisingai, pone Raili. Aš esu ta ką
tik iškepta m ergužėlė, kurios krūtys didesnės už
smegenis. — Kažkas prunkštelėjo. Kažkas kos­
telėjo. Ž ydros Railio akys stabtelėjo ties jos k r ū ­
tine. Brin nesutriko: — Kaip matote, jos nėra amą
atimančio dydžio, bet užtik rin u , kad m ano p il­
kųjų ląstelių masė bū te n t tokia. Gal kas nors m a ­
lonės pasakyti, kas čia vyksta?
Visi s u šn e k o v ie n u m etu . Brin iškėlė abi
rankas:
— Pirm iausia p ra šau poną Railį, nes čia jis
labiausiai nusim inęs.
— Aš niekada n e n u sim en u , panele...
— Kesidi. Jeigu b ū tu m ė te teikęsis d alyv au ti
pokalbyje personalo skyriuje, b ū tu m ėte su žin o ­
jęs m ano p av ard ę, pone Raili. Kartu b ū tu m e s u ­
rengę ir gam ybinį p asitarim ą ir galbūt n e b ū tų
buvę to fiasko, kaip ką tik pats išsireiškėte. —
Vienas taškas jos naudai.
— Aš v isad a išeinu antrą. — Šaltoje ak ių
žydrynėje nebuvo nė trupinėlio šilumos. — Po­
kalbis su jumis turėjo įvykti ketvirtą. N e siru o ­
šiu trintis čia ištisas dvi valandas.
 — Bet jeigu b ū tu m ė te dalyvavęs, — meiliai
pasakė ji, — šį rytą n e b ū tų tekę šėlti ir švaistytis
skambiomis frazėmis, sutinkate?
— Minutėlę...
— Jeigu teisingai n u g ird a u , negalim e gaišti
nė minutėlės, — p e rtra u k ė jį Brin. — Jūs norite
parengti laidą ar ne? Paaiškinkite problem ą ir iš­
spręskim e ją. O m an į gerklę galėsite kibti tada,
kai abu turėsim e laiko.
Railis pasisuko an t kulnų; iš grėsm ingai ju ­
dančių žan d ik au lių buv o galim a spręsti, kad jis
vos tv a rd ė s i. Brin k u o r a m i a u s i a i n u s e k ė jį
žvilgsniu. Pagaliau jis p ra trū k o tru m p ais ir p ik ­
tais žodžiais:
— Štai šita Dim Vit liepė m ano viešniai, k u ­
ri pasirodė besanti karštakošė keistuolė r a u d o ­
nais plaukais, ateiti čia v alan d a anksčiau, negu
jai skirtas laikas. Taigi ji įsiuto, kad turi laukti,
kol mes pasiruošim e! Todėl mes ją p a p ra sč ia u ­
siai u žrakinom e k a žk u riam e kabinete, kad savo
riksmais n e su g ria u tų šio pastato. Ji elgiasi kaip
pamišėlė, tikra isterikė!
— Jau spėjau pastebėti, kad čia tai įprasta
atmosfera, — sausai tarstelėjo Brin.
Railis pervėrė ją ž u d an č iu žvilgsniu, tačiau
ta u p y d a m as laiką n eatrėžė atgal ir tęsė toliau:
— Studija nebuvo p aren g ta įrašui, nes ji, —
jis parodė į susigūžusią merginą, — užm iršo mus
įtraukti į grafiką, kuris, deja, ne guminis. Jau po
valandos studiją turėsim e užleisti kitiems, kurie
darys reklamos įrašus.

4-1
 U žbaigęs savo pasakojim ą, Railis pažvelgė į
Brin, tarsi sakydam as: "Va, gavai, ko norėjai! D a­
bar kapstykis." Jis, rodės, džiūgavo. Stovėjo p a ­
sipūtęs lau k d am as, ką ji atsakys.
Admirolo Kesidi d u k ra visada p riim davo iš­
šūkį.
Brin pasisuko į šniurkščiojančią merginą, k u ­
rią Railis pristatė kaip Dim Vit.
— Kuo tu vardu?
— Vitni, — vos p ra ta rė ji.
— Vitni Stoun, p a rd a v im ų direktoriaus d u k ­
relė, kuriai b u v a u priskirtas kaip žindyvė per vi­
są a p m o k y m ų laiką, — tūžo Railis.
— Užsičiaupkite, — Brin atsigręžė į jį. Kino
operatorius tylutėliai švilptelėjo, o mergaičiukė
vos ne p asp rin g o gum a. — Jūsų vaikiška tirada
nebuvo itin veiksm inga, ar ne?
Kol Railis ruošėsi atkirčiui, Brin kreipėsi į
merginą:
— Liaukis ašarojusi, nes tai irgi ne išeitis.
Pirm iausia p ra šau atnešti p o n u i Railiui p u o d u ­
ką kavos. Jam pravers. Paskui nueik ir pažiūrėk,
ar kino režisierius ir garso op erato riu s yra savo
vietose. Jei ne, surask juos. P erduok jiems m ano
atsiprašym ą, kad mes n eu žsirašėm e šiam rytui,
ir pasakyk, kad ateityje tokios klaidos n ep asikar­
tos. Supratai?
— Taip, ponia. — M ergina išlėkė iš studijos,
lyg b ū tų ištrūkusi iš egzekucijos.
— Tu, tu ir tu, — Brin paro d ė į visus tris d y ­
kinėtojus, — pasiruošiate patys ir paruošiate vis­
ką Railiui.

4-2,
 — Bet viską turėjo p a d a ry ti naktinė k o m a n ­
da po paskutiniųjų žinių laidos. Mes...
Brin nuožm iai n u žvelgė besispyriojantįjį ir
sukom andavo:
— Vykdyk!
Visi susižvalgė. Ką tik nu m ig ęs vyrukas p a ­
traukė pečiais ir atsiplėšė nuo kėdės. Kiti du metė
žurnalą ir b u rb ė d a m i po nosim i nukėblino prie
įrengimų.
— Išmeskite cigaretę, — paliepė ji kino ope­
ratoriui. — Rūkydamas jūs negalite normaliai dirb­
ti su kamera, nesvarbu, ar cigaretė dantyse, ar ra n ­
koje. Nuo šiol studijoje nebus rūkoma. Ar aišku?
Vyriškis nė nežvilgtelėjo į ją.
— Ei, Raili, ar ji gali šitaip elgtis?
Atsakė pati Brin:
— Galiu, ir ką tik tai įrodžiau. Jei n e p a tin ­
ka, galite pasiieškoti darbo kitur. N epam irškite,
kiek yra laukiančiųjų, k urie mielai šoktų į jūsų
vietą. O tu, — ji kreipėsi į tebeklūpančią m ergai­
tę, — arba laikai g um ą už d a n tų , arba taip p at
keliauji lauk. Kol apsispręsi, p atik rin k pono Rai-
lio ir jo viešnios mikrofonus.
Brin grįžtelėjo į Railį, n u ta ru si nekreipti d ė ­
mesio į piktai blykčiojančias jo akis.
— Kas jūsų viešnia šiandien?
— Pamela Han.
Ta-aip, Pam elos H a n p la u k a i tikrai ryškiai
raudoni. Brin su tra m d ė šypseną, nes žinojo, kad
nuo jos elgesio d a b a r p rik la u s y s tolesnė jos a t­
eitis.

4-3
 — Kur ji?
Jis mostelėjo sm akru:
— Dim Vit gali paro d y ti, kur.
M ergina kaip tik ėjo jo link nešina g aruojan­
čios kavos puo d eliu , tačiau koja užkliuvo už lai­
do, ir kava tykštelėjo ant grindų. Railis p a ty liu ­
kais nusikeikė, bet p u o d u k ą su kavos likučiais
paėm ė ir šiurkščiai padėkojo.
— S iūlyčiau šiek tiek p a sig rim u o ti, p o n e
Raili, — patarė Brin vildam asi, kad Vitni neiš­
girdo n e g ra ža u s epiteto, k u rį jai p a v y m u i p a ­
siuntė Railis. — Užeisiu, kai pasiruošim e. Ar jūs
turite kokios nors m edžiagos apie ponią Han?
— Šiek tiek, — atsakė jis atžariai.
— Gal jums v e rtė tų p eržiū rėti ją?
Tai tarusi, Brin išėjo su Vitni Stoun, p a p r a ­
šiusi nuvesti ją pas įsisiautėjusią Pamelą Han. Tai
buvo aukštosios m ados dizainerė, n epaprastai iš­
populiarėjusi pastaraisiais metais k u rd a m a d r a ­
bužius savaitinio televizijos serialo pag rin d in io
vaidm ens atlikėjai.
A tid ariu si "žaliojo kam b ario ", kuris, tiesą
sakant, buvo purvinos smėlio spalvos, duris, Brin
susidūrė su m oterim i, kurios veidas buvo beveik
toks pat rėksm ingas, kaip ir p a p u rę plaukai. Po
išsišovusiais antakiais blizgėjo mažos bespalvės
akutės. Jau ir taip plona nosis nuo pykčio buvo
dar labiau susitrau k u si.
— Mane įžeidė, ir aš reikalauju paaiškinimo.
Aš niekada... na, net negaliu apsakyti, kaip tai...
A ukščiausios rūšies įžeidim as, štai kas tai yra!

-M-
 Moteris berte bėrė žo d žiu s, nors lūpas, ro­
dės, visą laiką buvo sučiaupusi. Kai suprato, kad
priešais ją stovi anksčiau nem atytas asmuo, ji p ri­
tilo ir išdidžiai nužv elg ė Brin.
— Kas jūs? Čia viena iš m ano s u k u rtų p alai­
dinukių.
Brin padėkojo visiem s angelam s, kurie p a ­
dėjo jai šiai dienai išsirinkti b ū te n t šią p a la id i­
nukę. Ji vos nesucypė iš džiau g sm o , kai Railis
pasakė įžeistosios viešnios pavardę, nes s u p ra ­
to, jog žaidim ui su šia m oterim i ji jau turi tin k a ­
m ą kortą.
— Aš Brin Kesidi, ir — taip, tai vienas iš jū ­
sų m odelių, ponia Han. Ne vieną m ėnesį turėjau
taupyti, kad nu sip irk čiau ką nors su jūsų firmos
ženklu. N egaliu apsakyti, kaip aš dievinu šią p a ­
laidinukę.
Pamela H an prunkštelėjo:
— Žinoma, ji prabangi. Ji tiktų bet kuriai, ta­
čiau jūsų dėvim a atrodo ypatingai. Dydis šeštas?
Ko gero, ketvirtas. Dizainą sugalvojau ak im irks­
niu. Rankovės laisvai krenta žem yn ir puikiai a t­
kartoja kiekvieną judesį, bet jeigu nebūčiau u ž ­
sispyrusi dėl šito kirpim o, nieko pan ašau s n e b ū ­
tum e pasiekę.
Dar keletą se k u n d ž ių ji begėdiškai išdidžiai
tyrinėjo savo kūrinį, o paskui sušnarpštė, lyg b ū ­
tų u ž u o d u si kažką n em alonaus.
— Jūs dar nepasakėte, ką veikiate šiame žv ė­
ryne. Žinokite, panele, kad aš jau svečiavausi
Džonio Karsono "Šio vakaro šou", "Labas rytas,

4-s
A m e rik a !", "60 m in u č ių " ir "M erv io G rifin o
šou". Su m anim i niekada, niekada šitaip baisiai
nesielgė. Čia tikras televizijos laidų sąvartynas.
Pažastis...
— Jūs visiškai teisi, ponia Han. Aš negaliu
nesutikti su jūsų nuom one. Jūsų vietoje atsisa­
kyčiau daly v au ti laidoje ir trenkusi d urim is iš­
eičiau. Kodėl jūs tu rė tu m ė te sutikti dalyvauti te­
levizijos pokalbyje po to, kai su jumis šitaip p a ­
sielgė? N ėra ko jiems pataikauti! Įsivaizduokite,
jūs — A m erikos d izain erių virtuoze, o jie elgiasi
su jumis lyg su paprasčiau sia viešnia, kaip su...
aktore ar panašiai. N ejaugi jie n e su p ra n ta , kad
jūs — m enininkė?
Išdrožusi tokią kalbą, Brin nutilo. Tyliu, p a ­
garbiu balsu ji paklausė:
— Gal jums iškviesti taksi? O gal atv ažiav o ­
te lim uzinu?
— Aš... aš... a... a tv a ž ia v a u pati. K artais
m ėgstu pavairuoti. Bet tik kartais, sup ran tate?
Pramogai.
— Žinoma. Eime, ponia Han, leiskite jus p a ­
lydėti. Mes jus čia taip ilgai užlaikėm e, o jūs juk
tokia užsiėmusi! Ar čia jūsų eskizai? N e p a m irš ­
kite pasiimti. Vargšai žiūrovai! Dėl šitų kvailių
n e m okšiškum o jie n e p am aty s jūsų darbų! Kur
b e p a ž v e lg tu m , v is u r vieni b u k a g alv iai, tiesa?
Esu tikra, tas pats ir m ados pasaulyje.
Ji d r ą s ia i ž in g s n i a v o šalia P a m e lo s H a n
m elsdam asi, kad tik b ū tų p ataikiusi į koridorių,
vedantį išėjimo link. Visi tie susikertantys k o ri­

4-6
doriai atrodė lyg labirintas, ir ji m intyse jau ėmė
regzti pasiaiškinim ą, jeigu netyčia a tsid u rtų tie­
siai priešais šluotų sandėliuką. Širdis daužėsi. Ar
jos apgaulė pavyks?
Brin plačiai nusišypsojo dizainerei:
— Regis, aš skaičiau, kad Bei Aryje rengiate
ypatingą m a d ų pristatym ą?
— Taip, pas N eim aną. Rytoj.
— Nuostabu! Gal pavyks apsilankyti. Viliuo­
si, kad bent kas nors ateis.
Europietiški sm ailianosiai dizainerės a u k š ­
takulniai net sucypė, jai staiga sustojus.
— O kodėl galėtų neateiti? Manote, kad aš
su savo m odeliais galiu nesu lau k ti minios ž m o ­
nių?
— M atote, pon ia H an, "Rytą su Railiu" ž iū ­
ri g a u sy b ė ž m o n ių , n o rs laid ai ir trū k s ta geros
režisūros. Bet n e sija u d in k ite , — kalbėjo Brin,
p le k š n o d a m a p e r p lo n ą k aip s k ie d ra p a š n e k o ­
vės ra n k ą , — esu tik ra, k a d d a u g y b ė m o te rų
p a m a ty s jū sų m a d ų p r is ta ty m ą k a ip n o rs k i­
taip.
— Bet...
— Aš n e tik ė ja u nė v ie n u ž o d ž iu , ką jos s a ­
kė apie Reičelę Lam iel, kai toji atsisak ė d a ly ­
v a u ti vietinėje televizijos laidoje. — Brin s t u m ­
telėjo P am elą H a n p irm y n , ta č iau toji nė n e ­
krustelėjo.
— Lamiel? Ji atsisakė... O ką jos sakė?
— P rašyčiau, — su o k alb išk a i su šn ib žd ėjo
Brin. — Jūs prašote, kad būčiau nediskretiška.

4-7
 — Aš niekam nesakysiu. Ką jos sakė apie La-
miel? — iš sm alsum o plonytės Pamelos H an šner­
vės net virpėjo.
Brin apsidairė, tarsi k etintų atskleisti vals­
tybinę paslaptį.
— Kalbėjo, kad jos m odeliai šlykštūs ir kad
ji nenorėjo reklam uotis, kol nebus p ard u o tas m a ­
d ų pristatym as. Bet, kaip jau sakiau, — p a s k u ­
bėjo p rid u r ti Brin, — aš netikėjau, kad ji dėl to
įniršo ir atsisakė d a ly v a u ti televizijos laidoje,
nors buvo pažadėjusi. — Ji švelniai stumtelėjo
dizainerę, kad toji p ag aliau p a siju d in tų pirm yn,
teb e b ū g šta u d a m a, jog Pamela H an gali suabejo­
ti jos pasakėle. — Ak, mes tikrai labai su g aišin o ­
me jus. A tsiprašau už p a tirtu s n e p a to g u m u s dėl
m ū sų kaltės. Aš pasirūpinsiu...
— Luktelėkite, — ji n erv in g a i apsilaižė ir
piktai sumirksėjo. — Jūs atrodote labai p a tra u k ­
liai su ta palaidine.
— Ačiū.
— Kitą kartą g alėtum ėte pasirinkti ryškes­
nę, tarkim , fuksijos spalvą.
— Jūs taip manote? — nuolankiai p aklausė
Brin.
— Aš gerai neišg ird au jūsų vardo, mieloji.
— Brin. Brin Kesidi.
— Na, Brin, jūs b u v o te tokia m eilutė, kad aš
vis dėl to n u ta ria u d aly v au ti tam e n u o b o d žiam e
pokalbyje.
Brin karštai prisp a u d ė ranką sau prie širdies,
kuri iš džia u g sm o šokinėjo krūtinėje.

■4-8
 — Ak, ponia Han! N et nežinau, ką pasakyti.
Jūs tokia kilni ir atlaidi!
— Na ką jūs! — d izainerė pakėlė ran ką lyg
p opiežius laim indam as. — Aš juk profesionalė,
kitaip elgtis ir nedrisčiau.
Kai Brin atvedė Pam elą H an į studiją, ji jau
beveik m urkė kaip katė.
— Vitni, p ra šau atnešti p u o d u k ą kavos p o ­
niai Han. Grietinėlės? Cukraus?
— Be nieko, mieloji. Juk turim e saugoti sa­
vo figūras. — Visi apstulbo, kai Brin nusijuokė
kartu su ja.
— Sėskitės ant šios sofos, ponia Han. Kokia
apšiurusi, tiesa? — Ji žvilgtelėjo į g um ą k ra m ­
tančią mergaitę. — A tsargiai p a d u o k mikrofoną.
Ponios pala id in u k ė šilkinė. — Dizainerė n e p a ­
stebėjo, kaip Brin slapta mirktelėjo mergaitei.
P usv a lan d is naujajam e darbe Brin p a v irto
šimtmečiu, u ž ta t Pam ela H an b uvo p aso d in ta į
jai skirtą vietą, priju n g tas m ikrofonas, ir d ab ar
ji kvailai šypsojosi k lau sy d am asi liaupsių. Brin
nė rė si iš kailio s te n g d a m a s i įtik ti v a ik iš k a m
egoizmui, — svarbiausia, kad tik tas p irm as p o ­
kalbis b ū tų įrašytas.
— Kaip jums tai pavyko? — pak lau sė Vitni,
vesdam a Brin į Railio persirengim o kam barį. —
Ji išvadino m ane neregėta nevėkšla, neturinčia
nė lašo m an d ag u m o .
— Na, bent jau p a d em o n strav o aliteracijos
meną. — Vitni n e s u p r a s d a m a išp ū tė akis, bet
Brin tęsė toliau: — Aš paglosčiau jos savimeilę.

4-9
 Vitni negalėjo n u slėp ti susižavėjimo:
— Jūs nepakartojam a!
— Ačiū. Jeigu jau p rašn ek o m apie savim ei­
lę, pažiūrėkim e, kokios nuotaikos ponas Railis.
Ji pabeldė į duris ir nelau k d am a leidimo įžy­
giavo į vidų.
— Mes jau laukiam e jūsų.
Railis stovėjo priešais grim avim osi v e id ro ­
dį, užsikišęs rankšlu o stį už m aršk in ių a p y k ak ­
lės. Rankose jis laikė kem pinėlę ir ko m p ak tin į
grim ą. A nt tu a le tin io staliu k o stovėjo m ažy tė
lėkštutė su v a n d e n iu ir kavos puodelis.
— Būtų geriau, kad mes kartą ir visiems lai­
kams kai ką išsiaiškintume, panele... kaip ten jūs?
— Kesidi, — griežtai atsiliepė ji.
— Tiesa, Kesidi. — Jis atsigręžė į ją. — Lai­
dai va d o v au ju aš, ir niekas kitas. Šį rytą leidau
jums savavaliauti tik dėl to, kad su sidarė kritinė
padėtis. Tačiau nem anykite, kad ir man galite n u ­
rodinėti, aišku?
N e n u leisd a m a s nuo jos ledinio žvilgsnio, jis
sudrėkino kem pinėlę, brūkštelėjo ja per grim ą ir
pasitepė nosies galiuką, kad neblizgėtų studijos
šviesose.
Nė kiek n e išsig a n d u si nei perspėjim o, nei
bauginančio žvilgsnio, Brin ramiai pasakė:
— Po poros m inučių pradėsim e įrašinėti, p o ­
ne Raili. Jeigu iki to laiko nepasirodysite, aš p a ­
rašysiu oficialų sk u n d ą gamybos direktoriui. Be­
je, jūs ką tik įkišote kem pinėlę į kavą.
Jam nespėjus nieko atsakyti, Brin išėjo tre n ­

50
kusi durim is. N e tru k u s u ra g a n u įsiveržęs į s tu ­
diją, Railis Jau švy tėi° Prieš kameras.
Jo paslaptingas balsas kerėjo taip, jog n a m ų
šeim ininkės m esdav o d ra b u ž ių skalbim ą ir sės­
davo prie televizorių ekranų, o sekretorės spies-
davosi su kitomis m oterim is prie kavos a p a ra tų
aptarinėdam os ir ap k alb in ėd am o s jį. Railis go­
džiai gaudė kiekvieną Pamelos H an žodį, n u o ­
širdžiai domėjosi dizainerės dem o n stru o jam ais
eskizais ir aiškinimais. Jeigu tai b uvo vaidyba,
vadinasi, jis p u ik u s aktorius.
Kai įrašas bu v o baigtas, o ponia H an išly d ė­
ta pro duris, Brin sušau k ė gam ybinį pasitarim ą,
kuriam e dalyvavo visi, kurie buvo susiję su šia
laida.
Ankstesnis darb u o to jų atšiaurum as buvo a t­
lėgęs. Rytinės krizės įveikimas jai padėjo p e ln y ­
ti jeigu ne p a la n k u m ą, tai bent pagarbą.
Susirinkim e ji pateikė visą sąrašą taisyklių,
n u o statų ir u ž d u o č ių ir labai aiškiai pasakė, kad
tikisi jų vykdym o.
— Jūs galite kai ką pakeisti, — ji šypsojosi,
tačiau nė vienam pro ausis n ep rasly d o įspėjimo
gaidelė: — Kol kas pagal reitingą "Rytas su Rai-
liu" užim a antrą vietą. N oriu, kad kitam e reitin ­
ge b ūtu m e pirm i ir tokie liktum e. Jeigu tam ne­
pritariate, išeikite dabar. M anęs niekas n esu lai­
kys siekiant užsibrėžto tikslo. — Tarsi netyčia jos
žvilgsnis u žkliuvo už Railio. — Pone Raili, n o ­
rėčiau su jumis pasikalbėti d ab ar jūsų p e rsire n ­
gimo kambaryje.

si
 Brin n u k a u k š ė jo p e r c e m e n tin e s g rin d is,
p a lik u s i ge ro k a i p ritilu s ią ir s u g lu m u s ią g r u ­
pę, ir p a la u k ė p rie p e rs ire n g im o k a m b a rio d u ­
rų, kol Railis ją prisivijo. Jis a tid a rė d u ris , n u ­
silenkė ir p la č iu m o s tu p a k v ie tė Brin į vid ų .
Įėjęs p a sk u i ją, jis nep asiū lė jai prisėsti, bet pats
išsid rėb ė an t sofos ir ėmė k n e b in ė ti k a k la ra iš ­
čio m azgą. Brin liko sto v ėti v id u ry je k a m b a ­
rio.
Ji atsivertė u ž ra šų k n y gutę ir tarė:
— Kiekvieną rytą, baigus įrašą, Vitni atneš
jums susitikim o su kitu studijos svečiu m e d ž ia ­
gą. Per naktį išstudijuokite ją. Ir nuo šiol netole­
ruosiu nė vieno jūsų išpuolio.
— Nejaugi?
— Taip, netoleruosiu. Ir liaukitės tero riza­
vęs Vitni.
— Dim Vit? Ji priprato.
— Ji dievina jus, nors n etu riu supratim o, ko­
dėl. Tačiau jeigu ji b ū tų Sent Bernardo a u k lėti­
nė, o ne jautri, svajinga m ergina, neleisčiau jums
elgtis su ja taip, kaip šį rytą.
— Jūs m an neleistumėte ?
— Kada jūs vakar atsigulėte? — pasiteiravo
ji, tarsi n e b ū tų girdėjusi klausimo.
— Ką?
— Girdėjote.
Jis ilgai spoksojo į ją. Rūgšti m ina p a m a žu
virto sukta šypsenėle.
— Kada atsiguliau į lovą ar k ada atsiguliau
miegoti ?

sz
 Brin žvilgtelėjo į jį pavargu sio m is akimis ir
atsiduso:
_Man visai neru pi, kas vyksta jū sų lovoje,
pone Raili.
__Ak taip? Tai kam tada klausiate?
__jū s pats prašotės tiesm ukiško atsakym o.
A trodote siaubingai. — Brin tiesiog širdis a p sa ­
lo išvydus s u g lu m u sį jo veidą. M atyt, neb uv o
pratęs prie kritikos. — N uo šiol laidos išvak arė­
se prašau gerai išsimiegoti ir apsieiti be vyno.
Nebus m aišelių paakiuose.
Abejinga išraiška dingo. Railis atsisėdo tie­
siau.
— Kokio velnio...
— O jeigu tie maišeliai vis tiek kabės, p a ta ­
riu rytą vos atsikėlus kokias penkiolika m inu čių
ant jų palaikyti ledo paketėlius.
Jis pam osav o ro dom uo ju p irštu priešais ją:
— Galėčiau pasakyti, k u r jums reikėtų u ž si­
dėti tuos ledo pakelius.
— M anau, tai ir viskas, — tarė ji ir užv ertė
užra šų knygutę.
— Nevisiškai, — jis pakilo n uo sofos ir s u ­
griebė ją už pečių, kai ji jau buvo b e d aran ti d u ­
ris į koridorių.
— Paleiskite mane!
Jis šyptelėjo lū p ų kam pučiu.
— "Paleiskite mane?" Ar n ep am iršote p ri­
durti "tu, cham e"?
— Leiskite m an eiti, pone Raili, arba aš...
Jis nusikvatojo. Jo akyse šokinėjo v elniūk š­

53
čiai, kai jos sm aigstė Brin nuo galvos iki kojų.
Džonas Railis p irm ą kartą kaip reikiant įsižiūrė­
jo į savo naująją režisierę.
Tamsūs garbanoti plaukai buvo p akirpti vos
žem iau žand ikau lių . Tamsūs antakiai dailiai iš­
linkę virš akvam arino spalvos akių, kurios d a ­
bar degė rū stybe. Įžūli nosytė. Lūpos p rašyte
prašosi bučinio. O taip, pačios prašosi bučinio!
Aikštingą apatinę lūpytę b ūtų sm agu švelniai pa-
kandžioti...
Bet patra u k lia u sia — negili smakro duobutė
jo apačioje. Dėl jos smakras atrodė pasiutusiai įžū­
lus. Mergina buvo žavi, seksuali, aistringa, todėl
jeigu nebūtų sugalvojęs plieninės taisyklės nepai­
nioti darbo su malonumais, jis nedelsdam as įsiti­
kintų, kokio karštum o ta joje plieskianti ugnis.
— M ėgstate triuškinti, ar ne, p anele Kesi-
di? — dusliai p a k la u sė jis, iki soties p risiju o ­
kęs. — M ažytis paketėlis din a m ito , v a d in a m a s
m oterim i. D arosi įdom u.
Brin pavyko išsilaisvinti iš jo ran kų , bet tik
todėl, kad jis pats n u sp re n d ė ją paleisti. Ji a tid a ­
rė duris.
— Pasim atysim e rytoj, pone Raili.
— Nė už ką nepraleisiu tokio m alonum o, p a ­
nele Kesidi.
Jo juoko skam besys nulydėjo ją k o rid o riu ­
mi. Jai reikėjo kuo greičiau bėgti tolyn nuo jo,
nes jau tada buv o aišku, kad po emocinio ir fizi­
nio Džono Railio prisilietim o ji n iekada nebebus
tokia, kaip ligi šiol.

5^
 3 skyrius

— Sugrįžk į žemą. Pabusk, Brin!

— Ką? Ak, atleiskite. Aš...
— Aš ir sakau. Kaip galima užsisvajoti per
balių? Kai kas nori jau eiti, tačiau prieš tai tu r­
būt derėtų su d ain u o ti bosui "Ilgiausių m etų".
— Ž in o m a , — s u m u r m ė jo Brin, p a m a ž u
g rįž d a m a į tikrovę. — P a k la u siu p a d a v ė jo , ar
tortas p a ru o š ta s .
Eidama į v irtuvę, ji dirstelėjo į Railį. Jis te-
betriūsė prie baro d a ly d a m as gėrim us ir šyp se­
nas, tačiau akimis sekė ją. Iš degančio jo žvilgs­
nio ji spėjo, kad Railis suprato, k u r klajojo jos
mintys.
Brin rado Stiuartą virtuvėje, kaip tik ketinan­
tį uždegti žvakutes ant torto.
— Rodos, laikas nešti tortą.
— Aš irgi taip m anau, — pritarė Stiuartas,
nors iš jo povyzos buv o aišku, kad jau gerokai
pavėluota.

ss
 U ždegęs visas žvakutes, Stiuartas atvėrė su ­
kam as duris. Brin n u stū m ė m ažytį stalelį į sve­
tainę. Visi atsisuko ir išvydę įsp ūd in gą tortą ėmė
ploti.
Svečiai užtraukė "Ilgiausių metų". Abelis Vi­
nas atsiyrė prie torto ir vienu atsikvėpim u u ž ­
p ū tė visas žvakutes.
Iš v is ų p u s ių sklido š ird in g i sv eik in im a i
g im ta d ie n io proga. Abelis linksm ai juokėsi iš
p o k š tų apie artėjančią senatvę. Paskui pakėlė
rankas p ra šy d am a s tylos ir kreipėsi į svečius:
— Dėkoju visiems, kad atėjote šį vakarą kar­
tu švęsti mano gimtadienį. Tiems, kurių rytoj lau­
kia darbas... nepavydžiu, — tiesiai išdrožė jis, su­
keldam as juoko bangą. — N e p riim siu jokių p a ­
siteisinim ų dėl pagirių. Dėl šio vakaro vaišių ga­
lėsite kaltinti Brin. Jai, kaip šeimininkei, nėra ly­
gių. — Jis pasisuko ir meiliai ją pabučiavo.
Ji s u b ru z d o ir paprašė Stiuarto pjaustyti tor­
tą bei v a iš i n ti s v eč iu s. P ir m a s g a b a la s teko
Abeliui. Kol kiti būrėsi aplink tortą lau kd am i sa­
vo eilės, jis pasivedė Brin į šalį. Suradęs nuošalų
kampelį, Abelis padėjo savo lėkštutę su tortu ant
stalo krašto.
— Aš sak iau tiesą. Šis va k aras bu vo y p a ­
tingas.
— D žiaugiuosi.
— Ypatingas, nes esi tu, Brin.
Brin pastebėjo, kaip Railis svaidė į juos p ik ­
tus žvilgsnius. Linksmai šyp so dam asi Abeliui, ji
tarė:

se
 __Ačiū, man buvo labai malonu.
__ Žinau, kad da b ar ne laikas kalbėti apie
darbą, tačiau...
__Tikrai ne laikas, Abeli, — paskubėjo ji p e r­
traukti jį, nes akies krašteliu pam atė, kaip Railis
išėjo iš už baro ir pasu ko į jų pusę.
— Prašau, leisk m an užbaigti. Prieš d u o d a ­
ma atsakym ą rytoj, turi išgirsti m ano pasiūlym ą.
Kaip tau p a tik tų k e tu riasd ešim t tūk stančių per
metus?
— Beprotybė.
Per vėlu. Railis jau stovėjo už Abelio lyg juo­
das paukštis, tykantis grobio. Keista, kad Abelis
nejautė karšto alsavimo į sp rand ą.
— Gal šiek tiek ir beprotiška, — susijuokė
Abelis, — tačiau aš pasiruošęs mokėti, kad su-
gundy čiau tave šiuo darbu.
— Tu per d a u g dosnus. Pasiūlym as puikus,
bet aš d ar n e ap sispren džiau.
Ir kaip Railiui u žtenk a įžū lu m o slapta k la u ­
sytis? Kodėl jis nenueina? Kodėl jis pasirodė b ū ­
tent šį vakarą, kai jos ateitis p riklau so nuo šio
apsisprendim o? Tik to ir trūksta, kad Railis jauk­
tų jai protą.
— Po m e tų b ū tu m p a a u k š tin ta ir g a u tu m
procentus nuo pelno. Be abejo, kom panija a p m o ­
kėtų tavo persikėlim o išlaidas.
— Aš nelabai žaviuosi p e rs ik ra u sty m u į Los
Andželą.
Vinas susirauk ė ir susimąstė.
— N oriu, kad b ū tu m laiminga. Kompanija

57
ten turi keletą nam ų. Tu galėtum vieną išsin uo ­
moti, su sim ok ėtum tiktai už k om unalinius p a ­
tarn av im u s. Vienas stovi pakrantėje, jis tau p a ­
tiktų.
— Abeli! Aš negaliu leisti, kad tu m okėtum
už apgyv end inim ą. Prašau, nebekalbėkim e d a u ­
giau apie tai šį vakarą.
— Tačiau rytoj turiu gauti tavo atsakymą, to­
dėl noriu tave įkalbėti. Šiandien paskutinė proga.
— Jeigu aš atsisakysiu, tai visai ne dėl to,
kad tavo pasiūlym as m an nepatiko.
— Pu ik u, — p asakė jis nusivylęs, — m atau,
kad esi garbinga, n e p a p e rk a m a moteris. A tro ­
do, k ad kalba apie p in ig u s tave išm ušė iš p u ­
siausvyros.
Iš pusiau sv yros ją išm ušė ne kalbos, o nieko
gera neža d a n tis Railio veidas. Abelis tu rb ū t p a ­
stebėjo, kad jos žvilgsnis k rypsta kažku r už jo
pečių, ir atsisuko.
— O, ponas Railis! B andau įkalbėti Brin p a ­
keisti darbą. Žinote, nelabai protingai pasielgė­
te, leidęs jai išeiti.
Abelis Vinas maloniai šypsojosi paniurusiam
veidui, tačiau akys išliko šaltos. Atmosfera kai­
to. Abu vyrai prim inė d u patinus, besivaržančius
dėl patelės palankum o.
Pagaliau Abelis tarė:
— Brin, prie d u rų laukia būrelis svečių. Jie
nori atsisveikinti. Reikėtų eiti tenai.
N e lau k d a m a s jos sutikimo, jis paėm ė ją už
para n k ės ir nusivedė. Ji neturėjo kito p a sirin k i­

S8
m o, be to, kai svečiai skirstosi, šeim ininkės vie­
ta prie d urų.
Brin jautėsi ne sm a g ia i p a lik d a m a Railį to ­
kį prislėgtą ir įpykusį. S e n tim e n ta lu m a s p a ž a ­
dino n e p a site n k in im ą savim i. Kodėl jai tu rė tų
rūpėti, ką galvoja Railis? Ji m etė jį prieš keletą
m ėnesių, ir per tą laiką jam jos neprireikė. Iki
šio vakaro jis bu v o visai abejingas jų išsisk yri­
mui.
Jam jau nėra vietos jos gyvenim e, todėl te­
gul ir lieka užribyje.
— Tu viską gerai ap g alv o si, tiesa? — p a ­
klausė Abelis, kai po p u s v a la n d ž io ji p a d a v ė
jam paltą.
— Pažadu.
— Rytoj išgirsiu tavo atsakym ą?
— Taip.
Visi jau buvo išėję, tik Stiuartas su savo p a ­
dėjėjais tebesidarbavo. Prie d u r ų liko tik jiedu
su Abelių. Jis suėm ė jos rankas.
— Žinau, kad išgirsiu teigiam ą atsakymą, —
jo žodžiai nuskambėjo taip, tarsi jis b ū tų įpratęs
visada gauti, ką panorėjęs. — Labanakt, Brin. Bu­
vo nuostabu.
Jis vėl pabučiavo ją į skruostą. Jai pasidarė
nejauku pagalvojus, kad u ž te k tų m enkiausio p a ­
skatinim o, ir jo tėv išk as pak šte lė jim a s g a lėtų
virsti karštesnių bučiniu.
Saugok, Dieve! Kartą ji jau nuėjo tuo taku.
D arbinių ir asm eninių santykių painiojimas p ra ­
gaištingas ne tik nervam s, bet ir širdžiai, jaus­

53
mams. D aug iau to nebus! Su vienu egoistu ji jau
gyveno, ir n ep aisan t to, kad Abelis Vinas jai p a ­
tiko, kad ji gerbė jo s u m a n u m ą versle, ji s u p r a ­
to, kad jo ego neleistų dalytis savo šlove su nie­
kuo, tuo labiau su moterimi. Kaip kad...
Railis? Ji greitai p e rm e tė akim is kam barį.
Tuščias. Kur Railis?
Brin p ag aliau atsisveikino su Abelių, u ž r a ­
kino lauko duris ir nuėjo į virtuvę. Stiuartas b ai­
gė p a k u o ti savo reikmenis. U žpakalinės d u ry s
buv o plačiai atidarytos. Styvas su Bartu krovė
d aiktus į stovintį ant keliuko furgoną.
— Ar nematėte...
— Gražuolio? — Stiuartas neleido jai užbaig­
ti. — Ne. Mes kaip tik ap ra u d o jo m e jį. Jis tu rb ū t
iš sp rū d o nė neatsisveikinęs. Bartas vis dar n e ­
gali atsigauti.
— Ar nenutilsi! — plykstelėjo Bartas, u ž s i­
ve rsd am a s ant peties dėžę su lėkštėmis.
N uo jų erzelynės Brin tik d ar labiau įsiskau­
dėjo galvą. D abar jai norėjosi tik ram y bės ir p a ­
la im in g o s tylos. Iš ra š y d a m a čekį S tiu artu i, ji
p risiekė sau, kad jai visai n e rū p i netikėtas Rai-
lio p a siro d y m a s ir toks p a t staigus dingim as.
— Jūs pam iršo te išskaityti už barm eno p a ­
slaugas, — pasakė Stiuartas, p am atęs sumą.
— Tegu tai bus jūsų kišenpinigiai.
— Jūs tikra lėlytė. Tikiuosi, mes ir toliau b en ­
d ra d arbiausim e. — Stiuartas spustelėjo jai petį
ir išėjęs pro galines d u ris tvarkingai jas užd arė.
Brin u ž ra k in o jas ir atsisuko į prišnerkštą virtu-

eo
vę. Jos indų plovim as neįėjo į Stiuarto pareigas.
Visur buvo didžiulė netvarka.
Ji atsiduso pagalvojusi, kad jeigu viską taip
paliks iki ryto, negalės ram iai miegoti. Taigi p ir­
miausia reikia persirengti. Ji lėtai užk o p ė į viršų
ir įėjo į miegamąjį.
Pravėrusi duris, Brin sustojo lyg ištikta sta­
bo. A trėmęs galvą į atlošą, ant jos lovos tysojo
Railis ir vartė pa sk u tin į "Broadcasting" num erį.
— Visi išėjo?
— Ką čia darai?
— Ilsiuosi. Ar gali įsivaizduoti, kad beveik
keturias valan das n e b u v a u nė prisėdęs?
— Neapsimesk, kad nesupranti, ko klausiu, —
piktai užriko ji. — Ką čia m ano miegamajam e,
m ano lovoje, veiki? Aš m a n ia u , kad iškeliavai
namo.
— Namo? — paklau sė jis, m esdam as ž u rn a ­
lą į šalį. — Aš netu riu namų. Aš tu riu namą, k u ­
ris buvo m ano namai... kai su m anim i gyveno
m ano žmona.
Brin nusigręžė n uo jo ir n u s p y rė nuo kojų
batelius. Pažvelgusi į veidrodį, ji brūkštelėjo ra n ­
komis per plaukus.
— Pavargau.
— Taip ir atrodai. Eikš, prigulsi. — Jis p a ­
tapšnojo šalia savęs. Veidrodyje atsispindintis jo
atvaizdas atrodė toks pat gu n d a n tis, kaip o b u o ­
lys Ievai, be to, dar ir pavojingas.
— Nė nesvajok.
Jis nusijuokė:

61
 — Kodėl? Ar todėl, kad dar nepam iršai, kaip
m u m s b ū d a v o sm ag u sugrįžu s iš pobūvių?
Tiksliai pasakyta. Jeigu ji dabar atsigultų ša­
lia, jiedu m ylėtųsi, ir ji vėl įsisuktų į tą patį ratą.
Ji n e b etu rėtų jėgų vėl išsikapstyti. Pirmą kartą ji
vos atsilaikė.
— N eprisim enu.
— Ir d ar kaip prisim eni, todėl ir bijai atsi­
gulti šalia. Kažin kodėl taip gera mylėtis po b a ­
liaus? Gal todėl, kad būni atsipalaidavęs, puikios
nuotaikos? Grįžę iš p o b ū v ių mes nuostabiai leis­
davom e laiką...
— Kodėl n epalieki m anęs ramybėje? N egi
negirdėjai, kad šį v akarą nesu nusiteikusi kalbė­
tis apie tai?
— Ar tebeturi tą nėriniuotą diržą keliaraiš­
čiams?
Brin staigiai atsisu k o išsig a n d u si, kad jis
kiaurai m ato per jos drabužius.
— Ne!
Jis išsiviepė:
— Melagė. Tu ir d a b ar su juo.
— Visai ne!
— Įrodyk.
— Ne.
Railis ėmė juoktis, ir ji nėrė į vonios k a m b a ­
rį, kad jis n ep asteb ėtų jos šypsenos.
— Ką ten veiki? — šūktelėjo jis.
— Persirengiu.
— Argi ne kvaila?
— Kas? Persirengimas?

ez
 — Ne, slėpimasis. Aš juk jau esu m atęs tave
nuogą- Galėčiau vaizdžiai n up a sa k o ti kiekvieną
sm ulkm eną ant tavo n u o stab a u s kūno.
U žsidariusi vonioje, Brin atsisegė u ž tra u k ­
tuką ir n u trau kė suknelę žemyn. Likusi tik su nė­
rinių diržu, ji nusišypsojo. Ta juosta visada jį u ž ­
degdavo, nors geismo jis ir šiaip nestokojo. Pro
uždaras duris atsklido kiti žodžiai, nuo kurių p a ­
ra u d o visas kūnas.
— Galiu lažintis, k ad esi apsim o vu si ir to­
mis kelnaitėmis, kurios p rid e rin to s prie diržo!
Ji greit iššoko iš m ažytės atlaso skiautelės.
— Ne!
— Įsivaizduoju, kad d a b ar stovi a p sim o v u ­
si tik plonytėm is juodom is kojinėmis.
Ji skubiai nusim ovė kojines. K eikdam a save
už kvailum ą, kad įsivėlė į tą vaikišką ž aidim ą, ji
pagaliau liko visai be d rabu žių. N egaišdam a lai­
ko užsimovė kitas kelnaites, senus džinsus ir įlin­
do į sportinę palaidinukę. Tada įsispyrė į m o k a ­
sinus ir grįžo į miegamąjį.
— Žavinga, — da b ar jo balse pasigirdo iro­
nija.
— Jeigu n epatink a m ano drabu žiai, gali ke­
liauti sau.
N o rint pasiekti duris, teko praeiti pro lovą.
Railis persisvėrė per lovą ir sugriebė ją už kel­
nių juosmens. Ji suspiegė, bet nesuspėjo iš trū k ­
ti. Jis parm etė ją aukštielninką ant lovos ir šy p ­
sodam asis užsiropštė an t viršaus.
— Leisk atsikelti!

63
 — Oho! Kai būni labai manieringa, tavo aky­
se įsižiebia žiburiukai, ir tada tave reikia p rig e ­
sinti. P aduosi tau pirštelį, tai tu pačiupsi visą
ranką. — Jis pasitry nė nosimi į jos ausį. — N o rė ­
čiau tau d u o ti k u r kas d a u g ia u negu pirštelį,
Brin.
— Kaip vulgaru.
— Visiškai teisingai, bet tau patikdavo. Kuo
begėdiškiau kalbėd avau, tuo labiau patikdavo.
— Aš... Ai, baik! — Jis ėmė skaičiuoti jos šon­
kaulius. Ji baisiausiai bijojo kutenimo. — Raili,
baik, girdi?
— Pasakyk "prašau ".
— Prašau, — Brin g a u dė orą, — prašau.
Jis liovėsi kutenti ir pakišęs ranką po p a la i­
dinu ke paglostė pilvą.
— Kertu lažybų, kad tu su tomis kelnaitėmis.
— Kertu lažybų, kad ne.
— Iš ko lažiniesi?
— Pats ir pasakyk.
— Iš bučinio.
Įsitikinusi, kad laimės, Brin tarė:
— Pažiūrėsim.
Jo m ėlynos akys žvelgė tiesiai į ją. Ji n u š č iu ­
vo. Jis prasegė jos džinsus, p a trau kė u ž tr a u k tu ­
ką ir išpešė palaidinukę.
Ju o d ų atlasinių kelnaičių Railis nepam atė,
tačiau melsvas šilkas jam pasirodė lygiai toks pat
jaudinantis. Jis taip stipriai jos pasiilgo, kad net
užsim erkė. Kai vėl atsimerkė, palietė lygų, švel­
n ų jos pilvą.

6^
 — Laimėjau, — droviai sušnabždėjo Brin, ne­
atlaikiusi jo karšto žvilgsnio.
— Pasuoju.
Jo ranka drąsiai įslydo i šilkines kelnaites.
Giliai krūtinėje sudejavęs, Railis palenkė galvą
ir karštai išbučiavo visą jos pilvą. Brin nebu vo
pam iršusi aistring ų jų glam o nių ir pajuto, kaip
pažįstam i geismo liežuviai laižo visą kūną. Jos
pirštai nevalingai paniro į pašarm ojusius jo p la u ­
kus ir švelniai gniaužė juos, a tk a rto d a m i jo klai­
džiojančio liežuvio judesius.
N ors jos kūnas pasidavė, protas n e p rip a ž i­
no pralaimėjimo.
— Ne, Raili, ne.
— O taip!
— Ne, — inkštė ji, s u v o k d am a ir žlugim ą, ir
sužadintą geismą, kai jis apsistojo ties pačia ja u t­
riausia jos kūno vieta. — Ne!
Jis kilstelėjo. Brin jautė an t veido šiltą kvė­
pavim ą.
— Kodėl? Tu nori manęs.
— Ne.
— Nori. Tu — m ano žmona.
— Jau nebe.
— Jokie d o k u m e n ta i to neįrodo.
— Neoficialiai, bet...
— Gerai. Tu išėjai. Aš leidau išeiti. D aviau
tau erdvės, atstum ą, laiko. Kiek dar tęsis tas ta ­
vo žaidim as, Brin?
— Tai ne žaidimas!
— Tu nesutiksi mylėtis su manimi?

66
 — Ne.
Railis n u sirito nuo jos, atsivertė ant n u g a ­
ros ir susiėm ė rankom is veidą. Jis ilgai taip g u ­
lėjo sunkiai alsuodam as. Glotniai p rig lud ę d ž in ­
sai išryškino jo susijaudinim ą. Brin atplėšė akis
pabū gu si, kad net dabar gali neatsilaikyti, nes
Railio ji norėjo labiau už viską pasaulyje. Velniop
išdidum ą! Ji nori Railio.
Bet jis atitra u k ė rankas nuo veido ir atsisė­
do ant lovos krašto.
— Taip, turbū t tai ne žaidimas. Kelias valan­
das, vieną naktį, keletą dienų b ūtų galima p ava­
dinti žaidimu, bet tik ne septynis mėnesius. Kad ir
kokia būtų priežastis, matyt, ji buvo rimta, tiesa?
— Taip, labai.
Ji irgi atsisėdo, užsisegė džinsus ir s u sirū ­
pinusi p ažvelgė į jį. Jis švelniai ir liūd nai n u s i­
šypsojo. Palietęs p irštu jos skruostą, tarė:
— Eikime tvarkytis.
Paėmęs už rankos, jis nusivedė ją žemyn.
— N orėčiau, kad išeitum, Raili.
— Dar ne.
— Prašau.
Jeigu pasikartotų panaši scena kaip m iegama­
jame, visas jos ryžtas išgaruotų. Vien jo buvim as
netoliese kelia pavojų. Todėl ji ir išsiskyrė — grei­
tai, ryžtingai, visam laikui.
— Kodėl tu nori, kad išeičiau? Lauki Vino?
Ji ištrauk ė rank ą iš jo saujos.
— Ne. Juk sakiau, kad tarp m ūsų nieko nėra.
— Pastebėjau, kaip jūs elgėtės.

66
 __Mes niekaip nesielgėm!
_Mačiau, kaip jis tave gal šešis k artu s p a ­
bučiavo.
__Dėl Dievo, jis pabučiavo į skruostą keletą
kartų tiesiog n orė d a m as padėkoti.
_Na ką gi, — tarė jis, išberdam as pelen us
iš krišto linės p e le n in ės į p la stm a s in į š iu k šlių
maišą, atsineštą iš virtuvės, — m an nepatinka,
kai kiti vyrai bučiuoja m ano žm oną, nesv arbu ,
kad šitaip jie reiškia "d ėk in g u m ą".
— Leisk nusijuokti.
— Kaip tai turėčiau suprasti? — Jis rinko n e ­
švarias stiklines nuo baro ir dėjo ant padėklo, o
ji mėtė į šiukšlių maišą popierines servetėles ir
padėkliukus.
— Tu irgi b u č iu o d a v a i k itų v y rų žm onas.
N e p ris im e n u nė karto, kad b ū n a n t draugijoje
moterys neprieitų ir n e a p k a b in tų tavęs. Tu v isa­
da jas pabučiuodavai.
— Tai susiję su m ano darbu.
— Bet tu nekreipei į tai dėmesio.
— Palūkėk! — Jis spragtelėjo pirštais, tarsi
jam b ū tų kilusi geniali mintis. Iš jo akių matėsi,
kad jam sunku tuo patikėti. — Ar tik tai ir n e b u ­
vo priežastis?
— Kieno?
— Išsiskyrimo. Tu n u s p re n d e i išeiti dėl to,
kad mane pabučiavo kažkokia kekšė?
— N ebūk juokingas, Raili, — pyktelėjo ji,
kad jis palaikė ją tokia ribota. — Jeigu taip b ū ­
čiau galvojusi, n e b ū čiau su tav im i išgy ven usi
penkiolikos mėnesių.

67
 Brin nebenorėjo tęsti to pokalbio, todėl kai
atnešė in d us ir šiukšles į virtuvę, paklausė:
— Tu nealkanas? Juk neturėjai laiko p a v a l­
gyti-
— Siek tiek p e rk a n d a u , bet dau g ia u nen o rė ­
jau. — Jis a tidarė šald y tu v ą ir apžiūrėjo maisto
atsargas. — Beje, tu m an d ar nepadėkojai, kad šį
vakarą tave išgelbėjau.
Jos p iršta i, riš a n ty s pilną šiuk šlių krepšį,
stabtelėjo.
— Ačiū, Raili, — nuoširdžiai padėkojo ji.
Jis dirstelėjo per petį ir mirktelėjo jai.
— N ors tiek įvertinai mane. — D arydam as
sum uštinį su k u m p iu , jis priėjo prie jos. — D žiau­
giuosi, kad galėjau padėti, be to, buvo visai sm a­
gu. Tik b ū tų geriau, jei tas pobūvis b ū tų buvęs
skirtas ne Abelio Vino garbei. Ir dar vienas d a ­
lykas, — tęsė jis, te p d a m as garstyčias ant ru g i­
nės du on os riekutės. — Man nepatiko, ką jis kal­
bėjo apie mane, tai yra kad leidau tau "išeiti".
Kodėl jūs aptarinėjote p ersikraustym o išlaidas ir
nem o kam ą n u o m ą už namą? Kokį darbą jis tau
siūlo?
— Labai gerą, — nuoširdžiai atsakė ji. — Ar
ragavai krevečių? — Ji įsimetė vieną į burną.
— Kokį d arbą, Brin? — jis neleido jai n u ­
krypti nuo temos.
— "Pirmojo p u slap io" redaktorės, — v e n g ­
d am a jo žvilgsnio, tyliai atsakė ji.
Railis padėjo nepaliestą sum uštin į ant lėkš­
tės. Eidamas prie galinių durų, jis žvelgė pro lan­

es
gą į horizontą: prieš akis plytėjo vieno iš gražiau­
sių pasau lio m iestų panoram a. Bet šį vakarą jis
to net nepastebėjo. Railis susikišo atbulas plaš­
takas į u ž p akalines d ž in sų kišenes ir tyliai švilp­
telėjo:
— Iš tiesų geras.
— Aš d ar nesutikau, — skubiai tarė Brin. N e­
žinia, kodėl jai kilo noras apsaugoti jį. Tačiau jis
n e tu ri to žinoti, kitaip bus įžeistas jo orumas.
— Kodėl? — atsisuko jis.
— Tebesvarstau.
— O ko čia svarstyti? "Pirmasis puslapis"
lia u p sin am as visose publikacijose. Si televizijos
laida žada būti pati p o p uliariau sia nuo "Šio va­
karo šou" laikų.
— Dar toli iki to, viskas d a r tik eskizų stad i­
joje. Ir pati koncepcija neaiškiai apibrėžta, n ep a­
sirinkti talentai. N et rinkos tyrimo grupės dar nė­
ra. — Brin turėjo p asakyti viską, kad jis n ep a­
galvotų, jog buvo atmestas kaip netinkamas kan­
d id a ta s vesti naująją laidą. — Abelis planuoja
p ra d ė ti rodyti šią laidą kitų m etų pradžioje. Ji
bus sindikuota. Jokių garantijų, kad ją pirks ki­
tos stotys.
— Pirks. Vino milijonai padės. G ardaus kąs­
nelio niekas neatsisakys. — Railis tiriam ai p a ­
sižiūrėjo į ją. — Tai jis nori, kad tu b ū tu m reži­
sierė?
— Jų bus keli. Kažkoks H olivudo veteranas
pask irtas vykdan čiu oju režisieriumi.
— Tai kodėl vis d a r svarstai?

63
 — M an p atin ka d abartinis darbas, — ji p a ­
band ė išsisukti.
— Ta m en k av ertė radijo laida? — negalėjo
patikėti jis.
— Man ji ne m enkavertė.
— Tavo talentui ji per menka. Ten gali dirbti
bet kas, ką tik išėjęs b e n drav im o kursą koledže.
Tu pati žinai, kad sugebi kur kas daugiau. Be to,
tu turi dirbti televizijoje. Kodėl abejoji? Nori d i­
desnio atlyginim o?
— Ne.
— Tada aš n e su p ran tu .
Brin apsilaižė lūpas.
— Pirm iausia turėčiau persikelti į Los An-
dželą, o tu juk žinai, kad m an labai patinka San
Franciskas.
— Tu p a lik tu m ne vien tik miestą.
— Taip. — Ji pešiojo in d ų pašluostės k rašte­
lį. — Ir savo tėvus.
— Ir mane. — Brin pakėlė galvą, ir jos akys
su sid ū rė su skvarbiu žvilgsniu. — Taip ir b ū tu m
išvažiavusi iš miesto, nieko m an nepasakiusi?
— Ne. Aš... — Ji sunkiai nurijo seiles. — Aš
ruošiausi p rašy ti skyrybų.
Stojo speng ianti tyla. Galiausiai Railis su a r­
dė tą tylą:
— Tai anksčiau skyrybų neprašei dėl to, kad
tik d ab ar gavai p a tra u k lų pasiūlym ą dėl darbo?
Šitoks kaltinim as gėlė, bet buvo p ate isin a ­
mas. Matyt, jis taip suprato, todėl Brin nek alti­
no jo dėl tokios išvados. Jeigu tik jis žinotų, kad

70
jis ir buvo pa g rin d in ė priežastis, dėl ko ji iš k a r­
to nepriėmė Vino pasiūlymo! Ji negalėjo su sitai­
kyti su mintimi, kad teks galutinai, negrįžtam ai
išsiskirti su Railiu.
Nors jie tuos septynis mėnesius ir gyveno at­
skirai, oficialiai tebebuvo susituokę. G yveno ta ­
me pačiame mieste, turėjo tą pačią pavardę. Jei­
gu ji sutiktų dirbti "Pirm ajam e puslapyje" ir iš­
važiuotų i Los A ndželą, oficialios skyrybos b ū tų
neišvengiamos.
— Prisiekiu, tie dalykai visiškai nesusiję, —
pasakė ji.
Railis lėtai prisiartino ir pažiūrėjo jai tiesiai
į akis, stengdam asis įžvelgti bent kokį atsakym ą
į jį kam uojantį klausimą.
— Kodėl tu m ane palikai, Brin? Jeigu gy v e ­
nimas su m anim i ir b u vim as m ano žm ona buvo
tokie nepakenčiam i, kodėl tu visiškai neišsilais­
vinai nuo manęs?
Jis suėmė jos veidą delnais ir kilstelėjo jos
galvą. Nykščiais n u b ra u k ė ašaras.
— Kodėl?
— N ežinau, — sudejavo ji. — Priežastis ne
viena. Milijonai priežasčių. Jos visos su sipyn ė
mano galvoje.
Railis p ris p a u d ė lū p a s prie jos kaktos, p r i­
sitraukė ją ir u ž sim erk ė iš m a lo n u m o ir s k a u s ­
mo, kad laiko ją savo glėbyje, bet negali jos t u ­
rėti.
— Tu neprašei skyrybų, nes jų nenori. Tu n e­
nori prarasti manęs, kaip ir aš nenoriu p ra rasti

71
tavęs. Tu ir to d a rb o nenori, kitaip b ū tu m iš ka r­
to p asin a u d o ju si proga.
— N em anai, kad galiu tai padaryti?
Jis tru p u tį atsitrau kė ir nusišypsojo jai:
— Ž inau, kad gali. Gal manai, kad p a m ir­
šau, ką p a d arei dėl "Ryto su Railiu"?

Po trijų m ė n esių nu o jos darbo televizijoje

prad žios p a siro dė reitingo rezultatai: "Rytas su
Railiu" dar neiškopė į pirm ąją vietą, tačiau s p a r­
čiai artėjo prie jos.
Brin leido savo darbuotojam s surengti š ven­
tišką pasisėdėjim ą prie kavutės prieš gam ybinį
pasitarimą. Ji buvo kieta, reikli viršininkė, tačiau
visus savo pavaldinius išmokė siekti tikslo su u g ­
nele.
Šito ji tu rb ū t išmoko iš savo tėvo, kuris d ir­
bo laivyne. P ask utin ė jo darbo vieta buvo San
Franciske. K esidžių šeima taip pamilo šį k osm o­
politišką m iestą, kad adm iro lu i Kesidi išėjus į
pensiją, n u ta rė čia pasilikti. Vaikystėje Brin tu ­
rėjo klajoti su tėvais po visą pasaulį, u ž ta t trejus
p a sk u tin iu s m etu s vidurinėje mokykloje ji p r a ­
leido toje pačioje vietoje.
Žm onės, su kuriais ji dirbo, pažino ją kaip
energijos kamuolį, kuris tol bom bardu od av o, kol
jie viską atlikdavo idealiai. Jai niekada netrūk o
novato rišk ų idėjų. Jų grup ė tik godžiai klausėsi
ir kraipė galvas, kai ji pasiūlė neapsiriboti vien
studija ir p ra d ė ti k u rti laidas įvykio vietoje.

7Z
 _... su gyvais žiūrovais, — užbaigė ji u ž si­
degusi.
.— Gyvais?
— Su žiūrovais?
Railio atsakymas nesiskyrė nuo kitų.
— O kodėl ne? — spyrėsi ji n e su p ra sd a m a ,
kodėl jie nerodo jokio susidomėjim o.
— N iekas taip nedaro.
— T ikrai g e ra p r i e ž a s t i s , — n ie k in a m a i
žvilgtelėjusi, sausai atkirto ji. — Ačiū Dievui, nie­
kas to nepasakė Filui Donakui.
— Puiku, jūs pasakėte savo nuom onę, o kaip
dėl pinigų? Studijos kam erų pervežim as brangiai
kainuos. O k ur d a r p a p ild o m a s laikas s u m o n ta ­
vimui?
— Palikite tai man, — užtikrino ji. — Jeigu
aš dėl visko susitarsiu su vadovybe, ar jūs b ū s i­
te pasiruošę dirbti? — Jie linktelėjo. Jos en tu z iaz ­
mas užkrėtė. — Raili? — paklausė ji.
Pirm as kelias b e n d ro d a rb o savaites jie d ­
viem b e n d ra u ti sekėsi itin sunkiai. Jis rūstinosi,
ji kiaurai p e rm atė jį; jis bambėjo, ji nesiklausė;
jis šaukdavo, ji atrė žd a v o atgal. Kartais nuo jų
ginčų d re b ėdavo lan gų stiklai, kol jis p a g aliau
pradėjo skaitytis su jos sprendim ais. Pasirodė,
kad ši lėlytė toli gražu ne kvailutė.
— Jeigu tau pavyko prisijaukinti tą furiją ra u ­
donais plaukais, vadinasi, gali padaryti bet ką.
Po k etu rių savaičių jie transliavo pe n k tą ir
paskutinę laidą tą savaitę tiesiai iš naujo p re k y ­
bos centro. Kiekvieną rytą į filmavimo vietą su ­

73
sirinkdavo keli šimtai žiūrovų. Brin idėjos sėk­
me įsitikino visos studijos kolektyvas, p ra d e d an t
p a siu n tin u k ais ir baigiant direkcija.
Tai b u v o pati n u o stabiau sia savaitė. N esi­
liaujantys skam bučiai ir laiškų lavina rodė, jog
žiūrovam s patiko naujovės. P a rd a v im ų skyrius
vertėsi per galvą atakuojam as rėmėjų, kurie n o ­
rėjo pirkti kom ercinę "Ryto su Railiu" reklamą.
Brin su Railiu dirbo petys į petį. Griežtoji re­
žisierė tapo ir jo garderobo konsultante, g rim u o ­
toja, scenariste ir apskritai dešiniąja ranka.
— Brin?
— M mm? — Ji buvo rim tai užsiėm usi, b a n ­
d y d a m a tin k a m u a ts tu m u p rise g ti m ik rofon ą
prie jo kaklaraiščio. Filmavimo aikštelė jau se­
nokai buvo ištuštėjusi. Brin pašoko nuo aukštos
kėdutės, k u ri stovėjo už kameros, ir nuėjo prie
pakylos, n o rė d a m a pataisyti mikrofoną.
— Jeigu a p a ra tų bosas nutvers, tavo u ž p a ­
kaliuko nepagailės.
— Tikėkimės, kad niekas nenutvers.
— Ta-aip. Tikrai nenorėčiau, kad kas nors at­
sitiktų tokiam žaviam užpakaliuk ui.
Brin apsim etė n eišgirdusi kom plim ento. To­
kie b e n d ra d a r b ių k om entarai jai nieko nereiškė,
todėl buvo galima praleisti juos pro ausis.
— Aš labai greitai.
— N eskubėk. Man patinka, kai tavo p irš tu ­
kai liečia m an o k rūtinės plaukus.
Tai jau kažką reiškė ir nebepraslydo pro ausis.
Jų akys susitiko. Brin sumišo suvokusi, kaip

74-
arti jųdviejų veidai. O pirštai tikrai lietė jo k r ū ­
tine, nes norėjosi kuo geriau paslėpti mikrofono
laidą. Iš su sijaudinim o ji lyžtelėjo lūpas, o tai ir­
gi neliko jo nepastebėta.
_Na štai, su tv arkiau , — pasakė ji ir s k u ­
biai atitraukė rankas.
— Priešpiečiai?
— Kas?
— P riešpiečiai? Šian dien ? Kai viską b a ig ­
sime.
— O, n e m anau, ne.
— Vakarienė? — Railis pergalingai ir v iliū ­
giškai nusišypsojo. Pirmoje ž iūrov ų eilėje k a ž ­
kas atsiduso. Be abejo, moteris. N uo jo šypsenos
Brin pajuto silp n u m ą kojose ir dar kažkokį ne­
patirtą, d ž iu g in a n tį ir nerim astingą jaudulį.
— Tikrai ne.
— Tada pusryčiai.
— Aš visada pusry čiau ju nam uose.
— Ir aš.
N uo šios švelnios u žuo m inos jai nutvilkė vi­
są kūną. Jo žvilgsnis nekėlė jokių abejonių, k o­
kius pusryčius jis turėjo galvoje.
— Ei, Brin, mažyte! — šūktelėjo v y ria u sia ­
sis operatorius. — Koks pu ik u s reginys! Skubiai
nešk savo u ž p ak a liu k ą į šoną, jei nenori, kad jis
patektų į pirm ą kadrą! Skaičiuoju atgal nuo tris­
dešimties sekundžių!
Ji pasisuko ir nubėgo. Tikrąja to žodžio p ra s ­
me. Ir ne tik tam, kad n e p atek tų į kadrą, bet kad
p a s is lė p tų n u o h ip n o tiz u o ja n č ių Railio akių,

7 s
u žb uriančio balso, g un d a n čių u ž u o m in ų ir nuo
savo išdavik išk ų jausm ų.
Keletą savaičių ji jautė, kad tarp jos ir D žo­
no Railio a tsirado abipusis supratim as, įsivyra­
vo gana geri darbiniai santykiai, netgi už sim ez ­
gė kažkas p a n aša u s į atsainią draugystę. Buvo
akim irkų, kai įsitikinusi, kad jos nestebi nei jo,
nei b e n d ra d arb ių akys, Brin pažvelgdavo į jį kaip
bet kuri kita moteris, įvertin dam a jo p a tra u k lu ­
mą ir vyriškum ą. Kažin kuri m oteris to n e p a ste ­
bėtų ir nesižavėtų?
Bet tik ne šitail Apie tai negali būti nė m in ­
ties! To reikia išvengti bet kokia kaina.
Pasibaigus laidai, ji slapta vylėsi, kad jis s u ­
siras ją ir pratęs jų pokalbį. Aišku, ji niekada n e­
sutiks eiti į pasim atym ą, bet juk sm agu, kai tave
kas nors vaikosi.
Vos išju n g u s k am eras, Railį a p s u p o visas
tuntas gerbėjų, alpstančių dėl jo autografo. Vie­
na jų vos n e n u su k o jam sp rand o, siekdam a p a ­
bučiuoti į lūpas. Jis tik nusijuokė ir atlaidžiai su ­
teikė jai tą m alonum ą.
— Brin?
— Ką? — Ji buvo neapsakom ai įsiutusi ir p a ­
šau k ta v a rd u taip staigiai atsisuk o, kad Vitni
Stoun net atšoko išsigandusi. Tik tada Brin paju­
to, kaip kietai ji buvo sugniaužusi kumščius. —
Atleisk, Vitni. Kas atsitiko?
— Turiu visiems pranešti. Kai tik susitv a r­
kysime, visi eisime kartu pietauti. Tėvelis vaiši­
na. Švęsime. — Ji pasakė restorano p a vadinim ą,
ir Brin linktelėjo sutikdam a.

76
 Tačiau ji nenuėjo p a siteisin u si sau, kad s ta ­
las u žv ersta s k rū v a n e s u tv a rk y tų p o p ie rių , kad
studijoje k alnai d a rb ų , o k u r d a r d a u g y b ė b ū ti­
nų atsaky ti telefo nų s k a m b u č ių ir laiškų. Bet
tikroji p rie ž a s tis b u v o n ežinia dėl ko a p ėm ęs
k u n k u liu o ja n tis , b e p ro tiš k a s pyktis. Tiesą sa­
kant, ji žinojo jo p rie ž astį ir n u o to tik d a r la ­
biau tūžo.
K aipgi ji galėjo p r ip a ž in ti, k a d p a v y d ė jo
kiekvienai m oteriai, kuri lipte lipo prie Džono
Railio? Ji tai jau tikrai nep ap ild y s tų a p k v a itu ­
sių gerbėjų sąrašo!
N uotaika nėm až nepasitaisė net tada, kai net
nesiteikęs pasibelsti pro jos kabineto duris įvir­
to Railis. Paskui jį pokštelėjo durys.
— Kur tu buvai?
Brin beveik pašoko nuo kėdės ir netrukus ka­
ringai stovėjo priešais. Jiedu atrodė kaip d u p a ­
sirengę kovoti boksininkai.
— Jeigu turi klausim ų dėl laidos, prašyčiau...
— Kur, velniai griebtų, buvai? Dim Vit sakė
tau perd avu si, kad renkam ės pietų.
— Sakė, bet aš n u ta ria u neiti, — atšovė Brin
ir be jokios priežasties su trenk sm u u ž d arė stal­
čių. Ji nusilaužė nagą ir susikeikė.
— Kodėl?
— Nenorėjau!
— Aš norėjau, kad tu ateitum!
— N e m anau, kad pasigedai manęs. Esu tik­
ra, kad aplink tave tūpčiojo virtinės besiseilio-
jančių gerbėjų.

77
 Kokią akim irką Railis spoksojo į ją, o p a s ­
kui pliaukštelėjo delnu sau per kaktą.
— Dieve, ji pavydi!
— Ką?! — suspigo Brin. — Aš?! — Iš jos akių
teliko plyšiukai. — Tu esi pasipū tęs, aro gan tiš­
kas klounas! N ed u o čia u nė...
Railis lengvai stumtelėjo ją prie sienos. Bet
tame judesyje slypinti jėga galėjo b em atan t iš­
leisti jai visą kvapą. Jis užsp eitė ją tarp savęs ir
sienos.
— Tu m an sukėlei tikrą p ra g a rą ir tikrą... —
P risispaudęs klubais prie jos, jis pasakė daugiau,
negu b ū tų galėjęs išreikšti žodžiais. — Dar ne­
turėjau nelaimės sutikti tokios varančios iš p ro ­
to, dirginančios ir pragariškos moters. Nė viena
manęs taip neerzino ir nesiutino, — jo balsas pa-
žemėjo, — nejaudino... velniava...
Railis įsisiurbė į jos lūpas. Brin plėšėsi iš jo
glėbio kaip laukinė katė, raitėsi ir muistėsi, o kai
išla isv in o ra n k a s, įsikibo n a g ais ir ga lia u sia i
skėlė antausį.
Deja, Railis buvo stipresnis. Jis buvo vyras.
Ž ū tb ū t siekdam as tikslo ir deginam as aistros, jis
d a r ry žtin giau sp au d ė si prie jos lūpų, kol p a n a r­
dino liežuvį jos burnoje.
Maištingas m ykim as p a m a žu rimo, virto vos
girdim u m u rm esiu ir galiausiai visiškai ištirpo
geism inguose atodūsiuose, p a k lū sta n t reikliam
jo liežuvio įkalbinėjimui. Pajutęs, kad ji liovėsi
priešintis, jis suėm ė delnais jos galvą ir atlošė ją.
Bučinys sušvelnėjo. Lūpos nebesiveržė prie gro­

78
bio, tik įtikinėjo. Liežuvis nebesibrovė, bet skaus­
mingai lėtai ir užtikrin tai skendo jos bu rn o s gel­
mėje.
Bučinys truko visą amžinybę.
Kai jis pag aliau atsitraukė, jų žvilgsniai b u ­
vo sumišę ir p ad ū m a v ę.
— Po velnių, Brin, — sušvokštė jis. — Ką tu
man padarei? Kas čia darosi?
 4 skyrius
-

Virtuvėje buvo taip tylu, jog į kriauklę la­

šančio v an d en s garsas prilygo N iagaros k riok­
lio ūžesiui.
— P irm asis b u č in ys p a k irto m a n p a k in k ­
lius, — kim iai sušnibždėjo Railis jai į ausį p u i ­
kiai ž in o d a m as, kad jos a tm intis tokia pat g y ­
va, kaip ir jo, ir visiškai n e sv a rb u , ar ji pati tai
p rip a ž in o , ar ne. — N ieko nėra saldesnio už ta ­
vo bučinį. Aš n ie kada n e p asiso tin siu tavo lū p o ­
mis. Joms n e p rily g sta niekas.
— Raili, prašau. — Brin vėl apėm ė alpulys.
Pasiutęs m ik lu m as liežuvėlio! Kaip g u n d y m o
specialistas, Railis žinojo, ką sakyti ir kaip saky­
ti. N enuostabu, kad lipšnus, tarsi m edum i p a te p ­
tas balsas ir užliūliuojanti intonacija užtikrino
jam ryto pokalbių laidos karaliaus k arū ną ne vie­
neriems metams. Moteriška auditorija tokiems jo
kerams neatsispyrė.
Tačiau d a bar jis nežiūri iš televizoriaus ek­

81
rano, o ji nėra jo auditorija. Viskas vyksta realy­
bėje.
— Praeities prisiminimai nei tau, nei man ne­
d u o d a nieko gero, — ji stumtelėjo jį ir toliau ru o ­
šėsi aplink barą.
— Bailė.
Brin atsuko karšto vandens čiaupą iki pat ga­
lo ir n e tru k u s paniro g arų debesyje.
— Aš ne bailė.
Jis nusikvatojo.
— Tą dieną adm irolas Kesidis ne b ū tų tavi­
mi didžiavęsis. O jeigu jo laivyne b ū tų atsiradę
tokių bailių, nė vienas n e b ū tų išvengęs jo k u l­
kos.
— Aš tavęs nebijojau, Raili.
— Aišku, bijojai ne manęs, — jis palietė p irš­
tu jos nosies galiuką, — o savęs. Išsigandai to,
kas vyko tavyje. Čia, — jis pe rb ra u k ė pirštu per
jos k rū tin ę ir lengvai spustelėjo k a ž k u r pilvo
apačioje.
Ji nubloškė jo ranką.
— Aš tik p aprasčiausiai išėjau iš kabineto.
— Pabėgai kaip išgąsdintas triušis.
— Jeigu geriau p a g a lv o tu m , prisim in tu m ,
kad m ane pašaukė. Mane iškvietė studijos direk ­
torius. — Brin sup yku si įp urškė skysto muilo į
kriauklę.
— Taigi, kad prisim enu. Dim Vit pabeldė į
tavo kabineto d uris kaip tik tą akimirką, kai p a ­
liečiau tavo krūtinę. Aš niekad jai to n e d o v a n o ­
siu, — šaipėsi jis.

sz
 __Dėkui Aukščiausiajam, kad ji pataikė pa­
čiu laiku. Nesuprantu, kas man buvo šovę į galvą.
__Aš b ūčiau išsiaiškinęs, jei ji n e b ū tų su ­
trukdžiusi. — Dėl šelmiško šypsnio ir ugnelės
akyse nereikėjo spėlioti, ką jis turėjo omenyje.
Brin užliejo toks karštis, tarsi ją b ū tų glos­
tęs pats velnias.
__ D arbe nieko p a n a š a u s n e b ū tų atsitikę.
Abiem užteko proto.
Railis dėliojo i indaplov ę indus, kuriu os ji
buvo praskalavusi m uiluotam e vandenyje. Jis su ­
kikeno.
— Brin, mažyte, tu vis dar tokia pat naivi. Už­
sirašyk tai. Jeigu Dim Vit n ebū tų tą sekundę p a ­
beldusi į duris, kaip mane gyvą matai, būčiau p a ­
lindęs po tavo sijonu ir paėm ęs tave. Tiesiog ten
pat. Aš bu v a u p raradęs nuovoką. Privalėjau tu ­
rėti tave, bučiuoti tave. Taip, m an užtenka sveiko
proto suprasti, jog kabinetas nėra tinkama vieta
mylėtis, bet vos tave paliečiau, jis k ažkur dingo.
Jis atsigręžė ir ap g au b ė ją ž y d ra akių lieps­
na. Jos rankos sustingo p a n ard in to s į kriauklės
putas.
— Kai neatėjai priešpiečių, taip įsiutau, kad
norėjau nusukti tau sprandą. Tačiau n epabučiu o­
ti tavęs negalėjau. Turėjau p a b u čiu o ti, nors ir
dangus b ū tų užsiliepsnojęs, nors ir pats n elaba­
sis b ū tų bandęs nu site m p ti m ane į pragarą.
Brin vos atplėšė akis nuo jo. Tačiau au sų juk
neužsikimši. Jo žodžiai buvo švelnūs kaip akso­
mas:

83
 — Po to pirmojo bučinio s u p ra tau , kad įsi­
mylėjau tave.
Jis tru p u tį atsitraukė, ir jai iškart p alengv ė­
jo. Brin keikė save, kad leido jam taip priartėti ir
žaisti jos jausmais. To n etu ri būti. Nežinia kodėl
jis pasigedo jos tik po septyn ių mėnesių. Tačiau
vos tik jo savimeilė bus paglostyta, vos tik ji p a ­
tenkins jo įgeidžius, ji ir vėl grįš ten, nuo ko p ra ­
dėjo.
— Tu nebaigei valgyti sum uštinio, — p a sa ­
kė ji, b a n d y d a m a nukreipti jo dėmesį.
— Suspėsiu, — atsainiai tarstelėjo Railis, tar­
si jo m intys b ū tų kažk ur kitur. Jis sėdėjo ant ta ­
buretės, kojas uždėjęs ant pakojo. — M anau, kad
tada ir tu supratai, jog myli mane.
Jos gudrybė nepadėjo. Jis atrodė sutrikęs. Gal
ir ji gali be skausmo atgaivinti praeitį? Gal jos ven­
gimas kalbėti apie tas laimingas dienas kaip tik ir
yra pripažinimas, kad jos jausmai tebėra gyvi? Te­
būnie ji prakeikta, jeigu išsiduos jam.
— Kodėl taip nusprendei? — ji apsimetė abe­
jinga.
— Po to karto ėmei manęs vengti.
— Kažin. Juk m a ty d a v a u tave kasdien.
— G am ybiniuose p a sitarim uo se arba filma­
vimo aikštelėje. Bet jei su sid u rd a v o m e k a v in u ­
kėje, sp ru k d a v a i kaip pabaidyta.
— G yvenim e nuo nieko nesu sprukusį.
— Labai gerai žinai, ką aš tu riu galvoje. Tu
bijojai rizikuoti likti su m anim i nors ir dešimčiai
s ekundžių.

8+
 __ Nes kiekvieną ka rtą ta ik y d a v aisi m ane
p agrieb ti.
__Bet tau tai patikdavo.
Brin p a ra u d o , negalėdam a to paneigti.
__Mus galėjo kas nors pam atyti.
__Turėjau n a u do tis kiekviena proga. R an­
kos pačios tiesėsi i tave.
__Kurgi ne! Kiek p risim enu , tuo m etu rėžei
sparną aplink tą futbolininko našią.
— Tiesiog stengiausi būti m a n d a g u s. O kas,
jeigu s p au d a b ū tų sužinojusi, kad Džonas Railis
liepsnoja iš aistros savo režisierei? Jei būčiau p a ­
kvietęs kur nors k a rtu nueiti, n e b ū tu m sutikusi.
O gal aš klystu?
— Neklysti. Bet išeitį vis tiek radai.
Jis gūžtelėjo pečiais.
— Juk reikėjo kažkaip tave p e rg u d ra u ti.
N ug in kluo ta jo šypsenos, ji irgi šyptelėjo.
— Turėjau įtarti klastą.
— Tu ir įtarei, — pasakė jis patenkintas.
— Nieko panašaus! — karštai už p ro te stav o
Brin, nors ji d ažnai svarstydavo, ar tikrai iki tos
dienos nesuprato, k u r jis lenkė.

— Klausau.
— Labas, Brin. Ką veiki?
Koks įžūlumas! Tai pasipūtėlis! Paskam bino
ir net neprisistato!
Su kuo aš kalbu? — nenusileido ji.
Atleisk. Čia Džonas Railis, — prisistatė

S6
jis. Brin girdėjo, kaip jis tramdo juoką, ir gailėjo­
si neprikandusi liežuvio: pati Įdavė jam virvę,
kad pakartų ją. — Ar tu užsiėmusi?
— Taip.
— Ką darai?
— Tvarkau butą.
— Gal tai galėtų palaukti?
— Ne.
— N oriu susitikti su tavim.
— Dabar?
— Aišku, dabar.
— Pamiršk!
— Kodėl?
— N enoriu.
— Turiu nuostabiausią sum anym ą, kurio ne­
galima atidėti.
— Teks. Šiandien šeštadienis, o šeštadieniais
aš nedirbu. Pasikalbėsime gam ybiniam e p a sita ­
rime pirm adienį.
Brin a p sim etė , jog yra s u sie rz in u s i ir n e ­
kan tra u ja baigti pokalbį, nors širdis m a ld a u te
m aldavo: "D ar n e p a d ė k ragelio! Dar n e p a d ė k
ragelio!" Pirštai nerving ai m aigė telefono laidą.
Pulsas p adažnėjo, delnai sudrėko. Ji išdrįso p r i­
pažin ti šiuos g rynai fizinius pojūčius, tačiau ki­
tokius ja u sm u s p ab ū g o analizuoti.
— Aš esu parke, — pasakė jis, tarsi tai viską
paaiškintų.
Ji žvilgtelėjo pro langą.
— Parke? Tokią dieną? Kai šitaip šalta ir tuoj
p ra d ė s lyti?

86
 _Nesąmonė! Per kiek laiko susiruoši?
Liepk jam eiti po velnių, k urstė sveikas p ro ­
tas.
__Aš nesakiau, kad ateisiu.
— Tai ar nori išgirsti m an o idėją, ar ne? Ko­
kia tu režisierė?!
— Tokia, kuriai n em o ka tiek, kiek ji n u s i­
pelno.
— Tau ką tik pakėlė atlyginim ą. Praėjo trys
bandomieji mėnesiai, o kai pa sk u tin iam e reitin­
ge aiškiai šoktelėjome a ukštyn, tau pakėlė atly­
ginimą. Nori, kad pasirodyčiau netaktiškas ir p a ­
sakyčiau, kiek?
— Iš kur sužinojai? — apstu lbo ji.
— Dim Vit n u g ird o savo tėveliuką kalbant.
— Ar ji viską raportuo ja tau?
— Pati sakei, kad ji dievina mane, — net ir
nem atant b uvo galima įsiv aizduo ti jo šypseną.
— Tu tikrai klastin...
— Per kiek laiko ateisi?
— Aš nesakiau, kad ateisiu.
— Bet ateisi, ar ne?
Ne, ne, ne! Lūpos niekaip nepajėgė ištarti to
paprastučio vienskiemenio žodelio, todėl su m u r­
mėjo ką kita:
— Na, gerai. Bet tik tru m p am . Kur esi?
Kojos pačios nešė į priekį, nors Brin ir tra m ­
dė save. Ji nenorėjo ateiti per anksti ir p a siro d y ­
ti, kad nekantrauja jį pam atyti. Bet nepaisant n u ­
sistatymo neskubėti, ji atsirado G ou ld n Geit p a r­
ke labai greitai, u ž d u su s i ir ku p in a lūkesčių. Su­

87
tartoje vietoje, prie telefono būdelės, jo nebuvo.
P rakeiktasis! Tegu nesitiki, kad ji sty psos čia
la u k d a m a jo.
Brin dėm esį p a tra u k ė žaism ingos varžybos
vienoje iš įžymiojo parko pievelių. D oberm ano
šeim ininkas norėjo palyginti savo augintinio s u ­
gebėjimus su ru d o airių seterio. Vikrūs šunys z u ­
jo g a u d y d a m i jų šeim ininkų m ėtom as p la stm a ­
sines lėkštes. Aplink susirinko nemažai sm alsuo­
lių. Brin iš lėto ėjo pro juos, vogčia ieškodam a
akimis Railio veido.
— Pss!
Ji pasuko galvą, bet žingsnio nesulėtino. Ją
u ž k a b in ę s v y ra s b u v o n e sis k u tę s, ant vieno s
akies u žsim au k šlin ę s m ink štą fetrinę skrybėlę
nuleistais kraštais. N ors d a n g u s buvo a p sin ia u ­
kęs, jo akys slėpėsi po tamsiais akiniais. Jeigu jis
b ū tų vilkėjęs kokia miline, o ne tru m p a odine
striuke, Brin b ū tų palaikiusi jį vagišiumi. O čia,
matyt, koks nors iškrypėlis.
— Pss!
Žvilgtelėjusi per petį, ji pašiurpo, nes tas iš­
krypėlis sekė iš paskos.
— Dink iš akių!
Na ir laikai, kad m oteris nebegali viena s a u ­
giai pasivaikščioti!
— Stengiesi dingti iš akių, Brin?
Ji net susverdėjo atsisukdam a ir įsmeigė akis
į veidą po kepure, ap še p u sį sm akrą ir akinius.
— Raili?
— Sšš, — jis kilstelėjo akinius atid e n g d am as

ss
pažįstam as akis, — čia aš. — Jis čiupo ją už ra n ­
kos ir n u site m p ė tolyn nu o ž m on ių , stebinčių
lenktynes.
__Ką čia veiki? Kodėl taip apsirengei? N e ­
pažinau tavęs.
— To ir siekiau. N e n o riu būti atpažintas, kai
vaikštinėju šeštadienio rytais.
Brin vos suspėjo eiti su juo per pievą.
— Jau p a m a n iau , kad prisikabino vagis.
— Aš toks ir esu, — tarė jis šypsodamasis. —
Pavogiau merginą.
— Kur mes einame?
— Į mišką.
Ji pam ėgino sustoti, bet jis tem pė ją tolyn.
— M aniau, kad susitiksim darbo reikalais.
— Kas tau taip sakė?
— Tu!
— Nė, nesakiau. Aš tik pam inėjau, kad t u ­
riu su m anym ą, ku ri reikia kartu aptarti.
— Klausyk, tai reiškia... Ai! Nelėk taip! Man
ta šaka brūkštelėjo.
— Atleisk. Ką tu sakei?
— Sakiau... — Brin sunkiai kvėpavo, — kad
tu minėjai kažkokį n e p a p ra s tą su m any m ą, kurio
negalima atidėti pirm adieniui. Ar negalim susto­
ti pailsėti?
— Gerai, nes vis tiek jau p ra d e d a lyti. Lįs-
kim čia.
Jis nubėgo į negilią daubą. Jai beliko repeč-
kotis iš paskos. Vos tik jie spėjo palįsti po p ė s­
čiųjų tiltu, p ra p liu p o lyti.

89
 — Baisu, — p ra ta rė ji, d a iryd am asi į lietaus
prausiam as pievas. — Sakiau, kad pradės lyti. —
Ji atsisuko ir priekaištingai pažvelgė į jį. — D a­
bar turiu stovėti čia su tavim po kažkokiu tiltu
G ouldn Geit p arke ir gaišti laiką. Na, tai kokia
nuostabi tavo idėja atvijo mane čia? Būk geras,
nusiim k tuos juokingus akinius, kad žinočiau, su
kuo iš tikrųjų kalbu. — Railis klusniai nusiėm ė
tamsius akinius ir įsidėjo į švarko kišenę. — Ačiū.
O d ab ar klok.
— M anau, kad m um s reikia pradėti p rasm in ­
gus santykius.
Brin spoksojo į jį n e su prasd am a. Jos veido
išraiška nė kiek nepasikeitė, neatspindėjo jokių
emocijų. Praėjo kelios sekundės, o ji tylėjo kaip
tylėjusi. Tada jis vėl prabilo:
— Tai va.
— Tai va? Tai va?! Ištempei m ane šeštad ie­
nio rytą iš pu ik a u s, šilto, sauso ir patogaus b u ­
to, kad šitai p asaky tu m ?
— Aha! — atsakė jis palaim ingai š y p so d a ­
masis. — Ką m anai apie tai?
— M anau, kad tau pasimaišė. — Ji apsisuko
ant kulno ir jau buvo benerianti į plia u p ia n tį lie­
tų, bet jis n u tv ė rė ją už švarko ir prisitrau kė ar­
tyn. Jo glėbyje ji pasijuto visiškai saugi.
Railis bu vo liesas, bet stiprus, vyriškas. Pir­
mas jos noras buvo apsivyti rankom is aplink jį
ir stipriai prisiglausti. K adangi kvailesnės m in ­
ties ir negalėjo būti, ji nugalėjo p a g u n d ą ir p a ­
ba n dė ištrūkti. Bet jis tik dar tvirčiau apglėbė ją.

90
 __Mano m anym u, ši idėja nusipelno bent jau
diskusijų.
__Nieko nebus, Raili, nors tektų d isk utuo ti
ir iki pasaulio pabaigos. Tai neįm anom a.
— Nieko nėra neįm anom a.
— Šitai neįm anom a.
— Kodėl?
— N ieko iš to neišeis.
— Kodėl?
— Mes bendrad arbiai.
— Na ir kas?
— Ogi tas, kad m u d v ie jų santykiai turi būti
griežtai darbiniai.
— Užsičiaupk.
— Tu esi...
— Ar tu, Brin Kesidi, gali bent tru m p am u ž ­
sičiaupti?
Jis pasilenkė ir įsisiurbė į jos lūpas. Ji nesi­
priešino. To bučinio ji n e b ū tų galėjusi p am iršti
net po milijono metų, nes jo ūsų prisilietimas prie
jos švelnios odos b uvo pats n uo stab iausias ir la­
biausiai jaudinantis dalykas, kokį jai kada nors
teko patirti. Šiltos ir drėgn os lūpos p rasky rė jos
lūpas. Liežuvis čia smigo ir žaidė, čia erotiškai
lėtai ir atsargiai slysčiojo v id in iu lū p ų p a v iršiu ­
mi, skverbdam asis vis giliau į jos b urną. Jis k v e­
pėjo mėtine d a n tų pasta, brangiais kvepalais, lie­
tumi... vyru... ir seksu.
— Dieve, Brin, jau m aniau, kad num irsiu, jei
vėl tavęs nepabučiuosiu. — Railis prigludo vei­
du jai kažkur prie apykaklės ir pabučiavo į kaklą.

91
 — Taip negalima. Tai kvaila. — Tačiau net
jos pačios toks p adėties įvertinim as n e n u m a lši­
no noro justi Railio glamones. Ji n um etė jo skry­
bėlę ant lapais nuklotos žemės, pasitrynė nosi­
mi į jo ausį ir perbraukė lūpomis per tamsius žils­
telėjusius p la u k u s ties smilkiniais. — N eturim e
taip daryti.
— Bet darom e, ir m um s gera.
— Hmm.
— Argi ne?
— Hmm.
Jų lūpos vėl susijungė. Brin žavėjosi jo buči­
nio galia. Tas bučinys persm elkė ją iki pat kojų
p irštų galiukų, prieš tai pasisukiojęs aplink k r ū ­
tis, prabėgęs p ilvu ir šlaunimis.
Ji pakišo rankas po jo striuke ir apkabino jį
per liemenį, delnais jausdam a tvirtus raum enis.
— Jeigu m us pam atys... — pratarė ji, kai jų
lūpos tru m p a m atsiskyrė.
— N epam atys. O jeigu ir taip... Oi!
— Kas atsitiko?
— Kažkas... tu rb ū t tavo striukės u ž tr a u k tu ­
kas... Na, štai. D abar jau geriau.
Ji n uo la n k ia i a tsid uso, kai prask leid ęs jos
striukę jis p rig lau d ė ją prie krūtinės.
Railis bučiavo ją su laukine aistra, kraipė gal­
vą, tarsi trokšdamas liežuviu įsiskverbti į jos sielą.
— Aš geidžiu tavęs, Brin. Beprotiškai gei­
džiu...
Jis suėmė ją už šlaun ų ir kilstelėjęs nuo že­
mės p risisp au d ė taip, kad neliko jokių abejonių

9z
dėl jo norų. Pati gam ta bu v o su d erin u si vyro ir
moters kūnus. Brin vos kvėpavo nuo pojūčių, k u ­
rie tvino sulig kiekvienu jo šlau n ų judesiu.
— Prašau, prašau... — ji ir pati nežinojo, ko
prašė, bet tie žodžiai glamonėjo jį atsiliepdami į
beprotišką geismą. Tačiau kažkokia stebuklinga
jėga sulaikė juos nuo visiško sąmonės netekimo.
Pagaliau jis leido jos kūnui nuslysti ant žemės.
Prigludusi skruostu prie jo krūtinės, Brin klausė­
si, kaip daužosi jo širdis. Jo rankos glamonėjo jos
plaukus, o lūpos švelniai sėjo bučinius ant smilki­
nio. Nuo jų kvėpavimo aplink sūkuriavo garas...

— Kartais aš vis d a r g irdžiu lietaus garsus

ant to tilto, — sušnibždėjo jis.
Susijaudinusi Brin apglėbė save rankom is ir
atsirėmė į virtuvės baro stalą. Railis stovėjo už
jos. Labai arti. Taip arti, kad ji net jautė, kaip jo
kūnas atsiliepė į pas juos sugrįžusią lietaus p r a u ­
siamą popietę, praleistą po tuo tiltu. Jis lengvai
uždėjo rankas jai ant klubų ir spustelėjo. Ant kak­
lo ji pajuto šiltą, d rė g n ą kvėpavim ą.
— Aš taip norėjau mylėtis su tavimi tenai.
Gulint ant lapų, stovint — visaip. Iki skausm o
troškau tavęs. — Railis pabučiavo jai į kaklą ir
liežuvio galiuku pradėjo klajoti po jos odą. — O
gal taip ir reikėjo padary ti. — Jo rankos nuslydo
į priekį, ant šlaunų. Jos judėjo au k šty n ir žem yn,
paskui stabtelėjo pačiam e viršuje. Nykščiai be­
veik lietėsi prie pat pulsuojančio trikam pio. —

93
Gal reikėjo nekreipti dėm esio į tavo įkalbinėji­
m us neskubėti. — Jo nykščiai lėtai sujudėjo, u ž ­
im dam i jai kvapą.
Brin atsitrau kė nuo jo per saugų atstum ą.
— Kitaip ir negalėjo būti, — jos balsas vir­
pėjo. — Ir tada, ir dabar. Tu negali vėl kaip n ie ­
k ur nieko įsibrauti į m ano gyvenim ą po tų s e p ­
ty nių išsiskyrim o mėnesių. Man reikia erdvės ir
laiko išsiaiškinti...
— Nesąmonė! — piktai šūktelėjo jis. — Jau
pačioje pradžioje ta erdvė ir laikas nedavė tau
nieko gero. Tu nustatei žaidim o taisykles, o aš
kaip aklas kačiukas p a k lu sa u tau. Tu norėjai s u ­
sitikinėti tik kartą per savaitę. Jokių m eilinim ų-
si darbe. "Televizijos studijoje mus sies tiktai d a r­
biniai santykiai!" Ir aš klausiau.
— N es a bu žinojom e, kad negalim e s u s i­
ko m prom ituoti.
— Teisingai. Aš nesiginčijau. Bet kokias p r a ­
garo kančias turėjau iškęsti ištisas savaites la u k ­
dam as, kol prisipažinai, kad ir tu geidi manęs!
Tu labai užsisp yrusi, Brin. Po pirm o bučinio b u ­
vo aišku, kad būsim e ideali pora, tiek lovoje, tiek
gyvenime. Tai pasitvirtino. — Jis ėmė juoktis. —
Aišku, kad tave pritrenkė toji tiesa.
— Jeigu turi galvoje...
— Būtent tai ir turiu galvoje.

— Užeik, — pakvietė Brin.

Vitni įkišo galvą pro duris.

3+
 __Sveiki! Atleiskite, kad trukdau, bet iškilo
problema.
__Tik viena? — nusišypsojo Brin. — Kas a t­
sitiko šį kartą? Tik nesakyk, kad atšauktas p ir­
m adienio pokalbis.
— Ne, bet Railis išėjo pam iršęs pasiim ti m e ­
džiagą.
— Pam iršo? — sk eptiškai p a k la u sė Brin. Jis
sugeb ėd avo taip im p ro v iz u o ti p o k a lb ių m e tu ,
jog ji tu rė d a v o n ertis iš kailio, kol p riv e rs d a v o
jį p a stu d iju o ti m e d ž ia g ą prieš p a t įju ng ian t k a ­
meras.
— Kad ir kaip ten būtų, aš radau šį segtuvą
ant pakylos, o Railio jau nebėra, — paaiškino Vit­
ni. — Nuvežčiau jam, bet iškart po darbo išvykstu
su šeimyna savaitgaliui į Palm Springsą.
Brin nenoriai paėm ė segtuvą.
— Gerai, u ž v esiu jam pakeliui į nam us.
Viena iš jos sąlygų b uv o ta, kad jie n e s u s i­
tik in ė tų v ie n a s kito n a m u o s e . Brin n ežinojo,
kiek laiko jai d a r p a v y k s išvengti jo lovos, bet
buvo tvirtai n u s p r e n d u s i n e ta p ti d a r vienu jo
trofėjumi.
Tą penktadienio vak arą ji išsiruošė pas jį vė­
lai tikėdamasi, kad jis jau bus išėjęs ir ji p a p ra s ­
čiausiai galės įmeti tą aplanką į jo pašto dėžutę.
Ji nesvarstė, kaip teks iškęsti širdgėlą galvojant,
jog jis kažk ur su kita.
Tačiau jo sportinis autom obilis stovėjo prie
namo. A rtinantis prie p a ra d in ių d u rų , Brin ke­
liai drebėjo kaip m uzik os m okyklos studentei,

95
kuri eina prie fortepijono atlikti pirmąjį solinį
koncertą.
Ji pask am b in o prie d u r ų vieną kartą, p askui
antrą. Jau b esitaikant kišti aplanką į pašto d ė ž u ­
tę ir kuo greičiausiai nerti prie savo a u to m o b i­
lio, staiga atsivėrė durys.
— Oi! — ji griebėsi už širdies, bet susilaikė,
kad n e u ž s id e n g tų akių.
— Brin! — Railis aiškiai ap sidžiaugė išvy­
dęs ją. — Ką tu čia veiki?
— Aš... aa... atvežiau tau šitą, — ji skubėjo
paleisti aplanką iš rankų, tarsi būtų laikiusi karš­
tą bulvę. — Tu m audeisi po dušu?
— Ne. N am u o se aš visada vaikštau šlapias
ir tik su rankšluosčiu ant klubų. — Jo šypsenėlė
varė iš proto. Jo triuškinančio žavesio nemenkino
net vietomis prie kaktos prilipę plaukai. — U ž­
eik, — pakvietė jis.
Ji žengė į v id ų kaip lunatikė, a p a k in ta jo
nuogos krūtinės ir iškilių raum enų. Praėjusios
va sa ro s įd e g im a s d a r neišblu kęs. A nt ta m s ių
p la u k ų blizgėjo v a n d e n s karoliukai, ku riu o s ji
mielai b ū tų nulaižiusi. Ji vengė žiūrėti į g arb a­
notą kraštelį p la u k ų ant jo strėnų. Ilgos, lieknos
kojos buvo tokios pat proporcingos, kaip ir vi­
sas kūnas.
Kai vėl pažvelgė jam į veidą, ji vos begalėjo
apversti liežuvį:
— Aš negaliu pasilikti.
— Tik nekvailiok. Be to, noriu a p ro d y ti tau
savo nam us.

9e
 R iz ik u o d a m a p a s ir o d y ti g e ria u s iu a tv eju
storžieviška, o blogiausiu — p erdėtai drovia, ji
nepajudėjo iš vietos, tik apžvelgė erdvų, sk o n in ­
gą, pilną gėlių p riešk am b arį su stoglangiu.
Railis u ž d a rė duris. Metalo spragtelėjim as
suveikė kaip uostom oji druska.
— A tsiprašau už įsibrovimą, — pasku bo m is
pradėjo ji. — Jau tu riu eiti. Jeigu ne tas svarbus
aplankas, nebūčiau tru k d ž iu si p e nktad ien io v a ­
karą. Tačiau pirm adien į tavęs laukia rimti po k a l­
biai. Per vieną jų teks d isk u tu o ti apie abortus.
Pats žinai, kokia tai polem iška tema. Aš s u rin ­
kau daug informacijos, ir reikės...
— Aš myliu tave, Brin.
Brin apm irė ir įsistebeilijo į jį. Ji užm iršo, ką
norėjo pasakyti, todėl tylėjo ir net nesišypsojo.
Juokas neėmė netgi m atant, kad jis stovi b a lu tė ­
je, kuri pritekėjo nuo jo kūno. Ją užbūrė jo žvilgs­
nio rimtis ir n uo šird um as. Ji stovėjo tylėdam a ir
tik klausėsi.
— Aš niekur neketinau eiti. Norėjau ram iai
praleisti vakarą n a m uose g alvodam as apie tave.
Aš tik tą ir d a ra u kiekvieną mielą minutę.
Railis padėjo aplanką ant stalo ir prisiartino
prie jos.
— Aš myliu tave.
Suėmęs delnais jos veidą, jis padovanojo jai
patį saldžiausią bučinį. A tsidavim o bučinį, švel­
nią naujai atrastos meilės išraišką. Aistra ruseno
kažkur gilumoje.
Ramiai, net abejingai jis atsegė jos paltą ir n u ­

97
traukė nuo pečių. Drabužis nuslydo ant g rindų ir
liko ten gulėti. Tada švelniai palietė palaidinukės
priekį ir neatsiklausęs pradėjo ją sagstyti. Viskas
vyko labai lėtai. Kai visos sagutės buvo atsegtos,
jis plačiai praskleidė palaidinukės skvernus.
Iš p r a d ž ių greitai perbėgęs akimis, jis p a ­
žvelgė d ar kartą, lėtai, tirdam as ir sugerdam as į
save kiekvieną detalytę ant jos odos, formas ir
spalvas. Paskui n esk u b ėd am as atsegė liem enė­
lę. Ji nep rieštaravo. N ėriniuotas drabužėlis taip
pat nulėkė į šalį.
Brin pajuto, kaip jis įsitempė ir sunkiai n u ­
rijo seiles. Matė, kaip sumirkčiojo tra m d y d a m a s
ašaras ir palenkė galvą. O tada pajuto karštas,
drėgnas ir mylinčias lūpas. Mylinčias ją.
— M yliu tave, m yliu tave, — jis prisiekinėjo
šilkinei jos k rū tų odai. Jo lūpos aistringai bučia­
vo svaiginančiai putlias krūtis vis stabtelėdam os
ties spenelių perliukais, k u rių godžiai ieškojo jo
liežuvis.
Sukūkčiojusi ji s u sp a u d ė jo galvą:
— Ir aš m yliu tave. Myliu. N enorėjau, bet
pam ilau.
Pam iršę viską pasaulyje, jie puolė vienas ki­
tam į glėbį. Pajutusi, kaip prie k rū tų prisilietė
nuoga drėgna Railio krūtinė, Brin sudejavo. Ji ne­
valingai p asitry n ė į jį ir į tą įelektrinantį p la u k ų
kilimą.
Karštligiškų bučinių orgiją kartais p e rtra u k ­
davo p ad rik i meilės žodžiai, geidulingi a to d ū ­
siai ir dejonės iš neap sak om o m alonum o.

98
 __ Brin, mieloji, m ano rankšluostis...
— Taip?
— Jis nukrito.
Ji buvo tvirtai apsivijusi rankomis aplink jo
kaklą. Veidas slėpėsi jo peties įlinkyje, o kažkur
ties jos kūno viduriu glaudėsi jo šiltas penis.
— Tikrai? — paklausė ji p lo nu balseliu.
— Mhm. — Šiek tiek atsitraukęs jis žiūrėjo į
jos veidą laukd am as, kol ji pakels į jį akis. Tada
nuėm ė nuo savo kaklo vieną jos ranką ir įs p a u ­
dė į delną aistringą bučinį. Pilve maloniai d ilg­
telėjo.
Jis iš lėto n uleido jos ran ką žemyn.
— Paliesk mane.
Jis paleido jos ranką, leisdam as jai pačiai p a ­
sirinkti. Ji galėjo atsisakyti, ir jis b ū tų supratęs,
tačiau ji mylėjo jį, ir tą akim irką nebuvo nieko
svarbiau, kaip parod yti tą meilę.
Brin p rig lau d ė ranką prie jo pilvo. Leido jai
slystelėti žemiau. Pirštai paniro į šiurkščius p la u ­
kus, paskui susirado aksom inį varpos galiuką.
Ji droviai tyrinėjo jį. Giliai įkvėpęs, Railis n u le n ­
kė galvą jai ant peties ir visu k ū n u krūptelėjo. O
kai ji suėmė jį į mažytį, tvirtą ir švelnų kumštelį,
jis kimiai sudejavo.
— O Dieve... Brin... m ieloji... aš n o riu ...
ak... — visa jo aistra išsiveržė ilgu bučiniu. Pas­
kui jis p rig la u d ė lū p a s jai prie kaktos ir vis k a r­
tojo: Būk m ano m ylim oji. Būk m ano m y li­
moji. Būk mano...

99
 S skyrius

— ...mylimoji.
Tai ne aidas, atsklidęs iš praeities, o dabar
iš širdies gilumos pasigirdęs m aldavim as. Railis
stipriai laikė ją apkabinęs. Lūpos krustelėjo prie
jos skruosto:
— Būk mano mylimoji. Būk vėl m ano žmona.
Sučirškė d u rų skambutis.
Lyg p a ža d in ta iš sapno, Brin atšoko nuo jo.
Jos skruostai degė, žvilgsnis buvo miglotas. D u ­
rų skam butis tarsi šalto van d en s čiurkšlė u ž g e ­
sino joje beįsidegančią liepsną. Ji atsipeikėjo, ta ­
čiau dar negalėjo pasakyti, ar dėl to džiaugėsi,
ar apgailestavo.
Ji apsisuko ir nuėjo į svetainę. Railis tuoj pat
atsekė iš paskos. Ji atidarė duris, p ris id e n g d a ­
ma jomis.
— Abelis?
Brin beliko tikėtis, kad stovintis lauke v y ­

101
riškis negirdėjo, kaip Railis nusikeikė. Ji labai aiš­
kiai įsivaizdavo iš pykčio persikreipusį veidą, ta­
čiau nedrįso nė žvilgtelėti, kad neišsiduotų, jog
jis yra viduje. Tektų gerokai p a p ra k aitu o ti aiški­
nantis. Balsas virpėjo kaip ir ranka, paskubom is
b ra u kianti per susitaršiusius plaukus.
— Tai bent siurprizas! — šiuos žodžius ji pri­
siminė iš kažkokio lėkšto filmo, tačiau vylėsi, kad
Railis jais patikės.
Railis išgirdo tik pusę jos ir Abelio p o kal­
bio. Įsiutęs jis stovėjo kaip n u dieg tas ir gaudė
kiekvieną žodį.
— Ne, nemiegojau... Pakviesčiau užeiti, bet
jau labai vėlu... Žinoma, kad galvojau apie tai,
bet d ar n en uspren džiau ... Juk prižadėjau tau p a ­
sakyti ryt rytą. Taip ir susitarėme... Žinau, bet
pra šau d u o ti m an laiko... Taip, p a siž a d u iki to
laiko pasakyti. Labanakt. — Brin tylutėliai u ž ­
darė duris tarsi bijodama prižadinti kokį nors p a ­
vojingą žvėrį.
Bet žvėris jau buvo p ra bu dęs, ir ji tą tuoj pat
sužinojo, kai nu važiav us Abelio autom obiliui at­
sigręžė į Railį.
— Ar jis įpratęs mergintis po vidurnakčio?
— Ne. Jis užėjo ne mergintis.
— N orėčiau žinoti, kaip, po perkūnais, tu tai
vadini?
— Niekaip.
— Kaip d ažnai jis elgiasi "niekaip"?
— Niekada. Šį vakarą jis čia atėjo pirmą kartą.
— M anai, kad tuo patikėsiu?

įoz
 — Tai tiesa!
— O kodėl dabar, naktį?
— Jis tik d ar kartą norėjo padėkoti už jo gim ­
tadienio proga suren gtą vakarėlį. — Railis k a ž ­
ką sum urm ėjo sau po nosimi, bet Brin tik a p si­
džiaugė, kad ne viską išgirdo. Keli nugirsti žo­
deliai buvo itin vaizdingi! — Jam rūpėjo s u ž in o ­
ti, ar aš jau a p sis p re n d ž ia u dėl darbo.
Ji nuėjo į virtuvę. Railis sekė iš paskos kaip
išdresruotas šuo ir spėjo p ra sm u k ti pro b e sisu ­
kančias duris.
— Jis sakė rytoj, ar ne? Argi ne taip? Juk ta­
da tau baigiasi skirtas laikas? Tai kodėl jis slam ­
pinėja aplink ui naktį, a? — Railis buvo įtūžęs, ir
Brin sunerim o, nes žinojo jo ū m ų būdą. — Ką jis
sau mano?! Gal galvoja, kad jei yra tu rtin gas ir
įtakingas, tai gali lįsti prie mano žmonos ?
Railis trenkė ranka per barą. Jis nepastebėjo
taurės, negirdėjo net dūžtančio stiklo ir n e p aju ­
to skausmo. Atsitokėjo tik tada, kai pam atė, kad
Brin, slo pindam a riksmą, užsid en gė ranka b u r ­
ną. Suglumęs jis žvilgtelėjo žem yn ir pamatė, kad
jo delnas ties nykščio apačia jau p lū d o krauju.
— Prakeikimas, — tyliai ištarė jis.
Kelias seku ndes Brin buvo sustingusi, p a s ­
kui puolė pagalbon. Pribėgusi prie kriauklės, ji
atsuko šaltą vandenį.
— Raili, o Dieve, ar skauda? Štai, laikyk ra n ­
ką virš kriauklės. O Dieve, ji kraujuoja, Raili! —
Brin prispaudė in d ų pašluostę prie žaizdos, ta­
čiau jos pastangos buvo bergždžios. R audona d ė ­

103
mė ant pašluostės plėtėsi. — O, Raili, — pravirko
ji ir p risp a u d ė kruvinus pirštus sau prie lūpų.
Railis ramiai pažiūrėjo į gilią žaizdą, kuri ėjo
nuo nykščio sąnario beveik iki p at riešo.
— Turbūt reikės susiūti, — pasakė jis šalta­
kraujiškai. — Ar gali n u vežti m ane į m edicinos
punktą?
— Taip, taip. Palauk. Ką... — Ji kilstelėjo ra n ­
ką prie kaktos, lyg b a n d y d a m a surikiuoti išsi­
ba rsčiu sia s m intis. Jos m y lim as vyras g au siai
kraujavo. Dabar jai nerūpėjo, kad septynis m ė ­
nesius jie gyveno atskirai. Jo skausm as tapo jos
skausm u, ir ji b ū tų atidavusi gyvybę, kad tik jam
ne sk a u d ė tų . — Tau reikėtų užsim esti striukę. —
Brin ap g au b ė ja Railio pečius. — Palauk, aš a p ­
vyniosiu švarų rank šlu o stį ant rankos.
Brin pirštai judėjo autom atiškai. Jeigu ji b ū ­
tų pagalvojusi, kad tai Railio kraujas, jo su ža lo ­
ta ranka, ji b ū tų visai p ra ra d u si galvą.
— Gal kaip nors pavyks su stab d y ti kraują,
kol pasieksim ligoninę? Kur m ano raktai? Ak,
štai jie, — šnekėjo ji, siekdam a autom obilio ra k ­
tų, kabančių ant kabliuko prie durų.
— A tsargiai, mielasis, — p asakė ji, v esdam a
jį užpakaliniais nam o laiptais, tarsi jis b ū tų s u ­
sižeidęs ne ranką, o kojas. — Ne, ne, aš a tid a ry ­
siu duris. Ar labai skauda?
— Ne, — sum elavo jis šypsodam asis.
— Tik neapsimetinėk, Raili! Aišku, kad sk au ­
da. Tavo lūpos pabalusios. Aš juk žinau, kad kai
jos būna pabalusios, tau skauda. A tsimeni, kai

io±
susižeidei žaisdam as beisbolą? Kentėjai baisias
kančias, o prisiekinėjai, kad n eskauda.
Ji paso d in o jį ant keleivio sėdynės ir prisegė
saugos diržą. Po kelių se k u n d ž ių "D atsun" jau
skriejo nelygiom is San Francisko gatvėm is į a r­
timiausią greitosios pagalbos kliniką.
— Laikyk ranką šiek tiek pakėlęs, mielasis.
Šitaip. Ar d a b a r geriau? Kodėl tu neatloši gal­
vos? Mes tuoj ten būsim.
— Tu būsi puik i m amytė.
— Ką? — Brin tik sekundę n u su k o akis n uo
kelio. Lėkdam a tokiu greičiu negali leisti sau il­
gam nu kreipti žvilgsnį. — M amytė? — jos b al­
sas įsitempė.
— Taip. Kaip m anai, ar m u m s n ereikėtų p o ­
ros vaikučių?
— Na, aš... pastaru o ju m etu aš apie tai n e ­
galvojau.
— O aš galvojau. Jie b ū tų n uostabūs.
— Tai didelė atsakom ybė.
— Tik n e su p rask m anęs klaidingai. Dėl m ū ­
sų k ūdikio n e re ik ė tų nieko atsisakyti. Gal tai
skamba ir egoistiškai, bet aš norėčiau, kad tu re­
žisuotum m ano laidą tol, kol pati n orėtum .
— Man vieno kūdikio neužtektų. Aš pati b u ­
vau vienintelis vaikas šeimoje. Ir tu. Pats žinai,
kaip n e įd o m u aug ti vienam. N o rėčiau a u g in ti
bent du.
Vadinasi, tu sutinki, kad mes p ra d ė tu m e
šeimą?
Gal p a s ik a lb ė tu m e ap ie tai v ėliau ? —

106
p a siū lė ji iš sib lašk iu si. Railio k ra u ja s te b e si­
s u n k ė pro ra n k š lu o stį. Ji p a lie tė jo šlau n į, kaip
p a p r a s ta i m o te ris liečia savo vy rą, — n e s ą m o ­
n in g a i ir ra m in d a m a . — Mes jau b ev eik a tv a ­
žiavom e.
Brin privažiavo prie klinikos ir sustojo grei­
tosios pagalbos m ašinom s skirtoje vietoje. Poli­
cininkas priėjo kaip tik tuo m etu, kai ji atidarė
dureles Railiui.
— A tsiprašau, panele, bet čia negalima p a ­
likti autom obilio.
Įsikibusi Railiui į d e šin ę ran k ą, ji padėjo
jam išlipti ir tik tada atsigręžė į policininką. Ka­
d angi b u v o ištekėjusi už D žono Railio, Brin lai­
kėsi vienos taisyklės: n esin a u d o ti jo p a v ard e nei
p ra š a n t re sto ra n e g e ria u sių staliu k ų , nei b a n ­
d a n t gauti bilietus į teatrą, kai jų jau nėra k a so ­
se, nei reik alau jan t kieno n ors dėm esio. D abar
ji p irm ą k a rtą net n e su s im ą sty d a m a su lau žė šią
taisyklę.
— Čia Džonas Railis. Aš — jo žmona. Jis s u ­
sižeidė ranką, ir ji labai kraujuoja. Aš jį v e d u į
kliniką.
Policininkas įbedė akis į Railį.
— Dieve m ano, ką jūs sakot! Tai tikrai jūs!
Mes su žm ona nepraleidžiam e nė vienos jūsų lai­
dos. M atote, aš dirb u naktį, tai dieną sėdžiu n a ­
muose. Koks b ū tų rytas be Railio? Mes taip sa­
kome.
— Ar mes galėtume?.. — Brin n u sisuko nuo
jo ir stum telėjo Railį į priekį.

106
 — Žinoma, žinoma. Tuoj p a t veskite jį ten,
panele, tai yra, ponia Raili. D uokite m an savo
raktus, aš pa sta ty siu jūsų autom obilį.
— Jie palikti spynelėje, — pasakė ji per petį.
Brin pajuto, kad Railis dreba, ir įdėm iai p a ­
žvelgė jam į veidą išsigandusi, kad jis nen u alp -
tų dėl nukraujavim o. Bet jis nė neketino alpti, tik
visas kretėjo iš juoko.
— Argi tu netvirtinai, jog n iekada nesielgsi
kaip žvaigždės žmona? Kad n iekada n e sin a u d o ­
si m ano p a v ard e viešumoje?
— Čia ypatingas atvejis, — atrėžė ji.
Jo kvatojim as p a tra u k ė visų dėmesį. Vos tik
seselė priim am ajam e atp ažino jį, ji skubiai n u ­
vedė juos į apžiūros kabinetą, kur juos ak im irks­
niu apspito b ū ry s seselių. Viena nu ėm ė ra n k š ­
luostį ir pradėjo plauti tą gilią žaizd ą taip en er­
gingai, kad Brin net supykino. Kita seselė Rai-
liui į b u rn ą įkišo te rm o m e trą . Trečia m a ta v o
kra u jo sp ū d į. Staiga p a siju tu si n eb ereik alin g a,
Brin atsistojo atokiau.
Pasirodė gydytojas.
— Išgirdau, kad turim e įžymybę.
— Atleiskite, kad n e p a s p a u d ž iu jum s ra n ­
kos, — rūgščiai šyptelėjo Railis, ištiesdam as d e ­
šinę ranką, kad gydytojas galėtų apžiūrėti.
G ydytojas įvertin o ž aizd ą serija "o-oo" ir
"hm -hmm ", priversdam as Brin neram iai mindži-
kiuoti ir kram tyti lūpas. Gal stiklas perrėžė a r­
teriją? O gal sužalojo raum enį?
— Teks p adary ti keletą siūlių. Keletą dienų

107
velniškai paskaudės, bet m až d au g po savaitės su­
gis. — Gydytojas paplekšnojo Railiui per petį. —
O dabar einu išgerti puodelį kavos, kol seselė su ­
leis nuskausm inam ų jų ir...
— A m pulė? — p ak lausė Railis, pirm ą kartą
išblykšdam as.
— Bijau, kad keletą teks suleisti.
— Į ranką? — jo balsas virptelėjo.
Brin p ra s is p r a u d ė pro seseles, k u rių d a u ­
g u m a su sirin k o tik p a v y p so ti. Railis ištiesė į ją
ranką.
— Jam nepatin k a am pulės. Adatos.
— Jos jam dar labiau nepatiks, jeigu aš siū ­
siu žaizdą be nuskausm inim o.
Brin apkabino Railį per pečius ir švelniai n u ­
braukė plau k u s nuo sudrėkusios ir papilkėjusios
kaktos.
— Viskas greit baigsis, mielasis. Aš b ū siu
šalia.
Ji stovėjo šalia visą laiką — kol Railiui į ra n ­
ką suleido penkių rūšių nu sk au sm in am ų jų vais­
tų, nuo ko jį visą išpylė prakaitas, kol gydytojas
padarė septyniolika dygsnių ir galiausiai rū p e s­
tingai sutvarstė. Ji tildė jį, kai jis keikėsi, laidė kan­
džias pastabas apie bailius gražuolėlius, kai jis
perbalo išvydęs švirkštą, ir stipriai glaudė prie sa­
vęs, kai adata įsmigdavo prie pat gilios žaizdos.
Kai jie išėjo iš klinikos, p a slau g u sis polici­
ninkas u žsispyrė atvaryti au tom obilį prie d u rų .
Pradėjus važiuoti, Brin nebereikėjo siūlyti Railiui
atlošti galvą. Jis jau pajuto traum os pasekmes.

108
 — Visai aš nebijau tų a d a tų , — m ieg ū stai
prašneko jis pasukąs galvą į šoną, kad galėtų ją
matyti.
— Tu pats did žiau sias melagis. Aš d a r n e ­
p am iršau, kai susirgai p ū line angina ir tau rei­
kėjo suleisti penicilino. Įbauginta seselė netgi tu ­
rėjo atsivesti m ane iš laukiamojo, kad aš p a d ė ­
čiau tau n u s im a u ti kelnes.
— M an atrodo, kad ji tik norėjo u žm esti akį
į Džono Railio m inkštąją vietą.

— Kiek pa m e n u , ta tavo m inkšta vieta jos

visai nedom ino. Ji jų ir taip prisižiū ri iki soties.
Sugalvok geresnį melą.
— Aš tik norėjau p adėti galvą ant tavo n u o s­
tabios krūtinės. Ir visai nemeluoju.
— Tai gal tik dėl to ten sukėlei tokį triu k š­
mą, kad to gydytojo d u ry s m u m s užsitrenkė a m ­
žiams?
— Buvo verta. Kaip ir šiąnakt. Ar p a ste b ė ­
jai, kaip pakštelėjau tau į vieną krūtį, kai niekas
nematė?
Brin rūsčiai pažvelgė į jį.
— N esek pasak ų , Raili. Tu tikras žliumba.
— Bet ar pastebėjai?
— Gerai jau, gerai, pastebėjau.
Jis sukrizeno iš jos susierzinim o ir pažvelgė
pro priekinį stiklą.
— Kur mes važiuojame?
— Vežu tave namo.
— I mano nam us?

109
 — Taip, — netvirtai atsiliepė ji. — O ko tu
tikėjaisi?
— Tikėjausi, kad šiąnakt leisi pasilikti pas
tave. Juk tai m ano dešinioji ranka, — pasakė jis
ir pakėlė sutvarstytą ranką. — Man gali pakilti
karštis. M ane gali ištikti šokas. Man gali...
— Gerai, gerai, tik n ep asak o k m an tų s iau ­
b in g ų istorijų. — Prie kito šviesoforo ji p asuko
atgal. — Tik n e b an d y k ieškoti jokių poteksčių.
Aš elgiuosi taip, kaip elgtųsi bet kuris žm ogus,
artim ą ž m ogų ištikus bėdai.
— Supratau. N em anyk, kad aš to neįv erti­
nu, — pasakė jis rimtai, bet ji įtarė, kad ši s itu a ­
cija jį linksm ina. Jie n u v ažiav o keletą k v artalų
tylėdam i. Paskui Railis vėl prašneko: — Zinai,
ką m an tai prim ena?
— Ką?
— Tą vakarą, kai mes susituokėm e.
A utom obilis kryptelėjo į šoną ir Brin su si­
keikė.
— Duobė, — bandė pasiaiškinti ji.
Tačiau Railis žinojo, kad ji užsigalvojo apie
tą naktį, kai tapo jo žmona.
— Mes paprasčiausiai viską m etėm ir išlė­
kėm prie Taho ežero. Atsimeni?
Kaipgi ji galėtų pam iršti?
— Tiesą sakant, tai tu viską metei.
— Ir savo rankšluostį?
— Taigi.
— Dieve, — atsiduso jis, nu sik eld am as m in ­
timis į praeitį. — Kai tu palietei m ane, aš vos n e ­

110
n u m iria u . Aš pasa k ia u : "Buk m a n o mylim oji,
Brin." O tu pasakei...

— Ne, Raili. Aš negaliu. — Brin atsitraukė

nuo jo. Ji n u d ū rė akis žem yn ir vėl jas pakėlė. O,
koks jis gražus...
— Negali? — su g erg žd ė jis.
— Ne.
— Sakei, kad myli mane.
— Myliu, — sudejavo ji, — m yliu, bet n esi­
ruošiu tapti dar vienu egzem p lio riu m i tavo k o ­
lekcijoje. Puikiai žinau, kiek sk alp ų kabo prie ta­
vo diržo. Tavo seksualiniai ž y g d arb iai yra pati
m ėgstam iausia tema, kai darbe susirenkam a prie
k avos a p a r a tų . Aš n e n o riu , k a d m a n o v a rd ą
linksniuotų šalia visų kitų. Kai tau atsibosiu ir
m ūsų rom anas baigsis, mes nebegalėsim e dirbti
kartu.
— Vadinasi, negulsi i lovą su m anim i?
— Teisingai.
Jis švelniai uždėjo rankas jai ant pečių.
— Tu netiki, kad aš tave myliu?
— Aš tikiu, kad tu tuo tiki. Bet...
— Tu nepagalvoji, kad tai, ką tau jaučiu, yra
visai kas kita? Kad tai yra kažkas pastovaus?
Ji p rik a n d o ap atin ę lū p ą ir p a p u rtė galvą.
— Aš tikrai m yliu tave, Brin, ir n o riu m ylė­
tis su tavimi. Ką aš tu riu p a d ary ti, kad tu s u tik ­
tum gultis į lovą su m anim i?
Jos atsakym as b u v o akiplėšiškas:

m
 — Vesti mane.
— Gerai.
Ji taip loštelėjo galvą, kad vos neišsinarino
kaklo slankstelių.
— Ką?
— Aš pasakiau "gerai". Aš vesiu tave. Tokios
sąlygos aš ir tikėjausi. D ab ar m an nebereikės
klauptis prieš tave. Ar įsivaizduoji, kaip atro d y ­
tų nuogas vyras, klūpantis ant vieno kelio? O jei­
gu tu pasakytum "ne"? Tada aš klūpėčiau apsi­
nuoginęs prieš visą pasaulį ir dar pažemintas.
— B-bet aš tik pajuokavau.
Jo a n ta k iai kilstelėjo. B ūtent nuo šitokios
Railio veido išraiškos alp d av o visos jo gerbėjos.
— Ar tu visada taip žaidi su vyrais? J u o k au ­
ji dėl vedybų?
— Ne, bet...
— Ar tekėsi už manęs, Brin?
Ji pask e n d o giliuose ž y d ru o se jo akių eže­
ruose ir net neprisim inė, ar ištarė "taip".
— Tai beprotybė, — pasakė ji po p u sv ala n ­
džio, kai jiedu jau skriejo Sieros ir Taho ežero link.
— Aš k raustau si dėl tavęs iš proto. Pakvai-
šau ir pirm ą kartą gyvenim e įsimylėjau. — Lais­
va ranka jis glamonėjo jos krūtinę.
— Jei ir toliau nežiūrėsi į kelią, tai labai grei­
tai tie d u bepročiai atsid u rs karste... ak, u ž d ėk
rankas ant vairo!
— Nori, kad sustočiau? — sukuždėjo jis prie
pat jos ausies, o pirštais tuo m etu lengvai b r a u ­
kė per spenelį.

n z
 — H m m , ne. — Ji paglostė jo šlaunį ir švel­
niai ją spustelėjo.
Jis tyliai keiktelėjo ir atitra u k ė ran k ą nuo jos
liemenėlės.
— Tiesa. Tu tai įrodei.
Ji atsilošė sėdynėje ir susim ąstė.
— M an išk ia i n u sim in s. M am a v is a d a n o ­
rėjo, k a d aš ište k ė č ia u b a žn y čio je. Ilga b a lta
suknelė, v e s tu v ių ap eigos. K asm et ji išleid žia
k rū v ą p in ig ų u ž s is a k y d a m a " N u o ta k o s " ž u r ­
nalą.
— Rytoj rytą paskam binsim e jiems ir pakvie­
sime atskristi pailsėti savaitgaliui. Žinoma, u ž ­
sakysime atskirus k am barius, — p rid ū rė jis. —
Ar aš jiems patiksiu?
— Vos prieš kelias savaites m am a lyg tarp kit­
ko užsim inė, kad m an b ū tų laikas su situ p ėti ir
ištekėti už kokio "g ražau s vyriškio, tokio kaip
tas Džonas Railis". Kad su k u rčiau šeimą, įsigy-
čiau nam ą su kiem u ir šunim i ir kad nustočiau
galvoti tik apie darbą.
— O tėvas? — n erim astin g ai pak lau sė Rai­
lis. Brin buvo pasakojusi jam apie savo tėvą ir jo
griežtas kariškas m anieras. — Kokia adm irolo
nuom onė apie mane?
— Jis kažką suniurnėjo esą tavo plaukai per
ilgi. Bet jis m ano, kad visų per ilgi. Jeigu jo kriti­
ka tuo ir baigiasi, tai m anyk, kad jau įtikai. O
kaip tavo m ama? — Brin žinojo, kad Railio tėvas
miręs, o m otina gyveno San Chosė.
— Paskam binsiu jai ir taip pat pakviesiu. Bus

113
tikras šeimyninis sambūris. Gal pavyks atsilygin­
ti už tai, kad nepakvietėm e jų į sutuoktuves.
— Bet ar aš patik siu tavo mamai?
— Gal tu juokauji? — paklausė jis, atsisuk­
dam as į ją. — Ji mano, kad aš tikras patrakėlis, ir
iki šiol n e duoda ramybės įtikinėdama, kad man
reikia geros moters, kuri p aim tų m ane į nagą.
Brin nusikvatojo ir glustelėjo prie jo:
— Aš kaip tik ir n o riu paim ti tave į nagą.
Tai buvo ilga kelionė, ir jiems užteko laiko
pasipasakoti šį bei tą apie savo praeitį, artim iau
susipažinti, kaip įprasta įsimylėjėliams.
Brin manė, kad jie susituoks vienoje iš k o p ­
lytėlių, k urių buvo p rid y g ę kaip piktžolių palei
greitkelį, vos tiktai jie prav ažiav o valstijos sie­
ną. Tos koplytėlės visos kaip viena plieskė n eo­
ninėm is šviesomis, p ū sd am o si žem om is k aino­
mis, skelbdamos, kad nereikalauja kraujo tyrimų,
ir girdamosi, kad veikia ištisą parą. Vargonų m u ­
zika ir dirbtinės gėlės — už p a p ild o m ą u ž m o ­
kestį.
Tačiau Railis su sta b d ė au to m o b ilį priešais
n u o s ta b ią b a žn y tėlę , jau k iai b e sig la u d ž ia n č ią
p u š ų giraitėje. Smailiame bokštelyje matėsi v a r­
pas, o pro vitražinius langus sklido ryški šviesa.
Railis padėjo Brin išlipti iš savo žemo sportinio
autom obilio ir nusivedė ją laiptukais prie skliau­
tu o tų durų.
Įėjusi vidun, iš džiau g sm o ir n uostabos Brin
neteko žado. Visa bažnyčia buvo n utvieksta žv a ­
kių šviesos ir išpuošta baltomis gyvomis gėlėmis.

114-
C entrinio tako, iškloto kilim u, gale, priešais al­
torių, laukė akiniu o tas dvasin in k as. Jis atrodė
lyg nužengęs iš N orm ano Rokvelo paveikslo. A p ­
kūni moteris, m atyt, jo žm ona, sėdėjo prie v a r­
gonų ir angeliškai šypsojosi jiems. Bažnyčioje
skambėjo tradicinė vestu v ių m uzika.
__Klausyk, ar tu nesi katalikė ar žydė? —
staiga susirūpino Railis.
— Ne.
— Vadinasi, p ro te sta n tų apeigos tiks?
— Taip, tai... — ji nebaigė sakinio. — Kada
viską suorganizavai?
— Paskam binau iš tavo n am ų, kai nuėjai į
miegamąjį persirengti ir su sip ak u o ti daiktų. Tu
patenkinta?
— Patenkinta? — ji švelniai nusišypsojo ir
paglostė jam skruostą. — Tu toks mielas. Aš m y ­
liu tave.
— Ir aš m yliu tave, — kimiai ištarė jis ir p a ­
silenkęs karštai ją pabučiavo. D vasininkas m a n ­
dagiai kostelėjo, ir jiems teko surim tėti.
Po ceremonijos Railis nu v ežė Brin į k u ro rti­
nį viešbutį, kuris stovėjo vienos iš slid in in k ų p a ­
kėlimo trasos papėdėje.
— Aš čia nesu buvęs, bet, kiek žinau, jis yra
penkių žvaigždučių.
Vos įžengę pro d u ris, jie nė kiek tuo n e s u ­
abejojo. Liftas pakėlė juos iš ištaigingo, a n tik v a ­
riniais b a ld a is a p s ta ty to v e stib iu lio , k u ria m e
dar buvo didžiulis fortepijonas ir m ilžiniškas ži­
dinys. Juos išvydusi, Brin išsižiojo kaip m erg ai­

116
tė, a tv y k u si čia tiesiai iš g irių g lū d u m o s. Tarp
svetainės ir m iegam ojo b u v o n ed id elė v irtu v ė
ir baras. Viename vonios k am b ario k a m p e sto ­
v in ti r a u d o n m e d ž i o v o n ia b u v o piln a k a rš to
v a n d en s. M iegam ajam e, p riešais karališko d y ­
džio lovą įrengtam e židinyje jaukiai spragsėjo
ugnis.
— Jau pasiruošei prapjauti vestuvinį tortą? —
paklausė Railis, kai ji vis dar negalėjo atplėšti akių
nuo sumaniai įrengtų apartam entų prabangos ir
patogum ų.
— Vestuvinį tortą?
Ant vežimėlio, kurį pagarbus padavėjas įstū­
mė į svetainę, puikavosi ne tortas, o suflė, per
gerus p orą colių iškilęs virš balto kepim o indo.
Jis atrodė toks p ū k u o ta s ir lengvutis kaip m ilži­
niška vaistinė svilarožė. Suflė pūpsojo ant iškrak­
m olytos lininės servetėlės, kuri buvo gražiai iš­
lankstyta ir vaizdavo gulbę. "Gulbė" plaukė bal­
tų gėlių ž ie d la p ių ežere. Brin net apsiašaro jo
žvelgd am a į tą epik ū rin į m eno kūrinį ir m e ld ė ­
si, kad šis sapnas, jeigu tai tikrai sapnas, tęstųsi
iki ryto.
— Žavinga...
Pasiteiravęs Railio, ar jie d a u g ia u nieko n e­
p a g eidaus, padavėjas išėjo. Railis didingąjį va-
nilinį suflė padalijo p u siau , u žpylė "G rand Mar-
nier" kremo ant Brin dalies ir p a d av ė jai. Jie vie­
nas kitą maitino, o kai baisiausiai išsiterliojo, lai­
žė vienas kitam pirštus.
Paskui atėjo šam p an o eilė. Brin jautėsi labai

116
laiminga. Railis nu siv ed ė ją į miegamąjį. Jis p a ė ­
mė taurę iš jos ra n k ų ir padėjęs į šalį atsisuko į
savo žmoną. D egantis m ėly n ų akių žvilgsnis n u ­
slydo jos veidu.
— Na, štai mes ir čia, — tyliai ištarė jis...

__Štai mes ir čia. — Brin įvažiavo į garažą

ir n u s p a u d u s i m y g tu k ą u ž d a r ė jo duris. — Tu
miegojai? — paklau sė ji, kai Railis atsim erkė ir
pakėlė galvą.
— Ne. Galvojau apie m ū s ų v estu v in ę naktį.
Brin ir pati buvo n u k ly d u s i m intim is į ją, ta­
čiau ji neketino kalbėtis apie tai. Tik ne dabar,
kai Railio paakiai p a ju o d ę iš nuovargio, o vei­
das ištįsęs ir išbalęs dėl n u k raujavim o. Be to, ir
ji pati, u ž p lū d u s m otiniškiem s jausm am s, d ab ar
nori jį tik globoti ir saugoti. Tik ne dabar, kai jis
praleis naktį pas ją.
Ji įvedė Railį į v id ų sau g o d am a, kad jis n e ­
u ž lip tų ant stiklo šukių, p a ž iru sių virtuvėje ant
grindų.
— Gal ko nors norėtum? — paklausė ji, nuim-
dam a švarką nuo jo pečių. — Valgyti? Gerti?
Jis p a p u rtė galvą, todėl d a u g ia u n etarusi nė
žodžio ji palydėjo jį į miegamąjį.
— Ar skauda ranką? — užjaučiam ai p a k la u ­
sė Brin, klodam a lovą.
— Ne, ji tik aptirp u si. M ano dešinioji ra n ­
ka... Keletą d ie n ų ji bus ne k ažin kiek n a u din g a.
N ereikia norėti, juk netekai d a u g kraujo.

117
 — Gerai, kad neprireikė kraujo perpylimo.
Nežinau, ar būčiau taip ilgai pakentęs adatą, įbes­
tą į mano ranką. — Railis nuspyrė nuo kojų batus
ir klestelėjo ant lovos krašto nusim auti puskoji­
nių. Jis autom atiškai kilstelėjo dešinę ranką n o rė­
dam as atsisegti m arškinius ir tik tada prisiminė,
kad ji kuriam laikui išėjusi iš rikiuotės.
— Palauk, leisk man, — suskubo Brin į pagal­
bą. Paėmusi už rankos, ji pastatė jį ant kojų. Jis taip
ir stovėjo nuleidęs rankas. Vikriais pirštais Brin
atsagstė pirm ąsias sagutes. Bet kai krum pliai ne­
tyčia brūkštelėjo per švelnius garbanotus k rū ti­
nės plaukus, pirštai liovėsi klausę.
Staiga ji suvokė, kiek intym um o slypi nuren-
ginėjimo procedūroje. Praėjusių dienų atspindys.
Ir naktų, kai jiedu lėtai, m ėg au d am iesi nurengi-
n ėdavo vienas kitą arba karštligiškai sku b ėd am i
plėšte n u p lė šd a v o vienas kitam d ra b u ž iu s a p ­
kvaitę nuo geismo.
Brin ištraukė m aršk in ių apačią iš d ž in sų ir
a pn u o g in o jo krūtinę. Ji buvo tokia pažįstam a,
kaip jos pačios veidas veidrodyje. Tankūs juodi
p laukai, gražiai įdegusi oda, vario spalvos sp e ­
neliai, kurie akim irksniu atsiliepdavo į m e n k ia u ­
sią jos pirštų ar liežuvio prisilietimą. Jis buvo ga­
na liesas, net šonkaulius buvo galima suskaičiuo­
ti. Pilvas plokščias, stan g ru s; gili, p la u k ų a p ­
gaubta bamba.
Brin n e rū p e stin g ai n u m e tė m arškinius ant
kėdės.
— Ar tu... hmm... nori n u sim a u ti džinsus?

118
 — Paprastai aš m iegu be jų.
Jos galva buvo nuleista. Brin svarstė, ar jis
matė, kaip ji sumišo. Ji užsim erk ė ir s te n g d a m a ­
si n u s ir a m i n t i lu k te lė jo . Teko s u k a u p t i v isą
drąsą, kol rankos p ag aliau palietė diržą. Pirštai
grabaliojo vėsią m etalinę sagtį, tačiau oda po ja
buvo karšta...
Brin užtrauktu k ą traukė žem yn lėtai, te m p ­
dam a m edžiagą kuo toliau nuo Railio kūno. Ne
kažin kiek pavyko ją atitraukti, nes jo džinsai vi­
sada būdavo gana prigludę. Buvo neįm anom a ne­
pastebėti akivaizdaus dalyko ir apsimesti, kad jo
penio ten nėra ar kad jos pirštai jo neužčiuopė.
Sėkmingai įveikusi u ž tra u k tu k ą , Brin u ž k i­
šo rankas už d ž in sų šo n ų ir truktelėjo juos že­
myn per tvirtas, dailias šlaunis. Tada ji atsik lau ­
pė prieš jį ir n u tra u k ė d ž in su s n u o ra u m e n in g ų
blauzdų.
— Paprastai nem iegu ir su apatiniais, — d u s ­
liai pasakė jis.
Brin atlošė galvą ir pažvelgė jam į akis. Kaip
b ū tų gera priglusti s k ru o stu prie tų tv irtų kojų,
stipriai apkabinti jį... Pajusti skonį...
A p stu lb u si dėl tokių savo m inčių, ji p a š o ­
ko ant kojų.
— Nieko, vieną naktį pakentėsi.
Ji stum te įstūm ė jį į lovą. Vos tik Railio gal­
va atsidūrė ant pagalvės, ji taip skubiai užklojo
jį antklode, tarsi b o d ė tų si juo ir nė sekundės il­
giau negalėtų į jį žiūrėti. Bet tai b uvo tikrai ne
antipatija...

119
 Sm arkiai trink telėju si d urim is, ji u ž sid a rė
vonioje lyg bailus kareivis, pabėgęs iš mūšio la u ­
ko. Tą v akarą Brin persirenginėjo antrą kartą, tik
d ab ar ji už sitem p ė tru m p a s m edvilnines trik o ­
tažines kelnaites ir tokią pat berankovę p a la id i­
nukę. Ji dievino tokią naktinę aprangą, nes su ja
jautėsi labai patogiai. Tie drab u žiai buvo dizai-
nerės sukurta vyriškų ap atin ių kopija, bet dėl to,
kaip puikiai jie tiko Brin figūrai, nekilo jokių abe­
jonių dėl jos lyties. Ant to liepsnelės kiaušinio
m ė lynum o kom plekto ji užsim etė seną chalatą,
kurį Railis kažkada įvertino kaip dar siaubinges-
nį dalyką negu galvos skausm as.
Ji užgesino šviesą ir grįžo į miegamąjį.
— Gal tau ko nors reikia?
Railis buvo nusiklojęs iki juosmens. Sulenk­
ta kairioji ranka buvo pakišta po galva, o s u b in ­
tuotoji gulėjo ant pilvo.
— Tik šiek tiek švelnum o, globos. N orėčiau
pratęsti m ū s ų pokalbį apie vaikučius. Klausyk,
Brin, jeigu gyvensim e atskirai, bus p asiu tu siai
su nku mylė... Ką ten darai?
— Traukiu paklodes ir užvalkalus, — atsakė
ji, k u isd am asi prie spintelės.
— Kam?
— Lovai, kurią pasiklosiu apačioje.
Jis greitai atsisėdo akivaizdžiai sunerim ęs.
— Dėl Dievo, Brin!
— Ne, dėl savęs ir dėl tavęs. U žtenka jau ir
to, kad šią naktį miegame tuose pačiuose n a m u o ­
se, nėra ko čia dar labiau d ru m sti vandenį. Ti­

1ZO
kiuosi, ne tai turėjai galvoje, kai prisiprašei čia lik­
ti nakčiai. — Piktas jo žvilgsnis patvirtino jos įta­
rimus. — Labanakt, Raili. Pasim atysim e rytą. —
Ji nuplaukė per miegamąjį su visa karališka d i­
dybe, o grindim is besivelkanti an tklodė atrodė
kaip karališkas šleifas.
Jos ausis pasiekė tru m p as keiksm ažodis, bet
ji tik šyptelėjo.
Vėliau jai atsirūgo ta šypsenėlė. N o rs sofa
buvo p a k ankam ai ilga ir patogi kaip lova, ji nie­
kaip negalėjo užm igti. Tai bjaurybė, ėmė ir p ri­
minė tą vestuvinę naktį!
Tai b u v o k e r i n t i p a s a k a . . . R o m a n t i š k a ,
aistringa... Brin m uistėsi ir vartėsi nuo vieno šo­
no ant kito, bet m intys kaip užsak y to s vis g rą ­
žindavo ją į tą naktį...

— Na, štai mes ir čia, — tyliai ištarė Railis.

Dramblio kaulo spalvos atlasiniai patalai kvietė
juos į lovą. D ujiniam e židinyje jaukiai spragsėjo
ugnis. Jos šviesoje jų šešėliai šoko ant sienos, o
švytėjimą atspindėjo akys.
— Gal n o rė tu m įlįsti į karštą vonią?
— Gal po to.
— Po to? — jis d v ip rasm išk ai šyptelėjo.
Brin skruostai užsiplieskė.
— Vėliau, — pasitaisė ji.
— Ar tai reiškia, kad tu taip pat, kaip ir aš,
nekantrauji kuo greičiau atsigulti?
— Taip, p ra šau , — atsakė ji m andagiai. —
Jau tuoj auš. — Ji u ždėjo ra n k ą an t p ra seg to s

1Z1
m arškinių apykaklės. — Jeigu nepaskubėsim , ne-
b eturėsim vestuvinės nakties.
— N e d u o k Dieve, jei taip atsitiktų! — Jis p a ­
sitrynė nosim i į jos kaklą ir apkabino per liem e­
nį. — Ar n o rė tu m kelias m in u tes pab ū ti viena?
— N ebūtinai, — jis jautė ant kaklo jos kvė­
pavim ą.
— Ar m an leidžiam a n u ren g ti tave? — Rai­
lis laukė atsakym o, bet jo vis nebuvo. Tada jis
pakėlė galvą ir pažvelgė į ją. Jos akys buvo p a ­
d ū m a v u sio s nuo aistros, o d rėgnos lūpos kvie­
tė... Linktelėjusi galvą, ji nusiavė batelius ir iš­
kart sumažėjo keliais coliais, bet dėl to atrodė tik
d a r m oteriškesnė.
Brin vilkėjo šilkinę suknelę. Ant vieno p e ­
ties buvo eilutė perlinių sagučių, kurias Railis
mikliai atsagstė. Paskui jis atsegė u ž tra u k tu k ą .
Suknelė n u sly d o žemyn. Railiui užėm ė kvapą,
kai ji liko tik su šam pano spalvos a p atin u k u . Ji
b u v o be liem enėlės, nes k rū ty s d ailiai gulė į
ta m p riu s nė rin iu o tu s ap atin u k o kaušelius.
Užkišęs p irštu s už petnešėlių, jis n u sm au k ė
jas nuo pečių.
— N ebežinau, ar bučiuoti tave, ar tik gėrė­
tis, — sum urm ėjo jis.
— Ir viena, ir kita.
Po svaiginančio bučinio Railis ir vėl mylavo
ją akimis. Jis iš lėto ap n u o g in o jos k rū tin ę ir s u ­
laikęs kvapą ilgai gėrėjosi ja. Paskui švelniai s u ­
ėmė krūtis į delnus ir ėmė aistringai glam onėti
jas lūpom is.

įzz
 — Raili... — sudejavo ji, p a n e rd a m a pirštu s
į jo p la u k u s ir a tsid u o d a m a išrad in g o m s jo lie­
žuvio glam onėm s.
Išbučiavęs jos pilvą, jis atsiklaupė ir prigludo
veidu prie švelnaus trikampio. Rankos iš lėto n u ­
traukė apatinuką. Šviesios kojinės ir nėrinių kelia­
raiščiai beprotiškai jaudino ir vertė nekantrauti.
Atsargiai atsegęs keliaraiščius, jis nusm aukė
kojines, tru m p am stabtelėjęs ties grakščiomis čiur-
nomis. N um ovęs plonytes kojines, jis keletą kartų
perbraukė delnais per blauzdas. Brin suvirpėjo ir
tyliai aiktelėjo, o jis išdidžiai nusišypsojo. Tada jis
atsegė keliaraiščių diržą ir num etė jį ant grindų.
P erm atom os kelnaitės nieko neslėpė ir n e ­
kliudė godžiom s jo akims. Bet n u tra u k ę s p a s k u ­
tinį plonytį drabužėlį, jis su tra m d ė savo aistrą ir
pagarbiai gėrėjosi jos nuogybe.
A istringai apglėbęs ją per sėdm enis, jis p r i­
sitraukė ją arčiau. Lūpos nusėjo jos pilvą d rė g ­
nais bučiniais ir paniro į švelnų tam sių p la u k ų
debesėlį.
Brin tyliai su aim an av o iš m alonum o, jos ke­
liai sulinko ir atsirėm ė į jo krūtinę. Ji b ū tų s u ­
kniubusi, tačiau jis atsistojo, p aėm ė ją į glėbį ir
nusinešė į lovą. Kol ji atsitokėjo, jis spėjo n u s i­
rengti ir palinko virš jos. Ji d žiugiai p risitrau k ė
jį ir išsirietė, p asitik d am a jo lūpas.
Jis tol tyrinėjo ją pirštais ir glostė, kol ji ėmė
blaškytis ir reikliai trintis kojomis į jį. Visi p o jū ­
čiai s u p lū d o kažkur į apačią ir išsiskleidė, skaus­
m ingai la u k d a m i ekstazės. Pagaliau jis įsiskver­

12,3
bė į ją, toks karštas, tvirtas, nepasotinam as... Jis
slydo vis gilyn, suju n g d am as juos abu.
Railis n u steb ę s kilstelėjo galvą ir p rad ėjo
trauktis. Bet Brin tik d ar sm arkiau p risisp au d ė
ir stipriau apsivijo kojomis aplink jį.
— Myliu tave, Raili, — šnibždėjo ji, glam o­
nė d am a lūpom is jo spenelį. — Myliu tave.
Jis neskubėjo, sten g d am asis suteikti abiem
kuo didesnį m alonum ą. Išsiliejęs joje, jis d ar n o ­
rėjo pab ū ti toje ankštoje šilumoje, kurioje ji p ri­
ėmė jį. Pro už u o la id as skverbėsi aušra, rausva
šviesa užliedam a su d rė k u siu s jų kūnus.
— Mano pati b ran g iau sia nuotaka, — jo b al­
se jautėsi begalinė meilė jai. Jis išbučiavo jos a u ­
sį, kaklą, lūpas ir krūtis. — Aš m yliu tave, Brin.
— Ir aš m yliu tave, Džonai.
Jis įdėm iai pažvelgė į jos m iegūstas žalsvas
akis.
— Tu pirm ą kartą m ane taip pavadinai. Ar
tu tikrai su tuo vaikinu?
Ji blausiai nusišypsojo ir p rig lau d ė jo galvą
sau prie krūtinės.
— Čia tikrai tas vaikinas. Džonai, Džonai,
Džonai...

Brin nesmagiai sukrutėjo ant sofos. Miegas

vis traukėsi nuo jos. Ant laiptų pasigirdo kažkoks
bruzdesys, ir ji staigiai atsisėdo. Brin garsiai išta­
rė vardą, kuris jau kelias valandas nedavė jai ra ­
mybės.
— Džonai?

iz+
 6 s k y riu s

Brin įjungė šviesą. Railis grabaliojo tamsoje

b a n d y d am as nulip ti žem yn, ir staiga apakintas
šviesos ilgai mirksėjo.
— Ką tu sakei?
— Ką? Kada? Kodėl tu atsikėlei? — Ji nubloš­
kė an tk lo d ę ir prib ėg o prie la ip tų m a n y d a m a,
kad jam prireikė pagalbos.
— Tu p a v ad in ai m ane Džonu.
— Negali būti.
— Tikrai. Tu m ane vad in i D žo n u tik kai m y ­
limės, d a u g ia u niekada.
— Turbūt aš sapnavau.
— Tai turėjo būti n u o stab u s sapnas.
Jo įsiteikianti šypsena veikė ją kaip šiltas m e­
dus. N erim stantis kūnas vedė ją iš kantrybės.
— N epasakei, kodėl atsikėlei.
— Tu neklausei.
— Klausiau.
— Nejaugi? Hmm . Matyt, a p k u rta u išgirdęs,
kad šauki m ane Džonu.

įzs
 Jis nusileido į apačią ir sustojo ant apatinio
laiptelio. Tik tada Brin pam atė, kad jis lygiai taip
p a t m enkai apsirengęs, kaip ir ji. Jis mūvėjo tik
m e d v iln in e s trum p ik es... trumpas m ed v iln in es
trum pikes, kurios vos laikėsi ant siau rų klubų.
Ta vietelė, kur kokiais dviem coliais žemiau b a m ­
bos ėjo šilkinis p la u k ų ruoželis, jai visada labai
patiko. Ir jį ja udindav o , kai jos lūpos liesdavo tą
yp a tin g ą plotelį. Jaudindavo...
Vėl p a ž v e lg u si Railiui į veidą, Brin išvydo
p a ša ip ią šypsenėlę. Sum išusi dėl savo rė k s m in ­
go apdaro, ji sukryžiavo ant krūtinės rankas. Per
skubėjim ą ji p a m iršo u ž sim esti bjaurųjį chalatą
ir d a b a r stypsojo tik su bikinio k elnaitėm is ir
p a la id in u k e , kuri lyg antroji oda a p te m p ė k r ū ­
tinę.
— Tavo gražios kojos, — sušnabždėjo Railis.
Anksčiau, kai jie d ar gyveno kaip su tu o k ti­
nių pora, nė vienas jų nebuvo labai drovus. O
dabar nakties ram um oj tebešmėkščiojant išsisky­
rim o pam ė k lei ir k ia u ra i v e ria m a i tų m ė ly n ų
akių, Brin jautėsi kaip n iekada gyvenim e nuoga.
Ir nesaugi. Pažeidžiam a.
Bet koks gyvūnėlis p a ro d y s d antis ir puls
plėšrūną, jeigu tas p ik tn au d žiau s jo silpnybėmis.
O Brin galėjo gintis tik pasitelkusi priešiškum ą.
— Tai nulipai žem yn ir p rižad in ai mane tik
tam, kad tai pasakytum ?
— Ne, bet kad an g i jau čia atsiradau... — jis
gūžtelėjo pečiais. — N ebeveikia n u s k a u s m in a ­
mieji.

iže
 Pyktis kaipm at išdulkėjo, ir Brin su sirupinu-
si suraukė kaktą.
— Tau sk au d a ranką?
— Velniškai.
— Gydytojas sakė, k ad taip bus, kai vaistai
nustos veikti. Jis m an davė skausm ą m a lšin an ­
čių tablečių. Einu i v irtu v ę atnešti, jos m ano ra n ­
kinėje.
Ji pasisuko eiti, bet Railis sulaikė ją p a stv ė ­
ręs už riešo.
— N enoriu jokių tablečių.
— Bet jeigu skauda...
— Verčiau išgersiu brendžio. Ir skausm ą a p ­
malšins, ir neapsvaigsiu. Palaikysi kom paniją?
Jis nusitem pė Brin prie baro. Ji paklusniai se­
kė iš paskos. Tokiu vėlyvu m etu viskas atrodė
nerealiai. N ejaugi čia jie vaikštinėja v id u rn a k tį
po e k stra v a g a n tiš k ą d ra u g ė s sv etain ę vienais
apatiniais? N eįtikėtina, bet b ū te n t taip ir yra.
Railis pasodino ją an t au kštos k ėdutės ir u ž ­
ėjo už baro. Jam pavyko surasti ne vienos, o dvie­
jų rūšių brendžio. Pasirinkęs patį brangiausią, jis
gausiai kliūstelėjo jo į taurę.
— M an nereikia, ačiū, — pasakė Brin, suries-
dam a kojų pirštelius ant pakojo.
— Kremo likerio? Žinau, kad mėgsti "Bai-
ley".
— Visiškai nieko.
— Tada į sveikatą! — Railis kilstelėjo taurę
s v e ik in d a m a s ją ir g u rk šte lė jo . Jis u ž sim e rk ė
jausdam as, kaip deginantis skystis nuslydo gerk­

12,7
le ir krūtine į sk ran d į u žk aitin d a m as visą pilvą.
A plink jo lūpas ėjo baltas ruoželis, o nosies s p a r­
neliai buvo keistai įsitempę.
Brin palietė jo su tv arsty tą ranką.
— Tau tikrai labai skauda, ar ne?
— Viskas gerai, — pasakė jis išdidžiai, v y ­
riškai p a n eig d am a s skausm ą. Paprastai m oterys
į tai reaguoja labai jautriai.
— Negi su nku p risipažinti, kad skauda?
— O ko čia skųstis?
— Ogi tam, kad žm ogus nusipelno bent kiek
užuojautos, jeigu jam negera. Tai n atū ralu ir n o r­
malu.
— Tai b ū d in g a ir m oterim s?
— Be abejo!
Jis nusijuokė.
— Kas čia juokinga? — paklausė ji.
— Tai štai dėl ko tu visada eidavai gulti, kai
sirgdavai mėnesinėm is.
— Užtat, kad sk auda, — gynėsi ji. — Jeigu
tau reikėtų bent vieną dienelę taip pasikankinti,
su p ra stu m , ką tai reiškia. Ir visi vyrai su p rastų .
Jis ištiesė ranką ir palietė delnu jos skruostą.
— Žinau, kad skauda. — Jis paglostė n y k š­
čiu jos apatinę lūpą. — Bet mes radom e y p a tin ­
gą vaistą, ar ne?
Brin sunkiai nurijo seiles ir n u d ū r ė akis į
grindis. Ji pasim uistė ant kėdutės.
— "Midol" prieš m ū sų m etodą tik nulis, —
paerzino jis.
— N eprisim enu.

įzs
 — Ir d a r kaip prisim eni.
— Iš k u r žinai, ką aš prisim en u ? — suskato
p rie šta rau ti ji.
Jo žvilgsnis slystelėjo jos k ū n u ir sustojo ties
krūtine. Tai štai kas ją išdavė: pro ploną m e d ž ia ­
gą m atėsi išsišovę k rū tų speneliai.
— Neškis savo brendį aukštyn, — greitai p a ­
sakė ji ir atsikėlė nuo kėdutės. — Aš einu miegoti.
Brin grįžo prie sofos ir ėmė p u re n ti p a g a l­
vę. Buvo galima apsieiti ir be p u ren im o , bet juk
reikėjo kažkuo užsiim ti, kad išv en g tų to kiaurai
veriančio žvilgsnio.
Ji atsigulė ir u ž sitra u k ė antk lo d ę ant pečių.
P asivertusi ant šono apsim etė, kad iš karto u ž ­
snūdo. Staiga ji pajuto, kad sofos kojūgalis įlin­
ko nuo Railio svorio. A tsisėdęs jis užkėlė jos p ė ­
das sau ant kelių. Piktai atsid u su si, ji atsivertė
aukštielninka ir pažvelgė į jį.
— Sakei, kad nešiesi tą savo bre n d į aukštyn.
— Ne, tai tu sakei, k a d n e šč ia u si b r e n d į
aukštyn. Tau sunkiai sekasi prisim inti, kas ką sa­
ko šią naktį. Gal tu jaudiniesi dėl to, kad aš esu
čia?
Brin pašaipiai prunkštelėjo ir užsim erkė n u ­
du o d a m a , kad jis m irtinai jai įkyrėjo.
— Puiku, gali sėdėti. M an tas pats. Tik n e ­
triu k šm a u k ir n e tru k d y k miegoti. — Giliai a tsi­
dususi, ji vėl užsim erkė. Bet nepraėjo nė kelios
sekundės, kai ji pašoko lyg spyruoklė. — Baik,
sakau!
— Tavo kojos visad a b uvo jautrios. — Kai­

1X9
rioji Railio ranka buv o pakišta po antklode. Jis
ką tik nykščiu palietė tą vietą, kur didysis p irš ­
tas jungiasi su pėda. Brin jautriai reag u o d av o į
m enkiausią prisilietim ą, o ką jau kalbėti apie p a ­
d ų m asažavim ą.
— Vadinasi, nu tarei tru k d y ti m an miegoti,
ar ne? — u ž sipuolė ji.
— Kaip tu gali miegoti, kai aš kenčiu?
— Brendis n ep ad ed a?
— Dar ne. — Jis pakėlė taurę, iš kurios buvo
nugerta gal tik trečdalis.
— Gerai, — pasakė Brin pavargusiu balsu. —
Aš pasėdėsiu su tavimi. Bet jei prisigersi ir imsi
kvailioti, kaipm at išlėksi iš čia! Gali vairuoti ir
kaire ranka.
— Tau geriau žinoti, — tingiai nusišypsojo jis.
Brin išpylė karštis staiga prisim in u s visus
tuos kartus, kai jis taip ir darė, nes dešinė ranka
tuo m etu b ū d a v o užim ta kai kuo kitu. Ji keikė
save už tuos prisim inim us. Tegu jis eina s k ra ­
džiai su savo gašliais atsiminimais!
— Baik tas n e p ad o rias u ž u o m in as arba k e­
liausi aukštyn!
— Aš b u v a u p ritrenktas, kai vestu v ių naktį
sužinojau, kad tu d ar nekalta.
— Raili! Gal negirdėjai, ką pasakiau?
— Čia ne užu o m in a , o faktas. Aš b u v a u p r i­
trenktas.
— Kodėl?
— Ne tiek jau ir d au g yra tavo am žiaus skais­
tuolių.

130
 __M ano am žiaus? G alim a pagalvoti, kad aš
senė. Arba kokia atgyvena.
__Kiek tau tada buvo metų? D videšim t p e n ­
keri? Baik, Brin. Na, kiek pažįsti d v id ešim t p e n ­
kerių m etų am žiaus n ek altų mergelių?
— Turbūt visas jas reikėtų surinkti ir p a ta l­
pinti muziejuje.
— Nejau įsižeidei? Tik pasakiau, kad b u v a u
labai nustebęs. Juk nesakiau, kad nusivylęs. —
Jis toliau nykščiu tingiai glostė p ėdos įlinkį. —
M an kaip tik patiko, — tyliai pasakė jis. — Bū­
čiau pakvaišęs, p a b an d ę s įsivaizduoti, kas buvo
prieš mane. N ebūčiau pakėlęs m inties, kad kiti
vyrai mylėjosi su tavimi.
Glamonė vis labiau artino prie ekstazės. Bu­
vo laikai, kai šitą ritu alą atlikdavo jo liežuvis,
tirpindavęs kaulus ir p riv e rsd a v ęs kraują virti.
Ta jo hipnozė pap ik tin o ją, ir ji leptelėjo p irm u s
atėjusius į galvą žodžius:
— Yra ir kitų b ū d ų mylėtis!
Jo nykštys apmirė. Staiga įsitempę pirštai su­
sp au d ė pėdą. Tamsūs jo antakiai grėsm ingai p a ­
kilo į viršų.
— Kaip tai reikėtų suprasti?
Verčiau ji b ū tų n u s ik a n d u s i liežuvį. Ir kaip
ji nepagalvojo, kokią jo reakciją gali sukelti toks
iškreiptas pasigyrim as. Bet kelio atgal nebuvo.
— Juk aš niekada nesakiau, jog nesim ylėjau
su kitais vyrais. M ano n e k altu m a s to neįrodo!
— Vadinasi, žaidei, bet iki galo nėjai?
Ji truktelėjo pečiais.

131
 — Su kuo?
— Dėl Dievo, Raili. Koks skirtumas...
— Tuoj pasaky siu , koks skirtum as. M an tai
perkūniškai didelis skirtum as, štai koks tas skir­
tum as.
— Kodėl? Kodėl dabar? Kai b u v o m su situ o ­
kę, tai nebuvo svarbu.
— Kai b uvom susituokę, prieš m ane nesipui-
kavai savo m eilužiais.
— Aš nesipui...
— Kas jie tokie buvo? Koledžo laikų v y ru ­
kai?
Jis jau siutino ją. N u o tokio kvailum o ir b u ­
ko užsispyrim o jos pyktis įsiplieskė.
— Aišku. Juk žinai, m okiausi Berkelyje.
— O taip, žinoma! Aiškiau ir būti negali. —
Iš Railio akių teliko m ėlyni plyšeliai. — V iduri­
nėje mokykloje?
— Keletas. — Brin išdidžiai atm etė galvą.
— Žem esnėse klasėse? — Pamatęs jos įžūlų
žvilgsnį, jis sušnibždėjo: — O Dieve. — Jo akys
klaidžiojo po jos kūną, lyg m aty d am o s jį pirm ą
kartą. — Ar tu visus tuos vyrus v e d žio d av ai už
nosies lygiai taip, kaip m ane iki vedybų? Saipei-
si iš jų ir vedei iš proto? Kaip toli tiems išperom s
leidai nueiti?
— Daraisi juokingas.
— Kaip toli? — šaukė jis. — Ar leidai žiūrėti
į savo krūtis? Liesti jas?
— Aš nežadu...
— Bučiuoti jas? O šlaunis?

13Z
 — Raili...
— Jie bučiavo šlaunis? Ir tarp jų?
— U žsičiaupk! D a u g iau to nepakęsiu!
Brin norėjo ištraukti kojas, bet jo kairioji ra n ­
ka Įgijo d v ig u b ą jėgą. Geležiniais gniaužtais n u ­
tvėręs ją už čiurnų, jis tvirtai su sp a u d ė ku ln u s
sau ta rp kojų.
— Pakęsi! D abar išklausysi viską. Pati p ra ­
dėjai, ir d a b a r mes viską išsiaiškinsim.
— Nėra ko aiškintis. N ebuvo jokių kitų vyrų.
— Tu juos irgi glamonėjai? Rankomis, b u r­
na? O kaip jie mylėjo tave?
— Jie nieko p a n a š a u s nedarė! N ebuvo jokių
kitų vyrų! — Pagaliau jos riksmas perskrodė ra u ­
d o n ą p a v y d o rūką, a p te m d ž iu si jam protą.
Jo k rū tin ė sun k iai kilnojosi. Matėsi, kad jis
stengėsi tvardytis, tačiau vis tiek jos nepaleido.
— Kas buv o tavo p irm asis meilužis? Kas?
— Tu, — prakošė Brin pro dantis. Ji visa d re ­
bėjo nuo p a že m in im o ir pykčio.
Kurį laiką jie žvelgė vienas į kitą, paskui Brin
atvirto ant p a galvės ir u ž sid e n g ė ranka akis.
— Na štai, tu šitai norėjai išgirsti?
— Tu n iekada neturėjai...
— Ne, Raili, niekada neturėjau. — Brin patrau­
kė ranką ir pažiūrėjo į jį. Jos akyse kaupėsi ašaros,
ir jie abu netikėtai sutriko. — Nejaugi tu nematei?
N esupratai? Argi tavo savimeilė tokia trapi, kad
būtinai turėjai priversti mane tai pasakyti?
Jis padėjo su ža lo tą ran k ą jai ant krūtinės ir
švelniai paglostė p irš tų galais.

133
 — Kodėl sakei, kad buvo kitų vyrų?
— Turbūt norėjau tave paerzinti, — p ris ip a ­
žino ji abejingai.
— Kodėl?
— N ežinau. Gal dėl kitų m oterų. — A šarų
neliko nė pėdsako. Gilios ir neram ios jos akys
prim inė a u d rin g ą Ramiojo v a n d en y n o įlanką. —
M oterų prieš ir po m ū sų vedybų. Tu vaikščiojai
su kitomis. Skaičiau laikraščiuose.
Jo ranka sustingo, paskui jis ją atitraukė. Pa­
ėmęs taurę su brendžiu, kurią buvo pasidėjęs ant
stalelio, jis n ugėrė didelį gurkšnį. Pastatęs taurę
atgal, jis atrėžė:
— Ir tu vaikščiojai. Vinas ištisas savaites s u ­
kiojosi aplink tave.
— Iš ku r žinai?
— Turiu savų šaltinių.
— Aš ta u p a a iš k in a u dėl Abelio. Mes tik
draugai, nėra jokios rom antikos.
— Lygiai tas pats ir m ano atveju. Tos m o te ­
rys tik lyd ė d a v o mane.
Ji skeptiškai žvilgtelėjo į jį. Jis atrodė visiš­
kai įsitikinęs savo teisum u.
— Pati žinai, kokie tie visuom eniniai ren g i­
niai. Turiu lankytis juose atsto v au d a m a s s tu d i­
jai. Taip pat p rivalu turėti lydintį asmenį. Tai n ie­
ko nereiškia... N ieko tarp m ū sų nebūdavo.
— Aš geriau žinau, — pasakė ji vėl staiga
atsisėsdam a. — Prisim enu, kai važiavome... — ji
nutilo. — N esvarbu.
Jo lū p ų kam pučiai pakilo.

134-
 __Tęsk, užbaik. Ką tu prisimeni?
— Nieko. Pam iršau.
__Gal pagalvojai apie tą vakarą, kai kalbė­
jau Merin Kaunti pasilinksm inim e? Tą vakarą,
kai m um s atsiuntė lim uziną?
Skaisčiai n u ra u d ę s Brin veidas buvo pats ge­
riausias prisipažinim as...

— Kaip tai reikėtų vertinti? — paklausė Brin.

N u staty tu laiku jų laukė ilgas, juodas, p r a ­
bangus limuzinas. A trodė, kad vairuotojas sėdi
mažiausiai už pusės kvartalo nuo užpakalinės sė­
dynės, k u r isitaisė Brin su Railiu.
— Tu turi įvertinti, kad esi su manimi. O aš —
kad esu žymi televizijos figūra.
— Ir dar tokia kukli ir nuolanki, — meiliai
pridūrė ji ir pasilenkusi pabučiavo jį į skruostą.
— Tik pažiūrėk! — jis a p sid žiau g ė kaip b e r­
niūkštis, aptikęs m y g tu k ą , k u ris a u to m a tiš k a i
a tidarydavo stoglangį. — Ir d a r yra pilnas b a ­
ras, jei k a rta is p o n ia iš tro k š tų . — Jis p a ro d ė
dureles, kurios pasislenka ir atidaro barą. — O
čia spalvoto vaizdo televizorius, jeigu n enorėtum
praleisti "Dalaso" serijos.
Railio rankos n a rd ė tarp visokių p rie ta isė ­
lių ir m ygtukų.
— Tik nieko n e su g ad in k , — perspėjo ji, —
nes neišsimokėsime.
— N e k v a rš in k savo g ra ž u tė s galvelės dėl
m ūsų šeimos finansų, — išdidžiai atsiliepė jis,

13G
nors ir žinojo, kad toks jo tonas ją erzina. Su lau ­
kęs grėsm ingo žvilgsnio, jis nusišypsojo. — M a­
no agentas ką tik susitarė dėl naujo kontrakto.
N et nep ato g u , kai pagalvoju, kiek jie m an su m o ­
kės.
— Neabejoju, — tarė ji sausai.
— Patikim as žinių šaltinis inform avo mane,
kad m ano režisierei taip p at n u m a ty ta gerokai
pakelti atlyginim ą.
— Kas tau sakė?
— M ano žm ona. Ji turi vidinį ryšį su m ano
režisiere.
— N epam iršk, kad šitie dalykai netap atin a­
mi. Tavo režisierei n u sp ren d ė pakelti atlyginimą
dėl jos y p a tin g ų n u o p eln ų režisuojant "Rytą su
Railiu" ir dėl svarių rezultatų keliant jo reitingus.
— O kokį atlygį ji gauna už y p atin g ą Railio
priežiūrą? — s u d u d e n o jis palei jos ausį.
— H m m , tikiuosi, d ar d a u g ia u Railio, — s u ­
m urkė ji g u n d o m a i ir apsikabino jį per kaklą, kai
jis pasilenkė pabučiu o ti ją.
— Ar jau sakiau tau, kad šįvakar tu atrodai
itin žavingai? Čia nauja palaidinukė?
— A tsakant eilės tvarka — ne ir taip. — Brin
pakštelėjo jį į lūpas. — Jūs šiandien labai mielas,
pone Raili. Šalia sm okingais vilkinčių v y rų aš
ta m p u laukine ir ne su tram d o m a.
— Reikėjo pasakyti anksčiau. — Jų pokalbį
n u tra u k ė ilgas bučinys. — Žinai, ką pagalvojau?
— Ne, o ką?
— Kad nem ačiau tavęs visą dieną.

136
 — Matei m ane visą dieną darbe.
— Bet tai buvo darbas. O kai grįžom e nam o,
tu pradėjai ruoštis vakarui, o m an liepei p e rso ­
dinti gėles kiemelyje.
— Pasiilgai?
— Pasiilgau štai ko. — Jo liežuvis giliai p a ­
niro į jos burną, o rankos d ar stip riau s u sp a u d ė
ją glėbyje.
Kai jie pagaliau atsiplėšė vienas n u o kito, ji
sumurmėjo:
— Jaučiuosi pam aloninta. Esame susituokę
jau ištisus dešimt mėnesių, o tau dar neatsibodau.
— Jokių šansų, — jis sušnibždėjo k a žk u r jai
į kaklą. — O jeigu bent keliais coliais žem iau nu-
leistum ranką, pati tuo įsitikintum .
— Raili! — sukikeno ji.
— A tsiprašau. Tik norėjau, kad įsitikintum .
— Šš! Vairuotojas išgirs.
Patyrinėjęs m y g tu k ų skydelį, Railis p a s p a u ­
dė tą, kuris pakėlė p e rtv a rą tarp jų ir vairuotojo.
— Na, štai. Viskuo pasirūpinta. Ar kada nors
mylėjaisi lim uzine?
— Ne, ir... ak, mielasis... liaukis tuoj pat. Vai­
ruotojas... hmm...
Brin nesąm oningai nusiavė aukštakulnes ba­
sutes ir patrynė pėd ą į jo blauzdą. Ji apsivijo ra n ­
komis aplink jo kaklą, vos tik jis p a g u ld ė ją į p liu ­
šinį lim uzino kam pą, kuris jai a tro d ė lyg švel­
nus glėbys.
— M an tikrai patin k a ši p alaid in u k ė. — Ji
buvo iš juodo perm a to m o m uslino. Railio p irš ­

137
tai vikriai segiojo netik rų d e im a n tų sagutes. —
Ji nuostabiai šlama. Ar kada nors pastebėjai, koks
seksualus d ra b u ž ių šnaresys? — Po p alaid in u k e
Brin buvo su juoda nėriniuota liemenėle ir tokio­
mis pat kelnaitėmis.
— Raili, mes tikrai neturėtum e... — jos prieš­
taravim as buvo silpnas, nes jis jau glamonėjo jos
k rū tis . — Tavęs la u k ia try s šim ta i ž m o n ių ...
hmm... tu užmirši, ką turi... ak... o, Raili... sakyti.
— Kertu lažybų, kad tu tokia pat skani, kaip
ir atrodai.
Jis įkišo ranką į tinklinį liemenėlės kaušelį
ir išlaisvino krūtį. Virtuoziškai nykščiu su jau d i­
nęs jos viršūnėlę, jis, palenkė galvą ir apžiojo ją.
Jis tol m ylavo liežuviu švelnų spenelį, tai įnir­
tingai č iulpdam as jį, tai laižydam as ir g lo sty d a­
mas, kol Brin visai apsalo iš m alonum o. Aklai
grabaliodam a m arškinių sagutes, ji apnuogino jo
krūtinę ir p a nėrė v irp ančius p irštu s į krūtinės
plaukus.
Juodo m uaro sijonas, k urį ji išsirinko šiam
oficialiam vakarui, jaudinančiai sušiugždėjo, kai
Railis pakišo po juo laisvą ranką. Pirštų galiu ­
kais jis klajojo po šiltą šilkinę jos šlau n ų odą. Su­
sidūrę su atlasine keliaraiščių juosta, jie n u k ly ­
do aukščiau.
Jo ranka įslydo į kelnaites ir palietė jos p u l­
suojančią lytį. A bu sunkiai kvėpavo.
— Džonai, tai... o taip...
— Tu tokia nuostabi. Ir drėgna. Tokia d rė g ­
na. O, kaip gera tave šitaip liesti. Ir šitaip.

138
 Jo pirštai saldžiai tyrinėjo. Ji išrietė kaklą,
p a n a rd in d a m a galvą į veliūrinį audeklą. Steng­
dam asi u ž g n ia u žti aim anas, ji p rik a n d o apatin ę
lūpą.
Jos atsakas užd eg ė jį. A titraukęs nuo jos ra n ­
ką, jis karštligiškai sk u b ėd am as atsisegė kelnių
u ž tra u k tu k ą ir akim irk sn iu u žg u lė ją. N e p a d o ­
rus elgesys jiems beprotiškai kaitino kraują. Bai­
mė, kad juos pam atys, ir tarp k ū n ų besip in an ty s
puikūs d rab u žiai tem d ė protą. Sugriebęs ra n k o ­
mis jai už sėdm enų, jis grubiai prisitrau k ė ją prie
savęs. Jis įsiskverbė į ją ir smigo vis gilyn ir gi­
lyn...
Jie labai greitai pasiekė orgazm ą. Tai buvo
lyg sprogim as, sudreb in ęs juos abu vienu metu.
Įsikniaubęs į jos kaklą, jis stengėsi n u slo p inti p a ­
sitenkinim o aim anas ir karštai alsavo į jos įkai­
tusią odą. Pasisotinusi ji paleido jo kaklą.
Staiga jie p ra trū k o kvatotis.
— O Dieve, Raili, ką mes padarėm e?! Grei­
čiau lipk nuo m anęs ir leisk m an įvertinti žalą.
Pakėlęs galvą, jis žvilgtelėjo pro langą, k u ­
ris, laimė, bu v o užtem d y tas.
— G eriau paskubėk, b ran g u te, nes g e ria u ­
siu atveju turim tris m inutes.
— O, ne! — sucy p ė ji. D ra b u ž iu s ji k a ip m a t
su sitv a rk ė , bet vie n o s b a s u tė s n ie k u r n e s im a ­
tė. Teko k la u p tis an t k e tu rių ir iešk o ti jos po
sėdyne.
— Brin, n e ra n d u vienos sąsagos! — s u p a n i­
kavo Railis. — Va, yra... ne, čia sėdynės diržas!

139
 — O, velniai griebtų! Štai jinai! U žlipau tie­
siai ant jos ir tu rb ū t su plėšiau kojinę...
Railis įvėrė sąsagą, susikam šė m arškinius ir
užsisegė ant liemens juostą.
— Tik ne p am iršk užsisegti u ž tra u k tu k o , —
p rim inė Brin.
— Ačiū. — Jo peteliškė buvo persisukusi, to­
dėl Brin m etė savo šuku o sen ą ir puolė taisyti ją.
Ji vikriai persegė d ek oratyvines šukas p la u k u o ­
se ir išsitraukusi p u d rin ė s veidrodėlį ėmė a p ž iū ­
rinėti, k u r reikia skubios kosm etinės pagalbos.
Čia reikėjo įdėti visas pastangas.
Pro u ž te m d y tu s langus jie jau išvydo n e d i­
d u k ę sutinkančiųjų grupę, p asiru o šu sią p asv ei­
kinti juos prie u ž d aro kaimo klubo.
— Kaip aš atrodau? — nerim o Brin.
L im uzinas jau lėtino greitį.
— Kaip ką tik pasimylėjusi.
— Raili!
— P a ti p a k l a u s e i , — j u o k d a m a s i s jis
spustelėjo jos ranką. — Galvok, kad visos m o te­
rys pa v y d ės tau, o visi vyrai pav y d ės man. Ka­
žin ar kam teko laimė pasim ylėti važiuojant čia.
Ji irgi nusijuokė.
— Aš m yliu tave.
— Ir aš tave myliu. — Jis staiga surimtėjo. —
Prisiekiu Dievu.
Vairuotojas priėjo prie galinių lim uzino d u ­
relių ir plačiai jas atidarė. Visam sutinkančiųjų
kom itetui buvo gard au s juoko, kai ponas ir p o ­
nia Railiai bu v o nu tv erti besibučiuojantys.

i±o
 — Pripažink, — švelniai pasakė Railis. — Juk
buvo smagu.
— N iekada nesakiau, kad nebuvo. — Brin
pešiojo išlindusi iš antklodės siūlą. — Su tavim i
visada buvo sm agu. — Ji tiriam ai pažvelgė į jį
p ro ta n k ia s b la k s tie n a s . — A r d a u g p a ty r e i
džiaugsm o su kitomis m oterim is po to, kai iš­
ėjau? Važinėjaisi su jomis lim uzinu?
Jis švelniai nukėlė jos kojas, pasiėm ė taurę ir
pasilenkęs pasirėm ė alkūnėmis ant kelių. Įsmei­
gęs akis į brendį, jis sukiojo taurę tarp pirštų.
— Buvau nežm oniškai įtūžęs, kai tu išėjai,
Brin, — tyliai pradėjo jis.
Staiga ji neteko noro ką nors sužinoti. Ir kodėl
ji išprovokavo jį? Jo prisipažinimo jai nereikia. Ta­
čiau buvo per vėlu. Jis pasiryžo papasakoti.
— Tu išėjai netarusi nė žodelio. — Jis p a s u ­
ko tik galvą, bet taip staigiai, kad ji net pašoko
išsigandusi jo veriančio žvilgsnio. — Ar tu kalti­
ni mane, kad aš įsižeidžiau? O jeigu taip aš b ū ­
čiau p alikęs tave n e p a s a k ę s nė ž o d žio , nieko
nepaaiškinęs, be jokių kaltinim ų, negailestingai,
be jokio sąžinės graužim o, be nieko?
— Turbūt turėjai teisę pykti, — sutiko ji.
— Ir d a r kokią! — Jis g erokai sriūbtelėjo
brendžio. — Vos neišėjau iš proto n ežinodam as,
kas tau atsitiko, kol neg av au tavo laiško.
— Bet aš palikau raštelį.
— Na, žinoma! Penkis žodžius. Nieko sau!

i+ i
"N esirūpink. M an viskas bus gerai." N e sirū p in ­
ti, kai gatvėse pilna visokių išsigimėlių! Kasdien
tik ir girdi apie lė k tu v ų katastrofas ir au to a v ari­
jas. — Su kiekvienu ž o d žiu jis vis labiau n erv i­
nosi. — Pilna ežerų ir v a n d e n y n ų , k u r galima
n uskęsti. G riūva kalnai. Tada visko p risig a lv o ­
jau. — Jis giliai įkvėpė, ir, rodos, jam p alen g v ė­
jo. — "N esirūpink." Prisiekiu, jei būčiau tą v a ­
karą tave suradęs, būčiau pasmaugęs!
Railis pašoko nuo sofos ir ėmė vaikštinėti.
— O kai gavau tavo laišką, kuriam e vietoj
paaiškinim o ra d a u prašy m ą palikti tave ra m y ­
bėje, įširdau ne juokais. Siaubingai įtūžau. Be­
protiškai įsiutau. Tuo m etu nuo m anęs vertėjo
laikytis atokiau. N egalėjau ir nenorėjau dirbti.
Tik kai studijos direk to riu s pasikvietė m ane ir
liepė arba susiim ti į rankas, arba nešdintis vel­
niop, atsikvošėjau. Kodėl turėjau leisti tau s u ­
g riauti savo karjerą? Taigi grįžau prie darbo. Ta­
da ir p a sid a ria u abejingas viskam.
— Tada ir prad ėjai lakstyti su kitomis, —
niūriai pasakė Brin.
— O kodėl ne? Iš k u r m an žinoti, kad ir tu
taip nedarei? O gal tu turėjai rom aną, kai dar gy­
venom kartu?
R ūstus Brin žvilgsnis jį sutram dė.
— Gerai jau, gerai, per d a u g apie tai negal­
vojau, bet nesiginsiu — tokia m intis švystelėjo
galvoje. Pradėjau susitikinėti su kitomis m o teri­
mis. Kuo jaunesnėm is, kuo m eilesnėm is ir n u o ­
lankesnėm is.

i±z
 Brin nuleido galvą. Ne, ji n e p aro d y s ašarų.
N eparodys! Argi buvo galima tikėtis kitko? N e ­
reikia nė klausti, ji ir pati žino, koks nežabotas
Railio seksualum as. Be abejonės, jis rado, kaip
nusiram inti.
— Kai kurios moterys p a d ary s viską, kad tik
vyras vėl jas kviestųsi, — jo balsas buvo s u d ir­
gęs. — Surizikuosiu pasirodyti p a sip ū tu siu m en ­
kysta, bet m an nereikėdavo ilgai ieškoti pačių p a ­
slaugiausių.
N ebegalėdam a d a u g ia u ištverti, Brin n u tė š ­
kė antklodę į šalį ir pašoko nuo sofos.
— M anau, kad ir m an reikėtų išgerti. — Ji
nuėjo prie baro.
— Daug m oterų siūlėsi man, Brin.
— Neabejoju, — metė ji per petį. — Tik m a ­
lonėk apsieiti be šlykščių detalių. N ebenoriu nie­
ko girdėti.
Ji trinktelėjo aukštą taurę ant baro ir p asi­
ėmė "Bailey" butelį.
— Tačiau aš nė su viena jų neperm iegojau.
Brin ranka, pilanti likerį, taip ir sustingo. Ji
įsmeigė į jį akis. Širdis kaip pašėlusi daužėsi k rū ­
tinėje. Akyse tvenkėsi ašaros. Ji tikėjo juo, todėl
taip ir s u sp a u d ė širdį.
— N uo tada, kai susituokėm e, aš nesim ylė-
jau nė su jokia kita m oterim i. Tiksliau, nuo pat
pirm os dienos, kai tave pabučiavau.
— Ne?
— Gal aš ir mulkis, bet santuokos įžadai man
šventas dalykas.

1^3
 "Bailey" butelis barkštelėjo į barą. Brin vos
nepaleido jo iš a p tirp u s ių ran k ų , kai pam atė b e­
siartinant Railį. Ji stovėjo kaip suakmenėjusi, kai
jis pasilenkė virš baro ir paėm ęs jos ranką švel­
niai spustelėjo. Jis apvedė Brin aplinkui ir sustab­
dė priešais save. Sveikąja ranka spustelėjęs petį,
jis pasodino ją ant aukštos kėdutės, kuri stovėjo
už jos.
Brin a p s id ž ia u g ė p a ju tu s i a tra m ą , nes jau
m a n ė , kad a p a lp s iš p a le n g v ėjim o , k u ris a p ė ­
m ė iš g ird u s jo ž o d ž iu s. Ak, ji galėjo p a n e ig ti
tai, bet p u ik ia i žinojo, k a d vis d a r m yli D žoną
Railį.
Praskyręs jos kelius, Railis atsistojo tarp jų.
Jiedu vėl buvo labai arti vienas kito. Brin pajuto jo
krūtinės plaukus netgi per aptem ptą palaidinukę.
— Savo nevykusioje jaunystėje galvojau, kad
seksas yra tik fizinis pasitenkinim as. Buvau n e­
pasotinam as, bet abejingas, supranti?
— Taip. M anau, kad su p ra n tu .
— Tik pasim ylėjęs su tavim i su p ra tau , kas
tai yra iš tikrųjų. Ir kai palikai m ane, nors ir b u ­
v a u pam išęs iš pykčio, negalėjau su v u lg arin ti
m ū s ų b e n d ra i su k u rto grožio. Jei būčiau gulėjęs
su bet kuo, tai b ū tų b u v u si tikrojo jausm o p a ro ­
dija. — Jis žengė d ar žingsnelį artyn. — Kaip aš
galėjau po tavęs geisti kitos m oters, Brin? Kodėl
turėjau ieškoti kitos, jei m ylėjau geriausią iš ge­
riausių? To negalėjo būti, ar ne? Tu galvojai, kad
b u v a u tau neištikim as?
— Ne.

1+4-
 — Gal kas nors siau b in g ai p rim e la v o tau
apie m ane ir kitą moterį?
— Ne.
— Tai k o d ė l, m ieloji? — Jis p a s il e n k ė ir
p rig lu d o veidu prie jos veido. Jo lū pos palietė
jos kaklą, paskui ausies lezgelį. A tsid u o d a m a jo
valiai, Brin atsirėm ė į barą. — Kodėl tu m ane p a ­
likai?
Jis bučiavo ją, bet tra m d ė tarp jų jau įsižie­
busią aistrą. Jis žaidė jos lūpom is, tačiau nelei­
do joms įsijausti, nors ir labai abu to troško.
Pakėlęs jos rankas, jis sunėrė jas sau ant kak­
lo. Švelniai glostydam as jas, mėgavosi jos neva­
lingomis dejonėmis, kurios išsprūdo jai iš gerklės
jam prisilietus. Nykščiais dviprasm iškai brū k šte­
lėjo jai per pažastis. Paskui sustojo ir tru p u tį p a ­
laukęs delnų apačia pradėjo glostyti jos krūtis.
— Dėl ko, Brin? Dėl pinigų?
— Žinoma, ne.
Jis su sp a u d ė krūtis iš šonų taip, kad sp en e ­
lia i p r i s i l i e s t ų p r ie jo k r ū t i n ė s . Jos š la u n y s
nejučia glustelėjo prie jo ir pajuto švelnių p la u ­
kelių kutenim ą.
— Dėl darbo?
— Ne.
— Tai dėl ko?
Galinga aistra pagaliau sujungė jų lūpas, ilge­
singai susitiko liežuviai. Jis suėmė palaidinukės
apačią ir ėmė lėtai kelti aukštyn. Jau apnuogino pil­
vą ir artėjo prie krūtų. Pagaliau jos krūtys prisi­
glaudė prie jo nuogos krūtinės.

1 -4-5
 Kai bučinys p a sid a rė d a r geidulingesnis, iš
jo gerklės ištrūko kažkoks žemas, kim us garsas.
Jo rankos m aigė jos nugarą. Jis kilstelėjo ją, ir jų ­
dviejų akys susilygino, kai ji atsistojo ant kėdės
pakojo. Jo lūpos p a sid a rė plėšrios, liežuvis g ro ­
buoniškas, rankos reiklios. Jų šlaunys pašėlusiai
spaudėsi, pynėsi, desp eratišk ai trokšdam os p a ­
tenkinti n e n u m a ld o m ą alkį.
Jos d u b u o išsirietė, instinktyviai p a sitik d a ­
mas jo kietą, tvinkčiojantį penį, kuris veržėsi pro
trum pikes. Užkišęs rankas už jos kelnaičių, jis
p risisp au d ė prie jos d a r stip riau ir visiškai a tsi­
davė laukiniam šėlsmui.
Jis godžiai apžiojo jos spenelį, ir tada ji n e ti­
kėtai pastėro.
Ne! Ji negali, neturi leisti, kad tai atsitiktų!
Ji praras tvirtą p a g rin d ą po kojomis. Tie praėję
septyni m ėnesiai bus bereikšmiai. Jeigu mylėsis
su juo, ji vėl pra d ė s save naikinti.
Brin pastūm ė jį ir vos pati nenuvirto nuo kė­
dutės, skubėdama ištrūkti iš jo glėbio. Atsukusi n u ­
garą, ji atsišliejo į barą ir ėmė sunkiai gaudyti orą.
Railis liko stovėti už jos, lygiai taip pat alsiai
kvėpuodam as. Jis žiūrėjo į jos nuogą nugarą, nes
palaidinukė tebebuvo pasikėlusi. Jis stengėsi įsi­
gauti į jos m intis ir su p ra sti tai, kas buvo n e s u ­
vokiama.
— Tai štai kas! — sušvokštė Railis. Brin ty ­
lėjo. — Puiku. D abar jau žinau. — Sugriebęs už
pečių, jis atgręžė ją į save. Suėmęs už smakro,
kilstelėjo jos galvą p riv e rsd a m as pažvelgti jam į
akis. — Kas buvo blogai lovoje?

1^6
 7 sk y riu s

Suskambo telefonas.
N et žaibas n e b ū tų stip riau skėlęs ar įelek­
trinęs. Ta akim irka b u v o p ritv in k u si emocijų.
Įtam pa plyšo kaip sudūlėjęs popierius.
Pirmoji sujudėjo Brin. Ji sm arkiai truktelėjo
palaidinukę žem yn ir žengė prie telefono.
— Neliesk jo! — riktelėjo Railis.
— Čia mano nam ai ir mano telefonas. Ir aš
atsiliepsiu.
— Už telefono nepasislėpsi. Visai n esvarbu,
atsiliepsi tu ar ne, mes vis tiek p ratęsim e šį p o ­
kalbį. Bet prisiekiu Dievu, kad jeigu tai Abelis
Vinas, aš išplėšiu tą prak eik tą daiktą iš sienos!
Brin pervėrė jį aštriu žvilgsniu ir pakėlė ra ­
gelį.
— Tik n e g ą s d in k manęs! — iškošė ji pro s u ­
k ą s tu s d a n tis . P a s k u i m a lo n ia i a ts ilie p ė : —
K lausau.
— Brin, ar tu miegojai?
— Vitni!

1+7
 Railis visai pašėlo. Brin viduje suvirpėjo.
— Dim Vit? — piktai paklausė jis. — Čia Dim
Vit? Aš ją užm ušiu! — Jis išskėtė pirštus, lyg ke­
tin d a m a s griebti ją už gerklės.
— Ššš!
— Ką?
— Čia ne tau, Vitni.
— Ar kas nors yra su tavimi? Dievaži, Brin,
nepyk, aš...
— Ne, nieko čia nėra. — Railis įsiutęs stvėrė
ragelį, bet Brin spėjo išsisukti. — Tiesą sakant,
kai kas yra pas m ane, bet... Ak, nekreipk d ė m e ­
sio, Vitni. Ilga istorija. Ar kas atsitiko?
— Panašiai.
— Kalbėk garsiau, vos girdžiu tave. Labai
didelis triukšm as. — Brin nu sisu k o n u o Railio,
kuris dabar ženklais įnirtingai rodė jau kitokio
pobūdžio žudynes: ro d o m u o ju pirštu braukė sau
per gerklę. N et n e d irb d a m a televizijoje, ji b ū tų
lengvai įspėjusi, ką jis nori tuo pasakyti.
— Aš oro uoste, — pasakė Vitni.
— Oro u oste ketvirtą v alan d ą ryto?!
— Ž inau ir a tsip ra ša u , kad tave tru k d au .
Brin klestelėjo an t vienos iš kėd u čių prie b a ­
ro ir uždėjo ra n k ą ant galvos, lyg saugodam asi,
kad n e u žk ristų d a r viena plyta. Kas čia dabar?
Paryčiais žm onės nesk am b in a iš oro uosto, kad
draugiškai p asip lep ėtų . Skambučiai iš oro u o stų
ketvirtą ryto p a p ra sta i žad a nelaimę.
— Buvau N iujorke ap lankyti buv u sio s kam-
bariokės iš Smit laikų. N a m u o se išgėriau viskio.
Sėdau į lėktuvą, viskas buv o gerai, ir...

14-s
 Railis kumštelėjo Brin. Žvilgtelėjusi į ji, Brin
pam atė, kad jis kraip o jai prieš nosį "Bailey" b u ­
telį, siūlydam as išgerti. Ji p a p u rtė galvą. G ū ž te ­
lėjęs petimi, jis neg ailėd am as kliūstelėjo likerio
į taurę ir vienu y p u išm aukė. Stiprus gėrimas,
m atyt, nutvilkė kaip karšta geležis, kai p ateko į
skrandį, nes Railis kom iškai išsiviepė iš s k a u s ­
mo. Paskui dar šiek tiek šliukštelėjo į taurę ir ėmė
ram iai siurbčioti.
— ... ir n eb eran d u , — Vitni Stoun ką tik b ai­
gė savo išpažintį, o Brin, užsižiopsojusi į Railį,
praleido pačią svarbiausią informaciją.
— Ko neberandi?
— Savo piniginės. Klausyk, Brin, ar tau tik ­
rai viskas gerai? Tu kažkokia keista. Gal tu d a ­
rei, na, žinai ką?
Brin vėl pažvelgė į Railį, kuris stebėjo ją kaip
katė į kam pą u žspeistą pelę.
— Ne, nieko p a n aša u s, — pasijutusi n e sm a ­
giai atsakė Brin. — Tu pam etei piniginę?
— Aha. Nebėr. N ie k u r n eran d u .
Brin pasitrynė tvinksinčius smilkinius. Ji u ž ­
simerkė. Kaip b ū tų gerai, kad bent kartą ž m o ­
nės paliktų ją ramybėje ir n e b ek rau tų jai ant p e ­
čių savo rūpesčių ir bėdų.
— Kas atsitiko? — p a n ū d o sužinoti Railis.
U ždengusi ragelį ranka, Brin pasakė:
— Ji pam etė piniginę.
— Brin?
— Taip, Vitni, aš čia. Bandau ką nors s u g al­
voti. Ar kalbėjaisi su stiuardesėm is?

14-9
 — Jos p a d ėjo a p iešk o ti lėk tu v ą, kai visi iš­
lipo.
— Turbūt kažkas ją paėmė.
— N em an a u . Aš nep risim en u , ar ją turėjau,
kai lipau į lėktuvą.
— Kaip tu galėjai patekti į lėktuvą be p in i­
ginės?
— K adangi ji k-v-a-i-š-a! — paaiškino Rai­
lis, b a k sn o d a m a s p irštu sau į kaktą. — L u n a ti­
kė.
Brin n e k a n tria i su m o sav o ran k a liep dam a
jam užsičiaupti.
— Tai argi lėktuvo bilietą tu laikei ne joje?
— Tik nerėk ant m anęs, Brin. Aš ir pati ži­
nau, kad esu apkiautėlė.
Brin susigėdo. Vitni jau buv o arti ašarų, ir
jai tikrai reikėjo pagalbos. Brin turėjo būti k a n ­
tresnė. Vitni tikrai nekalta, kad Railis stypso čia
p usn u o g is ir ryte ryja ją akimis.
— Na gerai, nusiram ink. Ašaros čia nepadės.
Kuo aš galėčiau ta u pagelbėti?
— Ar n e g alėtu m atv ažiu o ti manęs? — p lo ­
nyčiu balseliu p a p ra šė Vitni.
— I oro uostą? Dabar? — vos nesuspigo Brin.
D abar eilė m a ta ru o ti rankom is atėjo Railiui.
Tik jis darė tai d a u g energingiau n egu Brin. Jis
mosikavo rankom is vis su k ry žiuodam as jas prieš
save, ir atrodė kaip signalizuotojas, su tinkantis
besileidžiantį lėktuvą.
— Ne, ne, ne! — šn ypštė jis. — Jokiu b ū d u .
Mesk šią m intį iš galvos.

160
 Brin į jį nekreipė dėmesio.
— Žinau, kad p ra šau labai daug, Brin, — p a ­
sakė Vitni.
— O k u r tavo tėvai? — viltingai p ak la u sė
Brin.
— Jie išvyko į Karmelį savaitgaliui. Be to,
jeigu jie sužinos, kad aš taip susim oviau, m an
nebebus gyvenim o.
— Tu neturi kur apsistoti? Gali apsistoti... —
Ji pliaukštelėjo Railiui per pirštus, nes jis norėjo
n u s p a u s ti telefono m y g tu k ą . — ... gali a p s is to ­
ti... — D abar jie abu d a u ž ė vienas kitam p e r n a ­
gus. — Palauk, Vitni. — Brin vėl p rid e n g ė ra g e ­
lį. — K lausyk, Raili, jeigu n ep alik si telefono r a ­
mybėje ir n e sirū p in si savo reikalais, aš...
— Čia ir yra mano reikalas.
— Ji paskam bin o man, o ne tau.
— Jeigu tu ją pasikviesi čia...
— Kartoju — čia mano namai. Tu neturi teisės
m an nurodinėti, ką aš galiu daryti. — Railis šiek
tiek suglum o, o ji tęsė pokalbį toliau. — Ar tu
neturi kur apsistoti?
— Turiu. N a m u o s e y ra šeim in in k ė, b et ji
naktį nevažiuos. O jeigu ir v ažiuotų, tai niekas
su ja nesėstų į m ašiną. M an regis, ji visai žliba.
O jeigu paprašysiu, kad iškviestų taksi, tai tuoj
išpliurps tėvams. Ar neg alėtu m tu, Brin, ką?
Ar negalėtų? O k o d ė l gi jai ir negalėti? Šis
vakaras jai buvo do sn u s: ji su sib arė su u ž s is p y ­
ru siu tiekėju; n etik ėtai susitiko su savo a ts t u m ­
tu vyru, kuris akip lėšišk ai s u d irb o jos vakarėlį;

įsi
d ip lo m a tiš k a i išsisu k o n u o v y rišk io vilion ių ,
pas k u rį ji n o rė tų d irb ti, bet n e n o rė tų u ž m e g zti
jokių ro m a n tiš k ų san ty k ių ; n u v e žė savo k r a u ­
juojantį vyrą į skubios m edicinos p a g alb o s sk y ­
rių, tupinėjo a p lin k jį, kol tv arstė jo ranką, ir
atsilaikė prieš jo g u n d y m u s k a rtu s p rę sd a m a jų
su tru p ė ju sio s san tu o k o s dilemą. Viena k a ta s t­
rofa d a u g ia u ar m ažiau , baisus čia dalykas! Ji
jautėsi taip, lyg iš g y v en tų vieną iš "Sutemos zo ­
nos" ep izodų.
— Kur tu esi? — D u o d am a n u ro d y m u s Vit­
ni po valandos p ra d ė ti dairytis jos autom obilio,
Brin stengėsi tvard y tis ir nep aro d y ti nuovargio
ir liūdesio.
— Ar tu čia rim tai? — negalėjo patikėti Rai­
lis, kai ji padėjo ragelį ir nuskubėjo prie laiptų.
— N eb ek a m u o k m anęs, Raili. Jai reikia p a ­
galbos.
Jis demonstratyviai trinktelėjo taurę ant baro.
— Man reikia pagalbos. Tau reikia pagalbos.
M ūsų santuokai reikia pagalbos.
— M ūsų santuo k a p ra b u v o n u s tu m ta į šalį
septynis m ėnesius. Dar viena valan d a tikrai n e­
pakenks.
Jis atsekė pask u i ją į miegamąjį. įėjusi į v o ­
nios kam barį, Brin užsitem p ė tuos pačius d ž in ­
sus ir palaidinę, kuriais vilkėjo anksčiau. Iš n u o ­
vargio ji net nepastebėjo išd žiūvusių Railio k ra u ­
jo dėmių.
— Aš grįšiu... Ką čia d a b ar darai?
— Bandau, po perkūnais, apsimauti kelnes, —

1GZ
atsiliepė jis nuo lovos, ant kurios sėdėjo stengda­
masis įkišti koją į klešnę.
— Tu nie k u r nevažiuosi!
— Nė velnio! Gal m anai, kad leisiu tau vie­
nai trenktis į oro uostą ketvirtą ryto?
— M an tavo globos nereikia.
— Tik n e d em o n stru o k čia fem inistinių n u o ­
taikų. A tsikvošėk. Gali bet kas atsitikti, p a v y z ­
džiui, nuleisti p ad an g ą.
Ji įsirėmė rank a į šoną.
— Tai tu atsikvošėk. Tai bent tu rėčiau n a u ­
dos iš tavęs, jei nu le istų p a d an g ą , kai net kelnių
nepajėgi apsim auti!
— Gerai, Brin. Gali stovėti čia ir ginčytis su
manim i toliau. — Railis atsistojo ir ėmė m u is ty ­
tis, stengdam asis sveikąja ranka užsitem pti siau­
rus džinsus. — Žinok, kad gaišti kiekvieną b ra n ­
gią m inutę, kai aplink Dim Vit gal jau slankioja
visokie valkatos.
— Tau taip labai rū p i jos saugum as?
— Ne, m an rū p i tik atskalūnai.
Na ką gi, tai jo reikalas. Kol ji svarstė, jis a p ­
sivilko m arškinius.
— Gal užsegsi?
Jis a tro d ė toks m ielas s u ta r š y ta is p la u k a is
ir b e rn io k iš k a š y p se n ė le, kad Brin neb ežin o jo ,
ar p a b u č iu o ti jį, ar p e r tr a u k ti n a g ais jam p e r
veidą.
— Na, gerai, — nen o ro m atsiliepė ji. — Šiaip
ar taip, ne sa u g u čia palikti tave vieną. N ežinia,
ką iškrėstum , kol m anęs nebūtų. Tu d ar b loges­

163
nis už trim etį vaiką, nuo kurio nė sek u n d ę n eg a­
li nuleisti akių. — Ji piktai užsegiojo sagas, lyg
jos b ū tų kuo nors prasikaltusios.
— Jeigu nenori, kad pasiro d y čiau Dim Vit
visoje grožybėje, užsek ir kelnes.
Ji atsigręžė ir pasižiūrėjo į kelnių u ž tra u k ­
tuką. Teisybė, žiojėjo. Ji nervingai apsilaižė.
Jis sukrizeno.
— Chi chi, norėčiau ir tau užsegti, Brin, bet
n e tu rim laiko.
Jo juokeliai varė iš proto. Ji n u taisė rim tą,
rūstų, dalykišką veidą ir trūktelėjo u ž tra u k tu k ą
aukštyn.
— Oi! Baik, Brin, atsargiau! Turėsi, oi...
— N egaliu.
— Kas atsitiko? — erzino jis. — Bijai?
— N ė kiek! — karštai paneigė ji. — Tik su ­
nervinai. Viskas b ū tų gerai, jeigu n e m ū v ė tu m to­
kių bjauriai a p te m p tų džinsų.
— K ažkaip nep risim en u , kad b ū tu m skun-
dusis anksčiau. Na, tru p u č iu k ą paspausk...
— Žinau, žinau. — Ji vėl nervingai lyžtelėjo
lūpą, įspėjam ai pažiūrėjusi, kad jis susilaikytų
nuo nešvankių kom entarų. Tada įkišo ranką tarp
m inkšto džinsinio au d in io klosčių ir p a sp a u d ė
taip, kad užtrauktukas lengvai trūktelėjo aukštyn.
— Pagaliau. Matai, net nesu p rak aitav ai. —
Brin skubiai atsitraukė, kad n eb ereikėtų v irš u ­
galviu jausti jo šilto kvėpavim o. Pasisukusi ant
kulno, ji išdidžiai pakėlusi galvą išėjo iš k a m b a ­
rio ir nusileido laiptais žem yn nesižv alg y dam a,

154-
ar jis seka iš paskos. Bet jis sekė. Kol ji priėjo prie
u ž p ak a lin ių d u rų , jis jau b uvo už jos, k lu p in ė ­
dam as ant laiptuk ų.
Klupinėdamas?
Brin grįžtelėjo ir įdėm iai pažiū rėjo į jį. Jo
akys keistai blizgėjo, lūpose žaidė kvaila šyp se­
nėlė. Sulysę skruostai plieskė ra u d o n iu . Ji palie­
tė jo kaktą, bet jis nekarščiavo.
— Kaš asitiko? — paklausė jis.
Jos akys net suapvalėjo iš nuostabos, bet tuoj
įtariai susiaurėjo.
— Tu nusilesei!
Jis p a sitem p ė stengdam asis įrodyti, kad yra
visiškai blaivus.
— Ne! Kai m ašum ėlę, tru p u šiu k ą graujui su ­
judinti. — Jis kilstelėjo kairę ran ką ir n e sė k m in ­
gai p a b an d ė p irštais p a ro dy ti tą "trupučiuką".
— Dieve mano! — Toli gražu ne švelniai Brin
įtaisė jį ant priekinės sėdynės ir užsegė saugos
diržą.
Vos tik jie pajudėjo iš vietos, Railis u ž sim er­
kė, o jo galva ėmė m askatuotis į šonus.
— Turbūt išprotėjau, — Brin suburbėjo p a ­
nosėje. — Ketvirta valanda ryto, o aš lekiu San
Francisko gatvėm is, šalia pasisodinusi girtą ti­
pą, gelbėti kažkokios kvaišos...
Ji krūptelėjo išgirdusi Railio kikenimą, nors
jis tebebuvo užsim erkęs. Ištiesęs ranką, jis p a ­
plekšnojo jai per šlaunį.
— Tu p uiki moteris, Brin. Puiki moteris.
K adangi b u v o visai sm agu važiuoti, ji nenu-
stūmė jo rankos.

165
 Brin pastebėjo Vitni pirma. Ji papypsėjo, pas­
kui išlipo ant šaligatvio ir pamojo šauk dam a Vit­
ni vard u. M ergina atskubėjo te m p d a m a paskui
save lagam iną.
— Brin, tu net neįsivaizduoji, kaip aš tau d ė ­
kinga. N ežinau... Čia kraujas ?
— H mm... a... taip.
— Kas atsitiko?
— Ilga istorija. Tau teks sėstis ant u ž p a k a li­
nės sėdynės, gerai?
— Žinoma, — Vitni atidarė galines dureles ir
įkėlė lagaminą, o paskui ir pati įsiropštė. — Tu
susižeidei, Brin? Gal patekai į avariją?
— Ne, aš...
— Kas čia? Railis! — šūktelėjo Vitni.
Taip šaižiai pažadintas, Railis garsiai n u s i­
keikė. Jis kilstelėjo n orė d a m as atsisėsti tiesiau ir
trenkėsi galva į autom obilio stogą.
— Po perkūnais! — Tebesikeikdamas po n o ­
simi, jis susiraukęs atsisuko į sėdinčią už jo ke­
leivę.
Kai jis pakėlė ranką pasičiu pinėti sutrenktą
viršugalvį, Vitni suriko:
— Tavo ranka! Tu susižeidei ranką? Ji s u ­
tvarstyta.
Railis m etė į Brin iškalbingą žvilgsnį, kuris
turėjo reikšti: "Tai tu rb ū t pati logiškiausia išva­
da jos gyvenim e." O Vitni jis pasakė:
— Taip, sutvarstyta. Per tave d a b ar gali tek­
ti tv arstyti ir galvą.
— A tsip rašau, bet aš nem ačiau, kad tu ten
sėdi. Kas atsitiko rankai?

166
 — Ilga istorija.
A pvaliam e Vitni veidelyje atsispindėjo su ­
sirūpinimas:
— Ir Brin taip sakė.
— Susipjausčiau taurės šukėmis ir reikėjo su ­
siūti. — Railis atsid uso ir vėl įsmeigė akis į kelią
patenkintas, kad atsikratė n e m alon ių klausim ų.
— H m m , — tarė Vitni. — Tu buv ai pas Brin,
kai taip atsitiko?
— Taip, — jie abu atsakė vienbalsiai, tada
susižvalgė ir nutilo ž iū rėd am i į priekį.
— Ju d u gulėjot lovoje, kai p askam binau? —
netaktiškai p a k lausė Vitni. Brin staigiai sp u ste ­
lėjo stabdį, o Railis nusikvatojo. Vitni p lia u k šte ­
lėjo rankom is. — Gulėjote? Žm onės, tai jūs susi­
taikėte? O, kaip aš džiaugiuosi! Aš v isad a sa­
kiau...
— Ne, mes n e su sitaik ėm e, — n u tra u k ė ją
Brin. Staigiai p a su k u si vairą, ji išlėkė į greitkelį.
— O! — Vitni akivaizdžiai nusim inė. — Tai
kodėl tada gulėjote kartu?
— Mes negulėjome! — riktelėjo Brin. Ji jau
gailėjosi, kad ne p ak lau sė Railio ir nepaliko Vit­
ni vieną kapstytis iš bėdos.
— Na, m an taip pasirodė, — atšovė Vitni tei­
sindam asi. — Girdėjau, kaip šnibždėjotės, todėl
ir pagalvojau, kad p a sk a m b in a u blogu laiku.
— Tikrai blogu, nes mes nebuvome lovoje, —
pasakė Railis.
Patylėjusi Vitni tarė:
— A, su p ra n tu .

157
 — Ne, nesupranti. — Brin pakėlė akis į veid­
rodėlį viršuje ir sutiko Vitni žvilgsnį. — Mes su
Railiu n e ža d a m e susitaikyti, — pabrėžė ji.
— O kodėl ne?
— Aš irgi norėčiau sužinoti, — įsiterpė Rai­
lis. Jis sėdėjo sudribęs sėdynėje ir d a b ar atsitie­
sė ž iū rė d a m a s į Brin profilį.
— Visiems b ū tų geriau, jeigu ju d u susitai­
kytum ėte, — pareiškė Vitni.
— A men.
— Patylėk, jei prisigėrei.
— Jis d a b a r geria ?
— Jau išsimiegojau.
— Per tiek laiko negalėjai išsiblaivyti — ne,
jis negeria.
— Aš galvojau, kad Railis turi d a u g ia u p ro ­
to ir n e p ra d ė s gerti.
— Jis ir nepradėjo!
— Zinai, pagalvok apie tai, Brin.
— Aha, pagalvok, Brin. Tu vienintelė sakei,
kad aš prisigėriau.
Brin tru m p a i ir šaižiai švilptelėjo.
— Klausykit, žm onės, jeigu ruošiam ės s u ­
rengti laidą kelyje, pokalbį teks pašlifuoti. — Da­
bar iš "Sutemų zonos" ji persikėlė į Ebot ir Kos-
telo scenarijų.
— Jeigu ju d u susitaikytum ėte, laidai tikrai
b ū tų geriau, — tęsė Vitni, nė kiek nesutrikusi dėl
Brin tono. — Po to, ką m an pasakė tėtis, s u p ra ­
tau, kodėl Railis n o rė tų u ž lop yti visas skyles.
Brin staigiai atsisuko.

1S8
 — Kas atsitiko laidai?
Brin p alaikė ryšį su Vitni vien dėl to, kad
jai atsisakius dirbti "Ryto su Railiu" laidoje, Vit­
ni perėjo į kitą vietą sudijoje. Jeigu m ergina b ū ­
tų ir toliau d irb u si Railio pašonėje, ji jokiu b ū ­
du n e b ū tų likusi Brin patikėtin e. N e dėl to, kad
Brin nep asitikėjo ja. Ji žinojo, kad Vitni Stoun
tyčia nenešios p a sk a lų Railiui. Bet lygiai taip
pat ji žinojo, kad Vitni iki kaklo jį įsim ylėjusi ir
n o rė d a m a jam įtikti g a lė tų p a r d u o ti net savo
m otiną.
Aštrus Brin klausimas susilaukė skirtingų at­
sakym ų. Railis krūptelėjo, lyg kas b ū tų šovęs į
jį, ir atkirto:
— Nieko.
Vitni pasislinko į priekį ir d a b a r sėdėjo ant
paties sėdynės kraštelio, atsirėm u si į priekinės
sėdynės atlošą.
— Laida turi bėdų.
— Ji n e tu ri bėdų, — užginčijo Railis.
— Na, tėvelis tvirtina, kad turi. Ir rim tų b ė ­
dų. Jis sakė, kad n uo Brin išėjimo laida p asid arė
visai šūdina. Čia jo žodžiai.
Brin dirstelėjo į Railį. Jis žiūrėjo į Vitni to­
kiomis akimis, kad, rodės, čia pat n u d ė s ją, ta­
čiau Vitni buvo labai įsijautusi ir ničnieko n e p a ­
stebėjo. Ž m onės n e d ažnai kreip dav osi į ją tikė­
damiesi išpešti vertingos informacijos. D abar ji
turėjo auditoriją, ku ri g a ud ė kiekvieną jos žodį,
taigi buvo p asiru o šu si viską iškloti ir m ėgavosi
kiekviena tokio dėm esio akimirka.

159
 — Ką tu žinai apie tai? — Railio balsas skam ­
bėjo agresyviai. — Tu net nebedirbi toje laidoje.
Ir ką gali žinoti tavo tėvas? Jis nebūna tenai ir
nežino, ką m an tenka ištverti, kol įrašau kiek­
vieną laidą. Kažkokia nesąm onė. A pstatė mane
bu kapročiais ir tikisi iš m anęs velniaižin ko.
— Tau reikia labiau p a siste n g ti sutarti su
ž m onėm is, — drąsiai išrėžė Vitni. — Tu visus
gąsdini. Rėki ant jų, kol jie m irtinai išsigąsta. Aš
viską žinau. O tos režisierės...
— Režisierės? Tai jų b uvo ne viena? — s u ­
kluso Brin.
— Kai tu išėjai, jis išvarė net tris.
— Jos nieko nesugebėjo, — suriko Railis. —
Vienos jų p a sa m d y to s mergšės auskarai m a sk a ­
tavo iki pečių, o visi pirštai buvo a pm au sty ti žie­
dais. Ji tu rb ū t garbino patį velnią. Kas antrą d ie­
ną m an teko vesti pokalbius su visokiausiais g u ­
ru, būrėjom is ir raganomis.
Brin vos sulaikė juoką.
— P a s k u i jie n u s a m d ė tą s n a rg lių , k u ris
b u v o ką tik baigęs K alifornijos technologijos
u n iv e rs ite tą ir turėjo k a žko kį la ip sn į d a rb u i te ­
levizijoje. Po p e rk ū n a is , jis n ie k a d a n e b u v o re­
gėjęs, k aip a tro d o televizijos s tu d ija iš vidaus!
Bet jo p a s ik la u s iu s galėjai p a g a lv o ti, kad jis ž i­
nojo ab so liu čia i viską, ką reikia. Jis m okė v i­
sus p e r d v id e š im t m e tų televizijoje iš d irb u s iu s
in ž in ie riu s ir te c h n ik u s, k a ip reikia dirbti! Ir
pas ką jie lėkė skųstis? A išk u, pas mane! O k i­
ta...

įeo
 — Ji išbėgo iš studijos v erk d a m a, — pašoko
Vitni.
— Kodėl?
Railis prasižiojo, bet Vitni p ralen kė jį.
— M anęs ten nebuvo, bet jeigu visi sakė tei­
sybę, tai Railis pasielgė su ja tiesiog siaubingai.
Ji visai n ebuvo tokia stora.
Brin pažiūrėjo į Railį neg alėd a m a patikėti
tuo, ką išgirdo.
— Tu p a v a d in a i m oterį stora? Tiesiai jai į
akis? Raili, kaip tu galėjai?!
— Aš jos n e p a v a d in a u stora, — atkirto jis.
— Na, ne visai taip, — nusileido Vitni. — Jis
pasakė šitaip: "Kodėl tu nepastatai kokio karo lai­
vo ta rp manęs ir kino režisieriaus, kai tas nori
p a ro dyti m an laiką? Pro jį aš nem atyčiau lygiai
taip pat, kaip ir pro tave."
— Vėliau aš a tsip rašiau jos, n usiu n čiau d i­
džiulį glėbį rožių, — burbtelėjo Railis. Jis p a si­
slinko žem y n sėdynėje, sukryžiavo ant krūtinės
rankas, susigūžė ir atrodė lyg m ažas berniukas,
kuris ilgam p a te m p ė lūpą.
— Jis p rim u šė kino operato rių, — leptelėjo
Vitni.
— Prim ušė? — aiktelėjo Brin. Ji pasu ko gal­
vą ir spoksojo į Railį, kol tas p a g aliau atsigręžė
ir p a m a tė jos p riekaištingą žvilgsnį.
— Aš jo n eprim u šiau, — sub urbu liavo jis. —
Aš tik... stum telėjau jį.
— Ar tu visai išsikraustei iš proto? Kas tau
a tsitik o ? — k a m a n tin ė jo jį Brin. — K odėl tu
mušiesi ar visus stum dai?

161
 Railis nesum etė, ką atsakyti, u žtat Vitni p a ­
sistengė:
— Nes tas v y ruk as pasakė Railiui, kad jis
pats a tneštų tave ant ra n k ų tiesiai į jo lovą, jeigu
tik po to tu s u g rįž tu m į laidą ir p a taisytum Rai­
liui nuotaiką.
A u to m o b ilį u ž g u lė su n k i tyla. Vitni akys
lakstė nuo vieno prie kito. Ji juos abu dievino,
t u r b ū t d a u g ia u sia dėl to, kad jų gyvenim ai a t­
ro dė d ra m a tišk i, ko taip trū k o jos pačios g y v e ­
nime.
Nei Brin, nei Railis nesukrutėjo. Jie abu b u ­
vo įbedę akis tiesiai prieš save, į kelią. Išpoški-
n usi p a sk u tin į sakinį, Vitni nežinojo, ko tikėtis,
bet šiek tiek nusivylė, nes nieko d rastišk o n e ­
įvyko.
— Šią savaitę tėvelis sakė, kad studijos d i­
rektorius b uvo pasikvietęs Railį "ant kilimo" ir
liepė jam susiim ti į rankas. Čia ne kalam būras.
Jis liepė Railiui surasti prodiuserį, su k uriuo jis
galėtų dirbti, ir pakelti laidos reitingus į tokį ly­
gį, kaip priklauso... nes kitaip...
Brin nereikėjo aiškinti, ką reiškė tas M nes ki­
taip". "Nes kitaip" gali reikšti tik anuliavim ą.
Profesinę mirtį.
— Kodėl nieko nesakot? — Vitni n ebeištvė­
rė. — Tu n epyksti ant manęs, ar ne, Raili?
Jis giliai įkvėpė ir garsiai iškvėpė.
— Ne, Vitni. N e p y k stu ant tavęs.
— Brin tebėra tavo žmona. Ji turi žinoti, kaip
klostosi tavo gyvenimas. Jūs abu esate patys m y ­

įez
limiausi m ano žm onės pasaulyje. Aš noriu, kad
ju d u b ū tu m ė te laimingi. Šitaip gyventi atskirai
yra kvaila.
— Aš... mes dėkojame tau už rūpestį, — s k u ­
biai tarė Railis. Jis švelniai nusišypsojo Vitni. Pa­
prastai tokia šypsena d a r labiau p a k u rs ty d a v o
Brin meilę jam. — N e p am iršk rytoj pranešti k re­
ditinių kortelių firmoms, kad pam etei piniginę.
— Pranešiu, Raili, p ranešiu, — pagarbiai p a ­
sakė Vitni.
— Turėtum būti atsargesnė. Visur slampinėja
d au g negerų žm onių, kurie tik ir žiūri, kaip a p i­
plėšti išsiblaškiusias merginas. M an b ū tų baisiai
liūdna, jeigu tau kas nors atsitiktų.
— Tau... tau būtų? — suspirgėjo ji.
— Žinoma. Ką aš dary č iau be savo Dim Vit?
Vitni veide sušvito šypsena.
Brin privažiavo prie įsp ū d in g o Stounų n a ­
mo. Ji žinojo adresą, nes jiedu su Railiu čia buvo
atvažiavę, kai kom panija šventė Kalėdas.
— Gal tau p ad ėti iškelti lagam iną? — p a ­
klausė Brin. Po to, ką išgirdo, jai sunkiai sekėsi
vaidinti ramią ir šaltą.
— Ne, ačiū, — atsiliepė Vitni atidarydama d u ­
reles ir išlipdama, kartu išsitem pdam a ir lagam i­
ną. Ji pasilenkė prie lango ir švelniai kreipėsi į
Brin: — Brin, ar nepyksti, kad aš viską pap asak o­
jau? Juk tu žinai, ką tau jaučiu. Tu nuostabi. Tu
esi vienintelė, kuri nesielgia su manimi kaip su
kilimėliu prie durų. Nors Railis kartais ir u ž rik ­
davo ant manęs, aš žinau, kad jam tikrai patinku.

163
 — Taip, patinki. Žinau, kad patinki, — Brin
ram in am ai paplekšnojo Vitni per ranką.
— Aš visai nenorėjau kištis. Aš tik noriu, kad
jūs susitaikytum ėte, nes žinau, kad mylite vie­
nas kitą.
— Tai ne taip lengva, bet, kaip sakė Railis,
mes dėkojame tau už rūpestį.
— Na, d ar kartą ačiū už parvežim ą.
— Labanakt.
— Labanakt.
Brin palūkuriavo, kol Vitni saugiai pasiekė d u ­
ris, kurias atidarė nam ų ekonomė, ir tik tada p a ­
suko nam ų link. Railis arba tikrai miegojo, arba tik
apsimetė. Kad ir kaip ten būtų, visą kelią namo jie
pratylėjo. Brin vos laikėsi nepravirkusi. Ji pyko.
Tiksliau, siuto. Ir jai labai m audė širdį. Pažemini­
mo skausmas draskė ją kaip maitvanagis.
Likus keliems kv artalam s iki nam ų, ji p r a ­
šneko:
— Aš n u vešiu tave į tavo namus.
— Į m ū s ų nam us, — gaižiai pataisė ją Rai­
lis. — Bet tu negali taip p adary ti, nes m ano a u ­
tomobilis tebestovi prie tavo draugės namo. Be­
je, aš tau jau sakiau, kad ši itin ankstyva kelionė
nesu k liu d y s m u m s pratęsti pokalbio.
Brin steng ėsi v a ld y tis n o rė d a m a n u s lė p ti
įniršį, bet vos tik jie įėjo į virtuvę, ji pratrūko.
— Tu niekšas! — pradėjo ji be įžangų. — Kai
pagalvoju apie... — Pyktis u ž g n ia u žė gerklę, to ­
dėl ji pradėjo m atuoti virtu vę žingsniais, traiš­
kydam a su du žu sio stiklo šukes. — Dabar jau aiš­

16^
ku, kodėl tu nenorėjai, k ad aš šiandien susitik­
čiau su Vitni.
Jeigu Railis d ar b ent kiek ir jautėsi a p sv a i­
gęs nuo brendžio, Brin pyktis visiškai jį išblai-
vė. Jsisprendęs į šonus, sulenkęs vieną koją per
kelį ir pakreipęs galvą, jis a trod ė labai įžūliai.
— Ką čia, po šimts velnių, nusišneki? Kuo
čia dėta Vitni? Aš n o riu žinoti, kodėl, kai tave
bučiavau...
— Bijojai, kad ji išplepės paslaptį.
— Paslaptį?
— Būtum m atęs savo veidą, kai ji pasakė!
— Ką?! — dabar atėjo jo eilė niršti.
— N uo tada, kai pasirodei čia nekviestas ir
nelaukiamas, visą laiką tik inkštei, kaip manęs p a ­
siilgai. Kaip mane myli ir nori, kad sugrįžčiau. —
Brin atsisuko į jį ir provokuojamai kilstelėjo smak­
rą. — Dabar pasakykite man, pone Raili: ar nori­
te, kad sugrįžčiau pas jus kaip jūsų žmona, ar kaip
prodiuserė ?
Jis n e b ū tų atrodęs labiau pritrenktas, jeigu
ji net b ū tų p rikū lusi jį. Jis stovėjo netekęs amo
n egalėdam as patikėti tuo, ką išgirdo.
— Nejau tu tikrai taip m anai?
— Taip!
— Tada tu labai labai klysti.
— Klystu? Klystu? — Ji vėl ėmė žingsniuoti
po v irtuvę tra n k y d a m a kum ščiais sau per šlau ­
nis lyg tram dydam asi, kad n eu žv a ž iu o tų jam per
fizionomiją. — Man norisi rėkti, kai pagalvoju,
kokia b u v a u kvaila ir vos vėl n e p atek a u į tavo
pinkles.

166
 Iš pik tu m o jai net plaukai atsistojo piestu,
kai stabtelėjo priešais jį.
— Tu nori, kad sugrįžčiau, bet ne dėl to, kad
myli mane, o dėl to, kad myli save! N ori su si­
grąžinti m ane, kad išgelbėtum savo kailį. Tavo
karjera a tsidūrė ant b edu g n ės krašto, ir tu nori,
kad aš ją išgelbėčiau dėl tavęs. Aš reikalinga ne
tiek tau pačiam, kiek tavo studijai, kad nerčiau-
si iš kailio prieš tavo suakm enėjusius iš baimės
ir įnoringus svečius, tram dy čiau visą ko m a n d ą
ir tvarkyčiau milijonus kitų reikalų rengiant k as­
dieninę televizijos po kalbių laidą. Juk įstabioji
žvaigždė negali rūpintis tokiais menkniekiais, to­
dėl vieną vakarą n u taria apsim esti atg ailau jan ­
čiu nusidėjėliu. Štai dėl ko visa šita komedija, ar
ne, Raili? Tai n ebuvo atsitiktinum as, kad tu įsi­
veržei pas m ane b ū te n t tą vakarą, kai m an rei­
kėjo priim ti labai svarbų sprend im ą dėl darbo.
Švelnus jos k altin im ų paneigim as visai iš­
m ušė ją iš pusiausvyros:
— Tu klysti, Brin.
— N em anau.
— Tikrai.
— M anai, kad aš patikėsiu, jog vis tiek b ū ­
tum čia atėjęs šįvakar melsti susitaikym o, jei lai­
doje viskas b ū tų gerai, jei viskas n ep rie k aištin ­
gai klostytųsi studijoje, jei tavo darb ui n e b ū tų
iškilusi grėsmė?
— Teisingai.
— O! Labai abejoju. Žinai, ką, Raili, gali p a ­
sirinkti. — Brin išdidžiai atm etė galvą. — Ar tu

įee
nori, kad aš grįžčiau kaip p ro d iu se rė , ar kaip
žmona?
— Ir taip, ir taip. — Jis prisiartino prie jos ir
suėm ė ją už pečių, n ors ir su sirau kė iš skausm o,
kai dilgtelėjo sužalota ranka. — Argi blogai, kad
noriu abiejų dalykų? Darbe mes buv om e puiki
kom anda, nam uose — d ar geresnė, o lovoje tie­
siog fantastiška. — Jo akys grąžte grąžė ją. —
Grįžkime prie svarb iau sio klausimo: kas buv o
negerai dėl pastarojo dalyko?
— N eno riu apie tai kalbėti, — griežtai n u ­
kirto ji. Jis pajuto, kaip įsitem pė jos kūnas.
— Velniškai blogai, nes aš noriu kalbėtis apie
tai. Mes abu to norime. Tai — visa ko esmė. Juk
dėl to m ū sų san tu ok a ir žlugo. Aš n eketinu to
neigti ar ignoruoti. N o riu žinoti, kodėl. Kodėl?
Kodėl viskas pasikeitė? Aš p risim enu tą vakarą,
kai p a ju ta u kažką keisto. Tada įvyko Sp au do s
klubo organizuota a pd ov an ojim o ceremonija.
Brin suprato, kad, nors ir kaip b ū tų skau du ,
šio nem alonaus pokalbio jiems nepavyks išveng­
ti. Jis tol nepaliks jos ramybėje, kol neišsiaiškins,
kas atsitiko tą vakarą ir visais kitais vakarais...
 8 skirtus

— O, Raili! — Brin spustelėjo jo kelį po sta­

lu, kai pranešėjas paskelbė, kad Spaudos klubas
"Rytą su Railiu" išrinko geriausia vietinės tele­
vizijos laida.
Iki a u sų šypso dam asis Railis pasilenkęs p a ­
bučiavo ją ir nuskubėjo per salę. Tai b uv o d i­
džiausia b a nketų salė Ferm onto viešbutyje. Jis
užlipo ant pakylos ir g riau dėjan t ovacijoms ga­
vo geidžiam ą apdovanojim ą.
— Pone mere, mieli b e n d ra d a rb ia i, — jis gi­
liai įkvėpė, o p askui iškv ėpė droviai ju o k d a m a ­
sis, — tai nuostabu!
Railis kalbėjo labai gražiai. Jis viešai p a d ė ­
kojo televizijos vadovybei, savo grupei ir tech­
niniams darbuotojam s, o labiausiai — savo pro-
diuserei.
— M anau, kad visos tos idėjos, kurias mes
ap ta rin ė d av o m e lovoje, p asitvirtino, mieloji. —
Visi juokėsi ir gręžėsi į Brin.

169
 D augiau tą v akarą niekas nebekreipė į ją d ė ­
mesio ir net nepastebėjo jos, nors b ū te n t ji buvo
tos laidos p rog ram os novatorė.
Railį fotografavo tol, kol jis ranka p ris id e n ­
gė akis sakydam as: "Jūs visi pasidarėte p u r p u r i ­
niai". Visi, kas girdėjo, vadino jį labai sąm ojin­
gu ir n u sp re n d ė, kad toks spontaniškas sąmojis
ir yra jo sėkmės laidas.
Bet nors visi, rodės, užm iršo, kad Brin su
Railiu — viena ko m a n d a , jis neužm iršo. Jis p a si­
kvietė ją iš minios ir pristatė merui:
— Pone mere, norėčiau jus s u p až in d in ti su
savo p rod iu sere ir žm ona Brin.
Ji ištiesė ranką, bet u ž u o t p a sp au dęs, meras
suėm ė ją abiem rankom is ir patapšnojo.
— M alonu, ponia Raili. Raili, jūs turit n u o s ­
tabiai gražią žmoną.
— Dėkoju. Ir aš taip m anau. — Railis išdi­
džiai apglėbė ją per pečius. Jis nepastebėjo, ko­
kia ji įsitem pusi, kokia n enatūrali jos šypsena.
Gal dėl to, kad tuo m etu jį vėl pakvietė fotogra­
fuotis...
— Ak, koks vakaras! — džiūgavo Railis jau
važiuojant namo. Jis atlaisvino kaklaraištį ir atsi­
segė m arškinių apykaklę. — Kokia gražuolė, ar
ne? — Laisva ranka jis sukiojo auksinę moters sta­
tulėlę. Rankose, ties juosmeniu, ji laikė skydą, ant
kurio buvo išgraviruota jo pavardė ir data.
— Taip, gražuolė, — sutiko Brin. Ji nekentė
savęs už tai, kad pajuto pagiežą. Bet ją žeidė, kad
ji liko nepastebėta, neįvertinta, nereikšminga. Ar

170
ją išties ig n o ra v o , ar čia kalbėjo jos įžeista s a ­
vim eilė? O gal k a lta tik jos p e rn e ly g laki v a iz ­
d u o tė ?
Railis nepastebėjo, kad ji buv o kaip niekad
tyli. Jis plepėjo apie vakarą, apie publiką, apie
kitus, kurie gavo a p d o vano jim u s už laimėjimus
kitose žurnalistikos srityse, apie maistą, banalius
vakaro vedėjo juokelius.
Tik atsigulus į lovą jis pajuto, kad kažkas ne­
gerai. Jis buvo apsvaigęs nuo šam p ano ir laimės,
o dabar geidė atšvęsti savo sėkmę su Brin.
Ji mielai leidosi apglėbiam a ir aistringai a t­
sakė į jo bučinį. Tik prisitrau kęs ją artyn jis n e ­
matė, jog padėjusi galvą jam ant peties, ji sp rin ­
go ašaromis.
Railis ėmė glam onėti jos krūtis.
— Atleisk, brangusis, — greitai ištarė ji nu-
im d am a jo ranką, — šią naktį m an nesinori.
Iškart pakėlęs galvą, jis susirūpino:
— Brin, kas yra? Tu nesveika? Kodėl nieko
nesakei? Gal tau ko nors reikia?
— Ne, ne, nesirūpink. — Ji palietė jo k rū ti­
nę, bet tuoj pat atitrau kė ranką. — P ap ra sčia u ­
siai nekaip jaučiuosi. — Ji neprisivertė ap sim es­
ti, kad jai skaud a galvą. Tokio b an alaus melo ji
nesigriebs.
Supratingai nusišypsojęs, jis p rig lau d ė ra n ­
ką jai prie pilvo apačios.
— Mėnesinės?
Brin p a p u rtė galvą vos nesudejavusi iš m a ­
lonum o, kai jis prisilietė ranka.

171
 — Ne. Aš tik... ar nepyksi, jeigu šią naktį ne-
simylėsime?
— Žinom a, ne. Aš juk ne koks gyvulys. —
Jis švelniai pabučiav o į lūpas ir pav ertė ją taip,
tarsi ji sėd ė tų jam ant kelių. Jis apglėbė ją ir s u ­
šnabždėjo į plaukus:
— Leisk tik laikyti tave glėbyje. Tu tokia mie­
la ir šilta. Gera šitaip tave apkabinus laikyti. —
Jis pabučiavo ją į kaklą. — Aš myliu tave.
— Ir aš m yliu tave.
Ji tikrai mylėjo, todėl gėda dėl savo jausm ų
ir buv o tokia karti ir skausminga.

— Profesinis pavydas?
Railis sėdėjo lovos kojūgalyje ir įdėmiai ž iū ­
rėjo į ją. Jis niekaip negalėjo patikėti jos žodžiais.
Prisim inę tą vakarą, kuris, galima sakyti, ir n u ­
lėmė laimingos santuokos krizę, jiedu išėjo iš vir­
tuvės, perėjo svetainę ir užlipo į miegamąjį, tar­
si ju d ė d a m i savo problem os ištakų link.
— Tu išėjai dėl to, kad pavydėjai man sėkmės?
— Aš žinojau, kad taip pagalvosi. — Brin n u ­
sisuko ir nuėjo prie tualetinio staliuko. Atsisė­
dusi ilgai žiūrėjo į savo atvaizdą veidrodyje. Ji
nustebo, kad pam iršo išsiverti auskarus su d e i­
m antais, kuriais buvo p a sipu ošu si pobūviui. Jie
atrodė juokingai prie krauju suteptos p a la id in u ­
kės.
Veidas buvo išbalęs, o ji pati n e p ap rastai p a ­
vargusi. Ji žinojo, kad tai nuo nervinės įtampos.

17 z
Šią naktį jai teko per daug ir per ilgai galvoti.
Paėmusi šepetį plaukams, ji vangiai braukė per
plaukus.
— Todėl aš ir nenorėjau kalbėtis apie tai, Rai-
li. Žinojau, kad su prasi tai tik kaip p a v y d ą ir iš­
vadinsi mane kvaiša.
— Aš niekada tavęs n e p avad in čiau kvaila,
Brin. Ir tikrai nenoriu, kad m ūsų santuoka žlugtų.
— Septynis m ėnesius taip ir buvo. — Jos bal­
sas nuskam bėjo dygiau, negu ji norėjo.
Užuot paneigęs jos kaltinimą, jis tik susičiau­
pė ir p anarino galvą.
— Tu pati to norėjai, Brin. Aš turėjau a n k s­
čiau tave susirasti. Aš ir norėjau. N eb uvo d ie­
nos, kad nekovočiau su savimi. Aš taip norėjau
surasti ir parsitem pti tave namo, prireikus — kad
ir už plaukų. — Pakėlęs galvą, jis sutiko jos akis
veidrodyje. — Iš p ra d ž ių velniškai širdau, o v ė ­
liau neleido išdidu m as.
— Garsi televizijos žvaigždė nešliaužioja ant
kelių priešais pab ėg usią žm o ną m a ld a u d a m a s ją
grįžti.
— Taip, kažkas panašaus. — Jis pakilo ir ėmė
žingsniuoti p irm y n ir atgal. Ji pastebėjo, kad jis
nesąm oningai glostė dešiniąją ranką.
— Ar tau s k au d a ranką?
— Taip, bet tai nesvarbu.
— Kodėl neišgeri tų tablečių nuo skausm o,
k u rių davė gydytojas?
— Todėl, kad n enoriu apsvaigti. N o riu vis­
ką išsiaiškinti iki galo. Turiu suprasti. — Jis p a ­

173
sitry n ė abi akis k airiosios ra n k o s sm iliu m i ir
nykščiu. — Kalbėsiu tiesiai šviesiai. Tą naktį tu
nenorėjai m ylėtis dėl to, kad aš gavau a p d o v a ­
nojimą, tiesa?
— Netiesa. — Ji padėjo šepetį ir atsisukusi
su visa k ė d ute pažvelgė jam tiesiai į akis. — N e ­
gi tu n esu p ran ti, kaip aš tavimi didžiavausi?
— Tada ir aš taip maniau.
— D idžiavausi ir tebesididžiuoju. Turbūt įsi­
ž eid žia u , jog n e ap d o v a n o jo m ū s ų abiejų. J a u ­
čiausi bent šiek tiek prisidėjusi prie "Ryto su Rai­
liu" sėkmės. Gali vadinti tai išd id u m u , s a v a n a u ­
dišk um u , p a sip ū tim u , bet aš taip jaučiausi.
— Bet ir aš taip pat galvojau, Brin! Tu ir pel­
nei laidai tokią sėkmę. Juk p asakiau taip kalbė­
dam as ant pakylos. Tik tavo dėka laida atsiga­
vo. Argi aš neaiškiai pasakiau? Gal aš kaltas, kad
tu kitaip tai supratai?
— Ne, kalti buvo visi kiti. Tik tave vieną fo­
tografavo, tik su tavim i kalbėjosi. Tu...
— Vadinasi, jeigu koks nors fotografas b ū tų
tave pakvietęs nusifotografuoti, m ano santuoka
n e b ū tų subyrėjusi ir dabar m um s nereikėtų apie
tai kalbėtis?
Ji iš lėto suskaičiavo iki dešimties.
— N eįžeid in ėk manęs, Raili. Žinoma, tai ne
taip lengva paaiškinti. Tas vakaras tebuvo visko
kulminacija. K askart, kai kieno nors žvilgsnis
p rasly sdav o pro m ane ir apsistodavo ties tav i­
mi, jaučiau, kaip manyje kažkas po truputėlį d ū ž ­
ta. Pasijusd avau pažem inta.

174-
 — Publikos p rip a ž in im a s susijęs su m ano
darbu, Brin, — pasakė jis tyliai.
— Ž in a u ir n e s ija u d in a u , k a d gerbėjai n e ­
lakstė p asku i m ane m a ld a u d a m i au to g ra fų . Šei­
moje gali b ū ti tik v iena ž v a ig žd ė , ir ja b u v a i
tu. Aš n e tro š k a u ja b ū ti. N e n o rė ja u su n ie k u o
d aly tis dė m e siu . Bet n e n o rė jau likti ir n e p a s te ­
bima.
Brin atsikėlė nu o kėdutės ir visai be reikalo
ėmė lyginti lovos užtiesalą. Jai reikėjo ką nors
veikti, judėti, nes kitaip tu rb ū t b ū tų sprogusi. Be
to, ž iū rint į jį, jai sunkiai sekėsi balsu reikšti sa­
vo mintis.
— Po ištisus m ėnesius truku sio k ru o p š ta u s
ir sun kau s darbo, kai reitingai pakilo ir "Rytas
su Railiu" tapo laida, verčiančia v a ržovu s vytis,
aš bu v a u p ažem in ta iki ponios Raili. Ne Brin Ke-
sidi, prodiuserė, o tiktai priedas prie tavęs. N ie­
kuo n e n au d in g a ir nepastebim a.
— Tu — m ano ž m ona, Brin. Nereikėjo su tik ­
ti tekėti už manęs, jei nenorėjai būti ponia Raili.
— Aš norėjau ja būti, bet aš esu d ar ir m o te ­
ris, ne tik paprasčiausiai žmona. N orėjau būti ta ­
vo žm ona, tavo p ro d iu se rė ir būti p rip a ž in ta to ­
kia, o ne tik kaip g ražutė žm ona, stovinti tavo
šešėlyje.
— Aš niekada apie tave taip negalvojau. Tie­
sa, kartais aš p a erzin u tave, bet juk žinai, kad
taip elgiuosi nerim tai. Tu per gerai pažįsti m a ­
ne, kad galėtum tuo kaltinti.
— Tu taip negalvojai, o kiti galvojo.

17 s
 — Vadinasi, dėl to pasidarei tokia šalta lo­
voje? Ne dėl m ano, o dėl kitų žm o nių n u o m o ­
nės?
— Argi aš galėjau varžytis? — Ji atsisuko į jį
n usim in usi dėl jo n e su p ratin g u m o , nesugebėji­
mo suvokti esmės.
— Varžytis? N e su p ra n tu .
— P a m a t y t u m save v ie šu m o je , Raili! Tu
d ž ia u g ie s i savo šlove, m ė g aujiesi d ė m e siu ir
liaupsėm is. Kuo d idesn ės ovacijos, tuo labiau
smaginiesi.
— Bet ir iki v e d y b ų aš b u v a u toks. Ar dabar,
praėjus tiek laiko, turėčiau atsiprašinėti už to ­
kią savo savybę?
— Ne. Aš m yliu tą tavo pusę.
— Tai dėl ko mes ginčijamės? O Viešpatie,
nejaugi aš d a ra u si toks bukas kaip Dim Vit?!
Brin giliai įkvėpė vildamasi, kad pavyks tin­
kamai a p ib ū d in ti savo jausmus:
— Kai tą naktį grįžome namo, tu jauteisi esąs
aukščiau už aitvarą. A psvaigęs nuo garbinim ų,
besim au dantis šlovėje. Toks patenkintas, lyg b ū ­
tum ką tik paty ręs orgazmą.
— Buvau laimingas. Argi tai blogai? — iš ne­
ka n tru m o jis net ėmė garsiau kalbėti.
— Žinom a, gerai.
— Tai kas tave išgąsdino? — jis beveik šaukė.
— Ką aš galėjau tau pasiūlyti lovoje, kad pa-
sijustum lygiai taip pat gerai?
Railis spoksojo į ją apstulbęs ir iš lėto sėd o ­
si ant lovos.

176
 — Dieve. — Jis iš lėto pe rb ra u k ė p er veidą
kairiąja ranka.
Kai vėl pakėlė į ją akis, jo žvilgsnis bu vo a p ­
siblausęs.
— Tu pam anei, kad seksas su tavim i n e s u ­
teiks tiek d žiaugsm o, kiek kažkokios prakeiktos
statulėlės laimėjimas?
— Ką aš galėjau padaryti, kad pranokčiau jį?
Railio pečiai sulinko, lyg jis b ū tų visai s u ­
triuškintas, ir p a p u rtė galvą.
— Tu lygini obuolius su apelsinais, Brin.
— Tuo m etu m an taip neatrodė. Aš jaučiausi
niekam tikusi.
— Tu privertei m ane pasijusti baisiu egois­
tu, kuris kėlė tau n e įvyk do m u s reikalavim us.
— Aš taip nesakau, — ištarė ji jau švelnes­
niu balsu. Ji p risiartino prie jo. — Tavo savim ei­
lė sveika, viskas gerai. Tai buvo m ano problem a,
m ano psichologinė traum a, o ne tavo.
— Tai mūsų problema, Brin. Kodėl tu tylė­
jai? Kodėl nepasakei, kas slegia širdį?
— Todėl, kad žinojau, jog tau tai b ū tų n e p a ­
tikę. Būtum pam anęs, kad aš tiesiog p a v y d ž iu
tau padėties visuomenėje.
— O argi nepavydi? — paerzino jis.
Brin susijuokė.
— Ne taip, kaip tu įsivaizduoji. Tiesa, k a r­
tais p a sip ik tind avau .
— Kada?
Jis nuoširdžiai susidomėjo.
— Tavo žiūrovai visada mato tave a tro d a n tį
idealiai: išpuoselėtą, laimingą, žodžiu, tobulą. O

177
aš mačiau tave ir tokį, koks esi iš tikrųjų — kaip
tu atrodai išlipąs iš lovos, dar negėręs pirm o p u o ­
duk o kavos, slam pinėjantį po n am u s a p s m u k u ­
siais d rabužiais. Laikiau tavo galvą virš nakti-
p u o džio , kai bu v a i apsinuodijęs skrandį. Skal­
biau nešvarias kojines.
— Bet aš jas visada su lan k sty d a v a u , — p a ­
sakė jis, iškėlęs rodomąjį pirštą. Ji nusišypsojo,
tačiau akys liko rimtos. — Aš suprantu, ką tu nori
pasakyti, — tęsė jis tyliai. — Prisipažįstu, kad
niekada apie tai nesusim ąsčiau.
— Turbūt pyk au ant kiekvieno, kas manė, jog
tu idealus, bet tik aš žinojau tiesą. Pačiomis s u n ­
kiausiom is akim irkom is p a g alv o d av a u , kad tu
savo to b u lu m ą ta u p y d a v ai kitiems, o m an likda­
vo tik trupiniai.
— Pats tobuliausias aš b ū d a v a u tik su tav i­
mi, Brin. — Railis paėm ė jos ranką ir spustelėjo
švelniai p a tra u k d a m a s , kad ji atsisėstų šalia. Jie
su g lau d ė pečius. — Prisim ink pačią pirmąją die­
ną darbe. Tu taikliai pastebėjai, kad aš b u v a u
ap g ailėtin as: p a ak iai — p a b rin k ę , in te rv iu —
tikras šlamštas. Be to, aš be galo pasitikėjau sa­
vimi, o d irb a n t televizijoje tai reiškia pražūtį. Tu
p liau kštelėjai rim bu ir g rąžin ai m ane į vėžes.
M ūsų kaltė, kad niekas, įskaitant ir mane, tavęs
tinkam ai neįvertino.
— Tu galvoji, kad tai viskas, ko aš norėjau?
Įvertinimo? O gal ir taip, — Brin pati atsakė į sa­
vo klausim ą. — D abar viskas atro do taip kvaila,
sav a n a u d išk a , lėkšta.

178
 __Kaip ir kiekviena moteris, tu tikėjaisi iš
savo vyro d a u g ia u švelnum o ir su p ra tin g u m o .
Visuomenė — kvailas gyvūnas. Nesitikėk, kad ji
bus jautri. Kaltink tą, kas kaltas. Mane. Turėjau
susigaudyti, kaip tu jauteisi, ir susim ąstyti. Aš
esu p asipū tęs, egocentriškas niekšas. Aš m a u ­
džiausi šlovėje, o tu kentėjai. Šiuo atveju ne ži­
nojimas nėra palaima. Turėjau p a rk lu p ę s dėkoti
tau už tai, ką dėl m anęs p adarei, u ž u o t tą naktį
laukęs, kad d u o tu m m an dar d a ug iau, kad su ­
teiktum m an m alon um o ir pasitenkinim o. — Jis
paliętė jos p laukus. — N e n u o sta b u , kad tu n e ­
geidei manęs.
— Aš visada geidžiau tavęs.
— Tu galėjai m ane apgauti.
— Negi tau d a r neaišku, Raili? Bijojau, kad
nepateisinsiu tavo lūkesčių. Tave dievino tū k s ­
tančiai m oterų, bet m an tu n ebuvai dievukas. Ž i­
nojau, kad tu žem iškas ir gali klysti. — Brin p la ­
čiai išskėtė rankas delnais į viršų, lyg tiesdam a
jam kuklią auką. — Aš tik mylėjau tave. N e p a i­
sant tavo netobu lu m o , iki skausm o mylėjau ta ­
ve ir nenorėjau nuvilti. Aš būčiau neištvėrusi p a ­
stebėjusi, kad negaliu tau duoti to, ką d u o d a ta ­
vo gerbėjos.
— Ir tu nebesistengei.
— Ko gero, taip.
Jis atsistojo ir ėmė vaikštinėti po kam barį,
lyg ieškodam as vietos, kurioje g alėtų sulauk ti
apreiškimo. Ta taktika jai b uvo pažįstam a: jis v i­
sada taip d a ry d a v o , kai n o rė d a v o su sik a u p ti.
Brin liko sėdėti ir laukti, ką jis pasakys.

179
 — Kaip aš galėjau suprasti? Iš p rad žių gal­
vojau, kad kaltos tavo dienos. Pameni, anksčiau
mes juokdavom ės, kai vienas iš m ū sų vis iš k o š ­
davo iš sekso ritmo? Paskui tu lioveisi juoktis. —
Railis stabtelėjo prie jos tualetinio staliuko. Paė­
męs šepetį, k uriuo ji prieš kelias minutes šukavo­
si, jis plekšnojo juo sau per delną. — Kartais man
trūksta nuo vo ku m o ir reikia trinktelėti per gal­
vą, kad atsitokėčiau. Tai va, galų gale n usp re n ­
džiau, kad tau seksas neberūpi. Tuštuma. Nulis.
— N eįtariau, kad ką nors pastebėjai.
Jis nelinksm ai nusijuokė.
— O! Pastebėjau, bet n u d a v ia u , kad n e p a ­
stebiu. Ir drebėjau iš baimės. Išsigandau... tikrai
išsigandau. N enorėjau susitaikyti su tuo, kas b u ­
vo akivaizdu.
— Kas?
— Kad negalėjau savo žm onai suteikti lai­
mės lovoje. — Jis stovėjo prieš veidrod į ir stebė­
jo jos veido išraišką. — Tu atrodai nustebusi, —
pasakė jis.
— Tu m ane pribloškei. Ir kaip tau šovė to­
kia mintis?
Jis atsisuko.
— Brin, kai vyras paliečia moterį, o ji susi­
gūžia, ar reikia geresnio įrodym o, kad jai arba
n epatink a jo prisilietim as, arba ji jo nenori?
— Ar aš taip dariau? — plon u balseliu p a ­
klausė ji.
— Iš p ra d ž ių tavo nenoras nebuvo toks aki­
vaizdus. Tu tik tapai labai judri, dalykiška, steng-

180
davaisi išvengti m ano ap k ab in im ų , nerasd av ai
laiko bučiniui, visos tavo kalbos sukosi vien apie
"Rytą su Railiu" arba visai nekalbėdavai. Ir nuo
tokios intensyvios veiklos taip n u varg dav ai, kad
kai a tsig uldav om e į lovą, akim irksniu u ž m ig d a ­
vai. Arba apsim esdavai mieganti.
— Iš tavo kalbos atrodo, lyg aš b ūčiau b u ­
vusi koks nors robotas.
— Tu tokia ir buvai — robotas, kuris atrodė
ir kalbėjo k aip Brin, graži, seksu ali, p ro tin g a
moteris. Bet aš negalėjau tavęs atpažinti, todėl
labai'sutrikau. Aš net n e n u tu o k ia u , kaip reikėtų
elgtis su tuo staiga iš k a žk ur a tsira d u siu robotu.
Kad ir ką dariau, niekas negelbėjo.
Jis liū dnai nusijuokė ir ėmė dėlioti kv ep alų
b u teliu kus ant stalelio.
— Bandymas prieiti prie tavęs apsiginklavus
n e rū p e stin g u m u ir lin k sm u m u sužlugo, nes ta ­
vo hu m oro jausm as buvo k a žk ur išgaravęs. Ro­
m antika irgi nepasiteisino, nes kai tik p a m ė g in ­
dav au prisiartinti prie tavęs, staiga atsirasdavo
visokių n e m a to m ų kliūčių. Kartą n u ta ria u elgtis
kaip urvinis. P risiartinau iš už nugaro s ir apglė­
bęs u ž d ėjau rankas tau ant k rūtų. Tu tuoj pat iš­
trūkai iš m ano glėbio, tarsi aš b ūčiau sirgęs ko ­
kia užkrečiamąja liga.
Brin akys buvo sklidinos ašarų. N u leid u si
galvą ji pastebėjo, kad ant kelių gulinčių jos r a n ­
kų pirštai taip stipriai sunerti, jog net pabalo.
— Aš norėjau, kad tu liestum m ane, Raili. Ir
mylėtis norėjau. Bet bijojau rizikuoti.

181
 — Ar tu įsivaizduoji, kaip jaučiasi vyras m a ­
ny dam as, kad negali p a tenkinti savo žmonos?
— Turbūt siaubingai.
— Pragariškai.
— Tai turėjo žeisti tavo, kaip žvaigždės, sa­
vimeilę.
— Aš n u s ik a m u o d a v a u kaip koks grioviaka­
sys. K ankindavausi ištisas valandas laužydam as
galvą, kas buvo ne taip. Ar aš per da u g aistrin ­
gas? O gal n e p a k a n k a m a i a istring as? Gal per
dažn ai norėjau mylėtis? O gal per retai? Gal per
prastai mylėjausi? Gal m ano kūnas tau kėlė p a ­
sibjaurėjimą? O gal m ano penis per mažas?
— O, Raili... — Brin p a p u rtė galvą ir n u si­
juokė.
— Štai kas d edasi vyro galvoje! — sušuko
jis teisindam asis. — Aš negalėjau kitaip su prasti
tavo elgesio. Aš priėjau prie išvados, kad nebe­
su tau p a tra u k lu s ir tu paprasčiausiai manęs n e­
benori.
— Tai kodėl nepaklausei, kas yra?
— Gal m anai, kad b ū tų gera išgirsti, jog m a ­
no gaid ukas per mažas?
Pirmą kartą po daugelio m ėnesių jie s u ta rti­
nai nusijuokė. Buvo gera klausytis ir jausti. Kai
juokas nutilo, Railis rim tai pasakė:
— Mes abu dirbome komunikacijos sistemo­
je, bet tarpusavyje nesugebėjome bendrauti, tiesa?
— Tikrai nesugebėjome.
— Bijojau paliesti tą temą, nes nežinojau, ką
išgirsiu.
— Aš irgi bijojau, nes tu galėjai pasišaipyti iš

įsz
manęs, kad esu pavydi ir smulkmeniška. Prisie­
kiu, Raili, — kuo nuoširdžiausiai įtikinėjo ji, —
priežastis buvo visai kita.
— Paaiškink dar kartą, nes noriu būti tikras,
kad suprantu, kodėl išėjai.
— Bijojau, kad pasilikusi su tavim i p ra ra siu
pa g rin d ą po kojomis, kad tapsiu tik tavo šešė­
liu, žlugsiu kaip asmenybė, kad ilgainiui tau n u ­
sibosiu ir būsiu nebereikalinga. Kai atėjau dirbti
į "Rytą su Railiu", m anęs reikėjo laidai, b u v a u
reikalinga tau. Kai padėjau tau pasiekti viršūnę,
išsigandau, kad pasid a ry siu tau nebereikalinga
nei kaip specialistė, nei kitaip.
— Klydai. Labai klydai.
— K lydau ar ne, bet tada m an atrodė bū ten t
taip. Juk p a p ra sta i elgiamės taip, kaip su v ok ia­
me, o ne pagal tai, kaip yra iš tiesų.
Railis iš lėto priėjo prie lovos ir atsitūpė prie­
šais Brin.
— Tai ką mes d a b ar darysime?
Ji atsiduso.
— N ežinau.
— Ar šiandien tu priim si Vino pasiūlym ą?
— Ir to nežinau, — atsakė ji baugščiai. — Bet
jeigu sutiksiu, noriu, kad žino tu m vienintelį d a ­
lyką, Raili: ta rp Abelio ir manęs niekada nieko
nebuvo ir niekada nebus.
Jis atrodė susirūpinęs.
— Prisim enant, apie ką m u d u ką tik kalbė­
jomės, m an au, tu sup ranti, kodėl aš įtariu, kad
tarp jūsų skrajoja am ūriukai.

183
 — N iekada neskrajojo, bent jau iš mano p u ­
sės.
— Jis garsus savo laimėjimais tiek per posė­
džius, tiek m iegam uosiuose.
— Tu irgi!
Jo akys žybtelėjo.
— Tikrai?
— Lauki komplim entų? Nesitikėkite, kad p a ­
glostysiu jūsų puikybę, pone Raili.
— O galėtum?
— Taip, — atsakė ji tru p u tį patylėjusi. — Ži­
nom a, galėčiau.
— Kaip, Brin?
Ji tu rb ū t iš tikrųjų baisiai pavargo. Ji v e rk ­
davo retai, nebent b ū d a v o labai nuvargusi, o d a ­
bar tikrai buvo labai arti ašarų. Ji ištiesė ranką ir
paglostė p ašarm ojusius jo plaukus.
— Galiu pasakyti, kad nė vienas vyras ne­
prilygsta tau, nė vienas vyras m anęs n etraukė
taip, kaip tu — nuo pat pradžių! Kad verta n u ­
mirti dėl tavo bučinių. — Brin šelmiškai n usišyp ­
sojo ir pasilenkusi sušnibždėjo: — Tavo kūnas
nu ostabu s, ir kai kas tikrai ne per mažas!
— O, net palengvėjo.
Jie tyliai nusijuokė ir suglaudė kaktas, o paskui
ir nosis. Kurį laiką girdėjosi tik jų kvėpavimas. Jis
pakreipė galvą ir palietė lūpomis jos lūpas. Buči­
nys priminė švelnų ir gaivų pavasario lietų.
— Zinai, ką jaučiau, kai palikai mane?
— N egalėjau d id žiuo tis tuo, kaip tai p a d a ­
riau. Pasielgiau kaip p ap rasčiausia bailė.

18 +
 — Tą dieną tu nėjai į d a rb ą ir pasilikai n a ­
m uose pasakiusi, kad prastai jautiesi. Keletą kar­
tų sk am bin au tau.
— Aš neatsiliepiau.
— Aš beprotiškai susirū p in au . Kai parėjau
namo, pam ačiau, kad visi tavo daiktai dingę, ir
ra d a u raštelį... pasijutau taip, tarsi m ane b ū tų
partrenkęs sunkvežimis.
Brin stipriai u žsim erkė ir suvirpėjo, paskui
trūkčiojančiai įkvėpė.
— Labai atsiprašau.
— Tą v a k arą aš b u v a u kaip suakm enėjęs.
K lau siau savęs, ką p a d a r ia u blogai, ir k ū ria u
gran diozin iu s planus, kaip tave susigrąžinti. O
kai kitą dieną gavau tavo laišką, ku riam e p a r a ­
šei, kad jokiu b ū d u negrįši, tiesiog pašėlau.
— Ką darei?
Jis atsisėdo šalia jos.
— Išėjau į kiemelį ir ėmiau viską iš eilės nai­
kinti. Išroviau viską, ką buvai prašiusi pasodinti.
— Kiekvienas daigelis kainavo po penkis de­
vyniasdešim t devynis! — riktelėjo ji.
— O m a n b u v o n u s is p ja u t! P a d a r ia u d i ­
džiausią jovalą. Tada užsipy liau akis, juodai p ri­
sigėriau.
— Ir aš.
— Tu?!
— A kių n eužsipyliau, žemės negraibiau, bet
pagėriau gerai.
— Aš b u v a u taip užsiutęs, kad nenorėjau nei
laukti tavęs, nei kovoti su tikrove. Išėjai? Puiku!

185
Valio! O m an nusispjaut! — Jis liūdnai p alin g a­
vo galvą. — U žtat gyvenim as p ra ra d o prasm ę,
džiaugsm ą. Jaučiausi tuščias ir niekam tikęs. Vis­
kas atrodė pilka ir beprasm iška. Kartais užsim ir­
šęs k re ip d a v a u s i į tave n o rė d a m a s p a sid a ly ti
m intim is apie kokią nors knygą, filmą, televizi­
jos laidą ar led ų skonį. Tik tavęs ten nebuvo,
Brin, ir man kaipm at dingdavo visas malonumas.
Jis suleido pirštu s jai į p la u k u s ir ėmė glos­
tyti juos.
— N orėjau tave susigrąžinti bet kokia kai­
na, tačiau sulaikydavo tas prakeiktas išdidum as.
Su kiekviena praėjusia diena darėsi vis sunkiau
pasiryžti ateiti ir m aldauti.
— M an tavęs irgi trūko, — tyliai prisip a ž i­
no ji. — Buvo baisu. Staiga viskas gyvenim e p a ­
sidarė n e b eatp ažįstam a ir nemiela — ir darbas,
ir gyvenam oji vieta. Ir grįžti negalėjau, nes, visų
pirm a, nežinojau, ar tu no rėtu m , kad grįžčiau.
Jeigu b ū tu m norėjęs, kaip būčiau paaiškinusi, ko­
dėl išėjau? Kaip būčiau įrodžiusi, ką norėjau?
— O dabar? Ar įrodei, ką norėjai? Na, kad
aš negaliu ir neno riu be tavęs gyventi?
— Aš ne to siekiau. Aš norėjau įrodyti, kad
galiu būti visavertis, gyvybingas žm ogus ir be
D žono Railio.
— Tu v is a d a tokia ir bu v a i, Brin. A tleisk
man, Viešpatie, jeigu aš kaltas, kad tu jauteisi ki­
taip. — Jis suėm ė jos galvą rankom is ir nykščiais
paglostė lūpas. — Abelis Vinas siūlo tau m ėnulį
danguje. N ekenčiu to niekšo, nes jis šitai gali. Bet

įse
toks jau tas gyvenimas. Butų kvaila atsisakyti to
darbo.
— Dar ne rytas, ir aš dar n e ap sispren džiau.
— Aš naudojuosi proga ir įkalbinėju. Dabar jo
čia nėra, o aš esu. Tu tebesi mano žmona. Noriu,
kad sugrįžtum į mano gyvenimą. Aš myliu tave.
Lik su manimi šią naktį. Dalykimės viena lova. At­
sigulk su manimi. N eprašau mylėtis, tik būk šalia.
Man regis, mes šitai skolingi vienas kitam.
— O kas bus rytą, jei p riim siu Vino p a s iū ­
lymą?
/ — Paleisiu tave ir p a lin k ė siu sėkmės. P ri­
siekiu.
Kodėl ji svyruoja ir n e d u o d a jam atsakymo?
Ji tikėjo juo. Jis susitaikys su jos spren dim u. Tai
kodėl tuo m et ji bijo gulti su juo į lovą ir praleisti
joje likusias nakties valandas?
Nes ji tebemylėjo jį. Nes kartais meilė n e p ai­
so išminties.
Brin pažvelgė į jųdviejų santuo ką kitu k a m ­
pu. Railis vis dar jos vyras. Ji tikrai jam skolinga
šią vieną naktį. Ir sau, nes turėjo būti tikra. Jei­
gu ji n u s p rę stų persikelti į Los A ndželą, o dėl to
n e iš v e n g i a m a i t u r ė t ų iš s i s k i r t i su R ailiu , ji
privalo būti tikra, kad išsilaisvino nuo jo ir em o­
ciškai, ir fiziškai.
— Gerai, Raili, — tyliai ištarė ji. — Eikim
gulti.
Jie lėtai nusirenginėjo, steb ėd am i vienas ki­
tą. Likus nuogiems, jiems b ū tų sunku susivaldyti
ir nep ulti vienas kitam į glėbį.

187
 — M anau, kad tu rė tu m likti su jais, — ki­
miai ištarė Railis. Ji buvo su m arškinėliais ir kel­
naitėmis.
Ji linktelėjo apsidžiaugusi, kad jis n enusim o­
vė trum pikių. Railis išjungė šviesą. Iš įpratim o
ji atsigulė jam iš dešinės. Palindę po antklode,
jie, kaip buvo įpratę, atsisuko vienas į kitą.
— N e u žsigau k rankos.
Jis ištiesė ją ant pagalvės virš jos galvos.
— Jau beveik nebeskauda.
Brin aiškiai matė, kad jis meluoja, nes a p ­
link jo lūpas tebebuvo tas pats baltas ruoželis.
— Tu tikrai nenori vaistų?
— Kad nepatirčiau šio m alonum o? Tai jau
ne. — Jis su pyn ė jųdviejų kojas ir slinktelėjo ar­
čiau.
Ji uždėjo ranką jam ant kaklo.
— Tau reikia bent kiek pamiegoti.
— N enoriu. — Tačiau jo vokai buvo a p s u n ­
kę. N akties įvykiai reikalavo sau duoklės, tačiau
jis narsiai vijo miegą nuo savęs.
— Tau bū tina pailsėti, — sušnabždėjo Brin.
Ji apkabino jo galvą ir prisitrau k ė prie krūtinės.
Susiradęs pažįsta m ą vietelę, jis įsikniaubė
veid u į šiltą kūną.
— Tu žaidi nesąžiningai, — m iegūstai s u ­
m urm ėjo jis.
— Ššš... — Ji lengvai kedeno jo plaukus. —
Miegok.
Praėjo kelios m inutės, ir iš lygaus alsavimo
Brin suprato, kad jis neatsilaikė ir užmigo. Tik ji

188
pati negalėjo sud ėti bluosto. Liko vos kelios v a ­
landos, o ji d ar n e a p sisp re n d ė, kokį atsakym ą
du oti abiem vyrams.
Darbas pas Viną tra u k ė ir teikė d a u g vilčių.
A tlyginim as d a u g didesnis, negu galima tikėtis.
Būtų nuo stab u dirbti naujoje sindikuotoje nacio­
nalinėje laidoje. Ji n iekada n egalėdavo atsispirti
panašiam iššūkiui.
Bet Los Andželas jos netraukė. Pinigai dar ne
viskas. "Rytas su Railiu" niekada neapvylė jos; čia
ji degte degė k ū ryb in gu m u ir d aug pasiekė. Ar
gali būti kas svarbesnio už laimingą santuoką?
Ji mylėjo Railį.
Padėjusi sm ak rą jam an t galvos, ji stipriai
g la u d ė jį prie savęs. Ji mylėjo Railį. Šią a k im ir­
ką ji nieko taip nenorėjo, kaip ka sn a k t m iegoti
šalia jo. N ie k a s g y v e n im e jai n e s u te ik ė tiek
d ž ia u g sm o , kiek jis. K artais jis b ū d a v o irzlus,
tačiau tas v a id in g a s jo b ru o ž a s jai v isada s u ž a ­
d in d a v o m otin išk u s jau sm us. Tokiais m o m e n ­
tais ji galė d av o b ū ti tikra lapė. O kai ją pačią
a p im d a v o niū rio s n u o ta ik o s, jis n u s te b in d a v o
ją n e p a p r a s tu p a k a n t u m u ir tol k antriai m e ili­
kaud av o, kol viskas galų gale pasibaigdavo k v a ­
tojimu.
Ji norėjo "Ryto su Railiu" ir paties Railio.
Tai kas jai tru kd ė apsispręsti? Tik vien in te­
lis dalykas: kodėl susitaiky m u i jis pasirinko b ū ­
tent šį vakarą?
Ar dėl to, kad be jos jis ilgiau nebegalėjo iš­
tverti nė vienos dienos, ar dėl to, kad jam buvo

189
pareikštas ultim atum as? Ar jam reikėjo žmonos,
ar prodiuserės? Kas jam svarbiau: santuoka ar
televizijos laidos ateitis? Ką jis labiau mylėjo: sa­
ve ar ją?
Ar tai svarbu?
Ji su gn iau žė tarp p irštų jo plaukus. O ką ji
labiau mylėjo, kai paliko jį? Kuo ji labiau r ū p i­
nosi? Kieno gerovė jai buvo svarbiausia?
Railis įveikė savo išd id u m ą ir susirado ją.
Pripažino, kad jiems geriau būti kartu, o ne kiek­
vienam traukti savais keliais. Be abejo, nė viena
santuoka neišvengs problem ų, jeigu abu su tu o k ­
tiniai sieks karjeros. Jeigu Railis rado savyje d r ą ­
sos stoti prieš jas, kodėl ir ji negalėtų?
Brin p abučiavo jį į galvą, paskui į petį. Jis
neprab ud o. N et nepajuto, kaip ji išlipo iš lovos
ir tyliai nusileido laiptais žemyn.
 9 skyrius

— Brin?
— Hmm?
— Jau atsikėlei?
— Taip. Buvau n u lip u si žemyn.
— Kam?
— Išviriau kavos ir nu stačiau laikrodį.
— Kiek da b ar valand ų?
— Dar anksti. Atleisk, kad p a žadinau.
Brin vėl įsitaisė šalia. Ir vėl jų kojos s u sip y ­
nė. Ji p risiglau dė prie jo krūtinės, vieną ranką
p ak išd a m a jam po p ažastim i, o jis kairiąja ranka
apkabino ją per liemenį.
— Ar d a r sk au d a ranką?
— Gal, — atsakė jis m iegū stu balsu. — Jau ­
čiu tik tave, d a u g ia u nieko. — Kurį laiką niekas
n e d ru m stė p riešaušrio tylos, girdėjosi tik jų d a r­
nus alsavimas. Paskui jis pasakė: — Kaip gera,
kai tu šalia. Visada bu v o gera.
— D žiaugiuosi.

191
 — Jau iš pat p ra d ž ių pastebėjau, kad m ū sų
kūnai labai dera vienas prie kito.
— Ir aš pastebėjau, — atsiliepė ji š y p so d a ­
masi. Lūpas su k u ten o švelnūs garbanoti jo k r ū ­
tinės plaukeliai.
— Dieve, kaip m an trūko tavęs, kad galėčiau
štai šitaip laikyti apkabinęs. Tik laikyti. Man n e­
apsakom ai gera.
Jis norėjo dar sm arkiau prisispausti, bet n e ­
bebuvo įm anom a, todėl tik pasitrynė skruostu į
jos viršugalvį. Kai jis šiek tiek atleido glėbį, ji p a ­
kėlė akis į jį.
— Gera būti tavo glėbyje.
Railio veide šmėkštelėjo atgim stantis jaus­
mas. Degančios m ėlynos akys gėrėjosi subtilia
Brin veido spalva, kuri ryto aušros šviesoje dar
labiau prim inė perlam utrą. Jos veidą gaubė juodi
išsitaršę plaukai, akvam arino spalvos akis dengė
ilgos, tamsios, tankios blakstienos. Rausvos d rė g ­
nos lūpos, rodės, buvo pasiruošusios bet kam.
D uobutė smakre jį jau seniai buvo užbūrusi. Ji a t­
rodė valiūkiška, kupina pačių geriausių ketinimų.
Tikras audringo seksualum o įsikūnijimas.
Railis kimiai sušnibždėjo jos vardą ir p a si­
lenkė prie lūpų. Jos susitiko, atsiskyrė, vėl su si­
lietė. Vėl ir vėl... Tada sulipo. Liežuvis nedrąsiai
ieškojo įėjimo pro jas.
Brin ilgesingai ir nuolankiai atsiliepė. Išsi-
rietusi ji apglėbė ranka jo galvą. Geresnio p a sk a ­
tinimo jis ir nenorėjo. Jo liežuvis glamonėjo švel­
niai, jis neskubėjo, nepiktnaudžiavo, negrobė, bet

13Z
nebuvo ir ne d rą su s ar atsiprašinėjantis. Rodės,
jis geidė iš naujo tyrinėti kiekvieną jos burnos
kertelę, ieškoti, susipažinti.
Jis padrikai kažką šnabždėjo, trum pais b u ­
činukais n u sėd a m a s kaktą, vokus, skruostus ir
nosį. Bet vis sugrįždavo prie lūpų: kandžiojo jas,
lengvai su k ąsd am as provokuojančią apatinę lū ­
pą, švelniai braukė per ją dantim is ir čia pat glos­
tė liežuviu. Jis mėgavosi Brin šypsena, p r a ž y d u ­
sia jos lū p ų kam pučiuose. Jo bučiniai buvo n e­
žaboti ir tvardomi, valdingi ir švelnūs, kaprizingi
ir tingūs, žaismingi ir aistringi. N e n u sty g s ta n ­
tys, įskeliantys liepsną.
— Apie tokias lūpas svajodavau jaunystėje, —
tyliai prisipažino Railis.
— Kuo jos ypatingos?
— Viskuo — skoniu, forma, tuo, kaip jos a t­
siliepia į m ano bučinius. D ievinu jas.
Jis tol gosliai ją b učiavo , kol abu liko be
kvapo.
— Tu nuostabiai bučiuojiesi, — vangiai su­
murmėjo Brin, tarsi jis b ū tų iščiulpęs iš jos visą
energiją. — Kiekviena moteris turėtų bent kartą
pasibučiuoti su tavimi, kad žinotų, ką tai reiškia.
— O ką reiškia? — jis vėl pasitryn ė lūpom is
į jos lūpas.
— Lyg mylėtumeisi.
— Tu turi galvoje patį aktą?
— Patį aktą. Tavo bučiniai tarsi pasako, kad
tu esi vyras, o aš — moteris. Jie tokie jausmingi,
aistringi. Jie atim a jėgas, bet ir nežm oniškai jau­
dina.

193
 Railis pakėlė galvą, kad galėtų pažvelgti į ją
iš aukščiau. Tarpuakyje susim etė raukšlelė, kai
jis pirštu apibraukė jai aplink burną, kur oda b u ­
vo aiškiai p a rau du si.
— Mano barzda...
— Nesvarbu. — Ji pakėlė ranką ir paglostė še­
riais apžėlusį jo smakrą. — Atrodai kaip piratas.
Aš visada svajojau, kad mane pagrobtų piratas.
— Kodėl? — Jis braukė krum pliais per jos
kaklą.
— N ežinau. Turbūt tai susiję su jo kardu.
Jis liovėsi žaidęs ir pakreipęs galvą įtariai
pažvelgė į ją.
— Su kardu?
— Mhm, — ji g u n d o m a i nusišypsojo.
Pasilenkęs prie jos ausies, Railis kažką išd y ­
kėliškai pašnabždėjo. Brin sukikeno ir plekšte­
lėjo jam per petį. Jie pešėsi ir kandžiojosi, o p a s ­
kui vėl ėmė karštai bučiuotis, kiekvienas laiky­
dam as save nugalėtoju.
Žaidim as peraug o į geismą. Tyliai su v aito ­
jęs, Railis ištiesė kojas. A tsiliepdam a į tą su b ti­
lią u ž u om iną, Brin irgi išsitiesė. Pirštų galiukai
susilietė, blau zd os ir šlaunys susiglaudė. Susiti­
kusios strėnos paskleidė per k ū nu s kaitrą, p ri­
lygstančią išsiliejusiai lavai.
Jie tyliai p ašaukė vienas kitą vardu.
Pakišęs sulenktą ranką po jos galva, Railis
atlošė ją ir godžiai prip uo lė prie lūpų. Kita r a n ­
ka apglėbęs ją per strėnas, jis p ris p a u d ė prie jos
savo pu lsu ojan tį penį.

19+
 Palaimos dejonės susiliejo su pirmaisiais
šviesos spinduliais, prasiskverbusiais pro langi­
nes į kambarį.
__Pasiilgau tavęs, Brin. — Jis karštai alsavo
jai į kaklą. A istringi meilės žodžiai, ku riuo s jis
kuždėjo jai į ausį, gaivino ją kaip eliksyras. —
Man trūko šito, trū ko tavęs lovoje, trūko tavo
aistros. Kai pagalvodavau, kad gali nebetekti lai­
kyti tavęs glėbyje, atro d y d a v o , jog neištversiu ir
mirsiu. Be tavęs nebuvo verta gyventi. Tai buvo
,kaip liga. Išgydyk mane, — karštai maldavo jis. —
Išgydyk mane.
Jo ranka įslydo į jos kelnaites, stiprūs šilti
pirštai maigė tvirtus sėdm enis kviesdam i ją a r­
čiau. įs p ra u d u si ranką ta rp jųdviejų kūnų, ji u ž ­
kišo pirštus už jo glaudžių. Ji pajuto, kaip jis s u ­
laikė kvapą. Laikas sustojo, tik jų širdys plakė
tuo pačiu ritmu.
Jos ranka sujudėjo ir n u s m a u k ė glaudes, iš­
laisvindam a jį. Brin n esu prato, ar jis atsiduso, ar
suaim anavo. Ji pajuto p rig lu d u sį prie jos šlaun ų
kietą, glotnų, aksom inį jo penį.
N eb esitv a rd y d a m a s jis sugriebė už jos kel­
naičių ir truktelėjo jas žem yn. Ji tvirtai s u s p a u ­
dė kojas, nes žinojo, kad jam p a tikd av o iššūkis,
o ji pati p atird av o nežem išką m alonum ą, kai jis
braud av osi į švelnų plyšelį ten, kur susieina jos
šlaunys.
Ji instinktyviai atsivertė aukštielninka. Se­
nas kaip pasaulis poreikis p a ro d ė jam kelią —
u ž g u lti ją. N e n u m a l d o m a s tro šk im a s ją liesti

196
privertė p am iršti dešiniosios rankos skausmą; jo
rankos klaidžiojo jos kū nu , glostė, glamonėjo.
Su lau kine aistra jis abiem ra n k o m suėm ė
už p a la id in u k ė s apačios ir n u tra u k ę s ją per g al­
vą nirčiai n u sv ied ė į šalį. Tada pask u b o m is n u ­
sism auk ė gla u d e s ir n u s p y rė nuo kojų. Pasikė­
lęs ant ištiestų ra n k ų , jis rijo akimis jos nu o g ą
kūną.
Ir tik tuom et jam prašviesėjo protas. Jis s u ­
mirksėjo išblaškydam as aistros sukeltą aklumą.
— N esustok, Raili, — suvaitojo Brin.
Jis švelniai nusijuokė. Palengva a tp a la id u o ­
dam as ran kų raum enis, jis iš lėto nusileido ant
jos. Jis švelniai pabučiavo ją į lūpas ir prigludo
v e id u prie k v a p n a u s , atlasinio, šilto įd u b im o
tarp peties ir kaklo. Jis tol ten ilsėjosi, kol liovėsi
da u žytis širdis ir k vėpavim as pasidarė lygesnis.
— Aš nenoriu skubėti, — meiliai prašneko jis,
suv irpindam as jos kaklo odą. — Noriu, kad vis­
kas b ū tų tobula, taip, kaip dar niekada nebuvo.
Brin suėm ė jo galvą į rankas ir sukišo p irš ­
tus į tankius plaukus.
— Aš tau jau sakiau, kad čia niekada nebuvo
jokių problem ų. Visada viskas buvo gerai.
— Žinau. Bet aš noriu, kad dabar b ūtų y p a ­
tinga, kaip pirmąjį kartą. Noriu, kad abu tai p ri­
simintume. — Jis švelniai nu braukė ant jos iškai­
tusių skruostų užkritusias kelias garbanėles. —
Aš myliu tave, Brin Kesidi. Noriu, kad sužinotum,
kaip labai tave myliu.
Railis gerokai atsitraukė nuo jos, kad a p rė p ­

i3e
tų akimis visą jos kūną. Šypsodam asis jis visiš­
kai n u m ov ė jai kelnaites, kurios vis dar laikėsi
apsisukusios aplink kelius. Ir vėl gėrėjosi ja.
— Tu tokia graži, — šnabždėjo jis.
Jis glostė visą jos kūną, su sto dam as p a ty ri­
nėti tik tas vietas, kurios p a tra u k d a v o dėmesį.
Kelio įlinkis...
— Jis toks švelnus.
— O aš net n e sk u tu tos vietos.
Mažytis randelis ant šlaunies...
-t— Kaip jis atsirado?
— P a rg riu v au p a p lū d im y je ant su d au ž y to
butelio.
— Kiek tau buvo metų?
— M aždaug šešeri.
A pgam as po dešiniąja krūtimi...
— Koks gražus.
— Bjaurus!
— Tik ne man.
D uobutė smakre...
— Dievinu ją.
— Kartą m am os pak la u sia u apie ją. Ji p a sa ­
kė, kad prieš atsių sd a m a s m ane į Žemą, D ievu­
lis p arodė į mane ir tarė: "Tu esi m ano m y lim iau ­
sias angelėlis". Ir palietė p irštu šitą vietą.
Railis susijuokė. Paėmęs vieną ranką, jis s tu ­
dijavo jos v en ų raižinius, dailią k a u lų stru ktūrą,
ilgus kūgio formos nagus. Pakėlęs ją sau prie lū ­
pų, jis karštai p abučiavo į delną ir pam ylavo jį
liežuviu. Ji pasim uistė:
— Kutena, bet gera.

137
 — Tu nuostabi.
Jis palietė liežuviu didžiojo piršto pagalvėlę.
Ji krūptelėjo. Pajutęs, kad ją tai jaudina, jis prisi­
merkė ir lėtai išlaižė kiekvieno piršto pagalvėles.
— Raili, — suvaitojo Brin išsiriesdama lovoje
ir u žm erkė akis.
Ji atsim erkė pajutusi savo ranką ant k rū ti­
nės ir klausiam ai sužiuro į jį. Jis tylėjo ir taip pat
nenuleido nuo jos akių. Ji lyžtelėjo lūpas ir stai­
ga pajuto drovų, bet sk ausm ingą geismą.
— Tu nori, kad aš...
K lausim as liko nebaigtas. Jis linktelėjo gal­
vą. Jo akių mėlyje atsispindėjo neapsakomas troš­
kimas pajusti ją.
— Bet tu niekada... nesakei... neužsiminei...
— Pagalvojau, kad b ū tų gražu, — su g erg ž ­
dė jis, su im d a m as vieną iš pirštų, gulinčių ant
jos krūtinės. — Tavo pirštai tebėra drėgni nuo
m ano lūpų.
Ją draskė prieštaringi jausmai. Giliai viduje
ji pajuto jaudulį, kuris užgožė b augštum ą. Be­
gėdiška drąsa nugalėjo d rovum ą. N orėd am a s u ­
teikti jam m alonum ą, ji kilstelėjo ranką. Švelniai,
lengvai ir greitai ėmė judėti jos pirštai.
Pajutęs, jog ji p asirengusi priimti jį, jis tyliai
suvaitojo iš palaim os ir pasilenkęs apžiojo vieną
išbrinkusį spenelį. Jo lūpos, pakaitomis čiulpian­
čios abu spenelius, rodės, buvo sutvertos tokiai
glamonei. Švelnus spustelėjim as liežuviu s u k ė ­
lė tokią įtam pą viduje, kad Brin pasirodė, jog ji
tuoj sprogs.

198
 Railis perbraukė ranka jai per pilvą ir pa­
glostęs tamsų plaukų kauburėli panardino ran­
ką tarp virpančių šlaunų. Ji stipriai suspaudė
šlaunis, sugavo ją ir nebepaleido.
Jis praskyrė pirštais aksom inius odos k ra š­
telius, kurie saugojo d rė g n ą angą, ir m a u d ž ia n ­
čiai lėtai ėmė ją glamonėti. A tsiliepdam as į kiek­
vieną jos poreikį ir troškimą, jis vedė ją prie u ž ­
simiršimo ribos, tačiau neleido jos peržengti...
Jis apibėrė bučiniais visą jos kūną, leisd am a­
sis vis žem iau ir žemiau... Drėgnos lūpos stabte­
lėjo prie trikam pėlio, vedančio į pačią jos m o te ­
riškum o širdį. Svaiginančiai laižydam as, č iu lp ­
dam as ir suk dam as liežuviu, jis išreiškė savo n e ­
sav anaud išką meilę.
Brin d ro v u m o neliko nė lašo. Ji degė v ie n in ­
teliu troškimu: kuo arčiau p riglu sti prie jo, kuo
d a ug iau gauti ir viską atiduoti. Šią akim irką ji
suprato, ką reiškia mylėti. Jos siela atsivėrė, ir
visa, kas buvo Brin Kesidi, da b ar priklausė D žo­
nui Railiui — tik jam vienam ir amžinai. A tsivė­
rusi ji jautė ne tu štu m ą , bet pilnatvę. Meilės p il­
natvę.
— Džonai, ne, p rašau. — Jos kūnas geidė to­
kio pat išsilaisvinimo, kaip ir širdis. — Aš noriu
pajusti tave savyje.
Jis leido jai paim ti jo penį ir ranka įvesti jį į
jaukią savo pavėsinę. Jis paniro giliai, s k v e rb d a ­
masis vis tolyn ir gilyn. S u spau dęs rankose jos
galvą ir godžiai bu č iu o d a m as, Railis mylėjo ją
su pašėlusia aistra.

199
 — Ar jauti, kaip labai tave myliu, Brin?
— Taip, taip, taip, — kartojo ji judančių k ū ­
n ų ritmu. — Aš m yliu tave, Džonai. Myliu.
Ji pasiekė kulminaciją keliomis sekundėm is,
keliais širdies dūžiais anksčiau už jį. Jis žiūrėjo,
kaip ji išsirietė, atlošė galvą, kaip nušvito jos vei­
das. Ir tada užliejo ją savo meile, kuri u žp ildė
įsčias ir pasiekė pačią jos širdį.

— Tu pasiekei tikslą.
Jie abu gulėjo aptingę ir išsekę. Ji pešiojo jo
krūtinės plaukelius, kartais vis pakštelėdam a lū ­
pomis.
— Kaip tai? — paklausė jis n e a tsim e rk d a ­
mas, po daugelio m ėnesių pirm ą kartą patyręs
dvasios ramybę.
— Sakei, kad norėsi prisim inti šį kartą. Aš
niekada nepam iršiu.
— Ko nepam irši?
Brin sm arkiai peštelėjo kelis plaukelius.
— Ai! — aiktelėjo jis. — Atleisk, atleisk. N e ­
gi ne su p ran ti juokų?
Juokdam asis jis apglėbė ją rankomis, a p v e r­
tė ant nugaros ir ėmė kram snoti jai kaklą, u rg z ­
dam as lyg koks išalkęs d žiun glių plėšrūnas. Kai
pagaliau susitiko lūpos, bučiniai buvo lėti ir švel­
nūs.
— Aš vėl noriu būti tavo žmona, Raili, — s u ­
šnibždėjo ji, kai jis atsitraukė.
— Tu visada ja ir buvai.

zoo
 — Turbut nori išgirsti viską iki galo, ar ne?
Jis išsišiepė, o akyse sužibo linksm i ž ib u ­
riukai.
— Labai gerai. — Ji atsiduso. — N oriu grįžti
į m ū sų nam us.
— Ir į m ū sų lovą?
— Ir į m ū sų lovą. — Ji palietė jo lūpas. —
Būtent į m ū sų lovą.
— Ir dalytis gyvenim u?
— Kol visai pasensim.
— O kaip vaikai?
' — O ką?
— Kai siūliau anksčiau, tu visai n e su s id o ­
mėjai šia idėja.
— Juk tu p lūdai krauju m ano automobilyje!
— Aa.
— Be to, m u d u d ar n e b u v o m susitaikę.
— Ką reiškia m in u tė šen, m inutė ten?
— Tik nesipūsk, nes im siu ir pasakysiu, kad
netyčia pa m irša u "apsisaugoti".
— Netyčia?
— Įspėjau: nesipūsk!
Jis nusišypsojo, bet tuoj surimtėjo ir pasitiks­
lino:
— Ar tu tikra, Brin?
— Dėl vaikų?
— Dėl visko.
Ji nė akim irką nesusvyravo.
— Visiškai, absoliučiai tikra.
— O kaip dėl darbo pas Viną? N egaliu p r a ­
šyti, kad atsisakytum...
— Jau atsisakiau.

zoi
 — Jau... Ką? Kada?
— Sį rytą. N u lip a u žem yn ir paskam binau.
— Velnias, — tyliai ištarė jis. — Kodėl n e p a ­
sakei?
— Tu manęs neklausei.
— Ką jam pasakei?
— Kad d ž ia ug iau si jo pasiūlym u, bet jeigu
būčiau priėm u si jį, būčiau turėjusi atsisakyti ku r
kas svarbesnių dalykų. Savo santuokos.
— Kertu lažybų, kad jis nenudžiugo. — Rai­
lis negalėjo n uslėpti pasitenkinim o.
— Turint om eny tai, kad paskam binau jam
prieš au šta n t ir išverčiau iš lovos, m anau, kad
kitaip ir negalėjo būti. Tiesą sakant, jis a p sidžiau­
gė, kad aš b u v a u tokia ankstyva.
— Jis tikėjosi, kad p raneši gerą naujieną.
— Aš ir pran ešiau, — pasakė ji susirangy-
dam a šalia jo. — Tik tiek, kad mano gera naujie­
na nebuvo gera jam.
— Ar nepasakei jam, kad lovoje tavęs laukia
gašlus vyras?
Ji pakštelėjo jam į smakrą.
— Yra tokių paslapčių, kuriom is su niekuo
nesidalijama. — Ji apsikabino jį per kaklą. — Ar
tu dab ar laimingas? Susigrąžinai žm oną ir pro-
diuserę.
— Aišku, tai pravers... — jis pabučiavo ją, —
...ypač jei dar kada nors gausiu vesti kitą televi­
zijos laidą.
— H m m , žinoma... — ji stabtelėjo, loštelėjo
ant pagalvės ir pastėru si įsispoksojo į jį. — Ką
tu pasakei?

zoz
 — Sakiau, kad jeigu g au siu kitą televizijos...
— Gerai, praleisk šitą dalį ir paaiškink, ką
tai reiškia.
Jis nusirito nuo jos ir atsigulė ant nugaros,
kairiąją ranką pakišęs po galva, o dešiniąją, s u ­
tvarstytą, padėjęs ant krūtinės.
— Dim Vit išklojo beveik viską.
— Ką būtent? Kad "Rytas su Railiu" turi p ro ­
blemų, ar ne?
— Tau bus m alo nu išgirsti, kad laida nuėjo
velniop, vos tik tu palikai ją, — pareiškė jis ž v ai­
ru o d am as į ją. — Praktiškai dėl to, kad laidos
žvaigždė nusispjovė ir neb esirūp ino ja.
— Kiek nukrito reitingai?
— Užteks pasakyti, kad valdžia pasišaukė
m ane ir pareiškė u ltim atu m ą. Jiems buvo svar­
biausia susigrąžinti tave. Viskas. Ir m an buvo p a ­
skirtas darbas. Turėjau imtis bet kokių p rie m o ­
nių — garbing ų ar negarbingų.
— Aišku.
— Tada aš ir pasakiau, kad m ano santuokai
iškilo grėsmė ir kad neketinu daug iau ja rizikuoti
dėl kažkokios televizijos laidos. O jeigu jie to ti­
kėjosi, tai tegu pasiim a tą laidą ir... m anau, s u ­
pranti, kur lenkiau.
Kurį laiką Railis gulėjo įsmeigęs akis į lubas
bijodamas jos reakcijos. Pagaliau sutelkęs drąsą,
atsisuko į ją. Brin akys buvo pilnos ašarų.
— O Dieve, Brin, kodėl verki? Ar tu n u s i­
minei?
Ji p a p u rtė galvą, ir ašaros nusirito sk ru o s­
tais, kelios kaptelėjo ant pagalvės.

Z03
 — Tu taip p adarei dėl manęs?
Ji žinojo, kad "Rytas su Railiu" jam atstojo
visą pasaulį. Ta laida Railiui buvo pats sv arb iau ­
sias dalykas gyvenim e, bet jis paaukojo ją dėl
Brin. Prašymas susitaikyti neturėjo nieko bendra
su jo karjera.
— Tu liūdi, kad tavo vyras nebe žvaigždė?
— Aš myliu tave, ir m an nesvarbu, žv aig ž­
dė tu ar ne.
Jis paėm ė jos ranką ir stipriai suspaudė.
— Aš v is a d a žin o ja u , kad mes p u ik i k o ­
manda.
Jų akys švietė meile.
A tgavusi amą Brin paklausė:
— D abar lem iam as klausimas: ar pakeisi sa­
vo sprendim ą?
— Kokį?
— Tik neapsimetinėk! Turiu omeny tavo d a r­
bą. Jau šimtą k a rtų b uvai atsisakęs jo, bet vis s u ­
grįždavai.
Railis nusijuokė, bet tuoj surimtėjo.
— Šį kartą jie m anęs gali nebepriimti.
— Priims, jeigu m anys, kad išeini kitur, —
išdainavo ji. — Gal net pasiūlys p u ik ų k o n tra k ­
tą, kad tik suviliotų tave ir priv erstų pasilikti.
Jis pasirėm ė ant alkūnės ir įdėmiai pažvelgė
į ją.
— Kas darosi toje išmintingoje galvutėje?
Brin sukrizeno:
— Visiškai su p ra n ta m a , kad jeigu mes grįši­
me kartu viešai p a tv irtin d am i m ūsų su sitaiky­

zo+
mą ir d ar pasakysim e, kad m an b uvo skirta vie­
telė "Pirmajame puslapyje"...
— Taip, kol kas su p ra n tu .
— ... tai jie pagalvos, kad tu pereini į Vino
kom paniją ir dirbsi ten "Pirmojo p u slapio " ve­
dėju, o aš — jo prodiusere.
— Bet /
aš nedirbsiu!
— Jie šito nežino!
— O kai sužinos...
— Jau bus prisiprašę m us grįžti...
— Tu ne tik sek su a li, bet ir šau ni. — Jis
pliaukštelėjo jai per nuogą u ž p ak alį ir stipriai ją
pabučiavo. Paskui ilgai kvatojo.
— Žinok, blefas gali ir nepavykti.
Brin gūžtelėjo pečiais.
— Tada mes imsimės ko nors kito, kas visiš­
kai nesusiję su televizija.
— Tu taip labai m anim i pasitiki?
— Taip, labai pasitikiu. — Jos akyse a tsi­
spindėjo auk sin ė b u n d a n č io s dienos šviesa. —
Aš p asielg iau kvailai, kaip n e su b ren d ė lė , Raili.
Buvau tikra kvaiša ir dėl to labai k rem tuosi. Aš
su p ra ta u , ką reiškia iš tikrų jų mylėti, ir d a r la ­
biau p am ilau tave už tai, kad m an atleidai. N e ­
leiskim, kad d a r kas nors p a n a š a u s m u m s a tsi­
tiktų.
— Ateik, — su niurzg ė jis p risitrau k d a m a s ją
arčiau. — Sugaišime labai d a u g bra n g a u s laiko,
jeigu pradėsim e lyginti visus tuos kvailus ir v ai­
kiškus dalykus, kokius esame padarę.
Jie pasibučiavo p a tv irtin d am i naujai atrastą

zos
meilę, kokios anksčiau nebuvo pažinę. Kai Railis
atsitraukė, ji nusišypsojo.
— B rangaus laiko kam? — p ak la u sė ji alsiu
balsu. Ji p a lin ko virš jo ir pab učiav o jam į k r ū ­
tinę.
— Pirm iausia valgiui. — Ji laižė jo spenelį,
ir jis vos išstenėjo: — Aš taip ir... o... neu žb a i­
giau to... to... aa...
— Ko?
— Ko?!
Brin liežuvis išdykėliškai žaidė po jo pilvą.
— Ko tu neužbaigei?
— To... ak... s u m u š ti n io su k u m p iu . Aš,
Brin... Brin?
— H mm? — sum ykė ji pro tankius plauk us
aplink jo varpą.
— Ką vaikinas... o, gailestingas Dieve... mirš­
tu... vaikinas turi... o... a... taip, šitaip, šitaip...
turi p a d ary ti, kad gautų... mm... pusryčius?
— Aš dar ilgokai palaikysiu tave lovoje, Rai­
li, — s u m u rk ė ji įsitaisydam a virš jo. — Jau se­
niai su p ra tau , kad rytas tau — pats svarbiausias
laikas.
 Aj>Ce a,U,torą

Sandra Brown pradėjo rašyti 1980 m. Išlei­

dusi pirmąją knygą, ji p arašė daug yb ę meilės ro­
m a n ų p r i s i d e n g d a m a keliais s la p y v a r d ž ia is .
D au g u m a tų k n y g ų tebėra leidžiam os. Sandra
Brown tapo viena p o p u liariausių šalies ro m anis­
tų, pelniusi H olivudo ir kritikų dėmesį. D augiau
kaip ketu riasdešim t jos ro m a n ų p ateko į "New
York Times" p e rk a m ia u sių kny gų sąrašą. A p y ­
vartoje yra p e n k ia sd e šim t m ilijonų jos knygų.
Sandros Brown rom anai išversti į d v id e šim t d e ­
vynias kalbas. Prieš p ra d ė d a m a k ū ryb in į darbą
rašytoja dirbo komercinėje reklaminėje televizi­
joje, "PM Magazine" laidoje, ir skaitė vietines Da­
laso žinias. Su v yru ir dviem vaikais gyvena Tek­
sase ir Pietų Karolinoje.