NEW ADULT knygy serija apie

jaunuolius, baigusius mokyklą ir

pradedančius naują gyvenimo
tarpsnį. Tai istorijos apie daugybę
„pirmyjy karty" - savarankiško
gyvenimo pradžią, studijas,
seksualines patirtis, santykius
su naujais draugais.
 ciklas AGAIN

mona kasten

pradėti

romanas

Iš vokiečių kalbos vertė

Ieva Adomaitė

Alma littera
VILNIUS / 2021
 Versta iš:
Mona Kasten, Begin rfgain,
LYX, 2016

Leidinio bibliografinė informacija pateikiama

Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos
Nacionalinės bibliografijos duomenų banke (NBDB).

Šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo ir mokslo įstaigų bibliotekose,

muziejuose arba archyvuose, draudžiama mokslinių tyrimų ar asmeninių
studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti viešai prieinamą
kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose.

ISBN 978-609-01-4518-0
ISSN 2669-2821

© 2016 by Bastei Lūbbe AG, Koln

»A Beautiful Lie* by 30 Seconds to Mars
© Universal Music - Z Tunes LLC /
Apocraphex Music (ASCAP) o/b/o Jared Leto
Mit freundlicher Genehmigung von
IMAGEM Music GmbH, Berlin
© Vertimas į lietuvių kalbą, Ieva Adomaitė, 2021
© Leidykla „Alma littera“, 2021
Christianuiy didžiausiam savo rėmėjui
 Knygos grojaraštis

Brain - „Banks“
Waiting Game - „Banks“
Feel Real- „Deptford Goth“
Meet You There - „Busted“
Cant Break Thru - „Busted“
Strong - „One Direction“
Right Now - „One Direction“
Ocean Avenue - „Yellowcard“
Breathing - „Yellowcard“
Irresistible - „Fall Out Boy“
The Kids Arent Alright - „Fall Out Boy“
Fourth OfJuly - „Fall Out Boy“
I Wish You Would -Taylor Swift
New Romantics - Taylor Swift
Red - Taylor Swift
Fearless - Taylor Swift
A Beautiful Lie - „Thirty Seconds To Mars“
Attack - „Thirty Seconds To Mars“
Jealous - Nick Jonas
Where Are ŪNow - Jack Ū“, Skrillex, Diplo, Justin Bieber
 1 skyrius

Vaitas.
Žiūrėjau į pavardę prie skambučio mygtuko. Palenkusi galvą į
šoną pakėliau pirštą, bet sudvejojusi paskutinę akimirką atitrau­
kiau. Tvirtai sučiaupiau lūpas ir sugniaužiau kumštį, mintyse per-
kratydama pastarųjų dienų įvykius.
Teko ištverti ne vieną dieną trukusius ginčus su tėvais, per dvi­
dešimt valandų sukarti automobiliu 1079 mylias. Dar vakar atvy­
kau į Vudshilą, praleidau dvi naktis apšiurusiuose nakvynės na­
muose. Kelias pirmas valandas kirbėjo mintis imti ir pasukti atgal,
tačiau dabar galva prablaivėjo. Juk man pavyko. Išties buvau čia.
Mano startas susiklostė visiškai kitaip, nei tikėjausi. Žinoma, su
savo naująja tėvyne susipažinau iš tolo: internete apžiūrėjau Ore­
gono kalnynus, miškus ir universiteto miestelį. Vakar vyko įvadi­
niai pirmojo semestro renginiai, po jų leidausi per butus, kuriuos
buvau išsirinkusi internete. Regis, vargau be reikalo, nes lig šiol visi
pasirodė esantys gryna katastrofa. Šiaip ar taip, pagaliau atsidūriau
Oregone.
Laisvė.
Pastaraisiais mėnesiais mane palaikė tik ši mintis. Pagaliau ga­
liu pati kurti savo gyvenimą, pagaliau galiu daryti ką panorėjusi.
Per visus devyniolika gyvenimo metų buvau nežmoniškai suvar­
žyta. Kartais jausdavausi kaip paukštukas, išleidžiamas iš narvo

9
vos kelioms minutėms per dieną, kad parodytų vieną kitą triuką.
Jei triukais galima vadinti gebėjimą padaryti įspūdį pobūviuose,
maloniai šypsotis ir taukšti niekus su nepažįstamais žmonėmis, tai
buvau visai nebloga meistrė. Arba gerokai suvaržytas paukštukas.
Įvaizdis mano tėvams visuomet buvo svarbiausia. Mano plau­
kai buvo stilingai nudažyti sruogelėmis, rengiausi tobulai sumo­
deliuotais dizainerių drabužiais, lyg niekur nieko galėjau nutaisyti
nepriekaištingą šypseną. Turėjau visuomet būti tobula, bent jau to­
kia atrodyti. Todėl pirmiausia, ką padariau kaip koledžo studentė
(ne vien susikroviau keletą dėžių), - nuėjau į artimiausią kirpyklą,
kur mano ilgi šviesūs plaukai buvo apkirpti, o jų likučiai nudažyti.
Dabar abipus skruostų karojo rudi peisai. Pirmąsyk po daugelio
metų plaukai ėmė natūraliai garbanotis - mamai būtų baisiai ne­
patikę. Ji negali pakęsti, kad paveldėjau garbanas iš tėčio.
Metų metus mama mane tempdavo į elitinį saloną, kur šnai­
ruojama į tas, kurių natūralūs plaukai prie šaknų ataugę daugiau
nei per pusę centimetro. Ji reikalavo, kad dažyčiau plaukus medaus
spalva - tai esą paryškina neįprastą pilkšvai žalių akių spalvą. Kai
buvau dar visai mergytė, turėdavau rytais keltis gerokai anksčiau
ir plūktis su žnyplėmis, tiesinti natūralias garbanas, kad plaukai
kristų it šilkas. Daugiau to nebebus! Niekuomet niekam, juolab
savo mamai, nebeleisiu nurodinėti, kokia turi būti mano plaukų
spalva ir struktūra!
Kaskart, kai plaukų galiukai, siekiantys tik iki kaklo, pakuten­
davo man skruostus, prisimindavau ką tik išsikovotą laisvę. Šu­
kuosena buvo tarytum pirmasis žingsnis ten link; net jeigu tai at­
rodo kvaila, jaučiausi kitu žmogumi.
Tiesa, ieškant buto šitai ne kažin ką pagelbėjo. Prašymo skirti
bendrabutį nė nebuvau pateikusi. Ne per labiausiai norėjau vie­
ną dieną pabusti ir pamatyti savo kambaryje viską apžiūrinėjančią
ir besiraukančią mamą. Vien dėl to leidausi ieškoti nuomojamo

10
kambario netoli nuo universiteto miestelio - ten, kaip vyliausi, ji
ne taip greitai mane susiras. Nors per tai viskas susikomplikavo,
kaip pamačiau per pastarąsias pusantros dienos.
Nepaisant to, kad radau vos kelis kambarius, kurie atsilaisvino
tą dieną, kai būčiau turėjusi išsikraustyti iš nakvynės namų, visi
kaip vienas butai pasirodė esantys visiška tragedija.
Kai apžiūrinėjau pirmąjį, potencialus kaimynas labiau domėjo­
si mano krūtinės dydžiu negu blogais įpročiais. Vien prisiminus tą
iškrypėlį mane nupurtydavo. Ne ką geresnė buvo jauna mamytė,
trenkianti dūmais, - ji matė manyje ne nuomininkę, o labiau savo
vaiko auklę. Šeštame bute sutikau porelę: kol dairiausi, juodu be
atodairos glamžėsi. Visi kiti butai buvo arba apšnerkšti, arba apėję
pelėsiais. Nežinau kodėl, bet būsto paieškas įsivaizdavau būsiant
lengvesnes.
Tikriausiai kaip tik todėl turėjau prisiversti nuspausti buto, kurį
aplankiau paskutinį, skambučio mygtuką. Lentelėje prie skambu­
čio mygtuko užrašytos pavardės buvo apšviestos iš vidaus ir kone
rėžė akis.
Vaitas.
Tai buvo mano paskutinė galimybė. Daugiau nuomojamų butų
neradau. Jeigu kitos savaitės pradžioje negalėsiu čionai įsikraustyti,
liksiu gatvėje. Semestro pradžioje viskas buvo išnuomota. Be to,
kainos nežmoniškai užkeltos. Septynios naktys dvylikos lovų kam­
baryje man jau dabar atsiėjo krūvą pinigų. Nors sąskaitoje turėjau
apvalią sumelę, ji buvo skirta ne nutriušusiam kambariui su vie­
nuolika kambariokų ir bendrais dušais abiejų lyčių mauduoliams.
Man kuo skubiausiai reikėjo šito buto, o jeigu būčiau jo ne­
gavusi, būčiau norom nenorom pasiieškojusi kokio parko suolelio
arba nakvojusi savo mažutėlaičiame automobilyje. Grįžti į Denve­
rį nė už ką nenorėjau. Galimybės pasiduoti paprasčiausiai nebuvo.
Pamaniau, jog susirasiu čia naujus namus, kad ir kiek tai kainuotų.

n
Net jei kelias naktis turėsiu praleisti po atviru dangum, man tai
nepakenks. Kad tik netektų grįžti atgal į Denverį.
Giliai įkvėpiau ir nuspaudžiau skambučio mygtuką. Laukiau ir
jutau į plaučius srūvant šiltą vakaro orą. Slogučio krūtinėje beveik
neliko.
Vienas, du, trys, keturi,penki...
Mintyse skaičiuodama užsimerkiau.
Galiausiai suzvimbė durų užraktas; prieš pastumdama duris
paskutinį kartą giliai įkvėpiau.
Ponas K. Vaitas - jo vardo dar nežinojau - elektroniniame laiš­
ke buvo nurodęs, kad butas yra trečiame aukšte iš kairės. Dar ne­
pradėjusi lipti laiptais, išgirdau viršuje atidaromas duris, o paskui
prislopintą murmesį, kuris vis labiau aiškėjo, man kopiant aukštyn.
- Mano numerį tu turi, - šnabždėjo moteriškas balsas.
Kažkas krenkštelėjo.
-Juk žinai, kad aš...
- Aš tavęs ir neverčiu, žinau, žinau. Juk visiškai aiškiai leidai
suprasti.
Kitą akimirką pasigirdo įtartinas pakštelėjimas. Įsiklausiau. Bu­
vau beveik tikra, kad ten kažkas bučiuojasi. Man nespėjus susivokti,
pasigirdo artėjantys žingsniai. Nė nepastebėjau, kad buvau sustoju­
si, o vėl kopdama pakopa po pakopos nudelbiau akis į savo mėlynai
nulakuotus kojų nagus ir sidabrinius sandaletus su dirželiais, vieną
iš nedaugelio atsivežtų brangių aprangos daiktų. Prie kai kurių iš jų
buvau prisirišusi labiau, negu būčiau norėjusi pripažinti.
Aukštėliau kažkam tyliai atsidusus, pakėliau galvą. Prasilenk­
dama nužvelgiau merginą, tikrų tikriausiai išėjusią iš to buto, kurį
tuoj apžiūrėsiu. Ji praėjo užsisvajojusi, palaimingai šypsodamasi ir
į mane nė nedirstelėjo. Sprendžiant iš įraudusių skruostų ir išsitar­
šiusių plaukų, ką tik užsiėmė visai kitais dalykais.
Nieko sau!

12
 Raukydama kaktą palypėjau dar kelias pakopas. Pono Vaito
niekur nebuvo matyti. Nedrąsiai perėjau per koridorių, dairyda­
masi į abi puses. Durys jo gale, kairėje, buvo pravertos. Tai turėjo
būti mano ieškomas butas.
Stumtelėjau jas ir neryžtingai sustojau ant slenksčio.
Prieangis atrodė tvarkingas, pamačiau drabužinę, kurioje kabojo
keli švarkai. Po jais gulėjo įvairūs kedai, keletas porų vyriškų aulinių
ir turistinių batų. Pritariamai kilstelėjau antakius. Tokia batų kolek­
cija bylojo apie įvairiapusius interesus. Išdrįsau žengti per slenkstį ir
įėjau į siaurą koridoriuką. Pamačiusi šviesų laminatą su palengvėji­
mu atsidusau. Pagaliau netįso joks kilimas. Skubiai nusiaviau batus
ir pastačiau prie kitų. Per pastarąsias dienas kai ko išmokau: tai
sudaro gerą įspūdį. Nors, jei kilimas purvinas, geriau nesivarginti.
- Atleisk, seni! - iš kambario šalia koridoriaus pasigirdo prislo­
pintas balsas. - Ištisą valandą mėginau išgrūsti ją lauk, kad nepasi­
rodyčiau visiškas kretinas. Bet kai kurios tiesiog nesupranta aiškių
užuominų...
Vaje. Regis, jis labai malonus tipelis.
Balsas ėmė aiškiau skambėti:
- Labai čia skubiai apsireiškei, bet gerai, kad pavyko susiderinti.
Girdėjau jį ateinant. Žingsniai dundėjo ant laminato grindų.
- Jeigu pas tave kada apsilankys kokia mergiotė, man tai ne­
klius. Bent jau tol, kol...
Ponas Vaitas išdygo duryse. Žiauna atvipo ne vien jam.
Garsiai įtraukiau oro.
Pirmas dalykas, kurį pamačiau, buvo jo liemuo. Nuogas stan­
grus pilvas, pūpsantys raumenys. Antras - jo tatuiruotės. Nevalin­
gai pakreipusi galvą žiūrėjau į rašalą ant įdegusios odos. Ir kodėl
nepasiėmiau akinių? Įrašus ant dilbių įžiūrėjau tik vargais negalais,
o ką reiškia tie žiedai aplink bicepsą, nė nenutuokiau.
Motina švenčiausia!

13
 Jam krenkštelėjus, atsipeikėjau.
- Ką, po galais, čia veiki?
Priblokšta į jį spoksojau. Jis atrodė už mane ne ką vyresnis,
daugiausia metais ar dvejais, žvelgė šiltomis karamelės spalvos aki­
mis, jo skruostai buvo šeriuoti, plaukai viršuje ilgesni, o šonuose
trumpesni.
Galiausiai atgavau balsą.
- Atėjau apžiūrėti buto. Mudu buvome sutarę laiškais, - susi­
jaudinusi išpyliau pernelyg greitai.
Ponas Vaitas - mintyse vis dar taip jį vadinau, nors puikiausiai
supratau, jog tai visiška nesąmonė, - palenkė galvą ir įtariai mane
apžiūrėjo.
- A. Harper... - tyliai sumurmėjo. Paskui jo galvoje, regis, ėmė
suktis ratukai. Jis antrąkart mane nužvelgė, paskui apniukusiu vei­
du lėtai papurtė galvą.
-Ne.
Ne? Kaip - ne? Sutrikusi sugavau jo kritišką žvilgsnį ir jau žio-
jausi atsakyti, bet jis pakartojo:
-Ne.
- Kaip ne? - Sunėriau rankas ant krūtinės. - Žinoma, kad su­
sirašinėjome!
- Čia kažkoks nesusipratimas. Tu tikrai čionai neįsikraustysi, -
tarė jis nusisukdamas. Ir dingo... nė nežinojau, kuria kryptimi, juk
to sumauto buto dar nebuvau apžiūrėjusi! - Pati rasi, kaip išeiti! -
sušuko man per petį.
Vėl išsižiojau. Netekau žado.
Tas tipas paprasčiausiai ėmė ir pradingo. Paliko mane stovėti
koridoriuje, nedavęs jokios galimybės. Negalėjau ištarti nė žodžio
iš to teksto, kurį buvau susikurpusi butų apžiūroms. Per paskutines
dvi paras taiksčiausi su neįtikimiausiu mėšlu, bet čia, dabar... tai
buvo viršūnė.

14
 Mano galvoje perdegė saugiklis ir iš gerklės išsiveržė beviltiškas
spiegimas. Nulapnojau paskui poną Vaitą.
- Ei! - sušukau nesitvardydama ir įsiveržiau į kambarį, kuris
pasirodė esanti šviesi, jauki svetainė. Tasai kretinas stabtelėjo ir
atsisuko į mane piktai suraukęs antakius. - Negali imti ir mane
išmesti nė neaprodęs buto!
Šiltose rudose akyse, nederančiose prie atšiaurios povyzos,
blykstelėjo nuostaba.
- Dar ir kaip galiu.
Jis irgi sunėrė rankas ant krūtinės, pamačiau dar daugiau užrašų
ant dilbių. Mintyse išgirdau savo mamai būdingą švokštimą, kai ji
piktinasi kokia nors neapsakoma baisybe.
- Ne, negali. Mudu susirašinėjome ir buvome susitarę. Pakvie­
tei mane apžiūrėti buto, taigi dabar noriu bent jau pamatyti tą
kambarį ir gauti galimybę tave įtikinti, kad būčiau gera nuomi­
ninkė.
Iš paskutiniųjų stengiausi nešvokšti. Ne itin sekėsi.
Tas kretinas kilstelėjo antakį ir atlaidžiai į mane pažvelgė.
- Kaip sakiau, įvyko nesusipratimas. Maniau, tu vyrukas. Bet
yra visai kitaip. - Jis ir vėl užgauliai nudelbė mane nuo galvos iki
kojų. - Ieškau nuomininko, o ne nuomininkės,- paskutinį žodį
spjaute išspjovė.
Mano aliarmo žibintai mirkčiojo kas akimirksnis. Pirmesnės
butų apžiūros buvo nevykusios, bet ši pranoko jas visas drauge.
- Ar bent nutuoki, ką išgyvenau pastarąsias dvi dienas? - rėk­
te išrėkiau, o mano pulsas vis smarkiau tvaksėjo. - Tikras suskis
vienais apatiniais marškiniais, labai purvinais, sėdėdamas virtuvėje
paklausė, koks mano liemenėlės dydis. Tris kartus išgirdau, kad
nuomos kaina bus mano lytinės paslaugos, sykį būčiau turėjusi pa­
virsti parankine aukle, dukart vos išvengiau vaizdo, kad potencia­
lūs kaimynai mano akyse ims dulkintis!

15
 Plyšojau vis garsiau, bet nė neketinau pritildyti balso. Žodžių
lavinos nebeįstengiau sustabdyti, tokia buvau pakrikusi. Jeigu tik
būčiau žinojusi, kur šitame Dievo prakeiktame bute yra virtuvė,
būčiau ten nulėkusi, pastvėrusi keptuvę ir tvojusi arogantiškajam
šikniui per galvą, kaip neseniai buvau mačiusi Disnėjaus filme apie
Auksaplaukę.
- Buvau kambariuose, kurių sienos ištisai pajuodusios nuo pe­
lėsių. Lankiausi butuose, taip užgriozdintuose šiukšlėmis, kad nė
grindų nematyti. Rimtai - kartais nė nesuprasdavau, ar stoviu ant
kilimo, ar dar ant ko nors. Vienuose apartamentuose taip trenkė
„žole“, kad vien nuo kvapo pagavau kaifą. - Žengiau prie jo artyn
atlošdama pečius. - Mano gyvenimo pradžia Vudshile buvo visiš­
kas mėšlas, seni. Todėl nesakyk, kad iš čia dingčiau. Noriu pamatyti
tą sušiktą kambarį!
Dabar jis žiūrėjo nebe įtariai, o tiesiog abejingai. Taip, tarsi
švaistyčiau brangias jo laiko sekundes.
- Kaip tik todėl ir nenoriu jokios nuomininkės, - tarė visiškai
ramiai. - Puikiai apsieinu be begalinio tarškėjimo ir emocinių bo­
biškų išsišokimų.
Man pečiai tirtėjo, taip smarkiai visą kūną užliejo adrenalinas.
Gal ir paika užkrauti tam vyrukui savo problemas. Bet kartais liau­
juosi tik tada, kai jau būnu viską išklojusi.
- Ar jau baigei, ar turėsiu dar daugiau išklausyti? Jeigu taip, tai
verčiau ką nors pirmiau apsivilksiu, - pasakė jis vis taip pat abejin­
gai ir dar labiau mane įsiutino.
- Puiku, - sušnypščiau ir apsisukau ant kulno - kad iš karto
atsitrenkčiau į toršerą.
Nusikeikiau. Garsiai. Juo labiau kad išgirdau jį nusijuokiant
man už nugaros. Nusijuokė žemu balsu - bet kokio kito vyro že­
mas balsas tikriausiai būtų man patikęs, tik ne šito arogantiško,
pasipūtusio šunsnukio. Išeidama išgirdau suskambant telefoną.

16
„Fall Out Boy“ gabalas. Muzikiniu skoniu tas kretinas nesiskun­
džia. Vėl pajutau, kad tuoj imsiu šnypšti kaip katė. Gal reikėtų
įsitaisyti katę? Jokiam kitam gyvūnui nesijaučiau tokia artima.
Įniršio ašaros graužė man akis, kai įsispyriau į sandaletus. Neno­
rėjau grįžti į Denverį, į gyvenimą - tokį netikrą, panašų į plastiką.
Mano asmenybė buvo tik fasadas, suręstas mamos pagal savo
skonį. Tai supratau vos prieš trejus metus - tą dieną, kai savo kai­
liu patyriau, kaip toli eiti ji pasiryžusi. Kai mano pasitikėjimas ja
susvyravo, o paskui buvo sudaužytas į tūkstantį šukių. Maniau, kad
mama visuomet mane saugos. Bet ji saugojo tik prestižą ir krovė
man vis didesnę melo naštą, vos įstengiau ją pavilkti. Nuo tada
viskas tapo kitaip, nei buvo pirmiau.
Sunkiai nurijau kartėlį ir pasistengiau išvaikyti iš galvos nei­
giamas mintis.
Nuo adrenalino drebėjo ir rankos, tad niekaip negalėjau pra­
kišti sandaleto dirželio pro kilpelę. Girdėjau prislopintą to mulkio
balsą. Tikriausiai jis kalbėjo telefonu. Galop nusikeikė.
Vėl išgirdau, kaip basas ateina į koridorių. Po galais, kam man
prireikė būtent šitų batų? Kedus tikrai lengviau nusiauti ir apsiauti.
- Ei, - pasigirdo jo balsas man už nugaros.
Palikau neužsegtą dešinį batą ir pamažu atsitiesiau.
- Ko? - užblioviau ir įniršusi įsmeigiau į jį akis.
Jis buvo spėjęs apsivilkti glaudžius tamsiai mėlynus marškinė­
lius, aptempiančius torsą. Vėl sunėręs rankas ant krūtinės žvelgė į
mane suraukęs antakius.
- Ką tik atsisakė kitas kandidatas, - tarė pakeldamas ranką su
telefonu.
- Aha, - abejingai atsakiau ir įkišau ranką į rankinę ieškodama
automobilio raktelio.
Jis iškvėpė orą taip garsiai ir taip ilgai baksnojo koja į grindis,
kol man neliko nieko kito, tik pakelti akis.

T7
 - Yra kai kurių taisyklių, - prakalbo kiek patylėjęs ir prisimerkė
lyg mane skenuodamas.
- Taisyklių? Kam, leisk paklausti?
Man trūko kantrybė. Norėjau grįžti į nakvynės namus, panirti į
savigailą, paskui atsigaivelėti ir ieškoti naujų skelbimų. Tikrai ne­
ketinau klausytis nedraugiškų šiknių pezalų.
-Tau.Jeigu nori to kambario, bus taisyklės,jų turėsi laikytis.
Jis mostelėjo ranka - tai turėjo reikšti kvietimą - ir nuslinko į
svetainę. Taip ir bėgsiu iš paskos!
- Man nereikia tavo sušikto kambario! - sušukau jam pavymui,
pasilenkiau ir pagaliau užsegiau kitą sandaletą.
Galva išniro tarpdury. Jis perbraukė delnu plaukus.
- Paklausyk, man reikia pinigų, bet nebeturiu noro toliau ieš­
koti. Žmonės atsisako vienas po kito.
- Įdomu, kodėl... - suprunkščiau. Jis praleido pro ausis.
- O tau skubiai reikia kur nors apsigyventi. Baik maivytis ir
apžiūrėk kambarį.
Jau žiojausi atsakyti, bet tas kvėša nuskuodė į svetainę nė ne­
laukdamas mano reakcijos.
Tiesą sakant, knietėjo blokštis pro laukujės duris ir su trenksmu
jas užtrenkti už nugaros. Vis dėlto susilaikiau.
Atvirai kalbant, vien šis koridorius ir svetainė buvo gražesni už
visus tuos butus, kuriuos apžiūrėjau vakar ir šiandien, be to, buvau
tikra, kad semestro pradžią leisti čionai, o ne ant parko suolelio,
bus daug maloniau. Nepakenks užmesti akį į siūlomą kambarį.
Tas bičas visiškas kvaiša, bet šiandien jau tiek sykių pamyniau savo
išdidumą, kad dar vienas kartas nieko nebepakeis.
- Na gerai.
Nebesivarginau nusiauti sandaletų, vėl nudrožiau tiesiai į sve­
tainę. Tik dabar, palengva nusiraminusi, galėjau deramai įvertinti
jaukų interjerą. Ant milžiniškos U raidės pavidalo sofos kamba­

18
rio viduryje buvo išdėliotos kelios pagalvėlės, už jos buvo platus
langas. Numaniau, kad esama ir balkono. Dešinėje išvydau atvirą
virtuvę su baru ir didele darbo zona.
- Svetainę jau matei, ana ten virtuvė, o čia vonios kambarys, -
aiškino tas kvaiša, mums einant per svetainę, ir vangiai mostelėjo
pravirų durų pusėn. Pro plyšį įžiūrėjau žydras plyteles ir didžiulę
vonią. Paskui sustojome prie paskutinių durų. - Šitą kambarį nuo­
moju. Jis nelabai didelis, bet vis geriau už bendrabutį.
Jis nuspaudė rankeną.
Sulaikiusi kvapą įėjau į kambarį.
Sis išties buvo mažas. Gal kokių trylikos kvadratinių metrų, bet
smėlio spalvos sienos ir langas, pro kurį vidun įspindo paskutinė
tos dienos šviesa, viską atstojo. Supratau, kad jame niekas negyve­
na, iš jo buvo viskas išnešta, likęs tik rašomasis stalas, balta suka­
moji kėdė, lentynėlė ir lova. Pamačiusi dėmėtą čiužinį susiraukiau.
Nė nenorėjau vaizduotis, kiek visko ant jo buvo įvykę.
- Nesirūpink, Etanas savo lovą išsigabens, - nuramino mane
tas kvaiša ir linktelėjo minėtojo baldo pusėn. - Rašomuoju stalu ir
lentyna galėsi naudotis, jeigu norėsi.
Nežymiai linktelėjau ir nusisukau nuo lovos. Sis kambarys ir­
gi buvo išklotas šviesiu laminatu. Pakėlusi galvą apžiūrėjau visus
kampus, ar kur nepamatysiu bent menkiausio drėgmės ženklo.
Regis, viskas buvo gerai.
Ten galėsiu mokytis. Kai lova bus išgabenta, turbūt pasistatysiu
sofą-lovą, kad sutaupyčiau vietos. Prieš akis jau mačiau gražią lo­
vatiesę, kuria ją užklosiu. Ir pakabinsiu lempučių girliandas! Siame
kambaryje būtinai reikia lempučių girliandų!
Mama negalėjo jų pakęsti, jos manymu, tokios girliandos atro­
do kaip pigmena ir nepritinka prie visų kitų rūpestingai parinktų
interjero detalių. Be to, visuomet man primindavo, kad esu per
didelė vaikiškiems niekalams, o kai sykį paslapčiomis nusipirkau

19
girliandas iš sutaupytų kišenpinigių, liepė mūsų tarnaitei tučtuojau
jas kur nors išboginti.
O taip, pakabinsiu lempučių girliandas. Privilksiu į kambarį
tokių daiktų, kokie man anksčiau buvo užginti, mat neatitiko ma­
mos reikalavimų.
Šitas bičas lygiai taip pat neatitiktų jos reikalavimų, dingtelėjo
man. Ji veikiausiai gautų infarktą jį pamačiusi. Arba apsivemtų.Tai
vaizduodamas! vos nenusikvatojau.
- Imu, - pasakiau nieko nelaukdama.
Atsisukusi pamačiau, kad jis susimąstęs. Mano žvilgsnis nusly­
do prie užrašo ant jo dilbių ir... taip, čia mama neabejotinai nualp­
tų. Nors galiausiai turėsiu stogą virš galvos, šis butas dėl to atrodė
tik dar patrauklesnis.
- Dar nežinai taisyklių, - buvau įspėta, bet jo akyse įžvelgiau
šelmiškas kibirkštėles.
- Nagi klok, - paraginau, dar kartą apsisukdama aplink.
Nė viename iš pirmiau matytų kambarių manęs nebuvo apėmęs
toks jausmas, koks apėmė dabar. Suvokiau, kad čia man bus gera.
Ponas Nė Už Ką Jokia Moteris Negyvens Mano Bute priėjo
prie rašomojo stalo. Vis dar sunėręs rankas atsišliejo nugara į stalą,
jo laikysena man nebeatrodė provokuojanti, veikiau gynybinė.
- Pirmiausia, - prabilo jis iškėlęs pirštą, - paliksi mane ramy­
bėje su savo bobiškais reikalais. Man dzin, kas vyksta tavo gyve­
nime, taigi neužkrauk savo draugijos! Ant mano sofos nebus ren­
giami merginų vakarėliai, ką žiūrėti per televizorių, sprendžiu aš, ir
neatsibelsi pas mane apsipylusi ašaromis širdies išlieti.
- Man tinka, - šaltai atsakiau.
- Antra, nenoriu girdėti jokių pastabų, kai su kuo nors glam-
žausi. Nė nemanau, kad turiu teisintis dėl to, ką veikiu savo bute.
- Man nėmaž nerūpi, su kuo glamžysiesi, - atkirtau, bet nepa­
tikliai dirstelėjau į duris.

20
 Nors jo kambarys kitoje buto pusėje, kas žino, kaip garsiai jis
įsijaučia. Suraukiau kaktą. Tikiuosi, negirdėsiu, kada jis su kuo
nors dulkinasi.
- Ir trečia... - jis atsitraukė nuo stalo ir atsistojo priešais mane.
Buvo aukštesnis keliais centimetrais, turėjau atkraginti galvą, kad
sutikčiau įdėmų karamelinių akių žvilgsnį, - ...man nusišvilpt, ar
tavo kojos su šitais šortais atrodo seksualiai.
Man užkaito skruostai, bet nė blakstiena nevirptelėjo.
- Mudu nieku gyvu neatsidursime vienoje lovoje. Taigi nepuo-
selėk jokių vilčių, supratai?
Žemas jo balsas skambėjo man virš galvos, smilkiniu jutau jo
alsavimą. Bemat ėmė vis stipriau dilgčioti skrandyje, anaiptol ne
iš alkio. Vaitas maloniai kvepėjo - aštriu džiunglių ir mėtų kvapų
mišiniu. Tokio netikėto artumo užklupta tik po kelių akimirkų su­
pratau, kas ką tik buvo pasakyta.
- Apgailestauju, jeigu tai užgauna tavąjį ego, - sausai ištariau, -
bet jau seniausiai apmalšinau blogų berniukų poreikį.
Tai buvo tiesa. Artimiausiu metu neketinau prasidėti su jokiu
vaikinu.
Jis to nesitikėjo. Jo akyse plykstelėjo nuostaba, jis pasitrynė
skruostą ir žingtelėjo į šalį.
- Tuomet sveika atvykusi į „Casa de White“. - Padavė man
ranką. - Aš Keidenas.
Akimirką sutrikau. Paskui išplėčiau akis ir stryktelėjau.
- Ar tai reiškia, kad gavau kambarį? - suspigau.
Keidenui ištįso veidas.
- Ką tik pažeidei pirmąją taisyklę.
Iškart lioviausi striksėti ir nuleidau balsą iki priimtino žmonėms.
- Atsiprašau. Aš - Alija.
Savo naująjį vardą ištariau be jokio vargo. Gal dėl to, kad per
visas apžiūras juo prisistatinėjau.

21
 Paspaudžiau jam ranką. Keideno delnas buvo šiltas ir šiurkštus.
Nebuvau pasirengusi tam, kad man sugniauš paširdžius.
Nė tam, kad pašiurps oda, kai jis ėmė nykščiu sukti ratus man
ant plaštakos. It nutvilkyta atitraukiau ranką ir pasipiktinusi jį
nužvelgiau.
- Tik norėjau patikrinti, ar supratai trečią taisyklę, - su pasi­
tenkinimu vyptelėjo Keidenas ir susikišo rankas į kelnių kišenes.
Niekinamai sušnypščiau. Tas vyrukas karštas, bet ne toks, kad
taip ir neatsilaikytum. Vadinamosios jo taisyklės buvo juokingos
ir niekam nereikalingos. Patryniau plaštaką, kad numaldyčiau pa­
šiurpusią odą. Prakeikimas, ir kodėl jo rankos tokios šiltos?
- Tai kada galėsiu įsikraustyti?
Keidenas gūžtelėjo pečiais ir pasuko prie durų.
- Pervesk man nuompinigius, dar pusę užstato ir kambarys tavo.
Džiaugsmo šokį ėmiau trypti tik išėjusi.
 2 skyrius

-JOS TOKIOS NUOSTABIOS!

Donos akys dar labiau išsiplėtė, kai mūsų dideliausiame pir­
kinių vežimėlyje ji pamatė žvaigždučių pavidalo lempučių gir­
liandas. Buvome kaip tik priėjusios skyrių su lovos užtiesalais, bet
ryškūs gėlių raštai iš visų pusių rėžė man akis, tad tik Taukiausi.
Paskutinį kartą perbraukiau ranka per vieną iš tų margų medžiagų
ir atsisukau į naująją draugę.
Su Dona susipažinau per įvadines paskaitas. Mudvi abi buvo­
me atėjusios per anksti, tad laukdamos įsišnekėjome - buvau ti­
kra, kad taip lėmė likimas. Kitaip nepaaiškinsi. Dona irgi buvo ką
tik čia atvykusi. Pabėgo ne nuo šeimos, o nuo buvusio draugužio,
kuris po šešerių draugystės metų ją išdavė. Jai paprasčiausiai rei­
kėjo išvažiuoti - ir dabar mudvi atkakome į „Target“ prekybcentrį
paieškoti, kuo dekoruosime savo kambarius. Dviejų valandų kelio­
nė į Portlandą mums abiem išėjo į naudą, bet to, tuo pačiu žygiu
galėjome susipažinti su Vudshilo apylinkėmis.
- Imk tą gėlėtą, - patarė ji sukdama į kitą taką tarp lentynų. -
Arba aną rausvą!
Po akimirkos Donos kaštoninių plaukų kupeta išniro virš len­
tynos su šviestuvais. Tikriausiai ji pasistiebė, atrodė gerokai ištem­
pusi kaklą.
Dar kartą apžiūrėjau užtiesalus. Būtinai norėjau pati susiran­
kioti daiktus kambariui įsirengti, bet gėlėti raštai buvo ne mano

23
skonio. Nors moteriškas stilius man patinka, labiau vertinu pa­
prastą dizainą.
Nuėjau taku tolyn. Dona laikė iškėlusi kelis šviestuvus, apie
juos išsakiau savo nuomonę. Eilės gale užtikau kreminės spalvos
užtiesalą su kutais galuose, nunertą stambiu raštu. Kuo puikiausiai
tiks prie smėlio spalvos užuolaidų, mano jau sukrautų į vežimėlį.
- Kaip tau šitas? - sušukau iškeldama užtiesalą aukštyn.
Dona išlindo iš už kampo laikydama rankoje naktinę lemputę
rausvu gaubtu.
- Paprastas ir gražus. Tinka prie kitų daiktų, - tarė ji ir iškėlė
aukštyn lemputę. - Kaip tau šita?
Net iš tolo įžiūrėjau ant gaubto blizgučius.
- Galėtum pamanyti, nutvėrei vaikų skyriuje.
Dona nusišypsojo ir įdėjo lemputę į mūsų pirkinių vežimėlį.
- Bingo!
Keidenas tikrų tikriausiai pasiustų, jeigu ką nors panašaus at-
boginčiau. Kita vertus, jam neturėtų rūpėti, kaip įsirengsiu savo
kambarį.
Nakvynės namuose man teko praleisti dar visą savaitę, kol ga­
liausiai iš jo gavau buto raktus. Ankstesnis nuomininkas uždelsė
ilgiau, nei žadėjo, kol išsigabeno lovą. Bet šiandien pagaliau įsi-
kraustysiu į savo naująjį kambarį. Tiesa, kai Keidenas ryte įdavė
man raktus, vis dar atrodė nepatiklus. Tarsi būtų gailėjęsis savo
sprendimo. Bet tai buvo jo problema, ne mano.
Iškart leidausi su Dona ieškoti pirkinių, kad galėčiau įsirengti
pirmąjį nuosavą kambarį. Dar mokykloje buvau šiek tiek susitau­
piusi pinigų, kuriuos uždirbdavau kaip padėjėja įvairiuose darbuo­
se arba gaudavau iš giminaičių per gimtadienius ar kitomis pro­
gomis. Tad lengvai galėjau susimokėti už visa tai, kas gulėjo mano
pirkinių vežimėlyje. Turėjau ir banko sąskaitą, kurią man buvo
atidariusi mama, bet ja naudodavausi tik prispirta bėdos. Arba

24
prireikus sumokėti už neišvengiamai būtinus dalykus, pavyzdžiui,
padengti mokestį už studijas. Galų gale pastaraisiais metais ji ne
veltui pervesdavo pinigų į tą sąskaitą. Pasidarė bloga, kai supra­
tau, kodėl mama išvis man davė tuos pinigus. Ji tikrai tikėjosi, kad
mane papirks, kad pamačiusi vieną kitą banknotą pamiršiu, kas
nutiko. Tegul ir toliau tikisi. Esu nepaperkama, bet išleisdama dalį
mamos pinigų bent jau galiu mažumėlę atsikeršyti.
Giliai įkvėpiau ir išgujau negeras mintis kuo toliau. Reikėjo
nusiteikti apsipirkimui.
- Gal tau reikia stalo? - paklausė Dona, mums stumiant pirki­
nių vežimėlį kitais takais.
Ji stabtelėjo prie išlankstomo modelio ir apžiūrėjo jį nutaisiusi
mąslų veidą. Suėmusi stalviršį kratė, kol suveikė mechanizmas ir
stalas išsilankstę. Dona aiktelėjo, - akimirką pamaniau, kad pra­
ras pusiausvyrą, - bet suėmė save į rankas ir prisimerkusi įvertino
atliktą darbą.
- Ne, buvęs nuomininkas paliko rašomąjį stalą ir lentyną. Keide-
nas sako, kad jeigu man nepatinka, turiu parijuos išgabenti. - Pavar­
čiau akis. - Laimė, išsivežė savo lovą. Į ją buvo bjauru net pažiūrėti.
Dona kilstelėjo antakį.
- Tas tipas, regis, tikrai žavus.
- Nepulčiau taip iš karto tvirtinti, - atkirtau.
O Dieve! Tikiuosi, kad viskas gerai susiklostys. Visai nenoriu
netrukus atsisakyti to kambario. Jo paieškos buvo baisios. Užjaučiu
visus, kuriems kaip man teko kankintis beviltiškame buto paieškų
maratone.
Būsiu tobula nuomininkė. Bent jau ketinu tokia tapti.
Nesuteiksiu Keidenui progos mane išmesti.
- Kaip būtų gerai, jei būčiau negavusi vietos bendrabutyje, - at­
siduso Dona ir abiem rankom įsirėmė į staliuką sau už nugaros -
tai galėjo padaryti tik dėl savo ūgio. Buvo maža ir smulkutė, bet,

25
kitaip nei aš, moteriškų formų. - Būtume galėjusios išsinuomoti
butą kartu.
- Taip, tikrai gaila, - pritariau jai ir pastūmiau vežimėlį tolyn.
Jis buvo jau pilnas - visokios pagalvėlės, užtiesalas, pūkuotas
kilimas, lempučių girliandos ir įvairūs dekoro elementai kyšojo į
visas puses. Visgi vos užmetus akį iškart buvo matyti, kuris daiktas
katrai iš mūsų priklauso. Dona buvo ekscentriška asmenybė, lygiai
taip atrodys ir jos kambarys, o aš pasirinkau pastelinius tonus ir
vieną pagrindinę spalvą, primenančią vanilinius ledus.
- Mano kambarioke tikra kekšė, - pasiskundė Dona. - Gyvenu
su ja tik dvi savaites, o per tą laiką jau buvo atsitempusi tris bernus.
Ir kaskart baudžiasi mane išgrūsti! Retsykiais noriu protestuoti,
tiesiog imti ir pasilikti. Sakyk atvirai - ar patiktų žiūrėti, kaip tavo
kambarioke seksuoja?
Man ištįso veidas. Donos pasakojimas privertė vaizduotis tai,
ko visai nenorėjau. Gerai jau, Keidenas puikiai atrodo, tą reikia
pripažinti. Vien iš raumeningų rankų matyti, kad užsiima sportu.
O dar tos juodos linijos apie bicepsą ir tie užrašai...
Ryžtingai išmečiau iš galvos nuogos prakaitu išmuštos jo odos
vaizdą.
- Ne, nepatiktų. Nors pas mus yra kai kas kita, - galiausiai jai
atsakiau.
Tikriausiai per ilgai tylėjau - žvilgsnis, kuriuo draugė mane
nudelbė, buvo iš pradžių tiriamas, o paskui ji taip išsišiepė, kad net
duobutės skruostuose pagilėjo.
- Ak taip? Kai kas kita? - susidomėjo pakeldama antakius.
Ją mėgdžiodama irgi kilstelėjau antakį.
- Taip. Juk mudu negyvename viename kambaryje ir man ne­
reikia visko matyti.
Dona žaibiškai pagriebė iš vežimėlio pagalvėlę ir ėmė mane
talžyti. Juokdamasi išsisukau.

26
 - Tai visai nejuokinga! - Ji įmetė pagalvėlę atgal į vežimėlį ir
aikčiodama užsidengė veidą rankomis. - Tikrai nejuokinga. Juo
labiau kad mano kambariokei, regis, visai nesunku susirasti kas­
kart naują berną. Noriu pasakyti, kad esame Vudshile! Kas būtų
galėjęs pamanyti, jog mažame miestelyje esama tokios galybės
karštakraujų vyrukų?
Pritariau jai. Būtent dabar, vos prasidėjus semestrui, kas žings­
nis aplink šmirinėjo mūsų amžiaus vaikinai - vienas iš studentų
miestelio pranašumų. Kur pažvelgsi - visur gyva pagunda.
- Galime dėl kai ko susitarti, - pasiūliau Donai ir apkabinau ją
per pečius.
Ji praskėtė pirštus ir dirstelėjo pro jų tarpą, rudose it riešutėliai
akyse blykstelėjo susidomėjimas.
- Įdomu.
- Kai tik turėsi keblumų dėl kambariokės, ateik pas mane. Nors
gal ir ne geriausia išeitis, juk žinai mano nuostabaus šeimininko
taisykles, - pasakiau išsiviepdama.
Dona niekinamai sušnypštė. Buvau išpasakojusi jai apie savo
apsilankymą tame bute ir, aišku, nepraleidau nė menkiausios smul­
kmenos. Keideno taisyklės jai, kaip ir man, pasirodė idiotiškos.
- Bet galėtume užsibarikaduoti mano kambaryje. Bent iki tol,
kol kambarioke tavęs nebespeis į kampą.
Tuo tarpu atėjome į žvakių ir paveikslų rėmų skyrių. Nevalingai
prigriebiau kelias milžiniškas žvakes, kvepiančias vanile ir koko­
sais. Tokioms mūsų namuose irgi niekada nebūtų atsiradę vietos.
Mano mamai atrodė, kad jų kvapas pigus. Aš, priešingai, maniau,
jog tas kvapas dangiškas, tad neatsidžiaugiau, kad susikursiu savo
kambaryje jaukią atmosferą.
- Tu viena iš geruolių, Alija Harper, - tarė Dona, paplekšnojo
man per petį ir rimtai pažvelgė į akis. - Ačiū tau.

27
 Užkaitau ir nusukau žvilgsnį į šalį. Dar niekas niekada nieko
panašaus nebuvo man sakęs. Visuomet buvau tik Alija, toji akiplė-
ša. Alija, pinigingoji mergšė. Kekšė Alija. Nežinojau, kaip reaguoti
į tokius meilius žodelius.
Dona suraukė kaktą. Regis, pajuto, kad susinepatoginau, ir be­
mat prabilo apie paprastesnius dalykus:
- Tie daikčiukai ten, aukštai, gražūs, ar negalėtum jų pasiekti?
Ji rodė pirštu į baltus įmantriai ornamentuotus nuotraukų rė­
melius. Nors teko pasistiebti ant pirštų galiukų, vargais negalais
pasiekiau viršutinę lentyną.
- Tikrai gražūs, - išsiblaškiusi jai pritariau. - Gaila, neturiu
nuotraukos, kurią galėčiau įrėminti.
Tai išsprūdo savaime. Net pati suvokiau, kokie apgailėtini
mano žodžiai. O dangau, tikėjausi, kad Dona nepalaikys manęs
visiška nevykėle. Kita vertus, buvau pati nusprendusi neatsivilkti
čionai iš Denverio jokių atminų. Užteko giliai manyje nugrimz-
dusio balasto, tai kam dar tos nuotraukos, kasdien primenančios
praeitį.
- Nesąmonė. Štai imsim ir padarysim, - pasiūlė Dona ir kaip­
mat išsitraukė telefoną.
Atsistojo priešais mane taip, kad žvelgčiau jai per petį, ir įjungė
fotoaparatą.
- Dabar? Čia? - net spygtelėjau oktava aukščiau nei paprastai.
Pro šalį šmaižė žmonės, jutau, kad į mus žiopso.
- Žinoma, kodėl gi ne? - nerūpestingai atsakė Dona ir išsišiepė
prieš objektyvą. - O dabar: šyyyypt!
Santūriai nusišypsojau. Mano pilkšvai žalios akys telefono
ekranėlyje atrodė apsiblaususios.
- Velniop tuos žmones! - Dona bakstelėjo alkūne man į šo­
ną. - O dabar pasakyk taip garsiai, kad visa parduotuvė išgirstų:
šyyyyypt! Nagi, sakyk, Alija!

28
 Mačiau, kad neišsisuksiu. Papurčiau galvą, išsišiepiau ir sušukau:
-Šyyyypt!
Šįkart šypsena ekranėlyje išėjo tikra.

Pasistačiau kambaryje įrėmintą nuotrauką - pirmąją dekoraciją.

Grįždamos atgal stabtelėjome fotosalone išsispausdinti nuotrau­
kos, ir dabar mudvi su Dona šypsojomės kambariui nuo palangės.
Atvirai kalbant, nuotraukoje atrodėme ne taip jau šauniai - abi su
Vudshilo universiteto marškinėliais, plaukai netvarkingai sukelti
ant pakaušio, iš mano kuodo išsipešusios sruogos. Prie trumpų
plaukų dar turėsiu priprasti. Bet nuotrauka man vis tiek patiko.
Dona irgi nusipirko rėmelį, ketino pasistatyti savo kambaryje.
Nežinau, kaip mums tai pavyko, bet toji diena tarsi tapo mūsų
draugystės kertiniu akmeniu.
Dona leido man pajusti, kad jos iš tiesų esama, - draugystė vien
dėl draugystės, o ne dėl to, kad išpeštum iš kito kuo didesnę naudą.
Draugystė be poreikio būti pranašesniam už kitus.
Turėjau pripažinti, kad gerokai mumis didžiavausi. Įsigijome
lentyną ir didžiulę komodą, kuri milimetras į milimetrą tilpo už
durų. Laikydama save perdėm sumania, pamiršau išmatuoti kam­
barį, taigi man labai pasisekė. Baigėme surinkti komodą ir antrą
baltą lentyną. Trūko tik sofos-lovos. Paaiškėjo, kad ją sudėti ne
taip paprasta, kaip įsivaizdavome. Apatinėje dalyje, regis, trūko ke­
lių skylučių, be to, atskiros detalės šalia ištraukiamos patalynės dė­
žės niekaip nesuėjo į vietą. Viena buvo ilgesnė už kitą, akivaizdus
gamybos brokas. Tiesą sakant, reikėjo iš karto pareikšti pretenzijas
dėl tos detalės, bet visai netroškau tempti ją per tris aukštus že­
myn ir vėl važiuoti tokį kelią. Nei Dona, nei aš neturėjome jokių
įrankių; buvo matyti, kad be grąžto tikrai nepasistūmėsime nė per
žingsnį.

29
 Nusiminusi susmukau ant žemės. Kakta buvo šlapia nuo pra­
kaito, jutau net menkiausią raumenuką. Aišku, galiausiai praga­
riškai įskaus visi raumenys. Nors dėl pilateso buvau geros formos,
kokia iš manęs baldų surinkėja.
- Tai neįmanoma!
- Nesuprantu, kas čia ne taip, - pritarė Dona su pieštuku
burnoje.
Buvo sunku suprasti, ką ji sako. Dona iškart užsikišo pieštuką
už ausies.
-Tikriausiai turėsiu miegoti ant šito, - pasakiau surūgusi ir už-
sikėliau susuktą kilimą sau ant kelių.
Glosčiau pūkuotą šviesų dirbtinį kailiuką lyg naminį gyvūnėlį.
Pageidautina, katę.
- Nesąmonė, mudvi susidorosime, - suniurnėjusi Dona man
priminė čihuahuą, tad nesąmoningai sukikenau.
Tą akimirką išgirdau trinktelint laukujės duris, iš koridoriaus
atsklido prislopinti balsai. Nuostabu, mano šeimininkas grįžo
namo.
Dona išplėtė akis.
- Gal paklauskime, ar jis neturi grąžto?
Ji taip greitai atsitiesė, kad dabar panėšėjo į surikatą. Ir vėl su­
kikenau.
- Tu tik nori jį apžiūrėti.
- Dar ir kaip noriu, - pripažino Dona ir lengvai atsistojo. Per­
sibraukė marškinėlius, kad nušluotų gausybę prikibusių skiedrų,
pasitvarkė kuoduką.
- Kaip atrodau? - paklausė apsisukdama aplink.
- Manau, jog mudvi abi atrodome taip, kad reikėtų lįsti po du­
šu, - atsakiau irgi atsistodama.
Žengėme prie durų ir suklusome. Kitas balsas buvo neabejoti­
nai vyriškas. Taigi Keidenas nesiruošė tratintis su kokia nors pana.

30
 - Kaip manai, ar nepažeisime taisyklių, jei paprašysime grąž­
to? - sušnabždėjau, tarsi jie būtų galėję mus išgirsti.
- Nesąmonė. Nebijok taip to kvailio, - atsakė Dona ir atsitrau­
kė nuo durų.
Papešiojau marškinėlių kraštą ir susimąsčiau. Aišku, kad jo ne­
bijau, bet šis kambarys man svarbus. Jokiu būdu nenoriu nervinti
to prietrankos, juolab pirmą mūsų bendro gyvenimo dieną.
Bet jau kitą akimirką Dona atidarė duris ir nupėdino į svetainę.
- Dona! - sušnypščiau ir nusekiau jai iš paskos.
Keidenas virtuvėje traukė alų iš šaldytuvo. Iš nugaros irgi - o gal
labiausiai išjos - atrodė tikras galiūnas. Mūvėjo rūdžių spalvos džin­
sus, gražiai pabrėžiančius sėdynę, vilkėjo glaudžius tamsiai žalius
marškinėlius, aptempiančius pečius ir išsyk atkreipiančius žvilgsnį
į raumeningą nugarą. Salia Keideno atsišliejęs į virtuvės barą sto­
vėjo juodaplaukis vaikinas - aukštaūgis, tikras išstypėlis. Jo languoti
marškiniai krito laisvai, rankovės buvo atraitotos iki alkūnių.
- Ei, čia tu tas keistuolis šeimininkas! - Dona priėjo prie tam­
siaplaukio vaikino, o šis atsigręžė į ją nustebęs. Žvelgė smalsiai ir
maloniai, kitaip nei Keidenas. - Pirmiausia noriu pasakyti, kad
tavo taisyklės man atrodo visiškai beprotiškos. Turiu galvoje, pa­
sižiūrėk į save, o paskui pažiūrėk į ją. - Dona mostelėjo ranka į
mane. Nors skradžiai prasmek. Arba ištirpk ore. Viena iš dvie­
jų. - Nemanau, kad jai taip ir knieti su tavimi prasidėti. Be to,
esi susidaręs siaubingą stereotipinį moterų vaizdelį ir bandai mus
visas sukišti į vieną stalčiuką! Ir išvis, iš kur žinai, ką veikiame
laisvalaikiu? Juk visai gali būti, kad mėgstame imtynes ir profesi­
onaliai žaidžiame futbolą.
Keidenas uždarė šaldytuvo dureles ir pamažu atsisuko. Pakėlęs
antakį nužvelgė Doną ir susidomėjęs klausėsi, kaip ji koneveikia jo
draugą. Regis, net šypsojosi.
Bet tik regis.

31
 Nuskubėjau prie Donos ir uždėjau rankas jai ant pečių. Pasi­
lenkusi sušnabždėjau:
- Čia ne jis.
Ji sustingo.
- Kaip ne jis?
Kryptelėjau smakrą rodydama į Keideną.
- Čia Keidenas, mano šeimininkas. Keidenai, čia mano draugė
Dona.
Tas kitas vyrukas stovėjo išsišiepęs iki ausų. Skruostuose išryš­
kėjo gilios duobutės. Jis atsisuko į Keideną.
- Seni, ar gali būti, kad ne itin maloniai bendravai su šitomis
merginomis?
Keidenas gūžtelėjo pečiais vartydamas akis ir triukšmingai at­
kimšo alaus butelį, stumtelėjo savo draugužiui per virtuvės barą,
tada atkimšo kitą ir bemat priglaudė prie lūpų. Persibraukė burną
atpakalia plaštaka ir nužvelgė mane nuo galvos iki kojų. Kažkas,
matyt, jam nepatiko, nes suraukė kaktą ir patraukė prie sofos.
Į Doną nekreipė jokio dėmesio.
- Aš Spenseris, - prisistatė draugas ir padavė ranką pirmiau
Donai, paskiau man. - Malonu su jumis susipažinti.
- Sveikas, - atsakiau. - Aš Alija.
-Jau girdėjau apie tave, - sumurmėjo jis, metęs skubų žvilgsnį
į Keideną. Papurtė galvą ir dar labiau išsišiepė. - O tu, vadinasi,
Dona, kuri domisi imtynėmis, profesionali futbolininkė.
- Atsiprašau, nenorėjau, kad susidarytum blogą įspūdį. - Dona
ūmiai nuščiuvo, o aš vos tramdžiau juoką.
- Ne, tikrai nesusidariau. Patikėk.
Spenseris mirktelėjo, ir tik tada pamačiau, kokios spindulingai
mėlynos jo akys.
Jiedviem kalbantis, prisiminiau, ko mudvi čia atėjome. Jeigu
ketinu šiąnakt ramiai miegoti, man kuo skubiausiai reikia sofos.

32
 - Ei, - tariau priėjusi prie sofos, savo šeimininkui už nugaros.
Keidenas atkragino galvą ir suraukęs kaktą pakėlė akis į mane. -
Gal kartais turi grąžtą, a?
- Kam tau reikia grąžto? - susidomėjo jis, bet žvelgė vis dar
nepatikliai.
Knietėjo atsikirsti, - koks tavo reikalas? - bet paskutinę akimir­
ką apsigalvojau. Juk tai man kai ko iš jo reikėjo.
- Mano sofos detalėse kažkodėl per mažai skylučių, - paaiški­
nau prisiversdama kuo labiau sušvelninti balsą. - Reikia dar kelias
išgręžti.
Keidenas linktelėjo ir vėl įsmeigė žvilgsnį prieš save.
- Grąžto neturiu.
Ne iš karto supratau, ką jis pasakė.
- Tai kodėl tau rūpi, ką su juo darysiu?
- Norėjau sužinoti, ar tau tikrai reikia grąžto, ar tiesiog esi per
kvaila, kad suprastum, kas rašoma vartotojo instrukcijoje. - Keide­
nas gūžtelėjo pečiais. Paskui paėmė nuo staliuko pultelį ir įjungė
televizorių.
Pajutau savyje tvenkiantis nuožmių įžeidimų laviną, bet visus
juos nurijau.
- Tai reiškia, kad turi grąžtą, bet man neduosi? - pasistengiau
kalbėti ramiai.
Mane varė iš proto, kad jis sėdi sau su savo prakeiktu alumi
rankoje išsipleikęs ir visiškai abejingas, tarsi neturėtų šiame pasau­
lyje anei rūpestėlio. Nė nepasivargina nukreipti akių nuo ekrano.
- Kaip tik tai ir reiškia.
Nusivylusi suniurzgiau ir apsisukau ant kulno. Sugniaužusi
kumščius parlėkiau į savo kambarį, pagriebiau nuo grindų instruk­
ciją ir grįžau atgal į svetainę. Šįkart apėjau aplink sofą ir atsisto­
jau priešais Keideną taip, kad užstočiau televizorių. Piktdžiugiškai

33
žiūrėjau, kaip jo abejingumas virsta įtūžiu. Jis užsimerkė ir išsižio­
jo, bet aš neleidau ištarti nė žodžio.
- Štai, - kyštelėjau instrukciją panosėn. Gal kiek per arti, nes
jis atšlijo atgal. - 13b žingsnis. Atkėlėme sėdimąsias pagalvėles, su­
dėjome pirmą dalį ir susukome visus varžtus dešinėje. Čia, - susi­
erzinusi bakstelėjau į schemą, - turi būti išgręžtos skylutės. Bet jų
nėra. Taigi būtų be galo malonu, jeigu duotum man tą savo pra­
keiktą grąžtą!
Bute stojo tyla. Dona su Spenseriu nutilo ir įsispoksojo į mane.
- Nebūk šiknius, seni, - galiausiai pratarė Spenseris.
- Taigi. Nebūk šiknius, seni, - pritarė Dona.
Įprastinėmis aplinkybėmis būčiau nusikvatojusi, bet dabar vi­
riau pykčiu. Matydama tvirtai sučiauptas Keideno lūpas supratau,
kad ir jam šitai toli gražu neatrodo linksma.
Jis ir vėl žvelgė į mane nepakenčiamai nepatikliai.
- Vaikštai plonu ledu, - pratarė jis vos girdimai ir atsistojo taip
staiga, kad atšokau išsigandusi ir susimušiau blauzdą į svetainės
staliuką.
Klupčiojau išsproginusi akis, mataravau rankomis, kad nepra­
rasčiau pusiausvyros. Bet Keidenas mane sučiupo už abiejų rankų.
Sutrikusi žiūrėjau į jo rankas, jos taip maloniai vėsino suprakaita­
vusias manąsias, gal dėl to, kad ką tik laikė šaltą alaus butelį. Mano
žvilgsnis nuslydo nuo jo pirštų per tas stiprias rankas iki veido.
Pirmą kartą pastebėjau putlių lūpų linkį ir mažą smakro duobutę,
dengiamą barzdos šerelių.
Keidenas įdėmiai mane tyrinėjo - taip pat kaip aš jį. Tikriau­
siai pastebėjo net kelias strazdanas ant nosies, kad jau stovėjo taip
arti. Jutau jo krūtinės ląstą prie savosios ir tariausi girdinti širdies
tvinksnius.
Tada jis sumirksėjo ir viskas baigėsi.
Paleido mane staiga ir išbildėjo iš kambario.

34
 Gaudydama kvapą vyliausi, kad nei Dona, nei Spenseris nieko
nepastebėjo. Atsigręžusi pamačiau, kad juodu stovi pasukę galvas į
koridorių, iš kurio sklido garsus tarškėjimas.
Tarpdury išdygo Keidenas.
- Štai, - tarė šiurkščiai ir kilstelėjo tamsiai žalią lagaminėlį. -
Vargas tau, jei ko pridirbsi.
- Galėtum ir pagelbėti, užuot darkęsis kaip koks šunsnukis, -
metė jam Dona, saldžiai šypsodama.
Buvo matyti, kad panorėjusi sugeba virsti tikru velniūkščiu.
Toji jos savybė man patiko, bet, Dievas mato, jeigu Dona ne­
būtų pradėjusi kalbėti su Keidenu maloniau, būčiau savo ranko­
mis ją pasmaugusi. Man, lygiai kaip ir jai, nepatiko, kad jis toks
storžievis, su malonumu būčiau jį apipylusi rūgščiais žodeliais. Juk
kas nors turi parodyti, kaip jis elgiasi. Bet kad ir koks Keidenas ne­
pakenčiamas, daug mėnesių turėsiu gyventi su juo viename bute.
Nenorėjau be reikalo jo erzinti, juolab vos tik įsikūrusi. Be to, dar
negalėjau kaip reikiant įvertinti jo ir mano santykių, todėl tariau:
- Gal pati susitvarkysiu, - ir greitai nuėjau pasiimti iš Keideno
to lagaminėlio.
Šis, gerokai sunkesnis, nei tikėjausi, būtų nudribęs ant grindų,
jei nebūčiau pastvėrusi kita ranka. Supratau, kad tas vyrukas turi
ne paprastą įrankių lagaminėlį, o kažkokį ypatingą rinkinį su viso­
kiausiais dalykėliais, kurių tikriausiai niekam niekada neprireiks.
- Aš jums padėsiu, - pareiškė Spenseris ir priėjo prie manęs per
visą svetainę. - Kur toji sofa?
Nekreipiau dėmesio į nirtulingą Keideno žvilgsnį ir nusekiau
paskui Spenserį į savo kambarį. Durys buvo praviros, bet prieš įei­
damas jis metė per petį klausiamą žvilgsnį. Linktelėjau.
- Tai bent! Betgi nuo tada, kai Etanas išsikraustė, čia kai kas
pasikeitė.

35
 Spenseris apžiūrėjo kvapiąsias žvakes ir lempučių girliandas,
dirstelėjo už durų, užmetė akį į komodą ir lentynas, kur jau bu­
vau sudėjusi keletą daikčiukų. Kvepalų flakonėliai stovėjo gražiai
išrikiuoti, taip pat keletas kartoninių futliarų, į kuriuos ketinau su­
krauti popierius. Mano batai buvo tvarkingai padėti ant komodos,
lempučių girliandos kabojo viršum rašomojo stalo, laikinai pritvir­
tintos prie vinučių, vis dar stirksančių sienose.
- Kvepia taip, tarsi kažkas būtų sušlamštęs kalną vanilinių ledų,
o paskui viską išvėmęs ant grindų, - man už nugaros pasigirdo
Keideno balsas.
Atsisukau.
Jis suraukė nosį, pamatęs chaosą ant grindų, tada pro mane
prasispraudė ir priklaupė prie sofos pagalvėlių.
- Skylučių trūksta va čia, - paaiškinau. - Bandėme tas dalis
apversti, bet veltui. Tad pamaniau, - pastačiau įrankių lagaminėlį
ant grindų, priėjau prie Keideno ir parodžiau jam per petį į blogai
pagamintą medinę detalę, - kad reikia kelias pragręžti. Tikriausiai
padėtų. Beje, ir dar vienas gabalas per ilgas.
- Gal būtų galima nupjauti, - pasiūlė Dona.
Papurčiau galvą.
- Nemanau, kad bus gerai. Medis nueis atplaišomis ir sulūš.
Ta detalė turi atlaikyti mane miegančią. Nė nesiryšiu kuo nors
užsiimti ant tos lovos.
Keidenas pakėlė į mane akis. Jos žybtelėjo tarp tankių antakių.
- Aišku, būtų didžiulis praradimas.
Pavarčiau akis. Spenseris tyliai sukikeno. Mečiau ir jam triuš­
kinantį žvilgsnį. Tai jau taip. Tikriausiai teks priprasti prie tokių
juokelių, kai aplink vieni vyriškiai.
- Nemanau, kad norėčiau prisiimti atsakomybę už tai, kad Alija
nebesiryš kai kuo užsiimti ant savo lovos, - liūdnai išdudeno Spen­
seris, pridėjęs ranką prie krūtinės. - Turime ko nors griebtis, bičiuli.

36
 Pirmą kartą pamačiau Keideną Vaitą išsišiepusį. Šiepėsi gra­
žiai - iš visos širdies. Ne tik lūpomis, bet ir akimis, aplink jas su­
simetė raukšlelės, o karamelinėse rainelėse žybsėjo šelmiškos ki­
birkštėlės.
-Tu teisus.Tokios atsakomybės prisiimti negalime.
Taip taręs jis prisitraukė arčiau įrankių lagaminėlį, atidarė ir
išėmė grąžtą.

- Dieve mano, visai nusibaigiau, - sudejavau ir susmukau ant

sofos svetainėje.
Dona netrukus prisėdo šalia ir padėjo galvą man ant peties.
- Aš irgi. Toks jausmas, kad nebegalėsiu nė pakrutėti, - lyg no­
rėdama tą patikrinti ji kilstelėjo galvą ir ši tuoj pat nusviro atgal. -
Matai?
-Tikrai ne kas, - tarė Spenseris, sėdintis kitame U raidės pavi­
dalo sofos gale. - Jeigu neklystu, Keidenas pasikvietė keletą drau­
gų, jie netrukus ateis.
- O, - išsprūdo man.
Išsyk pradėjau svarstyti, ką tai reiškia man. Ar turėsiu užsidaryti
savo kambaryje? O gal „pasikvietė keletą draugų“ yra toks kodinis
posakis, reiškiantis, kad mano šeimininkas šįvakar rengia vakarėlį?
Taip būdavo pas mus Denveryje.
- Nesirūpink. Manau, orgijų rengti jis neketina, - mirktelėjo
man Spenseris.
Pastebėjau, kad jis dažnai pamerkia akį. Nesupratau, kodėl
stengėsi palaikyti mūsų bute gerą nuotaiką. Kartais jo draugin­
gumas man pasirodydavo kone priverstinis. Nepaisant to, jis man
visai patiko.
- Tiesą sakant, galėčiau kad ir dabar eiti miegoti, - pasakiau
susimąsčiusi. - O kaip tu?

37
 - Iš karto prisidėčiau, - vyptelėjo Spenseris.
Mudvi su Dona pažvelgėme į jį pakėlusios antakius.
Atsiprašydamas jis iškėlė rankas.
- Atleisk, bet kai tu taip mesteli...
Atsakydama į jo šypsnį papurčiau galvą.
Dona nusižiovavo man ant peties.
- Bijau, kad man tuoj reikės išeiti. Šiandien niekas manęs ne-
speis į kampą, be to, dar noriu paskambinti tėčiui.
- Aišku, jokių problemų. Gal tave pavėžėti?
- Ne, kam. Eiti tik dešimt minučių. Atsigaivink ir susigyvenk
su jais. Juk ne veltui visą dieną arėme. - Ji atsitiesė ir pakėlė rankas
virš galvos. - Ak, man kaip reikiant skauda rankų raumenis.
- Man irgi! - Dejuodama pasitryniau pečių raumenis, juos
maudė labiausiai. - Laimė, rytoj laisvadienis. Antraip reikėtų kry­
puoti iš paskaitos į paskaitą kaip robotui.
Dona nusijuokė, ir mudvi išėjome į koridorių. Prie laukujų du­
rų tvirtai ją apkabinau.
- Ačiū tau. Išgelbėjai mane. Viena nė už ką nebūčiau susitvar­
kiusi.
- Dar ir kaip būtum. Esi stipri nepriklausoma mergina, - atsa­
kė Dona pabrėžtinai rimtai, ir aš vėl nusišypsojau. - Parašyk man
dėl pirmadienio. Tada prieš paskaitas galėtume dar išgerti kavos.
Pagrindinis dalykas, kurį draugė studijavo, irgi buvo anglų kal­
ba, o papildomus dalykus ji buvo pasirinkusi kitus nei aš. Jau lau­
kiau bendrų mūsų paskaitų. Tad bent ne visą laiką turėsiu viena
klaidžioti po milžinišką studentų miestelį.
- Būtinai parašysiu. Ir nepamiršk, ką siūliau: jeigu kambarioke
tave nervins, ateik pas mane.
- Gerai, ateisiu. - Prieš išsmukdama į laiptinę ji šūktelėjo per
koridorių į svetainę: - Iki, berniukai!

38
 Išgirdau murmėjimą, aišku, Spenserio, o ne Keideno. Dona
rtietė man žvilgsnį, kuris reiškė „tik, žiūrėk, nepasiduok“, tada už­
darė duris, ir likau viena.
Grįžau į savo kambarį, susirinkau kosmetikos priemones ir nu­
ėjau į vonią. Ten pirmą kartą įdėmiai save apžiūrėjau. Vonios kam­
baryje buvo stebėtinai šviesu, tikriausiai dėl plytelių ir langelio virš
klozeto. Bet apsigręžusi užsirakinti sutrikau.
Kas čia yra, po velnių?
Atplėšiau duris ir apsidairiau svetainėje. Ant sofos sėdėjo tik
Spenseris ir žaidė su konsole, iš tolo visai nepanašia į naujausią
„PlayStation “.
- Keidenai! - sušukau per visą butą.
Jokio atsako.
- Man regis, jis savo kambaryje, - tarė Spenseris, nepakelda­
mas akių ir linktelėdamas į vieninteles uždaras duris.
Kiek padelsusi perėjau per svetainę ir nedrąsiai į jas pabeldžiau.
Niekas neatsiliepė. Vėl pabeldžiau. Dar truputį neryžtingai palū­
kuriavau, bet nesulaukusi atsakymo ėmiau ir spustelėjau rankeną.
- Ei, gal gali man pasakyti, kur vonios raktas? - paklausiau
žvelgdama į kambarį.
Spėjau įžiūrėti lentynas, prikrautas suskaitytų laikraščių, di­
džiulį rašomąjį stalą su dviem ekranais, kuriuose buvo atvertos
dvi grafinės programos, ir kapucino spalvos sienas. Ant didžiulės
juodmedžio lovos rėmo kabojo keleri marškinėliai, šalia stovėjo
naktinė spintelė, ant jos pakrikai gulėjo pieštukai.
Jokių kitų smulkmenų nebeįžvelgiau, nes prieš mane staiga iš­
dygo Keidenas ir užstojo visą vaizdą.
- Vienas dalykas, kai mane priverti surinkti tavo sumautus bal­
dus, - suniurzgė. - Bet kai įsibrauni į kambarį man dirbant, tai jau
virš visko.

39
 Sutrikusi iš apačios žiūrėjau į Keideną. Jo akys niūriai blykčiojo.
- Atsiprašau, tik noriu sužinoti, kur...
- Supratau, ko nori. Negirdėti, ką sakai, neįmanoma. - Jis pasi­
trynė kaktą delnu. - Paklausyk, mano limitas šiandien jau išsemtas.
- Tavo limitas išsemtas? - negalėjau patikėti savo ausimis.
Visą dieną praleidau montuodama baldus ir įsirengdama savo
kambarį. Buvau nusibaigusi ir norėjau tik nusiprausti po dušu už
užrakintų durų, nesibaimindama, kad kiekvieną akimirką gali įeiti
Keidenas ir apiberti mane nedraugiškomis pastabomis.
Įsisprendžiau į šonus.
- Gal išsiaiškinkime? - sušukau. - Pirma, montuoti baldų tavęs
neverčiau. Tu tik išgręžei tris skylutes mediniame rėme - visa kita
mudvi padarėme dviese su Dona! Ir antra - tenoriu sužinoti, kur
vonios raktas, Keidenai. Nieko daugiau. Sakai, kad nenervinčiau
tavęs bobiškomis nesąmonėmis, bet tavo nuotaikų kaita daug bai­
sesnė už bet kokios moteriškės, kamuojamos PMS!
Jis nė nemirktelėjo.
- Manęs nekankina nuotaikų kaita, mieloji. Aš visuomet ne­
pakenčiamas.
Jis stvėrė mane už pečių. Nuo stiprių jo rankų po marškinėliais
man pašiurpo oda, prakeikiau savo kūną, kad jis taip išsiilgęs ma­
sažo. Tada Keidenas išgrūdo mane pro duris.
- O dabar atsiknisk.
Kitą akimirką jis užtrenkė jas man prieš nosį.

40
 3 skyrius

Gaila, bet dušas nė kiek manęs neatpalaidavo. Tiesą sakant, daug

mieliau būčiau išsimaudžiusi vonioje, bet nedrįsau, nes rakto ne­
buvo, o Keidenas atrodė toks nenuspėjamas. Tad žaibiškai nusi­
prausiau po dušu ir įlindau į savo kambarį.
Nugara atsišliejusi į vėsias medines duris nuslinkau ant žemės
ir pirmą kartą nuo tada, kai atvykau į Vudshilą, visa krūtine įkvė­
piau oro. Ir iškvėpiau. Ėmė atrodyti, kad jis pasklido po visą kūną.
Kai mane apėmė ramybė, atsimerkiau.
Viskas buvo lygiai taip, kaip visuomet ir svajojau. Ant surinktos
lovos gulėjo pūkuotas užtiesalas ir įvairaus didumo bei pavidalo
pagalvėlės. Viršum rašomojo stalo kabojo lempučių girliandos,
taip pat ir palei vieną iš lentynų, jose jau buvau išdėliojusi savo
daiktus. Rašikliai ir sąsiuviniai tvarkingai gulėjo pieštukinėse ir
dėkluose ant rašomojo stalo. Nuo palangės man šypsojosi mudvie­
jų su Dona veidai, rėmelio dešinėje stovėjo tokio paties dizaino
baltas žadintuvas. Pro praskleistas užuolaidas krito paskutinė die­
nos šviesa.
Ir viską apžvelgusi nebegalėjau susivaldyti.
Garsiai sukūkčiojau.
Iškart užsidengiau burną ranka tikėdamasi, kad niekas manęs
neišgirdo. Ašaros tvenkėsi akyse, neįstengiau nueiti iki lovos. Su­
smukusi prie durų, abiem rankomis apsiglėbiau kelius.

41
 Man iš tikrųjų pavyko. Buvau Vudshile - nuo tėvų mane skyrė
per tūkstantį mylių. Tą savaitę padariau savo pačios labui daugiau,
nei buvau kada nors padariusi, ir staiga viskas man pasirodė taip
pribloškiama, kad nebeįstengiau nepravirkti. Šiltos ašaros ritosi
man per skruostus.
Buvau be galo susijaudinusi. Trejus metus ištisas dienas ir nak­
tis svajojau apie šią akimirką - kai galiausiai atsidursiu ten, kur
jausiuosi rami.
Atsargiai pakėliau galvą ir dar sykį apsidairiau kambaryje. Nuo
dabar viskas mano rankose. Niekada niekas man nebenurodinės,
kaip gyventi. Niekada niekam nebeleisiu sukišti savęs į jokį stal­
čiuką, kur nenoriu būti. Nuo dabar rašysiu savo pačios istoriją. Sa­
vo naujuose namuose.
Mano ašarotą veidą palengva nutvieskė šypsena.

Neturiu supratimo, kiek žmonių susirinko pas Keideną.Tik girdė­

jau juos triukšmaujant. Bet nenorėjau leisti, kad tai sugadintų man
vakarą. Užsivilkau patogius drabužius: marškinėlius siauromis
petnešėlėmis ir nėriniuota iškirpte, savo mėgstamiausios pižamos
dalį, ir pilkus minkšto džersio šortus. Dėl manęs Keidenas gali
kad ir kasnakt švęsti. Tiesiog džiaugiausi, kad nebereikia nakvoti
nakvynės namuose.
Ėmiausi išskleisti sofą. Teko kelis kartus įsiręžti, dusyk iš visų
jėgų trinktelėjau ištraukiamąja patalynės dėže sau per blauzdas,
bet galiausiai susidorojau rimčiau nesusižalojusi. Tada jaukiai įsi­
taisiau savo pagalvių rojuje.
Pagaliau radau laiko pažiūrėti visas tas televizijos serialo serijas,
kurias pastarosiomis dienomis praleidau. Buvau apsėsta serialų ir
žiūrėdavau visa, kas patekdavo į mano rankas arba ką galėdavau
rasti „Netflix“. Pastaruoju metu buvau ypač pamėgusi serialus apie

42
superherojus, tokius kaip „Strėlė“, „Agentūra S.K.Y.D.A.S“ arba
Blyksnis“. Nors tai visuomet priklausė nuo mano nuotaikos. Kai
kuriomis dienomis negalėdavau gyventi be serialų paaugliams,
tokių kaip „Vampyro dienoraščiai“, kitąsyk žiūrėdavau naujausius
„Šok su žvaigžde“ epizodus. Kartais mane apsėsdavo istorinių dra­
mų poreikis, tokių kaip „Bordžijos“ arba „Svetimšalė“.
Šiandien neabejotinai atėjo superherojų eilė. Įjungiau nešioja­
mąjį kompiuterį ir padėjau ant lovos, tada pasirausiau paskutinėje
dar neiškrautoje dėžėje ieškodama mėgstamiausių ausinių, nors
milžiniškų, bet nepaprastai patogiai priglundančių prie ausų. Pa­
sirūpinusi vakaro pramoga apsikamšiau antklode ir susižavėjusi
spoksojau, kaip herojai gelbsti pasaulį.
Nė nebežinau, kiek serijų peržiūrėjau, bet vienu metu užsnū­
dau. Nenuostabu, juk visą dieną prazyliojau ant kojų.
Pabudau, kai pro ausines prasiskverbė prislopintas pokštelė­
jimas. Man į veidą tvykstelėjo šviesos spindulys. Užsimiegojusi
ėmiau markstytis. Kažkas atplėšė mano kambario duris ir trinkte­
lėjo į stovinčią už jų lentyną.
- Atsiprašau, - suvapėjo tas kažkas, o durys vėl užsidarė.
Sutrikusi nusiėmiau nuo galvos ausines ir išpainiojau plaukus
iš susimazgiusio laido.
- Keidenai, biče! Mano kambaryje - pritrenkianti pana! - iš­
girdau tą patį balsą, šaukiantį per visą butą.
Tam tipeliui kliuvo liežuvis. Tikriausiai buvo jau gerai įmetęs.
Staiga kažkas vėl atplėšė duris. Užsitraukiau antklodę iki sma­
kro ir įsispoksojau į tipą, stovintį vidury mano kambario ir man
besišiepiantį. Jis atrodė kaip koks banglentininkas. Jeigu nebūtų
toks įraudęs, galėtų kad ir dabar pat susukti reklaminį klipą „Aber­
crombie“ bendrovei.
- Sveika, aš Etanas. Pirmiau čia buvo mano kambarys, panos
nė kojos nekeldavo. Bent iki tol, kol susipažinau su savo drauge.
Ana ten stovėjo mano lova, ir mudu su Monika dažnai...

43
 - Mažuti, - jam už nugaros pasigirdo diskretiškas balsas, - ma­
nau, kad jai visai neįdomu, ką mes šiame kambaryje veikdavom.
Nenervink vargšelės.
Tarpduryje pasirodė jauna mergina. Suėmusi Etaną už rankos
ištempė iš kambario ir švelniai stumtelėjo svetainėn.
Tada ji atsisuko į mane. Buvo ryškiai išsidažiusi, plaukai nuda­
žyti sruogelėmis. Buvau dar apdujusi ir spalvų gerai neįžiūrėjau.
- Atsiprašau. Aš Monika, čia buvo mano draugas Etanas. No­
rėjome tik pasisveikinti.
- Hm... sveika.
Pasitryniau akis. O Dieve, kiek dabar valandų?
- Sveika,- pakartojo Monika, apžiūrinėdama spindinčias
žvaigždeles viršum rašomojo stalo. - Jauku pas tave. Etanas visuo­
met mane ūdydavo, jei šitame kambaryje nors dezodorantu pasi-
purkšdavau. Bet viskas čia, - ji mostelėjo į lempučių girliandas ir
dekoracijas, - išties gražu.
- Ačiū.
Nė nežinojau, ką daugiau pasakyti. Iš kito buto galo į mano
kambarį sklido muzika. Girdėjau šūkčiojimus, taurių skimbčioji­
mą ir garsius pokalbius.
- O tu tikrai mergina? - nesusilaikė Monika.
Žvelgiau į ją sumišusi.
- Manau, kad taip, - pralemenau ir atidoj au antklodę per kelis
centimetrus.
Vargu ar Monika nužiūrės mane bloga akimi.
Ji prisimerkė ir susidomėjusi apžiūrėjo mano nėriniuotus marš­
kinėlius.
- O, taip, neabejotinai. - Jos veidą nutvieskė šypsena. - Vaje,
Keidenui aiškiai įtikai, jeigu leido tau čia gyventi.
- Hm, - netvirtai numykiau ir iš lėto nuleidau kojas nuo so­
fos. -Tiesą sakant, nežinau. Anot jo, jam reikia pinigų, o kiti pre­
tendentai atsisakė.

44
 - Patikėk, turėjai kristi jam į akį. Paprastai visas panas pasiun­
čia velniop. - Buvo matyti, kad ką tik užgrojusi muzika Monikai
patinka, ji palengva kinkavo galva. - Prieš Etanui čionai įsikraus-
tant, Keidenas turėjo nuomininkę, apie kurią ėmė rėžti sparną. Ji
įsimylėjo, o jis... - Monika padarė ranka tokį judesį, tarsi plėštų
širdį sau iš krūtinės. - Paskiau niekada ir jokiomis aplinkybėmis
šitame bute nebuvo galima garsiai ištarti jos vardo, kalbėti apie
merginas čia išvis buvo uždrausta. Galiausiai viskas tiesiog ėmė
eiti velniop. Man regis, ji net primaišė jam į dušo gelį depiliacinio
kremo. Įsivaizduok Keideną nuplikusiom rankom ir kojom!
Suprunkščiau.
Monika pritariamai linktelėjo.
- Aš sureagavau lygiai taip pat! Bet juokai bemat baigėsi, kai
Keidenas mane iš čia išvijo. Pastaraisiais mėnesiais visos mote­
riškosios lyties būtybės, užklydusios į jo butą, tapo įsibrovėlėmis,
su kuriomis reikia kovoti. Negalėdavau čia nė pusryčiauti. Turėsi
džiaugtis, jeigu Keidenas leis tau įsipilti jo išvirtos kavos. - Nusi­
juokusi ji gūžtelėjo pečiais ir nusisuko, nes panūdo šūktelėti kaž­
kam į svetainę. Paskui vėl į mane atsigręžė. - Jei nori, prisidėk prie
mūsų. Mes nesikandžiojam.
Neryžtingai save nužvelgiau. Buvau nepasidažiusi, apsivilkusi
pižama - ne pati tinkamiausia išvaizda vakarėliui. Juo labiau kad
nuo vienuoliktojo gimtadienio niekuomet niekur nėjau nepasida­
žiusi. Mama nuolat pabrėždavo, kad prieš išeinant iš namų svarbu
pasirūpinti įvaizdžiu. Makiažas tapo neišvengiama būtinybe. Koks
arkliškas darbas kasryt kruopščiai užsitepti makiažo pagrindą, už­
brėžti voko liniją, paryškinti veido kontūrą. Iš pradžių vargiai su
tuo susitvarkydavau. Bet jau aštuonerius metus dažiausi kasdien.
Negalėjau nė vaizduotis, kad išeisiu iš šio kambario nepasidažiusi.
- ... bent jau dauguma mūsų, - pridūrė Monika. - Dėl Keideno
niekada nesi tikras. Jis gali būti tikras šiknius, bet paskiau su tuo

45
apsipranti, patikėk. - Galvos mostu ji parodė į svetainės pusę. -
Nagi eikš! Pastatysiu tau alaus.
Tada ir aš nusišypsojau. Ji elgėsi taip laisvai kaip ir Dona, tad ir
pati nejučiomis pasijutau laisviau.
- Duok man minutėlę. Turiu persirengti.
Ji kilstelėjo antakį ir įsmeigė žvilgsnį į mano iškirptę.
- Būčiau tau tai patarusi. Antraip Etanui akys išvirs iš orbitų.
Monika nusikvatojo iš savo pokšto, o aš dar plačiau nusišypso­
jau. Ji išėjo iš kambario ir uždarė duris paskui save.
Atsistojau ir ėmiau raustis komodoje ieškodama patogių, ne
per ankštų kelnių. Pasirinkau tamprius džinsus. Ant nėriniuotų
marškinėlių užsivilkau nertinį.
Dirstelėjau į mažą veidrodėlį ant rašomojo stalo. Akys atrodė
išvargusios. Akimirką svarsčiau, ar nereikėtų užtepti maskuoklio,
bet išmečiau tą mintį iš galvos. Ką jie apie mane pamanytų?
Kad esi paviršutiniška kalė, kokia visi visada tave laikė, - su­
skambo kandus balsas galvoje. Tuoj pat jį nutildžiau.
Dar sykį apžiūrėjau savo naująją šukuoseną. Perbraukiau ranka
per sruogeles, paplekšnojau per bangeles, kurios dabar atrodė pa­
drikos, kad ir kaip glotninčiau. Betgi tai mano dalis, dėl to neverta
sukti galvos.
Nuėjau prie durų ir mintyse suskaičiavau iki trijų. Jeigu kas
nors padarys ką nors begėdiška, paprasčiausiai grįšiu į lovą. Nutai­
siusi ryžtingą šypseną išėjau iš kambario.
Bute vyravo toks chaosas, kad pirmą akimirką nė nesusigau-
džiau, kas ir kur. Keletas žmonių stovėjo susigrūdę virtuvėje, bal­
konas irgi lūžo nuo garsiai šnekančių rūkalių. Vien nuo to vaizdo
mane ištiko klaustrofobija. Iš garso kolonėlės ant virtuvės baro
sklido muzika. Visur buvo pristatyta taurių, stiklinių ir butelių su
visokiausiais alkoholiniais gėrimais. Nė neįsivaizdavau, kaip man
pavyko visą šurmulį išguiti į pasąmonę ir ramiai sau snūduriuoti,
aplink ūžiant vakarėliui.

46
 Nejučia ėmiau ieškoti akimis Keideno. Pastebėjau rudą sulai­
žytą plaukų kuokštą už merginos, sėdinčios jam ant kelių, galvos.
Mergina kažką kuždėjo jam į ausį, jos šviesūs plaukai krito jam ant
krūtinės. Neatrodė, kad jis alpėja iš laimės dėl tokio jos prielanku­
mo. Tiesą sakant, abejojau, ar Keideną, baisų niurzgą, išvis kas nors
gali pradžiuginti. Net surengęs vakarėlį jis atrodė kaip Grinčas.
Progai pasitaikius reikės jam pasakyti, kad nulinkę lūpų kampučiai
sumeta baisias veido raukšles.
- Ei, štai ir tu! - sušuko Monika ir stvėrė man už rankos.
Staiga užklupta leidausi nutempiama prie virtuvės baro.
- Ar nori alaus?
- Ačiū, ne, - atsakiau. Pamačiusi nusivylusį jos žvilgsnį greitai
pridūriau: - Nelabai mėgstu alų.
- A, tai pažiūrėkim, ko čia dar turime. Man regis, Spenseris
atsinešė kažkokio brangaus savo tėvo vyno.
- Vynas - super, - tariau ir žiūrėjau, kaip Monika įgudusiais ju­
desiais atidarė spintelės dureles, kad išimtų man vyno taurę. Paskui
ji paėmė minėtąjį butelį ir prikliukino tokią sklidiną taurę, kad vos
neperpylė per kraštus.
Padėkojau ir ėmiau gurkšnoti vyną. Bemat būčiau galėjusi pa­
sakyti, kokia rūšis, nuspėjau net derliaus metus. Pastaraisiais me­
tais, ko gero, tik tada galėdavau priversti tėvą manimi didžiuotis,
kai su jo verslo partneriais aptardavau kokių nors retų metų vy­
no kokybę. Tai mane paskatino gerokai per anksti viską sužinoti
apie vyną.
- Alija, tu dar nemiegi!
Atsigręžiau į tą pusę, iš kurios pasigirdo Spenserio balsas Jis sė­
dėjo ant aukštos taburetės prie baro ir pamojo man, kad prieičiau.
-Taip, sakyčiau, nemiegu,- sumurmėjau į taurę.
Žvilgtelėjau į Moniką, ji kikendama griebė man už rankos ir
nutempė prie Spenserio.

47
 Iškart pradėjo pasakoti apie įspūdingą Etano įsiveržimą į ma­
no kambarį - viskas baigėsi tuo, kad Spenseris iš juoko užspringo
vandeniu ir pusę jo išprunkštė pro nosį ant baro stalviršio.
-Taigi, Alija, kas atbloškė tave į Vudshilą? - galiausiai paklausė
Monika po to, kai išgelbėjome Spenserį nuo mirties užsprings-
tant, ir jis vėl tolygiai kvėpavo.
Šonu atsišliejau į barą, laikydama Monikos butelį, kol ji užsiro­
pštė ant taburetės šalia Spenserio. Padėkojusįjį vėl butelį pasiėmė.
-Tiesiog norėjau daugiau pamatyti.
Toks buvo mano standartinis atsakymas. Buvau tobulai jį iš­
mokusi, kaip ir jam pritinkantį gūžtelėjimą pečiais.
- Man irgi taip buvo, - atsakė Monika ir kilstelėjo alaus butelį,
ragindama susidaužti.
Mudviem susidaužus, gurkštelėjau vyno. Palengva atsipalai­
davau. Juk čia nieko blogo - esu normali mergina normaliame
vakarėlyje ir kalbuosi su normaliais žmonėmis. Niekas čia manęs
nepažįsta. Galiu padaryti visiškai naują pirmąjį įspūdį. Iki šiol ne-
prikrėčiau jokių nesąmonių. Priešingai, viskas klostosi geriau, nei
tikėjausi. Gal net vertėjo išsiropšti iš lovos.
- Aš čia tik todėl, kad buvau nepriimtas į Portlandą, - atsiduso
Spenseris.
Monika užsimojo trenkti, bet jis išsisuko šaipydamasis.
- Vudshilas nebuvo mano išsvajotas, daugiau juk nieko nesa­
kau, - pridūrė ją ramindamas.
- Esu pasipiktinusi! - tarė įsižeidusi Monika. - Juk čia tiek
daug visko! Gražus kraštovaizdis, nuostabios įžymybės. Kabaretas,
Meno ir archeologijos muziejus, miesto centras ir puikus universi­
teto miestelis su Šekspyro skulptūra...
Buvo matyti, kad Monika itin mėgsta kalbėti apie Vudshilo
pramogas, tad mudu su Spenseriu suskatome pritariamai linkčioti.

48
 - Man čia tikrai gražu, - pasakiau. - Kraštovaizdis buvo viena
iš priežasčių, kodėl norėjau būtinai į Vudshilą. Nuo tada, kai čionai
atvykau, prisikvėpavau tiek gryno oro, kad mano kūnas turėtų būti
jau visiškai išsivalęs.
- Man regis, taip jaučiasi visi atvykę iš didmiesčių, - palaimin­
gai nusišypsojo Monika.
Jai už nugaros priėjo Etanas ir ją apkabino.
- Ar ji ir vėl skaito paskaitą apie tai, kad Vudshilas yra geriau­
sias miestas studijuoti?
- Stengiasi tuo įtikinti Aliją, - linktelėjo mano pusėn Spense-
ris. - Nors ši čia jau gyvena.
- Ei! Tu ta mergina iš mano kambario, - tarė Etanas, atsisukęs
į mane. - Turiu galvoje, jis, aišku, jau nebe mano. Nuo dabar tai
tavo karalystė su viskuo, kas joje yra.
Nusišypsojau žiūrėdama, kaip jis įsikimba į savo draugę, kad
nepargriūtų.
- Ačiū už lentyną ir rašomąjį stalą, Etanai.
- Ačiū tau, kad perėmei tą šlamštą. Palengvinai mums persi­
kraustymą, - atsakė jis įsikniaubdamas veidu į Monikos kaklo lin­
kį ir priversdamas ją sukikenti.
Pamaniau, kad juodu žavingi. Jis toks panašus į banglentinin­
ką, ji su savo akį rėžiančiais ryškiais plaukais ir juodai lakuotais
nagais. Dar mielesni atrodo dėl to, kad yra tarytum vienas kito
priešingybė.
- Man irgi visuomet taip būna, kai į juos žiūriu, - tyliai tarė
Spenseris ir palinko į mane, nutaisęs sąmokslininko miną. Jo akys
buvo neįtikimai mėlynos. - Iš pradžių atrodo mieli, bet paskui tai
įgrysta ir ima siutinti.
-Jei kas, viską girdžiu, - metė Monika.
Jos balsą slopino Etanas, įsisiurbęs į ją lūpomis ir apglėbęs ran­
komis. Savo gaurais uždengė jai pusę veido.

49
 - Judu šlykštūs, apgailestauju. Tai faktas,- suraukė nosį
Spenseris.
- Šlykštūs? Aš tau parodysiu, kas yra šlykštu.
Monika nušoko nuo taburetės ir puolė prie Spenserio. Netekęs
atramos Etanas susvyravo, netikėtai ėmė virsti į priekį ir bergž-
džiai bandė laikytis už baro. Kaipmat pastvėriau jį už rankos ir
tvirtai laikiau, kad neparkristų.
- Gal tau būtų geriau išgerti stiklą vandens? Kaip manai, Etanai?
Jis išsišiepė ir papurtė galvą, kad atmestų plaukus nuo veido.
Paskui pradėjo linksėti. Ir nesiliovė. Tikriausiai nuo to jam apsi­
suko galva, nes ėmė dar labiau svirduliuoti nei pirmiau. Padėjau
jam užsiropšti ant taburetės, tuo tarpu Monika su Spenseriu šalia
mūsų vis dar kovėsi - tai priminė karatė, bokso ir kutenimo mi­
šinį, lydimą garsių teatrališkų kovos šūksnių. Apeidama barą, kad
parūpinčiau Etanui vandens, akies krašteliu mačiau, kaip Monika
ėmėsi smaugimo veiksmo ir sutaršė rūpestingai sulaižytus Spen­
serio plaukus. Tada mano žvilgsnis savaime nuklydo per kambarį
prie sofos.
Sustingau.
Tamsios Keideno akys buvo įsmeigtos tiesiai į mane.
Mergina sėdėjo nebe jam ant kelių, o šalia. Jis laikė ranką jai
ant pečių, jos lūpos buvo prigludusios jam prie ausies. Tuomet su­
pratau, kodėl ji man pasirodė pažįstama - tai buvo ta pati mergina,
su kuria jis atsisveikino, man ateinant apžiūrėti buto.
Prisiminiau Keideno taisykles. Žiūrėjimas į jį, jam su kuo nors
glamžantis, tikrai puikavosi pačioje draudžiamų bet kokiomis
aplinkybėmis dalykų sąrašo pradžioje. Tad nusukau akis į šalį ir
susitelkiau į vandenį Etanui.
Kai pastačiau stiklinę ant baro, Monika galiausiai baigė grum­
tis su Spenseriu. Juodu atrodė gerokai nusikamavę, man teko pa­
dėti Monikai sutvarkyti šukuoseną, nes jos plaukai buvo išsitaršę.

50
 - Man patinka tavo plaukai, - paskui juos pagyriau ir dar kartą
perbraukiau pirštais tas margaspalves sruogeles. - Man regis, nie­
kada negalėčiau tam ryžtis.
- Atvirai šnekant, kartais noriu būti ne tokia drąsi, - atsakė ji,
liūdnai žvelgdama. - Kai sumanau ką nors pakeisti, visuomet per
trumpai svarstau. Esu pernelyg impulsyvi ir niekada negaliu pasi­
rinkti vieno dalyko - taigi, pavyzdžiui, dažausi ne viena spalva, o
visomis, kurios man tuo metu patinka.
- Man taip gražu. O didžiausias pokytis, kuriam kada nors pa­
siryžau, štai čia, - parodžiau jai savo trumpus plaukus.
Monika suraukė kaktą.
- Kaip atrodei anksčiau?
Pasvarsčiau, gal parodyti jai nuotrauką, bet čia pat prisiminiau,
kad visas jas ištryniau iš telefono.
- Mano plaukai buvo medaus spalvos, - atsakiau jai. - Ir siekė
krūtinę.
- Tu nepanaši į šviesiaplaukę, - išplėtė akis Monika.
- Bet buvau kaip tik tokia. Atrodžiau maždaug kaip... - perme­
čiau akimis kambarį ir mano žvilgsnis sustojo prie Keideno mergi­
nos, - kaip toji, tik tamsėlesnė.
Monika pasuko galvą į tą pusę, kur rodžiau.
- Kaip Sojer? - nesivaldydama ji prapliupo garsiai juoktis.
Sėdinti prie Keideno mergina atsisuko į mudvi ir įsmeigė akis į
Moniką. Tada jos akys susiaurėjo iki siaurų plyšelių, ji pakilo.
- O ne, - sumurmėjo Monika ir, regis, susigūžė.
Sojer einant prie mūsų, leidau sau pirmąkart įdėmiau ją ap­
žiūrėti. Ji buvo labai graži, turėjo puikią figūrą su visais reikiamais
apvalumais, dekoltė galėjo sukelti pavydą bet kuriai moteriai. Ilgi
jos plaukai buvo banguoti ir truputį netvarkingi, užtat tinkantys
prie tamsaus akių makiažo, trumpos juodos suknelės ir plačių „Dr.
Martens“ batų. Tiesą sakant, su tokia rokerės apranga jai būtų la­

5i
biau tikę stovėti scenoje greta Heilės Viljams, negu būti šiame va~
karėlyje.
- Išgirdau savo vardą, - tarė Sojer, užuot pasisveikinusi, ir pa­
žvelgė į Moniką kreivai šypsodama.
Keidenas, kuris irgi atsikėlė ir prisivijo Sojer dviem žingsniais,
regis, juto ore tvyrant įtampą. Apkabino ją per liemenį ir prisitrau­
kė arčiau savęs. Toks jo veiksmas nedavė norimo efekto - prie­
šingai. Užuot atsipalaidavusi Sojer stumtelėjo Keideną, atsitraukė
nuo jo ir sunėrė rankas ant krūtinės.
- Gal norėtum man ką nors pasakyti, Monika?
- Ne, tikrai ne, Alija tik... - Monika užsikirto ir dirstelėjo į
mane ieškodama pagalbos. - Tik pasakojau, kad neseniai gana pa­
našią...
Sojer atsigręžė į mane.
- Ne su tavim kalbu, o su ja.
Jos tonas buvo ledinis. Sutrikusi sumirksėjau.
Keidenas palenkė galvą ir prigludo lūpomis jai prie ausies, kad
sušnabždėtų:
- Viskas gerai, Sojer. Prašau nedaryti dramos.
Bet ir šis bandymas ją apmaldyti nepavyko.
- Darysiu. Jos mane apkalbėjo, - sušnypštė Sojer ir vėl atsitrau­
kė nuo Keideno. Paskui kreipėsi į Moniką: - Juk ne pirmą kartą
mane apkalba.
- Tai pernykštis sniegas, Sojer, - įsiterpė Spenseris.
- Užsikišk, Spenseri, - purkštavo ji.
Regis, Sojer bet kurią akimirką galėjo išleisti nagus ir pulti ką
nors iš mūsų. Neturėjau supratimo, ar įmanoma užkirsti tam kelią,
bet buvo verta pabandyti. Raminamai iškėliau rankas.
- Tik pasakiau, kad mano šukuosena buvo panaši į tavo. Tavo
gražūs plaukai, tikrai. Nežinau, kas pirmiau buvo tarp jūsų įvykę,
bet nieku gyvu nekalbėjome apie tave blogai. Garbės žodis.

52
 Aha, vynas, regis, jau pradėjo veikti. Nė nenumaniau, kad gebu
taip greitai kalbėti. Žodžiai kaip kulkos iššovė man iš burnos, net
suabejojau, ar išvis kas nors mane suprato.
- Papasakok savo bobutei, kas tavim patikės. Jeigu kitą kartą
sumanysite mane apkalbėti, sakykite tiesiai, o ne paskui meluokite
j akis. Tai apgailėtina.
- Nusiramink tu pagaliau, - įsikarščiavo Monika, bet Sojer tuoj
pat ją pertraukė:
- Jeigu dar kartą mane apkalbėsi, neatsakau už save, - ir grės­
mingai prie jos žengtelėjo.
Tą akimirką manyje prabudo globėjos instinktas. Nežinojau,
kas tarp jų buvo įvykę, bet Monika man patiko. Nusprendžiau ne­
likti nuošalyje, kai toji pana ją be pagrindo užgaulioja.
- Paklausyk, - diplomatiškai kreipiausi į Sojer, - čia netinkama
vieta tokiems dalykams aptarinėti.
Stojo įtartina tyla. Kiti vakarėlio svečiai smalsiai žiūrėjo, kas
vyksta, kažkas net muziką pritildė.
Krenkštelėjau.
- Tikriausiai mes visi per daug išgėrėme - bent jau vynas ge­
rokai trenkė man į galvą. Nemanau, kad išgėrus reikėtų apie tai
kalbėtis. Geriau blaiviems, tiesa? Neutralioje teritorijoje. Be žiūro­
vų, - pasistengiau nutaisyti taikingą šypseną.
- Man regis, tau geriau dabar išeiti.
Nuo šalto Keideno balso Sojer sustingo.
- Gal iš manęs tyčiojiesi? - sušuko nesitvardydama ir atsisuko į
Keideną. - Tavo sumauti draugai mane užgaulioja tavo akivaizdo­
je, o tu grudi mane lauk? Tikrai esi pats didžiausias šiknius.
Keidenas išsižiojo kažką sakyti, bet nespėjo, nes ėmiau berte
berti žodžius:
- Vien todėl, kad tavo išdidumas įžeistas, neturėtum įžeidinėti
visų aplink. Keidenas niekuo dėtas, kad esi tokia jautruolė. Nieko

53
blogo nevyko, kol neatėjai čionai ir nepradėjai vaidytis. Taip tikrai
negerai.
Sojer taip išraudo, kad pamaniau, jog bet kurią akimirką trenks
man antausį. Bet ją, dar nespėjusią galutinai įsisiautėti, Keidenas
apglėbė per liemenį ir išvedė iš svetainės.
Ir uždarė duris. Akimirką būtum galėjęs girdėti ant žemės
krintant adatą, taip tylu buvo kambaryje. Tikriausiai visi sulaikė
kvėpavimą.
Paskui kažkas vėl pagarsino muziką, vakarėlis tęsėsi, lyg nieko
nebūtų įvykę.
Monika įsikibo man į parankę ir padėjo galvą ant peties.
- Adeisk, Alija, - atsiduso. - Tikrai nenorėjau.
Paplekšnojau jai per ranką.
- Nieko tokio. Siek tiek teatro kaip nors pakelsim. Be to, tai
viena iš galimybių susipažinti su bendramoksliais.
Iš koridoriaus atsklido prislopinto pokalbio nuotrupos. Moni­
ka krūptelėjo išgirdusi garsesnį Keideno balsą.
-Jis tikrai man to neadeis, - prislėgta ištarė.
Spenseris papurtė galvą.
- Nesuk sau galvos. Juk žinai, kokia ta Sojer. Man regis, jos ego
vis dar nesusidoroja su tuo, kad Etanas anąsyk...
Monika ištraukė ranką iš manosios ir užsidengė ausis delnais.
Be to, ėmė garsiai niūniuoti.
Spenseris šypsodamasis papurtė galvą ir atsisukęs į mane pa­
aiškino:
- Viename pirmo semestro vakarėlyje Sojer ėmė glamžytis su
Etanu. Bet kai jis netrukus susidėjo su Monika, ji gerokai įtūžo -
tikriausiai tikėjosi daugiau.
Linktelėjau. Jeigu Sojer nebūtų visiškai nedovanotinai elgusis,
būčiau jos gailėjusi. Bet net sudaužyta širdis nedavė jai pagrindo
mus taip užsipulti.

54
 Krūptelėjau, buto durims garsiai užsitrenkus. Keidenas parbil-
dėjo į svetainę - kai mūsų žvilgsniai susitiko, man pašiurpo nugara.
Jis atrodė įtūžęs. Kaip reikiant įtūžęs. Veidas persikreipęs, kū­
nas įsitempęs, regis, tuoj plyš pusiau. Vėl prisiminiau idiotiškąsias
taisykles ir mintyse save iškeikiau, kam įsikišau.
- Pavargau, - pareiškiau visiems ir kuo greičiau atsisveikinau.
Savo kambaryje su palengvėjimu atsišliejau nugara į duris ir
susmukau ant grindų.
Puiku. Mano pirmasis vakarėlis Vudshile, o aš su savo pliur­
palais pasistengiau, kad šeimininkas išgrūstų savo paties draugę
iš namų.
Buvau tarytum vaikščiojanti nelaimė.
 4 skyrius

Pabudau nuo nemalonaus jausmo. Tiesą sakant, ketinau išsimie­

goti, bet nepavyko. Buvo nežmoniškai ankstus rytas. Net negalėjau
prasimerkti. Suniurzgėjusi užsitraukiau antklodę ant galvos.
Sustingau išgirdusi bilstelėjimą savo kambaryje. Iš lėto šiek
tiek atklojau antklodę ir užsimiegojusi marksčiausi saulės šviesoje,
krintančioje tiesiai ant mano lovos.
Kambaryje sėdėjo Keidenas. Tikriau, buvo įsitaisęs ant kė­
dės prie rašomojo stalo ir kryžmai užkėlęs ant jo kojas. Žvelgė į
mane kuo ramiausiai, tarsi žiūrėti, kaip miegu, būtų įprasčiausia
pasaulyje.
Vos prieš kelias valandas jis buvo surengęs vakarėlį ir miegojo,
be abejo, dar mažiau už mane. Tai kodėl čia sėdi sau žvalut žva-
lutėlis?
- Kavos, - sukriokiau į pagalvę. - Be kavos Alija nekalbėti.
Nustebau, kad jis šelmiškai į mane žvelgia. Tokios jo veido iš­
raiškos man dar neteko matyti. Iki tol jo žvilgsnis visą laiką atrodė
toks, tarsi lauke būtų blogas oras. Arba lyg jis būtų atsikandęs ci­
trinos. O dabar kažkas jį tarytum smagino. Po vakarykščio vakaro
visko tikėjausi, tik ne šito.
- Kas būtų galėjęs pamanyti, kad rytais esi tokia niurzga!
- Gal pati būčiau tau tai pasakiusi, jei mūsų pirmasis pokalbis
būtų buvęs normalus, - burbtelėjau.

56
 Atsisėdau lovoje, stengdamasi, kad antklodė nenusmuktų že­
miau krūtų. Gerai žinojau, kokie klastingi tie nėriniuoti marški­
nėliai, net jei mano krūtys visai mažos.
- Kava virtuvėje. Palikau ir tau.
Nepatikliai į jį dirstelėjau. Gal sapnuoju? Kodėl jis toks malo­
nus? Kažkas čia ne taip. Tačiau gyvybės eliksyro troškau labiau, nei
sužinoti Keideno ketinimus. Tad pasitaisiau marškinėlius, atsikė­
liau ir apsidairiau ieškodama nertinio.
- Gaudyk, - Keidenas metė pilką gniutulą tiesiai man į veidą. -
Pasistenk pabusti.
- Kas čia dabar? - suniurnėjau.
Prieš išeidama iš kambario dar kartą į jį atsisukau. Sunėręs ran­
kas už galvos jis nudelbė mane nuo galvos iki kojų.
- Kai ką šiandien nuveiksime.
Jo žemame balse buvo girdėti kažkokia gaidelė, jos prasmės ne­
supratau. Tokį ankstyvą metą buvau paprasčiausiai pernelyg išvar­
gusi, kad imčiausi minti mįsles. Purtydama galvą nuėjau į virtuvę.
Pastebėjau, kad butas jau sutvarkytas. Praėjusios nakties chaoso
nelikę nė pėdsako. Užtat užuodžiau valiklio kvapą, sumišusį su
gardžiu ką tik išvirtos kavos aromatu.
Laimė, be vargo pasiekiau visas kabamąsias virtuvės spinteles -
kitaip nei Monika, vakar turėjusi stiebtis ant pirštų galiukų.
Paėmiau didžiausią puodelį, kokį radau, ir prisipyliau pilną. Ta­
da atidariau šaldytuvą ieškodama pieno, bet prisiminiau, kad ra­
šomojo stalo spintelėje turiu šio to geresnio. Su puodeliu rankoje
grįžau į savo kambarį. Nekreipdama dėmesio į šeimininką, kuris,
lyg šitai būtų savaime suprantama, tebesėdėjo ant mano kėdės,
pasilenkiau šalia jo prie apatinio rašomojo stalo stalčiaus. Akies
krašteliu mačiau, kaip suraukė kaktą.
- Nesijaudink, - sumurmėjau. - Nė neketinu prie tavęs kabi­
nėtis... Ačiū Dievui!

57
 Triumfuodama išsišiepiau, iš tolimiausio stalčiaus kampučio
ištraukiau grietinėlę kavai ir iškėliau aukštyn. Papurčiau buteliuką
ir nukrapščiau nuo dangtelio plastikinę foliją, paskui negailėdama
šliūkštelėjau grietinėlės į kavą. Kambaryje pasklido mėtų aromatas.
- Gal ką tik įsipylei į kavą mėtų skonio grietinėlės? - pasibjau­
rėjo Keidenas. Pasilenkęs prie manęs jis paėmė buteliuką man iš
rankos. - Tai tiesiog siaubinga.
- Nieko nesupranti, - atsakiau aš, gurkštelėjau didelį gurkšnį ir
patenkinta atsidusau. - Skonis kaip ,After Eight“ saldainių. Gal
nori paragauti?
Jis apžiūrinėjo buteliuką perkreiptu veidu. Aiškiai ištaręs „ačiū,
ne“, pastatė jį ant stalo ir stumtelėjo kuo toliau nuo savęs, kiek
įstengė sėdėdamas ant kėdės.
Gūžtelėjusi pečiais atsidėjau kavogėriui.
- Čia irgi vienas iš tų dalykų, apie kuriuos būčiau tau pasakiusi,
jeigu būtum man leidęs.
- Gal yra ir daugiau kokių nors įpročių, apie kuriuos sužinosiu
vėliau?
Įdėmiai žiūrėdamas man į veidą jis palinko į priekį ir įsirėmė
alkūnėmis į šlaunis.
Kai jau buvau visiškai išsibudinusi, užuodžiau, kad Keidenas
maloniai kvepia. Aštrus dušo gelis puikiausiai tiko prie After Ei­
ght“ ir vanilės kvapo žvakių mišinio mano kambaryje. Kaip miela.
Jo plaukai buvo dar šlapi ir nesuglaistyti. Visai netikėtai pajutau
keistą poreikį juos paglostyti.
- Be to, kad sutrikę tavo uoslės ir skonio nervai, - jis linktelėjo
į kvapiąsias žvakes, paskui į mano kavą.
Akimirką pagalvojau ir atsirėmiau šalia jo į rašomąjį stalą
- Man patinka Teilor Svift
.* Be kelių išimčių, mintinai moku
visas jos dainas ir dainuoju su beprotišku malonumu, turkšdamasi

* Taylor Swift - JAV kantri stiliaus ir popmuzikos dainininkė; čia ir toliau vertėjos
pastabos.

58
duše. Man patinka visokių žanrų serialai. Nuo tada, kai atvykau į
Vudshilą, mitau vien tik greituoju maistu. Namuose man tai buvo
neleidžiama. Mano mamą apsėdusi siaubinga kalorijų skaičiavimo
manija! Ak taip, dar be galo norėčiau laikyti katiną. Bet nesirū­
pink,- greitai pridūriau, nes Keidenas jau žiojosi prieštarauti. -
Katės, žinoma, neįsitaisysiu, kol gyvensiu kaip nuomininkė. Štai
ką nusipirkau kaip pakaitą, - parodžiau ranka pūkuotą kilimą po
kojomis ir pakrutinau kojų pirštus. - Jis man panašus į katiną. Kas
dar? A, kai žiūriu liūdną filmą, pradedu verkti nė pati to nepaste­
bėdama. Matyt, esu gerokai empatiška...
Stabtelėjau nebaigusi sakinio, nes išvydau Keideno veido išraiš­
ką. Jis žvelgė į mane kiek pravėręs lūpas, tariausi gerai matanti,
kaip jo galvoje sukasi ratukai.
- Gal vėl per daug pripliurpiau? - nusiminusi paklausiau.
Tikėjausi, kad išklojusi visokius savo ypatumus jo nepribloš-
kiau ir jis nepradėjo karštligiškai svarstyti, kaip kuo greičiau ma­
nimi atsikračius.
- Nieko baisaus.
Keidenas persibraukė veidą abiem delnais, o paskui ir trumpai
nuskustus plaukus ant smilkinių.
- Kaip baigėsi vakarėlis? - paklausiau, kad pakeisčiau temą.
Jis ir vėl atsilošė ir sunėrė rankas ant krūtinės. Mano akys ne­
valingai nukrypo prie daugybės jo tatuiruočių. Jos buvo tikrai es­
tetiškos, ne tokios negrabios, kokių buvau mačiusi ant kitų žmonių
odos. Ant dešinio dilbio Keidenas turėjo užrašą, išbadytą gražiu
raštu. Iš ten, kur stovėjau, žodžius regėjau atvirkščius, todėl jų ne­
perskaičiau, bet nutuokiau, kad jie angliški. Aplink kairiojo žasto
bicepsą buvo apsisukę keli žiedai, vieni platesni, kiti siauresni, ko­
ne plonyčiai.
- Po jūsų scenos nuotaika mažumą subjuro.
Išsigandusi atplėšiau akis nuo tatuiruočių.

59
 - O ne. Man labai gaila.
Pastačiau puodelį su kava ir persibraukiau plaukus delnu.
Anksčiau pirštai visuomet įstrigdavo sruogų galiukuose, prireik­
davo keletą kartų per juos brūkštelėti. Dabar išėjo visai lengvai. Įr
be skausmo.
- Tikrai nenorėjau įskaudinti tavo draugės. Man tik nepatiko,
kaip ji kalba su Monika ir svaidosi įžeidimais.
Man užėmė amą, kai Keideno akys nuslinko mano kūnu. Pas­
kui jis lengvai papurtė galvą ir kilstelėjo smakrą, kad matytų mano
akis.
-Jijokia mano draugė. Man tai irgi nepatiko.
- Žinau, dėl to man ir gaila. Tiesiog savaitė buvo tokia ilga,
nebepajėgiau susivaldyti, o dar tas vynas ir... - nutilau ir sumirk­
sėjau. - Ką sakai?
- Man irgi nepatiko, kaip ji kalbėjo su Monika. - Akimirką jis,
regis, susimąstė, paskui sunėrė rankas už galvos. - Atvirai šnekant,
man iš viso nepatiko, kas sklido jai iš burnos.Tik tai, ką ji išdarinėjo
burna,..
Užspringau kava. Siek tiek skysčio tikštelėjo atgal į puodelį ir
iš ten aptaškė man veidą.
- Fui, Keidenai!
Jis išsišiepė. Vyptelėjo kaip reikiant suktai, lyg savimi pasitikin­
tis žmogus. Vbs neišpyliau visos kavos jam ant galvos.
- Kas yra? Manau, kad dabar, kai mudu gyvename viename
bute, galime kalbėtis apie tokius dalykus atvirai ir nuoširdžiai, kaip
sakai? Mudu su Etanu visą laiką taip kalbėdavomės.
Pasibjaurėjusi nutaisiau nepatenkintą veidą.
- Ne, ačiū. Nejaučiu tokio poreikio. Gal jau galiu atsiprašyti?
Eisiu ausų valytis.
-Tavo nešvankios fantazijos.
- Juk tai tu leidaisi aiškinti apie burną, - atsikirtau.

60
 Keidenas perkreipė lūpas.
- Oralinis seksas - ne vienintelis dalykas, skirtas burnai. Juk,
pavyzdžiui, galima ir visiškai nekaltai bučiuotis. Bet gerai, žinosiu,
kokios nepadorios mintys sukasi tavo galvoje.
- Mano galvoje iš viso nėra nepadorių minčių. - Kalbėjau per
greitai, o išmušęs skruostus karštis išdavė, kad meluoju. - Zinai ką?
Man reikia išsivalyti dantis, - pasakiau ir nusisukau eiti į vonią.
Netoli tenuėjau. Keidenas pastvėrė mane už rankos ir atsuko į
save. Plastišku judesiu prisitraukė artyn, sau tarp kojų. Už kažko
užkliuvau ir įsirėmiau ranka jam į petį, kad neklestelėčiau tiesiai
ant kelių. Po plona medvilninių marškinėlių medžiaga jutau stan­
grius jo raumenis. Čia tai bent!
- Monika yra vienintelis moteriškosios lyties asmuo, kurį galė­
čiau pavadinti draugu.
Jis švelniai laikė mane už riešo. Būčiau galėjusi be vargo išsi­
laisvinti. Bet visai to nenorėjau. Jis kvepėjo taip maloniai, kad vos
neužmiršau, nuo ko mane skiria tik keli milimetrai.
Tik per plauką neužmiršau.
- Taigi tu nepažeidei nė vienos taisyklės, - sukuždėjo jis ir ma­
ne paleido.
Sutrikusi likau stovėti kur stovėjusi ir suraukusi kaktą žiūrėjau
Keidenui į veidą.
- Vadinasi, viską padariau gerai?
Jis kilstelėjo antakį.
- Tiesą sakant, taip netvirtinčiau.
- Tiesą sakant, - pakartojau ir plačiai nusišypsojau.
- Nepradėk išdykauti, Elison.
Šypsena sustingo mano veide. Pastirusi žengtelėjau atgal. Iš kur
jis žino, kad Alija - tai Elison trumpinys? Juk negali žinoti mano
tikrojo vardo... o gal gali?

61
 - Iš kur žinai, kad mano vardas Elison? - užsipuoliau jį.
Pasijutau taip, tarsi artumo akimirkos tarp mūsų ką tik nė ne­
buvo. Keidenas pariedėjo su visa kėde kiek atgal ir metė man tą
puikiai pažįstamą nuožmų ir niekinantį žvilgsnį.
- Ėmiau ir atspėjau, sakyčiau. Ką čia daug spėlioti?
- Ak, - nusisukau nuo jo. - Man tikrai jau reikia į vonią, - pra~
švokščiau ir kuo skubiausiai dingau iš kambario.
Vonioje norėjau užsirakinti, bet prisiminiau, kad nėra rakto.
Atsidususi pasilenkiau viršum praustuvo ir įsirėmiau abiem ran­
komis į vėsų paviršių. Kvėpuok, Alija. Viskas gerai. Suvokti, kad
Alija yra Elison trumpinys, buvo tikri burtai. O juk tai mano an­
trasis vardas, ne pirmasis. Viskas gerai. Kol kas dėl nieko neverta
jaudintis.
Paskutinį kartą giliai įkvėpiau, tada ištraukiau savo dantų šepe­
tėlį iš indelio ir užspaudžiau ant jo pastos.
Kaip tik tada, kai įsikišau jį į burną, į duris pabeldė Keidenas.
Žinoma, atidarė jas nelaukdamas mano „prašom“.
Vos nesurikau. Kas, jeigu būčiau sėdėjusi ant unitazo? Vis dėl­
to susitvardžiau ir pasistengiau nužvelgti jį kuo abejingiausiai, tik
sumaurojau:
- Hmm?
- Ar turi turistinius batus? - paklausė jis ir įsikibo abiem ran­
kom į durų staktą.
Paskui kiek paėjėjo į priekį. Po galais, jo rankos tikrai gražios.
Papurčiau galvą ir ėmiau šiūruoti dantis smarkiau, nei reikėjo.
Juk kaip nors turėjau sureaguoti.
- Nekas, - pareiškė Keidenas.
Išspjoviau putas ir gerai išskalavau burną.
- Nori eiti su manimi pasivaikščioti? - Sluosčiausi veidą
rankšluosčiu, todėl mano žodžiai buvo vos girdimi.

62
 - Sakei, kad atsikraustei čionai tik dėl kraštovaizdžio. Pama­
niau, kad galėčiau tau šį tą parodyti.
Mečiau į jį skeptišką žvilgsnį.
- Kaip?
Žinojau, kad paikai klausinėju gal jau dešimtą kartą. Mane vel­
nioniškai trikdė tai, kad Keidenas pernakt galėjo šitaip pasikeisti:
nedraugiškas kretinas virto pakenčiamu kaimynu.
Jis tik gūžtelėjo pečiais.
- Gali su manim ir neiti. Jeigu nori, sėdėk čia ir toliau sau
žliumbk.
O Dieve. Tai vakar jis girdėjo, kad man neišlaikė nervai?
Keidenas kilstelėjo antakį ir nužvelgė mane nuo galvos iki kojų.
- Sienos plonos.
- Aš tik... - buvau besiteisinanti, bet jis mane nutraukė.
- Man nusispjaut, dėl ko sriūbavai. Pirmoji taisyklė, - priminė
man, ir iškart sučiaupiau lūpas. Žinoma. - Bet jeigu nori pasidai­
ryti po Vudshilą ir esi rimtai susidomėjusi kraštovaizdžiu, gali eiti
drauge. Šiandien noriu prasivaikščioti.
Man iškart suskaudo raumenis, tarsi jie būtų pajutę, kad dvejoju.
-Tiesą sakant, po vakar jaučiuosi gerokai nusibaigusi.
Prasibroviau pro Keideną ir grįžau į savo kambarį.
- Grynas oras padeda, patikėk, - tarė jis man už nugaros.
Grakščiai atsisukau.
- Įkalbėjai. Tik būk geras, palik mane vieną, kol apsirengsiu.
Jo akys linksmai žybtelėjo.
- Galėčiau padėti.
- Trečioji taisyklė, Keidenai, - priminiau jam ir pati nustebau,
kaip gerai sugebu pamėgdžioti jo ankstesnį toną. Gal pats susi­
voks, kaip visa tai juokinga.
- Ne, turiu galvoje, padėčiau pasirinkti drabužius, - atsakė jis
nejuokaudamas.

63
 Suraukęs antakius nuėjo prie lentynos ir apžiūrėjo mano batus
tvarkingai joje sustatytus.
- Tai tikrai neturi turistinių batų?
- Ne. Esu dar tik kelios dienos Vudshile, o Denveryje man jų
niekada neprireikė.
Keidenas pakėlė vieną mano aukštakulnį batelį.
- Bet tokių čia visa krūva.
- Aukštakulnių niekada ne per daug.
- Tikrai atrodo labai seksualiai, bet abejoju, ar galėtum su to­
kiais ilgai vaikštinėti.
Jis padėjo batelį į vietą. Paskui paėmė sportbačius. Senus, juos
audavausi tik eidama į pilatesą.
- Šitie visai tiks. - Jis padėjo sportbačius priešais mane ant
grindų ir išėjo iš kambario. - Paskubėk. Tiesą sakant, norėjau išeiti
jau prieš pusvalandį.
Laimė, Keidenas nematė, kaip išverčiau akis. Viena vertus, bu­
vo miela, kad nori pasiimti mane kartu, kita vertus, toks valdingas
jo būdas jau dabar mane varė iš proto.
Nepaisant to, slapčia džiaugiausi, kad pagaliau galėsiu pamatyti
bent kiek kalnų, kuriuos ligi tol buvau regėjusi tik iš tolo arba in­
ternete. Skubiai užsimoviau džinsus ir apsivilkau palaidinukę. Pas­
kui įsivėriau tvirtus batraiščius į sportbačius ir susikroviau daiktus
į rankinę.
Kai atėjau į svetainę, Keidenas stovėjo atsišliejęs į virtuvės ba­
rą. Pamatęs mane suraukė antakius taip smarkiai, kad akių beveik
nebebuvo matyti.
- Gal iš manęs tyčiojiesi? - paklausė nesitvardydamas.
- Kodėl?
Apsižiūrėjau nuo galvos iki kojų. Viskas atrodė neblogai.
- Viršutinė dalis visai netinkama. Vos priartėsi prie kokios nors
šakelės, palaidinukė bemat perplyš. Tam tikromis aplinkybėmis tai

64
gali itin praversti... - akimirką jo žvilgsnis nuklydo prie mano krū­
tinės. - Žygiui tavo puošnus tualetas tikrai niekam tikęs.
Ir vėl tos seksualinės užuominos. Tokių posaldų girdėjau ne
vieną, bet jo lūpose jie skambėjo visai kitaip. Man buvo šiek tiek
baugu, gal dėl to, kad niekada negali žinoti, ką Keidenas iš tikrųjų
padarys. Ims bambėti? Trenks durimis? Išvirs kavos? Leisis flir­
tuoti?
Jo akivaizdoje jaučiausi visą laiką sutrikusi, teliko tikėtis, kad
netrukus viskas išsispręs.
- Eik šen, - tarė jis ir nuėjo į savo kambarį.
Suglumusi nusekiau paskui jį ir sustojau tarpdury.
Keidenas stovėjo prie spintos ir rausėsi viename iš viršutinių
stalčių. Kai pasilenkė, medvilninis megztinis taip pasislinko aukš­
tyn, kad atidengė odos kraštelį. Labai gražus vaizdas, pamaniau.
Ypač tada, kai akimis nuklydau nuo jo trumpikių juosmens že­
myn. Tikrai labai dailus mano šeimininko...
- Štai, - tarė jis ir metė man pilką gniutulą. O Dieve, tikiuosi,
nepastebėjo, kad spoksojau į jo sėdynę. - Apsivilk.
Padėjau rankinę ant Keideno rašomojo stalo ir išlanksčiau tą
drabužį, storą megztinį su kišenėmis, į kurias galėjai giliai sukišti
rankas. Megztinio priekyje pamačiusi Dedpulo kaukę negalėjau
susilaikyti nenusišypsojusi. Regis, esu ne vienintelė šitame bute
superherojų gerbėja.
- Ačiū.
Nusitraukiau palaidinukę per galvą. Nors po apačia vilkėjau
marškinėlius, Keideno akys išsiplėtė, tad skubiai nusigręžiau. Kai
užsivilkau jo megztinį, vogčia pauostinėjau apykaklę. Ji kvepėjo
skalbikliu, bet negalėjai neužuosti ir paties Keideno. Pasiėmiau
rankinę nuo stalo ir vėl į jį atsisukau.
- Kodėl, po galais, imi į žygį rankinę? - paklausė jis ir linktelėjo
į ją galvą.

65
 - Todėl, kad tikrai prireiks pinigų. Ir, aišku, telefono. Ir lu
PU
balzamo, nosinaičių ir...
Keidenui ištįso veidas.
- Gal geriau tave čia palikti.
Dieve mano, galėtum pamanyti, kad šitas tipelis dar niekada
niekur nėjęs su jokia moteriška būtybe. Susinervinusi išžvejojau iš
rankinės telefoną, bet susilaikiau, kai jis ištarė mano vardą.
- Alija.
Tai buvo pirmas kartas, kai Keidenas kreipėsi į mane tuo vardu,
kuriuo buvau jam prisistačiusi.
Pakėliau akis nuo rankinės ir į jį pažvelgiau.
- Žygyje svarbu palikti viską sau už nugaros ir pravėdinti galvą.
Tam tau nereikės nei telefono, nei piniginės. Juo labiau viso kito
šlamšto.
Garsiai atsidusau, padėjau rankinę ant stalo ir iškėliau rankas.
- Patenkintas?
- Labai, - vyptelėjo Keidenas.
Dieve mano. Ir į ką aš čia leidžiuosi?
 5 skyrius

Vidury automobilių aikštelės ūmiai sustojau kaip įbesta.

- Tai ateisi ar ne? - sušuko susierzinęs Keidenas, atrakindamas
džipą. Tikrų tikriausią džipą. Tas bičas iš tiesų turėjo milžinišką
naujutėlaitį plieno pilkumo Jeep Wrangler“.
Mano akys bėgiojo nuo Keideno prie gigantiško automobilio
ir atgal. Tiesą sakant, galėjau ir susiprasti. Tokiam pasipūtėliui
kaip jis šitoks automobilis tobulai pritinka. Bauginantis ir vyriš­
kas. Keidenui paleidus variklį, šis užriaumojo taip garsiai, kad net
susigūžiau.
Greitai priėjau prie keleivio durelių. Vos man spėjus įlipti, Kei­
denas nurūko tolyn ir pasuko į pagrindinę gatvę.
Nepastebimai apžiūrėjau automobilio saloną. Jis buvo švarus,
bet ne toks iščiustytas, kaip galėtum tikėtis iš išorės. Ant galinės
sėdynės gulėjo kelios tuščios skardinės ir maišeliai, o kilimėlis man
po kojomis prašyte prašėsi išsiurbiamas. Šia mašina tikrai ne kartą
buvo vežami keleiviai purvinais batais.
Nepaisant to, automobilis atrodė kaip tikra svajonė. Būčiau
viską atidavusi, kad tik būčiau galėjusi išbandyti, kaip jis važiuo­
ja. Tačiau buvau tikra, kad Keidenas jokiam žmogui, pažįstamam
mažiau nei savaitę, neleis sėsti prie savo numylėtinio vairo.
- Dėtuvėje yra kompaktinių plokštelių, - tarė jis ir nutraukė
mano mintis.

67
 Antrąkart jam nereikėjo sakyti. Viena vertus, svetimuose au­
tomobiliuose retai kada gali reikšti muzikinius pageidavimus, kita
vertus, man buvo be galo įdomu sužinoti, koks Keideno skonis.
Atidariau dėtuvę ir iškart pradėjau raustis daugybės kompaktų
krūvoje. Likau gerokai nustebusi. Radau keletą, kurių nežinojau,
bet kelis ir iš savo mėgstamiausių.
Akies krašteliu mačiau, kad jis mane stebi. Nors vairavo labai
atidžiai, jo žvilgsnis vis krypdavo į mane, sukeldamas keistus šiur­
puliukus paausy. Jaučiausi lyg kokiam egzamine, gavusi parinkti
mūsų išvykai tinkamą garso takelį. Žiūrinėjau jo rinkinį, kol pačia­
me dugne radau kelis nukopijuotus kompaktus.
- Kas čia per miksas? - pasiteiravau išsišiepusi ir parodžiau jam
plokštelę su išpaišytomis širdelėmis.
Ir kaipmat pasigailėjau paklaususi. Akimirksnį Keideno veidas
apniuko. Bet toji išraiška taip pat greitai ir pranyko, vėl mačiau
atšiaurią neperžvelgiamą kaukę.
- Išimk iš dėklo ir duokš man, - pasakė jis taip tyliai, kad su­
nerimau.
Pasijutau nejaukiai, bet padariau, ko prašoma, nors buvo kažko
negera. Keidenas akimoju pastvėrė kompaktą ir sulaužė ranka. Iš-
plėčiau akis ir ėmiau paniškai dairytis pro priekinį stiklą, kai jis pa­
leido vairą, atitraukė nuo jo kitą ranką ir dar sykį perlaužė kompak­
tą. Tada abejingai nušveitė nuolaužas per petį ant galinės sėdynės ir
vėl apgniaužė vairą. Šįkart taip smarkiai, kad net krumpliai nubalo.
Įtariau, kad tas širdeles buvo išpaišiusi jo buvusioji, matyt, tą
plokštelę ir padovanojusi. Gal ta pati įkyruolė nuomininkė, apie
kurią pasakojo Monika? Negalėjau įsivaizduoti, dėl ko kito Keide­
nas būtų galėjęs taip pergesti.
- Kad jau išsisiautėjai, galėtume uždėti šitą, - atsargiai pasiū­
liau po kurio laiko ir iškėliau aukštyn savo mėgstamiausią „Thirty
Seconds To Marš“ albumą.

68
 Keidenas paėmė jį man iš rankų nė nedirstelėdamas ir įkišo į
siaurą grotuvo plyšelį. Paleidau vieną mėgstamiausių dainų.
Kai nuskambėjo pirmieji taktai, vėl pajutau Keideno žvilgsnį.
- Kad tau patinka Teilor Svift, nė kiek nenustebau, bet tu nepa­
naši į tą, kuri klausosi dar ir „Thirty Seconds To Mars“.
Akimirką mudviejų akys susitiko, paskui nusigręžiau ir vėl
ėmiau dairytis pro langą. Apylinkės atrodė pernelyg gražios, ne­
sinorėjo ką nors pražiopsoti. Tądien buvo nuostabus oras, saulės
spinduliai brovėsi tarp kalnų viršūnių ir viską skandino ryškioje
šviesoje.
- Toks kaip tu turėtų žinoti, kad išankstinę nuomonę dera ver­
tinti atsargiai.
Jis išleido garsą, primenantį kriuktelėjimą.
- Kaip suprasti?
- Esu tikra, kad kartais žmonės laiko tave kitokiu, nei iš tikro
esi. Jie linkę per greitai daryti išvadas.
- Įskaitant tave pačią, tiesa? - prikišo man Keidenas.
Vėl pažvelgiau į jį. Jo ranka gulėjo ant atviro lango atbrailos,
žvilgsnis buvo įsmeigtas į priekį. Užsivožęs beisbolo kepuraitę tą­
dien jis atrodė visai kitaip.
- Kodėl? - rimtai susidomėjau.
Anksčiau buvau įpratusi vertinti žmones pagal išvaizdą. Toks
paviršutiniškumas buvo įprastas tuose sluoksniuose, kuriuose su­
kiojosi mano tėvai. Bet nuo tada, kai atvykau į Vudshilą, mėginau
atsikratyti to įpročio, užvis labiausiai stengiausi per pirmąjį mu­
dviejų su Keidenu susitikimą. Jei šis ne itin nusisekė, tai tikrai ne
dėl mano kaltės.
- Užmėtei akį į tatuiruotes ir iškart įkišai mane į blogų berniu­
kų stalčiuką, - priminė jis man ir persuko kepuraitės snapelį atgal.
- Kokia nesąmonė! - užsipuoliau Keideną garsiau, nei būčiau
norėjusi. Jis skeptiškai mane nužvelgė. - Tą padariau ne dėl tavo
tatuiruočių, o dėl to, kad nuo tavęs sklinda tokia stipri energija.

69
 Jo lūpų kampučiai įtariai virptelėjo.
- Kokia ta mano energija?
- Ak, baik jau, Keidenai.
Pašaipiai kilstelėjau antakį ir vėl nusisukau į langą. Džaredas
Lėto tuo metu dainavo apie laisvąją tiesą; nuo jo balso man kaip
visada pašiurpo oda.
- Ne, rimtai. Ką turi galvoje?
Atsidusau. Arba Keidenas išties nelabai susigaudę, kas vyksta,
arba norėjo, kad pasakyčiau, koks jis seksualus.
- Nemėgstu suokti kaip lakštingala, kai nebūtina.
Jis skambiai nusijuokė. Tas juokas derėjo prie muzikos.
Likusį kelią mudu tylėjome. Buvo puiku pamatyti daugiau
Vudshilo. Miesto pakrašty gatvė pasidarė nebe tokia lygi, abipus
jos stovėjo tankiai suaugę medžiai. Keidenas sustojo aikštelėje,
šalia jos stovinčios rodyklės skelbė, kad nuo čia prasideda keletas
turistinių trasų. Netoliese buvo turistinių reikmenų ir suvenyrų
parduotuvė, bet uždaryta. Maža medinė trobelė atrodė gerokai
apšiurusi, bet kartu labai graži. Abejojau, ar daug kas čionai at­
vyksta.
Keidenas užsidėjo saulės akinius, kepuraitę taip ir paliko atbu­
lai pasuktą. Vilkėjo sportinį nertinį, iš pažiūros minkštutėlį, mūvė­
jo smėlio spalvos kelnes, avėjo tvirtus batus. Dešinėje rankoje laikė
plastikinį butelį.
Puiku. Galėjo pasiimti visokių daikčiukų, o man leido tik šitą
prakeiktą nertinį. Iššokau iš automobilio ir susikišau rankas į ki­
šenes ant pilvo.
Apsidairiusi nuėjau prie rodyklių šalia medinės trobelės, kad
susiorientuočiau. Gal jų ir neprireiks turint pašonėje tokį sumanų
kelionių vadovą, bet pažiūrėti nepakenks.
Žemėlapyje už stiklo raudonu apskritimu radau pažymėtą vie­
tą, kur esame. Nuo jos vedė visokie keliai į kalną, jų sudėtingumo

7°
lygis buvo pažymėtas skirtingomis spalvomis. Galėjai pasirinkti
vieną iš spalvų pagal tai, kiek mylių nori keliauti arba koks kopimo
būdas tau mieliausias.
- Gal eikime šituo? - pasiūliau rodydama į mėlyną liniją, kitaip
tariant, lengviausią trasą.
Atsisukau į Keideną, bet jis jau žingsniavo kiton pusėn ir ne­
kreipė į mane dėmesio.
- Ei! - sušukau.
Jis traukė vienu iš keliukų per keletą žingsnių nuo manęs. Dar
sykį dirstelėjau į žemėlapį, paskui vėl į jį.
- Kur eini? Juk pirmiau turime nutarti, kuris kelias mūsų!
Keidenas nė neatsisuko.
- Mažiau kalbėk, daugiau eik, - atsakė nesutrikdamas ir nuėjo
tolyn.
Žinoma, buvo sunku tikėtis, kad jis pasirinks trasą, kurioje ga­
lėčiau palengva priprasti vaikščioti kalnuose ir fiziškai sustiprėti.
Ne, Keidenui reikėjo iškart įjungti aukščiausią pavarą ir užlėkti į
šimto procentų statumo kalną. Jau dabar sunkiai paskui jį spėjau,
nors mudviejų neskyrė gal nė penkiasdešimt žingsnių. Kol galiau­
siai prisivijau, kelis kartus slystelėjau. Jeigu ketinau dažniau vaikš­
tinėti gamtoje, reikėjo kuo skubiau įsigyti turistinius batus.
- Kuriuo keliu einame?
Prisidengiau ranka akis, kad neapžlibčiau nuo saulės.
- Dabar? Kol kas juoduoju, - ramiai atsakė jis.
Jam nė kiek netrūko oro. Aišku, kad ne.
Nors po daugelio pilateso treniruočių, lankytų Denveryje, tikrai
turėjau bent kiek raumenų, man teko įtempti visas jėgas. Saulė ir
stati įkalnė vertė prakaituoti, kas žingsnis vis labiau gailėjausi, kad
iki šiol kategoriškai atsisakydavau kardiotreniruočių.
- Bet juodoji trasa ne iš lengvųjų, tiesa? - paklausiau stengda­
masi nuo jo neatsilikti.

71
 Dieve mano, to bičo batuose tikriausiai buvo įtaisyti varikliukai.
Negalėjau suprasti, kaip jis geba išlaikyti tokį tempą ir neuždusti.
- Mėlynoji - senjorams, - raminamai atšovė. - Baik plepėti ir
eik, Plerpa.
Nesureagavau į kvailiausią žmonijos istorijoje pravardę ir su­
stojau.
- Čia sunkiausia trasa, taip?
Jis atsisuko ir ėmė eiti atatupstas. Gal užklius už kokio akmens
ir nusiris į pakalnę? To jam tik ir linkėjau matydama, kaip niekin­
gai šaiposi.
- Mažiau kalbėk, daugiau eik, - pakartojo jis ir vėl apsisuko eiti
pirmyn.
Gaila, kad mano maldos nebuvo išklausytos.

Neturėjau jokio suopračio, kiek laiko einame. Dėl skaudančių

raumenų ir fizinio pasirengimo stokos man atrodė, kad ištisas va­
landas.
Vienoje vietoje Keidenas išsuko iš pažymėto kelio. Į mano
klausiamą žvilgsnį trumpai atsakė:
- Pasitikėk manimi, tai verta.
Pasitikėk manimi. Virsk iš koto.
Niekada niekur su juo nebeisiu. NIEKADA DAUGIAU.
Keidenas mane vedė per bjauriausias medžių šaknis ir tankiau­
sius brūzgynus. Dukart parkritau, bet jis nepadėjo man atsikelti.
Susibraižiau kaklą įkliuvusi į dygliuotų šakų raizginį.
- Tuoj būsi viską įveikusi, - išgirdau Keideno balsą bene dviem
metrais aukščiau.
Tą jis nuolat kartojo visas dvi valandas. Ir šįsyk juo nepatikėjau.
Buvau taip įsiutusi, kad į priekį mane varė vien įsivaizdavimas, kaip
nustumsiu jį nuo šito prakeikto kalno žemyn, kai tik užkopsime.

72
 Perkeldama svorį prisitraukiau prie masyvaus uolos luito. Tai
padariusi ėmiau gaudyti kvapą. Dieve mano, buvau visiškai nusi­
galavusi. Visa suprakaitavusi sėdėjau ant akmens vos negriūdama
aukštielninka, - taip skaudėjo raumenis, - bet Keidenas pastvėrė
mane už pažastų ir pastatė ant kojų. Akimirką susvyravau, bet jis
mane apgręžė ir nutempė kelis žingsnius paskui save.
Tuomet kvėpuoti pasidarė nebe taip svarbu.
Nesąmoningai įsitveriau Keideno rankos, nes staiga pasijutau
neapsakomai mažytė.
Apačioje plytėjo pasaulis.
Jokia nuotrauka internete nebūtų perteikusi to vaizdo. Saulė
atsispindėjo skaidriame vandens paviršiuje, jos šviesa atrodė tokia
ryški, kad turėjau prisidengti akis ranka, norėdama viską matyti.
Mudu buvome taip aukštai ant kalno, kad matėme milžiniškų me­
džių viršūnes apačioje.
Giliai įkvėpiau ir nieko nebejutau, tik begalinį skaidrumą.
Čia, viršuje, be malonaus medžių šnarėjimo, žiogų čirpimo ir
paukščių čiulbėjimo, nebuvo jokių kitų garsų. Visa atrodė taip...
ramu.
Tą akimirką laisvę, kurios ilgų ilgiausiai troškau, galėjau jau nu­
jausti. Atrodė, kad ji pripildo visą mane nuo kojų pirštų galiukų
iki plaukų šaknų. Nė raumenų nebeskaudėjo - gyvybinė energija
sklido visame kūne. Mane užvaldė beprotiškas jausmas, kuris...
- Tikiuosi, nepradėsi žliumbti, - Keideno balse buvo girdėti
pasibjaurėjimas.
Negalėjau nieko atsakyti. Žodžiai buvo pradingę. Pranyko ir
noras nustumti jį nuo kalno. Paleidau jo ranką ir greitai nusišluos­
čiau rankove akis, kurios sudrėko, man nė nepajutus. Balsą atgavau
tik po kelių akimirkų.
- Tai tik saulė akina.
- Nieko tokio, - tarė jis, sėsdamasis ant uolos.

73
 Padariau tą patį, padėjau delnus už nugaros ant žemės ir atsar­
giai į juos atsirėmiau.
- Kai pirmą kartą čionai atėjau, pasijutau lygiai taip pat prį^
blokštas.
- Ar ir pats tada susigraudinai? - paklausiau ir užsimerkiau.
Saulė švietė man į veidą, mėgavausi malonia šiluma. Nors ką
tik kaip reikiant prisisportavome, jutau stebėtiną vėsą. Gal dėl to,
kad buvau kiaurai permirkusi prakaitu.
-Jeigu pamiršai, esu vyras, - niekinamai sušnarpštė Keidenas.
- Ak, nejaugi? - nusišaipiau.
- Nejaugi dar nepastebėjai? - jo žodžiai nuskambėjo taip arti
man prie ausies, kad krūptelėjau. - Gal pateikti įrodymų?
Nuo tokio žemo balso man pašiurpo oda, šaltis čia buvo niekuo
dėtas. Sunkiai nurijau seilę. Keidenas buvo taip arti, kad mačiau
kiekvieną raukšlelę jam aplink akis, gražų lūpų linkį ir ką tik išsi­
skleidusią šypseną.
- Ar čia, viršuje, paprastai tą ir darai? Pateikinėji merginoms
tokius įrodymus? - paklausiau skubiai nusukdama akis į šalį.
Suirzusi pasitryniau krūtinės ląstą, tikėdamasi, kad pulsas nu­
rims. Prakeiktas Keidenas su savo prakeikta energetika ir prakeik­
tomis dviprasmybėmis.
- Lig šiol esu čia buvęs tik su Spenseriu ir Etanu. Surengiau
tau lyg ir stojamąjį egzaminą, - pareiškė jis, atsilošė ir pasirėmė
alkūnėmis. Tada atkragino galvą ir atsuko veidą į saulę.
- Ir kaip? - paklausiau apsiglėbdama kelius.
Jis kilstelėjo smakrą.
- Kas kaip?
- Na, ar išlaikiau?
Keideno žvilgsnis buvo neperprantamas.
- Dar nežinau.

74
 Mudu kiek patylėjome, grožėjausi nuostabiu slėnio vaizdu. Te­
ko lankytis keliuose miestuose, buvau keliavusi su tėvais ir apžiū­
rėjusi begalę įžymybių, bet dar niekada neteko ko nors išsikovoti
taip sunkiai kaip šiandien. Jaučiausi neapsakomai išdidi. Ne vien
todėl, kad įkopiau į kalną, bet apskritai. Kad galiausiai atkakau ten,
kur taip seniai veržiausi.
Si išvyka buvo nuostabus mano ligtolinės kelionės simbolis.
- Ačiū, - nejučia pasakiau.
Ir vėl pajutau graužiant akyse, laimė, ašaras šįkart pavyko su­
valdyti.
Jutau, kad Keidenas mane stebi, bet neprisiverčiau į jį pažvelg­
ti. Būčiau turėjusi nusukti akis nuo tobulybės, plytinčios priešais
mudu, o man to visai nesinorėjo.
 6 skyrius

Paskaitų universitete pradžios išvakarėse buvau tokia susijaudinu­

si, kad įprastinėmis aplinkybėmis būčiau nė bluosto nesudėjusi,
bet juk visą dieną kopiau į kalną. Prisivaikščiojusi gryname ore
kone patyriau komą.
Tačiau kitą rytą pramerkusi akis išsyk pajutau jaudulį, ir kai
mudvi su Dona galiausiai atkakome į pirmą literatūros kurso
paskaitą, mūsų džiaugsmas ko nevirto euforija.
Tikrovė gana greitai sugrąžino mus į faktų pasaulį. Mudvi sė­
dėjome milžiniškoje, beviltiškai perpildytoje auditorijoje. Negalė­
jau susitelkti į paskaitą, nes triukšmas buvo neįmanomas, beveik
nieko negirdėjau, ką kalba dėstytoja. Negana to, ji nė nesistengė
kalbėti garsiau arba paprašyti tylos. Aktyvus dalyvavimas irgi buvo
nepageidaujamas, su tuo teks susitaikyti.
- Kaip sekasi sugyventi su tuo niekšeliu? - sušnabždėjo Dona
ir stumtelėjo man ledinuką per medinį suolą. Kai ryte mudvi gėrė­
me kavą, išpasakojau jai apie šeštadienio vakarėlį ir buvau jos kuo
smulkiausiai iškamantinėta. Matyt, atėjo eilė kitai temai.
Iš lėto išvyniojau saldainį iš popierėlio, kad turėčiau laiko pa­
galvoti.
-Jis gana niūrus, bet tikiuosi, kad mudu sutarsime,- pasakiau
po kurio laiko. - Vakar mane pasiėmė į kalnų žygį.

76
 - Ar tai reiškia kokius nors iškrypimus? - viltingai paklausė
Dona ir jos akys nušvito.
Prunkštelėjau stengdamasi užgniaužti juoką. Sėdinti priešais
mergina atsisuko ir griežtai mudvi nudelbė žvilgsniu.
Užsispaudžiau burną delnu.
- Ne, - sukuždėjau. - Mes tikrai kopėme į kalną.
- Kodėl?
- Norėjau pamatyti kraštovaizdį, o jis, regis, mėgsta žygius, -
atsakiau truktelėdama pečiais.
Dona sukikeno.
- O, tikrai tikiu, kad Keidenas labai mėgsta žygius.
Priekyje sėdinti mergina pervėrė ją įtūžusiu žvilgsniu.
- Tss, Dona, - apsimestinai rimtai subariau draugę.

Prieš popietines paskaitas - Dona užsirašė į kūrybinio rašymo

kursą, aš į kino ir televizijos seminarą - mudvi pasukome į stu­
dentų valgyklą.
Atsistojome į eilę laukti išduodamų valgių ir pasistiebėme ant
pirštų galiukų, kad susidarytume vaizdą, kokių patiekalų galime
tikėtis. Jokių šansų. Per daug žmonių grūdosi priekyje.
- Kitą kartą atsinešime ko nors užkąsti arba važiuosime pas
mane, - pasiūliau.
Teko tiesiog šaukti, kad perrėkčiau klegesį. Man visai nepatiko
taip stumdytis. Jau buvau spėjusi suprakaituoti.
- Abejoju, ar suspėsime laiku į kursus,- pasiskundė mano
draugė ir liovėsi spoksoti į užrašus viršum prekystalio.
Kai pagaliau priėjo mūsų eilė, nebeturėjome laiko svarstyti, ką
rinktis. Dona ilgai negalvodama užsisakė porciją makaronų su sū­
riu, aš pasirinkau tortelinius su daržovėmis.

77
 - Tavim dėtas jų neimčiau, - sumurmėjo kažkas už nugaros
prieš pat man užsisakant.
Krūptelėjau ir vos nenumečiau padėklo ant žemės.
- A, čia tas keistuolis šeimininkas, - tarė Dona ir mechaniškai
kilstelėjo ranką pasisveikinti.
Tik dabar pasukau galvą į šoną ir pamačiau.Keideną. Suraukęs
nosį jis persibraukė trumpus plaukus delnu.
- Kodėl neimtum? - paklausiau.
- Jų šlykštus įdaras. Kartais pasitaiko kremzlių, nors neturėtų
būti.
Linktelėjau ir bedžiau pirštu į kitą patiekalą. Vištienos sparne­
liai su bulvių koše ir žirniais. Keidenas vėl papurtė galvą ir sugok-
čiojo lyg springdamas.
- O kaip daržovių troškinys? - pasidomėjau.
Jo akims nušvitus, gūžtelėjau pečiais ir užsisakiau.
Kai padavėja atkišo lėkštę su troškiniu, Keidenas ją pagriebė
man iš panosės ir padėjo sau ant padėklo.
- Čia už tai, kad šįryt nepalikai man kavos, - mestelėjęs dingo
prie kasos.
Iš pasipiktinimo likau stovėti išsižiojusi.
Prakeiktas niekšelis! Paskubėjau atsisukti į padavėją, bet ji jau
aptarnavo kitus studentus, stovinčius už manęs. Bet kokie mėgini­
mai atkreipti jos dėmesį apgailėtinai žlugo.
- Tai pasidalykime, - pasiūlė Dona rodydama į geltoną pliurę
savo lėkštėje.
Atsidususi linktelėjau. Keidenas dar pašokinės, kai šįvakar grį­
šiu namo.
Atsisėdome prie stalo su keliais pirmakursiais, jau pažįstamais
nuo įvadinių dienų. Valgydami šnekučiavomės apie dėstytojus ir
ligšiolinius seminarus, pasakojomės, kas kur apsistojęs. Paaiškėjo,
kad kai kurie buvo apžiūrėję tuos pačius butus kaip ir aš.

78
 - Buvau pas moterį, kuri norėjo man užkrauti savo vaiką, - tarė
sėdintis priešais vaikinas.
Visi prunkštelėjo matydami iš pasibjaurėjimo perkreiptą jo
veidą.
- Ir aš ten buvau, - pasakiau kabindama šakute makaronus.
Laimė, porcija buvo milžiniška, tad manęs negraužė sąžinė, kad
sušlamšiu Donos pietus.
- Taip, aš irgi! - sulinksėjo mergina kitame stalo gale. - Bet
mažylė buvo tikrai miela.
- Buvau pas vyruką, kuris pirmiausia pareiškė, kad jeigu įsikel-
čiau, jis su manimi nesidulkintų, - pasakojo vaikinas vardu Skotas.
Kodėl būčiau turėjusi juo netikėti?
- Argi būtum to norėjęs? - paklausiau.
- Ak, aišku, šimtu procentų! - suvaitojo jis ir pavartė akis iš
susižavėjimo. - Tikras pupuliukas, kad žinotumėt! Tatuiruotės,
raumenukai ir toks erotiškas balsas... Įsikraustyčiau ten vien tam,
kad pasiklausyčiau jo skaitomos pasakos prieš miegą.
Visi nusikvatojome.
- Taisyklė apie dulkinimąsi Alijai kuo puikiausiai žinoma, -
kandžiai tarstelėjo Dona.
Aš irgi suvaitojau ir pavarčiau akis, bet, kitaip nei Skotas, vei­
kiau iš susierzinimo.
- Pala, gal kalbate apie tą patį bičelį? - susidomėjo sėdinti kita­
pus stalo mergina ir atsistojo.
Skotas sukluso.
- Jeigu jis visas išsitatuiravęs, o jo balsas toks žemas, kad kel­
naitės sudrėksta vien išgirdus, bus tas pats.
- A, be abejo, kalbate apie Keideną Vaitą, - numykė kita užsi­
svajojusi. Vos neužspringau makaronais.-Jis pačioje mano sąrašo
pradžioje.

79
 - Kokio sąrašo? — susidomėjo Dona, pliaukšėdama man per
nugarą.
- Manųjų troškimų, jame surašyti visi pasaulio vyrai, - atsi­
duso ji.
Mudvi su Dona smagiai susižvelgėme. Keidenas buvo itin gun­
dantis, be jokių abejonių. Bet iš viso pasaulio vyrų būčiau tikrai
pasirinkusi kurį kitą. Pavyzdžiui, Teo Džeimsą
.
* Mmmm.
- Tuomet turėtum kreiptis į Aliją, juk pas jį gyvena, - pasakė
Dona.
Mergina sukrykštė, o Skotas svajingai atsiduso ir pasirėmė
smakrą ranka.
- Va tai tau, mieloji. Negaliu patikėti, kad sėdi sau čia, užuot jį
užsėdusį.
- Gal gali mane su juo supažindinti? - viltingai paklausė ta,
kuri pirmiau krykštė.
- Iš kur jūs išvis apie jį žinote? Turiu galvoje, atvykau vos prieš
kelias dienas ir tikriausiai ko nors nesu girdėjusi,- tariau links­
mai. - Gal buvau įdarbinusi ne tuos informantus.
- Keidenas yra vienas geidžiamiausių kąsnelių. Lygiai kaip ir
Spenseris Kosgrovas, - paaiškino kita mergina, sėdinti šalia manęs.
- Spenseris? - Dona garsiai nusijuokė, bet tučtuojau vėl nutilo,
sulaukusi piktų žvilgsnių.
-Taip, čia esama keleto geidžiamų kąsnelių,- pritarė Skotas.
Kilo diskusija, kuris vaikinas universiteto miestelyje seksua­
liausias. Keletas tokiu laikė Keideną. Laimė, netrukus kažkas pa­
keitė pokalbio temą, ėmėme šnekėtis apie ką kita. Neturėjau jokio
noro temptis ką nors su savimi namo arba dalyti Keideno telefono
numerį menkai pažįstamiems pirmakursiams.
Nors...

* Theo James - anglų kino ir televizijos aktorius.

80
 Pažvelgiau į merginą, kurios svajingas žvilgsnis.
Ir plačiai išsišiepiau.

Kai po kurio laiko ėjau į paskutinę paskaitą, rankinėje suzurzė te­

lefonas. Eidama jį išsitraukiau.

Kas, po velnių, tau šovė į galvą? - perskaičiau ekranėlyje.

Čia tau už mano daržovių troškinį, šikniau.

Po pietų buvau pakišusi svajingajam merginai Keideno telefono nu­

merį ir jai mirktelėjusi. Juk niekam nepakenksiu, gal juodu susiku-
kuos. O gal - tai buvo labiau tikėtina - jis pasius iš pykčio, kad bet
kam duodu jo numerį.
Mano telefonas ir vėl suvibravo.

Nesitikėk dar kada nors gauti bent lašelį kavos. Užrakinsiu aparatą
savo kambaryje.

Suprunkščiau ir sustojau vidury koridoriaus, kad parašyčiau atsa­

kymą.

Maniau, kad mūsų bute nesama raktų.

Taip sakiau tik todėl, kad neužsirakintum vonioje ištisoms valandoms.

Esu raktininkas irjuo liksiu.

Ką? Vadinasi, pastarąsias tris dienas be reikalo verčiausi vonioje

per galvą? Negali būti!

81
Pabučiuok man šiknon.

Tai pažeistų trečiąją taisyklę, juk pati, Plerpa, žinai.

Apimta nevilties sušnarpščiau ir įgrūdau telefoną atgal į rankinę.

Tikras kretinas! Pirmiausia pavagia mano maistą, o paskui paaiš­
kėja, kad man primelavo. Po paskaitos panaršysiu internete, ar išvis
leidžiama neduoti nuomininkams vonios kambario rakto.
Ir galiausiai kas čia per nesąmoninga pravardė, kurios, regis, ne-
beatsikratysiu? Plerpa. Negi per daug plerpiu? Rimtai? Tikriausiai
Keidenas priklauso išskirtinių avigalvių rūšiai.
Įėjusi į pastatą, kuriame turėjo vykti paskutinė tos dienos pas­
kaita, nutariau išmesti iš galvos visas mintis apie Keideną. Orien­
tavausi pagal rodykles ant sienų, radau auditoriją antrame aukšte,
pačioje ilgoko koridoriaus pradžioje, ir įsmukau vidun.
Dauguma studentų jau buvo susirinkę. Laimė, paskaitos lau­
kė ne tokia daugybė klausytojų, tad tikėjausi mažiau šaršalo nei
kituose užsiėmimuose. Dalyvavo net keletas vyresnių studentų,
juos be vargo galėjai atskirti nuo pirmakursių. Jie šnekučiavosi
garsiai, nesivaržydami, o naujokai sėdėjo savo vietose tykūs ir net
nedrąsūs.
Pamačiau merginą trumpais plaukais, kartu su mumis pieta­
vusią valgykloje, ir jai nusišypsojau. Ji mostelėjo man rodydama
laisvą vietą šalia savęs, tad prasibroviau prie jos per visą eilę.
- Ei, šviežiena! - šūktelėjo man vyrukas, sėdintis kažkur šone.
Nutariau nereaguoti į jo pašaipą. Bet kai tik pro jį prasigrū-
dau, jis pasviro su visa kėde atgal ir pliaukštelėjo delnu man per
užpakalį.
Man suspengė galvoje. Atmintyje iškilo prisiminimai, kurių vi'
sai nenorėjau, ir užvirė kraujas.

82
 Būčiau sau ėjusi toliau. Nedariusi spektaklio.
Bet išvykdama iš Denverio sau prisiekiau, kad niekada nebesi-
taikstysiu su tokiais dalykėliais. Tad apsisukau ant kulno ir kupina
įtūžio pažvelgiau į tą vyruką.
- Niekada daugiau prie manęs nelįsk. Ar supratai?
Stengiausi kalbėti ramiai, bet ne visai pavyko.
Jis raminamai iškėlė rankas ir išsiviepė į mane žiūrėdamas.
- Atvėsk, aš tik pajuokavau.
- Tavo humoras visiškai beskonis,- prakošiau pro sukąstus
dantis.
- Apsiramink, gerbiamoji, - suniurnėjo vyrukas, o jo kaimynas
pritariamai suniurzgėjo.
- Ne, gerbiamasai) neapsiraminsiu. Jeigu moterims rūpės, kad
jas čiupinėtum, jos tai aiškiai tau parodys. Patikėk, mokame to iš­
sireikalauti, - prašvokščiau. - Bet kai kuri eina pro šalį ir į tave nė
nedirsteli, akivaizdu, kad nenori būti čiupinėjamą.
Vyruką užliejo raudonis. Ar iš įtūžio, ar iš gėdos, negalėjau pa­
sakyti.
- Nekaišiok rankų kur nereikia, Rajanai, - pasigirdo pažįsta­
mas balsas. - Nebent norėtum susipažinti su manosiomis. Patikėk,
neverta norėti.
Priešais mus sėdėjo Keidenas, sunėręs rankas už galvos, ištiesęs
ir sukeitęs kojas po stalu. Jo akys smagiai žybtelėjo, kai pamatė,
kad nustebau, bet veidas liko įsitempęs. Linktelėjęs man jis vos
pastebimai kyštelėjo ranką į kelnių kišenę.
Kai prasidėjo paskaita ir dėstytojas mums prisistatė, išgirdau
rankinėje vibruojant savo telefoną. Atsargiai, kad neatkreipčiau
niekieno dėmesio, jį ištraukiau ir įjungiau ekranėlį, kad perskai­
tyčiau žinutę.

Egzaminą išlaikei.

83
 7 skyrius

Per kitas savaites mano kasdienybėje radosi vis daugiau ruti­

nos, vasara ėjo į pabaigą. Galiausiai teko išsitraukti aulinukus ir
kaklaskares. Lankiau paskaitas, daug kur ėjau su Dona ir kitais
bendramoksliais ir po truputėlį apsipratau su nauja vieta. Netgi
išmokau valgykloje atskirti skanų maistą nuo nevartotino, jei tai
priskirtina pažangai.
Keideną mačiau retai, visų pirma dėl pergrūsto studijų tvarka­
raščio ir dėl to, kad su viskuo dar turėjau apsiprasti. Daug laiko
praleisdavau bibliotekoje ir stengiausi iš pat pradžių įsisąmoninti
medžiagą. Dėstytojai laiko nešvaistė ir iš anksto paskelbė egzami­
nų datas. Prisidėjau prie kelių bendramokslių grupelių ir kartais
sėdėdavome bibliotekoje iki išnaktų. Kai grįždavau namo, mano
šeimininkas būdavo užsidaręs savo kambaryje arba sėdėdavo pri­
temdytoje svetainėje ir žaisdavo konsole. Skaudi patirtis išmokė,
kad žaisdamas jis mėgsta būti vienas, sumanymas jį trukdyti bū­
tų ne per geriausias. Nuo tada, kai kartą dėl manęs jis pralošė ir
išginė mane iš bendro kambario svaidydamas piktus žvilgsnius,
mudu tik dalydavomės rytais kava. Tiesa, kai tik išsitraukdavau
savo grietinėlę kavai, Keidenas nutaisydavo pergedusį iš pasibjau­
rėjimo veidą.
Tą vakarą susiruošiau kartu su draugais pirmą kartą nueiti į
klubą. Neįsivaizduoju, kaip būtume į jį patekę, juk keli iš mūsų,

84
įskaitant mane pačią, dar neturėjome dvidešimt vienų metų, bet
buvome patikinti, kad universiteto miestelio apylinkėse beveik
niekada niekas nieko netikrina, tad nebus jokių keblumų.
Man brėžiant antrą akių kontūro liniją suskambo durų skam­
butis.
- Čia pas mane! - sušukau per visą butą - suprask, Keidenui
nebūtina krutinti sėdynę.
Išėjusi iš savo kambario pamačiau jį darbuojantis virtuvėje. Su­
raukusi kaktą nuėjau prie laukujų durų ir pažvelgiau pro akutę.
- Ne pas mane, - pasakiau ir atidariau duris Spenseriui.
- Sveika, Alija, - pasisveikino jis ir tvirtai mane apkabino, pa­
skleisdamas maloniai aštrų skutimosi losjono kvapą.
- Sveikas, Spenseri. - Atstūmiau jį mažumėlę ir nužvelgiau nuo
galvos iki kojų. - Atrodai, lyg būtum sumanęs ką nors svarbaus.
- O taip,-jis keliskart kilstelėjo antakius.
Spenseris mūvėjo ankštus džinsus, vilkėjo vienus iš savo lan­
guotų marškinių. Tamsius plaukus buvo sušukavęs aukštyn nuo
kaktos ir sutepęs vašku. Atrodė pribloškiamai.
- Argi Keidenas tau nesakė, kad šiandien „Hillhouse“ klube
bus vakarėlis? - paklausė ir nuėjo kartu su manimi į svetainę.
Mečiau žvilgsnį į virtuvę ir papurčiau galvą.
- Ne, bet einu ten su savo draugais.
- Galėtume eiti drauge, jei nori, - pasiūlė jis. Tikriausiai neži­
nojo, kad Keidenas vengia manęs kaip maro. - Ko gero, bus labai
smagu.
- Nemanau, kad...
- Geras pasiūlymas, - pertraukė mane Keidenas, įėjęs į svetai­
nę. - Galėtume vienas kitam supinti kasytes ir pažiūrėti Disnėjaus
filmukų.
- Ironija tau netinka, Keidenai, - pamokiau jį ir net sugriežiau
dantimis.

85
 - O tau netinka šitie skarmalai, - sausai atkirto jis ir padavė
Spenseriui kolos.
Paskui išsitraukė iš kelnių kišenės telefoną ir susikaupęs ėmė
maigyti ekranėlį.
Apžiūrėjau save iki pat apačios. Mano mėlyna suknelė beveik
siekė kelius. Apsivilkau ją tik todėl, kad jos iškirptė buvo graži,
galima sakyti, drąsi, nors nieku gyvu neatrodė nepadoriai.
- Ką gi, jeigu kalba toks žinovas kaip tu, žinoma, tuoj pat persi-
vilksiu. - Pasitaisiau iškirptę ir pažvelgiau į Spenserį pakėlusi an­
takius. - O kaip tau atrodau?
Spenserio akys nukrypo nuo mano veido prie krūtų ir vėl atgal.
Paskui jis palinkčiojo.
- Manau, kad atrodai seksualiai.
-Tikrai? - paklausiau apsisukdama jam prieš akis. - Tai nerei­
kia persirengti?
- Ne, tikrai nereikia.
Gurkšnodamas iš butelio jis dar kartą įdėmiai mane apžiūrėjo.
Sudėjau lūpas begarsiam „ačiū“ ir plačiai nusišypsojau Spense­
riui, o jis iš karto atsakė man šypsena.
Nuo sofos pasigirdo šnarpštimas. Laimė, nuo tolesnio žodžių
karo su šeimininku mane išgelbėjo durų skambutis.

Negalėjau atsistebėti, kaip Dona greta manęs stypčioja į klubą su

savo aukštais platforminiais batais. Nors irgi avėjau aukštakulnius,
bet su jos batais tikrai nebūčiau įstengusi žengti nė žingsnio. Lai­
mė, tokių man ir nereikėjo. Savuoju metro septyniasdešimt pen­
kių centimetrų ūgiu lenkiau daugumą kitų merginų net avėdama
plokščiapadžius.
Galų gale išsiruošėme kartu su vaikinais. Spenseris neatstojo, o
kad jau vykome ten pat, Keidenui buvo beprasmiška kelti scenas.

86
 „Hillhouse“ klube iš tikrųjų niekas nesilaikė amžiaus ribojimų,
ge jokių aiškinimusi gavome antspaudėlius ant riešo su klubo lo-
gotipu ir buvome mostu pakviesti užeiti. Viduje mudvi su Dona
ėmėme dairytis bendramokslių, o Spenseris su Keidenu pasuko
prie Monikos būrelio.
Mus pastebėjęs Skotas susijaudinęs ėmė moti, kad prieitume.
Šviesius plaukus buvo susišukavęs atgal ir sulaižęs geliu, vilkėjo
žydrus marškinius, sukištus į džinsus. Atrodė toks gražutis! Pakš­
telėjau jam į abu skruostus - to visąlaik iš mūsų reikalavo. Tada
apsikabinome su Greise, Kodžiu ir Medison, kurie irgi su mumis
studijavo, susitikdavome su jais per pertraukas tarp seminarų. Visi
susispaudė aplink baro stalą, kad į tarpą priimtų mudvi su Dona.
- Atrodot kaip tikros karštos pupytės, - sušnabždėjo Skotas ir
spragtelėjo pirštais sau abipus veido. - Kodėl neatsivedėt savo pa­
lydovų?
Jis ištempė kaklą dairydamasis minioje Spenserio ir Keideno.
- Mes tik kartu atvažiavome, - gūžtelėjo pečiais Dona ir baks­
telėjo man į šoną. - Be to, ponas Vaitas ne toks jau malonus mūsų
mažulei.
- Mūsų mažulei? - pakartojau negalėdama patikėti savo ausi­
mis ir dėbtelėjau į Doną iš aukštybių.
Šiandien draugė leido, kad padažyčiau jai akis, todėl jos ma-
kiažas buvo daug tamsesnis nei paprastai. Mūvėdama ankštutė-
lius džinsus, vilkėdama juodus marškinėlius su krioklio pavidalo
iškirpte ji išties gundomai atrodė - ir vis tiek mažutė. Nepaisant
Donos pridėtinių centimetrų, pranokau ją visa galva, dėl to ji pa­
keliui visa gerkle bėdojo.
- Taip, tu mano viščiukas. Kad ir kokia didžiulė būtum, - vyp­
telėjo Dona. - Savo viščiukus aš globoju. Prižiūriu, puoselėju ir
jiems padedu, kol patys išmoksta skraidyti.

87
 - Vargu ar vištos skraido. Niekam tikusi metafora, - nusi­
juokiau.
Tada įsigilinau į gėrimų pasiūlymus. Kiti jau gurkšnojo koktei­
lį. Pamaniau, kad šitoje daržinėje tikriausiai būsiu nesuprasta, jei
užsisakysiu vyno.
- Argi niekas netikrina pasų prie baro? - nepatikliai paklausiau
ir apžvelgiau pilną šokių aikštelę.
Užjos įžiūrėjau mėlynai apšviestą barą, prie kurio stovėjo kele­
tas žmogystų ir mėgino atkreipti barmeno dėmesį.
- Tik jau nesirūpink, - patikino Skotas. - O gal aš jums ko
nors atneščiau?
- Ne, nesąmonė, - nesutikau.
Mudvi su Dona prasigrūdome per minią prie baro. Alkūnėmis
pasirėmiau į baro stalą, iškėliau tarp pirštų įspraustus banknotus ir
garsiai sušukau užsakymą. Niekas nekreipė į mane dėmesio - bu­
vo per daug žmonių. Teliko kantriai laukti, kol barmeno ir mano
žvilgsniai atsitiktinai susitiko. Plačiai nusišypsojusi atmečiau plau­
kus nuo veido.
Tai buvo veiksminga.
Įspraudžiau Donai jos gėrimą į ranką ir mudvi grįžome prie
staliuko.
- Nujaučiu, kad dažnai lankaisi tokiuose klubuose kaip šis, -
susimąsčiusi numykė draugė gurkšnodama iš savo taurės.
Nors žinojau, kad ji nieko pikto neturi galvoje, nuo tų žodžių
man sudiegė širdį. Prisiminimai veržėsi iš pasąmonės, tad išmau­
kiau savąją „Long Ailando arbatėlę“ it vandenį, vildamasi juos nu­
skandinti. Juk čia ne išvyka į praeitį, o nauja pradžia su draugais.
Nepraėjus nė valandai užsisakiau dar stiklą gėrimo. Jaučiausi
kauštelėjusi ir atsipalaidavusi. Buvo smagu šnekučiuotis ir žaisti
žaidimą su merginomis iš literatūros kurso: išrinkti seksualiausią

88
vyruką iš čia esančių. Tiesą sakant, tai buvo veikiau dingstis juos
aptarti, o ne žaidimas, bet aš, aišku, nesiskundžiau.
Po kurio laiko Skotas stvėrė man už rankos ir kartu su Dona
nutempė į šokių aikštelę. Skambant jo mėgstamos dainos remik-
sui, smagiai sau kraipėmės. Buvo gera paprasčiausiai nesirūpinti,
ką kiti apie mane pamanys. Vakaras jau dabar atrodė pasakiškas,
jaučiausi atsipalaidavusi iki pirštų galiukų. Bent iki tol, kol grįžte­
lėjusi į šalį pamačiau Keideną.
Atpažinau jį net ir iš nugaros. Niekada nebūčiau pamaniusi,
kad moka šokti.
Jo judesiai buvo plastiški ir ritmiški, nugaros raumenys vis
įsitempdavo. Jis mūvėjo rūdžių spalvos džinsus, vilkėjo paprastus
smėlio spalvos marškinėlius su sagutėmis. Įvairiaspalvėje šokių
aikštelės šviesoje ištatuiruotos linijos Keidenui ant rankų atrodė
dar žaviau. Nenorėjau spoksoti, bet nebegalėjau atitraukti nuo
jo akių.
Tikriau, nuo jo ir merginos, kurią buvo apsivijęs savo dailiomis
rankomis, o ji glaustėsi ir staipėsi kartu su juo.
Patempiau lūpą.
- Mes irgi taip galime, - pasiūlė Skotas ir apsisuko aplink.
Jis uždėjo rankas man ant liemens ir prisitraukė artyn, kol nu­
gara pajutau jo kūną. Leidausi žaisti tą žaidimą ir užsimerkiau.
Žinojau, kad Skotas, tiesą sakant, nesidomi nei manimi, nei jo­
kia kita moterimi, tad paleidau vadžias. Iškėliau rankas ir ėmiau
kraipyti klubus, paskui atsisukau ir uždėjau ranką jam ant peties.
Dona šoko Skotui už nugaros, juokdamiesi staipėmės į taktą. Kai
vėl pasisukau į kitą pusę, plaukai užkrito man ant akių. Pakėlusi
ranką juos nubraukiau nuo suprakaitavusio veido.
Netikėtai susidūriau su Keideno žvilgsniu. Vyrukas stovėjo vos
už kelių metrų nuo manęs ir stebėjo kiekvieną mano judesį. Mer­
gina, su kuria jis ką tik šoko, stovėjo šalia, bet jo nebedomino - net

89
tada, kai savininkiškai apkabino jam kaklą. Jis tik lengvai palenkė
galvą ir kreivai šypsodamas nenuleido nuo manęs akių.
Tą akimirką įsivaizdavau, kad šoku su juo, kad jo ranka apglė­
busi per liemenį mane veda.
- Bingo, - išgirdau Skotą murmant man į ausį.
Šypsodamasi atsigręžiau į jį ir Doną.
- Ar jau sakiau, kad jūs man labai patinkat? - paklausiau ir
abudu apkabinau.
Dona nusijuokė ir taip pat mane apkabino.
- Taip, bet tai išgirsti niekada nebūna per daug.

Tą vakarą pamačiau, kad Dona sakė teisybę: ji tikrai nepakelia al­

koholio. Išgėrusi antrą taurę žiaukčiojo virš unitazo, tad turėjau
prilaikyti jos plaukus, o ji už tai prisiekinėjo man amžiną draugys­
tę ir meilę. Nepaisant negražių Donos skleidžiamų garsų, ji buvo
išties miela. Kas galėtų apie save pasakyti, kad net vemdamas išlie­
ka mielas? Tik jau ne aš.
Tiesa, nuo mano paskutinės eskapados buvo praslinkę ne vie­
ni metai. Anuomet dažnokai nugerdavau, kad nutildyčiau savo
mintis.
Kol laukėme taksi, prie baro užsakiau Donai vandens.
- Daryk, ką darei, ir užsakyk man tekilos, - išgirdau šnabždesį
prie ausies.
Pajutau Keideno alsavimą man į sprandą ir suvirpėjau. Papras­
tai manieji aliarmo varpai iškart ima skambėti, kai koks nors vyras
šitaip prisiartina, bet į Keideną mano kūnas, regis, reagavo kitaip.
Užuot pasistengusi kuo greičiau nuo jo atsitraukti, pajutau, kad
manyje viskas veržiasi į jį atsišlieti, pajusti visu kūnu.
Atsilaikiau prieš pagundą ir atsisukusi skeptiškai pažvelgiau į
Keideną. Jo vyzdžiai buvo išsiplėtę, skruostai įraudę.

90
 -Tu mane stebėjai.
Jis priėjo dar arčiau ir įsirėmė rankomis į barą abipus manęs.
Loštelėjau atgal ir pajutau nugara stalviršį. Keidenas dar labiau
prilindo ir palietė lūpomis man ausį. Vėl suvirpėjau.
-Gal.
- Tu girtas, - pareiškiau.
Jis kiek atšlijo ir suraukė kaktą.
- Gali būti.
- Kas tau nutiko? - paklausiau.
Keidenas nieko neatsakė, tik žvelgė į mane tamsiomis akimis.
Pabrėžtinai atsainiai atsilošiau, iškėliau rankas ir padėjau alkūnes
ant baro stalo sau už nugaros. Tikrai neleisiu, kad suprastų, jog jo
artumas mane baugina.
-Tu man nutikai, - atsakė jis pagaliau, palenkęs galvą. - Nega­
liu tavęs perprasti.
-Taigi žinai, kas tai per jausmas, - atkirtau.
- Visą laiką pliurpalioji skleisdama savo kvapą po visą butą, -
kalbėjo jis toliau.
- Baik aimanuoti, Keidenai. Tau netinka.
- Kodėl negalėtum būti vaikinas, Plerpa?
Jis vėl palinko į mane ir grėsmingai priartėjo. Mano pulsas su­
tankėjo. Po tų savaičių, per kurias mudu beveik nesimatėme, jo ar­
tumo šią akimirką man buvo per daug. Nutirpo ir rankos, ir kojos,
lyg būčiau pabudusi iš gilaus miego. Susuko pilvą.
- Žinau, kad to norėtum, bet čia jau nieko nepakeisi. Šitie daik­
čiukai, deja, jau priaugę, - parodžiau į savo iškirptę.
Keidenas sekė akimis mano rankų judesius, paskui jo akys nu­
krypo žemyn. Tada jis ir vėl lėtai ir nuosekliai ėmė jas kelti aukš­
tyn, lyg norėdamas būti tikras, kad neliks nepastebėtas nė vienas
mano odos centimetras. Akimirką per ilgai žiūrėjo man į lūpas,
paskui vėl pažvelgė į akis. Nejučia sulaikiau kvėpavimą.

91
 Keidenas kelis kartus sumirksėjo.Tada, tarsi staiga suvokęs, kad
stovi arti manęs, žengtelėjo atatupstas ir atitraukęs rankas nuo ba­
ro persibraukė plaukus. Iš jo lūpų atsklido nusivylimo garsas.
Tą akimirką barmenas trinktelėjo ant baro šalia manęs stiklą
vandens Donai. Atsigręžiau ir užsimokėjau. Kai norėjau praeiti
pro Keideną, jis atsargiai sulaikė mane už rankos. Perbraukė nykš­
čiu man per odą, net ranka pašiurpo.
- Kur eini?
- Turiu pasirūpinti Dona, paskiau važiuosiu namo. Linkiu tau
gražaus vakaro su ta pana, - pasakiau linktelėdama į merginą, su
kuria jis anksčiau šoko. Toji per visą salę siuntė man žudančius
žvilgsnius vieną po kito. - Ji tavęs jau pasiilgo.
Keidenas prisitraukė mane artyn. Jutau jo alsavimą prie smilki­
nio, kai jis ganėtinai grėsmingu balsu paklausė:
- O ko tu ilgiesi, Alija?
Šypsodamasi papurčiau galvą.
- Savo lovos, Keidenai. Savo lovos.
Po tų žodžių palikau jį stovėti ir nunešiau Donai vandens.

Mane pažadino garsus trinktelėjimas. Krūptelėjau ir nejučia atki­

šau rankas lyg gindamasi. Koridoriuje pasigirdo keiksmai.
Su palengvėjimu vėl atsiguliau. Tai buvo tik Keidenas, grįžęs
namo. Dirstelėjau į laikrodį. Buvo pusė keturių.
Išgirdau barškėjimą, kažkas nukrito ant grindų. Keidenas gar­
siai nusikeikė.
Ar taip elgiasi, kai atsiveda namo panas? Tikiuosi, ne. Man tai
neatrodo itin patrauklu. Bet gal jis įpratęs taip išreikšti meilę. Juk
yra žmonių, kuriems nešvankybės patinka.
Staiga viskas nutilo. Man tai pasirodė dar keisčiau. Po kelių
minučių susirūpinau, kodėl vis dar tylu, ir išlipau iš lovos. Paskui
atsargiais žingsneliais nutipenau prie durų ir jas pravėriau.

92
 Pamačiau tik kojas, kyšančias iš koridoriaus į svetainę. Iškart
išėjau iš savo kambario.
- Ką čia darai? - paklausiau sunėrusi rankas ant krūtinės.
Keidenas gulėjo vidury koridoriaus ant pilvo. Dabar supratau,
kas taip barškėjo: mėgindamas nusiauti batus jis atsitrenkė į rūbų
kabyklą ir krisdamas ją nuvertė.
Tyliai sudejavo.
Atsidususi pritūpiau nutraukti jam aulinių batų. Vos nuautas
Keidenas pradėjo spardytis. Sustačiusi batus vėl atsistojau prie­
šais jį.
- Palik mane, - sumurmėjo jis.
Pamėgino atsikelti, bet pajėgė tik nugara atsišlieti į sieną. Galva
jam nusviro į šoną. Lūpos buvo lengvai pravertos, akys užmerktos.
- Nemiegosi juk koridoriuje, - garsiai pasakiau.
Jis suraukė nosį ir mostelėjo, kad eičiau šalin.
Atsidususi papurčiau galvą. Kaip gali būti, kad aš, jauniausia iš
visų draugų, geriau apsieinu su alkoholiu už visus kitus? Vieninte­
lis Spenseris man pasirodė protingas. Kita vertus, sulaukus tokio
amžiaus visai normalu pradėti gerti. Ligšiolinės mano istorijos ne­
galėjai laikyti patikimu rodikliu.
- Gerai jau, gerai, Keidenai, - sumurmėjau pritūpusi šalia.
Apkabinau jį per liemenį ir užsimečiau jo ranką sau ant peties,
kad galėtų pasiremti.
- Palik mane ramybėje,- Keideno balsas šįkart nuskambėjo
garsiai ir aiškiai.
- Nesilaužyk, leisk tau padėti, po perkūnais!
Laikiausi savo ir pakėliau jį ant kojų. Vos ne vos įstengiau tokį
sunkų pertempti per svetainę. Kas du žingsniai jis vis atsitrenkda­
vo į kokį nors baldą. Galėjai pamanyti, kad tyčia.
Kai nusigavome iki jo kambario, padėjau jam išskleisti ir atkloti
antklodę, kad galėtų patogiai atsigulti. Prieš kelias valandas taip

93
pat pagelbėjau Donai. Tada leidausi ieškoti aspirino ir atnešiau į§
virtuvės butelį vandens.
Grįžusi į Keideno kambarį pamačiau jį galuojantis su savo dir­
žu. Marškinėliai jau gulėjo nutrenkti ant grindų, taip pat kojinės.
Pastačiau butelį ant naktinio stalelio tą akimirką, kai jis griuvo
aukštielninkas ant lovos. Buvo vienomis trumpikėmis. Skubiai nu­
sukau akis į šalį. O dar maniau, kad tik tie apgailėtini užrašai jam
ant rankų pavers čionykštį mano gyvenimą pragaru.
- Se, išgerk, - paraginau įduodama tabletes.
Jis klusniai susikišo jas į burną ir nurijo neužgerdamas. Vien į
tai žiūrint darėsi bloga. Padaviau jam butelį vandens.
- Išgerk bent iki čia, - parodžiau viršutinę rievę ant butelio.
- Turbūt jau supratai, kad dažnokai išgeriu, tiesa? - kreivai iš­
siviepė Keidenas, bet pridėjo butelį prie lūpų.
- Ar galiu dabar palikti tave vieną, ar nepradėsi trankytis į visas
puses?
Jis pastatė butelį ant naktinio stalelio. Įžūlus šypsnys vis dar
nedingo nuo jo lūpų. Su sutaršytais plaukais ir raukšlelėmis aplink
akis Keidenas atrodė pritrenkiamai. Nors ketinau nežiūrėti, nega­
lėjau atplėšti nuo jo akių.
Akivaizdžiai treniruojasi kilnodamas svarsčius, pamaniau nė
neabejodama. Tokių raumenų neišlavinsi turistiniuose žygiuose.
Žiūrėjau į jo nuogą kūną, į raštus ant bicepso, į pilvą ir siaurą plau­
kų rėželį, pranykstantį po trumpikių juosmeniu.
Keideno kūnas buvo išties nuostabus. Ne stebuklas, kad mano
draugės varvino seilę. Visiškai tas pats ištiko ir mane, kad ir kiek
priešinausi.
- Bandai mane įvertinti, - tarė jis sėsdamasis. Atrodė paten­
kintas savimi, kone pradžiugęs.
- Ką? - užklupta išplėčiau akis ir smarkiai papurčiau galvą. -
Visiškai tavęs nevertinu!

94
 - Kai meluoji, raudonuoji. Ar tai žinai? - Keidenas įdėmiai į
mane žvelgė.
Užsidengiau skruostus rankomis ir apibėgau aplink lovą, kad
kuo greičiau galėčiau sprukti į savo kambarį.
- Kokia nesąmonė.
- Juk žinai, kad tai tiesa! - sušuko jis juokdamasis ir parkrito
ant pagalvių.
Paskui arogantiškai sunėrė rankas už galvos. Nė neketino užsi­
kloti, tik provokuojamai pakėlė antakį. Sakytum, ragino dar ilgiau
jį apžiūrinėti. Savimyla kretinas.
- Labanakt, Keidenai.
Atsukau jam nugarą ir nuėjau prie durų.
- Alija.
Sustojau ir dar sykį į jį atsigręžiau. Keidenas ir vėl kilstelėjo
lovoje. Šypsena jo veide buvo pradingusi.
- Pamelavau, - susimąstęs ištarė jis.
Buvo girdėti, kad stengiasi aiškiai kalbėti, bet žodžius tarė lėtai
ir sunkiai, lyg liežuvis būtų prilipęs prie gomurio. Jo balsas atrodė
dar sodresnis nei paprastai.
- Ką turi galvoje? - paklausiau užgesindama lempą palubėje.
- Ta suknelė, - sumurmėjo Keidenas. Išgirdau šiugždant ant­
klodę, kai jis tamsoje užsiklojo. - Ji tau fantastiškai tinka.
Nusišypsojau ir uždariau duris.

95
 8 skyrius

Kitą rytą pabudau nuo sprando kutenimo. Marksčiausi apsimie­

gojusi, sunku buvo prasimerkti, kai vakar taip nusigalavau. Nuta­
riau verstis ant kito šono ir toliau miegoti.
Nuskambėjo sodrus juokas.
Garsiai suinkščiau, griebiau vieną iš savo pagalvių ir nežiūrėda­
ma mečiau ta kryptimi, iš kur jis buvo girdėti.
- Lauk iš čia!
- Atėjau taikingai, atnešiau kavos.
Tuoj pat suklusau ir atsisėdau. Kelis kartus pasitryniau veidą
tikėdamasi atsigaivalioti. Nuo palangės pasiėmiau akinius ir už­
sidėjau. Mano akys nelabai silpnos, bet tam tikrais atvejais akinių
prireikia, kad galėčiau ryškiau matyti. Pavyzdžiui, kai vairuoju au­
tomobilį. Arba rytais, kai koks beprotis per anksti ima versti mane
iš lovos.
Jis kyštelėjo man puodelį tiesiai panosėn. Žiūrėjau ne į puodelį,
o į stebėtinai žvaliai atrodančio Keideno akis. Vien išblyškęs vei­
das išdavė, kad, ko gero, jį kamuoja pagirios.
- Kuo užsitarnavau kavos į lovą, pone Vaitai? - paerzinau jį im­
dama į rankas šiltą puodelį. Pakėliau jį prie lūpų ir užuodusi gerai
pažįstamą kvapą sutrikau. - Net grietinėlės įmaišei?
Keidenas gūžtelėjo pečiais ir išsidrėbė ant kėdės prie rašomojo
stalo.

96
 - Pamaniau, kad po vakarykštės nakties turėjau tau atsiteisti.
- Kokia nesąmonė, - nuoširdžiai atsakiau. Juk padėjau jam iš
draugiškumo. Juk jis negalėjo miegoti koridoriuje.
- Rimtai sakau. Ačiū.
-Tai ar dabar jau būsi širdukas? - paklausiau suraukusi kaktą. -
O gal čia kur šuo pakastas? Gal mažom raidelėm kas parašyta?
- Ir vėl pliurpi.
Keidenas papurtė galvą. Žvelgė rimtai, bet liepsnelės akyse iš­
davė, kad mūsų pokalbis jį linksmina.
Mauktelėjau sočiai kavos ir atsidusau su pasimėgavimu.
- Nejaugi tavęs nekamuoja sunkios pagirios?
Net jeigu tą rytą palyginti gerai jaučiausi, nesublogavau nuo
pastarosios nakties kokteilių, man knietėjo sužinoti, ar jis turi ko­
kių vaistų tokiems atvejams. Kada nors jų tikrai prireiks.
- Galva truputėlį tvinksi, bet manau, kad aspirinas padarė, ką
galėjo, - jis pasitrynė kaktą. - Aišku, turiu ir kitokių vaistų, gelbs-
tinčių nuo pagirių.
- Įdomu, kokių? - susidomėjau.
Keidenas kreivai šyptelėjo.
- Gryno oro.
Jo akyse pamačiau kibirkštėles ir iškart papurčiau galvą.
- O ne. Anąkart prisitryniau milžiniškas pūsles, nemanau, kad
dar kartą tą pakeičiau. Noriu pasakyti, buvo tikrai smagu, nepai­
sant visų patirtų traumų, bet...
- Sunkini man pagirias, kai kalbi taip greitai ir taip daug, - su­
aimanavo jis užsispausdamas ausis delnais.
Pavarčiau akis.
- Noriu pasakyti, kad prieš kitą kartą kopdama su tavimi į kal­
ną pirmiausia turėčiau pasirūpinti tinkamais batais.
-Tuojau pasirūpinau, - Keidenas mostelėjo į mano komodą.

97
 Nusekiau akimis jo rankos judesį ir sunerimau. Įsitikinusi, kad
mūviu kelnes, kurias negėda rodyti, išsikepurnėjau iš po antklo­
dės, išsliuogiau iš lovos ir nuėjau prie komodos apžiūrėti ten sto­
vinčių batų.
Turistiniai batai.
Rudi suvarstomi su storu, tvirtu pado protektoriumi.
Keidenas išties man parūpino turistinius batus.
Sumišusi atsisukau į jį:
- Tai ką, nupirkai man batus?
Pamatęs mano veidą jis sukikeno ir papurtė galvą.
- Monikai jų nebereikia. Pirmiau Etanas kartais ją versdavo
eiti su juo drauge, bet dabar juodu beveik niekada nebeišsiruošia į
žygį. Pamaniau, gal tau tiks.
-Tikrai malonu iš tavo pusės, - nuoširdžiai nusistebėjau jo dė­
mesingumu.
- Žodis „malonu“ bjaurus, - Keidenas pasišiaušė kaip katinas.
Nusijuokiau.
- Tu maloniai su manim pasielgi, bet iškart pereini į gynybą,
kai tuo apsidžiaugiu, - tariau toliau gurkšnodama kavą.
Jam ištįso veidas.
- Aš nesu mielas. Šitie akiniai pobaisiai.
- Ką gi, labai ačiū, - pavarčiau akis.
- Rimtai, atrodai kaip naivuolė bibliotekininkė. O dabar marš
iš lovos. Jau noriu eiti.
Keidenas pamėtėjo man tą patį nertinį, kurį vilkėjau anąsyk.
Atsidusau, jam išėjus iš kambario. Bet ir negalėjau susilaikyti
nenusišypsojusi.

Šįkart buvo daug šalčiau nei per pirmąjį žygį. Ruduo įsismarka­
vo, žvarbau, mums kopiant aukštyn. Šiandien irgi galėjau parinkti,

98
ko pakeliui klausysimės. Iš krūvos kompaktų ištraukiau seną „Fall
Out Boy“ albumą tikėdamasi, kad Keidenas pritars mano skoniui.
Jis visą kelią bilsnojo per vairą į taktą, o aš pritariau solo intarpams
įspūdingu „oro gitaros“ performansu.
- Eikim truputį lėčiau, - žioptelėjau įsisprendusi į šonus, ku­
riuos varstė diegliai. Ne dėl blogų tėvų.
- Jeigu sulėtinsime tempą, iki saulėlydžio neužsiropšime ant
viršūnės, o tada vaizdas bus niekam tikęs! - grįžtelėjęs man atrėžė
Keidenas per petį.
Buvo atsiplėšęs per gerus dešimt metrų ir nė nemanė manęs
laukti. Gailestis tam vyrukui svetimas.
Šįkart mane vedė kitu keliu. Neįtikima, kaip gerai orientavo­
si - čia nebuvo išmintų takų, mes neturėjome GPS prietaiso, bet
Keidenas lengviausiai susigaudę. Tarsi turėtų septintąjį pojūtį.
Staiga sustojau. Išgirdau tolumoje šniokštimą. Jis buvo silpnas,
bet nusprendžiau, kad netoliese srūva upeliukas ar kas kita.
- Eikš greičiau! - Keidenas sustojo ir ėmė nekantriai trepsėti.
Būtų galėjęs tapti puikiu motyvuojančiuoju treneriu. Man stai­
ga toptelėjo mintis.
- Sakyk, ką studijuoji? - paklausiau jo vis užsikirsdama, nes
gaudžiau kvapą, kai pagaliau vėl susigretinome.
- Pagrindinė specialybė - žurnalistika. Šalutinė - grafinis di­
zainas.
- Įdomu. Kokioje srityje ketini dirbti?
Laimei, Monikos batai man puikiai tiko. Su jais buvo patogiau
eiti, lengviau spėjau paskui Keideną, kai brovėmės per brūzgynus.
- Neįsivaizduoju, - susimąstęs atsakė jis. - Labiausiai man pa­
tiktų dirbti ką nors kino srityje, bet žinau, kad medijose sunku
įsitvirtinti. Juolab dabar, kai spaudiniai išgyvena nuosmukį. Todėl
pasirinkau plataus spektro studijas, nesusitelkiau į ką nors viena.

99
 Visiškai sutrikau. Tiek daug jis dar niekada nebuvo kalbėjęs.
- Kas tau? - sunerimo Keidenas, per petį metęs į mane žvilgsnį.
- Noriu būti mokytoja, - kukliai atsakiau.
- Kokio lygmens? - susidomėjo jis, prilaikydamas kelią užtve­
rusią šaką, kad galėčiau praeiti pirma, o jis paskui mane.
- Vidurinės mokyklos.
Pajutau Keideno žvilgsnį, bet jis nieko nesakęs pėdino toliau.
- Labai jau striukas atsakymas, lyg ne tu, Plerpa, kalbėtum, -
nusišaipė.
Gūžtelėjau pečiais. Ką čia daug kalbėti? Mano tėvams atrodė
visiškas absurdas, kad noriu mokyti vaikus. Vis dėlto buvau tvirtai
apsisprendusi.
- Gal esi viena tų, kurios mokykloje patyrė mobingą, o dabar
nori pakeisti kitų gyvenimą? - paklausė Keidenas.
Likau stovėti kaip įbesta. Širdis tvaksėjo.
-Ne.
- Tuomet buvai mokyklos pažiba ir rungtynių šokėjų kapito­
nė - matyt, ir likai prasisiekėlė, - toliau spėliojo Keidenas.
Man pasidarė bloga, pulsas ėmė daužytis. Nenorėjau prisiminti
nei mokyklos laikų, nei anuometės savęs. Nieko jam neatsakiau.
Keidenas tai suprato kaip raginimą toliau spėlioti.
- O gal buvai viena iš tų mergaičių, kurios griebiasi bet ko, kad
tik atkreiptų į save dėmesį? Geria alkoholį, zylioja po vakarėlius,
kimba prie vyrų ir panašiai?
- Užsikišk! - sušnypščiau aš ir taip sugniaužiau kumščius, kad
net suskaudo. Prisimerkusi iš įtūžio varsčiau akimis Keideną.
Jis pataikė į dešimtuką. Iš didelės jo nuostabos mačiau, kad šitai
suprato.
-Alija...
-Ne.

IOO
 Jis žengė artyn, bet aš sunėriau rankas ant krūtinės.
- Atleisk, jeigu tave įskaudinau.
Sunkiai alsavau.
Keidenas staiga surimtėjo ir įdėmiai į mane pažvelgė.
- Man tikrai įdomu, kodėl nori būti mokytoja.
Sunkiai nurijau seilę ir nusukau akis į šalį. Tikrosios priežasties
iki šiol dar niekam nebuvau sakiusi. Ir nenorėjau, kad kas nors
sužinotų. Juolab jis.
- Gerai, tada pradėkim nuo manęs, - neatlyžo Keidenas. - Jei­
gu būtų, kaip norėjo mano tėvas, studijuočiau ekonomiką ir verslo
vadybą, kad paskui įsiliečiau į jo įmonę kaip ir mano brolis Alek­
sas. - Papurtęs galvą jis atmetė atgal gobtuvą. - Jo nedomina, kad
noriu daryti visai ką kita. Visuomet aistringai domėjausi kinu ir
dizainu. Mama mane lenkė prie žurnalistikos.
Prilaikiau kelias šakas, kad Keidenas galėtų po jomis pralįsti.
Tylėjau tvirtai sučiaupusi lūpas. Supratau, kad jis, kaip paprastai,
tik erzinosi, bet nieko pikto nenorėjo. Vis dėlto pažadino kokčius
prisiminimus, ir man užvirė kraujas.
Juk tai tik dar viena išdaiga, nes gauni per mažai dėmesio, - min­
tyse aiškiai išgirdau tėvo balsą.
Be galo norėjau susitelkti į tai, ką kalba Keidenas. Į aplinką,
kalną, tvirtas medžių šaknis po kojomis, paukščių čiulbėjimą.
Buvau laisva. Čia atsiskleidė mano laisvė. Jaučiausi nebe tokia
kaip anksčiau, ir tai, kas vyko dabar, buvo niekaip nesusiję su tuo,
kas įvyko anuomet.
Kartojau sau tai sykį, antrą, trečią, kol pasijutau savimi.
- Kaip į tai pažiūrėjo tavo tėvas? - pasidomėjau po kurio laiko.
Keidenas susikišo rankas į kišenes.
- Neatrodė itin patenkintas. Sakė, kad turėčiau studijuoti
tai, kas ateityje duos naudos. Kai čionai atsikrausčiau, nustojo
mane remti.

ioi
 - Ką? - surikau. Jis tik gūžtelėjo pečiais. - Juk tėvas negali pa­
likti tavęs likimo valiai vien todėl, kad jo svajonės neatitinka tavų­
jų. Turiu galvoje, jog esi jo sūnus!
Kažin kodėl tai, ką papasakojo Keidenas, mane neapsakomai
siutino.
- Galiu apsieiti be jo paramos, - jis vengė mano žvilgsnio. Pa­
kėlęs ranką grabinėjo savo kepuraitę.
- Koks šunsnukis, - pasipiktinau. Iškart susivokiau padariusi
klaidą ir išsigandusi pažvelgiau į Keideną. - Ak, ne tai turiu gal­
voje. Tik noriu...
- Viskas gerai, - išsišiepė jis žybtelėdamas akimis saulės švieso­
je. - Man patinka, kad rėži, ką galvoji.
Man užkaito skruostai, kai taip į mane pažiūrėjo. Nors pasiusk,
kokia jausmų audra per tokį trumpą laiką. Panika, neviltis, neapsa­
koma baimė... o dabar ir tas širdies spurdesys krūtinėje.
- Aš... aš norėčiau pakeisti jaunų žmonių gyvenimą. - Žodžiai
sakytum savaime man išsprūdo. Dar niekam apie tai niekada ne­
buvau pasakojusi. - Žinau, kad tai labai naivu. Bet daugeliui mūsų
mokykloje praleisti metai - sunkiausi gyvenime. Aišku, moki­
niams noriu perteikti žinias, dar noriu būti jiems ta, pas kurią jie
galėtų ateiti, kai kas nors užgula širdį. Noriu juos išmokyti, kas
tikrai svarbu. Noriu... - galiausiai nutilau.
Pirmiau užgirstas šniokštimas sustiprėjo, nejučia pasukau į tą
pusę, iš kur jis sklido.
- Ko gi nori? - paklausė Keidenas man už nugaros.
Jo balsas nebuvo smerkiantis ar abejingas, kitoks nei mano tė­
vų, kai mėgindavau jiems atskleisti savo troškimus.
- Noriu juos išmokyti ne tik to, kas įeina į mokymo planus.
Yra tiek daug vertybių, apie kurias juose nė žodžiu neužsimena­
ma, kurios ilgainiui išsibarsto. Kiek daug jaunuolių neturi nė vieno
žmogaus, kuriuo galėtų pasitikėti, niekas jais nesidomi. Norėčiau

102
būti jiems tokiu žmogumi - pas mane jie galėtų ateiti, kai prireiktų
patarimo. Buvau ne per geriausia mokinė... ne, ne apie tai kalbu.
Tiesiog noriu įlieti į tų vaikų gyvenimą pozityvo. Duoti jiems, ko
jie tikriausiai negauna savo šeimose, sugrąžinti į teisingą kelią, jei
kartais nuo jo nuklystų.
Keidenas ir vėl ėjo greta. Žvelgė į mane iš šalies - pajutau, kad
man iki raudonumo užkaito visas kūnas. Bet kuo daugiau kalbė­
jau, tuo lengviau rinkau žodžius. Buvo gera bent kartą išsikalbėti.
-Tavo ketinimai man patinka, - patylėjęs tarė jis. - Pernelyg
daug kas nori grįžti į mokyklą vien todėl, kad ilgisi kadaise joje
puikiai praleisto laiko. Retai sutiksi mokytojų, visa širdimi at­
sidavusių savo darbui. Rimtai besirūpinančių savo mokiniais. -
Jis vėl į mane pašnairavo. - Sakyčiau, iš tavęs išeis pasakiška
mokytoja.
- Tikrai taip manai? - nesusilaikiau nepaklaususi.
Keidenas gūžtelėjo pečiais ir nusišypsojo.
- Be perstojo tarški. Man atrodo, kad tai tinkama savybė. Juk ir
dauguma mokytojų negali atsiklausyti savo pačių kalbų.
Nusivaipiau ir čia pat užkliuvau už medžio šaknies. Keidenas
nutvėrė mane už rankos ir neleido pargriūti. Kai atgavau pusiaus­
vyrą, vėl ją paleido.
- Be to, turėsi garbės tapti svarbiausia daugybės šlapių sapnų
veikėja. - Jis pašaipiai kilstelėjo antakius. - Puikiai prisimenu savo
pirmąjį sapną apie tuometę auklėtoją. Panelė So buvo išties karšta.
Bjaurėdamasi perkreipiau veidą.
-Fe.
- Ne, rimtai. Ji visuomet vilkėdavo palaidinukes, taip aptem­
piančias krūtis, kad mes kirsdavome lažybų, ar jos...
- Keidenai! - riktelėjau.
- Kai tavo tokios kojytės, bręstantys mėšliai seilėdamiesi susi­
grūs į pirmuosius suolus.

103
 - Kalbi, lyg būtum sukaupęs apsčiai patirties, - nebesuvaldžiau
šypsenos.
- Ak, vidurinėje mokykloje buvau nekaltutis.
Keideno balse pasigirdo keista gaidelė, žvilgsnis tapo drumstas,
lyg jį būtų užvaldę prisiminimai. Jis suraukė kaktą.
- Bet dabar toks nebesi, - atsargiai tariau.
Keidenas pastebėjo mano klausiamą žvilgsnį.
- Ne, dabar jau nebe, - pasakė vylingai nusišiepdamas. - Būti
nekaltučiui - abejotina vertybė. Nepatiri visų malonumų.
Papurčiau galvą.
- Tada visa, kas apie tave kalbama, tiesa.
- O kas apie mane kalbama? - paklausė Keidenas staiga pasuk­
damas į dešinę. Čia vandens šniokštimas buvo dar garsesnis, ir jis
pakėlė balsą.
Prisiminiau studentų miestelyje plintančias istorijas apie Kei-
deną ir nutariau į jo klausimą išsamiai neatsakyti.
- Kalbama apie nemažai širdperšų,- žioptelėjau gaudydama
kvapą, mat stengiausi užsiropšti ant uolos.
Keidenas buvo tiesiai virš manęs, prisilaikė tik viena ranka. Re­
gis, kopimas jam buvo vieni niekai, o aš tikriausiai atrodžiau pana­
ši į sumo imtynininkę, žygiuojančią kariniame parade.
- Patikėk, moterys, kurios su manimi prasideda, visuomet žino,
kas jų laukia, niekam nemuilinu akių. Bet juk mes, vyrai, visuomet
blogi, - tarė jis.
Pavarčiau akis.
- Tuomet nesistebiu, kad lėkdamas didžiausiu greičiu tėškiesi
ant marmūzės. Jeigu nori niurkytis niekuo nerizikuodamas, be jo­
kių įsipareigojimų, tai negali gerai baig... - slystelėjau ant akmens
ir surikau praradusi pusiausvyrą.
Tvirtai sugriebta už rankos neparkritau. Keidenas užtempė
mane aukštyn ir paleido iš rankų kritiškai žvelgdamas.

104
 - Nežiūrėk taip į mane. Patinki merginoms, jos visko apie tave
prisigalvoja. Kai pati kuo nors susižaviu, man irgi taip būna, - at­
sidusau.
Keidenas palenkė galvą į šoną ir lėtai nužvelgė mano veidą.
Neįsivaizdavau, ką galvoja, bet galiausiai tarė:
- Todėl vakar paguldei mane į lovą.
- Į lovą paguldžiau, - atkirtau, - nes negalėjai likti miegoti ko­
ridoriuje. Be to, baladodamasis mane pažadinai.
Vengiau skvarbaus Keideno žvilgsnio, bet jis neleido man
išsisukti. Prisikišo tiek, kad kakta vos nelietė manosios, ir su­
šnabždėjo:
- Paguldei mane į lovą, nes tau patinku.
- Nė kiek nepatinki.
Mano balsas turėjo būti abejingas, bejausmis. Juk buvau tą me­
ną įvaldžiusi - kodėl būtent dabar man tai nepavyko?
- Ir dar kaip patinku. Juk prigimtis tave verčia visais rūpintis.
Galiu lažintis, kad labiausiai tau rūpi tie, kurių nebepataisysi.
Kakta jutau jo alsavimą ir sunkiai nurijau seilę.
- Ką tai reiškia? Kad esi visiškai pagedęs?
Jis nieko neatsakė, tik toliau į mane žiūrėjo. Akimirksnį jo
žvilgsnis stabtelėjo prie mano lūpų, paskui grįžo prie akių.
- Patikėk, Plerpa, nenorėtum to sužinoti, - galiausiai ištarė.
Keidenas nė neįsivaizdavo, kaip gerai tą akimirką jį supra­
tau. Tikrai supratau. Kiekvieną jo žodį būčiau galėjusi pritaikyti
savo pačios padėčiai. Jaučiausi taip, tarsi kalbėtume ne apie jį,
o apie mane.
- Tu nesulaužytas, Keidenai. Tik truputį sulenktas. Tai galima
atitaisyti, - tyliai pasakiau.
Vandens šniokštimas buvo girdėti jau taip garsiai, kad nebuvau
tikra, ar jis suprato mano žodžius. Stovėjome akis į akį ir žiūrėjo­
me vienas į kitą, kol galiausiai Keidenas papurtė galvą ir nusisuko.

105
Nusismaukęs gobtuvą nuo galvos perbraukė plaukus ranka. Tada
žengtelėjo į šalį ir atvėrė man tai, kas plytėjo mums prieš akis.
Man atvipo žiauna.
Pagaliau pamačiau, iš kur sklido tas šniokštimas. Keidenas at­
vedė mane prie milžiniško krioklio.
- O Dieve... - pralemenau negalėdama patikėti savo akimis.
Tarp kelių susiraizgiusių medžių ir krūmų iš kalno uolų ertmių
veržėsi galinga vandens masė. Saulės spinduliuose jo spalva keitė­
si, jam nuo stačios uolos krintant į ežerą.
- Eikš, - tarė Keidenas, linktelėdamas smakru ežero pusėn.
Negalėjau atplėšti akių nuo to gražaus vaizdo, bet manasis kal­
nų vedlys jau ėjo tolyn.
Nusekiau paskui jį siauru takučiu, kuris vedė pro samanomis
apkibusius akmenis tiesiai prie triukšmingo krioklio. Kuo žemiau
leidomės, tuo glotnesni ir slidesni buvo akmenys. Ant mūsų purš-
kė smulkus lietutis. Šitas gamtos reiškinys mane pribloškė.
Sutrikau, dešinėje kažkam sujudėjus.
Po akimirkos žiūrėjau į nuogą Keideno nugarą.
- Ką čia darai? - paklausiau, kai jis nusitraukė batus ir pradėjo
knebinėti diržą.
Bejėgiškai žvelgiau į juodą plunksną kairėje virš juosmens, taip
kruopščiai ištatuiruotą, kad ne iš karto įžiūrėjau visas detales.
- O kaip tau atrodo, Plerpa? - kuo ramiausiai atsakė Keidenas,
neatplėšdamas akių nuo vandens. Atsigręžęs man mirktelėjo, pas­
kui įsibėgėjo ir šoko į ežerą. Man užėmė kvapą, iki jis vėl išniro,
papurtė šlapius plaukus ir džiaugsmingai šūktelėjo.
- Ar ne per šalta? - surikau sudėjusi rankas dūdele.
- Pati išbandyk!
Vos supratau, ką sako. Vanduo šniokštė neįtikimai garsiai.
Viena buvo aišku: Keidenas nesuka sau galvos, ką kiti apie jį
mano. Jam tas pats, ko iš jo tikisi visuomenė, - jeigu užsinorės ru­

106
denį pusnuogis išsimaudyti ežere, tai ir darys nedelsdamas nė aki­
mirkos. Tuo jis mane žavėjo. Nuo jo sklido ne tik gyvybingumas,
bet ir laisvė. Keidenas nuo visko išsilaisvino ir buvo pačiu savimi.
Man irgi norėjosi eiti per gyvenimą, kaip jis eina.
Tad ilgiau nebedelsiau, nusitraukiau nertinį per galvą, kelnes
nuo kojų.
Greitomis nužvelgiau savo kūną ir pasidžiaugiau, kad vilkiu
gražius apatinius. Liemenėlė ir kelnaitės rožinės spalvos, nėri­
niuotos kelnaitės ne per siauros. Su bikiniu būčiau ne ką daugiau
prisidengusi. Vis dėlto Keidenas nekreipė į mane nė menkiausio
dėmesio ir tvirtais mostais yrėsi į ežero vidurį.
Atsargiai įmerkiau kojų pirštų galiukus į vandenį - ir sukly­
kiau. Vanduo buvo velniškai šaltas.
Aišku, kaip tik tą akimirką Keidenas atsisuko. Kiek atsitraukusi
nuo vandens keliskart pastrykčiojau vietoje, kad įsidrąsinčiau.
- Netrizniuok! - suriko jis mane ragindamas, tad nutariau pa­
svarstyti, ar tikrai verta juo žavėtis.
Užsimerkiau ir sugniaužiau kumščius. Tada įsibėgėjau.
Garsiai suklikusi pūkštelėjau į vandenį ir panirau. Mane su­
rakino šaltis, šniokštimo nebebuvo girdėti. Kelis kartus smarkiai
mostelėjau rankomis po vandeniu ir net drąsiai atsimerkiau. Nieko
neišvydau, tik žalią drumstą vandenį. Kai išnirau, atsidūriau daug
arčiau tos vietos, kur krinta krioklys. Čia vanduo smarkiai purs-
lojo, o krisdamas viršum manęs mirguliavo visomis vaivorykštės
spalvomis.
- Sugavau tave.
Iš kažin kur Keidenas išniro man už nugaros ir stipriomis ran­
komis apglėbė per liemenį. Ėmiau gaudyti orą, visu kūnu jusdama
šiurpuliukus ir sunkiai rydama seilę...
Tada Keidenas pakėlė mane aukštyn ir sviedė per gerus tris
metrus tolyn nuo savęs.

107
 Tėkštelėjusi į vandenį iškart panirau. Plaučiuose neliko oro, la­
biausiai iš išgąsčio. Įtūžusi išsikapanojau į vandens paviršių.
- Tu prakeiktas!.. - šaukiau šnopščiodama.
- Kas yra?
Keidenas plūduriavo vandenyje iškėtęs rankas. Apsimetė, kad
nieko neįvyko.
Jeigu manė, kad niekaip nesureaguosiu, iš tiesų visiškai manęs
nepažinojo.
Priplaukusi artyn trūktelėjau abiem rankom jį po vandeniu.
Vaikinas aiškiai nesitikėjo tokio antpuolio. Tik atsidūręs po van­
deniu suprato, kas vyksta, ir mane atstūmė. Tvirtai sugriebęs už
klubų iškėlė aukštyn ir užsimetė sau ant peties.
- Tučtuojau paleisk! - klykiau ir spardžiausi kaip pasiutusi.
- Pasvajok, - sušnopštė Keidenas.
Trankiau kumščiais jam per nugarą, bet jis nė nereagavo ir pra­
dėjo plaukti apkabinęs mane ranka. Vandens purslai vis artėjo, vis
smarkiau kirto per nugarą. Saukiau ant Keideno, nors žinojau, kad
per tokį ausis užgulantį šniokštimą jis manęs negirdi. Priplaukėme
prie krioklio. Mėginau pakelti galvą, bet vanduo taip smarkiai kri­
to ant mūsų, kad ir vėl ją lenkė žemyn.
Vien tvirtai mane laikančio Keideno dėka atsidūriau kitapus
krioklio. Kai atleido rankas, nuslydau jam nuo peties glausdamasi
visu kūnu. Beveik nepastebėjau, kaip atsistojau ant tvirto pagrin­
do - buvau pernelyg užkaitusi.
Keidenas žvelgė į mane savo tamsiomis akimis, karamelinė jų
spalva virto sodriai bronzine. Vanduo sruvo jam nuo lūpų, nuo viso
kūno. Kažin kaip mano rankos pasiekė jo krūtinę, lygiai kaip jo
rankos - mano klubus.
Visi mano kūno raumenukai įsitempė, viskas manyje nepa­
keliamai dilgčiojo. Giliai savyje pajutau tai, ko niekada anksčiau

108
nebuvo. Krūtų speneliai sustandėjo, kutulys iš skrandžio nusileido
pilvu žemyn.
Toji įtampa, tvyranti tarp mūsų... Manau, ji atsirado ne vien
dėl to, kad buvome beveik nuogi. Ji kilo iš kažkur kitur, iš sielos
gilumos. Ir kaip tik todėl mane staiga apėmė pragariška baimė.
Nebegalėjau nė akimirkos pakelti tokio artumo. Nebegalėjau
ištverti aistros ir įkarščio. Bijojau, jog bet kurią akimirką padarysiu
ką nors tokio, kad paskui gailėsiuosi.
Man išdžiūvo burna, nusviro rankos.
- Trečioji taisyklė, - kimiai ištariau ir atšlijau atgal.
Tartum tų kelių centimetrų būtų užtekę nerimasčiai nuramdyti.
Keidenas sumirksėjo, jo žvilgsnis vėl nusigiedrijo.
Ūmai pajutau, kad pernelyg intymu stovėti priešais jį vienais
apatiniais. Sulenkiau kelius ir panirau į vandenį tiek, kad tik galva
liko kyšoti.
Apsidairiau.
- Čia nuostabu,- tariau pabrėžtinai lengvabūdiškai. Grie­
biausi nekaltos temos, kad išsklaidyčiau įtampą. - Ar dažnai čio­
nai ateini?
Mudu buvome atsidūrę nedidelėje įlankėlėje jau anapus krio­
klio. Čia ne taip garsiai šniokštė, galėjai girdėti net duslų mano
balso aidą. Atkraginau galvą ir apžiūrinėjau urvą. Uolos dūlavo
kone juodos, kai kur apžėlusios samanomis ir žalumynų vijomis.
- Taip, vasarą beveik kasdien. Pernai atradau šią vietą.
Kai išgirdau šiurkštų Keideno balsą, mano pulsas vėl sutankėjo.
Vis dar trūksmingai alsavau. Reikėjo kuo greičiau nusiraminti.
- Kaip čia yra, kad taip gerai pažįsti apylinkes? Galėtum pama­
nyti, kad tokia tavo profesija. - Nuplaukiau į įlankėlę. Kuo labiau
nutolsiu nuo Keideno, tuo bus geriau. - Ar negalėtum to pasiū­
lyti studentams? Jie mokėtų už tai, kad žygiuotum priekyje iškė­
lęs vėliavėlę ir juos užgintum ant kalno viršūnės. Puiki galimybė

109
susižerti krūvą žaliųjų. Ir išvis, kaip sumanei čia užklysti? Turiu
galvoje šitą urvą už krioklio. Bent jau nemačiau, kad jis būtų pažy­
mėtas tame žemėlapyje ant stendo, kuris stovi pašlaitėje.
Žodžius savo įpratimu berte bėriau, bet šįkart, kitaip nei pir­
miau, tuo net džiaugiausi. Tai man padėjo užsimiršti ir atsipalai­
duoti.
Buvau beveik tikra, kad išgirdau Keideną liūdnai atsidūstant ir
jau nesitikėjau sulaukti atsakymo. Bet jis pradėjo pasakoti. Daž­
nai atklysdavęs čionai su Spenseriu ir Etanu. Iš pradžių jie laikęsi
maršrutų, nurodytų žemėlapyje prie medinės trobelės, bet juose
sutikdavę per daug turistų. Tuomet ėmęsi ieškoti kitų kelių ir iš-
šniukštinėję visą slėnį.
Nežiūrėjau į jį, susitelkiau į jo balsą ir įdėmiai klausiausi kiek­
vieno žodžio.
Taip praleidome kitą valandą - iškamantinėjau Keideną apie
Vudshilą ir jo šeimą, o jis atsakinėjo man į kiekvieną klausimą.
Sužinojau, kad jo mama gyvena Portlande, taigi vos už kelių
valandų kelio automobiliu. Tėvai išsiskyrę, jis turi vyresnį brolį,
atsigimusį labiau į tėvą, su juo nelabai sutaria.
Buvo nepaprastai įdomu sužinoti daugėliau apie Keideną. Nu­
stebau, kad jis tiek daug išpasakojo. Įsijautusi į jo dėstymą nepa­
stebėjau, kad imu šalti, net dantys ėmė barškėti.
Sutarėme plaukti atgal į krantą.

Kai vėl apsirengiau, nuo šlapių apatinių ant Keideno nertinio ir

mano kelnių išplito dėmės. Jis, aišku, nesusilaikė nepasišaipęs. Pas­
kui nieko nelaukdamas nusimovė trumpikes, o aš sutrikusi nusu­
kau akis į šalį ir išsitraukiau iš nertinio kišenės telefoną. Nuogybių
šiandienai man jau buvo iki kaklo. Nedegiau noru spoksoti į Kei­
deno čiaupą.

no
 Užsigalvojusi įjungiau telefono ekranėlį ir suakmenėjau.
Perskaičiau savo mamos vardą.
Ji dukart mėgino man prisiskambinti.
Kuo skubiau ištryniau žinutę ir įkišau ranką su telefonu atgal į
nertinio kišenę. Taip stipriai gniaužiau prietaisą, kad mėšlungiškai
suspaustas tarp pirštų jis įkaito.
Viską padarysiu, kad ji daugiau nebandytų iki manęs prisikasti.
Nenoriu žinoti, kojai iš manęs reikia. Tikriausiai dabar, po mėne­
sio nuo tada, kai išvykau iš Denverio, mama pastebėjo, kad vaka­
rais nebegrįžtu namo.
Keidenas į mane žiūrėjo neperprantamu žvilgsniu, bet nieko
nesakė. Tylėdami susiruošėme atgal.
Ėjau visą laiką tvirtai sučiaupusi lūpas, žingsniavau trepsėda­
ma smarkiau, nei reikia, ir iš visų jėgų bloškiau šalin kelią užtve­
riančias šakas. Mamos vardas mane nenusakomai įsiutino, tą įsiūtį
malšinau bet kokia kaina.
- Nemaniau, kad kada nors tai pasakysiu, - tarė Keidenas, kai
galiausiai pamatėme jo džipą, - bet man nepatinka, kai tu tokia
tyli. Tau tarytum ko trūksta. Primeni picą be sūrio.
Mano rankos drebėjo nertinio kišenėse. Pakako vieno mamos
skambučio, ir vėl tapau ta pačia bejėge, silpna mergyte, kokia nie­
kada nebenorėjau būti. Prakeikimas!
- O man atrodo, kad kaip tik to trokšti.
Jis sustojo.
- Kas nutiko? - paklausė.
Ėjau kaip ėjusi. Norėjau griūti į lovą ir, kad užsimirščiau, įsi­
jungti kurį nors iš savo mėgstamų serialų.
- Nieko.
- Jeigu tuojau pat nepasakysi, kas yra, Elison, galėsi pati par-
kulniuoti namo.
Atsigręžau į jį netikėdama savo ausimis.

m
 - Nėra ko vėpsoti. Paliksiu tave čionai, tada galėsi sukti gab
vą, kaip pareiti, - jis žybtelėjo akimis. - Tai dėl to, kad maudė­
mės nuogi? Baik! Turėtum žinoti, kad neprasidėsiu su tavimi,
net jeigu...
- Tik neįsijausk! - sušukau ir pajutau kaistant skruostus. -
Dieve mano, tu taip nežmoniškai savimi pasitiki, kad net bloga
darosi. Pirma, mudu nesimaudėme nuogi - jeigu nematei, vilkėjau
apatinius.
- Ak, mačiau, patikėk, - Keideno lūpų kampučiai virptelėjo.
Pavarčiau akis ir vėl nusisukau eiti.
- O kas antra? - neatstojo jis prisivijęs mane dviem žingsniais,
tad mūsų akys atsidūrė viename aukštyje.
- Jokio antra nėra.
Kas būtų galėjęs pamanyti, kad tokia graži diena baigsis šitaip
sumautai!
- Gerai.
Keidenas nulapnojo pro mane prie automobilio tokiu greičiu,
kad apstulbusi sumirksėjau. Įsėdęs paleido variklį.
Gal tyčiojasi? Juk negali tiesiog imti ir mane palikti! Kas, jei­
gu čia yra laukinių žvėrių, ieškančių grobio? Nenoriu nusibaigti
dykroje kaip pūvanti maita!
Jis apvažiavo ratą ir sustojo prie manęs. Truputį pravėrė langą.
- Arba man pasakai, kodėl atrodai taip, tarsi tavo mėgstamiau­
sia grupė būtų iširusi, arba išvažiuoju. Pačiai spręsti.
Įtūžau ir vos nespyriau į jo prakeiktą mašiną.
- Koks tavo reikalas? - sušnypščiau. - Juk sakei, kad savo bo­
biškus reikalus pasilaikyčiau sau. Tik pildau tavo norus!
- Kaip nori, - tarė Keidenas ir nuspausdė greičio paminą.
Variklis suūžė.
Jis tikrai išvažiuos ir paliks mane čia stypsoti.
Taip sugniaužiau kumščius, kad net sąnariai trakštelėjo.

112
 - Skambino mano prakeikta motina! - užkriokiau.
Džipas bematant sustojo, į orą pakeldamas dulkių debesį. Tada
pariedėjo galiuką atgal.
- Matai? Juk visai nesunku.
Maniau, kad Keidenas būtinai užsinorės mano paaiškinimo.
Bet jis to neužsinorėjo. Tik mirktelėjo man, pasilenkė prie keleivio
durelių ir jas atidarė.
— Lipk vidun.
Nusiraminau ne iš karto. Norėjau spirti į atdaras dureles, bet
abejojau, ar tada Keidenas parvežtų mane namo. Todėl visą kelią
važiavau sukandusi dantis, palikau jam parinkti muziką pačiam.
Jis suieškojo kažką man nežinomo, bet puikiai derančio prie mano
nuotaikos. Tranki, greita muzika kone plėšė ausų būgnelius.
Muzika susiliejo su mano pykčiu ir garsiais būgnijimais iš ma­
nęs jį išgujo. Pagaliau pasijutau atsipalaidavusi ir nuleidau pečius.
Neleisiu, kad toji moteris atimtų mano laisvę.
Mintyse peržiūrėjau žygyje matytus vaizdus. Diena buvo be
galo graži, už ją Keidenui buvau dėkinga. Pasisukusi į jį pažvel­
giau. Nejučia nusišypsojau. Jau nebe taip apmaudavau, kad pas jį
atsidūriau.
 9 skyrius

Kitomis dienomis stengiausi negalvoti, kad man skambino mama.

Stačia galva nėriau į referatų rašymą ir sėdėdavau bibliotekoje dar
ilgiau, o tai gan greitai sukėlė neigiamus padarinius. Į savaitgalį
visiškai susibaigiau, pašlijo nervai.
Kai vieną vakarą grįžau namo, Keideno nebuvo nė kvapo. Pir­
mą kartą nuo tada, kai apsigyvenau pas jį, buvau viena. Atsipa­
laidavusi kritau ant sofos, bet kaipmat pasigailėjau, nes daugybė
mano kūno vietų skausmingai sureagavo. Žygis neliko be pėdsakų.
Vis dar žiauriai skaudėjo raumenis, brėžiai ant kaklo ir pūslės ant
pėdų gijo labai pamažu.
Nutariau savo vargšą kūną palepinti vonioje. Nuo paskutinio
apsilankymo „Lush“ parduotuvėje dar turėjau kelis kvepiančius
vonios kamuoliukus. Kol leidau vandenį, atsinešiau pižamą, nuo
palangės paėmiau žvakes ir pastačiau ant vonios krašto. Visai
mielai būčiau pasiėmusi ir nešiojamąjį kompiuterį. Atsipalaiduoti
vandenyje žiūrint mėgstamą serialą - taip suvokiau tobulą vakarą.
Vis dėlto lindėdama vandenyje nedrįsau naudotis technika. Ne­
norėjau nei kompiuterio sugadinti, nei žūti kančiose nuo elektros
iškrovos ir galiausiai nuoga būti surasta Keideno.
Laiminga žiūrėjau, kaip blizgantis margaspalvis kamuoliukas
tirpsta vandenyje, uodžiau dangiškus vanilės ir kakavos kvapus,

114
pripildžiusius visą vonios kambarį. Surišau plaukus į kuodą - šį­
kart pusė sruogų irgi išslydo - ir panirau į vandenį.
Buvo nuostabu.
Užsimerkusi mėgavausi šiltu vandeniu ir minkštomis saldžiai
kvepiančiomis putomis, apglėbusiomis visą kūną. Jau daugelį metų
maudynės buvo mano mėgstamiausias atsipalaidavimo ritualas.
Buvau tokia atsipalaidavusi, kad beveik neišgirdau, kaip kori­
doriuje kažkas tyliai nusikeikė.
Tada Keidenas įpuolė į vonią ir išplėšė mane iš nirvanos.
- Kas, po...
- Lauk! - suklykiau ir iškėliau rankas, kad galėčiau prisidengti.
Stvėriau dušo užuolaidą ir užtraukiau.
Bet mano šeimininkas nė neketino dingti iš vonios. Už užuo­
laidos aiškiai mačiau jo kontūrus.
- Iš kur čia tas viešnamio kvapas?
- Keidenai, jeigu dar nesupratai, aš maudausi, - prakošiau pro
sukąstus dantis dairydamasi kokio nors daikto, kad galėčiau į jį
sviesti.
- Gal baigsi vieną kartą smardinti visą butą šituo šlykščių sal-
dėsiu?
- Gal būsi toks malonus dingti iš vonios, gal pagaliau duosi
raktą, kad galėčiau ramiai išsimaudyti?
- Gal man paaiškinsi, kodėl toji keistuolė tavo draugė fuksė
mano, kad esu vienišius ir trokštu jos bendrijos? Ta merga manęs
tyko jau kelias savaites, turi net mano paskaitų tvarkaraštį.
Urzgiantis jo balsas artėjo, tad kuo skubiausiai subraukiau pu­
tas ant visų svarbiausių kūno vietų.
- Iš ko ji gavo mano paskaitų tvarkaraštį, Alija?
Tvirtai sučiaupiau lūpas, kad neišsišiepčiau. Buvo tik laiko
klausimas, kada Keidenas susiprotės. Medison nuo jo neatstojo!

115
Mudvi buvome tame pačiame kartu besimokančiųjų būrelyje, ji
vis klausinėjo apie Keideną - ką turėjau daryti? Juk jis ir pats pri­
sipažino, kad yra linkęs į neįpareigojančius ryšius. Tai ko čia dabar
maivosi? Be to, Medison yra tikrai graži ir, jei nepaisysim jos įky­
rumo, visai miela mergina.
- Pamaniau, gal moterų draugija tau išeitų į naudą, kai pravijau
tavo paskutinę meilę, - sumurmėjau.
- Kaipgi kitaip. O aš esu Žmogus Voras, - nusišaipė jis.
Išgirdau trinktelint duris ir su palengvėjimu vėl panirau po
vandeniu.
Vos po kelių akimirkų Keidenas vėl atplėšė duris ir ūmiai ati­
traukė uždangą į šalį.
- Keidenai! - suspigau.
Jis buvo taip piktavališkai išsiviepęs, kad išties išsigandau. Iškė­
lė aukštyn milžinišką kibirą ir išpylė visą jo turinį ant manęs.
Surikau. Garsiai.
Tas šunsnukis išliejo ant manęs ledinį vandenį. Skubiai sugrie­
biau dušo užuolaidą ir ja prisidengiau, paskui pašokau ir nutrau­
kiau nuo viršutinio skersinio savo rankšluostį. Įsisupusi į jį ėmiau
trintis šlapią veidą ir įtūžusi svaidžiau į Keideną žaibus primerk­
tomis akimis.
-Tai karas!
Jis atsišliejo į duris, sukišęs vieną ranką į kelnių kišenę, ir kils­
telėjo antakį. Iš mesto į mane įžūlaus žvilgsnio buvo aišku, kad
viską matė.
Pašnairavau į kibirą, kurį Keidenas nerūpestingai nusviedė prie
vonios, ir ilgai nesvarsčiau. Čiupau, prisėmiau vandens iš vonios ir
šliūkštelėjau jo pusėn. Apliejau visą iš priešakio.
Man buvo nesvarbu, kas nutiks: džiaugiausi matydama tą ap-
stulbusį veidą.

n6
 Putos apdrabstė ne vien Keideno marškinėlius, jų prikibo ir ant
plaukų, ir prie veido. Blizgučiai tviskėjo visur. Jis atrodė kaip fėja,
ne į tą pusę iššovusi fėjų dulkių.
Negalėjau susilaikyti nesukikenusi.
- Padarei klaidą.
Kitą akimirką jis mane puolė. Kikenimas virto klyksmu. Abiem
rankomis laikiau įsitvėrusi rankšluosčio, bijojau, kad Keidenas jį
nutrauks, bet suklydau.
Jis įšoko į vonią su visais drabužiais. Šie akimoju peršlapo, bet
jam netrukdė. Keidenas viena ranka apglėbė tvirtai prispausdamas
alkūne man galvą, o kita ranka pastvėrė dušo galvutę. Akies kraš­
teliu mačiau, kaip paleido šaltą vandenį.
- Ne! - išrėkiau vis dar sugniaužusi rankšluostį. - Keidenai,
įspėju tave!
- Kur dingsi?
Girdėjau žvengiant. Iš visų jėgų spyriau jam į koją. Deja, po
vandeniu nepavyko taip gerai, kaip tikėjausi.
- Malonus bandymas, - abejingai pasakė jis ir dar stipriau ma­
ne sugniaužė.
Tada paleido dušą.
Mano klyksmas paskendo šaltame vandenyje. Buvo girdėti tik
blerbimas, kai nuo šalčio iš plaučių dingo oras. Nuo vandens srovės
nebesaugojo nė rankšluostis.
Bent kiek atsitokėjusi pradėjau gintis. Nors turėjau tik vie­
ną laisvą ranką, pastvėriau Keideną už rankos. Norėjau smarkiai
įgnybti, bet jo raumenys buvo per kieti, o oda per slidi. Garsiai
sudejavusi pabandžiau jį atstumti. Kai ir šitai nepavyko, pasitelkiau
menkas žinias, įgytas mokyklos savigynos kursuose, - iš visų jėgų
trenkiau alkūne Keidenui į duobutę.
Tai ne kažin ką padėjo, bet jis susvyravo. Nors virsk iš koto -
pirmoji jo reakcija buvo į mane įsikibti. Liurbis.

117
 Neišlaikiau jo svorio, nė nebandžiau įsitverti dušo užuolaidos.
Išplėtusi akis pajutau, kaip jo ranka atsidūrė man ant pakaušio,
paskui mudu abu įvirtome į vonią. Vanduo ištiško aukštyn ir pa­
sklido po visą patalpą.
Akyse suraibuliavo, iš skausmo sudejavau. Nukritau tiesiai ant
uodegikaulio.
- Viskas gerai? - Keidenas pasirėmė į vonios kraštą. Kita ranka
laikė mane už galvos, kad ją apsaugotų nuo sutrenkimo. - Alija?
Murmėdama mėginau susiorientuoti. Galvos neskaudėjo, bet
diegė nugarą ir kairę alkūnę. Kelis kartus sumirksėjusi pažvelgiau
aukštyn.
Keidenas stovėjo visai šalia ir žiūrėjo į mane plačiai išplėtęs
akis. Slapiais skruostais jutau jo alsavimą. Greitą ir trūksmingą.
Nejučia ištiesiau ranką ir nubraukiau jam šlapias plaukų sruo­
geles nuo kaktos. Jis prisislinko arčiau. Ir dar arčiau. Taip arti, kad
ryškiai jo veido nebemačiau, tik kūnu pajutau tvirtus raumenis.
Tik jį patį. Ėmiau tankiai kvėpuoti, mane apėmė jau pažįstamas
jausmas. Kai galiausiai suvokiau, kad tai geismas, netekau žado.
Užsimerkiau ir įsikibau pirštais jam į ranką.
Tai Keideną išbudino iš transo. Pajutau, kaip jis sustingo. Pas­
kui garsiai nusikeikė.
Mirksėjau apdujusi.
- Būtent todėl ir nenoriu nuomininkių, - prakošė jis pro su­
kąstus dantis ir atsikėlė greičiau, nei tikėjausi. Tada akies mirksniu
dingo, užtrenkęs paskui save duris.
Tik po kurio laiko vėl galėjau ramiai alsuoti.
Po galais, kas čia ką tik įvyko?

118
 10 skyrius

Man kvaito galva. Nenuostabu - ant svetainės stalo buvo sukrauta,

ant grindų išdėliota begalė knygų ir užrašų lapelių.
Dona sunkiai atsiduso, ištiesė kojas po stalu ir įsirėmė ranko­
mis už nugaros į sofos atlošą.
-Turbūt daugiau nieko nebesukimšiu sau į galvą. Ji pilna. At­
minties talpykla perpildyta, - pasiguodė ir trumpam užsimerkė.
- Manoji irgi.
Prisitraukiau kelius, atmečiau galvą atgal ant sofos krašto ir
įsispoksojau į lubas.
Kitą savaitę mūsų laukė pirmasis literatūros egzaminas iš teks­
to analizės pagrindų ir įvairių epochų su joms būdingais bruožais
bei atstovais. Medžiagos buvo tiek daug, kad nežinojau, nuo ko
pradėti. Nors paskaitose mudvi su Dona visą laiką stengėmės bū­
ti dėmesingos ir per daug neplepėti, buvo tikimasi, kad didumą
žinių studentai patys susirankios, tad paskaitos vis tiek nieko ne­
gelbėjo.
- Gal šiandien jau užteks? - pasiūliau.
Lyg man pritardamas sučirškė durų skambutis. Sunkiai pakilau
nuo grindų, nuėjau į koridorių ir dirstelėjau pro akutę. Sutrikau.
Prie akutės prikišo veidus išsiviepę Monika ir Etanas.
- Sveiki, - pasakiau atidariusi duris.

119
 - Alija! - Monika iškart apsivijo mane rankomis. Prieš atsi­
traukdama garsiai apuostė plaukus. - Juk sakiau, kad Keidenas
perlenkia! Ji visai nesmirdi.
Iš pasipiktinimo ėmiau gaudyti orą.
- Anot jo, aš smirdžiu?
Etanas linktelėjo nutaisęs perdėtai rimtą miną. Tada palinko į
mane ir taip pat sunkiai atsiduso.
- Ne, netiesa, jeigu tave tai paguos.
Nusiminusi papurčiau galvą.
-Tuoj ateis Spenseris su Keidenu. Šiandien jaukiai leisime va­
karą ant sofos... - Monika pasistiebė ant pirštų galiukų ir dirs­
telėjo man per petį į Doną, mojančią jai nuo sofos. - Judvi abi
nuoširdžiai kviečiame.
- O, - neskubėjau atsakyti.
Buvau beveik tikra, jog Keidenas bemat atmestų kvietimą, jei­
gu būtų namuose.
- Ei, juk čia mano turistiniai! - Monika parodė į batus, tvar­
kingai stovinčius drabužinėje šalia Keideno batų.
- Taip, dar kartą labai dėkoju, - tariau šypsodamasi. - Paskuti­
nį kartą beveik neprisitryniau pūslių. Tik kai kur nuo griuvinėjimo
ant rankų ir kojų liko mėlynių bei įbrėžimų.
Monika nusijuokė nusivilkdama striukę.
- Patikėk, žinau, apie ką kalbi.
Ji spustelėjo man ranką ir nuėjo į svetainę prisistatyti Donai.
- Tobulai išsukai ją nuo žygių su manim, - vyptelėjo Etanas. -
Už tai ji dar labiau tave pamilo.
- Man labai gaila, Etanai, - atsakiau jam, draugiškai paplekš­
nojau per petį ir nuėjau į svetainę susirinkti savo daiktų.
Nuo incidento vonioje mudu su Keidenu stengėmės nesusi­
durti vienas su kitu, ir dabar pamaniau, kad bus geriau pasišalinti,

120
kol jo dar nėra. Bet kaip tik tada, kai Dona su paskutiniu segtuvu
pranyko mano kambaryje, išgirdau atsidarant laukujės duris. At­
sisukusi pamačiau koridoriuje Spenserį ir Keideną, apsikrovusius
didelėmis plokščiomis dėžėmis.
- Sveika, Alija, - pasakė Spenseris, pamatęs mane svetainėje.
Stovėdamas nusispyrė batus ir pastūmė prie Keideno ir mano
batų.
- Sveikas, Spenseri. Kaip gyveni?
- Negaliu skųstis. Išlaikiau visus egzaminus, liko vos du. Lai­
kyk kumščius!
Juodu su Keidenu pasisveikino su Monika ir Etanu ir padėjo
dėžes ant virtuvės stalo.
- Laikysiu, - pažadėjau ir patraukiau į savo kambarį.
- Kur eini? - sušuko Keidenas man įkandin.
Sustojau ir dirstelėjau per petį. Jis kaip tik traukė iš spintelių
lėkštes ir servetėles.
- Dona pas mane atėjo mokytis,- paaiškinau.- Nenorime
jums trukdyti.
Jis suraukė kaktą ir atidarė pirmą dėžę.
- Negerai. Atnešėme jums picos.
Išsižiojau ir vėl užsičiaupiau. Ar tai siūlymas sudaryti taiką?
Vien nuo sklindančių po butą kvapų man burnoje prisikaupė
seilių.
-Tikrai?
Keidenas susikaupęs įdėjo pirmą picą į lėkštę ir padavė per stalą
Spenseriui, o šis pastatė ją ant stalo priešais Moniką ir Etaną.
Atsipeikėjau nuo stingulio ir nuėjau į virtuvę tuo metu, kai
Keidenas atidarė kitą dėžę.
- Na štai, kumpis, kiaušiniai, olandiškas padažas ir brokoliai.
Bjauriausia pica iš viso valgiaraščio. Pamaniau, tiks tavo iškrypu­
siam skoniui.

121
 Negalėjau patikėti savo akimis. Staiga pajutau pilve keistą tuš­
tumą. Keidenas pakišo mentelę po pica, perkėlė šią į lėkštę ir man
padavė, vylingai žvelgdamas į akis.
Pravirkau.
- Ir vėl, - sudejavo jis ir nutėškė lėkštę ant stalo. - Pirmoji tai­
syklė, velniai rautų!
Akimirką sustingusi į jį spoksojau, paskui apsisukau ant kulno
ir sprukau į savo kambarį. Užrėmiau duris, kad galėčiau netrukdo­
ma išsiverkti.
- Alija! - sunerimusi sušuko Dona ir iškart pakilo nuo lovos. -
Kas nutiko?
Stovėjau prie durų nuleidusi galvą ir sugniaužusi kumščius.
Įniršusi užspaudžiau delnais akis ir mėginau nusiraminti. Susi­
tvardžiau po kelių minučių, tik tada galėjau Donai atsakyti.
- Keidenas atnešė picos, - tariau virpančiu balsu ir iš lėto nu­
leidau rankas.
- Tikras šiknius, ką jis sau mano?
Nusijuokiau ir nusišluosčiau akis. Tada atsidusau ir plumptelė­
jau ant sofos.
- Ne tai turiu galvoje.
- Tai kas tada nutiko? Noriu jo nekęsti, bet negaliu prisivers­
ti, - kalbėjo Dona, atsišliejusi į sieną. - Užuodžiu picą ir jaučiu,
kaip urzgia pilvas.
Žvilgtelėjau į ją, kai ašaros nebegraužė akių.
- Dar niekada nevalgiau picos namie.
Donos akys suapvalėjo.
-Ką?
- Mes niekada nevalgėme greitojo maisto. Mamai buvo detok­
sikacijos manija, ji visą laiką skaičiavo kalorijas. Nenorėjo, kad šu­
sterėčiau, ir kas savaitę sudarydavo man valgymo planą. Su griežta

122
sporto programa. - Bejėgiškai gūžtelėjau pečiais. - Vienintelį kar­
tą picos valgiau Romoje per šeimos atostogas.
Išklojau tik dalį tiesos. Vis dar nerimavau dėl mamos skambu­
čių. Kai Keidenas atkišo man picą, staiga ir vėl mintyse išgirdau jos
balsą, perspėjantį dėl kalorijų ir priekaištaujantį, kad nesivaldau.
Negalėjau pakęsti, kad ji vis dar dalyvauja mano gyvenime.
Donos akyse įžvelgiau pasipiktinimą.
- Kokia mama gali uždrausti savo vaikui greitmaistį? - sušu­
ko ji atsitraukusi nuo sienos. - Kiek gražių vaikystės prisiminimų
turiu iš „Makdonaldo “. Superčiuožykla, gardus maistas ir žaislai -
tik nesakyk, kad niekada nebuvai „Makdonalde“.
Kai papurčiau galvą, ji pasibaisėjusi užsidengė burną delnu.
- Alija, negaliu patikėti!
Sunkiai atsidusau.
- Nepažįsti Seronos Harper, Dona. Ji - imperatorė. Net dabar
trokšta valdyti visą mano gyvenimą. Mano studijas, mano drau­
gus, mano valgymo įpročius - net prakeiktą mano plaukų spalvą.
Dona sumišusi papurtė galvą ir žengė prie manęs.
- Alija Harper, - prabilo kuo rimčiausiu balsu. - Dabar mudvi
išeisime, ir tu sukirsi picą. Jeigu čepsėsi iš pasitenkinimo, neprieš­
tarausiu. Jeigu tau ims riedėti ašaros - super! - Ji palinko į mane
ir pažvelgė tiesiai į akis. - Viskas tavo rankose, niekada nebeleisk,
kad kas nors kištųsi į tavo gyvenimą. Ar girdi?
Ašaros man vėl užtvindė akis. Vargais negalais mirksėdama jas
suvaldžiau ir nurijau gerklėje įstrigusį gumulą.
- Gerai.
- Puiku! O dabar eikš, - tarė Dona atidarydama duris ir išėjo iš
kambario nežiūrėdama, ar seku jai įkandin.
Užmečiau akį į veidrodį ir nusišluosčiau pilkšvas dėmeles po
apatinėmis blakstienomis. Tada kelis kartus giliai įkvėpiau ir iš­

123
tiesinau pečius. Nėra ko kitiems matyti, kokia esu susibaigusi. Dėl
Donos nesijaudinau - suvokiau galinti ja pasitikėti. Bet Keideną
ir jo draugus per mažai pažinojau. Jiems norėjau būti tik Alija, o
ne silpnas tuščias kiautas, kurį iš manęs Denveryje buvo padariusi
mama.
- Tai pirmoji Alijos pica! - apskelbė visiems Dona.
Pavarčiau akis. Ką gi, dabar visi žinos.
Nedrąsiai patraukiau į svetainę, bet su palengvėjimu pamačiau,
kad kiti nekreipia į mane dėmesio. Arba nepastebėjo, kad buvau
pasprukusi, arba yra pakankamai taktiški ir nenori to aptarinėti.
- Kirskit iš peties, - žiaumodamas paragino Spenseris.
Klestelėjau šalia Donos ant grindų ir paėmiau jos atkištą serve­
tėlę. Dėkinga jai nusišypsojau. Tyliai skambėjo muzika. Paėmiau
gabaliuką picos, kurią Keidenas man parinko, ir ėmiau galynė­
tis su sūrio siūleliais. Kai atsikandau pirmą kąsnį, pajutau Donos
žvilgsnį.
Kramčiau įsijautusi. Buvo skanu. Padažo, sūrio ir kumpio de­
rinys atrodė tiesiog tobulas. Išsyk susigrūdau į burną kitą kąsnį ir
gardžiuodamasi sumykiau.
Dona nusijuokė, Keidenas irgi garsiai džiūgavo.
- Manau, kad gerai parinkai, - tarė Spenseris.
Keidenas tik gūžtelėjo pečiais ir pats atsikando picos.
- Nebegalėsiu įsivaizduoti gyvenimo be picos, - atsidusau aš ir
visus prajuokinau.
- Kaip nutiko, kad niekada jos neragavai? Turiu galvoje, kad tai
kažkaip nenormalu, - pasakė Etanas.
Monika bakstelėjo jam į ranką.
- Juk mes visi vienaip ar kitaip nenormalūs, Etanai, - paprie­
kaištavo. - Tik pažiūrėk į mudu. Aš alpstu dėl nagų. Man patinka
juos formuoti, lakuoti, čiupinėti...

124
 Suraukęs nosį Etanas apžiūrinėjo jos lakuotus nagus.
- Šita tavo savybė gerokai slopina mano meilę tau, Mažute.
Ji numojo ranka ir nusišypsojo.
- O tu kartą bandei banglente nučiuožti nuo Maunt Vilsono
viršūnės. Kam tai šautų į galvą?
- Tai buvo lažybos. Keidenas su manimi buvo sukirtęs, - atsi­
gręžęs į mane su Dona paaiškino Etanas.
- Seni, neversk man kaltės. Ką galiu padaryti, jei darai visa, kas
tau pasakoma?
Gerai mačiau, kaip Keidenas picos gabaliuku uždengė šypsenė­
lę. Jį išdavė raukšlelės apie akis.
- Man patinka raudoni plaukai, - prisipažino Spenseris pilna
burna. Dona šalia manęs sustingo. - Nejuokauju, jeigu mergina
raudonplaukė, mano akyse ji dešimtkart labiau gundanti.
Nusijuokiau.
- Biče, tau ne visi namie.
Keidenas atsilošė ir purtydamas galvą nusišluostė burną ser­
vetėle.
- O ką? Monika teisi. Nė vienas iš mūsų nėra normalus, - at­
sikirto Spenseris. - Tavo prieraišumo jausmas sutrikęs, Alija dėl
kažkokių neaiškių priežasčių dar niekada nevalgė picos, Monika
alpsta dėl nagų, o Dona... jos plaukai raudoni. - Spenseris sumirk­
čiojo, tarsi pirmą kartą suvokęs šitą faktą. - Ar norėtum su manimi
kur nors nueiti?
Visi suprunkštė, tik ne Dona. Ji visa išraudo.
- Ačiū, ne.
Spenseris gūžtelėjo pečiais ir vėl įniko doroti picą. Kruopščiai
nurankiojo daržoves vieną po kitos ir sukaišiojo sau į burną, tik
tada suvalgė picos padą.
- Mano prieraišumo jausmas nesutrikęs, - staiga prabilo Keide­
nas. - Savo noru nusprendžiu nutraukti santykius. Man to nereikia.

125
 - Taip, ir pažiūrėk, ko netenki, - sukikeno Monika, rodydama
į save. - Įrodymas A.
Jis tik pavartė akis.
- Ar dar prisimeni, kaip jums, vaikinams, rytais kepdavau bly­
nus? Buvo nuostabus laikas, - užsisvajojo ji.
Etanas kažką burbtelėjo, tai turėjo reikšti pritarimą.
-Tavo blynai visuomet prisvildavo, - sausai atšovė Keidenas. -
Be to, vonios kambaryje visur mėtėsi tavo kosmetika.
- Niekada nesiskundei dėl blynų, kiek pamenu, visuomet su-
kirsdavai išsijuosęs.
- Tik todėl, kad Etanas mane vertė maloniai elgtis su tavimi.
-Jeigu tokį elgesį vadini maloniu, tai aš Kinijos karalienė!
-Turėtų būti Kinijos imperatorius,- sumurmėjo Etanas.
Jo lūpų kampučiai išdavikiškai virptelėjo.
- Man tas pat. Keidenas yra niekšelis ir išvis nedraugiškas. Bet
žinai ką? Tu man vis tiek patinki!
Ji stryktelėjo ant kojų ir audringai apkabino Etaną. Jis persi­
kreipė, kai Monika pakštelėjo jam į skruostą, ir vangiai pabandė
ją atstumti.
Ne aš vienintelė mačiau, kad vaikinas šypsosi.

Kitą savaitę leidau ilgus vakarus su Keidenu ir jo draugais. Do­

na visuomet pas mus ateidavo, kai jos kambarioke atsivesdavo
kavalierių, - išties labai dažnai, - ir mes išmėginome visas savo
apylinkių maisto pristatymo tarnybas. Nors net dideliausiam
sūrainiui, kurį suraitėme trečiadienio vakarą, buvo toli iki mano
pirmosios picos.
Sugyventi su Keidenu darėsi vis lengviau. Jis netgi leido nau­
dotis savo televizoriumi, kai nebūdavo namie. O parėjęs nenuvy­
davo manęs nuo sofos, leisdavo kartu žiūrėti serialus.

126
 Tą popietę mudu žiūrėjome filmą apie superherojų, ką tik iš­
leistą BD plokštelės pavidalu. Priešpiet buvau pagaliau išlaikiusi
literatūros egzaminą, šiai šventiškai dienai užsisakėme milžinišką
sušių porciją.
- Tikra nesąmonė! - sumaurojau pilna burna ir pamirkiau dar
vieną maki sojų padaže.
Sušiams mano mėgstamiausių patiekalų sąraše teko antroji vieta.
- Kas? - Keidenas nepasuko į mane galvos, liko įsmeigęs akis
į ekraną.
- Argi negali būti bent vieno veiksmo filmo, kuriame kokios
nors moters nenusižiūrėtų niekšeliai? - tariau purtydama galvą. -
Na, viskas čia gerai ir gražu. Kiekviena moteris nori būti išgelbėta,
bet šitas nuolatinis blaškymasis man jau atsibodo.
- Tai esminis elementas. Herojus įsimyli, paskui ima gailėtis ir
galiausiai atsisako savo moteriškės žmonijos labui.
- Manau, kad komiksai bent retkarčiais puikiausiai išsiverstų ir
be tų pritemptų meilių seilių. - Sušnarpščiau, kai aptariamoji mo­
teriškė pasirodė ekrane ir širdį veriančiu žvilgsniu pažiūrėjo į savo
didvyrį. - Be to, tiesiog neįtikima, kokia prasta šita aktorė. Kaip
kažin ką, charizmatiška ne daugiau už supuvusią bulvę.
Keidenas atlošė galvą atgal ir nusijuokė. Jo balsas buvo malo­
nus - šiurkštus ir žemas.
- Visiškai su tavim sutinku.
Maki nukrito nuo lazdelės ant padėklo. Įsmeigiau akis į Keideną.
- Ką pasakei?
- Visiškai su tavim...
Jam nebaigus sakinio, mūsų akys susitiko. Tikriausiai jis susivo­
kė pirmą kartą man pritaręs.
- Cha! Kas galėjo pamanyti! - nusistebėjau smeigdama ryžių
ritinėlį ant lazdelės ir pergalingai iškėliau jį aukštyn. Bet nespėjau
įsikišti į burną - Keidenas pasilenkė ir surijo.

127
 - Ei! - surikau pasipiktinusi.
- Pati kalta, - sumurmėjo jis pilna burna ir pasitrynė plokščia
pilvą.
Neįsivaizduoju, kaip įsigudrino būti toks lieknas. Dažniausiai
sušlamšdavo milžinišką porciją, paskui dar manosios likučius. Jau
dvi savaites vėl lankiau pilatesą ir vis tiek mažumėlę papilnėjau.
Nedaug, bet dėl tų kelių svarų džinsai tapo ankštoki.
Durų skambutis išsklaidė mano mintis, net krūptelėjau.
- Lauki svečių? - paklausė Keidenas.
Papurčiau galvą ir atsikėliau, nes jis dar nebuvo baigęs valgyti.
Nuėjusi į koridorių pažvelgiau pro akutę.
Man atėmė žadą.
Anapus durų stovėjo mano mama.
 11 skyrius

Pasijutau taip, tarsi kažkas būtų suleidęs ledinius nagus man į

sprandą.
Keliai sulinko.
Širdis sustojo.
Man užgniaužė kvapą.
Iškart stryktelėjau šalin nuo durų ir prisispaudžiau nugara prie
drabužinės.
- Plerpa! - sušuko Keidenas, atsisukęs į mane nuo sofos.
Žvelgiau į jį išplėtusi akis ir smarkiai purčiau galvą.
- Kas nutiko? - paklausė jis dar garsiau.
Skubiai save apžvelgiau nuo galvos iki kojų. Likusią dienos dalį
ketinau vartytis ant sofos ir žiūrėti televizorių, tad buvau išsinėru­
si iš ankštų džinsų ir pakeitusi juos jaukiomis bėgimo kelnėmis.
Prie jų vilkėjau dviem dydžiais per didelius Vudshilo universiteto
firminius marškinėlius. Nors makiažo dar nespėjau nusivalyti, jau
senokai nežiūrėjau į save veidrodyje.Tikriausiai makiažo buvo pri­
byrėję kur nereikia. Ką jau kalbėti apie plaukus. Taip atrodydama
nė už ką negalėjau atidaryti durų.
Keidenas keliais žingsniais priėjo artyn, pažvelgė į mane rau­
kydamas kaktą ir pats dirstelėjo pro akutę. Tik tada susivokiau
stovinti ant jo batų. Vis dėlto nedrįsau pajudėti nė per milimetrą.
Skambutis vėl sučirškė, šįkart tris kartus iš eilės.

129
 - Ar tai... - Keidenas kilstelėjo abu antakius.
- Mano mama, - sukuždėjau vildamasi, kad jis mane supras.
- Kristele! - pro duris pasigirdo prislopintas mamos balsas.
Ji smarkiai pasibeldė.
Šįkart man iš tikrųjų sustojo širdis. Pamaniau, jog Keidenui
teks kviesti greitąją, kad mane atgaivintų.
- Kristele Elison Harper, žinau, kad tikrai ten esi! Pagal telefo­
ną buvo nustatyta, kur tavęs ieškoti.
Mano pirštai virpėjo, mėginau rankomis išlyginti marškinėlius.
Priėjęs artyn Keidenas suėmė mane už pečių. Įdėmiai žvelgiančio į
mane jo akys visiškai patamsėjo. Jis nesusigaudė, kas čia vyksta, bet
iš akių mačiau, kad suprato, jog man reikia pagalbos.
- Eik ir ramiai persirenk, - ryžtingai paliepė. - Išvirsiu jai puo­
delį kavos ar panašiai.
Negalėjau nieko atsakyti, tik linktelėjau. Linkčiojau be paliovos.
- Eik geriau į savo kambarį, Alija, - ramiai tarė Keidenas ir
išstūmė mane iš koridoriaus.
Kojos buvo kaip švininės, kai grįžau į savo kambarį ir užda­
riau duris. Žvilgsnis užkliuvo už rašomojo stalo, kuris buvo nors ir
ne chaotiškas, bet vis tiek ne toks tvarkingas, kad mamai patiktų.
Drabužiai, kuriuos šiandien vilkėjau, gulėjo ant kėdės prie rašo­
mojo stalo, o sofos šįryt nė nebuvau sulanksčiusi.
Apžvelgiau kambarį mamos akimis ir man pasidarė bloga. Ji to
nepakęstų, buvau tuo tikra. Ir be jokių skrupulų man tai pasakytų.
Įniršusi nusimoviau kelnes ir užsitempiau džinsus. Juk aš ką tik
čionai atsikrausčiau. Tik dabar kaip reikiant apsipratau. Nedora
taip mane užsipulti!
Girdėjau balsus koridoriuje, bet nesupratau, kas kalbama. Lyg
apimta transo išsitraukiau iš spintos rausvąją palaidinukę, kurią
paskutinį kartą vilkėjau Denveryje. Bet ištraukusi iš komodos ly­
gintuvą apsigalvojau.

13°
 Ne.
Nepersirengsiu.
Mečiau žvilgsnį į veidrodį. Makiažas iš bėdos išsilaikęs, plaukai
irgi tvarkingi. Nors spalva jau pablukusi, bet, mano galva, prie gar­
banų dera daug natūraliau negu visiškai šviesi, kokia buvo anks­
čiau. Staiga pasijutau rami.
Jausiuosi geriau būdama pati savimi ir nesuteiksiu mamai ma­
lonumo paversti mane tokia mergiščia, kokia buvau anksčiau, vien
dėl jos buvimo. Nieko nelaukdama sugrūdau palaidinukę atgal į
spintą ir likau su Vudshilo marškinėliais.
Teliko normalizuoti pulsą. Juk vis tiek anksčiau ar vėliau turė­
siu stoti priešais ją. Dabar ar po dviejų mėnesių - koks skirtumas?
Nugara tekėjo šaltas prakaitas, rankos pasidarė lipnios, kai ati­
dariau duris ir įėjau į svetainę. Mama sėdėjo nugara į mane ant
aukštos kėdės prie mūsų virtuvės baro. Keidenas jai kažką kalbėjo,
bet buvau pernelyg susijaudinusi, kad suprasčiau žodžius.
- Labas, mama, - suvapėjau.
Ji atsisuko lyg sulėtintame filme. Man užėmė amą.
Mane tarsi kas grąžino kelias savaites atgal į mūsų virtuvę
Denveryje, tąsyk pirmą kartą išdėsčiau tėvams savo sumanymą dėl
universiteto. Išvydau valdingą mamos žvilgsnį iš aukšto, pakeltą
smakrą, tobulą šviesių plaukų „lob“ šukuoseną. O jos veidas, dėl
dažnų vizitų pas plastikos chirurgus visuomet it sustingęs, buvo iš­
kreiptas neapsakomo pasibaisėjimo.
- O dangau, Kristele! Kaip tu atrodai?
Ji nesitvardė, lyg matydama kažką žiauriai pasibjaurėtino.
- O kaip? - apsidairiau apsimestinai nustebusi.
- Ko čia pridirbai su savo plaukais? - baisėdamasi mama nu­
slinko nuo kėdės.
Persibraukė rankomis kostiumėlį, kainavusį neabejotinai dau­
giau už visą Keideno virtuvę, ir primerkusi akis žengė prie manęs.

131
 Sugriebusi mane už smakro pasukiojo mano galvą į abi puses,
raukydama nosį papešiojo šen ten sruogeles. Turėjau kaip reikiant
susiimti, kad netrenkčiau jai per rankas.
- Zinai, daugiau iš tavęs tikėjausi.
- Ir aš džiaugiuosi tave matydama, mama, - atsakiau ir prisi­
verčiau nusišypsoti.
Ji pliaukštelėjo liežuviu ir nuėjo pro mane prie sofos. Nusekiau
jai iš paskos.
- Iš kur man tiek garbės? - paklausiau.
Mama užmetė koją ant kojos ir pasidėjo šalia „Chanel“ ranki­
nę. Apsidairiusi svetainėje vėl suraukė nosį ir persibraukė dailiai
sušukuotus plaukus.
- Neatsakei į mano skambučius. Mes su tavo tėvu dėl tavęs
jaudinamės.
Nusijuokiau. Tai buvo panašu į lojimą.
- Nejaugi?
- Nebūk vaikas, Kristele.
Kaskart, jos taip pavadinta, susigūždavau.
- Mes esame tos nuomonės, kad tavo išvyka į šitą... miestuką, -
matėsi, kad tą žodį jai sunku ištarti, - jau ilgai užtruko. Baik savo
juokingą protestą.
Pritrūkau žodžių. Nejaugi ji tikrai mano, kad ketinu sugrįžti į
Denverį?
Keidenas padėjo puodelį kavos ant svetainės stalelio priešais
mamą. Jo smakras buvo keistai įsitempęs, regis, jis iš paskutiniųjų
tvardėsi, kad neįsikištų į pokalbį.
- Tik pažiūrėk į save. - Mama paėmė puodelį atkišusi mažąjį
pirštuką į šalį, Keidenui nė nepadėkojo. - Juk visiškai apsileidai.
Kiek svarų priaugai nuo tada, kai čia gyveni?
Sunkiai nurijau seilę ir tylomis ištvėriau jos ledinį žvilgsnį, slys­
tantį mano kūnu. Paskui ji dirstelėjo į padėklą su sušiais ant stalo.

132
 - Nesistebiu matydama tokį ėdalą.
Keidenas išleido nenusakomą garsą. Mama pažvelgė į jį pakė­
lusi antakius - supratau, kad puls ir toliau. Šįkart Keideną. Įsiter­
piau tarp jų.
- Ar atvažiavai čionai tik tam, kad įvertintum mano gyvenimą,
ar nori ką nors pranešti?
- Mudu su tavo tėvu tikimės, kad grįši namo dar prieš Padėkos
dieną. Tikrai ne per daug reikalaujame, tik kad mūsų duktė daly­
vautų mūsų kasmetiniame labdaros pokylyje.
Turėjau pasistengti, kad nepradėčiau niekinamai prunkšti. Bu­
vau priversta lankytis su tėvais nesuskaičiuojamose iškilmėse ir
vakarėliuose. Jau greičiau pragaras sušals į ledą, negu aš dar bent
kartelį dalyvausiu tokiame renginyje.
- Nenutrauksiu savo studijų tik todėl, kad tau atrodo, jog šitas
kelias man netinka, mama.
Ji papūtė savo tobulai nudažytas lūpas ir palenkė galvą į šoną.
- Turėtum baigti savo vaikišką maištą, Kristele. Yra palikimas,
kurį perimsi - norom ar nenorom.
- Nežinau, kiek sykių dar turėsiu tau kartoti: studijuoju, kad
būčiau mokytoja, - prakošiau pro sukąstus dantis.
- Ak, vaikeli. O aš nežinau, kiek dar turėsiu tau kartoti, kad
tu neturi ateities kaip mokytoja, - šiurkščiai atkirto ji ir papurtė
galvą. - Džiaukis dar, kad mokame už tavo studijas.
Nagai susmigo man į delnus - taip smarkiai sugniaužiau
kumščius.
- Tai mažiausia po to, ką dėl tavęs turėjau iškęsti! - sušnypš-
čiau. Man buvo vis tiek. Kad tik ji greičiau dingtų.
- Mažiausia? - Mama arogantiškai nusikvatojo dengdamasi
burną lakuotais nagais. - Tu tokia naivi ir vaidini auką, nors labai
gerai žinai, kad...
- Užtilk, - drebančiu balsu ją nutraukiau.

133
 - Neleisiu, kad duktė mane tildytų! - ji vėl persibraukė plau­
kus ranka. - Patikėk, Kristele. Mes gerai padarėme. Ir dabar noriu
padaryti tau paslaugą. Tik pažiūrėk, kur atsidūrei. Gyveni su... su
tikru prietranka! - Mama niekinamai pašnairavo į Keideną. - Nu-
sikirpai plaukus ir visiškai apsileidai. Argi nesupranti, kaip atro­
dai? -Ji papurtė galvą. “Juk noriu tau tik geriausio.
Stovėjau tokia įsitempusi, kad įskaudo nugarą.
- Gali įžeidinėti mane kiek tinkama, mama. Bet prie mano
šeimininko nagų nekišk.
Ji išdidžiai nusišypsojo.
- Oho, tiesiog žavu. Įlendi į lovą pas tatuiruotą stuobrį ir ma­
nai, kad gali daryti ką panorėjusi. Paklausyk, aš čia ne tam, kad...
Daugiau mama nieko nebepasakė. Keidenas atsistojo priešais
ją, sunėręs rankas ant krūtinės.
- Gal būtų geriau, jeigu tuoj pat iš čia išsinešdintumėt.
Mama pakėlė į jį akis. Šypsena nedingojai nuo veido net tada,
kai jis žengė artyn. Gracingai pakilusi ji pagriebė savo rankinę.
- Anksčiau ar vėliau sugrįši namo, Kristele. Kai žlugs visos tavo
viltys, atskubėsi verkdama prie mūsų durų ir prašysi, kad įleistume.
Tik tuomet nesistebėk, kad mudu su tavo tėvu nebepulsime tavęs
gelbėti.
Mama paskutinį kartą niekinamai mane nudelbė ir pradingo
koridoriuje. Po kelių akimirkų išgirdau trinktelint laukujės duris,
bet nebeįstengiau niekaip reaguoti.
Likau nustėrusi. Nežinau, kiek laiko dar taip stovėjau. Kelias
minutes? Kelias valandas?
Mamos žodžiai skambėjo galvoje dar ir tada, kai išėjau iš sve­
tainės ir nulindau į savo kambarį. Jaučiausi lyg ne savam kailyje.
Labiau už viską norėjau išsiverkti, bet nebuvo ašarų. Užtat širdyje
jutau tuštumą ir tas jausmas buvo toks pažįstamas.

134
 Negirdėjau, kaip Keidenas užėjo į mano kambarį ir kažką pa­
sakė, bet nesupratau ką. Prikišo veidą artyn. Pakėliau galvą. Visa
aplink atrodė padrika. Man buvo šalta.
- Eik sau, - burbtelėjau.
Keidenas priklaupė šalia ir įdėmiai į mane pažiūrėjo. Jo kara­
melinės akys tyrinėjo mano veidą ir pastirusias rankas. Jis atrodė
stebėtinai ramus. Retas žmogus toks būdavo po susitikimo su Se-
rona Harper.
- Ei, - tyliai ištarė.
Man buvo išdžiūvusi burna, turėjau kelis kartus aplaižyti lūpas,
kad sudrėkinčiau.
- Norėčiau pabūti viena, - sukuždėjau.
Nubraukiau nuo kaktos plaukų sruogelę ir pastebėjau, kad esu
visa suprakaitavusi. Vis dar jaučiau slogutį krūtinėje. Buvo sunku
kvėpuoti.
Jis suraukė kaktą.
- Nepaliksiu tavęs vienos tokios būsenos.
- Išeik, Keidenai.
-Ne.
- Sakiau, kad dingtum! - sušnypščiau aš.
Norėjau nusisukti, bet jis sugriebė mane už riešų ir trūktelėjo
į priekį, tad turėjau įsiręžti, nes klūpojo tiesiog prie mano lovos.
- Keidenai! - įspėjau jį.
- Iš šio kambario išeisiu tik tada, kai būsiu tikras, kad nieko sau
nepasidarysi.
- Nieko nepasidarysiu, - kilstelėjau antakius.
-Tai gerai. Iš šio kambario išeisiu tik tada, kai būsiu tikras, kad
pamirši visus šitos... moters... - Neabejojau, kad Keidenas būtų
mielai pavartojęs kitą žodį ir tik iš pagarbos man pasirinko neutra­
lesnį, - ... žodžius ir nebeatrodysi panaši į primuštą šunelį.

135
 Jis nykščiu paglostė man rankas. Jo oda buvo šilta ir, kitaip nei
manoji, nelipni.
- Visai neatrodau kaip primuštas šunelis, - sumurmėjau.
Keidenas dar labiau prisikišo prie manęs ir suraukė kaktą.
- Ir dar kaip atrodai, Alija.
- Nebent kaip kačiukas.
-Hm?
- Noriu pasakyti, kad verčiau atrodyčiau kaip primušta katė.
Katės man labiau patinka.
Ėmiau po truputį atsipalaiduoti. Keideno artumas maloniai
mane veikėjo prisilietimai beveik padėjo pamiršti, kas ką tik įvyko.
Deja, tik beveik.
- Katės nepėsčios, - tarė Keidenas. - Ko gero, jų taip paprastai
neprimuši.
Šyptelėjau.
-Jau geriau, - pasakė jis patenkintas. Tada vėl surimtėjo ir tvir­
čiau suspaudė man rankas. - Visa, ką ji šnekėjo, netiesa. Juk pati
žinai, taip?
Kalbėjo tyliai, bet primygtinai. Gūžtelėjau pečiais.
- Juk ji - Kruelos de *Vii įsikūnijimas. Tetrūksta dalmatinų
kailinių. Alija, tu negali rimtai žiūrėti į tą moterį, - nebesusivaldė
Keidenas.
- Bet juk ji teisi! - bejėgiškai ištariau.
Nenorėjau apie tai kalbėti. Nenorėjau, kad jis matytų, kaip ma­
ne tai žeidžia.
- Kokia nesąmonė! - Keidenas pakėlė balsą. - Ji tik kliedėjo -
nagi pasakyk man, kas iš jos kalbų yra tiesa?

* Cruella de Vii - pagrindinė JAV nuotykių komedijos „ioi dalmatinas“ veikėja,

pikta, žiauri, egoistiška ekscentriškų manierų antagoniste.

136
 - Aš... aš pastorėjau! - nusiminusi sušukau.
Išsilaisvinau iš jo rankų ir užsidengiau veidą delnais. Keideno
pirštai atsidūrė ant mano šlaunų.
- Ką gi, gal tai ir tiesa.
Dirstelėjau pro pirštus.
- Ačiū tau.
- Nieko nepadarysi, tikra tiesa, - jis kreivai šyptelėjo. - Kai su­
sitikome pirmą kartą, atrodei perkarusi. Dabar matyti tavo išlinki­
mai. Išties seksualu, Plerpa.
Keidenas gnybtelėjo man į šoną, aš jam trinktelėjau. Jis juok­
damasis išsisuko. Paskutinį kartą prisikišęs mane apžiūrėjo. Tada
linktelėjo.
- Dabar galiu palikti tave vieną.
Taip taręs atsistojo ir išėjo iš mano kambario.
Sunkiai nurijau seilę. Keidenas norėjo, kaip geriau. Bet kelių
drąsinančių žodžių buvo negana užpildyti tuštumai, kurią mano
širdyje paliko mamos vizitas.
O nuo jos žinojau tik vieną priemonę.
 12 skyrius

Atlošusi galvą susipyliau gerklėn tekilą. Paskui nulaižiau nuo ran­

kos druską ir atsikandau citrinos.
Nė nebežinau, kiek kartų per vakarą pakartojau tą ceremoniją.
Daug galiu pakelti, gal net per daug, tad ilgokai užtruko, kol įkau-
šau. Bet kai pagaliau sienos pradėjo suktis, pasijutau pasakiškai.
- Kaip jai tai pavyksta? - susidomėjo Skotas.
Sėdėjau tarp jo ir Donos „Hillhouse“ klube prie baro.
- Neįsivaizduoju. Tikriausiai kepenys plieninės, - atsakė mano
draugė ir susižavėjusi į mane pažvelgė.
Plieninės kepenys. Ko gero, paveldėjau iš mamos. Juk jos širdis
plieninė.
Susimąsčiau. Jeigu dar taip aiškiai mintiju, vadinasi, man reikia
daugiau. Persilenkiau per barą ir pakėliau ranką. Po kelių akimirkų
priešais mane jau stovėjo dar vienas stikliukas, dėkingąjį kilstelė­
jau barmeno pusėn.
- Noriu šokti! - sušukau Donai ir Skotui, išlenkusi tekilą nusi­
tempiau draugę į šokių aikštelę ir pradėjau kraipytis pagal muziką.
Buvau apsvaigusi, apsupta draugų. Tuoj pasijusiu geriau. Bent šitai
buvau sau įteigusi.
Po kurio laiko Skotas išėjo su vienu tipeliu, kurį buvau mačiusi
kažkuriame iš savo kursų. Mudvi su Dona netrukus susipažino­
me su pulkeliu vaikinų bei merginų ir siautulingai su jais šokome.

138
Po vidurnakčio jie mūsų paklausė, ar nenorėtume kartu eiti toliau
linksmintis į vieno iš jų draugelių namus. Daug nesvarstydamos
sutikome.
Bendrabutis stovėjo universiteto miestelyje, nuo „Hillhouse“
klubo vos dešimt minučių kelio pėsčiomis, bet dauguma mūsų pa­
vojingai svirduliavo, tad prireikė viso pusvalandžio. Dona šiandien
labiau prisilaikė, - gerai padarė, turint galvoje, kad išdrįsome eiti į
„cementuotę“, - ir stengėsi nuvesti mane iki ten sveiką gyvą.
Dar iš tolo pamačiau prišiukšlintą bendrabučio kiemą. Studen­
tai būriavosi prie laukujų durų su taurėmis rankose. Iš ore tvyran­
čio kvapo buvo aišku, kad čia rūkomas ne vien tabakas.
Kai įėjome vidun, naujieji draugai pristatė mus šeimininkui ir
įsiliejo į minią. Ir čia skambėjo tranki muzika, tad nieko nelaukusi
vėl nusitempiau Doną į improvizuotą šokių aikštelę kitapus kam­
bario.
- Tavęs čia dar niekada nebuvau matęs, - užkalbino mane vie­
nas tipelis, kai priėjome prie šokėjų.
Jo draugas iš karto įsišnekėjo su Dona.
- Esu universitete tik nuo šio semestro, - atsakiau šypsodama
ir kraipydamasi į mušamųjų muzikos taktą.
- Nori ko išgerti?
Pažvelgiau į jį. Gražios žalios akys, kiek per ilgi smėlio spalvos
plaukai. Lyg skaitydamas mano mintis jis atmetė juos nuo kaktos.
- Kodėl gi ne? - nusišypsojau gūžtelėdama pečiais ir nuėjau
paskui jį prie stalo, ant kurio stovėjo buteliai alaus ir kitokio al­
koholio.
- Kuo tu vardu? - paklausė tipelis, paduodamas man taurę su
raudonu skysčiu.
Pauosčiusi suraukiau nosį. Saldaus alkoholio išvis nemėgau.
Bet šiandien nusprendžiau padaryti išimtį.
- Aš Alija, o tu?

139
 - Briksas.
Jis su manimi susidaužė.
Mudu kiek pasikalbėjome, paskui jis mane pristatė draugams.
Aplinkui blykčiojo įvairiaspalvės šviesos, kvatojaus! girdėdama
juokelius, kuriuos skaldė Brikso bičiuliai. Netrukus pajutau visa­
me kūne sklindant šilumą. Neįsivaizduoju, ko tame gėrime buvo
primaišyta, bet jis suveikė. Pamaniau, kad galiu bet ką pakelti, iki
vėl panirsiu į tuštumą. Mudu su Briksu stovėjome arti vienas kito.
Man darėsi vis sunkiau atitraukti rankas nuo jo plačių pečių ir
raumeningų rankų.
Mudu nuėjome šokti, šokome pagal tokią daugybę gabalų, kad
jau nieko nebesigaudžiau. Buvau visa suprakaitavusi ir uždususi.
Toks turėtų būti transas, mintijau šokdama su naujuoju pažįstamu,
o jis mane grabaliojo. Man tai neatrodė nei keista, nei bauginama.
Netgi džiugino.
Staiga nežinia kaip su tokia mergina iš Brikso draugų aplinkos
atsidūriau ant vieno iš staliukų. Ji paėmė mane už rankos, mudvi
kartu ėmėme kraipytis pagal muziką.
Akies krašteliu pamačiau Doną netoli laukujų durų su telefonu
prie ausies. Ji nepastebėjo, kad mostais kviečiu ją prisijungti prie
mūsų, atrodė atsiribojusi nuo to, kas čia vyksta, bet manęs šitai
nejaudino. Netrukus, kai alkoholis bent kiek išsivadės, ją susirasiu
ir gal net eisiu namo. O gal ir ne. Gal imsiu ir pasiliksiu. Pas Briksą
ir jo draugus, su kuriais viskas taip paprasta.
Briksas ėmė džiūgauti, kai mudvi su ta mergina pradėjome
šokti dar labiau susiglaudusios. Užsimerkiau ir atsidaviau muzikai.
Būtent to man šiandien reikėjo. Ne savojo kambario, kuriame ma­
mos žodžiai slėgė mane kaip nuodingi dūmai.
Kai vėl atsimerkiau, staiga minioje įžiūrėjau pažįstamą veidą.
Vyriškoji studentų dalis pagarbiai laikėsi nuo Keideno atokiai ir
įdėmiai į jį žvelgė, o kelios dešimtys merginų stiklinėmis akimis

140
spoksojo, kaip jis braunasi prie manęs. Negalėjau dėl to ant jų pyk­
ti. Keidenas atrodė nežmoniškai gerai su savo atkištu smakru ir
žiburiuojančiomis akimis, sutaršytais plaukais ir trijų dienų barz­
dele, bet kartu skleidė nenusakomą pavojų.
- Mano šeimininkas! - krykštaudama stryktelėjau nuo stalo -
su savo aukštakulniais turėjau parodyti tikrą meistriškumą.
Laimė, pataikiau nušokti. Tiesiai jam į rankas.
- Ką čia veiki? - paklausė jis.
Keideno alsavimas kuteno man kaklą.
- Šoku, - sukikenau.
- Neįmanoma nepastebėti,- Keidenas nuėmė mano rankas
sau nuo kaklo.
Įsitempęs jo veidas privertė mane nusileisti iš dausų.
Išgirdau kelis pramogautojus nusijuokiant. Atsisukau į juos ir
pamačiau išsišiepusį Briksą.
- Nežinojau, kad turi draugą, Alija.
- O ne, Keidenas man joks draugas. - Liežuvis staiga apsunko,
darėsi sunku tiesiai stovėti. - Jis mano šeimininkas. Ir turi savo
taisykles. Nes tik taip įmanomas mūsų sugyvenimas.
- Taisykles? - nusišaipė Briksas, gurkšnodamas alų.
- Pirmoji taisyklė: palik mane ramybėje su savo bobiškais rei­
kalais, - pamėgdžiojau sodrų Keideno balsą. Kiti vėl nusikvatojo. -
Antroji taisyklė... Ei!
Keidenas griebė mane už rankos.
- Nesiautėk! - sutramdžiau jį.
- Pati baik siautėti.
Gerokai kauštelėjusi neįstengiau deramai atsikirsti. Šiaip jau
nebūčiau leidusi, kad su manimi taip elgtųsi.
- Nepyk, kad tau paskambinau, - išgirdau tylų balselį šalia Kei­
deno. -Ji man kėlė nerimą.

141
 - Nekalbėk apie mane kaip apie nesančią, Dona, - sušvokščiau
ištraukusi ranką iš Keideno gniaužtų. - Tai tu jį čionai atkvietei?
Draugė žvelgė į mane kaltomis akimis ir kandžiojo apatinę lū­
pą. Nieko sau!
- Gal dabar mums reikia eiti namo, - tyliai tarė Keidenas. Jutau
aplinkinių žvilgsnius, bet jis nekreipė į juos dėmesio. - Diena buvo
kaip reta ilga.
- Vien dėl to čia ir esu, - žybtelėjau akimis.
- Seni, manau, kad ji pati žino, ką jai daryti, - įsiterpė Brik-
sas. - Jeigu nori dar pabūti, tai ją ir palik.
- Nesikišk, Takeri, - tyliai, bet tvirtai pasakė Keidenas.
Buvo ne aukštesnis už Briksą, užtat tvirtesnis. Raumenys atro­
dė tokie įtempti, kad vos neplyšo. Briksas jam gerindamasis iškėlė
rankas ir žengtelėjo atatupstas. Koks nevykėlis!
- Na žinai, tu čia man nekomanduok, - mečiau Keidenui, atsu­
kau nugarą ir nuėjau prie baro.
Bet nespėjusi paimti į rankas jokio butelio pasijutau sugriebta
už klubų ir atplėšta nuo baro taip smarkiai, kad atsitrenkiau į tvirtą
krūtinę.
- Eisi dabar su manim namo. Tučtuojau, - įniršęs Keidenas
žaibavo akimis.
- O kas bus, jei neisiu? - įžūliai atrėžiau.
Pakėliau rankas ir uždėjau jam ant krūtinės. Jį liesti buvo malo­
niau nei Briksą. Maloniau nei visus kitus vaikinus, su kuriais šian­
dien šokau. Kai prisiliečiau prie Keideno, jis trūksmingai atsiduso.
Paskui nutvėrė mane už rankų. Stebėtinai švelniai.
- Nedaryk to, - sumurmėjo.
- Ko turėčiau nedaryti? - nekaltai paklausiau ir atlošiau galvą,
kad matyčiau jo akis.
- Alija.

142
 Sunkiai nurijau seilę, nugara nubėgo šiurpuliukai. Man patiko,
kaip jis sako mano vardą. Kaip ištaria kiekvieną raidę kone myluo­
damas. Jeigu vien jo balsas man sukelia tokią reakciją... ką dar jis
gali su manimi išdarinėti?
- Negaliu eiti namo, Keidenai, - dar sugebėjau papurtyti galvą.
- Galime ir ne namo, jeigu nenori. Bet iš to, kas čia vyksta, - jis
vangiai mostelėjo į stalą, ant kurio ką tik staipiausi kaip išprotėju­
si, - tikrai nebus nieko gero.
Gerokai suirzau, kad Keidenas taip gerai mane pažįsta. Kada
perkando?
- Iš kur žinai, kas man gerai, o kas ne? - tyliai paklausiau.
Mano geros nuotaikos neliko nė kvapo. Užtat skrandį suveržė
tvirtas mazgas.
Keidenas truputį palenkė galvą ir patempė lūpų kampučius.
- Nes tave pažįstu. Žinau, kokia išties esi, Plerpa. O pana, kuri
ką tik darkėsi ant stalo... tai ne tu.
Mazgas pasislinko aukštyn ir suveržė man gerklę.
- Tu manęs visiškai nepažįsti, - pralemenau ir užsikirtau. Kal­
bėjau lygiai taip pat silpnai, kaip ir jaučiausi.
- Deja, pažįstu, - atsakė jis, apsiniaukęs pasitrynė kaktą ir giliai
įkvėpęs paragino įsikibti jam į parankę. - Būčiau labai dėkingas,
jeigu baigtum visą šitą nesąmonę. Eikš su manimi, arba tave iš čia
išvilksiu. Pačiai spręsti.
- Ir nuspręsiu! - atsikirtau ir nusigręžiau, kad nutverčiau butelį
šampano.
Nė nespėjau perskaityti užrašo ant etiketės. Keidenas suurzgė
ir įgyvendino savo grasinimą. Iškėlė mane aukštyn be jokio vargo,
kaip buvo iškėlęs dar prie krioklio. Šaižiai surikau ir ėmiau daužyti
jam per nugarą, bet jis nė kiek nereagavo, tik pliaukštelėjo laisva
ranka man per subinę.

143
 - Keidenai, prisiekiu, kai grįšime namo, suplėšysiu tave į ga­
balus!
Jis nusijuokė žemu balsu - pajutau, kaip virpulys perbėgo pir­
ma jo, paskui ir mano kūnu.
- Gali jau išleisti nagus. Laukiu nesulaukiu.
Alkoholis, kurio buvau prisisiurbusi per vakarą, mane įveikė
pakeliui į namus. Ne iš karto išsirioglinau iš džipo, o kai pagaliau
pavyko, suklupau su savaisiais aukštakulniais ir kone parvirtau ant
žemės - mane tai pralinksmino, negalėjau liautis kikenti.
- Dieve mano, tu nepakenčiama, kai esi taip prisiliuobusi, -
burbtelėjo Keidenas apkabindamas mane per liemenį.
- Iš ko girdžiu? Aš bent jau nepakenčiama tik tuomet, kai būnu
išgėrusi.
Jis niūriai į mane dėbtelėjo, bet pastebėjau virpant lūpų kam­
pučius.
- Ar sugebėsi užlipti laiptais?
Išdidžiai nusijuokiau ir nusiaviau batus.
- Ir dar kaip.
Lengva pasakyti. Neįveikiau nė pirmų trijų pakopų, susvyravau
ir mečiausi į šoną. Iš visų jėgų įsitveriau turėklų, bet viskas aplink
sukosi ratu. Keidenas susierzinęs sušnarpštė ir atkišo man ranką,
kad įsikibčiau. Kitoje laikė mano batus. Man be galo patiko, kad
jis, nors ir surūgęs, padeda man užsikabaroti laiptais aukštyn, kad
panašus į mielą niurgzlų meškiną. Knietėjo jam tai pasakyti, bet
bijojau, kad užpykęs nustums nuo laiptų.
Kai įėjome į namus, jis tiesiu taikymu nuvairavo mane į vonios
kambarį ir net atnešė pižamą, kad nesumanyčiau ropštis į lovą su
alkoholiu prasmirdusia suknele. Labai dėmesingas, pamaniau sau.
Prausdamasi veidą laikiausi už kriauklės krašto, kad nepar-
virsčiau.

144
 Šaltas vanduo pažadino iš kvaitulio. Ūmai praregėjau, vėl viską
mačiau daug aiškiau, nei būčiau norėjusi.
Mama mane susirado. Nors visaip stengiausi užkirsti tam ke­
lią, ji pas mane atvažiavo. Norėjo, kad sugrįžčiau. Blogiausia, kad
vis dar nerodė pagarbos mano norams. Jai buvo vis vien, kas bus
su manimi, kad tik grįžčiau namo ir išsaugočiau tą įvaizdį, kurį
ji sukūrė pastaraisiais metais. Jai netgi pakako įžūlumo reikalau­
ti, jog būčiau dėkinga už tuos pinigus, gulinčius mano sąskaitoje.
Nors nujaučiau, kad to sulauksiu, nors neleidau pinigų, kuriuos
pati buvau užsidirbusi, po tų mamos žodžių praradau savitvardą.
Po visko, kas buvo įvykę.
Sunkiai nurijau seilę, pasistengiau atsipalaiduoti ir apie nieką
nebegalvoti. Deja, nepavyko. Akis graužė, bet tol jas šlaksčiau šaltu
vandeniu, kol išploviau visas ašaras. Tada išsivaliau dantis ir vargais
negalais išsinėriau iš suknelės. Apsivilkusi pižamą atsisėdau ant
unitazo dangčio ir užsidengiau veidą delnais.
Viskas aplink sukosi, ausyse nesiliovė skambėti mamos balsas.
Iš vonios galėjau išeiti tik visiškai susitvardžiusi. Antraip Kei­
denas būtų pamatęs mane tokią, o aš nenorėjau, kad suprastų, jog
esu visiškai sužlugdyta.
Lyg perskaitęs mano mintis jis atlapojo duris. Sustingau. Gal
Keidenas tik nori išsivalyti dantis?
- Marš į lovą, girtuokle.
Jo balsą girdėjau sau virš galvos. Nenorėjau nė akių pakelti.
- Gal galiu šiąnakt likti čia? - viltingai paklausiau.
Keidenas suėmė mano rankas ir atitraukė nuo veido.
- O dabar atsikelk, man reikia nusičiurkšti.
Vangiai papurčiau galvą ir atsikėliau. Tik Keidenas taip suge­
ba - vieną akimirką atrodo rūpestingas, kitą ir vėl vulgarus.
Išsverdėjau pro duris ir jas uždariau. Kelias iki mano kambario
atrodė begalinis. Galiausiai jį įveikusi su palengvėjimu kritau ant

145
sofos ir įsikniaubiau veidu į pagalvę. Pečiai virpėjo nuo tramdomų
ašarų. Bet nusprendžiau neverkti. Tik ne dėl mamos.
Nesimaivyk.
Juk čia nieko rimto.
Juk negali visko nubraukti dėl tokio menkniekio, Kristele.
Pagalvok apie savo tėvą.
Taip norėjau į ką nors trenkti, kad išliečiau susitvenkusį įtūžį!
Šią popietę, kai mama į mane žiūrėjo ir su manimi kalbėjosi, elgėsi
taip, lyg iki šiol visiškai valdytų ir mane pačią, ir mano gyvenimą.
Bet ji neteko savo galios. Nebesu jos kalinė. Turėjau sau be pers­
tojo tai kartoti.
Mano kambario durys tyliai atsivėrė. Kaip visuomet Keidenas
nepasibeldė, paprasčiausiai užėjo vidun. Neturėjau jėgų aprėkti. Be
to, žinojau, kad dabar nederėtų piktintis.
-Imk.
Pakėliau galvą. Jis atkišo man delną su dviem tabletėmis, de­
juodama jas paėmiau ir užgėriau vandeniu iš jo atneštos stiklinės.
Nurijusi tabletes, norėjau pastatyti stiklinę ant palangės, bet
Keidenas papurtė galvą.
- Išgerk, - paliepė.
Garsiai nusikeikiau, bet padariau kaip liepiama.
- Šaunuolė, - pagyrė jis ir patenkintas išsiviepė.
- Gal pagaliau paliktum mane ramybėje?
Keidenas nieko neatsakė, bet klestelėjo ant kėdės prie rašomojo
stalo, sunėrė rankas už galvos ir nepatikliai mane nužvelgė.
- Gerai, tada žiūrėk, kaip miegu, - tariau pabrėžtinai abejingai
ir vėl atsiguliau.
Kiek patampiusi antklodę gerai apsikamšiau. Tada pavirtau ant
šono ir į jį pažvelgiau.
- Gal pasikalbėkim? - pasiūlė Keidenas, staiga suraukęs kaktą.
- Pirmoji taisyklė, - negalvodama atrėžiau.

146
 - Taisykles nustatau aš. Kai klausiu, noriu gauti atsakymą.
- Nenoriu kalbėtis, Keidenai, - atsidusau.
Jis nežymiai linktelėjo, bet nenuleido nuo manęs akių.
- Man išeiti?
Akimirką svarsčiau. Paskui vos regimai papurčiau galvą.
-Ne.
Jo veidas atsileido.
- Kas ten dėjosi? Turiu galvoje aną vakarėlį.
Pažiūrėjau į jį, jo žvilgsnis buvo šiltas. Ne reikalaujantis, o ma­
loniai raginantis. Nežinau, ar dėl alkoholio, ar dėl kokios kitos
priežasties ūmiai pajutau turinti jam patikėti keletą dalykų. Aišku,
ne viską, nors tą dalį, kuri lėmė šio vakaro mano elgesį. Atsidusau.
- Norėjau tik atsikratyti bet kokių minčių.
- Regis, dažnai tuo užsiimi.
Jis kalbėjo nesmalsaudamas, bet vis tiek pajutau neištartą
klausimą.
- Pirmiau smarkokai išgerdavau, kad numalšinčiau savo min­
tis. Sakyčiau, šiandien įvyko atkrytis, - gūžtelėjau pečiais.
- Kalbi taip, lyg erzelynė čia, viršuje, būtų dažna, - Keidenas
bakstelėjo man į kaktą.
- Mano galvoje tikras chaosas, - nusišypsojau.
Jis man atsakė nepatikliu šypsniu.
- Papasakok ką nors, - paprašiau jo. - Bet ką. Kad nekuokte­
lėčiau.
- Ką norėtum išgirsti? - Keidenas pasitrynė pakaušį.
- Apie savo tatuiruotes, - parodžiau į jo sunertas rankas. -
Norėčiau žinoti, ką jos reiškia. Pirmiausia užrašai. Nenoriu į jas
spoksoti, manau, tau tai ne itin patinka, bet man vis knieti, kas ten
parašyta.
- Ak, kaip tau smalsu, vujeriste, - nusišaipė jis.

147
 Pavarčiau akis ir jau rengiausi verstis ant kito šono, bet Keide­
nas atsistojo ir žengė platų žingsnį artyn. Daugiau nė nereikėjo,
kad atsidurtų prie lovos.
- Pasislink, - suburbėjo.
Padariau kaip liepiama ir sulaikiusi kvapą žiūrėjau, kaip jis sė­
dasi ant lovos prie manęs.
- Nuo kurios pradėti? - paklausė lyg niekur nieko.
Suėmiau save į rankas ir dūriau pirštu į išorinę jo kairio dilbio
pusę.
- Nuo šitos.
Norėjau atsisėsti ir pasiremti alkūnėmis, bet išsyk vėl susmu­
kau. Turėjau likti išsitiesusi. Sienos pernelyg sukosi.
Keidenas prisislinko dar arčiau ir pakėlė kairę ranką.
- Šitą pasidariau, kai sulaukiau šešiolikos metų.
Kursyvu buvo parašyta: With great power comes great responsi­
bility".
- Žmogus Voras? - paklausiau šypsodama.
Mielai būčiau atidžiau apžiūrėjusi atskiras raides, bet jos netru­
kus susiliejo man akyse, turėjau nusukti žvilgsnį.
- Mama pasiuto pamačiusi. Gavau bent mėnesį namų areš­
to, - vyptelėjo jis. - Negali įsivaizduoti, koks kietas man anuomet
atrodė Piteris Parkeris. Anas, pirmasis. Tas iš naujojo filmo nie­
kam tikęs.
Garsiai atsikrenkščiau.
- Žinau! Nuo kada Piteris Parkeris - kietas riedlentininkas?
Papurčiau galvą, bet iškart pasigailėjau, nes ji ir vėl apsisuko.
Keidenas nustebęs į mane dirstelėjo, nusijuokė ir patrynė už­
rašą ant rankos.

* Su didele galia kyla didžiulė atsakomybė (angį.). Posakis, išpopuliarėjęs kaip Pi­
terio Parkerio principas komiksuose apie Žmogų Vorą.

148
 - Aš irgi lygiai taip pat maniau. Kokia kita?
- Tie žiedai, - pasakiau paliesdama pirštu viršutinį iš žiedų,
juosiančių bicepsą.
Pirmą kartą pastebėjau, kad viršum jo dar esama smulkiai pri­
badytų taškelių ir linijų. Kai braukiau per juos pirštu, Keidenas,
regis, sulaikė kvėpavimą. Jo ranka įsitempė.
- Buvau, regis, tarp aštuoniolikos ir devyniolikos metų, kai juos
pasidariau, - jis pasitrynė ranką nykščiu. - Man buvo... sunkus
laikotarpis. Bet išsikapsčiau. Kiekvienas žiedas reiškia vieną mano
ištvertą mėnesį.
- Kodėl jie skirtingo pločio?
Keidenas sunkiai nurijo seilę vengdamas mano žvilgsnio.
- Pirmieji platesni, tada skausmas buvo didžiausias. Paskui jis
atlėgo, tad ir žiedai susiaurėjo.
- Tai, kas virš žiedų, atrodo it koks šifras ar dar kas nors, - su­
murmėjau.
- Velnias, - jis kilstelėjo lūpų kamputį. - Maniau, nepastebėsi.
Išplėčiau akis.
- Tik būk geras, nesakyk, kad išsitatuiravai savo buvusiosios
vardą, Keidenai.
- Ar tai būtų blogai?
- Vargšiukas, - švelniai paplekšnojau jam per ranką. - O dabar
jis kasdien tau ją primena?
Jis papurtė galvą.
- Argi atrodau panašus į tą, kuris išsitatuiruotų draugės vardą?
Dar nesu toks iškvaišęs.
- Ne? - paerzinau jį ir sulaukiau smarkaus kumštelėjimo per
antklodę į kelį. Klyktelėjau, bet Keidenas nė nemirktelėjo.
- Čia Morzės kodu parašyta „Rachelė“.
-Tikiuosi, nesudaužei širdies tai Rachelei, - liūdnai tariau, ap­
žiūrinėdama tuos taškelius.

149
 - Sudaužiau. Su vis nauja tatuiruote. Mamai jos ne itin patinka.
Jis kalbėjo prislėgtu balsu, bet žiburiuojančiomis akimis.
- Pala, tai išsitatuiravai mamos vardą? - nustebau.
- Taip, o ką?
Prispaudžiau abi rankas sau prie širdies.
- Kaip miela, Keidenai, nė negaliu apsakyti, kaip miela.
Jo veidas iš pasibjaurėjimo persikreipė.
- Kokia kita?
Kelių eilučių užrašą ant kito dilbio norėjau pasilaikyti pabaigai.
- Plunksna tau ant nugaros.
- Galiu tik pakartoti: vujeristė.
- Ką galiu padaryti, jeigu nusitempi prie krioklio ir ten priešais
mane išsirengi?
Ko gero, dar nebuvau mačiusi, kad Keidenas tiek šypsotųsi.
Man daug reiškė, kad jis tai daro vien norėdamas mane prablaš­
kyti. Viskas atrodė nerealu, panėšėjo į sapną. Tikriausiai raudona­
jame Brikso gėrale buvo ne vien alkoholio, ir dabar man prasidėjo
haliucinacijos.
- Juk jau pasakojau tau apie tėvą, - vėl prakalbus Keidenui,
linktelėjau.
Aišku, prisiminiau tą niekšą. Keidenas nusuko akis į šalį ir ėmė
slinktis lovoje, kol įsirėmė nugara į sieną.
- Ta plunksna - naujausia mano tatuiruotė. Tikriausiai atrodo
visiška kvailystė, o ir motyvas, matyt, jau seniausiai nuvalkiotas,
bet... Plunksna reiškia laisvę. Praėjo nemaža laiko, kol galiausiai
pajėgiau atsižadėti tėvo. Anksčiau vis siekdavau jo pripažinimo,
lygiavausi į vyresnįjį brolį Aleksą, nors atsigimiau labiau į mamą.
Visą amžinybę užtruko, kol su tuo susitaikiau, bet tik susitaikęs pa­
sijutau laisvas. Plunksna ištatuiruota, kad niekada to nepamirščiau.
Manau, kad tą akimirką ir pamečiau galvą. Žiūrėjau į išraiškin­
gą Keideno profilį, tvirtą smakrą ir tankias blakstienas.

150
 - Nė neįsivaizduoji, kaip gerai tave suprantu. Irgi užsinorėjau
tokios plunksnos kur nors ant kūno, - sumurmėjau.
Jis pažvelgė į mane ir nusišypsojo.
- Turėjau garbės susipažinti su tavo mama, taigi visiškai tave
suprantu.
Sustingau. Nenorėjau galvoti apie mamą, tik ne dabar. Greitai
parodžiau paskutinę jo tatuiruotę.
- Ką reiškia šitas užrašas?
Keidenas pasisuko liemeniu ir prikišo vidinę dilbio pusę man
prie veido. Prisimerkiau. Raidės buvo ištatuiruotos tokiu šriftu,
kad galėjai jas perskaityti tik labai įsižiūrėjęs.

It 5 time toforget about the past

To wash away what happened last
Hide behind an emptyface
Don’t ask too muchjust say
'Cause this isjust a game
*

Man atėmė žadą. Negali būti. Neįmanoma, kad Keidenui ant

rankos yra toks užrašas.
Suėmiau jo alkūnę viena ranka, riešą kita ir prisitraukiau arčiau
tą tatuiruotę.
- Negi išties taip parašyta? - negalėjau patikėti.
Tai buvo antrasis grupės „Thirty Seconds to Marš“ dainos
A Beautiful Lie posmas. Keidenas išsitatuiravo ant rankos mano
mėgstamiausios dainos žodžius.

* Laikas pamiršti praeitį

Pamiršti, kas nutiko paskutinį kartą
Pasislėpk už tuščio veido
Neklausk per daug, tiesiog pasakyk
Nes tai tik žaidimas. (Angį.)

I5I
 Kelis kartus sumirksėjau, bet juodos linijos liko kaip buvusios.
- Tikriausiai mudu turime daugiau bendro, nei tu, Plerpa, įsi­
vaizduoji.
Keidenas nuleido ranką ir pasislinko arčiau manęs, tad gulė­
jome vienas šalia kito. Pasislinkau kairėn ir padariau jam vietos.
Paskui pavirtau ant šono. Širdis plakė kaip patrakusi.
Dar kartą apžiūrėjau jo tatuiruotes vieną po kitos. Čia tai bent,
jos ne tik puošė Keideno kūną, kiekviena jų bylojo savą istoriją.
Lėtai pakėliau į jį akis. Kambaryje buvo tamsu, žiburiavo tik lem­
pučių girlianda. Jo karamelinės akys daug žadamai blizgėjo.
-Turėčiau išeiti, - sumurmėjo jis.
- Turėtum, - linktelėjau.
Nė vienas mūsų nė neketino atsikelti. Likome gulėti ir žiū­
rėjome vienas į kitą, kol man apsunko vokai. Uosdama maloniai
aštrų Keideno kvapą, jausdama jo kūno šilumą ir mintyse vis dar
girdėdama jo istorijas, užmigau.
 13 skyrius

Mane apakino ryški šviesa, įspindusi pro užuolaidas. Prisimerkiau

ir vangiai pasirąžiau. Ūmiai susivokiau, kad man ant pilvo guli
kažkokia sunkenybė. Pasukau galvą į šoną ir netekau žado.
Keidenas.
Mano lovoje gulėjo Keidenas Vaitas.
Ir laikė mane apkabinęs.
Iš tvinksinčios galvos nusprendžiau, kad praėjusi naktis ne­
buvo sapnas. Ir ne haliucinacija ar paranojos pagimdyta vizija.
Šypsodama žiūrėjau į savo šeimininką. Miegodamas jis atrodė
ramus, ne šiurkštus ir ne neprieinamas. Lūpos buvo truputį pra­
vertos, paprastai rūpestingiausiai sušukuoti plaukai stirksojo į vi­
sas puses. Dar labiau išsišiepiau ir nutariau kuo ilgiausiai grožėtis
tuo vaizdeliu.
Bet pajutau jo pirštus ant nuogo pilvo. Ir sustingau.
Mano marškinėliai naktį buvo užkilę iki šonkaulių, antklodė
lovūgalyje apsivijusi mums apie kojas.
Nedrįsau nė krustelėti, kai Keidenas vėl paglostė man pilvą. Vi­
sa pašiurpau. Jo pirštai buvo grakštūs, bet kartu vyriškai šiurkštūs.
Ant mano odos darėsi kitokie. Sunkūs, šilti, bet ir ne tokie reiklūs,
tad nekeliantys baimės. Priešingai. Panorau priėjo prisiglausti, ap­
kabinti ir įsikniaubti jam į krūtinę, kad galėčiau įkvėpti to kvapo,
kuris man primena kalnus.

153
 Tai buvo ne per geriausia mintis.
Atsargiai nuėmiau jo ranką sau nuo pilvo ir atsisėdau. Tada kuo
tyliausiai nuslinkau į priekį ir nuleidau kojas nuo sofos.
Ant pirštų galiukų nutipenau į virtuvę ir užkaičiau kavą. Tada
nuėjau į vonią išsivalyti dantų. Plaudama paskutinius praėjusios
nakties pėdsakus nuo veido nutariau iškepti pusryčiams kiauši­
nienės ir blynelių. Nors skrandis negalavo, iš patirties žinojau, kad
sotūs pusryčiai - geriausias vaistas nuo pagirių.
Imdama iš šaldytuvo kiaušinius išgirdau atsidarant savo kam­
bario duris. Laikydama dėklą rankoje atsisukau į Keideną. Neži­
nojau, ko tikėtis, bet...
Keliais žingsniais perėjęs svetainę jis dingo savo kambaryje ir
užtrenkė duris. Taip trinktelėjo, kad dėklas vos neiškrito man iš
rankų. Tvirtai sučiaupiau lūpas ir pažvelgiau į tas uždarytas duris.
Už jų buvo girdėti trenksmai. Tarytum Keidenas būtų kažką svai­
dęs į sieną.
Tikriausiai vakarykštis vakaras jam atrodė klaikus. Pirmiausia
į mūsų namus atsibeldė mano mama, paskui jam teko pamiršti
savo vakaro planus ir parvilkti nusitašiusią mane namo. Ir galiau­
siai tas mudviejų artumas mano kambaryje... To jam tikrai buvo
per daug.
Šiaip jau visko per daug buvo ir man pačiai! Tikėjausi, kad tarp
mūsų žiojėjusi praraja jau užsivėrė. Gal mudu dar nesame draugai,
bet turėtume išmokti bendrauti kaip du normalūs žmonės.
Vėl pasigirdo trenksmas.
Dėl to bendravimo tikriausiai klydau.
Atsidususi paruošiau pusryčius ir grįžau į savo kambarį. Deja,
visa lova kvepėjo Keidenu. Uždegiau žvakes ir atidariau langą. Po
kelių akimirkų išgirdau, kaip jis virtuvėje tarškina indus.
Nuostabu.
Grįžome į pirmosios dienos padėtį.

154
Popiet nuvažiavau pas Doną jos atsiprašyti. Laimė, jos kambario-
kės nebuvo, antraip būtume turėjusios susitikti pas mane - turint
galvoje ten tvyrančią atmosferą, būtų buvę ne itin malonu.
- Sveika, - ištariau prislėgtu balsu, kai Dona atidarė man duris.
Ji irgi kaltai į mane žiūrėjo, o juk tam neturėjo nė menkiausio
pagrindo. Tai aš vakar apsikiaulinau.
- Labai gailiuosi, mieloji, - paskubėjau atsiprašyti iškėlusi ran­
kas. - Nenorėjau pridaryti tau nemalonumų. Nė nežinau, kas ma­
ne apsėdo, iš tikrųjų esu ne tokia ir...
Daugiau nieko nespėjau pasakyti. Dona prišoko prie manęs,
apkabino per liemenį ir tvirtai prigludo.
- Keidenas man sakė, kad tave aplankė mama.
Suakmenėjau. Negalvodama pakėliau ranką ir paplekšnojau jai
per nugarą.
- Ak, jis tau papasakojo?
-Tik tada, kai jam paskambinau, kad atvažiuotų mūsų parvež­
ti. Ir neminėjo jokių smulkmenų, taigi nežiūrėk taip piktai, - pa­
aiškino draugė ir nusivedė mane į kambarį. Uždariusi duris atsi­
sėdo ant kėdės prie rašomojo stalo. - Nerimavau dėl tavęs. Buvai
tiek daug išgėrusi, o dar tie neaiškūs tipeliai...
- Gerai jau. Pasielgei kaip gera draugė. O aš buvau tikra vėpla, -
atsidusau. - Dona, man labai gėda. Reikėjo pasikalbėti su tavimi
arba su dar kuo nors, o ne imti siautėti.
Dona nežymiai linktelėjo. Mane dar labiau prislėgė liūdnas ir
rimtas jos apskritas veidelis.
- Nieko baisaus. Kiekvienas mūsų turi ką nors, kas slegia ir
apie ką nesinori kalbėti. Aš, pavyzdžiui, nenoriu kalbėti apie savo
buvusįjį, - ji nusipurtė. - Tad nesuk sau galvos. Tikiuosi, Keidenas
nebuvo tau per griežtas.
Matyt, visiškai persimainiau iš veido, nes Dona įsmeigė į mane
savo dideles akis.

155
 - Pala. Tikiuosi, judu ne?..
- Ne! - surikau pasipiktinusi. - Jis... jis tik paguldė mane į lo­
vą. O šįryt išlėkė į savo kambarį, tarsi būčiau mėginusi jį išprie­
vartauti.
- Netikiu. Tas kretinas su savo šimtu dorybingo gyvenimo vie­
name bute taisyklių paguldė tave / lovcįi - vaizduodama pirštais
kabutes Dona nusijuokė.
Linktelėjusi galvą jai papasakojau, kas įvyko naktį. Išgirstas iš
Keideno tatuiruočių istorijas pasilaikiau sau. Telieka jos tik jam ir
man. Bet kur ten, tikriausiai ir visoms kitoms merginoms, kurias
jis kada nors buvo parsivedęs namo iš vakarėlio.
- Tikriausiai jis tikėjosi, kad šiandien nieko nebeprisiminsi, -
pasakė Dona. Ir suraukusi kaktą nusibraukė plaukus nuo veido.
- Gali būti, - gūžtelėjau pečiais. Keideno nepakeisiu, kad ir
kaip jo elgesys mane žeistų.
- Ar papasakosi man apie savo mamą? - po kurio laiko atsar­
giai paklausė draugė.
Sunkiai nurijau gumulą ir papurčiau galvą.
- Atvirai kalbant, noriu pamiršti tą susitikimą.
- Puikiai tave suprantu, patikėk, - atsiduso Dona. - Mano bu­
vusysis daug sykių mėgino man prisiskambinti.
-Tas paršas apgavikas? - kilstelėjau antakį.
Ji linktelėjo.
- Žiūrėk, kad netrukus neišdygtų prie tavo durų, - pajuokavau.
Kai Dona išblyško, man praėjo noras šaipytis. - Nevykęs juokelis!
Ji pliaukštelėjo delnais.
- Siūlau grožio puoselėjimo programą užsimiršimui. Užsidėta­
me kaukes ant veido, o paskui nueitame į kiną. Ką manai?
Aš jai pritariau.
Kuo labiau įdienojo, tuo geriau jaučiausi. Užmaišėme kaukes
iš varškės su medumi, nulakavome nagus viena kitai ir galiausiai

156
nupėdinome į artimiausią kino teatrą pasižiūrėti komedijos apie
meilę. Filmas buvo žiauriai prastas, užtat juo skanesni kukurūzų
spragėsiai. Be to, mudvi imdavome kikenti kaskart, kai pasigirs­
davo kokia nors vulgari frazė, kraipytis kėdėse, kai užgrodavo iš
koto verčianti melodija. Puikiausiai leidau laiką su Dona. Tai buvo
balzamas mano sielai - pajutau, kad viskas susitvarkys.
Vakare grįžusi namo Keideno neradau. Jo nebuvo ir kitą rytą.
Jis neatsiuntė man nei trumposios žinutės, kur pradingo, neprilipi­
no nei raštelio prie šaldytuvo. Spėjau, kad užpinklino kokią paną ir
naktį praleido pas ją. Už tai, kad dėl jo man dilgtelėjo širdį, mielai
būčiau pati sau skėlusi antausį.
Nuostabu. Užtat nereikėjo su niekuo kautis dėl kavos. Galėjau
turkštis duše nesibaimindama, kad kas nors be įspėjimo įsibraus į
vonios kambarį. O geriausia buvo tai, kad žiūrėjau televizorių, ir
niekas pašonėje nebambėjo.
Ir vis dėlto namai be Keideno atrodė stebėtinai tušti.
 14 skyrius

Universiteto valgykloje valgėme sūrainius. Skotas, Dona ir aš, kaip

ir visi kiti prie mūsų stalo, kirtome iš peties.
Keidenas jau dvi dienos buvo dingęs. Ryte iš tolo mačiau jį
studentų miestelyje eidama į seminarą. Dona pastebėjo mano
žvilgsnį ir pradėjo laidyti juokelius vieną po kito, bet tai kažko­
dėl manęs nepralinksmino. Nejaugi anoji naktis Keidenui buvo
tokia košmariška, kad jis baudžia mane dingdamas ir nutraukda­
mas bet kokius ryšius? Ir visa tik dėl to, kad pažeidėme pirmąją
taisyklę?
- Ar jau matėte? Paskelbti literatūros egzamino rezultatai, -
paskelbė Greisė, šalia jos sėdėdavau per kino ir televizijos paskai­
tas. - Šiaip taip prasmukau.
Ji su palengvėjimu nusišluostė kaktą ir švytėdama visus nužvel­
gė. Visi bemat išsitraukė telefonus ir prisijungė prie universiteto
tinklalapio.
Dona šalia manęs džiūgaudama aiktelėjo:
- Ačiū Dievui, išlaikiau!
Įsmeigiau akis į tuoj įsikrausiantį tinklalapį. Medison, sėdinti
šalia Greisės, atsiduso ir susmuko ant kėdės.
- Aš irgi.
Skotas garsiai sudejavo:
- Susikirtau.

158
 - O ne, Skotai, - Dona paplekšnojo jam per ranką. - Nesi­
krimsk. Turi dar du bandymus.
Jis atkišo rankas ir pasidėjo ant jų galvą.
- Prakeikimas.
Sunkiai nurijau gumulą - pamačiau, kad puslapis įsikrovė. Pa­
variau jį žemyn.
Literatūra neišlaikyta.
Akimirką man atėmė žadą. Mirtinai nusivyliau, man pasidarė
bloga.
Pajutau, kaip kiti lūkestingai žiūri į mane.
- O tu, Alija? - nedrąsiai paklausė Dona.
Krenkštelėjau ir giliai įkvėpiau. Nenorėjau, kad kiti matytų,
kaip mane nuvylė rezultatas.
- Spėju, Skotai, kad mudviem teks kartu pasimokyti, - paga­
liau ištariau ir iškėliau savo telefoną.
Skotas atkišo ranką, kad pliaukštelėtų su manimi delnais.
- Užtat išlaikei visa kita, - drąsinamai nusišypsojo Greisė.-
Tiesa?
Linktelėjau. Visus kitus egzaminus išlaikiau. Nors ir ne geriau­
siais pažymiais, bet ne prasčiau už daugelį bendramokslių. Buvo
pasklidusios kalbos, kad pirmąjį semestrą profesoriai negailestin­
gai atsijoja tuos, kurie įstojo ne itin pasirengę mūsiškiam studijų
kursui.
- Na matai, - Dona kumštelėjo man į pašonę. - Tuomet kartu
sėsime prie knygų. Judu tai įveiksit.
Linktelėjau ir prisiverčiau nusišypsoti.

Likusią dienos dalį užsisklendžiau savyje. Seminaruose nepajėgiau

sutelkti dėmesio, nes du žodžiai mano galvoje gožė visa kita.
Egzaminas neišlaikytas.

159
 Jeigu jau po pirmo semestro susikertu, kaip išlaikysiu išties sun­
kius egzaminus? Vis galvojau apie mamą. Ji tikrai nežmoniškai
džiaugsis, kad susimoviau. Ne tik dėl to, kad su didžiausiu pasiten­
kinimu galėtų man prikišti, - argi nesakiau? - bet pirmiausia todėl,
kad nori, jog sugrįžčiau į Denverį vėliausiai per Padėkos dieną.
Atrakinusi buto duris nusiaviau batus. Kaip ir tikėjausi, Keide­
no nebuvo.
Paniurusi nuėjau į virtuvę ir išsitraukiau iš šaldiklio ledų. Įkišau
šaukštą į tvirtą masę ir ėmiausi kimšti didžiulę porciją.
Tu apsileidau - mintyse išgirdau mamos balsą. Sunkiai nurijau
gumulą ir nutrenkiau ledus atgal ant virtuvės stalo.
Negana, kad mama mane susiieškojo... Ne. Vėl grįžo senoji
mano elgsena. Vėl pajutau širdyje tuštumą ir nežinojau, kaip ją
užpildyti. Tik su Keidenu jaučiausi savimi. Bet jis į mane jau kelios
dienos nė nežiūrėjo.
Gerklėje pajutau įstrigusį gumulą, atsikrenkščiau, kad pra­
nyktų.
Gal mama ir teisi.
Tikriausiai atsikraustydama čionai padariau milžinišką klaidą.
Tėčio įmonėje būčiau gavusi gerą darbą. Jis turi ryšių visame pa­
saulyje, gal kurį laiką būčiau net užsienyje pagyvenusi. Betgi ne -
įsikrausčiau į bendrą butą su manęs nekenčiančiu vaikinu ir susi-
kirtau per egzaminus.
Ar čia išties ta laisvė, dėl kurios pabėgau iš namų ir atvykau į
Vudshilą?
Baik pagaliau tą savo juokingą maištą.
Mėšlungis sutraukė kojas, bet šiaip taip nudūlinau iki savo
kambario ir tarpdury stabtelėjau.
Lempučių girliandos, apklotai, žvakės... Man atsivėrė akys. Esu
ne kas kita kaip kaprizingas vaikas, kuris daro, kas jam ilgai buvo
draudžiama, ir nė nesvarsto, ar tai išvis prasminga.

160
 Nesulaikiau aimanos, ji virto nirtulingu inkštimu. Ryžtingai
įžengiau į savo kambarį.
Buvo tikra beprotybė čionai atsikraustyti. Nevykęs eksperimen­
tas. Nuo kai kurių dalykų neįmanoma pabėgti, kad ir kaip stengtu-
meisi. Jeigu mama nori, kad paveldėčiau tą jos niekingą palikimą,
tai neturiu jokios išeities. Tikriausiai nepajėgsiu būti mokytoja, jei­
gu jau dabar susikertu per egzaminą, o tėvai atsisakys mane remti.
Mama mane mes šalin lyg karštą bulvę, aiškių aiškiausiai tai paro­
dė. O kas paskui? Kaip susimokėsiu už tolesnes studijas?
Degančiais skruostais išsitraukiau lagaminą iš už komodos.
Įsiutusi sugraibiau savo mantą ir į jį sugrūdau. Nuo lentynos nu­
siaviau knygas ir kvepalų buteliukus, tada atidariau komodos stal­
čius. Į krūvas suverčiau drapanas. Prapliupau garsiai keiktis. Vis
smarkiau kaitau. Neabejojau, kad mano veidą ir kaklą išmušė rau­
donos dėmės.
- Ką čia darai?
Nesilioviau krovusi daiktų. Man buvo nusispjaut, kad Keidenas
teikėsi vėl kalbėtis.
- O į ką tau panašu? - atkirtau į jį nežiūrėdama.
- Į pamišėlę, niokojančią savo kambarį.
Atsisukau ir įsmeigiau į jį įtūžusias akis. Atsišliejęs į durų stak­
tą Keidenas atrodė tikra tobulybė: sulaižyti plaukai, stiprius pečius
pabrėžiantys marškinėliai. Žaismingas žvilgsnis, kuriuo vertino
mano sukeltą chaosą, tiesiog varė iš proto.
Mano krūtinė be paliovos kilnojosi.
- Kraunuosi daiktus.
- Kam?
- Skrisiu... namo, - prisiverčiau ištarti, nors nebegalėjau vadinti
Denverio namais.
Tik ne po to, kai čionai patyriau, kad kitoje vietoje galima būti
laimingai.

161
 - Kaip suprasti? - neatlyžo jis, sunerdamas rankas ant krūtinės.
Turėjau tvardytis, kad jo neaprėkčiau.
- Gal tu inkvizitorius?
Keidenas gūžtelėjo pečiais, jo lūpų kampučiai išdavikiškai virp­
telėjo.
Man galvoje perdegė saugikliai.
- Nesuprantu, kodėl tau prisireikė išdygti čia būtent dabar, nors
pastarosiomis dienomis viską darei, kad tik nesimaišytum man po
kojomis.
- Nagi pripažink, tau manęs trūko, - vyptelėjo jis.
Snarpšdama nusigręžiau ir įmečiau dar keletą daiktų į lagami­
ną. Radusi komodoje Keideno nertinį šveičiau negalvodama tie­
siai jam į rankas. Mano nusivylimui, jis abejingai sugavo drabužį.
Buvau tokia pikta, kad kelias akimirkas negalėjau nieko daryti, tik
sunkiai alsuodama spoksojau į tuščią stalčių.
- Negi mama taip stipriai tave laiko savo gniaužtuose? - Kei­
denas priėjo artyn, pajutau neatsisukdama. - Neturi paisyti jos
reikalavimų, Alija. Nežinau, kas tarp jūsų buvo, bet tu gali daryti,
ką nori.
Atsigręžiau į jį ir akimirką sutrikau. Stovėjo taip arti, kad turė­
jau užversti galvą norėdama pažvelgti jam į veidą.
- Gal tu ir gali sau leisti tokią prabangą, aš - ne.
- Kodėl ne?
Persimetęs nertinį per petį jis atrodė rimtas.
- Ar negali nuo manęs atstoti? - paklausiau.
-Ne.
- Gerai, pasakysiu kitaip: malonėk palikti mane ramybėje ir
susirask kitą paną, kuri pakęstų tavo išsidirbinėjimus! Neturiu nei
laiko, nei noro gilintis į tavo įgeidžius.
Keidenas atlošė galvą ir nusikvatojo.
- Mano įgeidžius? Kuris čia iš mūsų trenktas?

162
 Purkštelėjau puolusi į neviltį ir sugniaužiau kumščius. Iš pa­
skutiniųjų tvardžiausi, kad netreptelėčiau koja.
- Manyk apie mane ką nori, Plerpa. Kaip nors ištversiu, - tarė
jis. Arogantiškas Keideno vaipymasis ir tai, kaip jis mane apžiūri­
nėjo, tiesiog siutino.
- Nevadink manęs taip, - suniurzgiau.
- Tai gal vadinti Kristele?
Galvoje sakytum žybtelėjo žaibas, net suakmenėjau.
Tu nuostabiai graži, Kristele.
Man suvirpėjo lūpa, tvirtai sukandau dantis. Manyje susikaupė
tiek adrenalino, kad turėjau kuo skubiausiai jo atsikratyti. Iškėliau
rankas, įrėmiau Keidenui į krūtinę ir jį pastūmiau. Jis susvyravo ir
žengtelėjo atatupstas, bet tuoj pat atgavo pusiausvyrą.
- Pa-lik ma-ne ra-my-bė-je!
Keidenas nė nemanė klausyti. Vėl priėjo artyn. Nejučia atšlijau
atgal ir atsitrenkiau nugara į komodą.
- Žinau, kad esi pratusi atstumti žmones. Bet pakartosiu, ką
jau sakiau: kai užduodu klausimą, noriu sulaukti atsakymo, - tarė
jis ramiai, nenuleisdamas įdėmaus žvilgsnio, ir man buvo sunku
kvėpuoti.
- Man neįdomu, ko tu nori, - sušnypščiau. - Ne apie tave kal­
bame, supranti?
Negalėdamas patikėti jis kilstelėjo antakį.
-Tiek to, gal bent kiek ir apie tave. Pirmiausia atkeliauja mano
mama - pasirodai toks nuovokus, kad imu abejoti, ar tu iš tikro
esi tu, o vakare paguldai mane į lovą ir leidiesi pasakoti visokius
asmeniškumus, kad net galvoj ūžia. - Giliai įkvėpusi papurčiau
galvą. - To jau per daug, Keidenai. Visai nenorėjau pažeisti tų tavo
idiotiškų taisyklių. Tai įvyko savaime! Kartais už tam tikrus daly­
kus negaliu atsakyti. Bet tai anaiptol ne pagrindas ištisas dienas
mane ignoruoti. Dangus mato, kaip dėl tavęs jaudinausi! - Jis žio­

163
josi atsakyti, bet aš nenutilau. - O dar mano mama, tavo dingimas,
mano neišlaikytas egzaminas - staiga pajutau, kad viskas žlunga.
Vieno tenorėjau: laisvės. O dabar jaučiuosi taip pat suvaržyta kaip
ir prieš kelis mėnesius. Man trūksta oro, visa aplinkui juoda, be to,
sustorėjau ir...
- Alija... - įtaigiai tarė Keidenas ir švelniai suėmė mane už pečių.
- Ne! - surikau ir iš užsispyrimo atkišau smakrą. - Negali kaip
niekur nieko išdygti priešais mane, tyčiotis, liepti išpasakoti savo
problemas, kai pats, tiesą sakant...
Daugiau nieko neištariau.
Jis palinko artyn ir priglaudė lūpas prie manųjų.
Sustingau. Žodžiai vis dar veržėsi lauk, bet ūmai liko tik Keide­
nas, suėmęs mano skruostus savo šiltomis šiurkščiomis rankomis ir
prispaudęs mane prie komodos. Jo klubai prisiglaudė prie manųjų,
o lūpos neleido ištarti nė žodžio.
Keideno lūpos krustelėjo man prie burnos. Nustebau, kad jis
toks švelnus. Glostė nykščiu man skruostus, paskui lūpomis pa­
jutau jo liežuvį. Ne besispraudžiantį, o atsargiai lyžtelint}. Tarsi
klausiantį ir laukiantį mano atsakymo.
Mane žaibiškai užplūdo karštis, mintys ir jausmų sumaištis kaž­
kur nutolo. Apsivijau Keidenui kaklą rankomis ir daviau lauktąjį
atsakymą. Jam iš burnos išsiveržė sodrus garsas. Jo rankos nuslydo
mano kūnu žemyn. Kai mane pakėlė ir pasodino ant komodos,
kojomis lyg savaime apsivijau jo kūną. Uždėjęs ranką ant nugaros
Keidenas stumtelėjo mane prie pat komodos kraštelio.
Liežuviu lėtai perbraukė mano apatinę lūpą. Atsidusau jam į
burną, kai jis siurbte ją įsiurbė, perbraukiau rankomis jam per nu­
garą iki pat siaurų klubų. Keideno kūnas buvo visiškai toks, kokį ir
vaizdavausi. Stamantrus, gerai ištreniruotas ir standus tose vietose,
kur mano minkšta.
Netekęs kvapo jis atsitraukė nuo manęs. Likau užsimerkusi.

164
 Ligi šiol savo gyvenime bučiavausi tik su vaikinais, kurie - da­
bar jau žinojau - neturėjo supratimo, ką daro. Niekada anksčiau
niekas manęs taip nebučiavo - geismingai, pašėlusiai ir kartu
švelniai. Tas bučinys ypatingu būdu sužadino aistras ir kartu taip
įelektrino, kad visas mano kūnas darėsi it įkrautas.
Sutrikusi mirkčiojau.
- Reikės visuomet taip daryti, kai negalėsi liautis kalbėjusi.
Keidenas atrodė savimi patenkintas ir kreivai šypsojosi.
Nebeturėjau jėgų net meiliai jam kumštelėti. Tik palenkiau
galvą ir padėjau jam ant krūtinės.
Jis akimirką suakmenėjo, paskui pakėlė ranką ir panardino man
į plaukus.
- Kaip manai, gal iškrautum viską iš lagamino, o aš tuo tarpu
užsakyčiau picą?
Pritariamai suniurnėjau, bet likau sėdėti kaip sėdėjusi.
Ūmai pajutau Keideno rankas sau ant šonų. Jis nukėlė mane
nuo komodos. Vėl stovėjau ant abiejų kojų, bet jos buvo lyg vati­
nės. Dieve mano, juk jau ne kartą esu bučiavusis, bet dar niekada
mano kūnas nebuvo toks sukrėstas.
- Iškrauk lagaminą, - rimtai pakartojo ir nuėjo prie durų. Tada
dar kartą atsisuko į mane. Jo žvilgsnis stabtelėjo prie mano už­
kaitusių skruostų ir iš lėto nuslydo kūnu žemyn. Papurtęs galvą
Keidenas ištarė:
- Prakeikimas.
Koks jis buvo teisus!

- O dabar leidžiu tau išsibliauti, - iškilmingai pareiškė Keide­

nas, man įėjus į svetainę.
Pica jau gulėjo svetainėje ant staliuko.

165
 - Kaip miela iš tavo pusės, bet manau, kad man nėra ko bliau­
ti, - nenorom nusišypsojau.
- Ne? - Jis parodė į picą. - Esi tikra?
Pažvelgiau į jį.
- Kur buvai anomis dienomis?
Keidenas nuleido ranką ir atsilošė sofoje.
- Pas Spenserį.
- Kodėl?
- Pica atauš.
Išvengęs mano žvilgsnio jis paėmė servetėlę.
- Kodėl? - pakartojau klausimą ir atsisėdau priešais jį ant sofos.
- Gal baikim? - sudejavo Keidenas.
-Ne.
Jis kilstelėjo antakį.
- Tu stebėtinai įžūli su tuo, kuris ką tik sulaukė geriausio buči­
nio gyvenime.
- O tu ganėtinas savimyla, kuris vidutiniškai bučiuojasi, - at­
kirtau.
Keidenas grėsmingai išsišiepė ir įtartinai lėtai atsistojo.
- Ką pasakei?
Kol neiškrėtė kokios nesąmonės, stvėriau gabalėlį picos nuo
stalo ir atsikandau.
- Manau, kad bučiuojiesi vidutiniškai.
Jis šnopšdamas klestelėjo ant sofos vidurio.
- Netikiu nė vienu tavo žodžiu.
Tik gūžtelėjau pečiais ir nusišaipiau pilna burna. Atvirai kal­
bant, Keideno bučinį jutau net atokiausiais savo kūno kampeliais.
Bet nieku gyvu neketinau jam iškloti teisybės.
Tylėdami valgėme picą. Nors vidurdienį jau buvau sušlamštusi
milžinišką mėsainį, vėl jaučiausi išbadėjusi.

166
 -Tai kodėl gi norėjai pabėgti? - po valandėlės paklausė jis.
Įsispoksojau į svetainės stalelio tekstūrą, kad nereikėtų į jį žiū­
rėti.
- Ar būtina apie tai kalbėti?
- Taip. Tokia kaina už picą, - patvirtino Keidenas. Suklusau.
- Vadinasi, man nereikės užsimokėti, jeigu papasakosiu, kas
nutiko?
- Visiškai teisingai.
Pakėliau akis. Jis buvo įsitempęs. Imdamas paskutinį picos ga­
balėlį iš dėžutės nenuleido akių nuo manęs.
- Susimoviau per literatūros egzaminą, - droviai ištariau.
-Jeigu kaskart, kai susimaunu per kokį nors egzaminą, įsijung­
tų mano gelbėjimosi instinktas, jau seniausiai būčiau apkeliavęs
pusę pasaulio, - pareiškė Keidenas pilna burna.
Sunkiai atsidusau.
- Tik nedaugelis išlaiko egzaminą pas panelę Falkoni iš pirmo
karto, - pakėlęs antakius paaiškino jis. - Pernai irgi turėjau laikyti,
ir pavyko tik iš antro karto. Taigi dėl to patyliukais pasipustyti
padus nepateisinama.
Nuo picos gabaliuko atplėšiau ilgą sūrio siūlelį ir susikišau į
burną. Išsyk po jo - gabaliuką kumpio.
- Ar išties norėjai išvažiuoti nė neatsisveikinusi? Man neprane-
šusi? - tylesniu balsu paklausė Keidenas.
Bejėgiškai gūžtelėjau pečiais.
- Man atrodė, kad... Po šeštadienio nakties manęs vengei. Ma­
niau, nebenori manęs čia matyti.
- Kodėl visuomet tikiesi paties blogiausio? Juk nesu visiškas
niekšelis, - jis tai pasakė ne priekaištingai, o nuoširdžiai nustebęs.
Klausiamai pakėliau antakius.
- Tiek to, gebu būti ir niekšelis, bet... - Nebaigęs sakinio Kei­
denas papurtė galvą. Tada atsilošęs pasitrynė veidą.

167
 - Bet - ką? - suraukiau kaktą. - Tiesiog pasprukai iš kambario,
lyg būčiau mėginusi tave išprievartauti.
- Tau niekuomet nepavyktų manęs išprievartauti, Plerpa, - jis
papurtė galvą ir valiūkiškai nusišypsojo. - Man patiktų visa, ką tik
su manim darytum.
- Kaip gali visą laiką šitaip kalbėti ir reikalauti, kad laikyčiausi
tavo idiotiškų taisyklių? - įširdusi sušukau ir iškėliau rankas.
Padariau klaidą. Gabalėlis kumpio nuskriejo nuo picos ir šlep­
telėjo ant grindų. Išgirdau tą garsą.
- Galiu kalbėti, ką noriu. Kai ketinu padaryti užuominą, pa­
darau. Kai noriu eiti su tavim į žygį, - jis padėjo lėkštę ant stalo
ir prisislinko arčiau manęs, - tai ir einu. O kai užsimanau tave
pabučiuoti, - įrėmė rankas į sofą man iš šonų, - tai, po galais, ir
bučiuoju. Taisykles nustatau aš.
Jo nosis buvo vos už kelių milimetrų nuo manosios. Sulaikiau
kvėpavimą, bet nėmaž neatšlijau.
- O aš nustatau, kas gali mane bučiuoti, Keidenai. - Kalbėjau
gerkliniu, bet tvirtu balsu. - Tau nepavyks manęs užtildyti seksuali­
nėmis paslaugomis it kokiam urviniam žmogui. Šitaip nieko nebus.
Akimirką jo akyse švystelėjo nuostaba.
- Visai nenorėjau tavęs užtildyti.
- Nejaugi?
Jis suraukė kaktą.
- Tenorėjau, kad nusiramintum. Tavo isterija mane savotiškai
baugina. Buvai tokia įraudusi, kad būgštavau, jog bet kurią akimir­
ką tau susprogs galva.
Nenoromis išsišiepiau.
Keidenas patenkintas stebėjo mano lūpų kampučius, paskui jis
vėl pažiūrėjo man į akis.
- Kalbėk su manim.
- Juk mudu kalbamės, - atsakiau.

168
 Man užkaito skruostai, jam esant taip arti. Užuodžiau dušo ge­
lį, Keidenui būdingą kvapą. Tarsi jis būtų ką tik sugrįžęs iš kokio
žygio.
- Apie tai, kas kelia tau tokią baimę. - Jis dar priartino rankas
prie mano kojų. Nykščiais lengvai paglostė šlaunis. - Kalbėk su
manimi apie tai, kas stipriai ir jaunai merginai, paprastai į viską
teigiamai žiūrinčiai, kelia tokią paniką. Juk mėgsti kalbėti.
Man išdžiūvo gerklė. Kad nereikėtų atsakyti, norėjau atsikąsti
picos, kurią vis dar laikiau rankoje, bet Keidenas ją atėmė ir padėjo
į mano lėkštę.
- Alija.
Per nugarą nubėgo šiurpuliukai. Negalėjau išvengti jo skvar­
baus žvilgsnio.
- Kas tau iš to, jei pasakysiu? - vos girdimai pralemenau.
Jis truputį palenkė galvą.
- Nesileisk į interpretacijas. Tiesiog noriu žinoti, kas tau yra.
Tylėjau. Norėjau prisitraukti kelius ir apkabinti rankomis, bet
Keidenas sėdėjo per arti manęs, kad būčiau galėjusi tai padaryti.
Įdėmus jo žvilgsnis aiškiai rodė, kad nė nemėginčiau vėl užsisklęs­
ti, šitai man nepavyktų.
- Gal nuo to tau būtų geriau, - sumurmėjo jis. - Juk mudu
šiokie tokie draugai, tiesa?
- Šiokie tokie, - gūžtelėjau pečiais.
- Na matai. Draugai kalbasi apie tokius dalykus.
Išsižiojau, bet pirmą kartą nuo tada, kai susipažinau su Keide-
nu, neištariau nė žodžio. Nevaliojau jam iškloti, kokia tikroji mano
baimės priežastis.Tiesiog nevaliojau.Taip ilgai tylėjau... Man din­
gojosi, kad teisybės išvis niekada nebegalėsiu pasakyti. Tai atrodė
neįmanoma.
Apsunko liežuvis, kažkas užgulė krūtinę. Kandžiojau sau
skruostus iš vidinės pusės ir purčiau galvą. Akis beprotiškai perš­

169
tėjo, o žodžiai... Jų ištarti negalėjau. Dar niekam nebuvau išsipasa­
kojusi. Tiesą žinojo tik mama. Ir buvo man uždraudusi prasitarti
kam nors bent žodeliu. Kuo ilgiau tylėjau, tuo labiau augo siena,
kuria buvau apsitverusi. Niekas negalėjo pro ją prasiveržti. Juolab
Keidenas.
- Negaliu, - sugergždžiau drebančiu balsu. - Negaliu.
Jis įdėmiai į mane žvelgė tarsi norėdamas įsiminti veido bruo­
žus. Galiausiai tyliai atsiduso. Švelniai, bet ryžtingai suėmė mane
už rankų ir atsišliejo į sofos atlošą - neliko nieko kito, tik lenktis
kartu su juo. Priglaudžiau galvą jam prie peties, visu kūnu pri­
sispaudžiau prie jo kūno. Sustingau pajutusi, kad jis apkabino ma­
ne per klubus, o kita ranka glostė mano ranką: braukė aukštyn iki
peties ir vėl žemyn; supratau, kad tenori mane sulaikyti. Pralaimė­
jau kovą su savimi ir pravirkau. Neblioviau visa gerkle, buvau per­
nelyg išsekusi. Bet visi neišsakyti žodžiai virto ašaromis, viena po
kitos tyliai papsinčiomis man iš akių, kol ant Keideno marškinėlių
išplito didžiulė šlapia dėmė.
Jis tvirtai mane laikė. Nesakė nė žodžio apie mano būklę, nesi-
šaipė iš manęs, nevertė išsipasakoti. Paprasčiausiai su manimi sė­
dėjo. Ir tai atrodė kur kas daugiau, nei būčiau galėjusi iš jo tikėtis.
 15 skyrius

Iki nustatytos egzamino perlaikymo datos mokiausi kaip pakvai­

šusi. Kas vakarą susitikdavau su Skotu ir Dona kalti literatūros,
tiesa, Dona ruošėsi jau kitiems egzaminams, mums tik paaiškin­
davo, jei ko nesuprasdavome.
Šiandien Keidenas netgi leido mums mokytis svetainėje, nors
čia buvo ir Spenseris, ir Monika su Etanu. Monika iškepė milži­
nišką krūvą blynų ir leido lėkštę per rankas. Nekreipėme dėmesio
į aiškiai užuodžiamus svilėsius ir viską sušlamštėme iki paskutinio
trupinėlio. Monika su Etanu sėdėjo ant taburečių prie virtuvės sta­
lo ir tyliai šnekučiavosi, o mes buvome įsigilinę į savo užrašus. Ne
kartą pagavau Spenserį žiūrint į Doną. Kai bakstelėjau jai į šoną,
kad atkreiptų dėmesį, ji susiraukė ir visa išraudo.
- O ką veiksite per Padėkos dieną? - visų paklausė Spenseris.
- Mudu ir vėl ginčijamės, kurią šeimą pirmiausia aplankyti, -
atsiduso Monika.
Įdėbiau akis į užrašus panosėje. Raidės mirguliavo. Visą savai­
tę sėkmingai išvengiau šios nemalonios temos. Kai tekdavo kalbėti
apie šeimą, man susukdavo pilvą ir užkaisdavo skruostai. Be to, im­
davau mikčioti, nerasdavau žodžių. Nebuvau rinktinė melagė. Bet ir
nenorėjau aiškinti draugams apie savo katastrofišką šeiminę padėtį.
- Dar gerai nežinau. Tikriausiai mama bus pas savo naująjį
draugą. Turbūt pažindinsis su jo vaikais, - išgirdau sakant Keideną.

171
 - Tam vyrukui išties pasisekė. Tavo mama - saldainiukas, -
svajingai numykė Spenseris.
Pasigirdo duslus smūgis. Jis skausmingai sudejavo.
- Dar žodis apie mano mamą, ir sulaužysiu tau nosį, - suurzgė
mano šeimininkas.
- Keidenai, ką Spenseris gali padaryti, kad tavo mama karštu-
tėlė, - nusijuokė Monika.
- Vis tiek negalima taip kalbėti, - įsikišo Etanas. - Net jei pri­
tarčiau Spenseriui.
- Etanai!
Dabar jau tikrai nebeįstengiau susitelkti į impresionistinės po­
ezijos bruožus - magėjo viską pamatyti. Monika grėsmingai atsi­
stojo priešais savo draugą.
Sis gindamasis pakėlė rankas.
- Atleisk, mažute. Bet tik pažvelk į Keideną. Jis, be jokių abe­
jonių, paveldėjo patrauklumo genus. Aišku, ne iš tėvo, jo karštoji...
Keidenas atsivedėjo ir trenkė kumščiu Etanui per petį.
- Po šimts, Keidenai! - šaižiai suriko Monika. - Juk nesi savo
motinos padorumo sergėtojas!
- Dar ir koks! - atrėžė jis.
Ir lyg pajutęs žvilgsnį staiga dirstelėjo į mane. Nuo tos dienos,
kai išsiverkiau jam ant peties, mūsų bendravimas tapo truputį ki­
toks. Tiksliai nežinojau, koks, bet rudos Keideno akys žvelgė švel­
niau, kone... su viltimi. Visai kitaip nei vos prieš kelias savaites.
Kartais pagaudavau save spoksančią į tas virpančias šnerves, kai jis
juokdavosi, į raukšleles aplink akis.
- O tu ką veiksi per Padėkos dieną? - kreipėsi į mane Dona.
Nuo jos klausimo suakmenėjau. Atplėšiau akis nuo Keideno ir vėl
įnikau į užrašus.
- Dar nežinau.
Tai buvo tiesa. Į tėvų labdaros pokylį nė už ką nesirengiau vykti.

172
 - O aš susitiksiu su Maiku, - ilgesingai atsiduso Skotas.
Apie savo naująją meilę buvojau mums pasakojęs - su visomis
smulkmenomis. Deja, Maiko dar neteko regėti. Ir ne todėl, kad
nebūtume mėginę.
- Jūsų žiniai: tą vakarą neatsiplėšime vienas nuo kito, - garsiai
paskelbė Skotas. Mudvi su Dona prunkštelėjome.- Parūpinau
smilkalų lazdelių, masažo aliejaus, tad, manau, gerai pasismagin­
sime.
- Rimtai? - paklausiau pakeldama galvą ir užsikišdama rašiklį
už ausies. - Toks tavo, kaip suvedžiotojo, metodas?
Skotas keliskart kilstelėjo antakius.
- Ak, patikėk, kai mudu su Maiku išvyniosime aliejaus flakoną,
pasaulis aplink mus išnyks. Galėtum ir tu kada išbandyti.
- Būk malonus, šįkart nesileisk į smulkmenas, - paprašė Dona.
- Kodėl? Vien todėl, kad tau dabar prastova, negaliu girtis savo
meilės nuotykiais? Kokia tu egoistė! - jis sušuko taip teatrališkai,
kad dar garsiau nusikvatojau.
- Man jokia ne prastova, - suurzgė Dona bereikšmiu veidu,
įtempusi pečius.
- Jei vis dėlto prastova, mielai pagelbėsiu, - pabrėžtinai atsai­
niai pasisiūlė Spenseris.
Mečiau jam įspėjamą žvilgsnį. Laimė, Spenseris sėdėjo kitame
svetainės kampe. Antraip būtų sulaukęs tokio paties smūgio kaip
ir iš Keideno. Bet Dona tik papurtė galvą ir gailiai atsiduso.

Vėlyvą vakarą man jau rūko galva, o ir bendramoksliams pertrau­

kėlė buvo ne pro šalį. Keidenas su draugeliais apsivilko striukes
ir susiruošė į „Hillhouse“ klubą. Ilgai nesvarstydami nutarėme
traukti drauge, nepaisant rytdienos egzamino. Priėjau ribą, vis tiek

V3
nieko daugiau nebūčiau sukišusi į galvą, man kaip niekad reikėjo
prasivėdinti ir prasiblaškyti.
Iš pradžių klube susėdome prie vieno staliuko; įsitaisiau ant
suolo šalia Keideno. Kitapus jo sėdėjo Monika ir Etanas, priešais -
Spenseris, Skotas ir Dona. Klubas skendėjo mėlynoje šviesoje, ore
sklandė alkoholio ir dirbtinio rūko kvapas nuo šokių aikštelės.
Užsisakėme alaus ir susidaužėme. Buvo gera kalbėtis ne apie
universitetą. Monika pasakojo, kaip susipažino su kitais. Juodu su
Etanu susitiko taikomosios termodinamikos paskaitose - Moni­
ka, studijuojanti meno istoriją, į tą kursą pateko per neapsižiū­
rėjimą - ir iki ausų įsimylėjo iš pirmo žvilgsnio. Juos taip traukė
vieną prie kito, kad Monika visą priešpietę prasikamavo su termo­
dinamika ir galų gale gavo Etano telefono numerį. Nuo to laiko
prabėgo jau dveji metai. Etanas su Keidenu gyveno nuo pirmo se­
mestro, o Spenseris buvo su juo susidraugavęs dar anksčiau. Prieš
kelerius metus juodu susipažino Portlande, kai vienoje parodoje
Keidenas apibūdino Spenserio paveikslus kaip „nenusakomai pa­
sibjaurėtinus“.
- Ką gi, nusekiau paskui jį ir paklausiau, kas tuose paveiksluose
jam taip nepatiko, - tarškėjo Spenseris, o Keidenas sunėrė rankas
ant krūtinės.
- Ir ką? - paklausė Dona.
-Jis pareiškė, kad stilius neautentiškas, o spalvos parinktos vi­
siškai ne tokios, - Spenseris papurtė galvą ir išsišiepė. - Tada jam
pasakiau, kad tai mano paveikslai. Bet užuot prasmegęs skradžiai
žemę iš gėdos, jis tik nudelbė mane nuo galvos iki kojų ir patarė
gyvenime užsiimti kuo nors prasmingu.
Alaus buteliu prisidengiau šypseną. Prieš akis puikiai regėjau
tą jų susitikimą.
- Keidenas anuomet buvo gotas. Netgi vaikščiojo išsipaišęs akis
kajalu, - toliau porino Spenseris, linksmai žybčiodamas akimis.

V4
 - Visai ne.
Keideno balsas neleido abejoti, kad jam ne itin malonu prisi­
minti tą laikotarpį.
- Aha, matyt, tavo akys iš prigimties buvo juodai apvedžio­
tos, - sausai atkirto Spenseris ir atsilošė.
- Anuomet pats buvai plikas, - priminė jam Keidenas. - Sa­
kyk, kas ten įvyko? Pralaimėjai lažybas?
Spenseris sušvokštė.
- Mano galvos forma tobulai tinka skustam kiaušui. Anuomet
bent jau neišsibadžiau tatuiruočių, kurios kasdien primintų ne-
brendilos meilės kankinio laikus.
Pajutau, kad nuotaika akimirksniu pasikeitė. Monika sulaikė
kvėpavimą, Etanas spoksojo į Spenserį išplėtęs akis. Keidenas sė­
dėjo šalia manęs visiškai sustingęs.
- Ką pasakei? - ramiai paklausė.
Jo balsas buvo kaip tyla prieš audrą - tykus, bet grėsmingas.
Spenseris bematant kapituliavo ir iškėlė rankas.
- Atleisk, bičiuli.
Mano akys lakstė nuo vieno prie kito. Nedrįsau nė kvėptelė­
ti, tokie įsitempę visi sėdėjo prie stalo.
- Gal išsitatuiravai savo buvusiosios vardą, kad taip susijau­
dinai? - paklausė Skotas ir palinko į priekį. Regis, jis vienintelis
nepastebėjo pasikeitusios nuotaikos.
Keidenas taip staiga pašoko, kad atsitrenkė į stalą. Buteliai pa­
vojingai susverdėjo. Nieko nesakęs jis prasibrovė pro mane.
- Kam to reikėjo, Spenseri? - išgirdau klausiant Moniką.
Lydėjau akimis Keideną, eidamas greitu žingsniu jis pradingo
už šokių aikštelės, tikriausiai patraukė tiesiai prie baro.
- Maniau, bus jau pamiršęs, - tarė Etanas.
- Tikriausiai nėra prasmės klausti, koks čia reikalas, tiesa? -
paklausė Dona.

175
 Monika kažką atsakė, bet aš nebesiklausiau. Nenorėjau nieko
kito, tik eiti pas Keideną. Ne vien todėl, kad pastarąją savaitę jis
mane palaikė, o tiesiog... jutau, dabar esu jam reikalinga.
Sumurmėjau atsiprašymą ir atsistojau. Nekreipdama dėmesio
į klausiamą Donos žvilgsnį nuskubėjau ten, kur buvo nuėjęs Kei­
denas.
Radau jį sėdintį ant baro kėdės. Barškeno pirštais į barą įsmei­
gęs akis į priešais stovintį stiklą viskio ir kilnojo kelį į muzikos
taktą. Atsargiai priėjau ir sustojau šalia. Jis bemat sustingo.
- Ne dabar, Plerpa, - suniurnėjo ir demonstratyviai nusisuko.
Gerai mačiau jo skausmą, dangstomą įtūžusiu veidu. Puikiai jį
supratau. Kai kažkas užvedė temą apie Padėkos dieną, visų mie­
liausiai būčiau pasislėpusi savo kambaryje. Žinojau, kaip Keidenas
jaučiasi, nors neturėjau žalio supratimo, apie ką galvoja. Nenorėjau
kamantinėti, jeigu nenori apie tai kalbėti.
Uždėjau ranką jam ant riešo. Keidenas ūmai atsisuko ir žybte­
lėjo primerktomis akimis.
- Sakiau...
- Pašok su manim, - tariau tvirtu, ramiu balsu.
Jis suraukė antakius ir nepatikliai mane nudelbė.
-Ką?
- Pašok su manim, - pakartojau ir trūktelėjau jį už rankos.
Keidenas išplėtė akis. Pernelyg nustebęs nepasipriešino mano
kvietimui. Tarsi savaime nuslydo nuo aukštos kėdės - vienu lanks­
čiu judesiu - ir leidosi nutempiamas į šokių aikštelės vidurį. Žiū­
rėjau jam į akis, stengiausi trykšti supratingumu, paleidau jo ranką
tik tada, kai atsidūrėme ganėtinai toli nuo mūsų staliuko ir draugų.
Užsimerkusi klausiausi muzikos. Ji buvo tranki ir virpino man
kūną. Pradėjau kraipytis. Kai pasijutau pagavusi ritmą, vėl atsimer­
kiau. Keidenas stovėjo nejudėdamas ir iš savo aukštumų į mane
žiūrėjo. Pasistiebusi sušnabždėjau jam į ausį:

176
 - Nieko negalvok, tik šok.
Persibraukiau ranka plaukus ir švelniai ją uždėjau Keidenui ant
peties. Jo lūpos buvo praviros, akių vokai nusileidę. Staiga pajutau
jį prisiliečiant prie mano klubų, jis bemat prisitraukė mane ar­
tyn. Akimirką negalėjau nė kvėptelėti. Keideno ranka buvo tvirta,
akys - bedugnės. Nė nebandžiau atsitraukti.
Pradėjome šokti pagal muziką. Keidenas buvo taip arti, kad
skruostu jutau jo alsavimą. Mano širdis ėmė plakti smarkiau, ranka
lyg savaime slystelėjo jo pilvu iki krūtinės ir dar aukščiau. Keide­
nas šnopuodamas įkvėpė, kai pirštais brūkštelėjau jam per kaklo
linkį. Niūrumo veide nebeliko nė pėdsako.
Taip mudu ir šokome. Nuvijome į šalį bet kokias mintis, pa­
miršome viską aplink ir atsipalaidavome. Nežinau, kaip ilgai šoko­
me, bet jaučiausi it besvorė. Vien Keideno prisilietimai laikė mane
tikrovėje: jo kūnas, prigludęs man prie nugaros, pirštai, uždėti ant
liemens. Jo judesiai sulėtėjo, galiausiai mudu beveik sustojome.
- Noriu namo, - jis sukuždėjo man į ausį.
Atsisukau ir pažvelgiau Keidenui į akis. Jo veidas blizgėjo nuo
prakaito, žvilgsnis buvo padūmavęs, bet jis nebeatrodė toks įsitem­
pęs kaip pirmiau.
- Gerai, jeigu nori pabūti vienas, grįšiu pas kitus, - tariau pa­
brėžtinai atsainiai, bet aštrus balsas mane išdavė. - Jie jau tikrai
susirūpinę.
- Gal ne visai aiškiai pasakiau. - Keidenas vėl prisitraukė mane
artyn ir palenkė galvą tiek, kad jo plaukai pakuteno man kaktą. -
Mudu dabar eisime namo. Tu ir aš kartu.
Sulaikiusi kvėpavimą atsakiau į jo žvilgsnį. Lyg nejučia pamažu
linktelėjau, tai buvo nepavaldų sąmonei. Man dingojosi, kad nuo
Keideno sklinda magiška galia, prieš kurią atsilaikyti esu bejėgė.
Tarp mūsų nebeliko jokio atstumo, ne vien fizinio.

177
 Netaręs nė žodžio jis paėmė mane už rankos ir išsivedė iš klu­
bo. Net mums atsidūrus lauke, manęs nepaleido, vedėsi tą trumpą
kelią namo. Kai stebėtinai greitai užkopėme laiptais, jis taip smar­
kiai pastūmė buto duris, kad šios atsitrenkė į sieną.
- Keidenai! - sutrikusi sušukau ir įsispoksojau į išdaužą.
Nespėjau įdėmiau jos apžiūrėti. Staiga nugara pajutau sieną.
Keidenas suėmė mano veidą rankomis ir pabučiavo, neleidęs nė
kvėptelėti.
Akimirką stovėjau it suakmenėjusi, paskui karštai atsakiau į jo
bučinį. Įsikibau pirštais jam į petį, o kita ranka glosčiau sprandą.
Jo plaukai, kitaip nei visas kūnas, buvo stebėtinai minkšti. Jis su­
dejavo.
Tą akimirką man egzistavo tik Keidenas, kurio barzdos šeriai
badė man odą, kurio pirštai glostė man skruostus ir kurio kūnas
taip glaudėsi prie manojo, kad tarp mudviejų neliko nė tarpelio.
Jo pirštai palindo man po marškinėliais ir paliko deginamai
karštus pėdsakus ant odos.
Paskui jis prisispaudė klubais prie mano klubų. Tai, ką ten pa­
jutau, pažadino mane iš tos karštligiškos akimirkos.
Čia tai bent!
Uždėjau rankas Keidenui ant krūtinės ir stumtelėjau jį nuo sa­
vęs. Jis sunkiai alsuodamas žiūrėjo žemyn, į mane. Tamsios akys
blizgėjo, lūpos buvo pabrinkusios nuo mūsų karšto bučinio.
- Ką mes darome? - išsigandusi sušnabždėjau.
Keidenas įrėmė ranką į sieną virš manęs. Kitą vis dar laikė man
ant nugaros. Neatrodė, kad nori mane paleisti.
- Maniau, ketini mane prablaškyti, - tarė šiurkščiu balsu.
Jo žodžiai buvo kaip šalto vandens kibiras, šliūkštelėtas man į
veidą.
-Ne.

178
 Išsisukau iš Keideno glėbio, akimoju nusiaviau batus ir pra­
smukau pro jį į svetainę.
- Kaip tai ne? - nustebo jis man už nugaros. Norėjo mane su­
laikyti, bet ištraukiau ranką iš jo gniaužtų.
- Ne! - garsiai surikau ir atsigręžiau.
Keidenas visiškai sutriko. Mirkčiojo nesustodamas.
-Juk pakvietei mane šokti!
Pasipiktinusi papurčiau galvą.
- Tik ne tam, kad nusitempčiau tave į lovą! Norėjau, kad atsi­
palaiduotum.
- Ak taip? - paklausė jis įžūliai ir žengtelėjo artyn.
Instinktyviai atšlijau. Galutinai prarasčiau savitvardą, jeigu jis
dar kartą mane paliestų, kaip ką tik lietė.
- Keidenai, - pasistengiau kalbėti kuo ramiau.
Jis kilstelėjo antakį ir žengė dar vieną žingsnį prie manęs.
- Alija.
Papurčiau galvą ir atstūmiau jį nuo savęs, įrėmusi ranką į krū­
tinę.
-To nebus. Nė už ką. Ne taip, ne tokiomis aplinkybėmis.
Jis vos regimai krūptelėjo. Spoksojo į mano ranką, vis dar pri­
gludusią prie jo tvaksinčios širdies, tarsi tik dabar suvokdamas, ko­
kioje padėtyje atsidūrėme ir ko vos nepadarėme.
Po kelių akimirkų jis vis dar stovėjo nejudėdamas, rodos, nė
nekvėpuodamas. Nusprendžiau, kad būtų geriausia eiti į savo
kambarį, bet nespėjau atsitraukti. Keidenas uždėjo savo ranką ant
manosios ir sulaikė sau prie krūtinės. Kai nuleido galvą, ūmai iš­
sigandau, kad ir vėl mane pabučiuos. Bet nepabučiavo. Atsargiai
priglaudė kaktą prie manosios ir užsimerkė. Mudviem taip sto­
vint, jutau, kaip jo širdies plakimas rimsta.
- Eisiu jau miegoti, - sumurmėjau.

179
 Keidenas iškart žengtelėjo atgal ir paleido mano ranką. Jo
žvilgsnis buvo neperprantamas, tarytum liūdnas ir ilgesingas.
O juk visa tai jam tebuvo prasiblaškymas, gerai žinojau. Prieš
trejus metus lygiai tą patį darydavau kiekvieną vakarą. Tai nieko
nereiškė.
- Labanakt, Alija, - Keideno balsas buvo duslus.
- Miegok ramiai, Keidenai.
 16 skyrius

Krebždenau rašikliu popierių, karštligiškai rašiau paskutinį atsa­

kymą. Baigiau tą akimirką, kai suskambėjo mažutis laikmatis, kurį
panelė Falkoni buvo pasidėjusi prieš save.
Šįsyk nesusikirsiu. Tuo buvau šimtu procentų įsitikinusi. Per
pastarąsias savaites sukišau į galvą devynias galybes žinių, tad nie­
ku gyvu negalėjau susikirsti, be to, laikydama šį egzaminą jaučiausi
rami. Klausimai apie epochas ir joms būdingus požymius buvo
suprantami, atsakiau įjuos visus. Atsisukau į Skotą, sėdintį per dvi
eiles man už nugaros. Jis dėliojo prirašytus lapus. Pastebėjęs mano
klausiamą žvilgsnį iškėlė viršun abu nykščius. Lengviau atsidusau.
Mudu abu egzaminą įveikėme.
Kai padavėme savo egzaminų lapus su atsakymais, panelė Fal­
koni kritiškai nužvelgė mudu per akinių viršų. Laimė, buvome ne
vieninteliai, į kuriuos ji taip žiūri.
- Man regis, ir vėl ne per geriausiai išanalizavau tekstą, - pa­
siskundė Skotas, kai susikabinę už parankių išėjome iš auditori­
jos, kurioje vyko egzaminas. - Bet į klausimus atsakiau kuo pui­
kiausiai.
- Aš irgi, - tariau. - Negaliu atsidžiaugti, kad tai pagaliau
baigėsi.
Mudu drauge nuvažiavome į miesto centrą, kur buvome sutarę
susitikti su Dona pas vieną italą, anot gandų, gaminantį geriausius

181
mieste makaronus. Raudoną jos plaukų kuokštą pamačiau išsyk,
vos tik įsukome į tą gatvę. Tarp kitų žmonių jis švytėte švytėjo. Pa­
sisekė rasti vietą automobiliui netoli nuo restorano durų. Plotelis
buvo visai mažytis, bet Skotas teikė palyginti neblogus patarimus,
tad man pasisekė įsprausti mašiną.
Kai išlipome, Dona mus pamatė. Iškėlė ranką, nenustygdama
savyje ėmė mums moti ir strykčioti vietoje.
- Kaip sekėsi per egzaminą? - pirmiausia paklausė, kai apsika­
binome.
- Tikriausiai gerai. Bent jau atsakėme į visus klausimus, - pa­
tikino ją Skotas ir pabrėžtinai atsainiai gūžtelėjo pečiais, nors ži­
nojau, kad iš tikrųjų pajuto palengvėjimą. Ir pati taip pat jaučiausi.
- Žinojau, kad susidorosite!
Donos veidą nušvietė plati šypsena. Apsigręžusi ji atidarė mažos
užeigos duris. Iškart užuodžiau šviežios picos ir makaronų kvapą;
burnoje prisirinko seilių. Keli staliukai jau buvo užimti, žmonės
gyvai šnekučiavosi. Priešais juos stovintys patiekalai atrodė tokie
gardūs, kad taip ir magėjo sušukti užsakymą tiesiai virtuvėn.
Vis dėlto luktelėjau, kol padavėjas mus pasveikino ir nuvedė
prie apskrito staliuko tolimiausiame restorano kampe. Praėjome
pro didelį nuostabiai gražų pianiną. Ant sienų kabojo valgančių
žmonių nuotraukos. Vieną jų buvau jau ne kartą mačiusi - vyriškis
kemša makaronus į burną abiem rankomis.
Susėdę prie stalo vartėme valgiaraščius ir kalbėjomės apie eg­
zaminą. Doną domino viskas iki menkiausių smulkmenų, bet ir aš,
ir Skotas buvome visiškai susibaigę. Kai prie mūsų priėjo padavė­
jas priimti užsakymų, Skotas nusuko kalbą į šoną:
- Manau, kad nuo šiol prieš visus egzaminus turėtume paūžau-
ti, - tarė atsilauždamas duonos, jos buvo atnešta kartu su gėri­
mais. - Retai kada taip gerai miegu kaip praėjusią naktį.
Pritariamai sumykiau ir gurkštelėjau vandens.

182
 - Irgi miegojau kaip užmušta.
- Atvirai šnekant, stebiuosi, kad tau išvis pavyko užmigti, -
žiūrėdama į mane per taurės kraštą Dona kilstelėjo antakį, paskui
jis pranyko po kirpčiukais.
- Kodėl? - paklausiau.
-Juk nuskuodei paskui Keideną, kai jis vakar taip staiga prany­
ko, - atsargiai užsiminė Dona.
- Matėm, kaip aistringai judu šokote, - palinkęs per stalą pri­
dūrė Skotas, kilstelėjo antakius ir godžiai apsilaižė apatinę lūpą. -
Tik man neaiškink, kad šiąnakt bent minutę numigai. Tikrai ne,
kai Keidenas Vaitas taip varvino seilę.
Pajutau kraują plūstelint į veidą.
- Kokia nesąmonė! - pasipiktinau.
Ne pats šauniausias atsakymas.
- Mieloji, nedumk mums akių. Juk nematei to, ką mes matė­
me, - tarė Skotas.
Sučiaupiau lūpas ir karštligiškai svarsčiau, kiek galiu ir noriu
papasakoti savo draugams.
Po vakarykštės nakties Keideno nemačiau. Kai šįryt išėjau iš
namų, kad paskutinį kartą drauge su Skotu užmesčiau akį į už­
rašus, jis dar miegojo. Tiesą sakant, tai man tiko ir leido išmesti
iš galvos vakarykštį vakarą... iki šiol. Prisiminiau, kaip mudu su
Keidenu šokome, kokie įkaitę buvo mūsų kūnai. Prisiminiau, kaip
pajutau jo lūpas prie savųjų, kaip badė jo barzdos šereliai, kaip jo
pirštai degindami glostė mano odą.
“Juk nebuvo...
- Jeigu pasakysi „nieko“, sumurkdysiu tavo marmūzę į maka­
ronus, - pagrasino Dona iškėlusi šaukštą, nors valgio mums dar
nebuvo atnešta.
Žiūrėjau tai į ją, tai į Skotą. Galiausiai atsidusau ir sunėrusi
rankas ant krūtinės atsilošiau į kėdės atkaltę.

183
 - Mudu tik šokome.
- Aha, ir dar kaip!
Skotas taip smarkiai krutino antakius, kad baiminausi, ar jie
nenukris ant stalo ir neatropos iki manęs it kirminai.
- Gal parodykim jai, kaip tai vakar atrodė, - pasiūlė Dona sal­
džiai šypsodama ir atstūmė kėdę nuo stalo.
Sugniaužiau skreite rankas, kai pakilo ir Skotas.
Dona prisitraukė jį artyn.
- Baikit, žmonės, - sudejavau susmukusi ant kėdės.
- O Keidenai... - kuždėjo Skotas.
- Maniau, kad tai aš Alija! - paprieštaravo Dona.
Skotas apsisuko ir prisispaudė prie jos sėdyne.
- Atleisk, - paaiškino jai per petį, - bet man tinka tik scenari­
jus, pagal kurį esu šokdinamas tokio pupuliuko kaip Keidenas, o
ne tokios karties kaip Alija.
Keletas kitų užeigos svečių atsisukę įsmeigė akis į Doną ir Sko­
tą. Užsidengiau veidą rankomis.
- Baikit pagaliau! - sušukau aš.
Galiausiai juodu atšlijo vienas nuo kito. Sėsdamiesi atgal prie
stalo brūžino kėdes į grindis. Dirstelėjau įjuos pro tarpupirščius.
- Na kaip? - Dona pasirėmė alkūne į stalą ir metė man vylingą
žvilgsnį.
Lėtai nuleidau rankas ir atsidusau.
Keidenas - ne pirmas vaikinas, su kuriuo glamonėjausi. Denve­
ryje buvo ir kitų, bet juos norėjau kuo greičiau pamiršti. Negalėjau
sakyti, kad esu visiškai nepatyrusi. Bet dar niekuomet nebuvau iš­
gyvenusi tokio fejerverko, koks žaižaravo vakar tarp manęs ir Kei­
deno. Nuo vieno vienintelio jo žvilgsnio man linko keliai...
Bet jis ir toliau laikysis savo idiotiškų taisyklių, tai žinojau. Va­
kar vakare buvau jam tik priemonė užsimiršti, ne daugiau ir ne

184
mažiau. Todėl prisiminimus apie mūsų bučinius reikėjo guiti į to­
liausius smegenų užkaborius. Niekada daugiau iki to neprieisiu.
Linkstantys keliai liks praeity.
-Judu kartu grįžote namo, tiesa? - neatstojo Skotas, pažadinęs
mane iš susimąstymo.
- Mudu drauge gyvename, čia nieko nuostabaus, - nieko ne­
laukdama atsakiau.
- Tik ne po to, kai šokių aikštelėje suraitėte poravimosi ritu­
alą, - mestelėjo Dona. - Džiaukitės, kad Monika nieko apie tai
nesužinojo. Tuoj pat kaip apsėsta imtųsi kurti jums bendrą vardą,
pavyzdžiui, Kalija.
- Kalija? - sutrikau ir suraukiau kaktą. - Tik nesakyk, kad
jungtinį vardą ji mums jau sukūrė.
- Juk visiems tokius prikergė, - tarė Dona. - Ji ir Etanas yra
Metanas, o mudviem su Spenseriu, - ji nusipurtė prisimindama, -
išrado Spauną, o juk tai reiškia „išsigimėlis“ arba „išpera“. - Surau­
kusi kaktą Dona patylėjo. - Hm. Nesakytum, kad visai netaiklu.
Suraukiau nosį. Siaubingi porelių vardai.
- Tai dabar judu pora? Nebegalėsime užgriūti pas jus be bai­
mės, kad sutrukdysime kuo nors užsiimti? - neatlyžo Dona.
Tarsi būčiau nesupratusi, ką ji turi omeny, taigi Skotas man
paaiškino:
- Tikriausiai Dona turi galvoje veiksmus, kurie paprastai atlie­
kami išsirengus.
- Paklausykit, to nebuvo, - gyniausi iš paskutiniųjų.
- Tai imk ir papasakok, kas buvo, - paprašė Skotas, tiesa, jau
švelnėliau nei prieš kelias minutes.
Garsiai atsidusau.
- Norėjau tik nukreipti Keideno dėmesį kitur. Mačiau, kad jį
įskaudino kvaila Spenserio replika. Tai ir išsivedžiau šokti. - Nuti­
lau ieškodama žodžių. - Tiesa, jis tai klaidingai suprato.

185
 Galiausiai papasakojau, kad Keidenas mane bučiavo, ir nepa­
melavau, tik viską pavaizdavau truputį nekalčiau, nei iš tikro buvo.
Man baigus pasakoti, padavėjas mums atnešė makaronų - dėkinga
jam nusišypsojau. Kai jis vėl nusisuko nuo mūsų stalo, Dona ir
Spenseris įsispoksojo į mane negalėdami patikėti.
- Tai kas dabar bus? - susijaudinusi paklausė Dona.
- Hm, - numykiau pilna burna.
- Kas su jumis bus toliau - aišku! - suriko Skotas siūbuoda-
masis ant kėdės ir pamiršęs priešais padėtą makaronų lėkštę. - Bet
svarbiausia: kaip viskas įvyko?
Atsidususi nuleidau šakutę ir atsilošiau.
- Neketinu prasidėti su Keidenu. Tiesiog viskas iškrypo iš
vėžių.
- Svarbesnį klausimą iš dviejų praleidai pro ausis.
Skotas iškišo apatinę lūpą į priekį taip, kad negalėjau susilaikyti
nesijuokusi.
- Buvo... miela.
Taip be galo sumenkinusi potyrius net užkaitau. Mane užplū­
do praėjusios nakties vaizdai. Kaip Keidenas prispaudė mane prie
sienos ir tikrąja žodžio prasme neleido nė įkvėpti.
Praėjusi naktis nieko nereiškė, turėjau sau vis priminti. Tikrai
nebūsiu Keideno žaisliukas, lėlytė, su kuria jis pasitenkintų kada
įsigeidęs, o paskui vėl ją ignoruotų. Nenorėjau niekam tokia būti,
niekada daugiau gyvenime - buvau tvirtai nusprendusi.
Bet vakar, kai gulėjau negalėdama sudėti bluosto, susijaudinusi
ir sutrikusi, ir įstengiau galvoti tik apie jo rankas ant savo kūno, kai
ką supratau. Kad ir kaip šiauščiausi, Keidenui jaučiu daugiau nei
vien fizinį potraukį. Jis man patinka. Ir aš jį pažįstu. Žinojau, kaip
atrodo rytais ką tik pabudęs, kokią kavą labiausiai mėgsta. Žino­
jau, kokia muzika verčia jį siūbuoti į taktą. Žinojau, kad jį slegia
blogi santykiai su tėvu, mačiau, kaip kankinasi, kai jam primenama

186
praeitis. Savo kailiu patyriau, koks jis jautrus ir kaip meiliai elgiasi
su draugais. Mačiau, kaip įsitempia jo raumenys, kai kelia ką nors
sunkaus, kaip pakyla marškinėliai, siekiant dubens nuo virtuvinės
spintelės viršutinės lentynos, ir atsidengia plunksna ant nugaros.
Žinojau kiekvieną jo tatuiruotę iki menkiausių smulkmenų. Kar­
tais, kai sėdėdavome kartu prie televizoriaus, pagaudavau save žiū­
rinčią į jį, o ne į ekraną.
Tikėjausi, kad puikiausiai pažįstu Keideną, bet po paskutinės
nakties nebežinojau, ką apie jį galvoti. Pasakiau jam, ką manau
apie mūsų suartėjimą, bet ką mums šitai reikš?
- Sprendžiant iš tavo gašlaus žvilgsnio, - Skotas nutraukė ma­
no apmąstymus, - tai buvo ne vien miela. Pati žinai, kad miela -
tai tas pat, lyg sakytum „šūdas“.
Jis išsiviepė. Man taip užkaito skruostai, kad galėjo kaipmat
užsiliepsnoti. Spoksodama į savo lėkštę susigrūdau į burną milži­
nišką kąsnį makaronų.
- Skotai, gal šiandien jau pakaks, - sutramdė jį Dona ir palin­
kusi virš stalo paplekšnojo man per ranką. - Žinau, kaip sunku
kalbėti apie tokius dalykus. Pagarba tau, kad gali mus kasdien
pakęsti.
Numykiau kažką panašaus į pritarimą, bet garsas labiau primi­
nė kriuktelėjimą.
- Tai tiesa. Bet kada nors norėčiau išgirsti visas pikantiškas
smulkmenas, Alija. Negali nuo manęs to nuslėpti. Tai prieštarautų
mūsų draugystės kodeksui, - nenurimo Skotas.
Vos neužspringau makaronais.
- Ar turime kodeksą, pagal kurį turiu tau raportuoti apie savo
meilės reikalus?
- Žinoma. Juk ir aš viską jums iškloju apie mudu su Maiku.
- Ir dar perdėm smulkmeniškai, mielasis, - sudraudė jį Dona
pliaukštelėdama per petį.

187
 Aš energingai linktelėjau. Apie Maiko pomėgius lovoje žinojau
daugiau, nei būčiau norėjusi. Pradedant masažiniu aliejumi su rož-
medžio kvapu. Nejučia nusipurčiau.
Laikydamas rankoje taurę Skotas atsilošė ir nužvelgė mudvi
kaip koks sukčius, ką tik sėkmingai pasipelnęs ir tyrinėjantis savo
grobį.
- Ak, vaikučiai, jums reikia dar tiek daug išmokti!
Nudelbiau akis į lėkštę, kad išvengčiau Donos žvilgsnio. Jeigu
būtume susižvelgusios, tikriausiai būtume prapliupusios juokais.
- Man reikia susidėti daiktus, - tarė Dona, nusišluosčiusi lūpas
servetėle.
- Kodėl? - negalvodama paklausiau ir iškart pasigailėjau.
Dingtelėjo, kad šiandien paskutinė diena prieš atostogas - šį sa­
vaitgalį Dona važiuos namo pas tėvą. - Ak taip, žinoma.
- Likčiau čia, jeigu penktadienį eitume apsipirkti. Bus didžiu­
lių nuolaidų. - Dona parėmė smakrą ranka ir ėmėsi paišyti orna­
mentus ant rasotos taurės. - Atvirai kalbant, neturiu nė mažiausio
noro atostogauti pas tėtį. Ten bus ir Neito šeima, o jeigu atvyks ir
jis pats, dėl nieko nesu tikra. Viskas gali baigtis skerdynėmis.
Kaltai prikandau lūpą. Pastaruoju metu buvau taip užsiėmusi
egzaminais, kad nebesidomėjau, kas vyksta tarp Donos ir jos bu­
vusiojo.
- Esu tikra, kad tavo tėtis supranta, jog nenori matyti Neito, -
jausmingai tariau.
Dona pakėlė į mane akis, jos veidas ištįso.
-Jau daugybę metų švenčiame Padėkos dieną kartu su Dafiais.
Tėtis su jais taip susidraugavęs, kad būtų sunku jų išvengti. Ką jie
pamanytų, jeigu jis jų nepakviestų?
- Kad yra tam pagrindo. Pavyzdžiui, kad jų sūnus sumautas
šiknius, - išpoškino Skotas kaip iš pistoleto.

188
 Dona lig šiol dar niekada nebuvo smulkiai išsipasakojusi, ką jos
buvusysis jai padarė, bet mes žinojome, jog ją apgavo. Mums to
pakako, kad niekintume tą šunsnukį, nors niekuomet nebuvome
jo matę.
- Kaip nors visa tai išgyvensiu, - tarė Dona po kurio laiko. -
Bent jau turiu šeimą, pas kurią galiu nuvažiuoti.
Jos žodžiai tvojo man kaip antausis. Laimė, buvau jau pavalgiu­
si, kitaip būtų dingęs apetitas.
Susivokusi, ką pasakė, Dona kaltai į mane žiūrėjo išplėstomis
akimis.
- O Dieve, Alija, visai ne tai turėjau omeny.
- Nieko baisaus.
Pabandžiusi šyptelėti nustebau, kad gebėjimų nepraradau -
išsiviepiau lyg spustelėjusi mygtuką. Taip, kai kurie dalykai išties
niekada neužmirštami.
- Patikėk, tikrai ne tą norėjau pasakyti. Pasakojai man, kaip
baisiai elgiasi tavo mama ir kad nežinai, ar grįši namo, taigi tiesiog
maniau, jog tu...
- Būk tikra, viskas gerai, - raminau ją iškėlusi rankas.
- Kas čia tokio, jei nenori važiuoti namo per Padėkos dieną. Aš
irgi mieliau praleisiu laisvadienius su Maiku, - tyliai tarė Skotas.
Sunkiai nurijau gumulą, bet ir toliau dirbtinai šypsojausi. Dona
važiuos namo, nors ir nenorom, bet džiaugiasi pamatysianti tėtį
ir neliksianti viena. Skotas nebus su savo šeima, nes mieliau leis
šventes su draugu. Tai buvo esminis skirtumas tarp mūsų. Aš sėdė­
siu savo kambaryje viena ir leisiu laiką žiūrėdama į įlinkį sienoje,
prie kurios buvau prispausta savo šeimininko, ir mėgausiuosi ais­
tringais prisiminimais. Gal valgysiu ledus ir žiūrėsiu kokį filmą.
Arba žliumbsiu dėl to, kad mano šeima tokia nusivažiavusi. O gal
darysiu viską iš karto.

189
 Netrukus atsisveikinau su jais abiem, maudžiant skrandžiui.
Patikinau Doną, kad gerai jaučiuosi, nors abidvi žinojome, jog
tai netiesa. Atvirai kalbant, jaučiausi sušiktai. Ekstazės, kuri buvo
mane apėmusi po egzamino, neliko nė kvapo. Visą laiką galvojau
apie mamą, kaip ji sureaguos, kai supras, kad jos labdaros pokylyje
manęs nė būti nebus. Ar ir vėl čionai atsibels, kad priverstų skristi
drauge į Denverį? Ar jai paklusiu?
Ar kada nors nuo jos atsiplėšiu ir nesigrauždama pagaliau da­
rysiu tai, ko visą laiką norėjau?
Reikėtų mėgautis šituo laisvės jausmu ir džiaugtis, kad pirmą
kartą leisiu Padėkos dieną už tūkstančio kilometrų nuo tėvų. Be
jokių įsipareigojimų. Be prievartos.
Bet kad ir kaip bandžiau sau tai įteigti, nepavyko. Makaronai
slėgė skrandį kaip akmuo, maniau, tuoj apsivemsiu, nes visą kūną
kas kelios minutės sutraukdavo. Manyje grūmėsi laisvės troškimas
su nešvaria sąžine. Ir su baime, kad liksiu viena.
Džaredas Lėto garsiai liejo savo skausmą. Visu garsu paleidau
mašinoje grotuvą. Langų stiklai pavojingai virpėjo, bet man buvo
vis vien.
Dardėjau nesirinkdama krypties ir atsidūriau miesto pakrašty­
je. Šiuo keliu dar niekada nebuvau važiavusi pati viena, bet pasą­
monė atvedė mane būtent ten, kur visu kūnu turėjau pajusti laisvę.
Automobilis sukėlė dulkių sūkurius, kai įsukau į apleistą sto­
vėjimo aikštelę Maunt Vilsono papėdėje. Pašnairavau į savo dide-
liausią iki viršaus prikrautą rankinę, su kuria vaikščioju į paskaitas.
Jeigu ketinu leistis vienu iš takų iki pat kalno viršūnės, negaliu
tampyti tiek daug balasto. Ilgai nesvarstydama įsikišau tik telefoną
į kišenę.
Keidenas būtų manimi didžiavęsis.
Išlipau iš mašinos ir nuėjau iki pirmos keliuko atšakos. Ten pa­
sukau tuo pačiu taku kaip ir tada, kai traukėme čia su Keidenu.

190
Nors buvau apsiavusi ne turistiniais batais, o rudeniniais odiniais
aulinukais, vis dėlto sparčiai kopiau aukštyn. Tvirtai spraudžiau
kojas į pliurziną žemę ir nekreipiau dėmesio, kad purvas tykšta
ant kelnių.
Turėjau atsikratyti įniršio. Bet pirmiausia skausmo, nuo kurio
sugniauždavo širdį, kai tik pagalvodavau apie šventines dienas.
Nė nežinau, ar ilgai kopiau. Kai buvau jau ne kartą pasukusi ki­
ta kryptimi ir nebemačiau ištryptų takų, sustojau atsikvėpti. Oras
atvėso. Tarp galingų medžių sklaidėsi rūko draiskalai ir drėkino
veido odą. Man iš burnos virto garo kamuoliai.
Ėjau toliau. Sakos tankėjo, laužiau jas, kad atsikratyčiau įniršio.
Dešinėje netrukus turėjau išvysti krioklį, buvau visiškai tikra. Bet
vietoj vandens šniokštimo tegirdėjau žiogų ir paukščių čirpimą. Ir
savo pačios pulsą, nenatūraliai garsiai atsimušantį ausyse.
Kai po pusvalandžio vėl padariau pertraukėlę, tarp medžių pa­
sidarė gerokai tamsiau. Galėjau prisiekti, kad iš tankių brūzgynų
į mane žvelgė žvėrių akys, žybčiojo žaliai arba raudonai, nelygu,
kaip atspindi šviesą. Apžvalgos aikštelės, į kurią Keidenas buvo ne
kartą mane atsivedęs, niekur nebuvo matyti. Vis sunkiau įžiūrėti
ką nors toliau nei už penkių metrų. Rūkas vis tirštėjo, o akinius
buvau palikusi mašinoje.
Įsibauginusi apsidairiau. Buvau užsibrėžusi tikslą užkopti į kal­
no viršūnę ir vėl patirti laisvės jausmą. Norėjau išrėkti savo liūde­
sį visam pasauliui ten, kur niekas manęs negirdi. Bet pasiklydusi
murkdžiausi klampynėje iki kulkšnių, skendėjau rūke, o iš visų
pakampių mane šiurpiai varstė žvėrių akys, nors mažos, bet nea­
bejotinai priešiškos.
Apsisukau aplinkui ir pabandžiau susigaudyti, iš kurios pu­
sės atėjau. Beviltiška. Vien lapai - dauguma jau raudoni, rudi
arba auksiniai, kai kurie dar sodriai tamsiai žali. Medžių ka­

191
mienai. Tankūs krūmynai. Kad ir kur žiurėjau, visur mačiau vis
tą patį.
Tai buvo beprasmiškas sumanymas.
Apžiūrėjau žemę ieškodama savo pačios pėdsakų, bet nieko ne­
radau. Prisiminiau Keideno nurodymus.
Mažiau kalbėk, daugiau eik.
Mirk iš juoko! Šįkart nesusilaikiau. Surikau visa gerkle ir ga­
lėdama išleisti susitvenkusią energiją pasijutau taip gerai, kad dar
sykį surikau.
Tai jis kaltas! Visiškai neįstengiau orientuotis. Jeigu Keidenas
nebūtų man parodęs, koks gražus vaizdas atsiveria pakalnėje, kai
nuklysti nuo pažymėtų takų, nebūčiau elgusis taip lengvabūdiškai.
Būčiau pasirinkusi mėlynąjį maršrutą. Skirtą senjorams. O dabar
nuklydau nuo kelio it Raudonkepuraitė, tuoj įklimpsiu liūne ir
mane suės laukiniai žvėrys.
Vikriai įkišau ranką į kelnių kišenę ir ištraukiau telefoną. Šir­
dyje save keikiau, bet slinkau per adresatų sąrašą, kol radau Kei­
deno numerį. Jeigu kas nors žino, kaip iš čia išsikapstyti, tai tik
jis. Sučiaupusi lūpas priglaudžiau telefoną prie ausies ir laukiau
signalo.
Po daugybės pyptelėjimų įsijungė balso paštas. Pamėginau dar
kartą, bet Keidenas ir vėl neatsiliepė.
Nuostabu.
Gerai. Vadinasi, jis nepadės man bėdoje, tad įjungiau žemėla­
pių programėlę. Deja, nebuvo interneto ryšio. Kaipgi kitaip.
Susinervinusi įkišau tą kvailą daikčiuką atgal į kelnių kišenę ir
nupėdinau tolyn. Kada nors tikrai išeisiu iš šito labirinto.
Išgirdusi netoliese trakštelėjimą arba stūgavimą, kaskart pašok­
davau. Paniškai bijojau, kad iš krūmų stryktelės koks nors žvėris ir
mane užpuls. Galiausiai pradėjau tyliai niūniuoti. Pamaniau, kad

192
šiomis aplinkybėmis labiausiai tinka Teilor Svift su savo linksmu
nusiteikimu, nors pavadinimas „Out OfThe Woods“* atrodo bent
kiek ironiškas. Garsai aplinkui mane vis labiau baugino. Ėmiau
niūniuoti garsiau.
Netrukus netvari mano ramybė išgaravo. Pulsas ėmė siautėti.
Kvėpavau greitai ir netolygiai. Šalau. Buvau išsiterliojusi purvu. Ir
bijojau.
Manęs vos neištiko nervų priepuolis, kai telefonas prie šlaunies
pradėjo vibruoti. Ištraukiau jį iš kišenės taip greitai, kad vos neiš­
krito iš rankų.
- Pagaliau! - sušukau į ragelį.
- Kas nutiko? - Neatrodė, kad Keidenas būtų itin susirūpinęs.
O juk tikėjausi, kad tikriausiai bus pastebėjęs, jog manęs nėra jau
daugybę valandų.
- Pasiklydau, - ėmiau berte berti žodžius. Regis, jau visą amži­
nybę buvau negirdėjusi žmogaus balso. - Man buvo negera, norė­
jau grįžti namo, o tada... kažkaip nuvažiavau prie kalno ir leidausi
tuo keliuku, kuriuo visuomet eidavome, galiausiai atsidūriau kažin
kur, viskas atrodo visiškai vienodai, ir nebežinau, kur stovi mašina,
be to, smarkiai temsta, o čia tiek daug žvėrių, Keidenai, nenoriu,
kad jie nuspręstų, jog esu jų vakarienė...
- Alija,- pertraukė jis mane. Išgirdau tylų barkštelėjimą.-
Įkvėpk oro.
- Atsiprašau, - sumurmėjau ir giliai įkvėpiau.
- Kuriuo keliuku ėjai? - paklausė Keidenas. Jo balsas staiga pa­
sirodė sklindantis labai iš tolo.
- Iš pradžių pagrindiniu taku, - stengiausi kalbėti lėtai ir aiš­
kiai, - paskiau pasukau toje vietoje, kurioje visuomet ir tu pasuki.
Ten, iš kur takas veda į mūsų apžvalgos aikštelę.

* Išėjome iš miško (angį.).

193
 Iškart užsimerkiau ir sulaikiau kvėpavimą. Pasakiau „mūsų
apžvalgos aikštelė" - taip lig šiol mintyse ją vadinau. Ačiū Dievui,
jis neėmė šaipytis, tik garsiai sušnopavo.
- Kone ištisus metus bandžiau susiorientuoti šalikelėse. Daž­
niausiai eidavome trise, posūkius pažymėdavome spalvomis, be to,
žygiui būdavome tinkamai apsirengę. - Juste jutau paniurusį jo
žvilgsnį. - Tiesą sakant, esi verta praleisti naktį lauke.
Mano veidas išbalo it kreida, kojos ėmė linkti. Įsiutau. Kaip jis
gali taip kalbėti! Juk tai gyvybės ar mirties klausimas! Suknistas
gudročius.
- Suklydau, kad tau paskambinau. Pabandysiu susisiekti su
Spenseriu, - iškošiau pro sukąstus dantis. Galvoje iš tikro šmėste­
lėjo toks planas. Ragelyje išgirdau trinktelint duris.
-Jau sėdžiu mašinoje, Plerpa. Būk, kur esi.
Taip taręs Keidenas padėjo ragelį. Nežinojau, ar džiaugtis, ar
niršti dėl jo elgesio. Galiausiai pasirinkau sveiką vidurkį ir atsišlie-
jau nugara į medžio kamieną. Reikėjo nusiraminti. Giliai kvėpuoti.
Kai šįryt išėjau iš namų, ketinau po egzamino tik pasimatyti
su Dona ir Skotu restorane. Tad ir apsirengiau tam tikslui. Dabar,
šaltą vakarą, kardiganas, aišku, buvo per plonas. O ir džinsai, per
visą ilgį apdrabstyti maurais, ne kažin kiek šildė.
Tikėjausi, kad Keidenas paskubės.
Netrukus visi garsai sužadino manyje lūkestį išvysti tarp me­
džių jo suniurusį veidą. Deja, laukti teko ilgokai. Svarsčiau, ar eiti
jo pasitikti, bet iškart išmečiau tą mintį iš galvos. Juk nė nežinojau,
kurią kryptį turėčiau pasirinkti.
Saulei beveik nusileidus staiga išgirdau tylų švilpavimą. Atsi-
tiesiau ir suklusau.
Melodija vėl nuskambėjo. Jeigu ten paukštis, tai nepaprastai
gabus. Ir išmanantis šiuolaikinį roką. Išsyk ją atpažinau. Tą dainą

194
be galo mėgau, o jos tekstas atsitiktinai buvo ištatuiruotas mano
šeimininkui ant dilbio. Stryktelėjau į priekį.
- Aš čia! - garsiai surikau į tą pusę, iš kur buvo girdėti švilpa­
vimas. - Šitoje pusėje!
Po kurio laiko Keidenas išniro tarp dviejų medžių ir pasilenkė,
kad pralįstų po storomis šakomis. Buvo užsidėjęs kepurėlę su sna­
peliu, kurią dažniausiai nešiodavo žygiuose, vilkėjo pilką nertinį,
mūvėjo nutrintus džinsus, avėjo turistinius batus. Ant juosmens
buvo užsirišęs dar vieną nertinį. Keliskart sumirksėjau. Kai įsitiki­
nau, kad nesapnuoju, mane užplūdo noras pulti jam ant kaklo. Bet
priskyriau tai nevilčiai, dar prieš kelias minutes mane kamavusiai,
ir susilaikiau.
- Ačiū Dievui, - pralemenau.
Keidenas mane apžiūrėjo nuo galvos iki kojų. Šypsodamasis
nusirišo nuo juosmens šviesiai žalią nertinį ir man atkišo. Tai buvo
tas pats drabužis su Dedpulo kauke, kurį jis jau kelis kartus buvo
man paskolinęs per žygius.
- Ačiū, - ištariau drebėdama.
Užsivilkau nertinį ir išsyk sukišau rankas į kišenes ant pilvo. Iš
to jaudulio nė nebuvau pastebėjusi, kad siaubingai sustirau, bet da­
bar, adrenalinui palengva išsivaikščiojus, už šiltą drabužį jaučiausi
neapsakomai dėkinga.
- Na ir kvailutė, - pasakė Keidenas purtydamas galvą ir persu­
ko atgal savo kepurėlės snapelį, nė akimirkos nenuleisdamas akių
nuo manęs.
- Būk geras, parvežk mane sveiką gyvą namo, - numykiau ir
paslėpiau smakrą nertinio iškirptėje.
Jo akys žaismingai blykstelėjo.
- Vaikščiojai ratu, Alija. Leisk bent už tai patraukti tave per
dantį.

195
 - Ką dariau? - surikau nesitvardydama.
Keidenas nusikvatojo gerkliniu šiurkščiu juoku.
- Norėjai patekti į apžvalgos aikštelę, bet nepataikei į taką, ve­
dantį aukštyn, visą laiką sukai ratus tame pačiame aukštyje. Ne
mano kaltė, kad esi tokia tinginė.
Nusiminusi sudejavau. Mano orientaciniai gebėjimai prasti, tu­
rėjau pripažinti. Bet negi galėjau būti tokia kvaila?
- Eikš.
Jis nusisuko ir dirstelėjo į mane per petį. Smakru mostelėjo ta
kryptimi, kuria ėjo.
- Pasakyk man, jog vedi prie mano automobilio, kad viena pati
galėčiau išsijungti, - sudejavau kėblindama iš paskos.
- Mažiau kalbėk, daugiau eik, - mestelėjo man Keidenas ir nu­
sisukęs patraukė pirmyn.
Būtent šitie žodžiai galutinai mane suglumino.

Keidenas mane apgavo. Užuot iškart grįžęs prie automobilio, nu­

ginė aukštyn vedančiu keliu, kuriuo ir buvau norėjusi kopti. Jeigu
nebūtų manęs ūdijęs, vadinęs tingia slunke ir kiršinęs mano savi­
garbos, jau seniai būčiau atsisakiusi žengti paskui jį bent žingsnį.
Pagaliau atpažinau uolas, ant kurių jis kelis kartus buvo mane
užvedęs. Mudu beveik nesikalbėjome, neturėjau tam jėgų. Kopė­
me stačiai ir košmariškai kaip ir anais kartais - šitai prisiminiau
ir aš pati, ir visi mano sąnariai. Netrukus man įskaudo šlaunis.
Vis nuslysdavau su savo aulinukais nuo akmenų, bet variausi to­
lyn. Daugiau ar mažiau purvo užtikš ant drabužių, nebebuvo jokio
skirtumo. Iš paskutiniųjų stengiausi, kad nebūtų girdėti, kaip sun­
kiai gaudau orą. Ir vėl patyriau, kad pilatesas - visai kas kita, nei
kopti ant stačių uolų.

196
 Užsiropščiau ant paskutinio uolos kyšulio. Viršuje atsistojusi
įrėmiau rankas į šlaunis, prisiverčiau kvėpuoti ramiai ir nepargriūti.
Keidenas priėjo prie pat uolos krašto ir išskėtė rankas lyg ke­
tindamas skristi.
- Būtume ana ten. - Jis atsisuko į mane ir suktai vyptelėjo. -
Mūsų apžvalgos aikštelė.
Nutaisiau nepatenkintą miną, bet į pašaipą neatsakiau. Perne­
lyg gražus buvo vaizdas - toks, kokį ir prisiminiau.
Priėjau prie Keideno, bet jis mane, nespėjusią prisiartinti prie
uolos krašto, švelniai nutvėrė už peties ir atitraukė atgal.
- Nepasitikiu tavimi. Dar imsi ir nugarmėsi žemyn arba prida­
rysi kitokių beprotybių.
- Kodėl turėčiau? - sutrikusi į jį pažvelgiau.
Keideno akys buvo tamsios, veidas rimtas.
- Kai tu aną sykį įsisiautėjai, norėjai susikrauti daiktus ir išva­
žiuoti,-jis man priminė.
-Todėl manai, kad šoksiu į prarają? - nustebau.
Keidenas kilstelėjo petį.
- Tada dėl egzamino tau užėjo isterijos priepuolis. O šiandien
vėl laikei egzaminą, taigi esu viskam pasirengęs. Tu visiškai nenu­
spėjama.
Jis vangiai šyptelėjo, bet akys liko rimtos.
Į jį nebežiūrėjau, nutariau atsisėsti. Iš čia, nuo viršaus, pasaulis
atrodė begalinis. Dangus virš mūsų švytėjo mėlynai mėlynai, taip
ir norėjosi ištiesti ranką ir jį paliesti. Giliai įkvėpiau tyro oro ir
sutelkiau mintis į savo jauseną.
Tai įvyko.
Dėl šito jausmo čionai atsidūriau. Vien dėl šios akimirkos, kai
galėjau pamiršti viską pasaulyje ir jausti ne ką kita, o tik laisvę.
Tarytum būčiau galėjusi ją sugriebti. Ji užpildė visas mano kūno

197
kerteles ir įliejo naujų jėgų. Nejučia nusišypsojau. Kuo ilgiau tuo
mėgavausi, tuo labiau atsipalaidavau. Niūrios mintys nyko viena
po kitos, ištirpo ir sunkus gumulas skrandyje.
- Egzaminas puikiai pavyko, - ištariau po kurio laiko, nenu­
kreipdama žvilgsnio nuo kraštovaizdžio.
Nors buvo jau sutemę, slėnyje mačiau žiburiuojant ežerą. Ne­
trukus jo paviršiuje atsispindės pirmosios žvaigždės, o ramios ban­
gelės, vėjo gainiojamos virš vandens, jas išsklaidys.
- Tai nešoksi nuo uolos? Nepulsi strimgalviais krautis daiktų?
Keidenas atsisėdo prie manęs, pasirėmė rankomis už nugaros ir
sukryžiavo ištiestas kojas.
Papurčiau galvą, mano šypsena ir vėl išblėso.
- Padėkos diena ant slenksčio. Skotas, Dona ir tu... Jūs visi tu­
rite sumanymų, o aš nežinau, kuo užsiimsiu. Jeigu liksiu čia, tai... -
nutilau ir kostelėjau. - Nenoriu būti apgailėtina mulkė ir būti per
šventes viena kaip pirštas vien todėl, kad išdidumas neleidžia grįžti
namo. Nė negaliu tos vietos taip pavadinti. Juk matei mano mamą.
Keidenas sušnarpštė.
- Gali būti tikra, tokios kaip tavo mama greitai neužmirši.
Nors jaučiausi prislėgta, nusijuokiau. Tokius žodžius dažnai
tekdavo išgirsti, nors paprastai jie reikšdavo visai ką kita.
- Net jei nuskrisčiau į Denverį - ką man tai duotų? Mama vis
tiek nerastų man laiko. Būtų užsiėmusi savo, kaip tobulos idiotiš­
ko pokylio šeimininkės, pasirodymu, o aš galuočiausi su visokiais
įtartinais elementais, kurių mirtinai negaliu pakęsti, ir visą vaka­
rą dirbtinai šypsočiausi. Tėtis, įsitraukęs į svarbius pokalbius, kaip
visada manęs nepastebėtų, nebent norėtų pristatyti kuriam nors
verslo partneriui, ir...
Man užgniaužė gerklę, smarkiai sumirksėjau, kad pradangin­
čiau prieš akis iškilusius vaizdus. Nenorėjau galvoti apie praeitį.

198
Kita vertus, žinojau, kad sugrūdusi į pasąmonę vis tiek neįstengsiu
jų atsikratyti. Šią kovą kaskart pralaimiu.
- Per daug galvoji, Plerpa, - tarė Keidenas po kurio laiko, pa­
kėlęs akis į dangų. Net iš tolo mačiau jo tankias juodas blakstie­
nas. - Be paliovos gromuliuoji mintis, ką kiti apie tave pamanys, ir
nėmaž nesvarstai, ko pati nori. Kartais svarbiausia daryti, kas tau
geriausia.
- Patikėk, mielai būčiau tokia kaip tu, - tyliai atsidusau. Jis
klausiamai pakėlė antakį. - Tau dzin, kaip kiti į tave žiūri. Tavęs,
regis, niekas neprivers dvejoti.
-Tu verti mane dvejoti, - išsyk atšovė Keidenas. Neatrodė, kad
gailėtųsi dėl savo žodžių, ir nenuleido nuo manęs ramių akių.
- Kaip ir aš, svarstai, kur praleisti Padėkos dieną?
Kiek pamąstęs jis papurtė galvą.
- Dėl tavęs tiek nesibaiminu, Plerpa.
Pajutau šilumą, ji kilo kaklu aukštyn, paskui vėl leidosi žemyn.
Pasklido visa kur, ūmai atšilo visas kūnas. Bet mano mintys vis tiek
sukosi apie Padėkos dieną.
- Ar blogai padarysiu, jeigu nenuskrisiu į Denverį?
Jis tyliai nusijuokė ir vėl pažvelgė į slėnį.
- Gal negirdėjai, ką sakiau? Galvok apie save. Apie tai, ko pati
nori. Ne apie mamą, ne apie draugus. Klausimas tik toks: ką norė­
tum veikti per šventes? Ar esama to, ką jau seniai norėjai patirti?
O gal tenori ilsėtis ir nuodyti visą butą savo dvokiančiomis blizgu­
čių bombomis? Gali daryti, ką tik įmanai. Tai tavo gyvenimas, Alija.
Mintyse pakartojau jo žodžius ir įsisąmoninau.
Po minutėlės krenkštelėjau.
- Tik nesijuok, gerai?
- Už nieką negarantuoju, - atsakė Keidenas; pamačiau jo lūpų
kampučius jau dabar įtartinai virptelint.

199
 Pavarčiau akis. Jis bent jau buvo sąžiningas. Prisitraukiau kojas,
kad būtų patogiau sėdėti ant akmenų.
- Visuomet norėjau klasikinių Padėkos dienos pietų. Išsikepti
kalakutą, pasigaminti paštetų, visokių garnyrų, padengti ir kartu
su kitais dekoruoti milžinišką stalą. O paskui atlikti tą ritualą su
kičinėmis frazėmis, kam ir už ką esi dėkingas.
Keidenas suraukė antakius.
- Ką valgo tavo šeima?
- Maisto mums atveža tiekėjai. Kąsnelių, kuriuos įsimeti į
burną iki pokylio pradžios, - paaiškinau aš. - Aišku, plaukia vyno
upės. Vynas padeda tėčiui laisviau bendrauti su partneriais. Tada
lengviau dėl ko nors susitarti. O pokylyje būna trys patiekalai: pa­
prastai sriuba, tada aviena arba kitokia mėsa ir... - Keideno žvilgs­
nis darėsi vis labiau nerimastingas. Nutilau. - Kas yra?
- Nori mane įtikinti, kad dar niekada nevalgei tradicinių Padė­
kos dienos pietų?
Lėtai papurčiau galvą.
- Suprask mane gerai, patiekalai pas mus paprastai būna gardūs.
Keidenui ištįso veidas.
- Liūdniausia, ką kada nors buvau girdėjęs.
Man nespėjus atsakyti, jis atsistojo, įkišo ranką į kelnių kišenę
ir nė neištraukęs telefono ėmė maigyti ekranėlį. Paskui pridėjo te­
lefoną prie ausies ir po kelių akimirkų jo veidas nušvito.
- Labas, mama. Ne, viskas gerai. Taip, puikiai pasisekė, - kal­
bėjo šypsodamasis, kilstelėdamas kepuraitę ir vėl užsidėdamas. -
Spėk, dėl ko skambinu. Žinau, kad per Padėkos dieną prigužės
pilni namai Čado vaikų. - Keidenas suraukė kaktą ir raminamai
pakėlė ranką, nors jo mama ir negalėjo to matyti. - Ne! Aišku,
nepaliksiu tavęs vienos. Tik noriu paklausti, ar būtų gerai, jeigu su
savimi dar kai ką atsivežčiau?

200
 Stryktelėjau ant kojų ir siekiau išplėšti telefoną jam iš rankų.
Keidenas vikriai išsisuko nuo manęs ir nusigręžė. Laisva ranka ne­
leido prisiartinti.
- Žinojau, kad taip ir pasakysi, mama. Iki antradienio.
Kitą akimirką jis baigė pokalbį.
-Ji sako, kuo daugiau žmonių, tuo geriau, - kreivai šyptelėjo.
- Gal išprotėjai? - įsiutusi jį apšaukiau. - Kaip tai atrodys?
- Ką reiškia - kaip atrodys? - šypsena dingo nuo jo lūpų.
- Nori vežtis mane pas savo mamą ne tik per šventę, bet ir
būtent tą dieną, kai ji turės susipažinti su savo naujojo draugo
vaikais?
Mano balsas buvo toks šaižus, kad net pačiai ausis rėžė.
Keideno antakiai kilstelėjo aukštyn.
- Taip, o ką?
-Tai... tai yra...
Man trūko žodžių, nebežinojau, ką manyti, kaip jaustis. Tik
bejėgiškai žiūrėjau į Keideną.
- Plerpa,- sumurmėjo jis patamsėjusiomis akimis, pastvėrė
mane už pečių ir privertė į jį pažvelgti. - Juk mudu tarytum drau­
gai, tiesa?
Man atėmė žadą, mudviejų akys susitiko. Nuo jo prisilietimo
per visą kūną ėmė bėgioti šiurpuliukai. Pečiais jutau kiekvieno jo
piršto spustelėjimą.
- Tarytum, - pritariau jam, nors gerai žinojau, kad tai melas.
Buvome gerokai daugiau nei vien draugai. Bet negalėjau apie
tai galvoti. To „daugiau“ baiminausi neapsakomai.
- Na matai, - tarė Keidenas. Jo balsas buvo šiurkštus ir duslus,
mačiau jį keliskart nuryjant seilę. Paskui jis ir vėl lyg niekur nieko
nusišypsojo. - Gausi savo kičinę Padėkos dieną su visais priedais,
o mudu su mama nebūsime mažuma prie stalo. Taigi visi gaus ko
norėję.

201
 Nežinau, kas tai nulėmė. Gal įdėmus Keideno žvilgsnis. Gal
tai, kad dilgsėjo visas kūnas, jo nykščiams švelniai braukant man
per pečius. Gal tiesiog viltis, kad dalyvausiu visiškai įprastinėje šei­
mos šventėje, kad bus gera ir nereikės vienai leisti atostogų.
Tad galiausiai pamažu linktelėjau.
- Gerai.
 17 skyrius

- Nė už ką, - Keidenas papurtė galvą. Jo kepurėlė smuktelėjo. -

Mano mašinoje nebus tokių dalykų.
- Nagi, nusileisk, - mirktelėjau kuo koketiškiausiai, o jis pakėlė
antakį.
-Ne.
- Mudu buvome sutarę, Keidenai.
Jis prisisegė saugos diržu ir prisimerkęs į mane pažvelgė. Pa­
linkau į jį ir pabandžiau prisigerinti žavingai nusišypsodama. Kad
pasiekčiau savo, reikėjo griebtis visų apžavų.
- Visuomet vertinau tavo gerą muzikinį skonį, - sumurmėjo jis
ir atkišo ranką.
Garsiai džiūgaudama padaviau jam krūvelę Teilor Svift kom­
paktų, kuriuos buvau įsidėjusi į kelionę. Keidenas pavartė akis ir
paėmė juos iš manęs, kad galėčiau įsėsti į džipą.
Po kelių valandų susipažinsiu su Keideno mama. Man būti­
nai reikėjo muzikos nuotaikai pakelti. Ne slegiančio alternatyviojo
roko, o dainų, kurioms pati galėčiau pritarti ir pagal jas šokti, kad
nuraminčiau nervus. Tam Teilor Svift, kaip žinia, tinkamiausia, vi­
sų pirma senesni jos albumai, labiau kantri stiliaus.
Pirmiesiems „Fearless“ garsams nuskambėjus, savaime pradė­
jau niūniuoti. Keidenas perdėtai perkreipė veidą, tarsi ta muzika
jam būtų tikra kankynė. Tikras mėmė.

203
 - Negaliu patikėti, kad turiu ištverti tokį mėšlą, - sumurmėjo
ir prieš išsukdamas į pagrindinį kelią dirstelėjo į šoninį veidrodėlį.
Tolome nuo savojo daugiabučio.
- Žinau, kodėl, - atsakiau barškindama pirštais į dureles.
Buvome sutarę, kad tik skambant šiai muzikai šiandien sėsiu į
jo mašiną.
Kai prieš penkias dienas mudu su Keidenu grįžome iš kalnų,
iš susijaudinimo buvau kone pakvaišusi. Nors jis vis kartojo, kad
čia nieko ypatingo ir kad mama džiaugiasi, jog atvažiuosiu, neį­
stengė manęs nuraminti. Mano smegenys persijungė iš prislėgtu­
mo būsenos į kraustymosi iš proto būseną, pradėjau kuistis savo
drabužių spintoje ieškodama tinkamų rūbų tradiciniams Padėkos
dienos pietums. Kambarys virto mūšio lauku, ir kai Keidenas už­
tiko mane tarp drapanų visą susigraužusią, užuot pagelbėjęs, mane
išjuokė, puoliau į ašaras ir pareiškiau, kad pas jo mamą su juo nė
už ką nevažiuosiu.
Keidenas pabambėjo, kad verkiu, bet galiausiai pasiūlė sandėrį:
pirmiausia galėsiu parinkti, kokios muzikos klausysimės per pus­
trečios valandos kelionę.
Antra, jis man padės susikrauti daiktus.
Krautis daiktus buvo tikrai linksma. Tiesa, Keidenas ėmėsi tos
užduoties dalykiškiau už mane. Per valandą juos sugrūdome ne tik
į mano, bet ir į jo krepšį.
Ir štai važiuojame greitkeliu į Portlandą. Akies krašteliu žiū­
rėjau, kaip Keidenas krutina pirštus į taktą lygiai kaip aš. Negalė­
jau susilaikyti nesukikenusi. Jis tuoj pat dėbtelėjo į mane suraukęs
kaktą, bet paskui ir vėl ėmė žiūrėti į kelią.
- Ko čia taip kvailai kikeni?
Pavarčiau akis. Regis, nuo šios muzikos, kitaip nei man, jam
nebuvo smagiau.
- Maniau, kad tau ji išties patinka lygiai kaip man.

204
 Jis niekinamai sušnarpštė.
- Tekstai blogi, melodija pasibjaurėtina, ir jeigu man teks iš­
klausyti dar vieną gabalą, kuriame toji Svift aimanuoja dėl savo
mokyklos arba buvusio draugo, tikrų tikriausiai apsivemsiu.
Dar garsiau nusijuokiau.
- Tiesiai tau į skreitą, Elison, - akmeniniu veidu pridūrė jis.
Man išsyk dingo noras juoktis. Ne vien dėl bjauraus grasinimo,
labiausiai dėl to, kaip Keidenas ištarė mano vardą. Man patiko,
nesiginčysiu. O gal ir šiaip nebenorėjau juoktis.
- Na gerai, - atsidusau po valandėlės ir atidariau dėtuvę.
Pasirausiau tarp kompaktų ir radau „Bon Iver“ plokštelę, kuri
man visada patiko, kai panūsdavau pasiklausyti ko nors ramesnio.
Jis atrodė be galo patenkintas ir netrukus nebebuvo toks įsi­
tempęs kaip kelionės pradžioje. Net šiek tiek šypsojosi.
- Džiaugiesi, kad pamatysi mamą, tiesa? - atsargiai paklausiau,
bet jaučiausi užsikrėtusi jo skleidžiama gera nuotaika.
Nors Keidenas atsainiai gūžtelėjo pečiais, jo šypsnys buvo ti­
krasis atsakymas.

Pasijutau purtoma už peties. Nekreipiau dėmesio. Sapnas, kurį sa­

pnavau, atrodė tiesiog tobulas. Ranka dingo. Paskui ir vėl atsirado,
paglostė man šlaunį ir užsiliko ant klubo...
Taip smarkiai pašokau iš miegų, kad trinktelėjau galva į maši­
nos stogą. Garsiai šnopavau. Pastebėjau, kad atsisegė mano saugos
diržas. Pasukau galvą ir pažvelgiau Keidenui į veidą. Jis buvo su­
trikęs.
Tai tik Keidenas. Tik jis.
Su palengvėjimu atsidusau. Kiek per smarkiai, lyg žioptelėda­
ma. Ne iš karto atsipeikėjau iš išgąsčio. Tik tada vėl galėjau pa­
žvelgti jam į akis.

205
 - Atvažiavom, - suraukęs kaktą tyliai tarė jis.
Nepatikliai į mane žiūrėjo, bet nepaklausė, kas čia ką tik įvyko.
Už tai buvau jam labai dėkinga.
Galiausiai dirstelėjau pro mašinos langą.
Stovėjome ant įvažos keliuko, vedančio prie balto namo su er­
dvia veranda priekyje ir iš šonų. Namas buvo nedidelis, vienur ki­
tur būtų nepakenkę jį perdažyti. Po virtuvės langu stovėjo suoliu­
kas, aplink verandą - daugybė tamsiai rudo medžio gėlių vazonų,
nedidukas frontonas ir visa kita atrodė labai mielai. Viską aplink
gaubė jauki atmosfera.
- Tu čia užaugai? - pagarbiai paklausiau ir atidariusi mašinos
dureles nusiropščiau nuo sėdynės.
Keidenas padarė tą patį ir žengė prie manęs, užsimetančios
krepšį ant peties.
- Iš dalies. Tėvai išsiskyrė, vos man suėjo vienuolika. - Sunėręs
rankas už galvos jis žvelgė aukštyn į motinos namą kreivai šypso­
damas ir neatrodė labai laimingas. - Nuo tada savaitgaliais teko
kursuoti tarp šios vietos ir mano tėvo namo kitame miesto gale.
Sučiaupusi lūpas žiūrėjau į jo profilį. Smakras buvo įsitempęs,
mačiau, kad jis mėgina nerodyti jausmų. Jau ne kartą įsitikinau,
kad jam tai ne itin pavyksta. Gal dėl impulsyvaus Keideno būdo
beveik visada galėjai numanyti, ką jis išgyvena.
Išgirdau garsų girgždesį, ir jo veidas vienu ypu nušvito. Šypsena
buvo nuoširdi, aplink akis susimetė raukšlelės.
-Tai tragiška istorija, kurioje liejasi ašarų upeliai, ji šiai dienai
netinkama, tiesa, Keidenai? - sušuko moteriškas balsas, ir aš atsi­
sukusi žvilgtelėjau.
Keideno mama išėjo į verandą pro tamsiai mėlynas duris. Išsyk
pastebėjau, kokie juodu panašūs. Ta pati plaukų spalva, tos pačios
akys - net juoko raukšleles, į kurias taip dažnai žiūriu, sūnus ne­
abejotinai paveldėjo iš mamos. Jis išties nė trupučio neperdėjo. Ji

206
buvo neaukšta, bet moteriškos figūros, su apvalumais ten, kur rei­
kia, ilgais garbanotais plaukais, beveik siekiančiais krūtinę.
Keidenas tuoj pat sukruto ir užlipo ant verandos su ja apsi­
kabinti. Buvo aukštesnis už mamą mažiausiai pusantros galvos.
Kilstelėjo ją, o ji nusikvatojo. Kai juodu atsitraukė vienas nuo kito,
ji suėmė sūnaus veidą rankomis.
- Turi kuo skubiausiai nusiskusti. Su šita barzda atrodai kaip
tikras vyras, o tam aš dar nepasirengusi, - tarė ji plačiai šypsoda­
masi, visai kaip Keidenas, - man net kvapą užėmė.
- Nuo praeito karto ne kažin kiek pasikeičiau, mama, - sausai
atsakė jis ir už tai sulaukė kumštelėjimo į petį.
Tada mamos akys nukrypo į mane.
- Prieik, Alija, aš nesikandžioju! - šūktelėjo ji ir man pamojo.
Kiek sutrikusi iškart nepuoliau artyn, iš lėto nuėjau prie jų, sto­
vinčių verandoje. Keideno mama nužvelgė mane nuo galvos iki
kojų, irgi apkabino. Taip suspaudė, kad oro plaučiuose nebeliko.
Paskui uždėjo rankas man ant pečių ir vos vos atstūmė nuo savęs,
kad galėtų vėl įdėmiai apžiūrėti.
Iš naujo susijaudinau, širdis pradėjo plakti it patrakusi. Sten­
giausi neišsiduoti ir nenusukti akių į šalį.
- Aš Reičelė. Malonu su tavimi susipažinti, - pasakė ji tvirtu
balsu.
Nustebusi sumojau, kad jai tai pavyko ištarti nebanaliai.
- Alija, - nusišypsojusi prisistačiau. - Ir man malonu. Ačiū, kad
mane... priimi.
Ką ir kalbėti, pasakiau išties liūdnai. Tarsi būčiau koks šunytis,
jos priglobtas pakelėje.
- Et, ką jau ten! - numojo ranka Reičelė ir pasuko prie durų
mostelėdama, kad eičiau iš paskos. - Atvykai, ir rytoj mūsų nebus
mažuma, taigi be galo džiaugiuosi tavo viešnage. Eikš, aprodysiu
namus. - Ji metė per petį žvilgsnį į Keideną. - O tu viską jau ma­
tęs, tad gali iškrauti daiktus iš bagažinės, kol vedžiosiu Aliją po
namus.
Keidenas pakėlė ranką prie kaktos ir saliutavo kaip kareivis.
Mačiau, kaip pavartė akis slopindamas juoką.
Įėjau paskui Reičelę į namą ir apsidairiau. Viduje buvo taip pat
gražu kaip ir iš lauko.
Svetainės interjeras buvo romantiško vasarnamio stiliaus su
baltais baldais ir šen bei ten pamėtytais tamsiai mėlynų elementų
akcentais. Dekoras rodė dėmesį detalėms, visas cokolinis aukštas
tviskėjo oranžiniais ir rudais tonais, tobulai derančiais prie metų
laiko.
- Čia svetainė, ten virtuvė. Viskas labai aišku, - rodė Reičelė
greitai eidama per kambarius prie laiptų.
Šviesios medienos laiptai girgždėjo, mums lipant aukštyn. Ant
sienų kabojo keletas paveikslų: Reičelė su sūnumis. Pirmą kartą
pamačiau Keideno brolį. Negalėjai nepastebėti tam tikro panašu­
mo, bet brolio veido oda buvo šviesesnė, plaukai ne rudi, o tamsiai
geltoni. Priėjau arčiau. Keidenas atrodė mielas berniukas - apskri­
taveidis, papūstžandis. Juokėsi taip pat linksmai kaip ir šiandien.
Nusišypsojau.
Pamačiusi, kad sustojau vidury laiptų, Reičelė apsisuko ir priėjo
prie manęs kartu apžiūrėti nuotraukos.
- Čia jis man iki bambos, - atsiduso, ir aš supratau, kad minti­
mis nuklydo į praeitį.
- Regis, dabar gerokai ūgtelėjęs, - nusišaipiau, nes nieko geres­
nio neatėjo į galvą.
Reičelė vėl į mane pažvelgė, jos veidą nušvietė plati šypsena.
- Kaip tik taip. Išaugo tikras vyras.
- Juk žinote, kad girdžiu, ką kalbate! - atsklido Keideno bal­
sas iš apačios. Išgirdau, kaip jis numetė ant grindų mūsų krepšius.
Reičelė nekreipė dėmesio į sūnų, tik papurtė galvą.

208
 - Nors kartais jo tiesiog nesuprantu. Tą trijų dienų barzdą bū­
tinai reikia nuskusti.
- Man regis, aš jo kitokio ir nemačiau, - garsiai pasakiau.
- Ačiū, Alija, - sausai tarstelėjo Keidenas apačioje.
Tyliai nusijuokiau ir nusekiau paskui Reičelę į antrą aukštą.
Moteris nuvedė mane pro kambarį, tikriausiai jai priklausantį, ir
atidarė antras duris siauro koridoriuko gale.
- Čia tu miegosi, - pasakė, mums įėjus vidun.
Tikriausiai atsidūriau Keideno vaikystės kambaryje. Buvo likę
dar keli jo paauglystės laikų pėdsakai: mėlynos sienos, sena žaidi­
mų konsolė kartu su keliomis žaidimų kasetėmis po sunkiu lempi­
niu televizoriumi ir klijų likučiai nuo plakatų ant sienų. Vis dėlto
mačiau, kad Reičelė pasistengė paruošti kambarį mano atvykimui.
Ant naktinio staliuko stovėjo vaza su gyvomis gėlėmis, patalynė
buvo švariai apvilkta. Ant pagalvės gulėjo net keli saldainiai - be­
veik kaip viešbutyje. Man vos neištryško ašaros. Laimė, šįkart su­
sitvardžiau.
- Ačiū, Reičele, - tariau.
Norėjau ne tik padėkoti šitai širdingai, atvirai moteriai, bet
mudvi buvome pažįstamos vos kelias minutes, tad nežinojau, ką
dar galėčiau pridurti. Tik nusišypsojau tikėdamasi, kad kol kas to
pakaks.
- Keideno draugai visuomet čia laukiami, - atsakė ji ir užsikišo
plaukų sruogą už ausies. Moteris, nors žemesnė už mane, atrodė
ori ir net savotiškai didinga. - Juk judu draugai, tiesa?
Bemat sumojau, ką reiškia jos klausimas, tad raminamai iškė­
liau rankas.
- Taip, tik draugai.
Deja, tą pačią akimirką man prieš akis iškilo mūsų pirmojo bu­
činio vaizdas, po kurio sekė pastarosios savaitės eskapados filmas.
Užkaito skruostai, turėjau nuryti gumulą. Tokių dalykų nebebus.

209
Buvau tvirtai šitai nusprendusi. Geriau užgesinti dar neįsipliesku-
sią ugnį, kad nevirstų didžiule liepsna. Mat butas ir, svarbiausia,
mudu su Keidenu siejanti draugystė pernelyg man rūpėjo - nega­
lėjau tuo rizikuoti.
- Jis jau seniai nebuvo parsivedęs namo merginų. Nustebčiau,
jeigu tavęs nelaikytų ypatinga. - Reičelė kalbėjo linksmai ir nesi­
varžydama, bet iš akių puikiai mačiau, kad mėgina mane įvertin­
ti. - Neįskaudink jo.
Ziojausi prieštarauti, bet iškart prisiminiau Spenserio žodžius
apie Keideno paaugliškas meiles, paties Keideno reakciją į širdelė­
mis išpaišytą kompaktą, mano surastą mašinoje. Tad tik nežymiai
linktelėjau.
- Nors nemanau, kad galėčiau jį įskaudinti, bet patikėk, nieku
gyvu neketinu to daryti.
Ji vėl pažvelgė į mane susimąsčiusi, paskui uždėjo ranką ant
manosios.
- Man regis, mudvi puikiai sutarsime, Alija.
Ir išskubėjo iš kambario, palikdama mane visiškai sutrikusią.
Keidenas iš tikrųjų buvo velnioniškai panašus į savo mamą.

210
 18 skyrius

Vos Reičelei pradingus, Keidenas užnešė mano krepšį į viršų ir

pastatė prie lovos.
- Ačiū, - pasakiau.
Man neliko nieko kito, tik žiūrėti į jo rankas. Jis buvo nusivilkęs
nertinį, likęs vien su kukliais marškinėliais, tad galėjau matyti jo
tatuiruotes - man patiko. Nuo tada, kai paaiškino jų prasmę, lai­
kiau jas dar įdomesnėmis.
Tas prakeiktas Keidenas su savo prakeiktom rankom.
- Nėra už ką.
Atplėšiau akis nuo jo rankų ir nusišypsojau.
- Tavo mama šauni. Kaip pasakytų Spenseris, tikras saldai­
niukas.
Jis suraukė nosį.
- Neprimink.
- Taip blogai? - nusijuokiau.
Keidenas pavartė akis ir atsisėdo ant lovos.
- Nieko nežinai. Kaskart čionai apsilankęs jis taip jai meilinasi,
kad vos nevemiu.
- Kiek daug dalykų tave vimdo, - sukikenau apžiūrinėdama
plikas kambario sienas.
Įdomu, kokie plakatai čia kabojo. Automobiliai? Roko grupės?
Nuogos merginos?

211
 - Pasaulyje begalė baisių dalykų. Tokių kaipTeilor Svift dainos
ar Spenserio elgesys, kai tik horizonte pasirodo mano mama.
Atsigręžusi pamačiau, kad jis šypsosi. Darėsi nebejuokinga. Vos
peržengęs savo motinos namų slenkstį Keidenas pasidarė tiesiog...
romus.
- Apie ką galvoji? - paklausė vos pamatęs mano persimainiusį
veidą.
- Apie tai, koks esi čia laimingas, - atvirai atsakiau. Jis bemat
liovėsi šypsojęsis. - Gera tai matyti, - pridūriau ir vėl nusisukau.
Perėjusi per kambarį stabtelėjau prie žaidimų konsolės „Nin­
tendo 64“. Atrodė gan švari, bet sena senutėlė. Atsiklaupiau ir iš­
traukiau dėželę, kurioje buvo sukrauti žaidimai.
-Jau seniai juos pamiršau, - tarė Keidenas, priėjęs man už nu­
garos. Paskui atsisėdo šalia ir paėmęs man iš rankų dėželę pažėrė
kasetes ant kiliminės dangos. - Puikumėlis!
Iš kasečių krūvos jis spindinčiomis akimis ištraukė „Mario
Kart“ žaidimą. Paskui pasilenkęs iš apatinės televizoriaus spintelės
lentynėlės išėmė nuotolinio valdymo pultelį.
- Gal nori sužaisti partiją?
- Jei paaiškinsi, kaip žaisti, mielai, - atsakiau ir siekiau paimti
pultelį.
Bet Keidenas nepaleido jo iš rankų. Pažvelgiau į jį suraukusi
kaktą.
- Tik nesakyk, kad dar niekada nežaidei „Mario“. Nejuokauk.
Vos nenusikvatojau, kaip rimtai jam tai išėjo. Tarsi būtų kalbė­
jęs apie gyvybę ir mirtį.
- Ne, nežaidžiau. Bet mielai čia pat su tavimi atsikratysiu tos
gėdingos ydos, - tariau nė nemirktelėdama.
Paėmiau pultelį jam iš rankų ir išvyniojau susuktą laidą.
Keidenas išsišiepė.
- Su didžiausiu malonumu, Plerpa. Su didžiausiu malonumu.

212
 Jis įjungė televizorių ir prieš paleisdamas žaidimą įkišo kelis
laidų kištukus į lizdus.
Kitą valandą supratau, kad Keidenas buvo visiškai teisus.
Čia išties buvo gyvybės ar mirties klausimas. Jis man parodė,
kaip nustatyti parinktis, pasirinkau mielą grybuko figūrėlę, ir mu­
du ėmėme kariauti. Žiauriai.
Beveik visą laiką sėdėjau ant grindų, nes, kitaip nei Keidenas,
kiekvieną judesį, valdomą pulteliu, atkartodavau visu kūnu. Jis
kaskart prapliupdavo juoku, kai imdavau rangytis, ir pražiopso­
davo savo manevrus, tad galėdavau jį prisivyti ir paspęsti smagius
spąstus - švystelėdavau juos kaip granatas.
Dar niekada gyvenime joks žaidimas neteikė man tiek malo­
numo.
Beveik nepastebėjome, kaip Reičelė įėjo į kambarį su lėkšte su­
muštinių ir atsisėdo ant lovos. Pajutau jos žvilgsnį, tad nebegalėjau
taip gerai susitelkti į žaidimą. Keidenas, aišku, tuo iškart pasinau­
dojo ir nustūmė mano vargšelį grybuką nuo kelio tiesiai į prarają.
- Taip negarbinga! - sušukau degdama noru trinktelėti jam
pulteliu.
- Pati kalta, kad atsipalaiduoji, - sausai atkirto jis, neatplėšda­
mas akių nuo ekrano.
Keideno pečiai buvo įsitempę, veidas susikaupęs. Vis dėlto jis
lyg ir šypsojosi.
- Tikriausiai dėl to, kad taip kvepia sumuštiniais, - pasakiau
uosdama orą. - Reičele, gal reikia tau pagelbėti ruoštis porytdienai?
Surizikavau į ją dirstelėti, bet ji numojo ranka.
- Šiandien nebereikia, daugumą darbų jau nudirbau. Bet jei
prisidėtum rytoj, būčiau dėkinga.
- Visuomet taip sakai, o paskui neleidi tau padėti, - sumurmėjo
Keidenas ir kreipėsi į mane: - Tik supjaustyk ne taip svogūną -
bemat būsi prikaltas prie taikinio ir užmėtytas peiliais.

213
 - Galvok, ką šneki, antraip sudorosiu tave draugės akyse žais­
dama „Mario Kart“ . Tau smarkiai atsirūgtų, juk nepamiršau to
žaidimo, - pagrasino Reičelė, bet Keidenui tai nepadarė įspūdžio,
jis tik gūžtelėjo pečiais.
- Nagi pabandyk, - paakino mamą.
Reičelė tuoj pat pakilo ir prisėdo prie mūsų. Mudu pabaigėme
savo raundą, tada įdaviau jai pultelį. Buvo smagu žiūrėti, kaip juo­
du karščiuodamiesi susigrūmė. Reičelė neperdėjo: žaidė išties ge­
rai. Tikriausiai nuolat žaisdavo su sūnumi, kai tas čia dar gyveno.
Atrodė esanti iš tokių mamų.
Po valandėlės atsistojau ir išsitraukiau iš rankinės telefoną, kad
parašyčiau žinutę Donai. Ji buvo manęs prašiusi iš karto nušviesti
jai padėtį, kai tik atvyksiu, tad norėjau pasinaudoti laisva minute
ir įvykdyti pažadą.
Kai vėl pažvelgiau į Keideną, mudviejų akys susitiko. Jis buvo
pasukęs galvą į mano pusę ir mėgino nesišypsoti. Kai kitą akimirką
Reičelė pergalingai suriko, vėl nusigręžė. Ir garsiai nusikeikė.
- Juk sakiau, kad nepasikuklinsiu ir tave įveiksiu draugės aky­
se, - tarė mama. - Pradedančiojo žaidėjo klaidos.
Keidenas irzliai sušnarpštė.
- Reikalauju revanšo.
-Jeigu nori pasijausti geriau, žaisk su Alija. - Ji atsisuko į ma­
ne. - Neįsižeisk.
- Nieko tokio, - iškart atsakiau ir sėdėdama ant grindų sukry­
žiavau kojas.
Keidenas nusikvatojo per visą kambarį, jo juokas užkaitino
man kraują. Užuot sekusi žvilgsniu mažas įvairiaspalves mašinėles
ekrane, ėmiau žiūrėti tik į jį.
Dar prieš kelias dienas abejojau, ar gerai padarysiu važiuodama
į Portlandą su Keidenu. Bet šią akimirką nebegalėjau įsivaizduoti
gražesnės vietos.

214
Drauge praleidome nuostabią dieną. Vidurdienį Keidenas baigė
aprodyti man namą, o jo mama darbavosi prie puodų. Kai prie jos
prisidėjome, pamačiau, kad jis neperdėjo: Reičelė išties nenorėjo
išleisti virtuvės vairo iš rankų. Mano, kaip virėjos, gebėjimas ir įgū­
džiai ruošti maistą apsiribojo rudimentinėmis žiniomis, tad netru­
kau išvysti ją susiraukusią - moteris raukėsi visai kaip Keidenas,
nesusilaikiau nenusišypsojusi. Netrukus mudu su juo tenkinomės
tuo, kad paprašyti surasdavome ir paduodavome Reičelei virtuvės
reikmenis, o visą kitą laiką stengėmės nesipainioti jai po kojomis.
Paskui, sukirtę milžinišką porciją makaronų su sūriu, dviese
sutvarkėme virtuvę. Viskas čia buvo beveik taip pat kaip namie,
Vudshile. Visą laiką jutau Reičelės žvilgsnius, bet neišsidaviau juos
pastebinti.
- Gal nori pasivaikščioti? - tyliai paklausė Keidenas, kai šluos­
tėme indus.
- Ar čia yra kalnų, ant kurių norėtum mane užvyti? Turistinių
batų neįtraukėme į paiimtinų daiktų sąrašą, - paerzinau jį.
Jis atsišliejo į kriauklę, rankas užkišęs už nugaros.
- Parodyčiau tau keletą vietelių, kuriose pirmiau leisdavau lai­
ką. Galėtume kur nors išgerti kavos ar dar ką nuveikti.
Dar ką nuveikti. Mintyse nusijuokiau. Portlando Keidenas ti­
krai kerintis.
- Mielai.
Jis į mane pašnairavo.
- Kas čia ir vėl taip juokinga?
Tuoj pat tvirtai sučiaupiau lūpas. Vis dėlto neįstengiau nuslėpti
šypsenos.
- Baik. Keli man šiurpą. Tarytum regztum planus, kaip įvilioti
kitą auką į pasalą, - pasakė Keidenas.
- Ką? - įsisprendžiau į šonus ir išpūčiau akis. - Šypsodama taip
neatrodau.

215
 - Atrodai. Kaip klounas iš siaubo filmo, - atsitiesdamas at­
rėžė jis.
- Keidenai, - įspėjau.
- Arba kaip Džokeris. Sakytum tavo lūpų kampučiai...
Tvojau jam rankšluosčiu. Jis šastelėjo į šalį ir garsiai nusijuokė.
Rankšluostis pliaukštelėjo jam per sėdynę.
- Cha! - sušukau.
Keidenas ūmai liovėsi juokęsis. Kitą akimirką stvėrė mane ir
užsimetė ant peties.
Tik to dar trūko!
- Tuoj pat paleisk!
Rankšluostis pliaukštelėjo dabar jau man per sėdynę, net su­
cypiau.
- Mes ne vieni, Keidenai. Baik kvailioti, - sušnypščiau mata­
ruodama rankomis, kad jis mane paleistų.
- Keidenai, paleisk mergaitę, - išgirdau tariant Reičelę.
Neatrodė, kad jo elgesys būtų ją nustebinęs. Tokie sūnaus kvai­
liojimai, regis, jai buvo ne naujiena.
Nekreipdamas dėmesio nei į mane, nei į motiną Keidenas pa­
traukė prie laukujų durų vis dar užsimetęs mane ant peties.
- Kur einate? - sušuko Reičelė mums iš paskos.
- Norėjau bent kiek aprodyti Alijai apylinkes, - atsakė jis ir
pabandė įsispirti į batus, nepaleisdamas manęs.
- Nesitabaluok, Plerpa.
Nė neketinau nurimti, bandžiau išsivaduoti iš jo gniaužtų. Kei­
denas prarado pusiausvyrą ir žengdamas žingsnį į priekį už kažko
užkliuvo. Kaukštelėjau galvą į sieną ir skausmingai sudejavau.
- Prisidirbai, - sumurmėjo jis, bet palinkęs į priekį nuleido ma­
ne žemyn. Viena ranka suėmė už žasto, kita atsargiai apčiupinėjo
man galvą.
- Viskas gerai?

216
 Suvaitojau. Prieš akis sukosi juoduliai, kelis kartus giliai įkvė­
piau ir sumirksėjau, kol ir vėl galėjau aiškiai matyti Keideno veidą.
- Plerpa, - jo balsas sušvelnėjo.
Jis stovėjo prie pat manęs. Mano žvilgsnis nuslydo per jo su­
rauktą kaktą ir karameliškai rudas akis ir išdavikiškai sustojo prie
lūpų.
Keideno lūpos buvo gana gražios. Tikrai gebėjo daug daugiau,
ne vien bučiuoti iki sąmonės netekimo. Lengvai išlenktos lūpos
savo forma tobulai derėjo prie manųjų. Prisiminiau mūsų paskuti­
nį bučinį ir nejučia sulaikiau kvėpavimą.
Vėl pakėliau žvilgsnį. Keideno akys buvo tokios tamsios, kad
silpnoje koridoriaus šviesoje atrodė kone juodos.
Kuo greičiau išsilaisvinau iš jo rankų ir atšlijau kuo toliau, net
atsitrenkiau nugara į sieną. Vengdama Keideno žvilgsnio pasilen­
kiau apsiauti aulinukų. Paskui nusikabinau nuo kabyklos striukelę,
apsivilkau, apsivyniojau kaklą šalių. Tik kai pulsas aprimo, išdrįsau
ir vėl į jį pažvelgti.
- Eime? - paklausiau rodydama nykščiu į duris.
Valandėlę Keidenas nieko neatsakė, tik į mane žiūrėjo. Ga­
liausiai tyliai atsiduso. Nusikabino nuo kabyklos striukę ir atidarė
duris.
- Iki, mama! - šūktelėjo per petį.
Mudu išėjome į vėsų rudens orą.
Rudenį Portlandas atrodė nuostabiai gražus, visai kitoks nei
tie miestai, kuriuos lig šiol buvau aplankiusi. Gatves, ištisai ap­
kritusias lapais, juosė aukšti medžiai. Grožėjausi lapų šnarėjimu
po kojomis, kartkartėmis juos išspirdavau į orą, žiūrėdavau į tyliai
sklendžiančius ir vėl nusileidžiančius ant žemės.
Keidenas užaugo gražiame, jaukiame rajone. Viskas čia buvo
išpuoselėta. Eidami pagrindinės gatvės link, sutikome daugybę
šeimų. Vaikai važinėjo dviračiais po gatves. Žiūrėdavau jiems pa­

217
vymui, iki pradingdavo už arčiausio kampo. Džiaugiausi, kad turiu
priežastį nespoksoti į Keideną.
Man buvo gėda. Ne vien dėl to, kad būtų tekę vienai sėdė­
ti Vudshile, jeigu jis nebūtų manęs pasiėmęs drauge, o labiausiai
todėl, kad jaučiausi visiškai bejėgė ir būdama arti Keideno iškart
pajusdavau dilgčiojant visą kūną. Aišku, mudu niekuomet nebū­
sime daugiau nei draugai, bet kuo geriau jį pažinojau, tuo labiau
silpnėjo mano nusistatymas.
- Ar visuomet čia gyvenote? - paklausiau jo, kai nutolome nuo
gyvenamojo rajono.
- Mama nusipirko tą namą tik po skyrybų. Jis buvo visiškai
apleistas, kai pirmą kartą jį apžiūrėjome, negalėjau nė vaizduotis,
kad čia įsikursime, - atsakė jis.
- Tikrai? Dabar toks neatrodo.
- Mėginome patys pasiremontuoti, kad sutaupytume pinigų.
Turiu atvirai pripažinti, anuomet ne kažin kiek jai padėjau.
Keidenas gūžtelėjo pečiais. Mudu ėjome taip arti vienas kito,
kad savo ranka jutau kiekvieną jo judesį, tad instinktyviai pasitrau­
kiau per žingsnį į šalį.
Jis sustojo.
- Gal baigsi? - subambėjo, nutvėrė mane už rankos ir taip
smarkiai trūktelėjo artyn, kad į jį atsitrenkiau. - Kas yra?
- Nieko, - paskubėjau atsakyti.
Keidenui kaktoje įsirėžė gilios raukšlės. Jis palenkė galvą,
žvilgsnis pasidarė mąslus.
-Tu nežmoniškai susikausčiusi. Norėčiau žinoti, kodėl, kad ga­
lėčiau kaip nors padėti.
Krenkštelėjau ir pasistengiau nebežiūrėti į jo lūpas.
- Galėtum eiti tolėliau nuo manęs, Keidenai.
Jis visiškai sutriko. Tik po kelių akimirkų suprato, ką turiu gal­
voje, ir paleido mane taip staiga, tarsi būčiau jį nuplikiusi.

218
 - Nesijausk greta manęs nejaukiai, - tepasakė.
Aš ir nesijaučiau nejaukiai. Visiškai ne. Greta jo jaučiausi net
per gerai. Bet juk negalėjau jam prisipažinti.
- Keidenai, viskas yra kitaip. Aš tik truputėlį... varžausi dėl tavo
mamos.
Jis sukluso.
-Tai todėl atrodai tokia baikšti? Suki galvą, ką pamanys mama?
Pritariamai linktelėjau. Tai buvo puikus pasiteisinimas, su
džiaugsmu jo griebiausi.
- O jau maniau, kad trenkiu prakaitu ar dar kas nors yra, - su­
simąstęs pasakė Keidenas.
Pasilenkiau ir jį pauosčiau.
- Ne, tikrai nesmirdi. Nors tavo draugams pasakysiu priešingai,
jei paklaus. - Lengvai jį stumtelėjau. - Monika kartą man sakė,
kad visiems pasakoji, jog aš smirdžiu.
Keidenas sušvokštė.
- Aišku, smirdi. - Kilstelėjau antakį. - Kalbu atvirai. Apie tavo
iškrypusį skonį mudu jau šnekėjome. Turėtum džiaugtis, kad esu
su tavim atviras. Kiekvieną kartą, kai būni tame pačiame kamba­
ryje su manim, kvapas toks, lyg būtų sprogęs saldumynų fabrikas.
Norėjau vėl jam trinktelėti, bet jis išsisuko nuo smūgio ir kul­
niavo toliau. Nė neketinau eiti iš paskos - tai pamatęs jis apsisuko
ir grįžo atgal.
- Noriu parodyti tau parduotuvę, kurioje kitados dirbau. Nagi
nesispyriok, eikš su manim!
Viskas buvo kaip seniau, nepaprastai tuo džiaugiausi.

- Čia dirbai?
Užvertusi galvą žiūrėjau į nutriušusią iškabą, kurios tamsiai
žalios raidės bylojo: „Bold Records“. Pakraščiuose dažai buvo ap­

219
silaupę, namo fasadas irgi atrodė regėjęs geresnių dienų. Man vis
tiek pasidarė įdomu, kaip viskas atrodo viduje. Dar niekada nesi­
lankiau tikroje plokštelių parduotuvėje.
Keidenas linktelėjo, atidarė duris ir prilaikė, kad įleistų ma­
ne vidun. Apie mūsų apsilankymą pranešė skimbtelėjęs varpelis.
Viduje tyliai grojo roko muzika; dairiausi ir stebėjausi. Nesuskai­
čiuojamos lentynos, nukrautos vinilinėmis plokštelėmis, buvo už-
griozdusios kiekvieną parduotuvės milimetrą, nuo lubų tarp baltos
medžiagos skiaučių kadaravo elektros lemputės, jų šviesa atsispin­
dėjo nuo kompaktinių plokštelių stovų vidury parduotuvės.
- Tikra beprotybė,- sumurmėjau ir nedelsdama nuėjau prie
pirmosios lentynos.
Nors neturėjau grotuvo, plokštelės visuomet kažkaip ypatingai
mane žavėjo. Eidama palei lentyną braukiau pirštu per jų nuga­
rėles. Kartkartėmis kokią ištraukdavau, įdėmiai apžiūrėdavau ir
vėl įkišdavau atgal, paskui ištraukdavau kitą. Kai kurios buvo man
žinomos, apie kitas nebuvau nė girdėjusi. Stengiausi įsidėmėti pa­
vadinimus. Priėjusi prie pirmos lentynos galo atsisukau į Keideną,
atsiliekantį per porą žingsnių, ir nusišypsojau. Jis atsakė man šyp­
sena ir mostelėjo smakru, kad eičiau tolyn.
Parduotuvės gilumoje keli laipteliai vedė žemyn į jaukų kam­
pelį. Ir čia sienos buvo apklijuotos plokštelių vokais. Ant tamsių
lentinių grindų pamačiau raštuotą kilimą, tarp dėžių su kompak­
tinėmis ir vinilinėmis plokštelėmis stovėjo odiniai foteliai ir kelios
aksomu aptrauktos sofos. Ant didelių stalų puikavosi grotuvai ir
ausinės. Dešiniame pasienyje buvo įrengta virtuvėlė su virduliais
ir kavos aparatu. Prie šaldytuvo stovintis vyras išsiėmė kolos skar­
dinę. Ant sofų drybsojo jaunuoliai ir lingavo į muzikos taktą. Čia
išties tvyrojo ypatinga nuotaika. Tarytum persikėlus į kitą pasaulį,
kuriame svarbi tik muzika ir niekas daugiau.

220
 Keidenas pro mane priėjo prie kavos aparato, bet ne automa­
tinio, kava buvo verdama senamadiškai, o šiluma palaikoma kavi­
nuke. Keidenas paėmė iš lentynos du puodelius, pripylė kavos ir
vieną padavė man.
- Gaila, nėra grietinėlės. Ir kava ne aukščiausio lygio, bet...
Nebaigęs sakinio jis atsainiai gūžtelėjo pečiais.
- Man čia labai patinka, - pasiskubinau ištarti. - Tikrai, Kei-
denai. Nors dabar pat nusipirkčiau visus mėgstamiausius gabalus
vinilų pavidalu. Nors ir neturiu grotuvo.
- Kai čia dirbau, irgi taip jaučiausi. Deja, tuomet reikėjo taupyti
automobiliui. Be to, kompaktai užima mažiau vietos. Bet kai kada
nors nusipirksiu didesnį butą, vėliau gal ir namą, tada įsirengsiu
milžinišką muzikos kambarį. - Papūtęs į puodelį jis truputį gurkš­
telėjo kavos. - Deja, mama nenorėjo palaisvinti šiam tikslui jokios
patalpos. Man tai pasirodė žiauriai egoistiška išjos pusės.
- Kaip apgailėtina, - pritariau jam ir rimtai linktelėjau.
- Tikrai, ką?
Mudu kurį laiką šypsojomės vienas kitam, paskui Keidenas
mostelėjo ranka su puodeliu į paskutinį laisvą fotelį kambario vi­
duryje. Ant sofos priešais mus sėdėjo keli jaunuoliai ir kvailiojo.
Vienas vaikinas perdėtai įsijautęs vaizdavo skambinantis gitara.
Salia jo sėdinti mergina iš pradžių purtė galvą, paskui nusišypsojo.
Galiausiai prisislinko arčiau jo.
Keidenas pasiūlė man sėstis į fotelį, bet aš mostelėjau ranka -
ačiū, nenoriu. Visai patogiai įsitaisiau ant ranktūrio. Keidenas at­
sisėdo, bet pasislinko į patį kraštelį, tad buvome atsisukę vienas į
kitą ir galėjome šnekučiuotis. Jis man papasakojo, kad būdamas
keturiolikmetis leisdavo čia kone kiekvieną popietę ir po truputį
žmonėms ėmė siūlyti, kas pačiam patinka. Savininkė Trudė už tai
jį pabardavo, kol suvokė, kad jis ne tik turi gerą skonį, bet ir išties
daug ką išmano. Kai galop jo paklausė, ar nenorėtų padirbėti pa-

221
galbininku, parduotuvę Keidenas jau buvo taip gerai išžvalgęs, kad
viską žinojo ne blogiau už pačią savininkę, taigi iškart sutiko. Nors
iš pradžių galėjo tik priimti prekes, išvynioti naujienas ir išdėlioti į
lentynas, net dabar nuo tų prisiminimų jam žibėjo akys.
- Ar liūdėjai, kai teko iš čia išeiti? - paklausiau.
Keidenas išgėrė kavos likutį ir palinkęs į priekį padėjo tuščią
puodelį ant stalo.
- Taip, buvo gaila. Turėjau puikų darbą, buvau sukaupęs dau­
gybę patirties. Beje,Trudė nuliūdo dar labiau už mane. Paskutinę
mano darbo dieną kaip reikiant įsisriūbavo. - Jis suraukė nosį.
- Visiems gerai žinoma, kaip žiūri į ašaringus pokalbius, - nu­
sijuokiau.
Jis kilstelėjo antakį, bet neatsakė.
Išsigandusi klyksmo atsisukau. Vaikinas, kuris vaidino skambi­
nantį gitara, užgulė merginą ir iš visų pusių ėmė kutenti. Ji rangėsi
jo glėbyje ir gaudė orą. Išsišiepiau priglaudusi puodelį prie lūpų.
- Kaip miela, - tyliai pratariau.
Keidenas sušnarpštė.
- Šitaip jau bene šimtą metų maivosi kiekvienas šešiolikmetis,
atsivedęs čionai merginą. Neįtikima, kad tai lig šiol tebevyksta.
-Juk čia jauki vietelė pirmajam pasimatymui. Negriauk mano
romantinių fantazijų, - atšoviau.
Jis tik papurtė galvą.
Kai irgi baigiau kavą, mudu vėl užlipome į parduotuvę ir toliau
apžiūrinėjome plokšteles. Radome daugybę patinkančių mums
abiem, o matydamas kitas Keidenas raukė nosį. Nusivedė mane
prie perklausoms įrengtos vietos, uždėjo didžiules juodas ausines,
ir aš nieko aplink nebegirdėjau. Iš pintinės, stovinčios šalimais,
tarsi be jokios atrankos traukė vieną po kito kompaktus ir leido
man klausytis. Kai man patikdavo koks gabalas, iškeldavau nykštį,
o jei nepatikdavo, akimoju susiraukdavau. Laimė, Keidenas mano

222
skonį jau buvo neblogai perpratęs. Nuo vieno albumo širdis man
ėmė kaip reikiant daužytis, į jį sudėtos dainos, nors jau senos ir
primirštos, atrodė tokios artimos. Pakėliau spindinčias akis į Kei­
deną. Jis pritardamas plačiausiai nusišypsojo.
Po valandėlės užsimerkiau ir pabandžiau prisiminti paskutinį
kartą, kai klausiausi „Yellowcard“ „Ocean Avenue“. Muzika man
padėdavo ištverti begalę baisių dienų. Kai kurios dainos sukeldavo
tam tikrus jausmus. Reikėdavo išgirsti vos kelis garsus, kad jie vėl
atgytų bet kokiomis aplinkybėmis. O šioje dainoje, regis, slypėjo
stebuklinga galia mane išgydyti, atgaivindavo kaskart iš naujo.
- Mėgstu šitą dainą, - pasakiau, ir Keidenas krūptelėjo. Pas­
kui atkišo ranką ir uždengė man burną. Tikriausiai per garsiai
kalbėjau, nes į mudu atsigręžė keli žmonės. Išgirdusi paskutinius
dainos garsus atsargiai nusiėmiau ausines nuo galvos ir papurčiau
plaukus.
- Po šio ryto kelionės norėjau įsitikinti, ar tavo skonis dar ne-
sugedęs, - tarė jis.
-Tau teko ištverti tik dviTeilor dainas, tad neišsidirbinėk.
Padėjusi ausines nuėjau prie kitų lentynų, dar nematytų.
Keidenas peržiūrinėjo lentynas kairėje pusėje, aš - dešinėje.
Kai rasdavome mums patinkančią plokštelę, parodydavome vienas
kitam. Ant naujojo „Fall Out Boy“ albumo viršelio buvo matyti
veidas; Keidenas jį man rodydamas netyčia laikė taip, lyg tas veidas
būtų jo kūno dalis. Sukikenau, išsitraukiau telefoną ir nufotografa­
vau šitą vaizdą. Kai parodžiau, kaip tai atrodo, Keidenas panūdo ir
mane taip nufotografuoti. Žiūrėjau, kaip jis ieško plokštelių - nors
mažiausiai dvejus metus čia nebedirbo, vis tiek atrodė puikiai įgu­
dęs. Netrukus pergalingai man atkišo „Ocean Avenue“ plokštelę
su merginos veidu saulėlydžio ir jūros fone. Norėjo padaryti nuo­
trauką, bet pareikalavau, kad atsistotų šalia manęs ir galėtume pa­
sidaryti asmenukę. Buvo nelengva, nes nemačiau, ką fotografuoju,

223
ir vis prapliupdavau juoku, kol ant grindų nukrito plokštelė, o pas­
kui telefonas. Po daugelio bandymų mums pavyko: improvizuotos
fotosesijos pabaigoje ne tik turėjau pritrenkiančią nuotrauką, bet iš
juoko dar ir pilvą įskaudo.
Kai vakare grįžome į Reičelės namus, buvo visiškai tamsu, o
aš drebėjau iš šalčio. Bet tai atrodė nesvarbu. Keidenas man pa­
dovanojo vieną gražiausių dienų, kokią su kuo nors buvau kada
nors praleidusi. Visai netikėtai supratau, jog esu laiminga, kad čia
leidžiu šventes.
Net labai laiminga.
 19 skyrius

Diena buvo itin graži, užtat juo baisesnė naktis. Veržte veržiausi
išsiropšti iš svetimos lovos ir susiieškoti Keideną svetimuose na­
muose. Tiesiog negalėjau atsikratyti minčių. Vos užsimerkusi re­
gėjau jį priešais save nesišypsantį arba persibraukiantį ranka plau­
kus, kaip paprastai daro susimąstęs. Į galvą vis lindo prisiminimai
apie mūsų bučinius. Reikėjo prisiversti baigti šitaip jį vaizduotis.
Šiandien viskas buvo labai gražu, vėl pasitvirtino, kad esame pui­
kiausi draugai.
Bet mano kūnas vis tiek šiurpo, labiausiai tos jo vietos, kurios
neturi nieko bendro su draugyste. Ilgesingai atsidususi pavirtau
lovoje ant kito šono ir užsitraukiau antklodę ant galvos, lyg šitaip
galėčiau numalšinti išdavikiškas mintis ir kūną.
Nieko neišėjo. Miegas neėmė, gulėjau ir varčiausi Keideno lo­
voje. Kartą pagavau save uostant pagalvę, bandant pajusti jo kvapą.
Taip toli buvome nuėję. Deja.
Kai galiausiai užmigau, buvo jau po vidurnakčio, o kitą rytą
išvydau pasekmes - juodus ratilus paakiuose. Stvėriau rankšluostį,
man padėtą Reičelės, ir nuėjau į vonios kambarį vildamasi, kad
dušas mane atgaivins. Nustačiau tokį šaltą vandenį, kokį galėjau
ištverti, ir mėgavausi kūną užliejančia vėsa. Ausyse vis dar skam­
bėjo ,,Yellowcard“ daina, niūniavau ją tyliai sau panosėje ir trinkau

225
plaukus šampūnu. O prieš išspaudžiant į delną dušo želės, staiga
atsivėrė vonios kambario durys.
- Labas rytas.
Taip smarkiai krūptelėjau, kad net paslydau. Paskutinę akimir­
ką pavyko įsitverti dušo laikiklio.
- Dink iš čia, Keidenai! - sušnypščiau. Laimė, dušo užuolaida
buvo nepermatoma.
Išgirdau jo juoką.
- Buvai neužsirakinusi. Tai lyg ir kvietimas.
Prakeikimas, jis buvo teisus. Iš tikro pamiršau užsirakinti. Bet
tik todėl, kad jau pripratau prie beraktės egzistencijos.
- Visiškai pakvaišai, Keidenai. Lauk iš čia!
Man ėmė žiauriai graužti dešinę akį, tad garsiai nusikeikiau.
Šitas šampūnas netiko mano akių tinklainei.
- Nekreipk į mane dėmesio.
Išgirdau jį atsukant vandenį ir imant valytis dantis.
Jam varžtai atsisukę. Vienintelis paaiškinimas.
Malonus rytinis prausimasis po dušu virto karštligiška skuba.
Iš pradžių pasistengiau išskalauti iš akių šampūną, paskui žaibiškai
ištryniau visą kūną žele, šnairuodama į užuolaidą. Tikėjausi, kad ši
tikrai nepermatoma.
- Vakar patyriau didžiulį malonumą, - staiga pasakė Keidenas.
Sunkiai supratau, ką jis kalba. Vis dar šiūravo dantis šepetėliu,
o ir balsas buvo prislopęs po nakties miego.
- Aš irgi. Bet būtų ne mažiau malonu netrukdomai nusipraus­
ti. Maniau, šitai esame išsiaiškinę, - atsakiau jam gaižiai.
Jis sušnarpštė pilna pastos burna - ganėtinai bjaurus garsas.
Galvą guldau, apspjovė visą veidrodį virš kriauklės. Fui.
- Nesimaivyk, Plerpa. Lyg nebūčiau anksčiau matęs tavęs
nuogos.
Net sustingau.

226
 -Ką?
- Anąkart nespėjai prisidengti užuolaida taip greitai, kaip tikė­
jaisi, - nusijuokė jis.
Mane išmušė karštis, skruostai išraudo. Šitas arogantiškas, nie­
kingas, suknistas...
- Keidenai? Tu dar ten? - staiga už durų pasigirdo Reičelės
balsas.
- O Dieve, - sušnabždėjau ir užsidengiau veidą rankomis.
Tylomis meldžiausi, kad neužeitų dar ir Reičelė. Tikriausiai
būčiau kritusi negyva.
- Taip, aš čia.
Keidenas, kitaip nei aš, liko visiškai ramus.
- Alija geria kavą ar arbatą? O gal labiau norėtų apelsinų sulčių?
Prikandau apatinę lūpą.
- Manau, jai patiktų kava. - Išgirdau vėl teškant vandenį, pas­
kui Keidenas išspjovė putas. - Bet gali ir pati paklausti, mama. Ji
dabar duše.
- Keidenai! - sušnypščiau.
- Išeinu, - jis vėl nusijuokė. Kitą akimirką dingo. Vos nesusmu­
kau. Gaudžiau kvapą. Nudobsiu jį už tai.
Nusipraususi greitai užsimoviau džinsus ir kuklius marškinė­
lius. Paskui sausai išsitryniau plaukus. Parnešiau naktinius į kam­
barį ir sukišau į savo kelioninį krepšį. Paklojusi lovą pagriebiau
telefoną nuo naktinio stalelio ir nulipau žemyn.
- Labas rytas, Reičele! - kuo linksmiausiai pasisveikinau, įėjusi
į virtuvę. - Gal galiu padėti?
Stengiausi neišsiduoti, kaip nemaloniai jaučiausi vonios kam­
baryje, bet buvau tikra, kad viską parodo raudonas it burokas mano
veidas.
Laimė, Reičelė apie tai nekalbėjo, tik parodė į vieną iš kėdžių.
- Ne, ne, sėskis!

227
 Keidenas jau sėdėjo prie stalo - eidama pro šalį smarkiai kumš­
telėjau jam per ranką, kad liautųsi nešvankiai šaipytis.
- Zinai, už ką, - suniurzgiau ir atsisėdau priešais jį.
Jis ir toliau sėdėjo išsiviepęs.
Pavarčiau akis ir apžiūrėjau Reičelės padengtą stalą. Ji buvo iš­
kepusi kiaušinienės, paruošusi vaisių salotų, nupirkusi riestainių,
duonos ir visokių užtepėlių, nuo kurių man seilė ėmė varvėti. Vis­
kas buvo taip gražiai suruošta. Jeigu Reičelė įdeda tiek pastangų
ruošdama pusryčius, tai jau dabar nekantravau sulaukti rytojaus
Padėkos dienos vakaro.
- Labai gailiuosi, bet buvo verta, - tarė Keidenas, ir aš vėl pa­
kėliau į jį akis. Sėdėjo atsilošęs, sunėręs rankas už galvos, linksmai
žybčiojančiomis akimis.
- Taip. Cha cha. Vis dar mirštu iš juoko.
Mano balsas buvo persunktas ironijos, nors jaučiau, kad ne­
trukus pakeisiu nuomonę ir taip pat išsišiepsiu. Vis dėlto neno­
rėjau suteikti jam malonumo, tad išsitraukiau telefoną iš kelnių
kišenės, kad pažiūrėčiau, ar neapsireiškė Dona. Įjungiau ekranėlį
ir suakmenėjau.
Septyni praleisti skambučiai. Nė vieno nuo Donos.
Visi - mamos.
Kiek padelsusi ištryniau tą sąrašą. Apsieisiu be jos spektaklių
ir grasinimų - Padėkos dieną praleisiu čia, Pordande, o ne Den­
veryje.
Lyg pajutusi, kad kaip tik dabar laikau telefoną rankoje, mama
vėl paskambino. Mečiau Keidenui atsiprašomą žvilgsnį ir atsisto­
jau ketindama išeiti iš valgomojo. Tik koridoriuje atsiliepiau.
- Ko nori? - subaubiau į ragelį.
Išgirdau kūkčiojant ir iškart pasigailėjau, kad kalbėjau tokiu to­
nu. Atvejus, kai girdėjau verkiant mamą, galėjau suskaičiuoti ant
pirštų. Sugniaužiau telefoną ir pajutau, kad man linksta keliai.

228
 - Mama... - atsargiai pridūriau.
Ir vėl slopinamas kūkčiojimas.
- Mama, kas nutiko? - sunerimau. Širdis, regis, sustojo, turėjau
atsišlieti į sieną. - Mama?
Į koridorių atėjo ir Keidenas. Išplėtusi akis sutikau jo klausia­
mą žvilgsnį.
- Skambinu dėl tavo tėvo, - pralemeno mama. Jos balsas buvo
šaižus. - T-t-tavo tėčiui nelaimingas atsitikimas.
Bet kurią akimirką galėjau sukniubti. Pasijutau žiūrinti į save
iš šalies. Mačiau, kaip suglebusi atsišliejau į sieną, veidas išbalęs it
drobė, telefonas abiem rankom prispaustas prie ausies.
- Kas atsitiko? - sukuždėjau. Veik negalėjau kalbėti. - Ar jis
sužeistas?
- Ką tik grįžome iš ligoninės. Grįžk tuoj pat namo, Kristele.
Blogi popieriai.
Telefonas išslydo iš rankų. Mane išpylė šaltas prakaitas, nebe­
galėjau išsilaikyti ant kojų. Net nepastebėjau, kaip susmukau ant
žemės.
Nelaimingas atsitikimas.
Ausyse skambėjo mamos žodžiai: nelaimingas atsitikimas, blo­
gi popieriai, turi grįžti namo.
Ūmai supratau, ką daryti. Skubiai pastvėriau telefoną ir vėl at­
sistojau. Keidenas kažką kalbėjo, bet vietoj jo žodžių tegirdėjau
šniokštimą - lyg krioklio, prie kurio kadaise lankėmės.
-Turiu išvykti, - išgirdau savo balsą ir pradėjau ieškoti telefonu
skrydžių iš Portlando tarptautinio oro uosto į Denverį.
Spaudinėdama ekranėlį užbėgau laiptais aukštyn ir sukdama
į Keideno kambarį trenkiausi petimi į durų staktą. Skausmo nė
nepajutau. Išsiblaškiusi griebiau krepšį nuo grindų ir užsimečiau
ant peties, neatplėšdama akių nuo ekranėlio. Rankos taip drebė­

229
jo, kad gerai neįžiūrėjau informacijos apie skrydžius. Kad ir kaip
stengiausi jas suvaldyti, nepavyko. Įniršusi surikau.
Mano drebančius pirštus suėmė šilta ranka. Pakėliau išplės­
tas akis į Keideną. Paprastai dėl bet kokio menkniekio paleidžiu
dūdas, bet dabar, išgirdusi tą naujieną, neišliejau nė menkiausios
ašarėlės.
- Kas nutiko, Plerpa? - susirūpinęs paklausė jis. Švelniai, ra­
minamai glostė man plaštaką, nykščiu sukdamas apskritimus, bet
manyje buvo susitvenkę tiek adrenalino, kad nenustygau vietoje.
Mindžikavau nuo vienos kojos ant kitos.
- Sakyk, kas yra, Alija. Kitaip negalėsiu tau padėti.
Keideno balsas buvo švelnus. Tarsi kalbančio su įbaugintu žvė­
reliu. Tikriausiai ir buvau panaši į tokį.
- Mano tėtis, - pralemenau.
Oi ne, tuoj apsivemsiu. Reikia suspėti į artimiausią lėktuvą, nu­
skristi į Denverį ir būti kartu su juo, kad dar bent...
- Alija, - Keidenas nutraukė mano minčių giją. Suėmė ranko­
mis skruostus ir atsargiai palenkė galvą atgal, kad žiūrėčiau tiesiai
į jį. - Kas tavo tėvui?
- Nelaimingas atsitikimas. - Nebesugebėjau kalbėti pilnais sa­
kiniais. - Mano tėčiui nelaimingas atsitikimas.Turiu... turiu skris­
ti į Denverį. Dabar.
Jis tuojau pat mane paleido. Nuėmė man nuo peties sunkų
krepšį, paėmė už rankos ir nusitempė paskui save apačion į virtuvę.
Persimetė keliais žodžiais su mama, bet aš nesupratau, ką jie kalba,
mintys ir besidaužantis pulsas slopino viską aplink. Po akimirkos
Keidenas vėl atsidūrė šalia manęs ir paėmė iš rankos telefoną. Rei­
čelė apkabino mane per pečius ir išstūmė iš virtuvės.
Lyg nesavomis kojomis ėjau pirmyn. Žingsnis po žingsnio.
Galvoje buvo kaip iššluota. Reičelė mane patikino, kad viskas

230
bus gerai, klusniai linktelėjau. Staiga atsidūrėme lauke prie džipo.
Keista, kad buvau apsiavusi savo rudaisiais aulinukais. Keidenas
atidarė man keleivio dureles, bet prieš įsėsdama dar kartą atsisu­
kau į Reičelę ir pasistengiau nutaisyti dėkingą šypseną, veikiausiai
nevykusią. Matyt, atrodžiau kaip Džokeris iš „Betmeno“ - pašiur­
pusi, paklaikusi.
- Ačiū už kvietimą, Reičele, - pralemenau.
Ji atsakė, kad esu visuomet laukiama, dar kartą mane apkabino,
o tada įlipau į automobilį.
Keidenas prisegė mane kaip vaiką saugos diržu, pati nebeval-
džiau rankų. Jis važiavo per gyvenamąjį rajoną kiek galima grei­
čiau. Leidęs man kelias minutes atsipūsti pranešė, kad užsakė
bilietą į lėktuvą, kuris išskris po keturiasdešimt penkių minučių.
Man reikėsią tik įsijungti programėlę ir eiti tiesiai į terminalą.
Girdėjau jį kaip per rūką. Žinojau, kad Keidenas, kitaip nei aš,
orientuojasi bet kokioje situacijoje. Neturėjau jėgų nei gėdytis, nei
išvis ką nors jausti. Mintis buvo užvaldęs vien nerimas dėl tėvo.
Mėginau prisiminti paskutinį mūsų pokalbį, bet neįstengiau.
- Negalvok apie nieką, - paliepė Keidenas.
Jam nė nereikėjo į mane pažvelgti, kad žinotų, kaip jaučiuosi.
Buvo įsmeigęs akis į kelią tiesiai prieš save. Važiavo greitai ir nar­
dydamas tarp mašinų pykdė kitus vairuotojus, bet nereagavo nei į
pypsėjimą, nei į nepadorius gestus.
Atvažiavęs į oro uostą pastatė mašiną aikštelėje baisiai kreivai.
Kol išlipau, ištraukė iš bagažinės mano krepšį. Paskui paėmė mane
už rankos ir nuvedė tiesiai į terminalą. Prie registracijos staliuko
sustojome gaudydami kvapą.
- Iškelk rankas, - pareikalavo Keidenas.
- Ką? - nustebau.
Kaip tik svarsčiau, ar neturiu bagaže jokių skysčių, galinčių pri­
daryti bėdos, kai turėsiu pereiti saugumo kontrolę.

231
 - Iškelk rankas, - pakartojo jis.
Tik tuomet pamačiau, ką jis laiko.
Savo šviesiai pilką nertinį.
Nejučiom pakėliau rankas. Keidenas užvilko nertinį man per
galvą - iškart užuodžiau gerai pažįstamą kvapą, teikiantį jaukumo
pojūtį.
- Ačiū, - sumurmėjau, kai jis užmetė krepšio diržą man ant
peties. - Ačiū.
Pamaniau, kad to nepakanka, ir dar keliskart padėkojau.
- Viskas bus gerai, - nutraukė mane Keidenas.
Jis perbraukė pirštais man per plaukus, styrančius į visas pu­
ses. Ties pakaušiu sustojo, palinko į mane ir priglaudė lūpas prie
kaktos. Užsimerkiau stengdamasi įsiminti tą jausmą. Ūmiai mane
apėmė ramybė, sulaikiau kvėpavimą. Bet ta akimirka per greitai
praėjo.
- O dabar pirmyn, - tyliai sumurmėjo Keidenas ir linktelėjo
registracijos pusėn.
Dar kartą pažvelgusi į tamsias jo akis nuskubėjau registruotis.

232
 20 skyrius

Skrydis į Denverį truko tiek pat, kiek kelionė automobiliu iš

Vudshilo į Portlandą. Tačiau vakar pustrečios valandos pralėkė
akimoju, o šiandien virto ištisa amžinybe. Apie miegą negalėjau
nė pagalvoti, neįstengiau net ramiai nusėdėti. Mielai būčiau kaip
nors sudeginusi susitvenkusią energiją, gal verkdama, nes iš patir­
ties žinojau, kad išsiverkusi nusiraminu, o galva prablaivėja. Bet
pastarosiomis valandomis kūnas, regis, man nebepriklausė. Visiš­
kai nebegalėjau jo valdyti. Nesugebėjau išgerti vandens, kurį prie­
šais mane buvo pastačiusi stiuardesė. Gerklė degė, mane pykino, o
vienintelis dalykas, padedantis viską ištverti, buvo Keideno kvapas,
jo apgaubta jaučiausi kaip jaukiame kokone. Sulindau į minkštą
nertinį iki nosies, užtempiau rankoves iki pirštų galiukų, kad nie­
kas nematytų manęs drebant.
Kai pagaliau išlipau iš lėktuvo, užvis labiau norėjau bėgti te­
kina, bet žmonių minia, kartu plūstanti prie išėjimo, manęs ne­
praleido. Galiausiai atsidūrusi lauke apsidairiau ieškodama taksi.
Mamai skambinti nenorėjau. Bijojau, kad tėčio būklė per tą laiką
dar pablogėjo. Nenorėjau apie tai sužinoti telefonu.
Laimė, vairuotojas suprato, kaip skubu. Gatvės aplink oro uos­
tą buvo užsikimšusios, bet po kelių minučių kamšatis išsisklaidė,
tad jis nuspaudė greičio paminą ir nuvežė mane į prabangų rajoną
miesto pakraštyje, kur stovėjo tėvų namas.

233
 Važiuodama galvojau apie keisčiausius dalykus: kad vos per ke­
lias valandas įmanoma nusigauti iš vienos valstijos į kitą, nors ir
atokiausią, apie taksi kvapą, dūmų bei odos mišinį, apie „Mario
Kart“. Mintyse net sviedžiau banano žievę į mašiną, kuri nesileido
aplenkiama, ir ėmiau isteriškai kvatotis.
Gerai, kad dar galėjau juoktis.
Kai pagaliau vairuotojas įsuko į plačią mūsų gatvę su aristo­
kratiškomis namų valdomis ir sustojo prie tėvų namo, pamaniau,
kad bet kurią akimirką apsivemsiu. Mečiau pinigus jam į skreitą
ir iššokau iš automobilio. Krepšį iš bagažinės išsitraukiau pati ir
įvaža nubėgau prie namo.
Nekreipiau dėmesio nei į impozantišką fasadą, nei į fontaną
sodelyje, nei į stebėjimo kameras. Maigiau skambutį ir tuo pat me­
tu trankiau kumščiu tvirtas duris.
Netrukus išgirdau, kaip kažkas viduje priėjo prie durų ir irzliu
balsu sumurmėjo kažką nesuprantama. Durys atsidarė.
- Kristele? - nustebo tėtis.
Negalėjau patikėti savo akimis. Sunkiai šnopuodama į jį spok­
sojau.
Tėčio plaukai buvo beveik visiškai pražilę, galva dar labiau pra­
plikusi ir dėl to tarsi paaukštėjusi kakta. Jis vilkėjo nepriekaištin­
gai gulintį pilką kostiumą, darantį kuo rimčiausią įspūdį, ir baltus
marškinius, ryšėjo tamsų kaklaraištį. Beje, kitaip apsirengusį retai
jį ir matydavau.
Negalėjau susivaldyti - apglėbiau rankomis per liemenį, įsi­
kniaubiau į krūtinę. Pagaliau man ištryško ašaros, kurių visą laiką
laukiau.
- Tau viskas gerai, - kūkčiojau tiesiai jam į marškinius - ti­
kriausiai juos išterliojau. Manasis blakstienų tušas buvo neatsparus
vandeniui.
Tėtis pakėlė ranką ir švelniai patapšnojo man per nugarą.

234
 - Kodėl turėtų būti negerai? - nesuprato mano žodžių.
Labai seniai nebuvau girdėjusi jo balso. Man jis pasirodė kone
svetimas.
- O tai koks tas nelaimingas atsitikimas? - paklausiau ir at­
sitraukiau nuo tėčio, kad galėčiau apžiūrėti nuo galvos iki kojų ir
pamatyti, kur susižeidė. Juk įsivaizdavau, kad jis bejėgis guli li­
goninėje nubrozdintu veidu ir sugipsuotomis rankomis. O atrodė
visiškai sveikas.
- A, tu apie tai, - tėtis suraukė kaktą. - Pasitempiau sausgysles
žaisdamas skvošą. - Žiūrėjau į jį netardama nė žodžio. - Juk žinai,
mudu su Edmundu kartais persistengiame.
- Mama... - sunkiai nurijau seiles. - Mama paskambino ir pa­
sakė, kad patyrei nelaimingą atsitikimą, - sumurmėjau. - Ji tai... ji
apie tai siaubingai kalbėjo.
Tėtis skambiai nusikvatojo ir papurtė galvą. Garsiai iškvėpęs
orą, nuėmė krepšį man nuo peties.
- Tu ne taip supratai.
Praradau savitvardą. Jau norėjau piktai atrėžti, bet jis mane nu­
traukė, žengtelėjo į šoną ir pakvietė užeiti.
- Nagi prašom vidun, - rimtai ištarė.
Kai įėjome į namus, pastebėjau, kad tėtis truputį raišuoja. Jis
padėjo mano krepšį ant marmurinių fojė grindų ir patraukė į salo­
ną nėmaž nesirūpindamas, ar seku iš paskos. Turėjau kaip reikiant
susiimti, kad nepradėčiau šaukti.
Viena vertus, man neapsakomai palengvėjo, kad tėčiui nieko
nenutiko.
Antra vertus, mamą būčiau galėjusi nudobti.
Apsidairiau ieškodama, bet niekur jos nemačiau.
Svetainėje tėtis atsisėdo ant baltos odinės sofos ir tiriamai įsi­
žiūrėjo į mane. Bejėgiškai susmukau šalia jo ant fotelio. Man rei­
kėjo laiko atsitokėti.

235
 Tylėdama dairiausi aplink. Niekas nebuvo pasikeitę. Po Vudshi-
le praleistų mėnesių prabangus interjeras man atrodė pernelyg de­
kadentiškas. Sunku patikėti, kad visą gyvenimą nebuvau mačiusi
nieko kito, be brokato apmušalų, be šiuolaikiškai suprojektuotų,
užtat itin nepatogių baldų ir šviestuvų, kur pažvelgsi. Vien deko­
racijų spalvą tėvai užsakydavo pakeisti pagal metų laiką. Kitaip
nei Keideno mama, pasirinko ne šiltas rudens spalvas, o švytinčius
šampano atspalvius ir prakilnią kreminę spalvą.
Tėtis paėmė grafiną su vandeniu nuo kažkokio darinio, matyt,
atliekančio stalo vaidmenį, nors iškart taip nepamanytum. Veikiau
pavadintum veidrodžiais, sujungtais į šešiakampį.
- Gal ir tu norėtum vandens? - paklausė jis linktelėjęs.
Tik dabar, jauduliui atslūgus, pajutau, kokia perdžiūvusi mano
gerklė. Prisitraukiau ir sukeičiau kojas, paėmiau į rankas pilną van­
dens stiklinę, tokio paties pavidalo kaip ir stalas, ir pakėliau prie
lūpų. Godžiai išgėriau vėsų vandenį.
- Kur mama? - paklausiau ir atgalia ranka persibraukiau burną.
Jeigu tėtis ir nustebo ar net sutriko dėl mano šukuosenos arba
suprastėjusių manierų, man neparodė.
-Jukją pažįsti.Tikriausiai ruošiasi rytojaus vakarui, - atsakė.
Tai reiškė, kad mama buvo pas kirpėją arba susitiko su drau­
gėmis pataukšti per kavagėrį. Jai pasisekė. Jeigu tą akimirką būtų
įžengusi pro dvivėres duris, už nieką nebūčiau galėjusi garantuoti.
-Taigi atskridai, nes manei, kad guliu mirties patale, - susivokė
tėtis, gurkštelėjo vandens ir pastatė stiklinę atgal ant staliuko.
- Mama verkė kalbėdama telefonu, - išvengiau tiesaus atsa­
kymo.
Tėtis kilstelėjo antakius.
-Ji tikrai iš paskutiniųjų stengėsi atsivilioti tave į pokylį.
Sušvokščiau ir dar kiek patylėjau. Atvirai šnekant, nežinojau,
ką sakyti.

236
 - Bet tavo koja sveika? - galiausiai paklausiau.
- Gera žinoti, kad rūpiu savo dukrai ir ji atvažiuoja, kai mano,
jog man kas atsitiko, - slėpdamas šypseną tarė jis.
- Ką čia šneki, tėti. Aišku, kad tu man rūpi, pats žinai.
- Tikrai? - paklausė jis ir atsilošė.
Atsidusau. Čia buvo užuomina į tai, kad iš jų išsikrausčiau.
- Vien dėl to, kad noriu eiti savo keliu, nereiškia, jog esu jums
abejinga.
Nors kartais norėdavau, kad taip būtų. Būtų netekę iškęsti tiek
skausmo.
Tėčio žvilgsnis buvo neperprantamas.
- Būtų gražu, jeigu kai kada paskambintum. Savo noru, - pri­
dūrė jis matydamas, kad žiojuosi atsakyti.
- O tu? Gal pamiršai, kaip naudotis telefonu? - Patylėjau ir
suskaičiavau iki penkių, paskui jau švelnesniu balsu kalbėjau to­
liau: - Kodėl turėčiau skambinti? Ar tik tam, kad vėl išgirsčiau
priekaištus, esą pasirinkau klaidingą kelią siekti karjeros? Judu su
mama niekada taip ir nepritarėte mano išvykimui. Man sunku
nuolatos tą girdėti.
- Žinoma, norėčiau, kad savo gyvenimą tvarkytum protingai,
Kristele, - tarė jis, o aš krūptelėjau.
Jau spėjau priprasti, kad visi mane vadina Alija. Buvo neįprasta
išgirsti tą svetimą vardą, man visai netinkantį. Lygiai kaip man
netiko ir šitie namai. O tėčio žodžiai buvo it dūris į širdį. Visuo­
met taip pasijusdavau, kai jis kalbėdavo su manimi iš aukšto. Tarsi
jo požiūris būtų vienintelis teisingas, tarsi jis vienas žinotų, kaip
gyvenime ką nors pasiekti.
Kol dėliojau mintyse atsakymą ir mėginau susitvardyti, kad
nepradėčiau šaukti ant tėvo, išgirdau atsidarant laukujės duris.
Mamos aukštakulniai kaukšėjo marmurinėmis grindimis. Ir štai ji
pasirodė tarpdury.

237
 Kaip visuomet atrodė tobula nuo plaukų šaknų iki kojų pirš­
tų galiukų. Tik dirbtinė šypsena akimirksnį pradingo, kai mama
išvydo mane sėdinčią ant fotelio šalia tėčio. Ji kone išsigando, bet
susitvardė.
- Kristele! - sušuko ji vaidindama nustebusią. - Nelaukiau ta­
vęs anksčiau kaip rytoj.
Nebeįstengiau susivaldyti ir pašokau ant kojų.
- Bet buvai tikra, kad atskrisiu!
Ji atsiduso.
- Žinoma, to norėjau. Neleisiu sugadinti man vakaro vien to­
dėl, kad vaikiškas išdidumas tau trukdo praleisti su mumis Padė­
kos dieną.
Pakėlusi antakius pažvelgiau į tėtį, bet kaip tik tuo metu jis ėmė
nuo stalo savo telefoną. Tada atsiprašydamas linktelėjo ir pradingo
darbo kambaryje. Nelinksmai nusijuokiau. Visuomet tas pats: mu­
dvi su mama ginčijamės, tėtis pradingsta. Vengia bet kokių ginčų,
jei šie su juo nesusiję, ir kaip verslininkas kaskart randa tam pasi­
teisinimą. Jo abejingumas man išties stebėtinas.
- Negaliu patikėti, kad galėjai šitaip man primeluoti, - sukan­
dau dantis ir kreipiausi į mamą. Nenorėjau, jog pamatytų, kaip
mane siutina. Tas ją būtų tik pamaloninę. - Kaip galėjai taip pa­
daryti?
Sustingusi mamos šypsena tapo dar platesnė.
- Nesiekiau nieko daugiau, tik praleisti Padėkos dieną su savo
dukra. Ar tikrai per didelis noras?
Negalėdama patikėti pažvelgiau į ją išplėtusi akis.
- Nejaugi dar tikiesi, kad eisiu į tą tavo sumautą pokylį?
Mama sušnypštė.
- Nekalbėk su manimi, tarsi būtum užaugusi tarp padugnių,
Kristele. Tai žema. Aš tavęs taip neauklėjau.
Niekinamai sušvokščiau.

238
 - Tai žema... - sumurmėjau. - Tau tikrai ne visi namie, jei ma­
nai, kad tavo planas išdegė, mama. - Staigiai žengtelėjau prie jos -
buvo malonu, kad ji atšlijo. - Esu čia tik todėl, kad atviliojai mane
savo piktybiška apgaule. Visai neketinu vaizduoti drauge su tavim
laimingą šeimą per Padėkos dieną ir strapalioti prieš tavo drauges
kaip lėlytė. Vienintelis dalykas, už kurį galiu padėkoti per šią šven­
tę, yra tai, kad man nebereikia čia gyventi, - sušnypščiau.
Po šių žodžių palikau mamą stovėti, nuskubėjau į fojė pasiimti
krepšio ir tuoj pat išėjau.
Taip trinktelėjau durimis, kad tikriausiai sudrebėjo sienos.
 21 skyrius

Viešbutis „Bellverton“ buvo brangiausias iš man žinomų. Užsi­

sakiau prašmatniausią kambarį, kokį tik galėjau gauti. Mama ti­
kriausiai nė nepastebės, kad sąskaitoje trūksta pinigų, bet kreditine
kortele braukiau per skaitytuvą su pasimėgavimu. Malonus portjė
palydėjo mane į viršų, padėkojau jam linktelėjimu ir įbrukau kiše­
nėn gerokai per stambią kupiūrą. Atsikeršyti mamai už tai, ką ji
man šiandien padarė, tegalėjau iššvaistydama jos pinigus. Norėjau
kaip reikiant pasismaginti.
Nuslinkau prie lovos ir ant jos susmukau. Susimąsčiusi per­
braukiau ranka per minkštą pūkinę antklodę ir įkvėpiau ką tik
išskalbtos patalynės kvapo. Ant pagalvės gulėjo keli saldainiukai.
Kaip pas Reičelę. Pirštais tvirčiau sugniaužiau telefoną. Žinojau,
kad reikia paskambinti Keidenui. Turėjau tai padaryti, bet jaučiau­
si neapsakoma kvaiša. Juk gerai žinojau, kokių gudrybių griebiasi
mama. Kodėl iškart nesuvokiau, kad tai susiję sujos rengiamu šou?
Žinojau, kaip ji trokšta, jog dalyvaučiau tame baliuje. Man buvo
baisu, kad Keidenas sužinos apie visą šitą spektaklį. Buvo gėda.
Už tai, kad jis mane matė tokios būklės, kokios ir pati negalėčiau
savęs pakęsti, už tai, kad visiškai dėl nieko sudirbau dieną ir jam,
ir jo mamai.
Giliai įkvėpiau ir vis dėlto surinkau jo numerį. Gerklėje tary­
tum kąsnis buvo įstrigęs, burna perdžiūvusi.

240
 Po pirmo signalo jis atsiliepė.
- Alija, - ištarė mano vardą taip, lyg šis būtų išganymas.
Prisimerkiau, nes pasijutau dar juokingesnė.
- Labas.
- Kaip laikaisi? - paklausė jis ir krenkštelėjo. Išgirdau kažką
bruožiant į grindis, tikriausiai Keidenas atstūmė kėdę. - Kaip ei­
nasi tavo tėvui?
- Einasi gerai, - atsakiau kone rydama žodžius. - Mama pa­
melavo.
Ragelyje buvo tylu. Paskui Keidenas tarė:
- Ką ji padarė?
— Tėtis tik mažumėlę pasitempė sausgysles žaisdamas skvošą, -
paaiškinau. Kalbėjau bejausmiu balsu. Pasitryniau akis. Ir kodėl
jas graužia? - O šiaip jis kuo puikiausiai jaučiasi. Nustebo mane
pamatęs.
- Klastinga gyvatė, - išspaudė Keidenas. Tiesiog mačiau, kaip
įsitempia jo smakras, kaip jis suraukia antakius. - Prakeikta sukta
niekše!
Nusišypsojau, nors visai nebuvo linksma. Toks jau tas Keide­
nas - jeigu kyla noras iškoneveikti mano mamą, taip ir padarys.
Geresnio pašnekovo negalėjau įsivaizduoti.
- Nieko baisaus, - vis tiek ėmiau jį raminti.
- Ne, - suniurzgė jis. - Net labai baisu.
Jis pakėlė balsą. Fone išgirdau kalbant Reičelę. Ji kažko paklau­
sė, o Keidenas atsakė:
- Ne, mama primelavo, nes norėjo, kad ji atskristų į kažkokį
sumautą balių... Juk nieko tokio, kad apie tai pasakoju savo ma­
mai, tiesa?
Gūžtelėjau pečiais, nors žinojau, kad jis to nemato. Reičelė taip
jaudinamai manimi rūpinosi, priėmė mane paviešėti - aišku, de­
rėjo viską jai paaiškinti, nors Keidenui gal nebūčiau leidusi leistis
į smulkmenas.

241
 Reičelė dar kažką pasakė, — gerai nenugirdau, - paskui pašali­
nių garsų nebeliko. Tikriausiai Keidenas išėjo į kitą kambarį.
- O kaip pati laikaisi? - paklausė.
Nesumojau, ką jam atsakyti. Viena vertus, džiaugiausi, kad tėtis
sveikas, kita vertus, užvis labiausiai man norėjosi išsiraudoti. Pusę
dienos ėjau dėl jo iš proto. Be to, viriau įniršiu ant mamos. Nieka­
da anksčiau netroškau įskaudinti, bet šiandien nedaug trūko, kad
būčiau skėlusi jai antausį.
- Nežinau, - sumurmėjau ir atsiguliau aukštielninka.
Prispaudžiau du pirštus prie panosės, kad susilaikyčiau nepra-
virkusi. Pernelyg dažnai apsižliumbiu Keideno akivaizdoje, nebe­
norėjau vėl jam užkarti savo bėdų. Jis ir taip manimi labai rūpinosi.
- Ar galėčiau kaip nors tau pagelbėti? - tyliai paklausė.
- Ak, ir kodėl užkibau ant jos kabliuko ir nelikau pas jus! - kal­
bėdama rijau ašaras. - Būčiau tave visiškai sutriuškinusi žaisdama
„Mario Kart“.
-Taip manai? - sušnarpštė Keidenas.
Nusijuokiau į ragelį, bet iškart vėl surimtėjau.
- Tikiuosi, nesudirbau jums dienos.
- Kaip tau šitai gali šauti į galvą? - sušuko jis.
- Ką turi omeny?
- Tau paskambino mama ir pranešė baisią žinią, tu vos neapal-
pai, sėdai į artimiausią lėktuvą, nes manei, kad kažkas blogo nutiko
tavo tėvui, pamatei, jog jis kuo puikiausiai laikosi, tik tavo ma­
ma tave apmulkino, ir galiausiai atsiprašinėji, kad galbūt sudirbai
mums dieną. Tau, Plerpa, aptemo protas.
- Ačiū, - sumurmėjau.
Bet akmuo nuo širdies man dar nenusirito, nors Keidenas buvo
mano pusėje. Nesigilindamas į mano praeitį arba į mano šeimą,
mane palaikė. Tiesiog šiaip sau.
- Kur dabar esi? - pasidomėjo jis.

242
 - Brangiausiame viešbučio kambaryje, kokį tik galėjau rasti, -
išdidžiai pareiškiau, laisvąja ranka glostydama minkštus patalus. -
Kad atsiteisčiau su mama. Tiek tesugebėjau.
- Gerai padarei.
- Aš geniali.
- Tai jau tikrai.
-Tu man pritari! - nusišypsojau.
- Šiandien - išimtis.
Tariausi matanti, kad Keidenas irgi nusišypsojo. Kurį laiką mu­
du tylėjome. Girdėjau ramų, bet gilų jo alsavimą.
- Kaip norėčiau, kad būtum šalia, - man išsprūdo savaime, tų
žodžių nepajėgiau sulaikyti.
Alsavimas ragelyje ūmai nutilo. Užsimerkiau. Pastarosiomis
dienomis taip dažnai pažeisdavau Keideno taisykles, kad nė ant
abiejų rankų pirštų nebūčiau suskaičiavusi.
-Turiu eiti,- jis staiga tarsi išsijungė, ir negalėjau dėl to pykti.
Netyčia peržengiau ribas, tad Keidenas atsitraukė.
- Perduok nuo manęs linkėjimus mamai, - paprašiau dirbtinai
linksmai, atsisveikinau ir išjungiau telefoną, kad vėl neiškrėsčiau
kokios kvailystės.
Kelias kitas valandas leidau sau panirti į savigailą ir iš širdies
išsiverkti.

Išsiverkusi ir šiek tiek aprimusi pasijutau daug geriau. Ašaros nu­

skaidrino sielą - argi ne taip sakoma? Bent man taip ir buvo.
Vėl suėmusi save į rankas pirmą kartą kaip reikiant apsižvalgiau
milžiniškame viešbučio kambaryje.
Integeras buvo šiuolaikiškas, bet kuklus, spalvos neutralios: ru­
dus, rusvus ir pilkus tonus paįvairino balti akcentai. Baldų linijos
atrodė aštrios, aiškios, kambarį puošė vien tik violetinės gėlės ant

243
stalo prie lango ir abstraktaus meno kūrinys siaurame koridoriu­
ke. Vis dėlto net ir tokioje beasmenėje atmosferoje jaučiausi ge­
rai. Viršūne reikėjo laikyti erdvų vonios kambarį su stačiakampe
burbuline vonia, jį geriau apžiūrėjau. Jeigu jau įstrigau Denveryje,
bent tuo pasimėgausiu.
Atsukau čiaupą ir patikrinau vandens temperatūrą, tada grįžau
į miegamąjį ir susitvarkiau daiktus. Nusivilkau Keideno nertinį
per galvą ir sugrūdau į kelioninį krepšį. Turėjau susitvardyti ir ne­
pradėti vėl jo uostyti - taip labai buvau pasigedusi to kvapo.
Reikėjo tuoj pat išsimaudyti. Kelionėje iš susijaudinimo bepro­
tiškai suprakaitavau. Nusivilkau likusius drabužius ir sulanksčiusi
sudėjau ant kėdės prie lovos. Vėl nuėjusi į vonią nudžiugau, kad
vonios putos virto milžiniškais kalnais. Deja, čia nebuvo kvapiųjų
žvakių, užtat galėjau prislopinti lempų šviesą įtampos reguliato­
riumi, turėjo atrodyti lyg žvakių liepsnelės.
Įlipau į vandenį. Šiluma buvo nenusakomai maloni, aš panirau
ir pasitryniau rankomis veidą, kad nusiplaučiau sūrių ašarų liku­
čius. Mėšlungiškai stengiausi apie nieką negalvoti, bet niekaip ne­
pajėgiau.
Dar nesulaukusi nė dvidešimt vienerių metų žinojau, kad atėjo
laikas atsiskirti nuo tėvų. Jiems visuomet labiau už viską rūpėjo
sudaryti gerą įvaizdį, net jeigu jų vienintelės dukters gerovė būtų
sutrypta. Tą patį galėjau pasakyti ir apie rytdienos balių. Turėjau
rasti būdą prisitaikyti prie tokių akibrokštų, kad nebūčiau išmušta
iš vėžių. Metų metus stengiausi prie tėvų prisiderinti, bet dabar
nebemačiau nė menkiausios prasmės. Ne kiekvienam skirta turėti
sveiką, tvirtą šeimą, jaustis jos dalimi. Ilgai nenorėjau to pripažinti,
bet galiausiai ėmiau suvokti, kad gyvendama su tėvais nesijaučiu
esanti namuose. Negalėjau pritarti jų vertybių sampratai, o jie, rei­
kia manyti, negalėjo pritarti manajai.

244
 Tėtis nesidomėjo, kuo užsiimu, nes tai neatitiko jo lūkesčių.
O mama... mama buvo nepakartojama. Nemačiau bendros ateities
kartu su ja. Tik ne po šiandieninės apgavystės. O dar labiau dėl to,
ką ji padarė anuomet.
Lindėjau vonioje, kol vanduo beveik visiškai ataušo. Kai išlipau
iš burbulinės vonios, kūnas buvo apsunkęs. Karštas vanduo išsklai­
dė įtampą, padėjo atsipalaiduoti. Įsisupau į pūkuotą baltą viešbu­
čio chalatą ir ištryniau rankšluosčiu vandenį iš plaukų. Ketindama
grįžti į miegamąjį išgirdau beldžiant į duris.
Sutrikusi dirstelėjau į kambarių tarnybos kortelę. Tiesa, keti­
nau ko nors užsisakyti, bet buvau dar nepaskambinusi.
Ir vėl kažkas pabeldė, šįkart garsiau.
Duryse nebuvo akutės, bet ir taip žinojau, kas už jų stovi. Su­
čiaupiau lūpas ir ištiesinau pečius. Į tėvų namus manęs nenutemps
nė dešimt arklių, nė už ką neisiu į tą prakeiktą balių! Kad ir ko
mama griebtųsi. Net jeigu nustatys mano buvimo vietą pagal te­
lefoną, užblokuos kreditinę kortelę, ryt vakare vėl būsiu Vudshile,
savo tikruosiuose namuose.
Įtūžusi nulapnojau prie durų ir jas atplėšiau.
- Aš... - nutilau nebaigusi sakinio. Likau stovėti išsižiojusi.
Už durų stovėjo Keidenas. Ranka atsirėmęs į durų staktą, kitą
įkišęs į kelnių kišenę. Vis dar vilkintis tais pačiais drabužiais kaip
ir šiandien ryte. Man tai pasirodė keista. Vis atrodė, kad nuo tada
prabėgo ne viena savaitė. Keidenui ant peties kabojo kelioninis
krepšys, kurį buvome drauge sukrovę.
Pamatęs mane be galo sutrikusią jis tiesiog nušvito šypsena.
Mano galvoje visos nervų šaknelės, matyt, sureagavo vienu me­
tu ir tai baigėsi trumpuoju jungimu. Nieko negalvodama šokau
prie Keideno. Apsivijau rankomis jam kaklą ir įsikniaubiau į krūti­
nę. Jis iškart atsakė tuo pačiu ir tvirtai mane apkabino. Glaudžiausi

245
prie jo kuo stipriau, mūsų kūnai tiesiog susiliejo. Staiga visa, kas
šiandien įvyko, neteko reikšmės. Liko tik Keidenas.
- Ar gerai jautiesi? - paklausė jis truputį atšlijęs. Jo judesiai bu­
vo švelnūs ir atsargūs. Būčiau negalėjusi paaiškinti, kas vyko mano
kūnui. Ūmiai patyriau deginančią aistrą, regis, visi jausmai ėmė
nesuvaldomai veržtis iš gilumos. Pašiurpau.
Keidenas įdėmiai į mane žiūrėjo. Atrodė susirūpinęs.
- Galėčiau kaip nors tau padėti?
Lėtai linktelėjau, akimis tyrinėdama jo veidą, galiausiai įsispok­
sojau į lūpas.
- Ko tau reikia, Alija?
Dvejojau vos akimirksnį, paskui pakėliau rankas ir priglaudžiau
jam prie skruostų.
-Tavęs.
Tik tiek pasakiusi prisitraukiau jo galvą ir įsisiurbiau į lūpas.

246
 22 skyrius

Keidenas išleido prislopintą garsą, palaikiau jį netikėtai užklupto

žmogaus pritarimu. Perbraukiau ranka jam per pakaušį, kitą uždė­
jau ant sprando. Tada lyžtelėjau liežuvį.
Kai jis sudejavo, pajutau visu savo kūnu.
Dieve mano, kaip geidžiau Keideno. Šitaip dar nieko gyvenime
nebuvau geidusi.
Klupinėdami kartu suvirtome atgal į kambarį. Jis triukšmin­
gai užtrenkė duris. Akimirką atitraukė lūpas, kad galėtų į mane
pažvelgti. Jo akys buvo tamsesnės nei įprastai, jose įžvelgiau vien
aistrą ir troškimą, nieko daugiau. Man taip plakė širdis, kad pur­
tė visą kūną. Kitą akimirką Keidenas jau laikė suėmęs rankomis
mano galvą ir bučiavo taip aistringai, kad net apsvaigau. Kepurėlė
nuslinko nuo galvos, bet jis nekreipė dėmesio.
Norėjau glostyti Keideno kūną, tyrinėti jo odą, išbučiuoti vi­
sas tatuiruotes. Bet viską dengė per daug drabužių. Gerokai per
daug. Perbraukiau rankomis jam per nugarą ir pirštais suėmiau už
marškinėlių krašto. Vos ne akimoju juos nutraukiau jam per galvą
ir švystelėjau šalin. Švelniai išbučiavau krūtinę,-jis tyliai dūsavo,-
paskui truputį atsilošiau ir įdėmiau apžiūrėjau jo kūną.
Jis buvo gerai sudėtas, jau žinojau. Šįkart galėjau žiūrėti kiek
norėjau ir nėmaž nesigėdyti. Galėjau jį liesti. Keideno raumenys
įsitempė, kai ėmiau glostyti jam liemenį, iš pradžių nedrąsiai, pas­

247
kui ryžtingiau. Ties pilvu užtrukau svarstydama, ar leisti rankoms
nuklysti dar žemiau. Kodėl gi ne?
- O Dieve, Alija, - pagaliau jis įstengė sumurmėti įsikibęs pirš­
tais man į plaukus. Atlošęs galvą vėl pradėjo mane bučiuoti. Jo
liežuvis šoko su manuoju švelniai, bet kartu ir audringai, skleisda­
mas šiurpuliukus visame kūne. Man vos kojų nepakirto. Keidenas,
regis, jautėsi lygiai taip pat, nes apkabino mane abiem rankomis
per liemenį ir svirduliuodamas nuvairavo prie lovos. Mūsų bučinys
baigėsi tik tuomet, kai jis nuvirto ant lovos aukštielninkas, nusi­
tempdamas kartu ir mane. Taigi sėdėjau jį apžergusi ir nė kiek
nesijaudinau, kad po chalatu esu visiškai nuoga.
Keidenas žiūrėjo į mane prisimerkęs, jo rankos surado kelią per
minkštą medžiagą iki nuogo mano kūno. Jis glostė man šlaunis
aukštyn žemyn, malonus šiurpas apėmė visą mano kūną. Pasirė­
miau ranka šalia jo galvos ir palinkau prie veido. Bučiavau šeriuo­
tus skruostus, paskui nusileidau iki smakro, vėliau iki kaklo, ten
užsilaikiau, kol išgirdau išsiveržiant gilų atodūsį jam iš krūtinės.
- Pribaigsi mane, - prašvokštė jis, perbraukdamas rankomis
mano kūną ir apeidamas chalato mazgą. Suradęs krūtis ėmė gla­
monėti pirštais.
Švelniai kandžiojau jam kaklą ir pradėjau judinti šlaunis. Jo
džinsų medžiaga šiurkščiai trynėsi į mano odą, panūdau juos nu­
mauti. Nuleidau ranką žemyn, bet nespėjau užgriebti diržo - jis
mane apvertė aukštielninką ir prispaudė prie čiužinio.
Keideno veidas buvo prie mano veido, lūpomis jutau jo alsavi­
mą. Jis kvepėjo mėtomis ir pačiu Keidenu ir tiesiog varė mane iš
proto.
- Alija... Ne dėl to čionai atskridau.
Iškart jį nutildžiau lūpomis. Bučiavau, kol pritrūkau oro, įsiki­
bau pirštais į pečius ir prisitraukiau Keideną kuo arčiau savęs.

248
 Ne šiaip geidžiau - jo trokšte troško kiekviena mano kūno
skaidulėlė.
Jis vėl atšlijo nuo manęs ir be kvapo pralemeno:
- Nesimylėsiu su tavimi. Ne taip.
Negalėjau susilaikyti nesuvaitojusi.
Keidenas kreivai šyptelėjo.
- Gera žinoti, kad manęs geidi, bet nemanau, jog dabar... tam
tinkamas laikas. Esi nepakaltinama.
Nors mano kūnui tokie žodžiai atrodė nepakenčiami, žinojau,
kad jis teisus. Atitraukiau rankas jam nuo pečių ir švelniai per­
braukiau per nugarą.
Keidenas užsimerkė ir sulaikė kvėpavimą.
- Jeigu taip darysi ir toliau, gal dar apsigalvosiu, - sumurmėjo
ir įsikniaubė man į raktikaulį. Nuogą mano kūną badė barzdos
šereliai, tas jausmas varė iš proto. Jis pabučiavo mane ten, paskui
pajutau jo dantis. Tyliai atsidusau. Keidenas tikrai žinojo, ką daro.
Lioviausi glosčiusi jam nugarą, ir jis pakėlė galvą, kad į mane
pažvelgtų. Žvilgsnis buvo miglotas, bet dėmesingas. Gulėjau jo
glėbyje ir jaučiausi sugauta. Kad ir kas vyktų aplink, žinojau, kad
čia man saugu. Pirmą kartą nuo tada, kai sulaukiau mamos skam­
bučio, mane vėl užplūdo šiluma. Tikra šiluma! Suktelėjau galvą į
šoną ir ėmiausi apžiūrinėti labiausiai man patinkančią tatuiruotę.
Atsargiai lytėjau dainos eilutes, neaplenkiau nė vieno žodžio. Kei­
deno raumenys po mano pirštais įsitempė.
- Man patinka tavo tatuiruotės, - sumurmėjau ir peršokau aki­
mis prie žiedų ant kitos jo rankos. - Ne dėl to, kad neatsilaikyčiau
prieš bet kurį tatuiruotą vyruką, o todėl, kad šitų tatuiruočių reikš­
mė -jėga.
Pamačiusi užrašą Morzės abėcėle nusišypsojau. Dabar, jau susi­
pažinusi su Reičeie, daug geriau supratau, ką ji byloja.

249
 - O man patinka, kad visą laiką į jas žiūri ir kad kaskart, kai
tave pričiumpu, parausti.
Keideno lūpų kampučiai virptelėjo. Atsargiai pakėliau pirštus
jam prie lūpų ir perbraukiau palei jų linijas. Jo žvilgsnis aptemo,
jis ūmai nusirito nuo manęs ir išsitiesė šalia. Pasirėmė galvą ranka
ir susimąstęs žvelgė į mane. Žvilgsnis vis krypo prie chalato diržo
mazgo.
- Ar negalėtum ko nors apsivilkti? Man išties sunku susikaupti.
Pasiritau į šoną tiek, kad atsidūrėme priešais vienas kitą.
- Ar esi tikras, kad nori mane atstumti?
Jo veidas įsitempė.
- Alija.
- Keidenai.
Jis nieko neatsakė, tariausi reginti, kaip jo galvoje sukasi min­
tys. Paskui išleido keistą garsą, nei juoką, nei aimaną.
- Neatstūmiau tavęs, Plerpa. Tik pasakiau, kad su tavim nesi-
mylėsiu.
Keidenas tuoj pat vėl atsirito arčiau manęs. Ranka prasklei­
dė chalatą - sulaikiau kvapą, kai nužvelgė mane liepsningomis
akimis.
- Tai nereiškia, kad nedarysiu nieko kito.
Jis pabučiavo mane į lūpas, į kaklą ir nuslydo lūpomis žemyn.
Prie krūtų stabtelėjo ir kiek praskleidė chalatą, tad jos apsinuo­
gino. Kai pažvelgė į mane, jo akyse mačiau aiškų klausimą, bet
tik kandžiojau lūpas. Keidenui to pakako kaip atsakymo, jis nu­
lenkė galvą, kad švelniais bučiniais apipiltų mano kūną. Išriečiau
nugarą ir galėjau prisiekti, kad oda jaučiu jo šypseną, o tada jis
apžiojo mano spenelį. Tyliai sudejavau. Jo ranka nuslydo žemyn
iki klubų ir tvirtai prispaudė mane prie čiužinio. Keideno glamonė
buvo tobulas tikro valdingumo ir nepakeliamo švelnumo derinys.

250
Mano krūtys pasunkėjo ir papilnėjo, troškau pajusti malonumą.
Geidžiau Keideno, nors žinojau, kad dabar netinkamiausias metas
mesti mūsų taisykles už borto. Vis dėlto nusprendžiau negadinti
šios gražios akimirkos svarstymais, ką visa tai reiškia. Buvo perne-
lyg gera.
- Jeigu toliau taip darysi, pulsiu tave nežiūrėdama, ar to nori,
ar ne, - prašvokščiau.
Keidenas palaižė man krūtis, paskui pažvelgė į akis pro tankias
juodas blakstienas.
- Negali būti nė kalbos, noriu ar nenoriu.
- Ką tai reiškia? - sunerimusi paklausiau.
Pajutau, kaip jo lūpos persikreipė. Mano pilvas smarkiai suspa-
zmavo.
- Tai reiškia, kad mano savitvardai yra ribos.
Nežinojau, ką Keidenas turėjo omeny, bet tikėjausi, jog tai turi
reikšti, kad jis užbaigs ką pradėjęs. Lyg perskaitęs mano mintis jis
įbruko ranką man tarp šlaunų. Bet užuot palietęs ten, kur labiau­
siai norėjau, perbraukė nykščiu per šlaunį iki kelio ir ten trumpam
sustojo. Galiausiai vėl grįžo iki vidinės šlaunies pusės ir lengvai
spustelėjęs atstūmė ją į šoną. Krūtimis pajutau jo alsavimą. Trūks -
mingai kvėpavau ir, Keidenui paglosčius jautrią kirkšnių odą, taip
garsiai suvaitojau, kad aidas atsimušė nuo sienų.
- Ar nori, kad maldaučiau? - paklausiau lūžtančiu balsu ir suė­
miau jo veidą abiem rankomis, kad į mane pažvelgtų.
Keideno akyse nieko, be geismo, neįžiūrėjau. Jam neabejotinai
teko tvardytis, kad iškart nepaimtų viso to, ko be galo nori.
- Gal būtų neprošal, kaip manai? - sukuždėjo jis. Vėl pajutau
tuos barzdos šerelius, šįkart krūtimis.
- Mažiau kalbėk, daugiau...
Pamiršau, ką norėjau pasakyti, kai jo ranka pagaliau atsidūrė,
kur reikia. Man užėmė kvapą, sugniaužiau tą plaštaką.

251
 - Daugiau ko? - suniurzgė Keidenas.
- Daugiau... to, - prašvokščiau, kai jis ėmė sukti nykštį mano
jautriausioje vietoje.
Maniau, tuoj susprogsiu. Keidenas vėl apžiojo man spenelį ir
ėmė čiulpti. Prigludau prie jo - kai pritariamai suvaitojo, šitai pa­
jutau visu kūnu. Jo nykščiui sukantis vis greičiau, atmečiau galvą.
Akyse sumirguliavo žvaigždės. Tą akimirką, kai pojūčiai sustiprėjo
iki kraštutinumo, jis mane karštai pabučiavo - ir sugavo iš gerklės
besiveržiantį riksmą.
Be žado kritau atgal ant pagalvės. Mano kūnas buvo suglebęs,
rankos ir kojos it švininės. Keidenas atitraukė ranką ir sutvarkė
man chalatą. Mačiau, kaip surišo diržą kilpele, paskui pats krito
šalia manęs.
-Taisyklė tik perpus sulaužyta, - sukuždėjau ir pasukau į jį gal­
vą. - Geras kompromisas, tiesa?
Staiga pajutau begalinį nuovargį, vos išbuvau atsimerkusi. Sa­
kytum, iš kūno išgaravus visam adrenalinui.
- Antras pagal gerumą susitarimas, kokį kada nors buvau pa­
siekęs, - tyliai pritarė jis.
Nebeįstengiau paklausti, ką Keidenas turi galvoje. Vėl lygiai
kvėpavau. Jutau jo ranką, padėtą man ant galvos, paskui užmigau.
Pažadino beldimas. Atsisėdau lovoje ir pasitryniau akis. Dirste­
lėjusi pro langą pamačiau, kad jau temsta.
Viešbučio kambario durys buvo atlapos, mačiau, kaip Keidenas
priima valgiais nukrautą serviravimo vežimėlį ir įdeda patarnau­
tojui į delną arbatpinigių. Vėl vilkėjo marškinėlius, bet jo plaukai
buvo susitaršę kaip ką tik atsikėlusio žmogaus.
Jis įstūmė vežimėlį į kambarį ir uždarė duris. Užuodžiau keptos
mėsos kvapą ir atsidūsėjusi pasirąžiau. Kojose vis dar jutau sunku­
mą, bet kokį judesį galėjau atlikti lyg sulėtintame filme, o šiaip jau­
čiausi pasakiškai. Tikriausiai dėl to, kad su manimi buvo Keidenas.

252
Nebesijaučiau tokia netobula, net pyktis dėl mamos melo atrodė
išsisklaidęs. Užtat visame kūne plito jaudinantys šiurpuliukai.
Jis nukėlė gaubtus nuo lėkščių ir padėklų ir pauostė patieka­
lus. Man iškart suurzgė pilvas. Keidenas į mane atsigręžė, jo akyse
žibėjo linksmos kibirkštėlės. Kai mūsų žvilgsniai susitiko, prisi­
miniau, ką tos lūpos ir pirštai man darė vos prieš kelias valandas.
Išpylė karštis, tarpukojyje ėmė tvinkčioti. Bemat nusukau akis į
šalį. Baiminausi, kad prarasiu savitvardą ir vėl ant jo šoksiu.
- Ne. - Keidenas apėjo aplink lovą ir priklaupė ant čiužinio -
šis nuo jo svorio susiplojo. Tada pakišo du pirštus man po smakru
ir kilstelėjo jį aukštyn. - Baik.
- Ką? - paklausiau užkimusiu balsu.
- Puikiai žinai, ką, - jis palinko į mane ir priglaudė kaktą prie
manosios. - Neatitolk nuo manęs.
Užsimerkiau. Jis nepajudėjo iš vietos, tad po kurio laiko sunkiai
nurijau gumulą ir pamažu linktelėjau. Aprimau, nebemačiau pras­
mės atsiriboti, mėgavausi artumo akimirka. Atsargiai glustelėjau
lūpomis prie jo lūpų. Keidenas atsiduso ir perbraukė nykščiu man
per skruostą.
- Gal ką nors apsivilktum? Nes tegaliu galvoti vien apie tavo
nuogą kūną po šita drapana, - sukuždėjo jis ir timptelėjo mano
chalato dirželį.
Šypsodama linktelėjau ir išsiritau iš lovos. Jo žvilgsnis degi­
no man nugarą, turėjau sukaupti valios jėgas, kad neatsisukčiau.
Iš kelioninio krepšio išsitraukiau tampres, dukslų žalią megztinį,
apatinius ir pradingau vonios kambaryje. Ten nusimečiau chalatą.
Mano oda buvo pasidariusi be galo jautri, tariausi vis dar jaučianti
Keideno lūpas ant krūtų. Užsidengiau veidą rankomis.
Ne, nesigailėjau. Priešingai. Baiminausi tik to, kad norėjau pa­
tirti daug daugiau. Jeigu Keidenas nebūtų nubrėžęs ribos, būčiau
leidusi jam viską. Taip jo geidžiau.

253
 Tai atrodė negerai.
Keidenas turėjo nerimą keliantį gebėjimą sugriauti visas ma­
no užtvaras, kad ir kokios aukštos ar tvirtos jos būtų. Kaip koks
prakeiktas griaunamasis rutulys. Nepadėjo nei mintyse skambanti
Maili Sairus daina WreckingBall.
Apsirengiau, bet buvau tokia išsiblaškiusi, kad megztinį užsi­
traukiau atvirkščią. Vartydama akis apsukau jį ir kelis kartus per­
sibraukiau sutaršytus plaukus - tik tuomet pasijutau galinti išeiti
iš vonios.
Keidenas išdėliojo lėkštes nuo serviravimo staliuko ant apskri­
to stalo prie lango ir įpylė į taures vyno. Pamatęs mane demons­
tratyviai iškėlė butelį.
- Pamaniau, kad galim leisti sau paūžti, jeigu jau už viską moka
tavo mama.
- Puiki mintis, - nusišypsojau.
- Džiaugiuosi, kad tau patinka mano sumanymas. Eikš.
Jam linktelėjus į laisvą kėdę prie stalo, keliais žingsniais perėjau
kambarį, kad atsisėsčiau priešais jį.
Su malonumu apžvelgiau visus patiekalus. Kepta mėsa, ryžiai,
visokios troškintos daržovės ir net sūrio tortas, papuoštas mėly­
nėmis.
-Tavo pilvas per miegus taip gurgė, tad leidau sau paskambinti
kambarių tarnybai, - paaiškino Keidenas ir pakėlė taurę vyno.
Netrukus padariau tą patį. Neįstengiau perprasti Keideno vei­
do išraiškos. Nors jis plačiai man šypsojosi, ta šypsena buvo tary­
tum melancholiška ir mąsli.
- Kodėl esi čia, Keidenai?
Visiškai pateisinau savo pravardę. Klausimas man išsprūdo vi­
siškai nesąmoningai. O juk šitos akimirkos nė už ką nenorėjau
sugadinti.

254
 Jis nė nemirktelėjo, tik toliau į mane žiūrėjo tokiu pačiu keistu
žvilgsniu.
-Tau manęs reikėjo.Tad ir atvykau. Draugai tai daro dėl vienas
kito, tiesa?
Žinoma. Nuleidau akis į valgius. Galvoje vis sukosi mintys,
kiek visko per trumpą pažinties laiką mudu jau patyrėme. Suvo­
kiau, kad esame daugiau nei draugai, buvau beveik tikra, kad Kei­
denas irgi taip mano, bet...
- Alija, - jis pertraukė mano mintis ir palinko per stalą. -
Turime išsiaiškinti tiek daug kitų dalykų. Juk tai gerokai svar­
biau, tiesa?
Jis buvo teisus. Be abejo, teisus. Taigi linktelėjau ir prisiverčiau
nusišypsoti. Keidenas atsakė plačia šypsena ir vėl pakėlė taurę.
- Sakyčiau, susidaužkime už... laisvę.
- Už laisvę visada pasirašau, - susidaužiau su juo.
Išgėrėme vyno ir puolėme valgyti. Slamščiau viską iš eilės, kol
nebeįstengiau nuryti nė kąsnelio ir negalvojau apie nieką daugiau,
tik apie prikimštą pilvą. Kitaip nei Keidenas, visuomet paisantis
tam tikros strategijos, valgiau nesirinkdama - dorojau net sūrio
tortą. Kai iki paskutinio lašelio išgėrėme vyną, iškvietėme patar­
nautoją, kad išsivežtų vežimėlį su indais.
- Tikriausiai niekada nebegalėsiu nieko suvalgyti, - sumurmė­
jau apsiglėbusi išsipūtusį pilvą.
Jeigu Keidenas būtų panūdęs pasimylėti, būčiau neįstengusi.
Fiziškai tai būtų buvę neįmanoma.
Apėjęs aplink stalą jis nusigavo prie siekiančio grindis lango, už
kurio buvo balkonas. Atidaręs duris išėjo laukan, bet kaipmat su­
grįžo ir pasiėmė didžiulį apklotą nuo lovos. Metęs per petį žvilgsnį
mostelėjo smakru, kad sekčiau iš paskos.
Išėjau į balkoną. Buvo gerokai šaltas vakaras. Apsiglėbiau ran­
komis ir apsidairiau. Vaizdas buvo ne itin kerintis: vien namai,

255
gatvės, tolumoje pramoninis rajonas. Tačiau mes buvome viršu­
tiniame viešbučio aukšte, tad visas pasaulis iš čia atrodė toks pat
mažytis kaip ir nuo mūsiškės apžvalgos aikštelės Vudshile.
- Suprantu, kodėl tau čia neatrodo taip gražu, - po kelių minu­
čių prabilo Keidenas. Apklojo apklotu pliką suoliuką, stovintį prie
baliustrados, ir ant jo atsisėdo.
- Pirmiau mylėjau Denverį ar bent tą jo priemiestį, kuriame
gyvenome. Bet juo vyresnė dariausi... tuo mažiau man čia patiko.
Ir tuo nelaimingesnė ėmiau jaustis. - Atsisėdau prie jo ir pritrau­
kiau kelius. Kitu apkloto galu Keidenas apklojo man pečius; dė­
kinga jam nusišypsojau. - Gal ir mėgčiau šitą miestą, jeigu mano
jaunystė būtų buvusi kitokia. Arba būčiau su tėvais geriau sutarusi.
Nė nežinau.
- Negaliu įsivaizduoti, Plerpa, kaip tau tada klojosi, - sumur­
mėjo jis. - Tu čia visai nepritinki. - Nutilęs jis keliskart nurijo sei­
lę. Tarp mūsų tvyrojo nerami tyla. Jutau, kad ir Keidenas netrukus
man atsivers. - Bet žinau, koks jausmas, kai niekas tavęs nesupran­
ta. Ir kas dedasi širdyje, kai savo šeimai jautiesi svetimas.
- Kalbi apie tėvą? - atsargiai paklausiau. Tuo pat metu šiek tiek
atsipalaidavau. Klausytis Keideno buvo lengviau nei gvildenti ma­
no problemas.
Jis nežymiai linktelėjo, įbedęs žvilgsnį į kažkokį tašką tolumoje.
-Jis visuomet geriau sutarė su mano broliu Aleksu. Po skyrybų
šis daugiausia gyveno pas tėvą, o aš pas mamą. Juk matei - geres­
nių namų būčiau negalėjęs įsivaizduoti. O tėvas yra tipiškas versli­
ninkas... Visą laiką galvoja tik apie naudą sau ir yra bejausmis. Su
tavo tėvais kuo puikiausiai sutartų. Jo mintys sukasi tik apie savo
įmonę. Ketino padaryti iš manęs ir Alekso tobulus verslininkus.
Anksčiau buvo tarsi apsėstas, norėjo, kad būtinai sektume jo pėdo­
mis. Po skyrybų viskas dar pablogėjo, tad vis labiau nuo jo tolau.

256
Paskui mūsų šeima galutinai suiro, nors tada to nesuvokiau, - Kei­
denas sunkiai atsiduso. - Tiesiog nebeturėjau ko tėvui pasakyti.
O kai sužinojau tikrąją skyrybų priežastį...
Jis nutilo. Mūsų rankos buvo susiglaudusios, tad pajutau, kaip
įsitempė Keideno raumenys, jam sugniaužiant kumščius. Jis kelias
minutes patylėjo, o aš neskubinau kalbėti.
- Jis turėjo romaną, - galiausiai vėl prabilo Keidenas. - Pali­
ko mamą dėl savo sekretorės. Vos jo neprimušiau, kai mums tai
pasakė.
- Ir vis dėlto neprimušei, - ramiai tariau.
Keidenas galėjo užsiplieksti kaip degtukas, bet buvo nekvailas.
Papurtė galvą ir perbraukė plaukus ranka.
- Jeigu Aleksas būtų manęs nesulaikęs, būčiau ir dar daugiau
padaręs.
Nesusilaikiau, uždėjau ranką jam ant kelio. Jis į mane pažvelgė,
o jo akyse buvo matyti tiek skausmo ir liūdesio, kad norėjau nu­
sukti žvilgsnį ir pakeisti pokalbio temą. Bet tai būtų buvę nedora.
Ypač kai Keidenas tądien dėl manęs tiek padarė.
- Tik mama ir... paskui dar mano buvusioji padėjo nepulti į
neviltį, - toliau dėstė jis.
Jau tada, kai pamačiau, kokius jausmus Keidenui sukėlė kom­
paktinė plokštelė ir Spenserio žodžiai „Hillhouse“ klube, supratau,
kad jo gyvenime buvo kažkoks lemtingas įvykis. Bet dabar jis pir­
mą kartą pats paminėjo savo ankstesnę draugę.
- Bet tau su ja kažkaip nesisekė, - tariau, o Keidenas bergždžiai
pamėgino šyptelėti.
- Kol Kendra manęs nepaliko, buvau visai... malonus, - pasakė.
- Ar ji tau daug reiškė? - paklausiau nekreipdama dėmesio į
duslų tvaksėjimą krūtinėje.
Jis suraukė kaktą.

257
 - Buvau šešiolikmetis, kai su ja susidėjau, taigi to nevadinčiau
didžiąja meile. Bet ji buvo mano pirmoji draugė. Kai išsiskyrėme,
jaučiausi tarsi įkritęs į bedugnę. Juo labiau kad išsiskyrėme ne ge­
ruoju... Prieš pabaigą viskas ganėtinai subjuro.
Nesąmoningai pakėliau ranką nuo jo kojos ir pirštais perbrau­
kiau per kiekvieną ištatuiruotą žiedą ant žasto.
- Pirmieji platesni, nes tada patyrei didžiausią skausmą. Po ku­
rio laiko jis nuslopo, tad ir žiedai susiaurėjo, - murmėdama atkar­
tojau, ką Keidenas buvo pasakojęs. Prisiminiau tą naktį, kai man
atskleidė savo tatuiruočių reikšmę.
Keidenas uždėjo ranką man ant plaštakos. Norėjau pakelti akis,
bet negalėjau. Nebuvau pasirengusi, kad vienas kitam atsiversime
ir išsipasakosime apie savo praeitį. Tai mane baugino. Atsargiai
ištraukiau ranką iš jo saujos ir atsilošiau.
- Ačiū, kad apie tai papasakojai, - tariau aš ir pakėliau akis į
dangų, kuriame jau maišėsi violetinė spalva su tamsiu mėliu.
- Esi pirmoji tai išgirdusi.
Suraukiau kaktą.
- Bet Spenseris jau ne kartą apie tai užsiminė, - sutrikusi pa­
sakiau.
- Nes mudu su juo buvome pažįstami dar tada, kai draugavau
su Kendra, - tyliai tarė Keidenas. - Bet daugiau su niekuo apie tai
nekalbėjau.
- Ačiū, - pakėliau į jį akis.
- Baik čia, Plerpa, visą laiką man dėkoti.
- Gerai, ir vis tiek ačiū.
- Mudu abu geroki nevykėliai, ką?
- Galiu tik pritarti, pone Vaitai.
Stojusi tyla neatrodė nemaloni. Mudu virškinome, ką buvome
išgirdę vienas iš kito ir grimzdome į savo mintis.

258
 - Į tą šventę vis dėlto turėtum nueiti, - po kurio laiko ištarė
Keidenas ir pataisė apklotą mums ant pečių.
Pamaniau, kad man pasigirdo.
- Ką? Nė už ką!
-Tavo mama tikrai nesitiki, kad ateisi.Juolab su palyda.
- Neturiu jokios... Ak!
Susivokusi įsmeigiau į jį akis. Mane apėmė panika.
- Bet tau reikia skristi atgal namo. Negi paliksi Reičelę ir Čado
vaikus? Ir išvis - neturiu kuo apsirengti. Mama pasiustų, jeigu pa-
sirodyčiau su savo įprastiniais drabužiais.
Keidenas iš lėto į mane palinko ir savo įdėmiu žvilgsniu sulaikė
nuo tolesnių kalbų. Žiūrėjo man į akis be galo ilgai, laukė, kol duo­
siu sutikimą, ir aš su didžiausiu noru sutikau. Tuomet jis visiškai
prisikišo prie manęs ir priglaudė lūpas prie manųjų. Bučinys buvo
ilgas ir nuoširdus, pajutau jį net kojų pirštų galiukais. Keidenas
tyliai sudejavo, tas garsas sukėlė virpesius visame mano kūne.
Jis truputį atšlijo, išbučiavo man lūpų kampučius, skruostus,
paskui grįžo prie lūpų, įsiurbė jas sau tarp dantų ir švelniai pakan-
džiojo.
Kai paskutinį kartą priglaudė lūpas man prie kaktos ir nuo ma­
nęs atsitraukė, panikos nebeliko nė kvapo.
- Sakyčiau, turėtum eiti su manimi į tą balių, kad mamai paro­
dytum, jog nurodinėti mums neleisime. Nebesutik, Plerpa, kad ji
tau komanduotų. Esi žmogus, pats galintis priimti sprendimus -
šitai jai ir parodysi.
Kai Keidenas ištarė „mes“, man apmirė širdis. Iškart pilve pa­
jutau šiurpuliukus, bet tai nebuvo aistros išraiška. Atsimerkiau ir
sumišusi į jį pažvelgiau.
- Ko gero, tu teisus, - sumurmėjau.
- Visuomet teisus! - atrėžė jis.
- Esi tikras savimyla, Keidenai.

259
 - Kodėl turėčiau apsimetinėti kuklučiu, jeigu abudu žinome,
koks aš nepakartojamas? - paklausė jis stodamasis. Atsitiesęs iškė­
lė rankas virš galvos.
Padariau taip pat. Lauke išbuvome ilgokai. Dangų užgulė vi­
siška tamsa, oras atvėso, susitelkė drėgmė. Buvo pats laikas eiti
miegoti. Jeigu tai išvis įmanoma, kai Keidenas šalia.
 23 skyrius

Pažvelgiau į veidrodį ir sudejavau. Atrodžiau lygiai taip pat, kaip

ir jaučiausi.
Visiškas krachas.
Papešiojau juodo sijono kraštelį - dabar jis man nė iš tolo ne­
beatrodė toks gražus kaip Vudshile, kai jį įsimečiau. O ir apie per­
matomas pėdkelnes, pagražintas juodais taškeliais, pamaniau, kad
jos vaikiškos. Prie jų vilkimas stambiomis akimis numegztas mė­
lynas megztinis, apnuoginantis petį, neabejotinai netiko pokyliui
pas Harperius. Tokį stilių mėgau, šitaip vilkėdama įprastinėmis
aplinkybėmis kuo puikiausiai jaučiausi, bet žinojau, kad pamačiusi
mane mama surauktų nosį.
- Ar greitai baigsi? - pasigirdus balsui už durų, atsidusau.
Keidenas to paties klausė jau trečią kartą. Buvo laikas pagaliau
išeiti iš vonios kambario.
Naktį mudu drauge praleidome lovoje, bet jautėmės tokie iš­
sekę, kad bemat užmigome. Ryte kartu pabudome ir papusry­
čiavome, viskas ėjosi gerai, jis vėl šaipėsi iš mano kavos gėrimo
įpročių.
Ir vis dėlto bendravome jau kitaip, tai buvo aiškiai matyti. Man
buvo sunku žiūrėti į Keideną ilgiau nei kelias sekundes ir nepri­
siminti, ką jis vakar man darė. Vis užsimanydavau jį paliesti. Gei­
džiau daugiau.

261
 Todėl jo sumanymas, kad aprodyčiau keletą Denverio įžymy­
bių, man visai patiko. Gatvėse buvo nedaug žmonių. Tikriausiai
dauguma miestiečių ruošėsi su savo šeimomis Padėkos dienai, tad
galėjau ramiai jį vedžioti. Tiesa, greitai pastebėjome, kad Vudshilas
mums labiau patinka. Čia trūko gryno oro, gražaus kraštovaizdžio.
Vyravo santūrumas ir šaltumas.
Vėlyvą popietę grįžome į viešbutį ir pažiūrėjome naujausią
„Sostų karų“ seriją milžiniškame televizoriaus ekrane. Paskui pra­
dėjau ruoštis. Buvo sunkoka sau suteikti padorią išvaizdą menko­
mis į kelionę pasiimtomis priemonėmis, ką jau kalbėti apie šukuo­
seną. Nė nenorėjau pagalvoti, ką mama pasakys apie mane tokią.
Paprastai ji ištisas savaites ieškodavo pokyliui tinkamos suknelės,
parsisiųsdavo net dizainerių sukurtų drabužių, kainuojančių dau­
giau už mano metų nuomą pagal sutarimą su Keidenu. Nors dra­
bužiai, kuriuos dabar vilkėjau, buvo gražūs, beveik visus juos pir­
kau per išpardavimus arba iš pigių internetinių parduotuvių.
Sunkiai atsidusau. Net jeigu ir būgštauju dėl mamos reakcijos,
išvaizda yra dar vienas manosios nepriklausomybės simbolis, jai
teks šitai suvirškinti.
- Alija, žinau, ką apsirengei, juk kartu krovėme tau daiktus.
Nepadarysi man įspūdžio nutolindama pasirodymą, - kitapus du­
rų pasigirdus nekantriam Keideno balsui, pavarčiau akis.
Greitai išpešiau kelias sruogeles iš aukštyn sušukuotų plaukų,
kad šukuosena neatrodytų tokia griežta, ir atidariau duris.
- Nervina uždaros vonios kambario durys? - išsišiepusi pa­
klausiau ir priėjau prie jo, laukiančio koridoriuje.
Keidenas žiūrėjo į mane mažumą išplėtęs akis, nužvelgė nuo
galvos iki kojų. Kelis kartus nurijęs seilę pravėrė burną lyg ketin­
damas ką sakyti, bet taip nieko ir nepasakė. Kokia naujovė.
Jis pats puikiai atrodė. Vilkėjo karališkojo mėlio spalvos marš­
kinius, mūvėjo rudas kelnes, vietomis visai neprastai aptrintas, avė­

262
jo savuosius aulinius batus. Su juo, taip apsivilkusiu, būčiau bet kur
ėjusi. Man kliuvo tik vienas dalykas.
Pripuoliau prie Keideno ir čiupau jį už marškinių rankovių.
- Ką čia darai? - nustebo jis, man pradėjus sagstyti sagas.
Pakėliau į jį žvilgsnį. Jo akys žybčiojo.
- Norėčiau, kad jos matytųsi, - paaiškinau beveik iki alkūnių
raitodama pirma kairę rankovę, paskui ir dešinę.
- Tikrai nori, kad tavo mama gautų infarktą, - teištarė jis.
Atitraukiau ranką švelniai perbraukdama per dainos eilutes ant
dilbio ir atsitraukiau pasigrožėti savo darbu.
- Dabar viskas tobula, - tvirtai pareiškiau.
Kai Keidenas atsakė šypsniu, man pilve vėl sukirbėjo šiurpu­
liukai.
- Ne kitaip.
Penkias minutes sėdėjome taksi - jis sustojo gatvės pradžioje,
kur buvau paprašiusi vairuotojo. Purčiau rankas, mat jos pradėjo
drebėti, bet tai nepadėjo.
Tai buvo absurdiškas sumanymas. Visiškai apsikvailinsiu. Kita
vertus, argi ne to siekiame? Juk noriu, jog niekam nebeliktų abejo­
nių, kad nebebūsiu mamos marionetė, ir nusispjaut, ką apie mane
galvoja jos vadinamieji draugai.
- Gal jau nusiteikei, ar apsuksime dar ratą? - paklausė sėdintis
šalia Keidenas, bet aš iškart papurčiau galvą.
Buvau pasiruošusi pasirodyti tai publikai. Kol neapsigalvojau,
atidariau automobilio dureles ir išlipau. Oras atrodė vėsus, bet pa­
kenčiamas. Laimė, vilkėjau odinę striukelę. Sunėrusi rankas lau­
kiau Keideno, jis dar persimetė keliais žodžiais su vairuotoju.
Kai išlipo, klausiamai į jį pažvelgiau.
- Pasakiau tam vyrui, kad būtų pasiruošęs mus paimti, galėtu­
me bet kada iš čia dingti, - paaiškino jis. - Tai kuris čia namas?
Aišku, nėra ko klausti.

263
 Kur vyksta balius, iš tolo buvo matyti. Gatvėje rikiavosi pra­
bangūs automobiliai, svečiai ėjo įvaža pro didžiulį fontaną ir pom­
pastiškas skulptūras prie ryškiai apšviestų mūsų namo durų.
Man vėl prireikė kelių akimirkų susikaupti. Kai galiausiai mu­
du su Keidenu įėjome pro vartus, stengiausi nekreipti dėmesio į
begalę pažįstamų veidų, pasukau tiesiai prie durų. Jis nutvėrė mane
už rankos ir privertė prisitaikyti prie jo žingsnio, nelėkti strimgal­
viais. Palinkęs sumurmėjo į ausį:
- Viskas bus gerai.
Tikėjausi, buvo teisus.
Viduje mus mandagiai pasveikino juodai vilkintys patarnauto­
jai. Paėmė iš mūsų striukes ir, žinia, nunešė į rūsį. Ten buvo didžiu­
lė rūbinė kaip tik tokioms progoms.
Padavėjui pasiūlius mums šampano, paėmiau taurę. Keidenas
irgi paėmė. Kaip visuomet, pirmiau pauostė gėrimą ir, pursleliams
užtiškus ant veido, užsimerkė.
- Kartais man atrodai panašus į katiną.
Jo lūpų kampučiai virptelėjo.
- Katiną? Nieko geresnio nesugalvoji?
- Nėra nieko geresnio, - išsiblaškiusi atsakiau. Žiūrėjau, kaip į
fojė plūsta vis daugiau žmonių. Jie teatrališkai ir perdėm maloniai
sveikinosi vieni su kitais, triukšmingai bendravo tarpusavyje ir kal­
bėjo banalybes, nuo kurių mane šiurpas krėtė.
Svečiai buvo išsipustę. Mudu su Keidenu gerokai iš visų išsi­
skyrėme. Bet nors kai kurie žmonės atrodė nuostabiai, nepavydė­
jau nė vienai iš tų moterų. Gerai žinojau, kokia kankynė ištverti
visą vakarą įsispraudus į ankštą suknelę ir neleisti sau daugiau nei
porą kąsnelių. Laimė, šiandien man tai negrėsė.
- Kristele? - už nugaros pasigirdus aukštam balsui, sustingau.
Atsigręžiau lyg robotas.

264
 Priešais mane stovėjo Briana Meleri, su kuria lankiau mokyklą.
Atrodė lyg išsičiustijusi į holivudinio filmo premjerą, o ne į lab­
daros pokylį. Jos bateliai ir auksinė suknelė turėjo kainuoti krūvą
pinigų.
- Briana, - mandagiai sveikindamasi pasistengiau, kad šypsena
nebūtų pernelyg dirbtinė.
Kadaise mudvi su Briana buvome visai geros draugės, dažnai
kartu eidavome į vakarėlius. Net panašiai atrodėme - šviesiaplau­
kės trumpomis suknelėmis. Bet dabar neįžiūrėjau nė menkiausio
panašumo.
- Negaliu patikėti, kad tave čia sutikau, - čiulbėjo ji ir pabučia­
vo mane į abu skruostus. - Tu atrodai... kitaip. Gerokai atsipalai­
davusi. Man patinka.
Kilstelėjau antakį. Taip ir patikėsiu.
- Ir kažką su savimi atsivedei! - toliau šaižiu balseliu čiauškėjo
Briana ir varstė Keideną akimis. Rodės, tuoj suvalgys.
Jis mandagiai linktelėjo.
- Aš - Keidenas. - Kai Briana norėjo ir jį pabučiuoti į abu
skruostus, pridūrė: - Kristelės draugas.
Tikriausiai kurį laiką atrodžiau ne mažiau už ją sutrikusi.
- Kaip nuostabu! - Briana prisidengė burną delnu ir jausmin­
gai sukikeno. - Išvažiuoji į kažkokį kaimą kitame pasaulio gale ir
sugrįžti su tokiu vyru. Būtinai papasakosiu Lindsei, kaip tik ke­
tinau ją aplankyti. O paskui turėsi viską mums iškloti apie savo
studijas!
Taip tarusi ji nukulniavo toliau.
Nulydėjau Brianą žvilgsniu, kol pradingo iš akiračio, ir krei­
piausi į Keideną:
- Kristelės draugas?
Jis nuolankiai pakėlė rankas.

265
 - Gryniausia savigyna. Nenorėjau, kad ji žiūrėtų į mane kaip į
galimą grobį, paskui nusitemptų kur į kampą ir nežinia ką padary­
tų. Tos mergiotės aštrūs nagučiai.
Man buvo nejuokinga.
- Ar žinai, kad dabar ji visiems apie tai išpliurps?
Keidenas šyptelėjo.
- Man tai netrukdo.
- Tai gerai.
- O tau trukdo? - tyliai paklausė jis.
Atsakiau ne iš karto, pirmiau apsidairiau kambaryje. Nors va­
karas tik prasidėjo, dauguma svečių jau buvo susirinkę. Kai kurie
laidė pasipiktinusius žvilgsnius į mudu su Keidenu, kiti ne taip
atvirai apkalbėjo. Žinojau, kad to sulauksime. Ir kokias išvadas pa­
darys tie žmonės, matydami mudu kartu šioje šventėje.
Gurkštelėjau šampano.
- Ne, netrukdo, - pagaliau atsakiau, nors ir ne taip tvirtai, kaip
būčiau norėjusi.
Pajutau, kaip Keidenas palietė man nugarą. Paglostė ją aukštyn
žemyn, tikriausiai norėdamas mane nuraminti, deja, išėjo visiškai
kitaip: įsivaizdavau, kaip jo rankos glosto mano nuogą kūną, ir
iškart užkaitau.
Laimė, tą akimirką pamačiau tėvą ir iškart atvėsau. Net vilkė­
damas paprastą juodą kostiumą jis kaip visada spinduliavo auto­
ritetingumą ir pranašumą. Stovėjo prie aukšto staliuko ir šneku­
čiavosi su kažkokiu vyru, šis netrukus pasuko prie kito pulkelio.
Kaipmat paėmiau Keideną už parankės ir nusivedžiau prie tėvo.
Keldamas prie lūpų taurę šampano jis staiga mus pamatė. Išplėtė
akis, bet nuostabą užmaskavo šyptelėjimu.
- Kaip puiku, kad vis dėlto galėjai ateiti.
Tėvas į mane nė nepažiūrėjo, užtat perliejo žvilgsniu Keideną.

266
 - Čia Keidenas, nuomojantis man kambarį, - pasakiau steng­
damasi, kad manęs neišmuštų iš vėžių jo suraukti antakiai. - Kei­
denai, čia mano tėtis.
- Nikolas Harperis, - prisistatė tasai ir padavė Keidenui ranką.
Juodu pasisveikino tiriamai žvelgdami vienas į kitą, kaip vy­
rams būdinga.
- Malonu susipažinti, pone, - tarė Keidenas.
- Gyvenate su mano dukra?
- Tėti! - sušukau ūmai išmušta karščio.
-Taip, pone. Ji mano bute nuomojasi kambarį.
Keideno balsas buvo tvirtas, jis atrodė pasitikintis savimi, nesi­
varžė. Jeigu ir jautėsi nedrąsiai, visai nebuvo matyti.
Niekada nebūčiau pamaniusi, kad atsidursiu tokioje padėtyje.
Pirmiau tėtis nesidomėjo, nei kuo užsiimu, nei su kuo leidžiu lai­
ką. Visą savaitę dirbdavo kaip pamišęs, o aš savaitgaliais vis kur
nors išvykdavau. Tik dabar suvokiau, kad mes metų metus gyve­
nome tarytum prasilenkdami ir gerai nepažinodami vienas kito.
- Nikolai! Visur jūsų ieškau.
Prie tėčio priėjo senyvas vyriškis ir uždėjo ranką jam ant peties.
- Frensis! - nudžiugo tėtis. - Puiku, kad galite dalyvauti. Ar
neparagautumėt vyno? Nors, kiek pamenu, jums labiau prie širdies
škotiškas viskis, tiesa?
Tėtis dar kartą mums linktelėjo ir nusivedė savo pašnekovą prie
baro.
- Visai neblogai susipažinome, - tarė Keidenas, atsišliedamas
į stovimąjį stalą.
- Hm, hm, - numykiau.
Išties nežinojau, kaip vertinti mūsų susitikimą. Taip, tėtis susi­
pažino su Keidenu, bet ar suvokė, jog atėjau ne tam, kad įsiteik­
čiau mamai, o visiškai atvirkščiai? Tikėjausi, kad mano apranga

267
ir Keideno atvirai rodomos tatuiruotės išsyk leis tai suprasti, bet
veikiausiai suklydau. Suraukusi kaktą pastačiau šampano taurę ant
staliuko ir ėmiau trinti jos kraštą, kol pasigirdo cypimas.

Visą kitą valandą šiųmečiai labdaros organizatoriai rėžė sveikini­

mo kalbas, nors jų beveik negirdėjau, mat prie mūsų vis prieidavo
pažįstami, kad jausmingai su manimi pasisveikintų ir smalsiai ap­
žiūrėtų Keideną. Be to, Keidenas darė viską, kad tik ištverčiau mū­
sų vizitą. Juokingiausia buvo, kai ėmė fantazuoti apie skandalus, į
kuriuos gali būti įsipainioję vieni ar kiti svečiai.
- Ana ten stovi Aleksandras Maktalmanas, - jis linktelėjo man
nepažįstamo pagyvenusio vyro pusėn. Vyras buvo milžiniško ūgio,
vilkėjo languotą kostiumą ir kaip tik kasėsi antuką. - Skotų lordas.
Susierzinęs, kad šiandien negali segėti kilto. Kaip matome, jaučiasi
gerokai suvaržytas.
- Tavo stebėtinai laki vaizduotė,- pagyriau Keideną pilna
burna.
Buvome susinešę ant stalo kalną vieno kąsnio užkandėlių, nie­
kaip nesulaukdami pagrindinių patiekalų.
- O ten - Sabrina Miler-Fišberi, nepilnamečių nusikaltėlių
golfo klubo pirmininkė ir lordo Maktalmano meilužė.
Moters, į kurią jis rodė, plaukai buvo taip griežtai sušukuoti
į viršų, kad visa veido oda atrodė įtempta. Šitokią natūralią odos
stangrinimo priemonę būčiau galėjusi pasiūlyti savo mamai kaip
begalės botokso, kurio ji nuolat eina susileisti, alternatyvą.
- Bet ponia Miler-Fišberi susieta santuokos saitais su ponu
Fišberiu, neišgalinčiu suteikti jai laimės nuo tada, kai nebeveikia
jo plaukų augimą skatinanti priemonė.
Nusekiau akimis Keideno žvilgsnį, įsmeigtą į žemaūgį vyriš­
kį, neabejotinai nešiojantį natūralių plaukų peruką. Nusikvatojau,

268
bet tuoj pat užspaudžiau burną delnu, nes į mus sužiuro daugelis
žmonių.
- Tavo eilė, - paragino mane Keidenas ir patenkintas nusi­
šypsojo.
Iš mūsų buvimo čia jis išspaudė visa, kas geriausia, ir nesiskun­
dė, nors, reikia manyti, kur kas mieliau būtų atsidūręs kur kitur.
Jaučiausi jam be galo dėkinga, tad ryžausi prisidėti prie to idiotiš­
kojo žaidimo. Apsidairiau kitos aukos, jau nekantravau pasidalyti
išgalvota istorija ir tuomet...
Pamačiau jį.
Man sustojo širdis.
Atpažinau jo laikyseną, aštrų profilį. Rudus garbanotus plaukus
su įsimetusiomis keliomis žilomis sruogelėmis. Raselą Andersoną
išsyk būčiau bet kur atpažinusi.
Man užėmė kvapą. Akyse sumirgėjo juodi taškeliai, įsitveriau
stalo krašto, kad neparvirsčiau.
Mūsų žvilgsniai susitiko. Akimirką jis atrodė nustebęs, bet tuoj
pat išsišiepė.
Man pasidarė bloga.
Persimetęs keliais žodžiais su pašnekovu jis paspaudė šiam ran­
ką, tada atsisuko ir priėjo prie mūsų.
Bet kurią akimirką galėjau apsivemti.
- Alija?.. - lyg ir norėjo paklausti Keidenas - vos išgirdau už­
gultomis ausimis.
Rudaplaukis garbanius priėjo arčiau. Sustojo priešais mane.
Aštrus skutimosi losjonas trenkė į nosį, vos nežagtelėjau.
- Kristele.
Susigūžiau. Norėjau spjauti jam į veidą, trenkti ir spirti, bet
kaip visuomet jį pamačiusi pasijusdavau suparalyžiuota. Negalėjau
Andersonui sutrukdyti, kai pasilenkė ir pabučiavo mane į skruos­
tą. Lūpas užlaikė man prie ausies. Paskui giliai įkvėpė.

269
 - Kaip malonu tave matyti.
Tvirtai sučiaupiau lūpas. Nieko neatsakiau, tik žiūrėjau prieš
save sugniaužusi kumščius. Nenorėjau matyti jo arogantiškos šyp­
senos. Nenorėjau matyti, kaip įgudusios Andersono akys godžiai
nužvelgia mano kūną.
- Studijos tau į naudą, - patenkintas pareiškė jis.
Tylėjau. Keidenas žengtelėjo artyn ir uždėjo ranką man ant nu­
garos.
- O kas čia toks? - susidomėjo Andersonas itin nepritariančiu
balsu.
Pagaliau atsipeikėjau nuo transo ir pakėliau akis.
- Mano draugas Keidenas Vaitas. - Nė nežinojau galinti ištarti
tuos žodžius ramiai, tvirtu balsu. Tikriausiai manyje įsijungė auto­
pilotas. - Keidenai, čia...
- Raselas Andersonas. Senas šeimos draugas, - aplenkė mane
tas vyras ir trumpai linktelėjo Keidenui, užuot paspaudęs ranką.
Pajutau, kaip Keidenas įsitempė. Prisitraukė mane artyn ir tapo
man atrama, nors nė nežinojo, kas tasai Andersonas ir ką manyje
sužadina vien jo buvimas netoliese: baimę, kad baisiausias košma­
ras virs tikrove.
Kitą akimirką trakštelėjo garsiakalbiai ir pasigirdo mamos bal­
sas. Ji papasakojo apie labdaros organizaciją, kam atiteks šiemet
surinktos aukos ir kiek širdies ji į tai įdėjo.
O aš nenuleidau akių nuo Andersono. Negalėjau patikėti, kad
jis turi tiek įžūlumo čia rodytis. Su manimi kalbėti. Mane liesti.
Mano tėvų namuose.
Kaip išvis jie galėjo jį čionai įsileisti po viso to, ką jis man pa­
darė?
- Ypač džiaugiuosi, - toliau kalbėjo mama džiugiu pranešėjos
balsu, - kad šiandien turiu garbės apdovanoti nepaprastą žmogų-
Jis ne tik dosniai remia mūsų fondą, bet jau daugelį metų yra arti-
mas mūsų šeimos draugas. - Ji padarė teatrališką pauzę. - Ponios ir
ponai, pasveikinkime nuoširdžiais plojimais šių metų pagrindinį rė­
mėją... ak, ką čia kalbu? Juk tikrai visi jį pažįstate! Raselai - kur tu?
Man atvipo žiauna.
Andersonas atsisuko į mane. Lėtai perbraukė ranka man per
klubus ir sušnabždėjo:
- Buvo malonu tave pamatyti, Kristele. Gal kitą kartą ištaiky­
siu! daugiau laiko vienas kitam.
Tada apsisuko, pasitaisė kaklaraištį ir plačiai išsišiepęs prasi­
brovė per svečių minią ant pakylos prie mano mamos.
Pajutau linkstant kojas ir sugriebiau Keideną už rankos.
- Išvesk mane iš čia, - sušvokščiau. - Būk geras, išvesk mane
iš čia.
Jis tuoj pat susigriebė, apkabino mane ranka ir švelniai, bet
kryptingai nuvedė prie laukujų durų. Visą kelią mus lydėjo saldus,
gyvatiškas Andersono balsas. Jam esą per daug garbės gauti apdo­
vanojimą, bet šį priimsiąs visų tų, kuriems reikia paramos, vardu...
Man skausmingai sugniaužė skrandį, vargais negalais susitvar­
džiau, kad neprivemčiau vidury fojė.
Tik išėjusi laukan išdrįsau vėl įkvėpti. Gaudžiau gryną orą kaip
skęstančioji. Keidenas kuo skubiau vedė mane keliuku iš sodybos,
nekreipdamas dėmesio į klausiamus ar net sumišusius stovinčiųjų
aplink žvilgsnius. Gatvėje, jam kiek atleidus gniaužtus, susmukau
ant šaligatvio. Keidenas kažką kalbėjo, bet girdėjau tik Andersono
balsą: kaip jis taria mano vardą, kužda ir šnabžda.
Mano pulsas beprotiškai tvaksėjo. Mane apleido jėgos.
Pamačiau Keideno veidą. Jis tupėjo priešais mane. Švelniai pa­
lietė man kelius. Atstūmiau jo rankas. Negalėjau leistis niekieno
liečiama.
Jis davė man laiko, kiek reikia, bet nė akimirkos nenuleido nuo
manęs akių.

271
 - Ką tas šiknius tau padarė? - pagaliau sušnabždėjo.
Nieko neatsakiau. Keidenas suėmė mano veidą savo didelėmis
rankomis, bet net su juo dabar man nebuvo saugu, kaip paprastai
būdavo; ėmiau priešintis, nes bet koks prisilietimas kėlė baimę.
- Alija, kalbėk su manim, - neatlyžo Keidenas. - Ar jis... ar jis
tave įskaudino?
Jis spauste išspaudė žodžius, tarytum juos tardamas būtų ken­
tęs skausmą.
Žinojau, ką turi omeny. Iškart papurčiau galvą.
- Netikiu.
Prisiverčiau pažvelgti į Keideną. Jo akyse pamačiau maldavimą,
kone paniką, jo rankos man prie skruostų drebėjo.
-Jis su manim negulėjo, - tiek tepasakiau, tada pakilau ir ėmiau
dairytis mūsiškio taksi.
Užtvaros, už kurių jau anuomet buvau paslėpusi savo sielą, vėl
iškilo. Ir trukdė išsipasakoti, kas anuomet iš tiesų įvyko.
Taksi netrukus atvažiavo. Keidenas padėjo man įlipti ir papra­
šė vairuotojo palūkėti. Pats pradingo, o po penkių minučių grįžo
nešinas mūsų striukėmis. Manąja apgobė man pečius, o savąja už­
klojo kojas. Kuo labiau tolome nuo tėvų namų, tuo lengviau kvė­
pavau. Bet Keideno prisilietimų vis tiek negalėjau tverti. Tiesiog
negalėjau. Visko buvo per daug.
Kai atvažiavome į viešbutį, iškart smukau į vonios kambarį po
dušu. Kaip apsėsta tryniau kūną, išnaudojau visą pakelį dušo želės,
bet niekaip neišvaikiau klaikių prisiminimų. Kai galiausiai užsu­
kau vandenį, visa patalpa buvo pilna garų. Atsistojau prieš didžiulį
veidrodį prie kriauklės ir drebančia ranka brūkštelėjau per stiklą,
kad galėčiau pažvelgti į save.
Blyškią kaip popierius merginą išplėstomis iš panikos akimis
gerai pažinojau. Ištisus mėnesius kasdien mačiau tokią veidrodyje.
Stengiausi tolygiai kvėpuoti.

272
 Nieko ypatingo, kad šiandien sutikau Andersoną. Tiesiog ne­
buvau tam pasirengusi. Nuo paskutinio mūsų susitikimo praėjo
kone treji metai - mama visada pasirūpindavo, kad nesipainiotu­
me vienas kitam po kojomis. Akivaizdu, kad buvo įsitikinusi, jog
šį vakarą nepasirodysiu. Antraip nebūtų jo kvietusi. Nė neabejojau.
Kito paaiškinimo nebuvo. O jeigu?
Susisupau į chalatą, kruopščiai išsivaliau dantis, užsimoviau
tampres ir apsivilkau juodus marškinėlius. Džiovindama plaukus
palengva nusiraminau.
- Alija! - išgirdau Keideną tyliai šaukiant kitapus durų.
Iškvėpiau orą. Išbuvau čia visą amžinybę, ilgiau slapstytis nebe­
galėjau. Pabandžiau nusišypsoti. Buvo matyti, kad šypsena dirbti­
nė. Pamėginau dar sykį. Šįkart rezultatu buvau labiau patenkinta.
Dabar jau galėsiu pasirodyti Keidenui. Gal jį įtikinsiu. Nežinojau,
kaip kitaip išsisukti iš padėties. Tokios manęs jis niekada neturėtų
matyti.
Atsargiai įsėlinau į miegamąjį. Jis sėdėjo ant lovos susiėmęs už
galvos. Išgirdęs mane įeinant pakėlė akis. Atrodė nežmoniškai su­
sirūpinęs.
Nusišypsojau.
- Liaukis, - susierzinęs paliepė Keidenas.
Mano šypsnys tik mažumą nublanko.
- Nesuprantu, ką turi galvoje.
Priėjau prie savo kelioninio krepšio ir ėmiau krautis drabužius.
- Alija, nekvailiok.
Kuičiausi krepšyje kaip kuitusis.
- Viskas gerai, Keidenai. Tik truputį persitempiau.
Keidenas kažką sumurmėjo, keliais žingsniais perėjo per kam­
barį, pastvėrė mane už pečių ir atgręžė į save. Išsižiojau prieštarau­
ti, bet pamačiau, kad jis tiesiog įsiutęs.
- Sakyk gi pagaliau, po paraliais, kas nutiko! - užriaumojo.

273
 - Paleisk mane.
-Ne.
- Keidenai, tučtuojau paleisk, - sušnypščiau mėgindama jį at­
stumti abiem rankomis.
- Ne, - pakartojo jis, šįkart grėsmingai tyliai. - Neužsisklęsk.
Tik ne po visų paskutinių mėnesių, kai supažindinau tave su savo
mama, ne po paskutinės nakties ir juolab ne po šiandienos. - Jis
dar arčiau mane prisitraukė. Nosies galiukas atsidūrė vos per mili­
metrą nuo mano nosies. - Ar supratai?
Aišku, supratau. Bet Keidenas nė neįsivaizdavo, jog iš manęs
reikalauja neįmanomo dalyko. Pamaniau, kad kuo anksčiau tai su­
pras, tuo bus geriau. Purtydama galvą bandžiau išsivaduoti iš jo
glėbio.
Jis tik dar tvirčiau mane suėmė.
- Dieve mano, ko tau iš manęs reikia? - sušukau abiem ranko­
mis daužydama jam krūtinę.
- Tiesos, - ramiai atsakė Keidenas, neatsitraukdamas nė per
plauką. - Noriu žinoti, ką tas šiknius tau padarė. Kodėl žiūrėjai į
jį lyg į patį velnią. Noriu žinoti, kas tarp jūsų įvyko, kad nebegali
būti kartu su juo vienoje patalpoje, nes tau išsyk aptemsta protas,
noriu žinoti...
- Baik, - nutraukiau jį. Nuo pašėlusiai mušančio pulso man
sukosi galva.
- Nė nemanau. Mačiau, kaip jis su tavimi sveikinosi. Turėjau
gerokai susiimti, kad neišmalčiau jam dantų. Kaip jis į tave žiūrėjo,
tai tiesiog...
- Užsikišk! - maldavau užsidengdama ausis delnais.
- Ką jis tau padarė? - šnabždėjo Keidenas, nepaleisdamas ma­
nęs iš rankų, bet švelniai braukydamas nykščiais plaštakas. - Papa­
sakok man, Alija.

274
 Pajutau, kad mane juosianti užtvara ima eižėti. Kad ir kaip
stengiausi, nebegalėjau nuslopinti prisiminimų. Vienas paskui ki­
tą jie mane užliejo kaip potvynio vandenys; nebeišlaikiusi ėmiau
kūkčioti. Sulinko keliai, bet Keidenas mane prilaikė. Paskui kartu
su manimi pasieniu nuslydo ant grindų. Mano skruostais riedėjo
karštos ašaros, kabinaus! į jį, kai prieš akis iškilo ilgai pasąmonėje
glūdėję vaizdai, o kartu su jais panika, baimė, bejėgiškumas. Vie­
natvė.
Verkiau, nepaliaujamai verkiau.
Keidenas glostė man plaukus, murmėjo į ausį švelnius rami­
nančius žodžius ir taip tvirtai mane apglėbė, lyg nieku gyvu ne­
norėtų paleisti.

Paskui ašaros išseko. Gulėjau Keidenui tarp kojų pritraukusi ke­

lius, pakaušį įrėmusi jam į krūtinę. Jis lygiai alsavo apkabinęs visą
virpančią mane stipriomis rankomis ir leido kaip niekada anksčiau
pasijusti globojamai.
Tada pradėjau pasakoti:
- Viskas prasidėjo, vos tik man suėjo septyniolika, - murmėjau
Keidenui į marškinius, permirkusius nuo mano ašarų. - Anderso­
nas buvo naujas tėčio partneris, praleisdavo pas mus daug laiko,
nes tėvai gerai su juo sutarė. - Prisiminiau, kaip sutarties pasira­
šymo dieną tėtis grįžo namo apimtas euforijos ir nusivedė mus į
klaikiai brangų restoraną. - Man jis, tiesą sakant, patiko, juk padė­
jo tėčiui išplėsti verslą. O kai šis jautėsi laimingas, laiminga buvo ir
mama, išėjo į naudą ir man.
Keidenas glostė man nugarą tarsi drąsindamas. Įkvėpiau oro ir
kalbėjau toliau:
- Iš pradžių nekreipiau dėmesio, ką jis daro. Paliesdavo mane
eidamas pro šalį, prilįsdavo arčiau, nei veikiausiai derėtų. Maniau,

275
jog man tik atrodo, kad mėgina prie manęs prisigretinti, kad tai
tik atsitiktinumai. Iš pradžių viskas atrodė nekaltai. Bet paskui jis
darėsi vis... atkaklesnis, jo prisilietimai vis neleistinesni. Kai ruoš­
davau namų darbus, palinkdavo prie manęs ir uosdavo plaukus,
arba...- mano balsas užlūžo, teko atsikrenkšti.- Arba lūpomis
perbraukdavo per ausis, bučiuodamas mane - kaip ir mamą - į
skruostus. Spėdavo dar šnipštelėti kokią nešvankybę, net išraus-
davau, paskui dar pasišaipydavo, kad mane lengva išmušti iš vė­
žių. - Sunkiai nurijau seilę.-Tai buvo tam tikras... tvirkinimas.
Kai galiausiai pasakiau jam, kad vienąkart liautųsi, pagrasino nu­
trauksiąs sutartis su mano tėvu, o tai būtų turėję sunkių pasekmių
visam tėvo verslui. Bijojau, kad galiu sugriauti savo tėvų egzisten­
cijos pamatą.
Keideno rankos sustingo, pajutau, kaip įsitempė jo kūnas. Jis
norėjo kažką sakyti, bet aš dėsčiau toliau:
- Todėl ir nesigyniau. Kad ir kaip iškrypėliškai atrodytų, man
tai pasidarė kone įprasta. Nuolatinis jo artumas, gašlūs kompli­
mentai. Pripratau prie jo rankų, jau palendančių man po sijonu,
prie akių blizgesio, kai mama man nupirkdavo naują suknelę. -
Gerklę užgniaužė gumulas. - Vieną vakarą atėjęs pas mus išgerti
su dar keliais tėvų draugais jis įslinko į mano kambarį.
Keideno rankos man palei nugarą susigniaužė į kumščius.
- Puolė mane bučiuoti, bet aš jį atstūmiau, - pasakojau. - Ne­
patenkintas išėjo. Paskiau tik dar labiau mane puldavo. Žinojo, kad
tėvai nieko neįtaria, ir nepaliko manęs ramybėje. Jo balsas nuolat
aidėdavo man ausyse, jis man atrodė visur esantis. Nebedrįsdavau
pareiti namo. - Ašaros ėmė graužti akis, bet stengiausi jas sulaiky­
ti. - Nebegalėjau nei miegoti, nei valgyti. Likdavau mokykloje kuo
ilgiau, paskui slapstydavausi pas draugus arba prekybos centruose.
Kartais eidavau į kiną ir išsėdėdavau jame iki paskutinio seanso
pabaigos. Kai vieną dieną apalpau nuo išsekimo, mama priver­

276
tė pasakyti, kas vyksta. - Padariau pertrauką ir kelis kartus giliai
įkvėpiau. Buvo sunku apie tai kalbėti. Dar niekam nebuvau to pa­
sakojusi. - Išdėsčiau jai viską, kaip elgiasi Andersonas, ji sutriko ir
manęs paklausė, ar jis... - vėl krenkštelėjau. - Ar mane išprievarta­
vo, bet aš tai nuneigiau. Tada ji pasidomėjo, ar jis vertė mane daryti
ką kita. Ir šitai nuneigiau. Juk Andersonas išties niekada nesukėlė
man jokio skausmo... Tik šlykščiai kabinėjosi.
Keidenas sulaikė kvėpavimą - pakėliau galvą nuo jo krūtinės,
kad galėčiau į jį pažvelgti. Jo lūpos buvo tvirtai sučiauptos, akys
liepsnojo pykčiu.
- Matei mano mamą. Ji niekados niekam neleistų pakenkti
tėčio verslui arba mūsų šeimos reputacijai. Taigi pasakė, kad dėl
nieko nesirūpinčiau ir kad nupirks man naujų, ne tokių provokuo­
jamų drabužių.
Keidenas šnypšdamas įkvėpė oro ir nejučia suvarė nagus man į
nugarą. Jam virptelėjo smakras.
- Ir nieko nepadarė.
Aš atsidusau.
- Padarė. Papasakojau jai, kaip bjauriai jaučiausi ir kaip bijau
Andersono. Bijau, kad tasai vėl įslinks į mano kambarį, o aš ne­
begalėsiu pasipriešinti. Kad noriu eiti į policiją ir jį apskųsti. Bet
mama neleido. Pasakė, jog niekas manimi nepatikės - juk neturiu
nei mėlynių, nei nieko kito. Patikino mane, kad būsiu palaikyta
melage. Melage, kuri visą šeimą nutemps kartu su savimi į prarają.
Mama pažadėjo rasti išeitį ir pasirūpinti, kad Andersono nebema-
tyčiau.Taip ir buvo... iki šio vakaro.
- Susitaikei su tuo, kad šitas išgama liks laisvėje, antraip būtų
nukentėję tavo tėvai, - niūriai pasakė Keidenas.
- Neturėjau kitos išeities, - bejėgiškai gūžtelėjau pečiais.
- Buvai prakeiktas vaikas, Alija, - tarė jis drebančiu balsu.

277
 Kurį laiką klausiausi, kaip daužosi Keideno širdis. Turėjau pri­
siversti toliau kalbėti.
- Kiek įmanydama stengiausi kuo mažiau laiko leisti namie -
viską išbandžiau. Pirmiausia savaitgaliais. Net tėtis tai pastebėjo,
bet jam nederėjo nieko apie tai žinoti, taigi jo vengiau. - Karčiai
nusijuokiau. - O mama... Nebegalėjau nė pažvelgti jai į akis. Ji
pagrasino Raselui, kad parašys prieš jį skundą, todėl jis sukišo į
įmonę dar daugiau pinigų. Mama jį privertė užmokėti už mūsų
tylėjimą.
Keidenas krūptelėjo. Jo akyse akimirką atsivėrė kažkokia tam­
suma, nesupratau, kas tai, ir ji pradingo, o jis tik dar tvirčiau mane
apglėbė.
- Labai užjaučiu, kad turėjai visa tai išgyventi, - sumurmėjo
man į plaukus.
- Tiesą sakant, maniau, kad visa tai jau praeitis... Juk susitiki­
nėjau su vaikinais ir šį bei tą buvau išbandžiusi. Bet kai šiandien
pamačiau tą žmogų ir išgirdau, kaip mama apie jį kalba, žaizdos
vėl atsivėrė. - Man prieš akis iškilo Andersono veidas, jo dvipras­
miškas šypsnys. Pašiurpau. - Mama būtinai norėjo, kad šįvakar
ateičiau į balių. O juk žinojo, kad ir jis dalyvaus. Kas bus apdova­
notas, nusprendžiama jau prieš kelias savaites. Ji tyčia pakišo mane
po peiliu.
Keidenas lėtai papurtė galvą.
- Negaliu patikėti, kad vienas vienintelis žmogus gali būti su­
kaupęs tiek daug pykčio.
- Noriu viso to atsikratyti ir padėti tašką, - pasakiau ir atsidusau.
Buvau be galo pavargusi. Nors patikėjusi savo paslaptis Keide­
nui nusimečiau milžinišką naštą, jaučiausi dar labiau pažeidžiama
nei anksčiau.
- Noriu namo,- netrukus sumurmėjau.- Noriu pasakyti, į
Vudshilą.

278
 Juk ten ir buvo mano namai, čia niekas manęs nebelaikė.
Keidenas mažumėlę atšlijo ir nubraukė plaukus man nuo veido.
Jo žvilgsnis vis dar buvo niūrus ir prislėgtas.
-Jeigu tik nori, skriskime artimiausiu reisu.
 24 skyrius

Kai ankstų rytą įsukome į Keideno tėvų kiemą, mus pasveikino

švytinti Reičelė. Keidenas buvo prašęs, kad trumpam aplankytume
jo mamą, jei tik man bus nesunku. Juk negalėjo kartu su ja praleisti
šventinės dienos.
Mums dar nespėjus deramai pastatyti automobilio, Reičelė ati­
darė keleivio dureles ir be žodžių mane apkabino. Taktiškai nu­
tylėjo apie mano išpurtusį veidą ir tamsius ratilus paakiuose, tik
ilgokai žvelgė į Keideną.
Svetainėje matydama padengtą stalą su palengvėjimu susmu­
kau ant kėdės. Kelios paskutinės dienos gerokai ištampė man
nervus. Būtinai turėjau nusiraminti. Nors lėktuve kelias minutes
buvau nusnūdusi Keidenui ant peties, to niekaip neužteko.
- Regis, Čado vaikams visai patikau, - pasakojo Reičelė, pilda­
ma mums kavos.
- Tai gerai, - nudžiugo Keidenas.
- Kiek jiedviem metų? - paklausiau skanindama kavą pienu.
- Trylika ir septyniolika. - Reičelė atsisėdo prie stalo priešais
mane. - Reikia pasakyti, kad beprotiškai jaudinausi.
Atrodė visiškai suprantama sėdėti čia, šiuose namuose, ir pus­
ryčiauti su Keidenu bei jo mama. Su jais jaučiausi sava. Buvo taip
apmaudu, kad sugadinau jų bendrą Padėkos dieną.

280
 - Atsiprašau, kad pridariau jums tiek rūpesčių. - Turėjau tai
pasakyti, nes būčiau sprogusi. - Nenorėjau.
Keidenas šalia manęs tik suniurnėjo ir pavartė akis.
- Nesuk sau galvos. Juk turėjai išvykti, o Čadas pasirodė esąs
labai supratingas. Džiaugiuosi, kad tavo tėvui viskas gerai, - nuo­
širdžiai ištarė Reičelė ir per stalą spustelėjo man ranką. - Be to,
valgio užteko kaip tik mums keturiems. Buvau visiškai pamiršusi,
kiek paaugliukai gali sušlamšti. - Ji garsiai nusikvatojo. - Kitą kar­
tą pasiruošiu geriau.
Buvau tikra, kad moteris taip kalba vien iš mandagumo, ir vis
tiek buvau jai dėkinga. Pažvelgiau į Keideną, niūriai spitrėjantį į
savo kavą. Nuo praeitos nakties jis buvo įsitempęs, po mūsų po­
kalbio jo veidas nė sykio nepraskaidrėjo. Visą kelią mums grįžtant
jis beveik nepratarė nė žodžio. Supratau, kad galvoja apie tai, ką iš
manęs išgirdo. Pati irgi būčiau taip jautusis. Vis dėlto buvo skaudu,
kad Keidenas nuo manęs tarsi nutolo. O juk tikėjausi, kad... ne, ne.
Uždraudžiau sau apie tai galvoti.
Reičelė smalsiai žvilgčiojo tai į mane, tai į sūnų, bet nieko ne­
sakė apie tą keistą mus apėmusią nuotaiką. Užtat papasakojo apie
pirmąjį susitikimą su Čadu odontologo priimamajame. Juodu abu
vienu metu paėmė tą patį žurnalą ir paskui nesiliovė vienas kitam
šypsotis. Kai slaugutė pakvietė Čadą į kabinetą, jis praeidamas pa­
davė Reičelei tą žurnalą - ant viršelio buvo užrašęs savo telefono
numerį. Neapsakomai romantiška istorija.
Po pusryčių Keidenas užlipo į viršų daiktų susikrauti, o aš pa­
dėjau mamai nudengti stalą ir išdėlioti virtuvėje maisto produktus.
-Jis dėl tavęs taip jaudinosi, Alija, - staiga tarė Reičelė, perim­
dama iš manęs sūrį. - Dar niekada nebuvau tokio mačiusi. Tiesiog
negalėjo nustygti vietoje.
Ką galėjau į tai atsakyti? Užvakar dar gailėjausi, kad draugauju
tik su Keidenu, o dabar jau nebegalėjau neigti savo jausmų. Jaučiau

281
jam daugiau. Daug daugiau. Bet nesiėmiau svarstyti, ką tai galėtų
reikšti.
- Esu labai laiminga matydama jį tokį, - pasakė Reičelė ir man
nusišypsojo.
Norėjau paklausti, ką ji turi galvoje, bet išgirdusi krenkštelė-
jimą atsisukau. Virtuvės tarpduryje stovėjo Keidenas su kelionės
krepšiu per petį.
- Eisiu trumpam pasidažyti, - pasakiau jam ir palikau juos vie­
nus. Man užkaito skruostai.
Svečių vonios kambaryje nusiprausiau veidą šaltu vandeniu.
Paskui prispaudžiau drėgnus delnus prie skruostų, stengdamasi
kaip nors numaldyti jausmus. Taip negerai. Man neturėtų linkti
keliai kaskart, kai prie manęs priartėja Keidenas. Juk mudu kartu
gyvename. Kad ir kas tarp mūsų įvyktų, nieku gyvu nenoriu pra­
rasti jo kaip draugo.
Paskutinį kartą giliai įkvėpiau ir grįžau į virtuvę atsisveikinti su
Reičele. Dar koridoriuje išgirdau tylų murmesį ir sustojau.
- Tu kažką ne taip supratai.
Keideno balsas buvo šaltas.
- Manai, esu akla? Juk matau, kaip elgiatės vienas su kitu, -
nusijuokė Reičelė.
- Gali būti, kad tarp mūsų esama šiltų jausmų, bet tai ne dau­
giau kaip draugystė, mama.
Man širdis į kulnus nusirito.
- Ar galiu paklausti, kodėl?
- Negali.
Keideno mama riebiai nusikeikė. Paaiškėjo, iš kur jis toks ne­
praustaburnis.
- Esu tavo mama ir turiu teisę paklausti, kas man...
- Ji tiesiog per daug visko išgyveno, supranti? - sušnabždėjo
primygtinai Keidenas. - Man tai nepakeliama. Ir visai nenoriu ta-

282
me kapanotis. Negaliu visą laiką rūpintis žmogumi, kuris sugniūž­
ta dėl kiekvieno šūdniekio.
- Keidenai, ji ne Kendra, brangusis.
- Mama, palik visa tai ramybėje.
Jo žodžiai buvo man lyg smūgis šlapiu skuduru per veidą. Gar­
siai įkvėpiau oro, ir juodu tučtuojau nutilo. Kai Keidenas su Rei-
čele iš virtuvės atėjo į koridorių, skubiai pasilenkiau ir apsiaviau
aulinukus. Paskui pakėliau įjuos akis ir vangiai šyptelėjau.
Keidenas atsisveikino su mama, aš irgi. Paskutinį kartą už viską
padėkojau. Paskui kaip apsvaigusi įsėdau į džipą ir pamojau Rei-
čelei, kai Keidenas išvažiavo pro vartus.
Visą kelią dėjausi snaudžianti.

Keidenui statant mašiną aikštelėje, apsimečiau, kad pabudau. Ty­

lėdami užlipome laiptais; kai jis atrakino buto duris, pasijutau lai­
minga, nors mano skausmas niekur nedingo. Džiaugiausi grįžusi
į namus. Čia viskas buvo... taip tikra. Būtent čia, pamaniau, mano
tikroji vieta.
- Gal nori nusiprausti po dušu? Arba eisiu pirmas, - pasiūlė
jis, padėjęs kelionkrepšį koridoriuje ant grindų. Nusiavė batus ir
atkišo ranką, kad paimtų mano striukę. Apsimečiau nepastebėjusi
to nebylaus raginimo.
- Gali eiti pirmas, - pasakiau ir patraukiau į savo kambarį.
Tyliai uždariusi duris padėjau kelionkrepšį ant grindų. Po aki­
mirkos išgirdau duše šniokščiant vandenį.
Ėmiausi iškrauti daiktus, lyg būčiau kieno valdoma per nuo­
tolį. Nešvarius drabužius sumečiau į skalbinių krepšį ir pradėjau
švarinti kambarį iki visų užkaborių. Turėjau nusitverti kokios nors
veiklos - nesvarbu, kokios.

283
 Pastarosiomis dienomis mano jausmai panėšėjo į tikrų tikriau­
sius amerikietiškus kalnelius. Keidenui galėjau tik padėkoti, kad
jo draugijoje visiškai nesugniužau. Jis pas mane atvyko, kai buvo
reikalingiausias, mane išklausė ir laikė glėbyje. Maniau, nori, kad
jam atsiverčiau, patikėčiau savo istoriją. Tikėjausi, kad nepabėgs
sužinojęs, kiek balasto velku su savimi. Kad jaučia man tą patį, ką
ir aš jam.
Ir galiausiai supratau, jog taip nėra.
Svarsčiau, kas Keideną labiausiai išgąsdino. Ar pasakojimas, ką
su manimi išdarinėjo Andersonas? Ar tai, kad paklusau mamai ir
tylėjau? Ar kad vakar visiškai susileidau?
Bet kam dėl to sukti sau galvą. Keidenui aš nereikalinga. Dabar
jau žinau. Tai, kas tarp mūsų įvyko viešbutyje, jam nieko nereiškia.
Aš pati kalta. Juk Keidenas galų gale ir neslėpė, kad jausmai
jam tabu, jis visai nenori su kuo nors susisaistyti. Vos prieš kelias
dienas ir aš buvau įsitikinusi, kad tai, kas radosi tarp mūsų, reikia
baigti, kol nesuvešėjo, kol nepraradome kontrolės. Bet kam sukti
galvą - Keidenas niekada ir nesiekė, kad kas nors suvešėtų. Dabar
juo mažiau galėčiau jam priekaištauti - niekas nenori prasidėti su
tuo, kurį slegia problemos.
Vis dėlto pajutau, kaip širdį sugniaužė šaltis.

284
 25 skyrius

Kitos šventinės dienos slinko vienodai. Paskambino Dona ir pa­

pasakojo, kaip praleido Padėkos dieną. Buvo apsireiškęs jos buvęs
draugas kartu su naująja drauge, Dona pasijuto išties sumautai,
taigi ne man vienai apkarto tas laikas. Ji sakė grįšianti šiandien
į Vudshilą - nesitveriau savam kailyje vėl ją pamatyti. Jau buvo
įgrisę vartytis lovoje, o ir serialai, kuriuos žiūrėjau norėdama pra­
siblaškyti, ėjo į pabaigą.
Mudu su Keidenu pastarosiomis dienomis vienas kito vengė­
me. Net kava nebesidalijome. Kiekvienas virėme tik sau - mu­
dviem tai reiškė žingsnį atgal. Per visą tą laiką jį mačiau vos du
kartus ir tai tada, kai susiruošdavo kur nors eiti.
„Nekalbadieniai“ buvo man skausmingi. Pirmą naktį turėjau
save maldyti, kad neatsikelčiau ir nenuskubėčiau pas jį, ar jis to
nori, ar ne. Man trūko Keideno, ilgėjausi jo artumo. Ir kartu ži­
nojau, kad šaltas atsitraukimas yra teisingas kelias. Mums būtinai
reikėjo atsiriboti vienam nuo kito.
Man kuo greičiau reikėjo išsigauti iš šito buto nors kelioms
valandoms. Kai Dona parašė, kad jau grįžo į bendrabutį ir aš galiu
ateiti, man buvo nusišvilpt, kaip atrodau, išlėkiau su tais pačiais
drabužiais, su kuriais patogiausiai jaučiausi. Pasipasakosime viena
kitai apie atostogas ir sušlamšime kalną saldumynų - tą akimirką
nieko geresnio negalėjau įsivaizduoti.

285
 Keidenas sėdėjo svetainėje su Spenseriu ir žaidė „PlayStation“.
Suraukiau kaktą. Nė nepastebėjau, kada atėjo Spenseris.
- Sveika, Alija, - jis linksmai man šūktelėjo ir pamojo nuoto­
liniu pulteliu.
- Na, Spensi, kaip laikaisi? - atsakiau, pagriebdama savo raktus
nuo virtuvės stalo.
- Negaliu skųstis - a, prakeikimas!
- Kas maskatuoja pulteliu, tas pralaimi, - sausai tarstelėjo Kei­
denas, atsilošdamas į sofos atkaltę.
Puiku, kad taip gerai jaučiasi. Siknius. Pasistengiau neparodyti,
kaip mane skaudina jo elgesys. Galėjo su manimi bent pasisvei­
kinti. Arba pasakyti, kaip atrodau. O Dieve, jeigu man taip trūko
jo kandžių replikų, tikriausiai reikėjo išsyk drožti pas neurologą,
kad ištirtų mano nervų ląsteles. Akivaizdu, jog smegenyse kažkas
užsikirtę.
- Eini pas Doną? - paklausė Spenseris, padėjęs pultelį į šalį,
kad galėtų pakelti akis į mane. Jeigu nebūčiau taip pykusi ant Kei­
deno, viltingos kibirkštėlės jo akyse būtų mane prajuokinusios. -
Ar ji sugrįžo?
- Taip, mudvi sutarusios šį tą nuveikti.
- Perduok nuo manęs linkėjimų, - linktelėjo jis.
- Perduosiu, - atsakiau ir pasukau durų link.
- Sėkmės tau, Alija.
Prie durų stabtelėjau ir dirstelėjau per petį į Keideną. Jo akys
buvo įsmeigtos į televizoriaus ekraną ir tik trumpai kryptelėjo į
mane.
-Jums irgi,- atsidusau.

286
Nors bendrabutis nebeatrodė lyg išmiręs, jame vis tiek buvo paly­
ginti tylu. Ėjau siaurais, vingiuotais koridoriais nieko nesutikda­
ma, nors taip buvo jau ne sykį.
Kelis kartus pabeldžiau į Donos kambario duris, po kelių aki­
mirkų jos atsilapojo.
Sutrikusi likau stovėti už slenksčio ir tik klapsėjau akimis.
Priešais mane išdygo ne Dona, o Sojer, Keideno nedrauge, su
kuria buvau susidūrusi per savo pirmąją savaitę Vudshile ir nuo to
laiko nebemačiau arti namų.
- Ką čia veiki? - nesusilaikiau nepaklaususi.
Neatrodė, kad Sojer nustebo mane pamačiusi, tik pavartė akis.
- Čia gyvenu, - atsakė pasitraukdama į šalį, kad galėčiau įei­
ti. - Deja. Jeigu sugebėsi ją numaldyti, kad nebežliumbtų, aš tau
sumokėsiu.
Ji pasilenkė ir suvarstė savo „m arte n sus“. Tada prašokusi pro
mane į koridorių užtrenkė paskui save duris.
Sutrikusi likau stovėti kur stovėjusi. Sojer buvo keista kompa­
nionė, tokių Dona visuomet privengė. Čia tai bent!
Papurčiau galvą. Vėliau galėsiu apie tai pamąstyti, dabar reikia
pasirūpinti drauge.
Ji susirietusi gulėjo ant lovos, buvo įsisupusi į antklodę tarsi į
apsauginį kokoną.
- Dona, - tyliai pašaukiau.
- Ji nusišneka, - pasigirdo neaiškus balsas per antklodę. Pas­
kui vienas jos kampas atsilenkė ir atidengė Donos veidą. Ji atrodė
lygiai kaip ir aš po Padėkos dienos. Ne per geriausiai. - Aš visai
nežliumbiu.
Atsiklaupiau prie lovos ir nubraukiau kaštoninių plaukų sruogą
jai nuo kaktos.
- Gal tik pavargai?

287
 Ji papurtė galvą - visa antklodės kaugė sujudėjo. Vos nenusi­
kvatojau.
- Ne, tik pasislėpiau.
- Nuo ko? - nustebau.
- Nuo pasaulio.
Linktelėjau ir nusiaviau batus.
- Ar tavo slėptuvėje atsiras vietos ir man?
Dona tuoj pat pasislinko į šalį ir kilstelėjo antklodę, kad ga­
lėčiau palįsti. Kai įsirangiau pas ją, užtraukė antklodę mums ant
galvų.
- Kaip čia jauku, - pajuokavau.
Ji tik suniurzgė. Skruostai buvo įraudę, bet neatrodė, kad būtų
verkusi. Tik įsiutusi.
- Kas yra, Dona?
Draugė atsiduso.
- Tai buvo visiškas košmaras. Tas idiotas paprasčiausiai ima
ir atsiveda savo naująją pietauti pas mano tėvą. Būčiau galėjusi jį
užmušti.
- Buvo šiknius ir liko, - pritariau.
Ji man papasakojo apie tą vakarą - kaip taurė iškrito jai iš rankų
ant grindų, nes buvęs draugas staiga išdygo virtuvėje apsikabinęs
naująją meilę. Ir kaip tėvai visą laiką atjaučiamai žiūrėjo į Doną,
tuo dar labiau ją siutindami.
- Mes, raudonplaukės, linkusios atvirai reikšti savo jausmus, tai
darome keisdamos veido spalvą, - niurzgė ji toliau. - Dar niekada
gyvenime nepatyriau tokios baisios Padėkos dienos. Tikiuosi, ta­
voji buvo geresnė.
Labai norėjau viską Donai iškloti - ir apie Andersoną, ir apie
savo nervinį šoką. Vis dėlto negalėjau, nors niekada gyvenime ne­
turėjau tokios kaip ji patikimos draugės. Dar nebuvau tam pasi­

288
rengusi. Todėl apsiribojau tik papasakodama apie mamos skam­
butį. Ir, aišku, apie Keideną, atskridusį man pavymui ir palydėjus}
mane į pokylį.
Kai baigiau kalbėti, Dona atsiduso.
- Tas vyrukas kaip reikiant tave įsimylėjęs.
Ji vyniojo plaukų sruogą aplink pirštą.
- Gaila, bet ne, - neištvėrusi jai atsakiau tokiu pačiu tonu.
Dona kilstelėjo galvą nuo pagalvės.
- Ar tai reiškia, kad pati jam kai ką jauti?
-Taip,- nurijau gerklėje įstrigusį gumulą.
- Bet juk tai puiku, Alija!
- Nugirdau jį kalbant savo mamai, kad tampau su savimi per
daug balasto, - paskubėjau ištarti, kol ji pernelyg nepradžiugo.
- Ką? - išsižiojo Dona.
-Jis pasakė neturįs noro tąsytis su žmonėmis, kuriuos sugniuž­
do bet kokia smulkmena.
Buvo skaudu garsiai pakartoti tuos žodžius.
Dona ir vėl pamažu atsigulė, paskui nutraukė antklodę mums
nuo veidų, kad galėtume kvėpuoti.
-Tikras suskis.
- Gali garsiai tą pasakyti, - sušnypščiau.
-TIKRAS...
- Dona! - nutraukiau ją juokdamasi ir pasiritau į šalį. Mudvi
plačiai nusišypsojome viena kitai.
Visą popietę valgėme šokoladą ir pasakojomės visokius dalykus
iš praeities. Sužinojau apie Donos artimą ryšį su tėvu ir pirmąkart
apie mamą, jau prieš daugelį metų ją palikusią. Be to, ji man pa­
pasakojo apie savo buvusį draugą, apie tai, kaip jis visą laiką buvo
jai atrama, kol ją išdavė. Išklojau jai apie savo tėvus ir apie tai, kad
pagaliau įgijau drąsos jų išsižadėti.

289
 Nors nevisiškai Donai atsivėriau, kaip, matyt, ir ji man, pasi­
jutau geriau. Drauge praleistos valandos dar labiau mus suartino.
Neabejotinai pasirinkome teisingą kelią — mudvi su Dona prieš
pasaulį.
- Gal turėtume liautis slapsčiusios ir imtis jį užkariauti, - ga­
liausiai pareiškė. Gulėjo jau aukštielninka, įrėmusi iškeltas kojas į
sieną šalia lovos. Aš patogiai drybsojau ant pilvo.
- Užkariauti pasaulį? - kilstelėjau antakį. - Ar tikrai manai,
kad esame tam pasirengusios?
- Na, nesakau, kad strimgalviais pultume į mūšį, bet galėtu­
me... nė nežinau... ko nors imtis. Vėl sukaupti savąjį mojo.
Kai Dona pakrutino kojų pirštus, pastebėjau, kad jos puskoji­
nės ne vienos poros.
- Mojo? Laimę nešančių žolelių maišelį? - Atsisėdau. - Ar tokį
turi?
- Turiu galvoje veikiau karmą. Tokį likimo reguliatorių, kuris
žada gerus dalykus, jeigu pats esi malonus kitiems.
- Tai nori parodyti pasauliui, kokios mes nuostabios, kad ir jis
mums būtų nuostabus?
- Man regis, persivalgiau šokolado. Nebesugebu blaiviai mąs­
tyti. Bet - tiesa, maždaug taip. - Dona pažvelgė į mane išsišiepu­
si. - Ar prisidėsi?
Ir dar kaip prisidėsiu, pamaniau.

Pirmąsyk nuo tada, kai susipažinau su Dona, atrodėme vienodo

ūgio, bet tik todėl, kad jos batų kulniukai buvo aukščiausi iš tų,
kuriuos mačiau per visą gyvenimą, mane pačią ji privertė tenkintis
plokščiapadžiais aulinukais. Donos pėdos buvo kur kas mažesnės
už manąsias, todėl jos batų rinkinyje neradau sau nieko tinkamo.

290
Užtat ji man paskolino vieną iš savo palaidinukių gilia iškirpte.
Buvau už draugę aukštesnė, tad palaidinukė atrodė gerokai per
trumpa. Bet man buvo vis tiek.
Nusprendėme, kad esame nuostabios, ir visas pasaulis su klas­
tingomis motinomis, apsimelavusiais buvusiais draugeliais ir prie­
raišumo sutrikimų kamuojamais keidenais gali čiuožti kuo toliau
nuo mūsų.
Šiandien eisime pasilinksminti ir į viską nusišvilpsime. Mums
nerūpi svaigintis, kaip aš anksčiau darydavau. Visiškai priešingai.
Mudvi su Dona norėjome patirti malonumą ir tiesiog švęsti. To
labai stigo po visos dienos dūsavimų.
Į „Hillhouse“ klubą atėjome pačiu laiku. Eilė buvo trumpa, ilgai
laukti nereikėjo. Viduje keli žmonės stoviniavo po kelis arba šoko,
bet nebuvo nemaloniai susigrūdę. Užsisakėme kokteilių ir gavome
puikią vietą prie staliuko patalpos gilumoje - nusprendėme, kad
čia gera karma.
- Kitąmet švęsime Padėkos dieną kartu, - pasiūlė Dona.
- Geresnė mintis nebuvo niekada atėjusi tau į galvą, - pritaria­
mai linktelėjau.
- Mes kaip reikiant... velnias.
- Nesuprantu, ką nori pasakyti, - sutrikau.
- Neatsigręžk, - sušnypštė ji, įsmeigusi į mane savąsias stirnos
akis.
Jeigu būtų pasakiusi, kad pažiūrėčiau, kaip gražiai papuoštas jos
kokteilis, tikrai būčiau neatsigręžusi.
O dabar, žinoma, bemat atsisukau.
Į klubą įžengė Monika, Etanas, Spenseris ir Keidenas. Norėjau
nusukti akis ir dėtis nieko nematanti, bet Monika jau buvo mudvi
pastebėjusi ir patraukė tiesiai prie mūsų.
- Dingstam iš čia? - pasiūlė Dona, bet aš papurčiau galvą.

291
 - Mes kartu gyvename. Vienas bendrai praleistas vakaras nieko
nepakeis, - tyliai atsakiau kramsnodama šiaudelį.
- Na, gražuolės, kaip laikotės? - lydima vaikinų paklausė Mo­
nika, priėjusi artyn.
- Kuo puikiausiai, - atsakė Dona ir pervėrė Keideną žvilgsniu.
Jis, regis, to nepastebėjo. Akimirką dėbtelėjo į mano iškirptę ir
vėl nusuko akis į šalį.
- Žodžių trūksta, - pritariau draugei ir mudvi sukikenome.
Etanas nužvelgė mūsų pilnas taures ant stalo.
- Gal jau gerai įmetėt?
- Ne, tik prisikirtom šokolado, - išdidžiai atšovė Dona.
- Ar Alija tau perdavė mano linkėjimus? - paklausė Spenseris
ir neraginamas klestelėjo ant kėdės šalia Donos.
Jai išsyk užraudo skruostai.
- Deja, pamiršau, Spenseri, atleisk, - prisipažinau.
Monika įsitaisė ant kėdės kitapus Donos, Etanas atsisėdo prie­
šais ją. Tad Keidenui liko vieta šalia manęs. Aukščiausia klasė. Jis
kiek patrypčiojo lyg nesiryždamas sėstis. Padėjau jam apsispręsti:
atsistojau į jį nė nedirstelėdama, pareiškiau einanti šokti ir patrau­
kiau į šokių aikštelę.
Savo kokteilį palikau ant stalo. Alkoholio nenorėjau. Negalėjau
linksmintis. Negalėjau būti arti Keideno ir apsimesti, kad nieko
neįvyko. Juolab suvokdama, kad esu jam neabejinga. Reikėjo laiky­
tis nuo jo kuo toliau, jeigu norėjau nuslopinti tuos jausmus. Deja,
kartu gyvenant tai ne taip lengva. Ir dar turint bendrų draugų. Bu­
vome su jais taip susigyvenę, kad nieku gyvu nenorėjau to netekti.
Nors pareiškiau, kad einu šokti, atsisėdau kitapus baro, kur kiti
manęs nematė. Užsisakiau vandens ir vangiai makalavau šiaudeliu
taurėje, o ledukai tarškėjo atsitrenkdami į jos kraštus. Klausiausi
prastų dainų, skambančių viena po kitos, ir atstačiau du tipelius,
norėjusius užmegzti pokalbį.

292
 Po kiek laiko šalia manęs išdygo Spenseris.
- Alija, - nedrąsiai užkalbino.
Jo akys žvelgė rimtai, jis atsišliejo į barą stovėdamas šalia ma­
nęs. Vėl vilkėjo vienus iš savo languotų marškinių, visiškai atsags­
tytus, o po apačia juodus marškinėlius. Tamsius plaukus buvo su­
šukavęs aukštyn. Nebe pirmą kartą pastebėjau, kad, tiesą sakant,
jis gana patrauklus.
- Ką pasakysi? - prisiverčiau linksmai atšauti ir gurkštelėjau
vandens lyg stiprios degtinės.
Bet neįstengiau nuryti.
- Kas nutiko? - nerimastingai paklausė Spenseris. Nieko ne­
atsakiau, bet jis neatstojo: - Baik gi, Alija, aš neaklas. Keidenas
sudirgęs, tu irgi. Kažkas įvyko.
-Jo ir klausk, - sušnypščiau, bet tą pačią akimirką pasigailėjau
ir papurčiau galvą. - Atsiprašau. Tu čia niekuo dėtas.
- Nieko baisaus. Ar nori apie tai pasikalbėti? - jis kreivai šyp­
telėjo.
Vėl papurčiau galvą.
- Kaip nori, - Spenseris įsirėmė alkūnėmis į barą. - Tuomet kai
ką tau pasakysiu. Nuo tada, kai įsikraustei pas Keideną, jis pasikei­
tė. Dar niekada nemačiau tokio atsipalaidavusio, o juk pažįstu visą
amžinybę. Jis ramesnis, nebe toks agresyvus.
- Aš su tuo niekaip nesusijusi, - sumurmėjau.
- Dar kaip susijusi, pati tai žinai, - paprieštaravo jis. - Buvo tik
laiko klausimas, kada judu atrasite vienas kitą. Turėtumėt susidė­
lioti visus taškus ant „i“, kad visiems aplink nereikėtų kentėti.
-Aš...
- Ne, - Spenseris mane nutraukė, jo žvilgsnis buvo atkaklus. -
Paklausyk, Alija. Keidenas išgyveno tikrą pragarą, jam reikia laiko,
kad galėtų ką nors prisileisti. Tu jau daug pasiekei, o aš nebegalėsiu

293
ramiai žiūrėti, kaip jis naikina vienintelį dalyką, galintį padaryti jį
laimingą. - Jis atkišo man ranką. Buvau visiškai priblokšta. - Arba
dabar eisi su manim, arba tuoj pat visiems papasakosiu, kaip apsi-
žliumbei išvydusi picą.
Žinojau, kad Spenseris kalba rimtai. Ne vien apie picos istoriją,
bet ir apie tai, kad nepaliks Keideno vieno murkdytis.
Atvirai šnekant, ir pati norėjau, kad mano santykiai su Keidenu
pagerėtų. Tik neturėjau nė žalio supratimo, kaip tą pasiekti.
Atstūmiau taurę su vandeniu ir padaviau Spenseriui ranką, o jis
daug sakančiu žvilgsniu patraukė į šokių aikštelę. Jos vidury staiga
sustojo, apkabino mane per liemenį ir prisitraukė artyn.
- Kas čia, po galais? - įrėmiau abi rankas jam į krūtinę ir no­
rėjau atstumti.
- Pasitikėk manimi, - atsakė jis ir pradėjo staipytis į taktą.
Kiti kuo puikiausiai mus matė.
- Tu ką, rimtai? Nori sukelti jam pavydą? - nusijuokiau.
Spenseris laikė mane draugiškai apkabinęs, tad atsileidau. Ran­
kas laikiau jam ant liemens.
- Dešimt, - sumurmėjo jis ir prisitraukė mane dar artėliau savęs.
Nedrįsau dairytis aplink.
- Spenseri, juk tai juokinga.
- Devyni, - toliau netrikdomai skaičiavo jis ir išsišiepęs stum­
telėjo mane į sukinį.
Keidenas nė už ką nesureaguos į tokį absurdišką alfa patino
darkymąsi. Juk nė nekilstelėjo antakio, kai anuomet šokau su
Skotu. O tada šokis buvo nepalyginti aistringesnis negu dabar su
Spenseriu.
- Aštuoni.
Nors ir anuomet tarp mūsų nieko neįvyko.
- Septyni.

294
 Mano viltys po truputį sklaidėsi. Keidenui manęs nereikia
ir niekada nereikės. Girdėjau, ką jis pasakė savo mamai, su ku­
ria be jokių išimčių buvo atviras. Aiškesnio atsakymo negalėjau
tikėtis.
- Šeši.
Spenseris nubraukė plaukus man nuo veido ir prisikišęs nusi­
juokė, lyg būčiau pasakiusi kažką itin šmaikštaus, paskui vėl mane
prisitraukė. Dieve mano, koks jis nuostabus. Jei šitaip asistuotų
Donai, ji kaipmat prieš jį susileistų.
- Pen...
Staiga prie mūsų išdygo Keidenas.
Viskas įvyko žaibiškai. Jis išplėšė mane Spenseriui iš rankų, pa­
stūmė jį ir užpuolė.
- Ką čia išdirbinėji? - suurzgė, abiem rankomis gniauždamas
jam marškinius.
Užuot bandęs Keideną bent kiek nuraminti, Spenseris tik van­
giai išsišiepė.
- Tik todėl, kad elgiesi su ja kaip su šiukšle, dar nereiškia, jog
visiems kitiems ji yra tabu.
Keidenas užsimojo ir trenkė jam per veidą. Spenseris parkrito
ant grindų.
- Keidenai! - surikau pasibaisėjusi ir apglėbiau jį iš nugaros,
kol vėl nesmogė savo draugui. Jis virte virė iš įtūžio, paskui pakratė
ranką ir garsiai nusikeikė. Aplink sustoję šokėjai spoksojo į jį išsi­
gandę. Pamačiau, kaip prie mūsų pasuko du apsaugininkai.
- Eikit iš čia, - sušnypštė Spenseris, mėgindamas stotis. Jo de­
šinė akis pradėjo tinti. Pridėjęs prie akies delną jis krūptelėjo iš
skausmo. - Greičiau dinkit.
- Spensi... - sumurmėjo Keidenas, bet tasai pakėlė ranką jį til­
dydamas.

295
 - Viskas gerai, man nereikėjo persistengti. - Spenseris paban­
dė nusišypsoti, bet išėjo tik kreiva grimasa. Tada paskutinį kartą
įsakmiai paliepė: - Eikit lauk.
Keidenas, regis, atsipeikėjo nuo šoko, griebė mane už rankos
ir nusitempė prie avarinio išėjimo tikėdamasis, kad apsaugininkai
nesivys. Nedrįsau žvilgtelėti atgal.
Į veidą trenkė šalto vėjo gūsis, kai pro metalines duris išėjau
paskui jį į lauką.
Keidenas dideliais žingsniais perbėgo automobilių aikštelę ir
ėmė rautis plaukus nuo galvos.
- Prakeikimas!
Jo balsas aidėjo naktyje.
- Keidenai, - baimingai prabilau, bet jis atsigręžė ir iškėlė ran­
ką. Dar nebuvau mačiusi tokio įniršusio.
- Ne, - suurzgė jis.
- Keidenai, prašau...
- Palik mane ramybėje, Alija. Tegul viskas lieka kaip yra, po
galais.
Jis apsisuko ir kone bėgte nubėgo prie savo džipo. Nekreipda­
mas į mane dėmesio įlipo vidun ir paleido variklį.
Man nespėjus nė susivokti, žvygindamas padangas nurūko
tolyn.

296
 26 skyrius

Ketinau grįžti atgal į barą, bet buvau pernelyg įtūžusi. Tad pėsčia
parkulniavau namo. Pirmą kartą nuo tada, kai Portlande nugir­
dau Keideno pokalbį su Reičele, neliūdėjau. Manyje kunkuliavo
pyktis, neliko vietos jokiems kitiems jausmams, juolab tada, kai
pamačiau prie mūsų namų stovintį džipą.
Prakeiktas šiknius paliko mane stypsoti stovėjimo aikštelėje ir
tiesiog parvažiavo namo. Ir dar šitaip prisidirbęs klube...
Užlėkiau laiptais aukštyn šokdama per dvi pakopas. Buvau to­
kia sudirgusi, kad drebėjo rankos, tik iš ketvirto karto sugebėjau
įkišti raktą į spyną ir atrakinti duris.
Iš Keideno kambario griaudėjo tranki muzika. Norėjau klykti, bet
žinojau, kad jis manęs neišgirs. Buvau visiškai išmušta iš pusiausvyros.
Nušveičiau batus rūbinėje į kampą ir suardžiau idealią Keide­
no tvarkos sistemą. Striukę nusviedžiau ant grindų, rankinę - ant
sofos svetainėje.
Sugniaužusi kumščius nulapnojau prie jo kambario. Nieko
nelaukdama iš visų jėgų atplėšiau duris. Nė nedirstelėjau į Kei­
deną, nudrožiau prie stereoaparatūros ir nuspaudžiau kažkokius
kelis mygtukus. Nieko neįvyko. Beviltiškai surikau, pasilenkiau ir
ištraukiau kištuką iš lizdo. Muzika iškart nutilo.
Atsisukau į Keideną ir užrikau:
- Ar iš manęs tyčiojiesi?

297
 Jis sėdėjo ant lovos palinkęs į priekį, rankas įrėmęs į šlaunis.
Dešinėje laikė kažką panašaus į maišelį šaldytų daržovių. Neatsi­
liepė, tik spoksojo į grindis.
- Atsakyk man į klausimą! - surikau dar smarkiau.
- Girdėjau, - jo balsas buvo visiškai bejausmis.
- Kas, po velnių, tau yra?
Keidenas tylėjo nepakeldamas į mane akių.
Maniau, sprogsiu iš pykčio. Vos susilaikiau nepuolusi jo purty­
ti. Tai, koks jis dabar buvo, mane žeidė labiau negu jo žodžiai savo
mamai. Nenusipelniau tokio elgesio.
- Kodėl taip elgiesi? - neatlyžau. - Žinau, kad buvome gal per
toli nuėję. Apgailestauju, kad įkliuvai į visą tą mano šeimos dramą.
Bet juk norėjai, kad viską tau papasakočiau. Jei su tuo nesusitvar­
kai, tai tavo problema. Ir nėra jokio pagrindo šlykščiai elgtis. Taip
viską sugadinsi, viską.
- O gal kaip tik to ir noriu? - tyliai paklausė jis.
- Kodėl turėtum norėti? - sušnypščiau.
Keidenas apžiūrinėjo rankoje laikomą maišelį.
- Kitaip nemoku.
- Didesnės nesąmonės nesu girdėjusi.
Mano balsas savaime tapo visai ramus.
Jis staiga atsistojo. Numetė maišelį ant grindų ir žengtelėjo
mano pusėn.
- Esu sumautas šiknius, Alija, - tarė įtartinai tyliai. Tamsus jo
žvilgsnis buvo neperprantamas. - Neapsakomas šiknius, primušęs
net geriausią draugą. Priprask gi prie to pagaliau. Tai nepasikeis.
Įtūžau.
- Spenserį primušei ne dėl to, kad esi šiknius. Primušei, nes
negali tverti matydamas mane su kitu.
- Taip, - atšiauriai pritarė jis.
- Nesusivaldei, nes patyrei tai, apie ką nekalbi, ir... - nutilau
įsmeigusi į jį akis. - Ką dabar pasakei?

298
 Jis žengė dar žingsnį artyn.
- Taip.
Atšokau atgal. Jis to nesitikėjo.
- Ką tai reiškia?
Keidenas garsiai atsiduso. Purtydamas galvą kelis kartus persi­
braukė veidą ranka. Paskui sustingo ir kurį laiką stovėjo nejudėda­
mas. Kai pagaliau nuleido rankas, jo veidas nebeatrodė bejausmis,
nuo visko atsiribojęs, o tiesiog... mielas.
- Taip, Alija. Taip, pakvaišau matydamas judu su Spenseriu ši­
taip susigiedojusius. Taip, aš dėl nieko nesu tikras ir tai man varo
beprotišką baimę. Taip, po Kendros su niekuo nebuvau prasidėjęs
ir - taip, negaliu pakęsti, kad sukeli man norą tau atsiverti ir viską
atiduoti.
Netekau žado.
Man užvirė kraujas, net ausyse ėmė spengti. Spoksojau į Keide­
ną išsižiojusi ir negalėjau pratarti nė žodžio.
- Išvertei mane iš koto. Nebenorėjau nieko prie savęs prisileis­
ti, bet tu kažkaip sugebėjai prisiartinti. Varai mane iš proto savo
plepalais, kartais taip ir norisi užklijuoti tau burną. - Jis įnirtingai
persibraukė ranka per pakaušį. - Nesu mielas vaikinukas ir neno­
riu įtraukti tavęs į visą savo mėšlą, nes žinau, kad ir tau pačiai ne
pyragai... bet, nors pasiusk, Alija, - galiausiai išpaudė,- einu dėl
tavęs iš proto.
Keidenas nedrąsiai palietė man skruostą. Jo pirštai virpėjo, ma­
čiau, kad jis labai tvardosi. Perbraukė nykščiu man per odą, tą lytė­
jimą pajutau visu kūnu. Paskui giliai atsiduso.
- Aš dėl tavęs visiškai pakvaišęs.
- Bet... bet savo mamai sakei...
Nuo įdėmaus jo žvilgsnio man užlūžo balsas. Keidenas sunkiai
nurijo gumulą. Vaizdavausi jį it viesulą, bet kurią akimirką galintį
mane nusinešti.
 - O ką aš turėjau jai sakyti? Juk nė pats nežinojau, kas tarp
mūsų vyksta, - sušnabždėjo jis. - Tu nepažįsti mamos. Ji niekada
neatstotų. Bet jeigu manai, kad man tavęs nereikia, nes tavo praei­
tis sumauta... Alija, tai nesąmonė. Mano akyse tu tik dar stipresnė.
Žaviuosi tavo drąsa, tavo ryžtu ir tuo, kad manimi pasitiki.
- Nebegalėjai nė žiūrėti į mane, - sutrikusi ištariau. Vis dar
stovėjau nejudėdama.
- Baiminausi, kad nebesugebėsiu valdytis. Nė neįsivaizduoji,
kaip pastarosiomis naktimis su savimi kovojau, kad neateičiau pas
tave. Taip tavęs geidžiau... - Keidenas žvelgė man giliai į akis, nė
akimirkos nenusuko žvilgsnio. - Ir supratau, kad man patinka būti
žmogumi, kuris tave palaiko, kai patenki į bėdą.
-Juokauji, - pralemenau.
- Esu niekšelis ir nemanau, jog dar yra vilties, kad pasitaisysiu.
Bet man patinka būti tokiu tavo paslaugoms. Niekšeliu, einančiu
su tavim pasivaikščioti, kai nebeištveri tarp keturių sienų. Arba
vykstančiu drauge į Denverį pas tavo kvaištelėjusius tėvus.
Nė nesitikėjau, kad mūsų pokalbis įgaus naują kryptį. Buvau
nusiteikusi pulti uždarą ir neprieinamą Keideną, o dabar jis sto­
vėjo priešais ir sakė man tokius dalykus, kad širdis ėmė plakti vis
greičiau.
- Iš kur galiu žinoti, kad rytoj tau viskas nepasirodys kitaip? Ir
kaip bus su tavosiomis taisyklėmis? - pratariau užkimusiu balsu.
Svarsčiau, ar nereikėtų apsigręžti ir pabėgti, - tokie stiprūs buvo
jausmai, kuriuos man sužadino Keideno žodžiai. Bet jis neleido
įsigalėti mano panikai - palenkė galvą ir prigludo lūpomis man
prie skruosto.
- Velniop tas taisykles, Alija,- sušnabždėjo. - Jos buvo pa­
smerktos žlugti dar tada, kai pirmą kartą tave pamačiau.

30°
 2 7 skyrius

Keidenas manęs nebučiavo.

Tik laikė priglaudęs lūpas prie skruosto tarsi laukdamas atsa­
kymo. Bet aš jau seniai nebeįstengiau suregzti nė vienos protingos
minties, juolab jam stovint taip arti. Pulsas tvaksėjo beprotišku ri­
tmu, vos tegalėjau kvėpuoti, taip buvau išsiilgusi jo prisilietimų.
Man net skaudėjo.
-Tu pametęs dėl manęs galvą? - sušnabždėjau negalėdama pa­
tikėti.
- Visiškai. Nors kartais pats abejoju, ar esu pakaltinamas. Pa­
vyzdžiui, kai prisimenu tą tavo šlykštų kavos surogatą arba tas
dvokiančias žvakes, arbaTeilor Svift kompaktus...
Neleidau jam toliau kalbėti, apsivijau rankomis kaklą ir jį pa­
bučiavau.
Keidenas nustebęs aiktelėjo ir akimirką sustingo, tarsi būtų
visai to nesitikėjęs. Tada atsargiai uždėjo rankas man ant nuga­
ros - lyg imčiau ir subyrėčiau į gabaliukus, jei sugriebs mane per
šiurkščiai - ir atsakė į bučinį.
Bučinys buvo ilgas ir nuoširdus, šiurpuliukai mane varstė nuo
plaukų galiukų iki kojų pirštų.
Man taip trūko Keideno.
Jis atsargiai įkišo liežuvį man į burną ir palietė manąjį. Atsidu­
sau. Norėjau daugiau, kur kas daugiau. Prigludau prie jo visu kūnu.

301
Keidenui iš krūtinės gilumos išsiveržė aimana, bet jis liko atsargus,
net liežuvį ištraukė. Dabar mūsų bučinys buvo kone nekaltas -
man tai visai nepatiko. Be galo ilgai geidžiau Keideno, tad šįkart
reikėjo užbaigti, ką taip seniai buvome pradėję.
Ryžtingai pakišau rankas Keidenui po marškinėliais. Jis bemat
suakmenėjo ir atitraukė lūpas. Sunkiai alsuodamas ištarė:
- Nežinau, ar dabar...
- Jeigu nenutilsi, pasigailėsi, - sumurmėjau jam į lūpas ir per­
braukiau pirštais per nugarą. Nirtulingai įtraukiau oro ir užsimer­
kiau. - Vis kartoji, kad neturėčiau tiek daug galvoti. Galiu tave
užtikrinti, jog dabar man užvis mažiausiai norisi galvoti.
Pabučiavau Keideną į kaklą ir suėmiau lūpomis odą, o jis pra­
dėjo trūksmingai alsuoti.
- Aš irgi dėl tavęs einu iš proto, mielasis, - sušnabždėjau. - Kad
ir kokia būtų mano praeitis, kad ir kokia būtų tavoji. Niekas nuo
to nepasikeis.
Pakėliau žvilgsnį ir pažiūrėjau į jo geidžiančias akis. Staiga jis
nebesusitvardė. Nežinau, kuris iš mudviejų pirmas krustelėjo, bet
ūmiai prisispaudėme vienas prie kito visu kūnu, Keideno ranka
sulindo man į plaukus, kita apkabino nugarą. Jis taip mane suspau­
dė, kad negalėjau atsikvėpti, tik suleidau nagus jam į pečius. Tada
pakėlė aukštyn tarsi besvorę, o aš apsivijau kojomis jam klubus ir
į jį įsitveriau.
Keideno dejonės pasiekė atokiausias mano kūno kerteles. Jo lū­
pos vėl susirado manąsias, mūsų bučinys atsinaujino. Bučiavomės
dar meiliau. Šįkart jis savęs nebetramdė. Jeigu būčiau stovėjusi,
man tikrai būtų sulinkę keliai, taip virpėjau nuo jo artumo.
Keidenas pernešė mane per kambarį. Kažkas nukrito ant grin­
dų, apvertėme mažiausiai vieną šviestuvą, bet man tai nerūpėjo.
Mačiau tik Keideną, pagaliau laikantį mane glėbyje.

302
 Prie lovos jis sustojo. Nuleidau kojas, Keidenas pastatė mane
ant grindų, atsidūriau priešais jį. Tarp mūsų kūnų nebuvo nė mili­
metro tarpelio, jo akyse žioravo geismas. Man per nugarą nubėgo
šiurpuliukai. Pakėliau į jį akis. Jis iš lėto perbraukė rankomis mano
šlaunis ir pakišo rankas po marškinėliais. Atsidusau, jo pirštams
pagaliau palytėjus nuogą odą. Kai kilstelėjo man marškinėlius,
pakėliau rankas, kad galėtų nutraukti per galvą. Keidenas nerū­
pestingai juos numetė sau už nugaros ir ėmėsi liemenėlės - atsegė
vienu gaištu. Stengiausi nespėlioti, kiek turėjo progų tai išlavinti.
Man pastiro krūtų speneliai, bet Keidenas žiūrėjo ne į jas, o man
į akis.
Tose akyse mačiau tiek daug! Visus neišsakytus pastarųjų dienų
žodžius, visus jausmus, kuriuos jis stengėsi nuslopinti. Mačiau, kad
neapsakomai manęs geidžia. Ir aš jo geidžiau, nieko kito niekada
taip nebuvau geidusi.
Visa tirtėdama įtraukiau oro, kai jis pagaliau mane nužvelgė.
Nors viešbutyje jau buvo matęs ir glamonėjęs mano kūną, ten bu­
vau įsisupusi į storą chalatą.
Mano skruostai degė.
Keidenas palinko artyn, alsuodamas man į kaklo duobutę. Visi
nervų galiukai įsielektrino, kai galiausiai jo lūpos mane palytėjo. Jis
įniko bučiuoti, lyžčioti man odą.
-Tu nuostabi,- kimiai šnabždėjo. - Tu tokia graži.
Keidenas bučiavo vis žemiau, čiuopė lūpomis jautrias mano
krūtis. Sulaikiau kvėpavimą, bet tikriausiai tai buvo beprasmiška.
Jis kuo puikiausiai žinojo, ką man daro. Kai lūpomis suėmė spe­
nelį, maniau, nualpsiu. Atlošiau galvą ir užsimerkiau. Paskui, jam
ėmus čiulpti krūtį, man išsprūdo garsas, koks niekada anksčiau ne­
buvo išsprūdęs.
Keideno ranka nuslydo mano nugara iki sėdynės ir ją suėmė,
tuo pačiu metu jo liežuvis suko ratus aplink spenelį.

303
 Suleidau pirštus jam į plaukus. Jis pritūpė, lūpomis siekdamas
vis žemiau. Prie džinsų juosmens stabtelėjo, vikriais pirštais atsegė
sagą ir juos nusmaukė iki kulkšnių. Išlipau iš jų.
Keidenas žvelgė į mane aukštyn pro tamsias ir tankias blakstie­
nas. Alsavo taip pat trūksmingai kaip ir aš. Dar niekada gyvenime
nesijaučiau tokia geidžiama.
-Tu per daug apsirengęs... - sušnabždėjau ir suėmiau jo marš­
kinių apykaklę.
Jis vangiai nusišypsojo ir lėtai atsistojo, nenuleisdamas nuo ma­
nęs akių. Tada grakščiai nusitraukė marškinius per galvą.
Kitaip nei Keidenas, negalėjau pasigirti tvirta valia, tad iškart į
jį pažvelgiau. Nors daugybę kartų buvau mačiusi nuogą viršutinę
jo kūno dalį, negalėjau atplėšti akių nuo tobulų jo pilvo raumenų
ir plaukų sąžalyno žemiau bambos. Kai pamačiau kelnėse pūpsant
kauburį, netekau žado.
- Ar žinai, kaip dažnai naktimis apie tave svajodavau? - kuž­
dėjo jis. Nepakeliamai lėtai nuleido ranką žemyn, atsegė sagą ir
išsinėrė iš džinsų. - Geidžiau tavęs nuo tos akimirkos, kai atsiradai
mano namuose su savo prakeiktais šortais.
Sunkiai nurijau seilę, neįstengiau nieko atsakyti. Mano lūpos
pačios susirado jo lūpas, tikėjausi bučiniu parodysianti, ko negaliu
ištarti. Jis suėmė mane per liemenį ir pakėlė. Kitą akimirką jau gu­
lėjau ant lovos, Keidenas atsidūrė viršuje, padėjęs rankas man abi­
pus galvos, įspraudęs kojas tarp manųjų. Dabar mudu skyrė vien
plona apatinių drabužių medžiagytė. Apsivijau Keideno klubus
kojomis ir prie jo prisispaudžiau. Pajutusi, koks jis susijaudinęs,
sudrebėjau.
Keidenas neskubėjo - glostė mane, bučiavo, čiulpnojo, išlaižė
kiekvieną odos lopinėlį.
- O Dieve, - atsidusau.

304
 Pilvu pajutau jo šypseną. Tada jis pirštais sugriebė mano kel­
naičių juosmenį. Pakėliau galvą. Keidenas į mane žvelgė savo tam­
siomis karamelinėmis akimis.
- Esi tikra? - jo balsas buvo žemas ir kimus.
- Aš nebe mergaitė, - tyliai atsakiau.
- Ne to klausiu. - Keidenas timptelėjo mano kelnaičių juosme­
nį. Paskui atsitraukė, abiem rankom apglėbė per klubus ir pasiso­
dino mane ant kelių. Sušvokščiau pajutusi jį kaip tik ten, kur man
labiausiai reikėjo, ir apsivijau rankomis jam kaklą. - Noriu žinoti,
ar esi tikra dėl mūsų. Tai ne mažiau svarbu, net jei tau čia nebe
pirmas kartas.
O dar tvirtino esąs šiknius.
Sunkiai nurijau seilę ir pajutau, kaip man užgniaužė gerklę.
Jeigu pirmiau dar bent kiek dvejojau, ar gerai darome, tai dabar
dvejonės išsisklaidė. Keidenui šitai lygiai taip pat svarbu kaip ir
man. Jis manimi pasitikėjo. O aš juo. Todėl į jo klausimą teturėjau
vieną atsakymą.
Švelniai pakedenau jam plaukus. Jis vienu lanksčiu judesiu vėl
paguldė mane ant lovos ir nutraukė nuo kojų kelnaites. Pirštais
glostė vidinę šlaunų pusę, tada jas pražergė, ir kitą akimirką paju­
tau jo lūpas prie savo aistros centro.
Keideno liežuviui palietus mano jautriausią vietą, vos nesurikau.
Viena ranka sugniaužiau antklodę, kita - Keideno plaukų kuokštą,
o jis burna kaitino mano aistras, kol akyse ėmė raibuliuoti.
- Keidenai... - pralemenau.
Dūsaudama be perstojo kartojau jo vardą.
Keideno liežuvis kuteno sukamaisiais judesiukais. Jis apglėbė
mano šlaunis ir suspaudė.
Dar niekada nebuvau to patyrusi. Dingojosi, kad jo lūpos išvers
man viską laukan iš vidaus. Įsiaudrinusi išriečiau nugarą, kai jis
ėmė dar karščiau mane bučiuoti.

305
 Staiga Keidenas liovėsi. Sudirgusi sudejavau ir jau norėjau
prieštarauti, bet jis nubarstė bučiniais visą mano kūną, pradėjo nuo
vidinės šlaunų pusės, toliau per pilvą ir krūtis priėjo iki pat kaktos.
- Varai mane iš proto, - sušnabždėjau iš lūpų į lūpas ir palytė­
jau jo pilvo raumenis - nuo mano prisilietimo jie susitraukė.
Perbraukiau rankomis, tyrinėjau jo kūną ir kojomis apsivijau
klubus. Be galo geidžiau jo artumo.
Keidenui išsprūdo gerklinis garsas, kai prie jo prisispaudžiau ir
ėmiau krutinti strėnas.
- Tu per daug apsirengęs.
Man nespėjus nė mirktelėti, jis nuo manęs nusirito ir nusiplėšė
trumpikes. Mačiau nuogą jo kūną, jo raumenis ir tatuiruotes, ma­
no žvilgsnis slydo žemiau, vis žemiau... Man užėmė kvapą. Neįti­
kimas vaizdas. Ničnieko nebijojau, kai jis ištiesė ranką prie nakti­
nio stalelio, kad surastų sargį. Žiūrėjau, kaip jį užsimauna, jaučiausi
pasitikinti savimi ir geidžiama - tai buvo akivaizdu.
Tada jis vėl mane užgulė. Švelniai paglostė man skruostą.
- Galime bet kada liautis, - sumurmėjo. - Bet kada, gerai?
Linktelėjau ir uždėjau rankas jam ant pečių, kad vėl prisi­
traukčiau.
- Turiu iš tavęs tai išgirsti, Alija.
Pajutau, kaip virš manęs jis dreba.
- Gerai, Keidenai,- sumurmėjau ir pažvelgiau jam į akis.-
Geidžiu tavęs taip, kad net skauda. Ateik pagaliau.
Jis perkėlė svorį ant vienos rankos ir ant manęs nusileido.
Aistringai mane bučiavo, tuo pat metu jutau jį savo prieigoje.
Dar labiau išsiskėčiau ir garsiai suaimanavau, kai pradėjo į mane
skverbtis.
Jis bemat liovėsi.
- Ar viskas gerai?

306
 Linktelėjau, bet būgštaudama, kad ir vėl nepakaks tokio atsa­
kymo, koja apkabinau Keideno klubus, kad įsileisčiau jį giliau į
save.
- O, koks kaifas, - jis vaitojo man prie ausies. - Tikras kaifas,
Alija.
Tada visiškai įsiskverbė.
Sudejavau ir suleidau pirštus jam į rankas. Keidenas suėmė ma­
no koją, kuria buvau jį apglėbusi. Iš lėto išslydo, kad po akimirkos
vėl įsiskverbtų.
Mane staiga užplūdo toks jausmas, lyg visą kūną būtų laižiusios
liepsnos. Norėjau, kad tai būtų buvęs mano pirmasis kartas ir guo­
džiaus!, jog bent vienu požiūriu taip ir yra: dar niekada nebuvau
patyrusi tokios aistros, niekada nebuvau tokia atsidavusi.
Uždėjau rankas Keidenui ant klubų ir išsilenkiau, judėjau tuo
pačiu nenumaldomu ritmu kaip ir jis. Keidenas kimiai aimanavo,
pirštais mane lytėdamas. Judėjo vis dar lėtai, tvardėsi. Nors galė­
jo ir nesitvardyti. Norėjau matyti, kaip atsipalaiduoja ir nutrūksta
nuo grandinės, tad sušnabždėjau jam į lūpas:
- Nesulūšiu, Keidenai, paimk mane kaip reikiant.
Tarsi jis tik to būtų laukęs: iš krūtinės išsiveržė kriokimas, pa­
galiau jis ėmė smarkiau ir staigiau judėti. Giliau. Dejavau, braižiau
pirštais jam nugarą, spaudžiausi visu kūnu. Keidenui nuleidus gal­
vą, kaklo duobute pajutau drėgną jo alsavimą.
Mūsų judesiai pasidarė greitesni, manyje tarytum susitvenkė
spaudimas, tokio dar niekada nebuvau patyrusi.
- Tu tokia... nenusakoma, - ištarė jis ir prigludo lūpomis man
prie kaklo. Nutvėręs mano ranką prispaudė man virš galvos prie
čiužinio. Mūsų pirštams susinėrus, įsiskverbė dar giliau.
- Keidenai! - sudejavau paskutinį kartą, o paskui mane užliejo
nenusakomai stiprių pojūčių banga.

307
 Kai iš paskutiniųjų jo įsitveriau nebežinodama, ką dar daryti,
visą mane supurtė orgazmas. Keideno klubai trankėsi į manuosius,
dabar jau be jokio ritmo, nebesubtiliai. Sulig kiekvienu jo judesiu
iš naujo užliedavo ta banga. Be atvangos.
Jis aimanuodamas ištarė mano vardą ir ištraukė ranką iš mano
saujos, kad apglėbtų kaklą. Įsikniaubė į mano kaklo linkį ir pasku­
tinį kartą giliausiai įsiskverbė - jo kūną perliejo virpulys, klubai
suvirpėjo.
Mano pulsas nurimo ne iš karto. Jausdama Keideno širdies
plakimą prie savo širdies užsimerkiau. Nežinau, kiek laiko tai tru­
ko. Pagaliau jis nuo manęs nusirito ir atsigulė šalia. Pasirėmęs ant
alkūnių pažvelgė mylinčiomis akimis. Tada pasilenkė ir švelniai
mane pabučiavo.
- Buvo tiesiog... nuostabu, - atšlydamas kimiai sušnabždėjo.
Perbraukiau rankomis jam per krūtinę, per pečius ir stiprias
rankas, negalėjau liautis jo glostyti.
- Ne, trūksta žodžių...
Jis vėl lėtai ir meiliai mane pabučiavo, tuo bučiniu žadėjo
daug daugiau nei vien kūnišką ryšį. Staiga man viskas ėmė lietis
per kraštus, nebežinojau, kaip sutramdyti jausmus. Ir tuomet tai
nutiko.
Nesusilaikiau nepravirkusi.
Nors Keidenas šitai matė, iš manęs nesišaipė. Tik glostė man
veidą, bučiavo ašarotas akis ir būdamas šalia vaikė visus senus niū­
rius prisiminimus, kad rastųsi vietos naujiems.

308
 2 8 skyrius

Pirmiausia, ką pabudusi pajutau, buvo Keideno kvapas. Paskiau

suvokiau: nuo vakar vakaro jis nepaleido manęs iš glėbio. Gulė­
jo man už nugaros uždėjęs ranką ant pilvo, veidu prigludęs prie
peties, o mūsų kojos buvo taip susipynusios drauge su antklode,
kad negalėjau nė krustelėti.Tad užsimerkiau ir mėgavausi ramiu ir
tolygiu jo alsavimu man į sprandą.
Kas būtų galėjęs pamanyti, kad Keidenas Vaitas taip mėgsta
glaustytis?
Mano krūtinėje pasklido džiugus jaudulys, nusišypsojau į pa­
galvę. Beprotiškai geras jausmas. Viskas man kėlė ūpą. Mudu ste­
bėtinai tobulai atitikome vienas kitą. Po šios nakties pasijutau Kei­
denui dar artimesnė. Ne vien dėl sekso, - nors šis buvo pasaulinio
lygio, - bet pirmiausia dėl to, kad mudu pagaliau atsikratėme savo
šarvų. Vidinis balsas įspėjo, kad būčiau atsargesnė, bet aš sąmonin­
gai jo nepaisiau.
- Tu taip smarkiai mintiji, kad nebegaliu miegoti, - suniurzgė
Keidenas man už nugaros. - Baik.
Sukikenau į pagalvę.
Užuot atsakęs jis dar labiau prie manęs prisispaudė, perbraukė
ranka pilvą iki pat krūtų. Pirštais lytėjo šonkaulius, o lūpomis pri­
gludo už ausies.
Mano kūną vėl ėmė varstyti šiurpuliukai.

309
 - Dievinu tavo juoką, - pusiausnūda sumurmėjo Keidenas ir
kyštelėjo nosį man į plaukus. - Atvirai kalbant, dievinu viską tavo.
Ir vėl nusijuokiau.
- Kaip gerai. Mat ir tu man labai patinki.
Akimoju jis apvertė mane aukštielninką ir užgulė. Jo plaukai
buvo susivėlę, veide matyti žavingi patalynės įspaudai. Dažniausiai
Keidenas pabusdavo anksčiau už mane, tad toks vaizdelis man bu­
vo tikra premjera.
- Labai tau patinku?
Jis kilstelėjo antakį. Akys grėsmingai žybtelėjo.
Tirdama jį žvilgsniu pakraipiau galvą.
- Skalėje nuo vieno iki dešimties tau tenka tvirtas septynetas.
Pamačiusi sukrėstą Keideno veidą nusikvatojau.
- Na jau, Plerpa, tu suklydai, - sumurkė jis. Suėmė mano ran­
kas ir užmetė man virš galvos. Jo veidas priartėjo prie manojo.
Nebesijuokiau, tik lūkestingai į jį žvelgiau. Keidenas nosimi baks­
telėjo man į nosį, paskui lūpomis nuslydo veidu, kaklu. Badoma jo
barzdos šerelių jaučiausi einanti iš proto, kūnas iš karto sureagavo.
Jo rankose akimoju ištirpau kaip vaškas. Dabar jau jis tyliai nusi­
juokė.
- Nagi imkime ir paverskime septynetą dešimtuku, - kimiai
pasiūlė.
Būtent tai per kitas kelias valandas ir padarėme.

Vėlyvą pavakarę jau žinojau, kad šią dieną įtrauksiu į nuostabiau­

sių savo gyvenimo dienų sąrašą. Ji dalijosi pirmąja vieta su ta, kurią
kartu praleidome Portlande prieš šventes.
Taigi Keidenas dukart nuvainikavo mano penktąjį gimtadienį,
kai su mama ir tėčiu buvau nukakusi į Disnėjaus pasaulį. Tai šį tą
reiškė.

310
 Mudu nesiskyrėme visą dieną. Pradėjome rytą lovoje, paskui
kartu prausėmės po dušu, pritaškėme vandens visame vonios kam­
baryje, tada jaukiai papietavome ant sofos ir žiūrėjome naujausias
mėgstamų serialų serijas.
Sėdėjau prigludusi Keidenui prie krūtinės, apsivilkusi tik vie­
nus iš jo marškinėlių ir kelnaites. Keidenas rėmėsi smakru man į
galvą, vis atlošdavau savąją atgal, jam ant peties, kad galėčiau pa­
matyti jo švytinčias akis. Vien dėl to, kad sėdėdama prie televizo­
riaus matau Keideną, mane užliejo šilumos banga.
O Dieve! Buvau išties pametusi galvą.
Mano svajas nutraukė durų skambutis. Turbūt kas nors atnešė
mums valgyti. Kėliausi įleisti, bet Keidenas mane sulaikė suėmęs
rankomis už klubų ir vėl pasodino ant sofos.
- Kad ir kaip smagu matyti tave pusnuogę, nenorėčiau tokios
leisti prie durų.
Jis išsišiepė ir paskubomis pakštelėjo man į lūpas, tada pašoko
ant kojų, pagriebė nuo stalo piniginę ir pats nuėjo. Mano pilvas
sugurgė kaip pagal komandą. Po mudviejų fizinės veiklos jaučiausi
alkana kaip vilkas. Laimė, Keidenas iš azijiečio buvo užsakęs tiek
maisto, kad tikriausiai turėjo ganėti visai savaitei.
Išgirdau jį atidarant duris. Bet vietoj įprasto pokalbio (labą die­
ną, kainuoja tiek ir tiek, čia jums, skanaus) buvo tylu. Persisvėriau
per sofos atlošą, bet mačiau tik Keideną, atsišliejusį į durų staktą.
- Sveika, - ištarė jis. - Nori užeiti?
- Ar noriu užeiti? - Sunerimusi atsisėdau. Tai buvo Dona. Iš
kalbos atrodė gerokai įtūžusi. - Sumautas pašlemėke! Čia tau už
Aliją! Ir už Spenserio mėlynę!
Keidenas nustebęs riktelėjo, beveik tuo pačiu metu Dona
skausmingai aiktelėjo. Pašokau nuo sofos ir nulėkiau prie durų.
Nuo to, ką pamačiau, man atvipo žiauna.

311
 Keidenas laikėsi nusitvėręs už smakro ir spoksojo į Doną, o ši
šokčiojo vietoje ir laikė suėmusi ranką. Akys buvo pilnos ašarų.
- Dona! - nusigandusi sušukau.
Ji nukreipė žvilgsnį nuo Keideno į mane. Išsižiojo ir vėl užsi­
čiaupė.
- Gal iš manęs tyčiojatės? - pralemeno neatplėšdama akių nuo
mano nuogų kojų ir Keideno marškinėlių. Paskui ilgokai pamirk­
čiojusi pažvelgė tiesiai man į akis. - Tai tu iš manęs tyčiojiesi.
- Matai... viskas labai sudėtinga, - atsidusau ir iš arčiau apžiū­
rėjau paraudusį Keideno smakrą.
Jis suglumęs vis dar spoksojo į Doną.
- Tu man trenkei, - pasakė lyg tik dabar suvokdamas.
- Ir tikriausiai susilaužiau ranką,- sumurmėjo mano draugė
įdėmiai apžiūrinėdama savo kumštį.
Sis buvo patinęs, du pirštų sąnariai gerokai raustelėję. Man iš­
tįso veidas. Tikriausiai jai žiauriai skaudėjo.
-Ji man trenkė, - pakartojo Keidenas, atsigręžęs į mane.
Jeigu nebūčiau taip susikrimtusi dėl Donos, matydama jį tokį
priblokštą būčiau pratrūkusi kvatoti.
- Man regis, ji pati labiau susižalojo, nei tave užgavo, - švelniai
pasakiau, priėjau prie draugės, apkabinau ją per pečius ir įsivedžiau
vidun. - Reikia uždėti ko nors šalto.
- Buvau įtūžusi, kad jis taip šlykščiai su tavimi elgėsi. O tu ne­
atsakei į mano žinutes, tad pamaniau... et, nesvarbu. Jis vis tiek to
vertas, - prašvokštė ji gūždamasi iš skausmo.
Akies kamputyje Donai ištryško ašara. Ji nervingai ją nusi­
braukė.
Skubiais žingsniais priėjau prie šaldytuvo ir ištraukiau iš šaldi­
klio maišelį tortelinių. Suvyniojusi jį į rankšluostį grįžau prie Do­
nos. Ji neryžtingai stovėjo vidury svetainės lyg nedrįsdama sėstis.
Nužvelgė mane nuo galvos iki kojų.

312
 - Ar tau viskas gerai? - tyliai paklausė.
Tikriausiai susilaužė pirštus, o klausia manęs.
- Kuo puikiausiai, - atsakiau ir pajutau, kad mano veidą vėl nu­
tvieskė palaiminga šypsena, nors tokiomis aplinkybėmis lyg ir ne­
tiko šypsotis. Vis dėlto negalėjau susilaikyti. Tie kvaili hormonai.
- Ar jis gražiai su tavimi elgėsi po to, kai judu pradingote? -
neatlyžo Dona.
- Taip. Net labai gražiai. Visąlaik tvirtino esąs šiknius, bet iš
tiesų...
- Girdžiu, ką kalbate, esu čia pat, - įsikišo Keidenas.
Nekreipiau į jį dėmesio ir atsargiai apvyniojau Donai ranką šal­
tu rankšluosčiu. Ji smarkiai krūptelėjo, iš akių bematant ištryško
ašaros.
- Reikia važiuoti į ligoninę, - sumurmėjau.
- Parodyk, - paprašė priėjęs prie mūsų Keidenas ir atsargiai
paėmė Donos ranką. Mačiau, kad jo ranka nė iš tolo neatrodė taip
blogai kaip Donos. Tiesa, irgi pamėlusi, bet nėmaž nepatinusi. Ti­
kriausiai kaulai pripratę prie tokių dalykų. O pati Dona kažin ar
kada gyvenime buvo kam trenkusi.
- Išties blogai atrodo, - pakėlęs galvą Keidenas pažvelgė į ma­
ne. - Tu teisi, reikia rentgeno nuotraukos.
Iškart nubėgau į savo kambarį ir apsivilkau pirmus pasitaikiu­
sius padoresnius drabužius. Susimėčiau daiktus į rankinę ir apsi­
aviau aulinukus. Donai ištraukiau iš spintos storą pūkuotą kardi-
ganą, grįžusi į svetainę apgobiau jai pečius. Tuo tarpu Keidenas
užsivilko megztinį ir bėgiojimo kelnes, o ant sutaršytų plaukų už­
simaukšlino savo kepurėlę.
Mums einant prie mašinos, Dona kas žingsnis krūpčiojo. Labai
tikėjausi, kad nieko nesusilaužė. Būčiau niekada sau to neatleidusi.
- Spenseris vos įstengia pramerkti akį, - ištarė ji. Nuo galinės
sėdynės mačiau, kaip nepatikliai varsto akimis Keideną.

313
 - Žinau,-jis tyliai atsiduso.
- Ar su juo kalbėjai? - nustebusi jo paklausiau.
Keidenas metė man žvilgsnį per galinio vaizdo veidrodėlį.
- Mudu susiskambinome.
- Kada radai tam laiko?
- Praeitą naktį, kai užmigai.
Atsilošiau į sėdynės atkaltę. Tiesą sakant, neturėjau stebė­
tis. Nors Keidenas visą laiką tvirtino esąs niekšelis, draugai jam
rūpėjo.
- Nieko daugiau nepasakok, - įsikišo Dona ir užsidengė ausis,
bet iškart suaimanavo iš skausmo ir vėl nuleido rankas. - Bet kodėl
ranka tau nelūžo?
- Moku teisingai smūgiuoti, - atsakė Keidenas.
- Ir mane turėsi išmokyti. Kad kitą kartą kaip reikiant tave
primuščiau.
Laimė, jos nuotaika bent kiek pasitaisė. Pakeliui į ligoninę
Keidenas labai stengėsi išvengti nelygumų ir staigiai nestabdyti,
bet Vudshilo gatvėse tai buvo nelengva. Kaskart krūptelėdavau
po kiekvieno krestelėjimo, suvokiau, kokius skausmus kenčia
Dona.
Ligoninės priimamajame greitai užpildėme reikiamus doku­
mentus, kad draugė būtų apžiūrėta. Laukiamasis buvo sausakim­
šas, o aš vos galėjau nusėdėti ant kėdės. Norėjosi vaikštinėti ko­
ridoriumi pirmyn atgal, bet žinojau, kad nevalia palikti Donos.
Ilgai laukdami matėme jos pirštus vis labiau tinstant, ji nebegalėjo
pajudinti nei smiliaus, nei didžiojo.
- Viskas bus gerai, - jausmingai pažadėjau gal šimtąjį kartą.
Man virš galvos Dona su Keidenu susižvelgė.
-Ji taip šneka, kad pati nusiramintų, - perdėm garsiai sušnabž­
dėjo Keidenas.

314
 - Taip. Ir todėl, kad ją graužia sąžinė, - pritariamai linktelėjo
Dona. - Juk judviejų ginčas mane ir paakino tau trenkti. Bent jau
šešiasdešimčia procentų.
- Kiti keturiasdešimt - dėl Spenserio?
- Kas nors turėjo atkeršyti už jo sutinusį veidą, - ji linktelėjo.
- Labai garbingai pasielgei, - pasakiau aš ir suėmiau jos svei­
kąją ranką.
Mudvi sunėrėme pirštus. Dona buvo mano geriausia draugė,
niekada kitos tokios neturėjau. Aišku, man norėjosi ją papurtyti,
kad dėl manęs taip susižalojo, bet mes abi žinojome, jog dėl jos
būčiau taip pat padariusi.
-Jeigu tavo buvusysis kada nors pasipainios man po kojom, irgi
jam vožtelėsiu, - pažadėjau.
Donos veidas persikreipė.
- Būtų nuostabu, bet pirmiau paprašyk Keideno, kad parodytų,
kaip teisingai smogti, antraip baigsis kaip man.
- Panele Edvards! - per visą koridorių sušuko slaugytoja. -
Galite eiti į trečią kabinetą.
Mudvi su Dona atsistojome.
- Tu neik, - pasakė ji man ir metė žvilgsnį į Keideną.
- Nekalbėk niekų. Aišku, eisiu, - paprieštaravau.
Atsisukusi į jį padvejojau, ar pabučiuoti prieš atsisveikinant. Juk
ligi šiol ir neaptarėme, kas iš tiesų tarp mūsų vyksta. Bet Keidenas
man pagelbėjo. Pastvėrė už rankos ir taip trūktelėjo į save, kad vos
spėjau nusitverti kėdės atlošo ir neklestelėti tiesiai jam ant kelių.
Jis pasisuko į mane ir sušnabždėjo tiesiai į lūpas:
- Lauksiu jūsų čia.
Tada pabučiavo mane trumpai, bet karštai. Užkaitusiais skruos­
tais atsikėliau ir nusekiau paskui Doną.
Koridoriuje ji suėmė mano ranką savo sveikąja.
-Jis tave pabučiavo.

315
 - Ne vienintelis dalykas, ką man padarė, - sušnabždėjau jai
į ausį.
Dabar ir draugė nuraudo kaip aguona.
- Viena vertus, norėčiau daugiau sužinoti, kita vertus, Skotas
jau spėjo mane taip gerai supažindinti su savo lytine praeitimi, kad
manasis žinių poreikis, sakyčiau, visiškai patenkintas.
-Tai buvo nenusakoma. Ir visai be masažinio aliejaus, - kuždė­
jau pamėgdžiodama Skotą.
Einanti priekyje ir vedanti mus į kabinetą slaugytoja smagiai
dirstelėjo į mane per petį. Iškart užsičiaupiau, o Dona nusikvatojo.
Per valandą jai buvo peršviesta ranka - laimė, paaiškėjo, kad
joks kaulas nelūžo. Sumuštas smilius turėjo greitai išgyti. Didžia­
jam pirštui mažiau pasisekė: kaulas buvo įskilęs, dėl to pirštas toks
sutinęs ir skausmingas. Slaugytoja uždėjo Donai tvirtą tvarstį, kurį
reikės nešioti dvi savaites, o gydytojas išrašė vaistų nuo skausmo.
Pasakė mano draugei, kad jokių traumos pasekmių neliks, viskas
puikiausiai sugis. Po trijų savaičių ji turinti atvykti pasitikrinti, o
iki tol kuo labiau tausoti pirštus.
- Laimė, niekas nelūžo. Kaip būčiau galėjusi tai paaiškinti, -
atsiduso Dona, mums išėjus iš kabineto, ir priglaudė galvą man
prie peties. - Tik prašau nieko nesakyti Spenseriui. Man būtų bai­
siai nemalonu.
-Tylėsiu kaip kapas, - pažadėjau ir patvirtindama savo žodžius
pridėjau pirštą prie lūpų.
Tačiau Dona į mane nė nežiūrėjo, spoksojo į žmones laukiama­
jame. Pasekiau jos žvilgsnį ir nustebau - šalia Keideno ant kėdės
sėdėjo Spenseris. Keidenas buvo palinkęs į priekį, rankas nuleidęs
tarp kojų. Nežiūrėdamas į Spenserį kažką pasakė, šis nusijuokė,
paplekšnojo jam per nugarą ir sunėręs rankas atsilošė. Dešinė jo
akis išties baisiai atrodė: mėlyna ir violetinė, beveik visiškai užti­
nusi. Net žiūrėti į jį tokį buvo skausminga.

316
 Kodėl jis čia? Ar Keidenas jam paskambino?
Lyg išgirdęs mano mintis Keidenas pakėlė galvą. Veide nušvito
šypsena, bet akimirksniu vėl pradingo, kai jis pamatė aprištą Do­
nos ranką.
Priėjome prie jų. Stovėdama šalia manęs Dona mindžikavo
nuo vienos kojos ant kitos. Dar niekada nebuvau mačiusi jos to­
kios sutrikusios.
- Mes atrodome,- sumurmėjo ji iškeldama aprištą ranką,-
kaip mušeikų šutvė.
Spenseris išsišiepė, šypsenos ir užtinusios akies derinys atrodė
gan grėsmingas.
- Nevykėlių mušeikų šutvė. O Alija - vadeiva ar dar kas nors.
Juk vienintelė liko nesužalota.
- Spensi, - pro dantis prakošė Keidenas.
- Aišku, galėčiau tau, Alija, pagelbėti ir įtaisyti porą mėlynių,
kad būtum priimta į mūsų šutvę. Pasirašai?
Keidenas tvojo kumščiu jam per ranką.
- Ai, po galais, seni! Kam to reikia? - sucypė Spenseris ją trin­
damasis.
- Reikia, - choru atsakėme visi trys. Ir iškart leidomės kvatoti.

317
 2 9 skyrius

Mirtinai nuobodžiavau. Mūsų dėstytojas, matyt, pusryčių buvo su­

kirtęs porciją antimotyvacijos ir dabar skaitydamas iš užrašų žarstė
kažkokius neįdomius istorinius faktus. Šiaip jau kino ir televizijos
seminaras buvo vienas mano mėgstamiausių, bet šiandien atrodė
neįtikimai monotoniškas.
Keidenas sėdėjo šone, per kelias eiles į priekį nuo manęs ir,
regis, galvojo tą patį. Kai tik slapčiomis į jį dirstelėdavau, maigė
telefoną arba nervingai spoksojo į tvankios auditorijos lubas. Sten­
giausi nespoksoti taip akivaizdžiai, bet jo rankos kaip visuomet
apsunkino mano ketinimus. Per marškinėlius, kuriuos Keidenas
šiandien vilkėjo, buvo puikiai matyti jo raumenys, ypač jam sunė­
rus rankas ant krūtinės arba už galvos. Žinojau, koks jausmas, kai
jos apglėbia nuogą mano kūną - vos seilė nenutįso iki pat stalo.
Staiga nušvito mano telefono ekranėlis.

Baik į mane spoksoti.

Išsišiepiau ir pakėliau akis, bet Keidenas dėjosi atidžiai klausąs

dėstytojo.

Kodėl turėčiau? - įrašiau į teksto langelį ir nuspaudžiau „Siųsti“.

318
Bemat atėjo atsakymas.

Nes tikrai nenorėtum, kad visų akivaizdoje tave užgriūčiau.

Visa užkaitau. Pakėlusi antakius pažvelgiau į Keideną, šįkart suti­

kau į mane įsmeigtą jo žvilgsnį.

Kas sakė, kad nenoriu?

Mačiau, kaip skaitydamas mano žinutę jis neramiai muistosi ant

kėdės.

Žiūrėk, ko pridirbai.

Išsišiepiau.

Jei nori, vėliau tuo užsiimsiu, - atsakiau. Jis prunkštelėjo, bet tuoj
pat prisidengė burną ranka, kad neatkreiptų dėstytojo dėmesio.

Tai ko neateini ir dabar pat manimi neužsiimi?

Nemanau, kad kitus pradžiugintų toks vaizdelis.

Plerpa, kas neapsidžiaugtų matydamas tavo nuogą sėdynę?

Pajutau karštį nuo skruostų išplintant visame kūne. Turėjau tvar­

dytis, kad vėl nepažvelgčiau į Keideną.

Mano nuogas užpakalis priklauso tik tau, - surinkau žodžius. Per­

skaičiau, ką parašiusi, ir suraukiau nosį. Ne, to jau per daug. Ištry-

319
niau žinutę, užrakinau telefoną ir įdėjau į penalą. Bet jo ekranėlis
staiga vėl nušvito.

Galiu lažintis, kad ką tik buvai parašiusi šį tą nešvankaus.

Nebuvau.

Taip ir patikėsiu. Mačiau iš tavo nosies. Visuomet susirauki, kai susi­

gėsti.

Tikrai? Regis, šį bei tą apie mane žinai.

Taip. Žinau ir tai, kad tau kaifas suleisti nagus man į nugarą, kai
baigi.

Užspringau, telefonas iškrito man iš rankų ir trinktelėjo į stalą. Su­

murmėjau atsiprašymą dėstytojui, pervėrusiam mane piktu žvilgs­
niu. Ekranėlis vėl nušvito.

Tikrai - mano nugara visa subraižyta.

Išjungiau telefoną ir išraudusi sugrūdau į rankinę, į tolimiausią

kampelį, kad nebesusigundyčiau vėl pažiūrėti.
Kai po valandos ėjau iš auditorijos, Keidenas prisigretino, paė­
mė mane už rankos ir sunėrė mūsų pirštus. Pastarosiomis dieno­
mis dažnai taip darė. Ir šiaip lytėjo mane, pirmai progai pasitai­
kius, nekreipdamas dėmesio, kad kas aplinkui stovi ir mudu mato.
Man tai be galo patiko.
- Noriu tavęs. Dabar, - sukuždėjo jis, kai išėjome laukan, ir
perbraukė lūpomis man per smilkinį.

320
 - Kad ne laikas. Turiu kitokių planų.
- Užsiraukei tik todėl, kad dėl manęs išraudai.
- Tai... neteisybė, - vangiai atsakiau ir išsprūdau jam iš glėbio.
Buvome atėję iki automobilių aikštelės. Pro mus į valgyklą plū­
do pulkai žmonių. Tądien tai buvo paskutinis seminaras, bet dar
turėjau visą kalną namų darbų, norėjau įveikti iki savaitgalio.
- Eikš, - sumurmėjo Keidenas ir po akimirkos mane prispaudė
prie savojo džipo.
Nugara pajutau šaltą keleivio durelių metalą. Jis suėmė mano
liemenį ir prisiglaudė. Aistringai pabučiavo. Lyžtelėjo man liežuvį,
paskui suėmė lūpą dantimis ir keliskart krimstelėjo. Palaimingai
atsidusau. Keidenas pakišo ranką man po marškinėliais ir užčiuo­
pė pliką odą. Maloniai pašiurpau.
- Keidenai, - pratariau vos ne vos valdydamas!. - Mes viešu­
moje.
- Džiaukis, kad sveika išėjai iš auditorijos, - suniurzgė jis man
prie burnos.
Nusišypsojusi švelniai jį atstūmiau. Keideno akys buvo tamsios,
jis tankiai alsavo. Per paskutines dienas daug apie jį sužinojau, pir­
miausia tai, kad jis visada visur ir viskam pasirengęs.
- Gal eime pasivaikščioti po kalnus? - tyliai paklausiau. Jis
vėl suniurzgė. - Paskui vis tiek turėsiu pradėti rašyti referatą, bet
nežmoniškai noriu į kalnus. O... kitais dalykais galėsime užsiimti
paskui, - pasiūliau.
Keidenui nereikėjo dukart sakyti. Jis akimirksniu pasodino ma­
ne ant keleivio sėdynės ir paleido variklį. Tiesa, mes taip ir neįgy­
vendinome savo sumanymo. Tai yra nei pasivaikščiojome, nei išvis
išlipome iš mašinos. Tik stovėjome kalno papėdėje - vienintelė
mašina, kiek akys užmato. Tenorėjau greitosiomis pasibučiuoti,
bet Keidenas buvo ne iš tų, kuriam galėtum tik pakštelėti. Bemat

321
suleido pirštus man į plaukus ir taip įsisiurbė į lūpas, kad net sude­
javau. O paskui kažin kaip jį apsižergusi atsidūriau jam ant kelių.
Įsitveriau Keidenui į pečius, o jis laisvąja ranka palindo man po
megztiniu ir marškinėliais.
- Maniau, eisime pasivaikščioti...- atsidūsėjau tiesiai jam į
burną.
-Tai tau norėjosi pasivaikščioti, - jis mane pataisė ir pakrutino
klubus, kol per kelnes pajutau jo erekciją. Tuoj pat lioviausi prie­
šintis. - O aš norėjau tik tavęs.
Truputį atsilošiau ir pažvelgiau į jo spindinčias akis. Man jos
atrodė tokios artimos, jis pats buvo be galo artimas.
- Tu mane turi,- sušnabždėjau aš glostydama jo šeriuotus
skruostus. - Turi visut visutėlę.
Keideno akys mažumėlę išsiplėtė. Tada jis įsikniaubė man į ka­
klo duobutę ir kažką sumurmėjo. Žodžių nesupratau, bet žinojau,
ką nori pasakyti.
Perbraukiau ranka jam per sprandą, per pakaušį ir vėl grįžau
prie skruostų. Pirštu kilstelėjau smakrą, kad vėl į mane pažiūrėtų.
- Eikš, - kimiai sušnabždėjo jis.
-Juk aš jau čia.
- Ne taip.
Keidenas paglostė man liemenį, paskui užčiuopė kelnių juos­
menį. Kelnės buvo iš elastinės medžiagos, gerai tiko ilgai vaikščio­
ti - arba tam, kad vienu mikliu judesiu būtų jo numautos. Man jis
padarė įspūdį - ankštoje mašinoje šitai anaiptol nelengva.
Paknebinėjusi Keideno diržą pergalingai šūktelėjau, kai galiau­
siai jį atsegiau, o paskui įnirtingai stengiausi nusmaukti kiek reikia
kelnes ir trumpikes. Keidenas be žado nusijuokė ir nuleidęs ranką
man padėjo. Tada vėl mane pabučiavo. Godžiai ir aistringai, lyg

322
nieko kito gyvenime netrokštų ir baimintųsi, kad kitą akimirką
mane kas nors iš jo atims.
Man aptemo protas.
- Eikš, - jis dar sykį sumurmėjo.
Nežinau, kada jis suspėjo užsimauti sargį, bet man tai ir nerū­
pėjo. Garsiai sudejavau, kai prisitraukė mane artyn ir iš lėto įsi­
skverbė.
Akimirką žvelgėme vienas į kitą sunkiai alsuodami. Tada Kei­
denas apglėbė mane per klubus. Kilstelėjau dubenį ir vėl ant jo
nusileidau. Taip ir kilnojausi, o jis tik padėjo išlaikyti ritmą, nors
gerai jutau, kad vos tvardosi perleidęs man kontrolę.
Žiūrėjau Keidenui į akis, kai mudviejų judantys kūnai liepsnote
liepsnojo. Nė vienas nė akimirkos nenusukome akių į šalį. Buvome
kaip apsėsti vienas kito.
Mūsų judesiai vis greitėjo, darėsi įnirtingesni; mašinoje aidėjo
garsūs atodūsiai.
Paskui Keidenas ištarė mano vardą. Apkabino per nugarą, kitą
ranką sukišo man į plaukus. Tada ėmė spaustis klubais prie ma­
nųjų ir akimirksniu pasiekė tai, kad man visiškai aptemo protas.
Baigiau beveik išsyk, tardama jo vardą, Keidenas baigė iškart po
manęs. Visiškai išsekusi ant jo sukniubau. Mano rankos buvo lyg
guminės, sąmonė aptemusi. Tik Keideno bučiniai į kaklo duobu­
tę ir nugaros glamonėjimas išlaikė mane tikrovėje. Pati sau nu­
sišypsojau.
- Šitaip man daug labiau patinka, - sumurmėjo Keidenas.
Vargais negalais nuo jo atšlijau ir klausiamai pažvelgiau į akis.
- Kai tave prajuokinu, o ne pravirkdau,- sumurmėjo jis ir su­
raukė kaktą tarsi negalėdamas patikėti savo žodžiais.
Prispaudžiau kaktą jam prie kaktos ir dar plačiau nusišypsojau.

323
 30 skyrius

Paskui mudu su Keidenu nusprendėme nebekopti į kalnus, va­

žiuoti tiesiai namo. Buvo jau vėlyva popietė. Susitvenkė debesys,
ant priekinio džipo stiklo krito smulkus lietutis.
Važiuodama padėjau galvą Keidenui ant peties ir laikiau jo ran­
ką, gulinčią man ant šlaunies.
Man patiko tos didelės rankos ir pirštai - liauni, su platėles-
niais sąnariais. Apie incidentą „Hillhouse“ klube priminė tik vos
įžiūrima tamsiai geltona dėmelė. Švelniai glosčiau ją nykščiu.
Kai parvažiavome namo, pylė kaip iš kibiro. Striuke prisidengu­
si galvą nubėgau per stovėjimo aikštelę, bet ne ką telaimėjau. Už­
teko trumpo atstumo iki durų, kad kiaurai peršlapčiau. Keidenas
nusijuokė, kai paleidau keiksmų seriją. Lietus jam buvo nė motais.
Man dar nespėjus plačiau atidaryti durų, Keidenas ėmė spraus-
tis vidun. Sugriebęs mane už rankos suskato tempti paskui save
laiptais aukštyn. Prisiminusi, kaip kartą jau tempė tokiu pačiu
greičiu, tyliai sukikenau.
- Ar vėl išdauši sieną?
Jis atsisuko ir išsišiepė. Akimoju apkabino mane per liemenį ir
iškėlė aukštyn, nors dar nebuvome užkopę iki viršaus. Pašėlusiai
pabučiavo - visą mano kūną apėmė elektrinis dilgčiojimas.
- Turiu kuo greičiau palįsti po dušu, - sumurmėjo Keidenas ir
užnešė mane likusias kelias pakopas.

324
 Geriau nė būti negalėjo, nes nuo jo bučinio man pakirto kelius.
- Ir aš, - nusišypsojau jam prie lūpų.
- Taip ir maniau, kad tą pasakysi.
Kai užlipome iki savo aukšto, jis nuleido mane žemyn ir vėl
sugriebė už rankos. Žengė tokiais plačiais žingsniais, kad pasku­
tinį galiuką iki mūsų buto durų turėjau kone bėgti. Juokdamiesi
pasukome už kampo.
Keidenas taip staiga sustojo, kad smarkiai į jį atsitrenkiau. Pa­
leido mano ranką, ši glebiai nusileido žemyn. Jis akimirksniu su­
akmenėjo.
- Keidenai, kas...
- Dink iš čia.
Dar niekada nebuvau girdėjusi jo tokiu tonu kam nors taip sa­
kant. Neryžtingai žengtelėjau į priekį.
Prie mūsų buto durų atsainiai atsišliejęs į sieną stovėjo kažkoks
tipelis su kostiuminėmis kelnėmis ir baltais marškiniais, ant pe­
ties užsimetęs švarką, tamsokus plaukus suglostęs atgal. Žiūrėjo
į mus arogantiškai ir pašaipiai šypsodamasis - išsyk pajutau jam
antipatiją.
Nors nuotraukose, kurias mačiau Reičelės namuose, jis buvo
dar mažas berniukas, iškart atpažinau Aleksą.
Turėjo panašumo į Keideną. Ir drauge neatrodė panašus. Veido
bruožai irgi švelnūs, akys tokios pat rudos, bet jose neįžvelgiau
nė krislelio šilumos ir atvirumo, sklindančių nuo Keideno ir jo
mamos.
- Rimtai sakau, - vėl grėsmingai ištarė Keidenas. - Dink.
Kiekvienas jo kūno raumuo atrodė įsitempęs, net kvėpavimą
jis, regis, buvo sulaikęs. Panėšėjo į statulą - stovėjo kaip įbestas.
Mane apėmė baimė.
- Broluži, aš irgi džiaugiuosi tave matydamas, - atšovė Aleksas,
nė neketindamas atsitraukti nuo sienos. Kitaip nei Keidenas, at­

325
rodė atsipalaidavęs. Jo žvilgsnis nuklydo nuo Keideno prie manęs.
Jis nusišypsojo rodydamas tiesius, pernelyg baltus dantis. Širdžių
ėdiko šypsena, nėra ko abejoti. - O kas gi čia?
Tai pažadino Keideną iš sąstingio. Jis krūptelėjo, sugriebė ma­
ne už žasto ir nuvedė prie buto durų. Laikė taip stipriai, kad man
net suskaudo, bet nesiskundžiau. Pasitikėjau Keidenu - jeigu taip
sureagavo, matyt, turėjo pagrindą. Paleido mane tik atrakinęs duris
ir įstūmęs pirma savęs vidun.
- Aš čia dėl tėvo, Keidenai. Jis ketina parduoti įmonės akcijas, -
Aleksas tebestovėjo savo vietoje ir nė nepakėlė balso. Tikriausiai
buvo įpratęs, kad jo klausomasi.
- Koks mano reikalas? - šiurkščiai atšovė Keidenas ir nušveitė
striukę ant žemės, nepataikė užmesti ant kabyklos. Pasilenkiau ir
ją pakabinau.
- Kalbu apie tas akcijas, kurias jis nuo tavo dvidešimt pirmojo
gimtadienio žada perrašyti tau. Juk pats žinai, visą amžinybę sten­
giasi tave įtraukti į savo verslą. Bet jeigu akcijų tau nereikia, tėvas
jas parduos.
Keidenas norėjo nieko neatsakęs užtrenkti duris, bet Aleksas
buvo greitesnis. Žaibiškai kyštelėjo koją į tarpdurį ir jam sukliudė.
Pastūmęs delnu vėl jas atidarė.
- Pasirašyk šituos popierius ir galėsi manęs atsikratyti, - tarė
stebėtinai švelniai. - Prašau.
Mačiau, kad Keidenas svarsto, jo veidas vis dar buvo įsitempęs.
Jis dirstelėjo į mane ir sunkiai nurijo seilę. Priėjęs prie manęs pri­
sikišo prie pat ausies ir sumurmėjo:
- Būk gera, eik į savo kambarį.
Norėjau prieštarauti, bet Keidenas vėl tvirtai sugriebė mane už
rankos.
- Prašau tavęs, Alija.

326
 Sučiaupiau lūpas ir linktelėjau. Tada nusiaviau batus ir nuėjau
į savo kambarį. Paskutinį kartą mečiau žvilgsnį per petį ir pama­
čiau, kaip Keidenas pasitraukė į šoną ir linktelėjimu pakvietė brolį
įeiti. Aleksas nužygiavo tiesiai į svetainę, tarsi jau ne kartą būtų čia
lankęsis. Praeidamas man mirktelėjo, bet nepajutau pilve plazdant
drugelių kaip nuo Keideno šypsenos, tik nugara perbėgo ledinis
šiurpas. Sunerimusi uždariau duris.
Jeigu Keidenas nenori, kad būčiau kartu, kol juodu su broliu
aptars verslo reikalus, gerbsiu jo nuostatą. Net jei man sunku pa­
likti jį vieną tokios būsenos.
Kas tarp jųdviejų buvo įvykę? Nors Keidenas man patikėjo kai
kurias savo paslaptis, ką tik mačiau brolius stovint vieną priešais
kitą - juos neabejotinai skyrė ne tik tėvų skyrybos, o kai kas dau­
giau. Keideno veide atsispindėjo juoda neapykanta. Ir baimė.
Bet ko jis bijo?
Praėjo dešimt minučių, paskui dar dvidešimt. Vaikštinėjau savo
kambaryje pirmyn atgal pernelyg sudirgusi, kad galėčiau sėsti prie
referato. Kai po pusvalandžio padėtis nepasikeitė, nebeištvėriau.
Atsargiai pravėriau duris per pirštą ir nors nė vieno iš pašneko­
vų nemačiau, girdėjau kiekvieną jų žodį.
- Užsikimšk, Aleksai, arba taip išmalsiu tau snukį, kad dantų
nebesurinksi, - sušnypštė Keidenas. Brolio vardą spjaute išspjovė.
- Būtų laikas su tuo susitaikyti, juk šitiek metų prabėgo. Dveji?
Treji? - ramiai atsakė Aleksas. - Vis vien tarp jūsų nieko rimto
nebuvo.
Išgirdau trinktelint.
- Viešpatie, koks tu šlykštus, - tokiu drebančiu iš įtūžio balsu
ištarė Keidenas, kad vos galėjau suprasti jo žodžius
- Ko iš manęs nori? Gerai, aš suklydau. Bet pripažinau savo
klaidą ir jos nebekartosiu. Kodėl tau to neužtenka?

327
 - Prisipažinai suklydęs? Įdomu, kada? Kažkaip nepastebėjau, -
sušnypštė Keidenas.
- Tąkart priėmėme sprendimą, kuris apsaugojo mūsų šeimą.
Zinai tą ne blogiau už mane. - Keidenas niekinamai sušnarpštė. -
Ir jeigu nebūtum toks išdidus, tau nereikėtų lindėti tokioje... sky­
lėje kaip ši ir ieškotis subnuomininkų, kad susimokėtum nuomą, -
neatlyžo Aleksas.
- Nė cento nepaimsiu iš tų prakeiktų purvinų pinigų.
Man užėmė kvapą. Juk Keidenas kalbėjo, kad tėvas atsisako jį
paremti. Nė neužsiminė, jog pats nenori imti pinigų.
Dabar sušnarpštė Aleksas.
- Anksčiau ar vėliau per tą išdidumą nusisuksi sprandą, Kei­
denai. Nežlugdyk savo ateities vien dėl to, kad nepasisekė su mer­
gina...
Pasigirdo duslus smūgis. Buvau tikra, kad Keidenas trinktelėjo
per svetainės staliuką.
- Su Kendra tai nesusiję. Palik ją ramybėje.
-Tada su kuo? Su ta naująja? - Aleksas įžeidžiamai nusijuokė.
- Prisiekiu, Aleksai, jeigu prie jos bent prisiartinsi, aš...
-Tai dėl to čionai persikėlei? Nes čia niekas nieko apie tai nežino?
Keidenas tyliai suurzgė.
- Ir toji mažutė nežino, tiesa? - Aleksas varė savo. - Gal reikėtų
pasinaudoti proga ir ją apšviesti...
Kažkas trinktelėjo į grindis. Išmečiau iš galvos atsargumą ir
atidariusi duris įėjau į svetainę. Keidenas stovėjo priešais ramut
ramutėlį brolį, išsidrėbusį ant sofos, ir drebėjo.
- Bus geriau, jeigu tu tuojau pat išsinešdinsi, - pasakiau sėdin­
čiajam.
- Ak, kaip miela, - Aleksas dirsčiojo tai į Keideną, tai į ma­
ne. Vėl nužvelgęs mano kūną išsišiepė. Ūmai pasijutau suteršta. Jo
žvilgsnis man sužadino perdėm pažįstamą jausmą.

328
 - Dink iš mūsų namų, arba iškviesiu policiją, - pagrasinau neį­
stengdama suvaldyti drebančio balso.
Aleksas šaltakraujiškai susirinko nuo stalo visus popierius ir
atsistojo. Nuėjau prie durų ir demonstratyviai jas atlapojau. Aiš­
kiau parodyti negalėjau. Jis nusekė man pavymui. Prieš išeidamas
į laiptinę dar kartą į mane atsigręžė.
- Iki pasimatymo, - tyliai ištarė.
Nusukau akis. Man buvo bloga.
Kai Aleksas pagaliau išėjo, užtrenkiau duris ir užrakinau. Ne­
atgaudama kvapo susmukau ir atsišliejau į vėsią medieną. Turėjau
atsigauti ir nuslopinti pykinimą. Tik tada grįžau į svetainę. Keide­
nas tebestovėjo ten pat.
- Išėjo, - švelniai pasakiau ir uždėjau ranką jam ant peties.
Jis smarkiai krūptelėjo ir atsigręžė. Atrodė toks įtūžęs, kad ne­
jučia žengtelėjau atatupsta ir nuleidau ranką. Ziojausi kalbėti, bet
pritrūkau žodžių.
Dar niekada nebuvau tokio jo mačiusi.
Nieko neaiškindamas Keidenas apsisuko ant kulno ir dingo
savo kambaryje. Net prisimerkiau, kai trinktelėjo durimis sau už
nugaros.
Mačiau, jog jam reikia nusiraminti. Nors vos ištvėriau nenuė­
jusi Keidenui iš paskos ir jo neapkabinusi, kaip jis Denveryje buvo
mane apkabinęs, grįžau į savo kambarį. Ėmiau tvarkytis, nušluos­
čiau lentyną, perdėliojau segtuvus. Nebeišmanydama, ką dar pato­
bulinti, atsisėdau svetainėje ir ėmiau laukti. Net svarsčiau, ar mu­
dviem ko nors neišvirus. Buvau tikra, kad dabar Keidenas nelinkęs
bendrauti, ir nenorėjau, jog pamanytų, kad nesiskaitau su jo noru
pabūti vienam. Tad toliau lūkuriavau.
Žiūrėjau visokius realybės šou vieną po kito, bet neįstengiau
sekti veiksmo. Kartais panaršydavau telefone, norėjau paprašyti
Spenserio, kad ateitų, bet atsisakiau to sumanymo.

329
 Kai pagaliau Keidenas išėjo iš savo kambario, nė nedirstelėjo į
mano pusę. Patraukė tiesiai prie durų. Atsistojau ir nusekiau pas­
kui jį į koridorių.
- Kur eisi? - atsargiai paklausiau.
Jis apsiavė aulinius batus. Nieko neatsakęs pasiėmė raktą ir įsi­
kišo į užpakalinę kelnių kišenę. Norėjo atidaryti duris, bet buvau
jas užrakinusi. Keidenas nusikeikė ir vėl išsitraukė raktą.
- Keidenai, kurgi eini? - pakartojau lūžinėjančiu balsu.
Jis į mane atsisuko. Vis dar atrodė toks pat įsiutęs.
- Neprivalau tau atsiskaityti, Alija.
Ir išbildėjo laukan.

Keidenas namo negrįžo. Laikas slinko lėčiau nei paprastai. Kiek­

viena valanda prilygo kelioms dienoms.
Negalėjau to tverti.
Turėjau valdytis, kad nepaskambinčiau Spenseriui ar net Mo­
nikai. Gal jie žino, kur jis pasidėjo? Iškart atmečiau tą mintį, nė
už ką nenorėjau tapti viena iš tų pakvaišėlių, neduodančių savo
draugams laisvės. Keidenas buvo toks išvestas iš pusiausvyros, kad
laisvės jam reikėjo labiau nei bet kada. Buvau tuo tikra.
Ar išvis turiu teisę klausinėti, kur jis pradingo? Mudu nieka­
da nesvarstėme, ar esame tikra pora. Apie tokį pokalbį niekada
neteko girdėti, nė nežinojau, ar kas nors kada nors šitai aptaria.
Kas pastarosiomis dienomis vyko tarp manęs ir Keideno, buvo lyg
ir savaime aišku. Dabar man egzistavo tik jis - tikėjausi, kad ir jo
tokia būsena.
Kita vertus, net jei liko kokių neaiškumų, kas esame vienas ki­
tam, turėjau teisę žinoti, kur jis prapuolė. Turėjau teisę sulaukti jo
žinutės, kad nakvos kitur.

330
 Kamuojama didžiulio nerimo vos tvardžiausi, kad nepradėčiau
žliumbti.
Po vidurnakčio nebeišlaikiau ir pati jam parašiau. Atsakymo
negavau. Likusias nakties valandas pratįsojau ant sofos, snaudžiau
neramiai, kaskart išgirdusi bent menkiausią krepštelėjimą pašok­
davau iš snaudulio.
Namo Keidenas neparėjo.
 31 skyrius

Kai kitą rytą kėblinau į universitetą, - nepasidažiusi, su tamsiais

ratilais paakiuose, - Keidenas dar nebuvo pasirodęs, neatsakė ir
į mano žinutę. Jaučiausi tiesiog paliegusi. Ėjau iš proto nežino­
dama, ar jam ko nenutiko. Be to, buvo skaudu, kad po viso to, ką
Keidenui apie save išsipasakojau, jis man neparodė tokio pat pa­
sitikėjimo. Antra vertus, supratau jį. Geriau nei kas kitas žinojau,
kaip sunku atsiverti.
Kad ir kaip buvo sunku ištverti skausmą ir geliančią tuštumą
širdyje, stengiausi to neparodyti. Draugams pamelavau, kad per­
šalau ir todėl atrodau tokia nusmurgusi - orai pastarosiomis die­
nomis buvo permainingi, taigi jie galėjo tuo patikėti. Nenorėjau,
kad imtų kaip pašėlę spėlioti, kokia katė perbėgo tarp mudviejų su
Keidenu, tai ne jų reikalas.
Kai per pietus susitikau su bendramoksliais valgykloje, negalė­
jau nuryti nė kąsnelio, galiausiai viską atidaviau Skotui.
- Ačiū, mieloji, - atsiduso jis prisitraukdamas lėkštę artyn. - Tu
žinai, kaip padaryti vyrą laimingą.
Jis pasigardžiuodamas atsikando burito suspaudęs šį taip smar­
kiai, kad diduma padažo išvarvėjo pro kitą pusę. Dona bjaurėda­
masi susiraukė ir pastūmė lėkštę man, kad supjaustyčiau jai mėsą
smulkiais gabalėliais. Pastarąją savaitę tai mums tapo rutina. Būti­
nai turėjau paklausti:

332
 - Kaip tavo pirštai?
- Dieną visiškai gerai, tik nakčiai vis dar išgeriu tablečių nuo
skausmo. Jeigu per daug pasėdžiu prie kompiuterio. - Ji prisitrau­
kė lėkštę. - Ačiū.
- Ką turi daryti kompiuteriu? - pilna burna pasiteiravo Sko­
tas. - Juk egzaminai ir darbų pateikimo terminai tik po kelių sa­
vaičių.
Dona bergždžiai mėgino pasmeigti rigatonį šakute, kurią laikė
kaire ranka, ir sudirgusi suniurnėjo:
- Ne studijoms.
Mudu su Skotu klausiamai į ją pažvelgėme. Ji piktai spoksojo
į makaronus.
- O tai kam? - susidomėjo Skotas.
- Kai kam kitam, - atšovė Dona. Paskui nutėškė šakutę ant
stalo ir pirštais susigrūdo makaroną į burną.
- Ak, nebūk tokia paslap...
- Alija, - pertraukė jį Dona pasigręžusi į mane. - Kaip einasi
tavo meilei?
Krūptelėjau. Prie sumautos mano būsenos prisidėjo ir sąžinės
graužimas, kad iki šiol jai nepapasakojau apie vakarykštį inciden­
tą. Norėjau paskambinti, kai susirūpinusi dėl Keideno vos galėjau
ištverti viena. Bet Dona kartą jau buvo įsipainiojusi į mūsų tar­
pusavio dramą, kurios pabaigos negalėjai laikyti visiškai laiminga.
Nieku gyvu nenorėjau, kad dėl manęs susilaužytų dar vieną kaulą.
Todėl teištariau:
- Kuo puikiausiai.
Regis, ji patikėjo.

Po pietų nesiryžau eiti namo - pernelyg baiminausi nerasti juose

Keideno. Tad vilkinau grįžimą, be tikslo slampinėjau po universi­

333
teto miestelį, užsukau į biblioteką, užsisakiau knygų, kurių prireiks
referatams, ir net pradėjau daryti darbą, kurį turėsiu pateikti tik po
kelių savaičių. Mano neviltis buvo begalinė. Kai biblioteka užsida­
rė, neliko nieko kito, kaip grįžti namo.
Kai mašinų aikštelėje pamačiau Keideno džipą, man net širdis į
kulnus nusirito. Užlėkiau laiptais šokdama per dvi pakopas, įpuo­
liau pro duris.
Ir sustingau. Staiga visa išbalau, man apsvaigo galva, turėjau
atsiremti ranka į sieną, kad nepargriūčiau.
Viduryje koridoriaus stovėjo lagaminas, prie jo kelios dėžės, iš
kurių kyšojo gerai pažįstami daiktai. Pavyzdžiui, manoji stambio­
mis akimis nunerta skraistė. Arba įrėminta nuotrauka - mudvi su
Dona mano įsikraustymo dieną.
Man sustojo širdis. Paskui siautulingai suplakė, ėmė beprotiš­
kai tvaksėti, bet vėl sustojo. Išpylė šaltas prakaitas.
Prasibroviau pro dėžes vidun. Mano kambario durys buvo atvi­
ros, viduje kažkas garsiai baladojosi. Netrukus tarpduryje pasirodė
Keidenas su dar viena dėže rankose. Į mane nė nedirstelėjęs praėjo
pro šalį ir pastatė ją koridoriuje prie kitų.
- K-ką... ką čia darai? - pralemenau. Mano gerklė buvo kaip
surakinta.
Nekreipdamas dėmesio Keidenas vėl įėjo į mano kambarį. Kai
grįžo nešinas naktine lempute, stojau jam skersai kelio. Nedaug
reikėjo, kad pratrukčiau pykčiu.
- Keidenai, ką čia darai? - paklausiau jau garsiau.
Tada jis į mane pažvelgė. Akys buvo šaltos ir bejausmės, laiky­
sena atstumianti.
- Atsakau tau kambarį, - vos girdimai ištarė. - Visam laikui.
Akimirką nesupratau, ką jis kalba. Suvokiau tik tada, kai norėjo
pro mane prasibrauti su ta lempute. Pagriebiau jį už rankos ir pri­
verčiau atsigręžti.

334
 - Ką tai reiškia?
Man drebėjo balsas. Jaučiausi taip, tarsi žemė slystu iš po kojų.
Maniau, tuoj parkrisiu.
- Mudu nebuvome sudarę nuomos sutarties. Jeigu sakau, kad
turi išeiti, tai ir išeisi. Taigi susirink daiktus ir dink iš čia.
Nuo jo abejingo balso mane nukrėtė šiurpas. Negalėjau atpa­
žinti savo Keideno. Tai buvo robotas, šaltas ir bejausmis.
- Kodėl tu taip? - sumurmėjau sugriebdama jį ir už kitos
rankos.
Jis šiurkščiai atstūmė mano ranką ir padėjo lempą ant grindų.
Kai apsisuko vėl eiti į mano kambarį, užtveriau kelią.
- Alija, - suniurzgė Keidenas pro sukąstus dantis.
Taip jau labiau priminė save patį.
- Noriu žinoti, ką tau pasakė brolis, kad nusprendei turįs iš­
braukti mane iš savo gyvenimo, - tvirtu balsu pareikalavau, nors
bet kurią akimirką galėjau netekti sąmonės. - Apie ką judu šne­
kėjote?
- Nenoriu apie tai kalbėti.
- Man, Keidenai, gali sakyti viską. Taip, kaip pats buvai man
pasiūlęs,- ištariau daug švelniau. - Būk geras, neatsiribok nuo
manęs.
Jis pažvelgė į mane. Smakras įsitempęs, smilkinyje tvinksi
gyslelė.
-Ne.
- Maniau, kad seniai baigėme tokius žaidimus. Maniau, kad
vienas kitu pasitikime.
- Klydai.
Sugriebiau jį už pečių.
- Gal tyčiojiesi iš manęs, Keidenai? Vakar man aiškinai, kaip
tau gera, kad gali padaryti mane laimingą, o šiandien be jokios
priežasties išmeti iš namų?

335
 - Suklydau. Padariau milžinišką klaidą.
Jis tai pasakė tylutėliai, tarsi norėdamas save įtikinti, kad gerai
daro.
- Tai, kas tarp mūsų įvyko, nebuvo klaida, - paprieštaravau.
Būtinai turėjau prisibelsti iki jo širdies. - Tai buvo geriausia, ką
gyvenime patyriau - juk ir pats šitai patyrei, tiesa? Kodėl leidiesi
įtikinamas, kad yra atvirkščiai?
Jis užsimerkė ir sunkiai nurijo seilę.
Paglosčiau jam pečius, kaklą, paskui pasiekiau skruostus.
- Aš ne tokia kaip Kendra, Keidenai, - tvirtai pareiškiau. - Ir
taip paprastai nepradingsiu.
Tikriausiai pasakiau kažką ne taip. Keidenas susigūžė ir šiurkš­
čiai sugriebė mane už riešų, atplėšdamas rankas nuo savo veido.
Paskui žengtelėjo atatupstas.
- Tai, kas įvyko tarp mūsų, buvo didžiausia mano gyvenimo
klaida, - palengva ištarė.
Manyje kažkas tarsi perskilo. Ėmiau gaudyti orą. Bet jis dar
nebaigė kalbėti.
- Laikykis nuo manęs toliau, Alija. Kalbu rimtai. Šiuo metu
man nereikia visų šitų sapalionių.
Man panižo rankos, vos susilaikiau nežiebusi jam antausio. Tik
nenorėjau žemintis.
Tačiau pajutau, kad užsisklendžiu.
Lygiai kaip anąkart - skausmas ir baimė buvo tokie dideli, sle­
giantys, nepakeliami, kad turėjau tik dvi galimybes: palūžti arba
viską, visus visutėlius pojūčius išguiti į atokiausią širdies kampelį ir
ją užrakinti, kad nieko nebejausčiau, tik šaltį, pati save apsvaiginti,
kol to nepadarė skausmas.
- Nori, kad išeičiau? - paklausiau ramiu balsu, sielą sukrėtusio
liūdesio ar įtūžio nebuvo nė pėdsako.
Keidenas linktelėjo.

336
 - Taip.
- Išties nori šitokiu būdu viską pabaigti? Išmesti mane iš bu­
to? - nenurimau, negalėjau tuo patikėti.
- Alija, taisyklės nuo pat pradžių buvo aiškiai išdėstytos.
Net grikštelėjau dantimis - taip smarkiai buvau juos sukandusi.
-Jos nuo pat pradžių buvo pasmerktos - pats taip sakei.
- Daug ką pasakau, kai noriu ką nors pasiekti.
- Nesąmonė,- sušnypščiau.- Neapsimesk, kad taip kalbėjai
tik todėl, kad prisileisčiau tave artyn. Būtum radęs efektyvesnių
metodų.
Keidenas ramiai atsikvėpė.
- Kodėl viską taip komplikuoji?
- Todėl, po velnių, kad aš ne mergiotė, kurią galėtum užpin-
klinti, o paskui pamesti kaip šiukšlę. Esu mergina, kuri gulėjo tavo
glėbyje ir patikėjo tau savo praeitį. Esu...
Keidenas uždengė ranka man burną.
- Nereikia.
Aš ją atstūmiau.
- Negali visko baigti vien dėl to, kad bijai papasakoti man apie
savo praeitį. Žinau, Keidenai, jog tai be galo sunku. Patikėk. Bet aš
vis tiek tam ryžausi.
- Kaip tik čia ir yra mano problema! - suriko jis ir pasitrynė
veidą delnais.
Sustingau. Man staiga nutirpo pirštai.
- Ką pasakei?
- Alija, prašau tavęs, aš negaliu. Bandžiau... bet negaliu. -
Jis nurijo seilę. - Tiesiog negaliu būti su tavimi. Tu čia niekuo
dėta, tik...
- Ar dėl Andersono? Dėl mano mamos? - sušnabždėjau.
Keidenas papurtė galvą ir garsiai atsikvėpė.

337
 - Yra kai kas... įvykę. Ir tave palaužtų, jeigu apie tai sužinotum.
Tai neįmanoma. Niekada negalėsiu susidėti su jokia mergina, juo­
lab su tokia kaip tu.
Jo žodžiai mane pritrenkė. Atšlijau.
Keideno akyse šmėstelėjo tamsa.
- Anksčiau ar vėliau vis tiek viskas žlugtų, patikėk manimi.
Taip bus geriau.
Tramdžiau ašaras, o mano gynybinės užtvaros vėl kilo aukštyn.
Paskui pažvelgiau Keidenui į akis, pasistengiau sudėti į tą žvilgsnį
kuo daugiau paniekos.
- Aš ne iš tų, kurios bėgioja kam nors iš paskos, Keidenai. Tiek
mane jau turėtum pažinoti. - Atitiesiau pečius. - Jeigu nori, kad
išeičiau, tai ir išeisiu. Tik nemanyk, kad kada nors sugrįšiu.
Po kelių be galo ilgų akimirkų jis galiausiai linktelėjo.
- Aš tai ištversiu.
Kaip tariau, taip padariau. Apsisukau ir išėjau, nors širdį taip
gėlė, kad vos išsilaikiau ant kojų.
 3 2 skyrius

Dona atidarė man duris ir nustebo. Norėjo kažką sakyti, bet jos
akys užkliuvo už pagalvės mano rankoje ir už pastatyto ant žemės
lagamino. Ji užsičiaupė ir iškart įleido mane į kambarį. Sojer kaip
visada nebuvo, bet man ji ir nerūpėjo.
Man niekas neberūpėjo.
Dona manęs neklausinėjo. Įvilko lagaminą į kambarį ir pastatė
prie komodos, tada atsargiai paėmė mane už rankos ir nuvedė prie
savo lovos. Kažką kalbėjo, bet man ausyse taip ūžė, kad nieko ne­
supratau. Paskui išėjo iš kambario.
Sėdėjau ant jos lovos, mataravau kojomis ir žiūrėjau į sa­
vo puskojines. Ant jų buvo margaplunksnių pelėdų atvaizdas.
Nusipirkau jas tik todėl, kad žinojau, jog mama tokių negali
pakęsti.
Netrukus Dona sugrįžo ir pastatė ant naktinio stalelio du puo­
delius garuojančios arbatos. Atklojusi lovos užtiesalą padėjo man
pasislinkti kuo toliau ir jaukiai įsitaisyti. Paskui atsisėdo šalia ir
padėjo mano galvą sau ant kelių.
Pradėjo kalbėti apie bereikšmius dalykus. Apie Kanjė Vestą,
ir vėl išsidarkiusį tviteryje. Apie naują jos mėgstamos rašytojos
knygą. Apie Sojer, įtartinai seniai nebeatsivedančią jokių bernų.
Apie savo sumanymą šiemet pagaliau išvirti kalėdinį senelės mar­
meladą.

339
 Galiausiai pratrukau verkti. Įsikniaubiau Donai į koją, įsikabi­
nau pirštais į jos megztinį ir paplūdau ašaromis.
Verkiau ištisas valandas. Ji sėdėjo kaip sėdėjusi. Apklojo mane
antklode, švelniai glostė plaukus, murmėjo raminamus žodžius,
kai dusau purtoma raudos.
Nuo ilgo verkimo išsekau ir tik spoksojau į sieną. Jaučiausi taip,
tarsi kas būtų vieną po kito man išplėšęs visus vidaus organus, o
paskui kaip papuola sukišęs atgal.
Man viską skaudėjo.
Nebeišgalėjau būti atsimerkusi ir nugrimzdau į gilų miegą.

Tą savaitę miegas tapo man svarbiausias. Tomis vienintelėmis va­

landomis nejausdavau kankinančio skausmo. Negalėjau nieko val­
gyti, net gerti buvo sunku. Išsiropšdavau iš Donos lovos tik spiria­
ma į tualetą. Į universitetą nėjau. Jei būčiau ten pamačiusi Keideną,
ko gero, būčiau visai nusibaigusi.
Dona buvo tikras angelas. Atnešdavo man paskaitų konspek­
tus, nukopijuodavo Skoto užrašus tų seminarų, kurių kartu nelan­
kėme. Laimė, Sojer užsukdavo į bendrabutį tik kartkartėmis. Vie­
ną popietę įvirto į kambarį virdama pykčiu, bet mane pamačiusi
iškart susitvardė, susikrovė daiktus į kuprinę ir vėl pradingo.
Šeštadienį Donai iš paskos atėjo Skotas. Juodu atnešė picos.
Buvau be galo alkana, bet kai Skotas atidarė dėžutę, man sutrau­
kė skrandį. Tiesiog viskas priminė Keideną. Buvo ir juokinga, ir
baisu, bet nieko negalėjau sau padaryti. Nors pastarosiomis die­
nomis miegojau daugiau nei kada nors gyvenime, jaučiausi tuščia
ir išsunkta.
Pirmą kartą gyvenime buvau įsimylėjusi. Ir pirmą kartą gyve­
nime mano širdis buvo sudaužyta. Neturėjau žalio supratimo, kaip

340
galėčiau iš to išsikapanoti. Juo labiau kad tapau bename. Nežino­
jau, ką be Donos būčiau dariusi.
Visą laiką nuo ko nors priklausiau - iš pradžių nuo tėvų, pas­
kui nuo Keideno, galiausiai nuo Donos. Kad ir kaip pastarosiomis
dienomis stengiausi apie nieką negalvoti, viena buvo aišku kaip
dieną: atsakomybės už savo gyvenimą turiu imtis pati. Pats laikas
suimti save į rankas.
- Man reikia susirasti būstą.
Tai buvo pirmieji žodžiai, kuriuos ištariau nuo tada, kai išdygau
Donos tarpduryje. Ilgokai žiūrėjau į išblukusį kilimą, paskui pakė­
liau akis į savo draugus.
- Man reikia susirasti būstą.
Skotas pravėrė burną ir vėl užsičiaupė. Matyt, nesitikėjo, kad
imsiu ir prabilsiu. Dona irgi atrodė nustebusi. Padėjo picos gaba­
lėlį atgal į lėkštę sau ant kelių.
- Gali likti čia kiek nori. Valdžia retai tikrina, o jeigu ir pa­
tikrintų, pameluosime, kad tu mano kambarioke. Juk Sojer čia
beveik niekada ir nebūna, - tarškėjo ji. Mačiau, nudžiugo, kad
pagaliau prabilau. - Bent nuo tada, kai kartą gavo slėpti berną
po lova.
Skotas nužvelgė Sojer kambario pusę, visišką Donos pusės
priešingybę: vietoj perkrautų knygomis lentynų ir spalvingais
paveikslais paįvairintų sienų ten viešpatavo nespalvotas minima­
lizmas.
- Bet po jos lova įtaisyta patalynės dėžė, - nustebo Skotas.
Dona pritariamai linktelėjo.
- Aš ir sakau. Įsivaizduok, kaip joje sutilpo metro devyniasde­
šimties žaliūkas. Buvo sulankstytas kaip marškinėliai.
Pajutau virpant lūpų kampučius. Vos regimai, bet Donai ir
Skotui tai nepraslydo pro akis.

341
 - Mieloji, - atsargiai, bet ne tiek, kad pasijusčiau pajuokos
objektu, į mane kreipėsi Skotas.
-Hm?
- Nori ką pasakyti? - paklausė jis.
Svarsčiau, ar noriu. Skausmas buvo mažumą atlėgęs, bet viduje
jutau šaltį ir buvau tarsi sustingusi.
- Nežinau, - nuoširdžiai pasakiau ir pasitryniau krūtinę, kurio­
je spurdėjo širdis.
- Mes visuomet tau padėsime. Visuomet. Turėtum žinoti.
Dona linktelėjo taip smarkiai, kad net plaukai švystelėjo virš
galvos.
Kelis kartus giliai atsidusau ir vėl nudelbiau akis į kilimą. Gyve­
nime mačiau ir šilto, ir šalto. Daugelį metų jaučiausi visiškai viena,
niekuomet neįstengiau kam nors atsiverti. Visos mano draugystės
buvo paviršutiniškos. Iš įvairių žmonių buvau patyrusi blogų daly­
kų, tad verčiau laikiausi nuo jų atokiau.
Nuo tada, kai atsikrausčiau į Vudshilą, viskas pasikeitė. Pasi­
keičiau aš pati, tapau visai kitu žmogumi. Niekada anksčiau nesi­
jaučiau save atradusi, kad ir kaip mane įskaudino Keidenas. Pasi­
mokiau iš savo klaidų ir žinojau, kad geriau išsikalbėti, kas mane
slegia, o ne viską užgniaužti savyje. Juk kada nors šitai išsiverš lau­
kan taip audringai, kad gali ir visai sugniuždyti.
Nenorėjau, kad ir vėl kas nors mane sugniuždytų.
Taigi išsiropščiau iš lovos, atsisėdau ant grindų prie Donos su
Skotu ir pradėjau pasakoti. Reikėjo beprotiškai daug jėgų viską
jiems iškloti. Buvau įpratusi tylėti. Bet dabar padariau kitaip.
Išklojau draugams apie tėvus ir gyvenimą Denveryje. Apie An­
dersoną, nors ir ne viską. Apie siaubingą susitikimą per Padėkos
dieną. Papasakojau ir apie Keideno brolį. Galiausiai apie tai, kad
Keidenas akimoju visiškai persimainė, nors ką tik buvome be galo

342
artimi. Kalbėdama vis užsikirsdavau, šokau nuo vieno dalyko prie
kito, bet nusprendžiau, kad atsiverdama Donai ir Skotui gerai da­
rau. Aš jais pasitikėjau.
Kai baigiau kalbėti, Dona prisislinko ir mane apkabino. Skotas
sugriebė mano ranką ir tvirtai spustelėjo.
- Gerai. Pirmiausia, - tvirtu balsu prakalbo Dona ir, nepaisy­
dama tvarsčio ant dešinės rankos, suėmė mane už peties, - ma­
nau, kad visa tai turi priežastį, Alija. Jei nebūtum čia apsigyvenu­
si, nesėdėtum dabar su mumis. Išvis niekada nebūtume susitikę.
Tikriausiai nebūtum išdrįsusi siekti savo svajonių ir nusprendusi
iškloti mamai, kas tau svarbu, nebūtum pradėjusi mokytis, kad
taptum mokytoja. Ir nebūtum įsimylėjusi.
Mudviejų akims susitikus, pamažu linktelėjau.
- Ir antra, - toliau kalbėjo ji, - man visiškai aišku, kad tu ne
vienintelė turinti įvertinti, kas įvyko praeityje. Regis, ir Keideną
daug kas slegia.
Kramčiau lūpas.
- Kad ir kas slėgtų, tai ne priežastis imti ir išgrūsti Aliją iš buto.
Atvirai kalbant, mane tai baisiausiai siutina, - tarė Skotas suraukęs
kaktą.
- Jis pasakė, kad niekada negalės būti su jokia mergina, jei ši
bus tokia kaip aš, - turėjau atsikrenkšti, kad grįžtų balsas. - Mel­
džiau jo, kad paaiškintų. Kad atskleistų, kas įvyko tarp jo ir brolio.
Bet jis nenorėjo.
- Ką tai reiškia - tokia kaip tu? - sušnypštė Dona staiga atsi­
tiesdama. - Reikėtų ir vėl jam užvožti. Dar turiu kitą ranką. Ir dvi
kojas.
Negalėjau nė šyptelėti, tik bejėgiškai gūžtelėjau pečiais. Keide­
no žodžiai beveik be perstojo skambėjo man ausyse.
- Taisyklės buvo aiškios nuo pat pradžių, - nusišaipiau.

343
 Skotas papurtė galvą.
- Tas tipas šlykščiai pasielgė. Ar susisiekė su tavim?
Suklusau. Visą savaitę nebuvau paėmusi telefono į rankas. Išti­
sas dienas miegojau ir stengiausi vyti į šalį bet kokias mintis.
- Neturiu supratimo.
Dona tuoj pat pastvėrė mano rankinę ir įgrūdo man į rankas.
Kažkodėl mano širdis ėmė plakti kaip patrakusi. Man visiškai ne­
rūpėjo, ar Keidenas apsireiškė, ar ne. Juk vis tiek skaudžiausiai ma­
ne įžeidė.
Bet nebuvo ko svarstyti. Kai Dona man įbruko savo kroviklį ir
aš įjungiau telefoną, ekranėlyje tepamačiau vieną vardą: Spenseris.
- Na žinoma, - sumurmėjau.
Supratau, kad Keidenas pasiuntė Spenserį, jog tas man per­
duotų užsilikusius daiktus. Išjungiau ekranėlį ir padėjau telefoną
į šalį.
- Nenuvokiu, ką man dabar daryti. Juk negaliu amžinai gyventi
čia, kad ir kaip tave, Dona, myliu už tavo pasiūlymą. Nenoriu, kad
dėl manęs rizikuotum bendrabučiu.
Draugė kreivai šyptelėjo.
- Tada galėtume kartu miegoti po tiltu. Būtų tikrai linksma.
Nesusilaikiau ir nusišypsojau.
- Pirmiausia pasidairysime tau kambario. Nuomotis buto su
dar kuo nors tikriausiai nebenorėsi, tiesa, Alija? - Skotas klausia­
mai į mane žiūrėjo, nemačiom spusčiodamas telefoną.
Man nepaprastai palengvėjo, kad juodu nepuolė manęs užjaus­
ti, o blaiviai įvertino esamą padėtį, viską apsvarstydami.
- Ne, - ryžtingai atsakiau. - Jokių bendrų gyvenimų. Nebent
pati išsirinkčiau, su kuo kartu gyventi. Man dar liko nemažai
santaupų, be to, turiu ir tėvų sąskaitą, prispyrus bėdai galiu ja
naudotis.

344
 Labai nesinorėjo eikvoti bent centą iš tos sąskaitos, bet žinojau,
kad semestro vidury niekaip negausiu kambario bendrabutyje -
visos vietos jame buvo užimtos, o laukiančiųjų eilė begalinė.
- Gerai. Sakyčiau, reikia susirašyti tuos butus, kuriuos arti­
miausiomis dienomis galėtume apžiūrėti. Alija, tu su Dona panar­
šyk internete po skelbimus, o aš patyrinėsiu visų fakultetų skelbi­
mų lentas.
Skotas atsistojo ir persibraukė ranka savo šviesius plaukus. Dar
ką tik buvę glotniai sušukuoti, dabar jie styrojo į visas puses ir visai
nederėjo prie rimto jo veido.
- Man regis, Greisė iš mano kurso ką tik persikraustė pas
draugą. Gal jos butas dar laisvas, - susimąsčiusi tarė Dona ir susi­
mąsčiusi pasidėjo nešiojamąjį kompiuterį ant kelių. - Tuoj pat jai
parašysiu.
- Puiku! - Skotas iškėlė nykščius, paskui apsivilko striukę. -
Atsiųsiu jums skelbimų nuotraukas, kad iškart pradėtumėt skam­
binėti.
- Galiu eiti kartu su tavim! - pareiškiau ir pamėginau atsikelti.
Dona tuoj pat mane sulaikė už peties.
- Pasakysiu atvirai, mieloji, - tarė Skotas, iškart sučiaupęs lūpas
ir giliai įtraukęs oro. - Išties sumautai atrodai.
- Galėtum ir švelniau apibūdinti, - subarė jį Dona ir atsisuko į
mane. Apžiūrėjusi bėgiojimo kelnes - jau visą savaitę nebuvau jų
nusimovusi - ir palaidus marškinėlius, ji susiraukė. - Nors Skoto
tiesa, anksčiau atrodydavai nepalyginti geriau.
Ir kodėl ką tik jaučiausi jiems tokia dėkinga?
- Sakome tau šitai ne tam, kad blogai pasijaustum, o kad at­
sikvošėtum. Būtume palikę dar kelias dienas kankintis, bet pati
išlipai iš lovos. Taigi pirmyn! - Skotas pliaukštelėjo rankomis. -
Į kovą, Alija!

345
 Nuėjęs prie durų man mirktelėjo ir pradingo.
Giliai atsidusau ir pasirąžiau. Mano galūnės buvo suglebusios
ir apsunkusios. Pauostinėjau savo marškinėlius. Fui.
- Aš tikrai keliu šleikštulį? - paklausiau Donos.
- Tik truputį, - ji nekaltai nusišypsojo ir susiėmė nosį dviem
pirštais.
Giliai įkvėpiau.
Ir galiausiai atsistojau.
Pirmyn į kovą!
 3 3 skyrius

Ryžausi tam, ką jau seniai turėjau padaryti: paskambinti mamai.

Bent pamėginau tai padaryti. Visą valandą vos surinkusi jos
numerį vėl padėdavau ragelį.
Dona tyčia išėjo pasivaikščioti, kad galėčiau ramiai pasikalbėti,
o aš niekaip neprisiverčiau. Nė nežinojau, ką tiksliai noriu mamai
pasakyti. Tarp mūsų tiek visko prisikaupė, kad žodžių „sveika, ačiū,
kad pastaruosius metus pavertei man pragaru“ būtų toli gražu ne­
užtekę.
Be to, jau kelias dienas man neišėjo iš galvos, ką pasakė Dona.
Jei ne tas reikalas su Andersonu ir pasibjaurėtinas mamos elgesys,
tikriausiai niekuomet nebūčiau išvykusi į Vudshilą. Nebūčiau vis­
ko pradėjusi iš naujo, sutikusi tokių nuostabių draugų. Niekuomet
nebūčiau įsimylėjusi - prieš čia atvykdama maniau, jog tai neįma­
noma. Ir tiek daug apie save sužinojusi, kad subręsčiau. Tiesiog
nebūčiau tapusi ta, kas esu dabar. Tiesą sakant, naujoji Alija man
visai patiko. Mat tikėjau, kad ji eina teisingu keliu.
Giliai įkvėpiau oro ir tvirtai sumerkusi akis dar sykį spustelė­
jau numerio pakartojimą. Lėtai pakėliau telefoną prie ausies, širdis
beprotiškai plakė.
Mama atsiliepė. Sulaikiau kvėpavimą.
- Kristele, - jos balsas buvo toks, kad man pašiurpo nugara. -
Žinojau, kad anksčiau ar vėliau paskambinsi.

347
 Įmanydama būčiau ją papurčiusi per telefoną, bet tuos kan­
džius žodžius praleidau pro ausis.
- Labas, mama, - prisiverčiau būti mandagi. Rankoje gniau­
žiau Donos antklodę. Mano pulsas patrakusiai tvaksėjo. - Kaip
tau einasi?
Tik neskubėk, įtikinėjau save. Nieku gyvu neišliek visko iškart,
kas susikaupė per praėjusius metus.
- Kaip man gali eitis? Tu mane pažeminai mano pačios poky­
lyje! Išdygai ten su tuo... tuo panku ir...
Nebesiklausiau, ką ji toliau kalba. Mane apėmė neįprasta ra­
mybė. Ūmai pasijutau tvirta, žinojau, kad įveiksiu save. Buvau pa­
kankamai stipri.
- Mama, - nutraukiau jos žodžių laviną.
- Nepertrauk manęs, Kristele. Pati manęs paklausei, tad išgirsk
atsakymą.
- Skambinu ne tam, kad mane vainotum.
Atsiguliau ant nugaros ir įsmeigiau akis į lubas. Dona ten buvo
priklijavusi pasaulio žemėlapį, jame visi kontinentai tamsoje švy­
tėjo skirtingomis spalvomis.
- Tai iš kur man tiek garbės? - paklausė ji tūžmingai.
-Juk buvai įsitikinusi, kad atvyksiu į pokylį, tiesa?
Kantriai laukiau, ką mama atsakys. Nesulaukiau.
-Jei to tikėjaisi, - pati Denveryje man sakei, - tai kaip galėjai
leisti, kad ateitų ir Raselas? - Išgirdau, kaip ji trūksmingai įkvė­
pė. - Zinai, iš pradžių nenorėjau apie tai galvoti, - kalbėjau sukda­
ma plaukų sruogą aplink pirštą. - Knietėjo pagaliau padėti tašką.
Bet kuo ilgiau apie tai mąsčiau... Kaip galėjai taip padaryti, mama?
Klausiausi trūksmingo jos alsavimo kitame laido gale ir lau­
kiau, ar ji nusižemins ir atsakys. Bet mama vis dar nieko nesakė.
Atsikrenkščiau, kad balsas būtų ne toks kimus.

348
 - Raselas manęs neišprievartavo. Bet mane išnaudojo. Paliko
sieloje neišdildomą skriaudą. Buvau viską tau papasakojusi, pasiti­
kėjau tavimi. O ką tu darai? Pakvieti tą vyrą į mūsų namus ir mano
akivaizdoje įteiki jam apdovanojimą. - Užsidengiau akis ranka.
Neketinau verkti. Tik norėjau padaryti tam galą. Išaiškinti mamai,
kaip jos elgesys mane paveikė, kad pagaliau suprastų, kodėl pabė­
gau ir nusprendžiau viską pradėti nuo pradžių. - Kaip galėjai taip
su manim pasielgti, mama? Aš tavo duktė. Turėjai mane apsaugo­
ti, o vijai tiesiai į pražūtį.
Mama sušvokštė.
- Manai, man buvo lengva? - paklausė drebančiu balsu.
- Taip - susidarė toks įspūdis, - patvirtinau.
- Neįsivaizduoji, kiek man kainavo pakęsti tą žmogų savo na­
muose! - sušnypštė ji.
- Tai kodėl nieko nedarei, kad jo nebūtų?
Ji vėl kiek patylėjo.
-Jis ir vėl šiais metais paaukojo krūvą pinigų labdaros organi­
zacijai, Kristele, - galiausiai tyliai ištarė. - Neturėjau kitos išeities.
Juk žinai, kaip viskas vyksta tuose sluoksniuose.
Nusijuokiau be garso. Tą pačią akimirką durys prasivėrė ir pro
plyšį pažvelgė Dona. Pamačiusi, jog laikau telefoną prie ausies,
norėjo vėl dingti, bet pamojau, kad įeitų vidun. Nenorėjau išvaryti
draugės iš jos pačios kambario. Be to, pamaniau, kad šalia Donos
nebesij ausiu tokia maža.
Atsisėdau ir parodžiau jai sėstis šalia. Dona pakluso ir tyliai
užsiropštė ant lovos. Jos žvilgsnis buvo susirūpinęs.
- Žinau, kaip viskas vyksta, mama. Kur nežinosiu. Bet tai ne­
reiškia, kad nesitikėjau sulauksianti tavo pagalbos.
- Laikiau jį kuo toliau nuo tavęs, Kristele. Dariau visa, kas ma­
no valioje, kad jis...

349
 -Jeigu tikrai būtum dariusi, tas kiaulė išvis nebūtų atsibastęs į
mūsų namus, - tvirtu balsu ją pertraukiau. - O po viskam būtum
pasielgusi kaip kiekviena normali motina ir įkišusi tą šlykštynę už
grotų. Bet ne - vertei mane rengtis kukliau ir priėmei tuos purvi­
nus pinigus, kuriuos jis tau davė už tylėjimą. Palikai mane vienut
vienutėlę klaikiai išsigandusią ir apimtą panikos.
Girdėjau, kaip ji atsikvėpė, bet dar nebuvau visko išsakiusi.
- Nebenoriu ilgiau kapanotis praeityje, mama. Tikrai ne. Išvy­
kau į Vudshilą, kad pradėčiau viską iš naujo. Ne todėl, kad suma­
niau apsunkinti gyvenimą tau ir tėčiui. Tiesiog norėjau vėl laisvai
kvėpuoti. Bet pamačiau, kad negaliu, kol mudvi neišsiaiškinsime.
Ragelyje staiga stojo kapų tyla.
- Stengiuosi tau atleisti. Stengiuosi išmesti iš galvos tą įstoriją
su Raselu ir susikurti gyvenimą čia. Bet negalėsiu to padaryti, jeigu
ir toliau kišiesi į mano sprendimus.
Tramdžiau ašaras. Dona sugriebė mano ranką ir tvirtai su­
spaudė.
- Niekuomet nesiekiau tyčia tavęs skaudinti, Kristele, norėjau
mūsų šeimai tik gero, - tarė mama.
Supratau, kad jokio jos atsiprašymo nesulauksiu. Daugiau ji
apie nieką negalvojo, pažinojau kaip nuluptą. Šiaip ar taip, išklojau
jai visa, ką turėjau pasakyti dar prieš kelerius metus.
- Mama, tu mane įskaudinai. Net labai. Per Padėkos dieną vėl
įrodei, kad tau nusišvilpt į mano jausmus. Leidai man ateiti į šven­
tę, nors žinojai, kad ir jis ten bus. Tau visuomet buvo svarbesnis
tavo pačios įvaizdis draugų akyse nei dukters savijauta.
Ji išsyk giliai įkvėpė, kad man paprieštarautų, bet nerado žo­
džių. Dona klausiamai į mane žiūrėjo, bet aš neryžtingai gūžtelė­
jau pečiais, nes mama vis dar tylėjo.
Po kurio laiko paklausė:
-Tikriausiai galutinai išvijau tave iš namų, tiesa?

350
 Tiesiog mačiau ją prieš save - sėdi tiesi kaip žvakė, užmetusi
koją ant kojos tuose namuose, kurie jau seniai nebe mano.
- Artimiausiu metu neketinu grįžti atgal į Denverį, mama. Čia,
Vudshile, išties jaučiuosi labai gerai.
-Turi gyventi didmiestyje, Kristele, - sušnopštė ji. - Ne kaime,
kur visi važinėja surūdijusiais trantais.
Vos nenusijuokiau iš jos žodžių.
- Aš nebe Kristele, mama. Jau keli mėnesiai. Draugai čia mane
vadina Alija. Gal kada apsiprasi su tuo, kad pati kuriu savo gy­
venimą ir noriu būti laiminga, - tyliai ištariau. Šitą sakinį buvau
paruošusi dar prieš jai skambindama. - Nenoriu jūsų išguiti iš savo
gyvenimo, mama. Būtų negerai nei jums, nei man, bet jeigu nepri-
imsite manęs tokios, kokia esu, man neliks kitos išeities.
Dona taip smarkiai suspaudė man pirštus, kad net sąnariai
trakštelėjo.
- Negaliu pripažinti to kelio, kurį pasirinkai... Kad ir ką manai
apie mane, linkiu tau tik visa ko geriausio. Tik vienareikšmiškai
sakyčiau, kad tai ne Vudshilas ir juolab ne anas tatuiruotas nevy­
kėlis, kuris tave veda klystkeliais.
Mamos žodžiai skausmingai pervėrė man širdį.
- Alija, jeigu ji kalbės niekšybes, paprasčiausiai padėk ragelį, -
sušnabždėjo Dona, rodydama, kaip tai daroma.
- Nebesu priklausoma nuo tavęs ir tėčio. Jeigu norėsite daly­
vauti mano gyvenime, turėsite jį pripažinti. Galite atvažiuoti ma­
nęs aplankyti, galite ir nelankyti. Palieku jums spręsti. Aš bet ku­
riuo atveju nebegrįšiu. Vudshile jaučiuosi esanti namuose labiau
nei kur kitur. - Nors čia man buvo sudaužyta širdis. - O dabar
turiu baigti pokalbį. Man reikia dar kai ką sutvarkyti.
Išgirdau, kaip mama smarkiai įkvėpė oro.
- Iki, mama. Jeigu nori, perduok nuo manęs tėčiui linkėjimų, -
pasakiau daugmaž taikingai.

351
 - Iki, Kr... - ji patylėjo. - Iki, Alija.
Išgirdau pypsėjimą. Iš lėto padėjau ragelį.
- Be galo tavimi didžiuojuosi, - pareiškė Dona plačiai nusišyp­
sodama.
- Ar neatrodysiu kvaila, jei pasakysiu, kad ir pati savim di­
džiuojuosi?
Draugė smarkiai papurtė galvą, nors jos šypsena truputį pri­
blėso.
-Visiškai ne.
Buvau sudirgusi ir suprakaitavusi, pulsas tvaksėjo kaip pasiutęs,
bet atsakiau jai šypsniu. Pagaliau pasiryžau. Pasakiau mamai, ką
iš tikrųjų manau, ir nuo jos atsiskyriau. Dabar ji tesprendžia, ar
turėsime bendrą ateitį.
 3 4 skyrius

Semestro viduryje rasti padorų būstą buvo gerokai lengviau nei

jo pradžioje. Ieškoti daugeliu atvejų sekėsi. Apžiūrinėjome butus
dviese, kartais ir trise, tad groteskiškų situacijų sumažėjo iki mini­
mumo. Kartą prie mudviejų su Dona buvo pradėta idiotiškai kibti:
gavome klausimą, ar nenorime pasibučiuoti, bet mandagiai atsa­
kėme, kad nenorime.
Vos spėjau dalyvauti visose paskaitose, o tarp jų važinėti nuo
vieno buto prie kito ir tartis su nuomotojais, bet prasiblaškyti man
išėjo į naudą.
Kartais išsigandusi krūptelėdavau, širdis imdavo daužytis krū­
tinėje, kai universiteto miestelyje pamatydavau kokį tipelį, užsi­
maukšlinusį kepurėlę arba vilkintį panašų į Keideno megztinį. Bet
nė sykio neišvydau jo paties.
Sutikau jį tik mūsų bendrame seminare. Jau buvau svarsčiusi, ar
nereikėtų nutraukti to kurso ir vėl į jį užsirašyti kitą semestrą, bet
tokią mintį atmečiau. Pamaniau, kad kino ir televizijos seminaro,
vieno iš savo mėgstamiausių, dėl Keideno nė už ką nemesiu. Ne­
sislapstysiu nuo to vaikino tik todėl, kad įsikalė sau į galvą negalįs
būti su manimi.
Stengiausi nesipainioti Keidenui po kojomis. Į seminarą atėjau
kaip galima vėliau, išsmukau iš auditorijos pirma, buvau sutelkusi

353
dėmesį tik į tai, ką kalba dėstytojas, kad nekiltų pagunda pažvelgti
į Keideną. Elgiausi taip, tarsi jis nė neegzistuotų.
Tos dienos seminaro užduotis buvo priskirti filmus ir juose
vaidinusius artistus reikiamai kino gamybos proceso kategorijai ir
laikotarpiui. Turėjome išeiti į priekį ir pritvirtinti prie lentos lapelį
reikiamoje grafoje. Visai nesunku, jei esi įdėmiai perskaitęs kons­
pektą. Paėmiau magnetuką, kad prilipinčiau savo pirmąjį lapelį, ir
pajutau kažką stovint už nugaros. Iškart supratau, jog tai Keide­
nas. Užuodžiau jo kvapą, kuris per paskutinius mėnesius pasidarė
man toks savas, pajutau nuo jo sklindančią šilumą, ir mano rankos
išdavikiškai pašiurpo it žąsies oda. Jo ranka kyštelėjo man per petį
ir prilipino savo lapelį.
Sustingau.
- Gal galime pasikalbėti? - paklausė Keidenas.
Stovėjo taip arti, kad jo alsavimas sukuteno man ausį.
Norėjau apsisukti ir grįžti į vietą, bet jis tvirtai suėmė mane
už alkūnės. Iš paskutiniųjų stengiausi į jį nežiūrėti, spoksojau tik
į jo ranką. Man apsvaigo galva, pulsas pasiutusiai daužėsi. Net per
megztinį atrodė, lyg Keidenas liestų mano pliką odą. Tas prisilie­
timas sukėlė įvairiausius jausmus. Norėjau apsivyti jo kaklą ran­
komis ir išsiraudoti, o kartu trenkti jam per veidą ir suknežinti
nosį. Ištrūkti iš tų rankų, bet ir niekada jo nebepaleisti. Kaip anais
laikais, kai Keidenas mane paliesdavo, patyriau tokį jausmą, lyg
kas būtų įspraudęs dėlionės dalelę į jos vietą.
Tai neįmanoma. Niekada negalėsiu susidėti su jokia mergina,juo­
lab su tokia kaip tu, -
skambėjo ausyse.
Nežiūrėdama jam į akis atsargiai ištraukiau ranką. Grįžau į sa­
vo vietą ir besidaužančia širdimi pradėjau kruopščiai rašytis duo­
menis nuo lentos. Po kurio laiko Keidenas išėjo iš auditorijos.

354
Po paskutinio seminaro mudu su Skotu susėdome universiteto
miestelio kavinėje palaukti Donos. Vakare buvau sutarusi apžiūrėti
dar vieną butą ir norėjau, kad draugai mane palydėtų. Nežinojau,
ką be jų būčiau dariusi. Gausios paieškos išvargino, pati viena ne­
būčiau joms ryžusis, bet iš mano jau apžiūrėtų šešių būstų du man
visai patiko. Kupina vilčių užpildžiau nuomininko formuliarus, bet
paaiškėjo, kad įtikinti šeimininkus, jog esu gera nuomininkė, kur
kas sunkiau, nei maniau. Vienas iš tų dviejų butų man atsakė, o
žinios apie kitą laukiau jau kelias dienas.
Stengiausi nedėti per daug vilčių į butą, kurį ketinau apžiūrėti
šį vakarą, internete matytos jo nuotraukos buvo puikios.
Mudu su Skotu užkopėme girgždančiais kavinės laiptais aukš­
tyn, nešini pienu ir espreso kava. Viršuje visos vietos prie langų
kaip visuomet buvo užimtos, bet vidury radome laisvą staliuką.
Dar nespėjęs kaip reikiant įsitaisyti prie stalo Skotas ėmė
šlamšti spurgą ir mykti iš pasigardžiavimo.
- Skanu? - nusijuokusi paklausiau.
Jis nusilaižė nuo lūpų šokoladą.
- Neprastai. Nori atsikąsti?
Papurčiau galvą.
- Tau, Alija, reikia daugiau valgyti.
Jis mosavo spurga man panosėje, tad galiausiai neturėjau kitos
išeities, tik pasilenkti ir atsikąsti. Spurga buvo įdaryta šokoladu.
Apibūdinimą „neprastai“ reikėjo laikyti visiškai menkinančiu.
- Šaunuolė, - pilna burna pagyrė mane Skotas. - Nenoriu, kad
dar labiau sublogtum.
-Juk blogstu netyčia, - burbtelėjau.
Tai buvo tiesa. Vis dar vargiai įstengdavau ką nors suvalgyti,
visiškai neturėjau apetito. Vienintelis nuolat mano vartojamas da­
lykas buvo kava, bet tik todėl, kad be jos iš nuovargio ir išsekimo
būčiau galėjusi bet kur išsijungti. Mano zombiškoji būsena, kaip

355
Dona meiliai ją vadino, nebebuvo tokia slegianti kaip iškart po to,
kai Keidenas mane išgrūdo, bet darė savo.
- Kaip sekėsi kino ir televizijos seminare?
Atsidusau. Tiesą sakant, norėjau pamiršti susitikimą su Keide-
nu, bet Skotas tokius dalykus kažkaip užuosdavo.
-Jis mane užšnekino. Paklausė, ar galėtume pasikalbėti.
- Ir ką? Galėjai? - susidomėjęs Skotas kilstelėjo antakius. Laižė
spurgos įdarą ir smaginosi žiūrėdamas, kaip liežuvis kone iki paša­
knių sulenda į tešlos kamuoliuką.
- Man regis, niekada nebegalėsiu.
- Bet gal jis turi ką svarbaus pasakyti?
- Ką tokio? Kad vonioje pamiršau tamponus? - paklausiau kiek
per garsiai, ir mergaitės prie gretimų staliukų išsigandusios į mus
atsigręžė. Sumurmėjau kažką panašaus į atsiprašymą ir pasislėpiau
už savo taurės.
- Alija!
Atsisukusi pamačiau prie mūsų einančią Moniką, paskui ją
žengė Spenseris ir Etanas. Spenserio akis vėl atrodė sveikutėlė.
- Sveiki, - išgirdau save sakant.
- Ar turite laisvų vietų? - droviai paklausė Monika, rodydama
nykščiu sau už nugaros. - Užimti visi staliukai.
Tarsi būčiau galėjusi pasakyti „ne“. Linktelėjau ir prisiverčiau
nusišypsoti. Monika, Etanas ir Spenseris niekuo dėti, kad Keide­
nas taip padarė. Jie visuomet buvo man malonūs. Ir nors ateityje
nebe taip dažnai leisime laiką drauge, susitikimų neišvengsime.
- Kaip tau sekasi? - paklausė Monika.
- Gerai. - Trys poros antakių sinchroniškai pakilo. - Manau,
kad palyginti neblogai, - murmėdama pridūriau, nes tai nebebuvo
visiškai melas.
- O Keidenui tai visai sumautai, - išpoškino Monika.

356
 - Mažute, nemanau, kad... - numykė Etanas, bet Skotas jį per­
traukė:
- Ir puiku. Nieko kito jis neužsitarnavo, - tarė visiškai ramiai ir
mandagiai šyptelėjo.
Monika sumišusi žybtelėjo į jį akimis, paskui palinko virš stalo
į mane taip, kad vos nesumerkė plaukų uodegos į kavą. Paskutinę
sekundę Etanas sugriebė tą uodegą ir permetė jai ant nugaros.
- Keidenas tiesiog negali nieko prisileisti artyn, juk pati, Alija,
žinai. O jeigu ką prisileidžia, kitą akimirką puola į paniką ir vėl tą
žmogų atstumia. Taip mums visiems jau buvo. Tiesa, vaikinai?
Ji atsigręžė į Spenserį ir Etaną, sėdinčius šalia.
Etanas atsiduso ir tarsi norėjo kalbėti, bet Monika metė grės­
mingą žvilgsnį, tad jis paskutinę akimirką apsigalvojo ir pritaria­
mai linktelėjo. Spenseris tik sunėrė rankas ant krūtinės. Neatrodė
labai laimingas.
- Tai tegul kuo greičiau drožia pas psichoterapeutą! - užpyko
Skotas.
Uždėjau ranką jam ant riešo, kad jis nusiramintų.
- Viskas gerai. Baigtas reikalas.
Žodžius - netikrus ir sumeluotus - gromuliavau kaip plastiką.
- Alija, mudu abu žinome, kad tai visiška nesąmonė. - Spense­
ris pakėlė galvą, suraukė kaktą ir pasirėmęs į stalą alkūnėmis palin­
ko į priekį. - Nuo tada, kai čia apsilankė Aleksas, Keidenas atrodo
visiškai pribaigtas.
Monika išsižiojo.
- Čia buvo Aleksas? Kodėl nieko apie tai nežinojau?
- Nes Keidenas nenori, kad kiti žinotų.
- Darosi bent kiek aiškiau, - Etanas persibraukė ranka plaukus
ir ją uždėjo ant Monikos kėdės atlošo.
Skotas sušnarpštė.

357
 - Kas aiškiau? Atvyksta piktasis brolis, o logiškas jo atvykimo
padarinys tas, kad Keidenas išmeta Aliją iš buto? Atleiskit, man to
neužtenka. Toli gražu ne.
Dar nebuvau mačiusi Skoto tokio įniršusio.
- Mes... mes turime jai šitai pasakyti, - sumurmėjo Monika ir
klausiamai dirstelėjo į Spenserį.
Sis bemat papurtė galvą.
-Ji turi žinoti, Spensi, - paantrino Etanas.
- Gal pagaliau apšviestumėt, apie ką čia šnekat? - Mano akys
bėgiojo nuo vieno bendramokslio prie kito, kol sustojo prie Spen-
serio.
Jis kankinamai sumykė ir nutaisė tokią miną, lyg norėtų atsi­
durti kuo toliau nuo čia.
- Keideno santykiai su broliu... tarkime, ne per geriausi.
-Jis man apie tai pasakojo. Apie skyrybas, savo tėvą ir jo įmo­
nę. Ir apie Aleksą.
Prisiminiau visa, ką Keidenas man dėstė apie savo šeimą. Kad
jis niekada nesutaręs su tėvu, kad šis niekada jo nesupratęs, kad
brolis domėjęsis įmonės reikalais, o jis visai kitais dalykais. Ir per
tai vis labiau tolęs nuo Alekso, kol galiausiai jų, regis, niekas ne­
besiejo.
- Kai Keidenui suėjo aštuoniolika metų, jį paliko mergina, -
pasakė Spenseris.
- Kendra, - linktelėdama tyliai pridūriau.
- Kaip tai susiję su... O! - Skotas išplėtė akis. - Negi brolis ją
paveržė?
Spenseris sušnarpštė.
- Ne. Ją išprievartavo.
Užspringau kava ir garsiai užsikosėjau. Skotas padaužė man
per nugarą, kad galėčiau įkvėpti oro.
-Ką?

358
 - Aleksas išprievartavo Kendrą po vieno vakarėlio.
- O Dieve, - pralemenau.
Spenserio veidas įsitempė, buvo matyti, kad jis turi prisiversti
kalbėti toliau.
- Kendra paliko Keideną, nes šis ja nepatikėjo. Patikėjo broliu,
kuris, žinoma, viską neigė. Jau anuomet Keidenas mažokai ben­
dravo su Aleksu, juk žinai, tėvų skyrybos gerokai juos atitolino vie­
ną nuo kito. Bet Aleksas vis dar buvo didysis brolis, kurį jaunėlis
vaikystėje ilgus metus dievino ir kuriuo žavėjosi. Keidenas šventai
tikėjo, kad Aleksas negalėtų šitaip padaryti jokiai merginai, juolab
jaunėlio brolio draugei. Jo ir Kendros draugystė baigėsi visiškai
bjauriai. - Spenseris nuleido akis į stalą ir sutrynė smiliumi kelias
cukraus kruopeles. - Tik vėliau paaiškėjo, kad Kendra nemelavo.
Keidenas prarado žemę po kojomis.
Sunkiai atsikvėpiau ir tvirtai įsitveriau Skoto rankos. Jis uždėjo
ranką man ant plaštakos ir ją spustelėjo.
- Tas nusikaltimas buvo nuslėptas didžiuliais pinigais. Kitaip
Keideno tėvo įmonei būtų atėjęs galas, - toliau pasakojo Spense­
ris. -Tokios žalos įvaizdžiui niekaip neatitaisysi.
Krūptelėjau. Prisiminiau nugirstą Keideno ir Alekso pokalbį.
Staiga viską supratau. Nenuostabu, kad Keidenas jo taip nekentė.
- Keidenas vis dar graužiasi, kad ne iš karto patikėjo Kendra.
Ir nors niekada to nepripažintų, beprotiškai bijo vėl ką nors įskau­
dinti ir nuvilti. Manau, dėl to... uždraudė sau prisileisti kitą žmogų
bent kiek arčiau. Laikosi nuo visų atstu. Bet juk pati matai, kuo
visa tai virto.
- Galėjo su manim apie tai pasikalbėti, - tyliai pasakiau.
Monika atsiduso.
- Ko gero, tiesiog nežinojo, nuo ko pradėti. Ir bijojo tave pra­
rasti.

359
 Apgalvojau jos žodžius. Tai tiesa. Jei kalbėsime apie jausmus,
tai Keidenas uždaresnis už bet kurį kitą žmogų. Be to, istorija su
Kendra ir Aleksu buvo ne iš tų, kurias galėjo pasakoti prie puode­
lio kavos, juolab žinodamas, ką pati buvau patyrusi. Tikriausiai jis
matė vienintelę išeitį iš padėties: mane atstumti.
- Išties baisu. Kalbu rimtai. Bet niekas nepateisina to, ką jis tau,
Alija, padarė, - Skotas grąžino mane į tikrovę.
- Žmonės klysta, - tarė Monika į jį nežiūrėdama. - Esu tikra,
kad Keidenas dėl to gailisi. Jam, Alija, tikrai blogai. Tūno namuose
ir su niekuo, be Spenserio, nesikalba.
- Nesikalba nei su manim, - įsiterpė tasai.
- Tai ką judu visą laiką veikiate? - sutrikęs paklausė Etanas.
- Žaidžiame kompiuteriu.
- Ir daugiau nieko?
Spenseris papurtė galvą.
-Jeigu nenori kalbėti, gerbiu jo norą. Manau, jam reikia laiko,
kad viską suvirškintų.
- Mums jau laikas eiti, - tyliai tarė Skotas. - Donai tuoj baigsis
paskaita.
- Kur važiuosite? - pasmalsavo Monika.
Mačiau, jog stengiasi kalbėti žvaliu balsu, ir įvertinau, kad bent
mėgina praskaidrinti nuotaiką.
- Buto vizitacija numeris septyni.
Monika išsižiojo, bet Etanas buvo greitesnis:
- Iš tikro ieškaisi buto?
- Aišku, kad ieško. Juk nesėdės kampe vien todėl, kad savo
jausmuose pasiklydęs tipas nusprendė nebenorįs jos matyti, - su­
irzęs atrėžė Skotas.
Atvirai kalbant, visą paskutinę savaitę kaip tik ir lindėjau kam­
pe. Bet draugų trijulė nebūtinai turėjo žinoti.

360
 - Gal tau reikėtų luktelėti, kol... - Monika tarytum ketino ką
pasiūlyti.
- Ne, - švelniai ją nutraukiau ir pamėginau nusišypsoti. Šir­
dis krūtinėje daužėsi it patrakusi. - Nors Keidenas man daug ką
reiškia, vis dėlto nenoriu jaustis priklausoma nuo žmogaus, kuris
šitaip blaškosi negalėdamas apsispręsti... Tarp mūsų viskas baigta,
Monika.
Atsistojau ir pasistengiau ramiai kvėpuoti. Mano siela šaukte
šaukėsi Keideno. Troškau jį pamatyti, apglėbti ir iš jo išgirsti, ką
jo draugai man čia papasakojo, bet tai buvo neįmanoma. Visiškai
neįmanoma.
- Ačiū, kad viską man papasakojote, - tariau.
Praeidama pro Spenserį patapšnojau jam per petį, nusišypsojau
Etanui ir Monikai.
Spenseris sugriebė mane už rankos ir ją spustelėjo. Pažvelgė
tiesiai į akis.
-Jei persikraustant reikės pagalbos, duok žinoti. Ir ne tik tada.
- Dėkui, Spensi.

361
 35 skyrius

Butas numeris septintas, tikrovėje nuostabesnis nei nuotraukose,

buvo vos už penkiolikos minučių nuo universiteto miestelio, aplin­
ka gražiai sutvarkyta. Tame rajone gyveno ne vien vyresni žmonės
ar šeimos, bet ir studentai. Viskas atrodė išpuoselėta - žalia ve­
ja prie laukujų durų, skveras šalimais ir laiptinė. Butas buvo kaip
sapnas: visas išklotas tamsiu parketu, derančiu prie baltų sienų,
jo kaimiškas interjeras vis dėlto atrodė itin šiuolaikiškas. Erdvios
svetainės siena, sumūryta iš nelygių raudonų plytų, labai pritiko
prie šviesių medinių langų rėmų ir durų staktų. Tiesą sakant, trūko
tik židinio, kad tas kambarys primintų jaukų namelį. Virtuvė buvo
maža, bet apstatyta kaip ir visa kitą tame bute, o vonios kambarys
ką tik suremontuotas. Jame radau ir vonią, ir dušą. Priešais svetai­
nę buvo du maždaug vienodo dydžio miegamieji. Vienas jų turėjo
didesnius langus; iš karto nusprendžiau, kad man jo reikia.
Apsidairiau švytėdama iš laimės, bet čia pat prisiminiau, kad
vieno buto ką tik negavau. Kodėl šioje vietoje man turėtų labiau
pasisekti? Tikriausiai dėl tokių butų kaip šis žmonės kaunasi.
Laimė, apžiūroje nedalyvavo brokeris, šeimininkė pati aprodė
kambarius. Tai buvo miela senyva moteriškė, papasakojo mums
apie anūką amatininką, padėjusį jai viską kuo geriausiai įrengti.
Skotas juo susidomėjo, o mudvi su Dona dar sykį apėjome kam­
barius.

362
 - Noriu šito buto, - pasakiau draugei ir įsikibau jai į parankę. -
Čia gerai jaučiuosi.
Jausmas buvo panašus į tą, kurį patyriau pirmą kartą atėjusi į
Keideno namus - tik be kandžių pastabų ir niūrių žvilgsnių.
- Kaip būtų gerai, kad neturėčiau vietos bendrabutyje iki metų
pabaigos, - atsiduso Dona, rodydama į sofą vidury kambario. Prie
jos tįsojo minkštas kilimas, ant jo stovėjo stalas iš tokio pat medžio
kaip parketas. - Regis, ji daug patogesnė už tavo išskleidžiamąją.
Nuo prisiminimo apie mėgstamą sofą man skausmingai dilg­
telėjo širdį. Ji vis dar stovėjo buvusiame mano kambaryje. Už tai,
kad Skotas pasisiūlė išgabenti likusius pas Keideną daiktus, buvau
jam be galo dėkinga. Aišku, be galo troškau pasikalbėti su Keide-
nu, iš jo paties lūpų išgirsti istoriją apie Kendrą ir brolį Aleksą, bet
gerai žinojau, kad jis man būtų sukėlęs jausmų sumaištį, o to leisti
negalėjau. Man reikėjo buto. Turėjau sumanymų. Norėjau sugrįžti
į teisingą kelią, jaustis saugiai ir tvirtai, o šito man suteikti Keide­
nas negalėjo. Kažin ką būčiau atidavusi, kad mūsų santykiai būtų
susiklostę kitaip, bet turėjau pirmiausia galvoti apie save. Norėjau
pagaliau pati tvarkyti savo gyvenimą. Juk dėl laisvės ir atvykau į
Vudshilą.
Garsus ponios Kolins juokas parviliojo mus į koridorių.
-Jūs nepakartojamas, Skotai!
Mudvi su Dona linksmai persimetėme žvilgsniais.
-Juk neketinate čia atsikraustyti, tiesa? - spindinčiomis akimis
paklausė šeimininkė ir iš apačios pažvelgė į aukštaūgį Skotą. Jis
veikiausiai buvo panaudojęs visą savo žavesį, kad apvyniotų senutę
aplink pirštą.
- Ne, bet tikrai kuo dažniausiai lankysiu savo draugę Aliją, -
nuoširdžiai atsakė Skotas ir kerinčiai šyptelėjo.
- Kas turi tokius mielus draugus, tas yra išties padorus, - ponia
Kolins kreipėsi į mane: - Jeigu norite, šį butą jums išnuomosiu.

363
 Išsižiojau iš nuostabos.
Skotas žaibiškai sureagavo.
-Ji nori pasakyti, kad bet kuriuo atveju jį nuomosis. Tokio gra­
žaus buto reikėtų dar gerai paieškoti, ponia Kolins. Ar pati parin­
kote viską jam įrengti? Turėtumėte būti interjero dizainerė, taip
puikiai viskas suderinta!
Kita proga tikriausiai būčiau pradėjusi žiaukčioti, nes Skotas
nežmoniškai meilikavo. Bet tą akimirką tik mindžikavau vietoje.
- Meistriškas suvedžiotojas, - sumurmėjo Dona man į ausį, at­
rodė ir pasibjaurėjusi, ir susižavėjusi. - Net močiučių.
Plačiai išsišiepiau.
Netrukus susėdome su ponia Kolins prie virtuvės stalo, ji mums
parodė nuomos sutartį. Padiktavau savo asmeninius duomenis,
sutarėme dėl užstato, kurį gausiu sumokėti iki savaitės pabaigos.
Suma išėjo didelė, nes svetainės ir virtuvės baldai buvo nauji, bet
pamaniau, jog su tuo susidorosiu, juo labiau kad atgausiu užstatą iš
Keideno. Artimiausiu metu tikriausiai turėsiu prisiimti mokinių,
norėdama padengti visas išlaidas, bet universiteto skelbimų lento­
se kas savaitę atsiranda vis naujų skelbimų dėl privačių pamokų,
tad gal nebus rūpesčių.
Susitvarkysiu.
Ponia Kolins pasakė sutiksianti su tuo, kad pasiieškočiau sub-
nuomininko antram kambariui, tik turėčiau žinoti, jog pati ir atsa­
kysiu, jei bute bus kas sugadinta.
Atsisveikindama ją apkabinau. Žinojau, kad tai ne itin profesi­
onalu, bet ji išgelbėjo iš padėties. Ir ne vien. Įdavusi buto raktus į
rankas, sugrąžino man laisvę.
Pinigais to neįvertinsi.

364
Nebenorėjau nė vienos nakties ilgiau nei būtina naudotis Donos
lova, tad jau kitą dieną mudvi pernešėme mano daiktus į naująjį
butą. Džiaugiausi, kad jame yra beveik visi reikiami baldai, bent
dėl to nereikės sukti sau galvos.
Skotas ir Spenseris atnešė man daiktus, užsilikusius pas Keide­
ną. Vengiau juos klausinėti, o jie buvo tokie taktiški, kad nesileido
aptarinėti svarbiausio dalyko. Padėtis ir šiaip buvo ganėtinai ne­
maloni.
Popiet sutvarkėme miegamąjį. Spenseris su Skotu net pakabino
užuolaidas. Sumontuoti reikėjo tik mano sofą. Komodą jie kažin
kaip sukišo į Spenserio mašiną neišardytą. Monika irgi trumpam
užsuko, padėjo man padailinti kambarius. Be to, atnešė visą kalną
blynų, juos pamačiusi atgavau apetitą pirmą kartą nuo tada, kai
Keidenas mane išmetė lauk.
Paskui Skotas panūdo sudaužti taures už mano naująjį bu­
tą. Virtuvėje neradau šampano taurių, užtat aptikau puodelių su
kačiukų paveikslėliais ir mielais užrašais, tokiais kaip „Geriausia
pasaulyje senelė“. Tikriausiai ponios Kolins anūkas paliko jai do­
vanėlę, baigęs remontuoti butą.
Susidaužėme už surinktus baldus ir suskatome kraustyti daik­
tus iš lagamino ir dėžių. Man suskaudo širdį, kai pamačiau, kaip
atmestinai Keidenas viską sugrūdo. Rėmelis su Donos ir mano
nuotrauka net buvo įtrūkęs. Dona jį paėmė iš mano rankų ir įdavė
geriausios pasaulyje senelės puodelį, kad gurkštelėčiau šampano.
Vakare lempučių girliandos jau kabėjo ant raudonų plytų sie­
nos viršum sofos, o svetainėje ir virtuvėje degė kvapiosios žvakės.
Sėdėjau prie sofos ant pūkuoto kilimo šalia Donos, patogiai dryb-
sančios ant sofos. Spenseris sėdėjo jai prie šono, prie kito įsitaisė
Skotas, ėmė kaip pamišęs susirašinėti žinutėmis su Maiku. Moni­
ka buvojau prieš kurį laiką išėjusi, nes turėjo pasiruošti egzaminui,

365
paskui susitikti su Etanu, o mes nutarėme tokią dieną švęsti ir
atsikimšti dar vieną butelį šampano.
- Pavargau, - mieguistai tarė Dona ir nusižiovavo.
- Tikiu. Tikrai labai gailiuosi, kad buvau pas tave taip iške­
rojusi.
Adošiau galvą ir pažvelgiau į savo draugę. Ji nubraukė plaukus
man nuo kaktos ir nusišypsojo.
- Išties iškerojusi. Bet, šiaip ar taip, neknarkei. Tai pliusas.
- Tikrai? Tūkstantis tau ačiū.
- Aš irgi neknarkiu, - įsiterpė Spenseris ir mane prajuokino.
Dona pavartė akis.
- Tau pliusų neskirsiu.
- Kodėl ne? Esu tiesiog nuostabus, kai miegu. Užimu nedaug
vietos, neknarkiu ir net apsieinu be drabužių...
- Man turi padaryti įspūdį tai, kad miegi nuogas, nes?.. - ne­
baigė sakyti Dona.
- Ak, Dona, - atsiduso Spenseris slėpdamas šypseną. - Jeigu
negali to įsivaizduoti, tai nė nebežinau, ką su tavim daryti.
Neatplėšdamas akių nuo telefono Skotas kilstelėjo puodelį, kad
su juo susidaužtų.
- Eik sau. Pliusų tai jau tikrai negausi!
Dona paraudo ir įkišo nosį į puodelį.
- Iš manęs gausi su kaupu, Spensi, - pasakiau jam po kurio
laiko. - Tikrai. Ačiū tau už viską.
Kalbėjau iš širdies. Gyvenime nedažnai sutiksi tokių vaikinų
kaip Spenseris, kurie aukojasi dėl savo draugų ir net leidžiasi jų
primušami. Jis buvo ištikimas, paslaugus ir net juokaudamas ar
traukdamas visus - dažniausiai mano geriausią draugę - per dantį,
išlikdavo rimtas ir jausmingas, ypač kai to reikėdavo.
- Nėra už ką. Tikiuosi, išsrėbsit visą tą košę.
Nežinojau, ką jam atsakyti, tad tylėdama nusukau akis į šalį.

366
Likusį vakarą mudvi su Dona kurpėme spalvingus skelbimus apie
išnuomojamą kambarį, ketinome juos pakabinti skelbimų lento­
je. Skotui susakiau reikalavimus busimajam nuomininkui, jis įkėlė
skelbimą į internetą. Spenseris mums pakišo kūrybingų minčių,
pavyzdžiui: „Būtinai atsiliepk, jeigu esi rausvas vienaragis“ arba
„Serlokai Holmsai, su džiaugsmu būsiu tavo Džonas Vatsonas ir
pervadinsiu šį butą Beiker Stritu 22iB“.Taip kvatojau, kad šampa­
nas išpurslojo pro nosį.
Kai vėlų vakarą atsisveikinau su draugų trijule ir pirmąsyk li­
kau bute viena, nežinojau, ar imti šokti, ar apsižliumbti. Jaučiausi
tikra šaunuolė, nes susiradau nuostabius namus. Ir tuo pat metu
nežmoniškai maudė širdį. Tad galiausiai pasirinkau abiejų veiksmų
mišinį.
Buvau tokia įsiaudrinusi, kad nebepajėgiau blaiviai mąstyti. Pa­
sistiprinusi šampanu pagriebiau telefoną. Kaip pamišusi maigiau
ekranėlį, tada numečiau telefoną ant sofos, vėl paėmiau į rankas,
vėl nutrenkiau kuo toliau nuo savęs, kad nepadaryčiau ko nors ir
paskui gailėčiausi.
Vis dėlto nesusivaldžiau.
Stryktelėjau ant kojų, vėl pagriebiau telefoną ir kuo skubiau,
kad neapsigalvočiau, surinkau Keideno numerį.
Kai būni vienas ir turi per daug laiko, prisigalvoji keisčiausių
dalykų. Man atrodė, kad darau geriausią ir kartu kvailiausią daly­
ką, kokį gyvenime esu dariusi. Vos nepradėjau kikenti.
Tiesiog būtinai turėjau išgirsti jo balsą. Man jo be galo trūko.
Trūko Keideno juoko ir net bambėjimo.
Jis atsiliepė iškart po pirmo signalo:
- Plerpa?
O Dieve. Turėjau viską geriau apgalvoti. Tą pat akimirką apsipy­
liau ašaromis. Degiau troškimu paleisti jam visu garsu Teilor Svift
„I Almost Do“. Arba „Thirty Seconds To Marš“ gabalą,Attack“.

367
 - Ar tau viskas gerai?
Keideno balsas buvo tylus, kone šnabždantis. Norėjosi jį su­
čiupti, juo apsitūloti kaip šilta stora antklode.
Sukaupiau visą drąsą.
- Kodėl man nieko nesakei? - sukuždėjau. - Kodėl nepapasa­
kojai, ko pridirbo Aleksas?
Išgirdau trūksmingą alsavimą. Kurį laiką Keidenas nieko neat­
sakė. Įsikniaubiau į vieną iš pastelinių spalvų sofos pagalvėlių, kad
vėl neprabilčiau ir neužpildyčiau tarp mūsų tvyrančios tylos savais
žodžiais, kurių, jei tik juos ištarsiu, nebegalėsiu atsiimti. Kone už­
dusau, bet pamaniau, kad esu jau užtektinai išsikalbėjusi. Dabar
jo eilė.
- Ar galiu pas tave ateiti? - galiausiai paklausė jis.
- Nemanau, kad tai geras sumanymas, - sumurmėjau į pagalvę.
Keidenas vėl giliai įkvėpė oro.
- Turi išgirsti paaiškinimą, Alija. Prašau. Leisk man viską tau
paaiškinti. Asmeniškai.
Buvau neblaivi. Supratau, kad tikriausiai rytoj dėl to gailėsiuo-
si. Bet neapsakomai norėjau jį pamatyti, išgirsti jo istorijos versiją.
Todėl tepasakiau:
- Sutinku.
Nepraėjus nė dešimčiai minučių, pasigirdo tylus beldimas. Kai
pakilau, man šiek tiek sukosi galva. Nežinojau, ar nuo šampano, ar
nuo Keideno. Turėjau kelis kartus giliai įkvėpti ir tik tada atidariau
duris.
Keidenas atrodė... išvargęs. Po jo karamelinėmis akimis tam­
savo ratilai, kurių niekada anksčiau jo veide neteko matyti - jis
buvo kone geriausiai išsimiegantis iš visų man pažįstamų žmonių.
Atėjo užsidėjęs ant galvos kepurėlę ir kvepėjo lygiai taip pat kaip
anksčiau. Ir vilkėjo mano megztinį. Na gerai, tas megztinis buvo
ne mano, bet Keidenas visuomet jį man paskolindavo, kai traukda­

368
vome į kalnus. Pastarosiomis savaitėmis kiek galėdama stengiausi
nuslopinti prisiminimus apie drauge praleistą laiką, bet dabar jie
vėl mane užplūdo. Turėjau iš paskutiniųjų tvardytis, kad nepulčiau
jam ant kaklo ir neįsispausčiau nosimi į kaklo duobutę.
Užuot tai padariusi apgniaužiau durų rankeną.
Mačiau, kad Keideno jausmai tokie pat audringi kaip ir mano.
Kai mane pamatė, jam nušvito akys. Bet paskui jis, regis, prisimi­
nė, ko atėjęs, ir vėl apsiblausė.
Pasitraukiau į šalį ir mostu pakviečiau, kad užeitų.
- Sveikas atvykęs į „Casa de Harper“, - abejingai ištariau.
Maždaug tokiais žodžiais jis anuomet mane sutiko savo na­
muose.
Iškart pasigailėjau nevykusiai pajuokavusi, kai Keidenas susi­
gūžė ir apsimetė nenugirdęs. Susikišo rankas į megztinio kišenes
ir nusekė paskui mane į svetainę.
- Sėskis, - mandagiai pasiūliau ir parodžiau į sofą. - Gal norė­
tum ko nors išgerti?
- Ko turi?
- Sampano? - tai buvo veikiau klausimas, ne teiginys. - Nors
ne. Jį jau išgėrėme. Vandens iš čiaupo?
Keidenui virptelėjo lūpų kampučiai.
- Iš čiaupo puikiausiai tiks.
Pripyliau vandens į vieną iš puodelių su katinukais ir pastačiau
ant stalo priešais Keideną. Tada atsisėdau ant sofos kuo toliau
nuo jo.
- Gražus butas, - pasakė jis gurkšnodamas vandenį.
- Iš kur sužinojai, kaip mane rasti? - nustebusi paklausiau. Tai
man tik dabar atėjo į galvą.
- Tavo daiktai į Spenserio mašiną netilpo, taigi atvežėme juos
džipu.
Mano pečiai įsitempė.

369
 - Tai tu vežei mano baldus?
- Tikiuosi, viskas gerai, - linktelėjo Keidenas.
Jis atvežė man baldus. Nežinojau, ką sakyti, tad tik į jį spokso­
jau. Žvilgsnis nuslydo nuo akių prie putlios apatinės lūpos, paskui
prie pečių, rankų ir atgal prie surauktų antakių. Kiekvienas Keide­
no kūno raumuo buvo įsitempęs, taigi jam, lygiai kaip man, sėdėti
kitame sofos gale, o ne šalia vienas kito, kainavo daug jėgų.
Vis dar jo geidžiau, - kam save apgaudinėti? - nors jis buvo
labai mane įskaudinęs. Ilgėjausi jo glamonių taip smarkiai, kad
tariausi tiesiog sprogstanti iš vidaus. Įsikibusi pirštais į laikomą
ant kelių pagalvėlę, įsmeigusi žvilgsnį į žvakę ant stalo mėginau
numaldyti savo pulsą. Tik po kurio laiko išdrįsau vėl pažvelgti į
Keideną.
- Taigi, - atsikrenkščiau, - norėjai kažką pasakyti.
Jo žvilgsnis atėmė man žadą. Buvo persmelktas skausmo ir il­
gesio, tad galutinai įaudrino visus jausmus, siaučiančius ir mano
sieloje.
- Alija, - kimiai sušnabždėjo Keidenas. Papurtė galvą ir sunkiai
nurijo seilę. Paskui sugniaužė kumščius ir atsistojo.
Žiūrėjau į jį nedrįsdama nė krustelėti.
Jis iš lėto prie manęs priėjo. Pritūpė šalia ir švelniai praskėtė
man kelius. Sulaikiau kvėpavimą.
- Keidenai...
- Aš tik kalbėsiu. Tikrai. - Jis atsiklaupė ir įsirėmė rankomis
į sofą man abipus šlaunų. - Tiesiog negaliu susikaupti, kai sėdi
kitame kambario gale... - Keidenas kostelėjo. - Ar tau taip tinka?
Linktelėjau negalvodama. Man trūko jo artumo. Buvo gera
jausti Keideną taip arti savęs. Tiesą sakant, mano kūnas šaukte
šaukė, kad jis klūpo per toli, bet pasipiktinęs protas tvirtino, jog
turėčiau susiimti. Akivaizdu, kad jųdviejų nuomonės visiškai ne­

37°
sutapo. Taigi likau sėdėti kaip sėdėjusi, laikiau apglėbusi pagalvėlę
ant kelių it gelbėjimosi ratą.
- Pirmiausia noriu atsiprašyti už savo elgesį, - užsikirsdamas
prabilo jis ir vėl sunkiai nurijo seilę. - Tai buvo neteisinga, dėl to
neapsakomai gailiuosi. Bet tądien... buvau įsitikinęs, kad gerai nu­
sprendžiau.
- Pasakyk man, kodėl, - tyliai sumurmėjau.
Keidenas sunkiai alsavo. Mačiau, kaip įsitempia jo rankos, jutau
šitai net savo kojomis. Jis taip stipriai spaudė sofos gobeleną, kad
toji net girgždėjo.
- Gal prieš trejus metus buvau su Spenseriu pajūryje. Tau, be­
je, irgi reikėtų kada nors nuvažiuoti. Ten išlikusi natūrali gamta,
statūs kalnai, stūksantys viršum Ramiojo vandenyno, purslojanti
bangų mūša ir paplūdimiai, daug gražesni nei kine ir...
- Keidenai, - atsargiai jį nutraukiau. - Susitikome pakalbėti ne
apie Oregono pakrantę.
Jis nusipurtė tarsi norėdamas sukratyti mintis į vietą.
- Dabar supratau, kodėl pati visuomet šitiek tauški.
Pažvelgiau į jį ir tiesiog laukiau, kol vėl susiims. Tikriausiai jam
reikėjo beprotiškų pastangų, kad save įveiktų, kad man atsivertų.
Keidenas keliskart žiojosi, bet tik lyžtelėdavo liežuviu lūpas ir vėl
užsičiaupdavo.
- Grįžęs aplankiau Kendrą, - galiausiai vėl ėmė pasakoti. - Bu­
vau savaitę su ja nesimatęs ir... džiaugiausi grįžęs namo, o jai... - jis
atsikrenkštė. - Norėjau jai parodyti, kaip man jos trūko, jei su­
pranti, ką turiu galvoje.
Palengva linktelėjau. Man sugniaužė paširdžius.
- Ji atrodė visiškai pamišusi. Atstūmė mane, puolė į isteriją,
pravirko. Iškart lioviausi ir paklausiau, kas nutiko. - Keidenas ber­
te bėrė žodžius. - Pamaniau, kad jai ir vėl pašlijo nervai. Drauga­

371
vome jau dvejus metus, tad buvau įpratęs prie Kendros kaprizų.
Maniau, ji įsižeidė, kad mudu su Spenseriu išvykome, o ją paliko­
me. Taip man atrodė, kol...
Jis nutilo ir nunarino galvą.
- Kol kas? - sušnabždėjau.
Keidenas į mane pažvelgė.
- Kol ji vienu gaištu viską tarp mūsų nutraukė. Tiesiog šitaip.
Vėl linktelėjau ir paraginau jį pasakoti toliau.
- Nujaučiau, kad čia kažkas ne taip. Maniau, kad po praleistų
drauge dvejų metų ji turėtų man pasiaiškinti. Bet Kendra išsisu­
kinėjo, nebenorėjo į mane nė žiūrėti, ir tada įniršau. Čiupau ją už
pečių, kad priversčiau pažvelgti man į akis. - Keideno akys pa­
juodo, veidą iškreipė skausmas. - Kai prie jos prisiliečiau, pradėjo
rėkti. Rėkė kurtinančiai garsiai ir nė nemėgino liautis. - Jis sunkiai
nurijo seilę. - Į kambarį įsiveržė Kendros tėvai ir pareikalavo, kad
pasakyčiau, kas per vakarėlis ten buvo, į kurį ją pasikviečiau, ir ką
tada jai padariau. Nesupratau, apie ką jie šneka, juk daugybę dienų
nebuvau jos matęs. Susinėjau su jais ir buvau išmestas iš tų namų.
Keidenas ir vėl nutilo. Mudu abu sulaikėme kvėpavimą. Atlei­
dau pirštus nuo pagalvės, į kurią buvau įsikibusi, ir vos jo neapka­
binau. Bet negalėjau. Dar ne.
- Kas toliau įvyko?
- Tą pačią dieną užėjau pas jos geriausią draugę. Norėjau ją
paklausinėti, ką Kendra veikė, kol buvau išvykęs. Iš pradžių Mija
nesileido į kalbas, bet aš vis prašiau, tada ji pasakė buvusi su Ken­
dra kelių bendramokslių pakviesta į vakarėlį. Kendra ten kažkur
pradingo ir tik kitą rytą išdygo prie Mijos durų klaikiai įsibai­
minusi ir ištikta isterijos. Nebemūvėjo pėdkelnių, o jai ant rankų
buvo matyti mėlynės.
- O ne, - priblokšta sumurmėjau.

372
 - Manau, kad mudu su Mija supratome, kas atsitiko, tik nė vie­
nas nedrįsome garsiai pasakyti. Kaip pamišęs nurūkau pas tą tipą,
kuris buvo surengęs vakarėlį, bet jis nesuprato, apie ką kalbu. - Kei­
denas be garso nusijuokė. - Tada išmeldžiau Kendros tėvų leidimą
dar kartą ją aplankyti. Ji vis dar nebuvo tėvams papasakojusi, kas
atsitiko, ir, manau, jie buvo visiškai suglumę, bet mane vėl įsileido.
Prašiau Kendros išsipasakoti, prisiekiau, kad ji gali manimi pasiti­
kėti, kad kartu mudu viską įveiksime. Ji tik buku žvilgsniu dėbsojo
į sieną šalia manęs. Bet aš neatlyžau. Turėjau viską išgirsti iš jos
lūpų. Nekenčiau savęs, bet be užuolankų paklausiau, ar jos kas nors
neišprievartavo, - Keidenas atsikosėjo. - O ji atsakė: „Taip.“
Man atėmė žadą, nors tą istoriją jau buvau girdėjusi.
- Paklausiau, ar buvo nuvykusi į ligoninę, kad ten ją apžiūrėtų.
Ji atsakė nebuvusi. Tada pradėjau maldauti, kad atskleistų, kas tai
padarė. Ar koks nors nepažįstamas žmogus? Ar pažįstamas? Bet
Kendra tik purtė galvą ir traukėsi šalin, tarsi būčiau kėlęs jai bai­
mę. Dar niekada gyvenime nesijaučiau toks bejėgis.- Keidenas
sugniaužė kumščius. - Galiausiai atsivedžiau jos tėvus. Ne iš kar­
to, bet galiausiai ji mums atsivėrė ir pasakė, kieno tai darbas.
- Aleksas, - sušnabždėjau, ir jis smarkiai krūptelėjo. Lyg pa­
budęs iš transo pakėlė galvą ir į mane pažvelgė. Tada palengva
linktelėjo.
-Jo vardas nuskambėjo visiškai netikėtai. Jeigu padėtis nebūtų
buvusi tokia rimta, būčiau pamanęs, kad Kendra traukia mane per
dantį.
Sunkiai nurijau seilę, pajutau, kad mano gerklė visiškai per­
džiūvusi.
- Ištarusi tą vardą ji ėmė be paliovos jį kartoti. Aš tik į ją žiū­
rėjau. Negalėjau suprasti, kodėl tai sako. Netikėjau ja. Negalėjau
patikėti, kad ir kokia pribaigta atrodė, kad ir kaip prisiekinėjo sa­

373
kanti teisybę. Kendra visuomet mėgo būti dėmesio centre. Pama­
niau, kad ir tąkart to siekė. - Jis papurtė galvą. - Man tai atrodė
kaip prastas kriminalinis serialas. Aleksas buvo mano brolis. Galvą
būčiau galėjęs už jį guldyti. Tą pačią dieną užėjau pas jį. Aišku,
jis man prisiekė nebuvęs tame vakarėlyje. Patikėjau, - Keidenas
karčiai nusijuokė. Iš akių mačiau, kad tie prisiminimai jam kelia
begalinį skausmą ir kad jis pats save smerkia už tokį nenuovoku­
mą. - Aišku, kad juo patikėjau. O kai kaltinimai buvo paviešinti,
stojau Alekso pusėn. Kendros tėvai manęs nekentė - kaip ir vi­
si mūsų bendri draugai. Sakė nenorintys turėti nieko bendro su
prievartautojo broliu. Visi nuo manęs nusisuko, išskyrus Spenserį.
Tai buvo tiesiog... košmariškas sapnas be pabaigos. Aleksas galėjo
turėti bet kokią merginą, jei tik būtų panorėjęs. Tvirtai tikėjau, kad
niekada gyvenime nepradės prie nieko lįsti, juolab prie jaunėlio
brolio draugės. Be to, tėvas man pasakė, kad tą naktį Aleksas ne­
buvo išėjęs iš namų.
Keidenui užlūžo balsas. Jis atrodė toks nusiminęs ir toks įskau­
dintas, kad nebesusilaikiau ir atsargiai paglosčiau jam ranką.
- Kas buvo toliau? - sušnabždėjau.
Jo akys dar labiau patamsėjo.
- Kendros tėvai norėjo duoti Aleksą į teismą, bet mano tė­
vas pateikė jiems pasiūlymą. Juk ir pati gerai žinai, ką galima
nupirkti už pinigus... - Kurį laiką Keidenas tik žiūrėjo į ma­
ne. - Tėvas negalėjo sau leisti skandalo spaudoje. Jo įmonei tuo
metu ne itin sekėsi, tad bet kokios antraštės panašia tema būtų
reiškusios jos bankrotą. O aš juo tikėjau. Ko gero, net teisme, jei
viskas būtų šį pasiekę, būčiau liudijęs Alekso naudai, toks buvau
apakęs. Laimė, Kendros tėvai paėmė pinigus, o ji pasirašė įsipa­
reigojimą tylėti.
Man pasidarė bloga. Gerai žinojau, kaip ji jautėsi.

374
 - Aleksas mane užtikrino, kad to nepadarė. Prisiekė žiūrėda­
mas į akis ir apsimetė nežinąs, apie ką kalbu, kai tiesiai paklausiau.
Jis... jis paprasčiausiai melavo kaip pasamdytas.
Nė nedrįsau užduoti jam dar vieno klausimo.
- Kaip sužinojai tiesą?
Keidenas tvirtai sučiaupė lūpas. Atsakė tik po kurio laiko:
- Nugirdau tėvo ir Alekso pokalbį. Tėvas paklausė, ar netaps
seneliu, ar Aleksas bent saugojosi.
Užsidengiau burną delnu.
- Praradau savitvardą ir puoliau brolį. Mušiau jį negalėdamas
sustoti. Jis be paliovos atsiprašinėjo, o paskui ėmė tvirtinti, esą
Kendra pati prie jo prisvilusi, pati to norėjusi... Iškart nuvažiavau
pas Kendrą, bet ji nebenorėjo manęs matyti. Bandžiau atsiprašyti,
jai pasiaiškinti, bet ji tik po kelių mėnesių pajėgė į mane pažvelgti,
ką ten kalbėti apie pašnekesį. Galiausiai man atleido, bet aiškiai
pasakė, kad nebegalės į mane žiūrėti tokiomis pačiomis akimis
kaip anksčiau. Alekso nusikaltimas padarė mus svetimus. Nutrau­
kė mūsų draugystę.
- Bet tu dėl to visiškai nekaltas, Keidenai, - įtaigiai ištariau ir
prisislinkau prie jo arčiau.
Jis pakėlė į mane akis. Kakta buvo suraukta, veidas rūškanas.
- Aš nekaltas dėl brolio niekšybės. Bet prisidėjau prie to,
kad tas įvykis būtų užglaistytas. Leidau tam niekingam kiaulei
išsisukti. Todėl, kad broliu ir tėvu aklai pasitikėjau kaip naivus
idiotas.
- Bet juk ne tu melavai. Visiškai suprantama, kad stojai šei­
mos pusėn. Nieko neleistino nepadarei, - jausmingai pasakiau. Ir
iškart susivokiau. - Pala... tai dėl to mane ir išgrūdai? - Keidenas
tvirtai sukando dantis. - Nes manei, jog tau prikišiu aną įvykį su
Kendra?

375
 - Tai, kas tau nutiko, Alija... - slogiu balsu vėl prakalbo Kei­
denas. - Tas reikalas irgi buvo užglaistytas. Kaip galėčiau būti su
tavimi žinodamas, kad padariau tą patį?
Norėjau pakelti balsą ir paprieštarauti, bet jis mostelėjo ranka.
- Mačiau, kaip tave lig šiol slegia tie prisiminimai. Tu to ne­
nusipelnei. Niekas to nenusipelnė. Tai neteisinga. Tai, kas tau nu­
tiko, yra didžiausia neteisybė. O aš... aš užstojau prakeiktą prie­
vartautoją!
- Bet nesi dėl to kaltas! - įsikarščiavusi sušukau. Nejaugi Kei­
denas nemato, kad šneka visiškas nesąmones? - Juk nežinojai, kad
tai padarė Aleksas.
-Turėjau labiau abejoti jo priesaikomis.
- Keidenai...
- Alija, tu taip sunkiai kovojai, kad vėl galėtum laisvai kvėpuoti.
Kaip galėjau taip su tavimi pasielgti? Kaskart į mane pažvelgusi
manyje matytum aną žmogų.
Nuslydau nuo sofos tiesiai jam ant kelių. Jis laikė rankas padė­
jęs ant sofos krašto. Sėdėjo lyg suakmenėjęs.
- Tu dėl to visiškai nekaltas, Keidenai, - pakartojau.
Apkabinau ir tvirtai prie jo prisiglaudžiau.
- Kaip gali taip sakyti?
Truputėlį atšlijau, kad galėčiau pažvelgti jam į akis. Kad jis su­
voktų kiekvieną mano žodį.
- Todėl, kad tave pažįstu. Nežinau, koks buvai anksčiau ir ar
kitaip apie tave manyčiau, jeigu Kendra būtų mano draugė. Bet
matau tą vaikiną, kuriuo tapai. Blogis jam visiškai svetimas. Tas
mano pažįstamas vaikinas už draugus eina net į ugnį. Tas vaikinas
nuskrenda per šventę tūkstantį mylių, kad pabūtų su savo drauge,
kai jai negera. Aš tave pažįstu, Keidenai. Ir niekada nepasakyčiau,
kad esi kaltas dėl ano įvykio.

376
 Jis užsimerkė. Paskui mane apglėbė ir priglaudė prie savęs. Kei­
denui drebėjo pečiai, jis įsikniaubė man į petį. Švelniai paglosčiau
jam nugarą, murmėjau raminamus žodžius į ausį ir vis kartojau,
kad jis visiškai dėl nieko nekaltas. Laikiau jį tvirtai ir stengiausi
išvaikyti jo praeities demonus - dariau tai, ką jis man pačiai buvo
daręs.
Net nepastebėjome, kaip atsidūrėme ant grindų. Keidenas vis
dar laikė mane apkabinęs per liemenį, buvo įsikniaubęs į petį. Bet
nebedrebėjo, dabar alsavo ramiai ir tolygiai.
- Tu pati geriausia.
- Hm, - kilstelėjau galvą.
- Kai anąsyk mudu buvome viešbutyje ir... sutarėme dėl kom­
promiso, pasakiau tau, kad tai antras geriausias susitarimas iš tų,
kuriuos kada nors buvau sudaręs.
Keidenas nuo manęs atsitraukė ir atsisėdo. Jo veidas buvo įrau­
dęs, bet nebeatrodė toks nusiminęs, veikiau atsipalaidavęs. Lyg
jam nuo pečių būtų nusiritusi sunki našta.
- Geriausia, ką kada nors padariau, yra tai, kad priėmiau tave,
Plerpa, pas save gyventi, - jis nubraukė plaukų sruogą man nuo
veido.
- Bet vis tiek mane išmetei, - švelniai jam priminiau, stengiausi
neatrodyti priekaištaujanti.
Kai Keidenas man viską papasakojo, nebegalėjau ant jo pykti.
Man vos neplyšo širdis, kad jis šitaip kenčia.
- O tai buvo mano didžiausia klaida.
- Visiškai pritariu, pone Vaitai.
- Atleisk, Plerpa, kad taip tave įskaudinau. Ir sugadinau mūsų
santykius. Aš... - jis ryžtingai į mane pažvelgė. - Aš viską atitaisy­
siu. Ir mudu išsigydysime žaizdas.
Žvilgsniu atsakiau į jo žvilgsnį, bet nesijaučiau tokia pasitikinti
savimi.

377
 Viskas pasikeitė. Supratau, kad Keideno elgesio priežasties rei­
kia ieškoti ne manyje, o jo praeityje. Jam prireiks laiko atsigauti,
savaime aišku. Bus nelengva, mums abiem bus nelengva. Kuo pui­
kiausiai žinojau, kiek jėgų tai kainuoja.
Bet juk tai Keidenas, tas, kurį esu iki ausų įsimylėjusi. Jeigu
nesusitvarkys pats vienas, semsiuosi jėgų iš paskutiniųjų, kad jam
jų suteikčiau. Mudu viską įveiksime.
- Gal dar ne viskas žuvo, Keidenai. Duok man truputį laiko, -
švelniai pasakiau.
Už šypseną, kuria jis mane apdovanojo, būčiau galėjusi bet ką
atiduoti. Bet ką pasaulyje.
- Gerai. O aš per tą laiką pasistengsiu, kad ir vėl galėtum šyp­
sotis.

378
 36 skyrius

Pirmasis rytas naujajame mano bute buvo nuostabus. Bent iki tada,
kai susivokiau, kad neturiu kavos aparato, - tada nuotaika trupu­
tį subjuro. Pamėginau nuginti nuovargį prausdamasi po dušu, bet
nesiryžau nustatyti ledinio vandens. Todėl sėkmė buvo abejotina.
Naktį Keidenas išvažiavo namo. Abudu nutarėme, kad taip
bus geriau. Nors užvis labiau būčiau norėjusi neišleisti jo iš nau­
jojo buto, vis dar jaučiausi įskaudinta, kad jis taip su manimi pasi­
elgė. Per jį turėjau ieškotis kito buto ir šitai gerokai pakenkė mū­
sų santykiams. Žinojau, kad viskas gali atgimti, bet mums abiem
reikėjo laiko.
Man brėžiant akių kontūro liniją, sučirškė durų skambutis. Nu­
stebusi užmečiau akį į telefoną, spėjau, jog Dona bus sumaniusi
užsukti pakeliui į paskaitas, kad eitume drauge. Ekranėlyje nepa­
mačiau jokių naujų žinučių. Nuėjau prie telefonspynės ir nukėliau
ragelį, bet iš kito laido galo atsklido tik ošimas. Nieko neįžiūrėjau
ir pro durų akutę. Dėl visa ko pravėriau duris per plyšelį - ir garsiai
sukrykščiau.
Ant kilimėlio buvo padėtas kavos aparatas. Pritūpusi apžiūrėti
pamačiau, kad jis ne bet koks. Be jokių abejonių, Keideno kavavirė.
Nuskilęs lašų surinkimo padėkliuko kamputis - mano rankų dar­
bas - buvo aiškus įrodymas. Netrukus po to, kai įsikrausčiau pas
Keideną, norėjau jį išvalyti ir išmečiau iš rankų. Už tai Keidenas

379
visą savaitę kasryt ant manęs burbėjo. Anuomet mane tai beprotiš­
kai siutino. O dabar išvydusi tą kavavirę pajutau pilve šiurpuliukus.
Šalia kavavirės gulėjo mėlyna dėžutė. Raukydamas! ją atidariau
ir nesusilaikiau nešūktelėjusi iš džiaugsmo. Viduje buvo daugybė
įvairiausio skonio grietinėlės kavai buteliukų. Mėtų, vanilės, koko­
sų - ko tik neradau! Užteks keliems mėnesiams.
Suėmiau glėbin kavavirę bei tą dėžutę lyg senus draugus ir pri­
glaudžiau prie skruosto. Paskui nunešiau į virtuvę ir ėmiau ieškoti
laisvo kištukinio lizdo. Netrukus įsipyliau į savo naująjį puode­
lį gardžiai kvepiančios šviežios kavos ir, niekaip negalėdama ap­
sispręsti, ją paskaninau išsyk dviem porcijomis skirtingo skonio
grietinėlės. Pasidariau asmenukę pridėjusi puodelį prie lūpų, už­
simerkusi iš pasigardžiavimo ir nusiunčiau Keidenui su šypsniuku
vietoj prierašo.
Mažiau nei per minutę sulaukiau atsakymo.

Kokio skonio1?

Nusišypsojau, gurkštelėjau kavos ir parašiau:

Kokosų ir karamelės.

Retai teko girdėti apie tokią bjaurastį.

Plati šypsena visą dieną nedingo man nuo veido.

Antros staigmenos sulaukiau priėjusi prie automobilio. Jau kelios

dienos temperatūra laikėsi žemiau nulio, tad buvau nusiteikusi
gremžti stiklus, bet pamačiau, kad kažkas už mane tai jau pada­

380
rė. Nusitraukiau šaliką nuo veido ir sutrikusi apžiūrėjau mašiną.
Tik po akimirkos man toptelėjo, kad tai galėjo būti Keidenas, kad
tai jis užbėgo man už akių. Įtarimas pasitvirtino, kai ant variklio
gaubto išvydau keturkampį ryšuliuką.
Įsėdusi į automobilį nuplėšiau negrabiai surištą kaspiną ir po­
pierių. Man į skreitą sukrito kompaktinės plokštelės. Daugybė
kompaktų, visi iš Keideno mašinos. Žinojau, ką Keidenui jie reiš­
kia. Kartą buvo sakęs, kad niekada niekam jų neskolina. Vieną po
kito ėmiau juos į rankas ir apžiūrinėjau. Apie kai kurias grupes
sužinojau (ir jas pamėgau) tik Keideno dėka, kitomis mes abu ža­
vėjomės nuo seno.
Sunkiai nurijau seilę. Kiekviename kompakte buvo mažiausiai
viena arba kelios dainos, vienijančios mudu su Keidenu. Baigusi
viską peržiūrėti aptikau raštelį, kuriame buvo surašytos kaip tik tos
dainos. Bet sąrašo gale radau dar kelias lig šiol man negirdėtas - jų
ir klausiausi pakeliui į universitetą.
Greitai paaiškėjo, kad tai buvo nevykęs sumanymas. Sukdama
į stovėjimo aikštelę turėjau valdytis, kad nepaplūsčiau ašaromis.
Tekstai buvo nuostabūs ir jausmingi, magėjo tučtuojau apsi­
sukti ir važiuoti pas Keideną. Nežinojau, ar jam parašyti, ar ne.
Galiausiai mes buvome... Taip ir neaptarėme, kas šiuo metu esa­
me vienas kitam. Tiesą sakant, toks neapibrėžtumas turėjo išmušti
mane iš pusiausvyros, bet, kad ir kaip keista, buvau rami ir pasiti­
kinti savimi kaip niekada anksčiau. Su Keidenu jaučiausi visavertė,
o prisimindama jo sąrašo dainų tekstus nė neabejojau, kad ir jis
panašiai jaučiasi.
Per pertrauką pietavau kartu su Dona ir Skotu. Papasakojau
jiems apie Keideno apsilankymą praeitą naktį, tiesa, pernelyg as­
meniškas detales nutylėjau. Tepasakiau, kad jis manęs atsiprašė ir
kad ketinu vėl su juo draugauti.
- Hm, - numykė Skotas, kai baigiau pasakoti.

381
 - Nepaprastai romantiška ir kažkaip visai nepanašu į Keide­
ną, - susimąsčiusi numykė Dona.
Jai, regis, buvo sunku susieti Keideną iš mano pasakojimo su
Keidenu, kurį pati pažinojo.
-Jis man padovanojo savo kavavirę. Kai šįryt susiruošiau eiti,ji
stovėjo prie mano durų. Ir dar jis nugrandė užšalusius mano maši­
nos stiklus. O ant variklio gaubto paliko savo kompaktus. Įvyniojo
kaip dovaną. Perrišo kaspinu, - berte išbėriau.
Dona parėmė smakrą ranka.
- Kaip gražu, - svajingai atsiduso. - Tarytum kine.
- Nemanau, Alija, kad turėtum iškart praskysti, - suabejojo
Skotas mojuodamas šakute man panosėje. - Jeigu Maikas man
taip pridergtų, neatsipirktų vien trupučiu muzikos ir kavos.
Mano džiugi nuotaika bematant nuslopo. Šitaip žiūrint, Kei­
deno poelgiai buvo niekuo neypatingi.
Pajutau šiurpstant nugarą, ir tą pačią akimirką Dona pasakė:
- Alija, neatsisuk.
- Negi tikiesi, kad tavęs paklausysiu. Kitą kartą geriau parodyk
į savo patiekalą arba į Skotą, nes dabar aš, žinoma...
Kažkas uždėjo rankas man ant pečių - iškart sustingau. Atsar­
giai atlošiau galvą ir pažvelgiau į šypsantį Keideną.
- Kiek girdėjau, ir vėl pliurpi, - nusišaipė jis.
- Ką čia veiki? Ar tau dabar ne komunikacijos mokslų paskai­
ta? - nesusilaikiau ir iškart susigėdau.
Kalbėjau kaip kokia mentorė. Arba viską kontroliuojanti drau­
gė. Arba buvusi draugė. Arba išvis nežinia kas.
Keidenas pasitrynė sprandą.
- Ką tik buvau pas savo tatuiruotoj ą.
- Ar ir vėl ką nors tau išbadė?
Jis linktelėjo vis dar kreivai ir grėsmingai šypsodamas.
- Kur? Ir ką? - nenustygau vietoje.

382
 Kaip visuomet, vos pagalvojus apie jo tatuiruotes, man ėmė
daužytis širdis.
- Norėtum žinoti, ką? - jo akys linksmai šypsojosi.
- Gal Alijos portretą ant šiknos? - mestelėjo Skotas, o mudvi
su Dona prunkštelėjome.
- Ne, nors gal būtų visai neblogai...
- Neįpiršk jam kvailų minčių, - atsigręžusi jį sudraudžiau.
Keidenas tyliai sukikeno ir vėl palinko prie manęs.
-Jau turiu eiti.Tik pamaniau, atnešiu tau deserto.
Jis pastatė prieš mane garuojantį dubenėlį, nuo kurio sklido
dieviškas šokolado kvapas. Pasilenkusi pauosčiau. Keidenas iš ti­
krųjų man atnešė šiltą šokoladainį.
Kilstelėjusi antakį pažvelgiau į Skotą, bet jis buvo susidomėjęs
kuo kitu: sumišęs spoksojo į paketėlį, kurį jam kyštelėjo Keidenas.
Galiausiai nedrąsiai paėmė ir pažiūrėjo, kas viduje.
- Atnešei man spurgą? - negalėjo patikėti savo akimis.
“ Taip. Ir Donai, - atsakė Keidenas, stumtelėdamas dar vieną
paketėlį per stalą - keksą su mėlynėmis.
- Aš nemėgstu... - Dona mėgino prieštarauti.
- Žinau. Čia su šokoladu. Na, man metas, - nutraukė ją Kei­
denas.
Tada pasilenkė, o aš sustingau. Pamaniau, kad mane pabučiuos,
bet jis prikišo lūpas man vos ne prie pat ausies.
- Negaliu atsižiūrėti, kaip spinduliuoji, Alija. Tu nuostabiai
graži.
Atsitiesęs linktelėjo Skotui, Donai ir išėjo iš valgyklos.
- Bent aš jam jau atleidau, - tarė Dona ir godžiai atsikando
keksiuko. Jai ant lūpų liko trupinėlių.
Skotas žiūrėjo į spurgą lyg į niekada nematytą padarą.
- Reikėtų jo nekęsti, bet, ko gero, negalėsiu, jei jau pamalonina
mane spurgomis.

383
 Kavos šaukšteliu susmulkinau šokoladainį iki mažų gabaliukų
ir vieną jų susigrūdau į burną. Paskui šaukšteliu parodžiau į Skotą.
- Dabar jau žinosi, kaip laikausi.
- O ką gi mes darysime? - sunerimo Dona.
- Valgysime desertą!
Sokoladainis pasirodė esąs su skystu įdaru. Sužavėta atsidusau.
Kava, muzika, šokoladas. Vieno Keidenui tikrai neprikiši: jis žino,
kaip užkariauti merginų ir jų draugų širdis.
- Bet tai nereiškia, kad nebeieškosi subnuomininko? - paklau­
sė Dona. - Visur jau iškabinome skelbimus.
Jos buvo tiesa. Savaitgalį numatėme atvirų durų dieną, kad ga­
lėtų ateiti visi, norintys apžiūrėti kambarį mano bute.
-Tai niekaip nesusiję su Keidenu, - Skotas krapštė pirštu spur­
gos įdarą, tai buvo lygiai taip pat šlykštu kaip ir žavinga. Aplaižęs
pirštą ėmė gestikuliuoti kaip pašėlęs. - Vien todėl, kad juodu išsi­
kalbėjo, dar nereiškia, jog vėl gyvens kartu. Gal nepriklausomybė
net išeis jiems į naudą.
Jis buvo visiškai teisus. Mano ir Keideno tarpusavio santykiai
niekaip nesisiejo su mudviejų butais. Antro kambario man visai
nereikėjo, bet per jį nuomos kaina pranoko mano nusistatytą biu­
džetą. Taigi bet kokiu atveju turėjau pasiieškoti subnuomininko
arba subnuomininkės, kad ir koks gardus buvo Keideno desertas.

Kitos savaitės dienos buvo panašios. Rytais ant kilimėlio prie durų
aptikdavau kokią nors staigmeną, mano automobilio stiklai būda­
vo nugremžti, Keidenas man ir mano draugams atnešdavo deserto.
Vakarais paskambindavo, kad paklaustų, kaip man sekasi ir kaip
praėjo diena. Laikėsi savo pažado ir kasdien mane prajuokindavo.
Nė karto manęs nepabučiavo, intymiai neprisilietė, ir jau po
dviejų dienų mane tai ėmė varyti iš proto. Troškau Keideno artu-

384
mo, bet juk pati jo paprašiau duoti man laiko. Vis dar buvau įsiti­
kinusi, jog nereikia skubėti, bet visi jo poelgiai buvo tokie širdingi,
kad vos nesprogau nuo jausmų. Kai trumpai aplankęs mane per
pietų pertrauką jis vėl išeidavo, kaskart turėdavau tvardytis, kad
nepasileisčiau pavymui.
Ketvirtadienį grįžusi namo vėl kai ką radau ant kilimėlio prie
durų. Dėžė buvo didelė ir sunki, teko įsiręžti, kad galėčiau užkelti
ant svetainės stalo.
Numečiau koridoriuje striukę ir šaliką ir su džiaugsmu ėmiausi
ją atidaryti. Nekantravau išvysti, kas Keidenui šįsyk šovė į galvą.
Ir nenusivyliau.
Nustačius, kas dėžės viduje, mano judesiai sulėtėjo. Atsargiai
įkišau ranką ir išstumdžiau stiroporo gabalus į šonus.
Pamačiau paveikslų rėmus. Įvairių dydžių, pagamintus iš įvairių
medžiagų, įvairiai nuspalvintus, išmargintus įvairiais raštais. Bet
ne rėmai buvo pats grožis, o paveikslai juose.
Keliuose mažesniuose rėmeliuose išvydau asmenukes, kurias
buvau pasidariusi su Dona, taip pat savo nuotraukas su Dona ir
Skotu. Vienoje aš įkišusi liežuvį Skotui į ausį, o Dona žvairakiuoja
dviem pirštais ištempusi burną į šalis. Skotas nutaisęs susižavėji­
mo kupiną miną, lyg mano liežuvis ausyje jam teiktų nenusakomą
palaimą. Trenkčiausia nuotrauka iš visų, kurias kada nors buvome
padarę, - užteko vien užmesti į ją akį, kad imčiau kvatoti.
Dar radau tris vidutinio dydžio rėmus. Pirmame buvo nespal­
vota Keideno nuotrauka su manimi ir Spenseriu, mus buvo nufo­
tografavusi Monika. Aš guliu ant nugaros nunarinusi galvą už so­
fos krašto ir iškėlusi aukštyn kojas. Nebeatsiminiau, ką konkrečiai
tuomet veikiau, bet atrodau gan laiminga, nors tokia poza neturėtų
būti itin patogi. Keidenas į mane žiūri suraukęs antakius ir sunėręs
rankas ant krūtinės,© Spenseris šypsosi objektyvui ir,regis,vienin­
telis iš mūsų žino, kad esame fotografuojami.

385
 Antroje nuotraukoje mudu su Keidenu. Nebeatsimenu, kas
mus nutraukė, bet aš iškišusi liežuvį, o Keidenas juokiasi. Sakyčiau,
fotografas nuspaudė mygtuką tinkamiausiu momentu. Vėl pajutau
šiurpuliukus pilve, matydama Keideno juoko raukšleles.
Trečioje nuotraukoje mudu su Keidenu Portlande. Ir aš, ir jis
laikome vinilų vokus prisidėję prie veido, kad atrodytų, jog veidas
ant voko ir kūnas sudaro vieną visumą. Tą dieną visuomet prisi­
minsiu su malonumu. Atsargiai perbraukiau nuotrauką pirštais.
Tik tada ištraukiau iš dėžės didžiausią rėmą, masyvų ir sunkų.
Apverčiau ir pasidėjau sau ant kelių. Žiūrėjau į nuotrauką sulai­
kiusi kvapą.
Joje buvau nufotografuota iš nugaros. Sėdžiu mūsų apžvalgos
aikštelėje ir žvelgiu į slėnį. Mano plaukus plaiksto vėjas, dangus
nuspalvintas raudoniu, violetu ir oranžu. Aš atsirėmusi rankomis į
žemę, laikysena laisva, atrodau atsikračiusi visų rūpesčių.
Keidenas taip apdorojo tą nuotrauką, kad spalvos pasodrėjo,
bent kiek tai susiję su manimi. Vilkiu pilką megztinį, bet mano
siluetas gerokai išsiskiria iš neryškaus fono.
Tiesiai virš manęs išraitytas žodis „Laisvė“.
Man atėmė žadą. Kaskart, kai užkopdavome ten, aukštai, Kei­
denas užfiksuodavo mano savijautą nuotraukose. O aš to nė ne­
pastebėdavau. Vadinasi, jis suprato, kiek daug tos akimirkos man
reiškė.
Akyse susitvenkė ašaros, bet tuo pat metu nusijuokiau, nes
jaučiausi labai laiminga. Dovana buvo parinkta su tokiu dėmesiu,
tokia miela ir nepakartojama, kad negalėjau atsižiūrėti. Glosčiau
vieną rėmą po kito ir mielai būčiau juos visus kaipmat sukabinusi
ant sienų.
Bet pirmiausia reikėjo paskambinti Keidenui. Čiupau telefoną
ir surinkau jo numerį.
- Plerpa?

386
 Man jau ėmė patikti, kad jis mane taip vadina. Nors pravardė
buvo visiškai kvaila, kaskart ją išgirdusi nusišypsodavau ir pajusda­
vau pilve plazdant drugelius.
- Ačiū už nuotraukas. Jos nuostabios.
Mano balsas skambėjo lygiai taip pat, kaip jaučiausi aš pati.
Buvau pakiliai nusiteikusi. Sujaudinta. Laiminga.
- Žliumbi, - konstatavo Keidenas, ir man pasirodė, kad jis šyp­
sosi. - O juk tenorėjau tave prajuokinti. Ar tai gerai, ar blogai?
Neišlaikiau ir nusijuokiau.
- Šimtu procentų gerai. Tik padėdamas tokią daugybę rėmų
padury galėjai nepalikti man vienai dorotis su tieka darbo. Ką
manai?
Išgirdau šnaresį. Po akimirkos kažkas triukšmingai trinktelėjo,
o Keidenas garsiai nusikeikė.
-Taip greitai atsikėliau, kad net užkliuvau.
Juokdamasi persibraukiau drėgnus akių kampučius.
- Aš čia žalojuosi, o tau nieko kito neateina į galvą, tik kva­
totis, - suniurzgė jis, bet iš balso supratau, kad džiaugiasi mano
skambučiu. - Būsiu pas tave po dešimties minučių?..
Tai atrodė kaip klausimas, tad ėmiau linksėti, bet paskui susi­
vokiau, jog Keidenas manęs nemato.
- Laukiu tavęs nekantraudama, - pasakiau iš visos širdies.

Kai pasigirdo skambutis, turėjau susitvardyti ir strimgalviais ne­

pulti prie durų. Vis vien jas atidariau gaudydama kvapą.
Keidenas man kreivai šyptelėjo ir iškėlė įrankių dėžę. Su ja pa­
traukė į svetainę ir ten apsisuko aplink save.
- Nagi sakyk, kur bus fotografijų siena?
Iš lėto nusekiau paskui jį.
Tiesą sakant, norėjau pulti artyn, nusitempti jį į miegamąjį ir
bučiuoti iki nukritimo.

387
 - Plerpa, - gilus Keideno balsas nutraukė mano mintis, pažvel­
giau į jį užkaitusiais skruostais.
-Ką?
- Tu nesiklausai.
- Atsiprašau.
- Kaip būtų, jeigu sukabinčiau jas čia? - paklausė jis ir nuėjo
prie sienos už sofos.
Toje vietoje kasdien matyčiau tas nuotraukas, draugams, kai šie
mane aplankytų, jos irgi iškart kristų į akis. Nors... o jeigu jos var­
žys mano naująjį subnuomininką arba subnuomininkę? Juk nufo­
tografuota tik aš ir mano draugai.
- Nežinau, - neryžtingai numykiau. - Gal geriau miegamajame?
- Kabinti miegamajame tu nenori, todėl ten ir nekabinsiu,-
tvirtai paprieštaravo Keidenas.
- Iš kur viską žinai?
- Pažįstu tave, - sumurmėjo jis traukdamas iš įrankių dėžės su­
lankstomąją liniuotę. Tada išmatavo atstumus, taip pat sienos ilgį
ir aukštį. Atsisukęs tiriamai į mane pažvelgė.
- Sakyčiau, reikėtų jas sukabinti aukštėliau. Antraip atsilošda­
ma kliudysi galva. Ką manai?
Ėmiau linksėti. Juk tai logiška.
- Ar žinai, kokia tvarka norėtum jas matyti?
Apžiūrėjau nuotraukas ir mintyse sudėliojau kelis variantus.
- Manyčiau, geriausia jas išmėtyti skirtingame aukštyje, o ne
išrikiuoti į eilę.
Keidenas linktelėjo.
- Gal padėliok nuotraukas, kol paieškosiu vinučių.
Paklusau ir išdėliojau jas ant grindų. Didžiausioji taip iš visų
išsiskyrė, kad prašyte prašėsi į vidurį. Draugų nuotraukas išdėsčiau
tarp Keideno, Spenserio ir savo pačios fotografijų, teko keliskart
viską perdėlioti, bet galiausiai radau variantą, kuris man patiko.

388
 - Pažiūrėk, - kreipiausi į Keideną.
Jis priėjo man už nugaros ir nužvelgė kompoziciją. Mano širdis
ėmė smarkiai plakti.
- Kietai. Gal tik labiau jas atitraukčiau vieną nuo kitos, - gar­
siai svarstė Keidenas. - Antraip ant ilgokos sienos jos atrodys per
daug sugrūstos.
-Teisybę sakai, - tariau atsilošdama, kad galėčiau į jį pažvelgti.
Akimirką jis atrodė sutrikęs, bet paskui patenkintas man nusi­
šypsojo ir kibo į darbą. Užsiropštęs ant sofos įkalė į sieną vinutes,
o aš vieną po kitos padavinėjau įrėmintas nuotraukas. Pakabinęs
antrąją ir gulsčiuku patikrinęs, ar lygiai kaba, Keidenas paprašė
palaikyti plaktuką, kol nusivilks megztinį. Kai traukėsi jį per gal­
vą, marškinėliai kilstelėjo aukštyn. Išvydau jo pilvo presą ir ma­
ne iškart užliejo karštis. Įsikandau į skruostą, kad susilaikyčiau ir
nepaliesčiau ranka. Ta akimirka buvo per trumpa. Keidenas nu­
metė megztinį ant sofos, grąžinau jam plaktuką, kad galėtų toliau
darbuotis. Jis tuoj pat pridėjo prie sienos kitą vinutę. Marškinėlių
rankovė atsismaukė.
- Palūkėk.
Žodis man išsprūdo visiškai savaime. Lyg apspangusi atsisto­
jau ir įsispoksojau į apnuogintą Keideno ranką. Jis suvokė padaręs
klaidą ir įtempė raumenis. Norėjo nuleisti ranką žemyn, bet aš ją
nutvėriau ir pasukau, kad matyčiau vidinę bicepso pusę. Ten buvo
juodai ištatuiruotas įrašas, lig šiol mano dar neregėtas.
Not broken, just bent.
Pakėliau ranką ir perbraukiau per raides pirštu. Keidenas krūp­
telėjo, bet nekrustelėjo iš vietos.
- Kas čia? - sušnabždėjau ir pakėliau į jį akis.

* Nesulaužytas, tik sulenktas (angį.).

389
 Jis stovėjo sumišęs.
-Tavo žodžiai, - atsakė lygiai taip pat tyliai. Jo akys buvo tam­
sios ir jausmingos. - Žodžiai, kurie man padėjo vėl atgauti pasiti­
kėjimą savimi. Kurie man leido suprasti, kad į mane galima žiūrėti,
kaip žiūri tu.
Balsui užsikirtus, jis sunkiai nurijo seilę.
Prisiminiau tą dieną, kai buvome prie krioklio. Prisiminiau
mūsų pokalbį, slaptus jo man siunčiamus signalus. Ir visa tai, ką
vienas kitam išpasakojome.
Tu nesulaužytas, Keidenai. Tik truputį sulenktas. Tai galima ati­
taisyti.
- Tu tai... juk ten mano žodžiai. Tavo odoje, - pralemenau ir
vėl apžiūrėdama vingrias raides. Oda aplink užrašą vis dar buvo
paraudusi.
- Visa, kas tavo, Alija, mane taip sujaudina, kad net po oda su­
lenda. - Keidenas lėtai atsikėlė nuo sofos ir atsistojo prieš mane. Jo
Adomo obuolys šokčiojo aukštyn žemyn, jam ryjant seilę, o mano
žvilgsnis klaidžiojo nuo tų daug žadančių akių iki tatuiruotės ir
atgal prie lūpų. - Labai stengiuosi neskubinti įvykių, Plerpa. Bet
jeigu ir toliau šitaip į mane žiūrėsi... už nieką neatsakau.
Negalėjau liautis žiūrėjusi. Nenorėjau.Tą akimirką mane užval­
dė vienas vienintelis noras - parodyti Keidenui, kaip man jo trūko.
- Prašau, Keidenai, - sunkiai pratariau.
Jis išleido keistą garsą, neabejotinai kilusį iš širdies gilumos, ir
prisitraukė mane artyn. Lūpomis prisispaudė prie manųjų, apglėbė
mane abiem rankomis. Taip tvirtai mane laikė, kad vos nerikte­
lėjau iš skausmo, bet nesipriešinau. Keidenas giliai atsiduso, kai
mano lūpos prasivėrė ir liežuvis sulindo jam į burną. Man sulinko
kojos, bet jis mane sučiupo ir mudu parkritome ant sofos. Laikiau­
si jo įsikibusi ir į savo bučinį sudėjau visa, ką tik galėjau: skausmo

390
persmelktas akimirkas, slegiančią vienatvę, laimę, kurią jis leido
man patirti, beribį pastarųjų dienų ir naktų ilgesį. Tiesiog viską.
Keidenas dejuodamas suėmė man sprandą, galėjai pamanyti,
kad nori suryti su ragais ir nagais. To vis vien nepakako. Su juo
niekada nebus gana. Ėmiau glamonėti jo kūną tarytum pirmą kar­
tą - taip smarkiai plakė mano širdis. Mūsų bučinys sušvelnėjo, bet
vis dar buvo aistringas. Keidenas murmėjo žodžius, bučiavo man
skruostus, kaktą, kaklą.
- Aš tave myliu.
Sustingau jo glėbyje.
- Ką dabar pasakei? - vos girdimai sušnabždėjau.
- Aš tave myliu, - kuždėjo jis man prie lūpų. - Myliu be galo,
iki skausmo.
Perbraukiau pirštais ryškias jo smakro linijas. Jis buvo mane
užgulęs visu svoriu. Mielai būčiau prisitraukusi Keideną dar ar­
čiau, bet kai užsimojau nuvilkti jam marškinėlius, jis paėmė mano
ranką ir užlenkė virš galvos.
Ilgai žvelgė man į akis. Nežinau, ką jose įžiūrėjo, bet ūmai nu­
sišypsojo, nors atrodė truputį įsibaiminęs.
- Vaje, Plerpa. Bent kartą sugebėjau efektyviai tave užtildyti.
Mačiau, kad mėgina sumažinti įtampą. Po kelių akimirkų, per
kurias pasistengiau suvaldyti kvėpavimą, tepasakiau:
- Nežinojau, kad taip skausminga mane mylėti.
- Dar ir kaip, - jo lūpų kampučiai virptelėjo.
- Ar labai? - paerzinau.
Paklausiau juokais, bet, mano nuostabai, Keidenas iš tikrųjų
pradėjo ieškoti žodžių. Kai vėl prabilo, klausiausi jo kaip pakerėta.
- Toks jausmas, lyg visas kūnas skendėtų liepsnose. Bet kažkaip
maloniai. Manyje viskas susitraukia ir tuo pat metu išplinta, kai ta­
ve pamatau, užuodžiu arba... Man tikras vargas tai apibūdinti. - Jis

391
vylingai išsišiepė, palenkė galvą ir suėmė dantimis mano apatinę
lūpą. - Čia daugiau sugebu.
Keidenas vėl mane pabučiavo. Nors jo veidas buvo prisispaudęs
prie manojo, būčiau mielai dar arčiau jį prisitraukusi. Timptelėjau
už marškinėlių.
Kitą akimirką jis nuo manęs atšlijo ir atsisėdo, bet tebelaikė
mane tvirtai, tad atsidūriau apžargom jam ant kelių. Mūsų nosys
susilietė, Keideno akys žybčiojo į mane iš visai arti.
- Turiu gausybę sumanymų, - tarė jis.
Nustebusi pakraipiau galvą.
- Dar daugiau dovanų?
- Žinoma, Plerpa.
- Gera žinoti. Mat jau pripratau per pietus gauti deserto.
Pakrutinau antakius, kaip visuomet darydavo Skotas.
- Rytdienai sumaniau kai ką ypatinga, - pasakė Keidenas at­
silošdamas.
Uždėjęs rankas ant klubų jis prisitraukė mane dar arčiau - pa­
sirodo, tai buvo įmanoma.
- Ir dėl to dabar nori išeiti, - blaiviai pareiškiau.
- Ne, - Keidenas nustebo. - Nebent mane išgrūstum.
Lėtai papurčiau galvą.
- Gerai. Taigi... Jei jau rytdienai sumaniau kai ką grandioziška,
šiandien norėčiau...
Jis švelniai išlygino mano marškinėlius, kad jie vėl pridengtų
man pilvą. Buvau visai nepastebėjusi, kaip užkilo aukštyn.
- Tu nenori nieko skubinti, - pasakiau.
Keidenas linktelėjo. Paskui nutaisė keistą miną.
- Nors apie „noriu“ negali būti nė kalbos. Bet tikiuosi užsitar­
nauti.
Jo balsas buvo duslus, šypsnys gana liūdnas.

392
 - Žinau, kad gailiesi, Keidenai, - nuraminau jį švelniai paglos­
tydama skruostą. - Ir tau atleidžiu. Jau seniai atleidau.
Jis prigludo skruostu prie mano rankos.
- Tada palauk rytojaus.
- Ar ir vėl gausiu šokoladainių? - išsyk susidomėjau.
Keidenas papurtė galvą.
- Kai ką geresnio. Daug geresnio.
Įdomu, kas galėtų būti geriau už šiltus šokoladainius su skystu
įdaru? Netvėriau smalsumu.
 37 skyrius

Kai rytą suskambėjo žadintuvas, paknopstom nubėgau ir atlapojau

duris. Nieko nebuvo. Nusivylusi jas uždariau.
Diena universitete slinko vėžlio žingsniu. Per pietus pradėjo
snigti, du pretendentai į nuomojamą kambarį pranešė neateisią jo
apžiūrėti, jiems reikėtų atvažiuoti iš užmiesčio ir jie nesiryžtą leis­
tis į Vudshilą, kai taip slidu. Negalėjau ant jų pykti.
- Ir dar vienas, - atsidusau iškėlusi telefoną.
- Kiek jų liko? - susidomėjo Skotas, eidamas su manimi į au­
ditoriją.
- Manau, šeši, - vėl atsidusau.
Be to, dar neaišku, ar su kuriuo iš jų apskritai verta prasidė­
ti. Prisiminiau savo pirmąsias dienas Vudshile - kokių keistuolių
teko sutikti ieškant, kur apsigyventi. Aišku, šįkart mano padėtis
buvo nepalyginti geresnė.
- Kuris nors iš jų bus tinkamas. O jeigu ne, išmesim su trenks­
mu, - pasakiau.
Atsisėdome kaip visuomet į vieną iš paskutinių eilių, kur ne­
grėsė pavojus būti pakviestiems atsakinėti.
Šypsodamasi nusiėmiau nuo peties rankinę ir pasidėjau ant
gretimos kėdės.
-Jeigu tu tuo neužsiimsi, pagelbės Dona.
Skotas į mane pašnairavo.

394
 - Argi jos pirštai jau sugijo?
Linktelėjau.
-Todėl ji ir neatėjo į paskaitą. Šiandien paskutinį kartą turi ap­
silankyti pas gydytoją. Daviau jai savo atsarginį raktą, kad paskui
galėtų pas mane užeiti.
- Labai gerai. Nekantrauju dalyvauti toje atrankoje.
Jis pasitrynė rankas ir nutaisė velnišką veido išraišką.
Nežinojau, ar džiaugtis, ar baimintis. Jeigu dalyvaus Skotas ir
Dona, bus tikrai linksma, o už jų nuomonę būsiu neapsakomai
dėkinga. O kas, jei nė vienas pretendentas neįtiks man nė iš tolo?
Per paskaitą, kaip dažniausiai pastaruoju metu, mano mintys
ėmė suktis apie Keideną. Nervingai laukiau tos didžiulės staigme­
nos, kurią jis man buvo pažadėjęs.
Iki šiol dar nieko neįvyko. Keideno nė nemačiau, jis nei parašė,
nei paskambino. Bet aš juo pasitikėjau, todėl nusprendžiau kan­
triai laukti, kad ir kaip sunku.
- Esi taip įsimylėjusi, kad net bloga žiūrėti, - sukuždėjo Skotas
man į ausį, kad neišgirstų panelė Falkoni. Nusišypsojau ir nuleidau
akis į sąsiuvinį. - Ir nė nebandai to nuginčyti.
Gūžtelėjau pečiais.
- Kodėl turėčiau ginčytis? Nieko negaliu sau padaryti.
-Jis išties verčiasi dėl tavęs per galvą.
- Vakar man parodė savo naująją tatuiruotę, - susijaudinusi su­
murmėjau.
- I-i-i-i-r? Tikiuosi, ne tavo veidą ant šiknos, - Skotas kilste­
lėjo antakius laukdamas atsakymo ir pamosavo ranka, duodamas
ženklą toliau pasakoti.
- Išsitatuiravo sakinį, kuris... - ieškojau žodžių,- kuris mu­
dviem labai daug reiškia. Sykį, vieną ypatingą akimirką, jam tai
ištariau.

395
 Skotas tyliai švilptelėjo pro tarpdantį.
- Tas bičas išties žino, kas ir kaip.
- Na matai, - sušnabždėjau ir vėl nusišypsojau.
-Jeigu ponas su ponia ana ten padarytų mums garbę savo klau­
symus!, galėčiau tęsti paskaitą, - garsiai mus sudraudė panelė Fal-
koni.
Pusė auditorijos atsigręžė, ir mudu su Skotu tą pačią akimirką
smukte susmukome ant savo kėdžių. Toji moteriškė, regis, turėjo
Nutrūktgalvio klausą, jei nugirdo mus kalbant iš taip toli.
Po paskaitos parvažiavome pas mane. Nors tai, kas vyko, vargu
ar būtum pavadinęs važiavimu. Veikiau šliaužėme gatve. Vis dar
snigo, nors sniegas tirpo akyse, kai kurie automobiliai susimėtė
toje pliurzėje. Važiavome ilgiau nei paprastai, bet pagaliau sveiki
drūti atvykome prie mano namų. Mudviem su Skotu aptariant
referatą, panelės Falkoni ką tik užduotą, jis staiga nutvėrė man už
rankos ir sustojo laiptinėje.
Iškart pasukau galvą ir pamačiau dėžę prie savo buto durų. Ji
buvo didelė, daug didesnė už ankstesnes. Nuskubėjau per korido­
rių prie jos ir smalsiai apžiūrėjau iš visų pusių. Viršuje buvo pri­
klijuotas raštelis, nuplėšiau jį ir perskaičiau: „Atidaryti tik kartu su
manimi!“
Ką tai galėtų reikšti? Keidenas nesakė, kad ketina šiandien at­
eiti. Kiek dar turėsiu laukti, kol sužinosiu, kas viduje? Tokiais atve­
jais nebūnu itin kantri - jis kuo puikiausiai tai žinojo.
- Tai kam jis padeda dovaną tau prie durų, jeigu nevalia į ją
pažiūrėti? - nusivylęs numykė Skotas.
- Neturiu supratimo, - sumurmėjau.
Tikriausiai tai buvo susiję su didžiąja Keideno staigmena. Pa­
bandžiau dėžę pakelti, bet šitai buvo ne mano jėgoms. Sunki, iš
tikro sunki.

396
 - Paimk iš kairės, aš griebsiu iš dešinės, - pasiūlė Skotas ir nu­
tvėrė už skylės dėžės šone.
Bendromis jėgomis ją nuvilkome į mano buto koridorių ir
pūkšdami pristūmėme prie sienos. Koridoriuje ant komodos pa­
mačiau Donos batus ir striukę, bet nespėjau jos pašaukti - pati
atlėkė pas mus iš svetainės.
- Štai, žiūrėkit! - atkišo mums pliką ranką ir pakrutino pirš­
tus. - Išsilaisvinau!
- Oho, parodyk!
Apžiūrėjau iš arti jos sąnarius. Patinimo nebebuvo matyti, visus
pirštus Dona galėjo judinti vienodai.
- Viskas sugijo. - Ji spindėte spindėjo ir savo džiaugsmu užkrė­
tė mane. Tik tada jos žvilgsnis užkliuvo už dėžės. Dona suraukė
kaktą. - Kas čia?
- Paskutinė Keideno staigmena Alijai, - paaiškino Skotas.
- Man ateinant, jos dar nebuvo, - tarė Dona. Paskui jos akys
nušvito. - Tikriausiai ir mums vėl bus kas nors įdėta! - Ji nučiupo
virvutės galą, kad atrištų, bet tada pastebėjo raštelį. - Vaje, koks
nykūnas. Ko gero, ten prigrūsta sekso žaisliukų.
- Tiek žaisliukų niekam nereikia, - atkirto jai Skotas. - Dėžė
nežmoniškai sunki. Pabandyk pakelti.
Dona pabandė, bet, kaip ir aš, neįstengė jos nė krustelėti.
- Viešpatie aukštielninkas, ko jis ten prigrūdęs?
Mudu su Skotu nutempėme dėžę iš koridoriaus į miegamąjį,
kad neriogsotų ant tako, kai prasidės buto apžiūra. Kai statėme ant
grindų, viduje pasigirdo garsus šnaresys.
- Gal ten sekso sūpynės? - spėliojo Skotas.
- Net jei taip būtų, šitame bute jos nestovės.
Išvijau draugus iš miegamojo.
- Bet joms pilna vietos. Mudu su Maiku kartą...

397
 - Ne! - sušuko Dona tą pačią akimirką, kai surikau „stop!“.
Skotas sunėrė rankas ant krūtinės ir ketino sėstis ant sofos, bet
jo žvilgsnis užkliuvo už įrėmintų nuotraukų ant sienos. Pagarbiai
švilptelėjęs jis priėjo artyn.
- Nuotraukos nuostabios. Visų pirma, šita. - Jis dūrė pirštu į
didžiausią, kurioje buvau aš viena. - Ar Keidenas jas atnešė?
- Vakar jos gulėjo prie mano durų, - linktelėjau.
- Gerai, gali būti, kad ir aš truputį įsimylėjęs.
- Šitos nuotraukos iš tikrųjų nuostabios, - pritarė Dona. - Man
labiausiai patinka ana ta.
Ji parodė į nuotrauką, kurioje laižau Skotui ausį.
- Taip, man ji irgi labai patinka, - sukikenau.
- Tik todėl, kad mano ausies turinys buvo toks skanus, pripa­
žink, - Skotas garsiai caktelėjo liežuviu, o mudvi su Dona ėmėme
kratytis iš juoko ir pasibjaurėjimo.
Mažumėlę aptvarkėme svetainę ir išsiurbėme dulkes laisvajame
kambaryje, kad jis kuo reprezentatyviau atrodytų. Darbuodamiesi
visa gerkle plyšojome dainas iš miuziklų, kaip patrakę šokome po
visą butą. Jau seniai nebeturėjau progos tiek prisikvatoti - ir vėl
supratau, kad einu teisingu keliu. Viskas klostysis kuo geriausiai.
Pirmasis lankytojas atėjo penkiolika minučių per anksti. Nu­
spaudžiau telefonspynę ir įleidau jį vidun. Jis buvo vardu Aize-
kas, studijavo iš karto bene du šimtus dalykų, su savo raginiais
akiniais ant nosies, su peteliške po smakru atrodė patrauklus kaip
tikras moksliukas. Skotas iškart įsikarščiavo, Aizekui už nugaros
rodė nešvankius gestus, nuo jų virtau iš koto, o Dona raudonavo
kaip aguona. Netrukus pasigirdo antras, vėliau ir trečias skambu­
tis. Į butą prigužėjo žmonių, jie slampinėjo po kambarius, ma­
ne klausinėjo ir - buvau tuo tikra - mintyse jau įsirengė laisvąjį
kambarį.

398
 Vėl suskambėjo skambutis, tad paprašiau Donos nueiti prie
durų, mat tuo metu aiškinau Aizekui ir kitiems apie užstatą ir pa­
pildomas išlaidas.
- Alija! - šūktelėjo ji iš koridoriaus.
- Aš juos perimsiu, - iškart pasisiūlė Skotas ir leidosi pasakoti
apie maloniosios šeimininkės anūką, viską čia suremontavusį.
Nuskubėjau pas Doną į koridorių ir sustojau kaip įbesta.
Tarpduryje stovėjo Keidenas laikydamas rankose mano skelbi­
mą, nusikabintą nuo lentos.
- Girdėjau, čia vyksta kambario apžiūra. Norėčiau jį išsi­
nuomoti.
Išsižiojau ir vėl užsičiaupiau. Norėjau kalbėti, bet neradau žo­
džių. Mano žvilgsnis nuslydo žemyn, tada suklykiau. Salia Keide­
no ant kilimėlio prie durų stovėjo dėžė katei nešioti.
- K-kas čia? - išplėčiau akis.
- Šios dienos dovana tau, - išsišiepė Keidenas. - Bet jei nori ją
atidaryti, turi mane įsileisti, kad dalyvaučiau apžiūroje.
- Ne. - Sis žodis pirmiausiai šovė man į galvą.
- Kodėl ne?
- Ne - mes negalime kartu gyventi! Tu... juk mudu norėjome,
kad viskas vyktų palengva, ar pamiršai? - pralemenau ir žengtelė­
jau atgal, kai jis pakėlė dėžę nuo grindų ir ja nešinas įėjo į korido­
rių. Į Doną nekreipė nė menkiausio dėmesio, žiūrėjo tik į mane.
- Leisk bent pamatyti tą sumautą kambarį.
Taip taręs Keidenas prasibrovė pro mane į svetainę.
-Jam protas pasimaišė, - sumurmėjau nulydėdama jį akimis.
- Dėl tavęs, - pridūrė Dona ir reikšmingai į mane pažvelgė.
- Ar tai gerai, ar blogai? - nesupratau, bet ji tik nusišypsojo.
-Tau geriau žinoti.
Nesumojau, ką atsakyti.

399
 - Jeigu kas nors iš jūsų alergiškas katėms, geriau greičiausiai iš
čia dinkit, - išgirdau Keideną sakant.
Kas čia dar įvyks, po galais?
Nuskubėjau į svetainę ir pamačiau Keideną statant dėžę vidury
laisvojo kambario. Viena mergina suraukė nosį ir pradingo. Ne­
trukus išgirdau, kaip užsitrenkė buto durys. Jai pavymui išėjo dar
vienas pretendentas.
Keidenas pritūpė ant grindų ir mikliai atidarė katės dėžę.
Man neliko nieko kito, tik išsižiojus žiūrėti, ką jis daro.
- Tu iš manęs tyčiojiesi, - pagaliau pratariau.
- Tsss, neišgąsdink Spaidžio, - Keideno balsas buvo švelnus ir
sodrus.
- Spaidžio?
- Tiesą sakant, visas jo vardas Spiderman *
Junior , bet Spaidis
geriau skamba. Lįsk lauk, mažučiuk.
Keidenas patrynė pirštus vieną į kitą ir tyliai caktelėjo liežuviu.
Nejaugi išties taip padarė?
- Keidenai, - įspėjau jį.
- Ką? - jis pažvelgė į mane suraukęs kaktą. - Juk visuomet sa­
kydavai, kad nori katino.
-Aš... Ką?
- Nuolat man kalbėjai, kad nori katės. Tai ir nusprendžiau
padovanoti tau Spaidį. Gaila, kad dabar jis miega. - Keidenas
atsistojo ir papliaukšėjo sau per džinsus šluostydamasis rankas. -
O dabar aprodyk man čia viską - taip, kuo oficialiausiai.
Spoksojau į jį nenuleisdama akių.
- Tu ką, rimtai? - priblokšta paklausiau.
Šypsena bemat dingo jam nuo veido.

* Žmogus Voras Jaunesnysis (angį.).

400
 - Butas, kuriame dabar gyvenu, visiškai tuščias. Kuo skubiau­
siai turiu kur nors apsigyventi.
Papurčiau galvą. Jis išties pakvaišo. Bet tiek to, leisiuosi su juo
žaisti tą žaidimą.
- Štai šitas kambarys. Jame nėra baldų, turėtum pats jais pasi­
rūpinti.
- Jokių problemų. Senajame bute dar liko keletas baldelių, -
atšovė Keidenas, lyg mintinai iškalęs tekstą.
Nuėjau su juo į svetainę, kur stovėjo kiti pretendentai ir klausė­
si Skoto istorijų apie iškabintas nuotraukas.
- Štai čia svetainė, - pasakiau visai be reikalo ir žiūrėjau, kaip
jis visur žvalgosi tarsi pirmą kartą matydamas.
- Graži fotografijų sienelė, - pagyrė pamerkdamas man akį. -
Toji nuotrauka viršuje man ypač patinka.
Keidenas parodė į nuotrauką su manimi, bet aš tik papurčiau
galvą.
Kiti lankytojai į jį šnairavo. Tai matydamas jis pasikasė pakaušį.
Paskui atsiduso ir pakėlė akis, kad galėtų visus apžvelgti.
- Žinote ką, būsiu atviras, - prabilo žengdamas prie vaikinų ir
vienintelės likusios merginos. - Aš pažįstu Aliją Harper. Paskuti­
nius kelis mėnesius gyvenau su ja viename bute. Ir galiu pasakyti,
kad nebuvo lengva. Ji anaiptol ne tobula kambarioke, nors ir mėgi­
na jus tuo įtikinti saldžiai šypsodama, visur pridėliojusi abejotinų
puošmenų.
- Keidenai, - sušnypščiau.
Jis kilstelėjo ranką.
- Ne, rimtai. Alija, tu nesi pati geriausia kambarioke.
- Ar galėčiau paklausti, kodėl?
Įsisprendžiau rankomis į šonus. Dieve, kokia gėda. Įmanydama
užklijuočiau jam burną.

401
 Akies krašteliu mačiau, kaip Dona įsitaisė ant sofos ir trūk­
telėjo Skotą už rankos, kad atsisėstų šalia. Kiti lankytojai sumišę
tylėjo.
- Ką gi, pirmiausia tu dėl kiekvieno nieko puoli į ašaras. Ti­
krai, - Keidenas vėl atsigręžė į nepažįstamuosius. - Kartą apsi-
žliumbė, kai atnešiau jai picos.
-Juk tai buvo tik...
- Antra, - jis mane nutraukė, - ji dainuoja prausdamasi po du­
šu. Ir nežmoniškai nusidainuoja.
- Tau visai protas pasimaišė, Keidenai! - Man užkaito skruos­
tai, sugniaužiau kumščius. - Ką čia pliauški?
Nejaugi jis mano, kad šitaip blevyzgodamas gaus mano leidimą
čionai įsikraustyti?
- Trečia, - nesutrikdamas kalbėjo jis, - ji pamišusi dėl šlykščių
kvapų, nėmaž nederančių tarpusavyje. Galite būti tikri, kad čia bet
kada, dieną ir naktį, smirdės kaip saldainių fabrike. Taip smarkiai,
kad jus užkamuos galvos skausmas.
- Būna ir blogiau, - įsiterpė Aizekas ir droviai man šyptelėjo.
Atsakiau jam dėkinga šypsena.
Keidenas žengė prie jo ir nudelbė nuo galvos iki kojų.
-Tu čia nė už ką neįsikraustysi. Juo labiau kad taip į ją spoksai.
Svaidyk savo atsidavusius žvilgsnius kam nors kitam ir mauk iš
čia, seni.
- Keidenai, tikriausiai tu ko nors nesupratai! - Man ūžė ausy­
se. -Jei mudu susitaikėme, tai dar nereiškia, kad gali čia įsiveržti ir
trukdyti subnuomininko paieškoms.
- Aš to ir nedarau, - atsakė jis.
Kilstelėjau antakius ir sunėriau rankas ant krūtinės.
- Tiek to, būtent to ir siekiu. Bet tik todėl, - jis atsikrenkštė, -
kad žinau, jog mudu esame gera komanda. Nemanau, kad tau bus
geriau su kuo nors kitu. Be to, mudu susitaikėme, ir nuo dabar

402
tikriausiai dažniau čia lankysiuosi, tad kambariokas netrukus ims
mus nervinti.
Papurčiau galvą.
- Neardyk mano planų ir vėl todėl, kad jie neatitinka tavo su­
manymų, - tyliai pasakiau tikėdamasi, jog kiti neišgirs.
Keidenas žengtelėjo artyn. Akimirką pamaniau, kad nori mane
sugriebti, bet jis tuoj pat nuleido rankas.
- Žinau, kad gerokai priviriau košės. Bet prašau tavęs, Alija,
duok man galimybę.
Atsidusau. Tiesą sakant, ką čia apgaudinėju?
Mano akys susitiko su Aizeko akimis, jis dairėsi tai į mane, tai
į Keideną. Po kurio laiko papurtė galvą, atsisukęs į mane sudėjo
lūpas lyg tardamas „atsiprašau“ ir išėjo laukan. Paskui jį nusekė
kitas mano svečias, vėl išgirdome trinktelint duris.
- Ar dar kas nors ketina prisigretinti prie mano draugės? -
Keidenas visus nužvelgė.
Suakmenėjau. Dona kvyktelėjo, Skotas garsiai įkvėpė oro.
Priėjau prie Keideno.
- Kaip mane ką tik pavadinai?
Suvokęs, ką pasakė, jis staiga nebeatrodė toks pasitikintis savi­
mi kaip vos prieš kelias akimirkas.
- Tiesą sakant, viską norėjau padaryti kitaip. Nesitikėjau, kad
čia bus tiek daug publikos. Spaidis turėjo ant tavęs užšokti su kas­
pinu ant kaklo, garsiai sukniaukti ir pavergti tavo širdį. Tada no­
rėjau dar kartą tavęs atsiprašyti ir paklausti, ar tu... na ką aš čia...
- Blogiau už bet kokią muilo operą. Aš pasuoju, - sudejavo
mergina, persimesdama plaukus per petį. Ir išėjo.
Liko vienintelis vaikinas, jis sumišęs dirsčiojo tai į mane, tai į
Keideną, tai į Doną, tai į Skotą.
- Neturiu nieko prieš muilo operas, - narsiai pareiškė. Bet Kei­
deno pervertas rūsčiu žvilgsniu atsitraukė per žingsnį atgal.

403
 - Pamatysi, tikrai susirasi kitą kambarį. Nenusimink, - padrą­
sino Dona, pliaukštelėdama jam per petį.
Ji suėmė vaikiną už alkūnių, davė ženklą ir Skotui sekti iš pa­
skos.
Mudu su Keidenu likome vieni.
Keidenas stypsojo išsišiepęs ir atrodė patenkintas tuo, kas įvy­
ko. Bet aš tebebuvau išsižiojusi ir į jį spoksojau.
- Tik pažvelk, kas pabudo.
Keidenas pritūpė ir patrynė pirštus vieną į kitą. Pasekiau jo
žvilgsnį ir pamačiau iš laisvojo kambario išsiritant rusvą pūkuotą
kamuoliuką. Spaidis atsargiai paėjo du žingsnelius pirmyn ir pri­
spaudė nosytę prie grindų. Nežinojo, ar jam bus jauku šiame bute,
tad sustojo prie slenksčio į svetainę.
- Nupirkai man kačiuką, - sumišusi ištariau.
-Taip, nupirkau. Viską jau suderinau su tavo šeimininke. Vakar
mažylį paskiepijau. - Keidenas mėgino atvilioti kačiuką į svetainę,
bet šis nedrįso įeiti. Galiausiai Keidenas paliko jį ramybėje ir atsi­
stojo. - Beje, didžiąją dėžę jau gali atidaryti. Kur ji?
Vis dar buvau kaip nesava, tad tylomis mostelėjau į miegamojo
duris. Keidenas ten nusitempė ir mane. Nutvėręs kėdę, stovėju­
sią prie rašomojo stalo, ant jos atsisėdo - ir anksčiau visuomet
taip darydavo. O aš lyg niekur nieko ėmiausi atidaryti dėžę, nes
nežinojau, kaip elgtis tokiomis aplinkybėmis. Perplėšiau virve­
les, atvožiau dangtį ir nustebusi pakėliau antakius. Jeigu tai tikrai
sekso žaisliukai, tai Keidenas juos parinko itin neįprastus. Dėžėje
gulėjo kamuoliai ir plunksnos, plastikiniai paukštukai ir pelytės.
Ir begalė...
- Kačių kraikas? - negalėjau patikėti. - Dovanoji man kačių
kraiko? Tai paskutinė dovana man?
- Čia ne šiaip kraikas. Jo aromatas toks pat kaip ir tų tavo šlykš­
čių kvapiųjų žvakių.

404
 Tikrai. Ant vieno maišo buvo užrašyta „Karamelė“, ant ki­
to „Kokosai“. Neištvėriau ir garsiai suprunkščiau. Kvatojau visa
gerkle, net ašaros ištryško.
Vis dėlto pamačiau, kaip Keidenas atsistojo ir prie manęs pri­
ėjo. Sustojo kuo arčiausiai ir nedrąsiai palietė man klubus. Tą pat
akimirksnį manasis juoko priepuolis baigėsi.
- Tiesą sakant, tatuiruotę norėjau parodyti tau tik šiandien, o
katė turėjo išbaidyti pretendentus į kambarį... bet nė nebežinau,
ką sau maniau. Juk jau seniai supratau, kad su tavimi geriau nieko
neplanuoti. Vis tiek mane priversi atsisakyti bet kokių planų ir
taisyklių.
Pažvelgiau į Keideną. Į jo juoko raukšleles, ryškius veido bruo­
žus ir barzdos šerelius. Į šiltas akis ir išlenktas lūpas, varančias ma­
ne iš proto.
- Dienos be tavęs buvo baisios, Plerpa. Viskas buvo netikra, -
kimiai ištarė Keidenas. - Man trūko tavo juoko. Tavo gebėjimo
mane prajuokinti. Tu įmanai mane paversti tokiu žmogumi, kokiu
ir norėčiau būti.
- Man irgi tavęs trūko. Bet ar tikrai manai, kad reikia taip stai­
giai viską atnaujinti?
Labai tikėjausi, kad mums gali pavykti. Bet mane vis dar
kaustė baimė. Keidenu pasitikėjau... bet ar jis ganėtinai pasiti­
kėjo manimi?
- Bus ir niūresnių dienų, - pasakė jis lyg skaitydamas mano
mintis. - Dienų, kai turėsi man priminti, kaip turėtų būti. Bet pa­
žadu tau: padarysiu visa, kas mano valioje, kad šviesesnių dienų
būtų daugiau.
Kažkas pakuteno man koją - išsigandusi pažvelgiau žemyn
ir nusišypsojau. Spaidis ją uostinėjo. Kačiukas atrodė panašus į
persprogusią pagalvėlę. Susivėlęs rusvas kailiukas buvo dryžuotas,
viena snukučio pusė prisiplojusi - tikriausiai ant to šono gyvulėlis

405
miegojo. Keidenas pasilenkė ir paglostė purią jo galvytę. Kačiukas
ėmė glaustytis prie jo rankos ir murkti.
- Tai kaip, Plerpa? - Keidenas pažvelgė į mane. - Ką pasakysi?
Pritūpiau prie jųdviejų ant grindų. Atsargiai atkišau ranką Spai-
džiui, kad apuostytų. Jis iškart pasitrynė į mano pirštus - mielas
murkimas sušildė man širdį. Po minutėlės pakėliau akis į Keideną.
- Bus tam tikrų taisyklių.
 Epilogas

Po trijų savaičių
Žiūrėdama į savo išvaizdą kritiškai patampiau suknelės ran­
koves.
Keidenas priėjo už nugaros ir apkabino mane per liemenį.
Šiltos jo rankos apglėbė mano kūną, lūpos prigludo pabučiuoti
į užausį.
- Tu ir vėl per daug galvoji, - sumurmėjo. Paskui švelniai pa­
glostė man pilvą ir lėtai nuleido ranką dar žemiau. Tuoj pat ją
sučiupau.
- Dona ir Skotas pakvaiš, jeigu pamatys.
Pakėliau dešinę ranką. Keidenas šypsodamasis atsmaukė man
rankovę ir atidengė žodžius, kuriuos buvau užvakar išsitatuiravusi.
Not broken, just bent.
Jis prisitraukė mano alkūnę sau prie lūpų. Apibėrė bučiniais, iš
lėto slinkdamas aukštyn.
-- Manau, kad ją turi pamatyti visas pasaulis, - šnabždėjo man
prie veido, net praradau žadą.
- Žmonės mus palaikys galutinai išprotėjusiais, Keidenai.
- Ir nebus visiškai neteisūs, - atsakė jis bučiuodamas man
kaklą.
- Išsitatuiravau tą prakeiktą užrašą. Mat esu išprotėjusi. Ir tu
išprotėjęs - mes tikri bepročiai, nes taip greitai sumėtėme skudu­

407
rus krūvon! - Vėl pridengiau savo tatuiruotę ir ėmiau nekantriai
mindžikuoti vietoje. - Rimtai, Keidenai, jeigu mano tėvai apie tai
sužinotų, visiškai pašėltų.
Jis žengtelėjo atgal ir mane paleido.
- Kalbi taip, lyg ieškotum priežasties, dėl kurios galime visiškai
susimauti, Plerpa.
- Bet tai tiesa.
Keidenas kilstelėjo antakį.
- Juk ir anksčiau kartu gyvenome. Kodėl mums turėtų rūpėti,
ką kiti pamanys? Tai tik mūsų, ne kieno kito, reikalas.
Nespėjau atsakyti - jis pasilenkė ir mane pabučiavo. Mano su­
sijaudinimas akimirksniu išgaravo, apkabinau jo kaklą. Keidenas
lėtai ir jausmingai glaudė lūpas prie manųjų, bet po kelių akimirkų
švelniai nuo jo atšlijau. Jeigu dabar pat nesiliausime, niekada neiš-
sikrapštysime iš šito kambario.
- Nebučiuok manęs kaip tik tada, kai man pasimaišo protelis.
Jis kilstelėjo antakį, bet vis dar liko užsimerkęs.
- Kodėl ne? Juk puikiausiai pavyksta.
Norėjau Keidenui kumštelėti, bet jis juokdamasis mane laikė.
Paskui dar arčiau prisitraukė ir įsikniaubė į plaukus.
-Juk dėl to nesigaili, tiesa?
Mėginau pažvelgti Keidenui į veidą, bet jis neleido atšlyti nė
per milimetrą. Perbraukiau ranka jam per nugarą.
- Aišku, kad ne. Ir išvis dėl nieko nesigailiu.
Nėmaž nemelavau. Giliai širdyje man vis tiek, ką apie mūsų
butą arba mano tatuiruotę pamanys tėvai.
Pirmą kartą gyvenime buvau išties laiminga. Tokia laiminga,
kad kaskart, kai apie tai galvodavau, imdavau žliumbti.
- Gerai, - atsakė Keidenas su grėsminga gaidele balse.
Nespėjau nė mirktelėti, kai mane pakėlė ir užsimetė ant peties.
Suklykiau toli gražu ne kaip tikra dama ir ėmiau daužyti jam per
nugarą.

408
 - Vilkiu suknelę, Keidenai! Greičiau mane paleisk! - šaukiau.
- Kiti jau seniausiai tavęs laukia. O jei ir toliau ieškosi priežas­
čių mūsų santykių apokalipsei, niekada iš čia neišsikrapštysime.
Taigi...
Sakinį jis baigė smarkiai pliaukštelėdamas man per sėdynę.
Sucypiau ir atsitiesusi jam atsimokėjau, įgnybau į šoną. Keidenas
juokdamasis atsikvėpė ir vos neatsitrenkė į durų staktą. Tik užda­
ręs miegamojo duris nuleido mane ant žemės ir patenkintas išsi­
šiepė. Ketinau trenkti jam per subinę, bet prie manęs priėjo Dona
ir tvirtai apkabinusi sužlugdė tą sumanymą.
- Pagaliau, - atsiduso ji. Paskui suėmė mane už žastų ir įdėmiai
pažvelgė į akis, tarsi norėdama patikrinti, kaip jaučiuosi. - Ar ir vėl
nori pasislėpti nuo pasaulio?
Apsidairiau mūsų išpuoštame kambaryje, apžiūrėjau popierines
ir spalvotų lempučių girliandas, Donos padovanotas mano įkur­
tuvėms. Nužvelgiau stalą su gardžiais užkandžiais, paskui mano
žvilgsnis nukrypo į sofą, ant kurios Skotas kvatojosi iš to, ką jam
į ausį pakuždėjo Maikas. Tądien Maiką pamatėme pirmą kartą ir
visi akimirksniu pamėgome.
Spenseris stovėjo virtuvėje ir garsiai ginčijosi su Monika, kiek
dar laiko kepti picą orkaitėje. Etanas stovėjo šalia šypsodamasis ir
purtė galvą.
Mano akys savaime nukrypo į Keideną, jis ėmė nuo stalo su­
smeigtas ant pagaliuko vynuoges ir kaip pagautas susigėdo, mat
pakėlusi antakius iš jo pasišaipiau. Pasigirdo tylus miaukimas, iš
po sofos iškišo galvą Spaidis. Keidenas pasilenkė ir paėmė jį ant
rankų. Katinas jau buvo kone dvigubai praaugęs televizoriaus nuo­
tolinį pultelį. Keidenas pakasė Spaidžiui pagurklį, katinui pradėjus
murkti, jo veidą nutvieskė šilta šypsena. Mano širdį užplūdo šilu­
ma, gerai pažįstami šiurpuliukai perbėgo visu kūnu iki pat kojų
pirštų galiukų.

409
 - Ne, - atsakiau į Donos klausimą ir nemelavau. - Tikrai ne­
sislėpsiu.
Metų metus gyvenau tarytum su kauke. Tai baigėsi, kai per­
sikėliau čionai. Ieškojau laisvės, o radau daug daugiau. Žinoma,
buvo ir sunkių dienų - ir visada bus. Bet tokiomis akimirkomis
kaip ši, jausmams liejantis per kraštus, žinojau, jog ieškoti verta.
Tikrai verta.
 Padėka

Rašant „Pradėti“, mane lydėjo sėkmė. Romano idėjos apmąsty­

mas, pats rašymas, leidyklos paieškos - visa tai puikiai ėjosi.
Pirmiausia norėčiau padėkoti savo nuostabiausioms agentėms
Kristinai Langenbuch Gerez ir Gesai Weifi, radusioms namus
mano leidybiniam debiutui. Visų labiausiai dėkoju Gesai - mie­
loji, ačiū už tavo prielankumą, už darbą prie šios knygos ir už tai,
kad galiu tau skambinti dieną naktį.
Dėkoju visai LYX leidyklos komandai, kuo maloniausiai ma­
ne priėmusiai į savo gretas, ypač pasakiškai redaktorei Stephanie
Bubley. Stephanie, be tavęs Alija ir Keidenas nebūtų buvę tokie,
kokie dabar yra. Ačiū, kad suteikei mano istorijai formą ir taip
intensyviai prie jos dirbai drauge su manimi. Tu nepakartojama!
Dėkoju pirmosioms skaitytojoms Laurai Kneidl, Isabellei
Hofzumahaus ir Yvonnei Schmidt, savo atsiliepimais mane pa­
skatinusioms. Yvą, be tavęs būčiau virtusi nervų kamuoliuku. Ačiū,
kad prapūti man smegenis, kai pakvaištu. Tą patį galiu pasakyti ir
apie Andreasą Dutterį, kuris mane supranta kaip niekas kitas.
Manosios studijų draugės, ačiū, kad pasaldinate man kasdie­
nybę. Be jūsų mano dvigubas gyvenimas neteiktų nė menkiausio
malonumo.
Taip pat dėkoju savo merginoms Kim Ninai Ocker ir Biancai
losovini, kurių dėka rašymas manęs nepasmerkia vienatvei; mes

413
drauge naršome Pinterest ieškodamos vyrų modelių (suprantama,
įkvėpimui sužadinti).
Ypatingą padėką reiškiu savo nuostabiajam vyrui Christianui.
Dar mokyklos laikais eidamas knygyne pro knygų lentynas jis pa­
sakė: „Kada nors čia stovės tavo knyga.“ Christianai, tu viską darai,
kad galėčiau rašyti. Ačiū ir už tai, kad kopi su manimi į kalnus.
Galiausiai dėkoju visiems, kurie tviteryje, instagrame arba savo
įspūdinguose tinklaraščiuose išreiškė susižavėjimą būsima knyga
ir nekantriai laukė jos pasirodant. Ačiū, kad davėte pradžią šios is­
torijos sėkmei. Jau dabar nekantrauju jums pateikti kitas istorijas!
 Mona Kasten
PRADĖTI
Ciklas Again #1
Romanas

Iš vokiečių kalbos vertė Ieva Adomaiti

Redaktorius Dainius Račiūnas

Korektorė Marijona Treigienė
Viršelio dizainas ir iliustracija Zero Werbeagentur,
Miunchenas. Naudotas motyvas iš shutterstock.com
Viršelį lietuviškam leidimui pritaikė Galina Talaiko
Maketavo Ligita Plešanova

Tiražas 2500 egz.

Išleido leidykla „Alma littera“, Ulonų g. 2, LT-08245 Vilnius
Interneto svetainė: www.almalittera.lt
Spausdino UAB „Standart impressa“, Dariaus ir Girėno g. 39, LT-02189 Vilnius
Interneto svetainė: www.standart.lt
 © private

MONA KASTEN gimė 1992 m.

Siaurės Vokietijoje, ten gyvena
iki šiol. Visur, išskyrus paskaitas
universitete, - neretai ir per
jas, - kuria istorijas apie jaunus
žmones ir dideles bei mažas jy
sprendžiamas problemas. Rašytoja
turi vyrą, kačiy ir galybę knygy.
Dievina įvairiausiy rūšiy kavą, ilgus
pasivaikščiojimus miške ir dienas,
kai gali atsidėti vien kūrybai. Mielai
bendrauja su savo skaitytojais per
tviterį (@MonaKasten).

Daugiau informacijos
interneto svetainėje adresu
www.monakasten.de.
 NEW ADULT knygų serija apie jaunuolius,
baigusius mokyklų ir pradedančius naujų gyvenimo tarpsnį.
Tai istorijos apie daugybę „pirmųjų kartų"
gyvenimo pradžių, studijas, seksualir
santykius su naujais draugo

Pradėti viskq iš pradžių -

karščiausias Alijos Harper noras. Ji persikrausto studijuoti
į mažų miestelį Vudshilq, palikdama tėvų namus, gyvenimo juose
taisykles ir praeities vaiduoklius toli nuo savęs.

Bet ji nesitikėjo, kad teks nuomotis butq drauge su

arogantišku vaikinu. Nors Keidenas Vaitas, tatuiruotas akiplėša,
neapsakomai patrauklus, Alija netrokšta su juo trintis viename bute.
Juolab kad jis visų pirma jai išvardija bendro gyvenimo taisykles.
Svarbiausia jų - niekada vienam su kitu nesuartėti.

Jis nustato taisykles, ji jas visas sulaužo.

Mona Kasten yra ryškiausia NEW ADULT žanro žvaigždė Vokietijoje,

savo knygų serija „Again" sužavėjusi skaitytojus ir net keletu kartų
apdovanota LovelyBooks Reader's premija. Serijos „Again" parduota
daugiau nei 600 tūkst. egzmpliorių, „Spiegei" bestselerių sgraše
ji laikėsi net 27 savaites.

Juokas, ašaros ir meilė. Visa tai apima knygų „Pradėti".

Mona Kasten parašė romanq, nuo kurio negali atsitraukti.

Anna Todd, „After" serijos knygų autorė

Qknygu
klubas
ATVIRAS JUMS - KNYGŲ KLUBAS!
• Karščiausios knygų naujienos ’Ypatingi pasiūlymai ir akcijos
• Gausus kitų prekių pasirinkimas * Pristatymas į bet kurį pasaulio kraštą
www.knyguklubas.lt