Iš italų kalbos vertė

Laim a Ruzgailaitė

[ittera
V L N 0 S
U D K 821.131.1-31 Versti iš: Fabio Volo
Vo-113 IL G I O R N O IN PIŪ
Oscar Mondadori

Šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo ir mokslo

įstaigų bibliotekose, muziejuose arba archyvuose,
draudžiama mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų
tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti viešai
prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose
terminaluose tų įstaigų patalpose.

ISBN 978-609-01-1546-6

© 2007 Arnoldo Mondadori Editore S. p. A., M ilano

Viršelio nuotrauka: Tram contre-jour (de grėve).
T3 station Brassens. © Photo by Jean-Franęois Gornet,
taken on October 12, 2010 / www.flickr.com / Under the
Creative Com mons Attribution-ShareAlike 2.0 Generic
(CC BY-SA 2.0) license [https://creativecommons.org/
licenses/by-sa/2.0/]
Viršelio dailininkė © Kotryna Šeibokaitė
© Vertimas į lietuvių kalbą, Laima Ruzgailaitė, 2014
© Leidykla „Alma littera“, 2014
D ar vieną dieną

Jai
Tik ta meilė miršta, apie kurią liaujamasi svajoti.

Pedro Salinas

K a i tu čia buvai,

Nedrįsau į tave pažvelgt.

Esi tarsi angelas,

Regėdamas im u verkt.

Sklendi it pūkelis,

Pasaulis puikus.

O, kad būčiau toks,

Kokia nuostabi tu.

Radiohead, „Padugnė“
Sapnavau, kad nubundu name ant jūros kranto, praleidęs visą

naktį su m ylim a m oterim i ir patyręs su ja neapsakomos laimės

akim irkas. Buvome apsupti bangų mūšos, miegojome apsika­

binę ir jusdam i nuogų savo kūnų karštį.

Tačiau iš tikrųjų pabundu viešbučio kam baryje Paryžiuje ir

net suvokdamas, kad tai tebuvo sapnas, tebegirdžiu švelnų jū­

ros bangų ošimą.

Bet juk Paryžiuje nėra jūros!

Neišvengiam os tikrovės akivaizdoje girdžiu vis garsėjantį

didm iesčio gatvės triukšm ą.

Po septynių dvidešim t. Žadintuvas nustatytas aštuntai, bet

vis dažniau atsibundu jam nesučirškus. Todėl, kad šiandien

atsibudau anksčiau, nei suskambo žadintuvas, - nieko nuos­

tabaus. K ai atvykau vakar vakare, buvau išvargintas įtemptos

dienos ir kelionės, todėl apie dešimtą kritau į lovą nė nepava­

karieniavęs ir iškart užm igau. Jaučiuosi taip, tarsi laikyčiausi

dietos: atsikeliu nesunkiai, juk galėsiu papusryčiauti.

V is dėlto tikroji priežastis, kad atsibudau anksti, šios die­

nos susitikim as. Pats svarbiausias m ano gyvenim e. D ar neži­

nau, kas iš tikrųjų nutiks, tačiau paslaptingai kerintis šios aki­

m irkos jaudulys grąžina mane į tuos ankstyvus rytus, kai lau­

ke dar būdavo tam su, o aš keldavausi ieškoti dovanų, atneštų

šventų Kalėdų naktį. G u liu lovoje, apsuptas ir apgaubtas sva­

jonių. Buvau atsikėlęs tik užuolaidų atitraukti ir iškart grįžau

9
po antklode. M ėgaujuosi nubudim o šilum a, ku ri padeda lėtai

ruoštis tam, kas manęs laukia. Žvelgiu pro langą grožėdam a­

sis dangum i ir Paryžiaus stogais. G reitai prasklendžia keletas

debesėlių. Perrikiuoju m intis ir peržvelgiu savo gyvenim ą.

Ryto valandom is dažnai galvoju apie save. Rečiau vakarais.

Atsigulęs į lovą dažnai persuku gyvenim o juostą, bet bėgant

m etam s pastebėjau, kad rytais sau būnu daug geresnis. Daug

ram esnis. Nubudęs anksčiau, lovoje klausausi kylančio šur­

m ulio. Ir triukšm o galvoje. Klausausi nam ų triukšm o, kartais

kaim ynų arba gatvės. Šiandien visi triukšm ai nauji. Užsive-

riančios durys, atsukti čiaupai gretim am e kam baryje, sveti­

ma kalba koridoriuje. Tai, kas anksčiau atrodė kaip šniokš­

čianti jūra, iš tikrų jų gatvę plaunantis valytuvas. Šis viešbutis

nubunda anksti.

Suskamba žadintuvas. Atsikeliu. Nusiprausiu po dušu ir ap­

sirengiu. Dabar rugsėjis. Tiksliau - rugsėjo šešioliktoji. Ž iū rė­

damas pro langą nesuprantu, ar oras keisis ir im s lyti. Kai no­

rėdavau sužinoti, kokie bus orai, klausdavau senelės, - niekada

neprašaudavo pro šalį. Ji sakydavo: „M a n skauda kojas, vadina­

si, rytoj lis.“ Ir kitą dieną lydavo. Vaikystėje turėjau ir M arijos

skulptūrėlę, keičiančią spalvą kintant orams, bet senelės kojos

buvo patikim esnės nei M arija.

Atidarau langą. Nešalta, bet vis tiek apsivilksiu m egztinį.

M o tin a prieš kelis mėnesius padovanojo automatinę džiovy-

klę. Daugiau nam ie skalbinių nedžiaunu. Bet pradėjus naudotis

džiovykle drabužiai susitraukė. M arškinėliai, su kuriais m iego­

jau, vos dengia bambą, o ką tik apsimautos trum pikės spaudžia.

Autom atas džiovina ir sutraukia. V is tiek džiaugiuosi, kad ją

padovanojo, nes anksčiau skalbinius džiovindavau nem okšiš­

kai. Sumesdavau juos ant stovo į krūvą ir jie džiūdavo visą sa­

vaitę: iš pradžių rankovė, paskui apykaklė ir galiausiai visa kita.

O blogiausia, kad taip išdžiūvę drabužiai suprakaitavus imdavo

skleisti bjaurų kvapą, kaip šlapias šuo.

10
 U žuot pusryčiavęs viešbutyje, patraukiu į vieną iš mėgsta­

mų vietelių, kepyklėlę „Le Pain Q uotidien“. A š šalia Pom pidu

centro, taigi einu pėsčiom is iki kavinės A rch yvų gatvėje. Par­

duotuvėlių tinklas „Le Pain Q uotidien“ paplitęs visam e pasau­

lyje. Kepyklėlės vienodos, jose viskas iš medžio: grindys, stalai,

kėdės, spintelės, prekystaliai. M ediena šviesi, būdinga Šiaurės

Europai. Valgydamas jautiesi tarsi voverė. Latė, kapucinas,

am erikietiška kava, - viskas patiekiam a dubenėliuose, kaip da­

rydavo senelė.

Pasiėmiau šviežiai spaustų apelsinų sulčių, am erikietiškos

kavos ir bandelę. Jeigu per pusryčius suvalgei sviestinę ban­

delę, sviesto kvapas ant pirštų tau visą dieną prim ins, kad esi

Paryžiuje.

Viduje jau pilna žm onių. A p lin k u i kalba ne vien prancūziš­

kai, šiuo m etu prie staliukų kalba vokiškai, portugališkai, ang­

liškai.

Apsivelku m egztinį. Šiek tiek vėsoka.

Kitapus gatvės kavinė „Starbucks“ su įprastom is sofomis

ir foteliais lange. Kiek kartų įvairiose pasaulio vietose buvau

prisėdęs tokiuose foteliuose paskaityti knygos ar rašyti kom ­

piuteriu. Ypač tada, kai skrydis namo būdavo vėlai vakare, o

iš viešbučio kam bario turėdavau išsikraustyti ik i vienuoliktos

valandos ryto. Tą dieną „Starbucks“ tapdavo m ano namais: ant

tų fotelių ir nusnausdavau.

Susitinku vienuoliktą valandą Liuksem burgo sode. D ar nėra

nė dešimtos, o kadangi esu netoliese, aplankau vieną iš mėgs­

tam iausių vietų Paryžiuje: Vogėzų aikštę. Kaskart čia būdamas

jaudinuosi. Einu per M arė kvartalą. Rugsėjis vienas iš labiau­

siai m an patinkančių mėnesių. M a n patinka m etų laikas, kai

vaikščiodam as ieškai saulės: norėdamas ją pajusti, pereini į kitą

gatvės pusę, kur nėra šešėlio. Priešingai nei vasarą, kai pereini

į kitą gatvės pusę norėdamas saulės išvengti. Šią valandą Frank

Buržua gatvėje saulė šviečia dešinėje pusėje.

11
 Vogėzų aikštės sodelyje atsisėdu ant suoliuko po medžiu,

šalia vieno iš keturių fontanų. O ras gaivus. Ištiesiu rankas ant

atkaltės, užsimerkęs pakeliu veidą ir leidžiuosi bučiuojamas

šiltų saulės spindulių. Paskui išgirstu gurgždant žingsnius ant

žvyro. Atsim erkiu. M atau merginą. Ji prisėda ant suoliuko šalia

manojo, įsijungia nešiojamąjį kom piuterį ir im a rašyti. D ažnai

soduose matai žmones su kom piuteriais, nes čia galim a prisi­

jungti prie interneto belaidžiu ryšiu, todėl daugelis, kol lauke

gražu, vis dar dirba po atviru dangum i.

Po Paryžių vaikščiojančios moterys kitokios. Niekada iš tik­

rųjų nesupratau, kas jas paverčia gražesnėmis m ano akims. Re­

gis, jom s iš prigim ties svetimas pasaulio vulgarum as. T ik ria u ­

siai todėl, kad jų drabužiai visada atskleidžia ką nors intymaus.

Jų apdarai pasakoja apie jas, jas apibūdina. Vieną kartą tai segė,

kitą kartą skrybėlaitė, pirštinės, juostelė, vėrinys, spalvos. V ie ­

ni apdarai tinka tik gražiom s m oterims, kiti - tik gero cha­

rakterio moterim s. Ir m erginos šalim ais drabužiai daug apie

ją pasako. Įspūdis, kad savame pasaulyje ji jaučiasi puikiai, ir,

žiūrėdamas į ją, pats trokšti ten pakliūti.

Veikiausiai nebrangių drabužių ji nusiperka paprastoje pre­

kyvietėje, o paskui, pasitelkusi vaizduotę ir įgūdžius viską de­

rinti, pasipuošia originaliai. Tokiom s m oterim s nereikia daug

išleisti, kad gražiai atrodytų, tai jų talentas: nusiperka keletą

skarmalų, persisiuva ir tampa moteriškos ir seksualios. Tokios

moterys kvepia obuoliais.

Kiekvienam e mieste, kuriam e tekdavo nors trum pam apsi­

stoti, visada atrasdavau savą erdvę. Ten eidavau pamąstyti, ji

tapdavo m an artim a. Dažniausiai tai būna pirm a aplankyta vie­

ta, atvykus į naują miestą. Paryžiuje - Vogėzų aikštė. Gyvenda­

mas Paryžiuje dažnai čia ateidavau, ypač sekmadieniais, nes po

portikais grodavo m uzikantai, beveik visada klasikinę muziką.

Gerai, kad čia atpėsčiavau. M a n pavyko šiek tiek pristabdyti

kiekvieną m inutę didėjančią įtampą, vis m ažiau liekant laiko

12
ik i susitikim o. Dabar vėl labai nerimauju. G albūt tai tik baimė.

A š kaip iš vėžių išmuštas, nesugebu užgniaužti jaudulio, kuris

visą mane persmelkęs ir veik nesutramdomas. Šiaip aš m elan­

cholikas, bet puoselėju ir žmogaus pašaukimą būti laim ingam .

M anau, jaudulys suprantamas: jeigu šis susitikim as bus toks,

kokio tikiuosi, mano gyvenimas visiškai pasikeis.

 1

M ergina iš tramvajaus

Kaskart, pamatęs patinkančią moterį, stengdavausi ją pažinti

ir, svarbiausia, su ja pasim ylėti. Nedaug buvo tokių, kurios man

patiko, bet laikiausi nuošalyje. N ežinia, kodėl su jom is nepra-

sidėdavau?

M ergina iš tramvajaus buvo viena iš tokių. Saugojau nuo

savęs. Tai nebuvo sąmoningas pasirinkim as, tiesiog taip susi­

klostė. Niekada nesupratau, ar ji taip paveikė mano elgesį, ar

aš pats keičiausi. Beveik du mėnesius kas rytą susitikdavome

tramvajuje. Buvome be galo pastovūs.

M u d u su Alesandru esame vienos spaustuvės verslo partne­

riai. Spausdiname katalogus, m ažo tiražo knygas, lankstinu­

kus, brošiūras, reklam ines skrajutes; per pastaruosius rinkim us

spausdinome ir abiejų partijų rin kim ų medžiagą - pakeitėme

tik spalvą, o visa kita nedaug tesiskyrė. Politikai visada kalba

apie geresnę ateitį. G albūt tu ri omeny rojų.

Prieš keletą metų pradėjau pas jį dirbti kaip samdomas dar­

buotojais, paskui tapau bendrasavininkiu. Truputėlį nem alonu

girtis, bet esu žmogus, kuriam pavyksta viskas, ką daro. Jeigu

turiu tikslą, nesunkiai jį pasiekiu. Priežastis paprasta: tai, kas

kenkė rom antiškiem s santykiams, m an padėjo siekti karjeros.

Iš tikrųjų m an sekasi ne todėl, kad turėčiau talentą, o dėl mano

trūkum ų. Nesugebėdamas sutram dyti širdies, buvau priverstas

atsiduoti darbui. Jausmų srityje buvau netobulas, užtat darbas

buvo paguoda. Turėjau dar vieną gerą savybę: net ir įsimylėjęs

14
niekada nebūdavau išsiblaškęs. Neabejojau galįs valdyti savo

gyvenim ą ir jausmus, visąlaik galvojau, kad taip ir bus.

Teko padirbėti užsienyje, ypač kai buvau jaunesnis. Londo­

ne išmokau vykti į darbą viešuoju transportu.

R ytinis susitikim as tramvajuje su m ergina buvo vienas iš

labiausiai jaudinančių dalykų, pati diena prabėgdavo įprastai.

Tos m inutės tramvajuje būdavo giedros, tarsi langas į kitą pa­

saulį. Spalvingas susitikim as.

N ė vienas žmogus, ar jis buvo mano gyvenime, ar tik m o­

biliojo adresų sąraše, neturėjo galim ybių taip sujaudinti, kaip

ši paslaptinga nepažįstamoji. M ane traukė prie jos. Nors ji ir

dom ino, taip jos ir neužkalbinau.

Tą žiemą rytais, kai įlipdavau į tramvajų, nepažįstam o­

ji jame jau sėdėdavo. Atrodydavo lengva tarsi debesėlis. Buvo

maždaug trisdešim t penkerių. K ai tramvajus sustodavo mano

stotelėje, pasistiebdavau ir ištempęs kaklą dairydavausi jos. Jei­

gu merginos nepamatydavau, laukdavau kito tramvajaus. Kad

ir kaip stengdavausi, kartais tekdavo važiuoti be jos.

Tom is dienom is ir ėmiau keltis dar nesuskambėjus žadin­

tuvui. Eidavau į stotelę anksčiau, kad įlipęs į tramvajų ir jos

nepamatęs negalvočiau - pražiopsojau, jau nuvažiavo.

Dieną svajodavau apie ją, dažniausiai - apie mudu. Gera tu ­

rėti merginą, apie kurią gali svajoti visą dieną. Nesvarbu, kad

jos ir nepažįsti. N ežinau kodėl, bet kai galvodavau apie ją, sva­

jonėse niekada nebūdavo taško. T ik pauzės. Žo džių ir vaizdų

griūtis - be skyrybos ženklų.

Ji palaikydavo m an draugiją, nors mūsų santykiai tebu­

vo grįsti vos pastebim om is šypsenomis ir nebyliais trum pais

žvilgsniais.

Nepažįstam oji išlipdavo dviem stotelėmis anksčiau nei aš.

Kildavo noras pasekti ją, sužinoti apie ją ką nors daugiau, bet

niekada nepuldavau jai iš paskos. Neužtekdavo drąsos net ša­

lia prisėsti. Išlaikydavau tinkam ą atstumą: tarp mūsų visada

15
būdavo laisvų vietų, ją gerai matydavau. Kasdien pratindavau­

si skersakiuoti. K ai ji sėdėdavo toliau, o aš nenorėdavau tiesiai

žiūrėti, sekdavau ją kreivom is, kol akis imdavo skaudėti. Kar­

tais tramvajus būdavo pilnas ir kas nors atsistodavo tarp mūsų,

trukdydam as į ją dirsčioti. Ne visą kelionę į ją stebeilydavau,

kiek pažiūrėjęs nuleisdavau akis, o paskui vėl nukreipdavau į ją

žvilgsnį. Žinojim as, kad ji ten, ram indavo. Laim ingiausia diena,

kai rasdavau laisvą vietą šalia durų. Ruošdamasi išlipti, ji būda­

vo priversta pro mane praeiti ir visada nusišypsodavo. Jeigu ten

nesėdėdavau, o stovėdavau - dar geriau: tada kelias akim irkas

būdavome vienas šalia kito. Kvėpuodavau ja. Ji buvo tarsi kalnų

oras, rytą atidarius langą. Kvėpuodavau ja iš arti, negalėdamas

jos paliesti. „Galbūt vieną dieną“, - sakydavau sau. Vieną rytą,

jai laukiant, kol atsidarys durys, tramvajus sustojo pernelyg

staiga, ir ji palinko prie manęs. A k im irką susilietė jos paltas ir

mano ranka, trum pam mano ranka buvo įkalinta. Jeigu būčiau

galėjęs, būčiau taip lietęsis prie jos am žinai. K ai sėdėdavo, ir ji

mane kartais stebėdavo.

M ū sų žvilgsniai dažnai susitikdavo, taip savaime buvo p ri­

pažintas mūsų bendravimas. Į galvą buvau įsikalęs, kad šyp­

sena ar žvilgsnis, kuriuos ji m an dovanoja, tėra mandagumas.

Ji gana dažnai rašydavo oranžiniam e sąsiuvinyje kietais vir­

šeliais.

„Kažin ką ji rašo? G al ką nors ir apie mane?" - klausdavau

savęs.

Patiko stebėti ją rašinėjančią. Pirm iausia todėl, kad tada

ji nusimaudavo pirštines, be to, buvo m atyti, kaip atsidavusi

darbui. Taip susikaupusi, kad net pavydėdavau. Žinom a, kai ji

kurdavo, visą kelionę nepakeldavo galvos nuo sąsiuvinio, bet

kai matydavau ją taip įsitraukusią, atrodydavo dar žavesnė. N o ­

rėjau priklausyti tam jos pasauliui.

Skaitydama ji irgi nesiblaškydavo. Užsidėdavo akinius. Jai

labai tiko. Stebėdavau, kaip po dešiniu knygos lapu ji pakiša

16
pirštą, kaip jam slystant perverčia lapą. Šis paprastas judesys,

kupinas jos jautrum o, mane prikaustydavo.

O kartais tuo dešinės rankos pirštu sukdavo plaukų sruogą.

M ergina iš tramvajaus buvo graži. M a n patiko jos veidas,

patiko jos tankūs, lygūs, tamsūs plaukai. Jos kaklas, riešai ir

rankos. A n t vieno piršto mūvėjo kuklų žiedelį. Jokių kitų ir jo­

kių apyrankių. T ik vienintelį mažą žiedelį. Bet labiausiai traukė

jos akys, tai, ką jose regėdavau, kai susitikdavo mūsų žvilgs­

niai, - nors ir akim irką. Jos akys buvo tamsios, gilios, prikaus­

tančios.

„A r galim a įsim ylėti žmogų, kurio nepažįsti ir kurį matai tik

kasdien keliaudamas tram vajum i?“ - klausdavau savęs tom is

dienom is. Nenutuokiau. Nežinau netgi dabar. Nebuvau įsim y­

lėjęs. Buvau pakerėtas. Bet kuo atsakingiausiai galiu pasakyti:

jaučiausi su ja susijęs, todėl buvo nesunku įsivaizduoti, kad su

m anim žaidžia likim as. Tiksliau - su m um is.

Kartą tramvajuje nebuvo laisvų vietų atsisėsti, todėl prisi­

artinau prie merginos ir atsistojau šalia. U ž nugaros, žinoma.

Tą rytą stebėjau jos žvilgsnį, atsispindintį nuo lango. Ji žiūrėjo

į mane. M ū sų akys susidūrė ten, ant stiklo, jam pavyko pagauti

mūsų atvaizdus. Susitikus mūsų veidų atspindžiam s suvokiau,

kad žvelgti slapčiom is kur kas intym iau nei žiūrėti tiesiai į akis.

Tarsi būtum e pagauti ką nors vagiant. Tarsi stiklo paviršius at­

skleistų ik i šiol neišsakytą norą. Tą kartą, vos ji išlipo ir tram ­

vajus vėl pajudėjo, atsisukau į ją pažiūrėti. Ji irgi.

D u kartus per savaitę ji turėdavo sp o rtin į krepšį, beveik

visada pirm adieniais ir ketvirtadieniais. „Ir aš turėčiau taip

elgtis“, - galvodavau. N eštis į biurą sp o rtin į krepšį, nors

sporto salė šalia nam ų, ir iškart paskui skuosti sportuoti. Juk

baigęs d irb ti ir parvažiavęs nam o susidėti krepšio galiausiai

į sporto salę taip ir nenueinu. G rįžęs nam o po darbo d ie­

nos negaliu nė pagalvoti, kad turėčiau vėl ku r nors p ėd in ti

ir eikvoti fizines jėgas. Be to, nam o g rįžtu alkanas ir ką nors

17
sukram snoju; todėl galų gale nutariu į sporto salę k u ln iu o ti

kitą dieną. M a n o santykiai su sp o rtin iu krepšiu labai keisti.

Jeigu im u krautis daiktus iš vakaro, kyla noras tik k risti ir

m iegoti ant sulankstyto chalato. Parsivilkęs iš sporto salės

dar turėčiau prisiversti viską iš krepšio išim ti. K artais pa­

m irštu ir prisim enu tik atsigulęs į lovą. Įsivaizduoju prakai­

tuotus m arškinėlius, šlapią chalatą ir m audym osi trum pikes,

su ku riom is einu į sauną. Tada keliuosi ir viską sutvarkau,

kitaip negalėčiau ram iai m iegoti. Jeigu krepšį iškraustyčiau

kitą dieną, jam e įsiveistų grybų.

M ergina iš tramvajaus buvo šaunesnė nei aš. Ji krepšį neš­

davosi į darbą.

Prisim enu, vieną rytą, įlipęs į tramvajų, pamačiau ją susikė-

lus plaukus. Aukštai surišti plaukai - vienas iš pačių m oteriš­

kiausių dalykų pasaulyje, dėl jų pam etu galvą. M ačiau kaklą,

ausį, žandikaulio liniją. Prisim enu, kaitinau vaizduotę; einu

prie jos ir stebeiliju į ją, kol ji atsistoja, tylėdam i žiūrim e vie­

nas kitam į akis. Be žodžių pasakome vienas kitam viską, ką

jaučiame. Skvarbus žvilgsnis, sukrečiantis sielą. Bučiuojamės.

Trum pam atsitraukiame vienas nuo kito, tada greitai bučiniais

apibėriu jai akis, nosį, skruostus ir kaktą, paskui vėl bučiuoju į

lūpas. Keleiviai tramvajuje susmeigę į mus akis, ir staiga pasi­

girsta plojim ai. Groja m uzika, tramvajus sustoja, o mes išlipa­

me ir tolstame miesto gatve. Pabaigos titrai, užsidega šviesos ir

apim ti jaudulio žiūrovai išeina iš kino teatro.

T ik vaizduotė. Tebemurksojau atokiai. Jokios muzikos, jo­

kių plojimų, tik aprasoję tramvajaus langai.

D ėl jos dažnai elgdavausi beprasmiškai. Kartą, jai išlipus,

palaukiau keletą m inučių ir atsistojau. Atsidūriau toje vieto­

je, kur prieš kelias akim irkas buvo ji, uždėjau ranką ten, kur ji

laikė savąją. V is dar jutau jos šilumą. Troškau kai ko daugiau,

tą dieną nepakako vien žiūrėti į ją. Lyta reikalavo tokių pačių

teisių kaip ir rega. Todėl ieškojau jos pėdsakų. Tą akim irką jos

18
šilum a m an buvo kai kas intymaus, troškau prisiliesti prie tos

mažos pasaulio dalelės, kurią neseniai glostė jos ranka, norė­

jau būti pirm asis ten prisilietęs. Todėl kartą netgi paspaudžiau

tramvajaus skambutį, ku rį ką tik buvo lietusi jos ranka. Tebe­

jausdamas jos šilum ą, paklausiau savęs: „Kas mes? Draugai,

bendrininkai, žaidim o partneriai, platoniški įsim ylėjėliai, tik

nepažįstamieji?“

Vieną rytą, paskubom is išlipdam a, ji pametė pirštinę tiesiai

m an prieš nosį. Buvo nedaug žm onių ir kaip dažniausiai visi

snaudė. Niekas nepastebėjo, niekas nematė, kai ją pakėliau. Tu ­

rėjau ją grąžinti, bet tramvajaus vairuotojas jau buvo uždaręs

duris ir, nežinau kodėl, kažkas mane stabdė. Galbūt, pašaukęs

ją, būčiau nutraukęs mane supančią tylą, bet neužteko drąsos.

Laikiau pirštinę. Vilnonę, vyšninės spalvos. M a n pasisekė, nes

jeigu būtų buvusi odinė, nebūtų išlaikiusi jos kvapo. Uostinėjau

ją visą dieną. Drebėjau, kad kas nepamanytų: koks maniakas.

Suvokiau, jog elgiuosi keistai, pats būčiau nepatikėjęs, kad ga­

lėčiau kada taip elgtis. Jeigu draugas būtų papasakojęs apie to ­

kius jam nutikusius dalykus, būčiau palaikęs jį pamišusiu, var­

gu ar būčiau jį supratęs. Bet tai nutiko m an ir nieko negalėjau

pakeisti. Negalėjau kontroliuoti ryšio su mergina iš tramvajaus.

K ai papasakojau Silvijai, ji ėmė juoktis, bet nepalaikė manęs

pam išėliu.

Silvija - geriausia m ano draugė. Ji žino viską. M ergina iš

tramvajaus dažnai būdavo mūsų vakarinių pokalbių tema. S il­

vija tik nusijuokė patardama, kad pirštinę laikyčiau plastikinia­

me maišelyje, kaip daro krim inalistai, taip kuo ilgiau išsaugo­

siąs jos kvapą.

Spausdamas pirštinę prie šnervių, klausdavau savęs: „Kodėl

taip elgiesi?“ Tada pirštinę padėdavau, bet m intyse vis galvoda­

vau apie ją ir netrukus vėl pasiduodavau pagundai. Kaip žm o­

gus, kuris bando mesti rūkyti. Tikriausiai ant pirštinės būčiau

turėjęs užrašyti: „Labai kenkia sveikatai... psichinei!“

19
 Galiausiai lioviausi. N e ją uostyti, o kvailai jaustis. Elgiausi

taip, kaip norėjau. Mėgavausi tuo troškim u. N eturiu ko bepri-

durti. K itą dieną pasiėmiau pirštinę, kad jai grąžinčiau. Savai­

me aišku, m intyse jau viską buvau apgalvojęs. Likim as suteikė

progą nutraukti tylą: turėjau pasiteisinamą ir puikią dingstį. Ši

pirštinė leistų atsidurti jos gyvenim e ir suteikti jai džiaugsmo:

„Ei... aš tas vaikinas, kuris rado tavo pirštinę.“

Tą rytą atvažiavus tram vajui iškart ją pamačiau. įlipau ir

atsisėdau. Drąsindam asis prie jos prieiti galvojau, kad ši pirš­

tinė - vienintelis jai priklausantis daiktas, ku rį turiu, ir galbūt

galėčiau ją pasilaikyti dar keletą dienų. Pirštinę pasilikau.

Prisim enu, ir tą rytą ji m an padovanojo šypseną.

Paskui beveik dvi savaites jos nemačiau. G albūt ji sirgo, gal­

būt atostogavo, išsigandau, kad tik nebūtų pakeitusi darbo ar

nutarusi važinėti autom obiliu. Nepajėgiau nusiram inti. Tas

išsiskyrim as nedavė ramybės, jaučiausi bejėgis: nemačiau jos,

negalėjau jos stebėti, neturėjau apie ją jokių žinių.

A pie tuos liūdnus rytm ečius nenoriu nė kalbėti. Ir kai vieną

rytą vėl ją pamačiau tramvajuje, nepajėgiau nuslėpti džiaugs­

mo. Buvau kaip kūdikis, m ėginantis pastverti drugelius, be­

sisupančius virš lovelės. Nieko apie ją nežinojau, bet m an ne­

rūpėjo. Svarbiausia buvo, kad ji pasirodė. Nenum aniau, kuo ji

vardu, kur dirba, kiek jai metų, ar tu ri vaikiną, ar su kuo nors

gyvena. Nebūčiau atspėjęs netgi jos ženklo. Žmogaus zodiako

ženklas manęs niekada nedom ino, bet dabar buvo kitaip: rytais

stotelėje visada pasiimdavau vieną iš tų nemokamų laikraščių

ir iškart atsiversdavau horoskopų puslapį; būtų patikę perskai­

tyti ir jos, kad suprasčiau, kuris rytas būtų pats tinkam iausias

ją užkalbinti. T ik dėl dviejų dalykų neabejojau: nors ji to ir neži­

no, dėl jos mano dienos daug įdomesnės; ir ji tikriausiai gyvena

už kelių stotelių nuo manosios, taip pat ir m ano mintyse.

Vieną rytą, baigusi rašyti, ji pakilo ir nuėjo prie durų pasi­

ruošusi išlipti ir pirm ą kartą nenusišypsojo. Elgėsi taip, tarsi

20
manęs nė nebūtų. Nustėrau. Tarsi būčiau prasikaltęs, mane

užplūdo tūkstančiai kliedesių: gal kas nors jai bus pasakęs, kad

matė, kaip pakėliau pirštinę; galbūt per dažnai ją stebėdavau

ir jai įkyrėjo, o galbūt bus pagalvojusi, kad tą dieną, kai atsirė-

mėme į vienas kitą, ją paliečiau sąmoningai. Kad pasinaudojau

aplinkybėm is.

M u m s trum pam susilietus ji įspėjo visus m ano troškim us.

Tokios jau tos moterys, jeigu jų trokšti, iškart pajunta. G albūt

ji išsigando.

Laim ė, niekada jos neužkalbinau. O kiek kartų norėjau. Kiek

kartų magėjo prie jos prieiti. Tačiau vis atsitraukdavau. Nebuvo

lengva, nes ji buvo žavinga, kerinti. Kartais rytais, kai žiūrėda­

vau į ją, mano širdis tarsi linguodavo pirm yn atgal. Pirštų ga­

liukai - kulnai, pirštų galiukai - kulnai, pirštų galiukai - ku l­

nai: einu - neinu, einu - neinu, einu - neinu.

Laim ė, nepriėjau.

Kol sukau galvą, kaip pateisinti jos šiandienos abejingumą, ji

atsigręžė į mane ir nutraukė tylą:

- Turėtum laiko išgerti kavos, ar skubi?

- Atsiprašau?

- A r norėtum išgerti kavos prieš darbą? Tu ri laiko?

- Taip, taip... m ielai. Išlipsiu su tavim.

Atsidarė tramvajaus durys ir mes išlipom e.

- Č ia netoliese yra baras... m alonu susipažinti, M ikela.

- Džakomas.

M u m s beeinant iš karto sumečiau, kad m an labai prie šir­

dies ir jos vardas, ir balsas.

M a n patinka ryžtingos moterys, tos, kurios žengia pirm ą

žingsnį, nors iš tikrųjų šiek tiek glum ina, nes dažniausiai aš

pirm as žengiu tą žingsnį. Bet ryžtingos moterys mane ir su­

varžo, atim a iš manęs pirm apradį vyro m edžiotojo vaidm enį.

Eidam as į barą atidariau duris ir praleidau pagyvenusią

m oterį.

21
 - Prašom, ponia, ir užsisagstykite, nes lauke šalta.
- A čiū, ačiū, koks jūs m alonus ir mandagus.

Nes kai esi laim ingas, būni daug m alonesnis ir kitiems.

Prisėdome gerti kavos. Tam e bare sėdėdami vienas priešais

kitą jautėmės šiek tiek sutrikę. A š jaudinausi labiau.

- Pakviečiau tave išgerti kavos kaip savo rytin ių kelionių

bendrakeleivį, bet mano gyvenimas šiom is dienom is pasikeis,

todėl ir išdrįsau tave pakviesti.

„Po velnių, ji išteka. Č ia jos mergvakario kava. Veikiausiai

draugės bus jai patarusios: nagi, surizikuok, pakviesk jį išgerti

kavos“, - pam aniau išsigandęs.

- Gerai, kad pakvietei. Ir pats būčiau pakvietęs, bet baim i­

nausi, kad supyksi. Ir tądien, kai paliečiau tavo paltą, pama­

niau, kad supykai.

- Kada?

- Na... vieną dieną tramvajus netikėtai sustojo ir nety­

čia ranka tave paliečiau, bet, sakykim , kad jos neatitraukiau,

atvirkščiai, patiko liesti tave.

- A š netgi nepastebėjau.

- Kaip pasikeis tavo gyvenimas? Išteki?

- Ne, neišteku, išvykstu į Niujorką. Keičiu darbovietę.

- Ką, išvyksti gyventi į Niujorką?

- T a ip , gavau patvirtinim o laišką iš Am erikos bendrovės,

kurios filiale dirbu ir kurios užklausiau apie Niujorką.

Pasakodama ji ištraukė laišką.
- Prįeš dvidešim t dienų buvau nuvykusi pas juos į pokalbį
ir pasakė, kad viskas gerai. Prieš kelias dienas gavau galutinį
atsakymą. M aniau, manęs nepasirinks dėl amžiaus, man jau
trisdešim t šešeri, ne taip paprasta. Bet pavyko.

- A , taigi daugiau nebevažiuosi tram vajumi... viskas baigta,

iki, trisdešim tasis maršrute. Nepasiilgsi?

- M anau, kad m an jo trūks, nors gal ir nelabai. Džiaugiuosi,

kad mano gyvenimas pasikeis, seniausiai troškau ten išvykti,

čia ne pirm as bandymas.

22
 - Išvyksti visam laikui?

- Neaišku. Žinau tik tiek, kad dabar išvykstu, o paskui bus

m atyti. G albūt po mėnesio ten neištversiu ir grįšiu. N eturiu

galutinių planų, elgsiuosi taip, kaip klostys aplinkybės, prie jų

prisitaikysiu.

- Bet kaipgi čia, pagaliau susipažįstam, o tu iškart išvyksti?

Kaip nepasisekė. Taigi čia atsisveikinim o kava?

- Daugmaž... atleisk, turiu nueiti į tualetą, greitai grįšiu.

Sugniaužė krūtinę. M a n jos jau trūko, jau mačiau tramvajų

be M ikelos.

Sėdėdamas su ja bare beveik nieko doro nepajėgiau išlem en­

ti. Netgi prisipažinti, kad namie turiu jos pirštinę. Norėjau pa­

klausti jos telefono num erio, elektroninio pašto, bet neišdrįsau.

Prieš išvykdama ji pakvietė išgerti kavos, tarsi norėtų su m anim

užbaigti vieną savo gyvenim o etapų. Supratau, kad jau per vėlu

ką nors pakeisti, nors būčiau padaręs viską, kad atsukčiau laiką

atgal. Visada bijodavau trukdyti. K ai mažas nueidavau į svečius

ir manęs paklausdavo, ar norėčiau stiklinės vandens, net jeigu

ir būdavau ištroškęs, atsakydavau: „Ne, ačiū.“ Kai m an ką nors

siūlydavo, žm ogui dar net nebaigus sakinio, jau būdavau atsa­

kęs ne. Visada bijodavau būti našta ar kelti nepatogumų. T ikra

nelaimė. Ir suaugęs visai taip pat drovėdavausi. Anksčiau, kai

namus tvarkydavo valytoja, elgdavausi keistai. Tą dieną, kai ji

turėdavo pasirodyti, prieš išeidamas pats pasitvarkydavau. Ją

gerbdamas, prieš jai valant namus pats juos išvalydavau. Kad

atėjusi nerastų netvarkos.

Nepasiteiravau M ikelos telefono num erio, nenorėjau pasi­

rodyti įkyrus ir versti ją pasijusti nejaukiai, kad num erį ji duo­

tų iš mandagumo, o ne todėl, kad iš tikrųjų to norėtų. Tai juk

atsisveikinim o kava. Priklausiau jos senajam gyvenim ui, gy­

venim ui, nuo kurio ji bėgo. A rg i turėčiau prašyti jos telefono

numerio? M es juk ne draugai, be to, ji išvyksta ir dabar ne pats

geriausias laikas pradėti santykius. Ši kava ne pradžia - vei­

23
kiau pabaiga. Neprisiverčiau jos nieko paklausti; kol sėdėjau jos

laukdamas, nusivylęs, žvilgsnis užkliuvo už Am erikos bendro­

vės laiško, kurį m an parodė ir paliko ant stalelio. A n t voko m a­

čiau adresą. Reikėtų užsirašyti. Bet kodėl? O g i todėl, kad leisti

jai išvykti, nieko apie ją daugiau nesužinojus, buvo gaila. „Už­

sirašyk adresą, - kartojo vidinis balsas. - Bent jau perskaityk.“

„Liaukis! A š gerai išauklėtas.“ Permečiau akim is. Greitai.

Perskaitęs ėmiau kartoti mintyse, kad nepam irščiau. Paskui

pakilau ir nuėjau prie kasos sumokėti.

- Atsiprašau, gal turite lapelį ir rašiklį?

M ergina prie kasos aparato juos padavė, bet, vos ėmęs rašy­

ti, pamačiau grįžtančią M ik elą ir pasakiau:

- Nesvarbu, dėkui.

G rįža u prie staliuko ir mes vėl prisėdome, žiūrėjau į ją.

- Labai gaila, kad išvyksti. Keista, nes tave vos pažįstu, bet

tokia tiesa.

Išpoškinau nevalingai, vos ji atsisėdo, ir iš kur ta drąsa, ne­

buvau iš anksto apmąstęs. O ji klausėsi, kol jai kalbėjau. Ž iū ­

rėjo m an tiesiai į akis kelias akim irkas nejudėdama ir tylėda­

ma. Atrodė sujaudinta mano žodžių, be abejo, jai buvo m alonu

girdėti, nes jos veide pražydo nuostabi šypsena, m an net oda

pašiurpo. O galbūt dėl šalto vėjo gūsio: vienas ponas įeidamas į

barą neuždarė durų.

- Taigi, kada išvyksti?

- Ryt po pietų, skrydis ketvirtą.

- Jau susikrovei lagaminus?

- Didžiausią taip, kitą krausiuosi šįvakar ir baigsiu rytoj

prieš kelionę. Draugės ir bendradarbės surengė vakarėlį, ti­

kiuosi, negrįšiu nam o apgailėtina, kad nepajėgčiau susidėti

lagam ino. N o ri prisidėti? Nieko ypatingo, susirinks maždaug

penkiolika žm onių.

- Ne, dėkui, turiu reikalų... Taigi rytoj nebevažiuosi tram ­

vajumi?

24
 - Ne, šiandien paskutinė diena.

-A k !

- Ką gi, ačiū už kavą, turiu eiti... manau, tu irgi.

Atsisveikindam i pakštelėjome vienas kitam į abu skruostus.

„Kaip m aloniai ji kvepia“, - pamaniau.

- Iki ir geros kelionės.

- A čiū . Iki.

Nueidam as kartojau jos adresą kaip mantrą. Pasukęs už

kampo, sutikau Dantę. Drauge mokėmės licėjuje ir jau daugy­

bę m etų buvome nesimatę. Jis apipylė klausim ais, kaip gyvenu,

kaip laikosi kiti bendraklasiai. Papasakojo apie save. Jis pats ką

tik išsiskyrė ir turįs vaiką. Papasakojo apie visus dalykus, kurių

mokosi sūnus.

Kol klausiausi apie jo gyvenimą, suspaustą į kelias minutes,

it koks budistų vienuolis kartojau adresą.

Paskui Dantė davė m an savo telefono num erį ir paklausė:

- Nieko nepastebi?

-K o ?

- Pažiūrėk į numerį... nieko nepastebi?

-N e .

- Č ia palindrom as.

-K a s ?

- Palindrom as, m ano telefono num eris - palindrom as. Jį

gali perskaityti atbulai. Kaip vardus Ada, Ana. M atai, daug len­

gviau prisim inti. Pakanka įsim in ti pirm us penkis skaičius, be

to, kaip matai, jie lengvi, todėl jų neužm irši.

Daviau jam savo paprastą telefono num erį ir atsisveikinome.

V is dar laikant rankose telefoną man šovė į galvą m intis,

kad M ikelos adresą galėčiau užsirašyti jame. Suspaudžiau ir iš­

siunčiau jį Silvijai. Būčiau galėjęs išsaugoti kortelėje „išsaugotos

žinutės“. Tačiau apie tai nepagalvojau ir išsiunčiau jai. Po dviejų

m inučių paskam bino Silvija.

- Kokią čia žinutę m an atsiuntei?

25
 - M ergina iš tramvajaus. Šiandien kalbėjausi su ja. K artu

nuėjome išgerti kavos.

- Pagaliau išdrįsai ją pakviesti.

- Iš tiesų... šiandien išdrįsau ją pakviesti, bet sužinojau, kad

rytoj ji išvyksta gyventi į Niujorką. Tau atsiunčiau jos naujo­

jo biuro adresą, neturėjau kur užsirašyti. N eištrin k jo, paskui

m an jį duosi. Pasimatysime šįvakar?

- Šiandien kaip tik ta diena, kai negaliu susitikti vakare.

Rytoj?

- Rytoj.

Patraukiau į darbą. Žingsniuodam as gavau žinutę iš Silvijos.

Ji persiuntė adresą, ku rį ką tik buvau jai nusiuntęs. Ji labai

protinga, o galbūt aš per daug išsiblaškęs.

Taigi, kai tik nuvyksiu į darbą, jį užsirašysiu... biure taip ir

padariau.
 2

Perku nepirkdamas

Tą vakarą, kai buvo M ikelos atsisveikinim o vakarėlis, su Silvija

taip ir nesusitikau, kad mane paguostų. „Šiandien ta diena“, -

buvo pasakiusi. „Ta“ - pirm oji jos m enstruacijų ciklo diena, o

kadangi Silvijos gim da pasisukusi, dėl skausmų ji dažnai p ri­

versta gulėti lovoje.

Taigi mano istorija su žavingąja m oterim i iš tramvajaus

buvo baigta. Nors ir pavogiau jos naujojo biuro Niujorke adre­

są, jau numaniau, kaip viskas turėtų baigtis. Tas adresas kas­

dien mane vis m ažiau dom ins ir ta istorija baigsis kaip daugelis

mano fantazijų.

Iki tos akim irkos, kol ji pakvietė kavos, dienų dienas apie ją

svajojau ir įsivaizdavau ją taip, kaip norėjau. Ir nors gyvenim e ji

buvo kitokia nei mano m intyse, vis tiek m an patiko. Per mūsų

trum pą susitikim ą bare ji manęs nenuvylė ir netgi nesugriovė

svajonių, priešingai, kai ji žiūrėjo m an į akis tas kelias akim ir­

kas, užsiliepsnojau.

M ikela m an patiko. Dabar netgi dar labiau.

Kodėl atsisakiau ateiti į vakarėlį? Netiesa, kad buvau užsiė­

męs. N etgi ketinau g rįžti atgal ir pasakyti apsigalvojęs - kad at­

kaksiu į vakarėlį, tačiau buvo per vėlu. O paskui mane sustabdė

Dantė.

V isą dieną persekiojo m intys apie ją: kad išvyksta, kad pa­

kvietė į vakarėlį, kokia buvo jos išraiška, kai kalbėjomės, kaip

skambėjo jos balsas.

27
 Tą vakarą po darbo užsukau į prekybos centrą. K ai ištin ­

ka krizė arba tenka pam ąstyti, dažniausiai darau du dalykus.

Vaikštinėju po miestą arba einu į patį didžiausią prekybos cen­

trą, kad „pirkčiau nepirkdam as“. Prisikraunu į vežim ėlį prekių,

kurios m an patinka ir kurių norėčiau. Ir pasijuntu gerai. V aikš­

čioju po prekybos centrą ir dedu į vežim ėlį medines lentas, dis­

kinius pjūklus, meškeres, dviračių padangas, palapines, b u iti­

nius elektros prietaisus, dažų skardines, maistą, dviratininko

drabužius, riedučius. Kai pasijuntu patenkintas, viską palieku

ir išeinu. Mėgaujuosi kraudamas į vežim ėlį visus tuos gražius,

blizgančius daiktus, dar išlaikiusius naujumo kvapą. O kance­

liarinės prekės - trintukai, sąsiuviniai, pieštukai, rašikliai, pe­

nalai - prim ena dienas mokslo metų išvakarėse.

Kol neprisiartinu prie kasos, tie daiktai būna mano, jie m an

priklauso. Tai tikras jaudulys. Mėgaujuosi ir visiškai atsipalai­

duoju. Paskui tais daiktais pasidžiaugus užplūsta laim ė, kad

neįsigijęs visų jų sutaupiau krūvą pinigų.

Tą vakarą nenusipirkau padangų m otoroleriui, teniso rake­

tės, dviejų pakuočių kam uoliukų ir vaikiško dviratuko su papil­

dom ais ratukais.

V aikų skyriuje pamačiau labai gražią moterį, perkančią

žaislų sūnui, ir norėdamas ją užkalbinti išgalvojau, neva turiu

dukterį ir norėčiau ją nustebinti. Ji pasiūlė nupirkti dukrai dvi­

ratuką.

Jeigu būčiau buvęs toks pasitikintis ir laisvas su M ikela,

koks buvau su gražuole mamyte, tą vakarą būčiau strim galviais

nubėgęs į vakarėlį, o ne tuščiai sukiojęsis prekybos centro tar­

pueiliais.

Štai ką dar įprastai darau prekybos centre apsipirkdamas -

vaikščioju išilgai kasų ieškodamas dailios kasininkės. Kad pas­

kui žinočiau, prie kokiu num eriu pažym ėtos kasos turiu eiti

sumokėti. J eilę stoju ne ten, kur mažiau pirkėjų, o visada ten,

kur dirba pati gražiausia kasininkė. V ien in telį kartą vaistinėje,

28
pamatęs už prekystalio mielą merginą, leidau ja pasidžiaugti

kitiems, o pats kreipiausi į vaistininką, nes greitai turėjau nusi­

pirkti vaistų, kad pagaliau nueičiau į tualetą. Nelem tais gyveni­

mo tarpsniais mane užklum pa vidurių užkietėjimas. M ergina

buvo labai miela ir aš gėdijausi. Palaukiau, kol atsilaisvins vais­

tininkas, o jis gana garsiai pasakė:

- Sakykite.

Nebuvau pasiruošęs, gėdijausi ir jo.

- A r turite vidurių laisvinam ųjų... sūnui?

- D uosiu jum s klizm utę.

- Gerai.

Pamatęs klizm utę supratau, kad tokia maža m an niekaip

nepagelbėtų.

- Klausykite, pamaniau, kad paim siu vieną ir tėvui, jam

irgi...

- D uosiu jum s vidurius laisvinančio laktuliozės sirupo.

- Gerai.

Šalia manęs pagyvenusi ponia įsiterpė į pokalbį:

- Sirupas nepadeda. Patikėkite, išbandžiau įvairiausių. G e ­

riau 133 m ililitrų klizm a. Ji viską sutvarko. Bet jeigu ir nepadė­

tų, patariu, kaip daro mano sesuo, naudoti šnypščiąsias žvaku­

tes. Jos tikra bomba!

Aš, kuris visaip gūžiausi ir norėjau būti kuo mažiau pastebi­

mas, atsidūriau pačiame centre aptarim ų apie klizm as, m edici­

nines pompas, laisvinam uosius vidurių vaistus ir žvakutes į už­

pakalį. Galiausiai vaistininkas padavė klizm ą, pažiūrėjo į mane,

tarsi supratęs, kad iš tikrųjų jos reikia man pačiam, ir tarė:

- Taigi šita seneliui...

Tą vakarą, po „neapsipirkim o“ prekybos centre, ilgai vaikš­

čiojau. Dviguba silpnybių dozė. Vaikštinėjau ir įsivaizdavau

M ikelą vakarėlyje. M ačiau ją besišypsančią, juokaujančią, ma­

čiau ją apsikabinančią su ašarojančiomis draugėmis. Tam va­

karėliui trūko tik nevykėlio. O šis slampinėjo po miestą.

29
 G rįžęs namo, kurį laiką galvojau apie ją, atrėmęs kaktą į

lango stiklą. Atsim enu, jis buvo šaltas ir aprasojęs nuo mano

kvėpavimo. Tarsi plakanti širdis. Tą vakarą užm igau taip vėlai,

kad rytą telefonas netgi nebuvo spėjęs prisipildyti; įjungiau, nė

vienos žinutės, nes visas naujausias buvau perskaitęs prieš iš­

jungdamas m obilųjį.

Jeigu nueinu miegoti vėlai, žinoma, priklauso kelintą valan­

dą, kitą dieną jaučiu nuovargį. Jau iš anksto žinau, kad po pietų

visą dieną merdėsiu ieškodamas kavos.

Tą rytą į tram vajų įlipau liūdnas. Žvilgsnis nežinojo, kur

atsiremti, plasnojo kaip paukštis ieškodamas m edžio šakos

nutūpti. Ir kitais kasdienės kelionės rytais tram vajum i neri­

maudavau.

Ji buvo mano dienos jaudulys.

Per pietų pertrauką toptelėjo, kad turėdam as dingstį grą­

žinti jai pirštinę galėčiau lėkti į oro uostą ir atsisveikinti su ja;

būčiau galėjęs pasakyti, kad pirštinę pakėliau ir pamiršau jai

atiduoti. Bet labiausiai gailėjausi, kad nepasiteiravau jos netgi

elektroninio pašto nei kito kokio adreso. Pasiryžau nuvykti ir

jos paklausti arba bent jau įdėti į kišenę jai bumerangą vilda­

masis, kad grįš pas mane. G rįžau namo pasiim ti pirštinės ir

išlėkiau į oro uostą; kai atvykau, ji tikriausiai jau buvo išvyks­

tančių keleivių zonoje. Nespėjau.

Paskui švieslentėje perskaičiau, kad jos skrydis vėluoja pen­

kiasdešim t m inučių. O gal nusipirkti bilietą ir skristi su ja? D a­

bar, kai ji ruošiasi išvykti, būčiau padaręs bet ką, kad tik ją vėl

pamatyčiau, nors iki šiol tik neryžtingai m indžikavau vietoj.

K ai baigiasi kokia nors istorija, o tu pabundi pasiruošęs pada­

ryti viską, kad tik susigrąžintum merginą, dažniausiai jau būna

per vėlu. Keletą m inučių stovėjau spoksodamas į švieslentę. A t­

rodė, tarsi tas lėktuvas išskraidintų dalį manęs. Burnoje jutau

keistą praleistos galimybės skonį. Paskui apsisukau. Eidamas iš

oro uosto pamačiau ją: sėdėjo bare. Širdyje sprogo oro pagalvė.

30
Išsipūčiau iš džiaugsmo. Kelias sekundes sustojęs spoksojau į

ją, tada patraukiau prie jos. K ai mus skyrė gal dešim t metrų,

nuo prekystalio grįžo vyras daugmaž mano m etų su dviem

puodeliais kavos. Laiku spėjau pasukti į dešinę, už sienos, kad

nebūčiau pastebėtas. Girdėjau garsą, tarsi kas nagais būtų brai­

žęs m okyklinę lentą. Išėjau neatsisukdamas, nenorėjau, kad ji

mane pam atytų, ir tik gerokai nutolęs atsigręžiau pažiūrėti. Jie

juokėsi. Nežinojau, ką daryti. A r laukti, vis tiek nueiti su ja atsi­

sveikinti, lyg būčiau čia užsukęs netyčia, ar tiesiog pasitraukti?

Suėmė graudulys.

Išėjau iš oro uosto ir pasukau tiesiai į d id žiu lį prekybos cen­

trą. Nenusipirkau trijų p irkin ių vežim ėlių. Paskui paskambi­

nau Silvijai.

- Ji išvyksta ne viena.
 3
Silvija

Prieš kelerius metus su Silvija pasižadėjome: „Jeigu per atei­

nančius penkerius metus nesutiksime gyvenim o meilės, kartu

susilauksime vaiko.“

Praėjus beveik trejiems metams po šio pažado, Silvija sutiko

Karlą, netrukus jie susituokė ir vaiko, tiksliau, dukters M arge-

ritos, ji susilaukė su juo. Ir po jų santuokos mūsų draugystė ne­

nutrūko. Iš pradžių Karlas šiek tiek pavydėjo, manau, savaime

suprantama, bet bėgant laikui jis perprato mūsų santykius ir

viskas grįžo į senas vėžes. Smagu turėti geriausią draugą m o­

terį. Viskas kitaip. Kartais geriau, kartais blogiau. Pavyzdžiui,

jeigu išėjęs išgerti su draugu sutinki merginą, kuri lengvai pa­

siduoda, gali jį p alikti vieną ir nueiti su ja. Užtenka jam pasa­

kyti: „Rytoj tau papasakosiu.“ Tavo draugas vyras džiaugsis dėl

tavęs. Bet su draugėm is m oterim is viskas kitaip. Susipažinęs

su kita mergina, negali nueiti ir palikti draugės moters. Ir jos

elgiasi taip pat. Kiek sykių, kai pakviesdavome ką tik sutiktą

m erginą prisidėti prie mūsų, išgirsdavome sakant: „M ielai ei­

čiau su jum is, bet negaliu palikti draugės.“ Jei vyras paliktų

draugą, tas draugas niekada nepriekaištautų, atvirkščiai, dar

pridurtų: „Prašyčiau pasilinksm inti ir už mane.“

Vieną dieną Silvija paklausė, ką galvoju apie Karlą, atsakiau,

kad jeigu jis jai patinka, aš laim ingas. Atsakiau taip todėl, kad

jis m an niekada nepatiko, juo labiau neatrodė, kad būtų jai pats

tinkam iausias. N etgi stengiausi tapti jo draugu, keletą kartų

32
buvome su juo nuėję į rungtynes, nors taip niekada ir nepra­

laužėme ledų. Likau tik Silvijos draugas. M u d u dažnai m ato­

mės, nes Karlas daug dirba ir dažnai būna išvykęs. Jis visiškai

atsidavęs darbui. T u ri audinių įmonę, dėl to jam dažnai tenka

važinėti ir daug laiko praleisti užsienyje. Silvija K arlui šiek tiek

padeda biure, bet didum ą laiko ji yra mama. Jis prim ygtinai

prašė, kad ji liautųsi dirbti ir atsidėtų šeimai.

K arlui patinka puikuotis savo turtu. Jis neturi piniginės, pi­

nigus laiko suspaudęs segtuku, o kai reikia mokėti, pirm iausia

išsitraukia stambiausias kupiūras, tik paskui ieško banknotų,

kurių jam reikia.

Jis tu ri tiek daug laikrodžių, kad galėtų juos keisti kas valan­

dą. Begalę akinių nuo saulės. Kostium ų, švarkų ir įvairių daiktų,

be abejo, ir autom obilių. Jis tu ri valtį, tiksliau - m otorlaivį. Jis iš

tų tipų, kuriuos labiau dom ina tapti pripažintiem s nei keliauti.

Jam patinka, kai kas nors atkreipia dėmesį į jo daiktus, todėl

jį susitikęs visada dėl ko nors pagiriu. Taip jis jaučiasi įvertintas.

Taigi, kai susitinkam e, m an būna smagu šiek tiek iš jo pasišai­

pyti: „Koks gražus laikrodis, kokie gražūs akiniai, kokia graži

mašina.“ M ane stebina, kad jis dėkoja.

- Karlai, kokie gražūs tavo akiniai nuo saulės.

- O , dėkui.

Niekada nesupratau, kodėl kai kurie žmonės tau dėkoja už

tai, kad pagiri jiems priklausančius daiktus. Norėčiau jiems pa­

sakyti: „Negi tu sukūrei tuos akinius! U ž ką m an dėkoji? Atsi-

buuusk!“

M u d u su Silvija iš to juokiamės. N epiktai. Silvija m an tar­

si akrobato lynas: kai būnu laim ingas, šoku ant jo su spalvotu

skėčiu, o kai liūdžiu, tiesiog jo įsitveriu.

Susipažinę kurį laiką m udu buvome kartu, bet pora iš mūsų

nesusiklijavo. M u m s netiko poros vaidmenys, užtat tapome ge­

riausiais draugais. M u d u su Silvija puikiausias įrodymas, kad

egzistuoja vyro ir moters draugystė. Nors, žinom a, mes pasi­

33
mylėjome. M anau, ir taip būtume tapę draugais, net nepasimy­

lėję, bet dabar viskas daug aiškiau. Patikrinom e - m um s tokie

santykiai netinka. Kaip draugai, vienas kitam dovanojame ne­

blėstančius jausmus ir tyrą meilę. M y liu Silviją.

M u m s netgi nebuvo labai blogai būti kartu, vienintelė bėda,

kad mudu per daug panašūs: buvome du sraigtai, du kaiščiai,

du raktai.

Taigi prieš trejus metus ji būtų galėjusi tapti mano vaikų m o­

tina, o aš - jos vaikų tėvu. Trum pai tariant, savo vaikų tėvais.

M u d u susipažinom e bare. M iela, ilg i plaukai, nelabai aukšta

ir nuostabiai šypsojosi. M alo n i, kai Silvija baigdavo kalbėti, jos

draugės juokdavosi. Buvome trise: aš, mano draugas Silvijus,

kuris jau turėjo merginą, ir Lučianas, kitos pakraipos. Saky­

kim , kad iš grupelės asmenų Lučianas dėmesį sutelktų į vyrą.

Išsirinkti Silviją buvo lengva, nes jos draugės jai neprilygo gro­

žiu. Jas pamatęs Lučianas pasakė:

- Kažin kas geriau - jos ar tramvajus po avarijos?

Nieko nelaukdamas priėjau jos užkalbinti.

- Atleisk, jeigu trukdau, bet šiandien m ano gim tadienis, to­

dėl norėčiau sudaužti su tavim taures, tikiuosi tavęs neužknisti.

Silvija žvilgtelėjo į drauges, jos nusišypsojo, tikriausiai jai

reikėjo pritarim o; šiaip ar taip, ji paėmė stiklą ir susidaužė su

m anim .

- Kiek metų tau sueina?

- Am žiaus neklausiama, - nusijuokiau. - Lygiai trisdešim t.

Tokiais žodžiais užkalbinau Silviją.

Tą vakarą mudu daug šnekėjomės.

Pradėjau nuo paistalų, kuriuos visada pliaukšdavau norėda­

mas pakabinti merginą, tačiau kuo daugiau tauškiau, tuo labiau

tolau nuo Džakom o Užkariautojo įvaizdžio ir dariausi vis nuo­

širdesnis tikėdamasis patikti jai toks, koks esu.

Iškart buvo aišku, kad ji protinga, ir po kelių m inučių pasi­

jutau kvailai, juolab kai prisipažinau:

34
 - M a n o gim tadienis ne šiandien, šį būdą taikau tik užsika­

binti, kad pralaužčiau ledus... Pyksti?

- Ne... pasielgei gerai, jeigu tau reikėjo įveikti drovum ą... be

to, jeigu tu kvailys, geriau iš karto išsiaiškinti.

- Nesu drovus.

- Pagyvensime, pamatysime.

Silvija labai tiesmuka ir atvira. Tai viena iš priežasčių, ko­

dėl ji, m um s keletą kartų pasimylėjus, suprato, kad tarp mūsų

nepasipila kibirkštėlės, ir nutarė negaišti laiko. Pasakė, kad jai

patinku ir kad m atyti, jog ir ji m an patinka, tačiau nesame su­

ku rti gyventi kaip pora.

Galvojau tą patį, bet m an neužteko drąsos jai prisipažinti.

Būčiau apsimetęs, kad viskas gerai, o pats kaip visada pasipus­

tęs padus. Ir būčiau praradęs nuostabią draugę.

Nežinau, ar įprotis nieko nesakyti paplitęs tarp vyrų net ir

tada, kai akivaizdu - kažkas negerai; bent m an toks elgesys la­

bai būdingas. M o k u apsimesti, kad viskas gerai.

M ik elai išvykus, po keleto dienų nuėjau vakarieniauti pas Sil­

viją. Valgėme trise: aš, Silvija ir M argerita. Vėliau mergaitę pa­

guldžiau į lovą, iš pradžių ji nenorėjo gultis, paskui, šiek tiek

paverkusi, užmigo.

M u d u su Silvija persikraustėme ant sofos ir ilgai kalbėjomės.

Vakaras buvo puikus. Praleisti su ja vakarai dažnai tokie. Prieš

papasakojant, ką mačiau oro uoste, kalbėjomės apie ją ir Karlą.

- Praeitą vakarą vakarieniavom e svečiuose ir ten sutikome

Patriciją su Pjetru.

- Patriciją su Pjetru?

- Taip... Pjetras - Alesandro draugas, abu žaidžia tenisą.

- A , dabar aišku, kas jis... Kodėl jie vakarieniavo kartu su

jumis?

- Nes Patricija - Džordžijaus žmonos draugė.

35
 - Kokio Džordžijaus?.. Nesvarbu, eik prie reikalo. Kodėl

m an pasakoji?
- Nes visą vakarą Patricija apkabindavo jį, imdavo jam už

rankos, vadino jį mieliausiuoju... o aš jiems labai pavydėjau. Jie

tu ri tai, apie ką visada svajojau, bet nesugebėjau pasiekti. M ū sų

santuoka nenusisekė.

Jų santykiai su Karlu buvo pašliję, tiesą sakant, jau kurį lai­

ką. Pastaruosius pusantrų metų Silvija visais būdais stengėsi

išsaugoti santuoką, vis dėlto suvokė, kad nepavyks. Tylėdama

laukė ir vylėsi, gal krizė praeis, daugybę kartų mėgino atvirai

su Karlu pasikalbėti, bet atsimušdavo kaip į sieną. Karlas visada

viską sum enkindavo ir kartodavo, kad viskas gerai ir nėra čia

ko jaudintis, jeigu kai kas truputį pasikeitė. Esą tai įprasta, juk

visos santuokos tokios.

- Ir vis dar nori jam paaiškinti?

Jau žinojau Silvijos atsakymą, nes ji ne iš tų, kurie tyli dėl

šventos ramybės.

- Tūkstantį kartų norėjau, tačiau veltui. Jis elgiasi taip kvai­

lai, kad sutrinku ir prarandu amą. Kalbėjom ės ir praeitą vaka­

rą, o rytą jis vėl elgėsi tarsi niekur nieko. Viskas vėl grįžo į senas

vėžes. Jis lyg gum inė siena. M u du dažnai kalbamės, jis mano,
kad aš viso labo duodu valią jausmams, ir nereaguoja rim tai,
nors praeitą vakarą pirm ą kartą galiausiai išklojau iš tikrųjų
viską. Išdrožiau jam kuo aiškiausiai, kad daugiau jo nebem yliu
ir esu su juo tik dėl Margeritos.

- O jis?
- O jis kartojo, kad vis dar mane m yli, juk kasdieniai šeimos
nesutarim ai - savaime suprantamas ir neišvengiamas daly­
kas. Iš pradžių mane nuvertina ir kritikuoja, o paskui sako, kad
mane m yli. N uo vieno kraštutinum o metasi prie kito.

- Jis tave kritikuoja ir m enkina, nes būdamas menkysta nori

ir kitus paversti menkais.

- A n ą dieną norėjo mane pabučiuoti, bet jį atstūmiau, taip

ir išdrožiau - nenoriu. Džakom ai, juk žinai, sakiau tau, mudu

36
su juo nesimylėjome jau aštuonis mėnesius. A š negaliu. Nebe­

m yliu jo ir jaučiu, kad niekada nebemylėsiu. Nekenčiu, kai jis

sako, kad ir tai įprasta. Nekenčiu jo. Jaučiuosi laim inga, kai jis

būna išvykęs darbo reikalais, kai jo nėra namie. Kai jis m an pa­

sako, kad turės išvykti, iš karto žiūriu j kalendorių. Daug m ie­

liau einu miegoti viena.

- Kiek dar su juo gyvensi kartu?

- Nežinau. Nelengva jį palikti. M argerita m yli tėvą, jį die­

vina, o aš nepajėgiu jų išskirti. Kaip galėčiau neleisti pabusti

jai su tėvu? Negi galiu rinktis: aš išeinu, o ją palieku su juo?

Neįm anom a. Išeidama pasielgčiau savanaudiškai. Tokio žings­

nio niekada nedrįsčiau žengti, nes duktė im tų manęs nekęsti.

Ji visas mano gyvenimas. Stengiausi žiūrėti pro pirštus į šiuos

nevykusius santykius, m an atrodė, kad iš dviejų bėdų daug len­

gviau bus kentėti nei skirtis. Bet pastaruoju m etu ėmiau abejo­

ti. Daugiau nepajėgsiu.

- Silvija, manau, atėjo laikas. Pirm ą kartą apie tai kalbėjo­

mės prieš gerus metus. Visą šį laiką tu nuoširdžiausiai stengeisi

išsaugoti santuoką. Nežinau, kaip tau pavyksta, iš kur semiesi

jėgų. Gyveni su vyru, kuris tavęs negirdi, jis netgi savęs nesi­

klauso. Jam taip gerai. N uo tada, kai apsigyvenai su juo ir gimė

M argerita, tavo gyvenim as visiškai pasikeitė. O kas pasikeitė

jo gyvenime? G albūt finansiniai reikalai, bet elgiasi jis visai

kaip anksčiau. Tikras m ulkis. Iki šios dienos viskas buvo ge­

rai, nes tu su viskuo sutikdavai. D ėl troškim o sukurti šeimą

save sužlugdei. Prisiėm ei visą atsakomybę, jei ir toliau viena

neši šią naštą, kodėl jis turėtų leisti tau išeiti? Visos bėdos pra­

sidėjo tada, kai ėmei reikalauti iš jo daugiau dėmesio, norėjai,

kad daugiau dėmesio skirtų ir dukrai, o jam tai nepatinka. A n ą

kartą, kai jam apie tai užsim inei, jis padovanojo tau laikrodį.

Neva taip parodė dėmesį. Padaryk viską, ką reikia, kad išeitum

nejausdama kaltės, bet išeik. Sakyčiau, kad taip bus geriau ir

M argeritai. Nemanau, kad nelaim inga m otina būtų geras pa­

37
vyzdys, ir nepuoselėk iliuzijų, neva M argerita nieko nepaste­

bės. Vaikai viską jaučia.

- Taip, taip. Žinai, ką ji pasakė anądien, kai guldžiau ją m ie­

goti? „M am a, kodėl daugiau nesijuoki?“ Sulaikiau ašaras, kol

buvau kambaryje, o išėjusi pratrukau. Žinai, kiek kartų verkiau

per pastaruosius mėnesius? M ane apsėdęs nerimas. Kartais

nubudusi naktį daugiau neužmiegu, nes sunku kvėpuoti. N ie ­

kada taip nėra buvę. Vienintelė M argerita suteikia m an jėgų
laikytis. Užtenka jos žodžio ar apkabinim o. Ji sako: „M am a,

m yliu tave“, - ir mano širdis sudūžta į šipulius.

Silvija jau buvo kone prie ašarų.

- Džakom ai, aš pavargau, tikrai pavargau, jaučiuosi išseku­

si, sugniuždyta.
M u d u apsikabinome ir ji pravirko. Norėdam as šiek tiek ją

nuram inti, juokais paklausiau, kaip ji įsigudrino atsisakyti my­

lėtis su juo, kai jis nori.

- Dabar jis prie manęs nebelenda. Tą paskutinį sykį pasiju­

tau labai blogai, nes iš tikrųjų to nenorėjau. Troškau, kad vis­

kas kuo greičiau baigtųsi, norėjau priversti jį liautis. Bet geriau

keiskime temą... pakalbėkim e apie M ikelą. Niekaip nebūčiau

patikėjusi, kad dėl jos lėksi net į oro uostą. Šiaip ar taip, pasiel­
gei šauniai. G albūt tas žmogus, su kuriuo ją matei, jos kolega.
- Ne, ne... jis buvo labai lipšnus, o prieš atsisėsdamas prie
stalo pabučiavo ją į kaktą.
- Į kaktą, ne į lūpas. Ką darysi dabar, negi leisi, kad viskas
taip baigtųsi?

- O ką turėčiau daryti?
- Daugybę kartų raginau, kad pakviestum ją kavos, o tu ne-
išdrįsai. Dabar, jai išvykus, įlipęs į tram vajų gailestauji, kad jos
ten nėra. Leidi dienas nepaliaudamas galvoti apie ją. G alėtum

pam ąstyti, kodėl ji tave taip paveikė. Juk ji ne vienintelė tave

užkalbinusi mergina. Jeigu jautiesi susijęs su ja, tu ri būti prie­

žastis, dėl kurios neturėtum iškart pasiduoti. A pie ją kalbame

jau gerus du mėnesius.

38
 - Kaip turėčiau pasielgti: vykti į Niujorką, nepaisydamas jos

vaikino, ir pasakyti jai, kad m an jos trūksta?

- Juk tau ši istorija svarbi?

- Žinai, kodėl jaučiuosi, kad mudu su ja kai kas sieja? M u d u

visada vienas kitam patikome, net ir tada, kai tik žvilgčiodavo­

me vienas į kitą. Be to, bare m an pasirodė, kad ir ji nervinasi.

Bet paskui pasakiau sau, kad viską tik įsivaizduoju. N eužkalbi­

nau jos, nes nenoriu būti vienas iš tų, kurie, vos m ergina nusi­

šypso, iškart pamano, neva ji sutinka. Paskui moterys daugiau

niekam nesišypso. Netiesa, kad jos laužosi: nesišypso dažniau­

siai dėl to, kad vyrai nepam anytų iškart turintys jas kabinti. Tie

žvilgsniai, tyla, tas dėmesys ir susitikim as bare buvo nuosta­

biausios akim irkos, bijau viską sum enkinti. Tarsi būtum e susi­

tikę tarp sukamųjų viešbučio durų. Pasisveikinom e ir nuėjome

į skirtingas puses. Negi manai, kad taip netikėtai susitikę žm o­

nės užmezga kokius nors kitokius santykius?

- Kaip tik taip ir turėtų būti. Šiandien m ano vyras ir tokie

kaip jis nesugebėtų manęs pakviesti nė ledų valgyti.

- O jeigu šie jausmai tik fantazijų film as, ku rį suku galvo­

je? Kokį įspūdį padaryčiau, jeigu nuvykčiau pas ją? Pirm iausia

turėčiau sužinoti jos telefono num erį, tada paskam binti ir pa­

prašyti, kad atsiųstų savo m inčių film o juostą, ir pažiūrėti, ar

ji tokia kaip mano: „A lio, M ikela? Klausyk, norėjau paklausti,

gal m udu galėtume apsikeisti juostom is ir pažiūrėti, ar jos bent

panašios, o galbūt tie film ai, kuriuos matome ir kuriuose gy­

vename, visiškai skirtingi.“ Tau pasirodys keista, juk jos nepa­

žįstu, tačiau sužinojus, kad ji išvyksta, m an buvo labai gaila, o

kitą dieną, pamatęs ją oro uoste su tuo vyruku, jaučiausi, tarsi

būčiau aptikęs žm oną lovoje su kitu. A š labai jautrus.

- Suprantu, pažįstu tave, bet visada susidursi su tokiom is

bėdomis. Negali visą laiką bėgti.

- O nuo ko aš bėgu?

- N uo savo silpnybių. Jas matydamas tu išsigąsti.

39
 - O ką galiu pakeisti?

- Bėgant metams tu atsitverei siena, ypač bendraudamas su

m oterim is. M atau tai. Su m anim pasielgei taip pat. Bėda ta, kad

nenorom is pastatęs tą sieną paskui pats tapai siena. Siena, ku­

rią galim a tik apeiti, o ne įveikti ir pereiti.

- G albūt viena iš mano bėdų ta, kad niekada nieko nepra­

šau, nors m an reikia visų pagalbos. Visada stengiausi kitų ne­

nuvilti, nebūti našta, nekelti rūpesčių. Užaugau prisiderinęs

prie m otinos lūkesčių.

- Tu vienas iš nuoširdžiausių mano sutiktų žm onių. Tu są­

žiningas. M a n tai svarbiausia. M a n smalsu, kaip tu pasikeisi,

kaip mes pasikeisime. Įsivaizduoju, koks būsi po kelerių metų.

- Ir kokį mane matai?

- Tarkim , dabar m an labai juokinga, kad turėdam as tiek

m etų vis dar esi toks išsiblaškęs. Tavo šaldytuvas visada tuš­

čias. Paveikslai dar nepakabinti. D ažnai neprisim eni, kur

pastatei autom obilį. Tu netvarkingas. D ažnai būni vangus, o

pastaruoju m etu akivaizdžiai nuobodžiauji.

- Tai atsakas į m otinos tvarkos maniją.

- M oters, su kuria norėtum praleisti vakarą, vis dar ieškai

telefonų adresų knygoje. Bet tu ne toks kaip kiti. Tu kitoks.

Smalsus, kūrybingas, daug keliavęs, anksti tapai savarankiškas,

tu eini savo keliu. Iki šiol tau nepavyko įm in ti tik santykių su

žm onėm is mįslės. A š išmokau laikytis tinkam o atstumo, kitaip

pabėgtum ir nuo manęs. Prireikė laiko, kad m anim pasitikė­

tum . V is dėlto žinau - anksčiau ar vėliau tu suaugsi. Išmoksi

rūpintis savim ir savo gyvenimu, jis taps daug švaresnis ir tvar­

kingesnis. Daug ramesnis. Taip ir maniau, kad ši tavo krizė, šis

nuobodulys ir susidomėjimas M ikela yra atsakymas: tu ri atida­

ryti duris, už kurių slypi nauja pradžia.

- Kokias duris? Kur jos?

- Kartais žmonės yra tik durys į kažką. Tu mano, aš - tavo.

Taip pat ir nepažįstamieji, kiekvienas sutiktasis yra durys. Pa­

40
vyzdžiui, M ikela galėtų būti tavo galimybė išsigelbėti. Ji galėtų

padėti tau augti.

- Silvija, juk negaliu sėsti į lėktuvą ir skristi pas nepažįsta­

mąją vien todėl, kad nuolat apie ją galvoju.

- Na, galėtum pasielgti kitaip, neįprastai. Bent kartą tikrai

keiskis - tapk nauju Džakom u. Pasakyk, kas tave jaudina, apie

ką svajoji, apie ką tau m alonu galvoti šią valandėlę?

- A tsakym ą jau žinai. Svajoju tik apie M ik e lą , nes ji - tarsi

nepažinta tikrovė, tokia svetim a dabartiniam e m ano gyve­

nim e.

- Jeigu ji tave žavi ir nori keisti savo gyvenimą, galbūt turė­

tum atidaryti tas duris. Kodėl neskrendi į Niujorką? Skrisk, jei­

gu pamatysi, kad suklydai, grįši atgal. Bent jau būsi pabandęs.

- O jeigu ir nuvyksiu į Niujorką, kas pasikeis? Ją sutikęs, sa­

kykim , radęs ją, juk netapsiu kitoks.

- Taptum , nes bent jau surizikuotum pasirodyti šiek tiek

juokingas. A rba netaptum, nes verčiau jos atsisakytum, juk per

daug rizikinga.

- Jai juk ne penkiolika metų, o trisdešim t šešeri.

- Sakai, kad niekas nepasikeis? Tu nepažįsti moterų.

- M anai, kad nevykstu pas ją ne todėl, kad tai beprasmiška,

o todėl, kad baim inuosi pasirodyti juokingas?

- Kaip tik taip! Pasirodyti juokingam reikia drąsos. O tau,

bendraujant su m oterim is, kaip tik drąsos ir trūksta. Tu nega­

lėjai valdyti aplinkybių, taigi pasidavei. M ikelos vaikinas - tik

dingstis. Be to, žinau, kaip tu elgiesi, pažįstu tave. Kažin kokį

dar melą prasimanysi teisindamasis, kodėl sėdi rankas sudėjęs.

G erai žinau, kaip tu mąstai, kaip tavo psichika dėlioja m intis į

senas lentynėles.

Netikėtai suskambo m ano m obilusis. Skam bino Dantė.

- Silvija, atspėk kas?

- Dantė?

- J is .

41
 Labai m alonu buvo jį po ilgesnio laiko sutikti, bet nuo tos

dienos Dantė apipylė mane skambučiais ir žinutėm is. V is

kviesdavo praleisti kartu vakarą, bet nenorėjau. Jaučiau, mūsų

niekas nebesieja. Tapom e labai skirtingi. O galbūt tik toks

įspūdis. Su kai kuriais pažįstam ais nesimatau, nes kiekvieną

kartą juos sutikęs jaučiuosi keistai. Tarsi jie iš manęs vogtų ir

eikvotų energiją. Dantė toks: labai įkyrus. Kartais jis gudrau­

davo ir skambindavo anonim iškai. Žinodavau, kad ten jis. T o ­

dėl neatsiliepdavau. M a n o m obiliajam e yra mygtukas, kuriuo

galim a išjungti melodiją. M ygtukas - „be garso“. Paspaudęs jį

du kartus, skambutį atmetu, o paspaudęs kartą, paprasčiausiai

išjungiu skambučio garsą. K ai skambindavo Dantė, dažnai nu-

spausdavau tą mygtuką.

- Nežinau, kaip jam pasakyti, kad nenoriu su juo susitikti.

Palikti m oterį sunku, o jis - mano draugas... Kaip turėčiau sa­

kyti draugui: „Palieku tave“? G aliu tik laukti ir tikėtis, kad pats

susipras.

- Jeigu ir nenori jam to prisipažinti, anksčiau ar vėliau pats

supras. N uoširdžiai sakau, nežinau, kaip p alikti tos pačios ly­

ties asmenį.

- Prieš kelias dienas išsaugojau jo num erį adresų knygoje

pakeisdamas jo vardą. M an o m obiliajam e daugiau nėra D an­

tės, tik Lendantis. Kartais jis būna toks įkyrus, kad telefono

švieselei užgesus vis dar tebeskambina. Pamatau, kai liaujasi,

nes telefonas vėl įsižiebia.

Pažvelgiau į Silviją. Ji puikiai mane perkandusi, iš mano

žvilgsnio supranta, kad nejuokauju ir kalbu rim tai.

- Kaip manai, gailėsiuosi, jeigu to nepadarysiu?

- Jeigu neatsakysi į Dantės skambutį? - Paskui, suprasda­

ma, kad nejuokauju, pridūrė: - Jeigu kalbi apie M ikelą... kas

žino? Č ia ir yra rizikos smagumas.

 4

Tėvas, kurio nebuvo

Būdamas septynerių, dvidešim t m inučių buvau tapęs genijum i.

Su draugais kalbėjomės apie tai, ką tąryt klasėje buvo sakiusi

mokytoja. Kad Žem ė per dvidešim t keturias valandas apsisuka

apie savo ašį, o per tris šimtus šešiasdešimt penkias dienas ir

šešias valandas - aplink Saulę. Todėl kas ketverius metus va­

saris tu ri dvidešim t devynias dienas. Šešiskart keturi bus dvi­

dešimt keturi. Kalbėjomės apie Žemės traukos jėgą ir kaip toli

yra Am erika.

Vienas mūsų name gyvenantis ponas vis sakydavo, kad

Am erika yra kitoje Žemės pusėje, o Paryžių, jeigu tik norime,

m um s tuoj pat parodysiąs. Paryžius ir Niujorkas m um s nedaug

tesiskyrė, abu m um s buvo kitas pasaulis. Sm alsaudami atsa­

kydavome norintys, kad parodytų, tada jis iškeldavo mus po

vieną, suėmęs rankom is galvą ties ausimis. Atsim enu, įsitver­

davau jam į riešus, kad būčiau lengvesnis ir ne taip skaudėtų.

Bet skaudėdavo!

Iškėlęs jis mūsų klausdavo, ar matome Paryžių. Kaip žiauru.

Šis ponas metų metus žaisdavo su m um is ir nosį. Suimdavo

už jos trim is pirštais, nykščiu, sm ilium i ir didžiuoju pirštu ir

suspaudęs sakydavo: „Štai, pavogiau tavo nosį.“

M ielas senukas. Paskui pasim irė. Pasitaiko: toks gyvenimas.

Žodžiai, beveik dvidešim t m inučių pavertę mane genijumi,

buvo tokie: „Jeigu Žem ė sukasi, vadinasi, netrukus Am erika

bus čia, kur dabar esame. Tereikia sugalvoti, kaip išsilaikyti pa-

43
kilus virš Žemės, ir palaukti tiek valandų, kiek mus skiria nuo

Am erikos. N ebūtina ten skristi lėktuvu, tereikia sraigtasparniu

pakilti į orą ir, kai besisukant Žem ei Am erika atsidurs apačioje,

nusileisti.“

Šokinėjome aukštyn ir žiūrėjome, ar nusileidžiam e bent šiek

tiek toliau į priekį. M u m s buvo savaime suprantama, kad Žem ė

sukasi vienpusio gatvės eismo kryptim i. Ir turiu pasakyti, ga­

liausiai įsitikinom e, kad pašokę nusileidžiam e šiek tiek kitoje

vietoje. A š tapau ne tik genijum i, bet ir visos grupės dievaičiu.

Žaidim ų aikštelės karalium i.

Užaugau žaisdamas su daugybe vaikų, bet geriausias draugas

buvo Andrėjas. Tarsi brolis. M iegodavom e vienas kito nam uo­

se. D ažnai popietėm is jis ateidavo pas mano senelę pavakarių.

G erai menu, nes, kaskart prisikim šę burnas, visada klausdavo-

me vienas kito: „A r nori pam atyti avariją tunelyje?" O tada išsi­

žiodavome ir rodydavome sukram tytą ištižusią masę. Šiandien

jau nesame tokie geri draugai.

Tą dieną, kai dėl savo atradim o buvau išrinktas aikštelės ka­

ralium i, į žaidim ų karalystę manęs pašaukti atėjo tėvas; buvo

keista - paprastai tokią valandą jis bemaž visada dirbdavo, tą­

kart jis buvo nam ie ir jau pasikalbėjęs su m otina. Ir jo išraiška

buvo keista. Nuskubėjau prie jo, pasiruošęs pranešti gerą žinią:

jo sūnus genijus ir jis tu ri tai žinoti. Jis mane stipriai apkabino,

o aš tik mosikavau rankom is, nes norėjau su juo pasikalbėti.

Galiausiai apyverksnis blizgančiom is akim is jis pasakė turįs

važiuoti į darbą. Tą kartą mačiau jį paskutinį kartą. M ažojo

genijaus tėvas išėjo iš nam ų ir paliko mudu vienus su motina.

Paskui vaisių ir daržovių pardavėjas, ponas Visažinis, paaiš­

kino, kad neįm anom a pakilti ir palaukti, kol Am erika bus čia,

nes egzistuoja srovės, atmosfera, Žemės traukos jėga ir begalė

kitų dalykų, visų nė neprisimenu. Taigi, jam paaiškinus, vėl ne­

bebuvau genijus. Labai nusim iniau tai suvokęs. Juo labiau kad

vieną dieną į galvą buvo šovusi kita geniali m intis, bet niekam

44
jos dar nebuvau pasakęs. Buvau vyresnis ir sumąsčiau, kad kai

liftas krinta žemyn, žm ogus jame vis dėlto galėtų išsigelbėti,

tereikėtų akim irkai prieš liftu i atsitrenkiant į žemę pašokti.

K ažin ar tai padėtų...

K ai tėvas mus paliko, mano gyvenimas pasikeitė. Nebuvau

genijus ir netgi tėvo nebeturėjau. O m otinai tapau vienintele ir

svarbiausia jos meilės istorija. Iš pradžių m otina sakydavo, kad

tėvas išvykęs darbo reikalais, paskui vieną dieną pamačiau ją

kraunančią visus tėvo daiktus į juodus šiukšlių maišus ir su­

pratau, kad jis nebegrįš. Bandžiau jai sutrukdyti, verkiau ir šau­

kiau, kad liautųsi, o ji apsiašarojusi pasakė, kad tėvas niekada

nebesugrįš, ir dar skėlė m an antausį. Savo kam baryje paslėpiau

tėvo m egztinį. M o tin a jo nepasigedo, bet vieną popietę aptiko

mane pasislėpusį spintoje ir jį uostantį. D ažnai pasislėpęs taip

darydavau. Tą kartą m otina išplėšė m egztinį m an iš rankų ir

daugiau jo nebemačiau.

Išsaugojau tik keletą prisim inim ų apie tėvą. N am ie visose

nuotraukose, kuriose buvo tėvas, vietoj jo veido žiojėjo sky­

lės. M o tin a visas jo galvas iškarpė. A r pasaulyje gali būti kas

liūdniau? M a ty ti savo ir m otinos nuotrauką, o šalia kūną su

skyle virš kaklo. Šiaip ar taip, kol gyvenome kartu, mudu su

tėvu nedaug laiko praleisdavome drauge. Pavyzdžiui, šeštadie­

nio popietę parapijos laisvalaikio centre vykdavo rungtynės: su

m anim visada eidavo m otina. Kartą ir tėvas pasišovė eiti kartu.

Vos tai išgirdęs iškart pamaniau, kad čia bus pačios geriausios

rungtynės mano gyvenime. Pasižadėjau sau, kad versiuosi per

galvą ir įrodysiu esąs čempionas. Ir iš tikrųjų, vos įžengiau į

aikštę, ėmiau lakstyti kaip išprotėjęs. Gyniausi, puldavau į aikš­

tės kraštą, atkovodavau kam uolį, taikiau įvairią kam uolio per­

davim o taktiką, bėgdavau į priešininkų aikštės pusę. Visą laiką

žvilgsniu tarp žiūrovų ieškojau tėčio.

Galiausiai stengiausi ne veltui: iš baudos aikštelės įm ušiau

įvartį. Neįspūdingą, bet m an nerūpėjo. Kam uolys pasiekė tiks­

45
lą, o kol komanda džiūgaudama mane sveikino, stengiausi išsi­

laisvinti ir pažiūrėti į tėvą. Bet tarp žiūrovų jo nebuvo. Paskui

pamačiau jį automobilyje besikalbantį su m oterim i, kurios nie­

kada nebuvau matęs. Iš jų ginčo atrodė, kad jie geri pažįsta­

m i. Ir nors tą dieną m ano komanda laimėjo, grįždam as namo

autom obiliu buvau apgailėtinas. Tėvas beveik nepastebėjo. T ik

paklausė: „Kodėl tokia išraiška? Juk nugalėjote.“

Tylėjau. Nesikalbėjom e visą kelią.

Prisim enu ir puikias sekmadienio išvykas į užm iestį. A š

stačias tarp dviejų sėdynių užpakalyje, visi ištisai kalbamės,

m otina sėdi priekyje dešinėje pusėje, o tėvas prie vairo. K ai pa­

vargdavau arba nuobodžiaudavau, be perstojo kas trisdešim t

sekundžių tarsi užstrigusi plokštelė klausinėdavau: „Kiek dar

liko? Jau atvažiavome? Kiek dar liko? Jau atvažiavome?“

Išvykus tėvui, autom obilyje m udu visada sėdėdavome

taip: m otina kairėje, o dešinėje - tuščia vieta. A rb a p irk in ių

m aišeliai.

D ar prisim enu pokalbį su tėvu kambaryje, kai padariau tą

dalyką prie visų svečių. „Tuo dalyku“ vadinam as pomėgis vai­

kystėje liesti savo tarpkojį. N ė nenutuokiau, kad tai blogai, man

tiesiog patikdavo. Vieną dieną, kai svetainėje buvo prisirinkę

gim inaičių ir kitų svečių, prieš visus pasirodžiau nuogas nuo­

gutėlis ir liesdamas tarpkojį ėmiau šaukti:

- Tai puiku, ei, pabandykite ir jūs!..

Keletas svečių nusijuokė, todėl nesilioviau. Buvau patenkin­

tas, kad jiems linksm a dėl mano atradimo. K aip tik dėl jo tėvas

m an ir pamokslavo, kad taip negalima elgtis. O aš negalėjau

suprasti ir kartojau tėvui:

- Bet iš tikrųjų puiku, pabandyk.

N et ir dabar gerai nesuprantu, kodėl taip negalim a elgtis,

dažnai tai darau. T ik dabar ne prie gim inaičių ir draugų. Apie

ly tin į gyvenim ą per daug nenusimaniau. Teisus buvo aštuon-

46
metis Lucius, kai kartą prisiartinęs m okyklos koridoriuje pa­

klausė:

- Džakom ai, ar žinai, kas yra falas?

-N e !

- Eik sau... apie seksą nieko neišmanai.

Ir nuėjo.

Tiesa, niekas apie seksą niekada m an nieko neaiškino. N e

taip, kaip pasielgė Salvatores tėtis; neva vieną dieną tėtis jam

pasakė: „Laikas tau sužinoti šį tą apie seksą... eikš. Pasislėpk

spintoje ir stebėk, ką m udu su m otina veikiame.“

Kokia nesąmonė, kaip gyvas nepatikėjau.

M an o lytinis brendim as buvo lėtas. Nesikankinau dėl dy­

džio, tik dėl plaukų toje vietoje, jie neaugo, priešingai nei mano

draugams, šie net galėdavo juos šukuoti. A š tebebuvau plikas,

o visi draugai panašūs į Pepę iš Kalabrijos, jis devynerių jau

atrodė kaip vyras.

Draugai pasakodavo, kad m asturbuodam iesi patiria orgaz­

mą, o aš masturbuodavausi - ir nieko, kaip tada svetainėje

priešais svečius. Pirm ą kartą užtrukau kone valandą. M an o

pim palas taip liepsnojo, kad būčiau galėjęs kepti daržoves. Bet

kai galų pagalėj pasirodė šlakelis, labai nudžiugau. N eužm irš­

tamas jausmas.

Tada tėvas jau nebegyveno su m um is. Nežinau, ar būčiau

jam apie tai papasakojęs. Ir jis m an ne viską pasakodavo, prie­

šingai, kartais jis pliaukšdavo kvailystes ir aš juo tikėdavau.

M an o kambaryje kabėjo „Form ulės-l“ plakatas, o tėvas saky­

davo, kad jis - tas šalmą užsidėjęs lenktynininkas. Kad prieš

vesdamas mamą dirbo „Ferrari“ komandoje. Kartą tėvas pasi­

gyrė esąs Džuzepės G aribaldžio draugas. Taigi aš, eidamas pro

pam inklą ir žiūrėdam as į didvyrį ant žirgo, sveikindavausi:

- Ei, labas, aš Džakom as, D žovanio sūnus.

Paskui vieną dieną mokykloje mokytoja pasakojo mum s

apie Garibaldį; pakėliau ranką ir pasigyriau:

47
 - M okytoja, ar žinote, kad jį pažįstu? Jis tėčio draugas.

V isi tik pasišaipė, o aš maniau, kad m an pavydi. Kaip tada,

kai vyresni m okiniai traukė mane per dantį, nes tėvas buvo pa­

sakęs: jeigu nori sugauti paukštį jo nenušaudamas, užtenka jam

ant uodegos užberti druskos. Bandžiau ne sykį.

Iš pradžių mokykloje aš buvau vienintelis, ku rį tėvas paliko.

Buvo vaikų iš darnių šeimų, vaikų, kurių tėvai gyveno atski­

rai, išsiskyrusių tėvų vaikų ir galiausiai aš. M a n o padėtis buvo

kitokia. Tėvas mus tiesiog paliko. Neleisdavau savaitgalių su

tėčiu, kaip atskirai gyvenančių tėvų vaikai, negaudavau jokių

dvigubų dovanų per gim tadienį ar Kalėdas. Tėvas tiesiog dingo

ir sukūrė naują šeimą. Tu riu įseserę.

M a n o tėvai patys buvo nesubrendę vaikai, susilaukę sūnaus,

tokia buvo tiesa. K aip film e „Kram er prieš K ram erį“; pirm ą

kartą šį film ą žiūrėjau jau suaugęs, bet išverkiau visas ašaras.

N ors film e šeimą p alikti nori mama.

Iš pradžių miegodavau lovoje kartu su m otina. Kartais pa­

tikdavo, o kartais jausdavausi blogai. Tarkim , tom is naktim is,

kai ji verkdavo. Tada ji tvirtai mane apkabindavo. Kuo daugiau

verkdavo, tuo labiau mane gniauždavo. Ir dabar prisim enu jos

kvapą. Drėgną odą. Dusdavau, nes trūkdavo oro. Ji stipriai

glausdavo mane prie savęs, prie krūtinės. Į skruostą spaus-

davosi jos grandinėlė su kryželiu. Skaudėdavo, bet tylėdavau.

A rba kai bučiuodavo galvą, o nuo jos ašarų sudrėkdavo plaukai.

O kartais verkdama bjauriai kalbėdavo apie vyrus, ypač apie

tėvą. Buvau vaikas ir neturėjau jokio noro kritikuoti. Jai patik­

davo m an prim inti, kad tėvas mūsų nemylėjo ir mus paliko.

G alų gale jausdavausi daug laim ingesnis miegodamas vienas,

nes tokios jos kalbos mane gąsdindavo. Be to, jaučiausi bejėgis,

nesugebantis jai padėti ir viską sutvarkyti. Troškau, kad m oti­

na būtų tokia kaip anksčiau, kai su m um is dar gyveno tėvas,

norėjau būti kaip jis. Augau ir tapau toks, koks turėjau būti gy­

venim ui šitaip susiklosčius, stengiausi būti geras vaikas, geras

48
sūnus. Todėl nuo mažumės visada elgiausi taip, kaip reikėjo.

Norėjau pateisinti viltis, nenorėjau nuvilti šeimos, mokytojos,

pasaulio, Dievo.

Suaugau greitai. Buvau priverstas tapti toks, kokio manęs

reikėjo, o ne toks, koks turėjau tapti.

Visuom et buvau labai atsakingas, suvokiau, kad turiu nelįsti

į akis, kad negaliu niekam trukdyti ir turiu kaip išmanydamas

verstis pats. Kai senelė pakeldavo mane, kad įmesčiau laišką ar

atviruką į pašto dėžutės angą, m an būdavo labai svarbu. Tikras

išbandym as ir baimė, kad tik nesuklysčiau: korespondencija

m iestui ir korespondencija į kitas vietas. Labai gerai prisim e­

nu, kad žavėjausi užrašu: korespondencija į kitas vietas. Įsivaiz­

duodavau tolybes. „Kai užaugsiu, ten vyksiu. Į visas kitas vie­

tas“, - sakydavau. O tuomet, kol stengiausi elgtis labai gerai ir

nieko neapvilti, mama liovėsi verkti naktim is ir gniaužti mane

glėbyje. Buvo praėję daugiau nei metai nuo tada, kai mus pa­

liko tėvas. Kartą naktį, miegodamas lovoje kartu su motina,

prabudau, nes išgirdau, kaip ji kalbasi telefonu. Nesupratau, ką

ji sako, tik prisim enu, kad po kelių m inučių baigusi pokalbį pa­

ėmė mane į glėbį ir nunešė į m ano kam barį, o paskui nuėjo prie

buto durų. Apsim ečiau, kad miegu. Ten stovėjo vyras. A tsikė­

liau ir slapčia stebėjau. M ačiau jį einantį į jos kam barį. Vyras su

ūsais. Nežinau, kodėl tą naktį m an buvo baisu. Atsim enu, kad

bijojau ir jaučiausi vienišas. Labai vienišas. M o tin a tapo kitu

žm ogum i. U ždaru ir slapukaujančiu.

Kartą, apie Kalėdas, m otina nusivedė mane į darbą: ten vyko

šventė, joje dalyvavo ir tas vyras. Jis buvo jos viršininkas. Dabar

jie gyvena kartu.

Nežinau, ar ir dėl to tėvas mane paliko, aš niekada nepasiti­

kėjau žm onėm is, ypač m oterim is.

Dabar man trisdešim t ketveri. Tėvas m irė, kai buvau dvi­

dešimt penkerių. Su m otina pasikalbame retai. Tokie tie mano

tėvai: vienas mane paliko, o kitas niekada manęs nesuprato.

49
 K ai sužinojau, kad tėvas mirė, kai kas pasikeitė. Nepykau

ir neliūdėjau. Tom is dienom is labai nervinausi. Keista: man

jis buvo jau miręs, bet kai kas nors iškeliauja į amžinybę, daug

sunkiau su tuo susitaikyti.

Jam m irus, netrukus išėjau gyventi atskirai, o ūsuotasis vy­

ras atsikraustė pas motiną.

Ji visada buvo apsėsta tvarkos ir švaros manijos. Daugybę

kartų sėdėdavau prie stalo vienas, nes padavusi m an lėkštę, kol

valgydavau, ji plaudavo keptuves ir šveisdavo viryklę. N am ie

grindys ir baldai spindėdavo kaip veidrodis. Viskas švytėdavo.

Visi, kas tik užeidavo į svečius, girdėdavo tuos pačius m otinos

žodžius: „Atleiskite už netvarką.“ Apsidairydavau aplinkui:

viskas būdavo tobulai tvarkinga. Ir pats nuo pat mažens retai

išsitepdavau.

Paaugęs, ypač paauglystėje, daug kartų bandžiau išsikovo­

ti daugiau erdvės, kad galėčiau laisvai kvėpuoti, tačiau mama

priversdavo mane jausti kaltę, todėl pasijusdavau neteisus dar

prieš jai pasakant kokią nors pastabą. Perdėta jos priežiūra

mane dusino. Ji m anim rūpinosi, darė viską, kad m an nieko

netrūktų, ir nuolat prim indavo, kaip dėl manęs pasiaukojo.

Buvau įkliuvęs į spąstus.

Visada jaučiausi kaltas prieš m otiną. T ik suaugęs supratau:

tai buvo liguistas būdas laikyti mane pririšus baim inantis, kad

jos nepalikčiau.

M o tin a mane nuolat sergėdavo. Be nuolatinės priežiūros

nė nekrustelėsi. Kai gerdavau vandenį, girdėdavau: „Paskui iš­

plauk stiklinę.“ „Nusiauk batus. Padėk į vietą. N elipk ant lovos.

Išjunk šviesas.“ K ai maudydavausi: „Atsargiai, neprilaistyk ant

grindų.“ O užkietėjus viduriam s bemaž visada m an sakydavo:

„Žarnynas visada tu ri būti tuščias.“

Priežiūrą jausdavau net tada, kai jos nebūdavo šalia.

M o tin a kontroliuodavo, kiek kartų einu į vonią. Tą vakarą,

kai sužinojau, kad m irė tėvas, nuėjau į vonią maudytis. A tsu ­

50
kau čiaupą ir netrukus vanduo plūstelėjo per viršų, o aš nieko

nedariau. T ik žiūrėjau, kaip vanduo liejasi per kraštus. Baigęs

maudytis, šluosčiausi visą pusvalandį. T ik ra terapija: vienas

pirm ųjų drąsos proveržių m ano gyvenime. Praėjus keletui die­

nų, buvau pakviestas pas notarą dėl testamento. Ž in ia mane

nustebino ir sukrėtė. Nesumojau, kaip elgtis. Iš pradžių ketinau

neiti, bet paskui vis dėlto nuvažiavau. Be manęs, ten dar buvo

tėvo sugyventinė ir jų dukra, mano įseserė. Kabinete, nors gir­

dėjau notaro balsą, tvyrojo tyla, niekada jos neužm iršiu. Tėvas

pagal testamentą m an paliko nedidelį kam bario butą. Iškart

pam aniau, kad jos im s manęs nekęsti. Gėdijausi, bet nieko ne­

sakiau. G reitai atsisveikinau ir kone tekinas išmoviau. K ai lipau

laiptais žemyn, tėvo sugyventinė mane pašaukė ir pasivijusi

paklausė, ar sutikčiau su jom is išgerti kavos.

- Apgailestauju, skubu.

- Gaila... tada sudie.

- Na, kavos gal galėčiau.

Siurrealistinis paveikslas: aš, įseserė Elena ir jos m otina Re­

nata sėdėjome bare. V isi trys sutrikę. Iškart supratau, kad jos

nejaučia m an priešiškum o. N et žinojo, kad paveldėsiu butą,

apie tai su tėvu buvo kalbėjęsi.

Elena netgi pasiūlė apsikeisti telefonų num eriais. Apsikeitė­

me, bet žinojau, kad nenorėsiu daugiau su jom is susitikti. T ie ­

siog nebūčiau pajėgęs. Nors Elena m an patiko.

Sėdėjome bare trum piau nei pusvalandį. O Renatai ištarus:

„Tėvas tave labai mylėjo“, pakilau ir atsisveikinau.

Niekada nenorėjau kraustytis gyventi į tą butą. Nuom ojau jį

keletą metų, paskui pardaviau, o už gautus pinigus tapau įm o­

nės dalininku, drauge su Alesandru. A pie tą butą daug kartų

kalbėjomės su motina: ji norėjo, kad jo atsisakyčiau.

Kai tėvas išėjo iš namų, m otina nieko nenorėjo iš jo priim ti,

netgi pinigų. Pati buvo m an sakiusi keletą kartų. A š net bu­

vau įsikalęs į galvą, kad m otina labiau kentėjo dėl įžeisto savo

51
išdidum o nei dėl tėvo meilės. M anau, kai myli, tu ri atsisaky­

ti bet kokio egoizmo. M o tin a i nepavyko, todėl ji visada elgėsi

pernelyg altruistiškai: nuolat ir įkyriai rūpindam asi, kad būčiau

pavalgęs, švariai apsirengęs ir panašiai. Ji nuolat kartodavo, kad

taip elgiasi dėl manęs. Iš tikrųjų jos meilė buvo kupina egoizmo

ir išdidum o, kuris kenkė ne man, o jai pačiai.

Tai, kad priėm iau tą kam bario butą, ji suvokė kaip išdavys­

tę. Pats taip nem aniau, be to, juk dėl to buto nepradėjau tėvo

m ylėti labiau. Iš jo gyvenim e beveik nieko nebuvau gavęs, o

tai tebuvo lašelis jūroje. Kodėl būčiau turėjęs jo atsisakyti? Iš

išdidum o?

- Tau paliko, nes nori nuram inti sąžinę, - ginčijosi motina.

- Kokią sąžinę? Jis miręs. A r galim a nuram inti sąžinę? A r

visada turiu visko atsisakyti? Greičiau aš jausiuosi kaltas, jeigu

nieko iš gyvenim o nepešiu.

- Kodėl taip kalbi, negi nori pasakyti, kad tau ko nors trūko?

Nebenorėjau daugiau varinėti vis to paties mūsų pokalbio,

kitaip paskui kaip visada būčiau jautęsis blogai dėl jai pasakytų

žodžių.

Po kelių mėnesių visam laikui palikau namus, kuriuose už­

augau.

N ors galbūt tiksliau būtų pasakyti - pabėgau.

 5

Buvusieji (kartais vėl grįžta)

Kartais vaikščiojant m an kyla noras užsukti į knygyną. U žeiti

ir leisti ten laiką: paėmęs į rankas knygą atsipalaiduoju. Tada

jaučiuosi gerai. Ir visada atrodau sau šiek tiek protingesnis ir

patrauklesnis, nei esu iš tikrųjų. Sutikęs moters žvilgsnį, kone

visada taktiškai ir mandagiai nusišypsau. Knygyne aš it koks

žavingas vyras. Beveik nekalbu, dažniausiai vartau lengvo tu­

rin io knygas. Tiesa ta, kad nors ten ir būnu tarp kitų pirkėjų,

visada jaučiuosi vienišas. Nes knygyne bendrauja ne žmonės, o

žmonės su knygomis. Knygyne visada stovim a atsukus kitiem s

nugarą.

Vieną popietę skaičiau esė įvadą ir išgirdau balsą, tariantį

mano vardą: „Džakom ai...“ Pakėliau akis ir išvydau Kam ilą.

Savo buvusiąją. Vienintelę tokią, nors draugavome tik dvejus

metus. Daugmaž. Prieš ją sutikdamas, turėjau keletą merginų,

kurios nepatiko m otinai.

N uo tos dienos, kai su K am ila išsiskyrėme, tiksliau, kai ją

palikau, daugiau nesikalbėjome. T ik keletą kartų matėmės pra­

bėgomis, nes visada stengėmės vengti vienas kito. Prisim enu,

kartą vėlų vakarą mačiau ją važiuojančią nam o dviračiu. Susi­

dūrim as buvo netikėtas. Pasislėpiau už autom obilio ir stebėjau

ją pats nematomas. Ji buvo graži, m ano akim is, visada tokia

buvo. A trodė laim inga. Kol ji tolo, kurį laiką stovėjau sustingęs

tamsoje. Tą naktį miegojau neram iai, blaškiausi, nežinau, ar tai

buvo susiję su ja, tačiau pabudęs rytą turėjau karščio.

53
 Tą dieną knygyne, praėjus daug laiko, ji ne tik ir vėl stovėjo

priešais, dar ir užkalbino mane.

- Sveika, Kam ila, ką čia veiki?

Iš karto suvokiau: kvailas klausimas.

- Ieškau knygos. Tu nepatikėsi, bet... gerai, nieko, nesvar­

bu... kaip laikaisi?

- Gerai.

Gerklė buvo išdžiūvusi. Kažin kokia buvo mano išraiška?

Šiaip ar taip, abu jautėmės sutrikę, ir suprantama.

Kiek patylėjusi ji tarė:

- Jau turiu eiti, gal duotum savo telefono num erį, nes nebe­

turiu. Neketinu įkyrėti...

Daviau jai num erį. Ji padėjo knygą ir nuėjo. Žiūrėjau į ją išei­

nančią. Tą dieną prisim iniau ją daugybę kartų. Taip pat ir kitą

dieną. K ai atsibudęs įjungiau telefoną, radau jos žinutę. M ėgstu

rytais, įjungęs telefoną, išgirsti ateinančių žinučių garsą. M a n

taip patinka, kad kartais vakare išsiunčiu kelias žinutes ir iš­

jungiu telefoną, o rytą pabudęs randu atsakymus. Jeigu noriu

būti tikras, kad juos gausiu, išsiunčiu žinutes pabaigoje padėjęs

klaustuką. Siunčiu žinutes pasauliui.

Tą rytą atėjo trys žinutės. Viena buvo Silvijos, antroji nuo

Lendančio, o trečioji nuo Kam ilos. N ė viena žinutė nebuvo

atsakymas į manąją. Visos parašytos laisva valia. Žinutė nuo

Dantės buvo trum pa: „G al einam alaus šįvakar?“

Silvija atsiuntė elektroninio pašto adresą.

Iškart jai paskambinau.

- Kas čia?

- M ikelos elektroninio pašto adresas.

- Iš kur gavai?

- Turėjau šiek tiek laisvo laiko ir, naršydama internete, ieš­

kojau adreso, ku rį buvai atsiuntęs, taip atsekiau įmonę, o pas­

kui radau ir jos elektroninį paštą. Taigi galėsi jai parašyti, jeigu

tik norėsi.

54
 - Nekenčiu tavęs.

- Jeigu nenusiųsi jai laiško, ir aš tavęs nekęsiu.

Ji matė, kaip pasikeičiau sutikęs M ikelą, nes dėl kitų mano

m oterų ji niekada taip nesistengdavo. G albūt tai buvo m oteriš­

kas jautrumas. Iš tikrųjų m oterų gebėjimai gali būti paranor-

malūs. Jos geba net išsiaiškinti, kam turėtų pavydėti. Pavyz­

džiui, draugė ateina tavęs aplankyti į biurą, kuriam e tu dirbi

su dešim čia moterų, ir viena iš jų tau patinka. O paskui vaka­

re nam ie ji klausinės kaip tik apie ją. Iš pradžių tau pasirodys,

kad esi tiesiog lengvai nuspėjamas. Nieko nepadarysi, moterys

retai klysta. Pasitaikius progai begėdiškai tavęs paklaus, ar ta

bendradarbė tau patinka, o tu meluosi tvirtindam as, kad ji ne

tavo skonio: „Taip, ji miela, meluočiau, jeigu kitaip sakyčiau, bet

m an ji nepatinka.“ Ją nuram insi, nors galbūt su ja m ylintis tavo

m intys suksis apie bendradarbę. Galbūt judviem užsiim ant

oraliniu seksu po draugės plaukų kupeta įsivaizduosi ne ją, o

bendradarbę.

Bet jeigu kartais tavo mergina suklydo ir tos moters, dėl ku­

rios ji pavydi, ik i šiol nė nepastebėjai, dabar bendradarbę išvysi

kitoje šviesoje ir ji im s tau patikti. M oterys iš anksto nuspėja

netgi kas tau galėtų patikti.

- Silvija, šįryt gavau tris žinutes: tavo, Dantės ir žinai dar

kieno? Kam ilos.

- Puiku, vis dar gaišti laiką. Jeigu vėl su ja susidėsi, par­

trenksiu tave autom obiliu.

- Ne, būk ram i.

Kam ilos žinutė skambėjo taip: „Čia Kam ila, gal perskaitęs

žinutę atskam bintum ?“

Ką ji nori pasakyti?

Susimąsčiau. M u d u su K am ila išsiskyrėme, tiksliau - ją pa­

likau, nes ji mane apgaudinėjo. Tą naktį, kai šitai sužinojau, kuo

puikiausiai prisim enu, tarsi būtų nutikę vakar. Prisim enu jos

veidą ir balsą, m an sakantį: „Leisk paaiškinti.“ Tą kartą sakė ei­

55
nanti susitikti su drauge, bet jos baisas skambėjo keistai. N enu­

tuokiau, kur ir su kuo ji galėjo eiti, todėl, kliaudam asis nuojau­

ta, laukiau prie jos namų. Atsim enu, jaučiausi kvailai sėdėda­

mas automobilyje, nes nežinojau, ar ji dar negrįžusi. Taigi, kaip

am erikietiškuose detektyvuose, laukiau jos priedangoje. Apie

pusę dviejų nakties pamačiau ją kartu su vienu asmeniu. T ik ra i

ne su drauge. O, ten buvo mano draugas: Andrėjas. M an o vai­

kystės draugas: „Aus baus bus medaus, seną vilką bitės pjaus;

melagis melavo, per tiltą važiavo, rateliai užkliuvo, melagis nu­

griuvo; kas ant kito sako... tas ant savęs pasisako.“ Ir dar dau­

gybė prisim inim ų apie kartu leistas dienas. Andrėjas sustabdė

autom obilį ir po ilgo bučinio ji išlipo. A š taip pat išlipau. M ane

išvydęs, jis iškart nuvažiavo, veikiausiai pamanė, kad jo neatpa­

žinau. Ji atsisuko ir žiūrėdam a taip, kad niekada neužm iršiu to

žvilgsnio, paklausė:

- Labas... ką čia veiki?

Visada maniau, kad išsiaiškinęs, jog mane apgaudinėja, su-

kelčiau muštynes, prikulčiau abu kaltininkus. Bet tą vakarą tik

stovėjau priešais ją, prie jos namų, ir nepajėgiau nieko doro iš­

spausti, tik kartojau: „Kodėl? Kodėl? Kodėl?“

Paskui apsiverkiau ir pasitraukiau, nekreipdamas dėmesio

į Kam ilos bandymus pasiaiškinti. Nebenorėjau daugiau jos

m atyti. Stengiausi laikytis tam tikrų taisyklių, kai išsiskyrus

tenka gyventi tame pačiame mieste. Kaip toje Batisčio dainoje,

stengiausi „nesilankyti tose vietose, kuriuose lankaisi ir tu, nes

būtina pabėgti, kad nereikėtų dar labiau susižeisti“. Išmečiau

visus jos daiktus, kuriuos buvo palikusi pas mane, nes kaskart

juos matydamas pajusdavau dūrį į širdį, nebesiklausiau dainų,

kurių abu klausydavomės. Viską išmečiau: m egztinius, šlepe­

tes, kepuraites. Nebegalėjau kvepintis netgi kvepalais, kuriuos

nusipirkau susipažinęs su ja, ir visada jais kvepindavausi, kai ei­

davau su ja susitikti. Nepavyko pritaikyti tik patarlės: „Pleištas

pleištą varo.“ Bent jau iš pradžių.

56
 Ji mane sugniuždė. Nebegalėjau daugiau būti nei su ja, nei su

kita m oterim i. Nes tikėjausi, kad Kam ila bus su m anim am ži­

nai. M an iau pažįstantis ją kaip nieką kitą. Iš tikrųjų gerai ją pa­

žinojau, bet, matyt, tik jos įpročius, o ne tikrąjį veidą. Be abejo,

m an nebuvo paslaptis keisti jos įpročiai. K ažin ar ji pasikeitė,

bet tada miegodavo tik dešinėje lovos pusėje. Bet kurioje lo ­

voje. Jos namuose, mano namuose ar atostogaujant viešbutyje.

Šalia žmogaus eidavo tik iš dešinės pusės. Neprisim enu, kad aš

būčiau kada ėjęs šalia jos iš dešinės. Rytais pusryčiaudama visa­

da skaičiuodavo, kad suvalgytų sausainių skaičius būtų lyginis.

Traukinyje visada sėdėdavo tik judėjimo kryptim i, o jeigu ne­

būdavo laisvų vietų, geriau stovėdavo.

K am ila pirm oji mane išmokė, kad vyro ir moters nuogumo

samprata skiriasi. Pavyzdžiui, jeigu susitariam a eiti m iegoti

nuogiems, vyras gulasi nuogas, o moteris miega su kelnaitė­

mis. O kartais netgi su kelnaitėm is ir liemenėle. Nuogas reiškia

nuogas, o su kelnaitėm is nesi nuogas, tu su kelnaitėmis.

Atsim enu, jai visada patikdavo išspausti m an spuogus ir

inkštirus. N e tik ant veido, bet ir ant nugaros. Kartais ji net ne-

perspėdavo. „ A iiiiiiiiiiiiiiiii! Ką darai?“ - „Žinau, atleisk, tačiau

jis buvo didžiulis ir nesusilaikiau.“

Iš pradžių nesitikėjau, kad tarp mūsų kas nors užsimegs.

Ji buvo viena iš m ūsų šutvės. O paskui, vieną dieną, niekam

nieko nesakydam i, pasibučiavome. M ū sų meilės istorija prasi­

dėjo slapta. Praleidę kartu popietę, vakare nuėjome visi kartu

valgyti picos. Prie stalo m udu žvalgėmės vienas į kitą ir mum s

buvo linksm a. Paskui jai slapčiom is padaviau raštelį, kuriam e

užrašiau: pakšt. Tuo bučiniu negalėjau jos apdovanoti visų

akivaizdoje.

Nors ji m an patiko ir jau seniai ją pažinojau, maniau, kad

mūsų santykiai nebus įpareigojantys, beveik po mėnesio netgi

buvau susitikęs su kita mergina. Bet netrukus po kelių nuoty­

kių suvokiau, kad K am ila m an netgi labai patinka. Vieną va­

57
karą automobilyje draugai, nieko nežinodam i apie mudu, ėmė

vardyti geriausius būdus, koks turėtų būti mano seksas su nauja

mergina. Tos kalbos trikdė. O kitą vakarą, kai Lučianas manęs

paklausė, kaip sekasi su nauja mergina, kartu buvo ir Kam ila.

N ors ir neigiau, visi tik juokėsi. Kad mudviejų santykiai rim ti,

supratau iš to, kaip ji paskui pasielgė. O tą vakarą K am ila ne­

pasakė nieko, tik nuleido akis ir leidosi linksm inam a kitų. Bet

kitą dieną ji paskambino tai kitai m erginai ir pasakė:

- Jeigu esi įsim ylėjusi, elkis kaip nori, o jei ne - palik jį

man. Iki.

T ik tiek. Nežinau kodėl, bet m an patiko, kaip ji pasielgė. Po

to įvykio mudu oficialiai tapome pora.

N etrukus buvau ją įsimylėjęs ik i ausų. Labai keista, kad

žmogus, kurį pažinojau daugybę metų, pažadino tokius gra­

žius jausmus. Vieną vakarą vos nesudeginau autom obilio va­

riklio, nes vairuodam as laikiau jai už rankos: buvo taip gera,

kad nenorėjau jos paleisti ir perjungti pavaros, todėl beveik visą

kelią važiavau antra pavara.

Sužinojęs apie jos išdavystę, visai kaip vaikystėje vėl pasi­

slėpiau nuo pasaulio: rašymas buvo mano prieglobstis. N orė­

jau sukurti ir įsivaizduoti kitokį pasaulį, kuriam e pagrindinis

veikėjas daro tik gera. Jis ypatingas, visiem s padeda, dėl jo ap­

lin k in ia i jaučiasi laim ingi. Rašiau, rašiau, rašiau. Tūnodam as

kokiam kampe, stengdavausi pasislėpti nuo visko ir nuo visų,

palinkęs prie lapų atsukti pasauliui nugarą. Tarsi gyvenimas

būtų praeitis, o rašymas būtų nedidelis tyliai sklendžiantis er­

dvėlaivis, nelyginant laiko mašina, skriejanti ramybės ir tobulo

pasaulio, kuriam e rūpinam asi kitais, link. Rašiau mėginda­

mas pakeisti pasaulį ir jį prisijaukinti. Sąsiuvinis būdavo toks

prim argintas, kad verčiant lapai gurgždėdavo. Atsim enu, nuo

mažens rašiau istorijas, kuriose pagrindinis veikėjas, tai yra

aš, tu ri ypatingų galių, ir pagaliau įtikėjau, kad galbūt jų turiu

iš tikrųjų. Vieną popietę mačiau laidą - žm ogus m inčių galia

58
sulenkė šaukštelį. Paskui praleidau visą valandą įsistebeilijęs į

įrankį, stengdamasis jį įveikti. M a n net atrodė, kad šiek tiek

įstengiau įlenkti. Iš tikrųjų tai aš pats linkau iš nuovargio.

Rašymas tapo išsigebėjimu. Taip pat ir skaitymas. Pasitai­

kydavo ir vis dar pasitaiko literatūrinės bulim ijos priepuolių,

jiems užėjus skaitau iš karto kelias knygas. Vienos knygos ne­

gana, todėl skaitydamas vieną im u ir kitą, nes aš pernelyg smal­

sus. Kartą vienu m etu skaičiau tris knygas.

Po to vakaro nebenorėjau daugiau m atyti ir Andrėjo. Keletą

kartų buvome prasilenkę gatvėje, tačiau visada jo vengiau.

Negalvojau, kad taip reaguosiu: tyliai ir nuolankiai. Kad ne­

norėsiu jokio paaiškinim o. Jie iki šiol vis dar kartu, tai ko ji da­

bar iš manęs nori? Nors jau buvo praėję nem ažai laiko ir buvau

išsikapstęs, jos žinutė sujaukė visą dieną. M a n prireikė beveik

keturių valandų, kad rasčiau drąsos ir jai paskam binčiau. Išgir­

dęs jos balsą, pajutau kojose karštį, jis pakilo ik i pat veido. K a­

m ila iškart pasakė, kad neturėčiau jaudintis ir nerim auti, nes

nieko rim to, o tada paklausė, ar galėtume susitikti, nes tu rin ti

su m anim pasikalbėti. Susitarėme išgerti aperityvo po darbo.

Galvojau, galbūt ji gailisi ir po daugelio m etų suprato, kad

iš tikrųjų vis dar mane m yli. Sena meilė nerūdija, po kiek laiko

vėl atgyja.

G albūt ji nori tik pasidulkinti kaip senais laikais, pamaniau.

Jeigu būtų tik seksas, vertėtų susitikti vien tam, kad įžeis-

čiau Andrėją. Po velnių, Andrejau. Su ja visada labai patikda­

vo mylėtis dėl chemijos, o kur dar kiti pranašum ai. Bent jau

iš pradžių. Kam ila iš tų, kurias prancūzai pram inę m oterim is

fontanais: tokios moterys, pasiekusios orgazmą, trykšta visai

kaip fontanas.

Tuo m etu A n d reju i išsipasakodavau viską. N etgi buvo top ­

telėję, kad nuolat jam viską išpliurpdam as ir pastūmėjau jį

tokiam žingsniui. Jau keletą mėnesių prieš išdavystę kai kas

buvo pasikeitę. Todėl m an ir kilo įtarim as. Ji manęs nebe-

59
trokšdavo, o ir tuos keletą paskutinių kartų atrodė keistai ir

net apsiverkė. Be to, - nežinau, kodėl iškart apie tai nepagal­

vojau, - kai K am ila jausdavosi sutrikusi, im davo kepti tortus.

Užsidarydavo nam ie ir kepdavo juos, tarsi būtų konditerė.

Tuo pat m etu ji m an kepė ir tortus, ir ragus įtaisė. Buvau pa-

pilnėjęs ir išsiblaškęs.

Bare pasirodžiau anksčiau už ją. Laukdam as pastebėjau, kad

dabar niekas nebeužsisako vien kavos kaip seniau. Anksčiau,

įėjęs į barą, sakydavai: „Kavos.“ Na, gal dar kavos su pieno puta.

Ten sėdėdamas per kelias m inutes išgirdau: kavos be kofeino,

am erikietiškosios, miežinės, kavos dideliam e puodelyje, kavos

šaltame puodelyje, karštos espreso kavos su pieno puta, šaltos

espreso kavos su pieno puta, silpnos kavos, kavos stiklinėje.

Nieko neužsisakiau, laukiau Kam ilos. K artu surašiau krūvą

pasiteisinim ų, ką galėčiau pasakyti Dantei, jeigu išsiblaškęs at­

siliepčiau į jo skambutį. Kad nebūčiau užkluptas nepasiruošęs.

1. Vakare eisiu į pilateso pratybas.

2. Tapau Jehovos liudytoju. Vakare bus katekizm o m oky­

mai... beje, jeigu tau įdom u, galėčiau apie tai papasakoti anks­

tyvą sekm adienio rytą (paskui ištryniau šiuos žodžius, nes

gali būti, kad jis atsakytų: gerai, susitiksim e ankstų sekma­

dienio rytą).

3. Tiesa ta, kad tave myliu, po velnių... nuo m okyklos laikų

kankinuosi. Todėl bus geriau nesusitikti, nes m atyti tave man

kančia, M aniau, kad išsikapsčiau. Iki, mielasis.

Pasirodžius Kam ilai, pirm as dešimt m inučių rankos prakai­

tavo, balsas drebėjo, o gerklė buvo išdžiūvusi. Buvau netekęs

galių, kaip kriptonito veikiamas Supermenas. Niekaip nesuval-

džiau jaudulio. U žuot galvojęs, kaip pasiteisinti Dantei, verčiau

būčiau užsirašęs, ką pasakyti Kam ilai. Norėjau jai ištarti: „La­

bas, Kam ila, nors tu mano buvusioji, aš vis tiek visiškai sutri­

kęs.“ Vos ją pamatęs pamaniau: „Na taip, vis dar norėčiau su ja

pasim ylėti.“

60
 Po pirm ųjų žodžių: „Kaip laikaisi? Viskas gerai? Kaip dar­

bas?", išgirdau dvi naujienas, jos mane sukrėtė. Pirm oji buvo,

kad ji išteka už Andrėjo.

K am ila buvo praeities meilė. Bet kai ji pasakė, kad jie tuo­

kiasi, m an pasidarė apmaudu. Žinom a, ji nekvietė manęs į

vestuves ir pasakė tik todėl, kad prieš ištekėdama norėjo atsi­

kratyti nerim o. Kažkas tvyroję ore, apie tai esą geriausia būtų

pasikalbėti.

K am ila sėdėjo priešais mane. Nors buvo praėję daug laiko,

neatsispyriau norui paklausti jos, kodėl ji mane išdavė ir ar

kada nors dėl to gailėjosi.

- Na, suklydau, blogai pasielgiau, nė neįsivaizduoji, kaip ap­

gailestavau. Bet taip pasielgiau tik dėl tavo pavydo. Jeigu ne­

būtum manęs persekiojęs, būčiau ir toliau buvusi su tavim . Tu

m an labai patikai, buvau tave įsimylėjusi. Stengiausi, kad su­

prastum, bet paskui suvokiau, kad aš čia niekuo dėta. Tu buvai

pavydus ne dėl mano elgesio, nes dėl visų tavo paranojų, baim ių

ir įkyrių būsenų su tavim gyvenau atsiskyrėlišką gyvenimą. Tu

tik stiprinai m ano vienatvę. Šalia tavęs jaučiausi dar vienišes­

nė. N enoriu teisintis, žinau, suklydau, bet ar tu prisim eni kar­

tu tyloje praleistą laiką, kai būdavai surūgęs? K ai mane užtikai

su Andrejų, buvau susitikusi su juo tik antrą kartą. D ar rim tai

nedraugavome, tik keletą kartų buvome pasibučiavę. Jau tada

jaučiausi blogai. Kaupiau drąsą ir jėgas tave palikti, bet bijojau,

todėl per ilgai delsiau. Krausčiausi iš proto. Kaskart m udviem

m ylintis atrodė, kad tave vis išduodu. N et ir tik šiaip būdama

su tavim taip jaučiausi. Jau buvau viską sugriovusi. Nebereikėjo

nieko aiškinti. Tu viską tik pagreitinai, o aš tapau kalta dėl vis­

ko ir už viską atsakinga.

Ji buvo teisi, tačiau jai to nepasakiau. Tylėjim as buvo kaip

nedidelis kerštas.

- Džakom ai, klausyk, turiu tau kai ką pasakyti, nors tikriau­

siai tave tai užgaus. Žinau, aš egoistė, bet turiu pasakyti.

61
 - N o ri prieš vestuves su m anim pasim ylėti dar kartą?

- Liaukis, aš rim tai...

K ažin ar iš tikrųjų norėjau išgirsti dar ką nors. Jau tai, ką

sužinojau apie mūsų santykius, atrodė pakankama.

Ji patylėjo ir tik tada prakalbo:

- M u m s dar tebebūnant kartu po vieno įvykio supratau,

kad daugiau nebenoriu būti su tavim , tik tada susidomėjau kitu

vyru. Tas svarbus įvykis, apie kurį niekada tau nesakiau, pa­

ženklino visą mano gyvenimą.

Ji nutilo. Jos akys sublizgo ir prisipildė ašarų. Nenum aniau,

kaip elgtis. Norėjau ją apkabinti, bet nesuvokiau, ar galiu, ar

būtų sąžininga, ar...

Nenutuokiau, kokia dabar tarp mūsų fizinė riba.

V is dėlto paliečiau jos ranką.

- Kam ila, kas yra?

Ji liovėsi kūkčioti ir supliurpusi nosim i tarė:

- Džakom ai, prieš tris mėnesius iki m um s išsiskiriant aš...

pasidariau abortą.

Sustingau. Nesupratau, ar pasibaisėjau dėl šios naujienos,

ar buvau visiškai abejingas. Nejaučiau nieko, jokio dram atiško

sukrėtim o, m intys buvo aiškios ir nešališkos. Ši žinia plakėsi

išorėje ir neįveikė mano gynybinės sienos. Tą akim irką išgirs­

ta naujiena manęs nepalietė. Tikriausiai labiausiai trikdė, kad

nepasakė to anksčiau ir nuo manęs nuslėpė. Jaučiausi sutrikęs.

- Kodėl m an nepasakei?

- G albūt bijojau. Nenorėjau tavęs įpainioti, nenorėjau, kad

apie tai žinotum , norėjau spręsti pati. Buvau įsikalusi į galvą,

kad norėsi to vaiko, o aš tavęs jau nemylėjau. Pasakysiu atvirai,

nors tu m an ir patikai, niekada nenorėjau, kad būtum mano

vaikų tėvu. M a n buvo labai sunku. Nepatikėsi, kiek kartų per

visus tuos praėjusius metus verkiau, galvodama apie mus. Iš

pradžių bet kokia teigiama nuomonė apie mane priversdavo

jaustis blogai. Jaučiausi tokia purvina, kad kiekvienam , kuris

62
mane pagirdavo, norėdavau atsakyti nesanti to verta, nes nie­

kas nenumano, kokia aš iš tikrųjų. Andrėjas nesuprato mano

skausmo priežasties, kai kentėjau tyloje.

- Pasakei jam apie tai?

- Ne. Ž in a i tik tu ir Federika. Nepakeliam ai sunku sau at­

leisti, bet juk buvau labai jauna, aš suklydau, o dabar turiu žiū­

rėti į ateitį. Prieš susitikdama tave knygyne, galvojau apie tave

ir apie tai, kad norėčiau tau pasakyti. O kai išdygai m an prieš

akis, buvo kaip ženklas. Atleisk.

D ar ku rį laiką sėdėjome bare. Kalbėjomės apie kitus daly­

kus. Jos akys tebebuvo raudonos. M atydam as ją po tokios iš­

pažinties, supratau, kaip ji kentėjo, kaip ją slėgė ši paslaptis. Vėl

pajutau šios moters trauką, bet kitokią. Neabejojau, kad išėję iš

baro daugiau nebesusitiksime. Bet ji visada, kad ir kas nutik­

tų, liks mano širdyje kaip viena iš pačių svarbiausių patirčių.

Norėjau jai ištarti apgailėtinus žodžius, plaukiančius iš širdies:

„Kam ila, kad ir kas tau nutiktų, visada būsiu su tavim .“ N e­

pasakiau, nors buvo sunku susilaikyti. Sušnibždėjau pats sau.

Ištarti m intyse šie žodžiai buvo daug nuoširdesnis pažadas.

G rįždam as namo galvojau, kad ir aš tikriausiai nebūčiau no­

rėjęs vaiko toks jaunas, o sužinojęs apie tai, netgi nejaučiau jo ­

kio kaltės jausmo. Bjauri vyriška m intis. Paskui greitai apskai­

čiavau: dabar turėčiau beveik dešimties metų vaiką. Tą naktį

irgi prireikė laiko, kad užm igčiau.

Nebuvau sukrėstas, nem alonu tai sakyti, bet jutau keistą

sunkum ą; tokį patį nem alonumą, kurį jauti vasarą, kai dieną

vaikštai su šlepetėmis, įsispiriam om is per pirštą, o vakare eini

miegoti nenusiplovęs kojų. Tarsi dilgčiotų krūtinėje.

 6

Moterys ir bėdos

Snigo. Buvo daugmaž trečia valanda po pietų. Labai keista re­

gėti sniegą paskutinėm is kovo dienom is. Snaigės buvo lengvu­

tės, kai kurios kilo aukštyn. Tuo m etu negalėjau jų matyti, nes

buvau duše ir jaučiausi kaip žemę pardavęs. Nors vanduo nepa­

liaujam ai krito ant manęs, jis nepajėgė nuplauti kraujo, bėgan­

čio iš lūpos ir nosies.

N iekur nenukritau.

Kai m uilinausi, atsitraukė dušo užuolaidos ir staiga viskas

aptemo. Netgi nepamačiau, iš kur žiebė pirm as smūgis. Tren-

kiausi galva į sieną. Paskui dar penki ar šeši smūgiai, o kai sudri­

bau ant grindų, gavau dar ir kelis spyrius. K ol buvau daužomas,

nepažįstamas balsas mane įžeidinėjo. Paskui išgirdau M oniką:

- Užteks, užteks, liaukis, tu jį užm uši.

N etrukus jie išėjo. N etikėtai į galvą šovė žodžiai, kuriuos

vieną vakarą m an pasakė senelė, kai nunešęs jai pirkinius ruo­

šiausi išeiti: „Paolai, neužm iršk šuns, kitaip senelis supyks.“

Nepaisydamas skausmo, ėmiau juoktis. Ji supainiojo vardus,

senelis jau buvo m iręs daugybę metų, o ir šuns nebebuvo. Tra­

giškai juokingos A lzheim erio ligos pasekmės.

Po kelių m inučių atsistojau ir nuėjau prie veidrodžio. Lūpa

sutinusi, akis sutinusi, nosis kruvina. Tikriausiai sulaužytas

žandikaulis, pamaniau. Kvėpavau, tarsi ką tik būčiau baigęs

galim ybių ribų išbandym o lenktynes. Burnoje jutau m etalinį

kraujo skonį.

64
 Atidariau langą. V is dar snigo. Visas kiemas buvo užklotas

baltai ir tą šeštadienio popietę atrodė dar tylesnis. Stovėjau

nuogas ir šlapias prie atidaryto lango, bet šalčio nejutau. T ik

tvinkčiojo veidas. Norėjau nu lipti į kiem ą ir išsitiesti ant snie­

go, leistis apkabinamas ramybės.

Uždariau langą ir paskambinau Silvijai.

- M argerita vis dar pas senelius?

- Taip, kodėl klausi?

- Tai skubu, laukiu tavęs.

Silvija iškart atlėkė ir pam ačiusi mane labai išsigando. Kai

toks veidas, jos nuomone, skubiai reikia vykti j pirm osios pa­

galbos skyrių.

- Kas nutiko?

- Šiandien šeštadienis, o su kuo dažniausiai susitinku šeš­

tadienio popietę?

- Su M onika.

- Taip. Laukiau jos, bet norėjau eiti į dušą; nenorėjau, kad

telefonspynė suskambėtų m an maudantis, todėl nutariau su­

laukti, kol ji paskambins. Išgirdęs skambutį nuspaudžiau „įleis­

t i“ ir nieko neklausdamas nubėgau į vonią, palikęs buto duris

praviras. Ji buvo ne viena, kartu su savo vaikinu, tas ir apipylė

mane spyriais ir smūgiais.

- Ji buvo priversta jam pasakyti, su kuo susitikinėja.

- Nežinau, nespėjau paklausti, ką jis veikia m ano namuose,

norėjau išgirsti pasiaiškinim ą ir pasakyti, kad nėra taip, kaip jis

galvoja, bet burnoje atsidūrė jo kum štis.

- Na, anksčiau ar vėliau būtų kas nors panašiai įvykę...

Štai kodėl Silvija geriausia draugė, nes ji niekada neteisia,

niekada nesako „juk sakiau tau“, nors iš tiesų beveik visada man

tai primena. Ji supranta. Supranta, kad esu kvailys, o dabar su­

pratau ir aš.

- Nuvešiu tave į pirm osios pagalbos skyrių.

65
 - Iš pradžių turiu užsukti pas senelę, nes slaugytoja turi išei­

ti, o mama kol kas negali ateiti. Laukia, kol atveš naujus baldus.

- Iš pradžių nuvešiu tave pas senelę, o paskui - į pirm osios

pagalbos skyrių, gerai?

- Gerai!

N ulipom e kartu. Šlubavau. Ji nuėjo prie autom obilio, buvo

jį pastačiusi šiek tiek toliau, o aš vaikščiojau po kiemą, užklotą

sniegu ir dar niekieno neišm indžiotą. M a n beprotiškai patinka

girgždančio sniego garsas po kojomis. G irg žt girgžt: tai vienas

m ieliausių garsų. Pasielgiau taip, kaip visada elgdavausi vai­

kystėje, kai snigdavo: užverčiau aukštyn galvą ir užsimerkiau,

jutau snaiges ant veido, paskui išsižiojau ir iškišau liežuvį jas

ragaudamas.

Pasėmiau šiek tiek sniego ir priglaudžiau prie skaudamos

vietos. Paskui atsiguliau ant sniego, kaip svajojau prieš kelias

m inutes žiūrėdamas pro langą, ir ištiesiau rankas į šalis - kaip

su draugais vaikystėje darydamas sniego angelą. K rin ti į sniegą

ant nugaros ir mojuoji ištiestom is rankom is, taip įspausdamas

sparnus; jeigu nori, kad pavidalas būtų gražus, kas nors paskui

tu ri padėti tau atsikelti, kad nesugadintum atspaudo.

Pam ačiusi mane tysantį, Silvija akim irką pamanė, kad nu­

alpau. Todėl pasileido bėgte prie manęs, bet spėjau ją laiku su­

stabdyti.

- N esiartink per arti, nes sugandinsi angelą.

-K ą ?

- Prieik lėtai, bet ne per daug arti, kol pasieksi mano ranką,

o tada padėk atsikelti.

- A r tikrai negavai smūgio į galvą?

Ji padėjo atsistoti. Atsisukau pažiūrėti atspaudo. Sniege įka­

lintas angelas buvo tobulas.

Nuvykom e pas senelę, m otinos m otiną. Ji sirgo. Kartais jai

būdavo visai gerai, bet, protui išsijungus, nusikalbėdavo. D až­

nai mane vadindavo A lbertu, toks buvo senelio vardas. Tą die­

66
ną, kai pavadino Paolu, m an buvo juokinga, nes tokiu vardu

mane ji pašaukė pirm ą kartą ir nežinojau, su kuo painioja. Jai

buvo pablogėję. N ors ir buvo vėlyva popietė, senelė miegojo.

M u d u su Silvija užsiplikėm e kavos, o paskui, kol ji kalbėjosi te­

lefonu su Karlu, nuėjau į kam barį ir atsisėdau šalia senelės. Ž iū ­

rėjau į ją. Galvoje sukosi daugybė prisim inim ų. Kokie puikūs

pavakariai manęs laukdavo jos namuose: duona su „Nuttela“,

pudingas, duona su sviestu ir uogiene, pyragaičiai, vaisių sul­

tys. N u o pat mažens kentusi badą, ji stengėsi atsigriebti m ai­

tindam a mane. Ji nešdavosi krepšelį su užkandžiais ir vaisių

sultim is net kai kokią popietę eidavome į kiną. Jai labai rūpė­

davo, ko norėčiau valgyti. Prieš keletą metų, kol dar nesirgo,

kai savaitgaliais ateidavau jos aplankyti, vos baigdavau valgyti,

ji iškart klausdavo, ko norėčiau kitą savaitgalį.

- Senele, dabar aš sotus, be to, kaip galiu žinoti, ko norėsiu

kitą savaitę?

- Tada paruošiu puikių m akaronų ir gal dar mėsos kukulių.

Vaikystėje po pietų dažnai likdavau pas ją, nes m otina d irb ­

davo. Atsim enu, sėdėdamas prie stalo darydavau nam ų darbus,

o senelė plaudavo indus arba tvarkydavo namus, paskui trum ­

pam priguldavo ant sofos. O nubudusi ji būtinai pašmaikštau­

davo. Atsim erkdavo ir negarsiai sušukdavo:

- ...Aaaaakkk, Dieve, ką aš padariau!

- Ką padarei?

- Trum pai... nusnūdau.

Dabar visai nejuokinga, bet mažas visada kvatodavausi. Ši

nesąmonė m an atrodydavo labai smagi. Kaip ir juokelis apie

vaiduoklį sūrelį. Nesuprantu, kodėl taip būdavo juokinga.

...A š v a id u o k lis sūrelis...

...a te ik ir ta u u ž te p s iu a n t duonelės...

Ką aš žinau?

Be galo patikdavo, kai prašydavo įverti siūlą į adatos ąselę,

nes prastai matė. M a n būdavo labai malonu, nes kai tu mažas,

67
retai gali būti naudingas suaugusiesiems. Jeigu pamatydavau,

kaip ji įsikiša siūlo galiuką į burną, kad jis būtų slidesnis, siū­

lą imdavau už kito galo, nes būdavo nem alonu. Kartais kokia

m ikroskopinė siūlo atplaiša trukdydavo. Bet po kelių bandym ų

m an pavykdavo jį įverti. Labiausiai patikdavo žiūrėti, kai senelė

adydavo kojines, nes tada į kojinę įkišdavo m edinį kiaušinį.

Padėdavau senelei ir tada, kai prieš verdant šparagines pu­

peles reikėdavo nulaužyti jų galiukus. Juos skabydavome nagais

ir šviesdavome ant patiesto laikraščio, paskui senelė jį išmes­

davo. Arba, prisim enu, dar leisdavo lyginti nosines. M a n pa­

tikdavo lygintuvo galiuku slysti į apsiūtą kampą. Atrodydavo,

kad lygintuvo nosis šiek tiek palenda po juo. A rba lankstydavo­

me patalynę. Kad būtų linksm iau, visada sukdavausi į priešin­

gą pusę, todėl, užuot sulankstę, ją susukdavome. Būdavo labai

smagu, kai m um s einant vienas prie kito, kad perlenktum e pa­

skutinį kartą, senelė stipriai patraukdavo, kad patalynė geriau

išsitemptų: tada aš skrisdavau jos pusėn. Ji mane pakęsdavo ir

labai mane mylėjo. Visada tai įrodydavo per kojų išbandymą:

rankų pirštais paliesdavau savo kojų pirštus, o tada duodavau

jai pauostyti.

- Jeigu mane m yli, pauostyk.

Jeigu ji būtų pabudusi tuo metu, galbūt būtum e netekę jos

visam laikui. Juk sėdėjau šalia jos sudaužytu veidu, ji galėjo iš­

sigąsti... Lėtai atsistojau ir pasukau prie durų, tada suskambo

m ano m obilusis. Iškart nuspaudžiau mygtuką „be garso“.

Senelė atsimerkė, žvilgtelėjo į mane ir pasakė:

- Labas, A lbertai.

- Labas, Tereza.

Paskui ji vėl užsimerkė, o aš grįžau pas Silviją.

- Suskambo telefonas, kai stengiausi išeiti nekeldamas

triukšm o.

- Kas skambino?

- Netinkam as žmogus netinkam u metu.

68
 - V is dar skambina?

- Lendantis nesiliauja. T ik pagalvok, vieną dieną atsiliepiau

nežiūrėdamas - skam bino jis. Buvau vonios kambaryje, sėdė­

jau ant klozeto. Kalbėdam as su juo telefonu, toliau dariau savo

reikalus, paskui išėjau nenuleidęs vandens, kad jis nesuprastų,

kur buvau. Kadangi pokalbis užtruko, užm iršau grįžti ten vė­

liau, o kai užėjau po poros valandų, smarvė buvo tokia, tarsi į

miestą būtų atvykęs cirkas. K ai pažiūrėjau į klozetą, išvydau

sm urfų kaim elį po žemės drebėjimo.

- Nagi, liaukis, šlykštu. Tu atgrasus. Iš kur tas netikęs įpro­

tis m an pasakoti šlykštybes? A trodai tarsi vaikas, kuris kaskart

džiaugiasi tardamas žodį „kaka“. Jeigu nebūtum prikultas, da­

bar gautum nuo manęs.

- Džiaugiuosi, kad mane prim ušė M onikos vaikinas.

- Ką gi, sveikinu.

- G albūt čia ženklas, kad turiu ką nors keisti.

- Taip sakydamas galvoji apie M ikelą...

- Taip, ji m an neina iš galvos, bet dažniausiai tikriausiai gal­

voju, ką ji sim bolizuoja. O gal nepažįstam i žmonės mus daug

labiau domina; įsivaizduojam e juos tokius, kokie norėtume,

kad jie būtų. Tarkim , praeiviai, kuriuos susitinki prie švieso­

foro: jie tau nusišypso, o užsidegus žaliai akiai nueina. Tada

pasidingoja, kad galbūt tų žm onių ieškojai m etų metus.

- Galbūt. V is dar uostai jos pirštinę?

- Taip.

- Tada čiupk tą merginą. A r bent jau pabandyk. Bet dabar

važiuojame į pirm osios pagalbos skyrių.

- Gerai.

Atvyko m otina pakeisti manęs prie senelės.

- Labas.

- Sveiki, atleiskite, kad vėluoju ir nesusitvarkiusi, bet jums

jau nepasakosiu, kokie tie darbininkai iš krovinių gabenimo

įmonės. Jei nebūčiau buvusi namie, jie būtų viską sugriovę,

69
tik pam anykit, jie dukart įbrėžė sieną ten, kur turėjo pastatyti

spintą. Susiginčijau su jais... Kas tavo veidui?

- Nudribau...

- A r tave kas apžiūrėjo?

- Taip, buvau pirm osios pagalbos skyriuje, m an buvo pasa­

kyta, kad nėra ko jaudintis.

- G a l tau ko nors reikia?

- Ne, ačiū. Tu riu eiti.

- Gerai. Kaip senelė?

- M iega.

- I k i.

- I k i.

- Iki, ponia.

- Iki, Silvija.

- A , mama...

-K ą ?

- T ie įbrėžim ai už spintos...

- Laim ė, jie sienoje, prie kurios pastatė spintą, todėl dabar

jų nem atyti, bet vis tiek supykau, noriu pasakyti... čia jų darbas

ir jie tu ri būti atsargūs.

- A k, gerai, iki.

- I k i.
 7

Naktis pirmosios pagalbos skyriuje

M u m s atvykus į pirm osios pagalbos skyrių, buvau apžiūrėtas.

Nieko rim to, bet dėl smūgių į galvą gydytojas norėjo mane ste­

bėti per naktį.

- Kokią naktį... m an nieko nėra.

- Jūs galite ir važiuoti, tik turite pasirašyti.

Dirstelėjau į Silviją.

Paskui slaugė paklausė kolegos:

- A r trečia laisva?

- Kol kas taip.

- Paguldysime jį ten, jeigu jūs norite, galite likti, - pasakė

žiūrėdam a į Silviją.

Nuėjome į trečią palatą: bus kitoks šeštadienio vakaras.

- O kuo ypatinga trečia palata?

- Č ia tik dvi lovos, o kitos daug didesnės. Č ia jum s niekas

netrukdys, nors nemanau, kad ilgai: netrukus prasidės šešta­

dienio balaganas.

Padėtis vertė juoktis: nes, išskyrus nedidelį m audulį, nesi­

jaučiau blogai, o m atyti save lovoje ir šalia sėdinčią Silviją man

atrodė neįtikim a.

A n ą kartą į pirrhosios pagalbos skyrių taip pat buvau atvy­

kęs su Silvija. Tada buvo atvirkščiai: blogai jautėsi ji. Tai nutiko

tuo trum pu laikotarpiu, kai mudu buvome pora prieš tapda­

m i draugais. Silvija įpratusi šukuotis ilgus plaukus staigiais

judesiais, tarsi greitai nusilenktų atmesdama juos į priekį. Ji

71
šukuojasi palenkusi galvą. Tą dieną turėjau bėdų dėl užsikim -

šusios vonios kriauklės, ši įtaisyta ant spintelės, taigi ją šiek tiek

pastūm iau, kad galėčiau išvalyti nutekamąjį vam zdį. Išlindusi

iš dušo Silvija padarė įprastą judesį: staigiai linktelėjo galvą į

priekį - kaip pratusi prie ankstesnių vonios daiktų matmenų ir

atstumų. Išgirdau trenksmą. Įšokęs į vonią, radau ją nualpusią

ant grindų.

Dabar pirm osios pagalbos skyriaus lovoje gulėjau aš. Silvija

nuėjo atnešti sausainių. Kol ji buvo išėjusi, į m obilųjį gavau žinu­

tę. Kvailutė! Silvija vėl atsiuntė M ikelos adresą. D ar neparašiau

jai elektroninio laiško. Silvijai vis atrodydavo tikslinga prim inti

m an apie M ikelą. Kai tik gaudavau adresą, suimdavo juokas. Bet

adresas nebuvo vien prim inim as, kad turiu vykti pas ją, žinutės

potekstė buvo daug svarbesnė ir reiškė daug daugiau.

- G a l liausiesi siuntinėti tą žinutę?

- Siųsiu visą tavo gyvenimą.

- Pasakysiu tau tiesą, vieną dieną galvojau apie tai, ban­

džiau įsivaizduoti akim irką, kai susitiksim e su M ikela N iujor­

ke... Netgi nežinau, kaip su ja reikėtų pasisveikinti.

- G alėtum taip: „Labas, kaip laikaisi? Ž in ai, ėjau čia pro šalį

ir netyčia tave pamačiau...“

- Na, būtų neblogai, galbūt ją net prajuokinčiau. Klausyk,

kadangi vakaras žada būti ilgas, duok protingą moterišką pata­

rim ą, ką turėčiau jai sakyti.

- Nežinau, juk mes skirtingos.

- Taip, bet tu moteris ir vien todėl jai artimesnė. Kalbėk apie

save ir pasakyk, kas tave erzina per pirm ą pasim atymą su vyru.

- Juk žinai, šimtą m etų nebuvau pasim atyme su jokiu vyru.

- V is tiek gali prisim inti, kas tave labiausiai erzindavo. A š

prisim enu: tau užtekdavo, kad kas nors pasakydavo ne tokį žodį

ar pasielgdavo netinkam ai, ir tu iškart tokio atsikratydavai.

- Taip, tiesa, bet tokia taktika nė kiek nepadėjo... matai, kur

atsidūriau. Ir tik paklausykite, kas kalba. Tu pats vis dar liau-

72
jiesi susitikinėti su mergina, kuri atsiunčia ne tokią žinutę arba

atsiunčia jų per daug. Sakei, kad ėmei susitikinėti su M on ika

vien dėl jos gražaus užpakaliuko. Štai, tau pakanka gražaus

užpakaliuko, kad draugautum su mergina, o m an neužtekdavo

krūvos teigiam ybių, kad būčiau kartu.

Ji teisi. M a n patiko susitikinėti ir mylėtis su m oterim is vien

todėl, kad turėdavo gražų užpakalį ar gražias krūtis. Teko gir­

dėti moteris sakant, kad jos nesimylėjo jau ku rį laiką, nes: „Ž i­

nai, ne taip paprasta pasim ylėti, vyras m an tu ri patikti, nesa­

kau, kad turėčiau būti jį įsimylėjusi, tačiau m an neužtenka, kad

būtų protingas ar gražus, ar simpatiškas...“

Galvodavau: „O m an pakanka poros krūtų ar gražaus užpa­

kalio, ir viskas.“

M on ikos užpakaliukas pats gražiausias pasaulyje. Silvijai at­

rodo neįmanoma, kad galim a susitikinėti su m ergina vien dėl

gražaus užpakaliuko. M a n įmanoma. Ir ką galiu padaryti? M a n

patinka m oterų užpakaliukai. M ane traukia netgi manekenai

apatinio trikotažo parduotuvėse. Jeigu vitrinoje pamatau be­

sisukantį moteriškos gim inės manekeną, prieš nueidamas pa­

laukiu, kol jis apsisuks, kad pažiūrėčiau, kaip atrodo užpakalis.

- Bet niekada nesu atsikračiusi vyro dėl vieno netinkam o

sakinio. Tu m an priekaištauji, bet tai netiesa. Žinom a, būdavo

žodžių, dėl kurių vyras prarasdavo keletą taškų, bet tai įprasta,

visiem s pasitaiko.

- Kaip...

- Pavyzdžiui, niekada nepatiko tie, kurie pasikviečia va­

karienės į namus, o atvykus sako, kad nebuvo apsipirkti, ir ką

nors paskubom is pagamina iš to, ką randa šaldytuve.

- Ir aš taip visada elgiuosi.

- Tu elgiesi kur kas blogiau. Pasikvieti mane ir aš pati gam i­

nu iš to, ką turi, o prieš valgant dar išplaunu kriauklėje sukrau­

tus indus, nes nėra švarių, iš kurių būtų galim a vakarieniauti.

- Bet dabar mudu juk draugai, čia visai kas kita.

73
 - Gerai, nekalbėkim e apie tai. Prisim enu, kad niekada

nepatiko tie, kurie tavęs atsiklausia prieš ką nors darydam i.

„G aliu tau kai ką pasakyti? G a liu tave pabučiuoti? G a liu tau

paskam binti?“ A rb a tie, kurie sakydavo: „Neskam binu, nes

nenoriu tavęs trukdyti, todėl bus geriau, jeigu skam binsi tu.“

M a n nepatinka vyrai, kurie tave pakviečia vakarienės, o pas­

kui klausia, kur tu norėtum nueiti. M a n patinka pasitikintys,

aiškiai žinantys, ko nori ir kur tave nusives. Nepatinka, kai ap­

simeta esantys mandagūs. Patikdavo tie, kurie įpildavo van­

dens, nes buvo iš tikrųjų kultūringi, jie taip elgiasi su visais. Ir

būdavo dėm esingi ne tik todėl, kad tai pirm as mūsų vakaras.

Be to, m an nepatikdavo tipai, kurie per pirm ąjį vakarą persi­

stengdavo: viešai autom obilio durelės ir visa kita, o paskui na­

m ie pati turėdavau atsistoti ir pasiim ti druskos. Nepatikdavo

tie, kurie nesinaudoja prezervatyvu ir kuriem s turėdavau apie

juos prim in ti.

- Turėtų būti sudėtinga įsibėgėjus veiksm ui paprašyti užsi­

m auti prezervatyvą.

- Taip, bet išmokau.

- Ir užtekdavo tik paprašyti?

- N e visada, priklausė nuo to, kaip viskas vykdavo, bet tik­

roji bėda būdavo pasiteisinim ai; geriausias iš jų: „Aš jiems aler­

giškas.“ Nors labiausiai nekenčiamas: „Beveik visada jį naudoju,

bet tavim pasitikiu.“

- A š dažniausiai sakau, kad m an spaudžia.

- Geriausiai apie tai pasakyti, kol dar abu apsirengę, bet jei­

gu gerai prisim enu, nelabai tikėtina.

- Prisim eni, su tavim jį iškart naudojau?

- Taip, bet taip pat atsimenu ir mūsų pokalbį. Po pirm ų trijų

kartų nebenorėjai daugiau jo užsimauti.

- Atleisk, bet po trečio karto jau ne atsitiktinis seksas, o

santykiai.

Pasakius šią nesąmonę, nusijuokėme.

74
 - O Karlui, ar jam pavyko pereiti visą šį m inų lauką nepada­

rius nė vienos klaidos?

- Karlą įsimylėjau iš karto; nors ir pastebėjau keletą sm ul­

kmenų, manęs jos neerzino.

- Susitikinėdam a su juo, po kurio laiko sakei man, kad kai

kas tau jo patinka, o kai kas - nelabai. Ir dabar prisim enu.

- Kas? Atgaivink ir mano atm intį.

- Tau patiko jo rankos, jo šypsena, kaip jis rengiasi, vis kar­

todavai, kad jis labai mandagus.

- Taip. O tu prisim eni, kas m an nepatiko? Nes jeigu nepri­
simeni, pati pasakysiu.
- Tau nepatiko, kad per pirm ąjį jūsų susitikim ą jis neatva­

žiavo tavęs paim ti, o tik pasakė restorano pavadinim ą, be to,

dėdamas ragelį ir atsisveikindamas visada sakydavo: „Iki, gra­

žuole.“ O bučiuodam asis imdavo tave grabalioti, bet jeigu jam

liepdavai daugiau taip nesielgti, jis iškart liaudavosi ir daugiau

taip nebedarydavo. Taip sakei.

- Ž in ai, tiksliai prisim enu akim irką, kai m an kilo noras su

juo pasim ylėti. N utariau tada, kai jis sustojo ant šaligatvio prie

restorano. A n t vairo laikė tik vieną ranką ir visą laiką kalbėjosi

su m anim . M anevravo žiūrėdam as į mane. Taip, tada ir pano­

rau su juo pasim ylėti.

- Na... juk nieko čia keisto? Kol jis stato autom obilį, nutari,
kad nori su juo mylėtis. A trodo puiku.
- Viena draugė visada sakydavo: „Jeigu nori sužinoti, koks
vyras bus lovoje, žiūrėk, kaip jis vairuoja.“
- Taigi peršasi išvada: jeigu kada nors susitiksiu su M ikela,
stengsiuosi pastatyti autom obilį vairą laikydam as viena ranka
ir žiūrėdamas į ją. Gerai, supratau. O patarim ai, kaip mylėtis?
- O kas beprisim ena meilę? Bet jeigu kalbame apie seksą,

niekada nepatiko tie, kas klausdavo mano nuomonės: „Tau irgi

buvo gera?“

- Kaip tu manai, ar moteris, pasimylėjusi su vyru ir jausda­

ma, kad kai kas buvo ne visai gerai, gali suprasti priežastį: ne

75
visai gerai buvo todėl, kad jis niekam tikęs, ar dėl to, kad pirm as

jų kartas?

- G alim a iškart suprasti. Č ia juk ne sportininko pasirody­

mas. Yra vyrų, kurie išvis nieko nesugeba. Bet patikinu tave ir

sakau tvirtai visų m oterų vardu - nėra nieko blogiau nei tie,

kurie m ylisi per daug mandagiai.

- O kuo kliūva p e r d a u g m a n d a g ia i ?

- M andagus seksas blogiausia. Tokie vyrai blogiau netgi už

tuos, kurie prieš guldam iesi į lovą sulanksto drabužius ir juos

tvarkingai sudeda ant kėdės. N uo tokio elgesio visom s m ote­

rim s dingsta noras. - Silvija patylėjo, o paskui žiūrėdam a į sau­

sainių dėžutę tarė: - Šįryt, kai nuvežiau M argeritą pas senelius,

šiek tiek pasikalbėjome su m otina. Vos jai užsim indavau apie

savo bėdas, ji iškart keisdavo temą. M anęs nė neklausydavo.

Bet šįryt išklojau jai viską. Iš esmės.

- Ir kaip sekėsi?

- Prastai. Tikėjausi bent jau m otinos ir dukters bendravi­

mo ar moteriško supratimo. Bet nieko. Sakė, kad santuoka -

aukojimasis, kad neįm anom a gyvenime turėti visko, kad ir ji

ne visada buvo laim inga su tėvu, bet ištvėrė ir nepasidavė dėl

mūsų, vaikų. Ji netgi prisipažino, kad daugybę kartų verkė ty­

loje. Ji mano, kad M argerita dėl to labai kentėtų, kad turėčiau

bent jau šiek tiek palaukti, galbūt tai tik trum palaikiai nesusi­

pratim ai. V isi sako tą patį. Stengiausi, kad ji suprastų - krizė

trunka jau ilgai, ji nelaikina. Ne vakar apsisprendžiau išeiti. Be

to, neabejoju - Karlo daugiau niekada nebemylėsiu. Jaučiuosi,

tarsi būčiau pabudusi iš ilgo miego: matau ir suprantu tai, ko

anksčiau nesuprasdavau. Tarsi viską matyčiau pirm ą kartą ir

tai, kad pasiryžau p alikti Karlą, kad ir kaip būtų skausminga,

m an suteikia energijos ir jėgų, kurių pasigesdavau jau daugybę

metų. Jaučiuosi gyva, žvali. Busdama iš miego supratau, kad

ištekėjau už kvailio. Nem alonu tai sakyti, bet Karlas toks. Kuo

buvo užim ta mano galva?

76
 - Eduardu?

Paminėjau tą, kurio negalim a m inėti. Eduardas - vaikinas,

su kuriuo ji draugavo prieš ištekėdama už Karlo. Visada ma­

niau, kad jie susituoks, nors meilė Eduardui ją buvo visiškai

sužlugdžiusi. Tas vyras ją sugniuždė. Netgi mano draugystė

jai nepadėjo. Eduardas, mudviejų pravardžiuojamas Egoardu,

galvodavo tik apie save ir buvo vienas iš tų tipų, kokių anksčiau

ar vėliau visi sutinkam e bent jau kartą gyvenime. Tokie žm o­

nės dėl nepaaiškinam ų ir nesuprantamų priežasčių įsikim ba į

tave ir tu negali jų palikti, kol jie tavęs nesužlugdo ir nesudaužo

tau širdies į šipulius. N et ir tokiems protingiem s žm onėms kaip

Silvija taip gali nutikti. O tiksliau, stengdamasi pateisinti Edu­

ardo poelgius, ji buvo visiškai netekusi proto. Tarsi spręstum

galvosūkį, kurio atsakymų niekaip nerandi! N e s u p r a ta u , k o d ė l

jis t a ip p a s a k ė . K o d ė l jis t a ip p a d a r ė ? K ą jis norėjo p a s a k y t i?

K u r a š s u k ly d a u ?

Tokie žmonės m um s nepaprastai svarbūs: gaudome kiek­

vieną jų žodį, esame priklausom i nuo jų nuomonės. Užtenka

vieno neigiam o žodžio ir visos ik i tol jų pasakytos liaupsės ne­

betenka prasmės. V ien u i vienintelis jų žodis gali tave sunai­

kin ti arba pakylėti. Tada kovojame patys su savim, kad tik su­

lauktum e jų teigiamos nuomonės. Imame varžytis, kaip mum s

buvo peršama nuo mažens. Tokių santykių negali valdyti; su­

voki protu, kad jie tau kenkia, bet negali iš jų išsivaduoti, nes

prasideda tokie pat psichikos pokyčiai kaip narkomano. Viskas

tampa nebevaldoma. N et ir toks paprastas dalykas kaip žinučių

siuntim as m obiliuoju tampa visa apim ančiom is abejonėmis.

S iu n č ia u p a s k u t in ę ž in u tę , o k a ip d a b a r elgtis? Išsių sti d a r v ie ­

ną, nes m a n neatsakė, p a la u k t i , s k a m b in t i a n o n im iš k a i? S ių s ti

įž e id ž ią ž in u t ę a r g e r ia u š m a ik š č ią i r m a lo n ią ? Įže isiu s a k y d a ­

m as, k a d b e n t j a u iš m a n d a g u m o tu rė tų m a n a ts a k y ti?

Kaip draugas, greitai atpažinau Egoardo ir Silvijos situaciją

ir žinojau, jeigu būčiau prim ygtinai Silvijos prašęs jį palikti, bū­

77
čiau pralaimėjęs. Geriausia viską daryti pamažu, nes tas žm o­
gus jau nebe tas, kuris jum s patiko. Tu jautiesi kaip užhipnoti­

zuotas. Pirm ą pavojaus signalą pastebėjau tąkart, kai ji liko pas

jį nakvoti. K itą rytą ji m an paskambino.

- Džakom ai, pasielgiau labai kvailai. Nakvojau pas Edu­

ardą, o kai pabudau, jis jau buvo išėjęs į darbą. Tada ėmiau
šniukštinėti, traukyti stalčius ieškodama kitos moters pėdsa­

kų. Apverčiau vonios kam barį. Jau nuo vakar vakaro galvojau

apie tai, nes įtarim ą sukėlė kriauklė virtuvėje: ji buvo pernelyg

švari, kad būtų vyro kriauklė, jis juk neturi valytojos. Tačiau

nieko neaptikau.

Tai buvo pirm as ženklas, kad ji nebevaldo padėties. Silvija,

kurią pažįstu, niekada nebūtų taip pasielgusi.

Svarbiausia jų abiejų bėda buvo, kad abu mylėjo tą patį žm o­

gų - ii-
Draugaudama su Egoardu, Silvija numetė daug svorio, iš­

vargo ir atrodė kaip nesava. Jis buvo pam išėlis. Pamišėlis ir ko­

kaino mėgėjas. K itų žodžių nerandu. K ai pagaliau jų meilės is­

torija baigėsi, Silvija buvo visiškai išsekusi, todėl sutikusi Karlą

rado ramybę. K ai mėginau jai pasakyti, kad, m ano galva, pa­

sirinkim as ištekėti už Karlo buvo tik atoveiksmis Eduardo at­

žvilgiu, Silvija prisiekė esanti įsimylėjusi. Regis, iš tikrųjų buvo

įsimylėjusi, bet vis tiek įtariau, kad ji tik g a lb ū t įsimylėjusi.
- Atsim eni, kaip niršdavai, kai jis žiūrėdavo į kitas?
- Taip, prisim enu, bet niršdavau ne dėl to. Taip, mane er­
zindavę, kad jis žiūri į kitas, bet labiausiai pykdavau, kai pa­
klaustas atsakydavo, kad čia mano pram anai. Siutindavo, kad
to nepripažįsta.
M u m s prisim inus Eduardą, Silvija susimąstė.

- Ir pati manau, kad viskas dėl jo. D ėl Egoardo. Sunku p ri­

pažinti, bet nesveika ir nuodijanti mane meilė jam am žinai liks
nepaaiškinta.

- O ką dar sako tavo m otina dėl Karlo, be to, kad jūsų san­

tykiai kaip visose šeimose?

78
 - Kaip visada kalbėjo apie savo baimes, kad iš tikrųjų buvo

ir tebėra tėvo kam barinė. Taip ir regiu tėvus namie: jie nebe­

sikalba.

- Kodėl nepasišneki su tėvu?

- Nepasakosiu, ką išrėžė tėvas, kai išsiskyrė m ano draugė

Džulija. Per penkias m inutes ji tapo paleistuve. Jau dabar ži­

nau: kai išsiskirsiu, tėvas su m anim nebebendraus.

- Na, dėl tėvų m udviem abiem nepasisekė. Ką galim e pa­

keisti?

- Radai ko klausti. K ai dabar susitikai su m otina, m an buvo

gaila matyti, kaip jūs bendraujate. Žinau apie jūsų bėdas ir pa­

žįstu tavo m otiną, bet kai šįvakar judu pamačiau, susigraudinau.

- Ką turėčiau daryti? Silvija, aš pavargau. - Ištarus šiuos žo­

džius, gerklėje įstrigo gumulas. Vos susilaikiau neapsiašarojęs.

Pats susijaudinau nuo žodžių „aš pavargau“. - Esame pavar­

gėlių karta. Nesugebu kalbėtis su m otina, ji daug stipresnė už

mane. Susikaustau, įlendu į kiautą. Daug ram iau jaučiuosi su

nepažįstamu žm ogum i nei su ja. Po velnių, ji susiginčijo su tais

iš krovinių gabenimo įmonės dėl dviejų įbrėžim ų ant sienos už

spintos, kurios niekada nepajudins iš vietos.

- Žinau, nelengva. Pagalvok apie mane ir m ano tėvus. M ū sų

tėvai darė viską, kad m um s nieko netrūktų, nors būtų užtekę

visai nedaug, kad jaustumės gerai: meilaus žodžio, kad paglos­

tytų, apkabintų, pritariam o žvilgsnio.

- Reikia patiems susigriebti, Silvija, patys turim e ką nors

keisti.

- Dabar galvoju vien apie tai, kaip keisti savo gyvenimą, kad

M argerita būtų laim inga. Tu galėtum vykti pas M ikelą.

- Kaip su šituo susijusi M ikela? Be to, negi pam iršai, kad ji

išvyko ne viena?

- Na, neatrodo, kad tau kada nors buvo kilę sunkum ų susi-

tikinėjant su kitų m erginom is. O M ikela pirm oji, ku ri po dau­

gelio m etų tave supurtė, štai kodėl ji su visu tuo susijusi.

79
 Praėjus kelioms dienom s po nakties pirm osios pagalbos

skyriuje, nutariau vykti pas M ikelą į Niujorką. Tikslia i prisi­

menu tą akim irką. Sėdėjau ant suoliuko persirengim o kamba­

ryje sporto salėje. Staiga viskas pasidarė aišku. T ik su trum pi­

kėmis, vyniojau kojinę norėdamas ją užsim auti. Tada sustojau.

Pasirėmiau alkūnėm is į kelius, rankose laikydam as kojinę, ir

sustingau įsmeigęs žvilgsnį į vieną tašką. O vid in is balsas, pra-

siskynęs kelią, nušlavė visą sum aištį ir m intys tapo skaidrios

kaip šaltinio vanduo. Turėjau vykti pas ją. Toks buvo teisingas

atsakymas.

Vieną dieną senelė pasakė: „Senatvėje gyveni prisim inim ais.

Todėl, kol jaunas, gyvenk kurdam as gražius prisim inim us.“

Kaskart, kai pasielgdavau gerai ar kvailai, prisim indavau se­

nelės žodžius ir visada sau sakydavau: „Gerai... papasakosiu tai

vaikaičiam s.“

Štai skrisiu į Niujorką, kad ir kaip ten seksis, vieną dieną bus

smagu prisim inti ir papasakoti, ką esu iškrėtęs dėl vienos nepa­

žįstamosios. Norėjau tapti jausmų ir prisim inim ų m edžiotoju.

Sporto salės persirengim o kambaryje praregėjau. Jau ne kar­

tą buvau pastebėjęs, kad ta vieta paslaptinga. D ažnai būdavau

nesuvokiamų reiškinių liudininku, pavyzdžiui, paslaptingasis

spintelės dėsnis. Jis visiškai paprastas, bet nepaaiškinamas:

nors persirengim o kambaryje tūkstantis spintelių, o esame tik

dviese, to kito žmogaus spintelė būtinai bus šalia manosios, ant

kurios durelių pasikabinau drabužius, ir jis būtinai ateis persi­

rengti tuo pačiu metu. Nesuvokiam os paslaptys.

Beje, persirengim o kambarys labai keista vieta. A p lin k u i du-

šinėje prausiasi ir slampinėja nuogi nepažįstamieji, nors kartais

netgi tavo šeim ynykščiai nematę tavęs paaugusio nuogo. Vyrai,

susikišantys į trum pikes marškinėlius, kurių skvernai išlenda

ant šlaunų ir atrodo kaip trum pučiai sijonėliai. Vyrai, besite-

pantys paakių kremu, besidžiovinantys plaukus džiovintuvu ir

besiruošiantys m ankštintis, tarsi liptų ant scenos. Žm onės, ku­

80
rie sm irda dar nesuprakaitavę, bet vis tiek nesiprausia. Išeina

apsivilkę švarką ir pasirišę kaklaraištį, sakydami, kad palįs po

dušu namie, - kas gali paneigti, kad iš tikrųjų paskui nesipraus.

O smagiausia žiūrėti į tuos, kurie, vos radę m enkiausią at­

spindintį paviršių, save apžiūrinėja: iš pradžių įtem ptus raum e­

nis, paskui kokį plaukų kuokštą. Susitikę tokius kaip jie, giria

vienas kito stangrų kūną.

Kaip tik čia praregėjau, sporto salė m an tapo šventa vieta.

Atsistojau, baigiau rengtis, nuploviau šlepetes ir išėjau. V i­

sada jas nuplaunu, nes vieną dieną nam ie pamačiau plaukų ant

pado. Trum pų ir garbanotų, vargų ar būtų rankų gyvaplaukiai.

Vienas šlykščiausių dalykų pasaulyje.

Paskambinau Silvijai ir pasakiau, ką sumaniau.

- Skrendu į Niujorką.

- Puiku... paskui duosiu sąrašą, ką turėsi parvežti.

- Štai kodėl mane įkalbinėjai, ieškojai sau naudos.

- Žinom a. Vaikštinėju su M argerita, susitiksim e aperityvo?

- Gerai, iki.

- I k i.

Nepuoliau skristi jau kitą dieną. Bet jau nutariau. Prireikė

beveik dviejų savaičių, kad galėčiau ram iai pasiruošti, turėjau

sutvarkyti darbo reikalus. Tada į biurą ateidavau anksti, o Ale-

sandras pasirodė esąs tikras draugas, jis m an padėjo.

Vieną rytą jis pasirodė su teniso krepšiu.

- N ė negalvok šiandien, eiti žaisti teniso, kai turim e tiek

darbo, - pasakiau jam juokais.

- Eisiu per pietų pertrauką, neužknisk.

- A m žius nebe tas taip dažnai žaisti.

- Pasirinkau silpną priešininką. Pjetrą.

- Visuom et sakydavai, kad jis teniso čempionas.

- Buvo, bet pastaruoju m etu jį užklupo bėdos, negali susi­

kaupti. Be to, jis labai pavargęs. Jau gerus du mėnesius žmona

verčia jį m iegoti ant sofos.

81
 - O Silvija m an sakė, kad kartą vakarieniavo kartu su jais,

ir Patricija vyrą nuolat apkabindavo, nors ir buvo girdėjusi kal­

bant, kad jų santuoka žlunga.

- Žinau. Iš tikrųjų jie nesikalba jau beveik metus, bet viešai

Patricija apsimeta, kad jų santykiai geri, nenori, kad kas sužino­

tų. Pjetras baigia galą gauti.

- Kodėl neišeina?

- Laukia, kada galės. Nam as užrašytas jos vardu.

- Prasti popieriai... Gerai, paskambinsiu, o paskui rim tai

padirbėsime.

Prieš išvykdamas vakare užsukau pas Silviją atsisveikinti.

M u m s kalbantis išdygo M argerita ir tarė:

- Dėde Džakom ai, neišvažiuok, pasilik ir pažaisk su m anim .

- Tu riu skristi, bet greitai grįšiu.

- Ateik, dėde, kai ką parodysiu.

Nuėjau į jos kam barį ir šiek tiek su ja pažaidžiau. O kai grį­

žau, Silvija virtuvėje verkė. Stipriai apkabinau ją.

- G reitai grįšiu. Juk verki dėl to, kad išskrendu?

Ji supliurpė nosim i ir vyptelėjo iš juokelio.

Vargu ar ką nors mylėjau taip kaip Silviją. Pabučiavau jai į

kaktą, paskui ji palydėjo mane iki durų.

- N eužm iršk parvežti saldainių su cinam onu.

Nam o grįžau pėsčiom is, reikėjo šiek tiek pagalvoti.

Vyksiu į Niujorką susitikti su m oterim i, kurios veidas jau

dyla atmintyje. Visą laiką ji nuolat sukosi m ano galvoje, bet

kartais, galvodamas apie ją, negalėjau aiškiai įžvelgti jos veido.

Su m oterim i, kuri, labai tikėtina, tu ri vaikiną.

V is tiek turėjau skristi. Atėjo metas susitikti su naujais žm o­

nėmis.

Su M ikela, kuri jau ilgą laiką m an žadino smalsumą.

 8
Kažin kur esi

Nebijau skristi. Bet, sakykim , nusileidęs ant žemės jaučiuosi

daug geriau. Č ia ne baimė, tik šiek tiek panašu - tarsi karščiuo­

tum , nors iš tikrųjų temperatūros neturi.

Negeriu ram inam ųjų ar migdomųjų. U žtat stengiuosi į išvy­

kim o salę atvažiuoti pavargęs. Skrydis į Niujorką dešimtą va­

landą ryto. Lagam iną susikroviau vėlai naktį, kai grįžau pasi­

vaikščiojęs po miestą. Puiku. Tą naktį vaikščiodam as patyriau

jausmą, kurio niekada nebuvo pavykę įvardyti. M elancholija,

liūdesys, nepasitenkinim as, nerim as ir laim ė - visa sumišai.

Visada susigraudinu. Anksčiau dažnai tai patirdavau. Pajusda­

vau tik būdamas vienas arba mąstydamas, paskui neprisim in­

davau, juolab bendraudamas su kitais. Kildavo kaip skausmas,

ku rį pajunti gavęs smūgį. Nam o grįžęs tik penktą valandą ryto,

uždariau lagam iną ir užm igau ant sofos. Paskui staiga pabu­

dau. Nusiprausiau po dušu ir išėjau. D ar prieš kelias minutes

atrodė, kad paankstinau, bet vos uždariau nam ų duris ir ėmiau

lip ti laiptais žemyn, išsigandau, kad vėluoju. Paskui pasivaide­

no, tarsi būčiau ką užm iršęs. A T - S I - P A - L A I -D U O K ! - šaukė

vid in is balsas. D ar kartą patikrinau svarbiausius daiktus: bilie­

tas, tapatybės dokumentas, kreditinė. Jeigu tu ri šiuos tris po­

pierius, gali ram iai vykti, visa kita galim a įsigyti.

Nerim ą, kad pavėluosiu, veikiausiai būsiu paveldėjęs iš tų

laikų, kai su mama ar senele tekdavo kur nors keliauti trauki­

niu. A b i turėjo bendrą įprotį: atvykti į stotį prieš valandą. Jeigu

83
traukinys išvykdavo septintą valandą, perone būdavome jau be

dešimties m inučių šeštą: „Geriau atvykti šiek tiek anksčiau.“

Į oro uostą atvažiavau nepavėlavęs. Užsiregistravau, atida­

viau lagaminą, į ran kin į krepšį įsidėjau tik knygą, sąsiuvinį,

m uzikos, dantų šepetėlį. Paskui nuėjau pusryčiauti. Kol sto­

vėjau eilėje prie baro, pagyvenusi ponia sugudravo ir užlindo

priešais nosį. Kai kas nors įsitarpuoja eilėje ir mane pastumia,

nepykstu, tik labai nepatinka, kai taip elgiasi pagyvenęs žm o­

gus. Nes kai gudrauja senimas, im u galvoti: netiesa, kad senda-

m i tampame geresni. Be to, kaip į mane pažiūrėjo... Nutylėjau:

nereikėjo nieko sakyti. Pati žinojo. Taigi, kol stovėjau eilėje ir

galvojau, kad geriau būtų užsisakyti arbatos, o ne kavos, - k i­

taip kokia prasmė buvo nem iegoti visą naktį, - gavau žinutę į

m obilųjį. N uo Kam ilos: „Džiaugiuosi, kad su tavim susitikau ir

pasikalbėjau. G ero gyvenim o.“

Žinutė kelionės dieną. K ai tenka skristi lėktuvu, visada gal­

voju, kad bet koks sutapimas ar netikėtum as yra ženklas. Jeigu

K am ila atsiuntė žinutę kaip tik dabar... nukris lėktuvas. D ar

kartą perskaičiau.

Niekada nepatiko linkėjim as „gero gyvenim o“. Dažniausiai

jis tu ri priešingą reikšmę, pavyzdžiui, jei neatsakei į žinutes

arba kas nors nori, kad suprastum, jog prarandi kokį žmogų,

užuot parašęs „esi kvailys, eik po velnių", jis tau lin k i „gero gy­

venim o“. Bet šįkart atrodė kitaip. Kam ila, tau taip pat gero gy­

venim o. Įsidėjau telefoną į m arškinių kišenę ir, išsiblaškęs dėl

m inčių apie senatvę ir dėl gautos žinutės, užsim iršęs užsisakiau

kavos. T ik pamatęs ją puodelyje atsitokėjau. Taisydam as padėtį,

įsipyliau pieno. „Galbūt bus silpnesnis poveikis“, - pamaniau.

Kai ėmiau cukrų, mano ir pagyvenusios moters žvilgsniai susi­

tiko ir jos išraiška patvirtino: ji sąm oningai sugudravo.

Paskui nuėjau į tualetą. Dažniausiai naudojuosi pisuarais,

jiems teikiu pirmenybę. Bet tą rytą juos švarino valytojas, tai­

gi užėjau į kabiną. Pamatęs kabliuką ant šoninės sienos, krepšį

84
nutariau pakabinti, o kai pakėliau rankas, telefonas iš m arški­

nių kišenės išslydo ir nukrito ten, kur neturėjo. Šlept!

Prakeikimas!!! Ką, po velnių, dabar daryti?

Išėjau iš kabinos ir paklausiau valytojo, ar galėtų trum pam

paskolinti gum ines pirštines.

- Ką darysite?

- Išsigraibysiu telefoną.

- A š sutvarkysiu.

Iš vežim ėlio ištraukė mažą akvarium o tin klelį žuvim s gau­

dyti.

- Patikėkite, jūs ne pirmas. A š tam pasiruošęs. Kartais jie

ten ir paliekam i.

Išžvejojo iš paties dugno ir atidavė man; atsiplėšiau dvyli­

ka m etrų tualetinio popieriaus, laikiau m obilųjį rankose, tarsi

paukštelį lizde. Padėjau ant kriauklės ir greitai nusiploviau ran­

kas. Nenum aniau, ar praskalauti jį, ištrauktą iš klozeto, ir taip

dar kartą sušlapinti, ar greitai išdžiovinti.

Ko labiausiai vengi, tą ir gauni. Eidam as į viešąjį tualetą v i­

sada galvoju, kad žmonės, atlikę savo reikalus, liečia vandens

nuleidim o mygtuką, o paskui durų rankeną, todėl viską darau

kojomis. Kaip samurajus: mygtuką nuspaudžiu koja, paskui

vien tik koja atidarau duris, jų neuždarau, o tik priveriu.

Vėl atgavęs į klozetą įkritusį m obilųjį tikėjausi, kad jis nepa­

liks manęs bėdoje ir vis dar veiks. Jo nepraskalavau, o pakišau

po karšta rankų džiovintuvo oro srove.

Valytojas neatrodė susidomėjęs mane ištikusia nelaime, gal­

būt kad darbavosi, o galbūt kad jam šitai nebuvo naujiena. Bet

man einant pro šalį tarė:

- Kažin ar dar veiks. M anau, turėsite jį išmesti. G albūt pasi­

seks išsaugoti telefono kortelę, nes kitaip ir jai... sudie.

D ar šiek tiek padžiovinęs, pabandžiau m obilųjį įjungti. Švie­

sa užsidegė, bet ekranėlis m irgėjo visom vaivorykštės spalvom.

Ir jokio užrašo.

85
 Suvyniojau telefoną ir įsidėjau į krepšį.

Prakeikimas!!!

Prieš patekdamas į įlaipinim o zoną, - buvau čia atvykęs tą

dieną, kai norėjau susitikti su M ikela, - turėjau nužingsniuoti

kelią pirm yn atgal zigzagais tarp m ėlynų juostų. Tokios trasos

tave verčia jaustis laboratorijos pele. Kartais, jeigu nematau ap­

saugininkų, pagudrauju ir aplenkiu, nes stovėdamas toje eilėje

jaučiuosi kvailai, bet kai aplinkui tuščia - dar blogiau. Visada

įsivaizduoju, kad kam baryje už stiklinės sienos žmonės baltais

chalatais rašo pastabas apie mano elgesį. Pasisveikinau su įsi­

vaizduojam ais žm onėmis.

Prakeikimas!!! M obiliajam e M ikelos darbo adresas. Jeigu te­

lefonas nebeveiks, ką, po velnių, darysiu? Belieka tikėtis, kad

Silvija adresą vis dar turi.

Lipau į lėktuvą su daugybe keleivių. O rlaivis m ilžiniškas.

Priešais sėdintis vyras atsistojo, kad padėtų m oteriai užkelti la­

gam iną į daiktadėžę. M a n buvo labai m alonu. Visada m alonu

m atyti mandagų žmogų. N orisi pagirti: kokie jie geri. Pranešti

visom s televizijų naujienų tarnyboms, nes per žinias žmonės

visada apibūdinam i kaip pabaisos ir niekada nepasakojama

apie daugybę mandagių, kultūringų ir taikių. Pasakyti ir tai se­

nyvai moteriškei, m atytai bare. M a n taip pat dažnai kyla noras

padėti kitiems. Nem anau, kad tai susiję su gerumu. Nesu geras,

bent jau tokiu savęs nelaikau.

Prieš skrydį, dar registruojantis, visada tikiuosi, jog neteks

sėdėti vidurinėje sėdynėje, tarp kitų dviejų keleivių, jau lip ­

damas sau linkiu, kad vaikai lėktuve būtų nutolę nuo manęs

per porą mylių. M aldos dėl vietos kartais išklausomos, bet dėl

vaikų beveik niekada. Tikriausiai turiu magnetą, traukiu juos,

tarsi vietoj dezodoranto naudočiau saldainius „Chupa Chups“.

Skrendant į Niujorką kas už manęs spardė kojom is sėdynės

atlošą? Jam maždaug penkeri. Liepdam a liautis, jo m otina pa­

vadino mane ponu:

86
 - Enrikai, liaukis, trukdai ponui.

Lėktuvas pakilo vėluodamas bemaž valandą. Jis buvo m il­

žiniškas, tvankus, pilnas žm onių, lagam inų. „Kaip toks sunkus

lėktuvas gali pakilti į orą?“ - visada savęs klausiu. Iš tikrųjų

niekada nesupratau.

N etrukus nuėjau į tualetą atlikti to, kas nepavyko oro uos­

te. Tiksliau, dabar turėjau atlikti ir kai ką daugiau. Tikriausiai

kavos su pienu daugiau niekada negersiu. Žarnynas visada tu ri

būti tuščias. Kodėl mama, kai buvau mažas, neduodavo man

kavos su pienu? Jeigu tik kas - klizm a.

Nuėjau iškart, vos pranešė, kad jau galim a atsisegti diržus,

pasinaudosiu, kol tualetas dar švarus ir nepritepliotas. Kol sė­

dėjau atlikdam as reikalus, išgirdau, kaip kapitonas atsiprašo

už vėlavimą, patikino, kad atvyksime laiku. Pamaniau: „Jeigu

lėktuvas, norėdamas atvykti laiku, gali lėkti greičiau, kodėl to

nedaro, kai nevėluojame? Jeigu jis gali skristi greičiau ir sugaišti

m ažiau laiko, kodėl taip visada neskrenda? Ką aš žinau!“

Tualete m intys daug aiškesnės. G reitai susigriebiau, kad

jeigu m obilusis daugiau nebeveiks, atm intinai neprisim enu nė

vieno num erio. Darbe visada naudojuosi m obiliuoju, surandu

adresų knygoje asmenį ir tada jam siunčiu žinutę. Jau seniai

neberenku num erio. G albūt internete pavyks ką atsekti. „Tikė­

kimės, kad veiks“, - guodžiausi.

Apim tas ham letiškų abejonių tualete, padariau klaidą. N u ­

spaudžiau vandens nuleidim o prietaisą tebesėdėdamas ant

klozeto. Lėktuve vandens nuleidim o m echanizm as veikia k i­

taip nei namie. Teka vanduo, tačiau tuo pat m etu (šito nebuvau

numatęs) tarsi dulkių siurbliu traukiam as oras, gal dvylikos

tūkstančių atmosferų jėga. K ai atsistojau, plaukai ant užpakalio

buvo išsitiesinę ir ilgi tarsi arklio uodega. Norėdam as užsiseg­

ti kelnes, turėčiau susipinti kasą. Kai pasižiūrėjau į veidrodį,

atrodė, kad akys daug arčiau prie burnos. Plaučiai tikrai buvo

skrandyje. Stipriai traukia ta srovė.

87
 G rįžau į savo vietą, o netrukus atvežė pietus. Užsisakiau dar

du alaus tikėdamasis, kad padės užm igti, bet vis tiek beveik ne­

sumerkiau akių. T ik kelioms m inutėm s trum pai prarasdavau

sąm oningum ą, bet kai galva knaptelėdavo, laiku loštelėdavau

atgal.

Nors buvau pavargęs, viskas veltui - negaliu miegoti sėdė­

damas. Pėdos ištinsta, kojos tampa kaip medinės.

O kaim ynas šalia parpė visą laiką. Išsitraukiau m obilųjį,

suvyniotą į tualetinį popierių, ir išardžiau. Buvo visiškai iš­

džiūvęs. Apžiūrėjau detales, paskleistas ant staliuko priešais,

paskui ėmiau jas po vieną ir pūčiau. Nenutuokiau, ar padės,

bet atrodė, kad šį vienintelį veiksmą tegaliu atlikti. Telefono

klaviatūra iš tikrųjų buvo ne atskiri mygtukai, o tik m inkštos

gumos kilim ėlis. K ai vėl m obilųjį surinkau, iš karto kilo noras jį

įjungti ir patikrinti, ar veiks. Nepajėgiau laukti. Nuėjau į tuale­

tą, spausdamas jį rankoje tarsi brangakm enį. Įsivaizdavau, kad

vos įjungsiu, lėktuvas nukris. Buvo smalsu, bet bijojau iškrėsti

ir kokią kvailystę. Pagaliau jį įjungiau, kodo nerinkau. Kaip ir

anksčiau, ekranėlis nušvito, bet užrašo „Įveskite PIN kodą“ ne­

mačiau. Išjungiau. Tualete vėl užsim aniau. Padariau, ką turė­

jau, bet šįkart atsistojau prieš nuleisdamas vandenį.

Žarnynas visada tu ri būti tuščias. Kodėl mama, kai buvau

mažas, vietoj klizm os neduodavo kavos su pienu ir neskrisda-

vome lėktuvu?

Balsas pranešė, kad po kelių m inučių būsim e Niujorke. K ai

lėktuvas leidžiasi, bemaž visada susitvarkau daiktus. Įsidedu

knygą į krepšį, išjungiu m uziką, beveik visada čiulpiu ledinuką

ir kartais, jeigu lieka laiko, nueinu į tualetą ir nusiprausiu veidą.

Taigi pasiruošiu išlipti.

Lėktuvas nusileido. Niekaip nesuprantu, kodėl keleiviai

žaibiškai pašoka iš vietų, vos lėktuvas sustoja. D urys dar už­

darytos, o visi jau stypso nepatogiai, galvas palenkę po daik-

tadėžėmis. Tas pats ir per valandos skrydį. Keletą kartų darbo

88
reikalais teko skristi iš M ila n o į Romą; prieš išskrendant gir­

dėjau visus kalbantis telefonais apie skaičius, biudžetą, kupiū­

ras, dividendus, gamybos plėtrą, partnerius ir panašiai. Laikė

rankose mobiliuosius iki pat paskutinės akim irkos, nes visi juk

labai svarbūs. O jeigu paskui atsisėsdavo šalia moters, dažnai

sakydavo: „Be manęs nieko nevyksta, jeigu pasakiau ne, vadi­

nasi, ne...“ Šalia šių savo srities žinovų aš su kuprine ir kukliais

m arškinėliais jausdavausi visiškai nenaudingas. Kai kurie iš jų

net pietų atsisakydavo, nuspėdavau iš jų burnos kvapo. Paskui,

lėktuvui nusileidus, visi tuoj pat įsijungdavo m obiliuosius ir

staiga pašokdavo, galvas nepatogiai atkišę į priekį tarsi plėšrieji

paukščiai. Visas jų intelektas būdavo kaip ant delno. Tarpueily­

je atsiprašinėdavo, im dam i krepšius. Ir vėl stovėdavo. Autobu­

se, susigrūdę tarsi silkės statinėje, laukdavo paskutinio lėktuvo

keleivio, kuris iki paskutinės sekundės ram iai sėdėdavo savo

vietoje, o paskui per tris sekundes atsistodavo, pasiimdavo la­

gaminą ir išlipdavo. O įšokęs paskutinis į autobusą, term inale

išlipdavo pirmasis. Jie mokėjo elgtis su didžiuliais pinigais, bet

jų smegenys atpažindavo tik skaičius, be skaičių jos neegzistavo.

Niujorko oro uoste supratau, kad atvykim o į šalį tvarka daug

sudėtingesnė nei tada, kai lankiausi čia pastarąjį kartą: dešinės

ir kairės rankos sm iliaus atspaudas, skaitm eninė nuotrauka,

nuskaitytas pasas. Pasidingojo, kad atliks prostatos apžiūrą.

Tačiau rim ta bėda užklupo po kelių m inučių - m ano lagam i­

nas ant bagažo takelio neišlindo. Niekada ten nebuvo pasirodęs

pirmas, bet dabar išvis nepasirodė. Ką nors reiškia? Įsivaizda­

vau savo lagam iną kokiame nors Europos miesto oro uoste:

sukasi visiškai vienas ant šono, galbūt pirm asis pasirodęs take­

lyje. Nors ne tame oro uoste, kuriam e laukiu aš, vis dėlto bu­

vau šiek tiek patenkintas. M a n pasakė, kad lagam iną pristatys

į viešbutį kitą dieną. Nenutuokiau, ar pasitikėti tarnautoja, bet

m ergina buvo labai m aloni, o mandagumas m an kelia pasitikė­

jimą. Patikėjau.

89
 Važiuodam as taksi į M anhataną, iškart užkalbinau vairuo­

toją. Visada taip elgiuosi dar ir todėl, kad pasitikrinčiau anglų

kalbą, ilgą laiką ja nekalbėjęs. A ngliškai suprantu gerai. Ž iū riu

film us ir televizijos serialus originalo kalba, gera praktika. Be

to, jeigu nežinau, kaip ką nors pasakyti, vartoju žodį get ir be­

maž visada pavyksta. G e t yra tas pats, kas smurtams sm urfinti.

Visada suveikia.

Vairuotojas manęs paklausė, iš kur atvykau. K ai pasakiau,

jis prisipažino, kad niekada nėra buvęs Italijoje. K itą savaitę

medaus mėnesio vyks į Jamaiką.

- Užsisakiau penkių žvaigždučių viešbutį, viskas įskaičiuo­

ta, vieną iš tų, kur užm auna spalvotą apyrankę ant riešo... Ž i­

nai, kartą gyvenime.

- G erai padarei, Jamaika puiki vieta.

- O tu tu ri merginą?

-N e .

- T ik geriau. Visos moterys, net ir pačios gražiausios ir ža­

viausios, po m etų nusibosta.

- Tai kodėl vedi?

- Nes jau dabar nuobodu, niekas nesikeičia.

Abudu nusijuokėme. Išlipęs pasakiau jam:

- Smagiai praleisk medaus mėnesį ir daug mylėkis.

- Su žmona?

- O f co u rse ! - (Žinoma.)

- Išprotėjai! Geriau palikim e tai ramybėje...

M an o viešbutis buvo šiauriniam e Čelsyje. Eidam as į viešbu­

tį, greitai nusipirkau būtiniausių daiktų, padėsiančių gyventi,

kol bus rastas lagaminas: porą trum pikių, švarius m arškinė­

lius, kojines ir dezodorantą. V is tebegalvojau, kaip internetu

būtų galim a atsekti kokį nors fiksuotojo ryšio telefono num erį,

paskui galėčiau susisiekti su Silvija, vyliausi, kad ji vis dar tebe­

tu ri išsisaugojusi M ikelos adresą. N eprisim iniau nė vieno, ku­

ris būtų turėjęs fiksuotojo telefono num erį, išskyrus senelę, bet

90
ji nežinojo nė vieno pažįstam o num erio. Be to, ji nelabai gerai

jautėsi ir telefonu beveik nesinaudodavo. Anksčiau, kai jai buvo

geriau, bergždžiai bandžiau ją išm okyti naudotis m obiliuoju.

Neilgai vargau, ji nesugebėdavo jo nei įjungti, nei išjungti. V i­

sada laikydavo įjungtą ir paskui pam iršdavo įkrauti. O sun­

kiausia jai būdavo ekranėlyje skaityti, sakydavo, kad prastai

mato. Nemokėjo naudotis pranešim ų funkcija, todėl telefonas

visada būdavo perpildytas vien ryšio tiekėjo reklam inių žinučių

ir pypsėdavo, kol jų neperskaitydavai. Bandžiau paaiškinti jai,

kaip veikia keletas funkcijų, bet iškart lioviausi, kai pamačiusi

„M eniu“ ji pasakė:

- O , čia yra valgom ų dalykų kaip restorane.

Kartais ant sofos ji sėdėdavo tiesiai ant telefono. N et nepa­

stebėdama, ji paskambindavo paskutiniam skam binusiam nu­

m eriui. Beveik visada man. K ai taip nutikdavo, šaukdavau: „Se-

neeeeele, seneeeeele...“ Sėdėdama ant telefono, ji nieko negir­

dėdavo, juk beveik kurčia, be to, ir ausų ant užpakalio neturi.

Kartą ruošiausi kopti į kalnus ir užm iršau pas ją šaliką: su­

šukau jai iš gatvės:

- Seneeeeele, išmesk m an šaliką!

Ji grįžo ir po kelių akim irkų sviedė m an tualetinio popie­

riaus ritinėlį.

Šaliką, nė tualetinio popieriaus... Ša-li-ką!

G alų gale jos m obilusis, vis dar su apsaugine plėvele, atsidū­

rė stalčiuje. Išjungtas am žinai.

Šiaip ar taip, Niujorke senelė niekaip negalėtų m an pagelbė­

ti. N utariau eiti į kam barį ir palįsti po dušu, kad atsikratyčiau

kelionės nuovargio. Paskui pailsėjęs sugalvosiu, ką daryti. V is­

kas iš eilės. Turėjau M ikelos darbo adresą, bet šeštadienį iš jo

vis tiek jokios naudos. N ors labai smalsu buvo pam atyti, kur

jos biuras.

Vos įžengęs į viešbučio kam barį, atlikau tai, ką bemaž visa­

da darau. Pirm iausia nutraukiau lovatiesę. Jos nekeičia kiekvie­

91
nam naujam svečiui ir m an šiek tiek atgrasu. Dažniausiai nu­

m etu lovatiesę ant žemės ar įgrūdu į spintą ir ištraukiu apklotą

iš po čiužinio gale, prie kojų. Negaliu m iegoti suvyniotas tarsi

suktinukas. Kartais užm irštu ir jau gulėdamas lovoje bandau

ištraukti antklodę keldamas koją, bet retai kada pasiseka: aš

slegiu čiužinį, o šis antklodę kojų gale, kad ir kaip stengiuosi,

kartu ištraukiu ir paklodę, todėl rytą pabundu ant pliko čiu­

žinio. G al verta palikti lovatiesę. D ar nepatinka, kad kartais

viešbučio lovose antklodės kuria keistą pojūtį. Jos slysta šalin.

Jos ne tokios m inkštos kaip namie. Jos keistos. D ažnai tokie ir

rankšluosčiai. Kai šluostaisi, atrodo, tarsi būtų su nematoma

plėvele. Televizoriaus nuotolinio valdym o pultelis taip pat kelia

pasibjaurėjimą, juk kiek nuogų žm onių lovose pirštais spaudė

jo mygtukus.

Nusiprausęs po dušu, išėjau šiek tiek pasivaikščioti. Per pir­

mąjį pasivaikščiojim ą po Niujorką ausinėse pasileidau A C / D C

dainą „Ugnis“. Paskui pasirinkau daug ramesnę muziką: V ilso -

no Piketo „Atgal į tavo rankas“, A lb erto G rin o „Pavargau būti

vienas“, B ilo Viterso „Naudokis m anim “...

Aštuntą valandą m irtin ai išvargęs vėl buvau viešbutyje; dėl

laiko juostų skirtum o čia buvo aštuonios valandos vakaro, o

Italijoje antra valanda ryto. D ar nesugalvojau, kaip atgauti te­

lefono numerius.

Prie viešbučio, ant gatvės kampo, susipažinau su benam iu

A lfredu. A n t kartoninio lapo buvo užsirašęs - doleris už anek­

dotą. Daviau jam dolerį. Papasakojo, bet nesupratau.

Pakilau liftu į kam barį. Prieš užm iegant į mane kreipėsi pa­

sąmonė. M ane pasiekė iš toli atsklindantis Dantės balsas: „A r

mano num eris tau nieko neprimena? Č ia juk palindrom as... la­

bai lengva atsim inti.“ Atsim erkiau ir ėmiau garsiai kartoti jo

telefono num erį. G reitai jį užsirašiau ant viešbučio bloknoto.

Po velnių... aš išgelbėtas. Neturėjau kito pasirinkim o. Jeigu

norėjau ku rti film ą su M ikela, turėjau susisiekti su juo: kai pa­

92
siim i kokią vaizdajuostę, iš pradžių juk tu ri pažiūrėti reklamą,

jos niekaip neišvengsi norėdamas pam atyti film ą.

Laikas su Dante kalbėtis buvo netinkamas. Jeigu dabar pa­

skambinčiau, išgirsčiau atsakiklį, o palikti žinutę būtų daug

lengviau ir greičiau. Paprašyčiau jį rasti Silviją ir pasakyti jai,

kad paskam bintų m an į viešbutį. Parašiau jam. Bet juk Silvija

neturi m ano viešbučio M anhatane num erio, todėl turėjau ir jį

parašyti Dantei. Dabar jis turėjo ir mano viešbučio kam bario

num erį.

Sekm adienį dešimtą valandą Italijos laiku paskambino

Dantė. Ketvirtą valandą nakties Am erikos laiku.

Paaiškinau jam, kad dabar pas mus gūdi naktis, bet jis nė

kiek nesutriko; papasakojo, kad šiandien ik i šeštos valandos va­

karo bus su sūnum i, o paskui iškart ieškos Silvijos.

- Koks tas Niujorkas? Kiek laiko jame būsi? Jeigu pasiliksi

ilgesniam laikui, galbūt pasiim siu savaitę atostogų ir atskrisiu

pas tave... ką?

- Pakalbėsime apie tai šįvakar. O dabar ačiū. Iki, iki.

Daugiau nebepavyko užm igti. Gulėjau lovoje stengdamasis

pasinerti į miegą, bet nesisekė. Šeštą valandą ryto vietos laiku

jau buvau ant kojų. Išėjau pasivaikščioti. Nuostabu vaikščioti

tokį ankstyvą metą. Paskui užėjau papusryčiauti į „Le Pain Q uo-

tidien“ Septintajame aveniu. Vėliau patraukiau į C en trin į parką.

A pie dešimtą grįžau į viešbutį, kuriam e buvau apsistojęs, ir

pamatęs, kad vis dar tiekiam i pusryčiai, patraukiau į salę. Pa­

siėmiau kum pio, sūrio ir pasidariau sum uštinį. Prisivaikščiojęs

vėl jutau alkį. Pasiėmiau ir meliono. T ik vytinto kum pio ne­

buvo. Valgydamas kum pį su m elionu visada savęs klausiu, kas

sukūrė tokį derinį. A š valgau, nes mačiau taip darant kitus, ir

m an patinka, bet nemanau, kad turėdam as šaldytuve kum pio

ir m eliono sugalvočiau ir nam ie juos valgyti kartu. Ką gi!

Salėje žm onių buvo jau mažai: porelė jaunuolių iš Pietų

Am erikos kalbėjosi ispaniškai, dar vyras su švarku ir kaklaraiš­

93
čiu ir moteris šalia mano staliuko, jai būtum davęs daugmaž

keturiasdešimt. Nukraustydam as didįjį stalą, padavėjas išmetė

stik lin į grafiną, pilną greipfrutų sulčių. M u d u su m oterim i su-

sižvelgėme ir išsiviepėme, juokdam iesi iš atgrubnagio padavė­

jo. K ai pakilau įsipilti kavos, kol jos dar nenunešė, paklausiau,

gal ir ji norėtų. M oteris atsakė taip ir pakvietė atsisėsti prie jos

stalo. Ji amerikietė, bet ne iš Niujorko, lydinti vyrą verslo kelio­

nėje. Jos vardas Dina.

V ienuoliktą valandą ryto dar nebuvo jokių žin ių apie laga­

m iną. Paskambinau.

- G albūt apie antrą... - atsakė.

Bet svarbiausia šįryt ne lagam iną atgauti, o sužinoti M ikelos

telefoną ir nam ų adresą ir iškęsti Dantę.

Tokios jo savybės kaip užsispyrim as, atkaklumas, ryžtas

m an atrodė pražūtingos, bet, regis, veiksm ingos atliekant pa­

skirtą misiją. A n trą valandą popiet, dvidešim tą valandą Italijo­

je, į viešbutį paskambino Dantė ir po dvidešim t penkių m inu­

čių nereikalingos įžangos pasakė:

- M isija įvykdyta. Palikau raštelį po Silvijos buto durim is,

skambinau, bet nam ie nieko nebuvo.

- A čiū, Dante.

- Nėra už ką... būsi skolingas picą ir alaus. Taigi galėsime

susitikti ir pabendrauti...

Štai.
 9
Laukiant Mikelos

Paskam bino Silvija ir, laim ė, tebeturėjo M ikelos nam ų adresą.

Užsirašiau jį ant lapelio ir laikiau rankoje tarsi stebuklingą per­

gamentą. Pasidariau tris kopijas.

Labai apsidžiaugiau išsiaiškinęs, kad vieta netoli viešbučio.

Ne A ukštutinio Niujorko dangoraižyje, o Vest V ilid že.

- Kaip sekasi su Karlu, ar kalbėjotės?

- Sakė, kad jam nusibodo mano verkšlenimas ir kad visada

būnu nepatenkinta. Kad esu išlepinta, gyvenu kaip karalienė, o

jis visą laiką tik dirba.

- Ką jam atsakei?

- Nieko. Šalia buvo M argerita, nenorėjau, kad ji girdėtų šau­

kiant. Be to, jis įsikalė į galvą, kad apgaudinėju jį su kitu. Kad

daugiau jo nebemyliu, nes turiu kitą. Jeigu ir būtų tiesa, galėtų

būti tik atvirkščiai: jeigu pam ilčiau kitą, tai tik todėl, kad Karlo

daugiau nebemyliu. Ei, gana, nenoriu įkyrėti su liūdnom is is­

torijom is.

- Žinai, vyram s būdinga kratytis atsakomybės.

- Pasakiau, kad pats laikas jam suaugti. Klausyk, Džakom ai,

tu pramogauk, užkariauk jos širdį ir greitai grįžk. Bučiuoju.

- Iki, Silvija.

Pirm adienio rytą nusileidau į pusryčių salę, pasiėmiau ka­

vos popieriniam e puodelyje ir nuėjau prie M ikelos biuro tikė­

damasis pam atyti ją įeinančią. Perio gatvės ir Septintojo aveniu

kampe įsikūręs baras „Dom ą“. Užėjau ir atsisėdau prie staliuko;

95
iš ten buvo m atyti durys į jos biurą. Nežinojau netgi kelintą

valandą ji ateina į darbą. Labai nerimavau, galbūt ir dėl to, kad

jau buvau išgėręs du didelius puodelius kavos.

Stebėjau žmones, einančius pro šalį. M a n visada tai patiko.

K ai buvau mažas, vasarą daug laiko praleisdavau senelės namų

balkone žiūrėdamas į praeivius, skubančius gatve. Matydavau

šeimas, vaikus, tokius kaip aš, jie valgydavo ledus, o šalia jų tėtis

su mama. M an o mama dažnai būdavo darbe, o senelė neno­

rėdavo niekur eiti. Galvodam as apie tuos vakarus balkone pri­

simenu, kad žvilgtelėjęs į kam barį matydavau senelę, apšviestą

melsvos televizoriaus šviesos. Ji sėdėdavo vilkėdam a vien apati­
nuku ir vėduodavosi vėduokle kojas, padai būdavo ant šlepečių.
O kai įsispirdavo į šlepetes, kojos atrodydavo ištinusios. Tarsi
suspaustos kiltų kaip tešla, kažkam pam iršus pasakyti - užteks.

Jos išbrinkdavo. Laiką senelė leisdavo prilipusi prie televizo­

riaus, kartais prie jo ir užmigdavo. Niekada nesupratau, kodėl

jos paklausus, ar miega, atsakydavo: „Ne, nemiegu, tik akim irką

užm erkiau akis.“ Tarsi būtų buvę gėda prisipažinti, kad snūdu­

riuoja. Ką aš žinau! Kartais tais vasaros vakarais, kad įveikčiau

liūdesio akim irkas matydamas kitas laim ingas šeimas, kaip

žmogus, kuris skandina liūdesį alkoholyje, atsidarydavau šaldy­

tuvą ir pasiimdavau butelį senelės šaltos arbatos. Gam indavo ne

iš m iltelių. Labai skani. Būdavo justi arbatos skonis ir gerokai

citrinos. Išspausdavo į gėrimą jas kokias dvi ar tris.
Ji m an visada sakydavo:
- Klausyk, jeigu visą išgersi, daugiau negausi.
Savaime suprantama, ji turėdavo galvoj, kad daugiau nepa­
darys bent jau iki kitos dienos. Beveik visada vis tiek išgerdavau.
Arbata buvo daug stipresnė už mane. N et ruošiausi eiti į vieną
iš tų anonim inių alkoholikų centrų ir papasakoti savo istoriją
apie priklausom ybę nuo šaltos arbatos. „Sveiki, esu Džakomas,

m an aštuoneri, ėmiau gerti juokais. Paskui vieną dieną supra­

tau, kad nebegaliu daugiau gyventi be butelio šaltos arbatos su

citrina. Tikiuosi, padėsite mesti.“

96
 Įsivaizdavau, kaip vadovas sako: „Paplokim e mūsų draugui
Džakom ui, papasakojusiam apie savo bėdą. D ėkui, Džakom ai,

už tavo drąsą.“ Būčiau ir aš padėkojęs.

Buvo metas, kai turėjau daugybę tatuiruočių. Būdamas aš-

tuonerių, visada turėdavau tatuiruočių. Piešinį galėjai suprasti

tik pirm ą dieną, o paskui jis virsdavo neatpažįstama dėme. Ta­

tuiruočių rasdavau suvyniotų į kramtomosios gumos popierėlį.

Priklijuodavau popieriaus lapelį ant odos, sušlapindavau vande­

niu ir tapdavau tatuiruotu neklaužada. O dar kurį laiką mano

alkūnės, kojos ir keliai būdavo nusėti šašais, nes nuolat įsidrėks-

davau ar įsitaisydavau pargriuvęs, todėl, nė kiek neabejoju, pa­

nėšėjau į vieną tų šaldytuvų, aplipdytų magnetukais. Mėlynės,

tatuiruotės ir dar ta arbata su citrina: koks sunkus gyvenimas.

Laukdamas, kol pamatysiu M ikelą, jaučiausi tarsi m uilo

burbule. Žinom a, laiko juostos irgi turėjo įtakos. Žvalgiausi ap­
lin k u i atidžiai, bet jaučiausi pašalietis, nesusijęs su gyvenimu,

vykstančiu priešais akis. M a n dažnai taip nutinka, kai atsidu­

riu naujoje vietoje. Paskui staiga netikėtai im u trokšti, kad pri­

klausyčiau tai vietovei. Imu pavydėti jos gyventojams. Užsie­

nyje visada stengiuosi atrodyti kaip vietinis. Pavyzdžiui, ven­

giu turistų lankom ų vietų, žemėlapių ir fotoaparato ant peties.

Atsim enu, vaikščiodam as Londone po Lesterio aikštę, sutikau

atostogaujančius italus su kuprinėm is: žiūrėjau į juos, tarsi pats

būčiau londonietis. Vengiau jų, nors kartu norėjau prieiti prie jų
ir pasakyti, kur galim a skaniai pavalgyti, kur smagiai praleisti
laiką ir panašiai. Trum piau tariant, kaip geriau pažinti miestą.
Sėdėdamas prie staliuko bare „Dom ą“, iš vidaus pavadinim ą
mačiau atvirkščiai, o raidė D buvo pasislėpusi už kolonos, todėl

galėjau perskaityti: amo'. „A r čia taip pat ženklas?“ - paklau­

siau savęs.

Priešais barą buvo telefono automatas ir sugalvojau paskam­

binti M ikelai. Paskambinęs keliskart į biurą, sužinojau jos vidi-

* Myliu {itai ).

97
n į telefono num erį. Paskui dar pusvalandį sėdėjau dvejodamas,

rankoje laikydam as lapelį.

„Paskambinti? Ką sakyti? Labas, čia Džakom as, nežinau, ar

mane prisim eni, aš vaikinas iš tramvajaus. Atvykau atsidėkoti

už kavą, palauksiu tavęs čia.“ Ne, taip negalima.

G ilia i įkvėpiau ir paskambinau.

Atsiliepė autom atinis atsakiklis.

P le a s e le ave a message... Prašom p alikti žinutę.

K lingt! Padėjau ragelį. Širdis, atpažinusi jos balsą, nors ji ir

kalbėjo angliškai, ėmė sm arkiai plakti. Atrodė, tuoj iššoks iš

krūtinės.

Žinodam as, kad įjungtas atsakiklis, pasiruošiau ir vėl pa­

skambinau.

- Labas, M ikela, čia Džakomas, vaikinas iš tramvajaus; esu

Niujorke darbo reikalais ir gal norėtum išgerti su m anim ka­

vos. Jeigu sutinki, aš čia apačio... viešbutyje. Paskam bink šiuo

num eriu.

Pasakiau viešbučio pavadinim ą, num erį ir padėjau ragelį.

Vos nepasakiau, kad esu prie jos darbo... laim ė, laiku susi­

griebiau, kitaip būtų pam aniusi, kad jos tykau. Bet juk ne. Nors

taip, tykojau, tik kitaip. Kaip kitaip? Ką aš žinau! Jaučiausi šiek

tiek sutrikęs...

Išėjau. Vaikščiojau po Niujorką be tikslo ir beveik kas va­

landą skambinau į viešbutį klausdamas, ar m an nėra žinučių.

Nieko. Liūdėjau. Jaučiausi nevykėlis. V isai kaip išsiuntęs žinutę

patinkančiai m erginai iškart nesulauki atsakymo. Tada kas tris

sekundes vėl perskaitai išsiųstą žinutę ir žiūri į išsiuntim o lai­

ką. Skaičiuoji minutes, sekundes. Paskui perskaitai jos paskuti­

nes tau siųstas žinutes. Nes visas, taip pat ir atsiųstas anksčiau,

tu ri išsisaugojęs telefono atmintyje. Jos visos čia, iš eilės, viena

šalia kitos, nes visas kitas nesvarbias žinutes tu ištrynei.

Blogiausia, kad jau išsiuntei žinutę ir dabar gali tik laukti.

Bijai pasirodyti įkyrus. V isai kaip žaidžiant šachmatais, galvo­

98
ji padaręs netinkam ą ėjimą ir akim irksniu pasijunti nevykėlis.

Taip ir girdi ją sakant draugėms: „Šitas m an nesiliauja siuntęs

žinučių.“

O tu nieko negali pakeisti, jautiesi įspeistas į kampą. V ie ­

nintelė išeitis daugiau neberašyti. G albūt vėliau ji tau atsakys ir

suprasi, kad visos tos neigiamos m intys buvo niekai.

Laim ė, vaikščioti po M anhataną vienas m aloniausių daly­

kų pasaulyje. M ieste daug dirgiklių, žm onių, spalvų, kvapų.

Vaikščiodam as šaligatviu užuodi besikeičiančius maisto kva­

pus: tave pasiveja picos kvapas, paskui apsupa rytietiškų pa­

tiekalų aromatas, iškart po jų - skrudintų žemės riešutų, {vai­

riausi kvapai. O aplinkui skubantys žmonės sukelia pojūtį, kad

jie tokie, kokie nori būti. Ir v ilk i skirtingai, kaip jiems patinka.

Niujorke atrodo tarsi čia - pasaulio bamba, o visa kita - šio

didm iesčio priem iestis. D ažnai svajoju apie gyvenim ą ram ioje

vietoje kaime ar prie jūros, bet tiesa ta, kad užaugau mieste ir

miestas m an patinka. Jaučiuosi kuo puikiausiai, kai vaikščioju

po centrą ir žiūriu į vitrinas netgi nieko nepirkdamas. K ai užei­

nu į knygyną, kai prisėdu bare ir vartau ką tik nusipirktas kny­

gas, kai gurkšnodam as arbatą skaitau kom paktinės plokštelės

viršelio tekstą. Vienas iš mano ateities planų bus susivokti,

kur noriu gyventi. Nes širdžiai mielos vietos ir m iestai keičiasi

pagal am žių ir tavo gyvenim o tarpsnį. Visą laiką gyvenantys

tame pačiame mieste žmonės rizikuoja niekada nesikeisti.

G rįžau į viešbutį. Ketvirtą valandą popiet nuo M ikelos dar

nebuvo jokios žinutės. Nuėjau į barą išgerti alaus.

„Ką ji pamanė, išgirdusi žinutę?“ - klausiau savęs. Ką nors

nemalonaus, nes nepaskambino, kad pasakytų ne. O visa kita ji

pasakė bare, kai pakvietė mane išgerti kavos, nes keičianti savo

gyvenim ą ir pradedanti naują gyvenim o tarpsnį. Tiesa ta, jeigu

ji nenori manęs m atyti, gali sugalvoti tūkstantį pasiteisinim ų,

kodėl tu rin ti atsakyti ne, taigi galėtų ir paskam binti. T ikria u ­

siai dar neišklausė žinutės...

99
 Paskui išgirdau kažką mane šaukiant:
- Džakom ai!

Atsisukau: ant baro kėdės sėdėjo D ina. Pakvietė išgerti kar­

tu su ja. Laukė vyro. Šiek tiek pasikalbėjome, bet buvau išsi­

blaškęs. Ramybės nedavė m intys apie M ikelą. Suėmė baim ė

dėl iniciatyvos, akim irka po akim irkos ji ėmė prarasti nuoty­

kio žavesį ir vis labiau atrodė kaip nesąmonė. V is dėlto D ina

buvo labai miela ir aš susizgribęs nuoširdžiai su ja pasikalbėjau,

kelias akim irkas netgi viską pamiršau. Paskui mus pertraukė

m ergina iš registratūros, pasakė, kad m an palikta žinutė.
Atsiprašiau D inos ir nuėjau pasiim ti.
Lapelyje buvo užrašyta: „A r galėtum parvežti „Yankees“ ke­

purėlę. Dantė.“
Beprotiška, kai kurie žmonės visada apsireiškia netinkam u
laiku net patys to nežinodam i. Atsisveikinau su D in a ir nuėjau

į kam barį. Aštuntą valandą nulipau ir vėl išėjau pasivaikščioti.

Pasirinkau A u kštu tin į M anhataną, dangoraižių rajoną. Kvailai

tikėjausi sutikti M ikelą ir patirti vieną iš tų keistų sutapimų.

Eskalatorium i nusileidau į metro. M a n patinka važiuoti metro

traukiniais didm iesčiuose, kuriuose lankausi. G alim a daug ką

suprasti apie miestą važiuojant jo tuneliais. Tarsi pažinti kūną

iš jo arterijų. Niujorkas m an painesnis nei kiti miestai. Pary­

žiaus metro neabejotinai vienas iš geriausių, niekada neteko pa­
siklysti, o Niujorko metro dažnai susipainioju. Bet kai važiuoji
ne darbo reikalais, smagu ir pasiklysti. D ažnai pamatai įdom ių
vietų. Taip pasivažinėjęs pirm yn atgal, eskalatorium i pakilau
į paviršių. Sustojau prie gatvės prekiautojo užkąsti dešrainių.

Suvalgiau tris. Paskui pasukau viešbučio link. Vienoje 1st Saido

gatvių ant šaligatvio mane užkalbino kekšė. Labai daili. Šiek

tiek šnektelėjau. Paklausė, iš kur aš, atsakiau, kad iš Italijos.

- Itaaaaalija... aš kalbu itališkai... eikš, einam su m anim...

pačiulpsiu ir išsekinsiu tave.

Ji parodė krūtis, norėdama mane prikalbinti, bet supratusi,

kad manęs nedom ina, galų gale pasiuntė po velnių. Turėjau at­

100
rėžti kaip Silvijus; sutikęs gatvėje kekšių, šis sako joms: „Nega­

liu, skubu. Supakuok pačiulpim ą, užsuksiu vėliau.“

Atsiguliau. A r dėl dešrainių, ar dėl to, kad M ik ela neatsakė į

žinutę, tą vakarą sunkiai sekėsi užm igti, o kai pavyko, veikiau

snūduriavau. Taigi kitą rytą pabudau šeštą, o aštuntą jau buvau

bare priešais M ikelos biurą.

Po kelių valandų jaučiausi iš tikrųjų kvailai ir juokingai. Su­

pratau, kad jos nepamatysiu, nes ji neatsakė, todėl turėjau susi­

prasti. Pamaniau, kad reikės pasikeisti skrydžio atgal datą ir čia

pabūti tik kelias dienas. Bet m an nepatiko, kad sukoriau tokį

kelią, o netgi bent paprasčiausio „ne“ negaliu išsivežti.

Patraukiau į viešbutį. Atsidūriau Vašingtono aikštės parke­

lyje, jame buvo pilna žm onių. K ai kas mokėsi, kai kas skaitė, kai

kas grojo ar sportavo, kai kas vedžiojo šunį aptvare. V isi buvo

įsitraukę į savo veiklą. Viduryje parkelio stovi Džuzepės G a­

ribaldžio statula. „Labas, G aribaldi, aš Džakom as, Džovanio,

kuris išėjo iš namų, sūnus.“ G rįžau į viešbutį, nors čia gyvenau

dar neilgai, jau turėjau įpročių. Tarkim , užeiti į pusryčių salę

prieš ją uždarant. Pasiėmiau kavos ir po kelių m inučių pasirodė

Dina. Dabar jau netgi neatsiklausdami vienas kito susėdome

šalia. Šiame viešbutyje buvome du vienišiai. Šiek tiek pasikal­

bėjome, paskui atsisveikinome ir aš užlipau į kam barį. Po pen­

kiolikos m inučių suskambo telefonas. Iškart atsiliepiau. D ina

klausė, gal norėčiau kartu aplankyti Gugenheim o muziejų. N e­

buvau per daug užsiėmęs... Kodėl gi ne?

Atsim enu, pasakiau jai, kad užtruksiu dešimt m inučių.

- I ’l l p ic k y o u up. - (Užeisiu pas tave.)

Kai ji pabeldė į duris, valiausi dantis. Įleidau ją ir vėl grįžau

į vonią. D ina prisėdo ant lovos krašto. N etrukus mes bučiavo­

mės. Ją nurengiant toptelėjo, kad jeigu jau toks jos apatinis tri­

kotažas, veikiausiai dar prieš ateidama pas mane buvo nutarusi

101
pasim ylėti. Jaudino ir jos ranka su vestuviniu žiedu. Tą rytą

buvo trys kartai. Tarp pirm ojo ir antrojo buvo užėjusi valytoja.

Neturėjom e laiko pakabinti kortelės „N etrukdyti“.

K ai išėjome pietauti, buvo jau po dviejų. Paskui ji grįžo į

viešbutį laukti vyro. O aš nutariau pasivaikščioti. Taigi jokio

Gugenheim o.

Eidam as vakarieniauti, atsitiktinai sutikau ją su vyru vieš­

bučio registratūroje. Su D ina taip gera buvo mylėtis, kad ją pa­

m ačius sukietėjo. M es greitai susižvelgėme, o paskui kiekvie­

nas grįžom e į savo gyvenim ą. Rytoj ji išvyksta.

Užsinorėjau picos ir nuėjau į „John’s Pizzeria“ Blikerio ga­

tvėje. M an e aptarnaujantis vaikinas buvo gimęs Brukline, bet

jo šeima atvykusi iš Kalabrijos. Tip išk i italai im igrantai, tokius

rodo film uose. Jis kalbėjo anglų ir Kalabrijos dialekto m išiniu.

Nedaug itališkai. H o w a re y ou , b ič iu li? (Kaip laikaisi, bičiuli?)

Vakare, grįžus į viešbutį, mane pakvietė m ergina iš regis­

tratūros. M ėgstu klausytis, kaip užsienietės taria m ano vardą,

dažnai kirčiuodam os antrą skiemenį... Džakom o. M a n palikta

žinutė. Taip ir spėjau, kad D ina slapčiom is bus palikusi bent

porą eilučių. Bet žinutė buvo nuo M ikelos. N urijau gerkle ka­

muoliuką.

„Labas, Džakom ai, išklausiau atsakiklį tik dabar. D arbo rei­

kalais buvau Bostone. Rytoj būsiu laisva penktą. Jeigu galėsi,

rytoj rytą užeik į pastatą, kuriam e įsikūręs mano biuras, ir re­

gistratūroje pasakyk savo vardą. Č ia mano m obilusis.“

Parašė ir biuro adresą, kurį jau mokėjau atm intinai.

Buvau laim ingas. Kam baryje, įveikęs pirmąsias euforijos

minutes, susivokiau, kad nesupratau vieno dalyko: jeigu mes

susitinkam e penktą valandą, kodėl prieš tai turiu užeiti į jos

biurą ir pasakyti savo vardą registratūroje? Kad galėtume iš­

gerti kavos, turim e būti užregistruoti?

K itą rytą septintą jau buvau atsikėlęs. Valandą padirbėjau

kom piuteriu kambaryje, o paskui pamaniau, kad galėčiau nu­

102
eiti į barą, o tiksliau - į barą „Dom ą“, galbūt pavyktų slapčia

ją pam atyti. Kad sužinočiau, kaip ji mane paveiks. Kad paskui

nesprogčiau ir nem irčiau per pirm ąjį susitikim ą, kad nepraras­

čiau pusiausvyros ir amo.

Kaip ir anuos kartus, atsisėdau prie staliuko netoli durų. Be­

veik vitrinoje. Nejudėjau ir įdėm iai kaip pelėda stebėjau pasta­

tą, užuot dirbęs.

Baras „Dom ą“ labai jaukus. M edinės grindys, baltai dažytos

plytų sienos su nežinom o m enininko paveikslais. M a n labiau

patinka originalūs darbai, o ne žinom ų paveikslų atspaudai ar

reprodukcijos. Salės viduryje dvi kolonos, taip pat nudažytos

baltai. A n t seno m edinio prekystalio krūvos pyragėlių, keksiu­
kų, sausainių ir keletas lempų su gaubtais. Vienoje pusėje kabė­

jo didelė lenta su valgiaraščiu.

Dainos sklido iš „iPodo“, prijungto prie kavinės garsiakal­

bių. Nuostabi muzika: N in a Sim on, C ro s b y & N a s h , Karolė

King, R . E . M . , Sernas Kukas, Džanis D žoplin, Džonas Lenonas,

Sindi Loper.

Bare buvo maždaug dešimt staliukų, visi skirtingi ir nevie­

nodo dydžio. Prie pačių didžiausių kartu sėdėjo ir vieni kitų ne­

pažįstantys lankytojai. Kėdės - tarsi paim tos iš tų, kas švarino

savo rūsius ir palėpes. Įsijungiau kom piuterį ir dirbau. Nekaip

sekėsi, aplinkinis pasaulis nuolat blaškė dėmesį. Daugelis skaitė

knygas, vieni rašė tušinuku, kiti kom piuteriu. Viena mergina
fotografavo, netgi ir mus, sėdinčius prie staliukų. Niekas nesu-
irzo. Tarp mūsų, nepažįstamųjų, tvyrojo bendrystės nuotaika.
Laikas čia atrodė sustojęs, jį einant liudijo tik lėtai besisukan­
čios dviejų ventiliatorių mentės.
Pasiėmiau gabaliuką obuolių pyrago ir puodelį kavos. Pyra­
ge buvo šiek tiek cinam ono. Niujorke į daugybę saldum ynų de­

dama cinam ono, rim ta priežastis, kad kiltų noras čia persikelti.

D irb ti nesisekė. Nutariau paskam binti jai į m obilųjį. Pirm ą

kartą kalbėsiuosi su ja telefonu. Tikėjausi, kad nesutrukdysiu.

Nesutrukdžiau, bent ji taip sakė.

103
 - Labas, čia Džakomas.

- Labas, kaip sekasi? Gavai žinutę? M anau, kad gavai, nes

skambini; atleisk, šįryt aš išsiblaškiusi. Taigi susitiksim e vėliau?

- Taip. T ik galbūt mergina viešbutyje blogai suprato, turiu

užeiti pas tave anksčiau?

- Jei gali. Registratūroje tau kai kas palikta, bet jeigu nega­

lėsi užsukti, atnešiu.

- N e ne, šiandien neužsiėmęs. Užeisiu. Tikiuosi, nepasiro-

džiau pernelyg įžūlus, tik buvau netoliese ir m an pasirodė tin ­

kama tau paskam binti. Tikiuosi, nepridariau tau bėdų.

- Atvirkščiai, aš džiaugiuosi. Gerai, kad paskam binai. Iki.

- I k i.

- N etu ri mobiliojo?

- Ne, jis nukrito... ant žemės ir kortelė nebeveikia.

Kai nuėjau į registratūrą, didžiulis tam siaodis nusišypsojo ir

padavė m an paką.

Džakom ui.

Paėmiau ryšulį, pasirašiau, padėkojau ir grįžau į barą. Užsisa­

kiau vaisių salotų. Atsimenu, jose buvo ir arbūzo, nemėgstu, kai jo

dedama į vaisių salotas. Patinka jį valgyti atskirai. Senelė skanau­

davo jį su duona. Neteko matyti, kad kas nors kitas taip valgytų

arbūzą. Ji man dažnai kartodavo: „Kokia dosni gamta. T ik pažiū­

rėk, kiek sėklų viename arbūze. Štai ką reiškia mylėti gyvenimą.“

Kaskart, valgydamas arbūzą, ausyse girdžiu jos žodžius.

D ar prisim enu, kad senelė dėdavo arbūzą į šaldytuvą jo neuž­

dengusi, o paskui, kai valgydavau, arbūzas tarsi kempinė būda­

vo prisigėręs visokiausių kvapų.

Kai prisėdęs atplėšiau voką, pamačiau ir iškart atpažinau

oranžinį sąsiuvinį - jame M ikela rašydavo rytm ečiais važiuo­

dama tram vajum i. Šalia sąsiuvinio buvo lapelis su užrašu:

„Je i g u n eb ū tu m a tvyk ęs per p u s m e t į , šį s ą s iu v in į bū ­

č ia u t a u iš siu n tu s i. Su s it in k a m e p e n k t ą a p a č io je. G ero

s k a ity m o .M ik ela .“
 10

Dienoraštis

Niekada neteko skaityti moters dienoraščio. T ik kartą, kai

buvau dvidešim ties. Luiza, su kuria susitikinėjau keletą m ė­

nesių, leido perskaityti keletą lapų iš savo kas vakarą rašomo

dienoraščio. Vienam e iš daugelio puslapių buvo aprašytas kar­

tas, kai pam iršau atsinešti prezervatyvų. Jai tuo m etu buvo

vaisingiausios dienos, o aš, atsimenu, nedrįsau prisipažinti ir

pasakiau jai, kad dar turim e laiko, todėl bus geriau palaukti

ir neskubėti. Nesąmonės, trum pai tariant. Išėjęs iš jos nam ų

visą kelią nesustodamas kartojau, kad esu kvailys dėl užm ar­

šumo. Dienoraštyje šis įvykis buvo pateiktas kaip p a tvirtin i­

mas, kad ji m an iš tikrųjų rūpi ir nesusitikinėjam e, nes nega­

lim e pasim ylėti. A k , tos moterys... Tas pats, kai jos prisiim a

kaltę už tavo neįvykusią erekciją.

Labai erzino vienas bjaurus Luizos įprotis. M a n patinka, kai

bučiuoja akis, bet Luiza jas greičiau seilėdavo; seilės būdavo to­

kios tirštos, kad paskui sunkiai atsimerkdavau, nes blakstienos

permirkdavo ir apsunkdavo. Tarsi jos burnoje būtų buvę sraigių.

Jaudinausi laikydam as rankose M ikelos dienoraštį. Ilgokai

į jį žiūrėjau, tik tada atsiverčiau. Prieš akis iškilo jos, rašančios

tramvajuje, paveikslas ir grįžo jausmai, kurie kirbėdavo krū ti­

nėje ją matant. M a n buvo smalsu, ką ji rašė. D ienoraštį atsiver­

čiau kaip šventą knygą. Dabar sužinosiu tą paslaptį.

Puslapiuose buvo pilna manęs. Ji rašė apie mane, apie tai,

kaip aš apsirengęs ir kokį mane įsivaizduoja. Labai mėgstu

105
skaityti. Tą dieną supratau, kad dar labiau patinka skaityti apie

save. Kai kurie puslapiai mane nustebino.

K e t v ir ta d ie n is

Rašau šiame sąsiuvinyje. N et nepakėlusi galvos jaučiu, kad

žiū ri į mane. Jaučiu glostantį tavo akių žvilgsnį, jis mane

pavergia. K ai žvelgi į mane, m an kyla noras susitvarkyti,

pasitaisyti. Jaučiuosi sutrikusi, kaip tik moteris gali jaustis

sutrikusi priešais vyrą.

Jeigu tavo žvilgsnis nukrypsta kitur, vagiu tavo atvaizdus.

Šiandien esi išsiblaškęs. Gailestauju, kad nesu tau daugiau

įdom i, užtat dabar galiu dažniau į tave žiūrėti. Šįryt pavyko

apžiūrėti tavo rankas. Gražios, šiandien jos be knygos, bet

iškalbingos.

A n t r a d ie n is

Įpratau dairytis laukdama tavo stotelės, kai prie jos artinasi

tramvajus. N e visada pajėgiu sulaukti, norėdam a sužinoti, ar

ten stovi. Kartais užsim erkiu ir atsim erkiu tik tram vajui vėl

pajūdėjus ir tada ieškau tavęs. Ieškau tavęs tarp tūkstančio

neįdom ių pavidalų. Šiandien įlipai. A trodai nemiegojęs, nes

dar gražesnis. Tavo plaukai išsidraikę, nešukuoti. Šukuoju

tave nem atomom is rankom is, o paskui, kai jau būni tvar­

kingas, bučiuodam a tave ir vėl sutaršau. Perbraukiu ranka

per tavo m intis.

Šiandien įlip ai ir atsistojai priešais. A š neišlipsiu. Būk ge­

ras, neišlipk ir tu. Važiuokim e iki paskutinės stotelės. Va­

žiuokim e iki galo. Iki pabaigos. Iki naujo atodūsio pradžios.

Pasilikim e čia, abipusėje mūsų begalybėje.

106
 P e n k t a d ie n is

A r tiesa, kad dviejų žm onių susitikim as visada sukelia ato­

veiksmius, kurie juos abu pakeičia? Kas nutiktų mums, jeigu

m udu iš tikrųjų susitiktum e? Jeigu pasikalbėtume?

Kas tu, koks būni be manęs? Ir koks būtum po mūsų susi­

tikim o?

O aš? Kas pasikeistų mano gyvenime, kokia tapčiau? K ito ­

kia, negu dabar esu?

Šiandien tokie klausim ai manęs niekur nebūtų nunešę, jei­

gu nebūčiau pam ačiusi tavęs bent m irksnį.

Per tave galėčiau netekti galvos. Galėtum būti mano cha­

oso lygtis.

P ir m a d ie n is

Šiandien, pam ačiusi pilką dangų, lioviausi kvėpuoti. O ro

radau tik savo žaidim ų pintinėje. Atsinešiau juos čia, kad iš­

tverčiau. N o ri pažaisti su m anim ? A tsitik tin ai ką nors išsi­

rink. T ik ne abejingumo žaidim ą, šiandien jo žaisti nevalia.

Dangus jau pavogė šį žaidim ą. Žaiskim e slėpynių. A š pasi­

slėpsiu, o tu manęs ieškosi, jei rasi, virsiu labai maža, tada

galėsi įsidėti mane į m arškinių kišenę. A rba žaiskim e, kad

nesislepiu, o pasirodau.

V ilk iu ilgą suknelę. Nes šiandien jaučiuosi kaip Pelenė. Ves­

kis mane iš čia. Veskis mane į puotą. Pašok dar su m anim .

N etrukus išlipsiu ir pabėgsiu. Paliksiu savo batelį, virtusį

pirštine. Esu apgailėtina.

K e t v ir ta d ie n is

Šiandien apsimesiu, kad tavęs nepastebiu, ir nežiūrėsiu į

tave, kol neišlipsiu iš tramvajaus. M a n patinka, kai manęs

107
 ieškai. Kažin kokią mane įsivaizduoji? Kokią iš arti tavo aky­

se save matyčiau? Norėčiau išgaruoti tūkstančiais burbuliu­

kų ir nusėsti ant lango stiklo priešais tave, ten, kur vieną die­

ną mačiau tavo atvaizdą ir savo atspindį. Norėčiau būti tas

savo pačios atvaizdas, kurio vieną dieną neatpažinau. Tu jį

nugram zdinai tarp to, ką jaučiu, ir to, kokia virstu. D ar nesu

savęs tokios mačiusi. Tu esi sandūra tarp manęs ir mūsų.

Tikriausiai tavęs laukiu. G albūt tavęs laukiau. Lauksiu tavęs.

K e t v ir ta d ie n is

Ryt išvykstu, palieku šį tramvajų ir tave jame. Suteikei man

jėgų pakeisti tai, ko nemėgau. Niekada taip ir nepasikalbė­

jome, todėl nežinau, ar tai tu. Įsivaizdavau tave kaip savo

palydovą. Tu įkūnijai jausmus, svajones, norus. Tu buvai

stiprybė, raumenys, veiksmas. Paliksiu tave rytm ečiais čia

sėdintį. Paliksiu tave, pasiim dam a tave kartu am žinai. Pa­

siūlysiu tau paprasčiausiai kavos.

Kodėl taip greitai tave atpažinau iš savo lūkesčių?

Kiek cukraus šaukštelių norėtum į „mano“ puodelį?

Kuo toliau skaičiau, tuo labiau suvokiau, kad savotiškai bu­

vau išbandomas. Akivaizdžiausias įrodym as buvo užrašytas

paskutiniam e lape. Tą dieną, kai ji sėdo į lėktuvą, skrendantį

į Niujorką.

...vakar mudu su Džakom u buvome išgerti kavos. Jis labai

mielas ir malonus, bet galbūt kiek nerangus. Vieną akim irką

kalbantis m an kilo noras jį pabučiuoti, todėl sprukau teisin­

damasi, kad reikia į tualetą. Voką palikau ant stalo. Tikėjau­

si, kad jis norės ir išdrįs perskaityti adresą, kad jį įsidėmės,

nes pats manęs nepaklausė netgi elektroninio pašto adreso.

A š išvykstu ir nežinau, ar jį kada dar pamatysiu. Kad ir kas

108
 atsitiktų, buvo smagu žaisti su likim u. Šiandien, prieš įeida­

ma į išvykim o zoną, akim irką atsisukau. Tikėjausi, kad jis

atvažiuos su m anim atsisveikinti. Atsigręžiau kelis kartus,

pastebėjęs brolis paklausė, ar aš ko laukiu. Atsakiau, kad ne.

A pie mus žinau tik aš.

G albūt pačiai reikėjo paklausti jo adreso, num erio ar elek­

tron in io pašto? G albūt koją pakišo moteriškas išdidum as.

T u ri pusm etį m an paskam binti, rasti ar atvykti pas mane.

Jeigu neieškosi manęs, išsiųsiu tau šį sąsiuvinį, bet jau nebus

jokios prasmės m um s susitikti.

Nežinojau, ar džiaugtis, ar jaustis kvailiu. Tarsi būčiau pakliu­

vęs į spąstus, tarsi būčiau sekęs jos pažym ėta trasa kaip labora­

torinė žiurkė. N am ie savaičių savaites mąsčiau apie savo bėdas,

o ji čia manęs laukė.

V is dėlto buvau patenkintas. Tais rytm ečiais tramvajuje pa­

tirti jausmai nebuvo vien vaizduotė, jie buvo tikri.

Pakilau ir, rankoje laikydam as jos dienoraštį, išėjau. G rįšiu

penktą. Jaučiausi laim ingas ir galva buvo lengva. Tą rytą M an -

hatano gatvėse sutikti praeiviai regėjo m ano šypseną. Vienas

iš buvim o užsienyje m alonum ų - anonim iškum o žavesys. Č ia

nesutiksi pažįstamų. Jokių draugų, kaim ynų, bendradarbių,

nieko iš sporto salės ir panašiai. Niekas nežino, kas esi, ką dirbi,

kur gyveni. Niekas tavęs nepažįsta ir tu nieko nepažįsti.

Tada elgiuosi taip, kaip nesielgčiau ten, kur mane pažįs­

ta. Pavyzdžiui, vaikščiodam as gim tajam e m ieste dažnai n iū ­

niuoju kokią nors dainą, kvailiausia, kad tai suvokęs susigės­

tu. Kad kas nors neišgirstų, tuoj pat liaujuosi. G alb ū t daina

įsibrovė į galvą, nes girdėjau ją bare, ir neranda angos kaip

tos musės, besitrankančios į stiklą. D ainos, kurias dainuoji

to netgi nepastebėdamas. Bet užsienyje nesivaržydam as aš ir

toliau dainuoju. Tą rytą buvau toks laim ingas, kad ilgą ru o ­

109
žą A štuntuoju aveniu ėjau traukdam as grupės „Pooh“ dainą

„Vieniši v y ra i“. Padainavau ją visą ar bent jau tiek, kiek m o­

kėjau. Italijoje iškart būčiau liovęsis, bet Aštuntajam e aveniu

plėšdam as „Vienišus vyrus“ nė kiek nesigėdijau. O oo, kaip

traukiau priedainį:

- Mieeeeeeeeeeeeeeeeeeestų ir neaprėėėėėėėėėėėėėėėėėė-

piam ų platybių Dieve...

Penktą valandą buvau prie M ikelos biuro. Po kelių akim ir­

kų šypsodamasi pasirodė ir ji. K ai ją pamačiau, užplūdo tūks­

tantis jausmų. Buvau susijaudinęs, laim ingas, sutrikęs, išdidus,

patenkintas. Nors ji buvo nepažįstamoji, jaučiau su ja ryšį - ir

jokios įprastos baimės. T ik vėliau sąm oningai išsiaiškinau tą

būseną, o ją susitikęs buvau apspangęs ir nesuvokiau potyrių.

M ikela taip pat jaudinosi. Iškart supratau.

Lauke prisėdome ant vieno iš dviejų suoliukų.

- Jaučiuosi čia šiek tiek kvailai. Skaitant tavo sąsiuvinį per­

sekiojo jausmas, kad buvau kaip dresuojama laboratorinė žiur­

kė, paskam binusi visais tavo pakabintais varpeliais, nelyginant

žuvis tinkle.

- M a n patiko žaisti, išdrįsau ir norėjau pažiūrėti, ar kas

įvyks. Ir štai tu čia. Kai kas įvyko. Nežinau kodėl, bet visada

jaučiau, kad tu m an artimas.

- O kaip žinojai, kad atskrisiu?

- Nežinojau.

- Ką pamanei, kai atsakiklyje vakar radai mano žinutę?

- Pagaliau. Perskaitęs dienoraštį supratai, kad m an buvo

m alonu. Nors čia atvykai ne dėl manęs, o dėl darbo... žinoma.

Paskutinius žodžius ji ištarė šyptelėdama, tarsi viską su­

prantanti.

Buvau toks susijaudinęs ir patenkintas, kad ėm iau taukšti

nesustodamas, kol ji pasakė:

- Leisiu tau akim irką pailsėti ir dabar aš šiek tiek pakalbė­

siu. Kodėl manęs kur nors nepakvietei, kai važinėjome tram va­

110
jum i? Neatrodai drovus. A š išbandžiau viską. N etgi dovanojau

tau pirštinę. Spėjau, kad tu ri merginą, o galbūt tu ri ir dabar...

- N eturiu merginos. A š taip pat galvojau, kad tu ri vaikiną,

tą dieną, kai išvykai, buvau oro uoste.

- Buvai oro uoste... ir nematei manęs?

- M ačiau. Išvydau tave su vyru ir pasitraukiau.

- Buvau su broliu.

- T ik dabar supratau, perskaitęs tavo dienoraštį. Keliais žo­

džiais nenusakysiu, kaip jaučiuosi. A š kaip iš galvos išėjęs. Ir

ne dėl to, ką patiriu gyvenime, o dėl tavęs. Bendraudamas su

m oterim is aš dažniausiai atsipalaidavęs, ne toks nevykėlis. Bet

džiaugiuosi, kad neskubėjau. Niekada nesu taip pasielgęs dėl

moters ir netgi nežinau, kodėl šį kartą taip pasielgiau.

- Ką gi, gal ir geras ženklas. O gal ir vėl norėtum būti koks

anksčiau?

- Ne, taip geriau. Nors nežinau!

K itaip nei pirm ą kartą, kalbėjomės daug. Nors ir labai jaudi­

nausi, praėjus šiek tiek laiko pasijutau gerai ir nurim au. Buvau

laim ingas, laim ė tiesiog tryško, tarsi po oda sproginėtų daugy­

bė burbuliukų. Galbūt šįkart mūsų abiejų svajonė ta pati, nega­

na to - ją kuriam e Niujorke.

M a n patiko, kad kalbėdama su m anim ji nesistengė manęs

žūtbūt suvilioti. O kai kurios moterys taip elgiasi: žvilgsniu,

balsu, žodžiais ar gestais. Ji buvo nuoširdi. A r bent tokį paliko

įspūdį.

- Ką veiki šįvakar? - paklausiau po kelių juokelių.

- Ką veikiu šįvakar? Tikiuosi, tu m an pasakysi.

 11

Romantiška vakarienė
(mėsainiai ir skrudintos bulvytės)

Iškart, nors ir trum pam susitikęs su M ikela, supratau, kad tik­

riausiai pirm ą kartą gyvenim e susidūriau ne su mergina, o su

m oterim i. N etgi nežinau, kaip paaiškinti tą skirtum ą. G al dėl

jausmo, kvapo, kalbėjim o būdo, ypač žvilgsnio. Tikriausiai

žvilgsnis paverčia m erginą m oterim i. Be abejo, sąm oningu­

mas. Kad ir kokio būtų amžiaus, sąmoninga m ergina yra m o­

teris. M ikela buvo moteris, tai buvo galim a suprasti iš to, kaip

kirsdavo erdvę, kaip judėdavo aplinkoje.

Susitarėme susitikti prie mano viešbučio. Jos laukdamas įsi­

vaizdavau mūsų vakarienę kokiame M anhatano restoranėlyje -

prieblanda, tyliai skambanti muzika, šiltų spalvų arba baltų ply­

tų sienos. Susitarėme susitikti pusę dešimtos. Iš baro „Domą“ iš­

ėjome apie septintą. O kai grįžau į viešbutį, į galvą šovė netikusi

m intis nusimaudžius trum pam prigulti. Laimė, susizgribau, kad

vos neužmigau, todėl iškart moviau iš kam bario ir to didžiulio

medvilnės kuokšto, vadinam o lova. Pagaliau buvo rastas mano

lagaminas, taigi galėjau apsivilkti marškinius, kurie man patin­

ka. Nežinau, koks būtų buvęs tas vakaras, jeigu nebūčiau jų v il­

kėjęs. Nulipau į barą ir išgėriau trigubą porciją kavos. Būgštavau,

kad nesnausčiau per vakarienę, o labiausiai, kad pavargęs neim ­

čiau nepaliaujamai žiovauti. Pavalgęs ir išgėręs raudonojo vyno,

žiovauju. O jeigu nesusilaikęs nusižiovausiu jai kalbant?

Vakarieniauti devintą m an iš tikrųjų reiškė trečią valandą

ryto. Bem až visada, kai būnu pavargęs, miegoti einu anksti.

112
Tais vakarais nepajėgiu įvykdyti programos: vakarienė - k i­

nas - seksas, vieną iš trijų tenka praleisti. Jeigu pavargęs einu į

vakarinį kino seansą, sunkiai pavyksta neužsnūsti.

Kelios m inutės po devynių geltonu taksi, ku rį vairavo ponas

su ūsais ir turbanu, atvyko M ikela ir prasidėjo pirm asis mūsų

vakaras drauge.

Pasisveikinusi ji padavė m an telefoną.

- Jį įsitaisiau vos atvykusi, kol dar neturėjau įmonės m obi­

liojo. G a li juo naudotis... Prim ink, kad paskui duočiau ir įkro-

viklį.

- A čiū.

Paskui paklausė, ko norėčiau valgyti.

Prisim indam as Silvijos pamokymus, kad m oterim s patinka

ryžtingi vyrai, žinantys, kur nori eiti, sugalvojau atsakymą, ku­

ris, maniau, bus puikus kompromisas:

- Esu M anhatane, tavo namuose, todėl šįvakar m ieliau lei­

siu tau nuspręsti. Tačiau tik šįvakar.

- N orėtum pasivaikščioti?

- Taip.

Pasivaikščiodam i nuėjome į G rin vič V ilid ž o rajoną.

Jokio m ielo restoranėlio, m uzikos ir neryškios šviesos...

- N orėtum mėsainio?

- Taip, kodėl gi ne.

M ikela nusivedė mane valgyti mėsainių: m ilžiniškų, sun­

kiai virškinam ų, su skrudintom is bulvytėm is, svogūnais ir po­

m idorų padažu.

- Nepiktnaudžiauju, bet retkarčiais m an patinka. Tu ri da­

ryti tai gerai.

-K ą ?

- Valgyti šlamštą, kuris, pati žinau, nesveika. Č ia patys ge­

riausi m ėsainiai M anhatane.

Užeiga „Corner Bistro“ Vakarų Ketvirtojoje gatvėje. Sena­

madiška vieta, kampe už prekystalio ant sienos kabojo televi­

113
zorius. Užeiga ne itin valyva, bet ji neabejotinai buvo išskirtinė.

A n t m edinių stalų išgraviruoti vardai, tokius Italijoje pamatysi

provincijos sum uštinių bare. Jokio šiuolaikiškum o, nei kaip su­

tvarkyta, nei kaip apstatyta. M ėsainiai su skrudintom is bulvy­

tėmis buvo patiekti popierinėse lėkštutėse. Užsisakiau tradici­

nį mėsainį, ji - sūrainį.

Tu riu pripažinti, kad mėsainis buvo vienas iš skaniausių,

kuriuos m an kada nors buvo tekę valgyti. N ors paskui teko iš­

gerti porą stiklų kokakolos, kad jį suvirškinčiau. Pasiėmiau jos

su citrina, nors visuom et geriu gryną. M a n patinka citrinos

skonis, bet geriant skiltelė visada atsiduria prie lūpų ir truk­

do siurbti kokakolą. Be to, nemėgstu traukti pro šiaudelį. Taigi

vakarienė anaiptol nepanėšėjo į įsivaizduotą per pirm ąjį mūsų

pasimatymą; ir nors užeiga nebuvo romantiška, ją tokia paver­

tėme. Šaunuolė M ikela.

Sutikęs patinkančią moterį, atsiskleidžiu jai įsiteikdamas.

N oriu sakyti tai, kas jai patinka. Tikiu osi rasti tą gyvenim o de­

talę, kurią paminėjus ji sako: „Nagi... ir aš taip galvojau, ma­

niau, vienintelė pasaulyje tai pastebėjau.“

M es daug kalbėjomės apie mūsų rytm ečius tramvajuje. Pas­

kui juokaudamas jos paklausiau:

-r Klausyk, M ikela, esi labai miela ir neturi vaikino. K ur sly­

pi bėda? Koks tas gamyklos brokas, kuris, deja, atsiskleidžia tik

po kurio laiko? Rėžk drąsiai!

- Na, tokių žodžių - „esi labai miela“ - negaliu išvis klausy­

tis, bet vis tiek atsakysiu.

Štai, iškart suklydau, nors ketinim ai buvo kuo geriausi.

- M anau, bėda ne viena, turiu jų daug... - kalbėdama šyp­

sojosi ir buvo ironiška. - Iš tikrųjų turiu vieną didelę. Visada

sulaukiu priešingo atsakymo, nei ieškau.

- Ir ko ieškai?

- Jeigu leidžiu vyrui suprasti, kad jis m an patinka ir norė­

čiau su juo gyventi, o ne vien susitikti retkarčiais permiegoti, jis

114
iškart sunerimsta, im a manęs vengti ir aiškinti, kad nenori įsi­

pareigoti, kol galų gale pabėga. N etgi nesupratęs, kad nenorėjau

su juo susižadėti. Todėl išmokau gyventi su tuo, ką vyrai man

duoda, neprašydama nieko daugiau. T ik dažnai būna neįdomu.

Bet jeigu noriu gyventi apie nieką negalvodama, sutinku vien

tokius vyrus, kurie tvirtin a mane įsimylėję jau per antrą susiti­

kim ą ir apipila saldžiai jausm ingom is žinutėm is, apgailėtinais

eilėraščiais, naktinėm is svajomis ir neaiškiais pažadais.

- Viena m ergina m an taip pat nuolat siuntinėdavo rom an­

tiškus žodžius ir eilėraščius... paskui vieną dieną jai atsakiau,

manau, ji įsižeidė, nes daugiau iš jos nieko nebegavau.

- Priklauso nuo to, ką jai atsakei.

- Parašiau jai: „A n t stačių kalvų lynodam as kyla rūkas!“ T a i­

gi mus sieja ta pati bėda. A š irgi dažnai norėdavau, kad mano

elgesys ar žodžiai būtų daugiau nei seksualumas, bet nebūtinai

taptų meilės istorija, išskirtiniu ryšiu. Paskui visada pasipilda­

vo reikalavim ai. Reikėdavo aiškumo, tikrum o, pažadų. Turėjau

tenkinti begalę reikalavim ų ir pateisinti lūkesčius.

- Viskas šiek tiek painu.

- Gerokai painu. O tu Niujorke trum pam ar ketini persi­

kraustyti čia visam laikui?

- Nežinau. Atvykau čia neseniai, tik iš pradžių turėjau šio­

kių tokių sunkum ų, dabar jaučiuosi gerai. Labai daug ko trūks­
ta iš senojo gyvenim o, bet džiaugiuosi čia dirbdam a.
- Kodėl nutarei čia atvykti?
- Norėjau pam iršti savo ru tin in į gyvenimą. Bendrovė, ku­
rioje dirbau Italijoje, priklauso am erikiečiam s, todėl buvo pa­
prasta paprašyti mane čia perkelti. M a n atrodė, kad tai puiki
galimybė, juo labiau kad jau kurį laiką ieškojau aiškum o ir no­
rėjau viską pakeisti. Džiaugiuosi pakeitusi gyvenimą.
- A r kas nutiko?

- Nieko nenutiko, tik nebepatiko, kaip gyvenau. Kokia ta­

pau. Galvojau apie tai jau kurį laiką. O galutinai pastūmėjo bu­

vęs m ano vaikinas, pernai pasiūlė tekėti už jo, bet aš jį palikau.

115
 - Tu irgi sprunki! Supratai, kad jis kvailys?

- Galbūt... būtų palengvinęs gyvenimą. Jis buvo kone tobu­

las. Paolas gražus ir inteligentiškas, jis iš tikrųjų mane mylėjo.

Išskyrus brolį, visi sakė, kad jis auksinis, kaip m an esą pasisekė,

nes kito tokio nerasiu. Draugės, m otina, abi seserys vienu balsu

tvirtino, kad jis m an tinkam as. O aš netgi nežinau, ar išvis gali

būti tinkam as vyras. Tiksliau, manau, kad toks žmogus egzis­

tuoja tik tada, jeigu tuo tiki. Jeigu tuo tiki, galbūt jis tau tinka­
mas. Bent jau kurį laiką. Nors jis m an patiko ir vertinau visus
jo pranašumus, jo nemylėjau. Veikiau mylėjau jį kaip brolį, o

ne kaip širdies draugą. Taigi jį palikau, ir patikėk - p alikti tave

m ylintį žm ogų siaubinga. Reikia daug jėgų. Jis norėjo iš manęs

to, ko negalėjau jam duoti. Palikau jį iš meilės, taip neleisdama

jam gaišti laiko su m anim . Jeigu būčiau likusi su juo, būčiau

pasielgusi nesąžiningai. Bet dabar aš jau kitokia. Pernai pasi­

keičiau kaip niekad, labiau nei per visą gyvenim ą.

- Jis pasiūlė tau už jo tekėti, o tu jį palikai?

- Na, daugmaž taip. A r ne juokinga? V is dar prisim enu tą

akim irką. M es kalbėjomės ir po mano žodžių iš rojaus pate­

kome į pragarą. Atsim enu kiekvieną jo žodį ir m iną. Atsim e­

nu, pabaigoje jis pasakė: „Bet kaip čia dabar: siūlau tau tekėti

už manęs, o tu ne tik kad atsakai ne, bet mane dar ir palieki?

Taigi, jeigu nebūčiau tau pasiūlęs rankos, būtum e likę kartu?

Klausyk, M ikela... elkis taip, tarsi nebūčiau tau nieko siūlęs, ap-
simeskime, kad nieko neįvyko, ir geriau apie tai daugiau nekal­
bėkime.“ Bet aš neapsimečiau, kad nieko neįvyko, ir po dviejų
valandų išėjau iš namų.
Klausiausi M ikelos, sėdinčios priešais mane, ir jaučiausi
taip, tarsi pažinočiau ją m etų metus. Jaučiausi ramus. K ol ji
kalbėjo, m intyse įsivaizdavau ją nuogą. Norėjau ją bučiuoti ir
mylėtis su ja.

Šios m intys mane taip blaškė, kad kai ji paklausė: „O tu ką

čia veiki? Koks darbas tave atvijo į Niujorką?“, turėjo klausimą

pakartoti, nes jos nesiklausiau. Iš mano veido turėjo nujausti.

116
 - Esu čia ne dėl darbo. Norėjau pam atyti tave. Bet neišsi­

gąsk ir nesuprask klaidingai. Neprašysiu tavęs už manęs tekėti.

- Neišsigąsiu.

Po vakarienės su m ėsainiais, kuriuos dar reikėjo suvirškinti,

ji nusivedė mane į „M agnolia Bakery" Blikerio gatvėje valgyti

deserto. Vieną per pusę. V ien sviestas ir cukrus.

- Tikiuosi, nesim aitini taip kasdien. M an o kepenys ruošiasi

atkeršyti.

- Ne, tik šįvakar. Norėjau tau parodyti kai kurias m an m ie­

liausias vietas. G al dar deserto?

- N o ri išvysti, kaip sprogsta kūnas?

Kiek patylėjusi M ikela paklausė:

- Kodėl norėjai vėl mane pamatyti?

- Nes tu m an patinki ir nepajėgiau tavęs išmesti iš galvos.

Č ia buvo mano drąsos išbandymas, turėjau tai padaryti dėl

savęs. Rizikavau pasirodyti juokingas. Draugė įtikino, kad tu­

riu atidaryti duris, ant kurių užrašytas tavo vardas. Turėdam a

tavo biuro adresą ji surado tavo elektroninį paštą ir vis ragino

su tavim susisiekti. Paskui vieną dieną nutariau atvykti tiesiai

čia, jaučiau, kad pasielgsiu gerai. Jau sakiau, niekada nebuvau

taip pasielgęs dėl jokios moters, o nuostabiausia - dabar man

atrodo, kad tai žm ogiškiausias mano poelgis. Nemanau, kad

padariau ką nors keista. Nors atvykdamas čia netgi nežinojau,

ar sutiksiu tave, ar tau bus m alonu mane m atyti; keista, vis tiek

nesijaučiau darąs kvailystę. Suprantu, beprasmybė, bet man

taip neatrodo. Taigi viskas labai keista... Atvykau čia ne todėl,

kad esu tave įsimylėjęs, kad trokštu susižadėti ar manau, kad tu

mano gyvenim o moteris. T ik paisiau nuojautos per daug ne-

klausinėdamas, ar protingai elgiuosi. Galbūt mane čia atvedė

smalsumas. Ir kodėl vis galvoju apie tave, norėčiau šitai supras­

ti. Tikriausiai mane traukia pats neaiškumas.

Palydėjau ją namo. Gyveno Princo gatvėje, virš duonos par­

duotuvės „Vesuvio Bakery“. Troškau ją pabučiuoti. Nors nekal­

117
bėjome apie jos atviravim ą dienoraštyje, susidariau įspūdį, kad

ir ji norėtų mane pabučiuoti. Tiksliau - neabejojau, bet ji nero­

dė jokių ženklų.

Įsmeigiau į ją akis, o m intyse kartojau: „Bandyti ar neban­

dyti, bandyti ar nebandyti...“

Jau palinkau prie jos, o tada ji pasakėm

- Tu pavargęs, bus geriau, jeigu eisime miegoti.

- Taip, bus geriau, - pasakiau netikėtai jai pritardamas, o

paskui pridūriau: - Esi pilna.

- Čia komplimentas? N ori pasakyti, kad per daug prisivalgiau?

- Ne... taip, komplimentas. Tu pilna, nes atrodai visko kupi­

na, sodri. Žinau, keistas komplimentas, bet čia komplimentas.

Ji nusišypsojo.

- M anau, supratau. Tau sunku sakyti kom plim entus.

Atsisveikinom e. Ji padavė įkroviklį ir žengė į namą. Iki vieš­

bučio grįžau pėsčiom is. Atsim enu, visą kelią kartojau: „Galbūt

ji pakeitė nuomonę. Galbūt, kai mane pamatė, jai nebepatikau.

Bet kodėl tada pakvietė vakarienės? G albūt kad išmestų mane

iš galvos. Nesuprantu. Pasakiau jai: „Tu labai miela.“ Jeigu bū­

čiau bandęs ją kabinti, ar būtų sutikusi?

Laukiau nesulaukiau, kada grįšiu į viešbutį, kad galėčiau pa­

skam binti Silvijai ir išsilieti jos atsakikliui.

N etikėtai mobiliajam e, ku rį buvo davusi M ikela, pasirodė

jos žinutė: „M a n buvo gera. A čiū . Žinau tavo klausimą: būčiau

sutikusi.“
 12
Kitą dieną

Niujorke buvau jau daugiau nei keturias dienas, tik ne tu ­

alete. Jaučiausi išsipūtęs. Eidam as gatve dažnai pagadinda­

vau orą, bet vis atrodė, kad ne m ano darbas. Neatpažindavau

kvapo, nes būdavo kitoks. Užsienyje pagadintas oras ne tavo,

jis priklauso svetim iem s. Vaikščiodam as po M anhataną iš­

leisdavau orą, paskui jis sekdavo iš paskos. M a n ai, kad jo at­

sikratei, o dvokas tave tebelydi. Tirštas dvokas, tiesą sakant,

jis tave persekioja. O didžiausia klaida, susijusi su persekio­

jančia smarve, pagadinti orą prieš lipant į autom obilį ir tikė­

tis, kad sm arvė nuo tavęs atstos: tačiau vos atsisėdi, ji iškart

klesteli šalia - užuodi. Dvokas kyla kaip debesys kalnuose.

Tom is dienom is, kaskart eidamas į tualetą nusišlapinti,

m ėgindavau suprasti, ar pasistengęs galėčiau padaryti ką dau­

giau. N ors aš - vyras, šlapinuosi atsisėdęs visai kaip moterys.

Augdam as su m otina, senele ir teta, visada matydavau jas šla­

pinantis atsisėdus. D arau tai stovėdamas tik viešam e tualete.

Atsisėdu netgi draugų namuose. Be to, stovint viskas apsi­

taško ir m an tai nepatinka. Tu riu daugybę įpročių, susijusių

su tualetu. N am ie visada nusivelku m arškinius. Kad netyčia

nenuslystų skvernai. O vasarą netgi išsirengiu nuogai. N u si­

m aunu ir kelnes, tada galiu išskėsti kojas ir pasijusti laisvas.

Suspaudus kojas visuom et atrodo, tarsi kakočiau ilgus, plonus

m akaronus.

119
 Tom is dienom is Niujorke atsisėsdavau ir stenėdavau. Su-

spausdavau dantis ir linguodavau pirm yn atgal. Kaip Rėjus

Čarlzas prie fortepijono.

Keliaujant m an bemaž visada kyla bėdų dėl užkietėjusių

vidurių. Per vienas atostogas su Kam ila kamavausi ilgiausiai.

V id u ria i kaip niekad vargino, nes ji buvo šalia: sudėtinga, nes

gyvenau kambaryje ne vienas. Nors ji buvo mano mergina.

Tame viešbučio kambaryje vonios durys buvo šalia lovos. N e ­

galėdavau eiti į tualetą, nes mane nuo Kam ilos skyrė vos trys

centim etrai sluoksniuotos faneros. Bijojau kelti triukšm ą, bet

nedrįsau jai prisipažinti. Kadangi esu vienturtis, mano požiū­

ris į visus tokius reikalus keistas. Lauke, eidamas gatve, galiu

išleisti orą garsiai kaip dūda, tačiau tik tiek. O šalia merginos,

net ir po daugelio metų, niekada negalėčiau taip pasielgti. Dau­

gybę kartų turėjau sulaikyti ir suvaldyti besiveržiantį lauk orą.

N etgi nesugebu elgtis taip, kaip kartą patarė draugas, kenčian­

tis dėl tokios pačios bėdos: „Einu į vonią ir gadinu orą prispau­

dęs rankšluostį prie užpakalio, tada nieko negirdėti. Prislopinu

garsą. Patikėk, veikia. Tereikia gerai prislopinti.“

M a n niekaip nepavykdavo. Taigi dažnai savęs klausdavau:

„Kai sulaikau orą, kur jis prapuola? K ur dingsta? K ai būdamas

vienas išleidi orą, ar čia tas pats, grįžtantis atgal, ar anas oras

jau prarastas visam laikui?“

Kartą vežiau autom obiliu merginą namo. Pilvas, rodės, tuoj

plyš. K ai ji išlipo, iškart išleidau orą taip galingai, kad išsigan­

dau, ar tik nesuveiks autom obilio signalizacija. Po akim irkos

m ergina grįžo norėdama m an kai ką pasakyti.

- Kas yra?

- Atidaryk, turiu tau kai ką pasakyti.

- Sakyk, girdžiu.

- Nagi, nuleisk žemyn stiklą.

- Ne, ne, nebūtina, girdžiu.

- Gerai, tada nieko nesakysiu. Iki.

120
 Ir nuėjo. M ū sų santykiai sužlugo. Na, akivaizdu, jie ir ne­

buvo rim ti, nes užteko vėjo gūsio (taip sakant) ir jie nutrūko...

K ai atostogaujant su K am ila reikėdavo eiti į tualetą, įtik in ­

davau ją kartu pasivaikščioti, o vos atsidurdavome vestibiulyje

prie registratūros, apsimesdavau ką nors palikęs kam baryje ir

grįždavau. Tada viską turėdavau atlikti greitai, jokio pasiten­

kinim o.

Ir štai M anhatane, praėjus keturiom s dienos, vis dar nie­

ko. Kažin ar Am erikoje yra šnypščiųjų žvakučių, spėliojau. Su­

vartočiau septynias ar aštuonias. M ie la i surengčiau bezdėjimo

varžybas.

Suskambo telefonas. M ikela klausė, ar norėčiau ateiti pas ją

ir kartu papietauti. Kaip ir pirm ą dieną, po kelių valandų buvau

prie jos biuro. Jai pasirodžius, nuėjome į vyno ir maisto barą

„M ora n d i“ netoliese, Septintajame aveniu.

- Ką veikei šįryt?

- Nieko. Vaikščiojau. Po vakarykštės vakarienės užsisakysiu

salotų.

- A š irgi.

- O tu m oki gam inti?

- Taip, m otina išmokė. M ane ir seseris. Ji mano, kad m ote­

riai būtina mokėti gam inti valgį.

- Na, ji teisi. M anau, toks požiūris teigiamas, ir net nepri­

klauso, tu vyras ar moteris. M a n atrodo, kad m okėti gam inti

puiku.

- Sutinku.

- O tu su savo buvusiuoju gyvenai kartu? Gam indavai?

- Taip, gyvenome kartu. Gam indavom e drauge. Bet tiksliau

būtų sakyti, kad ne gyvenau kartu, o egzistavau.

- O kuo skiriasi?

- G albūt gyventi kartu reiškia daugiau nei dalytis, o aš m ie­

liau to vengdavau.

- A r tai viena iš priežasčių, dėl kurios jį palikai?

121
 - Taip. Bet prieš apsisprendžiant m an prireikė šiek tiek lai­

ko, jau pasakojau.

- M an o draugė atsidūrė tokioje pačioje padėtyje, bet ji tu ri

dukterį. Veikiausiai sunku gyventi namuose, kuriuose nebesi­

nori daugiau būti.

- T ik ra i sunku. K ai atsiranda vaikų, manau, viskas tampa

dar sudėtingiau. Buvau pasiekusi ribą ir džiaugdavausi, jeigu

vakarais tekdavo užtrukti darbe. N am ie stengdavausi atsigulti

anksčiau už jį arba ik i vėlumos gulinėdavau ant sofos. K ai ei­

davau m iegoti anksčiau, kartais jis lįsdavo prie manęs, o aš ap­

simesdavau mieganti, bet net jeigu būčiau iš tikrųjų miegojusi,

juk tokiu atveju būčiau atsibudusi; o jis tik keistai aimanuodavo

ir dejuodavo, kol galiausiai liaudavosi ir užmigdavo. Jis nebuvo

kvailas, viską suprasdavo, bet dažniausiai įsim ylėjėliai apsime­

ta, kad nieko nevyksta, neria į krūm us praleisdam i pro ausis

žodžius, kurie galbūt reiškia, kad jie m yli vienpusiškai. Sunku

buvo sakyti: „Ne, mielasis, nieko nėra, tik šiuo m etu aš pavar­

gusi, nes turiu daug dirbti.“ Gana, daugiau nebenoriu to patirti.

Paskutinėm is dienom is susierzindavau vos išgirdusi daugiskai­

tą. Ž in ai, kai draugai tave kur nors kviesdam i arba kalbėda­

m iesi su tavim visą laiką vartoja daugiskaitą: ateikite, eikite,

užeikite? Bet ne iškart įstengiau jį palikti. G albūt dar ir todėl,

kad mane veikdavo draugių ir m otinos kalbos.

- Bet galiausiai tau pavyko. N e visi išdrįstų taip pasielgti.

- Nes nelengva. Palikusi Paolą, turėjau bėdų su savo šeima,

taip pat ir su jo. M a n skambindavo jo m otina ir sakydavo, kad

turėčiau apsigalvoti, jos sūnus esąs šaunus vaikinas. Ir nors

niekada aiškiai nebuvo pasakiusi, leido m an suprasti, kad net­

gi finansiškai verta lik ti su juo. Taip kalbėjo ir mano šeima.

Tėvam s visada buvau keistuolė. Jie m anim nelabai noriai rū ­

pinosi. Nes buvau ne tokia kaip jie. Jie ragino greičiau ištekėti,

anot m otinos, santuoka „atvešianti mane į protą“. Viena sva­

jone mažiau. Šiaip ar taip, visi tikėjosi, kad liksiu su juo. Nors

122
nebuvau įsimylėjusi. Tai mane liūdino labiausiai. Viena draugė

m an pasakė, kad vis tiek turėčiau tekėti už Paolo, nes jis šau­

nus ir kažin ar rasiu geresnį. Be to, m ano am žiaus būtų ge­

riau lik ti su juo. „Tau beveik keturiasdešim t, ko dar nori?“ Nors

buvo trisdešim t penkeri... Jau buvo atsibodę gyventi tarp žm o­

nių, kurie sulaukus trisdešim ties im a tavęs klausinėti: „Kodėl

vis dar neištekėjusi?“ Sakyčiau, moteris nesituokia todėl, kad

neranda tinkam o žmogaus, bet ne todėl, kad ji taip pasirenka.

Viskas atrodo kaip pasekmė. T ik pagalvok, ar nebūtų šaunu,

jeigu moters klaustume: „Kodėl tu ištekėjai?“ Buvau pavargusi,

kad merginos, kurios bet kokia kaina nori tapti žm onom is, žiū­

rėdavo į mane kaip į nevykėlę. Taigi pakeičiau aplinką.

- O dabar ieškai tobulo vyro?

- Tikiuosi, ne... manau, tobulas vyras pagrįstai ieško tobu­

los moters. A š neturiu jokių galimybių.

- Tai ko ieškai?

- Nežinau. G albūt nieko, galbūt visko. Tikriausiai dabar no­

riu ne ieškoti, o patirti tai, ką suteikia gyvenimas. M a n patinka

žaisti. Jaustis laisvai. Niujorke dirbu patinkantį darbą, pati jį

susiradau. Esu laim inga ir didžiuojuosi savim net tada, kai apsi-

pirkinėdam a stum iu p irkin ių vežim ėlį. Jeigu noriu, vakare kur

nors einu, jeigu nenoriu - sėdžiu namie ir skaitau arba žiūriu

film ą, arba gam inu sau ar draugams ką nors skanaus. Kartais

valgau prie padengto stalo, kartais atsisėdu ant žemės, nugara

atsirėmusi į sofą. Atsikem šu butelį vyno - netgi ir viena. M a n

nereikia su niekuo ginčytis. Esu nepriklausom a. G inčiau šią

būseną visom is jėgomis. Visada. Bet ir aš kartais norėčiau apsi­

kabinti, pasiduoti ir ištirpti vyro glėbyje. Norėčiau tokio apka­

binim o, kuris m an leistų jaustis saugiai, nors ir pati m oku ap­

sisaugoti. A š pati gebu savim pasirūpinti, bet kartais norėčiau

apsimesti, kad tokia nesu, ir suteikti m alonum ą kam kitam pa­

sirūpinti m anim . Taip jaučiuosi. Bet nenoriu būti su vyru tik

dėl šito. Negalėčiau taikstydam asi nuolaidžiauti ir nenoriu at­

123
sisakyti laisvės dėl to apkabinim o, kuris bėgant metams dažnai

su visai užm irštam as. Susipratau vėlai. Nedaug vyrų turėjau.

Draugaudama su vaikinu visada būdavau ištikim a. Buvo meilės

istorijų, trukusių metų metus, savo vaikinus galėčiau suskai­

čiuoti vienos rankos pirštais. N et devyniolikm etė dukterėčia

turėjo daugiau vaikinų nei aš. Anksčiau niekada negalėdavau

prasidėti ar tiesiog būti su vyru, jeigu nebūdavau įsimylėjusi

arba mes nebūdavome pora.

- Gyvenai priešingai nei aš. T ik pagalvok, man viskas

atvirkščiai: m ažai meilės ir daug nuotykių; kuo mažiau esu su­

sijęs su m oterim i, tuo geriau jaučiuosi. Taigi kokio vyro ieškai?

- Kad žinočiau... norėčiau vyro, su kuriuo gera. Vyro, ku­

ris sėdėtų šalia manęs kino teatre, restorane ar autobuse. N o ­

rėčiau sutikti žmogų, su kuriuo dalyčiausi ateitim i. Nesakau,

kad būtinai turėtum e susituokti, susilaukti vaikų ir panašiai.

Bet m an nereikia ir tokių, kurie išsigąsta, jeigu paklausi apie

tolesnę nei dvi dienos rytdieną. Kartą birželį paklausiau vaiki­

no, su kuriuo draugavau, ką veiksime rugpjūtį per atostogas. Jis

taip susijaudino, kad dvi dienas buvo praradęs kalbos dovaną, o

paskui pasakė turįs su m anim pasikalbėti - rugpjūtį jis galbūt

norės praleisti vienas. Neieškau vyro, su kuriuo kurčiau šeimą,

bet ir ne tokio žmogaus, su kuriuo negaliu suplanuoti atostogų,

nes jam tai kelia nerim ą. M an e jau užkniso vyrai vaikai. Esu

per sena, kad elgčiausi kaip jaunuolė, ir vis dar per daug jauna,

kad gyvenčiau kaip sena. Norėčiau vyro, kuriam galėčiau pasa­

kyti, kad jis m an patinka, ir jis neišgąstų, kuris nedejuotų, kad

per daug prie jo kabinėjuosi. Norėčiau vyro, kuris manęs tykiai

ieškotų, kai aš jo neieškau. Kaip pasielgei tu čia atvykdamas.

Norėčiau tikro vyro.

- O koks tas tikras vyras?

- Jaučiu, koks jis turėtų būti, nors nem oku paaiškinti. T ik ­

ras vyras. Tai žvilgsnis. Supratingas žvilgsnis. Žvilgsnis tyloje,

m an viską pasakantis. Tai tikra.

124
 M ikela kalbėjo nevaržom ai ir m an atrodė, kad ieško to pa­

ties, ko ieškau ir aš. Kai jai pasakiau, kad nedaug patyriau m ei­

lės istorijų, užtat turėjau daug nuotykių, nesileidau į sm ulkm e­

nas. Nenorėjau aiškinti, kad, pavyzdžiui, viena iš mano santy­

kių bėdų ta, jog būnant su m ergina ilgainiui viskas susilpnėja.

Kūnas nemeluoja. La iku i bėgant noras im a blėsti. K ai myliuosi

su nepažįstama mergina, m an sukietėja tarsi marmuras, norė­

tųsi turėti juos šešis, nes vieno m an neužtenka. Norėčiau jį kiš­

ti visur. O kai santykiai ilgalaikiai, po kurio laiko m ano erekcija

apslopsta. Kartais turėdavau jam padėti ranka, kad išlaikyčiau

jį viduje. Kartą, kai teko jį taip laikyti, mergina iš apačios pa­

noro atsidurti viršuje ir m um s verčiantis jis išslydo lauk. Taip

nutikus, vėl turiu atsidurti viršuje arba už jos, nes tokia padėtis

mane jaudina.

M ane jaudina m oterų paslaptingumas, nepažįstamoji, jos

kūnas, oda, jos kvapas, kaip ji dūsuoja mylėdamasi. A š tyrėjas,

laivavedys, jūrininkas, pionierius, keliautojas. M y liu moteris.

Todėl niekada nebuvau susižadėjęs. A š jas m yliu ir nenoriu jų

išduoti. Kitos moterys mane atitraukia nuo tos, su kuria drau­

gauju. Nesugebu išsižadėti kitų, nes esu negauto bučinio, ne­

pažįstam o kūno ir paslaptingo žvilgsnio auka. Pirm asis ir ilgai

lauktas bučinys. Naujas kūnas, kurį gali paliesti pirm ą kartą.

Pagaliau pam atyti krūtį, kurią buvai tik neaiškiai įžvelgęs per

suknelės klostes. Pakelti sijoną ir pam atyti kojas, šlaunis. Kel­

naičių linijas. Bučiuoti pėdą, uosti kaklą. Pam atyti moters iš­

raišką, kai pasiekia didžiausią m alonumą. Pasaulis tarsi susto­

ja, kai moteris tau šypsosi. M oters iškirptė ir krūtinė, nors ir ne

itin graži, visada traukia žvilgsnį, kaip ir avarija kelyje: važiuo­

damas pro šalį sulėtini greitį, kad pažiūrėtum . V isi šie pojūčiai

m an tu ri tokį patį poveikį kaip psichotropinės medžiagos.

M y liu moteris, visada jas mylėjau. Ir kaipgi jų nemylėti? M o ­

terys tokios gražios. Gražus jų kūnas, jų rankos, oda, surizgę jų

m inčių vingiai. Gražūs spalvoti jų svajonių kvapai. Kaip ir jų

125
baimės, nerimas. M y liu jų judesių grožį. Tai, kaip jos nusišluos­

to ranka ašaras ir netikėtai nusišypso, liovusios verkti it mer­

gaitės. Netikėtus šviesos blyksnius. M y liu moteris. Be jų būčiau

jau pasitraukęs. Be jų niekada nebūčiau grįžęs.

Visada toks buvau. Jei kalbėdamas telefonu išgirstu, kad at­

ėjo žinutė, m an iškart pasidaro nebeįdomu kalbėti, nes be galo

smalsu sužinoti, kas ją atsiuntė. Nebegaliu susikaupti prie to,

ką darau. Taip visada elgiuosi ir su m oterim is: visuom et gal­

vojau, jei susitikinėsiu su viena, prarasiu visas kitas. V isu r toks

buvau. K ai ėjau į karatė, žaidžiau stalo tenisą, futbolą, krepši­

nį. Niekada nebuvau atsidavęs tik vienai veiklai. Kasinėdavau

tūkstančius duobių, tikriausiai todėl nieko ir neradau.

M ikela mane išmokė vieno svarbaus dalyko.

Bet tom is dienom is to dar nežinojau.

 13
Maudynės kartu duše
(ir pirm oji naktis)

Vakare ir vėl kartu sutarėme vakarieniauti. Laim ė, šįkart pa­

sirinkom e restoraną. Prieš tai pavyko nueiti į tualetą: valio!

Vakarieniavom e restorane „M acelleria“, M itp akin g o rajone.

Atsim enu, šalia mūsų staliuko sėdėjo pora, vyras ant kaklo tu­

rėjo tatuiruotę - raudonas lūpas, tokios lieka po padažytų lūpų

bučinio. M a n niekada neužteko drąsos pasidaryti tatuiruotę.

Viskas dėl baimės, kurią kelia žodis „am žinai“. G albūt vieną

dieną ryšiuosi. T ik ne ant kaklo.

- T u ri tatuiruočių?

- Ne, bet norėčiau vieną išsitatuiruoti.

-K u r?

- G albūt ant kulkšnies.

- O ką norėtum išsitatuiruoti?

- Na, jau kurį laiką galvoju, bet dar neišsirinkau, kas patik­

tų. O tu turi?

- Ne... bet anksčiau ar vėliau vieną tikrai pasidarysiu.

Po vakarienės vaikštinėjom e be tikslo, o paskui prisėdome

ant suoliuko Tėvo Dem o aikštėje, nes ten skam bino mergina,

greičiausiai japonė, ir vaikinas. Jis elektrine gitara, o ji - bosine.

Populiarias dainas iš vesternų. Žiūrėdam as į juos vaizdavausi,

kad juodu pora. Nežinau kodėl, gal patiko įsivaizduoti, kad jie

kartu keliauja po pasaulį m uzikuodam i.

- Kaip manai, jie pora ar tik kartu skambina? - paklausiau

M ikelos.

127
 - M anau, pora.

- Pritariu.

Paskui perėjome Šeštąjį aveniu ir vaikščiodam i pasiekėme

m ažytę M inėtos gatvelę. Č ia kalbėdamiesi pirm ą kartą pasibu­

čiavome. Atm ečiau jai plaukus ir suėmiau veidą. Pats geriausias

bučinys. Ilgas, švelnus, lėtas. Tikras. K ai mūsų lūpos susilietė,

mane nukratė. Buvau toks laim ingas, tarsi po ilgų ieškojimų ra­

dęs trūkstam ą dėlionės kibuką piešinio dangui užbaigti. M atyt,

esu bučiuoklis, todėl susijaudinu bučiuodam asis. Labai patinka

bučiuotis. V isai kaip tam penkiolikam ečiam vaikinukui, koks

buvau. Niekada nesilioviau bučiuotis, net užaugęs. M a n patin­

ka bučiuotis prieš m ylintis, m ylintis ir paskui. A š iš tų vyrų,

kuriem s patinka bučiuotis ir pasimylėjus. M a n taip patinka, po

bučinių net nebūtinai tu ri būti seksas. M ėgstu patogiai įsitai­

syti ant sofos ir nesiliauti, kol nepaskausta žandikaulis, o lūpos

im a degti. Tiesiog valgau m oterų lūpas. Geriau be lūpdažių ir

lipnių blizgių. N oriu jų nepagražintų. Patinka ir pasisavinti bu­

činiai. Tokie, kai, norėdamas ko nors iš šaldytuvo, eini ir stab­

telėjęs prie jos pabučiuoji. Prispaudi ją prie sienos ir apsvaigini

bučiniu. Netikėti, nelaukti bučiniai. N utinka ir taip, kad per­

traukiu ją kalbančią, nes negaliu sulaukti, kol baigs. Ž iū riu į

m an patinkančios moters lūpas ir net nebegirdžiu, ką ji sako.

Trokštu tik jausti tas lūpas. Ir jas čium pu.

Tą naktį nakvojau pas ją ir eidam i į lovą mes kartu turš-

kėmės duše. M erginos iš tramvajaus kūnas, kurį įsivaizdavau

mėnesius, pasirodė visas iš karto. Neišrengiau jos pamažu, kaip

nutinka dažniausiai. T ik paskui ėmiau žiūrėti į ją atidžiau, kad

geriau pažinčiau.

- Nusim audysiu duše, - pasakė.

O m an išsprūdo:

- G aliu kartu?

Išsiveržė kaip vaikui, kuris negalvoja, ką galim a sakyti, pa­

prasčiausiai pareiškia norą. Beje, mano kūnas ne toks ir pui­

128
kus, kad ją pavergtų. Priešingai. Iškart puoliau vardyti savo trū ­

kum ų, norėjau užbėgti už akių, kol ji neįvertino. Neatrodė labai

susidomėjusi, žiūrėjo m eiliai ir juokėsi iš sąmojo. M an o kūnas

tu ri daugybę trūkum ų. K ai kurie nepaaiškinam i, tarkim , nesu

plaukuotas, bet ant nugaros, šiek tiek žemiau m enčių, styro du

plaukų kuokšteliai. D v i plaukuotos salos. Nedaug, bet vis tiek.

Kažin kam jie. Šio trūkum o neįtraukiau į sąrašą tą vakarą, nes

buvo ant nugaros, galėjau nuslėpti.

Į mano klausim ą ji atsakė iškart, nė negalvodama:

- Žinom a. Paim siu tau švarų rankšluostį.

Po kelių m inučių vonios kam baryje ji jau rengėsi, mačiau ją

neryškiame plonytės šviesos ruože tarp durų ir staktos. M a n

buvo smalsu pam atyti jos kūną. Tereikėtų peržengti slenkstį ir

rasčiau ją ten, visa būtų mano, ją paliesčiau. Galėjau ją liesti, jos

trokšti ir ją turėti.

K ai įlipau į dušo kabiną, ji jau stovėjo po karšto vandens sro­

ve. Buvo m alonu m atyti jos plaukus, sušlapę jie prisiplojo prie

galvos. Iškart supratau, kad tai, kas jai buvo karštas vanduo,

m an reiškė deginantis. Nepaisiau, kad atėjau jau apdovanotas

erekcija. Pasibučiavome. Jos oda buvo švelni. Prausiau ją. Įsipy-

liau skysto m uilo iš vieno indelių, padėtų ant grindų kabinoje,

ir ją išm uilinau. Pečius, kaklą, krūtis, pilvą. Nugarą. Stengiausi

neskubėti liesti ten, nors labiausiai to troškau. Paskui atsiklau­

piau ir ploviau jai pėdas. Tarsi būtų deivė. M a n ji buvo tokia.

Paskui kojas ir galiausiai ten. Visą laiką klūpėdamas. M a n

neatrodė tikra, kad galiu ją taip liesti ir bučiuoti. Bučiavau ją

klūpėdamas. Prisipažinsiu, gėriau ją. Gėriau ir vandenį, tekantį

nuo jos kūno.

Nebuvau įsiskverbęs į ją. M es nesimylėjome. Kai baigiau ją

prausti, ji nuprausė mane.

Kai išėjome, paėmiau rankšluostį, vėl atsiklaupiau ir ėmiau

ją šluostyti, kad nesušaltų. Pradėjau nuo pėdų. Nušluostęs iš­

kart paliesdavau odą lūpom is ir pabučiuodavau. M a n patiko

129
bučiuoti pėdas. Tada kilau aukštyn. Kojos, keliai. Šluosčiau, lie-

čiau ir bučiavau. Ji kvepėjo. Pasiekiau krūtis, kaklą, pečius. L ė ­

tai bučiavau ausis, anaiptol ne vangiai pakštelėdamas. Paskui

pats greitai nusišluosčiau ir vėl grįžau prie jos. Plaukai. Šukavau

ją, o paskui pabučiavau jai galvą.

Atsigulėm e į aukštą, baltą, m inkštą lovą. Tarsi į pūkinį de­

besį. Patepiau ją kremu. Nemasažavau, tik patepiau. Masažas

man atrodė pernelyg nuvalkiota. Kai ji gulėjo ant pilvo, slysda­

mas ranka aukštyn pasiekiau ją. Buvo susijaudinusi. A š taip pat.

Norėjau kraustytis iš proto ir išvesti iš proto ją. Norėjau mylėtis

kaip dar niekada. Norėjau, kad ji užm irštų visus kitus kartus.

Troškau, kad čia jai būtų pirm as kartas. Kad turėjau daug mote­

rų, šįkart m an padėjo. Nors jausmų srityje buvau susivaržęs, su­

sikaustęs, įsitempęs, mylėdamasis jausdavausi padėties šeim i­

ninkas. Norėjau jai ištarti žodžius, kuriuos visada sako mecha­

nikas, kai nuvežu jam automobilį: „Nesijaudink, patikėk, žinau,

prie ko kišu rankas.“ Supratau, kad gana neskoninga. M ikela

prisipažino turėjusi nedaug vyrų ir beveik visi buvo įsimylėję

sužadėtiniai. O tokie bemaž visada m ylisi blogiausiai.

Liečiau ją. Girdėdam as ją dūsuojančią, švelniai paprašiau

atsigulti ant nugaros ir užsim erkti. Bučiavau ją, šokinėdamas

nuo vienos jos kūno vietos prie kitos. Norėjau, kad tik tą aki­

m irką, kai ją palytėdavau, nuspėtų, kur ją liečiu lūpom is. Kad

pajustų mano kvėpavimą. Užsibuvau ten ilgą laiką. Svarbu

buvo susipažinti su jos kvapu prieš m ylintis. Savintis jį liežuvio

galiuku, tarsi būtų gėlės nektaras. Vogti jį pirštais ir justi lūpo­

mis, burna. Ilgai. K ai į ją įsiskverbiau, ji taip nekantravo, kad

akim irksniu patyrė orgazmą. Atsim enu, tada skambėjo „Pink

Floyd“ albumas „Apsisprendim o varpas“. Liesti jos odą, žiūrė­

ti į akis, ją uostyti, spaustis kūnu prie jos, prisiglausti prie jos

krūtų krūtine. Jausti ir m atyti ją, besimėgaujančią dainų „Viena

grupė“, „Negyvenamoje saloje“ ir „G rįžtant į gyvenimą“ m elo­

dijom is, buvo su niekuo nepalyginam a patirtis.

130
 Nežinau, ar m an pavyko priversti ją pam iršti visus kitus

vyrus, tikiuosi. Pasimylėję gulėjome lovoje, galvas padėję ant

tos pačios pagalvės, ir žiūrėjom e vienas į kitą tylėdam i. Paskui

nuėjome į virtuvę užsiplikyti arbatos. Įsisupusi į baltą apklotą,

ji atrodė nelyginant M arija. Vėl užsim oviau trum pikes. Kam ­

barys skendėjo tamsoje, apšviestas tik silpnos virtuvės šviesos,

sklindančios virš viryklės. M ikela, baltas apklotas, jos plaukai,

virpantys po ekstazės, du balti puodeliai - arbatos pakelio siūlu

ji žvejojo pabėgusias m intis; nežinau, kodėl šis vaizdas įsirėžė

atmintyje. D ažnai jį matau. Galbūt tai buvo tobula mano sva­

jonės ir tikrovės vienybė. Tarsi horizontas, kur susitinka žemės

ir dangaus pasauliai. Ji gurkšnojo arbatą susigūžusi ant kėdės,

rankom is apglėbusi kelius. M ažytė ir jaudinanti. Kaip tik taip

tą akim irką pagalvojau. M ikela pernelyg jaudinanti. Nepakar­

tojam ai savaip. M ane jaudino, kaip ji mąsto. Kaip kalba, juokia­

si, vaikščioja. Jos odos kvapas virp in o širdį. M ylėdam asis godo­

jau, kad tik tai norėčiau daryti gyvenime. Būti kuo arčiau jos.

Paskui atsigulėme į lovą ir, susikabinę m ažaisiais rankos

pirštais, užmigome.

Pabudau pusę septynių. Pro langą skverbėsi šiek tiek švie­

sos. M ikelos lova buvo aukšta. Joje buvo keturios pagalvės, ji

miegojo ant šono, vaisiaus poza, pagalvę įsispraudusi tarp ke­

lių. G alim a m iegoti pačiom is keisčiausiom is pozom is. Aš, pa­

vyzdžiui, dažnai miegu vieną koją pakišęs po apklotu, o kitą

iškišęs. Tarsi raitas.

Lėtai, kad jos neprižadinčiau, išlipau iš lovos. M a n vaikščio­

jant visi nam ai gaudė. Parketas įgarsino žingsnius. Nuėjau nu­

sišlapinti į tualetą. Visada savęs klausdavau: jeigu eini į tualetą,

kai tavo moteris miega, kas būtų blogiau - nuleisti vandenį ir

riziku oti ją pažadinti ar viską taip ir palikti? Nuleidau vandenį,

ji nepabudo. Patraukiau į virtuvę ruošti pusryčių, bet nežino­

jau, ką ji dažniausiai valgo. Jos dar gerai nepažinojau. U žplikiau

kavos, arbatos, paėmiau iš šaldytuvo apelsinų sulčių, paskrudi­

131
nau duonos ir sudėjau ant stalo visas uogienes. Paskui virtuvė­

je įjungiau m u zikin į centrą ir įdėjau kom paktinę plokštelę. Jų

buvo apie dešimt ir svarsčiau, kurią pasirinkti. Galiausiai tarp

m an labiausiai patinkančių liko Noros D žouns albumas „Išeik

su m anim “ ir „M orcheebos“ albumas „D id i ramybė“. Pasirin­

kau pirm ąjį. Pritildžiau garsą ir pažadinau M ikelą, paklausiau,

ko ji norėtų.

- Kavos.

Nunešiau jai kavos į lovą. Paskui nusiprausiau po dušu. A p ­

sim oviau kelnes, tuo m etu ji prisėdo prie stalo. Suvalgė šiek tiek

duonos su uogiene.

- D ėkui už pusryčius, - pasakė išvargusiu balsu.

Atsisėdęs ant sofos baigiau gerti kavą. Ji buvo apsirengusi

pirm ą po ranka pasitaikiusį drabužį: m ano m arškiniai jai buvo

akivaizdžiai per dideli ir beveik siekė kelius. M a ty ti iš po jų

kyšančias jos kojas buvo jaudinama. Pakėlusi puodelį prie lūpų,

ji paslėpė veidą, mačiau tik jos akis - mūsų žvilgsniai susitiko.

Jos žvilgsnis buvo aiškus, tiesus ir nuoširdus. Paskui ji užsikėlė

koją ant kojos ir aš nebesusivaldžiau. Pakilau, prisėdau šalia jos,

suėmiau rankom is jos veidą ir pabučiavau. Liežuviu įsiskver­

biau kuo giliau jai į burną, nutraukiau ją ant žemės, atsagsčiau

m arškinius ir jos skaidri oda mane užbūrė. Viena ranka suė­

m iau krūtį, o kita laikiau sprandą saugodamas, kad nesiliestų

prie grindų. G o džiai bučiavau pečius ir kaklą. O da buvo švelni

ir kvepėjo pabudim u. Įsiskverbiau į ją. Jos bučiniai ir liežuvis

buvo kavos skonio. Ranka sugriebiau stalo koją ir tvirtai su­

spaudžiau. Šis vaizdas neišdildom ai įstrigo atm intin. Paskui

vėl atsidūrėme lovoje. Toks buvo mūsų rytin is pasisveikinim as.

Juokdamiesi, švelniai pasitrindam i nosim is, ištarėme ir balsu:

- Labas rytas.

Paskui palydėjau ją į darbą.

 14

Žaidim as

Tą rytą jos kvapas tvyrojo aplink mane ir m an tai patiko. Są­

m oningai nesiprausiau. Atrodė, jeigu ja kvepėsiu, dieną ir vyrai

m an bus malonesni.

Ją palydėjęs ėjau pasivaikščioti ir atsidūriau kavinėje „Lo­

tus Lange", K lin ton o ir Stantono gatvių sankirtoje. Raudonos

grindys, m ediniai stalai ir kėdės, visi skirtingų spalvų ir for­

mų, o kavinės gilum oje - knygynas. Ir šioje vietoje buvo daug

jaunuolių, atėjusių po vieną; jie rašė, skaitė, svajojo, žiūrėdam i

pro langą. Neprisim enu, kad kada būčiau matęs vienišą jaunuo­

lį savo miesto bare. O čia įprasta. Pas mus į kavinę eini arba

greitai išgerti kavos, arba su draugija. Č ia jie valandų valandas

dirba įsijungę kom piuterį, o šiam išsikrovus įjungia į elektros

lizdą net neatsiklausdami. Taip elgiausi ir aš, paskui žiūrėda­

mas pro langą išgėriau kavą. Dangus buvo apsiniaukęs, tą rytą

saulė nešvietė. Žiūrėjau į praeivius. Beveik visi nešėsi puodelius

su kava, dviratininkai krepšius buvo užsimetę per petį, daug

geltonųjų taksi ir galingi autom obiliai kėlė triukšm ą kaip laivai.

Tarsi kine. Buvau film e. Išsiunčiau žinutę Silvijai: „Mylėjausi.

Šįkart su ja.“ Po dviejų m inučių ji paskambino. Kalbėjomės il­

gai. Draugas manęs iškart būtų kuo sm ulkiausiai išklausinėjęs,

koks jos kūnas ir kokia ji lovoje. O Silvijai labiau rūpėjo, kaip

jaučiausi, apie ką kalbėjomės, ar ji vis dar m an patinka kaip

anksčiau, o gal kas pasikeitė. Papasakojęs jai viską, iš jos balso

ir žodžių supratau, kad džiaugiasi dėl manęs. Jaučiau tai. A tsi­

133
menu, baigdama pokalbį ji pasakė: „Norėčiau šiandien būti ten,

kad pamatyčiau tavo veidą.“

Netikėtai įžengė labai graži mergina. Šviesaus gym io, tam ­

siais plaukais ir raudonom is lūpom is. Kalbėjo su prancūzišku

akcentu. Glėbyje laikė juodą šuniuką. M ažyčiuką. Tokie vaiz­

dai sugraudina net ir tokį stačioką kaip aš. Prieš paim dam a

ir sumokėdama už kavą, ji pastatė šunelį ant žemės. Po kelių

akim irkų jis prišlapino. M ergina atsiprašė ir popierinėm is ser­

vetėlėmis puolė valyti, bet vaikinas prie baro m andagiai pasa­

kė, kad ji nesijaudintų, jis viską sutvarkysiąs. Vieną dieną, kai

buvau mažas, o tėvas jau buvo palikęs namus, senelė nusivežė

mane pas draugę - manęs ten laukianti staigmena. Kai nuva­

žiavome, senelės draugė nusivedė mus į kiem ą už namo, ten

stovėjo dėžė su keturiais šunyčiais.

Senelė tarė:

- Išsirink vieną.

Sutrikau, norėjau visų keturių. Išsirinkti vieną iš jų buvo be­

veik neįmanoma, juo labiau kad ir senelė neištvėrusi pasakė:

- Nagi, Džakom ai, rinkis, juk negalime pasiim ti visų.

Norėjau jai atsakyti: „Tikrai? Jie tokie maži, nam ie tilptų.“

G aliau siai vienas iš ketverto bandė išlip ti iš dėžės, šokinė­

damas ir krisdam as atgal. Jį ir pasiėm iau. N e aš jį išsirinkau,

o jis mane. Jis buvo patinėlis ir pavadinau jį Kokiu. Bet m o ti­

na nenorėjo la ik y ti jo namuose, nes jis teršdavo ir braižyda­

vo grindis, todėl nors buvo m ano šuo, jis gyveno pas senelę.

Šiaip ar taip, aš irg i beveik visą laiką leisdavau pas ją, todėl

nedidelė bėda.

Kartą, praėjus keliom s dienoms, kai K okį parsivežėm, jis

prišlapino virtuvėje. Pam ačiusi balutę senelė stvėrė šuniui už

sprando ir lyg pašluoste ėmė valyti jo šlapimą. Šluostė šlapi­

mą šuns snukučiu. Pratrukau verkti. Niekada nebuvau matęs

senelės besielgiančios taip žiauriai, buvo neįprasta. Paskui ji

m an paaiškino, kad taip jį pam okiusi daugiau nam ie nesiusioti.

134
Lioviausi bliauti, liepiau K okiui taip nesielgti. Daugiau to ne­

mačiau, bet negaliu pasakyti, ar kai manęs nebūdavo, jis taip

nedarydavo. Dabar norėjau gražiajai m erginai patarti, kad išva­

lytų šlapimą šuns snukiu, o ne popierinėm is servetėlėmis. Ba-

lažin kaip būtų sureagavusi į patarimą. Išėjau nieko nepasakęs.

Ėm ė lyti. Sm arkiai. Am erikoje, kai pliaupia kaip iš kibiro,

sakoma: i t ’s r a in in g ca ts a n d dogs. Lyja katėmis ir šunimis...

jergau!

Saugodamasis lietaus, atsidūriau po kino teatro „Sunshine“

stogu, Rytų Hjustono gatvėje. Buvo pusė vienuoliktos ryto, vie­

nuoliktą pradeda rodyti pirm ą seansą. Kinas rytą: tikra pasaka.

Nusipirkau bilietą ir užėjau. N uo spragėsiu kvapo tokią valan­

dą m an darėsi bloga. Iš pradžių salėje sėdėjau vienas. Prasidė­

jus film ui, buvome penkiese.

A n g lų kalbos mokytoja sakydavo, kad vienas iš greičiausių

būdų išm okti kalbą - eiti į kiną ar teatrą, nors iš pradžių ir nie­

ko nesuprasi. M atyt, paplitusi nuomonė, regis, salėje visi buvo­

me užsieniečiai.

Į dalykų, kurie m an gyvenim e patinka, sąrašą įtraukiau: k i­

nas rytais.

Išėjęs iš film o perskaičiau M ikelos žinutę: „Turėsiu pertrau­

ką apie antrą, galim e kartu papietauti. Norėčiau tau kai ką pa­

siūlyti.“

Prieš pasimatydamas su ja, trum pam užsukau į viešbutį.

Prie viešbučio sutikau Alfredą, už dolerį jis papasakojo dar

Vieną juokelį, šį kartą supratau: „Vyras nueina pas gydytoją ir

sako: A tle is k ite , g y d y to ja , t u r iu b ėd ą . M a n o d a ik č iu k a s v is a d a

k ietas, visą p a r ą , ko g a lite m a n išra šy ti? Gydytoja nusišypso ir

jam atsako: V algį, p a sto g ę ir tū k s ta n t į d o le r ių p e r m ėnesį..!'

M ikela nusivedė mane valgyti į parduotuvę, kurioje pre­

kiaujama siūlais ir m ezgim o reikm enim is. Joje yra baras, todėl

galim a ir pavalgyti, bet iš tikrųjų tai parduotuvė, kurioje žm o­

nės susėda prie stalų ir mezga. Geria, valgo, kalbasi ir tuo pat

135
m etu nusimezga m egztinį, šaliką ar dar ką nors. Ir daugybė

vyrų mezginėja kaip senutės. Ši vieta Bedfordo gatvėje vadinasi

„The Point“.

Prisim iniau senelę: kai buvau mažas, ji nuolat megzdavo, to­

dėl paprašiau jos, kad mane pam okytų, taigi šiek tiek mokėjau

megzti. A n t staliuko gulėjo du virbalai su pradėtu m ezginiu

ir kas nori galėjo toliau tęsti darbą. K ai pasakiau M ikelai, kad

ir aš moku, privertė num egzti kelias eiles. Nors darbavausi lė­

tai, vis dar prisim iniau. Paskui prisėdome valgyti.

- Ką veikei šįryt?

- Buvau kine.

- Jeigu tik norėtum , pasiim siu laisvą dieną ir eisiu kartu

su tavim . Gerai?

- Žinom a, norėčiau, juk aš čia dėl tavęs, prisim eni?

- M a n patinka, kai tai sakai.

Kai valgėme didriestainį su tepamuoju grietinėlės sūreliu ir

pom idorais, ji tarė:

- Atsim eni, aną dieną kalbėjomės, kad jeigu bendrauji su

asmeniu be jokių įsipareigojimų, jis tave įsim yli, o jeigu jis tau

rūpi ir tu jam apie tai pasakai, jis pabėga.

- Žinom a, prisim enu. Am žiaus bėda.

- Taip pat sakei, kad dažnai susitvardai, nes jeigu atsipalai­

duotum , tave gali suprasti klaidingai.

- Prisim enu.

- Taigi vakar vakare m an buvo labai gera su tavim , tiksliau,

visada su tavim gerai jausdavausi. Kad ir kaip keista, jau ir tada,

kai matydavomės tramvajuje prieš m um s susipažįstant.

- A š taip pat.

- Taigi norėčiau tau kai ką pasiūlyti.

- A r turėčiau sunerim ti?

- Ne, tai tik kvailiojim as, žaidimas. Tau patinka žaisti?

- Taip... tiksliau, priklauso...

- Kiek dienų dar būsi Niujorke?

136
 - Devynias.

- Taigi, kad niekam nereikėtų tvardytis ar išsigąsti dėl kito

dėmesio, kai ką sugalvojau.

- Nagi, sakyk.

- Susižadėkime.

- Kaip susižadėkime?

- Kol būsi čia. Siūlau: susižadėkime, paskui, kad ir kas at­

sitiktų, po devynių dienų išsiskirkim e. Laikinos sužadėtuvės.

G aliojim o laikas didelėm is raidėm is aiškiai užrašytas pakuotės

viršuje.

- Laikinos sužadėtuvės?

- Taip, susižadėkime, bet jau dabar sutarkim e išsiskirti,

kad ir kas nutiktų. Tu būsi Niujorke dar keletą dienų. M es rū­

pinsim ės vienas kitu, darysim e viską, ką norėsime, o baigian­

tis devintai dienai išsiskirsim e. Taigi bus neįm anom a suprasti

vienam kito klaidingai. Sakei, kad būdamas su mergina nori

ją mylėti, atsipalaiduoti, dovanoti jai gėlių, rašyti eiles ir visa

kita, bet nesielgi taip, nes bijai ją pavergti, juk paskui gali ap­

sigalvoti... Jeigu norėtum m an visa tai duoti, m an patiktų, ir

pati norėčiau visa tai tau suteikti, jeigu galėčiau. Būdam i kartu,

mes jaučiamės gerai, kodėl tenkintis vien vakarienėm is ir sek­

su? Pasinaudokim e kiekviena galimybe išreikšti save. Kvailokas

žaidim as, bet galbūt bus linksm a, ką gali žinoti? A r tu kada

buvai susidėjęs su kuo nors, žinodam as galiojim o laiką? Tai ne

vien seksas, ne vien žodžiai „mylėsiu tave am žinai“, tai trečia

galim ybė dviem žm onėms būti kartu. Ką manai? Pabandykime,

ką prarastume? U žuot tapę paprasčiausiais sekso partneriais...

M es neturim e ku rti santykių, o tik patirti juos nevaržydam i

vienas kito laisvės. Pabandykim e ir pažiūrėkim e, ar šitai veikia,

ar m um s to pakaks, ar taip galėsime p riim ti viską, ką galime

duoti vienas kitam . M a n šovė į galvą ši m intis, nes jaučiu, kad

mes panašūs. Tarsi tirtu m pažįstamą vietą. Tai, kas priklauso

m um s abiem. Būtų gaila tai prarasti. Visada apima jaudulys,

137
kai sutinki panašų į save. Su tavim taip ir jausdavausi. Su tavim

pajutau kibirkščiavim ą.

- O kas yra kibirkščiavim as?

- Dviejų asmenų darna. Atrankinė gim inystė. Tai, ko su k i­

tais žm onėm is nepasiseka pasiekti net po daugybės metų.

Tiesą sakant, nežinojau, ką sakyti. '

- Dabar turiu eiti, pagalvok... iki.

Ji mane pabučiavo ir nuėjo. Vėl išdūm iau ilgai vaikščioti,

apsėstas m inčių apie žaidim ą. Nesupratau jo prasmės. Kodėl

būtina susižadėti? U žtektų gyventi šia akim irka. Bet M ikela

protinga. Jeigu ji pasiūlė tokį žaidim ą, turėjo priežastį. Šįryt jai

pasakiau:

- Klausyk, nenoriu tavęs išgąsdinti, bet esi m an labai artim a

ir noriu būti su tavim . K ai vakar vakare prausėmės po dušu ir

paskui mylėjomės, atrodė, kad seniausiai tave pažįstu. Niekada

dar nesu patyręs tokio jausmo. Tačiau neišsigąsk. Šįryt pabudęs

norėjau netgi n ulipti ir nupirkti tau gėlių, bet pamaniau, kad

perlenksiu lazdą.

- G ėlių arba nuperki, arba apie jas nė neužsim eni, - atsakė

M ikela. - O dėl tavo baimės, kad aš išsigąsiu, pasakysiu: jeigu

būčiau ta, kuri išsigąsta, tavęs juk čia nebūtų, tiesa? Liaukis elg­

tis kaip išpuikėlis.

- Išpuikėlis? Kada taip elgiausi?

- Tu išpuikėlis. N uo pat pradžių nesiliauji kartoti, kad neno­

ri manęs išgąsdinti, nenori, kad im čiau nerim auti. Tarkim , kai

pirm ą vakarą ėjome vakarieniauti, pasakei, kad čia atvykai, nes

norėjai mane ir vėl pam atyti. Labai gražūs žodžiai. Jie mane

sujaudino, m an buvo m alonu juos girdėti. Kodėl paskui iškart

turėjai pridurti, kad nesuprasčiau klaidingai, kad neim čiau ne­

rim auti? N et ir dabar pasakei: nenori, kad im čiau nerim auti. Esi

išpuikėlis. M anai, kad tu ri kitiem s aiškinti, juos ginti, saugoti,

perspėti. Tau atrodo, kad darai gera, bet iš tikrųjų taip elgiasi

žmogus, kenčiantis nuo pranašum o komplekso.

138
 - Pranašum o komplekso?

- Juk bendrauji su suaugusiaisiais: kiekvienas sprendžia už

save. O jeigu paskui kas nors pasijus blogai, vadinasi, turėjo

pasim okyti, ir patirtis jam bus naudinga. N e tai, kad k iti netu­

ri rūpėti, bet reikia liautis perdėtai jais rūpintis. O tavo rūpes­

tis dėl kitų baim ių: iš tikrųjų tai tu pats bijai. Nežinau, kodėl

sutikusi tramvajuje tavim susidomėjau. N e viskas, kas vyksta

m ano gyvenim e, susiję su pasirinkim u. Tu mane sudom inai.

Taškas. Bet dabar galim e nutarti, ką veiksim e toliau. G yveni­

mas ne tai, kas m um s atsitinka, o tai, kaip mes priim am e tai,

kas įvyksta...

- M a n atrodo, kad todėl aš čia. Kad išm okčiau gyventi ra­

miau. M ikela, tu m an patinki. Ir šįkart nebepridursiu, kad ne­

turėtum išsigąsti.

- Džakom ai, tu m an irgi patinki.

M ikela buvo labai atvira. Kaip ir Silvija. Bet ši moteris man

patiko kitaip. Galbūt žaidim o tikslas buvo leisti m an laisvai

elgtis - taip, kaip norėčiau. G albūt jį siūlė man, o ne mums.

Nors buvo tik žaidim as, m an puikiai tiko, nes ten nuvykęs pa­

jutau daugybę troškim ų. Norėjau mylėtis, ją liesti, uosti, jausti

jos kūną virš savojo. U ždėti ranką jai ant nugaros ir liesti jos

m entikaulius, kai išsiriečia. Troškau įspūdžių, atodūsių, pasi­

tikėjim o, juoko ir šnabždesio. Norėjau rūpinim osi, švelnumo,

glam onių. Troškau šnibždėti jai į ausį, kaip ji m an patinka. Ir

bučinių. Troškau ją bučiuoti. Nuolat. Pasimylėjus norėjau gu­

lėti su ja lovoje, prakaituoti, valgyti vaisius, juoktis iš pasau­

lio. Norėjau visiškai atsiduoti jausmams nerinkdam as žodžių,

neapgalvodamas veiksmų ar dirbtinai rodydamas dėmesį. N e­

norėjau savęs varžyti ar susilaikyti. Troškau būti toks laisvas,

koks noriu. M ikela tam tobulai tiko. Tom is dienom is turėjau

tik gyventi kaip, maniau, geriausia: be baimės nuvilti kitą žm o­

gų, be baimės, kad turėsiu sprukti. Nuostabu, žaisdamas tą

žaidim ą nebūsiu suprastas klaidingai ir neturėsiu nieko žadėti.

139
 G erai pagalvojus, ta m intis, kad viskas tetruks devynias die­

nas, - ir nesvarbu, kaip klostytųsi, - keistai ram ino. Kiekvie­

nas iš mūsų bent kartą gyvenim e yra sutikęs žmogų, su kuriuo

iškart pasijuto artim as. Kai abu kalba ta pačia kalba. Žm ogus,

su kuriuo viskas paprasta. Kad su M ik ela jaučiuosi taip, supra­

tau jau pirm ą vakarą, kai jai pasakiau, kad dar niekada gyveni­

me nesielgiau taip beprotiškai dėl moters. D ar sakydamas tuos

žodžius suvokiau, kad galėjau ir nesakyti, tam, kas vyko tarp

mūsų, nereikėjo jokių paaiškinim ų.

Nusiunčiau jai žinutę: „Nuo šios akim irkos tu mano m ergi­

na. Žaiskim e.“

 15

Taisyklės

Tą vakarą su savo m ergina ėjau vakarieniauti. M ikela nusivedė

mane į „Lucky Strike“ Didžiojoje gatvėje. Kalbėjomės apie žai­

dim ą ir apie tai, kad tikriausiai reikėtų taisyklių. Žvelgdam i į

viską lengvai ir su ironija, sugalvojome keletą:

Šiom is dienom is kiekvienas iš mūsų pažada elgtis taip, kaip

tuo m etu jaučiasi. Visom is patirtim is būtina pasidalyti, nes jos

priklauso abiem.

Jeigu vienas elgiasi taip, kaip kitam nepatinka, reikia iškart

pasakyti. Jokių planų. Visiška laisvė.

Draudžiam a sakyti „am žinai“. A m žinybė tik iliuzija. Perne­

lyg patogu, esame čia ir dabar.

D raudžiam a neišsakyti jausmų ar juos suvaldyti: kad ir kas

nutiktų, po devynių dienų mes išsiskirsim e.

Draudžiam a sakyti, kaip yra, turim e tai išsiaiškinti gyven­

dam i. Žaidim ą pradedame būdam i skaistūs, tarsi būtų pir­

mas kartas, kai su kuo nors susitinkam e. Nes kiekvienas kartu

esantis žmogus tarsi veidrodis kaskart atspindi vis kitokį mūsų

vaizdą, nors dažnai to netgi nepaisome, todėl pasinerkim e į šį

susitikim ą, palikę visą praeities bagažą. Gyvenkim e, tarsi iš­

kylautume. Juk kai iškylaujame, nesinešame kartu sofos, v ir­

tuvės, lovos ir visų kitų baldų. Tapkim e lengvi, atsikratykim e

praeities. Kartais mes gerai savęs nepažįstame - tik m iglotai.

D ažnai pats savęs nepažįsti, bet vaizduoji save tokį, kokį save

tarsi matai ir suvoki. Tai suprasime gyvendami.

141
 - Manau, jau įsijaučiau į žaidimą, nes kai sakai: „Kad ir kas nu­

tiktų, mes išsiskirsime“, man jau darosi šiek tiek gaila, - pasakiau.

- Taip. Bet mes ramesni.

- Kaip tau šovė į galvą ši kvailystė?

- K ai šįryt pasakei, jog nedrįsai nupirkti gėlių, nes pamanei,

kad perlenksi lazdą, m an buvo labai nemalonu. O dabar viskas

bus aišku ir nekils jokių abejonių.

- Tiesa. M anau, nors čia ir kvailystė, galbūt ji veikia. O pati

m intis kaip tau kilo?

- Kadangi sužadėtuvės, įsipareigojimas, gyvenimas dviese

yra mūsų ligos, pamaniau, gal būtų galim a pasveikti taikant

hom eopatinių vaistų veikim o principą. Žinai, kas tai?

- Girdėjau, bet nieko neišmanau.

- H om eopatinių vaistų veikim o principas - įterpti į orga­

nizm ą mažą dozę medžiagos, kuri sukelia simptomus. N uo ne­

migos duoda tablečių su nedidele kofeino doze, kad paskatintų

organizm ą reaguoti ir gintis.

- Ir kad pasveiktume nuo sužadėtuvių, įterpsim e į savo gy­

venim ą nedidelę dozę - trum pai trunkančias sužadėtuves.

- Taip. Šįryt gerdama kavą varčiau laikraštį ir perskaičiau

pokalbį su žm ogum i, sergančiu nepagydoma liga. K ai jis suži­

nojo, kad jam liko gyventi tik keli mėnesiai, visi potyriai tapo

daug stipresni. Žinojim as, kad viskas netrukus baigsis, jį pa­

skatino atkreipti dėmesį į kiekvieną gyvenim o akim irką, į kiek­

vieną potyrį. M es dažnai gyvename tarsi am žinai ir užm irš­

tame akim irkas. Straipsnis vadinosi: „Į džiaugsmingą įspūdžių

paiešką“. Taigi pamaniau, kad būdam i pora ir dažnai m inėda­

m i žodį „am žinai“ užm irštam e akim irkas ir priprantam e vie­

nas prie kito. Todėl m an atrodo, kad laikinos sužadėtuvės bus

galimybė kitaip praleisti bendrą laiką. Be baimės dėl ateities,

atsisakant visos savo praeities.

- O jeigu per artim iausias dienas suprasime, kad esame

pernelyg skirtingi?

142
 - Na, daug įdom esni bus mūsų pokalbiai. A rba iškart išsi­

skirsime.

- Tiesa, bet galbūt m um s pavyks peržengti netgi savo skir­

tumus.

Tą vakarą restorane kalbėjome apie kitas poras prie staliu­

kų, piešėme tariam us jų gyvenim o vingius, kūrėme jų meilės

istorijas, įsivaizdavome, kaip jie kartu gyvena. M a n labai pa­

tinka. M ėg in ti suprasti, katras iš porelės labiau įsimylėjęs, kiek

laiko jie kartu, ar abudu norėjo šįvakar eiti čia vakarieniauti, ar

katras privertė kitą čia ateiti. Linksm a. Su Silvija dažnai žai­

džiam e šį žaidim ą. Geriausi komentarai visuom et būna tada,

kai pora nesikalba. Kartą teko m atyti du žmones, kurie visą

vakarą neištarė nė žodžio.

- K ai kurios poros atrodo liūdnos. Kodėl jos neišsiskiria?

- Kartu jaučiasi blogai, bet dažnai būdam i vieni jaučiasi dar

blogiau. G aila, nes poros patiria ir daug gražių dalykų.

- Skyrybos.

- M eilužis. Ne, liaukis, kalbu rim tai. Yra nuostabių porų.

M anau, svarbiausia neįsijausti į vaidm enį: sužadėtinis, sužadė­

tinė, vyras, žmona.

- Atleisk, kas gero būti pora?

- A rtu m o jausmas, priklausom ybė. Pavyzdžiui, norėčiau

mokėti žm ogų atm intinai.

- Kodėl tau patiktų perprasti žm ogų iki panagių? O rutina?

M onotonija? Kas čia gero?

- Ne, kalbu ne apie rutiną ir monotoniją, o apie žmogaus

pažinim ą atm intinai. Kaip čia paaiškinti, na, kaip m okytis eilė­

raščius mokykloje, turiu galvoj, atm intinai.

- Šito nesuprantu.

- Nagi, kaip m okytis eilėraštį. Žinai, kaip sakoma angliškai

„m okytis atm intinai“? B y h e a rt, širdim i.

- Prancūziškai irgi taip pat sakoma: p a r cceur...

143
 - Taigi, tai ir tu riu galvoj. P ažin ti kitą žm ogų b y h e a rt ,

atm intinai, reiškia p erim ti ir pasikartojantį eilėraščio ritm ą.

Eilėraštis, kaip ir žm ogus, tu ri savo laiką. Todėl pažin ti žm o­

gų a tm in tin ai - tai suderinti savo širdies dūžius su jo, plakti

jo širdies ritm u. Štai kas m an patinka. M a n patinka artim ai

bendrauti, nes tada rizikuojam e tapti šiek tiek kitokie, nei

esame. Šiek tiek pasikeisti. D viejų žm onių santykiuose mane

žavi ne tai, kad galim e bū ti savim , o drąsa bū ti ir kitokiem s.

Juk galiausiai pats tam pi toks, kokio savęs niekada nepa­

žintum . M a n patinka m ylėti žm ogų ir jį p ažin ti atm intinai,

kaip eilėraštį, nes kito žmogaus, kaip ir poezijos, neįm anom a

visiškai suprasti. Iš tikrų jų supratau, kad m ylėdam as nepa­

žin si nieko kito, o tik save patį. K itą gali p ažin ti tiek, kiek

gali pažin ti save. Todėl svarbu nuoširdžiai bendrauti su kitu

žm ogum i, nes tai tam pa egzistencine pažintine kelione. Tai,

ką sako tavo draugė Silvija apie duris, kurias reikia atverti...

Supranti?

- Hm ... M anau, taip. Bet ko tau pripylė į vyną? Jaučiuosi su­

sipainiojęs, bet matau, kad tu nejuokauji. Tu nesusidedi su bet

kuo, nes kaip Penelopė lauki grįžtančio vyro.

- G albūt esu kaip Penelopė. Taip, ji laukė, kol sugrįš O disė­

jas. T ik pagalvok, kaip ji paskui jautėsi su juo. Ką jautė jo glė­

byje. M anau, ji netgi nujausdavo, kai jis ją stebėdavo, nors ir

būdavo jai už nugaros, kai galbūt ji tiesiog mazgodavo indus,

o jis sėdėdavo prie stalo. Juto jo žvilgsnį ir jo meilę. Ji jautėsi

m ylim a net nematydama jo žvilgsnio. O dabar rizikuoji laukti

m etų metus ir paskui gyventi su žm ogum i, kuris netgi nemoka

pataisyti čiaupo arba apsimeta, kad nieko nevyksta, ir nepra­

taria nė žodžio, netgi jeigu viskas blogai. Svarbu ne kiek laiko

lauki, bet ko lauki.

* * *

144
Po vakarienės grįžom e namo. Nors buvo penktadienio vakaras,

rytą M ikela turėjo eiti į darbą. Bet m an pasakė, kad kitą savaitę

pasiim s dvi laisvas dienas ir mudu drauge jas leisime.

Išgėrę raudonojo vyno buvome linksm i. Nepasigėrėme, tik

šiek tiek. Kaip sako ispanai: kaip tik. Taip jausdamasis, grįžęs

namo nusiplėši drabužius, o kitą rytą randi kelnes ant žemės

išverstas į kitą pusę ir kišenių tu rin į pabirusį ant grindų. Taip

m an ir nutiko.
 16

Susipažinimas (8)

Galėjau nevaržyti vaizduotės: „Kad ir kas nutiktų, po kelių die­

nų išsiskirsim e.“ Liko lygiai astuonios.

Susižadėjęs su M ikela, iškart įpratau daryti vieną dalyką.

Rašiau raštelius ir dėdavau jai į rankinę, švarkelio, sijono ar

kelnių kišenę. Į piniginę, netgi prilipdydavau prie nešiojamojo

kompiuterio; kai ji pažiūrėdavo į ekraną, rašteliai atsidurdavo

tiesiai prieš nosį. Laisvai reikšti, ką jaučiu, buvo gera. Rytą M i­

kela m an paliko savo nam ų raktus, nes buvome susitarę, kad

vakarieniausim e namie ir gam insiu aš. Išėjau apsipirkti į „Dean

& Deluca“, parduotuvę Brodvėjaus ir Princo gatvių kampe. Tu ­

rėjau tvirtai laikytis, nes joje lankantis kildavo noras prisipirkti

visko. Žuvų, saldumynų, vaisių, daržovių, daiktų namams. Pa­

ėmiau tik tai, ko reikės patiekalams gam inti, puokštę gėlių ir

butelį vyno. Paskui nuėjau nusipirkti neištrinam o flomasterio.

O ar yra ištrinam ų? Ką gi...

G rįžau į M ikelos namus. Jos kaim yno kilim ėlio užrašas prie

durų buvo labai juokingas: „O ne! T ik ne tu.“ Ne „Sveiki atvy­

kę“, kaip dažniausiai.

Padėjau p irkin iu s ir išėjau pasivaikščioti. Jau seniai nebu­

vau vienas keliavęs taip toli. K ai buvau jaunesnis, dažnai ke­

liaudavau. Pirm ą kartą išvykau baigęs m okyklą. Į Londoną.

Norėjau gerai išm okti anglų kalbą, nes tai, ko buvom m okom i

m okykloje, buvo ne itin naudinga. M a n o pirm oji patirtis už­

sienyje. Viską turėjau atlikti pats. Atsim enu, baim inausi, bet

146
tą jausmą lydėjo pojūtis, kurio dar nepažinojau: laisvės kva­

pas. A sm eninis iššūkis, m įslė, kurią reikia įm in ti, tarsi įg i­

jus šios patirties manęs lauktų kai kas svarbaus, tarsi reikėtų

peržengti liniją, įveikti šešėlius. Tarsi taip suvyriškėčiau. Tais

m etais pagaliau buvau pilnam etis, jausmas, verčiantis daug

ką nuveikti.

Vienas indų posakis teigia: „N ekilnu būti viršesniam už

kitą. Tikrasis kilnum as būti viršesniam už ankstesnį save.“

Štai dingstis, kodėl atvykau į Niujorką.

Kelionė į Londoną buvo viena iš svarbiausių mano gyveni­

me. Atsim enu, nusileidau vidurdienį H itro u oro uoste, prieš

tai lėktuvas dėl variklio gedim o buvo nukreiptas į Šveicariją.

Galbūt šis įvykis m an įskiepijo skrydžio baimę. Į Londoną at-

skridau vidurdienį, o ketvirtą valandą po pietų jau buvau radęs

darbą: plauti indus restorane netoli Liverpulio stoties. Buvo

penktadienis. Pradėti darbą turėjau pirm adienį. Taigi prieš

akis turėjau beveik trys atostogų dienas.

Iš pradžių buvau užsidegęs ir susitelkęs, tai padėjo įveikti

pirm uosius sunkum us, bet netrukus suskydau. Verkdavau išti­

sas dienas. Verkiau, bet grįžti namo nenorėjau. Buvau vienišas,

pažeidžiamas, pasimetęs pasaulyje, kuris manęs nepastebi ir,

atrodė, nenori priim ti. N uo mažens visada jaučiausi, tarsi da­

lyvaučiau vakarėlyje, į kurį nebuvau pakviestas. V is dėlto Lo n ­

done ta savijauta kėlė troškim ą išsikovoti erdvę. Norėjau pri­

klausyti pasauliui. Tos dienos buvo liūdnos: draugai atostogavo

prie jūros, ram iai sau gyveno be rizikos, o aš buvau pats vieni­

šiausias žmogus pasaulyje. D ažnai savęs klausdavau, kodėl taip

kvailai pasielgiau, kartodavau, kad tik kenkiu sau, nors turėčiau

džiaugtis gyvenim u. „G rįžtum namo ir važiuotum su draugais

prie jūros. Kodėl visko nemeti?“

T ie balsai. Tarsi sirenų dainos Odisėjui. T ik vėliau supratau,

kad įveikti sunkum ai turėjo didžiulę reikšmę: svarbiausia buvo

susidoroti su kilusiom is bėdomis.

147
 K ai skambindavau m otinai, sakydavau, kad viskas gerai, kad

nėra ko jaudintis, bet paskui, kalbėdamas su senele, sunkiai

tram dydam as ašaras, prisipažindavau, kad m an sunku. Taigi

ji maldaudavo, kad grįžčiau. Kai taip graudindavo, pagaliau ne-

besusivaldydavau ir pravirkdavau, o senelė į ragelį kartodavo

mano vardą.

- Džakom ai, Džakom ai, Džakom ai, liaukis.

Tuom et liaudavausi verkti ir sakydavau, kad ją myliu, o tada

jau ji imdavo verkti.

Senelė visuom et mane prajuokindavo, kaskart dėkodavo už

skambutį:

- A čiū, ech... kad m an paskambinai.

- Iki, senele.

Iš savo liūdesio laikų Londone ypač prisim enu vieną dieną.

Buvo liepa, lijo. Ėjau lyjant ir verkiau. Klajojau po miestą, kei­

kiausi dėl įkyraus lietaus, dėl kalbos, dėl veidų, kurie niekada

į mane neatsisuka, dėl žm onių, kurie ne taip ištarus žodį juo­

kiasi iš manęs sakydami, kad nesupranta. Paskendęs m intyse

pasiekiau sankryžą ir apsidairiau, ar neatvažiuoja automobilis.

Pažvelgiau ta kryptim i, kuria buvau pripratęs - į kairę. N ie ­

ko nemačiau, žengiau pirm uosius žingsnius; staiga paspaudęs

stabdžius vos už kelių centim etrų nuo manęs, iš dešinės pu­

sės, sustojo taksi autom obilis. Tylėdamas atšokau. Vairuotojas

įžeidžiam ai užriko ir nuvažiavo. Stovėjau suakmenėjęs gatvės

pakraštyje, ašarojau ir drebėjau. Verkiau lyjant mažiausiai dvi­

dešimt m inučių. Paskui grįžau į kam barį ir kritau į lovą. A tsi­

budau tik kitą dieną.

Išsinuomojau kam barį name kartu su kitais. Visą laiką tu­

pėdavau kambary, išlįsdavau tik į vonią.

Kad nereikėtų prašyti pinigų iš m otinos, sukdavausi taip,

kad išleisčiau kuo mažiau. Dieną stengdavausi pavalgyti darbe.

Nugvelbdavau ką nors, kai eidavau į šaldymo patalpą. Taip el­

gėsi ir kartu dirbantis Diukas. Jis buvo afrikietis ir kartais, kai

148
jam pavykdavo pasidaryti sum uštinį su sūriu, vieną paruošda­

vo ir man, paslėpdavo jį pieno pakelyje.

Bendravim as su D iu k u m an suteikė jėgų įveikti sunkų

metą ir padėjo gyventi. Pam ažu susiėm iau į rankas. Pradėjau

kalbėti ir suprasti angliškai. O paskui pasirodė Kėlė. Ji dirbo

padavėja restorane, kuriam e ploviau indus. Šviesių akių blon­

dinė netgi nepanėšėjo į anglę. N ei aš jai m eilinausi, nei ji man.

V ieną vakarą Kėlė pakvietė mane į vakarėlį. Nuėjau ir galiau­

siai mes pasibučiavom e, pasim ylėjom e ir paskui draugavome

beveik mėnesį, kol grįžau į Italiją. Nežinau, ar todėl, kad dar

nelabai gerai supratau kalbą, netgi nepastebėjau, kaip m udu

susidėjome. Viskas įvyko savaime. Tiesiog panirom e į meilės

istoriją. Vakarėlis vyko lauke. A n t balto brezento, vos ne per

viso nam o sieną, rodė psichodelinius vaizdus. Prieš tai ji m an

davė kažkokią tabletę. Bandžiau pirm ą kartą. Po vakarėlio,

pasibaigusio apie dešim tą valandą ryto, nuėjome į jos namus

ir nakvojau ten. Jos lova buvo pernelyg maža, viena iš tų, pa­

statytų prie sienos, taigi miegojom e ant grindų pasitiesę ant­

klodę. Kam baryje stovėjo ir sofa. Prisim enu, miegojau gerai,

galbūt todėl, kad iš tikrų jų buvau pavargęs. D ar ir šiandien

nežinau, kokia buvo toji tabletė. T ik atsim enu, kad tą vakarą

mylėjau visus. M ylėjau visą pasaulį ir norėjau su visais apsika­

binti, ir taip stipriai, kad ant m ano kūno lik tų žymė.

Pasimylėjome po antklode, buvo nepam irštam a. Darbe

niekam nieko nesakėme, todėl mūsų santykiai buvo paslaptis:

slapti susitikim ai, slapti žvilgsniai ir užkoduoti žodžiai. Skus-

damas bulves dažnai išraižydavau širdelę. Ji juokdavosi. Anglės

nepratusios prie pietiečių rom antikos, todėl mes pranašesni.

M ū sų santykiai buvo keisti, ėmėme m eilintis paskui, kai jau

draugavome. Žinau, neįprasta, bet buvo žavu ir viskas vyko sa­

vaime. Kėlė visada šypsodavosi, o aš ją tarp nešvarių keptuvių,

nešluostytų indų ir nevalytų daržovių įsimylėdavau kasdien.

149
 Tada dar nebuvo elektroninio pašto, turėjome tik namų

adresus, todėl grįžus į Italiją po kelių mėnesių mūsų ryšys nu­

trūko. Paskui ji išvyko gyventi į Australiją. Jau praėjo daugybė

m etų ir, nors sunkiai prisim enu jos veidą, kai galvoju apie ją, v i­

sada jaučiu nuoširdų prieraišum ą ir d idžiu lį ilgesį. Norėčiau vėl

ją pam atyti, nors tikriausiai netgi neatpažintum e vienas kito.

Prisim enu, ji dažnai mane vesdavosi į kapines, atsisėdę ant

suoliuko kalbėdavomės it kokiame parke. Sakydavo, kad čia

jai mieliausia vieta Londone. Iš pradžių m an atrodė keista, bet

paskui ir aš pajutau tos nuostabios vietos vilionę. Kaskart nu­

važiavęs į Londoną einu pasivaikščioti į tas kapines. K ai skam­

bindavau senelei, daugiau nebeverkdavau - dėl Kėlės.

Įgijęs patirties Londone, dažnai keliaudavau vienas. Beveik

visada po porą mėnesių. Susirasdavau darbo ir išsinuomodavau

skylę permiegoti. D ažnai vasaros atostogas leisdavau užsieny­

je. Paryžiuje, M adride, Prahoje, Berlyne. Visuom et trokšdamas

nuotykių, jau be baimės ir Londono ašarų. Mokydavausi, o va­

sarą dirbdavau. Kartais ir žiemą dirbdavau įvairius darbus, kad

nebūčiau našta m otinai. Atvykdavau į svetimą miestą bemaž

nieko nežinodamas. Kupinas smalsumo. Buvo smalsu galvoti

apie žmones, su kuriais susipažinsiu, įsivaizduoti namą, kuria­

me gyvensiu, merginą, su kuria mylėsiuosi. Anksčiau ar vėliau

juk pasimylėsiu. K ai keliauji vienas, visada pasim yli. G yveni­

mas tapo puikiausia mano knyga, žiūrim iausias film as, pati

gražiausia istorija. Gyvenim as - pats stipriausias narkotikas

pasaulyje.

Kaskart išvykdamas pažįstamus kviesdavau mane aplan­

kyti, tikėdavausi, kad taip jausiuosi ne toks vienišas. Pirm om is

dienom is, kai dar nieko nepažinodavau, nuolat skambindavau

namo; gyvenau užsienyje, bet palaikydavau ryšį su namais tarsi

aitvaras. Bet vos su kuo nors susipažindavau ir pramokdavau

kalbos, pradėdavau gyventi kitokį gyvenimą, naują ir atitrukusį

nuo senojo. Nebenorėdavau, kad kas nors mane aplankytų. Kai

150
atvažiuodavo draugai, po dviejų dienų apsidžiaugdavau, jeigu

išvykdavo. Nes su jais jaučiausi taip, tarsi vėl grįžčiau į gyve­

nim ą, nuo kurio norėjau pailsėti. Paskui išmokau išvykdamas

niekam nieko nesakyti. Nutylėdavau dar ir todėl, kad, nuolat

apie tai kalbėdamas su visais, paskui, kai jau turėdavau išvyk­

ti, dažnai dėl savo vaizduotės jausdavausi taip, tarsi jau būčiau

keliavęs. Kalbėdam as apie ateitį ja gyvendavau, o dabartis tap­

davo praeitim i. Tarsi eičiau sau iš paskos.

Tą dieną Niujorke taisyti vakarienės grįžau namo septintą.

M ikela pasirodė vėliau. Kai ji parėjo, užkaičiau vandenį maka­

ronams. Padažas jau buvo beveik paruoštas. Ką gaminsiu, nuta­

riau kalbėdamas telefonu su Silvija. Paklausiau jos nuomonės ir

ji patarė paruošti paprastą vakarienę ir nepersistengti. Be ma­

karonų, paruošiau dar m irkalą iš alyvuogių aliejaus, druskos ir

pipirų, dar salotų ir skrebučių su pom idorais ir bazilikais. Jau

buvau atkimšęs vyną, nes jį reikėjo atidaryti iš anksto. Iškart

išgėrėme šiek tiek, ragaudami ir skrebučių. Nedidelis aperity­

vas: pomidoras, bazilikai ir vyno skonio bučiniai. Virtuvėje ant

stalviršio priešais langą pastačiau vazą su M ik e la i nupirktom is

gėlėmis. Uždegiau ir keletą bute rastų žvakių. Pro virtuvės lan­

gą buvo m atyti namas priešais. Būdingas M anhatanui, raudo­

nų plytų, gaisriniai laiptai visai kaip filmuose.

Iš nedidelių m ano kom piuterio garso kolonėlių skambėjo

vakarui parinkta m uzika. M es tik dviese, o pasaulis už durų.

Viskas buvo nuostabu. M ikela trum pam prigulė ant sofos.

Buvo pavargusi. Iš burnos liejau vyną jai į burną. Pamasažavau

jai pėdas. Paskui ji nuėjo po dušu. Viena, nes aš turėjau baigti

gam inti. G rįžo vilkėdam a vasarine suknele. Patogia, bet labai

gundančia. Kai užtenka paslinkti petnešėles ir suknelė nuslys­

ta prie kojų. Laukiau nesulaukiau tos akim irkos.

M e d in iu šaukštu daviau jai paragauti padažo, o paskui ją pa­

bučiavau. Norėjau ragauti visus pasaulio skonius ant jos lūpų.

- Žinai, ko m an trūksta iš namų Italijoje?

151
 -K o ?

- Vonios. Bemaž visada grįžusi iš darbo prieš vakarieniauda­

ma išsimaudydavau vonioje. Daugelį m etų buvau taip įpratusi.

Vėl pasiėmė taurę vyno.

- Kaip smagu, negirdėta m uzika mano namuose...

- N o ri paleisti savo...

- Ne. M a n patinka klausytis muzikos, kurios nesu girdėjusi.

M a n visuom et atrodo, kad svečiuose ji skamba geriau. Bet šįva­

kar aš namie ir girdžiu naują muziką... Kas čia?

- Parinkau mums, o seka tokia: Šernas Kukas, Džonas Kol-

treinas, M ailzas Deivisas, Rėjus Čarlzas, Boni Rait, Stenąs G e ­

čas, Džeim sas Elm oras, Deivas Brubekas.

- Prisim insiu tave kaip vaikiną, parinkdavusi geriausią m u­

ziką.

- Jei galiu rinktis, labiau patiktų būti tuo, su kuo tau buvo

geriausia mylėtis. Juk žinai, kad aš urvinis.

- Ką gi, pamatysime, konkurencija labai didelė.

- Stengsiuosi. O tu dėl ko norėtum būti prisim enam a kaip

geriausia?

- Ta, su kuria matei save gražesnį. A rba kaip pati seksua­

liausia iš visų.

- Esi tame kelyje, bet tau taip pat teks pasivaržyti.

- Kaip jautiesi būdamas mano vaikinu?

- Šiuo metu gerai.

- M anau, ir santuokos turėtų turėti galiojim o laiką.

- Atnaujinam os kas devynios dienos?

- Ne, devynios dienos per trum pa, sakykim , po kelerių

metų, ką aš žinau, pavyzdžiui, po penkerių. Kaip term inuota

darbo sutartis. Jeigu po penkerių m etų vis dar m ylim e vienas

kitą, atnaujiname, kitu atveju - sudie. Tada būtum e daug ati­

desni ir daug ko neužm irštum e.

Tą vakarą paklausiau, kodėl jai patinku. Ką gi, sužinojau,

kad turiu daugybę jai patinkančių bruožų.

152
 - Esi švelnus. To neslepi, neapsimeti esąs kitoks - neva tvir­

tesnis, esi sąžiningas, nuoširdus. Be to, esi romantiškas, nors ir

sakai, kad turėjai daug nuotykių ir m ažai meilės istorijų.

- Buvau priverstas toks nebūti, sakiau tau.

- M a n patiko, kaip žiūrėdavai į mane tramvajuje, jaučiausi

tarsi glamonėjama, neįkyriai, ir niekada nesijausdavau nejau­

kiai. Ką gi, skaitei dienoraštį... M a n patiko, kaip tą dieną kal­

bėjai su m anim bare, apgailestavai, kad išvykstu. Tavo smalsus

žvilgsnis. M a n patinka, kaip gestikuliuoji rankom is kalbėda­

mas su m anim . Labai gundom ai. Patinka tavo kaklas, tavo gal­

vos form a ir tavo lūpos. Ir dantys. Žinai, švarūs kaip išdžiaus­

tyti skalbiniai.

Tylėdamas mąsčiau, kokios jos savybės m an patinka. Be

viso to, ką jau žinojau, iš pat pradžių pajutau, kad su ja jausiuo­

si kitaip. Kad su ja būsiu toks, koks noriu būti. Bet jai apie tai

nieko nesakiau.

- A pie ką galvoji? - paklausė ji.

- A pie merginas, su kuriom is man teko draugauti, jas lyginu.

- M oteris, privertusi tave labiausiai kentėti?

- Kam ila, veikiau ne, galbūt Laura. O tave?

- Atilijus. Išdavė su geriausia mano drauge.

- Nekalbėkim e šia tema. M on ika - pats gražiausias užpa­

kaliukas ir pašėlęs seksas.

- Kas, po galais, ta M onika? D ėl užpakalio gal ir neprilygsiu,

bet pasistengsiu ją nurungti dėl antro pam inėto dalyko. Paolas

pirmauja kategorijoje „pasitikiu ir labai pasitikėjau“.

- Silvija pirmauja kategorijoje „likim e draugai“. Laura neiš­

vengiamai pirm oji sąraše „pirmas kartas“.

- Ta pati, privertusi tave labiausiai kentėti? Taigi iškart pa­

sijutai blogai.

- Taip. Bet m an buvo penkiolika. Sakykim , Laura, privertė

kentėti, kai buvau paauglys, o Kam ila jau suaugus.

153
 - T ik pirm as kartas nė jokia ne kategorija. Bet jeigu jau pra­

dėjome, Veronelis.

- Veronelis? Kas čia per vardas? Kaip galim a gultis j lovą su

tuo, kurio vardas Veronelis? Ir dar pirm ą kartą...

- Tas vardas buvo sudarytas iš dviejų senelių vardų, Veroni­

ka ir Antonelis. Bent jau taip manau, nors nesu tikra.

- Pirmauja ir kategorijoje „kvailiausias vardas“?

-N e .

- Kaip ne? Su kuo, po galais, dar susitikinėjai, su Peliuku

Džidžiu?

- Č ia jau vidurinės m okyklos istorija, m udu nesimylėjome.

A r tinka?

- Sakykim , tinka, bet vien todėl, kad labai smalsu sužinoti,

koks buvo jo vardas...

- Am arildas.

- Taip, gerai... po velnių, šaipaisi iš manęs. Kas, po galais,

gali vadintis Am arildu?

- Prisiekiu. A m arildas Kočis, E klasė.

- Am arildas ir Veronelis. K u r jie gimė, gal Disnėjaus pasau­

lyje? Diskotekoje galėtų linksm intis kaip vakaro svečiai. Ponios

ir ponai, šio vakaro svečiai - nuostabieji Veronelis ir A m a ril­

das... plojimai! Tu tikrai laim i kategorijoje „siaubingų vardų

kolekcija“.

- Taigi tu norėtum būti skiltyje „geriausias seksas“, tiesa?

- Taip.

- Dabar pirm auji kategorijoje „glamonės ir b u čin iai“. Paten­

kintas?

- O dėl „geriausio sekso“, kokius varžovus turėčiau nurungti?

- Na, turėtum įveikti Veroniką.

- Veronelio senelę?

- Ne, kitą Veroniką, bet šios istorijos nepasakosiu.

- Kodėl?

154
 - Nagi, juokauju. Labai skanūs makaronai. Keliu tave į aukš­

čiausią vietą su galimybe pirm auti kategorijoje „muzika, m ais­

tas ir glamonės“.

- Ką gi, neblogai... Tu pirm auji kategorijoje „nežinau, ką da­

rai, bet jaučiuosi p u ikiai“, paskui kategorijoje „labai gundanti

moteris“. Ir „jaukūs nam ai“.

- N enervink, nenoriu „jaukių namų". Jeigu tau patinka čia

būti ir nenori g rįžti į viešbutį, gali likti, nes šiom is dienom is

turėsiu dažnai vykti į Bostoną.

- A k , dėkui, kvieti mane, nes pati išvyksti?

- Žinom a, kas galėtų tave pakęsti?

- Nenervink.

- Dabar žinosi, kaip skirti m an kategoriją „jaukūs nam ai“.

- Skraidai į darbą lėktuvu, kaip aš važinėju tram vajum i.

- Jeigu galėčiau, m ielai neskrisčiau, bet įmonėje vyksta po­

kyčiai, o jos būstinė Bostone. N uobodžiausi susirinkim ai.

- A r gali būti, kad tave pakvies ten dirbti?

- Tu juokauji, bet ar žinai, kad man, m okančiai anglų ir italų

kalbas, šioje srityje tikrai nebūtų labai sunku?

- Jeigu dabar nežinotum e, kad po kelių dienų išsiskirsime,

pagalvočiau apie tai. Bet į Bostoną visą laiką neskraidyčiau. N e­

mėgstu keliauti lėktuvais.

- Bijai m irti ar bijai skraidyti?

- Ž ū ti skrisdamas. Prieš keletą metų bijojau m irti, bet da­

bar ne. Tiesa ta, kad nebijau m irti, nors beprotiškai nesinori.

M ane erzina, kad vieną dieną manęs daugiau nebebus. Labai

būtų gaila iš čia dingti. Tai ne baimė, o paprasčiausiai nema­

lonumas. M irtis tikra nesąmonė. Gyvenim ą atiduočiau, kad

nem irčiau.

- Kartą pamaniau, kad m irštu. Nedaug trūko.

- Nelaim ingas atsitikimas?

- Ne, m an nutiko keistas dalykas. Vieną rytą, kai dar gy­

venau su Paolu, atsibudau ir nepajėgiau atsikelti. Kojos manęs

155
nelaikė. Tarsi neturėčiau raumenų. Negalėjau pastovėti. Savai­

tę praleidau ligoninėje. Gydytojai niekaip negalėjo nustatyti,

kas man. Patikrino sveikatą, padarė visus tyrim us, bet nieko

nerado. Vieną naktį vos prakvėpavau ir pamaniau, kad m irštu.

Tiksliau, buvau tikra. Pašaukiau gydytojus, o jie mane nuram i­

no. K itą rytą, kai pabudau, vis dar tebesijaučiau, lyg palikčiau

šį pasaulį. Nežinau kodėl. O keisčiausia, prisim enu, buvo, kad

staiga, skirtingai nei praeitą vakarą, ėmiau daugiau nebijoti.

Jaučiausi pasiruošusi. M ane užvaldė keista ramybė ir susitai­

kymas. Buvau ram i. Galvojau, kad m irštu, ir nejaučiau jokios

baimės. Paskui pasveikau. Bet to, ką patyriau tą dieną, nieka­

da neužm iršiu. Pasveikau, niekas ir šiandien nežino, kas m an

buvo nutikę.

M a n patiko m ano m ergina ir jos istorijos. Buvo gera jos

klausytis. M a n o jutim ai atrodė visiškai nauji.

 17

Vėlyvieji pusryčiai (7)

Sekm adienio rytą atsikėlėme vėlai. Lengvai papusryčiavome ir

nuėjome į sveikatingum o centrą „Rehoboth Spa Lounge“ Vaka­

rų Keturioliktosios gatvės ir Šeštojo aveniu kampe.

M ik e la i padarė m anikiūrą ir pedikiūrą, o m an - pėdų ma­

sažą. Tiek daug vaikščiodavome, kad sutikau, vos pasiūlė. Įta­

riu, kad mane masažuojanti moteris užsiim a magija. Į dubenį,

kuriam e buvau įmerkęs kojas, ji įmetė muilą, o kai putos ėmė

virsti per kraštus, paėmė kažkokią ampulę, įlašino į vandenį

du lašus kažin kokio skysčio ir putos iškart išnyko. Išsigandau,

kad pradings ir m ano pėdos. Masažas buvo tikras m alonum ė-

lis, moteris pirštais spaudė m an padus ir, nors buvo sm ulki ir

gležna, jos rankos buvo nepaprastai stiprios. T ik ra b u rtin in ­

kė. Iš pradžių pasidingojo, kad pėdos leidžiam os per prietaisą,

kuriuo senelė gamindavo nam inius makaronus. K ai išėjome,

jaučiausi lengvas it plunksnelė. Įsikibau į M ikelos ranką, nes

būčiau nuskridęs kaip balionas.

Paskui nuėjome priešpiečių į kavinę „O rlin “ Šv. M orkaus

gatvėje. Užsisakiau šviežiai spaustų apelsinų sulčių, skrudintos

duonos, plaktos kiaušinienės, įvairiai paruoštų bulvių ir vaisių.

Susivėlęs, su akiniais nuo saulės, kartu saugančiais nuo stai­

gaus susidūrim o su išoriniu pasauliu, sėdėdamas lauke prie

staliuko žiūrėjau į M ikelą ir galvojau apie savo potyrius. Ž iū rė­

damas į ją dažnai susivokdavau, kad jaučiuosi taip, tarsi laikas

būtų sustojęs. Ji atkreipė dėmesį, kad stebiu ją. Kalbėjausi su

157
ja gestais - nebylių abėcėle. Iš pradžių buvo sunku prisim inti,

kaip rodom a raidė s, paskui įsivažiavau. Žiūrėdam as jai į akis,

pavaizdavau m im ika ir gestais: „M ikela, esu laim ingas. Bepro­

tiškai.“

Ji nusišypsojo. Atrodė sutrikusi. Paskui atsistojo ir mane pa­

bučiavo.

Ji m an atvėrė duris į pasaulį. Ji suteikė m ano gyvenim ui

žaismės. Su ja vėl ėmiau žaisti. Jau ilgiausiai to buvau nedaręs.

Prieš ją sutikdamas neabejojau, kad žaisti gali tik vaikai arba

m enininkai. Vieną dieną perskaičiau tokius žodžius: „Liauja­

mės žaisti ne todėl, kad senstame, o senstame todėl, kad liau­

jamės žaisti.“

- Spėk, ko reikėtų taip sočiai prisikirtus? Geros cigaretės, -

tariau.

- Rūkai? D ar nemačiau tavęs rūkančio.

- Nerūkau. Bet jeigu čia būtų film as, manau, dabar rodytų

tokius kadrus: jis užsitraukia cigaretę.

- Paprašykime, gal kas duotų.

- Bet juk nerūkau.

- Surūkysi tik vieną, juk neįprasi ir netapsi rūkalium i.

- Gerai, surūkysiu... Norėtum ir tu, ar tavo film e rūkė tik jis?

- Ji taip pat, jeigu tik nori.

Paprašėme dviejų cigarečių ir prisidegėme sėdėdami prie­

šais kavinę ant m edinio suoliuko prie kažkokio augalo; nes sė­

dėdam i prie staliuko negalėjome rūkyti, nors ir buvome lauke.

Po pirm ų trijų dūm elių susižvelgėme ir iškart užgesinome ci­

garetes, nes buvo šlykštu.

Tą popietę nuėjome į M oderniojo meno muziejų tarp Va­

karų Penkiasdešimt trečiosios gatvės ir Penktojo bei Šeštojo

aveniu. M a n patinka muziejuose, jaučiuosi ten gerai. Patinka

ir muziejaus parduotuvėlės, kuriose pardavinėjam i atvirukai,

katalogai, pieštukai ir daugybė kitokių niekučių. Nieko nenusi-

pirkome, tik išgėrėme arbatos bare.

158
 Paskui pasivaikščiojome ik i miesto centro, o Devintajame

aveniu užėjome į cukrainę. Lauke, ant šaligatvio, stovėjo du

pastelinės žalios spalvos m ediniai suoliukai. Cukrainė „Billy’s

Bakery“. Regis, M ikela į ją mane buvo nusivedusi pirm ą mūsų

vakarą. Pasiėmiau keksiuką su šokolado gabaliukais. Kaskart

keksiuką prisim inęs vis dar jaučiu jo skonį ir kvapą. M ikela už­

sisakė tik kavos. Laim ė, Niujorke daug vaikščiojau, kitaip būčiau

išsipūtęs. Prisėdome ant vieno spalvingųjų miesto suoliukų.

- K ai buvai mažas, kuo norėjai būti užaugęs?

- Veterinaru, o tu?

- M okytoja.

- Oho! Kokie protingi ir stropūs vaikai: nė katras iš dviejų

nei astronautas, nei balerina, nei futbolininkas, nei kirpėja...

- Taigi neįgyvendinom e svajonių arba jos pasikeitė bėgant

metams. A r prisim eni, kada nebenorėjai daugiau būti veteri­

naru?

- Ne. T ik prisim enu, kad norėjau juo būti, bet negalėčiau

pasakyti, kada tos m inties atsisakiau. O tu?

- Nuom onę pakeičiau, kai sesuo pasakė, kad ir ji norėtų būti

mokytoja. Tu ri brolių ar seserų?

- Ne, aš vienturtis.

- Tavo tėvai išsiskyrę?

- Tėvas miręs.

- Užjaučiu.

- Nesijaudink, jis išėjo iš namų prieš daug metų. Tėvas pa­

liko mus su m otina, kai buvau mažas. Tikriausiai todėl negaliu

su kuo nors susisieti... nebent sužadėtuvės laikinos.

Nusišypsojome.

- N e visada galim a rasti atsakymą. G albūt taip, o galbūt ne.

G albūt tu nesutvertas tokiem s santykiams. Ir nieko čia nebe-

pridursi.

- Nežinau. Daug apie tai galvojau. M a n patinka mąstyti,

ieškoti atsakymų. G a l mus baugina tai, ko nesuprantame, nes

159
jei nesupranti, negali valdyti. M anau, bėda ta, kad vis dar esu

savo m otinos sūnus.

- Nesijautei mylimas?

- Priešingai, netgi per daug. M am a visada būdavo šalia. La­

bai mane mylėjo.

- Tai, kad ji visada būdavo šalia, dar nebūtinai tave mylėjo.

V isai ne. Tiesiog nepaleido tavęs iš akių. Be to, svarbu ir slaptos

m intys.

- Slaptos mintys?

- Taip, slaptos. V isi jų turi. Pavyzdžiui, mano m otina atro­

do gera, žinoma, tokia ir yra, bet jos elgesys išduoda jos slaptas

m intis. Baimę, nuolankum ą, drąsos stoką, nepasitikėjimą kitais,

susitaikymą. G albūt namie niekas apie tai tiesiai nekalba, bet

augdamas vaikas tokiom is m intim is nesąmoningai užsikrečia.

Atsim enu, jai tai pasakius, prisim iniau M argeritą.

- Daugybę sutrikim ų, taip pat paaugliškų ligų, dažnai suke­

lia pasąmoninės tėvų m intys, - toliau aiškino M ikela. - Pavyz­

džiui, aš sirgau anoreksija.

Nutilom e. Spėliojau, kokios buvo m ano m otinos slaptos

m intys, bet prieš akis stojo Dantė.

Atsim enu, tą sekmadienį kalbėjomės apie ne tokias džiaugs­

mingas mūsų gyvenim o akim irkas: m ano vaikystę, jos paau­

glystę. Vakarieniavom e namie.

- Ką vyras turėtų pasakyti ar kaip pasielgti, kad apsispręs­

tum išeiti? A r tau kada nors buvo taip nutikę?

- A pie ką tu?

- G albūt teko susitikti su vyru, kuris pasakė ar padarė ką

nors, dėl ko jis tau nepatiko ir turėjo pasitraukti.

- Ką gi... žodžiai ar poelgiai, po kurių dingdavo noras ben­

drauti... Kartą vienas vaikinas pirm ąjį vakarą paskambinęs

pavadino mane „mylimąja“, o paskui į pasim atymą atsinešė

rausvos spalvos žaislinę varlę ir pasakė, kad ją nupirkęs, nes

jos akys tokios pat didelės ir mielos kaip mano. Nebenorėjau

160
daugiau jo m atyti. Siuntė žinutes savaičių savaites. O kitas, kai

baigėme vakarieniauti, gavęs sąskaitą suskaičiavo, ką aš buvau

užsisakiusi ir ką jis. Ir dar pareiškė, kad už vyną sumokės jis.

Būtų buvę daug geriau, jeigu už viską būčiau sumokėjusi aš. N et

norėjau. M ane visada erzindavo, - net tada, kai buvau jaunes­

nė, - kad, susipažinus su vaikinu ir per penktą pasim atymą

su juo bučiuojantis, jis išsitraukdavo savo daikčiuką ir iškart

{grūsdavo m an į ranką. Visada erzindavo, net tada, kai vaikinas

m an patikdavo. O dėl žodžių, svarbu, kas juos sako, kaip sako

ir kokiom is aplinkybėm is... O tu? Kokių žodžių nenorėtum iš­

girsti iš moters?

- Išskyrus „aš nėščia“?

- Išskyrus „aš nėščia“.

- Na... m an nepatinka klausimas, kurį užduoda visos mote­

rys, kai gerai jaučiasi būdamos su vyru.

- Ir koks tas klausimas?

- A r tu su v iso m is toks?

- Ką atsakai?

- Su visomis? Kokiom is visomis? M an o gyvenim e esi tik tu.

- N a štai, ir aš po tokių žodžių veikiausiai norėčiau apsisuk­

ti ir lėkti namo. Bet tu juokauji. Juk juokauji?

- Juokauju, juokauju... trum piau tariant, m an nepatinka, kai

moteris, kalbėdama apie save, vartoja antrą asmenį ir vadina

save vardu.

- Tarkim ...

- Kartą susitikinėjau su tokia Sandra. Ji sakydavo: „Aš pa­

sakiau sau: Sandra, tu ri būti stipri, Sandra, neturėtum šitaip

elgtis, Sandra, žinau, kad gali tai padaryti...“ M a n ji tampydavo

nervus, kaip ir tos, kurios lovoje imdavo kalbėti vaikišku bal­

seliu.

- O ką tau labiausiai patinka girdėti?

- „D ulkiniesi kaip dievas.“ Ne, juokauju... taigi, nors nelabai.

Sakykim , labiausiai patinka girdėti: „Su tavim jaučiuosi laisva

161
ir galiu būti tokia, kokia esu.“ Kai taip pasakydavo, m an visada

būdavo malonu.

- Tiesa, tu irgi suteiki tokį pojūtį. Su tavim nesijaučiu teisia­

ma. Taigi su visom is esi toks? Žinai, vakar pasakiau sau: „M i-

kela, šis vaikinas iš tikrųjų mielas.“

- M anęs neerzina, kai į save kreipiesi antru asmeniu, bet

daugiau taip nekalbėk. Kodėl pamanei, kad aš mielas? Kodėl

tau patinku?

- Kaip neįdomu, kai klausi, kodėl m an patinki. V is dėlto

tiek to, pasakysiu kodėl. M a n patinka, kad niekada nesinaudoji

dalykais, kuriuos žinai.

- Ką tu ri minty?

- Koks tu nuobodus...

- Gerai, daugiau tavęs neužknisiu, bet bent jau pasakyk, ko­

kie vyrai tau apskritai patinka.

- Kurie mane stulbina. Kurie sugeba nustebinti, suglum in­

ti. Daugelis vyrų, praėjus šiek tiek laiko, prim ena kom paktinę

plokštelę.

- Ką nori pasakyti?

- Kad puikiai nutuoki, kas bus toliau. K ai liaujasi skambėti

viena daina, m intyse jau im i niūniuoti kitą. Jie kalba, o tu jau

žinai, ką toliau pasakys. Taip pat ir m ylintis, tave bučiuodam i

liečia, o tu jau žinai, kur nuslys jų ranka. Taigi leisk pagalvo­

ti... Tikriausiai m an patinka tie, kurie pirm ąjį vakarą tave lyg ir

kabina arba parodo, kad jiems patinki, bet pernelyg prie tavęs

nelenda.

Iškart pagalvojau apie mūsų pirm ą vakarą. Nekabinau jos,

bet kažin ar leidau suprasti, kad ji m an patinka.

- M a n patinka vyras, kuris nujaučia, kada noriu pabūti vie­

na. Nepatinka pavydūs vyrai. Bet m an patikdavo, kai vėlai grį­

žus namo pavyduliaudavo tėvas. Beprotiškai patikdavo, jausda­

vausi, tarsi būčiau jo moteris. Be to, dar patinka žmonės, ne tik

vyrai, kurie sąvoką „mes“ suvokia plačiai.

162
 - Tai yra?..

- Sąvoką „mes“ suvokia ne kaip „aš ir jis“, ne „aš ir mano

šeima ir mano draugai“, o daug plačiau: „mes" - tai žmonės,

nepažįstantys vieni kitų, „mes“ - ir dar gim siantys žmonės.

- Nesupratau.

- Žinau, nesugebu paaiškinti. Kai tik rasiu tinkam us žo­

džius, pasakysiu.

Daugiau apie tai ji nesiplėtojo.

Apie ką nors kalbėdama, ji visada jau turėdavo nuomonę.

O aš kartais išsiaiškinu, ką galvoju, apie tai kalbėdamas. Ir kalbė­

damas susidarau nuomonę kartu su tais, kurie manęs klausosi.

Ruošėmės miegoti. Kaip film uose ji manęs paprašė, kad pa­

dėčiau jai atitraukti suknelės užtrauktuką. Suėmė plaukus ir

juos kilstelėjo. Šis vaizdas įstrigo atm inty ir net dabar dažnai

be jokios ypatingos priežasties jį regiu akyse. Sprandas, rankos,

pakėlusios plaukus, ir užtrauktukas, kuris leisdamasis apnuo­

gina švytinčią nugarą. Tarsi Egono Šilės paveikslas.

Visada savęs klausiu, ar gali vyras padėti m oteriai atitraukti

užtrauktuką ir jos nepabučiuoti ar neįkąsti jai į kaklą ir pečius?

A š nepabučiavau. Paskui gulėjau šalia lovoje laukdamas, kol ji

užsnūs. Norėjau išeiti jau po vakarienės, bet ji paprašė pasilikti,

kol užm igs.

- G a l papasakok istoriją?

- Kokią?

- Sugalvok.

Šiek tiek patylėjau, o paskui ją sukūriau. Kalbėjau užsim er­

kęs, įsivaizduodamas, ką pasakoju, ir švelniai glosčiau jai galvą.

Netrukus ji užm igo. A š ir toliau ją glosčiau, kol pats užm i­

gau. Nutinka. Paskui pabudęs atsikėliau ir nuėjau nusipraus­

ti veido. Paėmiau flom asterį, kurį buvau nupirkęs, ir ant dušo

plytelių užrašiau: „Gera vaikščioti ten, kur mane nusivedei.“

O ją nuram indam as apačioje pridūriau: „M in tis neištrina­

ma, flom asteris - taip.“

163
 V isi nam ai miegojo. Pasirėmęs į kam bario duris žvelgiau
į M ikelą. Jau buvau susiruošęs eiti. Su kuprine, kurioje buvo

mano kompiuteris, o ausyse įjungto „iPodo“ ausinės. Žiūrėjau

į ją miegančią, o tuo m etu „Radiohead“ grojo akustinę dainos

„Padugnė“ versiją. Stovėjau ten, kol beveik nuskambėjo visa

daina. M ikela atrodė lyg maža mergaitė. Jos veidas, ranka prie

burnos. Šiame garsų ir vaizdų sraute klausiau savęs: „Kas tu,

kas tu iš tikrųjų esi? Kodėl tu? Kodėl dabar? Paglostyčiau tave,

jeigu būčiau įsitikinęs, kad tavęs nepažadinsiu, kad neišplėšiu

iš sapno. Kodėl aš toks su tavim , kodėl atrodo, kad tarp mūsų

viskas vyksta savaime?“
Išėjau į gatvę, buvo beveik rytas. „Radiohead“ grojo dainą
„G raži svajonė“. Dangus vis labiau mėlynavo. Bet žvaigždės

dar blykčiojo. Buvo gera, jaučiausi laim ingas. Šviesa nedrąsiai

nušvietė miestą. Nors buvo vėsoka, tarsi būčiau ilgai miegojęs,

oras glostė sielą ir ant manęs krito žvaigždžių lietus. N iujor­

ke jaučiausi puikiai, atrodė, kad netenku dalies savęs ir einu

pasitikti likim o, naujojo savęs. A r todėl, kad mačiau šį miestą

daugybėje film ų, ar todėl, kad jis žadina m ano vaizduotę, tos

gatvės, tie kvapai, visa ta įvairovė m an patinka ir kuria pakilią

nuotaiką. Šis pasivaikščiojim as buvo tarsi atgim im as, ir jau­

čiausi tarsi naujai gimęs. G albūt tai šventasis Paulius ir vadino

m e t a n o ia , tu ri keistis ir dvasiškai atsiversti. Tom is dienom is

turėjau atsisakyti šarvų, anksčiau padėdavusių laim ėti mūšius.

K ai kas nesugeba apsišarvuoti, o kai kas - išsivaduoti iš šarvų.
Stengiausi, kad m an pavyktų gyventi šiame naujame trapiam e
tarpsnyje, kupinam e jausmų, skausmo ir džiaugsmo.

Atrodė, lyg gyvenimas būtų žaidim as, slypintis dėžutėje, o

aš niekada nedrįsau jos atidaryti. T ik vienas klausimas neda­
vė m an ramybės ir nesilioviau savęs klausinėjęs: „Kodėl aš taip

jaučiuosi? A r du žmonės, prisėdę prie staliuko, iš tikrųjų gali

nuspręsti m ylėti vienas kitą arba būti laim ingi kartu?“

M es ne prie staliuko susitikome, bet vienas kito visą laiką

m įslingai ieškojome. Vienaip ar kitaip, mes pasirinkom e tram ­

164
vajų. Tarp mūsų visuom et buvo tyli sąjunga. Jau nuo pat pra­

džių tramvajuje iš visų žm onių išskirdavau ir matydavau tik ją.

Ją ir viską, ką ji darydavo, net menkiausius krustelėjimus. K iti

keleiviai man buvo tik kaukės, ji vienintelė turėjo veidą. G a l­

būt paslaptis ta, kad užtenka akim irksnį atsiverti. K aip iš mažo

plyšelio, įskilusio tvirtoje sienoje palei kelią, išsikala augalėlis.

Buvau tapęs siena. O paskui iš vieno plyšelio išaugo jausmų ir

smalsumo augalėlis. Kitos moterys, kitos meilės istorijos buvo

spalvingos gėlių puokštės, kurias parsinešęs nam o pamerkda­

vau į vazą. Nors kiekvieną dieną keisdavau vandenį, pamažu

jos nuvysdavo ir žūdavo. O M ikela, priešingai, buvo augalėlis,

kuris tarpo.

D ar niekada nebuvau patyręs tokios laisvės kaip tą rytą. V is ­

kas buvo kitaip. Atrodė, galėčiau daryti viską, ko noriu. Ranko­

se laikiau savo gyvenim ą, dieną, savo likim ą. Viską.

Jaučiausi tarsi Dievas, galėdamas leisti dieną be reikalų,

tvarkaraščių, galutinių term inų. Prisėdau ant suoliuko. Akies

niekas nepatraukė. Tetroškau vangiai žiūrėti, kas vyksta ga­

tvėje. Daug galvojau apie tai, ką patiriu, apie M ikelą, apie laiką

su ja. A pie tai, kad tas kvailas žaidimas, ta keista gudrybė, iš

tikrųjų veikia. G alų gale M ikelos žaidim as rado prisijungim o

slaptažodį, kad išlaisvintų mane nuo baim ių. „N ori su m anim

pažaisti?“ - „Taip."

Laukdamas aušros ant suoliuko Niujorke, tvarkiau savo

m intis. Kartais gera, kad nebereikia keistis. Tom is dienom is

negalvojau apie ateitį. Negalvojau apie „am žinai“. Kaip angelas

film e „Dangus virš Berlyno“, jis sakė: „Kiekvienam e žingsnyje,

kiekvienam e vėjo gūsyje norėjau ištarti d a b a r, d a b a r, d a b a r, o

ne visa d o s i r a m ž i n a i .“

M ikela m an buvo angelas. Dabar, dabar, dabar!

Tą rytą Niujorke jaučiausi, tarsi būčiau kine ir žiūrėčiau

gerą film ą, kuriam pasibaigus ir salėje užsidegus šviesoms

ne iškart atsistoji. Sėdi dar kelias akim irkas leisdamas nusės­

165
ti įspūdžiam s. Paskui nuėjau pusryčiauti. Kava ir keksiukas, o

vėliau vėl šiek tiek pasivaikščiojau ir netrukus buvau šalia savo

viešbučio. Norėjau pasimėgauti dienos pradžia, bet nuovargis

padarė savo. M a n patiko būti su M ikela, nors ir nieko neveik­

davome, niekada negailestaudavau, neva veltui švaistau laiką.

Atrodė, jeigu užm igčiau ją apsikabinęs ir pabusčiau po dvide­

šimties metų, nebūčiau jų veltui praleidęs. Kodėl?

Pastaruosius gyvenim o mėnesius, prieš ją sutinkant, m ano

būsena buvo kitokia. Atrodė, tik laiką švaistau. Kaip eilėje, kad

sum okėtum baudą. Jautiesi, kad leidi laiką veltui. Kai nepa­

vyksta gerai nugyventi dienos, gailiuosi eikvojęs laiką, paskui

naktį niekada nenoriu eiti miegoti. Tom is naktim is beprotiškai

trokštu gyventi. Pažiūriu du ar tris film us, rašau, skaitau, piešiu

ar žvelgiu pro langą. M iegas irgi atrodo kaip laiko švaistymas.

N et kyla noras m okytis. Nesvarbu ką, svarbu mokytis. Nors

paskui snaudžiu visą dieną. Tada atrodo, kad keltis rytą tikra

neteisybė. M a n im a skaudėti pilvą. Taigi norėčiau susikeisti

vietomis: rytin į save pakeisti vakariniu, o vakarinį - rytiniu.

Bet kartais žinau, kad užm igsiu iškart, vos prisilietęs prie lovos.

Tada užsiplikau žolelių arbatos, kad geriau miegočiau ir nepa­

busčiau iki ryto, bet jos išgėręs paskui naktį atsibundu norėda­

mas šlapintis, todėl nežinau, kas geriau. Kartais net ir į lovą eiti

m an tikra bėda.

M ik ela miegojo, o aš norėjau patekti į jos sapną ir kalbėtis

su ja, pasakyti viską, ko dar nebuvau pasakęs. Nenorėjau pa­

silik ti sau.

Kartais sutrikdavau. M ikela mane paversdavo silpnu. Buvau

ne toks ryžtingas, koks dažniausiai būdavau bendraudamas su

m oterim is. Jutau, kad ji permato mane kiaurai. O su ja norėjau

būti tikras vyras. Norėjau, kad manasis apkabinim as būtų tas,

kuriam e ji ištirptų, kaip buvo prisipažinusi. Kad ji būtų apsau­

gota, kad galėtų atsipalaiduoti, nes šalia esu aš, kuris ja rūpinasi

ir ją saugo nuo šalčio ir blogio. Norėjau jai būti... viskas. K ai

166
M ikela eidavo per gatvę, norėdavau paim ti jai už rankos, kaip

tik vyras gali; kiekvieną dieną laukti jos prie biuro, kad pamaty­

čiau ją besiartinančią prie manęs ir besišypsančią. Norėjau nu­

pirkti suknelę, kuri jai patiktų. Norėjau būti jai gražiu dalyku,

gražia m intim i, geru žodžiu, gera tylos akim irka. Norėjau, kad

kalbėdama su draugėmis vadintų mane vardu ir mano vardas

jos lūpose skambėtų aistringai. Būdamas su M ikela norėdavau

apsivilkti švarius m arškinius, susišukuoti ir susitvarkyti, rū­

pintis savim, rūpintis ja. Norėdavau supjaustyti M ik elai picą

kaip vaikui.

Vieną dieną jos paklausiau:

- M ikela, ką dar galėčiau padaryti, ko m an trūksta, ką tau

galėčiau sukurti?

- Nieko, Džakom ai, nieko nereikia. N esirūpink ir drauge

džiaukis šiom is dienom is. Išmokime p riim ti šį laiką ir mėgau-

kimės juo. Negalvodam i. Pažiūrėk į mane. Džakom ai, pažiūrėk

į mane iš tikrųjų. Negi nematai, kad aš laim inga?

M ikela atkreipė m ano dėmesį, kad visada graužiuosi, jog da­

rau per mažai. K ai ji tai pasakė, prisim iniau vaikystę ir motiną.

Burnoje tebejausdamas kavos skonį, nuėjau miegoti. Laikas

su M ikela kvepėjo kelione. Pažinim u. Prieš užm igdam as užra­

šų knygelėje parašiau: „Ką m an patinka veikti su ja: vaikščioti,

kalbėti, mylėtis, laisvai reikšti jausmus. Būti tyloje. Tylėti kar­

tu - visa apim antis jausmas.“

 18
Erotiškasis Manhatanas (6)

Rytą pabudau išgirdęs, kad kažkas beldžiasi į duris. Atidariau.

Ten stovėjo M ikela su pusryčiais ir saulėgrąža. Am erikietiška

kava išsinešti popieriniuose puodeliuose ir keksiukai su bana­

nais ir lazdynų riešutais. Valgėme lovoje, o paskui pasim ylėjo­

me. Nebuvau labai išalkęs maisto. Bet M ikelos - taip. Vėl apsi­

rengdama ji pasakė:

- Apačioje prie kam po sutikau vyrą, už dolerį jis papasakojo

anekdotą.

- Alfredą.

- M aniau, kad jo vardas Bobas. Pažįsti jį?

- Kartais sustoju jo pasiklausyti, bet ne visuom et jį supran­

tu. M ie la i duodu jam dolerį, nes jo verslo idėja puiki. Kodėl pa­

manei, kad jo vardas Bobas?

- Todėl, kad papasakojo tokį anekdotą; kai išmoko rašyti,

buvo vienintelis klasėje, galintis parašyti savo vardą ir atvirkš­

čiai. Paskui akim irką jis patylėjo ir tarė: „M ano vardas Bob!"

Šis vardas palindrom as.

Nusišypsojau. Ir prisim iniau Dantę.

M ane pabučiavusi, ji išėjo į darbą.

Buvo likusios dar šešios dienos.

Tą rytą vaikščiodam as radau parduotuvę, kurioje kompak­

tinės plokštelės buvo vos po kelis dolerius. Nesusilaikiau ir nu­

sipirkau muzikos, tinkam os mūsų meilės istorijai M anhatane.

Četas Beikeris, Roberta Flek & D onis Hatavėjus, Smokis Ro-

168
binsonas & „The M iracles“, Nensė Sinatra, Bile Holidėj, Otisas

Redingas, Sara Von - jų dainų dar neturėjau kompiuteryje. K ai­

navo grašius, vos susilaikiau nenusipirkęs visos parduotuvės.

Išleidau nedaug ir dėl viso to pirkinio, manau, tikrai laimėjau

M ikelos sąrašo kategorijoje „vaikinas, kurio m uzika geriausia“.

Paėm iau ir porą brangesnių, nors ne tokių m an tinkam ų

kom paktinių plokštelių: „A rctic M onkeys“ ir „She W ants Re­

venge“. Papietavau „N in th Street M arket“, Devintojoje gatvėje,

netoli Pirm ojo aveniu. M a n labai patinka vaikščioti Žem utiniu

1st Saidų M anhatane. Praleidau ten kone visą dieną. Paskui,

kai M ik ela baigė darbą, susitikom e. Aperityvas ir pasivaikš­

čiojim as.

Eidam i pro erotinių prekių parduotuvę, užsukome vidun.

Joje buvo visko. Ir daikčiukų, kurie netilpo mūsų vaizduotėje.

Beslampinėjant po parduotuvę, M ikela man sušnibždėjo:

- N upirk, ką nori, ir aš žaisiu su tavim .

Paskui išėjo.

Nežinojau, ką paim ti. Erotin ių prekių parduotuvėje tik du

kartus buvau išsitraukęs piniginę. Kartą M adride su M arija,

mergina, su kuria susipažinau nukeliavęs į Ispaniją, pirkau v i­

bratorių, Ispanijoje nuostabiai vadinam ą p a g u o d a . K itą kar­

tą su M onika. Nuėjome kartu, nes ji norėjo išbandyti ką nors

nauja. Sąm oningai tam paskyrėme savaitgalį: išbandėme dau­

gybę daikčiukų ir žaidim ų. Kam uoliukai, vibratoriai, botagai,

šilkinės juostos jai surišti ir pririšti. Vibruojantis nuotolinio

valdym o kiaušinis. Tą vakarą, prieš mums einant į restoraną,

jį įsidėjo ir paskui per vakarienę kartais jį įjungdavau: ji buvo

neįprastai linksm a, kai kalbėjosi su padavėju, kai teiravosi in ­

formacijos gatvėje ar vaikino viešbučio registratūroje.

Su ja žaidėme ir povandeninį prezervatyvą: vonioje p rip il­

dai prezervatyvą vandens ir paskui įterpi m oteriai. Tada išorėje

galą stipriai užspaudi ir prezervatyvas joje išsipučia. M o n ik ai

patikdavo. „Negi pasiūlyti M ikelai?“ - klausiau savęs.

169
 K ai apie tai galvoju, prisim enu, kad su M o n ik a žaidėme ir

ledinę varpą. Vandens pripildytą prezervatyvą reikia palai­

kyti šaldiklyje, kol varpa suledėja. M erg in a atsivėsina, tu irgi,

nes įsiskverbęs į ją jauti vėsą. Paskui ji pam ažu ištirpsta. P. S.:

Viskas turėtų būti palikta prezervatyve. P. P. S.: Žaisti geriau

vasarą.

Nem anau, kad būtų įm anom a pam iršti tą savaitgalį su M o ­

nika: neišdildomas.

Neturėdam as didelių seksualinių nuokrypių, erotinių pre­

kių parduotuvėje pagaliau nusipirkau tik šilkin ių juostų jai

surišti ir p ririšti ir vibruojantį kiaušinį. Panaudojome vieną

vakarą. Juokėmės kaip išprotėję. M ū sų santykius praturtinau

viskuo, ką žinojau, nors ir dvejojau, ar jai patiks. V is p risim in ­

davau ir Silvijos žodžius: „M andagus seksas blogiau už bet ką.“

Be to, nėra taip, kad vienos moterys daro viską, o kitos ne. T ie ­

siog vienos moterys sutinka iškart, o su kitom is reikia išm okti

elgtis. Su M ikela viskas atrodė kaip žaidim as. Jokio ištvirkim o.

Leisdavom e vakarus bučiuodam iesi, vien glam onėdamiesi ar

užsiim davom e kitais dalykais. Buvo dienų, kai beveik visą laiką

leidom e lovoje. Tokiom is dienom is gali būti viskuo. Kai viskas

nuolat m ainosi ir pasikeičia per akim irką. K ai iš pradžių esate

m eilužiai, o paskui vienas tampa tėvu, sūnum i, tampate m ais­

tu vienas kitam , tampate valtim is, įsitikinim ais, baim ėm is, pa­

slaptim i, nesusipratimais. Prisim inim ais, spalvomis, lietum i.

Urvais. M eile prie židinio. Žvaigždėtu dangum i, langais į jūrą.

Šviesos ruoželiais tarp m edžio lapų. Vaisiais. Padžiauta balta

patalyne. Spalvingom is skardinėm is dėžutėmis. Vakarinėm is

suknelėmis. Šviesos blyksniais... M e i l ė k a ip į knyg ą s u d ėlio jo

ta i, kas V isa to je a ts iv e ria i r a lm a ...'

M ylėtis su ja buvo tarsi ginčytis nesiginčijant. Lovoje su ja

mylėtis ir juoktis - tikrasis gyvenimas.

* Dantė. „Rojus“. X X X III giesmė. Vertė Sigitas Geda.

170
 Vieną dieną su M ikela m an pavyko tai, ką buvau bandęs

anksčiau, bet nesėkmingai: joje glūdėjau nejudėdamas. Kartą

knygoje teko skaityti, kad būnant moteryje ir abiem nejudant

ir nepasiekiant orgazmo įsikraunam a energijos. Buvau joje, o

mes gulėjome lovoje ir kalbėjomės. Glam onėjomės, bučiavo­

mės ir šnekėjomės ištisas valandas.

Iki šiol prisim enu jos veidą savo delnuose. Jos akys švytėjo,

kaip ir m ano gyvenimas tom is dienom is. Kalbėjomės tylom is,

šnibždėdamiesi. Ir dar su ja m an kai kas nutiko, ko anksčiau

neteko patirti. Gulėjom e lovoje, buvau virš jos, nesimylėjome,

bučiavomės, kalbėjau žodžius jai į ausį: ji patyrė orgazmą man

jos ten neliečiant. T ik bučiuojant į kaklą, į lūpas ir šnibždant

įsivaizduojam us dalykus jai į ausį. Nors nebuvo vien vaizduotė.

Paprasčiausiai balsu jai vardijau tai, ką būčiau daręs.

Tą vakarą su erotinių prekių parduotuvės m aišeliu pasuko­

me į jos namus. M ikela pamatė kažkokį žmogų, besiruošiantį

įeiti pro kažkokio namo duris. Ji nubėgo jo pasitikti prašydama

neuždaryti durų, neva mes ten gyvename. Paskui, laikydam a

atidarytas duris, ji manęs palaukė. K ai priėjau arčiau, M ikela

sušnibždėjo:

- Sek paskui.

Lipom e aukštyn.

- Pažįsti ką nors, kas čia gyvena?

- Ne, niekada čia nesu buvusi.

- Tada kur mes einame?

- Pažiūrėti, ar galim a užlipti ant stogo.

- O negalėjome u žlip ti ant tavo namo stogo?

- Per daug toli.

Paskutinio laiptatakio viršuje buvo durys, pro kurias galėjai

patekti ant stogo.

Pirm ą kartą atsidūriau M anhatane ant namo stogo. Buvau

juos matęs tik film uose. Ką gi, vaizdas neįtikim as. Apšviesti

A u kštutinio M anhatano dangoraižiai atrodė tarsi plakatas.

171
Kol žavėjausi reginiu, M ikela ėmė mane bučiuoti ir pasakė, kad

nori čia mylėtis. Ji atsirėmė j sienelės kraštą ir prisitraukė mane.

Bučiavomės, ji atsegė kelnes, aš pakėliau suknelę ir nutraukiau

kelnaites, ji kilstelėjo koją ir stipriai mane apsivijo. Žiūrėjau į ją

ir miestą iš aukštai. Mylėjausi su ja ir su visu M anhatanu.

Lipdam i laiptais žemyn nuolat sustodavome pasibučiuoti.

Pasimylėję nenurim om e, atvirkščiai, mūsų noras tik sustiprė­

jo. G rįžęs namo, paėmiau šilkines juostas. Prisim indam as, kad

prie M ikelos lovos neįm anom a pririšti, nupirkau jas penkias. Iš

pradžių dvi aprišau aplink šlaunis, tarsi būtų du keliaraiščiai,

paskui dvi ant riešų. Užmezgęs mazgus, riešų juostas surišau

su šlaunų. Paskutine juosta užrišau jai akis. Tą vakarą žaisti su

ja buvo jaudinam a. Beveik kaip tą kartą, kai nukabinau nuo sie­

nos veidrodį ir pastačiau ant grindų. M ikela tąkart buvo atsirė­

m usi į stalą, aš prigludęs jai prie nugaros, o veidrodyje apačioje

atsispindėjo besim ylintys kūnai. Tą kartą ji pajuokavo, kad esu

rom antiškas sekso maniakas. G erai nežinau, ką ji norėjo pasa­

kyti. Įsivaizdavau tokį, kuris nuperka rožę, o paskui nori kišti

ją į užpakalį.

Ketvirtą valandą ryto, kai pusryčiavome prieš eidam i m ie­

goti, juokaudamas paklausiau:

- Kada mes pradėsime vaiką?

- Na, priklauso nuo vardo, kurį norėtum jam duoti.

- Tu teisi. K ažin kokie siaubingi vardai sukasi tavo galvoje?

Jeigu būtų mergaitė, kokį vardą duotum?

- Kasija, Lučija, M ikela jaunesnioji...

- M ikela jaunesnioji - neblogai... O berniukui?

- Džakom as jaunesnysis, Filibertas, Luidžis, Klemente,

Hiacintas.

- Išskyrus Džakom ą jaunesnįjį, kiti m an nepatinka, todėl

jokių vaikų. K itaip ir Veronelis tiktų.

- Nagi, pasiklausykim e tavo siūlym ų.

172
 - M ergaitei: Džada, Lučila, Beatričė. Berniukui: Matėjas ar

Albertas, kaip m ano senelis.

- Nesutinku. Padarykim e taip: rinksim e pagal lytį, jeigu

gim s berniukas, išrinksiu aš, o jeigu mergaitė - tu.

- M ikela, turėdam as galvoj tavo vaikinų vardus, nenorėčiau

rizikuoti, todėl padarykim e atvirkščiai: berniukui išrinksiu aš,

o tu mergaitei.

- Gerai. Nors džiaugiuosi, kad neteks sūnaus pavadinti Fi-

libertu.

Patylėjau ir pagalvojau, ar norėčiau su ja susilaukti vaiko:

tuo m etu būčiau atsakęs taip. Supratau tuos, kurie susilaukia

vaikų būdam i pažįstam i vos keletą mėnesių, nes juos apėmęs

didžiulis džiaugsmas, atrodo, kad viskas bus gerai ir nekils jo­

kių sunkum ų. G albūt tai tiesa, kad sulaukus mūsų m etų viskas

vyksta daug greičiau: jeigu kas nori turėti vaikų, nebelaukia

susižadėjęs keletą metų. M u m s ši tema iškart iškyla aikštėn.

Baigiantis vakarui būčiau pasakęs taip, bet juk ne „iš tikrųjų“.

Būčiau pasakęs taip, ir tiek. Tai tik prielaida.

N egi rim tai...

Be to, juk netrukus ruošėmės išsiskirti.

 19
Iškyla (5)

K itą dieną mane pažadino jos balsas:

- Tu tu ri sparnus, tu ri sparnus visai kaip angelai.

Atsim erkiau ir pasukęs galvą jos pusėn pamačiau, kad ji žiū­

ri į mano nugarą.

- T u ri sparnus kaip angelai, tik dabar pamačiau.

Supratau, kad ji kalba apie plaukų kuokštus po mentėmis.

- Šlykštūs plaukai, nežinia, kodėl užaugo.

- Č ia sparnai.

Pasidaviau pasiūlytai netikėtai m inčiai. Ėm iau sukiotis po

namus pasistiebęs ir vaidindam as, kad skrendu.

Kaip ir buvo žadėjusi, M ikela pasiėmė kelias laisvas dienas

ir per pietus nutarėme surengti iškylą Centriniam e parke.

Ji gamino, o aš nieko neveikiau. Tiesa, rūpinausi gėrimais,

išėjau jų nupirkti. G rįžęs namo, ant virtuvės stalo pamačiau jos

suruoštą pintinę su indais. Kaip filmuose. Krepšelis su vaisiais,

uždaryti indeliai ir sūriai. K ai norėjau paim ti, pasakė pintinę

nešianti pati.

- Bet juk sunku.

- Kaip nors panešiu, pajėgsiu... o tu paim k staltiesę, gėri­

mus ir radiją.

- T ik ra i nepatrūksi?

- A š stipri. Žiūrėk, kokie raumenys.

Ir pasielgė taip, kaip elgiasi merginos. M a n tai beprotiškai

patinka. Parodė rankos raumenis ir tarė:

174
 - Pažiūrėk, kokie raumenys, paliesk.

M a n patinka, kai moterys taip elgiasi. Jos kaip vaikai. Rau­

menų nė kvapo, o jos didžiuojasi visa savo esybe.

- Paliesk, paliesk.

Apačioje susistabdėm e taksi. Paklausiau jos, ar ji galėtų

padoriai sušvilpti, kaip tai darė O d rė H ebern film e „Pusryčiai

pas T ifa n į“.

- Nem oku švilpti.

- N em oki švilpti? V isi moka.

- Stengiuosi išleisti garsą, bet išleidžiu tik orą, tarsi pusčiau.

Bėda nuo vaikystės. V isi iš manęs šaipydavosi.

- Todėl paskui pabučiavai A m arildą, nes niekam nepatikai.

Gerai, nagi, o aš nem oku panerti neužsispaudęs pirštais nosies.

K itaip į ją patenka vandens.

- Nesunku, tereikia pūsti orą.

- Kaip tu nemokėdama švilpti?

Nusišypsojome.

Nuvažiavę į C en trin į parką, viską iškraustėme. Ji buvo įdė­

jusi kiaušinių, nesaldaus pyrago ir gvakamolės padažo. Kraus­

tausi iš proto dėl gvakamolės padažo. D ar turėjome sausainių

su lazdynų riešutais ir cinam onu ir termosą su kava. Suradau

radijo stotį, leidžiančią gerą m uziką. Valgėme visko ragaudami

po truputį. Gėrėm e raudonąjį Kalifornijos vyną. Buvo gera.

Po kavos išsitiesėme saulėje. Ji padėjo galvą m an ant krū ti­

nės. Tylėjome. Iš pradžių nieko neveikėme, o paskui ji pradėjo

skaityti. M an o galvoje kirbėjo keletas klausimų. Radijas ėmė

transliuoti vieną iš m ylim iausių mano dainų.

- Dabar nueisiu į radijo studiją ir išbučiuosiu vedėją.

- Kas čia? - paklausė M ikela.

- „N uskraidink mane į M ė n u lį“, Širlės Basi versija.

- Gražu.

Kai daina baigėsi, nutraukiau tylą:

- Bet kaip tau šovė į galvą m intis dėl laikinųjų sužadėtuvių?

175
 - M a n atrodė, kad būsi daug ramesnis, jeigu matysi pradžią

ir pabaigą. Tikriausiai ir aš jaučiuosi daug ramesnė.

- Vaikystėje patyriau traumą, nes buvau paliktas. T ik nese­

niai apie tai ėmiau kalbėti su ironija. O tavo tėvai praėjus tiek

m etų vis dar kartu.

- A š taip pat patyriau sunkum ų dėl tėvų darnios šeimos. M o ­

tina ištekėjo būdama skaisti ir visą laiką praleido tik su tėvu. Ir

buvo laiminga. M anau, laim ingi buvo abu, nes jų karta netgi ne-

klausdavo savęs, ar įmanoma gyventi kitaip. Koks pavyzdys jie

gali būti? M a n niekada taip nepavyks. Traum uojanti m intis. M o ­

ters emancipacija, jos nepriklausomybė, darbas ir laisvė, o kartu

noras sėdėti namie ir būti mama, patirti pavydėtiną meilę, kaip

tėvų. D ar neseniai ir pati dėl to buvau draskoma vidinės kovos.

- M ikela, m udviem abiem dėl to nekaip susiklostė. Bet ko­

dėl dabar taip gerai jaučiuosi? Kad m um s taip gera kartu? A r du

žmonės, sėdėdami prie staliuko, iš tikrųjų gali nutarti m ylėti

vienas kitą ir būti laim ingi?

M ikela užvertė knygą.

- M anau, mes ne patys susitikome, o buvome suvesti prie to

staliuko. Tu čia todėl, kad mes visą laiką ieškojome vienas kito,

nuo pat tos akim irkos, kai mūsų keliai susikirto tramvajuje.

Kartą vakare galvojau apie tai, bet pasakiau sau: nėra prasmės

savęs klausinėti kodėl. Pamaniau, reikėtų pasitikėti jausmais.

Juk žinom e, kad po kelių dienų, kad ir kas nutiktų, mudu iš­

siskirsime, todėl... atsiduokim e tam. Praeitą vakarą pamaniau,

kad visąlaik m ąstyti apie tai, kodėl gerai jaučiuosi su tavim ir

kas bus, kai išsiskirsim e, tarsi kaime važinėtis m otociklu ir ne­

paliaujam ai kartoti: „O jeigu prakiurs padanga, o jeigu im s lyti,

o jeigu baigsis degalai?“

M a n patiko M ikelos noras būti laisvai ir žaisti. Tom is dieno­

m is žaidim as m an labai daug suteikė. Ji sužadino norą atsiverti.

Be jokios prievartos. M ikela niekada manęs neprašė daugiau,

nei jai suteikdavau, todėl pats troškau duoti jai kuo daugiau.

176
 „Kai žaidim as duoda tau, tu ri duoti žaidim u i“, - sakoma

lošim o namuose, todėl norėjau pasiūlyti netgi daugiau. Kaip

pokeryje: „Keliu statymą ir tikrin u kortas.“ O gal pasiūlyti jai

tekėti už manęs, kaip visada žaidžiant, bet paskui prisim iniau,

kad ji paliko vaikiną, kai jis taip pasielgė. Be to, M ikela buvo

sakiusi, jog išvyko iš Italijos dar ir todėl, kad pyko ant motinos

ir ant žm onių, kurie patarė jai tekėti.

- Tu nusiteikusi prieš santuoką? Buvai užpykusi ant visų,

kurie ragino tave tekėti...

- Išvažiavau ne todėl, kad ant jų pykau. Išvažiavau todėl,

kad pati pykau ant savęs dėl savo gyvenimo.

- Kodėl pykai ant savęs? M a n atrodo, kad buvai sąžininga.

- Supranti, m otinai esu nevykėlė, nes sulaukusi tiek metų

dar neturiu šeimos, vyro ir vaikų. Tokia jau mano m otina ir

nieko negaliu pakeisti, bet ji privertė mane susim ąstyti: gyve­

nim e nesugebėjau nieko sukurti, kas jai įrodytų, kad jeigu ne­

tu ri šeimos, dar nereiškia, kad esi nevykėlė. Būčiau turėjusi pa­

teikti tinkam ą alternatyvą, kad jai {rodyčiau. Bent jau įrodyti,

kad m ano gyvenim as ramus, patikim as. Bet iš tiesų mano gy­

venim as kupinas abejonių ir netikrum o, juk aš nieko neturiu.

M ačiau, kaip m otina į mane žiūrėdavo, kaip manęs gėdydavosi

būdama su draugėmis. D ėl manęs ji jautėsi ir jaučiasi nepato­

giai. K aip ir aš dėl jos. Neturėjau visiems tiems žm onėms leisti

su m anim taip elgtis, turiu paisyti tik savo pačios nuomonės.

Beveik leidausi įtikinam a viską m atyti taip, kaip matė jie, jau

sakiau. M eilės istorijos su Paolu pabaigą suvokiau kaip visišką

nesėkmę, nes nenorėjau elgtis kaip kadaise m otina. A š irgi no­

rėčiau dalytis gyvenim u, bet neprisiversčiau būti su žmogum ,

kurio nem yliu, vien todėl, kad nieko geriau nėra. Tarsi gautum

sidabro m edalį. Pažįstu daugybę žm onių, kurie verčiau gauna

sidabro medalį, būna antri sąraše, kad tik nebūtų vieniši.

- M anau, santuokai teikiam a per daug reikšmės ir dėmesio,

visuomenės akim is, ji vis dar svarbus pripažinim as. Sakai: „Esu

177
ištekėjusi“, vadinasi - „sugebėjau“, o jeigu sakai: „Esu netekėju­

si“, esi ta, kuri vis dar laukia.

- Draugės teka, nes ne tokios sau sąžiningos, kai kurios sil­

pnos, kitos nieko per daug ir nenori. Ir tada jos žiū ri į tave, tar­

si būtum vargšelė. N e visos, bet dauguma. Po velnių biologinį

laikrodį, po velnių pritapim ą prie visuomenės! - juokdamasi

metė kaip šūkį.

Žinom a, ne visos, bet sutikau daugybę ištekėjusių moterų, ku­

rios norėjo ištekėti ir susituokė su tuo, kas tuo metu buvo šalia.

Patylėjęs keletą m inučių, prabilau:

- M ikela, turiu tavęs kai ko paklausti. A r norėtum susituokti?

Ji pakėlė galvą nuo mano krūtinės ir pažiūrėjo į mane.

- Ką tu ri omeny?

- Kad likusias dienas būtume ne sužadėtiniai, o sutuokti­

niai. Juk paskui vis tiek išsiskirsim e tą dieną, kurią nutarėme.

M es patys nutarsime, kur ir kaip susituokti, kokios tu ri būti ap­

eigos. T ik dėl linksm um o. Ką manai? Jeigu ištekėsi už manęs,

išmokysiu tave švilpti.

- Sutinku. Būčiau laim inga už tavęs ištekėjusi. Žinom a, ke­

turias dienas.

- A r norėtum susituokti dabar, čia, Centriniam e parke?

- Kodėl gi ne... netgi parodysiu tau tinkam ą vietą. Sakykim,

tai ne parkas, veikiau sodas. Dažnai ten lankausi. Norėčiau su­

situokti ten, jeigu tau tinka.

- N ebūtina rodyti vietos... pasitikiu tavim .

- Pamatysi, tau patiks... bet susituokim e rytoj, ne šiandien.

- Kodėl?

- Todėl, kad noriu grįžti namo, išsirinkti suknelę, eiti m ie­

goti galvodama, kad rytoj išteku.

- Gerai. A r m um s reikėtų liudytojų? Kas norėtum , kad būtų

tavo liudytojas?

- Nežinau, turiu pagalvoti. Norėčiau, kad mano liudytojas

būtų... Dantė.

178
 - Kas, mano draugas iš licėjaus, tas užknisantis...

- A? Dantė Aligjeris.

- A k , pamaniau... nesvarbu.

- A rb a Neruda, arba V ird žin ija Vulf, arba M ocartas... arba

Stivas M akvinas, pats vyriškiausias vyras, kada nors gyvenęs

Žemėje. O tu?

- Na, šiuo m etu niekas nešauna į galvą.

- Kelintą valandą rytoj tuoksimės?

- A r tinka dešimtą? Paskui eisime valgyti.

- Gerai.

Iškart paskambinau Silvijai, kad palikčiau žinutę atsakikly­

je. Keista, jos telefonas buvo įjungtas ir po kelių skambučių iš­

girdau:

- Klausau...

- Ką veiki atsikėlusi tokį ankstų rytą?

- Pamiršau išjungti telefoną.

- Atleisk. Paskam binsiu rytoj. T ik norėjau pasakyti, kad

vedu. Iki.

- I k i.

Supratau, ji nesusigaudė. Ji dar miegojo. Bet po akim irkos

m an atskambino.

- Nieko, papasakosiu rytoj...

- Tavo skambutis vis tiek mane pažadino. Išgirdus, ką pasa­

kei, visi miegai išlakstė. Tu juokauji?

-N e .

Viską jai paaiškinau. Pokalbis užtruko, kalbėjomės dar ir

apie kitus reikalus.

Padėjo ragelį sakydama, kad turėčiau jai parvežti iš vestuvių

dovanėlę.

Prisim iniau, kad Pavasario gatvėje, ant kam po su M erserio

gatve, stovi nedidelis prekystalis, rytietiškos išvaizdos žmogus

pardavinėja karolius, apyrankes, pakabučius ir žiedus. Nuėjau

ten ir nupirkau du spalvotus sužadėtuvių žiedelius.

179
 Gulėjo krepšelyje šalia kitų daiktų, kainavo penkis dolerius.

Nupirkau ir sidabrinę apyrankę senelei. K ai ją pamačiau, iškart

pagalvojau apie senelę, nors ji ir nem ūvi apyrankių: senelė m ūvi

tik vestuvinį žiedą ir segi porą auskarų, kuriuos jai padovanojo

senelis, kai dar buvo susižadėję. Neabejojau, kad apyrankė jai

patiks - buvo paprasta, be išraitym ų.. K ai buvau mažas, sene­

lė visą mėnesį nešiojo mano nulipdytą vėrinį, norėdama, kad

būčiau laim ingas, todėl ji tikrai įvertins kuklią mano dovaną.

Koks jaučiausi tada laim ingas, matydamas ją nešiojančią tą vė­

rin į ir girdėdamas, kad jis beprotiškai jai patinka ir kad esu šau­

nuolis. Visuom et būdavo sunku išrin kti jai dovaną, ji niekada

nieko nenorėdavo. Iš tikrųjų labiausiai ji apsidžiaugdavo gavusi

atviruką iš mano kelionių. Tai buvo vienintelis dalykas, ko ji

norėdavo. Senelei siunčiau atvirukus iš viso pasaulio. Ir šįkart

užrašiau jai atviruką iš Niujorko.

G rįžau į viešbutį. D ar nebuvau radęs jokios m ielos sm ul­

kmenos Silvijai. Prieš einant m iegoti m an paskambino į kam ­

barį.

- Klausau.

- Č ia Dantė, kaip laikaisi?

- Dante... ką veiki taip anksti? Pas jus penkta valanda ryto.

- Galvojau. Buvau susitikęs su draugu, nuėjome šiek tiek

išgerti, grįžau namo ir negalėjau užm igti. Be to, kaim ynų šuo

balkone naktį dažnai loja. Vakar netgi sviedžiau kelis akm enis

su svąidykle, rytą šeim ininkas juos rado ir m an pagrasino.

- Apgailestauju, tikiuosi, netrukus pavyks užm igti. Taigi iki.

- Pala, noriu tavęs paklausti vieno dalyko, bet neįsižeisk.

- Kodėl turėčiau įsižeisti? Ko nori manęs paklausti?

- Klausyk, galvojau... bet... neįsižeisk... tu m ano metų, nie­

kada nebuvai vedęs, neturi merginos, tavo geriausias draugas

moteris... M a n kilo įtarim as, gal tu gėjus?

„Dante, tu penktą valandą ryto vis dar nem iegi ir rūpiniesi

mano reikalais?“ - norėjau jam išrėžti. Bet atsakiau:

180
 - Ne, aš ne gėjus. Rytoj vedu.

- Kaip rytoj vedi?

- Juokauju, nevedu ir nesu gėjus. Dabar miegok ram iai.

- Na, atleisk, tikiuosi, neįžeidžiau tavęs. Kada grįši? Ei, kai

grįši, eisim išlenkti alaus, gerai?

- Gerai, labanakt, Dante. Naudok ledukus.

-K ą ?

- Nesvaidyk akm enų svaidykle, apmėtyk ledo kubeliais...

rytą niekas nieko neras.

- Jėga... nebūtų atėję į galvą. Tada iki, einu pažiūrėsiu, ar yra

šaldiklyje.

- I k i.

Kodėl patariau jam mesti ledukus? Iškart pasigailėjau.

 20
Santuoka (4)

Vedžiau balandžio pabaigos rytą šviečiant saulei. Kiekvienas

turėtų sutarti, kad santuokos ceremonijoje vieninteliai svečiai

yra sutuoktiniai. Vieta, kurią išrinko M ikela, buvo Džefersono

Turgavietės sodas, G rin vičo aveniu, tarp Šeštojo aveniu ir Va­

karų Dešim tosios gatvės. Parkelis panėšėjo į sodą, jame buvo

daug gėlių ir krūm ų. N etgi nedidelis fontanėlis su žuvim is. Ša­

lia vartų prie m edinio stalo sėdinčios dvi pagyvenusios mote­

rys pasisveikino ir davė skrajutę, kurioje buvo išvardytos visos

siūlomos pramogos: gėlių ir vaikų diena, rom anų skaitymai,

nedideli m uzikiniai koncertai. Parkelis puoselėjamas iš rėmėjų

paramos ir vietos savanorių. Nuostabi vieta.

Atsisėdęs ant suoliuko, laukiau jaunosios.

Buvau apsimovęs mėlynas kelnes ir apsivilkęs mėlynus

marškinėlius. Plaukus susišukavęs atgal, kaip darydavo senelis.

Jis naudojo briliantiną, o aš plaukus sutepiau žele. Senelio, kuris

naudojo briliantiną, akyse nebuvau matęs. A pie jį m an papasa­

kojo senelė. Senelis visą savaitę daug dirbdavo, O sekmadienį,

pasak jos, „šventinę dieną“, visada pasipuošdavo švariais mė­

lynais m arškiniais. Švariai nusiskųsdavo, susišukuodavo plau­

kus atgal ir patepdavo briliantinu. Jis taip elgėsi dar jaunystėje

ir kai senelė pirm ą kartą jį pamatė, iškart įsimylėjo. Aikštėje,

m iestelio šventėje. Senelis ją pastebėjo ir priėjo pakviesti šokti,

bet ji atsisakė ne todėl, kad nenorėjo, o iš didelio jaudulio. Prieš

kiekvieną šokį jis vis grįždavo jos kviesti. Septintą kartą senelė

182
sutiko. N uo tos akim irkos jie nebesiskyrė, o kitais metais m ies­

telio šventėje dalyvavo kaip vyras ir žmona.

Atėjau į Džefersono Turgavietės sodą norėdamas palikti

M ik elai neužm irštam ą įspūdį. Sustojau papusryčiauti ir nu­

pirkau gėlių puokštę. Savo liudytoju pasirinkau N iką Dreiką ir

atsinešiau jo dainos tekstą. D ar nežinojau, ką išsirinko ji.

Pamačiau ją iš tolo. Atsistojau. Nors tai tebuvo žaidim as, vis

tiek jaudinausi. Ji vilkėjo vasarinę krem inės spalvos suknelę.

Rankose laikė knygą ir krepšelį. K ai ji priėjo, abu nusišypsojo­

me. Tai buvo mūsų film as ir m um s patiko būti aktoriais, vaidi­

nome savo vaidm enis susijaudinę ir su m alonum u.
Tuokiantis reikia tikėti, kad santuoka truks am žinai. Nors

am žinai ir neegzistuoja. V is tiek tu ri tuo tikėti.

Apeigos buvo trum pos. Kelias akim irkas stovėjome tylėda­

m i ir žiūrėdam i vienas kitam į akis.

- Laukiu nesulaukiu, kada susituoksime, - tariau jai.

- A š irgi, - atsakė ji.

Ištraukiau du žiedus, užmovėme juos vienas kitam .

Tada jai perskaičiau žodžius iš savo liudytojo N iko Dreiko

dainos „Laikas m an pasakė“, kuriuos buvau parinkęs:

I r la ik a s k u ž d ė s ta u

L i k t su m a n im t ik iu

K o l n eb eliks t a r p m ū s ų

J o k ių p a s la p č ių

T a i neversk savęs b ū t tu o

K u o n en o ri b ū t

I r neversk savęs m y lė t to

K o p a t i n e n o ri m y lė t

L a ik a s įr o d ė

K o k s retas tu r a d in y s

N e t ne v a ista s

K a i a li n a p r o t ų u g n is

183
 I r lie p ė m a n la ik a s

N e g e ist d a u g ia u k it ų

N es ir m ū sų vandenynas

L ie s is iš savo k r a n t ų

T a d n e le isiu k a d m a n e verstų b ū t

T u o k u o n e n o r iu b ū t

I r neverstu savęs m y lė t

To ko n e n o r iu m ylėt.'

M ačiau: eilės ją sujaudino. Savo liudytoju ji pasirinko Šeks­

pyrą, perskaitė m an ištrauką iš Šimtas šešioliktojo soneto, net­

gi pati išvertė:

D v ie jų š ir d ž ių iš t ik im a d ra u g y stė

J o k ių n e p a iso k liū č ių kelyje.

J u k m e ilė - d a r ne m eilė, je ig u j ą

S u t r iu š k in a k la s ta a r išdavystė.

T ik r o ji m e ilė - t a i ž v a ig ž d ė skaisti,

K u r i nė m ir k s n iu i n e p a lia u j a d e g ti

Ir d r ą s in a jū r e iv į g ū d ž ią n a k tį,

K a i la iv ą s v a id o v ie s u la i p ik t i. ”

Kol ji skaitė, visiškai buvau užm iršęs, kad niūsų santuoka

tėra žaidim as. Tuos žodžius girdėjau iš tikrųjų.

Pasibučiavome.

- Turim e apsikeisti priesaikomis. Parašiau ją šįryt pusry­

čiaudama, - tarė.

Ji išsitraukė popierinę servetėlę ir perskaitė:

Vertė Tautvyda Marcinkevičiūtė.

Vertė Aleksys Churginas.

184
 - Imu tave, Džakom ai, savo vyru ir siūlau turiningai gy­

venti šias mums likusias dienas. N oriu ragauti su tavim savo

sprendimų, m inčių ir jausmų vaisius. Ir tegul tau būna dovana,

kokia buvau, kokia esu ir kokia būsiu. Tu esi tas, kurio troškau,

kad ateitų į mano gyvenim ą. Dabar tavo eilė.

- A š nieko neparuošiau, išskyrus N iką Dreiką.

- Sugalvok.

Po kelių akim irkų ištariau:

- Visiškai ištikim ai im u tave, M ikela, savo žm ona ketu­

riom s ateinančiom s dienoms. Prisiekiu nieko tau nežadėti, o

gyventi ir dalytis su tavim galimybe m ylėti ir visada tave mylėti

nevaržom ai. Tu moteris, su kuria jaučiausi daug geresnis, tai,

ką patyriau būdamas su tavim , liks širdyje am žinai.

Ji mane pabučiavo.

- Labas, m ano vyre, - sušnibždėjo.

- Jeigu kas nors žinotų, ką veikiam e šiom is dienom is, pagal­

votų, kad mudu reikia paguldyti psichiatrijos ligoninę.

- Todėl ir puiku, kad tik mes tai suprantame. Kodėl mums

turėtų rūpėti kiti? Jų vertinim as, nuomonė, jų nuostatos? Negi

kitų sakomi pažadai ne tokie beprotiški?

Susituokę nuėjome vestuvių pietų į „Kaco delikatesus“ Rytų

Hjustono gatvėje, valgėme skaniausius sum uštinius su m ilži­

niškais agurkais ir skrudintom is bulvytėm is.

Po pietų ėjome pasivaikščioti ir netikėtai atsidūrėme prie­

šais kom paktinių plokštelių parduotuvę, kur viskas kainuoja po

kelis dolerius.
- N usipirkim e kom paktinę plokštelę savo santuokai prisi­

m inti, - pasakiau.

Nutarėm e paim ti Luiso Arm strongo ir Elos Ficdžerald

kom paktinę plokštelę. Poros įdainuota, ji atrodė labai tinkam as

pasirinkim as. D ėl m uzikos M ikela visiškai pasitikėjo m anim .

Iš pradžių buvau linkęs im ti D žordžo G eršvino album ą „Porgis

ir Besė“, bet paaiškėjo, kad vienintelė M ik elai žinom a daina iš

185
šios operos - „Cheek to Cheek“, o tame album e jos nebuvo. Pa­

ėmėme kom paktinę plokštelę „Ela ir Luisas“, kurioje buvo šios

dainos versija. Ir „Cheek to Cheek“ (skruostas prie skruosto)

tapo mūsų daina.

Pakeliui namo netikėtai atsidūrėme priešais bažnyčią Rytų

Trečiojoje gatvėje. Užėjom e vidun ir atsisėdome. Tylėjome. N e­

žinau, apie ką galvojo M ikela, aš, atsimenu, galvojau apie mus,

apie m otiną, senelę, Silviją, apie savo šunį ir daugelį kitų žm o­

nių. K ai pakilom e išeiti, M ikela stabtelėjo priešais M arijos pa­

veikslą, nusimovė vestuvinį žiedą, numovė manąjį ir įkišo juos

į plyšį, kur m etam i pinigai už žvakes. Tada paėmė dvi žvakes ir

mes jas uždegėme. Nieko nesakiau, nes jai pritariau. Žvelgiau

į ją viską užm iršęs. Tarsi už šios bažnyčios durų nebūtų netgi

pasaulio, žiūrėjau į ją negalvodamas, kad kvaila taip jaustis su

žm ogum i, kurį vos vos pažįsti. Nepaisiau jokių argumentų. Kai

ji pasisuko ir įsistebeilijo m an į akis, m ano oda pašiurpo, ta

akim irka buvo kupina jėgos.

K ai išėjome iš bažnyčios, dienos šviesa mus privertė prisi­

merkti.

- G raži bažnytėlė, tiesa? - pasakiau.

- Taip. D ažnai užeinu į bažnyčią. Juk nežinai, kad rašiau

baigiamąjį darbą apie M arijos ikonografijas viduram žiais.

- Įdomu... na, kada nors paaiškinsi, ką tai reiškia. T ik i Dievą?

- A š agnostike.

- Agnostike? O ką šitai reiškia?

- Agnostikas pripažįsta, kad nežino atsakymų apie Dievą,

tiksliau, negali žmogaus požiūriu pagrįsti atsakymo ir todėl ne­

gali tiksliai atsakyti, ar Dievas egzistuoja. O tu tiki?

- T ik dabar suvokiau, kad netgi nežinau, tikiu ar ne. Būda­

mas mažas tikėjau, paskui kurį laiką ne, paskui tikėjimas vėl grį­

žo. Viskas vyksta tarpsniais. Kai buvau vaikas, galėdavau greitai

liautis tikėti Dievą. Šantažavau jį. K urį laiką buvau praradęs tikė­

jimą, nes neaugo plaukai ant gaktos. M an o tikėjimas nepastovus.

186
 - Na, manau, kad gaktos plaukai rim ta dingstis prarasti ti­

kėjimą. Beje, tai oligopistija - netvirtas, trum palaikis tikėjimas.

Pasižiūrėjau į ją nustebęs.

- Gerai, gerai, liausiuosi tikėjęs greičiau, nei tu pastebėsi.

Eim e gerti kavos.

Vakarieniavom e namie, o paskui likau nakvoti pas ją. P ir­

mą naktį miegojau su žmona. M es bučiavomės, glamonėjomės,

glėbesčiavomės, bet nesimylėjome. Apsikeitėm e m ilijonu dė­

mesio ir švelnumo akim irkų. Užm igom e vienas šalia kito.

K itą rytą juokaudamas jai pasakiau:

- Taigi tiesa, kad susituokę žmonės daugiau nebesimyli.

Iki išsiskyrim o buvo likusios tik kelios dienos. M ūsų, kaip ir

Pelenės, šokis ir visa pasaka greitai baigsis.

 21

Sniegas ir vaikai (3)

K itą rytą, kai ją lydėjau į darbą, Barou gatvėje išvydom e sniegą.

T ik ra staigmena m atyti visą gatvę apsnigtą saulėtą balandžio

pabaigos dieną. Barou gatvelė nedidelė, m edžių eilės, raudonų

plytų namai. Kai vaikščiodavau tame rajone, m an labiausiai pa­

tikdavo eiti šia gatve, nes pro G rin vičo m uzikos m okyklos lan­

gus visuom et sklinda m uzika. D ažniausiai fortepijono garsai.

Tą rytą mažoje gatvelėje sniegas dengė augalus, automobilius,

šaligatvį. Keletas žm onių vaikštinėjo apsirengę žiem iškai. Buvo

gražu ir netikroviška, tarsi Felinio film e. Priėjome arčiau, bet ir

viskas. Gatvė buvo užtverta.

- A r galim e pasivaikščioti ant sniego?

- Ne, deja, neįmanoma, čia negalim a netgi stovėti.

Paskui iš garsiakalbio pasigirdo balsas: „Veiksmas!“

Nuėjome. Kūrė film ą. Vienas praeivis sakė matęs Vinsentą

Galą.

- G aila, kad neleido ten eiti, būčiau ant apsnigto šaligatvio

tau padaręs angelą, - pasakiau jai.

- Taip, o aš būčiau padėjusi tau atsikelti, kad nepaliktum

rankų atspaudų ant sniego.

Jos žodžiai mane apstulbino. Tą akim irką būčiau ją vedęs, jei­

gu išvakarėse dar nebūčiau to padaręs. Užsukom e išgerti kavos

į „Joe the A r t o f Coffee“. Jaukus baras su m ediniais staliukais

lauke, Veiverlio ir Gėjaus gatvių kampe. Nuostabi kava ir skanūs

sausainiai su lazdynų riešutais, dėl jų galim a pamesti galvą.

188
 Iki mūsų meilės istorijos pabaigos buvo likusios kelios dienos.

- Padovanok m an ką nors išskirtinio, - pasakė M ikela.

- Pavyzdžiui?

- Tarkim , pasakyk man, ką esi iškrėtęs, bet niekam niekada

apie tai nepasakojęs.

- Nežinau... reikia pagalvoti.

- Na, nebūtinai tu ri būti niekam nepasakojęs...

Šiek tiek pagalvojęs, nutariau jai prisipažinti. Iš tikrųjų jau

anksčiau buvo toptelėję papasakoti, bet tada m an pasirodė

kvaila.

- Yra kai kas, dėl ko gėdijausi m etų metus. Niekada niekam

nesu to prisipažinęs. N etgi per išpažintį kunigui. Tai nutiko,

kai m an buvo maždaug devyneri...

- Ką galėjai iškrėsti tokio amžiaus? Galvojau apie ką nors

pikantiškesnio, bet jeigu niekam nesi nė užsim inęs, tinka, no­

riu išlaisvinti tą vaiką, kalinam ą tavo mintyse. Nagi, klok.

- Vieną dieną, kai žaidžiau su draugu, pasirodė jo tėvas ir

atnešė jam naują mašinėlę, valdom ą per atstumą, ji buvo nuos­

tabi. Draugas labai apsidžiaugė. Jie apsikabino, o paskui ėmė

žaisti. Stebėjau juos pavydžiai, jausdamas kartėlį. Ir dėl maši­

nėlės, ir dėl tėvo. Jų apsikabinim o niekada neužm iršiu. Paskui

jo tėvas nuėjo, o mudu su draugu toliau žaidėme, bet jis neleido

m an išbandyti mašinėlės. T ik akim irką, kelias sekundes, esu

tikras, trum piau nei m inutę. Galėjau tik paspausti mygtuką,

bet patį nuotolinio valdym o pultelį visą laiką laikė jis. Toji ma­

šinėlė buvo viskas. Ir atotrūkio, ir skirtum o tarp m ūsų sim bo­

lis. Jis nepaleisdavo iš rankų mašinėlės, valdom os per atstumą,

niekada neatsiplėšdavo nuo naujojo žaislo. Vieną dieną, įėjęs

į jo namų kiemą, pamačiau mašinėlę prie durų. Nežinau, kas

m an užėjo, skubiai mašinėlę pagriebiau ir pabėgau. Aikštelė­

je sudaužiau ją akm eniu, o nuolaužas išmėčiau aukštoje žolėje,

netoli žibinto stulpo. K ai grįžau, draugas prie savo nam o verkė.

Džiūgaudam as žiūrėjau į jį. Buvau laim ingas matydamas, kaip

189
jis kenčia. Ir dabar to gėdijuosi, tau sakydamas. A k im irką mūsų

žvilgsniai susitiko: jo akys buvo užtinusios, pilnos ašarų, m an

toptelėjo, kad jis suvokė, kas tai padarė, juk buvau laim ingas

matydamas jį kenčiantį. Po kelių dienų m um s susikivirčijus

jis pasakė: „Žinau, tu paėmei mano mašinėlę. Tu vagis.“ Pirm ą

kartą susimušėme. Nors mūsų draugystė nenutrūko, apie tai

daugiau niekada neužsim inėm e, net suaugę. M atai, tikra nesą­

monė. Bet net ir dabar tie prisim inim ai skaudina.

- Vargšas vaikas, - pasakė, o paskui pabučiavo mane.

- O tu ar esi kada padariusi ką nors, ko gėdijaisi ir niekam

nepasakojai?

- Jeigu nori, pasakysiu kai ką, apie ką niekam nesu pasako­

jusi, nors iš tikrųjų aš pernelyg nesigėdiju, atvirkščiai, visiškai

nejaučiu gėdos. Niekas apie tai nežino, išskyrus mane ir su tuo

susijusį asmenį.

- Jeigu niekam apie tai nepasakojai, tada tinka.

- K ai m an buvo dvidešim t, su tuom etiniu savo vaikinu, jo

draugu ir jo m ergina kartu išvykome atostogauti. Išsinuomojo­

me nam elį dvidešim čiai dienų prie jūros Sardinijoje. Jau trečią

atostogų dieną išdaviau savo vaikiną su kita mergina.

- Kaip su... Veronika?

- Tu prisim eni vardą?

- Sakei, kad juokauji!

- Na, tiesiog nenorėjau tau pasakoti. Taigi nė viena iš mūsų

nebuvo turėjusi panašios patirties, ji nebuvo lesbietė, bet kai

kas mus abi traukė. Ji buvo graži, iki tol, išskyrus kvailus buči­

nius su draugėmis licėjuje, niekada nebuvo šovusi į galvą m in ­

tis pasim ylėti su m oterim i. Vieną vakarą kambaryje ruošėmės

vakaro pramogoms; kai tepėmės kremą ir padėjome viena kitai

apsirengti, pasibučiavome. Iškart pajutome trauką. Prieš tas

atostogas buvome kelis kartus trum pai susitikę, bet tada nieko

neįvyko, netgi m intyse, o tą akim irką, vos prisilietėm e, iškart

pajutome keistą kibirkštį. Pasibučiavusios kambaryje, tą vaka-

190
rą bučiavomės ir restorano, ir diskotekos tualete. N uo tos die­

nos vis sugalvodavome ką nors, kad liktum e vienos. Niekas nė

neįtarė. D v i atostogaujančios merginos, atrodė, kad mes nuolat

perkame ar matuojamės drabužius. Vakarais užsidarydavome

kambaryje, kaip tada, kai pirm ą kartą pasibučiavome, ir tep-

davomės kremu. Prisim enu gražius vaizdus: ji nuoga priešais

veidrodį, o aš ant kelių ją bučiuoju. M ū sų žvilgsniai susitikdavo

veidrodžio atspindyje. Buvo labai smagu. M u m s tai nebuvo iš­

davystė, tik jaudinantis žaidim as. Nieko bendro su mūsų m ei­

lės istorijom is. Žinom a, savo vaikinui niekada to nepasakiau.

Taigi per atostogas daugiau kartų mylėjausi su ja nei su juo.

Pasibaigus atostogoms kelis kartus dar buvome susitikusios

bendroje draugijoje, bet daugiau nieko.

Kol ji m an pasakojo tą istoriją, mėginau įsivaizduoti dvi

nuogas ir įdegusias moteris paplūdim io nam elio kambaryje.

Kam baryje, kur atidarytam e lagamine pilna aukštakulnių ba­

telių, basučių, kremų, diržų, paplūdim io skraisčių, suknelių.

M a n pakanka pam atyti tokius lagaminus, tarsi klubų šokėjų,

kad susijaudinčiau. Jos pasakojimas mane irgi sujaudino. Vaka­

re m um s m ylintis, buvau užvaldytas tų vaizdų. Kaip jos bučia­

vosi, lietėsi, ir visa kita. Tos m intys m an labai patiko. Be to, Ve­

roniką galėjau įsivaizduoti, kaip norėjau, o M ikela buvo šalia.

- A r pastaruoju metu matei Veroniką?

- Ne. Žinau, apie ką dabar galvoji. Ne! Jūs, vyrai, apsėsti tos

minties. O tu mašinėlės draugą dar matei kada nors? Kuo jis

vardu?

- Andrėjas. G alim a sakyti, kad aš nukniaukiau jo žaislą, o

jis po kelerių metų - mano merginą. Jau kuris laikas nesima-

tome.

- Na, bent esate atsiskaitę.

- Ką gi, bet žaislas juk neprilygsta m erginai.

- K ai tu vaikas, dar ir kaip prilygsta. Be to, svarbu išdavystė,

o ne mergina ar mašinėlė. Č ia pasitikėjimo klausimas.

191
 Nežinau, ar tuo m etu M ikela mane įtikino, bet tikriausiai ji

buvo teisi. Dabar apie tai galvoju kaip ji.

- Kiek yra žm onių, išskyrus Andrėją, su kuriais nebesikalbi,

nors tau jau tiek metų?

- D ar yra kelios įsižeidusios moterys.

- Na, sąrašas ne toks ir ilgas.

- O t ų ?

- Įsižeidęs liko buvęs m ano sužadėtinis, dar visa jo šeima.

- Ką gi, tik keli m irusieji ir sužeistieji.

Po šio m ūsų pokalbio apie praeitį ji nuėjo į darbą, o aš kaip

visada - pasivaikščioti po Niujorką. Užėjau papietauti į Čelsio

prekybos centrą Devintajam e aveniu, tarp Vakarų Penkiolik­

tosios ir Vakarų Šešioliktosios gatvių. Nuostabi vieta: užėjus

kyla noras nusipirkti viską, ką matai, ir pavalgyti visuose jo

restoranuose ir baruose. M ėsiškų patiekalų restorane „Frank’s

Fine M eats“ arba sriubos „H ale and H earty Soups", arba ta i­

landiečių restorane „Chelsea Th ay“. Be to, dar „A m y’s Bread“

ir „Fat W itch Bakery“, kartą ten teko valgyti nuostabaus šoko­

ladinio pyrago. Ten yra itališkų produktų parduotuvė, o gale,

kairėje pusėje, - arbatinė „T Salon“ ir ore sklando viso pasau­

lio arom atai.

Nuėjau į žuvų parduotuvę „Lobster place“, joje žuvų galim a

ne tik nusipirkti, bet užsisakyti ir valgyti vietoje. Indeliai su

krevetėmis, sušiai, žuvienė, salotos su tunu ir lašiša. Tokiem s

žuvų mėgėjams kaip aš ten tikras rojus. Norėčiau gyventi Č e l­

sio prekybos centre. Jame eksponuojam i ir meno kūriniai. Su­

valgiau keletą sušių ir m ilžinišką krevečių porciją.

Paskambinau M ikelai, nes perskaičiau, kad vakare Niujorko

filharm onijoje bus koncertas, gros Rachm aninovo ir Šumano

muziką.

- N orėtum nueiti?

- M ielai.

- K aip m anai, gal turėčiau nusipirkti kostiumą?

192
 - Nemanau, kad reikėtų.

- G aila, m an patiktų eiti su tavim į koncertą apsirengus

dailiai.

- Na... jeigu nori, aš turiu vakarinę suknelę, bet tau kostiu­

mo nebūtina pirkti. Šiam vakarui gali jį išsinuom oti.

- Tikrai, nepagalvojau. Taigi norėtum eiti pasipuošus?

- Taip.

- Užeisiu pas tave aštuntą. Būsiu žavingas.

Taip ir padarėme. Išsinuomojau juodą kostium ą ir atvažia­

vau taksi prie jos namų: ji buvo labai graži. Raudona vakarinė

suknelė atidengė jos nugarą, kaklą puošė plonytis vėrinys. Kai

ji įsėdo į taksi, norėjau iškart išlipti ir grįžti į jos namus, į m ie­

gamąjį. Suknelės išryškintas lin k is tarp krūtų viliojo kaip kelias

namo, ir veidas dailutis, jausmas, tarsi būtum atsibudęs vietoje,

kurioje jautiesi savas.

M a n labai patiko, kad su M ikela galėdavome lankytis visur.

Ir atokesniuose, netgi skurdžiuose, rajonuose, ir prašmatniose

vietose. Ir nebūgštaudami. Ji sugebėdavo vaikščioti su aukš­

takulniais ir be jų, su suknelėm is ir džinsais ir visada likdavo

tokia pati. Visuom et būdavo savim i. Ji atrodė m an pati tinka­

miausia moteris, bent jau tom is dienomis.

Koncertas buvo pavergiantis. K ai grojo A ntrąją simfoniją,

M ik ela paėmė m an už rankos ir pasijutau, tarsi būtum e įsik i­

bę vienas į kitą, kaip elgiasi moterys žiūrėdam os siaubo film ą.

G albūt mane baugino, kad viskas buvo taip švelnu, stipru ir

gražu.

Po koncerto sugrįžus namo, vos mums peržengus slenkstį,

mylėjausi su ja stovėdamas. Savaime suprantama, nenuvilkęs

jai suknelės.
 22

Vonios kambarys (2)

Turėjau išvykti po dviejų dienų. Buvo penktadienio rytas. Tu ­

rėjau sekmadienį skrendančio lėktuvo bilietus. Nakvojau pas

ją, o kai pabudau, ji jau buvo išėjusi į darbą. A n t spintelės radau

raštelį: „Tik pagalvok, ko būtum e netekę, jeigu būtum e pritrū­

kę drąsos. Esi daugiau, nei įsivaizdavau. Iki. Tavo žmona. P. S.

Kai miegi, atrodai kaip vaikas.“

Raštelyje vienas žodis buvo išbrauktas. Žiūrėjau į lapelį

priešais šviesą stengdamasis jį perskaityti.

Išbraukti žodžiai m an įdom esni nei tie, kuriuos galim a per­

skaityti. M anau, jie užtepliojam i ne dėl rašybos klaidos - žm o­

gus tiesiog apsigalvoja ir nenori pernelyg atvirauti. K ažin ar

nusikratysiu įpročio taip įtarinėti.

Gulėjau lovoje bent porą valandų, nenorėjau niekur eiti. D ie­

na nebuvo labai graži. O ras šiame mieste keičiasi nuolat: lyja ar

apsiniaukę, o po akim irkos išlenda saulė. Paprastai M anhatane

viską .keičia vėjas: jeigu šaltoka, bet nėra vėjo, vėsa m aloni ir

įkvėpus oro jis tave pažadina, suteikia jėgų, o jeigu vėjas talžo

veidą, jautiesi patekęs į karo sūkurį. Kažin kaip senelės kojos

būtų reagavusios į orus, jeigu būtų gyvenusi tokiam e mieste

kaip Niujorkas.

Tą naktį prieš atsibusdamas sapnavau įkyrųjį sapną. Nuo

vaikystės mane persekiojančio sapno veiksmas vyksta parapijos

laisvalaikio centre. A š vaikas ir turiu m ušti vienuolikos metrų

baudinį. Vartai tušti, be vartininko, bet už jų stovi tėvas ir mane

194
stebi. Bijau nepataikyti. Beveik visada pabundu prieš smogda­

mas koja, bet kartais spiriu kam uolį. Jau daugiau nei dvidešimt

metų mušu vienuolikos m etrų baudinį ir dar niekada neįmušiau

įvarčio. Spiriu, o kamuolys skrieja pro šalį, kartais palekia metrą

ir nukrinta. Kaskart, kai nepataikau, tėvas nueina.

Tą rytą, tebegulėdamas lovoje, įsijungiau televizorių. Visų

reklamuojamų prekių kaina baigdavosi skaičium i devynias­

dešimt devyni: šeši doleriai ir devyniasdešim t devyni centai,

devyni doleriai ir devyniasdešim t devyni centai, devyniolika

dolerių ir devyniasdešim t devyni...

Vienintelis dienos darbas buvo grąžinti kostiumą. Paskui

m an į galvą šovė m intis ir išsiunčiau žinutę M ikelai: „A r galė­

tum ateiti į viešbutį, kai šįvakar baigsi darbą?“

Po penkių m inučių gavau jos atsakymą: „Gerai... paskam­

binsiu vėliau. Būsiu septintą. Šiandien jokios pietų pertraukos.

Esu nuobodžiausiam e susirinkim e. Žinok, vakar tą suknelę v il­

kėjau tik dėl tavęs.“

Vėliau nuėjau grąžinti išnuom oto kostiumo, o paskui pie­

tauti. Valgiau restorane „Paprika“, Šv. M orkaus gatvėje, tarp

Pirm ojo ir A aveniu. Po pietų nuėjau nupirkti žvakių, plauši­

nės ir „Fischer“ varžtų. Paskui grįžau į M ikelos namus. M um s

susituokus, ji m an davė raktus. G rįžau į jos butą, nes jos duše

šampūno, dušo želė buteliukai ir visa kita stovėjo ant grindų.

Pasiskolinau iš durininko grąžtą ir pritvirtinau duše m uilinės

stovelį. Nors iš tikrųjų ten buvo visko, išskyrus m uilą. T ru m ­

piau tariant, ant stovelio bus galim a dėti viską. Taigi galėsiu

nusišlapinti duše ir nereikės saugotis indelių, nerizikuosiu būti

sučiuptas. K ai kurių m oterų namuose nesusigaudai, kuo praus­

tis. V isu r tik kremas ir plaukų balzamas. Kartą per žioplum ą

nusičiupau balzamą. Išlipęs atrodžiau nelyginant koks pliušinis

žaislas. Gaktos plaukai panėšėjo į žvirblių lizdą.

Užbaigęs kaip koks sutuoktinis veiklą „pasidaryk pats“, išė­

jau. Bet einant sugrudo širdis, kad galbūt jai pasirodysiu įkyrus.

195
„O jeigu M ikela supyks, kad pasidarbavau jos neatsiklausęs?

O jeigu ji priim s tai kaip įkyrum ą, o ne kaip rūpestį? O jeigu ji

paankstins žaidim o pabaigą? Gerai, po velnių, kam tai rūpi.“

Vaikščiodam as po M anhataną, dažnai praeidavau pro ba­

rus ar pėsčiuodavau gatvėmis, kur prieš tai teko lankytis su

M ikela. Tos vietos šiame naujame ir. nepažįstamame pasauly­

je man atrodė artim os. Taškai, susiję su jausmais, kreipiantys

turisto kelią. Nes jausmų požiūriu buvau turistas: pirm ą kartą

lankiausi meilės teritorijoje. Niujorkas tapo ir visų mano poty­

rių metafora. Šiek tiek jį pažinojau, kaip ir savo nuotaikas, bet

šįkart įsiveržiau daug giliau - miestas buvo daug paslaptinges­

nis, iš naujo atrandamas užčiuopiant jo pulsą. K ai atsidurdavau

pažįstamose vietose, tose, kuriose lankiausi su M ikela, krū ti­

nėje atgydavo „mes“. M udu.

Nuėjau ir ten, kur pirm ą kartą pasibučiavome. Išsiunčiau jai

žinutę: „Grįžau į M inėtos gatvę ir ant žemės radau kelis mūsų

bučinius. Surinkau juos ir įsidėjau į švarko kišenę. Šįvakar p ri­

m ink, kad tau juos atiduočiau.“

Nuėjau į barą netoli savo viešbučio. Pasiėmiau kavos ir šiek

tiek padirbėjau prie kompiuterio, ten buvo belaidis interneto

ryšys.

Paskambino M ikela, pasirodysianti maždaug po pusvalan­

džio. Skubiai puoliau į viešbutį ir viską paruošiau: prileidau į

vonią vandens, padėjau vonios putų, plaušinę ir ant veidrodžio

užrašiau: E n jo y the b a th . M ėgaukis vonia. A p lin k vonią užde­

giau keletą žvakių ir išėjau, duris palikęs privertas.

Pasislėpiau vestibiulyje ir laukiau jos pasirodant.

M a n patiko galvoti, kad po ilgos darbo dienos ji galės šiek

tiek atsipalaiduoti. Be to, kad norėtų išsim audyti vonioje, ji pati

užsim inė tą vakarą, kai ruošiau jai vakarienę.

Norėjau, kad iš pradžių tyloje ji pasimėgautų viena. Ji supras

ir manęs neieškos. G al po dvidešim ties m inučių, kai M ikela jau

196
buvo užlipusi į kam barį, nuėjau pas ją. Gulėjo vonioje. Pažiūrė­

jome vienas į kitą, ji nusišypsojo ir tepasakė:

- A čiū . - O paskui pridūrė: - Ateisi?

Nusirengiau ir įlipau.

Vos įlipus, suskambo telefonas.

- Jeigu nebūčiau dabar čia su tavim , eičiau pažiūrėti, kas

skambina...

- Klausyk, gali eiti, m an nekliudo.

- Norėjau pasakyti, kad jeigu nebūčiau čia su tavim , eičiau

pažiūrėti, gal skam bini tu.

M a n patiko juokauti ir elgtis rom antiškai. Ji visada supras­

davo, kad juokauju, ir jai patikdavo.

Tiesiog gulėjome vandenyje. Kaskart atkimšdavome kam štį

ir išleisdavome šiek tiek vandens, o paskui įleisdavome karš­

to. Nors, vos atsukus karšto vandens čiaupą, iš pradžių visada

bėga šaltas vanduo. Todėl gyvendamas kartu su m otina, kai

norėdavau įsileisti karšto vandens, pirm iausia šaltą vandenį iš

m aišytuvo nuleisdavau į bidė šalia vonios.

Gulėdam as vandenyje su M ikela prisim iniau, kad pasku­

tin į sykį vonioje m audžiausi su M onika. Vieną iš tų erotinių

žaidim ų savaitgalių. A tm in tin grįžo visi to savaitgalio vaizdai.

Nepam irštam a.

Tikriausiai mano išraiška buvo keista, o galbūt tik sutapi­

mas, bet M ikela kilstelėjo nugarą, palinko prie manęs ir, ap­

glėbusi kojomis mano klubus, atsisėdo ant manęs. Po kelių

akim irkų buvau joje ir mes mylėjomės. Ji judėjo lėtai. M ačiau

raibuliuojant mažas bangeles. Paėmiau plaušinę ir pyliau ant

jos karštą vandenį. Spaudžiau kempinę ir žiūrėjau, kaip nuo

jos pečių ant krūtų ir rankų teka vanduo. Ji mane apkabino ir

padėjo galvą m an ant peties. Jos kvėpavimas, jos dūsavimas,

švelnūs vandens garsai - viskas buvo tarsi m ilžiniška, nema­

toma malonė, skirta mums. D ėl M ikelos krausčiausi iš proto.

Viskas buvo pernelyg gražu ir rodėsi, tuoj tuoj sprogs. Pakėliau

197
jos smakrą. Norėjau žiūrėti į ją ir ją bučiuoti. Ji tyliai verkė. Pa­

bučiavau ją ir mes vėl apsikabinome.

Buvau išmokęs tokiom is akim irkom is m oterų nieko neklau­

sinėti. A rba suvoki, arba ne.

Paskui nusiprausėme vonios putomis.

- A r visi tie indeliai ant grindų tavo duše tau netrukdo?

- Ne, netrukdo.

A š nurijau seiles.

- T ik ra i netrukdo?

- Ne. Žinom a, jeigu mokėčiau naudotis grąžtu, pritaisyčiau

m uilinės stovą, bet juk nesugebu...

Na, jau geriau, pamaniau.

M ikela užsimerkė ir atrėmė sprandą į vonios kraštą. Buvo

atsipalaidavusi. G albūt šiek tiek suglebusi nuo karšto vandens.

Žiūrėjau į ją atidžiai. Kartais, galvodamas apie ją, negalėdavau

jos susieti su m ergina iš tramvajaus. Buvo keista, bet m intyse

atrodydavo, tarsi M ikela būtų kitas asmuo. Toji nepažįstamoji

m an suteikė galim ybę laisvai gyventi tas dienas ir netgi pirm ą

kartą privertė mane susim ąstyti, kad norėčiau susilaukti vaiko

su tokia m oterim i. Nors ši m intis tik toptelėjo.

- O tu kada nors galvojai rim tai apie vaikus? - paklausiau.

- Žinom a, pagalvoju. Liūdna būtų, jeigu netektų patirti, ką

reiškia motinystė.

- Susilauktum vaiko su manim?

N etgi neątsimerkdama ji atsakė:

- Nežinau. M anau, taip.

Tyla.

- M es pažįstam i taip trum pai, - pasakiau jai.

- Tu teisus. Bet nieko čia keisto.

- Niekada netgi nesakiau: aš tave myliu...

Vonioje, visiškai atsipalaidavę, gerokai ilgai patylėdavome

tarp sakinių. Atsakym ai buvo neskubūs. M ū sų pokalbis atrodė

tarsi lėtas stalo teniso žaidim as.

198
 - O kaip vaikas susijęs su tuo, kad niekada m an nesakei - aš

tave myliu?

- O kaip nesusijęs? Juk vaiką pradedi su žm ogum i, kurį myli.

- T ik ne aš. - Ji patylėjo. - M a n nebūtina susilaukti su ta­

vim vaiko vien todėl, kad aš m ylim a. Tiksliau - to nepakanka.

Nesvarbu, ką tu m an jauti ar koks su m anim esi, svarbu, koks

tu gyvenime.

- Nesuprantu. Juk sakoma, kad vaikai - meilės vaisius?

- G a li būti, bet aš pati taip negalvoju. Jei susilaukčiau su ta­

vim vaiko, tikrai ne todėl, kad m ylim e vienas kitą.

- O dėl ko?

- K ai m an buvo dvidešim t, būčiau galėjusi susilaukti kūdi­

kio su savo vaikinu, nes jį mylėjau. Ir tikėjau pasaka. Bet dabar

viskas pasikeitė. Dabar jaučiuosi pasiruošusi susilaukti vaiko ir

ieškau vyro, su kuriuo gyvendama galėčiau dalytis šia patirti­

m i. Bet nebūtina būti įsimylėjusiems, priešingai, manau, kar­

tais geriau tokiems nebūti. Įsimylėjėliai - nepatikim i žmonės.

Jos žodžiai m an skambėjo keistai. D ar nebuvo tekę girdėti

taip kalbančios moters.

- Norėčiau, kad m ano vaiko tėvas būtų žmogus, kuris rody­

tų m an ne tik jausmus. M a n atrodo, kad būtų labai egoistiška

vaiko atžvilgiu, jeigu jis turėtų tokį tėvą, kuriam svarbiausia

būtų meilė man. Pavyzdžiui, Paolas mane mylėjo taip, kaip,

manau, niekas nebuvo mylėjęs, bet nė netoptelėjo su juo susi­

laukti vaikų. Nenorėjau, kad jis taptų mano vaikų tėvu. M atai,

moteris gali būti įsim ylėjusi vyrą ir patirti su juo meilęs isto­

riją, bet ji žinos, kad viskas bus gerai, kol tai bus susiję tik su

jais dviem. Viena yra pora, kas kita - vaikai. Daug svarbiau,

kad esi drąsus žmogus, o ne įsimylėjęs. Bet jeigu esi ir drąsus,

ir įsimylėjęs, dar geriau. Tu m an patinki dėl to, koks esi. Spėk,

kas m an sukėlė dar didesnį norą tave pažinti? M a n beprotiškai

patiko, kaip pasielgei tą dieną, kai nuėjome į barą ir pirm ą kartą

kalbėjomės.

199
 - Ką aš padariau?

Ji atsimerkė ir pokalbis įgavo įprastą ritm ą.

- A tidarei baro duris ir praleidai išeinančią ponią, netgi per-

spėjai, kad lauke šalta. Iš to, kaip pasielgei, supratau, kad toks

poelgis tau savaime suprantamas. Buvai vienintelis tram vaju­

je, kuris atsistodavo, kad užleistų vietą pagyvenusiam žm ogui,

ir nesidairei kaip daugelis, kad pasižiūrėtum , ar kiti pastebėjo,

koks tu mandagus. Tu dėmesingas, tu m yli žmones. M a n pa­

tinka tavo nuovoka, ištikim ybė, sąžiningum as. Be to, tu neslepi

savo moteriškosios pusės. Esi moteriškas.

- Ir kaipgi aš rodau moteriškąją pusę?

- Tu labai moteriškas vyras ir m an tai patinka, labai patinka

tavo trapumas ir kad to neslepi.

- Ir tu norėtum susilaukti vaiko su m oterišku ir trapiu vyru?

Iš proto išsikraustei.

- Daugelio nuomone, būti vyru reiškia neturėti nieko ben­

dro su trapum u. Tikras vyras neva negali būti moteriškas.

- Na, nežinau, kas čia vyriška būti trapiam ir moteriškam.

- Nes sakydamas „moteriškas ir trapus“ galvoji apie bailų ir

silpną. Iš tiesų trapus nėra silpnas. M oteriškas nėra bailus. Tai

du skirtingi dalykai.

- Kodėl esu moteriškas?

- D ėl to, kas tau svarbu gyvenime, dėl tavo jautrum o, dėl

atidum o kai kuriem s dalykams, kad niekada nesistengei būti

mačo ir visada buvai toks, koks esi. Atsim eni, kai maudėmės

duše ir pirm ą kartą pamatėme vienas kitą nuogą?

- Taip.

- Nem anyk, kad m oteriai lengva pasirodyti nuogai. Bent jau

ne man. M ačiau, ir tau nebuvo visai paprasta, tu ėmei vardyti

savo trūkum us, kalbėjai apie save su ironija. Taip elgiasi m o­

terys. Su ironija atskleidei m an savo baim ę ir ją įveikei. Pats

to nežinodamas, leidai suprasti, kaip tu m an patinki. Tu m an

patinki kaip žmogus ir m an patiktų, kad mano vaikai turėtų

200
tokį tėvą kaip tu. Tai tiek. Po kelerių m etų mudu galbūt ne-

bepatiktum e vienas kitam kaip įsim ylėjėliai, bet tu visuom et

būtum m ano vaikų tėvas; štai kodėl tarp mūsų tvyranti meilė

ne pats svarbiausias dalykas. Svarbu, kokie mes kaip žmonės,

o ne kaip pora. Svarbu, ką kalbame, kaip suprantame ir jau­

čiam e vienas kitą. Tu neturi galvoti apie tai, ką m an jauti, tu ri

galvoti, ar tau patinka, kaip mąstau, kaip gyvenu, kaip elgiuosi,

ypač - kuo tikiu. Daug svarbiau suprasti, ką gali m an pasakyti

ir ko nesakai manydamas, kad tavęs nesuprasčiau, kad galbūt

supykčiau, įsižeisčiau ar užsigaučiau. Tada, jeigu vis dar būsi

įsimylėjęs, gerai, bet dėl vaikų reikia įsitikinti, kad bus svarbūs

ne tik mūsų santykiai.

Pokalbis buvo šiek tiek keistas ir greičiausiai visko netgi ne­

supratau, bet m an patiko klausytis, kaip ji vardija, kodėl jai

patinku.

Ji buvo žavingas chaosas. Niekada nebuvau sutikęs tokios

moters. M es niekada nesakėme vienas kitam „aš tave m yliu“ ar

„aš tave įsimylėjęs“. To, kas vyko tarp mūsų, nei aš, nei ji nesu­

gebėjome įvardyti. Tai skyrėsi nuo visų meilės istorijų, kurias

m an buvo tekę patirti. Jeigu ji būtų manęs paklausiusi, kodėl

m an patinka, būčiau jai pasakęs. Bet M ikela nieko manęs nepa­

klausė, vėl užsimerkė ir tylėdam i gulėjome vonioje, paskendę

savo mintyse.

Išsimaudę nuėjome į neįprastą barą, kuriam e M ikela sta­

liuką buvo užsakiusi jau prieš tris dienas, nes ten sunku rasti

laisvą vietą.

Keista, bet prie viešbučio tebesisukiojo Alfredas. D ažniau­

siai jį matydavau tik dieną. Davėme jam dolerį ir jis tarė:

- Jokio anekdoto... šįvakar jum s tik tiesa. Jūs sukūrėte su­

pernovą. Patikėkite m anim .

Nuėjome šypsodamiesi.

Iš išorės „The C orn er“ Kenm ero gatvėje atrodo kaip įpras­

ta užeiga, bet tai dar ne restoranas. Restoranas paslėptas. Prie

201
laukujų durų pasitiko vaikinas, turėjo užsakym ų lapą. Jeigu esi

sąraše, tau atidaro nedideles dureles, tada lip i žemyn laiptais,

o apačioje tavęs laukia mergina ir vėl paklausia vardo. Jeigu esi

įrašytas ir jos popieriuose, gali įeiti, bet norėdamas patekti prie

staliuko tu ri eiti per virtuvę tarp viryklių, keptuvių ir virėjų.

A trodo paslaptinga. T ik tada įžengi į restoraną sename m ūri­

niam e rūsyje, pilnam e žvakių ir keistų paveikslų. Vadinasi „La

Esąuina“. Ispanų kalba - k a m p a s.

M eksikietiška virtuvė ten iš tikrųjų puiki. Ir margaritos.

Buvau alkanas kaip vilkas. Po m audynių vonioje visada jau­

čiuosi išalkęs, bet jeigu maudydamasis vonioje dar ir myliuosi,

virstu vilkolakiu. Užsisakius pirm iau atnešė mano patiekalą.

Žiūrėjau į jį kaip vilkas, ėmė tekėti seilės, bet mandagiai lau­

kiau ir jos valgio.

- Ką užsisakei, gal dėlionę iš šimto detalių? - paklausiau.

Išėjome irgi per virtuvę, pagyrėme virėjus. Turėjome pa­

sistengti norėdam i įveikti laiptus. Po didelio kiekio alaus ir

m argaritų laipteliai atrodė daug statesni nei lipant žemyn. Juos

įveikus M ikela tarė:

- Kažin ar m um s įteiks pliušinį žaislą kaip prizą už tokį

triūsą?

Buvome apsunkę. Trum pam prisėdome ant suoliuko prie­

šais barą, kitapus gatvės.

Tą naktį miegojome savose lovose. A b u buvome sutrikę. T o ­

m is dienom is mus buvo pagavęs m inčių ir netikėtum ų srautas.

M u m s reikėjo pabūti vieniems, kad susivoktume ir šiek tiek su­

sirikiuotum e savo gyvenimą. Tai, ką m udu patyrėme, nebuvo

tolygu, kas įsim ylėti, tai buvo naujas jausmas. G albūt ne geres­

nis, bet tikrai kitoks. Tarsi būtum e atradę, nors nebūdam i įsi­

mylėję ar nem ylėdam i taip, kaip įprasta, kad egzistuoja erdvė,

kupina dėmesingumo, jausmų ir atradim ų, ir visa tai galima

patirti, tuo dalytis ir dovanoti. M es nekūrėme santykių, pa­

prasčiausiai gyvenome.

202
 M a n dar nebuvo tekę patirti tokios meilės, niekada nesu pa­

žinęs ir mylėjęs jokio žmogaus patirdamas tokius jausmus. Bū­

tinybės duoti, gauti, išsakyti. Ir nors mums to reikėjo iš tikrųjų,

drauge mes ir žaidėme. Džiaugsmas dovanoti meilę mane kaip

niekad pripildė.

...tai, k ą a t id u o t i, lie k a ta vo a m ž in a i...

M ū sų istorija artinosi prie pabaigos. M ikela dar porą die­

nų bus mano mergina, tiksliau - žmona. Visko, kas anksčiau

mane gąsdindavo, dabar buvo gaila netekti. Ji taptų mano bu­

vusiąja. Ruošiausi išsiųsti jai žinutę ir pasakyti, kokia ji graži,

bet berašant atėjo jos žinutė.

„A čiū už m uilinę... Tu nuostabus.“

Ji pavogė žodžius nuo mano delno.

 23

Žaidim as baigtas (1)

K itą rytą apie aštuntą valandą dar miegojau. Sapnavau keis­

tą sapną: nuėjau vakarieniauti į namus pas tėvo sugyventinę,

ten buvo ir Elena. V isi tylėjome. Jos atidarė šaldiklį, ištraukė

dubenėlį su užšaldyta sriuba. Įdėjo į puodą. Sukiojosi labai lė­

tai, tarsi laikytų brangų krištolą. Pašilus sriubai, m an šiek tiek

jos įpylė, tą sriubą prieš m irtį esą išviręs Pjeras Paolas Pazoli-

nis. „Kai išgirdom e žinią, kad jis nužudytas, ją užšaldėme. Tai

paskutinis dalykas, kurį jis darė prieš m irtį: sriubą išvirė pats,

savo rankom is.“ Kai įsidėjau pirm ą šaukštą į burną, atsimenu,

m an beprotiškai patiko ir norėjau verkti.

- Skanu... m an norisi verkti.

- Tai savaime suprantama, nes...

DZIIIIIN!

Staiga mane pažadino viešbučio telefonas ant spintelės.

- Klausau...

- Č ia Silvija.

- Kelinta dabar valanda?

- Č ia antra popiet, taigi, manau, pas jus aštuonios.

- Aštuonios... išprotėjai...

- Klausyk, turiu tau kai ką pasakyti.

-K ą ?

Kalbėjau, bet vis negalėjau pabusti, tikriausiai vapėjau vos

suprantamai.

- Šiandien skubiai paguldė į ligoninę tavo senelę.

204
 Staiga atsitokėjau.

- Kas atsitiko, kas nors rimta?

- Nežinau. M a n paskam bino tavo m otina ir paprašė pra­

nešti, nes pati tau neprisiskam bino, tavo m obilusis išjungtas.

Nepasakei jai naujo numerio?

- Užm iršau.

- Paskam bink jai... susisieksime paskui.

Atsisėdau lovoje, pasitryniau veidą ir paskambinau m otinai.

- Kas atsitiko?

- Senelė pasijuto blogai. Paguldėme ją į ligoninę. Gydytojai

sako, kad atsigaus, kaip ir kitais kartais, o kaipgi kitaip. Pats su­

pranti, kai toks amžius, kiekviena akim irka gali būti lemtinga.

Nežinojau, ką sakyti. Sunku buvo kalbėti tokia tema, juo la­

biau su motina.

- G a li negrįžti, elkis, kaip nori. T ik norėjau, kad žinotum .

Štai visa mano motina: „G ali negrįžti, elkis, kaip nori.“

- Gerai... Susisieksime vėliau.

Ir baigiau pokalbį.

Koks pragariškas pabudimas. Senelė ligoninėje, o motina,

kuri norėjo pasakyti, kad grįžčiau, tepasakė tai, ką pasakė.

Buvo aštunta ryto. M a n o skrydis atgal į Italiją kitos dienos

vakare. A š nežinojau, kaip elgtis: g rįžti anksčiau? Palaukti iki

rytojaus?

Viena ar dvi dienos nieko nepakeis.

„Žinai, kai toks amžius, kiekviena akim irka gali būti lem ­

tinga.“

Suknisti žodžiai! Ir tiesa. Jeigu būtų likusi savaitė, skrisčiau,

bet turėjau jau tik vieną dieną...

Atsikėliau susinervinęs. Įjungiau m obilųjį. Pirm iausia tu rė­

jau sužinoti, ar yra laisvų vietų šiandienos lėktuve. Buvo dvi:

atstovas iš oro skrydžių bendrovės pasakė, kad vos už penkias­

dešimt dolerių gali pakeisti skrydį. D evintą paskambinau M i-

kelai ir papasakojau, kas atsitiko. Ji patarė pasikeisti bilietus ir

205
tuoj pat skristi. V is dar nenumaniau, kaip elgtis. Iki mūsų žai­

dim o pabaigos buvo likusi tik diena. Pagaliau vėl paskambinau

j oro skrydžių bendrovę ir pakeičiau skrydį. O tuo metu M ikela

atvažiavo pas mane į viešbutį.

Per kelias akim irkas sprogo mano jausmų bomba. Nesuvo­

kiau, ar mane labiau sukrėtė m intis, kad galbūt m iršta sene­

lė, ar tai, kad mudu su M ikela turim e išsiskirti. Ir dar diena

anksčiau, nei buvome numatę. Nebuvau pasiruošęs, tikriausiai

nebūčiau buvęs netgi ir kitą dieną, net neturėjau laiko rim tai

apie tai pagalvoti. Nusileidom e liftu žemyn ir pasiėmėme ka­

vos. Paskui išėjome pasivaikščioti ir prisėdome ant suoliuko

Hadsono krantinėje. Priešais vandenyną.

Šiomis dienomis daug kalbėjomės. Bet ten, sėdėdami ant suo­

liuko, kai galbūt turėjome kalbėtis dar daugiau, nieko vienas kitam

nepasakėme. Žiūrėjome tylėdami į atspindžius horizonte. Pasie­

kėme galutinį tašką, pasakos pabaigą, turim e atsibusti. Tą aki­

mirką, kai Pelenė pameta batelį. Iš tikrųjų kalbėjomės mažai, nes

trūko žodžių. Abudu suvokėme, kad geriausia likti ištikim iem s

žaidim o taisyklėms. Nes jeigu prisirištum e vienas prie kito ir ke­

letą kartų per kelis mėnesius susitiktume, viskas nublanktų, su­

prastėtų, sumenktų. Bent jau taip galvojome tą akimirką.

T ik atsimenu, kad M ikela pasakė:

- Džakom ai, aš pirm ą kartą taip jaučiuosi. K ai galiu išsakyti

viską, viską iš širdies ir be baimės lik ti nesuprastai. K ai nereikia

teisintis ar aiškintis dėl kokio nors jausmo, poelgio, judesio ar

žodžio. M es čia atėjome kartu. Viena nežinočiau, kaip grįžti.

Nenutuokiu, kuriuo keliu galėčiau grįžti atgal. Kai klausausi

širdies, galvoju vien apie tai, kad niekada taip nesijaučiau su

kitu žm ogum i. Ir dar per tokį trum pą laiką... O kai klausausi

proto... na, jau žinai, ką galvoju.

Kol ji kalbėjo, prieš akis iškilo jos paveikslas tramvajuje pir­

m om is dienom is. M a n ji visada buvo atviras langas į gražiau­

sius gyvenim o dalykus.

206
 Tas trum pas laikas, kai sėdėjome ant suoliuko, atgimsta

galvoje kupinas tuštum os. M an o atm intis viską supainiojo, iš­

saugojo tik kai kuriuos žodžius, išplėštus iš pokalbio. Tarsi jie

būtų žaibai, kulkos, sunkūs akmenys, m etam i į jūrą. Žodžiai

pasakyti, žodžiai išgirsti.

- Išsiskirkim e dabar... Buvo nuostabu... nieko neišeitų... Tu

gyveni kitapus vandenyno... taip bus geriau... visada liksi... nors

ir skauda, bet teisinga... turim e būti laim ingi... atsisveikinkim e

dabar... nereikia skambinti... nereikia susisiekti...

Apsikabinom e. Stipriai - stipriai stipriai. Verkėme. Verkiau

dėl visko.

Jaučiausi blogai, nepajėgiau nuo jos atsiplėšti. Jaučiausi blo­

gai, jaučiausi blogai, jaučiausi blogai.

N e visada tai, kas tau būtų geriau, leidžia jaustis gerai.

Pasukau galvą tik tam, kad ją pabučiuočiau. Bučiavau šlapią

jos veidą, glaudžiau prie savo šlapio veido.

- Palydėsi mane į viešbutį?

- Eim e.

Ėjome tylėdam i, laikydam iesi už rankų. Pirm ą kartą gyve-,

nim e jaučiau krūtinėje kito žmogaus skausmą. Jaučiausi blogai

ir dėl savęs, ir dėl jos. Jos skausmas kėlė m an skausmą. Norėjau

ją išlaisvinti iš tos kančios. D ėl jos būčiau susprogęs į tūkstantį

skeveldrų. Kaip vaikystėje dėl motinos.

Tą akim irką suvokiau, kad esu įsimylėjęs, tikrąja anglų žo­

džio prasme: in love. G albūt nebuvome du įsimylėję žmonės,

bet buvome įsimylėję tai, kas mus sieja. Kaip du džiazo m uzi­

kantai: juos vienija ne meilė vienas kitam , o meilė, kurią abu­

du jaučia m uzikai. Tam , ką kuria. M u m s beeinant, į galvą šovė

dažnai g irdim i žodžiai: „M ylėti - žiūrėti ne vienam į kitą, o ta

pačia kryptim i.“

N etoli viešbučio M ikela netikėtai pasakė:

- A š negaliu. Atleisk. Negaliu, turiu eiti.

Ir kilstelėjusi ranką jau ėmė stabdyti taksi.

207
 - M ikela, luktelėk, nenueik taip... palauk, dar akim irką.

- Negaliu, atleisk... m an reikia. Jaučiuosi blogai.

Taksi sustojo. Sulaikiau ją. Pasibučiavome godžiai į lūpas.

Num alšinom e troškulį. Kai atsitraukėme vienas nuo kito, ji pa­

žiūrėjo j akis, paglostė m an veidą ir įsėdo į taksi.

Sekiau akim is geltoną tašką, vežantį tolyn nuo manęs M ik e-

lą. Su visai. Kol taksi tolo, regėjau jos galvą, kyšančią virš atlo­

šo. Paskui ji pasilenkė ir jos nebemačiau. V is dar tebeverkiau.

Viešbutyje pasirodžiau raudonom is ir užtinusiom is akim is.

Kas m an atsitiko pastarąją savaitę? A r aš buvau tas vyras, kaip

vaikas verkiantis M anhatano gatvėse?

Susikroviau lagaminą, sumokėjau už viešbutį ir paprašiau,

kad iškviestų taksi. Paskui, juk niekas niekada nevyksta šiaip

sau, laukdamas taksi išgirdau A lfredą sakant vienai porai: „Jo­

kio anekdoto... jum s tik tiesa. Jus sukūrėte supernovą. Patikė­

kite m anim .“ O aš buvau patikėjęs, kad tai stebuklingi žodžiai,

pasakyti išm intingo žmogaus, per daug išm intingo, kad būtų

benamis. Iš tikrųjų čia buvo nuvalkioti žodžiai porelėms -

koks aš paikas.

M a n išvykstant lijo. Lijo, nors švietė saulė. Tas lietus buvo

tik įspūdis. Kai įlipau į lėktuvą, vyras šalia manęs užgėrė table­

tę sakydamas, kad dabar miegos visą kelionę. Paprašiau ir aš.

Atsim enu, prieš užm iegant visi jausmai, užplūdę tuo metu, su­

kėlė senus prisim inim us, paaugliškas meilės istorijas prie jūros.

Su M ikela, būdamas trisdešim t penkerių, vėl patyriau vieną iš

tų vasaros rom anų. Netikėjau, kad daugiau kada tokį vėl patir­

siu. K ai esi tokių metų, viskas daug sudėtingiau. Kartais vien

einant su m ergina vakarieniauti atrodo, tarsi turėtum atsaky­

ti į daugybę klausim ų, kad sužinotum , ar tau pasiseks. O su

M ikela patyriau anų vasarų susitikim ų lengvum ą ir gaivumą.

Buvome du paaugliai. G albūt nesubrendę, bet jautėmės gerai,

tik šitai ir buvo svarbu.

208
 Žaisdam as tą žaidim ą tapau geresnis. Kokia pažanga ug­

dant savo jausmus. Ir tai, kad dabar jaučiausi blogai, rodė, kad

žengiau m ilžin o žingsniais.

M ikela buvo gražus pasimatymas.

Jau snūduriuodamas lėktuve prisim iniau Laurą. K ai pirm ą

kartą pasimylėjau atostogaudamas su ja prie jūros, buvau m až­

daug keturiolikos. Trejetą m etų buvome pažįstam i. Susitikda­

vome tik vasarą, nes gyvenome skirtinguose miestuose. Iš tiesų

ji mane viliojo dėl egzotiško ir erotiško žavesio - it užsienietė.

K ai esi tokio amžiaus, kitas miestas - tarsi kitas pasaulis. Jau

metus ji buvo mano mergina, bet dar nebuvome pasimylėję.

„Aš dar nepasiruošusi“, - buvo pasakiusi. Nesimylėjome, užtat

bučiuodavomės valandų valandas. Ir liesdavortie vienas kitą.

A š ją dažniau. Jeigu mano namuose ar pas ją negalėdavome,

eidavome į nedidelį pušynėlį už namų. Seksas kvepėjo pušim is.

D ar ir dabar, kai kvėpuoju miško oru, prisim enu Laurą.

Visus mokslo metus galvodavau apie ją. Bendram oksliam s

sakiau, kad turiu merginą, nors iš tikrųjų mudu nesusisiekda­

vome. Visus metus nesikalbėdavome netgi telefonu. Vėl susi­

tik ti kitą vasarą buvo įprasta, o tada pradėdavome nuo ten, kur

buvome sustoję. Išskyrus pirm osiom is dienom is, kai jausdavo­

mės šiek tiek nejaukiai.

Po m etų pasimylėjome. Tarsi nepaisydamas visų tų, kurie

sakė, kad aš išsigalvoju ir neturiu merginos prie jūros. Vieną

popietę, kai draugai buvo išėję į paplūdim į, nupėdinau pas ją.

Visą kelią jaudinausi, kaip dabar prisim enu. Juk buvo galima

num anyti, kad anksčiau ar vėliau per tas atostogas tai įvyks, o

jai pasakius „ateik pas mane popiet, mano tėvų nebus...“, ką gi,

mano įtarim as sustiprėjo. G erai prisim enu kelią, kurį įveikiau

iki jos namų. N uo paplūdim io ik i jos reikėjo eiti smėlėtu keliu­

ku, apaugusiu krūm okšniais, kai kurie jų badėsi. Buvo karšta,

saulė kepino negailestingai, aplinkui vyravo tyla, pažvelgiau į

jūrą. Ji nebangavo. Paplūdim yje mačiau keletą skėčių, bet dau­

209
gelis buvo nuėję pietauti, o paskui ir nusnūsti. K ai pasirodžiau,

ji suposi hamake, laukė manęs. Atsisėdau šalia, ji padėjo galvą

m an ant kelių, tylėjau, nepajėgiau suregzti nė žodelio, buvome

dar vaikai, nesupratome tos ramybės, nemokėjome jos vertinti.

Tariam os ramybės, nes iš tikrųjų m intys karštligiškai sukosi

vien apie tai, kad noriu su ja mylėtis. Šiek tiek pasiglamonėjome

ir pasiglėbesčiavome, o paskui nuėjome į kam barį teisindam ie­

si, kad lauke pernelyg karšta.

Langinės buvo privertos. Atsim enu tylą, buvo girdėti tik

čirpiančios cikados. Jūros kvapą, kam barį, šviesos ruoželius,

atsimenu karštus, prakaituotus mūsų kūnus, nuo drėgmės

lim pančią patalynę. Jos odą, šiek tiek išsigandusį žvilgsnį, kai

bandžiau įsiskverbti į ją. Bučinius. N orą pažadėti am žiną m ei­

lę. Iš tikrųjų tikėjau, kad su Laura niekada nesiskirsiu, kad ji

visada bus mano gyvenim o moteris. A trodė neįmanoma, kad

kada nors norėsiu būti su kita. Tuo m etu buvau monogamiškas

iki kaulų smegenų. Paskui tapau monogamiškas jausmų požiū­

riu, tik ne fizin iu . Nesu monogamiškas, kai kalbama apie seksą,

tik dėl jausmų esu monogamiškas. G a liu m ylėtis su daugeliu

m oterų ir nem ylėti nė vienos.

Kai buvau su Laura, nė į galvą netoptelėdavo pagalvoti apie

kitas merginas. K ažin kas paskui nutiko, kas privertė mane pa­

sikeisti.

Tą popietę su Laura prie jūros buvau priblokštas gyvenim o

grožio ir galios. D ar vienas laim ės lašelis, ir būčiau sprogęs.

Pasibaigus tai vasarai galvojau, kad be jos m irsiu. Paskutinę

mūsų atostogų dieną verkėme, pasižadėjome rašyti kiekvieną

dieną. Tada dar nebuvo m obiliųjų. N etgi elektroninio pašto.

Bet nerašėme. Gyvenim as pasibaigus vasaros atostogoms buvo

visiškai kitas, tave viesulu atitraukė nuo meilės istorijos. Šiek

tiek baim inausi, kad ji per tuos metus sutiks kitą vaikiną. Taip

ir atsitiko: ji susirado kitą. Jis atostogaudavo ten pat ir, mano

nelaimei, gyveno tame pačiame mieste kaip ji. Jis ir anksčiau ją

210
mergindavo, bet aš visada būdavau jos m ylim iausias. Išskyrus

tais metais. Neatsimenu, kad būčiau kada nors tiek kankinęsis

dėl moters. K ai jis atvyko ten, kur su Laura leisdavome atosto­

gas, ten, kur aš būdavau jos vaikinas, ji m an neatskleidė, kaip

yra iš tikrųjų. T ik pasakė, kad daugiau nebenori būti su m anim ,

kad tarp mūsų viskas baigta ir kad daugiau manęs nebemyli.

Taigi įtardamas, kad ji susidėjo su tuo tipu, ištariau jai vieną iš

savo pirm ųjų: „Jau žinau.“

Bėgant metams tapau tikras „jau žinau“ ekspertas. Pareikš­

damas, kad jau žinai, tu priverti kitą patvirtinti tavo įtarim us.

Ilgainiui šį būdą patobulinau, netgi įvardydavau, kas m an pra­

nešė. Nors aš ekspertas ir didis „jau žinau“ vartotojas, ne visada

pajėgiu p riim ti ir ištverti atsakymą. Pareikšti „jau žinau“ rizi­

kinga, tikras blefas, be to, reikalaujantis savitvardos. Pasitvir­

tinus įtarim ui, tu ri išlikti ramus ir abejingas. Kaip veidas to,

kuris blefuoja žaisdamas kortom is. Kaip žaidžiant suaugusiųjų

žaidim ą. V isi susėda prie stalo be kelnių. O m ergina palenda

po stalu ir išsirenka, ką pam alonins oraliniu seksu. Laim inga­

jam reikia rodyti akm eninį veidą, tai yra niekas neturi nieko

pastebėti. Jeigu visiems kaip ant delno, vargšelis išmetamas iš

žaidim o.

Taigi su Laura santykius išsiaiškinau pasakęs „jau žinau“.

Skaudžiausias smūgis. Susitaikęs su m intim i, kad daugiau su

ja nebesimylėsiu, ir šiek tiek kerštaudamas, susidėjau su jos

drauge, ši jau seniausiai buvo mane įsimylėjusi. Pam ačiusi mus

drauge, Laura supyko ir kurį laiką mes išvis nebendravome;

paskui vieną dieną nutarėme, kad turim e pasikalbėti. Susitarė­

me susitikti, sukeldami nerim ą antrosioms savo pusėms. Laura

m an pareiškė, kad jeigu palikčiau savo merginą, ji paliktų savo

vaikiną ir mudu vėl būtum e kartu. Nesutikau.

Nuostabiosios paauglystės meilės istorijos. Kad ir istorija

su Eva. Su ja susitikinėjau būdamas septyniolikos. Eva turėjo

vaikiną ir nesutiko mylėtis su m anim , nenorėjo jo išduoti, bet

211
čiulpdavo puikiai. Sakydavo, kad čia ne išdavystė ir dėl to nesi­

jaučia kalta. Ištisas popietes leisdavau sėdėdamas ant sofos jos

namuose, o ji klūpėdavo priešais.

Vėl grįžtu į ankstesnį gyvenimą. Kupinas iki šiol nepatirtų

jausmų. Su M ikela viskas buvo kitaip.

Tabletė nugram zdino į kietą miegą. Kaip ilgai verkusį vaiką.

Pabudau, kai lėktuvas jau leidosi. Pasiėmiau lagaminą. N e ­

galėjau kalbėti. D ėl visko, kas įvyko, manau - ir dėl tabletės.

Prie oro uosto durų manęs laukė šypsena. Silvijos.

 24

Senelė

Iš oro uosto nuvažiavau tiesiai į ligoninę. Senelė gulėjo lovoje, o

šalia ant kėdės sėdėjo m otina.

- Labas.

- Labas.

- Kaip ji?

- Užsnūdo prieš kelias valandas. Nem iegojo kiaurą naktį.

Kartais jaučiasi visai gerai, o kartais kalba nesustodama arba

skundžiasi skausmais. Taigi dabar nėra reikalo čia smaksoti.

Važiuosiu namo, o paskui atvyksiu budėti naktį.

Pasižiūrėjau į m iegančią senelę. „Po galais!“ - pagalvojau

m eiliai. Pabučiavau jai į kaktą ir taip pat nutariau važiuoti

namo. Išėjęs iš ligoninės palydėjau m otiną iki autom obilio.

- Kaip sekėsi Niujorke?

- Gerai.

- Kaip laikaisi?

- Gerai, gerai. Klausyk, mama, jeigu nori, pabudėsiu naktį,

nes vis tiek dėl laiko juostų skirtum o bus sunku užm igti. O tu

atvažiuosi rytoj rytą.

- Nesirūpink. Tu riu daug ką nuveikti, bet vis tiek galėsiu

ateiti.

- Sakau rim tai, kvaila, jeigu abu nemiegosime.

- Ką gi. Tada ateik čia maždaug aštuntą.

- Gerai. Iki.

213
 Lygiai aštuntą pasirodžiau ligoninėje. Senelė pasisveikino,

ištarė mano vardą, ne senelio. Padaviau dovaną, kurią buvau jai

nupirkęs. Apyrankę.

- Koks tu mielas, - tarė.

Šiuos žodžius ji dažnai m an kartodavo, kai padarydavau jai

ką nors gero.

Nemiegojome visą naktį. Iš tikrųjų ji šiek tiek nusnūsdavo, o

paskui vėl pabusdavo.

K u r dabar ta m ilžinė, kurią pažinojau vaikystėje? M oteris

priešais buvo ne ji. T ik panaši. Senelė visada buvo stipri, tikras

atramos taškas. A n k sti tapo našle, viena užaugino dvi dukras,

daug dirbdam a ir viskuo rūpindam asi.

- Senele, kaip laikaisi?

Pažiūrėjo į mane, bet atrodė, kad klausim o negirdi.

- Atsim eni, ką sakydavai nusnūdusi?

-K ą ?

- Kai buvau mažas, pabudusi sušukdavai, kad tik prisnūdai.

Ji tylėjo, vėliau tarė:

- Kai ateisi rytoj, atnešk m an tuos auskarus su perlais. Jie

komodoje, dėžutėje apačioje po apatiniais.

- Senele, kam tau tie auskarai?

- Nes senelis Albertas vakar sakė greitai grįšiantis.

Kai ji kalbėdavo apie senelį, visuom et susigraudindavau.

- Kada sakė?

- Vakar, kai buvo atėjęs manęs aplankyti.

Kartais, išgirdęs keistas jos kalbas, stengdavausi paaiškin­

ti, kad tai neįmanoma, versdavau ją pam ąstyti, tikėdavau, kad

kalbėdamas su ja išvaduosiu ją iš kerų. Bet paskui išmokau ją

palaikyti ir leisti jai kalbėti be perstojo.

- Senele, ar buvai laim inga jį pamačiusi?

- Žinom a, sakė, kad esu graži, o jeigu jis taip sako, tikiu,

senelio charakteris juk nelengvas. Jis patarė įsisegti auskarus.

Juos matydamas prisim ena dieną, kai m an juos padovanojo.

214
 - Ką dar jis sakė?

- Nieko. Buvo trum pai. Stovėjo šalia kėdės, kur dabar tu,

tada ten sėdėjo mama. Jie žiūrėjo į mane. Jis glostė jai galvą.

Paskui mama ėmė verkti ir jis išėjo. Bet pasakė, kad grįš ir atneš

m an ledų.

Paskui ji įsistebeilijo į mane, tarsi norėtų pasakyti patį svar­

biausią dalyką pasaulyje.

- Senele, kas yra?

- M ie la i suvalgyčiau ledų. Dabar, o ne tada, kai atneš sene­

lis. Tu ri ledų?

- Senele, kur šiuo m etu jų gausiu? Neįm anom a. Atnešiu ry­

toj. Anksčiau už senelį.

Paskui susizgribau, kad galbūt užkandžių automatas par­

duoda ir ledų. Paklausiau seselės ir ji atsakė, kad vienas stovi

apačioje, pirm am e aukšte prie durų.

- Gerai, senele, tuoj jų atnešiu.

N ulipau ieškoti automato, m an neatrodė, kad senelė jaustųsi

blogai, jeigu užsim anė ledų, atvirkščiai, atrodė daug geriau nei

kitais kartais. Nupirkau ledų. K ai grįžau į palatą, senelė m ie­

gojo.

„Pažadinti ar leisti jai miegoti?“ - abejojau.

Pažadinau.

- Senele, ledai.

- A čiū , A lbertai. Atleisk, dar neturiu auskarų.

Ir vėl virtau seneliu.

- Senele, aš Džakom as, tavo anūkas.

- Žinau, juk nesu pakvaišusi.

Ji valgė ledus ant m edinio pagaliuko. Kaip įprastai, jų visų

neišvyniojo, tik praplėšė pakelį, pralupo, tarsi būtų bananas. Pa­

galiuką visada laikė popieriuje, manau, kad neišsitepliotų. Ir tą

vakarą taip elgėsi. Kol ji valgė ledus, pasakojau jai apie M ikelą.

- Žinai, senele, šiom is dienom is daug žaidžiau, kaip man

visada sakydavai.

215
 - G erai padarei, visada tu ri žaisti. Pažadėk, kad paskui ir vėl
eisi, na... tik nežaisk su kinais.

- Pažadu. Kodėl tau užkliuvo kinai?

- Jie atrodo blogi... O tu laimingas?

- Dabar jaučiuosi šiek tiek blogai, nes m an trūksta draugės,

su kuria žaidžiau, bet esu laim ingas, kad su ja žaidžiau.

Kalbėjau, o ji žiūrėjo į ledus. Tarsi spręstų, iš kur geriau atsi­

kąsti. Ragavo juos kaip maža mergaitė. Paskui ji paklausė:

- Albertai, ar atsimeni, kaip dėl tavęs vilkdavausi vilnonius

drabužius?
Kalbėjo pati sau, tiksliau - kalbėjosi su seneliu. Šiek tiek ti­

kiu tokiais dalykais, m an net oda pašiurpo. Ji daugybę kartų

buvo pasakojusi istoriją apie vilnonius drabužius. Kiekvieną

šeštadienį senelė visą dieną vilkėdavo vilnonius senelio m arš­
kinėlius ir trum pikes, kad juos šiek tiek pratam pytų, kad jie pa-

m inkštėtų ir negraužtų. Senelė buvo daug tvirtesnė už senelį.

Taigi šaltomis žiem om is jis vilkėdavo vilnonius drabužius ir jie

negrauždavo. Tai buvo pirm oji m inkštiklio versija.

Pažiūrėjau į ją ir nutraukdamas tylą paguodžiau:

- Jei ir toliau taip eisis, po kelių dienų tave išleis.

Ji tebežiūrėjo į ledus, tarsi m atytų juos pirm ą kartą, ir kiek

patylėjusi ištarė:
- Bet juk turiu m irti. Žinai, kad turiu m irti?

Šie žodžiai mane suglum ino.

- Ką tu kalbi?

- Taip taip, suvalgysiu ledus, o paskui m irsiu. Žinau.

- Liaukis kalbėti kvailystes.
Ji tebežiūrėjo į ledus, o paskui kaip mergytė gūžtelėjo pe­
čiais, tarsi sakytų: „Kam tai rūpi.“ Nors buvau pratęs prie jos
kvailysčių, šįkart pakraupau. Žm onėm s m irštant nutinka dau­
gybė keistų dalykų. Jos žodžiai mane išgąsdino.

Paskui, vis dar kaip mergytė, ji pasakė:

- Tu jautiesi blogai ir vis tiek laim ingas, o aš nebesijaučiu

blogai. Nieko nejaučiu. Taigi, jeigu gyvenim e nebejauti nieko,

216
netgi skausmo, tada lauki tik m irties... suvalgysiu ledus, o pas­

kui m irsiu.

- Senele, liaukis.

- Džakom ai, būk geras, padėk m an ram iai n u m irti. N e ­

sielk taip.

- Jeigu nesiliausi, išeisiu.

Ji ir vėl gūžtelėjo pečiais. Akyse m an ėmė kauptis ašaros.

Senelė iš tikrųjų atrodė kaip maža mergaitė. Su tais baltais,

rausvai išsiuvinėtais naktiniais m arškiniais ir m ažu kaspinėliu.

Ji buvo čiuplutė ir traputė, padėdamas jai šiek tiek pasikelti lo ­

voje drebėjau, kad neperlūžtų m ano rankose.

Suvalgiusi ledus, pagaliuką senelė padėjo ant spintelės.

Krūpčiojau sekdamas kiekvieną jos judesį, o kas, jeigu kitą aki­

m irką ji išleis paskutinį atodūsį. Baigusi valgyti ledus, ji vis dėl­

to nemirė.

Ji buvo gyva. „Po velnių, senele, kiek įvarei m an baimės.“

Nemiegojau visą naktį. Senelė šiek tiek pakalbėdavo, žiūrė­

davo tylom is pro langą, šiek tiek pasnausdavo. Paskui ankstų

rytą ligoninė pabudo, įsijungė šviesos, kitos pam ainos seselės

atėjo pakloti lovos - įprastas bruzdesys prieš gydytojų vizitą.

Senelė pabudo septintą. Pabučiavau ją.

- Pasimatysime šįvakar. Atnešiu auskarus.

- Iki, Džakom ai.

Aštuntą valandą ryto jau gulėjau savo lovoje. Palūžęs. Kai

po kelių valandų staiga prabudau, prireikė šiek tiek laiko, kol

susigaudžiau, kur aš. Kaip nuoroda pagelbėjo raudona televi­

zoriaus lemputė.

Atsikėlęs vėlyvą popietę iš m otinos sužinojau, kad senelė

m irė dešimtą.
 25
M am a

Senelė buvo vienas iš svarbiausių žm onių mano gyvenime, bet

tom is dienom is po jos m irties nustebau: jau buvau susitaikęs

su jos netektim . M ane apgaubė graudulingai melancholiškas,

bet ramus liūdesys. Jaučiau jos meilę. A m žin ą meilę, supintą iš

daugybės m ažų poelgių, dėl kurių mūsų ryšys buvo ypatingas.

Senelė buvo mano gyvenim o balzamas.

Praėjus beveik dviem savaitėm po laidotuvių, su m otina su­

sitarėme iškraustyti senelės namus. Laim ė, m otina ir teta ge­

rai sutaria ir nepuolė nieko vogti, kaip dažnai nutinka tokiais

atvejais. Pavyzdžiui, pagyvenusi kaimynė, kuri gyveno šalia

m otinos, pateko į ligoninę. Jautėsi blogai. Gydytojai, atsižvelg­

dam i į jos amžių, aštuoniasdešimt devynerius metus, pranešė

gim inaičiam s, kad ji m iršta. Bet po dviejų dienų moteris atkuto

ir grįžo namo, o dukterys jau buvo ištuštinusios jos namus. N e­

norėjau patikėti šia istorija, deja, ji buvo tikra.

Nejauku buvo valandų valandas šalia m otinos raustis tarp

senelės daiktų. Be to, dingojosi, kad traukydamas stalčius ne­

leistinai juose kuičiuosi, braudamasis į intym ų senelės gyveni­

mą, tarsi šnipinėčiau ją. Atrodė nepadoru. N e todėl, kad senelė

būtų turėjusi didelių paslapčių. Jeigu pats staiga netikėtai m ir­

čiau, kažin ką pagalvotų m otina, radusi mano namuose porno­

grafinių film ų vaizdajuosčių, vibratorių, makšties kam uoliukų,

raiščių ir pilną ledukų prezervatyvą šaldiklyje. Turiu ir vaizdo

įrašą, kuriam e m yliuosi su M onika. Viliuosi, kad neteks išleisti

218
dvasią netikėtai. Žinom a, ne vien dėl pastarosios priežasties.

Anksčiau iš tokios baimės, kai masturbuodavausi lovoje prieš

užmigdamas, tualetinį popierių, kuriuo apsivalydavau, dažnai

po visko eidavau išmesti į tualetą. Nepatikdavau jo ant spinte­

lės, nes buvau įsikalęs į galvą, kad jeigu naktį netikėtai m irčiau,

paskui mano naktinės veiklos pėdsakai būtų rasti. Tais vaka­

rais, kai būdavau itin pavargęs, prieš lipdam as iš lovos išmesti

popieriaus, žiūrėdavau į jį ant spintelės ir spėliodavau, ar galėtų

atrodyti taip, tarsi būčiau šnypštęs nosį. G albūt tai susiję su ne­

dideliu sukrėtim u, kurį buvau patyręs paauglystėje. Vieną va­

karą pasimasturbavęs paslėpiau popierių tarp čiužinio ir lovos

tinklo, o rytą eidamas į m okyklą staiga prisim iniau užm iršęs

jį išmesti. Kai grįžau namo, lova buvo paklota ir popieriaus po

čiužiniu nebebuvo. Niekas m an nė žodeliu neužsim inė, bet ke­

letą dienų nepavyko masturbuotis, iš galvos neišėjo, kad m oti­

na viską išsiaiškino.

Senelei m irus traukydamas jos stalčius jaučiausi visai kitaip.

Daiktai, kuriuos metų metus mačiau šiuose namuose, visuomet

būdavo toje pačioje vietoje, o dabar atrodė keistai. Atitraukiau

stalčių, pilną kelnaičių ir liemenėlių. Visos jos buvo m ilžiniško dy­

džio. Senelės liemenėlių priekyje per vidurį visada būdavo prisiū­

ta roželė. Nieko neklausiant, jos nukeliavo į maišą su aukojamais

daiktais. Žemiau, kitame stalčiuje, radau dėžutę su auskarais.

Paklausiau m otinos, ar galiu juos pasilikti.

- Jei tik nori.

D ar dėžutėje buvo senelio vestuvinis žiedas ir barzdos sku­

tim osi šepetėlis.

Tom is dienom is mama neišspaudė nė ašarėlės, netgi per lai­

dotuves. M atyt, visas jas išverkė, kai buvau mažas. N etgi neno­

rėjo, kad jai padėčiau. Turėjau prim ygtinai įsisiūlyti ir pasakyti,

kad darau tai dėl senelės, o ne dėl jos.

Nukabinom e paveikslus, sudėjome į dėžes indus, stiklines,

stalo įrankius ir visa kita. Ištuštinau spintelę stiklinėm is dure­

219
lėmis, joje buvo beveik nenaudotų kavos puodelių, keletas sene­

lio nuotraukų, vestuvių ir pirm osios kom unijos atm inų. Buvo ir

mano pirm osios kom unijos nuotrauka: berniukas su šuniuku.

- U žplikysiu kavos, mama, norėtum?

M an o nuostabai, ji atsakė taip, bet pridūrė:

- A š užplikysiu, o tu darbuokis, nesirūpink.

M otina.

N etrukus atsidūrėme virtuvėje ir gėrėme kavą. A š sėdėjau,

o ji stovėjo.

- Puodelius galėtum pasilikti, beveik nauji, - pasakiau jai.

- M anau, nieko nepasiliksiu, jau ir taip nam ai pilni. Šiom is

dienom is remontuoju virtuvę ir jau nusipirkau visko, ko man

reikia. O tu, be auskarų, nieko daugiau nenorėtum pasilikti?

A nądien kalbėjausi su teta, ji norinti tik paveikslo, kabančio

prie durų. Visa kita galim e pasilikti, galim e išmesti.

- Išskyrus auskarus, nieko neimsiu. Kodėl remontuoji v ir­

tuvę, ar kas sugedo?

- Ne, nesugedo, bet viskas jau pasenę, laikas ją pakeisti.

Tyla. Triukšm inga tyla.

Sunku suprasti kitų vienatvę, bet, manau, mano vienatvė

mane sustiprino, o m otiną vienatvė sugniuždė. Nors ji sutiko

kitą vyriškį. Nors jai ir nebuvo lengva susitaikyti, kad vyras iš­

ėjo iš namų, nė kiek neabejoju, jog dauguma mūsų bėdų kilo

dėl m otinos charakterio, kad ji taip skaudžiai reagavo į įvykius.

- M am a... gal prisėstum?

- Palauk, norėjau supakuoti tuos indus...

- Supakuosi vėliau, būk gera.

Ji dirstelėjo į mane, o paskui, stengdamasi pam iršti indus,

prisėdo. Žiūrėjau į m otiną ir supratau, kad atėjo laikas sudėti

ginklus. Žinom a, ne tą akim irką šovė ši m intis, jau kuris laikas

ji sukosi galvoje. K ai pasikalbėjau su Silvija tą naktį pirm osios

pagalbos skyriuje. T ik ieškojau tinkam o meto. Šis m an atrodė

tinkam as.

220
 - Kas yra? - paklausė manęs.

- M a n labai gaila, mama, iš tikrųjų gaila.

- Žinau, m an taip pat... bet toks amžius, anksčiau ar vėliau

reikėjo to laukti.

- Kalbu ne apie senelę, kalbu apie mudu, apie save ir tave.

Ji nutilo. Žiūrėjom e vienas kitam į akis. Tiesiai, net nem irk­

sėdami. Jau daugybę m etų nebuvau taip žiūrėjęs į m otiną, tiks­

liau, niekada nesu į ją taip žiūrėjęs. Kaip ji pasikeitė.

- Apgailestauju, kaip viskas susiklostė. D ėl to, koks buvo

tavo gyvenimas... ir mano. M es buvome verti daugiau.

- Ką gi, bet dabar, kas iš tų kalbų... m an irgi gaila, bet kar­

tais taip nutinka. Džakom ai, buvau bloga motina.

- Nekalbėk taip, mama. Ir nesislėpk už žodžių.

- Nesislėpti?

- Taip, kai taip kalbi, slepiesi ir bėgi. Nebuvai bloga mama.

Tau nereikia manęs atsiprašinėti. T ik noriu pasakyti, kad susi­

klostė taip, kaip susiklostė, bet dabar vertėtų...

Norėjau baigti sakinį: ... m um s vertėtų susitaikyti, noriu

tave susigrąžinti.“ Neapsivertė liežuvis. Savaime suprantama.

Patylėjome. Pakėlėme puodelius prie lūpų. Paskui, padėjusi

puodelį ant lėkštutės, m otina tarė:

- Žinai, ką m an pasakė senelė anądien? „Tu visuom et buvai

nerami.“

Nusišypsojome.

- Apgailestauju, kad norėdamas atgauti ramybę buvau pri­

verstas nutolti nuo žmogaus, kurį mylėjau labiausiai iš visų pa­

saulyje. Be tavęs, mama, būčiau miręs, bet su tavim - taip pat.

- Gerai, kad išėjai. N et aš tai supratau. Patikėk, supratau, o

tai juk viską pasako.

- Turėjau gyventi. Judu, tu ir tėtis, iš pradžių jis, o paskui ir

tu, mane išmokėte, kad jeigu kam nors įsipareigosi, jausiesi blo­

gai. Todėl daugybę m etų m an nepavykdavo artim iau bendrauti

su m oterim i.

221
 - M anai, kad m an buvo lengva? Likau viena. Dariau, ką ga-

lėja'u.

- Niekam nereikia atsiprašinėti. T ik gailiuosi, kad išėjau

tau dorai nepaaiškinęs, kodėl taip pasielgiau. Apgailestauju,

kad tave nuvyliau ir įskaudinau, kad nemokėjau iš tikrųjų tau

padėti. Per tą laiką daug ką supratau ir kodėl toks buvo tuo­

m etinis mano gyvenimas. D ažnai galvodavau apie visa tai, ko

neturėjau. Tu taip plėšeisi, kad nieko nestokočiau, kol galiausiai

m an ėmė trū kti oro, o labiausiai - galimybės pačiam suklysti.

Ir nors buvome atitolę vienas nuo kito, noriu tau prisipažinti:

pastaruoju m etu aš sugebėjau mylėti. Išmokau m ylėti ir noriu,

kad tu pažintum meilę, pripildžiusią m an krūtinę. Tai tiek.

Kol kalbėjau, m otinai tylom is krito ašaros. Kalbėjau nesu­

stodamas, o paskui ir pats apsiverkiau. Ji irgi norėjo kažką pa­

sakyti, bet neįstengė. Visą gyvenim ą ji vengė atsigręžti į save.

Žinojau, m otina būtų norėjusi išsilieti. Kūkčiojo, verkė, paskui

tylėjo. Pasakiau, kad viską, ką ji norėjo m an pasakyti, galės pa­

sakyti kitą kartą. Taip ir nutiko. Per kelis pastaruosius mėne­

sius mes pam ažu suartėjome. Daugiau jokių ašarų. Ji net džio-

vyklę m an padovanojo.

M udviem išsiskiriant ir paliekant tuos namus mama pridū­

rė, kad prie mūsų pokalbio nagus bus prikišusi senelė. Pasakiau

jai, kad ir aš taip manau.

- Jau eisiu, iki, mama.

- I k i.

Nuostabu, kai susitaikoma su tuo, su kuo ilgiausiai pyktasi.

Ir randam a bendra kalba su naujesniais pažįstamais. Tada visi

žmonės tau tampa daug geresni. Prieš išeidamas pasakiau:

- Linkėjim ai Faustui.

Faustas - jos sugyventinis, pirm ą kartą pavadinau jį vardu.

Apim tas džiaugsmo, kad susitaikiau su m otina, nuėjau pasi­

vaikščioti ir užsukau į žaislų parduotuvę. Nupirkau dovaną, ją

m an supakavo, o paskui dar paėmiau kitą lygiai tokią sau.

222
 Nuėjau į Andrėjo darbovietę. Biure jo nebuvo, taigi ant rašo­

mojo stalo palikau jam paketą su užrašu: „Atleisk. Iki greito...

tikiuosi.“ Paskui grįžau nam o ir, prieš lipdam as į viršų, kieme

šiek tiek pažaidžiau su nuotolinio valdym o mašinėle, kurią ką

tik buvau nusipirkęs. Buvau laim ingas, kad pagaliau įteikiau

mašinėlę vaikui, nes toks aš iš tikrųjų, ir tam, kurį nuliūdinau

prieš daugelį metų. Anuom et jaučiausi niekšiškai tokią sudau­

žęs. Bet, žinoma, netapau geresnis ir dabar. V isai ne. Bet palen­

gvėjo, tikrai.
 26
Pokalbis su Silvija

Silvija m an kaip niekad tapo labai artim a. Vienas kitam turėjo­

me daug ką pasakyti. Ji m an atrodė net sulieknėjusi. O aš iš ke­

lionės į Niujorką grįžau priaugęs keletą kilogram ų. Per dienas,

praleistas su M ikela, manau, išragavau visų pasaulio virtuvių

skonį: indų, japonų, tailandiečių, venesueliečių, m eksikiečių,

rusų. Vieną dieną, kai mudu su Silvija gėrėme bare kavą, ji tarė:

- Važiuodam as autom obiliu mano tėvas pateko į avariją.

- Kada?

- Vakar.

- Susižeidė?

- Susilaužė petį ir susitrenkė galvą. Nebuvo prisisegęs d ir­

žo. Jį nuvežė į pirm osios pagalbos skyrių, o paskui paguldė į

ligoninę, kad padarytų tyrim us. Šiandien arba rytoj turėtų iš­

leisti.

- Išsigando?

- M anau, taip. Bet esu priblokšta.

- Nagi, jis greitai pasveiks. Jeigu smūgis į galvą jam būtų

pakenkęs, tau būtų jau pasakę.

- A š sukrėsta ne dėl nelaim ingo atsitikim o.

- O dėl ko, dėl automobilio?

- Jis buvo ne vienas. Šalia sėdėjo moteris, jai nieko neatsiti­

ko. Ji jo meilužė.

- Jeigu jis buvo automobilyje su m oterim i, ji nebūtinai jo

meilužė.

224
 - Jau beveik trejus metus.

- Kas tau pasakė?

- M am a.

- Tavo motina?

- G a li įsivaizduoti? Tėvas, kuriam šešiasdešimt penkeri, jau

gerokus dvejus metus tu ri m eilužę ir m otina tai žino. O man

niekada neprasitarė.

Ką begalėjau pridurti.

- Tu juk žinai, ką nuolat kartoja m otina nuo tada, kai p ri­

sipažinau, kad daugiau nebem yliu Karlo ir noriu jį palikti? Ir

ką išdrožė tėvas, kai papasakojau jam apie D žulijos skyrybas?

Prisim eni?

- Žinom a, prisim enu. Tavo m otina sakė, kad tu ri kentėti ir

aukotis, o tėvas rėžė, kad D žulija kekšė. Pyksti dėl šito?

- „Pykstu“ per švelnus žodis, aš įsiutusi ir įtūžusi. A n t abie­

jų. M otina, sulaukusi šešiasdešimties, lieka tuščiom is ranko­

mis. Ir ji tyli, su viskuo taikstosi. M ane siutina, kad, užuot pa­

pasakojusi apie tai ir įspėjusi, kaip išvengti jos likim o, ji man

suokė apie pasiaukojimą ir atleidimą. Kaip galim a taip gyventi?

Esu jos duktė, o ji norėtų, kad m an susiklostytų visai kaip jai,

tarsi nebūtų kito pasirinkim o. A š pykstu. O tėvas, visą gyveni­

mą rodęs į kitus pirštu kaip doriausias žmogus... staiga paaiš­

kėja, kad popietėm is jis eina ne kortom is su draugais žaisti, o

pas meilužę.

- Kalbėjaisi su juo?

- Buvau nuėjusi aplankyti ir pasiteirauti, kaip laikosi. Pas­

kui jam pasakiau, kad jo draugei viskas gerai ir kad jis gali ra­

m iai miegoti. Ir išėjau. Nežinau, kaip viskas baigsis, bet tvirtai

nutariau, kad išsinuom osiu nedidelį butą ir kraustysiuosi su

M argerita. Nepajėgiu daugiau gyventi su Karlu. A š išsekusi.

Stengiausi, kad tėvai palaikytų mane, norėjau jų pritarim o.

M a n atrodo, daugiau nebeverta. N eim kim e į galvą... Smalsauju

sužinoti viską apie tave ir M ikelą. Susisiekiate šiom is dienom is

225
ar iš tikrųjų yra taip, kaip pasižadėjote: „Kad ir kas nutiktų,

mes išsiskirsim e“?

- O kokia prasmė susisiekti? Ji gyvena Niujorke, aš - čia.

Negi turėčiau viską mesti ir persikelti pas ją? O paskui? Viena

yra kelios dienos, visai kas kita - gyvenimas. Jei susisiektume,

paskui išsiskirti būtų dar sunkiau. Taigi vengiame. Nors norė­

čiau, labai norėčiau. Žinai, net būčiau norėjęs vaiko su ja.

- Vaiko, išprotėjai?

- Žinau, bet taip. Kartą mudu net kalbėjomės apie tai ir jei­

gu nebūčiau taip netikėtai staiga grįžęs namo, galbūt taip ir bū­

tum e padarę...

- Tu, vaiko! Vos prakalbus apie sužadėtuves tau prasidėda­

vo sėklidės uždegimas. Tu neištverdavai netgi savaitgalio su

m oterim i, o dabar po dviejų savaičių panorai tapti tėčiu? Tiesą

sakant, visada maniau, kad vaiką būtum pradėjęs nė negalvo­

damas, bet taip netikėtai...

- Su ja jaučiausi laisvas. Viskas buvo kitaip. Dieve mano,

kalbu kaip visi... „mums viskas kitaip“. Bet iš tikrųjų taip

ir buvo, bent anksčiau to nebuvo tekę patirti. Su ja jaučiausi

taip, kaip niekada gyvenime. Žinom a, dešimt dienų Niujorke

dar niekaip nepavadinsi rim tais santykiais, suprantu, bet man

labai patinka, kaip ji galvoja, kaip samprotauja, kaip svajoja ir
apie ką svajoja.
- Gyvenim e taip nutinka.
- Vieną dieną, kai juokaudam i kalbėjomės apie vaikus, ji pa­
sakė tai, ko aš galbūt netgi nesupratau. Kalbėjo nesąmones, esą
svarbiausia, kad jos vaikų tėvas verčiau būtų drąsus nei įsim y­
lėjęs. Kad vaiko susilauktų ne dėl to, ką m an jaučia, o dėl to, ką
galvoja apie mane. Beprotė.

- Ji teisi. Pažiūrėk į mane. Jeigu Karlas būtų vyriškesnis ir

drąsesnis, dabar nereikėtų dėl visko rūpintis m an vienai.

- Jis vis apsimeta, kad nieko nevyksta.

- K u r kas blogiau. Apsim eta, kad nieko nevyksta, ir dar visą

kaltę verčia man. Sako, kad jeigu išeisiu, turėsiu prisiim ti at­

226
sakomybę už M argeritos kančias. Nenustebsiu, kai jis ir jai iš-

droš, neva aš dėl visko kalta, tada dukra nuo manęs nusigręš.

- Koks šūdžius. Griebėsi m oralinio šantažo?

- Taip. Ir nesuvokia, kad jeigu ir toliau taip elgsis, mane galu­

tinai įtikins, kad nebegaliu daugiau gyventi su tokiu žm ogum i.

- Yra toks geras posakis: „Jeigu iš tikrųjų nori sužinoti, su

kuo susituokei, išsiskirk.“

Išėjome iš baro ir Silvija savo automobiliu mane parvežė namo.

Bėgo dienos, pam ažu tolau nuo M ikelos. Vilkdam as kojas.

Kaip bankomatas, nenorintis grąžinti kortelės, bet galiausiai

lėtai ir nenoriai ją atiduodantis. Toks buvau. Keletą rytm ečių

važiavau tram vajum i, bet paskui nutariau į darbą m in ti dvira­

čiu. Nebepajėgiau tverti tos tuštum os. Širdis buvo tuštesnė ir

daug stipriau sudilgusi nei tądien, kai M ikelos įlipęs į tram va­

jų nepamačiau. Be jos tramvajuje akies m an niekas neglostė,

mano žvilgsnis buvo negyvas. A rtin o si vasara, taigi važiuoda­

mas dviračiu įveikiau tą sunkum ą.

Kartu mudu praleidom e tik trum pą gyvenim o m irksnį, bet

kupiną jausmų. Atsibudęs rytą įsivaizduodavau ją miegančią

lovoje, dėl skirtingų laiko juostų vis dar apgaubtą nakties. K i­

toje pasaulio pusėje. Galvodam as apie ją toje lovoje, visada ma­

tydavau spindintį jos kūną. M ikela m an buvo tokia. Joje radau

tiek daug savęs, kad būtų buvusi tikra klaida, jeigu nebūčiau nu­

vykęs į Niujorką. Dienos su ja akim irksniu atitolino visą mano

gyvenim o nerim ą. Kad užm irščiau M ikelą, ėm iau susitikinėti

su kitom is m oterim is. Kaip sakoma, pleištas pleištą varo. Bet

greitai supratau, kad m an jos ne tik nepadėjo, bet net paveikė

priešingai. Ir tada vėl ėmiau nerim auti. Kuo dažniau susitikda­

vau su kitom is, tuo dažniau galvodavau apie M ikelą. Su jom is

bendraujant atsiverdavo nykiausia tuštum a. Su kitom is m ote­

rim is nė karto nepasijutau taip, kaip jaučiausi su ja. Jos būdavo

gražios, mielos, protingos, bet su jom is nepavykdavo g rįžti ten,

kur buvau su ja, į tą vietą, kuri priklausė tik mudviem.

227
 Su M ikela viskas atrodė paprasta, su ja m an nereikėjo... tie­

siog nereikėjo. Su ja m an nereikėjo stengtis. Kaip paprasta. Ir

sunku paaiškinti. N etgi buvo šovusi m intis vienai iš jų pasiūlyti

laikinas sužadėtuves, bet iš karto supratau - būtų išdavystė.

Šis žaidim as priklausė tik m an ir M ikelai. N ors iš tikrųjų buvo

atvirkščiai: tai, ko ji mane išmokė, reikėtų taikyti gyvenime.

Galvojau apie draugus, kurie su kuo nors susitikinėja keletą

mėnesių, kartais kelerius metus ir viso labo tik dulkinasi, tik

tiek. Jau geriau trum pos meilės istorijos, bet karštos ir jaudi­

nančios: trum pos sužadėtuvės ir aiški pabaiga. Bet patirtis su

M ikela buvo nepakartojama. Gyvenau tarsi spąstuose. Nega­

lėjau būti su ja ir negalėjau būti su kitom is. Kaip tąkart, kai,

būdamas mažas, baseine lipau laipteliais į aukštą tram plyną, o

pasiekęs viršų neišdrįsau šokti žemyn, bet nebegalėjau ir nuo

jo nurėplinti, nes aukštyn jau lipo kiti vaikai. Ir visi laukė, kol

šoksiu į vandenį. Geeeeeeelbėkit!

G albūt man reikėjo daugiau laiko. Jaučiausi taip, tarsi kelias

akim irkas būčiau žiūrėjęs į saulę, o paskui viską matyčiau juoda­

me apskritime. Šįkart ji buvo mano saulė. M ačiau tik ją. M ikela

buvo visur: duonos trupiniuose ant stalo po vakarienės, tyloje

nuskambėjus juokui, lėtai besisukančiame rate, kai nešdavausi

dviratį laiptais. M ikela buvo erotiška svajonė, kai gerdavau kavą.

Vėl pabudau rytą lovoje su m oterim i ir paskui teko jos at­

sikratyti. K rin ti iš nuovargio pasidulkinęs, nes nebeturi jėgų

atsikelti, ir leidi jai suprasti, kad jau laikas išeiti. Tokiom is nak­

tim is užm iegi nuogas, o rytą pabudęs pam atai prie apkloto p ri­

lipusį pim palą. Nem alonūs rytm ečiai. Kartais užtekdavo rasti

plauką ar užuosti nepažįstamosios kvapą ant pagalvės. Bjauru,

kai esi priverstas taip gyventi. M an o požiūris į m oterų plaukus

keistokas. Jų plaukai m an labai patinka ir nepaprastai žavi, bet

nukritusiais aš be galo bjauriuosi.

Atsibusti su m oterim , kuri visai tau nerūpi, itin liūdna ir

nemalonu. Ypač sekmadienį, nes tave apima klaikas, kad būsi

228
priverstas su ja praleisti visą dieną. Kartą apsimečiau, kad man

reikia į darbą. Apsirengiau, nulipau su ja į gatvę, atsisveikinau,

apėjau namą ir grįžęs vėl kritau į lovą. Kiek beprasm ių istori­

jų... Jaunystėje viena m ergina pabudusi pamatė mane laikantį

rankose jos piniginę: išbėgo šaukdama, kad norėjau ją apvogti.

Nespėjau nė paaiškinti, kad ieškojau tapatybės kortelės norėda­

mas sužinoti jos vardą. Kartais pabusdavau šalia moterų, ku­

rios išeidamos palikdavo m an savo telefono num erį, o aš neži­

nodavau, kaip jį išsaugoti. „Tu išsaugok mano telefone“, - saky­

davau. O joms išėjus, ieškodavau telefonų knygoje naujo vardo.

Vieną rytą, žiūrėdam as pro vonios langą, išvydau, kad v id i­

nis kiem elis, kuriam e prieš kelis mėnesius sniege buvau įspau-

dęs angelą, skendi žieduose. Angelo, įkalinto sniege, nė pėdsa­

ko. Kaip tik tą akim irką gavau žinutę iš M onikos.

Tom is dienom is vėl su ja susitikinėjau. Prisim inęs populia­

riausiųjų sąrašus, sudarytus su M ikela, M on ik ą turėčiau įrašyti

į sąrašą „daugiausia kartų išsiskyrėme“. M ažiausiai tūkstantį

kartų buvau jai pasakęs užtenka. Visada iškart pasimylėjus.

Kaskart ir pats tuo patikėdavau. Bet kur kas dažniau ištardavau

sudie ir vėl ik i kito karto. Pakakdavo žinutės, kurioje parašyta:

„Ką veiki?“, ir po pusvalandžio jau būdavome apsiviję vienas

kitą. Bet dabar netgi M on ik a manęs neveikė kaip kadaise.

Perskaičiau jos žinutę: „Susitiksim e vėliau? G eidžiu tavęs.“

Pirm ą kartą atsakiau: „Ne.“

Labai nenustebino vėlesnės jos žinutės, kupinos įžeidim ų

ir neapykantos. „Vis tiek kur kas pakenčiam iau nei jos vaikino

sm ūgiai“, - guosdavausi.

Buvo praėję beveik du mėnesiai, kai išvykau iš Niujorko ir

palikau M ikelą, o vis dar nebuvau atgavęs ramybės. Kartą top­

telėjo, kaip dėl netektos ramybės galėčiau pasiteisinti: staigiai

išvykdamas iš Niujorko praradau paskutinę dieną su M ikela,

todėl ir troškau, todėl ir svajojau pas ją g rįžti dar vienai dienai.

G albūt to m an ir trūksta: dar vienos dienos.

229
 Daugybę kartų jau buvau galvojęs g rįžti pas M ikelę. Niekam

to nesakiau, netgi Silvijai. Pirm ą kartą apie tai pagalvojau su

m otina tvarkydamas senelės namus. Traukydam as stalčius,

atidarydamas dėžes ir skrynias prisim iniau, kaip senelė mum s

vaikams, m an ir pusbroliam s, sakydavo, kad kai buvo maža,

tėvas jai padovanojo stebuklingąjį m aišelį, bet ji nežinanti, kur

jis pradingo. Įdėdavai į tą m aišelį paveikslėlį ar nuotrauką, o

kitą dieną neva galėdavai išsitraukti... tikrą daiktą. Todėl su

pusbroliais dienų dienas leisdavome ieškodam i m aišelio ir kar­

pydam i iš laikraščių trokštam us daiktus. N ors jie būdavo daug

didesni už patį m aišelį. Kartą pusbrolis paklausė senelės, ar iš

m aišelio galėtų pasirodyti tankas. M es turėjome aplanką, pilną

iškarpų iš laikraščių: dviračių, erdvėlaivių, lokom otyvų, žirgų.

Kartą iškirpau mažą vaikelį, nes norėjau broliuko.

Rausdamasis po senelės daiktus įsivaizdavau, kad randu ste­

buklingąjį maišelį, ir susimąsčiau, ko norėčiau. Netroškau nieko

materialaus. Nei naujo automobilio, nei pinigų ar namo. Jeigu

būčiau galėjęs išsirinkti tik vieną norą, arba netgi tris, kaip iš A la ­

dino lempos, būčiau norėjęs kitko: galimybių, įvykių, akim irkų.

Tądien senelės namuose supratau, kad trokštu vėl turėti tai,

ko esu netekęs. Norėčiau susigrąžinti sekmadienius su tėvu ir

akim irkas, kai jis paim davo mane į glėbį. Vėl patirti tą popie­

tę - pirm ąjį mūsų kartą su Laura. Tas valandėles, kai senelė

kasydavo m an galvą, jos lazanijas ir jos balso skambesį. Būčiau

norėjęs g rįžti į dieną, kai sulaužiau Andrėjo mašinėlę, šįkart

nebūčiau taip pasielgęs. Trokštu rytm ečių tramvajuje ir pa­

slaptingosios M ikelos. Savo šuns, kurio ilgėjausi tarsi artim o.

Jam padvėsus gedėjau taip, tarsi būtų m iręs kas iš gim inaičių.

Kartą susikivirčijau su tuo, kas pasakė: „Taip, žinom a, gaila, bet

juk šuo, o ne žmogus.“ Širdis gedėjo, tarsi būtų m iręs žmogus.

G albūt todėl, kad šuo, atrodė, buvo vienintelis, mane supratęs

ir mylėjęs. Be to, tą dieną pats jį nunešiau pas veterinarą, kad

jam suleistų vaistų. Tiksliau, tris injekcijas. Pirm ą, kad jį nura­

230
m intų, antrą, kad užm igdytų, o trečioji buvo m irtina. Niekada

neužm iršiu jo žvilgsnio, kai nešiau jį m irti. M a n atrodė, tarsi

jis žinotų, kur einame, ir tą akim irką, kai jam įbedė švirkštą,

neabejojau, kad jis viską suprato.

Jeigu būčiau kada radęs stebuklingąjį m aišelį, nebūčiau no­

rėjęs nieko naujo. Būčiau norėjęs savųjų patirčių. Bet tikrasis

mano troškim as, matyt, buvo ir vėl patirti visa tai, ką patyriau

su M ikela.

Po vieno vakaro, praleisto su Silvija, dar kartą rim tai svars­

čiau, kad reikėtų g rįžti į Niujorką. Tuo m etu dažnai eidavau su

ja apžiūrėti namų. Ieškoti buto jai padėjo mūsų bendro draugo

agentūra. V ien i nam ai jai patiko ir ji paklausė, ar galėčiau ją pa­

lydėti ten vakare, kad pažiūrėtų, kaip butas atrodo vėlyvą metą.

Praleidom e tą vakarą kartu sėdėdami ant grindų tuščiuose

kambariuose. D v i picos dėžutėje ir pora alaus. Butas buvo gra­

žus, kaip ir aprašyta skelbime. M a n o vaizduotė laki, taigi skai­

tant skelbimus pakanka dviejų ar trijų detalių ir nam ai man

jau atrodo jaukūs. Perskaitęs aprašą, įsivaizduoju apšviestus

langus ir m an patinkančias spalvas. Paskui, kai pamatau tikrą

vaizdą, viskas sugriūva.

Silvija nutarė nuom oti tą butą. Tą vakarą mes smagiai pasi­

šnekėjome ir ji prisijaukino naują erdvę. Ten sklido gera ener­

gija, buvo m alonu kalbėtis, nam ai buvo ramūs, gražūs langai

žvelgė į v id in į kiemą.

Tą vakarą Silvija, pasakodama apie savo ir Karlo santykius,

leido m an suprasti daugybę dalykų apie mane ir M ikelą. Ji man

padėjo.

- Gyvenim e visada stengiausi išspręsti m ylim ų žm onių bė­

das. Matydavau, kaip jie kenčia, ir būčiau padariusi dėl jų viską.

K itų laim ė m an buvo svarbesnė nei mano. M aniau, kad galiau­

siai išsisuksiu, kad visada atsigausiu. O dabar, kai prašau sau

daugiau dėmesio, atrodau, lyg būčiau išlepinta. Tu žinai, Karlai,

pažįsti mane. Atleisk, pavadinau tave Karlu.

231
 - Atsargiau. Kol senelė mane vadindavo Albertu, dar nebu­

vo taip blogai, bet tik ne Karlu, būk gera... Atsim eni, kaip senelė

mane vadindavo Albertu?

- Žinom a, prisim enu.

- Vieną dieną supratau, kad visą vaikystę praleidau steng­

damasis m otinai atstoti tėvą, o paskui ir senelei pakeisti senelį.

Buvau tikras nam ų vyrukas.

- M es patys nutolom e nuo savasties ir negalime pykti ant

kitų, tik ant savęs.

- O ar galėtume vėl atrasti save? Rasti pamestą kelią, susi­

grąžinti savo jausmus?

- M anau, taip, turim e surizikuoti.

- Surizikuosiu ir suvalgysiu pusę tavo picos, nes matau, kad

daugiau nebenori.

- Į sveikatą... o žinai, ką aš supratau, Džakom ai? M atai, ne­

suklydau kreipdamasi... Supratau, kad gera būti su žm ogum i,

jei santykiai padeda būti savimi.

- Kaip „būti savim i“?

- Pavyzdžiui, su Karlu nuveikiau mažiau, nei būčiau galė­

jusi. Bet jis to netgi nepastebėdavo. Jam buvo neįdomu, įgy­

vendinau ar ne savo svajones, netgi nenumanau, ar jis žinojo,

kad jų turiu, nes jam nerūpėjo. Jam buvo nusispjaut, ką darau

gyvenim e ar kokia aš esu, jam tebuvo svarbu, kas aš buvau jam.

Puikiai tikau prie jo siekių, buvau patogi jo gyvenim ui. Jis ką

nors darydavo, o aš prisitaikydavau. Jis visada su m anim elgė­

si vienodai. M an o veiksm ai buvo aiškūs, todėl gyvendama su

juo nesijaučiau gyva. Iš tikrųjų jis niekada nepastebėdavo nei

mano pokyčių, nei mane užklupusių krizių. Jam tai neatrodė

rim ta. Žinom a, ir dėl m ano kaltės. M a n neužteko jo meilės, nes

ne tokios meilės troškau. Jo meilė buvo ne vyro meilė, o vaiko.

T ik pažvelk, kaip jis dorojosi su iškilusiais m um s sunkumais:

pasitelkęs m oralinį šantažą, visai kaip vaikai. Jo meilė reikalavo

dėmesio, ir tiek.

232
 - Visada maniau, kad jis suvokia, kaip tau svarbu tavo sva­

jonės, tik apsimetė, nes žinojo, kad jūsų santykiai pasikeistų,

jeigu jas įgyvendintum . Sekdama savo svajonėmis, tu būtum

nuo jo nutolusi, būtum atsidūrusi vietoje, kur jis nebūtų galėjęs

patekti.

- M a n reikia tokių santykių, kai kiekvienas galėtų laisvai

eiti savo keliu žinodam as, kad kitas tave parems. Ir pati bu­

vau kalta, nė nemėginau aiškintis, kokia trokščiau būti, netgi

baim inausi sužinoti, kokia galėčiau būti. Iš tiesų tenoriu būti

savim i, kad ir kokia esu. N ors ir dabar nenutuokiu, kas nutiks

artim iausiom is dienom is. T ik ra bėda. V is dėlto jaučiuosi vėl

laisva ir tai nuostabu.

Tą vakarą supratau, kodėl m an patiko būti su M ikela. M a n

grįžtant namo, iš radijo skambėjo „Pink Floyd“ dainos „Prie­

šingybės“ melodija. Jai grojant, pirm ą kartą pasimylėjau su M i­

kela. Kiekvieną dieną gyvenim e matydavau daugybę ženklų.

Klausydamasis tos melodijos, nutariau susigrąžinti tą netikėtai

prarastą gyvenim o tarpsnį. Jeigu nepajėgiau užm iršti M ikelos

mums pirm ą kartą dešimt m inučių pasikalbėjus bare, kaip ga­

lėčiau dabar, kai ją pažinau, kai ja kvėpavau, ją jutau? Kai supra­

tau, kokia ji ir kaip m an patinka būti su ja? Nes ji buvo durys,

kurias m an užteko drąsos atidaryti ir kurių nebegalėjau užda­

ryti. Ir nors manęs laukia tik viena diena, vyksiu jos susigrąžin­

ti. Turiu tik vieną dieną, bet tai juk diena su M ikela. Diena, kai

būsiu savimi.
 27
Būti savimi

Šįkart prieš išvykdamas išsiaiškinau, ar ji vis dar ten. N eno­

rėjau riziku oti ir nuvykęs į Niujorką jos nerasti. Paskambinau

į jos biurą ir apsimesdamas klientu susitariau dėl susitikim o.

Penktadienį, septynioliktą valandą, ji turėjo su kai kuo susi­

tik ti ir net nežinojo, kad ten būsiu aš. Atskridau penktadienį, o

keturioliktą valandą jau buvau M anhatane. Bilietus atgal nusi­

pirkau antradieniui. Kvailystė, bet nebekreipiau dėmesio. Tre­

čiadienį vėl būsiu darbe. Išvykau baim indam asis, kad ji neapsi­

džiaugs vėl mane pamačiusi, gal net bus trum pam susižadėjusi

su kitu arba tiesiog supyks.

Penktą pasirodžiau jos biure. Priėjusi prie durų ir mane iš­

vydusi, ji liovėsi kvėpuoti. Neįm anom a nusakyti jos išraiškos.

Ji nedelsdama uždarė duris ir mane pabučiavo, apsivijo, lyg bū­

čiau grįžęs iš karo. Niekada gyvenim e nesijaučiau toks la im in ­

gas. D ar ir šiandien manau, kad ta akim irka suteikia prasmę

viskam, ką dariau.

Suėmiau rankom is jos ašaromis užlietą veidą. Po bučinių,

glėbiavimosi, tylos ir padrikų žodžių išėjome. Tą dieną buvo

jos paskutinis susitikim as. Nusileidę liftu nuėjome į kavinę

„Dom ą“, kur laukiau jos pirm ą kartą.

- Atskridau atsiim ti dienos, kuri m an priklauso.

- Labai tavęs laukiau. Tikėjausi, kad atvyksi.

- N uo tada, kai susipažinome, mūsų meilė kupina laukim o.

- Kiek dienų pabūsi?

234
 - Išskrendu antradienį. Negaliu lik ti ilgiau, be to, nežinojau,

kaip tu reaguosi. Tikiu osi praleisti su tavim ilgiau nei dieną,

kuri m um s priklauso.

- Bet sekm adienį išskrendu į Bostoną ir negaliu atšaukti.

- Ką gi, viena diena ilgiau, nei turėjau, ir viena diena trum ­

piau, nei vyliausi.

N uo penktadienio ik i sekm adienio vakaro visą laiką pra­

leidom e kartu. Atšaukiau viešbučio rezervaciją ir apsigyvenau

pas ją. Vėl m atyti jos namus, jos lovą, vonios kam barį buvo

jaudinam a. Vėl buvome laim ingi kartu. Virtuvėje šalia grotu­

vo tebegulėjo m ano nupirktos kom paktinės plokštelės, taip pat

ir sutuoktuvių. A b u nutarėme, kad kvaila stengtis paaiškinti

mūsų susitikim o stebuklą. Tiesiog buvo galim a pritaikyti ma­

dingą posakį: „Gyvenim as ne tai, kas m um s atsitinka, o tai, ką

mes darome su tuo, kas nutinka.“

Ir šis mūsų susitikim as turėjo savo netikėtum ų. Kaip dar

vienas M ikelos žaidim as.

Pirm ą vakarą mylėjomės ilgai; paskui patylėjusi M ikela pa­

klausė:

- Pradėtum vaiką su manim ?

- Nejuokauji?

- Klausiu kuo rim čiausiai.

Pamaniau, kad čia pirm oji jos, kaip moters, silpnybė nuo

tada, kai ją pažįstu.

- Galvojau apie vaiką tuos du mėnesius. D ažnai kalbėda-

vausi su Silvija. M anau, tu vienintelė moteris, su kuria norė­

čiau vaiko. T ik nežinau, ar norėčiau jo dabar. - Patylėjęs pridū­

riau: - Pasakojau tau Silvijos ir Karlo istoriją. Jeigu jie neturėtų

M argeritos, ji jau seniausiai būtų jį palikusi. G albūt tai mane

gąsdina. Nenorėčiau, kad vaikas taptų spyna.

- Tikroji tavo draugės bėda ne M argerita, o jos vyras. Ji tu ri

susidoroti su iškilusiom is bėdomis, bet dėl jo negali elgtis kaip

235
brandus žmogus. A r atsimeni, apie ką kalbėjomės tą dieną tavo

viešbučio vonioje?

- Žinom a, prisim enu.

- Tai susiję su drąsa. A kivaizdu, kad Karlas nesubrendęs ir

bailys, jis nesiryžta prisiim ti atsakomybės. Kaip, beje, daugelis

vyrų. Jam neužtenka drąsos. Jis nevyriškas ir, kaip visi lepūs

vyrai, apsimeta nieko nematantis. Spėk, koks būtų pats papras­

čiausias sprendimas?

- Koks?

- Kad jis pats lieptų jai išeiti, nes nepakelia gyventi su m oteri­

mi, kuri daugiau nebenori būti su juo. Taip parodytų tikrą meilę:

užuot ir toliau kartojęs „aš tave myliu“, pasielgtų atvirkščiai.

- Bet jis galbūt nė nesupranta, kad ji iš tikrųjų jo nebemyli,

nors Silvija jam sakė tai daugybę kartų.

- Jei m yli žmogų, galbūt to ir nepastebi. Bet kai tavo my­

lim asis liaujasi tave mylėti, nepastebėti neįmanoma. Tada jis

vengia kalbėtis, nes labai sunku palikti kitą žm ogų ir patiems

būti paliktiem s, sunku pasitraukti, jautiesi sužlugęs, bet išdidu­

mas neleidžia to prisipažinti ir trokšti išsaugoti apgaulingą išo­

rę prieš artim uosius, draugus, tėvus. O kur dar egoizmas? Taip

buvo nutikę ir m erginai, su kuria dirbau Italijoje. T ik paskui ji,

užuot palikusi vyrą, ėmė susitikinėti su mūsų bendradarbiu.

K ai tavo sutuoktinis geidžia tavęs kaip šlepetės, užtenka, kad

koks kitas vyras į tave pažiūrėtų, pasakytų porą m alonių žo ­

džių - ir tu ištyžti. Galiausiai ji atsiskleidė ir iš apleistos moters

virto kekše, kuri dulkinasi šu kitais, kol vargšelis jos vyras plu­

ša visą dieną. K lasikinis pavyzdys.

Kol M ikela kalbėjo m um s begulint lovoje, ėmiau suprasti,

ką ji iš tikrųjų norėjo pasakyti tą kartą vonioje.

K ai jai pasakiau, kad norėčiau su ja susilaukti vaiko, tik ne­

žinau kada, m an dilgtelėjo, jog kai kas pasikeitė. Tarsi ji būtų

pasijutusi nejaukiai. Bet ji nutylėjo, o galbūt m an taip tik pa­

sirodė.

236
 Šeštadienį einant vakarieniauti, įteikiau dovaną, kurią bu­

vau jai nupirkęs: kištukinio lizdo adapterį ir padėkliuką, kurį

padėjus ant viryklės galim a užkaisti kavavirę. D u daiktai, ku­

rie sim bolizavo mūsų meilės istoriją, du išradim ai, padedantys

susieti du skirtingus matmenis. D ėl jos, dėl jos žaidim o mudu

galėjome susitikti. Paskui nuėjome į B B Q prie D videšim t tre­

čiosios gatvės ir Aštuntojo aveniu sankryžos valgyti šonkau­

liukų. Kiaulienos nugarinės šonkauliukų. Toje vietoje į tave

niekas nekreipia dėmesio, o šonkauliukus patiekia apipiltus

padažu ir su bulve folijoje, ir dar su rieke kukurūzų pyrago. N e­

blogas darbelis skrandžiui: ir iš tikrųjų užm igom e vėlai. Susi­

tikę valgėme mėsainius, atsisveikinti norėjome valgydam i tokį

pat sotų maistą. Stebėdami žmones aplinkui mes daug juokė­

mės. Siurrealistiška. Gausios šeimos kažin ką šventė ir k iln o ­

jo m ilžiniškas spalvotas taures su m argaritom is. Valgydamas

skanėstus paklausiau M ikelos, kas bus, kai išvyksiu. M in tim is

grįžom e ten pat, priešais vandenyną, kur sėdėjome atsisveiki­

nim o dieną.

- Nenoriu ir vėl kankintis kaip šiuos du mėnesius. Kad bū­

tum e kartu ir žengtum e toliau, manau, mūsų istorijai reikia

kur kas didesnių pokyčių. Jeigu gyventume taip, kaip gyveno­

me, viską tik pablogintum e, juk visada taip sakėme. Todėl, ma­

nau, geriausia būtų niekada nebesusitikti.

- Jeigu būsiu Niujorke, galėsiu tau paskambinti?

Nebūčiau galėjęs leptelėti nieko kvailiau. Lyg nebūčiau gir­

dėjęs, ką ji m an ką tik pasakė, - kad ir toliau megztųsi mūsų

meilės istorija ir tam, ką patiriam e, reikia didžiulės drąsos. Lyg

būčiau išgirdęs tik paskutinį jos sakinį.

J nevykusį mano klausim ą ji atsakė deramai:

- Geriau ne.

N uo tos akim irkos visiškai sutrikau ir ėm iau verti vieną ne­

tinkam ą žodį po kito.

- Tu rim tai?

237
 - Gana rim tai.

- M a n sunku p alikti tave. Negaliu netgi susitikinėti su k i­

tom is m oterim is. Daugiau tau nebepatinku? A r jau tu ri kitą?

- Ne, kodėl klausi?

- Nes per tuos du mėnesius tu pasikeitei. Džiaugiesi vėl

mane matydama, bet dabar tu daug tylesnė. Kartais atrodai iš­

siblaškiusi.

- Ne, kito neturiu. N o ri dar margaritos?

- Taip. O tu negersi?

- Verčiau kokakolos.

- Tau nebuvo gera su manim?

- Nesibrauk į mūsų istoriją taip...

- A pie ką tu čia?

- Neuždavinėk tokių klausim ų. Jie visai nesusiję su mūsų

istorija. Juk žinai. N em enkink jos.

Po šių žodžių atsigavau. Neprisim enu, užsisakiau dar dvi ar

tris margaritas, tik menu, kad apgirtau. Ji - ne. Leidom e pasku­

tin į mūsų vakarą kartu. G rįžę namo pasimylėjome ir glamonė-

jomės m ilijonus kartų. Buvau išgėręs, todėl mano jausmai buvo

prislopinti. Atsim enu, norėjosi verkti nuo minties, kad daugiau

jos nebepamatysiu. Neįkalbinėjau, nes galbūt iš tikrųjų taip bus

geriau. Bet, matyt, apimtas liūdesio, skausmo ir apsvaigęs nuo

alkoholio, pasakiau jai:

- Nagi, pradėkim e vaiką.

- Tokiais dalykais nejuokaujama.

- A š rim tai, - atsakiau.

- Ne, tu ne rim tas, o girtas.

- Tiesa. Bet pradėčiau.

- Geriau miegokime.

Ir griuvome miegoti.

Sekm adienio rytą atsikėlėme vėlai. Pusryčiavome veik ty­

lėdam i. Galvoje viskas dundėjo. Paskui, kai nusimaudėme po

dušu ir apsirengėme, M ikela, žiūrėdam a m an į akis, pasakė:

238
 - Vakar vakare norėjai pradėti vaikelį. Laim ė, buvai girtas

tik tu.

Spėjau, kad kalbėdama apie vaikus ji šiek tiek juokauja, bet

kartu nori pam atyti, kaip reaguosiu.

- G albūt vakar taip prakalbau, nes buvau girtas, bet sakiau ti­

krą tiesą - kad vaiko su tavim susilaukčiau. T ik galbūt ne dabar.

Išėjome pasivaikščioti.

Paskui sėdėjome bare skaitydami, M ikela laikraštį, o aš kny­

gą, ji pasakė:

- Padarykim e taip. Nesusisiekime, neskam binkim e, neieš­

kokim e daugiau vienas kito. Pasakos pabaiga. A š tavęs neiško-

siu ir tu manęs neieškok, pažadėk.

- Pažadu. Jau vakar vakare tai nutarėme.

- Taip, žinau, bet paklausyk, ką siūlau: po trijų mėnesių tu­

rėsiu vykti į Paryžių, labai svarbus darbo susitikim as. Jei po

trijų mėnesių vis dar norėsi susilaukti vaiko su m anim , ten ir

susitiksime. Pasimatymas. Ką manai?

- Nežinau, ar gerai supratau. Jeigu norim e turėti kartu vai­

ką, po trijų mėnesių mudu susitinkam e Paryžiuje, kitaip nesu­

sitinkame?

- Supratai gerai. A š taip pat norėčiau susilaukti su tavim

vaiko, bet dabar to nedaryčiau. M a n reikia į viską pažvelgti

iš toliau, kad matyčiau perspektyvą. Galbūt per tuos tris mė­

nesius tu sutiksi kitą moterį, o aš galbūt nebenorėsiu vaiko su

tavim... kas žino. Bet suteikim e sau tokią galimybę prieš išsi­

skirdam i am žinai.

Kodėl M ikela visada mane įtikindavo ir įtraukdavo vis į nau­

ją žaidimą? M a n patiko žaisti.

Atsakiau jai:

- Tu moteris, kurią visada tikėjausi sutikti. Kad ir kas nu­

tiktų. Suteikim e sau galimybę. M ū sų meilės istorija to verta.

O kur susitiksime?

- Nežinau, nuspręskime kartu... O jeigu prie Laisvės statulos?

239
 - Bet juk susitiksim e Paryžiuje, ne Niujorke...

- Žinom a, Paryžiuje.

- Paryžiuje irgi yra Laisvės statula? Nežinojau.

- Iš tikrųjų ten jos net dvi. Viena didelė stovi prie Senos, o

kita, mažesnioji, - Liuksem burgo sode. Jeigu po trijų mėnesių

vis dar norėsime kartu susilaukti vaiko, susitiksim e prie Lais­

vės statulos Liuksem burgo sode. Tai vienintelė rim ta priežas­

tis, dėl kurios m um s vėl verta susitikti ir žvelgti toliau, prie­

šingu atveju geriau išsiskirti ir gražiai p risim in ti mūsų meilės

istoriją.

Kol galvojau apie šią nesąmonę, M ikela pažiūrėjo į kalendo­

rių ir tarė:

- Pati tinkam iausia diena būtų rugsėjo šešioliktoji.

- Beprotybė. - Paskui pridūriau: - Sutinku. Kelintą valandą?

- N utark tu.

- Pasimatysime vienuoliktą valandą ryto. Gerai?

- Rugsėjo šešioliktą dieną, vienuoliktą valandą ryto. A rba

niekada.
 28
Paryžius

Silvija laim inga. Gyvena naujuose namuose su M argerita.

Karlas pagaliau susiprato ir netgi nesielgė taip blogai, kaip

buvo baim inam asi. Jam taip pat geriau. M argerita la im in ­

gas vaikas, visi buvom e nustebinti, kaip ji priėm ė šį pokytį.

Ji pasirodė pati šauniausia iš jų trijų. Jai buvo paaiškinta, kad

nors tėveliai ir gyvena atskirai, abu ją tebem yli kaip anksčiau.

Jiems padėjo psichologė. Silvijos m ama galiausiai pripažino,

kad ji gerai padarė išėjusi, jeigu m eilė išblėso. Kokie keisti kar­

tais tie žmonės.

Nereikia nė aiškinti, kodėl aš Paryžiuje. N o riu turėti vaiką

su M ikela. Praėjo trys mėnesiai, kai ją mačiau, o jos ne tik kad

neužm iršau, visi troškim ai, susiję su ja, tik sustiprėjo. N oriu

vaiko su M ikela, nes ji m an it namas stiklin iu stogu: iš jo ga­

liu stebėti dangų jausdamasis saugiai. U ž nugaros liko Vogėzų

aikštė, einu R ivoli gatve ir netrukus pasieksiu „Hotel de V il-

le“. N usivelku m egztinį, nes išlindo saulė, be to, pėsčiuodam as

sukaitau. Pusė vienuoliktos. G alėčiau eiti pro Dievo M otin o s

katedrą ir žingsniuoti Sen M iše lio bulvaru. Bet renkuosi gra­

žesnį kelią. A n u o keliu galėsiu grįžti, nes vis tiek po šio susi­

tikim o, kad ir kas nutiktų, būsiu labai sukrėstas ir nepastebė­

siu nieko, net jeigu šaligatviu prašuoliuotų dvidešim t rausvų

ponių. M a n tik viena tikrai aišku: jeigu M ik ela neateis, im siu

senti. Labai greitai senti. Ein u ik i M en ų tilto, kurio grindinys

m edinis, vakarais šiltuoju m etų laiku jis apsiaustas iškylaujan-

241
čių jaunuolių. Iš Sen Žerm en de Prė aikštės pasuku Bonaparto

gatve ir pasiekiu Šv. Sulpicijaus aikštę. Paskui pagaliau ir Liu k­

semburgo sodą.

Atėjau anksčiau, o m an būtų patikę ją jau rasti ten sėdinčią.

Nervinuosi, vaikštau sodo takais, aplink fontaną vaikai pai­

šo ir tapo rūm us. Orsė muziejuje kartą irgi mačiau daugybę

studentų, sėdinčių ant grindų ir tapančių statulas. Smagu, kai

m uziejai tokie gyvybingi. Tebevaikščiodam as matau žmones,

žaidžiančius tenisą, bėgiojančius, dar kitus pavėsinėje prak­

tikuojančius taiči. Č ia daug kas skaito. V isu r pilna m etalinių

kėdžių, kas kur nori ten jas pasistato. Daugelis atsineša jas prie

fontano, nes į juosiančią jį neaukštą m etalinę tvorelę galim a

atremti kojas. Prisiartinu prie Laisvės statulos. Šalim ais suo­

liukų nėra. Paim u dvi kėdes ir nutem piu jas į mūsų susitikim o

vietą. Viena man, kita, tikiuosi, jai. Kol kas viliuosi, kad ji ateis.

D ažnai svajodavau, kokia galėtų būti ši akim irka. Ir šįkart galė­

tų vykti taip, kaip kad dažniausiai nutinka - niekada nė iš tolo

nepanėšėja į tai, ko tikim ės. Galbūt, sėdėdamas čia ir įdėm iai

žiūrėdamas priešais, tikėdamasis ją pam atyti iškart, vos ji pa­

teks į mano regėjimo lauką, iš tikrųjų netikėtai ant akių pajusiu

jos delnų šilum ą ir išgirsiu ją sakant: „Atspėk kas?“

Jeigu šiandien ji ateis į pasimatymą, kas nutiks paskui? K u­

rioje šalyje gyvensime? Persikelsiu į Am eriką, ji grįš į Italiją?

Vienintelis atsakymas, kurį sugebėjau sau duoti kaskart apie

tai galvodamas, kad M ikela ir yra šalis, kurioje noriu gyventi.

Praleidęs tris mėnesius toli nuo jos, iš tikrųjų jaučiausi, tarsi

būčiau labai arti. A š sėdėjau ant gyvenim o krašto ir tabaluoda­

mas kojom is žiūrėjau į begalybę ja kvėpuodamas. Koks keistas

būdas įrodyti, kad nori vaiko. Nors mano amžiuje nelabai. Kai

būdamas dvidešim ties įsimylėdavau, norėdavau vaiko, nes my­

lėdavau tą merginą. Dabar viskas pasikeitė. Dvidešim ties tokia

meilė būtų atrodžiusi kaip nesąmonė. N eįtikim a pagal tai, kaip

tada suvokiau meilę.

242
 N oriu vaiko ir M ikela m an tinkam iausia pora. Šią patirtį

noriu dalytis su tokia m oterim i kaip ji. Su jokia kita. Su ja visa­

da jaučiausi kitaip, tarsi mūsų susitikim as būtų įvykęs tinkam u

m etu ir tinkam ai. Tarsi ji būtų įrašyta mano likim e. Svarbus

gyvenim o žingsnis, tarsi naujas kambarys, į ku rį turiu įžengti.

Kol laukiau šiuos mėnesius, padėjau sau rašydamas. U žra­

šiau savo jausmus, įžengiau į besim ainantį ir gyvą pasaulį. Ra­

šiau laiškus ir M ikelai, laiškus, kurių taip ir neišsiunčiau. Juos

atsinešiau. V isi su pašto ženklais, nes jei ji nepasirodys, juos

išsiųsiu.

J vieną voką kartu su laišku įdėjau keletą nuotraukų. Vienoje

nuotraukoje m atyti gėlės, kitoje - stalas, padengtas dviem, dar

vienoje mūsų tramvajus. Nufotografavau ir jos gim im o dieną,

apibrauktą kalendoriuje, supakuotą dovaną ir dvi vyno taures.

Dalijausi su ja akim irkom is, kurių negalėjome praleisti kartu.

Jau dešimta penkiasdešim t keturios, o širdis, įstrigusi ger­

klėje, neleidžia kvėpuoti. Dairausi ir nervindam asis glostau

dėžutę su laiškais. Be dėžutės, turiu dar porą raudonų batelių,

kuriuos jai nupirkau. Batelių porą išrinkau kaip dovaną, m an

atrodė, kad jie atspindi m ano troškim ą žengti kartu su ja į ben­

drą ateitį. Bet įtarim as, kad niekada nepamatysiu jos apsiau-

nančios tais bateliais, vis labiau auga.

Staiga prie manęs atrieda kamuolys. Pakeliu akis ir matau

mergytę, atbėgančią jo paim ti. Imdama kam uolį ji įdėm iai pa­

žiūri į mane, paskui nuskuodžia toliau žaisti. G ird ėti čiulban­

tys paukščiai, o tolum oje - grąžto aidas. M a n patinka rytais

girdėti darbo garsus, žinom a, jeigu dirbam a ne šalia namų.

D irsteliu į laikrodį, vienuolika ir penkios. Kiek laiko galiu

laukti. „Turiu nusistatyti term iną, - sakau sau. - Jeigu nepasi­

rodys penkiolika m inučių po vienuoliktos, eisiu. Ne, geriau...

pusę dvyliktos.“

Stebiu žmones, gal taip nusiram insiu. M ūsų daug, kiekvie­

nas su savo svajonėmis, džiaugsmais, savo skausmais. Kartais

243
galvoju apie vietas, kur esu lankęsis, ir įsivaizduoju praeivius,

skubančius gatvėmis, kurias pažįstu. Kai mažas pagalvodavau,

kiek mūsų yra Žemėje, suprasdavau, kad vargu ar Dievas num a­

no apie mano buvim ą pasaulyje.

Vienuolikta dvidešim t. M ikela dar nepasirodė. Kažin ar at­

eis. N utariu laukti ik i vidurdienio.

Būtų pernelyg gerai. Liūdžiu, nebesidžiaugiu, kad ją sutikau.

Ne, dabar nesu laim ingas, nes tik su ja buvau tapęs geresnis.

Bent jau turėčiau toks būti, bet ji verčia mane jaustis juokingą.

Sėdėdamas čia, ant šios kėdės, su raudonų batelių pora ir neiš­

siųstais laiškais, pats sau esu juokingas. Ir jų nė neišsiųsiu, kaip

buvau pasižadėjęs. M a n jau aišku, M ikela neateis. Telieka susi­

taikyti, kad mano film as be laim ingos pabaigos. „Jeigu neateisi,

ką darysiu?“

Atsistoju, nepajėgiu daugiau sėdėti. Prieinu prie statulos.

A n t žemės padėta gėlių, manau, atneštos prieš kelias dienas

m in in t Rugsėjo vienuoliktąją. Perskaitau užrašą lentelėje kai­

rėje: L a is v ė n u švies p a s a u lį. Vėl prisėdu. Užverčiu galvą ir žiū­

riu į Paryžiaus dangų, skruostu nurieda ašara ir pataiko į ausį.

Gniaužia krūtinę. D ar kartą persuku m intyse visus poelgius,

kuriuos dėl jos padariau, ir viską, ką ji mane privertė patirti. Kai

ją susitikau, man nė sykio nebuvo nuobodu, galvodamas apie

ją, visada jaučiausi gerai; jaučiausi ir blogai, kaip dabar, kartu

jaučiausi ir trapus, ir nenugalimas. Bet visuom et gyvas.

Staiga suvokiu, kad esu prisipildęs to, ką patyriau, nors ran­

kose neturiu nieko. Tą akim irką šauna m intis, kad M ikela ne­

egzistavo. Dabar viską suprantu. Kas m an gali patvirtinti, kad

ji nebuvo tik mano vaizduotė, mano fantazija? A r kas ją kada

nors matė, išskyrus mane? Žmonės, su kuriais apie ją kalbėjau,

niekada nebuvo jos sutikę, matę, pažinę. N etgi Silvija. Neturiu

jokių įrodym ų dėl jos tikroviškum o. T ik visiška jausmų su­

maištis. Kas galėtų paneigti, kad M ikela gyvena ne vien mano

vaizduotėje? Todėl man viskas ir atrodo tobula. Pamačiau ją ir

244
ji m an iškart patiko, jos dar nė nepažinojau, paskui ją pažinau

ir ji mane išmokė atsiverti žaidžiant kvailiausią žaidim ą. M es

susituokėme be tikrų vedybų sąmyšio. O dabar laukiu, kad įrū ­

dyčiau sau pačiam ir mums, kad noriu vaiko. M es darėme viską,

ką paprastai daro žmonės, bet tik žaisdami, linksm indam iesi.

Sėdėdamas ant šitos kėdės su raudonais moteriškais bateliais ir

dėžute neišsiųstų laiškų, galbūt pagaliau blaiviai im u mąstyti,

kad ir kokios beprotiškos aplinkybės. Pažįstam i veikiausiai ap­

kalba, kad esu pamišęs ir turiu įsivaizduojam ą moterį. O kaip

įrodyti, kad yra priešingai? N eturiu jokio jos daikto, netgi jos

nuotraukos, dovanos, nieko. Netgi sutuoktuvių žiedo. Viskas,

ką turiu, mano galvoje ir mano sieloje. A m žin ai. Ji - atodūsis,

svajonė, jausmas, ji sąmyšis ir aiškumas. G albūt turėčiau pažiū­

rėti į veidrodį ir savo akių gelmėje ieškoti jos pėdsakų žym ių. Aš

sukūriau M ikelą ir suteikiau jai gyvybę, o ji mane išmokė tikė­

ti svajonėmis ir troškim ais, net ir rizikuojant tapti juokingam,

toks juk aš dabar. Net nebesvarbu, kad ji ateitų. Svarbiausia, ko

mane išmokė. Ji nebuvo ir nėra mano lobis, o priem onė jį rasti.

Ji ženklas, rodantis kelią.

Ėm iau juoktis, galvodamas apie savo padėtį. Juokdamasis už­

sidengiau veidą, tarsi gėdyčiausi. Pirštai vis dar kvepia sviestu.

Staiga šį judesį sutrikdo švilpimas. Pažvelgiu. Ji už keleto

metrų, įrodydam a mano svajonėms, kad egzistuoja. M an o šir­

dis sprogsta, o siela virpa.

M ikela stovi nejudėdama, akyse ašaros ir ta pati šypsena. Ji

mano ateitis ir ateitis man šypsosi. Atrodo, tarsi vienu metu

lytų lietus ir šviestų saulė. Einu prie jos, paskui stabteliu. Kai

noriu žengti paskutinį žingsnį, kad galėčiau ją pabučiuoti ir ap­

kabinti, ji sustabdo rankos mostu. Nesuprantu. Paim a m an už

rankos ir, žiūrėdam a m an į akis, uždeda sau ant pilvo.

A k im irk sn iu viskas nušvinta. Jos beprotiškas žaidim as,

tikro ji priežastis, dėl kurios buvau priverstas laukti šiuos

mėnesius. Ž iū riu į pilvą, ku rį liečiu. M ik e la laukiasi. Esu su­

245
krėstas, žiū riu jai į akis. Ji lin k te li galvą ir prieš m um s apsi­

kabinant sako:

- Laukiausi jau tada, kai grįžai antrą kartą į Niujorką.

- Kodėl nepasakei?

- Nenorėjau, kad tiesą priim tum tik dėl to, kad tai jau įvykę.

Norėjau būti tikra dėl tavo ketinim ų. Jeigu nebūtum čia atėjęs,

nebūčiau tau netgi pasakiusi. Niekada nebūtum apie tai suži­

nojęs. Dabar esu laim inga matydama, ką mes sukūrėme. Esi

žaidim ų draugas, kokio visada troškau.

Apsikabinom e tylėdami. Prašnekome praėjus begalybei laiko.

- Atsim enu, kokius vardus norėjai duoti savo vaikams, ypač

mergaitėms. A š išsigandęs.

- Nesijaudink, jis bus Matėjas. Beje, nieko m an nepasakysi?

Išmokau švilpti...

- Na, kaip tik dėl šito aš toks priblokštas. D ėl staigmenos,

kad išmokai švilpti. Ne, bijojau, kad nepasirodysi. Šiaip ar taip,

aš irgi išmokau panerti.

- Atleisk, kad vėlavau. Iš tikrųjų jau dvidešim t m inučių ste­

bėjau tave. Baim inausi ir pernelyg jaudinausi... kai atėjau, buvai

jau čia. A r ilgai laukei?

- Trisdešim t penkerius metus.

 Turinys

14 M e rg in a iš tramvajaus

27 Perku nepirkdam as

32 Silvija

43 Tėvas, kurio nebuvo

53 Buvusieji (kartais vėl grįžta)

64 M ote rys ir bėdos

71 Naktis pirm osios pagalbos skyriuje

83 K ažin kur esi

95 Laukiant M ike lo s

105 Dienoraštis

112 Rom antiška vakarienė (mėsainiai ir skrudintos bulvytės)

119 K itą dieną

127 M au dyn ės kartu duše (ir pirm oji naktis)

133 Žaidim as

141 Taisyklės

146 Susipažinim as (8)

157 Vėlyvieji pusryčiai (7)

168 Erotiškasis M anhatanas (6)

174 Iškyla (5)

182 Santuoka (4)

188 Sniegas ir vaikai (3)

194 V onios kam barys (2)

204 Žaidim as baigtas (1)

213 Senelė

218 M am a

224 Pokalbis su Silvija

234 Būti savimi

241 Paryžius
 Volo, Fabio
Vo-113 Dar vieną dieną : [romanas] / Fabio Volo ; iš italų kalbos vertė Laima
Ruzgailaitė. - Vilnius : Alm a littera, 2014. - 248 p.

ISBN 978-609-01-1546-6

Fabio Volo - italų rašytojas, aktorius, televizijos ir radijo laidų vedėjas.

„Dar vieną dieną“ - ketvirtoji autoriaus knyga, ji sulaukė didžiulės sėkmės:

parduota daugiau nei milijonas jos egzempliorių. Romanas išleistas daugelyje ša­
lių, o 2011 metais pagal knygą sukurtas filmas, kurio scenaristas ir pagrindinis
aktorius pats Fabio Volo. Pasak knygos autoriaus, patirti naują meilę - įsimylėti
iš naujo patį save, atrasti save kitokį, tai galimybė laisvai reikšti mintis, sakyti ir
krėsti paikystes nebijant, kad būsi pajuokiamas.

Trisdešimt penkerių metų Džakomo gyvenimas įprastas, pernelyg įprastas.

Jis gyvena ir dirba Italijoje, neišvengdamas kasdienybės rutinos. Vienintelė prie­
žastis, verčianti Džakomą nerimauti, - mergina, kurią jis kasdien mato tramva­
juje važiuodamas į darbą. Nors juodu nesikalba, slapta apsikeičia žvilgsniais ir
vos pastebimomis šypsenomis. Po daugelio rytų, paženklintų nebyliu dėmesiu,
Mikela, toks paslaptingosios bendrakeleivės vardas, pati prisistato Džakomui ir
praneša, kad dėl darbo keliasi į Niujorką. Džakomui ši žinia skaudus smūgis, nes
iš jo atimamos vienintelės džiaugsmingos dienos akimirkos. Nors ir kamuojamas
abejonių, veikėjas sužino Mikelos naujojo biuro adresą ir ryžtasi gyvenimo per­
mainoms.
U D K 821.131.1-31

Fabio V olo
D A R V IE N Ą D IEN Ą
Romanas

Iš italų kalbos vertė L a i m a R u z g a ila it ė

Redagavo D a n u t ė G a d e ik ie n ė

Korektorė R a m u t ė P r a p ie s tie n ė

Viršelio dailininkė K o t r y n a Š e ib o k a it ė

Maketavo Z it a P ik tu r n ie n ė

Tiražas 2000 egz.

Išleido leidykla „Alma littera“, Ulonų g. 2, LT-08245 Vilnius
Interneto svetainė: www.almalittera.lt
Spaudė UAB „Petro ofsetas“, Savanorių pr. 174D, LT-03153 Vilnius
Interneto svetainė: www.petroofsetas.lt