ALYSON NOĖL

ALYSON NOEL
NEMIRTINGIEJI

Iš anglų kalbos vertė

AUŠRA KAZIUKONIENĖ

Alma litera
VILNIUS I 2010
UDK 820(73)-93

Versta iš: Alyson Noėl

EVERMORE
St. Martins Press,
New York, 2009

Antra knyga „Mėlynasis mėnulis“

ISBN 978-9955-38-688-9

Copyright©2009 by Alyson Noel

© Vertimas į lietuvių kalbą, Aušra Kaziukonienė, 2010
© Leidykla „Alma littera“, 2010
 Skiriu Jolynn „Snarky“ Benn —
mano draugei ne viename gyvenime.
(Kitą kartą mes būsime roko žvaigždės!)
 Padėka
Nebūčiau parašiusi šios knygos be didžiulio daugelio žmonių pasiaukojimo
ir išminties. Dėkoju Brianui L. Weissui ir Christinai Gikas, jie atskleidė man
praeitį, kurios nebūčiau galėjusi įsivaizduoti; Jamesui Van Praaghui,
išmokiusiam mane naujai pažvelgti į pasaulį; savo agentei Kate Schafer, kuri
taip sparčiai vedė mane į priekį; savo leidėjai Rose Hilliard, rūpestingai
globojusiai mano rankraštį; kelių savo knygų redaktorei NaNa V. Stoelzle,
apsaugančiai mane nuo visokių gramatikos nesklandumų, ir, kaip visada,
Sandy, paskutiniam Renesanso vyrui!
 auros spalvų aiškinimas

Raudona - energija, jėga, pyktis, seksualumas, aistra, baimė,

savimeilė,
Oranžinė - savitvarda, ambicijos, drąsa, nerūpestingumas, valios
stoka, abejingumas.
Geltona - optimizmas, laimė, intelektualumas, draugiškumas,
neryžtingumas, pasidavimas kitų įtakai.
Žalia - taikingumas, gebėjimas gydyti, gailestis, nesąžiningumas,
pavydas.
Mėlyna - dvasingumas, ištikimybė, kūrybingumas, jautrumas,
švelnumas, nepastovumas.
Violetinė - didelis dvasingumas, išmintis, intuicija.
Indigo - geranoriškumas, stipri intuicija, ieškojimai.
Rožinė - meilė, nuoširdumas, draugystė.
Pilka - depresija, liūdesys, išsekimas, energijos trūkumas,
skepticizmas.
Ruda - gobšumas, savęs sureikšminimas, užsispyrimas.
Juoda - energijos trūkumas, liga, mirtis.
Balta - tobula pusiausvyra.
Vienintelė paslaptis, kurią žmonės
geba išsaugoti, yra nemirtingumas.

Emilė Dikinson
 pirmas skyrius
— Atspėk kas?
Šilti ir drėgni Heivnos delnai stipriai prispaudė man skruostus, o
patamsėjęs sidabrinio kaukolės formos žiedo lankelis ištepė odą. Nors mano
akys buvo užmerktos ir uždengtos, žinojau, kad juodai dažyti jos plaukai
perskirti per vidurį, ji įsispraudusi į juodą vinilinį korsetą su aukšta
atlenkiama apykakle (atitinkančia mūsų mokyklos aprangos kodo politiką),
jos naujas firminis grindis šluojantis juodas atlasinis sijonas apačioje jau
skylėtas — Heivna užkabino medžiagą Doc Martens kareiviško stiliaus batų
kulnu. Taip pat žinojau, kad jos akys atrodo auksinės, bet tik todėl, kad ji
įsidėjusi geltonus lęšius.
Be to, žinojau, kad jos tėtis išvykęs visai ne verslo reikalais, kaip pats
tvirtino, mamos asmeninis treneris yra labiau asmeninis negu treneris, o
mažasis broliukas sugadino jos Evanescence kompaktinę plokštelę, tačiau
bijo prisipažinti.
Aš tai žinojau ne dėl to, kad būčiau šnipinėjusi, slapčia stebėjusi ar
išgirdusi iš ko nors kito. Žinojau, nes esu aiškiaregė.
— Greičiau spėk! Tuoj suskambės skambutis! — paragino Heivna. Jos
balsas buvo kimus ir gergždžiantis, tarsi ji surūkytų po pakelį cigarečių per
dieną, nors iš tiesų ji tik kartą mėgino pradėti rūkyti.
Delsiau stengdamasi prisiminti, su kuo ji nė už ką nenorėtų būti
supainiota.
— Ar čia Hilarė Daf?
— Tai jau ne. Spėk dar kartą! — Ji dar stipriau prispaudė delnus man prie
akių, nė nenutuokdama, jog man nebūtina matyti, kad žinočiau.
— Ar čia ponia Merlin Manson?
Ji nusijuokė ir paleido mane. Paskui palaižė nykštį ir parodė į juodą dėmę,
kuri liko ant mano skruosto, tačiau aš pakėliau ranką ir ją sustabdžiau. Ne
todėl, kad man kėlė pasišlykštėjimą jos seilės (aš žinojau, kad ji sveika), o
dėl to, kad ji manęs nepaliestų. Prisilietimas per daug atskleidžia, per daug
išvargina, todėl kaip įmanydama vengiu sąlyčio.
Ji čiupo mano nertinio gobtuvą ir nutraukė nuo galvos, paskui dirstelėjo į
mano ausines ir paklausė:
— Ko klausaisi?
Įkišau ranką į ausinukui skirtą lašenę — tokias įsisiuvau visuose
gobtuvuose, kad paslėpčiau nuo pašalinių akių baltus laidus, — ir padaviau
ausinuką Heivnai. Jos akys išsiplėtė, paskui ji tarė:
— Kas čia per... Ar dar garsiau negali būti? Ir kas čia toks?
Heivna laikė ausinuką tarp mūsų, todėl abi girdėjome, kaip
Sidas Višesas klykia kažką apie anarchiją Anglijoje. Tiesą sakant, aš
nežinau, ar Sidas protestuoja prieš anarchiją ar ją gina. Šiaip ar taip, jis
plėšia pakankamai garsiai, kad mano pojūčiai atbuktų.
 — Sex Pistols, — paaiškinau, išjungiau muziką ir įsidėjau ausinuką į slaptą
kišenę.
— Stebiuosi, kaip apskritai mane girdėjai, — nusišypsojo ji man, ir tą
akimirką suskambo skambutis.
Tačiau aš tik gūžtelėjau pečiais. Man nereikia klausytis, kad girdėčiau. Bet
garsiai šito neištariau. Pasakiau jai, kad susitiksiine per priešpiečius, ir
patraukiau į klasę. Eidama per mokyklos kiemą staiga susigūžiau, pajutusi,
kaip paskui Heivną sėlina du vaikėzai. Vienas jų užmynė jos sijoną, ir ji vos
nepargriuvo. Tačiau kai Heivna atsigręžė, parodė šėtono ženklą (tiesa, tai
nėra tikras šėtono ženklas, jį sugalvojo pati Heivna) ir dėbtelėjo į juos
geltonomis akimis, vaikėzai tuoj pat atsitraukė ir davė jai ramybę. O aš
įeidama į klasę lengviau atsikvėpiau, nes žinojau, kad neilgai trukus bloga
Heivnos energija išsisklaidys.
Patraukiau į savo vietą klasės gale aplenkdama krepšį, kurį Steisė Miler
tyčia pastatė man skersai kelio, ir nekreipdama dėmesio į jos pašaipas, jau
virtusias kasdienybe. „NEVY-KĖLĖ!“ — tyliai niūniavo ji. Galiausiai įsirangiau į
savo kėdę, išsitraukiau iš krepšio knygą, sąsiuvinį ir rašiklį, įsikišau ausinuką,
vėl užsimaukšlinau ant galvos gobtuvą, numečiau krepšį ant gretimos kėdės
ir ėmiau laukti pono Robinso.
Ponas Robinsas visada vėluoja. Dažniausiai dėl to, kad per pertraukas
mėgsta truktelėti porą gurkšnelių iš sidabrinės gertuvėlės. Geria jis todėl,
kad žmona visą laiką ant jo rėkia, duktė laiko nevykėliu ir gyvenimas rodosi
jam sumautas. Visa tai sužinojau pačią pirmąją dieną šioje mokykloje, kai
ranka netyčia prisiliečiau prie jo, duodama perkėlimo iš senosios mokyklos
raštelį. Todėl dabar, jei prireikia paduoti kokį popierių, palieku jį ant jo stalo
krašto.
Užsimerkiau ir laukiau, įkišau pirštus į slaptą kišenėlę, norėdama pakeisti
dainą, pereiti nuo Sido Višeso prie ko nors lengvesnio, švelnesnio; klasėje
man nebereikėjo tokios trankios muzikos. Spėju, kad mokinio ir mokytojo
santykis kažkaip riboja telepatinę energiją.
Ne visada buvau tokia keistuolė. Buvau normali paauglė. Eidavau į
mokyklos šokius, žavėjausi garsenybėmis ir taip puikavausi ilgais šviesiais
plaukais, kad man nė mintis nebūtų kilusi surišti jų į arklio uodegą ir paslėpti
po nertinio gobtuvu. Turėjau mamą, tėtį, mažą sesutę, vardu Rilė, ir mielą
geltoną labradorą, vardu Vėdrynas. Gyvenau gražiame name, puikiame
rajone, Judžine, Oregono valstijoje. Buvau populiari, laiminga ir labai laukiau
prasidedant kitų mokslo metų, nes tapau mokyklos aistruolių komandos
vade. Man nieko nestigo, tik dangaus negalėjau pasiekti. Ir nors paskutiniai
žodžiai yra nuvalkioti, vis dėlto tai ironiška tiesa.
Tačiau dabar visa tai žinau tik iš nuogirdų. Po avarijos aiškiai prisimenu
vienintelį dalyką — kaip aš miriau.

Patyriau tai, ką medikai vadina priešmirtine būsena. Tačiau jie klysta.

Patikėkit, tai buvo visai nepanašu į artėjančią mirtį. Vieną akimirką mano
mažoji sesutė Rilė ir aš sėdėjome ant užpakalinės tėvo visureigio sėdynės,
Vėdryno galva ilsėjosi Rilei ant kelių, jo uodega švelniai tukseno man į koją,
o kitą akimirką visos apsauginės oro pagalvės buvo išsiskleidusios,
automobilis sudaužytas ir aš stebėjau visa tai iš lauko.
 Spoksojau į sulamdytą automobilį — išbyrėjusius langus, sulankstytas
dureles, priekinį buferį, atsidūrusį mirtiname pušies glėbyje, — spėliojau, kas
nutiko, tikėjausi ir meldžiausi, kad ir visi kiti būtų iškritę į lauką. Tada
išgirdau pažįstamą lojimą, pasisukau ir pamačiau juos visus,
žingsniuojančius keliu žemyn, o Vėdrynas, vizgindamas uodegą, bidzeno
pirmas.
Patraukiau paskui juos. Iš pradžių stengiausi bėgti ir juos prisivyti, paskui
sulėtinau žingsnį ir nutariau neskubėti. Norėjosi klajoti po tą platų kvepiantį
lauką su lengvai siūbuojančiais medžiais ir plastančiomis gėlėmis, norėjosi
užsimerkti ir būti apgaubtai nuostabios miglos, kuri taip švytėjo, kad viskas
aplink mirguliavo.
Pažadėjau sau, kad užtruksiu tik akimirką, o tada grįšiu ir susirasiu juos.
Tačiau kai pagaliau pažvelgiau į kelią, spėjau pamatyti tik kaip jie šypsosi ir
mojuoja eidami per tiltą, o paskui visi išnyksta.
Mane apėmė panika. Ieškojau jų kur tik galėdama. Bėgau vienu taku,
paskui kitu, tačiau jie visi atrodė vienodi — klaidino šilta, balta, spindinti,
mirguliuojanti, nuostabi, kvaila, amžina migla. Susmukau ant žemės, odą
badė šalčio adatėlės, kūną tampė traukuliai. Aš verkiau ir klykiau, keikiausi,
maldavau, svaidžiausi pažadais, kurių niekada negalėsiu tesėti.
Tada išgirdau kažkieno balsą.
— Eve! Ar toks tavo vardas? Atsimerk ir pažiūrėk į mane.
Vargais negalais sugrįžau į tikrovę. Grįžau ten, kur viskas buvo
vien sielvartas ir kančia, ir aštrus skausmas pervėrė sužalotą kaktą.
Įsispoksojau į pasilenkusį prie manęs vaikiną, žvilgtelėjau į jo tamsias akis ir
sušnibždėjau:
— Aš esu Evė.
Ir vėl netekau sąmonės.
 antras skyrius

Akimirką prieš ponui Robinsui įžengiant į klasę nusismaukiau gobtuvą,

išjungiau ausinuką, apsimečiau skaitanti knygą ir net nepakėliau galvos, kai
mokytojas pasakė:
— Susipažinkite, čia Deimenas Ogestė. Jis atvyko iš Naujosios Meksikos.
Taigi, Deimenai, tu gali atsisėsti gale, šalia Evės. Turėsite dalytis viena
knyga, kol įsigysi savo.
Deimenas buvo nuostabus. Žinojau tai nė nepažvelgusi į jį. Kai jis
patraukė prie manęs, sutelkiau dėmesį į knygą, nes jau gerai žinojau, ką
apie jį galvoja klasės draugai. Jei kalbėsime apie mane, tai man viena
nežinios akimirka prilygsta palaimai.
Sprendžiant iš daugybės Steisės Miler galvoje besisukančių minčių (ji
sėdėjo per dvi eiles arčiau negu aš) — Deimenas Ogestė yra neabejotinai
karštas.
Jos geriausia draugė Honora manė visiškai taip pat.
Tą patį galvojo ir Honoros vaikinas Kreigas, bet tai jau kita istorija.
— Labas. — Deimenas atsisėdo šalia, mano krepšys dusliai bumptelėjo
numestas ant grindų.
Linktelėjau, tačiau žiūrėjau tik į jo blizgančius juodus motociklininko batus.
Jie būtų labiau tikę GQ stiliaus žurnalą skaitančiam vaikinui negu Hells
Angels motociklininkų Įdubo nariui. Tokie batai visiškai nederėjo prie
daugybės spalvotų sandalų, puošiančių žaliu kilimu išldotas grindis.
Ponas Robinsas paprašė visų atsiversti šimtas trisdešimt trečią knygos
puslapį. Tai paskatino Deimeną pasilenkti arčiau ir paklausti:
— Ar galėčiau žvilgtelėti?
Dvejojau baimindamasi artumo, bet pastūmiau knygą kaip galėdama
toliau, kol ji ėmė siūbuoti ant suolo krašto. O kai Deimenas su visa kėde
pasislinko arčiau ir tarp mūsų nebeliko tarpo, kuo skubiau pasitraukiau tolyn
ant paties kėdės kraštelio ir pasislėpiau po gobtuvu.
Jis tyliai nusijuokė, bet kadangi net nepažvelgiau į jį, nenumaniau, ką tai
galėtų reikšti. Juokas skambėjo lengvai ir linksmai, tačiau, rodos, reiškė ir šį
tą daugiau.
Dar giliau susmukau į kėdę, delnu užsidengiau skruostą, įbedžiau akis į
laikrodį. Nusprendžiau nepaisyti jokių man skirtų deginančių žvilgsnių ir
kritinių pastabų. Pavyzdžiui: Vargšas karštas, seksualus, nuostabus naujas
mokinys turi sėdėti šalia tos baidyklės! Jos sklido iš Steisės, Honoros, Kreigo
ir beveik iš visų žmonių klasėje.
Na, išskyrus poną Robinsą, kuris, kaip ir aš, troško, kad pamoka kuo
greičiau baigtųsi.

Per priešpiečius visi tik ir malė liežuviais apie Deimeną.

Ar matei tą naują mokinį Deimeną? Jis toks karštas... Toks seksualus...
Girdėjau, atvyko iš Meksikos... Ne, man rodos, iš Ispanijos... Nesvarbu, iš
užsienio... Būtinai pakviesiu jį į Žiemos šokių vakarą... Tu su juo dar
nesusipažinai... Nesijaudink, susipažinsiu...
 — O Dieve! Ar tu jau matei tą naują mokinį, Deimeną? — Heivna
klestelėjo šalia manęs, spoksodama pro ilgus kirpčiukus, kurių smailūs galai
beveik siekė tamsiai raudonai dažytas jos lūpas.
— Ak, bent jau tu nepradėk. — Papurčiau galvą ir atsikandau obuolio.
— Tu taip nesakytum, jei turėtum užtektinai protelio ir gerai į jį
įsižiūrėtum, — tarė ji, išsitraukė iš rožinės kartoninės dėžutės vanilinį
keksiuką ir nulaižė nuo viršaus glajų — taip visada darydavo per priešpiečius.
Nors pažiūrėjęs į jos drabužius būtum pamanęs, kad ši mergina mieliau gertų
kraują, o ne valgytų saldžius keksiukus.
— Ar jūs kalbatės apie Deimeną? — sušnibždėjo Mailsas, sėsdamasis ant
suolo ir atsiremdamas alkūnėmis į stalą, jo rudos akys lakstė nuo vienos prie
kitos, vaikišką veidą iškreipė grimasa. — Jis nuostabus! Ar matėte jo batus?
Kaip iš Vogue žurnalo. Manau, pasiūlysiu jam tapti mano vaikinu.
Heivna įdėmiai pasižiūrėjo į jį, primerkusi geltonas akis.
— Per vėlu, aš jau užmečiau meškerę.
— Atsiprašau, nežinojau, kad tau patinka ne gotai. — Jis kvailai šypsojosi
ir vartė akis, išsivyniodamas sumuštinį.
Heivna nusijuokė.
— Man patinka ir ne gotai, jei taip atrodo. Prisiekiu, jis toks velniškai
karštas, kad tau būtina jį pamatyti. — Heivna papurtė galvą susierzinusi, kad
negaliu įsitraukti į linksmą pokalbį. — Jis toks... liepsningas!
— Tu jo nematei? — Mailsas suspaudė sumuštinį ir įsispoksojo į mane.
Žiūrėjau į stalą ir svarsčiau, ką pameluoti. Jie išpūtė tokį burbulą, jog man
liko tik viena išeitis. Tačiau aš negalėjau meluoti. Tuo labiau jiems. Heivna ir
Mailsas yra geriausi mano draugai. Vieninteliai mano draugai. Pamaniau, kad
ir taip jau turiu daug paslapčių.
— Sėdėjau su juo viename suole per anglų kalbos pamoką, — galiausiai
prisipažinau. — Buvome priversti dalytis viena knyga. Bet aš gerai į jį
neįsižiūrėjau.
— Priversti? — Heivna nusibraukė nuo kaktos kirpčiukus, norėdama geriau
įsižiūrėti į pamišėlę, kuri drįsta kalbėti tokias nesąmones. — Ak, tikriausiai
jauteisi siaubingai, tau buvo šlykštu. — Ji užvertė akis ir atsiduso. —
Prisiekiu, nė nenutuoki, kaip tau pasisekė. O tu to net nesuvoki.
— Kokia knyga? — paklausė Mailsas, tarsi pavadinimas galėtų atskleisti ką
nors reikšmingo.
— „Vėtrų kalnu“. — Gūžtelėjau pečiais, padėjau obuolio graužtuką
servetėlės viduryje ir užlanksčiau kraštus.
— O tavo gobtuvas? Jis buvo pakeltas ar nuleistas? — smalsavo Heivna.
Pagalvojau ir prisiminiau, kaip pakėliau gobtuvą, kai Deimenas pasislinko
prie manęs.
— Hm, pakeltas, — atsakiau jai. — Taip, tikrai pakeltas. — Linktelėjau
galvą.
— Na, ačiū tau ir už tai, — sumurmėjo Heivna ir perlaužė vanilinį keksiuką
per pusę. — Labiausiai nenorėčiau varžytis su dieviško grožio blondine.
Susigūžiau ir vėl nuleidau akis į stalą. Visada sutrinku, kai žmonės taip
sako. Matyt, anksčiau buvau prie to pripratusi, tačiau dabar tokie žodžiai
glumina.
 — Na, o kaipgi Mailsas? Ar nemanai, kad jis gali būti tavo varžovas? —
paklausiau nukreipdama dėmesį nuo savęs į tą, kuris iš tikrųjų jo troško.
— Taip. — Mailsas persibraukė ranka trumpus rudus plaukus ir pasisuko
norėdamas pasirodyti mums iš gražiausios pusės. — Nepamiršk manęs.
— Neverta net kalbėti, — tarė Heivna, kratydama nuo kelių baltus
trupinius. — Deimenas ir Mailsas žaidžia skirtingose komandose. Deimenas
toks pribloškiamai gražus, kad Mailsui nepadės net modelio išvaizda.
— Iš kur tu žinai, kam į porą jis tiks? — paklausė Mailsas, prisimerkęs ir
sukiodamas vitaminizuoto mineralinio vandens buteliuko dangtelį. — Kaip
gali būti tokia tikra?
— Gėjų radaras, — atsakė ji, tapšnodama per kaktą. — Patikėk, šio
vaikino jis nefiksuoja.

Deimenas ne tik sėdėjo prie manęs per pirmą, anglų kalbos, pamoką ir
dalyvavo šeštoje, dailės, pamokoje (jis neatsisėdo šalia, ir aš į jį nežiūrėjau,
tačiau iš klasėje sūkuriuojančių minčių, sklindančių netgi iš mūsų mokytojos
Mačado, sužinojau viską, ką norėjau žinoti) — paaiškėjo, kad jis ir automobilį
pasistatė greta manojo. Ir nors iki šiol tyčia vengiau į jį žiūrėti ir mačiau tik
jo batus, žinojau, kad šis ramybės tarpsnis netrukus baigsis.
— O Dieve, štai kur jis! Visai šalia mūsų! — Mailsas šnibždėjo prodainiu,
ausį rėžiančiu balsu, kuriuo kalbėdavo tik ypač susijaudinęs. — Nagi, pažvelk
į tą automobilį — blizgantis juodas BMW, smarkiai užtamsinti langai, gražu,
labai gražu. Paklausyk, ką sumaniau: atidarysiu dureles iš savo pusės ir
netyčia užkliudysiu jo mašiną, taip gausiu progą pasikalbėti. — Mailsas
atsigręžė tikėdamasis mano pritarimo.
— Neleisiu tau braižyti mano automobilio. Ar jo automobilio. Ar kokio
kito, — pasakiau purtydama galvą ir išsitraukiau raktelius.
— Supratau. — Jis susiraukė. — Žlugdyk mano svajonę, jei nori. Tačiau
padaryk paslaugą sau ir atidžiai pasižiūrėk į jį! O tada pažvelk man į akis ir
pasakyk, kad tu nuo jo neapkvaišai ir neketini apalpti.
Užverčiau akis ir įsispraudžiau tarp savo automobilio ir prastai pastatyto
folksvageno vabalo, kuris buvo taip keistai pasuktas, tarsi norėtų užspausti
mano miatą. Tuo metu, kai rengiausi atrakinti dureles, Mailsas nusmaukė
mano gobtuvą, nudžiovė mano saulės akinius ir nubėgo prie keleivio durelių.
Ten atsidūręs, ne itin subtiliai kilsčiodamas smakrą ir rodydamas nykščiu,
ragino mane pažvelgti į Deimeną, stovintį tiesiai už jo.
Aš taip ir padariau. Noriu pasakyti, juk negalėjau amžinai jo vengti. Taigi
giliai įkvėpiau ir pažvelgiau.
Tai, ką pamačiau, atėmė man žadą, gebėjimą mirkčioti ir judėti.
Mailsas ėmė man mojuoti, raukytis ir vaipytis, siųsti visokiausius signalus,
kad laikas nutraukti misiją ir grįžti į tikrovę, tačiau aš negalėjau. Turiu
galvoje, tikrai būčiau norėjusi tą padaryti, nes supratau, kad elgiuosi kaip
pamišėlė, kokia ir taip visi mane laiko, bet neįstengiau. Ir ne tik todėl, kad
Deimenas neabejotinai buvo gražuolis, jo žvilgantys juodi plaukai vos siekė
pečius ir gaubė aukštus išraiškingus skruostikaulius, — kada jis pažvelgė į
mane, pakėlė tamsius saulės akinius ir pasitiko mano žvilgsnį, pamačiau, kad
jo migdolo formos akys yra gilios, tamsios ir keistai pažįstamos, įrėmintos
tokių ilgų blakstienų, jog beveik atrodė dirbtinės. O jo lūpos! Jo lūpos buvo
putlios ir viliojančios, su tobulu Kupidono lanku. Deimenas buvo aukštas,
lieknas, tvirtas jo kūnas aptemptas juodais drabužiais.
— Eve? Ar girdi mane? Jau gali pabusti. Maldauju. — Nervingai
juokdamasis, Mailsas atsisuko į Deimeną. — Atsiprašau dėl savo draugės,
paprastai jos gobtuvas būna pakeltas.
Žinojau, kad turiu liautis. Reikėjo tuoj pat liautis. Tačiau Deimeno akys
buvo įsmeigtos į manąsias ir patamsėjo, kai jo lūpos krustelėjo.
Mane taip pribloškė ne jo tobulas grožis. Tai buvo visai nesusiję su
išvaizda. Suakmenėjau dėl to, kad jo kūną supanti erdvė, nuo nuostabios
galvos leidžiantis žemyn iki pat bukų ir plačių juodų motociklininko batų
nosių, buvo švari ir tuščia.
Jokių spalvų. Jokios auros. Jokių pulsuojančių šviesų.

Visi turi auras. Kiekvienos gyvos būtybės kūną supa iš jos sklindančių
spalvų sūkuriai. Vaivorykštės spalvų energijos laukas, apie kurį jos net
nenutuokia. Jis nėra pavojingas, gąsdinantis ar blogas, tai tiesiog matoma
(na, bent jau man) magnetinio lauko dalis.
Prieš avariją net nenutuokiau apie tokius dalykus. Ir tikrai negalėjau jų
matyti. Bet nuo tos akimirkos, kai pabudau ligoninėje, visur pradėjau regėti
spalvas.
— Kaip jautiesi? — neramiai pažvelgusi į mane, paklausė raudonplaukė
seselė.
— Gerai, bet kodėl jūs visa rožinė? — Prisimerkiau sutrikusi nuo pastelinio
švytėjimo, kuris gaubė seselę.
— Kokia? — Ji stengėsi nuslėpti savo nerimą.
— Rožinė. Ši spalva jus supa, ypač galvą.
— Gerai, mieloji, ilsėkis, o aš eisiu pakviesti gydytojo, — tarė ji, skubiai
išėjo iš palatos ir bėgte pasileido koridoriumi.
Po to, kai man daug kartų buvo patikrintos akys, atlikta begalė smegenų
skenografijų ir psichologinių testų, išmokau nutylėti, kad matau spalvas. Ir
tada, kai ėmiau girdėti mintis, patirti gyvenimo istorijas prisilietusi prie
žmonių ir džiaugtis nuolatiniais pokalbiais su mirusia sesute Rile, jau žinojau,
kad geriau apie tai niekam nepasakoti.
Manau, taip pripratau prie tokio gyvenimo, jog pamiršau, kad gali būti
kitaip. Kai pamačiau Deimeną, kurį supo tuščia erdvė ir kurio kūno kontūrus
ryškino tik blizgantys juodi jo brangaus tviskančio automobilio dažai, miglotai
prisiminiau laimingesnes praeities dienas.
— Tu Evė, tiesa? — paklausė Deimenas, ir jo veidą sušildė šypsena,
atskleisdama dar vieną jo tobulybę — akinamai baltus dantis.
Stovėjau ir troškau pagaliau nusukti nuo jo akis, o Mailsas tuo metu
demonstratyviai kostelėjo. Prisiminusi, kaip jis nepakenčia būti pamirštas,
mostelėjau į jo pusę ir tariau:
— Ak, atleisk. Mailsai, čia Deimenas. Deimenai, čia Mailsas. — Tai
sakydama nenuleidau nuo Deimeno akių.
Deimenas žvilgtelėjo į Mailsą ir linktelėjo, o paskui vėl įsistebeilijo į mane.
Suprantu, kad atrodo kvailai, tačiau tą akimirką, kai jis nukreipė akis nuo
manęs, pajutau keistą šaltį ir silpnumą.
Kai tik mūsų akys vėl susitiko, tapo šilta ir gera.
 — Ar galiu paprašyti paslaugos? — Deimenas nusišypsojo. — Ar galėtum
man paskolinti savo „Vėtrų kalną“? Man reikia pasivyti kitus mokinius, o šį
vakarą neturėsiu laiko užsukti į knygyną.
Įkišau ranką į krepšį, išsitraukiau savo knygą užlankstytais kampais ir
padaviau laikydama pačiais pirštų galais. Širdies gilumoje troškau švelniai
brūkštelėti pirštų galiukais per jo ranką, prisiliesti prie šio nuostabaus
nepažįstamojo, bet kita mano pusė — stipresnė, išmintingesnė,
aiškiaregės — gūžėsi baimindamasi siaubingo įžvalgos blyksnio, kurį
sukeldavo kiekvienas prisilietimas.
Tačiau tik tada, kai jis įsimetė knygą į automobilį, nuleido ant akių saulės
akinius ir atsisveikino: „Ačiū, pasimatysime rytoj“, aš supratau, kad nieko
nenutiko, pirštų galiukuose jutau tik lengvą dilgčiojimą. Man dar nespėjus
atsakyti, automobilis pajudėjo iš vietos ir nuvažiavo.
— Atsiprašau, — prakalbo Mailsas, purtydamas galvą, kai įlipo į automobilį
ir atsisėdo šalia. — Kai sakiau, kad tu apkvaiši jį pamačiusi, tai buvo ne
patarimas, neturėjai suprasti pažodžiui. Be juokų, Eve, kas čia nutiko? Matai,
susidarė labai įtempta ir kebli padėtis, ją galėčiau apibūdinti taip: Labas,
mano vardas Evė, aš būsiu tavo persekiotoja. Taip išsigandau, maniau,
turėsime tave gaivinti. Patikėk, tau velniškai pasisekė, kad čia nebuvo mūsų
draugės Heivnos ir ji nematė šios scenos. Nemalonu, bet primenu tau, kad ji
jau užmetė meškerę...
Visą kelią namo Mailsas pliurpė panašius niekus, tauškė nesustodamas.
Leidau jam išsikalbėti, o pati vairuodama pirštu išsiblaškiusi vis paliesdavau
storą raudoną randą ant kaktos, kurį slėpė kirpčiukai.
Tačiau kaip galėčiau paaiškinti, kad po avarijos vieninteliai žmonės, kurių
minčių aš negaliu girdėti, apie kurių gyvenimą nieko nežinau ir kurių aurų
negaliu matyti, yra mirusieji?
 trečias skyrius

Grįžau namo, pasiėmiau iš šaldytuvo buteliuką vandens ir užlipau laiptais

į viršų, į savo kambarį. Man nereikėjo dairytis po namą, kad įsitikinčiau, jog
Sabina dar negrįžusi iš darbo. Sabina visada darbe. Vadinasi, visas šis
milžiniškas namas priklauso man beveik visą laiką, nors paprastai aš lindžiu
savo kambaryje.
Blogai jaučiuosi, kai prisimenu Sabiną. Blogai jaučiuosi dėl to, kad jos
gyvenimas, dėl kurio ji taip sunkiai kovojo, visiškai pasikeitė, kai jai teko
rūpintis manimi. Sabina neturėjo pasirinkimo, nes mano mama buvo
vienturtė, o seneliai išėjo anapilin, kai man tebuvo dveji. Noriu pasakyti, kad
vienintelė tėčio sesuo dvynė turėjo apsiimti mane globoti. Antraip būčiau
patekusi į vaikų globos namus ir ten gyvenusi iki aštuoniolikos metų. Ir nors
Sabina nieko neišmanė apie vaikus, man dar nespėjus išeiti iš ligoninės,
pardavė savo butą, nupirko šį didelį namą ir pasamdė vieną geriausių
Orindžo apygardos dekoratorių, kad išpuoštų mano apartamentus.
Taigi turėjau ne tik visus būtiniausius daiktus, pavyzdžiui, lovą, tualetinį
staliuką, rašomąjį stalą, bet ir plokščiaekranį televizorių, didžiulę drabužinę,
milžinišką vonios kambarį su sūkurine vonia ir dušo kabina, balkoną su
nuostabiu vaizdu į vandenyną ir atskirą nuosavą poilsio kambarį su dar vienu
plokščiaekraniu televizoriumi, alkoholinių gėrimų pilnu baru, mikrobangų
krosnele, nedideliu šaldytuvu, indaplove, muzikiniu centru, sofomis, stalais,
sėdmaišiais, žaidimais.
Juokinga, bet anksčiau būčiau viską atidavusi dėl tokio būsto.
O dabar atiduočiau viską, kad tik galėčiau sugrįžti į praeitį.
Sabina daugiausia laiko praleisdavo su kitais advokatais ir tais itin
svarbiais klientais, kuriems atstovaudavo jos firma, tad neabejojo, kad visi
šie daiktai man reikalingi, ar panašiai. O aš niekada nesupratau, kodėl ji
neturi vaikų: ar dėl to, kad visą laiką dirba ir negali jų įterpti į savo
dienotvarkę, ar dėl to, kad dar nesutiko savo vienintelio, ar apskritai nenori
turėti santykių su jokiu vyru, ar dėl visų šių trijų priežasčių.
Tikriausiai atrodo, kad būdama aiškiaregė turėčiau viską apie ją žinoti.
Tačiau tai nereiškia, jog žinau žmogaus elgesio motyvus, daugiausia matau
tam tikrus įvykius. Tarsi ištisą vaizdinių virtinę, atspindinčią kokio nors
žmogaus gyvenimą, tarsi žybsinčius atvirukus, tik jie panašesni į filmo
reklamos kadrus. O kartais regiu vien simbolinius ženklus. Turiu juos
iššifruoti, kad suprasčiau, ką reiškia. Panašu į būrimą taro kortomis ar į
„Gyvulių ūkio“ nagrinėjimą praėjusiais metais per anglų klasikinės literatūros
pamokas.
Simboliai ne visada aiškūs, kartais šifruodama juos suklystu. Tačiau jei
taip nutinka, galiu vėl lengvai juos susigrąžinti, dar kartą peržiūrėti. Taip
įsitikinu, kad dauguma vaizdinių nėra vienareikšmiai. Vieną sykį, išvydusi per
vidurį įtrūkusią didelę širdį, palaikiau tai didžiuliu sielvartu — supratau tiesą
tik tada, kai sustojus širdžiai moteris susmuko ant grindų. Retkarčiais
iššifruoti regimus simbolius painu ir sudėtinga. Bet patys vaizdiniai niekada
nemeluoja.
 Šiaip ar taip, nemanau, kad reikia būti aiškiaregiu norint suprasti, jog kai
žmonės svajoja susilaukti vaikų, jie dažniausiai galvoja apie mažą kūdikėlį,
suvystytą švelnių spalvų vystyklais ir suteiksiantį daug džiaugsmo, o ne apie
penkių pėdų ir keturių colių ūgio mėlynakę, šviesiaplaukę paauglę, turinčią
telepatinių galių ir velkančią sunkią emocinę praeities naštą. Todėl stengiuosi
elgtis tyliai, pagarbiai ir nesipainioti Sabinai po kojų.
Ir, be abejo, aš jai nepasakoju, kad beveik kas dieną kalbuosi su savo
mirusia sesute.

Pirmą kartą Rilę išvydau prie savo kojūgalio ligoninėje vidurnaktį. Vienoje
rankoje ji laikė gėlę, kita mojo man. Vis dar nesu tikra, ar pabudau dėl to,
nes Rilė nekalbėjo ir joks kitas garsas neišdavė jos. Spėju, tiesiog pajutau,
tarsi kažkas būtų įėjęs į kambarį ar būtų subangavęs oras.
Iš pradžių pamaniau, kad regiu haliucinacijas, sukeltas man leidžiamų
nuskausminamųjų. Daugybę kartų mirkčiojau ir tryniau aids, bet Rilė
tebestovėjo prie mano lovos, ir man nė netoptelėjo galvon klykti ar šauktis
pagalbos.
Stebėjau, kaip Rilė apėjo lovą, parodė į sugipsuotas mano rankas ir kojas,
tada nusijuokė. Turiu omenyje, nusijuokė be garso, bet vis tiek man tai
pasirodė visai nejuokinga. Vos tik ji pastebėjo piktą mano veido išraišką,
liovėsi juoktis ir mostu paklausė, ar man skauda.
Gūžtelėjau pečiais, vis dar įsižeidusi dėl to juoko ir ganėtinai išgąsdinta
jos pasirodymo. Nors nebuvau įsitikinusi, jog tai tikrai Rilė, vis dėlto
nesusilaikiau ir paklausiau:
— Kur mama, tėtis ir Vėdrynas?
Rilė kryptelėjo galvą į šoną, tarsi norėdama pasakyti, kad jie stovi šalia
jos, bet aš mačiau tik tuštumą.
— Nesuprantu.
Sesutė tik nusišypsojo, suglaudė delnus ir pakreipė galvą, duodama
suprasti, kad man vėl laikas miegoti.
Taigi užsimerkiau, nors niekada anksčiau nebūčiau sutikusi vykdyti jos
nurodymų. Paskui iškart atsimerkiau ir paklausiau:
— Pala, kas tau leido skolintis mano nertinį?
Ir kaip tik tą akimirką ji pradingo.
Prisipažinsiu, kitą nakties dalį praleidau pykdama ant savęs dėl tokio
kvailo, lėkšto, savanaudiško klausimo. Turėjau galimybę gauti atsakymus į
svarbiausius gyvenimo klausimus, galbūt net suprasti, ką įžvalgūs žmonės
spėliojo tūkstantmečius. Užuot taip pasielgusi, apkaltinau savo mirusią
sesutę įlindus į mano spintą. Manau, seni įpročiai niekada neišnyksta.
Kai Rilė pasirodė antrą kartą, jaučiausi tokia dėkinga, jog nė žodeliu
neužsiminiau, kad ji vilki ne tik mano mėgstamiausią nertinį, bet ir mūvi
geriausius džinsus (jie buvo tokie ilgi, kad turėjo juos pasiraityti iki kulkšnių)
ir segi apyrankę su karuliais, kurią gavau dovanų tryliktojo gimtadienio
proga. Visada žinojau, kad Rilė trokšta šios apyrankės.
Taigi aš tik šypsojausi, linkčiojau ir elgiausi taip, tarsi nieko nebūčiau
pastebėjusi. Pasilenkiau prie jos ir prisimerkusi paklausiau:
— Tai kurgi mama ir tėtis?
Tikėjausi, kad juos pamatysiu, jei tik labai pasistengsiu.
 Tačiau Rilė tik nusišypsojo ir pliaukštelėjo rankomis per šonus.
— Nori pasakyti, jie pavirto angelais? — Mano akys išsiplėtė iš nuostabos.
Rilė užvertė aids ir papurtė galvą, ji be garso juokėsi susiėmusi už pilvo.
— Na, gerai, nesvarbu. — Atsilošiau ant pagalvių, galvodama, kad ji tikrai
bando mano kantrybę, nors ir būdama mirusi. — Geriau papasakok man,
kaip ten viskas atrodo, — tariau nusprendusi nesipykti. — Ar jūs... Ar jūs
gyvenate danguje?
Rilė užsimerkė ir pakėlė rankas, lyg mėgindama atsakyti, paskui tarsi iš
niekur atsirado paveikslas.
Palinkau arčiau ir įsistebeilijau į paveikslą, be abejonės, vaizduojantį rojų.
Jis buvo nupieštas ant matinio balto paviršiaus, įrėmintas puošniais
paauksuotais rėmeliais. Plytėjo ryškiai mėlynas vandenynas, stūksojo
didžiulės uolos, smėlis buvo aukso spalvos, pakrantės medžiai apsipylę
žiedais, o tolumoje galėjai įžvelgti mažos salelės apybrėžas.
— O kodėl tu dabar ne ten? — paklausiau.
Rilė gūžtelėjo pečiais, paveikslas pranyko. Ji pati irgi.

Praleidau ligoninėje daugiau kaip mėnesį: man buvo lūžę kaulai, smegenų
sukrėtimas, vidinis kraujavimas, daug įpjovimų ir nubrozdinimų, be to, gana
gili žaizda kaktoje. Taigi, kol gulėjau sugipsuota ir prikimšta vaistų, Sabina
užsikrovė ant pečių varginančią naštą: sutvarkyti naująjį namą, palaidoti
žuvusius mano šeimos narius ir supakuoti mano daiktus didžiajam
persikraustymui į pietus.
Ji paprašė manęs sudaryti sąrašą daiktų, kuriuos norėčiau vežtis. Surašyti
viską, ką norėčiau pasiimti iš savo nuostabaus ankstesnio gyvenimo Judžine,
Oregono valstijoje, į savo naująjį bauginantį gyvenimą Laguna Biče,
Kalifornijoje. Paprašiau jos paimti tik keletą drabužių, nieko kito nenorėjau.
Nebūčiau pakentusi nė vieno daikto, kuris būtų priminęs, ką praradau, nes
jokia šlamšto prikrauta dėžė negalėjo grąžinti man artimųjų.
Visą tą laiką, kol gulėjau sterilioje baltoje ligoninės palatoje, mane
nuolatos lankydavo psichologas, kažkoks ypač uolus internas, vilkintis smėlio
spalvos nertinį ir nešinas elektronine užrašine. Jis visada pradėdavo mūsų
susitikimą tuo pačiu nevykusiu klausimu — kaip man sekasi išgyventi
„didžiulę netektį“ (tai jo žodžiai, ne mano). Paskui kiekvieną kartą
stengdavosi įtikinti mane apsilankyti 618 kabinete, kur vykdavo grupiniai
psichoterapijos seansai.
Tačiau aš nieku gyvu nesutikau juose dalyvauti. Nė už ką nebūčiau
sutikusi kiurksoti drauge su grupe kitų kenčiančių žmonių ir laukti eilės, kol
galėsiu papasakoti apie baisiausią savo gyvenimo dieną. Ar tai man būtų
pagelbėję? Argi būčiau geriau pasijutusi, garsiai išsakiusi, ką jau žinojau, —
kad ne tik jaučiuosi vienintelė atsakinga už tai, kas nutiko mano šeimai, bet
ir esu kvailoka, visiška savanaudė ir užkietėjusi tinginė, nes dykinėju, tuščiai
gaištu laiką ir atidėlioju išėjimą į amžinybę?

Skrisdamos iš Judžino į DžonoVeino oro uostą, mudvi su Sabina beveik

nesikalbėjome. Apsimečiau, kad praradau žadą gedėdama savo artimųjų ir
dėl sužalojimų, tačiau iš tikrųjų norėjau ramiai viską apgalvoti. Žinojau, kad
Sabiną kamuoja dvejopi jausmai: viena vertus, ji iš paskutiniųjų stengiasi
elgtis taip, kaip liepia sąžinė, antra vertus, jos galvoje visą laiką kirba mintis:
Kodėl aš?
O aš, atrodo, nesvarstydavau: Kodėl aš?
Dažniausiai galvodavau: Kodėl jie, o ne aš?
Nenorėjau įskaudinti Sabinos. Ji tiek daug padarė, nutarusi pasiimti mane
į Kaliforniją ir įkurdinti puikiuose namuose. Negalėjau jos nuvilti ir duoti
suprasti, kad visas tas sunkus darbas ir geri norai nuėjo veltui. Negalėjau jai
pasakyti, kad jei ji būtų įkišusi mane į klaikius globos namus, nebūčiau
pajutusi didelio skirtumo.
Kaip per miglą prisimenu, kad važiuojant į naujuosius namus visur mačiau
saulę, jūrą ir smėlį. Kai Sabina atrakino duris ir pakvietė į viršų apžiūrėti
kambario, greitosiomis dirstelėjau ir sumurmėjau kažką panašaus į „ačiū“.
— Atleisk, dabar turiu tave palikti vieną, — tarė Sabina, aiškiai
nekantraudama grįžti į biurą, kur viskas buvo puikiai organizuota, patvaru ir
visiškai nepanašu į sukrėtimą patyrusios paauglės sueižėjusį pasaulį.
Vos tik durys užsivėrė, griuvau ant lovos, užsidengiau veidą rankomis ir
prapliupau visu balsu raudoti.
Paskui išgirdau kažkieno balsą:
— Na, gal jau liaukis? Ar bent matei, kaip čia viskas įrengta?
Plokščiaekranis televizorius, židinys, vonia su burbuliukais? Noriu pasakyti,
labas.
— Nemaniau, kad tu gali kalbėti. — Apsiverčiau ant nugaros ir rūsčiai
nužvelgiau sesutę, kuri, beje, vilkėjo rožinį Juicy sportinį kostiumą, avėjo
aukso spalvos Nike sportukus ir buvo užsimaukšlinusi lėlišką fuksijų spalvos
peruką.
— Nebūk juokinga. Žinoma, kad galiu, — nusiviepė Rilė.
— Bet anuos kartus... — žiojausi aš.
— Aš tiesiog norėjau pasilinksminti. Gali mane nušauti.
Rilė vaikštinėjo po mano kambarį, perbraukė per rašomąjį stalą, palietė
pirštais naują nešiojamąjį kompiuterį ir ausinuką, kuriuos čia buvo padėjusi
Sabina.
— Negaliu patikėti, kaip puikiai įsikūrei. Velniškai neteisinga! — Ji
įsisprendė į šonus ir susiraukė. — O tau nei šilta, nei šalta! Ar buvai išėjusi į
balkoną? Ar matei, koks vaizdas atsiveria prieš akis?
— Man nerūpi vaizdas, — atkirtau, sukryžiavau rankas ant krūtinės ir
pašnairavau į ją. — Negaliu patikėti, kad taip bjauriai mane apgaudinėjai —
apsimetei nebyle.
Rilė leipo juokais.
— Nieko, priprasi.
Žiūrėjau, kaip ji nužingsniuoja per kambarį, atitraukia užuolaidas ir
mėgina atidaryti įstiklintas balkono duris.
— Beje, iš kur trauki visus šiuos drabužius? — paklausiau Rilės ir
nužvelgiau ją nuo galvos iki kojų. Grįžau į ankstesnius laikus, kai mes neretai
bardavomės, pešdavomės ir pavydėdavome viena kitai. — Pirmiausia
pasirodai apsivilkusi mano drabužiais, o dabar Juicy kostiumu. Gerai žinau,
kad mama tau tokio nepirko.
Rilė vėl nusijuokė.
 — Tarsi man dar reikėtų mamos leidimo. Aš galiu raustis milžiniškoje
dangaus drabužinėje ir imti, kas tik patinka. Nemokamai, — atsakė ji ir
nusišypsojo.
— Nejuokauji? — paklausiau. Nudžiugau pagalvojusi apie tokį puikų
sandorį.
Tačiau Rilė tik papurtė galvą ir pamojo man kviesdama prieiti.
— Nagi, ateik ir pasigėrėk nuostabiu vaizdu iš balkono.
Aš taip ir padariau. Pakilau nuo lovos ir rankove nusišluosčiau akis.
Praėjau pro pat sesutę ir įžengiau į akmens plytelėmis išklotą balkoną.
Apstulbau išvydusi prieš akis atsiveriantį reginį.
— Ar tai turėtų būti juokinga? — paklausiau stebeilydama į vaizdą, kuris
buvo visiškai toks pat, koks buvo nutapytas rojų vaizduojančiame paveiksle
paauksuotais rėmeliais. Tą paveikslą Rilė rodė man ligoninėje.
Kai atsigręžiau, mažoji nenaudėlė jau buvo dingusi.
 ketvirtas skyrius

Rilės padedama pamažu viską prisiminiau. Ji pasakojo mūsų vaikystės

nutikimus, priminė, kokį gyvenimą gyvenome ir kokius draugus turėjome, ir
viskas iškilo mano atmintyje. Ji taip pat išmokė mane branginti savo naująjį
gyvenimą Pietų Kalifornijoje. Mačiau, kaip ji žavisi mano naujuoju puikiu
kambariu, mano žvilgančiu raudonu kabrioletu, stulbinamo grožio
paplūdimiais ir net mano naująja mokykla. Tai padėjo man suvokti, kad nors
šis gyvenimas ne toks, kokio norėčiau, vis dėlto jis vertingas.
Nors mudvi dažnai bardavomės, ginčydavomės ir pašiepdavome viena kitą
kaip ir anksčiau, jos apsilankymai darė mano gyvenimą prasmingą. Galimybė
ją matyti suteikė palengvėjimą — ilgėjausi vienu šeimos nariu mažiau. O
laikas, kurį praleisdavome kartu, būdavo smagiausia dienos dalis.
Bėda ta, kad Rilė tai žinojo. Taigi kiekvieną kartą, kai užduodavau
klausimų, kuriuos mano sesutė laikė neleidžiamais, pavyzdžiui: Kada
pamatysiu mamą, tėtį ir Vėdryną? — arba: Kur tu keliauji, kai būni ne čia? —
ji bausdavo mane ir kurį laiką nesirodydavo.
Nors jos atsisakymas bent ką paaiškinti labai mane erzino, supratau, kad
geriau jos nespausti. Kol kas ir aš neketinau jai pašakoti apie savo
naujuosius gebėjimus matyti auras ir skaityti mintis ar kaip smarkiai tos
galios pakeitė mane, net aprangos stilių.
— Tu niekada nesusirasi vaikino, jei vilkėsi tokiais drabužiais, — tvirtino
Rilė, tysodama mano lovoje. Aš tuo metu paskubomis ruošiausi į mokyklą,
stengdamasi nieko nepamiršti ir laiku išeiti iš namų.
— Na, ne visi galime užsimerkti ir žybt, prieš akis išvysti drabužinę,
prikimštą puikiausių apdarų, — atsakiau aūdamasi nudėvėtus teniso batelius
ir rišdamasi nuspurusius jų raiščius.
— Oi, tik nepradėk aiškinti, jog Sabina neduotų tau kreditinės kortelės,
kad galėtum įsigyti ką nors naujo. Ir kodėl visą laiką vaikštai užsismaukusi
gobtuvą? Priklausai kokiai nors gaujai?
— Neturiu tam laiko, — atkirtau ir pačiupusi knygas, ausinuką ir krepšį
pasukau prie durų. — Važiuosi drauge? — Atsigręžiau ir pažvelgiau į Rilę.
Mano kantrybė greitai seko, nes sesutė, prikandusi lūpą, leido sau
pasvarstyti.
— Važiuosiu, — pagaliau atsakė ji, — jei nuleisi kabrioleto stogą. Man
patinka, kai vėjas taršo plaukus.
— Gerai jau, gerai, — sutikau ir patraukiau prie laiptų. — Tik noriu, kad
išnyktum, kai privažiuosim Mailso namus. Mane krečia šiurpas, kai matau
tave įsitaisiusią jam ant kelių, o jis to net nenutuokia.

Kai mudu su Mailsu atvažiavome į mokyklą, Heivna jau laukė mūsų prie
vartų. Ji kaip paklaikusi akimis šaudė į visas puses po mokyklos kiemą, o
galiausiai tarė:
— Nagi, jau po penkių minučių nuskambės skambutis, o Deimeno niekur
nematyti. Manot, jis metė mokyklą?
 Heivna klausiamai pažvelgė į mus, jos geltonos akys buvo išsiplėtusios iš
susijaudinimo.
— Kodėl jis turėtų mesti mokyklą? Juk ką tik pradėjo ją lankyti, —
atsakiau ir nukiūtinau prie savo spintelės, o Heivna straksėjo greta, storais
guminiais batų padais dunksėdama į grindis.
— Na, gal kad mes jo neverti? Gal jis per daug nuostabus, kad mokytųsi
čia?
— Deimenas privalo grįžti į mokyklą. Evė paskolino jam savo „Vėtrų
kalną“, vadinasi, jis turi grąžinti, — įsiterpė Mailsas, ir aš nespėjau jo
užčiaupti.
Papurčiau galvą ir surinkau spintelės kodą, jusdama, kaip į mane įsmigo
priekaištingas Heivnos žvilgsnis. Ji paklausė:
— Kada tai nutiko?
Heivna įrėmė ranką į šoną ir įsistebeilijo į mane.
— Juk tu žinojai, kad užmečiau meškerę, tiesa? Kodėl tylėjai? Kodėl man
niekas nieko nepasakė? Kai kalbėjome apie Deimeną, tvirtinai, kad net nesi
jo mačiusi.
— O, Evė labai gerai matė Deimeną. Ji taip apkvaišo, kad jau norėjau
kviesti greitąją pagalbą, — nusišaipė Mailsas.
Dar kartą papurčiau galvą, užtrenkiau spintelę ir nužingsniavau
koridoriumi.
— Aš tik pasakiau tiesą, — gūžtelėjo pečiais Mailsas, eidamas šalia.
— Taigi noriu išsiaiškinti — ar tu tik kliuvinys, ar tikrai keli grėsmę? —
Heivna įdėmiai žiūrėjo į mane primerkusi ryškiai dažytas akis. Dėl pavydo jos
aura pasidarė bjaurios šviesiai žalios spalvos.
Giliai atsidusau ir pažvelgiau į juos. Galvojau, kad jei jie nebūtų mano
draugai, išrėžčiau, kaip juokingai visa tai atrodo. Turiu omenyje, kaip galima
užmesti meškerę ir susižvejoti kitą žmogų? Be to, nemanau, kad norėčiau su
kuo nors susitikinėti dabar, kai girdžiu balsus, matau auras ir vilkiu dukslius
nertinius su gobtuvais. Bet, užuot išsakiusi savo mintis garsiai, tariau:
— Taip, aš esu kliuvinys. Esu tarsi milžiniška nelaimė, nuo kurios
negalima apsidrausti. Tačiau tikrai nekeliu grėsmės. Svarbiausia, tas vaikinas
manęs visiškai nedomina. Suprantu, kad sunku patikėti, nes, pasak jūsų
abiejų, Deimenas toks nuostabus, seksualus, karštas, liepsningas, aistringas
ir visoks kitoks, bet, patikėkit, man nepatinka Deimenas Ogestė ir nė
nežinau, kaip dar aiškiau tai pasakyti!
— O, nemanau, kad turėtum dar ką nors pridurti, — sumurmėjo Heivna. Ji
spoksojo tiesiai priešais save sustingusiu veidu.
Pasekiau jos žvilgsnį ir pamačiau netoliese stovintį Deimeną — žvilgantys
juodi plaukai, kerinčios akys, nuostabus kūnas ir supratinga šypsena.
Pajutau, kaip mano širdis suspurdėjo, kai Deimenas atidarė duris ir tarė:
— Sveika, Eve, tik po tavęs.
Nušvilpiau prie savo suolo, vos neužkliūdama už krepšio, kurį Steisė buvo
pastačiusi man ant tako. Mano veidas degė iš gėdos, nes supratau, kad
Deimenas stovėjo už nugaros ir girdėjo visus bjaurius žodžius, kuriuos apie jį
pasakiau.
Numečiau krepšį ant grindų, klestelėjau ant kėdės, užsismaukiau gobtuvą
ir įjungiau ausinuką, tikėdamasi, kad muzika nustelbs bendraklasių plepalus
ir galėsiu apmąstyti, kas nutiko. Įtikinėjau save: Deimenas — toks
pasitikintis savimi, toks nuostabus ir nepaprastas — yra per daug kietas, kad
kvaršintų sau galvą dėl tokios merginos kaip aš tauškalų.
Tačiau vos tik atsipalaidavau, vos tik įkalbėjau save nesijaudinti, patyriau
didžiulį šoką — tarsi elektros srovė nutvilkė mano odą, sustingdė kraują ir
visas kūnas ėmė tvinkčioti.
Taip nutiko dėl to, kad Deimenas uždėjo savo ranką ant manosios.
Mane sunku nustebinti. Nuo tada, kai tapau aiškiarege, tą padaryti sugeba
tik Rilė ir, patikėkite, ji visą laiką ieško naujų būdų. Kai atitraukiau akis nuo
savo rankos ir pažvelgiau Deimenui į veidą, jis tik nusišypsojo ir pasakė:
— Norėčiau grąžinti knygą.
Paskui padavė man „Vėtrų kalną“.
Suprantu, kad tai atrodo keista ir kone beprotiška, bet kai Deimenas
prabilo, klasėje stojo tyla. Iš tikrųjų — klasė ką tik ūžė nuo įvairiausių minčių
ir balsų, o paskui...
Nors žinojau, kaip juokingai nuskambės mano žodžiai, paklausiau:
— Esi tikras, kad tau nebereikės šios knygos? Man ji nereikalinga, jau
žinau, kaip ji baigiasi.
Tuo metu Deimenas atitraukė savo ranką, bet tvinkčioti liovėsi ne iš karto.
— Aš irgi žinau, kaip ji baigiasi, — atsakė Deimenas, stebeilydamas į
mane taip įdėmiai, atkakliai ir meiliai, kad iškart nusukau akis.
Kai rengiausi vėl įsikišti ausinukus, nes tik taip galėjau nuslopinti šlykščius
Steisės ir Honoros komentarus, nepaliaujamai aidinčius mano galvoje,
Deimenas vėl uždėjo savo ranką ant manosios ir paklausė:
— Kokios muzikos klausaisi?
Ir klasėje vėl stojo tyla. Iš tikrųjų, keletą akimirkų negirdėjau
bendraklasių galvose knibždančių minčių, tylaus šnabždesio, — vien tik
švelnų, jausmingą Deimeno balsą. Kai tai nutiko pirmą kartą, maniau, kad
man tik pasirodė. Tačiau šį kartą žinojau, jog tai tikra. Žmonės klasėje ir
toliau kalbėjosi, mąstė ir elgėsi kaip įpratę, bet jo žodžių skambesys nustelbė
visa kita.
Prisimerkiau ir mane užplūdo šiluma, o kūnas tarsi įsielektrino. Klausiau
savęs, kas sukėlė šiuos pojūčius. Noriu pasakyti, kad buvo ne pirmas kartas,
kai vaikinas palietė man ranką, bet niekada nebuvau pajutusi nieko
panašaus.
— Klausiau, kokios muzikos klausaisi.
Deimenas nusišypsojo. Šypsena buvo tokia nuoširdi ir meili, kad mano
skruostai iškaito.
— Na, klausausi gotų muzikos mikso, jį sukūrė mano draugė Heivna.
Daugiausia tai seni, devinto dešimtmečio gabalai, tokių grupių kaip Cure,
Siouxsie and the Banshees, Bauhaus. — Gūžtelėjau pečiais, negalėdama
atitraukti žvilgsnio nuo Deimeno akių ir mėgindama nuspėti, kokia tikroji jų
spalva.
— Ar tu gotė? — paklausė Deimenas. Kilstelėjęs antakius, jis nepatikliai
nužvelgė mano ilgą šviesių plaukų arklio uodegą, tamsiai mėlyną nertinį ir nė
kiek nepadažytą veidą.
— Ne. Jais žavisi Heivna.
 Nervingai nusijuokiau ir išgirdau, kaip nuo klasės sienų atsimuša spigus,
verčiantis susigūžti mano balso aidas.
— O tu? Kuo žaviesi tu? — Deimeno akys vis dar buvo įsmeigtos į
manąsias, jis linksmai šypsojosi.
Kai jau rengiausi atsakyti, į klasę įėjo ponas Robinsas, jo veidai buvo
raudoni ir iškaitę, tačiau ne nuo greito ėjimo, kaip manė visi bendraklasiai.
Deimenas atsitraukė nuo manęs ir atsisėdo tiesiai, aš sunkiai atsikvėpiau ir
dar žemiau užsismaukusi gobtuvą vėl nugrimzdau į gerai pažįstamų garsų ir
vaizdinių jūrą: į ją liejosi paaugliškas pyktis, testo baimė, seksualaus kūno
vaizdiniai, žlugusios pono Robinso svajonės. O Steisė, Honora ir Kreigas
stebėjosi, kuo aš galėjau sudominti tokį karštą vaikiną kaip Deimenas.
 penktas skyrius

Atėjusi prie stalo, kur valgydavome priešpiečius, radau Heivną ir Mailsą.

Kai pamačiau greta jų sėdintį Deimeną, pajutau norą apsisukti ir dėti į kojas.
— Tau leidžiama prie mūsų atsisėsti, jei pažadi nespoksoti į naująjį
mokinį, — nusijuokė Mailsas. — Spoksoti į kitą žmogų labai nemandagu. Ar
tau niekas to nesakė?
Užverčiau akis ir įsitaisiau ant suolo greta Mailso, nusprendusi parodyti
draugams, kokia abejinga esu Deimeno žavesiui.
— Mane išaugino vilkai. Neturiu kito pasiteisinimo. — Gūžtelėjau pečiais ir
ėmiau knebinėti priešpiečių dėžutės dangtelį.
— O mane išaugino transvestitų karalienė ir romantiškas rašytojas, — tarė
Mailsas, taikstydamasis nučiupti cukruotą kukurūzą nuo priešhelovininio
Heivnos keksiuko.
— Deja, mielasis, tai buvai ne tu, o Čandleris iš „Draugų“ serialo, —
nusikvatojo Heivna. — Antra vertus, mane išaugino raganos. Aš buvau
nuostabi vampyrų princesė, mylima ir dievinama. Manimi visi žavėjosi.
Gyvenau prabangioje gotiškoje pilyje. Neįsivaizduoju, kaip atsidūriau prie
šito bjauraus valgyklos stalo drauge su tokiais nevykėliais. — Ji galva parodė
į Deimeną. — O tu?
Deimenas gurkštelėjo gėrimo, kažkokio mirguliuojančio raudono skysčio iš
stiklinio buteliuko, paskui pažvelgė į mus visus tris ir ėmė vardyti:
— Italija, Prancūzija, Anglija, Ispanija, Belgija, Niujorkas, Naujasis
Orleanas, Oregonas, Indija, Naujoji Meksika, Egiptas ir dar kelios kitos
vietos. — Jis nusišypsojo.
— Ar tu karininko sūnus? — juokdamasi paklausė Heivna, nuėmė nuo
keksiuko cukruotą kukurūzą ir metė Mailsui.
— Evė gyveno Oregono valstijoje, — pasakė Mailsas, pasidėjo saldėsį ant
liežuvio ir nurijo užsigerdamas mineraliniu vandeniu su vitaminais.
— Portlandas, — tarstelėjo Deimenas.
Mailsas nusijuokė.
— Aš neklausiau, bet tiek to. Norėjau pasakyti, kad mūsų draugė Evė
anksčiau gyveno Oregono valstijoje, — pakartojo jis ir sulaukė veriamo
Heivnos žvilgsnio. Net ir po viso to, ką pripliurpiau apie Deimeną, ji vis tiek
mane laikė didžiausia kliūtimi kelyje į tikrąją meilę ir negalėjo pakęsti, jei
dėmesys nukrypdavo į mane.
Deimenas šyptelėjo ir pažvelgė man į akis.
— Kurioje vietoje gyvenai?
— Judžine, — sumurmėjau ir nudelbiau akis į sumuštinį, užuot žiūrėjusi į
vaikiną. Vėl nutiko tas pat, kas ir ldasėje: vos Deimenas prabildavo,
girdėdavau tik jo balsą.
Ir kiekvieną kartą, kai mūsų akys susitikdavo, man pasidarydavo šilta.
O kai savo koja jis užkliudė manąją, mano kūnas pradėjo dilgčioti.
Visa tai ėmė mane labai nervinti.
— Tai kaip atsiradai čia? — Deimenas palinko į mano pusę, skatindamas
Heivną dar arčiau prie jo prisislinkti.
 Spoksojau į stalą, kietai suspaudusi lūpas, — taip buvau įpratusi daryti,
kai žmonės prašydavo papasakoti. Nenorėjau kalbėti apie ankstesnį
gyvenimą. Nemačiau prasmės pasakoti istorijos su visomis šiurpiomis
smulkmenomis. Arba mėginti paaiškinti, kaip nutiko, jog visa šeima žuvo tik
dėl mano kaltės, o aš išsisukau. Galiausiai atsiplėšiau plutelę nuo sumuštinio
ir tariau:
— Tai ilga istorija.
Jutau įdėmų, nuoširdų ir viliojantį Deimeno žvilgsnį ir taip susinervinau,
kad delnai sudrėko, o vandens buteliukas išslydo iš rankų. Jis krito taip
greitai, kad net nemėginau jo gaudyti.
Tačiau, buteliukui dar nespėjus nukristi ant stalo, Deimenas jį sugavo ir
padavė man. Sėdėjau valgykloje, spoksojau į buteliuką, stengdamasi
išvengti jo žvilgsnio, ir svarsčiau, ar tik aš viena pastebėjau, kad Deimenas
judėjo taip greitai, jog vaizdas net susiliejo akyse.
Paskui Mailsas ėmė taukšti apie Niujorką, o Heivna prisispaudė taip arti,
kad vos neužsiropštė Deimenui ant kelių. Aš giliai atsikvėpiau, baigiau valgyti
priešpiečius ir įtikinau save, kad dėl visko kalta liguista mano vaizduotė.

Kai pagaliau nuskambėjo skambutis, susirinkome daiktus ir patraukėme į

pamokas. Vos tik Deimenas nebegalėjo mūsų girdėti, atsigręžiau į draugus ir
paklausiau:
— Kaipgi jis atsidūrė prie mūsų stalo?
Paskui susigūžiau supratusi, kad mano balsas spigus ir priekaištingas.
— Jis norėjo atsisėsti nuošaliai, todėl ir pasiūlėm jam vietelę, — gūžtelėjo
pečiais Mailsas, tada švystelėjo tuščią vandens buteliuką į šiukšliadėžę ir
palydėjo mus iki durų. — Nieko bloga, nekūrėm jokio velniško plano, kad
tave sutrikdytume.
— Na, buvo galima apsieiti ir be pastabos apie spoksojimą, — atsakiau.
Supratau, kad mano žodžiai skamba juokingai, kad esu per daug įžeidi,
tačiau nenorėjau sakyti, ką iš tikrųjų galvoju, nenorėjau nuliūdinti draugų
labai pagrįstu, bet nemaloniu klausimu: Kodėl toks vaikinas kaip Deimenas
prisėdo prie mūsų?
Iš tikrųjų. Kodėl iš visų mokyklą lankančių vaikų, iš visų kietų mokyklos
gaujų, prie kurių stalo galėjo atsisėsti, jis, po galais, pasirinko mus — tris
didžiausius nepritapėlius?
— Nusiramink, jam tai atrodė linksma, — patraukė pečiais Mailsas. —
Beje, šį vakarą jis bus pas tave. Pasakiau, kad atvažiuotų apie aštuntą.
— Ką tu padarei? — Dėbtelėjau į jį ir staiga prisiminiau, kaip per visus
priešpiečius Heivna suko galvą, ką jai apsivilkti šįvakar, o Mailsas — ar jam
užteks laiko išsipurkšti savaiminio įdegio kremu. Dabar viskas tapo aišku.
— Na, pasirodo, Deimenas nekenčia futbolo taip kaip ir mes. Tą
išsiaiškinom per nedidelį Heivnos testą — jis buvo atliktas prieš pat tau
ateinant.
Heivna nusišypsojo ir padarė reveransą, grakščiai išlenkdama tinklinėmis
kojinėmis aptemptus kelius.
— Deimenas naujokas ir nieko čia nepažįsta, todėl nutarėme priglobti jį po
savo sparneliu ir užkirsti galimybę susirasti kitų draugų.
 — Bet... — Nutilau, nes nesumojau, ką pridurti. Tik nenorėjau, kad
Deimenas atvažiuotų į mano namus — ne tik šįvakar, niekada.
— Aš pasirodysiu po aštuonių, — tarė Heivna. — Mano užsiėmimas baigsis
apie septintą, taigi užteks laiko grįžti namo ir persirengti. Beje, žinokit, aš
stengsiuosi sužvejoti Deimeną, atsisėdusi prie jo sūkurinėje vonioje!
— Nė nemėgink! — pasipiktino Mailsas, purtydamas galvą. — Aš to
neleisiu!
Tačiau ji tik pamojavo per petį ir nuskriejo į klasę, o aš atsigręžiau į Mailsą
ir paklausiau:
— Koks užsiėmimas laukia Heivnos šiandien?
Mailsas atidarė duris ir nusišypsojo.
— Penktadienis skirtas apsirijėliams.

Heivną galėjai pavadinti anoniminių grupių mėgėja. Per tą trumpą laiką,

kai ją pažįstu, ji lankė dvylikos pakopų susirinkimus, skirtus: alkoholikams,
narkomanams, kodependentams, skolininkams, lošėjams, kompiuterių
maniakams, rūkaliams, žmonėms, kamuojamiems socialinių fobijų ir
apsėstiems žiurkių baimės, nešvankybių mėgėjams. Kiek atsimenu, šiandien
ji eis į pirmą susitikimą su apsirijėliais. Bet, kita vertus, penkių pėdų ūgio,
liekna ir lanksti tarsi balerina iš muzikinės dėžutės, Heivna nė kiek nepanaši į
apsirijėlę. Be to, ji tikrai nėra alkoholikė, skolininkė, lošėja ar kokia kita.
Tiesiog jos tėvai, besidomintys vien tik savo reikalais, visiškai ją pamiršę,
todėl ji ieško meilės ir supratimo kur tik įmanoma.
Iš čia ir tas prisiplakimas prie gotų. Nepasakytum, kad ji pasinėrė į tai
stačia galva, — aiškiai matyti, kad ji visada eina grakščiai, o ne sliūkina, be
to, ant šviesiai rožinių jos kambario sienų kabo Joy Division roko grupės
plakatai, atsiradę po ne taip seniai buvusio balerinos tarpsnio (šis atėjo gana
greitai po tvarkingo / Crew katalogo tarpsnio).
Heivna tiesiog suprato, kad greičiausias būdas išsiskirti mieste, kuriame
knibžda Juicy drabužiais vilkinčių blondinių, yra rengtis kaip Tamsos
Princesei.
Tačiau šis būdas nevisiškai pateisino jos lūkesčius. Kai jos mama pirmą
kartą pamatė ją taip apsivilkusią, tik atsiduso, čiupo raktelius ir išbildėjo į
pilateso treniruotę. O tėtis tiek mažai laiko praleisdavo namie, kad net
nepastebėjo pasikeitusio Heivnos įvaizdžio. Mažasis broliukas Ostinas buvo
priblokštas, bet gana greit priprato. Dauguma mokinių augo stebėdami
bjauriausius išsidirbinėjimus, kuriuos pastaraisiais metais rodo MTV, tad jie
paprastai Heivnos nepaisydavo.
Tačiau supratau, kad po visomis kaukolėmis, vinimis ir lavonišku rokerių
makiažu slepiasi mergina, kuri tiesiog nori būti matoma, girdima, mylima ir
sulaukti dėmesio — to, ko jai nedavė ankstesni persikūnijimai. Tad jeigu
Heivna, stovėdama priešais susirinkusius kambaryje žmones ir kurdama
graudžią istoriją apie kankinančią kovą su kokiu nors žalingu įpročiu,
pasijusdavo svarbi, kas aš tokia, kad galėčiau ją teisti?
Senajame gyvenime aš nebendravau su tokiais žmonėmis kaip Mailsas ir
Heivna. Manęs nedomino rūpesčių kamuojami keisti vaikai, vaikai, kurie
visiems užkliūna. Buvau viena iš populiariųjų, kurių dauguma yra gražūs,
atletiški, talentingi, sumanūs, turtingi, mėgstami arba turi visas išvardytas
savybes. Ėjau į mokyklos šokių vakarėlius, mano geriausia draugė, vardu
Reičelė, irgi buvo aistruolių komandos šokėja, turėjau ir draugą, Brendoną.
Jis buvo šeštas mano pabučiuotas berniukas (pirmasis buvo Lukas, kurį
pabučiavau vien dėl to, kad šeštoje klasėje norėjau pasirodyti drąsi, o kitų,
patikėkite, net neverta minėti). Nors nesityčiojau iš kitokių negu mes, tiesiog
jų nepastebėdavau. Tie vaikai manęs nedomino. Todėl elgiausi taip, tarsi jie
būtų nematomi.
O dabar nematoma tapau aš pati. Supratau tai tą dieną, kai Reičelė ir
Brendonas aplankė mane ligoninėje. Pažiūrėti jie elgėsi labai gražiai ir
draugiškai, tačiau jų mintys bylojo visai ką kita.
Juos pribloškė maži plastikiniai maišeliai, iš kurių į mano venas lašėjo
vaistai, mano mėlynės ir žaizdos, sugipsuotos rankos ir kojos. Jie gailėjosi
manęs dėl tos nelaimės, dėl visko, ką praradau, bet, stengdamiesi
nespoksoti į raudoną nelygų randą ant mano kaktos, iš tikrųjų norėjo tik kuo
greičiau dingti iš palatos.
Žiūrėjau, kaip jų auros susiglaudžia, įgyja tą patį bjauriai rudą atspalvį, ir
supratau, kad jie tolsta nuo manęs ir artėja vienas prie kito.
Todėl pirmąją dieną naujoje mokykloje nešvaisčiau laiko įprastiems
tuštiems mėginimams prisidėti prie Steisės ir Honoros draugijos, o
patraukiau tiesiai prie Mailso su Heivna — dviejų atstumtųjų, ir jie priėmė
mano draugystę nieko neklausinėdami. Ir nors iš šalies mes atrodėme gana
keistai, iš tikrųjų nežinau, ką būčiau dariusi be jų. Draugystė su jais yra
viena didžiausių dabartinio mano gyvenimo vertybių. Jų draugijoje aš vėl
jaučiuosi beveik normali.
Kaip tik todėl turėjau laikytis kuo toliau nuo Deimeno. Jo gebėjimas
prisilietimu įelektrinti man odą ir savo balsu nutildyti triukšmą mano
pasaulyje, pavojinga pagunda, kuriai negalėjau pasiduoti.
Negalėjau rizikuoti draugyste su Heivna.
Ir negalėjau per daug priartėti prie Deimeno.
 šeštas skyrius

Mudu su Deimenu kartu lankėme dviejų dalykų pamokas, tačiau šalia

vienas kito sėdėdavome tik per anglų kalbą, jis pasirodė, man vos spėjus
susikrauti daiktus ir išeiti iš dailės pamokos.
Pribėgo prie manęs ir prilaikė duris, o aš, nudūrusi akis į žemę, išslinkau
lauk svarstydama, kaip atšaukti savo draugų kvietimą.
— Tavo draugai pakvietė užsukti pas tave šįvakar, — tarė jis,
prisiderindamas prie mano žingsnių tempo. — Bet aš negalėsiu.
— Ak! — aiktelėjau netikėtai užklupta ir tuoj pat pasigailėjau, kad balsas
išdavė mane, nes buvo justi, kaip apsidžiaugiau. — Ar esi tikras? — Mėginau
nutaisyti švelnesnį, malonesnį balsą, tarsi būčiau norėjusi matyti jį savo
namuose. Tačiau buvo jau per vėlu.
Deimenas pažvelgė į mane spindinčiomis ir linksmomis akimis.
— Taip, neabejoju. Susitiksim pirmadienį, — pasakė jis, pagreitino žingsnį
ir patraukė prie savo automobilio, pastatyto draudžiamoje zonoje.
Automobilio variklis kažkodėl jau birbė.
Kai priėjau prie savo automobilio, Mailsas jau lūkuriavo: rankos
sukryžiuotos ant krūtinės, akys primerktos, susierzinimą išdavė tipiška kvaila
šypsena.
— Geriau papasakok, kas ten tarp judviejų įvyko, nes vaizdelis buvo
nekoks, — paprašė jis, lipdamas vidun, kai atrakinau automobilio dureles.
— Deimenas sakė negalėsiąs ateiti. — Gūžtelėjau pečiais ir atsisukau, nes
turėjau važiuoti atbuline eiga.
— Ką tokio pasakei, kad jis atsisakė ateiti? — Mailsas rūsčiai žiūrėjo į
mane.
— Nieko.
Mailsas dar kvailiau išsišiepė.
— Iš tikrųjų, aš nekalta, kad sugriuvo jūsų vakaro planai. — Išvairavau iš
aikštelės ir pasukau į gatvę, tačiau vis dar jaučiau į mane įsmeigtą Mailso
žvilgsnį. Galiausiai neiškenčiau: — Kas yra?
— Nieko. — Mailsas kilstelėjo antakius, paskui ėmė vėpsoti pro langą, ir
nors žinojau, ką jis galvoja, sutelkiau dėmesį į kelią. Paskui jis, žinoma,
atsigręžė į mane ir prašneko: — Na, gerai, pažadėk, kad nepašėlsi.
Užsimerkiau ir atsidusau. Štai ir prasideda.
— Tik norėjau pasakyti... Nesuprantu tavęs. Rodos, tu tikras vaikščiojantis
nesusipratimas.
Giliai įkvėpiau ir nieko neatsakiau. Antraip būčiau tik pabloginusi padėtį.
— Viena vertus, esi tikrai stulbinanti, neapsakomai graži mergina — bent
jau manau, kad galėtum tokia būti, nes tai labai sunku įžvelgti — visada
slepiesi po tais bjauriais išsitampiusiais gobtuvais. Nemalonu tau sakyti, Eve,
bet tavo drabužiai visiškai tragiški, atrodai kaip benamė valkata, ir nematau
reikalo apsimesti, kad manau kitaip. Be to, nors bjauru tau išrėžti tiesą, tai,
kad šis karštas naujas vaikinas aiškiai rodo tau dėmesį, o tu jo vengi, yra
tiesiog pamišimas.
 Jis ilgokai patylėjo, paskui drąsinamai žvilgtelėjo į mane, ir aš pasirengiau
išgirsti blogiausia.
— Nebent esi lesbietė.
Pasukau į dešinę ir su palengvėjimu atsidusau — pirmą kartą
pasidžiaugiau, kad turiu aiškiaregės galių, nes jos, be abejonės, padėjo
išvengti šoko.
— Nieko bloga, jei yra taip, — toliau dėstė Mailsas. — Turiu galvoje, aš
pats esu gėjus, tad nesirengiu diskriminuoti tavęs, supranti. — Jis nervingai
sukikeno, lyg sakydamas „tarp mūsų, mergaičių, kalbant“...
Tačiau aš tik papurčiau galvą ir nuspaudžiau stabdžius.
— Tai, kad nesidomiu Deimenu, dar nereiškia, jog esu lesbietė, —
atšoviau ir suvokiau, kad mano žodžiai daug panašesni į pasiteisinimą, negu
norėčiau. — Juk supranti, kad traukia ne vien tik išvaizda ir žvilgsniai.
Tarkim, šiltas dilgčiojantis prisilietimas, gilios kerinčios akys ir gundantis
balsas, nutildantis įkyrų triukšmą...
— Ar elgiesi taip dėl Heivnos? — paklausė jis, neįtikintas mano žodžių.
— Ne, — stipriai įsikibau į vairą ir įsmeigiau akis į šviesoforą. Laukiau, kol
raudoną šviesą pakeis žalia, kol galėsiu išlaipinti Mailsą ir baigti šį gluminantį
pokalbį.
Tačiau supratau atsakiusi per greitai, nes Mailsas vėl pragydo:
— Aha! Taip ir žinojau! Tai dėl Heivnos — todėl, kad ji užmetė meškerę.
Negaliu patikėti, jog esi tokia kilni! Turiu galvoje, tau pasitaikė proga prarasti
nekaltybę su karščiausiu mokyklos (gal net visos Žemės) vaikinu, o tu jos
atsisakai vien dėl to, kad Heivna užmetė meškerę.
— Kokia nesąmonė, — sumurmėjau, papurčiau galvą ir pasukau į gatvę,
kurioje gyvena Mailsas. Įsukau į jo kiemą ir sustabdžiau automobilį.
— Ką? Tu jau nebesi nekalta? — Jis nusišypsojo, aiškiai pralinksmintas tos
minties. — Tai gal tausojiesi man?
Aš nusiviepiau ir nelauktai nusikvatojau.
Mailsas akimirką žiūrėjo į mane, paskui čiupo knygas ir nupėdino namo,
tačiau prieš tai dar atsigręžė ir tarė:
— Tikiuosi, Heivna įvertins, kokią gerą draugę turi.

Taip jau susiklostė, kad penktadienio vakarėlis žlugo. Tikriau tariant, ne

vakarėlis, o mūsų ketinimai. Iš dalies dėl mažojo Heivnos broliuko Ostino,
kuris susirgo, ir Heivnai vienai teko juo rūpintis, o iš dalies dėl to, kad Mailso
tėtis, sporto aistruolis, nusitempė jį į futbolo rungtynes ir privertė vilkėti savo
mėgstamos komandos spalvų marškinėlius, tarsi tas Mailsui nors kiek rūpėtų.
Vos išgirdusi, kad būsiu namie viena, Sabina anksčiau baigė darbą ir pasiūlė
man kur nors pavakarieniauti.
Žinojau, kad ji nepritaria mano pomėgiui mūvėti džinsus ir vilkėti nertinius
su gobtuvais. Norėdama Sabiną pradžiuginti ir atsidėkoti už gerumą,
apsivilkau nuostabią mėlyną suknelę, kurią ji man neseniai buvo nupirkusi,
įsispyriau į derančius prie suknelės aukštakulnius, brūkštelėjau per lūpas
blizgiu (senojo mano gyvenimo reliktas, kai man dar rūpėjo tokie
niekniekiai), persidėjau reikalingus daiktus iš kuprinės į mažą blizgančią
rankinę, kuri irgi tiko prie suknelės, atrišau įprastinę arklio uodegą ir
pasileidau vešlias garbanas.
 Kai jau buvau beeinanti pro duris, man už nugaros netikėtai išdygo Rilė ir
tarė:
— Gal jau tau laikas pradėti rengtis kaip mergaitei.
Mano širdis nusirito į kulnus.
— O Dieve, mirtinai išgąsdinai, — sušnibždėjau ir uždariau duris, kad
Sabina negirdėtų mūsų balsų.
— Žinau, — nusijuokė Rilė. — Tai kur išsiruošei?
— Į restoraną, kuris vadinasi „Stounhilo taverna“. Jis įsikūręs St. Regis
viešbutyje, — atsakiau, o mano širdis vis dar daužėsi kaip pašėlusi.
Sesutė kilstelėjo antakius ir nusišaipė:
— Oho!
— Iš kur žinai? — Žiūrėjau į ją ir spėliojau, ar ji yra ten buvusi. Ji niekada
man nepasakodavo, kur leidžia laisvalaikį.
— Aš daug ką žinau, — juokėsi Rilė. — Kur kas daugiau negu tu. — Ji
užšoko ant lovos ir perdėliojo pagalves, o paskui atsigręžė į mane.
— Tebūnie. Juk vis tiek nieko negaliu padaryti, tiesa? — pasakiau
susierzinusi, nes pamačiau, kad sesutė vilki lygiai tokią pat suknelę ir avi
tokius pat batelius kaip mano. Ji buvo jaunesnė ketveriais metais ir žemesnė
už mane, todėl atrodė, kad vaidina suaugusią.
— Patikėk, turėtum šitaip rengtis dažniau. Nemalonu sakyti, bet žinok,
kad pasirinktas kasdienis stilius tau visai netinka. Manai, Brendonas kada
nors būtų atkreipęs į tave dėmesį, jei būtum vilkėjusi tokius skarmalus? — Ji
sukryžiavo kulkšnis ir įsistebeilijo į mane. Rilė laikėsi taip laisvai, kaip tik gali
laikytis žmogus — nesvarbu, gyvas jis ar miręs. — Jei jau prakalbome apie
Brendoną, ar žinai, kad jis dabar susitikinėja su Reičele? Taiiip, jie kartu jau
penki mėnesiai. Rodos, tavo draugystė su juo tiek netruko?
Aš kietai suspaudžiau lūpas ir treptelėjau koja. Mintyse ėmiau kartoti
įprastą mantrą: Nesileisk išvedama iš kantrybės. Nesileisk...
— Ir, Dieve mano, tu nepatikėtum, kaip toli jie pasistūmėjo! Jie anksti
nusimuilino iš išleistuvių vakarėlio, nes taip buvo sutarę, o tada — na, tiek
to... — Rilė nutilo ir nusikvatojo. — Žinau, tikriausiai neturėčiau to kartoti,
bet pasakysiu tik tiek, kad Brendonas pasielgė apgailėtinai ir itin nevykusiai,
todėl geras sumanymas nuėjo šuniui ant uodegos. Gal ir tu būtum norėjusi
tai pamatyti, patikėk, ten buvo linksma. Noriu, kad suprastum mane
teisingai — jis tavęs ilgisi ir taip toliau, netgi netyčia porą kartų pavadino
Reičelę tavo vardu, bet, kaip jie abu sako, gyvenimas juk nesibaigė, tiesa?
Sunkiai atsidusau ir prisimerkiau žiūrėdama, kaip Rilė gulinėja ant mano
lovos tarsi Kleopatra ant neštuvų ir peikia mano gyvenimą, mano išvaizdą,
viską, kas susiję su manimi, kloja naujienas apie mano ankstesnius draugus,
nors to jos visai neprašiau, nors pati tėra neapsiplunksnavusi jauniklė.
Kaip būtų puiku numoti ranka į Rilės plepalus, nepakliūti į jos spęstus ir
tiesiog susidoroti su nemalonumais, kaip daro kiti!
Staiga pasijutau priveikta jos netikėtų apsilankymų, kurie iš tiesų buvo
panašūs į žaibiškas gyvatės atakas. Norėjau, kad Rilė duotų man ramybę ir
leistų stumti savo niekingą gyvenimėlį nesiklausant jos vaikėziškų
komentarų, trykštančių tarsi iš gausybės rago. Pažiūrėjau jai tiesiai į akis ir
paklausiau:
 — Tai kada pradėsi lankyti angelų mokyklą? O gal jie tave išmetė, nes esi
velnių priėdusi?
Sesutė dėbtelėjo į mane ir primerkė akis iš pykčio, bet tuo metu į mano
kambario duris pabeldė Sabina ir paklausė:
— Ar tu pasirengusi?
Varsčiau Rilę žvilgsniu, skatindama ją iškrėsti kokią kvailystę, kad
atkreiptų Sabinos dėmesį į keistenybes, vykstančias jos namuose.
Tačiau sesutė tik meiliai nusišypsojo ir tarė:
— Linkėjimai nuo mamos su tėčiu. — Ir po akimirkos dingo.
 septintas skyrius

Pakeliui į restoraną visos mano mintys sukosi vien apie Rilę, apie
klastingą jos pastabą ir kaip šiurkščiai ji pasielgė, ištardama tuos žodžius ir
dingdama. Juk aš jos kaskart maldaudavau papasakoti apie tėvus,
prašydavau paminėti nors kokią smulkmeną. O ji, užuot atskleidusi, ką taip
norėjau žinoti, sunerimdavo, imdavo išsisukinėti ir atsisakydavo paaiškinti,
kodėl tėvai man nepasirodo.
Manyčiau, kad miręs žmogus galėtų elgtis gražiau ir mandagiau. Apie Rilę
to nepasakysi. Ji liko tokia pat kaprizinga, išlepinta ir bjauri, kokia buvo
anksčiau.
Sabina atidavė automobilio raktelius viešbučio patarnautojui, ir mudvi
patraukėme į vidų. Vos pamačiusi milžinišką marmuru išpuoštą fojė,
didžiules gėlių puokštes ir pribloškiantį vaizdą į vandenyną, pasigailėjau
nepatikėjusi Rile. Rilė buvo teisi. Ši vieta tikrai „oho“. Gerokai daugiau negu
„oho“. Tai vieta, tinkama romantiškam pasimatymui, o ne paniurusiai
dukterėčiai.
Administratorė palydėjo mus prie linine staltiese apdengto staliuko — jį
puošė degančios žvakės, o druskinė ir pipirinė spindėjo kaip sidabro
gabalėliai. Kai atsisėdau ir apsižvalgiau, mane pribloškė prabanga aplinkui.
Nebuvau įpratusi lankytis tokiuose restoranuose.
Tačiau, tik pradėjusi apie tai mąstyti, prisiverčiau liautis. Nebuvo prasmės
knaisiotis po praeitį ir įsivaizduoti, kaip viskas buvo ir kaip galėjo susiklostyti.
Kartais, būdama su Sabina, imdavau lyginti nejučiomis, nes ji buvo mano
tėčio dvynė sesuo ir nuolatos jį primindavo.
Teta užsisakė raudonojo vyno, o man — sodos vandens. Paskui mudvi
išnagrinėjome valgiaraščius ir išsirinkome, ką valgysime. Kai padavėja nuėjo,
Sabina užsikišo už ausies pusilgių šviesių plaukų sruogą, maloniai
nusišypsojo ir paklausė:
— Na ir kaip tau sekasi mokykloje? Ar jau susiradai draugų? Viskas einasi
gerai?
Noriu būti suprasta teisingai. Myliu tetą ir esu dėkinga už visa, ką gero ji
man padarė. Bet nors Sabina sugeba padaryti įspūdį dvylikai prisiekusiųjų,
jai ne itin sekasi nerūpestingai šnekučiuotis su manimi. Todėl tik žvilgtelėjau
į ją ir atsakiau:
— Taip, viskas puiku.
Na, gerai, turbūt ir aš esu niekam tikusi pašnekovė.
Ji uždėjo savo ranką ant manosios ir norėjo tęsti pokalbį, bet dar nespėjus
jai prasižioti pakilau nuo kėdės.
— Netrukus grįšiu, — sumurmėjau ir taip staigiai puoliau prie durų, kad
vos neapverčiau kėdės. Nekreipiau dėmesio į nuorodas ir atsitrenkiau į
padavėją, o ši įdėmiai pasižiūrėjo į mane — aiškiai abejojo, ar spėsiu
išsmukti pro duris ir nubėgti ilgu koridoriumi iki tualeto.
Patraukiau ta kryptimi, kuria padavėja, pati to nežinodama, mane
pasiuntė, žingsniavau vestibiuliu — pro didžiulius veidrodžius paauksuotais
rėmais, sukabintus per visą sieną. Buvo penktadienis, ir viešbutyje knibždėte
knibždėjo vestuvininkų. Nors sprendžiant iš to, ką mačiau, tos vestuvės
apskritai neturėjo įvykti.
Daugybė žmonių grūdosi aplink, jų auras buvo sudariausi alkoholio
sukelta bloga energija, kuri paveikė ir mane: ėmė svaigti galva, supyko
širdis, o įkyri šviesa taip gręžė smegenis, kad pažvelgusi į veidrodžius tiesiai
už nugaros išvydau daugybę į mane spoksančių deimenų.
Įsvyravau į tualetą, įsikibau į marmurinės kriauklės kraštą ir stengiausi
atgauti kvapą. Prisiverčiau sutelkti dėmesį į žydinčias vazonuose orchidėjas,
kvepiančius muilus, krūvą brangių rankšluosčių, sudėtų ant didelio
porcelianinio padėklo, kol pajutau grįžtant ramybę, pusiausvyrą ir atgavau
savitvardą.
Suvokiau, kad jau esu taip pripratusi prie nuolat mane varginančios
pašalinės energijos, jog net pamiršau, kaip ji kenkia, kai nesu pasiruošusi
nuo jos apsiginti, kai ausinukas paliktas namie. Tačiau sukrėtimas, kurį
patyriau, kai Sabina uždėjo savo ranką ant manosios, sukėlė tokį vienatvės
jausmą, tokį tylų liūdesį, kad pasijutau tarsi gavusi smūgį į paširdžius.
Ypač kai supratau ir pati esanti dėl to kalta.
Sabina jautėsi vieniša, bet aš stengiausi to nepastebėti. Nors mudvi
gyvename kartu, matomės ne taip jau dažnai. Sabina kasdien dirba, o aš
mokausi. Naktis ir savaitgalius praleidžiu užsidariusi savo kambaryje arba su
draugais. Turbūt kartais pamirštu, jog ne aš viena ilgiuosi artimųjų. Sabina
priglaudė mane ir stengėsi padėti, bet jaučiasi tokia pat vieniša ir
nereikalinga kaip tą dieną, kai nutiko nelaimė.
Nors ir kaip norėčiau bendrauti ir palengvinti jos skausmą, tai ne mano
jėgoms. Aš per daug sužalota, per daug keista. Aš esu pamišėlė, girdinti
gyvųjų mintis ir kalbanti su mirusiaisiais. Negaliu atsiverti, negaliu su niekuo
suartėti, net ir su ja. Geriausia, ką galiu padaryti, — baigti vidurinę mokyklą
ir išvažiuoti studijuoti į koledžą, kad Sabina vėl galėtų ramiai gyventi savo
gyvenimą.
Galbūt tada ji susidraugaus su vaikinu, dirbančiu tame pačiame pastate.
Su vaikinu, kurio ji dar nepažįsta. Jo veidas kelis kartus šmėkštelėjo man
priešais aids, kai Sabina palietė mano ranką.
Persibraukiau rankomis plaukus, dar kartą pasitepiau lūpas blizgiu ir
patraukiau atgal prie staliuko, pasiryžusi labiau pasistengti ir pralinksminti
Sabiną, tačiau neatskleisti savo paslapčių.
Taigi atsisėdau, gurkštelėjau sodos vandens, nusišypsojau ir pasakiau:
— Aš jaučiuosi gerai. Iš tiesų. — Ir palinksėjau taip, kad Sabina patikėtų.
Paskui jos paklausiau: — Na, o kas naujo tavo darbe? Ar aplink sukiojasi
simpatiškų vaikinų?

Po vakarienės lūkuriavau lauke, kol Sabina atsiskaitys su automobilį

atvariusiu viešbučio patarnautoju. Buvau taip įsigilinusi į vykstančią priešais
mano aids dramą tarp busimosios nuotakos ir vyriausiosios pamergės, kad
net krūptelėjau pajutusi, jog kažkas palietė rankovę.
— O, labas, — pralemenau ir tą pat akimirką, kai mūsų žvilgsniai
susidūrė, pajutau, kaip mano kūnas ėmė degti ir tvinkčioti.
 — Tu pribloškiamai atrodai, — pagyrė Deimenas. Jis nužvelgė mane nuo
galvos iki kojų. — Sunkiai tave pažinau be to gobtuvo. — Jis nusišypsojo. —
Ar buvo smagu?
Linktelėjau ir nustebau, kad būdama taip apstulbinta dar sugebu tai
padaryti.
— Mačiau tave vestibiulyje. Norėjau pasisveikinti, bet tu labai skubėjai.
Įdėmiai pažvelgiau į jį ir pagalvojau, ką gi jis vienas veikia čia, šiame
prabangiame viešbutyje penktadienio vakarą. Deimenas vilkėjo juodu
vilnoniu švarku, juodais marškiniais be kaklaraiščio, mūvėjo dizainerio kurtus
džinsus ir avėjo tais batais — drabužiai, kurie kitą jo amžiaus vaikiną būtų
darę juokingu dabita, jam labai tiko.
— Viešnia iš kito miesto, — atsakė jis į klausimą, kurio dar nebuvau
uždavusi.
Ir kol sukau galvą, ką dar pasakyti, pasirodė Sabina. Jie paspaudė vienas
kitam rankas, o aš tariau:
— Na, čia Deimenas. Mes lankome tą pačią mokyklą.
Deimenas yra tas, dėl kurio man drėksta delnai ir susuka pilvą.
Jis apsigyveno mano galvoje!
— Jis neseniai persikėlė iš Naujosios Meksikos, — pridūriau vildamasi, kad
to užteks, iki patarnautojas atvarys automobilį.
— Iš kurios Naujosios Meksikos vietos? — susidomėjo Sabina. Ji
nusišypsojo, ir aš nenoromis spėliojau, ar ir ją užliejo toks pat nuostabus
jausmas kaip mane.
— Iš Santa Fė, — nusišypsojo ir Deimenas.
— Ak, girdėjau, ten labai gražu. Seniai svajoju ten nuvažiuoti.
— Sabina yra advokatė, ji sunkiai dirba, — praveblenau, nukreipusi
žvilgsnį į tą pusę, iš kur turėjo atriedėti automobilis. Liko dešimt, devynios,
aštuonios, sept...
— Mes jau važiuojame namo, jei nori, maloniai prašom su mumis, —
pasiūlė Sabina.
Dėbtelėjau į ją apimta panikos, sutrikusi, kad nenumačiau, jog taip gali
nutikti. Paskui žvilgtelėjau į Deimeną, melsdama, kad jis atsisakytų kvietimo.
Jis ištarė:
— Ačiū, bet turiu grįžti.
Deimenas nykščiu mostelėjo per petį. Pažvelgiau į tą pusę ir išvydau
stulbinamai gražią raudonplaukę, vilkinčią itin aptemptą juodą suknelę ir
avinčią aukštakulnius su dirželiais.
Mergina man nusišypsojo, bet šypsena anaiptol nebuvo maloni. Ji tik
kilstelėjo rožiniu blizgiu nuteptų lūpų kampučius ir vyptelėjo, o jos akys buvo
per daug toli, kad galėčiau pažvelgti į jų gelmę. Jos veido išraiška ir aukštai
pakeltas smakras rodė aiškią panieką, tarsi mes trys čia stovintieji keltume
jai tik juoką.
Atsigręžiau į Deimeną ir išsigandau išvydusi jį taip arti, jo pravertos
drėgnos lūpos buvo prie pat manųjų. Paskui jis perbraukė pirštu man per
skruostą ir ištraukė man iš už ausies raudoną tulpę.
Atsipeikėjau tik tada, kai pasijutau stovinti viena — Deimenas kartu su
drauge buvo dingęs.
 Spoksojau į tulpę, paliečiau jos vaškinius raudonus žiedlapius
svarstydama, iš kur jis ją ištraukė tokį vėlų rudenį.
Tik gerokai vėliau, kai likau kambaryje viena, supratau, kad raudonplaukė
irgi neturi auros.

Turbūt miegojau labai kietai, nes išgirdusi kažką vaikštant po kambarį

nepajėgiau praplėšti akių, — galva buvo sunki, mintys drumstėsi.
— Rile, — sumurmėjau, — ar čia tu?
Neišgirdusi atsakymo pamaniau, kad sesutė vėl krečia pokštus. Neturėjau
jėgų žaisti, todėl čiupau dar vieną pagalvę ir užsidėjau ant galvos.
Bet bruzdesys nenurimo, tad pasakiau:
— Paklausyk, Rile, jaučiuosi pavargusi. Atsiprašau, kad šiurkščiai su tavim
elgiausi. Gailiuosi, kad nuliūdinau, bet dabar tikrai nesu nusiteikusi... — Tada
kilstelėjau pagalvę, atmerkiau vieną akį ir pažiūrėjau į žadintuvą. — Dabar
be penkiolikos keturios. Kodėl tau negrįžus ten, kur priklauso, ir
nepasirodžius normaliu laiku? Gali net apsivilkti tą suknelę, kurią dėvėjau per
išleistuves aštuntoje klasėje, ir aš tau nepriekaištausiu, skauto garbės žodis.
Kol visa tai išklojau, pabudau. Taigi bloškiau į šalį pagalvę ir pažvelgiau į
neryškų siluetą, sėdintį ant kėdės prie mano stalo. Nesupratau, ko ji taip
užsidegė, kad negali palaukti iki ryto.
— Juk pasakiau, kad gailiuosi, tiesa? Ko dar nori?
— Ar tu gali mane matyti? — paklausė ji, kildama nuo stalo.
— Žinoma, galiu... — Nebaigiau sakinio, nes supratau, jog balsas ne Rilės.
 aštuntas skyrius

Aš matau mirusiuosius. Nuolatos. Gatvėje, paplūdimyje, parduotuvėse,

restoranuose, vaikščiodama mokyklos koridoriais, stovėdama eilėje prie
pašto langelio, laukdama gydytojo priimamajame, bet niekad prie
odontologo kabineto. Tačiau, kitaip negu vaiduokliai, rodomi per televiziją ir
kino teatruose, jie man neįkyri, neprašo pagalbos, nestabdo manęs norėdami
pasikalbėti. Jie tik nusišypso ir pamoja, kai supranta, kad juos matau. Kaip ir
dauguma žmonių, mirusieji mėgsta dėmesį.
Tačiau balsas, kurį išgirdau praėjusią naktį savo kambaryje, tikrai nebuvo
vaiduoklio. Jis nebuvo ir Rilės. Savo kambaryje girdėjau Deimeno balsą.
Ir iš kur aš žinau, kad tai buvo sapnas?
— Sveika, — nusišypsojo Deimenas, klestelėdamas ant kėdės
nuskambėjus skambučiui. Jis paskubėjo, nes ponas Robinsas visada vėluoja į
pamoką.
Linktelėjau stengdamasi atrodyti kasdieniška, abejinga ir nė kiek
nesusidomėjusi. Šitaip elgdamasi tikėjausi nuslėpti, jog nuėjau taip toli, kad
jau ėmiau jį sapnuoti.
— Tavo teta atrodo šauni. — Deimenas pažvelgė į mane, barbendamas į
suolą rašiklio galu. Tas nuolatinis barkšt barkšt barkšt mane labai erzino.
— Taip, ji puiki, — sumurmėjau, mintyse keiksnodama poną Robinsą.
Norėjau, kad jis pagaliau paslėptų gertuvę tualete ir teiktųsi ateiti į klasę.
— Aš irgi gyvenu ne su tėvais, — paaiškino Deimenas, jo balsas nuslopino
klasės šurmulį, nuslopino mano mintis. Jis vienodu ritmu suko rašiklį ant
piršto galo, ir šis nenukrito.
Kietai sučiaupiau lūpas ir slaptoje nertinio kišenėlėje ėmiau grabalioti
ausinuko. Jaudinausi, ar neatrodysiu labai nemandagi, jei jį įsijungsiu ir
atsiribosiu nuo Deimeno.
— Esu nepriklausomas, — pridūrė jis.
— Iš tikrųjų? — paklausiau, tvirtai pasiryžusi išlaikyti mūsų pokalbį kuo
santūresnį. Tiesiog dar nebuvau sutikusi tikrai nepriklausomo žmogaus —
visada maniau, kad jie turi būti vieniši ir liūdni. Tačiau, sprendžiant iš
Deimeno automobilio, aprangos, galimybės leisti penktadienio vakarus
prabangiame restorane, atrodė, kad šis vaikinas verčiasi neprastai.
— Iš tikrųjų, — linktelėjo jis.
Tą akimirką, kai Deimenas liovėsi kalbėjęs, aiškiai išgirdau Steisės ir
Honoros šnabždesį. Jos vadino mane išsigimėle ir dar kitais bjauresniais
vardais. Paskui vėl žvilgtelėjau į Deimeną — mestelėjo į orą rašiklį ir
šypsodamasis stebėjo, kaip tas ore raito aštuoniukes, o tada nusileidžia
tiesiai jam ant piršto.
— O kurgi tavo šeima? — paklausė Deimenas.
Pasijutau labai keistai, garsai nuslopdavo ir vėl sustiprėdavo, pasigirsdavo
ir nutildavo, lyg kas būtų tyčia gadinęs muzikinį žaidimą. Jis teiravosi to, ką
aš norėjau užmiršti. Vėl buvau grąžinama praeitin.
— Ką? — Pašnairavau, nes mano dėmesį atitraukė magiškasis Deimeno
rašiklis, dabar sklandantis tarp mūsų. Tuo metu Honora tyčiojosi iš mano
drabužių, o jos vaikinas apsimetė jai pritariąs, nors slapčia galvojo, kodėl gi
jai kartais neapsivilkus taip kaip aš. Pajutau norą užsismaukti gobtuvą,
įjungti ausinuką visu garsu ir pasiųsti juos visus velniop. Visus. Įskaitant ir
Deimeną.
Ypač Deimeną.
— Kur gyvena tavo šeima? — neatstojo jis.
Jam kalbant aš užsimerkiau — tyla, šviesi tyla, truko kelias akimirkas.
Paskui atsimerkiau ir pažvelgiau jam tiesiai į akis.
— Jie visi mirę, — atsakiau.
Tuo metu į klasę įėjo ponas Robinsas.

— Atsiprašau.
Deimenas žiūrėjo į mane iš kitos priešpiečių stalo pusės, o aš nekantriai
žvalgiausi laukdama pasirodant Heivnos su Mailsu. Vos atidariusi priešpiečių
dėžutę pamačiau joje tarp sumuštinių ir traškučių raudoną tulpę. Tulpę!
Tokią pat kaip praėjusį vakarą. Ir nors negalėjau paaiškinti, kaip jis tai
padarė, neabejojau, kad čia jo darbas. Mane glumino ne keisti, magiški
Deimeno triukai, o jo žvilgsnis, kalbėjimo būdas ir gebėjimas paveikti mano
jausmus...
— Dėl tavo šeimos. Aš nežinojau...
Įsistebeilijau į buteliuką su vandeniu ir sukinėjau kamštelį — užsukdavau
ir vėl atsukdavau. Norėjau, kad Deimenas liautųsi.
— Nemėgstu apie tai kalbėti, — tariau ir gūžtelėjau pečiais.
— Žinau, kas yra mylimų žmonių netektis, — sušnibždėjo jis, pasilenkė
per stalą ir uždėjo savo ranką ant manosios. Jo prisilietimas apgaubė mane
gerumu, šiluma, švelnumu, pasijutau labai saugi — užsimerkiau ir mėgavausi
ta palaima. Leidau sau pasidžiaugti ramybe. Buvau dėkinga, kad girdžiu jo
žodžius, bet neskaitau minčių. Pasijutau kaip paprasta mergaitė, kuri kalbasi
su toli gražu ne paprastu vaikinu.
— Hm, tikiuosi, nesutrukdžiau?
Atsimerkiau ir pamačiau virš stalo palinkusią Heivną. Jos geltonos akys,
susiaurėjusios iš pavydo, buvo įsmigusios į mūsų rankas.
— Atleiskite, kad įsiterpiau.
Atsitraukiau ir įkišau ranką į kišenę, tarsi būčiau dariusi ką nors gėdinga,
ko niekas neturėtų matyti. Norėjau Heivnai paaiškinti, kad tai, ką ji matė,
nieko nereiškia. Nors pati numaniau, ką iš tiesų tai reiškia.
— Kur Mailsas? — paklausiau pagaliau, nes reikėjo ką nors pasakyti.
Heivna užvertė akis ir atsisėdo šalia Deimeno. Nuo nedraugiškų minčių jos
aura iš šviesiai geltonos virto tamsiai raudona.
— Mailsas rašinėja žinutes savo naujajai internetinei meilei,
kietamjaunamdzindzin307, — atsakė Heivna, vengdama mano žvilgsnio ir
sutelkusi visą dėmesį į keksiuką. Paskui pažvelgė į Deimeną ir pridūrė: — Na,
kaip praleidote savaitgalį?
Aš trūktelėjau pečiais, nes žinojau, kad Heivna kreipiasi ne į mane, ir
žiūrėjau, kaip ji liežuvio galiuku laižo glajų nuo keksiuko viršaus. Ji taip
darydavo nuo mūsų pažinties pradžios, bet pastaruoju metu liovėsi.
Žvilgtelėjau į Deimeną ir apstulbau išvydusi, kad jis irgi trūkteli pečiais. Po
penktadienio vakaro neabejojau, jog jis įpratęs leisti savaitgalius linksmiau
negu aš.
— Na, kaip jau galite spėti, aš penktadienio vakarą praleidau sumautai.
Tai bent pasilinksminau — valiau Ostino vėmalus, nes namų tvarkytoja buvo
išvykusi į Las Vegasą, o mano tėvai nepasivargino grįžti namo iš tos
prakeiktos vietos, kur buvo nusibeldę.
Tačiau šeštadienį man buvo atlyginta su kaupu. Noriu pasakyti, tai buvo
jėgai Jeigu rimtai, turbūt geriausias vakaras mano gyvenime. Patikėkite,
būčiau pasikvietusi ir jus, jei tai nebūtų buvę taip netikėta. — Ji linktelėjo
patvirtindama savo žodžius ir teikėsi į mane žvilgtelėti.
— Na ir kur tu buvai? — Stengiausi kalbėti ramiai, nors prieš akis iškilo
tamsi, bauginanti vieta.
— Pritrenkiančiame klube, į jį nusivedė mano grupės mergaitės.
— Kurios grupės? — Gurkštelėjau vandens iš buteliuko.
— Šeštadienis skirtas kodependentams, — nusišypsojo Heivna. —
Susipažinau su tokia mergina, Evangelina. Ji tikrai labai kieta. Jie vadina ją
donore.
— Kas ką vadina donore? — paklausė Mailsas, dėdamas ant stalo
mobiliuką ir įsitaisydamas šalia manęs.
— Kodependentai, — atsakiau, kad nušviesčiau jam padėtį.
Heivna nusiviepė.
— Ne, ne jie, vampyrai. Donoras yra žmogus, kuris leidžia vampyrams juo
maitintis. Na, suprantate, gerti kraują ir panašiai. O mane jie vadina šunyčiu,
nes man patinka sekioti paskui juos. Aš niekam neleidžiu manimi maitintis.
Kol kas, — nusijuokė Heivna.
— Kas paskui ką sekioja? — paklausė Mailsas, imdamas mobilųjį ir
skaitinėdamas žinutes.
— Vampyrai! Jėzau, atsipeikėk. Tik norėjau pasakyti, kad toji
kodependentų donorė, toji paukštytė Evangelina... Tai jos vampyriškas
vardas, o tikrasis...
— Žmonės turi vampyriškus vardus? — nusistebėjo Mailsas ir pasidėjo
telefoną ant stalo, kad galėtų į jį žvilgčioti.
— Be abejo, — Heivna linktelėjo, pirštu pakabino glajaus nuo keksiuko ir
pasimėgaudama nulaižė.
— Ar jie renkasi tuos vardus kaip striptizo šokėjos? Pavyzdžiui, tavo
pirmojo augintinio vardas ir mamos mergautinė pavardė? Tada aš būčiau
Princesė Slavin, eikit po paraliais. — Mailsas nusišypsojo.
Heivna atsiduso stengdamasi neprarasti kantrybės.
— O, ne. Net nepanašu. Vampyrai taip neišsidirbinėja. Ir, kitaip negu
daugeliui žmonių, man net nereikia keisti vardo, nes Heivna yra tikras
vampyriškas vardas, natūralus visu šimtu procentų, be jokių priedų ar
konservantų. — Ji nusikvatojo. — Juk sakiau, kad esu Tamsos Princesė! Šiaip
ar taip, mes patekom į tikrai kietą klubą, kur nors Los Andžele jis būtų
vadinamas „Naktiurnu“ ar panašiai.
— „Noktiurnu“, — pataisė Deimenas, suspaudė buteliuką su vandeniu ir
įdėmiai pažvelgė į Heivną.
Heivna padėjo keksiuką ir pliaukštelėjo delnais.
— Vaje! Pagaliau radau nors vieną kietą žmogų prie šio stalo, — tarė ji.
 — Ar matei bent vieną kokį nemirtingą? — paklausė Deimenas, vis dar
įdėmiai žiūrėdamas į ją.
— Daugybę! Klubas buvo sausakimšas. Ten netgi yra kambarys svarbiems
asmenims. Įslinkau ten ir leidau laiką prie kraujo baro.
— Ar jie paprašė asmens pažymėjimo? — smalsavo Mailsas, spaudydamas
mobiliojo mygtukus ir mėgindamas vienu metu dalyvauti dviejuose
pokalbiuose.
— Juokitės kiek patinka, bet aš jums sakau, vakaras buvo nepaprastas.
Nors Evangelina paliko mane vieną, nes sutiko kažkokį vaikiną, susipažinau
su kita mergina, dar kietesne, beje, ji neseniai atsikraustė čia. Taigi
tikriausiai susidraugausim ir kartu linksminsimės ar panašiai.
— Tai su mumis jau baigta? — Mailsas apsimetė labai nusigandęs.
Heivna nusivaipė.
— Tik nepradėk. Neabejoju, kad praleidau šeštadienio vakarą daug
šauniau negu jūs — na, turiu galvoje ne tave, Deimenai, tu, atrodo, šį tą
nutuoki apie kietus pasilinksminimus, bet tuos abu, — tarė ji ir parodė į
Mailsą ir mane.
— Kaip rungtynės? — Alkūne kumštelėjau Mailsui, norėdama grąžinti jo
dėmesį nuo elektroninio draugo prie mūsų.
— Žinau tik tiek, kad visi buvo pernelyg įsijautę. Kažkas laimėjo, kažkas
pralaimėjo, o aš daugiausia laiko praleidau tualete ir rašinėjau žinutes
vaikinui, kuris aiškiai yra didelis užkietėjęs melagis! — Mailsas papurtė galvą
ir parodė mums telefono ekraną. — Pažiūrėkit! — Jis dūrė pirštu. — Visą
savaitgalį jo prašiau, kad atsiųstų man nuotrauką. Nesirengiu susitikti, jei
neturėsiu padoraus atvaizdo. Ir štai ką jis man atsiuntė. Kvailą internetinę
klastotę!
Dirstelėjau į telefono ekraną, bet nesupratau, ko Mailsas siunta.
— Iš kur žinai, kad čia ne jis? — paklausiau žiūrėdama į Mailsą.
Tada įsiterpė Deimenas:
— Tai mano nuotrauka.
 devintas skyrius

Kai Deimenas gyveno Niujorke, jis kurį laiką dirbo modeliu. Jo

nuotraukos buvo skelbiamos internete, taigi plūduriavo kibernetinėje erdvėje
ir bet kas panorėjęs galėjo jas atsisiųsti ir panaudoti kaip savas.
Mes visi apžiūrėjome nuotrauką ir gardžiai prisijuokėme iš tokio kvailo
sutapimo. Tačiau man nedavė ramybės viena mintis: jeigu Deimenas
neseniai atvažiavo iš Naujosios Meksikos, o ne iš Niujorko, ar nuotraukoje jis
neturėtų atrodyti šiek tiek jaunesnis? Neteko pažinti nė vieno žmogaus, kuris
atrodytų lygiai taip pat būdamas keturiolikos, na, gal penkiolikos, ir
septyniolikos. O Mailso telefono ekrane Deimenas atrodė lygiai taip kaip
dabar.
Man tai buvo visai nesuprantama.

Atėjusi į dailės pamoką, patraukiau prie spintelės su reikmenimis,

pasiėmiau ko reikia, nužingsniavau prie savo molberto ir nė nemirktelėjau
pastebėjusi, kad Deimenas įsitaisė šalia. Sunkiai atsidusau ir kruopščiai
užsisagsčiau darbo chalatą, paskui išsirinkau teptuką. Kartu paslapčiomis
žvilgčiojau į Deimeno drobę ir negalėjau atsigėrėti jo meistriškumu — jis
nuostabiai perteikė Pikaso „Moterį geltonais plaukais“.
Mūsų užduotis buvo nukopijuoti vieną iš didžiųjų meistrų — išsirinkti kurį
nors garsiųjų darbų ir pasistengti jį atkartoti. Kažkodėl man kilo mintis, kad
paprasti Van Gogo potėpiai bus gera išeitis, nesunkiai juos atkursiu ir lengvai
gausiu aukščiausią įvertinimą. Bet, pažvelgusi į savo chaotiškų, karštligiškų
brūkščiojimų rezultatą, supratau labai apsirikusi. Trauktis buvo per vėlu,
nieko nebegalėjau pakeisti. Nebežinojau, ko griebtis.
Nuo tada, kai tapau aiškiarege, man nebereikia mokytis. Man net
nebereikia skaityti. Pakanka uždėti ranką ant knygos, ir jos turinys atsiduria
mano smegenyse. Jei kalbėsime apie testus, atsakymų man irgi nebereikia
spėlioti. Pakanka perbraukti pirštais per klausimus, ir jau žinau atsakymus.
Tačiau menas yra visiškai kas kita.
Talento nesuklastosi.
Dėl to mano darbas kaip dangus ir žemė skyrėsi nuo Deimeno.
— “Žvaigždėta naktis“? — paklausė Deimenas, dirstelėjęs į mano
šlaputėlę, beviltišką, mėlynai ištepliotą drobę, o aš suglumusi susigūžiau ir
stebėjausi, kaip jis sugebėjo taip tiksliai atspėti pavadinimą iš tokios
teplionės.
Tarsi norėdama dar smarkiau save pakankinti, vėl žvilgtelėjau į jo vingrius
teptuko potėpius, atrodo, nereikalaujančius pastangų, ir nesibaigiantį
Deimeno talentų sąrašą papildžiau dar vienu punktu.
Be juokų, ir per anglų kalbos pamoką jis atsakė į visus pono Robinso
klausimus, o tai mane stulbino, nes jis turėjo tik vieną naktį perversti
daugiau negu trims šimtams „Vėtrų kalno“ puslapių. Ką jau kalbėti apie
istorijos pamokas — Deimenas nė nemirktelėjęs žėrė įvairiausius istorijos
faktus ir pasakojo apie praėjusias dienas taip, tarsi pats būtų tais laikais
gyvenęs. Be to, jis viską puikiai geba daryti abiem rankomis, ir kaire, ir
dešine. Iš pirmo žvilgsnio tai niekuo neypatinga, bet kai pamatai jį rašantį
viena ranka, o tapantį — kita, supranti, kad visos užduotys jam įkandamos.
Todėl manęs jau nestebino nežinia iš kur atsirandančios tulpės ir ant jo piršto
galo besisukantis magiškasis rašiklis.
— Kaip tikras Pablas. Nuostabu! — gėrėjosi ponia Mačado, glostydama
savo ilgą žvilgančių plaukų kasą ir žiūrėdama į drobę. Jos aura vibravo ir
nusidažė nuostabia kobalto mėlynumo spalva, jos mintys buvo
įsiaudrinusios, vertėsi kūliais ir šokinėjo iš džiaugsmo. Galvoje ji perkratė
buvusių gabių mokinių sąrašą ir suprato, kad dar niekada neturėjo tokio iš
prigimties talentingo mokinio.
— O tu, Eve? — Ponia Mačado vis dar šypsojosi, tačiau aš perskaičiau jos
mintis: Kas, po galais, čia galėtų būti?
— Na, vyliausi tai būsiant Van Gogą. Juk žinote „Žvaigždėtą naktį“? —
Susitraukiau iš gėdos, mokytojos mintys patvirtino mano nuogąstavimus.
— Gerai, garbingas mėginimas. — Ji linktelėjo stengdamasi išlikti rami ir
maloni. — Van Gogo stilius daug sudėtingesnis, negu atrodo iš pirmo
žvilgsnio. Tik nepamiršk auksinės ir geltonos! Vis dėlto tai žvaigždėta,
žvaigždėta naktis!
Žiūrėjau, kaip mokytoja nueina su didele ir švytinčia aura. Supratau, kad
jai nepatiko mano darbas, bet ji didžiavosi, jog sugebėjo to neparodyti. Tada
nemąstydama pamirkiau teptuką į geltonus dažus, nenuvaliusi mėlynų, ir
prispaudusi jį prie drobės išvydau didelę žalią dėmę.
— Kaip tau tai pavyko? — paklausiau ir papurčiau galvą apimta visiško
nusivylimo. Žvilgčiojau čia į pribloškiamai puikų Deimeno paveikslą, čia į
pribloškiamai nevykusį savo darbą, lyginau, priešinau ir jutau, kaip blėsta
pasitikėjimas savimi.
Jis nusišypsojo ir pažvelgė tiesiai man į akis.
— Kaip manai, kas mokė Pikasą? — paklausė jis.
Numečiau teptuką ant grindų. Žaliais aliejiniais dažais apsitaškiau batus,
chalatą ir net veidą. Stovėjau nekvėpuodama, kol Deimenas pasilenkė,
pakėlė teptuką ir įspraudė man į ranką.
— Kiekvienas kada nors turi pradėti, — tarė jis, jo tamsios akys liepsnojo,
pirštai norėjo apčiuopti randą ant mano veido.
Randą ant kaktos.
Tą, kurį slėpė kirpčiukai.
Apie kurį jis negalėjo žinoti.
— Net Pikasas turėjo mokytoją. — Deimenas nusišypsojo, atitraukė ranką,
nuo kurios sklido šiluma, ir ėmėsi savo paveikslo, o aš pagaliau įkvėpiau oro.
 dešimtas skyrius

Kitą rytą ruošdamasi į mokyklą padariau klaidą — paprašiau Rilės

patarimo, kokios spalvos nertinį išsirinkti.
— Ką manai? — Parodžiau mėlyną, paskui žalią.
— Vėl vilias rožinį, — pasakė ji, įlindo į drabužinę ir apsidairė, tarsi
svarstytų, ką išrinkti.
— Neturiu rožinio, — susiraukiau norėdama, kad ji pagaliau surimtėtų ir
liautųsi žaisti tą pabodusį žaidimą. — Nagi, padėk man, laikas eina.
Rilė pasikasė smakrą ir prisimerkė.
— Gal pasakytum, ar čia dangaus žydrumo ar rugiagėlės mėlynumo
spalva?
— Vadink, kaip nori. — Numečiau mėlyną nertinį ir ėmiau vilktis per galvą
žaliąjį.
— Vilkis mėlyną.
Sustojau, buvo matyti tik mano akys. Nosį, burną ir lūpas dengė nertinis.
— Rimtai. Jis dera prie tavo akių.
Pašnairavau į ją, tada nusitraukiau žaliąjį nertinį ir paklausiau jos
patarimo. Susiradau lūpų blizgį, bet dar nespėjusi juo pasitepti išgirdau Rilės
žodžius:
— Na, kas nutiko? Turiu galvoje, kad negali išsirinkti nertinio, delnai
drėksta, ėmei dažytis — kas čia vyksta?
— Aš nesidažau, — atšoviau ir išsigandau, nes pajutau, kad beveik rėkiu.
— Nesikabinėju dėl smulkmenų, bet lūpų blizgis šį tą reiškia. Tai tikrai yra
makiažo priemonė. O tu, brangioji sesute, ką tik ruošeisi juo pasitepti.
Įmečiau lūpų blizgį į stalčių ir susiradau įprastinį lūpų pieštuką.
Perbrauktos juo lūpos atrodė vaškinės ir blankios.
— Ei, ar girdi? Vis dar laukiu atsakymo!
Sučiaupiau lūpas, patraukiau prie durų ir ėmiau lipti laiptais žemyn.
— Gerai, vaidink ir toliau. Bet nemanyk, kad liausiuosi smalsavusi, —
pagrasino Rilė, vilkdamasi iš paskos.
— Kaip nori, — sumurmėjau ir įėjau į garažą.
— Taigi žinome, kad tai ne Mailsas, nes tu tikrai nesi jo skonio, ir kad tai
tikrai ne Heivna, nes ji yra ne tavo skonio, tad belieka manyti... — Sesutė
įsliuogė tiesiai pro uždarytas ir užrakintas automobilio dureles ir įsitaisė ant
priekinės sėdynės. Pasistengiau nekreipti į tai dėmesio. — Taigi įtariu, kad jis
ne iš tavo draugų būrio. Prisipažink, aš pasiduodu.
Atidariau garažo duris ir įlipau į automobilį įprastiniu būdu. Paskui įjungiau
variklį, kad negirdėčiau Rilės balso.
— Žinau, tau kas nors krito į akį, — kalbėjo ji, perrėkdama variklio
gausmą. — Atleisk už tokius žodžius, bet elgiesi lygiai taip pat kaip tada, kai
kabinai Brendoną. Prisimeni, kokia nervinga ir paranojiška tuomet buvai?
Jaudinaisi, ar ir tu jam patinki, kankinaisi, dvejojai ir taip toliau... Nagi,
pasakyk man. Kas tas nelaimingasis? Kas kita tavo auka?
Tą pat akimirką, kai išgirdau jos klausimą, mano vaizduotėje iškilo
Deimenas — toks nuostabus, toks seksualus, karštas, toks apčiuopiamas,
kad norėjau jį paliesti ir įsitikinti, jog jis tikras. Bet tik atsikrenkščiau,
išvairavau automobilį iš garažo ir atšoviau:
— Niekas. Niekas man nepatinka. Ir patikėk: daugiau tavo pagalbos
neprašysiu.
Į anglų kalbos pamoką atėjau apdujusi, suirzusi, sudrėkusiais delnais ir
apimta nerimo, visai tokia, kaip sakė Rilė. Kai išvydau Deimeną besikalbantį
su Steise, visą ilgą blogybių sąrašą papildžiau paranoja.
— Hm, atsiprašau, — tariau, nes tą vietą, kur Steisė paprastai
pastatydavo krepšį, kad užkliūčiau, buvo užėmusios ilgos gražios Deimeno
kojos.
Tačiau jis nekreipė į mane jokio dėmesio ir sėdėjo užsikvempęs ant
Steisės suolo. Stebėjau, kaip jis perbraukė ranka jai už ausies ir ištraukė
rožės žiedą.
Vieną baltą rožės žiedą.
Šviežią, tyrą, žvilgantį, rasotą, baltą rožės žiedą.
Kai Deimenas padavė Steisei gėlę, ši sukliko taip garsiai, lyg gavusi
deimantą.
— Dieve mano! Negaliu patikėtu Kaip tu tai padarei? — klykavo Steisė,
visiems kaišiodama žiedą į panosę.
Aš prikandau lūpą ir nudelbiau žvilgsnį į grindis, įjungiau ausinuką ir
atsukau garsą iki galo, kad negirdėčiau Steisės balso.
— Man reikia praeiti, — sumurmėjau. Mano akys susidūrė su Deimeno
akimis, pajutau trumpą šilumos pliūpsnį, bet paskui jo žvilgsnis tapo ledinis
ir Deimenas patraukė kojas man iš kelio.
Nurūkau prie savo suolo. Kojos nešė mane pačios, dėliojau jas vieną
paskui kitą kaip zombis, kaip robotas, kaip kažkoks bukas sustingęs daiktas,
tiesiog atliekantis užprogramuotus judesius, o pats nesugebantis nieko
mąstyti. Paskui atsisėdau ant kėdės ir lyg niekur nieko išsitraukiau
sąsiuvinius, knygas, rašiklį. Apsimečiau nepastebinti, kaip keistai elgiasi
Deimenas, kaip jis nenoromis velka kojas ponui Robinsui liepus sėsti į vietą.

— Kas per šrūdas? — drėbė Heivna, nusibraukė kirpčiukus nuo kaktos ir į

kažką įsistebeilijo. Prieš kiekvienus Naujuosius metus ji pasižadėdavo
nesikeikti, tačiau ilgai neištverdavo, nes manė, kad šrūdas skamba be galo
juokingai.
— Žinojau, kad ilgai jis su mumis nesitąsys. — Mailsas papurtė galvą ir
pažiūrėjo į Deimeną, kuris stulbino populiariuosius įgimtu žavesiu,
magiškuoju rašikliu ir kvailais šrūdiškais rožių žiedais. — Būtų per daug
gerai. Iš tiesų aš pasakiau tai jau pačią pirmą dieną. Prisimenat mano
žodžius?
— Ne, — atkirto Heivna, vis dar spoksodama į Deimeną. — Nieko
panašaus neprisimenu.
— Bet aš sakiau. — Mailsas nurijo gurkšnį vitaminizuoto vandens ir
linktelėjo. — Aš sakiau. Jūs tiesiog manęs nesiklausėte.
Žvilgtelėjau į sumuštinį ir gūžtelėjau pečiais. Visai nenorėjau įsitraukti į
ginčą „kas ką kada pasakė“, tuo labiau vengiau net žiūrėti į populiariųjų
stalą, prie kurio sėdėjo Deimenas, Steisė ir kiti. Vis dar negalėjau atsipeikėti
po anglų kalbos pamokos, kuriai įpusėjus Deimenas pasilenkė prie manęs ir
padavė raštelį.
Kad perduočiau jį Steisei.
— Perduok pats, — atsisakiau ir nė neprisiliečiau prie raštelio. Stebėjausi,
kaip vienas trikampiu sulankstytas sąsiuvinio lapas gali taip įskaudinti.
— Nagi, imk, — paragino jis, spriegtelėjo raštelį, ir šis nusileido man ant
pirštų. — Pažadu, tavęs nenutvers.
— Man nerūpi, ar nutvers. — Pašnairavau į jį.
— Tai kas tada tau rūpi? — neatlyžo jis, verdamas mane tamsiomis
akimis.
Svarbiausia, nenoriu jo paliesti! Nenoriu žinoti, kas jame parašyta! O tą
akimirksnį, kai paliesiu raštelį, žodžiai išryškės mano galvoje — visa ta
seksuali, trykštanti žavesiu, kupina flirto, perdėm atvira žinutė. Nors
ganėtinai bjauriai jaučiausi girdėdama Steisės mintis apie Deimeną, dar
galėjau apsimesti, kad tai tik iliuzija, jos skurdžios vaizduotės vaisius. Tačiau
jei paliesiu raštelį ir sužinosiu tiesą, to nebeištversiu...
— Perduok jį pats, — pagaliau pareiškiau stumdama raštelį pieštuko galu,
kol šis nuo suolo krašto nukrito ant žemės. Deimenas nusijuokė ir pasilenkė
jo paimti, o mano širdis ėmė spurdėti prieš mano valią.
Nekenčiau to palengvėjimo, kuris užplūdo mane, kai Deimenas įsidėjo
raštelį į kišenę, užuot perdavęs jį Steisei.
— Ei, Žemė kviečia Evę!
Pakračiau galvą ir dėbtelėjau į Mailsą.
— Aš klausiau, kas nutiko? Nerodysiu pirštu, bet tu esi paskutinė, šiandien
su juo bendravusi...
Pažvelgiau į Mailsą, bet nesumečiau, ką atsakyti. Prisiminiau vakarykštę
dailės pamoką, reikšmingą Deimeno žvilgsnį, mano odą sušildžiusį jo
prisilietimą, kuris įtikino, kad mus sieja kažkas bendra — netgi magiška.
Paskui prisiminiau penktadienį su juo restorane matytą merginą, išpuikusią
raudonplaukę gražuolę, kurią pasistengiau pamiršti. Pasijutau kaip kvaiša,
nes buvau tokia naivi, kad tikėjausi, jog galiu jam patikti. Tačiau iš tiesų jis
tik Deimenas. Žaidėjas. Jis įpratęs taip elgtis.
Permetusi žvilgsniu stalus, spėjau pamatyti, kaip Deimenas traukia baltas
rožes iš už Steisės ausies, iš rankovės, iškirptės ir rankinės, — susidarė visa
puokštė. Kietai sučiaupiau lūpas ir nusukau akis, bijodama minčių, kurios
netrukus užplūs.
— Aš nieko nepadariau, — galiausiai atsakiau, taip apstulbinta
permainingo Deimeno elgesio kaip ir Mailsas su Heivna, tik vis dar
negalėdama patikėti.
Girdėjau Mailso mintis. Jis svarstė, ar aš sakau tiesą. Paskui atsiduso ir
pareiškė:
— Ar tu jautiesi tokia pat prislėgta ir apgauta kaip aš? Ar tavo širdis srūva
krauju taip pat kaip manoji?
Pažiūrėjau į jį ir panorau išsipasakoti, iškloti jam viską apie tą bjaurią
jausmų maišalynę. Apie tai, kad vakar dar buvau įsitikinusi, kad tarp
mudviejų su Deimenu užsimezgė šis tas svarbaus, o šiandien atsipeikėjau ir
štai ką pamačiau. Tačiau tik papurčiau galvą, susirinkau daiktus ir patraukiau
į klasę dar gerokai prieš nuskambant skambučiui.
 Per visą penktą, prancūzų kalbos, pamoką sukau galvą, kaip dingti iš
dailės pamokos. Iš tikrųjų. Nors dariau tą, ką reikėjo, — krutinau lūpas
tardama prancūziškus žodžius, — buvau apsėsta minčių, kaip suvaidinti pilvo
skausmą, pykinimą, karščiavimą, galvos svaigulį, gripą ar dar ką nors. Būtų
tikę bet kas.
Ir ne vien tik dėl Deimeno. Tiesa ta, kad pati neturėjau supratimo, kodėl
apskritai pasirinkau dailę. Neturėjau meninių gabumų, mano paveikslas buvo
niekam tikęs, ir aš iš viso nesiruošiau tapti dailininke. Be to, maniau, jei prie
visos tos makalynės dar pridėsiu Deimeną, galiu ne tik rimtai susigadinti
pažymių vidurkį, bet ir labai nejaukiai praleisti penkiasdešimt septynias
minutes.
Vis dėlto nuėjau į dailės pamoką. Pirmiausia dėl to, kad esu pareiginga.
Taip susikaupusi rinkausi tapybos priemones ir vilkausi darbo chalatą, kad iš
pradžių net nepastebėjau, jog Deimeno nėra. Laikas bėgo, o jis vis nesirodė,
taigi čiupau dažus ir patraukiau prie molberto.
Ir ką gi ten radau? Tą kvailą trikampį raštelį, užkištą už molberto krašto.
Įsispoksojau į jį. Taip susitelkiau, kad aplink pasidarė tamsu ir nieko kito
nebemačiau. Visa klasė susitraukė iki vieno konkretaus objekto. Visą mano
pasaulį sudarė trikampiu sulankstytas laiškelis, gulintis ant plono medinio
rėmo. Ant laiškelio buvo užrašyta: Steisei. Ir nors neįsivaizdavau, kaip tas
popiergalis čia atsidūrė, nes greitai apžvelgusi klasę įsitikinau, kad Deimeno
nėra, vis dėlto nenorėjau jo paimti, atsisakiau dalyvauti šitame
iškrypėliškame žaidimėlyje.
Griebiau teptuką ir iš visų jėgų sviedžiau į raštelį. Žiūrėjau, kaip jis kyla į
orą, paskui nusklendžia ant grindų. Supratau, kad elgiuosi vaikiškai, kvailai;
negana to, pro šalį ėjo ponia Mačado ir pakėlė raštelį nuo žemės.
— Rodos, šį tą pametei! — melodingai tarė mokytoja. Ji šypsojosi ir laukė
paaiškinimo — nesuprato, kad taip pasielgiau tyčia.
— Tai ne man, — sumurmėjau perstatinėdama piešimo reikmenis.
Tikėjausi, ji pati nuneš laiškelį Steisei arba, dar geriau, išmes.
— Ar yra dar viena Evė, kurios aš nepažįstu? — nusišypsojo mokytoja.
Ką?
Paėmiau raštelį, kuriuo ji mosavo man prieš nosį. Ant jo tvirta Deimeno
ranka buvo aiškiai užrašyta: Evei. Nenutuokiau, kaip tai nutiko, jokio logiško
paaiškinimo. Juk žinojau, ką mačiau.
Drebančiais pirštais atlenkiau visus tris raštelio kampus ir išlyginau
popierių. Aiktelėjau išvydusi kruopštų piešinį — nuostabios raudonos tulpės
eskizą.
 vienuoliktas skyrius

Helovino vakarėlis vyks jau po kelių dienų, o aš vis dar tobulinu savo
kostiumą — ieškau originalių aksesuarų. Heivna bus vampyre (kaipgi kitaip),
Mailsas — piratas. Iš pradžių jis buvo sumanęs apsirengti kaip Madona tais
metais, kai pasirodydavo scenoje su prikimšta kūgio formos liemenėle, bet
man pavyko jį atkalbėti. Kuo būsiu pati, nutylėjau tik dėl to, kad mano
sumanymas pasirodė esąs per daug ambicingas ir aš greit juo nusivyliau.
Tiesą sakant, nustebau, kad Sabina užsidegė rengti vakarėlį. Viena vertus,
man neatrodė, kad ją domintų tokie dalykai, antra vertus, maniau, jog bus
labai gerai, jei abi sugebėsime prisikviesti bent po penkis svečius. Tačiau
Sabina pasirodė esanti daug populiaresnė, negu tikėjausi: jos svečių sąrašas
greitai išsidriekė iki dviejų su puse stulpelių, o manasis buvo apgailėtinai
trumpas — įtraukiau tik du savo draugus ir galimas jų antrąsias puses.
Taigi Sabina nusamdė maisto ir gėrimų tiekėją, Mailsą paskyriau
atsakingą už garsą ir vaizdą (tai reiškė, kad jis atsineš muzikos ir išnuomos
kelis siaubo filmus), o Heivnos paprašiau nupirkti keksiukų. Mudviem su Rile
liko dekoracijos. Sabina įteikė man katalogą, kreditinę kortelę ir prisakė
netaupyti. Taigi per paskutines dvi popietes Toskanos stiliaus Sabinos namą
mes pavertėme vaiduokliška, baisia požemių gyventojų pilimi. Buvo labai
smagu, prisiminiau, kaip puošdavome senuosius namus Velykoms, Padėkos
dienai ir Kalėdoms. Ką jau kalbėti apie tai, kad buvome taip užsiėmusios ir
susikaupusios, jog neturėjome kada traukti viena kitos per dantį.
— Turėtum persirengti undine, — pasiūlė Rilė. — Arba viena iš Orindžo
apygardos realybės šou dalyvių.
— Viešpatėliau, tik nesakyk, kad vis dar žiūri tą šlamštą, — atkirtau,
pavojingai svyruodama ant priešpaskutinio kopėčių skersinio — norėjau
pakabinti dar vieną dirbtinį voratinklį.
— Nekaltink manęs, vaizdajuosčių leistuvas yra tikrai geras daiktas. —
Rilė gūžtelėjo pečiais.
— Tu turi leistuvą? — atsigręžiau, nes troškau kuo daugiau sužinoti apie
pomirtinį gyvenimą, o Rilė labai šykštėjo smulkmenų.
Tačiau ji tik nusijuokė.
— Negaliu atsistebėti, tu tokia lengvatikė — tiki visu tuo! — Rilė papurtė
galvą ir pakėlė akis į dangų, paskui įkišo ranką į kartoninę dėžę ir ištraukė
įvairiaspalvių lempučių girliandą. — Gal pasikeiskime? — pasiūlė ji,
išnarpliojusi laidą. — Turiu galvoje, argi nejuokinga, kad tu kaip ožka laipioji
aukštyn žemyn tomis kopėčiomis, nors aš galėčiau priskristi ir pakabinti
puošmenas.
Pakračiau galvą ir pašnairavau į Rilę. Žinoma, taip būtų buvę lengviau, bet
norėjau bent apsimesti, kad mano gyvenimas panašus į normalų.
— Tai kas tu būsi?
— Atstok, — atkirtau, pritvirtinau voratinklį kambario kampe ir nulipau
nuo kopėčių pasižiūrėti, ar gerai atrodo. — Jeigu tu gali turėti paslapčių, tai
galiu ir aš.
 — Taip nesąžininga. — Rilė sukryžiavo rankas ant krūtinės ir nutaisė
rūgščią miną, kuri visada paveikdavo tėtį, bet nepalenkdavo mamos.
— Nesiraukyk, pamatysi per vakarėlį, — pasakiau jai, paėmiau tamsoje
šviečiantį skeletą ir atnarpliojau jo galūnes.
— Nori pasakyti, kad aš irgi pakviesta? — paklausė ji. Rilės balsas buvo
spigus, akys išsiplėtė iš džiaugsmo.
— Tarsi galėčiau tau uždrausti. — Nusijuokiau ir pritvirtinau skeletą netoli
lauko durų, kad jis pasveikintų pasirodžiusius svečius.
— Ar tavo vaikinas irgi ateis?
Nusiviepiau ir atsidusau.
— Juk žinai, kad neturiu jokio vaikino, — pareiškiau, nes šis žaidimas jau
buvo man nusibodęs.
— Nagi, nelaikyk manęs kvaiša. — Rilė susiraukė. — Nemanyk, jog
pamiršau mūsų didįjį ginčą dėl nertinio spalvos. Be to, nebetveriu savame
kailyje, kaip noriu su juo susipažinti, tikriau sakant, pamatyti jį, nes tu
negalėsi manęs jam pristatyti. O gerai pagalvojus tai yra labai nemandagu.
Jei jis negali manęs matyti, dar nereiškia...
— Dieve, jis nepakviestas, ar aišku? — surikau ir per vėlai supratau
patekusi į jos spąstus.
— Cha! — Rilė stebeilijo į mane išpūtusi akis, pakėlusi antakius ir
džiaugsmingai išsišiepusi. — Aš žinojau! — Ji kvatojosi, kratė lempučių
girliandą ir šokinėjo iš džiaugsmo, greitai sukdamasi aplink ir rodydama į
mane pirštu. — Aš žinojau, žinojau, žinojau! — kartojo mosuodama
kumščiais. — Cha! Aš žinojau!
Užsimerkiau ir atsidusau, bariau save, kad pakliuvau į tokius paprastus
spąstus.
— Tu nieko nežinai. — Dėbtelėjau į Rilę ir papurčiau galvą. — Jis niekada
nebuvo mano vaikinas, supranti? Jis tik naujas vaikinas mokykloje. Iš
pradžių man pasirodė gana mielas, bet paskui, kai supratau, kad jis yra
tikras apsimetėlis... Na, trumpai tariant, su juo baigta. Dabar jis man
nebeatrodo patrauklus. Iš tikrųjų, tai truko labai trumpai, ir vien todėl, kad
nepažinojau jokio geresnio. Ir ne aš viena pakliuvau į jo pinkles — Mailsas ir
Heivna vos nesusipešė dėl jo. Taigi liaukis mosavusi ore kumščiais ir
šokinėjusi, verčiau imkis darbo, gerai?
Išrėžusi kalbą supratau, kad gyniausi per daug karštai ir niekas manimi
nepatikėtų. Tačiau žodžių atgal neatsiimsi, todėl pasistengiau tiesiog
nekreipti dėmesio į Rilę, kuri pleveno po kambarį ir niūniavo:
— Taip! Aš puikiai, puikiai žinojau!

Helovino vakarą namai atrodė nuostabiai. Mudvi su Rile prikabinome

voratinklių ant visų langų ir kambarių kampuose, į kiekvieną jų patupdėme
po didžiulę juodąją našlę. Ant lubų prikabinėjome juodų guminių
šikšnosparnių, visur pridėliojome kruvinų atkirstų (netikrų) kūno dalių, prie
varno, kurio akys degė ir vartėsi jam kalbant: „Tu pasigailėsi! Kar kar! Tu
pasigailėsi!“, pastatėme krištolinį rutulį. Aprengėme zombius „kruvinais“
skarmalais ir prikaišiojome jų netikėčiausiose vietose, pastatėme
garuojančius katilus su raganų gėrimu (iš tikrųjų tai buvo sausas ledas ir
vanduo) prieškambaryje ir išdėliojome skeletus, mumijas, juodus katinus,
žiurkes (nors ir dirbtinės, jos atrodė šiurpiai), chimeras, karstus, juodas
žvakes, kaukoles visur, kur tik buvo įmanoma. Netgi išpuošėme užpakalinį
kiemą drožinėtais moliūgais su degančiomis žvakutėmis viduje, primėtėme į
baseiną šviečiančių rutulių ir prikabinėjome blyksinčių lempučių girliandų.
Paskutinis gražiausias dalykėlis — žmogaus ūgio giltinė — stovėjo pievelėje
priešais namą.
— Kaip aš atrodau? — paklausė Rilė, dirsčiodama į savo ryškiai raudona
palaidinuke aptemptą krūtinę ir raudonus plaukus. Sesutė mosikavo
žaižaruojančia, blizgančia žalia undinės uodega.
— Atrodai kaip tavo mėgstamiausias Disnėjaus personažas, — atsakiau ir
pudravausi veidą tol, kol jis tapo blyškus kaip numirėlio. Mintyse svarsčiau,
kaip nusikratyti Rile, kad galėčiau apsivilkti kostiumą ir ją nustebinti.
— Suprantu tai kaip komplimentą, — nusišypsojo Rilė.
— Taip ir yra. — Sušukavau plaukus atgal ir kruopščiai prisegiau
segtukais, kad neišlįstų iš po aukšto, didelio šviesių plaukų bokšto, kurį
ruošiausi užsivožti.
— Taigi, kas tu būsi? — Rilė pažvelgė į mane. — Gal pagaliau pasakysi,
nes nežinomybė mane žudo! — Kvatodamasi ji susiėmė už pilvo, lingavo
pirmyn atgal ir vos nenusirito nuo lovos. Rilė mėgo minėti mirtį. Manė, tai
baisiai juokinga. O aš dėl to pasijusdavau nejaukiai.
Nuleidusi sąmojį negirdomis, atsigręžiau į ją ir paprašiau:
— Padaryk man paslaugą. Nusėlink žemyn į prieškambarį ir pažiūrėk, kaip
apsirengusi Sabina. Noriu žinoti, ar ji užsidėjusi tą didelę guminę nosį su
plaukuota karpa ant galo. Aš jai sakiau, kad raganos kostiumas puikus, bet
nosies reikėtų atsisakyti. Vaikinai tokių juokų nesupranta.
— Ji turi vaikiną? — nustebo Rilė.
— Neturės, jeigu bus su tokia nosimi, — paaiškinau žiūrėdama, kaip
sesutė nučiuožia nuo lovos ir eina per kambarį, vilkdama undinės uodegą. —
Tiktai nekelk triukšmo ir neišgąsdink Sabinos, gerai? — pridūriau ir
susigūžiau, kai Rilė perėjo kiaurai mano kambario duris, nepasivarginusi jų
atsidaryti. Nors mačiau šį vaizdą milijonus kartų, niekaip negalėjau prie jo
priprasti.
Įėjau į drabužinę, susiradau krepšį, kurį buvau paslėpusi jos gilumoje, ir
atitraukiau užtrauktuką. Išsiėmiau nuostabią ilgą juodą suknelę su gilia
kvadratine iškirpte, permatomomis pusilgėmis rankovėmis ir ypač
aptempiančiu korsažu. Suknelės sijonas iš blizgančios medžiagos krito
plačiomis klostėmis. Tokį drabužį vilkėjo Marija Antuanetė per kaukių balių
(na, bent taip filme buvo aprengta Kirsten Danst). Su vargu užtraukiau
užtrauktuką suknelės nugaroje ir užsidėjau ant galvos aukštą šviesių
platininių plaukų peruką (nors pati esu blondinė, savo plaukų taip sušukuoti
negalėjau), raudonai pasidažiau lūpas, prisidengiau akis juoda karnavaline
kauke ir įsivėriau ilgus žibančius auskarus su netikrais deimantais. Pabaigusi
rengtis atsistojau priešais veidrodį, apsisukau, pasikraipiau ir nusišypsojau
žiūrėdama, kaip plaikstosi juodas blizgantis suknelės sijonas. Apsidžiaugiau,
kad kostiumas toks gražus.
Po akimirkos grįžo Rilė, papurtė galvą ir prapliupo:
— Viskas aišku — pagaliau! Turiu galvoje, pirmiausia Sabina užsidėjo nosį,
paskui ją nusiėmė, paskui vėl užsidėjo ir pažvelgė į save veidrodyje iš šono
tik tam, kad vėl nusiimtų nosį. Prisiekiu, turėjau sukaupti visą valią, kad
negriebčiau tos nosies ir neištrenkčiau jos pro langą.
Man užgniaužė kvapą — vyliausi, kad nieko panašaus ji neiškrėtė, nors
Rilė visada būdavo nenuspėjama.
Ji klestelėjo ant kėdės prie stalo ir ėmė ant jos suktis, laikydama
blizgančią žalią undinės uodegą.
— Nurimk, — pasakė ji. — Prieš dingdama iš ten, mačiau, kad ji nuėjo į
vonią, prie kriauklės. Tada kažkoks vaikinas paskambino norėdamas sužinoti
adresą, ir Sabina ėmė kloti jam, kaip gražiai tu išpuošei namus, tiesiog
sunku patikėti, kad tą padarei viena, na ir taip toliau. — Ji palingavo galvą ir
vyptelėjo. — Tau tikrai šitai patinka, ar ne? Vienai prisiimti nuopelnus už
sunkų mūsų darbą. — Rilė liovėsi suktis ir nužvelgė mane ilgu, vertinančiu
žvilgsniu. — Taigi, Marija Antuanetė, — pareiškė ji, tyrinėdama mano
kostiumą. — Niekada nebūčiau pagalvojusi, kad užsimanysi apžioti tokį didelį
kąsnį.
Užverčiau akis.
— Tavo žiniai, niekas nė negalvojo apie didelį kąsnį. Tave pasiekė pikti
bulvarinių laikraščių paistalai, tokiais neverta tikėti, — pasakiau jai,
nepajėgdama atplėšti žvilgsnio nuo veidrodžio. Padailinau makiažą ir
pasitvarkiau peruką, kad laikytųsi taip, kaip turi būti. Bet kai pagavau Rilės
atspindį veidrodyje, kažkas jos žvilgsnyje privertė mane atsigręžti. — Kas
tau yra?
Rilė užmerkė akis ir sunkiai atsiduso. Paskui pakratė galvą, prikando lūpą
ir tarė:
— Viešpatėliau, tik pažvelk į mus. Tu vaidini tragiško likimo paauglę
karalienę, o aš darau viską, kad tik būčiau paauglė.
Norėjau ją apkabinti, bet rankos užčiuopė vien tuštumą. Buvau taip
įpratusi matyti ją sukiojantis aplink, jog kartais pamiršdavau, kad iš tiesų jos
čia nėra, kad ji nebepriklauso šiam pasauliui, kad ji niekada neužaugs ir
nesulauks trylikos. Vėl prisiminiau, kokia kaltė mane slegia, ir mano nuotaika
visiškai sugedo.
— Rile, aš...
Tačiau sesutė tik numojo ranka ir apsijuosę undinės uodega.
— Neimk į galvą. — Ji nusišypsojo ir nuplazdeno nuo kėdės. — Laikas
pasitikti svečius!

Heivna atėjo su Evangelina, savo drauge donore, kuri, dideliam mano

nustebimui, irgi buvo persirengusi vampyre. Mailsas atsivedė Eriką, vaikiną,
su kuriuo kartu lankė vaidybos pamokas. Šis su juoda satinine Zoro kauke ir
apsiaustu atrodė ganėtinai šaunus.
— Galva neišneša, kodėl nepakvietei Deimeno, — piktinosi Heivna, vos
pasisveikinusi. Ji siuto ant manęs visą savaitę, vos tik sužinojo, kad Deimeno
nėra svečių sąraše.
Dėbtelėjau į ją ir atsidusau. Nenorėjau įrodinėti akivaizdžios tiesos, dar
sykį kartoti, kad Deimenas mus išdūrė, kad jis nuolat sukiojasi prie Steisės ir
jos draugelių ne tik per priešpiečius, bet ir klasėje. Traukia rožių pumpurus iš
įvairiausių vietų ir dovanoja Steisei, o jo paveikslas — „Moteris geltonais
plaukais“ vis labiau panašėja į tos merginos atvaizdą.
 Nejaugi reikėjo atsiprašyti, kad aš, vis dar prisimindama raudonas tulpes,
paslaptingą raštelį ir daug sakančius žvilgsnius, kuriais mes apsikeitėme,
nenoriu nė minėti, jog jis nekalbėjo su manimi beveik dvi savaites.
— Šiaip ar taip, jis nebūtų atėjęs, — galiausiai tariau tikėdamasi, kad
Heivna nepastebės, kaip mano balsas lūžinėja iš nuoskaudos. — Esu tikra, jis
leidžia laiką kur nors su Steise ar su raudonplauke, ar... — Papurčiau galvą,
nebenorėdama vardyti toliau.
— Palauk — raudonplauke? Yra dar ir raudonplaukė? — Heivna pašnairavo
į mane.
Gūžtelėjau pečiais. Iš tiesų nenutuokiau, su kuo jis. Tačiau žinojau, jog
tikrai ne su manimi.
— Turėtum jį pamatyti. — Heivna atsigręžė į Evangeliną. — Jis nuostabus.
Kerintis kaip filmų žvaigždė, seksualus kaip roko dainininkas, jis net moka
magiškų triukų. — Heivna atsiduso.
Evangelina kilstelėjo antakius.
— Skamba taip, tarsi jis būtų iliuzija. Tokių tobulybių nebūna.
— Deimenas tobulas. Gaila, kad negali įsitikinti savo akimis. — Heivna vėl
pašnairavo į mane ir pasičiupinėjo aukštą aksominę savo drabužio
apykaklę. — Bet jei kartais jį pamatytum, nepamiršk, kad jis mano.
Pasirinkau jį, kai mudvi dar nebuvom pažįstamos.
Pažvelgiau į Evangeliną, išvydau jos tamsią, neperregimą aurą, atkreipiau
dėmesį į tinklines kojines, trumpučius juodus berniukiškus šortus,
permatomus marškinėlius ir supratau, kad ji nė nemano paisyti Heivnos
perspėjimo.
— Žinai, galėčiau tau paskolinti porą ilčių ir netikro kraujo kaklui pasitepti,
tada tu irgi būtum vampyre, — pasiūlė Heivna, žiūrėdama į mane. Jos mintys
pynėsi, nes ji niekaip negalėjo apsispręsti — norėjo būti mano draugė, bet
kartu laikė mane varžove.
Tylomis atsisakiau ir palydėjau jas į kitą kambarį, tikėdamasi, kad Heivna
susiras kitą auką ir greitai pamirš Deimeną.
Sabina kalbėjosi su savo draugais, Heivna ir Evangelina pylėsi gėrimų,
Mailsas su Eriku šoko, o Rilė žaidė su Eriko rimbo galu, siūbavo jį aukštyn ir
žemyn, į kairę ir į dešinę, paskui apsidairė aplink, ar niekas nemato. Kai jau
rengiausi parodyti jai ženklą, kad liautųsi, jeigu nori dalyvauti vakarėlyje,
nuskambėjo skambutis ir mes lenktyniaudamos nuskubėjome prie durų.
Jau norėjau gerai vožtelėti Rilei, bet kai atvėriau duris, mano pyktis
išgaravo — už jų stovėjo Deimenas. Vienoje rankoje jis laikė gėles, kitoje —
skrybėlę su auksiniais apvadais, jo plaukai ant sprando buvo suimti į arklio
uodegą, vietoj įprastų juodų drabužių jis vilkėjo puošnius baltus marškinius,
švarką su auksinėmis sagomis ir mūvėjo kelnes, kurias galėjai pavadinti
bridžiais, avėjo aptempiančius blauzdas smailianosius juodus batus. Vos tik
pagalvojau, kaip Mailsas ims pavydėti tokio kostiumo, supratau, kuo
persirengęs Deimenas, ir mano širdis ėmė smarkiai plakti.
— Grafas Fersenas, — sunkiai išlemenau.
— Marija. — Jis nusišypsojo ir galantiškai nusilenkė.
— Bet... tai buvo paslaptis, be to, tavęs nekviečiau, — sušnibždėjau
žvelgdama jam per petį ir akimis ieškodama Steisės, raudonplaukės ar kurios
kitos. Negalėjau patikėti, kad jis atėjo čia dėl manęs.
 Tačiau Deimenas maloniai nusišypsojo ir įteikė man gėles.
— Vadinasi, tai tiesiog laimingas sutapimas.
Sunkiai nurijau seilę, apsisukau ant kulno ir nusivedžiau jį į vidų, pro
darbo kambarį ir valgomąjį, į pilies mene paverstą svetainę. Mano skruostai
degė, o širdis taip daužėsi, kad, atrodė, iššoks iš krūtinės. Mąsčiau, kaip
galėjo nutikti, kad Deimenas pasirodė vakarėlyje apsivilkęs kaip mano antroji
pusė, ieškojau kokio nors logiško paaiškinimo.
— O Dieve, atėjo Deimenas! — sukliko Heivna, mosuodama rankomis, ir
jos veidas nušvito — kiek gali nušvisti storai nupudruotas ir aptaškytas
krauju vampyro veidas iššieptomis iltimis. Tačiau tą akimirką, kai Heivna
pamatė jo kostiumą ir suprato, kad Deimenas atėjo apsivilkęs kaip grafas
Akselis Fersenas, garsusis Marijos Antuanetės meilužis, jos veidas pajuodo ir
ji įsmeigė į mane kaltinamą žvilgsnį.
— Ir kada gi judu viską suorganizavot? — paklausė ji, artėdama prie
mūsų. Heivna stengėsi, kad jos balsas skambėtų ramiai ir neišduotų
jausmų, — labiau dėl Deimeno negu dėl manęs.
— Mes nieko neorganizavom, — atsakiau vildamasi, kad Heivna manimi
patikės, nors vilčių buvo nedaug. Turiu omenyje, tai buvo toks keistas
sutapimas, jog net ėmiau abejoti, ar nebūsiu kam prasitarusi, nors to tikrai
nepadariau.
— Grynas atsitiktinumas, — tarė Deimenas, apkabindamas mane per
liemenį. Nors tai truko labai neilgai, mano kūnas ėmė dilgčioti.
— Tikriausiai tu Deimenas, — pareiškė Evangelina, prislinko artyn ir ėmė
pirštais grabinėti jo marškinių nėrinius. — Buvau įsitikinusi, kad Heivna
persistengė apibūdindama tave, bet, pasirodo, nemelavo! — Ji
nusikvatojo. — Ką vaidini?
— Grafą Ferseną, — įsikišo Heivna. Ji kalbėjo šiurkščiu, lūžinėjančiu balsu,
nenuleisdama nuo manęs įpykusių akių.
— Koks skirtumas, — gūžtelėjo pečiais Evangelina, stvėrė Deimeno
skrybėlę ir užsivožė ant galvos. Paskui gundomai jam nusišypsojo, čiupo už
rankos ir nusitempė.
Vos tik jie nuėjo, Heivna atsigręžė į mane ir rėžė:
— Netikiu tavim!
Jos veidą perkreipė pyktis, kumščiai buvo sugniaužti, bet kur kas
baisesnės man pasirodė jos galvoje šėlstančios mintys.
— Tu žinojai, kaip jis man patinka. Aš tau išsipasakojau, aš pasitikėjau
tavimi!
— Heivna, prisiekiu, tai nebuvo suplanuota. Paprasčiausias keistas
sutapimas. Net nenutuokiu, ką jis čia veikia, juk pati žinai, kad aš jo
nekviečiau, — aiškinausi norėdama ją įtikinti, nors žinojau, kad tai
beprasmiška, kad nuomonės ji nepakeis. — Nežinau, ar pastebėjai, bet tavo
geriausia draugė Evangelina, galima sakyti, kariasi jam ant kaklo.
Heivna pasižiūrėjo ton pusėn, paskui vėl atkreipė žvilgsnį į mane,
gūžtelėjo pečiais ir pasakė:
— Ji taip elgiasi su kiekvienu, ji nekelia grėsmės. O štai tu — kas kita.
Giliai atsidusau stengdamasi susitvardyti ir neprapliupti juoku, nes Rilė,
stovinti šalia Heivnos, mėgdžiojo kiekvieną jos žodį, atkartojo kiekvieną
judesį, šaipėsi iš jos ir tai atrodė juokinga, bet ne itin gražu.
 — Klausyk, — pagaliau tariau, — jis man nepatinkal Kaip tave įtikinti?
Pasakyk, ką man daryti!
Heivna papurtė galvą ir nusuko akis, jos pečiai nukaro, o mintys pajuodo,
nes ji vėl ėmė pykti ant savęs.
— Nereikia. — Ji atsiduso ir tankiai sumirksėjo tramdydama ašaras. —
Nesakyk nė žodžio. Jei Deimenui patinki tu, tai aš nieko negaliu padaryti.
Noriu pasakyti, ne tavo kaltė, kad esi žavi ir patraukli ir vaikinai visada
renkasi tave, o ne mane. Ypač jei pamato be gobtuvo. — Ji mėgino
nusijuokti, bet išspaudė tik gailų vypsnį.
— Tu darai iš musės dramblį, — pasakiau norėdama įtikinti ją ir kartu
save pačią. — Mudu su Deimenu sieja vien tai, kad mėgstame panašius
filmus ir kostiumus. Vien tai, prisiekiu. — Nusišypsojau vildamasi, kad
kalbėjau įtikinamiau, negu man atrodo.
Heivna per kambarį pažvelgė į Evangeliną. Ši laikė iškėlusi Zoro rimbą ir
rodė, kaip tinkamai juo naudotis. Heivna atsigręžė į mane ir paprašė:
— Padaryk man paslaugą.
Aš linktelėjau, pasirengusi padaryti viską, kad tik tas nesusipratimas būtų
išsklaidytas.
— Liaukis melavusi. Tik susimauni, ir viskas.
Kai Heivna nuspūdino šalin, pažvelgiau į Rilę — ji šokinėjo aukštyn žemyn
ir šūkavo:
— O Dieve, tai geriausias tavo surengtas vakarėlis! Drama! Intriga!
Pavydas! Vos ne kačių niautynės! Esu tokia laiminga, kad viską mačiau!
Jau buvau benorinti ją nutildyti, bet staiga prisiminiau esanti vienintelė,
kuri gali ją girdėti, ir pagalvojau, kaip keistai iš šono atrodys mano elgesys.
Kai vėl nuskambėjo durų skambutis, Rilė, nors ir su pliaukšinčia iš paskos
undinės uodega, suskubo prie durų pirmoji.
— O Dieve... — pratarė prieangyje stovinti moteris, žiūrėdama tai į Rilę,
tai į mane.
— Kuo galėčiau padėti? — paklausiau, nes pastebėjau, kad ji
neapsirengusi Helovinui, nebent kostiumu būtum laikęs kasdienius
Kalifornijoje dėvimus drabužius.
Moteris pažvelgė į mane rudomis akimis ir tarė:
— Atsiprašau, kad vėluoju, didžiulės spūstys — na, pati žinai. — Ji
linktelėjo Rilei, tarsi iš tikrųjų galėtų ją matyti.
— Ar jūs Sabinos draugė? — paklausiau ir pamaniau, kad ji vis žvilgčioja į
tą vietą, kur stovi Rilė, galbūt dėl nervinio tiko. Nors mačiau gražią rožinę
moters aurą, perskaityti jos minčių kažkodėl negalėjau.
— Aš esu Ava. Sabina mane pasamdė.
— Ar jūs viena iš maisto tiekėjų? — paklausiau ir nusistebėjau, kodėl
moteris vilki juodą palaidinukę be petnešėlių, mūvi siaurus džinsus ir avi
balerinos bateliais, užuot vilkėjusi baltus marškinėlius ir juodas kelnes kaip
kiti patarnautojai.
Tačiau Ava tik nusijuokė ir pamojavo Rilei. Ši slėpėsi už mano suknelės
klosčių — taip ji darydavo susidrovėjusi, kai mama dar buvo gyva.
— Aš esu aiškiaregė, — paaiškino moteris, nusibraukė ilgus kaštoninius
plaukus nuo veido ir atsitūpė prie Rilės. — Matau, tu turi mažą draugę.
 dvyliktas skyrius

Matyt, aiškiaregė Ava turėjo būti staigmena vakarėlio svečiams. Tačiau

patikėkite, labiausiai nustebau aš. Kaip galėjau to nenuspėti? Negi buvau
taip užsisklendusi savame pasaulyje, kad pamiršau įkišti nosį į Sabinos
gyvenimą?
Nemaniau, kad galėčiau atsikratyti Avos, nors tokia pagunda man ir kilo.
Kol kvošėjausi nuo patirto šoko, kad moteris pamatė Rilę, pasirodė Sabina ir
pakvietė ją į vidų.
— Pagaliau atvažiavai. Matau, kad jau susipažinai su mano dukterėčia, —
pasakė Sabina, vesdamasi Avą į kambarį, kur jai buvo paruoštas staliukas.
Sukinėjausi aplink, nes baiminausi, kad Ava Aiškiaregė neužsimintų
Sabinai apie mano mirusią sesutę. Tačiau Sabina paprašė manęs atnešti Avai
gėrimo. Kai grįžau, ji jau buvo užsiėmusi kortomis.
— Turi užsirašyti į eilę, kol neatsirado per daug norinčiųjų, — pasakė
Sabina, pečiu atsirėmusi į Frankenšteiną, kuris, su šlykščia kauke ar be jos,
buvo ne tas mielas vaikinas, dirbantis viename pastate su Sabina. Jis taip
pat nebuvo toks solidus, lydimas sėkmės bankininkas, kokiu apsimetė esąs.
Iš tiesų jis vis dar gyveno su motina.
Tačiau nenorėjau jai viso to iškloti, kad nesugadinčiau nuotaikos, todėl tik
papurčiau galvą ir atsakiau:
— Galbūt vėliau.

Buvo malonu matyti, kad Sabina džiaugiasi vakarėliu, gera žinoti, kad ji
turi tiek daug draugų ir, kaip supratau, yra pasirengusi vėl užmegzti romaną.
Nors buvo smagu stebėti, kaip Rilė šoka su nieko neįtariančiais žmonėmis ir
klausosi pokalbių, kurių neturėtų girdėti, pajutau, kad man reikia atsikvėpti
nuo padrikų minčių, vibruojančių aurų, sūkuriuojančios energijos, o
labiausiai — nuo Deimeno.
Iki tol mokykloje kaip įmanydama stengiausi laikytis atokiai, elgtis
abejingai ir nė nepastebėti jo, tačiau išvydusi jį tą vakarą apsirengusį lygiai
taip, kaip turėjo atrodyti mano antroji pusė, nebežinojau, ką manyti. Turiu
galvoje, kad pastarosiomis dienomis jis buvo susidomėjęs raudonplauke,
Steise ar kuo tik nori, tik ne manimi. Kerėjo jas žavesiu, grožiu, charizma ir
netikėtais magiškais triukais.
Įbedžiau nosį į gėles, kurias Deimenas man įteikė, dvidešimt keturias
tulpes, visas raudonas. Ir nors tulpės paprastai negarsėja kvapnumu, šių
kvapas buvo svaiginantis, užburiantis ir saldus. Giliai įkvėpiau tulpių aromato
ir apsvaigusi nuo jo slapta prisipažinau, kad jis man patinka. Kad jis man
tikrai patinka. Nieko negalėjau padaryti. Jis man patiko. Kad ir kaip
stengiausi apsimesti, kad yra priešingai, tiesos negalėjau paneigti.
Iki pasirodant Deimenui, aš buvau susitaikiusi su atsiskyrėlės lemtimi. Ne
dėl to, kad mane būtų žavėjusi mintis niekada nebeturėti vaikino ar artimo
draugo. Tačiau kaip galiu su kuo nors susitikinėti, jei prisilietimas yra toks
svarbus? Kaip galiu užmegzti rimtus santykius, jei visada žinau, ką galvoja
mano draugas? Jei niekada neturiu galimybės sukti galvos, analizuoti ir
spėlioti, ką iš tiesų reiškia jo žodžiai ir veiksmai?
Iš pirmo žvilgsnio atrodo kieta skaityti mintis, justi energiją ir matyti
auras, tačiau, patikėkit, nieko gera iš to nėra. Atiduočiau viską, kad
susigrąžinčiau senąjį gyvenimą ir vėl būčiau paprasta, patikli mergaitė. Juk
kartais net ir geriausi tavo draugai galvoja gana bjauriai, ir kai negali
atsiriboti nuo jų minčių, reikia be galo daug atlaidumo.
Tačiau bendrauti su Deimenu buvo tiesiog šaunu. Jis buvo tarsi
atsiribojęs. Jis buvo vienintelis, kurio minčių aš negalėjau skaityti,
vienintelis, kuris galėjo nutildyti triukšmą aplink mane. Ir nors būdama šalia
jo jaučiausi nuostabi, šilta ir beveik tokia, kokia buvau anksčiau, mane
persekiojo mintis, kad mūsų santykiai nėra normalūs.
Plačiai išskleidusi suknelės sijoną, sėdėjau ant poilsio kėdės, žiūrėjau, kaip
blizgantys rutuliai sūpuojasi ir keičia spalvas, kaip jie plūduriuoja
apšviestame baseine. Buvau taip panirusi į savo mintis ir susižavėjusi vaizdu,
kad ne iškart pastebėjau Deimeną.
— Sveika, — nusišypsojo jis.
Kai pažvelgiau į jį, mane išpylė karštis.
— Šaunus vakarėlis. Džiaugiuosi, kad atėjau, nors ir nebuvau kviestas. —
Deimenas atsisėdo šalia manęs, o aš spoksojau tiesiai priešais save,
suprasdama, kad jis nori užmegzti pokalbį, bet iš susijaudinimo negalėdama
atsakyti. — Tu puiki Marija, — pagyrė jis ir pirštu palietė ilgą juodą plunksną,
kurią paskutinę akimirką įsismeigiau į peruką.
Kietai suspaudžiau lūpas, nes jaučiausi nerami, suirzusi ir norėjau sprukti.
Paskui giliai atsikvėpiau ir atsipalaidavau. Leidau sau pagyventi — bent jau
vieną vakarą.
— O tu — puikus grafas Fersenas, — pagaliau atsakiau.
— Prašau vadinti mane Akseliu, — nusijuokė jis.
— Ar už kandies skylutę reikėjo mokėti daugiau? — paklausiau rodydama
išretėjusią medžiagą ant jo peties, tačiau nepaminėjau pelėsių kvapo.
Deimenas pažvelgė į mane ir žiūrėdamas tiesiai man į akis tarė:
— Tai ne kandies darbas. Tai pabūklo sviedinys, tikras, vos per plaukę
nekliudė, kaip jie sako.
— Jeigu gerai atsimenu, toje scenoje tu asistuoji tamsiaplaukei
merginai, — pažvelgiau į jį ir prisiminiau tuos laikus, kai flirtuoti buvo taip
lengva, nes buvau visai kitokia mergaitė.
— Paskutinę akimirką scena buvo perrašyta, — nusišypsojo Deimenas. —
Ar negavai naujo scenarijaus?
Tabalavau kojomis ir šypsojausi galvodama, kaip smagu pagaliau
atsipalaiduoti, elgtis kaip paprastai susižavėjusiai merginai.
— Naujajame variante vaidiname tik mudu. Ir tu, Marija, neprarasi savo
gražios galvos. — Smiliumi, pačiu jo galeliu, jis perbraukė man skersai kaklo,
palikdamas šilto, nuostabaus virpesio pėdsaką, ir stabtelėjo už ausies. —
Kodėl nelauki eilėje išsiburti? — sušnibždėjo. Jo pirštai palietė mano
žandikaulį, skruostą, apvedė ausį, o lūpos taip priartėjo, kad jutome vienas
kito kvėpavimą.
Gūžtelėjau pečiais ir suspaudžiau lūpas, tikėdamasi, kad jis galiausiai
užsičiaups ir pabučiuos mane.
 — Ar tu netiki burtais?
— Ne, aš tiesiog, na, nežinau... — sumurmėjau taip suirzusi, kad vos
nepradėjau šaukti.
Ko jis taip įkyriai kamantinėja? Nejaugi nesupranta, kad tai galbūt
paskutinis mano bandymas užmegzti įprastą mergaitės ir berniuko romaną?
Kad tokios progos kaip ši gali daugiau niekada nepasitaikyti?
— O kodėl tu nelauki eilėje? — paklausiau nebegalėdama slėpti
susierzinimo.
— Tik laiko gaišinimas, — nusikvatojo jis. — Juk neįmanoma skaityti
minčių ar nuspėti ateities, tiesa?
Mečiau žvilgsnį į baseiną. Plaukiojantys vandenyje rutuliai ne tik pasidarė
rožinės spalvos, bet ir įgijo širdies formą.
— Ar aš tave kuo supykdžiau? — paklausė jis, pirštais kilstelėjo mano
smakrą ir atgręžė į save mano veidą.
Atkreipiau dėmesį į dar vieną dalyką. Kartais jis kalbėdavo kaip visi
kaliforniečiai banglentininkai, o kartais jo žodžiai nuskambėdavo taip, tarsi
būtų nužengęs tiesiai iš „Vėtrų kalno“ puslapių.
— Ne. Tu manęs nesupykdei, — tariau ir nei iš šio, nei iš to nusijuokiau.
— Kas čia juokinga? — paklausė Deimenas. Jo pirštai po mano kirpčiukais
užčiuopė randą ant kaktos, todėl atšlijau. — Iš kur jis? — pasiteiravo,
atitraukęs ranką, ir pažiūrėjo į mane taip šiltai ir nuoširdžiai, kad vos jam
neišsipasakojau.
Tačiau nepadariau to. Juk tai buvo vienintelis metų vakaras, kai galėjau
būti kitokia. Galėjau apsimesti, jog nesu kalta, kad praradau, kas man buvo
brangu. Tą vakarą leidau sau flirtuoti, žaisti ir daryti neapgalvotus
sprendimus, kurių vėliau turbūt pasigailėsiu. Šį vakarą aš esu Marija, o ne
Evė. O jeigu jis bent kruopelytę panašus į grafą Ferseną, tegu užsičiaupia ir
pagaliau mane pabučiuoja.
— Nenoriu apie tai kalbėti, — atsakiau ir pažiūrėjau į rutulius vandens
paviršiuje. Dabar jie buvo raudoni ir įgijo tulpių formą.
— Tai apie ką tada nori kalbėti? — sušnibždėjo Deimenas ir pažvelgė į
mane tomis gundančiomis akimis — giliomis kaip ežerai, kuriuose gali
nuskęsti.
— Aš apskritai nenoriu kalbėti, — sukuždėjau ir sulaikiau kvėpavimą, kai
jo lūpos susitiko su manosiomis.
 tryliktas skyrius

Deimeno balsas atrodė man kerintis, nes jo klausantis apgaubdavo tyla,

jo prisilietimas atrodė man nuostabus, nes suvirpindavo mano odą, o jo
bučinys buvo nežemiškas. Ir nors nelaikiau savęs tų dalykų žinove, nes
anksčiau buvau bučiavusis tik su keliais vaikinais, galėjau guldyti galvą, kad
tokį bučinį, sodrų ir nepaprastą, galima patirti tik kartą gyvenime.
Kai Deimenas atsitraukė ir pasižiūrėjo man į akis, aš vėl užsimerkiau,
čiupau jį už švarko atlapų ir prisitraukiau prie savęs.
Paskui išgirdau Heivnos žodžius:
— Jergutėliau, visur jūsų ieškojau. Turėjau susiprasti, kad slapstotės čia.
Atšokau nuo Deimeno, išsigandusi, kad esu užklupta nusikaltimo vietoje,
nors visai neseniai prisiekinėjau, jog jis man net nepatinka.
— Mudu tiesiog...
Heivna nutildė mane rankos mostu.
— Būk gera, nepasakok smulkiau. Tik norėjau pasakyti, kad mudvi su
Evangelina išeiname.
— Jau? — paklausiau nesusivokdama, kiek laiko mudu su Deimenu čia
esame.
— Taip, užsuko mano draugė Drina, ji vežasi mus į kitą vakarėlį. Jūs irgi
kviečiami, nors, atrodo, esate ganėtinai užsiėmę. — Ji kvailai nusišiepė.
— Drina? — perklausė Deimenas ir atsistojo taip staigiai, kad man net
akyse sumirgėjo.
— Tu ją pažįsti? — pasiteiravo Heivna, bet Deimenas patraukė prie durų
taip greitai, kad mudvi vos spėjome įkandin.
Lėkiau paskui Heivną, norėdama ją prisivyti ir pasiaiškinti, tačiau kai mes
pasiekėme duris ir sugriebiau jai už peties, pajutau tokią tamsą, tokį beribį
pyktį ir nusivylimą, kad žodžiai sustingo mano lūpose.
Ji atsitraukė ir pažvelgusi per petį iškošė:
— Juk saldau tau, kad esi sumauta melagė. — O tada nužingsniavo tolyn.
Sunkiai atsidusau ir nusekiau jai įkandin pro virtuvę ir poilsio kambarį iki
laukujų durų, mano akys buvo įsmeigtos į Deimeno pakaušį, mačiau, kad jis
eina taip greitai ir ryžtingai, tarsi žinotų, kur rasti Driną. Kai įpuoliau į
prieškambarį, suakmenėjau išvydusi juos drauge: Deimeną senoviniu
puošniu aštuoniolikto amžiaus apdaru, o ją apsivilkusią kaip Marija
Antuanetė — taip prabangiai, taip nuostabiai, taip rafinuotai, kad aš nė iš
tolo negalėjau su ja lygintis.
— O tu, matyt, būsi... — Drina kilstelėjo smakrą, ir jos žibančios
smaragdo žalumo akys įsmigo į mane.
— Evė, — sumurmėjau žiūrėdama į puikų šviesų peruką, rusvą
nepriekaištingą odą, perlų vėrinį ant kaklo. Prasivėrusios tobulos rausvos
lūpos atidengė tokius baltus dantis, jog vargiai galėjai patikėti, kad jie tikri.
Atsigręžiau į Deimeną, tikėdamasi, kad jis gali paaiškinti, logiškai pagrįsti,
kaip raudonplaukė iš St. Regis viešbučio atsidūrė mano namų
prieškambaryje. Tačiau jis taip įdėmiai į ją spoksojo, kad nė nematė manęs.
— Ką čia veiki? — paklausė Deimenas vos ne pašnibždomis.
 — Mane pakvietė Heivna, — nusišypsojo viešnia.
Pažvelgiau į Driną, paskui į Deimeną, ir mano kūną sukaustė
stingdanti baimė.
— Kur jūs susipažinote? — paklausiau ir pajutau, kaip pasikeitė Deimeno
elgesys: jis tapo nedraugiškas, šaltas ir santūrus, tarsi saulę būtų užstojęs
tamsus debesis.
— Susipažinome „Noktiurne“, — atsakė Drina, žvelgdama man tiesiai į
akis. — Dabar mes ten ir važiuosime. Tikiuosi, neprieštarausi, kad pasiimsiu
Heivną?
Prisimerkiau nekreipdama dėmesio į besidaužančią širdį, į dieglį viduriuose
ir iš paskutiniųjų stengiausi perskaityti Drinos mintis. Tačiau jos mintys buvo
nepasiekiamos, tarsi užantspauduotos, o auros ji išvis neturėjo.
— O, kokia aš kvailė, juk tu klausei apie Deimeną ir mane, tiesa? — Ji
nusijuokė, nužvelgė mano kostiumą ir vėl pažiūrėjo į akis. Neišgirdusi
atsakymo, linktelėjo galvą ir tarė: — Mes susipažinome Naujojoje Meksikoje.
Tik ji pasakė Naujojoje Meksikoje, o Deimenas — Naujajame Orleane.
Drina nusijuokė, bet jos akys liko šaltos.
— Tarkim, kad susipažinome seniai. — Drina linktelėjo ir ištiesė ranką prie
mano suknelės rankovės — jos pirštai perbraukė karoliukais apsiūtą
rankogalį, o paskui nuslydo mano riešu. — Graži suknelė, — pagyrė ji ir
tvirtai suėmė mano ranką. — Ar pati ją pasisiuvai?
Staigiai ištraukiau ranką, ir ne tiek dėl jos patyčių, kiek dėl šaltų pirštų.
Nuo ledinio aštrių ir šaltų Drinos nagų brūkštelėjimo man pašiurpo oda, o
kraujas ėmė stingti gyslose.
— Argi ji ne pati kiečiausia? — paklausė Heivna, žiūrėdama į Driną su
pagarbia baime. Taip ji paprastai kalbėdavo apie vampyrus, rokerius, gotus
ir Deimeną. Tuo metu Evangelina stovėjo šalia jos, vartė akis ir žvilgčiojo į
laikrodį.
— Turime paskubėti, jeigu norime patekti į „Noktiurną“ iki vidurnakčio, —
tarė Evangelina.
— Kviečiame ir jus, — nusišypsojo Drina. — Limuzinas pilnas atsargų.
Pažvelgiau į Heivną ir perskaičiau jos mintis: Pasakyk „ne“, pasakyk „ne\
maldauju!
Drinos žvilgsnis lakstė nuo Deimeno prie manęs.
— Vairuotojas laukia, — užgiedojo ji.
Atsigręžiau į Deimeną, ir man suspaudė širdį pamačius, kaip jis dvejoja.
Tada atsikosėjau ir prisiverčiau pasakyti:
— Važiuok, jeigu nori. Tačiau aš turiu likti. Negaliu išeiti iš savo
vakarėlio. — Paskui apsimestinai linksmai nusijuokiau, nors iš tiesų man iš
nuoskaudos gniaužė kvapą.
Drina vėl pasižiūrėjo į mus, kilstelėjo antakius, ir jos išdidžiame veide
šmėstelėjo nuostaba, nes Deimenas papurtė galvą ir paėmė už rankos mane,
o ne ją.
— Kaip malonu buvo susipažinti, Eve, — spėjo pasakyti Drina prieš
lipdama į limuziną. — Neabejoju, kad mudvi dar susitiksime.
Žiūrėjau, kaip limuzinas išvažiuoja iš mūsų kiemo ir suka į gatvę, paskui
atsigręžiau į Deimeną ir tariau:
— Tai ko turėčiau laukti pasirodant dabar — Steisės, Honoros ar Kreigo?
 Vos ištarusi tuos žodžius susigėdau, nes parodžiau, kokia esu niekinga,
pavydi ir apgailėtina. Tarsi nebūčiau to žinojusi. Neturėjau taip stebėtis.
Deimenas yra žaidėjas. Tikras ir paprastas.
Tiesiog šį vakarą mano eilė.
— Eve, — pasakė jis ir perbraukė nykščiu man per skruostą.
Kai atsitraukiau nenorėdama klausytis jo atsiprašinėjimų, Deimenas
pažvelgė ir sušnibždėjo:
— Gal ir man reikėtų eiti.
Žvilgsniu susiradau jo akis. Mano protas suvokė tiesą, bet širdis nenorėjo
patikėti. Supratau, kad Deimeno žodžius reikėtų papildyti, įterpti tai, ką jis
praleido: Man reikėtų eiti, kad galėčiau ją prisivyti.
— Ką gi, labai ačiū, kad atėjai, — pagaliau išlemenau. Mano žodžiai
skambėjo ne kaip būsimos draugės, o kaip ilgą pamainą atpylusios
padavėjos.
Tačiau Deimenas tik nusišypsojo, ištraukė plunksną iš mano peruko,
perbraukė ja man per kaklą ir brūkštelėjo per nosį, paskui paklausė:
— Ar galėčiau pasiimti atminimui?
Nebeturėjau laiko atsakyti, nes jis įlipo į automobilį ir nuvažiavo.
Susmukau ant laiptų, susiėmiau galvą rankomis, ir perukas pavojingai
susiūbavo. Troškau tiesiog išnykti, grįžti į praeitį ir pradėti viską iš naujo.
Žinojau, kad turėjau neleisti Deimenui manęs bučiuoti, turėjau nekviesti jo
į...
— Štai kur tu! — sušuko Sabina, čiupo mane už rankos ir pakėlė. — Visur
tavęs ieškojau. Ava laukia, kad galėtų tau išburti.
— Tačiau aš nenoriu burtis! — atsakiau Sabinai. Visai nenorėjau jos įžeisti,
bet neketinau bendrauti su būrėja. Norėjau tik eiti į savo kambarį, nusiimti tą
peruką ir užmigti kietu, sapnų nedrumsčiamu miegu.
Bet Sabinai jau buvo trinktelėjęs į galvą per vakarėlį išgertas punšas, ji
buvo per daug įkaušusi, kad kreiptų dėmesį į mano žodžius. Taigi stvėrė
mane už rankos ir nusivedė į poilsio kambarį, kur laukė Ava.
— Sveika, Eve, — nusišypsojo Ava, kai klestelėjau ant kėdės ir įsikibau į
stalo kraštą, laukdama, kol išgaruos svaigi Sabinos energija.
— Neskubėk, atsikvėpk, — nuramino Ava.
Pažiūrėjau į taro kortas, išdėliotas priešais mane.
— Na, neįsižeiskite, tačiau aš nenoriu burtis, — tariau ir nusigręžiau, bet
Ava spėjo pažvelgti man į akis.
— Tada nebursiu. — Ji gūžtelėjo pečiais, surinko kortas ir ėmė jas
pašyti. — Ar neprieštarautum, jei mes tiesiog pasikalbėtume, kad tavo teta
būtų patenkinta. Ji nerimauja dėl tavęs. Nežino, ar elgiasi teisingai duodama
tau laisvę, per daug laisvės. — Ava pažvelgė į mane. — Ką apie tai manai?
Aš trūktelėjau pečiais ir pakėliau akis į dangų. Tai jau seniai nebuvo man
paslaptis.
— Juk tu žinai, kad ji ruošiasi ištekėti.
Nustebusi pažvelgiau į Avą, ir mūsų akys susitiko.
— Dar ne šiandien, — nusijuokė būrėja. — Ir netgi ne rytoj. Nesijaudink.
— Kodėl turėčiau jaudintis? — Pasimuisčiau kėdėje žiūrėdama, kaip Ava
perskiria malką pusiau prieš išskleisdama kortas pusračiu. — Noriu, kad
Sabina būtų laiminga, ir jei ji taip nusprendė...
 — Tiesa. Tačiau šiemet tavo gyvenime įvyko daug pokyčių, ar ne?
Pokyčių, prie kurių tu dar tik bandai prisitaikyti. Tai nelengva, tiesa? —
Moteris pažvelgė į mane.
Tačiau aš neatsakiau. Nemačiau reikalo. Ji nepasakė nieko pritrenkiančio
ar įžvalgaus. Gyvenimas pilnas permainų, didelio čia daikto. Turiu galvoje, ar
verta tai sureikšminti? Augti, bręsti, persikraustyti? Be to, Sabinos
gyvenimas nėra paslaptingas. Ji nėra kokia kompleksuota ar sunkiai
nuspėjama asmenybė.
— Taigi, kaip tu naudojiesi savo dovana? — paklausė Ava ir atvertė kelias
kortas, o kitos liko gulėti užverstos.
— Savo kuo? — spoksojau į ją, nesuprasdama, kur jinai lenkia.
— Turi aiškiaregystės dovaną, — nusišypsojo būrėja ir palinksėjo
patvirtindama savo žodžius.
— Nesuprantu, apie ką jūs kalbate. — Suspaudžiau lūpas ir apsižvalgiau
po kambarį. Pamačiau šokančius Mailsą su Eriku ir Sabiną su savo draugu.
Jie net neįtarė, jog greta trypinėja Rilė.
— Iš pradžių būna sunku. — Ava vėl linktelėjo. — Patikėk, aš žinau.
Pirmoji sužinojau apie senelės mirtį. Ji atėjo į mano kambarį, atsistojo lovos
kojūgalyje ir pamojavo atsisveikindama. Tada man buvo tik ketveri, todėl
gali įsivaizduoti, kaip apstulbo mano tėvai, kai įpuoliau į virtuvę ir viską jiems
išklojau. — Moteris papurtė galvą ir nusijuokė. — Bet tu mane supranti, nes
irgi matai mirusiuosius, tiesa?
Įsistebeilijau į kortas, sunėriau rankas, tačiau neištariau nė žodžio.
— Gali jaustis užvaldyta aiškiaregystės ir atskirta nuo kitų. Bet nebūtinai.
Tau nėra reikalo slėptis po gobtuvu, kurtinti savo ausis muzika, kurios
nemėgsti. Yra būdų, kaip pasinaudoti ta dovana, ir būčiau laiminga,
galėdama tau tai parodyti. Tu neturi gyventi šitaip, Eve.
Nusitvėriau už stalo krašto ir pakilau nuo kėdės, mano kojos drebėjo iš
silpnumo, raižė vidurius. Ši ponia yra kuoktelėjusi, jeigu mano, kad aš turiu
dovaną. Man geriau žinoti. Žinau, kad tai dar viena bausmė už visa, ką
padariau, dėl ko esu kalta. Tai mano kryžius, ir aš turiu jį nešti.
— Nesuprantu, apie ką jūs kalbate, — pagaliau tariau.
Ava linktelėjo ir pastūmė mano pusėn savo vizitinę kortelę.
— Kai būsi pasirengusi, susirask mane.
Paėmiau jos kortelę tik todėl, kad mus stebėjo Sabina ir nenorėjau
pasirodyti šiurkšti. Paskui suspaudžiau ją delne į kietą, aštrų gumulėlį ir
norėdama kuo greičiau dingti paklausiau:
— Ar mes jau baigėme?
— Dar vienas, paskutinis dalykas. — Ava mikliai įstūmė kortų malką į rudą
odinį dėklą. — Man neramu dėl tavo mažosios sesutės. Ar nemanai, kad jai
laikas iškeliauti?
Pažiūrėjau į Avą. Ji sėdėjo tokia patenkinta ir viską žinanti, vertinanti
mano gyvenimą, nors visai nepažinojo manęs.
— Turiu jums pasakyti, kad Rilė jau iškeliavo! Ji mirusi! — iškošiau ir
numečiau sulamdytą būrėjos vizitinę kortelę ant stalo, nebekreipdama
dėmesio, ar kas pamatys.
Tačiau moteris tik nusišypsojo ir tarė:
— Manau, supranti, ką turiu galvoje.
 keturioliktas skyrius

Kai vakarėlis baigėsi ir visi svečiai išsiskirstė, aš dar ilgai gulėjau lovoje
ir galvojau apie Avą, apie jos žodžius, kad Rilė yra įstrigusi šiame pasaulyje,
ir dėl to kaltinau save. Buvau įsitikinusi, kad Rilė jau išėjusi ir lanko mane
savo noru. Aš juk neprašydavau jos pasirodyti, sesutė atsirasdavo pati. Kai
jos nebūdavo šalia, įsivaizduodavau, kad ji žaidžia rojuje. Ir nors žinojau,
kad Ava tik stengėsi padėti, siūlėsi pabūti lyg ir vyresniąja aiškiarege
seserimi, ji nesuvokė, jog aš nenoriu pagalbos. Be abejo, ilgėjausi buvusios
savęs, norėjau susigrąžinti praeitį, tačiau supratau, kad tokia yra mano
bausmė. Ši siaubinga dovana duota man už visą tą žalą, kurią padariau, už
pražudytas gyvybes. Dabar turiu su ja gyventi ir stengtis daugiau nieko
nebenuskriausti.
Kai pagaliau užmigau, sapnavau Deimeną. Ir sapnas buvo toks tikras,
apčiuopiamas, sodrus, kad nesiskyrė nuo tikrovės. O rytą prisiminiau tik
sapno nuotrupas, besikaitaliojančius vaizdinius be pradžios ir pabaigos.
Aiškiai prisiminiau tik tiek, kad mes abu bėgome per šaltį vėjo košiamu
kanjonu. Skubėjome prie kažko, ko negalėjau gerai įžiūrėti.

— Kas tau atsitiko? Kodėl esi tokia paniurusi? — paklausė Rilė, sėdėdama
ant mano lovos krašto. Ji vilkėjo lygiai tokiu pat Zoro kostiumu, kokį per
vakarėlį dėvėjo Erikas.
— Helovinas baigėsi, — pasakiau ir reikšmingai žvilgtelėjau į juodą odinį
rimbą, kuriuo sesutė šmaukštelėjo per grindis.
— Lyg nežinočiau, — nusimaivė ji ir toliau čaižė kilimą. — Kostiumas man
patiko, didelio čia daikto, kad šventė baigėsi. Manau, imsiu persirenginėti
kiekvieną dieną.
Pasilenkiau prie veidrodžio, įsivėriau auskarėlius su deimančiukais ir
susirišau plaukus į arklio uodegą.
— Negaliu patikėti, kad vėl taip rengiesi, — tarė Rilė ir pasibjaurėjusi
susiraukė. — Maniau, susiradai vaikiną. — Rilė numetė rimbą, čiupo mano
ausinuką ir įniko žiūrėti mano dainų sąrašą.
Atsigręžiau klausdama savęs, ką ji galėjo matyti.
— Ei, į tave kreipiuosi! Vakarėlyje! Prie baseino! Ar tai buvo tik vieno
vakaro flirtas?
Įsistebeilijau į ją ir smarkiai išraudau.
— Ką tu išmanai apie vieno vakaro flirtus? Juk tau tik dvylika! Ir kurių
galų tu mane šnipinėji?
Rilė išsprogino akis.
— Dar ko, negi gaiščiau laiką tave šnipinėdama, juk turėjau daug
įdomesnių užsiėmimų. Jei nori žinoti, tiesiog atsidūriau lauke tuo metu, kai
kišai liežuvį tam Deimenui į burną. Ir patikėk, geriau jau būčiau to
nemačiusi!
Papurčiau galvą ir ėmiau raustis po stalčių — norėjau nukreipti savo
susierzinimą nuo Rilės į nertinius.
 — Na, nemalonu tave nuliūdinti, bet jį vargiai galiu pavadinti savo vaikinu.
Nuo to laiko mes net nesikalbėjome, — pareiškiau ir pajutau, kaip nuo šitų
žodžių man bjauriai susuko pilvą. Paskui išsitraukiau švarų pilką nertinį,
užsitempiau jį per galvą ir visiškai ištaršiau arklio uodegą, kurią buvau ką tik
susirišusi.
— Jeigu nori, galiu jį pašnipinėti. Arba apsilankyti pas jį, — nusišypsojo
Rilė.
Pažvelgiau į ją ir atsidusau. Iš dalies norėjau, kad ji taip padarytų, tačiau
kažkas širdyje kuždėjo, jog reikia bėgti, laiku pasitraukti ir pamiršti, kas
nutiko.
— Būk gera, nesikišk į visą šitą, gerai? — pagaliau išrėžiau. — Norėčiau
ramiai mokytis vidurinėje mokykloje, jei iki šiol dar to nesupratai.
— Kaip nori. — Rilė gūžtelėjo pečiais ir metė man ausinuką. — Beje, ar
girdėjai, kad Brendonas vėl laisvas?
Čiupau krūvą knygų ir sugrūdau jas į kuprinę. Pati stebėjausi, kodėl ši
naujiena nepakėlė man nuotaikos.
— Taigi, Reičelė metė jį per Heloviną, kai užtiko besiglamžantį su Playboy
zuikučiu. Žinoma, tai nebuvo tikras zuikutis, o juo persirengusi Hetera
Vatson.
— Nejaugi? — išsižiojau. — Hetera Vatson? Tu juokauji? — Mėginau
įsivaizduoti juos kartu, bet nepajėgiau.
— Skauto garbės žodis. Turėtum pamatyti Heterą. Ji numetė dvidešimt
svarų, pakeitė šukuoseną, išsitiesino plaukus ir dabar atrodo kaip visai kitas
žmogus. Nelaimė, ji ir elgiasi kaip visai kitas žmogus. Hetera, žinok,
priklauso kalių kategorijai, — sušnibždėjo Rilė ir vėl ėmė čaižyti grindis, o aš
gromuliavau tas keistas naujienas.
— Verčiau jau nešnipinėtum žmonių, — patariau. Tiesa, man labiau
rūpėjo, kad ji šnipinėja mane, o ne tai, kad šniukštinėja mano senų draugų
nuodėmes. — Ar tau neatrodo, kad taip elgtis labai nemandagu? —
Užsimečiau kuprinę ant pečių ir patraukiau prie durų.
Rilė nusikvatojo.
— Nebūk juokinga, pravartu žinoti, ką veikia seni pažįstami.
— Ar eisi drauge? — paklausiau ir nekantraudama atsigręžiau.
— Aha, ir būsiu tavo apsaugininke! — pareiškė sesutė ir nuskriejo paskui
mane. Žemyn ji nučiuožė laiptų turėklais, juodas Zoro apsiaustas plaikstėsi
už jos nugaros.

Kai privažiavau prie Mailso durų, jis lūkuriavo lauke ir nykščiu spaudinėjo
mobiliojo mygtukus.
— Luktelėk, vieną, akimirką, gerai, atlikta!
Jis atsisėdo šalia ir įsispoksojo į mane.
— Na, dabar klok man viskąl Nuo pradžios iki galo. Su visomis
nešvankiomis smulkmenomis, nieko neslėpk!
— Ką čia pliauški? — Išsukau į gatvę ir įspėjamai žvilgtelėjau į Rilę, kuri
buvo įsitaisiusi Mailsui ant kelių, pūtė orą jam į veidą ir juokėsi, kai jis
mėgino pasukti ventiliatorių.
Mailsas pažvelgė į mane ir pakratė galvą.
 — Ei, į tave kreipiuosi! Deimenas... Girdėjau, kad jūs, brangučiai,
flirtavote mėnesienoje, laižėtės prie baseino ir glamžėtės šviečiant
sidabriniam mėnuliui...
— Kur suki? — paklausiau, nors puikiai žinojau. Vis dėlto tikėjausi kaip
nors jį užčiaupti.
— Klausyk, kalbos jau pasklido, ir nė nebandyk neigti. Būčiau tau
paskambinęs vakar, bet tėtis atėmė iš manęs telefoną ir nusitempė žaisti
krepšinio, taigi galėjo pamatyti, kaip aš staipausi lyg mergiotė. — Mailsas
nusikvatojo. — Kad būtum mane mačiusi, maiviausi kiek galėdamas, tėtušis
tiesiog pasisiaubėjo. Tai bus jam pamoka. Šiaip ar taip, grįžkime prie tavęs.
Nagi, atskleisk paslaptį. Tuojau pat išklok viską, — pareikalavo jis, pasigręžė
į mane ir nekantriai paragino kilstelėdamas smakrą. — Ar buvo taip
nuostabu, kaip mes visi įsivaizdavom?
Gūžtelėjau pečiais ir pašnairavau į Rilę, žvilgsniu liepdama jai arba liautis
išdykavus, arba dingti.
— Gaila, bet turiu tave nuvilti, — pagaliau ištariau. — Neturiu ko
papasakoti.
— Aš girdėjau ką kita. Heivna sakė...
Sučiaupiau lūpas ir papurčiau galvą. Jau žinojau, ką Mailsui pasakė
Heivna, tačiau tai nereiškė, jog noriu išgirsti tą patį ir iš jo lūpų. Todėl
pertraukiau jį ir prisipažinau:
— Na, gerai, mes pasibučiavome. Tik vieną kartą. — Jutau, kaip jis žiūri į
mane pakėlęs antakius ir nepatikliai šypsosi. — Galbūt dusyk. Nežinau,
neskaičiavau, — sumurmėjau. Melavau nevykusiai, mano veidas buvo
išraudęs, delnai sudrėkę, nervingai dairiausi į šalis, bet tikėjausi, kad Mailsas
to nepastebės. Mat iš tikrųjų mintyse tiek kartų iš naujo vaidinau Deimeno
bučinio sceną, kad ji įsispaudė mano smegenyse.
— Na ir? — paklausė Mailsas, nekantraudamas sužinoti daugiau.
— Ir nieko, — atkirtau ir atsikvėpiau pamačiusi, kad Rilė išnyko.
— Jis nepaskambino? Neparašė žinutės ar elektroninio laiško? Neužsuko
kitą dieną? — aiktelėjo Mailsas, aiškiai nusivylęs ir nerimaudamas, kad tai
gali atsiliepti ne tik man, bet ir visai mūsų trijulei.
Pakračiau galvą ir nukreipiau žvilgsnį į kelią, pykdama ant savęs, kad
nepajėgiu su visu tuo susidoroti. Taip nekenčiau savęs dėl to, kad gerklė
išdžiūvo ir ėmė peršėti akys.
— Bet ką jis pasakė? Turiu galvoje, išeidamas iš vakarėlio. Kokie buvo jo
paskutiniai žodžiai? — kamantinėjo Mailsas, ieškodamas vilties kibirkštėlės,
nors padėtis atrodė niūri ir neaiški.
Pasukau užsidegus žaliai šviesai, galvodama apie keistą ir skubotą
atsisveikinimą su Deimenu prie durų. Paskui pažiūrėjau į Mailsą, sunkiai
nurijau seilę ir tariau:
— Jis pasakė: „Ar galėčiau pasiimti atminimui?“
Staiga supratau, koks tai blogas ženklas.
Niekas nieko neima atminimui iš tos vietos, kur žada dažnai lankytis.
Mailsas spoksojo į mane, jo akyse perskaičiau žodžius, kurių nepajėgė
ištarti lūpos.
— Tik nieko nesakyk, — paprašiau, papurčiau galvą ir pasukau į
automobilių aikštelę.
 Nors buvau pasižadėjusi negalvoti apie Deimeną, vis tiek pasijutau
nusivylusi, kai nuėjusi į anglų kalbos pamoką pamačiau, kad jo nėra. Tai, be
abejonės, privertė mane dar daugiau apie jį galvoti, kol atsidūriau beveik ant
pamišimo ribos.
Tas bučinys man reiškė kur kas daugiau negu kokia vieno vakaro užgaida,
tačiau Deimenui galėjo atrodyti kitaip. Ir nors aš laikiau tą bučinį tikru,
nuoširdžiu ir nepaprastu, Deimeno nuomonė galėjo būti kitokia. Kad ir kaip
stengiausi, negalėjau pamiršti jo ir Drinos, stovinčių vienas šalia kito —
tobulo grafo Ferseno ir idealios Marijos. O aš stypsojau atokiai, išsiblizginusi,
su pūpsančiu peruku kaip labiausiai nevykusi mėgdžiotoją pasaulyje.
Buvau beįjungianti ausinuką, kai į klasę įvirto Steisė ir Deimenas. Jie
juokėsi ir šypsojosi beveik suglaudę pečius, Steisė rankoje laikė du
neprasiskleidusius baitus rožių pumpurus.
Deimenas palydėjo Steisę prie jos suolo ir patraukė prie manęs, o aš
varčiau vadovėlį ir apsimečiau, kad nieko nepastebėjau.
— Sveika, — tarė jis, sėsdamasis greta. Elgėsi taip, tarsi nieko nebūtų
įvykę. Lyg jis nebūtų manęs grabaliojęs, o paskui pabėgęs. Nuo vakarėlio dar
nebuvo praėjusios nė dvi dienos.
Parėmiau delnu skruostą, prisiverčiau nusižiovauti — tikėjausi, kad
atrodau nuobodžiaujanti, pavargusi ir išsekusi nuo veiklos, apie kurią jis net
nenutuokia. Kažką paišinėjau sąsiuvinio lape, tačiau mano pirštai taip
drebėjo, kad rašiklis išslydo iš rankos.
Pasilenkiau jo pakelti, o kai atsitiesiau, ant savo suolo pamačiau raudoną
tulpę.
— Kas nutiko? Ar išsibaigė baltų rožių pumpurai? — paklausiau naršydama
knygas ir sąsiuvinius, tarsi ieškočiau ko nors labai svarbaus.
— Nieku gyvu nedovanočiau tau rožės pumpuro, — atsakė Deimenas ir
mėgino pažvelgti man į akis.
Tačiau aš atkakliai vengiau jo žvilgsnio, nenorėdama įsitraukti į jo
niekingą sadistinį žaidimą. Čiupau kuprinę ir ėmiau kuistis joje, lyg ko
ieškočiau. Paskui patylomis nusikeikiau — kuprinė buvo prigrūsta tulpių.
— Tu tikra tulpių mergaitė — raudonų tulpių mergaitė, — nusišypsojo
Deimenas.
— Aš sužavėta, — sumurmėjau, numečiau kuprinę prie suolo ir pasislinkau
ant paties kėdės kraštelio. Nenutuokiau, ką visa tai galėtų reikšti.

Atėjusi priešpiečių, buvau išpilta prakaito ir suglumusi. Spėliojau, ar rasiu

valgykloje Deimeną ir Heivną. Nemačiau jos ir nesikalbėjau su ja nuo
šeštadienio vakaro, bet buvau tikra, kad ji vis dar siunta ant manęs. Ir nors
per visą trečią, chemijos, pamoką mintyse repetavau ištisą atsiprašymo
kalbą, vos pamačiusi Heivną, viską pamiršau.
— Nagi, kas čia pas mus atėjo? — paklausė Heivna, stebeilydama į mane.
Klestelėjau ant suoliuko greta Mailso. Šis buvo taip įnikęs rašyti žinutę,
kad nepastebėjo manęs. Ir man dingtelėjo mintis, ar nevertėtų susirasti
keleto naujų draugų — jei tik atsirastų norinčių su manimi draugauti.
— Ką tik pasakojau Mailsui, kokią puikią progą jis praleido, nenuvažiavęs į
„Noktiurną“, bet jis nusprendė manęs nepaisyti. — Heivna susiraukė.
 — Buvau priverstas klausytis viso to per istoriją, bet tu vis tiek nebaigei
pasakoti, todėl pavėlavau į ispanų kalbos pamoką. — Mailsas pakratė galvą ir
toliau spaudinėjo telefono mygtukus.
Heivna gūžtelėjo pečiais.
— Tu tiesiog pavydi, nes nebuvai ten. — Paskui ji pažvelgė į mane ir
pamėgino atsiprašyti: — Tavo vakarėlis irgi buvo šaunus, tikrai šaunus. Tik
ta kita vieta labiau man tiko. Manau, suprasi mane teisingai.
Patryniau obuolį į rankovę ir trūktelėjau pečiais. Man su kaupu pakako to,
ką jau žinojau apie „Noktiurną“ — tą Heivnos vietą — ir Driną. Pagaliau
pažvelgusi į Heivną apstulbau: įprastinius geltonus lęšius ji buvo pasikeitusi į
naujus firminius žalius.
Tas žalumas buvo toks pažįstamas, kad praradau žadą.
Tokį žalumą galėjai pavadinti tik Drinos žalumu.
— Kad būtum mačiusi, kokia milžiniška eilė buvo išsirikiavusi prie klubo!
Vos pamatę Driną, apsaugininkai tuoj pat mus praleido. Mums nereikėjo
mokėti! Už nieką, visą naktį linksminomės dykai. Aš net prasmukau į Drinos
kambarį. Ji apsistojusi liukso apartamentuose St. Regis viešbutyje, kol
susiras nuolatinę gyvenamąją vietą. Tik įsivaizduok, kambarių langai žvelgia
į vandenyną, sūkurinė vonia, besisukantis mini baras, meno kūriniai! —
Heivna žiūrėjo į mane, jos skaisčiai žalios akys iš susijaudinimo išsiplėtė,
tačiau ji veltui laukė entuziastingo atsakymo.
Suspaudžiau lūpas ir nužvelgiau draugę. Pastebėjau, kad Heivnos akys
pieštuku apvestos švelniau, kontūras ne toks ryškus, panašesnis į Drinos, o
kraujo raudonumo lūpų dažai pakeisti į šviesesnius, rožinius, Drinos
mėgstamo atspalvio. Net Heivnos plaukai, kuriuos ji nuolat tiesindavo,
šiandien krito minkštomis garbanomis ir buvo sušukuoti kaip Drinos. Jos
suknelė buvo aptempta, šilkinė, vintažinė, — ką nors panašaus būtų galėjusi
vilkėti ir Drina.
— Tai kurgi Deimenas? — Heivna pažvelgė į mane, tarsi aš turėčiau žinoti.
Atsikandau obuolio ir gūžtelėjau pečiais.
— Kas nutiko? Maniau, jūs susikukavot? — neatlyžo ji.
Man nespėjus atsakyti, Mailsas pakėlė akis nuo telefono ir metė Heivnai
įspėjantį žvilgsnį, kuris turėjo reikšti: Pavojinga gyvybei!
Heivna vėl įsmeigė akis į mane, papurtė galvą ir atsiduso.
— Kaip sau nori. Tik turi žinoti, jog man Deimenas visai neberūpi. Taigi
nesijaudink, gerai? Atsiprašau, kad bjauriai su tavimi elgiausi. — Ji trūktelėjo
pečiais. — Tačiau su tuo baigta. Rimtai. Prisiekiu mažuoju piršteliu.
Nenoromis susikabinau su ja mažuoju piršteliu ir pajutau jos energiją. Be
galo nustebau įsitikinusi, kad Heivna tikrai taip mano. Turiu galvoje, kad dar
šeštadienį ji apibūdino mane kaip visuomenės priešą Nr. 1, o dabar taip
nebemanė, tačiau negalėjau suprasti kodėl.
— Heivna... — kreipiausi abejodama, ar verta jos klausti, bet paskui
nusprendžiau — po galais, juk neturiu ko prarasti.
Ji žiūrėjo į mane, šypsojosi ir laukė.
— Na, kai jūs nuvažiavote į „Noktiurną“.. Gal kartais... Netyčia...
Susitikote ten Deimeną? — Nutilau ir laukiau atsakymo, jausdama įdėmų
Mailso žvilgsnį, o Heivna spoksojo į mane aiškiai suglumusi. — Jis išėjo iš
mano namų netrukus po jūsų... Taigi maniau, gal...
 Ji pakratė galvą ir trūktelėjo pečiais.
— Ne, niekur jo nemačiau, — atsakė Heivna ir liežuvio galiuku nuliežė nuo
lūpos trupinėlį glajaus.
Aš tai jau žinojau, taigi ištaikiau akimirką ir apžvelgiau visus valgyklos
stalus pagal prie jų sėdinčiųjų svarbą. Pradėjau nuo Z (tai yra mūsų,
nepopuliariausių) stalo ir baigiau A (populiariųjų) stalu. Nerimavau, ar
pamatysiu Deimeną su Steise dūkstančius tarp rožių krūmų, ar aptiksiu juos
užsiimančius kokia niekingesne veikla, kurios verčiau jau nematyti.
Valgykloje gaudė triukšmas, visi laidė tuos pačius senus juokelius ir bent
jau šiandien rožių nesimatė.
Turbūt dėl to, kad čia nebuvo Deimeno.
 penkioliktas skyrius

Vos užsnūdau, paskambino Deimenas. Nors pastarąsias dvi dienas

įtikinėjau save, kad jis man nepatinka, tą akimirką, kai išgirdau jo balsą,
iškart susileidau.
— Ar ne per vėlai skambinu?
Pažvelgiau į šviečiančius žalius žadintuvo skaičius ir įsitikinau, kad tikrai
per vėlai, tačiau atsalčiau:
— Ne, nieko tokio.
— Ar tu jau miegojai?
— Beveik. — Atrėmiau pagalves į gobelenu aptrauktą galvūgalio lentą ir
atsilošiau.
— Norėjau paklausti, ar galėčiau užsukti?
Dar sykį pažiūrėjau į laikrodį, kad įsitikinčiau, jog klausimas yra
beprotiškas.
— Kažin. — Mano atsakymą lydėjo tokia ilga tyla, jog buvau tikra, kad jis
padėjo ragelį.
— Gaila, kad nepasimatėme per priešpiečius, — pagaliau tarė
Deimenas. — Ir per dailės pamoką. Išėjau tuoj po anglų kalbos.
— Nieko baisaus, — suniurnėjau nežinodama, ką atsakyti. Neatrodė, kad
esame pora, tad jam nebuvo reikalo atsiskaityti.
— Ar tikrai manai, kad jau per vėlu užsukti? — Deimeno balsas skambėjo
ryžtingai ir įtikinamai. — Labai norėčiau tave pamatyti. Ilgai neužsibūsiu.
Nusišypsojau, nes pasijutau esanti mažumą viršesnė, galinti įsakinėti.
Mintyse suplojau delnais virš galvos ir pasakiau:
— Pasimatysime rytoj per anglų.
— Gal galėčiau nuvežti tave į mokyklą? — paklausė jis. Klausydamasi jo
balso beveik užmiršau Steisę, Driną, skubotą dingimą, viską — nedaug
trūko, ir būčiau nutarusi: kas buvo, pražuvo, reikia pradėti viską iš pradžių.
Tačiau protas nebuvo tiek aptemęs, kad taip lengvai pasiduočiau. Todėl
prisiverčiau ištarti:
— Aš vežu Mailsą. Taigi susitiksim per anglų kalbą. — Ir kad Deimenas
manęs neperkalbėtų, uždariau telefono dangtelį ir šveičiau jį per kambarį.

Kitą rytą pasirodė Rilė, atsistojo priešais mane ir paklausė:

— Vis dar surūgusi?
Išsproginau akis.
— Suprantu, kad neapsirikau. — Ji nusijuokė ir ėmė kabarotis ant spintos
viršaus, kulnais spardydama stalčius.
— Kuo tu šiandien persirengusi? — Sugrūdau kaugę knygų į kuprinę ir
nužvelgiau jos aptemptą korsažą, platų sijoną ir bangomis krintančius rudus
plaukus.
— Elizabeta Svan, — paaiškino Rilė.
Prisimerkiau stengdamasi prisiminti šį vardą.
— „Karibų jūros piratai“?
 — Tai ne. — Rilė pažvairavo ir iškišo liežuvį. — Taigi, kas nutiko tarp tavęs
ir grafo Ferseno?
Užsimečiau kuprinę ant peties ir patraukiau prie durų. Apsimečiau
neišgirdusi sesutės klausimo.
— Eini drauge?
Rilė pakratė galvą.
— Šiandien ne. Turiu pasimatymą.
Atsirėmiau į durų staktą ir susiraukiau.
— Kaip suprasti — pasimatymą?
Rilė tik papurtė garbanas ir nušoko nuo spintos.
— Kas tau darbo, — nusikvatojo ji, perėjo kiaurai sieną ir išnyko.

Mailsas pavėlavo, todėl vėlavome ir į pamokas. Atvažiavę prie mokyklos,

automobilių aikštelę radome pilnut pilnutėlę. Buvo užimtos visos vietos,
išskyrus vieną, pačią patogiausią.
Ji buvo aikštelės gale.
Arčiausiai vartų.
Ir taip jau atsitiko, kad ta vieta buvo kaip tik greta Deimeno automobilio.
— Kaip tu tai padarei? — paklausė Mailsas Deimeno, susirinko knygas ir
išlipo iš mano nedidelio raudono automobilio. Jis spoksojo į Deimeną taip,
tarsi šis būtų seksualiausias pasaulyje magas.
— Ką padariau? — paklausė Deimenas, žvelgdamas į mane.
— Išsaugojai vietą. Turėjai čia atvažiuoti dar prieš prasidedant mokslo
metams, antraip nebūtum nučiupęs šios vietos.
Deimenas nusijuokė, jo akys ieškojo manųjų. Tačiau aš tik linktelėjau
dėkodama, tarsi jis būtų vaistininkas ar laiškanešys, o ne vaikinas, dėl kurio
pamečiau galvą tą akimirką, kai jį pamačiau.
— Tuoj nuskambės skambutis, — paraginau jį, nuskubėjau pro vartus ir
nužingsniavau į klasę. Pastebėjau, kad Deimenas vejasi mane be galo
mikliai, nes pralenkė prie durų nedėdamas jokių pastangų.
Prašvilpiau pro Honorą su Steise ir tyčia paspyriau Steisės krepšį, kai ji
įsispoksojo į Deimeną ir paklausė:
— Sveikas, kur mano rožė?
Jis kaipmat atšovė:
— Atleisk, šiandien neturiu.
Deimenas atsisėdo į savo vietą, linksmai į mane pasižiūrėjo ir pareiškė:
— Kai kas bjauriai nusiteikęs.
Tačiau aš tik gūžtelėjau pečiais ir numečiau kuprinę ant grindų.
— Kam ta skuba? — Deimenas pasilenkė prie manęs. — Ponas Robinsas
dar namie.
Atsigręžiau.
— Iš kur tu... — išsižiojau, bet nebaigiau sakinio. Turiu galvoje, iš kur
Deimenas galėjo žinoti tai, ką žinojau aš — kad ponas Robinsas dar yra
namie, kad jis vis dar pagiriojasi ir sielvartauja, neseniai paliktas žmonos ir
dukros?
— Kol laukiau tavęs, mačiau moterį, kuri turi jį pavaduoti, — nusišypsojo
Deimenas. — Ji atrodė kiek suglumusi, todėl palydėjau ją į mokytojų
kambarį, bet ji buvo tokia sutrikusi, kad tikriausiai nuėjo į mokyklos
laboratoriją, užuot atėjusi pas mus.
Vos Deimenas ištarė tuos žodžius, supratau, kad jis nemeluoja, nes
mintyse pamačiau, kaip ta pavaduojanti mokytoja žengia ne į tą klasę.
— O dabar pasakyk, kodėl taip ant manęs įpykai?
Pamačiau, kaip Steisė kažką šnibžda Honorai į ausį, kaip jos
purto galvas ir dėbso į mane.
— Nekreipk į jas dėmesio, jos tikros kvaišos, — sukuždėjo Deimenas,
prisislinko prie manęs ir uždėjo savo ranką ant manosios. — Atsiprašau, kad
taip ilgai nesirodžiau. Turėjau svečią ir negalėjau jo palikti vieno.
— Kalbi apie Driną? — Paklaususi tuoj pat susigūžiau, nes pajutau, kaip
bjauriai ir pavydžiai nuskambėjo mano žodžiai. Tikėjausi galėsianti būti kieta,
rami ir susikaupusi, elgtis taip, tarsi nebūčiau pastebėjusi, kaip viskas
pasikeitė, kai vakarėlyje pasirodė Drina. Tačiau supratau, kad ši užduotis
man per sunki, nes esu labiau paranoike negu naivuolė.
— Eve... — jau žiojosi Deimenas.
Tačiau jei jau pradėjau, turėjau viską išsakyti.
— Ar matei mokykloje Heivną? Ji atrodo kaip mini Drina. Apsirengusi kaip
ji, elgiasi kaip ji, net lęšius įsidėjo tos pačios spalvos. Kada nors stabtelėk
per priešpiečius prie mūsų stalo, ir pats įsitikinsi. — Smerkiamai pažvelgiau į
Deimeną, lyg tai būtų jo kaltė. Tačiau tą akimirką, kai mūsų akys susitiko, jis
vėl užkerėjo mane, tapau bevaliu geležies gabaliuku, nepajėgiančiu atsispirti
magneto traukai.
Jis sunkiai atsiduso, papurtė galvą ir tarė:
— Eve, viskas ne taip, kaip tu manai.
Atsitraukiau ir kietai suspaudžiau lūpas. Tu net neįsivaizduoji, ką aš
manau.
Mano odą paglostė šiltas jo žvilgsnis, bet bijojau pažvelgti jam į akis.
Norėjau, kad jam rūpėtų, kad jis abejotų. Norėjau užtęsti tą akimirką tiek
ilgai, kiek tik įstengsiu.
Pasimuisčiau ant kėdės, žvilgtelėjau į jį ir atkirtau:
— Pamatysime.

Kai baigėsi ketvirtoji, istorijos, pamoka, Deimenas jau lūkuriavo už durų.

Manydama, kad jis nori palydėti mane priešpiečių, paprašiau:
— Prieš eidama į valgyklą, norėčiau palikti kuprinę spintelėje.
— Nėra reikalo, — nusišypsojo Deimenas ir tvirtai apkabino mane per
liemenį. — Staigmena prasideda dabar pat.
— Staigmena? — Kai pažvelgiau jam į akis, visas pasaulis nutolo, likome
tik aš ir jis, veikiami didžiulės traukos.
Deimenas nusišypsojo.
— Turiu paruošęs tau šį tą ypatingo — labai ypatingo, kad atleistum mano
nusižengimus.
— O kaip pamokos? Pradykinėsime kitą dienos dalį? — Sukryžiavau
rankas ant krūtinės, bet spyriojausi tik dėl vaizdo.
Deimenas nusijuokė, palinko prie manęs, jo lūpos nuslydo mano kaklu ir
sukuždėjo žodį taip.
 Kai atsitraukiau, buvau priblokšta, nes išgirdau save klausiant kaip, nors
turėjau ištarti ne.
— Nesijaudink, — nusišypsojo jis, spustelėjo mano ranką ir nusivedė prie
vartų. — Su manimi tu visada būsi saugi.
 šešioliktas skyrius

— Disneilandas? — paklausiau priblokšta, kai išlipau iš automobilio. Iš

visų vietų, į kurias būtume galėję važiuoti, šios tikėjausi mažiausiai.
— Girdėjau, tai laimingiausia vieta žemėje, — nusijuokė Deimenas. — Ar
esi čia buvusi?
Papurčiau galvą.
— Puiku, tada aš būsiu tavo gidas. — Jis paėmė mane už parankės ir
nusivedė pro vartus. Kol vaikštinėjome Didžiąja gatve, stebėjausi, kad jis
lankėsi čia anksčiau. Jis buvo toks elegantiškas, toks išprusęs, toks
seksualus, toks pasitikintis savimi — negalėjai įsivaizduoti jo tokioje vietoje,
kur galioja Peliuko Mikio įstatymai.
— Čia savaitės viduryje geriausia, daug mažiau žmonių, — paaiškino
Deimenas mums kertant gatvę. — Eikš, parodysiu tau Naująjį Orleaną, tai
mano mėgstamiausia dalis.
— Negi atvažiuoji čia taip dažnai, kad net turi mėgstamiausius
objektus? — Stabtelėjau vidury gatvės ir pažvelgiau jam į akis. — Maniau,
kad čia persikėlei neseniai.
Deimenas nusijuokė.
— Taip, persikėliau čia neseniai, bet tai nereiškia, jog nesu lankęsis
anksčiau. — Ir nusivedė mane prie Vaiduoklių pilies.
Išėję iš Vaiduoklių pilies, plaukėme su piratais. Kai kelionė buvo baigta,
Deimenas pažvelgė į mane ir paklausė:
— Na, kuris tau patiko labiausiai?
— Hm, turbūt piratai. — Linktelėjau galvą.
Deimenas tebežiūrėjo į mane.
— Na, abu atrakcionai tikrai šaunūs. — Gūžtelėjau pečiais. — Bet piratai
turi Džonį Depą, todėl šitas atrakcionas įgyja pranašumą, ar ne?
— Džonis Depas? Štai su kuo man tenka varžytis! — Deimenas kilstelėjo
antakį.
Trūktelėjau pečiais, nužvelgiau juodus Deimeno džinsus, juodus
marškinėlius ilgomis rankovėmis, tuos batus — savo išvaizda jis būtų
nustelbęs bet kurį Holivudo aktorių, tačiau neketinau jam to sakyti.
— Nori plaukti dar kartą? — paklausė jis, jo tamsios akys blizgėjo.
Taip ir padarėme. Paskui vėl grįžome prie Vaiduoklių pilies.
Kai pasiekėme tą atrakciono pabaigos dalį, kur vaiduokliai sulenda į tavo
automobilį, beveik tikėjausi išvysti įsispraudusią tarp mūsų Rilę.
Besikvatojančią, mojuojančią ir kvailiojančią, bet pamačiau tik vieną
Disnėjaus pieštų vaiduoklių. Tada prisiminiau Rilės pasimatymą ir
nusprendžiau, kad ji per daug užsiėmusi.
Dar kartą perėję tuos pačius du atrakcionus, patraukėme į „Žydrosios
lagūnos“ restoraną, įsikūrusį Piratų atrakcione, ir atsisėdome prie staliuko
greta vandens. Gurkštelėjau šaltos arbatos, pažiūrėjau į Deimeną ir tariau:
— Puiku, bet esu girdėjusi, kad šis parkas yra tikrai didelis ir turi daugiau
negu du atrakcionus, ne tik piratų ir vaiduoklių.
 — Aš irgi esu girdėjęs kažką panašaus. — Deimenas pasmeigė šakute
gabalėlį kalmaro ir pasiūlė jį man. — Kadaise dar buvo toks atrakcionas,
vadinamas „Skrydžiu į Marsą“. Jį labai mėgdavo įsimylėjėliai, nes viduje
būdavo labai tamsu.
— Ar jis dar veikia? — Mano skruostus nutvieskė visi įmanomi raudonos
spalvos atspalviai, nes supratau, koks nekantravimas buvo girdėti mano
balse. — Visai ne dėl to, kad norėčiau jį išbandyti. Klausiu iš smalsumo.
Deimeno veidą nušvietė šypsena. Paskui jis papurtė galvą ir tarė:
— Ne, jį uždarė prieš daugelį metų.
— Tai tu linksminaisi tame atrakcione, kai tau buvo... kiek — dveji? —
paklausiau siekdama grybais įdarytos dešrelės ir tikėdamasi, kad ji bus
gardi.
— Ne aš, — nusišypsojo Deimenas. — Tai vyko dar prieš man gimstant.

Kiek galėdama stengiausi vengti tokių vietų kaip ši. Perpildytų atsitiktinių
žmonių energijos, šviesių mirguliuojančių aurų ir keisčiausių minčių. Tačiau
su Deimenu viskas buvo kitaip — nereikėjo pastangų nuo visko atsiriboti,
jaučiausi saugi. Vos tik jis mane paliesdavo, vos tik prabildavo, rodydavosi,
kad esame čia vienut vieni.
Po priešpiečių vaikštinėjome parke, išbandėme visus greitus atrakcionus,
vengėme tik vandens atrakcionų, ypač tų, kur galėjai kiaurai permirkti. Kai
sutemo, Deimenas nusivedė mane prie Miegančiosios Gražuolės pilies. Ten,
atsistoję prie gynybinio griovio, laukėme, kol prasidės fejerverkų šou.
— Tai ar man atleista? — paklausė Deimenas ir apsivijo rankomis mano
liemenį, dantimis krimstelėjo į kaklą, į skruostą, į ausį. Netikėtai driokstelėjo
fejerverkai, sproginėdami jie traškėjo ir tratėjo, tačiau atrodė netikri ir tolimi.
Mes apsikabinome ir Deimeno lūpos įsisiurbė į manąsias.
— Pažvelk, — sušnibždėjo jis, atsitraukė ir mostelėjo į bekraštį nakties
dangų, į gausybę tamsraudonių verpetų, auksinių krioklių, sidabrinių
fontanų, rausvų chrizantemų. O viską vainikavo tuzinas raudonų tulpių.
Fejerverkai švytėjo ir sproginėjo, jie taip greitai keitė vienas kitą, kad po
mūsų kojomis virpėjo grindinys.
Pala — raudonos tulpės?
Klausiamai pažvelgiau į Deimeną, bet jis tik kilstelėjo smakrą rodydamas į
dangų. Ir nors šviesų žaismas geso ir blėso, įspūdis buvo toks stiprus, kad
įsirėžė mano atmintyje.
Tada Deimenas vėl prisitraukė mane, prikišo lūpas prie ausies ir
sušnibždėjo:
— Vaidinimas baigtas, storoji ponia sudainavo.
— Tu manai, kad fėja Dindilin stora1? — nusijuokiau, kai jis paėmė mano
ranką ir pro vartus nulydėjo iki automobilio.
Įlipau į miatą ir patogiai atsisėdau. Nusišypsojau, kai Deimenas įkišo galvą
pro automobilio langelį ir tarė:
— Neliūdėk, mūsų laukia dar daug gražių dienų. Kitą kartą nusivešiu tave į
Kalifornijos nuotykių parką.

1 Evė nesupranta Deimeno užuominos. Jis kalba apie R. Vagnerio operą „Nibelungų žiedas", kurios pabaigoje
galingoji Briunhilda traukia dešimties minučių ariją. Evė turi galvoje fėją iš „Piterio Peno". Čia ir toliau vertėjos pastabos.
 — Maniau, kad mes jau patyrėme nuotykių Kalifornijoje. — Nusijuokiau
apstulbinta, kad jis, rodos, perskaito mano mintis anksčiau, negu spėju jas
išreikšti žodžiais. — Ar man vėl važiuoti paskui tave? — Užvedžiau variklį.
Deimenas papurtė galvą.
— Aš seksiu paskui tave. — Jis nusišypsojo. — Noriu, kad saugiai
pasiektum namus.
Išvažiavau iš aikštelės, paskui įsukau į pietinį greitkelį ir leidausi namų
link. Pažvelgusi į galinio vaizdo veidrodėlį, nesusilaikiau nenusišypsojusi:
pamačiau Deimeno automobilį riedant tiesiai už manojo.
Aš turiu vaikiną!
Nuostabų, seksualų, šaunų, žavingą vaikiną!
Tokį, kuris leidžia man vėl pasijusti normaliai.
Tokį, su kuriuo būdama pamirštu, kad nesu normali.
Pasilenkiau prie keleivio sėdynės ir iš maišelio ištraukiau naują nertinį.
Mano pirštai apčiuopė Peliuko Mikio aplikaciją ant krūtinės, prisiminiau, kaip
Deimenas jį man išrinko.
— Atkreipk dėmesį, kad šis drabužis be gobtuvo, — tarė jis, laikydamas
nertinį priešais mane ir svarstydamas, ar tiks.
— Ką nori tuo pasakyti? — Žvilgtelėjau į veidrodį nerimaudama, kad jam,
kaip ir Rilei, galbūt nepatinka mano aprangos stilius.
Tačiau jis tik gūžtelėjo pečiais.
— Ką galėčiau atsakyti? Tu man labiau patinki be gobtuvo.
Nusišypsojau prisiminusi, kaip jis mane pabučiavo, kol laukėme eilėje prie
kasos, kaip šiltos, švelnios jo lūpos palietė manąsias...
Kai suskambo mano mobilusis, pažvelgiau į veidrodėlį ir pamačiau, kad
Deimenas laiko prie ausies savo telefoną.
— Sveikas, — tariau nutaisiusi žemą ir seksualų balsą.
— Pasilaikyk kam kitam, — atkirto Heivna. — Turiu tave nuvilti, bet čia ta
pati senoji aš.
— Ak, kas nutiko? — paklausiau, žibintais rodydama, jog ketinu sukti į
kitą juostą, kad Deimenas galėtų važiuoti įkandin.
Tačiau jo automobilio už manęs nebebuvo matyti.
Pasižiūrėjau į šoninį ir galinio vaizdo veidrodėlius, karštligiškai perleidau
akimis visas keturias greitkelio juostas, tačiau Deimeno neišvydau.
— Ar tu dar manęs klausaisi? — aiškiai suirzusi tarė Heivna.
— Atsiprašau, neišgirdau. — Atleidau greičio pedalą ir pažvelgiau per petį,
ieškodama juodo Deimeno BMW. Tuo metu pro šalį prašvilpė didžiulis
sunkvežimis, vairuotojas papypsėjo ir parodė man nepadorų gestą.
— Aš sakiau, kad Evangelina dingo!
— Ką turi galvoje sakydama „dingo“? — paklausiau ir palaukusi tiek ilgai,
kiek tik galėjau, įsukau į 133-iąjį kelią. Deimeno akiratyje vis dar nebuvo
matyti, nors buvau tikra, kad jis manęs nepralenkė.
— Skambinau jai daugybę kartų, bet ji neatsiliepia.
— Na ir kas? — Nekantravau baigti pokalbį su Heivna ir išsiaiškinti, kur
dingo Deimenas.
— Na ir tas, kad Evangelina ne tik neatsako į skambučius — jos nėra
namie ir niekas jos nebematė nuo Helovino.
 — Ką turi galvoje? — Vėl pažvelgiau į abu šoninius veidrodėlius,
dirstelėjau per vieną, paskui per kitą petį, tačiau nieko neišvydau. — Argi ji
negrįžo namo su jumis?
— Greičiausiai ne, — atsakė Heivna silpnu ir gailiu balsu.
Kai pravažiavo dar du automobiliai ir abu vairuotojai irgi parodė man
nepadorius ženklus, pasidaviau. Pažadėjau sau, kad vos tik baigsiu kalbėti su
Heivna, paskambinsiu Deimenui į mobilųjį ir viską išsiaiškinsiu.
— Nemiegok! — beveik rėkė Heivna. — Viešpatėliau, jei neturi laiko su
manim kalbėtis, tai taip ir sakyk. Juk žinai, kad visada galiu paskambinti
Mailsui.
Giliai įkvėpiau, kad netrūktų kantrybė.
— Atleisk, Heivna. Aš sėdžiu prie vairo ir turiu žiūrėti į kelią. Be to, mes
abi žinome, kad Mailsas dabar yra dramos studijoje, todėl ir skambini
man. — Pasukau į vieną kairiųjų juostų, trokšdama kuo greičiau pasiekti
namus.
— Nesvarbu, — sumurmėjo Heivna. — Šiaip ar taip, aš dar tau to
neminėjau, bet mudvi su Drina išėjome iš vakarėlio be Evangelinos.
— Ką jūs padarėte?
— Na, žinai, iš „Noktiurno“. Evangelina tarsi išnyko. Ieškojome visur, bet
neradome jos. Taigi nutarėme, kad ji ką nors sutiko, ir, patikėk, tas mūsų
nenustebino. Na, o tada, taip sakant, išėjome.
— Jūs palikote ją Los Andžele? Helovino naktį? Kai mieste knibždėte
knibžda iškrypėlių? — Vos tik ištariau šiuos žodžius, išvydau tai — tris
merginas kažkokiame tamsiame, niūriame klube. Drina vedasi Heivną į
svarbių asmenų kambarį išgerti ir tyčia palieka Evangeliną vieną. Ir nors
vėliau viskas užtemo, tikrai nemačiau ten jokio vaikino.
— O ką mums reikėjo daryti? Nežinau, ar sakiau tau, bet Evangelinai
aštuoniolika, vadinasi, ji gali daryti ką panorėjusi. Be to, Drina žadėjo ja
pasirūpinti, bet paskui irgi pametė jos pėdsakus. Ką tik kalbėjau su Drina
telefonu, ji jaučiasi siaubingai.
— Drina jaučiasi siaubingai? — Išsproginau akis, nes buvo sunku tuo
patikėti. Drina nepanėšėjo į tokią, kuri dėl ko nors jaudintųsi ar jaustų
sąžinės graužimą.
— Ką tuo nori pasakyti? Juk net nepažįsti jos.
Aš prikandau lūpą ir spūstelėjau greičio pedalą. Viena vertus, žinojau, jog
šiame kelio ruože dabar nebudi policijos patrulis, antra vertus, norėjau
pabėgti nuo Heivnos, Drinos, Evangelinos, nuo keisto Deimeno dingimo, nuo
visko, nuo viso to — nors supratau, kad nepavyks.
— Atleisk, — galiausiai sumurmėjau ir sumažinau greitį iki leidžiamo.
— Tiek to. Tiesiog aš jaučiuosi taip klaikiai ir nežinau, ko griebtis.
— Ar skambinai jos tėvams? — paklausiau, nors nujaučiau atsakymą.
— Jos mama yra girtuoklė, gyvena kažkur Arizonoje, o tėvas paspruko,
kai ji dar buvo mamos pilve. Patikėk, Evangelinos buto šeimininkas
nekantrauja išmesti jos daiktus ir išnuomoti butą kam nors kitam.
— Žinau, — pasakiau ir įjungiau žibintus, kad galėčiau važiuoti per
kanjoną.
— Ką reiškia žinau?
 — Noriu pasakyti, žinau, kaip tu jautiesi. — Pakėliau atlenkiamą
automobilio stogą.
Heivna atsiduso.
— Kurgi tu esi? Kodėl neatėjai priešpiečių?
— Aš esu Lagūnos kanjone, grįžtu namo iš Disneilando. Buvau ten su
Deimenu. — Nusišypsojau prisiminusi popietę, bet šypsena greit išblėso.
— Dieve mano, kaip keista, — nusistebėjo Heivna.
— Kurgi ne, — sutikau. Vis dar negalėjau patikėti, kad Deimenas krėtė
pokštus Stebuklų karalystėje, nors mačiau tai savo akimis.
— Ne, ne tai. Drina irgi nuvažiavo į Disneilandą. Sakė daug metų ten
nebuvusi ir norinti pamatyti, kaip jis pasikeitė. Argi tai ne beprotiška? Ar
susitikote su ja?
— Na ne, — atsakiau stengdamasi, kad balsas neišduotų, jog man susuko
vidurius, sudrėko delnai, o širdį sukaustė baisi baimė.
— Tai bent. Keista. Antra vertus, Disneilandas milžiniškas ir pilnas
žmonių, — nusijuokė Heivna.
— Aha, taip ir yra, — pritariau. — Klausyk, turiu baigti pokalbį,
pasimatysime rytoj. — Ir Heivnai dar nespėjus atsakyti pasukau prie
kelkraščio ir sustojau. Ieškojau telefone Deimeno numerio, paskui smarkiai
trenkiau kumščiu į vairą, nes pamačiau, kad abonento numeris nerodomas.
Įdomus mano vaikinas. Net neturiu jo telefono numerio ir apskritai
nenutuokiu, kur jis gyvena.
 septynioliktas skyrius

Kai praėjusį vakarą Deimenas pagaliau paskambino (bent jau maniau,

kad tai jis, nes telefono ekranėlyje pamačiau užrašą „numeris nerodomas“),
įjungiau balso paštą. O šį rytą, rengdamasi į mokyklą, ištryniau pranešimą jo
net neišklausiusi.
— Negi tau nesmalsu? — paklausė Rilė, sukiodamasi ant mano kėdės. Jos
plaukai buvo suglostyti atgal, o kostiumas juodas ir blizgantis kaip iš
„Matricos“.
— Ne. — Dėbtelėjau į nertinį su Peliuku Mikiu, vis dar gulintį maišelyje, ir
pasiėmiau kitą, pirktą ne jo.
— Na, galėjai duoti išklausyti man, būčiau perdavusi, kas svarbiausia.
— Dar kartą „ne“ — Susisukau plaukus į kuodą ir prismeigiau pieštuku,
kad laikytųsi.
— Tai ir netrauk to pieštuko. Viešpatėliau, kas tau užplaukė? —
nusikvatojo Rilė. Tačiau aš neatsakiau, tad ji pažvelgė į mane ir tarė: —
Nesuprantu tavęs. Kodėl tu visą laiką tokia žiežula? Didelio čia daikto, kad
pametei jį greitkelyje ir kad jis pamiršo duoti savo telefono numerį. Po
galais, kada tapai tokia paranoike?
Papurčiau galvą ir nusigręžiau, nes žinojau, kad Rilė teisi. Esu pikčiurna. Esu
paranoike. Ir dar daug blogesnė. Išsigimėlė, kurios kiekviena diena yra
nenormali, visada suirzusi, girdinti mintis, matanti auras, jaučianti dvasias.
Tačiau Rilė nežino, kad aš šį tą nutyliu.
Pavyzdžiui, kad Drina vilkosi paskui mus į Disneilandą.
Ir kad Deimenas išnyksta kaskart, kai ji pasirodo.
Atsigręžiau į Rilę ir purtydama galvą nužvelgiau jos prigludusį blizgantį
kostiumą.
— Kiek dar ilgai rengiesi žaisti Heloviną?
Ji sukryžiavo rankas ant krūtinės ir patempė lūpą.
— Tiek, kiek norėsiu.
Pamačiusi, kad apatinė Rilės lūpa virpa, pasijutau didžiausia šiknė
pasaulyje.
— Klausyk, man labai gaila, — atsiprašiau, čiupau kuprinę ir persimečiau
per petį. Troškau, kad mano gyvenime atsirastų bent šiokia tokia
pusiausvyra.
— Ne, tau negaila. — Sesutė veriamai žvelgė į mane. — Akivaizdu, kad
negaila.
— Rile, gailiuosi, tikrai. Patikėk manim, visai nenoriu kivirčytis.
Ji pakratė galvą ir pažiūrėjo į lubas, trepsendama koja į kilimu
išklotas grindis.
— Ar eini? — Patraukiau prie durų, bet Rilė nesiteikė atsakyti. Todėl giliai
įkvėpiau ir tariau: — Liaukis, Rile. Juk žinai, kad negaliu vėluoti. Prašau
greičiau apsispręsti.
Ji užsimerkė, papurtė galvą, o kai atsimerkusi pažvelgė į mane, jos akys
buvo paraudusios.
— Neturėčiau čia būti, ir tu tai žinai!
 Čiupau durų rankeną, nes reikėjo eiti, bet supratau, kad dabar, kai
išgirdau šiuos žodžius, išeiti negalėsiu.
— Apie ką tu kalbi?
— Turiu galvoje, čia Visa tai! Tave ir mane. Mūsų trumpus susitikimus.
Neturėčiau to daryti.
Įsistebeilijau į ją, ir man ėmė sukti pilvą, norėjau, kad Rilė užsičiauptų ir
daugiau nieko nebesakytų. Taip pripratau prie jos apsilankymų, kad nė
nesvarsčiau kitų galimybių, negalvojau, kad gali būti kita vieta, kur ji
jaustųsi daug geriau.
— Bet... bet aš maniau, kad tau patinka čia būti, — pasakiau. Mano burna
buvo surakinta ir išdžiūvusi, o balse jautėsi panika.
— Man labai patinka čia būti. Bet gal tai yra negerai? Gal turėčiau būti kur
nors kitur? Ar kada nors apie tai susimąstei? — Rilė žvelgė į mane kupinomis
sielvarto ir sumišimo akimis, ir nors dabar jau tikrai vėlavau į mokyklą, nieku
gyvu negalėjau išeiti.
— Rile, apie ką tu vis dėlto kalbi? — paklausiau norėdama išgyventi šį rytą
iš naujo.
— Na, gerai, Ava sako...
— Ava? — Akys man išsprogo ant kaktos.
— Taip, prisimeni tą aiškiaregę iš Helovino vakarėlio? Tą, kuri galėjo mane
matyti?
Papurčiau galvą, atidariau duris, pažvelgiau per petį ir tariau:
— Man labai nesmagu tave nuvilti, bet Ava yra sukčiuvienė. Apgavikė.
Šarlatane. Apsimetėlė! Netikėk nė vienu jos žodžiu. Ji pamišėlei
Tačiau Rilė tik gūžtelėjo pečiais ir įsmeigė į mane akis.
— Ji paminėjo keletą tikrai įdomių dalykų.
Rilės balse skambėjo tiek skausmo ir nerimo, kad neradau žodžių jai
paguosti.
— Paklausyk. — Žvilgtelėjau į koridorių, nors žinojau, kad Sabinos jau
nėra. — Nieko nenoriu girdėti apie Avą. Jeigu nori aplankyti ją dabar, kai
išgirdai mano nuomonę, ką gi, negaliu tau uždrausti. Tik nepamiršk, kad Ava
mūsų nepažįsta. Ir ji neturi jokios teisės mūsų smerkti ar priekaištauti dėl to,
kad mums patinka būti kartu. Tai ne jos reikalas. Tai mudviejų reikalas. —
Pažvelgusi į Rilę pamačiau, kad jos akys vis dar plačiai atmerktos, apatinė
lūpa vis dar virpa, ir mano širdis nusirito į kulnus.
— Aš tikrai skubu, ar eisi kartu? — sušnibždėjau.
— Ne, — tarė Rilė pašnairavusi į mane.
Taigi aš giliai įkvėpiau, papurčiau galvą ir uždariau duris.

Kadangi Mailsas turėjo užtektinai proto ir nebelaukė sutartoje vietoje,

nuvažiavau į mokyklą viena. Nors skambutis jau buvo nuskambėjęs,
Deimenas lūkuriavo aikštelėje prie savo automobilio. Jis buvo pasistatęs
automobilį antroje pagal patogumą vietoje, greta manęs.
— Labas, — pasisveikino jis, priėjo prie mano durelių ir pasilenkė manęs
pabučiuoti.
Tačiau čiupau kuprinę ir tekina leidausi prie vartų.
— Atsiprašau, kad pamečiau tave vakar. Skambinau, bet tu
neatsiliepei. — Deimenas ėjo šalia.
 Įsikibau į šaltus geležinius vartų virbus ir papurčiau juos iš visų jėgų.
Tačiau vartai neatsivėrė. Užsimerkiau ir prispaudžiau kaktą prie virbų.
Supratau pavėlavusi, viskas perniek.
— Ar gavai mano žinutę?
Paleidau virbus ir patraukiau į raštinę, įsivaizduodama baisų pokalbį, kai
būsiu priremta prie sienos dėl vakarykščio pabėgimo iš pamokų ir šio ryto
vėlavimo.
— Kas atsitiko? — paklausė Deimenas, čiupo man už rankos, ir mano
kūną užliejo maloni šiluma. — Man atrodė, mes gerai praleidome laiką.
Maniau, tau patiko.
Atsirėmiau į žemą plytų sienelę ir atsidusau. Jaučiausi ištižusi, silpna ir
visiškai bejėgė.
— O gal tu tik apsimetinėjai? — Deimenas spustelėjo man ranką, jo akys
prašė nepykti.
Vos tik pasijutau geriau ir buvau belinkstanti juo patikėti, išlaisvinau ranką
ir atsitraukiau. Susigūžiau prisiminusi Heivną, mūsų pokalbį telefonu, keistą
Deimeno dingimą greitkelyje — viskas užgriuvo mane tarsi didžiulė banga.
— Ar žinojai, kad ir Drina važiuoja į Disneilandą? — paklausiau ir tuoj pat
supratau, kokie apgailėtini yra mano žodžiai. Bet jei jau pradėjau, turėjau
iškloti viską. — Ar tu nieko nuo manęs neslepi? Ar neturėtum man kai ko
pasakyti? — Suspaudžiau lūpas, pasirengusi išgirsti blogą žinią.
Tačiau Deimenas tik pažvelgė į mane, mūsų akys susitiko, ir jis tarė:
— Manęs nedomina Drina. Man rūpi tik tu.
Nudelbiau akis į žemę, trokšdama patikėti jo žodžiais, norėdama, kad
viskas būtų taip paprasta. Tačiau kai Deimenas vėl paėmė mano ranką,
supratau, kad viskas ir yra paprasta, visos abejonės išsisklaidė kaip migla.
— O šioje scenoje turi pasakyti, kad jauti man tą patį, — tarė Deimenas,
žiūrėdamas į mane.
Aš dvejojau, širdis daužėsi taip smarkiai, kad buvau tikra, jog Deimenas
girdi jos plakimą. Tačiau tylėjau per ilgai ir proga buvo praleista. Tada
Deimenas apkabino mane per liemenį ir nusivedė prie vartų.
— Viskas gerai, — nusišypsojo Deimenas. — Turi užtektinai laiko. Aš tavęs
neskubinu ir nenustatau galutinės datos. — Jis nusijuokė. — O dabar leisk
palydėti tave į klasę.
— Bet mes turime eiti pro raštinę. — Stabtelėjau ant takelio ir
pašnairavau į jį. — Vartai užrakinti, ar pamiršai?
Jis pakratė galvą.
— Eve, vartai neužrakinti.
— Na jau, atleisk, bet aš ką tik mėginau juos atidaryti, jie užrakinti, —
priminiau Deimenui.
Jis nusišypsojo.
— Nepasitiki manim?
Pažvelgiau į jį.
— Kiek tau kainuos, kad įsitikintum? Porą žingsnių? Dar kelias minutes?
Dirstelėjau į raštinę, paskui į Deimeną, papurčiau galvą ir nuspūdinau jam
įkandin iki vartų. Šie, nežinia kodėl, buvo atdari.
— Bet jie buvo užrakinti! Tu irgi matei! — Atsigręžiau į jį, negalėdama
suprasti, kas nutiko. — Iš visų jėgų purčiau vartus, o jie neprasivėrė.
 Tačiau jis tik pabučiavo mane į skruostą ir stumtelėjo pro vartus. Paskui
nusijuokė ir tarė:
— Pirmyn. Ir nesijaudink, ponas Robinsas išėjęs iš rikiuotės, o jį
pavaduojanti moteris labai išsiblaškiusi, tad viskas bus gerai.
— O tu neini? — paklausiau ir pajutau, kad vėl pradedu panikuoti.
Tačiau Deimenas tik gūžtelėjo pečiais.
— Aš esu savarankiškas ir darau, ką noriu.
— Taip, bet... — Nutilau supratusi, kad man trūksta ne tik jo telefono
numerio. Aš beveik nepažįstu šito vaikino. Spėliojau, kaip jis priverčia mane
jaustis taip gerai, taip normaliai, nors viskas aplink jį yra taip nenormalu.
Dar nespėjusi nusigręžti supratau, jog jis taip ir nepaaiškino, kas nutiko
praėjusį vakarą greitkelyje. Man dar neprabilus, Deimenas atsidūrė greta,
paėmė mano ranką ir pasakė:
— Skambino kaimynas. Mano vejos purkštuvai sugedo ir vanduo apsėmė
kiemą. Mėginau atkreipti tavo dėmesį, bet tu kalbėjai telefonu ir aš
nenorėjau trukdyti.
Pažvelgiau į mūsų rankas: įrudusią ir baltą, stiprią ir trapią, tokias be galo
nepanašias viena į kitą.
— Dabar eik. Pažadu, pasimatysim po pamokų. — Jis nusišypsojo ir man
iš už ausies ištraukė raudoną tulpę.

Paprastai stengdavausi neprisiminti savo senojo gyvenimo. Stengdavausi

negalvoti apie senuosius namus, senuosius draugus, buvusią šeimą, pačią
save. Nors gerai mokėjau sutramdyti kartais apimantį didžiulį nerimą, nes
atpažindavau jo požymius: akių dilgčiojimą, padažnėjusį kvėpavimą, visa
apimantį tuštumos ir nevilties jausmą, — kartais jis užgriūdavo, nedavęs
laiko pasirengti. Kai taip nutikdavo, tegalėdavau susiriesti į kamuoliuką ir
laukti, kol viskas praeis.
O tą buvo be galo sunku padaryti per istorijos pamoką.
Kol ponas Manozas dėstė apie Napoleono žygius, man užgniaužė gerklę,
susuko pilvą, o akys degė lyg pripiltos smėlio. Šokau iš savo vietos ir puoliau
prie durų, nekreipdama dėmesio, kad mokytojas ragina grįžti, o klasės
draugai pašaipiai kvatoja.
Pasukau už kampo, pro ašaras nieko neįžiūrėdama, gaudžiau orą kaip
žuvis, pilve jutau tuštumą, jaučiausi, tarsi būčiau gyva palaidota. Kai
pamačiau Steisę, jau buvo per vėlu sustoti — įsibėgėjusi trenkiausi į ją su
tokia jėga, kad ji pargriuvo ant grindų ir susiplėšė suknelę.
— Kas per... — Steisė nužvelgė nubrozdintus kelius ir įplėštą suknelę, o
paskui nukreipė žvilgsnį į mane. — Bjaurybe, per tave suplėšiau suknelę! Tu
prietranka! — Ašarodama ji sugniaužė kumštį ir parodė savo drabužį.
Nors gailėjausi to, kas nutiko, niekuo negalėjau jai padėti. Mane tuoj
užgrius begalinė širdgėla, ir aš negaliu leisti jai to matyti.
Mėginau prasmukti pro ją, bet ji sugriebė man už rankos ir bandė
atsistoti. Jai prisilietus, mane užliejo tokia juoda ir slogi energija, kad net
žadą atėmė.
— Žinok, ši suknelė sukurta dizainerio. Vadinasi, tu man už ją gerai
sumokėsi, — pagrasino Steisė ir taip stipriai suspaudė man ranką, jog
išsigandau apalpsianti. — Ir patikėk, tuo viskas nesibaigs. — Ji papurtė galvą
ir dėbtelėjo. — Tu dar velniškai pasigailėsi, kad atsitrenkei į mane, tu
prakeiksi tą dieną, kai pradėjai lankyti šią mokyklą.
— Kaip nutiko Kendrai? — paklausiau. Staiga vėl tvirtai stovėjau ant kojų,
nustojo sukti pilvą.
Steisė liovėsi spausti man ranką, bet jos nepaleido.
— Tu slapčia įkišai narkotikų į jos spintelę. Per tave ji buvo išmesta iš
mokyklos, paskleidei gandus, kad ji narkomanė, todėl mokyklos vadovai
patikėjo tavimi, o ne Kendra, — dėsčiau, aiškiai regėdama prieš akis visus
įvykius.
Steisė paleido mano ranką ir žingtelėjo atgal, jos veidas mirtinai išbalo. Ji
išlemeno:
— Kas tau papasakojo? Kai tai nutiko, tu dar nelankei šios mokyklos.
Gūžtelėjau pečiais, nes žinojau, kad kalbu tiesą, nors man tai visai
nerūpėjo.
— Be to, pasakysiu dar šį tą, — tariau artindamasi prie Steisės. Nerimo
priepuolis atslūgo, visa apimanti širdgėla stebuklingai išsisklaidė nuo baimės
Steisės akyse. — Žinau, kad sukčiauji per egzaminus, vagi iš savo tėvų,
drabužių parduotuvių, savo draugų — tavo nuomone, tai gražūs žaidimėliai.
Žinau, kad įrašinėji Honoros pokalbius telefonu, renki jos elektroninius
laiškus ir žinutes, bijodama, kad ji kartais nesumanytų tavęs išduoti. Ir
nemėgink paneigti, kad flirtuoji su savo patėviu. Tai baisiai bjauru, bet,
nelaimė, esama ir dar blogesnių dalykų. Aš žinau viską apie poną Barnesą ar
Barnumą. Juk supranti, ką turiu galvoje. Tavo devintos klasės istorijos
mokytoją. Tą, kurį bandei suvilioti. O kai jis neužkibo, mėginai jį apjuodinti,
grasinai, kad pasiskųsi mokyklos direktoriui ir vargšei nėščiai mokytojo
žmonai... — Apimta pasišlykštėjimo papurčiau galvą. Steisės elgesys buvo
toks niekingas, toks savanaudiškas, jog net sunku buvo patikėti, kad tai
tiesa.
Dabar ji stypsojo priešais mane išplėtusi akis, drebančiomis lūpomis,
priblokšta, kad atskleidžiau jos nešvarias paslaptėles. Manęs nekankino nei
savigrauža, nei kaltės jausmas, kad demaskavau ją, pasinaudodama savo
dovana, kad pričiupau šią nepakenčiamą mergiščią, šią savanaudę pagyrūnę,
kuri tyčiojosi iš manęs nuo pat pirmos dienos. Priverčiau ją drebėti ir
prakaituoti, ir tai man suteikė didesnį pasitenkinimą, negu galėjau
įsivaizduoti. Nerimo priepuolis atslūgo, tad pamaniau, po velnių, gal dar ką
nors jai pasakyti?
— Gal norėtum išgirsti daugiau? — paklausiau. — Patikėk, aš galiu. Yra
dar baisybė visko, bet tu ir pati žinai, tiesa?
Artinausi prie Steisės, o ši kliuvinėdama traukėsi nuo manęs, stengdamasi
išlaikyti tarp mudviejų kuo didesnį atstumą.
— Kas tu tokia? Ragana? — sušnibždėjo ji, akimis naršydama po koridorių
ir ieškodama pagalbos, durų ar kito būdo nuo manęs pasprukti.
Aš nusikvatojau. Nei sutikdama, nei paneigdama. Norėjau tik kad Steisė
ateityje gerai pagalvotų prieš mane užkabinėdama.
Tačiau ji greitai atsipeikėjo, susirado batus ir žiūrėdama man į akis tarė:
— Bet palauk, ko vertas tavo žodis prieš manąjį? — Steisė kreivai
išsišiepė. — Kuria iš mūsų, tavo manymu, patikės žmonės? Manimi,
populiariausia klasės mergina, ar tavimi, didžiausia sumauta prietranka, kuri
kada nors lankė šią mokyklą?
Jos žodžiuose buvo tiesos.
Ji palietė įplėštą suknelę, papurtė galvą ir pagrasino:
— Laikykis toliau nuo manęs, prietranka. O jei ne, prisiekiu Dievu,
pasigailėsi.
Eidama pro šalį, Steisė taip smarkiai trenkėsi man į petį, kad supratau ją
grasinus ne tuščiai.

Atėjusi prie mūsų priešpiečių stalo, stengiausi nespoksoti, — Heivnos

plaukai buvo violetiniai, bet abejojau, ar verta ką nors sakyti.
— Net nemėgink apsimesti nematanti. Spalva bjauri, aš žinau. — Heivna
nusijuokė. — Po mūsų pokalbio telefonu praėjusį vakarą mėginau juos
nusidažyti raudonai, na, žinai, nuostabiu vario atspalviu kaip Drinos. Deja,
išėjo štai kas. — Ji suėmė vieną sruogą ir susiraukė. — Atrodau kaip
baklažanas ant pagaliuko. Bet tai truks tik kelias valandas, nes po pamokų
Drina nusiveš mane į didelį, garsų saloną Los Andžele. Na, žinai, į tokį, kur
įžymybės užsirašo prieš metus. O ji tokia šauni, kad sugebėjo įkišti mane
paskutinę minutę. Prisiekiu, ji turi tiek pažinčių, ji nepakartojama.
— Kur Mailsas? — pertraukiau ją, nes nenorėjau girdėti daugiau nė žodžio
apie nepakartojamąją Driną, nepaprastus jos ryšius ir pribloškiančius
sugebėjimus.
— Mokosi savo žodžius. Bendruomenės teatras rengiasi statyti „Plaukų
laką“, ir Mailsas tikisi gauti pagrindinį vaidmenį.
— Argi pagrindinė veikėja ne mergina? — Atsidariau priešpiečių dėžutę.
Joje radau pusę sumuštinio, kekę vynuogių, maišelį traškučių ir tulpių.
Heivna gūžtelėjo pečiais.
— Mailsas mėgino ir mane įtikinti dalyvauti atrankoje, bet man neįdomu.
Taigi, kur prasmego tavo aukštas, tamsiaplaukis, karštas ir dar visoks kitoks
vaikinas? — paklausė Heivna, išskleidė servetėlę ir pasidėjo ant jos keksiuką
su braškiniu glajumi.
Trūktelėjau pečiais, nes vėl prisiminiau, kad pamiršau paklausti Deimeno
telefono numerio ar sužinoti, kur jis gyvena.
— Manau, mėgaujasi savarankiško gyvenimo privalumais, — pagaliau
atsakiau, išsivyniojau sumuštinį ir atsikandau. — Ar yra kokių žinių apie
Evangeliną?
Heivna pakratė galvą.
— Jokių. Bet pažvelk. — Ji atsismaukė rankovę ir parodė man vidinę riešo
pusę.
Pašnairavau į apskritą tatuiruotę — neryškų piešinį, vaizduojantį gyvatę,
ryjančią savo uodegą. Ir nors ji dar buvo toli gražu nebaigta, akimirką man
pasidingojo, kad gyvatė rangosi ir juda. Kai sumirksėjau, šliužas sustingo.
— Ką tai reiškia? — sušnibždėjau, nes pajutau, kad iš tatuiruotės
sklindanti energija kelia man baimę, nors negalėjau suvokti kodėl.
— Tai turėtų būti staigmena. Parodysiu, kada ji bus baigta, — nusišypsojo
Heivna. — Iš tikrųjų neketinau tau net rodyti. — Ji užsismaukė rankovę ir
apsidairė. — Turiu galvoje, pažadėjau nerodyti. Esu per daug įsiaudrinusi,
kad galėčiau išlaikyti paslaptis. Ypač savąsias.
 Pažvelgiau į ją, stengdamasi pajusti jos energiją, rasti logišką
paaiškinimą, kodėl man iš baimės suka pilvą, bet nieko nepešiau.
— Pažadėjai kam? Kas čia dedasi? — paklausiau ir pamačiau, kad Heivnos
aura niūriai pilka kaip asfaltas, o jos pakraščiai išskidę ir tarsi iškandžioti.
Tačiau Heivna tik nusijuokė ir ženklu parodė, kad jos lūpos užrakintos.
— Pamiršk, — tarė mano draugė. — Tau teks truputį palūkėti.
 aštuonioliktas skyrius

Kai parvažiavau iš mokyklos, Deimenas laukė ant laiptelių. Nuo jo

šypsenos dangus išsigiedrijo ir visos mano abejonės išsisklaidė.
— Kaip pavyko prasmukti pro apsaugininką? — paklausiau, nes žinojau,
kad nebuvau jo kvietusi.
— Žavesys ir įspūdingas automobilis visada padeda, — nusijuokė
Deimenas, nusibraukė dulkes nuo tamsių dizainerio kurtų džinsų ir nusekė
paskui mane į vidų. — Papasakok, kaip praėjo diena.
Gūžtelėjau pečiais, nes žinojau, kad pažeidžiau pačią svarbiausią
taisyklę — niekada nekviesti nepažįstamo žmogaus į svečius, net jei tas
nepažįstamasis galbūt yra mano vaikinas.
— Ta pati nuobodybė, — pagaliau pravėriau burną. — Pavaduojanti
mokytoja prisiekė nekelti kojos į mūsų klasę, o ponia Mačado išprašė mane
iš pamokos. — Žvilgtelėjau į Deimeną ir toliau maliau liežuviu, nes aiškiai
mačiau, kad jam pro vieną ausį įeina, pro kitą išeina. Jis linkčiojo galvą, tarsi
klausytųsi, tačiau susirūpinęs žvilgsnis klaidžiojo kažkur toli.
Patraukiau į virtuvę, atsidariau šaldytuvą ir paklausiau:
— O kaip tu? Ką veikei? — Siūlydama parodžiau jam butelį vandens, bet
Deimenas papurtė galvą ir gurkštelėjo savo raudono gėrimo.
— Važinėj ausi automobiliu, plaukiojau banglente, laukiau, kol nuskambės
skambutis ir vėl galėsiu tave pamatyti. — Deimenas nusišypsojo.
— Puikiai žinai, kad būtum galėjęs eiti į pamokas ir tada tau nebūtų
reikėję laukti, — nusišaipiau.
— Pasistengsiu rytoj prisiminti tavo žodžius. — Jis nusikvatojo.
Atsirėmiau į stalviršį ir ėmiau sukioti vandens butelio kamštelį. Nervinausi
būdama su Deimenu viena šiame dideliame tuščiame name. Galvoje sukosi
daugybė ldausimų, bet nežinojau, nuo ko pradėti.
— Gal norėtum išeiti į lauką ir pasėdėti prie baseino? — pagaliau
paklausiau Deimeno. Pamaniau, kad gaivus oras ir atvira erdvė padės man
nusiraminti.
Tačiau Deimenas papurtė galvą ir paėmė mane už rankos.
— Mieliau eičiau į viršų ir apžiūrėčiau tavo kambarį.
— Iš kur žinai, kad mano kambarys viršuje? — paklausiau ir pašnairavau į
jį.
Deimenas tik nusijuokė.
— Argi galėtų būti ne viršuje?
Dvejojau, niekaip negalėdama apsispręsti, ar sutikti su jo siūlymu, ar kaip
nors mandagiai išprašyti jį lauk.
Tada Deimenas spustelėjo man ranką ir tarė:
— Nagi, eime, pažadu nesikandžioti. — Jo šypsenai nebuvo galima
atsispirti, jo prisilietimas buvo šiltas ir viliojantis. Vesdamasi jį į viršų labai
tikėjausi, kad mano kambaryje nesimaišys Rilė.
Tą akimirką, kai užlipome į antrą aukštą, Rilė išbėgo iš poilsio kambario ir
sušuko:
 — Dievulėliau, aš taip gailiuosi! Visai nenoriu kivirčytis su... Oi! — Ji staiga
sustojo kaip įbesta ir išsižiojo, jos akys iš nuostabos išsiplėtė, lakstė nuo
manęs prie Deimeno.
Tačiau aš ramiai patraukiau į savo kambarį, tarsi nė nebūčiau jos mačiusi.
Tikėjausi, Rilė susipras išnykti ir pasirodys vėliau. Gerokai vėliau.
— Rodos, palikai televizorių įjungtą, — tarė Deimenas, eidamas į poilsio
kambarį. O aš dėbsojau į Rilę, kuri tuo tarpu strakaliojo šalia jo, nužvelgė jį
nuo galvos iki kojų, paskui entuziastingai iškėlė į viršų abu nykščius.
Nors žvilgsniu maldavau ją išnykti, Rilė atsidrėbė ant sofos ir susikrovė
kojas Deimenui ant kelių.
Nulėkiau į vonios kambarį įsiutusi, kad sesutė nesuprato užuominos, liko
mano kambaryje ir nė nemanė nešdintis. Negalėjau žinoti, kada ji iškrės ką
nors beprotiško, ką nors tokio, ko aš negalėsiu paaiškinti. Taigi nusitraukiau
nertinį ir ėmiausi įprasto ritualo: viena ranka valiausi dantis, kita tepiausi
dezodorantu. Greitai išsiskalavau burną ir apsivilkau švarius baltus
marškinėlius. Paskui pasileidau plaukus, perbraukiau lūpas balzamu,
pasikvepinau ir išskubėjau atgal. Pamačiau, kad Rilė vis dar sėdi toje pat
vietoje ir įdėmiai tyrinėja Deimeno ausis.
— Eime į balkoną, iš jo atsiveria nuostabus vaizdas, — pasiūliau
norėdama, kad Rilė pagaliau atstotų nuo Deimeno.
Tačiau jis tik pakratė galvą ir tarė:
— Vėliau. — Jis patapšnojo per pagalvėlę šalia savęs, o Rilė tuo metu
šokinėjo ir plojo delnais.
Žiūrėjau į Deimeną, sėdintį ant sofos, tokį naivų, nieko neįtariantį ir net
nenutuokiantį, kad yra ne vienas: skaustelėjusi ausis, panižęs kelis ir
pašiurpęs kaklas yra mano mažosios mirusios sesutės išdaigos.
— Oi, palikau vonioje butelį su vandeniu, — pasakiau ir reikšmingai
pažvelgiau į Rilę, paskui nusigręžiau. Tikėjausi, ji seks įkandin, jei nenori
gauti pipirų.
Tačiau Deimenas atsistojo ir tarė:
— Aš atnešiu.
Pamačiau, kaip jis, eidamas tarp sofos ir stalo, aiškiai atsitraukė nuo
tabaluojančių Rilės kojų.
Paskui mudvi su Rile įsistebeilijome viena į kitą. Tada mano sesutė išnyko.
— Gaudyk, — pasakė Deimenas, pametėdamas man butelį, ir ramiausiai
praėjo pro tą vietą, kur ką tik žengė taip atsargiai. Kai pamatė mane
spoksant, nusišypsojo ir paklausė:
— Kas nutiko?
Tačiau aš tik papurčiau galvą ir įsmeigiau akis į televizorių, mėgindama
įtikinti save, kad tai tik sutapimas. Deimenas tikrai negalėjo matyti Rilės.

— Gal būtum malonus ir paaiškintum, kodėl tau viskas taip sekasi?

Mes sėdėjome lauke, susirangę ant šezlongo, buvome ką tik sukirtę
beveik visą picą. Didžiąją jos dalį sušveičiau aš, nes Deimenas valgo greičiau
kaip supermodelis, o ne kaip vaikinas. Juk žinote, paknebinėji, pavadaloji
valgį lėkštėje, paskui atsikandi kąsnelį, dar kiek paknebinėji. Tačiau
daugiausia jis siurbčiojo savo gėrimą.
 — Kas sekasi? — paklausė Deimenas, švelniai laikydamas mane glėbyje,
smakrą pasidėjęs man ant peties.
— Viskas! Nejuokauju. Tu niekada neruoši namų darbų, bet žinai visus
atsakymus, tu paimi teptuką, pamirkai į dažus ir sukuri drobę pagal Pikasą
geriau negu jis pats! O gal tu prastas sportininkas? Ar bent esi nepataisomas
išsiblaškėlis? Nagi, prisipažink!
Deimenas atsiduso.
— Na, niekada nebuvau labai geras beisbolininkas, — sušnibždėjo jis man
į ausį. — Tačiau galiu pasigirti esąs klasiškas futbolininkas ir ganėtinai
patyręs banglentininkas.
— O kaip muzika? Gal meška užmynė tau ausį?
— Duok man gitarą, ir aš pabrązginsiu tau melodiją. Arba pianiną,
smuiką, saksofoną. Rinkis pati.
— Tai kur tavo silpnoji vieta? Juk kiekvienas kur nors susimauna.
Pasakyk, ko tu nesugebi.
— Dėl ko tau rūpi tai žinoti? — paklausė Deimenas ir prisitraukė mane
arčiau. — Kodėl nori susigadinti puikų mano įvaizdį?
— Dėl to, kad, palyginti su tavimi, jaučiuosi blanki ir menka. Rimtai, daug
ką tesugebu daryti tik kaip vidutinioke, todėl noriu žinoti tavo silpnybę. Nagi,
klok, nuo to man palengvės.
— Tu nesi vidutinioke, — paprieštaravo Deimenas ir įsikniaubė man į
plaukus, jo balse skambėjo juoko gaidelė.
Tačiau nenorėjau pasiduoti, siekiau iš jo išpešti ką nors, kas suteiktų jam
nors truputį žmogiškumo.
— Pasakyk nors vieną savo silpnybėlę. Net jeigu pameluosi, tai dėl kilnaus
tikslo — išgelbėsi mano savigarbą.
Mėginau atsigręžti, kad galėčiau pažvelgti jam į akis. Tačiau Deimenas
apkabino mane stipriau ir neleido to padaryti, pabučiavo man ausį ir
sušnibždėjo:
— Ar tikrai nori žinoti?
Aš linktelėjau, širdis daužėsi, kraujas tvinkčiojo gyslose.
— Man nesiseka meilė.
Spoksojau į židinio liepsnos nutviekstą vandens paviršių ir svarsčiau, ką
jis iš tikrųjų norėjo pasakyti. Nors troškau išgirsti iš Deimeno rimtą
atsakymą, nesitikėjau tokio rimto.
— Gal paaiškintum? — paklausiau ir nervingai sukikenau, nebūdama tikra,
kad noriu išgirsti atsakymą. Nuogąstavau, jog tai gali būti susiję su Drina, o
tos temos tikrai nenorėjau aptarinėti.
Deimenas dar tvirčiau mane apkabino ir sunkiai atsiduso. Ir tiek ilgai
tylėjo, jog ėmiau abejoti, ar jis apskritai prašneks. Tačiau galiausiai tarė:
— Tai visada baigiasi... nusivylimu. — Deimenas gūžtelėjo pečiais ir
daugiau nieko neaiškino.
— Bet tau tik septyniolika. — Išsivadavau iš jo glėbio ir pažvelgiau į akis.
Jis trūktelėjo pečiais.
— Taigi Įdek daug tų nusivylimų galėjo būti?
Užuot atsakęs, Deimenas vėl mane apkabino ir prikišęs lūpas prie mano
ausies sušnibždėjo:
— Eime paplaukioti.
 Dar vienas Deimeno tobulumo įrodymas — jis laikė automobilio
bagažinėje maudymosi kelnaites.
— Juk čia Kalifornija, niekada nežinai, kada jų gali prireikti, — pareiškė jis,
stovėdamas ant baseino krašto ir šypsodamasis man. — Turiu bagažinėje ir
naro kostiumą, ar atsinešti?
— Negaliu atsakyti į šį klausimą. — Šokau į gilųjį baseino galą ir sukėliau
purslus. — Spręsk pats.
Deimenas atsargiai priėjo prie pat baseino krašto ir maivydamasis įkišo į
vandenį kojos nykštį.
— Neišsidirbinėk, o šok, — pasipiktinau.
— Ar galiu nerti?
— Aišku, pūkštelėk kaip patrankos sviedinys arba tėkškis ant pilvo, kaip
nori. — Nusijuokiau žiūrėdama, kaip Deimenas grakščiai panyra į vandenį ir
iškyla greta.
— Nuostabu, — pasakė jis. Jo plaukai buvo subraukti atgal, oda drėgna ir
spindinti, ant blakstienų galiukų kabojo maži vandens lašeliai. Kai jau
pamaniau, kad Deimenas ketina mane pabučiuoti, jis paniro po vandeniu ir
nuplaukė šalin.
Taigi giliai įkvėpiau, užgniaužiau savo išdidumą ir nusiyriau paskui.
— Šitaip daug geriau, — pareiškė jis, prisitraukdamas mane.
— Ar išsigandai gylio? — nusišypsojau, nes pirštais vos galėjau pasiekti
baseino dugną.
— Turėjau galvoje tavo aprangą. Galėtum dažniau šitaip rengtis.
Nužvelgiau savo baltą kūną su baltu bikiniu ir stengiausi nuslėpti
nepasitikėjimą savimi matydama šalia jį — tobulą, raumeningą, įrudusį.
— Neabejotina pažanga, palyginti su gobtuvais ir džinsais, — nusikvatojo
Deimenas.
Prikandau lūpą, nežinodama, ką atsakyti.
— Bet spėju, kad tu darai tą, ką ir turėtum daryti, tiesa?
Įdėmiai pažiūrėjau jam į veidą. Man pasirodė, kad jis pasakė toli gražu ne
viską, tarsi galėtų žinoti, kodėl aš taip rengiuosi.
Deimenas nusišypsojo.
— Be abejo, tie gobtuvai skirti apsisaugoti nuo Steisės ir Honoros pykčio.
Jos tikrai negali su tavimi varžytis. — Jis užkišo plaukus man už ausies ir
paglostė skruostą.
— Ar mes varžovės? — paklausiau prisiminusi Steisės ir Deimeno flirtą, jai
dovanotus rožių pumpurus, savo susidūrimą su Steise šiandien mokykloje ir
grėsmę, kurią pajutau sklindant iš jos. Deimenas žiūrėjo į mane taip ilgai,
kad nuotaika sugedo ir pasitraukiau nuo jo.
— Eve, tu niekada neturėjai varžovės, — patikino Deimenas ir nusekė
paskui.
Tačiau aš panėriau po vandeniu, nuplaukiau prie krašto ir stipriai į jį
įsikibusi išsliuogiau iš baseino. Supratau, kad turiu veikti greitai, jei noriu
pasakyti, ką manau, nes vos tik Deimenas atsidurs arti, žodžiai išgaruos.
— Iš kur man žinoti, jei tavo elgesys toks permainingas — tu tai šaltas, tai
karštas, — išpyškinau. Mano rankos drebėjo, balsas virpėjo, norėjau liautis ir
susigrąžinti gražų, romantišką vakarą. Tačiau žinojau, kad tai turi būti
pasakyta, nesvarbu, kokios bus pasekmės. — Turiu galvoje, vieną akimirką
tu spoksai į mane — taip, kaip moki tik tu, — o po akimirkos jau rėži sparną
apie Steisę. — Sučiaupiau lūpas ir laukiau Deimeno atsakymo. Žiūrėjau, kaip
jis lipa iš baseino ir artinasi prie manęs, toks nuostabus, šlapias, žvilgantis,
kad net kvapą užgniaužė.
— Eve, aš... — Deimenas užsimerkė ir atsiduso. Atsimerkęs žengė dar
žingsnį artyn ir tarė: — Niekada nenorėjau tavęs įskaudinti. Patikėk.
Niekada. — Jis apkabino mane ir mėgino atgręžti mano veidą. Kai jam
paklusau, kai pagaliau pasidaviau, Deimenas pažvelgė tiesiai man į akis ir
pasakė: — Nė karto nenorėjau tavęs užgauti. Ir man labai gaila, jei tau
pasirodė, kad aš žaidžiu tavo jausmais. Juk prisipažinau, kad man nesiseka
meilė. — Deimenas nusišypsojo, perbraukė pirštais per mano šlapius
plaukus, o tada ištraukė vieną raudoną tulpę.
Nužvelgiau jį: tvirtus pečius, plačią krūtinę, plokščią pilvą, nuogas rankas.
Jo rankų nedengė drabužio rankovės ir neslėpė jokios kišenės. Tik puikus
pusnuogis kūnas, šlapios maudymosi kelnaitės, nuo kurių varva vanduo, ir
kvaila raudona tulpė rankoje.
— Kaip tai padarai? — paklausiau sulaikiusi kvapą, nes puikiai supratau,
kad, velniai griebtų, jis ištraukė tulpę ne iš mano ausies.
— Ką padarau? — nusišypsojo Deimenas, rankomis apsivijo mano liemenį
ir prisitraukė arčiau.
— Tulpės, rožių pumpurai — visa tai? — sušnibždėjau stengdamasi
nekreipti dėmesio į jausmą, kurį sukelia jo rankų prisilietimas prie mano
odos, kaip jo priglausta sušylu, tampu mieguista, jaučiuosi kiek apkvaitusi.
— Tai burtai, — nusišypsojo Deimenas.
Atsitraukiau nuo jo, čiupau rankšluostį ir įsisupau į jį.
— Ar gali kada nors būti rimtas? — paklausiau nesusivokdama, į ką čia
būsiu įsivėlusi ir ar dar galėčiau pasitraukti.
— Aš visada rimtas, — sumurmėjo Deimenas, apsirengė ir susirado
automobilio raktelius.
Aš tuo metu tirtėjau, įsivyniojusi į šaltą ir drėgną rankšluostį. Tylomis
stebėjau, kaip Deimenas traukia prie vartelių, pamojuoja man per petį, sako:
„Sabina grįžo“, ir išnyksta nakties tamsoje.
 devynioliktas skyrius

Kitą dieną, įvažiavusi į aikštelę, Deimeno neradau. Išlipau iš automobilio,

persimečiau per petį kuprinę ir nužingsniavau į klasę. Drąsinau save
ruošdamasi blogiausiam.
Tačiau priėjusi prie klasės durų sustingau. Kvailai spoksojau į žaliai
dažytas duris ir nesiryžau jų atidaryti.
Vos tik pagalvodavau apie Deimeną, aiškiaregės gabumai išnykdavo.
Negalėdavau matyti nieko kito, tik košmarą, kurį susikurdavau pati. Kad
Deimenas sėdi ant Steisės suolo krašto, juokiasi ir flirtuoja su ja, traukia
rožių pumpurus iš įvairiausių vietų, o aš sliūkinu pro šalį ir susmunku ant
savo kėdės. Šiltas ir mielas jo žvilgsnis paglosto mane, paskui Deimenas
nusigręžia, kad galėtų visą dėmesį skirti jai.
Ir aš negalėdavau su tuo susitaikyti. Negalėdavau to ištverti. Nors Steisė,
galvodavau, yra žiauri, pikta, siaubinga, sadiste, tokia ji yra iš tikrųjų, ji
neapsimetinėja. Puola atvirai, nesidangsto paslapčių skraiste, jos bjaurumas
aiškiai matomas.
O aš buvau jos priešingybė: paranoike, slapukė su saulės akiniais ir
gobtuvu, tempianti tokią sunkią naštą, kad nebesugebėjau būti paprasta.
Vėl siekiau rankenos bardama save: Juk tai juokinga. Ką ketini daryti —
mesti mokyklą? Dar pusantrų metų turėsi su visu tuo taikstytis, taigi
susitvardyk ir tuoj pat eik vidun!
Tačiau mano rankos ėmė drebėti ir atsisakė paklusti. Kai jau norėjau
mauti šalin, staiga man iš už nugaros išdygo vaikis, atsikrenkštė ir paklausė:
— Na, tai ar eisi pagaliau vidun?
Mintyse perskaitau jo klausimo pabaigą — tu, sumauta prietranka!
Taigi giliai įkvepiu, atveriu duris ir įsmunku į vidų. Pasijuntu dar blogiau,
negu įsivaizdavau, nes Deimeno klasėje nėra.

Vos atėjusi į valgyklą priešpiečių, apžvelgiu visus stalus ieškodama

Deimeno. Jo neišvydusi, patraukiu į savo įprastinę vietą ir atsiduriu ten tuo
pat metu kaip ir Heivna.
— Jau šešios dienos nėra jokios žinios apie Evangeliną, — pareiškia ji,
teškia dėžutę su keksiukais ant stalo ir atsisėda priešais mane.
— Ar teiravaisi priklausomybės grupės narių? — Mailsas susirango greta
manęs ir ima sukioti vitaminizuoto vandens butelio kamštelį.
Heivna užvertė akis.
— Jie yra anonimai, Mailsai.
Mailsas irgi nusiviepė.
— Turėjau galvoje grupės vadovą.
— Jie vadinami globėjais. Beje, iš tos globėjos jokios naudos, ji nieko
negirdėjo. Drina mano, kad aš per daug jautri, darau iš musės dramblį.
— Ar ji vis dar čia? — Mailsas įdėmiai pasižiūrėjo į Heivną.
Mano žvilgsnis lakstė nuo vieno prie kito. Man sukėlė nerimą įtampa
Mailso balse, todėl laukiau, ką jis dar pasakys. Kadangi beveik viskas, kas
susiję su Deimenu ir Drina, buvo nesuvokiama sveikam protui, man buvo
svarbu išgirsti nešališką nuomonę.
— Na taip, Mailsai, dabar Drina gyvena čia. Kodėl klausi? Ar tai kelia
problemų? — Heivna prisimerkė.
Mailsas gūžtelėjo pečiais ir gurkštelėjo vandens.
— Jokių problemų. — Tačiau Mailso mintys prieštaravo jo žodžiams. Jam
kovojant su savimi, kad nepasakytų, ką iš tiesų mano, geltona jo aura tapo
tamsi ir nepermatoma. — Tiktai... — žiojosi Mailsas.
— Tiktai kas? — Heivna prisimerkusi įsistebeilijo į jį ir prikando lūpą.
— Na...
Dėbsojau į Mailsą ir mintyse raginau: Nagi, pasakyk, ką manai! Drina yra
arogantiška pabaisa, ji ne tik daro blogą įtaką kitiems, bet ir pati yra gyva
bėda. Tu ne vienintelis tai supranti, aš irgi, taigi nedelsk ir rėžk — blogesnės
už ją nerasi!
Mailsas dvejojo, žodžiai mezgėsi jam ant liežuvio galo, o aš nekantravau,
tikėdamasi, kad jis prabils. Paskui Mailsas garsiai atsiduso, papurtė galvą ir
tarė:
— Tiek to, nesvarbu.
Pažvelgiau į persikreipusį iš pykčio Heivnos veidą. Jos aura blykčiojo,
pakraščiai kibirkščiavo ir liepsnojo. Tai buvo įspėjimas, kad ji puls po trijų,
dviejų, vienos...
— Atleisk, Mailsai, bet aš tavim netikiu. Jei turi ką pasakyti, tai ir klok... —
Heivna vėpsojo į jį pamiršusi keksiuką ir barbeno pirštais į stiklinį stalviršį.
Nesulaukusi Mailso atsakymo, nenurimo: — Kas yra, Mailsai? Ir tau, Eve?
Manote, kad tylėjimas sumažins jūsų kaltę?
Mailsas pašnairavo į mane, išplėtė akis ir pakėlė antakį. Supratau turinti
ką nors pasakyti ar padaryti, išreikšti pasipiktinimą, kad Heivna drįsta mane
kaltinti. Tačiau tiesa ta, kad aš jau viską žinojau. Buvau kalta, kad nemėgstu
Drinos. Kad nepasitikiu ja. Kad turiu tam tikrų įtarimų, netgi blogų. Ir net
nesistengiu to slėpti.
Heivna pakratė galvą ir užvertė akis, ji buvo tokia įniršusi, jog košte košė
žodžius pro dantis:
— Jūs jos net nepažįstate! Ir neturite teisės jos smerkti! Man pasisekė,
kad susipažinau su Drina. Per tą trumpą laiką, kai ją pažįstu, įsitikinau, jog ji
daug geresnė draugė negu jūs abu!
— Melas! — suriko Mailsas, jo akys degė. — Tai grynas š...
— Deja, Mailsai, bet tai yra tiesa. Jūs, draugužiai, pakenčiate mane,
bendraujate su manim, bet iš tikrųjų nesuprantate manęs taip kaip Drina.
Mudvi su Drina sieja tie patys pomėgiai ir interesai. Ji nesiekia slapta manęs
pakeisti, kaip darote jūs. ji pripažįsta mane tokią, kokia esu.
— Ak, vadinasi, dėl to tu visiškai pakeitei savo įvaizdį? Kad patinki jai
tokia, kokia esi?
Heivna užsimerkė, atsiduso, paskui pasižiūrėjo į Mailsą ir pakilo nuo
kėdės. Tada susirinko daiktus ir pareiškė:
— Manyk, kaip nori, Mailsai. Manykit abu.
— O dabar, ponios ir ponai, pamatysite didįjį dramatinį išėjimą! — Mailsas
susiraukė. — Heivna, ar tu juokauji? Juk aš tik paklausiau, ar Drina vis dar
čia? Tik tiek! O tu priskaldei iš adatos vežimą! Būk gera, sėsk, atsipalaiduok
ir nurimk. Viešpatėliau!
Heivna papurtė galvą ir įsikibo į stalo kraštą. Maža įmantri tatuiruotė ant
jos riešo jau buvo baigta, bet oda atrodė raudona ir patinusi.
— Kaip ji vadinasi? — paklausiau žiūrėdama į rašalu nupieštą gyvatę,
ryjančią savo uodegą. Žinojau, kad ji turi pavadinimą, kad tai yra kažkokia
mitinė būtybė, tačiau pamiršau kokia.
— Uroboras, — atsakė Heivna.
Ji palietė tatuiruotę pirštu, ir prisiekiu — pamačiau, kaip gyvatė kyštelėjo
liežuvį ir sujudėjo.
— Ką tai reiškia?
— Tai senas alchemikų simbolis, reiškiantis amžiną gyvenimą, prisikėlimą
iš pelenų, pomirtinį gyvenimą, nemirtingumą ir panašiai, — paaiškino
Mailsas.
Mudvi su Heivna nustebusios pažvelgėme į jį. Mailsas gūžtelėjo pečiais.
— Kas yra? Aš esu apsiskaitęs.
Paskui pažiūrėjau į Heivną ir tariau:
— Atrodo, į tatuiruotę įsimetė užkratas. Gal tau reikėtų kreiptis į
gydytoją?
Tačiau vos ištariau šiuos žodžius, supratau blogai padariusi. Heivna
nusmaukė rankovę, jos aura vėl ėmė kibirkščiuoti ir degti.
— Tatuiruotė padaryta gerai, ir aš pati puikiai jaučiuosi. Atsiprašau, kad
kišuosi, bet noriu jums priminti, kad nė vienas iš jūsų nepasigenda Deimeno,
nors jis, beje, nebelanko pamokų. Turiu galvoje, ar jums nerūpi, kas jam
atsitiko?
Mailsas įbedė akis į mobilųjį telefoną, o aš gūžtelėjau pečiais. Negali
sakyti, kad ji klausė nepagrįstai. Heivna papurtė galvą, čiupo dėžutę su
keksiukais ir nurūko.
— Gal nutuoki, kas čia dedasi? — paklausė Mailsas, žiūrėdamas, kaip
Heivna manevruoja tarp valgyklos stalų, skubėdama nežinia kur.
Tačiau aš tik trūktelėjau pečiais — negalėjau išmesti iš galvos gyvatės
piešinio ant jos riešo. Pamiršti, kaip šliužas pasuko galvą ir įbedė blizgančias
akis tiesiai į mane.

Kai įsukau į keliuką prie namų, pamačiau Deimeną, atsišliejusį į savo

automobilį ir besišypsantį.
— Kaip sekėsi mokykloje? — paklausė jis ir apėjęs mano automobilį
atidarė dureles.
Gūžtelėjau pečiais ir pasiėmiau kuprinę su knygomis.
— O, tu vis dar pyksti, — pasakė Deimenas ir nusekė paskui mane prie
durų. Nors jis manęs nepalietė, jutau nuo jo sklindantį karštį.
— Nepykstu, — burbtelėjau, atrakinau duris ir numečiau kuprinę ant
grindų.
— Koks palengvėjimas! Užsakiau dvi vietas, tad jeigu tu ant manęs
nesiunti, tikiuosi, važiuosi kartu.
Pažvelgiau į Deimeną — man patiko tamsūs jo džinsai, batai, minkštas
kašmyrinis juodas megztinis. Spėliojau, ką jis rezga šį kartą.
 Jis nuėmė mano saulės akinius, ausines ir padėjo ant prieškambario
staliuko.
— Patikėk, tau tikrai nereikės viso šito — tų apsaugų, — pasakė jis ir
nusmaukė mano gobtuvą, paėmė mane už parankės ir nusivedė prie savo
automobilio.
— Kur vyksime? — pasidomėjau sėsdamasi į keleivio vietą. Jaučiausi
patenkinta ir bevalė, kaip visada pasiruošusi sutikti su jo pasiūlymu. — O
namų darbai? Turiu daug ką atlikti.
Tačiau Deimenas tik papurtė galvą ir įlipo į automobilį.
— Atsipalaiduok, namų darbus paruoši vėliau, pažadu.
— Kada vėliau? — Spoksojau į jį ir svarsčiau, ar kada nors priprasiu prie
nuostabaus, ryškaus jo grožio, šilto žvilgsnio ir mokėjimo taukšti niekus.
Jis nusišypsojo ir užvedė automobilį, net nepasukęs raktelio.
— Iki laikrodis išmuš vidurnaktį, pažadu. Dabar prisisek diržus, mes
leidžiamės į kelionę.

Deimenas važiavo greitai. Rodos, praėjo vos kelios minutės, o jis jau
įvairavo automobilį į aikštelę ir atidavė raktelius patarnautojui.
— Kur mes esame? — paklausiau žiūrėdama į žalius pastatus ir užrašą
„Rytinis įėjimas“. Rytinis įėjimas — į ką?
— Tuoj suprasi. — Deimenas nusijuokė ir prisitraukė mane artyn, nes
arklininkai pro pat mus vedė keturis žvilgančius dailius ristūnus. Juos lydėjo
žokėjus rausvos ir žalios spalvos švarku, baltomis aptemptomis kelnėmis ir
purvinais juodais batais.
— Hipodromas? — žioptelėjau. Čia tikrai nesitikėjau atsidurti. Kaip ir
Disneilande.
— Ne bet koks hipodromas, o Santa Anita, — paaiškino Deimenas. —
Vienas pačių geriausių. Dabar paskubėkime, penkiolika po trijų mums
užsakytos vietos „Pirmajame take“.
— Kur? — neatlyžau.
— Nesijaudink, tai tik restoranas, — nusikvatojo jis. — O dabar eime,
nenoriu pražiopsoti lažybų.
— Hm, tai turbūt nelegalu? — paklausiau, nors žinojau, kad elgiuosi kaip
geruolių geruolė. O Deimenas buvo toks: nepaisė įstatymų, elgėsi
nutrūktgalviškai ir kliovėsi sėkme.
— Nelegalu valgyti? — nusišypsojo jis, bet mačiau, kad jo kantrybė senka.
Papurčiau galvą.
— Lažybos, azartiniai žaidimai ir kitkas, pats žinai.
Tačiau Deimenas tik nusijuokė ir pakratė galvą.
— Eve, tai žirgų lenktynės, o ne gaidžių peštynės. O dabar jau eikime. —
Jis spustelėjo man ranką ir nusivedė prie lažybų punkto.
— Bet ar lažintis leidžiama ne dvidešimt vienų?
— Aštuoniolikos, — sumurmėjo jis, įėjo į vidų ir paspaudė penktą numerį.
— Tikrai. O man tik šešiolika su puse.
Deimenas papurtė galvą ir pasilenkęs pabučiavo mane.
— Taisykles reikia bent jau keisti, jeigu ne laužyti. Tik taip ir galima
pasilinksminti. Dabar eime, — paragino jis ir nusivedė mane per vestibiulį į
įvairiais žaliais atspalviais išmargintą restorano salę. Stabtelėjęs pasisveikino
su metrdoteliu kaip su seniai matytu draugu.
— O, pone Ogeste, kaip malonu jus matyti! Jūsų staliukas padengtas,
prašom paskui mane.
Deimenas linktelėjo, vėl paėmė mane už rankos ir nusivedė per salę.
Restorane nebuvo nė vienos laisvos vietos, čia sėdėjo porelės, pensininkai,
vieniši vyriškiai, būreliai moterų, tėvas su jaunu sūnumi. Sustojome prie
stalelio geriausioje vietoje — prie jo sėdint buvo matyti ne tik finišo linija,
bet ir puikus hipodromo vaizdas, jį supančios žalios kalvos.
— Tonis tuoj priims jūsų užsakymą. Ar atnešti šampano?
Deimenas pažvelgė į mane ir papurtė galvą.
— Ne šiandien, — tarė jis ir švelniai nuraudo.
— Puiku, po penkių minučių prasidės bėgimas.
— Šampano? — sušnibždėjau ir pakėliau antakius, tačiau Deimenas tik
gūžtelėjo pečiais ir atsivertė varžybų programą.
— Ką manai apie Ispaniškąją Muselę? — Jis pažvelgė į mane ir
nusišypsojęs paaiškino: — Tai žirgas, o ne afrodiziakas.
Tačiau buvau per daug susidomėjusi tuo, kas dedasi aplink, ir negalėjau
atsakyti Deimenui. Restorano salė didžiulė ir sausakimša žmonių, nors dar
tik savaitės vidurys ir netgi vidurdienis. Šie žmonės smaginasi ir stato už
žirgus. Tai pasaulis, apie kurio egzistavimą nė nenutuokiau. Nejučiomis kilo
klausimas, ar Deimenas visą savo laisvalaikį leidžia čia.
— Taigi, ką manai? Ar norėtum statyti? — Jis metė žvilgsnį į mane ir
kažką pasižymėjo programoje.
Papurčiau galvą.
— Net nežinočiau, nuo ko pradėti.
— Galėčiau tau išdėstyti viską apie šansus, procentus, statistiką ir žirgų
kilmę. Tačiau turime mažai laiko. Tad gal verčiau pažiūrėk į dalyvių sąrašą ir
pasakyk man, ką jauti, kuriuos vardus pasirinktum. Man tai visada
padeda. — Deimenas nusišypsojo.
Jis padavė man programą, ir aš ją peržvelgiau. Trys vardai iškart krito į
akis. Žinojau, kuris žirgas atbėgs pirmas, kuris antras ir kuris bus trečias.
— Manau, laimės Ispaniškoji Muselė, Akapulko Lusė bus antroji, o Budos
Sūnus — trečias, — tariau. Kažkodėl savo pasirinkimu neabejojau.
— Lusė — antroji, Buda — trečias, — sumurmėjo Deimenas ir užsirašė
vardus. — Kiek norėtum statyti? Mažiausia suma — du doleriai, bet gali
statyti ir daugiau.
— Pakaks dviejų, — atsakiau, nes staiga praradau pasitikėjimą savimi ir
nenorėjau dėl kaprizo ištuštinti piniginės.
— Ar tu tikra? — paklausė jis nusivylęs.
Linktelėjau galvą.
— Pasirinkai stiprius žirgus, todėl aš statau penkis. Ne, tegu būna dešimt.
— Nestatyk dešimties, — paprašiau ir prikandau lūpą. — Turiu galvoje,
kad juos pasirinkau pati nesuprasdama kodėl.
— Rodos, apsisprendėme, — tarė Deimenas ir atsistojo, o aš siekiau
piniginės. Tačiau jis tik numojo ranka. — Grąžinsi man gavusi laimėjimą.
Einu į lažybų punktą. Jei ateis padavėjas, užsisakyk, ko nori.
 — O ką užsakyti tau? — paklausiau, bet jis nužingsniavo taip greitai, kad
neišgirdo mano žodžių.
Kai Deimenas grįžo, visi žirgai jau stovėjo prie vartelių. Nuaidėjus šūviui
jie metėsi pirmyn. Iš pradžių atrodė kaip blizgančios išsklidusios dėmės,
tačiau kai įveikė posūkį ir pasileido prie finišo, pašokau iš savo vietos ir
susijaudinusi žiūrėjau, kaip trys mano favoritai stengiasi išsiveržti į priekį.
Paskui ėmiau šokinėti, šūkauti ir spiegti iš džiaugsmo, kai jie visi kirto finišą
lygiai taip, kaip buvau numačiusi, — pirmas, antras, trečias.
— O Dieve, mes laimėjome! Mes laimėjome! — džiūgavau ir nusišypsojau,
kai Deimenas pabučiavo mane. — Ar tai visada taip jaudina? — paklausiau
neatplėšdama akių nuo lenktynių treko. Mačiau, kaip Ispaniškoji Muselė
risnoja nugalėtojo ratą, kaip ją puošia gėlėmis ir rengiasi fotografuoti.
— Beveik, — linktelėjo galvą Deimenas. — Tačiau niekas neprilygs
pirmajam dideliam laimėjimui, jį prisimeni visą gyvenimą.
— Na, nesu tikra dėl jo dydžio, — pasakiau apgailestaudama, kad
nepasiklioviau savo gebėjimais ir nestačiau didesnės sumos.
Deimenas susiraukė.
— Na, nors tu statei tik du, tikiuosi, kad laimėjai kokius aštuonis.
— Aštuonis dolerius? — Pašnairavau gerokai nusivylusi.
— Aštuonis šimtus. — Jis nusijuokė. — Jei nori žinoti tiksliai, aštuonis
šimtus aštuoniasdešimt dolerių ir šešis centus. Tu laimėjai trifektą: atspėjai
laimėtoją ir žirgus, kurie užėmė antrą ir trečią vietą.
— Ir tiek galima laimėti pastačius tik du dolerius? — nusistebėjau ir staiga
supratau, kodėl Deimenas čia turi nuolatinį staliuką.
Jis patvirtindamas linktelėjo.
— O tu? Kiek laimėjai tu? — paklausiau. — Ar lažinaisi taip pat kaip aš?
Deimenas nusišypsojo.
— Taip jau nutiko, kad aš pralošiau. Daug pralošiau. Esu godus ir stačiau
už superfektą — pridėjau ir žemaūgį žirgą, o tas nelaimėjo. Bet nesijaudink,
atsigriebsiu per kitą bėgimą.
Po galais, taip ir įvyko. Kai po aštunto, paskutinio, bėgimo mes priėjome
prie langelio, aš už visus statymus gavau tūkstantį šešis šimtus
keturiasdešimt penkis dolerius ir aštuonis centus, o Deimenas susišlavė
gerokai daugiau, nes laimėjo didįjį penketuką — atspėjo pirmuosius penkis
žirgus ir jų užimtas vietas. Pastarąsias kelias dienas jis vienintelis taip statė,
todėl laimėjo penkis šimtus trisdešimt šešis tūkstančius dolerių ir
keturiasdešimt vieną centą, pastatęs tik dešimt dolerių.
— Taigi, ką manai apie žirgų lenktynes? — pasiteiravo Deimenas, paėmė
mane už parankės ir išsivedė iš lažybų punkto.
— Dabar suprantu, kodėl nelankai mokyklos. Spėju, ji negali varžytis su
lenktynėmis, tiesa? — Nusikvatojau, nes vis dar jaučiausi pakiliai tiek
laimėjusi ir galvojau, kad pagaliau suradau vietą, kur galiu pelningai
panaudoti savo aiškiaregystės dovaną.
— Eime, noriu tau ką nors nupirkti savo didžiojo laimėjimo proga, —
pasakė Deimenas ir nusivedė mane į dovanų parduotuvę.
— Ne, nereikia... — bandžiau prieštarauti.
Tačiau jis spustelėjo man ranką, priglaudė lūpas prie mano ausies ir
sušnibždėjo:
 — Aš reikalauju. Be to, tikrai išgaliu, bet su viena sąlyga.
Pažvelgiau į jį.
— Jokių sportinių nertinių ir gobtuvų. — Deimenas nusijuokė. — O šiaip
viską, ko panorėsi, tik įsakyk.
Iki valios prisikvatoję iš siūlymo nupirkti man žokėjaus kepuraitę, žirgo
modeliuką ir didžiulę bronzinę arklio pasagą, tinkamą pakabinti ant sienos
mano miegamajame, galiausiai išsirinkome sidabrinę pasagos formos
apyrankę. Sutikau tik tada, kai įsitikinau, kad ji puošta krištolu, o ne
deimantais, nes tokia dovana būtų buvusi per brangi, nors ir kiek pinigų
Deimenas laimėjo.
— Šiaip ar taip, kad ir kas nutiktų, šios dienos tu nepamirši niekada, —
pasakė jis, segdamas apyrankę man ant riešo, kol laukėme patarnautojo
atvarant Deimeno automobilį.
— Kaip galėčiau pamiršti? — paklausiau pažiūrėjusi į apyrankę, paskui į jį.
Tačiau Deimenas, atsisėdęs į automobilį greta manęs, tik šyptelėjo ir jo
akyse šmėstelėjo liūdesys ir nusivylimas — tikėjausi, kad tai vienintelis
dalykas, kurį pamiršiu.
Deja, kelionė namo, atrodo, truko dar trumpiau negu važiavimas į
hipodromą. Kai įsukome į keliuką prie mano namo, supratau, kaip nenoriu,
kad ši diena baigtųsi.
— Pažvelk, — tarė Deimenas, rodydamas į laikrodį prietaisų skydelyje. —
Parvykome prieš vidurnaktį, kaip ir buvau žadėjęs.
Kai jis pasilenkė manęs pabučiuoti, atsakiau jam taip karštai, kad beveik
užtempiau jį ant savo sėdynės.
— Ar galiu užeiti? — sukuždėjo Deimenas, gundomai lūpomis liesdamas
mano ausį, kaklą, raktikaulį.
Pati nustebau, kad atstūmiau jį ir papurčiau galvą. Ne dėl to, kad Sabina
buvo namie ar kad turėjau paruošti namų darbus, — tiesiog reikėjo parodyti
stiprią valią ir taip lengvai jam nenusileisti.
— Pasimatysime mokykloje, — pasakiau ir išlipau iš automobilio, kol
Deimenas manęs neperkalbėjo. — Prisimeni Bei Vju? Mokyklą, kurią lankai?
Jis nusuko akis ir atsiduso.
— Tik nesakyk man, kad neisi į pamokas — vėl?
— Mokykloje baisiai nuobodu. Neįsivaizduoju, kaip tu ją pakenti.
— Neįsivaizduoji, kaip ją pakenčiu? — Pakračiau galvą ir žvilgtelėjau namo
pusėn. Pamačiau, kaip Sabina vogčiomis dirstelėjo pro užuolaidas ir
pasitraukė. Paskui atsigręžiau į Deimeną ir tariau:
— Manau, kaip ir tu. Supranti, keliesi, apsirengi ir eini. O kartais, jei
atkreipei dėmesį, mokykloje šio bei to dar ir išmoksti. — Tačiau, vos ištarusi
šiuos žodžius, supratau meluojanti. Mat po teisybei per visus metus
neišmokau nė vieno sumauto dalyko. Sunku ko nors išmokti, jei viską žinai iš
anksto. Bet visai nenorėjau Deimenui to prisipažinti.
— Galima pasirinkti geresnį kelią. — Jis sunkiai atsiduso ir maldaujamai
pažiūrėjo į mane didžiulėmis akimis.
— Ką gi, pasakysiu savo nuomonę. Praleidinėti pamokas ir būti išmestam
iš mokyklos — ne geresnis kelias. Jei nori įstoti į koledžą ir ko nors pasiekti
gyvenime. — Melavau toliau. Mat supratau, jog, praleidęs kelias dienas žirgų
lenktynėse, žmogus gali gyventi gerai. Netgi labai gerai.
Tačiau Deimenas tik nusikvatojo.
— Puiku. Eisime tavo keliu. Susitiksime rytoj, Eve.
Jis nuvažiavo, vos man priėjus prie durų.
 dvidešimtas skyrius

Kitą rytą, kai rengiausi į mokyklą, Rilė įsitaisė ant mano tualetinio
staliuko apsivilkusi kaip amazonė ir pasidalijo garsenybių paslaptimis.
Vaikystėje kasdien matydavusi, kaip kvailioja seni kaimynai ir draugai, dabar
ji susidomėjo Holivudu, kuris leido jai sužinoti kur kas daugiau paskalų negu
kokio prekybos centro laikraštėlis.
— Nejaugi! — Įsispoksojau į sesutę. — Negaliu tuo patikėti! Mailsas
apstulbs sužinojęs.
— Tu nieko neišmanai. — Rilė papurtė galvą ir krestelėjo juodas garbanas.
Ji atrodė nusikamavusi, išvarginta gyvenimo, kaip žmogus, kuriam teko daug
patirti. — Viskas ne taip, kaip atrodo. Iš tikrųjų. Tiesiog didelis muilo
burbulas, tokia pat apgaulė kaip ir filmai, kuriuos jie stato. Patikėk manim,
visi tie reklamos agentai labai sunkiai dirba, kad išsaugotų jų mažas
nešvarias paslaptis — paslaptį.
— Ką tu dar šnipinėji? — paklausiau norėdama išgirsti daugiau.
Stebėjausi, kodėl man tai niekada nešovė į galvą — įsiskverbti į jų mintis, kai
žiūriu televizorių ar vartau žurnalą. — Ką žinai apie...
Jau buvau beklausianti, ar gandai apie mano mėgstamą aktorę yra tiesa,
kai Sabina įkišo galvą į kambarį ir pasmalsavo:
— Ką žinai apie ką?
Pažvelgiau į Rilę, pamačiau, kad ši raitosi iš juoko, atsikrenkščiau ir
sumurmėjau:
— Apie nieką. Aš nieko nesakiau.
Sabina nepatikliai pažiūrėjo į mane, o Rilė papurtė galvą ir tarė:
— Neblogai, Eve. Tikrai įtikinamai.
— Ar tau ko nors reikia? — paklausiau nusigręždama nuo Rilės. Norėjau,
kad Sabina atskleistų, ko iš tikrųjų atėjo, — ji buvo pakviesta išvažiuoti
savaitgaliui ir nežinojo, kaip man tai pranešti.
Sabina, eidama į kambarį, buvo per daug įsitempusi, žengė nevikriai.
Paskui sunkiai atsiduso, atsisėdo ant mano lovos krašto ir ėmė nervingai
tampyti išsipešusį mėlynos medvilninės antklodės siūlą, kol pagaliau
apsisprendė, kaip pradėti kalbą.
— Džefas pakvietė mane kartu praleisti savaitgalį. — Sabina suraukė
antakius. — Bet manau, kad pirmiausia turiu pasitarti su tavimi.
— Kas toks yra Džefas? — paklausiau verdamasi auskarus ir pažvelgiau į
tetą. Nors iš anksto žinojau atsakymą, jaučiau, kad vis tiek turiu paklausti.
— Susipažinau su juo per vakarėlį. Jis buvo apsivilkęs kaip
Frankenšteinas. — Sabina žvilgtelėjo į mane, ir jos mintis aptemdė kaltė. Ji
laikė save nerūpestinga globėja, prastai atliekančia savo pareigas, nors tie
nuogąstavimai nepalietė jos auros. Ši vis dar buvo graži, šviesiai rožinės
spalvos.
Kišau knygas į kuprinę — taip vilkinau laiką, svarstydama, ką daryti.
Viena vertus, Džefas nebuvo toks vaikinas, kokiu jį laikė Sabina. Net
nepanašus. Tačiau iš to, ką mačiau, supratau, kad ji tikrai jam patinka ir jis
neketina jos skriausti. Jau seniai nebuvau regėjusi Sabinos tokios laimingos,
todėl nepajėgiau iškloti tiesos. Beje, kaip būčiau galėjusi tai jai paaiškinti?
Na, atleisk, bet tas vyrukas Džefas, bankų investuotojas... Jis ne toks
žmogus, kokiu jį laikai. Iš tiesų jis vis dar gyvena su mama! Tik neklausinėk,
iš kur aš žinau, — tiesiog patikėk, kad žinau.
Ne. Nieku gyvu negalėjau taip pasielgti. Be to, dviejų žmonių santykiai
susiklosto savaime — kai ateina laikas. Ir aš turėjau rūpesčių. Mudu su
Deimenu darėmės artimesni, tapome pora. Galbūt atėjo metas nebevyti jo
šalin ir žengti dar vieną žingsnį. Gerai, Sabina išvyksta iš miesto porai dienų,
taigi atsiranda proga, kokios gali daugiau nebepasitaikyti.
— Važiuok ir smagiai praleisk laiką! — pagaliau pasakiau, neabejodama,
kad Sabina ilgainiui sužinos tiesą apie Džefą ir pati nuspręs, ką daryti.
Ji nusišypsojo susijaudinusi ir jausdama palengvėjimą. Paskui atsikėlė nuo
mano lovos ir patraukė prie durų, tačiau dar stabtelėjo ir pasakė:
— Išvykstame šiandien, baigę darbą. Jis įsigijo būstą Palm Springse, iki
ten mažiau negu dvi valandos kelio, taigi, jei tau ko nors prireiks, žinok, kad
būsime netoliese.
Pataisa: jo mama turi būstų Palm Springse.
— Grįšime sekmadienį. Eve, jei norėsi pasikviesti draugų, puiku, bet... ar
mums reikia apie tai kalbėti?
Suakmenėjau, nes puikiai supratau, kur Sabina kreipia pokalbį, ir
nerimavau, ar ji kaip nors nebus perskaičiusi mano minčių. Tačiau suvokusi,
kad ji tik stengiasi būti atsakinga suaugusi moteris ir atlikti jai naują mamos
vaidmenį, pakračiau galvą ir tariau:
— Pažadu, viskas bus gerai.
Paskui čiupau kuprinę ir pašnairavau į Rilę, kuri šoko ant mano tualetinio
staliuko ir dainavo:
— Va-ka-rė-lis! Va-ka-rė-lis!
Sabina linktelėjo. Ji, kaip ir aš, pajuto didžiulį palengvėjimą, kad pavyko
išvengti pokalbio apie SEKSĄ.
— Pasimatysime sekmadienį, — pasakė ji.
— Taip, — atsakiau lipdama laiptais žemyn. — Iki.

— Prisiekiu, jis tokios pat pakraipos kaip tu, — pasakiau sukdama į

automobilių aikštelę. Pajutau šiltą, malonų dilgčiojimą, kurį sukėlė Deimeno
žvilgsnis, nors jo paties dar nemačiau.
— Aš žinojau! — džiūgavo Mailsas. — Žinojau, kad jis gėjus. Neabejojau
tuo. Iš kur sužinojai?
Vilkinau laiką, nes supratau, kad negaliu atskleisti tikrojo šaltinio,
prisipažinti, jog mano mirusi sesutė Rilė pirmoji sužino naujausias Holivudo
paskalas.
— Na, nelabai prisimenu, — sumurmėjau lipdama iš automobilio. — Tik
žinau, kad tai tiesa.
— Kas — tiesa? — šypsodamasis paklausė Deimenas ir pakštelėjo man į
skruostą.
— Ar... — žiojosi Mailsas.
Tačiau aš papurčiau galvą ir nutraukiau jį. Nenorėjau pasirodyti lėkšta ir
pakvaišusi dėl paskalų apie garsenybių gyvenimą.
 — Niekas, ar tu girdėjai, kad Mailsas vaidins Treisę Turnblad spektaklyje
„Plaukų lakas“? — paklausiau ir ėmiau paistyti, kas užėjo ant liežuvio galo,
kol Mailsas pagaliau atsisveikindamas pamojavo ir nužingsniavo į klasę.
Vos tik Mailsas dingo iš akių, Deimenas sustojo ir tarė:
— Klausyk, sugalvojau šį tą geresnio. Eime papusryčiauti.
Pažvelgiau į jį taip, tarsi norėčiau pasakyti — tu išprotėjai ir žingsniavau
toliau. Tačiau netoli tenuėjau, nes Deimenas suspaudė mano ranką ir
trūktelėjo mane atgal.
— Nagi, nesispyriok, — paprašė jis ir nusikvatojo užkrečiančiu juoku.
— Nevalia taip elgtis, — sušnibždėjau ir nervingai apsižvalgiau. Žinojau,
kad dar kiek, ir pavėluosime į pamokas. Visai nenorėjau, kad taip nutiktų. —
Be to, aš jau pusryčiavau.
— Eve, būk gera! — Deimenas suklupo ant kelių ir maldaujamai sudėjo
rankas, didžiulėmis akimis irgi prašydamas. — Būk gera, neversk manęs ten
eiti. Jei nors truputį mane myli, neversi manęs to daryti.
Prikandau lūpą, kad nenusikvatočiau. Nieko sau vaizdas: mano nuostabus,
elegantiškas ir rafinuotas vaikinas klūpo priešais mane. Tačiau vis tiek
papurčiau galvą ir tariau:
— Liaukis ir atsistok, tuoj nuskambės... — Nespėjus baigti sakinio,
išgirdome skambutį.
Deimenas nusišypsojo, pakilo ir pasivalė ranka džinsus, paskui apkabino
mane per liemenį ir pasakė:
— Juk žinai, ką jie sako: geriau išvis nesirodyti negu pavėluoti.
— Kas tie jie? — paklausiau kratydama galvą. — Man rodos, taip sakai tu.
Deimenas gūžtelėjo pečiais.
— Hmm, galbūt ir aš. Šiaip ar taip, yra daug geresnių būdų praleisti
rytmetį. Eve, mums nebūtina eiti į mokyklą. — Deimenas spustelėjo man
ranką. — Ir tau nebūtina šito dėvėti. — Jis nuėmė man saulės akinius ir
nusmaukė nuo galvos gobtuvą. — Savaitgalis prasideda dabar.
Būčiau galėjusi sugalvoti daugybę rimtų ir įtikinamų priežasčių, kodėl
negalima praleisti pamokų, kodėl savaitgalis prasidės tik trečią valandą po
pietų, kaip ir bet kurį kitą penktadienį, — tačiau Deimenas pažvelgė man į
akis, ir jo žvilgsnis buvo toks paslaptingas ir patrauklus, jog lioviausi dvejoti
ir pasidaviau jo maldavimams.
— Paskubėkime, kol jie dar neužrakino vartų, — paraginau ir vos
atpažinau savo balsą.

Važiavome kiekvienas savo automobiliu. Nors apie tai ir nekalbėjome,

buvo aišku, kad į mokyklą tą dieną negrįšime. Sekiau paskui Deimeno
automobilį staigiais greitkelio posūkiais ir žiūrėjau į apačioje įspūdingai
vingiuojančią vandenyno pakrantės liniją, švarutėlaičius paplūdimius, tamsiai
mėlyną vandenį. Mano širdį užplūdo dėkingumas, jaučiausi laiminga
gyvendama čia ir galėdama vadinti šią nuostabią vietą savo namais. Tačiau
kai prisiminiau, kodėl čia atsidūriau, džiugesys išblėso.
Deimenas staigiai pasuko dešinėn, ir aš nusekiau paskui jį. Pasistačiau
automobilį greta jo. Nusišypsojau, kai jis priėjo atidaryti man durelių ir
paklausė:
— Ar jau esi čia buvusi?
 Pažvelgiau į ryškiai geltoną namelį ir papurčiau galvą.
— Sakei, kad nesi alkana, bet čia plakami geriausi pieno kokteiliai. Būtinai
turi paragauti datulių arba šokoladinio su žemės riešutų sviestu, o gal ir
abiejų. Aš vaišinu.
— Datulės? — suraukiau nosį ir nusiviepiau. — Hmm, nemalonu sakyti,
bet turėtų būti siaubinga.
Tačiau Deimenas tik nusijuokė ir nusivedė mane prie baro. Jis užsakė po
vieną abiejų rūšių kokteilį. Paskui nusinešėme juos prie mėlynai nudažyto
suolelio, atsisėdome ir gėrėjomės paplūdimiu.
— Na ir kuris kokteilis tau patinka labiau? — paklausė Deimenas.
Dar kartą paragavau abiejų, tačiau jie buvo tokie tiršti ir riebūs, kad teko
nuimti indelių dangtelius ir kabinti šaukštuku.
— Abu labai skanūs, — galiausiai pripažinau. — Keista, bet, man rodos,
datulių kokteilis skanesnis. — Paskui stumtelėjau kokteilius
Deimenui, kad irgi galėtų paragauti, tačiau jis tik papurtė galvą ir atstūmė
indelius. Šis paprastas veiksmas staiga vėl privertė mane susimąstyti.
Deimenas ne tik moka atlikti keistus magiškus triukus ir staigiai išnykti,
yra dar šis tas. Turiu galvoje, kad šitas vaikinas niekada nevalgo.
Vos tik apie tai pagalvojau, Deimenas paėmė šiaudelį ir patraukė
nemenką gurkšnį. Kai jis pasilenkė manęs pabučiuoti, jo lūpos buvo šaltos
kaip ledas.
— Gal leiskimės žemyn į paplūdimį?
Deimenas paėmė mane už rankos ir pradėjome leistis takeliu žemyn.
Perduodami vienas kitam kokteilius, vis susimušdavome pečiais, tačiau aš
išplempiau liūto dalį. Paplūdimyje nusiavėme, pasiraitojome kelnes ir
patraukėme pakrante. Šaltas vanduo skalavo mūsų pėdas ir taškė blauzdas.
— Ar moki plaukioti banglente? — paklausė Deimenas. Jis paėmė tuščius
kokteilių indelius ir sudėjo juos vieną į kitą.
Papurčiau galvą ir užlipau ant akmenų krūvos.
— Ar norėtum pasimokyti? — nusišypsojo Deimenas.
— Šiame vandenyje? — pasitraukiau nuo vandens į krantą, ten, kur smėlis
buvo sausas. Net po trumpo pasivaikščiojimo mano kojų pirštai buvo sustirę
ir pamėlę. — Ne, ačiū.
— Na, manau, mes vilkėtume nardymo kostiumus, — pasiteisino
Deimenas, pėdindamas paskui mane.
— Tik jei jie bus su kailio pamušalu, — nusijuokiau ir ėmiau koja lyginti
smėlį, kad galėtume patogiai atsisėsti.
Tačiau Deimenas paėmė mane už rankos ir nusivedė į kitą pusę. Praėjome
potvynių baseiną ir galiausiai įžengėme į užsislėpusį urvą.
— Nė nežinojau, kad čia yra urvas, — tariau apžiūrinėdama glotnias uolos
sienas, neseniai sulygintą smėlį, kampe sudėtus rankšluosčius ir sustatytas
banglentes.
— Niekas apie jį nežino. — Deimenas nusišypsojo. — Todėl čia ir laikau
savo daiktus. Šis urvas susilieja su kitais urvais, dauguma žmonių tiesiog
praeina pro šalį ir jo net nepastebi. Antra vertus, dauguma žmonių taip
pasinėrę į savo rūpesčius, kad nė nemato, kas dedasi jų panosėje.
— O kaip tu jį radai? — paklausiau ir įsitaisiau ant didelės žalios
antklodės, kurią Deimenas patiesė urvo viduryje.
 Deimenas gūžtelėjo pečiais.
— Manau, esu kitoks negu dauguma žmonių.
Jis atsigulė prie manęs, paskui pasiguldė mane greta, pasirėmė delnu
skruostą ir taip ilgai į mane žiūrėjo, kad pasijutau nesmagiai.
— Kodėl slepiesi po tais duksliais džinsais ir gobtuvais? — sušnibždėjo
Deimenas. Jis pirštais perbraukė man per veidą ir užkišo plaukus už
ausies. — Negi nežinai, kokia esi graži?
Suspaudžiau lūpas ir nusukau akis. Man patiko jo žodžiai, bet norėjau,
kad jis liautųsi. Neketinau aiškinti Deimenui, kodėl taip elgiuosi, kodėl esu
tokia, kokia esu. Akivaizdu, kad jam būtų labiau patikusi senoji aš, deja,
dabar jau buvo per vėlu. Ta mergaitė mirė, jos vietą užėmiau aš.
Mano skruostu nuriedėjo ašara. Pamėginau nusisukti, kad Deimenas jos
nepamatytų. Tačiau jis laikė mane stipriai apkabinęs ir neleido nusigręžti.
Lūpomis nubraukė ištryškusią ašarą, o drauge ir mano liūdesį, paskui jo
lūpos susiliejo su manosiomis.
— Eve, — sudejavo Deimenas. Jo balsas buvo duslus, o akys liepsnojo, kai
jis prispaudė mane savo kūnu. Jo kūnas skleidė šilumą, ir ta šiluma netrukus
virto karščiu.
Lūpomis perbraukiau išilgai jo žandikaulio ir tvirto smakro, kvėpavau
dažnai ir negiliai, o Deimenas klubais prisispaudė prie manųjų ir judėjo
drauge. Pabudo visi jausmai, su kuriais taip sunkiai kovojau ir kuriuos
stengiausi užgniaužti. Tačiau jaučiausi pavargusi nuo kovos, nuo neigimo.
Troškau vėl būti normali. O kas gali būti normaliau negu taū
Užsimerkiau, kai jis nuvilko man nertinį, neprieštaravau ir nesipriešinau,
kai jis atsagstė džinsus ir juos numovė. Leidau jo rankoms mane glamonėti ir
sakiau sau, kad tas nuostabus jausmas, ta iš mano vidaus kylanti fantastiška
energija gali būti tik viena — gali būti tik Meilė.
Tačiau pajutusi, kaip Deimenas, nykščiu užkabinęs mano kelnaičių
gumelę, stengiasi jas numauti, staigiai atsisėdau ir nustūmiau jį. Giliai
širdyje troškau tęsti glamones ir vėl prisitraukti Deimeną — tik ne čia, ne
dabar ir ne šitaip.
— Eve, — sušnibždėjo jis, stengdamasis pažvelgti man į akis. Bet aš
papurčiau galvą ir nusigręžiau, jausdama, kaip jis šiltu nuostabiu kūnu
prisišlieja prie manęs ir sušnibžda į ausį:
— Viskas gerai. Tikrai. Dabar pamiegok.

— Deimenai! — pašaukiau, pasisukau ant šono ir ėmiau markstytis

blausioje šviesoje, nes pagrabaliojusi ranka šalia savęs nieko neradau. Vis
plekšnojau antklodę, kol įsitikinau, kad jo tikrai nėra urve. — Deimenai! —
pašaukiau vėl, dairydamasi po tuščią urvą, bet man atsakė tik tolima bangų
mūša.
Užsitempiau nertinį ir išėjau į lauką. Pamačiau, kad jau pavakarys, ir
ėmiau atidžiai apžiūrinėti paplūdimį, tikėdamasi išvysti Deimeną.
Jo niekur nebuvo matyti, todėl grįžau atgal ir pastebėjau ant kuprinės
paliktą raštelį. Išvyniojau popierėlį ir perskaičiau:
Išėjau paplaukioti banglente.
Greitai grįšiu.
D.
 Vis dar laikydama raštelį rankoje išbėgau iš urvo ir ėmiau lakstyti
pakrante, įdėmiai apžiūrinėdama banglentininkus. Išvydau tik du
šviesiaodžius blondinus — nė vienas iš jų tikrai negalėjo būti Deimenas.
 dvidešimt pirmas skyrius

Įsukusi į keliuką prie savo namo, nustebau, nes išvydau kažką sėdint ant
laiptelių. Priartėjusi dar labiau nustebau, nes tai buvo Rilė.
— Sveika, — tariau, čiupau kuprinę ir trinktelėjau automobilio dureles šiek
tiek smarkiau, negu norėjau.
— Jergutėliau! — suriko Rilė, kratydama galvą ir spoksodama į mane. —
Galėjai mane pervažiuot!
— Atsiprašau, maniau, kad čia Deimenas, — atsakiau eidama prie
pagrindinių durų.
— O ne, ką jis vėl pridirbo? — kvatojosi ji.
Tačiau tik gūžtelėjau pečiais ir atrakinau duris. Tikrai neketinau pasakoti
Rilei visų smulkmenų.
— Kas nutiko, ar užsitrenkė durys? — paklausiau vesdamasi sesutę į vidų.
— Labai juokinga. — Rilė nusivaipė, patraukė Į virtuvę ir Įsitaisė prie
baro. Numečiau kuprinę į kampą ir atsidariau šaldytuvą.
— Tai kas nutiko? — Žvilgtelėjau nerimaudama, kodėl ji tokia rami.
Pamaniau, gal užsikrėtė mano bloga nuotaika.
— Nieko. — Rilė parėmė smakrą ranka ir įsistebeilijo į mane.
— Neatrodo, kad nieko. — Čiupau butelį vandens, užuot pasiėmusi didžiulę
porciją ledų, kurių labai norėjau, ir užsikvempiau ant marmurinio stalviršio.
Pastebėjau, kad juodi sesutės plaukai susivėlę, amazonės kostiumas gerokai
apglamžytas.
Rilė trūktelėjo pečiais.
— Taigi, ką rengiesi daryti? — paklausė ji ir atsilošė ant baro kėdės taip,
jog net išsigandau, nors žinojau, kad ji tikrai negali nukristi ir užsigauti. —
Turiu galvoje, išsipildė paauglės svajonė, tiesa? Namas priklauso tau, ir jokių
globėjų. — Rilė dirbtinai išrietė antakius, itin stengdamasi daryti gerą įspūdį.
Gurkštelėjau vandens ir gūžtelėjau pečiais. Širdyje norėjau ja pasikliauti,
atskleisti savo paslaptis — geras, blogas ir pačias bjauriausias. Kaip būtų
gera išlieti širdį, nuristi nuo jos akmenį. Kai vėl nukreipiau žvilgsnį į Rilę,
prisiminiau, kad pusė jos gyvenimo prabėgo laukiant tryliktojo gimtadienio.
Kiekvieni praėję metai jai reiškė tik artėjimą prie to svarbaus dviženklio
skaičiaus. Todėl nuolatos klausiau savęs, ar ne dėl to Rilė yra čia. Aš atėmiau
jos svajonę, ir jai nebeliko kito pasirinkimo, kaip tik išgyventi ją per mane.
— Deja, skaudu tave nuvilti, — pagaliau tariau, — bet neabejoju, kad jau
supratai, jog aš esu visai nevykusi paauglių svajonių ministrė. — Nedrąsiai
žvilgtelėjau į sesutę ir išraudau, kai ji pritardama linktelėjo. — Kur visos tos
viltys, kurias puoselėjau Oregone? Viltys, susijusios su draugais, vaikinu,
palaikymo komandos kapitonės pareigomis? Išsisklaidė. Pražuvo. BAIG-TA. O
tie du draugai, kuriuos sugebėjau susirasti Bei Vju? Na, jie vienas su kitu net
nesikalba. O tai, deja, reiškia, kad ir su manimi jie nelinkę per daug
bendrauti. Ir nors per keistą, nepaaiškinamą, sunkiai įsivaizduojamą laimingą
atsitiktinumą pakabinau nuostabų, seksualų vaikiną, viskas nėra taip gražu,
kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio. Juk kai Deimenas elgiasi normaliai ir
neišnyksta kaip dūmas, tada jis įkalbinėja mane mesti mokyklą, statyti už
žirgus hipodrome ar imtis kitos panašios niekingos veiklos. Jis daro man
blogą įtaką. — Susigūžiau per vėlai supratusi, kad nevertėjo išsipasakoti.
Tačiau kai vėl pažvelgiau į Rilę, įsitikinau, kad ji manęs nesiklauso. Ji
spoksojo į juodą marmurinį stalviršį, pirštais vedžiojo apskritimus, o jos
mintys skraidė kažkur padebesiais.
— Tik labai nesupyk, — pagaliau prabilo ji, žvelgdama į mane tokiomis
didelėmis ir liūdnomis akimis, kad pasijutau, tarsi gavusi smūgį į
paširdžius. — Aš visą dieną praleidau su Ava.
Prikandau lūpą ir pamaniau: Nenoriu šito girdėti. Visiškai nenoriu šito
girdėti! Paskui įsikibau į stalviršį ir pasirengiau klausyti.
— Žinau, kad Ava tau nepatinka, bet ji turi ir gerų bruožų. Ji privertė
mane šį tą apgalvoti. Ar teisingai pasirinkau. Ir kuo daugiau apie tai mąstau,
tuo labiau įsitikinu, kad Ava, ko gero, neklysta.
— Dėl ko neklysta? — paklausiau, nurijau gumulą, įstrigusį gerklėje, ir
pamaniau, kad ši diena tikrai prasta, visiškai sumauta ir kad jos pabaigos dar
nematyti.
Rilė pažiūrėjo į mane, paskui nudelbė akis, pirštais vis sukdama
apskritimus ant stalviršio, ir pagaliau tarė:
— Ava sakė, kad neturėčiau čia būti. Kad man nederėtų čia būti.
— Ir ką jai atsakei? — Sulaikiau kvėpavimą trokšdama, kad ji liautųsi
kalbėti ir apsigalvotų. Nieku gyvu negalėjau jos prarasti, ne tik tą akimirką —
niekada. Ji man liko vienintelė iš artimųjų.
Rilė nustojo braukiusi stalviršį ir pakėlė į mane akis.
— Pasakiau, kad man čia patinka. Patikinau, kad nors niekada netapsiu
paaugle, bent jau galėsiu išgyventi tai per tave. Na, supranti, netiesiogiai.
Ir nors Rilės žodžiai privertė mane pajusti kaltę ir siaubą, be to, patvirtino
mano mintis, mėgindama išsklaidyti įtampą pasakiau:
— Viešpatie, Rile, negi negalėjai pasirinkti geresnio pavyzdžio?
Sesutė užvertė akis ir sukikeno.
— Verčiau patylėk.
Nors ji juokėsi, džiaugsmas jos akyse greitai užgeso ir ji pasakė:
— O kas, jeigu ji teisi? Kas, jeigu man tikrai nedera būti čia visą laiką?
— Rile... — jau žiojausi aiškinti, bet suskambėjo durų skambutis ir ji
dingo. — Rile! — suklikau dairydamasi po virtuvę. — Rile! — šaukiau
tikėdamasi, kad ji vėl pasirodys. Turėjau ką nors daryti. Negalėjau su tuo
susitaikyti. Nors šaukiau, klykiau ir iš visų jėgų maldavau ją grįžti, supratau,
kad kreipiuosi į tuštumą.
Durų skambutis be perstogės skambėjo. Jau žinojau, kad už durų stovi
Heivna ir kad turiu jai atidaryti.
— Mane įleido apsaugininkas, — paaiškino Heivna ir įsiveržė į vidų. Jos
veidas buvo ištepliotas blakstienų tušu, susimaišiusiu su ašaromis, iš naujo
raudonai nudažyti plaukai susitaršę.
— Rado Evangeliną. Ji negyva.
— Ką? Tu įsitikinusi? — Jau norėjau užverti duris jai už nugaros, bet prie
namo privažiavo Deimenas, iššoko iš automobilio ir pasileido prie mūsų. —
Evangelina... — pratariau. Buvau taip priblokšta žinios, jog pamiršau, kad
nutariau nekęsti Deimeno.
Jis linktelėjo, priėjo prie Heivnos ir žiūrėdamas jai į akis paklausė:
 — Kaip laikaisi?
Heivna papurtė galvą ir nusibraukė ašaras.
— Na, supranti, aš jos gerai nepažinojau. Mes tik porą kartų sykiu
linksminomės, bet vis tiek... Koks siaubas, galbūt aš esu paskutinė, mačiusi
ją...
— Esu tikras, kad tu ne paskutinė ją matei gyvą.
Dėbtelėjau į Deimeną — ar tik jis nekrečia bjaurių juokų? — tačiau jo
veidas buvo labai rimtas, o žvilgsnis kažkur klydinėjo.
— Aš tiesiog... Tiesiog jaučiuosi tokia kalta, — lemeno Heivna. Ji
užsidengė veidą delnais ir nepaliaujamai aikčiojo: — O Dieve, Dieve, Dieve.
Priėjau prie jos, norėdama kaip nors nuraminti, tačiau Heivna pakėlė
galvą, nusišluostė akis ir pasakė:
— Tiesiog pamaniau, kad turėtum žinoti. O dabar man reikia eiti,
važiuosiu pas Driną. — Ji pakėlė ranką ir pažvangino automobilio rakteliais.
Heivnos žodžiai tarsi įpylė žibalo į ugnį. Prisimerkusi kaltinamai pažiūrėjau
į Deimeną. Ir nors iš šalies atrodė, kad Heivna ir Drina susidraugavo
atsitiktinai, buvau įsitikinusi, jog taip nėra. Negalėjau atsikratyti jausmo, kad
viskas susiję.
Tačiau Deimenas nekreipė į mane dėmesio, čiupo Heivnai už rankos ir
įsispoksojo į jos riešą.
— Kur šitą pasidarei? — paklausė įsitempusiu balsu, iš paskutiniųjų
stengdamasis neprarasti savitvardos. Jis nenoriai paleido Heivną — ši
išsilaisvino ir prisidengė tatuiruotę kita ranka.
— Viskas gerai, — atsakė Heivna, aiškiai susierzinusi. — Drina davė man
vaistų, kažkokio tepalo, ir sakė, kad viskas turėtų praeiti po trijų dienų.
Deimenas taip sukando žandikaulius, kad net sugriežė dantimis.
— Gal kartais turi tuos vaistus čia? Tą tepalą7
Heivna papurtė galvą ir patraukė prie durų.
— Ne, palikau namie. Viešpatie, kas jums darosi? Gal dar turite
klausimų? — Ji atsigręžė, akimis šaudė tai į vieną, tai į kitą, jos aura
liepsnojo ryškiai raudona spalva. — Nesu pratusi, kad mane šitaip
kamantinėtų. Pirmiausia užsukau pas tave tik todėl, kad maniau, jog tau rūpi
Evangelina. Tačiau judu tik vėpsote į mano tatuiruotę ir uždavinėjate kvailus
klausimus, todėl verčiau eisiu. — Ir Heivna nuskuodė prie automobilio.
Nors šaukiau ją, ji tik papurtė galvą ir nekreipė į mane dėmesio. Padėti
negalėjau niekuo, beliko tik spėlioti, kas nutiko mano draugei. Heivna buvo
tokia paniurusi, tokia nedraugiška, kad supratau praradusi ją, bent jau
laikinai. Nuo tada, kai susipažino su Drina, ji visiškai pasikeitė.
Žiūrėjau, kaip Heivna sėda į automobilį, užtrenkia dureles ir išvažiuoja.
Paskui atsigręžiau į Deimeną ir tariau:
— Na ką gi, buvo malonu. Evangelina mirusi, Heivna manęs nekenčia, o tu
palikai mane vieną urve. Tikiuosi, bent jau įveikei kelias bangas žudikes. —
Sukryžiavau rankas ant krūtinės ir pakračiau galvą.
— Kaip tik taip ir padariau, — atsakė Deimenas, įdėmiai į mane
žiūrėdamas. — O kai grįžau į urvą, radau jį tuščią, todėl atsivijau tave.
Pažvelgiau į jį prisimerkusi ir suspaudusi lūpas. Negalėjau patikėti, kad jis
mano, jog priimsiu jo pasakojimą už gryną pinigą.
 — Atleisk, aš pasidairiau, ten tebuvo du banglentininkai. Du
šviesiaplaukiai banglentininkai. Taigi galimybė, kad ten buvai tu, atkrinta.
— Eve, pažvelk į mane, — paprašė Deimenas. — Gerai įsižiūrėk. Kaip
manai, kodėl aš taip atrodau?
Tada nužvelgiau jį nuo galvos iki kojų. Pamačiau, kad jis vilki šlapią
banglentininko kostiumą, nuo kurio ant grindų varva jūros vanduo.
— Bet aš ieškojau. Laksčiau po visą paplūdimį. Visur dairiausi, —
pareiškiau neabejodama tuo, ką mačiau, šiuo atveju — ko nemačiau.
Deimenas gūžtelėjo pečiais.
— Eve, nežinau, kaip tave įtikinti, bet aš tavęs nepalikau. Aš plaukiojau
banglente. Tikrai. O dabar gal galėtum duoti man rankšluostį ir grindų
šluostę?
Patraukėme į užpakalinį kiemą. Ten Deimenas nuplovė žarna
banglentininko kostiumą, o aš sėdėjau ant šezlongo ir stebėjau jį. Buvau
tokia tikra, kad jis mane paliko. Iššniukštinėjau visą pakrantę. Bet galbūt jo
nepamačiau, nes paplūdimys be galo ilgas. O aš buvau smarkiai įsiutusi.
— O iš kur sužinojai apie Evangeliną? — paklausiau žiūrėdama, kaip
Deimenas tiesia šlapią kostiumą ant lauko baro. Nenorėjau taip lengvai jam
atleisti. — Ir kaip susijusi Drina, Heivna ir ta baisi tatuiruotė? Be to,
nepamiršk, dar nenusprendžiau, ar priimsiu tavo istoriją apie plaukiojimą
banglente už gryną pinigą. Kalbu rimtai. Patikėk, aš visur ieškojau, bet tavęs
niekur nebuvo matyti.
Deimenas pažvelgė į mane — jo tamsias akis rėmino ilgos storos
blakstienos. Lieknas, lankstus kūnas buvo apvyniotas rankšluosčiu. Jis ėmė
artintis prie manęs tokiu lengvu ir tvirtu žingsniu, kad grakštumu panėšėjo į
panterą.
— Tai mano kaltė, — pagaliau tarė jis, kratydamas galvą ir sėsdamasis
greta manęs. Suėmė mano rankas, bet greitai paleido. — Nesu tikras,
kiek... — pradėjo aiškinti Deimenas, bet kai pažiūrėjo į mane, jo akys buvo
liūdnesnės, negu būčiau galėjusi įsivaizduoti. — Gal neturėtume to daryti, —
suabejojo jis.
— Ar tu... Ar tu nori nutraukti santykius su manimi? — sušnibždėjau ir
subliūškau tarsi pradurtas balionas. Pasitvirtino visi mano įtarimai: Drina,
paplūdimys ir kitkas. Visut viskas.
— Ne, aš tik... — Deimenas nusisuko, nebaigęs sakinio, o aš visai
suglumau.
Kai galiausiai supratau, kad jis neketina nieko daugiau sakyti, pareiškiau:
— Žinai, būtų labai gražu, jeigu liautumeis kalbėjęs užuominomis,
pabaigtum sakinį ir paaiškintum, kas, po galais, čia dedasi. Aš žinau tik tiek,
kad Evangelina rasta negyva, Heivnos riešas nesveikai paraudęs, tu palikai
mane paplūdimyje, nes tave atstumiau, o dabar nori nutraukti mūsų
draugystę. — Pašnairavau į jį ir laukiau patvirtinimo, kad šie iš pirmo
žvilgsnio atsitiktiniai įvykiai yra lengvai paaiškinami ir nesusiję vienas su
kitu. Nors mano nuojauta kuždėjo ką kita.
Deimenas akimirką patylėjo žiūrėdamas į baseiną. Pagaliau nukreipė
žvilgsnį į mane ir tarė:
— Šie įvykiai niekaip nesusiję.
Jis svarstė taip ilgai, kad buvo nelengva patikėti.
 Paskui jis sunkiai atsiduso ir kalbėjo toliau:
— Jie aptiko Evangelinos kūną Malibu kanjone. Išgirdau šią žinią per radiją
važiuodamas pas tave. — Deimeno balsas tapo tvirtesnis, ramesnis, jis
aiškiai atsipalaidavo ir atgavo savitvardą. — Iš tikrųjų, atrodo, kad Heivnai į
riešą įsimetė infekcija, bet kartais taip nutinka. — Jis atrėmė mano žvilgsnį,
ir aš sulaikiau kvėpavimą laukdama paskutinės dalies, skirtos man.
Deimenas paėmė mano ranką, apsuko delnu aukštyn ir pirštu ėmė vedžioti
per jo linijas. — Drina charizmatiška, žavinga, Heivnai ji yra tarsi sielos
draugė. Esu tikras, kad Heivna paprasčiausiai trokšta dėmesio. Maniau, būsi
patenkinta, kad ji nukreipė savo jausmus nuo manęs į Driną. — Jis
spustelėjo mano pirštus ir nusišypsojo. — Dabar niekas nebestovi tarp mūsų.
— O gal vis dėlto kas nors stovi tarp mūsų? — vos girdimai sušnibždėjau.
Žinojau, kad man turėtų labiau rūpėti Heivnos riešas ir Evangelinos žūtis, bet
negalėjau atitraukti aidų nuo tobulo Deimeno veido, nuo jo lygios rusvos
odos, nuo gilių akių. Mano širdis ėmė smarkiai plakti, kraujas tvinkčiojo
gyslose, o lūpos net prasižiojo trokšdamos jo bučinio.
— Eve, šiandien aš tikrai nepalikau tavęs urve. Ir niekada neversiu daryti
to, kam nesi pasirengusi. Patikėk manimi. — Deimenas nusišypsojo, delnais
suėmė mano veidą, pravėrė lūpas ir sušnibždėjo: — Aš moku laukti.
 dvidešimt antras skyrius

Heivna nekėlė ragelio, bet mums pavyko prisiskambinti Mailsui ir įtikinti

jį atvažiuoti pas mane po repeticijos. Mailsas pasirodė drauge su Eriku, ir
mes visi keturi labai linksmai praleidome vakarą: valgėme, pliuškenomės
baseine ir žiūrėjome prastus siaubo filmus. Buvo taip gera linksmintis su
draugais, jaučiausi tokia atsipalaidavusi, kad beveik pamiršau Rilę, Heivną,
Evangeliną, Driną, paplūdimį ir visus nemalonius tos popietės įvykius.
Beveik nekreipiau dėmesio į tai, koks svetimas tapdavo Deimeno
žvilgsnis, kai jis manydavo, kad niekas į jį nežiūri.
Beveik užmiršau nerimą, graužiantį man širdį.
Beveik. Tačiau nevisiškai.
Ir nors aiškiai pasakiau, kad Sabina išvykusi, ir leidau suprasti, kad tikrai
džiaugčiausi, jei jis liktų nakvoti, Deimenas palaukė, kol užmigsiu, o paskui
tyliai pasišalino.
Taigi kitą rytą, kai pamačiau jį besišypsantį prie durų su kava ir
bandelėmis, man truputį palengvėjo.
Vėl mėginome prisiskambinti Heivnai ir netgi palikome porą žinučių, tačiau
nereikėjo būti aiškiarege, kad suprastum, jog ji nenori kalbėtis nė su vienu iš
mūsų. Galiausiai paskambinau
Heivnai į namus ir pasišnekėjau su jos mažuoju broliuku Ostinu. Jis sakė
nežinąs, kur Heivna, ir buvau tikra, kad jis nemeluoja.
Visą dieną praleidome tinginiaudami prie baseino. Jau rengiausi užsakyti
dar vieną picą, bet Deimenas ištraukė telefoną man iš rankos ir tarė:
— Aš noriu paruošti vakarienę.
— Tu moki gaminti? — nustebau. Nors, tiesą sakant, kodėl turėjau
stebėtis? Dar nebuvau atradusi, ko Deimenas nebūtų sugebėjęs padaryti.
— Leisiu tau nuspręsti, ar esu geras virėjas. — Deimenas nusišypsojo.
— Gal tau padėti? — pasisiūliau, nors mano kulinariniai gebėjimai riboti:
mokėjau užvirti vandenį ir užpilti pienu dribsnius.
Deimenas papurtė galvą ir patraukė prie viryklės. Aš užlipau į viršų palįsti
po dušu ir persirengti. Kai Deimenas pakvietė vakarienės, apstulbau
išvydusi, kad valgomojo stalas apdengtas geriausia Sabinos linine staltiese,
serviruotas gražiausiais porceliano indais, dega žvakės, didžiulėje krištolo
vazoje pamerkta daugybė — tai bent staigmena — raudonų tulpių.
— Madmuazele. — Deimenas nusišypsojo ir atitraukė man kėdę. Jis
kreipėsi į mane nepriekaištinga prancūzų kalba.
— Sunku patikėti, kad viską padarei vienas. — Spoksojau į sustatytas
priešais mane pilnas lėkštes. Visko buvo tiek daug, kad pamaniau, jog
laukiame svečių.
— Viskas tau vienai, — nusišypsojo Deimenas, atsakydamas į klausimą,
kurio dar nespėjau užduoti.
— Man vienai? Argi tu nieko nevalgysi? — Žiūrėjau, kaip jis krauna man į
lėkštę puikiai paruoštas daržoves, ant grotelių keptą mėsą ir gausiai užpila ją
tokiu pikantišku padažu, kokio dar nebuvo tekę ragauti.
 — Žinoma, valgysiu. — Deimenas vėl nusišypsojo. — Tačiau daugiausia
stengiausi dėl tavęs. Juk mergaitė negali maitintis vien picomis.
— Aš tave nustebinsiu, — nusikvatojau ir ėmiau pjaustyti didelį sultingos
mėsos gabalą.
Kol valgėme vakarienę, uždavinėjau klausimus. Naudojausi tuo, kad
Deimenas valgo labai mažai, ir stengiausi iškamantinėti, kas man seniai
rūpėjo, tik paprastai viską pamiršdavau, vos tik jis pažvelgdavo man į akis.
Norėjau sužinoti apie jo šeimą, apie vaikystę, nuolatinį kraustymąsi,
savarankiškumą — iš dalies dėl to, kad esu smalsi, bet ypač todėl, kad
jaučiausi keistai draugaudama su žmogumi, apie kurį beveik nieko nežinau.
Kuo ilgiau mudu kalbėjomės, tuo labiau stebėjausi, kiek daug turime bendro.
Pirma, abu buvome našlaičiai, nors Deimenas neteko tėvų daug anksčiau
negu aš. Jis nebuvo linkęs atskleisti smulkmenų, o kadangi pati nenorėjau
per daug išsipasakoti, neverčiau ir jo atverti širdies.
— Ir kur gyventi tau patiko labiausiai? — paklausiau, ką tik ištuštinusi
lėkštę — suvalgiusi paskutinį kąsnelį ir pajutusi malonų sotumą.
— Man patinka čia, — nusišypsojo Deimenas. Jis įsimetė į burną vos vieną
kitą kąsnelį, bet puikiai apsimetinėjo valgąs, stumdydamas valgio gabalėlius
lėkštėje.
Išsproginau akis, negalėdama patikėti. Žinoma, Orindžo apygarda labai
graži, tačiau argi ją galima lyginti su nuostabiais Europos miestais?
— Nejuokauju. Jaučiuosi čia labai laimingas. — Deimenas linktelėjo
žiūrėdamas man tiesiai į akis.
— O argi nesijautei laimingas Romoje, Paryžiuje, Naujajame Delyje ar
Niujorke?
Jis tik gūžtelėjo pečiais, akys staiga pasidarė liūdnos. Nusuko jas į šoną ir
gurkštelėjo savo keisto raudono gėrimo.
— Ką čia geri? — paklausiau.
— Turi galvoje šitą? — Deimenas šypsodamasis kilstelėjo buteliuką. —
Slaptas šeimos receptas. — Jis pasukiojo buteliuką — suteliūskuoto gėrimo
spalva dar paryškėjo, prie sienelių atsirado burbuliukų. Gėrimas žėrėjo taip,
lyg žaibas, vynas ir kraujas būtų susimaišę su truputėliu deimanto dulkių.
— Ar galiu paragauti? — paklausiau, nebūdama tikra, kad to noriu, bet
kurstoma smalsumo.
Deimenas pakratė galvą.
— Tau nepatiks. Skonis kaip vaistų. Tikriausiai dėl to, kad tai ir yra
vaistai.
Bežiūrint į jį man nudiegė širdį. Įsivaizdavau galybę nepagydomų ligų,
siaubingų skausmų, mirtinų infekcijų — Deimenas buvo per daug tobulas,
kad būtų tikras.
Jis tik papurtė galvą, nusijuokė ir paėmė mano ranką.
— Nesijaudink. Aš tik kartais gurkšteliu — kai pritrūksta energijos. O tai
padeda.
— Iš kur jį gavai? — Pašnairavau į buteliuką, norėdama pamatyti etiketę,
sužinoti kilmės šalį ar rasti kokią nors žymę, tačiau jis buvo švarus, lygus, be
jokių vingelių.
Deimenas nusišypsojo.
 — Juk sakiau, slaptas šeimos receptas, — pakartojo jis ir vienu
atsikvėpimu išmaukė gėrimą. Paskui, palikęs pilną lėkštę, pakilo nuo stalo ir
pasiūlė:
— Gal eime paplaukioti?
— Ar nemanai, kad pavakarieniavę turėtumėm valandą luktelėti? —
paklausiau žiūrėdama į jį.
Bet Deimenas nusišypsojo ir paėmė mano ranką.
— Nebijok. Neleisiu tau nuskęsti.

Beveik visą dieną buvome praleidę baseine, todėl dabar nutarėme

pasilepinti sūkurinėje vonioje. Kai mūsų rankų ir kojų pirštai nuo vandens
susiraukšlėjo kaip džiovintos slyvos, įsivyniojome į didžiulius rankšluosčius ir
patraukėme į mano kambarį.
Deimenas nusekė įkandin manęs į vonią, ir aš numečiau drėgną
rankšluostį ant grindų. Tada jis atsistojo man už nugaros ir prisitraukė prie
savęs taip arti, kad mūšų kūnai tarsi susiliejo. Kai Deimenas perbraukė
lūpomis man per sprandą, supratau, kad geriausia būtų pamiršti savo
griežtas nuostatas, bet protas nepakluso.
— Na, būtų malonu, kad pasiliktum, — pralemenau traukdamasi nuo jo.
Kai pamačiau linksmą Deimeno šypseną, sutrikusi išraudau. — Suprask,
noriu, kad pasiliktum. Tikrai noriu. Bet nesu tikra, kad mudu turėtume... Na,
pats žinai...
Dieve mano, ką aš svaičioju? Tarsi jis nesuprastų, ką turiu galvoje. Juk
atstūmiau Deimeną urve ir šalinausi jo kaip įmanydama. Kas man darosi? Ko
aš laužausi? Bet kuri mergina atiduotų viską už tokią progą — ilgą,
nerūpestingą savaitgalį be tėvų ir globėjų, — o aš kaip kvailė laikausi
kažkokių sumautų taisyklių, nors neturiu rimtos priežasties...
Deimenas pirštais kilstelėjo mano smakrą, ir mūsų veidai atsidūrė vienas
priešais kitą.
— Eve, mes jau apie tai kalbėjom, — sušnibždėjo jis, užkišo man už
ausies plaukus ir lūpomis švelniai perbraukė per kaklą. — Aš tikrai moku
laukti. Aš jau labai ilgai laukiau, kol suradau tave, — galiu palūkėti dar.

Kai Deimenas šiltu kūnu prisiglaudė prie manęs ir raminamai ėmė

kvėpuoti man į ausį, tuoj pat užmigau. Nors baiminausi, kad per daug
jaudinsiuosi ir negalėsiu pailsėti greta jo, vos tik jis atsigulė šalia, mane
apgaubė šiluma, pasijutau saugi ir užsnūdau.
Pabudau rytą be penkiolikos ketvirtą ir pamačiau, kad Deimeno nebėra.
Nubloškiau apklotą, puoliau prie lango ir dairydamasi jo automobilio vėl
prisiminiau nutikimą urve. Nustebau išvydusi automobilį prie namo.
— Pasigedai manęs? — paklausė Deimenas.
Atsigręžiau ir pamačiau jį stovintį tarpduryje. Mano širdis daužėsi, veidas
ryškiai išraudo.
— Na, aš... Pabudau ir pamačiau, kad tavęs nėra, ir... — Prikandau lūpą,
nes jaučiausi juokinga, vaikiška ir bejėgė.
— Buvau nulipęs apačion atsigerti, — nusišypsojo Deimenas, paėmė mane
už rankos ir nusivedė į lovą.
 Tačiau kai atsiguliau šalia jo ir mano rankos nuslinko į jo pusę, paklodės
man pasirodė tokios šaltos, tarsi Deimenas ant jų nebūtų gulėjęs kur kas
ilgiau.

Pabudusi antrą kartą, vėl buvau viena. Kai išgirdau Deimeną triūsiantį
virtuvėje, užsimečiau chalatą ir nulipau laiptais į apačią apsidairyti.
— Ar seniai pabudai? — paklausiau žiūrėdama į švarutėlaitę virtuvę.
Praėjusio vakaro puotos likučių nebuvo nė ženklo. Ant stalo išvydau spurgų,
bandelių ir dribsnių, kurių paprastai mano spintelėje nebūdavo.
— Aš anksti keliuosi. — Deimenas gūžtelėjo pečiais. — Taigi kiek
apsikuopiau, o tada nuvažiavau į parduotuvę. Gal kiek persistengiau, nes
nežinau, ką tu mėgsti. — Jis nusišypsojo, apėjo stalą ir pabučiavo man į
skruostą.
Gurkštelėjau ką tik išspaustų apelsinų sulčių, kurių stiklinę jis pastatė
priešais mane, ir pasiūliau jam:
— Gal norėtum? Ar vis dar pasninkauji?
— Pasninkauju? — Jis nustebęs kilstelėjo antakį ir pažvelgė į mane.
Aš užverčiau akis.
— Neapsimetinėk. Nepažįstu žmogaus, kuris valgytų tiek mažai. Tu tiktai
gurkšnoji savo... vaistus ir knebinėji valgį lėkštėje. Šalia tavęs jaučiuosi tikra
apsirijėlė.
— Ar taip geriau? — Deimenas nusišypsojo, paėmė glajumi apteptą
minkštą spurgą, pusę jos atsikando, o paskui sąžiningai sukramtė.
Gūžtelėjau pečiais ir pažvelgiau pro langą. Vis dar negalėjau priprasti prie
Kalifornijos klimato, prie, regis, niekada nesibaigiančių šiltų, saulėtų dienų,
nors jau buvo kalendorinė žiema.
— Na ir ką mudu veiksime šiandien? — paklausiau atsigręžusi į jį.
Deimenas pažiūrėjo į laikrodį, paskui — į mane.
— Netrukus turėsiu važiuoti.
— Bet Sabina grįš tik vėlai vakare, — pasakiau ir supykau pati ant savęs,
nes balsas skambėjo verksmingai ir bejėgiškai. O kai Deimenas paėmė
automobilio raktelius, man ėmė sukti pilvą.
— Turiu parvažiuoti namo ir šį tą sutvarkyti. Ypač jei nori pamatyti mane
rytoj mokykloje, — paaiškino jis ir lūpomis švelniai palietė man skruostą,
ausį ir sprandą.
— Ak, mokykla! Ar mes vis dar ją lankome? — nusijuokiau stengdamasi
negalvoti apie neseniai praleistas pamokas ir kas manęs už tai laukia.
— Tai tu manai, jog tai svarbu. — Deimenas trūktelėjo pečiais. — Dėl
manęs kiekviena diena galėtų būti šeštadienis.
— Bet šeštadienis tada nebūtų ypatingas. Visos dienos būtų vienodos, —
pareiškiau ir atsiplėšiau gabalą glazūruotos spurgos. — Gyvenimas virstų
ilgų, tingių dienų tėkme, nebūtų dėl ko stengtis ir ko laukti, vieni malonumai
keistų kitus. Po kurio laiko tai pabostų.
— Nebūk tokia tikra, — nusišypsojo Deimenas.
— Vis dėlto, kokie yra tie tavo paslaptingi užsiėmimai? — pasmalsavau
tikėdamasi daugiau sužinoti apie jo gyvenimą, apie tuos kasdienius darbus,
kuriems jis skiria laiką, kai nebūna su manimi.
Deimenas gūžtelėjo pečiais.
 — Na, žinai, reikalai. — Ir nors atsakydamas šypsojosi, supratau, kad yra
pasirengęs išeiti.
— Na, gal aš galėčiau... — Tačiau man dar nebaigus sakinio jis jau purtė
galvą.
— Pamiršk. Tu neskalbsi mano drabužių. — Deimenas perkėlė svorį nuo
vienos kojos ant kitos, tarsi norėtų apšilti prieš lenktynes.
— Bet aš noriu pamatyti, kur gyveni. Niekada nesu buvusi savarankiško
paauglio namuose, todėl man smalsu. — Nors stengiausi, kad mano žodžiai
skambėtų nerūpestingai, jie skambėjo verksmingai ir desperatiškai.
Deimenas papurtė galvą ir pažvelgė į duris taip, tarsi už jų stovėtų
mylimoji, su kuria jis trokštų kuo greičiau susitikti.
Nors aiškiai atėjo laikas atstoti nuo jo, sušukti: „Pasiduodu!“, uždaviau
paskutinį klausimą:
— Bet kodėl?
Ir spoksojau į jį, laukdama paaiškinimo.
Deimenas pažvelgė į mane, tvirtai sukando žandikaulius ir tarė:
— Todėl, kad ten netvarkinga. Baisiai netvarkinga ir nešvaru. Nenoriu,
kad tu visa tai pamatytum ir susidarytum apie mane klaidingą nuomonę. Be
to, negalėsiu tvarkytis, jei būsi šalia, tu tik blaškysi mane. — Jis šyptelėjo
įtemptomis lūpomis, nekantraudamas apsidairė ir tapo aišku, kad šie žodžiai
buvo ištarti tik taikantis kuo greičiau išsprukti. — Vakare paskambinsiu, —
pažadėjo jis, nusigręžė ir patraukė prie durų.
— O kas, jei sumanysiu tave pasekti? Ką tada darysi? — paklausiau ir
nervingai sukikenau. To pakako, kad Deimenas akimirksniu atsigręžtų.
— Nesek manęs, Eve.
Jis ištarė šiuos žodžius taip, kad aš nesupratau, ar jis pasakė: „Nesek
manęs niekada“ ar „Nesek manęs, Eve2„. Šiaip ar taip, tai reiškė tą patį.

Kai Deimenas išvažiavo, čiupau telefoną ir mėginau prisiskambinti

Heivnai, tačiau iš karto įsijungė balso paštas ir aš nebesivarginau palikti
daugiau pranešimų. Jau buvau palikusi kelis, ir dabar atėjo Heivnos eilė man
paskambinti. Taigi užlipau į viršų, palindau po dušu ir atsisėdau prie
rašomojo stalo, pasirengusi ruošti namų darbus. Tačiau nedaug ką
nuveikiau, nes mintys vėl ėmė suktis apie Deimeną, apie visas tas keistas,
paslaptingas išdaigas, į kurias nebegalėjau numoti ranka.
Pavyzdžiui, atrodė, jis visada žino, apie ką galvoju, o aš negalėjau
įskaityti nė menkiausios jo mintelės. Ir kaip, būdamas vos septyniolikos
metų, jis spėjo pagyventi tiekoje egzotiškų vietų, galėjo tapyti, puikiai žaisti
futbolą ir plaukioti banglente, skaniai gaminti, išmanyti literatūrą, pasaulio
istoriją ir diskutuoti bet kuria kita tema? Ir kaip jis gali judėti taip greitai, kad
net mirga akyse? Ką jau kalbėti apie rožių pumpurus, tulpes ir magišką
rašiklį! Arba apie tai, kad vieną akimirką jis kalba kaip mano metų paauglys,
o kitą — kaip Hitklifas, Darsis ar kuris kitas personažas iš Brontės sesers
romanų. Negana to, Deimenas elgėsi taip, tarsi matytų Rilę; be to, jis
neturėjo auros, ir Drina neturėjo auros; žinojau, kad Deimenas slepia, kaip
seniai jie yra pažįstami. O dabar kažkodėl nenorėjo pasakyti, kur gyvena.

2 Ever (angį.) - niekada. Šis žodis rašomas ir tariamas taip pat kaip herojės vardas.
 Nors mes kartu miegojome.
Ką gi mes tik kartu miegojome, bet maniau, kad turiu teisę išgirsti
atsakymus bent į kai kuriuos (jeigu ne visus) savo klausimus. Aš tikrai
neketinau mesti mokslų ir sekti Deimeno, bet žinojau, kas tai padarys.
Nebuvau tikra, ar dera įpainioti Rilę. Ką jau kalbėti apie tai, kad net
nežinojau, kaip ją prisikviesti, nes anksčiau to nebuvau dariusi. Ar turėčiau
ją pašaukti vardu? Uždegti žvakę? Užmerkti akis ir sugalvoti norą?
Uždegti žvakę man atrodė kvailoka, todėl atsistojau kambario viduryje,
kietai sumerkiau akis ir pašaukiau:
— Rile! Rile, jei girdi mane, pasirodyk, nes man labai reikia su tavimi
pasikalbėti. Iš tikrųjų, man reikia tavo pagalbos. Bet jeigu nenorėsi man
padėti, aš tavęs nesmerksiu ir neįsižeisiu, nes suprantu, kad tai truputį
keista. Hmm, jaučiuosi kvailai stovėdama čia ir kalbėdama pati su savimi.
Taigi, jei mane girdi, gal galėtum duoti kokį nors ženklą?
Ir kai iš mano grotuvo staiga nugriaudėjo Kėlės Klarkson daina, kurią Rilė
dažnai niūniuodavo, aš atsimerkiau ir pamačiau sesutę, stovinčią priešais
mane. Ji raitėsi iš juoko.
— Jergutėliau, rodos, nedaug betrūko, kad būtum užtraukusi užuolaidas,
uždegusi žvakę ir ištraukusi iš palovio spiritizmo lentelę! — Rilė papurtė
galvą ir pažvelgė į mane.
— Jėzau, jaučiuosi kaip paskutinė kvaiša, — sumurmėjau rausdama.
— Ir atrodei kaip paskutinė kvaiša, — juokėsi Rilė. — Nagi, klok, ko nori.
Rengiesi papirkti savo sesutę, kad ji sektų tavo vaikiną?
— Iš kur žinai? — Apstulbusi spoksojau į ją.
— Tik jau nereikia. — Rilė nusivaipė ir klestelėjo ant mano lovos. —
Manai, tu vienintelė pasaulyje gali skaityti kitų mintis?
— O iš kur tu tai žinai? — paklausiau svarstydama, ką ji dar nutuokia.
— Ava man pasakė. Prašau nepykti, bet dabar man aišku, kodėl
pastaruoju metu taip baisiai rengiesi.
— O ką turėčiau sakyti apie tavo dabartinę aprangą? — Ir parodžiau į jos
kostiumą, primenantį „Žvaigždžių karus“.
Tačiau Rilė tik gūžtelėjo pečiais.
— Tai ar tu nori sužinoti, kur gyvena tavo vaikinas, ar ne?
Priėjau prie lovos ir atsisėdau šalia.
— Atvirai sakant, nesu tikra. Turiu galvoje, noriu žinoti, bet kažin ar noriu
įtraukti tave.
— O kas, jei aš jau įsitraukiau? Jei aš jau žinau? — paklausė Rilė,
kilstelėdama antakius.
— Įsilaužei į mokyklą? — Man rūpėjo, ką ji dar bus pridirbusi po mūsų
paskutinio pokalbio.
Tačiau sesutė tik nusikvatojo.
— Kur kas geriau. Pasekiau jį iki namų.
Dėbtelėjau į ją.
— Kada suspėjai? Kaip?
Rilė papurtė galvą.
— Nagi, Eve, man nereikia ratų, kad nusigaučiau ten, kur noriu. Be to,
žinau, kaip tu jį įsimylėjusi, ir nesmerkiu tavęs, nes jis ganėtinai patrauklus.
Bet prisimink tą dieną, kai jis elgėsi taip, tarsi mane matytų.
 Aš linktelėjau. Negi galėjau pamiršti?
— Jo elgesys išgąsdino mane. Todėl nusprendžiau atlikti nedidelį tyrimą.
Palinkau jos pusėn.
— Na ir?
— Na ir, nežinau, kaip tau papasakoti, kad nesuprastum manęs klaidingai,
bet jis savotiškas. — Rilė gūžtelėjo pečiais. — Noriu pasakyti, jis gyvena
didžiuliame name Niuporto pakrantėje, o tai keistoka, turint galvoje jo amžių
ir visa kita. Ir kur jis ima pinigų? Neatrodo, kad kur nors dirbtų.
Prisiminiau dieną hipodrome. Bet sesutei nusprendžiau nieko nepasakoti.
— Tačiau tai dar nėra didžiausia keistybė, — toliau pasakojo Rilė. —
Keisčiausia, kad tas namas yra visiškai tuščias. Jokių baldų ar kokių kitų
daiktų.
— Jis vaikinas, — tariau, pati stebėdamasi, kodėl jaučiu poreikį ginti
Deimeną.
Sesutė pakratė galvą.
— Sutinku, bet aš kalbu apie rimtas keistybes. Vieninteliai daiktai tame
name yra prie sienos pritvirtintas grotuvas ir plokščiaekranis televizorius. Aš
nejuokauju. Taip ir yra. Patikėk, iššniukštinėjau visą namą. Beje, vieną
kambarį aptikau užrakintą.
— Nuo kada tu negali patekti į užrakintus kambarius? — paklausiau, nes
praėjusiais metais ne kartą mačiau, kaip Rilė pereina kiaurai sieną.
— Patikėk, mane sustabdė ne durys. Aš pati neišdrįsau eiti. Jėzau,
nesvarbu, kad esu mirusi, vis tiek galiu išsigąsti. — Ji palingavo galvą ir
susirūpinusi pažiūrėjo į mane.
— Bet Deimenas dar neseniai ten įsikūrė, — skubėjau jį teisinti, tarsi
būčiau paskutinė kvailė, priklausoma nuo jo. — Gal nespėjo įsigyti baldų.
Turiu galvoje, kad turbūt dėl to atsisakė pakviesti mane į svečius. Nenorėjo,
kad pamatyčiau plikas sienas. — Kai pakartojau šiuos žodžius mintyse,
turėjau prisipažinti: O Dieve, esu net kvailesnė, negu maniau.
Rilė tik pakraipė galvą ir pažvelgė į mane taip, tarsi norėtų atskleisti visą
tiesą apie dantukų fėją, Velykų zuikį ir Kalėdų Senelį. Paskui gūžtelėjo
pečiais ir tarė:
— Galbūt turėtum pamatyti pati.
— Ką turi galvoje? — paklausiau pajutusi, kad ji kalba užuominomis.
Tačiau Rilė, užuot atsakiusi, pakilo nuo lovos, priėjo prie veidrodžio,
pažvelgė į savo atvaizdą ir pasitaisė drabužius.
— Rile! — kreipiausi sunerimusi, kodėl ji taip paslaptingai elgiasi.
— Klausyk, — sesutė pagaliau atsigręžė į mane, — galbūt aš klystu. Turiu
galvoje, ką aš išmanau, juk esu tik vaikas. — Ji vėl gūžtelėjo pečiais. — Gal
tai nieko nereiškia, bet...
— Bet...
Rilė sunkiai atsiduso.
— Manau, kad turėtum pamatyti savo akimis.
— Kaip mes ten pateksime? — paklausiau stodamasi ir grabinėdama
automobilio raktelių.
Sesutė papurtė galvą.
— Nė negalvok apie tai. Esu tikra, jis mane mato.
— Žinome, kad jis mato ir mane, — priminiau jai.
 Tačiau Rilė buvo neperkalbama.
— Aš tikrai ten neisiu. Bet galiu nupiešti tau žemėlapį.

Rilė nebuvo patyrusi žemėlapių piešėja, todėl surašė man gatves,

kuriomis reikia važiuoti iki Deimeno namo. Nurodė, kur sukti į kairę, kur — į
dešinę, kada važiuoti šiaurės, pietų, rytų, vakarų kryptimi, ir aš visiškai
susipainiojau.
— Ar neapsigaivojai? Nevažiuosi su manim? — Čiupau kuprinę ir
patraukiau prie durų.
Rilė papurtė galvą ir nusekė paskui mane laiptais.
— Luktelėk, Eve!
Aš atsigręžiau.
— Galėjai man papasakoti, kad turi aiškiaregystės dovaną. Jaučiuosi
prastai, kad šaipiausi iš tavo aprangos.
Atidariau laukujės duris ir truktelėjau pečiais.
— Ar tikrai skaitai mano mintis?
Sesutė papurtė galvą ir nusišypsojo.
— Tik tada, kai nori prisikviesti mane. Manau, tai tik laiko klausimas —
anksčiau ar vėliau būtum paprašiusi manęs pasekti Deimeną. — Ji
nusijuokė. — Eve...
Atsigręžiau ir pažvelgiau į ją dar kartą.
— Jei kurį laiką nesirodysiu, tai nereiškia, kad pykstu, noriu tave nubausti
ar panašiai. Prižadu, retsykiais pasidomėsiu, ar tau gerai klojasi, bet galbūt
kurį laiką nesirodysiu, na, būsiu užsiėmusi.
Sustingau tarpduryje ir pajutau artėjant baimės priepuolį.
— Bet vis dėlto grįši, tiesa?
Rilė linktelėjo.
— Tai tiesiog... — Ji trūktelėjo pečiais. — Pažadu sugrįžti, tik nežinau
kada. — Ir prisivertė nusišypsoti.
— Tu juk nepaliksi manęs? — Sulaikiau kvapą ir atsidusau tik tada, kai
sesutė papurtė galvą. — Na, gerai, tada sėkmės, — palinkėjau trokšdama ją
apkabinti, sulaikyti ir įkalbėti niekur nedingti, bet supratau, kad tai
neįmanoma. Įsėdau į automobilį ir užvedžiau variklį.
 dvidešimt trečias skyrius

Deimeno namas stovėjo saugomoje teritorijoje. Rilė pamiršo paminėti

šią smulkmeną. Turbūt dėl to, kad jai nedarė įspūdžio dideli geležiniai vartai,
jos negalėjo sustabdyti uniformuoti apsaugininkai ir jai tai apskritai neatrodė
svarbu. Šios kliūtys nesustabdė ir manęs. Aš tik nusišypsojau apsaugininkei
ir pasakiau:
— Sveiki, esu Megan Foster. Atvažiavau aplankyti Džudės Hovard. —
Mačiau, kaip moteris tikrina gyventojų pavardes kompiuterio ekrane ir ieško
pavardės, kurią žinojau sąraše esant trečią.
— Užkiškite šį lapelį už lango vairuotojo pusėje, — paliepė apsaugininke ir
padavė man geltoną popierėlį: ant jo buvo užrašytas žodis „lankytojas“ ir
nurodyta data. — Ir nestatykite automobilio kairėje gatvės pusėje, tik
dešinėje. — Ji linktelėjo ir grįžo į savo būdelę, o aš įvažiavau pro atvirus
vartus. Tikėjausi, apsaugininke nepastebės, kad pravažiuosiu Džudės gatvę
ir pasuksiu prie Deimeno namo.
Kol pasiekiau kitą Rilės sąraše nurodytą gatvę, jau buvau beveik
užvažiavusi į kalvos viršūnę. Du kartus pasukau į kairę ir sustojau prie
Deimeno namo, išjungiau variklį ir supratau, kaip baisiai bijau.
Kokią kvaištelėjusią panelę išsirinko Deimenas! Kokia sveiko proto mergina
būtų prašiusi mirusios sesutės šnipinėti savo vaikiną? Tačiau, antra vertus,
mano gyvenimo tikrai nepavadinsi normaliu, tai kodėl kitokia turėtų būti
mano draugystė?
Sėdėjau automobilyje ir stengiausi nusiraminti, kvėpuoti lygiai ir ritmingai,
nors širdis daužėsi kaip pašėlusi, o delnai buvo slidūs nuo prakaito.
Apžvelgusi švarius, tvarkingus, prabangius Deimeno kaimynų namus
supratau, kad prastesnės dienos savo sumanymui įgyvendinti negalėjau
pasirinkti.
Pirmiausia, oras buvo šiltas, saulėtas, tiesiog nuostabus. Taigi žmonės
važinės dviračiais, vedžios šunis, plušės sode ir šnipinėti nepastebėtai bus
itin sunku. Važiuodama čia buvau susitelkusi tik į tai, kaip surasti Deimeno
namą, ir visai nesukau galvos, ką darysiu toliau. Nebuvau susikūrusi jokio
plano.
Nors vargu ar būčiau turėjusi iš to plano kokios naudos. Kas blogiausia
gali nutikti? Mane pamatys kaimynai, sučiups policija, o Deimenas patvirtins,
kad aš pamišėlė? Šįryt buvau tokia priekabi, verksminga ir desperatiška, kad
jis turbūt mane tokia ir laiko.
Išlipau iš automobilio ir nužingsniavau prie jo namo. Namas stovėjo
gatvės gale, jį supo atogrąžų augalai ir išpuoselėta pievelė. Tačiau aš
nesėlinau, nesislapsčiau ir nedariau nieko, kas patrauktų dėmesį. Ryžtingai
drožiau į priekį, tarsi turėčiau visišką teisę čia būti. Tada sustojau priešais
plačias dvivėres duris, svarstydama, ką daryti toliau.
Žingtelėjau atgal ir pasižiūrėjau į langus. Žaliuzės buvo nuleistos,
užuolaidos užtrauktos. Dar nesugalvojusi, ką pasakysiu, prikandau lūpą,
nuspaudžiau skambutį, sulaikiau kvėpavimą ir laukiau.
 Kai po kelių minučių niekas nepasirodė, paskambinau antrą kartą. Dar
truputį palaukusi patraukiau durų rankeną — durys buvo užrakintos. Tada,
kiek paėjėjusi ir apsižvalgiusi, ar nemato kaimynai, įslinkau pro šoninius
vartelius ir nusėlinau prie namo galo.
Paskui laikydamasi arti sienos patraukiau tiesiai prie slankiojamųjų
stiklinių durų — jos, žinoma, irgi buvo užrakintos. Dar spėjau pamatyti
baseiną, augalus ir nuostabų vaizdą, atsiveriantį į vandenyną.
Kai jau beveik susitaikiau su tuo, kad nieko nepešiu, ir ketinau grįžti
namo, vidinis balsas ėmė šnibždėti — langas, langas šalia kriauklės. Žinoma,
langas buvo pravertas tiek, kad galėjau įkišti pirštus ir jį atidaryti.
Įsikibau į palangę ir šiaip ne taip įsirangiau į vidų. Tą pat akimirką, kai
nuleidau kojas ant grindų, tapau įsilaužėle.
Reikėjo liautis. Neturėjau teisės šitaip elgtis. Reikėjo kuo greičiau šokti
lauk ir bėgti prie automobilio. Kuo greičiau grįžti į savo saugius ir tylius
namus. Tačiau vidinis balselis vis kurstė mane. Kadangi jau buvau nuėjusi
toli, ryžausi rizikuoti ir pažiūrėti, kuo tai baigsis.
Užmečiau akį į didelę tuščią virtuvę, tuštutėlį poilsio kambarį, valgomąjį
be stalo ir kėdžių. Įlindau į vonią — ten pamačiau tik mažą gabalėlį muilo ir
vienintelį juodą rankšluostį. Tada pamaniau, kad Rilė teisi: ši vieta tokia
tuščia, kad atrodo apleista ir kelia šiurpą. Nėra jokių asmeninių daiktų,
fotografijų, knygų. Tik tamsaus medžio grindys, baltos sienos, tuščios
spintos, šaldytuvas, prikištas butelių su keistu raudonu skysčiu, daugiau
nieko. Įėjusi į kambarį, kur buvo įrengtas namų kinas, išvydau plokščiaekranį
televizorių, minėtą Rilės, ir milžinišką fotelį, kurį ji pamiršo paminėti, be to,
didelę krūvą kompaktinių plokštelių — jų pavadinimų užsienio kalbomis
nemokėjau perskaityti. Paskui stabtelėjau laiptų apačioje, nes žinojau, kad
laikas dingti, kad jau pamačiau daugiau negu reikia, tačiau nepaaiškinamas
smalsumas skatino lipti į viršų.
Įsitveriau turėklų ir susigūžiau, kai laiptai nuo mano svorio sugirgždėjo.
Tuščioje negyvenamoje erdvėje tas garsas rėžė ausį.
Užlipusi į laiptų aikštelę, atsidūriau priešais duris, kurias Rilė buvo radusi
užrakintas. Šį kartą jos buvo praviros.
Nusėlinau prie jų, vedama vidinio balso ir desperatiškai trokšdama, kad
nuojauta pakuždėtų, kaip elgtis. Tačiau kai prispaudžiau delną prie krūtinės,
išgirdau tik plakant savo širdį — tai buvo vienintelis atsakymas. Atvėriau
duris ir aiktelėjau išvydusi tokį puošnų, įmantrų ir milžinišką kambarį, tarsi
tai būtų Versalio rūmų salė.
Sustingau tarpduryje, mėgindama aprėpti viską akimis. Meistriškai išausti
gobelenai, senoviniai kilimai, krištoliniai sietynai ir auksiniai kandeliabrai,
sunkios šilkinės užuolaidos, aksomu traukti minkštasuoliai, stalas
marmuriniu paviršiumi, apkrautas senovinėmis knygomis. Sienos nuo
medinių panelių iki pat lubų lipdinių buvo nukabinėtos didžiuliais paveikslais
paauksuotuose rėmuose — visuose juose pavaizduotas Deimenas su kelių
šimtmečių senumo kostiumais. Viename jis buvo nupieštas sėdįs ant balto
eržilo, su sidabriniu kardu prie šono ir tuo pačiu švarku, kurį mačiau jį vilkint
per Helovino vakarėlį.
Prislinkau arčiau ir akimis ėmiau ieškoti skylutės ant peties, kurią, kaip
juokavo Deimenas, paliko pabūklo sviedinys, vos per plauką jo nekliudęs.
Išsigandau pamačiusi ją paveiksle, perbraukiau pirštu ir pasijutau apkerėta,
tarsi užhipnotizuota. Deimenas — nežinia ką rezgantis iškrypėlis, ligonis. Tuo
metu pirštai nuslydo žemyn ir užčiuopiau žalvarinę lentelę paveikslo
apačioje. Ant jos buvo užrašyta:

DEIMENAS OGESTĖ ESPOZITAS. 1775 M. GEGUŽĖ

Pažvelgiau į greta kabantį paveikslą. Mano širdis šoktelėjo iš išgąsčio.

Šiame portrete buvo pavaizduotas rimtai nusiteikęs Deimenas griežtu juodu
kostiumu mėlyname fone. Lentelėje perskaičiau:

DEIMENAS OGESTĖ, NUTAPYTAS PABLO PIKASO, 1902

Šalia išvydau dar vieną sodrių, sūkuringų potėpių Deimeno portretą.

Lentelė skelbė:

DEIMENAS ESPOZITAS, NUTAPYTAS VINCENTO VAN GOGO

Taigi visos keturios kambario sienos buvo nukabinėtos Deimeno

portretais, nutapytais garsiausių įvairių šimtmečių dailininkų.
Susmukau ant aksominio minkštasuolio, akyse tavaravo, keliai drebėjo,
mano protas perkratinėjo tūkstančius paaiškinimų, bet visi jie atrodė
juokingi. Paskui čiupau arčiausiai gulinčią knygą, atsiverčiau titulinį puslapį ir
perskaičiau dedikaciją:

Deimenui Ogestei Espozitui.

Pasija Viljamo Šekspyro.

Numečiau knygą ant grindų ir čiupau kitą — „Vėtrų kainą“ užrašytą Emilės
Brontės Deimenui Ogestei.

Visos knygos buvo užrašytos Deimenui Ogestei Espozitui ar Deimenui

Ogestei ar tiesiog Deimenui. Visos jos buvo pasirašytos autorių, mirusių
daugiau kaip prieš šimtą metų.
Užsimerkiau ir stengiausi kvėpuoti ramiai, nors širdis daužėsi, rankos
drebėjo stengiausi įtikinti save, kad čia tik pokštas, kad Deimenas yra
pamišęs meno mėgėjas, senienų kolekcionierius ar meno dirbinių klastotojas,
praradęs realybės jausmą. O galbūt tai yra garsios šeimos palikimas,
atitekęs iš proproprosenelių, kurie visi turėjo tą patį vardą ir buvo šiurpiai
panašūs į Deimeną.
Vėl apsižvalgiau aplink ir man nugara nuėjo pagaugais. Supratau
nepaneigiamą tiesą — tai nėra šiaip sau senienos ar šeimos palikimas. Tai
yra asmeniniai Deimeno daiktai, neįkainojami lobiai, kuriuos jis kaupė metų
metus.
Netvirtai atsistojau ir klupinėdama nuslinkau prieškambario link. Visa
drebėjau, jaučiausi nesaugiai, desperatiškai troškau dingti iš šio baisaus
kambario, iš šio slapto, įmantraus, perkrauto mauzoliejaus, šio namo,
panašaus į kriptą. Norėjau būti kaip įmanoma toliau nuo viso šito ir niekada
niekada, jokiomis aplinkybėmis, čia negrįžti.
Jau buvau pastačiusi koją ant paskutinio laiptelio, kai mano ausis pasiekė
garsus veriamas klyksmas, lydimas ilgos slopios dejonės. Nė nemąstydama
apsigręžiau ir pasileidau koridoriumi į garso pusę. Įpuolusi pro duris į
kambarį, išvydau ant grindų Deimeną suplėšytais drabužiais, krauju
aptekusiu veidu, o iš jo gniaužtų aimanuodama stengėsi ištrūkti Heivna.
— Eve! — suriko Deimenas, pašoko ant kojų ir sučiupo mane, o aš
blaškiausi, grūmiausi ir spardžiausi, iš paskutiniųjų stengdamasi prieiti prie
draugės.
— Ką tu jai padarei? — suklikau žvelgdama tai į vieną, tai į kitą. Heivna
buvo balta kaip drobė, akys stovėjo stulpu. Supratau, kad nevalia gaišti.
— Eve, liaukis, — paprašė Deimenas. Jo balsas skambėjo per daug
tvirtai — ne kaip žmogaus, užtikto nusikaltimo vietoje.
— KĄ TU JAI PADAREI? — vėl suklikau ir ėmiau rėkdama jį spardyti,
kumščiuoti, kandžioti, draskyti nagais, kiek tik leido mano jėgos, tačiau
Deimeno tas neveikė. Jis ramiai stovėjo ir laikė mane viena ranka, o į mano
puolimą atsakė vos ne pašaipia grimasa.
— Eve, leisk man paaiškinti, — paprašė Deimenas ir išsisuko nuo mano
spyrio.
Įsispoksojau į Heivną. Ji baisiai kraujavo, aimanavo iš skausmo, ir staiga
mane nusmelkė baisus suvokimas — štai kodėl Deimenas stengėsi, kad
laikyčiausi atokiau nuo jos!
— Ne! Yra visai ne taip. Tu neteisingai supratai. Verčiau būtum to
nemačiusi, bet viskas yra kitaip, negu atrodo.
Deimenas iškėlė mane taip aukštai, kad ėmiau mataruoti ore kojomis kaip
skudurinė lėlė. Nors muisčiausi ir spardžiausi kiek galėdama, tramdydamas
mane jis net nesušilo.
Tačiau man nerūpėjo Deimenas. Nesijaudinau ir dėl savęs. Man rūpėjo tik
Heivna, nes jos lūpos pamėlynavo, o kvėpavimas darėsi vis silpnesnis.
— Ką tu jai padarei? — Dėbtelėjau į jį su baisia neapykanta. — Ką tu jai
padarei, iškrypėli?
— Eve, labai norėčiau, kad išklausytum mane. — Deimenas maldaujamai
žiūrėjo man į akis.
Nepaisant pykčio ir adrenalino antplūdžio, vis tiek jutau šiltą dilgčiojimą,
kai jo ranka palietė mano odą, bet iš paskutiniųjų stengiausi nekreipti į tai
dėmesio. Rėkiau, klykiau ir taiksčiausi įspirti jam į skaudžiausias vietas,
tačiau Deimenas sugebėdavo išsisukti, nes buvo daug vikresnis už mane.
— Patikėk, tu negali jai padėti. Galiu tik aš.
— Tu jai nepadedi, tu ją žudai! — suspigau.
Deimenas papurtė galvą ir pažvelgė į mane. Jo veidas atrodė pavargęs. Jis
sušnibždėjo:
— Vargu.
Vėl pamėginau išsilaisvinti, tačiau nepajėgiau jo įveikti. Taigi lioviausi
grumtis ir užsimerkiau prisipažindama pralaimėjusi.
Tuo metu mąsčiau: Štai kaip tai nutinka. Štai taip aš išnyksiu.
 Akimirką Deimenas atpalaidavo gniaužtus. Tuo pasinaudojusi spyriau jam
iš visų jėgų ir šįsyk pataikiau. Iš skausmo jis paleido mane ir aš nudribau ant
grindų.
Puoliau prie Heivnos, pirštais čiuopiau jos kruviną riešą, ieškodama pulso.
Maldavau jos kvėpuoti ir laikytis, paskui įžiūrėjau dvi mažas skylutes
šlykščios tatuiruotės viduryje.
Kai čiupau savo mobilųjį ir ketinau surinkti pagalbos numerį, man iš
nugaros prisėlino Deimenas, išplėšė telefoną iš rankos ir tarė:
— Tikėjausi, kad nereikės to daryti.
 dvidešimt ketvirtas skyrius

Pabudusi išvydau prie savo lovos palinkusią Sabiną. Jos veidas atrodė
ramus, tačiau galvoje sukosi nerimastingos mintys.
— Labas, — nusišypsojusi pasisveikino ji ir palingavo galvą. — Rodos,
neblogai praleidai savaitgalį.
Pirmiausia pažiūrėjau į Sabiną, paskui — į laikrodį. Supratusi, Įdek
valandų, šokau iš lovos.
— Ar gerai jautiesi? — paklausė teta, eidama man iš paskos. — Tu jau
miegojai, kai grįžau praėjusį vakarą. Tikiuosi, nesergi?
Patraukiau į dušą nesumodama, ką atsakyti. Jaučiausi sveika, tačiau
negalėjau įsivaizduoti, kodėl taip ilgai miegojau ir pabudau taip vėlai.
— Gal kas nutiko? Gal norėtum man ką nors papasakoti? — pasiteiravo
Sabina, stovėdama už durų.
Užsimerkiau ir mintyse atkūriau savaitgalį. Prisiminiau paplūdimį,
Evangeliną, kaip Deimenas svečiavosi pas mane ir vakarienę, o paskui
pusryčius...
— Ne, nieko neatsitiko, — pagaliau išlemenau.
— Tada verčiau paskubėk, jeigu nori suspėti į pamokas. Ar iš tiesų viskas
gerai?
— Taip, — atsakiau. Stengiausi, kad balsas skambėtų kuo tvirčiau ir
įtikimiau. Paskui atsukau čiaupą ir palindau po dušu. Pati nesupratau, ar
melavau, ar sakiau tiesą.

Visą kelią iki mokyklos Mailsas malė liežuviu apie Eriką. Išplepėjo man
visas paslaptis, žodis po žodžio išpasakojo visą šeštadienio vakaro istoriją,
pasibaigusią skyrybų žinute, ir stengėsi įtikinti mane, kad jam į visa tai
nusispjaut, kad jis nieko nejaučia Erikui, tačiau tie paistalai tik patvirtino, jog
taip nėra.
— Ar tu bent klausaisi manęs? — susiraukęs paklausė Mailsas.
— Žinoma, — sumurmėjau ir sustojau prie šviesoforo, likus tik kvartalui
iki mokyklos. Mintyse perkratinėjau savaitgalio įvykius, bet niekaip negalėjau
prisiminti, kas atsitiko sekmadienį po pusryčių.
— Manęs neapkvailinsi. — Mailsas nusiviepė ir pažvelgė pro langą. —
Turiu galvoje, jei aš tau nusibodau, tai taip ir sakyk. Patikėk, man į Eriką
nusišvilpt. Ar kada nors pasakojau, kaip jis...
— Mailsai, ar kalbėjaisi su Heivna? — paklausiau ir dirstelėjau į jį prieš
užsidegant žaliai šviesai.
Jis papurtė galvą.
— O tu?
— Nežinau, — atsakiau ir nuspaudžiau greičio pedalą nesuprasdama,
kodėl vien Heivnos vardas sukėlė man baimę.
— Nežinai? — Iš nuostabos Mailsas išplėtė akis ir pasimuistė sėdynėje.
— Nežinau, ar kalbėjausi su ja savaitgalį.
Įsukau į aikštelę. Mano širdis ėmė plakti trigubai greičiau, kai įprastinėje
vietoje išvydau Deimeną. Jis lūkuriavo manęs atsirėmęs į automobilį.
 — Ką gi, bent vienas iš mūsų turi šansą gyventi ilgai ir laimingai, —
nusišaipė Mailsas, kilstelėdamas smakrą Deimeno pusėn. Šis artinosi prie
mano durelių, nešinas raudona tulpe.
— Labas rytas, — nusišypsojo jis, padavė man gėlę ir pabučiavo į
skruostą. Kažką padrikai sumurmėjau ir patraukiau prie vartų. Nuskambėjus
skambučiui Mailsas bėgte pasileido į klasę, o Deimenas paėmė mane už
rankos ir palydėjo į anglų kalbos pamoką.
— Ponas Robinsas jau ateina, — sušnibždėjo jis ir spustelėjo mano
pirštus, kai ėjome pro Steisę. Ji piktai į mane pažiūrėjo, pakišo koją ir
patraukė ją iš kelio tik paskutinę akimirką. — Jis liovėsi gerti ir mėgina
susigrąžinti žmoną. — Deimenas lūpomis lietė mano ausį, todėl paspartinau
žingsnį ir nutolau nuo jo.
Įsirangiau į savo vietą ir išsidėliojau knygas nesuvokdama, kodėl taip
suirzau ir keistai pasijutau pamačiusi savo vaikiną. Paskui ėmiau ieškoti
kišenėje ausinuko ir puoliau į paniką supratusi, kad palikau jį namie.
— Tau jo nereikia, — tarė Deimenas, imdamas man už rankos ir
glostydamas pirštus. — Dabar tu turi mane.
Užsimerkiau, nes žinojau, kad ponas Robinsas įžengs į klasę po trijų,
dviejų, vienos...
— Eve, ar gerai jautiesi? — sukuždėjo Deimenas ir paglostė man riešą.
Suspaudžiau lūpas ir linktelėjau.
— Puiku. — Jis patylėjo. — Savaitgalis buvo šaunus, tikiuosi, ir tau patiko.
Atsimerkiau kaip tik tuo metu, kai ponas Robinsas ėjo pro duris.
Pamačiau, kad jo akys neužtinusios, veidas ne raudonas, nors rankos dar
truputį dreba.
— Vakar smagiai praleidome laiką, kaip manai?
Atsigręžiau į Deimeną ir pažvelgiau jam tiesiai į akis. Oda pajutau šilumą
ir dilgčiojimą, bet tik dėl to, kad jis laikė savo ranką ant manosios. Paskui
sutikdama linktelėjau, nes žinojau, kad tokio atsakymo jis tikisi, nors pati
abejojau.

Kitas porą valandų mokykloje jaučiausi kaip sapne ir visai sumišusi.

Tačiau tik nuėjusi priešpiečių sužinojau, kas iš tiesų nutiko vakar.
— Negaliu patikėti, kad judu lindote į vandenį, — pareiškė Mailsas,
maišydamas jogurtą ir žiūrėdamas į mane. — Ar suprantate, kad jau šalta?
— Ji vilkėjo naro kostiumą. — Deimenas gūžtelėjo pečiais. — Tiesa, palikai
jį pas mane.
Išsivyniojau sumuštinį. Nieko panašaus neprisiminiau. Net neturėjau jokio
naro kostiumo. O gal turėjau?
— Hmm, ar tai buvo ne penktadienį? — paklausiau ir išraudau, kai visi tos
dienos įvykiai atgijo atmintyje.
Deimenas papurtė galvą.
— Penktadienį tu neplaukiojai banglente, plaukiojau tik aš. O sekmadienį
tave mokiau.
Atsilaužiau sumuštinio plutelę ir mėginau prisiminti, bet galva buvo tuščia.
— Ir kaip jai sekėsi? — smalsavo Mailsas, laižydamas šaukštelį ir
žiūrėdamas tai į Deimeną, tai į mane.
 — Jūra buvo beveik rami, todėl ne per daug ir plaukiojome. Daugiausia
laiko pragulėjome paplūdimyje užsikloję pledais. Taip, jai neblogai sekėsi, —
nusikvatojo Deimenas.
Pažvelgiau į Deimeną, klausdama savęs, ar po pledu buvau su naro
kostiumu, ar be jo. Ir kas apskritai ten nutiko. Ar gali būti, kad penktadienį
ketinau tai padaryti, o paskui taip užblokavau savo atmintį, kad nieko
nebegaliu atsiminti?
Mailsas nustebęs kilstelėjo antakius, tačiau aš tik gūžtelėjau pečiais ir
atsikandau sumuštinio.
— Kokiame paplūdimyje? — paklausė jis.
Pati negalėjau prisiminti, todėl atsigręžiau į Deimeną.
— Krištolinės įlankos, — atsakė šis, gurkštelėjęs savo gėrimo.
Mailsas pakratė galvą ir išpūtė akis.
— Negi judu virtote tokia porele, kur viską sprendžia ir už abu kalba
vaikinas? Gal jis ir restorane užsako tavęs neatsiklausęs?
Žvilgtelėjau į Deimeną, bet jam dar nespėjus išsižioti Mailsas varė toliau:
— Aš klausiu tavęs, Eve.
Prisiminiau abu kartus, kai lankėmės restorane. Tą nuostabią dieną
Disneilande, pasibaigusią taip keistai, ir kitą — hipodrome, kai laimėjome
daugybę pinigų.
— Aš pati išsirenku, ką valgysiu, — atrėžiau. Ir pažvelgusi į Mailsą
pridūriau: — Ar galiu pasiskolinti tavo mobilųjį?
Mailsas išsiėmė telefoną iš kišenės ir per stalą stumtelėjo man.
— Kam? Ar pamiršai savąjį?
— Taip, o aš noriu parašyti Heivnai ir sužinoti, kur ji. Mane kankina labai
keista nuojauta. — Papurčiau galvą — nežinojau, kaip paaiškinti tą jausmą
sau, o tuo labiau jiems. — Visą laiką apie ją galvoju, — tariau ir ėmiau
spaudinėti mažyčius mygtukus.
— Ji namie, serga, — pareiškė Mailsas. — Kažkoks gripas. Be to, ji liūdi
dėl Evangelinos, nors dievagojasi, kad nebeširsta ant mūsų.
— Rodos, sakei, kad su ja nekalbėjai, — paklausiau po akimirkos ir
pažiūrėjau į Mailsą, nes buvau tikra, jog taip jis tvirtino automobilyje.
— Pasiunčiau jai žinutę per istorijos pamoką.
— Taigi jai viskas gerai? — įsispoksojau į Mailsą. Iš susinervinimo pilvą
ėmė raižyti diegliai, tik negalėjau suprasti kodėl.
— Išskyrus tai, kad ji baisiai vemia ir gedi draugės, visa kita yra gerai.
Grąžinau Mailsui mobilųjį nusprendusi, kad neverta trukdyti Heivnos, jei ji
prastai jaučiasi. Paskui Deimenas uždėjo ranką man ant kojos, Mailsas vėl
įniko pasakoti apie Eriką, o aš dorojau priešpiečius, linkčiojau ir šypsojausi,
bet niekaip negalėjau atsikratyti nerimo.

Keisčiausia, jog kaip tik tą dieną, kai Deimenas nutarė sąžiningai sėdėti
visose pamokose, aš troškau, kad jo čia nebūtų. Kiekvieną sykį išėjusi iš
klasės rasdavau jį prie durų — jis nekantriai lūkuriuodavo ir klausdavo, kaip
jaučiuosi. Jo elgesys ėmė mane erzinti.
Pasibaigus dailės pamokai, mes patraukėme į automobilių aikštelę.
Deimenas pasisiūlė palydėti mane namo, tačiau aš žvilgtelėjau į jį ir
pasakiau:
 — Hmm, jei tu nieko prieš, norėčiau truputį pabūti viena.
— Ar gerai jautiesi? — paklausė jis tūkstantąjį kartą.
Aš linktelėjau ir įlipau į automobilį, norėdama uždaryti dureles ir šiek tiek
atsitverti nuo jo.
— Turiu svarbių reikalų, pasimatysim rytoj, gerai? — Nelaukdama jo
atsakymo pajudėjau iš vietos ir nuvažiavau.

Grįžusi namo jaučiausi taip siaubingai pavargusi, kad griuvau į lovą.

Norėjau truputį numigti, kol negrįžo Sabina ir vėl nepradėjo nerimauti dėl
manęs. Prabudau vidurnaktį, širdis daužėsi, drabužiai buvo permirkę
prakaitu. Staiga man pasidingojo, kad esu kambaryje ne viena.
Čiupau pagalvę ir prisispaudžiau prie savęs, tarsi minkštos plunksnos
galėtų apginti mane kaip skydas, paskui įsispoksojau į tamsą ir
sušnibždėjau:
— Rile, čia tu? — Nors buvau visiškai tikra, kad ten ne ji.
Sulaikiau kvapą ir išgirdau silpną, švelnų garsą, tarsi kas šlepsėtų per
kilimą prie balkono durų. Ir pati nustebau, kai sukuždėjau:
— Deimenai...
Stebeilijau į tamsą, tačiau girdėjau tiktai silpną čežėjimą.
Sugrabaliojau jungiklį ir prisimerkiau, kai įsižiebė šviesa. Akimis ieškojau
įsibrovėlio. Buvau taip įsitikinusi, jog kažkas yra kambaryje, jog aš ne viena,
kad net nusivyliau pamačiusi kambarį tuščią.
Išlipau iš lovos, vis dar spausdama prie krūtinės pagalvę, ir užrakinau
balkono duris. Tada įkišau nosį į spintą ir dirstelėjau po lova — taip kadaise
tėtis man einant miegoti ieškodavo, ar kambaryje nesislepia baubas. Nieko
neradusi įsiropščiau atgal į lovą ir pamaniau, kad galbūt baimę man sukėlė
sapnas.
Panašų buvau sapnavusi ir anksčiau. Jame aš bėgau per tamsų, vėjo
košiamą kanjoną, vilkėjau baltą plonytę suknelę, kuri visai nesaugojo nuo
šalčio, vėjo gūsiai čaižė man odą, šaltis skverbėsi iki pačių kaulų. Dar
prisiminiau, kad svarbiausia man buvo bėgti, beveik nejutau, kaip nuogos
kojos klimpsta į šaltą, drėgną žemę, lėkiau į kažkokį prieglobstį, kurio
negalėjau gerai įžiūrėti.
Supratau tik kad veržiuosi prie švelnios, malonios šviesos.
Ir tolstu nuo Deimeno.
 dvidešimt penktas skyrius

Kitą dieną, nuvažiavusi į mokyklą, pasistačiau automobilį įprastinėje

vietoje. Iššokau iš jo ir prabėgusi pro Deimeną pasileidau prie Heivnos, kuri
lūkuriavo netoli vartų. Ir nors visada vengdavau liestis prie kitų žmonių,
apglėbiau ją ir prisitraukiau prie savęs.
— Gerai jau, gerai, aš tave irgi myliu, — nusijuokė Heivna, purtydama
galvą, ir švelniai atstūmė mane. — Jėzau, negi manėte, kad ketinu siusti ant
jūsų amžinai.
Jos raudonai dažyti plaukai buvo šiurkštūs ir išsidraikę, juodas nagų lakas
apsilupinėjęs, ratilai po akimis atrodė tamsesni negu paprastai, o veidas
buvo baltas kaip drobė. Ir nors Heivna patikino mane, kad jaučiasi gerai,
neišlaikiusi vėl apkabinau ją.
— Ar tu sveika? — paklausiau, įdėmiai apžiūrinėdama ją ir stengdamasi
perskaityti jos mintis. Pamačiau tiktai pilką, iškandžiotą ir permatomą jos
aurą, bet negalėjau perskaityti jokių minčių.
— Kas tau darosi? — nusistebėjo Heivna, papurtė galvą ir vėl atstūmė
mane. — Iš kur tokia meilė ir jautrumas? Turiu galvoje tave, nuolatini
ausinuko ir gobtuvo mišiny!
— Girdėjau, kad tu sirgai, be to, vakar nebuvai mokykloje... — Staiga
nutilau, nes pasijutau kvailai, kad turiu teisintis.
Tačiau Heivna tik nusijuokė.
— Žinau, kas čia dedasi. Tu dėl visko kaltas, ar ne? — Ji parodė smakru į
Deimeną. — Atsiradai nežinia iš kur ir ištirpdei ledinę mano draugę, pavertei
ją sentimentalia, saldžia kvailele.
Deimenas nusikvatojo, tačiau jo akys liko šaltos.
— Tai buvo paprasčiausias gripas, — pareiškė Heivna. Mailsas paėmė ją
už parankės, ir mes įėjome pro vartus. — Tik dėl to, kad liūdėjau dėl
Evangelinos, matyt, surietė mane smarkiau. Taip karščiavau, kad keliskart
buvau išsijungusi.
— Iš tikrųjų? — Atsitraukiau nuo Deimeno, kad galėčiau eiti greta
Heivnos.
— Taip, tai ir buvo keisčiausia. Vakare atsiguldavau su vienais drabužiais,
o rytą pabusdavau vilkėdama kitus. Kai ėmiau ieškoti tų drabužių, kuriuos
vilkėjau iš vakaro, niekur jų neberadau. Lyg būtų išgaravę ar panašiai.
— Na, tavo kambaryje didelė netvarka, — nusijuokė Mailsas. — O gal tu
kliedėjai? Juk žinai, kaip būna, kai karščiuoji.
— Gali būti. — Heivna gūžtelėjo pečiais. — Tačiau dingo visos juodos
mano skarelės, šitą turėjau pasiskolinti iš brolio. — Ji pakėlė mėlyno vilnonio
šaliko galą ir pamosavo juo.
— Ar kas nors tave slaugė? — paklausė Deimenas. Jis atsistojo šalia ir
paėmė mano ranką, mūsų pirštai susipynė ir pajutau mano kūną
užplūstančią šilumą.
Heivna papurtė galvą.
— Gal juokauji? Aš, kaip ir tu, esu savarankiška. Be to, mano kambario
durys visą laiką užrakintos. Galėjau numirti, ir niekas nebūtų sužinojęs.
 — O kaip Drina? — paklausiau. Vos paminėjus šį vardą, man susuko
vidurius.
Heivna keistai į mane pažiūrėjo ir tarė:
— Drina Niujorke. Išvyko penktadienio vakarą. Šiaip ar taip, tikiuosi, jūs
neįsižeisit. Nors kai kurie sapnai buvo tikrai šaunūs, jūsų ten nemačiau. —
Heivna sustojo prie savo klasės durų ir atsirėmė į sieną.
— Ar sapnavai kanjoną? — paklausiau, paleidusi Deimeno ranką ir priėjusi
prie jos taip arti, kad mūsų veidai beveik lietėsi.
Tačiau Heivna nusikvatojo ir stumtelėjo mane šalin.
— Atleisk, bet viskam yra saikas! — Ji vėl papurtė galvą. — Ne, aš
nesapnavau jokių kanjonų. Kažkokį laukinį gotų susirinkimą, sunku net
paaiškinti, bet kraujas sruvo upeliais.
Tą akimirką, kai Heivna tai pasakė, tą akimirką, kai išgirdau žodį
„kraujas“, man aptemo akys ir ėmė linkti kojos.
— Eve! — suriko Deimenas. Jis spėjo sugriebti mane, kad nesusmukčiau
ant grindų. — Eve, — sušnibždėjo jis susirūpinusiu balsu.
Kai atsimerkiau ir pažvelgiau Deimenui į akis, jo veido išraiška ir žvilgsnis
pasirodė kažkuo labai pažįstami. Tačiau beiškylančius prisiminimus užgožė
Heivnos balsas.
— Kaip tik taip viskas ir prasideda. — Ji linktelėjo. — Turiu galvoje, kad
niekad anksčiau nealpdavau, o šįkart gripas prasidėjo nuo baisaus svaigulio.
— Gal ji nėščia? — paklausė Mailsas gana garsiai — keli pro šalį einantys
mokiniai stabtelėjo ir įsispoksojo į mane.
— Nieko panašaus, — atkirtau ir nustebau, kad šiltame ir tvirtame
Deimeno glėbyje jaučiuosi kur kas geriau. — Viskas gerai, — pasakiau ir vėl
susvirduliavau.
— Turėtum parvežti ją namo, — tarė Mailsas, žiūrėdamas į Deimeną. — Ji
prastai atrodo.
— O taip, — pritarė Heivna. — Tau reikia gerai pailsėti. Turbūt nenorėtum
susirgti.
Buvau pasiryžusi eiti į klasę, bet draugai neleido. Paskui pajutau, kaip
Deimenas apkabina mane per liemenį ir vedasi prie savo automobilio.

— Tai juokinga, — pareiškiau, kai Deimenas išvairavo automobilį iš

aikštelės. — Aš nesergu, tikrai. Ką jau kalbėti apie tai, kad būsim išspirti iš
mokyklos už pamokų praleidinėjimą!
— Niekas nebus išspirtas. — Jis žvilgtelėjo į mane, o paskui vėl sutelkė
dėmesį į kelią. — Gal tau reikia priminti, jog ką tik nualpai mokyklos
koridoriuje? Tau pasisekė, kad spėjau pagauti.
— Taip, bet tai ir svarbiausia, kad spėjai mane pagauti. Todėl
nesusitrenkiau. Iš tiesų. O jeigu tikrai nerimauji dėl mano sveikatos, galėjai
nuvesti pas mokyklos seselę, o ne pagrobti.
— Aš nepagrobiau tavęs, — pasakė Deimenas, aiškiai suirzęs. — Tu man
tiesiog rūpi, noriu būti tikras, kad esi sveika.
— Ak, dabar tu jau tapai gydytoju? — Papurčiau galvą ir išpūčiau akis.
Tačiau Deimenas tylėjo. Jis riedėjo pakrantės greitkeliu, pravažiavo gatvę,
kuri vedė prie mano namų, ir pagaliau sustojo priešais didžiulius, įspūdingus
vartus.
 — Kur tu mane atvežei? — paklausiau. Jis linktelėjo apsaugininkui, o šis
nusišypsojo, pamojavo ir leido važiuoti toliau.
— Į savo namus, — sumurmėjo Deimenas. Užriedėjo ant stačios kalvos,
daug kartų pasuko ir įvažiavo į paskutinio kvartalo namo garažą.
Paskui paėmė mane už rankos ir pro gražiai įrengtą virtuvę nusivedė į
poilsio kambarį. Stovėjau ten įsisprendusi į šonus ir gėrėjausi nuostabiais
baldais — visiška priešingybe vyriškam stiliui, kurio tikėjausi.
— Ar viskas čia tikrai tavo? — paklausiau ir ranka perbraukiau per
prabangią šenilinę sofą, o akimis glosčiau nepaprastai dailias lempas,
persiškus kilimėlius, abstrakčių aliejinių paveikslų kolekciją, juodmedžio
kavos staliuką, nukrautą knygomis apie meną ir žvakėmis, — ant jo išvydau
įrėmintą savo nuotrauką.
— Kada mane nufotografavai? — Pakėliau nuotrauką nuo staliuko ir ėmiau
atidžiai tyrinėti, nes visai neprisiminiau, kada ji daryta.
— Elgiesi taip, tarsi niekad nebūtum čia buvusi, — pasakė Deimenas ir
pakvietė atsisėsti.
— Aš ir nesu buvusi. — Gūžtelėjau pečiais.
— Esi, — tvirtino jis. — Praėjusį sekmadienį. Kai grįžom iš paplūdimio.
Viršuje kabo tavo naro kostiumas. Dabar sėsk. — Deimenas patapšnojo per
sofos pagalvėlę. — Noriu, kad pailsėtum.
Patogiai įsitaisiau ant minkštų pagalvėlių, nepaleisdama iš rankų
nuotraukos. Vis sukau galvą, kada ji daryta. Nuotraukoje mano plaukai ilgi ir
palaidi, veidas švelniai raustelėjęs, vilkėjau persikų spalvos nertinį su
gobtuvu, bet neprisiminiau, kad tokį būčiau turėjusi. Iš pažiūros atrodžiau
linksma, tačiau akys buvo liūdnos ir rimtos.
— Nufotografavau tave vieną dieną mokykloje. Kai nematei. Mėgstu
fotografuoti slaptai, nes tik taip galima pagauti tikrąją žmogaus esmę, —
paaiškino Deimenas, paėmė iš manęs nuotrauką ir pastatė ant staliuko. — O
dabar užsimerk ir ilsėkis, kol išvirsiu tau arbatos.
Kai arbata buvo paruošta, Deimenas įkišo puodelį man į rankas, o paskui
rūpestingai apkamšė mane storu vilnoniu apklotu.
— Labai malonu, bet nebūtina taip vargintis. — Pastačiau puodelį ant
staliuko ir pažvelgiau į laikrodį. Pamaniau, kad jeigu išeitume dabar, dar
spėčiau į antrąją pamoką. — Tikrai gerai jaučiuosi. Turėtume grįžti į
mokyklą.
— Eve, tu nualpai, — priminė Deimenas, sėsdamasis greta. Akimis
tyrinėdamas mano veidą, jis paglostė man plaukus.
— Visko pasitaiko. — Gūžtelėjau pečiais, sugluminta jo būgštavimų, nes
jaučiausi gerai.
— Tik ne man budint, — sušnibždėjo Deimenas, ir jo ranka nuo mano
plaukų nuslydo prie rando ant kaktos.
— Nereikia. — Atsilošiau jam dar nespėjus paliesti rando, ir jo ranka
nusviro prie šono.
— Kas nutiko? — paklausė Deimenas, įdėmiai į mane žiūrėdamas.
— Nenoriu, kad užsikrėstum, — pamelavau, nes nenorėjau pripažinti
teisybės — randas priklauso man, man vienai. Nuolatinis priminimas,
neleisiantis man niekada to užmiršti. Todėl atsisakiau plastikos chirurgų
paslaugų, nesutikau „pataisyti“. Žinojau, kad tai, kas nutiko, neatitaisoma.
Tai mano kaltė, asmeninė kančia, kurią slepiu po kirpčiukais.
Deimenas nusijuokė.
— Aš nesusirgsiu.
Užsimerkiau ir papurčiau galvą, o atsimerkusi paklausiau:
— Ak, tai tu nesergi?
Deimenas gūžtelėjo pečiais ir pakėlė man prie lūpų puodelį, ragindamas
atsigerti.
Nugėriau gurkšniuką, nusukau galvą ir atstūmiau puodelį, tada
pareiškiau:
— Taigi pagalvokim. Tu niekada nesergi, neturi rūpesčių dėl praleistų
pamokų ir nors jas praleidinėji, vis tiek visada gauni geriausius pažymius,
paimi į rankas teptuką ir voila3, nukopijuoji Pikasą geriau, negu tapė pats
Pikasas, sugebi gaminti kaip koks penkių žvaigždučių restorano vyriausiasis
virėjas, dirbai modeliu
Niujorke, anksčiau gyvenai Santa Fė, o dar anksčiau — Londone,
Rumunijoje, Paryžiuje ir Egipte. Tu niekur nedirbi, nuo nieko nepriklausai,
bet įsigudrini gyventi labai prabangiai įrengtame svajonių name, vertame ne
vieno milijono, vairuoji prašmatnų automobilį ir...
— Romoje, — pataisė jis ir rimtai pažiūrėjo į mane.
— Ką?
— Sakei, kad gyvenau Rumunijoje, bet iš tiesų Romoje.
Pašnairavau į jį.
— Nesvarbu, esmė ta... — Nutilau, nes žodžiai įstrigo gerklėje.
— Nagi? — Jis pasilenkė prie manęs. — Esmė ta...
Sunkiai atsidusau ir nusukau akis. Į galvą ėmė smelktis mintis, jau seniai
neduodanti man ramybės. Mintis apie Deimeną, apie tai, kad jis galbūt
priklauso kitam, anapusiniam, pasauliui. Gal jis vaiduoklis kaip ir Rilė? Ne, tai
neįmanoma, nes visi jį gali matyti.
— Eve, — tarė Deimenas, palietė delnu man skruostą ir atsuko mano
veidą į save. — Eve, aš...
Dar jam nespėjus baigti sakinio, atsitraukiau, kad jis manęs nepasiektų,
pakilau nuo sofos ir numečiau apklotą nuo pečių. Vengdama jo akių,
paprašiau:
— Parvežk mane namo.

3 Še tau (pranc.).
 dvidešimt šeštas skyrius

Tą akimirką, kai Deimenas įsuko į keliuką prie mano namo, iššokau iš

automobilio ir leidausi bėgti, įsmukau pro pagrindines duris ir šokinėdama
per du laiptus užlėkiau viršun. Tikėjausi rasti Rilę ir meldžiau to. Man reikėjo
ją pamatyti, pasidalyti tomis beprotiškomis mintimis, kurių negalėjau
atsikratyti. Ji buvo vienintelė, kuriai galėjau tai paaiškinti, vienintelė, kuri gal
būtų mane supratusi.
Apieškojau poilsio kambarį, vonią, balkoną, paskui atsistojau savo
kambaryje ir pašaukiau ją vardu. Jaučiausi keistai, karštligiškai drebėjau ir
panikavau pati nesuprasdama dėl ko.
Rilė nepasirodė. Griuvau ant lovos, susiriečiau į kamuoliuką ir vėl
skaudžiai išgyvenau jos netektį.

— Eve, brangioji, kas tau? — Sabina numetė krepšius, atsiklaupė prie

manęs ir vėsiu tvirtu delnu palietė karštą, drėgną mano kaktą.
Užmerkiau akis ir papurčiau galvą, nes žinojau, kad nors buvau nualpusį ir
neseniai patyriau didžiulį jaudulį, nesergu. Bent jau ta prasme, kurią turi
galvoje Sabina. Viskas buvo kur kas sudėtingiau ir ne taip lengvai išgydoma.
Apsiverčiau ant kito šono ir nusibraukiau ašaras pagalvės užvalkaliuko
kraštu. Paskui atsigręžiau į Sabiną ir pasakiau:
— Juk supranti, kartais tai tiesiog užgriūva mane. Ir man laikui bėgant nė
kiek ne lengviau, — sukūkčiojau ir akys vėl paplūdo ašaromis.
Sabina žiūrėjo į mane, jos veide atsispindėjo sielvartas. Galiausiai ji tarė:
— Kažin ar kada nors palengvės. Manau, tau reikėtų prisitaikyti prie to
jausmo, tuštumos, praradimo ir kaip nors išmokti gyventi su visu tuo. —
Sabina nusišypsojo ir nušluostė man ašaras.
Teta atsigulė greta, ir aš nuo jos nesitraukiau. Tik užsimerkiau ir leidau
sau pajusti jos skausmą ir savo skausmą, kol jie abu susiliejo, tapo vienu
begaliniu skausmu. Mes gulėjome ant lovos, verkėme, kalbėjomės ir
dalijomės išgyvenimais — to jau seniai nebuvome dariusios. O, kad būčiau
atvėrusi širdį Sabinai anksčiau, kad nebūčiau stūmusi jos šalin...
Pagaliau Sabina, pakilusi paruošti mums vakarienės, dar pasirausė
didžiuliame krepšyje ir tarė:
— Pažvelk, ką radau savo automobilio bagažinėje. Pasiskolinau jį labai
seniai, vos tik persikraustei čia gyventi. Buvau visai pamiršusi, kad jį turiu.
Tada padavė man persikų spalvos nertinį su gobtuvu.
Nertinį, kurį buvau visai pamiršusi.
Kurį vilkėjau tik pirmąją savaitę naujoje mokykloje.
Nertinį, kurį vilkiu nuotraukoje, pastatytoje ant Deimeno kavos staliuko.
Tuo metu mes dar tikrai nebuvome pažįstami.

Kitą dieną, atvažiavusi į mokyklos automobilių aikštelę, pravažiavau pro

Deimeną ir tą kvailą vietą, kurią jis visada laikydavo man. Pasistačiau
automobilį kitoje aikštelės pusėje, lyg kitame pasaulio krašte.
 — Kas per velnias? — Mailsas nepatikėjo savo akimis. — Tu pravažiavai
pro pat jį! Argi nematai, kaip toli dabar teks eiti?
Užtrenkiau automobilio dureles ir nušvilpiau per aikštelę. Pražygiavau pro
pat Deimeną, kuris, atsirėmęs į automobilį, laukė manęs.
— Ei, pabusk! Aukštas juodas gražuolis jau senokai laukia tavęs, o tu
praeini pro jį kaip pro stulpą! Kas tau darosi? — Mailsas griebė man už
rankos ir įsistebeilijo į veidą. — Ar jūs susikivirčijot?
Tačiau aš tik papurčiau galvą ir patraukiau toliau.
— Niekas man nesidaro, — atrėžiau ir nužingsniavau į mokyldą.

Kiek mačiau, Deimenas buvo gerokai nuo manęs atsilikęs, tačiau įėjusi į
klasę ir kulniuodama į savo vietą pamačiau jį besėdintį suole. Taigi
užsitraukiau ant galvos gobtuvą, įsijungiau ausinuką ir tyčia nekreipiau į jį
dėmesio. Laukiau, kol ponas Robinsas ims kviesti mokinius pavardėmis.
— Eve, — sušnibždėjo Deimenas, bet aš spoksojau tiesiai priešais save,
sutelkusi dėmesį į plinkančią pono Robinso galvą ir laukdama, kol ateis mano
eilė ištarti „esu“.
— Eve, žinau, kad esi prislėgta, bet galiu viską paaiškinti.
Atkakliai žiūrėjau priešais save ir apsimečiau, kad negirdžiu jo žodžių.
— Eve, būk gera, — maldavo Deimenas.
Tačiau elgiausi taip, tarsi jo apskritai čia nebūtų. Ir tada, kai ponas
Robinsas priartėjo prie mano pavardės, Deimenas atsiduso, užsimerkė ir
tarė:
— Ką gi. Žinok, kad pati prisiprašei.
Tada per visą klasę nuaidėjo siaubingas dunkstelėjimas, nes devyniolika
galvų trinktelėjo į suolus.
Visų, išskyrus Deimeno ir mano.
Apsižvalgiau aplink, iš nuostabos išsižiojusi ir mėgindama suvokti, kas
nutiko. Pagaliau atsigręžiau į Deimeną ir smerkiamai į jį pažiūrėjau, tačiau jis
tik gūžtelėjo pečiais ir pasakė:
— Kaip tik šito norėjau išvengti.
— Ką tu padarei? — Spoksojau į visus tuos suglebusius kūnus, ir man į
galvą šovė siaubinga mintis. — O Dieve, tu juos nužudei! Nužudei visus! —
klykiau, o mano širdis daužėsi taip garsiai, kad Deimenas turėjo girdėti jos
plakimą.
Tačiau jis tik papurtė galvą.
— Liaukis, Eve, kuo tu mane laikai? Žinoma, aš jų nežudžiau. Na, jie
truputį nusnūs, ir viskas.
Staigiai atsitraukiau kuo toliau nuo Deimeno ir nukreipiau akis į duris
ketindama pasprukti.
— Gali pamėginti, bet toli nenubėgsi. Ar pamiršai, kad aš anksčiau už tave
atsidūriau klasėje, nors buvai gerokai mane pralenkusi? — Deimenas
sukryžiavo kojas ir pažvelgė į mane, jo veidas buvo ramus, balse nebuvo
girdėti nė menkiausios abejonės.
— Tu gali skaityti mano mintis? — sušnibždėjau. Prisiminusi kai kurias
savo mintis, susidrovėjau, mano skruostai išraudo, pirštais įsikibau į suolo
kraštą.
 — Dažniausiai. — Deimenas gūžtelėjo pečiais. — Na, galima sakyti, beveik
visada.
— Kaip seniai? — Dėbsojau į jį, ir manyje grūmėsi dvi jėgos: viena norėjo
pasinaudojusi proga pabėgti, kita ragino gauti atsakymus į kelis klausimus,
nes jis vis tiek mane pribaigs.
— Nuo pirmos dienos, kai išvydau tave, — sukuždėjo Deimenas, jo akys
įsmigo į mane, ir pajutau kūną užplūstančią šilumą.
— Ir kada tai buvo? — paklausiau drebančiu balsu, prisiminusi savo
nuotrauką ant jo staliuko ir svarstydama, kiek ilgai jis persekiojo mane.
— Aš nepersekioju tavęs. — Deimenas nusijuokė. — Bent jau ne taip, kaip
tu manai.
— Kodėl turėčiau tavimi patikėti? — Pašnairavau į jį ir supratau, kad
geriau būtų patikėti, nors ir kaip naivu tai atrodytų.
— Todėl, kad aš tau niekada nemelavau.
— Tu meluoji man dabar!
— Niekada tau nemelavau dėl svarbių dalykų, — atsakė jis, nukreipdamas
žvilgsnį į šalį.
— Ar tikrai? O kaip paaiškinsi tai, kad nufotografavai mane gerokai
anksčiau, negu ėmei lankyti šią mokyklą? Kada šis punktas iškrito iš tavo
svarbių dalykų sąrašo, jei kalbėsime apie mudu? — Dėbtelėjau į jį.
Deimenas atsiduso, liūdnai į mane pažiūrėjo ir papriekaištavo:
— O kaip iš tavo svarbių dalykų sąrašo iškrito tai, kad esi aiškiaregė ir
bendrauji su savo mirusia sesute?
— Tu nieko apie mane nežinai. — Atsistojau, rankos drebėjo, delnai buvo
sudrėkę, širdis daužėsi krūtinėje žiūrint į tuos sustingusius kūnus: Steisė
buvo išsižiojusi, Kreigas knarkė, net sienos drebėjo, ponas Robinsas atrodė
laimingesnis ir ramesnis negu kada nors anksčiau. — Ar taip nutiko visoje
mokykloje? Ar tik šioje klasėje?
— Nesu tikras, bet greičiausiai visoje mokykloje. — Deimenas linktelėjo ir
šypsodamasis apsidairė aplink, aiškiai jausdamas pasitenkinimą savo rankų
darbu.
Netarusi nė žodžio, šokau iš savo vietos, puoliau pro duris, nukūriau
koridoriumi, paskui per kiemą ir įbėgau į raštinę. Ten pamačiau sustingusią
sekretorę ir administracijos darbuotojus, miegančius ant savo stalų.
Išskubėjau pro raštinės duris ir pasileidau į aikštelę prie savo mažos
raudonos miatos. Ten manęs jau laukė Deimenas, sūpuodamas mano
kuprinę ant savo pirštų galiukų.
— Juk sakiau tau. — Jis gūžtelėjo pečiais ir grąžino man kuprinę.
Stovėjau priešais jį suplukusi, paklaikusi ir siaubingai išsigandusi. Visos
pamirštos akimirkos praskriejo priešais mano akis: kruvinas Deimeno veidas,
besiblaškanti ir vaitojanti Heivna, tas keistas ir šiurpus kambarys, —
supratau, kad jis kažkaip paveikė mano protą ir užblokavo atmintį. Ir nors
mūsų jėgos buvo labai nelygios, nusprendžiau be kovos nepasiduoti.
— Eve! — riktelėjo Deimenas, tiesdamas rankas į mane, paskui bejėgiškai
jas nuleido. — Manai, kad noriu nužudyti tave? — Kupinomis sielvarto,
paklaikusiomis akimis jis ieškojo mano akių.
— Argi ne tokį planą rezgei? — Pašnairavau į Deimeną. — Heivna mano,
jog visa tai buvo kliedesys karščiuojant, laukinis sapnas apie gotus. Aš
vienintelė žinau tiesą. Aš vienintelė žinau, koks klaikus siaubūnas iš tikrųjų
esi. Tik vieno nesuprantu: kodėl nenugalabijai mudviejų su Heivna, kai
turėjai progą? Kodėl stengeisi užblokuoti man atmintį ir palikai gyvą?
— Nieku gyvu negalėčiau tavęs įskaudinti, — tarė Deimenas, jo akyse
atsispindėjo kančia. — Tu neteisingai supratai, kas ten dėjosi. Mėginau
išgelbėti Heivną, o ne pakenkti jai. Tu net neišklausei manęs.
— Tad kodėl ji atrodė taip, tarsi būtų ant mirties slenksčio? — Prikandau
lūpą, kad nevirpėtų, pažvelgiau jam į akis, bet atsispyriau jų traukai.
— Todėl, kad Heivna ir buvo ant mirties slenksčio, — įpykęs atrėžė
Deimenas. — Į tatuiruotę ant jos riešo įsimetė bjauriausias užkratas — ji
galėjo mirti. Kai įėjai į kambarį ir mus užklupai, čiulpiau nuodus tiesiai iš
žaizdos, kaip daroma įkirtus gyvatei.
Nepatikliai papurčiau galvą.
— Žinau, ką mačiau.
Deimenas užsimerkė, sugnybo pirštais viršunosę ir giliai įkvėpė. Tada
pažvelgė į mane.
— Žinau, kaip tai atrodė. Žinau ir tai, kad netiki manimi. Mėginau
pasiaiškinti, bet neleidai net prasižioti, taigi padariau visa tai, kad
patraukčiau tavo dėmesį, nes tu, Eve, viską neteisingai supratai.
Deimenas pažvelgė į mane tamsiomis rimtomis akimis. Jo rankos buvo
ramiai nuleistos prie šonų, tačiau jam nepavyko manęs apgauti. Nepatikėjau
juo nė per nago juodymą. Jis turėjo šimtus, gal net tūkstančius metų
spektakliui ištobulinti, puikiam pasirodymui sukurti. Tačiau pasirodymas tėra
pasirodymas. Ir nors pati negalėjau tuo patikėti, nors visiškai nepajėgiau
surikiuoti minčių, radau tik tokį, tegu ir beprotišką, paaiškinimą.
— Tenoriu vieno — kad grįžtum į savo karstą ar raganų sąlėkį, ar kokią
kitą vietą, kurioje gyvenai prieš atsibelsdamas čia, ir... — Pritrūkau oro,
jaučiausi taip, lyg sapnuočiau baisų košmarą, iš kurio tikiuosi netrukus
pabusti. — Palik mane vieną! Tiesiog dink!
Deimenas užmerkė akis, pakratė galvą ir tramdydamas juoką pareiškė:
— Aš — ne vampyras, Eve.
— Nejaugi? Tai įrodyk, — pralemenau drebančiu balsu. Nenuleidau nuo jo
akių, visiškai įsitikinusi, kad man reikia rožinio, česnako skiltelės ir medinio
kuolo viskam užbaigti.
Tačiau Deimenas tik nusikvatojo.
— Nebūk kvaila. Aš neturiu nieko bendra su vampyrais.
— Žinau, ką mačiau, — atrėžiau. Vaizduotė piešė kraują, Heivną, tą keistą
ir kraupų kambarį. Supratau, kad vos aš tai pamatysiu, Deimenas irgi tai
išvys. Svarsčiau, kaip jis paaiškins savo draugystę su Marija Antuanete,
Pikasu, Van Gogu, Emile Bronte, Viljamu Šekspyru — juk jie gyveno prieš
šimtus metų.
Deimenas papurtė galvą ir pažvelgė į mane.
— Na, jei jau kalbėsime apie tai, aš buvau ir geras Leonardo da Vinčio,
Botičelio, Fransio Bekono, Alberto Einšteino, Džono, Polo, Džordžo ir Ringo
draugas. — Deimenas šiek tiek patylėjo, matydamas sutrikusį mano veidą, ir
sunkiai atsidusęs pasakė: — Jergutėliau, Eve, „Bitlų“! — Jis dar sykį papurtė
galvą ir nusijuokė: — Dieve, tu privertei mane pasijusti seniu.
 Stovėjau kaip įkasta, gaudydama kvapą ir nieko nesuprasdama, tačiau kai
jis mėgino mane paliesti, užteko proto pulti šalin.
— Aš — ne vampyras, Eve. Aš — nemirtingasis.
Nepatikliai dėbtelėjau.
— Vampyras, nemirtingasis, koks skirtumas, — atkirtau kratydama galvą
ir tyliai piktindamasi, galvodama, kaip kvaila ginčytis dėl etikečių.
— Na, dėl šių etikečių verta ginčytis, nes jos labai skirtingos. Supranti,
vampyras yra pramanas, išgalvota būtybė, egzistuojanti tiktai knygose,
filmuose ir jei kalbėsime apie tave, per daug lakioje vaizduotėje. —
Deimenas nusišypsojo. — O aš esu nemirtingasis. Tai reiškia, kad aš bastausi
žemėje jau šimtus metų ir mano gyvenimo ciklas nepabaigiamas. Kad ir ką
tu įsikalei į galvą, mano nemirtingumas nesusijęs su kraujo siurbimu, žmonių
aukojimu ar kitais bjauriais darbais.
Dėbtelėjau į jį, staiga prisiminusi keistą raudoną gėrimą, ir klausiau savęs,
ar tai jis suteikė Deimenui ilgaamžiškumą. Lyg kokios nemirtingumo sultys ar
panašiai.
— Nemirtingumo sultys, — nusišaipė jis. — Nieko sau pokštas. Pervertini
prekybininkų galimybes. — Tačiau kai Deimenas pamatė, kad nesijuokiu, jo
veido išraiška sušvelnėjo ir jis tarė:
— Eve, tau nėra reikalo manęs baimintis. Aš nesu pavojingas, blogas ir
niekada neįskaudinsiu tavęs. Tiesiog esu toks vaikinas, kuris gyvena labai
ilgai. Kas žino, gal per ilgai? Bet dėl to netapau blogas. Esu tik nemirtingas.
Ir bijau...
Deimenas norėjo paliesti mane, tačiau aš atsitraukiau drebančiomis
kojomis. Praradau nuovoką ir nebenorėjau nieko daugiau girdėti.
— Meluoji, — sušnibždėjau apimta įniršio. — Tai beprotybė! Tu pamišėlis!
Deimenas papurtė galvą ir pažvelgė į mane kupinomis beribio gailesčio
akimis. Paskui žingtelėjo artyn ir tarė:
— Prisimink pirmą kartą, kai mane išvydai. Kaip tik šioje aikštelėje. Ir kaip
tą akimirką, kai mudviejų akys susitiko, tave užplūdo atpažinimo jausmas. Ir
kitą dieną, kai nualpai. Kaip tu pramerkei akis, pažvelgei tiesiai į mane ir vos
per plauką neprisiminei, bet paskui pametei atminties giją.
Spoksojau į jį, jaučiausi sustingusi ir kaustoma baimės. Puikiai supratau,
ką Deimenas nori pasakyti, bet nenorėjau girdėti jo žodžių.
— Ne! — murmtelėjau ir atsitraukiau per žingsnį. Man svaigo galva, buvo
sunku išlaikyti pusiausvyrą, ėmė linkti keliai.
— Aš esu tas, kuris rado tave miške avarijos dieną. Aš esu tas, kuris
sugrąžino tave į gyvenimui
Papurčiau galvą, akys paplūdo ašaromis. NE!
— Eve, tos akys, į kurias tu žvelgei, kai sugrįžai, buvo mano akys. Ten
buvau aš. Buvau ten, visai šalia tavęs. Aš sugrąžinau tave. Aš išgelbėjau
tave. Žinau, kad prisimeni. Matau tavo mintyse.
— Ne! — suklykiau, užsidengusi ausis ir užsimerkusi. — Liaukis! — surikau
nebenorėdama nieko daugiau girdėti.
— Eve! — Deimeno balsas įsiskverbė į mano mintis, užplūdo mano
jausmus. — Man labai gaila, bet tai tiesa. Tau tikrai nereikia manęs bijoti.
Susmukau ant žemės, prispaudžiau galvą prie kelių ir ėmiau siaubingai,
nevaldomai kūkčioti — rauda purtė visą kūną.
 — Tu neturėjai teisės artintis prie manęs, neturėjai teisės leistis! Tai tavo
kaltė, kad dabar jaučiuosi kaip išsigimėlė! Tavo kaltė, kad likau čia ir dabar
gyvenu tokį siaubingą gyvenimą! Kodėl nepalikai manęs vienos, kodėl
neleidai man numirti?
— Man buvo per sunku vėl prarasti tave, — sušnibždėjo Deimenas ir
atsiklaupė prie manęs. — Šį kartę tai jau ne.
Pakėliau akis nesuvokdama, ką Deimenas nori pasakyti, tačiau tikėjausi,
kad jis ir nebandys to paaiškinti. Jau ir taip išgirdau daugiau, negu galėjau
pakelti, ir norėjau, kad jis liautųsi. Norėjau, kad viskas baigtųsi.
Deimenas papurtė galvą, kančia iškreipė jo veidą.
— Eve, labai prašau taip negalvoti... Labai prašau...
— Taigi... Taigi tu savavališkai nusprendei išgelbėti man gyvybę, o visi
mano šeimos nariai žuvo. — Pažvelgiau į jį, ir mano sielvartas virto baisiu
įniršiu. — Kodėl? Kodėl tu taip padarei? Jei sakai tiesą ir jei iš tiesų esi toks
galingas, kad gali prikelti mirusiuosius, kodėl neišgelbėjai ir jų? Kodėl tik
mane?
Deimenas susigūžė nuo priešiško mano žvilgsnio, aštrių neapykantos
strėlių, nukreiptų tiesiai į jį. Paskui užsimerkė ir tarė:
— Aš nesu toks galingas. Buvo per vėlu, jie jau buvo nutolę. O tu... Tu
delsei. Ir pamaniau, kad tai reiškia, jog nori gyventi.
Atsirėmiau į automobilį, užmerkiau akis, atsidusau ir pamaniau: Vadinasi,
tai iš tikrųjų yra mano kaltė. Juk aš gaišau, delsiau ir klaidžiojau po tą kvailą
pievą, mano dėmesį atitraukė drebantys medžiai ir virpančios gėlės. Mano
artimieji tuo metu tolo, perėjo tiltą, o aš pasidaviau Deimeno vilionei...
Jis dirstelėjo į mane, paskui nusuko akis.
Ar galit įsivaizduoti — aš pirmą kartą įsiutau taip baisiai, kad būčiau
galėjusi ką nors nužudyti, o asmuo, į kurį nukrypo mano pyktis, pareiškė
esąs nenužudomas.
— Eik šalin! — surikau, nusiplėšiau nuo riešo krištolu puoštą pasagos
formos apyrankę ir mečiau į Deimeną. Norėjau pamiršti ją, pamiršti jį,
pamiršti viską. Buvau pamačiusi ir išgirdusi daugiau, negu galėjau ištverti.
— Eik šalin. Daugiau nebenoriu tavęs matyti.
— Eve, nekalbėk šitaip, tu taip nemanai, — maldavo Deimenas tyliu,
sielvartingu balsu.
Susiėmiau rankomis galvą, jaučiausi per daug pavargusi, kad verkčiau, ir
per daug sukrėsta, kad kalbėčiau. Nors ir žinojau, jog jis gali skaityti mano
mintis, užsimerkiau ir pagalvojau:
Tu sakai, kad niekada nenorėjai manęs įskaudinti, bet žiūrėk, ką padarei!
Sugriovei viską, suniokojai mano gyvenimą, ir vardan ko? Kad likčiau viena?
Kad iki gyvenimo galo jausčiausi išsigimėlė? Aš nekenčiu tavęs — nekenčiu
už viską, ką man padarei, nekenčiu už tai, kuo mane pavertei, nekenčiu, kad
esi toks savanaudis! Ir aš niekada, niekada nebenoriu tavęs matyti!
Taip ir tupėjau susiėmusi galvą, lingavau pirmyn atgal atsirėmusi į
padangą ir leidau mintims lietis nenutrūkstamu srautu.
Leisk man būti normaliai, leisk man vėl būti normaliai. Eik šalin, palik
mane vieną. Aš nekenčiu tavęs, aš nekenčiu tavęs, nekenčiu tavęs,
nekenčiu...
 Kai pagaliau apsidairiau, aplink gulėjo gausybė tulpių — šimtai tūkstančių
raudonų tulpių. Jų švelnūs vaškiniai žiedlapiai blizgėjo ryškioje ryto saulėje,
užpildė visą stovėjimo aikštelę ir užklojo automobilius. Vargais negalais
atsistojau ir apsitvarkiau drabužius. Nė neapsidairiusi supratau, kad gėlių
siuntėjas dingęs.
 dvidešimt septintas skyrius

Atvirai kalbant, buvo keista, kad Deimeno nėra šalia manęs, kad jis
nelaiko manęs už rankos, nešnibžda į ausį meilių žodžių, nesaugo manęs nuo
aplinkos garsų. Buvau taip pripratusi prie jo draugijos, jog net pamiršau,
kokios klastingos yra Steisė ir Honora. Matydama, kaip jos patenkintos
šypsosi ir siuntinėja viena kitai maždaug tokio turinio žinutes: Šlykšti
prietranka, nenuostabu, kad jis ją paliko, supratau, jog vėl turėsiu vilkėti
nertinius su gobtuvais, užsidėti saulės akinius ir įsijungti ausinuką.
Bet aš suprantu, kur slypi likimo ironija. Tai, kuri raudojo automobilių
aikštelėje ir reikalavo, kad jos nemirtingas draugas išnyktų ir ji vėl galėtų
jaustis normali, — tai yra man, — tokia komedijos pabaiga tinka labiausiai.
Dabar, kai likau be Deimeno, visos atsitiktinės mintys, spalvų ir garsų
maišalynė vargina, gniuždo. Man nuolatos aidi ausyse, akys ašaroja, staiga
užpuola migrena, skausmas persmelkia galvą, apima visą kūną, sukelia tokį
svaigulį ir pykinimą, kad vos galiu judėti.
Nors juokinga, kad taip jaudinausi, kaip pranešti apie išsiskyrimą Mailsui
su Heivna, praėjo ištisa savaitė, kol Deimeno vardas buvo paminėtas. Ir tai
padariau aš pati. Mano draugai buvo taip pripratę, kad Deimenas nuolat
praleidinėja pamokas, jog visai nenustebo, kai jis nesirodė visą savaitę.
Taigi vieną dieną, per priešpiečius, atsikrenkščiau, pažvelgiau į Mailsą su
Heivna ir pareiškiau:
— Žinokite, kad mudu su Deimenu išsiskyrėme.
Jie nustebo ir abu prakalbo vienu metu, bet aš pakėliau ranką ir
paaiškinau:
— Jis išvyko.
— Išvyko? — pakartojo jie, išpūtę akis, išsižioję, negalėdami patikėti, kad
tai tiesa.
Ir nors supratau, kad jiems tas rūpi ir kad jie yra nusipelnę smulkesnio
paaiškinimo, papurčiau galvą, prikandau lūpą ir nebepridūriau nė žodžio.
Su ponia Mačado buvo ne taip paprasta. Praėjus kelioms dienoms po
Deimeno dingimo, ji priėjo tiesiai prie mano molberto, stengdamasi nežiūrėti
į apgailėtiną Van Gogo paveikslo kopiją. Paskui tarė:
— Žinau, kad judu su Deimenu buvote artimi ir tau dabar labai sunku. Gal
norėtum šio paveikslo? Manau, tau jis atrodys nepaprastas.
Mokytoja pastatė paveikslą prie manęs, bet aš tik pasilenkiau ir atrėmiau
jį į molberto stovą, o tada vėl paėmiau teptuką. Man nekilo abejonių, kad
paveikslas nepaprastas. Nepaprasta buvo viskas, ką darė Deimenas. Tačiau,
antra vertus, jei tu klajoji žemėje šimtus metų, turi užtektinai laiko
gebėjimams tobulinti.
— Argi nenori pasigėrėti paveikslu? — paklausė ponia Mačado, suglumusi,
kad visai nesidomiu Deimeno nutapyta šedevro kopija, kuri nenusileido
šedevrui.
Tačiau aš tik atsigręžiau į ją ir išspaudžiau šypseną.
— Ne. Bet dėkoju, kad atidavėte jį man.
 Kai pagaliau nuskambėjo skambutis, nuvilkau paveikslą iki automobilio,
įmečiau į bagažinę ir nė nežvilgtelėjusi ją užtrenkiau.
Susidomėjęs Mailsas pasiteiravo:
— Ką ten turi?
Užvedžiau variklį ir atsakiau:
— Nieko.
Tačiau tikrai nesitikėjau, kad pasijusiu tokia vieniša. Matyt, nesuvokiau,
kaip buvau priklausoma nuo Deimeno ir Rilės, kaip jie mokėjo užpildyti mano
gyvenimo spragas, užglaistyti įtrūkimus. Ir nors Rilė buvo mane įspėjusi, jog
kurį laiką nesirodys, po trijų savaičių ėmiau panikuoti.
Paaiškėjo, kad atsisveikinimas su Deimenu, nuostabiu, keliančiu šiurpą,
galbūt labai blogu, nemirtingu vaikinu, buvo sunkesnis, negu tikėjausi. O tai,
kad neatsisveikinau su Rile, mane pribaigė.

Šeštadienį Mailsas su Heivna pakvietė mane eiti į kasmetinę „Žiemos

svajonių“ šventę, ir aš sutikau. Supratau, kad atėjo laikas iškišti nosį iš
namų, atsikratyti slegiančių minčių ir mėgautis gyvenimu. Ėjau ten pirmą
kartą, todėl draugai labai džiaugėsi galėsiantys man viską aprodyti.
— Čia ne taip šaunu kaip per vasaros „Pjuvenų“ festivalį, — pasakė
Mailsas, kai nusipirkome bilietus ir įėjome pro vartus.
— Ne, ši šventė šaunesnė, — paprieštaravo mus pralenkusi Heivna. Ji
atsigręžė ir nusišypsojo.
Mailsas kvailai išsišiepė.
— Tiek jau to, skiriasi tik metų laikas. Svarbiausia, kad per abi šventes
galima pamatyti stiklo pūtėjus. O man tai labiausiai patinka.
— Kokia staigmena, — nusikvatojo Heivna ir įsikibo Mailsui į parankę. Aš
žingsniavau greta jų. Galva svaigo nuo minios skleidžiamos energijos, nuo
visų tų spalvų, vaizdų ir garsų, kurie siikuriavo aplink. Gailėjausi, kad
nepakako sveiko proto sėdėti namie, kur jaučiausi ramiau ir saugiau.
Užsismaukiau gobtuvą ir jau rengiausi įsijungti ausinuką, bet Heivna
atsigręžė į mane ir nusistebėjo:
— Kam? Nejaugi ir čia negali be to?
Sustojau ir įsidėjau ausinuką atgal į kišenę. Nors man ir knietėjo užslopinti
šurmulį, nenorėjau, kad draugai pamanytų, jog stengiuosi atsiriboti ir nuo jų.
Paskui Mailsas nusišypsojęs tarė:
— Eime, turi pamatyti stiklo pūtėją. Jis nuostabus.
Ir Mailsas nusivedė mus pro tradiciškai atrodantį Kalėdų Senelį ir kelis
sidabrakalius. Tada sustojome priešais kažkokį vaikiną, kuris meistriškai darė
nuostabias, įvairiaspalves vazas. Jo įrankiai buvo tik burna, ilgas metalinis
vamzdis ir ugnis.
— Aš turiu to išmokti, — tarė visiškai pakerėtas Mailsas.
Stovėjau greta jo, žiūrėjau, kaip sūkuriuodamos liejasi ir įgyja formą
skaidrios spalvos, paskui patraukiau prie kitos palapinės, kur buvo
pardavinėjamos tikrai šaunios rankinės.
Paėmiau nuo lentynos nedidelį rudą krepšelį ir perbraukiau per švelnią
blizgančią odą. Pamaniau, jog tai būtų puiki kalėdinė dovana Sabinai, —
tokio daikto ji pati niekada nenusipirks, nors gal slapta ir norėtų.
 — Kiek kainuoja? — paklausiau ir krūptelėjau, nes mano balsas atsimušė
galvoje kaip nenutylantis aidas.
— Šimtas penkiasdešimt.
Pažiūrėjau į moterį — ji vilkėjo mėlyna batikos tunika, mūvėjo išblukintais
džinsais, ant kaklo segėjo sidabrinį antkaklį su taikos ženklu. Žinojau, kad
pardavėja pasirengusi nuleisti kainą, ir net gerokai. Tačiau mano akys taip
smarkiai dilgsėjo, galva taip skaudžiai tvinkčiojo, kad neturėjau jėgų derėtis.
Iš tikrųjų norėjau tik eiti namo.
Padėjau krepšelį atgal ant lentynos ir jau ketinau spūdinti šalin, bet
moteris pasiūlė:
— Kaip tau parduosiu už šimtą trisdešimt.
Ir nors puikiai supratau, kad kaina vis dar per didelė ir būtų galima dar
ilgai derėtis, patraukiau toliau.
Tada kažkas man už nugaros tarė:
— Mudvi jau žinome, kad ji pasirengusi nuleisti kainą iki devyniasdešimt
penkių. Kodėl taip lengvai pasiduodi?
Atsigręžiau ir pamačiau smulkutę moterį kaštoniniais plaukais. Ją supo
nuostabi rožinė aura.
— Ava. — Ji linktelėjo ir ištiesė ranką.
— Prisimenu, — atkirtau.
— Kaip einasi? — paklausė ji ir nusišypsojo, nors aš laikiausi nepaprastai
šaltai ir nemandagiai. Todėl pasijutau dar blogiau.
Gūžtelėjau pečiais, žvelgdama į stiklo putėją ir dairydamasi Mailso su
Heivna, o neradusi jų pajutau pirmuosius panikos požymius.
— Tavo draugai stovi eilėje Laguna Taco kavinėje. Bet nesirūpink, jie
užsakys šio to ir tau.
— Žinau, — atrėžiau, nors iš tikrųjų nežinojau. Man taip skaudėjo galvą,
kad neįstengiau skaityti niekieno minčių.
Vos tik pajudėjau ketindama sprukti, Ava čiupo man už rankos.
— Eve, mano siūlymas vis dar galioja. Aš tikrai norėčiau tau padėti. — Ji
nusišypsojo.
Pirma mintis buvo atstumti Avą, atsitraukti Įdek įmanoma toliau, tačiau
nuo tos akimirkos, kai ji uždėjo savo ranką ant manosios, galva liovėsi
tvinkčioti, ausyse nebespengė, iš akių nebesruvo ašaros. Bet pažvelgusi Avai
į akis prisiminiau, kas ji yra iš tiesų — siaubinga moteris, kuri pavogė iš
manęs seserį. Prisimerkiau, išplėšiau ranką, dėbtelėjau į ją ir atkirtau:
— Ar nemanote, kad jau užtektinai padėjote? — Prikandau lūpą ir piktai
pažvelgiau. — Jūs jau pavogėte Rilę, tai ko dar norite? — Sunkiai nurijau
seilę, stengdamasi nepravirkti.
Ava suraukė antakius ir susirūpinusi pažvelgė į mane, jos aura švytėjo
nuostabia violetine šviesa.
— Rilės niekas niekada negali atimti. Ji visada yra su tavimi, net jeigu tu
negali jos matyti, — tarė ji ir vėl siekė mano rankos.
Tačiau aš nenorėjau girdėti jos žodžių. Ir neleidau jai vėl manęs paliesti,
nors jos prisilietimas taip ramino.
— Dink iš mano gyvenimo, — pasakiau eidama šalin. — Duok man
ramybę. Mudviem su Rile buvo gera, kol pasirodei tu.
 Tačiau Ava neatstojo. Nepasitraukė. Stovėjo priešais ir spoksojo į mane
siaubingai erzinančiu, mielu ir rūpestingu žvilgsniu.
— Žinau apie tavo galvos skausmus, — sušnibždėjo. Jos balsas buvo
švelnus ir raminantis. — Neturėtum taip gyventi, Eve. Aš tikrai galiu tau
padėti.
Ir nors man labai reikėjo pailsėti nuo nepaliaujamo triukšmo ir skausmo,
apsisukau ant kulno ir nurūkau šalin, tikėdamasi daugiau niekada nebesutikti
tos moters.

— Kas ji tokia? — paklausė Heivna, mirkydama tortiljos gabalėlį į padažą

mažyčiame indelyje. Atsisėdau priešais ją ir gūžtelėjau pečiais.
— Niekas, — sukuždėjau ir krūptelėjau, kai žodžiai aidu atsimušė ausyse.
— Panaši į tą aiškiaregę iš Helovino vakarėlio.
Prisitraukiau Mailso pastumtą lėkštę ir paėmiau plastikinę šakutę.
— Nežinojom, ko norėsi, todėl paėmėm visko po truputį, — tarė jis. — Ar
nusipirkai rankinę?
Papurčiau galvą ir tuoj pat pasigailėjau — tvinksniai galvoje sustiprėjo.
— Per daug brangi, — pasakiau ir prisidengiau burną kramtydama
paplotėlį. Jis traškėjo tarp dantų taip garsiai, kad mano akys pritvinko
ašarų. — O ar tu nusipirkai vazą? — paklausiau, nors jau žinojau, kad
Mailsas jos nepirko. Ne todėl, kad esu aiškiaregė, o todėl, kad jis neturėjo
jokio maišelio.
— Ne, aš tik mėgstu žiūrėti, kaip jos pučiamos, — nusijuokė Mailsas ir
gurkštelėjo gėrimo.
— Ššš, tyliau, draugeliai! Ar čia ne mano telefonas skamba? — Heivna
ėmė kuistis milžiniškame, visko prikimštame krepšyje, kuris paprastai
atstodavo jai spintą.
— Na, tik tu viena prie šio stalo pasirinkusi Merlino Mansono melodiją... —
Mailsas gūžtelėjo pečiais. Jis išvalgė tik paplotėlio įdarą, o tešlą paliko.
— Jokių angliavandenių? — paklausiau žiūrėdama, kaip jis knaibo valgį.
Mailsas linktelėjo.
— Nors Treisė Turnblad buvo stora, dar nereiškia, kad ir aš toks turiu būti.
Gurkštelėjau spraito ir įsispoksojau į Heivną. Kai išvydau džiugią jos veido
išraišką, viską supratau.
Heivna nusigręžė nuo mūsų, prisidengė kitą ausį ir suriko:
— Dieve mano! Jau maniau, kad dingai... Esu šventėje su Mailsu... Taip,
Evė irgi čia... Taip, jie abu čia... Viskas puiku. — Heivna pridengė telefoną
ranka ir atsisuko į mus. Jos akys švytėjo, kai ji pareiškė:
— Drina siunčia jums linkėjimų! — Heivna laukė, kad ir mes pasiųstume
linkėjimų Drinai. Bet mes tylėjome, tad ji užvertė aids, atsistojo, pasitraukė į
šalį ir pasakė į telefoną: — Jie irgi siunčia tau linkėjimų.
Mailsas papurtė galvą ir pažvelgė į mane.
— Aš nesiunčiau linkėjimų. Ar tu siuntei?
Trūktelėjau pečiais ir ėmiau maišyti pupeles su ryžiais.
— Turėsim bėdos, — pridūrė Mailsas, žiūrėdamas į Heivną ir linguodamas
galvą.
 Ir nors jaučiau, kad jis teisus, nežinojau, ką iš tiesų turi galvoje. Energija
šioje vietoje burbuliavo ir sūkuriavo kaip didžiuliame kosminės sriubos
puode, ji buvo tokia tiršta, kad negalėjau prasimušti prie Mailso minčių.
— Ką turi omenyje? — paklausiau markstydamasi nuo ryškios šviesos.
— Negi neaišku?
Gūžtelėjau pečiais. Galvoje taip kalė, kad vis tiek nieko nesupratau.
— Jų draugystė... kažkokia šiurpi. Manau, naivios mergaitės žavėjimasis
kita yra viena. Tačiau šitai — kažkas nesuvokiama. Tiesiog šiurpą kelia.
— Kuo šiurpi? — Atsilaužiau gabaliuką paplotėlio ir pažiūrėjau į Mailsą.
Mailsas nevalgė ryžių, tik rankiojo iš jų pupeles.
— Žinau, mano žodžiai nuskambės baisiai, nors to visai nenoriu, bet
atrodo, tarsi Drina siektų padaryti Heivną savo sekėja.
Kilstelėjau antakius.
— Sekėja, garbintoja, klonu ar panašiai. — Jis gūžtelėjo pečiais. — O tai
yra tiesiog...
— Šiurpu, — pritariau.
Mailsas atsigėrė, paskui pažvelgė į Heivną ir į mane.
— Žiūrėk, ji ėmė rengtis kaip Drina, įsidėjo tokios pat spalvos lęšius,
raudonai nusidažė plaukus, jos makiažas ir apranga primena Driną. Heivna
netgi elgiasi kaip ji — ar bent jau stengiasi.
— Ar už to slypi dar šis tas? — paklausiau nesuprasdama, ar Mailsas žino
ką nors svarbaus, ar jam tik nepatinka Heivnos elgesys.
— Ar tau dar negana? — nustebo jis.
Gūžtelėjau pečiais ir padėjau paplotėlį į lėkštę, nebesijaučiau alkana.
— Bet, kalbant tarp mudviejų, nuo tos tatuiruotės įvykiai pasuko kita
kryptimi. Kokia čia velniava? — sušnibždėjo Mailsas, žvilgčiodamas į
Heivną — norėdamas įsitikinti, kad ši jo negirdi. — Ką visa tai reiškia? — Jis
papurtė galvą. — Na, gerai, aš žinau, ką tai reiškia. Bet ką tai reiškia joms?
Ar tai paskutinis vampyrų mados klyksmas? Drina tikrai nėra gotė.
Negalėčiau pasakyti, ką ji vaidina su tom aptemptom šilkinėm puošniom
sukniom ir rankinėm, priderintom prie batų. Ar tai savotiškas kultas? O gal
slapta sekta? Ką jau kalbėti apie tą užkrėtimą. Šlykš-tu. Manau, tas užkratas
nėra toks nepavojingas, kaip ji mano. Greičiausiai dėl to ji ir susirgo.
Suspaudžiau lūpas ir įsistebeilijau į Mailsą. Nežinojau, ką atsakyti ir kiek
galiu juo pasikliauti. Be to, nežinia kodėl nusprendžiau išlaikyti Deimeno
paslaptis — paslaptis, kurios suteikė viskam dar šiurpesnį atspalvį. Paslaptis,
kurios, mano manymu, neturėjo nieko bendra su manimi. Tačiau aš dvejojau
per ilgai ir Mailsas vėl prabilo, nusprendęs, kad bent jau šiandien nieko iš
manęs iieišpeš.
— Visa tai iš tiesų atrodo nesveika. — Jis susigūžė.
— Kas nesveika? — paklausė Heivna, klestelėjo priešais mane ir įmetė
telefoną į krepšį.
— Nesveika nenusiplauti rankų, pasinaudojus tualetu, — mėgino išsisukti
Mailsas.
— Ir jūs kalbėjotės apie tai? — Heivna įtariai varstė mus akimis. — Tarsi
aš patikėsiu.
 — Sakau tau, Evė nenaudoja muilo, ir aš norėjau ją įspėti, kokį pavojų ji
kelia savo sveikatai. O kartu ir mums visiems. — Jis pakratė galvą ir
pažvelgė į mane.
Nudelbiau akis. Nors Mailsas melavo, nuo jo žodžių išraudau. Žiūrėjau,
kaip Heivna rausiasi krepšyje ir išėmusi pastumia į šalį lūpų dažų tūbeles,
plaukų tiesinimo žnyples, dėžutę mėtinių žirnelių. Pagaliau ji ištraukė mažą
sidabrinę gertuvę, atsuko kamštelį ir kliūstelėjo į mūsų stiklines skaidraus
bekvapio skysčio.
— Na, gal visa tai labai įdomu, bet neabejoju, kad kalbėjote apie mane. Ir
žinote ką? Aš esu tokia pašėlusiai laiminga, jog man nusispjaut. — Heivna
nusišypsojo.
Norėjau sulaikyti Heivną, kad man nepiltų. Nuo tada, kai vieną naktį
aistruolių komandos šokėjų stovykloje bevemiant vos neapsivertė žarnos,
nes išgėriau didesnę dalį kontrabandinio butelio, kurį Reičelė slapta įnešė į
mūsų namelį, atsižadėjau degtinės. Tik palietus Heivnos ranką, mane
nutvilkė baimė, nes išvydau gruodžio dvidešimt pirmos dienos kalendoriaus
lapelį su raudonai apvesta data.
— Viešpatėliau, gal pagaliau atsipalaiduosi. Nebūk tokia užsispaudusi.
Nors truputį pasidžiauk gyvenimu. — Heivna papurtė galvą ir išsprogino
akis. — Negi nenori manęs paklausti, kodėl esu tokia laiminga?
— Ne, žinau, kad pati mums pasakysi, — įsiterpė Mailsas. Jis išmetė
vienkartinę lėkštutę, suvalgęs visus baltymus, o kitką paliko balandžiams.
— Tu esi teisus, Mailsai, visiškai teisus. Nors pasiteirauti būtų gražu. Šiaip
ar taip, skambino Drina. Ji vis dar Niujorke, su malonumu šluoja
parduotuves. Netgi pripirko daugybę daiktų man, ar galite patikėti? — Heivna
pažvelgė į mus išplėtusi akis, bet mes tylėjome. Ji nusiviepė ir pasakojo
toliau: — Be to, ji siuntė jums linkėjimų, o jūs nepasivarginote atsakyti tuo
pačiu. Ir nemanykite, kad Drina to nesuprato, — išrėžė Heivna, piktai
žiūrėdama į mus. — Bet ji netrukus grįš ir jau pakvietė mane į tikrai Įdėtą
vakarėlį. Laukiu nesulaukiu!
— Kada? — paklausiau stengdamasi, kad mano balse nebūtų girdėti
panikos. Nuogąstavau, ar tai nebus gruodžio dvidešimt pirmoji.
Tačiau Heivna tik nusišypsojo ir pakratė galvą.
— Atleisk, negaliu. Prižadėjau nesakyti.
— Kodėl? — paklausėme su Mailsu vienu balsu.
— Todėl, kad vakarėlis išskirtinis, tik kviestiniams svečiams. Ir niekas
nelaukia, kad suplūstų minia nevykėlių.
— Tai tu mus laikai tokiais? Vakarėlių nevykėliais?
Heivna gūžtelėjo pečiais ir patraukė gerą gurkšnį iš stiklinės.
— Tu elgiesi bjauriai. — Mailsas papurtė galvą. — Mes esame geriausi
tavo draugai, todėl po teisybei turėtum mums pasakyti.
— Tik ne tai, — atšovė Heivna. — Prisiekiau saugoti paslaptį. Suprask, aš
taip susijaudinusi, kad, rodos, tuoj sprogsiu!
Žiūrėjau į priešais sėdinčią Heivną, į liepsnojantį iš laimės jos veidą, ir jis
kėlė man didelį susirūpinimą. Tačiau man baisiai skaudėjo galvą, akys buvo
pilnos ašarų, o Heivnos aura susiliejo su aplinkinių auromis, tad negalėjau
perskaityti jos minčių.
 Gurkštelėjau gėrimo, visai pamiršusi apie degtinę, ir pajutau, kaip
deginantis skystis nutekėjo gerkle, išjudino kraują ir apsvaigino.
— Ar tu vis dar sergi? — paklausė Heivna ir susirūpinusi pažvelgė į
mane. — Gurkšnok pamažu. Gal dar ne visai pasveikai nuo...
— Nuo ko? — Pašnairavau į ją ir nugėriau dar gurkšnį, paskui dar vieną.
Mano pojūčiai su kiekvienu siurbtelėjimu vis labiau rimo.
— Nuo karštinės kliedesių! Prisimeni, kaip anądien nualpai mokykloje?
Sakiau tau, kad tas galvos svaigulys ir pykinimas yra tik pradžia. Pažadėk
man papasakoti, jei ką susapnuosi, nes tokie sapnai yra nuostabūs.
— Kokie sapnai?
— Argi aš tau nepasakojau?
— Ne itin smulkiai. — Nugėriau dar gurkšnį. Jaučiausi įkaušusi, bet mintys
buvo aiškios, visi vaizdai, kitų žmonių mintys, spalvos ir garsai staiga ėmė
tirpti ir tolti.
— Laukiniai sapnai! Tik nepyk, viename jų buvo ir Deimenas. Bet nieko
tokio nenutiko. Tai nebuvo tos rūšies sapnas. Rodos, sapne jis gelbėjo mane,
kovėsi su blogio jėgomis, kad išgelbėtų man gyvybę. Kaip keista. — Heivna
nusikvatojo. — O, jeigu jau prakalbome apie Deimeną, Drina buvo jį sutikusi
Niujorke.
Dėbsojau į Heivną. Kūną ėmė krėsti šaltis, nors degtinė šildė iš vidaus. Kai
nugėriau dar vieną gurkšnį, drebulys išnyko, drauge nusinešdamas skausmą
ir nerimą.
Taigi gurkštelėjau dar kartą.
Paskui dar.
Tada pašnairavau į Heivną ir paklausiau:
— Kodėl man visa tai pasakoji?
Tačiau ji tik gūžtelėjo pečiais.
— Drina norėjo, kad tu žinotum.
 dvidešimt aštuntas skyrius

Išėję iš šventės susigrūdome į Heivnos automobilį, užsukom į jos namus

prisipilti gertuvės, nuvažiavome į miestą ir pasistatėme automobilį gatvėje.
Prikišome į mokėjimo automatą dvidešimt penkių centų monetų ir
patraukėme šaligatviais. Visi trys, susikabinę rankomis, vertėme pėsčiuosius
trauktis mums iš kelio ir dainavome: Tu niekada neskambini man, kai esi
blaivus, — plėšėme iš visų plaučių ir ne į toną. Kai koks nors praeivis,
pažvelgęs į mus, imdavo kikenti ar purtydavo galvą, leipdavome juokais.
Kai ėjome pro vieną tų ezoterinių knygynų, kurie pardavinėja knygas apie
aiškiaregystę, aš tik pavarčiau akis ir nusukau žvilgsnį: džiūgavau, kad
nebesu to pasaulio dalis, nes degtinė padėjo man atsipalaiduoti ir jaučiausi
laisva.
Drožėme gatve į Didįjį paplūdimį, prasvirduliavome pro „Lagūnos“
viešbutį, kol pagaliau išsidrėbėme ant smėlio. Užmetę kojas vienas ant kito,
perdavinėjome gertuvę iš rankų į rankas ir apgailėjome, kai ši liko tuščia.
— Mėšlas! — sumurmėjau. Atlošusi galvą užsiverčiau gertuvę ir padaužiau
per jos dugną, tikėdamasi iškratyti paskutinį lašelį.
— Dieve mano, raminkis... — Mailsas pažvelgė į mane. — Atsisėsk ramiai
ir mėgaukis apsvaigimu.
Aš nenorėjau sėdėti ramiai. Bet apsvaigimu mėgavausi. Norėjau būti tikra,
kad jis nepraeis. Dabar, kai nusimečiau aiškiaregės grandines, norėjau, kad
taip ir liktų.
— Gal einame pas mane? — suveblenau tikėdamasi, kad Sabinos nėra
namie ir kad mes galėsime gerti likusią nuo Helovino vakarėlio degtinę ir
toliau mėgautis svaiguliu.
Tačiau Heivna nesutiko.
— Liaukis, — tarė ji. — Aš jau girta. Manau palikti automobilį gatvėje ir
rėplioti namo pėsčiomis.
— O kaip tu, Mailsai? — pažvelgiau į jį maldaujančiomis akimis,
nenorėdama, kad vakarėlis baigtųsi. Pirmą kartą nuo tada, kai Deimenas
dingo, pasijutau tokia lengva, laisva, nesuvaržyta, normali.
— Negaliu. — Mailsas papurtė galvą. — Šeimos vakarienė. Lygiai pusę
aštuonių. Kaklaraištis nebūtinas. Klasikinis švarkas privalomas. — Mailsas
nusijuokė ir nusirito į smėlį. Heivna, jau nusisegusi liemenėlę, išsitiesė greta
jo.
— Na, o kaipgi aš? Ką man dabar daryti? — Sukryžiavau rankas ant
krūtinės ir pašnairavau į draugus. Nenorėjau likti viena. Žiūrėjau, kaip jie
juokiasi ir raičiojasi po smėlį visai pamiršę mane.

Kitą rytą atsibudau per vėlai, bet pirmiausia man šovė mintis: Man
neskauda galvos!
Bent jau ne taip kaip anksčiau.
Apsiverčiau ant kito šono, pakišau ranką po lova ir išsitraukiau butelį
degtinės, kurį ten paslėpiau praėjusią naktį. Patraukiau gerą gurkšnį. Kai
nuostabi šiluma nutvilkė liežuvį ir nutekėjo gerkle žemyn, užsimerkiau.
 Sabina kyštelėjo galvą į mano kambarį pasižiūrėti, ar atsikėliau, ir aš
apsidžiaugiau, kad nebematau jos auros.
— Jau pabudau! — pareiškiau, pakišau butelį po pagalve ir pribėgau
apkabinti tetos. Nerimavau, ar apkabinusi Sabiną pajusiu energijos proveržį,
ir buvau maloniai nustebinta, kai nieko nenutiko. — Kokia graži diena! —
nusišypsojau plačiai kaip mėnulis.
Sabina pažvelgė pro langą ir vėl pažiūrėjo į mane.
— Na, jei tau taip atrodo... — Ji gūžtelėjo pečiais.
Dirstelėjau pro balkono duris ir pamačiau, kad diena apniukusi, debesuota
ir lietinga. Bet, pala, aš kalbėjau ne apie orą. Kalbėjau apie save. Naująją
save.
Naująją, tobulesnę, nebe aiškiaregę!
— Toks oras primena man namus. — Trūktelėjau pečiais, nusimečiau
naktinius ir nuėjau į dušą.

Mailsas, vos atsisėdęs į automobilį ir pažvelgęs į mane, pareiškė:

— Kas per...
Apžiūrėjau savo nertinį, džinsinį mini sijonėlį, balerinos batelius — daiktus,
kuriuos Sabina išsaugojo iš mano senojo gyvenimo, — ir nusišypsojau.
— Atsiprašau, bet nevažiuoju su nepažįstamais žmonėmis, — tarė jis,
atidarė dureles ir apsimetė lipąs lauk.
— Nebijok, tai aš. Jei nori, galiu persižegnoti. Patikėk, tai tikrai aš. —
Nusikvatojau. — Ir pagaliau uždaryk dureles. Nenoriu, kad iškristum ir mes
pavėluotume į mokyklą.
— Nesuprantu, kas čia dedasi, — pasakė Mailsas, dėbsodamas į mane. —
Turiu galvoje, kada tai nutiko? Kaip tai nutiko? Dar vakar, galima sakyti,
vilkėjai burką, o šiandien atrodai taip, lyg būtum apiplėšusi Paris Hilton
drabužinę!
Pažvelgiau į jį.
— Tik aš atrodau klasiškiau, kur kas Masiškiau.
Nusišypsojau ir nuspaudžiau greičio pedalą. Automobilio ratai cypdami
čiuožė šlaputėliu asfaltu. Sulėtinau greitį tik tada, kai prisiminiau, kad vidinis
aiškiaregės radaras neveikia, o Mailsas ėmė klykti:
— Eve, kokius velnius kreti? Dieve, ar tu dar girta?
— Ne! — atšoviau kiek per greitai. — Supranti, aš tik lendu iš savo kiauto,
ir tiek. Būnu drovi pirmuosius kelis mėnesius, — nusijuokiau. — Bet patikėk,
dabar matai tikrąją mane. — Palinksėjau vildamasi, kad jį įtikinau.
— Ar supranti, kad lendi iš savo kiauto pačią drėgniausią ir liūdniausią
metų dieną?
Papurčiau galvą, įsukau į mokyklos automobilių aikštelę ir atkirtau:
— Tu net nenutuoki, kokia nuostabi ši diena. Ji primena man namus.
Pastačiau automobilį artimiausioje laisvoje vietoje. Tada pasileidome prie
vartų, prisidengę galvas kuprinėmis lyg skėčiais, o vanduo iš telkšančių balų
tiško ant blauzdų. Kai išvydau pastogėje drebančią Heivną, vos nepašokau iš
džiaugsmo, nes nemačiau jos auros.
— Kas per... — išsižiojo ji išpūtusi akis ir nužvelgė mane nuo galvos iki
kojų.
— Jums, mielieji, vertėtų pasimokyti, kaip baigti sakinį, — nusišaipiau.
 — Iš tikrųjų, kas tu per viena? — paklausė Heivna, vis dar vėpsodama į
mane.
Tada Mailsas nusikvatojo, apkabino mus abi ir nusivedė pro vartus.
— Nesiginčyk su Oregono grožio karaliene, jai rodosi, kad šiandien
nuostabi diena.
Nuėjusi į anglų kalbos pamoką pajutau palengvėjimą, nes nemačiau ir
negirdėjau nieko, ko nereikia. Ir nors Steisė su Honora kuždėjosi
tarpusavyje, dėbsojo į mano drabužius, batus, šukuoseną, aptarinėjo mano
makiažą, paprasčiausiai numojau į jas ranka ir galvojau apie savo reikalus.
Buvau tikra, kad jos mane apkalba, tačiau tai, kad daugiau nebegirdžiu jų
žodis žodin, visiškai pakeitė mano pasaulį. Kai nutvėriau jas vėl spoksant į
mane, nusišypsojau ir pamojavau — jos priblokštos nusigręžė.
Tačiau per trečią, chemijos, pamoką svaigulys beveik praėjo. Užtvanka
buvo pralaužta, ir man vėl iškilo grėsmė nuskęsti vaizdų, spalvų ir garsų
lavinoje.
Pakėliau ranką ir paprašiau leidimo išeiti. Vos užvėrus duris, mane visu
smarkumu užgriuvo senieji pojūčiai.
Nusvirduliavusi prie savo spintelės, daugybę kartų rinkau kodą,
stengdamasi prisiminti tikslią skaičių seką.
24-18-12-3? O gal 12-18-3-24?
Apsižvalgiau koridoriuje — galvoje tvinksėjo, akys ašarojo, galiausiai
surinkau 18-3-24-12 ir durelės atsivėrė. Ėmiau raustis po knygas ir
popierius, švaistyti juos ant grindų. Nekreipiau dėmesio, kad jie mėtosi man
prie kojų. Norėjau tik rasti paslėptą spintelėje vandens butelį, išgerti
degtinės ir vėl pasijusti laisva.
Atsukau kamštelį ir atlošusi galvą patraukiau gerą gurkšnį, paskui dar
vieną, dar vieną ir dar. Tikėjausi, kad galėsiu ištverti iki priešpiečių. Nurijau
paskutinį gurkšnį ir staiga išgirdau:
— Luktelėk, gal nusišypsosi? Ne? Tiek to, jau įamžinau.
Su siaubu žiūrėjau, kaip prie manęs, aukštai iškėlusi mobilųjį, artėja
Steisė. Mačiau ryškų savo atvaizdą — buvau nufotografuota godžiai gerianti
degtinę.
— Ir kas būtų galėjęs pamanyti, kad esi tokia fotogeniška? Antra vertus,
mums taip retai pavyksta pamatyti tave be gobtuvo. — Steisė nusišypsojo ir
atidžiai mane nužvelgė nuo galvos iki kojų.
Spoksojau į ją. Puikiai perpratau jos kėslus, nors mano jusles ir atbukino
alkoholis.
— Kam turėčiau nusiųsti pirmiausia? Ką renkiesi? Mamą? — Steisė
kilstelėjo antakius ir užsidengė burną apsimestinai pasibaisėjusi. — Ak, man
labai gaila, atsiprašau. Norėjau pasakyti, tetą. O gal nusiųsti vienam iš
mokytojų? Galbūt visiems mokytojams? Ne? Tu teisi, reikia siųsti tiesiai
direktoriui. Tiksliai į dešimtuką, lengva baigtis, kaip jie sako.
— Tai vandens butelis, — atšoviau jai. Pasilenkusi ėmiau rinkti knygas ir
kišti į spintelę, stengdamasi neprarasti savitvardos, apsimesdama, kad esu
visai rami, nes žinojau, kad Steisė užuodžia baimę geriau negu dresuotas
policijos šuo. — Nufotografavai mane, geriančią iš vandens butelio. Didelio
čia daikto.
 — Iš vandens butelio! — nusikvatojo Steisė. — Taip ir patikėsiu. Ir labai
originalu, turiu pridurti. Neabejoju, kad tu pirmoji pasaulyje sugalvojai įsipilti
degtinės į vandens butelį. — Ji vyptelėjo. — Na jau, kaip tu susimovei, Eve.
Pakaks alkoholio testo, ir galėsi tarti sudie Bei Vju ir pasakyti labas nevykėlių
ir iškrypėlių akademijai.
Žiūrėjau, kaip Steisė stovi priešais mane tokia ryžtinga, pasipūtusi,
įsitikinusi savo pergale, ir suvokiau, kad ji turi teisę taip jaustis, nes nutvėrė
mane nusikaltimo vietoje. Ir nors tiesioginių įrodymų nebuvo, abi supratome,
kad aš įkliuvau. Abi žinojome, kad ji teisi.
— Ko tu nori? — galiausiai sušnibždėjau, nutuokdama, kad viskas turi
savo kainą, man tik reikia ją sužinoti. Per praėjusius metus girdėjau ir
mačiau užtektinai, kad neabejočiau, jog tai tiesa.
— Na, pirmiausia noriu, kad nesipainiotum man po kojų, — pasakė ji,
susikryžiavo rankas ant krūtinės ir paslėpė telefoną po pažastimi.
— Bet aš tau nesipainioju po kojų, — tariau neaiškiai, nes liežuvis truputį
pynėsi. — Tu keli rūpesčių man.
— Klysti. — Steisė nusišypsojo ir nužvelgė mane paniekinamu žvilgsniu. —
Vien matyti tave kiekvieną dieną jau yra bėda. Didžiulė, baisi bėda.
— Nori, kad pereičiau į kitą anglų kalbos grupę? — paklausiau, vis dar
laikydama tą sumautą butelį rankoje. Neišmaniau, ką su juo daryti: jeigu
paliksiu jį spintelėje, Steisė mane paskųs ir butelis bus konfiskuotas, jeigu
įsikišiu į kuprinę — tas pats galas.
— Nepamiršk, vis dar esi man skolinga už suknelę, kurią suplėšei
siautėdama.
Taip ir yra, šantažas. Puiku, kad išlošiau tiek pinigų per žirgų lenktynes.
Pasirausiau kuprinėje ir išsitraukiau piniginę. Norėjau atlyginti Steisei
patirtus nuostolius, kad tik visa ši bjaurastis greičiau baigtųsi.
— Kiek? — paklausiau.
Steisė įdėmiai nužvelgė mane, tarsi spręsdama, kiek galiu sumokėti.
— Na, kaip jau saldau, suknelė kurta dizainerio. Kitos tokios nenusipirksi,
taigi...
— Šimtas? — Ištraukiau šimtinę ir pasiūliau jai.
Steisė nusiviepė.
— Dabar tikrai įsitikinau, kad tu nieko nenutuoki apie madą ir brangius
daiktus. Turėtum pasiūlyti daugiau. Kilstelėk kainą, suknelė kainavo
brangiau, — pasišaipė ji, nenuleisdama akių nuo mano piniginės.
Bet šantažuotojai turi įprotį grįžti ir nuolatos reikalauti vis daugiau pinigų.
Todėl nusprendžiau, kad geriau baigti viską dabar, kol Steisė neįsismagino.
Pažvelgiau į ją ir pareiškiau:
— Mes abi žinome, kad pirkai tą suknelę išparduotuvėje, grįždama namo
iš Palm Springso. — Nusišypsojau prisiminusi, ką mačiau tą dieną
koridoriuje. — Siūlausi atlyginti tau už suplėšytą suknelę, kuri, jei gerai
prisimenu, kainavo aštuoniasdešimt penkis dolerius. Taigi šimtinė neblogas
sandoris, kaip manai?
Steisė dar kartą mane nužvelgė, nutaisė bjaurią grimasą, paskui paėmė
banknotą ir įsikišo giliai į kišenę. Tada pasižiūrėjo į vandens butelį ir į mane,
nusišypsojo ir paklausė:
— Negi nepasiūlysi man išgerti?
 Jei vakar kas nors būtų man pasakęs, kad sėdėsiu tualete su Steise Miler
ir mauksiu degtinę, nė už ką nebūčiau patikėjusi. Tačiau kaip tik taip ir
nutiko. Nusekiau paskui ją į tualetą, ten mudvi įsitaisėme kampe ir siurbėme
degtinę iš artipilnio butelio.
Niekas taip nesuartina žmonių kaip žalingi įpročiai ir bendros paslaptys.
Kai Heivna įėjo į tualetą ir aptiko mus drauge girtaujančias, išsprogino
akis ir sušuko:
— Kas per šrūdas?
Steisė pašnairavo į Heivną ir sušveplavo:
— Sveika, gošų mergate.
O mane ištiko nevaldomo juoko priepuolis.
— Ar aš ką nors pražiopsojau? — paklausė Heivna ir primerkusi akis įtariai
pažvelgė į mus. — Ar manote, kad tai juokinga?
Nuo to, kaip ji atrodė, kaip stovėjo tokia pasitikinti savimi, tokia kandi,
tokia rimta ir visiškai nelinksma, mus suėmė dar didesnis juokas. Vos Heivna
išėjo trinktelėdama durimis, mudvi vėl įnikome gerti.
Tačiau tai, kad gėriau su Steise tualete, dar nereiškė, jog galėsiu sėdėti
prie populiariųjų stalelio. Net ir nemėginau — patraukiau į savo įprastinę
vietą. Galva buvo sunki, mintys drumstėsi, tad ne iš karto supratau, kad ir
čia nesu laukiama.
Nudribau į savo vietą, pašnairavau į Heivną su Mailsu ir nei iš šio, nei iš to
prapliupau kvatotis. Bent jau mano draugai nematė jokios priežasties
linksmintis. Tačiau jei tik būtų galėję matyti savo veidus, neabejoju, irgi būtų
leipę juokais.
— Kas jai darosi? — paklausė Mailsas, atplėšęs akis nuo scenarijaus.
Heivna susiraukė.
— Ji smigusi, visiškai ir totaliai. Nutvėriau ją tualete besiurbiančią degtinę.
Ir, kas įdomiausia, su Steise Miler.
Mailsas išsižiojo ir taip suraukė kaktą, kad aš vėl ėmiau kvatotis. Niekaip
negalėjau liautis, todėl jis pasilenkė, įžnybo man į ranką ir sudraudė:
— Ššš! — Paskui apsižvalgė aplink ir vėl įsistebeilijo į mane. — Eve, ar tu
kuoktelėjai? Jėzau, Eve, nuo tada, kai Deimenas išvyko, tu tapai...
— Nuo tada, kai Deimenas išvyko — kuo? — Atsitraukiau nuo jo taip
staigiai, kad praradau pusiausvyrą ir vos nenusiritau nuo suolo, bet
atsitiesusi spėjau pamatyti, kaip Heivna purto galvą ir vaiposi. — Nagi,
Mailsai, greičiau viską klok! — Ir dėbtelėjau į jį. — Ir tu, Heivna, greičiau
klok. — Tačiau mano žodžiai nuskambėjo panašiai kaip viškaklok. Ir
nemanau, kad draugai to neišgirdo.
— Tu nori, kad mes viškaklotume? — Mailsas pakratė galvą, o Heivna
užvertė akis. — Esu tikras, kad su malonumu tą padarytume, jei tik
žinotume, ką tai reiškia. Ar tu pati žinai? — Jis pažvelgė į Heivną.
— Skamba kaip vokiškas žodis, — pareiškė Heivna, dėbsodama į mane.
Nusiviepiau ir norėjau atsistoti, bet kojos pynėsi, todėl suklupau ir
susitrenkiau kelį.
— Ojojoj! — suklikau ir vėl susmukau ant suolo. Susiėmiau koją, nuo
skausmo iš akių ištryško ašaros.
 — Greičiau išgerk šito, — paragino Mailsas, stumdamas man buteliuką
vitaminizuoto mineralinio vandens. — Ir duok man automobilio raktelius, nes
tokios būsenos tu manęs namo neveši.

Mailsas buvo teisus. Tokios būsenos aš tikrai negalėjau parvežti jo namo.

Jis parvažiavo pats.
O mane namo parvežė Sabina.
Ji pasodino mane į keleivio sėdynę, apėjo automobilį, atsisėdo į savo
vietą, užvedė variklį ir išsuko iš aikštelės. Paskui papurtė galvą, sukandusi
dantis pažvelgė į mane ir paklausė:
— Tave išmetė? Buvai geriausių mokinių sąraše ir nusiritai tiek, kad buvai
išmesta? Kaip gali man šitai paaiškinti?
Užsimerkiau ir prispaudžiau kaktą prie šoninio langelio — lygus, švarus
stiklas vėsino mano odą.
— Esu pašalinta laikinai, — sumurmėjau. — Prisimeni? Išmeldei jų. Atrodė
labai įspūdingai, galiu pridurti. Dabar suprantu, už ką tau moka didelius
pinigus. — Aides krašteliu stebėjau, kaip nuo mano žodžių Sabiną ištiko
šokas, veidą vietoj susirūpinimo iškreipė apmaudas ir jis tapo
nebeatpažįstamas. Nors supratau, kad pasielgiau negražiai, gėdingai ir
turėčiau jaustis kalta, vis dėlto neprašiau, kad ji mane užtartų. Neprašiau jos
melsti, kad būtų atsižvelgta į lengvinančias aplinkybes. Sabina aiškino, kad
girtavimą mokykloje būtų galima pateisinti sunkia mano padėtimi, baisiais
išgyvenimais, kuriuos patyriau netekusi visų artimųjų.
Ir nors ji nuoširdžiai taip manė, nors tikrai tikėjo sakanti tiesą, dar
nereiškia, jog tai ir buvo tiesa.
Iš tikrųjų nenorėjau, kad Sabina mane gintų. Norėjau, kad leistų mane
išmesti.
Tą akimirką, kai jie nutvėrė mane prie spintelės, galva liovėsi svaigti ir visi
dienos įvykiai ėmė plaukti prieš akis kaip filmo, kurio nenorėčiau matyti,
anonsas. Vis iš naujo mačiau tą kadrą, kuriame pamirštu priversti Steisę
ištrinti nuotrauką. Vėliau raštinėje sužinojau, kad iš tikrųjų mane įskundė ne
pati Steisė, o Honora. Steisė sunegalavo ir išėjo namo, nes „baisiai
apsinuodijo maistu“ (bet prieš tai persiuntė nuotrauką Honorai, kad toji
perduotų ją direktoriui Bakliui). Turiu pripažinti, kad nors pakliuvau į didelę
bėdą, didžiulę bėdą — gali neabejoti, kad bus padarytas įrašas tavo
byloje, — širdies gilumoje vis tiek žavėjausi Steisės sumanumu, kraipiau
galvą ir galvojau:
Bravo! Šauniai padirbėta!
Patyriau daugybę nemalonumų — ne vien mokykloje, bet ir kai buvo
iškviesta Sabina, — o Steisė ne tik įvykdė savo pažadą sužlugdyti mane, bet
ir sugebėjo išlupti šimtą dolerių ir dar susiorganizuoti laisvą popietę. Tai
mane tikrai sužavėjo.
Ypač jos mokėjimas apskaičiuoti, veikti šaltakraujiškai ir piktavališkai.
Tačiau, pasistengus Steisei, Honorai ir direktoriui Bakliui, rytoj galėjau
neiti į mokyklą. Ir poryt. Ir užporyt. Vadinasi, namas visą dieną priklausys
man, galėsiu netrukdoma gerti ir gerai jaustis, kol Sabina bus darbe.
Dabar, kai atradau būdą nusiraminti, niekas manęs nesustabdys.
 — Ar seniai geri? — paklausė Sabina, neišmanydama, kaip rasti su
manimi bendrą kalbą ir kaip elgtis. — Ar turiu slėpti alkoholį? Neleisti tau
išeiti iš namų? — Ji papurtė galvą. — Eve, aš kalbu su tavimi! Kas tau
nutiko? Kas tau darosi? Gal norėtum, kad surasčiau žmogų, su kuriuo
galėtum pasikalbėti? Pažįstu vieną garsų konsultantą, kuris moko, kaip
išgyventi sielvartą...
Jaučiau, kaip Sabina žiūri į mane, mačiau jos veide atsispindintį rūpestį,
tačiau tik užmerkiau akis ir apsimečiau mieganti. Niekaip negalėjau jai
paaiškinti, nieku gyvu negalėjau išpasakoti jai niekingos tiesos apie auras,
vizijas, dvasias ir nemirtingą vaikiną. Nors Sabina ir pasamdė vakarėliui
aiškiaregę, vertino tai kaip pokštą, pakvailiojimą svečiams palinksminti.
Sabina vadovavosi protu, atkakliai siekė tikslo, mąstė tik griežtomis
kategorijomis, rėmėsi logika ir nepripažino dvejonių, jokios pilkos spalvos, tik
juodą arba baltą. Jei būčiau buvusi tokia kvaila ir atskleidusi jai tikrąsias
savo gyvenimo paslaptis, ji būtų ne tik pasiūliusi su kuo nors pasikalbėti. Ji
būtų mane uždariusi.

Kaip ir buvo žadėjusi, prieš išvažiuodama į darbą Sabina paslėpė visus

butelius. Palaukiau, kol ji išvažiavo, paskui nusėlinau laiptais ir patraukiau į
sandėliuką. Susirinkau nuo Helovino vakarėlio likusius butelius degtinės — jie
buvo sustatyti sandėliuko gilumoje ir pamiršti. Užsitempusi viską į savo
kambarį, atsidrėbiau ant lovos ir džiaugiausi perspektyva ištisas tris savaites
neiti į mokyklą. Manęs laukė dvidešimt viena ilga puiki diena, kaip lašiniai
nusipenėjusio katino. Viena savaitė už bausmę, kitos dvi — žiemos
atostogos. Ketinau mėgautis kiekviena akimirka, praleisti visas ilgas tingias
dienas apsvaigusi nuo degtinės.
Atsirėmiau į pagalves ir atsukau butelio kamštelį, pasiryžusi gerti lėtai,
skaičiuoti kiekvieną gurkšnelį, leisti degtinei nukeliauti visą kelią nuo gerklės
iki skrandžio ir tik tada atsigerti dar. Jokio rijimo, springimo, gokčiojimo. Tik
lėta, rami srovelė, nuskaidrinanti galvą ir padaranti pasaulį šviesesnį.
Perkelianti į daug laimingesnę vietą. Į pasaulį be prisiminimų. Į namus be
netekties.
Į gyvenimą, kuriame matau tik tai, ką turiu matyti.
 dvidešimt devintas skyrius

Gruodžio dvidešimt pirmosios rytą nulipau laiptais. Buvau apsvaigusi,

apsiblaususiomis akimis ir smarkiai pagiringa, bet man pavyko neblogai
pasirodyti: išviriau kavos ir paruošiau pusryčius, kad Sabina išvažiuotų į
darbą įsitikinusi, jog viskas yra gerai. Tada galėsiu grįžti į savo kambarį ir vėl
snūduriuoti apsvaigusi.
Tą pat akimirką, kai išgirdau, kaip Sabinos automobilis išvažiuoja iš
kiemo, išpyliau į kriauklę dribsnius su pienu ir užlipau laiptais į savo kambarį.
Iš palovio išsitraukiau butelį ir atsukau kamštelį, tikėdamasi, kad šiltas
šviesus skystis mane nuramins, išdildys skausmą, sugrauš nerimą ir baimes,
kol galutinai užsimiršiu.
Tačiau kažkodėl nesilioviau spoksojusi į kalendorių, kabantį virš stalo.
Data įkyriai šmėžavo man prieš akis, šaukė ir mojavo, baksnojo kaip įkyrus
kumščiojimas į šonkaulius. Taigi atsistojau, priėjau prie kalendoriaus ir
įsispoksojau į tuščią švarų lapelį. Jokių įsipareigojimų, susitikimų, priminimų
apie gimtadienį, tik žodžiai Žiemos saulėgrįža, išspausdinti smulkiu juodu
šriftu. Data, kuri leidėjui pasirodė svarbi, man nereiškė nieko.
Vėl klestelėjau ant lovos, atsirėmiau į pagalves ir trūktelėjau didelį gurkšnį
iš butelio. Užsimerkiau persmelkta malonios nuostabios šilumos — ji išplėtė
kraujagysles ir nuramino mintis, nors tam užtekdavo vien Deimeno žvilgsnio.
Nugėriau dar gurkšnį ir dar vieną, per greitai, beatodairiškai, visai ne taip,
kaip buvau pasižadėjusi. Dabar, kai atgijo prisiminimai, tenorėjau užmiršti
Deimeną. Todėl nebepaleidau iš rankų butelio: gėriau, gurkšnojau, rijau,
gokčiojau, kol visiškai nusiraminau, kol Deimenas visiškai išnyko iš
atminties.

Kai pabudau, mane buvo apėmęs nuostabiausias, ramiausias visa

apimančios meilės jausmas. Jaučiausi tarsi įvyniota į auksinį saulės spindulį,
tokia saugi, tokia laiminga, tokia rami, norėjau gulėti čia amžinai. Sumerkiau
akis stengdamasi sulaikyti tą akimirką, pasiryžusi ją pratęsti, kol švelnus
nosies kutulys, beveik nejuntamas plazdenimas privertė mane atsimerkti ir
šokti iš lovos.
Griebiausi už krūtinės, širdis ėmė daužytis kaip pašėlusi, kai pamačiau ant
pagalvės numestą juodą plunksną.
Tai buvo ta pati juoda plunksna, kurią buvau įsismeigusi per vakarėlį, kai
buvau persirengusi Marija Antuanete.
Ta pati juoda plunksna, kurią Deimenas pasiėmė atminimui.
Ir aš supratau, kad jis buvo čia.
Pažvelgusi į laikrodį nustebau, kaip galėjau tiek ilgai miegoti. Apsidairiusi
pamačiau paveikslą, kurį buvau palikusi automobilio bagažinėje, atremtą į
priešingą kambario sieną taip, kad galėčiau jį matyti. Tačiau vietoj Deimeno
darytos „Moters geltonais plaukais“ kopijos drobėje išvydau išbalusią
šviesiaplaukę mergaitę, bėgančią per tamsų rūko gaubiamą kanjoną.
Tokį kanjoną matydavau sapnuose.
 Pati nesuprasdama kodėl, čiupau apsiaustą, įsispyriau į pirmus
pasitaikiusius batus, paskui nukūriau į Sabinos kambarį ir pasiėmiau savo
automobilio raktelius, kuriuos teta buvo paslėpusi stalčiuje. Tada nubildėjau
laiptais į garažą, nors visiškai nesuvokiau, kur ir kodėl einu. Tik žinojau, kad
turiu važiuoti ir kad atpažinsiu tą vietą, kai ją pamatysiu.
Pasukau į šiaurę Ramiojo vandenyno pakrantės greitkelio link, tiesiai per
miesto centrą, prie įlankos. Važiavau pažįstamu siauru keliu pro Didįjį
paplūdimį, paskui pasukau į Brodvėjų ir dūmiau gąsdindama pėsčiuosius. Tą
pat akimirką, kai išsiveržiau iš sausakimšų gatvių, nuspaudžiau greičio
pedalą ir tolau nuo miesto centro pasikliaudama nuojauta. Paskui aplenkiau
priešais važiuojantį automobilį ir įsukau į aikštelę prie užžėlusio parko.
Įsidėjau į kišenę raktelius, mobilųjį ir pasileidau taku.
Greitai kilo rūkas, buvo sunku ką nors įžiūrėti. Ir nors kažkas širdies
gilumoje liepė man sukti atgal, grįžti namo, kuždėjo, kad būti čia, tamsoje,
visai vienai yra beprotiška, negalėjau sustoti. Kažkas stūmė mane pirmyn,
kojos pačios nešė mane.
Susikišau rankas į kišenes, drebėdama nuo šalčio, rioglinau neturėdama
supratimo, kur einu, neįsivaizduodama jokios konkrečios vietos. Kaip ir čia
važiuodama, žinojau tik tiek, kad atpažinsiu tą vietą, kai ją išvysiu.
Susimušiau koją į akmenį, pargriuvau ir surikau iš skausmo. Tuo metu
ėmė skambėti mano telefonas. Buvau taip pritildžiusi garsą, kad jis vos zirzė.
— Klausau, — pasakiau stengdamasi atsistoti, kvėpavau negiliai ir
trūkčiojamai.
— Tai tu dabar šitaip atsiliepi telefonu? Žinok, tai manęs nekaso.
— Kas nutiko, Mailsai? — Apsitvarkiau drabužius ir toliau traukiau keliu,
dabar jau stengdamasi žiūrėti po kojomis.
— Tik norėjau pranešti, jog neteksi šaunaus laukinio vakarėlio. Visi
žinome, kaip pastaruoju metu mėgsti linksmintis, todėl, maniau, pakviesiu
tave. Tiesą sakant, neturėčiau pernelyg to sureikšminti, nes tai daugiau
juokinga negu linksma. Vertėtų pačiai pamatyti, rodos, šimtai gotų užplūdo
kanjoną, panašu į Drakulos sukviestą susirinkimą.
— Ar Heivna ten? — paklausiau. Kai ištariau jos vardą, man nei iš šio, nei
iš to suspaudė širdį.
— Taip, ji ieško Drinos. Prisimeni tą didelį slaptą įvykį? Na, tai šiek tiek
pranoko mano lūkesčius. Šita mergaitė nemoka saugoti paslapčių, net savų.
— Maniau, jos jau nebe gotės?
— Heivna — taip, ir, patikėk, ji gerokai įsiuto, nes apsivilko ne į temą.
Kaip tik užsikabarojau ant kalvos viršūnės ir išvydau nutviekstą šviesų
kanjoną.
— Sakei, kad esi kanjone?
— Taip.
— Aš irgi. Tiesą sakant, beveik atėjau, — pasakiau ir ėmiau leistis šlaitu.
— Ką? Tu esi čia?
— Na taip, einu prie šviesų, kaip tarėmės.
— O tunelį jau perėjai? Cha cha, ar pagavai mintį? — Neišgirdęs
atsakymo, Mailsas paklausė: — Beje, iš kur sužinojai apie vakarėlį?
Kaip čia pasakius, pabudau visiškai girta, juoda plunksna kuteno man
nosį, klaikus pranašiškas paveikslas buvo atremtas į sieną priešais mano
lovą, taigi aš pasielgiau taip, kaip būtą pasielgęs kiekvienas beprotis. Čiupau
apsiaustą, įsispyriau į pirmus pasitaikiusius batus ir išlėkiau iš namų su
naktiniais marškiniais!
Supratau, kad to pasakoti negaliu, todėl tylėjau. Tai tik sustiprino Mailso
įtarumą.
— Ar Heivna tau pasakė? — paklausė jis įsitempusiu balsu. — Ji prisiekė,
kad esu vienintelis, kuriam prasitarė. Nemanyk, neįsižeidžiau. Nieko
panašaus. Bet vis dėlto.
— Ne, Mailsai, prisiekiu, Heivna man nesakė. Sužinojau atsitiktinai. Šiaip
ar taip, esu beveik vietoje, taigi netrukus pasimatysim, jei tik nepasiklysiu
rūke...
— Rūke? Čia nėra jokio rū...
Mailsui nespėjus baigti sakinio, telefonas buvo išplėštas man iš rankų.
Drina nusišypsojo ir tarė:
— Sveika, Eve. Sakiau tau, kad mes dar pasimatysim.
 trisdešimtas skyrius

Supratau, kad turėčiau bėgti, rėkti, ką nors daryti. Tačiau mane sukaustė
stingulys, sandalai tarsi įaugo į žemę. Spoksojau į Driną ir nerimavau ne dėl
to, kaip čia atsidūriau, o dėl to, ką ji rezga.
— Nesidžiaugi mane matydama, kale? — Drina nusišypsojo, palenkė galvą
į šoną ir nužvelgė mane. — Kaip tik tada, kai sutikai savo svajonių vyriškį,
vaikiną, kuris atrodė per geras, kad galėtų būti tikras, kaip tik tada supratai,
jog jis ir yra per geras, kad būtų tikras. Bent jau per geras tau. Vėliau
supratai, kokia esi apgailėtina ir vieniša, ir, kalbėkim tiesiai šviesiai, ištisas
dienas leidai su buteliu. Turiu prisipažinti, kad buvo smagu žiūrėti, kaip tu
smunki pasidavusi žalingiems paauglių įpročiams. Tai buvo taip nuspėjama,
kaip iš vadovėlio. Ar žinai, ką turiu galvoje? Melavai, slapukavai, vogei, visą
savo energiją skyrei tam, kad gautum reikiamą dozę. Dėl to mano užduotis
gerokai palengvėjo. Kiekvienas gurkšnis, kurį nugerdavai, ne tik bukino tavo
jusles, bet ir silpnino gynybines galias, todėl tavo sąmonė tapo pažeidžiama,
atvira ir lengvai valdoma.
Drina griebė man už rankos, aštriais nagais įsikirto į riešą ir prisitraukė
mane artyn. Mėginau išsilaisvinti, tačiau mano pastangos buvo beprasmės. Ji
buvo beprotiškai stipri.
— Jūs, mirtingieji! — Drina kietai sučiaupė lūpas. — Taip smagu iš jūsų
tyčiotis, taip lengvai patenkate į spąstus. Ar manai, kad paspendžiau šias
įmantrias žabangas vien tam, kad viską kuo greičiau užbaigčiau? Tą padaryti,
žinoma, galima ir lengvesniais būdais. Po velnių, jei tik būčiau panorėjusi,
būčiau atsikračiusi tavęs miegamajame, kur parengiau sceną. Būtų buvę
greičiau, atėmę mažiau laiko, nors, aišku, ne taip smagu. Mums abiem, ar
sutinki?
Dėbsojau į ją — tyrinėjau tobulą veidą, puikią šukuoseną, nepriekaištingai
pasiūtą juodą šilkinę suknelę su įsiuvais ir klostėmis, stebeilijau į jos
spindintį, kvapą užimantį grožį. Kai ji perbraukė ranka per blizgančius vario
spalvos plaukus, išvydau ant jos riešo tatuiruotę, vaizduojančią uroborą.
Tačiau vos spėjau mirktelėti, ir tatuiruotė prapuolė.
— Taigi išsiaiškinkime. Manei, kad Deimenas liepė tau čia ateiti, atviliojo
prieš tavo valią. Gaila, turiu tave nuvilti, Eve. Tai padariau aš. Tuos įmantrius
spąstus paspendžiau aš. Tiesiog labai mėgstu gruodžio dvidešimt pirmąją, o
tu — ne? Žiemos saulėgrįža, arba ilgiausia naktis, tie visi juokingi gotai,
susirinkę sumautame kanjone. — Drina gūžtelėjo, jos grakštūs pečiai pakilo
ir nusileido, tatuiruotė ant riešo tai išryškėdavo, tai išnykdavo. — Atleisk,
kad taip mėgstu viską sudramatinti. Bet tai padaro gyvenimą įdomesnį,
tiesa?
Vėl pamėginau ištrūkti iš Drinos gniaužtų, tačiau ji sugriebė mane dar
smarkiau, jos nagai įsmigo man į odą iki kraujo, sukeldami nepakeliamą,
aštrų skausmą.
— Kas būtų, jei paleisčiau tave? Ką darytum? Mėgintum pabėgti? Aš
greitesnė. Šauktumeisi draugų? O, kokia netikusi mintis. Heivnos čia net
nėra. Pasirodo, nusiunčiau ją ne į tą vakarėlį, ne į tą kanjoną. Šiuo metu, kai
mudvi kalbamės, ji blaškosi, grumdosi ir stumdosi tarp šimtų juokingų
vampyrų garbintojų ieškodama manęs. — Drina nusikvatojo. — Manau,
mudvi pasidžiaugsime ne tokiu triukšmingu, intymesniu vakarėliu. — Ji
nusišypsojo, kiaurai verdama mane žvilgsniu. — Atrodo, mūsų garbės viešnia
yra čia.
— Ko tu nori? — paklausiau ir sukandau dantis, nes Drina dar tvirčiau
suspaudė man riešą, kaulai sutraškėjo ir mane nudiegė siaubingas
skausmas.
— Neskubink manęs. — Ji pažvelgė į mane primerkusi nuostabias žalias
akis. — Viskam savo laikas. Apie ką aš kalbėjau, kai taip šiurkščiai mane
nutraukei? Ak taip, kalbėjomės apie tave, apie tai, kaip čia atsidūrei ir kad
viskas klostosi ne taip, kaip tikėjaisi. Tačiau juk niekas tavo gyvenime
nevyksta taip, kaip tikėjaisi, ar ne? Tiesą sakant, niekada nevyko ir, įtariu,
niekada nevyks, kaip tikėjaisi. Matai, mudu su Deimenu nuėjome ilgą kelią.
Kalbu apie ilgą, ilgą, ilgą kelią — na, turbūt jau supratai. Bet nors praleidome
kartu daugybę metų, nors esame ilgaamžiai, tu vis iš naujo pasirodai ir stoji
man skersai kelio.
Nudelbiau akis į žemę ir klausiau savęs, kaip galėjau būti tokia kvaila,
tokia naivi. Heivna buvo niekuo dėta — kaltininkė buvau aš.
— Ak, nebūk sau tokia griežta. Juk darai šitą klaidą ne pirmą kartą. Esu
kalta dėl tavo mirties — nagi paskaičiuokime, kiek kartų? — Drina gūžtelėjo
pečiais. — Regis, pamečiau skaičių.
Staiga prisiminiau, kaip Deimenas automobilių aikštelėje sakė nepajėgsiąs
prarasti manęs dar kartą. Tačiau, pažvelgusi į atšiaurų, pykčio perkreiptą
Drinos veidą, išmečiau tas mintis iš galvos, nes supratau, kad ji gali jas
perskaityti.
Drina ėjo aplink tebelaikydama mane už rankos ir versdama suktis ratu, o
pati garsiai caksėjo liežuviu.
— Jei atmintis manęs neapgauna, o ji niekada neapgauna, pastaruosius
kelis kartus žaidėme žaidimėlį „pokštas ar skanėstas“? Noriu iš karto tau
atvirai pasakyti, kad anuos kartus pralaimėjai. Bet neatrodo, kad tau būtų
atsibodę, tai gal ir vėl pamėginsime?
Žiūrėjau į Driną apsvaigusi nuo sukimosi ratu, nuo kraujyje likusio
alkoholio ir prastai slepiamo jos grasinimo.
— Ar kada matei, kaip katė doroja pelę? — Ji nusišypsojo spindinčiomis
akimis, paskui liežuviu apsilaižė lūpas. — Kaip katė ilgokai žaidžia su vargše
bejėge auka, o kai nusibosta, greitai ją pribaigia?
Užsimerkiau, kad nieko nebegirdėčiau. Pagalvojau, kad jei jau Drina taip
trokšta mane nužudyti, kodėl nepasiskubina ir nenugalabija iškart...
— Na, tai būtų skanėstas, bent jau man. — Drina nusikvatojo. — O
pokštas? Ar tavęs nedomina pokštas? — Nesulaukusi atsakymo, ji
atsiduso. — Kokia tu nuobodi, ar žinai? Bet aš tau vis tiek pasakysiu. Matai,
pokštas bus toks — apsimesiu, kad tave paleidžiu, o pati iš tolo žiūrėsiu, kaip
tu bėgi ratais, stengdamasi pasprukti nuo manęs, kol pagaliau išvargsi ir aš
pulsiu prie skanėsto. Kas tai galėtų būti? Lėta mirtis? Ar lėta agonija? Nagi,
paskubėk, laikas bėga!
 — Kodėl nori mane nužudyti? — Pažvelgiau į Driną. — Kodėl neduodi man
ramybės? Mudu su Deimenu jau nebesame pora, nemačiau jo keletą
savaičių!
Tačiau ji tik nusikvatojo.
— Nejaučiu tau neapykantos kaip žmogui, Eve. Bet mudu su Deimenu
visada sutardavome geriau, kai tu būdavai eliminuota.
Anksčiau troškau greitos mirties, o dabar apsigalvojau. Be kovos
nepasiduosiu. Net jeigu man lemta pralaimėti.
Drina papurtė galvą ir pažvelgė į mane, jos veide atsispindėjo
nusivylimas.
— Ak taip. Tu renkiesi pokštą, tiesa? — Ji vėl papurtė galvą. — Puiku,
tada pirmyn!
Drina paleido mano ranką, ir aš nuskuodžiau per kanjoną. Nors žinojau,
kad tikriausiai niekas manęs neišgelbės, nusprendžiau pamėginti.
Nusibraukiau plaukus nuo akių ir aklai leidau per rūką, tikėdamasi rasti
takelį, atvešiantį prie automobilių aikštelės. Atrodė, širdis iššoks iš krūtinės,
sandalai nulėkė nuo kojų, bet aš nesustojau. Aštrūs šalti akmenys raižė man
padus. Bėgau, kol deginantis skausmas nutvilkė šoną. Lėkiau pro medžius,
dygios, bjaurios šakos kibo už apsiausto ir jį nuplėšė. Gelbėjau savo
gyvybę — nors abejojau, ar verta gyventi.
Taip bėgdama atsiminiau kitą panašų bėgimą.
Bet, kaip ir sapne, nežinojau, kuo jis baigsis.
Vos pasiekiau proskyną, vedančią į taką, Drina staiga išniro iš rūko ir
pastojo man kelią.
Mečiausi į šalį ir mėginau pro ją prasmukti, tačiau ji ramiai švystelėjo koją
ir spyrė man į veidą.
Gulėjau ant žemės savo kraujo ldane ir marksčiausi klausydamasi, kaip ji
pašaipiai kvatoja. Nedrąsiai paliečiau veidą — nosis buvo pakrypusi, ir
supratau, kad ji sulaužyta.
Mėginau atsistoti, spjaudydama iš burnos akmenėlius, ir susigūžiau
apimta baimės, nes iš burnos pliūptelėjo ne tik kraujo srovė, bet ir pabiro
dantys. Drina purtė galvą ir pareiškė:
— Oho, tu atrodai siaubingai, Eve. — Ji nusiviepė iš pasišlykštėjimo. —
Tikrai siaubingai. Ir kodėl tas Deimenas tavimi susižavėjo?
Mano kūną draskė skausmas, kvėpavau trūkčiojamai ir negiliai, pilnoje
kraujo burnoje jutau metalo skonį ir kartumą.
— Manau, nori sužinoti visas smulkmenas, nors ir neprisimeni jų, kai
susitinkame dar kartą. Be to, smagu matyti priblokštą tavo veidą, kai viską
iškloju. — Drina nusijuokė. — Nežinau kodėl, bet man niekada neatsibosta
vienas ypatingas epizodas, kurį mudvi kartojome daugybę sykių. Negana to,
jei jau rengiuosi būti visiškai atvira, turiu prisipažinti, kad jis leidžia man vis
iš naujo patirti nuostabų malonumą. Tai tarsi įžanginės glamonės, be kurių
tu nieko daugiau nenutuoki. Visus savo gyvenimus tu baigdavai būdama
skaisti. Ir tai būtų labai liūdna, jeigu nebūtų juokinga. — Drina
prunkštelėjo. — Taigi, nuo ko pradėti, nuo ko pradėti? — Ji žiūrėjo į mane
prikandusi lūpą, įsisprendusi į šonus ir barbeno raudonai nulakuotais
nagais. — Ką gi, kaip pati supranti, tai aš pakeičiau paveikslą, kurį laikei
savo bagažinėje. Manai, kad moteris geltonais plaukais esi tu? Aš taip
nemanau. Jeigu vietoj manęs jam būtų pakišę tave, Pikasas būtų padūkęs.
Be to, aš jį myliu. Deimeną. Ne tą seną mirusį dailininką. — Drina leipo
juokais. — Plunksną irgi numečiau aš. — Ji užvertė akis. — Ak, Deimenas
kartais būna toks sentimentalus. Aš netgi įkišau tą sapną tau į galvą. Iš kur
tie mėnesiai pranašiškų ženklų? Ne, nesiruošiu aiškinti visų „kaip“ ir „kodėl“,
nes tai atimtų per daug laiko ir, atvirai kalbant, vargu ar bus svarbu ten, kur
tu nueisi. Kaip blogai, kad nežuvai per tą avariją, abi būtumėm turėjusios
kur kas mažiau rūpesčių. Ar nesupranti, kiek žalos pridarei? Turiu galvoje,
kad per tave mirė Evangelina, o Heivna, prisimink, buvo atsidūrusi ant
mirties slenksčio. Tu tikra savanaudė, Eve.
Ji žiūrėjo į mane laukdama atsakymo, bet aš tylėjau. Nors galbūt mano
tylėjimą buvo galima suprasti kaip kaltės pripažinimą.
Drina nusijuokė.
— Ką gi, greitai išnyksi iš šio pasaulio, taigi galiu viską atvirai iškloti. — Ji
pakėlė dešinę ranką, tarsi iškilmingai prisiektų. — Aš, Drina Magdalena
Ogestė, — ji reikšmingai kilstelėjo antakį, tardama paskutinį žodį, —
veiksmingai eliminavau Evangeliną, dar žinomą Džunės Porter vardu, kuri,
beje, buvo tikra netikša ir tik painiojosi po kojų, todėl neverta per daug dėl
jos liūdėti. Turėjau pašalinti ją iš kelio, kad galėčiau nekliudoma prisikasti
prie Heivnos. — Drina nusišypsojo, jos akys vėrė mane kiaurai. — Taip, kaip
tu ir įtarei, aš tyčia palenkiau savo valiai tavo draugę Heivną. Tai labai
lengva padaryti su besiblaškančiais ir nemylimais žmonėmis, desperatiškai
trokštančiais dėmesio. Jie padarytų viską dėl žmogaus, kuris jiems skiria
nors kruopelytę savo laiko. Taip, aš įtikinau Heivną pasidaryti tatuiruotę, kuri
jos vos nepražudė, bet tik todėl, kad negalėjau nuspręsti, ar turėčiau ją
nužudyti, kad nužudyčiau, ar nužudyti ir susigrąžinti kaip nemirtingąją. Aš
tiek ilgai neturėjau sekėjos ir, prisipažįstu, man ji patiko. Antra vertus,
neryžtingumas visada buvo mano silpnybė. Kai tau atsiveria neribotos
galimybės ir duota amžinybė jomis naudotis, sunku netapti godžiam ir
nenorėti išmėginti jų visų! — Drina nusišypsojo kaip paprastas kaprizingas
vaikas. — Beje, laukiau per ilgai, ir tada įsikišo Deimenas — gera linkintis,
altruistas, naivuolis, o visa kita tu jau žinai. Ak, aš padariau taip, kad Mailsas
gautų vaidmenį „Plaukų lake“. Tiesą sakant, gal jis būtų galėjęs ir pats
laimėti konkursą, nes tas vaikis turi krūvą talentų. Tačiau norėjau išvengti
netikėtumų, todėl įlindau į direktoriaus galvą ir priverčiau jį nuspręsti Mailso
naudai. Dar turbūt nepaminėjau Sabinos ir Džefo. Mano neapsižiūrėjimas.
Bet vis tiek išėjo puikiai, ar ne? Įsivaizduok, tavo protinga, įžvalgi teta,
pasiekusi profesines aukštumas, įsimyli tokį nevykėlį. — Ji nusijuokė. —
Apgailėtina, bet vis tiek gana juokinga, tiesa?
Tačiau kodėl? Kodėl tu taip darai? — galvojau negalėdama kalbėti, nes
netekau beveik visų dantų ir springau krauju, be to, supratau, kad tai
nebūtina, žinojau, jog Drina gali girdėti mano mintis. Kodėl turėjai įtraukti
visus, užuot apsiribojusi manimi?
— Norėjau tau parodyti, kokia vieniša gali būti. Norėjau pademonstruoti,
kaip lengvai žmonės tave palieka dėl ko nors geresnio ir įdomesnio. Esi
visiškai viena, Eve. Atstumta, nemylima, vieniša. Tavo gyvenimas yra
apgailėtinas, todėl vargu ar verta gyventi. Kaip matai, darau tau paslaugą. —
Ji nusišypsojo. — Nors esu tikra, kad man nepadėkosi.
 Spoksojau į Driną nesusivokdama, kaip tokia nuostabiai graži būtybė gali
turėti tokią pragarišką sielą. Stebeilijau jai į akis ir žingtelėjau atgal,
tikėdamasi, kad ji nepastebės.
Aš net nebedraugauju su Deimenu. Mes seniai išsiskyrėme. Kodėl gi jo
nesusirandi? Mudvi galėtume traukti savo keliais ir pamiršti, kas buvo! —
mąsčiau tikėdamasi atitraukti Drinos dėmesį.
Ji nusikvatojo ir pašnairavo į mane.
— Patikėk, tu vienintelė pamirši, kas nutiko. Beje, viskas ne taip jau
paprasta. Tu neturi supratimo, kaip tai vyksta, tiesa?
Drina neklydo.
— Suprask, Deimenas yra mano. Jis visada buvo mano. Nelaimė, tu vis
pasirodai, vis atgimsti — tokia kvailė ir įkyruolė. Kadangi niekaip nesiliauji,
mano užduotis yra kiekvieną kartą tave susekti ir nužudyti. — Drina žengė
žingsnį artyn, o aš atsitraukiau. Sužeista pėda užmyniau ant labai aštraus
akmens, užsimerkiau ir susiraukiau nuo nepakeliamo skausmo.
— Manai, kad tai skausmas? — nusijuokė Drina. — Palūkėk.
Apžvelgiau kanjoną, karštligiškai ieškodama išsigelbėjimo, galimybės
pabėgti. Paskui atsitraukiau dar žingsnį ir suklupau. Pagrabinėjau ranka
žemę, apčiuopiau aštrų akmenį ir sviedžiau Drinai į veidą. Akmuo pataikė
tiesiai jai į žandikaulį ir pradrėskė skruostą.
Drina nusikvatojo, iš žaizdos veide tryško kraujas, mačiau, kad išmušiau
jai du dantis. Paskui su siaubu žiūrėjau, kaip žaizdos užsitraukia ir jos veidas
atgauna tobulą grožį.
— Vėl tas pat, — atsiduso ji. — Nagi, sugalvok ką nors ir pralinksmink
mane.
Drina atsistojo priešais įsisprendusi į šonus, suraukusi antakius, tačiau aš
nebėgau. Nė nekrustelėjau. Nesuteikiau jai malonumo mėgautis dar
vienomis kvailomis lenktynėmis. Beje, viskas, ką ji sakė, buvo tiesa. Tikrai
buvau vieniša, mano gyvenimas — vienas didelis nesusipratimas. Visi
žmonės, su kuriais suartėdavau, būdavo įtraukiami į tą košmarą.
Stebėjau, kaip Drina rengiasi mane pulti ir šypsosi, nes žino, kad mano
galas jau arti. Todėl užsimerkiau ir prisiminiau akimirką prieš pat avariją.
Tada, kai buvau sveika ir laiminga, su savo šeima. Prisiminiau viską taip
gyvai, kad jutau odinės sėdynės šilumą po savo nuogomis kojomis, jutau,
kaip Vėdrynas uodega pliaukši man per šlaunį, girdėjau, kaip Rilė šaižiu
balsu visai ne į toną plėšia dainą iš visų plaučių. Išvydau mamos šypsnį, kai
ji pasisuko paglostyti Rilei kelio. Mačiau tėčio akis, kai mūsų žvilgsniai
susitiko galinio vaizdo veidrodėlyje, jo supratingą, malonią, linksmą
šypseną...
Įsikibau į tą akimirką, liūliavau ją mintyse, atgaivinau pojūčius, kvapus,
garsus, jausmus, tarsi būčiau ten. Norėjau, kad ši akimirka būtų paskutinė,
kurią matau prieš mirtį, troškau paskutinį kartą pasijusti tikrai laiminga.
Ir kai atsidūriau taip toli, kad iš tikrųjų pasijutau ten esanti, išgirdau
nuostabą Drinos balse:
— Kas per velnias?
Atmerkiau akis ir išvydau priblokštą jos veidą, ji stengėsi sunaikinti mane
žvilgsniu ir iš nuostabos buvo išsižiojusi. Nužvelgusi save pamačiau, kad
mano naktiniai nebesudriskę, kojos nebekruvinos, keliai nenubrozdinti.
Perbraukusi dantis liežuviu įsitikinau, kad visi jie sveiki, paliečiau ranka nosį
ir supratau, kad ji irgi sugijusi. Ir nors neįsivaizdavau, kas nutiko, suvokiau
turinti veikti greitai, kol ne per vėlu.
Kai Drina, išpūtusi akis ir baisiausiai nustebusi, žingtelėjo atgal, mečiausi
jos pusėn, dar nebūdama tikra, ką darysiu ir kuo tai baigsis. Tik supratau,
kad turiu mažai laiko, todėl pripuoliau prie jos ir sušukau:
— Na, Drina, pokštas ar skanėstas?
 trisdešimt pirmas skyrius

Iš pradžių Drina spoksojo suglumusi, išplėtusi žalias akis, tarsi netikėtų

tuo, ką mato, paskui kilstelėjo smakrą ir iššiepė dantis. Nelaukdama, kol
Drina mane puls, šokau prie jos. Nusprendžiau pulti pirma, pargriauti ją, kol
galiu. Tačiau šoktelėjusi pirmyn greta savęs išvydau švelnią auksinę šviesą,
švytintį ratą, žioruojantį ir kviečiantį artyn, visai kaip savo sapne. Ir nors
tuos sapnus pakišo Drina, nors tai tikriausiai buvo spąstai, negalėjau
atsispirti ir pasukau šviesos link.
Klaidžiojau švytinčioje migloje, ir ta šviesa buvo tokia maloni, šilta, tokia
stipri, kad nuramino nervus ir nuslopino baimes. Susmukau pievoje,
apaugusioje ryškiai žalia žole, — jos stiebeliai prilaikė mane ir sušvelnino
griuvimą.
Apsižvalgiau: žydinčių gėlių vainiklapiai atrodė apšviesti iš vidaus, pievą
supo dangų siekiantys medžiai, jų šakas svarino prinokę sultingi vaisiai.
Ramiai gulėjau ir gėrėjausi, negalėdama atsikratyti jausmo, kad jau esu
buvusi čia anksčiau.
— Eve!
Pašokau ant kojų pasirengusi kautis. Kai pamačiau, jog tai Deimenas, kiek
atsitraukiau, nes nebuvau tikra, kieno jis pusėje.
— Nusiramink, Eve. Viskas gerai. — Jis linktelėjo, nusišypsojo ir ištiesė
ranką.
Tačiau aš nepadaviau jam rankos, nenorėjau pasiduoti jo vilionėms.
Atsitraukiau dar žingsnį, akimis ieškodama Drinos.
— Jos čia nėra. — Deimenas linktelėjo ir įsistebeilijo į mane. — Jauskis
saugi, čia esu tik aš.
Dvejojau nežinodama, ar verta juo pasikliauti, abejojau, ar jis supranta,
kas yra būti saugiam. Įdėmiai žiūrėjau į jį ir vertinau savo galimybes (turiu
pripažinti, menkas), kol pagaliau paklausiau:
— Kur mes esame?
Nors iš tikrųjų norėjau paklausti: Ar aš mirusi?
— Galiu tave patikinti, kad esi gyva, — nusijuokė Deimenas, perskaitęs
mano mintis. — Tu esi Samerlande.
Dėbsojau į jį nieko nesuprasdama.
— Tai tokia... Tarsi tarpinė vieta. Lyg laukiamasis. Ar poilsio stotelė. Kitaip
tariant, dimensija tarp dimensijų.
— Dimensijų? — Pašnairavau į jį. Žodis buvo svetimas, nežinomas, bent
jau ta prasme, kuria Deimenas jį pavartojo. Jis vėl siekė mano rankos, bet aš
greitai atsitraukiau, žinodama, kad negalėsiu nieko blaiviai vertinti, jeigu jis
mane palies.
Deimenas ilgokai žiūrėjo į mane, paskui gūžtelėjo pečiais ir pamojo
kviesdamas sekti paskui jį per pievą. Čia kiekviena gėlė, medis, kiekvienas
žolės stiebelis lingavo, siūbavo, sukosi, lankstėsi tarsi amžiną šokį šokantys
mylimieji.
— Užsimerk, — sušnibždėjo jis. Kai nepaldusau, pridūrė: — Labai prašau.
Užsimerkiau. Tikriau tariant, prisimerkiau.
 — Patikėk manimi, — atsiduso jis. — Tik šį kartą.
Ir aš patikėjau.
— Kas dabar?
— Dabar ką nors įsivaizduok.
— Ką turi galvoje? — paklausiau ir vaizduotėje iškilo didžiulis dramblys.
— Ką nors kitą, — paprašė jis. — Greičiau.
Atsimerkiau ir apstulbau išvydusi prie mūsų artėjantį milžinišką dramblį.
Aiktelėjau iš nuostabos ir paverčiau jį drugeliu — nuostabiu monarchu.
Drugelis nutūpė ant mano piršto galiuko. — Kaip?.. — stebėjausi. Žvilgčiojau
į Deimeną ir į drugelį, judinantį juodus ūselius.
Deimenas nusijuokė.
— Nori pamėginti dar kartą?
Prikandau lūpą ir dirstelėjau į jį, stengdamasi galvoti apie ką nors gero,
geresnio negu dramblys ar drugelis.
— Pirmyn, — paragino Deimenas. — Labai smagu. Niekada nenusibosta.
Užsimerkiau ir įsivaizdavau, kaip drugelis virsta paukščiu. Atsimerkusi
išvydau didelę spalvingą arą, tupinčią man ant piršto. Bet papūga purptelėjo
ir išterliojo man ranką. Deimenas padavė rankšluostį ir pasakė:
— Gal panorėk ko nors... kas mažiau terštų.
Patupdžiau paukštį ant žemės, ir jis nuskrido. Paskui vėl užsimerkiau,
sugalvojau aistringą norą, o kai atmerkiau akis, aros vietoje stovėjo
Orlandas Blumas.
Deimenas sunkiai atsiduso ir papurtė galvą.
— Ar jis tikras? — sušnibždėjau alpdama iš susižavėjimo, kai Orlandas
Blumas man nusišypsojo ir pamerkė akį.
Deimenas palingavo galvą.
— Tu negali išsikviesti tikrų žmonių, vien jų atvaizdus. Laimė, jis greitai
išnyks.
Kai taip ir nutiko, nenoromis pajutau liūdesį.
— Kas čia vyksta? — paklausiau žvelgdama į Deimeną. — Kur mes
esame? . Ir kaip tai įmanoma?
Deimenas nusišypsojo ir sukūrė nuostabų baltą žirgą. Padėjęs įsitaisyti
man balne, jis išsikvietė juodą eržilą.
— Pajodinėkim, — pakvietė Deimenas ir pirmas pasileido taku.
Jojome greta vienas kito puikiu, išpuoselėtu taku, kuris vingiavo per slėnį,
priaugusį gėlių ir medžių, kirtome upelį, kurio vanduo žėrėjo visomis
vaivorykštės spalvomis. Pamačiusi, kad mano papūga tupi prie katino,
pasukau iš kelio ir norėjau jį nuvyti, bet Deimenas sulaikė mano žirgą už
vadelių ir nuramino:
— Nesijaudink. Čia nėra priešų. Šioje žemėje viešpatauja taika.
Jojome tylėdami. Priblokšta mane supančio grožio, gerte gėriau jį akimis,
tačiau tas truko neilgai, nes galvą ėmė kvaršinti įvairiausi klausimai, tik
nežinojau, nuo ko pradėti.
— Kas tas švytintis ratas, kurį tu matei, kuris tave traukė? — Deimenas
žvilgtelėjo į mane. — Jį sukūriau aš.
— Kanjone?
Jis linktelėjo.
— Ir tavo sapne.
 — Bet Drina sakė, kad ji sukūrė tą sapną. — Dirstelėjau į Deimeną ir
nusistebėjau, kad jis joja labai savimi pasitikėdamas ir puikiai laikosi balne.
Paskui prisiminiau paveikslą, matytą ant jo kambario sienos, tą, kuriame jis
pavaizduotas ant balto žirgo su kardu prie šono, ir supratau, kur jis išmoko
joti.
— Drina parodė tau vietą, o aš — išėjimą.
— Išėjimą? — paklausiau, ir mano širdis vėl ėmė daužytis.
Deimenas papurtė galvą ir nusišypsojo.
— Ne tokį išėjimą. Juk sakiau, tu nesi mirusi. Iš tiesų esi gyvesnė negu
kada nors anksčiau. Sugebi valdyti materiją ir sukurti tą, ką nori. Akimirksniu
pajusti didžiausią pasitenkinimą. — Jis nusijuokė. — Bet nesilankyk čia per
daug dažnai. Įspėju tave, tai gali tapti žalingu įpročiu.
— Taigi jūs abu kūrėte man sapnus. — Pašnairavau į Deimeną,
stengdamasi perprasti visus tuos keistus įvykius. — Tarsi... tarsi
bendradarbiavote?
Jis linktelėjo.
— Tai man net nepriklauso mano pačios sapnai? — pakėliau balsą
pasipiktinusi tuo, ką išgirdau.
— Tas ypatingas sapnas — ne.
Rūsčiai į jį pažvelgiau, pakračiau galvą ir piktai pasakiau:
— Atsiprašau, bet ar nemanai, kad tai panašu į savivalę? O Viešpatie!
Kodėl nemėginai jai užkirsti kelio, jei žinojai, kad taip bus?
Deimenas pažvelgė į mane pavargusiomis, liūdnomis akimis ir tarė:
— Nežinojau, kad tai Drinos darbas. Aš tiesiog stebėjau tavo sapnus —
kažkas tave gąsdino, todėl parodžiau tau kelią į šią vietą. Čia visada saugu.
— Tai kodėl Drina neatsekė paskui? — Vėl apsidairiau, ar jos
nepamatysiu.
Deimenas paėmė mano ranką, spustelėjo pirštus ir paaiškino:
— Drina negali matyti šitos vietos, tik tu gali.
Dėbtelėjau į jį — viskas atrodė taip keista, neįprasta, tačiau atsakymų į
savo klausimus taip ir negavau.
— Nesijaudink, tu viską suprasi. Bet kodėl tau pirmiausia nepasidžiaugus?
— Kodėl man ši vieta atrodo tokia pažįstama? — paklausiau, nes man
dingojosi, kad esu čia buvusi, tik negalėjau prisiminti kada.
— Todėl, kad radau tave čia.
Dirstelėjau į jį.
— Tiesa, tavo kūnas gulėjo prie automobilio. Bet tavo siela jau buvo
išėjusi ir lūkuriavo čia. — Deimenas sustabdė žirgus, padėjo man nulipti ir
nusivedė į jaukią pievelę, tokią nuostabią ir švytinčią šilta auksine šviesa,
kokios negalėjo skleisti jokia kita vieta. Paskui jis sukūrė didelę minkštą sofą
ir suolelį kojoms.
— Gal dar ko nors trūksta? — šypsodamasis paklausė Deimenas.
Užsimerkiau ir įsivaizdavau kavos staliuką, šviestuvus, keletą dailių
mažmožių ir gražų persišką kilimėlį. Kai atsimerkiau, pamačiau, kad sėdime
puikiai apstatytoje svetainėje, tik lauke.
— Kas nutiks, jei pradės lyti? — paklausiau.
— Ne...
Tačiau jau buvo per vėlu, abu permirkome.
 — Mintys kuria, — pasakė Deimenas ir ištraukė didžiulį skėtį, lietaus lašai
nuo jo šonų kapsėjo ant kilimėlio. — Tas pat ir Žemėje, tik tam reikia
daugiau laiko. O čia, Samerlande, viskas įvyksta akimirksniu.
— Prisimenu, kaip mama mėgdavo sakyti: gerai pagalvok prieš
panorėdama, nes norai pildosi! — Nusijuokiau.
Deimenas pritardamas linktelėjo.
— Dabar žinai, kur tai prasideda. Panorėk, kad lietus liautųsi, ir mes
galėsime išsidžiovinti. — Jis pakratė šlapias plaukų sruogas.
— Kaip...
— Tiesiog pagalvok apie šiltą ir sausą vietą. — Jis nusišypsojo.
Kitą akimirką mudu jau tysojome ant nuostabaus rausvo smėlio
paplūdimyje.
— Gal čia ir pasilikime? Ar sutinki? — Deimenas nusijuokė, kai aš sukūriau
pūkuotą mėlyną rankšluostį ir prie jo derantį turkio spalvos vandenyną.
Atsiguliau ir užsimerkiau, kad saulė nespigintų į akis, o Deimenas
patvirtino, ką buvo sakęs anksčiau. Jau ir pati ėmiau gaudytis, tačiau jis
viską apibendrino. Pirmiausia pareiškė:
— Aš esu nemirtingas.
Paskui pridūrė:
— Tu irgi.
Tokius dalykus išgirsti ne kasdien.
— Tai mes abu nemirtingi? — paklausiau, pramerkiau vieną akį ir
pažiūrėjau į jį. Stebėjausi, kaip galiu taip ramiai kalbėti apie tokias keistybes.
Tačiau, antra vertus, buvau Samerlande, o nieko keistesnio už tą šalį nerasi.
Deimenas linktelėjo galvą.
— Ar tu padarei mane nemirtingą, kai buvau bemirštanti po avarijos?
Jis linktelėjo dar kartą.
Ėmiau pešioti rankšluosčio kilpeles, vis dar negalėdama patikėti tuo, ką
išgirdau. Prisiminiau, kad neseniai maniau, jog būti aiškiarege yra
prakeiksmas, o dabar dar sužinojau esanti nemirtinga.
— Tai nėra taip blogai, kaip manai, — tarė Deimenas ir uždėjo savo ranką
ant manosios. — Apsižvalgyk, nieko geresnio nesugalvosi.
— Tačiau kodėl7. Turiu omenyje, ar tau niekada nešovė į galvą, kad gal aš
nenoriu būti nemirtinga, kad gal reikėjo leisti man eiti?
Deimenas susigūžė, nusuko akis, ėmė dairytis aplinkui, į visas puses, bet
vengė mano žvilgsnio. Paskui jis atsigręžė ir tarė:
— Taip, tu esi teisi. Aš buvau savanaudis. Turiu prisipažinti, kad
išgelbėjau tave daugiau dėl savęs negu dėl tavęs pačios. Negalėjau vėl tavęs
prarasti, ypač kai... — Jis nutilo ir papurtė galvą. — Be to, nežinojau, ar man
pasiseks. Aišku, žinojau, kad sugrąžinsiu tave, bet nebuvau tikras, ar ilgam.
Abejojau, kol pamačiau tave kanjone, ką tik dabar...
— Tu matei mane kanjone? — paklausiau negalėdama patikėti.
Deimenas linktelėjo.
— Nori pasakyti, tu buvai ten?
— Ne, aš stebėjau tave iš toli. — Deimenas pasitrynė skruostą. — Reikėtų
ilgai aiškinti.
 — Paaiškinsiu tau trumpai. Tu stebėjai mane iš toli, matei viską, kas
vyksta, ir net nepamėginai manęs išgelbėti? — Ištarusi tuos žodžius taip
įsiutau, kad net kvapą užgniaužė.
Deimenas pakratė galvą.
— Negalėjau, kol tu nenorėjai būti išgelbėta. Paskui sukūriau šviesos ratą
ir paraginau tave ateiti.
— Nori pasakyti, kad būtum leidęs man mirti? — Staigiai atšokau nuo jo,
trokšdama būti kuo toliau.
Deimenas pažvelgė į mane nutaisęs rimtą veidą.
— Jei būtum to norėjusi, taip. — Jis vėl papurtė galvą. — Eve, kai
paskutinį kartą mudu kalbėjomės automobilių aikštelėje, sakei, kad nekenti
manęs už tai, ką padariau, priekaištavai, kad buvau savanaudis, atskyriau
tave nuo šeimos ir grąžinau į gyvenimą. Nors tavo žodžiai skaudino,
supratau, jog tu teisi. Neturėjau teisės kištis. Tačiau ten, kanjone, tavo sielą
užplūdo didžiulė meilė, ji tave ir išgelbėjo, atgaivino, ir aš supratau, kad tu
nori gyventi.
O kaipgi ligoninė? Kodėl negalėjau iškart atsigauti? Kodėl turėjau kentėti
dėl lūžių, žaizdų ir sumušimų? Kodėl negalėjau atgyti, kaip nutiko
kanjone? — mąsčiau, sukryžiavusi rankas ant krūtinės, ir ne visai tikėjau
Deimeno žodžiais.
— Gydo tik meilė. Pyktis, kaltė ir baimė gali tik sužlugdyti. — Deimenas
palinksėjo galvą žvelgdamas į mane.
— Man rūpi dar vienas dalykas. — Įdėmiai pažiūrėjau į jį. — Tu gali
skaityti mano mintis, o kodėl aš negaliu skaityti tavųjų? Tai nesąžininga.
Deimenas nusijuokė.
— Negi iš tikrųjų nori skaityti mano mintis? Maniau, paslaptingumas —
viena iš mano savybių, kurios tau patinka.
Nudūriau akis, pagalvojusi, kad jam buvo prieinamos slapčiausios mano
mintys, ir išraudau.
— Yra būdų nuo to apsisaugoti. Gal tau vertėtų apsilankyti pas Ava?
— Tu pažįsti Avą? — žioptelėjau. Man staiga dingtelėjo, kad patekau į
nagus kažkokiai gaujai.
Deimenas papurtė galvą.
— Mano vienintelis ryšys su Ava esi tu, tavo mintys apie ją.
Nusigręžiau ir pažiūrėjau į liuoksinčią pro šalį triušių šeimyną, tada vėl
atsisukau į Deimeną.
— O žirgų lenktynės?
— Nuojauta, tu irgi ją turi.
— O kodėl pralaimėjai lažybas?
Deimenas nusijuokė.
— Kartais turiu pralaimėti, antraip žmonės ims įtarinėti. Bet paskui
atsigriebiau, tiesa?
— O tulpės?
Deimenas vėl nusijuokė.
— Sukūriau. Taip pat, kaip tu sukūrei dramblį ir šį paplūdimį.
Paprasčiausia kvantinė fizika. Sąmonė materializuoja mintį. Ne taip
sudėtinga, kaip žmonės mano.
 Pašnairavau į jį, nes gerai nesupratau, ką jis nori pasakyti. Nors ir kaip
paprasta jam tai atrodė.
— Mes patys susikuriame tikrovę. Taip, tu gali tą padaryti ir namie, —
pasakė jis, užbėgdamas už akių kitam mano klausimui, susidėliojusiam
galvoje. — Iš tiesų jau darai tai, tik nesupranti, nes užtrunki daug ilgiau.
— Bet tau juk nereikia daugiau laiko.
Deimenas nusijuokė.
— Aš jau senokai čia. Spėjau išmokti šiokių tokių gudrybių.
— Kiek laiko? — paklausiau ir nuvėriau jį žvilgsniu, nes prisiminiau tą
kambarį jo name. Parūpo, kiek metų mudu skiria.
Jis atsiduso ir nusuko akis.
— Labai seniai.
— O aš dabar irgi gyvensiu amžinai?
— Tai priklauso nuo tavęs. — Deimenas gūžtelėjo pečiais. — Nieko
neprivalai daryti. Gali tiesiog išmesti viską iš galvos ir toliau ramiai gyventi.
Gali pasirinkti išeiti tada, kai atrodys tinkama. Aš tik suteikiau galimybę, bet
rinktis gali tu pati.
Žvelgiau į vandenyną, į nuostabų vandenį, kuriame žaidė saulės
spinduliai, — sunku buvo patikėti, kad tai mano vaizduotės kūrinys. Buvo
labai smagu žaisti su tokiais galingais burtais, tačiau mano mintys grįžo prie
paslaptingesnių dalykų.
— Noriu sužinoti, kas nutiko Heivnai. Tą dieną, kai užklupau tave... —
Susiraukiau prisiminusi. — O kaip Drina? Ji irgi nemirtinga, tiesa? Ar ją tokią
padarei tu? Ir nuo ko viskas prasidėjo? Pirmiausia, kaip tu pats tapai
nemirtingas? Kaip tokie dalykai nutinka? Ar žinai, kad Drina nužudė
Evangeliną ir vos nepribaigė Heivnos? Ką pasakysi apie šiurpų savo kambarį?
— Ar gali pakartoti klausimą? — nusijuokė Deimenas.
— O, ir dar vienas klausimas. Kokį velnią turėjo galvoje Drina, sakydama,
kad nužudė mane daugybę kartų?
— Drina taip pasakė? — Deimenas išplėtė akis ir pabalo.
— Taip. — Linktelėjau galvą ir prisiminiau jos išdidų ir patenkintą veidą,
kai ji išrėžė šias naujienas. — Ji vis kartojo: „Štai mes vėl susitikome,
mirtinga kvaiša, tu visada pralaimi šitą žaidimą“, ir taip toliau. Sakei, tu
viską stebėjai, taigi turėtum žinoti.
Deimenas papurtė galvą ir sumurmėjo:
— Aš nemačiau visko. Pavėlavau. O Dieve, Eve, tai mano kaltė, aš dėl
visko kaltas. Turėjau žinoti, neturėjau tavęs į tai įtraukti, turėjau nuo tavęs
atstoti...
— Drina sakė mačiusi tave Niujorke. Bent jau taip ji pasakojo Heivnai.
— Ji melavo, — tarė Deimenas. — Aš nebuvau nuvykęs į Niujorką.
Jis pažvelgė į mane, jo akyse atsispindėjo tokia kančia, kad neišlaikiusi
paėmiau jo ranką ir suspaudžiau. Buvau priblokšta, koks silpnas ir
pažeidžiamas jis atrodo, todėl tenorėjau jį nuraminti. Prispaudžiau savo
lūpas prie šiltų jo lūpų, tikėdamasi parodyti, kad nors ir kas būtų nutikę, jis
turi galimybę gauti mano atleidimą.
— Su kiekvienu įsikūnijimu bučinys darosi vis saldesnis. — Deimenas
atsiduso, atsitraukė ir nubraukė plaukus man nuo veido. — Tačiau toliau
mudu nenueiname. Dabar suprantu kodėl. — Jis prispaudė savo kaktą prie
manosios, ir mane užliejo didžiulis džiaugsmas ir begalinė meilė. Paskui giliai
atsiduso ir atsitraukė.
— Tiesa, tavo Mausimai, — tarė Deimenas, perskaitęs mano mintis. —
Nuo ko pradėti?
— Gal nuo pradžios?
Deimenas sutikdamas linktelėjo, jo žvilgsnis nutolo, tarsi mintimis
stengtųsi grįžti į praeitį, o aš sukryžiavau kojas ir patogiai įsitaisiau.
— Mano tėvas buvo svajotojas, menininkas, mokslininkas mėgėjas ir
alchemikas, andai tai buvo populiaru...
— Kada? — paklausiau trokšdama sužinoti tikslias vietas, datas, tai, kas
gali būti surasta ir įrodyta, o ne klausytis filosofinės paskaitos apie
abstrakčias idėjas.
— Labai seniai. — Deimenas nusijuokė. — Esu truputį vyresnis už tave.
— Norėčiau sužinoti, kiek tiksliai tau metų. Apie kokį amžiaus skirtumą vis
dėlto kalbame? — paklausiau ir nepatikliai žiūrėjau, kaip jis purto galvą.
— Pakaks, jei žinosi, kad mano tėvas ir jo draugai alchemikai tikėjo, jog
kiekviena materija gali būti išgryninta iki vieno pirminio elemento. Ir jeigu
sugebėsi tą elementą išgauti, galėsi sukurti ką panorėjęs. Jis plėtojo šią
teoriją metų metus, kūrė formules, jas perrašinėjo, galiausiai jiedu su mama
pasimirė — tada tyrinėjimus tęsiau aš, ir man pavyko.
— Ir kiek tau buvo metų? — neatstojau.
— Buvau jaunas. — Deimenas gūžtelėjo pečiais. — Gana jaunas.
— Tai tu dar gali senti?
Deimenas nusikvatojo.
— Taip, iki tam tikros ribos, o paskui nustojau. Žinau, kad tau labiau
patinka įšaldytų laike vampyrų teorija, tačiau aš kalbu apie tikrą gyvenimą,
Eve, o ne fantazuoju.
— Gerai, taigi... — raginau nekantraudama sužinoti daugiau.
— Taigi mano tėvai mirė ir aš likau našlaitis. Žinok, kad Italijoje, iš kur aš
kilęs, pavardės dažnai rodo žmogaus kilmę ar amatą. Esposito reiškia
„našlaitis“ arba „pamestinukas“. Šia pavarde, kuri buvo man duota,
vadinausi šimtą ar du šimtus metų, bet vėliau ji man nebetiko.
— Kodėl nesivadinai savo tikrąja pavarde?
— Sudėtingas reikalas. Mano tėvas buvo persekiojamas. Todėl maniau,
kad bus geriau atsisakyti tos pavardės.
— O Drina? — paklausiau. Vos paminėjus jos vardą, man sugniaužė
gerklę.
Deimenas linktelėjo.
— Poverina, arba vargšelė. Mes buvome bažnyčios globotiniai, ten ir
susitikome. Kai ji apsirgo, bijojau ją prarasti ir daviau savo išrasto gėrimo.
— Drina sakė, kad buvote susituokę. — Suspaudžiau lūpas, gerklė degė ir
peršėjo, nes iš tiesų ji taip nesakė, bet viskas pasidarė aišku, kai ji paminėjo
savo pavardę.
Deimenas dirstelėjo į mane, nudūrė akis, papurtė galvą ir kažką
sumurmėjo panosėje.
— Ar tai tiesa? — paklausiau. Man susuko vidurius, krūtinę užgulė
sunkumas.
Deimenas linktelėjo galvą.
 — Viskas sudėtingiau, negu manai. Tai įvyko taip seniai, kad beveik
nebeturi reikšmės.
— Tai kodėl neišsiskyrei? Jeigu tai beveik nebeturi reikšmės? —
paklausiau liepsnojančiais skruostais ir degančiomis akimis.
— Negi siūlai man pasirodyti teisme su kelių šimtmečių senumo santuokos
liudijimu ir pareikalauti skyrybų?
Prikandau lūpą ir nusukau akis. Supratau, kad jis teisus, bet vis dėlto...
— Eve, paklausyk. Turbūt laikai mane ištižėliu. Aš nesu toks kaip tu. Tu
išgyvendavai maždaug... na, bent jau šiame gyvenime septyniolika metų, o
aš gyvenau šimtmečius! Per tiek laiko galima keliskart suklysti. Manau,
galėtum mane smerkti už daugelį poelgių, bet santykiai su Drina tikrai nėra
vienas jų. Tada viskas buvo kitaip. Aš buvau kitoks. Buvau pasipūtėlis,
paviršutiniškas ir didžiulis materialistas. Gyvenau tik dėl savęs, ėmiau iš
gyvenimo viską, ką galėjau. Tačiau tą akimirką, kai išvydau tave, viskas
pasikeitė, o kai tave praradau, išgyvenau tokį baisų sielvartą, kokio iki tol
nebuvau patyręs. Vėliau, kai tu atgimei... — Deimenas nutilo ir pažvelgė į
tolį. — Vos tik tave sutikau, vėl praradau. Ir tai kartojosi. Nepabaigiamas
meilės ir praradimo ciklas — iki šiol.
— Taigi mes... persikūnijome? — Tas žodis mano lūpose skambėjo labai
keistai.
— Tu, bet ne aš. — Deimenas gūžtelėjo pečiais. — Aš visada čia, visada
toks pat.
— O kas tada buvau aš? — kamantinėjau nebūdama tikra, ar juo tikiu, bet
vis tiek sužavėta tos minties. — Kodėl nieko negaliu prisiminti?
Deimenas nusišypsojo patenkintas, kad pavyko nukreipti pokalbį kita
linkme.
— Grįždama atgal turi perbristi Užmaršties upę. Esi čia ne tam, kad
prisimintum, o tam, kad mokytumeis, tobulėtum ir sumokėtum karmines
skolas. Kiekvieną kartą pradedi iš naujo, esi priversta ieškoti savo kelio. Eve,
gyvenimas nėra atversta knyga.
— O tu nesukčiauji, visą laiką čia būdamas? — paklausiau ir mirktelėjau
ponui, aiškinančiam man, kaip sudarytas pasaulis.
Deimenas susigūžė.
— Kai kam galėtų taip atrodyti.
— Iš kur gali visa tai žinoti, jei niekada neišmėginai pats?
— Daugybę metų tyrinėjau didžiausius gyvenimo slėpinius. Žengdamas
tuo keliu sutikau nuostabių mokytojų. Apie savo buvusius gyvenimus tau
pakaks žinoti tiek, kad buvai moteris. — Jis nusišypsojo ir užkišo man už
ausies plaukų sruogą. — Visada nuostabi. Ir visada svarbi man.
Žiūrėjau į vandenyną, paskui iš neturėjimo ką veikti sukūriau kelias
bangas, o galiausiai padariau, kad viskas dingtų. Viskas. Grąžinau mus į
kambarį lauke.
— Dekoracijų pakeitimas? — šyptelėjo Deimenas.
— Taip, tik dekoracijų, bet ne temos.
Jis atsiduso.
— Taigi po ilgus metus trukusių ieškojimų vėl radau tave, o visa kita jau
žinai.
 Giliai įkvėpiau, įsispoksojau į šviestuvą ir ėmiau jį junginėti kaip savo
mintis, stengdamasi perprasti jo pasakojimo esmę.
— Santykius su Drina nutraukiau jau labai seniai, tačiau ji turi bjaurų
įprotį vis pasirodyti. Prisimeni tą vakarą St. Regis restorane, kai pamatei mus
drauge? Mėginau ją įtikinti, kad dingtų visiems laikams. Dabar suprantu, jog
nepavyko. Taip, aš žinau, ji nužudė Evangeliną, nes tą dieną paplūdimyje,
kai pabudai viena...
Prisimerkiau ir pagalvojau: Aš tai žinojau. Žinojau, kad jis neplaukiojo
banglente!
— Aptikau jos kūną, bet niekuo nebegalėjau padėti. Prisipažįstu, žinojau ir
apie Heivną, ją spėjau išgelbėti.
— Tad štai kur tu buvai tą naktį — kai sakei ėjęs atsigerti...
Deimenas linktelėjo galvą.
— Ką dar man melavai? — paklausiau sukryžiavusi rankas ant krūtinės. —
Ką veikei Helovino vakarą, kai išėjai iš mano vakarėlio?
— Grįžau namo, — tarė jis ir įdėmiai pažvelgė į mane. — Kai pamačiau,
kaip Drina dėbso į tave, pamaniau, bus geriau, jei laikysiuosi atokiau. Tik
nepajėgiau. Aš stengiausi. Visą laiką stengiausi. Bet tiesiog neištvėriau.
Negalėjau būti toli nuo tavęs. — Deimenas papurtė galvą. — Dabar žinai
viską. Manau, dabar aišku, kodėl negalėjau to papasakoti anksčiau.
Gūžtelėjau pečiais ir nusukau akis, negalėjau patikėti juo taip lengvai, net
jeigu jis sakė tiesą.
— Ak, ir tas „šiurpus mano kambarys“, kaip jį pavadinai. Taip jau nutiko,
kad ten atrandu nusiraminimą. Taip kaip tu, kai prisimeni tas paskutines
laimingas akimirkas automobilyje su savo šeima. — Kai Deimenas pažvelgė į
mane, nusukau žvilgsnį, susigėdusi savo žodžių. — Nors, turiu pripažinti,
skaniai pasijuokiau supratęs, kad laikai mane kraujasiurbiu. — Jis
nusišypsojo.
— Ak, atleisk man. Jei jau aplink pilna nemirtingųjų, pamaniau, kad gali
būti ir fėjų, burtininkų, vilkolakių ir... — Papurčiau galvą. — O Dieve, nejaugi
tau tai atrodo normalu?
Deimenas užmerkė akis ir atsiduso. Vėl atsimerkęs tarė:
— Man tai normalu. Tai yra mano gyvenimas. Jei pasirinksi, toks bus ir
tavo gyvenimas. Jis tikrai nėra toks blogas, kaip tu manai, Eve. — Deimenas
ilgokai žiūrėjo į mane. Norėjau jo nekęsti, kad padarė mane tokią, bet
negalėjau.
Pajutau tą visa apimančią šilumą, malonų dilgčiojimą, pažvelgiau į savo
ranką, kurią laikė Deimenas, ir paprašiau:
— Liaukis.
— Ką liautis? — Jis pažvelgė į mane pavargusiomis akimis, paakių oda
atrodė išsausėjusi ir pilka.
— Liaukis skleidęs tą šilumą, dilgčiojimą, pats žinai. Liaukis, ir tiek! —
paliepiau, mano jausmams blaškantis tarp meilės ir neapykantos.
— Aš nieko neskleidžiu, Eve, — tarė Deimenas, žiūrėdamas man tiesiai į
akis.
— Aišku, skleidi! Tu moki tai sukelti savo... Na, nesvarbu. — Nusiviepiau ir
sukryžiavau rankas ant krūtinės neįsivaizduodama, kas bus toliau.
 — Aš to nekuriu. Prisiekiu. Nė karto nesigriebiau apgaulės, kad
sugundyčiau tave.
— O kaip tulpė?
Deimenas nusišypsojo.
— Tu nesupranti, ką jos reiškia, tiesa?
Prikandau lūpą ir nusukau akis.
— Kiekviena gėlė turi reikšmę. Nieko nedarau šiaip sau.
Giliai įkvėpiau ir mintimis pertvarkiau staliuką, trokšdama,
kad taip galėčiau pertvarkyti ir pačias savo mintis.
— Tave dar reikia labai daug ko išmokyti, — tarė Deimenas. — Mūsų
gyvenimas nėra vien malonumas ir žaidimai. Turi būti dėmesinga ir atsargiai
naudoti naujas žinias. — Jis nutilo ir pažiūrėjo į mane, norėdamas įsitikinti,
kad klausausi. — Turi saugotis ir nepiktnaudžiauti savo galia, nes Drina yra
puikus tokio piktnaudžiavimo pavyzdys. Turi mokėti saugoti paslaptį —
vadinasi, negali niekam prasitarti, turiu galvoje, nė vienam, supratai?
Gūžtelėjau pečiais ir pamaniau: Kaip nori. Kai Deimenas papurtė galvą ir
pasilenkė prie manęs, supratau, kad jis perskaitė mano mintis.
— Aš nejuokauju, Eve, negali prasitarti nė jokiai gyvai dvasiai. Pažadėk
man.
Pažvelgiau į jį.
Deimenas kilstelėjo antakį ir spustelėjo man ranką.
— Skautės garbės žodis, — sumurmėjau ir nudelbiau akis.
Jis paleido mano ranką ir nusiramino, atrėmė nugarą į pagalvėles ir
kalbėjo toliau:
— Tačiau kad suprastum viską iki galo, turi žinoti, jog gali pasirinkti kitą
kelią. Dar gali pereiti į kitę pusę. Tiesą sakant, tu galėjai numirti kanjone,
bet pasirinkai gyvenimą.
— Bet aš buvau pasirengusi mirti, aš norėjau mirti.
— Prisiminimai suteikė tau jėgų. Meilė suteikė tau jėgų. Jau anksčiau
saldau — mintys kuria. Tave jos pagydė ir sustiprino. Jei iš tiesų norėjai
mirti, reikėjo tiesiog pasiduoti. Širdies gilumoje turėjai tai nujausti.
Kai jau žiojausi paldausti Deimeno, ko jis sėlino į mano kambarį, kai
miegojau, jis tarė:
— Viskas ne taip, kaip manai.
— O kaip? — paklausiau pati abejodama, ar iš tiesų noriu žinoti tiesą.
— Aš stebėjau tave. Labai nustebau, kad gali mane matyti, nes buvau,
taip sakant, transmutavęs.
Apkabinau kelius rankomis ir prisitraukiau prie krūtinės. Nors supratau toli
gražu ne viską, ką sakė Deimenas, tačiau esmę suvokiau ir ji mane šiurpino.
Jis gūžtelėjo pečiais.
— Eve, jaučiuosi atsakingas už tave ir...
— Ir norėjai įsitikinti, ar įsigijai vertingą prekę? — Pažiūrėjau į Deimeną ir
kilstelėjau antakius.
Tačiau jis tik vyptelėjo.
— Ar aš tau panašus į seną šykštuolį?
Pakėliau akis į dangų.
— Taigi jautiesi už mane atsakingas. Kaip — kaip tėtis7.. — Pašaipiai
sukikenau, kai Deimenas suglumo.
 — Ne, ne kaip tėtis. Tačiau, Eve, aš buvau tavo kambaryje tik tą vieną
kartą, tą naktį, kai mes susitikome prie St. Regis restorano. Jeigu būta kitų
kartų...
— Drina. — Krūptelėjau įsivaizduodama, kaip ji sėlina per mano kambarį ir
seka mane. — Ar tu tikras, kad ji negali ateiti čia? — paklausiau dairydamasi
aplink.
Deimenas paėmė mano ranką, spustelėjo ją ir patikino:
— Ji net nežino, kad ši vieta egzistuoja. Nežino, kaip čia patekti. Jai
atrodė, kad tu išnykai rūke.
— Bet kaip tu patekai čia? Ar tu bent kartą numirei kaip aš?
Deimenas papurtė galvą.
— Esama dviejų rūšių alchemijos. Fizinė, kurią aš aptikau savo tėvo dėka,
ir dvasinė, su kuria susidūriau, kai supratau šį tą daugiau, — kad esama šio
to svarbesnio, didingesnio už mane. Aš studijavau, tyrinėjau ir sunkiai
dirbau, kol patekau čia, netgi išmokau transcendentinės meditacijos. — Jis
nutilo ir pažvelgė į mane. — Iš Maharišio Mahešo Jogio. — Deimenas
nusišypsojo.
— Hmm, jei ketini padaryti man įspūdį, veltui stengiesi. Neturiu žalio
supratimo, apie ką kalbi.
Jis gūžtelėjo pečiais.
— Galiu pasakyti tik tiek, kad man prireikė šimtmečių, kol perkėliau visa
tai iš fizinio į dvasinį lygmenį. O tu, klaidžiodama po tą pievą, gavai lyg kolą
leidimą į užkulisius, tavo vizijos ir sugebėjimas skaityti mintis kilo iš čia.
— Dievulėliau, nenuostabu, kad taip nekenti mokyklos! — pareiškiau.
Norėjau, kad pokalbis būtų konkretesnis, apie tai, kas man tikrai
suprantama. — Tai tu baigei mokyklą prieš gazilijoną ar bazilijoną metų,
tiesa? — Kai Deimenas krūptelėjo, supratau, kad amžiaus klausimas jam
tikrai opus, ir tai buvo gana juokinga, turint galvoje, kad jis ketino gyventi
amžinai. — Kam tie rūpesčiai? Kodėl apskritai įsirašei į mokyklą?
— Todėl, kad ją lankai tu. — Deimenas nusišypsojo.
— Taigi išvydai paukštytę su apsmukusiais džinsais ir gobtuvu, ir tau taip
baisiai jos prisireikė, kad nusprendei pakartoti vidurinės mokyklos kursą, kad
ją gautum?
— Panašu į tiesą. — Jis nusikvatojo.
— Negi neradai kito būdo patekti į mano gyvenimą? Tik per mokyklą? Juk
tai beprasmiška. — Papurčiau galvą ir užverčiau akis, perkratinėdama viską
mintyse, kol Deimenas paglostė man skruostą ir pažvelgė tiesiai į akis.
— Meilė niekada nebūna beprasmiška.
Sunkiai nurijau seilę. Mane užplūdo drovumas, euforija ir kartu abejonės.
Paskui atsikrenkščiau ir tariau:
— Sakei, kad tau nesiseka meilė. — Prisimerkusi pašnairavau į jį, jusdama
pilve tarsi kokį šalto marmuro luitą. Stebėjausi, kodėl negaliu būti tiesiog
laiminga, kai nuostabiausias šios žemės vaikinas prisipažįsta mane mylįs.
Kodėl visur matau tik tamsias spalvas?
— Vyliausi, kad šį kartą viskas bus kitaip, — sušnibždėjo Deimenas.
Nusisukau, kvėpavau negiliai ir trūkčiojamai.
— Nežinau, ar esu tam pasirengusi. Nenutuokiu, ką man daryti.
Deimenas prisitraukė mane prie krūtinės, tvirtai apkabino ir tarė:
 — Neskubėk.
Kai pažvelgiau jam į akis, išvydau užsisvajojusį žvilgsnį.
— Kas atsitiko? — paklausiau. — Kodėl taip į mane žiūri?
— Todėl, kad man nesiseka atsisveikinti, — paaiškino Deimenas,
stengdamasis nusišypsoti, bet jo akys liko liūdnos. — Matai, dabar man
nesiseka du dalykai — meilė ir atsisveikinimai.
— Gal jie susiję? — prikandau lūpą, kad nepravirkčiau. — Tai kurgi tu
susiruošei? — Iš paskutiniųjų stengiausi kalbėti ramiai ir abejingai, nors
mano širdis nebenorėjo plakti ir man trūko oro — jaučiausi taip, tarsi mano
siela mirtų.
Deimenas gūžtelėjo pečiais ir nusuko akis.
— Ar grįši?
— Jei tu panorėsi. — Paskui jis pažiūrėjo į mane ir paklausė: — Eve, ar tu
vis dar manęs nekenti?
Pakračiau galvą ir atlaikiau jo žvilgsnį.
— Ar tu mane myli?
Nusukau akis į šalį. Nors žinojau, kad myliu jį, myliu visa savo esybe,
kiekvienu savo odos centimetru, kiekvienu kraujo lašeliu, kad esu sklidina
meilės, spinduliuoju meilę, negalėjau prisiversti jam pasakyti. Antra vertus,
jei Deimenas iš tikrųjų galėjo skaityti mano mintis, nebuvo reikalo to sakyti.
Jis turėjo žinoti.
— Visada gražiau, kai šie žodžiai ištariami, — pasakė Deimenas,
užkišdamas plaukų sruogą man už ausies ir priglausdamas lūpas prie
skruosto. — Kai apsispręsi — dėl manęs, dėl nemirtingumo, — ištark žodį, ir
aš atsirasiu. Turiu visą amžinybę. Suprasi, kad esu ganėtinai kantrus. — Jis
nusišypsojo ir išsitraukė iš kišenės sidabrinę, krištolu puoštą pasagos formos
apyrankę, kurią nupirko man tą dieną per lenktynes. Papuošalą, kurį jam
grąžinau — sviedžiau į veidą kitą dieną automobilių aikštelėje. — Ar
galėčiau? — paklausė Deimenas, klausimą palydėdamas gestu.
Linktelėjau galvą, nes žodžiai įstrigo gerklėje. Jis užsegė apyrankę, o tada
suėmė mano veidą delnais. Paskui nubraukė kirpčiukus į šoną, prispaudė
lūpas prie rando, ir mane užplūdo tokia meilė ir atlaidumas, kokio žinojau
nesanti nusipelniusi. Kai pamėginau atsitraukti, Deimenas dar tvirčiau
suspaudė mane glėbyje ir tarė:
— Turi atleisti pati sau, Eve. Tu nekalta dėl to, kas nutiko.
— Ką tu žinai? — Prikandau lūpą.
— Žinau, jog kaltini save už tai, kas nebuvo tavo kaltė. Žinau, kad myli
savo sesutę iš visos širdies ir kasdien klausi savęs, ar gerai elgiesi
skatindama ją lankytis. Aš pažįstu tave, Eve. Žinau apie tave viską.
Nusigręžiau, nes mano veidas buvo šlapias nuo ašarų, o aš nenorėjau,
kad Deimenas jas matytų.
— Tu kalbi netiesą. Ne taip viską supranti. Aš esu išsigimėlė, nelaimės ima
persekioti visus, kurie tik priartėja prie manęs, nors turėčiau kentėti tik aš
viena.
Jis apkabino mane — jo prisilietimas veikė raminamai, tačiau negalėjo
užgožti tiesos.
 — Turiu eiti, — pagaliau sušnibždėjo Deimenas. — Tačiau nepamiršk, Eve,
jei nori mylėti mane, jei tikrai nori būti su manim, turi susitaikyti su tuo,
kokie esame. Bet jei negalėsi susitaikyti, suprasiu tave.
Tada aš jį pabučiavau. Glaudžiausi prie jo, trokšdama justi jo lūpas,
apgaubta jo nuostabios, šiltos, švytinčios meilės. Tas jausmas augo, stiprėjo
ir plėtėsi, kol užpildė visą erdvę, kiekvieną kampelį ir plyšelį.
Kai išsilaisvinau iš Deimeno glėbio ir atsimerkiau, pamačiau esanti savo
kambaryje viena.
 trisdešimt antras skyrius

— Kas nutiko? Mes visur ieškojome, bet niekur neradome tavęs. Maniau,
ėjai susitikti su mumis?
Apsiverčiau ant kito šono ir nusigręžiau nuo lango, priekaištaudama sau,
kad nemoku suregzti įtikinamo paaiškinimo ir patekau į nepatogią padėtį.
— Aš ėjau, bet paskui... Mane surietė pilvo diegliai ir...
— Pakaks, — nutraukė mane Mailsas. — Rimtai, daugiau nebeaiškink.
— Ar aš ko nors nesupratau? — paklausiau ir užsimerkiau, perskaičiusi
mintis jo galvoje. Žodžiai bėgo man prieš akis tarsi svarbus pranešimas per
vėlyvąsias CNN žinias. Fu! Šlykštu! Kodėl jos būtinai turi kalbėti apie pilvo
reikalus?
— Negana to, Drina taip ir nepasirodė. Na, didelio čia daikto. Pirmąją
vakaro dalį padėjau Heivnai jos ieškoti, o antrąją stengiausi įtikinti Heivną,
kad be Drinos jai tik geriau. Prisiekiu, gali pamanyti, kad jos susitikinėja.
Kažkokia iškrypėliška draugystė, Eve!
Griebiausi už galvos ir išsiropščiau iš lovos. Supratau, kad tai pirmas rytas
šią savaitę, kai pabudau nepagiringa. Ir nors žinojau, kad turėčiau tuo
džiaugtis, jaučiausi dar prasčiau.
— Tai kas nutiko? Ar tavęs nevilioja nedidelis kalėdinis apsipirkimas?
— Negaliu. Aš vis dar įkalinta, — tariau rausdamasi nertinių krūvoje, kol
aptikau tą, kurį Deimenas nupirko man Disneilande prieš viskam
pasikeičiant, prieš mano keistam gyvenimui tampant labai keistam.
— Kiek tai dar truks?
— Nežinau. — Numečiau telefoną ant staliuko ir apsivilkau ryškiai žalią
nertinį su gobtuvu. Žinojau, kad visai nesvarbu, kiek ilgai Sabina laikys mane
uždarytą. Jei norėsiu išeiti, tai ir išeisiu, tik turiu parsirasti prieš jai grįžtant
namo. Turiu galvoje, sunku sulaikyti aiškiaregę. Tačiau Sabinos sprendimas
davė man puikią dingstį tupėti namie, apsimesti sergančiai ir išvengti tos
pašalinės energijos pliūpsnių. Tik dėl to ir paklusau Sabinai.
Pakėliau telefoną pačiu laiku — išgirdau Mailsą sakant:
— Gerai, susiskambinsim, kai būsi išlaisvinta.
Užsimoviau džinsus ir atsisėdau prie stalo. Ir nors galvoje
tvinkčiojo, akys degė, rankos drebėjo, nusprendžiau praleisti dieną be
alkoholio, Deimeno ar neteisėtų kelionių į astralinius lygmenis. Gailėjausi,
kad nebuvau atkaklesnė — nepareikalavau, kad Deimenas parodytų, kaip
man apsisaugoti. Kodėl šią bėdą gali išspręsti tik Ava?
Sabina nedrąsiai pabeldė į mano duris. Kai ji įėjo į kambarį, atsigręžiau.
Sabinos veidas atrodė išbalęs ir suvargęs, akys paraudusios, o aura dėmėta
ir pilka. Krūptelėjau viską supratusi: tai buvo susiję su Džefu ir tuo, kad ji
galų gale sužinojo, jog jis apsimelavęs iki ausų. Tą melą būčiau galėjusi
atskleisti iš pat pradžių ir apsaugoti tetą nuo širdies skausmo, jeigu nebūčiau
laikiusi savo poreikių svarbesniais.
Sabina atsistojo prie mano lovos ir tarė:
 — Eve, aš daug mąsčiau. Jaučiuosi nesmagiai, laikydama tave uždarytą.
Tu esi jau beveik suaugusi, todėl manau, kad turiu atitinkamai su tavimi
elgtis ir...
Ir daugiau nelaikysiu tavęs uždarytos, pabaigiau mintyse jos pradėtą
sakinį. Tačiau kai supratau, kad, Sabinos nuomone, visos mano problemos
susijusios su išgyventa netektimi, paraudau iš gėdos.
— ...daugiau nelaikysiu tavęs uždarytos. — Ji nusišypsojo norėdama
susitaikyti, nors aš to nenusipelniau. — Tik norėčiau pasiteirauti, gal tu
apsigalvojai ir sutiktum pasikalbėti su specialistu, pažįstu vieną gydytoją,
kuris...
Papurčiau galvą dar jai nebaigus kalbėti. Žinojau, kad Sabina linki man
gero, tačiau tokios pagalbos atsisakiau. Kai ji rengėsi išeiti, netikėtai pačiai
sau paklausiau:
— Gal pavakarieniaukim?
Ji stabtelėjo tarpduryje dvejodama, aiškiai nustebinta mano pasiūlymo.
— Aš vaišinu, — paskatinamai nusišypsojau. Nors neįsivaizdavau, kaip
ištversiu vakarą dideliame, sausakimšame restorane, sąskaitą apmokėti
ketinau dalimi per žirgų lenktynes laimėtų pinigų.
— Būtų šaunu. — Prieš išeidama į koridorių, Sabina krumpliais pabarbeno
į sieną. — Grįšiu namo apie septintą.
Tą akimirką, kai užsitrenkė laukujės durys, Rilė pliaukštelėjo man per petį
ir sušuko:
— Eve! Eve! Ar gali mane matyti?
Man širdis nusmuko į kulnus.
— Jėzau, Rile, tu velniškai mane išgąsdinai! Ko taip spygauji? — subariau
stebėdamasi savo irzlumu, nes iš tiesų be galo džiaugiausi ją vėl pamačiusi.
Rilė papurtė galvą ir klestelėjo ant mano lovos.
— Žinok, jau ne pirmą dieną stengiuosi tave pasiekti. Pamaniau, kad
praradai gebėjimą mane matyti, ir baisiai nusigandau!
— Tikrai buvau praradusi tą savo gebėjimą. Bet tik todėl, kad pradėjau
gerti — smarkiai gerti. Paskui mane laikinai pašalino iš mokyklos. —
Pakračiau galvą. — Buvo tikra makalynė.
— Žinau, — linktelėjo Rilė, iš susirūpinimo suraukusi antakius. — Stebėjau
tave visą laiką. Šokinėdavau priešais tave, klykaudavau, spygaudavau,
plodavau delnais, — kad tik patraukčiau tavo dėmesį, bet būdavai per daug
apsvaigusi ir manęs nematydavai. Atsimeni tą kartą, kai butelis išsklido tau
iš rankos? — Rilė nusišypsojo ir padarė reveransą. — Tai mano darbas. Ir
džiaukis, kad netvojau juo tau per galvą. Kas, po galais, čia nutiko?
Gūžtelėjau pečiais ir nudelbiau akis, suprasdama, kad reikia jai atsakyti,
išsamiai paaiškinti ir išsklaidyti jos nerimą, tačiau nežinojau, nuo ko pradėti.
— Na, rodos, ta pašalinė energija taip mane užvaldė, kad nebegalėjau
ilgiau kentėti. Kai supratau, kad alkoholis mane nuo jos apsaugo, panorau
taip jaustis nuolatos ir nebegrįžti į ankstesnę būseną.
— O dabar?
— O dabar... — Dvejodama žiūrėjau į ją. — Dabar tokia kaip anksčiau.
Blaivi ir apgailėtina. — Nusijuokiau.
— Eve... — Sesutė patylėjo, nusuko akis į šoną, o paskui vėl pažvelgė į
mane. — Tik neįsiusk, bet manau, kad tau vertėtų susitikti su Ava. —
Žiojausi prieštarauti, bet Rilė pakėlė ranką ir nutildė mane. — Išklausyk,
gerai? Manau, Ava tikrai gali tau padėti. Iš tikrųjų žinau, kad ji gali tau
padėti. Ji stengėsi, bet tu jai neleidai. Tačiau dabar visiškai aišku, kad
nebeturi kitos išeities. Turiu omenyje, tau belieka arba vėl gerti ir slėptis
savo kambaryje visą likusį gyvenimą, arba susitikti su Ava. Turbūt nereikia
didelio proto, kad suprastum?
Papurčiau įkyriai tvinkčiojančią galvą, paskui pažvelgiau į Rilę ir tariau:
— Paklausyk, žinau, kad visi esate ja susižavėję. Puiku, bet tai jūsų
pasirinkimas. O man ji niekuo negali padėti, todėl nebekalbėkim apie ją,
sutariam?
Rilė nesutiko.
— Tu klysti. Ava gali tau padėti. Be to, ką prarasi, jei paskambinsi jai?
Sėdėjau, spardžiau lovos rėmą ir dėbsojau į grindis. Galvoje sukosi tik
viena mintis: Avai įsikišus mano gyvenimas tapo dar blogesnis. Kai galiausiai
vėl pažvelgiau į Rilę, pastebėjau, kad ji, atsisakiusi Helovino kostiumų, mūvi
džinsus, vilki marškinėlius ir avi dvylikametei tinkamus Converse sportukus.
Tačiau pati sesutė pasidarė labai liesa, pusskaidrė, beveik kiaurai perregima.
— Kas nutiko Deimenui? Tą dieną, kai nuvažiavai į jo namus? Ar jūs vis
dar kartu? — klausinėjo ji.
Nenorėjau kalbėti apie Deimeną, net nežinojau, nuo ko pradėti. Be to,
supratau, kad Rilė stengiasi atitraukti dėmesį nuo savęs ir savo pasikeitusios
išvaizdos.
— Kas tau darosi? — paklausiau spigiu, paklaikusiu balsu. — Kodėl tu
tokia sunykusi?
Tačiau sesutė tik pažvelgė į mane ir pakratė galvą.
— Aš turiu mažai laiko.
— Ką turi omenyje sakydama, kad turi mažai laiko? Juk tu sugrįši, tiesa?
Puoliau į paniką, kai Rilė atsisveikindama pamojo ir dingo iš akių, palikusi
toje vietoje, kur sėdėjo, suglamžytą Avos vizitinę kortelę.
 trisdešimt trečias skyrius

Dar man nespėjus įsukti į automobilių aikštelę, Ava jau stovėjo prie
laukujų durų.
Arba ji tikrai yra aiškiaregė, arba stovi čia nuo tada, kai jai paskambinau.
Išvydusi susirūpinusį jos veidą, pajutau kaltę, kad taip galvojau.
— Sveika atvykusi, Eve, — tarė ji šypsodamasi. Užlipau laiptais, ir ji
nusivedė mane į gražiai apstatytą svetainę.
Apsižvalgiau aplink. Apžiūrinėjau įrėmintas nuotraukas, ant grakštaus
kavos staliuko sudėtas knygas, prie jo derančias sofą ir kėdes ir stebėjausi,
kaip įprastai viskas atrodo.
— Tikėjaisi pamatyti raudonas sienas ir krištolo rutulius? — Ava nusijuokė
ir pamojo kviesdama mane į šviesią saulėtą virtuvę. Grindys buvo išklotos
smėlio spalvos plytelėmis, namų apyvokos reikmenys iš nerūdijančio plieno,
pro stoglangį krito saulės šviesa.
— Išvirsiu arbatos, — tarė ji, kaisdama virdulį, ir pasiūlė man atsisėsti
prie stalo.
Žiūrėjau, kaip Ava deda sausainėlius į lėkštę, pliko arbatą. Kai ji atsisėdo
priešais mane, pažvelgiau į ją ir pasakiau:
— Hmm, atsiprašau, kad elgiausi taip... šiurkščiai... ir už visa kita. —
Gūžtelėjau pečiais, nes mano žodžiai nuskambėjo kvailai ir neįtikinamai.
Tačiau Ava tik nusišypsojo ir uždėjo savo ranką ant manosios. Tą
akimirką, kai ji mane palietė, noromis nenoromis pasijutau geriau.
— Labai malonu, kad atėjai, labai dėl tavęs nerimavau.
Nudūriau žvilgsnį ir įsispoksojau į žalią padėkliuką ant stalo, nes
nežinojau, nuo ko pradėti.
Ava, kaip šeimininkė, užmezgė pokalbį.
— Ar matei Rilę? — paklausė ji, įdėmiai žiūrėdama į mane.
Nustebau, kad ji ryžosi pradėti pokalbį nuo Rilės.
— Taip, — kiek palūkėjusi atsakiau. — Žinokit, ji atrodo prastai. —
Prikandau lūpą ir nusukau akis, nes kažkodėl buvau tikra, kad dėl to kalta
Ava.
Tačiau Ava prapliupo juoku — juoku!
— Patikėk, Rilė laikosi puikiai. — Ji linktelėjo ir atsigėrė arbatos.
— Tikėti jumis? — Apstulbusi papurčiau galvą. Žiūrėjau, kaip ji gurkšteli
arbatos ir ramiausiai kramto sausainį. Jos elgesys ėmė mane siutinti. —
Kodėl turėčiau tikėti? Tai jūs išplovėte jai smegenis! Jūs įtikinote ją palikti
mane! — rėkiau ir gailėjausi apskritai čia atėjusi. Kaip baisiai suklydau!
— Eve, žinau, kad tu nuliūdusi, ir suprantu, kaip baisiai jos ilgiesi, bet ar
nutuoki, ką ji aukoja, kad būtų su tavimi?
Pažvelgiau pro langą. Apmečiau akimis fontanėlį, sodą, nedidelę Budos
statulėlę ir pasirengiau išklausyti kvailą paaiškinimą.
— Amžinybę.
Nusiviepiau.
— Nekvailinkit manęs, laiko Rilei tikrai netrūksta.
— Aš kalbu apie kai ką daugiau.
 — Įdomu, apie ką? — paklausiau galvodama, ar nereikėtų padėti atgal
sausainio ir nešdintis po velnių. Ava man atrodė šlykšti pamišėlė, apgavikė ir
taip autoritetingai kalbėjo apie siaubingiausius dalykus.
— Rilė, būdama su tavimi, negali būti su jais.
— Su jais?
— Su tavo tėvais ir Vėdrynu. — Ji palinksėjo galvą ir žiūrėdama į mane
perbraukė pirštu per puodelio kraštą.
— Iš kur sužinojote apie...
— Atsiprašau, rodos, mes jau tai išsiaiškinome, ar ne? — paklausė Ava ir
skvarbiai pažvelgė į mane.
— Juokinga, — sumurmėjau ir nusukau akis, stebėdamasi, kuo Rilę galėjo
patraukti tokia asmenybė.
— Nejaugi? — Ava nusibraukė nuo veido kaštoninius plaukus,
atidengdama lygią, rūpesčio raukšlių neišvagotą kaktą.
— Gerai, patikėsiu. Jei žinote tiek daug, pasakykit, kur, jūsų manymu,
būna Rilė, kai jos nėra su manimi? — paklausiau ir įsmeigiau į ją akis.
Pamaniau: Kaip dabar išsisuksi?
— Klajoja. — Ji kilstelėjo puodelį prie lūpų ir nugėrė dar gurkšnį arbatos.
— Klajoja? Nieko sau! — nusišaipiau. — Tarsi iš tikrųjų žinotumėt.
— Ji neturi kitos galimybės, nes nusprendė būti su tavimi.
Dirstelėjau pro langą, mane išpylė karštis, kvėpavimas padažnėjo.
Mėginau įtikinti save, kad tai negali būti tiesa.
— Rilė neperėjo tilto.
— Klystate. Aš ją mačiau. — Dėbtelėjau į Avą. — Ji pamojo
atsisveikindama, jie visi pamojo. Turėčiau žinoti, nes aš ten buvau.
— Eve, neabejoju tuo, ką tu matei. Tačiau noriu pasakyti, kad Rilė
neperėjo į kitę pusę. Ji sustojo pusiaukelėje ir grįžo ieškoti tavęs.
— Gaila, bet jūs klystate, — paprieštaravau. — Tai netiesa. — Mano širdis
ėmė daužytis krūtinėje, kai prisiminiau pačią paskutinę akimirką: šypsenas,
mojavimą ir visa kita, o paskui nieko. Jie išnyko, o aš priešinausi, prašiau ir
meldžiau, kad man būtų leista pasilikti. Jie buvo paimti, o aš likau. Ir dėl to
kalta tik aš. Jų vietoje turėjau būti aš. Visas blogis eina iš manęs.
— Rilė pasuko atgal pačią paskutinę akimirką, — toliau dėstė Ava. — Kai
niekas nematė, o tavo tėvai ir Vėdrynas jau buvo perėję tiltą. Ji pasakojo
man, Eve, kalbėjome apie tai daugybę kartų. Tavo tėvai išėjo, tu grįžai į
gyvenimą, o Rilė įstrigo pusiaukelėje. Dabar ji leidžia laiką klajodama: lanko
tave, mane, senus kaimynus ir draugus, ir keletą skandalingų įžymybių. —
Ava nusijuokė.
— Jūs žinote apie tai? — paklausiau išpūtusi akis.
Ji linktelėjo.
— Nieko keista, nors daugumai žemiškų esybių tas ganėtinai greitai
pabosta.
— Žemiškų ko?
— Esybių, dvasių, vaiduoklių, tai tas pat. Beje, jos labai skiriasi nuo tų,
kurie perėjo tiltą.
— Tai jūs sakote, kad Rilė įstrigo?
Ava linktelėjo.
— Tau reikia įtikinti ją išeiti.
 Papurčiau galvą, mintyse abejodama: Vargu ar man tai pavyks.
— Rilė jau išėjo. Ji retai bepasirodo, — sumurmėjau dėbsodama į Avą,
tarsi ji būtų kalta. Iš tikrųjų taip ir maniau.
— Turi duoti jai savo palaiminimą. Turi pasakyti, kad ištversi be jos.
— Paklausykit, — pasakiau išvarginta šito pokalbio, Avos kišimosi į mano
reikalus ir pamokymų, kaip gyventi. — Atėjau pagalbos, o ne klausytis
patarimų. Jei Rilė nori būti prie manęs, puiku, jos valia. Nors jai tik dvylika,
tai nereiškia, kad galiu nurodinėti jai, kaip elgtis. Ar žinote, kad ji yra
ganėtinai užsispyrusi?
— Hmm, įdomu, iš ko išmoko? — paklausė Ava, gurkšnodama arbatą, ir
žiūrėdama į mane.
Nors ji šypsojosi ir mėgino nuleisti viską juokais, išrėžiau:
— Jei apsigalvojote ir nebenorite man padėti, taip ir sakykit.
Pakilau iš savo vietos apimta panikos, akys ašarojo, širdis daužėsi. Buvau
pasiruošusi eiti lauk, jei prireiks. Prisiminiau, ko tėtis mokė mane apie
derybų meną — turi būti pasirengęs išeiti, nesvarbu, kas nutiktų.
Ava žvilgtelėjo į mane ir mostu paprašė atsisėsti.
— Tiek to, — atsiduso ji. — Elkis, kaip išmanai.

Kai Ava išlydėjo mane pro duris, nustebau pamačiusi, kad jau tamsu.
Supratau, jog praleidau pas ją daugiau laiko, nei maniau, — atlikau
laipsnišką meditaciją, mokiausi apsisaugoti ir susikurti aiškiaregės skydą.
Pasistūmėjau netoli, ypač jei kalbėsime apie Rilę, tačiau buvau patenkinta
vizitu. Pirmą kartą po ilgo laiko pasijutau visai neblogai be alkoholio ir be
Deimeno.
Dar sykį jai padėkojusi patraukiau prie automobilio. Kai jau sėdausi, Ava
kreipėsi į mane:
— Eve...
Ji stovėjo nušviesta švelnios geltonos priebučio šviesos, tad jos auros
nebuvo matyti.
— Labai noriu, kad leistum parodyti, kaip panaikinti skydą. Galbūt pati
nustebsi supratusi, kad tau to trūksta, — įtikinėjo Ava.
Tačiau mudvi jau kalbėjomės apie tai, ir ne kartą. Be to, jau
apsisprendžiau ir kelio atgal nebuvo. Pasakiau labas normaliam gyvenimui ir
sudie nemirtingumui, Deimenui, Samerlandui, aiškiaregystei ir viskam, kas
su tuo susiję. Po nelaimingo atsitikimo troškau tik vieno — vėl gyventi
normalų gyvenimą. Ir dabar, turėdama tokią galimybę, ketinau ja
pasinaudoti.
Papurčiau galvą, įjungiau variklį ir dar sykį pažvelgiau į Avą. Ji tarė:
— Eve, prašau apgalvoti mano žodžius. Tu juos supratai neteisingai.
Ištarei sudie ne tam žmogui.
— Ką turite galvoje? — paklausiau. Norėjau važiuoti namo ir vėl džiaugtis
gyvenimu.
Tačiau Ava tik šyptelėjo.
— Manau, supranti, apie ką kalbu.
 trisdešimt ketvirtas skyrius

Daugiau nebeslegiama pašalinės energijos ir išsilaisvinusi nuo

aiškiaregės naštos, kelias dienas plepėjau telefonu su Mailsu ir Heivna, ėjau
su jais gerti kavos, apsipirkti, kartu žiūrėjome filmus, važiavome į miesto
centrą, matėme Mailso generalinę repeticiją, — stengiausi, kad mano
gyvenimas grįžtų į senas vėžes. Kai Kalėdų rytą pasirodė Rilė, man
palengvėjo, džiaugiausi, kad dar galiu ją matyti.
— Ei, luktelėk! — šūktelėjo ji ir uždarė duris man priešais nosį — buvau
belipanti laiptais žemyn. — Nieku gyvu nevyniok savo dovanų be manęs! —
Sesutė nusišypsojo, ji buvo tokia švytinti ir švari, jog atrodė puikiai —
neskaidri, nepermatoma ir neperšviečiama. — Žinau, ką gausi! — Rilė
nusiviepė. — Nori, pakuždėsiu?
Papurčiau galvą ir nusijuokiau.
— Tikrai nenoriu! Man patinka nežinoti, — pasakiau ir nusišypsojau, kai
Rilė kambario viduryje keliskart mikliai persivertė kūliais.
— Jei kalbėsime apie staigmenas... — Ji sukikeno. — Džefas nupirko
Sabinai žiedą! Ar gali patikėti? Jis išsikraustė iš mamos namų ir persikėlė į
nuosavą būstą. Maldauja Sabinos pradėti viską iš naujo!
— Nejuokauji? — paklausiau. Nužvelgiau jos išblukintus džinsus ir keliais
sluoksniais susivilktus marškinėlius. Buvau patenkinta, kad ji nebesirengia
Helovino kostiumais ir liovėsi mėgdžioti mane.
Rilė linktelėjo.
— Bet Sabina greičiausiai grąžins žiedą. Kol kas galiu pasakyti tik tiek.
Turbūt ji dar negavo jo, tad manau, turime palaukti ir pažiūrėti, kas iš to
išeis. Kartais žmonės būna nenuspėjami, tiesa?
— Vis dar šnipinėji, ką veikia įžymybės? — pasidomėjau tikėdamasi išgirsti
kokių naujienų.
Rilė nusiviepė ir užvertė akis.
— Viešpatėliau, ne. Anksčiau buvau visai sugedusi. Be to, visą laiką tas
pat: apsipirkinėjimo manija, apsirijimo manija, kvaišalų manija, o viskas
baigiasi reabilitacijos klinika. Plovimas, skalavimas ir kartojimas —
nuobodybė.
Nusijuokiau, labai norėdama apkabinti sesutę. Buvau siaubingai
išsigandusi, kad ją praradau.
— Į ką taip žiūri? — paklausė Rilė, spoksodama i mane.
— Į tave, — atsakiau su šypsena.
— Na ir ką?
— Ir esu labai patenkinta, kad tu čia. Ir kad dar galiu tave matyti.
Nuogąstavau, kad praradau tą gebėjimą, kai Ava išmokė mane susikurti
apsauginį skydą.
Rilė nusišypsojo.
— Atvirai pasakius, tu jį praradai. Turėjau sustiprinti savo energiją, kad
galėtum mane matyti. Tiesą sakant, naudoju dalį tavosios. Ar nesijauti
pavargusi?
Gūžtelėjau pečiais.
 — Šiek tiek. Antra vertus, keista, juk ką tik atsikėliau.
Rilė papurtė galvą.
— Nesijaudink. Tai dėl manęs.
— Oho, Rile! — Pažvelgiau į ją. — Ar vis dar... lankaisi pasAvą? — Laukiau
jos atsakymo sulaikiusi kvapą.
Sesutė pakratė galvą.
— Nebe. Su ja irgi atsisveikinau. O dabar pirmyn, nekantrauju pamatyti
tavo veidą, kai išvyniosi savo naująjį ausinuką! Vaje, vėl prasitariau! —
Juokdamasi ji prisidengė ranka burną ir išnyko už uždarytų kambario durų.
— Ar tikrai čia pasiliksi? — sukuždėjau eidama iš kambario įprastu
būdu. — Juk tau nereikia išeiti ar būti kur nors kitur, tiesa?
Rilė atsisėdo ant turėklų viršaus ir nušliuožė žemyn. Tada atsigręžusi
pažvelgė į mane ir tarė:
— Ne, jau nebe.

Sabina grąžino žiedą, aš gavau naują ausinuką, Rilė vėl ėmė lankyti mane
kasdien, kartais lydėdavo ir į mokyklą. Mailsas pradėjo susitikinėti su vienu
„Plaukų lako“ kordebaleto šokėju. Heivna nusidažė plaukus tamsiai rudai,
atsižadėjo visko, kas susiję su gotais, ėmėsi lazeriu naikinti tatuiruotę, nors
operacija buvo skausminga, sudegino visas Drinos stiliaus sukneles, o vietoj
jų įsigijo emo stiliaus drabužių. Naujieji metai atėjo ir praėjo. Ta proga
surengėme nedidelį vakarėlį mano namuose. Aš gėriau putojantįjį gėrimą
(oficialiai visiems pranešiau, kad negeriu alkoholio), mano nepilnamečiams
draugams buvo įpilta šampano, o vidurnaktį pasinėrėme į sūkurinę vonią.
Taigi Naujųjų metų vakarėlis, palyginti su įprastiniais, buvo ramus, bet
niekas nenuobodžiavo. Steisė su Honora vis dar apkalbinėdavo mane, beveik
taip pat kaip ir anksčiau. Ypač bjaurios tapdavo tomis dienomis, kai
vilkėdavau ką nors gražaus. Ponas Robinsas išsikapstė (tiesa, dukra ir žmona
jį paliko), ponia Mačado vis dar krūpčiodavo, pažvelgusi į mano piešinius, —
ir tarp viso to buvo Deimenas.
Tarsi skiedinys, laikantis plyteles, tarsi knygos įrišimas, jis užpildydavo
visus mano gyvenimo tarpelius ir viską susiedavo. Kiekvienas rašomasis,
kiekvienas lašelis šampūno, kiekvienas kąsnis, kiekvienas judesys, kiekviena
daina, kiekvienas panirimas į sūkurinę vonią man primindavo jį, mane
ramindavo žinojimas, kad jis yra ten — kažkur, nors ir nusprendžiau su juo
nebesimatyti.

Atėjus Valentino dienai Mailsas ir Heivna buvo įsimylėję — bet ne vienas

kitą. Nors kartu sėdėjome per priešpiečius, jaučiausi taip, lyg sėdėčiau viena.
Jie buvo taip įnikę rašyti žinutes, kad manęs nė nematė, o mano ausinukas
gulėjo greta, tylus ir nenaudojamas.
— O Dieve, koks jis šmaikštuolis. Neįsivaizduoji, koks jis nuostabus! —
kartojo Mailsas gazilijoną kartų. Pakėlęs akis nuo telefono, išraudusiu nuo
juoko veidu, jis suko galvą, kurdamas tinkamą atsakymą.
— O Dieve, Džošas ką tik padovanojo man vos ne toną dainų! Aš tiek
neverta, — sumurmėjo Heivna, pirštais spaudydama telefono mygtukus.
Ir nors labai džiaugiausi dėl savo draugų, buvau laiminga, kad jie yra
laimingi, ir panašiai, galvojau apie šeštą, dailės, pamoką ir svarsčiau, ar man
nepabėgus. Mat čia, Bei Vju vidurinėje, buvo švenčiama ne tik Valentino, bet
ir Slaptosios Širdies diena. Taigi tą dieną pagaliau turėjo būti išdalyti tie
dideli raudoni širdies formos čiulpinukai su rožiniais meilės laiškeliais, kurie
buvo renkami visą savaitę. Mailsas su Heivna labai tikėjosi gauti jiems
skirtuosius, nors jų draugai ir nelankė šitos mokyklos, o aš tikėjausi kaip
nors prastumti dieną, neprarasti sveiko proto ar kitaip nenukentėti.
Puikiai žinojau, kad atsisakiusi ausinuko, gobtuvo ir saulės akinių
komplekto sukėliau nemenką vaikinų susidomėjimą, tačiau man jie visai
nerūpėjo. Turėjau pripažinti, kad nė vienas vaikinas šioje mokykloje (netgi
šioje planetoje!) negali lygintis su Deimenu. Nė vienas. Ničniekas. Tai tiesiog
neįmanoma. O aš buvau nelinkusi skubėti ir nuleisti kartelės.
Tačiau kai nuskambėjo skambutis į šeštą pamoką, supratau, kad negaliu
dingti. Pamokų praleidinėjimo dienos, kaip ir gėrimo dienos, liko praeityje.
Susitaikiau su tuo, nuėjau į klasę ir ėmiausi paskutinės užduoties,
nežadančios nieko gera, — nukopijuoti vieną iš „izmų“. Pasirinkau kubizmą ir
vėl suklydau, nes tikėjausi, kad bus lengva. Bet lengva nebuvo. Nė iš tolo.
Pajutusi, kad kažkas stovi man už nugaros, atsigręžiau ir paklausiau:
— Ko reikia?
Dėbtelėjau į čiulpinuką vaikino rankose, paskui vėl sutelkiau dėmesį į
piešinį, nusprendusi, kad jis mane su kuo nors supainiojo. Kai vaikinas vėl
patapšnojo man per petį, jau nebežiūrėjau, tik papurčiau galvą ir
sumurmėjau:
— Atsiprašau, bet tu suklydai.
Jis kažką suvebleno panosėje, atsikrenkštė ir paklausė:
— Tu esi ta paukštytė Evė, tiesa?
Aš linktelėjau.
— Tai pagaliau paimk čiulpinuką. — Vaikinas pakratė galvą. — Iki
pamokos galo turiu išdalyti visą dėžę.
Jis atkišo man čiulpinuką ir nužingsniavo prie durų. Pasidėjau teptuką,
atplėšiau vokelį ir perskaičiau:

Galvoju apie tave visada.

Deimenas
 trisdešimt penktas skyrius

Įlėkiau pro duris nekantraudama užlipti laiptais, kad galėčiau parodyti

Rilei Valentino čiulpinuką. Gavusi jį pamačiau, kaip skaisčiai šviečia saulė,
išgirdau, kaip čiulba paukščiai, suvokiau, koks gražus gyvenimas verda
aplinkui, nors ir atsisakiau turėti ką nors bendra su tuo, kas jį atsiuntė.
Tačiau kai išvydau sesutę, vieną sėdinčią ant sofos, jai dar nespėjus
atsigręžti į mane, jos figūrėlė, tokia smulkutė ir vieniša, priminė man Avos
žodžius — kad aš ištariau sudie ne tam žmogui. Gera nuotaika staiga išblėso.
— Sveika, — tarė Rilė išsišiepusi. — Nepatikėsi, ką mačiau per Opros šou.
Rodė šunį, kuris neteko abiejų priekinių letenų, bet vis tiek dar gali...
Numečiau kuprinę ant žemės ir atsisėdau šalia Rilės. Čiupau nuotolinio
valdymo pultelį ir išjungiau garsą.
— Kas nutiko? — paklausė Rilė, pyktelėjusi, kad nutildžiau Oprą.
— Ką tu čia veiki? — pasiteiravau.
— Na, kiurksau ant sofos ir laukiu tavęs. — Sesutė pažvairavo į mane ir
iškišo liežuvį. — Tai va.
— Ne, turiu galvoje, kodėl esi čia, o ne kur nors kitur?
Rilė perkreipė burną ir nusigręžė į televizorių. Įsiręžusi, sustingusiu veidu,
ji pasirinko nutildytą Oprą, o ne mane.
— Kodėl tu ne su mama, tėčiu ir Vėdrynu? — paklausiau ir pamačiau, kaip
apatinė sesutės lūpa ėmė virpėti — iš pradžių vos pastebimai, paskui labai
smarkiai. Pasijutau siaubingai, bet prisiverčiau kalbėti toliau:
— Rile! — Nutilau ir sunkiai nurijau seilę. — Manau, kad tau nevertėtų
daugiau čia lankytis.
— Tu mane išvarai? — Išplėtusi akis iš pykčio, Rilė pašoko nuo sofos.
— Ne, visai ne... aš tik...
— Negali uždrausti man čia lankytis, Eve! Galiu daryti ką panorėjusi!
Viską! Ir tu nieko nepaveiksi! — rėkė ji, purtė galvą ir lakstė po kambarį.
— Suprantu, — linktelėjau. — Bet nemanau, kad turėčiau tave skatinti.
Rilė, sukryžiavusi rankas ant krūtinės, įniko kandžiotis lūpas. Paskui
sudribo ant sofos ir ėmė tabaluoti viena koja. Taip ji darydavo, kai būdavo
įsiutusi, nuliūdusi, sugniuždyta ar apimta visų šių jausmų iš karto.
— Kurį laiką atrodė, kad turi ką veikti, lankaisi kažkur kitur, esi laiminga ir
patenkinta. O dabar kiauras dienas vėl tūnai čia, todėl klausiu savęs, ar taip
elgiesi dėl manęs. Ir nors mintis, kad tavęs nebus šalia, nepakenčiama, man
svarbiau, kad jaustumeisi laiminga. Nemanau, jog pati geriausia išeitis —
šnipinėti kaimynus ir garsenybes, žiūrėti Opros šou ir laukti manęs. —
Nutilau ir giliai atsidusau nenorėdama kalbėti toliau, bet supratau privalanti
viską išsakyti. — Be jokios abejonės, bendravimas su tavimi yra geriausia
mano dienos dalis, bet vis tiek galvoju, kad kažkur tau yra kita — geresnė —
vieta.
Rilė spoksojo į televizoriaus ekraną, o aš — į ją, ir abi tylėjome, kol
galiausiai sesutė prabilo:
— Jei nori žinoti, aš esu laiminga. Jaučiuosi puikiai ir esu laiminga čia. —
Ji papurtė galvą ir užvertė akis, paskui vėl sukryžiavo rankas ant krūtinės. —
Kartais gyvenu čia, kartais leidžiu laiką kitur. Ta vieta vadinama Samerlandu,
ten labai gražu, tiesiog nuostabu, jei kartais nebeprisimeni. — Rilė vogčiomis
dirstelėjo į mane.
Linktelėjau. Taip, puikiai atsiminiau tą vietą.
Sesutė atsirėmė į pagalves ir sukryžiavo kojas.
— Taigi pasirinkau geriausias abiejų pasaulių vietas, ar ne? Kokia čia
bėda?
Prikandau lūpą ir pažiūrėjau į ją. Rilės argumentai manęs neįtikino, nė
kiek neabejojau, kad elgiuosi teisingai.
— Bėda ta, kad turėtų būti kita vieta, net geresnė. Vieta, kur mama, tėtis
ir Vėdrynas laukia tavęs...
— Paklausyk, Eve, — pertraukė mane Rilė. — Tu manai, kad esu čia, nes
labai norėjau sulaukti trylikos, bet taip neįvyko, ir dabar netiesiogiai gyvenu
per tave. Taip, galbūt iš dalies tu teisi, bet ar kada susimąstei, kad gal esu
čia dėl to, kad irgi neįstengiu tavęs palikti? — Ji žiūrėjo į mane tankiai
mirksėdama, o kai mėginau prabilti, nutildė mane rankos mostu ir kalbėjo
toliau: — Pirmiausia nusekiau paskui juos, nes jie, na, yra mano tėvai ir
maniau, kad turiu būti su jais, bet paskui pamačiau, jog tu atsilikai, ir
leidausi tavęs ieškoti. Tačiau kai atėjau į pievą, tu jau buvai dingusi, o aš
nebegalėjau surasti tilto, na, ir taip įstrigau. Paskui sutikau žmonių, kurie ten
leidžia metų metus, jei skaičiuosime Žemės metais. Jie man viską aprodė
ir...
— Rile, — išsižiojau, bet ji vėl mane pertraukė.
— Ir žinok — aš mačiau mamą, tėtį ir Vėdryną, jie laikosi gerai. Iš tiesų
net yra laimingi. Jie tik norėtų, kad tu liautumeisi dėl visko kaltinti save. Jie
gali tave matyti. Ar žinai tai? Tik tu negali jų matyti. Tu negali matyti tų,
kurie perėjo tiltą, matai tik tokius kaip aš.
Tačiau man nerūpėjo, kodėl vienus galiu matyti, o kitų — ne. Įsiminiau tik
tai, jog tėvai norėtų, kad dėl visko nekaltinčiau savęs. Žinojau, kad jie puikūs
žmonės ir geri tėvai, todėl stengiasi palengvinti man kaltės naštą. Juk dėl
avarijos buvau kalta aš. Jei nebūčiau prašiusi tėčio grįžti, kad galėčiau
pasiimti tą pamirštą sumautą nertinį su Painkouno ežero šokėjų stovyklos
emblema, mes niekada nebūtume atsidūrę toje vietoje, tame kelyje tuo
metu, kai kažkoks kvailas išgąsdintas elnias išbėgo tiesiai priešais
automobilį. Dėl to tėtis staigiai pasuko į šalį, automobilis nusirito į griovį,
rėžėsi į medį ir žuvo visi, išskyrus mane.
Mano kaltė.
Ta nelaimė.
Tiktai mano.
Tačiau Rilė tik papurtė galvą ir tarė:
— Jeigu kas dėl to ir kaltas, tai tik tėtis, nes visi žino, kad negalima sukti į
šalį, kai gyvūnas išlekia priešais automobilį. Turi jį partrenkti ir važiuoti
toliau. Tačiau mudvi abi žinome, kad jis negalėjo taip padaryti. Jis stengėsi
išgelbėti mus, bet išgelbėjo tik elnią. Antra vertus, gal dėl visko kaltas elnias.
Turiu galvoje, ką jis veikė ant to kelio, jeigu gyvena puikiame miške. O gal
kalti kelio atitvarai, nes buvo nepakankamai tvirti, pagaminti iš ne itin
patvarios medžiagos. Galima būtų kaltinti ir automobilio gamintojus dėl vairo
ir stabdžių defekto. O gal... — Rilė nutilo ir pažvelgė į mane. — Išvada:
niekas nekaltas. Tiesiog taip nutiko. Taip turėjo nutikti.
Nurijau ašaras norėdama patikėti Rile, tačiau negalėjau. Aš žinojau
geriau. Aš žinojau tiesą.
— Mes visi tai žinome ir visi su tuo susitaikėme. Dabar laikas tau suprasti
ir susitaikyti. Matyt, tau dar nebuvo atėjęs laikas išeiti.
Tačiau mano laikas buvo atėjęs. Tik įsikišo Deimenas, ir dabar turiu
gyventi toliau!
Sunkiai nurijau seilę ir įsispoksojau į televizoriaus ekraną. Opros šou
baigėsi, jos vietą užėmė daktaras Filas — mačiau tik blizgančią plikę ir
didžiulę burną, iš kurios nepaliaujamu srautu liejosi žodžiai.
— Prisimeni tą dieną, kai atrodžiau tokia permatoma? Taip buvo todėl,
kad rengiausi pereiti tiltą. Kiekvieną dieną vis labiau artėjau prie kito tilto
galo. Kai jau buvau nutarusi pereiti jį visą, man pasirodė, kad tau esu
reikalinga labiausiai. Tiesiog negalėjau tavęs palikti — ir dabar negaliu tavęs
palikti, — aiškino Rilė.
Nors tikrai norėjau, kad sesutė pasiliktų, jau buvau pavogusi vieną jos
gyvenimą. Negalėjau atimti iš jos dar ir pomirtinio gyvenimo.
— Rile, tau laikas išeiti, — sušnibždėjau švelniai ir taip tyliai, jog širdies
gilumoje tikėjausi, kad neišgirs mano žodžių. Bet kai juos ištariau, supratau,
kad tai tiesa. Taigi pakartojau šiuos žodžius dar sykį, jau garsiau. Jie
nuskambėjo tvirtai kaip nuosprendis. — Manau, turėtum išeiti, — pakartojau,
vos galėdama patikėti savo ausimis.
Išplėtusi akis ir nuliūdusi, Rilė pakilo nuo sofos, jos skruostais riedėjo
krištolinės ašaros.
Vėl sunkiai nurijau seilę ir pasakiau:
— Tu net nenutuoki, kaip man padėjai. Neįsivaizduoju, ką būčiau be tavęs
dariusi. Tik dėl tavęs kiekvieną rytą kėliausi ir gyvenau. Bet dabar man
geriau, ir tau metas... — Nutilau, nes žodžiai įstrigo gerklėje ir nebegalėjau
toliau kalbėti.
— Mama sakė, kad anksčiau ar vėliau tu išsiusi mane atgal, — nusišypsojo
Rilė.
Pažiūrėjau į ją, nesuprasdama, ką tai galėtų reikšti.
— Ji pasakė: „Vieną dieną tavo sesuo pagaliau suaugs ir pasielgs
teisingai.“
Tą akimirką, kai Rilė ištarė šiuos žodžius, mes abi pratrukome juokais.
Juokėmės iš padėties absurdiškumo. Juokėmės iš įprasto mamos posakio:
„Vieną dieną tu užaugsi ir įgysi proto.“ Juokėmės, kad sumažėtų įtampa ir
išsiskyrimo skausmas. Juokėmės, nes buvo velniškai gera taip daryti.
Kai abi aprimome, pažvelgiau į Rilę ir paklausiau:
— Bet tu kartais dar užsuksi pas mane, tiesa?
Ji papurtė galvą ir nusuko akis.
— Abejoju, ar galėsi mane matyti, nes nematai mamos ir tėčio.
— O Samerlandas? Ar ten galėsiu tave pamatyti? — kamantinėjau
galvodama, kad grįšiu pas Avą ir paprašysiu jos parodyti, kaip panaikinti
apsauginį skydą. Tik tam, kad galėčiau aplankyti Rilę Samerlande, o ne dėl
ko kito.
Sesutė gūžtelėjo pečiais.
 — Nesu tikra. Bet pasistengsiu pasiųsti tau ženklą, pranešti, kad man
viskas gerai. Kokį nors ypatingą ženklą.
— Kokį? — paklausiau apimta panikos, kad Rilė tuoj išnyks, — nesitikėjau,
jog tai nutiks taip greitai. — Ir kaip aš suprasiu? Kaip žinosiu, kad ženklą
atsiuntei tu?
— Patikėk, suprasi. — Rilė nusišypsojo, pamojavo atsisveikindama ir
pradingo.
 trisdešimt šeštas skyrius

Tą akimirką, kai Rilė išnyko, neišlaikiusi pratrukau raudoti. Žinojau, kad

pasielgiau teisingai, bet vis tiek buvo velniškai skaudu. Kurį laiką kiūtojau
ant sofos susisukusi į kamuoliuką ir pergalvojau viską, ką Rilė pasakė apie
avariją ir apie tai, kad aš tikrai nesu dėl jos kalta. Nors ir labai norėjau tuo
patikėti, žinojau, kad tai netiesa. Tą dieną mano šeima atsisveikino su
gyvenimu, ir dėl to buvau kalta tik aš.
Viskas nutiko per tą kvailą melsvą nertinį su šokėjų stovyklos emblema.
— Nupirksiu tau katę, — pasakė tėtis, žiūrėdamas į galinio vaizdo
veidrodėlį. Mūsų akys susitiko — dvi poros vienodo mėlynumo akių. — Jei
dabar pasuksiu atgal, pateksime į spūstį.
— Tačiau jis yra mano mėgstamiausias, — verkšlenau. — Jį gavau
stovykloje. Tokio parduotuvėje nenupirksi. — Patempiau lūpų žinodama, kad
po kelių sekundžių pasieksiu savo.
— Ar tau tikrai taip baisiai jo reikia?
Linktelėjau, paskui nusišypsojau, kai tėtis papurtė galvų, sunkiai atsiduso
ir apsuko automobilį. Mūsų akys vėl susitiko veidrodėlyje tą akimirką, kai į
kelią išbėgo elnias.
Norėjau tikėti Rile. Prisiversti mąstyti kitaip. Tačiau žinojau tiesą ir
nesitikėjau, kad kas nors pasikeis.
Nusišluosčiusi nuo veido ašaras, prisiminiau Avos žodžius. Pamaniau, kad
Rilė ir yra tas žmogus, su kuriuo reikėjo atsisveikinti, o dėl Deimeno
suklydau.
Norėjau pasiimti čiulpinuką, kurį buvau pasidėjusi ant stalo, ir aiktelėjau
išvydusi, kad jis virto tulpe.
Didele, milžiniška, spindinčia raudona tulpe.
Tada nubėgau į savo kambarį, pasidėjau nešiojamąjį kompiuterį ant lovos
ir internete ėmiau ieškoti gėlių reikšmių. Galiausiai perskaičiau štai ką:

Aštuonioliktame amžiuje žmonės dažnai reikšdavo savo jausmus siųsdami

gėles, nes tam tikroms gėlėms buvo priskiriama tam tikra reikšmė. Čia
nurodomos tradicinės kai kurių gėlių reikšmės:

Permečiau akimis abėcėlinį sąrašą, ieškodama žodžio „tulpė“. Kai

perskaičiau, kas parašyta, man užgniaužė kvapą.

Raudonos tulpės — amžina meilė.

Tada juoko dėlei pažiūrėjau, ką reiškia baltų rožių pumpurai. Perskaičiusi

garsiai nusikvatojau.

Baltų rožių pumpurai — širdis, nepažįstanti meilės; širdis, nepaisanti

meilės.
 Supratau, kad Deimenas norėjo mane išmėginti. Visą tą laiką. Saugojo tą
didžiulę, gyvenimą keičiančią paslaptį ir nenutuokė, kaip ją man atskleisti.
Nežinojo, kaip į ją pažiūrėsiu: palankiai ar neigiamai, nežinojo, ar
nenusigręšiu nuo jo. Deimenas flirtavo su Steise tik norėdamas pasiklausyti
mano minčių ir suprasti, ar jis man rūpi. Taip įsigudrinau sau meluoti, neigti
beveik visus savo jausmus, kad galų gale supainiojau mus abu.
Ir nors tikrai nedovanojau Deimenui už tai, ką padarė, teko pripažinti, kad
tulpė mane paveikė. Dabar, norėdama jį pamatyti, turėjau tik garsiai ištarti
tuos žodžius, ir Deimenas atsiras priešais mane. Turėjau prisipažinti, kad jį
myliu. Mylėjau visada. Pamilau pačią pirmą dieną. Mylėjau net tada, kai
prisiekiau nemylinti. Negalėjau užgniaužti šito jausmo. Ir nors abejojau dėl
to nemirtingumo, Samerlandas buvo šauni vieta. Beje, jei Rilė buvo teisi, jei
egzistuoja likimas ar lemtis, tai gal taip ir turi būti?
Užsimerkiau ir įsivaizdavau, kaip nuostabus šiltas Deimeno kūnas
priglunda prie manojo, kaip jo švelnios, saldžios lūpos šnibžda man į ausį,
jutau, kaip jos liečia mano kaklą, mano skruostą, įsisiurbia į lūpas, —
sutelkiau dėmesį į tą vaizdą, galvojau apie mūsų nepaprastą meilę,
aistringus bučinius ir sukuždėjau žodžius, kuriuos visą tą laiką slėpiau
širdyje, kuriuos bijojau ištarti balsu, žodžius, kurie sugrąžins man Deimeną.
Kartojau juos ir kartojau vis tvirtesniu balsu, kol garsai užpildė visą
kambarį.
Tačiau kai atsimerkiau, buvau viena.
Supratau, kad laukiau per ilgai.
 trisdešimt septintas skyrius

Nulipau laiptais į virtuvę pasiieškoti ledų. Žinojau, kad riebus, grietininis

skanėstas neišgydys mano sudaužytos širdies, tačiau gali sušvelninti
skausmą. Išsiėmiau iš šaldytuvo indą su ledais ir ėmiau ieškoti šaukšto, o
paskui, išgirdusi balsą, viską paleidau iš rankų.
— Kaip tai jaudina, Eve. Labai jaudina.
Iš skausmo pasilenkiau riesdama kojų pirštus, nes ant jų užkrito indas
vanilinių ledų su migdolais. Tada dėbtelėjau į išsipusčiusią Driną — ji sėdėjo
užmetusi koją ant kojos, gražiai susidėjusi rankas, kaip tikra dama įsitaisiusi
prie mano virtuvės stalo.
— Kaip žaviai tu šaukeisi Deimeno, įsivaizdavusi tą tyros meilės
scenelę. — Drina nusikvatojo ir pervėrė mane akimis. — Taip, aš vis dar
galiu matyti tavo mintis. Tavo aiškiaregės skydelis plonesnis už Turino
drobulę. Toks pat netvarus kaip tavo gyvenimas su Deimenu laimingai ir
amžinai, amžinai, amžinai! — Ji papurtė galvą. — Suprask, aš neleisiu, kad
taip nutiktų. Taip jau susiklostė, kad svarbiausias mano gyvenimo tikslas yra
tave naikinti. Kaip žinai, aš tą dar sugebu.
Pašnairavau į ją ir sutelkiau dėmesį į kvėpavimą. Stengiausi kvėpuoti lėtai ir
ramiai, išvalyti iš galvos netinkamas mintis, kad Drina negalėtų panaudoti jų
prieš mane. Tačiau esmė ta, kad stengtis išvalyti savo mintis yra tas pat kaip
liepti kam nors negalvoti apie dramblius — nuo tos akimirkos visos mintys
suksis apie dramblius.
— Dramblius? Tikrai? — nusišaipė Drina, jos žemas, bloga lemiantis balsas
suvirpino virtuvę. — Dieve mano, kuo tu jį patraukei? — Kupinos paniekos
akys gręžė mane kiaurai. — Tik jau ne intelektu ar humoro jausmu, kaip
matome, to tau neduota. O tavo įsivaizduota meilės scena? Tokia disnėjiška,
kaip iš šeimai skirto kanalo, tokia klaikiai nuobodi. Eve, ar reikia tau priminti,
kad Deimenas gyvena pasaulyje jau šimtus metų, įskaitant ir praėjusio
amžiaus septintą dešimtmetį, kai klestėjo laisva meilė. — Drina pakraipė
galvą, žiūrėdama į mane.
— Jei ieškai Deimeno, tai jo čia nėra, — pagaliau pareiškiau. Mano balsas
buvo šiurkštus ir kimus, lyg būčiau ištylėjusi ne vieną dieną.
Drina kilstelėjo antakį.
— Patikėk, aš žinau, kur yra Deimenas. Aš visada žinau, kur yra
Deimenas. Tai mano darbas.
— Taigi tu esi persekiotoja. — Prikandau lūpą, nes žinojau, kad neturėčiau
jos siutinti, bet, po galais, neturėjau ko prarasti. Šiaip ar taip, ji atėjo čia
manęs nužudyti.
Drina perkreipė lūpas ir pakėlusi ranką ėmė žiūrinėti tobulai sutvarkytus
savo nagus.
— Kažin, — sumurmėjo ji.
— Na, jei tam skyrei pastaruosius tris šimtus metų, būtų galima
pasakyti...
— Daugiau kaip šešis šimtus metų, tu šlykšti suske, šešis šimtus! — Drina
pervėrė mane žvilgsniu ir susiraukė.
 Šešis šimtus metų? Ar ji nejuokauja?
Drina nusiviepė ir atsistojo.
— Jūs, mirtingieji, tokie buki, tokie kvaili, tokie nuspėjami, tokie pilki. Vis
dėlto, nors ir turėdama tiek akivaizdžių trūkumų, tu, rodos, visada
įkvėpdavai Deimeną pamaitinti alkstantį, tarnauti žmonijai, kovoti su skurdu,
gelbėti banginius, neleisti teršti gamtos, perdirbinėti atliekas, siekti taikos,
atsisakyti narkotikų, alkoholio, didelių išlaidų ir viso kito, dėl ko verta
gyventi, — vienas siaubingai nuobodus altruistinis siekis po kito. Ir dėl ko? Ar
kada nors pasimokysi? Būk pasveikintas, visuotinis atšilime! Tikriausiai ne. Ir
vis dėlto mudu su Deimenu viską kažkaip atlaikydavome, nors reikėdavo vis
daugiau laiko jam atkurti, susigrąžinti tą stiprų, mėgstantį malonumus,
aistringą ir nuolaidų Deimeną, kurį aš pažįstu ir myliu. Taigi, patikėk, tai tik
dar vienas nedidelis nukrypimas į šalį, ir tau dar nespėjus to suvokti mes vėl
valdysime pasaulį.
Drina ėmė artintis prie manęs, su kiekvienu žingsniu vis labiau
šiepdamasi, sėlindama palei didelį granitinį stalviršį kaip Siamo katė.
— Atvirai kalbant, Eve, neįsivaizduoju, kodėl jis tau patinka. Nekalbu apie
tai, kodėl jis patinka visoms kitoms moterims ir, pripažinkime, ne vienam
vyrui. Ne, turiu galvoje, kad per Deimeną tu nuolatos kenti. Ir dėl jo dabar
rengiesi vėl visa tai patirti. O, kad tu būtum žuvusi per tą prakeiktą
avariją! — Drina papurtė galvą. — Kai jau maniau, kad nebėra pavojaus ir
galiu pasišalinti, neabejodama, kad tu negyva, sužinojau štai ką: Deimenas
persikėlė į Kaliforniją, nes — kokia staigmena! — jis tave susigrąžino. — Ji
vėl papurtė galvą. — Gal manai, kad po tiekos šimtų metų turėčiau būti
truputį kantresnė. Tačiau tu man labai įkyrėjai, ir tai tikrai ne mano kaltė.
Ji žiūrėjo į mane, bet aš tylėjau, vis dar stengdamasi perprasti jos
žodžius: Avariją sukėlė Drina?
Ji dar sykį pažvelgė į mane ir užvertė akis.
— Taip, avariją sukėliau aš. Kodėl tau viską reikia smulkiai išaiškinti? —
Drina papurtė galvą. — Tai aš pabaidžiau elnią, kad jis išbėgtų priešais jūsų
automobilį. Aš žinojau, kad tavo tėvas yra sentimentalus, geraširdis kvailys,
kuris mielai rizikuos šeimos gyvybe gelbėdamas elnią. Mirtingųjų veiksmus
visada taip lengva nuspėti. Ypač tų sąžiningųjų, kurie stengiasi daryti
gera. — Ji nusikvatojo. — Ir tai pasirodė taip lengva, kad net nepajutau
smagumo. Bet neapsirik, Eve. Šį kartą Deimeno čia nėra ir jis tavęs
neišgelbės. O aš lūkuriuosiu netoliese, kol įsitikinsiu, jog darbas atliktas.
Atidžiai apžvelgiau virtuvę ieškodama, kuo galėčiau apsiginti. Pastebėjau
stovą su peiliais prie kitos virtuvės sienos, bet supratau, kad niekaip
nespėsiu jo pasiekti. Nebuvau tokia greita kaip Deimenas ar Drina. Bent jau
taip maniau. O patikrinti nebuvo kada.
Drina atsiduso.
— Dėl Dievo meilės, pasiimk peilį ir pažiūrėsime, ar galėsi man
sutrukdyti. — Ji papurtė galvą ir žvilgtelėjo į deimantais papuoštą laikrodį. —
Jeigu neprieštarauji, norėčiau pradėti. Paprastai aš neskubu, mėgstu
pasilinksminti, bet šiandien yra Valentino diena ir taip toliau, taigi, kai tik
pribaigsiu tave, ketinu pavakarieniauti su savo mieliausiuoju. — Drinos akys
patamsėjo, burna persikreipė ir akimirksnį visas blogis atsispindėjo veide.
Bet šlykšti veido išraiška dingo taip pat greitai, kaip buvo pasirodžiusi. Jos
grožis vėl gniaužė kvapą ir traukė akis.
— Žinok, kad prieš tau pasirodant vienu iš ankstesnių pavidalų aš buvau
vienintelė tikra Deimeno meilė. Tačiau paskui atsiradai tu ir pamėginai jį iš
manęs paveržti, ir ši sena istorija kartojasi iki šiol. — Ji prisėlino prie manęs
labai tyliai, labai greitai ir išdygo priešais taip netikėtai, kad net nespėjau
išsigąsti. — O dabar susigrąžinsiu jį. Jis bus mano amžinai, Eve, neabejok
tuo.
Siekiau bambukinės pjaustymo lentelės, norėdama vožti ja Drinai per
galvą. Bet ji pastūmė mane taip smarkiai, kad praradau pusiausvyrą ir
trenkiausi į šaldytuvą. Nuo smūgio man užėmė kvapą ir žiopčiodama,
mėgindama ko nors nusitverti susmukau ant grindų. Kai atsitrenkiau į
grindis, išgirdau, kaip trekštelėjo mano kaukolė, ir jutau, kaip burną užliejo
šiltas kraujas.
Nespėjau atsistoti ir pasipriešinti — Drina užgriuvo ant manęs, ėmė plėšti
drabužius, pešti plaukus ir draskyti veidą kuždėdama į ausį:
— Pasiduok, Eve. Nusiramink ir keliauk. Keliauk pas savo laimingą šeimą,
jie visi laukia tavęs. Tu netinki šiam gyvenimui. Tau nebėra dėl ko gyventi. Ir
dabar turi galimybę išeiti.
 trisdešimt aštuntas skyrius

Akimirką buvau praradusi sąmonę. Kai atmerkiau akis, Drina vis dar
buvo prislėgusi mane, jos veidas ir rankos išterliotos mano krauju. Ji
niūniavo, meiliai įkalbinėjo ir šnibždėjo, stengdamasi mane įtikinti
nesipriešinti, pasiduoti be kovos, išeiti visiems laikams ir padaryti viskam
galą.
Gal anksčiau ir būčiau tuo susiviliojusi, bet dabar — nebe. Ta kalė nužudė
mano šeimą, ir už tai atsiims.
Užmerkiau akis ir nusprendžiau grįžti ten, į kelią, į automobilį, kuriame
mes visi sėdėjome laimingi ir juokėmės kupini meilės. Dabar įsivaizdavau tai
aiškiau negu kada nors, nes manęs nebegraužė kaltė ir nebeturėjau už ką
sau priekaištauti.
Kai mane užplūdo jėgos, atplėšiau Driną nuo savęs ir sviedžiau per
kambarį. Žiūrėjau, kaip ji skrenda tiesiai į sieną, kaip keistai išsilenkia jos
ranka, o kūnas trenkiasi į grindis.
Drina pažvelgė į mane išpūtusi akis, tačiau tuojau pat atsikėlė ir
juokdamasi nusipurtė nuo drabužių dulkes. Kai ji puolė mane, atsivedėjusi
pastūmiau ją. Mačiau, kaip ji skrieja per virtuvę ir svetainę, išlekia pro
uždarytas balkono duris ir stiklo šukės nuo smūgio pažyra po visą kambarį.
— Nebloga nusikaltimo scena, — pareiškė Drina, traukydama stiklo
duženas iš rankų, kojų ir veido. Jos žaizdos iškart užsitraukdavo. — Labai
įspūdinga. Nekantrauju perskaityti apie tai rytdienos laikraščiuose. — Drina
nusišypsojo, o gal greičiau nusiviepė, ir vėl užgriuvo mane, visiškai
atsigavusi ir pasiryžusi laimėti. — Tau vis tiek galas, — sušnibždėjo ji. — Ir,
tiesą sakant, veltui švaistai jėgas. Iš tikrųjų, Eve, esi nesvetinga šeimininkė,
nesistebiu, kad neturi draugų, jei šitaip juos pasitinki.
Nustūmiau Driną nuo savęs, pasirengusi ištrenkti ją pro šimtus langų, jei
tik to prireiks. Vos spėjau apie tai pagalvoti, mane persmelkė siaubingas,
aštrus, kankinantis skausmas. Drina artėjo prie manęs — jos veidą iškreipė
grimasa, o žvilgsnis taip paralyžiavo mane, kad nebegalėjau priešintis.
— Tai senovinis kankinimo būdas — spaudžiama galva ir traiškomi
žandikauliai. — Ji nusikvatojo. — Visada veiksmingas. Tiesą sakant, mėginau
tave įspėti. Bet tu nesiklausei. O dabar, Eve, leisiu rinktis tau pačiai. Galiu
sustiprinti skausmą... — Drina primerkė akis, ir aš nuo baisios kančios
susiriečiau ir susmukau ant grindų, man ėmė sukti pilvą. — Arba tu gali
pasiduoti ir išeiti. Gražiai ir paprastai. Rinkis pati.
Stengiausi susikaupti žiūrėdama, kaip ji artinasi prie manęs, tačiau
vaizdas akyse liejosi, Drina panėšėjo į greitai judančią dėmę. Jutau, kad
mano rankos ir kojos suglebusios ir silpnos. Supratau, kad jos nenugalėsiu.
Taigi užsimerkiau ir galvojau: Negaliu leisti jai laimėti. Negaliu leisti jai
laimėti. Šį kartę neleisiu. Juk ji nužudė mano artimuosius...
Iš paskutiniųjų užsimojau kumščiu ir labai nustebau, kad pataikiau jai
tiesiai į krūtinę, nes jaučiausi silpna ir iškankinta, judėjau lėtai. Gaudydama
orą ir svirduliuodama atsitraukiau atgal. Supratau, kad tokio smūgio negana,
kad tai nepadės.
 Užsimerkiau ir susigūžiau laukdama galo. Dabar, kai mirtis buvo
neišvengiama, tikėjausi, kad ilgai nesikankinsiu. Paskui mano galva
prašviesėjo, liovėsi pykinti ir aš atmerkiau akis. Pamačiau Driną, atsirėmusią
į sieną ir susiėmusią už krūtinės. Ji kaltinamai į kažką spoksojo.
— Deimenai! — sukliko ji, žiūrėdama kažkur pro mane. — Neleisk jai taip
elgtis su manimi, su mumis...
Pasigręžiau ir pamačiau greta savęs stovintį Deimeną. Jis žiūrėjo į Driną ir
purtė galvą.
— Per vėlu, — atsakė Deimenas, paėmė mano ranką ir sunėrė pirštus su
manaisiais. — Tau laikas išeiti, Poverina.
— Nevadink manęs taip! — suaimanavo Drina, jos nuostabios žalios akys
apsitraukė raudona migla. — Juk žinai, kaip nekenčiu to vardo!
— Žinau, — tarė Deimenas ir spustelėjo mano pirštus, o Drina staiga
suseno, suruko ir išnyko. Ant grindų liko tik juoda šilkinė suknelė ir vardiniai
bateliai — vieninteliai įrodymai, kad ji apskritai buvo.
— Kaip... — Pasisukau į Deimeną, kad jis paaiškintų.
Tačiau jis tik nusišypsojo ir tarė:
— Viskas baigta. Baigta visiškai, galutinai ir amžinai. — Deimenas karštai
mane apkabino, nuostabiais šiltais bučiniais apibėrė veidą ir pažadėjo: —
Daugiau ji mums nebetrukdys.
— Ar aš... ją nužudžiau? — paklausiau nebūdama tikra, ką jaučiu, nors
Drina nužudė mano šeimą ir tvirtino daugybę kartų pribaigusi mane pačią.
Deimenas linktelėjo.
— Bet... Kaip tai padariau? Jei Drina buvo nemirtinga, argi neturėjau
nukirsti jai galvos?
Deimenas papurtė galvą ir nusijuokė.
— Kokias knygas tu skaitai? — Paskui jo veidas surimtėjo. — Žūstama
kitaip. Niekas nekerta galvų, nesmaigsto jų ant medinių kuolų, nešaudo
sidabrinėmis kulkomis. Svarbiausia yra tai, kad neapykanta silpnina, o meilė
suteikia jėgų. Pati to nesuvokdama, tu pataikei į silpniausią Drinos vietą.
Pažiūrėjau į jį prisimerkusi, nes ne viską supratau.
— Aš vos paliečiau ją, — pasaldau prisiminusi, kaip bakstelėjau Drinai į
krūtinę.
— Bet tu pataikei į ketvirtąją čakrą. Tiesiai į jos centrą.
Ką?
— Mūsų kūne yra septynios čakros. Ketvirtoji, arba širdies čakra, kaip ji
kartais vadinama, valdo nesavanaudišką meilę, užuojautą, sieja dvasią ir
kūną, — visa, ko Drina stokojo. Todėl ji nesugebėjo apsiginti ir nusilpo. Eve,
ją pražudė meilės stygius.
— Bet jei ta čakra buvo jos silpnoji vieta, kodėl Drina jos neprisidengė ir
nesaugojo?
— Ji nieko neįtarė, prisikūrė iliuzijų ir leidosi vedama savo egoizmo. Drina
nesuprato, kokia juoda yra jos siela, sklidina apmaudo, neapykantos ir
valdžios troškimo...
— Jei tu visa tai žinojai, kodėl nepasakei man anksčiau?
Deimenas gūžtelėjo pečiais.
— Aš tik spėjau. Niekada nesu nužudęs jokio nemirtingojo, todėl iki dabar
nebuvau tikras, ar neklystu.
 — Turi galvoje, kad esama ir kitų? Drina buvo ne vienintelė?
Deimenas žiojosi, lyg norėdamas kažką sakyti, bet paskui tvirtai sučiaupė
lūpas. Pažvelgusi jam į aids pamačiau trumpą blykstelėjimą — tarsi gailesčio,
tarsi sąžinės graužimo.
— Drina šį tą papasakojo apie tave ir tavo praeitį...
— Eve, — tarė Deimenas, — pažiūrėk man į akis. — Jis kilstelėjo man
smakrą, ir mūsų akys susitiko. — Aš gyvenu jau labai ilgai...
— Aš žinau, šešis šimtus metų!
Deimenas krūptelėjo.
— Nori tikėk, nori — ne. Esmė ta, kad aš nemažai mačiau, nemažai
pridirbau ir mano gyvenimas ne visada buvo geras ir tyras. Tiesą sakant,
didžiąją jo dalį nugyvenau visai priešingai.
Ėmiau nuo jo trauktis abejodama, ar esu pasirengusi jį išklausyti, tačiau
Deimenas vėl prisitraukė mane ir pareiškė:
— Patikėk, tu esi pasirengusi. Iš tiesų nesu joks žmogžudys, nesu blogio
įsikūnijimas. Aš tik... — Jis nutilo. — Aš tik mėgavausi geru gyvenimu.
Tačiau kiekvienąkart sutikęs tave buvau pasirengęs viską mesti, kad būčiau
su tavimi.
Išsilaisvinau iš Deimeno glėbio. Šįkart sėkmingai. Pagalvojau: O Dieve! O
ne! Klasikinis atvejis, kai vaikinas praranda merginę, tik ši istorija vis
kartojasi, kartojasi per šimtmečius, ir kiekvienų sykį baigiasi jiems nespėjus
to padaryti. Nenuostabu, kad jis manimi domisi, nes aš vis pasprunku! Aš
esu tarsi gyvas, kvėpuojantis, uždraustas vaisius! Vadinasi, amžinai turėsiu
likti nekalta mergaitė, ar ne? Išnykti kas kažkiek metų, kad išlaikyčiau jo
dėmesį? Mat jei padarysime tai dabar, kai esame susiklijavę visai amžinybei,
netrukus atsėlins nuobodulys ir Deimenas vėl panorės mėgautis „geru
gyvenimu“
— Susiklijavusi su manimi? Tai šitaip žiūri į mūsų santykius? Nors amžinai
susiklijavai su manimi? — Jis pažvelgė į mane taip, kad nesupratau, ar jį
pralinksminau, ar įžeidžiau.
Išraudau, nes buvau pamiršusi, kad Deimenas panorėjęs gali skaityti
mano mintis.
— Ne, aš... aš būgštavau, kad taip nemanytum apie mane. Juk tuo grįstos
visos klasikinės meilės istorijos — vienas iš dviejų pasprunka — vis iš naujo!
Nėra ko stebėtis, kad tebesi manimi susižavėjęs! Aš čia niekuo dėta! Tu
sugaišai šešis šimtus metų, stengdamasis numauti man kelnaites!
— Apatinius sijonus, apatines kelnes... Patikėk, kelnaitės įėjo į madą
vėliau, daug vėliau. — Tačiau aš nenusijuokiau, ir Deimenas prisitraukė
mane sakydamas: — Eve, viskas yra susiję su tavimi. Nežinau, ar pritarsi
man, bet iš patirties galiu pasakyti, kad geriausias būdas susitaikyti su
amžinybe — džiaugtis kiekviena pragyventa diena.
Jis pabučiavo mane, bet bučinys buvo trumpas — jis atšlijo nuo manęs ir
ėmė trauktis, tačiau aš čiupau jį už rankos ir vėl prisitraukiau.
— Neišeik, — paprašiau žiūrėdama jam į akis. — Nepalik manęs dar kartą.
— Netgi jei noriu atnešti tau vandens? — Deimenas nusišypsojo.
— Net dėl vandens, — atsakiau glostydama jo veidą, neįtikėtinai gražų. —
Aš... — Žodžiai įstrigo gerklėje.
— Klausau, — vėl nusišypsojo Deimenas.
 — Aš tavęs ilgėjausi, — pagaliau pralemenau.
— Pagaliau tu tai padarei. — Jis pasilenkė, pabučiavo man į kaktą ir
greitai atšlijo.
— Ką? — Mačiau, kaip Deimenas žiūri į mane, kaip plati šypsena nušviečia
jo veidą. Tada paliečiau savo kaktą po kirpčiukais ir aiktelėjau supratusi, kad
randas išnyko.
— Atleidimas gydo. — Jis šypsojosi. — Ypač jei atleidi sau.
Pažvelgiau tiesiai jam į akis, žinodama, kad turiu dar šį tą pridurti, bet
abejojau, ar įstengsiu. Todėl užsimerkiau ir pagalvojau: jeigu Deimenas gali
skaityti mano mintis, nebūtina tarti tų žodžių garsiai.
Tačiau jis tik nusijuokė.
— Visada gražiau, kai tie žodžiai ištariami.
— Bet aš jau tuos žodžius pasakiau. Dėl to tu ir grįžai, tiesa? Tikėjausi,
kad pasirodysi greičiau. Būtų buvę malonu, jei būtum man šiek tiek padėjęs.
— Aš girdėjau tave. Būčiau galėjęs pasirodyti ir greičiau, bet norėjau
įsitikinti, jog tau tikrai manęs reikia ir kvieti mane ne todėl, kad
atsisveikinusi su Rile pasijutai vieniša.
— Tu tai žinai?
Deimenas linktelėjo.
— Pasielgei teisingai.
— Drina vos nepribaigė manęs, kol tu įsitikinai.
Jis papurtė galvą.
— Nė už ką nebūčiau leidęs tau žūti. Šį kartą tai jau ne.
— O Drina?
— Ji pasirodė klastingesnė, nei maniau.
— Argi jūs negalėjote skaityti vienas kito minčių?
Deimenas pažvelgė į mane ir švelniai perbraukė nykščiu per skruostą.
— Prieš daugybę metų išmokome slėpti jas vienas nuo kito.
— Ar ir mane to išmokysi?
Jis nusišypsojo.
— Prižadu, kai ateis laikas, išmokysiu tave visko. Tačiau tu, Eve, turi
žinoti, ką visa tai iš tiesų reiškia. Niekada nebesusitiksi su savo artimaisiais.
Niekada nebepereisi per tiltą. Turi suvokti, kas tavęs laukia. — Jis kilstelėjo
man smakrą ir pažiūrėjo į akis.
— Bet panorėjusi aš visada galėsiu išeiti iš žaidimo, tiesa? Na, supranti,
viską mesti. Ar ne taip sakei?
Deimenas pakratė galvą.
— Kai įpranti prie to, viskas pasidaro sunkiau.
Pažiūrėjau į jį, suprasdama, kad nors teks daug ko atsisakyti, nemažai ir
gausiu. Rilė pažadėjo atsiųsti ženklą, ir aš jo nepraleisiu pro akis. O kol kas,
jei amžinybė prasideda šiandien, aš ir gyvensiu amžinai kaip šiandien. Šia
diena, tik šia diena, žinodama, kad Deimenas visada bus šalia. Turiu galvoje,
visada, tiesa?
Jis vis dar laukė.
— Aš myliu tave, — sušnibždėjau.
— Ir aš tave myliu. — Jis nusišypsojo ir pabučiavo mane. — Visada
mylėjau. Visada mylėsiu.
 Noel, Alyson
-15 Amžinai : [romanas] / Alyson Noel ; iš anglų kalbos vertė Aušra
Kaziukonienė. — Vilnius : Alma littera, 2010. — 328 p. — (Nemirtingieji)
ISBN 978-9955-38-688-9

Pagrindinė romano veikėja šešiolikmetė Evė per avariją netenka visos

šeimos: tėvų, jaunesnės sesutės Rilės ir netgi mylimo auksinio retriverio
Vėdryno. Našlaitę priglobia tėvo sesuo Sabina, Evės teta. Iš lietingo
Oregono, kuriame gyveno laiminga ir mylima, Evė persikrausto į saulėtą
Kaliforniją. Ji įsikuria prabangiame tetos name, nieko nestokoja, bet jaučiasi
nepaprastai vieniša ir kaltina save dėl artimųjų žūties. Kadaise buvusi
populiari ir nestokojanti draugų mergina neranda bendros kalbos su naujais
klasės draugais ir stengiasi nuo jų atsiriboti, nes po patirtų traumų ji įgyja
aiškiaregės galių ir visai to netrokšdama gali skaityti kitų žmonių mintis.
Naująsias galias ji suvokia kaip bausmę. Evės gyvenimas iš esmės pasikeičia,
susipažinus su gražuoliu Deimenu Ogeste, kuris pasirodo esąs ne tik
paslaptingas, bet ir nemirtingas...

Ši knyga tikrai sužavės P. C. Cast ir Stephenie Meyer kūrybos gerbėjus.

UDK 820(73)-93

Alyson Noėl

Amžinai

NEMIRTINGIEJI

Iš anglų kalbos vertė Aušra Kaziukonienė

Redaktorė Diana Bučiūtė

Korektorė Indrė Petrėtytė
Viršelio dailininkė Jurga Šarmavičiūtė
Maketavo Jurga Morkūnienė

Tiražas 2000 egz.

Išleido leidykla „Alma littera“, Ulonų g. 2, LT-08245,
Vilnius Interneto svetainė: www.almalittera.lt
Spaudė Standartų spaustuvė,
S. Dariaus ir S. Girėno g. 39, LT-02189 Vilnius