• r sv a jo n ių krr

Prologas
Elektrinio šildytuvo skleidžiama rausva šviesa glostė raukš­
leles Henrio So veide, o šiltas pavasario vėjelis atpūtė jo n u ­
mylėtinio apalūzo žvengimą. Henris įkišo seną garsajuostę į
grotuvą ir žemas, kimus Džonio Kešo balsas užpildė ankštą pa­
šiūrę. Iki Džonis paniro į religiją, buvo velnio neštas lėbautojas.
Kietas bičas - Henriui jis labai patiko. Kai Džonis atrado Jėzų ir
Džunę, karjera ėmė byrėti į šipulius. Gyvenimo nesuplanuosi.
Dievas, moteris ir ligos pateikia savų pataisų. Henris siųsdavo,
jei kas mėgindavo išmušti jį iš nusistatyto kelio.
Negalėjo pakęsti, jei kas bandydavo išplėšti jam iš rankų
vadžias.
Jis įsipylė degtinės ir pažvelgė pro m ažą langą virš paties
susikalto suolelio. Besileidžianti saulė kybojo virš So kalno,
pavadinto H enrio protėvių, kadaise įsikūrusių derlingam e
papėdės slėnyje, vardu. Pilki, kam puoti šešėliai slydo slėniu
iki Merės ežero, taip pavadinto Henrio prosenelės Merės So
garbei.
Po paraliais, gydytojų Henris nekentė netgi labiau už Dievą

7
 RACHEL GIBSON

ir ligas. Gydytojai badė, čiupinėjo tol, kol rado ligą. Joks gydy­
tojas dar nė karto nepasakė nieko malonaus. Henris kaskart
mėgindavo įrodyti, kad gydytojai klysta, bet jam nė sykio ne­
pasisekė.
Henris šliūkštelėjo linų sėmenų aliejaus ant m edvilninių
skudurų ir sumetė juos į kartoninę dėžę. Jis svajojo turėsiąs
būrį anūkų, bet nė vieno taip ir nesulaukė. Jis - paskutinis
Šo. Paskutinis senos, garbingos giminės atstovas. Jam nedavė
ramybės giminės išnykimo grėsmė. Po jo neliks nė vieno pa­
likuonio... Tik Nikas.
Henris klestelėjo ant senos biuro kėdės ir pakėlė prie lūpų
stikliuką. Jis prisipažino nuskriaudęs vaikiną. Jau kelerius me­
tus mėgino atlyginti sūnui padarytą neteisybę, bet užaugęs
Nikas tapo užsispyręs ir neatlaidus. Dar berniūkštis jis buvo
nepaklusnus akiplėša.
Jei turėtų daugiau laiko, jam tikrai pavyktų susitaikyti su
sūnumi. Bet laiko nebeliko, o Nikas - ne iš lengvai sukalbamų.
Henriui, tiesą sakant, nebuvo paprasta pamėgti Niką.
Jis prisiminė tą dieną, kai prie jo slenksčio išdygusi Niko
motina Benita Alegreza pareiškė, kad juodaplaukis berniukas
jos glėbyje - Henrio sūnus. Henrio žvilgsnis tada nuslydo nuo
tamsių Benitos akių ir smigo į jam už nugaros stovėjusios žmo­
nos Rutos žydras akis.
Jis gynėsi iš paskutiniųjų. Tiesą sakant, Benitos žodžiuose
galėjo būti tiesos, bet tąkart jis neigė net tokią galimybę. Net
jei nebūtų vedęs, Henris tikrai nebūtų panorėjęs turėti vaiko su
baskų moterimi. Baskai - per tamsaus gymio, pernelyg ūm aus
būdo ir per daug religingi. Jis troško šviesiaodžių šviesiaplau­
kių vaikučių. Na taip, baskai - ne meksikiečiai, bet nedaug
kuo ir skiriasi.
Jei ne Benitos brolis Chozu, niekas nebūtų sužinojęs apie

8
 BEPROTIŠKAI TAVO

Henrio romaną su jauna našle. Bet tas avigalvis pabandė Henrį

šantažuoti, kad pripažintų Niką savo sūnumi. Chozu grasino
visiems miestelyje papasakoti, kaip Šo pasinaudojo jo sielvar­
taujančia seserimi ir užtaisė vaiką. Henris neišsigando, bet
Chozu neblefavo. Šiaip ar taip, Henris tada išsigynė tėvystės.
Kai Nikui sukako penkeri, vaikas buvo toks panašus į Šo,
kad Henriu jau niekas netikėjo. Net Rūta. Žmona jį paliko ir
prisiteisė pusę jo pinigų.
Tada jis manė dar turįs laiko. Artėjo prie keturiasdešimties.
Dar jaunas vyras.
Henris pakėlė revolverį ir įstūmė į būgną šešias kulkas. Po
Rutos jis vedė antrą kartą. Gveną. Neturtingą, vienišą motiną
jis išsirinko dėl dviejų priežasčių. Pirma - jai tikrai nebuvo
galima prikišti nevaisingumo, o tuo jis įtarinėjo Rūtą, ir an­
tra - Gvenos grožis varė jį iš proto. Moteris ir jos duktė jautėsi
jam labai dėkingos ir besąlygiškai pakluso. Vis dėlto vėliau
podukra karčiai nuvylė, o Gvenai nepavyko išpildyti jo karš­
čiausios svajonės. Per daugelį santuokinio gyvenimo metų ji
taip ir nepadovanojo Henriui teisėto įpėdinio.
Henris pasuko būgną ir įsmeigė akis į rankoje suspaustą
ginklą. Revolverio vamzdžiu stumtelėjo prie šildytuvo dėžutę
su sėmenų aliejumi permirkusiais skudurais. Nenorėjo, kad
paskui kam nors tektų tvarkyti jo paliktą netvarką. Iš kolonė­
lių sugriaudėjo daina, kurios jis laukė. Henris pagarsino seną
grotuvą - Džonis dainavo apie išnykimą ugnies žiede.
Nuo minčių apie prabėgusį gyvenimą ir paliekamus žmo­
nes akys kiek apsiblausė. Velniškai gaila, kad nebepamatys jų
veidų, kai sužinos, ką jis iškrėtė.

9
 1
- Nė vienas neišvengs mirties. Mirtis mus išskiria su arti­
maisiais, - monotoniškai dudeno kunigas Tipetas. - Mes ilgėsi-
mės Henrio So, mylimo vyro, tėvo ir gerbiamo bendruom enės
nario. - Kunigas nutilo ir nužvelgė minią, susirinkusią atsisvei­
kinti su velioniu. - Henriui būtų malonu m atyti tiek draugų.
Henris Šo būtų akies krašteliu pažvelgęs j automobilius,
išrikiuotus prie Išgelbėjimo kapinių, ir pagalvojęs, kad n u ­
sipelnė tokios garbingos sueigos. Prieš metus jis pralaimėjo
tarybos rinkimus bjauriajam dem okratui Džordžui Tanasiui,
o ligi tol dvidešim t ketverius metus buvo Trulio miestelio Ai-
daho valstijoje meras.
Henris buvo labai svarbus asmuo nedidukėje bendruomenė­
je. Jam priklausė pusė verslo įmonių, o pinigų turėjo daugiau
nei visi miestelio gyventojai drauge.
Prieš dvidešim t šešerius metus, netrukus po skyrybų su
pirmąja žmona, jis ėmė žvalgytis į moteris ir pasipiršo pačiai
gražiausiai. Henriui priklausė tituluočiausių valstijos medžiok­
linių Veimaro paukštšunių pora - Grafas ir Doloresa, ir dar

10
 BEPROTIŠKAI TAVO

visai neseniai jo namas buvo didžiausias visame miestelyje. Kol

už kiekvieno kampo ėmė dygti Alegrezos vaikiščių pastatai. Be
to, jis turėjo podukrą, bet juodu jau kelerius metus nesikalbėjo.
Henrį tenkino jo padėtis bendruomenėje. Jis buvo draugiš­
kas ir dosnus visiems, kurie pritardavo jo nuomonei. O tuos,
kurie netapdavo draugais, laikė priešais. Jei kas išdrįsdavo
paprieštarauti Henriui, vėliau pasigailėdavo. Jis buvo pasi­
pūtęs, kietasprandis bjaurybė. Kai iš liepsnojančios pašiūrės
buvo ištraukti jo apanglėję palaikai, kai kurie bendruom enės
nariai pagalvojo, kad Henris nusipelnė tokio galo.
- A tiduodam e žemei savo artimojo kūną. Henrio gyveni­
mas...
Klausydamasi nuobodžiai melodingo kunigo Tipeto bal­
so Henrio podukra Delanė So žvilgtelėjo į motiną. Švelnūs
netekties šešėliai tiko Gvenai Šo ir Delanė visai nesistebėjo.
Jos motina visada gražiai atrodė. Ir atrodo. Delanės žvilgsnis
sugrįžo prie geltonų rožių puokštės ant Henrio karsto. Ryš­
kioje birželio saulėje blykčiojo lakuotas raudonm edis ir išbliz­
ginti žalvariniai ornamentai. Ji kyštelėjo ranką į tamsiai žalio
švarkelio, pasiskolinto iš motinos, kišenę ir išsitraukė saulės
akinius. Užsidėjusi akinius vėžlio kiauto rėmeliais ji pasislėpė
nuo akinančių spindulių ir smalsių susirinkusiųjų žvilgsnių.
Delanė išsitiesė ir keliskart giliai įkvėpė. Ji dešimt metų nebuvo
parvažiavusi namo. Seniai norėjo grįžti ir susitaikyti su Henriu.
Ir štai jau per vėlu.
Švelnus vėjelis kedeno rausvai auksines plaukų sruogas, ji
užsikišo smakrą siekiančius plaukus už ausų. Privalėjo pam ė­
ginti. Nereikėjo taip ilgai delsti. Nederėjo laukti šitiek metų,
bet jai netoptelėjo mintis, kad jis galėtų mirti. Tik ne Henris.
Per paskutinį jųdviejų susitikimą abudu prikalbėjo daug baisių
dalykų. Ji ligi šiol prisiminė, koks jis buvo įtūžęs.

11
 RACHEL GIBSON

Tolumoje tarsi sugrumėjo rūstus Dievo balsas, Delanė pakė­

lė akis į dangų kone tikėdamasi išvysti žaibus ir išgirsti griaus­
tinį. Henris pasirodydam as danguje tikrai sukeltų sumaištį.
Dangus tebebuvo žydras, bet griausmas nesiliovė, merginos
dėmesys nukrypo į metalinius kapinių vartus.
Apžergęs juodu laku ir kibirkščiuojančiu chromu spindintį
plieninį žirgą, vėjo plaikstomais plaukais iki plačių pečių vie­
nišas baikeris skynėsi kelią per minią, susirinkusią palydėti
velionio. Galingas variklis virpino orą ir drebino žemę, cere­
monijos dalyviai duso nuo išmetamųjų dujų. Vilkintis baltus
medvilninius marškinėlius ir nutrintus džinsus motociklinin­
kas sulėtino greitį ir su griausmu sustabdė harlį prie pilko ka­
tafalko. Variklis nutilo, aulinio bato kulnas brūkštelėjo asfaltą,
kai vaikinas nuleido motociklo kojelę. Tada jis vienu tiksliu
judesiu pakilo. Kelių dienų barzdelė temdė griežtą sm akrą ir
traukė dėmesį į tvirtai suspaustas lūpas. Ausyje žibėjo nedi­
delis auksinis lankelis, akis slėpė platininiai „Oakley" akiniai.
Išsišokėlis atrodė lyg ir pažįstamas. Tikrai matyta lygi rusva
oda, juodi plaukai, bet Delanė jo neprisiminė.
- O Dieve, - šalia aiktelėjo motina. - Kaip jis išdrįso pasi­
rodyti taip apsirengęs?
Jos pasipiktinimui pritarė kiti gedėtojai, turintys blogą įprotį
garsiai šnibždėtis.
- Vėjo pamušalas.
- Visada buvo niekšelis.
Švelnus „Levi's" džinsų audinys glostė tvirtas šlaunis, ap­
gulė tarpkojį ir dengė ilgas kojas. Šiltas vėjelis priplojo m arš­
kinėlius prie plačios raumeningos krūtinės. Delanės žvilgsnis
vėl nukrypo į veidą. Jis neskubėdamas nusitraukė akinius nuo
tiesios nosies ir įsikišo į kišenėlę ant krūtinės. Šviesiai pilkos
akys smigo tiesiai į ją.

12
 BEPROTIŠKAI TAVO

Delanei apmirė širdis ir ėmė mausti kaulus. Ji atpažino ją

veriančias akis - be galo panašias į tėvo airio, bet daug įspū­
dingesnes, nes jos švietė baskų gymio veide.
Nikas Alegreza - jos vaikiško susižavėjimo objektas ir n u ­
sivylimų kaltininkas. Nikas - saldžialiežuvis, suktas žaltys.
Jis stovėjo remdamasis viena koja, tarsi nepastebėdam as pa­
ties sukeltos sumaišties. Aišku, kad pastebėjo, bet nekreipė
nė menkiausio dėmesio. Akivaizdu, jog per dešim t metų, kol
Delanė buvo išvykusi, kai kurie dalykai nepasikeitė. Nikas
pastambėjo, jo veido bruožai atrodė brandesni, bet jis kaip ir
anksčiau traukė dėmesį.
Kunigas Tipetas nulenkė galvą.
- Pasimelskime už Henrį So, - paragino jis. Delanė panarino
galvą ir užsimerkė. Net vaikystėje Nikas sulaukdavo nepel­
nyto dėmesio. Jo vyresnėlis brolis Luji irgi buvo pašėlęs, bet
Nikas jį pranoko. Visi žinojo, kad broliai Alegrezos - patrakę,
karštakošiai baskai, greiti paleisti į darbą kumščius ir velniškai
patrauklūs.
Visos miestelio mergaitės buvo įspėjamos saugotis brolių,
tačiau kaip lemingai prie jūros daugum a neatsispirdavo lau­
kiniam instinktui ir lipte lipdavo prie „vaikinų baskų". Nikas
gebėjo įkalbėti nekaltas mergaites nusimesti apatinius. Tačiau
Delanės jis neapžavėjo. Priešingai, nei daugelis manė, ji nesi-
mylėjo su Niku Alegreza. Jos nekaltybė atiteko ne jam.
Bent jau netiesiogine prasme.
- Amen, - vienbalsiai tarė susirinkusieji.
- Taip, amen, - pritarė Delanė, pajutusi sąžinės grauža­
tį dėl nepadorių minčių per maldą. Ji žvilgtelėjo virš saulės
akinių ir prisimerkė. Matė, kaip juda Niko lūpos jam greitai
persižegnojant. Žinoma, jis katalikas kaip daugum a vietinių
baskų. Vis dėlto atrodė šventvagiška, kad įžūliai seksualus

13
 RACHEL GIBSON

ilgaplaukis baikeris su auskaru ausyje žegnojasi kaip kunigas.

Paskui lyg niekur nieko jo žvilgsnis pakilo Delanės kostiumėliu
prie veido. Akys žybtelėjo, bet tuoj pat nukrypo į permatoma
rožine suknele vilkinčią šviesiaplaukę jam prie šono. Mergina
pasistiebė ir kažką sušnibždėjo Nikui į ausį.
Ceremonijos dalyviai būriavosi prie Delanės ir jos motinos.
Pareiškusieji užuojautą traukė prie automobilių. Ji paleido
Niką iš akių ir pasisuko į žmones. Atpažino daugum ą Henrio
draugų, stabtelinčių su ja pasikalbėti, bet tik keli jų atrodė
jaunesni nei penkiasdešimties. Ji šypsojosi, linksėjo, spaudė
ištiestas rankas ir bjaurėjosi smalsiais, ją varstančiais žvilgs­
niais. Troško pabūti viena. Norėjo vienumoje prisiminti Henrį
ir senus gerus laikus. Norėjo prisiminti Henrį tokį, koks buvo
iki jų kivirčo. Tačiau suprato tokią galimybę turėsianti negrei­
tai. Jautėsi išsekusi. Kai jiedvi su motina pasuko prie limuzino,
turinčio parvežti namo, Delanė troško tik pamiegoti.
Jos dėmesį patraukė Niko harlio riaumojimas, ji žvilgtelėjo
per petį. Jis privertė dar dukart sugriaudėti variklį, apsuko U
formos trajektoriją ir milžiniškas motociklas pajudėjo. Delanė,
suraukusi antakius, žiūrėjo, kaip jis pralekia pro šalį, nužvelgė
šviesiaplaukę, prisiplojusią Nikui prie nugaros. Jis Henrio lai­
dotuvėse susirado moterį. Lyg būtų užsukęs į naktinį klubą. De­
lanė jos nepažinojo, bet nesistebėjo, kad mergina iš laidotuvių
išvažiuoja su Niku. Juk jam nėra nieko švento. Nieko draustino.
Ji įlipo į limuziną ir susmuko ant minkšto aksomo sėdynės.
Henris nebegyvas, bet niekas nepasikeitė.
- Graži ceremonija. Ką pasakysi? - Gvenos balsas pažadino
Delanę iš susimąstymo, kai limuzinas pajudėjo nuo kapinių į
55 greitkelį.
Delanė pro tankų pušyną bandė įžiūrėti mirguliuojantį Me­
rės ežerą.

14
 BEPROTIŠKAI TAVO

- Taip, - atsakė ji ir pasisuko į motiną, - tikrai graži.

- Henris mylėjo tave, bet nemokėjo nusileisti.
Jiedvi jau daug kartų apie tai kalbėjosi ir Delanė nebenorėjo
bristi į tą pačią upę. Pokalbis visada vienodai prasidėdavo ir
baigdavosi, bet joms taip ir nepavykdavo sutarti.
- Kaip manai - kiek žmonių ateis? - Ji turėjo omenyje ge­
dulingus pietus.
- Tikriausiai daugum a. - Gvena ištiesė rankas ir subraukė
Delanei už ausų plaukus.
Delanė spėjo pagalvoti, kad motina pasispjaudys pirštus ir
sulipins jai ant kaktos kelias garbanėles, kaip darydavo vai­
kystėje. Būdavo bjauru tada, bjauru atrodė ir dabar. Ją nuolat
pataisydavo, tarsi be pataisym ų nebūtų tikusi. Lydėjo nuola­
tinis nerimas, lyg ją būtų galima perdaryti.
Ne. Niekas nepasikeitė.
- Labai džiaugiuosi, kad grįžai namo, Lane.
Delanė pajuto dūstanti ir spustelėjusi elektrinį m ygtuką
pravėrė langą. Lėtai įkvėpė ir iškvėpė gaivaus kalnų oro. „Po
dviejų dienų", - tarė sau. Po dviejų dienų ji važiuos namo.
Prieš savaitę jai buvo pranešta, kad yra minima Henrio tes­
tamente. Delanė tuo labai stebėjosi - juk jie išsiskyrė piktuoju.
Įdomu, ar Nikas taip pat paminėtas. O gal jis visiškai užmiršo
sūnų?
Jai dingtelėjo klausimas: ką Henris jai paliko? Pinigų ar
nekilnojamojo turto? Nors greičiausiai ką nors keisto - gal
aprūdijusį žvejybinį katerį ar plokščiadugnę valtį. Kad ir kas
tai būtų, ji išvažiuos iškart po testam ento skaitymo. Dabar
svarbiausia sukaupti drąsą ir pasakyti motinai. O gal vėliau
paskambins iš taksofono kur nors prie Solt Leik Sičio. Iki tol
aplankys vaikystės drauges ir užsuks į kelis čionykščius ba­
rus - temps laiką, kol pavyks ištrūkti namo į didmiestį, kur

15
 RACHEL GIBSON

vėl galės kvėpuoti. Žinojo, jei užtruks ilgiau nei kelias dienas,
praras blaivų protą arba dar blogiau - save.

- Tik pažiūrėkite, kas grįžo!

Delanė padėjo lėkštutę su farširuotais grybais ant stale­
lio ir pažiūrėjo į akis vaikystės laikų varžovei Helenai Snap.
Vaikystėje ir paauglystėje Helena Delanei buvo lyg dagys po
uodega, ašaka gerklėje, galvos skausmas. Kaskart, kai Delanė
apsižvalgydavo, pamatydavo Heleną, ir toji paprastai ją žings­
niu lenkdavo. Helena buvo dailesnė, greitesnė bėgikė, taiklesnė
krepšininkė. Antroje klasėje ji iš jos paveržė apygardos rašymo
konkurso pirm ą vietą. Aštuntoje klasėje vėl jai nušluostė nosį,
kai tapo komandos šokėjų lydere, o vienuoliktoje buvo užklup­
ta su Delanės vaikinu Tomiu Markamu, kai juodu glamžėsi ant
užpakalinės Markamų pikapo sėdynės. Merginos tokių dalykų
neužmiršta. Delanė piktdžiugiškai nužvelgė nušiurusius He­
lenos plaukų galiukus ir dažų nudegintas sruogas.
- Helena Šnap, - tarė ji, nenoromis sau pripažindam a, kad,
išskyrus plaukus, priešininkė tebėra daili.
- Jau Markam. - Helena čiupo raguolį ir kum pio griežinė­
lį. - M udu su Tomiu septynerius metus laimingai vedę.
Delanė prisivertė nusišypsoti.
- Nuostabu.
Ji tarė sau, jog nė vienas jų jai neberūpi, vis dėlto mielai pa­
fantazuodavo, kad Tomį ir Heleną galėtų ištikti Boni ir Klaido
likimas. Tai, jog ji tebegriežia dantį, nekėlė nerimo, nors tikriau­
siai turėtų. Gal jau laikas psichoterapijai, kurią vis atidėliojo.
- Ar tu ištekėjusi?
-N e .
Helena į ją žiūrėjo su gailesčiu.
- Tavo mama sakė, kad gyveni Skotsdeilyje.

16
 BEPROTIŠKAI TAVO

Delanė grūmėsi su pagunda sugrūsti Helenos raguolį jai

į nosį.
- Aš gyvenu Finikse.
- Tikrai? - Helena įsidėjo vieną grybą ir pasisuko. - Turbūt
nenugirdau.
Kažin ar Helena galėtų skųstis klausa. Plaukai - kas kita.
Ko gero, jei Delanė nebūtų ketinusi po kelių dienų pasprukti
arba jei būtų buvusi maloni, gal būtų pasisiūliusi padėti. Būtų
ištepusi garbanotus Helenos plaukus baltym ų kauke ir visą
galvą apvyniojusi celofanu. Tačiau ji nebuvo tokia maloni.
Delanė klaidžiojo žvilgsniu po sausakimšą valgomąjį, kol
rado motiną. A psupta draugų, tvarkingai sušukuotais švie­
siais plaukais, nepriekaištingu makiažu Gvena So atrodė kaip
karalienė dvariškių būryje. Gvena ne veltui buvo vadinama
Trulio miestelio Aidaho valstijoje Greise Keli. Ir tikrai kažkuo
ją priminė. Keturiasdešimt ketverių ji atrodė kaip trisdešimt
devynerių ir, kaip pati mėgdavo kartoti, - per jauna būti dvi­
dešimt devynerių dukters motina.
Gal kur nors kitur ir būtų stebimasi penkiolikos m etų skir­
tum u tarp motinos ir dukros, bet Aidaho valstijoje įsimylėjė­
liai dažnai tuokdavosi po išleistuvių. Kartais nuotaka iškart
važiuodavo gimdyti. Paauglės nėštum u niekas nesistebėda­
vo, žinoma, nebent paauglė būdavo neištekėjusi. Tokios rūšies
skandalus miestelis prisimindavo ilgai.
Visi Trulyje manė, kad jaunoji mero žmona tapo našle ne­
trukus po vestuvių su Delanės biologiniu tėvu, tačiau tai buvo
prasimanymas. Penkiolikmetė Gvena įsimylėjo vedusį vyriškį.
Kai tas sužinojo apie Gvenos nėštumą, ją metė, ir jai teko išva­
žiuoti iš miestelio.
- O, matau, grįžai. Maniau, kad tavęs nebėra tarp gyvųjų.
Delanės dėmesio prašė senoji ponia Van Dam, susikūprinusi

17
 RACHEL GIBSON

virš aliuminės vaikštynės ir svyranti aštriai įdaryto kiaušinio

link. Jos žili plaukai buvo sudėti bangomis taip pat kaip Dela­
nės prisiminimuose. Bet ji neįstengė prisiminti moters vardo.
Kažin ar apskritai jį buvo girdėjusi. Visi ją vadino senąja ponia
Van Dam. Moteris atrodė susenusi. Kaip prieštvaninių laikų
iškasena amžiaus ir osteoporozės suriesta nugara.
- Gal jums ko nors įdėti? - pasiūlė Delanė pasitem pdam a
ir mėgindama prisiminti, kada paskutinį kartą gėrė pieno ar
bent jau nurijo kalcio tabletę.
Ponia Van Dam pasičiupo kiaušinį ir ištiesė Delanei lėkštutę.
- Truputį šio bei to. - Ji parodė keletą valgių.
- Gal norėtumėte salotų?
- N uo salotų m an pučia pilvą, - sušnibždėjo ponia Van
Dam ir dūrė pirštu į dubenėlį su ambrozija: - Skaniai atrodo.
Viščiukų sparneliai taip pat. Aštrūs, bet pasiėmiau vaistų.
Trapi, smulkutė ponia Van Dam šveitė kaip medkirtys.
- Ar jūs Žano Klodo giminaitė? - Delanė pabandė praskai­
drinti niūrią nuotaiką.
- Kieno?
- Kovos m enų meistro Žano Klodo Van Damo.
- Ne, jokio Žano Klodo nepažįstu, gal jis gyvena Emete.
Emeto Van Damai amžinai prisiverda košės ir baisiai riejasi.
Pernai Tedis, mano velionio brolio vidurinysis anūkas, buvo
suimtas už didžiulio lokio Smokio, stovėjusio prie girininkijos,
vagystę. Ir kam jam jo prireikė?
- Gal kad jo vardas Tedis?
-K ą ?
Delanė susiraukė.
- Tiek to. - Nevertėjo mėginti. Jau spėjo užmiršti, kad jos
hum oras nevertinamas prastuom enės miesteliuose, kuriuose
m arškinių kišenės vyrams atstoja pelenines. Ji padėjo poniai

18
 BEPROTIŠKAI TAVO

Van Dam atsisėsti prie stalelio netoli valgių ir pasuko link

baro.
Jos niekada nežavėjo tradicija po laidotuvių prisikimšti pil­
vus ir prisigerti, tačiau artimiesiems turbūt reikia paguodos.
Delanė anaiptol nesijautė guodžiama. Atsidūrė dėmesio cen­
tre, kaip ir tais laikais, kai gyveno Trulyje. Juk ji buvo mero
ir jo gražuolės žmonos duktė, bet visada jautėsi menkesnė.
Nebuvo nei tokia ryški, nei pašėlusi kaip Henris ir neprilygo
grožiu Gvenai.
Ji įėjo į svetainę, kur barą buvo okupavę ,Johnnie Walker"
viskiu pradvisę Henrio vienminčiai iš m asonų ložės. N eat­
kreipdam a jų dėmesio ji prisipylė taurę vyno ir nusiavė žema-
kulnius batelius, kuriuos buvo priversta pasiskolinti iš motinos.
Delanė neneigė retkarčiais pasiduodanti įvairioms užgai­
doms, tačiau batam s jautė tikrą aistrą. Buvo batų maniakė.
Jos nuomone, Imelda Markos be jokio pagrindo maišoma su
žemėmis. Delanė dievino batus. Įvairius. Išskyrus batelius su
plačiais bukais kulniukais. Tokie nuobodūs. Jai patiko smai-
liakulniai, auliniai, atviros basutės. Jos drabužiai irgi traukė
akį. Jau kelerius metus ji dirbo madingame Valentinos salo­
ne, kurio klientai už šukuoseną paklodavo šimtus dolerių ir
tikėdavosi, kad jų kirpėja bus apsirengusi madingai. Delanės
klientai mainais už pinigus norėjo matyti trumpučius vinilinius
sijonėlius, odines kelnes ar juodas liemenėles po permatomo
audinio palaidinėmis. Tokio apdaro nepavadintum itin tin­
kamu gedulingoms apeigoms, ypač jei taip vilkėtų podukra
žmogaus, daug m etų valdžiusio miestelį.
Kai Delanė jau ketino išeiti iš kambario, jos dėmesį patraukė
pokalbis.
- Donas sako, kad kai jį ištraukė, jau buvo suanglėjęs.
- Baisi mirtis.

19
 RACHEL GIBSON

Vyrai kraipydam i galvas gurkštelėjo viskio. Delanė žinojo,

kad gaisras kilo pašiūrėje, kurią Henris buvo susirentęs už
miestelio. Pasak Gvenos, pastaruoju metu jis augino pamėgtus
apalūzų žirgus, bet negalėjo prie nam ų pakęsti mėšlo kvapo.
- Henris savo žirgus dievino, - tarė vyras, vilkintis kaubo­
jišką švarką. - Girdėjau, kad kibirkštys pasiekė ir klojimą. Ne
kažin kas liko iš žirgų. Keli šlaunikauliai ir kanopėlės.
- Manai, kad tai padegimas?
Delanė pavartė akis. Padegimas. Be kabelinės televizijos,
viena sm agiausių pram ogų miestelyje - gandai ir intrigos.
Žm onės dievino paskalas ir mito jomis tarsi penkta maisto
m edžiagų grupe.
- Tyrėjai iš Boisio taip nemano, bet versija dar nepaneigta.
Po trum putės pauzės vienas vyras suabejojo:
- Kažin ar padegimas. Kas to linkėtų Henriui?
- Gal Alegrezos?
- Nikas?
- Jis negalėjo pakęsti Henrio.
- Tiesą sakant, kaip ir daugelis kitų. Vis dėlto juk reikia
velniškai nekęsti, kad supleškintum žmogų su visais žirgais.
Kažin ar Alegreza taip neapkentė Henrio.
- Henrį baisiai nervino daugiabučiai, kuriuos Nikas stato
Pusmėnulio paplūdimyje. Prieš mėnesį ar du juodu dėl to vos
nesusimušė Ševrone. Nežinau, kaip jam pavyko, be jis išplėšė
iš Henrio tą dalį nuosavybės. O paskui užstatė daugiabučiais.
Jie vėl pakraipė galvas ir gurkštelėjo viskio. Delanė daugybę
valandų lepinosi Pusmėnulio paplūdimyje ant balto smėlio ir
m audėsi žydrame įlankos vandenyje. Laukinė pakrantė buvo
vienas geidžiam iausių žemės sklypų. Jis nuo neatm enam ų
laikų priklausė Henrio šeimai, Delanei tapo smalsu, kaip galėjo
atitekti Nikui.

20
 BEPROTIŠKAI TAVO

- Girdėjau, kad tie daugiaaukščiai Alegrezoms sukrovė

turtus.
- Taip. Butus graibstyte graibsto Kalifornijos gyventojai. Čia
tuoj neatsiginsime gurkšnojančių latę ir žolę rūkančių ištižėlių.
- Arba dar blogiau - aktorių.
- O kas gali būti blogiau už geradarį Briusą Vilisą? Jei atsi-
kraustys, stengsis viską keisti. Jis - didžiausia Heilio nelaimė.
Po šimts, atsikrausto, suremontuoja kelias griuvenas ir mano
turįs teisę nurodinėti, kaip balsuoti.
Vyrai sutartinai linksėjo ir laidė pašaipias pastabėles. Kai
pokalbis pakrypo apie kino žvaigždes ir veiksmo filmus, De­
lanė nepastebėta ištipeno iš kambario, koridorium i paėjėjo
iki Henrio darbo kambario ir uždarė sau už nugaros duris.
Nuo sienos už didžiulio raudonmedžio stalo į ją žvelgė Henrio
veidas. Delanė prisiminė, kada buvo nutapytas portretas. Jai
suėjo trylika, kaip tik tada ji mėgino išsikovoti truputį laisvės.
Norėjo įsiverti auskarus. Henris uždraudė. Ne pirm ą ir tikrai
ne paskutinį kartą. Henris norėjo viską kontroliuoti.
Delanė klestelėjo ant didžiulės odinės kėdės ir nustebo pa­
mačiusi ant stalo savo nuotrauką. Dar prisiminė, kaip Henris ją
fotografavo. Tą dieną jos gyvenimas pasikeitė. Jai buvo septy­
neri, mama buvo ką tik ištekėjusi už Henrio. Tą dieną jos paliko
skurdų butuką Las Vegaso priemiestyje ir po trum po skrydžio
įžengė į trijų aukštų Viktorijos laikų stiliaus nam ą Trulyje.
Kai pirm ąkart išvydo pastatą su bokšteliais ir dvišlaičiu sto­
gu, Delanė pagalvojo, kad kraustosi į rūmus, o Henris - tikras
karalius. Iš trijų pusių sklypą supo miškas, iškirstoje laukymėje
driekėsi prižiūrim a veja, o kiemas pam ažu leidosi prie vėsaus
Merės ežero vandens.
Per kelias valandas Delanė iš skurdo atsidūrė pasakoje.
Mama buvo laiminga, o Delanė pasijuto esanti princesė. Ir tą

21
 RACHEL GIBSON

dieną sėdėdama ant laiptų su nėriniuota balta suknele, kurią

mama privertė apsivilkti, Delanė pamilo Henrį Šo. Jis buvo
vyresnis už kitus mamos draugus. Ir geresnis. Nerėkdavo ant
Delanės ir nepravirkdydavo mamos. Su juo Delanė pasijuto
saugi, o to vaikystėje jai trūko. Jis mergaitę įsidukrino ir tapo
vieninteliu jos pažinotu tėčiu. Dėl šių priežasčių ji Henrį my­
lėjo ir mylės.
Tą dieną Delanė pirm ą kartą pamatė ir Niką Alegrezą. Jis
iššoko iš krūm ų į Henrio sodą. Pilkos akys spindėjo neapy­
kanta, skruostai degė iš pykčio. Jis ją išgąsdino ir sužavėjo.
Nikas buvo gražus berniukas - juodaplaukis, tamsoko gymio,
padūm avusiom is akimis.
Jis stovėjo prie krūm ų įsisprendęs į šonus rankomis, sustin­
gęs iš įniršio ir paniekos. Jo gyslomis pulsavo maištingų baskų
ir airių kraujas. Nužvelgęs juodu berniukas kreipėsi į Henrį.
Po daugelio metų Delanė nebeprisiminė, ką tiksliai pasakė -
tiesiog kažką piktai palinkėjo.
- Tu jo saugokis, - įspėjo Henris, kai berniukas išdidžiai
atkišęs smakrą, išsitiesęs nusigręžė ir dingo.
Vėliau Henris dar ne kartą priminė saugotis Niko. Po dau­
gelio metų ji pasigailėjo jo nepaklausiusi.

Nikas užsitempė „Levi's" ir pakilo užsitraukti užtrauktu­

ko. Per petį žvilgtelėjo į moterį, įsisukusią į motelio paklodes.
Šviesūs plaukai buvo išsidraikę. Ji gulėjo užsimerkusi, kvėpavo
ramiai ir lėtai. Geilė Oliver - teisėjo duktė, ką tik išsiskyrusi
mažo berniuko motina. Santuokos nutraukim ą ji atšventė pa­
sigražindam a pilvą ir pasididindam a krūtis implantais. Per
Henrio laidotuves Geilė pati prie jo priėjo ir įžūliai pareiškė
norinti jam pirm am parodyti patobulintą kūną. Iš jos žvilgsnio
jis suprato, kad turėtų jaustis pamalonintas, bet nesijautė. Jis

22
 BEPROTIŠKAI TAVO

buvo nieko prieš prasiblaškyti, todėl sutiko. Ji įsižeidė, kai

Xikas sustabdė harlį prie „Žvaigždžių" motelio, tačiau nepa­
reikalavo parvežti namo.
Nikas nusigręžė nuo moters lovoje ir žaliu kilimu žengė prie
stumdomųjų stiklinių durų į terasėlę su vaizdu į 55 greitkelį. Jis
neketino dalyvauti senio laidotuvėse. Iki šiol negalėjo suprasti,
kaip ten atsidūrė. Regis, prieš m inutę dar stovėjo Pusmėnulio
pakrantėje ir kalbėjosi su darbų vykdytoju, o netrukus harlis
jau skriejo į kapines. Jis nesiruošė ten važiuoti. Žinojo esąs
persona non grata, bet vis viena nuvažiavo. Dėl kažkokių prie­
žasčių, į kurias nenorėjo gilintis, privalėjo atsisveikinti.
Pasitraukė į terasos kampą, kurio nepasiekė medinius tu­
rėklus apšviečiančių žibintų šviesa, ir paniro į tamsą. Kunigui
Tipetui vos spėjus sumurmėti „amen", prie jo priėjo Geilė per­
matoma lengva suknute ir pasisiūlė.
- Trisdešimt trejų mano kūnas gražesnis nei tada, kai buvau
šešiolikos, - Geilė sušnibždėjo jam į ausį. Nikas jau nebepri­
siminė, kaip ji atrodė šešiolikos, bet neužmiršo, kad jai patiko
seksas. Ji buvo iš tų merginų, kurios mėgsta būti užlaužtos, o
paskui apsimeta nekaltomis mergelėmis. Geilė paslapčia išsė­
lindavo iš nam ų ir pasibelsdavo į Lomakso krautuvės duris,
kur jis vakarais plaudavo grindis. Jei būdavo tam nusiteikęs, ją
įsileisdavo ir išdulkindavo ant prekių dėžės arba prekystalio.
Paskui ji dėdavosi suteikusi jam malonę. Abu žinojo, kaip yra
iš tikrųjų.
Nakties vėsa kedeno jam plaukus ant pečių ir glostė ap­
nuogintą odą. Nebuvo šalta. Delanė sugrįžo. Kai išgirdo apie
Henrio mirtį, jis pagalvojo, kad ji atvažiuos į laidotuves. Vis
dėlto, pamatęs ją prie senio karsto penkiais rausvais atspalviais
nudažytais plaukais, ne juokais sutriko. Po dešim ties m etų
Delanė vis dar priminė švelnią kaip šilkas ir trapią porcelianinę

23
 RACHEL GIBSON

lėlę. Susitikimas atgaivino prisiminimus, jis neužm iršo jų pir­

mojo susitikimo. Tada ji buvo šviesiaplaukė septynmetė.
Vieną dieną beveik prieš du dešimtmečius, laukdam as ei­
lėje šaldytų skanum ynų krautuvėlėje, jis išgirdo, kad Henris
So dar kartą vedė. Negalėjo patikėti savo ausimis. Henris vėl
susituokė. Kadangi Nikas sekė kiekvieną jo žingsnį, drauge
su broliu Luji šoko ant senų dviratukų ir nurūko palei ežerą
prie milžiniško Henrio namo. Niko mintys sukosi greičiau už
dviračio ratus. Jis suprato, kad Henris tikrai neves jo motinos.
Juodu nekentė vienas kito nuo neatm enam ų laikų. Nė nesikal­
bėdavo. Henris dažniausiai Niko nepastebėdavo, bet gal tai
pasikeis. Gal naujoji Henrio žmona myli vaikus. Gal pamils
ir jį.
Nikas ir Luji, paslėpę dviračius pušynėlyje, prašliaužė pro
tankią gudobelių gyvatvorę į pievelę. Juodu šį kampelį puikiai
pažinojo. Luji tada buvo dvylika. Nikas - dvejais metais jau­
nesnis, bet kantresnis už brolį. Gal dėl to, kad pratęs laukti, o
gal dėl to, kad labiau domėjosi Henriu So. Berniukai patogiai
įsitaisė ir nusiteikė laukti.
- Jis neišlįs, - po valandos Luji ėmė nekantrauti. - Mes jau
seniai čia, jis neišeis.
-A nksčiau ar vėliau vis viena išeis. - Nikas žvilgtelėjo į brolį
ir vėl įsmeigė akis į didžiulio pilko namo duris. - O kaipgi.
- Varom pažvejoti prie pono Benderio tvenkinio.
Klarkas Benderis kiekvieną vasarą į tvenkinį savo kieme
prileisdavo m argųjų upėtakių. Ir kiekvieną vasarą broliukai
Alegrezos padėdavo jam atsikratyti kelių stam bių gražuolių.
- Mama supyks, - priminė broliui Nikas ir pasitrynė delnus,
tebemaudžiančius nuo prieš savaitę gautos pamokos m ediniu
šaukštu. Paprastai Benita Alegreza iš paskutiniųjų kovodavo
už savo berniukus, bet net ir jai nepavyko išsiginti pono Ben-

24
 BEPROTIŠKAI TAVO

derio kaltinimų, kai sūnūs buvo parvesti namo prasmirdę žuvų

viduriais ir su upėtakių likučiais ant valo.
- Mama nesužinos, Benderis kažkur išvažiavo.
Nikas vėl žvilgtelėjo į Luji. Vos pagalvojus apie išalkusius
upėtakius kilo noras čiupti meškerę.
- Tikrai?
- Taip.
Jis susimąstė apie tvenkinį ir žuvis, nekantraujančias su­
griebti jauką ant aštraus kabliuko. Paskui papurtė galvą ir
smarkiai sukando dantis. Jei Henris tikrai vedė, Nikui reikia
susitikti su naująja žmona.
- Tu beprotis, - sušnypštė Luji ir nurūko per kiemą prie
gyvatvorės.
- Žvejosi?
- Ne, varau namo, bet iš pradžių nusišvilpsiu.
Nikas šyptelėjo. Jam patiko tokie brolio posakiai.
- Nesakyk mamai, kur aš.
Luji atsitraukė užtrauktuką ir su palengvėjimo atodūsiu
nusilengvino ant pušelės.
- N eužtruk, nes pati susipras.
- Gerai.
Luji apsižergė dviratį ir nurūko mindamas pedalus. Nikas
vėl grįžo žvilgsniu prie namo. Parėmęs ranka smakrą stebėjo
pagrindines duris. Laukdam as prisim inė Luji - kaip gerai,
kad turi brolį septintoką. Galėjo su juo apie viską kalbėtis, Luji
niekada nesišaipydavo. Brolis mokykloje jau buvo matęs filmą
apie paauglystę. Nikas galėjo jam užduoti svarbių klausimų,
pavyzdžiui, kada tarpukojyje turi suželti plaukai. Berniukas
tokių dalykų negali pasiklausti katalikės motinos.
Nikas jau ketino sutraiškyti ant rankos užropojusią skruz­
dėlę, kai atsidarė nam o durys. Jis sustingo. Pro duris išėjo

25
 RACHEL GIBSON

Henris, stabtelėjo prieangyje ir žvilgtelėjo sau per petį. Tada

pamojo ranka ir pro duris žengė smulkutė mergytė. Šviesios
garbanėlės supo jos veidelį ir krito ant pečių. Ji ištiesė Henriui
rankutę, juodu perėjo verandą ir nusileido laiptais. Mergaitė
vilkėjo baltą nėriniuotą suknelę, mūvėjo baltas kojinaites - tarsi
per Pirmąją komuniją, bet tądien buvo netgi ne sekmadienis.
Henris mostelėjo Niko kryptimi ir Nikui užgniaužė kvapą -
pamanė, kad jį bus pastebėję.
- Štai ten, - tarė Henris, kai juodu su mergaite pajudėjo link
jo, - auga didžiulis medis. Manau, jame galima sukalti namelį.
Mergaitė pakėlė akis į stuom eningą vyrą sau prie šono ir
linktelėjo. Auksinės garbanėlės sukrutėjo kaip spyruoklės.
Mergaitės oda buvo daug blyškesnė už Niko, didžiulės akys
rudos. Nikas pagalvojo, kad ji panaši į vieną iš lėlyčių, kurias
kaimynė laiko stiklinėje spintelėje, užrakinusi nuo nerangių
berniūkščių nešvariom is rankomis. N ikui nė karto nebuvo
leista prisiliesti prie dailių lėlyčių, bet jis ir nenorėjo.
- Kaip Mikės Pūkuotuko? - paklausė mergaitė.
- Ar norėtum?
- Taip, Henri.
Henris priklaupė ant vieno kelio ir pažiūrėjo mergaitei į
akis.
- Dabar aš tavo tėtis. Vadink mane tėveliu.
Nikui užėmė kvapą, širdis ėmė beprotiškai daužytis. Jis visą
gyvenimą svajojo išgirsti šiuos žodžius, bet Henris juos ištarė
kvailai blyškiaveidei mergiotei, kuriai patinka Mikė Pūkuotu­
kas. Turbūt kažkaip išsidavė, nes Henris ir mergaitė sužiuro
į jo slėptuvę.
- Kas ten? - atsistodamas griežtai paklausė Henris.
Baimės gniaužiamais paširdžiais Nikas lėtai pakilo ir pa­
žvelgė į vyrą, kurį m am a vadino jo tėvu. Stovėjo išsitiesęs,

26
 BEPROTIŠKAI TAVO

atsilošęs ir žiūrėjo į šviesiai pilkas Henrio akis. Norėjo sprukti,

bet nė nekrustelėjo.
- Ką tu čia darai? - taip pat griežtai paklausė Henris.
Nikas žioptelėjo, bet nieko neatsakė.
- Kas jis toks, Henri? - paklausė mergaitė.
- Niekas, - atsakė šis ir pasisuko į Niką. - Eik namo. Ir dau­
giau čia nesirodyk.
Drebančiais keliais ir maudžiančia širdimi, iki pažastų sken-
dėdam as dygioje gyvatvorėje Nikas Alegreza galvojo, kad jo
viltys sudužo. Jis juto neapykantą Henriui So.
- Tu šlykštus šunsnukis, - sumurmėjo Nikas ir pažvelgė į
auksaplaukę mergaitę. Nekentė ir jos. Neapykanta liepsnojan­
čiu žvilgsniu, springdam as iš pykčio jis pasisuko ir pajudėjo
iš slėptuvės. D augiau ten nebegrįžo. Nebelaukė šešėliuose.
Nebesivylė neįm anom ų dalykų.
Žingsniai sugrąžino Niką iš praeities, bet jis nekrustelėjo.
- Tai ką manai? - Geilė priėjo iš už nugaros ir apsivijo ran­
komis jam juosmenį. Nuogas krūtis nuo jo nugaros skyrė tik
plonytis suknelės audinys.
- Apie ką?
- Apie naująją patobulintą mane.
Jis pasisuko į ją. Ji skendėjo tamsoje, buvo sunku įžiūrėti.
- Gerai atrodai, - atsakė Nikas.
- Gerai? Už krūtis paklojau tūkstančius, o tu tesugebi pa­
sakyti: „Gerai atrodai"?
- O ką tikėjaisi išgirsti? Kad būtų protingiau investuoti į
nekilnojamąjį turtą negu į sūrų vandenį?
-M aniau, vyrams patinka didelės krūtys. - Ji patempė lūpą.
Jam nesvarbu - didelės ar mažos, svarbiausia - ar m ote­
ris moka naudotis kūnu. Jam patiko moterys, suvokiančios
savo pranašum us, prarandančios lovoje savitvardą. Moterys,

27
 RACHEL GIBSON

mokančios ir laimėti, ir pralaimėti, nebijančios su juo elgtis

nešvankiai. Geilė per daug nerimavo dėl išvaizdos.
- Maniau, kad vyrai svajoja apie dideles krūtis, - tęsė ji.
- Ne visi. - Nikas jau seniai nesvajojo apie moteris. Tiesą
pasakius, nuo vaikystės. Ir tada teturėjo vieną svajonę.
Geilė apsivijo rankomis jam kaklą ir pasistiebė.
- Ką tik tau patiko.
- Juk nesakau, kad nepatinka.
Jos delnas nuslydo jo krūtine ant pilvo.
- Tai pamylėk mane dar kartą.
Jis sugriebė ją už riešo.
- Aš nemoku.
- Tai ką mes darėme prieš pusvalandį?
Norėjo jai atšauti vienu žodžiu, bet jai būtų nepatikę. Ruo­
šėsi parvežti ją namo, tačiau kai jos pirštai nuslydo džinsų
priekiu, nutarė palaukti.
- Tai buvo seksas, - atsakė jis. - Skirtingi dalykai.
- Kalbi, lyg būtum nusivylęs.
- Kodėl? Dėl to, kad nepainioju sekso ir meilės?
Nikas nemanė esąs nusivylęs, jam paprasčiausiai nerūpėjo.
Meilė neatsiperka. Tai tik tuščiai prarastas laikas ir emocijos.
- Gal dar nebuvai įsimylėjęs. - Geilė prispaudė delną prie
užtrauktuko. - Gal įsimylėsi mane.
Nikas kimiai prunkštelėjo.
- Nesitikėk.

28
 2
Kitą dieną po laidotuvių Delanė ilgai miegojo ir vos neiš­
sisuko nuo Trulio labdaros draugijos, miestelyje atliekančios
Jaunių lygos funkcijas, susirinkimo. Ji tikėjosi pragulinėti visą
popietę, pasikalbėti su motina ir praleisti vakarą su geriausia
mokyklos laikų drauge Liza Kolins. Jiedvi buvo susitarusios
susitikti Morto bare, išgerti po „M argaritą" ir paplepėti.
Bet Gvena turėjo kitokių planų.
- Norėčiau, kad dalyvautum susirinkime, - tarė Gvena,
apsitaisiusi blyškiai mėlynu šilku lyg katalogo modelis. Kai ji
pažvelgė į Delanės batelius, tarp antakių įsirėžė negili raukš­
lelė. - Norime Pentinių parke įrengti naują žaidim ų aikštelę.
Tau gali šauti neblogų minčių, kaip surinkti daugiau pinigų.
Delanė būtų mieliau sukramčiusi gabalėlį folijos nei sutikusi
dalyvauti viename iš nuobodžių motinos susirinkimų.
- Aš susitarusi, - pamelavo ji, tepdam asi braškių džemo
ant skrudintos bandelės. Nors jai dvidešimt devyneri, iki šiol
nedrįso nuvilti motinos.
- Su kuo?

29
 RACHEL GIBSON

- Eisime su drauge pietauti. - Ji palinko virš vyšninio stal-

viršio ir suleido dantis į bandelę.
Gvenos mėlynos akys įtariai prisimerkė.
- Ar trauksi į miestelį taip atrodydama?
Delanė pažvelgė į baltą berankovį nertinį, juodus džinsi­
nius šortus ir siauras basučių juosteles, kylančias blauzdomis
nuo pintų padų. Apranga gana konservatyvi, gal tik apavas
ne visai atitinka miestelio standartus. Jai vis viena, nes šias
basutes mėgo.
- O kas negerai? - paklausė vėl pasijutusi kaip devynmetė.
Šis jausmas jai visai nepatiko, bet priminė pagrindinę priežastį,
dėl kurios ketino išvykti iš Trulio iškart, kai bus perskaitytas
Henrio testamentas.
- Kitą savaitę vešiuosi tave apsipirkti. Nuvyksime į Boisį
ir visą dieną praleisime prekybos centre. - G vena patenkinta
nusišypsojo. - Kadangi jau grįžai, apsipirksime bent kartą per
mėnesį.
Na štai. Gvena mano, kad dabar, kai Henris mirė, dukra grįš
į Trulį. Tačiau Henris So - ne vienintelė priežastis, dėl kurios
Delanė stengėsi bent per valstiją nutolti nuo Aidaho.
- Man nieko nereikia, mama, - atsakė ji ir įniko šveisti pus­
ryčius. Jei pasiliks čia dar kelias dienas, Gvena ją tikrai ap­
vilks „Liza Claiborne" drabužiais ir pavers gerbtina labdaros
draugijos nare. Ji užaugo vilkėdama nemėgstamus drabužius
ir apsim etinėdama kuo nesanti, kad įtiktų tėvams. Mokykloje
vertėsi per galvą dėl pagyrimo rašto ir nė karto negavo baudos
už laiku į biblioteką negrąžintą knygą. Ji buvo mero duktė.
Taigi turėjo būti tobula.
- Ar su tokiomis basutėmis tau patogu?
Delanė palinksėjo.
- Papasakok man apie gaisrą, - ji tyčia pakeitė temą. At­

30
 BEPROTIŠKAI TAVO

vykusi į Trulį beveik nieko nesužinojo apie tą naktį, kai žuvo

Henris. Mama nenorėjo apie tai kalbėti. Laidotuvės jau praei­
tyje, Delanei knietėjo sužinoti daugiau.
Gvena atsiduso ir paėmė peilį, kuriuo Delanė tepė džemą.
Mėlynų batelių kulniukai kaukšėjo į raudonas grindų plyteles
jai einant prie plautuvės.
- Žinau beveik tiek pat, kiek žinojau pirmadienį, kai tau
paskam binau. - Ji padėjo peilį ir pažvelgė pro didelį langą
virš plautuvės. - Henris buvo pašiūrėje, kai ji užsiliepsnojo.
Pasak šerifo Krovo, užsidegė linų sėmenų aliejumi permirkę
skudurai, kuriuos Henris buvo palikęs prie šildytuvo. - Gvenos
balsas drebėjo.
Delanė priėjo prie motinos ir apkabino per pečius. Ji pa­
žvelgė per kiemą į švelniai siūbuojančių valčių prieplauką ir
pagaliau išdrįso paklausti:
- Kaip manai, ar jis labai kankinosi?
- Negalvoju apie tai. Ir nenoriu žinoti. Nežinau, kiek iš­
tvėrė. Gal Dievas buvo gailestingas ir leido jam num irti lieps­
nai nepasiekus. Neklausinėjau. Ši savaitė buvo nelengva. - Ji
nutilo ir atsikrenkštė. - Vos spėjau suktis, nenoriu apie tai
galvoti.
Delanė vėl pažvelgė į m otiną ir pirm ąkart po ilgo laiko pa­
juto ryšį su moterimi, suteikusia jai gyvybę. Jos buvo labai
skirtingos, bet šiuo atžvilgiu panašios: abi mylėjo H enrį Šo
nepaisydamos jo ydų.
- Neabejoju, kad draugės suprastų, jei šiandien atšauktum
susirinkimą. Jei nori, aš paskambinsiu.
Gvena žvilgtelėjo į Delanę ir papurtė galvą.
- Turiu pareigų, Lane. Juk negaliu amžiams atsisakyti savo
gyvenimo.
Amžiams? Nuo Henrio mirties dar neprabėgo nė savaitė,

31
 RACHEL GIBSON

nuo laidotuvių - nė para. Jos ranka nuslydo nuo motinos pe­

ties, bendrum o pojūtis ėmė blėsti.
- Pavaikštinėsiu po kiemą, - tarė Delanė ir gniauždam a
nusivylim ą išėjo pro duris. Priešpiečio vėjelis šiugždeno epu­
šės lapus, oras kvepėjo sakais. Ji giliai įkvėpė ir žengė terasa.
Jos šeimai apibūdinti labiausiai tiktų žodis „nusivylimas".
Visi gyveno dėl išorinio vaizdo, todėl jiems buvo lemta vieniems
kitus nuvilti. Delanė jau labai seniai susitaikė su motinos lėkštu­
mu. Išorė jai buvo daug svarbesnė už vidų. O Henris kraustėsi
iš proto dėl valdžios. Kai Delanė pateisindavo Henrio lūkesčius,
jis būdavo nuostabiausias tėvas. Skirdavo jai laiko ir dėmesio,
veždavosi su draugais paplaukioti jachta ir stovyklauti Sotute.
Vis dėlto Šo šeimoje galiojo saldainio ir lazdos taisyklė. Delanei
atrodė, kad viską, netgi meilę, reikia užsitarnauti.
Delanė praėjo pro aukštą geltonąją pušį ir pasuko prie er­
dvaus šunų voljero pievelės pakraštyje. Žalvarinės plokštelės
virš būdos angos skelbė, kad ten gyvena Veimaro paukštšuniai
Grafas ir Doloresa.
- Gražuoliukai, - švelniai suokė ji tarsi kišeniniams šuny-
čiams, per vielinę užtvarą liesdama drėgnas šunų nosis. De­
lanei patiko šunys, ji užaugo su Doloresos ir Grafo pirm takais
Klarku ir Klara. Tačiau pastaruoju m etu nuolat kraustantis
būtų buvę sunku turėti net akvariumą, o dėl kitokio augintinio
nekilo nė minties.
- Vargšeliai uždaryti. - Šunys laižė jai pirštus, ji priklaupė
ant kelio. Keturkojai buvo gerai prižiūrimi ir, kadangi priklausė
Henriui, be abejonės, puikiai išdresuoti. Pailgi rusvi snukučiai
ir liūdnos melsvos akys nebyliai meldė išlaisvinti.
- Aš jus suprantu, - tarė ji, - ir pati buvau čia įkalinta.
Grafas gailiai suinkštė, sugraudindam as jautrią Delanės
širdį.

32
 BEPROTIŠKAI TAVO

- Na, gerai, tik neišbėkite iš kiemo, - tarė pakildama. Vos

atidarė aptvaro duris, Grafas ir Doloresa kaip du žaibai šovė
pirmyn. - Po šimts, sugrįžkit! - sušuko Delanė ir pasisukusi
dar spėjo pamatyti miške pradingstančias trum pas uodegas.
Pagalvojo, kad jie turėtų grįžti, o tada prisiminė greitkelį vos
už mylios nuo namų.
Pagriebusi iš aptvaro du odinius pavadėlius ji leidosi paskui
šunis. Nors nejautė jiems ypatingo prieraišumo, nenorėjo, kad
žūtų po automobilio ratais.
- Grafai! Doloresa! - Bėgdama su storapadėmis basutėmis
Delanė stengėsi išlaikyti pusiausvyrą. - Pietūs! Kepsniai! Sau­
sas ėdalas! - Ji nusivijo šunis į mišką ir leidosi dar vaikystė­
je pram intais takeliais. Aukštos pušys ją pridengė šešėliais,
krūmeliai braukė per blauzdas ir kulkšnis. Ji pasivijo šunis
prie senojo namelio medyje, kurį jai buvo surentęs Henris. Kai
siekė sučiupti bėglius už antkaklių, jie vėl paspruko. - Traškūs
kauliukai! - šūkavo skubėdam a pro Dramblio uolą ir Mėly­
nių įlanką. Gal būtų pasidavusi, jei gudrūs šunys nebūtų taip
arti - per spjūvį - ir jos neerzintų. Ji prasibrovė pro svyrančias
drebulės šakas, lipdama per nuvirtusią pušį susibraižė ranką. -
Po šimts! - pyktelėjo žvelgdama į nubrozdinim us. Grafas ir
Doloresa pritūpę lūkuriavo vizgindami trum pas uodegas. -
Pas mane! - paliepė Delanė. Šunys paklusniai nunarino galvas,
bet vos jai žengus žingsnį pašoko ir nurūko. - Atgal! - Kai jau
ketino apsisukti ir grįžti, prisiminė Trulio labdaros draugijos
susirinkim ą motinos namuose. Kvailų šunų vaikymasis po
mišką staiga pasirodė esąs patrauklus užsiėmimas.
Ji užkopė paskui keturkojus ant neaukštos kalvos ir stab­
telėjo atgauti kvapo. Suraukusi antakius įsižiūrėjo į priešais
besidriekiantį ruožais padalytą lauką, kuriame kadaise augo
medžiai. Ten stovėjo buldozeris, ekskavatorius ir milžiniškas

33
 RACHEL GIBSON

sunkvežimis. Keletas taškų prie nuotekoms skirtų plačių grio­

vių buvo pažymėti oranžiniais neoniniais dažais. Toje netvar­
koje prie juodo „Wrangler" džipo stovėjo Nikas Alegreza, jam
prie kojų tupėjo Grafas ir Doloresa.
Delanei užėmė kvapą. Kaip tik Niko ji labiausiai nenorėjo
sutikti per trum putę viešnagę miestelyje. Juk per jį teko patir­
ti skaudžiausią pažeminimą. Ji tylomis grūmėsi su pagunda
apsigręžti ir sprukti. Bet Nikas ją pamatė ir Delanė suprato:
dabar nieku gyvu nepasišalins. Teko prisiversti ir ramiai n u ­
sileisti nuo kalvos.
Jis atrodė taip pat kaip vakar per Henrio laidotuves. Balti
medvilniniai marškinėliai, išblukę „Le vi's" džinsai, auksinis
auskaras, bet šiandien barzda buvo nuskusta, plaukai surišti į
uodegėlę. Nikas galėtų būti modelis, reklamuojantis „Calvin's"
apatinius.
- Labas, - pasisveikino Delanė. Jis ramiai stovėjo stipriais
pirštais kasydamas Grafui kaktą ir nenuleisdam as nuo jos pil­
kų akių. Nors paširdžius spaudė vis smarkiau, ji dar paėjėjo
į priekį ir sustojo vos per kelias pėdas nuo Niko. - Vedžioju
Henrio šunis, - tarė, bet jis vis dar tylėjo įsmeigęs įdėmų, ne­
perprantam ą žvilgsnį. Atrodė aukštesnis, nei prisiminė. Jos
viršugalvis vos siekė jam petį. Platesnė krūtinė. Ryškesni rau­
menys. Kai anąkart juodu stovėjo per tokį atstumą, jis sujaukė
ir negrįžtam ai pakeitė jos gyvenimą. Delanė manė, kad Ni­
kas - aplam dytu m ustangu atlėkęs riteris spindinčiais šarvais.
Klydo.
Visą gyvenimą jai buvo draudžiam a su juo bendrauti, o ji
veržėsi prie jo kaip drugelis į liepsną. Delanė buvo gera mer­
gaitė, svajojanti apie laisvę, jam tereikėjo pamoti jai pirštu ir
ištarti kelis žodžius. Trys provokuojantys žodžiai iš blogo ber­
niuko lūpų. „Ateik čia, padūkėle", - pasakė jis ir jos širdis

34
 BEPROTIŠKAI TAVO

iškart sušuko „taip". Atrodė, kad pro išorę jis įžvelgia vidų,
tikrąją Delanę. Ji buvo naivi aštuoniolikmetė. Jai dar nebuvo
leista išskleisti sparnų, savarankiškai įkvėpti. Nikas ją veikė
kaip svaiginantis grynas deguonis. Ir jai teko už tai sum o­
kėti.
- Jie ne tokie paklusnūs kaip Klarkas ir Klara, - tęsė ji, ne­
sugluminta jo tylėjimo.
Kai Nikas galiausiai prabilo, žodžiai ją apstulbino.
- Ką pasidarei plaukams? - paklausė jis.
Delanė kilstelėjo ranką prie rausvų garbanų.
- Man taip patinka.
- Tau labiau tinka šviesūs.
Delanės ranka nusviro prie šono, žvilgsnis smigo žemyn į
Nikui prie kojų tupinčius šunis.
- Aš tavo nuomonės neklausiau.
- Turėtum pagalvoti.
Jai tikrai patiko jos plaukų spalva. Net jei nepatiktų, turėjo
savo nuomonę.
- O ką tu čia darai? - pasiteiravo Delanė ir pasilenkusi pri­
segė Grafui prie antkaklio pavadėlį. - Plėšikauji?
- Ne. - Jis pasisupo ant kulnų. - Šventadieniais nepuldinėju.
Tu saugi.
Ji pažvelgė į jo tam sų veidą.
- O per laidotuves galima?
Jo kakta susiraukė.
- Apie ką kalbi?
- Apie tą vakarykštę šviesiaplaukę. Henrio laidotuves su­
painiojai su pažinčių baru. N em andagu ir šventvagiška, Nikai.
Net ir tau.
Raukšleles kaktoje pakeitė įžūli šypsenėlė.
- Tu pavydi?

35
 RACHEL GIBSON

- Pasvajok.
- Gal nori sužinoti smulkmenas?
Ji pavartė akis.
- Tiek to.
- Tikrai? Pikantiška istorija.
- Kaip nors apsieisiu. - Ji užsibraukė plaukus už ausų ir
siekė Doloresos.
Nikas sugriebė ištiestą ranką.
- Kas atsitiko? - paklausė jis ir suspaudė riešą. Jo delnas
buvo šiltas, didelis, su nuospaudom is. Švelniai perbraukė
nykščiu per įdrėskimą ant Delanės delno. Ją nustebino dilg­
čiojimas pirštų galiukuose, pakilęs ranka aukštyn.
- Nieko, - ji atsitraukė, - įsidrėskiau, kai lipau per nuvirtusi
medį.
Nikas žiūrėjo jai į veidą.
- Lipai per medį su šitais batais?
Jau antrąkart per valandą išpeikiamos jos mėgstamiausios
basutės.
- Nesikabink prie batų.
- Normalūs, jei tau patinka agresyvus seksas. - Žvilgsnis
nuslydo žemyn jos kūnu, paskui iš lėto pakilo. - Ar patinka?
- Pasvajok. - Ji vėl ištiesė rankas prie Doloresos ir šįkart
prisegė pavadėlį. - Botagai ir grandinės manęs nevilioja.
- Gaila. - Nikas susikryžiavo rankas ant krūtinės ir atsirėmė
užpakaliu į atsarginį džipo ratą. - Trulyje labiausiai patyrusi
agresyvi moteris - Vende Veston, 1990-ųjų valstijos rodeo ir
veršiukų tram dym o čempionė.
- Ar leistumeis pliekiamas dviejų moterų?
- Galėtum mane persivilioti, - atsakė jis šypsodamasis. - Tu
gražesnė už Vendę ir turi tinkamus batus.
- Vaje, ačiū. Gaila, kad rytoj jau išvažiuoju.

36
 BEPROTIŠKAI TAVO

Atrodo, jį nustebino atsakymas.

- Trumpa viešnagė.
Delanė patraukė pečiais ir timptelėjo prie savęs šunis.
- Neketinau užsibūti. - Tikriausiai jo nebepamatys. Ji leido
žvilgsniui nuslysti ryškiu veidu. Nikas išties labai gražus, gal ir
ne toks blogas kaip anksčiau. Maloniu jo tikrai nepavadintum ,
bet bent jau neprim inė to vakaro, kai ji sėdėjo ant mustango
dangčio. Prabėgo dešimt metų, gal jis suminkštėjo. - Viso, Ni­
kai, - Delanė atsisveikino ir žengė atbula.
Jis kilstelėjo du pirštus prie smilkinio juokais rodydam as
pagarbą, Delanė nusigręžė ir tem pdam a šunis pajudėjo tuo
pačiu keliuku, kuriuo buvo atėjusi.
Nuo kalvelės ji dar kartą žvilgtelėjo per petį. Nikas sto­
vėjo ten pat - susikryžiavęs rankas, atsirėmęs į džipą lydėjo
ją žvilgsniu. Žengdam a į virpančius miško šešėlius Delanė
prisiminė Niko vakarykštę šviesiaplaukę. Gal jis suminkštėjo,
bet jo gyslomis neabejotinai teka ne kraujas, o testosteronas.
Grafas ir Doloresa nerimo, Delanė tvirčiau suspaudė pa­
vadėlius. Pagalvojo apie Henrį ir Niką, dar kartą susimąstė,
ar Henris bus paminėjęs sūnų testamente. Įdomu, ar juodu
mėgino susitaikyti, įdomu, ką Henris bus palikęs jai. Akimirką
leido sau įsivaizduoti, kad maišą pinigų. Pasvarstė, ką darytų
su grynaisiais. Pirmiausia išsipirktų automobilį, paskui įsigytų
kelias poras batelių prabangioje parduotuvėje, pavyzdžiui,
„Bergdof Goodman". Jai dar neteko avėti batelių už aštuonis
šimtus dolerių, bet labai norėjosi.
O jeigu Henris jai paliko daug pinigų?
Ji atidarytų nuosavą grožio saloną. Be jokios abejonės.
Šiuolaikišką saloną, kur būtų daug veidrodžių, m arm uro ir
nerūdijančio plieno. Senokai svajojo apie nuosavą verslą, bet
buvo dvi kliūtys. Pirma - ji dar nerado miesto, kuriame būtų

37
 RACHEL GIBSON

norėjusi gyventi ilgiau nei kelerius metus. Antra - neturėjo nei

pradinio kapitalo, nei galimybių jį sukaupti.
Delanė stabtelėjo prie nuvirtusio medžio, kurį anksčiau
teko perlipti. Kai Grafas ir Doloresa ėmė šliaužti po medžiu,
ji timptelėjo pavadėlius ir pasuko aplinkui. Platformos krypa­
vo per akmenukus, kojų pirštai skendo dulkėse. Braudamasi
pro dygius krūm okšnius pagalvojo apie geliančius vabzdžius
ir kraujasiurbes erkes. N ugara nubėgus šiurpuliukui Delanė
pasistengė nuvyti mintis apie dėmėtąją Uolinių kalnų karštinę
ir galvoti apie nuosavą m adingą grožio saloną. Pradėtų nuo
penkių kėdžių. Kirpėjos išjos nuom otųsi darbo vietą. Ji nemė­
go daryti manikiūro ir negalėjo pakęsti pedikiūro, tam darbui
ką nors pasam dytų. Dirbtų tai, ką mėgsta: kirptų, čiauškėtų
ir ruoštų klientėms latę. Iš pradžių už kirpim ą ir sušukavim ą
prašytų septyniasdešimt penkių dolerių. Kai įgytų nuolatinių
klienčių, paslaugas po truputį im tų branginti.
Telaimina Dievas A m eriką ir laisvąją rinką, nes visi turi
teisę užsiprašyti savo kainos. Si mintis jai prim inė H enrį ir
jo testamentą. Nors svajonės apie nuosavą saloną svaigino,
Delanė netikėjo, kad Henris bus jai palikęs pinigų. Tikriausiai
ką nors tokio, ko, jo manymu, ji nenorėtų.
Kai Delanė atsargiai priartėjo prie Mėlynių įlankos, šunys
puolė į vandenį aptaškydami ją lediniais purslais. Tikriausiai
Henris bus norėjęs papokštauti ir palikęs jai ką nors tokio, kas
ilgam atim tų ramybę. Pavyzdžiui, nepaklusnius šunis.

Trulio centras didžiavosi dviem didžiulėmis parduotuvė­

mis, trimis restoranais, keturiais barais ir dar visai nauju švie­
soforu. Lauko kino teatras neveikė jau penkerius metus, nes
trūko žiūrovų, vienas iš dviejų grožio salonų „Pas Gloriją"
prieš mėnesį buvo uždarytas, staiga mirus savininkei Glorijai.

38
 BEPROTIŠKAI TAVO

Šimtą trisdešimt kilogramų svėrusią moteriškę ištiko širdies

smūgis, kai ji plovė poniai Hilard galvą. Vargšelę ponią Hilard
iki šiol kankina košmarai.
Senas teismo pastatas buvo šalia policijos nuovados ir giri­
ninkijos administracijos. Dėl sielų varžėsi trys bažnyčios: mor­
monų, katalikų ir naujai atgimusių krikščionių. Salia pastato,
kuriam e buvo įsikūrusios pradinė ir pagrindinė mokyklos,
stovėjo nauja ligoninė, o populiariausia miestelio vieta - Morto
baras - buvo senesniame Trulio rajone, per vidurį tarp „Metalo
dirbinių" ir Pandos restorano. Morto baras - ne šiaip užeiga,
kurioje galima nusitašyti. Jį išgarsino šaltas „Coors" alus ir
daugybė ragų. Elnio, briedžio ir antilopės galvos puošė sieną
virš baro. Įspūdingi ragai buvo apkabinėti ryškiomis kelnaitė­
mis. Bikiniais, šortukais, kelnaitėmis su juostele - įvairiausių
spalvų, su datomis ir apsvaigusių dovanotojų parašais. Prieš
kelerius metus baro savininkas prie briedžio buvo pakabinęs
raguoto kiškio galvą, bet nė viena moteris, nei blaivi, nei girta,
nepanoro kabinti kelnaičių ant tokios keistos iškamšos. Kiškio
galva buvo skubiai perkelta į tolimesnį kambarį virš kiniško
biliardo aparato.
Delanei dar neteko lankytis Morto bare. Prieš dešimtmetį
ji buvo per jauna. O dabar gurkšnodam a „M argaritą" prie
vieno iš galinių staliukų svarstė, iš kur tokia trauka. Išskyrus
sieną virš baro, ši užeiga niekuo nesiskyrė nuo begalės kitų
m ažų miestelių barų. Pritem dyta šviesa, m uzikos aparatas,
tvyrantis tabako ir alaus kvapas, kasdienė apranga. Delanė
jautėsi kaip namie su džinsais ir trumparankoviais „Mossimo"
marškinėliais.
- Ar teko čia palikti apatinių? - paklausė ji Lizos, sėdinčios
kitapus mėlyno plastikinio stalelio. Susitikusios draugės jau
po kelių minučių linksmai plepėjo, lyg nė nebūtų išsiskyrusios.

39
 RACHEL GIBSON

- Bent jau neprisimenu, - atsakė Liza, žalios akys šelmiškai

žybtelėjo. Jos šilta šypsena ir juokas mergaites suartino ke­
tvirtoje klasėje. Nerūpestingoji Liza rišdavosi rusvus plaukus
į netvarkingą uodegytę. Delanė buvo kruopštukė, šviesiais
tvarkingai susuktais plaukučiais. Liza pasižymėjo laisva dva­
sia. Delanė paslapčia svajojo apie laisvę. Jodviem patiko ta pati
muzika ir filmai, jos valandų valandas prasiginčydavo tarsi
tikros seserys. Viena kitą papildydavo.
Po mokyklos Liza baigė interjero dizaino studijas. Ji aš­
tuonerius metus gyveno Boisyje, dirbo dizaino kompanijoje,
kurioje jai teko visas juodas darbas ir nė lašelio šlovės. Prieš
dvejus metus išėjo iš tos kompanijos ir sugrįžo į Trulį. Įkūrė
savo dizaino versliuką ir sėkmingai dirbo namuose.
Delanė nužvelgė dailų draugės veidą ir suveltą uodegėlę.
Liza protinga ir patraukli, bet Delanė vis dar pranoko ją šu­
kuosena. Jei ketintų užtrukti miestelyje, ji pasičiuptų draugę
ir apkirptų taip, kad išryškėtų jos akys, gal dar pašviesintų
kelias sruogeles prie veido.
- Tavo mama sakė, kad dirbi kosmetologe Skotsdeilyje. Esą
turi žymių klienčių.
Delanės nestebino m otinos pagražinim as, ji gurkštelėjo
„Margaritos". Gvena negalėjo pakęsti Delanės profesijos. Gal
tai prim indavo jai gyvenimą iki Henrio. Apie tą tarpsnį De-
lanei buvo draudžiam a kalbėti. Kadaise Gvena šukuodavo
Vegaso striptizo šokėjas. Bet Delanė kitokia. Jai patiko dirbti
salone. Prireikė ne vienų metų, kol atrado savo nišą. Jai patiko
lytėjimas, „Paul Mitchell" plaukų priežiūros priem onių kva­
pas ir patenkintų klienčių dovanėlės. Be to, buvo tikrai kieta
kirpėja.
- Dirbu kirpėja Skotsdeilio salone, bet gyvenu Finikse, - at­
sakė ji ir nusilaižė nuo viršutinės lūpos druską. - Man patinka,

40
 BEPROTIŠKAI TAVO

bet motina gėdijasi, kad taip užsidirbu pragyvenimui. Lyg bū­

čiau kokia šliundra. - Ji patraukė pečiais. - Makiažui nebelieka
laiko, bet kartą iš tikrųjų teko kirpti Edą Makmahoną.
- Tai tu grožio specialistė? - Liza nusijuokė. - Puikumėlis.
Helena M arkam turi saloną prie Gaisrininkų perėjos.
- Juokauji? Vakar buvau sutikusi Heleną. Plaukai visai n u ­
šiurę.
- Nesakiau, kad jai sekasi.
- O man sekasi, - pasigyrė Delanė, patenkinta, kad pagaliau
pranoko seną varžovę.
Priėjusi padavėja pastatė ant stalo dar dvi „Margaritas".
- Tas ponas prie baro, - moteris mostu parodė į barą, - jus
vaišina.
Delanė atpažino Henrio draugą.
- Padėkokite jam, - tarė ji ir žvilgsniu palydėjo nueinančią
padavėją. Nuo tada, kai įžengė į Morto barą, ji dar nemokėjo
už gėrimą. Vyrai, kuriuos sunkiai prisiminė iš paauglystės,
pasirūpino jos staliuku. Ji baigė tuštinti jau antrą taurę. Jei
nesustos, netrukus pasigers.
- Ar prisimeni, kaip užklupai Heleną su Tomiu, darančius
„tai" ant užpakalinės jo motinos pikapo sėdynės? - paklausė
jau šiek tiek apgirtusi Liza.
- O kaipgi. Sakė, kad eina pasivažinėti su draugais. - Ji
pakėlė trečią taurę. - N usprendžiau padaryti jam staigmeną.
Ir m an pavyko.
Liza nusijuokė ir pastatė taurę.
- Labai juokinga.
Delanė irgi nusijuokė.
- Tada taip neatrodė. Baisiai nervino, kad iš visų mergaičių
mano vaikiną nukabino būtent Helena Šnap.
- Suprantu, bet padarė tau paslaugą. Tomis virto liurbiu.

41
 RACHEL GIBSON

Darbe išbūna tik tiek, kad gautų pašalpą. Turi du vaikus, šeimą
išlaiko Helena.
- Kaip jis atrodo? - Delanė uždavė jai svarbų klausimą.
- Vis dar gražuoliukas.
- Velnias. - Mažų mažiausiai ji tikėjosi išgirsti apie išretė­
jusius plaukus. - O kuo vardu buvo tas Tomio draugas? Ar
prisimeni? Vaikščiodavo užsimaukšlinęs Džono Dyro beisbolo
kepuraitę, buvai jį beprotiškai įsimylėjusi.
Tarp Lizos antakių įsimetė raukšlelė.
- Džimas Bušihedas.
Delanė spragtelėjo pirštais.
- Taip! Judu susitikinėjote, bet jis tave paliko dėl tos mer­
gaitės su ūsiukais ir dideliais papais.
- Tinos Uberangos. Ji turi baskų ir italų kraujo... Vargšelė.
- Prisimenu, kad dar labai ilgai krausteisi dėl jo iš proto.
- Nesikrausčiau.
- Krausteisi. Mes mažiausiai penkiskart per dieną prava­
žiuodavome pro jo namus.
- Netiesa.
Atkeliavo dar dvi taurės nuo Henrio bendražygių. Delanė
dėkodam a pamojo ir vėl atsigręžė į draugę. Gurkšnodam os
jos toliau dalijosi paskalomis ir prisiminimais. Pusę dešimtos
Delanė žvilgtelėjo į laikrodį. Ji nebeskaičiavo taurių, skruostai
buvo aptirpę.
- Trulyje turbūt nepavyks išsikviesti taksi. - Jei daugiau
nebegertų, iki baro uždarymo turėtų tris valandas prasiblaivyti
ir parvairuotų namo.
- Ne. Jau turime degalinę su krautuvėle, bet ji uždarom a
vienuoliktą. - Liza bedė pirštu į Delanę ir tarė: - Neįsivaizduoji,
kokia esi laiminga, kad gyveni mieste, kuriame yra pusgaminių
parduotuvė. Čia antrą nakties negausi nei šokolado, nei buritos.

42
 BEPROTIŠKAI TAVO

- Tu pasigėrei?
Liza palinko į priekį ir prisipažino:
- Taip. Ir žinai ką? Aš išteku.
- Ką?! - aiktelėjo Delanė. - Išteki ir tik dabar sakai?!
- Mes dar niekam nesakome. Iš pradžių jis nori pasikalbėti
su dukra. Ji iki kitos savaitės bus Vašingtone su mama.
- Kas? Kas tas laimingasis?!
Liza atsakė žiūrėdam a jai tiesiai į akis:
- Luji Alegreza.
Delanė keliskart sumirksėjo ir pratrūko juoktis.
- Geras.
- Aš rimtai.
- Pamišėlis Luji. - Ji tebesijuokė purtydam a galvą. - Tu
mane maustai.
- Nemaustau. Mes susitikinėjame aštuonis mėnesius. Prieš
savaitę jis m an pasipiršo ir, žinoma, aš sutikau. Tuoksimės
lapkričio 15-ąją.
- Niko brolis? - Delanė surimtėjo. - Tu nejuokauji?
- Ne, bet niekam nesakyk, iki jis pasikalbės su Sofi.
- Su Sofi?
- Dukra iš pirmos santuokos. Sofi trylika metų, tikra tėvo
dukrelė. Jei pasakys jai, kai grįš, mergaitė turės beveik šešis
mėnesius apsiprasti.
- Pamišėlis Luji, - apstulbusi pakartojo Delanė. - Ar jis ne
kalėjime?
- Ne. Jis nebesielgia beprotiškai. - Liza nutilo ir papurtė
galvą. - Be to, ir anksčiau nebuvo baisiai pamišęs.
Delanei toptelėjo, kad draugė per pastarąjį dešimtmetį bus
susitrenkusi galvą ir praradusi atmintį.
- Liza, penktoje klasėje jis pavogė automobilį.
- Netiesa. Tai mes buvome penktokės. Tiesą sakant, jis jau

43
 RACHEL GIBSON

norėjo automobilį grąžinti, bet nesėkmingai užšoko ant šali­

gatvio ir įsirėžė į tą suoliuką priešais vaistinę. - Liza patraukė
pečiais. - Tikriausiai nė nebūtų įkliuvęs, bet turėjo staiga iš­
sukti, kad nepartrenktų Olsenų šuns Bakio.
Delanė sumirksėjo mėgindama prablaivėti.
- Ar mėgini suversti kaltę Bakiui?
- Jis visada lakstydavo palaidas.
Trulyje visi šunys laksto palaidi.
- Negaliu patikėti, kad kaltini vargšelį Bakį. Tu iki ausų
įsimylėjusi.
Liza nusišypsojo.
- Tiesa. Ar buvai kada taip įsimylėjusi, kad trokštum susi­
lieti su tuo žmogumi ir nebeišsiskirti?
- Kelis kartus, - prisipažino Delanė, truputėlį pavydėdam a
draugei, - bet gana greitai praeidavo.
- Gaila, kad gyveni taip toli, pakviesčiau į vestuves. Atsi­
meni, kaip svajodavome, kad būsime viena kitos vyriausiosios
pamergės?
- Taip, - Delanė atsiduso, - aš svajojau ištekėti už Džono
Krajerio, o tu už Endriu Makarčio.
- „Rožinė gražuolė". - Liza taip pat atsiduso. - Geras filmas.
Kiek kartų liejome ašaras, kad Endriu M akartis metė Molę
Ringvold, nes ši buvo iš vargšų rajono.
- Mažiausiai šimtą. Ar prisimeni, kai... - jos klausim ą n u ­
traukė barmeno balsas.
- Paskutiniai užsakymai! - suriaumojo jis.
Delanė dar kartą žvilgtelėjo į laikrodį.
- Kodėl paskutiniai užsakymai? Dar nėra nė dešimtos.
- Sekmadienis, - priminė Liza. - Sekmadieniais barai u ž­
daromi dešimtą.
- Mes per girtos vairuoti, - išsigando Delanė. - Kaip grįšime
namo?

44
 BEPROTIŠKAI TAVO

- Mane parveš Luji. Žino, kad nesibranginsiu ir jam pasi­

seks. Užvešime ir tave.
Delanė įsivaizdavo, kaip persikreips iš siaubo motinos vei­
das, kai ji pro langą pamatys į kiemą įriedant pamišėlio Luji
Alegrezos automobilį. Delanė šyptelėjo supratusi, kad nuo
blaivumo ją skiria kelios taurės „Margaritos".
- Jei manai, kad jis sutiks.
Bet po penkių minučių kaip savininkas į barą įsiveržė ne
Luji, o Nikas. Ant m edvilninių marškinėlių buvo užsivilkęs
languotus flanelinius m arškinius. N eužsagstytų m arškinių
skvernai plevėsavo prie šonų. Delanė susigūžė. Ji nenorėjo
susitikti Niko - nei blaivi, nei apgirtusi. Per ankstesnį jųdvie­
jų susitikimą jis nepriminė praeities, bet iš kur žinoti, kad to
nepadarys dabar.
- Nikai! - Liza pamojo virš baro. - O kur Luji?
Jis žvilgsniu susirado Lizą, o artėdam as įsmeigė akis į De-
lanę.
- Jam paskambino dėl kažko nusiminusi Sofi, - paaiškino
sustodamas prie staliuko. Trumpai patylėjo ir kreipėsi į būsimą
brolienę: - Luji paprašė tave parvežti.
Liza svyruodam a atsistojo.
- Gal parvežtum e ir Delanę?
- Nereikia, - suskubo įsiterpti ši ir čiupusi nertą rankinę
pakilo. - Aš kaip nors pati. - Grindys po kojomis susvyravo ir
Delanė atsirėmė ranka į sieną. - Nesu jau tokia girta.
Nikas susiraukė.
- Tu girtutėlė.
- Per greitai atsistojau, - tarė ji ir ėmė raustis po rankinę
ieškodama monetos. Nors ir nesinorėjo, turėjo paskambinti
motinai. Gvena pašiurptų iš siaubo pamačiusi Luji, o išvydus
Niką ją ištiktų priepuolis.

45
 RACHEL GIBSON

- Tau negalima vairuoti, - neatlyžo Liza.

- Ei, aš ne!.. - šūktelėjo ji Nikui, kai šis, pagriebęs jos ranki­
nę, nužirgliojo per barą. Kitas vyras gal būtų atrodęs keistai su
persiko spalvos moteriška rankine, bet tik ne Nikas.
Delanė ir Liza nusekė iš paskos į juodą naktį. Delanė tikėjosi,
kad motina jau bus nuėjusi miegoti.
- Po šimts, šalta, - sumurmėjo ji, kalnų vėsai smelkiantis į
visas poras. Susikryžiavusi rankas ant krūtinės leidosi beveik
bėgte, kad neatsiliktų nuo plačiais žingsniais tolstančio Niko.
Spėjo atprasti nuo vasaros naktų Aidaho kalnuose. Finikse
temperatūra krinta iki trisdešimties, o ne iki dvylikos laipsnių.
Delanė laukė nesulaukė, kada galės grįžti.
- Ne taip ir šalta, - paprieštaravo Liza, jiems einant po De-
lanės geltoną mijatą, pastatytą prie šaligatvio. - Virtai ištižėle.
- Tu pati ištižėlė. N uo senų laikų. Atsimeni, kaip šeštoje kla­
sėje nukritai nuo sieninių kopėtėlių ir žliumbei tris valandas?
- Užsigavau uodegikaulį.
Visi sustojo prie Niko juodo džipo.
- Taip baisiai neskaudėjo, - neatlyžo Delanė, - tiesiog buvai
verksnė.
- Bet neašarojau kaip mažvaikė, kai gimnazijoje reikėjo
skrosti varlę.
- Apsitaškiau plaukus varlės žarnomis, - gynėsi Delanė. -
Kas neapsiverktų išvydęs plaukuose varlės vidurius?
- Švenčiausioji Trejybe, - sumurmėjo Nikas, lyg būtų koks
pavargęs kunigas, - už ką mane baudi?
Liza pastūm ė į priekį sėdynės atlošą.
- Neabejoju, kad būsi prisidirbęs, - pasakė ji ir užsiropštė
ant užpakalinės sėdynės.
Nikas nusijuokė ir spragtelėjęs grąžino Delanei sėdynės
atlošą į ankstesnę padėtį. Kaip tikras džentelm enas palaikė

46
 BEPROTIŠKAI TAVO

jai dureles. Ji suprato esanti girta ir negalinti aiškiai mąstyti, ir

vis dėlto - gal jis pasikeitė? Delanė žiūrėjo, kaip Nikas dings­
ta tamsoje, gatvės žibintų buvo nušviesta tik apatinė veido
dalis. Pasitelkęs žavesį jis galėtų num auti bet kam kelnaites.
Ir jos pačios gyvenime būta akimirkų, kai Nikas su ja elgėsi
nepaprastai maloniai. Kartą, būdam a ketvirtaklasė, ji išėjo iš
prekybos centro apsikrovusi kramtomosios gumos „Trident"
pakuotėmis ir rado pradurtą dviračio padangą. Nikas primyg­
tinai pasisiūlė parstum ti dviratį namo, pavaišino saldainiu, o
ji pasidalijo kramtomąja guma. Gal jis tikrai pasikeitė ir tapo
maloniu vyruku.
- Ačiū, kad parveši namo, Nikai. - O kad jis būtų pamiršęs
klaikiausią jos gyvenime naktį. Gal tikrai pamiršo, kad ji puolė
jam ant kaklo.
- Nėra už ką, - su kerinčia šypsena jis ištiesė jai rankinę, -
padūkėle.

47
 3
Delanė užsegė lagaminą ir paskutinį kartą nužvelgė kam ­
barį. Niekas nepasikeitė nuo tos dienos, kai ji iš čia išėjo prieš
dešimt metų. Tie patys rožiniai sienų apmušalai, nėriniuotas
baldakimas ir jos muzikos įrašų kolekcija. Išliko net momenti­
nės nuotraukytės, prismeigtos prie tuštybės veidrodžio. Nors
daiktai jos laukė, užuot atrodęs jaukus ir savas, kambarys slėgė.
Sienos, regis, kėsinosi sutraiškyti. Ji privalėjo ištrūkti.
Jai teliko išklausyti testamentą ir, žinoma, prisipažinti mo­
tinai, kad išvyksta. Aišku, Gvena iš paskutiniųjų apeliuos į
sąžinę, o Delanė nenorėjo ginčytis.
Išėjusi iš kambario ji nusileido laiptais į Henrio kabinetą iš­
klausyti testamento. Buvo apsivilkusi patogią žydrą berankovę
trikotažinę suknutę ir apsiavusi bekulnes basutes, kurias galės
lengvai nusispirti per tolimą kelionę automobiliu.
Prie kabineto tarsi „Ritz-Carlton" durininkas ją pasitiko
ilgametis Henrio draugas Frenkas Stiuartas.
- Labas rytas, panele Šo, - pasveikino ją, žengiančią į ka­
binetą.

48
 BEPROTIŠKAI TAVO

Prie didžiulio stalo sėdintis M aksas H arisonas, H enrio

advokatas, pažvelgė į ją. Delanė paspaudė jam ranką, trum pai
šnektelėjo ir įsitaisė pirmoje eilėje prie motinos.
- Kas dar neatvyko? - paklausė ji, pastebėjusi tris tuščias
kėdes šalimais.
- Nikas. - Gvena atsiduso pirštais liesdama tris perlų vėri­
nio eiles. - Nors nesuprantu, kodėl Henris turėjo jam ką nors
palikti. Pastaraisiais metais daug kartų mėgino taikytis, bet
Nikas tėvo pastangas paniekino.
Vadinasi, Henris norėjo taikos. Ji nesistebėjo. Kadangi Hen­
riui taip ir nepavyko susilaukti vaikų su Gvena, anksčiau ar
vėliau turėjo prisiminti tikrą sūnų.
Neprabėgus nė minutei į kabinetą įėjo Nikas. A trodė vi­
sai solidžiai: juodo velveto kelnės, dryžuoti, jo akių spalvos
šilkiniai marškiniai. Priešingai nei per laidotuves, šįkart jis
atrodė deramai. Plaukus buvo susirišęs į uodegą, o auskarą
palikęs namie. Jis apsižvalgė ir išsirinko kėdę šalia Delanės. Ji
žvilgtelėjo į jį akies krašteliu, bet Nikas žiūrėjo į priekį, sėdėjo
kiek praskėstomis kojomis, rankas susidėjęs ant šlaunų. Nosį
pakuteno aštrus losjono po skutimosi kvapas. Juodu nesikal­
bėjo nuo tos akimirkos, kai išvakarėse jis pavadino ją padūkėle.
Ignoravo jį iki pat motinos nam ų ir jautėsi pažeminta kaip ir
prieš daugelį metų, nors manė jau seniai įveikusi šį jausmą. Ji
neketino daugiau kalbėtis su tuo mulkiu.
- Ačiū, kad susirinkote, - Delanės dėmesį patraukė Makso
balsas. - Taupydamas laiką paprašysiu visus klausim us u ž­
duoti, kai baigsiu skaityti. - Jis atsikrenkštė, tvarkingai susidėjo
popieriaus lapus ir ramiu teisininko balsu ėmė skaityti: - Aš,
Henris Šo, gyvenantis Trulyje, A idaho valstijos Slėnio apy­
gardoje, skelbiu savo paskutinę valią ir testam entą, kuriuo
anksčiau sudaryti testamentai ir pataisos naikinami. Pirmas

49
 RACHEL GIBSON

punktas. Testamento vykdytoju skiriu savo patikim ą draugą

Frenką Stiuartą. Tvirtinu, kad atlikti pareigą jam nereikia jokio
vykdytojo ar paveldėtojo laidavimo, ar...
Įsmeigusi akis į tašką virš Makso galvos Delanė viena ausimi
klausėsi, kaip Maksas skaito apie vykdytojo pareigą. Tai jos ne­
domino. Ji turėjo rimtesnių rūpesčių - jai prie vieno šono sėdėjo
motina, o prie kito Nikas. Juodu vienas kito negalėjo pakęsti,
taip buvo visada, kabinete tvyrojo kone apčiuopiama įtampa.
Nikas užsidėjo alkūnes ant kėdės parankių ir petimi prisilie­
tė prie Delanės. Marškiniai slystelėjo per jos nuogą odą. Delanė
prisivertė nesujudėti, tarsi prisilietimo nė nebūtų buvę, tarsi
ji nebūtų pajutusi švelnaus rankovės audinio, slystančio oda.
Maksas skaitė skyrių, kuriame buvo išdėstyta Henrio valia
ilgamečiams darbuotojams ir broliams. Paskui jis nutilo ir De­
lanė grįžo žvilgsniu prie jo. Ji žiūrėjo, kaip advokatas atsargiai
atideda į šalį vieną lapą ir vėl prabyla.
- Trečias straipsnis. A. Testamentu palieku pusę viso savo
turto, dėl kurio toliau nebus jokių nurodym ų, drauge su vi­
somis galiojančiomis draudim o sutartimis žmonai Gvenai Šo.
Gvena buvo puiki žmona, aš ją labai mylėjau. B. Dukteriai
Delanei Šo atiduodu likusią turto ir valdų dalį, dėl kurios toliau
nebus jokių nurodym ų, su sąlyga, kad ji metus gyvens Aidaho
valstijoje, Trulyje, ir rūpinsis motina. Termino pradžia laikytina
šio testamento skaitymo data. Jei Delanė atsisakytų paklusti
sąlygai, turtas, apibrėžtas 3 straipsnio B punkte, atiteks mano
sūnui Nikui Alegrezai.
- Kaip suprasti?! - neiškentė Delanė. Jei ne motina, staigiai
suspaudusi jai riešą, ji būtų pašokusi iš vietos.
Maksas žvilgtelėjo į ją ir vėl įniko skaityti dokumentą.
- C. Sūnui Nikui Alegrezai palieku žemės sklypus Angelų
pakrantėje ir Sidabriniame užutekyje. Su savo nuosavybe gali

50
 BEPROTIŠKAI TAVO

elgtis kaip tinkamas, jei vienus metus susilaikys nuo seksuali­

nių santykių su Delane So. Jei Nikas atsisakytų palikimo arba
prieštarautų mano iškeltai sąlygai, anksčiau minėtas turtas
atiteks Delanei Šo.
Delanė sėdėjo tiesi kaip styga tarsi apsvaigusi nuo šūvio.
Į veidą plūdo kraujas, širdis apmirė. Makso balsas skambėjo
dar kelias akimirkas, bet Delanė nebegirdėjo žodžių. Per daug
vienam kartui, ji aiškiai suprato vienintelę paskutinę pastraipą,
draudžiančią Nikui užmegzti su ja „seksualinius santykius".
Šita dalis - antausis jiems abiem. Tai priminimas, kai Nikas
ja naudojosi norėdam as suartėti su Henriu, o ji maldavo tėvą
sutikti. Net ir miręs Henris ją baudė. Delanė norėjo mirti dėl
pažeminimo. Rūpėjo sužinoti, ką galvoja Nikas, bet nedrįso į
jį nė pažiūrėti.
Advokatas nutilo ir pakėlė akis nuo testamento. Kabinete
įsivyravo tyla, kol galiausiai Gvena išdrįso užduoti visiems
kirbantį klausimą.
- Ar tai teisėta ir privaloma?
- Taip, - atsakė Maksas.
- Vadinasi, pusė turto atitenka man be jokių sąlygų, o De­
lanė, kad paveldėtų, turi metams pasilikti Trulyje?
- Teisybė.
- Nesąmonė, - iškošė Delanė, mėgindama pamiršti Niką ir
galvoti apie savo dalį. - Juk dabar dvidešimto amžiaus pabai­
ga. Henris negali vaidinti Dievo. Jo reikalavimas tikriausiai
neteisėtas.
- Patikinu, visiškai teisėtas. Kad paveldėtum ėte savo dalį,
turite sutikti su testamente nurodyta sąlyga.
- Nereikia. - Delanė pakilo. Jos lagaminai supakuoti. Ji ne­
sileis net iš kapo kontroliuojama Henrio. - Savo dalį atiduodu
motinai.

51
 RACHEL GIBSON

- N eturite teisės. Paveldėjimas su sąlyga. Savo turto dalį

paveldėsite, kai metus pagyvensite Trulyje. Iki nurodytos datos
turtas bus valdomas pagal įgaliojimą. Kitaip tariant, negalite
perleisti motinai to, ko neturite. Jei nuspręstum ėte nesilaikyti
testamento sąlygos, jūsų turto dalis atitektų ne Gvenai, o Nikui.
Jeigu Delanė tam ryžtųsi, motina ją palaidotų gyvą. Bet jai
vis viena. Neketino parduoti sielos, kad įtiktų motinai.
- O jeigu pam ėginčiau užginčyti testamentą? - paklausė
Delanė, pasiduodam a nevilčiai.
- Negalima ginčyti vien dėl to, kad nepatinka sąlygos. Tam
būtinas rimtesnis pagrindas, pavyzdžiui, silpnaprotystė arba
apgaulė.
- Tai prašom, - Delanė iškėlė rankas delnais aukštyn, - aki­
vaizdu, jog Henriui trūko varžtelio.
- Bijau, kad teismas nesutiks su jūsų nuom one. Reikėtų
įrodyti, kad sąlyga pažeidžia įstatymą arba kenkia visuomenės
interesui. Čia nei viena, nei kita. Sąlygą galima pavadinti įgei­
džiu, tačiau jo nedraudžia įstatymas. Tiesą pasakius, Delane,
jūsų turto dalies vertė viršija tris milijonus dolerių. Henrio dėka
tapsite labai turtinga moterimi. Jums tereikia metus pagyventi
Trulyje. Joks teismas sąlygos nevertins kaip neįmanomos vyk­
dyti. Sutikite arba atsisakykite. Viskas paprasta.
Delanė be žado susmuko ant kėdės. Trys milijonai. Manė,
kad kalbama apie kelis tūkstančius.
- Jei sutiksite su sąlygomis, - tęsė Maksas, - pragyvenimui
gausite padorią mėnesinę išmoką.
- Kada Henris surašė šitą testamentą, - parūpo Gvenai.
- Prieš du mėnesius.
Gvena linktelėjo, tarsi jai būtų viskas aišku, nors nebuvo.
Bent jau ne Delanei.
- Ar jūs turėsite klausimų, Nikai? - paklausė Maksas.

52
 BEPROTIŠKAI TAVO

- Taip. Ar viena sueitis būtų vadinama seksualiniais san­

tykiais?
- Dievaži! - aiktelėjo Gvena.
Delanė, sugniaužusi kumščius, įsmeigė į jį žvilgsnį. Jo pilkos
akys degė pykčiu, lūpos buvo piktai suspaustos. Delanės tai
netrikdė, ji ir pati niršo. Juodu spoksojo vienas į kitą kaip kovai
pasirengę priešininkai.
- Tu, - sušvokštė ji ir kilstelėjusi sm akrą nuvėrė jį tokiu
žvilgsniu, tarsi jis būtų bjaurastis, prilipusi prie bato, - pats
blogis.
- O kaip oralinis seksas? - paklausė Nikas, neatitraukdamas
nuo Delanės nemirksinčių akių.
- Hm... Nikai, - nedrąsiai tarė Maksas, - kažin ar m um s
dera...
- M anau, kad dera, - nutraukė Nikas. - Akivaizdu, kad
Henriui tai be galo rūpėjo, jei net paminėjo testamente. - Jis
nukreipė sunkų žvilgsnį į advokatą. - Iš karto reikia išsiaiškinti
visas taisykles, kad vėliau išvengtume nesusipratimų.
- Man viskas aišku, - pasakė Delanė.
-A š, - tarsi negirdėjęs tęsė Nikas, - nelaikau vienos nakties
nuotykio santykiais. Du nuogi kūnai paprasčiausiai trinasi,
prakaituoja, smagiai leidžia laiką. Ryte pabundi vienas. Jokių
apgaulingų pažadų. Jokių įsipareigojimų. Jokių žvilgsnių per
pusryčius. Tik seksas.
Maksas atsikrenkštė.
- Manau, kad Henris turėjo omenyje bet kokį seksualinį ryšį.
- Kaip jūs sužinosite?
Delanė tebežiūrėjo į jį.
- Paprastai. Neturėčiau su tavimi sekso, net jei nuo to pri­
klausytų mano gyvybė.
Jis pažvelgė į ją ir skeptiškai kilstelėjo antakį.

53
 RACHEL GIBSON

- Ką gi, - įsiterpė Maksas, - Franko Stiuarto, testamento

vykdytojo, pareiga stebėti, kad būtų laikomasi sąlygų.
Nikas atsisuko į kabineto gilumoje stovintį vykdytoją.
- Ar mane šnipinėsi, Frenkai? Ar žvilgčiosi pro langus?
- Ne, Nikai. Patikėsiu tavo žodžiu, kad sutinki su testa­
mento sąlyga.
- Nežinau, Frenkai, - atsakė jis ir vėl pažvelgė į Delanę. N u­
žiūrėjo lūpas, akimis nuslydo kaklu prie krūtinės. - Ji velniškai
seksuali. O jeigu nesusilaikysiu?
- Tuojau pat baik! - Gvena pakilo ir bedė pirštu į Niką. -
Jei čia būtų Henris, tu taip nesielgtum . Prie Henrio būtum
pagarbesnis.
Jis pakilo žiūrėdam as į Gveną.
- Jei Henris būtų čia, įspirčiau jam į subinę.
- Jis buvo tavo tėvas!
- Jis tebuvo spermos donoras, - sušvokštė Nikas, žengė
prie durų ir prieš išeidamas metė: - Visų m ūsų nelaimė, kad
jam pavyko tik tas vienas šūvis. - Susirinkusieji jį palydėjo
mirtina tyla.
- Nikas būtinai viską sugadina, - tarė Gvena, trinktelėjus
lauko durims. - Henris bandė taikytis, bet Nikas jį vis atstum ­
davo. Tikriausiai pavydėjo Delanei. Šiandien jo elgesys tai
patvirtina. Ką manai?
Delanei ėmė tvinksėti galvoje.
- Nežinau. - Ji pakėlė rankas prie smilkinių. - Ir anksčiau
nesuprasdavau Niko. - Nikas jai buvo paslaptis nuo pat vai­
kystės. Toks nenuspėjamas, ji nė nebandė apsimetinėti, kad
jį supranta. Vieną dieną jis elgdavosi taip, tarsi negalėtų jos
pakęsti, o kitą jai pasakydavo ką nors malonaus ir neleisdavo
mokykloje berniukam s iš jos šaipytis. Vos ji imdavo manyti,
kad Nikas visai neblogas, jis būtinai iškrėsdavo kokią šunybę.

54
 BEPROTIŠKAI TAVO

Kaip kadaise, kai sniego gniūžte jai pataikė į tarpuakį. Tada ji

buvo trečiokė, prie mokyklos laukė jos pasiimti atvažiuosian­
čios mamos. Stovėjo ir žiūrėjo, kaip Nikas su berniukais prie
vėliavos stiebo stato sniego tvirtovę. Ji prisiminė, kaip jo tankūs
juodi plaukai ir rusva oda išsiskyrė baltame fone. Vilkėjo tam ­
siai m ėlyną vilnonį megztinį su odiniais antpečiais, skruostai
buvo nurausvinti šaltuko. Delanė jam nusišypsojo, o jis paleido
gniūžtę, nuo kurios smūgio ji kone prarado sąmonę. Jai teko
lankyti mokyklą su tamsiomis mėlynėmis, kurios vėliau dar
pažaliavo ir pageltonavo, iki visai išnyko.
- Tai kas toliau? - Gvenos klausimas nutraukė Delanės min­
tis apie praeitį ir Niką.
- Jei niekas neketina užginčyti testamento, greitai baigsi­
me. - Maksas pažvelgė į Delanę. - Ar norėtum ėte ginčyti?
- O kam? Juk aiškiai pasakėte, kad Henris m an liepė arba
priimti, arba atsisakyti.
- Teisybė.
Jai derėjo numanyti, kad Henrio testamente bus sąlygų. Jai
derėjo numanyti, kad jis mėgins įpiršti jai savo verslą ir net iš
kapo kontroliuoti ir ją, ir visus kitus. Telieka rinktis. Pinigai ar
siela. Prieš pusvalandį būtų atsakiusi, kad siela neparduoda­
ma, bet tada ji dar nežinojo siūlomos kainos. Prieš pusvalandį
viskas buvo aišku. Staiga vaizdas ėmė lietis, ji nebeišmanė, ką
galvoti.
- Ar galėsiu išparduoti Henrio daiktus?
- Kai tik jie teisiškai priklausys jums.
Trys milijonai už vienus jos gyvenimo metus. Po metų galės
išvykti kur tik panorėjusi. Nuo tada, kai prieš dešim t m etų
paliko Trulį, ji niekur neužsibūdavo ilgiau nei kelerius metus.
Keistas nerimas ir rūpestis jai niekur neleisdavo ilgiau užtrukti.
Kai gaus paveldėtus pinigus, galės keliauti kur tik užsigeis,

55
 RACHEL GIBSON

daryti, ką tik panorės. Gal net pavyks rasti vietą, kurią norėsis
vadinti namais.
Mažiausiai visame pasaulyje ji norėjo apsigyventi Trulyje.
Motina ją išvarytų iš proto. Būtų paskutinė kvaiša, jei pasiliktų
ir paaukotų ištisus metus.
Būtų kvaiša, jei nepasiliktų.

„Wrangler" džipas sustojo per kelias pėdas nuo degėsių,

likusių iš erdvios pašiūrės. Liepsnos būta tokios kaitrios, kad
įgriuvęs pastatas virto neatpažįstam ais nuodėguliais. Kairėje
dunksojo pajuodę pamatai, pelenų ir stiklo šukių krūva.
Nikas atlenkė rankinį stabdį ir išjungė variklį. Būtų galėjęs
kirsti lažybų, kad senis nenorėjo supleškinti žirgų. Jis buvo
čia tą rytą, kai po gaisro koroneris ištraukė iš pelenų Henrio
palaikus. Nikas manė nieko nepajusiąs. Ir nustebo, kad vis
dėlto pajuto.
Išskyrus penkerius m etus, kai Nikas buvo apsistojęs ir
dirbo Boisyje, juodu su tėvu gyveno tame pačiame mažame
miestelyje, bet apsimesdavo vienas kito nematą. Tik tada, kai
Nikas ir Luji nusprendė perkelti savo statybų bendrovę į Trulį,
Henris sumanė pripažinti Niką. Gvena buvo ką tik atšventusi
keturiasdešimtmetį ir Henris galiausiai susitaikė su faktu, kad
nebesusilauks su ja vaikų. Laikas baigėsi, H enrio dėmesys
nukrypo į vienintelį sūnų. Nikui tuom et buvo beveik trisde­
šimt, jis neketino taikytis su žmogumi, iki tol nepanorusiu jo
pripažinti. Šaukštai buvo po pietų.
Tačiau Henris nepasidavė. Siūlė Nikui pinigų, nekilnoja­
mojo turto. Siūlė tūkstančius dolerių, kad tik šis pasikeistų
pavardę į Šo. Kai Nikas atsisakė, Henris padvigubino sumą.
Nikas liepė jam dingti iš akių.
Henris siūlė perleisti Nikui dalį savo verslo, jei jis elgtųsi

56
 BEPROTIŠKAI TAVO

kaip tikras sūnus. „Ateik pavakarieniauti." Tarsi tai būtų galėję

atstoti visą gyvenimą rodytą abejingumą. Nikas jį atstūmė.
Galiausiai jiems šiaip taip pavyko sudaryti paliaubas. Nikas
darydavo tėvui paslaugą: išklausydavo siūlymus ir viliones, o
tada atsisakydavo. Būta labai neblogų pasiūlymų - net ir dabar
taip atrodė, - bet jis visus lengva ranka atmetė. Henris jį kalti­
no užsispyrim u, tačiau tai buvo daugiau abejingumas. Nikui
neberūpėjo. Net jei ir susigundydavo, viskas turėjo savo kainą.
Nieko neduodam a už dyką. Vykdavo mainai. Quid pro quo.
Prieš šešis mėnesius kai kas pasikeitė. Tiesdamas draugystės
ranką Henris įteikė Nikui labai brangią dovaną ir nieko už ją ne­
paprašė. Jis perleido Nikui Pusmėnulio paplūdimį. „Kad mano
anūkai džiaugtųsi gražiausiu Trulio paplūdim iu", - pasakė.
Nikas priėm ė dovaną ir tą pačią savaitę pateikė miestui
daugiabučių kvartalo penkiuose paplūdim io akruose planą.
Preliminarų planą nepaprastai greitai patvirtino, Henris ne­
spėjo suuosti ir užprotestuoti. Nikui labai pasisekė, kad senis
sužinojo jau po svarstymo.
Jis įsiuto. Tačiau greitai susitvardė, nes kai ko norėjo užvis
labiausiai. Norėjo to, ką jam galėjo duoti tik Nikas. Troško
anūko. To paties kraujo palikuonio. Henriui netrūko nei pi­
nigų, nei turtų, nei šlovės, bet jis nebeturėjo laiko. Jam buvo
diagnozuotas išplitęs prostatos vėžys. Žinojo greitai mirsiąs.
- Išsirink moterį, - prieš kelis mėnesius įsiveržęs į Niko
kontorą miesto centre paliepė jis. - Juk tau pavyks užtaisyti
vaiką. Dievaži, ilgai praktikavaisi.
- Jau sakiau, kad nepažįstu moters, kurią norėčiau vesti.
- Po šimts, nebūtina vesti.
Nikas nenorėjo užtaisyti pavainikio ir pyko, kad Henris
tai siūlo jam, savo pavainikiui sūnui, tarsi pasekmės būtų ne­
svarbios.

57
 RACHEL GIBSON

- Tu taip elgiesi, nes grieži ant manęs dantį. Aš tau paliksiu

viską po mirties. Viską. Kalbėjausi su advokatu; ką nors turėsiu
palikti ir Gvenai, kad ji neužginčytų testamento, o tau atiteks
visa kita. Tau tereikia užtaisyti vaiką, kol dar esu gyvas. Jei
nemoki išsirinkti moters, aš padėsiu. Surasiu merginą iš geros
šeimos.
Nikas parodė jam duris.
Ant gretimos sėdynės sučirškė mobilusis, bet Nikas nekrei­
pė dėmesio. Jis anaiptol nenustebo, kai sužinojo, kad Henrio
mirties priežastis - šūvis į smilkinį, o ne ugnis. Žinojo, kad
Henrio sveikata prastėja, ir pats būtų taip pat pasielgęs.
Šerifas Krovas pranešė Nikui, kad Henris nusišovė. Tie­
są žinojo vos keli žmonės. To pageidavo Gvena. Henris pats
nusprendė, kaip jam iškeliauti, o prieš tai surašė keistą testa­
mentą.
Nikas numanė, kad Henrio testamentas pateiks netikėtumų,
bet tikrai nesitikėjo nurodym o, ką jis gali ir ko negali daryti su
Delane. Kodėl su ja? Giliai širdyje kamavo bloga nuojauta, jis
baiminosi žinąs atsakymą. Atrodytų keista, bet Nikas numanė,
kad Henris stengiasi išrinkti motiną savo anūkui.
Dėl priežasčių, kurių Nikui nesinorėjo nagrinėti, Delanė
visada jam rūpėjo. Nuo pat pradžių. Kaip tą kartą, kai išvydo
ją stovinčią prie mokyklos - vilkėjo m adingu mėlynu paltuku
su balto kailiuko apykakle, šviesios plaukų sruogelės vilnijo
apie veidą. Ji pažiūrėjo į jį didelėmis rudomis akimis ir rožinės
lūpytės nusišypsojo. Jam suspaudė krūtinę ir užgniaužė gerklę.
Nė nespėjęs suvokti, ką daro, jis sulipdė gniūžtę ir sviedė jai į
kaktą. Pats nesuprato, kodėl taip pasielgė, bet tą vienintelį kartą
mama jį lupo diržu. Ne dėl to, kad užgavo Delanę - dėl to, kad
užgavo mergaitę. Kai jis paskui pamatė Delanę mokykloje, ji
atrodė kaip Zoro - juodais paakiais. Į ją žiūrint baisiai spaudė

58
 BEPROTIŠKAI TAVO

širdį, kilo noras bėgti namo ir pasislėpti. Jis norėjo atsiprašyti,

bet ji sprukdavo vos jį pamačiusi. Turbūt nevertėjo stebėtis.
Po šitiek m etų Delanė tebeturėjo jam galios. Jaudino jos
žvilgsnis. Žiūrėdavo taip, lyg jis būtų purvinas, arba - dar
blogiau - žiūrėdavo pro jį, tarsi jo nė nebūtų. Jam kildavo noras
ištiesti ranką ir įgnybti, kad ji aiktelėtų.
Šiandien jis nenorėjo nei skaudinti, nei erzinti. Na, iki tol,
kai ji pervėrė jį žvilgsniu, sakančiu: „Tu šiukšlė." Henrio testa­
mentas suerzino ir jį. Vien prisiminus sukilo įsiūtis. Pagalvojus
apie Henrį ir Delanę, sprandą vėl nutvilkė bloga nuojauta.
Nikas pasuko degimo raktelį ir nuvairavo atgal į miestą.
Galvoje kirbėjo keli klausimai, į kuriuos galėjo atsakyti tik
Maksas Harisonas.
- Kuo galiu padėti? - paklausė advokatas, kai Nikas buvo
palydėtas į erdvų kabinetą priekinėje pastato dalyje.
Nikas negaišo laiko tuščiažodžiaudamas.
- Ar Henrio testamentas teisėtas? Ar negaliu užginčyti?
- Kaip sakiau anksčiau, kai buvo skaitomas testamentas, jis
visiškai teisėtas. Gali švaistyti pinigus, kad jį užginčytum. -
Įdėmiai žiūrėdam as į N iką Maksas tęsė mintį: - Bet nelaimėsi.
- Kodėl jis taip pasielgė? Turiu įtarimų.
Maksas žiūrėjo į jauną vyrą, stovintį jo kabinete. Po šalta
išore slypėjo nenuspėjami, kunkuliuojantys jausmai. Maksui
nepatiko Alegreza. Jam nepatiko jo ankstesnis elgesys. Ne­
patiko rodoma nepagarba Delanei ir Gvenai - vyrui nedera
keiktis dam ų akivaizdoje. Vis dėlto Henrio testamentas jam
nepatiko dar labiau. Maksas atsisėdo į odinį krėslą prie stalo,
Nikas įsitaisė priešais.
- Kokių įtarimų?
Įsmeigęs į Maksą ledinį žvilgsnį Nikas išklojo be jokių užuo­
lankų:

59
 RACHEL GIBSON

- Henris nori, kad Delanė nuo manęs pastotų.

Maksas svarstė, ar pasakyti Nikui tiesą. Buvusiam klientui
nejautė nei prieraišumo, nei lojalumo. Henris buvo sudėtinga
asmenybė, ne kartą atmetusi Makso profesionalius patarimus.
Jis įspėjo Henrį dėl įnoringo ir užgaulaus testamento, bet Hen­
ris Šo viską darydavo savaip. Pinigai buvo per dideli, kad
Maksas leistų savo klientui ieškotis kito advokato.
- Manau, kad taip, jis to norėjo, - Maksas neišsisukinėjo, gal
ir dėl to, kad jautėsi kaltas, nes prisidėjo prie viso šito.
- Tai kodėl to neįrašė testamente?
- Henris tam turėjo dvi priežastis. Pirma - jis nemanė, kad
sutiksi tapti tėvu dėl pinigų ar nekilnojamojo turto. Antra - aš
jam pasakiau, kad jei užginčytum sąlygą, įpareigojančią tave
apvaisinti moterį, turbūt laimėtum dėl m oralum o principo.
Henris abejojo, ar m ūsų apylinkėse atsirastų bent vienas teisė­
jas, manantis, kad bendraudamas su moterimis laikaisi moralės
principų, bet testamento užginčijimas galėtų sutrukdyti pa­
siekti norimą tikslą. - Nutilęs Maksas matė, kad Nikas tvirčiau
sukando dantis. Apsidžiaugė pastebėjęs reakciją, nors ir labai
menką. Gal šiam vyrui vis dėlto nesvetimos žmogiškos emoci­
jos. - Galėjai rasti teisėją, kuris būtų paskelbęs sąlygą niekine.
- Kodėl Delanė? Kodėl ne kuri nors kita?
- Jam atrodė, kad judu su Delane praeityje mezgėte slaptą
romaniuką, - atsakė Maksas. - Manė, jog uždraudęs tau liesti
Delanę, paskatins nepaisyti jo reikalavimo, kaip, regis, nutiko
praeityje.
Pyktis gniaužė Nikui gerklę. Juodu su Delane neturėjo jokio
slapto romaniuko. Po velnių, tokie žodžiai verčia galvoti apie
Romeo ir Džuljetą. Tiesą sakant, sąmokslo teorija, apie kurią
kalbėjo Maksas, kadaise galėjo virsti tikrove, bet Henris tam
užkirto kelią. Nikas - nebe vaikas, jo nebeviliojo uždrausti

60
 BEPROTIŠKAI TAVO

žaislai. Jis nebesistengė tuščiai priešintis seniui, jo netraukė

porcelianinė lėlė, per kurią amžinai gaudavo per nagus.
-A čiū, - jis padėkojo ir pakilo, - suprantu, kad neprivalėjote
man aiškinti.
- Tu teisus. Neprivalėjau.
Nikas paspaudė ištiestą Makso ranką. Nemanė labai patin­
kąs advokatui, bet dėl to nesijaudino.
- Tikiuosi, Henrio pastangų neapvainikuos sėkmė, - tarė
Maksas. - Delanės labui tikiuosi, kad jo tikslas nebus pasiektas.
Nikas nesivargino atsakyti. Jam nerūpėjo Delanės skaistybė.
Jis išėjo į gatvę ir pasuko prie džipo. Dar neatidaręs durelių
išgirdo čirpiant mobilųjį. Jis trum pam nutilo ir vėl suskambėjo.
Nikas užvedė variklį ir pagriebė nediduką telefono aparatą.
Skambino mama - norėjo sužinoti apie testamentą ir priminti,
kad jis užsuktų pietų. Jam nereikėjo priminimo. Juodu su Luji
keliskart per savaitę pietaudavo pas motiną - kad jai netektų
nerim auti dėl jų mitybos įpročių ir lankytis jų namuose bei
tvarkyti kojinių stalčius.
Vis dėlto šiandien jis nenorėjo matytis su mama. Žinojo,
kaip ji sureaguos į Henrio testamentą, ir nenorėjo apie tai kal­
bėtis. Motina šėls ir šūkaus, lies tulžį ant visų, nešiojančių Šo
pavardę. Aišku, ji turi pagrindo nekęsti Henrio.
Jos vyras Lujisas žuvo vairuodamas vieną Henrio sunkve­
žimių, ji liko su mažamečiu sūneliu Luji. Praėjus kelioms sa­
vaitėms po laidotuvių, Henris atėjo į jos nam us paguosti ir
užjausti. Tą vėlų vakarą iš jaunos našlės nam ų išsinešė pasi­
rašytą dokumentą, jį atleidžiantį nuo atsakomybės dėl Lujiso
žūties. Jis paliko jai saujoje čekį, o gimdoje sūnų. Kai Nikas
gimė, Benita kreipėsi į Henrį, bet jis gynėsi, kad kūdikis negali
būti jo. Neigė tai didžiąją Niko gyvenimo dalį.
Nors, Niko manymu, motina turėjo teisę pykti, jį vis dėlto

61
 RACHEL GIBSON

nustebino vėliau jos namuose prasiveržusi audringa tirada. Ji

keikė testamentą trimis kalbomis: ispanų, baskų ir anglų. Nikas
ne viską suprato, bet daugum a žodžių buvo skirti Delanei. O
jis nė neužsiminė apie absurdišką sekso draudim ą. Tikėjosi,
kad neprireiks.
- Ta mergiščia! - plūdosi ji riekdama duoną. - Ta neska izu-
garri jam visada buvo brangesnė už tikrą sūnų. Už tikrą kraują.
Ji niekas, visiškas niekas. O gauna viską.
- Ji gali išvažiuoti, - priminė Nikas. Jam nerūpėjo, Delanė
lieka ar jau keliauja namo. Jam nereikia nei Henrio verslo, nei
pinigų. Henris jam paliko tą turto dalį, kurios jis ir nori.
- Cha! Kam jai išvažiuoti? Tavo dėdė Chozu turėtų ką apie
tai pasakyti.
Chozu Olechėja buvo vienintelis motinos brolis. Trečios
kartos avių augintojas gyveno prie Marsingo. Kadangi Benita
neturėjo vyro, šeimos galva laikė Chozu, nors turėjo suaugu­
sius sūnus.
- Nekvaršink jam galvos, - atsakė Nikas ir atsirėmė petimi į
šaldytuvą. Kai būdam as berniukas įklimpdavo į bėdą arba kai
mamai atrodydavo, kad jiedviem su Luji reikia tvirtos vyriškos
rankos, ji išsiųsdavo juos vasarai pas Chozu ir jo piemenis.
Jiems tai patiko, kol ėmė pastebėti merginas.
Atsidarė durys ir į virtuvę įėjo brolis. Luji buvo žemesnis
už Niką. Tvirtas, iš motinos ir tėvo paveldėjęs juodus plaukus
ir akis.
- Taigi, - prabilo Luji, už nugaros uždarydam as stiklines
duris, - ką tau paliko senis?
Nikas nusišypsojo ir išsitiesė. Brolį pradžiugins palikimas.
- Tau patiks.
- Jis beveik nieko negavo, - įsiterpė mama, įeidama į val­
gomąjį su lėkštute duonos.

62
 BEPROTIŠKAI TAVO

- Jis man paliko Angelo paplūdim io ir Sidabrinio užutekio

sklypus.
Tankūs Luji antakiai pakilo, tamsios akys linksmai žybtelėjo.
- Po paraliais, - kad neišgirstų motina, sušnibždėjo trisde­
šimt ketverių vyras, besiverčiantis nekilnojamuoju turtu.
Nikas nusijuokė, juodu nusekė paskui Benitą į valgomąjį
ir atsisėdo prie lakuoto ąžuolo stalo. Jie žiūrėjo, kaip mama
atsargiai atlenkia nėriniuotą staltiesę ir išeina atnešti pietų.
- Ką statysi Angelo paplūdimyje? - paklausė Luji neabe­
jodamas, kad Nikas norės užstatyti sklypą. Benita nesuprato
Niko paveldėto turto vertės, bet brolis iškart tinkamai įvertino.
- Dar nežinau. Turiu metus pagalvoti.
- Metus?
Benita pastatė priešais sūnus lėkštes su guisado de vaca ir
atsisėdo. Lauke buvo karšta, Nikas nelabai norėjo jautienos
troškinio.
- Aš gausiu tai, jeigu kai ką padarysiu. Arba tiksliau - jeigu
nepadarysiu.
- Ar jis vėl verčia tave pasikeisti pavardę?
Nikas pakėlė akis nuo lėkštės. Motina ir brolis varstė jį klau­
siamais žvilgsniais. Jis neišsisuks. Jie viena šeima ir mano,
kad Dievas jiems suteikia teisę kišti nosį į jo reikalus. Nikas
atsignybė gabalėlį duonos ir įsidėjo į burną.
- Yra viena sąlyga, - prabilo jis nurijęs. - Žemės sklypai man
atiteks po metų, jei per tą laiką nesusidėsiu su Delane.
Luji lėtai pakėlė šaukštą.
- Nesusidėsi? Kaip tai?
Nikas akies krašteliu žvilgtelėjo į motiną, ši tebežiūrėjo į
jį. Ji niekada nesikalbėjo su jiedviem apie seksą. Nebuvo nė
užsim inusi. Tos kalbos buvo patikėtos dėdei Chozu, bet tuo
metu abudu Alegrezos jau nemažai žinojo. Nikas vėl pažvelgė
į brolį ir kilstelėjo antakį.

63
 RACHEL GIBSON

Luji paragavo troškinio.

- O kas bus, jeigu susidėsi?
- Kaip tai kas bus? - Nikas siekdamas šaukšto piktai dėb­
telėjo į brolį. Net jeigu jam atsisuktų vienas varžtelis ir jis už­
sigeistų Delanės - o to nebus, - ji negali jo pakęsti. Šiandien
aiškiai matė tai jos akyse. - Klausi, lyg taip galėtų nutikti.
Luji neatsakė. Ir nereikėjo. Jis žinojo Niko istoriją.
- Tai kas bus? - paklausė motina, kuri ničnieko nežinojo,
bet manė turinti teisę viską žinoti.
- Sklypus paveldės Delanė.
- Na, žinoma. Tarsi būtų negana, kad jai atiteko viskas, kas
turėjo priklausyti tau. Ji tave persekios siekdama perimti ir tavo
dalį, Nikai, - pranašavo motina, kurios gyslomis tekėjo įtarių
slapukų baskų kraujas. Tamsios akys prisimerkė. - Pasisaugok
jos. Ji tokia pat gobšuolė kaip ir motina.
Nikas nemanė, kad jam reikėtų saugotis Delanės. Kai vakar
pavėžėjo ją namo pas motiną, ji sėdėjo automobilyje sustingusi
it statula, mėnulio apšviestas profilis bylojo, kad jos karališkąją
didenybę jis mirtinai užkniso. O po šiandienos tikrai jo vengs
kaip raupsuotojo.
- Prižadėk man, Nikai, - tęsė motina. - Per ją am žinai
įklimpdavai į bėdą. Prižadėk saugotis.
- Prižadu.
Luji šyptelėjo.
Nikas vėl dėbtelėjo į brolį ir tyčia pakeitė temą.
- Kaip laikosi Sofi?
- Rytoj sugrįš namo, - atsakė Luji.
- Puiki naujiena. - Benita nusišypsojo ir pasidėjo prie lėkštės
duonos riekelę.
- Tikėjausi daugiau laiko praleisti su Liza, kol pasakysiu
Sofi apie vestuves, - tarė Luji. - Kažin kaip ji priims žinią.

64
 BEPROTIŠKAI TAVO

- Galiausiai apsipras su pamote. Viskas bus gerai, - prana­

šavo Benita. Jai patiko Liza, deja, ji ne baske ir ne katalikė, todėl
Luji nesituoks bažnyčioje. Jai nerūpėjo, kad sūnus išsiskyręs
ir vis viena nebegalėtų tuoktis bažnyčioje. Motina nesijaudino
dėl Luji. Jis neprapuls. O Nikas? Dėl jaunėlio sūnaus nerim a­
vo. Visada. O dabar, kai grįžo ta mergiotė, nerimauti teks dar
daugiau.
Benita nekentė visų Šo. Labiausiai - Henrio, už tai, kaip elgė­
si su ja ir jos sūnumi, bet negalėjo pakęsti ir tos mergiotės, taip
pat jos motinos. Daug m etų ji matė Delanę, besipuikuojančią
madingais drabužėliais, tuo metu Benita lopė Nikui vyresniojo
brolio išaugtus drabužius. Delanė turėjo naujų dviračių, bran­
gių žaislų, o Nikas tenkinosi jau naudotais žaisliukais. Ji matė
Delanę, gaunančią daug daugiau nei reikia mažai mergaitei,
taip pat matė ir savo sūnų, išdidžiai ištiestais pečiais, pakeltu
smakru. Stojišką berniuką. Kaskart, kai jis apsimesdavo, neva
jam visai nerūpi, jai dar labiau suspausdavo širdį. Kaskart,
kai pastebėdavo jį žiūrintį į tą mergaitę, Benitą grauždavo vis
juodesnis kartėlis.
Ji didžiavosi abiem sūnum is ir abu vienodai mylėjo. Vis
dėlto Nikas buvo kitoks. Jautresnis.
Benita pažvelgė per stalą į jaunėlį. Dėl Niko jai visada sopės
širdį.

65
 Plastikinis maišelis šunų išmatoms šortų kišenėje buvo tarsi
apgailėtina Delanės gyvenimo metafora. Mėšlas - kitaip nepa­
vadinsi. Štai kuo virto gyvenimas, kai ji parsidavė, ir neatrodė,
kad per kitus vienuolika mėnesių pagerėtų. Kone visas jos
turtas buvo sukrautas priemiesčio saugykloje, o artimiausiais
draugais tapo du Veimaro paukštšuniai, tipenantys greta.
Delanė priėmė Henrio sąlygą greičiau nei per penkias va­
landas. Apsisprendė neįtikėtinai greitai, nes reikėjo pinigų. Jai
buvo leista savaitei grįžti į Finiksą - išeiti iš darbo ir užrakinti
butą. Nebuvo lengva atsisveikinti su draugėmis, dar sunkiau -
su laisve. Praėjo tik mėnuo, o atrodė, kad sėdi kalėjime ištisus
metus.
Ji nedirbo ir vilkėjo nuobodžius, jai ne itin patinkančius
drabužius, nes gyveno su motina.
Kaitriai saulei kepinant viršugalvį Delanė ėjo Pilkųjų vo­
veraičių skersgatviu į miestelio centrą. Prieš dešimtmetį, kai
ji dar gyveno Trulyje, daugum a gatvelių neturėjo pavadinimo.
Nebuvo poreikio. Tačiau, prieš kelerius metus čia ėmus plūsti

66
 BEPROTIŠKAI TAVO

vasarotojams ir prasidėjus nekilnojamojo turto bumui, savival­

dybė prigalvojo išradingų p a v a d in im ų , pavyzdžiui, Sterblinės
žiurkės, Burunduko ar Pilkųjų voveraičių gatvė. Regis, Delanė
gyveno graužikiškoje miestelio dalyje, Lizai nuskilo labiau -
jos gatvė vadinosi Pienių, ji kirtosi su Žilių ir Gubojų gat­
vėmis.
Grįžusi Delanė pastebėjo ir daugiau pasikeitimų. Ketur­
gubai išsiplėtusį verslo rajoną, kosmetiškai parem ontuotą se­
namiestį. Dvi viešos prieplaukos buvo pasirengusios jachtų ir
vandens slidininkų invazijai, atsirado net trys nauji parkai. Be
šių pokyčių, dar du akivaizdūs ir iškalbingi ženklai bylojo, kad
artėjama prie dvidešim t pirmojo amžiaus slenksčio. Pirmas -
tarp agentūros „Tikras nekilnojamasis turtas" ir užkandinės
„K ukurūzų košė ir kiti valgiai" įsikūrė kavinė „Javos kalno
ekspreso". Antras - senoji lentpjūvė buvo paversta alaus da­
rykla. Kai Delanė dar gyveno Trulyje, čionykščiai pripažino
tik „Folgers" kavą ir „Coors" alų. Skystą latę iš aparato būtų
pavadinę „kavasiuse" ir iškaršę kailį tam, kas būtų drįsęs net
užsiminti apie aviečių alų.
Liepos ketvirtąją miestelis duso nuo patriotizmo. Viskas -
nuo plakato „Sveiki atvykę į Trulį" iki medinių indėnų statu­
lėlių prie M ainų skyriaus durų - buvo išpuošta raudonomis,
baltomis ir mėlynomis vėliavėlėmis ir kaspinais. Žinoma, vė­
liau dar bus paradas. Trulyje visomis progomis vykdavo iškil­
mingos eitynės. Gal ji pasisukios po centrą ir sulauks parado.
Vis viena nėra ką veikti.
Prie Bebrų ir Pagrindinės gatvių kampo Delanė stabtelėjo
praleisti pradardančio kemperio. Ji pasirausė kišenėje ir išžve­
jojo po pienišką kauliuką Grafui ir Doloresai už paklusnum ą.
Prireikė kelių nemalonių savaičių, kol Delanė buvo pripažinta
vedle ir išmokė šunis jai paklusti. Ji turėjo laiko. Per pastarąjį

67
 RACHEL GIBSON

mėnesį bandė susisiekti su keliomis mokyklos laikų draugė­

mis, tačiau visos jau buvo ištekėjusios, augino vaikus ir laikė
ją nenormalia, nes buvo kitokia.
Delanė būtų mielai praleidusi daugiau laiko su Liza, bet
ši dirbo ir turėjo sužadėtinį. Ji būtų noriai pasėdėjusi su sena
drauge, papasakojusi apie Henrio testamentą ir paaiškinusi,
kodėl sugrįžo į Trulį. Tačiau nedrįso. Jei sąlyga būtų paviešinta,
jos gyvenimas virstų tikru pragaru. Ji taptų nesibaigiančių ap­
kalbų ir gandų heroje. O jeigu į viešumą iškiltų Nikui nurodyta
sąlyga, ko gero, tektų nusižudyti.
Kol kas ji merdėjo iš nuobodulio. Per dienų dienas žiūrėjo
televizijos pokalbių laidas arba vedžiojo Grafą ir Doloresą,
kad turėtų dingstį ištrūkti iš nam ų ir pasprukti nuo motinos
planuojamo gyvenimo. Kadangi Delanė turėjo metus gyventi
Trulyje, Gvenos manymu, jodviem derėjo kartu dalyvauti įvai­
riuose projektuose, priklausyti visuomeninėms organizacijoms
ir drauge lankyti miestelėnų susirinkimus. Ji net įrašė dukrą į
Trulio kovos su narkotikais komiteto iniciatorių gretas. Pirma,
Trulio narkotikų problema kėlė juoką. O antra, Delanė būtų
noriau gėrusi drum stą vandenį negu įsitraukusi į bendruo­
menės gyvenimą.
Ji su šunimis leidosi Pagrindine gatve pro delikatesų ir me­
dvilninių marškinėlių krautuvėles. Abidvi buvo neseniai ati­
darytos ir, sprendžiant iš lankytojų skaičiaus, neblogai laikėsi.
Šlepsėdama atviromis basutėmis ant nuogų pėdų ji praėjo pro
jaukų knygynėlį. Ant durų puikavosi plakatas, kviečiantis į
„R&B" festivalį. Plakatas nustebino Delanę. Keista, kad mies­
telis Konvėjų Tvitį iškeitė į Džeimsą Brauną.
Ji stabtelėjo prie pustuščio dviaukščio pastato, kurio vienoje
pusėje buvo ledainė, o kitoje „Alegrezų statybos" kontora.
Ant didžiulės stiklinės vitrinos buvo užrašyta: „Pas Gloriją".

68
 BEPROTIŠKAI TAVO

Kirpykla. Kirpimas ir sušukavimas 10 $." Delanė pagalvojo,

kad iškaba - prastoka Glorijos gebėjimų reklama.
Ji paglostė prie kojų tupinčius Grafą ir Doloresą. Palinkusi
į priekį pro vitrinos stiklą pamatė dirbtine raudona oda ap­
trauktas salono kėdes. Kiek teko eiti pro šalį, salonas visada
būdavo uždarytas.
- Sveikutė. Kaip laikaisi?
Delanė atpažino Lizos balsą ir atsigręžė į draugę. Nenustebo
prie Lizos šono išvydusi Luji. Jo tiesus žvilgsnis truputį bau­
gino. O gal tik taip atrodė, nes Luji - Niko brolis.
- Žiūrinėjau saloną, - atsakė ji.
- A š eisiu, alų gozo, - pasakė Luji, palenkė galvą ir pabučia­
vo sužadėtinę. Bučinys užsitęsė ir Delanė įsistebeilijo į Grafo
tarpausį. Ji neturėjo artimo draugo daugiau nei metus, o pas­
tarieji santykiai netruko nė keturių mėnesių. Neprisiminė, kad
vyras ją būtų bučiavęs taip, tarsi norėtų praryti, ir nekreipęs
dėmesio į aplinkinius.
- Iki, Delane.
Ji pakėlė akis.
- Iki, Luji. - Delanė žiūrėjo, kaip Luji įeina į pastatą greta
salono. Gal jis kėlė nerimą dėl to, kad kaip ir brolis buvo ne­
paprastai vyriškas. Nikas aukštesnis, raum eningesnis - lyg
skulptūra. Luji suręstas it jautis. Vargu ar teks išvysti Alegrezą
su „Versace" kaklaryšiu ar aptemptomis elastano glaudėmis. -
Ką reiškia alų gozo ? - išlemeno ji nesuprantam us žodžius.
- Meilus kreipinys, kaip „širdele". Luji kartais būna labai
romantiškas.
Netikėtai ją užplūdo pavydas.
- Ką veiki?
Liza pritūpė ir paglostė Grafui ir Doloresai kaklą.
- Buvau pasikvietusi Luji pietų ir parvežiau atgal.

69
 RACHEL GIBSON

- Kur pietavote?
Liza nusišypsojo, šunys palaižė jai ranką.
- Pas mane.
Delanę vėl pervėrė pavydas, ji pasijuto esanti daug vie­
nišesnė nei manė. Liepos ketvirtoji, penktadienis. Prieš akis
savaitgalis. Tuščias. Ji ilgėjosi draugių, likusių Finikse. Ilgėjosi
ankstesnio gyvenimo.
- Džiaugiuosi, kad susitikome. Ką šįvakar veiksi? - paklausė
Liza.
Ničnieko, pagalvojo ji.
- Dar nežinau.
- M udu su Luji sum anėm e pasikviesti draugų. Aš tave
kviečiu. Jo nam as Pasagos pakrantėje, netoli tos vietos, kur
bus leidžiami fejerverkai. Iš ten atsiveria labai gražus vaizdas.
Delanė So pas Luji Alegrezą? Pas Niko brolį? Ponios Ale­
grezos sūnų? Prieš kelias dienas ji sutiko Benitą parduotuvėje,
moteris buvo nė trupučio nepasikeitusi. Niekas kitas Delanei
nerodė tokios šaltos paniekos kaip Benita Alegrezą. Niekas
nevarstė tokiais pasipūtėliškais ir niekinančiais tamsių akių
žvilgsniais.
- O ne. Vargu, bet ačiū.
- Bailė. - Liza pakilo ir nusišluostė rankas į džinsus.
- Nesu bailė, - Delanė perkėlė svorį ant vienos kojos ir kils­
telėjo smakrą, - bet nenoriu eiti ten, kur nesu laukiama.
- Tu laukiama. Kalbėjausi su Luji, jis nieko prieš. - Liza giliai
įkvėpė ir tęsė: - Sakė, jog tu jam patinki.
Delanė nusijuokė.
- Melagė.
- Gerai jau, jis sakė, kad tavęs nepažįsta, bet jei turėtų progą
pažinti, tu jam patiktum.
- Ar Nikas irgi bus? - Šiuos metus ji išgyvens, tik jeigu iš

70
 BEPROTIŠKAI TAVO

paskutiniųjų vengs Niko. Tas vyras šiurkštus stačiokas, tyčia

jai primena dalykus, kuriuos ji stengiasi pamiršti. Jiems tenka
gyventi viename miestelyje, tačiau bendrauti juk nebūtina.
- Nikas bus išplaukęs su draugais, taigi neateis.
- O ponia Alegreza?
Liza ją nužvelgė kaip visišką kvailę.
- Tikrai ne. Luji pasikvietė kelis bendradarbius, ateis Sofi
su draugėmis. Renkamės m aždaug šeštą, kepsime mėsainius
ir dešrainius. Ateik. Ką dar galėtum veikti?
- Na, ketinau stebėti eitynes.
- Šeštą jos jau bus pasibaigusios, Delane. Kažin ar nori va­
karoti viena namuose.
Jos gyvenimas buvo trikdomai nuobodus. Ji žvilgtelėjo per
gatvę į agentūrą „Tikras nekilnojamasis turtas". Pagalvojo apie
laukiantį vakarą. Ką veiks po „Laimės rato"?
- Gerai, gal ir užsuksiu. Jei Luji tikrai neprieštarauja.
Liza mostelėjo išsklaidydam a Delanės abejones ir žengė
kelis žingsnius atatupsta.
- Juk sakiau, kad mes pasikalbėjome. Jis neprieštarauja. Kai
susipažinsite, tu jam patiksi.
Delanė palydėjo draugę žvilgsniu. Ji anaiptol nebuvo taip
optimistiškai nusiteikusi kaip Liza. Luji - Niko brolis, įtampa
ir priešiškumas tarp jos ir Niko - akivaizdūs. Po Henrio testa­
mento skaitymo ji dar nesikalbėjo su juo, bet keliskart matė.
Kartą jis pralėkė ant savo harlio Vežimų keliu, kitąsyk, prisi­
spaudęs prie šono raudonplaukę, dingo už Morto baro durų.
Paskutinį kartą juodu prasilenkė Pagrindinės ir Pirmosios ga­
tvių sankryžoje. Ji sustojo, užsidegus raudonam šviesoforo
signalui, o jis tuo m etu ėjo per gatvę. „Nežinau, Frenkai. Ji
gana patraukli. O jeigu nesusivaldysiu?"
Delanė tvirčiau suspaudė vairą, skruostus užliejo raudonis.

71
 RACHEL GIBSON

Jo dėmesys buvo sutelktas į dokum entų aplanką dešinėje ran­

koje, ji pagalvojo - įdomu, kaip jis reaguotų, jeigu netyčia jį
partrenktų. Jeigu koja nuslystų nuo stabdžio pedalo ant akce­
leratoriaus. Jeigu netyčia jį partrenktų, o paskui dar pavažiuotų
atgal įsitikinti.
Ji privertė mijatos variklį suriaumoti kaip Čia Čia Maldau-
nej, kai laukia starto, paskui atleido sankabą ir automobilis nėrė
į perėją. Nikas staigiai pakėlė galvą ir suskubo pasitraukti iš
kelio. Iš po surauktų antakių ją pervėrė pilkų akių žvilgsnis.
Dar sekundė, ir buferiu būtų užkabinusi jam dešinę koją. De­
lanė nusišypsojo. Tą akimirką gyvenimas atrodė gražus.

Delanė kelias valandas svarstė, ar jai derėtų pasirodyti Lizos

vakarėlyje. Apsisprendė tik tada, kai pagavo save galvojančią,
kad štai susisuks kamputyje su šūsnimi žurnalų ir pakeliu
vyno. Jai dvidešimt devyneri, jei tuojau pat ko nors nesiims,
ko gero, virs viena tų moterų, kurios, užuot susišukavusios,
užsimaukšlina kepurę ir raudonas platformas iškeičia į „Easy
Spirit" batus. Kad nepersigalvotų, skubiai užsitem pė juodą
megztinį su aukšta atlenkiama apykakle, citrinų spalvos dygs­
niuotą odinę liemenę. Mūvėjo juodus džinsus, o aulinukai tiko
prie liemenės. Minkštas garbanas sutvirtino putomis ir įsivėrė
mažyčius auksinius lankelius į aštuonias skylutes - po keturias
kiekvienoje ausyje.
Delanė atvyko į vakarėlį truputį po aštuntos. Duris atidarė
trys kikenančios trylikam etės ir pakvietė pereiti per erdvų
nam ą iš upės akmenų ir kedro.
- Visi jau ten, - pranešė tamsiaakė mergaitė. - Ar nori palikti
rankinę tėvelio kambaryje?
Delanė buvo susidėjusi piniginę ir tamsiai raudonus lūpų
dažus į nediduką odinį maišelį, panašų į skrybėlės dėžutę. Be

72
 BEPROTIŠKAI TAVO

piniginės ji kaip nors išsiverstų, bet „Estee Lauder" lūpdažio

gedėtų visus metus.
- Ačiū, ne. Ar tu Sofi?
Mergaitė pažvelgė į ją pro petį joms einant per virtuvę.
- Taip. O kas tu?
Sofi buvo su kabėmis, spuoguota ir nepaprastai tankiais
plaukais siaubingai sausais išsišakojusiais galiukais. Išsišakoję
galiukai varė Delanę iš proto. Tarsi sugadintas paveikslas, kuris
neduoda ramybės, kol yra pataisomas.
- Aš Lizos draugė Delanė.
Sofi staiga atsigręžė išplėtusi akis.
- O vargeli! Girdėjau, kaip močiutė apie tave pasakojo.
Sofi veidas išdavė, kad Benita nesišvaistė komplimentais.
- Na va, - sumurmėjo Delanė, eidama šalia trijų mergaičių.
Pro suveriamąsias stiklines duris jos pateko ant prieplaukos.
Balto smėlio paplūdim iu driekėsi dviejų milžiniškų geltonųjų
pušų šešėliai, kelios prie prieplaukos pririštos valtelės švelniai
siūbavo ant Merės ežero bangelių.
- Sveikutė, - Liza pasisveikino ir atsiskyrė nuo puslankiu
ją apstojusio būrelio. - Jau nerimavau, jog neateisi. Ar turėjai
dar kažkur užšokti, kad taip išsipuošei?
Delanė nužvelgė savo drabužius ir nukreipė akis į kitus
svečius - visi vilkėjo sportinius marškinėlius ir šortus.
- Ne, niekaip nesušylu, - atsakė ji. - Ar tikrai nieko, kad
aš čia?
- Tikrai. Kaip eitynės?
- Niekas nepasikeitė nuo tada, kai mačiau paskutinį kartą.
Gal tik Pasaulinio karo veteranų sumažėjo iki dviejų mokykli­
nio autobuso gale. - Ji nusišypsojo, jautėsi ramiau nei per visą
pastarąjį mėnesį. - O labiausiai tebejaudina laukimas, kada
nieko neįtariantis tūbos pūtikas įlips į arklio mėšlą.

73
 RACHEL GIBSON

- Ar patiko gim nazistų orkestras? Sofi sakė, kad šiemet

šauniai pasirodė.
Delanė mėgino sugalvoti komplimentą.
- Na, uniformos tikrai gražesnės nei m ūsų laikais.
- Taip ir maniau, - nusijuokė Liza. - Tu alkana?
- Jau pavalgiau.
- Eime, su visais supažindinsiu. Gal kai kuriuos prisiminsi.
Delanė nusekė paskui Lizą prie būrelio, apstojusio dvi keps­
nines. Ten būriavosi m aždaug penkiolika svečių - Lizos ir Luji
draugų, kuriuos juodu pažinojo nuo vaikystės, ir „Alegrezų
statybos" darbuotojų.
Delanė paplepėjo su Andrėja Haf, geriausia pradinės moky­
klos beisbolo metike. Andrėja buvo ištekėjusi už Džono Frenčo,
kuris kadaise atmušė Andrėjos kamuoliuką pilvu ir aikštelėje
išvėmė makaronus su sūriu. Jie atrodė laimingi drauge, Delanė
pagalvojo - gal esama ryšio.
- Turiu du sūnus. - Ji dūrė pirštu į paplūdim į apačioje, tada
nutilusi palinko virš turėklų į ežere mirkstančių vaikų pusę. -
Erikai! Erikai Frenčai, juk sakiau po valgio nelįsti į vandenį.
Į ją atsisuko vienas susivėlęs berniukas ir prisidengė ranka
akis nuo saulės.
- Aš tik iki kelių.
- Gerai, bet nežliumbk, jeigu prigersi, - atsitiesdama An­
drėja atsiduso. - Ar turi vaikų?
- Ne. Nebuvau ištekėjusi.
Andrėja pažiūrėjo į ją kaip į ateivę. Delanė pamanė, kad
Trulyje dvidešimt devynerių netekėjusi moteris - tikriausiai
retenybė.
- Papasakok, ką veikei po mokyklos.
Delanė papasakojo kur gyvenusi, paskui jiedvi prakalbo
apie abiejų vaikystę mažame miestelyje. Prisiminė, kaip va­

74
 BEPROTIŠKAI TAVO

žinėdavo rogutėmis nuo Šo kalno, pasijuokė iš nutikimo, kai

Andrėja, čiuoždama per ežerą vandens slidėmis, pametė vir­
šutinę maudymosi kostiumėlio dalį.
Delanės pajuto širdį užliejančią šilumą. Pokalbis su Andrėja
pažadino jausmą, tarsi ji būtų atradusi kažką seniausiai užmirš­
to, lyg mielas senas šlepetes, iškeistas į naujesnes ir gražesnes.
Paskui Liza ją supažindino su keliais viengungiais Luji dar­
buotojais. Delanė pasijuto maloniai lepinama vyrų dėmesio.
Dauguma statybininkų atrodė jaunesni už ją. Kai kurie buvo
tamsiai įdegę, plieniniais raumenimis - tarsi nužengę iš die­
tinės kokakolos reklamos. Delanė tylomis pasidžiaugė nesu-
sigundžiusi pakeliu vyno. Ypač tada, kai ekskavatorininkas
Stivas žvelgdamas žydromis akimis ištiesė jai butelį „Bud"
alaus. Jo plaukai buvo pieninių irisų spalvos. Netvarkinga iš­
vaizda Delanei būtų patikusi, jei nebūtų tokia dirbtinė. Suvelti
plaukai buvo tirštai sutepti žele ir atrodė nenatūraliai. Stivas
žinojo esąs žavingas.
- Einu pas Luji. - Liza nusišypsojo ir Stivui už nugaros
parodė iškeltą nykštį - kaip mokykloje, kai jiedvi vertindavo
viena kitos vaikinus.
- Esu tave matęs, - tarė Stivas, kai jie liko dviese.
- Rimtai? - Delanė kilstelėjo prie lūpų butelį ir gurkštelėjo
alaus. - Kur?
- Važiuojančią geltonu automobiliuku. - Jis nusišypsojo
parodydamas baltutėlius, kiek kreivokus dantis. - Tavęs sunku
nepastebėti.
- Turbūt automobilis traukia dėmesį.
- Ne automobilis, o tu. Tavęs tikrai sunku nepastebėti.
Pastaruoju metu ji dėvėjo blyškius medvilninius marškinė­
lius ir šortus, todėl bedė pirštu į save ir paklausė:
- Manęs?

75
 RACHEL GIBSON

- Neapsimetinėk - juk žinai, jog esi graži.

Graži? Ne, Delanė nelaikė savęs gražia. Ji buvo patraukli,
panorėjusi mokėjo atrodyti velniškai žavi. Tačiau jei Stivas
sako, kad yra graži, kam prieštarauti? Kad ir koks pamaiva, vis
dėlto Stivas - ne šuo. Ir tiesiogine, ir perkeltine prasme. Ji tiek
daug laiko praleidžia su Grafu ir Doloresa, kad jei nesusiims,
nuo tokio dėmesio kaipmat išsilydys.
- Kiek tau metų? - paklausė ji.
- Dvidešimt dveji.
Septyneri metai. Kai buvo dvidešimt dvejų, Delanė nevengė
eksperimentų. Gyveno tarsi nuteistoji, apdovanota penkeriais
laisvės metais. Nuo devyniolikos iki dvidešimt ketverių nerū­
pestingai mėgavosi visiška laisve. Buvo puikus metas, tačiau
dabar džiaugėsi, kad suaugo ir tapo protingesnė.
Jos žvilgsnis nukrypo į kelias paaugles paplūdimyje - mo­
juojančias rankomis ir bėgiojančias pakrante. Ji ne taipjau daug
vyresnė už Stivą, be to, neieško įsipareigojimų. Delanė dar
kartą priglaudė prie lūpų butelį ir gurkštelėjo. Gal tiesiog pa­
sinaudoti juo per vasarą. Pasinaudoti ir pamesti. Juk vyrai ne
kartą ja naudojosi ir pametė. Kodėl jai nepasielgus taip pat?
Koks skirtumas?
- Grįžta dėdė Nikas! - sušuko Sofi Luji, stovinčiam su bū­
reliu bičiulių.
Delanei apm irė širdis. Jos žvilgsnis įsmigo į katerį, lėtai
artėjantį prie prieplaukos, į vyrą, laikantį „Bayliner" vairą. Jis
stovėjo plačiai prasižergęs, tamsūs plaukai plaikstėsi ant pečių.
Ilgas pakrantės pušies šešėlis slėpė vandens paviršių ir tris
katerio keleives. Sofi leidosi bėgte į prieplauką, draugės nulėkė
įkandin. Jų klegesį stelbė variklio gausmas. Delanė nugirdo su
vėjeliu atsklidusį Niko juoką. Ji pastatė alaus butelį ant turėklo
ir susirado žvilgsniu Lizą, kurią aiškiai graužė sąžinė.

76
 BEPROTIŠKAI TAVO

- Atsiprašau, Stivai, - tarė ji ir priėjo prie draugės.

- Nežudyk, - sušnibždėjo Liza.
- Turėjai pasakyti.
- Ar būtum atėjusi?
-N e .
- Tada džiaugiuosi pamelavusi.
- Kodėl? Kad pasirodyčiau ir dingčiau?
- Nesiožiuok. Tau reikėtų įveikti priešiškum ą Nikui.
Delanė žiūrėjo vaikystės draugei į akis ir stengėsi nesileisti
įskaudinama jos pastabos. Priminė sau, kad Liza nežino nei
apie Henrio testamentą, nei apie tą vakarą prieš dešimt metų,
kai Nikas ja pasinaudojo.
- Suprantu, jis tavo būsimas svainis, bet turiu rim tų prie­
žasčių jausti jam priešiškumą, kaip tu sakai.
- Luji man papasakojo.
Delanei kilo begalė klausimų. Kas ką žino? Kas ir kam ką
pasakė?
- Apie ką papasakojo?
- Apie testamentą.
Delanė per petį žvilgtelėjo į Luji, spoksantį į ežerą. Būtų
norėjusi, kad apie testamentą niekas nežinotų, bet dėl kai ko
nerimavo dar labiau. Tikėjosi, jog didžiausia su praeitimi su­
sijusi baimė neiškils į paviršių.
- Ar seniai žinai?
- Gal mėnesį. Gaila, kad pati nepapasakojai. Norėjau pa­
kviesti tave į vestuves, bet laukiau, kada pasakysi, jog neišva­
žiuoji. Nebuvo lengva apsimetinėti nieko nežinančia, bet dabar
galiu tave pakviesti būti pamerge. Norėjau, kad būtum liudi­
ninkė, tačiau dėl painiavos teko kviestis seserį. Vis dėlto aš...
- Ką būtent Luji tau pasakė? - pertraukė Delanė ir truktelėjo
Lizą už rankos į nuošalų prieplaukos kampelį.

77
 RACHEL GIBSON

- Sakė, kad jeigu išvažiuosi iš Trulio, tavo palikimo dalis

atiteks Nikui. O jeigu judu permiegosite, Niko dalis atiteks tau.
- Kas dar žino?
- Turbūt Benita.
O kaipgi.
- Gal dar Sofi. Minėjo nugirdusi močiutės pokalbį.
Apmirusia širdimi Delanė paleido Lizos ranką.
- Baisus pažeminimas. Dabar sužinos visas miestelis. Visi
stebės kiekvieną mano žingsnį, kad nepasprukčiau iš Trulio
ir nepermiegočiau su Niku. - Nuo tokių minčių ėmė diegti
viršugalvį. - Tarsi tai būtų įmanoma.
- Niekas nesužinos. Jei nerimauji dėl Sofi, aš su ja pasikal­
bėsiu.
- Manai, ji tavęs paklausys?
- Jei pasakysiu, kad paskalos gali pakenkti Nikui, tikrai
paklausys. Ji dievina jį. Sofi manymu, Nikas tikras šventasis
ir jokiu būdu nepadarytų nieko bloga.
Delanė akies krašteliu stebėjo šventąjį Niką su harem u ei­
nantį per prieplauką. Jis atidavė Sofi didžiulį popierinį maišą,
ir paauglė su draugėmis patraukė prie staliuko paplūdimyje.
Su laisvais žaliais berankoviais marškinėliais, virš dešinio ke­
lio pradrėkstais „Levi's" džinsais ir guminėmis šlepetėmis jis
atrodė lyg ką tik išlipęs iš lovos. Delanės žvilgsnis nukrypo į
tris moteris. Gal taip ir yra?
- Įdomu, kur jis jas rado, - nusistebėjo Liza, nužvelgdama
šviesiaplaukę Nikui prie šono ir dvi iš paskos tipenančias tam ­
siaplaukes. - Sakė nuplauksiąs namo fejerverkų Sofi.
- Atrodo, prigriebė net keletą dūm inių granatų. Kas tos
moterys?
- Šviesiaplaukė vardu Geilė. Nežinau jos vyro pavardės,

78
 BEPROTIŠKAI TAVO

teisėjo Tanerio duktė. O tos iš paskos, atrodo, dvynės Hovel.

Lona ir Lana.
Delanė prisiminė Geilę Taner. Ji buvo keleriais metais vy­
resnė už Delanę, jųdviejų tėvai kartais pabendraudavo. Tai ją
Nikas išsivežė iš Henrio laidotuvių. Dvynių Hovel nepažinojo.
- Geilė ištekėjusi?
- Išsiskyrusi.
Delanė pasisuko įdėmiau įsižiūrėti. Merginos vilkėjo su­
kištais į džinsus aptemptais marškinėliais su petnešėlėmis. Ji
būtų mielai jas nurašiusi kaip valkatėles, bet negalėjo. Jos buvo
panašesnės į viršelio merginas negu į kekšes.
- Ar Geilė pasididino papus? Nepamenu, kad būtų buvę
tokie dideli.
- Ir pasididino papus, ir nusisiurbė riebalų nuo sėdynės.
- Hm. - Delanės žvilgsnis grįžo prie Niko ir įsmigo į šlau­
nies trikampį, blykčiojantį pro pradrėkstus džinsus. - Ar matei
per televizorių riebalų nusiurbimą? Po šimts, m an skauda vien
pagalvojus.
- Šlykštu. Primena riebią vištieną.
- Ar ryžtumeisi?
- Akimirksniu. O tu?
Delanė pažvelgė į draugę ir susimąstė.
- Kažin, bet, ko gero, pasikelsiu krūtis, kai nutįs iki bambos.
Tikiuosi, to neprireiks dar dvidešimt metų. - Delanės žodžiai
paskatino Lizą pažvelgti jai į krūtinę.
- Tavo gražios krūtys. Mano ne tokios, bet neblogas užpa­
kalis.
Jos abi sužiuro į Lizos sėdynę.
- Už mano gražesnis, - sutiko Delanė ir vėl nukreipė akis į
Niką, su trimis moterimis artėjantį paplūdim iu prie prieplau­
kos laiptelių. - Kuri jo mergina?

79
 RACHEL GIBSON

- Nežinau.
- Gal visos trys?
- Galbūt, - sutiko Liza.
- Nė viena, - joms už nugarų pratarė Luji.
Delanė mintyse sudejavo ir užsimerkė.
Ją užklupo liežuvaujant apie Niką. Dar blogiau - ją užklupo
Luji. Įdomu, kiek laiko jis ten stovi. Ar girdėjo apie jos norą
pasikelti krūtis? Ji nedrįso klausti. Iš lėto atsigręžė, mintyse
karštligiškai ieškodama kokio nors klausimo.
Laimė, Liza nė truputėlio nesutriko.
- Ar jis nesusitikinėja su dvynukėmis?
- Ne, - atsakė Luji ir rimtu veidu pareiškė: - Nikas ištikimas.
Delanė ir Liza susižvalgė ir abi pratrūko kvatotis.
- Iš ko juokiatės? - susidomėjo Luji. Jis susikryžiavo rankas
ant krūtinės, pakilę tamsūs antakiai susijungė į vieną tiesiąją.
- Iš tavęs, - atsakė Liza ir pabučiavo jį į tvirtai suspaustas
lūpas. - Tu trenktas, bet tuo man ir patinki.
Luji apkabino Lizą per juosmenį ir prisitraukė artyn.
- Ir tu man patinki, alų gozo.
Delanei dar niekas nešnibždėjo egzotiškų meilių žodelių,
nebent tokius: „Padaryk mane, meilute." Joks vyras jos nem y­
lėjo taip, kaip - akivaizdu - Luji myli Lizą. Ir joks nemylės, kol
ji lindės Trulyje ir vedžios šunis. Reikėtų susirasti smagesnės
veiklos už šunų išmatų rinkimą.
- Gal žinai, kam priklauso pastatas jūsų kaimynystėje?
- Dabar tau. - Luji patraukė pečiais. - O gal tavo motinai.
Nelygu, kaip susiklostys tavo tėvo testamento reikalai.
- Tikrai man? - Jos veidas nušvito plačia šypsena.
- Taip. Visas kvartalas priklausė Henriui.
- Ir jūsų biuras?
- Taip.

80
 BEPROTIŠKAI TAVO

Jai reikėjo apie daug ką pagalvoti, Delanė žengė atatupsta.

- Ką gi, ačiū, kad pakvietėte, - padėkojo ji apsisprendusi
sprukti, kol Nikas nepriartėjo per spjūvį.
- Ką tik atėjai, - prim inė Liza, - palauk fejerverkų. Luji,
paprašyk jos pasilikti.
- Kodėl gi tau nepasilikus? - Jis nusikabino nuo peties vyn-
maišį ir ištiesė jai.
Nuostabu, jei dabar išeitų, pasielgtų kaip tikra mažvaikė. Ji
perėmė kiaulės odos maišą ir paklausė:
- Kas jame?
- Txakoli. - Ji neskubėjo ragauti, tad jis pridūrė: - Raudona­
sis vynas. Ypatingoms šventėms ir progoms.
Delanė kilstelėjo vynmaišį ir glausdama prie lūpų apsitaškė
smakrą vynu. Gėrimas buvo saldus ir stiprus. Kai ji vėl pamė­
gino palenkti vynmaišį, apsipylė kaklą.
- Žinote, man reikėtų taurės, - pajuokavo ji, šluostydamasi
smakrą ir kaklą.
Kažkas iš už nugaros ištraukė jai iš rankos vynmaišį. Ji pasi­
suko ir įsistebeilijo į plačią krūtinę ir išblukusią žalią medvilnę.
Pilve plazdant drugeliams žvilgsnis pakilo Niko lūpomis iki pil­
kų akių. Broliams Alegrezoms vis pavyksta užklupti iš pasalų.
- Išsižiok, - paliepė jis.
Ji žiūrėjo į jį palenkusi galvą į šoną.
- Išsižiok, - pakartojo jis ir pakėlė vynmaišį jai prie veido.
- O ką darysi, jei neišsižiosiu? Apipilsi mane vynu?
Jis išsišiepė - lėtai ir gundomai.
- Taip.
Delanė nė akimirką nesuabejojo. Vos pravėrė lūpas, iš karto
pasipylė vynas. Ji bejėgiškai žiūrėjo, kaip nueina Liza ir Luji.
Būtų pasileidusi jiems įkandin, bet negalėjo pajudėti. Staiga
vynas liovėsi tekėjęs, nė vienas lašelis nebuvo pralietas pro

81
 RACHEL GIBSON

šalį. Ji nurijo, apsilaižė lūpų kampučius ir stovėjo netardam a

nė žodžio.
- Nėra už ką.
Šiltas vėjelis sklaidė jo odos kvapą ir plaikstė tankių plaukų
sruogas virš nuogų pečių. Jis kvepėjo tyru kalnų oru ir paslap­
tinga vyriška aistra.
- Neprašiau pagalbos.
- Neprašei, bet tau reikia daug txakoli, kad nurim tų sukilęs
širšalas. - Jis truputį atsilošė ir užsivertė vynmaišį. Į bum ą ėmė
lietis raudona srovelė, kaklo raumenys judėjo ryjant. Pažastį
temdė tankių juodų plaukų šešėlis, Delanės žvilgsnį patraukė
anksčiau nepastebėta tatuiruotė, juosianti dešinį bicepsą. Juodu
rašalu ištatuiruotos erškėčių vainikėlio pynės ir dygliai ant
tamsios lygios odos atrodė labai tikroviškai. Jis nuleido vyn­
maišį ir nusilaižė vyno lašelius nuo apatinės lūpos.
- Ar anądien norėjai mane pervažiuoti, padūkėle?
Ji vos tvardėsi.
- Prašyčiau manęs taip nevadinti.
- Kaip? Padūkėle?
- Taip.
- Kodėl?
- Man nepatinka.
Nikui nė velnio nerūpėjo, kas jai patinka. Žinoma, juk jį no­
rėjo pervažiuoti. Užsukdamas vynmaišį jis nužvelgė jos figūrą.
- Gaila. - Jis pamatė ją tą pat akimirką, kai užlipo ant prie­
plaukos. Ir ne vien dėl to, kad vilkėjo megztinį su atverčiama
apykakle ir žalią odinę liemenę, kai visi kiti buvo apsirengę
vasariškai. Dėl plaukų. Raudoni atspalviai žvilgėjo besilei­
džiančios saulės spinduliuose.
- Kai kitą kartą susitiksime sankryžoje, aš nepaspausiu
stabdžio.

82
 BEPROTIŠKAI TAVO

Nikas dar labiau priartėjo ir jai teko užversti galvą, kad jį

matytų. Jis tyrinėjo žvilgsniu lygius porcelianinius skruostus
ir rožines lūpas. Kai pastarąjį kartą buvo taip arti, ji buvo vi­
siškai nuoga.
- Nesivaržyk.
Balta ir rožinė. Toks ryškiausias atsiminimas apie ją. Švel­
nios rožinės lūpos ir liežuvis. Tvirtos baltos krūtys ir standūs
rožiniai speneliai. Šilkinės baltos šlaunys.
Ji žiojosi kažką sakyti, bet nespėjo, nes priėjo Geilė.
- Štai kur tu, - tarė Geilė ir įsitvėrė Nikui į ranką. - Pasku­
bėkime. Reikia užsiimti vietas, tuoj bus fejerverkai.
Žiūrėdamas į dideles rudas Delanės akis Nikas pajuto ver­
žimą papilvėje, ir tai tikrai nebuvo susiję su besisiūlančia mo­
terimi jam prie šono. Jis žengė atatupstas ir tarė Geilei:
- Jei skubi, eik be manęs.
- Ne, palauksiu. - Geilės žvilgsnis nuo Niko nukrypo į De-
lanę. Ji tvirčiau suspaudė jam ranką. - Labas, Delane. Girdėjau,
kad grįžai.
- Laikinai.
- Kai sykį kalbėjausi su tavo motina, sakė, kad dirbi skry­
džių palydove „United" bendrovėje.
Delanei kilstelėjus antakį kaktoje įsirėžė raukšlelė, ji apsi­
dairė lyg ieškodama dingsties sprukti.
- Tai buvo prieš penkerius metus. Be to, dirbau bagažo
skyriuje, ne skrydžių palydove, - atsakė ji ir žengė atbula. - Ką
gi, buvo malonu pasimatyti, Geile. Man reikia eiti. Prižadėjau
Lizai padėti... Na... Kažką padėti.
Nė nežvilgtelėjusi į Niką ji nusigręžė ir nuėjo.
- Kas dedasi tarp judviejų? - paklausė Geilė.
- Nieko. - Jis nenorėjo kalbėtis apie Delanę, ypač su Gei­
le. Nenorėjo apie ją galvoti. Per ją vieni rūpesčiai. Kaip ir

83
 RACHEL GIBSON

anksčiau. Nuo paties pirmo karto, kai pažvelgė į dideles rudas

akis.
- Kai priėjau, atrodė, kad tarp jūsų kažkas vyksta.
- Baik. - Jis išsivadavo iš Geilės gniaužtų ir pasuko į vidų.
Kai grįžo namo Sofi prižadėtų fejerverkų, rado Geilę su dvy­
nėmis beldžiančias į jo duris. Jam nepatikdavo, kai moterys
imdavo veržtis į namus. Taip kaipmat prisigalvojama nebūtų
dalykų apie jausmus. Tačiau per šventę nesinorėjo pyktis dėl
įsibrovimo, todėl pakvietė viešnias pas Luji. O dabar gailėjosi.
Jis suprato ryžtingą Geilės žvilgsnį. Ji tikrai neatstos.
Geilė stengėsi neatsilikti nuo Niko. Sulaukusi, kol juodu
liko vieni virtuvėje, paklausė:
- Ar prisimeni, kaip Delanė prieš dešimt metų išvažiavo?
Sklido kalbos, kad ji laukiasi. Nuo tavęs.
Nikas tėškė Luji vynmaišį ant stalo ir atidarė šaldytuvą.
Išėmė du butelius „Miller's" alaus ir abu atkimšo. Jis prisiminė
gandus. Jų buvo pačių įvairiausių, nelygu, kas juos skleidė, -
apie tai, kur ir kaip juodu su Delane mylėjosi. Vis dėlto visos
versijos baigdavosi vienoda gaida. Nikas Alegreza sutepė De-
lanę Šo. Jis apvaisino princesę.
Henris nežinojo, kuo tikėti. Jį siutino jau vien tikimybė, kad
paskalos pasklido ne be pagrindo. Jis reikalavo Niko jas pa­
neigti. Žinoma, šis nesutiko.
- Ar taip ir buvo?
Tai bent ironija. Po dešimties m etų Henris užsimanė, kad
jo sūnus išdulkintų Delanę. Nikas ištiesė Geilei šaltą butelį.
- Juk liepiau tau užtilti.
- Man regis, turiu teisę žinoti, Nikai.
Jis pažiūrėjo į jos mėlynas akis ir šaltai nusijuokė.
- Neturi tu jokių teisių.
- Privalau žinoti, jei susitikinėji su kitomis moterimis.

84
 BEPROTIŠKAI TAVO

- Aišku, susitikinėju.
- O jeigu paprašyčiau liautis?
- Neprašyk, - įspėjo jis.
- Kodėl? Kai tapome meilužiais, labai suartėjome. Jei tik
sutiktum, susikurtume nuostabų gyvenimą.
Jis žinojo nesąs vienintelis kandidatas potencialių Geilės
sutuoktinių sąraše. Jam pavyko būti pagrindiniu. Iš pradžių
patiko būti Geilės geidžiamiausių sekso partneriu, bet pasta­
ruoju metu ji ėmė pernelyg jį savintis, o tai erzino.
- Nuo pat pradžių įspėjau nieko nesitikėti. Nepainioju sekso
ir meilės. Tai skirtingi dalykai. - Nikas priglaudė prie lūpų
butelį ir tarė: - Aš tavęs nemyliu. Pasistenk neįsiskaudinti.
Ji susikryžiavo rankas ant krūtinės ir nugara prisišliejo prie
spintelės.
- Tu tikras šiukšlė. Nesuprantu, kodėl su tavimi susidėjau.
Nikas neskubėdamas gurkštelėjo. Abu žinojo, kodėl ji su
juo susidėjo.

Delanė pajuto, kaip stipri, raumeninga Stivo ranka ją ap­

kabina ir prisitraukia prie šono. Juodas dangus sproginėjo
raudonomis, baltomis ir mėlynomis ugnimis, liepsnojančios
kibirkštys leidosi į ežerą, o ji stengėsi suprasti, kaip jaučiasi
Stivo glėbyje. Buvo malonu. Patiko artumas ir šiluma. Vėl pa­
sijuto gyva.
Pasukusi galvą į kairę ji pamatė, kaip Nikas tvirtina smėlyje
dagtį. Prieš kelias m inutes ji apžiūrėjo fejerverkus, kuriuos
dėdė Nikas parūpino dukterėčiai. Didžiuliame maiše nebuvo
nė vieno teisėto.
Kelias akimirkas jo profilį apšvietė auksinė kaskada ir De­
lanė nusuko žvilgsnį. Daugiau jo nebevengs. Nebegalvos, kur
eiti, kad jo nesutiktų. Ir tikrai nepraleis jai likusio laiko Trulyje

85
 RACHEL GIBSON

kaip pastarąjį mėnesį. Ji turėjo planą. Motinai tikrai nepatiks,

bet Delanei tai nerūpėjo.
Be to, lapkritį jos laukė vestuvės. Liza dar kartą paprašė
dalyvauti ir Delanė mielai sutiko. Ji neužmiršo, kaip jiedvi,
įsipynusios į plaukus virtuvinius rankšluostėlius, ne kartą įsi­
vaizdavo einančios prie altoriaus. Spėliodavo, kuri tekės pirma.
Svajojo apie didžiules dvigubas vestuves. Nė viena nebūtų pa­
tikėjusi, kad neištekės iki brandžių dvidešimt devynerių metų.
Dvidešimt devyneri. Jos žiniomis, iš visų klasės draugų ji
vienintelė lig šiol nė nesusižadėjusi. Vasarį jai sukaks trisde­
šimt. Trisdešimtmetė moteris be nuosavų nam ų ir be vyro.
Dėl nam ų ji nesijaudino. Su trimis milijonais be nam ų neliksi.
O vyras - kas kita. Jai nebūtina ištekėti. Tikrai ne, bet būtų
malonu bent retkarčiais ką nors turėti pašonėje. Jau senokai
neturėjo vaikino, ilgėjosi artimų santykių.
Jos žvilgsnis vėl nukrypo į tamsų vyrišką siluetą, prie van­
dens leidžiantį fejerverkus. Jis pasisuko ir per petį pažvelgė
į ją. Keistai suspaudė paširdžius ir ji skubiai nukreipė akis į
naktinį dangų.
Po įspūdingo paskutinio mieste iššauto fejerverko ežeras
nušvito lyg per aušrą, o pontoninio laivo „Pulkininkas Mans-
fildas" tentas užsiliepsnojo. Patenkinti žmonės leido savo fejer­
verkus iš paplūdim ių ir balkonų. „Laimingieji drakonai", „Ko­
bros", „Galingieji maištininkai" krito iš padangių kibirkščių
kriokliais. Naktinį dangų raižė patobulinti ir su ūžesiu kylantys
teisėti fejerverkai, tokie kaip „Švilpiantis Pitas".
Delanė buvo pamiršusi, kokie piromanai yra Trulio gyven­
tojai. Raketa prašvilpė jai prie pat galvos ir pažiro ant Luji
krantinės raudonų kibirkščių lietumi.
Sveika atvykusi į Aidahą - bulvių košės ir pirom anų kraštą.

86
 5
Stivui spaudžiantis iš priekio, Delanei į nugarą įsirėžė mi-
jatos durų rankena. Ji įrėmė rankas jam į krūtinę ir užbaigė
bučinį.
- Važiuojam pas mane, - sušnibždėjo jis į ausį.
Delanė atsilošė norėdama matyti šešėlio slepiamą jo veidą. Ji
būtų norėjusi juo pasinaudoti. Jautė pagundą. O kad jis nebūtų
toks jaunas arba kad amžius jai nerūpėtų. Bet rūpėjo.
- Negaliu.
Jis gražus, plieniniais raumenimis ir tikrai malonus. Ji jautėsi
kaip kūdikių grobike.
- Mano kambario draugas išvykęs.
Kambario draugas. Nieko keista, kad jis jį turi. Jam dvi­
dešim t dveji. Tikriausiai maitinasi vien aštriais troškiniais,
kuriuos užgeria „Budweiser" alumi. Kai jai buvo dvidešimt
dveji, parai užtekdavo javainių, salsos ir sangrijos. Tada gy­
veno Vegase, dirbo „Circus Circus" viešbutyje su kazino ir
nekvaršino sau galvos dėl ateities.
- Niekada neinu pas vyrą vos spėjusi susipažinti. - Delanė
stūmė Stivą, kol jis atsitraukė.

87
 RACHEL GIBSON

- O ką veiksi rytoj vakare? - paklausė jis.

Ji papurtė galvą ir atidarė automobilio dureles.
- Tu mielas, bet dabar nenoriu su niekuo susitikinėti.
Nuvažiuodama veidrodėlyje matė tolstantį Stivą. Iš pradžių
jai buvo malonus jo dėmesys, bet vakarui įsibėgėjant ėmė er­
zinti. Per septynerius metus ji labai subrendo. Gražūs baldai
jai tapo ne mažiau svarbūs nei tobula garso kolonėlių sistema,
o frazė „linksminkis, kol apsivemsi" palengva neteko prasmės.
Net jeigu būtų susigundžiusi pasismaginti su Stivu, viską su­
gadino Nikas. Jau vien būdam as vakarėlyje. Jis per daug jai
rūpėjo, juodu siejo per ilga istorija, kad pavyktų nekreipti į jį
dėmesio. Net kai trum pai pavykdavo jį užmiršti, staiga pajus­
davo jo persekiojantį žvilgsnį, tarsi į ją būtų nukreiptos ryškios
traktoriaus lempos. Bet kai pažiūrėdavo į jį, jis nukreipdavo
akis.
Delanė įsuko į ilgą įvažiuojamąjį taką ir pulteliu atsidarė
garažo duris. Net jeigu Niko nebūtų ten buvę ir Stivas nebūtų
toks jaunas, kažin ar ji būtų sutikusi su juo važiuoti. Jai dvide­
šimt devyneri, gyvena su mama ir yra pernelyg paranojiška,
kad jai suteiktų džiaugsmo vienos nakties nuotykis.
Delanė pastatė automobilį prie Henrio ir Gvenos kadilakų ir
pro virtuvės duris įėjo į namą. Blausus žibintas ir daug žvakių
nuo uodų apšvietė Gveną ir kažkokio vyriškio galvą verandos
gilumoje. Tik išėjusi į lauką Delanė atpažino Henrio advokatą
Maksą Harisoną. Po Henrio testamento skaitymo dienos jie dar
nebuvo susitikę. Delanė nustebo.
- M alonu tave matyti. - Maksas pakilo jos sutikti. - Ar pa­
tinka vėl gyventi Trulyje?
Blogiau nebūna, pagalvojo ji sėsdama priešais motiną ant
metalinės kėdės prie tokio pat staliuko.
- Reikia priprasti.

88
 BEPROTIŠKAI TAVO

- O kaip vakarėlis? - paklausė Gvena.

- Gerai. - Ji nemelavo. Susipažino su maloniais žmonėmis
ir, nors ten buvo Nikas Alegreza, pasilinksmino.
- Tavo mama man kaip tik pasakojo, kad dresuoji Henrio
šunis. - Maksas vėl atsisėdo, jo šypsena atrodė nuoširdi. - Gal
įgysi naują profesiją.
- Tiesą sakant, m an patinka senoji, - pasakė Delanė. Po
pokalbio su Luji nesiliovė galvojusi apie nenaudojam ą pastatą
centre. Motinai ketino papasakoti tik tada, kai bus įsitikinusi,
kad jai pavyks sumanymas, bet žmogus, su kuriuo jai labai
reikėjo pasitarti, lyg tyčia sėdėjo prie to paties stalo, o Gvena
vis viena anksčiau ar vėliau sužinos.
- Kam priklauso nam as prie „Alegrezų statybos"? - pa­
klausė ji Makso. - Apytuštis dviaukštis pastatas su kirpykla
pirmame aukšte.
- Man atrodo, Henris tą nekilnojamąjį turtą paliko tau. O ką?
- Noriu atidaryti grožio saloną.
- Kažin ar gera mintis, - paprieštaravo motina. - Gali susi­
rasti begalę kitų darbų.
Delanė nekreipė dėmesio.
- Nuo ko turėčiau pradėti?
- Iš pradžių tau reikėtų nedidelės verslo paskolos. Ankstes­
nė savininkė mirusi, todėl turėtum susisiekti sujos paveldėto­
jams atstovaujančiu advokatu ir aptarti salono kainą, - pradėjo
aiškinti Henris. Kai po pusantros valandos jis nutilo, Delanė
jau žinojo, ką daryti. Pirmadienį iš pat ryto ji nuvyks į banką,
kuriam e saugomas jos palikimas, prašyti paskolos. Kol kas
vienintelis šio plano trūkum as - tai, kad salonas yra Niko sta­
tybų bendrovės kaimynystėje.
- Ar galima padidinti kaimyninio pastato nuomos mokes­
tį? - Gal taip pavyktų jį iškrapštyti.

89
 RACHEL GIBSON

- Negalima, kol baigs galioti dabartinė sutartis.

- O kada tai bus?
- Atrodo, kitąmet.
- Velnias.
- Prašyčiau nesikeikti, - subarė motina tiesdama ranką virš
stalo ir uždengdam a delnu Delanei ranką. - Jei nori turėti savo
versliuką, gal geriau pagalvotum apie dovanų krautuvėlę?
- Nenoriu dovanų krautuvėlės.
- Dar spėtum parduoti dekoruotų kalėdinių indų.
- Aš nenoriu prekiauti indais.
- O man regis, puiki mintis.
- Tai pati ir prekiauk. Aš kirpėja, noriu atsidaryti centre
grožio saloną.
Gvena atsilošė kėdėje.
- Tu taip elgiesi tyčia, kad mane įskaudintum.
Delanė nenorėjo skaudinti, bet ilgai gyvendama su motina
patyrė: kuo daugiau ginčysis, tuo vaikiškesnė ji atrodys. Po­
kalbiai su Gvena retkarčiais prim indavo kovą su musgaudžiu.
Kuo smarkiau stengiesi ištrūkti, tuo stipriau prilimpi.

Gauti paskolai ir pasirengti atidaryti saloną Delanei pri­

reikė truputį daugiau nei trijų mėnesių. Per tą laiką ji atliko
nemokslinį miesto centro rinkos tyrimą, daugiausia dėmesį
skirdama „Helenos plaukų kirpimo trobelės" klientų vertini­
mui. Su užrašų knygele ir parkeriu ji sustodavo skersgatviuose
pašnipinėti vaikystės draugės Helenos Markam. Kai nedirbo ir
neplanavo vestuvių, Liza taip pat pateikdavo Delanei ataskaitą
šiuo klausimu. Delanė nusibraižė demografinį statistinį grafiką
ir suskaičiavo, jos m anym u, vykusias ir nevykusias ilgalai­
kes šukuosenas. Ji net paskambino konkurentei ir nutaisiusi
dirbtinį anglišką akcentą, kad Helena neatpažintų, pasiteiravo

90
 BEPROTIŠKAI TAVO

apie plaukų dažymo kainą. O vieną vakarą, kai rausėsi Hele­

nos šiukšlių konteineryje, norėdam a sužinoti, kokias pigias
priemones naudoja priešininkė, jai šovė iškart kelios mintys.
Įklimpusi šiukšlėse ir įmynusi į prarūgusios varškės dėžutę ji
suprato truputėlį perlenkusi lazdą. Nuosavas sėkmingai vei­
kiantis salonas buvo ne vien svajonė, bet ir priemonė nušluos­
tyti nosį Helenai. Sugrįžusi po dešimties metų ji įklimpo į tą
pačią košę. Tačiau šįkart tikrai nepralaimės.
Nors atliktas nemokslinis tyrimas parodė, kad Helenos vers­
las klesti, ji neišsigando. Matė, kaip atrodo Helenos plaukai. Jai
tikrai pavyks persivilioti senos priešininkės klientes.
Gavusi paskolą Delanė atidėjo į šalį užrašų knygelę ir ėmėsi
šluostės. Viską - nuo kasos aparato iki ilgalaikės šukuosenos
darymo pagaliukų - dengė storas dulkių sluoksnis. Viską rei­
kėjo nušveisti ir sterilizuoti. Ji pervertė ankstesnės savininkės
sąsiuvinius, tačiau numeriai neatitiko inventoriaus. Arba Glo­
rija buvo visiška neišmanėlė, arba kažkas jai mirus nukniaukė
plaukų priežiūros priemonių dokumentus. Delanė nesijaudino
dėl tariamos vagystės, nes Glorijos giminaičiai nereikalavo
atlyginti už dingusias priemones. Be to, viskas salone bent
trejais metais atsiliko nuo dabartinės mados. Vis dėlto jai ne­
davė ramybės mintis, kad kažkas gali patekti į saloną. Aišku,
pirmiausia įtarė Heleną. Ji ir anksčiau buvo vagilė, o kam kitam
prireiktų vatos juostelių, rankšluostėlių ir peruko segtukų?
Delanė buvo patikinta, kad ji vienintelė turi raktus nuo
pagrindinių ir užpakalinių durų, taip pat nuo butuko viršu­
je. Ji nepatikėjo ir pasikvietė vienintelį miestelio šaltkalvį. Jis
pažadėjo pasirodyti per savaitę. Tačiau Trulyje savaitė kartais
virsta mėnesiu - nelygu, ar medžioklės sezonas.
Likus devyniom s dienom s iki salono atidarym o Dela­
nė nug ram dė nuo vitrinos senąjį pavadinim ą - vietoj jo

91
 RACHEL GIBSON

auksinėmis raidėmis suspindo užrašas „Aštrios žirklės". San­

dėliuke atsirado naujų priemonių, o salėje žvilgėjo naujutėlaitės
juodai lakuotos kėdės. Kietmedžio grindys buvo atnaujintos,
sienos perdažytos baltai. Ant jų kabėjo plakatai su m adingo­
mis šukuosenomis, vietoj senųjų veidrodžių Delanė pakabino
naujus didesnius. Kai viskas buvo baigta, Delanė džiūgavo ir
labai didžiavosi. Nors dar ne jos svajonių salonas su chromo
ir m arm uro apdaila, knibždantis geriausių stilistų, vis dėlto
per trum pą laiką jai pavyko nemažai nuveikti.
Ji susipažino su „Bernardo delikatesų" savininku ir sporti­
nių marškinėlių krautuvės kaimynystėje savininku. Vieną die­
ną, kai automobilių stovėjimo aikštelėje kieme nebuvo matyti
Niko juodo džipo, ji ryžtingai įžengė į „Alegrezų statybos"
biurą ir prisistatė sekretorei Hildai, taip pat biuro valdytojai
Anai Mari.
Likus dviem dienoms iki atidarymo ji surengė salone kuklią
šventę. Pasikvietė Lizą, Gveną ir visas motinos drauges. Iš­
siuntinėjo kvietimus visoms rajono verslininkėms. Į „Alegrezų
statybą" kvietimo nesiuntė, bet asmeniškai nunešė į „Helenos
šukuosenų trobelę". Dvi valandas salonas skardėjo nuo vieš­
nių, valgančių braškes ir gurkšnojančių šampaną, balsų, bet
Helena taip ir nepasirodė.
Gvena pabuvo vos pusvalandį ir kvailai pasiteisinusi per­
šalimu pasišalino. Taip dar kartą parodė nepritarimą. Tačiau
Delanė jau seniai liovėsi siekusi motinos pripažinimo. Suprato,
kad vis viena jo nepelnys.
Kitą dieną Delanė įsikraustė į butuką virš salono. Pasamdė
kelis vyrus pervežti baldams iš saugyklos į ankštą vieno mie­
gamojo butą. Gvena pranašavo, kad ji netrukus grįš, bet Delanė
žinojo, jog to nebus.
Iš nedidukės automobilių aikštelės už salono iki jos naujųjų

92
 BEPROTIŠKAI TAVO

namų smaragdo spalvos durų kilo mediniai laiptai. Butas buvo

apleistas. Reikėjo linoleumo, naujų užuolaidų ir padorios viry­
klės, vėlesnio nei „Breidžių šeimos"* laikotarpio. Delanei viskas
patiko. Ji džiaugėsi palange mažoje svetainėje ir miegamajame.
Taip pat sena vonia su kojelėmis ir didžiuliu arkiniu langu su
vaizdu į Pagrindinę gatvę. Jai teko gyventi gražesniuose butuo­
se, aptriušęs butukas nė iš tolo neprilygo prabangiam motinos
namui. Ko gero, būtent tai Delanei patiko užvis labiausiai. Čia
viskas priklausė jai. Ji nė nesuprato, kaip trūko savos aplinkos,
kol išdėliojo į indaujas savo indus. Miegojo nuosavoje kalto
metalo lovoje, sėdėjo ant nuosavos linu aptrauktos sofos su
zebrus vaizduojančiomis pagalvėlėmis ir žiūrėjo nuosavą te­
levizorių. Jai priklausė juodas kavos stalelis ir didesnis stalas
valgomajame ankštos svetainės kairėje. Valgomąjį ir virtuvę
skyrė neaukšta pertvarėlė, todėl vienu metu galėjai apžvelgti
kone visą buto erdvę. Nors ne kažin ką pamatytum.
Delanė išsipakavo darbo drabužius ir susikabino spintoje.
Nusipirko keletą daiktų: skaidraus plastiko dušo užuolaidą su
ryškiai raudonomis širdelėmis ir du pintus kilimėlius vietoj
sutrintų virtuvėje.
Jai trūko tik telefono ir kelių naujų spynų.
Praėjus trims dienoms nuo salono atidarymo ji jau turėjo
telefoną ir tebelaukė spynų. Tebelaukė ir klienčių antplūdžio.
Delanė pasodino pirmąją klientę į salono kėdę ir nuvyniojo
nuo galvos rankšluostį.
- Ar tikrai norite bangelių, ponia Van Dam? - Jai neteko
dėlioti bangelių nuo tada, kai dar mokėsi grožio mokykloje.
Prabėgo jau ketveri metai, be to, visus plaukus sudėti bange­
lėmis - ne juokų darbas.

* TV serialas.

93
 RACHEL GIBSON

- Taip. Kaip visada. Anąkart buvau toje kirpykloje už kam­

po, - ji turėjo omenyje „Helenos šukuosenų trobelę", - bet
ji prastokai dirba. A trodžiau taip, lyg mano galva būtų api­
barstyta kirminais. Glorijai mirus, manęs nė karto padoriai
nesušukavo.
Delanė išsinėrė iš trum po dirbtinės odos švarkelio ir apsi­
vilko žalią chalatą. Chalatas paslėpė avietinius laikros m arš­
kinėlius ir dirbtinės odos sijonėlį, iš po jo kyšojo keliai ir juodi
aulinukai. Ji pagalvojo apie ankstesnį darbą Skotsdeilyje, apie
klientes, bent truputį išmanančias m adą ir naujausias kryptis.
Suspaudusi šukuosenos formavimo šepetį ji ėmė kelti sruogas
nuo senutės sprando. Sandėliuke buvo radusi ankstesnės savi­
ninkės paliktą bangavimą didinantį losjoną. Normaliomis sąly­
gomis ji tikrai nebūtų sutikusi šukuoti ponios Van Dam, ypač
kai ši nusiderėjo iki dešimties dolerių. Delanė turėjo gebėjimą
pastebėti įgimtus trūkum us ir juos pataisyti kirpimu bei spalva.
Tinkama šukuosena sumažindavo nosytes, praplatindavo akis
ir išryškindavo skruostikaulius.
Tačiau ji neturėjo kitos išeities. Čia niekas nenorėjo už nieką
mokėti daugiau nei dešimties dolerių. Per tris dienas vienintelė
ponia Van Dam nespruko pamačiusi kainas. Žinoma, moteris
sunkiai vaikščioja.
- Jei sudėsi gražias bangeles, rekom enduosiu tave drau­
gėms, bet jos nemokės daugiau nei aš.
O varge, pagalvojo Delanė, ištisi metai su taupiomis senu­
tėmis. Ištisi bangelių ir plaukų vėlimo metai.
- Ar plaukus šukuojate į dešinę, ponia Van Dam?
- Į kairę. Kad jau sukišai pirštus m an į plaukus, vadink
mane Vaneta.
- Ar seniai nešiojate tokią šukuoseną, Vaneta?

94
 BEPROTIŠKAI TAVO

- Na, gal keturiasdešimt metų. Nuo tada, kai velionis vyras

pasakė, kad aš panaši į Mają Vest.
Delanė suabejojo, ar Vaneta kada nors galėjo būti panaši į
Mają Vest.
- Gal bū tų laikas pasikeisti? - pasiūlė ji ir kaip chirurgė
užsimovė gumines pirštines.
- Ne. Nenoriu nieko keisti, nes man tinka.
Delanė nukirpo kam štuką/ išspaudė losjono ant moters
plaukų dešinėje ir pirštais bei šepečiu ėmėsi formuoti bange­
les. Pirmoji pavyko ne iš karto, po jos sekė antroji ir trečioji.
Kol ji dirbo, Vaneta be perstojo čiauškėjo.
- Mano gera draugė Dorta Mails gyvena senelių namuose
Boisyje. Jai ten labai patinka. Sako, kad maistas skanus. Ir aš
galvoju persikraustyti į senelių namus. Jau nuo tada, kai pernai
mirė mano vyras Lerojus. - Ji iškišo ranką iš po pelerinos ir
pasikrapštė nosį.
- Nuo ko jis mirė? - paklausė Delanė, šepečiu formuodama
bangelę.
- Nuslydo nuo stogo ir susitrenkė galvą. Daugybę kartų
sakiau tam kvailiui nesikarstyti stogais, bet jis niekada manęs
neklausė, ir štai kas atsitiko. Užsispyrė lipti ant stogo ir paju­
dinti anteną, kad rodytų antrą kanalą. Likau viena ir, jei ne
mano žioplys anūkas Ronis, neišsilaikantis darbe ir amžinai
prasiskolinęs, galėčiau sau leisti persikraustyti į senelių namus
pas Dortą. Nors nežinau, nes jos duktė, - moteris patylėjo, tada
tyliai pridūrė: -Lesbietė. Manau, tokie dalykai paveldimi. Na,
nesakau, kad Dorta... - ji vėl pritildė balsą, - lesbietė, bet plau­
kus visada kirpdavosi labai trum pai ir avėjo patogius batus dar
tada, kai neskaudėjo kojų. Nenorėčiau gyventi su tokiu žmo­
gumi. Nedrįsčiau maudytis duše ir baiminčiausi, kad ji pradės
lakstyti po kambarį nuoga. O gal tykotų pamatyti mane nuogą.

95
 RACHEL GIBSON

Delanei mintyse iškilo bauginantis paveikslas, jai teko pri-

sikąsti lūpą, kad nenusijuoktų. Pokalbis pakrypo nuo apsinuo­
ginusių lesbiečių baimės į kitus Vanetos rūpesčius.
- Kai pernai apiplėšė tą nam ą prie Karvių upės, - pasakojo
ji, - pradėjau rakinti duris. Anksčiau nerakindavau. Gyvenu
viena, reikia pasisaugoti. Ar tu ištekėjusi? - paklausė ji žiūrė­
dama į Delanę veidrodinėje sienoje.
Delanę jau pykino nuo šito klausimo.
- Dar nesutikau tinkamo vyro.
- Turiu anūką Ronį.
- Nereikia, ačiū.
- Hmm. Ar gyveni viena?
- Taip, viena, - atsakė Delanė ir sutvirtino paskutinę ban­
gelę. - Gyvenu čia viršuje.
- Ten? - Vaneta dūrė pirštu į lubas.
- Taip.
- Kodėl? Juk tavo motinos toks gražus namas.
Dėl milijono priežasčių. Po išsikraustymo ji beveik nesikal­
bėjo su Gvena ir visiškai dėl to nesijaudino.
- Man patinka gyventi vienai, - atsakė ji ir pataisė smulkutes
garbanėles moteriai ant kaktos.
- Tik saugokis pakvaišusių baskų Alegrezų. Kadaise susiti­
kinėjau su tokiu piemeniu. Jie moka apsukti galvą.
Delanė vėl prisikando lūpą. Prieš atidarydam a saloną ji
nerimavo dėl galimo susitikimo su Niku. Tačiau nors m aty­
davo jo džipą stovint aikštelėje už dviejų pastatų, o jų kiemo
durys buvo kone šalia, jai dar nė karto neteko jo išvysti. Liza
sakė, kad pastaruoju metu ji retokai mato ir Luji. „Alegrezų
statyba" dirbo dieną naktį, kad spėtų iki pirmo sniego užbaigti
keletą svarbių projektų, o sniego buvo laukiama jau lapkričio
pradžioje.

96
 BEPROTIŠKAI TAVO

Kai Delanė baigė, ponia Van Dam tebebuvo sena, raukšlėta

ir nė trupučio nepanaši į Mają Vest.
- Ką pasakysite? - paklausė Delanė ir ištiesė moteriai ovalų
veidrodį.
- Hmm, apsuk mane.
Delanė pasuko kėdę taip, kad Vaneta m atytų veidrodyje
pakaušį.
- Neblogai, bet nubrauksiu penkiasdešimt centų už garba­
nėles priekyje. Juk nežadėjau mokėti už papildomas garbanas.
Delanė susiraukė ir nuėmė apsauginę kaklo juostą ir sida­
brinę peleriną.
- Tikiuosi, kad pensininkėms suteiksi nuolaidą. Helena tau
neprilygsta, bet senutėms daro nuolaidą.
Jei ir toliau taip, ji neįstengs konkuruoti.
Kai ponia Van Dam išėjo, Delanė užsirakino ir nusimetė
žalią chalatą. Sugriebusi dirbtinės odos švarkelį nėrė pro duris
į kiemą. Kai pasisuko paskui save uždaryti durų, į „Alegrezų
statybai" rezervuotą automobilių aikštelę įriedėjo apdulkėjęs
juodas džipas. Ji žvilgtelėjo per petį ir vos neišmetė raktų.
Nikas išjungė džipo variklį ir iškišo galvą pro langą.
- Ei, padūkėle, kur išsiruošei apsirengusi kaip kekšė?
Ji lėtai atsigręžė ir susikišo rankas į švarkelio kišenes.
- Aš apsirengusi ne kaip kekšė.
Išsiropštęs iš keturiais ratais varomo automobilio Nikas
nužvelgė ją. Žvilgsnis nuo batų pakilo aukštyn. Lūpos tingiai
šyptelėjo.
- Atrodo, kažkas iš peties padirbėjo, kad apvyniotų tave
izoliacija.
Ji išsitraukė plaukus iš už apykaklės ir nužvelgė jį tokiu pat
žvilgsniu, kokiu jis tyrinėjo ją. Jo plaukai buvo suimti ant pa­
kaušio į uodegytę, rankos kyšojo iš atraitotų mėlynų darbinių

97
 RACHEL GIBSON

marškinių rankovių. Džinsai vietomis nutrinti iki baltumo, o

batai dulkėti.
- Ar tavo tatuiruotė iš kalėjimo? - paklausė ji, besdam a
pirštu į erškėčių vainiką ant bicepso.
Jis liovėsi šypsotis ir nieko neatsakė.
Delanė neprisiminė, kad būtų kada nors pranokusi Niką.
Jis būdavo greitesnis ir piktesnis. Bet tai jau praeitis, taip n u ­
tikdavo ankstesnei Delanei. Naujoji Delanė užrietė nosį ir su­
rizikavo.
- Įdomu, už ką sėdėjai? Gal už ekshibicionizmą?
- Pasm augiau aštrialiežuvę raudonplaukę, kuri kadaise
buvo blondinė. - Jis paėjėjo kelis žingsnius į priekį ir sustojo
visai arti jos. - Buvo verta.
Delanė pažvelgė aukštyn į Niką ir nusišypsojo.
- Ar dažnai teko mautis kelnes ir atsukti užpakalį? - Ji ti­
kėjosi jo pykčio protrūkio. Manė, leptelės ką nors bjauraus. Ką
nors tokio, kad ji pasigailėtų nepasprukusi, kai pamatė džipą.
Bet Nikas ničnieko nepasakė.
Jis suposi ant kulnų ir šypsojosi.
- Šitas buvo geras, - galiausiai tarė ir nusijuokė ram iu vy­
rišku juoku, išduodančiu, jog jis nė truputėlio nesijaudina,
kad kam nors gali kilti abejonių dėl jo seksualinės orientacijos.
Delanė neprisiminė girdėjusi, kaip jis juokiasi, nebent iš jos.
Kaip tą kartą, kai motina privertė ją per Heloviną apsirengti
nykštuku, ir jis su neklaužadomis draugais plyšo iš juoko.
Šitas Nikas ją nuginklavo.
- Atrodo, susitiksime Luji vestuvėse.
- Atrodo. Kas būtų pagalvojęs, kad mano geriausia draugė
susidės su pašėlusiu Luji Alegreza?
Jis garsiai, nuoširdžiai nusijuokė.
- Kaip verslas? - paklausė, tuo dar labiau ją sutrikdydamas.

98
 BEPROTIŠKAI TAVO

- Gerai. - Pastarąjį sykį, kai Nikas buvo jai malonus, ji lei­

dosi nuogai išrengiama, o jis liko su visais drabužiais. - Man
trūksta tik kelių naujų spynų.
- O kam? Ar kas jau bandė įsibrauti?
- Nežinau. - Delanė nukreipė akis į dokumentus, pūpsan­
čius marškinių kišenėje, kad tik nereikėtų atlaikyti jo veriančio
žvilgsnio. - Gavau tik po vieną raktą, kažkur turėtų būti ir
daugiau. Kviečiau stalių, bet dar nepasirodė.
Nikas ištiesė ranką ir suėmė du rų rankeną Delanei prie
šono. Jo riešas slystelėjo jos klubu.
- Tikriausiai ir nepasirodys. Džeris velniškai geras stalius,
tačiau dirba tik tiek, kad užtektų nuom ai ir marmalui. N epa­
matysi, kol pritrūks viskio.
- Puikumėlis. - Ji spoksojo į blizgančių batų nosis. - Ar buvo
įsibrovę ir į tavo biurą?
- Ne, bet mano durys metalinės ir su įleistinėmis spynomis.
- Gal pasikeisiu pati, - garsiai pasvarstė ji. Negi taip sunku?
Jai tereikia atsuktuvo ir galbūt grąžto.
Šįkart Nikas nusijuokė iš jos.
- Artimiausiomis dienomis atsiųsiu pas tave darbų vadovą.
Delanė vėl pakėlė akis. Žvilgsnis nuslydo jo smakru, pu­
tliomis lūpomis iki šaltų akių. Ji juo nepasitikėjo. Draugiškas
pasiūlymas kėlė įtarimą.
- Kam tau dėl manęs stengtis?
- Įtarinėji?
- Taip.
Nikas patraukė pečiais.
- Bet kas galėtų atšliaužti iš kaimyninio pastato per venti­
liacijos vamzdį.
- Suprantu, kad siūlai ne iš geros širdies.
Jis palinko į priekį ir įsirėmė rankomis į sieną jai virš galvos.

99
 RACHEL GIBSON

- O tu mane pažįsti.
Jo tvirtas kūnas užstojo šviesą, bet Delanė neišsigando.
- Kiek man tai kainuos?
Jo akyse žybtelėjo linksmos kibirkštėlės.
- O kiek siūlai?
Ką gi, ji tikrai neparodys, kad išsigando. Delanė kilstelėjo
smakrą.
- Dvidešimt žaliųjų.
- Per mažai.
Įkalinta tarp jo rankų ji sunkiai alsavo. Jų lūpas skyrė siau­
ras oro tarpelis. Nikas buvo taip arti, kad net galėjai užuosti
skutimosi kremo kvapą. Jai teko pasukti galvą į šalį.
- Keturiasdešimt? - paklausė ji plonyčiu tyliu balsu.
- Ne-a. - Nikas rodomuoju pirštu palietė jai smakrą ir su­
sigrąžino žvilgsnį. - Man tavo pinigų nereikia.
- Tai ko nori?
Jo akys nukrypo į lūpas, Delanė pamanė, kad jis tuoj pa­
bučiuos.
- Ką nors sugalvosiu, - atsakė Nikas ir atsistūmė nuo sienos.
Delanė giliai įkvėpė ir stebėjo, kaip jis dingsta už kaimyni­
nio pastato durų. Bijojo net pagalvoti, ką tas „kas nors" galėtų
reikšti.

Kitą dieną Delanė pakabino plakatą, siūlantį nemokamai

nusilakuoti nagus spalvotu laku arba su piešiniu. Norinčių
neatsirado, užtai ji padarė poniai Von šalmo formos šukuoseną.
Lavemė Von mokė Trulio pradinukus, kol aštuntojo dešimtme­
čio pabaigoje buvo priversta išeiti į pensiją.
Vaneta ištesėjo pažadą ir papasakojo draugėms apie Delanę.
Ponia Von sumokėjo dešimt dolerių, pareikalavo pensininkams
taikomos nuolaidos ir nemokamo nagų lako buteliuko. Delanė
nukabino skelbimą.

100
 BEPROTIŠKAI TAVO

Penktadienį ji išplovė galvą ir sušukavo dar vieną Vanetos

draugę, o šeštadienį ponia Stouksberi atnešė išvalyti du peru­
kus - baltą kasdienį ir juodą išeiginį. Atėjusi jų pasiimti po trijų
valandų pareikalavo baltąjį uždėti jai ant galvos.
- Pensininkėms teiki nuolaidą, tiesa? - paklausė ji tam py­
dama prie ausų plaukus.
- Taip. - Delanė atsiduso ir trum pai susimąstė, kodėl jai
tenka bendrauti su tiek daug nemalonių žmonių. Su motina,
su žilagalvėmis damomis, su Niku. Ypač su Niku. Atsakymas
sudžeržgė ausyse tarsi veikiantis kasos aparatas. Dėl trijų mi­
lijonų dolerių. Ji pasiryžusi daug ką ištverti dėl trijų milijonų.
Kai moteris išėjo, Delanė užrakino saloną ir nuėjo aplankyti
savo draugų Grafo ir Doloresos. Šunys virpėdami iš džiaugs­
mo puolė laižyti jai skruostų. Pagaliau draugiški snukučiai.
Įrėmusi kaktą Grafui į kaklą ji tvardėsi, kad neapsiverktų. Jos
pastangos žlugo. Žlunga ir salonas. Ji negali pakęsti dirbtinių
bangelių ir lako pripurkštų kupetų. Jai bjauru valyti ir šukuoti
perukus. O visų bjauriausia, kad negali daryti to, ką mėgsta.
Jai patinka paprastas moteris paversti ypatingomis. Delanė
dievino plaukų džiovintuvų burzgimą, greitą žirklių caksėji-
mą, dažų ir ilgalaikių šukuosenų tirpalo kvapą. Ji dievino savo
gyvenimą iki sugrįžtant į Henrio laidotuves Trulyje. Turėjo
draugų ir mėgstamą darbą.
Septyni mėnesiai ir penkiolika dienų, - tarė ji sau. Po sep­
tynių mėnesių galės važiuoti, kur tik užsimanys. Ji pakilo ir
paėmė šunų pavadėlius.
Po pusvalandžio grįžo su šunimis ir uždarė juos voljere. Jau
ketino sėsti į automobilį, kai tarpduryje išdygo Gvena.
- Gal pasiliktum vakarienės? - paklausė motina, supdamasi
į rusvą angoros vilnos megztuką.
-N e .

101
 RACHEL GIBSON

- Apgailestauju, kad anksti išėjau iš tavo vakarėlio.

Delanė išsižvejojo iš kišenės raktelius. Dažniausiai jai pa­
vykdavo prikąsti liežuvį ir susilaikyti neatšovus, bet šįkart
nuotaika buvo kitokia.
- Ne, nemanau.
- Tikrai apgailestauju. Kodėl taip su manimi kalbi?
Ji pažiūrėjo į m otiną - į mėlynas akis, klasikinę trum pą šu­
kuoseną.
- Nežinau, - Delanė nusprendė nesivelti į ginčą, kurį vis
viena pralaimėtų, - buvo sunki diena. Jei nori, pavakarieniau­
kime rytoj.
- Rytojaus vakarą aš jau susiplanavusi.
- Tada pirmadienį. - Delanė įsėdo į automobilį ir atsisvei­
kindama pamojavo.
Grįžusi namo iškart paskambino Lizai.
- Ar tu šiandien laisva? - paklausė, vos tik draugė pakėlė
ragelį. - Noriu išgerti.
- Luji užtruks darbe, galime susitikti.
- Gal „Hennesy's" bare? Vakare ten gyvai gros bliuzą.
- Gerai, tik man gali tekti išeiti jiems dar nepradėjus.
Delanė truputį nusivylė, bet jau spėjo įprasti būti viena.
Padėjusi ragelį ji nusim audė po dušu, užsivilko trum pą žalią
megztuką ir užsitempė džinsus. Pasipureno plaukus, pasidažė,
apsiavė suvarstomus „Dr. Martens" batus ir užsimetė odinį
švarkelį, kad nesušaltų eidama tris kvartalus iki baro. Kai ten
įžengė, jau buvo pusė septintos, baras dūzgė nuo daugybės
lankytojų, susirinkusių po darbo.
Iš antro erdvaus „Henessy's" baro aukšto galėjai matyti
pirmąjį. Abiejų aukštų staliukai buvo sustumti vienas prie kito,
o didelėje šokių aikštelėje pastatyta laikina scena. Kol kas baro
šviesos degė, šokių aikštelė buvo tuščia. Vėliau viskas pasikeis.

102
 BEPROTIŠKAI TAVO

Delanė išsirinko staliuką baro gilumoje. Kai pasirodė Liza,

Delanė jau gurkšnojo alų. Pažvelgusi į draugę ji atitraukė nuo
bokalo ranką ir pirštu dūrė į Lizos uodegytę.
- Leisk tave apkirpti.
- Nė už ką. - Liza užsisakė „Miller Lite" alaus ir pratęsė
pokalbį su Delane: - Ar prisimeni, ką padarei Brigitai?
- Kokiai Brigitai?
- Lėlei, kurią man buvo padovanojusi prosenelė Stolfasa.
Kai nukirpai auksines garbanas, ji tapo panaši į Sindę Loper.
Žaizda dar neužgijo.
- Prižadu, kad nebūsi panaši į Sindę Loper. Ir tau nieko
nekainuos.
- Pagalvosiu. - Liza sumokėjo alų atnešusiai padavėjai. -
Šiandien užsakiau pamergių sukneles. Kai atveš, turėsi ateiti
pas mane matuotis.
- Ar atrodysiu kaip gidė Pietų plantacijoje?
- Ne. Suknelės iš vyno spalvos aksomo. Paprasta A linija,
kad nenukreiptum ėte dėmesio nuo nuotakos.
Delanė gurkštelėjo alaus ir nusišypsojo.
- Man ir šiaip nepavyktų, bet rimtai pagalvok ir leiskis su­
šukuojama svarbiąją dieną. Bus smagu.
- Gal ir leisiu tau supinti kasą ar ką nors panašaus. - Liza
gurkštelėjo. - Jau išsirinkau maisto ir gėrimų tiekėją.
Kai Lizos vestuvių tema buvo išsemta, pokalbis pakrypo
apie Delanės darbą.
- Kaip sekasi tavo salonui?
- Prastai. Buvo užsukusi viena klientė, ponia Stouksberi.
Užnešė peruką. Išploviau tarsi kokį partrenktą pudelį.
- Šlykštu.
- Tai jau taip.
Liza vėl gurkštelėjo ir pasakė:

1 03
 RACHEL GIBSON

- Nenoriu dar labiau liūdinti, bet šiandien važiavau pro

„Helenos šukuosenų trobelę". Jai netrūksta darbo.
Delanė susiraukusi žiūrėjo j bokalą.
- Man reikia kažkaip pervilioti jos klientes.
- Surenk labdaros dieną. Žmonėms patinka gauti už dyką.
Ji jau siūlė nemokamai nusilakuoti nagus.
- Man reikia reklamos, - tyliai svarstė ji.
- Galėtum pasirodyti Sofi mokykloje. Apkirptum, pagražin­
tum kelias mergaites. Kitos irgi užsim anytų kirptis pas tave.
- O motinos stengtųsi jas perkalbėti, - gurkšnodam a alų
tebesvarstė Delanė.
- Nežiūrėk, ką tik įėjo Vesas ir Skuteris Finliai. - Liza pri­
sidengė veidą ranka. - Venk akių kontakto, nes iškart prieis.
Delanė, taip pat prisidengusi veidą, žvilgčiojo pro pirštus.
- Jie tokie pat bjaurūs kaip anksčiau.
- Ir tokie pat kvaili.
Delanė ir broliai Finliai kartu mokėsi vidurinėje. Jie nebu­
vo dvyniai, bet labai panašūs. Vesas ir Skuteris atrodė kaip
vaiduokliai, truputį tamsesni už albinosus, bauginančiomis
blyškiomis akimis.
- Ar jie tebemano, kad merginos neįstengia jiems atsispirti?
Liza linktelėjo.
- Paspėliokime. - Kai Finlių grėsmė praėjo, Liza nuleido
ranką ir parodė pirštu į du vaikinus prie baro. - Kaip manai -
šortukai ar kelnaitės?
Delanė žvilgtelėjo į vaikinų marškinius su dideliu raudonu
„Chevron" logotipu, išpuoselėtas šukuosenas ir atsakė:
- Kelnaitės. Baltos. „Fruit of the Loom".
- O tas, trečias nuo galo?
Vaikinas buvo aukštas, liesas, tvarkingai suguldytais plau­
kais. Ant pečių užsimestas geltonas megztinis leido įtarti, kad

104
 BEPROTIŠKAI TAVO

jis arba miestelyje naujokas, arba nepaprastai drąsus. Tik labai

drąsus vyras išeitų į Trulio gatves su megztiniu ant pečių, ir
dar ryškiai geltonu.
- Manau, siaurikės. Jis drąsus. - Delanė gurkštelėjo alaus
ir pažiūrėjo į duris.
- Medvilnė ar šilkas?
- Šilkas. Dabar tu.
Merginos pasisuko ir nukreipė žvilgsnį į duris, laukdamos
kitos aukos. Ji įžengė neprabėgus nė minutei ir atrodė taip pat
gerai kaip Delanės prisim inim uose. Rudi Tomio M arkamo
plaukai tebebangavo už ausų ir kaklo. Jis vis dar buvo lieknas.
Kai Tomio žvilgsnis užkliuvo už Delanės, jis pražydo žavinga
kaprizingo berniuko šypsena. Taip besišypsančiam vyrui mo­
terys beveik viską atleidžia.
- Tu varai mano žmoną iš proto. Juk žinai tai? - prabilo jis
artėdam as prie staliuko.
Delanė, žiūrėdam a į mėlynas Tomio akis, nekaltai pakėlė
ranką prie krūtinės.
- Ar aš? - Kadaise vos pamačius tas ilgas blakstienas jai
imdavo spurdėti širdis. Šypsenos paslėpti nepavyko, bet širdis
liko rami. - Ką tokio padariau?
- Sugrįžai.
Puiku, pagalvojo ji. Visą vaikystę Helena buvo tikra rakštis
Delanei, varė ją iš proto. Būtų sąžininga pasikeisti vaidmeni­
mis.
- Tai kur tavo pančiai ir grandinės?
Jis nusijuokė ir atsisėdo šalia.
- Ji su vaikais išvažiavo į vestuves Čalise. Grįš rytoj vakare.
- O kodėl tu nevažiavai? - paklausė Liza.
- Man ryte į darbą.
Delanė žvilgtelėjo į priešais sėdinčią draugę, kuri akimis

105
 RACHEL GIBSON

siuntė signalą „jis vedęs". Delanė šyptelėjo. Lizai nėra ko neri­

mauti. Ji nemiega su vedusiais vyrais - niekada. Tačiau Helena
to nesužinos. Tegu pasijaudina.

Nikas padėjo telefono ragelį ir pariedėjo su kėde atgal. Pa­

lubėje zvimbė fluorescencinis šviestuvas, Nikas su šypsena
pažvelgė pro platų langą. Saulė jau buvo nusileidusi, todėl į jį
žiūrėjo jo paties atvaizdas. Viskas einasi kaip iš pypkės. Trys
rangovai jau nekantravo investuoti į jo projektą, ir jis sėkmingai
derėjosi su dar keliais kreditoriais.
Nikas numetė pieštuką ant stalo priešais ir persibraukė pirš­
tais smilkinius. Pusei Trulio tikrai užkietės viduriai, kai sužinos
apie jo planus Sidabriniame užutekyje. Kitai pusei patiks.
Kai juodu su Luji nusprendė perkelti bendrovę į Trulį, su­
prato, kad vyresnieji miestelio gyventojai priešinsis plėtrai.
Tačiau Henris nebegyvas, senieji miestelėnai taip pat baigia
išmirti ir į miestelį plūsta jupiai. Vieni Alegrezas vadino vers­
lininkais, kiti - krašto niokotojais. Vieni juos mylėjo, kiti jų
nekentė. Bet juk taip buvo ir anksčiau.
Nikas atsistojo ir pasirąžė. Priešais jį puikavosi devynių
duobučių golfo aikštyno ir penkiasdešimt keturių daugiabučių
po du tūkstančius kvadratinių pėdų brėžiniai. Net ir num atant
kuklų biudžetą „Alegrezų statybos" laukė didžiulis pelnas. Ir
čia tik pirmas plėtros etapas. Antras etapas duos dar daugiau
pinigų. Milijonų vertės namai natūralios gamtos pašonėje. Ni­
kui tereikia gauti oficialų dokumentą, kad jis paveldi keturias­
dešimt akrų. Birželį dokumentas bus pasirašytas.
Nikas šypsojosi žvelgdamas į tuščią kabinetą. Pirmą milijo­
ną jis užsidirbo Baisyje, kur ėmėsi visko, kas pasitaikė - statė
ir karkasinius namukus, ir prabangius namus, bet juk pinigų
nebūna per daug.

106
 BEPROTIŠKAI TAVO

Jis nusitraukė odinį švarką nuo kabyklos ir žengė prie už­

pakalinių durų. Kai baigs darbus Sidabriniam e užutekyje,
pagalvos, ką statyti Angelo pakrantėje. O gal ten nieko nesta­
tys. Jis stabtelėjo išjungti šviesos ir užrakinti durų. Gretimoje
aikštelėje šalia jo harlio „Fat Boy" stovėjo Delanės mijata. Jis
pakėlė akis į žalias jos buto duris, virš kurių lemputė skleidė
blankią šviesą. Tikra skylė.
Galėjo suprasti, kodėl ji išsikraustė iš motinos namų. Jam
užtekdavo pabūti šalia Gvenos tris sekundes ir jau kildavo
noras ją pasmaugti. Tačiau kam Delanei gyventi tokioje lin­
dynėje? Juk Henris testamentu jai skyrė mėnesines išmokas ir
ji galėjo įsikurti patogesniame būste. Bet koks vyras lengvai
išspirtų tas duris.
Kai turės laiko, jis tikrai pakeis spynas jos salone. O Delanė
tegu sau žinosi. Jam nerūpi, nei kur ji gyvena, nei ką vilki. Jeigu
jai patinka gyventi skylėje ir segėti vinilinio audinio atraižą,
vos dengiančią uodegą, - jos reikalas. Jam nė velnio nerūpi.
Tikrai apie ją tiek negalvotų, jeigu ji nebūtų apsigyvenusi jam
virš galvos.
Nikas permetė koją per harlį ir jį apžergė. Jei būtų pam a­
tęs kurią nors kitą moterį su trum pučiu aptem ptu viniliniu
šlamštu, jam būtų velniškai patikę, tik ne Delanė. Išvydęs ją
apvyniotą tam priau negu sumuštinį, jis užsiliepsnojo noru
nuvynioti tą plėvelę ir paragauti. Per tris sekundes užvaldė
geismas.
Jis kulnu nustūm ė motociklo kojelę ir paspaudė degimo
m ygtuką. Galingas variklis suriaumojo drebindam as ram ų
nakties orą, šlaunys ėmė vibruoti. Geismas moteriai, kurios
jis neketindavo pasiguldyti į lovą, paprastai jam nekeldavo
rūpesčių. O geismas šitai moteriai nedavė ramybės.
Jis paspaudė greičio pedalą ir šovė skersgatviu, beveik

107
 RACHEL GIBSON

nepristabdęs prie Pirmosios gatvės posūkio. N egalėdam as

nustygti vietoje, namie tik palindo po dušu. Tyla vertė dar
labiau nerimauti, ir neaišku kodėl. Jam reikėjo prasiblaškyti,
užsimiršti, todėl galiausiai atsidūrė „Hennesey's" bare su bo­
kalu alaus rankoje ir Lona Hovel ant kelių.
Nuo jo staliuko buvo matyti šokių aikštelė - skendinti prie­
temoje ir knibždanti besikeičiančių siluetų, judančių pagal
jaudinančią, lėtą bliuzo melodiją, kuri sklido iš milžiniškų
garso kolonėlių. Baro priekį blankiai apšvietė į muzikantus
nukreipti žibintai ir kelios eilės nedidelių lempučių. Didžioji
patalpos dalis skendėjo tirštoje tamsoje, kad lankytojai nebijotų
pasiduoti nuodėmei.
Nikas neplanavo nusidėti, bet vakaras tik prasidėjo, o Lona
pati kabinosi ant kaklo.

1 08
 6
Delanė lėtai judėjo gitarų bliuzo ritmu, sunėrusi pirštus
buvusiam savo vaikinui ant kaklo. Artumas su Tomiu atro­
dė tarsi deja vu, tik buvo šioks toks skirtumas: dabar ją laikė
apkabinusios ne paaugliškos, o vyriškos rankos. Paauglystėje
jis nejautė ritmo, suaugęs - taip pat. Anuomet jis kvepėdavo
„Airiško pavasario" muilu. Dabar nuo jo sklindantis odekolono
kvapas nedvelkė taip gaiviai kaip jos prisiminimuose. Jis buvo
jos pirmoji meilė. Priversdavo širdį šokinėti ir daužytis. Šįkart
ji nepajuto nei viena, nei kita.
- Primink dar kartelį, - jis sušnibždėjo Delanei į ausį, - kodėl
negalime būti draugai.
- Nes tavo žmona manęs neapkenčia.
- A, taip. - Tomis prisitraukė ją arčiau, tačiau rankos jai ant
nugaros nepajudėjo. - Bet man tu patinki.
Jis pradėjo begėdiškai flirtuoti m aždaug prieš valandą, kai
išėjo Liza. Dukart jai pasisiūlė, bet taip žavingai, kad Delanė
nepyko. Jis ją prajuokino ir privertė užmiršti, jog kadaise su­
daužė jai širdį pasirinkdamas Heleną.

109
 RACHEL GIBSON

- Kodėl nepermiegojai su manimi, kai mokėmės mokyklo­

je? - paklausė Tomis.
Ji norėjo, net labai norėjo. Buvo beprotiškai įsimylėjusi, pa­
augliškos horm onų audros buvo visai užtemdžiusios protą.
Tačiau baimė, kad motina ir Henris sužinos ją buvus su vaiki­
nu, nustelbė geismą Tomiui.
- Tu mane metei.
- Ne, tai tu mane metei.
- Kai užklupau dulkinant Heleną.
- Na, taip.
Ji atšlijo, kad įsižiūrėtų jam į veidą, skendintį šokių aikštelės
tamsoje.
- Buvo siaubinga, - tarė Delanė ir abu nusijuokė.
- Šlykštu. Aš labai gailėjausi, bet nežinojau, ką tau pasa­
kyti, - prisipažino Tomis. - Tiksliau žinojau, tik maniau, kad
tau nepatiks.
-K as?
Jo dantys blykstelėjo prieblandoje.
- Kad gailiuosi, jog užklupai mane dulkinant Heleną, bet
gal sutiktum draugauti toliau.
Juk vienu metu jo vardas buvo įrašytas visose jos užrašų
knygelėse, ji svajojo apie ilgą, laimingą gyvenimą su Tomiu
Markamu.
- Ar būtum sutikusi?
- Ne. - Delanė nuoširdžiai džiaugėsi, kad Tomis ne jos vy­
ras.
Jis palinko į priekį ir švelniai pabučiavo ją į kaktą.
- Toks mano ryškiausias atsiminimas apie tave. Žodelis
„ne", - sušnibždėjo. Muzikai nutilus Tomis atsitraukė ir nusi­
šypsojo. -Džiaugiuosi, kad grįžai. - Jis palydėjo ją prie staliuko
ir pasiėmė striukę. - Pasimatysime.

110
 BEPROTIŠKAI TAVO

Lydėdama jį akimis Delanė pasisiekė butelį alaus. Priglaudė

jį prie lūpų ir laisvąja ranka ištraukė iš po apykaklės plaukus.
Tomis beveik nepasikeitė nuo mokyklos laikų. Gražus. Žavin­
gas. Toks pat mergišius. Jai kone pagailo Helenos. Kone.
- Planuoji pasim atym ą su buvusiuoju?
Jai nereikėjo atsigręžti, pažino iš balso. Ji pastatė butelį ir
pakėlė akis į vyrą, kuris kėlė jai daug daugiau nerimo nei visi
buvusieji, sudėti drauge.
- Pavydi? - Bet priešingai nei Tomis, ji tikrai neužmirš, kas
jiedviem su Niku Alegrezą nutiko vieną tvankią rugpjūčio
naktį.
- Net pažaliavau.
- Ar atėjai bartis? Aš nenoriu. Juk pats sakei: abudu daly­
vausime tavo brolio vestuvėse. Gal reikėtų pamėginti sutarti,
elgtis draugiškai?
Niko lūpas iškreipė vylinga šypsenėlė.
- Ar labai draugiškai?
- Draugiškai. Tiesiog draugiškai, - atsakė Delanė, nors abe­
jojo, ar tai įmanoma. Gal pavyktų bent neužgaulioti vienam
kito. Be to, ji nuolat pralaimi.
- Bičiuliai?
Šiokia tokia pažanga.
- Gerai.
- Maloniai?
- Taip.
Jis papurtė galvą.
- Neįmanoma.
- Kodėl?
Nikas neatsakė, ištraukė jai iš rankos butelį ir pastatė ant
stalo. Bliuzo grupės dainininkė įsijautusi dainavo „Per ilgai
tave mylėjau", ir Nikas, suspaudęs Delanei riešą, nusitempė ją į

111
 RACHEL GIBSON

sausakimšą šokių aikštelę. Prisitraukė prie savęs ir ėmė linguoti

klubais pagal jausmingą melodiją. Kai ji pamėgino truputį at­
sitolinti, kad nesiliestų krūtimis prie jo krūtinės, gavo niuksą
į nugarą nuo kaimynų, o Nikas laikė ją apkabinęs stipriomis
rankomis. Neliko kitos išeities ir ji atsargiai uždėjo delnus jam
ant plačių pečių. Jo plaukų galiukai tarsi šilko sruogos kuteno
jai krumplius, karšto tvirto kūno šiluma skverbėsi pro džinsus,
flanelinius marškinius ir megztinį, šildė jai odą. Priešingai nei
Tomis, Nikas leidosi nešam as saldžios, ramios, neskubrios
ritmo srovės.
- Galėjai pakviesti šokti, - tarė Delanė nepaisydama tankių
širdies dūžių.
- Tiesa, galėjau.
- Paskutinis dešimtmetis. Dauguma vyrų jau apleido olas. -
Jo kvapas vertė ją galvoti apie švarią medvilnę ir vyrišką ši­
lumą.
- Ar tavo buvęs vaikinas priklauso tai daugumai?
- Taip.
- Tomis galvoja pimpalu.
- Kaip ir tu.
- Vėl pradedi. - Nikas patylėjo, tada prabilo žemesniu bal­
su: - Manai, kad mane pažįsti.
Prieštaringi jausmai jai draskė paširdžius. Pyktis ir aistra,
nekantru® laukimas ir pirmykštė baimė. Tomis Markamas, jos
pirmoji meilė, neįstengė sukelti tokios sumaišties. Kodėl Ni­
kas? Jis dažniau elgėsi su ja bjauriai nei maloniai. Juodu siejo
praeitis, kurią ji manė palaidojusi.
- Visas miestelis laiko tave mergišiumi.
Jis atsitraukė ir įsižiūrėjo į ją. Scenos prožektoriai iš kairės
apšviėtė jo gražų veidą.
- Net jeigu ir taip, esama skirtumo. Aš nevedęs.

112
 BEPROTIŠKAI TAVO

- Vedęs ar nevedęs, atsitiktinis seksas - vis viena šlykštu.

- Ar taip ir pasakei savo buvusiajam?
- Mano santykiai su Tomiu - ne tavo reikalas.
- Santykiai? Ar vėliau su juo susitiksi atsitiktiniam seksui,
kuris tau toks šlykštus? - Jo rankos pakilo jos nugara iki pa­
kaušio. -A r jis tave įaudrino? - Jis panardino iš apačios pirštus
jai į plaukus ir delnais parėmė galvą. Žvilgsnis buvo šaltas
kaip granitas.
Delanė atsistūmė nuo jo pečių, bet Nikas dar tvirčiau ją
suėmė, stipriais pirštais įsirėmė į pakaušį. Laikė neskaudžiai,
bet ji nebūtų galėjusi ištrūkti.
- Tu nesveikas.
Nikas palenkė galvą ir sušnibždėjo jai į lūpas:
- Ar jis tave užveda?
Delanei užėmė kvapą.
- Ar sužadina geismą?
Jos širdis daužėsi krūtinėje, ji neįstengė nieko atsakyti. Ni­
kas švelniai brūkštelėjo lūpomis per jos lūpas ir stumtelėjo
gilyn liežuvio galiuką. Jos krūtis perliejo maloni banga. Staigi
kūno reakcija nustebino ir išgąsdino. Tokio kankinamo geismo
nenorėjo jausti jokiam vyrui, juo labiau Nikui. Jų praeitis bjauri.
Delanė ketino jį atstumti, bet jis vis labiau ją audrino, bučinys
tapo geidulingas. Jo liežuvis įsigavo į burną ir ėmė drąsiai
tyrinėti tirpdydam as pasipriešinimą, lūpos saldžiai įsisiurbė.
Ji norėjo Niko neapkęsti. Norėjo neapkęsti net ir tada, kai
atsakė į bučinį. Net ir tada, kai drąsino jį liežuviu. Net ir tada,
kai rankomis apsivijo jam kaklą ir įsikibo taip, tarsi jis būtų
vienintelis saugus prieglobstis chaotiškame, permainingame
pasaulyje. Jo lūpos buvo šiltos. Ryžtingos. Reikalaujančios to­
kio pat aistringo bučinio.
Stiprios rankos nuslydo jos šonais ir palindo po laisvoku

113
 RACHEL GIBSON

megztuku. Delanė pajuto, kad pirštai švelniai glamonėja jai

nugarą, atsargiai braukia per odą. Paskui šilti, kieti delnai n u ­
slydo juosmeniu, nykščiai įsirėmė į pilvą - lyg vėduokle išsi­
skleidė ant įkaitusio kūno. Jai dar labiau suspaudė paširdžius,
krūtinėje pašėlusiai spragsėjo, speneliai sustandėjo, lyg būtų
jo liečiami. Nikas privertė ją užmiršti, kad stovi ankštoje šokių
aikštelėje. Privertė viską užmiršti. Delanės pirštai, paklaidžioję
ant kaklo, nėrė jam į plaukus. Tada bučinys pasikeitė, tapo
beveik švelnus, jis atsargiai sunėrė nykščius ties jos bamba.
Paskui nykščiai palindo po džinsų juosmeniu ir jis prisitrau­
kė ją prie standaus, tvirto iškilumo po savo kelnių užtrauk­
tuku.
Jos pačios užgniaužta aimana padėjo atgauti blaivų protą ir
ji atsiplėšė nuo jo lūpų. Giliai įkvėpė susigėdusi ir išsigandusi
nevaldomos savo kūno reakcijos. Jis ir anksčiau ją buvo taip
paveikęs, bet tąkart ji nepasipriešino.
Delanė stumtelėjo Niką nuo savęs ir jo rankos nusviro prie
šonų. Kai ji galiausiai pažvelgė jam į veidą, jo žvilgsnis buvo
įtarus ir atsargus. Lūpos tvirtai susispaudė, o akys prisimerkė.
- Tau nereikėjo grįžti. Turėjai likti ten, kur išsibeldei, - pa­
sakė Nikas, nusisuko ir ėmė skintis kelią pro šokančius.
Sutrikusi dėl savo ir jo elgesio, apimta gyslomis tebepul-
suojančios aistros Delanė dar kelias minutes negalėjo pajudėti.
Iš didžiulės garso kolonėlės sklido bliuzas, poros aplink ją
tebelingavo tarsi nebūtų nutikę nieko keista. Bet Delanė žinojo,
kad įvyko. Tik tada, kai muzika nutilo, ji patraukė prie savo
staliuko. Gal jis ir teisus. Turbūt nederėjo grįžti, bet ji pardavė
sielą. Pardavė už didžiulius pinigus ir nebegali sprukti.
Delanė susikišo rankas į švarkelio kišenes ir pasuko prie
pagrindinių durų. Tik vienaip pavyks ištverti dar septynis
mėnesius. Teks vėl imtis plano A ir iš paskutiniųjų vengti Niko.

114
 BEPROTIŠKAI TAVO

Panarinusi galvą ji išėjo į vėsią naktį. Jai segantis švarkelį iš­

kvėptas oras sūkuriavo prie veido.
Su niekuo nesupainiojamas Niko harlio riaumojimas su­
drebino tylą ir Delanė žvilgtelėjo per petį. Jis buvo nusisukęs,
plačiai apžergęs motociklą, pečius dengė nutrinta juoda odinė
striukė. Nikas kilstelėjo rankas ir jam už nugaros ant motociklo
užšoko viena iš dvynių Hovel, tarsi universaliais klijais prisi­
klijavo tobulu kūnu jam prie sėdynės.
Delanė atsigręžė, susikišo rankas į kišenes ir nusiteikė trum ­
pai kelionei namo. Nikas garsėjo katino morale. Taip buvo ir
anksčiau, bet Delanė negalėjo suprasti, kodėl jis ją bučiavo,
nors pašonėje turėjo dvynę Hovel. Tiesą pasakius, apskritai
nesuprantama, kodėl ją bučiavo. Ji jam nepatinka. Juk tai aki­
vaizdu.
Nepatinka dabar ir nepatiko prieš dešim t metų. Jis ja pasi­
naudojo, kad priartėtų prie Henrio, bet Henris miręs, o Nikas
gali prarasti palikimą, jei su ja prasidės. Nikas sunkaus būdo,
bet ne kvailys.
Delanė pasuko skersgatviu į kairę prie laiptų į savo butą.
Jokio logiško paaiškinimo, bet ji ir anksčiau dažnokai nesu­
prasdavo Niko veiksmų.
Kitame mieste Delanė būtų nedrįsusi vaikštinėti patamsyje,
bet tik ne Trulyje. Nors pasitaikydavo įsibrovimų į vasarnamius
šiauriniame ežero krante, čia nenutikdavo nieko labai bloga.
Žmonės nerakindavo automobilių, o neretai ir namų.
Pagyvenusi didmiesčiuose Delanė buvo pratusi namie už­
sirakinti. Užlipusi laiptais ir įėjusi į butą ji užrakino duris ir
num etė raktus ant juodo stiklo kavos staliuko. Atsirišdama
batus galvojo apie tai, kaip beprotiškai reagavo į Niką. Kelias
neatsargias akimirkas tikrai jo geidė. Ir jis geidė jos. Tai išdavė
jo prisilietimai ir aiški erekcija.

11 5
 RACHEL GIBSON

Batas iš Delanės rankos išslydo ir nukrito ant grindų, ji

tamsoje susiraukė. Sausakimšoje šokių aikštelėje ji bučiavo
Niką kaip uždraustą vaisių, kurio be galo troško paragauti.
Jis privertė ją degti, ji geidė jo taip, kaip jau senokai nebuvo
geidusi jokio vyro. Taip pat kaip kadaise. Tarsi jis būtų buvęs
vienintelis ir niekas nebeturėtų prasmės. Iš jos pažįstamų vy­
riškių tik Nikas priversdavo ją visiškai užsimiršti. Kažkaip
paveikdavo jos smegenis. Jis apsvaigino ją kaip ir tą naktį, po
kurios prieš dešimt m etų ji paliko Trulį.
Delanė nenorėjo galvoti apie praeitį, bet pavargęs protas su­
grąžino prisiminimus, kuriuos ji nesėkmingai stengėsi ištrinti.
Prastai prasidėjusi vasara po mokyklos baigimo palengva
virto tikru pragaru. Jai sukako aštuoniolika ir tikėjosi pagaliau
turėsianti balso teisę. Nesiruošė iškart stoti į koledžą. Ketino
metus pailsėti ir pagalvoti, ko iš tikrųjų nori, bet Henris jau
buvo ją įrašęs į Aidaho universitetą, kuriame buvo garbės tary­
bos nariu. Jis parinko jai dalykus ir pasmerkė ją nepakeliamam
pirmo kurso krūviui.
Birželio pabaigoje Delanė išdrįso derėtis su Henriu. Ji sutik­
tų mokytis kelių dalykų, kurie jai atrodė įdomūs, valstybiniame
Boisio universitete, į kurį buvo įstojusi Liza.
Jis pasakė „ne". Ir taškas.
Liepą, grėsmingai artėjant rugpjūčio registracijai, ji vėl krei­
pėsi į Henrį.
- Nekvailiok. Žinau, kas tau geriausia, - nukirto jis. - M udu
su tavo mama jau viską aptarėme, Delane. Tavo ateities planai
betiksliai. Tu dar per jauna suprasti, ko nori.
Bet ji suprato. Jau seniai žinojo ir kažkodėl tikėjosi per aštuo­
nioliktą gimtadienį tai gauti. Dėl neaiškių priežasčių galvojo,
kad su teise balsuoti gaus teisę į tikrą laisvę. Kai po gimtadienio
vasarį gyvenimas nė truputėlio nepasikeitė, vylėsi išsivaduoti

116
 BEPROTIŠKAI TAVO

iš Henrio kontrolės baigusi mokyklą. Ji pagaliau ištrūks ir taps

Delane. Jei norės, jos laisvė bus pašėlusi, beribė. Ji mokysis
koledže keisčiausių dalykų. Mūvės suplyšusius džinsus arba
ryškiai dažysis. Rengsis taip, kaip norės. Atrodys kaip paauglė,
kaip kvaiša ar kaip kekšė.
Ji negavo išsvajotos laisvės. Rugpjūtį su Henriu ir mama
važiavo keturias valandas šiaurės kryptimi į Aidaho univer­
sitetą Moskou miestelyje užsiregistruoti į rudens semestrą.
Vairuodamas atgal Henris vis kartojo: „Patikėk, žinau, kas tau
geriausia. Kada nors tikrai m an padėkosi. Kai gausi diplomą,
padėsi man vadovauti bendrovėms." Motina priekaištavo, kad
ji išlepusi ir nesubrendusi.
Kitą vakarą Delanė pirm ą ir paskutinį kartą gyvenime iš­
sm uko pro savo miegamojo langą. Būtų galėjusi paprašyti
Henrio automobilio ir jis greičiausiai būtų davęs, bet ji nenorėjo
jo prašyti. Nenorėjo sakyti tėvams, nei kur einanti, nei su kuo
būsianti, nei kada grįšianti namo. Nebuvo nieko sumaniusi,
tiesiog norėjo išbandyti ką nors nauja. Ką nors tokio, ką daro
kiti aštuoniolikmečiai. Ką nors smagaus ir įdomaus.
Ji susibangavo tiesius šviesius plaukus dideliais suktukais,
užsivilko rožinę vasarinę suknelę, priekyje užsagstomą sagu­
tėmis. Nesiekianti kelių suknelė su siauromis petnešėlėmis
buvo pats drąsiausias jos drabužis. Liemenėlės nesegėjo. Manė
atrodanti vyresnė nei buvo, nors visi žinojo, kiek mero d u ­
krai metų. Ji nuėjo pėsčiomis iki miestelio avėdama pintomis
basutėmis ir nešina baltu megztuku. Buvo šiltas šeštadienio
vakaras, turėjo kas nors nutikti. Kas nors tokio, ką ji bijodavo
daryti, kad neįkliūtų ir nenuviltų Henrio.
Tą „ką nors" ji rado prie Holivudo turgaus Penktojoje ga­
tvėje, kai stabtelėjo iš taksofono paskambinti Lizai. Ji stovėjo
po silpna lempute, įtaisyta prie plytinio pastato sienos.

117
 RACHEL GIBSON

- Būk gera, - maldavo ji į ragelį, - ateik manęs pasitikti.

- Juk sakiau, kad man plyšta galva, - atsakė Liza, kankina­
ma smarkios slogos.
Delanė, spoksodama į metalinį telefono aparatą, susiraukė.
- Snarglė.
- Ne snarglė, - gynėsi Liza, - aš sergu.
Ji atsiduso, apsižvalgė ir pamatė du vaikinus, einančius per
automobilių aikštelę prie jos.
- O Dieve. - Ji pasikabino m egztuką ant rankos, norėdama
pridengti ragelį. - Prie manęs eina Finliai.
Tik kitų dviejų brolių reputacija buvo blogesnė už Skuterio
ir Veso Finlių. Vienam Finliui buvo aštuoniolika, kitam - dvi­
dešimt, jie buvo ką tik baigę mokyklą.
- Venk akių kontakto, - įspėjo Liza ir užsikosėjo.
- Tai bent, Delanė Šo! - suriaumojo Skuteris ir petimi įsirėmė
į gretimą pastatą. - Ką čia viena veiki?
Ji pažiūrėjo į jo blyškiai melsvas akis.
- Ieškau linksmybių.
- Cha cha, - nusijuokė jis, - atrodo, suradai.
Delanė drauge su Finliais mokėsi Linkolno gimnazijoje.
Broliai jai atrodė linksmi bukagalviai. Jie paįvairindavo mokslo
metus melagingu gaisro pavojumi ar nusim audam i kelnes ir
parodydam i baltas sėdynes. Finliai mėgo puikuotis nuogais
užpakaliais.
- Ką turi omenyje, Skuteri?
- Delane! DelaneL - į ragelį šaukė Liza. - Bėk. Kuo greičiau
bėk nuo Finlių.
- Išgersime alaus, - už brolį atsakė Vesas, - susirasime kokį
vakarėlį.
Jai dar tikrai nebuvo tekę gerti alaus su Finliais.
- Man reikia eiti, - pasakė ji Lizai.

118
 BEPROTIŠKAI TAVO

- Delane...
- Jei mano kūnas išplauks ežere, pasakyk policijai, kad bu ­
vau su Finliais. - Kai ji pakabino ragelį, į automobilių aikštelę
įriedėjo aprūdijęs prakiurusiu duslintuvu mustangas su nu ­
dengiamu stogu ir apšvietė žibintais Delanę ir jos naujuosius
draugus. Šviesos užgeso, variklis nutilo, durelės atsidarė ir
išlipo metro devyniasdešimties nem alonum ų kalnas. Nikas
Alegreza marškinėlius su užrašu „Ryk kirminą" buvo susikišęs
į senus džinsus. Nužvelgęs Vėsą ir Skuterį jis pasisuko į Delanę.
Per pastaruosius trejus metus Delanė retokai matydavo Niką.
Didžiąją laiko dalį jis leido Boisyje, ten dirbo ir mokėsi univer­
sitete. Tačiau atrodė nepasikeitęs. Juodi plaukai trumpesni prie
ausų ir pakaušio. Jis tebebuvo žavingas.
- Galėtume patys surengti vakarėlį, - pasiūlė Skuteris.
- Tik mes trise? - garsiai paklausė Delanė, kad girdėtų Ni­
kas. Jis mėtydavo į ją skėrius ir vadindavo mažę. Ji nebe mažė.
Niko lūpos persikreipė, jis nusigręžė ir dingo turguje.
- Galėtume eiti pas mus, - tęsė Vesas, - tėvai išvažiavę.
Delanės žvilgsnis grįžo prie brolių.
- O... ar dar ką nors pakviesite?
- O kam?
- Į vakarėlį, - atsakė ji.
- Gal turi draugių, kurioms galėtume paskambinti?
Ji pagalvojo apie vienintelę draugę, kamuojamą peršalimo,
ir papurtė galvą.
- Negi patys nesugalvosite ką pakviesti?
Skuteris nusišypsojo ir žengė artyn.
- O kam?
Delanę pirm ąkart apėmė bloga nuojauta.
- Juk ketinome pasilinksminti.
- Nesijaudink, pasilinksminsime.

119
 RACHEL GIBSON

- Tu ją gąsdini, Skuteri, - Vesas pastūm ė brolį ir kumštelėjo

į šoną. - Eime pas mus, iš ten paskambinėsime.
Delanė nepatikėjo ir nuleido akis į basutes. Ji norėjo būti
tokia kaip kitos aštuoniolikmetės. Troško iškrėsti ką nors be­
protiška, bet nebuvo nusiteikusi žaidimams trise. Nekilo jokių
abejonių, kad jie yra sumanę būtent tai. Jei Delanė nuspręstų
prarasti nekaltybę, tikrai nepasirinktų brolių Finlių. Jau matė
jų blyškias sėdynes. Ačiū, ne.
Atrodė, kad nebus lengva jų atsikratyti. Kiek dar teks sto­
viniuoti prie Holivudo turgavietės, kol tuodu pasiduos ir pa­
sišalins?
Kai Delanė vėl pakėlė akis, Nikas ant užpakalinės auto­
mobilio sėdynės dėjo didelę pakuotę alaus. Jis išsitiesė, svorį
perkėlė ant vienos kojos ir įsmeigė akis į Delanę. Paspoksojęs
kelias akimirkas tarė:
- Eikš, princese.
Kadaise jis ją ir žavėjo, ir baugino. Be galo pasipūtęs, pa­
sitikintis savimi ir uždraustas. Ji nebebijojo, be to, tebuvo dvi
galimybės: pasikliauti juo arba broliais Finliais. Nė viena ne­
viliojo, bet Delanė žinojo, kad Nikas, nors ir kokia prasta jo
reputacija, nevers daryti nieko, ko ji nenorėtų. O apie Skuterį
ir Vėsą nebūtų galėjusi to pasakyti.
- Iki, vaikinai, - atsisveikino ji ir lėtai nuėjo prie blogiausio
iš blogiausiųjų. Pulsas padažnėjo ne iš baimės, o dėl ramaus,
melodingo jo balso.
- Kur tavo automobilis?
- Aš atėjau pėsčia.
Jis atidarė keleivio dureles.
- Lipk.
Delanė pažvelgė į padūm avusias akis. Jis nebe berniukas,
jokių abejonių.

120
 BEPROTIŠKAI TAVO

- Kur važiuosime?
Nikas linktelėjo Finlių pusėn.
- Ar svarbu?
Turbūt turėjo būti svarbu.
- Tikiuosi, nesiveši gaudyti vėjo ir nepaliksi miške?
- Šįvakar tikrai ne. Tu saugi.
Ji numetė ant užpakalinės sėdynės megztuką ir oriai įsitaisė
priekyje. Nikas užvedė m ustango variklį, uždegė žibintus.
Išvažiavo atbulas iš aikštelės ir įsuko į Penktąją gatvę.
- Ar pasakysi, kur važiuojame? - paklausė Delanė drebėda­
ma iš jaudulio. Negalėjo patikėti, kad sėdi Niko automobilyje.
Nekantravo papasakoti Lizai. Neįtikėtina.
- Vežu tave namo.
- Ne! - Ji pasisuko į jį. - Nevežk. Nenoriu grįžti. Dar ne­
noriu.
Jis žvilgtelėjo į ją ir vėl įsmeigė akis į tam sų kelią.
- Kodėl?
- Sustok ir leisk išlipti, - užuot atsakiusi, paliepė Delanė.
Kaip paaiškinti, juo labiau Nikui, kad ji ten dūsta? Tarsi Henris
būtų batu užspaudęs gerklę ir trūktų oro. Kaip paaiškinti Ni­
kui, kad ji visą gyvenimą troško išsilaisvinti iš Henrio gniaužtų,
bet dabar suprato: to niekada nebus? Kaip paaiškinti, kad tai
jos paskutinis pasispardymas? Tikriausiai jis tik nusijuoktų ir
palaikytų ją nesubrendusią - kaip Henris ir jos motina. De­
lanė suprato esanti naivi ir pati tuo bjaurėjosi. Pajutusi, kaip
sudrėko akys, ji nusigręžė. Nuo minties, kad Niko akivaizdoje
apsiverks kaip maža mergaitė, ją apėmė siaubas.
- Išleisk mane.
Tačiau Nikas nesustabdė m ustango, bet pasuko Delanės
nam ų link. Ten, kur nesiekė automobilio šviesos, gatvė atrodė

121
 RACHEL GIBSON

kaip juodas vamzdis su nusidriekusiais aukštų pušų šešėliais

ir švytinčia gatvės vidurio linija.
- Jei parveši namo, aš vėl paspruksiu.
- Ar tu verki?
- Ne, - pam elavo Delanė ir plačiai atsimerkė, kad vėjas
nusausintų akis.
- Ką darei su Finliais?
Ji pažvelgė į skydelio apšviestą jo veidą.
- Galvojome, ką veikti.
- Tie vaikinai pavojingi.
- Su Skuteriu ir Vestu tikrai susidoročiau, - pasigyrė ji, nors
nebuvo tuo įsitikinusi.
- Nesąmonė, - atkirto Nikas ir sustabdė m ustangą priešais
ilgą įvažiuojamąjį keliuką, vedantį prie jos namų. - O dabar
drožk namo.
- N enurodinėk man, kaip elgtis, - atšovė Delanė, nulenkė
rankeną ir pastūm ė petimi dureles. Jai buvo iki kaklo įgrisę
pamokymai, ką ir kaip daryti. Iššokusi iš automobilio užtrenkė
dureles, kilstelėjo smakrą ir pasuko atgal į miestelį. Iš pykčio
net ašaros spėjo išdžiūti.
- Kur susiruošei?! - sušuko jis įkandin.
Ji parodė jam iškeltą vidurinį pirštą ir iškart palengvėjo.
Pasijuto laisva. Toldama girdėjo jį keikiantis ir netrukus balsą
nustelbė padangų cypimas.
- Lipk vidun, - privažiavęs pareikalavo Nikas.
- Eik velniop.
- Sakau, lipk!
- O aš sakau - eik velniop!
Automobilis sustojo, bet Delanė ėjo toliau. Ji nežinojo, kur
šįkart traukia, kol kas tikrai neketino grįžti namo. Nenorėjo
važiuoti į Aidaho universitetą. Nenorėjo verslo vadybos diplo­

122
 BEPROTIŠKAI TAVO

mo. Ir nebenorėjo rūgti mažame miestelyje, kuriame taip trū­

ko oro.
Nikas sugriebė už riešo ir apsuko. Iš už nugaros sklindan­
čioje šviesoje jis atrodė aukštas ir galingas.
- Dėl Dievo meilės, kas tau darosi?
Kai Delanė stumtelėjo jį, jis sučiupo už kitos rankos.
- Kodėl turėčiau sakyti? Tau nerūpi. Tenori manimi atsikra­
tyti. - Ją vėl surakino siaubas, ašaroms pakibus ant apatinių
blakstienų. - Nedrįsk vadinti manęs mažę. Man aštuoniolika.
Jo žvilgsnis nuo kaktos nusileido prie jos lūpų.
- Žinau, kiek tau metų.
Ji sumirksėjo ir žiūrėjo į jį sudrėkusiomis akimis - žvelgė
į taisyklingą viršutinės lūpos linkį, tiesią nosį, šviesias akis.
Staiga prasiveržė ilgus mėnesius tram dytas pyktis.
-A š jau suaugusi ir žinau, ko trokštu iš gyvenimo. Nenoriu
mokytis koledže, nenoriu studijuoti verslo, nenoriu, kad aiš­
kintų, kas man geriausia. - Delanė giliai įkvėpė ir tęsė: - Noriu
gyventi savo gyvenimą. N oriu galvoti apie save. Pavargau
stengtis būti tobula, noriu susimauti kaip visi kiti. - Ji paty­
lėjo. - Noriu, kad visi atstotų. Noriu pajusti gyvenimą - savo
gyvenimą. Noriu mėgautis juo. Noriu rizikuoti. Paragauti gy­
venimo.
Nikas kilstelėjo ją į viršų ir pažvelgė tiesiai į akis.
- O aš noriu paragauti tavęs, - taip pasakęs jis palenkė galvą
ir švelniai krimstelėjo jai apatinę lūpą.
Kelių širdies dūžių Delanė klausėsi sustingusi, iš nuostabos
neįstengdama krustelėti. Galva sukosi nuo begalybės užplū­
dusių pojūčių. Jai užėmė kvapą, kai Nikas Alegreza pradėjo
švelniai kramsnoti lūpas. Jo lūpos buvo šiltos, ryžtingos, jis
bučiavo kaip patyręs vyras. Delnais suėmė jos veidą, nykščiai
nuslydo žandikaulio linija prie smakro. Tada jis spustelėjo

12 3
 RACHEL GIBSON

žemyn, versdamas ją prasižioti. Šiltas liežuvis įsmuko jai į bur­

ną ir palietė jos liežuvį, ji pajuto alaus skonį. Nugara perbėgo
karštas drebulys ir ji ėmė bučiuoti jį taip, kaip dar nieko nebuvo
bučiavusi. Dar niekas nebuvo jai sužadinęs tokio pojūčio, tarsi
kas spaustų kaukolę, krūtinę. Dar niekas nebuvo paskatinęs ją
visiškai užsimiršti ir negalvoti apie pasekmes. Įrėmusi rankas
į tvirtą krūtinę ji traukė kuo giliau į burną jo liežuvį.
Kažkur pasąmonėje kirbėjo nuostaba. Juk tai Nikas - ber­
niukas, ją terorizavęs ir žavėjęs. Nikas - vyras, uždegęs ją be­
protiška aistra.
Jis pirm as nutraukė bučinį ir jos delnai nuslydo jam ant
kaklo.
- Dingstam iš čia, - pasakė Nikas ir sugriebė ją už rankos.
Šįkart ji nebeklausė, kur važiuoja.
Jai nerūpėjo.

124
 1

Jie pavažiavo tris mylias už miestelio ir sustojo smėlėtame

Angelo pakrantės paplūdimyje. Kad patektų į aptvertą terito­
riją, jiems teko atsidaryti metalinius vartelius. Delanei ši vieta
buvo neblogai pažįstama. Tankų mišką keitė baltas smėlis -
viskas priklausė Henriui.
Nikas atsirėmė nugara į mustangą, paskui užkėlė vieną koją
ant buferio. Ištraukė iš pakuotės dvi skardines „Coors" alaus,
likusias pasidėjo šalia.
- Ar teko gerti alų? - paklausė jis ir atidaręs dvi skardines
ištiesė vieną Delanei.
Jai buvo leidžiama paragauti Henrio alaus.
- Žinoma. Dažnai išgeriu.
Jis dėbtelėjo į ją iš po nuleistų blakstienų.
- Sakai, dažnai? - Nikas pakėlė skardinę prie lūpų ir ilgokai
pasim ėgaudamas gėrė.
Žiūrėdam a į jį Delanė gurkštelėjo iš savosios. Kad Nikas
nespėtų pam atyti persikreipusio veido, nusisuko ir įsižiū­
rėjo į Merės ežerą už dvidešimties pėdų. Nuo virš vandens

125
 RACHEL GIBSON

pakibusios pilnaties raibuliuojančiu paviršiumi driekėsi spin­

dintis takas. Atrodė, kad tuo stebuklingu takeliu galėtum nueiti
nesušlapęs. O paėjėjęs vandeniu atsidurtum paslaptingam e
kampelyje. Delanė vėl gurkštelėjo alaus ir šįkart jai pavyko
nesusiraukti. Gaivus vėjelis glostė odą, bet jai nebuvo šalta.
- Taigi tu nenori važiuoti į Aidaho universitetą.
Ji atsisuko į Niką. Jo tamsūs plaukai žvilgėjo mėnulio švie­
soje.
- Ne, dar nenoriu mokytis koledže.
- Tai nesimokyk.
Delanė nusijuokė ir keliskart gurkštelėjo alaus.
- Kaipgi. Ar kam nors apskritai rūpi, ko aš noriu? Henris
manęs nė neklausė, kokius dalykus rinksiuosi rudens semes­
trui. Užrašė ir už viską sumokėjo.
Nikas tylėjo. Delanė suprato, apie ką jis galvoja. Ironiška
išraiška buvo iškalbingesnė už žodžius. N ikui teko dirbti,
kad susimokėtų už galimybę, kurią jo tėvas nori per prievartą
įbrukti Delanei.
- Pasakyk seniui - tegu susikiša į subinę. Aš pasakyčiau.
- Žinau, kad pasakytum, o aš negaliu.
Jis pakėlė skardinę ir paklausė:
- Kodėl?
Ji jautėsi skolinga Henriui už tai, kad jiedvi su motina iš­
traukė iš apšiurusio namelio ant ratų Las Vegaso priemiestyje.
- Negaliu, ir tiek.
Delanės žvilgsnis nukrypo į kalnų liniją tolumoje ir vėl
įsmigo į Niką.
- Baisiai keista, - tarė ji, - nė už ką nebūčiau pagalvojusi,
kad galėtume drauge gurkšnoti alų.
- Kodėl?
Ji įsistebeilijo į jį taip, lyg jis būtų nevisprotis.

126
 BEPROTIŠKAI TAVO

- Nes tu esi tu, o aš - tai aš, - atsakė ir vėl keliskart gurkš­

telėjo.
Jo akys prisimerkė.
- Nori pasakyti, kad tu esi mero duktė, o aš jo pavainikis
sūnus?
Toks stačiokiškumas ją nustebino. Daugum a jos pažįsta­
m ų žmonių nedrįstų taip pasakyti. Jie pabučiuoja orą tau prie
skruosto ir sako, kad gražiai atrodai, nors taip nėra. Įdomu,
koks jausmas būti tokiam laisvam, pagalvojo Delanė.
- Na, aš taip nesakyčiau.
- O kaip sakytum?
- Kad tavo šeima manęs neapkenčia, o mano šeima tavimi
nesirūpina.
Nikas atlošė galvą ir baigė gerti alų. Kelias akimirkas jis
žiūrėjo į ją virš tuščios skardinės, kol pagaliau nuleido.
- Viskas truputį sudėtingiau.
- Tiesa. Tu didžiąją dalį savo gyvenimo stengeisi mane kan­
kinti.
Vienas jo lūpų kam putis pakilo aukštyn.
- Aš tavęs nekankinau. Gal retkarčiais paerzindavau.
- Cha! Kai buvau trečiokė, pripasakojai, kad Redžis Over-
tonas grobia šviesiaplaukes mergaites ir sušeria savo dober­
manams. Daug m etų bijojau Redžio.
- O tu didžiąją savo gyvenimo dalį vaikštinėjai užrietusi
nosį, tarsi aš smirdėčiau.
- Netiesa. - Delanė apie nieką taip negalvojo.
- Tiesa, - nenusileido Nikas.
- Tai kodėl šiandien mane pabučiavai?
Jo žvilgsnis nukrypo į jos lūpas.
- Iš smalsumo.
- Norėjai sužinoti, ar aš leisiuosi?

127
 RACHEL GIBSON

Jis tyliai sukikeno ir nužvelgė sagutes suknelės priekyje.

- Ne. - Tarsi apie tai jis nebūtų pagalvojęs. Nikas vėl žiūrėjo
jai į akis. - Norėjau sužinoti, ar tu tokia saldi, kaip atrodai.
Ji išsitiesė, kad atrodytų aukštesnė, gurkštelėjo dėl drąsos
alaus ir paklausė:
- Ir ką nusprendei?
Nikas pamojo pirštu kviesdamas prieiti ir žemu, gundančiu
balsu tarė:
- Eikš, padūkėle.
Jo balsas, žodžiai ir intonacija kažkodėl traukė ją, tarsi jie
būtų surišti virvute. Paširdžiuose suplazdėjo drugeliai.
- Tu man priminei dėdės Chozu mėlynių vyną - saldų ir
šiltai svaiginantį.
Ji paslėpė šypsenėlę už „Coors" skardinės. Norėjo būti kaip
vynas.
- Ar tai blogai?
Nikas paėmė jai iš rankos skardinę ir pastatė ant autom o­
bilio dangčio sau už nugaros.
- Nelygu, kaip tuo naudosiesi. - Jis patupdė savo skardinę
šalia jos ir vienu grakščiu judesiu pakilo. Parėmė dviem pirštais
jai smakrą ir įsmeigė žvilgsnį į akis. - Ar kas nors tave bučiavo
taip, kad užsiliepsnotum?
Delanė neatsakė, nenorėjo prisipažinti dar nepatyrusi tokios
aistros, kuri priverstų pamesti galvą ar išdildytų Henrio baimę.
Niko rankos nuslydo jos kaklu, žvilgsnis tebebuvo įsmeigtas
į akis.
- Kad daugiau niekas neberūpėtų? - Jis palinko jai prie
ausies. - Ar kas nors lietė tavo krūtis? - šnibždėjo. - Po m arš­
kinėliais, po liemenėle? Tavo šiltą švelnią odą?
Liežuvis jai prilipo prie gomurio.
- Ar slydo ranka po kelnaitėmis? - Karštos praviros lūpos
slinko jai skruostu. - Ar lietė tarp kojų ir privertė sudrėkti?

12 8
 BEPROTIŠKAI TAVO

Išskyrus higienos pamokas, su Delane niekas nesikalbėjo

apie seksą. Jos žinios apsiribojo filmais ir nuogirdom is moky­
kloje. Net Liza ją laikė davatka, bet Nikas, regis, taip negalvojo.
Jis įžvelgė tai, ko niekas kitas nematė, ir, užuot įsižeidusi dėl
tokių kalbų, Delanė pasuko galvą ir jį pabučiavo. Daug metų
ją pasiekdavo gandai apie jo seksualines pergales. Nenorėjo
jam pasirodyti naivi ir nuobodi, tyčia kurstė ugnį, audrino
jį lūpomis, liežuviu. Ji stačia galva puolė į svaigią kaitrą. Jos
jaunu kūnu tekėjo karšti aistros syvai ir pirm ąkart gyvenime
Delanė pamiršo viską pasaulyje.
Bučinys ištrynė skirtum ą tarp jų ir užliejo aistros banga.
Niko rankos nuslydo jos nugara žemyn. Jis priglaudė po delną
prie sėdmenų ir stipriai ją prisitraukė, prispausdamas jos krūtis
sau prie krūtinės. Leido pajusti savo erekciją. Ji neišsigando.
Pasijuto laisva. Laisva patirti tai, ką jau buvo patyrusios jos
bendraamžės. Laisva jaustis geidžiama aštuoniolikmete, kuri
netrukus taps suaugusia jauna moterimi. Ją užliejo nauji pojū­
čiai ir nuostaba, norėjo būti jo liečiama taip, kaip jis liestų bet
kurią kitą merginą. Norėjo užsimiršti su juo.
Nikas atšlijo ir leido jai nuslysti žemyn jo kūnu.
- Verčiau jau liaukimės, padūkėle.
Delanė nenorėjo liautis. Dar ne. Ji vėl pakilo liesdamasi
prie jo krūtinės, prisišliedama visu kūnu. Apsilaižė lūpas ir
pajuto jo skonį.
-N e .
Nikas suvirpėjo ir žiūrėjo į ją taip, lyg būtų norėjęs atstumti,
bet neįstengtų. Delanė pažvelgė jam į akis, paskui leido žvilgs­
niui paklaidžioti gražiu jo veidu. Pabučiavo jam į skruostą ir
žemiau ausies.
- Aš nesitraukiu. - Ji pravėrė lūpas ir lyžtelėjo šiltą odą. Nuo
jo sklido muilo, odos ir gaivaus kalnų vėjo kvapas.
Niko rankos atsidūrė ant juosmens ir ėmė slinkti viršun

12 9
 RACHEL GIBSON

gniaužydam os suknelę. Kai suknelės kraštas pakilo jai virš

šlaunų, jis įsirėmė erekcija į pilvą.
- Ar tikrai to nori?
Ji linktelėjo.
- Atsakyk. Kad nesuklystume.
- Liesk mane taip, kaip sakei.
Jis apėmė delnu dešinę krūtį.
-Č ia ?
Spenelis sukietėjo.
- Taip.
- Tu neatsakei į mano klausimą. Ar kas nors tave taip lietė?
Ji žiūrėjo jam į akis ir atrodė, kad mato visai kitokį Niką.
Pirm ą kartą išvydo Niko vidų. Tokio jo Delanė nepažinojo.
Įdėmiai stebėdamas jis glamonėjo ją kaip traputę būtybę.
-N e .
- Kodėl? - Jis švelniai braukė nykščiu jai per spenelį ir ji pri­
kando lūpą gniauždama aimaną. - Tu graži, Delane, galėtum
turėti kiekvieną, kurio užsimanytum. Kodėl pasirinkai mane?
Ji žinojo nesanti graži, ne tokia kaip motina. Bet jo žvilgsnis
ir prisilietimai, balsas, kuriuo jis ištarė šiuos žodžius, kone
privertė patikėti. Su juo būtų patikėjusi viskuo.
- Nes tau nenoriu pasakyti „ne".
Nikas giliai atsiduso ir vėl palinko jai prie lūpų. Bučinys,
prasidėjęs lengvu brūkštelėjimu, tapo karštas, drėgnas, šiurkš­
tus. Ji aistringai sutiko įsibrovusį geidulingą jo liežuvį ir dar
stipriau prisiglaudė prie Niko. Jai norėjosi įsigauti į Niką, jaus­
tis jo užvaldytai. Kai jis galiausiai truputį atsitraukė, ji giliai
alsavo. Nikas susirado suknelės sagutes ir, žiūrėdamas Delanei
į akis, leidosi pirštais žemyn, kol rožinės medvilnės drabužis
prasiskleidė iki juosmens. Šiltą, svaiginančią miglą perskrodė
nerami mintis. Joks vyras nebuvo matęs jos nuogos. Ji troško

130
 BEPROTIŠKAI TAVO

būti Niko liečiama, bet nelabai norėjo, kad jis į ją žiūrėtų. Juk
jam teko matyti daugybę nuogų moterų. Tačiau kai praskleidė
suknelę, buvo per vėlu. Nuo vėsaus oro ir taip sustandėję spe­
neliai pašiurpo, jo žvilgsnis smigo į apnuogintas krūtis. Nikui
stebeilijantis Delanės nerimas augo, kol neištvėrusi ji pakėlė
rankas prisidengti.
- Nesislėpk nuo manęs. - Jis suėmė už riešų ir sunėrė ran­
kas jai už nugaros. Ji išsilenkė, petnešėlės nuslinko nuo pečių.
Nikas vėl prisėdo ant automobilio dangčio, veidas atsidūrė ties
jos krūtimis. Jis sušnibždėjo jos vardą ir pabučiavo į tarpelį tarp
krūtų. Pajutus vėsų skruostą prisiliečiant prie krūties, Delanės
nerimas išgaravo.
- Tu graži. - Jo žodžiai šildė odą ir glostė širdį, šįkart ji pa­
tikėjo Niko nuoširdum u. Jis įsirėmė į ją kakta, tamsūs plaukai
taip skyrėsi nuo baltos odos. - Žinojau, kad tokia būsi. Visada
žinojau. Visada. - Jo karštos lūpos nukeliavo krūtimi ir stabte­
lėjo ant spenelio. - Žinojau, kad čia būsi rožinė.
„Iš kur jis galėjo žinoti", - šmėstelėjo Delanei mintis, bet kai
Nikas liežuviu apsuko spenelį, jos smegenys atsisakė veikti.
Dažnai ir negiliai alsuodama ji žiūrėjo, kaip jo liežuvis juda ją
laižydamas.
- Ar tau patinka?
Delanė už nugaros sugniaužė kumštukus.
- Taip.
- Ar labai?
- La... Labai.
- Ar nori dar?
Delanė užsimerkė, galva nusviro į šoną.
- Taip, - atsakė ji ir jis įsisiurbė į spenelį. Jo lūpoms trūkčio-
jant, Delanė pajuto tempimą tarp kojų. Buvo malonu. Nenorėjo,
kad jis liautųsi. Niekada. Jo lūpos nuslydo ant kitos krūties,

131
 RACHEL GIBSON

glamonėjo kitą spenelį. Jis laižė ir baksnojo liežuviu, žadino

ją geisti daugiau.
- Nikai, - sušnibždėjo ji ir ištraukė rankas iš jo gniaužtų.
Suknelė nuslydo prie kojų. Ji panardino pirštus jam į plaukus,
glaudė jį sau prie krūtinės.
-D a r?
- Taip. - Nors aiškiai nesuprato, ko ji nori, žinojo, kad dar
nepasisotino pilvą maudžiančios aistros. Norėjo dar.
Jo didelė šilta ranka nuslydo šlaunimi ir švelniai prigludo
prie tarpkojo. Tik plonytis kelnaičių audinys skyrė jo delną ir
jos įaudrintą kūną.
- Tu sudrėkai.
Karštis plūstelėjo su dar didesne jėga, ji vos įstengė išle­
menti:
- Atleisk.
- Neatsiprašinėk. Seniai norėjau sudrėkinti tavo kelnaites. -
Jis pakilo ir ją trum pai pabučiavo. Paskui suspaudė per liemenį
ir pasodino į savo vietą ant mustango dangčio. Užkėlė jos kojas
ant chromuoto buferio ir paliepė:
- Gulkis, Delane.
- Kodėl? - Ji įrėmė ranką jam į krūtinę, paskui nuleido iki
džinsų užtrauktuko ir prispaudė prie pūpsančio kietumo.
Jis šaižiai įkvėpė ir stumdamas pečius paguldė ją ant vėsios
skardos.
- Kad būtų labai gera.
- Man jau gera. - Ji ištiesė į jį rankas, o jis žengė jai tarp
šlaunų.
- Vadinasi, bus dar geriau. - Nikas delnais apkabino jos
galvą ir godžiai pabučiavo. Atitraukęs lūpas pasakė: - Aš tave
uždegsiu.
Delanė žiūrėjo į jo gražų veidą ir norėjo su juo mylėtis.

132
 BEPROTIŠKAI TAVO

Troško sužinoti tai, ką jau žinojo kitos jos amžiaus merginos.

Norėjo, kad Nikas ją išmokytų.
- Gerai, - ji pritarė viskam, kad ir ką jis siūlė.
Šypsodamasis Nikas įgudusiomis rankomis nutraukė kel­
naites. Ji juto, kaip medvilnės skiautelė slysta blauzdomis ir
dingsta. Jo delnai pakilo vidine šlaunų puse, vienas nykštys
palietė jos slidumą. Malonumas buvo neapsakomas. Jis braukė
pirštais drėgnu pum puru, kol ji panoro šaukti.
-D a r?
- Taip, - sušnibždėjo Delanė ir užsimerkė. - Dar. - Jo prisi­
lietimai buvo iki skausmo malonūs, įtampa kirkšnyse didėjo.
Ji norėjo ir kad atslūgtų, ir kad tęstųsi amžinai. Troško jausti
jį nuogą virš savęs, glostyti jo šiltą kūną. Ji atsimerkė į jį pa­
žiūrėti. Nikas stovėjo jai tarp kelių ir žvelgė pro apsunkusius
vokus. - Mylėkimės, Nikai.
- Suteiksiu tau kai ką geresnio nei meilė. - Jis priklaupė ant
vieno kelio ir švelniai pabučiavo jai vidinę šlaunies pusę. - Aš
tave patenkinsiu.
Delanė džiaugėsi, kad aplink tamsu. Sakydama „taip", ne­
turėjo omenyje tokių intymių glamonių. Būtų suglaudusi kojas,
bet Nikas jau darbavosi. Ji negalėjo patikėti, kad jis išdrįs tai
daryti.
Tačiau jis darė. Pakišo rankas jai po sėdyne ir kilstelėjo prie
karštų pravirų lūpų. Apstulbusi ji nė nekrustelėjo. Norėjo liepti
jam liautis, bet šiltas malonumas, drebinantis kūną, trukdė
ištarti žodžius. Nugara kilo nenum aldom as virpulys, todėl,
užuot atsitraukusi, išsirietė. Jis liežuviu ir lūpomis švelniai
glamonėjo ją tarp kojų, kaip pirma krūtis.
- Nikai, - sudejavo Delanė ir panardino pirštus jam į plau­
kus. M alonumas didėjo, įtampa augo, kiekvienu liežuvio pri­
silietimu jis artino ją prie atsipalaidavimo. Įrėmė jos vieną

133
 RACHEL GIBSON

kulną sau į petį ir kilstelėjo klubus. Plačiau apžiojo ir siurbė

jos jautrum o centrą. Neapsakomi pojūčiai rangėsi kūnu, kol
užkėlė į pačią viršūnę.
Žvaigždės jai virš galvos susiliejo ir ji paniro į karštą eks­
tazės bangą. Vis kartojo jo vardą, o karštis degino šlaunis ir
krūtis. Delanė nevalingai trūkčiojo, o kai viskas baigėsi, jautėsi
pasikeitusi. Apstulbusi pagalvojo, ką padarė ir kas prie to pri­
sidėjo, bet neapgailestavo. Gyvenime su niekuo nesijautė tokia
artima, norėjo, kad ją apkabintų.
- Nikai.
Jis švelniai pakštelėjo jai į vidinę šlaunies pusę.
-H m m ?
Prisilietus jo lūpoms ji staiga suvokė keistą padėtį. Degan­
čiais skruostais nukėlė koją jam nuo peties ir atsisėdo.
Nikas pakilo ir suėmė delnais jos veidą.
-D a r?
Ji buvo nepatyrusi, bet ne kvaila, suprato, ko jis klausia.
Norėjo suteikti jam tokį pat malonumą, kokį jis padovanojo jai.
-D a r.
Delanė ištraukė jam iš džinsų marškinėlius ir atsegė u ž­
trauktuką. Jis sugriebė ją už riešų ir sulaikė.
- Nejudėk, - vos spėjo ištarti ir jo veidą apšvietė ryški švie­
sa. - Velnias!
Delanė žvilgtelėjo per petį ir ją apakino į juodu nukreiptos
automobilio šviesos. Gyslomis pasruvo grynas adrenalinas,
nustūm usi Niką ji šoko nuo dangčio. Suknelė gulėjo jam prie
kojų, Delanė spėjo ją pakelti tą akimirką, kai prie mustango
sustojo sidabrinis Henrio linkolnas. Ji užsitempė suknelę per
galvą, bet drebančios rankos neįstengė sugraibyti sagučių.
- Padėk! - sušuko ji, į nieką konkrečiai nesikreipdama.
Nikas atsigręžė ir ėmė segioti sagutes ties juosmeniu. Jis

134
 BEPROTIŠKAI TAVO

kažką jai sušnibždėjo, bet per tvinksėjimą ausyse Delanė nieko

negirdėjo.
- Pasitrauk nuo jos! - užbaubė Henris šokdamas iš auto­
mobilio.
Ji užsisegė dvi viršutines sagutes, bet neįstengė suvaldyti
apėmusios panikos. Pažvelgė žemyn ir pamatė didžiulę Niko
pėdą, užm ynusią jos kelnaites. Delanė ėmė kūkčioti.
- Patrauk nuo jos purvinas rankas!
Kai Delanė pakėlė akis, Henris jau buvo čia pat. Jis pastūmė
Niką ir patraukė ją sau už nugaros. Abu vyrai buvo vienodo
ūgio, vienodo sudėjimo, vienodai degančiomis pilkomis aki­
mis. Linkolno žibintų šviesoje viskas buvo m atyti kaip ant
delno. Henrio marškinių juostelės, sidabro gijos plaukuose.
- Tikrai nemaniau, kad taip žemai pulsi, - riaumojo Henris,
baksnodam as pirštu Niką. - Žinojau, tu manęs nekenti, bet
nesitikėjau, jog pulsi taip žemai, kad man atkeršytum.
- Gal tu čia niekuo dėtas, - atkirto Nikas prisimerkdamas.
- Kaipgi, velniai griebtų, niekuo dėtas. Tu visą gyvenimą
manęs nekenti ir pavydi Delanei nuo tos dienos, kai vedžiau
jos motiną.
- Tu teisus. Nekenčiu tavęs visą gyvenimą. Esi niekšas.
Mano mamai padarei didžiausią paslaugą neigdamas, kad su
ja miegojai.
- Ir pagaliau atkeršijai. Išdulkinai Delanę tik trokšdamas
m an atkeršyti.
Nikas susikryžiavo rankas ant krūtinės ir pasviro į šoną.
- O gal išdulkinau todėl, kad prie jos m an stojasi.
- Turėčiau tave užmušti.
- Pamėgink, senuk.
- O Dieve, - sudejavo Delanė, pagaliau įveikusi sagutes. -
Henri, mes ne...

135
 RACHEL GIBSON

- Lipk į automobilį, - nutraukė Henris.

Ji pažiūrėjo į Niką, švelniojo meilužio, su kuriuo jautėsi
graži, nebebuvo nė ženklo.
- Pasakyk jam! - Vos prieš kelias akimirkas Delanė jautėsi
be galo artima šiam vaikinui, o dabar jo nebepažinojo. Nikas
atrodė atsipalaidavęs, bet tai tebuvo iliuzija. O gal būtent šitą
Niką ji pažinojo. Šis paniurėlis ir buvo Nikas, su kuriuo ji už­
augo; nerealus - prieš kelias valandas ją pavėžėjęs vyras. - Būk
geras, pasakyk jam, kad nieko nenutiko, - meldė ji, - pasakyk,
kad mes nieko nedarėme!
Jo vienas antakis klausiamai pakilo.
- Ką būtent prašai pameluoti, padūkėle? - paklausė Ni­
kas. - Jis matė tave ant mano automobilio dangčio. Po velnių,
jei būtų privažiavęs keliomis sekundėmis anksčiau, būtų dar
kai ką pamatęs.
- Atkeršijai, ar ne? - Henris sugriebė Delanę už rankos ir
pastūm ė prie Niko. - Sutepei nekaltą mergaitę vien tam, kad
m an atkeršytum.
Delanė žiūrėjo į rūsčias Niko akis nežinodama, kuo tikėti.
Jai norėjosi bent trupučio užuojautos, bet jo žvilgsnis atrodė
ledinis. Vos prieš kelias minutes ji būtų prisiekusi, kad Henris
klysta, o dabar nebesumojo, ką galvoti.
- Ar tiesa? - paklausė ji ir įkaitusiu skruostu nuriedėjo aša­
ra. - Ar pasinaudojai manimi keršydamas Henriui?
- Ar tau taip atrodo?
Tai, ką jis jai darė, buvo asmeniška, intymu. Būtų nepake­
liama galvoti, jog jis tiesiog pasinaudojo. Delanė norėjo, kad
Nikas atšautų Henriui, jog šis klysta. Kad pasakytų ją bučiavęs
ir lietęs, nes jos geidė, o ne iš neapykantos tėvui.
- Nežinau!
- Nežinai?

136
 BEPROTIŠKAI TAVO

-N e .
Jis tylėjo, regis, visą amžinybę, galiausiai pasakė:
- Tai tikėk Henriu.
Gniauždama raudą Delanė nušlubčiojo prie linkolno. At­
rodė, kad įdubo krūtinė, bet pavyko įsėsti į automobilį prieš
nuriedant antrai ašarai. Pajutusi nugara odinių apmušalų vėsą
prisiminė, kad po suknele yra visiškai nuoga. Ji žiūrėjo į vyrus
už lango ir pro širdies dūžius girdėjo, kaip Henris grasina
Nikui.
- Nelįsk prie mano dukters! - rėkė jis. - Nelįsk, nes paversiu
tavo gyvenimą pragaru!
- Pamėgink, - Niko žodžiai vos prasimušė pro storą stiklą, -
tu man nieko nepadarysi.
- Mes dar pažiūrėsime. - Henris priėjo prie linkolno vai­
ruotojo durelių. - Nesiartink prie Delanės, - dar kartą įspėjo
ir įsėdo vidun. Jis apsuko automobilį, žibintai kelias sekundes
apšvietė Niką. Tas kelias akimirkas ji matė ryškiai baltus iš
džinsų išpeštus marškinėlius, atsegtą džinsų sagą. Jis pasilenkė
kažko pakelti, bet Henris pasuko vairą ir automobilis nurūko
kelio link, jai nespėjus pamatyti, kas ten buvo. Nors ir taip
žinojo. Ji rūpestingai pasikišo suknelę po nuogu užpakaliu.
- Tavo motina išprotės, - kunkuliavo Henris.
„Galbūt", - pagalvojo Delanė ir pažiūrėjo sau į rankas. Ant
nykščio nukrito ašara.
- Ji užėjo į tavo kambarį palinkėti labos nakties, bet tavęs
nerado. - Linkolnas įsuko į greitkelį ir Henris padidino greitį. -
Beprotiškai jaudinasi. Mano, kad tave pagrobė.
Delanė prisikando lūpą gniauždama įprastinį atsiprašymą.
Jai nerūpėjo, jog privertė jaudintis motiną.
- Pažiūrėsime, kas bus, kai sužinos, kad tikrovė pranoksta
baisiausias fantazijas.

137
 RACHEL GIBSON

- Kaip mane radai?

- Nesvarbu, atsirado mačiusių, kaip prie turgavietės įsėdai
į Alegrezos automobilį. Jei ne praviri Angelo pakrantės vartai,
būčiau ilgiau užtrukęs, bet vis viena suradęs.
Delanė neabejojo. Pasukusi galvą ji pro keleivio langą žiū­
rėjo į juodą naktį.
- Negaliu patikėti, kad mane medžiojai. Man aštuoniolika,
neįtikėtina, kad važinėjai po miestą manęs ieškodamas, lyg
būčiau dešimtmetė.
- O aš negaliu patikėti, kad užtikau tave nuogą kaip kokią
pigią kekšę, - atšovė jis ir nesiliovė bambėjęs, kol įvairavo lin-
kolną į garažą.
Delanė, m ėgindam a atrodyti rami, įėjo į namus. Motina
pasitiko ją virtuvėje.
- Kur tu buvai? - Gvena keliskart nužvelgė Delanę nuo
galvos iki kojų.
Delanė praėjo nieko neatsakiusi. Henris papasakos motinai.
Kaip visada. Tada jie drauge nuspręs jos likimą. Tikriausiai
skirs nam ų areštą kaip mažai mergaitei. Ji pakilo laiptais į
savo kambarį ir uždarė duris. Nemėgino slėptis. Sugalvojo
kai ką geresnio, net jei nebūtų sugalvojusi, šios nakties patirtis
atskleidė nepriklausomybės beprasmiškumą.
Ji žiūrėjo į savo atvaizdą didžiuliame veidrodyje. Skruostais
tekėjo blakstienų tušas, akys buvo paraudusios, veidas išbalęs.
Visa kita kaip anksčiau. Jokių ženklų, kad jos pasaulis buvo
sudrebintas, kad ji pasikeitė. Kambarys atrodė toks pat kaip
tada, kai paspruko pro langą. Tos pačios nuotraukos ant vei­
drodžio, tos pačios rožytės ant lovos užtiesalo. Tačiau viskas
buvo kitaip. Ji pasikeitė.
Leido Nikui jai daryti tai, ko neįsivaizdavo net drąsiausiose
svajonėse. Na, taip, buvo girdėjusi apie oralinį seksą. Kelios

138
 BEPROTIŠKAI TAVO

merginos iš jos matematikos grupės girdavosi mokančios ora­

liniu būdu patenkinti vyrą, bet iki šios nakties Delanė širdyje
netikėjo, kad žmonės iš tikrųjų tai daro. Ir štai sužinojo. Suži­
nojo, kad mergina net nebūtinai turi patikti vaikinui. Sužinojo,
kad neįtikėtinai intymiems poelgiams vyrą gali paskatinti ne
vien aistra ir abipusė trauka, bet ir kitos priežastys. Ji patyrė,
koks jausmas, kai tavimi pasinaudoja.
Nuo minties apie šiltas Niko lūpas prie vidinės šlaunies
pusės blyškius skruostus išmušė raudonis, ji nusuko akis nuo
savo atvaizdo. Gėdijosi pati savęs. Norėjo pasijusti laisva. Lais­
va nuo Henrio kontrolės. Laisva nuo savo gyvenimo.
Kokia kvailė.
Delanė persirengė džinsais ir medvilniniais marškinėliais,
nusiprausė veidą. Susitvarkiusi nuėjo į Henrio kabinetą. Žinojo,
kad ten jos lauks tėvai. Abu stovėjo prie raudonm edžio stalo.
Gvenos veidas išdavė, kad Henris jai spėjo papasakoti visas
pikantiškas smulkmenas.
Išplėtusi mėlynas akis Gvena žiūrėjo į dukterį.
- Nežinau, ką tau pasakyti.
Delanė klestelėjo ant vieno iš odinių krėslų priešais stalą.
Anksčiau Gvenai nepritrūkdavo žodžių. Sis kartas nebuvo
išimtis.
- Pasakyk, kad Henris klysta. Pasakyk, kad jis neužklupo
tavęs kompromituojančioje pozoje su tuo Alegreza.
Delanė tylėjo. Žinojo nelaimėsianti. Kaip visada.
- Kaip galėjai?! - Gvena papurtė galvą ir susiėmė rankomis
už kaklo. - Kaip galėjai taip pasielgti su šeima? Ar sprukda­
ma pro langą susimąstei apie tėvo padėtį bendruomenėje? Ar
leisdamasi liečiama to Alegrezos bent sekundę pagalvojai, kaip
tavo poelgis atsilieps tėvui?
- Ne, - atsakė Delanė. Kai Niko galva atsidūrė jai tarp kojų,

139
 RACHEL GIBSON

ji nė akimirką nesusimąstė apie tėvus. Buvo pernelyg užsiė­

musi savęs žeminimu.
- Juk žinai, kaip miestelyje mėgstama liežuvauti. Dešimtą
ryto jau visi bus girdėję apie tavo bjaurų poelgį. Kaip tu galėjai?
- Labai įskaudinai motiną, - pridūrė Henris. Juodu grūmėsi
kaip im tynininkų pora: kai vienam pritrūkdavo garo, į kovą
stodavo antras. - Jei pasklis žinia apie tavo gėdingą elgesį,
neįsivaizduoju, kaip motina išdrįs pasirodyti miestelyje. - Jis
bedė į ją pirštu. - Iš tavęs šito tikrai nesitikėjome. Buvai gera
mergaitė. Nebūtume nė pagalvoję, kad galėtum taip nepado­
riai elgtis. Tikrai nemaniau, jog užtrauksi m ūsų šeimai gėdą.
Atrodo, nesi tokia, kokia tave laikėme. Ko gero, mes tavęs
nepažįstame.
Delanės pirštai susigniaužė į kum štukus. Ji suprato, kad
neverta atsakyti. Atsakydama tik pablogintų padėtį. Henris
jos atsakymą palaikytų atsikalbinėjimu, o jis negalėjo pakęsti,
jei kas jam priešgyniavo. Vis dėlto Delanė neištvėrė.
- Gal nė nesistengėte manęs pažinti. Jums terūpi, kad ne­
užtraukčiau gėdos. Nė trupučio neįdomu, kaip aš jaučiuosi.
- Lane, - aiktelėjo Gvena.
-Ju m s nerūpi, kad nenoriu šiemet mokytis koledže. Sakiau,
jog nenoriu, o jūs vis viena mane verčiate.
- Tai štai kodėl taip pasielgei, - pareiškė Henris visažinio
tonu. - Norėjai atkeršyti už tai, kad žinau, kas tau geriausia.
-A š taip elgiausi dėl savęs, - atsakė ji pakildama. - Norėjau
ištrūkti ir pasijusti normalia aštuoniolikmete. Norėjau pagy­
venti. Pasijusti laisva.
- Tokia laisva, kad susigadintum gyvenimą?
- Taip! Tokia laisva, kad susigadinčiau, jei to norėčiau. Kaip
visi kiti. Man viskas draudžiam a. Visada nusprendžiate už
mane. Man neleidžiama rinktis.

140
 BEPROTIŠKAI TAVO

- Tai gerai, - įsiterpė Gvena. - Tu nesubrendusi ir savanau­

dė. Šiąnakt išsirinkai tą vaikiną, kuris labiausiai gali įskaudinti
mūsų šeimą. Atsidavei tam, kuris tavimi susidomėjo tik siek­
damas atkeršyti Henriui.
Tai, ką padarė Nikas, ją degino kaitria pažeminimo ugnimi,
bet neviltis, sunkianti gyvybinius syvus, buvo dar baisesnė.
Žiūrėdama į tėvus Delanė suprato, kad priešintis beprasmiška.
Jie tikrai nesupras. Ir nepasikeis. Ji niekada neištrūks.
- Tu labai žemai puolei, m an sunku į tave žiūrėti, - tęsė
motina.
- Tai nežiūrėk. Po savaitės norėjote mane išvežti į Aidaho
universitetą. Išvežkite rytoj. - Delanė išėjo iš kabineto slegiama
nevilties. Ji pakilo laiptais švininėmis kojomis ir tuščia širdimi,
jautėsi per daug išsunkta, kad pravirktų. Nenusimovusi džinsų
įšliaužė į lovą. Žiūrėjo į rožinį baldakimą žinodama, kad ne­
užmigs, ir neklydo. Galvoje su visomis smulkmenomis sukosi
pastarųjų valandų įvykiai. Ką pasakė tėvai. Ką ji atsakė. Kad
niekas niekada nepasikeis. Stengėsi nuvyti mintis apie Niką,
bet jos vis sugrįždavo. Ji prisiminė jo karštus prisilietimus, vė­
sius šilkinius plaukus sau tarp pirštų, odos skonį. Užsimerkusi
kone juto drėgnas lūpas ant krūtų ir žemiau. Nesuprato, kodėl
jam leido visa tai daryti. Juk žinojo, koks jis: vieną akimirką
gali būti malonus, o kitą virsti nuodinga gyvate. Tai kodėl iš
visų pasirinko būtent Niką Alegrezą?
Delanė pasitaisė pagalvę ir pasivertė ant šono. Gal todėl,
kad jis laisvas, kad ją sužavėjo savo išvaizda ir pašėlusiomis
išdaigomis. Nuo jo grožio jai gniaužė kvapą ir šįvakar jis beveik
įtikino, jog ir ji graži. Žiūrėjo į ją kaip vyras, norintis mylėtis su
moterimi. Lietė taip, lyg jos geistų. Bet tai buvo melas, iliuzija,
o ji naivi kvailė.
„Suteiksiu tau kai ką geresnio nei meilė, - sakė jis. - Aš tave

141
 RACHEL GIBSON

patenkinsiu." Kažin kodėl pasirinko patenkinti būtent taip.

Tačiau nebūtų sugalvojęs labiau žeminančio būdo, net jeigu
būtų planavęs daug metų. Jis išrengė ją nuogai, o pats liko su
drabužiais. Lietė ją visą, o ji nė nepam atė jo krūtinės.
Vienintelė paguoda - kad niekas, netgi Henris, nežino, kas
iš tikrųjų vyko ant m ustango dangčio. Jei Nikas neprasitars,
niekas nesužinos. Gal motina klysta. Gal nebus liežuvaujama.
Tačiau Gvena klydo tik dėl laiko, kada ją turėtų pasiekti
paskalos. Ne dešimtą, o vidurdienį paskambino Liza ir pa­
pasakojo, kad kažkas esą matęs Delanę su Niku užeigoje prie
Gardeno miestelio. Dar kažkas neva juos matė bėgiojančius
nuogus Pentinių parke ir besimylinčius ant vaikiškos čiuožy­
klos. O pasak trečios versijos, juodu su Niku buvo pastebėti
skersgatvyje prie alkoholinių gėrimų parduotuvės geriantys
tekilos kokteilius, o paskui besimylintys ant užpakalinės au­
tomobilio sėdynės.
Staiga galimybė būti išvežtai į koledžą ėmė atrodyti ne tokia
bauginanti. Nors Delanė netroško mokytis Aidaho universitete,
iki jo buvo keturios valandos kelio. Keturios valandos nuo tėvų
ir slegiančios kontrolės. Keturios valandos nuo paskalų, po
miestelį sklindančių uragano greičiu. Keturios valandos nuo
Niko ir jo šeimos narių.
Taip, Aidaho universitetas - visai neprasta galimybė.
- Jei gerai mokysiesi ir pavyzdingai elgsiesi, - kalbėjo vai­
ruodam as Henris, - gal kitąmet sumažinsime krūvį.
- Būtų neblogai, - atsakė ji be džiaugsmo. Iki kitų m etų
dar dvylika mėnesių. Vis vien kuo nors neįtiks Henriui. Bet ji
stengsis. Kaip visada.
Stengėsi ištisą mėnesį, tačiau pirm as laisvės gūsis apsu­
ko galvą, semestrą ji baigė vienais D. Prarado nekaltybę su
amerikietiškojo futbolo gynėju Reksu ir įsidarbino padavėja

1 42
 BEPROTIŠKAI TAVO

Dakio kepsnių bare - tikrame bare, nežinia kodėl pavadintame

kepsnių baru.
Užsidirbusi pinigų Delanė pasijuto dar laisvesnė ir, kai va­
sarį suėjo devyniolika, metė mokslus. Nors tėvai ne juokais
įsiuto, jai neberūpėjo. Ji apsigyveno su pirmuoju draugu sun­
kum ų kilnotoju Rokiu Baroliu. Lavinosi tyrinėdama puikius
Rokio krūtinės raumenis ir ragaudam a vis daugiau kokteilių
bendrabučio vakarėliuose. Sužinojo, kuo skiriasi kokteiliai
„Tomas Kolinsas" ir „Kolinsas su vodka", taip pat įvežtiniai ir
vietinės gamybos gėrimai.
Ji įsikibo nepriklausomybės ir ja mėgavosi. Nesivaržydama
ragavo ir neketino grįžti namo. Gyveno taip, tarsi norėtų viską
išmėginti, kol niekas nepasikėsino į laisvę. Dabar, kai prisimin­
davo tuos metus, pagalvodavo, kad jai pasisekė, jog išgyveno.
Paskutinį kartą matėsi su Henriu, kai jis ją susirado ketinda­
mas parsivežti namo. Delanė tada jau buvo metusi Rokį ir su
dviem draugėmis gyveno Spokane, pusrūsio butuke. Henris,
nužvelgęs senus baldus, perpildytas pelenines ir tuščius bu­
telius pakampėse, liepė susikrauti drabužius. Ji atsisakė, kilo
karštas barnis. Henris pagrasino: jeigu nesės į automobilį, jis
išsižadės ir pamirš apskritai turėjęs dukterį. Delanė išvadino
jį pasipūtusiu valdingu šunsnukiu.
- Aš nebenoriu būti tavo duktė. Per sunku. Tu ne tėvas,
o diktatorius. Ir nebemėgink manęs ieškoti, - tokie buvo jos
paskutiniai žodžiai Henriui.
Paskui Gvena jai skambindavo tik tada, kai vyro nebūdavo
namie. Motina kartais ją aplankydavo įvairiuose miestuose, bet
visada viena. Henris tęsėjo žodį. Jis išsižadėjo Delanės ir ji pa­
sijuto laisva. Laisva nuo jo kontrolės, laisva gadintis gyvenimą.
Kartais rimtai prisidirbdavo, bet nemažai išmoko.
Nevaržomai keliavo iš valstijos į valstiją, keitė darbus, kol

143
 RACHEL GIBSON

pagaliau suprato, ko norinti. Prieš šešerius metus Delanė įstojo

į grožio mokyklą. Jau pačią pirm ą savaitę suprato pagaliau
atradusi savo vietą. Jai patiko pojūčiai ir procesas, kai savo
rankomis sukuri ką nors nuostabaus. Ji galėjo drąsiai rengtis,
jei pati norėjo, nes šalia visada atsirasdavo drąsesnių.
Gal Delanė užtruko ilgiau nei dauguma kitų ieškodama pro­
fesijos, bet galiausiai rado tai, kas jai patiko ir sekėsi. Stilistės
darbas suteikė kūrybos laisvę. Be to, ji galėjo laisvai kraustytis,
kai pasijusdavo per ilgai užstrigusi vienoje vietoje, nors pasta­
ruoju metu jos nekankino klaustrofobija.
Taip tęsėsi tol, kol prieš kelis mėnesius Henris paskutinį
kartą parodė savo valdžią ir paliko žiaurų testamentą, vėl pa­
žabojusį jos gyvenimą.
Delanė su batais rankoje pasuko į miegamąjį. Uždegė šviesą
ir num etė batus prie spintos. Kas jai darosi? Kodėl, nepaisy­
dam a gėdingos praeities, bučiavo Niką sausakimšoje šokių
aikštelėje? Juk buvo kitų vyrų. Taip, kai kurie iš jų vedę ar
išsiskyrę, turi po penkis vaikus ir nė vienas nėra toks išvaizdus
kaip Nikas, bet su jais nesieja skausminga praeitis.
Nikas gyvatė. Štai kas jis - didžiulis pitonas hipnotizuo­
jančiomis akimis iš „D žiunglių knygos", o ji - tik paprasta
bejėgė auka.
Žiūrėdama į savo atvaizdą veidrodyje virš tualetinio staliu­
ko Delanė susiraukė. Jeigu nesijaustų tokia vieniša ir neturinti
tikslo, gal būtų atsparesnė Niko žavesiui. Yra išgyvenusi tokį
laikotarpį, kai siekė neturėti jokio tikslo. Bet tai jau praeitis. Ji
gyvena miestelyje, kuriame gyventi nenori, dirba salone, apie
kurio sėkmę rimtai negalvoja. Vienintelis tikslas - išlikti gyvai
ir paerzinti Heleną. Reikėtų kažką keisti.

144
 8
Pirmadienio rytą Delanė apsvarstė, ar nereikėtų miestelio
dienraštyje paskelbti, kad siūlo darbą manikiūrininkei, bet
atsisakė šios minties, nes salonas veiks tik septynis mėnesius. Ji
kiaurą naktį nemiegojo - galvojo, kaip išjudinti savo versliuką,
nors ir trumpalaikį. Norėjo savimi didžiuotis. Ketino užbaigti
slaptą plaukų karą su Helena ir laikytis kuo atokiau nuo Niko.
Atrakinusi duris Delanė išvyniojo plakatą su Klaudija Šifer.
Tobulą manekenės kūną puošė Valentino nėriniai, auksinių
plaukų garbanos buvo meniškai įrėminusios veidą. Žavingi
plakatai visada patraukia dėmesį.
Ji nusispyrė batelius su milžiniškomis sagtimis ir užsilipo
ant palangės. Buvo ką tik priklijavusi plakatą, kai virš durų
suskambėjo varpelis. Delanė pažiūrėjo į kairę ir padėjo į šoną
lipnią juostelę. Prie durų stovėjo dvynė Hovel ir žvalgėsi po
saloną. Platus raudonas lankelis prilaikė rusvus plaukus, kad
nekristų ant dailaus veido.
- Kuo galiu padėti? - paklausė Delanė, atsargiai ropšdamasi
nuo palangės ir mintyse spėliodama, ar ši dvynė šeštadienio

14 5
 RACHEL GIBSON

vakarą užšoko ant Niko harlio. Jei taip, mergina turi rimtesnių
bėdų nei išsišakoję plaukų galiukai.
Mėlynos akys nužvelgė Delanę nuo galvos iki kojų, įverti­
no žaliais ir juodais dryžiais išmargintas tampres, žalią odinį
sijonėlį ir juodą megztinį su atverčiamu kaklu.
- Ar priimi neužsirašiusias?
Delanei nors verk reikėjo klienčių, be to, tokių, kurios ne­
reikalautų nuolaidos pensininkėms, bet jai nepatiko įžūlus
merginos žvilgsnis - tarsi ieškotų priekabių. Rizikuodam a
prarasti potencialią klientę Delanė atsakė:
- Priimu, bet prašau dvidešimt penkių dolerių.
- Ar tu kieta?
- Miestelyje kiečiausia. - Stebėdamasi, kad m ergina dar
neišpuolė pro duris ir nenubėgo ten, kur kerpama už dešimt
dolerių, Delanė įsispyrė į batelius.
- Helena užknisa.
Gal vis dėlto jos išvados skubotos.
-A š neužknisu, - paprastai atsakė Delanė. - Aš tikrai kieta.
Mergina nusitraukė nuo galvos lankelį.
- Noriu, kad lygiai patrum pintum iki čia. - Ji parodė į ap­
atinio žandikaulio liniją. - Be kirpčiukų.
Delanė palenkė galvą į šoną. Įvertino priešais stovinčią mer­
giną: daili žandikaulio linija ir gražūs aukšti skruostikauliai.
Kakta proporcinga visam veidui. Jos pageidaujama šukuosena
tiks, bet turėdam a tokias dideles mėlynas akis su trum pa ber­
niukiška šukuosena atrodytų pritrenkiamai.
- Eime prie plautuvės.
- Buvome susitikusios per Liepos ketvirtosios vakarėlį, -
tarė dvynė, sekdama paskui Delanę, - aš Lana Hovel.
Delanė sustojo prie plautuvės.
- Taip, prisimenu. - Kai Lana atsisėdo, Delanė uždengė

146
 BEPROTIŠKAI TAVO

merginos pečius sidabrine pelerina ir baltu kilpiniu rankšluos­

čiu. - Tu turi seserį dvynę, tiesa? - paklausė ji, nors iš tikrųjų
norėjo sužinoti, ar ši sesuo tą vakarą prilipo prie Niko.
- Taip, Loną.
- Loną. - Ji pirštais sklaidė klientės plaukus juos tyrinė­
dama. Paskui pataisė peleriną ir atsargiai atošė Lanai galvą,
kol kaklas patogiai įsirėmė į plautuvės kraštą. - Kuo šviesini
plaukus? - Delanė paėmė purkštuką ir patikrino vandens tem­
peratūrą.
- „Sun-In" ir citrinos sultimis.
Delanė mintyse nusistebėjo, kodėl moterys išleidžia didžiu­
lius pinigus kosmetikos parduotuvėje, o grįžusios namo dažosi
plaukus pigiu peroksidu.
Viena ranka saugodam a Lanos veidą, kaklą ir ausis nuo
čiurkšlės, kita pylė ant plaukų šiltą vandenį. Ji naudojo švel­
nų šam pūną ir natūralų kondicionierių, kol plovė galvą, abi
plepėjo apie orą ir gražias rudens spalvas. Baigusi apvyniojo
Lanos galvą rankšluosčiu ir nusivedė prie salono kėdės.
- Sesuo kažkurį vakarą tave matė „Hennesey" bare, - pa­
sakė Lana, Delanei sausinant plaukus.
Delanė pažiūrėjo į Lanos atvaizdą dideliame sieniniame
veidrodyje. Vadinasi, su Niku važiavo kita sesuo.
- Taip, buvau. Ten grojo nebloga ritmenbliuzo grupė iš Boi-
sio.
- Girdėjau. Dirbau restoranėlyje prie aludės, negalėjau iš­
trūkti.
Šukuodama plaukus ir dalydama segtukais į penkias dalis,
ji tyčia nukreipė pokalbį nuo „Hennesey". Klausinėjo Lanos
apie darbą, paskui pokalbis nukrypo į ledo skulptūrų festivalį,
rengiamą miestelyje kiekvieną gruodį. Pasak Lanos, festivalis
laikomas reikšmingu įvykiu.

147
 RACHEL GIBSON

Vaikystėje Delanė buvo drovi ir uždara, bet padirbėjusi ke­

lerius metus grožio salonuose su klientėmis įprato kalbėtis apie
viską. Galėjo apšnekėti Bredą Pitą ar užjausti dėl traukulių.
Kirpėjų darbas panašus į barm enų ir kunigų. Kai kurie jaučia
poreikį išpasakoti net keisčiausias gyvenimo smulkmenas.
Išpažintys kirpyklos kėdėje buvo vienas tų dalykų, kurių jai
trūko iš ankstesniojo gyvenimo iki Henrio testamento skaity­
mo. Taip pat trūko kirpėjų konkurencijos ir bičiulystės su sul­
tingomis apkalbomis, kurių pasiklausius Delanės gyvenimas
imdavo atrodyti nuobodus.
- Ar gerai pažįsti Niką Alegrezą?
Akimirką Delanės ranka sustingo, paskui ji automatiškai
nukirpo plaukų sruogą Lanai prie sprando.
- Abu užaugom e čia, Trulyje.
- Bet ar gerai jį pažįsti?
Ji vėl žvilgtelėjo į veidrodį, paskui nukreipė žvilgsnį į savo
rankas, kerpančias liniją iš kairės į dešinę.
- Kažin ar kas nors apskritai pažįsta Niką. Kodėl klausi?
- Mano draugė Geilė mano, kad jį įsimylėjo.
- Aš ją užjaučiu.
Lana nusijuokė.
- Tau nerūpi?
- Aišku, ne. - Net jeigu tikėtų, kad Nikas gali mylėti, tai ne
jos reikalas. - Kodėl man turėtų rūpėti? - paklausė ji, išėmė
Lanai iš plaukų segtuką ir įsisegė į odinės prijuostės kraštą.
- Geilė m an papasakojo apie tave ir Niką, apie tai, kas at­
sitiko, kai čia gyvenai.
Delanė nė truputėlio nenustebo. Šukuodama kitą susivėlu­
sių plaukų sruogą paklausė:
- Kurią versiją girdėjai?
- Neva pabėgai iš miestelio, kad pagim dytum Niko kūdikį.

148
 BEPROTIŠKAI TAVO

Delanei suspaudė paširdžius, rankos vėl sustingo. Nereikėjo

klausti. Kai ji išvažiavo, Trulio paskalų malūne sukosi kelios
versijos, bet šitos jai neteko girdėti. Motina nepasakojo, ir ne­
nuostabu. Gvena nekalbėdavo apie tikrąją Delanės išvykimo
priežastį. Jei pokalbis pakrypdavo apie tuos laikus, ji sakydavo:
„Kai išvažiavai į koledžą." Delanė suprato: senos paskalos
neturėtų jaudinti, bet kažkodėl jaudino.
- Tikrai? Man naujiena, - prisipažino ji nulenkdam a galvą
ir braukdam a pirštais per Lanos plaukus. Įrėmė žirkles sau
virš krum plių ir nukirpo tiesia linija. Neįtikėtina: miestelėnai
manė, kad ji laukiasi. Kita vertus, nieko keisto. Įdomu, ar Liza
žinojo. Arba Nikas.
- Atleisk, - Lana nutraukė jos mintis, - maniau, kad tu žinai.
Ir kas mane tempė už liežuvio.
Delanė pakėlė akis. Lana atrodė nuoširdi, bet Delanė jos
artimai nepažinojo ir negalėjo būti tikra.
- Tiesiog keista girdėti, kad pagim džiau kūdikį, nors nė
nebuvau pastojusi. - Ji atskyrė dar vieną sruogą ir ėmė šu­
kuoti. - Ypač nuo Niko. Mes vienas kitam net nepatinkame.
- Geilei turėtų palengvėti. Taip pat ir Lonai. Jiedvi lyg ir
varžosi dėl jo.
- Maniau, jos draugės.
- Taip ir yra. Nikas iškart pareiškė negalvojąs apie santuoką.
Lona nesijaudina, o Geilė mėgina įsiprašyti į namus.
- Įsiprašyti į namus? Kaip suprasti?
- Pasak Lonos, Nikas nesiveža m oterų namo. Važiuoja į
kokį nors motelį. Geilė mano, kad jeigu pavyks įsmukti į jo
miegamąjį, pavyks ir kiti sumanymai. Gaus žiedą su didžiuliu
deim antu ir žengs prie altoriaus.
- Tikriausiai Nikas gauna milžiniškas sąskaitas už motelio
paslaugas.

149
 RACHEL GIBSON

- Ko gero, - Lana nusijuokė.

- Ar tu nepavydi?
-A š? Gal ir pavydėčiau, jei su juo susitikinėčiau. Bet mudvi
su seserimi ne vaikštome į pasim atym us su tuo pačiu vyru.
Delanei palengvėjo, nors ir nesuprato, kodėl turėtų jaudintis,
jei Nikas užsigeistų grupinio sekso su dailiomis dvynukėmis.
- O tavo sesuo ar nepavydi?
- Nelabai. Ji nenori ištekėti. O štai Geilė tikisi, kad privers
jį persigalvoti, bet to nebus. Kai Lona pamatė judu su Niku
šokančius, palaikė tave dar viena jo moterimi.
Delanė pasuko kėdę ir nukirpo paskutinę sruogą.
- Atėjai čia apsikirpti ar pašnipinėti seseriai?
- Ir viena, ir kita, - nusijuokė Lana, - bet m an patiko tavo
šukuosena, kai pirm ą kartą pamačiau.
- Ačiū. Ar nenorėtum nusikirpti trum pai? - paklausė ji,
tyčia nukreipdam a pokalbį nuo Niko. - Visai trum pai, kaip
Holė Beri „Flinstounuose"?
- Kažin ar man tiktų trum pa šukuosena.
- Patikėk, tau labai tiktų. Tavo didelės akys ir graži galvos
forma. Maniškė siauroka, todėl man reikia purum o.
- Man reikėtų ilgai pagalvoti.
Delanė padėjo žirkles ir paėmė flakoną su putomis. Įsijun­
gė džiovintuvą ir ėmė džiovinti Lanos plaukus šukuodam a
dideliu apvaliu šepečiu. Kai baigė, padavė m erginai ovalų
veidrodėlį.
- Ką pasakysi? - paklausė ji žinodama, kad šukuosena at­
rodo nepriekaištingai.
Lanai išėjus Delanė sušlavė plaukus ir nuskalavo plautu­
vę. Galvojo apie senus gandus, kad ji pabėgo iš miestelio, nes
laukėsi Niko kūdikio. Įdomu, kokios dar paskalos klaidžiojo
po Trulį, kai ji prisiglaudė Aidaho universiteto bendrabutyje.
Reikėtų paklausinėti motinos per vakarienę.

150
 BEPROTIŠKAI TAVO

Tačiau nebuvo progos. Duris atidarė maloniai šypsodamasis

Maksas Harisonas su aukšta viskio taure.
- Gvena virtuvėje ruošia kažką iš ėrienos, - tarė jis užda­
rydam as duris. - Tikiuosi, neprieštarauji, kad mama mane
pasikvietė.
- Aišku, kad ne. - Nuostabūs kvapai iš virtuvės svaigino ir
skatino seilėtekį. Gvena visus pranokdavo ruošdama ėriuko
koją, malonūs kvapai sukėlė šiltus prisiminimus apie ypatingas
progas So namuose - tokias kaip Velykos arba jos gimtadienis,
kai jai būdavo leidžiama išsirinkti mėgstamą patiekalą.
- Kaip sekasi tavo salonui? - paklausė Maksas, padėdam as
jai išsinerti iš ilgo vilnonio apsiausto ir kabindamas jį prieš­
kambaryje ant kabyklos.
- Gerai. - Atrodė, jog pastaruoju metu Gvena daug laiko
praleidžia su Maksu. Delanė ėmė spėlioti, kas sieja m otiną
su Henrio nekilnojamojo turto reikalus tvarkančiu advokatu.
Neįsivaizdavo, kad Gvena galėtų būti kokio nors vyro meilužė.
Ji pernelyg įsitempusi. Delanė pamanė, kad juodu galėtų sieti
tik draugystė. - Turėtumėte ateiti pas mane apsikirpti.
Ramus jo juokas privertė Delanę nusišypsoti.
- Gal taip ir padarysiu, - atsakė Maksas, eidamas kartu su
ja į namo gilumą.
Kai jie įžengė į virtuvę, Gvena pakėlė akis nuo rankoje laiko­
mo maišelio su morkytemis. Akimirką jos akys vos pastebimai
susiaurėjo ir Delanė suprato, kad kažkas ne taip.
Po šimts! Kažkas bus įkliuvęs, ir kažin ar Maksas.
- Kokia šiandien proga?
- Jokios. Norėjau tave palepinti. - Gvena paaiškino Mak­
sui: - Per gimtadienį Lenė visada prašydavo ėriuko. Kiti vaikai
prašytų picos ar mėsainių, tik ne Lenė.
Gal ir nieko rimto, bet dėl visa ko Delanė nutaisė smagią
šypseną.

151
 RACHEL GIBSON

- Kuo padėti?
- Būk gera, išimk iš šaldytuvo salotas ir užpilk padažu.
Delanė padarė ko paprašyta ir nunešė dubenėlius į valgo­
mąjį. Stalą puošė gražios rožės, bičių vaško žvakės, „Royal
Doulton" porcelianiniai indai ir damasto staltiesė. Lyg tikrai
būtų ypatinga proga. Tai galėjo reikšti du priešingus dalykus:
kad jai derėtų sunerimti arba kad ji nerimauja be reikalo. Gal­
būt m am a tenori pasim ėgauti skaniu valgiu, o gal dangsto
įskilimą fasade.
Vos spėjusi prisėsti Delanė suprato susidūrusi su pastaruoju
atveju. Tobulam paveikslui kažko trūko. Nors pokalbis atrodė
malonus, tvyrojo įtampa. Maksas, regis, nieko nepastebėjo, bet
Delanė aiškiai jautė. Jautė valgydama ir pirm ą patiekalą, ir
motinos paruoštą ėrieną su mėtomis. Delanė šypsojosi, juokėsi,
linksmino Maksą istorijomis iš visur, kur jai buvo tekę gyventi.
Mokėjo apsimesti, bet kai atėjo laikas sunešti indus į virtuvę,
skausmas jau buvo pasiekęs antakius. Gal jai pavyktų pabėgti
prisidengus Maksu, kol galva dar nesprogo.
- Ką gi, - tarė Delanė dėdam a indus prie plautuvės, - ne­
mėgstu pavalgiusi iškart sprukti, bet...
- Maksai, - pertraukė ją Gvena, - gal trum pam paliktum
mus, mergaites, vienas?
Po galais.
- Žinoma. Einu, peržiūrėsiu sutartis, kurias norėjai man
parodyti.
- Ačiū. Mes neilgai.
Gvena palaukė, kol Henrio kabineto durys užsidarė, ir tarė:
- Noriu pasikalbėti apie tavo skandalingą elgesį.
- Kokį skandalingą elgesį?
- Šiandien m an paskambino Trudė Duran ir papasakojo,
kad judu su Tomiu M arkam u drauge gėrėte, kai jo žmona

152
 BEPROTIŠKAI TAVO

buvo išvykusi iš miestelio. Pasak Trudės, apie tai kalba visas

„Shop-n-Kart" prekybos centras.
- O kas ta Trudė Duran? - sunerimo Delanė.
- Koks skirtumas?! Ar tai tiesa?
Ji susikryžiavo rankas ant krūtinės ir susiraukė.
- Netiesa. Su Tomiu netyčia susitikome „Hennesey" bare ir
paplepėjome. Beveik visą laiką šalia buvo Liza.
- Ką gi, man labai palengvėjo. - Gvena atvyniojo ilgą gabalą
folijos ir nuplėšė. - Tarsi to būtų maža, ji m an papasakojo, kad
jos duktė Džiną matė tave šokių aikštelėje bučiuojančią Niką
Alegrezą. - Motina ramiai padėjo foliją ant spintelės. - Atsa­
kiau, jog ji tu rb ūt suklydo, nes tu nieku gyvu neiškrėstum
tokios kvailystės. Pasakyk, kad ji suklydo.
- Gerai, ji suklydo.
- Ar tai tiesa?
Delanė galvojo, ką jai atsakyti. Melo kojos trumpos. Be to,
ji nebe maža mergaitė, bijanti bausmės, ir neleis, kad motina
su ja elgtųsi kaip su mažu vaiku.
-N e .
- Tai apie ką galvoji? Dievaži, juk tas vaikinas ir visa jo šeima
kėlė mums vien rūpesčius nuo tos dienos, kai atsikraustėmė į
miestelį. Jie šiurkštūs ir pavydūs. Ypač tavo atžvilgiu, o Benita
ne vieną kartą man parodė savo nagučius. Ar pamiršai, kas
atsitiko prieš dešimt metų? Ar pamiršai, ką padarė Nikas? Kokį
skausmą ir pažeminimą per jį mes iškentėjome?
- Ne „mes", o aš. Ne, nepamiršau. Bet keli per daug triukš­
mo dėl nieko, - patikino ji motiną, nors pačiai taip neatrodė. -
Nieko neatsitiko. Visiškai nieko, ir aš nenoriu apie tai kalbėti.
Nenoriu nė galvoti.
- Geriau pagalvok. Juk žinai, kaip žmonės čia mėgsta lie­
žuvauti, ypač apie mus.

153
 RACHEL GIBSON

Delanė mintyse sutiko, kad kone visi Trulyje mėgsta lie­

žuvauti, įskaitant pačią Gveną, bet jai neatrodė, kad So šei­
ma apkalbama daugiau nei kitos. Pikantiškos paskalos grei­
tai sklisdavo, bet mama, kaip visada, pervertino savo svarbą
maisto grandinėje.
- Gerai, pagalvosiu. - Ji užsimerkė ir prispaudė pirštus prie
antakių.
- Tikiuosi. Dėl Dievo meilės, laikykis atokiau nuo Niko
Alegrezos.
„Trys milijonai dolerių, - tarė ji sau. - Dėl trijų milijonų aš
ištversiu."
- Kas tau? Gal sergi?
- Skauda galvą. - Ji giliai įkvėpė ir nuleido rankas. - Jau
važiuosiu.
- Tikrai? Dar suvalgyk torto. Pirkau Šeštosios gatvės kon­
diterinėje.
Delanė atsisakė ir pasuko į Henrio kabinetą. Palinkėjo Mak­
sui gero vakaro, pasiėmė apsiaustą ir įkišo rankas į rankoves.
Motina patraukė Delanės rankas nuo apsiausto ir pati už­
segė sagas kaip vaikystėje.
-A š myliu tave ir nerimauju, kaip tau sekasi tame butuke. -
Delanė jau žiojosi ginčytis, kai Gvena prispaudė pirštą jai prie
lūpų. - Žinau, kad nenori grįžti čia, bet jei persigalvotum, su
džiaugsm u priimčiau.
Vos Delanė patikėdavo, kad Gvena rūpestingiausia pasau­
lyje mamytė, ji būtinai persimainydavo. Taip buvo visada.
- Turėsiu omeny, - atsakė Delanė ir išskubėjo pro duris, kol
neįvyko persimainymas.
Gvena, žiūrėdam a į uždarytas duris, atsiduso. Ji nesuprato
Delanės. Nė truputėlio.
Nesuprato, kodėl duktė gyvena ankštoje landynėje. N esu­

154
 BEPROTIŠKAI TAVO

prato, kodėl mergina, turėjusi begalę galimybių, nusprendė

būti kirpėja. Reikia pripažinti, ji buvo truputėlį nusivylusi.
Henris norėjo Delanei suteikti viską, kas geriausia, bet ji
atsisakė. Jai tereikėjo paklusti, o Delanė norėjo laisvės. Laisvė
pervertinama. Ji nenumalšina naktimis surakinančios baimės,
kai negali išmaitinti vaiko ir pats jauti alkį. Yra mokančių sa­
vimi pasirūpinti moterų, bet Gvena ne tokia. Ji norėjo, kad ja
rūpintųsi vyras.
Kai susipažino su Henriu So, jau patį pirm ą vakarą suprato:
šis vyras - jai skirtasis. Stiprus ir turtingas. Ji sukandusi dantis
plovė Las Vegaso šokėjų perukus ir darė joms šukuosenas. Po
vieno pasirodymo į savo merginos drabužinę užsuko Henris
ir išėjo su Gvena. Atrodė toks gražus ir stilingas. Po savaitės
ji už jo ištekėjo.
Gvena mylėjo Henrį So, bet dėkingumas buvo stipresnis už
meilę. Jis suteikė jai išsvajotą gyvenimą. Gyvenant su Henriu
jos sudėtingiausi sprendimai buvo ką patiekti vakarienei ir į
kokią draugiją įstoti. Gvena pasisuko ir nuėjo koridoriumi į
Henrio kabinetą. Žinoma, už privilegijas teko mokėti. Henris
norėjo teisėto įpėdinio, priekaištavo jai, kad negali pastoti.
Po kelerių m etų galiausiai pavyko jį įtikinti apsilankyti pas
vaisingumo specialistą ir paaiškėjo, jog Henris nevaisingas. Jo
spermoje buvo per mažai spermatozoidų, o ir tie nejudrūs bei
pakitę. Diagnozė įžeidė ir supykdė Henrį, jis norėjo mylėtis,
kad įrodytų daktarų klaidą. Niršo ir buvo įsitikinęs, jog gali
pradėti vaiką. Bet gydytojai neklydo. Juodu dažnai mylėjosi,
net ir tada, kai ji nenorėdavo. Tačiau nebuvo labai blogai, o
atpildas atrodė to vertas. Gvena buvo gerbiama bendruomenės
narė, gyveno tarp gražių daiktų.
Pagaliau prieš kelerius metus jis atsisakė minties susilaukti
su ja vaiko. Į miestelį grįžo Nikas ir Henrio dėmesys nukrypo

15 5
 RACHEL GIBSON

į sūnų. Gvenai nepatiko Nikas. Nepatiko visa ta šeima, bet ji

džiaugėsi, kad Henris ją pagaliau primiršo ir ėmėsi Niko.
Įėjusi į kabinetą Gvena pamatė Maksą stovintį prie stalo ir
skaitantį dokumentus. Jis pakėlė akis ir nusišypsojo, mėlynų
akių kam pučiuose susimetė raukšlelės. Jo smilkiniuose jau
baltavo keletas sidabrinių gijų, ir nebe pirm ą kartą pastaruoju
metu Gvena pagalvojo, koks jausmas būti liečiamai bendraam ­
žio vyro. Tokio gražaus kaip Maksas.
- Ar Delanė jau išvažiavo? - paklausė jis ir apėjęs stalą pri­
siartino prie jos.
- Ką tik. Aš dėl jos nerimauju. Išsiblaškiusi, neatsakinga.
Gal taip ir nesuaugs.
- Nesijaudink, ji protinga mergaitė.
- Taip, bet jai jau beveik trisdešimt. Greitai...
Maksas perbraukė rodomuoju pirštu jai per lūpas ir skruos­
tą, nutildydam as žodžius.
- Nenoriu kalbėti apie Delanę. Ji suaugusi. Tu savo darbą
atlikai. Dabar jau atsitrauk ir pagalvok apie kitką.
Gvena prisimerkė. Maksas nesupranta, ką kalba. Delanei
reikia motinos pagalbos. Ji per ilgai gyveno kaip čigonė.
- Kaip gali taip kalbėti? Ji mano duktė. Kaip galėčiau apie
ją negalvoti?
- Geriau galvok apie mane, - tarė jis, palenkė galvą ir švel­
niai pabučiavo ją į lūpas.
Iš pradžių jo prispaustos lūpos atrodė svetimos. Gvena ne­
beprisiminė, kad ją būtų bučiavęs ne Henris. Maksas pravėrė
priglaustas lūpas ir ji pajuto pirm ą nedrąsų liežuvio prisilieti­
mą. Jos kūnu nusirito šilumos banga, širdis ėmė plakti trigubai
greičiau. Ji norėjo sužinoti, koks jausmas būti liečiamai Makso,
ir štai jau žino. M alonumas net pranoko įsivaizduotąjį.

156
 BEPROTIŠKAI TAVO

Grįždama namo Delanė stabtelėjo pakelės vaistinėje nusi­

pirkti paracetamolio, tualetinio popieriaus ir „Reese's Peanut
Butter Cups" batonėlių. Įsimetė dvi dėžutes tam ponų, nes
buvo akcija, paskui stabtelėjo prie žurnalų stovo. Išsirinko
iliustruotą žurnalą, atsiduodantį kvepalais ir žadantį atskleisti
„vyrų paslaptis". Greitai pervertusi įsimetė į vežimėlį, ketino
paskaityti vonioje, kai grįš namo. Iš ketvirtos lentynų eilės
išsirinko kvapią žvakę. Eidama pro penktą eilę prie kasos ji
kone kaktomuša susidūrė su Helena Markam.
Helena atrodė pavargusi. N eapykantą spinduliuojančios
akys išdavė, kad jos neaplenkė šviežiausios paskalos.
Delanei jos beveik pagailo. Regis, Helenos gyvenimas ne­
lengvas. Delanė suprato galinti rinktis vieną iš dviejų: arba
kaip reikiant pakankinti Heleną, arba paleisti nuo kabliuko.
- Viliuosi, kad nepatikėjai gandais apie m udu su Tomiu, -
tarė ji. - Tai netiesa.
- Atstok nuo mano vyro. Jis nebenori, kad prie jo lįstum.
O ji norėjo būti maloni.
- Aš nelendu prie Tomio.
- Tu man visada pavydėjai. Visada. Ir dabar tikiesi pasi­
glemžti mano vyrą, bet neišdegs.
- Man tavo vyro nereikia, - tarė Delanė, susigėdusi dėl
dviejų dėžučių tam ponų vežimėlyje, tarsi būtų negana vienos.
- Tu jo norėjai nuo mokyklos. Negalėjai susitaikyti, kad jis
pasirinko mane.
Delanė nužvelgė Helenos vežimėlį. Buteliukas sirupo nuo
kosulio, kosmetinės žnyplutės, didelė pakuotė higieninių įklo­
tų ir dėžutė korektolio. Delanė šyptelėjo pajutusi šiokį tokį
pranašumą. Moteriškos higienos priemonės ir laisvinamieji.
- Jis pasirinko tave tik todėl, kad aš su juo nemiegojau,
puikiai tai žinai. Visi žinojo tada ir žino šiandien. Jei nebūtum

157
 RACHEL GIBSON

pasiklojusi jam kaip patogus čiužinukas, jis nebūtų su tavimi

sugulęs.
- Tu apgailėtina, Delane So. Kaip visada. Manai, kad sugrį­
žusi pasiglemši mano vyrą ir mano verslą.
- Kartoju - m an nereikia Tomio. - Ji bedė pirštu į Heleną ir
palinko į priekį. - Bet saugokis, nes aš tikrai ketinu pasiglemž­
ti tavo verslą. - Su džiugia šypsena, nors iš tikrųjų nejautė
jokio džiaugsmo, Delanė nustūm ė savo vežimėlį pro Hele­
ną. O juk norėjo baigti plaukų karą. Dabar kaip reikiant įkrės
Helenai.
Delanė drebančiomis rankomis sudėjo pirkinius ant prekys­
talio. Rankos dar drebėjo ir tada, kai vairavo namo, kai paskui
kišo raktą į buto d urų spyną. Ji įsijungė dešimtos valandos
žinias ir nutėškė maišelį su pirkiniais ant stalviršio virtuvėje.
Neblogai prasidėjusi diena netruko virsti pragaru. Iš pradžių
mama, paskui Helena. Trulio telefono linijos kaito nuo paskalų
apie ją, o ji ničnieko negalėjo padaryti.
Galva plyšo iš skausmo ir ji prarijo keturias paracetamolio
tabletes. Dėl visko kaltas Tomis. Ir Nikas. Ji rūpinosi savo rei­
kalais, kol juodu ėmė lįsti. Jei nebūtų lindę, šis vakaras būtų
buvęs kitoks. Jai nebūtų tekę teisintis motinai ir aiškintis He­
lenai vaistinėje.
Delanė pasiėmė žurnalą ir nuėjo prisileisti vonios. N usi­
rengė ir paniro į šiltą vandenį. Nugara nubėgęs šiurpuliukas
privertė atsidusti. Pamėgino skaityti, bet protas blaškėsi, kurp­
damas Helenos verslo pagrobimo planus. Ji pagalvojo - gal
bjaurybė Tomis tikrai pasakė žmonai, kad Delanė prie jo lindo,
bet kas jai darbo.
Mintys pasisuko apie Niką ir gandus. Viskas vėl iš pradžių.
Prieš dešim t m etų juodu buvo dėmesio centre. Atrodo, kad
niekas nepasikeitė ir jai išvažiavus. Ji nenorėjo būti siejama su

158
 BEPROTIŠKAI TAVO

Niku. Nenorėjo būti laikoma viena iš jo moterų. Tikriausiai taip

nebūtų atsitikę, jeigu jis nebūtų jos išsitempęs į šokių aikštelę
ir bučiavęs, kol jai visai susisuko galva. Jam neprireikė daug
pastangų, kad jos širdis imtų šokinėti, o kūną dilgčiotų. Delanė
nesuprato, kodėl būtent Nikas vien bučiniais gali ją priversti
susilydyti, nors akivaizdu, kad ne ją vieną. Dar buvo Geilė ir
Lona Hovel. Tik dvi, apie kurias ji žino.
Delanė atsivertė straipsnį apie feromonus ir jų galingą po­
veikį priešingai lyčiai. Jei ten rašoma tiesa, Nikas turi jų dau­
giau nei pakankamai. Jis prifarširuotas feromonų, o Delanė tik
bandomoji žiurkė.
Ji mirko vonioje, kol vanduo atvėso. Tada išlipo iš vonios
ir užsivilko flanelinius naktinius, apsimovė storas kojines, sie­
kiančias kelius. Nustatė žadintuvą pusei devynių ir palindo
po nauja pūkine antklode. Stengėsi išmesti iš galvos Niką ir
Tomį, Gveną ir Heleną, bet pragulėjusi tris valandas stebėdama
laikrodžio rodykles nuėjo prie spintelės pasiieškoti kokių nors
migdomųjų. Rado tik buteliuką „Nyquil", atsivežtą iš Finikso.
Nurijo kelis gurkšnelius ir pagaliau užmigo.
Tačiau miegojo neramiai. Sapnavo, kad įstrigo Trulyje visam
gyvenimui. Laikas sustojo. Dienos nebesikeitė. Kalendorius
vis rodė gegužės trisdešimt pirmąją. Nebuvo jokios išeities.

Delanę pažadino tvinksėjimas galvoje ir žadintuvo čirš­

kimas. Ji apsidžiaugė, kad nutrūko košmaras. Paspausdama
m ygtuką išjungė žadintuvą ir vėl užsimerkė. Tik po kurio lai­
ko suprato, kad kažkas beldžia į duris, o ne tvinksi galvoje.
Apspangusi dėl neišsimiegojimo ir „Nyquil" ji nušlepsėjo į
svetainę. Iki čiurnų nusmukusiom is kojinėmis atidarė duris.
Tarsi vampyre skubiai prisidengė ranka akis nuo ryškių sau­
lės spindulių, deginančių rageną. Pro sunkius vokus ir akis

159
 RACHEL GIBSON

aptraukusią miglą pamatė, kaip Nikas Alegrezą lėtai išsišiepia.

Nuo vėsaus oro gūsio jai kone užėmė kvapą.
- Ko tau čia reikia? - išstenėjo ji.
- Labas rytas, saulyte.
Jis vėl iš jos juokėsi ir ji užtrenkė duris. Šįryt tikrai nenorėjo
matyti Niko.
Tebesijuokdamas Nikas suriaumojo:
- Man reikia rakto nuo kiemo d urų į saloną.
- Kam?
- Maniau, kad nori pakeisti spynas.

160
 9
Delanė spoksojo į užtrenktas duris ir klausėsi širdies dūžių.
Nieku gyvu neatidarys. Ji prisiekė laikytis atokiau nuo Niko.
Per jį visos bėdos, be to, neabejojo baisiai atrodanti. Tačiau jai
labai reikėjo naujų spynų.
- Vėliau užnešiu raktus į tavo biurą! - sušuko.
- Vėliau neturėsiu laiko. Arba dabar, arba kitą savaitę, pa­
dūkėle.
Delanė atplėšė duris ir įsmeigė akis į už jų stovintį bjauriai
gražų vyrą ant pakaušio suimtais plaukais ir į baikerio striukės
kišenes sukištomis rankomis.
- Juk liepiau manęs taip nevadinti!
- Tiesa, liepei, - sutiko Nikas, praeidam as pro ją į butą kaip
šeimininkas ir paskleisdamas rudens ir odos kvapą.
Vėsaus oro gūsis palietė jai blauzdas ir pakilo naktiniais
marškiniais primindamas, kad ji neapsirengusi draugijai, ta­
čiau ir neketino padaryti įspūdžio. Drebėdam a ji užtrenkė
duris.

161
 RACHEL GIBSON

- Ei, aš nekviečiau užeiti.

- Bet norėjai, - atšovė jis, atsitraukdam as platų sidabrinį
striukės užtrauktuką.
Ji susiraukė ir papurtė galvą.
- Nenorėjau. - Staiga butas ėmė atrodyti per ankštas. Nikas
užpildė erdvę savo dideliu kūnu, odos kvapu, nevaržom u
vyriškumu.
- O dabar dar nori išvirti kavos. - Jis vilkėjo flanelinius pil­
kai mėlynus languotus marškinius. Atrodo, flaneliniai marški­
niai - mėgstamiausias jo drabužis. Ir „Levi's" džinsai. Minkšti
„Levi's", susidėvėję įdomiose vietose. - Ar tu visada rytais
tokia pikta? - paklausė Nikas, nužvelgdam as b utą ir viską
pastebėdamas. Jos aulinukus ant nutrinto rusvo kilimo. Senus
virtuvės prietaisus. Dvi dėžutes tam ponų ant stalo.
- Ne, - atšovė ji, - dažniausiai būnu maloni.
Niko žvilgsnis grįžo prie jos ir jis pakraipė galvą.
- Nepavykusios šukuosenos diena?
Delanė staigiai kilstelėjo ranką prie plaukų ir sudejavo.
- Atnešiu raktą, - pasakė ji, eidama į virtuvę rankinės. Iš­
sitraukė raktinę su užrašu „Užimti ir valdyti". Kai atsigręžė,
Nikas buvo taip arti, kad ji atšoko, nugara atsitrenkdam a į
spintelę. Žiūrėjo į jo ištiestą ranką. Į ilgus tiesius pirštus, į del­
no linijas ir nuospaudas. Juodą odinę rankovę nuo alkūnės
iki riešo puošė sidabrinis užtrauktukas. Likusią plaštakos dalį
dengė aliuminio plokštelė.
- Kur nuo durų artimiausi lizdai?
-K as?
- Elektros lizdai tavo salone.
Delanė num etė jam į delną raktus ir prasispraudė pro jį.
- Priekyje prie kasos aparato, o gale - sandėliuke už m i­
krobangų krosnelės. - Kadangi jis buvo panašus į įsikūnijusią

162
 BEPROTIŠKAI TAVO

svajonę, o pati neabejotinai atrodė baisiai, pridūrė: - Tik nieko

neliesk!
- O ką, tavo manymu, aš ten veiksiu?! - sušuko jis įkandin
Delanei, kone bėgančiai koridoriuku. - Gal darysiuosi ilgalaikę
šukuoseną?
- Iš kur galiu žinoti, ką tu darysi? - atšovė ji ir užtrenkė
sau už nugaros miegamojo duris. Žvilgtelėjo į veidrodį virš
tualetinio staliuko ir iš siaubo prisidengė ranka burną. - O
Dieve, - suaimanavo. Tikra naktinė šukuosena. Pakaušis suplo­
tas, viršugalvis susivėlęs. Ant dešinio skrusto pagalvės įspau­
das, po akimis juodi ratilai. Ji atidarė duris, atrodydam a kaip
silpnaregė po stichinės nelaimės. Dar blogiau -atidarė duris
Nikui.
Išgirdusi, kaip užsiveria buto durys, Delanė nubėgo į vonios
kambarį ir palindo po dušu. Karštas vanduo atgaivino protą
ir iš vonios ji išėjo visiškai pabudusi. Iš salono ją pasiekė Niko
gręžtuvo zvimbimas, ji nužingsniavo į virtuvę užkaisti kavos.
Kad ir kokie jo motyvai, jis daro jai paslaugą. Elgiasi maloniai.
Nesuprato, nei kodėl, nei kiek tai truks, bet džiaugėsi ir ketino
tuo pasinaudoti.
Delanė užsivilko juodą m egztuką su užtrauktuku prieky­
je ir zebro rašto apykakle bei rankogaliais, užsisegė derantį
sijoną. Avėjo aulinukus, mūvėjo juodas tampres. Sudrėkino
plaukus putom is ir išsidžiovino. Greitai pasidažė, įsisupo į
ilgą vilnonį apsiaustą, neužmiršo pasiimti šaliko ir pirštinių.
Prabėgus keturiasdešim t penkioms minutėms nuo tada, kai ją
pažadino Niko beldimas į duris, Delanė nusileido iš savo buto
su termosu ir dviem puodeliais garuojančios kavos.
Salono kiemo durys buvo plačiai atlapotos, Nikas stovėjo
nusigręžęs plačiai pražergtom is kojomis, klubus apsijuosęs
įrankių diržu. Jis mūvėjo gumines darbo pirštines, išjungtas

163
 RACHEL GIBSON

gręžtuvas gulėjo ant grindų. Duryse žiojėjo apskrita skylė -

Nikas buvo išėmęs seną rankeną. Jai artėjant pakėlė pilkas akis
ir perliejo ją visą žvilgsniu.
- Atnešiau kavos, - pasakė Delanė ir ištiesė puodelį.
Sukandęs vidurinį pirštą jis ištraukė ranką iš pirštinės. Su­
sikišo pirštinę į striukės kišenę ir paėmė puodelį.
- Ačiū. - Pūsdam as žiūrėjo į ją pro kylantį garą. - Dar tik
spalis. Ką darysi gruodį, kai sniego bus tau iki subinytės? -
paklausė jis ir gurkštelėjo.
- Mirtinai sušalsiu. - Ji pastatė termosą prie durų. - Ko gero,
tau tai patiks.
- Kodėl?
- Tau atitektų maniškė Henrio palikimo dalis. - Ji išsitiesė
ir abiem delnais apglėbė puodelį. - Nebent būčiau palaidota
čia, Trulyje, ir amžinai likčiau miestelyje. Tada kiltų sunkumų.
Bet jei norėsi, galėsi išmesti mano palaikus už miestelio ribos. -
Patylėjusi ji pridūrė sąlygą: - Tik neleisk žvėrims subjauroti
m an veido. Labai nenorėčiau.
Vienas jo lūpų kam putis pakilo.
- Man nereikia tavo dalies.
- Kurgi ne, - nusišaipė Delanė. Joks sveiko proto žmogus
neatsisakytų brangaus turto. - Kai buvo perskaitytas Henrio
testamentas, atrodei smarkiai susierzinęs.
- Tu irgi.
- Tik todėl, kad jis manimi manipuliavo.
- Tu nė neįsivaizduoji kaip.
Ji gurkštelėjo kavos.
- Ką nori pasakyti?
- Tiek to. - Nikas pastatė puodelį šalia termoso ir užsimovė
pirštinę. - Sakykim, kad iš Henrio gavau tai, ko norėjau. Žemės
sklypą, dėl kurio bet kuris nekilnojamojo turto agentas galėtų

164
 BEPROTIŠKAI TAVO

parduoti sielą. O aš gavau nemokamai ir skaidriai. - Jis išsi­

žvejojo iš diržo kišenėlės atsuktuvą.
„Ne visai nemokamai ir skaidriai, - pagalvojo ji. - Ir dar
negavai. Tau, kaip ir man, reikia išlaukti metus."
- Tai nesupykai, kad tau atiteko tik du sklypai, o m an jo
verslas ir pinigai?
- Ne. - Jis išėmė varžtą ir įmetė į dėžutę dešinėje. - Judviem
su motina atiteko nemenkas rūpestis.
Ji nepatikėjo.
- O ką apie Henrio testamentą galvoja tavo motina?
Jo žvilgsnis nukrypo į ją ir vėl grįžo prie spynos.
- Mano motina? Kodėl tau rūpi, ką ji galvoja? - Nikas nuėmė
abi rankenėles, jas taip pat įmetė į dėžutę.
- Nerūpi, bet ji varsto mane tokiais žvilgsniais, lyg būčiau
sužalojusi jos katę. Piktais ir niekinamais.
- Ji neturi katės.
- Supranti, ką noriu pasakyti.
Jis atsuktuvu iškrapštė velkę.
- Gal ir suprantu. - Pasisiekė naują detalę ir išėmė iš pakuo­
tės. - O ką, tavo manymu, ji turėtų galvoti? Aš - jos sūnus, o
tu - neska izugarri.
- Ką reiškia ta neska iz-izu ?
Jis tyliai nusijuokė.
- Nepriimk asmeniškai, bet taip vadinamos bjaurios mer­
giotės.
-A . - Delanė gurkštelėjo kavos ir sužiuro sau į kojas. „Bjauri
mergiotė" ne taip ir blogai. - Mane yra vadinę ir baisiau, nors
dažniausiai angliškai. - Ji žvilgtelėjo į Niką/ kuris tuo m etu
suko varžtais naujas blizgančias rankenas. - Visada norėjau
mokėti dvi kalbas, kad galėčiau keiktis ir mama nesuprastų.
Tau pasisekė.

165
 RACHEL GIBSON

- Aš nemoku dviejų kalbų.

Vėsus vėjelis pašiaušė Delanei plaukus ir ji tvirčiau susisupo
į apsiaustą.
- Tu kalbi baskų kalba.
- Nekalbu. Keletą žodžių suprantu, ir tiek.
- O Luji kalba.
- Taip pat kaip aš. - Nikas pasilenkė paimti užrakto. - Mes
šiek tiek suprantam e, nes mama su giminaičiais bendrauja
baskų kalba. Ji norėjo mus išmokyti baskų ir ispanų kalbų, bet
mes nesistengėme. M udu su Luji mokame keiksm ažodžių ir
kai kurių kūno dalių pavadinimus, nes ieškojome žodyne. - Jis
žvilgtelėjo į Delanę ir įstūmė sklendę į duryse išgręžtą skylę. -
Labai svarbūs žodžiai, - pridūrė.
- Luji vadina Lizą mylimąja baskų kalba.
Nikas patraukė pečiais.
- Tai gal jis moka daugiau, nei maniau.
- Sako kažką panašaus į alų gozo.
Nikas suprunkštė ir papurtė galvą.
- Tada jis vadina ją ne mylimąja.
Delanė palinko į priekį ir paklausė:
- O ką tai reiškia?
- Tikrai nepasakysiu. - Jis pasirausė diržo kišenėje, rado du
varžtus ir suspaudė juos tarp lūpų.
Ji norėjo jam kumštelėti.
- Baik. Turi man pasakyti.
- Tu perduosi Lizai, - sumurmėjo jis pro varžtus, - man
teks aiškintis Luji.
- Tikrai neperduosiu, labai prašau, - zyzė ji.
Jos m aldavim us nutraukė čirpimas N ikui prie krūtinės.
Jis išspjovė varžtus ir vėl sukandęs vidurinį pirštą nusimovė
pirštinę. Pagraibęs po švarku išsiėmė nediduką mobilųjį.

166
 BEPROTIŠKAI TAVO

- Klausau, - atsiliepė jis ir įsikišo pirštinę į kišenę. Minutėlę

pasiklausęs ėmė vartyti akis. - Tai kada jis ten pasirodys? -
Prispaudęs telefoną petimi prie ausies toliau bandė prisukti
spyną. - Velniškai vėlai. Jei nenori dirbti su mumis, tegu taip
ir sako. O jei nori, tegu pasirodo su PVC iki ketvirtadienio.
Oro sąlygos mums kol kas palankios, neverta tempti. - Toliau
jis kalbėjo apie kvadratines ir kubines pėdas, Delanė ničnieko
nesuprato. Nikas priveržė prie durų lentelę ir įsikišo atsuktuvą
į diržo kišenėlę. - Paskambink Anai Mari, ji tau pasakys skai­
čius. Aštuoniasdešim t ar aštuoniasdešimt penki tūkstančiai.
Nežinau. - Nikas nuspaudė ryšio baigimo m ygtuką ir įsimetė
telefoną į vidinę striukės kišenę. Pasirausė džinsų kišenėje ir
ištiesė jai kelis raktus. - Pamėgink, - paliepė, tada įžengė į
saloną ir pasuko užraktą.
Delanė įvykdė paliepimą, abi spynos lengvai atsirakino. Ji
pakėlė nuo grindų Niko puodelį, termosą ir pasuko į patalpas
salono gilumoje. Koja užtrenkusi duris įžengė į sandėliuką. Prie
mikrobangų krosnelės gulėjo Niko įrankių diržas ir striukė.
Gręžtuvas buvo padėtas ant žemės, kištukas vis dar lizde, o
Niko niekur nematyti.
Už uždarų tualeto durų pasigirdo nuleidžiam o vandens
šniokštimas, ji išsinėrė iš apsiausto, nusimovė pirštines. Paka­
bino drabužius ant kabyklos, prisipylė dar puodelį kavos ir
nuskubėjo į salę. Stovėdama netoli durų tuo metu, kai Nikas
naudojosi tualetu, kažkodėl jautėsi lyg kokia vujaristė. Kaip
kadaise, kai „Value Rite" prekybos centre pasislėpusi už akinių
nuo saulės stendo stebėjo, kaip jis perka dėžutę prezervatyvų -
didelių, rantytų, suteikiančių didesnį malonumą. Jam buvo
m aždaug septyniolika.
Delanė atsivertė darbo kalendorių ir įsispoksojo į tuščią
puslapį. Turėjo ne vieną vaikiną, ir jie, be abejo, naudodavosi

167
 RACHEL GIBSON

jos tualetu. Tačiau su Niku viskas kitaip. Labiau asmeniška...

Kone intymu. Tarsi jis būtų buvęs jos meilužis, o ne vyras, visą
gyvenimą ją provokavęs, o paskui dar ir pasinaudojęs, kad
atkeršytų Henriui.
Ji išgirdo atsidarančias tualeto duris ir gurkštelėjo kavos.
- Ar bandei priekines duris? - paklausė Nikas, jam artinan­
tis aulinių batų kulnai girgždėjo linoleumu.
- Dar ne. - Delanė žvilgtelėjo per petį į jį. - Ačiū už spynas.
Kiek aš tau skolinga?
- Viskas gerai, aš pats patikrinau, - tarė jis, užuot atsakęs į
klausimą. Atsistojo šalia, klubu atsirėmė į prekystalį, ant kurio
ji buvo pasidėjusi dešinę alkūnę. - Keisdamas pagrindinę spy­
ną radau šitą. - Jis parodė į voką ant kasos aparato. - Kažkas
pakišo po durimis.
Ant balto popieriaus buvo išspausdintas tik jos vardas. Tur­
būt pranešimas apie verslo asociacijos susirinkimą ar kas nors
panašaus.
- Tavo skruostai paraudę.
- Čia šaltoka, - atsakė ji, nors abejojo, ar dėl to kalta oro
temperatūra.
- Žiemos tikrai neištversi. - Nikas kelias sekundes palaikė
apglėbęs jos kavos puodelį ir priglaudė delnus jai prie skruos­
tų. - Gal dar kur nors reikėtų pašildyti?
Ojoi.
-N e.
- Ar tikrai? - Jis pirštų galiukais perbraukė jai per plaukus
už ausų. - Aš tave sušildysiu, - jo nykštys nuslydo jai pasmakre
ir brūkštelėjo per lūpas, - padūkėle.
Delanė sugniaužė kumštį ir smogė jam į pilvą.
Užuot supykęs, jis nusijuokė ir nuleido rankas prie šonų.
- Anksčiau su tavim būdavo smagiau.

168
 BEPROTIŠKAI TAVO

- Įdomu, kada.
- Kai iš pykčio išplėsdavai akis ir atrodydavo, kad nori m an
vožti, bet taip ir nevoždavai, nes buvai gerutė. Sukąsdavai
dantis ir papūsdavai lūpytes. Pradinėje mokykloje vien man
pažvelgus lėkdavai slėptis.
- Todėl, kad vos manęs neužm ušei sniego gniūžte.
Jis suraukė kaktą ir išsitiesė.
- Netyčia.
- Tikrai? Kas netyčia? Ar netyčia sulipdei akmeninę gniūž­
tę? Ar netyčia sviedei į mane?
- Nenorėjau skaudžiai užgauti.
- Kodėl apskritai į mane metei?
Nikas pagalvojo.
- Nes ten buvai.
Delanė pavartė akis.
- Genialu, Nikai.
- Sakau tiesą.
- Pasistengsiu prisiminti, kai kitą kartą pamatysiu tave san­
kryžoje ir man paniš koją.
Jis nusišypsojo parodydam as tiesius baltus dantis.
- Nemažai pramokai išvykusi.
- Tapau savimi.
- Zinai, man patinka.
- Vaje, mirštu iš laimės.
- Net smalsu, kas dar pasikeitė. - Jis suėmė ir spragtelėjo
aukštyn jos užtrauktuko liežuvėlį. Vėsus metalas atsitrenkė į
raktikaulį ir liko prigludęs prie odos.
Delanė ėmė tankiau alsuoti, bet nenusuko akių į šalį. Jo
žvilgsnis pakilo jos kaklu, ji žiūrėjo jam tiesiai į akis. Norm a­
lus vaikinas akimirksniu virto įžūliu berniūkščiu, su kuriuo
jai teko augti. Buvo daugybę kartų mačiusi tas sidabrines

169
 RACHEL GIBSON

kibirkštis, todėl suprato: jis tuoj treptelės koja, subaubs, o ji

puls bėgti. Tarsi Nikas ketintų į ją mesti kirminą ar iškrėsti ką
nors panašaus. Ji nesidavė įbauginama. Anksčiau leisdavo jam
laimėti, o dabar ketino atsiimti už visus pralaimėjimus.
- Aš nebe ta mergaitė, kurią erzindavai. Nebijau tavęs.
Jo rusvoje kaktoje pakilo vienas antakis.
- Nebijai?
-N e .
Žiūrėdamas jai į akis Nikas vėl suėmė užtrauktuko liežuvėlį
ir lėtai patraukė žemyn.
- O dabar?
Ji suspaudė kumštukus. Jis tikrina ją. Nori, kad krūptelėtų.
Delanė papurtė galvą. Sagtelė dar pavažiavo žemyn.
- O dabar?
- Ne. Manęs neišgąsdinsi. Žinau, kas tu per paukštis.
- Hmm. - Sagtelė slystelėjo dar kelis centimetrus ir sunki
zebrinė apykaklė prasiskleidė. - Papasakok man, ką žinai.
- Tu blefuoji. Nepadarysi man nieko bloga. Apsimeti, kad
nori išrengti mane pro šalį einančių žmonių akivaizdoje. Tu­
rėčiau susigūžti ir tu nueitum smagiai juokdamasis. Bet ži­
nai ką?
Jis nutraukė liežuvėlį iki auksinio satino rožytės, užsegan­
čios priekyje liemenėlę.
-K ą ?
Ji giliai įkvėpė.
- Tu taip nepasielgsi.
Džiiiirkšt.
Delanė aiktelėjo ir pasižiūrėjo žem yn į megztinį. Juoda
juostuota medvilnė praskleista, pro kelių centimetrų tarpelį
m atyti leopardo rašto liemenėlė ir apvalios krūtys. Delanei
nespėjus susivokti, ji pasijuto kilstelėta ir pasodinta ant darbo

170
 BEPROTIŠKAI TAVO

kalendoriaus. Jai prie kelių lietėsi minkštas jo džinsų audinys,

o šlaunis vėsino „Formina" laminuotas stalviršis.
- Ką čia išdarinėji? - pasipiktino ji susisiausdama megztinį.
- Sa... - Nikas priglaudė pirštą jai prie lūpų. Jo žvilgsnis
buvo prikaustytas prie vitrinos dešimt pėdų Delanei už nuga­
ros. - Pro šalį eina knygyno savininkas. Juk nenori, kad tave
išgirstų ir prisispaustų nosimi prie stiklo.
Delanė žvilgtelėjo per petį, šaligatvis buvo tuščias.
- Paleisk, - pareikalavo ji.
- Išsigandai?
-N e .
- Netikiu. Atrodai taip, lyg ketintum išsinerti iš odos.
- Aš nebijau. Esu per gudri, kad žaisčiau tavo žaidimus.
- Mes dar nepradėjome žaisti.
Tačiau jie buvo jau pradėję, o Nikas tikrai ne tas vyras, su
kuriuo Delanė būtų norėjusi žaisti. Jis per daug pavojingas ir
pernelyg patrauklus.
- Gal tu taip nesveikai pasitenkini?
Jo lūpas perkreipė gašli šypsenėlė.
- Žinoma. Tavo leopardo rašto liemenėlė kaitina.
Delanė suėmė megztinio atlapus, ketindam a užsitraukti
užtrauktuką. Užsisegusi megztinį lengviau atsiduso.
- Gerai jau, neįsijausk. Manęs tu nejaudini.
Ją apgaubė ramus, tylus jo juokas.
- Ar tikrai?
- Tikrai.
Niko žvilgsnis nuslydo prie jos lūpų.
- Atrodo, teks pasistengti.
- Tai nebuvo iššūkis.
- Ir dar koks, Delane. - Jis paglostė krumpliais jai skruostus,
jos alsavimas padažnėjo. - Vyras atpažįsta moters mestą iššūkį.

171
 RACHEL GIBSON

- Atsiimu. - Ji sugriebė jį už riešo.

Jis papurtė galvą.
- Neišeis. Jau pasakyta.
- O ne. - Delanė nukreipė akis į jo ryžtingą smakrą. Ten,
kur saugiau, kuo toliau nuo hipnotizuojančių akių. - Ne. Aš
tokių dalykų nesakau.
- Gal todėl esi tokia įsitempusi. Tau reikia pasidulkinti.
Ji pažiūrėjo jam į akis ir nustūm ė jo ranką sau nuo skruosto.
- Nereikia. Pasidulkinu, - pamelavo.
Jis nepatikliai dėbtelėjo.
- Tikrai!
Nikas pasilenkė jai prie veido.
- Tai gal tau reikia tokio, kuris išmanytų šį reikalą.
- Ar siūlai savo paslaugas?
Jis papurtė galvą, braukdam as lūpomis per jos burną.
-N e.
Delanei užėmė kvapą.
- Tai kodėl taip su manimi elgiesi?
- Nes malonu, - sušnibždėjo Nikas ir nusėjo bučinukais jos
lūpų kamputį. - Ir skanu. Man ir anksčiau patiko tavo skonis,
Delane. - Vėl brūkštelėjo lūpomis jai per lūpas. - Visur, - pri­
dūrė ir įsisiurbė jai į lūpas. Jo galva pakrypo į šalį ir akimirks­
niu viskas pasikeitė. Bučinys tapo karštas ir drėgnas, tarsi jis
būtų siurbęs sultis iš persiko. Ryte rijo jos lūpas ir reikalavo
atsako. Jis įsitraukė jos liežuvį sau į burną. Jo burnoje buvo
šilta ir slidu, Delanė ėmė tirpti. Jautėsi bejėgė jį sulaikyti. To­
dėl atsipalaidavo ir ėmė bučiuoti, atsiliepdama į jo alkį. Jam
puikiai sekėsi. Sekėsi suteikti jai tokį pojūtį. Ji pasijuto labai
laiminga, nors darė tai, ko anaiptol neketino daryti. Jam pa­
vyko ją apsvaiginti.
Niko rankos nuklydo prie jos kelių ir juos išskyrė. Ji pa­

172
 BEPROTIŠKAI TAVO

juto prisiliečiant džinsinę medžiagą, kai jis atsistojo jai tarp

šlaunų, pajuto, kaip suspaudžia jos riešus ir užsideda rankas
sau ant pečių. Vieną delną priglaudė jai prie krūties ir Dela­
nė suaim anavo. Paširdžius suspaudė, speneliai sustandėjo.
Per megztinį ir satino liemenėlę skverbėsi jo delno karštis. Ji
glustelėjo prie jo, geisdama daugiau. Rankos nuslydo jo pla­
čiais pečiais prie kaklo. Nykščiai nukeliavo žandikaulio lini­
ja, delnai prigludo abipus kaklo. Girdėjo, kaip greitėja Niko
pulsas, kaip jis garsiai įtraukia į plaučius oro, ir tai paglostė
jos moterišką savimeilę. Jos pirštai nukeliavo prie m arškinių
apykaklės ir ėmėsi sagučių. Prieš dešimt m etų jis matė ją nuo­
gut nuogutėlę, o jai neteko nė akies krašteliu pažvelgti net
į jo krūtinę. Tenkindama seną sm alsum ą Delanė praskleidė
flanelę. Tada atsitraukė pažiūrėti ir nenusivylė. Tokia krūti­
nė įkvepia moteris kišti už kelnių juosmens šlamančiuosius.
Rudi speneliai, raumenų reljefas, glotni oda, tamsūs plaukeliai,
besileidžiantys plokščiu pilvu, apjuosiantys bam bą ir dings-
tantys po džinsų juosmeniu. Jos žvilgsnis nuslydo žemyn iki
pūpsančio iškilumo po užtrauktuku, paskui grįžo prie veido.
Niko akys stebėjo ją iš po apsunkusių vokų, lūpos tebebu­
vo drėgnos nuo bučinio. Jos rankos nuslydo Niko krūtine ir
paniro į minkštus plaukus. Jo raumenys trūkčiojo nuo prisi­
lietimo.
- Nejudėk, - įspėjo jis dusliu balsu, lyg būtų ką tik išlipęs iš
lovos, - jei nenori, kad mėlynplaukė dama prie durų pamatytų,
ką darome.
Ji sustingo.
- Juokauji?
- Ne. Panaši į mano pirmos klasės mokytoją ponią Von.
- Lavemė! - garsiai sušnibždėjo ji ir pažvelgė per petį. - Ko
jai reikia?

173
 RACHEL GIBSON

- Gal nori apsikirpti. - Jis nykščiais paglostė jai spenelius.

- Baik. - Ji nustūm ė jo rankas šalin. - Negaliu patikėti, kad
vėl leidausi. Ar ji tebestovi?
- Taip.
- Kaip manai, ar ji m us mato?
- Nežinau.
- Ką ji daro?
- Spokso į mane.
- Neįtikėtina. Vakar mama atskaitė pamokslą už skandalin­
gą elgesį su tavimi „Hennesey" bare. - Ji palingavo galvą. - Ir
štai vėl. Lavemė visiems papasakos.
- Tikriausiai.
Ji pažiūrėjo į jį, tebestovintį jai tarp kojų.
- Ar tau visai nerūpi?
- O kas man turėtų rūpėti? Kad tik priartėjome prie sma­
giosios dalies? Kad aš glosčiau tau krūtis, o tu man krūtinę ir
m udviem buvo smagu? Po šimts, tai m an išties rūpi. Aš dar
nebaigiau. Bet nesitikėk, kad jaudinsiuosi dėl pro langą spok-
sančios senutės. Kodėl m an turėtų rūpėti, ką pasakys žmonės?
Jie nesiliauja apie mane kalbėję nuo mano gimimo dienos. Man
jau seniai nebeįdomu.
Delanė stūmė Niko pečius, kol jis žengė atatupstas. Aistrai
tebekaitinant nervus nušoko nuo prekystalio, atsigręžė ir dar
spėjo pam atyti nutipenančią ponią Von su rožiniu chalatu ir
lazdele.
- Miestelio žmonės jau galvoja, kad miegame drauge. Tau
turėtų rūpėti, nes rizikuoji prarasti Henrio palikimą.
- Įdomu, kodėl? Kiek žinau, mylintis patiriamas orgazmas.
Jei ne, tai tik pasigrabaliojimas.
Delanė sudejavo ir užsidengė rankomis veidą.
- Aš čia svetima. Nekenčiu šito miestelio. Nekenčiu visko.

174
 BEPROTIŠKAI TAVO

Laukiu nesulaukiu, kada galėsiu išvažiuoti. Noriu susigrąžinti

savo gyvenimą.
- Nepamiršk šviesiosios pusės, - tarė jis ir ji girdėjo, kaip
jam einant kiemo durų link girgžda auliniai batai. - Išvažiuo­
si turtinga. Parsidavei už Henrio pinigus, bet neabejoju, kad
galiausiai džiaugsiesi.
Ji pažiūrėjo į jį.
- Veidmainis. Tu irgi sutikai su testamento sąlyga.
Nikas dingo sandėliuke, po kelių sekundžių vėl pasirodė.
- Tiesa, bet yra skirtumas. - Jis užsivilko odinę striukę ant
atsegtų marškinių. - Ta sąlyga man nekelia sunkumų.
- Tai kodėl bandei nuvilkti man megztinį?
Jis pasilenkė pakelti gręžtuvo.
- Nes tu m an leidai. Neįsižeisk, tavo vietoje galėjo būti bet
kuri kita.
Jo žodžiai smogė į paširdžius. Delanė krimstelėjo sau į lūpą,
kad nepravirktų ar neim tų šaukti.
- Nekenčiu tavęs, - sušnibždėjo ji, bet jis išgirdo.
- Žinau, padūkėle, - atsakė jis, vyniodamas aplink gręžtuvą
laidą.
- Tau derėtų subręsti, Nikai. Suaugusiems vyrams nereikia
grabalioti moterų vien tam, kad sužinotų, ar jiems leidžiama.
Tikriems vyrams moteris nėra sekso žaisliukas.
Jis žvelgė į ją per atstumą.
- Jei tuo tiki, esi tokia pat kvaila, naivi mergaitė, kokia bu­
vai. - Nikas atlapojo kiemo duris. - Gal tau derėtų pačiai pa­
klausyti savo patarimo, - pridūrė ir uždarė sau už nugaros
duris.
- Suauk, Nikai! - sušuko ji įkandin. - Ir... Ir... apsikirpk. -
Nežinia, kodėl tai leptelėjo. Gal norėjo jį įskaudinti, nors tai
atrodė kvaila. Tas žm ogus bejausmis. Delanė apsisuko ir

175
 RACHEL GIBSON

įsispoksojo į tuščią darbo kalendorių. Jos gyvenimas iš pras­

to virsta mėšlinu. Dvi valandos, pagalvojo ji. Gandai motiną
pasieks per dvi valandas, ir tik todėl, kad Lavernei prireiks
valandos nueiti iki automobilio.
Pykčio ašaros pasruvo Delanės skruostais, žvilgsnis u ž­
kliuvo už voko ant kasos aparato. Ji atplėšė. Iškrito popieriaus
lapelis su trimis ryškiais žodžiais: „AŠ TAVE STEBIU." Delanė
suglamžė lapelį ir metė per saloną. Nuostabu! Tik to betrūko.
Pamišėlė Helena ją stebi ir kaišioja po durim is raštelius.

176
 10
Nikas taip suspaudė vairą, kad pabalo krumpliai. Nesiliau­
jantis m audim as tarpkojy ragino apsukti džipą ir patenkinti
poreikį tarp švelnių Delanės šlaunų. Aišku, neįmanoma. Dėl
daugybės priežasčių.
Jei norėtų, galėtų mobiliuoju paskambinti Geilei, kad ji pa­
sitiktų. Galėjo paskambinti dar kelioms merginoms, bet neno­
rėjo. Nenorėjo mylėtis su viena, o galvoti apie kitą. Geisti kitos.
Jis nėra visiškas šunsnukis. Nei iškrypėlis.
Užuot kam nors paskambinęs, jis atsidūrė prie Henrio pa­
šiūrės degėsių. Neišjungė variklio, tik įjungė laisvą pavarą.
Nenumanė, ko čia atvažiavo. Gal tikėjosi rasti atsakymą tarp
apanglėjusių nuolaužų. Atsakymą, kurio žinojo nerasiąs.
„Aš čia svetima. Nekenčiu šito miestelio. Nekenčiu visko.
Laukiu nesulaukiu, kada galėsiu išvažiuoti. Noriu susigrąžinti
savo gyvenimą." Jos žodžiai tebeaidėjo jo galvoje. Tebekėlė
norą ją suspausti ir papurtyti.
Bet Delanė teisi. Trulyje ji svetima. Nuo tos akimirkos, kai jis,
pakėlęs akis virš Henrio karsto, pamatė ten ją žaliu kostiumėliu

177
 RACHEL GIBSON

ir tamsiais akiniais, nebegali ramiai gyventi. Sugrįžusi Delanė

parsivežė ir praeitį. Visą sum autą painiavą, kurios jam taip ir
nepavyko perprasti.
Nikas pažiūrėjo žemyn į savo marškinius ir ėmėsi segiotis
sagas. Vėlyvo rytmečio tylą drum stė tik variklio ir automobilio
šildytuvo gausmas.
„Nekenčiu tavęs", - sušnibždėjo ji ir jis patikėjo. Kai ryte
stovėjo prie jos durų, neketino sužadinti jai neapykantos, bet
vėliau kaip reikiant pasistengė. Neapykanta - geriausia išeitis,
tiesą pasakius, jam net palengvėjo. Nebebus nei bučinių, nei
prisilietim ų. N ebebus prisiglaudim ų prie iškilios krūties ir
sustandėjusio spenelio jam po nykščiu.
Jis atlošė galvą ir įsispoksojo į rusvą brezentinį stogą. Už­
tenka vien jos žvilgsnio, ir jam kyla noras taršyti jai plaukus,
stipriai suspausti ir įsisiurbti į lūpas. Gal Henris buvo teisus.
Gal jis suprato tai, ką Nikas neigė net pats sau. Jį tebetraukia
nepasiekiami dalykai. Praeityje, kai galiausiai atitekdavo kas
nors sunkiai pasiekiamo, dėmesys nukrypdavo į kitą tikslą.
Tačiau su Delane taip neišeis. Jis jos negaus ir negalės siekti
kitko. Jei ne Henrio testamentas, jau būtų su ja permiegojęs ir
užmiršęs. Jam patinka leisti laiką su kitokiomis moterimis nei
Delanė. Ji keistai rengiasi ir laido piktas pastabas. Be to, nėra
gražiausia iš jo pažįstam ų merginų. Ryte atrodė baisiai. Jam
teko matyti moterų, kurios išlipusios iš lovos nespinduliavo
žavesiu, bet Delanė atrodė siaubingai.
Nikas pakėlė galvą ir užsižiūrėjo pro priekinį stiklą. Regis,
jam vis viena, kaip ji atrodė. Jis norėjo jos. Norėjo bučiuoti
užsimiegojusias lūpas ir švelnią odą. Norėjo nusivesti atgal
į lovą ir paguldyti ant dar neatvėsusių paklodžių. Norėjo ją
nurengti ir panirti giliai tarp karštų šlaunų.
Norėjo ją liesti taip, kaip daugybėje fantazijų, su kuriomis

178
 BEPROTIŠKAI TAVO

užaugo. Kaip tą vakarą, kai ji įsėdo į jo automobilį. Tą vakarą,

kai ją nusivežė į Angelo paplūdim į. Atrodė, kad tą vakarą
Delanė taip pat jo geidė, bet išvažiavo su H enriu. Paliko jį
vieną, iki skausmo jos geidžiantį. Dar viena neišsipildžiusi
fantazija.
Jis nusikeikė ir įjungė pavarą. Iš po plačių padangų kilo
dulkės, kai keturiais ratais varomas džipas lėkė į miestelį. Biure
jam reikėjo pasirašyti kelias sutartis, o per pietus laukė mama
su Luji. Tačiau jis nuvažiavo į statybos aikštelę Gardene, už
penkiasdešimties mylių. Subrangovai nustebo jį pamatę. Dar
labiau nustebo langininkai, kai jis užsimovė pirštines ir ėmė
darbuotis suktuku. Iš peties kibo į pusrūsio sienų vinis. Nuo
to laiko, kai juodu su Luji dirbo statybose, jau prabėgo keleri
metai. Dabar jis arba važinėdavo iš vienos vietos į kitą, arba
derėdavosi su rangovais ir tiekėjais. Kai nevairuodavo ir ne-
siderėdavo, arba tuo pačiu metu nedarydavo ir vieno, ir kito,
kurdavo verslo planus. Tačiau šiandien fizinis darbas jam buvo
prie širdies.
Grįžo namo jau sutemus. Jis numetė odinę striukę ir auto­
mobilio raktus ant marmurinio stalviršio virtuvėje ir pasiėmė
butelį „Bud" alaus. Kažkur name veikė televizorius, jis nesi­
jaudino, nes visi šeimos nariai turėjo raktą nuo jo nam ų durų,
Sofi dažnai užsukdavo pasižiūrėti filmo didžiuliame ekrane.
Trinksėdamas aulinių kulnais į kietmedžio grindis jis nuėjo į
svetainę.
Plykstelėjo išjungiamas televizorius ir nuo rusvos odinės
sofos pakilo Luji. Jis num etė nuotolinio valdymo pultelį ant
pušinio kavos staliuko.
- Turėtum paskambinti mamai ir pasakyti, kad neužsimušei
įvažiavęs į griovį.
Nikas, godžiai siurbdamas alų, žiūrėjo į vyresnįjį brolį.

17 9
 RACHEL GIBSON

- Paskambinsiu.
- Mes tau skambiname nuo pat vidurdienio. Ar užmiršai
pietus?
- Ne. Sumaniau nuvažiuoti į Gardeną.
- Kodėl neperspėjai?
Jis nenorėjo klausytis nusivylusio mamos balso, beriančio
jam priekaištus.
- Neturėjau laiko.
- Kodėl neatsiliepei mobiliuoju?
- Nenorėjau.
- Kodėl, Nikai?
-J a u pasakiau. Po velnių, kas darosi? Negi laukei čia manęs
todėl, kad neatsiliepiau į skambučius?
Suraukti Luji antakiai beveik slėpė rudas akis.
- Kur tu buvai?
- Jau sakiau.
- Pakartok.
Nikas susiraukė kaip brolis.
- Eik velniop.
- Vadinasi, tiesa. Tai, ką visi kalba. Tu dulkinai Delanę Šo
jos salone ant prekystalio. Pagrindinėje gatvėje, kad visi pra­
eiviai matytų.
Niko lūpų kampučiai palengva pakilo ir jis pratrūko juoku.
Luji nebuvo juokinga.
- Po velnių, - nusikeikė jis. - Kai mama pareiškė girdėjusi,
kad „Hennesey" bare bučiavai Delanę, liepiau netikėti. Pasa­
kiau, kad nesi toks kvailas. Bet, dievaži, tu tikras kvailys!
- Ne. N edulkinau Delanės nei jos salone, nei kur nors kitur.
Luji sušniurkščiojo ir pasikasė sprandą.
- Gal dar ne, bet tai nutiks. Tu pamesi galvą ir viską prarasi.
Nikas pakėlė skardinę ir siurbtelėjo alaus.

180
 BEPROTIŠKAI TAVO

- Štai ir paaiškėjo tikroji tavo apsilankymo priežastis. Pini­

gai. Leistum m an dulkintis su bet kuo, kad tik galėtum apsta­
tyti Sidabrinį užutekį.
- Žinoma. O kas čia bloga? Pripažįstu. Aš taip to noriu, kad
pabundu naktimis nuo minčių apie milijonų vertus pastatus
ir planuoju, kaip išleisiu uždirbtus pinigus. Bet net jeigu tas
sklypas būtų bevertis, vis viena būčiau čia, nes esu tavo brolis.
M udu brovėmės kartu per krūm ynus. Drauge šnipinėjome,
drauge pradūrėm e jos dviračio padangas. Naujutėlaičio gra­
žuolio „Schwinn", kuris turėjo atitekti tau. Maniau, kad tu jos
nekenti. Bet klydau. Tu pradūrei padangas, kad galėtum ją pa­
lydėti namo. Tvirtinai norėjęs, kad Henris pam atytų jus kartu
ir supyktų, bet melavai. Ji tau apsuko galvą. Pamačius Delanę
Šo tau sustandėja jau nuo tada, kai ėmė kilti, o juk niekam ne
paslaptis, kad galvoji pimpalu.
Nikas lėtai pastatė butelį ant akmeninės židinio atbrailos.
- Geriau išeik, kol neišmečiau.
Luji susikryžiavo rankas ant krūtinės ir nepajudėjo iš vietos.
- Dar ne viskas. O šitas namas? Koks jis?
- Koks?
- Apsižvalgyk. Tavo nam o plotas - trys tūkstančiai aštuoni
šimtai kvadratinių pėdų. Turi keturis miegamuosius ir penkias
vonias. Tu vienas, Nikai. Vienas.
Nikas nužvelgė židinį iš nugludintų upės akmenų, aukštas
lubas su sijomis, vitrininius langus su vaizdu į ežerą.
- Ką nori pasakyti?
- Kam tokį stateisi? Dievagojaisi, kad niekada neveši. Tai
kam tau toks didelis namas?
- Pats ir pasakyk. Atrodo, žinai visus atsakymus.
Luji suposi ant kulnų.
- Norėjai pasipuikuoti prieš Henrį.

181
 RACHEL GIBSON

Atsakymas buvo arti tiesos, todėl Nikas nepuolė neigti.

- Pasenusios žinios.
- Norėjai pasipuikuoti ir prieš ją.
- Beviltiškai nusišneki, - atšovė jis, - tuo metu jos čia net
nebuvo.
- O dabar yra ir tu dėl brangios subinės susigadinsi gyve­
nimą.
Nikas parodė į duris.
- Nešdinkis, kol dar valdausi.
Luji žengė į priekį ir sustojo per ištiestą ranką.
- Gal mane išmesi, broliuk?
- Prisiprašysi. - Nikas buvo aukštesnis, bet Luji suręstas
kaip jautis. Nikas nenorėjo muštis su broliu, be to, žinojo, kad
Luji kerta kaip buldozeris. Jam palengvėjo, kai brolis papurtė
galvą ir praėjo pro šalį.
- Jei ketini su ja mylėtis, neatidėliok, - pasakė im dam as
švarką nuo odinio krėslo atramos. - Neatidėliok, iki sutarsime
su kitais rangovais. Neatidėliok, iki rasime daugiau investuo­
tojų ir aš būsiu sugaišęs per daug laiko.
- Tu be reikalo jaudiniesi, - lydėdamas brolį prie durų pa­
tikino Nikas, - aš nesiartinsiu prie Delanės. Nujaučiu, kad ir
ji manęs vengs.
- Tai kas nutiko šiandien jos salone?
Nikas atidarė sunkias medines duris.
- Nieko. Pakeičiau durų spynas, ir tiek.
- Kažin. - Luji įsispraudė į švarką ir ėmė leistis laiptais. -
Paskambink mamai, - prim inė, - kuo greičiau pasiaiškinsi,
tuo bus geriau.
Nikas papurtė galvą ir grįžo į svetainę. Nebuvo nusiteikęs
skambinti mamai. Nenorėjo klausytis priekaištų dėl Delanės.
Pasiėmė nuo židinio atbrailos butelį alaus ir pro stum domas

182
 BEPROTIŠKAI TAVO

stiklines duris išėjo į terasą. Iš karštos aštuonkampės vonios

kilo garas, Nikas paspaudė jungiklį ir įjungė sūkurius. Po darbo
Gardene skaudėjo dešinį petį. Jis nusirengė. Kol įlipo į karštą
burbuliuojantį vandenį, rankomis ir kūnu bėgiojo šiurpuliukai.
Nuo namo langų į terasą driekėsi šviesos stačiakampiai, bet jo
kampo nepasiekė.
Luji dėl vienų dalykų buvo teisus, dėl kitų velniškai klydo.
Pradėdam as statyti nam ą Nikas tikrai norėjo nušluostyti nosį
Henriui, kai statybos įpusėjo, prarado norą kam nors ką nors
įrodyti. Delanės jis nebesitikėjo pamatyti. Brolis su šita teorija
prašovė pro šalį. O štai jo dviračio istorijos versija labai arti
tiesos. Iš pradžių Nikas neketino stumti dviračio iki pat Henrio
namų, bet persigalvojo vos pažvelgęs Delanei į veidą, kai ji
pam atė pradurtas padangas. Atrodė, kad tuoj paskęs ašarose.
Jį ėmė graužti sąžinė ir nusprendė padėti. Net pavaišino sal­
dainiu, o ji jam davė kramtomosios gumos. Šaltmėtinės.
Luji neklydo ir dar dėl vieno dalyko - tik pats Nikas tai
pavadintų ne galvos pametimu, o smarkiu susidomėjimu. Ta­
čiau priešingai, nei manė brolis, jis neketino su ja permiegoti.
Nors kūnas reagavo audringai, tik jo valia nuspręsti, ką dėl to
daryti ar ko nedaryti.
Žmonės apie jį daug kalba. Ir tiesos, ir netiesos. Dažniau­
siai jam nerūpi. Bet Delanei turėtų rūpėti. Tikriausiai gandai
ją įskaudins.
Nikas gurkštelėjo alaus ir įsižiūrėjo į žvaigždžių atspindžius
juodame ežero paviršiuje. Jis nenorėjo, kad ji būtų įskaudinta.
Nenorėjo jos skaudinti. Pats laikas duoti Delanei Šo ramybę.
Viduje suskambėjo telefonas. Įdomu, kada mama liausis
skambinėjusi? Jis žinojo, kad ji nori pasikalbėti apie pasklidu­
sias paskalas, jautėsi turinti motinišką teisę kištis į jo gyvenimą.
Luji nuolatinis persekiojimas taip neerzino kaip Niko. Luji tai

18 3
 RACHEL GIBSON

vadino meile. Gal jis ir teisus, bet dar vaikystėje ji kartais taip
įtem pdavo pavadį, kad Nikui būdavo sunku įkvėpti.
Nikas pastatė butelį ant vonios krašto ir giliau paniro į karš­
tą vandenį. M ama bijo vairuoti tamsoje, todėl naktį jis turėtų
jaustis saugus. Iš ryto jai paskambins ir sudės taškus.

Gvena jau penktą kartą per pastarąją valandą glaudė prie

ausies telefono ragelį.
- Tikriausiai Delanė išjungė telefoną.
Maksas perėjo storu Obiusono kilimu ir atsistojo jai už n u ­
garos. Ištraukė iš rankos ragelį ir padėjo.
- Vadinasi, tam yra priežasčių. - Jis pam asažavo Gvenai
pečius spaudydam as nykščiais sprandą. - Tu labai įsitempusi.
Gvena atsiduso ir panarino galvą. Jos švelnūs, šviesūs plau­
kai paglostė jam krum plius, rožių aromatas padvelkė į nosį.
- Naujausi gandai apie juodu su Niku, - pasakė ji. - Jis su­
žlugdys mano dukterį.
- Ji susidoros su Niku.
- Tu nesupranti. Jis nuo vaikystės jos nekenčia.
Maksas puikiai prisim inė tą dieną, kai Nikas įvirto į jo
kabinetą. Buvo piktas, bet neatrodė, kad jaustų priešiškum ą
Delanei.
- Tavo duktė jau seniai suaugusi ir moka savimi pasirū­
pinti. - Jo rankos nuslydo jai prie juosmens ir jis priglaudė
ją nugara sau prie krūtinės. Kai jie drauge, visada tas pats.
Gvena purkštauja dėl Delanės, o jis nori Gveną glamonėti. Po
Henrio mirties jie dažnai susitinka, keliskart mėgavosi lovos
malonumais. Ji graži moteris ir turi ką pasiūlyti vyrui, vis dėlto
Maksą ėmė varginti jos nuolatinis nosies kaišiojimas į dukters
reikalus.
- Kaip? Sukeldama skandalą?

184
 BEPROTIŠKAI TAVO

- Jeigu jai patinka, tegu kelia. Tu savo darbą padarei - ją

užauginai. Paleisk arba vėl prarasi.
Gvena atsigręžė ir Maksas pamatė jos akyse baimę.
- Bijau, kad ji mane paliks. Anksčiau maniau, jog negrįžta
dėl Henrio, bet dabar abejoju. Prieš kelerius metus buvau nuva­
žiavusi jos aplankyti Denveryje. Ji man tada prikišo, kad visada
palaikydavau Henrį. Sako, aš jos negyniau. Būčiau gynusi,
tačiau Henris buvo teisus. Ji privalėjo gerai mokytis ir stoti į
koledžą/ užuot dykinėjusi miestelyje. - Gvena nutilo ir giliai
įkvėpė. - Delanė užsispyrusi, ilgai nešiojasi užantyje akmenį.
Nujaučiu, kad birželį išvažiuos ir nesugrįš.
- Galbūt.
- Negalima taip imti ir išvažiuoti. Henris turėjo priversti ją
ilgėliau čia pagyventi.
Makso rankos nusviro prie šonų.
-Jis norėjo, bet aš jam pasakiau, kad teisėjas gali panaikinti
testamentą, jeigu sąlygoje bus nurodytas ilgesnis laikotarpis.
Gvena pasisuko ir nuėjo prie židinio. Pasirėmusi į akmeninę
atbrailą žiūrėjo į Makso atspindį veidrodyje.
- Galėjo ką nors sugalvoti.
Henris pasistengė, kad net iš kapo galėtų kontroliuoti jam
svarbius žmones. Keliamos sąlygos balansavo ties riba, kurią
peržengus teismas jo reikalavimų nebūtų laikęs nei teisingais,
nei protingais. Maksui toks sumanym as atrodė bjaurus, stebė­
josi, kad Gvena pritaria velionio vyro manipuliacijoms.
- Delanė turėtų pasilikti čia. Jai reikia suaugti.
Maksas žiūrėjo į Gvenos atvaizdą: į gražias mėlynas akis,
putnias rožines lūpas, tobulą baltą odą ir karamelės spalvos
plaukų sruogas. Geismas įsimetė į papilvę. Gal reikėtų jos
mintims suteikti kito peno. Jis priėjo pasiryžęs taip ir padaryti.

185
 RACHEL GIBSON

Kitą rytą Nikas neturėjo progos paskambinti mamai. Lygiai

septintą ji paspaudė jo durų skambutį.
Benita Alegreza pasidėjo rankinę ant balto m armuro stalvir-
šio ir įsmeigė akis į sūnų. Nikas tikėjosi jos išvengti, bet juk ji
motina, pagimdė jį ir turi teisę išversti iš lovos. Na ir kas, kad
sūnui trisdešimt treji ir jis gyvena atskirai.
Nikas vilkėjo apdriskusius „Levi's" džinsus ir senus juodus
marškinius, kojos buvo basos. Benita susiraukė. Galėtų sau
leisti rengtis prašmatniau. Nikas nesistengia savimi rūpintis.
Nesveikai maitinasi, susideda su palaidomis moterimis. Nikas
mano, kad ji nežino apie jas, bet ji žino.
- Ko artiniesi prie tos neska izugarri?
- Nežinau, ką tu girdėjai, bet tarp mudviejų su Delane nieko
nebuvo, - atsakė Nikas dar mieguistu balsu. Jis padėjo motinai
nusivilkti apsiaustą ir pakabino prieškambaryje į spintą.
Atrodo, mano galįs ją apkvailinti. Benita nusekė sūnui iš pa­
skos į virtuvę ir žiūrėjo, kaip jis išima iš spintelės du puodelius.
- Tai ko ten buvai, Nikai?
Jis pripylė puodelius kavos ir tik tada atsakė:
- Keičiau jos salone spynas.
Imdama jai siūlomą puodelį Benita žiūrėjo į Niką, atsirėmu-
sį į virtuvės plautuvę, lyg tame salone nieko nebūtų įvykę. Bet
jos neapgausi. Žinojo: kuo mažiau jis pasako, tuo daugiau lieka
nutylėta. Kartais jai prireikdavo vilkiko, kad ką nors išpeštų.
Jis jau seniai toks.
- Taip sakė ir tavo brolis. Kodėl ji negalėjo pasisam dyti
meistro kaip visi kiti? Kodėl prireikė būtent tavęs?
- Pasisiūliau jas pakeisti. - Nikas atsirėmė šonu į stalviršį
ir truktelėjo petį. - Didelio čia daikto.
- Kodėl taip sakai? Apie tai šneka visas miestelis. Tu neat­
sakei į skambučius ir nuo manęs slapsteisi.

186
 BEPROTIŠKAI TAVO

Jis suraukė antakius.

- Aš nesislapsčiau.
Taip, jis slapstėsi, ir dėl to kalta Delanė Šo. Nuo tos dienos,
kai ji grįžo į Trulį, jo gyvenimas tapo daug sudėtingesnis.
Iki Henriui susituokiant su Gvena, Benita visiems pasakojo,
kad Henris ignoruoja Niką, nes nenori turėti vaikų. Paskui
visi suprato, jog tai netiesa. Henris nenorėjo Niko. Jis mylėjo
ir rūpinosi įdukra, bet atstūmė sūnų.
Kol Henrio gyvenime nebuvo Delanės, Benita dažnai pasi­
sodindavo Niką ant kelių ir apkabindavo. Bučiuodavo kaktytę
ir šluostydavo ašaras. Paskui nebeliko nei apsikabinimų, nei
ašarų. Sūnus neberodė švelnumo. Jos glėbyje sustingdavo ir
sakydavo esąs per didelis bučinukams. Benita priekaištavo
Henriui už sūnui sukeltą skausmą, bet jos akyse išdavystės
ir atstūm im o simboliu tapo Delanė. Delanė gavo viską, kas
turėjo atitekti Nikui, ir jai vis buvo negana. Per ją amžinos
bėdos.
Jai visada pavykdavo apjuodinti Niką. Kaip tą kartą, kai
jis pataikė į ją gniūžte. Aišku, jam nederėjo paleisti gniūžtės,
tačiau Benita neabejojo: mergaitė pati prisiprašė, bet mokykloje
jos niekas neapklausė ir iškart apkaltino Niką.
Paskui tas siaubingas nutikimas, kai pasklido gandai, neva
Nikas pasinaudojęs Delane. Per dešim t m etų Benita taip ir
neišsiaiškino, kas iš tikrųjų įvyko tą naktį. Žinojo, kad Nikas
ne šventasis, kai kalbama apie moteris, bet tikrai nebūtų ėmęs
iš Delanės daugiau, negu ta siūlė. Paskui kaip tikra bailė ji
spruko iš miestelio, o Nikui teko išgyventi nemalonų paska­
lų laikotarpį. Gandai, kad jis pasinaudojo ta mergina, dar ne
patys baisiausi.
Ji žiūrėjo į jį - savo aukštą, gražų berniuką. Abu jos sūnūs
prasimušė be niekieno pagalbos. Niekas jiems nieko neatnešė

187
 RACHEL GIBSON

ant lėkštelės, ir ji abiem labai didžiavosi. Bet Nikas... Nikui

visada reikės jos priežiūros, nors jam taip neatrodo.
Nikui ji troško tik vieno - kad susirastų gerą katalikę mer­
giną, susituoktų bažnyčioje ir laimingai gyventų. Nemanė, kad
motinai nedera svajoti apie tokius dalykus. Jei jis susituoktų,
palaidos moterys jo nebepersekiotų - ypač Delanė Šo.
- Turbūt nepasakytum motinai, jei kas ir būtų nutikę su ta
mergina, - tarė ji. - Tai kuo man tikėti?
Nikas priglaudė puodelį prie lūpų ir gurkštelėjo.
- Pasakysiu. Jei kas ir nutiko, nepasikartos.
- Prižadėk.
Jis raminamai nusišypsojo.
- Prižadu, Ama.
Benita nenurimo. Ta mergina sugrįžo ir vėl pasklido gandai.

188
 11
Delanė buvo nukėlusi telefono ragelį. Padėjo tik kitą rytą
eidama dirbti į saloną. Tikėjosi, kad per stebuklą ponia Von
bus nepamačiusi, kas dėjosi viduje. Gal jai vis dėlto pasisekė.
Kai atrakino duris, išvydo jau laukiančią Vanetą Van Dam.
Per kelias sekundes paaiškėjo, kad sėkmė nuo Delanės nusi­
gręžė prieš daugelį mėnesių.
- Ar tai įvyko čia? - virsdam a į saloną paklausė Vaneta.
Patalpa prisipildė sidabrinės vaikštynės skimbčiojimo: dzink-
dzink, dzink-dzink.
Delanė baiminosi klausti to, kas buvo akivaizdu, bet smal­
sumas nugalėjo.
- O kas įvyko? - paklausė ji ir paėmė iš senutės apsiaustą.
Pakabino ant kabyklos ankštame laukiamajame.
Vaneta dūrė pirštu į prekystalį.
- Ar čia Lavernė matė tave su tuo Alegreza? Na, supranti.
Delanei užspaudė gerklę.
-K ą ?
- Išdykavote, - sušnibždėjo senutė.

189
 RACHEL GIBSON

Gumulas iš gerklės nusileido į skrandį, Delanė pajuto, kad

antakiai pakyla iki plaukų linijos.
- Išdykavome?
- Barškinotės.
- Barškinomės? - Delanė parodė į prekystalį. - Štai čia?
- Lavemė taip pasakojo vakar vakare, kai žaidėme bingą
Gelbėtojo Jėzaus bažnyčioje Septintojoje gatvėje.
Delanė priėjo prie salono kėdės ir ant jos klestelėjo. Veidas
degė, ausyse tvinksėjo. Ji žinojo, jog pasklis gandai, bet nem a­
nė, kad tokie žiaurūs.
- Bingą? Gelbėtojo Jėzaus bažnyčioje? - sucypė ji plonu
balseliu. - Dieve mano!
Kas čia keisto? Apie Niką nebūna gerų žinių. O, kad būtų
galima kaltinti jį vieną. Bet negalima. Ne jis atsisagstė m arš­
kinius. Tai padarė ji.
Vaneta pajudėjo prie jos: dzink-dzink, dzink-dzink.
- Ar tiesa?
-N e !
- A. - Vaneta atrodė nusivylusi. - Tas jaunėlis baskas - tikras
gražuolis. Nors jo prasta reputacija, kažin ar jam atsispirčiau.
Delanė prisidėjo delną prie kaktos ir giliai įkvėpė.
- Jis blogis. Blogis. Blogis. Blogis. Saugokis jo, Vaneta, an­
traip vieną rytą prabudusi sužinosi, kad apie tave sklando
baisūs gandai.
Motina ją tikrai užmuš.
- Dažniausiai rytais tiesiog džiaugiuosi prabudusi. O kai
sulauki mano metų, tokie gandai nebeatrodo baisūs, - pasakė
ji ir pajudėjo į salono gilumą. - Ar priimsi mane be užrašymo?
- Ką? Norite susišukuoti?
- Žinoma. Negi pamanei, kad sukoriau tokį sunkų kelią
vien paplepėti?

190
 BEPROTIŠKAI TAVO

Delanė pakilo ir nusekė paskui ponią Van Dam prie plautu­

vės. Padėjo įsitaisyti kėdėje ir patraukė į šalį vaikštynę.
- Kiek žmonių žaidė bingą? - paklausė ji bijodama išgirsti
atsakymą.
- Na, gal šešiasdešimt.
Šešiasdešimt. Tie šešiasdešimt papasakos dar šešiasdešim­
čiai ir gandai pasklis kaip krūm ynų gaisras.
- Gal m an vertėtų nusižudyti? - sumurmėjo ji. Geriau mirti
nei būti užsipultai motinos.
- Ar plausi tuo skaniai kvepiančiu šampūnu?
- Taip. - Delanė uždengė Vanetą skraiste ir palenkė galvą
virš plautuvės. Atsuko vandenį ir patikrino tem peratūrą riešu.
Ji visą parą slėpėsi namie kaip kurmis. Po to, kas nutiko su
Niku, jautėsi emociškai išsekusi. Gėdijosi savo pačios laisvo
elgesio.
Ji sudrėkino Vanetos plaukus ir išplovė „Paul Mitchell"
šam pūnu. Kai išskalavo kondicionierių, padėjo jai pasiekti
salono kėdę.
- Sušukuoti taip, kaip buvo?
- Taip. Nekeičiu to, kas tinka.
- Prisimenu. - Kol Delanė šukavo susivėlusius plaukus, au­
syse jai skambėjo Niko atsisveikinimo žodžiai. Jie aidėjo galvoje
nuo tos akimirkos, kai jis juos ištarė. „Pažiūrėti, ar galėčiau."
Jis bučiavo ją ir lietė krūtis, tik norėdam as patikrinti, ar gali
tai daryti. Jis privertė jos krūtis dilgčioti, o šlaunis degti vien
tikrindamas, ar gali. O ji leido. Kaip ir tada - prieš dešimt metų.
Kas jai darosi? Koks jos asmenybės trūkum as leidžia Ni­
kui prasm ukti pro apsaugos zoną? Ji ilgas valandas ieškojo
atsakymo į šį klausimą ir, išskyrus vienatvę, buvo tik vienas
paaiškinimas. Jos biologinis laikrodis tiksi. Kitaip negali būti.
Nors tiksėjimas begarsis, ji dvidešimt devynerių, neištekėjusi

191
 RACHEL GIBSON

ir artimiausioje ateityje nieko nenusim ato. Gal jos kūne yra

hormoninė laiko bomba, o ji apie tai nežino.
- Lerojui patiko, kai vilkėdavau šilkinius apatinius, - prisi­
minė Vaneta, nutraukdam a tylius Delanės apm ąstym us apie
tiksinčius hormonus, - m edvilninių negalėdavo pakęsti.
Delanė užsimovė lateksines pirštines. Nenorėjo įsivaizduoti
Vanetos šilkiniais apatiniais.
- Tau reikėtų įsigyti šilkinių drabužėlių.
- Kalbate apie tokius, kurie uždengia bambą? - Tokius, kurie
atrodo kaip automobilio sėdynių užvalkalai?
- Taip.
- Kodėl?
- Vyrams patinka. Jiems patinka moterys su tokiais drabu­
žėliais. Jei įsigytum šilkinių apatinių, susirastum vyrą.
- Nereikia, ačiū. - Delanė paėmė ir atkimšo buteliuką bangų
skysčių. Net jei norėtų susirasti Trulyje vyrą, nors tai, be abejo,
absurdas, po birželio jos čia nebus nė kvapo. - Man nereikia
vyro. - Ji pagalvojo apie Niką ir nuo pirmos sugrįžimo dienos
per jį patiriam us nemalonumus. - Jei atvirai, - pridūrė, - m a­
nau, kad dėl vyrų neverta kankintis. Jie smarkiai pervertinami.
Vaneta tylėjo, kol Delanė sudrėkino skysčiu vieną jos gal­
vos pusę. Kai jau ėmė nerimauti, ar klientė nebus užmigusi
arba - dar blogiau - iškeliavusi anapus, Vaneta prasižiojo ir
tyliai paklausė:
- Tai gal tu lesbietė? Gali man pasakyti. Niekam neišduosiu.
„O mėnulis sulipdytas iš žalio sūrio", - pagalvojo Delanė.
Jeigu ji būtų lesbietė, nebūtų bučiavusi Niko ir plėšiusi jam
marškinių. N ebūtų pakerėta jo apžėlusios krūtinės. Ji sutiko
Vanetos žvilgsnį veidrodyje ir pagalvojo, gal atsakyti „taip".
Nauji gandai paverstų niekiniais pasakojimus apie ją ir Niką,
tačiau m am ą dar labiau išgąsdintų.

19 2
 BEPROTIŠKAI TAVO

- Ne, - galiausiai atsiduso ji. - Bet gal gyvenimas būtų pa­

prastesnis.
Ponios Van Dam bangelės buvo sudėtos m aždaug per va­
landą. Baigusi Delanė žiūrėjo, kaip ponia išrašo čekį, o tada
padėjo apsivilkti apsiaustą.
- Ačiū, kad užsukote, - padėkojo ji, lydėdam a klientę prie
durų.
- Silkiniai apatiniai, - priminė Vaneta ir lėtai išjudėjo į gatvę.
Po dešim ties m inučių atėjo moteris su trimečiu sūneliu.
Delanė nebuvo kirpusi vaikų nuo grožio mokyklos laikų, bet
neužmiršo, kaip tai daroma. Po pirm o čirkštelėjimo žirklėmis
pasigailėjo neužmiršusi. Berniukas taip muistėsi ant plastikinės
pakylos, kurią jai pavyko rasti sandėliuke, tarsi ji būtų norėjusi
jį uždusinti. Jis rangėsi, sukiojosi ir ėmė šaukti „NE!" Kirpimas
virto imtynėmis. Ji pagalvojo - jei galėtų prisėsti ant jo surišto,
skubiai baigtų darbą.
- Brendonas labai geras berniukas, - čiulbėjo jo mama nuo
gretimos kėdės. - Mamytė labai didžiuojasi.
Neįtikėtina, pagalvojo Delanė, dėbteldam a į moterį, išsi­
puošusią „Eddie Bauer" ir REI drabužiais. Moteris atrodė jau
įkopusi į penktą dešimtį ir priminė Delanei stomatologo lau­
kiamajame skaitytą straipsnį apie dvejones, ar verta vyresnėms
moterims gimdyti vaikus iš senų kiaušinėlių.
- Ar Brendonas norės vaisinio batonėlio, kurį gauna geri
berniukai?
- Ne! - suklykė seno kiaušinėlio produktas.
- Viskas, - baigusi pareiškė Delanė ir iškėlė rankas kaip
veršelių tram dym o čempionė. Ji paėmė iš moters penkiolika
dolerių su viltimi, kad kitą kartą Brendonas terorizuos Heleną.
Sušlavusi šviesias berniuko garbanėles pakabino ženklą „PIE­
TŪS" ir nuėjo j gretimą užkandinę kasdienio sumuštinio su

193
 RACHEL GIBSON

kalakutiena. Kelis mėnesius ji pietavo toje pačioje užkandinėje

ir savininką Bernardą Daltoną jau vadino vardu. Viengungiui
Bernardui buvo gerokai per trisdešimt. Jis buvo žemo ūgio,
pliktelėjęs ir, regis, mėgo savo ruošiam ą valgį. Dėl rausvo vei­
do atrodė, kad jam trūksta oro, o dėl tamsių ūsų - kad nuolat
šypsosi.
Kai Delanė įėjo į užkandinę, pietų karštinė jau buvo be-
atslūgstanti. Kvepėjo kum piu, m akaronais ir šokoladiniais
sausainiais. Bernardo akys pakilo nuo desertų lentynos ir iš­
kart nukrypo į šalį. Veidas įgavo daug raudonesnį atspalvį
nei įprastai.
Jis jau girdėjo. Girdėjo paskalas ir, aišku, patikėjo.
Ji apsižvalgė užkandinėje, nužvelgė į ją spoksančius lanky­
tojus ir pagalvojo, kiek iš jų girdėjo paskalas. Netikėtai pasiju­
tusi it nuoga ji prisivertė prieiti prie prekystalio.
- Labas, Bernardai, - stengėsi, kad balsas nedrebėtų, - no­
rėčiau sumuštinio su kalakutiena, kaip visada.
- Ir dietinės pepsikolos? - paklausė jis, eidamas prie mėsos
užkandžių lentynos.
- Taip, prašyčiau. - Delanė neatitraukė akių nuo „Smulkių
m onetų" puodelio prie kasos aparato. Negi visas miestelis
tiki, kad ji mylėjosi su Niku savo salono vitrinoje? Girdėjo už
nugaros pritildytus balsus ir bijojo atsigręžti. Svarstė - ar visi
kalba apie ją, ar ją kankina paranoja.
Paprastai nusinešdavo sumuštinį prie mažo stalelio palei
langą, bet šįkart sumokėjo už pietus ir skubiai grįžo į salo­
ną. Skrandis atrodė suveržtas, jai teko prisiversti praryti kelis
kąsnius.
Nikas. Tai jis dėl visko kaltas. Kai tik praranda šalia jo b u ­
drumą, iškart atsirūgsta. Kai tik jis sumano ją apkerėti, ji ne­
tenka orumo ar net drabužių.

194
 BEPROTIŠKAI TAVO

Truputį po dviejų viena klientė norėjo pasitrum pinti tiesius

juodus plaukus, o pusę keturių į saloną įvirto ekskavatorinin-
kas Stivas, su kuriuo ji susipažino Lizos ir Luji Liepos ketvir­
tosios vakarėlyje. Nuo Stivo padvelkė rudens vėsa. Jis vilkėjo
džinsinę striukę su šiltu pamušalu. Skruostai buvo įraudę, akys
spindėjo, šypsena bylojo, kad jam malonu ją matyti. Delanę
pradžiugino draugiškas veidas.
- M an reikia apsikirpti, - prisipažino jis.
Jai užteko vieno žvilgsnio įvertinti prastą jo plaukų būklę.
- Tikrai reikia, - sutiko ji ir m ostu parodė į kabyklą. - Pasi­
kabink striukę ir ateik prie plautuvės.
- Noriu trum pai, - eidamas jai iš paskos jis parodė tašką
virš dešinės ausies. - Va taip. Žiemą beveik nenusim aunu sli­
dininko kepurės.
Delanė jau žinojo, kokia šukuosena jam tiks, ji panaudos
ir mašinėlę. Troško to jau kelis mėnesius. Plaukai turėtų būti
sausi, ji pasodino Stivą į salono kėdę.
- Senokai tavęs nemačiau, - pasakė ji šukuodam a auksines
sruogas.
- Daug dirbame, kad spėtum e baigti iki pirmo sniego, bet
dabar tempas sulėtėjo.
- O ką veiki žiemą, kai nėra darbo? - paklausė Delanė ir
įjungė mašinėlę.
- Gaunu pašalpą ir slidinėju, —atsakė jis pro burzgimą.
Kai jai buvo dvidešimt dveji, pašalpa ir slidinėjimas ją irgi
būtų tenkinę.
- Smagu, - pasakė ji, trum pindam a plaukus nuo ausų iki
pakaušio ir palikdama ilgesnius viršuje.
- Tiesa. Galėtume kartu paslidinėti.
Ji būtų mielai sutikusi, bet artimiausios trasos už Trulio ribų.
- Aš nemoku, - pamelavo.

195
 RACHEL GIBSON

- Tai gal vakare tavęs užvažiuočiau? Galėtume kur nors

užkąsti, paskui nuvažiuotum e į kiną Kaskeide.
Į Kaskeidą jai taip pat negalima.
- Negaliu.
- Tai gal rytoj?
Delanė pakėlė mašinėlę ir pažiūrėjo į jį veidrodyje. Įrėmęs
sm akrą į krūtinę jis žvelgė aukštyn į ją tokiomis mėlynomis
akimis, kad ji išsigando paskęsti. Gal vis dėlto jis ne per jaunas.
Gal verta jam suteikti dar vieną progą. Gal tada nebesijaus tokia
vieniša ir atvira feromonų atakoms.
- Vakarienė, - atsakė ji, apžiūrinėdam a savo darbo rezulta­
tą, - jokio kino. Ir būsime tik draugai.
Jis pražydo šypsena, kurioje derėjo ir nekaltumas, ir klasta.
- Gal tu dar persigalvosi.
- Nepersigalvosiu.
- O jeigu pamėginčiau tau padėti?
Ji nusijuokė.
- Tik jeigu nepersistengsi.
- Sutarta. Mes neskubėsime.
Atsisveikindama ji užrašė Stivui savo nam ų telefono n u ­
merį. Pusę penkių buvo padirbėjusi su keturiais klientais ir
sutarė dėl dažym o sruogelėmis kitą popietę. Nebloga diena.
Jautėsi pavargusi, norėjo ilgai mirkti vonioje. Likus pus­
valandžiui iki darbo pabaigos sėdėjo salono kėdėje ir vartė
album us su vestuvinėmis šukuosenomis. Iki Lizos vestuvių
mažiau nei mėnuo, Delanė nekantravo sušukuoti draugę.
Virš durų suskambėjo skambutis, ji pakėlė akis ir pamatė
įeinantį Luji. Jo skruostai buvo įraudę, tarsi visą dieną būtų
praleidęs lauke, rankos sukištos į mėlyno apsiausto kišenes.
Antakiai rūsčiai suraukti. Neatrodė, kad jis būtų užėjęs apsi­
kirpti.

196
 BEPROTIŠKAI TAVO

- Kuo galiu padėti, Luji? - Ji pakilo ir užėjo už prekystalio.

Jis greitai apsidairė po saloną ir įsmeigė tamsias akis į ją.
- Norėjau su tavimi pasikalbėti, kol neišėjai.
- Gerai. - Ji padėjo album ą ir atidarė kasos aparatą. Sudėjo
pinigus į juodą dirbtinės odos maišelį. Kadangi jis taip ir ne­
prabilo, ji pažiūrėjo į jį. - Rėžk.
- Noriu, kad laikytumeisi atokiai nuo mano brolio.
Delanė dukart sumirksėjo ir lėtai užsegė pinigų maišelį.
- A, - teišspaudė ji.
- M ažiau negu po m etų tavęs čia nebebus, o Nikas liks.
Jam reikės toliau vadovauti verslui ir iškęsti judviejų sukeltus
gandus.
- Aš nenorėjau nieko kelti.
- Bet sukėlei.
Delanė pajuto, kaip kaista skruostai.
- Nikas mane patikino, kad jam nesvarbu, ką apie jį kalba
žmonės.
- Taip, Nikas toks. Jis gali daug ką pasakyti. Tiesos taip
pat. - Luji nutilo ir pasikasė nosį. - Paklausyk, kaip jau sakiau,
tu greitai išvažiuosi, o Niką dar ilgai persekios paskalos apie
judu. Jam teks ištverti. Vėl.
-V ėl?
- Kai išvažiavai anąkart, apie judu su Niku sklido keistos
kalbos. Jos skaudino m ūsų motiną, manau, kad šiek tiek ir
Niką, nors jis neigė, sakė išgyvenąs tik dėl motinai suteikto
skausmo.
- Ar kalbi apie gandus, kad laukiausi Niko kūdikio?
- Taip, bet nemaloniausios buvo kalbos apie abortą.
Delanė sumirksėjo.
- Apie kokį abortą?
- Tik nesakyk, kad nežinojai.

197
 RACHEL GIBSON

- Nežinojau. - Ji nudelbė akis į rankas, gniaužančias pinigų

maišelį. Senos paskalos kažkodėl žeidė, ir nesuprato kodėl. Jai
nelabai rūpėjo, ką žmonės apie ją galvoja.
- Na, kažkas tave kažkur pamatė ir tam kažkam pasirodė,
kad tu nėščia. Žmonės ėmė kalbėti, jog pasidarei abortą, nes
vaikas Niko. Kiti manė, gal Henris tave privertė atsikratyti
kūdikio.
Jų žvilgsniai susitiko ir jai keistai sudiegė širdį. Ji nė nebuvo
nėščia, tai kodėl jai rūpi?
- Šito nebuvau girdėjusi.
- Negi motina tau nepapasakojo? O aš maniau, kad dėl to
čia nesirodei.
- Man niekas nieko nesakė. - Ji nenustebo. Patylėjusi pa­
klausė: - Ar kas nors tuo patikėjo?
- Buvo keletas.
Teigti, kad ji nutraukė nėštum ą dėl Niko arba kad Henris
ją privertė pasidaryti abortą, buvo per žiauru. Delanė pritarė
m oterų teisei rinktis, bet nemanė, jog pati įstengtų nutraukti
nėštum ą. Bent jau tikrai ne dėl to, kad nebepatiktų kūdikio
tėvas, ir jau tikrai ne dėl to, kad nepritartų Henris.
- O ką galvojo Nikas?
Luji, ištyręs ją tamsiu žvilgsniu, atsakė:
- Jis elgėsi kaip visada. Tarsi jam nerūpėtų. Bet vos neužm u­
šė Skuterio Finlio, kai tas per kvailumą jam išrėžė viską į akis.
Nikas žinojo - ji nesilaukia jo kūdikio. Delanę pribloškė
žinia, kad jį pykdė gandai, ką jau kalbėti apie m uštynes su
Skuteriu.
- Tu grįžai ir gandų mašina vėl ėmė suktis. Nenoriu, kad
mano vestuvės judviem su mano broliu taptų pretekstu pa­
skleisti naujų gandų.
- Aš taip nepadaryčiau.

198
 BEPROTIŠKAI TAVO

- Gerai, nes noriu, kad dėmesio centre būtų Liza.

- M udu su Niku stengsimės vienas kito vengti iki gyvos
galvos.
Luji pasirausė kišenėje ir išsitraukė ryšulėlį raktų.
- Tikiuosi. Antraip tik vėl įskaudintum ėte vienas kitą.
Delanė neklausė, ką jis norėjo pasakyti pastarąja pastaba.
Ji neįskaudintų Niko. Neįmanoma. Kad Niką kas nors įskau­
dintų, jis turėtų jausti kaip normalūs žmonės, o taip nėra. Jo
akmeninė širdis.
Kai Luji išėjo, Delanė užrakino duris ir prie prekystalio
dar pavartė albumus su nuotakų šukuosenomis. Kilo neblogų
minčių, bet negalėjo susikaupti ir įsiminti svarbias detales.
„Žmonės ėmė kalbėti, jog pasidarei abortą, nes vaikas Niko.
Kiti manė, gal Henris tave privertė atsikratyti kūdikio." Delanė
padėjo album ą į šalį ir išjungė šviesą. Seni gandai glumino
niekšiška prielaida, kad tėvas ją privertė pasidaryti abortą,
nes laukėsi nuo Niko. Ji pagalvojo: koks žmogus galėjo skleisti
tokias žiaurias paskalas? Ar gandonešiai nejuto jokio sąžinės
graužimo, ar nepasivargino atsiprašyti Niko?
Delanė pasiėmė apsiaustą ir užrakino salono duris. Niko
džipas stovėjo šalia jos automobilio tamsioje aikštelėje. „Jis
elgėsi kaip visada. Tarsi jam nerūpėtų."
Ji nenorėjo spėlioti, ar jis tikrai buvo taip įskaudintas, kaip
sako Luji. Stengėsi negalvoti apie tai. Po vakarykščio nutikimo
ji jo nekentė.
Delanė nuėjo iki laiptų, apsigręžė ir pasuko prie jo biuro kie­
mo durų. Kai tris kartus pabeldė, durys atsilapojo ir pasirodė
Nikas, apsivilkęs juodais apsaugančiais nuo šalčio drabužiais
ir dar labiau bauginantis. Jis perkėlė svorį ant vienos kojos ir
pakreipė galvą. Iš nuostabos vienas antakis pakilo.
Dabar, kai jis stovėjo priešais, o iš jo biuro į automobilių

199
 RACHEL GIBSON

aikštelę liejosi šviesa, Delanė nebežinojo ko pasibeldusi. Po

vakarykščio nutikim o nesumojo, ką pasakyti.
- Kai ką sužinojau ir pamaniau... - Ji nutilo ir giliai įkvė­
pė. Nervai buvo įsitempę kaip stygos, skrandį maudė, tarsi ji
būtų vienu m auku prarijusi trigubą vokišką šokoladinę latę ir
dar espresą. Delanė susinėrė rankas ir žiūrėjo sau į nykščius.
Nežinojo, nuo ko pradėti. - Vienas žmogus man pasakė kai ką
siaubinga ir... Pagalvojau, gal tu...
- Taip, - nutraukė jis, - girdėjau jau kelis kartus. Žinai, Fren­
kas Stiuartas jau vaikėsi mane po statybų aikštelę ir reikalavo
pasakyti, ar nesulaužiau Henrio testamento sąlygos. Dar gali
klausti ir tavęs.
Ji pakėlė akis.
-K o ?
- Tu buvai teisi. Ponia Von visiems išplepėjo ir, regis, nepa­
gailėjo pikantiškų detalių.
- A. - Veidas degė, ji žengtelėjo į kairę - iš šviesos. - Ne­
noriu apie tai kalbėtis. Iš viso nesiruošiu kalbėtis apie tai, kas
nutiko vakar.
Jis prisišliejo petimi prie durų staktos ir žiūrėjo į ją per nak­
ties šešėlius.
- Tai kodėl tu čia?
- Nežinau. Šiandien išgirdau senus gandus, norėjau tavęs
paklausti.
- Kokius gandus?
- Kad išvažiuodama prieš dešimt metų galėjau būti nėščia.
- Bet juk m udu žinome - tai neįmanoma, tiesa? Nebent tu
jau nebuvai nekalta.
Ji dar per žingsnelį pasitraukė į tamsą.
- Dar girdėjau, kad pasidariau abortą, nes tu buvai kūdikio

200
 BEPROTIŠKAI TAVO

tėvas. - Delanė pamatė, kaip jis išsitiesia, ir staiga suprato, ko

pasibeldė į jo duris. - Apgailestauju, Nikai.
- Tai buvo jau labai seniai.
- Taip, bet aš tik šiandien sužinojau. - Ji paėjėjo prie laiptų
aikštelės ir uždėjo ranką ant turėklo. - Stengiesi atrodyti nesu­
jaudinamas, bet manau, kad tie gandai tave įskaudino labiau,
nei prisipažįsti. Antraip juk nebūtum sumušęs Skuterio Finlio.
Nikas pasisupo ant kulnų ir susikišo rankas į kišenes.
- Skuteris šiknius, tada mane užkniso.
Delanė atsiduso ir žvilgtelėjo per petį į jį.
- Norėjau pasakyti, kad nebūčiau pasidariusi aborto.
- Kodėl manai, kad m an rūpi tos paskalos?
- Gal ir nerūpi. Vis dėlto, kad ir ką m udu vienas kitam
jaučiame, tokie žodžiai žiaurūs. Mano nuomone, taip elgtis
niekšiška ir tų gandų skleidėjai turėtų atsiprašyti. - Ji pasirausė
kišenėje ieškodama raktų ir ėmė kilti laiptais. - Tiek to. - Luji
klydo. Nikas elgiasi taip, tarsi jam nerūpėtų, nes jam iš tiesų
nerūpi.
- Delane.
- Ką? - Ji įkišo raktą į spyną ir uždėjo ranką ant rankenos.
- Vakar tau pamelavau. - Ji žvilgtelėjo per petį, bet jo ne­
matė.
- Ką būtent?
- Kad tavo vietoje galėjo būti bet kuri. Tave atpažinčiau
užrištomis akimis. - Jo žemas balsas tamsoje nuskambėjo in­
tymiau už šnabždesį, kai jis pridūrė: - Atpažinčiau tave, De­
lane. - Tada sugirgždėjo vyriai, spragtelėjo užraktas ir Delanė
suprato, kad jo nebėra.
Ji pasilenkė per turėklus ir išvydo uždarytas duris - Niko nė
ženklo. Naktis prarijo jo žodžius, tarsi jie nė nebūtų buvę ištarti.

201
 RACHEL GIBSON

Namie Delanė nusispyrė batus ir įmetė į mikrobangų kros­

nelę „Leana Cisine" šaldytą pusgaminį. Įsijungė televizorių
tikėdamasi pažiūrėti žinias, bet nepavyko susikaupti ir suprasti
orų prognozės. Mintyse vis iškildavo pokalbis su Niku. Ausyse
skambėjo žodžiai, kad jis ją atpažintų net užrištomis akimis, ir
teko sau priminti, jog malonus Nikas jai daug pavojingesnis.
Išsiėmusi iš mikrobangų krosnelės vakarienę ji pasvarstė,
ar Frenkas Stiuartas norėtų su ja aptarti naujausius gandus.
Miestelis apie ją šnibždasi kaip ir prieš dešimtmetį. Šnibždasi
apie juodu su Niku ir „barškinimąsi" salone ant prekystalio.
Tačiau kitaip nei prieš dešimtmetį, ji nepabėgs. Nepaspruks.
Iki sutiko su Henrio testamento sąlyga, ji dažnai krausty­
davosi. Kai užsimanydavo, susidėdavo daiktus ir keliaudavo.
Buvo savo gyvenimo šeimininkė. Turėjo tikslą. Dabar viskas
skendėjo migloje, sprūdo jai iš rankų. O sumaišties centre at­
sidūrė Nikas Alegreza. Jis - viena pagrindinių priežasčių, dėl
kurių gyvenimas virto pragaru.
Delanė pakilo ir nuėjo į miegamąjį. Būtų gerai visą kaltę
suversti Nikui. Būtų gerai jo nekęsti, bet kažkodėl nejautė ne­
apykantos. Dar niekas nebuvo jos supykdęs taip kaip jis, vis
dėlto neapykantos nebuvo. Gyvenimas būtų daug paprastes­
nis, jei pavyktų jo neapkęsti.
Kai tą vakarą užmigo, ją aplankęs sapnas greitai virto koš­
maru. Sapnavo, kad atėjo birželis ir ji įvykdė Henrio testamento
sąlygą. Pagaliau galėjo išvažiuoti iš Trulio.
Jautėsi laisva ir leipo iš džiaugsmo. Maudėsi saulės šviesoje,
tokioje ryškioje, kad nieko aplink nesimatė. Pagaliau oras su­
šilo, ji avėjo basutes su ryškiomis purpurinėm is platformomis.
Gyvenimas atrodė nuostabus.
Sapne pasirodė Maksas ir įteikė jai didžiulį čekį - tokį, ko­
kius gauna „Laimės rato" laimėtojai. Ji numetė čekį ant mijatos

202
 BEPROTIŠKAI TAVO

keleivio sėdynės ir įšoko į automobilį. Važiavo su trimis mili­

jonais pašonėje ir jautė, kaip nuo širdies nusirita milžiniškas
akmuo. Kuo arčiau buvo Trulio riba, tuo jautėsi lengvesnė.
Regis, daug valandų artėjo prie miestelio ribos. Kai laisvė
buvo vos už mylios, jos mijata pavirto žaisliniu automobiliuku,
o ji liko pakelėje su didžiuliu čekiu po pažastimi. Stebėdama
automobiliuką Delanė patraukė pečiais, tarsi toks virsmas būtų
įprastas. Įsikišo automobiliuką į kišenę, kad niekas nepavogtų,
ir toliau patraukė pėsčiomis. Nors ėjo ilgai ir greitai, ženklas
„IŠVYKSTATE IŠ TRULIO" nė kiek neartėjo. Ji puolė bėgti
palinkusi į šoną, kad atsvertų sunkų trijų milijonų čekį. Čekis
darėsi vis sunkesnis, bet jai nė netoptelėjo m intis jį palikti.
Bėgo, kol ėmė baisiai m austi abu šonus ir ji nebeįstengė pa­
judėti. Tolumoje buvo matyti miesto riba, bet Delanė suprato
įstrigusi Trulyje amžinai.
Ji atsisėdo lovoje. Nuo lūpų nutrūko tylus šauksmas. Ji buvo
šlapia nuo prakaito ir sunkiai alsavo.
Tokio baisaus košmaro dar neteko sapnuoti.

203
 12
Iš mero Tanasio dengto dodžo penkių pėdų garso kolo­
nėlių griaudėjo „M onster M ash" ritmai. Autom obilis buvo
apraizgytas virviniais voratinkliais, pro kuriuos buvo išlindę
du butaforiniai antkapiai. Pagrindine gatve riedantį dodžą
sekė raganos, vampyrai, klounai ir princesės. Vaiduoklių ir
pasakų būtybių klegesys, susipynęs su muzikos garsais, skelbė
tradicinio Helovino parado pradžią.
Delanė su dar keliais smalsuoliais stovėjo prie savo salono.
Drebėdama tvirčiau įsisupo į žalią vilnonį apsiaustą su didelė­
mis žvilgančiomis sagomis. Jai buvo šalta, priešingai nei Lizai,
stovinčiai šalia su sportiniu B.U.M. nertiniu ir medvilninėmis
pirštinėmis. Laikraštis žadėjo neįprastai šiltą paskutinę spalio
dieną. Buvo tikimasi, kad tem peratūra šoktelės net iki +4 °C.
Vaikystėje Delanei patikdavo Helovino paradas. Patikdavo
išsipuošti ir žygiuoti per miestelį į mokyklos salę, kur vykdavo
kostium ų konkursas. Nė karto nelaimėjo, bet jai patikdavo.
Turėdavo progą pasipuošti ir pasidažyti. Ji pagalvojo: įdomu,
ar dalyviai tebevaišinami sidru ir glazūruotomis spurgomis, ar
naujasis meras įteikia po maišelį saldainių kaip kadaise Henris.

204
 BEPROTIŠKAI TAVO

- Ar prisimeni, kai šeštoje klasėje nusiskutom e antakius ir

apsirengėme žudikėmis maniakėmis, o iš kaklų mum s sruvo
kraujas? - Liza paklausė Delanės. - Tavo mama vos neišėjo iš
proto.
Ji puikiai prisiminė. Tais metais mama jai parūpino kvailą
nuotakos kostiumą. Delanė apsimetė, kad jai patinka suknelė,
o parade pasirodė kaip krauju permirkusi žudikė be antakių.
Dabar stebėjosi, iš kur turėjo tiek drąsos, nors žinojo supyk-
dysianti motiną.
Kitais metais Delanę privertė būti nykštuku.
- Ar matai tą vaiką su šuniu? - Delanė parodė į berniuką,
apsirengusį „McDonald's" skrudintų bulvyčių kostiumu, o jo
taksas atrodė kaip kečupo pakelis. Delanė jau seniai nebuvo
užsukusi į „McDonald's" užkandinę. - Labai norėčiau dvigubo
mėsainio su sūriu. - Ji atsiduso, nuo minties apie riebų mėsainį
net prisirinko seilių burnoje.
- Gal dar pasirodys.
Delanė dėbtelėjo akies krašteliu į draugę.
- Mušimės.
- Tu m an ne priešininkė, miestiete. Tuoj mirtinai sušalsi,
nors ir su žemę siekiančiu paltu.
- Man reikia aklimatizuotis, - suniurnėjo Delanė, žiūrėdama
į nuo šaligatvio nulipančią moterį su dinozauriuku ir priside­
dančią prie eisenos dalyvių. Kažkur jai už nugaros atsidarė ir
vėl užsidarė durys. Ji atsisuko, bet salone nieko nebuvo matyti.
- O kur Luji?
- Eisenoje su Sofi.
- Kas tokie?
- Pamatysi. Staigmena.
N/

Delanė šyptelėjo. Ji taip pat buvo parengusi staigmeną. Šįryt

teko anksti atsikelti. Jei sumanym as pavyks, jos verslas turėtų
išjudėti.

205
 RACHEL GIBSON

Pro šalį prašliaužė antras sunkvežimis su didžiuliu garuo­

jančiu katilu ir kikenančia ragana. Nors suveltais juodais plau­
kais ir žaliu veidu, senė atrodė matyta.
- Kas ta ragana? - paklausė Delanė.
- Hmm. A, Neva. Prisimeni Nevą Miler?
- Žinoma. - Neva buvo įžūli ir pašėlusi. Linksmindavo De­
lanę pasakojimais apie gėrimų vagystes, žolės rūkym ą ir seksą
su futbolo komanda. Delanė tikėdavo kiekvienu jos žodžiu. Ji
palinko prie Lizos ir sušnibždėjo: - Prisimeni, ji pasakojo čiul­
pusi Rodžeriui Boneriui, kai jis tempė mažąjį broliuką vandens
slidėmis? Tu nežinojai, ką reiškia čiulpti, tai ji labai nuodugniai
ir vaizdingai išaiškino.
- Taip, o tu ėmei kikenti. - Liza pirštu parodė į sunkveži­
m iuką vairuojantį vyriškį. - Ten jos vyras pastorius Džimas.
- Pastorius? Po paraliais!
- Taip, ji įtikėjo ar atgimė iš naujo, ar kažkas panašaus. Pas­
torius Džimas pamokslauja Septintosios gatvės bažnytėlėje.
- Pastorius Timas, - pataisė iki skausmo pažįstamas balsas
Delanei už nugaros.
Delanė mintyse sudejavo. Nikui būdinga prisėlinti, kai ji
visai nesitiki.
- Iš kur žinai, kad Timas? - susidomėjo Liza.
- Prieš kelerius metus statėme jam namą. - Niko balsas buvo
pakimęs, tarsi šįryt dar nebūtų kalbėjęs.
- A, pagalvojau, gal jis meldžiasi už tavo sielą.
- Ne. Už mano sielą meldžiasi mama.
Delanė žvilgtelėjo per petį.
- Gal jai vertėtų leistis į piligriminę kelionę iki Lurdo arba
į tą tortiljų šventyklą Naujojoje Meksikoje.
Nikas šyptelėjo. Jis užsitraukė ant galvos gobtuvą, baltos
virvelės kybojo prie krūtinės. Plaukai buvo nubraukti nuo
veido.

206
 BEPROTIŠKAI TAVO

- Galbūt, - tepasakė jis.

Delanė vėl pasisuko į eiseną. Kilstelėjo pečius ir įsikniaubė
šalta nosimi į palto apykaklę. Tik vienas dalykas jai kėlė didesnį
nerimą už Niko pašaipas - klausimas, kodėl jis nesišaipo. Nuo
to vakaro, kai pasibeldė į jo biuro duris, juodu beveik nesimatė.
Nebyliu susitarimu vienas kito vengė.
- Iš kur atsiradai? - paklausė Liza.
- Skambinėjau biure. Ar Sofi jau pravažiavo?
- Dar ne.
Pro šalį riedučiais pralėkė keturi vaikinai ledo ritulininkų
kostiumais, o jiems iš paskos pasirodė Tomis Markamas - rikša
vežė savo žmoną. Helena vaidino ledi Godivą, rikšos gale buvo
pritvirtinta lentelė su užrašu „Helenos kirpykla. Kokybiškas
kirpimas už dešimt dolerių." Helena mojavo ir siuntė bučinius
žiūrovams, jai ant galvos puikavosi dirbtinių briliantų karūna,
puikiai pažįstama Delanei.
Delanė nuleido pečius atidengdam a veidą.
- Apgailėtina! Ji tebesipuošia absolventų vakaro karūna.
- Išsitraukia kasmet, lyg būtų kokia Anglijos karalienė.
- A r prisimeni, kaip ji agitavo balsuoti už ją? Aš neagitavau,
nes draudė taisyklės. Ar mokykla neturėjo jos diskvalifikuoti?
Ta karūna turėjo atitekti man.
- Tebepyksti?
Delanė susikryžiavo rankas ant krūtinės.
- Ne. - Vis dėlto ji pyko. Pyko ant savęs, kad po šitiek metų
leidžiasi suerzinama Helenos. Delanė buvo sustirusi, galbūt
pašlijusiais nervais ir pernelyg gerai juto šalia stovintį vyriškį.
Jai nė nereikėjo jo matyti, kad justų artumą. Juto jį kaip aukštą,
gyvą sieną.
Išskyrus tą kartą, kai kaip pašėlęs kaskadininkas dviračiu
įriedėjo į eiseną ir užsidirbo kelias siūles viršugalvyje, Nikas

207
 RACHEL GIBSON

būdavo piratas. Visada. Ir kasmet, kai ji nedrąsiai žvilgtelėdavo

į jo akies raištį ir žaislinį kardą, jos delnai sudrėkdavo. Keista
reakcija, juo labiau kad Nikas jai paprastai pareikšdavo, esą ji
atrodanti kvailai.
Delanė pasuko galvą ir pažiūrėjo aukštyn į jį - į tam sių
plaukų uodegėlę ir auksinį žiedelį ausyje. Jis vis dar atrodė
kaip piratas, jai švelniai sudiegė paširdžius.
- Nemačiau kieme tavo automobilio, - pasakė Nikas, žiū­
rėdamas jai tiesiai į akis.
- A, nėra. Paskolinau Stivui.
Jis susiraukė.
- Kokiam Stivui?
- Stivui Amsui. Tavo darbininkui.
- Tam jaunikliui šviesiai dažytais plaukais?
- Jis ne jauniklis.
- Hmm, - Nikas perkėlė svorį ant vienos kojos ir pakreipė
galvą, - kurgi ne.
- Na, jis malonus.
- Jis žydras.
Delanė pasisuko ir įsmeigė akis į draugę.
- Ar ir tau atrodo, kad Stivas žydras?
Lizos žvilgsnis nuo Niko nukrypo į Delanę.
- Juk žinai, kad tave myliu, bet, dievaži, tas vaikinas groja
oro gitara.
Delanė susikišo rankas į kišenes ir pasisuko į pro šalį einan­
čias Miegančiąją gražuolę ir Pelenę. Tiesa. Ji dukart buvo su
juo susitikusi, ir jis vaidino grojąs gitara skambant įvairiai m u­
zikai: „Nirvanos", „Mėgai Head", m orm onų choro dainoms.
Stivas grojo nesiliaudamas, jai buvo baisiai nesmagu. Tačiau
jis panašiausias į jos vaikiną, nors ji nebūtų taip jo pavadinusi.
Jis - vienintelis vyras, Trulyje atkreipęs į ją dėmesį.

208
 BEPROTIŠKAI TAVO

Išskyrus Niką. Bet jis nepasiekiamas. Bent jau jai. Delanė

palinko į priekį ir pam atė iš už kam po išvažiuojančią savo
mijatą. Stivas viena ranka vairavo sportinį autom obiliuką,
dažyti plaukai styrojo ežiuku. Dvi paaugliukės kaip grožio
karalienės sėdėjo jam už nugaros, dar viena m ergina mojo
nuo priekinės keleivio sėdynės. Visų šukuosenos atrodė kaip
iš žurnalo paaugliams. Žvilgančios, purios, madingos. Delanė
pasižvalgė gimnazijoje ir tyčia išsirinko ne komandos šokėjas
ar užklasinės veiklos lyderes. Susirado kelias vidutiniokes ir
padėjo joms neįtikimai pasikeisti.
Su m erginomis susipažino prieš savaitę. Gavusi m otinų
leidimą nuo pat ryto kibo į darbą. Visos trys atrodė nepaprastai
žavingai ir tapo gyva jos salono reklama. Tarsi to būtų negana,
Delanė prie automobilio šonų pritvirtino užrašą: „AŠTRIOS
ŽIRKLĖS" GELBSTI APSIKIRPUSIUS UŽ DEŠIMT DOLERIŲ.
- Helena pasius, - sumurmėjo Liza.
- Tikiuosi.
Pro šalį prašliaužė niūrių gedėtojų, vilkolakių ir negyvėlių
kolona, pasirodė Luji vairuojamas penkiasdešimt septintųjų
ševroletas. Delanė, vos žvilgtelėjusi į tamsius, žele sulipintus
Niko brolio plaukus, prapliupo juoktis. Jis vilkėjo aptem p­
tus baltus marškinėlius, už rankovės buvo užkištas cigarečių
pakelis. Šalia jo sėdėjo Sofi - plaukai ant viršugalvio suimti į
uodegą, lūpos padažytos raudonai, katės akių formos akiniai
nuo saulės. Ji išpūtė kramtomosios gumos burbulą ir įsisupo
į per didelę Niko odinę striukę.
- Dėde Nikai! - šūktelėjo ji ir pasiuntė jam oro bučinį.
Delanė spėjo išgirsti jo kimų juoką prieš suriaumojant au­
tomobiliui. Antikvarinis automobilis drebėjo ir riaumojo, kol
galiausiai spjovė ugnimi.
Delanė išsigandusi atšoko ir atsitrenkė į nepajudinamą Niko

209
 RACHEL GIBSON

krūtinę. Didelės jo rankos suėmė ją už pečių, gręždam asi ji

brūkštelėjo plaukais jam per kaklą.
- Atsiprašau, - sumurmėjo.
Nikas dar stipriau ją suėmė, Delanė pro paltą pajuto, kaip
ilgi jo pirštai įsispaudžia į vilnones rankoves. Jo žvilgsnis n u ­
slydo jos skruostais ir stabtelėjo prie lūpų.
- Nieko tokio, - atsakė jis ir ji pajuto, kaip jo nykščiai slysta
rankomis.
Jis vėl pažiūrėjo jai į akis, žvilgsnis buvo karštas ir įdėmus.
Tarsi būtų norėjęs ją užpulti vienu iš tų bučinių, paralyžiuo­
jančių jos gynybą. Tarsi jie būtų meilužiai ir ji galėtų kuo natū­
raliausiai uždėti ranką jam ant sprando ir prisitraukti jo veidą.
Bet jie nebuvo meilužiai. Net ne draugai. Jis žingtelėjo atgal ir
nuleido rankas prie šonų.
Delanė atsigręžė ir įtraukė oro giliai į plaučius. Juto į pa­
kaušį įsmeigtą jo žvilgsnį, juto tarp jų tvyrančią įtampą. Jos
manymu, tokią stiprią trauką turėjo jausti visi aplinkiniai. Bet
žvilgtelėjusi į Lizą pamatė, kad ji kaip išprotėjusi moja Luji.
Draugė nieko nepastebėjo.
Nikas kažką pasakė Lizai ir Delanė ne išgirdo, o pajuto, kad
jis pasišalina. Ji iškvėpė ir tik tada suprato, jog buvo sulaikiusi
alsavimą. Ji dar kartelį pažvelgė per petį ir pamatė, kaip jis
pradingsta pastate joms už nugarų.
- Argi jis ne mielas?
Delanė pažiūrėjo į draugę ir papurtė galvą. Nieku gyvu ne­
būtų pavadinusi Niko mielu. Jis seksualus. Pulsuojantis grynu
testosteronu, svaiginamai seksualus.
- Padėjau jam susišukuoti.
- Nikui?
- Luji.
Pagaliau ji suvokė.

2 10
 BEPROTIŠKAI TAVO

-A .
- Kodėl turėčiau šukuoti Niką?
- Pamiršk. Ar eisi šiandien į vakarėlį?
- Galbūt.
Delanė pažiūrėjo į laikrodį. Už kelių minučių ateis pirmos
valandos klientė. Ji atsisveikino su Liza ir praleido popietę
dažydam a trijų spalvų sruogelėmis ir kirpdam a dvi iš anksto
neužsirašiusias klientes.
Vakare ji greitai sušlavė paskutinės merginos plaukus ir
užlipo kiemo laiptais namo. Buvo susitarusi su Stivu susitikti
kaukių vakarėlyje Fermerių asociacijos salėje. Stivas iš kaž­
kur gavo policininko uniformą. Kadangi jis pasišovė vaidinti
teisėtvarkos atstovą, tapo aišku, kad jai teks apsirengti kekše.
Ji buvo pasiruošusi sijoną ir tinklines kojines, išdaigų krau­
tuvėlėje iš anksto įsigijo pūkuotą rožinį boa ir tokius pat ant­
rankius.
Delanė pasuko raktą spynoje ir prie juodo aulinuko nosies
pamatė baltą voką. Dar nepasilenkus bloga nuojauta jau pa­
kuždėjo, kas tai. Ji atplėšė voką ir ištraukė baltą popieriaus
lapą su trimis išspausdintais žodžiais. Šįkart buvo parašyta:
NEŠDINKIS IŠ MIESTO. Ji suglamžė lapą ir žvilgtelėjo sau per
petį. Automobilių aikštelė, aišku, tuščia. Vokas buvo paliktas,
kai Delanė dirbo salone. Juk taip paprasta.
Delanė nusileido į automobilių aikštelę ir pasibeldė į „Ale-
grezų statybos" duris. Niko džipo aikštelėje nebuvo.
Duris atlapojo Niko sekretorė Ana Mari.
- Labas, - pasisveikino Delanė, - norėjau paklausti, gal m a­
tei šiandien ką nors kieme?
- Po pietų šiukšlininkai pakeitė konteinerį.
Delanė nemanė, kad būtų įgrisusi šiukšlininkams.
- O Helenos Markam?

211
 RACHEL GIBSON

Ana Mari papurtė galvą.

- Šiandien nemačiau.
Bet Helena vis vien galėjo atnešti raštelį. Po Delanės rekla­
mos eisenoje Helena turėjo ne juokais įniršti.
- Gerai, ačiū. Jei pam atytum čia ką nors įtartina, būk gera,
pasakyk man.
- Gerai. Ar kas atsitiko?
Delanė sukišo raštelį giliau į palto kišenę.
- Nieko rimto.

Senoji Fermerių asociacijos salė buvo išpuošta šiaudinė­

mis dekoracijomis, oranžiniu ir juodu krepiniu popierium i
ir katilais su sausu ledu. Salės gilumoje barmenas iš „Morto"
pilstė kolą ir alų, priešingame gale grojo kantri muzikos grupė.
Helovino šventės dalyvių amžius svyravo nuo paauglių, per
didelių prašinėti saldainių, iki Vanetos Van Dam, sulipusios
su dviem Pasaulinio karo veteranais.
Kai Delanė įėjo, muzikantai jau buvo įsišėlę. Ji segėjo juodo
atlaso sijonėlį, buvo susiveržusi tokiu pat korsetu, užsimovusi
juodų nėrinių keliaraiščius. Juodo atlaso švarkelį paliko namie.
Smailūs juodų batelių kulniukai siekė trylika centimetrų, ji
sugaišo net dvidešim t minučių, kad kojinių siūlė tiesiai kiltų
blauzdos ir šlaunies viduriu. Kaklą buvo apsivyniojusi boa,
antrankius užsikišusi už sijonėlio juosmens. Didžiąją dalį be­
galės pastangų pareikalavusios išvaizdos, išskyrus suveltus
plaukus ir ryškų makiažą, slėpė vilnonis paltas.
Jos didžiausias noras buvo grįžti nam o ir panirti į komą.
Nenorėjo eiti į vakarėlį. Galvojo apie raštelį, kurį įtarė bus
parašiusi Helena, ir niršo labiau nei norėjo pripažinti. Taip,
ji iš tikrųjų mėgino persekioti Heleną. Slėpėsi prie jos kontei­
nerio ir rausėsi šiukšlėse, bet tai visai kas kita. Ji nepalikinėjo

212
 BEPROTIŠKAI TAVO

maniakiškų raštelių. Jei Delanė nebūtų prižadėjusi Stivui, po

kvapnios šiltos vonios jau gulėtų lovoje vilkėdama m ėgsta­
miausiais flaneliniais naktinukais.
Segdamasi sagas Delanė nužvelgė įdomiais kostiumais ap­
sirengusius susirinkusiuosius. Paslapčia stebėjo Stivą, šokantį
su hipiškai atrodančia, iš pažiūros dvidešim tm ete mergina.
Juodu buvo graži pora. Ji žinojo, kad Stivas susitikinėja ir su
kitomis merginomis, bet dėl to nesijaudino. Jo draugija pra­
versdavo, kai užsim anydavo ištrūkti iš namų. Be to, jis elgėsi
maloniai. Irdamasi per minią Delanė nusprendė nenusivilkti
palto. Prasispraudė pro du kankorėžius ir undinę ir vos kak­
tom uša nesusidūrė su serialo „Žvaigždžių kelias" personažu
gelsvo atspalvio veidu.
- Labas, Delane, - jis perrėkė kantri muzikos garsus, - gir­
dėjau, kad grįžai.
Balsas pasirodė girdėtas, jo savininkas ją pažino. O ji ne­
atpažino. Jo plaukai buvo pajuodinti purškiam ais dažais, jis
vilkėjo juodos ir raudonos spalvos uniform ą su raide A ant
krūtinės. Ji nežiūrėjo „Žvaigždžių kelio" ir nesuprato, kuo jis
patraukia žiūrovus.
- Na, taip. Grįžau birželį.
- Kai įėjai, Vesas tave iškart pažino.
Delanė įsispoksojo į šviesias, blausiai žydras akis.
- O Dieve, - aiktelėjo ji. - Skuteris! - Baisesnis už Finlį galėjo
būti tik Finlis, apsirengęs žvaigždūnu.
- Taip, aš. Senokai nesimatėme. - Skuterio grimas ant kaktos
buvo sueižėjęs, o veido atspalvis derėjo prie gelsvų dantų. -
Gražiai atrodai, - tęsė jis, kinkuodamas galvą kaip kiniška lėlė
su spyruokliniu kaklu.
Delanė apsižvalgė ieškodama išsigelbėjimo.
- Tu irgi, Skuteri, - pamelavo ji. Kadangi neišvydo nė vieno

213
 RACHEL GIBSON

pažįstamo veido, akys vėl įsmigo į Skuterį. - Kuo vertiesi? -

Stengėsi palaikyti pokalbį, kol pasitaikys proga sprukti.
- M udu su Vešu turime žuvų fermą Gardene. Nusipirkome
iš buvusios Veso draugužės, kai ji pabėgo su vilkiko vairuotoju.
Šamai mums sukraus turtus.
Delanė nepatikėjo.
- Judu rimtai turite fermą?
- Tai jau taip. O iš kur, tavo manymu, šitie švieži šamai?
Kokie dar švieži šamai? Delanė neprisiminė mačiusi šamų
miestelio parduotuvėse.
- Ar čia didžiulė paklausa?
- Dar ne, bet m udu su Vešu manome, kad po E. coli skandalo
ir paukščių gripo žmonės ims valgyti daugiau žuvų. - Jis pakė­
lė raudoną puodelį prie lūpų ir siurbtelėjo. - Ar tu ištekėjusi?
Paprastai ją šitas klausimas įsiutindavo, bet šįkart pyktį nu­
stelbė mintis, kad Skuteris dar didesnis asilas, nei ji prisiminė.
- Ne, o tu?
- Išsiskyręs. Dukart.
- Nieko nuostabaus. - Delanė papurtė galvą ir gūžtelėjo
pečiais. - Iki, Skuteri. - Ji praėjo pro jį, bet Skuteris nusekė iš
paskos.
- Nori alaus?
- Ne. Aš susitarusi susitikti.
- Atsivesk ją čia.
- Ne su ja.
- A. - Jis atsiliko ir šūktelėjo jai pavymui: - Iki, Delane! Gal
kada paskambinsiu.
Grasinimas gal būtų ją išgąsdinęs, jeigu jos numeris būtų
buvęs telefonų knygoje. Delanė prasibrovė pro chuliganėliais
apsirengusią grupelę į šokių aikštelės kraštą. Abraomas Lin-
kolnas pakvietė šokti, bet ji atsisakė. Galvoje pradėjo tvinksėti,

214
 BEPROTIŠKAI TAVO

ji norėjo grįžti namo, tačiau privalėjo pasakyti Stivui, kad išei­

na. Paslapčia stebėjo jį - šįkart jau su Kleopatra, - grojantį oro
gitara Vinonos Džad melodiją „Tik tu vienas Žemėje".
Delanė prisimerkė ir nusuko žvilgsnį nuo Stivo. Kartais dėl
jo baisiai gėda. Akys užkliuvo už pažįstamos porelės - šeštojo
dešimtmečio dendžio ir jo merginos pūstu sijonėliu. Stovėda­
ma atokiau nuo šokančiųjų Delanė žiūrėjo, kaip Luji apsuko
Lizą sau už nugaros, paskui vėl priešaky. Prisitraukęs Lizą prie
krūtinės taip žemai pasilenkė, kad jos plaukai brūkštelėjo per
grindis. Delanė nusišypsojo, žvilgsnis nukrypo į artimiausią
šalia Lizos su Luji porą. Iškart atpažino aukštą vyrą, kaip vilkelį
sukantį dukterėčią. Vienintelis Niko reveransas šventei - baskų
beretė. Jis mūvėjo džinsus, vilkėjo tamsiai rudus languotus
marškinius. Atrodė kaip tikras piratas, net ir be kostiumo.
Pirmą kartą nuo to laiko, kai išvažiavo iš miestelio, Delanė
pajuto artimųjų ilgesį. Ne paviršinės, kontroliuojančios šeimos
kaip jos, bet tikrų artimųjų. Tokių, kurie drauge juokiasi, šoka
ir besąlygiškai vienas kitą myli.
Delanė nusigręžė ir kaktomuša susidūrė su Elviu.
- Atsiprašau, - ji pakėlė akis ir atpažino Tomį M arkamą su
dirbtinėmis žandenomis.
Tomis žvilgtelėjo į moterį sau prie šono. Helena tebevilkėjo
ledi Godivos kostiumą, ant galvos tebesipuikavo karūna.
- Labas, Delane, - pasisveikino Helena su išdidžia šypse­
nėle, tarsi jaustųsi viršesnė. Ta pati „bučiuok m an subinę"
šypsenėlė persekiojo Delanę nuo pat pirmos klasės.
Ji jautėsi pernelyg pavargusi, kad laikytųsi apsimestinio
m andagum o taisyklių. N uo kvailos Helenos šypsenėlės jai
ėmė dar smarkiau tvinksėti galvoje.
- Ar patiko mano pasirodymas eisenoje?
Helenos šypsena išblėso.

215
 RACHEL GIBSON

- Apgailėtina, bet buvo galima to tikėtis.

- Ne taip apgailėtina kaip tavo nušiuręs perukas ir pigi
karūna. - Muzika nutilo, kai ji žingtelėjo prie Helenos ir pa­
linko jai prie veido. - Jei rasiu dar vieną raštelį su grasinimais,
sukišiu tau į gerklę.
Helena susiraukė ir sumirksėjo.
- Tau reikia gydytis. Nerašiau jokio raštelio.
- Raštelių. - Delanė nepatikėjo. - Parašei net du.
- Nemanau, kad Helena...
- Tomi, užsikišk, - pertraukė Delanė, nenuleisdama akių
nuo senos priešininkės. - Tokiomis nesąmonėmis manęs ne­
išgąsdinsi, Helena. Mačiau ir šilto, ir šalto. - Prieš nueidama
dar pridūrė: - Laikykis atokiau nuo manęs ir mano daiktų. - Ji
nusisuko ir ėmė brautis per minią, galvoje tvinksėjo. O jeigu
ne Helena? Neįmanoma. Juk Helena jos nekenčia.
Kai priartėjo prie durų, ją pasivijo Stivas.
- Kur eini? - prisigretinęs paklausė jis.
- Namo. Man skauda galvą.
- Gal dar pabūk?
-N e.
Jie išėjo į aikštelę ir sustojo prie Delanės automobilio.
- Mes dar nepašokome.
Mintis apie šokį su vyru, brūžinančiu sau tarpukojį, jai pa­
sirodė nepakeliama.
- Nenoriu šokti. Buvo sunki diena, aš pavargau. Noriu iš­
sitiesti lovoje.
- Gal reikia draugijos?
Delanė, žiūrėdam a į dailų banglentininko veidelį, tyliai
nusijuokė.
- Gražus mėginimas.
Jis lenkėsi ją pabučiuoti, bet ji įrėmė ranką jam į krūtinę.

216
 BEPROTIŠKAI TAVO

- Ką gi, - nusijuokė jis, - gal kitąkart.

- Labanakt, Stivai, - palinkėjo ji ir įsiropštė į automobiliu­
ką. Važiuodama namo stabtelėjo prie krautuvėlės nusipirkti
didžiulio „Reese's" batonėlio, butelio kolos ir vanilės kvapo
vonios putų. Net ir po vonios dešim tą jau bus lovoje.
„Aš nerašiau raštelio." Helena melavo. Aišku, neprisipažins.
Ne prie Tomio.
O jeigu nemelavo? Pirm ą kartą krūtinę suspaudė baimė,
bet Delanė pasistengė ją nuvyti. Nenorėjo galvoti apie tai, kad
raštelius galėjo parašyti kas nors kitas, o ne jos sena priešė.
Kažkoks nepažįstamasis.
Kai ji įvairavo į automobilių aikštelę salono kieme, Niko
džipas jau stovėjo prie biuro durų. Tamsus jo siluetas buvo
prisišliejęs prie užpakalinio automobilio buferio pažįstam a
atsipalaidavusia poza. Mijatos šviesos perbėgo odine striuke,
kai jis atsistūmė nuo džipo.
Delanė išjungė variklį ir paėmė plastikinį pirkinių maišelį.
- Ar tu mane persekioji? - paklausė ji, lipdama iš automo­
biliuko ir užtrenkdam a dureles.
- Taip.
- Kodėl? - Smailūs kulniukai nukaukšėjo prie laiptų.
- Papasakok man apie raštelius. - Jai einant pro šalį jis ištiesė
ranką ir perėmė maišelį su pirkiniais.
- Ei, aš galiu pati, - užprotestavo Delanė, bet pagalvojo, kad
jau senokai joks vyras nesisiūlė panešti jos daiktų. O Nikas
apskritai niekada.
- Papasakok apie raštelius.
- Iš kur sužinojai? - Jis sekė iš paskos tokiu mažu atstumu,
kad jai kone svilino padus jo sunkūs žingsniai. - Ar Ana Mari
pasakė?
- Ne, nugirdau tavo pokalbį su Helena.

217
 RACHEL GIBSON

Delanė pagalvojo: kiek dar žm onių galėjo girdėti? Kol ji

rakino duris, prie lūpų kybojo šilto kvapo debesis. N usprendė
tuščiai neeikvoti jėgų ir nedrausti Nikui įeiti.
- Helena man brūkštelėjo keletą žodelių. - Ji įėjo į virtuvę
ir uždegė šviesą.
Nikas sekė iš paskos, atsisegdamas striukę ir užpildydamas
ankštą erdvę savo dideliu kūnu. Jis padėjo maišelį ant stalo.
- Kokių žodelių?
- Skaityk. - Delanė pasirausė kišenėje ir ištiesė jam voką. -
Kitame parašyta „Aš tave stebiu" ar kažkas panašaus. - Ji
prasispraudė pro jį į siaurą koridoriuką, vedantį į miegamąjį.
- Ar skambinai šerifui?
- Ne. - Ji pasikabino paltą į spintą ir grįžo į virtuvę. - Nega­
liu įrodyti, kad parašė Helena, nors nė trupučio neabejoju. Be
to, čia lyg ir negrasinama. Tik erzinama. - Nuo durų Delanė
žiūrėjo, kaip Nikas tyrinėja raštelį. Su berete jis atrodė tarsi
egzotiškas kovotojas už baskų laisvę.
- Kur radai?
- Prie lauko durų.
- Ar turi ki... - Jis pakėlė į ją akis ir nutilo per vidurį žodžio.
Akys išsiplėtė, jis nužvelgė ją nuo galvos iki smailiakulnių.
Pirmą kartą gyvenime jai pavyko atimti Nikui žadą. Tam pri­
reikė kekšės aprangos.
- Kas atsitiko?
- Nieko.
- Negi neišgirsiu nė vieno šmaikštaus ar meilaus komenta­
ro? - Ji stengėsi nesujudėti, lyg būtų nejautusi visur liečiančio jo
žvilgsnio. Galiausiai neišlaikė ir boa prisidengė į atlaso korsetą
įspraustą krūtinę. - Bent vieną.
- Nesistebiu. - Jis parodė į juosmenį. - O ką darai su an­
trankiais?

218
 BEPROTIŠKAI TAVO

- Turėtum žinoti geriau už mane.

- Padūkėle, - jo lūpas iškreipė gašli šypsenėlė, - man nerei­
kia pagalbinių priemonių.
Delanė užvertė akis į lubas.
- Malonėk nepasakoti savo seksualinio gyvenimo sm ul­
kmenų.
- Rimtai? Gal kas praverstų.
Ji susikryžiavo rankas po krūtine.
- Kažin ar žinai ką nors tokio, ko norėčiau išmokti. - Ir
skubiai pridūrė: - Čia ne iššūkis.
Švelnus Niko juokas ištirpdė juos skyrusį nedidelį atstumą.
- Tai buvo iššūkis, Delane.
- Patikėsiu tavo žodžiu. - Nikas žengė prie jos, o ji iškėlė
ranką kaip eismo reguliuotoja. - Nereikia, Nikai. Maniau, už­
ėjai dėl Helenos raštelio.
- Taip. - Jis sustojo krūtine įsirėmęs jai į delną. Jai prie ran­
kos prisispaudė vėsi striukės oda. - Bet pasistengei, kad mintys
suktųsi tik apie tavo užtrauktukus.
- Tu didelis berniukas. Pamėgink susikaupti. - Delanė nu ­
leido ranką ir praėjo pro jį prie šaldytuvo. - Alaus nori?
- Žinoma.
Ji atsuko du kamštelius ir ištiesė jam butelį moliūgų alaus iš
daryklos. Jis žiūrėjo į butelį lyg nežinodamas, ką su juo veikti.
- Labai skanu, - patikino ji ir nurijo didelį gurkšnį.
Nikas pakėlė butelį prie lūpų ir pilkomis akimis stebėdamas
Delanę mauktelėjo alaus. Tuojau pat nuleido butelį ir atbula
ranka nusišluostė lūpas.
- Po paraliais, kokia bjaurastis.
- O man patinka. - Ji nusišypsojo ir vėl godžiai mauktelėjo.
- Tikro alaus neturi? - Jis padėjo butelį ir raštelį ant stalo.
- Turiu šviesaus aviečių.

219
 RACHEL GIBSON

Nikas dėbtelėjo taip, tarsi ji būtų pasiūliusi nusikirsti sė­

klides.
- „Bud" neturi?
- Ne-a. Tame maišelyje yra kolos. - Delanė mostu parodė
pirkinių maišelį ir praėjo pro Niką į svetainę.
- Kur radai pirm ą raštelį? - pavym ui paklausė jis.
- Salone. - Ji įjungė šviesą virš muzikos grotuvo ir nuėjo
prie stalinės lempos šalia sofos. - Zinai, tu pats m an jį parodei.
- Kada?
- Tą dieną, kai keitei spynas. - Žvilgtelėjusi per petį Delanė
patraukė jungiklio grandinėlę. Nikas stovėjo kambario vidu­
ryje ir maukė kolą. - Prisimeni?
Jis nuleido butelį ir nusilaižė nuo apatinės lūpos rudą lašą.
- Puikiai.
Neprašyti užplūdo prisiminimai apie prigludusias jo lūpas,
apie šiltą odą po jos delnais.
- Kalbu apie raštelį.
- Aš irgi.
Netiesa.
- Kodėl manai, kad tai Helenos darbas?
Delanė atsargiai, kad atlaso sijonėlis nepakiltų prie tarpu­
kojo kaip pornografijos žvaigždei, atsisėdo ant sofos.
- Kieno dar galėtų būti?
Jis pastatė kolos buteliuką ant kavos stalelio ir išsinėrė iš
striukės.
- O kas dar norėtų, kad išvažiuotum?
Delanei atėjo mintis tik apie Niką ir jo artimuosius.
-T u .
Jis num etė striukę ant sofos atlošo ir pažiūrėjo į ją iš po
surauktų antakių.
- Tikrai taip galvoji.

2 20
 BEPROTIŠKAI TAVO

Gal ne.
- Nežinau.
- Jei manai, kad slankioju aplinkui ir grasinu moterims,
kodėl mane įsileidai?
- Ar galėjau neįsileisti?
- Galbūt. Rašteliai - ne mano darbas, ir tu puikiai žinai. - Jis
atsisėdo šalia Delanės ir palinkęs į priekį alkūnėmis įsirėmė
į kelius. Languotų m arškinių rankoves buvo užsiraitojęs iki
alkūnių, segėjo laikrodį su nutrintu dirželiu.
- Kažkas ne juokais įpykęs. Gal negražiai apkirpai?
Ji prisimerkė ir trinktelėdama pastatė butelį moliūgų alaus
ant kavos stalelio.
- Pirmiausia, Nikai, aš nekerpu negražiai. O antra, negi,
tavo manymu, raštelius palieka psichopate niršdama, kad per
trum pai nukirpau kirpčiukus ar sudeginau plaukus darydama
ilgalaikę šukuoseną?
Nikas pažiūrėjo į ją per petį ir ėmė juoktis. Iš pradžių tyliai,
paskui vis garsiau, kurstydam as Delanės pyktį.
- Ko taip pasiutai?
- Tu mane įžeidei.
Jis nuoširdžiai prisidėjo ranką prie širdies, stumtelėdamas
minkštą m arškinių audinį ir atidengdam as lopinėlį krūtinės.
- Nenorėjau.
Delanė žiūrėjo į jo linksmas akis.
- Bet įžeidei.
- Atleisk. - Ir pridūrė dar vieną žodį panaikindam as atsi­
prašymą: - Padūkėle.
Ji niuktelėjo jam į ranką.
- Mulkis.
Nikas sučiupo ją už riešo ir prisitraukė.
- Ar tau kas nors sakė, kad esi graži kekšė?

221
 RACHEL GIBSON

Santalo muilo kvapas ir odos šiluma apsuko jai galvą. Po jo

stipriais pirštais ėmė dilgčioti vidinę riešo pusę, ji pamėgino
išlaisvinti ranką. Jis paleido, sugriebė abiem rankomis boa ir
prisitraukė Delanę artyn. Jų nosys susidūrė, ji pasijuto skęs­
tanti padūm avusiam e žvilgsnyje. Pravėrė lūpas pasakyti ką
nors geliančio, sarkastiško, bet smegenys ir balsas ją išdavė.
Ji vos išstenėjo:
- Oi, ačiū, Nikai. Tikriausiai taip sakai visoms savo vienos
nakties moterims.
- Ar tu mano vienos nakties moteris? - paklausė Nikas jai
virš lūpų, laikydamas ją rožinių plunksnų virvele ir tyliu balsu.
Delanė nemanė tai pasakysianti ar turėsianti omenyje...
- Ne. Juk žinai, kad niekada negalėsime būti drauge.
- Niekada nesakyk „niekada". - Plunksnos paglostė jai
skruostą ir kaklą, kai jo ranka nuslydo prie korseto krašto. -
Tavo širdis daužosi.
- Mano aukštas kraujospūdis. - Akių vokai apsunko ir ji
pajuto, kaip jis prisiliečia liežuviu prie apatinės lūpos.
- Tu ir anksčiau nemokėjai meluoti.
Delanė nesuprato, kaip ji atsidūrė Nikui ant kelių ir jis įsi­
siurbė jai į lūpas. Švelniai prasidėjęs bučinys greitai sutrupino
menką pasipriešinimą. Nikas viena ranka laikė parėm ęs jai
galvą, o kita per juodą kojinę glamonėjo išorinę šlaunies pusę.
Drėgnas liežuvis ragino ją atsakyti karščiau ir aistringiau, ir ji
bučiavo taip, kad juodu apėmė pirmykštis geismas. Jos rankos
nuslydo jo kaklu, ji nutraukė gumytę, laikiusią Niko plaukų
uodegą. Beretė nukrito nuo galvos, ji šukavo pirštais vėsius,
tankius plaukus. Pajuto, kaip jo pirštai keliauja keliaraiščiu
aukštyn prie sijono krašto ir brėžia karštą liniją, kaitinančią
šlaunų vidų ir uždegančią pilve alkį. Jo pirštai nėrė po juodu
keliaraiščiu ir prisilietė prie apnuoginto kūno. Delanė kyštelėjo

222
 BEPROTIŠKAI TAVO

vieną ranką po prasegta marškinių apykakle ir palietė šiltą,

raum eningą petį. To neužteko, ji atsagstė marškinių sagas. Jo
kūnas buvo tvirtas, oda karšta ir sudrėkusi. Pajutusi erekciją
Delanė dar smarkiau prisispaudė sėdmenimis. Jo pirštai įsirėžė
jai į šlaunį, iš lūpų ištrūko aimana.
Ranka nukeliavo jai ant liemens, stiprūs pirštai suspaudė
per ploną atlasą. Atodūsis užstrigo jai gerklėje, o jo delnas sly­
do aukštyn - krūtimi prie kaklo. Nikas krumpliais braukė jai
ties raktikauliais ir korseto kraštu. Tada jo jausmingos lūpos
prigludo jai prie kaklo, o pirštai palindo po siauru atlasiniu dra­
bužėliu. Kai jis suėmė krūtį, Delanė išsilenkė spausdama sustan-
dėjusį spenelį prie karšto jo delno. Ji pakėlė rankas jam iki pe­
čių ir tvirtai sugniaužė kumščiuose minkštą marškinių audinį.
Ją visiškai užvaldė geismas. Sukaupusi aiškaus proto liku­
čius sušnibždėjo:
- Nikai, mums reikia liautis.
- Liausimės, - sumurmėjo Nikas, nusm aukdam as korsetą
beveik iki juosmens ir palenkdamas galvą. Jis perbraukė lūpo­
mis rožinę krūtį, apžiojo ir ėmė karštu, drėgnu nepavargstančiu
liežuviu glamonėti spenelį. Didelė šilta ranka nuslydo jai tarp
šlaunų ir jis prispaudė delną prie jos įaudrinto kūno. Pirštai
lietė per sudrėkusias medvilnės kelnaites, ji suglaudė kojas,
įkalindama tarp jų Niko ranką. Delanė užsimerkė, jai nuo lūpų
nutrūko jo vardas - lyg aimana, lyg atodūsis. Aistros ir geismo
garsas. Ji norėjo su juo mylėtis. Norėjo justi prigludusį nuogą
jo kūną. Ką jai prarasti? Tik savigarbą. Kas ta menka savigarba,
palyginti su kokybišku orgazmu?
Staiga jo lūpos pasitraukė, jos krūtį paglostė vėsuma. Ji pri­
sivertė atsimerkti ir nusekė jo liepsnojantį žvilgsnį prie savo
blizgančio spenelio. Jis ištraukė ranką jai iš tarpkojo, suėmė
vieną boa galą ir ėmė lėtai braukyti jos degantį kūną.

223
 RACHEL GIBSON

- Pasakyk, kad manęs geidi.

- Ar nematyti?
- Pasakyk. - Jis pažiūrėjo aukštyn, žvilgsnis buvo ryžtingas
ir apsunkęs nuo aistros. - Pasakyk. - Plunksnos apsuko dar
vieną ratą apie jos krūtis.
Delanė šaižiai įkvėpė.
- Aš tavęs geidžiu.
Jo žvilgsnis paklaidžiojo jos veidu ir įsmigo į lūpas. Nikas
švelniai jas pabučiavo ir pataisė korsetą uždengdam as krūtis.
Jis neketino su ja mylėtis. Tai žinoma. Būtų praradęs daug
daugiau.
- Kodėl mums vis taip nutinka? - paklausė Delanė, kai jo
lūpos atsitraukė. - Kaskart galvoju, kad nebenutiks, bet vis
viena nutinka.
- Nesupranti?
- Deja, ne.
- Nebaigti reikalai.
Ji giliai įkvėpė ir prisiglaudė prie jo.
- Apie ką kalbi? Kokie dar reikalai?
- Prisimink naktį Angelo paplūdimyje. Mes taip ir nebai­
gėme, ką pradėję, nes pabėgai.
- Pabėgau? - Jos antakiai pakilo iš nuostabos. - Neturėjau
kitos išeities.
- Galėjai rinktis ir pasirinkai. Išvažiavai su Henriu.
Oriai, kaip tik įmanoma tokiomis aplinkybėmis, Delanė
pakilo jam nuo kelių. Trūko kairiojo batelio, boa įstrigo korsete.
- Išvažiavau, nes tu manimi naudojaisi.
- Kada būtent? - Nikas atsistojo ir pakibo virš jos. - Ar kai
maldavai tave glamonėti?
Delanė timptelėjo žemyn sijonėlį.
- Nutilk.

224
 BEPROTIŠKAI TAVO

- O gal tada, kai mano galva buvo tau tarp kojų?

- Nutilk, Nikai. - Ji ištraukė boa. - Tu tenorėjai mane pa­
žeminti.
- Nesąmonė.
- Naudojaisi manimi, kad atkeršytum Henriui.
Jis prisimerkęs sūpavosi ant kulnų.
-A š tavimi nesinaudojau. Sakiau, kad nebijotum, kad tavi­
mi pasirūpinsiu, bet dėbtelėjai į mane lyg į kokį prievartautoją
ir išvažiavai su Henriu.
Ji nepatikėjo.
- Niekada nežiūrėjau į tave kaip į prievartautoją ir tikrai
prisiminčiau, jei būtum pasakęs bent vieną gerą žodį. Tu ne­
pasakei.
- Pasakiau, bet tu nusprendei išvažiuoti su seniu. Mano
galva, esi m an skolinga.
Delanė paėmė nuo sofos atlošo jo striukę ir metė jam.
- Aš tau neskolinga.
- Birželio ketvirtą geriau čia nebebūk, antraip atsiimsiu
dešimties metų skolą. - Jis susikišo rankas į striukės kišenes ir
pasuko prie durų. - Skolas atsiimu su kaupu, padūkėle.
Net kai skersgatvyje nutilo Niko džipo ūžesys, Delanė dar
ilgai žiūrėjo į uždaras duris. Kūnas tebeliepsnojo nuo jo pri­
silietimų, o mintis apie seksualinių skolų grąžinimą neatrodė
tokia jau bauginanti. Ji grįžo į kambarį, pakėlė nuo grindų Niko
beretę ir pauostė. Beretė kvepėjo oda, vilna ir Niku.

225
 13
- Dėde Nikai, ar matei neseniai per televizorių rodytą filmą
apie kūdikystėje pagrobtą merginą? Ji nežinojo buvusi pagrob­
ta, iki sulaukė dvidešimties.
Nikas spoksojo į monitoriaus ekraną - tikrino namo šiau­
riniame ežero krante sąmatą. Pamatai buvo išlieti iki pirmųjų
šalnų, o stogas uždengtas iki sniego. Statybos artėjo prie pa­
baigos, bet savininkas sumanė kai ką pakeisti, o vidaus ap­
dailos darbų kaina smarkiai viršijo biudžetą. Kadangi darbų
sumažėjo, Ana Mari ir Hilda dirbo tik rytais. Be Niko su Sofi,
pastate daugiau nieko nebuvo.
- Dėde Nikai.
- Hmm, ką? - Jis ištrynė kelis skaičius ir įrašė naujus.
Sofi garsiai atsiduso.
- Tu nesiklausai.
Jis pažiūrėjo į dukterėčią ir vėl sugrįžo akimis prie moni­
toriaus.
- Klausausi, Sofi.
- Tai ką aš sakiau?
Jis pridėjo papildom ą mokestį ir siekė nuo stalo krašto skai­

226
 BEPROTIŠKAI TAVO

čiuotuvo. Kai akys susitiko su dukterėčios žvilgsniu, ranka

sustingo. Didelės rudos akys žiūrėjo su tokiu priekaištu, tarsi
jis būtų auliniais batais sutrypęs jos jausmus.
- Nesiklausiau, - Nikas atitraukė ranką, - atleisk.
- Ar galiu paklausti?
Jis pagalvojo, kad grįždama iš mokyklos namo ji užsuko ne
pažiūrėti, kaip jis dirba.
- Klausk.
- Ką darytum, jei tau patiktų mergina, bet ji nežinotų pa­
tinkanti. - Sofi nutilo ir įsmeigė žvilgsnį kažkur jam virš gal­
vos. - O jai patiktų kitas. Madingais drabužiais, šviesiaplaukis.
Ją visi mėgtų, ji būtų komandos šokėjų lyderė ir panašiai. - Jos
žvilgsnis grįžo. - Ar pasiduotum?
Nikas sutriko.
- Ar tau patinka berniukas, kuris rengiasi kaip komandos
šokėjų lyderis?
- Ne! Dievaži, m an patinka berniukas, kuris susitikinėja su
komandos šokėjų lydere. Ji daili ir populiari, figūra gražiausia
iš visų aštuntokių. Kailas manęs nė nepastebi. Ką m an daryti?
Nikas žiūrėjo virš stalo į dukterėčią su blizgančiomis kabė­
mis ir didelėmis mamos italės akimis, per didelėmis jos veide­
liui. Ant kaktos buvo išdygęs milžiniškas raudonas spuogas,
kurio negalėjo paslėpti joks pudros sluoksnis. Kada nors Sofija
Alegrezą daužys vyrams širdis, bet, ačiū Dievui, ne šiandien.
Be to, ji per jauna galvoti apie berniukus.
- Nieko nedaryk. Tu nuostabi, Sofi.
Ji pavartė akis ir pasisuko paimti kuprinės nuo grindų prie
kėdės.
- Tu ne geresnis patarėjas už tėtį.
- O ką pasakė Luji?
- Kad aš per jauna galvoti apie berniukus.

227
 RACHEL GIBSON

- A. - Jis palinko į priekį ir suėmė jos ranką. - Na, aš taip

nepasakyčiau, - pamelavo.
- Žinau. Todėl ir atėjau pasikalbėti. Ir ne vien Kailas. Į mane
nežiūri joks berniukas. - Ji užsikėlė kuprinę ant kelių ir nusi­
minusi susmuko kėdėje. - Man liūdna.
O jam buvo liūdna, kad ji tokia nelaiminga. Jis padėjo Luji
ją auginti ir jai vienintelei iš moteriškos giminės atstovių nesi­
varžydamas rodė meilę ir prieraišumą. Juodu kartu žiūrėdavo
televizorių ir žaisdavo „Monopolį", ji nesikėsino į jo gyvenimą
ir nespendė spąstų.
- Kuo galėčiau padėti?
- Pasakyk, kuo mergaitės patinka berniukams.
- Aštuntokam s? - Nikas pasikasė sm akrą ir susimąstė.
Viena vertus, nenorėjo meluoti, kita vertus, nenorėjo griauti
nekaltų iliuzijų.
- Pamaniau - turi daugybę merginų, todėl žinosi.
- Daugybę merginų? - Jis žiūrėjo, kaip ji išsitraukia iš kupri­
nės buteliuką žalio nagų lako. - Aš neturiu daugybės merginų.
Kas tau pasakė?
- Niekam ir sakyti nereikėjo. - Ji patraukė pečiais. - Geilė -
tavo mergina.
Su Geile jis matėsi kelios savaitės prieš Heloviną, o Helovi­
nas buvo prieš savaitę.
- Ji buvo tiesiog draugė, - atsakė jis. - Prieš mėnesį susipy-
kome. - Tiesą pasakius, tai jis nusprendė nutraukti santykius,
o Geilė dėl to pyko.
- Na, gerai, o kuo ji tau patiko? - paklausė Delanė, tepdama
žalio lako sluoksnį ant m ėlynų nagų.
Kažin ar jis galėtų pasakyti trylikametei dukterėčiai, kuo
jam patiko Geilė.
- Jos gražūs plaukai.

228
 BEPROTIŠKAI TAVO

- Ir viskas? Susitikinėtum su mergina, jei tau patiktų plau­

kai?
„Tikriausiai ne."
- Taip.
- O kokia plaukų spalva tau labiausiai patinka?
„Raudona." Skirtingos raudono atspalvio sruogos, susipy­
nusios tarp jo pirštų.
- Ruda.
- O kas dar patinka?
Rožinės lūpos ir rožinė boa.
- Graži šypsena.
Sofi pažiūrėjo į jį ir nusišypsojo parodydam a vielutėmis ir
gumytėmis apraizgytus dantis.
- Tokia?
-A h a .
- Kas dar?
Šįkart jis neišsisukinėjo.
- Didelės rudos akys. Be to, mėgstu merginas, kurios moka
m an atsikirsti. - Nikas suprato pradėjęs vertinti sarkazmą.
Ji panardino teptuką į laką ir ėmėsi kitos rankos pirštų.
- Kaip manai - ar merginos gali skambinti vaikinams?
- Žinoma. Kodėl gi ne?
- Močiutė sako, kad merginos, skambinančios vaikinams,
pasileidusios. Sako, jog judu su tėčiu neturėjote bėdų dėl pa­
sileidėlių, nes kai jos skambindavo, ji nekviesdavo jūsų prie
telefono.
Motina vienintelė iš jo pažįstamų žmonių matydavo tik tai,
ką norėdavo, ir nieko kito. Nikas ir Luji prisivirdavo košės ir
be telefono. Paskutiniais metais koledže Luji užtaisė mergi­
nai vaiką. O kai baskas užtaiso gerai katalikei vaiką, vestuvės
Šventojo Jono katedroje neišvengiamos.

229
 RACHEL GIBSON

- Tavo močiutė prisimena tik tai, ką nori, - atsakė jis Sofi. - Jei
užsimanai pasikalbėti su berniuku telefonu, tai ir kalbėkis, bet
iš pradžių geriau atsiklausk tėčio. - Nikas žiūrėjo, kaip ji pūs-
dama džiovina nagučius. - Gal tau vertėtų pasikalbėti su Liza
apie mergaitiškus reikaliukus. Po savaitės ji bus tavo pamotė.
Sofi papurtė galvą.
- Geriau su tavimi.
- Maniau, kad Liza tau patinka.
- Patinka, bet kalbėtis geriau su tavimi. Be to, ji mane n u­
grūdo į pamergių eilės galą.
- Turbūt todėl, kad tu žemiausia.
- Gal. - Ji apžiūrėjo nagučius ir pakėlė galvą. - Gal nori,
kad ir tau nulakuočiau?
- Nieku gyvu. Kai anąkart pam iršau nusivalyti, kolonėlės
darbuotojas labai keistai į mane žiūrėjo.
- Praaaašau.
- Ne, Sofi.
Ji susiraukė ir užsuko lako buteliuką.
- Negana, kad paskutinė, dar teks stovėti prie tos personos.
- Prie kokios personos?
- Prie tos. - Sofi parodė pirštu į sieną. - Iš ten.
- Delanės? - Kai ji linktelėjo, Nikas paklausė: - O kas čia
blogo?
- Pats žinai.
- Nežinau. Gal pasakytum?
- Močiutė sako, kad ta mergina gyveno su tavo tėčiu. Jis
buvo jai geras, o tau blogas. Jai pirko gražius drabužius ir
niekučius, o tau teko mūvėti senus džinsus.
- Man patinka seni džinsai. - Jis paėmė pieštuką ir įsižiū­
rėjo Sofi į veidą. Kai ji kalbėdavo apie Delanę, lūpų kampučiai
nusvirdavo kaip jo mamos. Henris tikrai suteikė peno Benitos

230
 BEPROTIŠKAI TAVO

kartėliui, bet Nikui nepatiko, kad Sofi juo užsikrėtė. - Kad ir

kas nutiko tarp manęs ir tėvo, Delanė čia niekuo dėta.
- Tu nejauti jai neapykantos?
Tokių bėdų jis neturėjo.
- Nejaučiu.
- A. - Ji įsidėjo lako buteliuką į kuprinę ir nusikabino nuo
kėdės atkaltės striukę. - Ar mėnesio pabaigoje nuveši mane
pas ortodontą?
Nikas pakilo ir padėjo jai apsivilkti striukę. Sofi ortodontas
už dviejų valandų kelio.
- Ar tėtis negalės?
- Jis bus išvykęs medaus mėnesio.
- A , taip. Gerai, nuvešiu.
Kai Nikas lydėjo ją prie durų, Sofi viena ranka apsivijo jį
per liemenį.
- Ar tu tikrai neveši, dėde Nikai?
- Tikrai.
- Močiutė sako, kad tau reikia sutikti gerą katalikę. Tada
būsi laimingas.
- Aš ir taip laimingas.
- Močiutė sako, kad tau reikia įsimylėti merginą baskę.
- Atrodo, judvi su močiute per daug apie mane šnekatės.
- O aš džiaugiuosi, kad neketini vesti.
Jis ištraukė šiukšlytę iš jos lygių juodų plaukų.
- Kodėl?
- Nes visada būsi mano.
Nikas stovėjo ant šaligatvio prie savo biuro ir žvilgsniu ly­
dėjo nueinančią dukterėčią. Sofi per daug laiko praleidžia su
senele. Tik laiko klausimas, kada Benita ją persivilios į tamsiąją
pusę ir Sofi ims zirzti, kad jam laikas vesti mielą baskę.
Jis susikišo rankas iki krumplių į džinsų kišenes. Luji šeimos

231
 RACHEL GIBSON

vyras. Nikas ne. Pirmoji Luji santuoka truko tik šešerius metus,
bet jam patiko būti vedusiam. Jam patiko gyventi su moterimi.
Luji visada žinojo vėl vesiąs. Žinojo vėl pamilsiąs, bet prirei­
kė beveik aštuonerių metų, kol sutiko tinkamą moterį. Nikas
neabejojo, kad brolis bus laimingas su Liza.
Atsidarė Delanės salono durys ir ištipeno senyva moteriškė
su sidabrine šukuosena. Eidama pro šalį senutė dėbtelėjo į jį
kaip į niekam tikusį. Jis slapčia nusijuokė ir pažiūrėjo į lan­
gą. Matė, kaip Delanė sušluoja plaukus ir su semtuvėliu pra­
dingsta salono gilumoje. Jis matė tiesius jos pečius ir nugarą,
po nutįsusiu megztiniu siūbuojančius klubus. Skausmingas
m audim as papilvėje prim inė jos tobulas baltas krūtis ir ro­
žines plunksnas. Jis pagalvojo apie dideles rudas akis, ilgas
blakstienas, nuo aistros apsunkusius vokus, nuo jo bučinių
sudrėkusias ir patinusias lūpas.
„Aš tavęs geidžiu", - pasakė ji, tiksliau - jis privertė ją pa­
sakyti lyg koks maldaujantis, meilės ištroškęs nevykėlis. Dar
niekada gyvenime neteko reikalauti, kad moteris prisipažintų
jo geidžianti. Jam nereikėjo. Buvo nesvarbu, ar minkštos roži­
nės moters lūpos šnibždės tokius žodžius. O dabar tapo svarbu.
Nebėra jokių abejonių. Henris puikiai žinojo, ką daro, kai
rašė testamentą. Jis priminė Nikui, koks jausmas norėti to, ko
negali gauti, trokšti to, kas tau uždrausta. Kai gali liesti, bet
ne turėti.
Nikui ant veido nusileido kelios snaigės, jis grįžo į biurą ir
nusikabino nuo kėdės striukę. Kartais vyrai padaro klaidą ir
supainioja geismą su meile. Tik ne Nikas. Jis nemyli Delanės.
Tai, ką jaučia, blogiau už meilę. Vidurius degino geismas. Jis
elgiasi kaip paskutinis mulkis, nes jaučia nepasotinam ą alkį
moteriai, kuri teigia jo nekenčianti.

232
 BEPROTIŠKAI TAVO

Delanė, pastūm usi pom idorus į lėkštės kraštą, pasmeigė

gabalėlį cikorijos ir vištienos.
- Kaip darbas? - pasiteiravo motina ir iškart sukėlė įtarimą.
Gvena neklausinėdavo apie saloną.
- Neblogai. - Delanė pažiūrėjo anapus stalo ir įsidėjo į bum ą
salotos lapą. Motina tikrai kažką rezga. Veltui leidosi įkalbama
susitikti restorane, čia negalės šūkauti nepatraukdam a aplin­
kinių dėmesio. - Kodėl klausi?
- Paprastai per kalėdinį m adų pasirodym ą šukuosenomis
rūpinasi Helena, bet šiemet šnektelėjau su tarybos narėmis ir
įkalbėjau tą darbą patikėti tau. - Gvena pabaksnojo fetučinius
lėkštėje ir pastūm ė šakute į šalį. - Pamaniau, tau praverstų
viešas pasirodymas.
Tikriausiai mama nori ją įtraukti į kokio nors sumauto ko­
miteto veiklą.
- Tik šukuosenos? Ir viskas?
Gvena palietė puodelį karštos arbatos su citrina.
- Pamaniau, kad tu taip pat galėtum pasirodyti.
Na, štai. Tikroji priežastis. Šukuosenos - tik masalas. Ti­
krasis Gvenos tikslas - motinos ir dukters duetas su vienodais
brokato drabužiais, tarsi jos būtų dvynės. Renginiui buvo tai­
komos dvi taisyklės: drabužis turi būti rankų darbo ir atitikti
sezoną.
- Tu ir aš? Kartu?
- Aš būtinai dalyvausiu.
- Vienodai apsirengusios?
- Panašiai.
Nė už ką. Delanė dar prisiminė tuos metus, kai jai teko
apsirengti elniu Rudolfu. Gal būtų buvę neblogai, bet tik ne
šešiolikametei.
- Man nepavyktų ir šukuoti, ir dalyvauti pasirodyme.

233
 RACHEL GIBSON

- Helenai pavyksta.
- Aš ne Helena. - Ji pasisiekė riekelę duonos. - Šukuose­
nomis pasirūpinsiu, bet noriu, kad mano salono pavadinimas
būtų nurodytas programėlėje ir paminėtas renginio pradžioje
ir pabaigoje.
Gvena neatrodė patenkinta.
- Pasistengsiu, kad taryboje už tave būtų užtartas žodelis.
- Puiku. Kada renginys?
- Per Žiemos festivalį. Paprastai trečią šeštadienį, likus ke­
lioms dienoms iki ledo skulptūrų konkurso. - Gvena pastatė
puodelį ant padėkliuko ir atsiduso. - Ar dar prisimeni, kai
Henris buvo meras, mes eidavome su juo ir padėdavome tei­
sėjauti?
Žinoma, ji prisimena. Kiekvieną gruodį smulkieji Trulio
verslininkai Pentinių parką išpuošdavo didžiulėm is ledo
skulptūromis, kuriomis pasigrožėti sugužėdavo turistai iš už
šimtų mylių. Delanė prisiminė save sušalusiais skruostais ir
nosimi, su ilgais kailiniais ir pūkuota kepure tipenančią šalia
mamos ir Henrio. Prisiminė gaivų ledo ir žiemos kvapą, karštą
šokoladą, šildantį delnus.
- Ar prisimeni, kaip vienais metais jis leido tau išrinkti nu ­
galėtoją?
Tada jai buvo m aždaug dvylika. Ji išrinko „Kokybiškos mė­
sos ir paukštienos" penkiolikos pėdų aukščio „Ėriuko snuku­
tį". Delanė pasmeigė dar vieną salotos lapą. Ji buvo pamiršusi
ėriuką.
- Noriu pasikalbėti apie Kalėdas, - pasakė Gvena.
Delanė m anė Kalėdas švęsianti pas m otiną - prie tikros
eglutės, su spindinčiomis dovanomis, kiaušinių likeriu, židi­
nyje keptais kaštainiais. Su visais atributais.
- Dvidešimtą gruodžio, kitą dieną po Žiemos festivalio ati­

234
 BEPROTIŠKAI TAVO

darymo, m udu su Maksu išplauksime kruiziniu laivu į Kari­

bus.
- Ką? - Delanė atsargiai padėjo šakutę ant lėkštės. - Neži­
nojau, kad jūsų santykiai tokie rimti.
- M udu su Maksu suartėjome. Jis pasiūlė praleisti drauge
atostogas šiltuose kraštuose, kad geriau suprastume, ką vienas
kitam jaučiame.
Gvena dar tik šešis mėnesius našlė, o jau užmezgė rimtus
santykius su vyru. Delanė neįstengė prisiminti, kada pati turėjo
rim tą vaikiną. Staiga ji pasijuto apgailėtina, vieniša senmergė.
- Pamaniau, kad m udvi galėtume atšvęsti Kalėdas, kai grį­
šiu.
- Gerai. - Tik netekusi galimybės Kalėdas sutikti namie
Delanė suvokė, kaip to norėjo. Ką gi, ne pirm ą kartą sutiks
šventes viena.
- Gausiai sninga. Pastatyk savo automobiliuką mano garaže
ir vairuok Henrio kadilaką.
Delanė laukė sąlygų, pavyzdžiui, pasižadėjimo nakvoti sa­
vaitgaliais, dalyvauti kokios nors draugijos susirinkime arba
avėti patogius batelius. Kai Gvena, užuot ko nors pareikala­
vusi, pakėlė šakutę, Delanė neištvėrė:
- Ko nori už tai?
- Kodėl tu tokia įtari? Tiesiog noriu, kad žiemą būtum saugi.
-A . - Ji kelerius metus nevairavo apsnigtais keliais ir supra­
to, kad tai kas kita nei važiuoti dviračiu. Užsimiršta. Ji mieliau
praslystų pro „Stop" ženklus didžiuliu sidabriniu Henrio ka-
dilaku nei savo mijata. - Ačiū. Rytoj užsuksiu.
Po pietų ji nebegrįžo į darbą, nuvažiavo tiesiai pas Lizą
parodyti albumų su šukuosenų pavyzdžiais ir pasiimti pamer­
gės suknelės. Nelygu, koks apšvietimas, tiesi aksomo suknelė
atrodė tai ryškios vyno spalvos, tai tamsiai raudona. Suknelė

235
 RACHEL GIBSON

Delanei būtų labai tikusi, jei ne plaukai. Daugybė raudonos

spalvos atspalvių ant vieno žmogaus galvos priminė Pikaso
paveikslą. Delanė persibraukė ranka per pilvą, delnu palygin­
dama švelnų audinį.
- Nepagalvojau apie tavo plaukus, - prisipažino Liza, žiū­
rėdama į draugės atvaizdą miegamojo veidrodyje. - Gal užsi-
dėtum šiaudinę skrybėlę?
- Nė už ką. - Palenkusi galvą į šoną ji tyrinėjo savo atvaiz­
dą. - Bet kada galiu susigrąžinti natūralią spalvą.
- O kokia natūrali?
- Jau nebežinau. Pagal šaknis turbūt gelsva.
- Ar tau pavyktų persidažyti ir nenuplikti?
Delanė įsirėmė kumščiais į šonus ir atsisuko į draugę.
- Kas jums darosi šiame miestelyje? Žinoma, kad moku
persidažyti neprarasdama plaukų. Savo darbą išmanau. Dirbu
ne pirmus metus. - Jos balsas palengva vis kilo. - Aš ne Helena.
Prastai nekerpu!
- Susimildama, aš tik paklausiau.
- Taip. Paklausei, kaip ir daugelis kitų. - Ji atsitraukė už­
trauktuką ir išlipo iš suknelės.
- Kas dar?
Jai mintyse iškilo Niko, sėdinčio ant jos sofos, atvaizdas.
Prigludusios karštos lūpos. Į šlaunį įsirėžę pirštai. O, kad būtų
galėjusi jo nekęsti už sužadintą geismą, už išplėštą prisipa­
žinimą, už tai, kad ją paliko visą naktį apie jį svajoti. Tačiau
nepuoselėjo jam neapykantos. Ji jautėsi labai sutrikusi po visko,
kas nutiko, ir nenorėjo niekam pasakoti, kol pačiai kas nors
nepaaiškės. Net Lizai. Ji padėjo suknelę ant languoto draugės
lovos užtiesalo ir užsimovė džinsus.
- Tiek to, nesvarbu.
- Kas? Negi mama tebepriekaištauja, kad esi kirpėja?

236
 BEPROTIŠKAI TAVO

- Ne, net paprašė sušukuoti kalėdinio m adų pasirodymo

dalyves. - Delanė pakėlė akis nuo džinsų sagų. - Tikėjosi mane
apgauti ir įvilioti į mamos ir dukters duetą. Kai augau, visada
pasirodydavome.
Liza nusijuokė.
- Prisimeni tą auksinio brokato suknelę su plačiu diržu ir
kaspinu užpakalyje?
- Tikrai neužmiršiu. - Ji užsitempė per galvą angoros megz­
tinį, prisėdo ant lovos krašto ir įsispyrė į „Doc Marten's" ba­
tus. - Žinai, motina per Kalėdas išplaukia su Maksu Harisonu
į Karibus.
- Tavo mama su Maksu? - Liza klestelėjo prie Delanės. -
Kažkaip keista. Tavo motiną galiu įsivaizduoti tik su Henriu.
- Manau, kad Maksas jai tinka. - Ji užsirišo vieną batą ir
ėmėsi kito. - Per dešimt metų mano pirmos Kalėdos namie, o
ji išplaukia. Nors, kai pagalvoju, nieko keisto.
- Gali ateiti pas mane. Jau gyvensiu su Luji ir Sofi, švęsime
drauge.
Delanė pakilo ir paėmė savo suknelę.
- Įsivaizduoju save, laužančią kalėdaičius su Alegrezomis.
- „Laužysi kalėdaičius" su mumis per mano vestuvių va­
karienę.
Delanę, kabinančią suknelę ant pakabo, sukaustė baimė.
- Juk bus švediškas stalas, tiesa?
- Ne. Šventinė vakarienė „Ežero kranto" viešbutyje.
- Maniau, kad vakarienė bus po repeticijos.
- Ne, po repeticijos švediškas stalas.
- Kiek svečių kviečiate į vakarienę?
- Septyniasdešimt penkis.
Delanė lengviau atsipūtė. Tarp tokios daugybės žmonių
neturėtų būti sunku išvengti kai kurių Luji šeimos narių.

237
 RACHEL GIBSON

- Tik nesodink manęs prie Benitos. Tikriausiai n u d u rtų

buku peiliu. - O Nikas? Jis nenuspėjamas, sunku įsivaizduoti,
ką gali iškrėsti.
- Ji ne tokia baisi.
- Tau gal ir ne. - Delanė pasiėmė paltą ir pasuko prie durų.
- Pagalvok apie Kalėdas! - pavym ui šūktelėjo Liza.
- Gerai, - prižadėjo ji nuvažiuodama, bet žinojo tikrai ne-
sėsianti prie vieno stalo su Niku. Košmaras. Jai tektų visą va­
karą prasikankinti stengiantis atsispirti traukai ir nukreipti
žvilgsnį, kad neužkliūtų už jo akių, lūpų, rankų. „Pasistenk čia
nebūti birželio ketvirtą, antraip tikrai atsiimsiu dešimties metų
skolą."
Ji nesijautė jam skolinga. Nikas pasinaudojo ja, kad atker­
šytų Henriui, ir abu tai žinojo. „Kada būtent? Ar kai maldavai
tave liesti?" Ji tikrai nemaldavo. Gal prašė. Juk buvo jauna ir
naivi.
Delanė privairavo automobiliuką prie Niko džipo ir užlėkė
laiptais aukštyn. Nenorėjo jo sutikti. Nuo minties apie Niko
lūpas prie krūties ir ranką jai tarp kojų kaskart užsiplieksdavo
skruostai. Be jokios abejonės, ji būtų sutikusi su juo mylėtis ten
pat, ant sofos. Vos jam pažvelgus imdavo tirpti kaip sniegas
pavasarį. Nikas priversdavo ją užmiršti, kas jis toks. Ir kas ji
tokia, ir jųdviejų praeitį. „Sakiau, kad nebijotum, kad tavimi
pasirūpinsiu, bet dėbtelėjai į mane kaip į kokį prievartautoją ir
išvažiavai su Henriu." Kaip ir tą naktį, Delanė nepatikėjo. Jis
melavo? Bet kam jam meluoti? Juk neįkalbėjo jos nusirengti.
Drovum ą ji pamiršo dar iki tos akimirkos.
Delanė numetė suknelę ant lovos ir paėmė nuo kavos sta­
lelio Niko beretę. Pirštų galiukai nuslydo odiniu krašteliu ir
m inkšta vilna. Koks dabar skirtumas? Niekas nepasikeitė.
Naktis Angelo paplūdimyje - jau sena istorija ir turėtų likti

238
 BEPROTIŠKAI TAVO

praeityje. Net jei nebūtų Henrio testamento, juodu neturėtų

ateities. Jis mergišius, o ji spruks iš čia, kai tik galės.
Rankoje gniauždam a beretę Delanė grįžo į autom obilių
aikštelę. Ten tebestovėjo Niko džipas, ji atidarė vairuotojo du ­
reles. Smėlio spalvos odinis salonas tebebuvo šiltas, atrodė,
kad Nikas išlipo prieš pat jai sugrįžtant. Degimo raktelis buvo
neištrauktas, po veidrodėliu kabėjo tradicinis baskų kryželis.
Ant užpakalinės sėdynės buvo nerūpestingai palikta įrankių
dėžė, trosas, trys kibirėliai glaisto. Jis per seniai gyvena Trulyje
ir užsimiršo, nors, kita vertus, vagimi dėta, ji gerai pagalvotų,
ar verta vogti iš Alegrezos. Delanė padėjo beretę ant odinės
sėdynės, apsisuko ir nuskubėjo namo. Nenorėjo jam suteikti
dingsties pakilti laiptais. Akivaizdu, kad kai jis šalia, ją aplei­
džia valios jėga, todėl geriausia išeitis - jo vengti.
Delanė įsitaisė ant sofos ir liepė sau nesiklausyti garsų apa­
čioje. Ji nesiklausė nei raktų žvangėjimo, nei žvyro girgždėjimo
po sunkiais batais. Nesiklausė, bet girdėjo, kaip atsidarė ir
užsidarė biuro durys, sužvangėjo raktai, sugirgždėjo batai.
Paskui girdėjo, kaip stojo tyla jam pamačius beretę, ir įsivaiz­
davo jį žiūrintį aukštyn į jos buto duris. Po tylos pauzės Delanė
klausėsi jo žingsnių. Galiausiai užriaumojo variklis ir jis išsuko
iš aikštelės.
Delanė tyliai atsiduso ir užsimerkė. Jai tereikia ištverti Lizos
vestuves. Septyniasdešimt penkių svečių būryje turėtų būti
nesunku nesusidurti su Niku. Negi nepavyks?

239
 14
Delanei teko išgyventi košmarą. Tik šįkart ji nemiegojo.
Šventinis vakaras prasidėjo maloniai. Santuokos ceremonija
vyko sklandžiai, Liza atrodė nuostabiai, fotosesija neužsitę­
sė. Delanė paliko Henrio kadilaką prie bažnyčios ir į „Ežero
kranto" viešbutį atvyko su Lizos pussesere Ele, grožio salono
Boisyje savininke. Po ilgos pertraukos ji pagaliau galėjo aptarti
šukuosenų madas su kita profesionale, o svarbiausia - turėjo
dingstį vengti Niko.
Iki vakarienės. Taip, ji žinojo apie iškilmingą vakarienę, bet
nenumanė, jog stalai bus sustatyti dideliu stačiakampiu ir sve­
čiai susodinti taip, kad visi vieni kitus matytų. Be to, nežinojo,
kad bus paskirtos vietos, antraip būtų padėjusi kitur kortelę
su savo vardu ir taip išvengusi košmaro.
Po stalu kažkas brūkštelėjo Delanei per pėdos kraštą, ir jau
tikrai ne kokia įsimylėjusi pelytė. Ji patraukė kojas po kėde ir
įsispoksojo į jautienos išpjovos kepsnį, laukinių ryžių ir špara-
gų likučius savo lėkštėje. Kažkodėl ji buvo pasodinta jaunikio

240
 BEPROTIŠKAI TAVO

pusėje tarp Narcizos Hormečos, kuriai ji tikrai nerūpėjo, ir

vyro, kuris nenorėjo likti nepastebimas. Kuo labiau ji stengėsi
nekreipti dėmesio į Niką, tuo smagiau jam buvo provokuoti.
Pavyzdžiui, netyčia užkliudyti jai ranką, kad nuo šakutės pa­
birtų ryžiai.
- Ar atsinešei antrankius? - sušnibždėjo jis į kairę ausį,
siekdamas pro ją Baskų raudonojo vyno. Smokingo atlapas
nuslydo jos nuoga ranka.
Tarsi nesibaigiantis erotinis filmas galvoje sukosi vaizdai
apie prie krūties prigludusias jo karštas lūpas. Vos pažvelgusi į
jį nenurausdavo kaip drovi mergelė, bet ir nežiūrėdama matė,
kaip jis pakelia prie lūpų taurę, kaip nykščiu brauko per sti­
klinę taurės kojelę, kaip susibruka į kišenę juodą kaklaraištį ar
išsisega iš apykaklės juodą sąsagą. Net nepažiūrėjusi matė, kad
su šilkiniais marškiniais ir smokingu jaučiasi taip pat laisvai
kaip su džinsiniais ir flaneliniais drabužiais.
- Atsiprašau. - Narciza, senyva moteris tankiais juodais
plaukais su dviem žilomis sruogomis, palietė Delanei petį.
Akis po nusvirusiais antakiais didino aštuonkampiai akinių
stiklai. Ji atrodė kaip trumparegė Frankenšteino nuotaka. - Gal
paduotum sviesto? - paprašė ir parodė į nedidelę lėkštutę prie
Niko peilio.
Delanė atsargiai, vengdam a prisiliesti prie Niko, pasiekė
lėkštutę. Sulaikiusi alsavimą laukė šiurkštaus komentaro ar
kitokios įžūlios reakcijos. Kai jis nepratarė nė žodžio, jai kilo
įtarimas, kad kažką rezga.
- Gražios vestuvės, tiesa? - pašnekino Narciza toliau sėdintį
svečią. Paėmusi lėkštutę ji nebekreipė į Delanę dėmesio.
Delanė ir nesitikėjo, kad Benitos sesuo ims ją šiltai kalbin­
ti, todėl nusuko žvilgsnį į jaunuosius, kuriuos buvo apsupę
tėvai ir seneliai. Ji buvo supynusi rudus Lizos plaukus išorėn

241
 RACHEL GIBSON

virstančiu vainikėliu su keliomis muilinės gubojos šakelėmis

ir tiulio juostele. Nuotaka atrodė nuostabiai su pečius apnuo­
ginančia suknele, Luji vilkėjo fraką. Visi šalia jaunųjų buvo
laimingi, šypsojosi netgi Benita Alegreza. Delanė pagalvojo
turbūt nemačiusi tos moters besišypsančios ir nustebo, kad
ji atrodo daug jaunesnė, kai nerūstauja. Sofi sėdėjo prie tėčio,
plaukus buvo susiėmusi į paprastą uodegėlę. Delanė būtų
mielai prikišusi rankas ir žirkles prie tankių tamsių plaukų,
bet Sofi norėjo, kad ją sušukuotų močiutė.
- O kada tu vesi, Nikai? - kažkur užstalėje sugriaudėjo
klausimas.
Ramus Niko juokas įsiliejo į salės triukšmą.
- Aš dar per jaunas, Chozu.
- Norėjai pasakyti, kad per daug pašėlęs?
Delanė žvilgtelėjo į tą pusę, iš kur atsklido balsas. Jau seniai
nematė Niko dėdės. Chozu buvo tvirtas kaip jautis, raudon­
skruostis. Iš dalies dėl nesaikingai ragaujamo vyno.
- Dar neradai tinkamos moters. Vieną gražią dieną tu tikrai
sutiksi mielą baskę, - pranašavo Narciza.
- Tik ne baskę, Tia. Jūs baisiai užsispyrusios.
- Tau reikia užsispyrusios. Tu per gražus, tau reikia mergi­
nos, kuri mokėtų pasakyti „ne". Tokios, kuri nepritartų kiek­
vienai tavo užgaidai. Tau reikia geros merginos.
Akies krašteliu Delanė matė, kaip Nikas ilgais šiurkščiais
pirštais glosto lininę staltiesę. Kai jis prabilo, balsas buvo švel­
nus ir jausmingas:
- Ir geros merginos galiausiai pasako „taip".
- Tu pasileidęs, Nikai Alegreza. Mano sesuo tau buvo per
švelni, užaugino tikrą mergišių. Tavo pusbrolis Skipas irgi
nesiliauja lakstęs paskui sijonus, tikriausiai genai. - Ji patylėjo
ir garsiai, sunkiai atsiduso. - Na, o kaip tu?

242
 BEPROTIŠKAI TAVO

Nevertėjo tikėtis, kad Narciza kreipiasi į kažką kitą. Delanė

pakėlė akis į Niko tetą ir įsispoksojo į išdidintas akis.
-A š ?
- Ar tu ištekėjusi?
Delanė papurtė galvą.
- Kodėl? - paklausė ji ir tiriamai nužvelgė Delanę. - Tu gana
patraukli.
Delanei jau iki gyvo kaulo buvo įgrisęs šis klausimas ir
požiūris, kad jeigu esi vieniša, vadinasi, tau kažkas negerai. Ji
palinko prie Narcizos ir sušnibždėjo į ausį:
- Vienas vyras manęs nepatenkina. Man reikia daug.
- Juokauji?
Delanė užgniaužė juoką.
- Tik niekam nesakykite, bet jie turi atitikti mano reikala­
vimus.
Narciza dukart sumirksėjo.
- Kokius?
Ji pasilenkė dar arčiau prie Narcizos ausies.
- Na, tarkim, negali būti bedančiai.
Senyva moteris atsilošė, kad geriau įsižiūrėtų į Delanę, ir
aiktelėjo:
- Dievulėli.
Delanė nusišypsojo ir pakėlė prie lūpų taurę. Tikėjosi bent
laikinai atgrasiusi Narcizą nuo vedybų temos.
Nikas bakstelėjo alkūne jai į ranką, vynas taurėje suteliūs-
kavo.
- Ar po Helovino dar gavai raštelių?
Pastačiusi taurę ji nusišluostė vyno lašą nuo lūpų kampučio.
Papurtė galvą ir nebekreipė į kaimyną dėmesio.
- A r plaukus persiskyrei žaibu? - garsiai ištartą Niko klau­
simą girdėjo visi aplinkiniai.

243
 RACHEL GIBSON

Prieš vestuves ji pasidarė sklastymą zigzagu, užsikišo ly­

gias sruogas už ausų, o plaukus ant viršugalvio gražiai išpū­
tė. Susigrąžinusi šviesią spalvą manė atrodanti kaip septinto
dešimtmečio disko šokėja. Delanės žvilgsnis pakilo jo m arš­
kinių klostelėmis iki tamsaus kaklo. Ji nesileis užburiam a jo
akių.
- Man patinka.
- Vėl nusidažei.
- Tai mano natūrali spalva. - Nebeįstengdam a priešintis
Delanė pakėlė žvilgsnį jo smakru iki lūpų. - Aš iš prigimties
blondinė.
Dailių jo lūpų kampučiai pakilo.
- Aš prisimenu, padūkėle. - Nikas paėmė šaukštelį ir pa­
barbeno į taurės kraštą. Kai salė nuščiuvo, jis atsistojo. Atrodė
kaip žurnalo jauniesiems modelis. - Man, kaip vyriausiajam
pabroliui, tenka pareiga ir garbė pakelti taurę už brolį ir jo
nuotaką, - pradėjo. - Kai brolis ko nors užsimano, ryžtingai
siekia tikslo. Pirmą kartą sutikęs Lizą Kolins iškart suprato,
kad ji jam reikalinga. Tada Liza to dar nežinojo, bet neturėjo
jokių šansų atsispirti atkakliajam Luji. Stebėjau, kaip ryžtin­
gai jis siekia tikslo ir žavėjausi. Prisipažinsiu, net pavydėjau.
Gerbiu brolį. Jis dalijasi laime su nuostabia moterimi ir aš labai
džiaugiuosi. - Jis pakėlė taurę. - Už Luji ir Lizą Alegrezas.
Ongi-etorri, Liza. Būk pasveikinta.
- Už Luji ir Lizą, - pakartojo Delanė su kitais svečiais, žvilg­
telėjo aukštyn ir pamatė, kaip Nikas atlošęs galvą ištuština
taurę. Paskui jis atsisėdo - atsipalaidavęs ir patogiai susikišęs
rankas į vilnonių kelnių kišenes. Tarsi netyčia prisispaudė koja
prie Delanės kojos. Bet jos neapgausi.
- Ongi-etorri, - pakartojo Chozu ir pasveikino Lizą baskų šū­
kiu, kuris prasidėjo kaip kvatojimas ir peraugo į garsą, panašų

244
 BEPROTIŠKAI TAVO

į vilko staugimą, sumišusį su asilo bliovimu. Kiti giminės vyrai

prisidėjo prie Chozu ir salė ėmė drebėti nuo įvairių garsų. Kol
vyrai stengėsi vienas kitą pranokti, Nikas palinko prie Delanės
ir paėmė iš jos taurę. Neatsiklausęs pripildė ją, paskui ir savo.
Akimirką ji pasijuto apgaubta jo odos ir odekolono kvapo. Šir­
dis ėmė plakti greičiau, galva apsvaigo. Tada Nikas atsitraukė
ir Delanė lengviau atsipūtė.
Lizos tėtis pabarbeno į savo taurę ir salė vėl nuščiuvo.
- Šiandien mano mergytė... - pradėjo jis. Delanė pastūm ė
lėkštę ir susikryžiavo rankas ant stalo. Jei klausysis pono Kolin-
so, pavyks nekreipti dėmesio į Niką. Jei žiūrės į pono Kolinso
plaukus, kurie labiau pražilę, nei ji prisiminė, ir jo...
Nikas švelniai perbraukė pirštais per šlaunį ir ji apmirė. Jo
pirštų galiukai plonyčiu nailonu slydo nuo kelio iki suknelės
krašto. Deja, suknelė buvo trum putė.
Delanė čiupo po stalu jam už riešo ir neleido įsmukti tarp
šlaunų. Pažiūrėjo jam į veidą, bet Nikas į ją nežiūrėjo. Jis įdė­
miai klausėsi Lizos tėvo.
- ...už mano dukterį ir sūnų Luji! - baigė ponas Kolinsas.
Laisvąja ranka Nikas pakėlė taurę už jaunuosius. Kol nugėrė
du didelius gurkšnius, nykščiu glostė Lizai koją. Jo pirštai judė­
jo pirmyn ir atgal švelniu nailonu. Delanė nebeįstengė ignoruo­
ti pilvo apačioje prabudusių pojūčių ir stipriai suglaudė kojas.
- Ar nepakelsi taurės už jaunuosius? - paklausė jis.
Ji labai atsargiai pamėgino nustum ti jo ranką, bet jis tik dar
tvirčiau prisispaudė. Delanė stumtelėjo ryžtingiau ir netyčia
užgavo Niko tetą.
- Kas tau darosi? - paklausė Narciza. - Ko nenustygsti vie­
toje?
„Nes tavo palaidūno sūnėno ranka slenka mano šlaunimi
aukštyn."

245
 RACHEL GIBSON

- Šiaip.
Nikas pasilenkė prie jos ir sušnibždėjo:
- Sėdėk ramiai, nes žmonės dar pagalvos, kad grabalioju
po stalu.
- Taip ir yra!
- Tiesa. - Jis nusišypsojo ir pasisuko į dėdę. - Chozu, kiek
avių turi šįmet?
- Dvidešimt tūkstančių. Ar nori padirbėti pas mane kaip
vaikystėje?
- Po šimts, ne. - Jis žvilgtelėjo į Delanę akies krašteliu ir
tyliai nusijuokė. - N eturiu tiek rankų.
Karštas delnas per kojinę kaitino odą, Delanė sėdėjo nė ne­
krustelėdama, mėgindama apsimesti, kad Niko rankos šiluma
nesklinda šilta srove po jos kūną. O ji sklido aukštyn iki krū­
tinės, žemyn šlaunimis, dilgčiojo krūtyse ir tvinksėjo geismu
tarp kojų. Delanė tvirčiau suspaudė jam riešą, bet nebežinojo -
ar tam, kad jo ranka nekiltų aukštyn, ar kad nepasitrauktų.
- Nikai.
Jis palenkė galvą artyn.
-K ą ?
- Patrauk ranką. - Apsimesdama, kad juodu su Niku m a­
loniai šnekučiuojasi, Delanė nužvelgė svečius. - Kas nors pa­
matys.
- Staltiesė ilga, aš pasitikrinau.
- O kodėl aš sėdžiu prie tavęs?
Nikas pasisiekė taurę, pakėlė ir pro ją atsakė:
- Sukeičiau tavo kortelę su tetos Anchelijos. Tos senutės,
gniaužančios rankinę, lyg kas nors kėsintųsi ją apiplėšti. Sena
pikčiurna. - Jis gurkštelėjo vyno. - Su tavimi smagiau.
Anchelija sėdėjo susiraukusi kaip audros debesis saulėtą
dieną. Plaukai buvo suimti į juodą kuodą/ tam sūs antakiai

246
 BEPROTIŠKAI TAVO

suraukti. Ji visai nesidžiaugė pakliuvusi tarp Lizos giminaičių.

Delanės žvilgsnis nuklydo toliau - pro nuotaką ir jaunikį į
Niko motiną. Benitos tamsios akys spoksojo tiesiai į ją, Delanė
atpažino žvilgsnį, kuris vaikystėje pakirsdavo jai kojas. „Žinau,
kad tu kažką rezgi", - bylojo jis.
Delanė pasisuko į Niką ir sušnibždėjo:
- Liaukis. Tavo motina mus stebi. Man regis, ji supranta.
Jis pažiūrėjo jai į veidą, paskui pro ją į motiną.
- Ką supranta?
- Ji svilina mane piktu žvilgsniu. Turbūt nujaučia, kur yra
tavo ranka. - Delanė žvilgtelėjo per petį į Narcizą, bet tetulė nu­
sisukusi su kažkuo plepėjo. Atrodė, kad juodu rūpi tik Benitai.
- Nurimk. - Jo ranka slystelėjo dar truputį aukščiau ir pirštai
ėmė klaidžioti elastinių kelnaičių krašteliu.
„Nurimk." Delanei norėjosi užsimerkti ir aimanuoti.
- Ji nieko nesupranta. - Nikas patylėjo ir pratęsė: - Nebent
mato, kad tavo speneliai sustandėję, nors čia tikrai nešalta.
Delanė žvilgtelėjo žemyn į krūtis ir du taškelius, styrančius
pro aksomą.
- Mulkis. - A tsistum dam a su kėde ji nubloškė jo ranką.
Sugriebusi mažytę aksominę rankinę išlėkė iš salės, perbėgo
du siaurus koridorius ir susirado moterų tualetą. Už durų gi­
liai įkvėpė ir įsižiūrėjo į atvaizdą veidrodyje. Fluorescentinėje
šviesoje jos skruostai atrodė įraudę, akys iš tolo spindėjo.
Jai tikrai kažkas darosi. Kai susitinka su Niku, smegenys
išsijungia. Ji netgi leidžiasi jo glamonėjama sausakimšoje
salėje.
Delanė num etė raudono aksomo rankinę ant staliuko ir
pakišo popierinio rankšluosčio skiautę po šalto vandens srove.
Gal ji per ilgai gyvena viena, gal tai seksualinio susilaikymo
pasekmės. Yra išbadėjusi dėmesio ir šilumos kaip benamė katė.

247
 RACHEL GIBSON

Jai už nugaros pasigirdo nuleidžiamo vandens garsas, iš

kabinos išėjo viešbučio darbuotoja. Kol moteris plovėsi rankas,
Delanė išsižvejojo iš rankinės „Rebel Red" lūpų dažus.
- Jei jūs su vestuvininkais, tuoj bus pjaustomas tortas.
Delanė pažiūrėjo veidrodyje į moterį ir pasidažė apatinę
lūpą.
-A čiū, paskubėsiu. - Nuly dėjusi akimis viešbučio darbuo­
toją ji įsimetė lūpų dažus į rankinę. Drėgnais pirštais pasitaisė
plaukus prie kaktos ir papureno ties pakaušiu. Jeigu Liza ir
Luji jau pjausto tortą, vadinasi, oficialioji dalis baigta ir jai
nebereikės sėdėti šalia Niko.
Ji čiupo rankinę ir atlapojo duris. Nikas stovėjo prisišliejęs
prie sienos siaurame koridoriuje priešais tualeto duris. Smo­
kingas atlapotas, rankos sukištos į kelnių kišenes. Ją pamatęs
jis atsitraukė nuo sienos.
- Nelįsk, Nikai. - Delanė ištiesė ranką, kad jį sulaikytų.
Jis čiupo ją už rankos ir prisitraukė prie krūtinės.
- Negaliu, - pasakė tyliai, stipriai ją suspaudė ir ėmė bučiuo­
ti taip, kad atėmė žadą. Delanė pajuto netramdomos aistros ir
šilto vyno skonį. Jo liežuvis glamonėjo ir reikalavo. Kai Nikas
pagaliau atsitraukė, alsavo nelygiai tarsi nubėgęs mylią.
Delanė prisidėjo ranką prie širdies ir apsilaižė lūpas.
- Negalime čia šito daryti.
- Tu teisi. - Jis čiupo ją už rankos ir tempė koridoriumi, kol
rado neužrakintą sandėliuką. Ten prispaudė nugara prie užda­
rytų durų, Delanė spėjo pamatyti kalnus baltų rankšluosčių ir
valytojų kibirus, paskui jis viską užstojo. Bučiavo. Lietė visur,
kur siekė rankos. Jos delnai nuslydo marškinių klostelėmis prie
šilto kaklo, pirštai paniro į plaukus ties smilkiniais. Bučinys
virto godžiu išalkusių lūpų ir liežuvių šėlsmu. Jie puolė vie­
nas kitą. Jos rankinė nukrito ant grindų, ji įsikibo jam į pečius,

248
 BEPROTIŠKAI TAVO

nusispyrė aksominius batelius ir pasistiebė. Visiškai nebesivai­

dydam a viena koja apsivijo jį per klubus ir prisispaudė prie
kauburėlio papilvėje.
Iš malonumo Nikas tyliai, giliai suvaitojo ir atšlijęs pažiūrėjo
į ją nuo geismo apsiblaususiomis akimis.
- Delane, - jo balsas buvo šiurkštus. Paskui jis pakartojo
vardą tarsi negalėdamas patikėti, kad ji tikrai su juo. Pabučiavo
veidą. Kaklą. Ausį. - Pasakyk, kad manęs geidi.
- Geidžiu, - sušnibždėjo Delanė ir nustūm ė jam nuo pečių
švarką.
- Pasakyk. - Nikas išsinėrė iš švarko ir numetė jį į šalį. Tada
jo rankos pakilo prie jos krūtų, jis ėmė braukyti per standžius
spenelius po aksomo suknele ir nėriniuota liemenėle. - Ištark
mano vardą.
- Nikai. - Ji nusėjo bučiniais jam kaklą. - Aš tavęs geidžiu,
Nikai.
- Čia? - Jo rankos keliavo jos klubais, sėdmenimis ir glaudė
prie savęs, Nikas spaudėsi prie jos vidinės šlaunų pusės.
- Taip.
- Dabar? Nors mus gali užklupti?
- Taip. - Jai buvo vis viena. Ją draskyte draskė aistra, tuš­
tuma, troškimas patirti su juo malonumą. - Pasakyk, kad ir
tu manęs geidi.
- Aš tavęs nuolat geidžiu, - Nikas alsavo jai į plaukus, -
nuolat.
Didėjanti vidinė įtampa užgožė visas Delanės mintis, galėjo
galvoti tik apie Niką. Jai norėjosi užsiropšti ant jo, įlįsti į jį ir
pasilikti amžinai. Ji trynėsi liepsnojančiu kūnu į jo pulsuojančią
erekciją.
Nikas nusikėlė nuo klubo jos koją, sugniaužė kumštyje su­
knelės ir apatinio sijonėlio kraštą, pakėlė ir ėmė traukti kojines

249
 RACHEL GIBSON

ir šilkines kelnaites šlaunimis žemyn prie kelių. Įsirėmė pėda į

apatinius drabužius bei nailoną ir viską nusm aukė iki grindų.
Delanė nuspyrė drabužėlius į šalį, Nikas įspraudė ranką tarp
jųdviejų ir palietė ją tarp kojų. Pirštai įslydo į šiltą drėgmę, ji
sudrebėjo - kiekviena glamonė artino prie viršūnės. Jai nuo
lūpų nutrūko kimi, geismą išduodanti dejonė.
- Noriu būti giliai tavyje. - Žiūrėdamas jai į akis Nikas iš­
sinėrė iš petnešų ir paliko jas kabėti prie šonų. Pirštai prie
juosmens grūmėsi su vilnonių kelnių saga ir užtrauktuku.
Delanė ištiesė rankas ir nusm aukė medvilnines kelnaites. Jo
varpa virpėjo jos delne - didžiulė, kieta, lygi tarsi iš nubliz­
ginto tikmedžio. Niko oda įsitempė, jis lėtai pasistūmėjo tarp
jos sugniaužtų pirštų.
- Turiu tave paimti. Dabar pat.
Nikas ją pakėlė, ji apsivijo kojomis jam liemenį, o rankomis
kaklą. Nekantri nuo karštos erekcijos galvutė glaudėsi prie jos
drėgmės. Kūnai susilietė, jis kyštelėjo tarp jų ranką ir suėmė
varpą ties pagrindu. Jis stūmė Delanę žemyn ir skverbėsi iš
apačios į viršų tol, kol pro erotinę miglą prasimušė skausmo
dyglys. Jis išslydo, paskui vėl nėrė gilyn, ir šįkart Delanė pajuto
svaiginantį malonumą. Greitai ir giliai skverbiantis jam ėmė
drebėti keliai, akimirką ji išsigando, kad Nikas ją paleis. Bet
jis dar tvirčiau suspaudė ją per klubus, ištraukė varpą ir vėl
nėrė, šįkart dar giliau.
- Gerasis Dieve, - aiktelėjo jis, stipriu kūnu prispausdam as
ją prie durų. Krūtinė sunkiai kilnojosi, nelygus alsavimas glostė
jai smilkinį, ausį kuteno aistringas šnabždesys.
Ji stipriai apglėbė jį kojomis ir ėmė judėti drauge - iš pradžių
lėtai, paskui vis greičiau ir greičiau su didėjančia įtampa. Jai
tvinksėjo ausyse nuo širdies dūžių, kai jis ritmiškais, pulsuo­
jančiais klubų judesiais artino ją prie orgazmo. Siautulingą

250
 BEPROTIŠKAI TAVO

sueitį apvainikavo toks pat audringas malonumas - j ą užliejo,

perplėšė ir lyg išvertė vidum i į išorę. Virpulio bangos viena
po kitos drebino kūną, gniaužė alsavimą. Ji jautėsi besvorė,
galvoje ūžė uraganas. Išlenkė nugarą ir laikė sugniaužusi jo
marškinius. Prasižiojo šaukti, bet riksmas neištrūko iš sausos
gerklės. Nikas stipriomis rankomis prisispaudė ją prie krūti­
nės, platūs jo pečiai drebėjo, jis laikė ją tvirtai apkabinęs, o jos
kūnu tebesirito malonumo bangos. Jos raumenys susitraukė
užrakindam i jį viduje. Tebetrūkčiojo, kai ėmė virpėti ir jo rau­
menys. Jam iš krūtinės išsiveržė tyli aimana. Raumenys tapo
kieti kaip akmuo, jis dar kartą sušnibždėjo jos vardą.
Kai viskas baigėsi, Delanė pasijuto pavargusi ir sudaužyta
lyg po mūšio. Nikas stovėjo kakta įsirėmęs į duris jai už nuga­
ros, kol sulėtėjo alsavimas. Tada atsitraukė, kad matytų jos vei­
dą. Tebebuvo paniręs giliai joje, drabužiai sutaršyti ir išmėtyti.
Jis atsargiai išslydo iš jos ir ji nuleido koją ant grindų. Suknelė
nuslydo klubais ir šlaunimis. Nikas žiūrėjo į ją pilkomis akimis,
nepratardam as nė žodžio. Su kiekviena akimirka jo žvilgsnis
darėsi vis įtaresnis, paskui jis užsitempė kelnes.
- Ar nieko nepasakysi?
Nikas žvilgtelėjo į ją ir vėl į kelnes.
- Negi tu iš tų moterų, kurioms po visko patinka kalbėtis?
Ką tik nutiko kažkas nuostabaus ir kartu siaubingo. Delanė
dar nesuprato, kas būtent. Kažkas daugiau nei seksas. Ji ir
anksčiau patirdavo orgazmą, bet šis kartas pranoko paprastą
pasitenkinimą. Tai buvo ne vien galingos bangos ir drebanti
žemė. To, ką suteikė Nikas Alegrezą, jai dar neteko išgyventi.
Kilo noras atsisėsti ant grindų ir gailiai verkti. Ji prisidengė
lūpas ranka, kad užgniaužtų kūkčiojimą. Nenorėjo pravirkti.
Nenorėjo, kad jis pam atytų ją sriūbaujančią.
Nikas pažiūrėjo į ją kišdamasis marškinius į kelnes.

251
 RACHEL GIBSON

- Ar tu verki?
Delanė papurtė galvą, nors akyse tvenkėsi ašaros.
- Verki. - Jis prakišo rankas pro petnešas ir užsikėlė jas ant
pečių.
- Neverkiu. - Vos prieš kelias akimirkas ji su juo patyrė di­
džiausią gyvenimo malonumą, o jis lyg niekur nieko rengiasi,
tarsi jam tai būtų kasdienybė. Gal taip ir yra. Jai norėjosi rėkti.
Sugniaužti kumštį ir vožti. Manė, kad juodu patyrė kažką ne­
paprasta, bet klydo. Pasijuto išnaudota ir pamesta, nors kūnas
tebesiilgėjo jo prisilietimų. Ji išsigando, kad visiškai sugniužtų,
jeigu Nikas pasakytų ką nors bjauraus.
- Nesielk su manimi taip, Nikai.
- Žala jau padaryta, - atsakė jis, imdamas nuo grindų švar­
ką. - Pasakyk, kad saugaisi nėštumo.
Delanė pajuto, kaip aptirpsta netekę kraujo skruostai, ir
papurtė galvą. Pasistengė prisiminti pastarąsias mėnesines ir
truputėlį lengviau atsiduso.
- Šitos dienos man netinkamos pastoti.
- Brangute, aš katalikas. Daugum a iš m ūsų buvome pra­
dėti netinkamą dieną. - Nikas įkišo rankas į švarko rankoves
ir pasitaisė apykaklę. - N ebuvau užmiršęs sargio m aždaug
dešimt metų. O tu?
- Aš... - Ji dvidešimtojo amžiaus pabaigos moteris, savo
gyvenimo ir kūno šeimininkė, bet kažkodėl negalėjo apie tai
kalbėtis su Niku nesivaržydama. - Taip.
- Ką reiškia tas „aš... taip"?
- Tu pirmas po netrum po laiko, o anksčiau aš saugojausi.
Nikas tebežiūrėjo į ją.
- Ką gi. - Jis num etė jai kojines ir kelnaites. - Kur tavo pal­
tas?
Ji prisispaudė drabužius prie krūtinės, staiga pasijuto ne­

252
 BEPROTIŠKAI TAVO

drąsi ir susigėdusi. Keista pavėluota reakcija, turint omenyje,

ką laikė rankoje vos prieš kelias akimirkas.
- Ant kabyklos prie pagrindinio įėjimo. O ką?
- Parvešiu tave namo.
Namai namučiai.
-A psirenk, kol kambarinei čia nieko neprireikė. - Išsitrauk­
damas rankogalius jis žiūrėjo bereikšmiu žvilgsniu. - Tuoj grį­
šiu, - pridūrė ir lėtai pravėrė duris. - N iekur neik.
Likusi viena Delanė apsižvalgė po sandėliuką. Jos rankinė
gulėjo ant grindų prie kairės kojos, vienas aksominis batelis
po sulankstomomis kopėtėlėmis, o kitas - šalia tuščio kibiro.
Kai Nikas jos nebeblaškė, užplūdo savigrauža. Kaip galėjo
taip pasielgti? Ji nesaugiai suartėjo su Niku Alegreza „Ežero
kranto" viešbučio sandėliuke. Jis vienu bučiniu privertė pra­
rasti savitvardą ir, jei ne akivaizdūs daiktiniai įrodymai, tuo
tikriausiai net dabar nepatikėtų.
Atsargiai prisėdusi ant sulankstomų kopėtėlių Delanė už­
simovė kelnaites ir kojines. Vos prieš mėnesį ji garantavo Luji,
kad per jo vestuves juodu su Niku netaps paskalų objektu, vis
dėlto beprotiškai mylėjosi su jo broliu už neužrakintų durų -
ten, kur bet kas galėjo juos užklupti. Jei kas nors sužinotų, ji
tikrai neištvertų. Ko gero, tektų nusižudyti.
Vos jai spėjus užsitempti iki juosmens pėdkelnes ir įsispirti
į batelius, atsilapojo durys ir į kambarėlį įgriuvo Nikas. Jai
nebuvo lengva į jį žiūrėti, kai jis ištiesė paltą.
- Reikia pasakyti Lizai, kad išvažiuoju.
- Pasakiau, kad tu blogai jautiesi, vežu tave namo.
- Ar ji patikėjo? - Delanė greitai žvilgtelėjo aukštyn ir sukišo
rankas į vilnonio palto rankoves.
- Narciza matė tave išbėgančią iš salės ir visiems papasa­
kojo, kad buvai mirtinai išbalusi.

253
 RACHEL GIBSON

- Vaje, gal reikėtų jai padėkoti.

Jie išėjo pro šonines duris. Lengvos baltos snaigės leidosi iš
juodo dangaus ir tūpė ant plaukų ir pečių. Kol Delanė ėjo per
automobilių aikštelę prie Niko džipo, bateliai sudrėko. Pėda
pakrypo ir ji būtų klestelėjusi ant drėgno grindinio, bet Nikas iš
už nugaros spėjo sugriebti už žasto. Jis laikė tvirtai suspaudęs
jos ranką, kol jie perėjo slidžiu asfaltu. Nė vienas nepratarė nė
žodžio. Vienintelis juos lydintis garsas buvo girgždantis po
kojomis sniegas.
Nikas padėjo jai įsėsti į džipą, nepašildęs variklio įjungė
pavarą ir pasuko keturiais ratais varomą automobilį tolyn nuo
„Ežero kranto" viešbučio. Džipo salonas skendėjo tamsoje,
kvepėjo odiniais sėdynių apmušalais ir Niku. Jis sustabdė au­
tomobilį prie B urundukų ir Pagrindinės gatvių sankryžos ir
prisitraukė ją kone pasisodindamas ant kelių. Pirštų galiukais
liesdamas skruostą žiūrėjo į veidą. Paskui lėtai palenkė galvą
ir prisispaudė lūpomis prie jos lūpų. Pabučiavo vieną, antrą
kartą, trečias bučinys užsitęsė.
Galiausiai Niką atsilošė ir sušnibždėjo:
- Užsisek diržą.
Plačios padangos prasisuko, kol sukibo su grindiniu, vėsus
vėjelis iš ventiliatoriaus gaivino įkaitusius Delanės skruostus. Ji
paslėpė smakrą po palto apykakle ir akies krašteliu pažiūrėjo
į Niką. Prietaisų skydelio šviesoje jo veidas ir rankos buvo
įgavę gelsvą atspalvį. Ištirpusios snaigės kaip deimančiukai
blizgėjo tamsiuose plaukuose ir ant smokingo pečių. Gatvės
šviestuvai kelias sekundes apšvietė džipo saloną, kai jie pralėkė
pro Delanės namus.
- Pravažiavai posūkį į mano butą.
- Nepravažiavau.
- Ar neparveši manęs namo?

254
 BEPROTIŠKAI TAVO

- Parvešiu. Namo pas save. Negi manei, kad mes baigė­

me? - Jis perjungė žemesnę pavarą ir pasuko į kairę rytine
ežero pakrante. - Mes nė nepradėjome.
Delanė pasisuko sėdynėje ir pažiūrėjo į jį.
- Ko būtent nepradėjome?
- To, ką darėme tame sandėliuke, tikrai negana.
Mintis apie prisispaudusį jo nuogą kūną jai anaiptol ne­
pasirodė atgrasi, tiesą sakant, net užliejo šiluma. Kaip sakė
Nikas, žala jau padaryta. Kodėl gi nepraleisti nakties su vyru,
kuris suteikia tokios gyvasties, apie kokią lig šiol nenutuokė.
Ji ilgokai gyveno susilaikydama ir artimiausioje ateityje kažin
ar gaus labiau viliojantį pasiūlymą. Viena naktis. Viena naktis,
dėl kurios tikriausiai gailėsis, bet dėl to bus galima jaudintis
rytoj.
- Ar mėgini man pasakyti sau būdingu mačo stiliumi, kad
nori dar mylėtis?
Nikas pažvelgė į ją.
- Nieko nemėginu pasakyti. Aš geidžiu tavęs. Tu geidi m a­
nęs. Tokiais atvejais drabužiai nereikalingi, užtenka patenkin­
tos šypsenos.
- Nežinau, Nikai. O jei paskui imsiu plepėti? Ištversi?
-A š ištversiu visas tavo užgaidas, net ir tas, apie kurias pati
dar nė nenumanai.
- Ar galiu rinktis?
- Žinoma, padūkėle. Turiu keturis miegamuosius. Gali rink­
tis, kuriame pradėsime.
Ji nebijojo Niko. Žinojo, kad jis nevers daryti nieko prieš
jos valią. Kita vertus, jam esant šalia jos valia, regis, išgaruoja.
Džipas ėmė riedėti lėčiau ir įsuko į platų įvažiuojamąjį ke­
liuką, apsodintą geltonosiomis ir suktaspyglėmis pušimis. Iš
tankaus miško išniro didžiulis skaldytų rąstų ir ežero akmenų

255
 RACHEL GIBSON

namas. Pro vitražinius langus sklindanti šviesa spalvino švie­

žią sniegą. Nikas ištiesė ranką į skydelį ir atidarė vidurines iš
trejų garažo durų. Džipas įriedėjo tarp „Bayliner" jachtos ir
harlio.
Namo interjeras įspūdingum u nenusileido išorei. Daugybė
lempų, sodrios spalvos, natūralios medžiagos. Delanė stovėjo
prie stiklinės sienos ir žiūrėjo į terasą. Tebesnigo, baltos snaigės
leidosi ant turėklų ir į sūkurinę vonią. Nikas nuvilko jai paltą.
Ji nusistebėjo, kad erdvioje patalpoje aukštomis lubomis visai
nešalta.
- Ką pasakysi?
Delanė pasisuko į jį, ateinantį iš virtuvės. Nikas buvo spėjęs
nusivilkti švarką ir nusiauti batus. Klostuotiems baltiems marš­
kiniams trūko dar vienos sąsagos, rankovės buvo paraitotos.
Juodos petnešos prigludusios prie plačios krūtinės. Jis ištiesė
jai butelį „Budweiser" alaus ir gurkštelėjo iš savojo. Žvelgda­
ma jam į akis, stebinčias ją virš butelio, Delanė pagalvojo, kad
atsakymas jam rūpi daug labiau nei atrodo.
- Gražus namas, bet labai didelis. Ar gyveni čia vienas?
Jis nuleido butelį.
- Žinoma. Kas dar galėtų gyventi?
- Na, nežinau. Gal kokių penkių asmenų šeima. - Ji pakėlė
akis į balkoną, iš kurio turbūt patenkama į tuos keturis miega­
muosius. - Ar ketini vesti ir susilaukti daug vaikų?
- Aš nenoriu vesti.
Delanei patiko atsakymas, nors pati nesuprato kodėl. Juk
jai nerūpi, ar Nikas nori gyventi su kita moterimi, ar nori ją
bučiuoti, mylėtis, užburti glamonėmis.
- Ir nenoriu vaikų. Nebent tu jau nėščia. - Jis žvilgtelėjo jai
į pilvą. - Kada tiksliai žinosi?

256
 BEPROTIŠKAI TAVO

- Aš nesu nėščia.
- Tikiuosi, kad neklysti. - Nikas priėjo prie lango ir pažvelgė
į naktį. - Šiais laikais vienišos moterys kartais tyčia pastoja.
Būti pavainikiu nebe taip gėdinga kaip anksčiau, bet vis viena
nelengva. Žinau, ką tai reiškia. Nelinkėčiau to niekuo dėtam
vaikui.
Y formos petnešos kilo nugara iki plačių pečių. Delanė pri­
siminė matydavusi jo motiną su Chozu mokyklos salėje per
spektaklius ar šventinius pasirodymus. Henris ir Gvena taip
pat ten sėdėdavo. Ji nesusimąstydavo, kaip turėjo jaustis Ni­
kas. Delanė pastatė butelį ant tamsaus medžio kavos stalelio
ir priėjo prie Niko.
-T u ne toks kaip Henris, neišsižadėtum savo vaiko. - Norėjo
apkabinti jį per juosmenį, nuslysti rankomis iki plokščio pilvo
ir prisiglausti skruostu prie nugaros, bet nedrįso. - Henris
turbūt vartosi karste.
- Tikriausiai džiūgauja.
- Kodėl? Jis nenorėjo, kad mes... - Jos akys išsiplėtė. - O ne,
Nikai. Aš užm iršau testamentą. Atrodo, ir tu užmiršai.
Nikas atsigręžė į ją.
- Kelias lemiamas akimirkas tikrai buvo dingęs man iš gal­
vos.
Ji žiūrėjo jam į akis. Nikas neatrodė nusiminęs.
- Aš niekam nesakysiu. Man to sklypo nereikia, prisiekiu.
- Kaip nori. - Jis nubraukė jai nuo veido plaukų sruogelę ir
pirštų galiukais švelniai paglostė ausį. Paskui paėmė už rankos
ir nusivedė aukštyn į miegamąjį.
Kol jie kilo laipteliais, Delanė galvojo apie Henrio testa­
m entą ir vakaro atgarsius. Nikas nėra užuomarša, tikrai ne­
būtų taip ėmęs ir užmiršęs kelių milijonų vertės palikimo. Ji

257
 RACHEL GIBSON

turėjo būti jam tokia brangi, koks, jos siaubui, jis tapo jai. Nikas
smarkiai rizikavo būdam as su ja, o ji tik trupučiu savigarbos.
Tiesą pasakius, apie tai galvodama nesijautė nei purvina, nei
išnaudota, nei kankinama savigraužos. Bent jau ne dabar, gal
visa tai pajus ryte.
Delanė įžengė į kambarį su storu smėlio spalvos kilimu ir
stumdomomis stiklinėmis durim is į viršutinę terasą. Kamba­
ryje stovėjo milžiniška kietmedžio lova su žalsvomis ir balto­
mis juostomis išmargintomis pagalvėmis ir antklodėmis. Ant
vieno staliuko buvo padėti raktai, ant kito - naujas laikraštis.
Nė vienos gėlytės, nė ženklo nėrinių ar kutų. Net ant pagal­
vėlių. Vyriškas kambarys. Virš akmeninės židinio atbrailos
kabėjo elnio ragai. Lova nepaklota, ant kėdės atsainiai numesti
„Levi's" džinsai.
Nikas pastatė abiejų butelius ant naktinio staliuko, Delanė
pakėlė rankas ir ėmėsi jo juodų sąsagų, kol atsagstė iki pat
juosmens.
- Laikas man pamatyti tave nuogą, - tarė ji ir delnais ėmė
slysti aukštyn jo šilta oda. Pirštais nusekė tankių tamsių plaukų
juosta, kylančia nuo pilvo ir išsiplečiančia ant krūtinės, paskui
nutraukė baltus marškinius ir petnešas nuo pečių.
Jis susuko marškinius į kamuoliuką ir numetė ant grindų.
Delanė grožėjosi jo lygia oda, plačia krūtine, plokščiais rudais
speneliais tarp tamsių plaukų. Gurktelėjo ir pagalvojo, ar ne­
nutekėjo seilė. Ant liežuvio galiuko sukosi vienintelis žodis:
- Oho. - Ji palietė lygų pilvą. Delnu perbraukė per šonkau­
lius ir pažiūrėjo į pilkas akis. Nikas prisimerkęs stebėjo, kaip ji
nurengia jį iki BVD apatinių. Jo kūnas buvo gražus. Kojos ilgos
ir raumeningos. Delanė paglostė bicepsą juosiančią tatuiruotę.
Lietė krūtinę ir pečius, rankos lėtai klaidžiojo nugara ir apvalia
sėdyne. Kai jos tyrimas pakrypo piečiau, Nikas suėmė už riešo

258
 BEPROTIŠKAI TAVO

ir perėmė iniciatyvą. Neskubėdamas ją nurengė ir paguldė ant

minkštų paklodžių. Prigludo prie jos kūno ir pradėjo palengva
glamonėti.
Šįkart lietė kitaip. Rankos klaidžiojo jos kūnu, jis gundė
drąsiais, bet švelniais bučiniais, kaitino krūtis karštomis lū­
pomis ir slidžiu liežuviu. Kai į ją įsiskverbė, judėjo lėtai. Laikė
delnais apglėbęs jos veidą, žiūrėjo į akis ir jo tvardymasis varė
ją iš proto.
Delanė pajuto artėjant orgazmą ir užsimerkė.
- Atsimerk, - kimiu balsu paprašė Nikas, - žiūrėk į mane.
Noriu, kad m atytum mano veidą, kai pajusi palaimą.
Jos vokai pakilo ir ji paskendo įdėmiame žvilgsnyje. Niko
prašymas kažkodėl sukėlė nerimą, bet Delanė nespėjo pagal­
voti apie tai - jis ėmė judėti greičiau, skverbtis giliau. Ji viena
koja apsivijo jį per juosmenį ir visas mintis nustelbė stiprėjantis
dilgčiojimas ir svaiginantis malonumas.
Tik kitą rytą, kai prieš pat aušrą Nikas atsisveikindamas
pabučiavo ją prie jos buto durų, Delanę vėl nusmelkė nerimas.
Stebėjo, kaip jis nuvažiuoja, ir prisiminė jo žvilgsnį, kai laikė
apglėbęs jos veidą delnais. Tarsi žiūrėtų iš tolo, o kartu tarsi
trokštų, kad ji suvoktų, jog tai jis, Nikas Alegreza, laiko ją ap­
kabinęs, bučiuoja ir varo iš proto.
Juodu mylėjosi jo lovoje, vėliau sūkurinėje vonioje, bet nė
vienas kartas nepriminė skubotos, alkanos sueities sandėliu­
ke, kai jis ją lietė su nesuvaldomu geismu ir alkiu. Delanė dar
niekada nesijautė tokia geidžiama kaip tada, kai Nikas spaudė
ją sau prie krūtinės „Ežero kranto" viešbutyje. „Turiu tave pa­
imti. Dabar pat", - pasakė jis, nes geidė taip pat stipriai kaip
ir ji. Glamonėjo ją godžiai, aistringai, tokių glamonių ji ilgėjosi
labiau nei ramių, švelnių prisilietimų.
Delanė uždarė sau už nugaros duris ir atsisagstė paltą. Jie

259
 RACHEL GIBSON

nesitarė dėl kito pasimatymo. Nikas nežadėjo paskambinti.

Taip, matyt, geriausia. Bet širdį persmelkė nusivylimas. Iš Niko
neverta tikėtis ko nors daugiau už nuostabų seksą, geriau nė
negalvoti apie kitą kartą. Tai neįmanoma.

Saulė pakilo virš šakotos apsnigtos pušies. Sidabriniai spin­

duliai apšalusiu ežero paviršiumi slydo iki Niko namo pamatų.
Jis stovėjo miegamajame prie stiklinių durų ir žiūrėjo, kaip
ryški šviesa gena šešėlius iš terasos. Sniegas žvilgėjo lyg nusė­
tas deimančiukais. Taip ryškiai, kad teko nusisukti. Žvilgsnis
užkliuvo už lovos - paklodžių ir į lovūgalį nustum tos ant­
klodės.
Na, štai, jis sužinojo. Sužinojo, koks jausmas ją apkabinti ir
liesti kaip svajonėse. Išsipildė seniausia fantazija apie Delanę
jo lovoje, apie tai, kaip ji žiūri į akis, jam esant giliai joje. Apie
ją, geidžiančią jo. Apie jį, patenkinantį jos geismą.
Nikas turėjo patirties su moterimis. Gal didesnės nei kai
kurie kiti, bet mažesnės, nei buvo kalbama. Vienos moterys
mėgo lėtą, kitos greitą seksą, vienos vulgarų, kitos labai kon­
servatyvų. Vienos manė, kad jis turi nudirbti visą darbą, ki­
tos kaip įmanydamos stengdavosi įtikti. Su vienomis jis susi­
draugaudavo, kitų daugiau nebematydavo. Dauguma mokėjo
darbuotis lūpomis ir rankomis, kelių girtų epizodų jis beveik
nebeprisiminė, bet nė karto nebuvo praradęs savitvardos. Iki
sutiko Delanę.
Kai įsitempė ją į tą sandėliuką, nebeįstengė atsitraukti. Kai
ji pabučiavo jį taip, lyg būtų norėjusi praryti, kai apsivijo koja
jam klubą ir ėmė glaustis prie pūpsančio tarpukojo, jį užvaldė
vienintelis tikslas - paskęsti slidžiame kūne. Viskas nublanko:
ir Henrio testamentas, ir grėsmė būti užkluptiems viešbučio
darbuotojo. Troško tik ją turėti. Kai tai įvyko, nuo pojūčių ėmė

260
 BEPROTIŠKAI TAVO

linkti keliai. Virpėjo visas iki kaulų smegenų, visos nuostatos

apie seksą subyrėjo į šipulius. Kartais seksas būdavo lėtas ir
švelnus, kartais greitas ir prakaituotas, bet dar neteko patir­
ti tokio kaip su Delane. Dar niekada jis nesijautė tarsi gavęs
smūgį kumščiu.
Taigi sužinojo ir pasigailėjo. Vidurius draskė dvilypiai jaus­
mai: neapykanta ir noras ją apkabinti, niekada nepaleisti. Bet
Delanė išvažiuos. Paliks Trulį, išrūks mažyčiu geltonu auto­
mobiliuku.
Jis sužinojo ir pasijuto atsidūręs pragare.

261
 15
Pirštais braukdam a per šlapius Lanos plaukus Delanė kri­
tiškai žiūrėjo į jos atvaizdą salono veidrodyje.
- Ką pasakytum, jei kirpčiau iki čia? - paklausė ji, rankomis
brėždama liniją po ausimis. - Tavo gana trum pa žandikaulio
linija, tau tiktų trum pas kirpimas. Pakaušį iškarpyčiau, galė­
tum pasivelti.
Lana palenkė galvą į šoną ir įsižiūrėjo į savo atvaizdą.
- O kirpčiukai?
- Tavo plati kakta, nereikia kirpčiukų.
Lana garsiai atsiduso.
- Kirpk.
Delanė paėmė šukas.
- Nebūtina dejuoti, lyg gręžčiau tau dantis.
- Nebuvau trum pai nusikirpusi nuo ketvirtos klasės. - Lana
iškišo ranką pro sidabrinę peleriną ir pasikasė smakrą. - O
Lona turbūt iš viso neturėjo trum pos šukuosenos.
Delanė perskyrė ir susegė Lanos plaukus.

262
 BEPROTIŠKAI TAVO

- Tikrai? - Ji paėmė žirkles. - Ar tavo sesuo tebesusitikinėja

su Niku Alegreza? - paklausė ji abejingu balsu.
- Taip. Retkarčiais.
- A. - Delanė jau dvi savaites jo nematė. Nuo Lizos ves­
tuvių. Na, matė. Matė sausakimšoje salėje per Centro verslo
asociacijos susirinkimą, matė, kai nesustojo prie „Stop" ženklo
Pagrindinės ir Pirmosios gatvių sankryžoje ir Henrio kadila-
ku vos neatsitrenkė į jo džipą. Jai pavyko pasukti į dešinę, o
jam į kairę. Tą vakarą jis paliko jos atsakiklyje žinutę. „Velniai
griebtų, įsigyk žiemines padangas", - suriaumojo jis ir padėjo
ragelį. Dar kartą teko matyti vakar, kai juodu su Sofi išėjo pro
biuro duris į kiemą, o ji nešė šiukšles. Jis stabtelėjo prie džipo
vairuotojo durelių ir pažiūrėjo į ją - kiaurai veriančiu aistringu
žvilgsniu. O ji stovėjo nejudėdama, užm iršusi šiukšlių kibirą
rankoje, priblokšta pilve sukilusių pojūčių.
- Dėde Nikai! - šūktelėjo Sofi, bet jis neatsiliepė. Nepratarė
nė žodžio. - Važiuojame, dėde Nikai.
Jis pažiūrėjo pro petį į dukterėčią ir vėl į Delanę.
- Kaip matau, žieminių padangų dar neįsigijai.
-A š... Ne. - Ji žiūrėjo jam į akis, galva svaigo, pilve plasnojo
drugeliai.
- Važiuojame, dėde Nikai.
- Gerai, Sofi, - atsakė jis, dar kartą nužvelgė Delanę ir n u­
sisuko.
- Manau, kad Lona jau kelias savaites nebuvo susitikusi su
Niku, - Delanės mintis nutraukė Lana. - Bent jau jis neskam­
bino ir nekvietė susitikti. Būtų m an papasakojusi.
Delanė ėmė kirpti plaukus tiesia linija ties sprandu.
- Ar judvi sieja mistiškas dvynių ryšys ir viską viena kitai
pasakojate?

263
 RACHEL GIBSON

- Na, gal ne viską. Bet apie vyrus, su kuriais miegame, pasi­

pasakojame. Ji labiau pasileidusi, jos istorijos įdomesnės. Jiedvi
su Geile mėgdavo susėsti ir apkalbėti Niką. Aišku, anksčiau,
kai Geilė dar tikėjosi tapti ponia Alegreza.
Delanė paėmė segtuką ir lėtai atskyrė naują plaukų sruogą.
- O jau nebesitiki?
- Didelių vilčių nepuoselėja. Be to, manė, kad Nikas pakvies
atsikraustyti, bet jis net nepasiūlė pas jį pernakvoti, nė kartelio.
Delanei taip pat nepasiūlė. Tąkart ji ir nenorėjo nakvoti pas
Niką. Žinojo rytais atrodanti baisiai ir nenorėjo pabusti su vyru,
kuris, jos manymu, net išlipęs iš lovos primena viršelio modelį.
Tačiau Delanė nenorėjo būti ir viena iš daugelio jo moterų. Ji
leido sau manyti esanti ypatinga, nes Nikas dėl jos rizikavo
prarasti Angelo paplūdim į ir Sidabrinį užutekį. Nepamiršo
ir dar vienos Lanos frazės. Nikas nesiveža moterų namo, o ją
nusivežė. Ji vylėsi esanti svarbesnė už kitas, bet jis nė nepa­
skambino, taigi, ko gero, yra tokia kaip visos.
- Ar dalyvausi kalėdiniame m adų pasirodyme? - paklausė
Delanė klientės. Nebenorėjo kalbėtis apie Niką.
- Ne, bet padėsiu aludei kurti ledo skulptūrą Žiemos fes­
tivaliui.
Pamiršusios Niko temą jos pasipasakojo, kur praleidusios
Padėkos dieną. Delanė, žinoma, vakarieniavo pas motiną.
Maksas taip pat ten buvo, jie drauge praleido ram ų vakarą.
Na, gana ramų. Motina kamantinėjo apie kalėdinį m adų pa­
sirodymą. Norėjo išpešti, ką Delanė sumaniusi, - nuo plaukų
segtukų iki batų modelio. Gvena siūlė vakarinius batelius.
Delanė išgąsdino motiną užsim indam a apie klubus siekian­
čius ilgaaulius, nors tokių nė neturėjo. Gvena pasiūlė „gra­
žų „Anne Klein" kostiumėlį". Delanė ketino vilkėti „gražų
plastikinį katės kostiumą", kurį turėjo, bet Trulyje jis tapo jai

264
 BEPROTIŠKAI TAVO

per ankštas. Tuo metu įsiterpė Maksas ir pasisiūlė supjaustyti

kalakutą.
Kai Delanė baigė kirpti, Lana savo naująją šukuoseną
įvertino dešimčia dolerių arbatpinigių. Trulyje tai buvo retas
komplimentas. Salone vėl likusi viena Delanė sušlavė plaukus
ir atsivertė darbo kalendorių. Mažiau nei už pusvalandžio,
pusę keturių, jos laukė kirpim as ir šukavimas. Nuo salono
atidarymo dienos turėjo ateiti antras klientas vyras ir ji truputį
nerimavo. Pasitaikydavo vyriškių, manančių, kad pusvalan­
dį čiupinėjusi jiems plaukus Delanė paskui, be abejo, norėtų
drauge važiuoti į pigų motelį išlenkti taurelės. Negali žinoti,
ar klientas neinterpretuos kirpimo kaip įžangos į seksą. Šei­
minė padėtis paprastai nelemdavo. Kažkodėl tai buvo gana
įprasta.
Laukdama Delanė skaičiavo sandėliuke priemones ir klau­
sėsi, ar neišgirs užriaumojant juodo džipo, nors ir tikino save
nesiklausanti. Ji suskaičiavo rankšluosčius ir nusprendė jų
užsakyti dar kelis tuzinus. Be to, reikėjo specialaus tirpalo
Vanetos bangelėms. Baigdama peržiūrėti inventorių išgirdo,
kaip kieme sugirgždėjo žvyras. Sustingusi klausėsi, kol ir vėl
išgirdo. Nieko negalvodama čiupo nedidelę šiukšlinę ir atsar­
giai pravėrė kiemo duris.
Prie sidabrinio kadilako stovėjo Sofi ir mėgino viena ran­
ka pakelti priekinio stiklo valytuvą. Kitoje rankoje laikė baltą
voką. Ji pakišo voką po valytuvu. Delanė, nė nem atydam a
raštelio, žinojo, kas ten parašyta.
- Vadinasi, tai tu.
Sofi atsigręžė - akys išplėstos, ranka priglausta prie krūti­
nės, aptemptos mėlynu švarkeliu. Ji prasižiojo ir vėl užsičiaupė.
Mergaitė atrodė sutrikusi, o Delanė apstulbo. Nežinojo: dėkoti
Sofi, kad ji ne paslaptinga maniakė, ar aprėkti.

265
 RACHEL GIBSON

- Aš tik... Tik... - sumikčiojo Sofi, čiupo voką ir susigrūdo

į kišenę.
- Žinau, ką tu darei. Mėginai palikti man dar vieną įspėjimą.
Sofi susikryžiavo rankas ant krūtinės. Stengėsi atrodyti
rami, bet veidas panėšėjo į sniegą prie jos kojų.
- Einu paskambinti tavo tėvui.
- Jis išvykęs m edaus mėnesio, - atsakė ji, užuot ką nors
neigusi.
- Ne visam laikui. Palauksiu, kol sugrįš.
- Skambink. Vis vien tavimi nepatikės. Jis tau malonus tik
dėl Lizos.
- Tavo dėdė Nikas patikės. Jis žino ir apie kitus du raštelius.
Mergaitės rankos nusviro prie šonų.
- Tu jam pasakei?! - suriko Sofi, tarsi ne ji, o Delanė būtų
prasikaltusi.
- Pasakiau, ir jis tikrai patikės, - patikino Delanė, nors pati
nebuvo tikra. - Tavo dėdė neapsidžiaugs sužinojęs, kad raš­
telius palikinėji tu.
Sofi papurtė galvą.
- Tu negali jam pasakyti.
- Paaiškink, kodėl norėjai mane įbauginti, gal tada ir ne­
skambinsiu Nikui.
Sofi įdėmiai į ją pažiūrėjo ir žengė kelis žingsnius atatupsta.
- Gerai, skambink. Aš viską neigsiu.
Delanė palydėjo akimis iš aikštelės dingstančią mergaitę,
apsisuko ir grįžo į saloną. Ji neketino leisti Sofi išsisukti, bet
nežinojo, ką daryti. Neturėjo patirties su vaikais ir nenorėjo
savo bėdų užkrauti Lizai, kai grįš po medaus mėnesio. Be to,
numanė, kad Lizai užtenka savų bėdų su Sofi, ir nenorėjo jų
padauginti. Lieka Nikas. Nežinia, ar jis patikės.
Ji tebesvarstė, kai kitą dieną pusę ketvirtos į saloną įžengė

266
 BEPROTIŠKAI TAVO

Sofi. Delanė pakėlė akis nuo ponios Stoksberi peruko ir pamatė

prie durų stoviniuojančią mergaitę. Tankius plaukus ji buvo
susisegusi segtukais su gėlytėmis, tamsios akys smulkiame
veide atrodė milžiniškos.
- Aš tuoj, - pasakė Delanė ir vėl ėmėsi klientės. Uždėjo po­
niai Stoksberi baltą peruką, suteikė pensininkų nuolaidą ir
palydėjo prie durų.
Delanė atsisuko į Sofi ir laukė, kol mergaitė prabils. Po aki­
mirką trukusių dvejonių Sofi tarė:
- Vakar nepaskambinai dėdei Nikui.
- Gal ir paskambinau, tik tu dar nežinai.
- Neskambinai. Gyvenu pas jį, kol grįš tėtis su Liza.
- Tu teisi. Neskambinau.
- Ar pasakei šiandien?
-N e ?
- Tai kada pasakysi?
- Dar nežinau.
Jos kaktą išvagojo gilios raukšlės.
- Ar nori mane pakankinti?
Delanė nepagalvojo apie agoniją trylikametės, laukiančios,
kada sprogs bomba.
- Taip. - Ji nusišypsojo. - Nesužinosi, nei kada, nei kur jam
pasakysiu.
- Gerai, laimėjai. Norėjau pagąsdinti, kad išvažiuotum iš
miestelio. - Sofi susikryžiavo rankas ant krūtinės ir įsmeigė
akis kažkur už Delanės galvos. - Atsiprašau.
Neatrodė, kad ji apgailestautų.
- Kodėl taip elgeisi?
- Kad mano dėdei atitektų tai, ką iš jo esi atėmusi. Jo tėvas
tau suteikė viską, o jam teko vilkėti skylėtus džinsus ir marš­
kinėlius.

267
 RACHEL GIBSON

Delanė neprisiminė Niko skylėtais drabužiais.

- Buvau Henrio podukra. Ar, tavo manymu, turėjau vaikš­
čioti nuoga, nes mano mama ištekėjo už Niko tėčio? Negi tu
tikrai manai, kad aš kalta dėl Niko drabužių?
- Na, jei tavo mama nebūtų ištekėjusi už Henrio...
- Jis būtų tapęs geru tėčiu? - neištvėrė Delanė. - Būtų Niką
mylėjęs ir pildęs visas jo užgaidas? Būtų vedęs tavo močiutę? -
Sofi veidas išdavė, kad būtent taip ji ir galvoja. - To nebūtų
buvę. Kai atsikrausčiau į Trulį, Nikui buvo dešimt. Per tuos
dešimt metų tėvas nepanoro jo pripažinti. Neištarė nė vieno
gero žodžio.
- Gal dar būtų.
- Kurgi ne. Ir tada iš subinės jam būtų pasipylusios beždžio­
nės, bet labai abejoju. - Ji papurtė galvą. - Nusivilk paltuką ir
eime, - paliepė. Nenorėjo daugiau nė minutės matyti išsišako­
jusių Sofi plaukų galiukų.
- O kam?
- Išplausiu galvą.
- Ploviau šįryt prieš pamokas.
- Be to, nukirpsiu tuos baisius galiukus. - Delanė sustojo
prie plautuvės ir pažiūrėjo į duris. Sofi nepajudėjo. - Dar ne­
nusprendžiau, ar sakyti Nikui apie raštelius.
M ergaitę vėl susiraukė, išsinėrė iš paltuko ir nuėjo prie
plautuvės.
- Nenoriu kirptis. Man patinka ilgi plaukai.
-Jie ir liks ilgi, bet nebeatrodys kaip aptriušusios virvelės. -
Delanė išsirinko švelnų šampūną, kondicionierių ir nusivedė
mergaitė prie kėdės. Išsegė segtukus ir iššukavo. Jei tie pui­
kūs plaukai būtų priklausę kam kitam, o ne veidrodyje piktai
besiraukančiai mergaitei, Delanė būtų pasijutusi lyg kirpėjų
rojuje. - Gal ir nepatikėsi, bet tavo dėdė Nikas visai nenori

268
 BEPROTIŠKAI TAVO

to, ką man testamentu paliko Henris. O aš tikrai nenoriu jo

dalies.
- Tai ko vis apie jį sukiojiesi, šoki, bučiuojiesi, priverti vežti
namo, kai sunegaluoji? Aš viską žinau apie testamentą, ma­
čiau, kaip į jį spoksai. Ir močiutė matė. Tu nori, kad jis būtų
tavo vaikinas.
Negi ji tikrai taip spokso?
- M udu su Niku draugai, - atsakė Delanė, patrum pinda­
ma sruogą. Bet ar jie draugai? Ji nesuprato, ką jam jaučia, ir
baiminosi to, ką jis gali jausti jai. Bijojo, kad Nikas gali nieko
nejausti. - Ar neturi draugų berniukų?
- Kelis turiu, bet tai visai kas kita.
Abi nutilo ir Delanė susimąstė apie Niką ir savo jausmus
jam. Tikrai esama pavydo. Nuo minties apie jį su kita mote­
rimi suspausdavo paširdžius. Dar esama nerimo, spėlionių,
kada jį pamatys, ir nusivylimo, nes suvokė, kad geriausia būtų
nematyti.
Ji paleido patrum pintus Sofi plaukus ir papureno galiukus,
kad jie lengvai banguotų ant pečių. Paėmė didelį apvalų šepetį
ir išdžiovino plaukus. Delanė jautėsi sutrikusi.
- Kodėl tu m an gera?
- Kodėl taip manai? Dar nematei plaukų iš nugaros. - Ji
padavė Sofi veidrodėlį ir apsuko kėdę.
Mergaitės akys išdavė palengvėjimą, kai ji pamatė išsau­
gotus plaukus.
- Aš neturiu pinigų.
- Man tavo pinigų nereikia. - D elanė nuėm ė peleriną, apy­
kaklę ir nuleido kėdę. - Kai tavęs paklaus, kur kirpaisi, atsakyk,
kad „Aštriose žirklėse". Bet jeigu namie savo gražius plaukus
plausi prastu šam pūnu ir jie vėl nutriuš, visiems sakyk, jog
kirpaisi „Helenos šukuosenų trobelėje". - Ji pastebėjo nedrąsią

269
 RACHEL GIBSON

šypsenėlę. - Daugiau jokių raštelių, ir aš priimsiu tavo atsipra­

šymą, kai panorėsi atsiprašyti.
Sofi akmeniniu veidu žiūrėjo į savo atvaizdą. Kai žvilgsnis
susitiko su Delanės, ji žengė prie durų ir pasiėmė paltuką. Mer­
gaitei išėjus Delanė lydėjo žvilgsniu ją, tolstančią šaligatviu.
Už pusės kvartalo Sofi persibraukė pirštais plaukus ir papurtė
galvą. Delanė šypsojosi. Atpažino patenkintą klientę.
N usigręžusi nuo lango ji pagalvojo - įdomu, ką pasakys
Sofi namiškiai.
Sužinojo kitą rytą, kai puošė saloną Kalėdoms. Pro pagrin­
dines duris su odine striuke ir platininiais „Oakley's" saulės
akiniais įėjo Nikas. Delanė buvo ką tik įsipylusi kavos ir ruošėsi
sutikti pusės dešimtos klientę. Po pusvalandžio turėjo įsvyruoti
Vaneta Van Dam mėnesinių bangelių.
- Sofi sakė, kad ją apkirpai.
Delanė padėjo lipnios juostos ritinėlį ir žalią girliandą ant
staliuko su darbo priemonėmis. Širdis suspurdėjo, ji priglaudė
ranką prie pilvo.
- Taip.
Jis nusiėmė akinius ir nužvelgė jos juodą megztinį su atver­
čiama apykakle, trum pą klostuotą sijonėlį ir juodus odinius
aulinius.
- Kiek aš tau skolingas? - Nikas įsidėjo akinius į striukės
kišenę ir išsitraukė čekių knygelę.
- Nieko. - Jis vėl pažiūrėjo Delanei į akis, o ji nuleido žvilgs­
nį jam į krūtinę. Neįstengė žiūrėdam a į akis galvoti. - Ret­
karčiais apkerpu dėl reklamos. - Delanė nusisuko į staliuką
ir pastūm ė indą su dezinfekuojamomis šukomis. Girdėjo už
nugaros artėjančius žingsnius, bet neatsigręžė.
- Be to, ji prisipažino palikinėjusi grasinančius laiškelius.
Nikui artėjant Delanė žvilgtelėjo į jo atvaizdą veidrodyje. Jis

270
 BEPROTIŠKAI TAVO

prasisegė striukę, po ja vilkėjo mėlynus flanelinius marškinius,

sukištus į „Levi's" džinsus su pintu odiniu diržu.
- Stebiuosi, kad ji tau pasakė.
- Kai apkirpai, ją užgraužė sąžinė ir palūžusi vakar prisipa­
žino. - Nikas sustojo jai už nugaros. - Nemanau, kad reikėjo
ją apdovanoti nemokama šukuosena.
-A š to nelaikiau... Na... - Delanė vėl pažiūrėjo j jį veidrodyje
ir užmiršo, ką norėjo pasakyti. Jis kenkė jos emocinei būklei.
Nikas priėjo labai arti: tereikėjo truputį atsilošti ir ji būtų pri­
siglaudusi prie plačios krūtinės.
- Tu nelaikei to kuo?
Nikas kvepėjo ryto vėsa. Ji įtraukė giliai į plaučius jo kvapo.
- Delane.
- Ką? - Ji atsilošė, pečiais atsiremdama jam į krūtinę, o sė­
dmenimis į papilvę. Jis viena ranka apkabino ją per pilvą ir
prisitraukė dar arčiau. Delanė pasekė jo žvilgsnį: Nikas žvelgė
į ilgus savo pirštus, plačiai išskleistus jai ant pilvo. Nykštys
braukė palei dešinę krūtį.
- Kada ateis pirm a klientė? - paklausė jis prie pat ausies.
Patraukė plačią apykaklę ir pabučiavo į kaklą.
Delanė užsimerkė ir pakreipė galvą, kad jis lengviau pa­
siektų. Ji tikrai jam rūpi. Turi rūpėti.
- M aždaug po dvidešimties minučių.
- Galėčiau suteikti tai, ko mudviem reikia, per penkiolika. -
Jo pirštai glostė jautrų kūną per sijono audinį.
Delanė buvo jį beįsimylinti. Jautėsi traukiama galingos po­
vandeninės srovės, išmušančios iš po kojų atramą, ir buvo be­
jėgė pasipriešinti, tegalėjo pamėginti apsisaugoti nuo skausmo.
Ji pažiūrėjo j gražų veidą ir tarė:
-A š nenoriu būti viena iš daugelio tavo moterų, Nikai. Man
reikia daugiau.

271
 RACHEL GIBSON

Jis sutiko jos žvilgsnį.

- O ko tu nori?
- Kol aš čia, noriu, kad būtum tik su manimi. - Delanė nutilo
ir giliai įkvėpė. - Noriu, kad mylėtumeisi tik su manimi. Noriu,
kad atsikratytum kitų moterų.
Jo ranka sustingo, jis kelias akimirkas įdėmiai į ją žiūrėjo.
- Nori, kad „atsikratyčiau" visų moterų, kurias, tavo m a­
nymu, dulkinu, ir įsipareigočiau tau... šešiems mėnesiams?
- Taip.
- O ką gausiu mainais?
Ji bijojo šito klausimo. Tebuvo vienas atsakymas. Delanė
suprato, kad jam to gali neužtekti.
- Mane.
- Šešis mėnesius.
- Taip.
- Kodėl turėčiau sutikti?
- Nes noriu su tavimi mylėtis, bet nenoriu su niekuo dalytis.
- Tu dažnai kartoji žodį „mylėtis". - Nikas išsitiesė ir ati­
traukė ranką jai nuo pilvo. - Ar tu mane myli?
Ji labai bijojo šio klausimo, baiminosi to, kas jis galėtų reikšti.
-N e .
- Gerai, nes aš tavęs nemyliu. - Jis žengė atbulas ir užsisegė
striukę. - Juk girdėjai, ką apie mane kalba, padūkėle. Nemoku
būti ištikimas vienai, o tu nepasakei nieko, dėl ko užsim any­
čiau pamėginti. - Nikas atsitraukė dar kelis žingsnius. - Jei
nori karšto, prakaituoto sekso, žinai, kur manęs ieškoti. O jei
tau reikia tokio vyro, kuris kelis mėnesius m aldautų trupinių
nuo tavo stalo, pasiieškok kito.
Delanė netroško, kad jos maldautų, ir nesuprato, ką Nikas
norėjo pasakyti. Suvokė tik viena: jos jam negana. Kai jis išėjo,
Delanei norėjosi susiriesti į kamuoliuką ir verkti. Gal reikėjo

272
 BEPROTIŠKAI TAVO

sutikti su pasiūlytomis penkiolika minučių, bet ji savanaudiš-

kesnė. Nenori dalytis. Ne vyrais, ir jau tikrai ne Niku. Nori
jo tik sau. Deja, jis nejaučia jai to paties. Rizika, kuriai Nikas
ryžosi dėl galimybės būti su ja, paskatino galvoti, kad ji jam
rūpi. Apsiriko.
Dabar jai nebereikėjo sukti galvos ir svarstyti, ką reiškia my­
lėti Niką. Nereikėjo galvoti apie atgarsius ir kaip į tai reaguoti.
Svarbiausia - kaip nors ištverti šešis mėnesius.

273
 16
Trulio Žiemos festivalis prasidėjo šventine eisena ir skan­
dalu, kuris tikriausiai nebus užmirštas dar daug dešimtmečių.
Martis Vileris - miestelėnas, išrinktas Kalėdų Seneliu - prisi­
gėrė ir išvirto iš rogių. Griūdamas taip susitrenkė galvą, kad
prarado sąmonę. Martis buvo žemo ūgio, kresnas it mopsas
ir apžėlęs kaip primatas. Jis remontavo variklius „Chevron"
padalinyje Šeštojoje gatvėje ir dirbo instruktoriumi kungfu dojo
mokykloje, trum pai tariant - tikras vyriškumo įsikūnijimas.
Tai, kad Martis svaiginosi prieš eiseną ir jos metu, nieko nenu­
stebino. Minią pribloškė jo apatiniai drabužiai. Kai greitosios
pagalbos darbuotojai praskleidė Kalėdų Senelio paltą, žiūrovai
išvydo gundančius ryškiai rožinius moteriškus drabužėlius ir
liko be žado. Visi, išskyrus Vanetą Van Dam, kuri keturiasde­
šimt trejų viengungį seniai vadino droviu iškrypėliu.
Delanė beveik pasigailėjo nepamačiusi Marčio su garsiai­
siais apatiniais, bet buvo užsivertusi darbais Fermerių asociaci­
jos namuose. Padėjo puošti sceną sidabrinėmis žvaigždėmis ir
blizgučiais, įėjimą pušų šakelėmis ir kalėdinėmis lempučių gir­
liandomis. Iš salono į užkulisius ji buvo atsivežusi veidrodžių ir

274
 BEPROTIŠKAI TAVO

kėdžių. Pasiruošė želės, putų, daug plaukų lako ir bugienio ša­

kelių. Jos manymu, Trulio gyventojai nebuvo pasirengę tokiam
ekstremaliam reginiui kaip šventinių šukuosenų pasirodymas.
Ant m oterų galvų nebus nei rožių krūmų, nei paukščių lizdų.
Ji atsivežė įvairių šukuosenų - su kasytėmis, garbanomis ir
uodegytėmis - nuotraukų. Vienai galvai sušukuoti jai turėtų
užtekti dešimties ar penkiolikos minučių.
Programa turėjo prasidėti septintą. Pusę septintos Delanė
jau dirbo išsijuosusi. Suko plaukus virvelėmis ir mazgais, vertė
į išorę ir vidų. Pynė, segė, suko ir klausėsi naujausių paskalų,
širdyje džiūgaudam a, kad Martis išstūmė ją į antrą vietą.
- Ligoninės slaugytoja pasakė Patsei Tomason, o ji papasa­
kojo man, kad Martis mūvėjo nėriniuotas kelnaites, - pranešė
Delanei mero žmona Lilė Tanasi, kai Delanė pynė jos kašto­
ninius plaukus. Lilė ir įos paauglė dukra buvo pasipuošusios
derančiais raudonos ir žalios taftos drabužiais. - Patsė sako,
kad korsetas ir kelnaitės iš „Victoria's Secret" kolekcijos. Įsi­
vaizduoji, kokia beskonybė?
Delanei per kelerius metus teko bendradarbiauti su keliais
kirpėjais gėjais, bet jai nebuvo tekę sutikti transvestito.
- Na, bent nenusipigino. Man geriau beskonybė nei nusi-
piginimas.
- Vyras man buvo nupirkęs nailonines pėdkelnes be tarpu­
kojo, - prisipažino moteris, laukianti savo eilės gretimoje kė­
dėje. Ji uždengė šalia stovinčiai mergaitei nykštuko kostiumu
ausis ir pridūrė: - Paaiškėjo, jog jos trimis dydžiais per mažos
ir tokios prastos, kad pasijutau kaip pigi prostitutė.
Delanė pakraipė galvą ir įpynė kelias uogas Lilei į plaukus.
- Su pigiais apatiniais moteris iškart pasijaučia kekše. - Ji
paėmė aukštą buteliuką ir apipurškė Lilės šukuoseną. Atsi­
laisvinusią kėdę iškart užėm ė mero duktė Mistė. Delanė ją
sušukavo lygiai taip, kaip mamą. Atokiau stovinčios moterys

275
 RACHEL GIBSON

šukavosi pačios. Tarp jų buvo ir Benita Alegreza. Delanė akies

krašteliu stebėjo Niko motiną, besišnekučiuojančią su draugė­
mis. Jos manymu, Benita turėjo būti įpusėjusi šeštą dešimtį,
bet atrodė dešimčia metų vyresnė. Kažin - ar genai, ar kartėlis
kalti dėl kaktoje ir aplink lūpų kampučius susimetusių raukš­
lelių. Ji apsidairė ieškodama motinos ir nenustebo, kai pamatė
ją pačiame veiksmo sūkuryje su nepriekaištinga šukuosena.
Helenos nebuvo matyti ir Delanės tai visai nestebino.
Į Delanės kėdę sėdo įvairios moterys - skirtingo amžiaus,
skirtingo stiliaus. Vienos vilkėjo elegantiškas aksomines su­
kneles, kitos - puošnius kostiumus. Delanei labiausiai patiko
jauna mama, apsirengusi kaip ponia Žiema, su ikimokyklinio
amžiaus dukrele Snaigės kostiumu. Labiausiai nustebino Liza,
kai pasirodė apsirengusi Ledinuku ir paprašė plaukus supinti
į prancūzišką kasą. Draugė prieš kelias savaites grįžo iš poves­
tuvinės kelionės. Jiedvi keliskart šnekėjosi, buvo susitikusios
pietų, bet Liza neminėjo ketinanti dalyvauti programoje.
- Kada nusprendei dalyvauti?
- Savaitgalį. Pamaniau, kad būtų neblogai mudviem su Sofi
ką nors nuveikti drauge.
Delanė apsižvalgė.
- O kur Sofi? - Jai šmėstelėjo klausimas, ar Liza žino apie
Sofi raštelius, bet pagalvojo, kad draugė būtų užsiminusi.
- Persirengia. Padėjo Luji ir Nikui statyti ledo skulptūrą. Kai
užvažiavau jos į Pentinių parką, buvo be kepurės ir su prasegta
striuke. Jei rytoj nesusirgs, tai tik per stebuklą.
- Ką ji velkasi?
- Mudviejų pasiūtus naktinius. Mus įkvėpė filmukas „Ka­
lėdų išvakarės".
- Kaip sekasi sutarti su Sofi, kai drauge gyvenate? - pa­
klausė Delanė, suim dam a Lizos plaukus ir ties viršugalviu
padalydam a į tris dalis.

276
 BEPROTIŠKAI TAVO

-A biem reikia prisitaikyti. Aš noriu, kad ji valgytų virtuvėje,

o jai buvo leidžiama visur lesioti kaip viščiukui ekologiniame
ūkyje. Ir panašios smulkmenos. Jeigu jai būtų ne trylika, gal
būtų paprasčiau. - Liza pažiūrėjo į veidrodį ir pasitaisė prie
kaklo kartoninius lapukus. - M udu su Luji norėtume vaikelio,
bet nusprendėm e palaukti. Tegu Sofi pripranta prie manęs, kol
nėra naujo šeimos nario.
Vaikelio. Ji pynė ir suko Lizos plaukus. Liza su Luji galvoja
apie vaikus, o Delanė nė neturi vaikino. Vienintelis vyras jos
gyvenime - Nikas. Pastaruoju m etu daug apie jį galvojo. Net
miegodama. Kažkurią naktį vėl susapnavo košmarą, tik šįkart
dienos keitėsi ir automobiliukas nepradingo. Ji sapnavo galinti
sprukti iš Trulio, bet plyšo širdis nuo minties, kad niekada
nebepamatys Niko. Nežinojo, kas sunkiau - gyventi viename
miestelyje ir jį ignoruoti ar išvis šalia negyventi. Jautėsi sutri­
kusi, apgailėtina, galvojo - gal susitaikyti su neišvengiamybe
ir įsigyti katę.
- Turbūt girdėjai apie Martį Vilerį? - paklausė Delanė, mė­
gindama mintis nukreipti kitur.
- Žinoma. Man keista, kodėl vyras panoro įsisprausti į kor­
setą po Kalėdų Senelio paltu. Juk žinai, tie drabužėliai baisiai
nepatogūs.
- Ar girdėjai apie nėriniuotas kelnaites? - Delanė plaukų
gumele surišo prancūzišką kasą ir paslėpė galiuką po pyne.
Liza atsistojo ir pasilygino kostiumą.
- Tik pagalvok. O jeigu sulenda tarp sėdmenų?
- Ima skaudėti jau vien pagalvojus. - Ji pamatė netoliese
stovinčią Sofi. Mergaitė apsimetė nesidrovinti ilgų naktinių
ir skarelės ant galvos. - Ar nori, kad supinčiau tau plaukus? -
paklausė Delanė trylikametės.
Sofi papurtė galvą ir nusuko žvilgsnį į šalį.

277
 RACHEL GIBSON

- Tuoj m ūsų eilė, Liza.

Kai Liza nuėjo prie pakylos, Delanė susuko plaukus Ne-
vai Miler ir supynė jos keturioms dukrom s išvirkščias kasy­
tes. Neva neužsičiaupdama tarškėjo apie bažnyčią, savo vyrą
pastorių Timą ir Viešpatį. Kai jos lūpos pasipuošė šypsenėle,
reiškiančia „aš tai atgimusi iš naujo ir Jėzus mane myli labiau
už tave", Delanei parūpo paklausti Nevos, ar ji prisimena per
ilgąją pertrauką čiulpusi futbolo komandai.
- Ateik rytoj į m ūsų bažnyčią, - pakvietė Neva, su m er­
gaitėmis toldam a prie scenos, - renkamės nuo devynių iki
vidurdienio.
Delanė mieliau būtų visą amžinybę degusi pragare. Ji susi­
dėjo priemones ir patraukė ieškoti motinos. Kadangi Gveną vėl
pamatys tik po Naujųjų, norėjo atsisveikinti ir palinkėti malo­
nios kelionės. Daug metų ji šventes praleisdavo su draugais,
kurie jos pasigailėdavo ir pakviesdavo kalėdinės vakarienės.
Šiemet bus visiškai viena. Kai apkabino motiną ir pažadėjo
prižiūrėti Grafą ir Doloresą, pajuto, kad labai norėtųsi Kalėdas
kaip kadaise praleisti namie. Ypač dabar, kai atsirado Maksas.
Advokatui pavykdavo nukreipti Gvenos dėmesį nuo Delanės
gyvenimo kritikos.
Snaigės leidosi ant galvos, kai ji dėjo daiktus į Henrio kadila-
ką. Kol nusigremžė langus, rankos be pirštinių sustiro. Delanė
jautėsi pavargusi, skaudėjo pečius. Per dideliu greičiu įsuko
į posūkį už savo salono. Kadilakas slydo šonu automobilių
aikštelėje, kol sustojo priešais Alegrezų biuro duris. Delanė
pagalvojo, kad broliai kitą dieną neturėtų dirbti, be to, buvo
per daug pavargusi jaudintis dėl tokių niekų. Namie persirengė
naktiniais ir griuvo į lovą. Atrodė, vos spėjo užmerkti akis, kai
kažkas ėmė belsti į duris. Įkyriai beldžiant ji pro užtinusius
vokus pažiūrėjo į laikrodį. Buvo pusė dešimtos ryto, sekma­

278
 BEPROTIŠKAI TAVO

dienis. Jai nereikėjo pam atyti Niko, kad suprastų, kas stovi
prieangyje ir beldžia į duris. Ji čiupo raudono šilko chalatėlį,
bet nesivargino nusiprausti veido ar susišukuoti. Nusprendė
pagąsdinti jį už tai, kad laisvą dieną taip anksti pažadino.
- Po velnių, kas tau darosi?! - su tokiais žodžiais Nikas
įsiveržė pro duris. Atrodė ne juokais įpykęs.
- Man? Juk ne aš kaip beprotė trankau duris.
Jis susikryžiavo rankas ant krūtinės ir pakreipė galvą.
- Ar čiuožinėsi po miestelį visą žiemą, iki užsimuši?
- Tik nesakyk, kad jaudiniesi. - Delanė tvirčiau susijuosė
šilkiniu dirželiu ir praėjo pro jį į virtuvę. - Dar pamanysiu, jog
esi man neabejingas.
Jis čiupo ją už parankės ir sustabdė.
- Tikrai esu neabejingas kai kurioms tavo kūno dalims.
Ji žiūrėjo jam į veidą - į tiesia linija suspaustas lūpas, ryš­
kius antakius, aistra degančias akis. Tokio pikto dar nebuvo
mačiusi, bet ir toks jis neįstengė nuslėpti jos geidžiąs.
- Jei manęs nori, sąlygą žinai. Jokių kitų moterų.
- Žinau. Taip pat abudu žinome, kad vos per dvi minutes
galiu priversti tave persigalvoti.
Jau prieš kelis mėnesius Delanė suprato: jeigu ginčysis, Ni­
kas palaikys tai iššūkiu įrodyti, kad ji klysta. Norėjosi manyti,
jog atsispirtų gundymui, bet giliai širdyje baiminosi, kad jam
neprireiktų net pusantros minutės. Delanė išsisuko iš jo gniauž­
tų ir nuėjo į virtuvę.
- Duok m an Henrio automobilio raktelius, - pavym ui pa­
reikalavo Nikas.
- Kam? - Ji ištraukė iš kavavirės vandens rezervuarą ir pri­
pylė vandens. - Ką darysi? Gal vogsi?
Jis atsakė durų trinktelėjimu. Delanė pastatė rezervuarą ant
stalo ir grįžo į svetainę. Jos rankinė buvo numesta ant kavos

279
 RACHEL GIBSON

stalelio - aišku, raktelių ten nebebuvo. Ji išpuolė į prieangį,

pėdos paskendo sniege.
- Ei, - sušuko žvelgdama jam į viršugalvį, - ką čia išdari­
nėji?! Atiduok raktelius, bjaurybe!
Nikas nusijuokė.
- Ateik ir pasiimk.
Delanė būtų pasileidusi basa per sniegą dėl kelių priežasčių.
Dėl gaisro, žiurkių antpuolio, šokoladinio sūrio pyrago. Henrio
kadilako tarp jų nebuvo.
Nikas įšoko į sidabrinį automobilį ir įjungė variklį. Nusivalė
nedidelį plotelį priekinio stiklo ir išrūko. Kai po valandos grįžo,
Delanė, jau apsirengusi, lūkuriavo prie buto durų.
- Džiaukis, kad nepaskambinau šerifui, - tarė ji, kai jis ėmė
kilti laipteliais.
Nikas atvertė jos delną ir įdėjo raktelius. Jų akys buvo vie­
name lygyje, lūpas skyrė keli coliai.
- Ramiau.
Ramiau? Širdis daužėsi, gniaužė gerklę - ji laukė bučinio.
Jis buvo taip arti, užtektų tik truputį palinkti...
- Ramiau, antraip užsimuši, - pasakė Nikas, nusigręžė ir
ėmė leistis laiptais.
U žplūdus nusivylimui širdies ritmas sulėtėjo iki retų susi­
traukimų. Delanė pro turėklus žiūrėjo, kaip Nikas dingsta biu­
re, paskui nusileido prie kadilako. Pro langą nužvelgė dėžutes
su plaukų laku ir žele, išvakarėse sumestas ant užpakalinės
sėdynės. Jokių įlenkimų. Jokių svetimų daiktų. Automobilis
atrodė taip kaip visada... - tik su dygliuotomis, švytinčiomis
naujum u žieminėmis padangomis.

Pirmadienio rytas buvo gana ramus, Delanė net spėjo ap­

raizgyti lempučių girlianda mažytę eglutę, kuria ketino pa­

280
 BEPROTIŠKAI TAVO

puošti salę. Eglutė nesiekė nė metro, bet salone iškart pasklido

malonus sakų aromatas. Vidurdienį Delanė pradėjo dirbti ir
dirbo be pertraukėlių iki pusės šešių. Šeštą valandą Pentinių
parke turėjo prasidėti ledo skulptūrų peržiūra, ji nuskubė­
jo persirengti. Užsimovė džinsus, užsivilko smėlio spalvos
megztinį su Amerikos vėliava priekyje, apsiavė „Doc Marten's"
batus. Ją traukė ne ledo skulptūros, o galimybė ten sutikti vieną
baską, vakar pakeitusį Henrio automobilio padangas.
Kai Delanė atvažiavo į parką, automobilių aikštelė buvo
beveik pilna, konkursas jau vyko. Saulei nusileidus krištoli­
nės figūros po parko šviestuvais spindėjo tarsi pasakų šalyje.
Delanė praėjo pro trijų m etrų aukščio „Gražuolę ir pabaisą",
pro tvirtą kalnietį su krovinius nešančiu mulu, pro „Linksmąjį
drakoniuką". Visos skulptūros buvo savaip įdomios ir atrodė
atgijusios juodoje naktyje ir ryškiose šviesose. Ji prasiyrė pro
minią prie „Dorotės su Toto", pro milžinišką antį ir pro auto­
busiuko dydžio karvę. Šaltukas gnaibė ausis, ji susikišo plikas
rankas į vilnonio palto kišenes. „Alegrezų statybos" skulptūrą
rado tolimajame vakariniame krašte, jau apsuptą žiūrovų ir
teisėjų. Nikas ir Luji buvo išskaptavę meduolinį namelį su le­
diniais šaltmėtiniais saldainiais ir saldainių dėžutėmis. J didelį
namelį buvo galima įeiti, bet iki teisėjų sprendimo anga buvo
užtverta virvele. Delanė pasižvalgė Niko ir pamatė jį su broliu
prie namelio sienos. Jis vilkėjo juodą „North Face" striukę su
baltu pamušalu, mūvėjo džinsus, avėjo darbinius batus. Šalia,
įsikibusi jam į parankę stovėjo Geilė Oliver. Delanei sudiegė pa­
širdžius nuo karšto pavydo. Pritrūkusi drąsos jau ketino praeiti
pro šalį, bet Nikas spėjo pakelti akis ir sulaikyti ją žvilgsniu.
Delanė nenoromis priėjo ir kreipėsi į Luji, nes taip buvo
lengviau.
- Ar Liza čia?

281
 RACHEL GIBSON

- Jiedvi su Sofi nuėjo į tualetą, - atsakė Luji, jo rudų akių

žvilgsnis nukeliavo nuo Delanės prie Niko ir vėl atgal. - Pa­
lauk, tuoj grįš.
- Tiesą pasakius, norėjau pasikalbėti su Niku. - Delanė pa­
sisuko ir pakėlė akis į vyrą, kuriam sukilę prieštaringi jausmai
plėšė širdį. Žiūrėjo jam į veidą ir suprato kadaise beprotiškai
įsimylėjusi berniūkštį, kuris ją tuo pat metu ir žavėjo, ir kan­
kino. Nors jie suaugę, niekas nepasikeitė. Jis tiesiog atrado
naujų veiksmingesnių kankinimo būdų. - Jei turi minutėlę,
norėčiau šnektelėti.
Netardamas nė žodžio Nikas išsilaisvino iš Geilės pančių
ir žengė prie jos.
- Kas atsitiko, padūkėle?
Ji pažvelgė į aplink stovinčius žmones ir vėl jam į veidą.
Niko skruostai buvo įraudę, tamsoje buvo matyti jo iškvepia­
mas garas.
- Norėjau padėkoti už padangas. Šiandien tavęs laukiau, bet
tu neužsukai į biurą. Pagalvojau, kad rasiu tave čia. - Delanė
pasisupo ant kulnų. Žiūrėdama žemyn į batų nosis paklausė: -
Kodėl taip padarei?
- Kaip?
- Pakeitei Henrio automobilio padangas. Joks vyras dar ne­
sirūpino mano padangomis. - Jai nuo lūpų nutrūko nervingas
juokas. - Labai malonus poelgis.
- Aš labai malonus vaikinas.
Vienas jos lūpų kamputis pakilo.
- Netiesa. - Ji papurtė galvą ir pažiūrėjo jam į akis. - Daž­
niausiai tu būni šiurkštus ir arogantiškas.
Nikas nusišypsojo parodydam as baltus dantis, akių kam­
pučiuose susimetė raukšlelės.
- O koks aš, kai nebūnu šiurkštus ir arogantiškas?

282
 BEPROTIŠKAI TAVO

Ji suspaudė kum štį ir iškvėpdam a pašildė sustingusius

pirštus.
- Pasipūtęs.
- Koks dar? - Jis ištiesė rankas ir šiltais delnais apglėbė jos
sustirusius pirštus.
Akies krašteliu Delanė pamatė artėjančią Geilę.
- Kaip matau, aš ne laiku. - Ji ištraukė ranką ir įsikišo į
kišenę. - Pasikalbėsime kitą kartą, kai turėsi laiko.
- Aš turiu laiko, - pasakė Nikas ir su šiais žodžiais prisi­
gretino Geilė.
- Labas, Delane.
- Geile.
- Negalėjau dalyvauti m adų pasirodyme šeštadienį. - Geilė
pažiūrėjo į Niką ir nusišypsojo. - Turėjau kitokios veiklos, bet
girdėjau, kad tavo šukuosenos buvo įspūdingos.
- Man regis, visi smagiai praleido laiką. - Delanė žengė
atatupsta. Pavydas it aštriu peiliu raižė vidurius, reikėjo kuo
greičiau pasitraukti nuo Niko ir Geilės, kad nebem atytų jų
drauge. - Tai iki.
- Kur važiuosi? - paklausė Nikas.
- Reikia pavedžioti Grafą ir Doloresą. - Jai pačiai toks pa­
aiškinimas pasirodė apgailėtinas. - Paskui susitiksiu su drau­
gais, - gelbėdama orum ą pamelavo ji, kilstelėjo ranką ir pasi­
suko eiti.
Nikas ją pavijo trimis plačiais žingsniais.
- Palydėsiu iki automobilio.
- Nereikia. - Delanė pažiūrėjo į Niką, paskui per petį į Geilę,
kuri stebėjo juos tolstančius automobilių aikštelės link. - Su-
pykdysi savo merginą.
- Geilė nėra mano mergina ir tau nereikia dėl jos jaudintis. -
Jis paėmė Delanės ranką ir įsikišo į savo striukės kišenę. - Ko­
dėl tau reikia vedžioti Henrio šunis?

283
 RACHEL GIBSON

Jie praėjo pro ledinį džiną, sėdintį ant lempos. Delanė ne­
žinojo, ar tikėti jo žodžiais apie Geilę, bet nusprendė kol kas
nesigilinti.
- Mama išvažiavo su M aksu Harisonu. - Jis sunėrė savo
pirštus su jos ir jai šiltai sudilgčiojo riešą. - Jie švęs Kalėdas
viename iš tų meilės laivų.
Nikas sulėtino žingsnį, jie apėjo džiną apžiūrinėjantį būrelį.
- O kur švęsi tu?
Dilgčiojimas pasiekė alkūnę ir kilo aukštyn.
- Atšvęsime jai sugrįžus. Didelio čia daikto. Aš pratusi per
šventes būti viena. Tikrų Kalėdų neturėjau nuo tada, kai išva­
žiavau iš miestelio.
Jiems einant pro parko šviestuvą ir per dar vieną neapšvies­
tą ruožą, Nikas tylėjo.
- Skamba liūdnai.
- Nelabai. Paprastai manęs kas nors pasigailėdavo. Be to,
pati buvau nusprendusi čia nesirodyti. Galėjau grįžti ir atsi­
prašyti, kad nuvyliau ir nebuvau tokia duktė, kokios reikėjo
tėvams, bet kelios dovanėlės ir Kūčių stalas nebuvo verti mano
išdidum o ir laisvės. - Delanė patraukė pečiais ir tyčia pakeitė
temą. - Taip ir neatsakei į mano klausimą.
- Į kokį?
- Apie padangas. Kodėl taip padarei?
- Niekas negalėjo jaustis saugus, kai sėsdavai prie Henrio
laivo vairo. Anksčiau ar vėliau būtum partrenkusi kokį vaiką.
Ji pažiūrėjo aukštyn į jo tam sų profilį.
- Melagis.
- Galvok, ką nori, - atsakė jis, nė neketindamas prisipažinti,
kad galbūt ja rūpinasi.
- Kiek aš tau skolinga?
- Tebūnie Kalėdų dovana.

284
 BEPROTIŠKAI TAVO

Jie nulipo nuo šaligatvio ir pasuko į automobilių aikštelę,

ėjo tarp sportinio „Bronco" ir furgono.
- O aš tau nieko neturiu.
- Turi. - Jis sustojo ir pakėlė jos ranką sau prie lūpų. Per­
braukė lūpomis per krumplius. - Kai nebūnu šiurkštus, aro­
gantiškas ir pasipūtęs... koks aš?
Tamsoje jo bruožai liejosi, bet ir nem atydam a Delanė žino­
jo, kad Nikas žiūri į ją pro jos ranką. Jo žvilgsnį juto taip pat
aiškiai kaip prisilietimą.
- Tu... - Ji pasijuto tirpstanti toje autom obilių aikštelėje,
nors esant beveik minusinei tem peratūrai kojų pirštai stingo.
Norėjo būti su juo. - Tu tas vyras, apie kurį nuolat galvoju. -
Delanė išlaisvino ranką ir pasistiebė. - Galvoju apie tavo gražų
veidą, plačius pečius, lūpas. - Ji apsivijo rankomis jam kaklą
ir prisiglaudė. Jo ranka nuslydo jos nugara ir vėl pakilo tvirtai
apkabindama. Delanė klausėsi galvoje aidinčių savo širdies
dūžių ir prisiglaudė sušalusia nosimi jam prie ausies. - Dar
galvoju, kaip tave laižyčiau.
Jo rankos sustingo.
- Visą visą. - Ji palietė liežuvio galiuku jam kaklą.
- Dievuli švenčiausias, - sušvokštė Nikas. - Kada tau reikia
susitikti su draugais?
- Kokiais draugais?
- Sakei, kad šiandien susitiksi su draugais.
- A, taip. - Delanė buvo visai užmiršusi melą. - Nesvarbu.
Manęs nepasiges, jeigu nepasirodysiu.
Jis atšlijo į ją pažiūrėti.
- O šunys?
- Juos tikrai reikėtų išleisti. O kaip Geilė?
- Juk sakiau dėl jos nesukti galvos.
- Ar tu su ja susitikinėji?

285
 RACHEL GIBSON

- Tiesiog kartais ją sutinku.

- Ar jūs mylitės?
Ji matė, kaip virpteli jo lūpų kampučiai.
-N e .
Delanei atlėgo, ji prispaudė prie jo lūpas ir taip pabučiavo,
kad abu pritrūko kvapo.
- Važiuok su manimi.
- Pas Henrį?
- Taip.
Nikas tylėjo, o ji nenumanė, kokios mintys sukasi jo galvoje.
- Atvažiuosiu, - pagaliau pasakė jis. - Man reikia pasikal­
bėti su Luji ir užšokti į vaistinę.
Jai nekilo klausimų. Nikas pabučiavo ją į lūpas ir nuėjo. De­
lanė stovėjo ir žiūrėjo, kaip jis tolsta plačiais tvirtais žingsniais
eidamas parko link.
Važiuodama į motinos namus ji sau kartojo, kad Nikas šian­
dien jos, o visa kita nesvarbu. Jausdama lengvą vibraciją nuo
smingančių į sniegą ir atsitrenkiančių į asfaltą metalinių dygliu­
kų mintyse kartojo, kad šios nakties užteks. Norėjo tuo tikėti.
Kai atidarė motinos nam ų duris, Grafas ir Doloresa ją pa­
sitiko vizgindami uodegas ir puolė laižyti drėgnais liežuviais.
Delanė leido jiems išsmukti, pati likdama stovėti ant šaligatvio.
Šunys ėmė m urkdytis sniege - du rudi gyvūnai didžiulėse
baltose pusnyse. Šįkart ji neužmiršo pirštinių, sulipdė kelias
gniūžtes ir metė Grafui.
Gal vis dėlto pavyktų įtikinti Niką, kad jam gali pakakti jos
vienos. Norėjo tikėti, jog jis su niekuo nesusitikinėja. Norėjo
tikėti jo žodžiais, kad nemiega su Geile, bet nebuvo visiškai
tikra. Delanė metė gniūžtę Doloresai. Pajutusi smūgį į šoną
Veimaro paukštšunė nieko nesuprasdam a apsidairė. Delanė
žinojo, kad juodu sieja ne vien seksas, Nikas taip pat žinojo.

286
 BEPROTIŠKAI TAVO

Išdavė jo žvilgsnis, kai į ją žiūrėjo, - karštas, įdėmus. Gal po

šios nakties jis geis tik jos vienos.
„Nemoku būti ištikimas vienai, o tu nepasakei nieko, kas
mane įkvėptų pamėginti."
Jis geidžia jos. Ji geidžia jo. Jis nemyli jos. Ji myli jį iki skaus­
mo. Tai ne lėtai užplūdusi palaima iš meilės tunelio. Kaip ir
viskas, kas siejosi su Niku, meilė jam apakino, išsunkė ir glumi­
no. Delanė norėjo verkti ir juoktis, pulti ant žemės ir nepakilti,
kol nurim s audra galvoje.
Lipdydama dar vieną gniūžtę išgirdo džipo variklio ūžimą
ir pamatė priekinius žibintus įvažiuojamajame keliuke. Ketu­
riais ratais varomas automobilis sustojo ryškioje šviesoje prie
garažo. Grafas ir Doloresa pašėlusiai lodami puolė per kiemą
prie vairuotojo. Durelės atsidarė ir Nikas išlipo.
- Sveiki, šunys. - Jis pasilenkė ir paglostė abiem galvas,
paskui pažiūrėjo aukštyn. - Sveika, padūkėle.
- Ar kada nors liausies mane taip vadinęs?
Jis vėl pažiūrėjo į Grafą ir Doloresą.
-N e .
Delanė metė gniūžtę ir pataikė jam į viršugalvį. Sniegas pa­
biro ant tamsių plaukų ir juodos striukės. Nikas lėtai atsitiesė
ir papurtė galvą - nakties tamsą papuošė baltų snaigių dušas.
- Nepatarčiau skelbti man sniego karo.
- O ką man padarysi? Gal įstatysi mėlynę?
- Ne-a. - Jis pajudėjo šaligatviu jos link, aulinių batų kulnai
grėsmingai kaukšėjo tyloje.
Delanė sugraibė dar sniego ir ėmė lipdyti pirštinėtais del­
nais.
- Jei mėginsi keršyti, labai pasigailėsi.
- Išgąsdinai, padūkėle.
v _ _
Šįkart jos mesta gniūžtė atsitrenkė jam į krutinę.

287
 RACHEL GIBSON

- Grąžinu skolą. - Ji žengė atbula j kiemą ir iki kelių susmigo

į purų sniegą.
- Tu man dar daug skolinga. - Nikas suspaudė jai rankas
virš alkūnių ir kėlė, kol „Doc Marten's" padai nebesiekė že­
mės. - Kai viską atsiimsiu, savaitę nepaeisi.
- Oi, kaip išgąsdinai, - sum urkė Delanė. Nikas žiūrėjo į ją
pro apsunkusius vokus, ji tikėjosi, kad ją priglaus ir pabučiuos.
Bet jis, užuot priglaudęs, pastūmė ją atbulą. Delanė išgąstingai
suriko ir išskėtusi rankas griuvo aukštielninka į pusnį. Pasijuto
lyg išsitiesusi pūkų pataluose. Be žado gulėjo ir žiūrėjo į juo­
dą, žvaigždėmis nusagstytą dangų. Grafas ir Doloresa sulojo
ir pripuolę ėmė laižyti jai veidą. Pro garsų šunų lekavimą ji
išgirdo žemą, ram ų juoką, tada nustūmė šunis į šalį ir atsisėdo.
- Mulkis. - Ji išsikrapštė į pirštines ir už apykaklės priby­
rėjusį sniegą. - Padėk. - Ištiesė ranką, jo padedam a atsistojo ir
vėl netikėtai griuvo nusitem pdam a jį drauge. Jis užvirto ant
jos visu kūnu. Iš nuostabos Niko antakiai pakilo.
Delanė pamėgino giliai įkvėpti, bet nepavyko.
- O tu sunkus.
Jis nusirideno ant nugaros ir užsikėlė ją ant savęs. Ji to ir
siekė. Jų kojos susipynė, ji įsikibo jam į apykaklę.
- Jei pasiduosi, nemušiu.
Nikas pažiūrėjo į ją kaip į beprotę.
- Merginai? Niekada.
Šunys šokinėjo per juos kaip per kliūtį. Ji pakabino saują
sniego ir apibėrė jam veidą.
- Žiūrėk, Grafai, baskų senis besmegenis.
Nikas nusibraukė snaiges nuo rusvo veido ir apsilaižė lūpas.
- Žinok, gerokai pasismaginsiu tau keršydamas.
Delanė palenkė galvą ir liežuvio galiuku palaižė jam apa­
tinę lūpą.

288
 BEPROTIŠKAI TAVO

- Leisk tau padėti. - Ji pajuto, kaip jis sulaiko alsavimą ir sti­

priau suspaudžia jai rankas. Bučiuodama karštas lūpas Delanė
įsitraukė jo liežuvį. Kai baigė, atsisėdo apžergusi jam klubus,
vilnonis paltas išsiskleidė lyg vėduoklė aplinkui. Per džinsus
ji juto sustandėjusią jo varpą - ilgą, kietą, nepaslepiamą. - Ar
kišenėje turi varveklį, ar taip apsidžiaugei mane matydamas?
- Varveklį? - Jo rankos palindo po paltu ir pakilo šlauni­
mis. - Varvekliai šalti, o tu sėdi ant trisdešimties ugninių cen­
timetrų.
Ji užvertė akis į naktinį dangų.
- Trisdešimt centimetrų. - Jis tikrai buvo didelis, bet ne toks.
- Patikrinta.
Delanė nusijuokė ir nusirito į šoną. Dėl ugnies jis teisus.
Mokėjo ją įkaitinti.
- Mano subinė jau sušalo. - Nikui atsisėdus prie jo iškart
prišoko Grafas su Doloresa. - Ei, palaukit, - subarė jis, nustum ­
damas šunis ir padėdam as Delanei atsistoti. Ji nubraukė snie­
gą nuo jo striukės, jis išpurtė sniegą jai iš plaukų. Prieangyje
abudu patrepsėjo ir suėjo vidun. Delanė paėmė jo striukę ir
pakabino prie durų. Kol jis dairėsi, ji paskubomis jį nužvelgė.
Jis, žinoma, vilkėjo flanelinius marškinius. Raudoni marškiniai
buvo sukišti į išblukusius „Levi's" džinsus.
- Ar esi čia buvęs?
- Kartą. - Nikas pažiūrėjo į ją. - Per Henrio testamento skai­
tymą.
- A, taip. - Delanė apsidairė mėgindam a pažvelgti į fojė
nauju žvilgsniu, lyg nebūtų čia buvusi. Viktorijos laikų stilius.
Balti dažai ir tapetai, tamsus medis ir apdailos plokštės, stori
persiški rankų darbo kilimai, antikvarinis senelio laikrodis.
Dvelkė prabanga ir kažkodėl despotizmu. Jie abu suprato: jei
H enriui bū tų rūpėjusi tėvystė, Nikas būtų augęs erdviam e
name. Jai toptelėjo mintis: o gal Nikas mano, kad jam pasisekė?

289
 RACHEL GIBSON

Abu prie du rų nusiavė peršlapusius šaltus batus. Ji pasiūlė

užkurti židinį svetainėje ir nuėjo į virtuvę paruošti airiškos
kavos. Kai po dešimties minučių grįžo, pamatė jį stovintį, prie
židinio ir žiūrintį į Henrio motinos portretą virš atbrailos. Vie­
nintelis anūkas nebuvo itin panašus į Aivą Morgan So. Nikas
nederėjo prie protėvių atributų. Nuosavi namai jam tiko daug
labiau - krintanti šviesa, ežero akmenys ir minkštos m edvil­
ninės paklodės.
- Ką manai? - paklausė Delanė dėdam a stiklinį padėklą
ant bufeto.
- Apie ką?
Ji parodė į portretą moters, kuri išsikraustė gyventi į sos­
tinę gerokai prieš Delanei atvykstant į Trulį. Iki jos mirties
1980-aisiais Henris keliskart per m etus veždavosi Gveną ir
Delanę aplankyti motinos. Sprendžiant iš Delanės prisimini­
mų, ją tapęs dailininkas labai pagražino portretą. Aiva priminė
gandrą: buvo aukšta, sudžiūvusi, kaulėta. Delanei ji atsidavė
senu tabaku ir „Aqua-Net" plaukų laku.
- Apie savo močiutę.
Nikas pakreipė galvą.
- Džiaugiuosi, jog aš panašesnis į mamos giminę, o tau labai
pasisekė, kad buvai įvaikinta.
- Baik, - nusijuokė Delanė. - Ką iš tikro manai?
Nikas atsigręžė į ją svarstydamas, kaip ji sureaguotų, jei jis
pasakytų. Jo žvilgsnis perbėgo šviesiais plaukais, didelėmis
rudomis akimis, antakių linija, rožinėmis lūpomis. Pastaruoju
metu daug galvojo apie negalimus dalykus, kuriuos geriau
pamiršti. Tarkim, apie tai, kad norėtų visą likusį gyvenimą
rytais pabusti su Delane, matyti, kaip ji pražyla.
- Galvoju, kad senis turėtų savimi didžiuotis.
Ji ištiesė jam puodelį, pakėlė savąjį ir papūtė.

290
 BEPROTIŠKAI TAVO

- Kodėl taip manai?

Jis siurbtelėjo didelį gurkšnį ir pajuto, kaip deginanti kava
su viskiu nuteka į skrandį. Jam patiko pojūtis. Priminė ją.
- Juk Henris nenorėjo, kad būtum e kartu.
Nikas dvejojo, ar pasakyti tiesą, ir nusprendė: po šimts,
kodėl gi ne?
- Klysti. Jis labai norėjo, jog galiausiai susieitume. Todėl
ir įkalino tave Trulyje. Tikrai ne tam, kad guostum mamą. -
Raukšlelės kaktoje rodė, kad ji nepatikėjo. - Gali neabejoti.
- Na, tarkim. O kodėl?
- N orėtum žinoti?
- Taip.
- Gerai. Likus iki mirties keliems mėnesiams jis man pasiūlė
viską. Sakė turįs truputį palikti Gvenai, o visa kita atiteks man,
jeigu padovanosiu jam anūką. Tu būtum nieko negavusi. - Jis
patylėjo ir pridūrė. - Liepiau jam eiti velniop.
- Kodėl jis taip elgėsi?
- Turbūt nusprendė, kad pavainikis sūnus geriau nei jokio.
Jei neturėsiu vaikų, ypatingoji So giminė išnyks.
Ji susiraukė ir papurtė galvą.
- Gerai, bet aš čia niekuo dėta.
- Dar kaip dėta. - Jis suėmė ją už laisvos rankos ir prisitrau­
kė arčiau. - Nesąmonė, bet po nutikimo Angelo paplūdimyje
Henris manė, kad aš tave įsimylėjęs. - Jis patrynė nykščiu jai
krumplius.
Delanė tiriamai žiūrėjo jam į veidą, paskui nusuko akis į šalį.
- Tu teisus. Nesąmonė.
Nikas paleido ranką.
- Jei netiki, gali paklausti Makso. Jis viską žino, surašė tes­
tamentą.
- Nelabai įtikima. Per didelė rizika, be to, Henris per daug

291
 RACHEL GIBSON

mėgo viską kontroliuoti, kad pasikliautų atsitiktinumu. O jeigu

būčiau ištekėjusi iki jo mirties? Jeigu jis būtų dar ilgai gyvenęs,
o aš, tarkim, tapusi vienuole?
- Henris nusižudė.
- Negali būti. - Delanė vėl papurtė galvą. - Negalėjo nusižu­
dyti, jis per daug save mylėjo. Jam patiko būti stambia žuvimi
mažame tvenkinyje.
- Henris sirgo prostatos vėžiu. Jam buvo likę vos keli mė­
nesiai.
Iš nuostabos ji prasižiojo ir sumirksėjo.
- Man niekas nesakė. - Suraukusi antakius Delanė pasitrynė
kaklą. - Ar mama žino?
- Žino apie vėžį ir savižudybę.
- Kodėl m an nepasakė?
- Nežinau. Paklausk.
- Toks sudėtingas ir valdingas planas. Kuo daugiau galvoju,
tuo labiau man panašu į Henrį.
-Ja m tikslas visada pateisindavo priemones ir viskas turėjo
savo kainą. - Nikas nusisuko į ugnį ir nurijo dar vieną gurkš­
nį. - Testamentu jis net po mirties įstengė visus kontroliuoti.
- Sakai, pasinaudojo manimi, kad suvaldytų tave?
- Taip.
- Ir tu jo už tai nekenti?
- Taip. Šunsnukis.
- Tada nesuprantu. - Delanė priėjo ir atsistojo šalia. - Kodėl
šįvakar esi čia? Turėtum manęs vengti?
- Stengiausi vengti. - Nikas pastatė puodelį ant atbrailos ir
įsižiūrėjo į ugnį. - Ne taip paprasta. Henris dėl vieno neklydo,
žinojo, kad tavęs geidžiu. Suprato, kad geisiu nepaisydamas
rizikos.
Abu kelias akimirkas tylėjo, paskui ji paklausė:

292
 BEPROTIŠKAI TAVO

- O kodėl tu čia dabar? Šįvakar? Juk mes jau buvome drauge.

- Nebaigėme. Dar ne.
- Kam vėl rizikuoti?
Kodėl ji provokuoja? Jeigu nori išgirsti atsakymą, jis atsakys,
bet jai tikriausiai nepatiks.
- Nes fantazuodavau apie tave nuogą ir manęs geidžian­
čią nuo tada, kai buvai trylikos ar keturiolikos. - Nikas giliai
įkvėpė ir lėtai iškvėpė. - Nuo tada, kai kartą pamačiau tave
miestelio paplūdimyje. Buvau ten su Luji ir keliais draugais,
o tu su mergaitėmis. Kitų neprisimenu, tik tave. Vilkėjai žalių
obuolių spalvos maudymosi kostiumėlį. Ištisinį - toks tikrai
nežadina fantazijos, bet užtrauktukas priekyje varė iš proto.
Prisimenu, kaip žiūrėjau į tave, besiklausančią muzikos ir be­
sišnekučiuojančią su draugėmis, ir negalėjau atitraukti akių
nuo to užtrauktuko. Tada pirm ą kartą pamačiau tavo krūtis.
Jos buvo mažos, stačios, m an rūpėjo tik viena - atitraukti už­
trauktuką ir jas pamatyti, apžiūrėti tavo pasikeitusį kūną. Iš
susijaudinimo man net skaudėjo. Turėjau gulėti ant pilvo, kad
niekas nepam atytų pušies ilgio koto. Tą vakarą grįžęs namo
įsivaizdavau, kaip įlipu į tavo kambarį pro langą. Įsivaizda­
vau, kaip žiūriu į tave miegančią, ant pagalvės išsidraikiusiais
šviesiais plaukais. Paskui įsivaizdavau, kad tu pabundi ir sakai
manęs laukusi, ištiesi rankas ir kvieti į lovą. Mačiau save, palen-
dantį pas tave po antklode, pakeliantį naktinius ir nutraukiantį
kelnaites. Tu leidai liesti savo mažas krūtis. Leidai glamonėti
tarp kojų. Daugybę valandų gyvenau tomis fantazijomis.
Būdamas šešiolikos apie seksą jau žinojau daugiau nei de­
rėjo. O tu buvai jauna, nekalta ir nieko neišmanei. Buvai Trulio
princesė, aš pavainikis mero sūnus. Nebuvau vertas bučiuoti
tau kojų, bet tai man nesutrukdė iki skausmo tavęs geisti. Ga­
lėjau paskambinti kuriai nors iš daugybės pažįstamų merginų,

293
 RACHEL GIBSON

bet neskambinau. Norėjau svajoti apie tave. - Nikas vėl giliai

įkvėpė. - Turbūt manai, kad aš iškrypėlis.
- Taip, - Delanė tyliai nusijuokė, - pušies ilgio iškrypėlis.
Jis pažiūrėjo pro petį į jos linksmas, rudas akis.
- Nepyksti?
Ji papurtė galvą.
- Ir nelaikai manęs nesveiku? - Nikas dažnai apie tai pa­
galvodavo.
- Zinai, man netgi malonu. Turbūt kiekvienai moteriai m a­
lonu manyti, kad kažkuriuo gyvenimo etapu bent vienas vyras
apie ją fantazavo.
Ji nežinojo nė pusės.
- Na, taip, retkarčiais pagalvodavau apie tave.
Delanė pasisuko į jį ir suėmė marškinių sagą.
- Aš irgi apie tave pagalvodavau.
Nikas žiūrėjo į jos baltas rankas prie raudonos flanelės,
plonus pirštukus, judančius prie juosmens.
- Kada?
- Kai grįžau. - Ji ištraukė marškinius iš džinsų. - Aną savaitę
galvojau apie tai. - Delanė palinko į priekį, perbraukė liežu­
viu per plokščią spenelį ir šis akimirksniu sustandėjo. Nikas
panardino pirštus jai į plaukus.
- Apie ką dar?
- Apie tai. - Ji atsegė jo kelnes ir kyštelėjo ranką po kelnai­
tėmis. Kai apkabino švelniu delnu kietą kotą ir suspaudė, jam
net nudiegė pilvą. Delanė glostė nuo šaknies iki galvutės, aukš­
tyn ir žemyn, o jis stovėjo ir mėgavosi pojūčiais. Jos švelniais,
tarp pirštų slystančiais plaukais, drėgnais bučiniais į krūtinę
ir kaklą. Delanės oda dvelkė subtiliai kvepalais, jos bučiniai
buvo su viskio, kavos ir geismo priemaiša. Jam patiko jausti
jos liežuvį burnoje ir ranką kelnėse. Patiko žiūrėti jai į veidą.

294
 BEPROTIŠKAI TAVO

Nikas nuvilko jai megztinį ir atsegė smėlio spalvos liemenė­

lę prisimindamas šimtus fantazijų, kurias buvo susikūręs apie
šią moterį. Net visos drauge jos nė iš tolo neprilygo tikrovei.
Apglėbęs delnais apvalias baltas krūtis jis ėmė glamonėti to­
bulus rožinius spenelius.
- Sakiau, kad noriu tave visą nulaižyti, - sušnibždėjo Dela­
nė, nusm aukdam a jam šlaunimis džinsus ir kelnaites. - Gal­
vojau dar ir apie tai. - Pati likusi su džinsais ir kojinėmis ji
atsiklaupė ir apžiojo jį karštomis drėgnom is lūpom is. Pritrūkęs
kvapo Nikas išskėtė kojas, kad neprarastų pusiausvyros. Ji
bučiavo varpos galvutę ir švelniai glamonėjo kapšelius. Jis vir­
pėjo ir braukė tankius Delanės plaukus nuo veido, žiūrėdamas
žemyn į jos ilgas blakstienas ir rausvus skruostus.
Paprastai Nikas teikdavo pirmenybę oraliniam seksui. Ne
visada naudodavo sargį, leisdavo nuspręsti moteriai. Tačiau
jis nenorėjo išsilieti Delanės burnoje. Norėjo žiūrėti jai į akis ir
panirti giliai į ją. Norėjo žinoti, kad ji jaučia jį savyje. Norėjo
pajusti, kaip sugniaužia jį savo raumenimis ir pajusti pašėlu­
sius virpesius. Norėjo pamiršti apsisaugojimo priemones ir
išlieti joje dalelę savęs, kuri pasiliktų dar ilgai, kai jo nebebus.
To nebuvo jautęs dar jokiai moteriai. Jis troško daugiau. Norėjo
tokių dalykų, apie kuriuos anksčiau nedrįsdavo galvoti. Norė­
jo, kad Delanė priklausytų jam ilgiau nei vieną naktį. Pirmąkart
gyvenime norėjo iš moters daugiau, nei ji norėjo iš jo.
Galiausiai jis pastatė ją ant kojų ir išsitraukė iš džinsų kiše­
nės sargį. Įdėjo jai į delną ir pasakė:
- Padėk man, padūkėle.

295
 17
Delanę pažadino švelnūs pirštų galiukai, glamonėj antys
nugarą. Atsimerkusi pam atė plačią, gauruotą Niko krūtinę
per vos kelis centimetrus nuo savo nosies. Ji gulėjo ant pilvo,
jo rusvą odą lopinėliais buvo apšvietusi ryški rytmečio saulė.
- Labas rytas.
Delanė tarėsi pajutusi jo bučinį sau į viršugalvį.
- Kiek valandų?
- Tuoj pusė devynių.
- Velnias. - Ji pasivertė ant šono ir vos nenukrito ant grindų,
laimei, Nikas spėjo sugriebti už rankos ir permetė savo koją
jai per klubus. Juos skyrė tik plonytė gėlėta paklodė. Ji pakėlė
akis į rožinį baldakimą, kurį vaikystėje matydavo kiekvieną
rytą. Vaikiška lova buvo per siaura jai vienai, o ką jau kalbėti
apie tokį augalotą vyrą kaip Nikas. - Devintą ateina klien­
tė. - Delanė sukaupė drąsą ir pažiūrėjo į jį. Blogiausi įtarimai
pasitvirtino. Ryte jis atrodė žavingai. Pečius siekiantys plaukai
krito į vieną pusę, smakrą temdė barzdelės šešėlis. Iš po tankių
blakstienų žvelgė pernelyg budrios kaip pusei devintos ryto
akys.

296
 BEPROTIŠKAI TAVO

- Ar gali atšaukti?
Ji papurtė galvą ir apsidairė ieškodama drabužių.
- Jei per dešimt minučių susiruošiu, dar spėsiu. - Delanė
vėl atsigręžė į jį ir susidūrė su įdėmiu žvilgsniu. Nikas žiūrėjo
taip, lyg mėgintų įsiminti jos bruožus arba ieškotų priekabių.
Ji pajuto, kaip rausta skruostai, ir atsisėdo krūtinę prisideng­
dama paklode. - Žinau, kad baisiai atrodau. - Bet jis žiūrėjo
į ją ne kaip į leisgyvę. Gal bent kartą gyvenime jai pasisekė ir
paakiuose nejuoduoja ratilai. - Ar ne?
- Nori, kad pasakyčiau tiesą?
- Taip.
- Gerai. - Nikas suėmė jos ranką ir pabučiavo į delną. - At­
rodai geriau nei apsirengusi nykštuku.
Jo akių kampučiuose susimetė raukšlelės ir Delanei nuo
pirštų galiukų iki krūtų maloniai sudilgčiojo. Štai tokį Niką ji
mylėjo. Niką, bučiuojantį ir tuo pat metu erzinantį. Vyrą, kuris
mokėjo ją pravirkdyti, o kartu ir prajuokinti.
- Gaila, kad nepaprašiau sumeluoti. - Ji patraukė ranką, kol
neužmiršo devintos valandos klientės. Pamatė ant grindų šalia
lovos num estus savo drabužius. Atsukusi jam nugarą pakėlė
juos ir paskubomis apsirengė.
Už jos sugirgždėjo spyruoklės ir Nikas išlipo ir lovos. Jis
apėjo kambarį rinkdamasis išmėtytus drabužius ir nė trupučio
nesidrovėdamas nuogumo. Su kojine rankoje Delanė žiūrėjo,
kaip jis užsitempia džinsus ir traukia viršun užtrauktuką. Ryš­
kioje ryto šviesoje Nikas Alegreza atrodė kaip tipiškas Ameri­
kos dievaitis. Gyvenime nėra teisybės.
- Duok raktelius. Pašildysiu tavo automobilį.
Delanė užsimovė kojinę. Joks vyras jai nebuvo siūlęs pašil­
dyti automobilio, tai ne juokais sujaudino.
- Palto kišenėje. - Nikui pasišalinus iš miegamojo, Dela­
nė nusiprausė veidą, išsivalė dantis ir persibraukė šukomis

297
 RACHEL GIBSON

plaukus. Kai išeidama užrakino lauko duris, Henrio kadilako

langai jau buvo švarūs. Joks vyras nebuvo gramdęs jos auto­
mobilio langų. Naujos žieminės padangos švietė juodum u
tarp sidabrinio kėbulo ir balto sniego. Ji susigraudino. Juk dar
niekas taip nesirūpino jos saugumu, gal nebent buvęs vaikinas
Edis Kastiljas. Jis buvo mankštos maniakas ir rūpinosi jos mity­
ba. Per gimtadienį padovanojo salotų pjaustyklę, bet virtuvės
prietaisas neprilygo žieminėms padangoms.
Delanė nepaklausė, kada vėl pamatys Niką. Jis nesisiūlė.
Juodu praleido naktį, bet nė vienas neužsiminė nei apie meilę,
nei apie bendrą vakarienę.
Delanė atvažiavo likus kelioms minutėms iki pasirodant
pirmai klientei Džinai Fišer. Džiną metais vėliau už Delanę
baigė mokyklą ir jau augino tris vaikus iki penkerių. Nuo sep­
tintos klasės ji nešiojo ilgus tankius plaukus, palaidus iki pat
juosmens. Delanė juos patrum pino iki pečių ir truputį iškarpė.
Kelios raudonos sruogelės jaunai mamai suteikė jaunatvišku­
mo. Po Džinos ji apkirpo merginą, norėjusią atrodyti kaip Klerė
Danes. Vienuoliktą užsuko iš anksto neužsirašiusi moteris, o
dvyliktą Delanė uždarė saloną ketindama palįsti po dušu. Ji
sau kartojo nelaukianti nei Niko skambučio, nei džipo riau­
mojimo, nors iš tiesų laukė.
Kai jis iki šešių nepasirodė, ji šoko į kadilaką ir nurūko
kalėdinių pirkinių. Dar neturėjo dovanos motinai. Galiausiai
atsidūrė brangiuose spąstuose turistams, kurie dievina „ Eddie
Bauer" prekės ženklą. Motinai ji nieko nerado, bet išleido sep­
tyniasdešimt dolerių penkiolikto su puse dydžio flaneliniams
marškiniams, tokio pilko atspalvio kaip Niko akys. Suvyniojo
į blizgantį raudoną dovanų popierių, parsivežė namo ir padėjo
ant valgomojo stalo. Atsakiklyje neišgirdo nė vienos žinutės.
Ji dėl visa ko atsuko juostelę, bet Nikas nebuvo skambinęs.

298
 BEPROTIŠKAI TAVO

Jis nepaskambino ir kitą dieną. Kalėdų rytą Delanė jautėsi

tokia vieniša kaip niekada anksčiau. Ji sukaupė drąsą ir pa­
skambino Nikui palinkėti linksmų Kalėdų, bet jis neatsilie­
pė. Norėjo pravažiuoti pro jo nam ą - pažiūrėti, ar jis nuo jos
slapstosi. Galiausiai nuvažiavo į motinos nam us aplankyti
Grafo ir Doloresos. Bent jau Veimaro paukštšuniai džiaugėsi
ją matydami.
V idurdienį Delanė jautėsi kaip zombis, žiūrėjo „Kalėdų
istoriją" ir labai užjautė Ralfį. Suprato, ką reiškia norėti to,
ko negali gauti. Suprato, koks jausmas, kai mama priverčia
užsivilkti siaubingą triušio kostiumą. Kai Ralfis buvo beišsi-
šaunąs akis oriniu šautuvu, sučirškė durų skambutis. Veimaro
paukštšuniai kilstelėjo galvas ir vėl nuleido įrodydami, kad jie
nėra sarginiai šunys.
Už durų stovėjo Nikas su odine striuke ir saulės akiniais. Jis
ramiai, šiltai nusišypsojo ir jo iškvėptas garas pakibo jai prie
veido. Atrodė taip skaniai, kad norėjosi pavolioti cukruje ir
praryti nekramtant. Delanė svarstė: įleisti vidun ar užtrenkti
prieš nosį duris už tai, kad dvi dienas ją kankino. Jo likimą
nulėmė blizganti auksinė dėžutė rankoje. Ji leido jam įeiti.
Nikas paslėpė akinius kišenėje, ištraukė amalo šakelę ir
iškėlė jai virš galvos.
- Linksmų Kalėdų, - tarė jis ir šiltomis lūpomis prigludo
prie jos lūpų. Bučinys nuvilnijo jos kūnu iki pat kojų pirštų
galiukų. Kai Nikas atšlijo į ją pažiūrėti, Delanė apglėbė delnais
jam veidą ir prisitraukė dar vienam bučiniui. Nė nemėgino
slėpti jausmų. Kažin ar būtų pavykę. Jos rankos slydo jo pe­
čiais, krūtine. Atsitraukusi prisipažino:
- Aš tavęs pasiilgau.
- Tik šiąnakt grįžau iš Boisio. - Jis perkėlė svorį ant vienos
kojos ir ištiesė jai dėžutę. - Čia tau. Teko pavargti, kol radau.

2 99
 RACHEL GIBSON

Žiūrėdama į auksinę dėžutę ji paglostė pirštais švelnų po­

pierių.
- Gal palauksiu. Turiu tau dovaną bute.
- Ne, - Nikas suspurdėjo kaip mirtininkas, skubantis į baus­
mės vietą, - išvyniok dabar.
Plonas popierius suplyšo trūktelėjus nekantriais pirštais.
Dėžutėje ant krepinio popieriaus puikavosi dirbtinių brang­
akmenių karūna kaip iš grožio konkurso.
- Kadangi Helena pasiglemžė abiturientų laidos karalienės
karūną, norėjau padovanoti tau gražesnę.
Karūna buvo aukšta, blizganti ir tikrai gražiausia iš visų lig
šiol matytų. Prisikandusi apatinę lūpą, kad nedrebėtų, Delanė
išėmė ją ir įbruko Nikui dėžutę.
- Man labai patinka. - Dirbtiniai brangakmeniai gaudė švie­
są ir skleidė vestibiulyje spindulius. Delanė užsidėjo karūną ant
galvos ir pasižiūrėjo į savo atvaizdą veidrodyje prie drabužių
kabyklos. Spindintys akmenukai buvo sudėlioti širdutėmis
ir kaspinėliais, per vidurį - viena didesnė širdelė. Delanė su­
mirksėjo slėpdama ašaras ir pažiūrėjo veidrodyje į Niką. - Tai
pati geriausia kalėdinė dovana.
- Džiaugiuosi, kad patinka. - Jis uždėjo didelius delnus jai
ant pilvo, paskui pakišo po megztiniu iki krūtų. Liesdamas pro
nėriniuotą liemenėlę priglaudė ją nugara sau prie krūtinės. -
Vakar ilgai važiuodamas iš Boisio galvojau apie tave nuogą
su šita karūna.
- Ar tau teko mylėtis su karaliene?
Nikas papurtė galvą ir nusišypsojo.
- Tu pirmoji.
Delanė suėmė jį už riešo ir nusivedė į saulėtą svetainę, ku­
rioje žiūrėjo televizorių. N urengta jo neskubančių šiltų rankų
jautėsi graži, geidžiama ir mylima čia pat, ant mamos citrininės

300
 BEPROTIŠKAI TAVO

sofos. Pirštų galiukais nuslydo šilta jo nugara ir sėdmenimis,

pabučiavo lygius pečius. Norėjo amžinai jaustis taip, kaip šią
akimirką. O dą dilgčiojo, kūnas įgavo rausvą atspalvį. Širdis
apmirė, kai jis pabučiavo jautrias krūtis. Kai paniro giliai į ją,
ji buvo jau seniausiai pasirengusi. Nikas suėmė delnais jos
skruostus ir žiūrėdam as į akis ėmė lėtai linguoti klubais.
Delanė žiūrėjo jam į veidą - į pilkas aistra spindinčias akis,
nuo bučinių drėgnas lūpas, klausėsi sunkaus alsavimo.
- Aš tave myliu, Nikai, - sušnibždėjo. Nikas akimirką su­
stingo, paskui ėmė skverbtis dar giliau, dar ryžtingiau. Su
kiekvienu postūm iu Delanė šnibždėjo meilės prisipažinimą,
kol pasidavė saldžiausiai gyvenime ekstazei. Ją pasiekė jo gai­
vališka aimana, sumišusi su malda ir keiksmais. Paskui Nikas
užgriuvo ją visu svoriu.
Nerimas suspaudė krūtinę klausantis jo lėtėjančio alsavimo.
Ji prisipažino mylinti. O Nikas, nors Delanė ir jautėsi mylima,
neištarė tokių žodžių. Jai reikėjo sužinoti, ką jis jaučia. Kita
vertus, bijojo išgirsti atsakymą.
- Nikai.
- Hmm.
- Mums reikia pasikalbėti.
Jis pakėlė galvą ir pažiūrėjo jai į akis.
- Tuoj. - Nikas nuogas pasišalino iš kambario atsikratyti
sargio, kurio nebepamiršdavo po to beprotiško karto „Ežero
kranto" viešbučio sandėliuke. Delanė apsidairė ieškodama kel­
naičių, pamatė jas po ratango kokteilių staliuku ir apsimovė. Su
kiekviena akimirka nerimas didėjo. O jeigu jis nemyli? Kaip ji
ištvers? Ką darys, jeigu jis jos nemyli? Nikas grįžo, kai ji aptiko
liemenėlę po dekoratyvine pagalve. Jis ištraukė drabužėlį jai iš
rankos ir numetė į šalį. Tvirtai ją apkabino ir prisispaudė prie
krūtinės. Šiltam glėbyje svaigdama nuo jo odos kvapo Delanė

301
 RACHEL GIBSON

sau kartojo, kad jis myli. Nors negalėjo pasigirti kantrum u,

nusprendė palaukti taip trokštamo prisipažinimo. Tačiau iš­
girdo sugirgždant medį ir vyrius, tarsi kažkas būtų atlapojęs
lauko duris. Ji sustingo.
- Ar nieko negirdėjai? - sušnibždėjo.
Nikas prisidėjo pirštą prie lūpų ir įsiklausė. Kai trinktelėjo
uždarom os durys, ji atšoko kaip įgelta.
- Po perkūnais! - Išsivadavusi iš Niko glėbio Delanė čiupo
arčiausiai buvusį drabužį - jo flanelinius marškinius. Žings­
niams artėjant koridoriumi susikišo rankas į rankoves. Niko
džinsai buvo numesti kažkur už sofos, jis spėjo pasislėpti už
Delanės tą pačią akimirką, kai į kambarį įėjo Gvena. Delanę
sukaustė klaikus deja vu jausmas. Šviesos lopinėlyje sustojusi
motina saulėje spindinčiais plaukais atrodė kaip Kalėdų an­
gelas.
Gvenos žvilgsnis lakstė nuo Niko prie Delanės ir atgal, mė­
lynos akys suapvalėjo iš nuostabos.
- Kas čia darosi?!
Delanė ranka susiėmė m arškinių atlapus.
- Mama... Aš... - Pirštai karštligiškai lakstė sagutėmis, o
mintis temdė svaigulys. - Ką darai namie?
- Aš čia gyvenu!
Nikas uždėjo ranką jai ant pilvo ir prisitraukė artyn, paslėp­
damas savo grožybes nuo Delanės motinos.
- Na, taip, bet juk turėjai plaukti meilės laivu.
Gvena dūrė pirštu į Niką.
- Ką jis daro mano namuose?
Delanė rūpestingai užsisegė paskutinę sagutę.
- Jis maloniai sutiko praleisti su manimi Kalėdas.
- Jis nuogas!
- Na, taip. - Ji plačiau išskleidė marškinius, kad jį geriau pa­

302
 BEPROTIŠKAI TAVO

slėptų. - Jis.. Na... - Delanė nutilo ir patraukė pečiais. Bepras­

miška. Ją užklupo. Tik šįkart ji nebe baikšti aštuoniolikmetė.
Jai be kelių mėnesių trisdešimt, be to, ji myli Niką Alegrezą.
Yra subrendusi, nepriklausoma moteris. Aišku, būtų maloniau,
jei motina nebūtų užklupusi jų nuogų svetainėje. - M udu su
Niku susitikinėjame.
- Sakyčiau, kad ne tik. Kaip tu galėjai, Delane? Kaip ga­
lėjai susidėti su tokiu vyru? Jis mergišius ir nekenčia m ūsų
šeimos. - Jos dėmesys nukrypo į Niką. - Tu ir vėl pasikėsinai
į mano dukterį, tik šįkart labai pasigailėsi. Nesilaikei Henrio
testamento sąlygos. Pasirūpinsiu, kad viską prarastum.
- Testamentas man nė velnio nerūpi. - Niko pirštai nuslydo
flanele uždengtu Delanės pilvu.
Delanė puikiai pažinojo m otiną ir neabejojo, kad ji tęsės
grasinimą. Žinojo, ir kaip ją sulaikyti.
- Jei kam. nors prasitarsi, aš su tavimi nebesikalbėsiu. Kai
birželį išvažiuosiu, daugiau manęs nebeišvysi. Manei, kad
nebepamatysi, kai išvažiavau prieš dešimt metų, tačiau šįkart
taip ir bus. Išvyksiu, tu net nežinosi kur. Išsivešiu tris milijonus
ir nebesugrįšiu tavęs aplankyti.
Gvena suspaudė lūpas ir susikryžiavo rankas ant krūtinės.
- Mudvi dar pasikalbėsime.
Nikas nuleido ranką.
- Jei nenorite žiūrėti į mano nuogą sėdynę, išeikite iš kam­
bario ir leiskite apsirengti.
Jo balsas nuskambėjo labai aštriai. Ji buvo tokį girdėjusi. Kai
pastarąjį kartą jie trise buvo Henrio kabinete. Tą dieną, kai buvo
perskaitytas testamentas. Delanė nebūtų galėjusi jam prikišti
šiurkštumo. Aplinkybės itin nemalonios, o jos motina mokėjo
suerzinti žmones ir maloniomis aplinkybėmis.
Kai Gvena apsisuko ir išėjo, Delanė atsigręžė į Niką.

303
 RACHEL GIBSON

- Atsiprašau, Nikai. Atleisk, kad ji su tavimi taip kalbėjo.

Prižadu neleisti jai atimti tavo palikimo dalies.
- Pamiršk. - Nikas susirado džinsus ir apsimovė. Jie tylomis
apsirengė. Ji palydėjo jį prie durų ir jis greitai išlėkė jos nė nepa­
bučiavęs. Delanė nuėjo ieškoti mamos. Tai, ką ji nori pasakyti,
Gvenai nepatiks, bet seniai liovėsi gyventi dėl motinos. Rado
ją, laukiančią virtuvėje.
- Kodėl grįžai, mama?
- Supratau, kad Maksas ne mano vyras. Pernelyg kritiškas, -
iškošė ji pro sukąstus dantis, - bet dabar ne apie tai. Ką mano
namuose darė tas žmogus?
- Juk sakiau, drauge leidome Kalėdas.
- Mačiau jo džipą prie garažo, bet maniau suklydusi. Nė
už ką nebūčiau patikėjusi, kad jis... Kad tu... Mano namuose.
Nikas Alegreza. Jis...
- Aš jį myliu, - nutraukė motinos tiradą Delanė.
Gvena įsikibo virtuvinės kėdės atkaltės.
- Nejuokinga. Taip sakai norėdama mane įskaudinti. Pyksti,
kad palikau tave vieną per Kalėdas.
Nors motinos logika neretai apstulbindavo, dažniausiai
būdavo nuspėjama.
- Mano jausmai Nikui su tavimi nesusiję. Aš noriu su juo
būti ir tikrai būsiu.
-A išku. - Motinos bruožai sugriežtėjo. - Ar tau visai nerūpi
mano nuomonė?
- Aišku, rūpi. Nenoriu, kad neapkęstum vyro, kurį myliu.
Suprantu, jog dabar tau sunku džiaugtis, bet gal pavyktų susi­
taikyti su faktu, kad aš draugauju su Niku ir jaučiuosi laiminga.
- Negali būti. Su tokiu vyru neįmanoma jaustis laimingai.
Neskriausk nei savęs, nei savo artimųjų.
Delanė papurtė galvą, karūna nuslydo į šoną. Delanė nu-

304
 BEPROTIŠKAI TAVO

siėmė ją nuo galvos ir pirštais paglostė vėsius akmenėlius.

Beprasmiška. Motina tikrai nepasikeis.
- Henris mirė. Tau likau tik aš. - Ji pakėlė akis į Gveną. -
Man reikia Niko. Neversk manęs rinktis.

Nikas stovėjo prie akmeninio židinio ir žiūrėjo į mirksinčias

lemputes, kuriomis Sofi padėjo papuošti eglutę. Jis pakėlė prie
lūpų butelį alaus ir atlošė galvą, švieselės susiliejo.
Jam reikėjo laiku susiprasti. Kelias pastarąsias dienas gyve­
no fantazijų pasaulyje. Laikė apkabinęs ją miegančią siauroje
rožinėje lovoje ir svajojo apie namelį, šuniuką ir porą vaikučių.
Leido sau svajoti apie ją šalia visą likusį gyvenimą ir troško jos
labiau nei gaivaus oro.
„Kai birželį išvažiuosiu, daugiau manęs nebeišvysi. Manei,
kad nebepamatysi, kai išvažiavau prieš dešimt metų, tačiau
šįkart taip ir bus. Išvyksiu, tu net nežinosi kur. Išsivešiu tris
milijonus ir nebesugrįšiu tavęs aplankyti."
Jis kvailys. Juk žinojo, jog Delanė išvažiuos, bet leido sau
manyti, kad dėl jo galėtų pasilikti. Ji sakė, kad myli. Tą patį
yra sakiusios ir daug kitų moterų, kai jis į jas panirdavo abiem
suteikdamas malonumą. Dažniausiai tai ničnieko nereikšdavo,
o jis - ne iš tų vaikinų, kurie paslapčia laukia ženklų, patvirti­
nančių tuos žodžius.
Suskambėjus durų skambučiui jis tikėjosi išvysti Delanę.
Tačiau už durų stovėjo Geilė.
- Linksmų Kalėdų, - palinkėjo ji ir ištiesė jam ryškią dėžutę.
Nikas leido jai įeiti, nes reikėjo prasiblaškyti.
- Aš tau nieko neturiu. - Jis pakabino jos paltą prie d urų ir
pakvietė į virtuvę.
- Nieko baisaus. Čia sausainiai, nieko ypatingo. M udviem
su D žošu truputis liko. - N ikas padėjo dėžutę ant stalo ir

305
 RACHEL GIBSON

nužvelgė Geilę. Ji vilkėjo raudoną aptem ptą suknelę, avėjo

raudonus smailiakulnius aulinukus. Jis būtų kirtęs lažybų, kad
po suknele tik raudoni keliaraiščiai. Geilė užsuko pasiūlyti ne
vien imbierinių sausainių, bet jam nė trupučio nerūpėjo.
- Kur tavo sūnus?
- Šįvakar pas tėvą. Liks nakvoti. Pamaniau, kad m udu ga­
lėtume smagiai praleisti laiką tavo karštoje vonioje.
Per penkias m inutes antrąkart sučirškė durų skambutis,
šįkart jis pamatė Delanę. Ji stovėjo verandoje laikydama do­
vaną, suvyniotą raudonam e blizgiame popieriuje, ir šypsojosi.
Šypsena išblėso, kai jam už nugaros atsistojo Geilė ir uždėjo
ranką ant peties. Jis galėjo nusimesti jos ranką, bet to nepadarė.
- Užeik, - pakvietė jis, - m udu su Geile kaip tik ruošėmės
į karštą vonią.
- Aš... - Jos apstulbęs žvilgsnis šokinėjo nuo vieno prie
kito. - Neturiu maudymosi kostiumėlio.
- Geilė irgi. - Nikas suprato, ką ji galvoja, ir nesklaidė jos
įtarimų. - Neprireiks.
- Kas čia vyksta, Nikai?
Jis apsivijo ranka Geilę per liemenį ir prisitraukė prie šono.
Gurkštelėjo iš butelio ir žiūrėdam as į moterį, iš meilės kuriai
plyšo širdis, atsakė:
- Tu didelė mergaitė. Pagalvok.
- Kodėl taip elgiesi? Ar pyksti dėl to, kas nutiko? Juk sakiau,
kad motina niekam neprasitars.
- Man nusispjaut į visa tai. - Net jei būtų norėjęs jos ne-
beskaudinti, nebūtų pavykę. Vėl pasijuto bejėgis berniukas,
žiūrintis į ją ir taip jos norintis, kad drumsčiasi protas. - Kodėl
tau su mumis nepasinėrus į karštą vonią?
Ji papurtė galvą.
- Trys - tai jau kompanija, Nikai.

306
 BEPROTIŠKAI TAVO

- Bus velniškai smagu. - Nikas žinojo niekada nepamiršiąs

skausmo jos akyse ir pažiūrėjo į Geilę. - Ką pasakysi? Sutinki
pažaisti trise?
-N a ...
Jis vėl pažvelgė į Delanę ir pakėlė antakį.
- Tai kaip?
Ji kilstelėjo ranką ir suėmė vilnonį paltą ties krūtine. Žingte­
lėjo atgal, lūpos sukrutėjo, bet neištarė nė žodžio. Jis matė, kaip
ji apsisuka, užm iršusi blizgantį paketą rankoje, ir pasileidžia
bėgte prie automobilio. Tegul bėga, kol jis nepuolė maldauti
pasilikti. Geriau viską baigti. Nikas Alegreza nemaldauja mei­
lės. Nemaldavo anksčiau, nem aldaus ir dabar.
Jis liepė sau stovėti ir žiūrėti, kaip Delanė dingsta iš jo gy­
venimo. Prisivertė iškęsti draskantį skausmą, paskui nukabino
Geilės paltą.
- Su manimi nebus smagu, - tarė, ir jai bent kartą užteko
sveiko proto nesiginčyti.
Likęs vienas Nikas nuėjo į virtuvę ir atsikimšo dar vieną
butelį alaus. Prieš vidurnaktį jau buvo perėjęs prie „Jim Beam".
Apgirtęs jis ne visada tapdavo piktas, bet šįkart buvo blogos
nuotaikos. Gėrė, kad užmirštų, bet kuo daugiau gėrė, tuo dau­
giau prisiminė. Prisiminė jos odos kvapą, plaukų švelnumą,
lūpų skonį. Gulėdamas ant sofos paniro į miegą su jos juoku
ausyse ir savo vardu jos lūpose. Kai aštuntą pabudo, galvoje
tvinksėjo, ir jis nusprendė per pusryčius dar ko nors išger­
ti. Susirado buteliuką aspirino ir truputėliu apelsinų sulčių
atskiedė degtinę. Tuštino jau trečią taurę su septinta aspirino
tablete, kai atėjo brolis.
Nikas gulėjo išsidrėbęs ant odinės sofos ir maigė plačiae­
kranio televizoriaus pultą. Į svečią nė nepažiūrėjo.
- Atrodai sumautai.

307
 RACHEL GIBSON

Nikas perjungė kanalą ir ištuštino taurę.

- Ir jaučiuosi taip pat. Gal tau geriau išeiti.
Luji priėjo prie televizoriaus ir išjungė.
- Vakar tavęs laukėme kalėdinės vakarienės.
Nikas padėjo tuščią taurę ir nuotolinio valdym o pultelį
ant staliuko. Galiausiai pažiūrėjo į Luji, kuris stovėjo kitapus
kambario apsuptas keisto švytėjimo kaip Jėzus iš paveikslėlio
motinos valgomajame.
- Neišėjo.
- Aišku. Kas atsitiko?
- Ne tavo reikalas. - Galvoje tvinksėjo, jis norėjo likti vienas.
Gal jeigu gertų kelis mėnesius, alkoholis nutildytų įkyrų balsą,
m aždaug vidurnaktį pradėjusį zyzti, kad jis paskutinis kvailys
ir padarė didžiausią klaidą gyvenime.
- Liza šįryt kalbėjosi su Delane. Atrodo, ji dėl kažko baisiai
nusiminusi. Gal netyčia ką nors žinai?
-Jo .
- Aišku. Tai ką iškrėtei?
Nikas atsistojo, kambarys dukart apsisuko.
- Nesikišk į svetimus reikalus. - Jis norėjo praeiti pro brolį,
bet Luji sugriebė už marškinių. Negalėdamas patikėti Nikas
pažiūrėjo žemyn į savo marškinius tarp brolio pirštų. Paskutinį
kartą jie buvo susimušę prieš penkiolika metų, kai iškėlė iš
vyrių užpakalines namo duris.
- Po velnių, kas tau darosi?! - pratrūko Luji. - Visą gyve­
nim ą troškai tik vieno dalyko. Vienintelio. Delanės Šo. Kai
galiausiai svajonė tapo ranka pasiekiama, tu viską sumovei.
Tyčia ją įskaudinai, kad ji tavęs nekęstų. Kaip visada. Žinai,
ką? Ji tikrai nekenčia.
- O kas tau darbo? - Nikas žiūrėjo į tamsiai rudas brolio
akis. - Juk tau ji nepatinka.

308
 BEPROTIŠKAI TAVO

- Man ji nei patinka, nei nepatinka, be to, koks skirtumas?

Juk tu ją myli.
- Na ir kas? Ji birželį išvažiuos.
- Ar ji taip sakė?
-Jo .
- Ar prašei pasilikti? Ar mėginai tartis?
- Tai būtų nieko nepakeitę.
- Tu juk nežinai ir, užuot išsiaiškinęs, leidi moteriai, kurią
vienintelę mylėjai visą gyvenimą, tiesiog pasišalinti. Kas tau
darosi? Negi tu toks bailys?
- Eik velniop, Luji.
Nikas spėjo pam atyti šm ėstelint brolio kum štį ir pajuto
smūgį į veidą. Jis išsitiesė ant žemės, trinktelėdamas galva į
medines grindis. Akyse sužaibavo ir aptemo. Nikas pagalvojo,
kad tuoj neteks sąmonės. Deja, miglai prasisklaidžius išvydo
lubų sijas. Atrodė, kad kaukolė tapo dviguba. Žandikaulis
tino, smegenys tvinksėjo. Jis sudejavo ir atsargiai palietė akį.
- Luji, bjaurybe. Kai atsikelsiu, išvanosiu tau kailį.
Brolis priėjo arčiau.
- Neišvanotum net seniui Baksteriui, o jis jau gerą dešimtį
m etų tamposi deguonies balioną.
- Tu man praskėlei galvą.
- Ne, tavo galva per kieta. O grindys gal ir skilo. - Luji išsi­
traukė iš kelnių kišenės ryšulį raktų. - Nežinau, kodėl privertei
Delanę tavęs nekęsti, bet kai išsiblaivysi, suprasi padaręs didelę
klaidą. Tikiuosi, dar bus ne per vėlu. - Jis susiraukė ir dūrė
pirštu į brolį. - Išsimaudyk, Nikai. Dvoki kaip spirito varykla.
Kai Luji išėjo, Nikas šiaip taip pakilo nuo grindų ir n u ­
klibikščiavo į lovą. Miegojo iki kito ryto, kai pabudo, jautėsi
lyg partrenktas sunkvežimio. Palindo po dušu, bet savijauta
nepagerėjo. Skaudėjo pakaušį, akį puošė mėlynė. Ir tai dar ne

309
 RACHEL GIBSON

blogiausia. Nikas suvokė, kad Luji teisus. Jis išstūmė Delanę iš

savo gyvenimo. Manė įstengsiąs išstumti ir iš minčių. Tikėjosi
pasijusti geriau, bet dar niekada nebuvo taip nepakenčiama.
„Negi tu toks bailys?" Užuot kovojęs dėl Delanės, jis grie­
bėsi senųjų įpročių. Užuot surizikavęs, įskaudino ją pirmas,
kol ji nespėjo įskaudinti jo. Užuot pasinaudojęs proga, dėjo į
kojas. Užuot čiupęs ją abiem rankomis, atstūmė.
Delanė sakė, kad myli jį. Nikas svarstė, ar viską bus suga­
dinęs. Gal yra nevertas meilės, bet jos nori. „O jeigu ji nebe­
myli?" - neatlyžo įkyrus balsas. Kartą jam pavyko pelnyti jos
meilę, gal ir vėl pavyks.
Nikas apsirengė ir žengė prie durų pasiryžęs didžiausiai
gyvenimo rizikai. Nuvažiavo prie Delanės buto, bet jos nebuvo
namie. Šeštadienį salonas neveikė. Tai nežadėjo nieko gero.
Jis nuvažiavo pas jos motiną, bet Gvena su juo nepanoro
kalbėtis. Užsuko į garažą pažiūrėti, ar Delanė nesislepia ten.
Garaže stovėjo Henrio kadilakas, mažytės geltonos mijatos
nebuvo.
Nikas išnaršė visą mietelį. Kuo ilgiau ieškojo, tuo giliau
grim zdo į neviltį. Norėjo, kad ji būtų laiminga. Norėjo p a­
statyti jai nam ą Angelo paplūdim yje ar kur nors kitur, kur
tik Delanė užsimanytų. Finikse, Sietle ar Catanugoje, Tenesio
valstijoje - nesvarbu kur, jei tik jis galėtų gyventi drauge. Jis
norėjo svajonės. Norėjo visko. Tereikėjo ją rasti.
Nikas klausė Lizos, bet ši nežinojo, kur Delanė. Kai pirm a­
dienio rytą ji neatrakino salono, jis aplankė Maksą Harisoną.
- Gal ką nors žinote apie Delanę? - paklausė jis įžengęs į
advokato kabinetą.
Maksas jį nužvelgė ir kiek patylėjęs atsakė.
- Vakar ji m an skambino.
- Kur ji?

310
 BEPROTIŠKAI TAVO

Jis vėl patylėjo.

- Manau, jau greitai sužinosi. Ji išvažiavo iš miestelio.
Žodžiai kaip kūju trenkė jam į krūtinę.
- Velnias. - Nikas susmuko krėsle ir pasitrynė smakrą. -
Kur išvažiavo?
- Nepasakė.
- Kaip tai nepasakė? - Jo ranka nusileido ant šlaunies. - Juk
sakėte, kad skambino.
- Skambino. Pranešė, jog išvažiavo iš miestelio ir pažeidė
testamento sąlygą. Neišsidavė, nei kur, nei kodėl. Klausiau,
bet neatsakė. Gal bijojo, kad perduosiu motinai - norėjo pati
pranešti Gvenai. - Maksas pakreipė galvą. - Tai reiškia, kad
tau atitenka Delanės dalis. Sveikinu. Birželį viskas bus tavo.
Nikas papurtė galvą ir nelinksmai nusijuokė. Be Delanės
jam nieko nereikia. Dabar nieko nebeturi. Jis pažiūrėjo į Henrio
advokatą ir pareiškė:
- M udu su Delane turėjome lytinių santykių, iki jai išvyks­
tant iš miestelio. Praneškite Frenkui Stiuartui ir pasirūpinkite,
kad Sidabrinis užutekis ir Angelo paplūdim ys atitektų jai.
Maksas pasibjaurėjo tokia sumaištimi, atrodė pavargęs nuo
viso to. Nikas jį suprato.
Nuo apsilankymo pas Maksą praėjo dvi savaitės, o jis nieko
taip ir nesužinojo. Nedavė ramybės Gvenai ir Maksui Hari-
sonui, skambino į saloną Skotsdeilyje, kuriame Delanė dirbo
anksčiau. Jie nebuvo gavę jokios žinutės nuo praėjusio birželio,
kai ji metė darbą. Nikas kraustėsi iš proto. Nebežinojo, kur
ieškoti. Jam nešovė mintis pasiteirauti savo artimųjų.
- Girdėjau, kad Delanė So dirba Boisyje, - prasitarė Luji,
abejingai siurbčiodamas sriubą.
Nikas sustingo ir įsistebeilijo į brolį. Jie su Luji ir Sofi pietavo
mamos valgomajame.

311
 RACHEL GIBSON

- Iš ko girdėjai?
- Iš Lizos. Sakė, kad Delanė dirba jos pusseserės Elės salone.
Nikas lėtai nuleido šaukštą.
- Ar seniai žinai?
- Kelios dienos.
- Ir tylėjai?!
Luji patraukė pečiais.
- Nemaniau, kad tau rūpi.
Nikas pakilo. Negalėjo apsispręsti - ar brolį apkabinti, ar
vožti jam į kaktą.
- Žinojai, kad m an rūpi.
- Gal pam aniau, kad tau reikia susivokti prieš vėl ją pa-
matant?
- O kodėl Nikui turėtų rūpėti ta mergina? - sunerimo Be­
nita. - Išvažiuoti iš miestelio buvo pats geriausias jos sum any­
mas. Pagaliau pasielgta teisingai.
- Būtų buvę pasielgta teisingai, jei Henris prieš daugelį metų
būtų prisiėmęs atsakomybę. Bet tada jis manimi nesidomėjo,
o paskui buvo per vėlu.
- Jei ne ta mergiūkštė ir jos motina, Henris būtų tave ap­
rūpinęs.
- Ir jam iš subinės būtų pasipylusios beždžionės, - įsiterpė
Sofi, siekdama druskos ir pipirų, - bet labai abejoju.
Luji antakiai iš nuostabos pakilo, o Nikas nusijuokė.
- Sofija, - aiktelėjo Benita, - kur išmokai taip negražiai kal­
bėti?
Galėjo būti begalė šaltinių - nuo tėvo ir dėdės iki televizo­
riaus. Jos atsakymas Niką nustebino:
- Iš Delanės.
- Matai! - Benita pakilo ir priėjo prie Niko. - Ta mergina
bjauri. Laikykis nuo jos atokiau.

312
 BEPROTIŠKAI TAVO

- Bus sudėtinga, nes ketinu važiuoti į Boisį ir ją susirasti.

Aš myliu Delanę ir maldausiu už manęs tekėti.
Benita griebėsi už gerklės, lyg Nikas ją smaugtų.
- Kartoji, kad linki man laimės. Su Delane aš jaučiuosi lai­
mingas ir nebenoriu gyventi be jos. Padarysiu viską, kad ją
susigrąžinčiau. - Jis nutilo ir žiūrėjo į apstulbusį motinos vei­
dą. - Jei negali džiaugtis, tai nelįsk, kol išeis bent apsimesti.

Delanei buvo nesmagu prisipažinti ir ji tikrai nebūtų garsiai

ištarusi, kad ilgisi senovinių bangelių. Tiesą pasakius, ilgėjosi
Vanetos. Ir ne vien smalsios senutės. Ilgėjosi gyvenimo Trulyje,
dienų tame miestelyje, kuriame visi vieni kitus pažįsta.
Delanė nusisegė nuo odinės prijuostės segtukus ir sudėjo
ant darbastalio. Jai iš abiejų pusių kirpo ir šukavo madingo sa­
lono Boisio centre stilistai. Šiuolaikiškas Elės salonas, įrengtas
suremontuotose ankstesnio sandėlio patalpose, švytėjo nauju­
mu. Tokiose vietose jai anksčiau labai patikdavo dirbti, tačiau
dabar viskas kitaip. Salonas nepriklausė jai.
Ji atsinešė šluotą ir sušlavė paskutinės klientės plaukus.
Pastaruosius dešimt m etų gyveno ten, kur neturėjo nei pra­
eities, nei istorijos, nei draugių, kurios būtų kartu ištvėrusios
mokyklinių laikų agoniją. Jai teko pagyventi keturiose valsti­
jose ir ji visur ieškojo kažko nepaprasto, kažko tokio, dėl ko
būtų verta leisti šaknis. Gyvenimas apsuko ratą. Ironiška, kad
tinkamiausias jai pasirodė miestelis, iš kurio kadaise paspruko.
Ji jautėsi kaip Dorotė iš „Ozo šalies burtininko", bet negalėjo
sugrįžti namo.
Boisis buvo gražus perspektyvus miestas, tačiau be persi-
rengėlio Kalėdų Senelio ir kiekvienos šventės proga rengiamų
eitynių. Visai kitoks pulsas ir gyvenimo ritmas nei mažame
miestelyje.

313
 RACHEL GIBSON

Čia nebuvo Niko.

Ji sušlavė plaukus į krūvelę ir paėmė semtuvėlį. Manė pa-
sijusianti geriau, jei Niko nebus arti. Tačiau nepasijuto. Mylėjo
Niką ir žinojo amžinai mylėsianti. Būtų norėjusi iškeliauti kuo
toliau nuo Niko Alegrezos, bet neprisivertė išvažiuoti net iš
valstijos. Ji mylėjo jį, nors negalėjo gyventi šalia. Net už tris mi­
lijonus dolerių. Apsispręsti išvykti buvo visai nesunku. Tikrai
nebūtų ištvėrusi penkių mėnesių, jei Nikas sukiotųsi prieš akis
su kitomis moterimis. Net už visus pasaulio pinigus.
Pilant plaukus į šiukšlių dėžę, virš durų suskambėjo varpe­
lis. Ji išgirdo moters aiktelėjimą prie kito darbastalio ir sunkius
žingsnius.
- Kuo galėčiau padėti?
- Ačiū, - atsakė iki skausmo pažįstamas balsas, - jau radau,
ko ieškojau.
Delanė atsigręžė ir pamatė Niką, stovintį nuo jos per ištiestą
ranką.
- Ko tau reikia?
- Noriu su tavimi pasikalbėti.
Jis buvo trum pai nusikirpęs. Viena tamsi banguota sruoga
siekė antakį. Jai užėmė kvapą.
- Aš dirbu.
- Skirk man penkias minutes.
- Ar galiu nesutikti? - Delanė neabejojo, kad jis pasakys
„ne", tada ji galės pasiųsti jį velniop.
Nikas perkėlė svorį ant vienos kojos ir susikišo rankas į
džinsų kišenes.
- Taip.
Nustebinta atsakymo ji pasisuko į šalia dirbančią Elę.
- Grįšiu po penkių minučių, - pasakė ir nuėjo prie durų.
Nikas išsekė iš paskos, ji paėjo koridorium i ir sustojo prie

314
 BEPROTIŠKAI TAVO

taksofono. - Turi penkias minutes. - Prisišliejo prie sienos ir

susikryžiavo rankas ant krūtinės.
- Kodėl taip netikėtai pabėgai iš miestelio?
Delanė žiūrėjo žemyn į naujas zomšines platformas. Nusi­
pirko norėdam a save palinksminti, bet batai nepadėjo.
- Man reikėjo išvažiuoti.
- Kodėl? Juk tu norėjai pinigų.
- Vadinasi, labiau reikėjo išvažiuoti nei pinigų.
- Aš papasakojau apie m udu Maksui. Angelo paplūdim ys
ir Sidabrinis užutekis dabar priklauso tau.
Ji dar tvirčiau apkabino save, kad neišskystų. Negalėjo pa­
tikėti, kad juodu kalba apie nekilnojamąjį turtą.
- Kodėl papasakojai?
- Būtų neteisinga, jei aš viską paveldėčiau.
- Ar atvažiavai man to pasakyti?
- Ne. Atvažiavau atsiprašyti, kad įskaudinau tave.
Delanė užsimerkė.
- Man nerūpi. - Norėjo, kad jai nerūpėtų. - Pasakiau, kad
tave myliu, o tu paskambinai Geilei ir pakvietei pasismaginti.
- Aš jai neskambinau, ji pati atėjo, mes nieko nedarėme.
- Mačiau, kas ten darėsi.
- Nieko nenutiko. Ir negalėjo nutikti. Matei tik tai, ką norė­
jau parodyti. Pagalvojai tai, ką norėjau įpiršti.
Delanė pažiūrėjo jam į akis.
- Kodėl?
Nikas giliai įkvėpė.
- Nes aš tave myliu.
- Nejuokinga.
- Žinau. Niekada nemylėjau jokios kitos moters, tik tave.
Ji nepatikėjo. Negalėjo patikėti ir vėl rizikuoti širdimi. Per
daug skaudėjo, kai jis ją daužė.

315
 RACHEL GIBSON

- Ne. Tau patinka mane trikdyti ir varyti iš proto. Tu manęs

nemyli. Nežinai, kas yra meilė.
- Man regis, žinau. - Nikas susiraukė ir žengė artyn. - Aš
visą gyvenimą tave mylėjau, Delane. Neprisim enu kitokios
dienos. Mylėjau tada, kai vos neužm ušiau sniego gniūžte.
Ir tada, kai pradūriau dviračio padangas, kad galėčiau pa­
lydėti namo. Mylėjau tada, kai mačiau besislapstančią už
saulės akinių stendo „Value Rite" prekybos centre, ir tada,
kai tu įsimylėjai tą šunsnukį Tomį M arkamą. N eužm iršau
tavo plaukų kvapo ir odos švelnum o nuo tos nakties, kai
buvau pasiguldęs ant automobilio dangčio Angelo pap lū­
dimyje. Todėl nesakyk, kad tavęs nemyliu. Nesakyk... - Jo
balsas sudrebėjo ir jis bedė į ją pirštu. - Geriau m an šito ne­
sakyk.
Delanei ėmė lietis vaizdas, ji dar smarkiau suspaudė sau
rankas virš alkūnių. Nenorėjo tikėti ir tuo pat metu troško pati­
kėti labiau už viską. Norėjo ir pulti jam į glėbį, ir vožti kumščiu.
- Tu visada toks. Kai patikiu, kad esi paskutinis niekšas,
mane apgauni įtikindamas toks nesąs. - Delanė nusibraukė
ištryškusią ašarą. - Vis dėlto tu niekšas, Nikai. Sudaužei man
širdį ir manai turįs teisę pasirodyti čia ir pareikšti mane mylįs,
o aš tu-turėčiau v-viską atleisti? - Ji graudžiai pravirko.
Nikas ją apkabino ir priglaudė. Ji nežinojo, kad jis neketina
jos paleisti. Nei dabar, nei kada nors.
- Taip, žinau. Buvau niekšas, neturiu kuo pasiteisinti. Bet
tave glamonėdamas, mylėdamas ir žinodamas, jog ketini mane
palikti, krausčiausi iš proto. Kai antrąkart pasimylėjome, ėmiau
galvoti, kad gal pasiliksi su manimi. Vyliausi, jog visą likusį
gyvenim ą būsime drauge. Galvojau net apie vaikus ir nėš­
čiųjų taisyklingo kvėpavimo pamokas. Galvojau, gal reikėtų
įsigyti minivaną. O kai m us užklupo Gvena ir tu pareiškei

316
 BEPROTIŠKAI TAVO

išvažiuosianti, supratau vėl prisifantazavęs. Bijojau, jog tikrai

išvažiuosi, todėl pasistengiau, kad greičiau mane paliktum.
Bet nesitikėjau, kad išvyksi iš miestelio. - Ji tylėjo šniurkščio-
dama jam į striukę. Nepasakė, kad jį myli, ir Nikas iš baimės
merdėjo. - Būk gera, pasakyk ką nors.
- Minivaną? Ar aš tau panaši į tokią, kuri vairuoja minivaną?
Ne visai tai, ko jis tikėjosi, bet ir ne blogas ženklas. Ji neliepė
nešdintis velniop.
- Nupirksiu, ką tik panorėsi, tik pasakyk, kad mane myli.
Delanė pakėlė akis. Jos buvo ašarotos, tušas nutekėjęs.
- Tau nereikia manęs papirkinėti. Myliu tave taip, kad ne­
įstengiu galvoti apie nieką kita.
Nuo didžiulio palengvėjimo jis užsimerkė.
- Ačiū Dievui. Jau bijojau, kad amžinai nekęsi.
- Čia mano bėda. Ir anksčiau nemokėjau tavęs nekęsti tiek,
kiek turbūt reikėjo. - Delanė atsiduso ir pirštais perbraukė per
jo trum pus plaukus. - Kodėl nusikirpai?
- Kartą prasitarei, kad turėčiau nusikirpti. - Nikas nubraukė
nykščiais jos ašaras. - Pamaniau, gal padės tave laimėti.
- Gražu.
- Tai tu graži. - Nikas švelniai pabučiavo ją į lūpas. Liežuviu
įsigavo į burną ir švelniai svaiginamai glamonėjo, kol susirado
jos kairę ranką ir ant bevardžio piršto užmovė žiedą su trijų
karatų deimantu.
Delanė atšlijo ir pasižiūrėjo į ranką.
- Galėjai atsiklausti.
- Ir rizikuoti išgirsti „ne". Nė už ką.
Ji papurtė galvą ir pažvelgė jam į akis.
- Aš nepasakysiu „ne".
Nikas giliai įkvėpė.
- Ar tekėsi už manęs?

317
 RACHEL GIBSON

- Taip. - Delanė apsivijo rankomis jam kaklą ir pabučiavo. -

O dabar parvesk mane namo.
- O kur tu gyveni?
- Turiu galvoje Trulį. Parvešk mane namo.
- Rimtai? - Nikas žinojo nesąs vertas nei jos, nei krūtinę
deginančio džiaugsmo, bet vis viena buvo pasiryžęs viską
imti. - Galėtume gyventi ten, kur užsigeistum. Galiu vėl per­
kelti verslą į Boisį.
- Noriu namo. Su tavimi.
Jis atsitraukė ir pažvelgė jai į akis.
- Kuo galėčiau atsilyginti už tai, ką duodi man?
- Mylėk mane.
- Per lengva.
Delanė papurtė galvą.
- Anaiptol. Juk matei, kaip atrodau rytais. - Ji įrėmė kairį
delną jam į krūtinę ir įsižiūrėjo į žiedą. - O kuo aš galiu at­
silyginti tau? Gaunu gražuolį vyrą, žavų net ir rytais, ir dar
nuostabų žiedą. O ką gauni tu?
- Tai, ko visada troškau. - Nikas tvirtai ją apkabino ir nusi­
šypsojo. - Tave, padūkėle.

318