Taylor Jenkins Reid - Vienintele (Tikra) Meile 2020 LT

Versta iš: Taylor Jenkins Reid,
One True Loves,

Washington Square Press, 2016
Copyright ©2016 by Taylor Jenkins Reid
Šis leidinys publikuojamas pagal sutartį su
Taryn Fagemess Agency and Synopsis
Literary Agency
Iš anglų kalbos vertė

Jūratė Žeimantienė
Visi šios knygos personažai yra išgalvoti.

Bet koks panašumas į tikrus asmenis, gyvus ar mirusius, yra visiškai atsitiktinis.
Visos teisės į šį kūrinį saugomos. Šį leidinį draudžiama atkurti bet kokia forma
ar būdu, viešai skelbti, taip pat padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais
(internete), išleisti ir versti, platinti jo originalą ar kopijas: parduoti, nuomoti, teikti
panaudai ar kitaip perduoti nuosavybėn be raštiško leidėjo sutikimo.
Už draudimo nepaisymą numatyta teisinė atsakomybė.
Leidinio bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos nacionalinės Martyno

Mažvydo bibliotekos Nacionalinės bibliografijos duomenų banke (NBDB)
©Jūratė Žeimantienė,
vertimas iš anglų kalbos, 2020
© Živilė Adomaitytė,
knygos dizainas, 2020
© Shutterstock.com, viršelio
ISSN2351-5201 nuotrauka
ISBN978-609-03-0595-9 © „Svajonių knygos", 2020
Ši knyga apie Aktono miestą Masačūsetso
valstijoje. Todėl visiškai suprantama, kad
norėčiau skirti jąAndy'ui Bauchui iš Boksbaro.
Taippat Rose, Warrenui, Sally, Bernie'ui, Niko
ir Zachui iš Enčino Kalifornijoje.
f %.
1 ai baigiau vakarieniauti su sužadėtiniu ir savo šeima,
paskambino mano vyras.
Šiandien tėčio gimtadienis, jam sukako šešiasdešimt ket-
veri. Jis pasipuošęs mėgstamu tamsiai žaliu kašmyro megz
tiniu, kurį mudvi su vyresne seserimi Mari išrinkome prieš
dvejus metus. Man regis, kaip tik todėl jam taip jis patinka.
Na, ir dar todėl, kad iš kašmyro. Aš nejuokauju.
Mama, apsirengusi baltu megztuku ir rusvai žalsvomis
kelnėmis, sėdi greta jo ir bando nuslėpti šypseną. Ji žino, kad
po minutės kitos įneš tortą su žvakele ir mes uždainuosime.
Mama iki šiol neprarado gebėjimo nuoširdžiai džiaugtis vis
kuo lyg vaikas.
Mano tėvai susituokę jau trisdešimt metų. Jie užaugino
dvi dukras ir drauge sėkmingai tvarkėsi nuosavame kny
gyne. Turi dvi dievinamas anūkes. Viena iš dukrų pratęsė
šeimos verslą. Taigi jiems yra kuo didžiuotis. Mano tėčiui
tai laimingas gimtadienis.
Mamai prie šono įsitaisiusi Mari, ir tokiomis akimirkomis,
7
TAYLOR J E NK I NS REID
kai jiedvi sėdi greta ir žvelgia į vieną pusę, aš suprantu, ko

kios jos panašios. Kaštoniniai šokoladinio atspalvio plaukai,
žalios akys, smulkus sudėjimas.
O aš visada turėjau didelį užpakalį.
Laimei, laikui bėgant sugebėjau tai įvertinti kaip prana
šumą. Šiaip ar taip, nestinga dainų, liaupsinančių šią kūno
dalį, taigi perkopusi per trisdešimt aš išties išmokau priimti
save be jokių išlygų.
Mano vardas Ema Bleir ir aš turiu didelį užpakalį.
Man trisdešimt vieni, esu 170 cm ūgio, mano pašviesinti
plaukai nukirpti berniokiškai. Rusvos akys dera prie strazda
nų ant dešiniojo skruosto. Tėtis dažnai juokauja, kad įžvelgia
jose Mažuosius Grįžulo Ratus.
Praėjusią savaitę sužadėtinis Šernas padovanojo man žie
dą, už kurį paklojo beveik dviejų mėnesių algą. Žiedas raus
vojo aukso, su deimantu. Tai ne pirmas mano sužadėtuvių
žiedas, bet žiedo su deimantu dar nesu turėjusi. Kaskart, kai
nužvelgiu save, tik jį ir tematau.
- O, ne, - tarsteli tėtis, pastebėjęs tris padavėjus, kurie
artinasi prie mūsų su tortu, papuoštu uždegta žvakute. -
Mielieji, nereikėjo...
Tai ne apsimestinis kuklumas. Tėtis visada išrausta, kai dai
nuojama jo garbei. Mama pasisuka pasižiūrėti, ką jis pamatė.
- Ak, Kolinai, - sako ji. - Nusiramink, juk tavo gimtadie
nis...
Padavėjai netikėtai pasuka į kairę, prie visai kito staliuko.
Regis, šiandien ne tik mano tėčio gimtadienis. Matydama,
kas dedasi, mama mėgina taisyti padėtį.
8
V I E N I N T E L Ė (TIKRA) MEILĖ
- ...bet aš neprašiau, kad tau atneštų tortą, - gudriai už

baigia ji.
- Liaukis, - atšauna tėtis. - Jau vis tiek išsidavei.
Galiausiai padavėjai baigia aptarnauti staliuką ir valdy
tojas pasirodo su kitu tortu. Dabar visi padavėjai žengia prie
mūsų.
- Jeigu norite, galite pasislėpti po stalu, - pasiūlo Šėmas
mano tėčiui. - O aš pasakysiu, kad jūsų čia nėra.
Šernas išsiskiria kukliu grožiu, kuris, mano galva, pats
nuostabiausias: jo šiltos rudos akys, regis, švelniai glosto
visus aplinkui. Be to, jis linksmas. Išties linksmas. Nuo to
laiko, kai pradėjau susitikinėti su Šernu, pastebėjau, kad pa
gilėjojuoko raukšlelės mano veide. Galbūt kaltas amžius, bet
man vis dėlto atrodo, kad tiesiog pradėjau dažniau juoktis
ir tai yra tikroji priežastis. O ko gi dar galima tikėtis iš vyro,
jei ne gerumo ir humoro jausmo? Bent jau man kažin ar dar
ko nors reikia.
Atkeliauja tortas, mes visi garsiai užtraukiame sveikini
mo dainą, o tėtis išrausta kaip burokas. Paskui padavėjai
pasišalina ir palieka mus vienus su didžiuliu šokoladiniu
tortu, perteptu vaniliniu kremu. Jie atnešė penkis šaukštelius,
tačiau tėtis mikliai juos visus pasigriebia.
- Nesuprantu, kam tiek daug šaukštelių. Juk man pakaks
vieno, - pareiškia jis.
Tačiau mama nieko nelaukusi atima vieną šaukštelį iš jo.
- Neskubėk, Ešle, - sudraudžia tėtis. - Man teko iškęsti
pažeminimą. Todėl turiu vienas sudoroti šį tortą.
- Jei jau jus taip labai linksmina visas šitas šurmulys,
9
TAYLOR J E N K I N S REID
prašau kitą mėnesį ir mano gimtadienio proga pasirūpinti

panašia pramoga, - sako Mari.
Ji gurkšteli dietinės kokakolos ir pažvelgia į mobilųjį te
lefoną pasitikslinti, kiek valandų. Jos vyras Maikas namuose
prižiūri mano dukterėčias - Sofiją ir Eivą. Mari retai palieka
jas tokiam ilgam laikui.
- Turiu eiti. Atleiskite, bet... - skėsteli rankomis ji.
Jai nebūtina teisintis. Mama su tėčiu pakyla ir atsisveikin
dami stipriai suspaudžia savo vyresnėlę glėbyje.
Kai Mari išeina, tėtis galiausiai sutinka pasidalyti su mu
mis tortu, o mama sako:
- Gal tai ir skamba paikai, tačiau aš pasiilgstu šiojausmo.
Pasiilgstu skubėjimo namo, kai nekantrauji pamatyti savo
nuostabias mergaites.
Aš jau žinau, kas bus toliau. Man trisdešimt vieni, aš su
sižadėjusi, taigi nė neabejoju, ką netrukus išgirsiu.
- Na, vaikai, ar jūs jau nusprendėte, kada galiausiai su
kursite šeimą?
Man tenka tvardytis, kad neužversčiau akių į lubas.
- Mama...
O Šernas prajunka. Jis gali leisti sau tokią prabangą. Juk
bendrauja viso labo su būsima didžiai gerbiama uošve.
- Prakalbau apie tai tik todėl, kad vis daugiau tyrimų
rodo, kaip pavojinga ilgam atidėlioti kūdikio gimimą, - pa
siteisina mama.
Visada atsiras tyrimų, įrodančių, kad man reikėtų pa
skubėti arba, atvirkščiai, neskubėti, taigi aš ketinu gimdyti
tik tada, kai velniškai gerai jausiuosi ir būsiu pasirengusi,
10
V I E N I N T E L E ( TIKRA) MEILE
nesvarbu, ką išskaitė mama naujienų ir nuomonių svetainėje

„Huffington Post".
Laimei, pažvelgusi man į veidą, ji susipranta ir suskumba
trauktis.
- Nekreipkite į mane dėmesio, - sako mostelėjusi ran
ka. - Aš kalbu visiškai taip pat, kaip kadaise mano mama.
Užmirškite. Daugiau taip nedarysiu.
Tėtis nusijuokia ir apkabina ją.
- Puiku, - sako jis. - Mane ištiko koma nuo saldumynų, o
Ema su Šernu turi įdomesnių reikalų nei tūnoti čia su mumis.
Paprašykime sąskaitos.
Dar po penkiolikos minučių mes keturiese stovime gatvėje
prie restorano ir dairomės savo automobilių. Tamsiai mėlynas
megztinis-suknelė ir aptemptos tamprės gana gerai apsaugo
nuo vėsaus vakaro oro. Tai vienas iš paskutinių vakarų, kai
išdrįsau išeiti į lauką be vilnonio palto. Pati spalio pabaiga.
Į Naująją Angliją jau atėjo ruduo ir užklupo mus netikėtai.
Geltoni ir raudoni lapai runda ir šiugžda po kojomis. Še
rnas kartą jau buvo atvažiavęs pas mano tėvus sugrėbti lapų
ir sutvarkyti kiemo. Netrukus ateis gruodis, stos minusinė
temperatūra ir tada jis kartu su Maiku kas mano tėvų kieme
sniegą. Bet dabar dar liko šiek tiek šilumos ir aš mėgaujuosi
ja. Kai gyvenau Los Andžele, niekada nesidžiaugiau šiltais
vakarais. Tiesiog tai, kas trunka nuolat, paliauja džiuginti.
Iš dalies ir dėl to sugrįžau į Masačūsetsą.
Žingsniuodama prie automobilio išgirstu skambant mo
bilųjį telefoną. Rausiuosi rankinėje jo ieškodama ir klausausi,
kaip tėtis prašo Šerno pamokyti jį groti gitara. Tėtis įsigijo
netikusį įprotį: jis nori išmokti groti visais instrumentais,

kuriuos yra įvaldęs Šernas, regis, klaidingai laikydamas jį ne
šiaip muzikos mokytoju, o savo asmeniniu muzikos mokyto
ju. Aš toliau rausiuosi rankinėje, kol galiausiai užčiuopiu vie
nintelį šviečiantį ir mirksintį daiktą. Numeris nepažįstamas.
Kodas 808 nekelia jokių asociacijų, bet sužadina smalsumą.
Pastaruoju metu, išskyrus kodus 978, 857, 508 arba 617,
tai yra Bostono ir jo priemiesčių kodus, aš nesulaukiu jokių
kitų skambučių.
Kodas 978man ypatingas, nes visada reiškė namus, kad ir
kokiame pasaulio kampelyje atsidurdavau. Praleidau metus
Sidnėjuje (612), keletą mėnesių žygiavau su kuprine nuo Li
sabonos (35121) iki Neapolio (39081). Leidau medaus mėnesį
Mumbajuje (9122), kelerius metus laimingai sau gyvenau
Santa Monikoje, Kalifornijoje (310). Bet kaskart, kai pajusda
vau poreikį parsirasti į „namus", su jais man visada siedavosi
kodas 978. Nuo to laiko niekas nepasikeitė.
Staiga prisimenu, kad 808 - Havajų kodas.
- Klausau, - atsiliepiu.
Šernas pasisuka ir žvelgia į mane, netrukus jo pavyzdžiu
paseka ir tėvai.
- Ema?
Šį balsą aš atpažinčiau bet kada ir bet kur. Balsą, kurį diena
iš dienos girdėdavau daugelį metų. Tą patį, kurio daugiau
niekada nebesitikėjau išgirsti. Net dabar neįstengiu patikėti,
jog skambina jis. Vyras, kurį pamilau būdama septyniolikos.
Vyras, kuris pasmerkė mane našlės daliai, kai sraigtaspar
nis, kuriuo jis skrido, patyrė avariją kažkur virš Ramiojo
12
V I EN I N T E L Ė (TIKRA) MEILĖ
vandenyno. Vyras, apie kurį nuo to laiko nebebuvo jokių

žinių. Džesas.
- Ema, - sako Džesas. - Tai aš. Aš gyvas. Ar girdi mane?
Aš grįžtu namo.
* * *
Man regis, kiekvienam žmogui tenka išgyventi akimirkų,

kai gyvenimas skyla per pusę. Kai žvelgi atgal į savo gyveni
mo liniją ir kažkur kelyje matai aštrų smaigą, kokį nors įvykį,
kuris pakeitė tave labiau nei kas kita.
Akimirką, kuri padalijo viską į „iki" ir „po".
Galbūt taip nutinka, kai susitinki savo tikrąją meilę arba
kai susilauki pirmagimio. Galbūt tai būna kas nors stebėtina.
O galbūt tragiška. Bet kai tai nutinka, įsirėžia į atmintį, keičia
požiūrį į gyvenimą ir staiga pradeda atrodyti, kad visamtam,
ką išgyvenai, galima pritaikyti etiketę „iki" ir „po".
Aš visada tvirtai tikėjau, kad mano gyvenime tokia aki
mirka tapo žinia apie Džeso mirtį. Atrodė, kad visa, kas siejosi
su mūsų meilės istorija, vedė į tai. Ir nuo to laiko visa kita
buvo tik reakcija į tai.
Tačiau dabar aš žinau, kad Džesas nemirė.
Viskas, kas šiandien nutiko „iki", dabar įgijo kitokį pobū
dį, ir aš neturiu nė menkiausio supratimo, kas nutiks „po".
13
PRIES
Ema ir Džesas
Arba istorija apie tai, kaip įsimylėti ir pražūti
/I
i~1Lš niekada nebuvau ankstyva paukštelė. Bet paaug
lystėje labiausiai neapkęsdavau ryškios rytmečio šviesos
šeštadieniais, po aštuntos valandos. Tada tėtis, tikslus kaip
laikrodis, pasibelsdavo į mano kambario duris ir pranešda
vo: „Autobusas išvyksta po pusvalandžio", nors autobusą
atstodavo jo volvo ir mūsų laukdavo kelionė ne į mokyklą,
o į mūsų šeimos knygyną.
Praėjusio amžiaus septintame dešimtmetyje mano tėvo
dėdė atidarė Bleirų knygyną toje pačioje vietoje, kur jis yra
ir šiandien, šiaurinėje Greit Roudo pusėje, Aktone, Masačū
setse.
Šiaip ar taip, vos tik ūgtelėjau ir įgijau teisę dirbti, tam
tikromis savaitės dienomis po pamokų ir šeštadieniais turė
davau apskambinti užsakovus.
Man atiteko šeštadieniai, nes Mari užsigeidė dirbti sekma
dieniais. O praėjusią vasarą ji iš susitaupytos algos įsigijo
aplamdytą džipą „Cherokee".
Vienintelį kartą man nusišypsojo laimė pasivažinėti Mari
17
džipu tą vakarą, kai ji nusipirko jį ir iš džiaugsmo pasikvie

tė mane į „Kimball's Farm" ledainę valgyti ledų. Mes dar
nupirkome dvigubą porciją šokoladinių ledų tėvams ir jie
tirpo, kol įsitaisiusios ant džipo variklio dangčio dorojome
savuosius - tokius gaivius karštą vasaros dieną. Grietininius
ledus su vaisiais ir riešutais, užpiltus sirupu.
Mes guodėmės viena kitai, kad turime dirbti knygyne ir
kad mama amžinai pritarkuoja parmezano ant bulvių. Mari
prisipažino, kad rūkė žolę. Aš pažadėjau nieko nesakyti tė
vams. Paskui ji pasiteiravo, ar kada nors bučiavausi, ir aš
nusisukau, kad veidas neišduotų atsakymo.
- Viskas gerai, - nuramino Mari. - Daugelis pirmą kartą
pasibučiuoja tik aukštesnėse klasėse.
Ji mūvėjo rusvai žalsvus šortus ir tamsiai mėlynus pra-
sagstytus marškinius, dvi plonytės auksinės grandinėlės lei
dosi žemyn į griovelį tarp krūtų. Ji niekada neužsisegdavo
palaidinės iki pat viršaus. Visada prasegdavo viena saga
žemiau, nei derėtų.
- Taip... - nutęsiau. - Žinau.
Bet atkreipiau dėmesį, kad ji nepasakė: „Aš pirmą kartą
pasibučiavau tik aukštesnėse klasėse." O juk kaip tik tokį
atsakymą ir norėjau išgirsti. Jaudinausi ne dėl to, kad esu
kitokia nei visi, bet kad esu kitokia nei ji.
- Kai pereisi į aukštesnę klasę, viskas klostytis geriau, -
patikino Mari ir nulaižė paskutinę mėtinio šokolado drož
lę. - Patikėk manimi.
Tą akimirką ir tą vakarą aš būčiau patikėjusi viskuo, ką
porino sesuo.
18
Tačiau tas vakaras tebuvo mudviejų santykių išimtis, reta

atvirumo valandėlė tarp dviejų žmonių, priverstų gyventi
drauge.
Netrukus prasidėjo mokslo metai ir aš kiekvieną dieną
lankiau pamokas tame pačiame pastate kaip Mari, vakarais
mudvi prasilenkdavome mūsų namų koridoriuose, o die
nomis mokykloje laikėmės atstu lyg priešai per paliaubas.
Todėl galite suprasti mano nuostabą, kai vieną šeštadie
nio rytą (tada mokiausi devintoje klasėje) pakirdau dešimt
minučių po aštuonių ir sužinojau, kad tądien nereikės dirbti
Bleirų knygyne.
- Mari padės tau nusipirkti naujus džinsus, - pranešė
mama.
- Šiandien? - pasitikslinau ir atsisėdusi lovoje pasitryniau
akis svarstydama, ar dar galėčiau valandėlę nusnūsti.
- Taip, parduotuvių rajone, - pridūrė mama. - Kokius tik
panorėsi. Palikau ant bufeto penkiasdešimt dolerių. Bet jeigu
džinsai kainuos daugiau, skirtumą teks susimokėti pačiai.
Man išties verkiant reikėjo naujų džinsų, nes visus senus
pratryniau iki skylių. Paprastai gaudavau juos per kiekvienas
Kalėdas, bet pastaruoju metu tapau tokia išranki ir taip ner
vinausi mintydama, kokie jie turėtų būti, kad mama neteko
kantrybės. Ne per seniausiai mudvi porą sykių važiavome
pirkti džinsų ir abu kartus po parduotuvėse praleistos geros
valandos sugrįžome nieko nepešusios, o mama iš paskuti
niųjų stengėsi nerodyti nepasitenkinimo.
Mamos pasiūlymas mane nustebino. Juk anksčiau ji visa
da norėdavo būti greta, visą vaikystę nekantravo palaikyti
19
man draugiją. Bet galiausiai aš tapau tokia nepakenčiama,

kad ji panoro įsūdyti mane kam nors kitam. Ypač šeštadienį.
- Okas dirbs knygyno kasoje? - pasiteiravau aš ir kaipmat
pasigailėjau.
Susinervinau, kad būsiu viską sugadinusi. Turėjau tiesiog
pasakyti „gerai" ir nusisukti, kad nesuerzinčiau mamos.
- Mes nusamdėme naują vaikinuką. Jo vardas Šernas, -
atsakė mama. - Jis šaunus ir jam reikia darbo daliai dienos.
Šernas mokėsi mūsų mokykloje, aukštesnėje klasėje. Kartą
jis užsuko į knygyną ir pasiprašė priimamas į darbą, nors
mums nereikėjo darbuotojų, o dauguma paauglių veržėsi dirb
ti kitoje mūsų gatvėje esančioje parduotuvėje, prekiaujančioje
kompaktiniais diskais. Šiaip ar taip, mano tėvai išsykjį priėmė.
Jis buvo gana simpatiškas: aukštas, liesas, tamsaus gymio
ir rudų akių, visada gerai nusiteikęs, bet aš nė už ką to nebū
čiau pripažinusi, nes Mari nusprendė, kad jis „nuostabus".
Kaip galėjau leisti sau žavėtis tuo, kuo žavisi ji? Bet dėl tokio
mąstymo mano draugų ratas gerokai susiaurėjo ir taip elgtis
buvo paika. Mari mėgo visus ir visiems patiko Mari.
Ji buvo auksinis vaikas, kuriam lemta tapti tėvų numy
lėtiniu. Mano draugė Olivija paprastai už akių vadino ją
„prekiautojų knygomis dukrele", nes kaip tik taip ji ir at
rodė - kaip mergaitė, kurios tėvai turi knygyną, tarsi tam
reikėtų atitikti tam tikrą stereotipą ir Mari pateisintų visus
privalomus kriterijus.
Ji skaitė suaugusiesiems skirtas knygas, rašė eilėraščius
ir žavėjosi ne kino žvaigždėmis kaip mudvi su Olivija, bet
literatūriniais personažais, nuo kurių mus pykino.
20
Būdama mano amžiaus Mari lankė literatūros fakultaty

vą, nes nusprendė, kad nori „tapti rašytoja". Kabutės šiuo
atveju būtinos, nes ji įstengė parašyti vieną vienintelę devy
nių puslapių detektyvinę istoriją, kurioje žudikė pasirodė
besanti pagrindinės veikėjos jaunesnė sesė vardu Emilija.
Aš perskaičiau ją ir ji man pasirodė visiškas šlamštas. Bet
Mari pateikė savo „kūrinį" mokyklos laikraščiui ir jis taip
visiems patiko, kad jį devynias savaites spausdino dalimis
per pavasario semestrą.
Tai, kad seseriai viskas sekėsi ir ji buvo viena iš populia
riausių mergaičių mokykloje, dar labiau sunkino mano pa
dėtį, nes įrodė paprastą tiesą: jeigu esi graži, tave laiko kieta.
Tuo metu aš slapčiomis perskaičiau bibliotekoje beveik
visų mokyklinės programos knygų apžvalgas. Bet mano
kambaryje dulkėjo kaugės tėvų dovanotų romanų, kurių nė
neatsiverčiau.
Man patiko muzikiniai vaizdo įrašai, NBC televizijos
pramoginės laidos ketvirtadieniais ir visos iki vienos daini
ninkės, dalyvaujančios muzikiniame ture „Lilith Fair". Kai
pajusdavau nuobodulį, peržiūrinėdavau senus mamos mėgs
tamo žurnalo „Travel +Leisure" numerius, išsikirpdavau iš
jų nuotraukas ir smeigtukais pritvirtindavau prie sienos savo
kambaryje. Tad virš mano lovos margavo žurnalų viršeliai
su aktoriaus Kiano Ryvso portretais, dainininkės Tori Amos
muzikos albumų pristatymais, taip pat žurnalų įklijos, kurio
se įamžinti Italijos Rivjeros ir Prancūzijos kaimelių vaizdai.
Ir niekas, dar sykį kartoju, niekas nesielgė su manimi kaip
su mylimu vaiku.
21
Tėvai šmaikštavo, kad slaugytoja ligoninėje jiems bus

pakišusi svetimą naujagimį, ir aš visada juokiausi iš to, bet
nesuskaičiuojamą daugybę kartų tyrinėjau savo tėvų vai
kystės nuotraukas, o paskui įdėmiai apžiūrinėdavau save
veidrodyje. Rasdavau panašių bruožų ir įtikindavau save,
kad esu jų vaikas.
- Gerai, puiku, - patikinau mamą, labiau džiaugdamasi
ne dėl to, kad leisiu laiką su seserimi, bet kad nereikės eiti į
darbą. - Kada važiuosime?
- Nežinau, - atsakė mama. - Paklausk Mari. Aš lekiu į
knygyną, pasimatysime per vakarienę. Myliu tave, brangute.
Gerai praleiskite dieną.
Kai tik ji uždarė duris, aš mikliai vėl atsiguliau, pasiren
gusi mėgautis kiekviena papildoma miego minute.
Gerokai po vienuoliktos Mari įsiveržė į mano kambarį ir
pareiškė:
- Kelkis, mums metas.
Mudvi užsukome į tris parduotuves ir aš pasimatavau
tuziną džinsų. Vieni buvo per daug dukslūs, kiti per daug
aptempti, trečių paaukštintas liemuo netiko mano figūrai.
Kai užsitraukusi vienuoliktus džinsus išėjau iš matavi-
mosi kabinos, Mari sužiuro į mane akivaizdžiai bodėdamasi.
- Puikiai atrodo, imk šituos, - pasakė ji.
Pati nuo galvos iki kojų buvo išsipusčiusi vien tik
„Abercrombie & Fitch" prekės ženklo drabužiais. Mes ne
trukus turėjome peržengti naujojo tūkstantmečio slenkstį
ir visi, kas gyvas Naujojoje Anglijoje, rinkosi kaip tik šiuos
firminius drabužius.
22
VI E N I N T E L Ė (TIKRA) MEILĖ
- Jie kažkaip keistai atrodo iš užpakalio, - labai ramiai

paprieštaravau.
Mari akylai nužvelgė mane, tarsi ko nors tikėdamasi.
- Pasisuk į mane nugara, tada matysiu, gerai ar negerai
atrodo, - galiausiai iškošė ji ir netrukus pridūrė: - Atrodai
taip, lyg būtum su vystyklu.
- Kaip tik apie tai aš ir kalbėjau.
Sesuo užvertė akis į lubas.
- Matuokis toliau, - paragino ir pakėlusi pirštą nubrėžė
ratą ore rodydama, kad turiu grįžti į matavimosi kabiną.
Aš taip ir padariau. Kol bandžiau nusitraukti džinsus,
Mari permetė per dureles kitus džinsus, išblukusius ir tiesius.
- Pasimatuok šituos, - paliepė. - Džoelė mūvi tokius pat,
o jos subinė tokia pat didelė kaip tavo.
- Labai tau ačiū, - suniurzgiau ir pačiupau džinsus.
- Aš tik stengiuosi padėti, - atkirto sesuo, o tada aš pama
čiau, kad ji vikriai tolsta nuo matavimosi kabinos.
Mūsų pokalbis nutrūko, nes Mari tapo nebeįdomu.
Aš atitraukiau užtrauktuką ir įsispraudžiau į džinsus. Kad
vėl užsisegčiau užtrauktuką ir sagą, teko įtraukti pilvą. Tada
atsitiesusi pažvelgiau į veidrodį, pasisukau į vieną pusę, pas
kui į kitą ir vos neišsinarinau kaklo, stengdamasi pamatyti,
kaip atrodau iš nugaros.
Užpakalis, regis, sumažėjo, o ir krūtinė taip nebadė akių.
Aš buvau perskaičiusi ne vieną mamos mėgstamo žurnalo
„Glamour" numerį, todėl žinojau savo figūros tipą. Ji „kriau
šės formos". Mano pilvas liko plokščias, bet klubai vis platėjo.
O štai Olivijos suapvalėjo pilvas ir krūtys, ir aš suabejojau,
ar norėčiau „obuolio formos" figūros.
23
Bet, atvirai tariant, labiausiai troškau to, ką iš mamos pa

veldėjo Mari. Vidutinio dydžio užpakalio ir krūtinės, kašto
ninių plaukų, žalių akių ir tankių blakstienų.
Deja, vietoj to man atiteko tėčio plaukų spalva - nei vi
sai šviesi, nei tamsi ir pusiau rudos, pusiau žalios akys. O
figūra buvo išvis savita. Kai kartą pasiteiravau mamos, iš
ko paveldėjau tokias trumpas ir tvirtas kojas, ji atsakė, kad,
tiesą sakant, neturi supratimo. Kalbėjo nerūpestingu tonu,
nors tai buvo pats nemaloniausias dalykas iš visų, kada nors
jos man pasakytų.
Man patiko tik vienas bruožas - strazdanos ant dešiniojo
skruosto. Vaikystėje guldydama mane miegoti mama pa
prastai jas skaičiuodavo. Taigi aš mylėjau savo strazdanas ir
neapkenčiau užpakalio.
Todėl stovėdama matavimosi kabinoje norėjau tik vieno -
susirasti džinsus, kurie jį sumažintų. Ir, regis, man galiausiai
pavyko.
Aš išėjau iš kabinos pasiteirauti Mari nuomonės. Deja, jos
niekur nesimatė.
Tad teko sugrįžti atgal ir susitaikyti su mintimi, kad teks
nuspręsti pačiai vienai.
Aš dar sykį pasižiūrėjau į veidrodį.
Ar man patinka šitie džinsai?
Pasižiūrėjau į etiketę. Trisdešimt penki doleriai.
Vadinasi, dar galėsiu nusipirkti vištienos su terijakio pa
dažu prekybos centro užkandinėje.
Aš nusimoviau džinsus, nuėjau prie kasos ir susimokėjau
tėvų duotais pinigais. O mainais gavau maišelį su džinsais,
kurie nekėlė man neapykantos.
24
Mari vis dar niekur nesimatė.

Aš nuėjau į kosmetikos parduotuvę patikrinti, gal ji perka
lūpų balzamą ar dušo želę. Po pusvalandžio man pasisekė ją
rasti „Claire's" papuošalų parduotuvėje. Ji pirko auskarus.
- Visur tavęs ieškojau, - pasakiau.
- Atleisk, apžiūrinėjau juvelyrinius dirbinius.
Mari pasiėmė grąžą, tvarkingai susidėjo į piniginę, tada
pasičiupo mažutį baltą plastikinį maišelį, kuriame, be abe
jo, gulėjo netikro aukso auskarai, paliekantys žalsvai pilkas
dėmes ant ausų lazgelių.
Aš nusekiau paskui seserį, ryžtingai traukiančią pro duris
į lauką, kur palikome automobilį.
- Luktelėk, - paprašiau sustojusi. - Aš noriu užsukti į
prekybos centro užkandinę.
Mari pasisuko į mane ir žvilgtelėjo į laikrodėlį.
- Atleisk, bet nieko nebus. Mes vėluojame.
-Kur?
- Į plaukimo varžybas, - paaiškino ji.
- Į kokias dar plaukimo varžybas? - nekantriai pasiteira
vau. - Niekas man nieko nesakė apie tai.
Mari nesiteikė atsakyti, bet to ir nereikėjo. Aš jau klusniai
sekiau paskui ją prie automobilio, pasiryžusi važiuoti ten, kur
ji panorės, ir daryti tai, ką palieps. Tik kai mudvi susėdome
į automobilį, ji malonėjo mane informuoti:
- Šiais metais Grehemas - plaukikų komandos kapitonas.
- O, taip.
Grehemas Hjudžas. Kapitonas visų komandų, kuriose
žaidžia. Pagrindinis kandidatas į „Gražiausios šypsenos"
25
apdovanojimą metiniame mokyklos albume. Kaip tik toks

vaikinas, su kuriuo galėtų susitikinėti šventoji Marija iš Ak-
tono.
- Puikumėlis, - burbtelėjau.
Tapo aišku, kad artimiausioje ateityje ne tik turėsiu sėdė
ti ir stebėti nesibaigiantį penkiasdešimties metrų plaukimą
laisvuoju stiliumi, bet dar ir laukti automobilyje, kol Mari su
Grehemu atsibučiuos.
- Gal galėtume ko nors užkąsti pakeliui? - paklausiau.
- Taip, žinoma, - sutiko ji.
Tada aš, sukaupusi visą drąsą, pareiškiau:
- Moki tu.
Mari pasisuko į mane ir nusijuokė.
- Tau keturiolika metų, bet negali pati susimokėti už už
kandžius?
Ji stebėtinai gebėjo sutrikdyti mane netgi tada, kai jau
čiausi kaip reta pasitikinti savimi.
Mes sustojome prie greitojo maisto restorano „Burger
King", aš sudorojau didelį mėsainį sėdėdama ant prieki
nės džipo sėdynės, išsiterliojau rankas pomidorų padažu ir
garstyčiomis, bet turėjau laukti, kol pastatysime automobilį
aikštelėje, kad galėčiau susirasti servetėlę.
Mari paliko mane vieną tą pačią minutę, kai tik užuo
dėme chloro kvapą. Taigi aš įsitaisiau tribūnoje ir mėginau
nusiteikti kuo smagiau.
Bet uždaras baseinas buvo pilnas pusnuogių tvirtai su
dėtų mano amžiaus vaikinų ir aš nežinojau, kur dėti akis.
Grehemas užlipo ant starto bokštelio, nuaidėjo švilpukas
26
ir aš pamačiau, kaip jis lengvai tarsi oru sklendžiantis paukš

tis neria į vandenį. O kai po minutės išniro, tapo aišku, kad
taps nugalėtoju.
Tolimajame baseino kampe išvydau Mari. Ji nenustygo
vietoje linkėdama jam pergalės ir tikėdama juo visa širdimi.
Kai Grehemas užlipo ant nugalėtojo pakylos, aš pakilau ir
apėjusi tribūnas nupėdinau į sporto salę ieškoti prekybos
automatų. Okai sugrįžau, išleidusi penkiasdešimt centų, bet
praturtėjusi pakeliu „Doritos" traškučių, pastebėjau Oliviją,
sėdinčią drauge su tėvais pirmose aistruolių eilėse.
Vieną praėjusios vasaros dieną, prieš prasidedant mokslo
metams, kai mudvi su Olivija leidome laiką jos namų rūsyje,
ji prisipažino man įtarianti, kad yra lesbietė. Dar nebuvo vi
siškai tikra. Tiesiog jai kilo tam tikrų abejonių. Olivijai patiko
berniukai, bet jai atrodė, kad mergaitėms ji irgi neabejinga. Aš
tvirtai tikėjau, kad niekas, išskyrus mane, to nežino. Tačiau
lygiai taip pat tvirtai galėjau pasakyti, kad jos tėvai pradeda
kažką įtarti. Bet tai ne mano reikalas. Ji tiesiog mano draugė.
Taigi aš elgiausi taip, kaip dera draugei: sėdėdavau su ja ir
valandų valandas žiūrėdavau muzikinius klipus, laukdama,
kol Natali Imbrula atliks savo kultinę dainą „Torn" ir Olivija
galės iki valiai atsižiūrėti į savo dievaitę. Tiesą sakant, nela
bai ir aukojausi, nes man taip pat labai patiko ši daina ir aš
svajojau apie tokią pat kaip Natali šukuoseną.
Ne mažiau patiko kartu su Olivija žiūrėti „Titaniką" kiek
vieną savaitę. Ji mėgino suprasti, ar jai patinka stebėti, kaip
mylisi Džekas ir Roza, nes Leonardas Dikaprijas ir Keitė
Vinslet jai atrodė patrauklūs.
27
- Sveika! - šūktelėjo ji tądien baseine, vos tik mane pa

stebėjusi.
- Labas! - atsakiau.
Po žydrais prasagstytais marškiniais ji vilkėjo baltus apa
tinius marškinėlius, ilgi juodi lygūs plaukai krito ant pečių.
Kai vadiniesi Olivija Berman, ne kiekvienas supras, kad esi
pusiau žydė, pusiau korėjietė, bet ji vienodai didžiavosi, kad
jos mamos šeima atvyko į JAV iš Pietų Korėjos ir kad tėvai
jai surengė nuostabią bar micvos ceremoniją.
- Ką tu čia veiki? - pasidomėjo ji.
- Mari atsitempė mane čionai, opaskui paliko likimo valiai.
- A, - tarstelėjo Olivija ir palingavo galva. - Nebūtų pre
kiautojų knygomis dukrelė. Ar ji atvažiavo paspoksoti į Gre-
hemą?
Iš Olivijos grimasos, kai ji ištarė jo vardą, supratau, kad
jai Grehemas taip pat atrodo visai nieko sau.
- Taip, - patvirtinau. - Bet... pala, pala... O tu kodėl čia?
Juk Olivijos brolis, kuris priklausė plaukimo komandai,
pernai baigė mokyklą. Ojos pačios bandymas pakliūti į mer
gaičių plaukimo komandą baigėsi nesėkme.
- Mano pusbrolis Elis priklauso Sadberio plaukikų ko
mandai.
Olivijos mama nusisuko nuo baseino ir pažvelgė į mane.
- Sveika, Ema. Eikš, sėskis.
Kai aš įsitaisiau greta Olivijos, ponia Berman vėl nukreipė
dėmesį į baseiną.
Elis atplaukė trečias ir ji, instinktyviai sugniaužusi kumš
čius, palingavo galva. Tada pasisuko į mudvi su Olivija.
28
VI E N I N T E L Ė ( TIKRA) MEILĖ
- Einu, apkabinsiu ir paguosiu Elį. Tada galėsime važiuoti

namo, Olivija.
Aš panorau paklausti, gal galėčiau važiuoti kartu. Mūsų
namas maždaug pusiaukelėje tarp jų ir išsukimo į autostradą.
Bet pasikuklinau ir nusprendusi pasirinkti aplinkinį kelią
pasakiau:
- O aš pamėginsiu susirasti Mari. Pasižiūrėsiu, gal ir ji jau
norės važiuoti namo.
- Mes galėtume tave pamėtėti, - pasisiūlė Olivija. - Tiesa,
mama?
- Žinoma, - patvirtino ponia Berman ir pakilusi pradėjo
brautis pro aistruolių minią. - Gal nori atsisveikinti su Eliu,
Olivija? Ar susitiksime prie automobilio?
- Prie automobilio, - atsakė mano draugė. - Atsisveikink
su Eliu ir už mane.
Olivija kyštelėjo ranką į maišelį traškučių ir be skrupulų
pasivaišino.
- Tvarkelė, - pasakė ji, kai tik jos mama nutolo tiek, kad
mūsų nebegirdėtų. - Ar pastebėjai priešingoje baseino pusėje
merginą, plepančią su vaikinu, apsitempusiu raudonomis
„Speedo" glaudėmis?
-A? Ką?
- Merginą, susirišusią plaukus į arklio uodegą. Ji kalbėjosi
su vienu iš Elio komandos narių. Tiesą sakant, man ji pasi
rodė kiečiausia pupytė pasaulyje. Nejuokauju. Tokių visą
amžinybę nesu mačiusi.
Aš nužvelgiau baseiną, ieškodama merginos su arklio
uodega. Veltui.
29
- Ir kurgi ji?
- Dabar stovi štai ten. Prie starto bokštelio, greta Džeso
Lemerio, - paaiškino Olivija ir bedė pirštu.
- Ko tokio? - perklausiau sekdama, kur link krypsta jos
pirštas.
Prie starto bokštelio išties pastebėjau dailią merginą su
arklio uodega. Bet mano dėmesį patraukė ne ji, o aukštas,
liesas ir raumeningas vaikinukas greta.
Giliai įdubusios akys, prakaulus veidas, putlios lūpos.
Dalis rusvų plaukų pasišiaušę, kiti stirkso į visas šalis. Matyt,
jis ką tik nusitraukė nuo galvos plaukimo kepuraitę. Spren
džiant iš aprangos, priklausė mūsų mokyklos komandai.
- Ar matai ją? - nerimo Olivija.
- Taip, - patvirtinau. - Ji nieko sau. Bet tas vaikis, su ku
riuo plepa... Kuo sakei jis vardu?
- Kas? Džesas Lerneris?
- Taip. Kas tas Džesas Lerneris?
- Kaip gali nežinoti, kas yra Džesas Lerneris?
Aš pasisukau ir pažvelgiau į Oliviją.
- Nežinau. Tikrai. Taigi, kas jis?
- Vaikinas iš mūsų gatvės. Gyvena už Hjugsų.
Aš vėl nukreipiau žvilgsnį į Džesą. Jis pakėlė nuo žemės
plaukimo akinius.
- Ar jis iš devintos klasės?
- Taip.
Olivija dar kažką sakė, bet aš nebesiklausiau. Tik rijau
akimis Džesą, kuris su kitais komandos nariais patraukė į
rūbinę. Iš paskos einantis Grehemas uždėjo jam ranką ant
30
peties ir po akimirksnio jau stovėjo prieš jį iš lėto judančioje

eilėje. Aš negalėjau atsižiūrėti į Džesojudesių grakštumą, kai
jis užtikrintai žingsniavo link rūbinės. Nors buvo jaunesnis
už kitus ir plaukimo komandos naujokas, stovėjo vien siau
romis glaudėmis priešais žiūrovus spinduliuodamas pasiti
kėjimą savimi.
- Ko taip įsispoksojai į jį, Ema? - pasidomėjo Olivija.
Kaip tik tuo metu Džesas vos vos pasuko galvą ir trum
pą kvapą gniaužiančią akimirką pažvelgė tiesiai į mane. Aš
nejučia nusukau žvilgsnį.
- Ką tu sakei? - perklausiau Olivijos, mėgindama apsi
mesti, kad noriu palaikyti pokalbį.
- Aš sakiau, kad tu spoksai į jį.
- Nieko panašaus, - skubiai paneigiau.
Tuo metu į tribūną sugrįžo ponia Berman.
- Maniau, kad lauksite manęs prie automobilio.
- Atsiprašau, - pasakė Olivija. - Mes jau einame.
- Atleiskite, ponia Berman, - išpyškinau aš ir nusekiau
paskui jas per tribūną prie išėjimo.
Bet prie durų stabtelėjau paskutinį kartą pažvelgti į Džesą
ir pastebėjau jo spindulingą šypseną. Plačią, nuo ausies iki
ausies ir be galo nuoširdžią. Regis, visas jo veidas nušvito.
„O, jeigu jo šypsena būtų skirta man, jeigu įstengčiau ją
pelnyti", - pasakiau sau ir staiga mano naujas susidomėjimas
Džesu Lerneriu virto didžiuliu oro balionu, tokiu milžinišku,
kad mudu abu būtume galėję pakilti oran įsikibę į jį.
31
1 Vitą savaitę aš beveik kiekvieną dieną susidurdavau su
Džesu mokykloje. Dabar, kai jau žinojau, kas jis toks, nuolat
jį visur matydavau.
- Tai Baderio ir Meinhofo kompleksas, - pareiškė Olivija,
kai pasakiau jai apie tai per priešpiečius. - Man apie šį komp
leksą pasakojo brolis. Tu ko nors nepastebi, bet paskui, kai
sužinai, kas tai, matai visur. - Ji akimirką pamąstė ir pridūrė: -
Nieko sau. Žinai, man pradeda atrodyti, kad aš turiu Baderio
ir Meinhofo kompleksą dėl Baderio ir Meinhofo komplekso.
- Nori pasakyti, kad taip pat visur matai Džesą? - paklau
siau nei į tvorą, nei į mietą.
Kiek ankstėliau tądien susidūriau su juo išėjusi iš ispa
nų kalbos pamokos. Jis šnekučiavosi su Karolina Bin prie
jos spintelės. Karolina Bin buvo mūsų mokyklos merginų
futbolo komandos kapitonė. Šviesius plaukus visada suko
į kuodą ir mūvėjo sportinį raištį. Niekada nemačiau jos ne
pasidažiusios lūpų. Jeigu Džesui patiko tokios merginos, aš
neturėjau jokių šansų.
32
- Matau jį ne dažniau nei paprastai, - atsakė Olivija. -

Nors šiaip jau nuolat susiduriame, nes kartu lankome algeb
ros pamokas.
- Ar jūs esate draugai? - pasidomėjau.
- Nepasakyčiau, - tarė Olivija. - Bet jis šaunus. Taigi ga
lėtum paprasčiausiai su juo pasisveikinti.
- Tai neįmanoma. Aš niekaip negaliu to padaryti.
- Dar ir kaip gali.
Aš papurčiau galvą ir nusukau akis.
- Nepaistyk kvailysčių.
- Pati nepaistyk. Jis ne koks Kianas Ryvsas, o paprastas
bendramokslis.
„Jeigu tik galėčiau persimesti bent žodeliu su Džesu
Lerneriu, - pasakiau sau, - nė nepasižiūrėčiau į jokį Kianą
Ryvsą."
- Negaliu pati jam prisistatyti, tai kvaila, - tariau, pasi
ėmiau padėklą ir pasukau prie šiukšlių dėžės. Olivija sekė
iš paskos.
- Gerai, - atsiliepė ji. - Bet jis tikrai šaunus.
- Nekalbėk taip! - sudraudžiau. - Nuo to man tik blogiau.
- Nori pasakyki, kad jis nėra šaunus?
- Nežinau! - atkirtau. - Pati nesuprantu, ką noriu pasa
kyti.
- Atrodai suirzusi, - kiek nustebusi apibendrino Olivija.
- Pati žinau. Aišku? - suniurzgiau. - Ai... tiesiog... eikime.
Nusipirksiu pakelį sausainių.
Anuomet pakelio sausainių už septyniasdešimt penkis
centus pakakdavo irzuliui įveikti. Taigi kol artinomės prie
33
prekystalio, aš įkišau ranką į kišenę ir perskaičiavau, kiek

man liko smulkiųjų.
- Kaip tik turiu pusantro dolerio, - pasakiau ir atsistojau
eilėje už Olivijos. - Taigi užteks mums abiem.
Tada kilstelėjau galvą ir pastebėjau, kad draugė išplėtė
akis.
- Kas nutiko? - pasidomėjau.
Olivija iškalbingai nukreipė žvilgsnį į eilės priekį.
Tiesiog priešais mudvi stovėjo Džesas Lerneris. Mūvė
jo tamsius džinsus ir vilkėjo marškinėlius su roko grupės
„Smashing Pumpkins'' atvaizdu, avėjo juodus „Converse
One Starts" sportukus.
Ir laikė už rankos Karoliną Bin.
Olivija vogčiomis dirstelėjo į mane, mėgindama nuspėti
mano reakciją. Bet aš abejingai spoksojau priešais save, steng
damasi parodyti, kad man nė motais.
Otada pamačiau, kaip Karolina Big ištraukė ranką iš Dže-
so delno, įsibruko į kišenę, išsitraukė tūbelę lūpų balzamo
ir pasitepė lūpas.
Negana to, kad jis laikė ją už rankos, tai jai dar užteko
įžūlumo ją ištraukti.
Pajutau jai neapykantą. Nekenčiau jos kvailo futbolo,
sportinio galvos raiščio, demonstratyvaus terliojimosi „Dr.
Pepper" lūpų balzamu.
Jeigu Džesas kada nors panorėtų paimti mane už rankos,
aš niekada nė už ką jos neištraukčiau.
- Dingstam iš čia, - pasakiau Olivijai.
- Gerai, - sutiko ji. - Verčiau nusipirkime ko nors iš pre
kybos automato.
34
Taigi aš išspūdinau prislėgta sielvarto ir kamuojama mei

lės. Nuslinkau prie prekybos automato, esančio greta muzi
kos kabineto. Nupirkau du „Snickers" batonėlius, ištiesiau
vieną Olivijai, o į kitą išsyk godžiai suleidau dantis pati, tarsi
tik taip galėčiau užpildyti širdyje atsiradusią tuštumą.
- Su juo viskas baigta, - iškošiau. - Visiškai kvailas apsė
dimas. Bet tai jau praeitis. Viskas baigta. Aš rimtai.
- Ir puiku, - pašaipiai pagyrė Olivija.
- Ne, iš tikrųjų, - nepasidaviau. - Vienareikšmiškai baigta.
O tada išgirdau balsą už nugaros.
- Ema?
Pasisukusi pamačiau Šerną, išeinantį iš muzikos kabineto.
- O, sveikas, - pasilabinau.
- Nežinojau, kad užkandžiauji tokiu metu.
Aš linktelėjau.
- Taip, mums priešpiečiai.
Šerno plaukai buvo susitaršę, jis vilkėjo žalius marškinė
lius su užrašu „Bom Dia!" Mūsiškai kalbant, „Labas rytas".
- Man regis, mudu pirmą kartą dirbsime vienoje pamai
noje, - pasakė jis. - Turiu galvoje rytoj knygyne.
- A, - tarstelėjau. - Na taip.
Antradienį Mari neatsiklaususi pasisavino mano kompak
tinę plokštelę su Fionos Epl dainomis, todėl aš apšaukiau ją
„visiška subingalve" tėvams girdint. Už tai gavau bausmę -
penktadienį atidirbti knygyne. Mūsų šeimoje, užuot skyrus
namų areštą ar atėmus privilegijas, buvo praktikuojamas
kaltės išpirkimas papildomu darbu. Taip tėvai vienu šūviu
nušaudavo du zuikius: suteikdavo mums pamoką ir gaudavo
35
nemokamą darbo jėgą. Būtinybė dirbti penktadienio vakarą

reiškė, kad aš negalėsiu pramogauti su Olivija, o tėvai dviese
išsiruoš į kiną.
- Rytoj? - pasitikslino Olivija. - O aš maniau, kad po pa
mokų eisime pas mane.
- Atleisk, - pasiteisinau. - Visai pamiršau, kad turėsiu
dirbti.
Nuskambėjo skambutis primindamas mudviem, kad me
tas kibti į geografiją.
- Oi, - aiktelėjo Olivija. - Man reikia eiti. Užmiršau spin
telėje vadovėlį.
Ji nepalaukė manęs, nė nepasisiūlė palaukti. Ji niekur nė
už ką nevėluodavo.
- Aš taip pat turiu eiti, - pasakiau Šernui, o jis, regis, nie
kur nesiskubino. - Rašysime geografijos kontrolinį.
- O, aišku, negaišinsiu tavęs, - pasakė jis. - Tik ketinau
paklausti, gal norėtum, kad tave nuvežčiau. Rytoj. Į knygyną
po pamokų.
Aš sutrikusi dėbtelėjau į jį. Tiesą sakant, mane nustebino
ne jo žodžiai. Puikiai supratau, kad tai reiškia paprasčiau
sią fizinį veiksmą: įsodinti mane į automobilį ir nuvežti iš
mokyklos į darbą. Mane sutrikdė, kad išvis toptelėjo jam į
galvą tai pasiūlyti.
- Aš ką tik gavau vairuotojo pažymėjimą ir paveldėjau
brolio „Camry", - paaiškino Šernas.
Man susidarė įspūdis, kad mūsų mokykloje visiems ati
tenka „Camry" arba „Corolla".
- Tiesiog pamaniau... - Šernas pažvelgė man į akis ir
36
V I E N I N T E L E (TIKRA) MEILE
nusuko žvilgsnį. - Kad tada tau nereikės važiuoti autobu

su. Ir tiek.
Jis man pasirodė kažkoks keistas. Juk mes beveik nepa
žįstami.
- Žinoma, - pasakiau. - Būtų šaunu, kad pavėžėtum.
- Tai susitikime automobilių aikštelėje po pamokų, ge
rai? - pasiūlė jis.
- Labai gerai. Ačiū. Tu labai malonus.
- Nereikia dėkoti, - pasakė Šernas. - Iki rytojaus.
Eidama link dvivėrių kabineto durų koridoriaus gale, aš
netikėtai pamaniau, kad atėjo laikas, užuot stengusis žūtbūt
nepriimti visko, kas patinka Mari, rinktis draugus pagal savo
norą.
Matyt, atėjo laikas tiesiog... būti savimi.
37
"i" r
JLVitą rytą aš apsirengiau į mokyklą raudoną megztuką
ir tiesias rusvai žalsvas kelnes, nes prisiminiau tėvų reikalavi
mą niekada nemūvėti džinsų, kai dirbu knygyne. Oprabėgus
dešimčiai minučių po paskutinio skambučio pamačiau Šerną,
atsirėmusį į savo automobilio variklio dangtį mokyklos au
tomobilių aikštelėje ir laukiantį manęs.
- Sveikas, ~ prisiartinusi pasakiau.
- Labas.
Jis apėjo automobilį ir atidarė man dureles. Iki šiol nie
kas nesivargino man patarnauti, išskyrus tėtį, bet ir jis taip
elgdavosi tik juokais.
- O, - tarstelėjau, nusiėmiau kuprinę ir padėjau ant prie
kinės sėdynės. - Ačiū.
Šernas akimirką sutriko, regis, nesuprasdamas, už ką dė
koju.
- Už tai, kad atidariau dureles? Sveika atvykusi.
Aš patogiai įsitaisiau keleivio sėdynėje, o jis sugrįžo į
savo pusę. Tada nervingai šyptelėjęs man įlipo ir užvedė
38
variklį. Per garso kolonėles netikėtai nugriaudėjo džiazo

muzika.
- Atleisk, - atsiprašė jis. - Kartais rytais man reikia stimulo
išsibudinti.
Aš nusijuokiau.
- Labai šaunus būdas.
Šernas pritildė muziką, bet visiškai neišjungė ir aš klau
siausi, kaip ji švelniai tvindė automobilio saloną. Paskui įjun
gė atbulinę pavarą, palinko mano pusėn, uždėjo ranką ant
mano sėdynės, tačiau netrukus atitraukė.
Automobilyje karaliavo netvarka. Prie mano kojų mėtė
si laikraščiai, ant prietaisų skydelio kramtomosios gumos
popierėliai ir gitaros mediatoriai. Grįžtelėjusi į užpakalinę
sėdynę pamačiau gitarą, lūpinę armonikėlę ir du juodus
kažkokių muzikinių instrumentų futliarus. Paskui vėl nu
kreipiau akis į priekį.
- Kas tai? - paklausiau mostelėjusi į garso kolonėles.
- Mingusas, - atsakė Šernas, nežiūrėdamas į mane.
Pagrindiniame kelyje kaip tik atsirado nedidelis tarpas ir
jis pasinaudojo galimybe įsilieti į transporto srautą: atsargiai
pajudėjo į priekį, skubiai pasuko ir elegantiškai įsiterpė į
nesibaigiančią automobilių virtinę. Dabar, kai nebereikėjo
sutelkti dėmesio į kelią, vėl pasisuko į mane.
- Čarlzas Mingusas, - papildė ankstesnį atsakymą. - Ar
tau patinka džiazas?
- Tiesą sakant, aš jo nesiklausau, - prisipažinau. - Todėl
nežinau.
- Nieko tokio, - pasakė Šernas ir kiek pagarsino muziką. -
Pasiklausyk dabar ir sužinosi.
39
Aš linktelėjau ir nusišypsojau rodydama, kad priimu žai

dimą. Tik bėda, kad jau po trijų sekundžių žinojau: Čarlzas
Mingusas - ne man, tik neišmaniau, kaip mandagiai papra
šyti Šerną išjungti muziką. Todėl nutylėjau.
Kai įėjome į knygyną, radome tėtį prie kasos. Pamatęs
mane jis nušvito.
- Sveika, širdele, - pasilabino sutelkęs visą dėmesį į mane
vieną, bet netrukus pasisuko ir pridūrė: - Labas, Šernai.
- Sveikas, tėti, - tariau.
Man nelabai patiko, kad jis pavadino mane „širdele" ben
dramoksliui girdint. Be jei būčiau pradėjusi piktintis, būtų
tik blogiau, todėl nutylėjau.
Šernas nieko nelaukęs patraukė į tarnybines patalpas.
- Aš tik užsuksiu į tualetą, pone Bleirai, ir kaipmat jus
pakeisiu.
Tėtis kilstelėjo nykščius į viršų ir pasisuko į mane.
- Nagi klok, kaip praėjo diena mokykloje, - tarė jis, man
dedant kuprinę po kasa. - Pradėk nuo pat pradžių.
Aš apsidairiau ir pastebėjau vieną vienintelį pirkėją - pa
gyvenusį vyrą, skaitinėjantį kariškio biografiją. Jis apsimetė,
kad tik atidžiai tyrinėja knygą, bet iš tikrųjų labai susidomė
jęs ją skaitė. Atrodė, kad tuojau lyžtelės pirštą, norėdamas
perversti puslapį, arba užlenks kampą puslapio, ties kuriuo
baigė skaityti.
- Argi tu neketini pakviesti mamos į pasimatymą? - pa
siteiravau.
- O kaip tau atrodo, kiek man metų? - klausimu į klausi
mą atsakė tėtis ir žvilgtelėjo į laikrodį. - Dar nėra nė keturių.
40
Nejaugi manai, kad vešiuosi tavo mamą į restoraną valgyti

kompleksinių pietų su nuolaida?
- Nežinau, - atsakiau gūžtelėjusi pečiais. - Kadangi judu
nusprendėte, kad šiandien knygyne dirbsiu aš, galėtumėte
ta proga dviese nueiti į kiną.
- Šiandien tau teks dirbti dėl to, kad nemandagiai elgeisi
su seserimi, - priminė tėtis.
Jis kalbėjo kaip niekur nieko, balse neišgirdau jokio kal
tinimo. Tiesą sakant, mano tėvai nemėgo skaityti moralų.
Ir jų skiriamos bausmės, ir nepasitenkinimas tebuvo for
malumas. Atrodė, kad jie tiesiog laikosi taisyklių, kurias
kažkas nustatė dar iki jų. Jeigu tu pasielgei taip, tai mes
turime daryti štai taip. Kiekvienas iš mūsų privalo atlikti
savo pareigą ir baigta. Padėtis pasikeitė po kelerių metų,
kai paskambinau jiems vidurnaktį ir paprašiau paimti mane
iš policijos nuovados. Netikėtai pasirodė, kad tai jau ne
nereikšmingas išmėginimas. Staiga aš išties nuvyliau tė
vus. Bet šįkart statymai buvo nedideli, o drausmė veikiau
priminė žaidimą.
- Aš žinau, kad judvi su seserimi nesate geriausios drau
gės, - pasakė tėtis, bandydamas tvarkingai sulygiuoti krūvelę
skirtukų, gulinčių prie kasos.
Kai tėčio dėdė įkūrė knygyną praėjusio amžiaus septin
tame dešimtmetyje, jis užsakė pagaminti labai senamadiš
kų skirtukų, ant kurių buvo pavaizduotas Žemės rutulys ir
aplink jį skriejantis lėktuvas. Užrašas apačioje skelbė: „Ke
liauk po pasaulį skaitydamas knygas." Tėčiui skirtukai labai
patiko ir jam nė minties nekilo jų keisti. Jis vis užsakydavo
41
spaustuvei pagaminti lygiai tokius pat. Kaskart imdama skir

tuką į rankas stebėdavausi, kaip tobulai jie atspindi tai, kas
mane labiausiai erzino tėvų knygyne.
Aš pati ketinau ne tariamai, o iš tikrųjų keliauti po pasaulį.
- Bet kada nors, netgi anksčiau, nei tau atrodo, judvi su
prasite, kad esate labai reikalingos viena kitai, - toliau pos
tringavo tėtis.
Suaugėliai labai mėgsta aiškinti paaugliams, kad „vie
ną gražią dieną", „anksčiau ar vėliau" įvyks begalė dalykų.
Jiems patinka pamokslauti, kad tai nutiks „nė apsidairyti
nespėsi", o dar labiau, jog laikas „bėga kaip vanduo".
Vėliau turėjau progos įsitikinti, kad beveik visi panašūs
mano tėvų samprotavimai nebuvo iš piršto laužti. Metai vi
durinėje mokykloje išties pralėkė akimirksniu. Vieną gražią
dieną aš pakeičiau nuomonę apie aktorių Kianą Ryvsą. Bet
tik perkopusi per trisdešimt. Ir lygiai kaip tądien knygyne
sakė tėtis, atėjo metas, kai man labai prireikė sesers.
Tačiau anuomet aš tik atsainiai patraukiau pečiais viena
ausimi tesiklausydama tėčio išvedžiojimų, kaip būtų pasiel
gęs kiekvienas mano bendraamžis.
-Aš nė už ką nesusidraugausiu su Mari. Niekada. Išmes
kite tai iš galvos.
Tėtis išklausė šį pareiškimą, iš lėto pakinkavo galva ir,
užuot ėmęsis tvarkyti kitą skirtukų krūvelę, įsmeigė žvilgsnį
į tolį. Paskui vėl pasisuko į mane.
- Na, tu supratai, ką norėjau pasakyti, - apibendrino jis
kaip visada, kai daugiau neketino gvildenti kokios nors te
mos.
42
Iš tarnybinių patalpų sugrįžo Šėmas ir prisiartino prie mu

dviejų. Pirkėjas, kuris pirma slapčiomis skaitė knygą, priėjo
prie kasos, tebelaikydamas ją rankoje, ir paprašė pasaugoti
ją jam. Be abejo, ketino sugrįžti kitą dieną ir toliau skaityti,
tarsi jau būtų įsigijęs. Tačiau tėtis sureagavo taip, lyg jį labai
džiugintų toks prašymas. Jis visada labai maloniai elgėsi su
keistuoliais.
Kai tik vyriškis išėjo, pasirodė mama iš savo kabineto,
esančio tarnybinėse patalpose. Tačiau tėtis jos nepastebėjo.
- Reikia pasakyti tavo mamai, kad mudviem metas eiti, -
tarė jis man.
Aš mėginau jį sulaikyti, bet jis truputį pasuko galvą ir
užriaumojo:
- Ešle, Ema su Šernu jau čia!
-Jėzau Kristau, Kolinai, - aiktelėjo mama ir kilstelėjo ran
ką prie ausies. - Aš ir taip atėjau.
- O, atleisk.
Tėtis skausmingai susiraukė atgailaudamas, o tada švel
niai palietė mamai ausį. Panašūs gestai, patvirtinantys jųdvie
jų artumą, piršo mintį, kad mano tėvai, matyt, dar mylisi. Aš
ir bodėjausi, ir džiaugiausi tuo.
Olivijos tėvai nuolat balansavo ant skyrybų ribos. Prieš
kelerius metus Mari draugė Debė tiesiogine to žodžio prasme
gyveno pas mus porą mėnesių, kol jos tėvai sprendė skyry
bų reikalus. Taigi man užteko proto pasidžiaugti, kad turiu
mylinčius vienas kitą tėvus.
- Puiku, jei jau judu su Šernu čia, mes išeiname, - pareiškė
mama ir pasuko į tarnybines patalpas pasiimti daiktų.
43
- Maniau, kad neketinote dumti į pasimatymą, kol su

tems, - įgėliau aš tėvui.
- Taip, bet kodėl turėtume painiotis čia, kai pasirodė
mūsų dukra, nekantraujanti imtis darbo? - atrėmė jis. -
Jeigu paskubėsime sugrįžti namo, dar turėsime laiko šokių
siestai.
- Šokių siesta? Kas tai? - parūpo Šernui.
- Nė neklausk, - išdrožiau. - Šokių siesta - miego fiesta.
Šernas nusijuokė, nors man šiaip jau niekada nepavyk
davo pralinksminti aplinkinių. Nebuvau tokia aštrialiežuvė
kaip Olivija. Bet būnant su Šernu netikėtai paaiškėjo, kad ir
aš šį bei tą sugebu.
- Šokių siesta, Šernai, tai trumpas nusnūdimas prieš va
karėlį. Matai, aštuntame dešimtmetyje...
Nelaukdama tėčio pasakojimo tęsinio aš mikliai žengiau
prie palei langą stovinčio staliuko, ant kurio paprastai išdėlio
davome populiariausias knygas. Mari turėjo įprotį prikaišioti
ten savo mėgstamiausių knygų ir skirti matomiausią vietą
labiausiai numylėtiems autoriams. Oman tiesiog patiko, kad
knygos būtų sulygiuotos.
Kilstelėjau galvą tik tada, kai Šernas, išklausęs istoriją
apie tai, kaip mano tėtis tapo Bostone vykusio diskotekos
konkurso nugalėtoju, nusijuokė ir tiesiai šviesiai išrėžė:
- Atleiskite, bet ši istorija man atrodo ne pati įdomiausia.
Aš net loštelėjau ir apstulbusi įsistebeilijau į Šerną.
Tėtis taip pat nusijuokė ir palingavo galva.
- Zinai, ką darydavau, kai būdamas tavo amžiaus turė
davau klausytis nuobodžių istorijų?
44
- Stengdavaisi jas įsidėmėti, kad turėtum ką porinti

mums, - netikėtai įkišau trigrašį.
Šernas vėl prunkštelėjo. Užgniaužęs nuoskaudą tėtis links
mai krenkštelėjo.
- Tema išsemta. Likite čia ir dirbkite, jaunuoliai, o aš trau
kiu linksmintis.
Mudu su Šernu susižvalgėme.
- Aha. Kas juokiasi paskutinis? - pasidomėjo tėtis.
Prisiartino mama su savo daiktais ir netrukus tėvai išėjo
pro duris, nužingsniavo prie automobilio ir išdardėjo namo
mėgautis šokių siesta. Oaš ne juokais nustebau sumojusi, kad
jie paliko knygyną Šernui ir man. Patikėjo jį vakare dviem
nė septyniolikos neturintiems paaugliams? Staiga pasijutau
suaugusi dėl to, kad manimi pasitikėjo ir suteikė tokias at
sakingas pareigas.
Bet kaip tik tada pasirodė direktoriaus pavaduotoja Mar
garita ir aš supratau, kad tėvai paprašė jos prižiūrėti mudu.
- Būsiu tarnybinėse patalpose, turiu parengti darbo gra
fiką kitai savaitei, - išsyk pranešė ji. - Jeigu jums ko nors
prireiktų, šūktelėkite.
Aš žvilgtelėjau į Šerną, pasirėmusį į prekystalį prie kasos.
Tada nuėjau į biografinių knygų skyrių ir vėl ėmiausi
lygiuoti nugarėles. Knygyne stojo mirtina tyla. Paika mintis
versti du žmones vienu metu dirbti tokioje mažoje erdvėje.
Bet puikiai supratau: aš esu čia už bausmę, o Šernas todėl,
kad mano tėvai pasamdė jį dirbti dalį dienos.
Nusprendžiau įsitaisyti tiesiog ant grindų ir, jeigu daugiau
niekas neužsuks, pasklaidyti „Fodor's" kelionių vadovus.
45
- Na, ir ką tu manai apie Čarlzą Mingusą? - netikėtai

paklausė Šėmas.
Aš nustebau pamačiusi, kad jis pasitraukė nuo kasos ir
dabar pildo žurnalų atsargas vos per kelias lentynų eiles
nuo manęs.
- O... Hmm... - numykiau. - Jis labai kietas.
Šernas nusijuokė ir pareiškė:
- Meluoji. Jis tau visiškai nepatinka.
Aš pasisukau, pažvelgiau į jį ir sutrikusi turėjau pripažinti
tiesą.
- Atleisk, - pasakiau. - Išties nepatinka.
Šernas linktelėjo.
- Tikra tiesa. Dabar bent jau žinai tai.
- Aha, ir jeigu kas nors manęs paklaus, ar mėgstu džiazą,
galėsiu ramia širdimi atsakyti, kad nemėgstu.
- Na, džiazą tu dar gali pamėgti, - padarė prielaidą Še
rnas. -Tai, kad tau nepatinka Mingusas, dar nereiškia... - jis
užsikirto, pamatęs mano veido išraišką, ir pasiteiravo: - Ne
jaugi jau ketini nurašyti visą džiazą?
- Gal ir taip, - sutrikusi prisipažinau. - Nemanau, kad
tai mano muzika.
Šernas griebėsi už kutinės, lyg būčiau įsmeigusi durklą
tiesiai į širdį.
- Baik, - sudraudžiau. - Nė neabejoju, kad yra daugybė
dalykų, kurie patinka man, bet nė trupučio nepatinka tau.
- Nagi, išbandyk mane, - pasiūlė Šernas.
- Pavyzdžiui, „Romeo ir Džuljeta", - narsiai pareiškiau.
Buvo aiškiau negu aišku, kad mokykloje tai ryškiausia
riba, skirianti merginų ir vaikinų prioritetus.
46
Šėmas nukreipė akis į žurnalus.

- Drama? - pasitikslino jis.
- Kino filmas, - pataisiau.
Jis krestelėjo galvą lyg nesuprasdamas, apie ką kalbu.
- Nori pasakyti, kad nė karto nematei filmo „Romeo ir
Džuljeta", kuriame vaidina Leonardas Dikaprijus?
Aš, aišku, žinojau, kad yra ir kitų šio filmo ekranizacijų,
bet anuomet man rūpėjo ne Romeo, bet Leo. Ne Džuljeta,
bet Klerė Deins.
- Tiesą sakant, aš nelabai žiūriu tuos naujus filmus, - pri
sipažino Šernas.
Į knygyną įėjo moteris su berniuku ir išsyk patraukė prie
vaikiškų knygų skyriaus gilumoje.
- Ar turite Mardžerės Viljams „Velvetinį triušį"? - pasi
teiravo ji.
Šėmas linktelėjo ir palydėjo pirkėją į tolimąjį knygyno
galą-
O aš pasukau prie kasos. Kai jie sugrįžo, pasiruošiau iš
mušti čekį ir jau laikiau rankose žalią polietileninį maišelį ir
skirtuką su užrašu „Keliauk po pasaulį skaitydamas knygas".
Kai moteris su vaiku išėjo, pasisukau į Šerną. Jis stovėjo iš
šono, pasirėmęs į stalą.
- Ką tau patinka veikti? - pasidomėjau. - Na, turiu gal
voje, jeigu nežiūri filmų.
Šernas akimirką kitą pamąstė.
- Aš daug mokausi, - atsakė jis. - Dirbu čia, groju pučia
mųjų ansamblyje, orkestre ir džiazo grupėje... Žodžiu, nelabai
turiu laisvo laiko.
47
Aš išplėtusi akis žiūrėjau į jį ir vis mažiau sukau galvą dėl

to, ar jį laiko kietu Mari, nes įsitikinau, kad pati vis labiau
linkstu prie tokios nuomonės.
- Ar galiu dar kai ko paklausti? - pasiteiravau pasitrau
kusi nuo knygų stirtų ir prisiartinusi prie Šerno.
- Man regis, kaip tik taip paprastai ir vyksta pokalbis, -
nusišypsojęs atsakė jis.
Aš nusijuokiau.
- Kodėl tu dirbi čia?
- Ką turi galvoje?
- Na, jeigu turi tiek daug veiklos, kam gaišti brangų laiką
dirbdamas knygyne?
- Na... - nutęsė Šernas ir susimąstė. - Matai, aš turiu apsi
drausti automobilį, be to, noriu nusipirkti mobilųjį telefoną.
Tėvai neprieštarauja su sąlyga, kad pats užsidirbsiu.
Tai aš įstengiau suprasti. Mūsų mokykloje po pamokų
vienur ar kitur triūsdavo beveik visi, išskyrus tuos vaikinus,
kurie per vasarą dirbdavo gelbėtojais ir užsikaldavo tiek, kad
užtekdavo visiems metams.
- Bet kodėl būtent čia? Galėjai įsidarbinti kompaktinių
plokštelių parduotuvėje, esančioje netoliese, arba muzikos
parduotuvėje pagrindinėje gatvėje.
Šernas apsvarstė mano klausimą.
- Nė nežinau. Galvojau apie darbą tose parduotuvėse. Bet
man... man tiesiog norėjosi dirbti tokioje vietoje, kuri nebūtų
susijusi su muzika, - paaiškino jis.
- Kaip suprasti?
- Matai, aš groju šešiais muzikos instrumentais. Todėl
48
turiu nuolat praktikuotis. Paprastai kasdien po valandą

skambinu pianinu. Taigi malonu tiesiog pabūti ten, kur ne
reikia sukti galvos dėl minorinių akordų, kūrinių tempų
ir... - Šernas, regis, trumpam užsisvajojo, bet mikliai atitoko
ir užbaigė: - Žodžiu, kartais norisi visiškai pakeisti aplinką.
Aš neįsivaizdavau savęs jo vietoje. Negi galima taip pa
sinerti į kokią nors veiklą, kad išties norėtum nuo jos pailsė
ti? Aš neturėjau tokio pomėgio. Žinojau tik tiek, kad mūsų
šeimos verslas manęs visiškai nedomina. Tik jau ne knygos.
- Okokiais instrumentais tu dar groji? - pradėjau kaman
tinėti Šerną.
-Ką?
- Na, kokiais dar penkiais instrumentais, išskyrus pianiną,
tu groji?
- A, supratau.
Kaip tik tuo metu į knygyną įplasnojo trys merginos iš
mūsų mokyklos. Aš nežinojau jų vardų, bet pastebėdavau
mokyklos koridoriuose. Nė neabejojau, kad jos vyresnės už
mane. Merginos kikeno ir laidė juokelius viena kitai, nekreip
damos dėmesio į mudu su Šernu. Aukščiausia iš trijulės pasu
ko prie naujausių grožinės literatūros knygų, o kitos dvi min
džikavo prie nukainotų, vartė jas ir juokdamosi komentavo.
- Taip, pianinas buvo mano pirmasis instrumentas, - pa
sakė Šernas. - Pradėjau mokytis skambinti antroje klasėje. O
paskui... Pažiūrėkime. - Jis pradėjo lenkti pirštus skaičiuoda
mas. - Gitara, elektrinė ir akustinė, skaičiuoju jas kaip vieną
instrumentą, dar bosinė gitara, taip pat elektrinė ir akustinė.
Jas irgi skaičiuosime kaip vieną, nors jos visiškai skirtingos.
49
- Taigi jau penki instrumentai, nors tu tvirtini, jog išvar

dijai tik tris.
Šėmas nusijuokė.
- Išties. Dar aš truputį mušu būgnus. Bet tai mano silpnoji
vieta. Tiesiog pomėgis, tačiau stengiuosi tobulėti. Dar pučiu
trimitą ir tromboną. Ovisai neseniai nusipirkau lūpinę armo
nikėlę. Tiesiog panorau pasižiūrėti, per kiek laiko išmoksiu
ja groti. Kol kas sekasi visai neblogai.
- Aš suskaičiavau septynis muzikos instrumentus, - api
bendrinau.
- Taip, bet armonikėlės nevertėtų skaičiuoti. Bent jau kol
kas.
Tą akimirką aš pasigailėjau, kad tėvai nenupirko man
jokio muzikos instrumento, kai mokiausi antroje klasėje. O
dabar jau, matyt, per vėlu. Kaip lengva, pasirodo, pasakyti
sau, kad ką nors daryti jau per vėlu. Taigi pirmą kartą taip
pamaniau būdama keturiolikos.
- Ar tai panašu į kalbų mokymąsi? - paklausiau Šerno. -
Olivija kalba anglų ir korėjiečių kalbomis ir tvirtina, kad
dabar jai lengva mokytis kitų svetimų kalbų.
Šernas pamąstė.
- Be abejo. Vaikystėje aš šiek tiek kalbėjau portugališkai.
Todėl dabar per ispanų kalbos pamokas intuityviai įspėju
kai kurių žodžių reikšmes. Panašiai nutinka, kai groji gita
ra, o paskui pradedi mokytis groti bosine gitara. Kai kurie
dalykai sutampa.
- O kodėl tu kalbėjai portugališkai? - parūpo man. - Ar
tavo tėvai kilę iš Portugalijos?
50
- Mano mama yra antros kartos išeivė iš Brazilijos, - pa

aiškino Šernas. - Bet aš niekada nekalbėjau portugališkai
laisvai. Tiesiog mokėjau kai kuriuos žodžius.
Aukštoji mergaitė pasuko prie kasos, todėl aš padėjau
knygą, kurią laikiau rankoje, ant prekystalio. Ji išsirinko Da
nielės Stil romaną. O kai ketinau išmušti čekį, paaiškino lyg
norėdama pasiteisinti:
- Perku mamai. Gimtadienio proga.
Bet aš nė neketinau jos smerkti. Niekada nieko nesmer
kiau. Man daug labiau rūpėjo, kad aplinkiniai nesmerktų
manęs.
- Galiu lažintis, kad jai patiks, - patikinau ir pasakiau,
kiek reikia mokėti.
Mergina išsitraukė kredito kortelę ir ištiesė man.
O aš staiga supratau, kad ji - Lindsė Bin.
Mergina buvo labai panaši į Karoliną Bin, tik vyresnė ir
aukštesnė. Aš įdėjau knygą į maišelį ir įteikiau merginai.
Šernas iškalbingai kryptelėjo į skirtukus, norėdamas priminti
man apie juos.
- O, palauk, - pasakiau aš pirkėjai. - Duosiu skirtuką.
Tada paėmiau vieną ir įdėjau į maišelį.
- Ačiū, - padėkojo Lindsė.
Aš pasvarsčiau, ar jiedvi gerai sugyvena su Karolina ir
išvis kas per vienos tos seserys Bin. Galbūt jos myli viena kitą,
gal joms patinka drauge leisti laiką ir linksmintis? Galbūt
Lindsė, kai nusiveža Karoliną į parduotuvių rajoną išsirinkti
džinsų, nepalieka sesers likimo valiai?
Aš supratau: naivu daryti prielaidą, jog Karolinai sekasi
51
geriau nei man vien todėl, kad vakar stovėdama eilėje prie
pakelio sausainių ji laikėsi už rankų su Džesu Lerneriu. Kita
vertus, vien jau dėl to, kad juodu laikėsi už rankų, jos gyve
nimas išties buvo geresnis už manąjį.
Lauke jau pradėjo temti. Vairuotojams teko įjungti auto
mobilių žibintus. Dažnai vakarinėmis valandomis knygyno
fasadą ryškiai nušviesdavo žemi kokio nors pravažiuojančio
visureigio žibintai.
Taip nutiko ir vos Lindsei su draugėmis išėjus. Didžiulis
šampano spalvos visureigis atriedėjo ir sustojo tiesiog prie
mūsų knygyno, žibinto šviesos plieskė tiesiai man į akis. Kai
vairuotojas apgręžė automobilį, aš kai ką atpažinau.
Ant priekinės keleivio sėdynės sėdėjo Džesas Lerneris. O
prie vairo greičiausiai jo tėvas.
Tada atsidarė užpakalinės durelės ir iš visureigio mikliai
liuoktelėjo Karolina Bin.
Džekas taip pat išlipo, apkabino Karoliną atsisveikinda
mas, o tada ji įsitaisė sesers automobilyje sykiu su dviemjos
draugėmis.
Džekas sugrįžo į savąjį, prieš tai metęs žvilgsnį į knygyną.
Aš negalėjau pasakyti, ar jis mane matė. Abejojau, ar išvis
žiūrėjo į tą pusę, kur stovėjau.
Užtai aš neįstengiau atplėšti akių nuo jo. Lydėjau jį žvilgs
niu, netgi kai Karolinos ir Lindsės automobilis pajudėjo, o
Džeso tėvas vėl įjungė žibintus ir visureigis tris kartus pasi
sukęs išvažiavo iš aikštelės.
Kai vėl ėmiausi to, ką dariau pirma, širdį persmelkė skaus
mas. Tarsi Džesas Lerneris būtų man skirtasis, o aš privalė
52
čiau stebėti tokią baisią neteisybę. Tad instinktyviai susiradau

knygų skirtukus ir visiškai juos sujaukiau.
- Aš čia netikėtai kai ką sumąsčiau, - nutraukė tylą Šėmas.
-Ką gi?
- Gal norėtum kada nors nueiti į kiną su manimi?
Aš pasisukau ir nustebusi dėbtelėjau į jį.
To jau buvo per daug. Džesas su Karolina, akinamos ži
bintų šviesos ir tai, kad mane, regis, ką tik pakvietė į pasi
matymą.
Turėjau atsakyti: „žinoma" arba „aišku". Bet tesugebėjau
išlementi:
- O, hmm...
Ir viskas.
- Nieko tokio, - pasakė Šernas, nesmagiai pasijutęs dėl
tokios mano reakcijos. - Supratau.
Ir štai taip, visai netikėtai, aš įtraukiau Šerną Kemperį į
savo draugų sąrašą.
53
1 o dvejų su puse metų Šėmas baigė mokyklą.
O aš didžiąją savo priešpaskutinių metų mokykloje dalį
mėginau pasiekti, kad jis vėl pakviestų mane į pasimatymą.
Laidžiau juokelius, kad nuobodžiauju šeštadienio vakarais, ir
miglotas užuominas, jog galėtume drauge ką nors nuveikti už
knygyno ribų, bet jis, regis, nesuprato, o aš buvau per daug
baili, jog iškločiau tiesiai šviesiai. Todėl galiausiai atsisakiau
savo užmačių.
Nuo to laiko mudu tapome geriausiais draugais.
Taigi mama, tėtis ir aš - visi trys išsiruošėme jo palaikyti,
kai per patį vidurdienio karštį jis sėdėjo pasipuošęs abiturien
to mantija ir kepuraite.
Mari dar nebuvo grįžusi vasaros atostogų iš Naujojo
Hampšyro universiteto. Ji studijavo anglų kalbą, o laisva
laikiu rašė apsakymus ir siuntė juos literatūrinių žurnalų
redakcijoms. Kol kas nė vieno neišspausdino, bet visi tvirtai
tikėjo, kad netrukus išspausdins. Grehemas išvažiavo stu
dijuoti į tą patį universitetą, tačiau Mari nutraukė santykius
54
su juo po dviejų mėnesių. Dabar ji susitikinėjo su kažkokiu

Maiku, kurio tėvai turėjo sporto įrangos parduotuvių tinklą,
ir dažnai juokaudavo, kad jeigu jie susituoks, tai sujungs
šeimų verslus.
„Pardavinėsime knygas ir sporto įrangą tose pačiose par
duotuvėse, supranti?" - paaiškino ji man.
Aš pasiguodžiau Olivijai, kad mane tiesiog pykina nuo
nesibaigiančių sesers tauškalų, bet, regis, niekas kitas ne-
blogavo jos draugijoje, o mūsų tėvai netgi patikėjo jai per
vasarą direktoriaus pavaduotojo pareigas. Neseniai iš darbo
išėjo Margarita ir Mari pradėjo spausti tėvus skirti ją į šią
vietą. Nustebau, kad mama gana santūriai sureagavo į tokią
perspektyvą.
„Prieš sugrįždama ir prisiimdama atsakomybę ji turėtų
liautis dykinėti universitete", - pareiškė mama.
Tačiau tėtis taip nuoširdžiai džiaugėsi, kad net aš susi
taikiau su šia mintimi. Jis netgi užsakė seseriai prisegamą
vardinę kortelę, nors nė vienas iš mūsų tokios neturėjo. O
mamai pareiškė, kad nėra didesnės laimės nei praleisti vasarą
knygyne su abiem dukromis.
Matydama švytintį tėčio veidą ir žėrinčias akis prisižadė
jau draugiškiau elgtis su Mari. Bet ji dar nė nespėjo sugrįžti,
o aš jau abejojau, ar įstengsiu laikytis sau duoto pažado.
Manęs visai neviliojo mintis tūnoti knygyne per vasarą.
Šernas įspėjo apie išėjimą iš darbo prieš mėnesį ir atidirbo
iki paskutinės dienos. Užuot leidęs vasarą mūsų mieste, jis
nusprendė kelioms savaitėms vykti į Bostoną, pasipraktikuoti
55
muzikos terapijos srityje. O nuo rudens studijuoti Berklio

muzikos koledže.
Jis seniai apie tai svajojo, o kai jam pavyko įstoti, aš pa
sveikinau jį ir apkabinau. Tačiau kaipmat pradėjau traukti
per dantį, kad nusprendė studijuoti taip arti namų. Tiesą
sakant, nelabai ir juokavau. Man tiesiog į galvą netilpo, kaip
jis galėjo pasirinkti studijas toje šalies dalyje, kurioje praleido
visą gyvenimą. Aš pati ketinau stoti į Los Andželo univer
sitetą. Man atsiuntė brošiūrą apie šią aukštąją mokyklą ir aš
džiaugsmingai svajojau apie studijas ten, kur nuolat šviečia
saulė.
Kai tądien šventiškai išpuoštoje mokyklos futbolo aikštėje
nuskambėjo Šerno pavardė, mano tėvai kaip tik ginčijosi dėl
to, ar verta atnaujinti mūsų vidinį kiemelį. Man teko bakste
lėti alkūne tėčiui į šoną, kad atkreipčiau jų dėmesį.
- Ei, kviečia Šerną, - pasakiau jiems.
- Samuelis Markosas Kemperis, - iškilmingai pranešė
mokyklos direktorius.
Mūsų trijulė pašoko ir suskato ploti drauge su jo tėvais,
kurie buvo įsitaisę kitoje žmonių pilno stadiono pusėje.
Kai Šernas atsisėdo, mudviejų akys akimirką susitiko ir
jo veide pražydo plati šypsena.
O po keturių valandų mudvi su Olivija stovėjome Bilio
Jenso namų virtuvėje ir pylėmės į raudonas vienkartines
stiklinaites niekuo neypatingą alų iš šaltos kaip ledas meta
linės statinaitės.
Manjau beveik sukako septyniolika, aš spėjau pasibučiuoti
56
su dviem vaikinais, visą mėnesį susitikinėjau su Robiu Time-

riu, leidausi jo glamonėjama ir, atvirai tariant, tik ir laukiau
palankios progos kuo greičiau atsisveikinti su nekaltybe.
Olivija iki to laiko prisipažino tėvams, kad yra biseksuali,
ir nustebino juos pradėjusi susitikinėti su Metu Dženingsu.
Ji kantriai išaiškino tėvams, kad biseksualė - ne lesbietė, o
biseksualė. Ir kai jie, regis, galiausiai tai suprato, dar sykį juos
sutrikdė metusi Metą ir užmezgusi romaną su mergina, su
kuria po pamokų dalį dienos dirbo vaistinėje. Žodžiu, Oli-
vijos tėvai sugebėjo teisingai suprasti, kas yra homoseksua
lumas, bet neįstengė perprasti savo dukros.
- Ar tu matei, kas atėjo į vakarėlį? - paklausė Olivija,
nugėrė gurkšnį alaus ir susiraukusi burbtelėjo: - Visai kaip
vanduo.
- Kas? - parūpo man.
Aš sriūbtelėjau iš savo stiklinaitės ir turėjau sutikti su
Olivija: skonis išties priminė vandenį. Bet man patiko silpnas
alaus. Jo skonis ne toks ryškus kaip stipraus.
- D-Ž-E-S-A-S, - pareiškė Olivija.
- Jis čia? - pasitikslinau.
Olivija linktelėjo.
- Kiek anksčiau mačiau jį prie baseino.
Kai mudvi sužinojome apie vakarėlį, nė neįtarėme, kad
namo kieme yra baseinas, kad visi zuis aplinkui jį vienais
bikiniais ir glaudėmis, siautės lyg vaikai ir stumdys vienas
kitą į vandenį. Bet netgi jeigu būtume žinojusios, vis tiek
nebūtume apsivilkusios maudymosi kostiumėlių.
57
Iš pradžių aš tik sriubčiojau alų, bet paskui nusprendžiau

ištuštinti stiklinaitę keliais dideliais gurkšniais. Tada vėl ją
papildžiau.
- Na gerai, - pasakiau. - Tiesiog eikime pasidairyti. Gal
jį pamatysime.
Po šių metų pavasario atostogų Džesas išsiskyrė su Ka
rolina. Taigi prielaida, kad jis galėtų pastebėti mane, gal ir
neatrodė visiškai paika.
Nors... vis dėlto atrodė. Tikėtis to buvo tiesiog absurdiška.
Juk Džesas buvo mūsų mokyklos plaukimo komandos
kapitonas ir ji trejus metus iš eilės tapo nugalėtoja. Vietos
laikraštyje netgi išspausdino straipsnį, pavadintą „Gabus
plaukikas Džesas Lemeris pasiekė rekordą 500 metrų laisvo
plaukimo stiliaus rungtyje". Taigi jis - ne mano skrydžio
paukštis.
Pasiėmusios stiklinaites mudvi su Olivija prisijungėme
prie triukšmadarių, siautėjančių kieme ir aplink baseiną.
Rusva mediena dekoruotame vidiniame kiemelyje kelios
merginos rūkė kvapnias cigaretes ir kikeno. Visos kaip viena
vilkėjo marškinėlius plonomis it spagečiai petnešėlėmis ir
džinsus pažemintu liemeniu. Aš pasijutau nesmagiai, nes ir
pati buvau apsirengusi lygiai taip pat.
Vilkėjau juodais marškinėliais ir į apačią platėjančiais
džinsais, kurių liemuo prasidėjo keliais coliais žemiau bam
bos. Tarpas tarp marškinėlių ir džinsų juosmens buvo išties
įspūdingas. Olivija mūvėjo kamufliažines kelnes ir vilkėjo
ryškiai raudonus marškinėlius V formos iškirpte, taip pat
neslepiančius jos pranašumų. Dabar žiūrinėdama anų laikų
58
V I E N I N T E L Ė (TIKRA) MEILE
mudviejų nuotraukas aš neatsistebiu, kaip ryždavomės išeiti

iš namų rodyti visiems plikų bambų.
- Beje, atrodai puikiai, - įvertino Olivija. - Gali būti, kad
išmušė tavo žvaigždžių valanda.
- Ačiū, - padėkojau.
Matyt, ji turėjo galvoje mano ilgus rusvus plaukus, krin
tančius ant nugaros ir sklastymu perskirtus per vidurį. Nors,
spėju, ir tai, kad aš suaugau. Jau taip nebesikrimtau dėl di
doko užpakalio ir nesigėdijau iškilios krūtinės. Pasistiebiau
į viršų ir sulieknėjau. Pradėjau dažyti blakstienas tamsiai
rudu tušu ir naudoti skaistalus. Pamėgau lūpų blizgį, kaip ir
visos kitos mergaitės mokykloje. Žodžiu, nors nelaikiau savęs
gražuole gulbe, nesijaučiau ir bjauriuoju ančiuku. Atsidūriau
maždaug per vidurį ir, regis, net aplinkiniai pastebėjo mano
išaugusį pasitikėjimą savimi.
Olivija pamosikavo ranka sau prieš nosį, gindama šalin
iki mūsų atsklidusius cigarečių dūmus.
- Nesuprantu, kodėl toms merginoms atrodo, kad mus
katų riešutais kvepiantis dūmas man turėtų patikti labiau
nei paprastos cigaretės?
Ji žengė prie baseino, toliau nuo rūkančiųjų. Nusekusi jai
iš paskos ir prisiartinusi prie išbetonuoto baseino pamačiau,
kas toks kaip tik ketina nerti į vandenį.
Besiremiantis rankomis į baseino kraštą vaikinas dailiai
apgulusiomis raudonos ir baltos spalvų glaudėmis buvo...
Šėmas. Slapi atgal nušukuoti plaukai. Reti pūkeliai ant krū
tinės ir raumeningas pilvas.
Šerno pilvas.
59
Ką?
Mudvi su Olivija stebėjome, kaip jis lengvai kilstelėjo
ruošdamasis šuoliui. Ir netrukus jau sklendė oru. Neriant į
vandenį pasigirdo pažįstamas ausiai skambus garsas.
- Ooooooo, vaikyyyyti! - subliuvo kažkas. - Turėjai už
sigauti.
Šerno galva išniro iš vandens. Jisjuokėsi, išsipurtė vandenį
iš ausų ir pamatė mane.
Kai pradėjo plaukti prie baseino krašto, į vandenį nėrė
kitas vaikinas.
O aš staiga susinervinau. Jeigu Šernas prisiartintų prie
manęs šlapias ir pusnuogis, ko tikėčiausi?
- Dar alaus? - pasiteiravo Olivija ir kilstelėjusi apvertė
savo stiklinaitę rodydama, kad ji tuščia.
Aš linktelėjau, manydama, kad draugė tuo pasirūpins.
Tačiau Olivija ištiesė savo stiklinaitę man ir sučiulbo:
- Būk gerutė.
Aš prajukau.
- Apgavikė.
- Žinau, - gudriai nusišypsojo ji.
Aš nuėjau prie atokiai stovinčios statinaitės, pripildžiau
vieną stiklinaitę ir tada alus baigėsi.
- Tai gražiausia! - pasigirdo balsas už nugaros.
Aš pasisukau.
Visiškai greta manęs stovėjo Džesas Lerneris su marški
nėliais, džinsais ir odiniais sandalais. Jis šypsojosi tuo pat
metu ir pasitikinčiai, ir droviai, lyg žinodamas, koks gražus
yra, ir truputį to gėdydamasis.
60
- Tu ištuštinai statinaitę iki dugno, - pasakė jis.

Pirmą kartą per visą laiką ištarė visą sakinį, skirtą būtent
man, ir aš pirmą kartą taip apsalusi klausiausi veiksnio ir
tarinio, kurie iš jo lūpų pasiekė mano ausis.
Keista buvo tik tai, kad viskas visiškai neatrodė keista.
Akimirksniu iš nepažįstamo žmogaus, į kurį žiūrėdavau iš
tolo, Džesas virto tokiu savu, kad, regis, šitaip šnekučiavausi
su juo visą gyvenimą. Ir nė trupučio nesibaiminau, nors visa
da maniau, kad baiminsiuosi. Jaučiausi rami ramutėlė. Lyg
būčiau daugybę metų paaukojusi treniruotėms ir galiausiai
dalyvaučiau lenktynėse.
- Jeigu snausi, nieko negausi, - pajuokavau.
- Pagal taisykles tas, kuriam atitenka paskutinis alus, turi
išgerti jį vienu mauku, - pareiškė Džesas.
Staiga kažkas išrėkė žodį, kurio nenorėtų išgirsti nė vienas
paauglys, laikantis rankoje vienkartinę stiklinaitę:
- Farai!
Džesas skubiai apsidairė norėdamas įsitikinti, kad tai ne
paikas pokštas, bet išties reali grėsmė.
Tolimajame kiemo gale, kur užsibaigė įvažiuojamasis ke
liukas, pro žalumą sušmėžavo mėlyni ir raudoni švyturėliai.
O paskui nuaidėjo sirenos.
Aš irgi puoliau dairytis ieškodama Olivijos, bet ji jau spėjo
nuskuosti į medžių tankmę ir pagavusi mano žvilgsnį pamojo
kviesdama pas save.
Aš paleidau iš rankų stiklinaites, apsipyliau kojas alu
mi ir staiga pajutau ranką ant liemens. Džesas nusitempė
mane į priešingą pusę. Ne prie medžių, už kurių puolė
61
slėptis visi, bet į krūmus, skiriančius kiemą nuo kaimyninio

sklypo.
Aplinkui prasidėjo tikra suirutė. Pramuštgalviškas aukš
tesnių klasių mokinių alaus vakarėlio šurmulys virto ne
valdomu chaosu. Jaunuoliai pažiro į visas šalis. Aš iš arti
pamačiau, kas yra anarchija.
Kai mudu su Džesu pasiekėme krūmus, jis praleido mane
į priekį. Krūmai buvo tankūs ir dygūs. Aš pajutau, kaip aštrūs
spygliukai pradėjo iš visų pusių badyti plikas rankas ir pėdas.
Tačiau krūmai buvo gana aukšti ir vešlūs, kad Džesas
įsitaisytų greta manęs, be to, tamsūs, taigi aš pasijutau saugi.
Mudu buvome gana toli nuo kitų vakarėlio dalyvių, netrukus
stojo sąlygiška tyla, nors netoliese tebeskardėjo policijos au
tomobilių sirenos ir dunksėjo sunkūs bėgančiųjų žingsniai.
Jaučiau Džesą šalia, retkarčiais mudviejų rankos susi
liesdavo.
- Ai! - teatrališkai sudejavo jis.
- Kas nutiko? - pasiteiravau pašnibždomis.
- Atrodo, įsidūriau lūpą.
Ryškus šviesos spindulys nuslydo virš krūmų, kuriuose
mudu lindėjome, ir aš sustingau iš siaubo. Girdėjau savo
kvėpavimą, jaučiau, kaip daužosi širdis krūtinėje. Labai išsi
gandau. Turėjau tai pripažinti. Odar buvau šiek tiek įkaušusi.
Nesmarkiai, vis dėlto apspangusi. Mudviem iškilo tikras
pavojus. Aš baiminausi ne tik nuvilti tėvus, bet ir pakliūti į
areštinę. Kita vertus, neįstengiau nuslopinti aštrių pojūčių,
nuo kurių gniaužė kvapą, grėsmingam policininko šešėliui
vis artėjant. Tiesiog virpėjau nuo adrenalino pertekliaus.
62
Po kurio laiko audra aprimo. Daugiau nebesigirdėjo sun

kių žingsnių, neakino ryškios šviesos. Išvažiavo policijos
automobiliai, nutilo kalbos. Masačūsetse karaliavo gegužė,
o tai reiškė, kad gyva galybė vabzdžių alko mano kraujo.
Aš pasvarsčiau, ar verta sudrumsti tylą ir prabilti.
Viena vertus, atrodė, kad pavojus praėjo ir metas išlįsti iš
krūmų, kita vertus, niekada negalėjai žinoti.
Išgirdau, kaip Džesas sukuždėjo mano vardą.
- Ema, ar tau viskas gerai?
Nė nenumaniau, kad jis išvis jį žino, o dabar ištarė taip,
tarsi būtume seniausiai pažįstami.
- Taip, - atsakiau. - Regis, truputį apsidraskiau, bet šiaip
jau viskas gerai. O kaip tu?
- Man irgi viskas gerai, - atsakė Džesas ir kiek patylėjęs
pridūrė: - Regis, pavojus praėjo. Ar pajėgsi išsikabaroti iš čia?
Jo tonas piršo mintį, kad jam, matyt, ir anksčiau teko
slapstytis krūmuose, tai ne pirmas kartas, kai jis leido laiką
vakarėlyje, kuriame nederėjo būti, ir darė dalykus, kurių
nevalia daryti.
- Taip, - patikinau. - Išsikabarosiu.
Tada šiek tiek pašliaužiau į priekį ir netrukus jau stovėjau
ant vejos priešais Džesą Lernerį.
Jo lūpa išties atrodė nekaip, dar jis įsigudrino apsidraskyti
kaktą. Oaš tik nestipriai apsibraižiau kojas ir dar man niežėjo
čiurnas, sugeltas nelemtų uodų.
Aplinkui buvo tamsu, nors į akį durk. Namo viduje niekur
nedegė šviesa. Tvyrojo mirtina tyla, kurią trikdė tik mūsų
kvėpavimas ir svirplių čirpimas.
63
Aš nesumojau, ką mes darysime toliau ir kaip parsirasime

namo.
- Eime, - paragino Džesas ir vėl paėmė už rankos.
Jau antrą kartą per vakarą mudu su Džesu Lerneriu
laikėmės už rankų, bet aš priminiau sau, kad nevertėtų to
sureikšminti.
- Gal pakeliui sutiksime dar išsigelbėjusių vakarėlio daly
vių ir pasigausime kokį nors automobilį, - pasakė jis.
- Gerai, - sutikau neįstengdama sugalvoti nieko geresnio.
Tiesiog norėjau kuo greičiau sugrįžti namo, paskambinti
Olivijai ir įsitikinti, kad ji saugi, o dar pranešti, jog ir man
pavyko išsisukti.
Tiesa, juk vakarėlyje buvo ir Šernas. Baseine. Įdomu, kur
jis prašapo?
Mudu su Džesu pėdinome tamsiu priemiesčio keliu, nela
bai susigaudydarni, kur traukiame, ir tikėdamiesi, kad kelias
kur nors mus nuves.
- Kodėl tu neplaukiojai? - paklausiau, kai buvome nuėję
gabalėlį kelio.
Džesas dėbtelėjo į mane.
- Ką turi galvoje?
- Tai, kad esi geriausias visų laikų plaukikas.
Džesas nusijuokė.
- Pirmą kartą girdžiu.
- Apie tave rašė vietos laikraštyje.
- Taip, bet nesu žuvis. Galiu gyventi ir ne vandenyje, -
nusišaipė Džesas.
Aš patraukiau pečiais ir nepasidaviau.
64
V I E N I N T E L Ė ( TIKRA) MEILĖ
- Vis vien man neaišku. Juk dalyvavome vakarėlyje prie

baseino.
Džesas ilgokai tylėjo ir aš jau pamaniau, kad pokalbis
baigtas, kad galbūt išvis nevertėjo jo pradėti, galbūt Džesas
nenorėjo leistis į kalbas su manimi. Bet kai jis vėl prakalbo,
supratau: tiesiog svarstė, kiek verta atvirauti.
- Ar tau neatrodo, kad visi aplinkui tik ir aiškina, kas
esi? - paklausė Džesas. - Visi elgiasi taip, tarsi geriau už tave
žinotų, kam esi gabus ir kuo turėtum tapti.
- Taip, - sutikau. - Atrodo.
- Taigi galiu patikėti tau viešą paslaptį, ar ne? - paklausė
jis.
- Man regis, taip.
- Mano tėvai svajoja, kad dalyvaučiau olimpinėse žai
dynėse.
- Štai kaip.
Jo tiesa. Tai išties vieša paslaptis.
- O gerai saugomą paslaptį norėtum sužinoti? - vėl pa
klausė Džesas.
Aš linktelėjau.
- Negaliu pakęsti plaukimo, - išpyškino jis, iš lėto pėdin
damas keliu.
- O ar tėvai žino apie tai? - pasiteiravau.
- Niekas nežino, - atsakė jis. - Na, išskyrus tave.
Tąkart aš niekaip nesumojau, kodėl jis pasisakė būtent
man, kodėl ryžosi patikėti tokią svarbią paslaptį. Norėjau
manyti, kad esu ypatinga, kad jis galbūt visada jautė man
tą patį, ką aš jam.
65
Tačiau dabar, prisimindama praeitį, žinau: nutiko visiškai

atvirkščiai. Jis atsivėrė man, nes tuo metu aš nieko nereiškiau
jo gyvenime.
- Tiesą sakant, manęs taip pat niekada nedomino plauki
mas, - pasakiau norėdama jį nuraminti.
Be to, tai buvo tiesa. Ir aš netikėtai įgijau pranašumą, pa
lyginti su visomis kitomis jo gerbėjomis: nors sužinojau, koks
jis iš tikrųjų, vis tiek juo žavėjausi.
- Mano tėvai turi knygyną, - pridūriau. - Bleirų knygyną.
- Taip, žinau, - atsakė Džesas. - Tiksliau sakant, suve
džiau galus.
Jis nusišypsojo man ir nukreipė žvilgsnį į kelią. Mes ėjome
toliau, užsukome už kampo ir atsidūrėme autostradoje.
- Jie nori, kad aš ateityje perimčiau knygyną, - pasiguo
džiau. -Amžinai dovanoja man storiausias knygas ir tvirtina,
kad vieną gražią dieną aš pamėgsiu skaityti ne mažiau už
juos ir... na, nežinau.
- Ko? - pasidomėjo Džekas.
- Nežinau, nes tiesiog negaliu pakęsti knygų skaitymo.
Džeko šypsena išdavė nuostabą ir pritarimą. Jis kilstelėjo
ranką norėdamas susidaužti su manimi delnais. Anksčiau
atsivėrė man, nes manė, kad esu svetima, o dabar sumojo,
jog esu sava.
Aš nusijuokiau, palinkau į priekį, mudu sukirtome delnais
ir Džesas trumpam sulaikė mano ranką.
- Ar tu įkaušusi? - paklausė jis.
- Truputį, - prisipažinau. - O tu?
- Truputį.
66
Jis vis nepaleido rankos ir aš pamaniau, kad galbūt (tik

galbūt) ketina pabučiuoti mane. Bet kaipmat nusprendžiau,
kad to tikėtis - tikra beprotybė. Ne, to niekada nebus.
Daug vėliau, kai mudu su Džesujau galėjome patikėti vie
nas kitam visas paslaptis, aš pasiteiravau, kas anuomet virė
jo galvoje. „Ar tą akimirką, kai laikei už rankos, prieš mums
įkliūvant policininkams, tu ruošeisi pabučiuoti mane?" Bet
jis atsakė nepamenantis. Jo atmintyje išliko tik tai, kad tąkart
aš jam pirmą kartą pasirodžiau graži. „Dar pamenu, kad pa
stebėjau strazdanas ant skruosto. Taigi tikėtina, jog ketinau
pabučiuoti. Nežinau."
Mudu niekada to nebesužinosime.
Kadangi kaip tik tą akimirką, kai aš sukaupiau visą ryžtą
ir pažvelgiau Džesui į akis aną priešaušrio valandą, mudu
staiga apakino stebėtinai ryškus policininko žibintuvėlio
spindulys, nukreiptas tiesiai į akis. Taigi mudu buvome įkau
šę, traukėme keliu ir buvome sučiupti nusikaltimo vietoje.
Po ištisos litanijos apgailėtino melo ir dviejų nesėkmingų
bandymų pūsti į alkoholio matuoklį, mudu su Džesu atsi
dūrėme Aktono policijos nuovadoje: surakinti antrankiais
ramstėme sieną ir laukėme, kada atvažiuos mūsų pasiimti.
- Tėvai mane nugalabys, - pasiskundžiau Džesui. - Dar
niekada tėtis nebuvo toks piktas kaip šiandien, kai kalbėjo
mės telefonu.
Ryškioje policijos nuovados šviesoje įbrėžimas ant Džeso
lūpos atrodė ryškiai raudonas, o ant mano čiurnų margavo
rausvos žymės nuo uodų įgėlimų.
Aš tikėjausi išgirsti iš Džeko, kad jam klius dar labiau,
67
kad jo tėvai, be abejonės, nepalyginamai griežtesni, tačiau

jis nepasakė nieko panašaus, tik tarė:
- Atleisk.
- Už ką? - išpyškinau, nekantriai krestelėjau galvą ir ne
tikėtai supratau, kaip dažnai mane išduodavo gestai, jeigu
tik jų nekontroliuodavau. - Tai ne tavo kaltė.
Džesas gūžtelėjo pečiais.
- Galbūt, - sutiko jis. - Bet vis tiek prašau atleisti.
- Na, tokiu atveju tu irgi man atleisk.
Jis šyptelėjo.
- Atsiprašymai priimti.
Į kairę nuo mūsų ant stalo gulėjo naktį sulaikytų nepil
namečių pavardžių sąrašas. Aš paslapčiomis dirstelėjau į jį,
bene aptiksiu ką nors iš savų. Keletą aukštesnių klasių mo
kinių pavardžių atpažinau, bet nei Olivijos, nei Šerno sąraše
nebuvo. Man palengvėjo, kad iš mūsų visų sučiupo tik mane.
- O tu jaudiniesi dėl tėvų reakcijos? - pasiteiravau.
Džekas kiek pasvarstė, paskui papurtė galvą.
- Man tėvai yra nustatę gana neįprastas elgesio taisykles,
kol jų nepažeidžiu, galiu daryti, ką tik noriu.
- Kokios tai taisyklės? - parūpo man.
- Gerinti valstijos rekordus ir gauti tik gerus pažymius.
- Rimtai? - negalėjau patikėti. - Ir tai vienintelės taisyklės,
kurių turi laikytis?
- O ar tu bent numanai, kaip sunku gerinti rekordus ir
dar mokytis tik gerais pažymiais?
Aš supratau, kad Džesas pyksta ne ant manęs, bet tonas
išdavė susierzinimą.
68
- Kadangi maniškiai, regis, nelabai supyko, kai paskam

binau jiems iš policijos nuovados po vidurnakčio, vadinasi,
man nėra pagrindo baimintis.
Aš nusijuokiau ir ėmiau miklinti antrankiais surakintų
rankų pirštus, kad nepasiduočiau pagundai kasytis riešų.
- Ir kuriems galams mums uždėjo juos? - apmaudžiai
paklausiau. - Mūsų netgi nesuėmė. Ką, jų manymu, galėtume
iškrėsti? Pasprukti?
Džekas nusijuokė.
- O kodėl ne? Išneštume kailį iš čia kaip gangsteriai Bone
ir Klaidas Didžiosios depresijos laikais.
Man kilo klausimas, ar jis žino, kad Bone ir Klaidas buvo
meilužiai. Ir aš pasvarsčiau, ar verta jam atskleisti šią aplin
kybę.
- Taigi gimdytojai užkurs tau pirtį? - paklausė Džesas.
Aš papurčiau galvą.
- O, ne, velniai rautų. Tiesiog turėsiu arti nuo šios dienos
iki tol, kol man stuktelės devyniasdešimt.
- Knygyne?
- Na, taip. Mano tėvams tokia bausmė atrodo geriausia.
Be to, jie puoselėja iliuzijas, kad mudvi su seserimi, kaip
minėjau, kada nors perimsime knygyną, taigi...
- O tu nori?
- Ko? Turėti knygyną? Gal juokauji? Aišku, kad ne.
- Tai kokie tavo norai?
- Sprukti išAktono, - išpyškinau. - Toks didžiausias mano
noras. Aš noriu pamatyti pasaulį. Iš pradžių atsidurti prie
Ramiojo vandenyno, o paskui išvis traukti kur akys mato.
69
- Rimtai? - pasitikslino Džesas. - O aš brandinu mintį

įstoti į kurį nors Kalifornijos universitetą. Tikiuosi, kad kai
atsidursiu už trijų tūkstančių mylių, tėvai negalės versti ma
nęs treniruotis dvigubu pajėgumu.
- Aš taip pat mintiju apie tą patį, - įsiterpiau. - Turiu gal
voje, apie Kaliforniją. Neįsivaizduoju, ar tėvai išleis, bet noriu
studijuoti Los Andželo universitete.
- O kokius mokslus?
- Dar nežinau. Tačiau man aišku kaip dieną, kad noriu
dalyvauti visose studentų mainų programose. Turiu pama
tyti pasaulį.
- Skamba viliojamai, - sutiko Džesas. - Aš irgi ne prieš
žvalgyti pasaulį.
- Tik nežinau, ar mano tėvai sutiks, - darsyk pakartojau.
- Jeigu tu ko nors nori, tai ir privalai pasiekti.
- Ką? Lengva pasakyti, sunku padaryti.
- Nieko panašaus. Jeigu troškimas labai stiprus ir tu nea
bejoji, kad jis teisingas, vadinasi, turi kovoti iš paskutiniųjų.
Bent jau aš taip elgiuosi. Noriu išvažiuoti, tai ir išvažiuosiu.
Kuo toliau nuo čia. Ir tu turi pasielgti taip pat, - patikino
Džesas.
- Nemanau, kad tėvams patiks tokia mintis, - suabejojau.
- Tavo tėvai - ne tu. Privalai būti savimi. Mano supratimu,
ir taip labai ilgai gyvenai, kaip norėjo jie. Todėl dabar laikas
sukti savo keliu.
Aš supratau, kad iš tiesų Džesas kalba ne tiek apie mane ir
mano tėvus, kiek apie save. Bet visa, ką jis sakė, rado atgarsį
manyje, regis, įsirėžė į atmintį ir įkvėpė ryžto.
70
- Mano supratimu, esi visiškai teisus, - pasakiau jam.

- Aš ir pats žinau, - išsišiepęs pareiškė jis.
- Ne, rimtai. Aš išties ketinu stoti į Los Andželo univer
sitetą.
- Džiugu girdėti, - atsakė Džesas.
- Ir tu turi taip pat pasielgti, - toliau kalbėjau. - Mesk
plaukimą, jeigu jis tau nepatinka. Susirask kokią nors kitą
veiklą. Tokią, kuri tau patiktų.
Džesas nusišypsojo.
- Klausyk, o tu visai kitokia, nei įsivaizdavau.
- Ką turi galvoje? - pasitikslinau.
Negalėjau patikėti, kad Džesas išvis kada nors apie mane
galvojo, numanė, jog yra tokia mergaitė, iki šio vakaro.
- Nežinau. Tiesiog... kitokia ir tiek.
- Geresnė ar blogesnė?
-Aišku, kad geresnė, - pareiškė jis ir palinksėjo. - Rimtai.
- O ką tu anksčiau manei apie mane? - paklausiau, nes
staiga man parūpo tai sužinoti.
Sužinoti, kaip atrodžiau jo akyse, kai buvau blogesnė.
Žūtbūt turėjau tai išsiaiškinti, kad daugiau tokia nebūčiau.
- Nesvarbu, - pamėgino išsisukti Džesas.
- Klok, - pareikalavau. - Tiesiai šviesiai, kad ir kas būtų.
- Na, aš nenorėčiau, kad nesmagiai pasijustum, - numykė
Džekas.
- Ką? Apie ką tu čia kalbi?
Jis dėbtelėjo į mane ir ryžosi iškloti tiesą.
- Nežinau, bet man susidarė įspūdis, kad tau patinku.
Iš netikėtumo aš net atšlijau nuo jo.
71
- Ką? Nieko panašaus.

Džesas patraukė pečiais, lyg jam būtų vis vien.
- Na va, matai. Vadinasi, klydau.
- Bet kodėl tau taip atrodė?
- Matai, Karolina, mano buvusi mergina, nusprendė... -
pradėjo aiškinti jis.
- Aš žinau, kas tokia Karolina, - nekantriai įsiterpiau.
- Taigi ji nusprendė, kad tu galbūt mane įsižiūrėjai.
- Iš kur ji tai ištraukė?
- Iš kur man žinoti? Tiesiog ji visada pavyduliavo, kai
mergaitės žvilgčiojo į mane. Matyt, ir tu kada nors užmėtei
akį. O ji visko prisigalvojo.
- Bet, kaip matau, tu patikėjai ja?
- Na taip, nes vyliausi, kad ji teisi.
- Kodėl?
- Kas kodėl?
- Kodėl tu vyleisi, kad ji teisi? Ar norėjai, kad būčiau pa
metusi galvą dėl tavęs?
- Aišku, kad taip. Kokiam vyrukui to nesinori?
- Bet ar tu norėjai, kad kaip tik aš būčiau įsižiūrėjusi tave?
- Aišku, - patvirtino Džesas, tarsi tai būtų savaime su
prantama.
- Bet kodėl?
- Koks skirtumas, jeigu aš tau nepatikau? Dabar tai ne
besvarbu.
Mūsų pokalbis atsidūrė aklavietėje.
Išeiti iš jos tebuvo galima išklojus tiesą. Svarstydama visus
argumentus prieš ir už sukau galvą, ar verta tai daryti.
72
- Na, gerai, aš išties buvau tau neabejinga devintoje kla

sėje.
Džesas pasisuko ir plačiai nusišypsojo.
- Rimtai?
- Taip, bet dabar viskas užmiršta.
- Užmiršta? O kodėl?
- Na, tu draugavai su Karolina. Ir aš beveik tavęs nepa
žinojau.
- Bet aš daugiau nebedraugauju su Karolina ir dabar mes
jau pažįstami.
- Kur tu lenki?
- Kad galėtum ir dabar būti man neabejinga.
- Tai tu galėtum būti neabejingas man, - atkirtau.
Tada Džesas pasakė tai, kas padėjo pagrindą tikrai, jau
brandžiai mano meilei:
- Man atrodo, aš išties esu tau neabejingas. Jau maždaug
pusantros valandos.
Aš apstulbusi spoksojau į jį ir stengiausi rasti tinkamus
žodžius.
- Gerai, tada ir aš taip pat, - galiausiai prisipažinau.
- Išties? - nušvitęs pasitikslino Džesas. - Taip ir žinojau.
Otada palinko į priekį ir naudodamasis proga, kad niekas
mūsų nemato, pabučiavo mane.
Tą vasarą man teko trigubai daugiau plušėti knygyne, kad
išpirkčiau kaltę už nederamą piktnaudžiavimą svaigiaisiais
gėrimais. O dar išklausyti keturis tėvų pamokslus apie tai,
kaip smarkiai aš juos nuvyliau ir kaip jie niekada nesitikėjo,
jog esu iš tų dukrų, kurias gali sulaikyti policija.
73
O Mari kaip tik pradėjo eiti knygyno direktoriaus pa

vaduotojo pareigas, dirbo astuonias valandas per dieną ir
vaidino baisią viršininkę. Tačiau aš supratau tik vieną dalyką:
vykdyti jos nurodymus dar blogiau nei pakęsti kaimynystę
namuose.
Olivija praleido vasarą Kanaveralo kyšulyje su broliu,
dirbo padavėja ir kaitinosi paplūdimyje.
OŠernas išvyko į Bostoną dviem savaitėmis anksčiau, nei
planavo, ir netgi neatsisveikino.
Bet aš nesukau dėl to galvos, nes tą vasarą mudu su Džesu
pamilome vienas kitą.
74 -
- ai malonėtum atsisukti, Ema?
- Ką? - tariau.
- Tiesiog atsisuk greičiau ir šūktelėk garsiau.
Aš atsisukau ir pažvelgiau į Džesą, stovintį ant Malibu
paplūdimio smėlio Kalifornijoje. Jis laikė rankoje žiedą su
maža rubino akele. Nuo mudviejų pirmojo bučinio Aktono
policijos nuovadoje spėjo prabėgti devyneri metai.
- Džesai... - išlemenau.
- Ar sutinki tekėti už manęs?
Man užkando žadą. Ne todėl, kad jis prašė mano rankos.
Mudviem jau sukako po dvidešimt penkerius metus. Mudu
nuo pilnametystės buvome kartu. Mudu pervažiavome visą
šalį, kad galėtume studijuoti Los Andželo universitete. Tre
čiame kurse metus mokėmės Sidnėjuje, Australijoje, o gavę
diplomus penkis mėnesius keliavome po Europą su kupri
nėmis ant pečių.
Mes kūrėme savo gyvenimą Los Andžele, toli nuo Bleirų
knygyno ir penkių šimtų metrų plaukimo rungties laisvu
75
stiliumi. Džesas tapo režisieriaus asistentu ir kūrė dokumen

tinius filmus apie gamtą, tad darbo reikalais jam tekdavo
vykti net į Afriką arba į kiek arčiau namų esančią Mohavių
dykumą.
O aš netikėtai susiklosčius aplinkybėms pradėjau rašyti
apie keliones ir, regis, tai siutino Mari. Antraisiais studijų
metais sužinojau, kad Žurnalistikos fakultete dėstomas ke
lionių literatūros rašymo kursas. Sklido gandai, kad pakliūti
į jį labai sunku. Atrinkdavo tik devynis studentus per metus.
Bet laimingiesiems fakultetas kaskart apmokėdavo kelionę
į vis kitą mūsų planetos kampelį. Tais metais, kai man tai
parūpo, buvo numatyta kelionė į Aliaską.
Aš niekada nesilankiau Aliaskoje ir puikiai supratau, kad
neįstengsiu tenai nukakti savo lėšomis. Tik bėda - nenorėjau
rašyti.
Džesui galiausiai pavyko įtikinti mane pabandyti.
Iš norinčiųjų klausyti kursą buvo reikalaujama parašyti
tūkstančio žodžių esė apie bet kokį pasaulio miestą ar mies
telį. Aš pasirinkau Aktoną. Mėginau aprašyti turtingą jo is
toriją, pažangią švietimo sistemą, bet daugiausia dėmesio
skyriau vienam vietos knygynui. Žodžiu, pabandžiau pa
žvelgti į savo gimtąjį miestą tėčio akimis ir išguldžiau tai,
ką pavyko sumąstyti, ant popieriaus. Juk tai ne per didelė
kaina už Aliaską.
Esė išėjo gana prasta. Bet tais metais norinčiųjų tebuvo še
šiolika, o septyni kiti darbai pasirodė dar prastesni už manąjį.
Aš tikėjausi, kad Aliaskoje bus gražu. Pirmą kartą susiruo
šiau palikti žemyninę Jungtinių Valstijų dalį, bet teko atvirai
76
sau prisipažinti, kad lūkesčiai nepasiteisino. Tačiau, visų

nuostabai, paaiškėjo, kad rašyti apie Aliaską man galiausiai
patiko labiau, nei joje būti.
Taigi aš pasirinkau žurnalistiką kaip pagrindinę discipliną
ir sunkiai plušau tobulindama interviu rengimo gebėjimus
ir vaizduotę, kaip patarė dauguma dėstytojų.
Okai gavau žurnalisto diplomą, visiškai nokautavau Mari.
Žodžiu, kaip tik aš mūsų šeimoje rašiau, o ji gyveno Ak-
tone ir rūpinosi knygynu.
Prireikė poros metų, kol susiradau darbą, susijusį su ko
mandiruotėmis į užsienį, bet sulaukusi dvidešimt penkerių
jau tapau turistinio tinklaraščio redaktoriaus pavaduotoja ir,
nors algą gaudavau nedidelę, spėjau apsilankyti penkiuose
iš septynių žemynų.
Tik gaila, kad mudu su Džesu uždirbdavome labai mažai.
Todėl artėjant dvidešimt šeštam gimtadieniui nė vienas iš
mūsų dar neturėjo sveikatos draudimo ir kartais būdavo
me priversti tenkintis krekeriais su žemės riešutų sviestu
vakarienei.
Tačiau Džeso ir mano gyvenimą saldino galimybė žvalgyti
pasaulį: ir abiem kartu, ir atskirai.
Kartais mudu pasvarstydavome apie santuoką. Visiems,
įskaitant ir mus pačius, buvo aišku, jog kada nors tapsime
vyru ir žmona. Mudu tvirtai žinojome, kad susituoksime,
kai ateis laikas, lygiai kaip visi žino, kad išsitrinkus galvą
šampūnu reikia užsitepti kondicionieriaus.
Taigi mane apstulbino ne pats pasipiršimas, bet tai, kad
mano išrinktasis išvis įsigudrino nupirkti žiedą.
77
- Suprantu, jis kuklus, - atsiprašė Džesas, kai užsimoviau

žiedą ant piršto. - Ir akelė ne deimantinė.
- Man jis patinka, - patikinau.
- Ar atpažįsti jį?
Aš dar sykį pažvelgiau į žiedą, mėgindama suvokti, ką
Džesas turi galvoje.
Auksinis žiedas su apskrita rubino akele. Kiek sulanksty
tas ir pabraižytas. Akivaizdžiai nenaujas. Tačiau man jis tiko
ir patiko. Tik nekėlė jokių prisiminimų.
- Ne, - garbingai prisipažinau.
-Ar tikrai? - paerzino mane Džesas. - Pamąstyk minutėlę
kitą ir tikrai susiprotėsi.
Aš dar sykį nuleidau akis į žiedą. Tačiau jis domino gero
kai mažiau nei vyras, kuris man jį įteikė.
Metams bėgant iš patrauklaus jaunuolio Džesas virto tik
ru gražuoliu. Buvo plačiapetis ir tvirtas. Kadangi daugiau
neplaukiojo, kiek pastambėjo, bet vis tiek atrodė puikiai.
Bet kokiam apšvietimui esant žavingai išryškėdavo valingi
bruožai, o pavergianti šypsena tik stiprino mano įsitikinimą,
kad jis išliks gražus ir senatvėje.
Aš beprotiškai jį mylėjau nuo neatmenamų laikų. Mu
dviejų santykiai buvo tvirti ir prasmingi. Džesas ištiesė pa
galbos ranką, kai mano tėvai baisiai įtūžo sužinoję, kad taip
ir nepateikiau prašymo stoti į Masačūsetso universitetą, o
paskui įkalbėjo juos išleisti mane mokytis į Kaliforniją. Jis
palaikė mano sprendimą, kai baigusi universitetą nepaklu-
sau tėvų raginimams sugrįžti namo, šluostė ašaras, kai tėtis
labai sielojosi, jog neparvažiuosiu padėti tvarkytis knygyne.
78
Ir vėlgi Džesas padėjo man neprarasti vilties kada nors vėl

suartėti su tėvais.
Taigi vaikinukas, kurį aš pirmą kartą pastebėjau per plau
kimo varžybas baseine, tapo kilniu ir maloniu vyru. Jis pra
leisdavo pro duris, nupirkdavo man dietinės kokakolos ir
mėgstamų ledų, kai nuotaika subjurdavo. Jis nufotografavo
visas vietas, kuriose lankėsi vienas, visas vietas, kurias mudu
pamatėme kartu, ir papuošė nuotraukomis mūsų būsto sie
nas.
O pastaruoju metu, kai tapome suaugusiais žmonėmis ir
užsimiršo vaikiškos nuoskaudos, Džesas vėl pradėjo plau
kioti ilgus atstumus. Nedažnai, nereguliariai, bet bent jau
retkarčiais. Jis sakė negalėjęs pakęsti chloro kvapo baseine,
bet pradėjo įsimylėti sūrų vandenyno dvelksmą. Ir aš tiesiog
dievinau jį už tai.
-Atleisk, - tariau, - bet neprisimenu, kad būčiau mačiusi
šį žiedą anksčiau.
Džesas nusijuokė.
- Barselona, - pasufleravo jis. - Vakaras, kai...
Aš aiktelėjau.
Jis plačiai nusišypsojo supratęs, kad nėra reikalo užbaigti
sakinio.
- Negali būti... - sukuždėjau.
Džesas linktelėjo patvirtindamas mano prielaidą.
Tąkart mudu ką tik atvykome iš Madrido į Barseloną
traukiniu, turėjome „Eurail" bilietus, suteikiančius galimy
bę pigiau keliauti per Europą geležinkeliais. Buvome labai
išvargę ir patraukėme tiesiai į viešbutį, bet gatvėje prie mūsų
79
priskreto moteris, prekiaujanti juvelyriniais dirbiniais, ir vis

siūlė pasižiūrėti.
Galiausiai mes taip ir padarėme.
Man krito į akį žiedas su rubinu.
Aš pasakiau Džesui: „Žinai, man nereikia prabangių pa
puošalų su deimantais. Pakaktų ir tokio žiedelio. Jis išties
gražus/'
O dabar toks žiedas čia. Žiedas su rubinu.
- Tu nupirkai man žiedą su rubinu! - šūktelėjau.
Džesas papurtė galvą.
- Ne šiaip žiedą su rubinu...
- Tą žiedą su rubinu, - pasitaisiau.
Džesas nusijuokė.
- Taip, būtent! Kaip tik tai ir mėginau tau pasakyti. Kad
tai yra tas pats žiedas.
Aš apstulbusi spoksojau į žiedą, net ištiesiau ranką, no
rėdama geriau jį apžiūrėti.
- Pala, pala. Tu kalbi rimtai? Kaip tau pavyko?
Pamėginau įsivaizduoti: Džesas skambinėja į užsienį,
moka nežmoniškus pinigus siuntų gabenimo tarnybai, bet
tiesa pasirodė gerokai paprastesnė.
- Aš tiesiog slapčiomis išsprukau iš viešbučio, kai tu aną
vakarą maudeisi vonioje, - paaiškino jis.
Aš išpūčiau akis.
- Nori pasakyti, kad nupirkai šį žiedą prieš penkerius
metus?
Džesas patraukė pečiais.
- Aš žinojau, kad vesiu tave. Todėl tariau sau: kokia
80
prasmė laukti, kol galėsiu nupirkti žiedą su deimantu, jeigu

tikrai žinau, ko tu nori?
- O Dieve, - sukuždėjau ir išraudau. - Negaliu patikėti.
Ir dydis man tinka. Argi tai... argi tai ne keista?
- Na... - kažko susigėdęs nutęsė Džesas, - kas gi čia tokio
keisto?
Aš žvelgiau į jį spėliodama, ką jis tuo norėjo pasakyti.
- Tiesiog aš nunešiau jį juvelyrui, kad praplatintų pagal
kitą tavo žiedą, - prisipažino jis.
Jis jaudinosi, kad šiuo prisipažinimu sumenkins akimir
kos romantiškumą. Bet dėl to ji tapo tik dar romantiškesnė.
- Nuostabu, - pasakiau Džesui. - Tiesiog... neįtikėtina.
- Bet tu neatsakei į mano klausimą, - priminė jis. - Ar
tekėsi už manęs?
Koks absurdiškas klausimas, juk atsakymas ir taip aiškus.
Tai lyg klausti, ar mėgsti skrudintas bulvytes, ar abejoti tuo,
kad lietus drėgnas.
Stovėdama ant paplūdimio smėlio, matydama priešais
save Ramųjį vandenyną, banguojantį vos už kelių mylių nuo
mūsų namų, pagalvojau, kad man be galo sekasi, nes gaunu
viską, ko tik panoriu.
- Taip, - atsakiau Džesui ir apkabinau jį už kaklo. - Be
abejo. Žinoma. Taip ir tiktai taip.
81
XV JLudususituokėme gegužės pabaigoje, Atminimo die
ną, Meino valstijoje, Džeso tėvų vasarnamyje.
Iš pradžių ketinome atšvęsti vestuves Prahoje, bet šis pla
nas pasirodė nerealus. Okai susitaikėme su tuo, kad vestuves
kelsime Jungtinėse Valstijose, Džesas panoro, jog tai vyktų
Los Andžele.
Tačiau aš kažkodėl nenorėjau tekėti niekur kitur, tik Nau
jojoje Anglijoje. Ir net pati nustebau dėl tokio sentimentų
proveržio. Praleidau tiek daug laiko žvalgydama svečias
šalis ir įdėjau tiek daug pastangų, kad išsiveržčiau iš namų.
Tačiau kai tik atsidūriau gana toli nuo gimtųjų vietų, pra
dėjau suprasti, kokios jos gražios. Ėmiau žiūrėti į jas praša-
laitės akimis, nes, matyt, tam tikra prasme tapau ten svetima.
Šiaip ar taip, pasakiau Džesui, kad, mano manymu, turė
tume susituokti namuose, pavasarį, ir jis kiek paprieštaravęs
sutiko.
O paskui tapo savaime suprantama, kad geriausiai tam
tinka Džeso tėvų vasarnamis.
Mano tėvus šis mūsų sprendimas, aišku, labai sujaudino.

Mano supratimu, toji atmintina naktis, kai mudu su Džesu
sučiupo farai, ir diena, kai paskambinau tėvams pranešti,
jog ketinu tekėti Naujojoje Anglijoje, buvo kai kuo panašios.
Abu kartus jie nesitikėjo iš manęs nieko panašaus ir tai turėjo
didžiulę įtaką mūsų santykiams.
Anuomet, kai dar mokiausi mokykloje, labai nuvyliau
juos. Ko gero, labiau dėl nemalonumų su policija nei dėl to,
kad gėriau alų. O tai, kad aš pradėjau susitikinėti su vaikinu,
su kuriuo buvau sulaikyta, tik dar labiau pablogino padėtį.
Tėvai nusprendė, kad iš mylimos jų dukrelės staiga aš virtau
maištininke. O štai pranešusi apie vestuves, atvirkščiai, iš
nepriklausomos dukros, besibastančios po pasaulį, tapau į
gimtąją gūžtą grįžtančiu paukšteliu.
Mano mama noriai ėmėsi organizacinių rūpesčių: sude
rino viską su Džeso tėvais, rezervavo vietą ties švyturiu prie
vandens, vos už mylios nuo vasarnamio, netgi išrinko vestu
vių tortą, nes mudu su Džesu taip ir neradome laiko užsukti
paragauti siūlomų variantų. Tėčiui pavyko susitarti dėl vaišių
svečiams artimiausiame viešbutyje. Mari, kuri spėjo ištekėti
už Maiko prieš devynis mėnesius iki mūsų vestuvių, pasko
lino stalo įrankius ir staltieses.
Olivija atskrido į Los Andželą iš Čikagos, kurioje gyveno,
dalyvauti mergvakaryje ir dovanų teikimo jaunajai ceremo
nijoje. Pirmame renginyje ji nusitašė iki žemės graibymo,
antrajame pasikeitė suknelę ir užsimaukšlino plačiakraštę
skrybėlę. Oštai vestuvių dieną pasirodė pirmoji iš visų svečių
ir dar kartą patvirtino, kad nieko nedaro paskubomis.
83
Baigusios mokyklą mudvi nedažnai susitikdavome. Bet

aš neturėjau nė vienos kitos draugės, kurią taip branginčiau.
Niekam kitam nepavykdavo taip manęs prajuokinti. Taigi
draugė, su kuria bičiuliavausi ilgiausiai, taip ir liko geriausia,
nors gyvenome toli viena nuo kitos. Todėl Olivija ir tapo
pirmąja pamerge.
Regis, mamą su tėčiu iš pradžių įskaudino tai, kad nei
Mari, nei aš nepatikėjome šio vaidmens viena kitai. Tačiau
mes dalyvavome iškilmėse kaip paprastos pamergės ir tai,
matyt, juos nuramino.
O iš Džeso pusės garbingiausi vaidmenys atiteko dviem
jo vyresniems broliams.
Džeso tėvams aš ne itin patikau. Visada žinojau: jie kaltina
mane dėl to, kad jų sūnus metė plaukimą. Džesas išrėžė jiems
visą tiesą, prisipažino, kad negalėjo pakęsti treniruočių ir
pats niekada nebūtų pasirinkęs šios sporto šakos, tačiau jie
įstengė matyti tik įvykių dėsningumą: atsiradau aš ir Džesas
prarado norą daryti tai, ką, jų manymu, visada mėgo.
Bet kai mudu su Džesu susižadėjome, o Fransina ir Džo
sužinojo, jog ketiname surengti ceremoniją jų vasarnamyje,
jie pradėjo elgtis maloniau. O gal tiesiog susitaikė su tuo, kad
Džesas vis tiek ves mane, patinka jiems tai ar ne. Tačiau man
patrauklesnė mintis, jogjie pradėjo blaiviau mane vertinti, kad
atidžiau įsižiūrėję įžvelgė gerąsias mano savybes. Oir Džesas
suaugo, tapo įspūdingu vyru, nors ir neįgyvendinojų svajonės.
Neskaitant kelių smulkių nesklandumų dėl mano sukne
lės ir dėl to, ar mudu šoksime jaunavedžių šokį, pasiruošimas
vestuvėms buvo palyginti neskausmingas.
84
O pati iškilmių diena, tiesą sakant, beveik išgaravo iš at

minties.
Išliko tik atskiri epizodai.
Pamenu, kad mama padėjo apsivilkti suknelę.
Kad ėjau gana aukštai pasikėlusi šleifą, bijodama išsitepti.
Kad gėlės kvepėjo svaigiau nei paprastai parduotuvėje.
Kad žvelgiau į Džesą, eidama plačiu tarpu tarp suolų eilių,
gėrėjausi juodu blizgančiu smokingu, tobulai sušukuotais
plaukais ir jaučiau palaimingą ramybę.
Kad mudu stovėjome greta, kai mus fotografavo geriant
kokteilius tarp ceremonijos ir pobūvio.
Kad kaip tik tą akimirką, kai žybtelėjo blykstė, jis sukuž
dėjo man į ausį:
- Noriu, jog liktume vienudu.
Kad aš atsakiau:
- Žinau, bet... teks taip ilgai laukti, kol baigsis pobūvis...
Kad mudu susiėmėme už rankų ir pasprukome nuo fo
tografo, kol jis keitė fotoaparato baterijas.
Kad mudu nepastebėti įpuolėme į vasarnamio vidų. Kaip
tik ten, vienumoje su Džesu, man pavyko susikaupti ir leng
viau atsikvėpti. Aš tarsi nusileidau iš debesų į žemę ir pir
mąsyk per dieną pasijutau savimi.
- Negaliu patikėti, kad pasprukome iš savo vestuvių, -
pasakiau.
- Ką gi... - nutęsė Džesas ir apkabinęs mane per liemenį
apibendrino: - Mūsų vestuvės. Kaip norime, taip ir elgiamės.
* Nesu tikra, kad mums tai neatsirūgs.
Bet Džesas jau bandė atitraukti suknelės užtrauktuką. Šis
nepasidavė, tad Džesas užvertė sijoną į viršų.
85
Mums nepasisekė jo įveikti ir virtuvėje. Tad aš tiesiog

stryktelėjau ant stalviršio. Kai Džesas prisitraukė mane, kai
prigludau prie jo, užplūdo dar niekada nepatirti pojūčiai.
Viskas atrodė reikšmingiau.
Kai po pusvalandžio aš išėjau iš vonios kambario taisy
damasi plaukus, į duris pasibeldė Mari.
Visiems parūpo, kur mudu pradingome.
Atėjo laikas pasirodyti svečiams.
- Manau, turime grįžti, - pasakė Džesas ir plačiai nusi
šypsojo, mintydamas apie tai, ką mudu veikėme, versdami
svečius laukti.
- Man irgi taip atrodo, - pakiliai tariau.
- Tai jau taip, - gižiai burbtelėjo Mari. - Pats laikas.
Kol ėjome viešbučio link, ji laikėsi atstu nuo mūsų.
- Regis, mudu supykdėme prekiautojų knygomis dukre
lę, - šnipštelėjo Džesas.
- Ir man taip atrodo, - atsiliepiau.
- Turiu tau pranešti labai svarbią žinią, - pareiškė jis. - Ar
esi pasiruošusi ją išklausyti? Tai išties pritrenkianti žinia.
- Greičiau sakyk.
- Aš mylėsiu tave amžinai.
- Jau žinau tai, - pasakiau Džesui. - Aš taip pat mylėsiu
tave amžinai.
- Tikrai?
- Taip, - patvirtinau. - Aš mylėsiu tave iki žilos senatvės,
kai mudu sunkiai bepaeisime ir būsime priversti naudotis
vaikštynėmis, ant kurių kojelių uždėsime tuos juokingus
geltonus teniso kamuoliukus. Ne, iš tikrųjų aš mylėsiu tave
dar ilgiau. Per amžių amžius.
86
- Esi tuo tikra? - pasiteiravo Džesas, nusišypsojo man ir

priglaudė prie savęs.
Mari pralenkė mudu ir jau laikė uždėjusi ranką ant durų
rankenos. Iš viešbučio iškilmių salės atsklido svečių balsų
gaudesys. Aš pabandžiau įsivaizduoti didžiulę patalpą, pilną
draugų ir giminaičių, prisistatančių vieni kitiems. Prieš akis
iškilo Olivija, kuri, neabejojau, jau spėjo susidraugauti su
puse gausios mano tėvo giminės.
Po pobūvio mudviejų su Džesu laukė dešimties dienų ke
lionė į Indiją, kurią mums maloniai padovanojo jo tėvai. Taigi
neteks klajoti su kuprinėmis ir nakvoti jaunimo nakvynės
namuose. Jokių įsipareigojimų ar filmavimo. Tik bendrystė
dviejų žmonių, mylinčių vienas kitą ir visą pasaulį.
- Gal juokauji? - atkirtau. - Esi mano vienintelė tikroji
meilė. Galva neišneša, kaip galėčiau mylėti ką nors kitą.
Mudu su Džesu įžengėme pro dvivėres duris į iškilmių
salę ir pobūvio vedėjas iškilmingai pranešė:
- Leiskite pristatyti... Emą ir Džesą Lemerius.
Naujoji pavardė truputį rėžė ausį. Atrodė, kad kalbama
ne apie mane. Bet aš pasiguodžiau, jog laikui bėgant įprasiu
ir po kelių dienų susigyvensiu su ja kaip su nauja šukuosena.
Be to, pavardė nieko nereiškė. Man atiteko mano svajonių
vyras - visa kita nebuvo svarbu.
Tai buvo laimingiausia mano gyvenimo diena.
Ema ir Džesas. Amžiams.
O po trijų šimtų šešiasdešimt keturių dienų Džesas pra
dingo.
87
KJPVai paskutinį kartą mačiau Džesą, jis avėjo „Vans"
sportukus, vilkėjo tiesias tamsiai mėlynas kelnes ir šviesiai
pilkus marškinėlius. Mėgstamiausius. Kaip tik prieš dieną
juos išsiskalbė, todėl ir užsivilko.
Tebuvo likusi vos viena diena iki pirmųjų mūsų vestu
vių metinių. Man, kaip laisvai samdomai žurnalistei, pa
vyko gauti užsakymą parašyti straipsnį apie naują viešbutį
Šventosios Inesės slėnyje, Pietų Kalifornijoje. Nors darbo
komandiruotė - ne pats romantiškiausias būdas minėti su
kaktis, Džesas ketino vykti su manimi. Taigi mudu būtume
apžiūrėję viešbutį, įvertinę jo maistą, o paskui aplankę vieną
kitą vynuogyną.
Tačiau buvęs Džeso darbdavys netikėtai paprašė atskristi
į Aleutų salas, kuriose turėjo vykti trumpas keturių dienų
filmavimas.
Aš buvau Aliaskoje, o Džesas ne.
-Aš noriu pamatyti ledkalnius, - pareiškė jis. - Tu matei,
o man dar neteko.
88
Mano vaizduotėje iškilo jų baltuma - akinama, net įgy

janti žydrą atspalvį, didybė, prieš kurią pasijunti menkas, ir
ramybė, skatinanti užmiršti apie visus jų keliamus pavojus
aplinkai. Aš supratau, kodėl Džesas tenai veržiasi, bet taip
pat žinojau, kad, juo dėta, atsisakyčiau.
Iš dalies dėl to, kad pavargau nuo kelionių. Juk mudu
beveik dešimt metų nepraleisdavome nė vienos progos įlipti
į lėktuvą ar traukinį. Aš dirbau kelionių tinklaraštyje, rašiau
straipsnius įvairiems leidiniams kaip neetatinė darbuotoja ir
visomis išgalėmis stengiausi prasimušti į prestižiškiausius.
Aš kaip tikra profesionalė įveikdavau kontrolės postus
ir atsiimdavau bagažą. Aš gavau tiek premijinių taškų, kad
galėjau sau leisti nuskristi, kur tik širdis geidžia.
Negalėjai paneigti, kad mūsų kelionės buvo neįtikėtinos,
o gyvenimas nuostabus. Išties.
Aš regėjau Kinų sieną. Buvau pakilusi prie Kosta Rikos
krioklių. Gardžiavausi pica Neapolyje, štrudeliu Vienoje,
dešrelėmis su bulvių koše Londone. Savo akimis pamačiau
Džokondą. Lankiausi Tadžmahale.
Aš ne kartą patyriau neišdildomų įspūdžių užsienyje.
Tačiau man nestigo puikių emocijų ir namuose. Mudu su
Džesu prisigamindavome puikių pigių patiekalų vakarienei,
klajodavome po gatves vėliais vakarais, dalydamiesi ledų
porcija, o ankstyvais šeštadienio rytais mus prižadindavo
saulė, įspindusi pro slankiąsias stiklines duris.
Aš stengiausi gyventi vadovaudamasi mintimi, kad priva
lau pamatyti visus pasaulio stebuklus, bet galiausiai padariau
išvadą, jog jų esama visur. Todėl pradėjau ilgėtis galimybės
89
kur nors įsikurti sėsliai ir galbūt netgi atsisakyti būtinybės

skubintis į lėktuvą ir skristi nežinia kur.
Tuo metu mane pasiekė žinia, kad Mari laukiasi pirma
gimio. Juodu su Maiku nusipirko namą netoli Aktono. Tad
kaip ir nebeliko abejonių, kad ji rūpinsis knygynu. Žodžiu,
prekiautojų knygomis dukrelė visiškai pateisino lūkesčius.
Tačiau aš net pati nustebau, kad jos gyvenimas man ėmė
atrodyti visai neblogas.
Jai nereikėjo be galo krautis ir išsikrauti lagaminų. Kęsti
su laiko juostų kaita susijusių nepatogumų. Pirkti mobiliojo
telefono kroviklio, nes turimas liko pamirštas už tūkstančio
mylių.
Aš mėginau užsiminti apie tai Džesui.
- Ar tau niekada nekyla noras sugrįžti namo? - kartą pa
klausiau jo.
- Ką? Mes juk namuose, - atsakė jis.
- Ne, turiu galvoje į gimtas vietas. Į Aktoną.
Džesas nepatikliai dėbtelėjo į mane ir pareiškė:
-Ar tik tu nesi apsišaukėlė? Tikroji Ema niekada nepasa
kytų nieko panašaus.
Aš nusijuokiau ir nebeplėtojau šios temos.
Bet neužmiršau jos. Vis svarsčiau: ojeigu mudu su Džesu
nuspręsime susilaukti vaikų, nejaugi ir tada medžiosime pi
gius bilietus į Peru? O dar svarbesnis klausimas: ar aš įsteng
siu auginti vaikus Los Andžele?
Kai man pradėjo kilti tokie klausimai, ėmiau suprasti, kad
kurdama gyvenimo planus niekada nežiūrėjau toli į priekį,
nesusimąsčiau, ką veiksiu sulaukusi trisdešimties. Niekada
90
nepaklausiau savęs, ar visada norėsiu keliauti ir gyventi taip

toli nuo tėvų.
Ėmė kamuoti įtarimai, kad mudviejų su Džesu klajo
kliškas gyvenimo būdas man visada atrodė laikinas, tarsi
priverstinis, kad aš nesąmoningai laukiau, kada tai baigsis.
Taip, aš pagaliau supratau, jog norėsiu kada nors padaryti
tam galą.
Baugi mintis, bet dar labiau pašiurpino tai, kad anksčiau
ji niekada nešovė man į galvą.
O dar padėtį sunkino Džeso nusiteikimas. Aš puikiai ži
nojau, kad jis manęs nepalaikys, nes mąsto visiškai kitaip.
Mudviejų gyvenimas tapo nesibaigiančiu nuotykiu. Troš
kimu dabar pamatyti viską, ką kiti tik planuoja pamatyti
tolimoje ateityje.
Taigi aš negalėjau staiga apversti visko aukštyn kojomis.
Todėl nepaprieštaravau dėl skrydžio į Aliaską, nors iš tie
sų norėjau, kad Džesas keliautų su manimi į Pietų Kaliforniją.
Be to, jo tiesa. Aš jau mačiau ledynus, o jis ne.
Žodžiu, užuot ruošusis atšvęsti pirmąsias vedybų meti
nes, vežiau Džesą į tarptautinį Los Andželo oro uostą, kad
jis suspėtų į lėktuvą, kuris turėjo jį nuskraidinti į didžiausią
Aliaskos miestą Ankoridžą.
- Mudu atšvęsime, kai tik sugrįšiu namo, - pažadėjo jis. -
Aš iš kailio išsinersiu. Netruks žvakių, vyno ir gėlių. Galėsiu
netgi serenadą užtraukti. O rytoj tau paskambinsiu.
Jis turėjo susitikti su kitais filmavimo grupės nariais An-
koridže, iš ten privačiu lėktuvu pasiekti Aleutų salas ir tada
filmuoti iš sraigtasparnio.
91
TAYLOR J ENKI NS REID
- Nesuk galvos, - nuraminau. - Jeigu negalėsi paskam

binti, aš suprasiu.
- Ačiū, - padėkojo jis, pasiėmė krepšį ir žvelgdamas į
mane pridūrė: - Myliu tave, kaip dar niekas pasaulyje nieko
nemylėjo. Ar žinai tai? Ar supranti, kad Antonijus mylėjo
Kleopatrą ne taip stipriai, kaip aš tave? Kad net Romeo meilė
Džuljetai nublanksta prieš manąją?
Man beliko nusijuokti.
- Aš taip pat myliu tave, - patikinau. - Labiau nei Liza
Teilor mylėjo Ričardą Bartoną.
Džesas apėjo automobilį ir stabtelėjo prie mano lango.
- Oho, - tarstelėjo jis. - Skamba įspūdingai.
- Gerai jau gerai. Keliauk sau sveikas. Manęs laukia rei
kalai.
Džesas nusijuokė ir atsisveikindamas apdovanojo mane
bučiniu. Aš lydėjau jį žvilgsniu, kol prasivėrė automatinės
duris ir jis pradingo man iš akių.
Tada išgirdau, kad per radiją transliuoja mano mėgstamą
dainą, pasukau garso svirtelę ir iš visų plaučių pritardama
dainininkei pajudėjau iš kelkraščio.
Kol važiavau miesto gatvėmis į namus, atskriejo Džeso
tekstinė žinutė.
„Aš myliu tave. Ir jau spėjau pasiilgti."
Matyt, išsiuntė ją prieš praeidamas oro uosto saugumo
patikrą, o gal išsyk po jos. Bet aš pastebėjau žinutę tik po
geros valandos.
Ir atrašiau.
„Aš ilgiuosi tavęs kiekvieną dieną ir akimirką. Bučkis."
92
Žinojau, kad jis galbūt ne iš karto pastebės, kad galbūt

nesulauksiu žinių iš jo keletą dienų. Vaizduotėje jau mačiau,
kaip jis lipa į nedidelį lėktuvą, nuskrenda į salą, mikliai įšoka
į sraigtasparnį ir netrukus išvysta ledkalnį. Tokį didingą, kad
jam užkanda žadą.
Vestuvių metinių dieną pabudau jausdama šleikštulį. Nu
siskubinau į vonią ir mane supykino.
Neturėjau supratimo kodėl. Ir po šiai dienai nežinau, ar
suvalgiau ką nors netinkamo, ar visu kūnu pajutau grės
mingai artėjančią tragediją, panašiai kaip šunys nujaučia
uraganą.
Tądien Džesas nepaskambino pasveikinti manęs su mu
dviejų švente.
93
komercinės oro linijos nuskraidino Džesą į Ankoridžą.
Privatus lėktuvas nugabeno į Akūno salą.
Pakui jis įlipo į sraigtasparnį ir tas sraigtasparnis niekada
nebesugrįžo.
Logiškiausia išvada, kurią visi ir padarė, kad sraigtas
parnis patyrė avariją šiaurinėje Ramiojo vandenyno dalyje.
Keturi juo skridę žmonės pradingo.
Mano vyras, mano vienintelė tikroji meilė...
Pradingo.
94
IVansina su Džo atskrido į Los Andželą ir apsistojo pas
-
mane. Mano tėvai irgi atskrido, išsinuomojo kambarį viešbu

tyje netoliese, bet nesitraukė nuo manęs nė minutę.
Fransina be paliovos kartojo nesuprantanti, kodėl apie šią
tragediją nepraneša vietos naujienų agentūros, kodėl neskel
biama nacionalinė paieška.
Džo vis bandė paaiškinti jai, kad sraigtasparniai dūžta
nuolat. Jo pasiklausius galėjai pamanyti, kad tai gera žinia,
nes esama operatyvių veiksmų plano tokiais atvejais.
- Jie suras jį, - nesiliovė jis tikinti žmoną. - Jeigu kas nors
ir įstengs atplaukti iki gelbėtojų, tai mūsų sūnus.
Aš guodžiau juos kaip įmanydama. Raminau Fransiną,
raudančią mano glėbyje, tikinau (kaip ir Džo), kad anksčiau
ar vėliau išgirsime skambutį, pranešiantį žinią, kad Džesas
gyvas ir sveikas.
Mano mama kepė apkepus, aš pjausčiau juos, dėliojau į
lėkštes, siūliau Fransinai ir Džo, tikinau, kad reikia valgyti,
bet pati negalėjau nuryti nė kąsnio.
95
Kai nieko nebūdavo greta, verkdavau, nenorėjau matyti

savo atvaizdo veidrodyje, tačiau atkakliai tvirtinau visiems,
kad Džesą netrukus suras.
O paskui Eidako salos pakrantėje aptiko sraigtasparnio
sraigtą, Džeso kuprinę ir piloto kūną.
Galiausiai nuskardėjo ilgai lauktas telefono skambutis.
Bet mes neišgirdome žinios, kurios tikėjomės.
Paaiškėjo, kad Džeso surasti neapvyko.
Buvo nuspręsta, jog jis žuvo.
Kai aš padėjau ragelį, Fransina sukniubo be sąmonės. Džo
suakmenėjo iš sielvarto. Omano tėvai sukrėsti žvelgė į mane.
- Kliedesiai. Džesas nežuvo. Jis negalėjo žūti, - pasakiau.
Fransinos psichika neatlaikė sukrėtimo, Džo teko skubiai

parskraidinti ją namo ir paguldyti į ligoninę.
Mano tėvai pasiliko, nakvojo ant pripučiamojo čiužinio
greta mano lovos ir sekė kiekvieną žingsnį. Aš tikinau juos,
kad ištversiu. Man regis, išties taip maniau.
Tris dienas praleidau lyg rūke, vis laukdama telefono
skambučio, vildamasi, kad kas nors pasakys - pirmoji žinia
buvo klaidinga.
Bet taip ir nesulaukiau, tik vis skambino giminaičiai ir
draugai įsitikinti, kad man viskas gerai.
Galiausiai vieną dieną paskambino Mari, pasakė, kad pa
lieka Maiką tvarkytis knygyne ir atskrenda pabūti su manimi.
Aš jaučiausi per daug sugniuždyta, kad susivokčiau, ar
noriu ją matyti.
96
Tądien, kai atskrido Mari, aš atsibudau tik po pietų. Mama

buvo išėjusi apsipirkti, o tėtis išvažiavo į oro uostą pasitikti
sesers. Aš pirmą kartą likau namuose vienui viena ir laikas,
regis, sustojo.
Diena buvo giedra. Aš nusprendžiau, kad gana lindėti
namuose. Kita vertus, bijojau išeiti išjų. Vis dėlto apsirengiau
ir paprašiau kaimynų paskolinti kopėčias, nes neva noriu
išvalyti stogo latakus.
Aišku, aš nesiruošiau nieko valyti. Tiesiog panorau at
sidurti aukštai virš žemės, atsikratyti sienų, grindų ir lubų.
Taip aukštai, kad jeigu nukrisčiau, užsimuščiau. Bet tai ne
tas pats kaip norėti mirties.
Aš užlipau ant stogo ir stovėjau dyrėdama į priekį su
stiklėjusiomis paraudusiomis akimis. Skvarbiai žvelgiau į
medžių viršūnes ir aukštų namų langus. Nepasijutau geriau
nei namuose. Bet ir blogiau netapo. Taigi likau. Tiesiog stovė
jau ir žiūrėjau. Nors neįžiūrėjau nieko, kas galėtų numaldyti
mano norą susigūžti į kamuoliuką ir... išnykti.
O tada pro siaurą tarpą tarp dviejų pastatų tolumoje su
bolavo... vandenynas.
„Galbūt Džesas kažkur tenai, vandenyse. Galbūt jis plau
kia. Galbūt renčia plaustą, kad parsigautų namo", - dingte
lėjo mintis.
Viltis, į kurią kabinausi tą akimirką, nesuteikė man nei
ramybės, nei palengvėjimo. Tik kančią. Tarsi pasaulis tiestų
man tiek virvės, kad galėčiau užsinerti kilpą ant kaklo.
Aš nusileidau nuo stogo ir pradėjau raustis po Džeso daik
tus. Iškuičiau spintą, komodą ir rašomojo stalo stalčius, kol
aptikau tai, ko ieškojau.
97
Žiūronus.
Tada vėl užlipau ant stogo, atsistojau toje pačioje vietoje,
iš kurios buvo matyti sidabrinis vandenų kraštelis. Atsistojau
ir laukiau.
Manęs nežavėjo atsivėręs vaizdas. Nedžiugino ramybė ir
tyla. Neteikė paguodos vienatvė.
Aš tiesiog ieškojau akimis Džeso.
Pro žiūronus įžvelgiau į krantą dūžtančias bangas. Valtį.
Žmones, gulinčius po skėčiais ant rankšluosčių. Tarsi dau
giau nebūtų ką veikti.
Paskui išgirdau, kaip į namą įžengė tėtis su seserimi ir
pradėjo manęs visur ieškoti. Jie ėjo iš kambario į kambarį ir
vis šaukė mane vardu. Aš atpažinau kaskart didėjantį neri
mą jų balsuose, tarsi kiekvieną sykį pakartoję mano vardą
jie būtų susidūrę su vis labiau gniuždančia tyla. Netrukus
sugrįžo mama ir jos balsas prisidėjo prie kitų dviejų.
Bet aš neįstengiau atsiliepti. Tik stovėjau nepaliaudama
ieškoti akimis Džeso. Tai mano pareiga, aš - jo žmona. Aš
privalėjau pirmoji pamatyti, kai jis priplauks prie kranto.
Išgirdusi, kad kažkas lipa ant stogo, pamaniau, jog tai
tėtis, ir tariau sau: „Na gerai, tegul jis irgi pasižiūri/'
Tačiau tai buvo Mari.
Ji sustojo ir įsistebeilijo į mane, o aš laikiau žiūronus prie
akių ir toliau tyrinėjau vandenyną.
- Sveika, - pasakė Mari.
- Labas.
- Ką čia veiki? - pasiteiravo ji ir pradėjo artintis prie ma
nęs.
98
- Mėginu surasti jį.

Aš pajutau Mari ranką ant peties.
- Tau nepavyks... Viskas... veltui, - pasakė ji.
- Aš privalau jo ieškoti. Man nevalia jo pamesti.
- Atiduok man žiūronus, Ema.
Aš norėjau atsikratyti ja, bet turėjau logiškai paaiškinti
savo ketinimus.
- Džesas gali sugrįžti. Todėl mes turime būti budrūs.
- Jis nesugrįš.
- Iš kur tu žinai?
- Bet aš žinau. Žinau.
- Tu tiesiog negali susitaikyti su tuo, kad aš daugiau ne
besu tavo šešėlyje, - pasakiau, - o tu daugiau nebesi pasau
lio bamba. Pamatysi, Džesas sugrįš. Todėl aš sėdėsiu čia ir
lauksiu jo pasirodant. Juk jis - mano vyras. Ir aš žinau, koks
jis nepaprastas. Nesileisiu įtikinama, kad Džesas ne toks vien
todėl, kad tau patinka mane žeminti.
Mari loštelėjo lyg gavusi antausį.
- Privalau likti čia ir laukti jo. Tai mano pareiga. Kaip
žmonos, - užbaigiau.
Kai tą akimirką pamačiau sesers veidą, kupiną užuojautos
ir išgąsčio, supratau: jai atrodo, kad išprotėjau. Paklausiau
savęs: „O Dieve, nejaugi man tikrai pasimaišė protas?"
- Labai apgailestauju, Ema, - pasakė Mari ir apkabino
mane tarsi motina vaiką, tarsi būtume vienas kūnas ir kraujas.
Neįprastai pasijutau, nes niekada nežiūrėjau į Mari kaip į
draugę. Tiesiog susitaikiau su tuo, kad turiu seserį, na, kaip
turime mokytojus ar bendradarbius.
99
- Džesas mirė, - pasakė Mari. - Iš ano pasaulio negrįžta

ma, Ema. Jis išėjo. Amžiams. Man labai gaila. Baisiai gaila.
„Ojeigu ji teisi?" - paklausiau savęs.
- Ne, jis nemirė, - mėginau paprieštarauti drebančiu bal
su. -Jis kažkur toli.
- Ne kažkur toli, - nesileido perkalbama Mari. - Jonebėra.
Jis mirė.
„Nejaugi taip gali būti?" - pasvarsčiau.
Ir tada tiesa paplovė mane lyg potvynis.
Kiekvieną dieną aš raudodavau be perstojo, tad atsibus

davau užtinusiomis akimis. Tris savaites neturėjau jėgų net
apsirengti.
Apverkiau Džesą, savo netektį ir visas tas dienas, kurias
turėsiu gyventi be jo.
Mama nuvesdavo mane į vonią. Stovėdavo drauge po
dušo srove, prilaikydama nuogą kūną, prisiimdama visą
mano svorį, nes manęs nebelaikė kojos.
Pasaulis atrodė man tamsus, niūrus ir beprasmis. Gyve
nimas betikslis ir atgrasus.
Mintys nuolat sukosi apie tai, kaip Džesas rūpinosi ma
nimi ir palaikė mane. Kaip glostydavo nugarą, koks saldus
ir šiltas buvo jo kvėpavimas.
Aš praradau viltį, meilę ir prieraišumą.
Aš prisipažinau mamai, kad noriu numirti.
Prisipažinau, nors ir supratau, kaip jai skaudu tai girdėti.
Prisipažinau, nes kitaip negalėjau, nes nepaprastai kanki
nausi.
100
Ji skausmingai susiraukė, užmerkė akis, o paskui pasakė:

- Suprantu. Bet nevalia. Tu privalai gyventi. Privalai rasti
būdą išgyventi.
Kai nuo Džeso išlydėjimo į oro uostą praėjo pusantro
mėnesio, aš nuėjau iš miegamojo į virtuvę, kurioje šnekėjosi
tėvai, kupina ryžto ir ramybės, kurių man taip stigo pastaro
siomis savaitėmis, ir pranešiau jiems savo sprendimą:
- Aš noriu sugrįžti į Aktoną. Nebenoriu čia likti.
Tėtis linktelėjo, o mama pasakė:
- Elkis, kaip tau atrodo geriau.
Aš nepamenu, kas supakavo mano daiktus, kas pardavė
automobilį ir baldus. Nepamenu, kaip įlipau į lėktuvą. Žinau
tik tiek, kad praėjus savaitei po minėto pokalbio nusileidau
Logano oro uoste.
Namie.
101
Ema ir Sernas
Arba kaip susigrąžinti save
TS
JX ai prarandi mylimą žmogų, atrodo, kad skausmas
niekada neatlėgs. Kad niekada nebegalėsi džiaugtis tiesiog
giedra diena ar tuo, kad barista kavinukėje ant kampo prisi
minė, ką paprastai užsisakai.
Bet taip nutinka.
Jeigu apsišarvuoji kantrybe ir stengiesi.
Tai prasideda, vos vėl įkvepi Masačūsetso oro. Sielos našta
palengvėja, kai tik išvysti plačius Bostono pėsčiųjų takus ir
smiltainio pastatus, kai automobilis įsuka į įvažiuojamąjį
keliuką, vedantį prie tėvų namų, ir kai užkopi į savo seną
kambarį.
Dvasinės tvirtybės teikia rųiegas vaikystės laikų lovoje,
mamos iškepti lietiniai pusryčiams ir slėpimasis nuo viso
pasaulio.
Tu leidi laiką žiūrėdama kelionių kanalo siužetus per te
levizorių, o kai pabosta, pasiimi romaną iš knygų stirtos prie
lovos. Knygų, kurias tėvai dovanodavo metai iš metų ir kurių
iki šiol nė neatsiversdavai.
105
Tu praryji vieną romaną nuo pradžios iki pabaigos tik tam,

kad galiausiai sužinotum: pagrindinės veikėjos vyras numirė.
Tada iš apmaudo sviedi knygą ir pataikai į stalinę lempą.
Ji sudūžta. Kai mama sugrįžta iš darbo, papasakoji jai, kas
nutiko. Ir paprašai parinkti knygų, kuriose niekas nemiršta.
Po poros dienų aptinki tėvus svetainėje prie stirtos knygų
ant žurnalinio staliuko. Jie sklaido jas vieną po kitos norėda
mi įsitikinti, kad visi pagrindiniai veikėjai lieka gyvi. Tą va
karą tėvai įteikia tau keletą naujų knygų. Tu godžiai atsiverti
pirmą pasitaikiusią, būdama tikra, kad ji nenuliūdins tavęs.
Ir pirmą kartą po ilgo laiko pasijunti saugi.
Paaiškėja, kad Mari laukiasi dvynukių. Tu nori nupirk
ti dovanų šliaužtinukus mažylėms, bet baiminiesi išeiti iš
namų. Todėl užsakai juos internetinėje parduotuvėje ir pa
prašai nusiųsti Mari. Kai tavęs pasiteirauja, kokį tekstą įrašyti
sveikinimo atviruke, supranti, kad turi išreikšti susižavėjimą
daugybe šauktukų, bet nejauti nieko panašaus. Neprisiverti
parodyti entuziazmo bent žodžiais. Tad tiesiog išbarškini
kompiuterio klavišais: „Mano mažosioms dukterėčioms."
Mama sugrįžta namo nešina nauja staline lempa, skirta spe
cialiai skaitymui. Šios lempos ilgas kotas ir jį galima pakreipti
taip, kad šviesa kristų tik ant skaitomos knygos puslapių. Tu
perskaitai tris knygas per savaitę ir pro langą krintančios die
nos šviesoje, ir užsidegusi stalinę lempą sutemus.
Gimsta dukterėčios. Sofija ir Eiva. Tu laikai jas ant rankų.
Jos nuostabios. Svarstai, kodėl taip yra, kad Mari gauna vis
ką, ko tik užsigeidžia, o tu... Bet nugeni šalin šią mintį, nes
supranti, kad tai savigaila. Tiek jau to.
106
Olivija atskrenda iš Čikagos pasimatyti su tavimi. Visi

tikisi, kad apsistos tėvų namuose, bet tu be galo apsidžiaugi,
kai ji pasiprašo miegoti tavo kambaryje, ant pripučiamojo
čiužinio, greta tavo lovos. Ji nesiteirauja, kaip jautiesi, nes
supranta, kad į tokį klausimą nėra atsakymo. Bet papasakoja
apie savo nusiteikimą atsisakyti kofeino ir paprašo padėti
jai susirinkti feisbuke informaciją apie vyruką, su kuriuo
neseniai pradėjo susitikinėti. Su ja nesijauti tokia siaubin
gai vieniša kaip paprastai. Kai ji susiruošia grįžti į Čikagą ir
pradeda krautis lagaminą, tu pajuokauji, kad keliausi su ja,
įsitaisiusi bagažo skyriuje.
- Galbūt tu dar nesupranti to, bet kaip tik ši vieta tau
geriausiai tinka, - atsako ji.
Paskui ateina diena, kai tu pajunti galinti kontroliuoti
prisiminimus apie savo namus ir miestą, prisiminimus, su
sijusius su tuo, kur judu su Džesu susitikote ir įsimylėjote
vienas kitą dar būdami paaugliai. Ir tada išdrįsti iškelti koją
iš namų.
Nueini į šeimos knygyną.
Bet tenai staiga supranti, kad dar neįstengsi praleisti vi
sos dienos ne namuose. Supranti tai stovėdama prie Šėlo
Silversteino knygų, kurias Mari nukišo į tolimiausią kampą.
Net nelabai supranti, kas tave taip išmušė iš vėžių. Šio
rašytojo kūryba neturi jokių sąsajų su Džesu. Nebent tai,
kad Šėlas Silversteinas rašo apie tai, ką reiškia gyventi, o tu
jautiesi mirusi. Todėl, kad Džeso nebėra. Todėl, kad, regis,
paliovei gyventi nuo tos akimirkos, kai jis pradingo. Ir tik
stumi dienas, laukdama, kol pačiai ateis laikas mirti.
107
Supranti, kad vienintelis dalykas, kurį dar gali padaryti,

įsitaisyti keleivio vietoje tėčio automobilyje, leisti jam par
vežti tave namo ir palydėti iki lovos.
Tačiau gulėdama joje pajunti, kad vis dėlto tapai stipresnė,
ir ima atrodyti, kad su ašaromis išlieji ir skausmą, nelyginant
kraujuotum širdgėla. Kad iš akių srūvantis vanduo ir yra pats
skausmas. Kad jis išteka iš kūno ir susigeria į čiužinį.
Ovieną rytą atsibundi sausomis akimis, visiškai išsunkta,
tarsi būtum tuščiavidurė ir jeigu kas nors atsitrenktų į tave,
pasigirstų būdingas duslus garsas.
Siaubinga jaustis išsunktai ir be gyvybės, kai visai neseniai
trykšte tryškai gyvenimo džiaugsmu. Bet vis geriau nei būti
sklidinai skausmo.
Būti išsunktai gerai.
Tuštuma žada naują pradžią.
O tai puiku, nes taip ilgai atrodė, kad gyvenimas baigėsi.
Paprašai tėvų nupirkti tau naują lovą. Puikiai supranti,
kad tai vaikiška. Bet visiškai nebeturi pinigų, nes ištisą am
žinybę nerašei straipsnių ir atsisakei darbo tinklaraštyje.
Tėvai nesupranta, kodėl to prašai, o tu neįstengi žmoniš
kai paaiškinti. Tik pasakai:
- Ši lova užteršta.
O iš tikrųjų turi galvoje, kad ji persisunkė tavo kančia.
Supranti, jog tai absurdiška, tačiau vis tiek tiki, kad visą tavo
skausmą sugėrė čiužinys, ir nenori, kad širdgėla vėl sugrįžtų
į kūną.
Aišku, iš tiesų viskas ne taip paprasta. Bet vis tiek.
Po dviejų savaičių gauni naują čiužinį ir lovos rėmą. Stebi,
108
kaip tėtis sukrauna senuosius į draugo sunkvežimį. Nulydi

akimis sunkvežimį, važiuojantį į sąvartyną.
Pasijunti geriau. Laisviau.
Nors ir supranti, kad tai viso labo prietarai.
Tačiau tau taip geriau.
Žinai, kad iš tikrųjų niekada neišsivaduosi iš liūdesio.
Teks susitaikyti su juo, išmokti jį valdyti.
Pradedi suvokti, kad jis lydės tave visada. Tai atlėgs, tai
vėl sustiprės, tačiau nepraeis visiškai. Bet dėl to nereikia
nuleisti rankų. Atvirkščiai, būtina stengtis įveikti jį kaip grįž
tamąją bangą.
Baigiantis Mari motinystės atostogoms, tėvai apsinuodija
maistu. Nebėra kam atidaryti knygyno. Taigi pasisiūlai tu.
Jie sako, kad nebūtina. Galima paprašyti vieno iš pardavėjų.
Tu patikini, kad viskuo pasirūpinsi.
O kai jie dėkoja, supranti, kad norėjai vėl pelnyti jų pasi
tikėjimą. Ir plūsteli pasididžiavimas, jog esi reikalinga.
Atsikeli anksti ryte, nusiprausi po dušu ir sėdi į automo
bilį. Įkišusi raktą į knygyno durų spyną supranti, kad Džesas
išėjo, tačiau tavo gyvenimas tęsiasi. Galbūt tu dar suspėsi ką
nors nuveikti.
Likus trims dienoms iki sugrįžimo į darbą, Mari prane
ša tėvams negalėsianti dirbti. Ji verkia ir prašo atleisti, kad
nepateisino jų lūkesčių. Mari nori pasilikti namuose su ma
žylėmis. Aiškina neįsivaizduojanti, kaip galėtų leisti dienas
nematydama jų. Tėvai jaučiasi išmušti iš vėžių. Bet netrukus
jau pritaria jos sprendimui.
Tą vakarą tu netyčia nugirsti jų pokalbį. Mama guodžia
109
tėtį, tikina, kad nei Mari, nei tu neprivalai perimti knygyno,

ir sako, kad viskas bus gerai.
Kitą dieną jie pradeda ieškoti žmogaus, kuris galėtų va
dovauti knygynui.
Tačiau tu jau žinai, ką turi daryti.
Taigi vakare pasisodini tėvus prie virtuvės stalo ir pasipra
šai priimama į darbą. Kai jie teiraujasi, ar tikrai nori kaip tik
tokios veiklos, tu tai patvirtini, nors iš tikrųjų nesi įsitikinusi.
Apstulbę, bet patenkinti tėvai sutinka, sako, kad dar nie
kada nesijautė tokie išdidūs.
Taigi nuo šiol tu turi darbą.
O tada iš lėto minutė po minutės, diena po dienos tokiu
lėtu vėžlio žingsniu, kad net sunkiai pastebi šį virsmą, tavo
gyvenimas vėl pradeda įgauti prasmę.
Kaip tik Bleirų knygyne, toje pačioje vietoje, kur tekė
jo anksčiau. Jaukiame vaikiškų knygelių kampelyje ir ne
tvarkingame sandėlyje. Prie naujų knygų staliuko priešais
knygyną ir nupigintų knygų krepšio jo gilumoje. Žvelgiant
į knygų skirtukus. Tuos pačius, kurie ragina: „Keliauk po
pasaulį skaitydamas knygas/'
Bet tu jau matei pasaulį.
Vieną sekmadienį Mari su Maiku atvažiuoja su savo dvy
nukėmis pietų ir prieš desertą Maikas užsimena, kad atei
nantį antradienį jie veš jas pas ausų ligų gydytoją. O vakare
tu nugirsti tėvų pokalbį, kad seniai laikas, ir susigriebi, jog
praleidi per mažai laiko su savo dukterėčiomis ir seserimi.
Todėl nė nežinai, kad mažylės liovėsi reaguoti į kvietimą
vardu ar garsų triukšmą.
110
Ryžtiesi paskambinti Mari po apsilankymo pas specialistą,

nes nori būti dėmesinga sesuo ir rūpestinga teta.
Mari atsiliepia springdama nuo ašarų, bet tau šiaip ne taip
pavyksta suvesti galus.
Tavo dukterėčioms gresia kurtumas.
Tai susiję su kažkokiu genu, kuris vadinasi „koneksinas
26".
Tą vakarą nuvažiuoji pas Mari paėmusi tai, kuo pati pa
prastai gelbėjiesi: dietinės kokakolos ir ledų. Tik išrenki Mari
mėgstamiausius, su kokosais ir šokoladu. Sesuo padeda le
dus į šaldytuvą, o dietinę kokakolą ant virtuvės darbastalio.
Bet ji taip stipriai apkabina, kad net gali likti mėlynės. Tu
glaudi ją prie savęs ir leidi išsiverkti.
Persikraustai iš tėvų namų į butą Kembridže. Paaiškini
persikraustymą noru gyventi senoviniame name, bet tikroji
priežastis, kurią palaiko ir Olivija: atėjo metas vėl bendrau
ti su žmonėmis. Nesvarbu, su kokiais. Tiesiog su naujais
žmonėmis.
Per penkis vadovavimo knygynui mėnesius tau pavyksta
įtikinti tėvus prekiauti elektroninėmis knygomis ir tam reika
linga įranga. Tu išaiškini jiems bendras šios pardavimo kryp
ties tendencijas. O kai jie pasako, kad puikiai dirbi, apsiverki,
nes labai ilgiesi Džeso. Taip jau yra, kad džiaugsmingiausios
akimirkos tampa ir sunkiausios, nes širdgėla užgriūva su nauja
jėga. Bet tu nusibrauki ašaras ir dirbi toliau, o vakare, padėjusi
galvą ant pagalvės, nusprendi, kad diena praėjo gerai.
Į knygyną užsuka senų laikų tėčio bičiulis, buvęs bendra
darbis, tikėdamasis jį pamatyti, bet tėčio kaip tik nėra. Vyras
iii
supranta, kad dabar tu vadovauji knygynui, ir pasiteirauja

vardo. Tu pasisakai esanti Ema Lemer ir pašnekovas suraukia
kaktą. Jis sako, kad Kolinas visada norėjo perduoti verslą
savo mergaitėms. Tu paaiškini, kad ir esi viena iš jo mergai
čių. Lankytojas atsiprašo už klaidą.
Mari su Maiku nusiperka namą prie tėvų, toje pačioje gat
vėje. Nors Maikui kasryt tenka sukarti gražų kelią iki spor
tinių prekių parduotuvės, kurioje dirba, Mari labai svarbu
būti kuo arčiau tėvų.
Kai juodu įsikuria, tu paskambini seseriai ir klausi, gal ji
norėtų drauge su tavimi lankyti gestų kalbos pamokas Bos
tone. Aiškini, kad nekantrauji išmokti susikalbėti rankomis.
Ji sutinka ir tai pirmas kartas, kai ryžtasi bent trumpam išeiti
iš namų, palikusi vaikus. Po kelių savaičių supranti, kad
sesės socialinis gyvenimas apsiriboja bendravimu su tavimi.
Kartą po pamokos Mari pasiteirauja, gal turėtum laiko
papietauti su ja. Nusiveži ją į mongolų užkandinę, kurioje
patiekiama ant grotelių kepta mėsa, ir netyčia susitinki Krisą,
vyresnįjį Džeso brolį. Judu pasilabinate, pabendraujate ir tu
nustembi supratusi, kad neapsiverkei.
Kai judvi su Mari vėl palinkstate prie kepsnių, ji klausia,
ar viskas gerai. Mėgini paaiškinti jai, kaip jautiesi, ir pečius
vėl užgula sunki našta. Bendraudami su tavimi pažįstami
dažnai kartoja: „Tegul jis ilsisi ramybėje/' Bet tik dabar ga
liausiai supranti, ką šie žodžiai iš tikrųjų reiškia.
Laimė, kad pažinojai jį, nusveria praradimo skausmą.
Tu pripažįsti, kad širdgėla netrunka amžinai, kaip manei
anksčiau. Nors jai įveikti ir reikia ilgo laiko.
112
Vieną dieną tu nueini į kirpyklą ir kirpėja pasiteirauja, gal

norėtum pasišviesinti plaukus. Atsakai, kad mielai pabandy
tum. Oišėjusi iš salonojautiesi taip, lyg tavo išvaizda būtų ver
ta milijono dolerių. Todėl pradedi lankytis salone reguliariai.
Tavo tėvai beveik nusišalina nuo darbo ir patiki knygyną
tau. Taip tuo didžiuojiesi, džiaugiesi ir nekantrauji pateisinti
jų pasitikėjimą, kad nusprendi susigrąžinti jų pavardę. Taigi
tu vėl esi Ema Bleir. Ir didžiuojiesi tuo labiau nei kada nors. O
kai gauni naują vairuotojo pažymėjimą, pakeli akis į dangų,
kur turėtų būti Džesas, ir sakai:
- Tai nereiškia, kad daugiau nemyliu tavęs. Tai tereiškia,
kad branginu savo šaknis.
Sužinojusi, kad tėvai perdavė tau knygyną, Mari nusime
na. Ir apkaltina tave, kad atėmei jį iš jos. Tu atkerti, kad viso
labo užsikrovei naštą, kurios ji atsisakė. Judvi užsiplieskiate.
Ji šaukia ir tu šauki. Mari dusdama iš pykčio išrėžia:
- Tik jau neaiškink. Visi žino, kad esi tėvų numylėtinė.
Tobuloji Ema, daranti viską būtent taip, kaip nori mamytė
su tėtuku.
Tu prajunki. Tai visiška nesąmonė.
Kita vertus, ir tiesa.
Tu tapai tokia, kokią tave visada norėjo matyti tėvai, nors
tai ir nutiko visiškai atsitiktinai.
Tu nenorėjai dirbti knygyne, gyventi Masačūsetse, suartėti
su seserimi. Bet viskas susiklostė būtent taip. Ir tu jautiesi
laiminga dėl to.
Nors išsyk sakai sau: „Pala, pala... Ne, tai netiesa. Aš ne
galiu būti laiminga/'
113
Juk neturi jo. Jo nebėra. Tai apie kokią laimę galima šne
kėti?
Staiga nuščiūvi ir atvirai klausi savęs: „Argi aš esu lai
minga?"
Tenka pripažinti, kad, matyt, taip.
Tu atsiprašai Mari. Ji atsiprašo tavęs. Tu parodai gestų
kalba, kad buvai kvailė. Mari juokiasi.
Vėliau tu pasiteirauji jos, ar neišduodi Džeso jausdama
džiaugsmą, mylėdama gyvenimą. Ir ji atsako:
- Visiškai ne. Kaip tik šito jis ir norėtų.
Pamanai, kad ji galbūt teisi.
Nusimauni vestuvinį žiedą ir įdedi į voką, kuriame saugai
meilės laiškus ir nuotraukas. Tu žinai, kad visada jį branginsi,
tačiau mūvėti jo nėra prasmės.
Apsilankai pas savo kirpėją ir pasiteirauji, ar tau tiktų
berniokiška šukuosena. Ji atsako, kad dar ir kaip tiktų. Ir tu
patiki jos žodžiais. Opaskui eini namo abejodama, ar vertėjo
keisti šukuoseną.
Tačiau Mari pasako, kad atrodai kaip kino žvaigždė, ir
darsyk pasižiūrėjusi į veidrodį tu, regis supranti, ką ji turėjo
galvoje.
O dar po pusmečio nusprendi nusipirkti pianiną.
Važiuodama į muzikos instrumentų parduotuvę permuš
tai visą savo ankstesnį gyvenimą.
114
r \ š galėjau pradėti nuo privačių skambinimo pianinu
pamokų. Bet nusprendžiau pasielgti ryžtingiau. Norėjau kuo
nors užimti rankas namuose. Galėjau rinktis skambinti pia
ninu arba gaminti valgį, bet pastarasis dalykas žadėjo per
daug terlionės.
Taigi susiradau naudotų muzikos instrumentų parduo
tuvės adresą Votertaune ir vieną šeštadienio popietę nuva
žiavau tenai.
Kai ėjau pro duris, sutilindžiavo varpelis. Viduje kvepėjo
oda. Stovėjo eilėmis išrikiuotos gitaros. Aš susiradau žurnalų
stendą ir minutę kitą pavarčiau žurnalus, nelabai susigaudy-
dama, ko iš tikrųjų ieškau.
Staiga pasijutau nesmagiai, lyg nesavame kailyje, nes ne
sumojau, kokius klausimus ir kam turėčiau užduoti.
Stypsodama tarp saksofonų, trimitų ir kitų muzikos ins
trumentų, kurių nė pavadinimų nežinojau, supratau, kad
išsirinkau per kietą riešutėlį. Todėl pajutau pagundą atsisa
kyti savo užmačios, apsisukti ir važiuoti namo. Aš žengiau
115
žingsnį į šalį nuo žurnalų stendo ir atsitrenkiau į du bronzi

nius būgnus. Atsidaužę vienas į kitą, jie suskambo, aš skubiai
juos pataisiau ir apsidairiau, ar kas nors pastebėjo.
Vos už kelių žingsnių stovėjo pardavėjas. Jis žiūrėjo į
mane ir šypsojosi.
Aš droviai šyptelėjau jam ir vėl pasisukau į žurnalus.
- Sveika, - pasilabino jis netikėtai prisiartinęs. - Nuo kada
groji timpanais?
Aš išpūčiau akis spėliodama, iš kur tas vyras mane pažįs
ta, ir tą pačią akimirką pati atpažinau jį.
- Šernai... - išlemenau apstulbusi.
- Ema Bleir... - ištarė jis ir truputį atsitraukė.
- O Dieve, - aiktelėjau. - Šernai Kemperi, nemačiau ta
vęs... ištisą amžinybę...
- Dešimt metų, o gal netgi daugiau, - patvirtino jis. - Nie
ko sau. O tu... tu šauniai atrodai.
- Ačiū, - padėkojau. - Tu taip pat.
- Kaip gyvuoja tėvukai?
- Gerai, - atsakiau. - Tiesiog puikiai.
Mudu trumpam nutilome, aš žvelgiau į Šerną stebėdama
si, kaip smarkiai jis pasikeitė. Mėginau prisiminti, ar jo akys
visada buvo tokios nuostabios. Tokio šilto rudo atspalvio,
tokios geraširdiškos ir kantrios, taip pakančiai žvelgiančios į
viską aplinkui. Ogal tiesiog sujuo susiję prisiminimai skatino
daryti tokias išvadas?
Šiaip ar taip, jis tapo patraukliu vyru. Kiek prakaulus
veidas liudijo apie valingumą.
Aš susigriebiau, kad nenuleidžiu nuo jo akių.
116
- Taigi dabar tu groji timpanais? - pakartojo klausimą

Šernas.
Aš dėbtelėjau į jį taip, tarsi būtų prabilęs prancūziškai.
- Ką? - perklausiau.
Jis mostelėjo į bronzinius būgnus man už nugaros.
- Kadangi išvydau tave prie timpanų, pamaniau, gal pra
dėjai jais groti.
- A, - susiprotėjau. - Ne, ne. Juk žinai, kad nesu išban
džiusi jokio muzikos instrumento. Na, išskyrus išilginę fleitą
mokykloje, kai reikėjo išmokti dainelę „Turėjo Merė avinėlį",
bet tai tikriausiai nesiskaito.
Šernas nusijuokė.
- Na, fleita - žinoma, ne timpanai, bet, manau, įskaity
sime.
- Užtai tu grojai gyva galybe instrumentų, - priminiau
jam. - Regis, šešiais?
Šernas droviai šyptelėjo.
- Tiesą sakant, nuo to laiko išmokau groti dar keletu. Bet
dauguma iš jų groju kaip mėgėjas.
- O mano arsenale tik fleita, nors pala... - staiga dar kai
ką prisiminiau. - Kai buvau ketvirtoje klasėje, išbandžiau
kastanjetes per tėvams skirtą koncertą. Taigi grojau dviem
instrumentais.
Šernas vėl prajuko.
- Tokiu atveju esi tikra profesionalė. Teks kreiptis į tave
patarimų.
Aš nusprendžiau jam paantrinti ir pasipuikuoti savo ge
nialumu.
117
- Na, kastanjetės - labai paprastas instrumentas. Tiesiog

prisitvirtini jas prie pirštų ir muši vieną į kitą, kad išgautum
trankų garsą. - Aš iškėliau į viršų smilius ir entuziastingai
juos suglaudžiau. - Ar pasiseks, šiuo atveju išimtinai priklau
so nuo pasitikėjimo savimi.
Man ir vėl pavyko prajuokinti Šerną. Su juo visada jaus
davausi tikra šmaikštuolė.
- Įvaldžius kastanjetes atsiveria neribotos galimybės, -
narsiai pareiškiau. - Pažįstu merginą, kuri pradėjo nuo kas-
tanječių, o dabar puikiai daužo tikras lėkštes.
Mane kiek trikdė Šerno reakcija, tarsi tai, kad jis vis juo
kėsi, leistų man vaidinti banalią komediją. Bet jis ir vėl nusi
kvatojo. Nuoširdžiai. Ir mano slogutis išgaravo.
- Tiesą sakant, aš meluoju. Na, kastanjetėmis tikrai barš
kinau, bet... jeigu rimtai, ketinu mokytis skambinti pianinu.
Štai kodėl tokia sutrikusi stovėjau viduryje parduotuvės.
- Aha... - nutęsė Šernas ir linktelėjo. - Jeigu nori žinoti
mano nuomonę...
-Aišku, noriu, - įsiterpiau. - Kaip tik tavo nuomonė mane
ir domina.
Jis nusišypsojo.
- Tokiu atveju tau vertėtų pradėti nuo sintezatoriaus „Ya
maha PSR", jie stovi už ritmo sintezatorių. Aišku, jis turi tik
šešiasdešimt vieną klavišą ir jie per lengvai spaudžiasi, bet
jeigu tik pradedi skambinti ir neketini tam skirti viso likusio
gyvenimo, paika švaistyti pinigus tikram klavišiniam instru
mentui. Bet tai tik mano nuomonė.
118
- Ne, tai puikus patarimas. Gal parodytum, kaip veikia

sintezatorius, apie kurį kalbėjai?
- O... - Šernas, regis, nustebo, kad įsiklausiau į jo nuomo
nę. - Žinoma. Man regis, kaip tik vienas dar yra.
Jis apsisuko ir patraukė į parduotuvės gilumą. Aš nuse
kiau iš paskos.
- Ar tu vis dar tiek daug skambini pianinu? - pasiteiravau.
Šernas palinksėjo ir grįžtelėjęs į mane paaiškino:
- Taip, savo malonumui.
Jis sustojo prie nedidelio juodos spalvos sintezatoriaus,
padėto ant stovo.
- Man regis, šis puikiai tau tiktų.
Aš paspaudžiau keletą klavišų. Bet garso neišgavau, tik
duslių dunkstelėjimų.
- Man regis, jis... neįjungtas į tinklą, - pasakė Šernas.
- O, išties. Tu teisus.
Aš ne juokais sutrikau, kad mėginau skambinti išjungtu
sintezatoriumi, panašiai kaip tąkart, kai prieš keletą mėnesių
vienas pirkėjas knygyne įspėjo mane apie atsisegusį kelnių
užtrauktuką.
- O kiek jis kainuoja?
- Na, hmm...
Šernas pasilenkė ir pažvelgė į etiketę. Kaina pasirodė
esanti dvigubai didesnė, nei buvau numačiusi išleisti. Bet
aš nusprendžiau numoti į tai ranka ir leisti sau paišlaidauti.
- Puiku, aš perku jį.
Šernas prajuko.
119
- Tu rimtai?
- Dar ir kaip, - patvirtinau. - Reikia nuo ko nors pradėti,
tiesa?
- Manau, kad taip, - sutiko jis.
Mudu nutilome.
- Nieko sau, - pirmoji prabilau aš. - Vis dar negaliu pa
tikėti, kad mudu susitikome.
- Suprantu, - atsakė Šernas. - Keista, ar ne?
- Išties, turint galvoje, kad gyvename viename mieste.
Žiauriai keista.
Jis nusijuokė.
- Na, aš maniau, kad persikraustei į Kaliforniją ar dar
kur nors.
Aš linktelėjau ir pasvarsčiau, kiek Šernas žino apie mane.
- Gyvenau tenai, bet... Na, žinai...
Šėmas surimtėjo ir linktelėjo.
- Taip, - santūriai patvirtino jis. - Girdėjau.
Taigi dabar aš įsitikinau, kad jis viską žino. Staiga pajutau
nenumaldomą norą sprukti nuo jo. Kuo greičiau ir kuo toliau.
- Na, mano tėvai apsidžiaugs išgirdę, kad tu puikiai gy
vuoji, - pasakiau. - Dėkui už pagalbą, Šernai. Džiaugiuosi,
kad susitikome.
Aš patraukiau ranką ir pastebėjau, kad Šernas nustebo dėl
taip pasisukusio pašnekesio.
- Taip, žinoma, - atsakė jis.
O aš atsiprašiau ir nusiskubinau prie kasos.
- Ar kas nors padėjo jums išsirinkti? - pasidomėjo moteris
už prekystalio, sugrąžinusi mano kredito kortelę.
120
- Ką? - išsiblaškiusi perklausiau, kišdama kortelę į jai

skirtą piniginės skyrelį.
- Ar personalo patarimai padėjo jums apsispręsti įsigyti
sintezatorių? - patikslino klausimą ji.
- O, taip, - patvirtinau. - Man padėjo Šernas. Jis puikiai
patarė.
- Šernas?
- Na, taip.
- Bet mes neturime darbuotojo vardu Šernas.
Aš minutėlę pasvarsčiau, ar tik man nesivaidena.
- Šernas Kemperis, - patikslinau. - Kaip tik jis ir patarė
man pirkti šį sintezatorių.
Moteris papurtė galvą, nesusigaudydama, apie ką kalbu.
Aš apsidairiau, pasukau galvą į kairę, į dešinę, paskui net
pasistiebiau, kad geriau matyčiau. Bet Šernas lyg skradžiai
žemę prasmego. Išsigandau, kad pradedu kvaišti.
- Aukštas, apsirengęs juodais marškinėliais, dieną kitą
neskusta barzda... - pradėjau aiškinti ir kasininkė, regis, pa
galiau ėmė suprasti, apie ką kalbu. Aš dar pridūriau: - Ne
paprastai gražios akys.
- O, taip, dabar žinau, ką turite galvoje.
- Puiku.
- Bet tas vyrukas nedirba mūsų parduotuvėje, - pasakė ji.
- Kaip tai nedirba?
- Jis - pirkėjas. Tiesa, užsuka gana dažnai.
Aš užmerkiau akis ir atsidusau. Juk visą laiką kalbėjausi
su Šernu kaip su pardavėju.
121
- Atsiprašau, suklydau, - prisipažinau kasininkei. - Bai

siai apsikvailinau.
Ji sukikeno ir paguodė:
- Nesikrimskite.
Tada ištiesė man čekį ir pasiteiravo:
- Ar pakviesti ką nors, kad nuneštų instrumentą iki au
tomobilio?
- Hmm... - aš pažvelgiau į sintezatorių ir nusprendžiau,
kad pajėgsiu susidoroti pati.
Tad pasiėmiau jį ir patraukiau prie durų, pakeliui dairy
damasi Šerno. Bet pastebėjau jį tik išėjusi iš parduotuvės. Jis
kaip tik leidosi laiptais.
- Šernai! - šūktelėjau.
- Ema! - lygiai taip pat atsiliepė jis.
- Gerai, kad tu vis dar čia, - pasakiau. - Pamaniau, kad
galbūt jau išvažiavai.
- Buvau viršuje. Dairausi kabinetinio fortepijono.
Tiesą sakant, man prireikė truputį laiko atkurti vaizduo
tėje, kaip šis instrumentas atrodo.
- Kaip šaunu, kad ketini pirkti kabinetinį fortepijoną, -
pasakiau ir trumpam pastačiau ant žemės sintezatorių. - Tai
dar kartą įrodo, kad išties nedirbi šioje parduotuvėje.
Šernas šyptelėjo.
-Atleisk, kad palaikiau tave pardavėju. Turbūt dėl to, kad
tu kadaise dirbai mūsų knygyne ir... Žodžiu, aš vis tiek gero
kai apsikvailinau, kai atsiskaičiusi kasoje mėginau uždirbti
tau procentą nuo parduotos prekės kainos.
Šernas nusijuokė.
122
- Žinai, galiausiai ir aš padėjau įtarti, kad tu susidarei

klaidingą įspūdį, bet neišmaniau, kaip čia paaiškinti, kad
nesu šios parduotuvės darbuotojas. Tiesiog...
- Nenorėjai, kad pasijusčiau kvaila per visą pilvą?
- Maždaug, - patvirtino Šėmas, išsišiepęs iki ausų.
- Bet aš vis tiek jaučiuosi visiška kvaiša.
- Baik tu, - sudraudė jis. - Džiaugiuosi, kad galėjau pa
dėti. Išties. Taip malonu vėl tave matyti.
Jo nuoširdumas nuginklavo. Aš nežinojau, patinka man
tai ar ne. Tačiau galiausiai nusprendžiau, kad patinka.
- Ačiū, - padėkojau Šernui. - Tu man labai pagelbėjai.
- Gal tau reikia mokytojo? - pasidomėjo jis. - Jeigu norė
tum, aš galėčiau... pamokyti. Su džiaugsmu. Tiesiog parodyti
keletą paprastų dalykų, kad žinotum, nuo ko pradėti.
Aš žvelgiau į jį neišmanydama, ką atsakyti.
- O jeigu nenori, tai gal galėčiau kada nors pasikviesti
tave išlenkti po taurelę? - pasiūlė jis.
Staiga supratau, kas čia vyksta - mane tarsi banga už
liejo. Ne viena iš tų malonių bangelių, kurios laižo kojas ir
retsykiais sušlapina džinsų klešnių apačią, žingsniuojant per
paplūdimio smėlį, bet baugi banga - iš tokių, kurios atrieda
nežinia iš kur ir išverčia iš kojų, kai išsimaudęs jau brendi
iš vandens.
- O Dieve. Nejaugi tu kvieti mane į pasimatymą? - pri
blokšta pasitikslinau.
Pastebėjau, kaip Šerno pečiai nusviro, o veide akimirką
šmėstelėjo nusivylimas.
- Aš tiesiog mėginu neva atsitiktinai ir subtiliai apie tai
123
užsiminti. Kad nė vienamiš mūsų tokie susitikimai neatrody

tų kaip pasimatymai, - prisipažino jis ir papurtė galvą. - Bet
pavėlavau dešimt metų, be to, man išėjo taip pat prastai kaip
ir patį pirmą kartą, tiesa?
Mano skruostus užliejo raudonis ir Šernas, tai pastebėjęs,
taip pat išraudo.
- Atleisk, - tarė jis. - Matyt, aš praradau gebėjimus, nes
jau seniai neturėjau ilgesnių rimtų santykių. Ga ir nepatikėsi,
tačiau studijų metais labai lengvai rasdavau bendrą kalbą su
merginomis. Kaip nuolat tvirtina mano tėtis, būk atviras, bet...
Šėmas dėbtelėjo į mane taip, lyg būtų išplepėjęs baisią
paslaptį. Jis kilstelėjo ranką prie veido ir palietė nosį.
- Nejaugi aš ką tikprisipažinau, kad prašiau tėčiopatarimo,
kaip kviesti merginas į pasimatymą? - rimtai pasiteiravo jis.
Aš sukikenau. Tyliai ir geraširdiškai. Tarsi patvirtindama:
„Taip, bet tai žiauriai šaunu/'
Ir prisiminiau, kad visada labai žavėjausi Šernu.
Jis patiko man.
Šernas buvo patrauklus. Ir mielas. Be to, aš jam atrodžiau
šmaikstuolė.
- Puiku, - pasakiau. - Paklausyk. Aš palaikiau tave par
davėju. Tu prašei tėčio patarimo, kaip apsukti merginoms
galvas. Taigi, jeigu vertinsime socialinius įgūdžius, mudu
abu labu tokiu.
Šernas nusijuokė ir, regis, nusiramino.
Aš panorau vėl su juo susitikti. Tikra tiesa. Man magėjo
praleisti daugiau laiko kartu. Būti greta jo.
- O gal susitarkime taip, - pasiūliau. - Tu išmokysi mane
124
skambinti „Šunų valsą", o aš atsilygindama pavaišinsiu tave

alumi.
- Gerai, jeigu tu nori išmokti tik „Šunų valsą", man kilo
netikėta mintis.
Aš žvelgiau į Šerną laukdama tęsinio.
Ojis pasiėmė mano sintezatorių ir, pamojęs sekti paskui,
pradėjo kopti laiptais. Išklerusiais, siaurais laiptais užlipome
į patalpą, pilną didžiulių instrumentų. Aš pamačiau keletą
pianinų, arfą ir violončelę. Bet Šernas nusivedė mane prie
tviskančio juodo kabinetinio fortepijono. Jis padėjo sinteza
torių ant grindų, tada atsisėdo prie fortepijono ir patapšnojo
per suolelį, duodamas ženklą prisėsti greta.
Šernas pažvelgė į mane ir grakščiai nuleido pirštus ant kla
višų. Tada palinko virš jų ir pradėjo skambinti „Šunų valsą".
Aš stebėjau, kaip jo pirštai sklando klavišais, regis, instink
tyviai žinodami, ką turi daryti. Grožėjausi Šerno rankomis:
stipriomis ir grakščiomis. Tvarkingais, trumpai nukirptais
nagais, ilgais laibais pirštais. Kai kurios moterys tvirtina, kad
joms patinka vyriški sudiržę delnai su nuospaudomis, tačiau
aš žvelgdama į Šerną padariau išvadą, kad jos klysta. Man
patiko, kad jo rankos stebėtinai miklios ir vos ne moteriškai
dailios. Netrukus nukreipiau akis nuo rankų į pečius.
Stebėdama, kaip jis skambina fortepijonu, prisiminiau,
koks jis sumanus, gabus, judrus ir nejučia ėmiau spėlioti, ką
dar geba jo rankos...
Tau atrodo, kad puikiai pažįsti save, kad perpratai sa
vastį, paženklinai ir uždarei į futliarą, pavadinusi „manuoju
aš", ir staiga paaiškėja, kad tave traukia muzikantai, kad jų
125
„virtuoziškumas" tau atrodo seksualus, ir tenka permąstyti

viską, ką iki šiol žinojai apie save.
Šernas liovėsi skambinti ir pasakė:
- Gerai, dabar tavo eilė.
- Mano? - nusistebėjau. - Juokauji? Aš neturiu nė men
kiausio supratimo, nuo ko pradėti.
Šernas nuspaudė baltą klavišą tiesiai prieš mane. Aš klus
niai uždėjau ant jo smilių.
- Geriau pamėgink šituo, - patarė jis ir pastūmė link kla
višo vidurinį pirštą.
Linktelėjau.
- O dabar spausk šį klavišą štai taip.
Ir jis ritmingai nuspaudė kitą klavišą šešis sykius.
Aš pakartojau tai savuoju pirštu.
- O dabar štai šitą, - pasakė jis ir bedė į dar vieną klavišą.
Aš klusniai vykdžiau visus jonurodymus. Turėjau žiūrėti į
klavišus, bet pusę laiko spoksojau į Šerną. Jis vieną kitą kartą
užklupo mane spoksančią ir aš skubiai nuleidau akis į savo
pirštus ir klavišus.
Skambinau lėtai ir nemelodingai. Vis abejojau, kur dėti
pirštus, todėl skubėjau ir klydau. Vis dėlto pagavau esmę ir
sugebėjau valdyti savo judesius.
Mudviejų kūnai lietėsi, nes sėdėjome ant vieno suolelio.
Be to, Šernas vis dar vedžiojo mano pirštus per klavišus, kol
galiausiai pasakė:
- Gerai. Kaip manai, ar galėsi dabar tai pakartoti greitai?
O aš skambinsiu kitą partiją.
- Žinoma, - patvirtinau. - Taip, aš įsidėmėjau.
126
Uždėjau pirštą ant pirmo reikiamo klavišo. Šernas švelniai

uždėjo savąjį ant gretimo.
- Pradėsime, kai ištarsiu „trys", - pasakė jis. - Vienas...
du... trys.
Aš paspaudžiau savąjį klavišą.
Šernas savąjį.
Ir prasidėjo.
Pa-pa-pa pam-pam, pa-pa-pa pam-pam, pa-pa-pa-pa-pa-
pa-pa-pam-pam...
„Šunų valsas".
Mudu grojome vos keletą sekundžių, kol aš uoliai baks
nojau nurodytus klavišus. Bet netrukus susigėdusi susidėjau
rankas į skreitą.
Vyliausi, kad Šernas skambins toliau be manęs. Bet jis
neskambino. Tik švelniai tebelaikydamas ranką ant klavišų
pažvelgė į mane ir pasakė:
- Na va, dabar tu moki „Šunų valsą". Tad eikime gerti
alaus.
Aš prajukau.
- O tu gudresnis, nei atrodai.
- Mano tėtis sako, kad labiausiai pasiteisina atkaklumas, -
pajuokavo Šernas.
Jis atrodė pasitikintis savimi ir kupinas vilčių.
Aš pamąsčiau minutę kitą. Apie tai, kaip būtų smagu
gurkšnoti kokteilį su džinu ir žaliąja citrina, bendraujant su
gražiu vyru, o ir senų laikų bičiuliu.
Bet Šernas žvelgė į mane laukdamas atsakymo ir mane
staiga nutvilkė baimė. Pati tikriausia baimė.
127
Tai nebūtų vakarienė su senų laiku bičiuliu.

Tai būtų pasimatymas.
Negalėjau leisti sau nieko panašaus.
Aš nusišypsojau Šernui. Jis nekantriai laukė atsakymo.
- Gal kitą kartą, - pasakiau. - Gerai?
- Taip, - sutiko jis, nors papurtė galvą. - Aišku. Žinoma.
- Aš išties to noriu, - patikinau, norėdama jį nuraminti.
- Supratau.
- Tiesiog turiu reikalų.
- Nieko baisaus.
- Duosiu tau savo telefono numerį, - pasakiau, kad jis
suprastų: aš noriu vėl jį pamatyti, mane tai domina. - Galbūt
kur nors nueisime kitą savaitgalį.
Šernas nusišypsojo ir ištiesė savo mobilųjį telefoną.
Aš pasiskambinau sau, kad turėčiau Šerno numerį, ir ati
daviau jam telefoną.
- Turiu eiti, - pasakiau. - Bet netrukus susiskambinsime,
gerai?
- Taip, - patvirtino Šernas. - Puiku.
- Tikrai džiaugiuosi vėl tave sutikusi, - patikinau.
- Ir aš tave. Išties, - atsakė jis.
Šernas ištiesė ranką, aš sugriebiau ją. Mudu paspaudėme
vienas kitam ranką, jis kurį laiką nepaleido manosios. Keis
tokai išėjo...
Tą popietę važiuodama namo su sintezatoriumi ant už
pakalinės automobilio sėdynės ir mobiliajame telefone išsau
gotu Šerno numeriu svarsčiau, ar galėčiau būti su tokiu vyru
kaip Šernas ir ar jis galėtų būti man svarbus.
128
Aš visada buvau jam neabejinga, jis man patiko. Galbūt

atėjo metas pradėti susitikinėti su šiuo šauniu vyru. Juolab
kad jis visada maloniai elgėsi su manimi ir aš netgi būčiau
galėjusi pasakyti jam„taip" dar mokyklos laikais, jeigu aplin
kybės būtų susiklosčiusios kitaip.
Geri dalykai nelaukia, kol būsime jiems pasiruošę. Kartais
jie nutinka kiek anksčiau, užklumpa netikėtai.
Aš pasvarsčiau, kad retsykiais mes praleidžiame progą
kaip ne mums reikalingą autobusą, o retsykiais būname jai
pasirengę.
Taigi, aš buvau pasirengusi.
129
Jaurą naktį mąsčiau apie tai. Blaškiausi ir varčiausi
lovoje. Okitą rytą važiuodama į darbą parašiau Šernui žinutę:
„Gal susitikime penktadienį apie pusę aštuonių? Kur nors
Kembridže? Tavo nuožiūra."
Dar nebuvo nė devynių. Tad nesitikėjau iškart gauti at
sakymo.
Bet mobilusis telefonas dzingtelėjo akimirksniu.
„Makeono" bare Everio gatvėje?"
Taigi tai nutiko.
Aš eisiu į pasimatymą.
Su Šernu Kemperiu.
Dar niekada nesijaučiau tokia laiminga ir sunerimusi tuo
pačiu metu.
Kas bus, jeigu įsimylėsiu kokį nors vyrą?
Galbūt netgi ne Šerną. Galbūt tik tolimoje ateityje. Bet kai
supranti, kad nori meilės, turi įsileisti ją į savo gyvenimą.
Tai reiškė, kad turiu paleisti Džesą.
Aš nesumąsčiau kito būdo tai padaryti, tai išgyventi nei
130
išguldyti savojausmus ant popieriaus. Taigi vakare po darbo

įsitaisiau ant sofos, pasiėmiau baltą popieriaus lapą, rašiklį
ir parašiau laišką.
Brangusis Džesai,
tavęs nebėra jau beveik dvejus metus, bet aš kiekvieną dieną
tebegalvoju apie tave.
Kartais prisimenu, kaip nuo Tavęs dvelkdavo druska, kai su
grįždavai išsimaudęs vandenyne. Arbaklausiusavęs, ar taupatiktų
filmas, kurį ką tikpasižiūrėjau. Okartais aš tiesiog matyte matau
tavo šypseną. Akių kampučiuose susimetusias raukšleles. Ir tada
dar labiau myliu tave.
Prisimenu, kaip tu liesdavai mane. Kaip aš liesdavau tave. Ir
šiems prisiminimams nėragalo.
Išpradžiųjie mane begaloskaudindavo. Kuodaugiau mąsčiau
apie tavo šypseną, tavo kvapą, tuo smarkiau kentėjau. Bet man
patiko bausti save. Aš mėgavausi skausmu, nesjame įsikūnijai tu.
Nežinau, kokie gedėjimo būdai tinkami, kokie ne. Žinau tik
viena: praradimas taip manesugniuždė, kadnė neįsivaizdavau, jog
taipgali būti. Skausmas, kurį jaučiau, atrodydavo nepakeliamas.
Kartais jis drumsdavoprotą. (Kaip tąkart, kai paklaikusi užlipau
ant mūsų namo stogo.) Keletą sykių vos nepražudė.
Kokia laimė, kad atėjo metas, kai prisiminimai teikia tokį
džiaugsmą, kad vien nuo minties apie tave pradedu šypsotis.
Odar noriu pasidžiaugti, kad įgijau stiprybės.
Kad netikėtai atradau gyvenimo prasmę.
Ir šiandien nepaliauju stebėtis savo gebėjimu eiti į priekį.
Anksčiau atrodė, kad sielvartas niekada neatslūgs, kad galbūt
131
belieka su dėkingumu prisiminti laimingas dienas, nešiotis jas

širdyje blogomis dienomis, bet dabar pradedu manyti, kad galbūt
geros dienos nėra tik dienos, galbūt jos gali virsti geromis savai
tėmis, gerais metais.
Dabar sielvartas man atrodo panašus į kiautą.
Įkiautą, kuriame labai ilgai lindėjau, kol vieną dienąpamačiau,
kadjis tampa per ankštas.
Taigi pradėjau vaduotis išjo.
Tai nereiškia, kadnoriu atsižadėti prisiminimų ar meilės, kurią
taujaučiu. Bet noriu išsivaduoti iš liūdesio.
Aš neketinu pamiršti tavęs, Džesai. Nenoriu ir nemanau, kad
įstengčiau.
Bet tikiuosi, kad man pavyks išsivaduoti nuo širdgėlos. Kad
paminsiu ją ir eisiu į priekį, kad tik retkarčiais prie jos sugrįšiu,
tačiau daugiau nebesinešiosiu savyje.
Aš ne tikmanau, kadįstengsiu, žinau, jogprivalau tai padaryti.
Tu visam laikui liksi širdyje, bet mano pečių nebeslėgs prara
dimo našta. Nenusimetusi jos aš nebepajėgsiu niekuo džiaugtis.
Mane mirtinai prislėgs prisiminimų apie tave svoris.
Man reikia žvelgti į priekį, į ateitį, kurioje tavęs nebegali būti.
O ne į praeitį, kupiną to, ką turėjome mudu.
Aš privalau paleisti tave ir prašau tavęs paleisti mane.
Tvirtai tikiu: jeigu labai stengsiuosi, sugebėsiu gyventi savo
gyvenimą, nes tu visada to norėjai. Laimingągyvenimą. Visavertį
gyvenimą. Gyvenimą, kuriame mylėsiu ir būsiu mylima.
Taigi aš turiu gauti iš tavęs leidimą pamilti ką nors kitą.
Man labai gaila, kad mudu neturėsime ateities, apie kurią sva
jojome. Mudviejų bendras gyvenimas būtų buvęs nuostabus.
132
Bet dabar aš žengiu į pasaulį plačiai atvėrusi širdį. Ir tikiuosi

atsidurti ten, kur mane nuves gyvenimas.
Tikiuosi kadtužinai, kaipnuostabu ir lengvabuvo mylėti tave,
kai buvai šalia.
Tu buvai tikroji mano meilė.
Todėl galbūt egoistiška norėti daugiau, trokšti dar vienos tokios
pat meilės.
Bet nieko negaliu padaryti.
Aš alkstu mylėti.
Todėl sutikau eiti į pasimatymą su ŠernuKemperiu. Mane šildo
mintis, kad tau jis patiktų, kad tu pritartum mano pasirinkimui.
Bet taip pat noriu, jog žinotum- niekas niekada nepakeis tavęs.
Tiesiog man reikia daugiau meilės gyvenime, Džesai.
Ir aš prašau tavęs leidimo leistis į jos paieškas.
Tave mylinti
Ema
Aš daugybę kartų perskaičiau laišką. Tada sulanksčiau,

įdėjau į voką, užrašiau ant jo vardą ir paslėpiau.
O paskui atsiguliau į lovą ir užmigau.
Miegojau kaip užmušta ir atsibudau tik tada, kai saulės
spinduliai pradėjo glostyti veidą. Jaučiausi pailsėjusi ir it
naujai atgimusi, tarsi mudvi su Žeme būtume vienbalsiai
nutarusios, kada turi patekėti saulė.
133
JLėjusi į barą aš išsyk pastebėjau Semą. Jis vilkėjo tam
siai mėlynus džinsinius marškinius ir tiesias pilkas kelnes.
Pastebėjau, kad išsitepė plaukus pomada, o kai apkabinau jį
sveikindamasi, užuodžiau odekolono kvapą.
Supratau, jog tai pasimatymas. Norėjau, kad būtų.
O medžiu ir citrusu dvelkiantis odekolonas galutinai tai
patvirtino.
Aš patikau Šernui.
Man patiko jis.
Galbūt todėl buvo taip paprasta.
Nors ne. Bet galbūt galėjo būti paprasta.
- Puikiai atrodai, - pagyrė Šernas.
Tą vakarą aš pasirinkau vilkėti figūros pranašumus iš
ryškinančius siaurą juodą sijoną ir aptemptus ilgarankovius
marškinėlius juodais ir baltais dryžiais. Rūpestingai pasi
dažiau blakstienas, nors nieko panašaus nedariau jau daug
metų. O kai jos sulipo nuo tušo pertekliaus, pasinaudojau
žiogeliu, nes būdama maža mačiau taip darant mamą.
134
Galiausiai įsispyriau į blyškiai rožines laivutes ir pasukau

prie durų.
Prieš išeidama dar stabtelėjau pažvelgti į veidrodį.
Kažkas buvo ne taip. Reikėjo skubiai taisyti padėtį. Tad
apsigręžiau ir pakeičiau laivutes juodais aukštakulniais. Su
jais kojos atrodė gerokai ilgesnės.
Šis sprendimas suteikė pasitikėjimo savimi, tad dar su
grįžau į vonią, apvedžiau lūpas kontūriniu pieštuku ir pa
sidažiau ryškiai raudonu lūpdažiu. Prieš tai dažiausi juo tik
kartą, kai buvau pasikvietusi Mari vakarienės prabangiame
Bostono kvartale, Bak Bėjuje. Bet tada lūpdažio spalva man
nepatiko. O dabar patiko.
Kai vėl nusiskubinau prie laukujų durų ir dar sykį žvilg
telėjau į veidrodį, pasijutau nuostabiai.
Atrodžiau puikiai.
Ir žinojau, kad atrodau puikiai.
Geriau ir būti negalėjo.
- Ačiū, - padėkojau Šernui bare, papūčiau lūpas ir įsitai
siusi greta jo pridūriau: - Ir tu atrodai ne prasčiau.
Prisiartino baro padavėja, aukšta stambi moteris ilgais
tamsiais plaukais, ir pasiteiravo, ką gersiu. Aš permečiau
akimis kokteilių sąrašą ir nusivyliau. Regis, jie neturėjo nie
ko daugiau, išskyrus degtinę, sumaišytą su įvairių vaisių
sultimis.
- Gal džino su žaliųjų citrinų sultimis? - neužtikrintai
paprašiau.
Ji linktelėjo ir nuėjo maišyti kokteilio.
- Oką tu čia geri? - pasiteiravau Šerno, dirstelėjusi į bokalą
135
šviesaus pilstomo alaus. - Tikiuosi, dar nespėjai susimokėti.

Juk susitarėme, kad moku aš.
Šernas pažvelgė į mane ir sielvartingai šyptelėjo.
- Teko susimokėti, kai atnešė alų, - paaiškino jis. - Bet
antru bokalu vaišini tu.
- Gera mintis.
Padavėja pastatė priešais mane kokteilį, aš ištiesiau jai
kredito kortelę ir ji vėl pradingo.
- Jei jau taip, ketinu užsisakyti paties brangiausio alaus.
Mudu sėdėjome žvelgdami priešais save, tačiau tai ne
trukdė žvilgčioti vienam į kitą.
- Viskas gerai, - patikinau. - Tai smulkmena, palyginti
su tuo, kiek sugaišai laiko mokydamas mane skambinti tai...
Aš pradėjau dešine ranka barškinti „Šunų valsą" ant baro,
tarsi tai būtų pianino klaviatūra. Šernas palinko pasižiūrėti.
- Labai gerai! - pagyrė jis, kai užbaigiau.
- Dešimt su pliusu? - pasiteiravau.
Jis kurį laiką pamąstė gurkšnodamas alų.
- Dešimt su minusu, - pasakė pastatęs bokalą. - Padarei
nedidelę klaidelę.
- Ką? - negalėjau patikėti. - Kur suklydau?
- Praleidai vieną natą.
- Nepraleidau! - karštai užginčijau.
- Praleidai. Sugrojai štai taip, - pasakė Šernas ir pradėjo
mikliai barškinti per barą tais pačiais pirštais kaip aš prieš
kelias minutes. - O reikėjo šitaip.
Jis dar kartą pabaksnojo per menamus klavišus. Mano
supratimu, abu kartai niekuo nesiskyrė.
136
- Juk visiškai taip pat.

Šėmas nusijuokė ir papurtė galvą.
- O, ne.
- Paskambink dar kartą.
- Kurio karto pageidauji?
- Iš pradžių kaip aš, o paskui taip, kaip turi būti iš tikrųjų.
Šernas pradėjo skambinti mano variantą.
- Ne, ne, - tariau. - Lėčiau. Kitaip nesugebėsiu pamatyti
skirtumo.
Jis pradėjo iš naujo lėtesniu tempu.
Paskambino mano variantą.
Paskui savąjį.
Ir tada aš susigaudžiau, kad suklydau prieš pat pabaigą.
Išties praleidau vieną natą.
Aš šyptelėjau supratusi klaidą.
- O, vyruti, išties suklydau! - prisipažinau. - Susimoviau.
- Nieko tokio. Pradžiai vis tiek labai gerai.
Aš skeptiškai dėbtelėjau į jį.
- Turiu galvoje, - patikslino Šernas, dar labiau palinkęs
prie manęs, - kad tau puikiai išeina barškinti per barą.
Aš išpūčiau akis.
- Kalbu visai rimtai. Kadangi esi pagauli, galiu kirsti la
žybų, jog tapsi tikra virtuoze.
- Spėju, kad taip sakai visoms merginoms, - pareiškiau
numojusi ranka, neketindama patikėti komplimentu.
Tada grakščiai paėmiau sklidiną taurę ir iš lėto pakėliau
prie lūpų. Kokteilis buvo saldus ir gaivus. Ir stiprokas.
- Tik savo mokinėms, - patikslino Šernas.
137
Aš nustebusi dirstelėjau į jį.

- Na, man regis, pats laikas pasisakyti, kad esu muzikos
mokytojas, - tarė jis.
Aš plačiai nusišypsojau.
- Nuostabu. Turi puikų darbą.
- Ačiū, - padėkojo Šernas. - O ką tu veiki? Rašai įspūdin
gus straipsnius apie keliones? Mano mama minėjo, kad matė
tavo pavardę „Travel +Leisure" žurnale.
Aš nusijuokiau.
- Taip, rašiau kurį laiką, - patvirtinau. - Bet dabar...
hmm... aš, tiesą sakant, vadovauju knygynui.
- Juokauji? - nepatikliai pasitikslino Šernas.
- Suprantu, kad skamba siaubingai, - pasakiau. - Bet tai
tiesa.
- Oho... - nutęsė Šernas. - Kiek suprantu, išsipildė di
džiausias Kolino Bleiro noras. Ir dabar Bleirų knygynui va
dovauja Bleir.
Aš vėl nusijuokiau.
- Kaip matai, svajonės pildosi, - apibendrinau. - Bent jau
mano tėčio svajonės.
- Tačiau ne tavosios? - paklausė Šernas.
- Na, kaip tu puikiai žinai, aš išties svajojau ne apie tai, -
prisipažinau. - Kita vertus, mes ne visada iki galo suvokiame
savo svajones. Kartais tik kaktomuša susidūrę su tam tikrais
dalykais suprantame, kad kaip tik to ir norėjome.
- O, už tai verta išgerti, - tarė Šernas, kilstelėjo bokalą ir
mudu susidaužėme. - O dabar tau leidus norėčiau pakeisti
temą.
138
- Leidžiu, - atsakiau.
- Man regis, kad metams bėgant tu vis gražėji, - pasakė jis.
- O, ne, liaukis, - sudraudžiau ir uždrožiau ranka jam
per petį.
Aš flirtavau. Aš! Nieko sau.
Ir man labai patiko tai daryti. Apie tokius dalykus papras
tai nekalbama, bet tą akimirką jaučiausi taip, tarsi tik flirtas
skatintų Žemę suktis.
Džiaugsmingas laukimas, ką toliau pasakys pašnekovas.
Malonus virpulys, kai žinai, kad į tave kas nors žvelgia su
džiaugsmu. Pasitenkinimas, kurį išgyveni matydama žmo
nes, kurie žadina simpatiją. Bet flirtas, matyt, vis dėlto labiau
susijęs ne tiek su meile kitam, kiek su meile sau.
Tokiais atvejais tarsi pažvelgi į save kito akimis ir sužinai,
kad turi daug puikių savybių ir kad esama daug priežasčių,
dėl kurių gaudyte gaudomas kiekvienas tavo žodis.
- Taigi tu esi muzikos mokytojas, - pasakiau. - O kur
dirbi?
- Šiuo metu visai netoli Bleirų knygyno. Konkordo rajo
ne, - atsakė Šernas.
- Rimtai? - nusistebėjau. - Buvai taip arti ir niekada ne
užsukai pasilabinti?
Šernas pažvelgė į mane ir labai nuoširdžiai prisipažino:
-Jeigu tik būčiau žinojęs, kad tu ten, patikėk, būčiau aki
mirksniu atidulkėjęs.
Aš neįstengiau nuslėpti šypsenos. Paėmiau taurę ir gurkš
telėjau. Šernas jau beveik ištuštino bokalą.
- Gal galėčiau užsakyti tau dar vieną? - pasiteiravau.
139
Jis linktelėjo ir aš pamojau baro padavėjai.

- Norėčiau paties brangiausio alaus, kurį čia turite, - nar
siai pareiškiau jai.
Šėmas nusijuokė.
- Jis tamsus ir tirštas. Ar jūs tikrai tokio norėsite? - pasi
tikslino ji.
Aš pažvelgiau į Šerną. Jis skėstelėjo rankomis, duodamas
suprasti, kad leidžia spręsti man.
- Taip, mums tiks, - pasakiau padavėjai.
Ji nuėjo, o aš vėl pasisukau į Šerną. Mudu akimirką kitą
patylėjome ieškodami naujos pokalbio temos.
- Kokią dainą tau labiausiai patinka groti? - pasiteiravau
aš ir išsyk supratau, kad uždaviau paiką klausimą.
- Skambinti pianinu? - pasitikslino Šernas.
- Taip, žinoma,
- O kokią tu norėtum išgirsti? - paklausė jis.
Aš nusijuokiau.
- Turėjau galvoje ne dabar, o apskritai. Čia netgi nėra
pianino.
- Apie ką tu kalbi? Mudu neseniai atlikome „Šunų valsą"
tiesiog ant baro.
Aš vėl nusijuokiau, buvo mano eilė pasakyti, bet man
sunkiai sekėsi prisiminti, kokią nors dainą, kuri atliekama
akompanuojant pianinu.
- Ojeigu „Pianistą"?
Šernas suraukė nosį.
- Gal kiek per tranki, ką?
- Ji vienintelė man toptelėjo į galvą.
140
- Nieko tokio, nieko tokio, - nuramino jis mane. - Tiesą

sakant, visai neblogas pasirinkimas, nes šios dainos pradžioje
yra vietelė, suteikianti progą pasipuikuoti savo gebėjimais.
Šernas atsisėdo tiesiau ir pasiraitojo rankoves, tarsi ketintų
skambinti tikru instrumentu. Jis pastūmė tolyn servetėlę,
pačiupo mano taurę ir paprašė:
- Gal malonėtumėte patraukti ją man iš kelio, panele.
- Žinoma, pone, - tariau.
Šernas susinėrė pirštus ir ištiesė rankas į priekį.
- Ar tu pasiruošusi? - pasiteiravo manęs.
- Visada pasiruošusi.
Jis teatrališkai linktelėjo ir pradėjo virtuoziškai barškinti
pirštais per barą, tarsi išties skambintų pianinu. Aš stebėjau,
kaip jis spaudžia menamus klavišus. Darė tai taip įtaigiai,
kad beveik patikėjau.
- Atleisk, - pasakė nesiliaudamas skambinti, - bet, mano
supratimu, šioje vietoje turėtų prisijungti lūpinė armonikėlė.
- Ką? Aš nemoku groti lūpine armonikėle.
- Aišku, kad moki.
- Neturiu supratimo, nuo ko pradėti.
- Na, kaip muzikantai laiko lūpines armonikėles, tai jau
tikrai turi žinoti. Nepatikėsiu, kad niekada gyvenime nematei
kokios nors grupės grojant bliuzą.
- Žinoma, mačiau.
Šernas nuleido galvą ir žvelgdamas į savo pirštus skam
bino toliau. Į mus sužiuro kiti lankytojai. Bet nei jis, nei aš
nekreipėme dėmesio.
- Tiesiog išgirsk lūpinės armonikėlės partiją.
141
Ir, didžiai savo nuostabai, aš išties išgirdau. Tad pakėliau

rankas prie lūpų, tarsi laikyčiau jose armonikėlę, ir pradėjau
pūsti.
- Lėčiau, - sudraudė Šėmas. - Dar nesi tokia virtuoze kaip
Kanados muzikos legenda Neilas Jangas.
Aš nusijuokiau ir padariau pauzę.
- Viešpatie, nė nesuprantu, ką aš čia veikiu!
- Kaip tik tai, ką reikia. Tau puikiai išeina, nesustok.
Taigi man beliko griežti toliau.
- Nuostabu. Dabar palauk minutėlę. Šioje vietoje armo
nikėlė tyli.
Aš nuleidau menamą instrumentą, o Šernas skambino
toliau. Neabejojau, kad jis atliks dainą nuo pradžios iki pa
baigos ir nepraleis nė vienos natos. Stebėjausi, kaip lengvai
jam tai išeina, kaip skraidyte skraido pirštai ir, regis, tuoj
tuoj ims lietis nuostabi melodija. Nors nesigirdėjo nė garso.
- Dabar - įspėjo Šernas. - Netrukus lūpinės armonikėlės
eilė. Atėjo tavo žvaigždžių valanda.
- Tu ką? O aš nė nežinojau, - skubiai atsakiau ir vėl kuo
rimčiausiai pakėliau rankas prie lūpų.
Paskui Šernas sulėtino tempą ir aš supratau, kad daina artė
ja prie pabaigos. Nuleidau rankas ir žiūrėjau, kaipjis paspaudė
dar keletą klavišų. Tada pakėlė akis į mane ir pasiteiravo:
- Ko dar pageidautum?
- Gal pavakarieniautum su manimi? - pasiūliau.
Išsprūdo tiesiog savaime. Norėjau toliau kalbėtis su Šernu,
praleisti daugiau laiko su juo, kuo daugiau sužinoti apie jį.
Žodžiu, norėjau tęsinio.
142
- Galėtume pavalgyti čia arba kur nors netoliese, jeigu

turi kokių nors konkrečių pageidavimų,
- Ema... - rimtai nutęsė Šernas.
-Ką?
- Gal galėtume sudoroti vieną kitą buritą?
Meksikietiškų patiekalų užkandinė „Dos Tacos" skendėjo

prislopintoje oranžiškai gelsvoje šviesoje, tokioje nepanašioje
į ankstesnį ryškiai mėlyną baro apšvietimą. Bet Šernas ir čia
atrodė puikiai. O ir aš pati vis dar jaučiausi tikra gražuolė.
Netgi kai suleidau dantis į didžiulį paplotį, įdarytą mėsa
ir daržovėmis.
-Jeigu galėčiau iki pat gyvenimo pabaigos valgyti meksi-
kietišką maistą, būčiau laimės kūdikis, - prisipažino Šernas. -
Tikras laimės kūdikis.
Man magėjo atsakyti, kad tai, ką mes valgome, neturi
nieko bendra su tikru meksikietiškų maistu. Papasakoti, kad
mudu su Džesu praleidome tris savaites Meksike ir atra
dome restoranėlį, kuriame gamino tiesiog tobulas įdarytas
paprikas.
Bet nevertėjo kalbėti apie praeitį.
-Aš taip pat sutikčiau, - pasakiau Šernui. - Su malonumu.
O kai palinkau paimti kukurūzų traškučio iš priešais sto
vinčios pintinėlės, mudviejų rankos susitiko.
Nors tai tetruko akimirksnį, man patiko šis jausmas. „Taip
ir turi būti per tikrą pasimatymą, - pasakiau sau. - Taigi vis
kas gerai."
143
- Bet kalbant apie desertus, - toliau postringavo Sernas, -

meksikietiškų visam gyvenimui nenorėčiau. Mieliau rink
čiausi prancūziškus eklerus ar putėsius. Taip pat itališkus
pyragaičius su maskarponės sūriu ir ledus.
- Oaš nė nežinau, - pasvarsčiau. - Indiški desertai tiesiog
neįtikėtini. Su daugybe plaktos grietinėlės ir riešutų. Arba
ryžių pudingai ir pistacijų ledai. Man regis, rinkčiausi kaip
tik juos.
- Skamba viliojamai.
Aš linktelėjau.
- Vis dėlto niekas negali prilygti pyragui su trijų rūšių
pienu. Kiek žinau, tai meksikietiškas desertas. Nors beveik
visos Lotynų Amerikos šalys bando įrodyti, kad šis pyragas
priklauso būtent jų virtuvei. Panašiai nutiko ir su baklava.
Teko kalbėti bent su dvidešimčia skirtingų tautybių žmonių,
kurie tvirtino, kad šio kepinio receptas sukurtas kaip tik jų
šalyje.
- Keista, bet kaip tik mano šeima sumanė pyrago su trijų
rūšių pienu receptą, kai tik atkako čia, į Valstijas.
Aš nusijuokiau.
- Jei jau taip, man belieka pasigirti, kad būtent aš sugal
vojau baklavos receptą.
Dabar atėjo Šerno eilė juoktis, o aš apsidairiau aplinkui
ir pamačiau, kad restoranėlis spėjo ištuštėti, aptarnaujantis
personalas pradėjo tvarkytis.
- O, ne - aiktelėjau. - Man regis, jie ketina uždaryti.
Išsitraukiau mobilųjį telefoną ir pasižiūrėjau, kiek laiko.
Buvo dvi minutės po dešimtos.
144
- Nori pasakyti, kad vakarėlis baigtas? - pasitikslino Šė

mas ir sudorojo paskutinį traškutį.
Jo tonas, šypsena ir žvilgsnis iškalbingai bylojo, kad jis
taip nemano ir puikiai žino, jog ir aš to nepageidauju.
- Norėčiau pasakyti, kad galėtume nueiti į barą išlenkti
po taurelę, - tariau, - bet mes ten jau buvome.
Šernas linktelėjo.
- Regis, mudu iš tų, kurie viską daro atvirkščiai, ką? Tai
gal dabar atėjo laikas papietauti?
- Arba išgerti kavos, - paantrinau ir pradėjau dėti ant
padėklo nešvarius indus ir panaudotas servetėles. - Šiaip ar
taip, iš čia teks išeiti. Nenorėčiau tapti panaši į tą vyruką, ku
ris užsukdavo į knygyną paskaityti likus dešimčiai minučių
iki uždarymo. Pameni jį?
- Ar pamenu jį? - pakartojo Šernas. - Aš vis dar griežiu
dantį ant jo.
Man beliko nusijuokti.
- Taigi va.
Mudu nunešėme padėklus, padėkojome vyrui už prekys
talio ir išėjome į lauką. Mus pasitiko vienas iš tokių Bostono
vakarų, dėl kurių verta prieš tai ištverti žiemą. Buvo šilta, bet
gaivu. Aukšti seni pastatai, kurie dieną paprastai atrodydavo
aptriušę, dabar tiesiog tviskėjo.
- Man dingtelėjo viena paika mintis, - pasakė Šernas.
-Klok.
- Gal pasivaikščiokime?
Aš jau ketinau džiaugsmingai palaikyti šį sumanymą, bet
staiga susigriebiau, kad su aukštakulniais išsikvėpsiu vos po
dešimties minučių.
145
- Per daug senamadiškas pasiūlymas? - paklausė Sernas. -

Lyg būtume sugrįžę į praėjusio amžiaus šeštą dešimtmetį ir
aš siūlyčiau tau pieno kokteilį?
- Nieko panašaus, - šyptelėjusi nuraminau jį. - Mintis
puiki, tiesiog aš blaiviai sumąsčiau, kad mano kojos tokio
žygio neatlaikys.
O tada pastebėjau vieną iš daugelio visame mieste raudo
nai šviečiančių iškabų, kviečiančių užsukti į CVS prekybos
centrą. Taigi po kokių septynių minučių mano aukštakulniai
jau gulėjo rankinėje, o aš spėriai myniau, įsispyrusi į paplūdi
mio šlepetes, už kurias paklojome penkis dolerius. O Šernas
dar prigriebė didžiulį „Snickers" batonėlį.
- Kur trauksime? - paklausiau pasiryžusi apsukti visą
miestą.
- Neturiu jokio plano, - prisipažino Šernas. - Bet...
hmm... - jis nužvelgė gatvę ir bedė į tolumoje dunksančius
pastatus. - Gal tenai?
- Puiku, - išsyk palaikiau jį. - Eime tenai.
Mudu pasukome link tų pastatų. Iš pradžių neskubėdami,
koja už kojos, šnekučiuodamiesi apie šį bei tą.
Mieste virė gyvenimas. Grupelėmis vaikštinėjo merginos,
slampinėjo aukštesnių klasių mokiniai, ant šaligatvio stovi
niavo lengvai įkaušę barų lankytojai traukdami dūmą, už
rankų susikibusios poros traukė pramogauti ar namo.
Šernas pasigyrė, kad mokykloje vadovauja aštuntokų
orkestrui ir džiazo grupei, kad pastaruoju metu prisiduria
pinigų keletą kartų per mėnesį grodamas su įvairiomis gru
pėmis garso įrašų studijoje.
146
Aš papasakojau, kaip man sekasi knygyne, kaip laiko

si tėvai. Taip pat apie Mari ir jos dvynukių Sofijos ir Eivos
problemas, netgi parodžiau keletą neseniai išmoktų gestų
kalbos ženklų. Pasigyriau prieš porą dienų supratusi, kad
Eiva parodė norinti pieno.
Šernas klausėsi manęs taip, tarsi būčiau pati nuostabiausia
pašnekovė pasaulyje, ir aš netikėtai supratau, kaip seniai kas
nors man rodė tokį dėmesį.
Mudu pasidžiaugėme, kad gyvename tame pačiame mies
te, dirbame tame pačiame rajone, kuriame išaugome, ir mums
nereikia kažin kur važiuoti į darbą.
Mes peržengdavome numestą kramtomąją gumą, duoda
vome kelią kitiems pėstiesiems, pasilenkdavome paglostyti
šunų. Praėjome pro Harvardo universiteto studentų ben
drabučius ir miestelį. Mūsų kelyje pasitaikė dvi tramvajaus
stotelės ir aš pasvarsčiau, gal metas pasinaudoti proga ir at
sisveikinti. Bet nenorėjau to daryti, kaip ir Šernas. Tad mudu
ir toliau ramiai žingsniavome niekur neskubėdami, nors jau,
matyt, artėjo vidurnaktis.
Kai galiausiai pasiekėme Čarlso upę ir pradėjome eiti
pakrante, aš pajutau, kad kojos kaip švininės, ir pasiūliau
prisėsti ant vieno iš daugelio suoliukų.
- Oho, jau maniau, kad niekada nepasiūlysi, - pasiguodė
Šernas. - Man regis, prisitryniau pūslę dar tada, kai žygiavo
me per Porterio aikštę.
Mudu įsitaisėme ant suolelio ir aš vėl išsitraukiau mo
bilųjį telefoną pasižiūrėti, kiek valandų. Pasirodė, kad jau
147
pirma valanda nakties. Bet aš nesijaučiau pavargusi. Ir dar

nenorėjau namo.
Mes spėjome išsikalbėti. Aptarti darbą ir muziką, savo
šeimas ir knygas. Šnekėjomės apie viską, tik ne apie Džesą.
Tačiau kai tik atsisėdome ant suolelio, pajutau, kad ilgiau
nebegalima ignoruoti šios temos.
- Taigi, kiek suprantu, tu žinai, kad aš tapau našle, - iš
klojau be užuolankų.
Šernas pažvelgė man į akis ir linktelėjo.
- Girdėjau, - patvirtino. - Tik abejojau, ar verta prabilti
apie tai.
Jis palinko į mano pusę ir švelniai atsargiai suėmė už
rankos.
- Labai užjaučiu, Ema.
- Ačiū, - padėkojau.
- Tikiuosi, kad dabar jau geriau jautiesi, - pasakė Šernas. -
Gal nieko tokio, kad mudu esame čia. Kartu.
Aš linktelėjau.
- Gal ir labai keista, bet išties jaučiuosi geriau.
- Nė negaliu įsivaizduoti, ką tau teko išgyventi. Ar seniai
tai nutiko?
- Truputį daugiau nei prieš dvejus metus, - atsakiau.
- Ar tai trumpas, ar ilgas laikas? - pasiteiravo Šernas.
Kaip tik tada aš galutinai įsitikinau, kad jis klausosi manęs
nuoširdžiai, kad jam išties įdomu, ką aš išgyvenau tuo metu.
Pasakiau sau, kad Šernas supranta mane, kad visada suprato,
kaip tegali vos vienas kitas žmogus. Odar jis įstengė suvokti,
jog dveji metai - ir amžinybė, ir akimirka.
148
- Diena dienai nelygu, - atsakiau. - Tačiau dabar man

atrodo, kad praėjo daug laiko. O kaip tu? Kas sudaužė tau
širdį?
Šėmas atsiduso, lyg ruoštųsi iškloti visą savo praeitį.
- Aš kelerius metus gyvenau su viena moterimi, - prisi
pažino jis.
Tačiau žiūrėjo ne į mane, o į upę.
- Ir kas nutiko? - pasiteiravau.
- Man regis tai, kas visada nutinka.
- Ją pagrobė vilkolakis? - paklausiau.
Jis nusijuokė ir pažvelgė į mane.
- Taip, niekšas. Tiesiog plėšte išplėšė iš rankų.
Aš šyptelėjau ir pasiruošiau klausytis toliau.
- Tiksliau, mudu nutolome vienas nuo kito, - galiausiai
pasakė Šernas. - Skamba lėkštai, bet išgyvenau skausmą,
kurio niekada anksčiau neteko patirti.
Aš neturėjau nė menkiausio supratimo apie nutolimą.
Težinojau, ką reiškia, kai mylimąjį atplėšia nuo tavęs. Bet įsi
vaizdavau, kad susvetimėjimas primena medžio šaknis, pa
lengva vis labiau įsikerojančias ir tvirtėjančias, kol galiausiai
prasiskverbia pro asfaltą.
- Užjaučiu, - pasakiau Šernui. - Siaubinga.
- Tiesiog sulaukęs trisdešimties tapau kitu žmogumi nei
dvidešimties, - paaiškino jis. - O ir ji taip pat.
- Manau, kad visi keičiasi, - pasakiau.
- Tiesą sakant, dabar jaučiuosi kažkaip nusivylęs gyve
nimu, - prisipažino Šernas. - Nežinau, koks būsiu sulaukęs
keturiasdešimties. O ką, jeigu...
149
TAYLOR J E N K I N S REI D
- Mes taip pat nutolsime vienas nuo kito? - užbaigiau aš

jo mintį.
Tada Šėmas pasakė tai, ko mirsiu nepamiršiu.
- Bet, mano supratimu, geras ženklas, kad aš buvau pa
metęs dėl tavęs galvą šešiolikos ir lygiai tą patį jaučiu dabar.
Aš nusišypsojau jam ir patvirtinau:
- Išties daug žadantis.
Šernas prisislinko arčiau ir apkabino. Mano petys atsidūrė
jam po pažastimi, pajutau ranką ant nugaros, jis dar tvirčiau
priglaudė mane prie savęs.
Mintis, kad galėčiau vėl pamilti, pasirodė ne iš lengvųjų.
Kita vertus, visiškai jos neatmečiau.
Tad sėdėjau su Šernu, žvelgiau į upę ir leidau sau atgauti
viltį ir džiaugsmą, pajusti, kaip gera rymoti ant suoliuko
vyro glėbyje.
Nė nežinau, kiek laiko mudu taip prarymojome.
Šiaip ar taip, namo parsiradau tik ketvirtą ryto.
Priešaušrio valandą prie mano buto durų Šernas pagaliau
mane pabučiavo. Praėjus penkiolikai metų nuo mudviejų
pažinties.
Šis bučinys buvo saldus, gaivus ir švelnus. Šėmas kvepėjo
rytmečio gaiva ir tai man pasirodė išties nuostabi pradžia.
- Kada vėl tave pamatysiu? - paklausė jis, žvelgdamas
į akis.
Aš taip pat nenusukau žvilgsnio, mudu buvome visiškai
atviri vienas kitam.
- Juk dar matai, - pasakiau. - Paskambink.
150
V I E N I N T E L Ė ( TIKRA) MEILE
Praėjus keturiems su puse mėnesio nuo mūsų santykių

pradžios aš pasakiau Šernui, kad myliu jį. O jis padarė tai
keliomis savaitėmis anksčiau ir patikino, kad jo prisipaži
nimas jokiu būdu neįpareigoja manęs atsakyti tuo pačiu.
Prisipažino, kad ėjo dėl manęs iš proto mokyklos laikais, kad
nelaimingai pamilo nuo pat pirmojo susitikimo knygyne. O
išvyko iš Aktono į universitetą nė neatsisveikinęs, nes suži
nojo: aš įsimylėjau Džesą ir jam nebėra jokių šansų.
- Turiu galvoje, kad mylėti tave, netgi jeigu tu neatsakysi
tuo pačiu, - man ne naujiena, - paaiškino jis. - Pavyzdžiui,
kaip ir važiuoti dviračiu. Žodžiu, aš galiu luktelėti, jeigu tau
reikia laiko.
Aš pajutau didžiulį dėkingumą, nes man išties to reikėjo.
Negalėjau sakyti, kad nemyliu Šerno. Aišku, mylėjau. My
lėjau jau tada, kai jis dar neprisipažino mane mylįs. Tačiau
nebuvau pasiruošusi to pasakyti. Man nesinorėjo pripažinti,
kad lūžis jau įvyko. Vis dar nesijaučiau galinti atsisakyti api
būdinimo „žmona" ir tapti „drauge".
Bet tą naktį, po keturių su puse mėnesio, kai mudu nuogi
ir įsiaudrinę gulėjome lovoje tarp sujauktų paklodžių, aš
suvokiau: netgi jeigu nesu pasiruošusi atskleisti tiesos, tai
vis dėlto tiesa. Todėl ir ištariau:
- Aš myliu tave.
Tyliai ištariau tamsoje, nes žinojau, kad Šernas išgirs.
Jis pačiupo mano ranką ir spūstelėjo.
- Aš taip ir maniau, - pasakė jis ir aš iš tono supratau,
jog šypsosi.
- Atleisk, kad taip ilgai neprisipažinau.
151
- Viskas gerai, - nuramino jis. - Aš suprantu.

Šėmas visada sugebėdavo išskirti svarbiausius dalykus.
Jis niekada nesuko galvos dėl smulkmenų. Teikė pirmenybę
ne joms, bet širdies balsui. Kreipė dėmesį ne į žodžius, bet
į poelgius.
Man daugiau nebepatiko leisti naktis vienai, be jo. Mudu
visada laikydavomės už rankų kine. Aš visą dieną nekantriai
laukdavau, kol galėsiu vėl išbučiuoti raukšleles, susimetusias
aplink jo akis.
Jis žinojo, kad einu iš proto dėl jo, todėl ir neskubino pri
sipažinti. Dėl to aš tik dar labiau jį mylėjau.
- Tiesiog... kartais sunku suderinti žengimą į priekį su
prisiminimais apie praeitį.
- Kad tik tau būtų lengviau... - sukuždėjo Šernas ir pa
sislinko arčiau. Mano akys spėjo įprasti prie tamsos ir aš
mačiau, kaip švyti jo oda. - Nesitikiu, kad tu paliausi mylėti
jį vien todėl, jog pamilai mane.
Matyt, turėjau nusišypsoti ir pabučiuoti jį. Pasakyti, kad
labai branginu jo kilniaširdiškumą ir pasiaukojimą. Bet tik
apsipyliau ašaromis, net lova pradėjo linguoti bekūkčiojant.
Šernas apkabino mane, pakštelėjo į viršugalvį ir paklausė:
- Ar galiu pasidalyti su tavimi dar keliomis mintimis?
Aš linktelėjau.
- Man atrodo, kad mudu sieja jausmai, kuriems lemta
išlikti ilgam, Ema. Gali būti, jog nujaučiau tai dar tada, kai
mokėmės mokykloje, ir todėl taip karštai pamilau. Kažkodėl
su tavimi jaučiuosi - visada jaučiausi - savimi, kitaip nei su
kitomis merginomis. Ir pirmą kartą pradedu suprasti, ką
152
reiškia suaugti su kitu žmogumi, o ne paprasčiausiai būti

greta vienas kito, kaip nutiko man ir Eišai. Dabar aš taip nebe-
sibaiminu dėl mudviejų ateities, kaip iš pradžių, kai vėl tave
pamilau. Man paprasčiausiai gera būti su tavimi, o visa kita
bus matyti. Tik noriu, kad žinotum: jeigu mudviem pavyks
išsaugoti šį jausmą ir vieną dieną nuspręsime susituokti ir
susilaukti vaikų, aš niekada nemėginsiu užimti Džeso vietos.
Neprašysiu, kad liautumeisi jį mylėjusi. Tu gali mylėti savo
praeitį su juo. Meilei, kurią tau jaučiu, tai nekelia grėsmės.
Tik... tik noriu, kad suprastum: aš niekada neprašysiu tavęs
pasirinkti. Tau niekada nereikės tvirtinti, kad esu tavo vienin
telė tikroji meilė, nes tokiam žmogui kaip tu tai nepriimtina.
Taigi niekada to ir neprašysiu.
Aš nuščiuvusi apsvarsčiau jo žodžius. Jis apkabino mane
ir tvirtai suspaudė glėbyje. Kvėpė nuo plaukų sklindantį
aromatą, švelniai pabučiavo į ausį ir sušnabždėjo:
- Norėjau, kad žinotum, nes daug apie tai mąsčiau.
Aš lioviausi kūkčioti ir giliai atsidusau.
Miegamasis atsidavė prakaitu ir miegu. Lova buvo minkš
ta ir tvirta. Man pavyko susirasti vyrą, kuris perprato mano
esmę ir priėmė mane be išlygų. Gana stiprų susitaikyti su
tuo, kad mano širdyje esama meilės kitam.
- Aš myliu tave, - dar sykį pakartojau.
Šįkart prireikė mažiau pastangų ištarti šiuos žodžius.
- Aš taip pat myliu tave, - patikino Šernas. - Tokią, kokia
esi. Ir visada mylėsiu.
Pasisukusi ant šono ir pasirėmusi galvą rankomis
153
pažvelgiau į Semą. Jis irgi pasisuko, kad matytų mane. Mudu

žvelgėme vienas į kitą ir šypsojomės.
- Jaučiuosi tokia laiminga, kad esi mano gyvenime, - pa
sakiau. - Neįsivaizduoju, už ką nusipelniau tokios likimo
dovanos.
Šernas plačiai nusišypsojo.
- Tu tik pagalvok, kiek žmonių gyvena pasaulyje, - pa
sakė jis ir užkišo ilgiausią plaukų sruogą už ausies, - o man
nuskilo net du sykius susirasti tave.
- Ką jau kalbėti apie tai, kiek moterų bando nusipirkti
pianiną, - įkišau trigrašį aš. - Imk tu man taip ir pasitaikyk.
Šernas nusijuokė.
- Gal norėtum pasisukti ant kito šono? - paklausė jis.
Paprastai Šernas tai pasiūlydavo, kai sumanydavo priglus
ti man prie nugaros ir laikyti glėbyje it lopšyje. Tad mielai
paklusau.
- Saldžių sapnų, mieloji, - palinkėjo jis ir aš užuodžiau
malonų mėtų kvapą.
- Labanakt, - atsakiau ir pridūriau: - Nė nežinau, kaip
man nusišypsojo tokia laimė.
Gerai, kad laiku prikandau liežuvį ir iki galo neužbaigiau
minties, kuri toptelėjo į galvą.
„Nė nežinau, kaip man nusišypsojo tokia laimė turėti judu
abu. Dvi mano tikrąsias vieninteles meiles."
154
r-»
wiemas nupirko bilietus į simfoninį koncertą. Mes pradė
jome antrus daugystės metus. Apsigyvenome viename bute
Kembridže ir pasiėmėme iš prieglaudos du katinus. Mano
tėvai be galo džiaugėsi, kad Šernas vėl atsirado jų gyvenime
ir netgi juokais pradėjo jį vadinti „sūneliu".
Kai vakare išėjau iš koncertų salės, pasipuošusi smaragdo
žalumo suknele, su Šernu, vilkinčiu dailiu tamsiu kostiumu,
matyt, turėjau būti pavergta muzikos arba pasiteirauti paly
dovo, ką jis mano apie vieną ar kitą atlikėją.
Tačiau galvoje sukosi mintys apie vienintelį dalyką - apie
tai, kad žvėriškai noriu valgyti.
- Atrodai susimąsčiusi, - pasakė Šernas, mudviem žings
niuojant Bostono gatvėmis prie tramvajaus stotelės.
- Tiesiog alkana kaip vilkas, - paaiškinau. - Suprantu,
kad mes vakarieniavome, bet man tos menkos salotų porcijos
neužteko, todėl dabar svajoju apie tikrą maistą.
Šernas nusijuokė.
- Tai gal užsukime kur nors? - paklausė jis.
155
- O, taip, - apsidžiaugiau. - Ten, kur galima gauti skru

dintų bulvyčių.
Netrukus aš jau godžiai dorojau mėsainį, žygiuodama
gatve su vakarine suknele, nors pirma dar spėjau prisikimš
ti skrudintų bulvyčių. Šernas palaikė man draugiją: nešė
si rankoje paketą ir siurbė pro šiaudelį šokoladinį pieno
kokteilį.
- Kaip tavo kojos? - pasidomėjo jis.
- Gerai, - atsakiau. - O ką?
- Tai gal dar truputį pasivaikščiokime prieš lipdami į
tramvajų? - pasiūlė Šernas. - Tu nuostabiai atrodai, oras tie
siog puikus ir... Na, nežinau. Tiesiog norisi pratęsti akimirką.
Aš šyptelėjau, nors supratau, kad po keleto minučių tokio
pasivaikščiojimo aukštakulniai pradės negailestingai trinti
užkulnius.
- Neprieštarauju, - pasakiau ir godžiai atsikandau mėsai
nio. Bekramtydama sumojau, kad Šernas truputį nusišnekė
jo. - Tik jau nepradėk tikinti, kad nori pratęsti akimirką, kai
aš žirglioju kimšdama mėsainį.
Šernas prunkštelėjo.
- Tiesiog aš labai myliu tave, - paaiškino jis. - Todėl net
ta akimirka, kai matau, kaip kramtai didžiulį mėsainio kąsnį,
man atrodo ypatinga.
Tai prisipažinęs jis vėl palinko gerti kokteilį. Aš stebėjau,
kaip Šernas, vilkintis dailiu juodu kostiumu, stovi ant šali
gatvio ir įtraukęs skruostus bando šiaudeliu išsiurbti nuo
dugno ledukus, ir puikiai supratau, ką jis turėjo galvoje, nes
jaučiau lygiai tą patį.
156
- Patraukliai atrodai, kai taip siurbi kokteilį, - pagyriau jį.

- Matai, - atsiliepė Šėmas, - tai ir įrodo, kad myli mane.
Esi tokia pat trenkta kaip ir aš.
Mudu vėl pradėjome žingsniuoti šaligatviu, aš toliau val
giau mėsainį.
- Aš kalbu rimtai, - patikino Šernas. - Išties beprotiškai
myliu tave. Tikiuosi, supranti, kaip stipriai.
Nusišypsojau jam ir paerzinau:
- Galiu įtarti.
- Nežinau, ar metas tinkamas, bet... noriu įsitikinti, ar
tikrai supranti, kad noriu praleisti su tavimi visą likusį gy
venimą. Nežinau, ar man pavyko tinkamai paaiškinti, kaip
rimtai aš vertinu mudviejų santykius. Myliu tave, supranti?
Mylėsiu visą gyvenimą ir noriu amžinai būti su tavimi. Ne
rimauju tik dėl to, ar per daug nespaudžiu tavęs.
- Nejaučiu jokio spaudimo, - atsakiau.
Mintyse vis dar perkratydama Šerno žodžius pradėjau
suprasti, kokia reikšminga ši akimirka mums abiem.
- Ar tikrai? - nerimo jis. - Suprask, noriu, kad viskas būtų
garbinga. Esu pasiruošęs žengti šį žingsnį. Be menkiausios
abejonės įsipareigoti tau visam gyvenimui. Niekada nebu
vau laimingesnis nei šiais su tavimi praleistais metais. Mano
akimis, tu sukurta man. Tu man esi viskas.
Aš žvelgiau į jį, klausiausi ir tylėjau, nes užplūdo nuosta
bus jausmas. Kaip gera būti taip mylimai.
Šernas trumpam nusisuko ir atsigaivino kokteliu. Paskui
vėl nukreipė akis į mane ir tęsė:
- Tikiuosi, iš to, ką pasakiau, aišku, kad esu pasiruošęs.
157
Taigi dabar tik lauksiu, kol ir tu pasijusi pasiruošusi. Jeigu

tik kada nors taip nutiks. Jeigu tik tu panorėsi.
- Jeigu tik aš panorėsiu ko? - pasitikslinau, kad iki galo
išsiaiškinčiau, ar teisingai suprantu jo žodžius.
- Tekėti už manęs, - išpyškino Šėmas ir dar sriūbtelėjo
koktelio.
- Pala, pala...
Aš norėjau pasiteirauti, ar jis ką tik man pasipiršo, bet
šis žodis staiga pasirodė per daug formalus ir tiesmukiškas.
- Jeigu ką, aš nesiperšu tau, - neprašomas atsakė Šernas. -
Tiksliau sakant, nesiperšu ne todėl, kad nenorėčiau. Tiesiog
tikiuosi sulaukti, kada tu būsi pasiruošusi priimti mano pa
siūlymą.
- Turiu prisipažinti, kad pusės tavo išvedžiojimų aš tiesiog
nesupratau.
- Sutinku, jog tai nebuvo geriausia mano kalba, - išsišie
pęs pripažino Šernas.
- Tai gal galėtum suformuluoti savo mintį trumpai ir aiš
kiai? - pasidomėjau.
Jis tebesišypsodamas linktelėjo.
- Ema Bleir, kai nuspręsi, kad nori už manęs tekėti, būk
gera, pasakyk, nes aš noriu vesti tave.
Aš numečiau mėsainį ant žemės. Netyčia. Tiesiog palei
dau jį iš rankos, kai smegenys pasiuntė signalą: „Baik užsiim
ti niekais ir atkreipk dėmesį į tai, kas vyksta." Tada suėmiau
Šerno galvą ir pabučiavau į lūpas iš visos širdies.
Atsitraukusi neleidau jam ištarti nė žodžio, tik pati iš
pyškinau:
158
- Padarykime tai.
- Ką? - žioptelėjo Šėmas.
- Vesk mane.
- Luktelėk minutėlę, - pareikalavo jis. - Ar tu tikrai to
nori?
Mačiau, kad jis netiki savo ausimis, todėl tik dar labiau
jį mylėjau.
- Esu visiškai tuo tikra, - pasakiau. - Noriu, kad mane
vestum. Aišku, kad noriu. Myliu tave. Labai, labai.
- Čia tai bent! - šūktelėjo Šernas ir taip plačiai išsišiepė,
kad net akių kampučiuose raukšlelės susimetė. - Vadinasi,
mes... mes dabar susižadėję?
Aš džiaugsmingai nusikvatojau.
- Mano supratimu, taip.
Šernas skubiai apmąstė padėtį ir papurtęs galvą pareiškė:
- Ne, ne, ne. Taip nedaroma. Viskas privalo būti kaip dera.
Nevalia susižadėti laikant rankoje pieno koktelį.
Jis nusviedė vienkartinį puodelį į šiukšlių dėžę. Aš pake-
liau nuo žemės savo mėsainį ir įmečiau ten pat.
- Puiku, - tarstelėjo Šernas. - Odabar atliksime viską kaip
reikiant.
Jis priklaupė ant vieno kelio.
- O Dieve! - aiktelėjau suglumusi ir apstulbusi. - Šernai,
ką tu darai?!
- Nors dar neturiu žiedo, - pasakė jis, - bet užtai žinau
visa kita. Eikš. - Tada suėmė už rankos ir prabilo drebančiu
balsu: - Ema, aš noriu praleisti su tavimi visą likusį gyveni
mą. Visada norėjau. Tu ir aš... Mudu tinkame vienas kitam
159
kaip du automobilio krumpliaračiai, kaip susijusios detalės,

kurioms sujungti nereikia jokių pastangų, kurios sudaro tan
demą ir veikia sinchroniškai. Aš tikiu mumis, mieloji. Tikiu,
kad tinku tau ir tapau geresniu žmogumi su tavimi. Todėl
noriu būti greta tavęs visą savo gyvenimą. Taigi, Ema Bleir,
ar tekėsi už manęs?
Pirmiausia pagalvojau: „Per anksti." Bet antra mintis
buvo: „Man regis, aš nusipelniau būti laiminga."
- Taip, - tyliai patvirtinau.
Net nustebau, kaip sunku buvo išspausti šį trumputį žodelį,
kaip užkando žadą jaudulys. Tačiau Šernas išgirdo, nes jau
žinojo atsakymą. O tada pakilo ir pabučiavo lyg pirmą kartą.
Pajutau, kad drėksta akys, ir supratau, kad nepajėgsiu
sulaikyti ašarų.
- Ar tau viskas gerai? - pasiteiravo Šernas.
Aš ryžtingai linktelėjau.
- Viskas puiku, tiesiog aš...
Man sunkiai sekėsi rasti žodį, kuris gana vaizdžiai apibū
dintų pakilią sumaištį širdyje.
- Aš myliu tave, - galiausiai pasakiau ir supratau, kad
tai šventa tiesa.
- Ir aš tave.
Pajutau pagundą padėkoti Šernui už viską ir prisipažinti,
kad tai, kas vyksta, man atrodo nerealu, bet tik apkabinau ir
suspaudžiau glėbyje iš visų jėgų.
Kai įlipome į taksi, Šernas nušluostė man ašaras. Ir laikė
už rankos visą kelią iki namų. O kai įėjome į vidų, nubraukė
plaukus nuo veido.
160
Jis padėjo man atitraukti suknelės užtrauktuką. Mudu

mylėjomės parvirtę skersai lovos, lyg įsitaisyti patogiau būtų
stigę laiko. Regis, ištirpome vienas kitame ir paskutinės mus
skiriančios sienos liekanos subyrėjo į dulkes.
Paskui Šernas atkimšo butelį šampano, išsitraukė mobi
lųjį telefoną, įjungė garsą ir laikė rankoje, kol skambinome
visiems pranešti džiugią žinią. Kai baigėme, perėjome į sve
tainę ir sykiu sugrojome dainą „Širdis ir siela". Pusnuogiai,
apsvaigę nuo šampano ir jausmų pertekliaus.
Sėdėdama greta Šerno prie pianino aš pasakiau:
- Ojeigu tądien nebūčiau užėjusi į muzikos instrumentų
parduotuvę?..
Jis meiliai nusišypsojo, toliau kaip niekada švelniai spaus
damas klavišus, ir atsakė:
- Bet juk užėjai.
Aš nusprendžiau, kad tai vienintelis atsakymas į klau
simus apie likimą. Klausk neklausęs savęs: „O ką, jeigu tai
nebūtų nutikę", atsakymas visada bus vienas ir tas pats: „Bet
tai nutiko."
„O ką, jeigu Džesas nebūtų įlipęs į tą nelemtą sraigtas
parnį?"
„Bet jis įlipo."
Aš paliepiau sau daugiau nebesukti galvos dėl to, kas
būtų nutikę aplinkybėms susiklosčius kitaip, o nukreipti visą
dėmesį į greta sėdintį žmogų. Užuot uždavinėjus sau klausi
mus apie nebūtus dalykus, susitelkti į dabartį.
Taigi apdovanojau Šerną bučiniu į smilkinį ir pareikala
vau:
161
- Nešk mane į lovą!

Jis nusijuokė ir patraukė rankas nuo instrumento.
- Gerai, bet kai moterys sako tokius dalykus, jos dažniau
siai turi galvoje seksą.
Aš nusikvatojau ir patikslinau:
- Šiuo atveju kalbu apie miegą.
Aiktelėjau, kai Šernas pačiupo mane ant rankų.
- Miegok, - pasakė jis, nuleidęs ant lovos mano pusėje ir
rūpestingai apkamšęs.
Ir aš užmigau, jaukiai įsitaisiusi jo glėbyje. Bet dar spėjau
išgirsti, kaip jis pažadėjo:
-Aš surasiu tau nuostabų sužadėtuvių žiedą su deimantu.
Tai buvo džiaugsminga naktis.
Aš pasijutau gerokai pažengusi į priekį.
Man atrodė: jeigu Džesas galėtų matyti mane iš ten, kur
dabar yra, jis šypsotųsi.
Tačiau man nė minties nekilo, kad jis - gyvas. Kadjis sugrįš
po kelių mėnesių. Ir pamatys, kąaš padariau.
162
PO
Abu
Arba kaip neprarasti visko, ką myli
jT jlš guliu lovoje greta Semo ir spoksau į lubas. Mūsų
pilkas katinas Mocartas snaudžia susirangęs man prie kojų.
Jojuodos ir baltos spalvų brolis Homeras niekada nepalieka
savo guolio po pianinu svetainėje, nebent užsimano ėsti.
Netrukus devinta valanda ryto, trečiadienis, viena iš mano
išeiginių dienų, o ir Šernui šią savaitės dieną darbas prasideda
tik nuo vienuoliktos. Kai mudviem nereikia anksti keltis, aš
audžiu mintį papusryčiauti ne namuose, tačiau Šernas visada
pučia į akį iki paskutinės minutės. Per visus šiuos mokslo
metus mudu nė karto neiškišome nosies iš namų pusryčių
metą. Štai ir dabar jis ramiai šnopuoja man už nugaros.
Jau septynios savaitės prabėgo nuo tos dienos, kai aš su
žinojau, kad Džesas gyvas. Mūsų pirmasis pokalbis telefo
nu buvo trumpas dėl prasto ryšio ir daugiausia sukosi apie
Džeso sveikatą. O dabar naujienas sužinodavau iš jo mamos
Fransinos elektroniniu paštu.
Ji parašė, kad jam gresia atnaujintos mitybos sindromas
ir komplikacijos dėl cukraus kiekio sumažėjimo kraujyje.
165
Iki vakar vakaro gydytojai nenorėjo jo išrašyti iš ligoninės.

Bet rytoj jis sugrįš į namus.
Kai tą patį vakarą pranešiau šią naujieną Šernui, jis pasakė:
„Aišku. Kaip tu jautiesi?"
„Neturiu supratimo", - prisipažinau.
Dievas mato, sakiau šventą tiesą.
Ir šįryt jaučiuosi be galo sutrikusi. Tiesą sakant, taip smar
kiai sutrikusi, kad nelabai suvokiu, kas vyksta.
Mudu su Šernu... mylime vienas kitą. Regis, tai aišku kaip
dukart du keturi.
Kita vertus, dabar viskas ne taip paprasta, viskas labai
komplikavosi ir aš jau susipainiojau savo jausmuose.
- Apie ką mąstai? - klausia Šernas.
Aš pasisuku į jį, tik dabar pastebėjusi, kad jis nemiega.
- O... - nutęsiu ir vėl pakeliu akis į lubas. - Tiesą sakant,
apie nieką. Apie nieką ir apie viską.
- Apie Džesą? - pasitikslina Šernas.
- Manau, kad taip.
Šernas nuryja seiles, nutyla, paskui nusisuka nuo manęs,
išlipa iš lovos ir eina į vonią. Aš girdžiu, kaip jis atsuka
čiaupą, kaip sugurgia vanduo, kaip jis valosi dantis. Pas
kui ausis pagauna pažįstamą dunkstelėjimą ir sušniokščia
dušo srovė.
Suskamba mano mobilusis telefonas ir aš čiumpu jį nuo
staliuko prie lovos pasižiūrėti, kas skambina. Numeris ne
pažįstamas. Galėčiau sulaukti, kol įsijungs balso paštas, bet
nelaukiu. Pastaruoju metu tiesiog negaliu praleisti nė vieno
skambučio.
166
- Klausau.
- Ar kalbu su Ema Lerner? - klausia jaunatviškas moters
balsas.
- Su Ema Bleir, - pataisau. - Bet taip, čia aš, klausau jūsų.
- Ponia... - nepažįstamoji trumpam užsikerta. - Ponia
Bleir, aš esu Elizabeta Aiven iš žurnalo „Beacon".
Aš užsimerkiu ir nusikeikiu mintyse.
- Klausau.
- Mes rengiame straipsnį apie Džeso Lemerio stebuklingą
išsigelbėjimą.
- Taip.
- Ir norėtume paprašyti jūsų komentarų.
Aš akimirksniu energingai papurtau galvą, tarsi pašneko
vė galėtų matyti mano neverbalinę reakciją, ir sakau:
- Atleiskite, bet nesu pasirengusi viešai ką nors komen
tuoti.
- Išties? O štai Lernerio artimieji sutiko bendradarbiauti.
- Taip, supratau jus. Bet nemanau, kad esu tam pasiruo
šusi. Šiaip ar taip, labai ačiū už pasiūlymą.
-Ar jūs...
- Ačiū, ponia Aiven. Geros dienos.
Jai daugiau nespėjus įterpti nė žodžio, nuspaudžiu pokal
bio pabaigos mygtuką. Tada išjungiu telefoną, dusyk pati
krinu, ar jis tikrai neveikia, atvirstu ant pagalvių, užsidengiu
veidą rankomis ir klausiu savęs, ar dar kada nors gyvenime
mane dusino tokie prieštaringi jausmai.
Laimė ir baimė, džiaugsmas ir sielvartas, kaltė ir įsitiki
nimas savo teisumu.
167
Miegamajame stoja tyla, mano ausis pasiekia tik vandens

šniokštimas vonios kambaryje.
Aš įsivaizduoju ten tvyrančius garus.
Ir tai, kokie jie šilti.
Įsivaizduoju, kaip kliokia karštas vanduo ir kaip malonu
stovėti po jo srove.
Mano vaizduotėje iškyla šlaputėlis Šernas. Karštas vanduo
sruvena per pečius. Pečius, kurie atlaiko dvi knygų prikrau
tas dėžės vienu metu, kai jis juokais reikalauja, kad liaučiausi
jas kaupti, nors puikiai žino, kad to niekada nebus.
Šernas - mano gyvenimas. Mano naujas nuostabus, nepa
kartojamas, stebuklingas gyvenimas.
Aš pakylu iš lovos ir praveriu vonios kambario duris.
Viduje, kaip ir maniau, pilna garų. Veidrodis per daug apra
sojęs, kad įžiūrėčiau savo atvaizdą, kai nusivelku naktinius
marškinius. Bet aš ir taip žinau, ką pamatyčiau: neaukštą
šviesiaplaukę trisdešimtmetę berniokiška šukuosena ir su
strazdanomis po dešine akimi.
Pratraukiu dušo kabinos užuolaidą ir įžengiu vidun. Še
rnas pramerkia akis ir aš įskaitau jose palengvėjimą. Jis ap
kabina mane ir tvirtai priglaudžia. Nuo jo sklindanti šiluma
apgaubia mane, kaip ir įsivaizdavau.
Jis įremia smakrą man į petį.
- Suprantu, kad dabar padėtis labai sudėtinga, - sako. -
Aš padarysiu viską, ko tik panorėsi. Tiesiog... turiu žinoti,
ką tu galvoji.
-Aš myliu tave, - sušnabždu įsikniaubusi Šernui į petį, o
karšto vandens čiurkšlės čaižo veidą ir priploja plaukus prie
viršugalvio. - Labai, labai.
168
- Žinau, - sako jis, paleidžia mane iš glėbio ir palenda po

vandens srove.
Kad nusiplautų šampūno likučius nuo plaukų.
Kol stovi atsukęs man nugarą, aš pasiimu gabalėlį muilo,
išsimuilinu rankas ir trinu jo pečius ir nugarą. Ištiesusi ran
kas išmuilinu krūtinę. O kai vanduo nuplauna muilo putas,
priglaudžiu skruostą prie nugaros. Apkabinu per liemenį.
Tiesiog lipte prilimpu prie jo. Pastarąsias tris naktis vis sap
navau, kad mudu surišti viena virve. Kad ji užveržta labai
stipriai ir nė vienas iš mūsų negali išsivaduoti. Mazgų niekaip
neatnarpliosi, storos virvės neperpjausi.
Šernas ištiesia rankas ir įsiremia į dušo sienelę, kad išsi
laikytų ant kojų. O paskui sako:
- Būk gera... tiesiog... tiesiog padaryk man paslaugą.
- Aišku, prašyk, ko tik nori.
- Nepasilik su manimi, jeigu nori būti su juo. Nepasielk
taip su manimi.
Dabar man galutinai paaiškėja, ką reiškia tie sapnų mazgai
ir virvė.
Prisirišama tada, kai bijomasi netekti.
169
1 f J asačusetse aš labiausiai nemėgstu gruodžio pra
džios, nes man visada atrodo, kad tai ramybė prieš audrą.
Tokiu metu oras paprastai būna vaiskus ir žvarbus lyg
stiklas. Bet šiandien kažkodėl dar gana šilta, lietus nedren
gia šuorais, tik silpnai purškia. Tačiau vis tiek nemaloniai
primena, kad pirmasis sniegas jau ne už kalnų.
Aš apsirengusi juodais džinsais, plačiu rausvu megztiniu,
juodu paltu, aviu rudus aukštaaulius batus. Niekada nesu
simąsčiau, kuo vilkėdama vėl susitiksiu su Džesu, nes toks
susitikimas atrodė neįmanomas.
Dabar atsakymas į šį klausimą, kurio niekada sau neuž-
daviau, aiškus kaip dieną: džinsais ir megztiniu.
Tokioms progoms, kai susitinki tikrąją savo gyvenimo
meilę, kuri pradingo per pirmąsias vestuvių metines, nenu
matytas aprangos kodas.
Vieną iš savo tikrųjų gyvenimo meilių.
Vieną iš dviejų.
Šįryt Šernas išėjo iš namų anksti ir nepažadino manęs
170
atsisveikinti. Aš pramerkiau akis tik tada, kai trinktelėjo

laukujės durys, kaipmat prišokau prie miegamojo lango.
Mačiau, kaip Šernas žengė prie automobilio, sėdo prie vai
ro. Veidas atrodė stojiškai, bet nerimą išdavė laikysena:
pakumpę pečiai, nuleista galva, atrodė kaip žmogus, priėjęs
liepto galą.
Jis pradingo iš akių anksčiau, nei spėjau pašaukti. O kai
paskambinau mobiliuoju, neatsiliepė.
Lėktuvas, kuriuo atskris Džesas, nusileis tik trečią valan
dą. Taigi turiu kuo nors užsiimti visą rytą ir pusdienį, tarsi
tai nebūtų labiausiai neįtikėtina diena mano gyvenime.
Prieš pat devynias aš įsuku į automobilių aikštelę prie
Bleirų knygyno, įeinu į vidų, uždegu visas šviesas ir prikeliu
knygyną gyvenimui kaip ir beveik kiekvieną rytą.
Ateinančiais metais mano tėvai oficialiai išeis į pensiją.
Bet jie jau kuris laikas nusišalino nuo reikalų ir paliko viską
tvarkyti man. Taigi aš vadovauju knygynui. Atsakau už jį.
Darbuotojai atsiskaito mano pavaduotojai Tinai, o ji man.
Tiesa, tėtis vis dar tvarko buhalteriją, o mama užsuka
šeštadieniais pasižmonėti: jai įdomu, kokias knygas dabar
skaito žmonės, susitikti su pirkėjais, kurių poreikius tenkino
net du dešimtmečius.
O viskuo kitu rūpinuosi aš.
Taigi šiuo metu Bleirų knygynas yra vienintelis dalykas,
kuriuo išties galiu didžiuotis.
Gal kartais darbo būna per daug ir aš visa galva pasineriu į
jį, bet man gerai sekasi. Išlikti ant bangos, kai net kai kuriems
dideliems knygų pardavimo tinklams teko nutraukti veiklą,
jau nemažas laimėjimas.
171
Nors šis verslas permainingas, pardavimai išlieka stabilūs.

O tuo gali pasidžiaugti toli gražu ne visi knygynai. Bet, tiesą
sakant, dar labiau mane džiugina galimybė burti ir sudo
minti skaitytojus. Todėl ne rečiau nei du kartus per mėnesį
mes kviečiame juos į susitikimus su autoriais ir parduodame
skaitomiausias knygas su rašytojų autografais. Mes turime
net vienuolika įvairių skaitytojų grupių, taip pat rengiame
rašymo meistriškumo seminarus kartą per mėnesį. Be to,
sėkmingai prekiaujame elektroninėmis knygomis. Pirkėjams
garantuojame puikų aptarnavimą ir netgi kartą per savaitę
nemokamai vaišiname spurgomis.
Turiu prisipažinti, kad kaip tik pastaruoju savo sumany
mu labiausiai didžiuojuosi.
Atidariusi knygyną aš einu į savo kabinetą ir sėduosi prie
darbo stalo patikrinti elektroninio pašto. Pačiame viršuje
pamatau mamos laiškelį.
Temos laukelyje perskaitau: „Ar matei tai?" Laiškelyje
randu nuorodą į straipsnį apie Džesą „Beacon" žurnale. Ma
tyt, naujas numeris pasirodė tik šįryt. Po nuoroda mama
parašė: „Skambink man šiandien bet kuriuo metu, jeigu tik
norėsi pasikalbėti. Galvoju apie Tave."
Nesu tikra, kad noriu skaityti tą straipsnį, vis dėlto neat
silaikau ir spusteliu pelę.
Pradingęs vietinis vyras surastas Ramiajame vandenyne

Elizabeta Aiven
Surastas trisdešimt vienų metų Džesas Lerneris iš Aktono,
kuris trejus su puse metų laikytas dingusiu be žinios.
172
Dž. Lerneriui pavyko išgyventi po baisios sraigtasparnio avari

jos, per kurią žuvo kiti trys kartu skridę žmonės. Filmavimo grupė
keliavo į Aleutų salas, bet sraigtasparnis nukrito ir sudužo. Buvo
manoma, kad Dž. Lerneris, kuriam tuo metu buvo dvidešimt aš-
tuoneri, taip pat negyvas. Bet prieš septynias savaites jį jūroje
pastebėjo laivas, kuris plaukė į Midvėjaus atolą.
Siame atole anksčiau buvo įsikūrusi karinio laivyno bazė, o
šiuo metu jis priklauso Jungtinių Valstijų žuvų ir laukinės gamtos
apsaugos tarnybai. Nors Midvėjaus atolas yra toli Ramiajame
vandenyne, tarp Honolulu ir Japonijos, pastaraisiais metais ten
nuolat dirba nuo trisdešimties iki šešiasdešimties minėtos tarny
bos darbuotojų.
Manoma, kad didžiąją laiko dalį Dž. Lerneris praleido mažoje
salelėje už tūkstančio kilometrų nuo Midvėjaus atolo, ten jis atsi
dūrė nukritus sraigtasparniui. Apie tai, kaipjam pavyko išsigelbėti,
kol kas oficialiai neskelbiama.
Išsigelbėjęs vyras ilgai buvo gydomas ligoninėje ir tik neseniai
jam leista sugrįžti į Masačūsetsą. Dž. Lerneris turėtų atskristi šią
savaitę lėktuvu į Henskom Fildo oro uostą. Jo tėvai, Džozefas
Lerneris ir Fransina Lerner, gyvenantys Aktone, nekantriai laukia
sugrįžtant sūnaus. „Neįmanoma apsakyti skausmo netekus vaiko.
Lygiai kaip palengvėjimo, kad jis atsirado ir grįžta namo“, - sako
abu tėvai.
Prieš dešimtmetį Dž. Lemerio pavardė mirgėjo vietos laik
raščių puslapiuose, kai jis pagerino mokyklos penkių šimtų metrų
laisvo plaukimo stiliaus rungties rekordą. Likus metams iki dingi
mo, Dž. Lerneris vedė mokyklos laikų draugę Emą Bleir. Bet kai
susisiekėme su ja, ji nepanoro kalbėtis.
173
Aš perskaitau straipsnį vieną kartą, antrą. Paskui trečią. Ir

ketvirtą. Atitokstu tik tada, kai mane pašaukia Tina.
- Labas rytas, Ema, - sako ji prieš pat dešimtą valandą
įėjusi pro tarnybines duris.
Dėl Bostono akcento vardas Ema nuskamba labiau kaip
Ėmė. Žodis „biblioteka" Tinos lūpose virsta „bėblioteka",
vandens fontanėlius ji vadina burbulais ir, pasibaigus darbo
valandoms, laiku išeina iš knygyno, kad nepavėluotų „vė-
karienės".
Man visada glosto ausį jaukus ir smagus Bostono akcen
tas.
Kai girdžiu iš jo šaipantis per televizorių, visada pagal
voju, ar šaipūnas kada nors lankėsi mūsų kraštuose. Juk tik
nedaugelis Masačūsetso gyventojų kalba su Bostono akcentu,
o tie, kurie kalba, niekada nesako „pėstatysiu automobėlį
Hėrvardo parke".
Jie puikiai žino, kad Harvardo parke draudžiama tai da
ryti.
- Sveika, Tina, - atsakau.
Tina iš tokių darbuotojų, kokių dabar ir su žiburiu nerasi.
Jos vaikai užaugo ir paliko gimtąjį lizdą, ji namisėda ir prisie
kusi knygų mylėtoja. Tokių man daugiau neteko pažinti. Ji
maloniai elgiasi su visais, bet moka sutramdyti piktavalius.
Tina labai ilgisi savo studijuojančių atžalų, todėl dirba mūsų
knygyne, kad neliktų laikojuodoms mintims. Nemanau, kad
jiedviem su vyru reikia jos uždirbamų pinigų. Niekada nieko
neklausinėjau, bet pastebėjau, kad ketvirtį atlyginimo ji išlei
džia knygoms, pirkdama jas su jai priklausančia nuolaida.
174
Kai užgula darbų našta knygyne, visada pasikliauju Tina.

O dar man labai patinka, kad ji nesiperša į drauges. Mes
tiesiog kartu dirbame ir aš jai vadovauju. Mes maloniai bend
raujame ir retkarčiais drauge pasijuokiame sandėlyje. Štai
ir viskas.
Kai tik pradėjau vadovauti žmonėms, man nelengvai
sekėsi nustatyti ribas ir pateisinti lūkesčius. Aš norėjau pel
nyti visų meilę. Vyliausi, kad darbuotojai pasijus esą vienos
šeimos nariai, nes man knygynas visada pirmiausia siejosi
su šeima. Bet verslui tai netinka. Patikti darbuotojams ne
būtina. Pakanka, kad jie gerbtų mane ir gerai atliktų savo
darbą.
Keletą kartų teko nusivilti, tačiau galiausiai išmokau pa
mokas. Taigi dabar subūriau puikią darbuotojų komandą.
Gal jos nariai kartais ir pakeiksnoja mane grįždami namo,
tačiau didžiuojasi savo darbu ir prisideda prie knygyno sėk
mės.
Šiandien aš ypač dėkoju likimui, kad darbuotojai nėra
mano draugai. Žinau, kad Tina skaito „Beacon" žurnalą.
Neabejoju, kad perskaitė straipsnį apie Džesą. Bet esu tikra,
jog nieko manęs neklausinės.
Kai vienuoliktą pradeda rinktis Aktono moterų skaitytojų
draugijos narės, mane pradeda graužti baimės kirminas.
Džeso lėktuvas nusileis po keturių valandų.
Džesas, mano Džesas, šiandien sugrįš namo.
Prieš trejus metus ir septynis mėnesius aš palydėjau jį
į Los Andželo oro uostą, o šiandien pasitiksiu vietos oro
uoste.
175
Po vidurdienio iki antros valandos iš manęs knygyne

maža naudos, nes esu išsiblaškiusi, paskendusi mintyse ir
nekantri.
Aš išmušu vienai pirkėjai čekį, kuriame nurodyta 16 do
lerių ir 87centrų suma, ji paduoda man dvidešimties dolerių
banknotą, o grąžos gauna 16 dolerių ir 87 centus.
Vyriškis telefonu teiraujasi, ar mes turime knygą „Nepa
prastai garsu ir neįtikėtinai arti", o aš atsakau:
- Taip, mes turime visas Džonatano Lethemo* knygas.
Pamačiusi, kad Markas, vienintelis iš mano darbuotojų,
kurį galėčiau pavadinti knygų snobu, ateina man padėti,
pajuntu didžiulį palengvėjimą.
Man laikas važiuoti.
Susirenku daiktus, o kai pažvelgiu į savo atvaizdą veid
rodyje, akimirką pasigailiu, kad nesame artimos su Tina.
Būtų smagu pažvelgti į ką nors ir pasiteirauti: „Na, kaip aš
atrodau?" ir išgirsti: „Puikiai. Viskas bus gerai."
Žingsniuodama prie automobilio svarstau, gal vertėtų
paskambinti Mari. Ji galėtų palaikyti mane morališkai prieš
susitikimą su taip seniai prarastu vyru. Bet kai išsitraukiu
mobilųjį telefoną, pamatau Šerno žinutę.
„Aš myliu tave."
Mudu kiekvieną dieną rašome vienas kitam panašias
žinutes, tačiau šią akimirką Šerno žodžiai ir teikia jėgų, ir
veria širdį.
* „Nepaprastai garsu ir neįtikėtinai arti" autorius - Jonathanas Šafranas

Foeris (vertėjos pastaba).
176
Aš žvelgiu į mobilųjį telefoną priblokšta to, kas vyksta

mano ramiame, stabiliame gyvenime.
Pasirodo, aš turiu vyrą ir sužadėtinį.
Užvedu automobilį ir išvažiuoju iš aikštelės.
Vyras, kurio netekau prieš kelerius metus, grįžta namo.
177
jĄk.š atvažiuoju į oro uostą ir dairausi vietos automobilių
aikštelėje. Paskui žvilgteliu į laikrodį. Atsiradau aštuoniolika
minučių anksčiau.
Nenustygstu automobilyje neišmanydama, kaip numal
dyti karštligišką nerimą. Staiga mobilusis melodingai su
skamba ir išvystu ekrane Olivijos veidą.
Atsakau į skambutį.
- Kaip tu? - nė nepasilabinusi klausia ji.
- Nežinau, - prisipažįstu.
- Jis jau čia?
- Netrukus bus. Lėktuvas turėtų nusileisti po penkiolikos
minučių.
-O Viešpatie...
- Pasikalbėk su manimi.
- Kuo galiu tau padėti?
Tokia jau ta mano Olivija. „Kuo galiu tau padėti?" Tai
nuostabi jos, kaip draugės, savybė, reiškianti, kad ji visada
išplaus indus, kai viešės tavo namuose. Atsiųs dėmesingai
178
parinktą dovaną ir atsiras reikiamą akimirką. Bet šiuo atveju

ji bejėgė.
Kuo gi čia bepadėsi?
Padėtis tiesiog be išeities.
Yra kaip... yra.
- Gal atsiųsti tau gėlių? - klausia ji.
Aš šypteliu ir sakau:
- Abejoju, ar gėlės padės man susitaikyti su mintimi, kad
vienu metu turiu ir vyrą, ir sužadėtinį.
- Nepaistyk niekų, - atkerta Olivija. - Gėlės padeda visais
gyvenimo atvejais.
Aš nusijuokiu.
- Dėkui, drauge, kad sugebi juokauti net dabar.
- O tau, kad nesipiktini, kai šaipomasi iš tokių sudėtingų
dalykų, - atsiliepia Olivija. - Treisė pasipiktintų.
Treisė - Olivijos širdies draugė. Turiu pasakyti, kad man
jiedvi atrodo be galo keista pora. Rimta ir itin išsilavinusi
Treisė moko žmones gramatikos. Ji karališkai ori, smulkaus
sudėjimo ir išties žavinga. O stiprioji Olivijos savybė, bent
jau mano galva, - rėžti, kas ant seilės užeina, valgyti, ką tik
pasiūlysi, ir viską gyvenime išmėginti.
Daug nesukdamas galvos Šernas aiškina, kad priešybės
traukia viena kitą, bet aš vis dar mėginu atrasti trūkstamą
grandį. Tad bent kartą per mėnesį jis klausia manęs: „Ar
mums būtina kalbėti apie Oliviją su Treise?"
- Kaip manai, ar jam viskas gerai? - teiraujasi Olivija. -
Aš, aišku, suprantu, kad jis gyvas ir, gydytojų teigimu, gana
sveikas, bet ar nepaaiškės, kad jam pakriko protas? Turiu
179
galvoje, juk taip gali nutikti. Pamėgink trejus metus išbūti be

žmonių. Jis tikriausiai maitinosi kokoso riešutais ir kalbėjosi
su dvasiomis.
- Zinai, tokiomis šnekomis man nepadėsi, - sakau. - Grei
čiau atvirkščiai.
- Atleisk. Užsičiaupiu.
- Nereikia, - sudraudžiu. - Neužsičiaupk. Tiesiog baik
aiškinti, kad mano vyras gali būti psichiškai nestabilus. Ge
riau pasikalbėkime apie ką nors kita. Turiu užmušti laiką,
kol jis pasirodys, jeigu teks tai daryti vienai, bijau, pati galiu
nukvaišti.
Olivija nusikvatoja.
- Kaip sakiau, džiugu, kad sunkiais laikais tau pavyksta
neprarasti humoro jausmo.
- Aš nejuokauju, - paaiškinu jai.
Tada mudvi abi pradedame kvatoti, nes juokingiausia tai,
kad viskas visiškai nejuokinga ir labai rimta.
Kaip tik tuo metu, kai aš net tirtu iš juoko, į automobilių
aikštelę įsuka baltas visureigis ir nė nepažiūrėjusi, kas sėdi
prie vairo, žinau, jog atvažiavo Džeso tėvai.
- Turiu eiti, Olivija, - sakau draugei. - Pasirodė Fransina
ir Džo.
- O Dieve, - aikteli ji. - Kokia nesmagi padėtis.
- Taip, nelabai smagi, - patvirtinu ir išjungiu variklį,
- Turiu galvoje, kada jūs paskutinį kartą matėtės?
- Tiesą sakant, nemačiau jų nuo to laiko, kai pradingo
Džesas, - atsakau. - Tiesa, keletą mėnesių dar apsimetinėjo-
me šeima: telefonu sveikindavome vieni kitus su šventėmis
ir gimtadieniais. Bet labai greitai liovėmės. Būsiu atvira, tai
180
VI E N I N T E L Ė (TIKRA) MEILE
per daug mus visus skaudino. Taigi jau kelerius metus gy
vename viename mieste, tačiau pasimatome nebent netyčia
susidūrę prekybos centre. Žodžiu, palinkėk sėkmingai su
viskuo susidoroti. Man metas eiti.
Olivija turi vieną labai blogą savybę, kurią aš pastebėjau
tik tada, kai apsigyvenome toli viena nuo kitos ir daugiausia
bendraudavome telefonu. Tu sakai jai, kad tau metas eiti, ji
atsako „gerai" ir plepa toliau gerą pusvalandį.
- Gerai. Sėkmės. Jeigu ką, skambink. Beje, kaip laikosi
Šernas? Ar jam viskas gerai?
- Šernas... - nutęsiu neišmanydama, ką pasakyti, tiesiog
neturiu tam laiko. - Nežinau. Man iš tikrųjų reikia eiti. Dė
kui, kad paskambinai. Nesuprantu, ką aš be tavęs daryčiau.
- Juk žinai, aš visada tavo paslaugoms, - patikina Olivi
ja. - Jeigu galiu kuo padėti, tu tik pasakyk.
- Gerai, - pažadu. - Būtinai pasakysiu. Netrukus susi
skambinsime.
- Aišku, susiskambinsime. Ar judu su Šernu tvirtai apsi-
sprendėte tuoktis? Na, turiu galvoje, kad dabar viskas pakibo
ore, ar ne?
- Olivija! - sudraudžiu netekusi kantrybės.
- Atleisk, - taria ji susigriebusi. - Tokia jau aš esu - nuolat
įkyriu.
Aš nusijuokiu ir patvirtinu:
- Tai jau taip.
- Gerai, bėgu. Myliu tave. Visada laukiu skambučio. Net
gi neklausiu, kaip gyvuoja Sofija su Eiva, nes žinau, kad tu
neturi laiko.
181
- Puiku. Ačiū tau. Myliu. Iki.

-Iki.
Kai pokalbis baigiasi, pasijuntu labai vieniša. Iš pradžių
pagalvoju: dėl to, kad teko per greitai atsisveikinti su Olivija.
Bet išsyk prisimenu tikrąją priežastį: manęs laukia sunkus
išbandymas.
Aš išlipu iš automobilio. Pastebėjusi mane Fransina pa
mojuoja.
Atsakau jai tuo pačiu ir pasuku prie Džeso tėvų.
Fransina vilki dailią burgundiško vyno spalvos suknelę
ir tamsiai mėlyną puspaltį. Garbanoti tamsiai kaštoniniai
plaukai siekia pečius.
Ji stipriai apkabina mane, tarsi būtų labai išsiilgusi. Aš
išsivaduoju iš jos glėbio ir išsyk pakliūnu į Džo gniaužtus.
Jis išsipuošęs lyg į bažnyčią: pilkos kelnės, žydri marškiniai,
tamsiai mėlyna striukė. Pastebiu, kad pradeda plikti. Anks
čiau buvęs apvalainas veidas atrodo sukritęs.
- Sveika, mieloji, - pasilabina Džo.
- Ema, - sako Fransina, muturiuodamasi kaklą šaliku. -
Išvysti tave tolygu gaivaus oro gurkšniui.
- Ačiū, - padėkoju. - Man taip pat smagu jus matyti.
Nelabai žinau, kaip ją dabar vadinti. Kai buvau paauglė,
kreipdavausi „ponia Lerner". Kai ištekėjau už jos sūnaus, ji
tapo man „Frane".
- Tik pamanyk, tu pasikeitei šukuoseną! - šūkteli ji ir pa
kelia ranką prie berniokiškai nukirptų plaukų, bet taip ir
neprisiliečia. - Ji labai tave pakeitė.
Dabar aš jaučiuosi stipresnė nei tada, kai tik susipažinau
182
su jais. Tvirčiau stoviu ant kojų. Tapau pakantesnė. Ne tokia

įžeidi. Labiau dėkoju likimui už tai, ką turiu, nei giežiu ap
maudą dėl nepasiteisinusių lūkesčių. Tapau sėslesnė. Daug
daugiau skaitau. Skambinu pianinu. Ir esu susižadėjusi.
Bet mano anyta, aišku, negali to žinoti.
Vienintelė jos matoma permaina - trumpai nukirpti ir
pašviesinti plaukai.
- Labai jaunatviška.
- Ačiū, - padėkoju kaip už komplimentą, nors Fransinos
tonas verčia tuo abejoti.
- Kaip laikaisi? - klausia ji.
- Hmm... - numykiu. - Gerai. O jūs?
- Mes taip pat, - atsako ji. - Mes taip pat. Nežinomi Vieš
paties keliai, bet esu visiškai priblokšta ir išties nuginkluota
dovanos, kurią jis šiandien mums suteikė.
Kai Džesas augo, tėvai jonevargino tikėjimo tiesomis, o kai
mokėmės aukštesnėse klasėse, kartą nugirdau, kaip Fransina
išrėžė mormonui, kuris paskambino į jų duris ir bandė atversti
į savo tikėjimą: „Man nerūpi, ko, jūsų nuomone, nori Dievas/'
Bet dabar jos požiūris, regis, pasikeitė. Jeigu praradusi sūnų ji
tapo uolia krikščione, ojo sugrįžimą palaikė didžiausiu Dievo
buvimo įrodymu, vadinasi, ji teisingame kelyje.
Džo tik probėgšmais dirsteli į mane ir nusuka akis. Neži
nau, ką jis mąsto. Bet man atrodo, kad daug geriau suvokia,
kokia prieštaringa padėtis. Fransina įsitikinusi, kad dabar,
kai tik Džesas išlips iš lėktuvo, gyvenimas vėl bus nuostabus.
Tačiau Džo supranta: prieš akis didžiuliai išbandymai.
- Gerai, - sako Fransina. - Gal jau eikime? Negaliu
183
patikėti, kad jis tuojau atskris. Tik pamanykite, tuojau mes

visi išvysime savo berniuką.
Ji išsitraukia mobilųjį telefoną ir peržiūri žinutes.
- Po minutės kitos Krisas, Trišė ir berniukai bus čia, o ir
Denis su Marlena.
Aš žinau, kad Krisas su Triše susilaukė vaikų, bet ne todėl,
kad kas nors pranešė man apie tai. Tiesiog pernai atsitiktinai
susidūriau su Triše prekybos centre. Buvo akivaizdu, kad
netrukus gimdys, ir vedėsi ką tik pradėjusį vaikščioti mažylį.
O kas tokia Marlena, nė supratimo neturiu. Galbūt Denio
draugė, sužadėtinė arba žmona.
Akivaizdu, kad dabar beveik nieko nežinau apie Lerne-
rius, kaip ir jie apie mane. Nė neaišku, ar jie ką nors girdėjo
apie Šerną.
Fransina ryžtingai pasuka prie terminalo. Mes su Džo
sekame iš paskos.
- Sunku pasakyti, ką jis dabar išgyvena, - aiškina Fran
sina. - Iš to, ką teko girdėti ir ką man patarė specialistai,
pasidariau vieną išvadą: šiuo metu pagrindinė mūsų užduo
tis - pasirūpinti, kad Džesas pasijustų saugus.
- Suprantama, - atsakau.
Beveik priėjusi prie durų Fransina pasisuka ir įsmeigia
akis į mane.
- Todėl mes nusprendėme nesakyti jam, kad tu persi-
kraustei.
Taigi jie žino. Aišku, kad žino.
- Gerai, - tarsteliu sutrikusi, tiesiog patvirtindama, kad
išgirdau jos žodžius.
184
Papučia vėjas ir aš pasigailiu, kad neapsirengiau šilčiau.

Oras žvarbesnis, nei atrodė. Užsisagstau paltą ir pastebiu,
kad Džo padaro tą patį.
-Aišku, gali jam pasakyti, jeigu nori, - toliau kalba Fran-
sina. - Tik nežinau, ar jis įstengs susitaikyti su tuo, kad tu
jau susižadėjai su kitu.
Žodelis „jau" suerzina mane, nes ji labai pabrėžtinai įter
pia jį tarp „tu" ir „susižadėjai".
Važiuodama į oro uostą nusprendžiau elgtis ramiai. Sa
kiau sau, kad turiu išsaugoti savitvardą. Bet dabar krūtinėje
sukilę jausmai prasiveržia karčiais žodžiais:
- Nesistenkite primesti man kaltės. Aš ir taip ją jaučiu.
Labai didžiulę.
Nors Fransina puikiai girdėjo, ką pasakiau, nuleidžia
mano žodžius negirdomis. Tiek jau to. Ir taip aišku, kad vis
tiek neįstengia suvokti, ką turėjau galvoje.
Aš bjauriai jaučiuosi, kad išsižadėjau Džeso. Kad patikėjau
jo mirtimi. Kad žengiau savo keliu. Kad įsimylėjau kitą. Aš
išties neapkenčiu savęs už tai.
Bet nė kiek ne mažiau tūžtu ant savęs dėl to, kad nesą
žiningai elgiuosi su Šernu, kad nesu jam besąlygiškai atsi
davusi, kokia žadėjau būti. Mane veda iš proto abejonės, aš
šlykščiuosi savimi, nes, pasirodo, nesu iš tų moterų, kurios
žino, kad myli vieną vienintelį vyrą, kad neišgaliu dovanoti
Šernui tokios meilės, kokios jis nusipelno.
Žodžiu, aš kaltinu save dėl daugelio dalykų.
Jų susikaupė tiek, kad paprasčiausiai nebelieka laiko sukti
galvos dėl to, ką apie mane mano kiti.
185
- Na, gerai, - nekantriai sako Džo. - Eime. Lėktuvas gali

nusileisti bet kurią minutę.
Aš stebiu pro didžiulį stiklą besileidžiantį lėktuvą, jis pa

siekia nusileidimo taką.
Širdis pradeda taip daužytis krūtinėje, kad net išsigąstu -
neatlaikys.
Oro uosto darbuotojas ten, apačioje, pristumia trapą. At
siveria lėktuvo durys. Žemyn leidžiasi pilotas.
Paskui pasirodo Džesas.
Išvargintas skrydžio, bet man gražus kaip niekada.
Nuotraukos niekada neperteikė pavergiančios Džeso šyp

senos. Ir dabar aš tai prisimenu.
Jis labai liesas ir sudiržęs, regis, vieni raumenys ir kau
lai. Kadaise švelnūs veido bruožai paaštrėję, skruostikauliai
išsišovę. Ilgesni nei paprastai plaukai susitaršę. Oda nusėta
šviesiai rudomis ir rausvomis dėmėmis - kaipgi gali būti
kitaip, jeigu jį trejus metus negailestingai svilino saulė.
Tačiau manieros tos pačios. Ir šypsena. Ir akys. Tos pačios.
Aš lyg užburta stebiu, kaip jis leidžiasi trapu. Neįstengiu
atplėšti akių nuo jo, kai apkabina Fransiną ir Džo. Kai artinasi
prie manęs ir ryžtingai pažvelgia teisiai į akis. Pastebiu, kad
186
trūksta didžiosios dalies dešinės rankos mažojo piršto. Jis

susižeidė jį kažkur kelyje.
- Sveika, - sako Džesas.
Man pakanka išgirsti vos vieną žodį, kad sugrįžčiau į
tuos laikus, kai viskas gyvenime turėjo prasmę, kai jame
karaliavo tiesa.
- Sveikas.
- Be galo džiugu tave matyti.
Aš šypsausi. Užsidengiu veidą rankomis. Jis čiumpa mane
ir suspaudžia glėbyje. Mano širdis spurda, lyg neapsispręs-
dama plakti lėčiau ar greičiau.
Nebesusigaudau: sapnas tai ar tikrovė.
Tačiau kai vėl atsimerkiu, Džesas tebėra čia. Jis tikras. Jis
stovi priešais ir nepaleidžia manęs iš glėbio.
Aš gedėjau jo kaip mirusio. Ojis čia.
Mane beveik šiurpina, kaip visa tai nelogiška ir neįtikėti
na. Kokios klaidingos mūsų žinios apie pasaulį?
- Tu sugrįžai, - sakau.
- Taip, aš čia.
Žinote, kaskart žvelgdami į praeitį mes susimąstome, kiek
laiko praėjo nuo vieno ar kito įvykio. Ir stebimės, kad minu
tės pašėlusiai greitai virsta dienomis, mėnesiais, metais ir
pralekia akimirksniu.
Panašų jausmą išgyvenu aš.
Dabar.
Šį mirksnį.
Man atrodo, kad mudviejų bendra praeitis tęsėsi ištisą
amžinybę, o laikas, kurį praleidau be Džeso, pralėkė žaibu.
187
Aš mylėjau Džesą nuo tos dienos, kai pamačiau per plau

kimo varžybas baseine.
Dabar man sunkiai sekasi prisiminti, kaip gyvenau be jo,
kaip įstengiau žvelgti į pasaulį, kuriame, kaip tada maniau,
nebebuvo jo, ir kaip man toptelėjo mintis, jog kada nors ga
lėčiau pamilti ką nors kitą taip, kaip jį.
Juk jis yra jis.
Visas mano gyvenimas.
Visada visada buvo ir tebėra.
Kaip aš šitiek laiko įstengiau gyventi pamiršusi, kas esu
ir ką myliu?
Pastarosios dvi valandos pralėkė lyg sapne. Aš stovėjau

greta ir beveik neištariau nė žodžio, kol visi šeimos nariai
glėbesčiavo Džesą, pagaliau sugrįžusį namo. Mačiau, kaip
liejo ašaras Fransina ir dėkojo Aukščiausiajam, kad vėl mato
sūnų, kaip Krisas su Triše pažindino jį su savo pirmagimiu
Trevoru ir pagranduke Džine. O Denis pristatė savo žmoną
Marleną.
Mano mobilusis telefonas vis skambėjo, bet aš netgi nepri-
siverčiu pasižiūrėti, kam manęs prireikė. Kol kas neįstengiau
sugrįžti į realybę. Ir sunkiai suvokiau, kas vyksta mano akyse.
O dar niekaip nepajėgiau susitaikyti su tuo, kas nutiko
mano gyvenimui.
Dabar Džesui teks apmąstyti daugybę dalykų. Puiku, kad
jo artimieji nori tiek daug jam papasakoti, tiek daug dėl jo
188
padaryti. Aš ir pati nekantrauju iškloti viską apie kiekvieną

be jo praleistą akimirką ir šiuo metu mane apėmusius jaus
mus. O, kad galėčiau tiesiai iš širdies į širdį perduoti visus
savo trejų su puse metų išgyvenimus, prisibelsti iki jo sielos.
Bet tikriausiai ir visi kiti trokšta to paties.
O juk jam be galo sunku būti žmogumi, į kurį susmeig
tos visų akys, kurį kiekvienas mato savaip ir nekantrauja
apkabinti.
Stebėdama, kaip Džesas bendrauja su savo šeima, aš stai
ga pasijuntu svetima.
Jis pirmą kartą gyvenime laiko ant rankų mažąją dukterė
čią Džinę ir stengiasi nepasiduoti jauduliui. Bet aš pažįstu jį.
Suprantu, apie ką byloja primerktos akys, kaistančios ausys,
įsitempęs ir it sustingęs sprandas.
Džesas nesmagiai jaučiasi. Jis sutrikęs. Jam visko per
daug. Akivaizdžiai per daug.
Mudviejų žvilgsniai susitinka. Jis nusišypso.
Tada aš suprantu, kad svetimi yra visi kiti. Tegul čia grum-
dosi dvidešimt žmonių, bet iš tikrųjų visame pasaulyje esame
tik mudu - Džesas ir aš.
Galiausiai artimieji nusiramina ir pradeda svarstyti, kaip
važiuos į Fransinos ir Džo namus. Aš matau, kaip Džesas
pasitraukia nuo jų, ir pajuntu ranką ant peties. Jis pasivedėją
mane į šalį.
- Ar tavo automobilis čia? - klausia Džesas.
- Taip. Aikštelėje.
Negaliu patikėti, kad kalbuosi su juo. Jis stovi priešais
mane. Šnekasi su manimi. Džesas Lerneris. Manasis Džesas
189
Lemeris. Gyvas ir sveikas kalbasi su manimi. Tai, kas atrodė

visiškai neįmanoma, vis dėlto išties realu.
- Puiku. Tai nešdinamės iš čia greičiau.
- Gerai, - sakau, bet ir toliau stoviu akmeniniu veidu.
- Ar tau viskas gerai? - klausia Džesas. - Atrodai taip, lyg
matytum vaiduoklį. - Ištaręs šiuos žodžius, jis užsimerkia. O
kai vėl pažvelgia į mane, priduria: - Atleisk. Tu išties matai
vaiduoklį. Tiesa?
Aš žiūriu į jį ir staiga pasijuntu visiškai išsunkta.
Ar įsivaizduojate, kaip siaubinga matyti priešais save
prisikėlusįjį iš numirusiųjų? Ir vis priminti sau, kad akys
nemeluoja.
Darsyk pasijuntu sukrėsta protu nesuvokiamos tiesos.
Kad galiu šią akimirką ištiesti ranką ir paliesti Džesą. Užduoti
visus klausimus, kurie nedavė ramybės ne vienus metus.
Pasakyti, kad myliu.
Troškimas pasikalbėti su juo ir supratimas, kad jis niekada
neišgirs manęs, gniuždė metai iš metų, metai iš metų.
Štai dabar aš galiu tai padaryti. Tiesiog praverti lūpas ir
pradėti kalbėti. Ir jis išgirs, jis supras.
- Aš myliu tave, - sakau jam.
Sakau todėl, kad kaip tik tai jaučiu šią akimirką, o dar
noriu atsigriebti už nesuskaičiuojamą daugybę kartų, kai
negalėjau to pasakyti.
Džesas žiūri į mane ir šypsosi. Mįslingai ir džiaugsmingai.
- Aš taip pat myliu tave.
Visa tai taip skausminga ir kartu nuostabu, kad tiesiog
degina širdį.
190
Viena vertus, pajuntu didžiulį palengvėjimą, kad tiek

laiko giliai slėpta gėla palengva lėgsta, kita vertus, visai
suskystu, regis, tik dabar suvokusi, kiek valios pastangų
pareikalavo iš manęs būtinybė suimti save į rankas ir elgtis
kaip dera.
Manęs nebelaiko kojos. Aš dūstu. Akis aptraukia migla.
Džesas sugriebia mane, kad neparpulčiau ant žemės. Visi
sužiūra į mus, bet man jau nerūpi.
Jis prilaiko mane ir padeda nueiti iki tualeto už kampo.
Kai durys užsitrenkia, apkabina ir taip stipriai prispaudžia
prie savęs, kad net sunku kvėpuoti. Neįtikėtina, kai tiek metų
mus skyrė dešimtys tūkstančių mylių.
- Aš žinau, - sako Džesas. - Aš žinau.
Jis vienintelis gali suprasti mano skausmą, nuostabą ir
džiaugsmą.
- Pasakysiu saviškiams, kad mudviem reikia pabūti kartu,
gerai?
Aš ryžtingai linkteliu, įsikniaubusi jamį krūtinę. Jis pakš
teli į viršugalvį ir sako:
- Netrukus grįšiu. Pabūk čia.
Aš stoviu atsišliejusi į sieną ir žiūriu, kaip jis išeina pro
duris.
Tada pažvelgiu į savo atvaizdą veidrodyje. Akys susti
klėjusios ir paraudusios. Veidas išmuštas dėmių. Žiedas su
deimantu ant piršto duksliai sužėri.
Aš galėjau jį nusimauti prieš važiuodama čia. Nusmaukti
nuo piršto ir palikti automobilio daiktadėžėje. Bet nepadariau
to. Nepadariau, nes nenorėjau meluoti.
191
Tačiau dabar stebiuosi: kodėl, užuot susiradusi papuošalų

dėžutėje žiedelį su rubinu, nusprendžiau palikti ant piršto
šį žiedą su deimantu.
Ir vienas, ir kitas įkūnija tik pusę tiesos.
Aš užsimerkiu. Ir prisimenu vyrą, greta kurio atsibudau
šį rytą.
Sugrįžta Džesas ir sako:
- Viskas gerai. Eime.
Jis paima mane už rankos ir nusiveda prie šoninių durų.
Tada pasuka prie automobilių aikštelės. Jo artimieji lieka
viduje. Vėjas kedena mudviejų plaukus, kai bėgame tarp
automobilių eilių.
- Kuris tavo? - klausia Džesas.
Aš mosteliu į sedaną aikštelės pakraštyje.
Mudu sulipame į automobilį, aš įjungiu variklį, pajudu
atbuline eiga, paskui perjungiu neutraliąją pavarą.
- Minutėlę, - sakau Džesui.
Man vis dar atrodo, kad sapnuoju ir netrukus atsibusiu.
Nė nežinau, kaip būtų geriau.
- Suprantu, - sako Džesas. - Neskubėk. Nusiramink.
Aš žiūriu į jį mėgindama iki galo įsisąmoninti, kas vyksta.
Susigriebiu, kad spoksau į sužalotą pirštą.
Mums prireiks daugybės dienų, savaičių, mėnesių, o gal
net metų, kad išties suprastume, ką kiekvienamiš mūsų teko
išgyventi ir ką dabar vienas kitam jaučiame.
Ši mintis šiek tiek nuramina. Mums nebūtina daryti sku
botų išvadų. Nesvarbu, kiek laiko praeis, kol išsiaiškinsime.
- Gerai, - sakau. - Nusiraminau.
192
V I EN I N T E L Ė ( TIKRA) MEILĖ
Pajudu iš vietos ir išvažiuoju iš aikštelės. Oiš pagrindinio

kelio pasuku į dešinę.
- Kur mes važiuojame? - teiraujasi Džesas.
- Nežinau, - atsakau.
- Noriu pasikalbėti su tavimi. Ištisą amžinybę to noriu.
Aš pažvelgiu į jį, trumpam nusukusi akis nuo kelio.
Neturiu supratimo, kur važiuoju. Tiesiog važiuoju ir tiek.
Įjungiu šildymą ir pajuntu, kaip šilto oro srovė pradeda glos
tyti rankas ir pėdas. Netrukus pradeda degti skruostai.
Įsižiebia raudonas šviesoforo signalas ir aš sustabdau
automobilį.
Pasisuku į Džesą, bet jis žvelgia pro langą paskendęs min
tyse. Akivaizdu, kad jaučiasi dar labiau sutrikęs nei aš. Be
abejo, turi paruošęs aibę klausimų ir išgyvena prieštaringus
jausmus. Galbūt irgi įsimylėjo per tą laiką, kol buvo dingęs?
O gal tam, kad išgyventų ir sugrįžtų čia, turėjo padaryti ką
nors baisaus? Arba paliovė mane mylėjęs kur nors pusiau
kelėje, išsižadėjo manęs?
Visada laikiau Džesą savo antrąja pusele. Žmogumi, kurį
pažįstu taip pat gerai kaip save pačią, bet tiesa ta, kad dabar
jis tapo man nepažįstamas.
Kur jis buvo ir ką matė?
Užsidega žalia šviesa ir netrukus dangus aptemsta. Si
noptikai žadėjo, kad vakare gali būti kruša.
Vakare.
Vakare aš turėjau sugrįžti pas Šerną.
Kol važiuojame vingiuotais priemiesčio keliais, vėjas dar
sustiprėja, o man tampa dar aiškiau, kad nelabai žinau, kur
193
traukiu. Aš pasuku į tvarkingo kelio šalikelę, perjungiu neu

traliąją pavarą, pakeliu rankinio stabdžio svirtį, bet neišjun
giu šildymo. Tada atsisegu saugos diržą ir pasisuku į Džesą.
- Papasakok man viską, - sakau jam.
Man sunku žiūrėti į jį, nors kaip tik į jį vienintelį tenoriu
žiūrėti.
Kad ir kur jis buvo, kad ir ką veikė, akivaizdu, jog oras
padarė poveikį. Jo oda išmarginta dėmėmis, kurių nebuvo
anksčiau, veide padaugėjo raukšlių. Turbūt raukšlės aplink
akis galėjo atsirasti įdėmiai žvelgiant į tolį, bene sulauks
gelbėtojų. Man rūpi, ar jis susižalojo tik pirštą, ar drabužiai
slepia ir daugiau sužeidimų. Suprantu, kad išvaizda - tik
nedidelė matoma ledkalnio dalis.
- O ką tu nori sužinoti? - klausia Džesas.
- Kur tu buvai? Kas tau nutiko?
Džesas sunkiai atsidūsta ir tai iškalbingai byloja, kad ne
nori atsakinėti į šiuos klausimus.
- Gal papasakotum bent trumpai? - paprašau.
- O gal pasikalbėkime apie ką nors kita? Visiškai kita?
- Prašau, - nepasiduodu. - Man reikia žinoti.
Džesas nusuka akis į langą, paskui vėl nukreipia į mane.
- Jeigu papasakosiu dabar, ar pažadi daugiau niekada
neklausinėti apie tai? Niekada gyvenime?
Aš nusišypsau ir ištiesiu ranką.
- Tu pats pasiūlei sandorį.
Džesas suima ranką ir nebepaleidžia. Jo delnas šiltas. Aš
tvardausi, kad neliesčiau Džeso.
Galiausiai jis praveria lūpas ir sako:
194
- Ką gi, pradėkime.
Kai sraigtasparnis nukrito, Džesas suprato, kad tik jam
vienam pavyko likti gyvam. Jis nepanoro aiškinti, iš kur tai
suprato, išvis nenorėjo kalbėti apie avariją. Pasakė tik, kad
sraigtasparnyje buvo gelbėjimo valtis ir maisto atsargų, įskai
tant vandenį ir būtiniausius produktus, kad tai leido jam
išsigelbėti ir suteikė galimybę išgyventi keletą savaičių, kol
priplaukė sausumą.
Sausuma - skambiai pasakyta. Iš tiesų tai tebuvo keletas
uolų vandenyno viduryje. Penki šimtai žingsnių nuo vieno
krašto iki kito. Ne sala ir netgi ne salelė, tiesiog nuolaidus
šlaitas vienoje pusėje ir siauras sausumos ruoželis. Džesas
suprato, kad jis atsidūrė toli nuo Aliaskos, nes vandenys
buvo ramūs ir negailestingai kepino saulė. Iš pradžių planavo
pabūti ten tik tiek, kol pailsės, bent trumpai pajusti tvirtą
žemę po kojomis. Bet netrukus suprato, kad valtį prakiurdė
uolos. Ji beveik visiškai supliuško. Tai reiškė, kad Džesas
pasmerktas.
Gėlo vandens atsargos baigė išsekti, o ir maisto beveik
nebeliko. Džesas pradėjo rinkti į ištuštintas talpyklas lietaus
vandenį. Išvaikščiojo uolas skersai išilgai ieškodamas kokių
nors augalų ar gyvūnų, bet aptiko tik smėlį ir akmenis. Tad
jam teko sumąstyti, kaip pasigauti žuvų.
Ne sykį laimikis nuvylė. Suvalgęs keletą žuvų sublogavo.
Lietaus vanduo per greitai baigdavosi. Tačiau Džesas aptiko
austrių ir midijų pakrantėje, o viena nesibaigianti liūtis pa
dėjo apsirūpinti vandeniu daugiau nei savaitei. Tai leido jam
neiškristi iš žaidimo. Kai vidurdienį imdavo negailestingai
195
kepinti saulė, jis ištiesdavo supliuškusį plaustą tarp dviejų

uolų ir snausdavo pavėsyje. Žodžiu, netrukus jam pavyko
susidaryti gana neblogą dienotvarkę.
Džesas mito žaliomis žuvimis, moliuskais, dar likusiu
sausu maistu, malšino troškulį lietaus vandeniu ir slėpėsi
nuo saulės. Jis pasijuto saugiau. Jam atrodė, kad sugebės
išgyventi iki to laiko, kai mes jį surasime.
Bet po keleto savaičių suprato, kad mes niekada jo nesu
rasime.
Tai kuriam laikui jį palaužė, tačiau vėliau atėjo nušvitimas.
Tada Džesas pradėjo kasdien plaukioti ilgus nuotolius.
Jis suprato, kad jam nepavyks praleisti viso likusio gyve
nimo vienam ant uolėto sausumos lopinėlio viduryje Ramiojo
vandenyno. Vienintelis būdas išsigelbėti - ryžtis tam, kam
jis buvo ruošiamas nuo pat vaikystės.
Taigi jis treniravosi kiekvieną dieną.
Skaičiavo yrius ir kasdien nuplaukdavo toliau nei pirma.
Pradžia buvo sunki: jis plaukė lėtai, jautėsi be galo išsekęs
ir pavargęs.
Tačiau po kelių mėnesių jau nuplaukdavo toli į vandenyno
gilumą. Taip stiprėjo tikėjimas, kad ateis diena, kai įstengs
nuplaukti tiek, kiek reikės, ir išsigelbėti.
Bet praslinko beveik dveji metai, kol įgijo užtektinai ištver
mės ir drąsos. Teko susidurti ir su sunkumais, tiek mažais (jį
nudilgino medūza), tiek dideliais (jis pastebėjo aplink uolas
plaukiojantį ryklį ir kelias savaites nesitreniravo). Tačiau ga
liausiai ryžosi leistis į kelią. Ne todėl, kad įtikėjo savo sėkme.
Tiesiog suprato, jog mirs, jeigu to nepadarys.
196
Sausas maistas seniai baigėsi, neliko ir austrių. Pusę plaus

to nuplėšė ir nusinešė vėjas. Tad Džesas bijojo, kad, užuot
sustiprėjęs, pradės silpti.
Prasidėjo liūtis ir jis sukaupė lietaus vandens atsargas die
nai. Atsigėrė iki soties, o keletą talpyklų su vandeniu prisirišo
prie nugaros, suplėšęs juostomis likusį plaustą.
Tada vėl įbrido į vandenį.
Pasiruošęs surasti pagalbą arba numirti.
Džesas neįstengė prisiminti, kiek laiko praleido atviruose
vandenyse, ir pametė yrių skaičių. Jo tvirtu įsitikinimu, laivą
pamatė praėjus beveik dviem dienoms.
- Tada aš supratau, kad viskas baigėsi, - sako jis man da
bar. - Kad viskas bus gerai. Kad aš sugrįšiu namo pas tave.
Jis taip ir neužsiminė apie pirštą. Visą laiką, kol pasakojo,
ką jam teko išgyventi, neprakalbo apie tai, kaip prarado di
džiąją dalį piršto. Ir aš neišmaniau, ką daryti, nes pažadėjau
daugiau nieko neklausinėti. Aš jau išsižiojau užduoti klau
simą, kurio, kaip puikiai supratau, nederėjo užduoti. Tačiau
Džesas nutildė mane mostu ir aš supratau žinią. Dabar mes
nebekalbėsime apie tai.
- Aš galvojau apie tave kiekvieną dieną, - prisipažįsta
Džesas. - Ir ilgėjausi visus tuos metus.
Ketinu jam pasakyti, kad aš taip pat ilgėjausi, tačiau stai
ga suabejoju, ar tai tiesa. Taip, aš galvojau apie jį visada iki
tos dienos, kai pradėjau galvoti mažiau. Žinoma, ir toliau
prisimindavau, bet... tai ne vienas ir tas pats.
- O tu visada buvai mano širdyje, - galiausiai sakau ir tai
tiesa. Tikra tiesa.
197
Kad ir kokie artimi buvome mudu su Džesu, kad ir kaip

gerai vienas kitą supratome, abejoju, jog kada nors įsteng
siu iki galo suvokti, kokį skausmą jam teko išgyventi stu
miant dienas vienam viduryje vandenyno. Arba įvertinti
drąsą, kurios jam prireikė, kad leistųsi šturmuoti atvirų
vandenų.
Ir nors mūsų išgyvenimų nė iš tolo negalima lyginti, abe
joju, ar Džesas pajėgtų suprasti, ką reiškia patikėti, kad tikroji
tavo gyvenimo meilė mirė, o paskui sėdėti greta jo automo
bilyje, stovinčiame šalikelėje.
- Dabar tavo eilė, - sako Džesas. - Papasakok man viską.
Vos tik jis ištaria šiuos žodžius, aš suprantu: jis žino, kad
esu susižadėjusi. Jis žino viską. O iš užtikrinto balso tono,
skvarbaus žvilgsnio ir kietai sučiauptų lūpų galiu spręsti,
jog supranta tai savaip.
Arba tiesiog pastebėjo žiedą su deimantu?
- Aš susižadėjusi, - prisipažįstu.
Džesas netikėtai pradeda kvatotis, regis, nusiraminęs.
- Kas tave taip pralinksmino? Kodėl tu juokiesi?
- Todėl, - atšauna jis, išsišiepęs iki ausų. - Aš maniau,
kad tu jau ištekėjai.
Jaučiu, kad ir pati neįstengiu sulaikyti šypsenos, nors ne
turiu supratimo, kodėl.
Galiausiai taip pat pradedu kvatoti, žaismingai plekšteliu
Džesui ir sakau:
- Tai beveik vienas ir tas pats.
- O, ne, ne tas pats, - paprieštarauja jis. - Visiškai kas kita.
- Aš ketinu ištekėti už to vyro.
198
- Bet dar neištekėjai.

- Ir ką? - klausiu.
Su Džesu taip paprasta šnekėtis. Galbūt todėl, kad mudu
visada rasdavome bendrą kalbą.
- Ogi tai, kad aš praleidau pastaruosius trejus su puse
metų visa siela trokšdamas vėl pamatyti tave. Taigi, jeigu ma*
nai, kad tavo susižadėjimas su kuo nors sustabdys mane nuo
pastangų vėl gyventi su tavimi, tai tu, po galais, išprotėjai.
Aš žvelgiu į Džesą, nors vis dar šypsausi, tikrovė netrukus
nutrina šypseną nuo veido. Susigriebiu už galvos.
Kodėl aš visus skaudinu?
Automobilyje stoja tyla, trikdoma tik pro šalį švilpiančių
automobilių ūžesio.
- Viskas daug sudėtingiau, nei tau atrodo, - galiausiai
sakau Džesui.
- Ema, paklausyk, aš suprantu. Tau reikėjo gyventi toliau.
Kiekvienas taip elgtųsi. Juk tu manei, kad aš...
- Miręs. Aš maniau, kad tu žuvai.
- Žinau! - nekantriai šūkteli jis ir palinkęs sugriebia už
rankų. ~ Nė nepajėgiu įsivaizduoti, kaip tau buvo sunku. O
ir nenoriu. Bet visus tuos metus aš žinojau, kad tu esi gyva ir
kad aš privalau grįžti pas tave. Suprantu ir tai, jog tu negalėjai
to žinoti. Labai apgailestauju dėl to, Ema.
Žvelgiu į Džesą ir matau, kad jo akyse kaupiasi ašaros,
kaip ir manosiose.
- Aš labai apgailestauju. Tu nė neįsivaizduoji, kaip
smarkiai. Man nereikėjo taip elgtis. Jokiu būdu nereikėjo
tąkart tavęs palikti. Nė viena patirtis šioje žemėje neverta
199
to, kad prarasčiau tave, kad suteikčiau tau tokį skausmą,

kokį suteikiau. Aš gulėdavau bemiegėmis naktimis ir galvo
davau apie tave. Dienų dienas leidau grauždamasis dėl to,
jog tu kenti. Apgailėdamas, kad priverčiau gedėti visą savo
šeimą. Tai tiesiog žudė mane. Gniuždė mintis, kad žmonės,
kuriuos myliu, ypač tu, Ema, jaučia gėlą per mane. Aš labai
atsiprašau, kad priverčiau tave visa tai išgyventi.
Bet dabar aš sugrįžau namo. Kaip tik tu paskatinai mane
sugrįžti, palaikei mano dvasią. Aš sugrįžau pas tave. Su
grįžau į gyvenimą, kurį mudu abu planavome. Aš noriu jį
atgauti. Neleisiu, kad sprendimai, kuriuos tu priėmei tada,
kai manei, jog esu miręs, dabar paveiktų mano jausmus tau.
Aš myliu tave, Ema. Visada mylėjau. Niekada nesilioviau
mylėti. Aš tiesiog neįstengčiau to padaryti. Neįstengčiau my
lėti jokios kitos moters, tik tave. Todėl atleidžiu tau už viską,
kas nutiko, kol manęs nebuvo, o dabar atėjo mudviejų laikas.
Laikas drauge sugrąžinti viską į vietas.
Automobilis labai prikaito, man net atrodo, kad turiu
temperatūros. Todėl sumažinu šildymą ir mėginu nusimesti
paltą. Nelengva tai padaryti ankštoje erdvėje, ant vairuotojo
sėdynės, tad imu muistytis mėgindama išsinerti iš rankovių.
Džesas tylomis suima vieną iš jų ir patraukia, padeda man
išsivaduoti.
Aš žvelgiu į jį ir turiu pripažinti, kad, atmetus sukrėtimą,
gėdą ir karčiai saldžią gėlą, man labai gera. Išplėstomis aki
mis tyrinėdama į mane atgręžtą veidą kaip niekada pasijuntu
esanti namuose. Šiame automobilyje kaip tik dabar atmintyje
200
atgimsta paauglystė ir smagiausias jaunystės laikas. Visa,

kas man brangiausia. Mano gyvenimo pradžia neatsiejama
nuo šio vyro.
Bejo praleisti metai nesunaikino šilumos ir jaukumo, ku
rių buvo sklidinas mudviejų bendras gyvenimas.
- Tu buvai tikroji mano gyvenimo meilė, - sakau.
- Aš esu tikroji tavo gyvenimo meilė, - pataiso Džesas. -
Niekas nepasikeitė.
- Viskas pasikeitė.
- Tik ne tarp mudviejų! - nepasiduoda jis. - Esi ta pati
mergiūkštė su strazdanomis ant skruosto. O aš tas pats vai
kėzas, kuris pabučiavo tave policijos nuovadoje.
- O kaipgi Šernas?
Aš pirmą kartą matau liūdesį ir įtūžį Džeso veide.
- Nenoriu girdėti jo vardo, - iškošia jis ir pasitraukia nuo
manęs. Jo tonas nuginkluoja mane. - Pakalbėkime apie ką
nors kita. Kol kas.
- Apie ką dar galėtume kalbėti?
Džesas nukreipia žvilgsnį į langą. Aš pastebiu, kaip su
kanda dantis, įsmeigia akis į vieną tašką. Tačiau veikiai atsi
palaiduoja ir vėl pasisuka į mane.
- Ar matei kokių nors gerų filmų? - šypsodamasis klausia
jis.
Aš prieš savo valią pradedu juoktis. Džesas kaipmat pase
ka mano pavyzdžiu. Taip būdavo visada. Aš šypsodavausi,
nes šypsodavosi jis. Jis juokdavosi, nes juokdavausi aš.
- Tai išties labai sudėtinga, - pasakau atgavusi kvapą. -
Viskas, kas susiję su...
201
- Taip neturi būti, - atkerta Džesas. - Aš myliu tave. Tu

myli mane. Tu esi mano žmona.
- Sunku suvokti, kad tai tiesa. Kai buvai paskelbtas miru
siu... Turiu galvoje, nė nežinau, ar mūsų santuoka dar galioja.
- Man nusispjauti į kažkokį popierių, - burbteli Džesas. -
Esi moteris, kurią mylėjau visą gyvenimą. Suprantu, kad tau
reikėjo gyventi toliau. Jau sakiau, jog nekaltinu tavęs. Bet
dabar aš sugrįžau. Aš esu čia dabar. Todėl viskas klostysis
taip, kaip turėtų. Tiksliau tariant, kaip privalo.
Aš papurtau galvą ir nusibraukiu ašaras.
- Nežinau, - prisipažįstu. - Nežinau.
- Užtat aš žinau.
Džesas palinksta į priekį ir pradeda šluostyti ašaras, vil-
gančias man kaklą.
- Tu esi Ema, - sako jis, tarsi aš nežinočiau, kas esu, ir iš
čia kiltų visos problemos. - O aš Džesas.
Aš žvelgiu į jį ir mėginu nusišypsoti. Stengiuosi pasijusti
geriau, kad pateisinčiau jo lūkesčius. Bandau įtikinti save,
kad viskas taip paprasta, kaip jam atrodo. Beveik patikiu
pati. Beveik.
- Džesai...
- Viskas bus gerai, ar ne? - sako jis. - Viskas bus gerai.
- Išties?
- Aišku, kad taip.
Aš myliu jį. Aš myliu šį vyrą. Niekas taip gerai manęs
nepažįsta kaip jis, niekas taip manęs nemyli kaip jis.
Esama ir kitos man skirtos meilės. Bet ji nepanaši į šią.
Visiškai kitokia. Ir geresnė, ir blogesnė. Man regis, kad kai
202
vienu metu myli du žmones, negali persiplėšti. Kiekvieną

kartą mylėdamas myli vis kitaip. Ir kiekvieną žmogų myli
vis kitaip. Ir pats kaskart keitiesi.
Bet šią akimirką aš trokštu tik šios meilės.
Meilės Džesui.
Puolu jam į glėbį. Ir jis tvirtai apkabina mane. Mudviejų
lūpos beveik liečiasi, jas skiria vos keli centimetrai. Džesas
pasislenka dar artėliau.
Tačiau nebučiuoja manęs.
Toks stebėtinas džentelmeniškumas tiesiog apstulbina
mane.
- Štai ką mes dabar padarysime, - sako Džesas. - Tu nu-
veši mane pas tėvus, gerai? Jau vėlu ir mano šeima tikriausiai
suka galvą, kur prapuoliau. Aš negaliu... negaliu leisti, kad
jie spėliotų, kur esu...
- Gerai, - sakau.
- O tada tu važiuosi namo. Ten, kur dabar gyveni, - aiš
kina jis. - Beje, o kur?
- Kembridže, - atsakau.
- Puiku, vadinasi, važiuosi namo į Kembridžą.
- Gerai.
- O kur tu dirbi? Žurnalo redakcijoje? O gal esi laisvai
samdoma žurnalistė? - žvaliai klausia Džesas.
Ir aš net suabejoju, ar verta jį nuvilti.
- Aš dirbu knygyne.
- Nejaugi? - nusistebi Džesas.
- Bleirų knygyne, - patikslinu.
- Tu dirbi Bleirų knygyne?
203
- Aš atsikrausčiau čia po tavo... - susigriebusi prikandu

liežuvį ir suformuluoju mintį kitaip: - Aš pradėjau ten dirbti.
Ir dabar man tikrai patinka mano darbas. Dabar knygynas
priklauso man.
-Tau?
- Taip. Aš jamvadovauju. Aišku, tėvai kartais užsuka. Bet
jie jau išėjo į pensiją.
Džesas spokso į mane netikėdamas savo ausimis. Jo veido
išraiška neatpažįstamai pasikeičia.
- Nieko sau, - net švilpteli jis. - Ko jau ko, o šito nesiti
kėjau.
- Žinau, - sakau. - Bet viskas gerai. Man patinka.
- Puiku, - tarsteli Džesas. - Taigi rytoj, kiek suprantu,
būsi knygyne?
- Paprastai atvažiuoju apie devintą. Knygynas atidaromas
dešimtą.
- Gal galėtume drauge papusryčiauti?
- Papusryčiauti?
- Juk neversi manęs laukti iki pietų, kai taip nekantrauju
vėl tave pamatyti?.. - nutęsia jis. - Net iki pusryčių sunkiai
ištversiu.
Aš mąstau apie tai. Mąstau apie Šerną. Ir slegiama kaltės
ruošiuosi atsisakyti.
Bet man dar nespėjus ištarti nė žodžio, Džesas paragina:
- Nagi, Ema, bent jau papusryčiauti su manimi tikrai gali.
Aš linkteliu.
- Taip, gerai. Taip, - numykiu. - Pusę aštuonių?
- Puiku, - sako Džesas. - Tu paskyrei man pasimatymą.
204
r ™ f~ l
i ik po aštuntos valandos aš įsuku į mūsų namo au

tomobilių aikštelę. Susisiaučiu paltą ir išlipu. Vėjas pučia
dar stipriau, saulei nusileidus oras atšalo, jaučiu, kaip vėsa
apsiaučia pečius ir kaklą. Tad nusiskubinu į vidų.
Įžengiu į liftą. Paspaudžiu penkto aukšto mygtuką. Žiū
riu, kaip užsidaro lifto durys ir užmerkiu akis.
„Kai jis pasiteiraus, kaip praėjo diena, ką atsakysiu?"
„Kaip pasakysiu tiesą, jeigu pati nežinau, kokia ji?"
Nugrimzdusi į sunkias mintis net pašoku, kai lifte pasi
girsta skambtelėjimas ir durys atsidaro.
O vestibiulyje, priešais mūsų duris, stovi Šernas.
Nuostabus, mielas, suglumęs ir susisielojęs Šernas.
- Tu sugrįžai! - šūkteli jis. - Tariausi pamatęs tavo au
tomobilį aikštelėje, kai nešiau šiukšles, bet nebuvau įsitiki
nęs. Aš... aš, tiesą sakant, skambinau tau keletą kartų šian
dien, bet tu nė karto neatsiliepei, todėl nežinojau, ar grįši
namo.
Jis nežinojo, ar aš grįšiu namo.
205
Semo akys apsiblaususios. Jis verkė. Turbūt manė, kad

jeigu kalbės žvaliai, aš nieko nepastebėsiu.
- Atleisk, - apkabinu jį ir jis glusteli prie manęs. Akivaiz
džiai pajutęs palengvėjimą. - Praradau laiko pojūtį.
Mudu įeiname į butą. Kai tik prasiveria durys, užuodžiu
pomidorų sriubos kvapą. Šernas verda tiesiog neįtikėtinai
gardžią pomidorų sriubą. Aromatingą, lengvą ir saldžią.
Aš pasuku už kampo, į virtuvę, ir matau, kad viskas pa
ruošta suvožtiniams su sūriu kepti, įskaitant vegetarišką če-
derį, nes man atrodo, jog netoleruoju laktozės.
- ODieve, - aikteliu. - Tu ruoši vakarienei pomidorų sriu
bą ir suvožtinius?
- Taip, - patvirtina Šernas, stengdamasis dėtis abejingas,
ir apsimestinai nerūpestingai priduria: - Pamaniau, kad visai
tiks tokią žvarbią dieną.
Jis paima lentelę ir pradeda daryti suvožtinius, o aš nu
metu rankinę ant stalo ir atsiremiu į darbastalį. Stebiu, kaip
Šernas susikaupęs pjausto sūrį, tepa sviestą ant duonos rie
kelių, tada atsisegu aulinius batus ir pastatau juos prie durų.
Semo rankos vos pastebimai virpa. Paniuręs veidas iškalbin
gai byloja, kad dirba tik norėdamas nusiraminti.
Man sunku žiūrėti į jį, nes puikiai suprantu: jis iš pasku
tiniųjų stengiasi elgtis lyg niekur nieko, būti supratingas,
kantrus ir nerūpestingas, nors jį plėšo visai kitokie jausmai.
Jis padeda keptuvę ant vidutinės ugnies ir mėgina nuslėpti,
kad mintys apie mano šiandienį susitikimą su (buvusiu?)
vyru jį gniuždo.
206
Negaliu ilgiau jo kankinti.

- Pasikalbėkime apie tai, - sakau jam.
Šernas pakelia akis į mane.
Mocartas įtipena į virtuvę, bet kaipmat apsisuka ir pra
dingsta, lyg supratęs, kad jam čia ne vieta. Jis įsitaiso prie
Homero po pianinu.
Paimu Šerną už rankos.
- Gali pasakyti man viską, kas verda tavo galvoje. Ir klaus
ti, ko tik nori. Tai ir tavo gyvenimas.
Šernas nusisuka nuo manęs ir linkteli.
Paskui išjungia dujas.
- Nagi. Ką tu nori sužinoti? Klausk drąsiai. Viskas gerai.
Būkime nuoširdūs ir viskas bus gerai.
Tiesą sakant, pati nežinau, ką turiu galvoje sakydama,
jog viskas bus gerai.
Šernas pasisuka į mane ir klausia:
- Kaip jis?
- O... - nutęsiu nustebusi, kad Šernas pirmiausia pasitei
ravo, kaip laikosi Džesas.
-Jam viskas gerai. Išties. Regis, jį... pastatė ant kojų.
Aš nutyliu, kad Džesas atrodo stebėtinai šaltakraujiškas
ir jam terūpi atnaujinti santuoką.
-Otų?
- Man taip pat viskas gerai, - atsakau. - Aišku, jaučiuosi
sukrėsta. Labai keista vėl jį matyti. Nė neišmanau, ką su visu
tuo daryti.
Aš stengiuosi kalbėti kuo neapibrėžčiau, nes bijau rink
tis. Bijau suteikti pranašumą kuriam nors vienam jausmui.
207
Tiesą sakant, nežinau, kokius žodžius ištarčiau, netgi jeigu

ir būčiau pasirinkusi.
Šėmas klausosi ir linkčioja. Paskui sunkiai atsidūsta ir
užduoda klausimą, kuris jam iš tikrųjų rūpi. Taigi akivaizdu,
kad pirmieji du tebuvo savitas apšilimas, o dabar prasideda
tikrasis žaidimas.
- Ar tu pabučiavai jį?
Juokinga, ar ne? Kaip dažnai vyrai sieja išdavystę ne su
jausmais, o su veiksmais.
- Ne, - atsakau ir papurtau galvą.
Šernui akimirksniu palengvėja, bet aš pasijuntu dar pras
čiau. Tai tik smulkmena. Kadangi Džesas nė nemėgino manęs
pabučiuoti, aš nežinau, ar būčiau jam tai leidusi, ar būčiau
atsakiusi į bučinį. Vis dėlto dabar prisiskiriu sau nuopelnus,
tarsi būčiau atsilaikiusi. Nesmagiai jaučiuosi dėl to.
- Jeigu ir būtum pabučiavusi... aš suprasčiau, - sako Še
rnas. - Nors suprantu, kad... kad sakydamas tai tik...
Aš laukiu, kol Šernas užbaigs mintį, bet jis taip ir nebaigia.
Tarsi jam būtų per sunku perteikti ją žodžiais.
Aš suprantu, ką jaučia Šernas.
Jis vėl įjungia viryklę ir vėl palinksta prie suvožtinių.
- Suprantu, kad tu atsidūrei beviltiškoje padėtyje, - sakau
jam.
Noriu, kad žinotų: suprantu, ką jam tenka išgyventi. Bet
juk iš tiesų niekada iki galo to nesuprasiu. Niekada neatsi-
dursiu jo kailyje, susidarius tokiai padėčiai.
- Tu irgi, - sako jis.
Taigi mudu abu žaidžiame tą patį žaidimą. Mes norime
208
suprasti savo pačių jausmus. Norime suprasti ir palaikyti

vienas kitą, tačiau šiuo metu atsidūrėme skirtingose barikadų
pusėse. Ir dabar stebime vienas kitą spėliodami, kur pakryps
mudviejų gyvenimas.
Aš žiūriu, kaip Šernas primerkia akis, kaip sustingsta jo
pečiai nuo kūną kaustančios įtampos. Žiūriu, kaip jis tepa
sviestą ant duonos.
Galbūt suprantu jį netgi geriau, nei man atrodo.
Šernas gamina suvožtinį su sūriu savo sužadėtinei neri
maudamas dėl to, kad ji gali jį palikti.
Jis bijo prarasti mylimą moterį. Tai viena iš dažniausiai
pasitaikančių žmonių baimių.
- Duok, padėsiu, - sakau jam, prisiartinu prie keptuvės
ir paimu iš jo lopetėlę.
Puikiai moku naudotis šiuo įrankiu.
Nelabai išmanau, kuo pagardinti prėską sriubą, neturiu
supratimo, koks sūris prie ko tinka, bet tik parodykite man
pusiau iškeptą omletą ir aš apversiu jį lyg geriausias virtuvės
šefas.
- Tu toliau tepk sviestą ant duonos, o aš versiu, - pasi
siūlau.
Šernas nusišypso ir man atrodo, lyg saulė būtų nušvitusi
pro debesis.
- Gerai, - nuolankiai sutinka jis.
Ir pradeda gerokai energingiau tepti sviestą ant duonos
riekių. Sviestas toks geltonas.
Kai mudu su Šernu susitikome, aš paprastai laikydavau
pakelį pigaus sviesto šaldytuve ir, kai norėdavau užsitep
ti jo ant skrebučio, gremždavau peiliu plonus gabalėlius ir
209
veltui stengdavausi tolygiai paskirstyti šaltą masę ant karštos

duonos riekės lyg kokia prasta šeimininkė iš nenusisekusios
televizijos reklamos.
Kai mudu apsigyvenome kartu, jis atsivežė šią nedidelę
porcelianinę sviestinę ir pastatė ant stalviršio. Kai ją atvožiau,
pamačiau gabalėlį sviesto, mirkstantį vandenyje.
„Kas čia dabar, po galais?" - neapsikentusi paklausiau
įjungusi skrudintuvą.
Šernas kaip tik dėliojo taures į indaują ir prunkštelėjo iš
girdęs šį klausimą.
„Prancūziška sviestinė, - paaiškino jis, nulipęs nuo kopė
tėlių ir suplojęs popierinę dėžę, kurioje gulėjo taurės. - Svies
tas laikomas viršutinėje dalyje, o ant dugno įpilama šalto
vandens, todėl sviestas išlieka šaltas, bet lengvai užsitepa."
Visą šią tiradąjis išpyškino tokiu tonu, lyg aš būčiau kokia
kvaila neišmanėlė.
„Aš išmaišiau visą Prancūziją, - atkirtau, - bet niekur ne
mačiau nieko panašaus. Okodėl šitas sviestas toks geltonas?
Ar jis koks nors ypatingas? Prancūziškas ir ekologiškas?"
„Pats paprasčiausias", - atsakė Šernas ir pasičiupęs kitą
dėžę pradėjo dėlioti į stalčių stalo įrankius.
„Nieko panašaus! - užginčijau ir nuėmiau sviestinės
dangtelį, nekantraudama įrodyti, kad jis tauškia kvailys
tes. - Paprastas sviestas gelsvas, o šitas - geltonas geltonas."
„Ko čia prikibai. Tik ir girdžiu: „Sviestas, sviestas, gelto
nas, geltonas, geltonas."
Aš prajukau.
„Man regis, mudu abu sutinkame, kad sviestas yra gelto
nas", - pasišaipė Šernas.
210
„Bet pripažink, kad šitas sviestas kažkoks ne toks, - ne

atlyžau lyg per kvotą. - Pripažink tuojau pat."
„Na, tai ne „Land O'Lakes" bendrovės produkcija, jeigu
būtent tai tave domina."
Aš vėl nusijuokiau.
„Sakai, ne „Land O'Lakes" bendrovės?! Savaime aišku,
juk mudu su tavimi ne Bilas ir Melinda Geitsai. Aš perku
sviestą artimiausiame prekybos centre. Ir mano perkamo
sviesto pavadinimas toks pat kaip šio centro."
Šernas atsiduso supratęs, kad pričiupau jį. Todėl prisi
pažino:
„Taip, tai visiškai natūralus ir ekologiškas sviestas be hor
monų ir augalinių riebalų."
„Oho, - aiktelėjau apsimesdama sukrėsta. - Manai, kad
pažįsti žmogų, ir še tai tau..."
Šernas paėmė man iš rankų sviestinę ir išdidžiai pastatė
ant stalviršio, tarsi norėdamas pasakyti, kad nuo šiol ji ofi
cialiai pripažinta šiuose namuose.
„Gal šis sviestas ir kainuoja dvigubai brangiau nei pa
prastas, bet pakanka vieną kartą jo paragauti ir tu daugiau
niekada nevalgysi jokio kito. Kaip tik šis taps tavo kasdie
niniu sviestu."
Kai mudu baigėme dėlioti visus virtuvės įrankius ir indus,
Šernas paėmė duonos kepalą, atpjovė dvi riekeles ir įdėjo į
naujutėlaitį skrudintuvą. Kai jos paskrudo, pamačiau, kaip
lengvai užtepė ant jų sviesto. O kai atsikandau gabalėlį, iš
pūčiau akis iš nuostabos.
„Tai bent", - pagyriau.
„Matai? - apsidžiaugė Sernas. - Kartais ir aš žinau, ką

sakau. Dabar belieka įkalbėti tave priimti į namus augintinį/'
Tai buvo viena iš tų retų dienų po Džeso dingimo, kai aš
nebemąsčiau apie jį, nes labai pamilau Šerną. Ir pianiną, ir
sviestą. O dar po keleto mėnesių mudu priglaudėme mūsų
katinus. Šernas pakeitė mano gyvenimą į gerąją pusę ir aš
nesitveriau smalsumu, kojis dar mane išmokys. Ir džiūgavau
įsivaizduodama, kokia šviesi ateitis mudviejų laukia.
Odabar, kai žvelgiu, kaip jis dėlioja į keptuvę lygiai svies
tu apteptas duonos riekes, panūstu paprasčiausiai mylėti jį -
tvirtai ir be išlygų - kaip tada, kai dar nežinojau, jog grįžta
Džesas.
Juk mudu buvome tokie laimingi, kol niekas nedrumstė
vandenų, o ta mano esybės dalis, kuri mylėjo Džesą, susitaikė
su praradimu ir saugojo jo atminimą giliai širdyje.
Šernas stumdo spragančias riekes keptuvėje, o aš netikėtai
pasiūlau neįsivaizduojamą dalyką:
- Ką pasakytum, jeigu mudu atidėtume šį pokalbį ir nieko
nesiaiškintume bent jau šį vakarą? Tiesiog apsimestume, kad
buvo paprasčiausia diena, man knygyne, tau mokykloje, kad
viskas tebėra kaip anksčiau?
Baiminuosi išgirsti Šerną sakant, kad gyvenime taip nebū
na, kad mano pasiūlymas naivus, savanaudiškas ir paikas.
Bet jis nesako nieko panašaus.
Tik nusišypso ir linkteli. Beveik nepastebimai. Be empa-
tijos ar palengvėjimo. Šis linktelėjimas nereiškia nieko pa
našaus į „Jau maniau, kad niekada to nepasiūlysi" ar „Aiš
ku, puiki mintis", veikiau: „Suprantu, kodėl nori išmėginti
212
šią priemonę. Todėl sutinku." Bet akimirksniu suima save

į rankas ir, regis, apsisprendžia apsimetinėti drauge su
manimi.
- Taigi, Eva Bleir, pasiruošk perversti, - žvaliai paragina
jis ir pradeda dėlioti ant sūrio po antrą duonos riekelę.
- Su malonumu, - atsakau ir iškeliu lopetėlę.
- Nagi! - šūkteli Šernas.
Dviemmikliais riešo judesiais aš apverčiu vakarienei skir
tus suvožtinius.
Šernas pašildo sriubą.
Išima du dubenėlius ir lėkštes.
Ištraukia iš šaldytuvo dvi skardines alaus ir vieną pasiūlo
man. Aš paimu. Šalta skardinė maloniai vėsina ranką ir man
šauna į galvą mintis, kad galbūt alus padės mums pasijusti
kaip ir bet kurį kitą vakarą.
Netrukus mudu susėdame valgyti. Prie stalo mūsų val
gomajame stovi ne kėdės, bet suoliukai, todėl Šernas gali
įsitaisyti labai arti manęs, mudviejų šlaunys ir rankos liečiasi.
- Dėkui tau už vakarienę, - sakau ir pabučiuoju į skruostą,
palei ausį.
Toje vietoje apgamas ir aš kartą pareiškiau, kad pasirink
siu jį taikiniu. Taigi ir dabar nusitaikau į jį. Paprastai atsily
gindamas Šernas išbučiuodavo mano strazdanas. Strazdanos
už apgamą. Bet šįkart tokio atsako iš jo nesulaukiu.
- Otau ačiū už tai, kad pervertei suvožtinius, - sako jis. -
Niekas nemoka to daryti geriau už tave.
Sūris suvožtinio viduje išsilydęs, o duona traški. Sriuba
saldi ir kvapni.
213
- Tiesą sakant, nė nežinau, ką labiau mėgstu - šį patiekalą

ar tavo keptą vištą.
- Nekalbėk kvailysčių. Pomidorų sriuba niekada nepri
lygs keptai vištai.
- Nežinau! - sakau ir pamirkau suvožtinį sriuboje. - Si
sriuba tiesiog tobula. Tokia gardi ir teikianti ramybę. O traš
kus suvožtinis tiesiog tirpsta burnoje ir...
Šernas bloškia šaukštą į sriubą, kad net purslai ištykšta
ant stalo, nusvarina rankas ir perlieja mane sunkiu žvilgsniu.
- Kaip galiu apsimesti, kad viskas gerai? - pratrūksta jis. -
Galbūt ir sutikčiau dėtis, jog nieko nenutiko. Galbūt man
patiktų, kad viskas būtų gerai, bet... nėra.
Aš sugriebiu Šernui už rankos.
- Negaliu kalbėti apie sriubą, sūrį ir... - jis užmerkia akis. -
Esi mano gyvenimo meilė, Ema. Nieko niekada taip nemy
lėjau, kaip myliu tave.
- Žinau, - sakau jam.
- Gerai, kad žinai, bet ne tai noriu pasakyti. Turiu galvoje,
kad šiaipjau viskas visiškai negerai. Man būtų lengviau, jeigu
pasakytum tiesą. Ar supranti?
Aš linkteliu ir mėginu kalbėti, bet Šernas neleidžia.
- Tiesiog aš... Aš jaučiuosi...
Jis vėl užsimerkia ir užsidengia veidą delnais iš visiško
bejėgiškumo.
- Tiesiog pasakyk, kaip jautiesi, - prašau. - Pabandyk
išreikšti žodžiais. Išsikalbėk.
- Aš jaučiuosi labai pažeidžiamas, tarsi man būtų gyvam
nudyrę odą, arba...
214
Matau, kad jam skausminga net ieškoti žodžių savo išgy

venimams apibūdinti. Jojudesiai nervingi ir nekoordinuoti.
Bet jis suima save į rankas.
-Jaučiuosi taip, lyg kūnas būtų virtęs ištisa atvira žaizda,
o aš stovėčiau greta žmogaus, kuris arba užbarstys ant jo
druskos, arba ne.
Aš žiūriu į Šerną, matau jo akis ir suprantu: kad ir ką jis
sakytų apie savo skausmą, tai tik lašas jūroje, palyginti su
tuo, ką išgyvena.
Aš linkusi manyti, jog platoniška meilė neatskiriama nuo
fizinės. Galbūt dėl to, kad man itin daug reiškia lytėjimo
pojūčiai, negaliu apsiriboti žodžiais „aš myliu tave". Jie nu
blanksta prieš tai, kas verda manyje. Turiu perteikti savo
jausmus Šernui. Įtikinti, kad jie atitinka žodžius.
Todėl palinkstu prie jo. Bučiuoju jį. Prisitraukiu arčiau.
Prisispaudžiu visu kūnu, leidžiu glostyti nugarą. Aš truputį
atitraukiu suolelį, kad galėčiau atsisėsti Šernui ant kelių. Ir
švelniai linguoju pirmyn atgal, globiu jį ir sušnabždu į ausį:
- Tu man reikalingas.
Šernas aistringai bučiuoja mane. Jis geidžia manęs.
Mudu mylimės ne lovoje ir ne ant sofos. Tiesiog nerangiai
nusliuogiame ant virtuvės grindų. Viršugalviai atsidaužia į
medinio stalo apačią, alkūnės kliūva už žemų spintelių. Aš
nusviedžiu į šalį kelnes. Šernas marškinius. Mano liemenėlė
atsiduria po šaldytuvu, greta Šerno kojinių.
Mudu dejuojame ir gaudome orą kietai užsimerkę ir tik
retomis akimirkomis žvelgiame tiesiai vienas kitam į akis.
215
Bet kaip tik šiomis akimirkomis aš tikrai žinau, kad Šernas

supranta, ką stengiuosi jam pasakyti be žodžių.
Kaip tik dėl to, vien tik dėl to, mudu darome tai, ką darome.
Mudviem nerūpi patirti malonumą. Mudu bejėgiškai
trokštame perteikti vienas kitam savo jausmus, pajusti vienas
kitą. Judesiais mėginame išsakyti tai, kas susikaupė sieloje,
ko neįvardysi jokiais žodžiais. Mudu liečiame vienas kitą
stengdamiesi įsiklausyti.
Galiausiai aš širdimi priglundu prie Šerno širdies, tarsi
problema būtų ta, kad esame du atskiri žmonės, o jeigu man
pavyktų mudu sulydyti, skausmas pasitrauktų.
Šernas susmunka ant manęs.
Aš apkabinu jį, tiesiog surakinu rankomis ir kojomis, ne
byliai maldaudama niekur neiti.
Nė nežinau, kiek laiko mudu taip gulime.
Tik kai aš beveik pradedu snausti, Šernas sugrąžina mane
į tikrovę: pasitraukia nuo manęs ir pasiritęs kiek tolėliau
įsitaiso tarp manęs ir indaplovės.
Aš pasisuku, įkniaubiu galvą po Šerno pažastimi ir vi
liuosi, kad mudviejų pabėgimas nuo tikrovės dar nesibaigė.
Netrukus paaiškėja, kad vis dėlto pasibaigė.
Šernas pradeda rengtis.
- Jis tavo vyras, - sako man.
Šerno balsas tylus ir tvirtas, tarsi jis tik dabar būtų galu
tinai suvokęs šią baisią tiesą. Man regis, taip dažnai nutinka
užgriuvus didžiuliam sukrėtimui. Mums atrodo, kad susitai
kėme su likimo smūgiu, bet tik po valandos kitos suvokiame
jo neatšaukiamumą.
216
- Jis yra tavo vyras, Ema, - raiškiai pakartoja Šėmas.

- Jis buvomano vyras, - pataisau, nors nežinau, ar tai tiesa.
- Nežaisk žodžiais, gerai?
Aš pagriebiu palaidinę ir skubiai velkuosi, nieko neatsa
kau, nes nežinau, kaip nuraminti Šerną. Taip, tai išties tik žai
dimas žodžiais. Man regis, įžengiau į tokį gyvenimo tarpsnį,
kai žodžiai ir vertinimai praranda prasmę. Kai tampa svarbūs
tik už jų slypintys ketinimai.
-Aš jaučiuosi apgailėtinai, mane drasko prieštaravimai, -
sako Šernas. - Bet čia ne aš svarbiausias, tiesa? Tai jis visų ap
leistas praleido trejus metus kažkokioje vandenyno salelėje.
Tu buvai jo našlė. O aš - paskutinis mulkis.
- Tu ne mulkis.
- Dar ir koks mulkis, - atkerta Šernas. - Avigalvis, kuris
pastojo jums kelią ir trukdo vėl būti kartu.
Man ir vėl pritrūksta žodžių. Pakanka epitetą „avigalvis"
pakeisti žodžiu „žmogus" - „žmogus, kuris pastojo jums
kelią ir trukdo būti kartu" - ir tada tai yra grynų gryniausia
tiesa. Šernas neklysta.
Jeigu nebūčiau atsitiktinai susitikusi Šerno muzikos ins
trumentų parduotuvėje, jeigu nebūčiau jo pamilusi, dabar
jausčiausi esanti laimingiausia moteris pasaulyje.
Bet jaučiuosi visiškai sutrikusi.
Aš leidžiu sau pasvajoti, kaip dabar gyvenčiau, jeigu nieko
panašaus nebūtų nutikę. Jeigu niekada nebūčiau leidusi sau
žengti į priekį.
Juk galėjau gyventi praeitimi. Galėjau atsiriboti nuo pa
saulio ir puoselėti meilę Džesui. Galėjau skirti jamsvarbiausią
217
vietą savo širdyje ir kasdien garbinti jį, saugoti jo atminimą.

Tam tikra prasme taip būtų buvę lengviau.
Užuot rašiusi jamlaišką, kuriame mėginau paaiškinti, kad
turiu paleisti jį ir pradėti naują gyvenimą, galėjau laukti jo
sugrįžtant iš ten, iš kur, kaip atrodė man, niekada nesugrįž
tama. Aš galėjau svajoti apie neįmanomą dalyką.
Ir dabar mano svajonė būtų išsipildžiusi.
Bet aš atsižadėjau šios svajonės, ėjau į priekį ir atradau
naują.
Dėl to, kad taip pasielgiau, dabar žlugdau mus visus.
Neįmanoma būti ištikimai dviem vyrams.
Neįmanoma sulaukti išsipildant abiejų svajonių.
Taigi didžiąja dalimi Šernas teisus.
Jam teko juokdario korta.
Šiame šiurpiai nuostabiame slogutyje svajonė persikūnijo
į tiesą.
- Aš vėl jaučiuosi kaip būdamas aštuoniolikos, - sako
Šernas. - Aš myliu tave. Tu priklausai man, bet dabar klaikiai
bijau tave prarasti, nes tu antrą kartą gali pasirinkti Džesą.
- Šernai, - mėginu pertarti, - tau...
- Žinau, kad tu dėl to nekalta, - nutildęs mane užbaigia
mintį Šernas.
Jo lūpos tvirtai suspaustos. Smakras virpa. Man labai
nejauku matyti, kaip jis iš paskutiniųjų stengiasi sulaikyti
ašaras.
- Tu mylėjai jį, o paskui praradai ir pamilai mane, dabar jis
sugrįžo, tu nepadarei niekoblogo, bet man... manbaisiai pikta.
Aš žiūriu į jį ir taip pat vos neverkiu.
218
- Labai pykstu ant tavęs. Ant visko. Neapkenčiu tavęs,

jo, savęs. Kai sakiau tau... - Šėmas nekantriai kresteli galvą,
nusuka akis, stengiasi nusiraminti, paskui bando aiškinti
toliau: - Kai sakiau, kad nereikalausiu iš tavęs liautis mylėti
jį, kad tu gali mylėti mudu abu, kad niekada nemėginsiu
tau atstoti jo, nemelavau. Man išties atrodė, jog sakau tai, ką
galvoju. Bet dabar, tai yra tą pačią akimirką, kai tik sužinojau
apie jo sugrįžimą, viskas pasikeitė. Aš tūžtu ant savęs, kad
prikalbėjau tokių dalykų, nes... - jis trumpam nutyla, atsire
mia į indaplovę, pasideda rankas ant kelių ir užbaigia: - Nes
man atrodo, kad apsikvailinau.
Šernas sėdi nudelbęs akis į pirštus, nervingai krapštinėja
nagus ir netrukus vėl prabyla:
- Dabar suprantu, kad kalbėjau taip tik teoriškai, nes tai
neturėjo nieko bendra su tikrove. Norėjau nuraminti tave ir
įtikinti, jog nesistengsiu atstoti tau jo, nes, tiesą sakant, tu
pakeitei jį manimi. Jis nekėlė man grėsmės, nes pradingo ir
nebegalėjo sugrįžti. Nebegalėjo atimti tavęs iš manęs. Ne
begalėjo suteikti to, ką galėjau aš. Todėl ir maliau visus tuos
niekus apie tai, kad neprašau tavęs liautis mylėti jį, kad mums
abiem užteks vietos tavo gyvenime. Tik, deja, kaip sakiau,
visa tai tebuvo teorija. O kai tik išgirdau, kad jis grįžta, nė
trupučio neapsidžiaugiau dėl tavęs. Neapsidžiaugiau ir dėl
jo. Bet labiausiai nusiminiau dėl savęs.
Pasakęs tai, kas gulėjo ant širdies, Šernas galiausiai pa
žvelgia į mane. Jo veido išraiška ir drebantis balsas, sunkiai
dėliojant nelengvos išpažinties žodžius, byloja, kad jis neap
kenčia savęs už tai, ką šiuo metu išgyvena.
219
-Ša, ša, - mėginu nuraminti, priglausti, paguosti jį. - Aš

myliu tave.
Papriekaištauju sau, kad iki šiol per dažnai kartodavau
šiuos žodžius, kad mano meilė Šernui tokia netikėta ir visa
apimanti, nes reikėjo pasaugoti juos tokioms akimirkoms
kaip ši. Bet tai nerealu, ar ne? Kai myli, meile persisunkia
visa, ką darai ir sakai, ji tampa tokia neatsiejama nuo tavo
gyvenimo, kad galiausiai virsta įprastu dalyku, nors ir do
vanoja neįtikėtinus išgyvenimus.
- Žinau, kad myli, - sako Šernas. - Bet myli ne tik mane.
Todėl turėsi pasirinkti tik vieną. Ir bijau, kad tai būsiu ne aš.
- Nekalbėk taip, - sudraudžiu. - Nenoriu tavęs palik
ti. Negalėčiau taip pasielgti. Tai nesąžininga. Negarbinga.
Prisimindama, kiek mudu sykiu išgyvenome, kiek daug tu
padarei dėl manęs, kaip palaikei, kaip buvai greta, nega
lėčiau... - nutylu, nes pastebiu, kad Šernas purto galvą lyg
nesuprasdamas, ir klausiu: - Kas negerai?
- Man nereikia nei tavo gailesčio, nei prieraišumo. Tik
nuoširdaus noro būti su manimi.
- Aš noriu būti su tavimi.
- Tu supranti, ką turiu galvoje.
Aš nuleidžiu žvilgsnį nuo Šerno akių į rankas ir stebiu,
kaip jis nerimastingai judina sunertų pirštų galus. Toks jau
jo įprotis grąžyti rankas.
- Man atrodo, kad mes turime atšaukti sutuoktuves, -
sako jis.
- Šernai...
- Pastarosiomis dienomis daug mąsčiau apie tai ir, tiesą
220
sakant, nė neabejojau, kad tu tai pasiūlysi. Bet kadangi taip

ir nepasiūlei, siūlau aš.
- Paklausyk, Šernai...
Jis pakelia akis į mane, pykčio jose beveik nebelikę.
-Ar esi pasiruošusi įsipareigoti man? Ar gali nuoširdžiai
pasakyti: kad ir kas nutiktų ateityje, mes pasirengę praleisti
sykiu visą likusį gyvenimą?
Papurtau galvą. Man pritrūksta jėgų pažvelgti Šernui į
akis, tad nudelbiu jas į šalį. Kaip ir visi bailiai pasaulio is
torijoje.
- Jeigu mes turime bent menkiausią galimybę išgyventi
tai, kas vyksta šiuo metu, ir sukurti tvirtą mylinčią šeimą, aš
privalau dabar paleisti tave, - sako Šernas.
Spoksau į jį ir imu suvokti, kas vyksta. Jis palieka mane.
- Aš privalau tave paleisti, bet viliuosi, kad sugrįši pas
mane.
-Bet kaip tu gali...
- Aš myliu tave, - sako Šernas. - Labai myliu. Man gera
pabusti su tavimi sekmadienio rytais, kai nesame suplana
vę, ką veiksime per dieną. Gera vakarais sugrįžti namo ir
pamatyti, kad tu skaitai knygą, apsirengusi šiltą megztinį ir
mūvėdama storas kojines, nors radiatoriai tiesiog plieskia.
Aš noriu, kad taip būtų iki pat gyvenimo pabaigos. Noriu,
kad taptum mano žmona. Štai ko aš noriu.
Man knieti prisipažinti, kad ir aš to noriu. Noriu nuo tada,
kai vėl susitikau jį. Antra vertus, dabar aplinkybės kitokios,
viskas pasikeitė. Ir aš nesu tikra, ko, tiesą sakant, išvis geidžia
mano širdis.
221
- Bet aš nenoriu, kad gyventum su manimi iš pareigos ar

tik dėl to, kad prieš keletą mėnesių man pasižadėjai, - aiškina
Šernas. - Bendras gyvenimas turės prasmę tik tada, kai jis
džiugins tave, kai tu atsibusi kiekvieną rytą nesitverdama
laime, kad esi su manimi. Nors būsi laisva rinktis, ką nori,
pasirinksi būtent tai. Štai ko aš iš tikrųjų trokštu. Tačiaujeigu
nesuteiksiu tau galimybės išsilaisvinti dabar, tai nežinau... -
jis patraukia pečiais. - Tiesiog nežinau, ar įstengsiu kada
nors gerai jaustis.
- Kąnori tuo pasakyti? - klausiu. - Ir ką konkrečiai siūlai?
- Aš sakau, kad atšaukiu sutuoktuves. Bent kol kas. Ma
nau, kad vienas iš mūsų turi išsikraustyti.
- Šernai...
- Tada tu būsi laisva ir galėsi įvertinti, ar myli jį taip pat
kaip mane, pasižiūrėti, kas judu sieja. Todėl turi būti laisva.
Nieko neišeis, jeigu aš būsiu su tavimi ar maldausiu pasilikti.
Juolab kad nesu tikras, ar atsispirsiu pagundai tai daryti.
Jeigu liksiu su tavimi, visomis išgalėmis stengsiuosi, kad
pasirinktum mane. Žinau, jog taip ir bus, todėl nenoriu to.
Todėl... išeisiu. O tu spręsk, ko tau reikia. Aš palaikysiu tavo
sprendimą.
Noriu prisiglausti prie jo, tvirtai apkabinti ir niekada ne
paleisti, užspausti bumą, kad liautųsi kalbėjęs tokius daly
kus. Bet suprantu: net jeigu neleisiu jam kalbėti toliau, vis
tiek turėsiu pripažint, kad jo žodžiai teisingi.
Todėl tik apkabinu jį už kaklo, priglaudžiu kaktą prie kak
tos ir toli gražu ne pirmą kartą pajuntu didžiulį dėkingumą
už jo ypatingą gebėjimą mylėti.
222
- Aš nenusipelniau to, - sakau jam. Mudviejų kaktos

suglaustos, tad negalime matyti vienas kito. Žvelgiu jam į
kelius. - Kodėl tu toks nesavanaudiškas? Toks geras?
Nesitraukdamas nuo manęs Šernas papurto galvą.
- Nesavanaudiškumas čia niekuo dėtas. Tiesiog aš neno
riu būti su moterimi, kuri svajoja gyventi su kitu.
Išgirstu, kaip sutrakši Šerno pirštų sąnariai, ir suprantu,
kad mano pačios pirštus traukia mėšlungis iš įtampos. Pra
dedu lankstyti juos, mėgindama atpalaiduoti.
- Aš noriu būti su moterimi, kuri gyvena dėl manęs, ku
rios esu vienintelė meilė. Manau, kad nusipelniau šito.
Aš suprantu. Dabar suprantu. Šernas išplėšia iš krūtinės
širdį ir įteikia man sakydamas: „Jeigu ketini ją sudaužyti,
daužyk dabar."
Man maga pasakyti, kad niekada to nepadarysiu, kad jam
neverta jaudintis.
Bet juk tai netiesa, ar ne?
Todėl atšlyju nuo jo.
- Tai aš turiu išeiti, - sakau ir pati netikiu savo ausimis. -
Būtų neteisinga, jeigu išeitum tu. Aš kol kas pagyvensiu pas
tėvus.
Kaip tik tą akimirką viskas pradeda keistis. Ir man staiga
pasirodo, kad virtuvė aptemo ir pasaulis tapo grėsmingesnis,
nors anapus mudviejų širdžių niekas nepasikeitė.
Šernas pamąsto ir linkteli galvą sutikdamas su manimi.
Ir taip paprastai mudu iš žmonių, kurie kai ką aptarinėja,
virstame žmonėmis, kurie priėmė sprendimą.
- Kiek suprantu, turiu eiti dėtis daiktų, - sakau.
223
- Taip, - patvirtina Semas.

Aš kurį laiką neįstengiu pasijudinti, priblokšta to, kas nu
tiko. Paskui suprantu, kad mano bejėgiškumas nesustabdys
bėgančio laiko, kad gyvenimas tęsiasi. Todėl reikia judėti į
priekį.
Pakylu nuo virtuvės grindų ir einu prie spintos pasiimti
drabužių, bet dar nenusinešusi jų į mūsų miegamąjį pradedu
verkti.
Turiu nuspręsti, kokius iš jų susidėti, kad tiktų eiti į darbą.
Turiu paskambinti tėvams ir įspėti, kad nakvosiu jų namuose.
Bet tik metu drabužius kaip papuolė į sportinį krepšį, nesuk
dama galvos, ar jie derės vieni su kitais ir išties bus reikalingi.
Vienintelį dalyką pasiimu sąmoningai - voką su smulk
menomis, kurios man priminė Džesą. Nenoriu, kad Semas
po jas raustųsi. Kad skaudintus! skaitydamas meilės laiškus,
kuriuos aš kadaise parašiau prieš daugelį metų išsirinktam
vaikinui.
Aš užsuku į virtuvę atsisveikinti su Mocartu ir Homeru.
Semas teberymo tokia pat poza kaip anksčiau.
Bet pakyla atsisveikinti su manimi.
Aš nesusilaikau ir pabučiuoju jį. Palengvėja, kad jis ne
sipriešina.
Mudviem šitaip stovint labai arti vienas kito, Semas ga
liausiai palūžta. Jis verkia, jo akys parausta, o per skruostus
iš lėto ritasi ašaros ir aš braukiu jas vieną po kitos, dar ne
pasiekusias smakro.
Širdis tiesiog plyšta, kad esu mylima taip nesavanaudiškai
ir kad taip skaudinu mane mylintį žmogų.
224
Labai sunku tai pakelti. Esu įsitikinusi: tai, kas dabar vyks
ta, - svarbiausia mano gyvenime.
- Ką man daryti? - klausiu Šerno.
Turiu galvoje, ką man daryti būtent šią akimirką. Kaip iš
tverti bėjo? Kaip gyventi toliau? Ko griebtis?
- Daryk tai, ką nori daryti, - atsako jis, krumpliais nusi
braukia ašaras ir pasitraukia nuo manęs. - Tai ir yra tikroji
laisvė.
225
JS^ai įsuku į įvažiuojamąjį keliuką, vedantį prie tėvų
namų, laikrodis rodo antrą valandą nakties. Prieangyje dega
šviesa, tarsi jie lauktų manęs, bet aš žinau, kad tėvai sąmonin
gai visada ją palieka. Tėčiui atrodo, kad taip atbaidys vagišius.
Nenoriu prižadinti tėvų. Nusprendžiu tylutėliai įsėlinti į
namus ir pasilabinti su jais tik ryte.
Taigi išjungiu automobilio variklį ir pasiimu daiktus. O
išlipusi susigriebiu, kad nepasiėmiau jokių kitų batų, išskyrus
ilgaaulius, kuriuos dabar aviu. Taigi teks tenkintis jais neri
botą laiką. Bet aš primenu sau, kad neribotą nereiškia visą.
Atsargiai uždarau automobilio dureles: ne užtrenkiu, o
švelniai priglaudžiu. Ir nutykinu aplink namą prie užpaka
linių durų. Tėvai niekada jų nerakina, be to, žinau, kad šios
durys negirgžda, kitaip nei pagrindinės.
Kai pasuku rankeną, pasigirsta tylus klingtelėjimas, pra
veriu duris ir įsmunku į vidų. Štai aš ir čia.
Namuose.
Laisva.
226
Prisiartinu prie indaujos, pasiimu rašiklį ir popieriaus

lapą. Brūkšteliu raštelį tėvams. Pranešu, kad esu čia. Tai pa
dariusi nusiaunu batus, kad nekaukšėtų per virtuvės plyteles,
ir pastatau prie durų.
Tada nutykinu per virtuvę ir valgomąjį į koridorių. O
įveikusi jį sustoju prie savo kambario durų ir atsargiai pa
suku rankeną.
Aš nerizikuoju užsidegti šviesos. Jei jau taip uoliai laikausi
konspiracijos, nenoriu dabar visko sugadinti.
Tada pritūpusi ant lovos krašto pradedu nusirenginė
ti: nusimaunu kelnes, nusivelku palaidinę. Tada pradedu
raustis krepšyje ieškodama kokių nors daiktų, kurie galėtų
atstoti pižamą. Išsitraukiu šortus ir marškinėlius, apsivelku.
Paskui apgraibomis nuslenku į vonios kambarį, kurį ka
daise dalijomės su Mari. Susiradusi čiaupą paleidžiu vandenį
plona srovele. O valydamasi dantis klausiu savęs, gal vis
dėlto būtų buvę geriau įspėti tėvus: paskambinti telefonu
arba pasibelsti į laukujės duris. Tačiau prausdamasi veidą
prisipažįstu pati sau, kad nenorėjau jų žadinti ir pradėti kal
bos apie tai, kas nutiko. Taigi parsigauti į namus slapčiomis
buvo vienintelis sprendimas. Jeigu jūsų dukra pasirodo pas
jus antrą valandą nakties tądien, kai sugrįžo į namus jos pra
dingęs vyras, jūs, be abejo, norėsite pasikalbėti apie tai.
Nutykinu atgal į savo kambarį pasiruošusi gultis miegoti.
Jau atvertusi antklodę, netyčia stukteliu galvą į stalinę lempą,
stovinčią ant naktinio staliuko.
- Ai! - instinktyviai šūkteliu ir užverčiu akis į lubas.
22 7
Žinojau, kad ta prakeikta lempa stovi čia. Išsigąstu, kad

išsidaviau, bet namuose tylu.
Pasikasau sumuštą vietą ir neriu po antklode, šįkart neuž-
kliudžiusi lempos, nes jau žinau, kad turiu saugotis.
Pažvelgiu pro langą į Mari namą kitoje gatvės pusėje. Visi
langai tamsūs. Aišku, kad sesuo, Maikas ir Sofija su Eiva
kietai miega.
Iš apmąstymų mane pažadina akis žilpinanti šviesa ir aš
pamatau tėtį su pižama, jis spaudžia rankoje beisbolo lazdą.
- O Dieve! - sušunku ir pasislenku į tolimiausią lovos
kampą, kuo toliau nuo jo.
- O... - nutęsia tėtis ir iš lėto nuleidžia lazdą. - Čia tu.
- Aišku, aš! - apmaudžiai patvirtinu. - O ką tu ketinai
daryti su tuo įnagiu?
- Iškaršti kailį ilgapirščiui, įsibrovusiam į mano namus!
Štai ką!
Į kambarį įpuola mama, vilkėdama languotas pižamos
kelnes ir marškinėlius su užrašu „Perskaityk bent vieną su
mautą knygą". Nesunku suprasti, kad tai tėvo dovana, su
kuria ji niekada neketina pasirodyti viešumoje.
- Ką tu čia veiki, Ema? - klausia ji. - Mirtinai mus išgąs
dinai.
- Aš palikau jums raštelį ant virtuvės stalo!
-Aišku, - sako tėtis su apsimestiniu palengvėjimu. - Ne
imk į galvą, Eše. Tai mudviejų neapsižiūrėjimas.
Aš sarkastiškai dėbteliu į tėtį. Galiu prisiekti, kad nedariau
nieko panašaus nuo tada, kai buvau septyniolikos.
- Mes atsiprašome, Ema. Kai kitą kartą išsigąsime, kad į
228
mūsų namus naktį įsibrovė vagis, pirmiausia pasitikrinsime,

gal ant virtuvės stalo guli koks raštelis.
Aš taip pat ketinu atsiprašyti (bet visiškai rimtai) už absur
dišką sumanymą įsibrauti į tėvų namus ir dar apkaltinti juos
dėl to, kad nustebo ir išsigando. Tačiau mama aplenkia mane.
- Ar tau viskas gerai, brangioji? O kodėl tu viena, be...
Semo?
Gal aš ir per jautriai reaguoju, bet galiu kirsti lažybų, kad
mama padarė nedidelę pauzę tarp „be" ir „Semo", nes ne
buvo tikra, su kuo dabar turėčiau būti.
Atsidustu ir jaučiu, kaip atsipalaiduoja įtrempti pečių ir
nugaros raumenys.
- Gali būti, kad mes atšauksime vestuves. Man regis, rytoj
eisiu pasimatyti su Džesu. Nežinau. Jeigu atvirai... nežinau.
Tėtis padeda beisbolo lazdą ant grindų. Mama praeina
pro jį ir klesteli ant lovos krašto, greta manęs. Aš palinkstu
prie jos ir padedu galvą ant peties. Ji pradeda glostyti nu
garą. Kodėl visada palengvėja tėvams apkabinus? Juk man
trisdešimt vieni.
- Gal man eiti apsirengti? - klausia tėtis.
Mudvi su mama pažvelgiame į jį ir vienu metu sulink
sime.
Jis skubiai pasišalina.
- Papasakok, kaip praėjo ši diena, papasakok viską, - pa
ragina mama. - Išsikalbėk ir palengvės.
Kai aš pradedu pasakoti, sugrįžta persirengęs tėtis, įsitaiso
prie manęs iš kitos pusės, paima už rankos.
Juodu klausosi.
229
Kai galiausiai iškloju viską, kas guli ant širdies, išlieju visą
nuoskaudą, mama sako:
- Jeigu tau įdomi mano nuomonė, turiu pasakyti, kad tu
moki mylėti iš visos širdies, netgi kai ji plyšta iš skausmo.
Tai gerai. Taigi nekaltink savęs.
- Tu tikra kovotoja, - antrina tėtis. - Gavai triuškinamą
smūgį, bet atsilaikei. Ši tavo savybė man labiausiai patinka.
Aš prunkšteliu ir pasitikslinu žvaliu tonu:
- Išties? Ne tai, kad perėmiau knygyną?
Aš ir juokauju, ir nejuokauju.
- Aišku, kad ne. Turi tiek daug puikių savybių, kad ši,
tiesą sakant, netgi nepriklauso geriausiųjų dešimtukui.
Padedu galvą tėčiui ant peties ir kurį laiką taip rymau.
Matau, kad mamos akys limpa, girdžiu, kaip lėtėja tėčio kvė
pavimas.
- Puiku, grįžkite į lovą, - sakau jiems. - Man viskas bus
gerai. Ačiū jums. Ir dar sykį atsiprašau, kad išgąsdinau.
Juodu iš eilės apkabina mane ir išeina.
Guliu ant savo seno čiužinio ir mėginu migdytis, bet kvai
la tikėtis sudėti bluostą.
Prieš pat šešias pamatau, kad įsižiebia šviesos Mari na
muose.
Tada nusimaunu sužadėtuvių žiedą ir įsidedu į rankinę.
Paskui apsirengiu, susirandu apačioje batus, apsiaunu ir pa
suku prie laukųjų durų.
230
i V1 ari ir Eivą randu vonios kambaryje, durys praviros.
Eiva sėdi ant puoduko, o Mari įkalbinėja ją atsipalaiduoti.
Dvynukės jau seniai išmoko sėkmingai atlikti gamtinius rei
kalus, bet pastarąsias kelias savaites Eiva pradėjo spyriotis. Ji
sėdasi ant puoduko tik tada, kai Mari greta. Aš nusprendžiu
laikytis atokiau ir tetos teisėmis ramstau duris.
- Eik į virtuvę ir sėskis, - sako sesuo, o pati įsitaiso ant
melsvai pilkų vonios grindų plytelių. - Mudvi netrukus atei
sime.
Klausos implantai suteikė mažylėms galimybę pradėti
mokytis kalbėti tik šiek tiek vėliau už bendraamžius. Be to,
Mari su Maiku bendrauja su jomis dar ir gestų kalba. Taigi
mano dukterėčios, dėl kurių mes visi labai nerimavome, ga
liausiai išmoks dvi kalbas. Tai didžiąja dalimi Mari nuopel
nas, nes ji tiesiog neprilygstama, dėmesinga ir nepailstanti
mama.
Šiuo metu mano sesuo daugiau žino apie amerikietišką
ženklų kalbos sistemą, kurčiųjų draugiją, klausos aparatus,
implantus ir vidinės ausies funkcijas nei apie dalykus, kurie

jai visada labai rūpėjo: literatūrą, poeziją, žinomų rašytojų
slapyvardžius.
Tačiau reikia pripažinti ir tai, kad Mari labai pervargusi.
Dar tik pusė septynių ryto, oji jau įkalbinėja dukrelę žodžiais
ir ženklais, kad ji „pasisiotų į puodelį dėl mamytės".
Maišeliai po Mari akimis primena kengūros sterblę.
Kai Eivai galiausiai pavyksta pradžiuginti mamytę, mano
sesuo nuneša ją Maikui, dar tebegulinčiam lovoje su Sofija.
Aš stabteliu koridoriuje, pažvelgiu į apsnūdusį Maiką, lai
kantį už rankos dukrelę, ir mėginu įsivaizduoti, kokio tėčio
norėčiau savo vaikams, bet turiu susigėdusi prisipažinti, kad
vaizdelis nekoks: neapibrėžtas ir išskydęs.
Mari išeina iš miegamojo ir mudvi pasukame į virtuvę.
- Arbatos? - klausia ji, kai atsisėdu prie stalo.
Aš nesu didelė arbatos mėgėja, bet virtuvėje vėsu ir karš
tas gėrimas visai praverstų. Aišku, mieliau rinkčiausi kavą,
tačiau Mari namuose kavos nėra.
- Žinoma, puiku, - atsakau seseriai.
Mari nusišypso ir linkteli. Tada užkaičia arbatinuką. Mari
virtuvės stalas dukart didesnis už manąjį valgomajame. Tiks
liau, mūsų stalą. Mūsų su Šernu stalą.
Ši mintis akimirksniu paskatina mane apsispręsti.
Aš nenoriu palikti Šerno. Nenoriu prarasti susikurto naujo
gyvenimo. Prarasti dar sykį. Aš myliu Šerną. Jis myli mane.
Aš nenoriu jo atsisakyti. Noriu sėdėti greta jo prie pianino ir
skambinti „Šunų valsą".
Štai ko aš išties noriu.
232
Bet tada prisimenu, kaip atrodė Džesas, kai lipo iš lėktuvo.

Ir mano apsisprendimas nueina niekais.
-Ak... - atsidustu ir palinkusi į priekį pasidedu galvą ant
sunertų rankų. - Ką man daryti, Mari?
Ji toliau traukia iš indaujos dėželes arbatų ir išrikiuoja
priešais mane.
- Nežinau, - atsako. - Neįsivaizduoju savęs tavo vietoje.
Mano supratimu, abu sprendimai vienodai teisingi ir klai
dingi. Bet juk ne tokio atsakymo tu tikiesi. Atleisk, nežinau.
- Ir aš nežinau.
- O ką tau sako vidinis balsas? - klausia ji. - Ką įsivaiz
duoji, kai užmerki akis? Gyvenimą su Šernu? Ogal su Džesu?
Aš pasiduodu šiam žaidimui, tikiuosi, kad pakaks už
simerkti ir intuicija pašnabždės, ko iš tiesų noriu. Bet taip
nenutinka. Ir negali nutikti, suprantama. Todėl atmerkiu
akis, pažvelgiu į mane stebinčią seserį ir sakau:
- Tai nepadeda.
Ima švilpti arbatinukas ir Mari pasisuka jo paimti.
- Žinai, tau nelieka nieko kito, tik praktiškai išmėginti abi
galimybes, - sako ji. - Ne veltui liaudies išmintis byloja, kad
viena sėdyne dviejų kėdžių neužtūpsi.
Mari įpila verdančio vandens į baltą puodelį ir pastato jį
priešais mane. Aš žiūriu į ją.
- „Earl Grey"? - klausia ji.
- „English Breakfast"? - klausiu aš ir nusijuokusi pridu
riu: - Aš tik kvailioju. Iš tikrųjų neturiu supratimo, kuri ar
bata geresnė.
Mari taip pat prajunka ir pasiėmusi „English Breakfast"
dėžutę iškrapšto vieną maišelį.
233
- Na štai, kitą kartą tu jau žinosi šios arbatos skonį.

Ji įmeta maišelį į mano puoduką ir ištiesia puoduką man.
- Saldiklio? - klausia manęs.
Papurtau galvą. Atsisakiau cukraus ir saldiklių prieš pus
metį. Nors sveikatos permainų nepajutau, bet man atrodo,
kad tai išeis man į naudą.
- Aš nesisaldau arbatos.
Mari išpučia akis ir įsimeta dvi granules į savo arbatą.
Prunkšteliu ir nukreipiu akis į puodelį. Stebiu, kaip nuo
arbatos maišelio tamsėja vanduo, kaip sūkuriuoja arbatžolės.
Jau galiu užuosti žemėmis atsiduodantį aromatą. Apkabinu
delnais karštą puodelį ir šildausi. Pradedu išsiblaškiusi timp
čioti maišelio virvutę.
- Kaip tau atrodo, ar įmanoma vienu metu mylėti du žmo
nes? - klausiu sesers. - Aš vis suku galvą dėl to, nes jaučiu,
kad myliu juos abu. Skirtingai, bet vienodai stipriai. Ar tai
įmanoma? O gal aš viso labo apgaudinėju save?
Mari panardina arbatos maišelį į vandenį, paskui ištrau
kia, vėl panardina...
- Atvirai tariant, nesu tikra, - sako ji. - Bet man atrodo:
svarbiausia ne tai, ką tu myli ar kad myli abu. Mano galva,
svarbiausia, jog tu nesupranti pati savęs. Dabar esi visai kitas
žmogus nei tada, kai praradai Džesą. Netektis neatpažįstamai
tave pakeitė.
Sesuo susimąsto nukreipusi akis į stalviršį, paskui nelabai
užtikrintai kalba toliau:
- Todėl nemanyčiau, kad mėgini išsiaiškinti, kurį iš dviejų
labiau myli: Šerną ar Džesą. Veikiau tau tiesiog rūpi, kokia
234
moterimi labiau nori būti: ar tokia, kokia buvai su Džesu, ar

tokia, kokia esi su Šernu.
Staiga pasijuntu taip, tarsi būčiau perskrosta per pusę ir
sužinojusi, kad slapčiausioje mano kūno kertelėje veši įsise-
nėjęs vėžys. Aš nieko neatsakau. Nepakeliu akių. Tik žiūriu,
kaip veidu srūvančios ašaros kapsi tiesiai į puodelį. Nors jas
lieju aš ir matau, kaip jos skiedžia arbatą, neturiu supratimo,
ką tai galėtų reikšti.
Paskui ryžtuosi pažvelgti į seserį ir sakau:
- Gal tu ir teisi.
Mari linkteli ir įdėmiai žiūri tiesiai man į akis.
- Atleisk, - sako ji, - bet man svarbu, kad žinotum. Kad
žinotum... kaip gailiuosi dėl to, ką padariau.
- Dėl ko gailiesi? Apie ką tu čia kalbi?
- Apie tą dieną ant stogo. Tą dieną, kai radau tave, ieš
kančią...
Jos žodžiai netikėtai sugrąžina mane į, rodos, šimto metų
senumo praeitį: žiūronai, stogas, nerimastingas įsitikinimas,
kad įstengsiu išgelbėti mylimąjį tiesiog stebėdama pakrantę.
- Atleisk už tai, kad priverčiau tave įtikėti Džeso mirtimi, -
sako Mari. - Tu žinojai, kad jis ne...
Mano sesuo toli gražu ne verksnė. Jos veidas neišduoda
jausmų. Bet iš balso ir nurytos žodžio pabaigos suprantu,
kaip smarkiai ją graužia sąžinė.
- Ne man tądien reikėjo ten būti. Juk tiek metų visiškai
nepalaikiau tavęs. Ir staiga kaip tik aš tapau tuo žmogumi,
kuris įtikino tave, kad atsitiko tai, kas blogiausia. Bet aš... aš
išties tikėjau, kad Džeso nebėra. Man atrodė, kad padarysiu
235
gerą darbą atvėrusi tau akis, - Mari pakinkuoja galva, lyg

būtų nusivylusi savimi. - Oiš tikrųjų tiesiog atėmiau iš tavęs
viltį. Viltį, kuri buvo pagrįsta. Taigi aš... aš labai apsiprašau.
Tu nė neįsivaizduoji, kaip apgailestauju, kad taip pasielgiau.
- Ne, - paprieštarauju. - Viskas buvo ne taip. Visiškai ne
taip. Man susidrumstė protas ten, ant stogo. Aš tiesiog pa
mišau iš sielvarto, Mari. Tik beprotybė skatino mane tikėti,
kad jis gyvas, kad įstengsiu išgelbėti jį, jeigu stypsosiu ten,
įsmeigusi akis į siaurą pakrantės ruoželį. Tikra beprotybė.
Kiekvienas blaiviai mąstantis žmogus būtų padaręs išva
dą, kad jis žuvo. Aš turėjau prieiti prie logiškos išvados, kad
jo nebėra. Ir tu padėjai man tai įsisąmoninti. Padėjai atgauti
sveiką protą.
Man pirmą sykį dingteli mintis, kad pažvelgti tiesai į akis
ir išsaugoti sveiką protą - ne vienas ir tas pats. Aš pradedu
suprasti: nors šie du dalykai ir glaudžiai susiję, nėra tapatūs.
O jeigu aš nekaltinu Mari dėl to, kad palaikė jį mirusiu,
jeigu nelaikau jos tikėjimo jo žūtimi išdavyste, vadinasi, ne
galiu dėl to paties kaltinti ir savęs.
- Būk gera, mesk visa tai iš galvos, - sakau seseriai. - Tą
dien ant stogo tu, tiesą sakant, išgelbėjai mane.
Mari nudelbia žvilgsnį į puodelį, paskui linkteli.
- Ačiū, kad taip sakai.
- O tau ačiū už tai, ką dėl manęs padarei. Džiaugiuosi,
kad tai buvai būtent tu. Nežinau, ar kitaip mudvi būtume
taip... suartėjusios. Turiu galvoje, kitaip viskas būtų likę kaip
anksčiau.
- Suprantu, ką nori pasakyti, - patikina Mari. - Suprantu.
236
Nors kartu užaugome ir tėvai labai stengėsi mudvi suar

tinti, tik sunkūs išbandymai ištirpdė susvetimėjimo ledus.
Tai, kad aš praradau vyrą, o Mari susidūrė su dvynukių svei
katos problemomis, padėjo mums suglausti pečius.
- Aš džiaugiuosi dabartiniais mudviejų santykiais, - sako
Mari. - Labai labai džiaugiuosi.
- Aš taip pat, - patikinu ją.
Tada instinktyviai sugriebiu sesers ranką, akimirką pa
laikau ir paleidžiu.
Sunku būti tokiai atvirai, neapsaugotai ir pažeidžiamai.
Tačiau turiu prisipažinti, kad kartu tampi laisvesnė. Aš pa
juntu, kad mudviejų su seserimi santykiuose ką tik įvyko vos
apčiuopiamas, bet labai reikšmingas poslinkis. Kad dabar
esame artimesnės nei vos prieš tris minutes.
- Aš vis mąstau, kad vertėtų vėl pradėti rašyti, - pakeičia
pokalbio temą Mari.
- Išties? - klausiu. - O ką?
Ji gūžteli pečiais.
- Dar nelabai žinau. Tačiau man reikia kuo nors užsiimti,
supranti? Kuo nors, kas nebūtų susiję su mano mergaitėmis.
Turiu atgauti bent dalelę savasties. Bet gal tai ir paika mintis.
Tvirtinu, kad noriu pradėti rašyti, tačiau niekaip nesumąstau
apie ką. Nejaučiu įkvėpimo. Tik... tik slegia nuobodulys.
- Temą sugalvosi. O kai bus tema, bus ir rezultatas, - pa
tikinu ir pajuokauju: - Tik nesumanyk parašyti istorijos apie
paslaptingą žmogžudystę, kurioje žudike taptų įtartinai į
mane panaši veikėja, kaip sykį jau nutiko praeityje.
Sesuo juokiasi ir purto galvą.
237
- Niekas nė nepagalvojo, kad tai galėtum būti tu, - ne

kaltai pareiškia ji.
- Bet juk pavadinai ją Emilija.
- Tai labai populiarus vardas, - juokais ginasi Mari. - Bet
tiek jau to. Jaučiuosi gana brandi prisipažinti, kad gal ir nesu
visiškai nekalta prieš tave.
- Ačiū ir už tai, - kilniaširdiškai padėkoju.
- Tiesiog mane labai erzino tavo nuolatinis noras mėg
džioti mane.
- Ką? - negaliu patikėti. - Aš niekada tavęs nemėgdžiojau.
Buvau visiška tavo priešingybė.
Mari energingai papurto galvą.
- Atleisk, bet negaliu sutikti. Pameni, kai aš susižavėjau
grupe TLC? Staiga tu pradėjai visiems aiškinti, kad tau patin
ka jų daina „Waterfalls"? Arba užteko man susižavėti Kianu
Ryvsu ir tu kaipmat pasikabinai jo nuotrauką virš lovos?
- O Dieve... - išsprūsta man, nes suprantu, kad ji visiškai
teisi.
- O paskui tu, be abejo, pradėjai susitikinėti su plaukikų
komandos kapitonu. Lygiai kaip ir aš.
- Nieko sau, - sakau jai. - Man tai niekada netoptelėjo į
galvą. Bet tavo tiesa. Iš pradžių tu su Grehemu. Paskui ir aš
su Džesu.
Mari šypsosi ir pusiau juokais pareiškia:
- Matai?
- Tikriausiai išties norėjau būti panaši į tave, - patvirtinu. -
Grehemas man atrodė toks „pasikėlęs". Opaskui pati irgi, anot
tavęs, pradėjau susitikinėti su plaukikų komandos kapitonu.
238
Mari patenkinta priglaudžia puodelį prie lūpų.

- Taigi sutikime, kad tam tikra prasme tu visada norėjai
būti panaši į mane.
Aš nusijuokiu.
- Zinai, jeigu būti panašiai į tave reiškia praleisti visą
gyvenimą su vienu vyru, aš sutinku.
- Ojojoi... - nutęsia Mari. - Bet tave myli du.
- Nutilk, - tarsteliu ir pačiupusi virtuvinį rankšluostėlį
sviedžiu į seserį.
Mudviem juokiantis pasirodo Maikas. Leidžiasi laiptais
nešdamas ant rankų Eivą, o Sofija seka iš paskos.
- Pusryčiai! - paskelbia jis mergaitėms ir aš matau, kaip
pagyvėjusi Mari atidaro šaldytuvą, pasiruošusi pradėti naują
dieną.
Taigi suprantu - man metas.
- Jeigu tau šiandien ko nors prireiktų, rasi mane čia, - sako
sesuo, man renkantis daiktus. - Aš rimtai. Tiesiog skambink.
Arba užsuk. Esu tavo paslaugoms.
- Gerai, - sakau jai. - Ačiū.
Ji apkabina mane, tada paima ant rankų Sofiją. O aš pa
suku prie durų.
Pakeliui į tėvų namus išgirstu, kad dzingteli mobilusis
telefonas. Nežinau, kam parūpo susisiekti su manimi, bet kai
pamatau, jog žinutę atsiuntė Fransina, ne juokais nustembu.
„Taipnekantrauju vėl tave pamatyti, kad nemiegojau visą
naktį. Beje, čia aš, Džesas, o ne mano mama. Švelniai tariant,
būtų keistoka, jeigu būtent ji taip trokštų susitikti su tavimi."
Vos tik baigiu skaityti, nejučia paspartinu žingsnį.
239
Nusiskubinu po dušu, nekantriai užsipilu šampūno ant

plaukų, išsimuilinu kūną.
Mikliai apsirengiu ir žengiu pro duris.
Aš tiesiog nenustygstu savo kailyje. Einu pasišokėdama,
neįstengdama užgniaužti šypsenos.
Esu laiminga. Šią minutę aš tiesiog laiminga.
Kai truputį prieš pusę aštuonių įsuku į aikštelę prie „Džul-
jetos" kavinės, Džesas jau mindžikuoja priešais ją. Jis netgi
aplenkė mane.
Atrodo kaip visada, nors visai nepanašus į save.
Aš atsidarau automobilio dureles, išlipu į šaltį ir staiga
suprantu, kodėl šįryt jaučiuosi kiek geriau nei paprastai šio
mis dienomis.
Todėl, kad galiu mylėti jį.
Galiu mylėti Džesą.
Esu laisva jausti meilę.
Ir šią laisvę man suteikė Šernas.
240
K
- JlV o tu dar ilgėjaisi? - klausiu Džeso, kai padavėja
atneša mums pusryčius.
Jis vardija viską, ko jam taip stigo toli nuo namų.
Manęs labiausiai.
Antrą vietą, pasirodo, užėmė vištienos sparneliai su sal-
džiarūgščiu padažu iš kinų restoranėlio miesto centre, ku
riame jis nuolat lankydavosi.
- Turiu galvoje, pasaulyje tiek daug žmonių ir vietų, bet
pastaruoju metu mano mintys vis sukasi apie maistą, - mė
gina pasiteisinti jis.
Aš nusijuokiu.
- Tai išvardyk visus patiekalus, apie kuriuos dabar svajoji.
- Gerai, - sako Džesas ir nuleidžia žvilgsnį į savo lėkštę.
Jis beveik nepalietė valgio ir aš puikiai suprantu jį, nes ir
pati, tiesą sakant, neįstengiu nuryti nė kąsnio. Iš susijaudi
nimo, regis, sutraukė skrandį, tik širdis vis spurda ir plazda
it patrakusi.
- ODieve. Jų tiek daug, kad išvardyti nė dienos neužtektų.
241
Kaip galėčiau išsirinkti? Na, aišku, labiausiai norėčiau picos

iš „Sorento" picerijos, ledų su šokoladu ir riešutais iš „Drau
gystės" ledainės ir sumuštinių iš „Pikantiškojo skersgatvio".
- „Pikantiškąjį skersgatvį" uždarė, - sakau jam. - „Drau
gystės" ledainę taip pat.
Džesas žvelgia į mane, mėgindamas iš akių išskaityti, ar
nejuokauju. Kai įsitikina, kad kalbu rimtai, veide šmėsteli
kartaus nusivylimo šešėlis. Bet skubiai susitvardęs nusišyp
so, nors, man regis, darsyk skaudžiai įsitikina, kad pasaulis
be jo nestovėjo vietoje, kad mes netgi neįstengėme išsaugoti
„Pikantiškojo skersgatvio".
- Vietoj „Draugystės" ledainės atsidarė „Džonio rake
tos", - sakau. - Beje, ten visai šaunu. Be to, kai pavasarį at
vers duris „Kimo rutuliukai", tu išvis užmirši „Snickers"
grietininius ledus su sirupu ir riešutais, nes pradėsi svajoti
apie du kaušelius juodųjų serbentų ledų vafliniame indelyje.
Džesas nušypso, bet nusisuka nuo manęs, pasitraukia
arčiau baro ir atsilošęs pakeičia kojų padėtį.
- O „Eriksono" kavinė tebeveikia? Ar irgi nesulaukė ma
nęs?
Tonas, kuriuo jis ištaria žodį „nesulaukė", o ir tai, kad ven
gia žiūrėti į mane, nejučia skatina įtarti, kad jis irzta labiau,
nei parodo. Jis jaučiasi įžeistas mano sprendimo gyventi to
liau be jo. Nors tvirtina suprantąs, bet iš tikrųjų toli gražu ne.
- Taip, vis dar veikia, - patvirtinu uoliai linksėdama, nes
noriu jį pamaloninti. - Dauguma anuometinių kavinių ir
restoranų vis dar veikia. Viskas jose po senovei.
- Dauguma... - pakartoja Džesas ir netikėtai pakeičia
242
toną: - O Bleirų knygynas? Ar Bleirų knygynas toks pat?

Noriu pasakyti, kad dabar jis turi naują vadovę.
- Taip, turi, - atsakau didžiuodamasi savimi. - Bet aš be
veik nieko jame nepakeičiau. O ir mano tėvai dar visiškai
nenusišalino nuo veiklos. Žodžiu, nesiekiu sugriauti to, ką
sukūrė jie. Atvirkščiai, stengiuosi išsaugoti.
-Ar toliau daliji skirtukus „Keliauk po pasaulį skaityda
mas knygas"?
- Taip, - patvirtinu. - Savaime suprantama, daliju.
- Rimtai?! Negali būti!
- Dar ir kaip gali.
Per visą laiką aš tik pakrapščiau šakute valgį lėkštėje.
Džesas lygiai taip pat. Mudu abu beveik neprisilietėme prie
maisto.
Pasirodo padavėja ir suraukia antakius.
- Kaip matau, nesate išalkę, - konstatuoja ji ir įpila van
dens į mano stiklinę.
- Labai skanu, - sakau. - Tiesiog mes...
- Mes turime aptarti daugybę dalykų, - įsiterpia Džesas. -
Gal galėtumėte mums viską supakuoti?
- Aišku, branguti, - atsako padavėja ir nusineša abi lėkš
tes.
Jai nuėjus mes nebeturime, kuo užimti rankų ir akių, tad
tenka žiūrėti vienam į kitą.
- Tu negalėjai pakęsti tų skirtukų, - sako Džesas.
- Na taip, - atsakau.
Net pati nustembu, kad taip smarkiai pasikeičiau. Kyla
pagunda pameluoti, atsukti laiką atgal, tiksliai prisiminti,
kokia buvau prieš jamišvykstant, ir pamėginti vėl tokiai tapti.
243
Ema, kurią pažinojo Džesas, norėjo kitokio gyvenimo.

Alko nuotykių. Ją buvo užvaldžiusi kelionių aistra. Ji laikėsi
nuomonės, kad paprasti dalykai negali teikti džiaugsmo, kad
reikia ko nors reikšmingo, ypatingo, nežaboto. Kad niekada
nepatirsi nuostabos atsibudusi patogioje lovoje namuose,
kad tam reikia glostyti dramblius arba vaikštinėti po Luvrą.
Bet aš nežinau, ar tikrai tebebuvau tokia, kai Džesas dingo.
O dabar išvis esu visai kitokia.
Labai sunku numatyti ateitį. Jeigu netgi turėčiau laiko ma
šiną ir sugrįžusi į praeitį pamėginčiau išaiškinti anuometinei
Emai, kas jos laukia, nežinau, ar kas pasikeistų.
- Gal aš taip ir sakiau kadaise, - mėginu paaiškinti Dže-
sui, - tačiau dabar tie skirtukai man patinka.
- Tuniekada nesiliauji manęs stebinti, - šypsodamasi sako
jis.
Gal jam ir nekliūva, kad nesu tokia pat kaip tada, kai jis
išvyko.
Sugrįžta padavėja nešina mūsų maistu dėžutėse ir sąskai
ta. Man dar nespėjus išsitraukti piniginės, Džesas atsiskaito
grynaisiais.
- Ačiū, - padėkoju. - Esi labai malonus.
- Į sveikatą.
Aš išsitraukiu mobilųjį telefoną ir matau, kad jau be de
šimties minučių devynios. Laikas srūva kaip vanduo.
- Man reikia važiuoti į darbą, - sakau Džesui. - Kitaip
pavėluosiu.
- Ne... - paprieštarauja jis. - Nevažiuok. Lik su manimi.
- Negaliu, - atsakau ir nusišypsau jam. - Turiu atidaryti
knygyną.
244
Palydėjęs mane iki automobilio, jis išsitraukia raktų ryšu

lėlį ir atsirakina pilką sedaną, stovintį netoliese.
- Pala, pala.... - sakau jam, nes į galvą netikėtai dingteli
mintis. - Tu neturi vairuotojo pažymėjimo. Tau nevalia sėsti
prie vairo.
Džesas nusijuokia.
- Aš turėjau vairuotojo pažymėjimą prieš dingdamas, -
atšauna jis. - Todėl galiu vairuoti.
- Taip, turėjai, - sutinku. - Bet ar jo galiojimo laikas kartais
nepasibaigė?
Džesas šelmiškai šypteli ir kaipmat nuginkluoja mane.
- Pasibaigė prisibaigė... Koks skirtumas.
- Tu visada pasieki savo, ar ne? - paerzinu aš Džesą. -
Kaip tau atrodo, kodėl?
- Nežinau, - atsako jis gūžtelėjęs pečiais. - Tačiau prisi
pažink, kad tau tai patinka, ką?
Aš nusijuokiu.
- Kas tau sakė, kad patinka?
- Gal lipk į mano automobilį? - siūlo jis.
- Į tavo automobilį?
- Arba aš sėdu į tavąjį, - sako Džesas.
- Man reikia į darbą.
- Žinau. Neprašau kur nors važiuoti su manimi. Tiesiog
noriu pasėdėti su tavimi automobilyje, nes lauke šalta.
Aš suprantu, kad privalau atsisveikinti su juo. Jau dabar
vėluoju labiau, nei norėčiau.
- Gerai, - sakau, pulteliu atrakinu dureles ir stebiu, kaip
Džesas įsitaiso keleivio vietoje.
245
Tada atsisėdu prie vairo, greta jo. Kai užtrenkiu dureles,

nuslopsta gatvės triukšmas, tarsi mes galėtume jį valdyti.
Aš pastebiu, kad Džeso akys vis krypsta į mano kairės
rankos pirštą, ant kurio daugiau nebėra sužadėtuvių žiedo.
Jis šypsosi. Mes abu žinome, ką tai reiškia. Bet man susidaro
įspūdis, kad be žodžių susitarėme, apie kokius du dalykus
nekalbėsime. Apie tai, kas nutiko mano pirštui ir kas nutiko
jo pirštui.
-Aš pasiilgau tavęs, Ema. Mudviejų praeities. Tavo paikų
akių, godžių lūpų ir be galo reiklaus žvilgsnio, kuriuo ryte
rydavai mane, lyg aš būčiau pats svarbiausias žmogus pa
saulio istorijoje. O dar tavo siaubingų strazdanų.
Aš nusijuokiu ir pajuntu, kad prieš savo valią raustu.
- Ir aš pasiilgau tavęs.
- Ir tu pasiilgai? - pasitikslina Džesas, tarsi tai būtų nau
jiena, kelianti pagrįstų abejonių.
- Trauki mane per dantį?
- Nežinau, - atsako jis, balse pasigirsta vylingos gaide
lės. - Sunku supaisyti, kas nutiko, kol manęs čia nebuvo.
- Aš tada visai paklaikau iš skausmo. Nemanau, jog dar
kada nors teks išgyventi ką nors panašaus.
Džesas žvelgia į mane, tada nusuka akis į priekinį langą,
paskui į keleivio.
- Mudviem reikia pasikalbėti apie tiek daug dalykų, kad
tiesiog neišmanau, nuo ko pradėti, - prisipažįsta jis.
- Suprantu, bet netgi jeigu žinotume, nuo ko pradėti, aš
dabar negaliu. Privalau važiuoti į darbą. Jau turėjau būti ten
prieš penkiolika minučių.
246
Tina šiandien ateis tik nuo pietų. Be manęs nebus kam

atidaryti knygyno.
- Ema, - sako Džesas ir žvelgia į mane kaip į beprotę. -
Savaime aišku, kad tu jau nebūsi darbe laiku. Ką reiškia dar
kelios minutės? O ir valanda?
Aš taip pat žvelgiu į jį ir svarstau, kaip reaguoti. O ne
trukus pajuntu jo lūpas ant savųjų. Jos tokios pat įžūlios ir
nenuspėjamos kaip beveik prieš penkiolika metų, kai bučiavo
mane pirmą kartą.
Aš užsimerkiu ir paliečiu Džesą. Tada vėl atsakau į bučinį.
Ir vėl, ir vėl, ir vėl, ir vėl... Vienu metu jausdama ir palengvė
jimą, ir pakilumą. Dar niekada neišgyvenau tokio jaudulio,
nors, kita vertus, jis man kažkaip pažįstamas.
Aš, regis, ištirpstu Džese, jaučiu tą patį, ką ir jis, kvepiu
tą patį aromatą, atkartoju jo judesius.
Ar įmanoma susigrąžinti praeitį? Užbraukti kelerius pas
taruosius metus kaip klaidą ir vėl pasijusti taip, tarsi niekada
nebūtume išsiskyrę?
Aš pajuntu, kaip Džeso ranka slysta per nugarą, ir staiga
netyčia nuspaudžiu alkūne garso signalą.
Atitokusi suimu save į rankas, atsiplėšiu nuo Džeso ir
nukreipiu žvilgsnį į priekinį langą. Dvi padavėjos, įskaitant
tą, kuri mus aptarnavo, spokso į mudu pro kavinės langą.
Kai pamato, kad aš pastebėjau jas, skubiai nusisuka.
Aš nuleidžiu akis į mobilųjį telefoną. Jau beveik ketvirtis
dešimtos. Man reikėjo atidaryti knygyną bent prieš dvide
šimt minučių.
- Turiu važiuoti! - šūkteliu apstulbusi, kad taip vėluoju.
247
- Gerai, gerai, - sako Džesas, bet nesijudina iš vietos.

- Mikliai lipk iš automobilio, - juokdamasi pareikalauju.
- Gerai, - dar sykį pakartoja jis ir suima už durelių ran
kenėlės. - Tik dar norėčiau aptarti su tavimi vieną dalyką.
- Džesai! Man metas!
- Važiuokime drauge į Meiną, - sako jis, lipdamas iš au
tomobilio.
-Ką?
- Važiuokime į mano tėvų vasarnamį Meine keletui dienų.
Galėtume leistis į kelią šį vakarą. Tiktai tu ir aš.
- Turiu tvarkytis knygyne.
- Su tuo susidoros tavo tėvai. Tai jų knygynas.
- Ne, jis mano, - atkertu.
- Mudviem reikia laiko, Ema. Ne kelių nuvogtų minučių
prieš tavo darbą, bet tikro laiko. Prašau.
Aš žvelgiu į Džesą ir svarstau.
Jis supranta, kad sveriu jo pasiūlymą, ir jau pradeda šyp
sotis.
- Ar tu sutinki?
Žinau, kad tėvai neatsisakys padėti, o dabar vėluoju ir
neturiu laiko ilgiems apmąstymams.
- Gerai, bet tik porai dienų.
- Trims dienoms, - nepasiduoda Džesas. - Trims.
- Sutarta, - nusileidžiu. - Tebūnie trims.
- Išvažiuosime šį vakarą?
- Aišku. O dabar turiu važiuoti.
Džesas apdovanoja mane šypsena ir užtrenkia dure
les, taigi aš pagaliau galiu pajudėti. Jis pamojuoja man, aš
248
šypteliu ir nuvažiuoju, o jį palieku stypsoti automobilių

aikštelėje.
Pasiekusi kelią laukiu, kada galėsiu sukti į kairę. Matau,
kaip Džesas, vis dar tebestovėdamas vietoje, gestais rodo
man nuleisti langą. Aš išplečiu akis, bet paklustu.
Jis prideda delnus prie burnos ir šūkteli:
- Atleisk, kad sugaišinau! Aš myliu tave!
Ir man nelieka nieko kito kaip riktelėti:
- Aš taip pat myliu tave!
Pasuku į kairę, į pagrindinį kelią, ir lekiu per miestą. Į
automobilių aikštelę prie Bleirų knygyno įriedu aštuonioli
ka minučių vienuoliktos ir jau matau pirkėją, trypčiojančią
priešais pagrindines duris. Iššoku iš automobilio, atsirakinu
užpakalines duris ir bėgdama per knygyno salę uždegu visas
šviesas.
Aš susikaupiu, sulėtinusi tempą prisiartinu prie pagrin
dinių durų ir atrakinu jas.
- Labas rytas, - pasisveikinu su laukiančia moterimi.
- Iškaboje parašyta, kad dirbate nuo dešimtos iki septintos
valandos. O dabar jau beveik pusė vienuolikos.
- Atsiprašau, - sakau.
Kai moteris nieko nelaukdama pasuka į bestselerių skyrių
ir pradingsta man iš akių, neįstengiu sulaikyti plačios šypse
nos nuo ausies iki ausies.
Džesas.
249
Z "kpie vienuoliktą į knygyną įžengia tėtis. Jis užsuka
pasiimti knygų, kurias užsakė mamai. Aš pasivedu jį į šalį
pasikalbėti apie netikėtą sumanymą važiuoti į Meiną.
- Ketini važiuoti į Meiną su Džesu? Ką tuo nori pasakyti?
- Hmm... - numykiu svarstydama, kas sutrikdė tėtį. - Tik
tai, ką pasakiau: kad važiuosiu tenai su Džesu.
- Ar tau ši mintis atrodo gera?
- O kodėl ne?
Koks paikas atsakymas. Juk iš tikrųjų yra šimtai priežas
čių, dėl kurių turėčiau atsisakyti šios kelionės.
- Ema, tiesiog... - tėtis nutyla taip ir nebaigęs sakinio.
Suprantu, kad mėgina performuluoti mintį. - Aš permatau
tave kiaurai, dukra. Aišku, kad mudu su mama tau padė
sime. Su malonumu. Tiesą sakant, nuo to laiko, kai baigėsi
serialo „Naktiniai penktadienio žiburiai" penktasis sezonas,
aš baisiai nuobodžiauju namuose.
- Puiku, - sakau tėčiui. - Dėkui tau.
- Nėra už ką, - atsako jis. - Tai pasimatysime vakare?
Užsuksi pasiimti daiktų?
250
- Taip, - linktelėjusi patvirtinu. - Prigriebsiu vieną kitą

drabužį ir visokių smulkmenų.
- Gerai, - sako tėtis ir pasisuka eiti. - Tavo mama šiandien
gamina priešpiečiams sumuštinius su kumpiu, salotomis ir
pomidorais. Nė už ką negaliu to praleisti.
Savaime suprantama.
Mama gamina šiuos sumuštinius keletą kartų per savaitę.
Tėtis juos taip mėgsta, kad man peršasi mintis: galėtų ir pats
galiausiai išmokti juos pasidaryti. Nors teisingumo dėlei rei
kėtų pažymėti, kad keletą kartų bandė. Mėginome ir mes su
Mari pasistengti jo labui. Tačiau tėtis prisiekinėja, kad mamos
pagamintų sumuštinių skonis kitoks. Ir kumpis karštutėlis
ir salotos saldžios. Tiesą sakant, niekaip negaliu suprasti.
Žinau viena: žvelgiant į mano tėvus, atrodo, kad mylėti labai
paprasta, ir kartais aš apgailestauju, jogjie neparuošė manęs
galimoms komplikacijoms.
Antroje dienos pusėje, kai paskubomis doroju vėlyvus
pietus, gaunu Šerno žinutę.
„Tu pamiršai vaistus nuo alergijos ir mobiliojo telefono
kroviklį. Palikau juos ant tavo darbo stalo knygyne."
Perskaičiusi žinutę pirmiausia pagalvoju ne apie tai, kad
Šernas labai rūpestingas ar kad dabar galėsiu įkrauti telefoną,
bet kad jis gal dar nespėjo išeiti iš knygyno. Todėl kiek įka
bindama lekiu prie savo automobilio su sumuštiniu rankoje
ir viliuosi, jog man galbūt pavyks užklupti jį aikštelėje.
Laimei, kelyje nė sykio neįsižiebia raudonas šviesoforo
signalas. Įsukusi į aikštelę pamatau, kad Šernas jau sėdi auto
mobilyje, įjungęs kairiojo posūkio žibintą. Aš pradedu moti,
kad luktelėtų.
251
Nelabai suvokiu, ką darau ir kas iš to išeis. Žinau tik viena:

nuojauta, kad galiu prarasti sužadėtinį, kelia didžiulį skaus
mą, ypač jį išvydus. Išties. Nors kaip tik pati galbūt ketinu jį
palikti ir viską sugadinti.
Šėmas apsisuka ir atidaro langelį. Aš pastatau automobilį
ir prisiartinu.
- Sveikas, - sakau.
- Sveika.
Jis vilki juodą vilnonį šarką, baltus marškinius, ryši tam
siai mėlyną medvilninį kaklaraištį.
Šį kaklaraištį Šernui nupirkau aš. Jam patiko, kad kakla
raištis išmargintas inkariukais, taigi panorau pamaloninti jį
aksesuaru, kuriuo mielai pasipuoštų eidamas į darbą.
- Ačiū už vaistus, - padėkojau. - Ir kroviklį. Tu labai ma
lonus.
Šernas linkteli.
- Taip, tiesiog...
Aš laukiu, kol jis užbaigs sakinį, bet suprantu, kad ne
ketina.
- Kaip reikalai? - pasiteirauju.
- Būna ir geriau, - atsako Šernas.
Jis atrodo liūdnas ir nutolęs. Regis, mudu abu negalime
paliesti vienas kito. Bet man reikia fizinio kontakto, todėl
prisislenku arčiau Šerno.
-Aš susidorosiu. Tiesiog neįprasta vienam miegoti mūsų
lovoje, - sako jis. - Pasigendu tavęs.
- Aš tavęs irgi, - patikinu ir pati nesuprasdama, kas man
užplaukė, puolu bučiuoti jį.
252
Jis atsako į bučinį, bet netrukus atsitraukia. Oaš baimingai

svarstau: gal nujaučia, kad ką tik bučiavau kitą.
- Atleisk, - tarsteliu. - Įprotis.
- Nieko tokio, - atsako Šėmas.
- Kaip gyvuoja katinai? - klausiu.
Man patinka kalbėtis su juo apie mūsų katinus. Aš mielai
prigalvoju jiems juokingų pravardžių ir prikuriu istorijų, ką
jie veikia, kai lieka vieni namuose.
- Homeras miegojo vonioje, - sako Šernas.
Kol neturėjau katės, žinia, kad „Homeras miegojo vonio
je", manęs būtų visai nesudominusi. Tačiau dabar, kai spėjau
pamilti tuos du pūkų kamuoliukus, ne juokais nustembu.
- Ne po pianinu?
Šernas papurto galvą.
- Ne, nė už ką nesitraukia iš vonios. Kai šįryt norėjau
palįsti po dušu, teko jį išnešti iš ten ir uždaryti kambaryje.
Aš privalau sugrįžti į tuos namus. Būti su Šernu, Mocartu
ir Homeru. Nesuprantu, kodėl Homeras nakvojo vonioje ir
ką tai galėtų reikšti. Bet tikrai nebūtų taip elgęsis, jeigu aš
būčiau buvusi namuose.
Dieve mano.
Vis daugėja kalčių, kurios tik ir laukia, kad jas prisiimčiau.
Kankinama jų našta jau tampa per sunki.
Galbūt aš nusipelniau to?
Bet šią minutę nusprendžiu palikti klausimą atvirą. Ne
aptarinėti jo. Nors turėčiau. Tiesiog dabar nė vienam iš mūsų
nuo to nebūtų lengviau, ypač man, nes kalčių našta tik dar
labiau prislėgtų pečius.
253
- Aš myliu tave, - sakau Šernui, nors tai tik išsisukinėji

mas.
Nė pati nežinau, kokią reikšmę suteikiu šiems žodžiams.
Bet tai šventa tiesa.
- Aš žinau, - atsako jis. - Niekada tuo neabejojau.
Mudu trumpai patylime ir aš išsigąstu, kad jis ims ir iš
važiuos.
- Ar galėtum sugroti „Pianistą"? - skubiai klausiu.
- Ką? - pasitikslina Šernas.
- Ar galėtum sugroti „Pianistą"? Tiesiog ant vairo? O aš
atlikčiau lūpinės armonikėlės partiją.
Visada to prašau, kai noriu dar labiau mylėti Šerną. Man
patinka prisiminti, kaip jis pirmą kartą tai darė. Mane išties
džiugina jo virtuoziškumas. Dabar šis kūrinys man taip gerai
pažįstamas, kad tiesiog girdžiu skambant natas, netgi kai
Šernas groja tik menamai.
Tačiau, užuot kaip paprastai atsiraitojęs rankoves ir pasi
dėjęs rankas ant įsivaizduojamų klavišų, jis papurto galvą.
- Aš nedarysiu to.
- Bet visada darydavai.
- Aš neketinu vaidinti dėl tavęs, - sako Šernas. - Tikiuosi,
jog persigalvosi ir suprasi, kad myli mane ir kad mudviem
lemta praleisti kartu visą likusį gyvenimą, tačiau... nedaly
vausiu atrankoje į šį vaidmenį.
Viena yra sudaužyti širdį. Visiškai kas kita - užgauti sa
vigarbą.
Man atrodo, kad aš padariau ir viena, ir kita.
- Tavo tiesa, - sakau Šernui. - Atsiprašau.
254
- Paklausyk, tavo daliai teko tiesiog neįsivaizduojamas

išmėginimas. Suprantu, jog jis tave labai sukrėtė. Ir gana
stipriai tave myliu, kad palaukčiau, kol viską permąstysi.
Aš sugriebiu Šerno ranką ir tvirtai suspaudžiu, tarsi taip
įstengčiau perduoti visą dėkingumą, kuris tiesiog netelpa
manyje, tiesiai iš širdies į širdį. Tačiau taip nebūna. Suprantu,
kad nebūna. Todėl sakau:
- Ačiū tau. Nežinau, kaip tai išreikšti žodžiais. Bet ačiū.
Šernas ištraukia ranką.
- Tik turėk galvoje, kad negali išsaugoti ir jo, ir manęs, -
toliau aiškina jis. - O aš negaliu apsimesti, kad viskas gerai,
kol taip nėra. Gerai?
- Gerai, - atsiliepiu ir linkteliu.
Šernas nusišypso.
- Lyg ir per daug tų „gerai" vienam kartui, ką?
Aš nusijuokiu.
- Turiu važiuoti, - sako Šernas, - kitaip pavėluosiu į re
peticiją. O paskui, jeigu nori žinoti, trauksiu tiesiai namo,
pavakarieniausiu ir įsijungsiu sporto kanalą. Žodžiu, nuos
tabiai praleisiu laiką.
- Išties neblogas vakaras nusimato.
- Neabejoju, kad tu taip pat turi didelių planų.
Aš matau, kaip niaukiasi Šerno veidas, ir suprantu, kad
leptelėjo tai nepagalvojęs. Neatrodo, kad išties norėtų žinoti,
ką ketinu veikti vakare. Bet dabar esu priversta vienaip ar
kitaip pasiaiškinti dėl savo planų.
- Turėjau galvoje... Hmm... Žinai ką? Geriau nieko nesa
kyk, - priduria Šernas.
255
- Gerai, nesakysiu, - sutinku.

Tačiau išsyk sumoju, kad nieko nesakydamas vis dėlto
kai ką pasakai. Jam nebūtų dėl ko jaudintis, jeigu galėčiau
paprasčiausiai patikinti: „Ne, Šernai, rimtai, tau nėra dėl ko
nerimauti/'
Tačiau nieko panašaus nepadarau. Ir mudu abu puikiai
tai suprantame.
Šernas žvelgia į mane. Matau, kad jau pasiekė ribą. Ir dau
giau nieko nebegali padaryti.
- Iki, Ema, - sako jis ir pradeda sukti vairą. Paskui staiga
liaujasi ir priduria: - Žinai ką? Aš dar nepasiruošęs atsisakyti
tavęs.
- Ką turi galvoje? - klausiu sutrikusi.
- Aš pats paskambinsiu, kai būsiu pasiruošęs. Bet tu...
tu neskambink. Suprantu, kad tau gal atrodys labai svarbu
pranešti man apie savo sprendimą, kai išsirinksi, bet... Geriau
aš pats paskambinsiu, kai būsiu pasiruošęs jį išklausyti.
- Tai tu išvis nenori, kad tau skambinčiau?
Šernas niūriai linkteli.
- Taip, juk prašau to nedaryti.
Regis, suprantu, kad bent jau taip jis gali pasipriešinti
likimui. Todėl privalau suteikti jam šią galimybę.
- Kaip nori, - sakau. - Viską dėl tavęs padarysiu.
- Kol kas noriu tik šito, - atsako jis, linkteli ir paspaudęs
greičio pedalą išvažiuoja.
Aš tik dabar pastebiu, kad sustirau į ožio ragą, nes labai
žvarbu, ir bėgte pasileidžiu į knygyną. Tada susigriebiu, jog
palikau sumuštinį automobilyje ant priekinės keleivio sėdy
nės. Bet negrįžtu pasiimti, nes nejaučiu alkio.
256
Turint galvoje, kad nevalgiau ir pusryčių, vadinasi, pir

miausia praradau apetitą.
Kai įpuolu į knygyną, Tina aptarnauja dvi pagyvenusias
pirkėjas.
- Sveika, Ema, - pasilabina ji. - Gal pameni, kada gausime
papildomą naujojo Anos Petčet romano siuntą?
- Ateinantį antradienį, - atsakau, tarsi šiandien būtų pati
paprasčiausia diena, o aš galėčiau galvoti apie įprastus da
lykus. - Ponios, jeigu paliksite savo kontaktinius duomenis,
mes pranešime jums, kai tik gausime daugiau šios knygos
egzempliorių.
Aš nusišypsau, žvaliai nužingsniuoju į parduotuvės gi
lumą ir įsitaisau prie darbo stalo. Tada susiimu rankomis
galvą ir atsidustu.
Mintys šokinėja nuo Šerno prie Džeso.
Aš vis kartoju sau, kad pati nežinau, ką darau. Bet iš tiesų
žinau.
Viena yra žaisti katę ir pelę su jais ir visiškai kas kita -
žaisti su savimi. Privalau liautis.
Aš turiu išsirinkti vieną iš jų.
Bet vis dar nežinau kurį.
257
Meilė ir Meinas
Arba kaip pasukti laiką atgal
!%
XVnygyną uždarėme maždaug prieš keturiasdešimt
penkias minutes. Įplaukos suskaičiuotos. Pirkėjų nebėra.
Tina išvažiavo namo. Aš viską padariau, tad taip pat galė
čiau sėsti į automobilį ir važiuoti. Bet vis dar stoviu tamsiose
tarnybinėse patalpose ir mintiju apie Šerną.
Suskamba mobilusis telefonas, išsitraukusi jį matau, kad
skambina Džesas. Ir kaipmat Šerno vietą mano mintyse už
ima vyras, kurį kitados pakeičiau Šernu.
- Sveika, - sako Džesas, man nuspaudus mygtuką. - Nu
sprendžiau pasitikti tave prie knygyno.
- O... - nustebusi nutęsiu.
Tiesą sakant, ketinau susitikti su juo prie savo tėvų namų,
kai pasiimsiu daiktus.
- Ar gerai?
- Aišku, - patvirtinu ir gūžteliu pečiais. - Puiku. Aš vis
dar čia.
- Ką gi, tuo geriau, - pareiškia Džesas, - nes jau esu prie
pagrindinių durų.
261
Aš šypteliu ir pasuku į tą pusę.

- Tu rimtai? - klausiu, bet atsakymo nė nereikia, nes vos
įžengusi į prekybos salę pamatau Džesą pro stiklines duris.
Tamsus siluetas išsiskiria automobilių aikštelės žibintų
šviesoje. Džesas vilki storą striukę, plačias kelnes ir jo šešėlis
vos telpa durų stikle.
Aš atrakinu duris ir įsileidžiu Džesą.
Jis apkabina mane, prisispaudžia visu kūnu, tarsi būtų
be galo išsiilgęs.
Ir pradeda bučiuoti.
Jeigu meilė jiems abiemreiškia, kad esu nedoras žmogus,
vadinasi, išties esu nedora.
- Taigi... į Meiną? - pasitikslinu šypsodamasi.
- Į Meiną, - atsiliepia Džesas ir patvirtina atsakymą galvos
linktelėjimu.
- Šaunu, - sakau. - O dabar paleisk mane, turiu eiti pasi
imti rankinės. Tiesą sakant, gali eiti kartu, tada išeisime pro
tarnybines duris. Pasistačiau automobilį anoje pusėje.
- Koks skirtumas, vis tiek važiuosime manuoju.
Aš skeptiškai dėbteliu į Džesą, jis atsainiai mosteli ir pa
ragina:
- Nagi, greičiau rinkis daiktus. Lauksiu tavęs automo
bilyje.
Aš sugrįžtu rankinės, užrakinu knygyną ir atsisėdu į jo
automobilį. Nesukdama galvos dėl to, kad jam nereikėtų
vairuoti.
Kartais pradedu baimintis, kad Džesas panorėjęs galė
tų nudanginti manę į pragarą, o aš aklai sekčiau iš paskos,
262
naiviai klausinėčiau, ar jame ne per karšta, ir tikėčiau jo žo

džiais, kad viskas gerai.
- Turime užvažiuoti pas mano tėvus, - primenu, kai išsu
kame į kelią. - Man reikia pasiimti drabužių.
- Žinoma, - atsiliepia Džesas. - Kita stotelė - Bleirų namai.
Kai atvažiuojame, pamatau, kad languose nedega šviesos,
ir suprantu: tėvai išėjo pas Mari su Maiku. Žingsniuodama
į namą pasiimti daiktų sakau Džesui, kad paskui turėtume
užsukti pas Mari ir atsisveikinti su visais.
- Gerai, - sutinka jis, kai aš rakinu laukujės duris. - O ar
toli ji gyvena?
- Ne, ana ten, - paaiškinu mostelėdama į sesers namą.
Džesas nusijuokia.
- Oho, - pareiškia jis. - Prekiautojų knygomis dukrelė
vėl neprašovė.
Kaip seniai niekas sesers taip nevadino. Dabar su tokiu
apibūdinimu galima nesutikti dėl daugelio priežasčių.
Džesas pasisuka ir dėbteli į mane.
- Bet man atrodo, kad ir tu pati tapai prekiautojų knygo
mis dukrele. Kas galėjo pamanyti, ką?
Aš šypteliu, nes nelabai suprantu, tai pagyrimas ar
atvirkščiai, ir atšaunu:
- Gal ir taip.
Mes įeiname į vidų ir aš pradedu kopti laiptais į savo
buvusį kambarį, grįžteliu į Džesą, o jis tebestypso prieškam
baryje ir kažkaip keistai žvelgia į mane.
- Ar tau viskas gerai? - pasiteirauju.
Jis kresteli galvą. Lyg gindamas šalin slogutį.
263
- Taip, geriau nebūna. Atleisk. Verčiau palauksiu čia, kol

tu susirinksi daiktus.
Aš pasiimu krepšį ir imu mesti į jį tualeto reikmenis nuo
vonios kriauklės.
Kai sugrįžtu, randu Džesą ir vėl paskendusį mintyse.
- Keista, kad kai kurie dalykai visiškai nepasikeitė.
- Sutinku, - atsakau artindamasi prie jo.
- Turiu galvoje, kol vieni keitėsi, kiti liko visiškai tokie
pat nuo to laiko, kai išvykau, - bando paaiškinti Džesas, kai
mudu einame prie laukujų durų. - Aišku, suprantu, kad tai
netiesa. Bet tavo šeima įsigijo vieną vienintelį naują daiktą -
televizorių. O visa kita liko kaip buvę. Netgi tas nevykęs
paveikslas, kuriame nutepliotas katinas, kabo lygiai toje pa
čioje vietoje.
Mudu su Šernu pasiėmėme Mocartą todėl, kad jis kaip
iš akies trauktas pilkis iš šio paveikslo, kabančio virš mano
tėvų numylėtų krėslų.
Man niekada nebūtų šovę į galvą įsigyti katiną, jeigu ne
Šernas. Bet dabar aš katinų mylėtoja. Prieš kelias savaites
Šernas atsiuntė man nuotrauką katino, tupinčio ant sumuš
tinio su žemės riešutų sviestu ir žele, ir aš kvatojausi beveik
penkiolika minučių.
Įdedu daiktus į Džeso automobilį ir mudu einame link
Mari namų.
- Ar tikrai nori pasimatyti su maniškiais? - klausiu.
- Aišku, - atsako jis šypsodamasis. - Jie ir mano gimi
naičiai.
Pasibeldžiu į Mari duris ir girdžiu kažkokį sambrūzdį.
264
Netrukus duris atidaro Maikas.

- O, Ema, - sako jis, apkabina mane ir pasitraukia duoda
mas mums kelią. - Matomės antrą kartą per dieną. Smagu
mėlis. Džesai, džiaugiuosi, kad vėl susitikome.
Maikas ištiesia ranką, Džesas ją paspaudžia ir atsako:
- Aš taip pat.
Anksčiau jie matydavosi tik per giminės susibūrimus, bet
neturėjo jokių priežasčių artimiau bendrauti, apsiribodavo
klausimu „Kaip gyvuoji?" Jie nesuartėjo, nes mes su Mari
nesijautėme artimos. Kai mintimis sugrįžtu į praeitį, jie man
primena boksininkų trenerius. Mudvi su Mari kaudavomės
ringe, o mūsų vyrai girdė mus vandeniu ir psichologiškai
rengė naujam raundui.
Mes einame į svetainę pas Mari ir mano tėvus. Sofija su
Eiva jau miega. Pamatę Džesą visi pakyla pasisveikinti.
Tėtis širdingai pakrato ranką ir suspaudžia žentą glėbyje.
- Sūneli, nė neįsivaizduoji, kaip džiaugiuosi vėl tave ma
tydamas.
Džesas akivaizdžiai sutrikęs linkteli.
Mama taip pat jį apkabina, tada atsitraukia tebelaikydama
rankas ant pečių ir palingavusi galvą prisipažįsta:
- Dar nė vienas susitikimas niekada nesuteikė man tiek
laimės.
Nuoširdus Mari apkabinimas galutinai išmuša Džesą iš
vėžių.
Aš matau, kad jis ieško būdų, kaip mandagiai išsipainioti
iš trikdančios padėties. Jaučiasi labai nejaukiai, nors ir mėgina
visomis išgalėmis tai nuslėpti.
265
- Mes tik trumpam užbėgome pasisveikinti. O iš tikrųjų

jau turėtume būti kelyje, - sakau.
- O kur jūs važiuojate? - klausia Mari.
Maniau, kad tėtis papasakos visiems apie mūsų planus,
pasirodo, klydau. Belieka stebėtis, kaip lėtai sklinda naujie
nos mūsų šeimoje.
- Mudu su Džesu važiuojame kelioms dienoms į Mei
ną, - sakau, lyg tai būtų pats paprasčiausias sumanymas.
Lyg neturėčiau sužadėtinio. Nors, tiesą sakant, galbūt jau ir
nebeturiu. Aš išvis nebesuprantu, ką turiu ir ko ne.
- O, šaunu, - nerūpestingai paantrina man sesuo. - Linkiu
gerai praleisti laiką.
Ji kiek per ilgai ir per skvarbiai žvelgia į mane. Man aiški
jos siunčiama žinutė. Mari nekantrauja kuo greičiau sužinoti
visas smulkmenas. Iš dalies todėl, kad, be abejo, nerimauja
dėl manęs, kita vertus, ir todėl, kad padėtis darosi gana dvi
prasmiška.
- Ačiū, - padėkoju ir metu skubų žvilgsnį duodama su
prasti: ji pirmoji sužinos viską, ką bus verta žinoti.
O tada ant laiptų išdygsta susikibusios už rankų Sofija
su Eiva. Sofijai, aprengtai dailia žydrai žalsva pižama, labai
maga sužinoti, kas čia per sambrūzdis apačioje, tad ji ryž
tingai tempia paskui save Eivą su tokia pat, tik oranžiškai
geltona pižama.
Kai telieka įveikti vos tris pakopas, jiedvi sustoja. Eiva
šlepteli ant užpakaliuko, o Sofija stebi mus, prisidengusi
akis rankele.
- Sveikutės, - švelniai sako Mari. - Tai gražiausia. Kas
jums leido atsikelti?
266
Aš matau Džeso nuostabą, kad ji kiekvieną žodį palydi

gestu.
Tėtis pašoka ir sako:
- Aš palydėsiu jas atgal į lovą. Man patinka leisti laiką
su anūkėlėmis.
Džesas stebi, kaip tėtis gestų kalba parodo žodžius „lova"
ir „mergaitės", o paskui kilsteli Eivą, paima už rankos Sofiją
ir pradeda lipti laiptais.
- Na, gerai, - sakau. - Iki greito pasimatymo.
Džekas pamojuoja visiems atsisveikindamas, aš pačiumpu
jį už kitos rankos ir išsitempiu lauk. Kai tik mudu atsiduriame
gatvėje, Džesas vėl pasineria į apmąstymus.
- Ar viskas gerai? - klausiu.
- Ką? - tarsteli jis, užkluptas iš netyčių. - Taip. Kuo pui
kiausiai.
- Apie ką galvoji?
Tikiuosi išgirsti klausimą apie gestų kalbą arba klausos
implantus. Tačiau Džesas neklausia nieko panašaus. Netgi
neužsimena apie tai, kad mažylės turi klausos bėdų. Tik sako:
- Nė nežinau... tai taip... nuostabu.
-Kas?
- Kad jos - mano dukterėčios.
267
j^Vai tik mes kertame Masačūsetso valstijos sieną, aš
atgaunu apetitą. Mudu su Džesu užsukame į greitojo maisto
kavinukę, o paskui sustojame kelkraštyje.
Aš doroju mėsainį ir skrudintas bulvytes.
Džesas pasirinko sūrainį su kumpiu ir kokakolą, bet kaž
kodėl neskuba valgyti.
- Man atrodo, kad mudu jau buvome užsukę čia anks
čiau, - sako jis.
- Į šią kavinukę? - pasitikslinu.
Džesas linkteli.
- Po išleistuvių vakaro.
Aš prajunku. Man atrodo, kad nuo to renginio prabėgo
ištisa amžinybė. Mudu pamelavome tėvams, kad liksime
nakvoti pas draugus, bet pasprukome anksčiau ir išvažia
vome į tą patį vasarnamį, į kurį traukiame dabar.
Likus savaitei iki iškilmių, mudvi su Olivija apsilankėme
„Victoria's Secret" parduotuvėje. Ji ieškojo liemenėlės, de
rančios prie išleistuvių suknelės, o aš nepašykštėjau pinigų
268
įspūdingesniam suaugusiųjų apatinio trikotažo aksesuarui -

juodoms siaurikėms išleistuvių nakčiai. Tai buvo pirmas
kartas, kai išties stengiausi būti seksuali. O Džesas to net
nepastebėjo. Jam terūpėjo, kad liktume vieni, kad niekas
mūsų negirdėtų ir mums netrukdytų.
- Kai retsykiais pamąstau apie tai, kaip atrodžiau išleistu
vių vakarą, stebiuosi, kodėl judu su Olivija manęs nesudrau-
dėte. Ar pameni tas laikinas drugelių tatuiruotes įvairiausiose
kūno vietose?
Džesas nusikvatoja.
- Tiesą sakant, man jos atrodė labai seksualiai. Juk buvau
aštuoniolikos.
- Kiek suprantu, tu nepameni, kaip siaubingai atrodžiau?
- Pamenu viską, lyg tai būtų buvę vakar, - paprieštarauja
jis. - Tu buvai kiečiausia iš visų.
Aš papurtau galvą, baigiu doroti mėsainį, sulamdau ir
išmetu popierių.
- Palauk, - sakau Džesui. - Regis, turiu čia kažkur nuo
trauką. Privalai pamatyti, apie ką kalbu, ir pripažinti, kad
atrodžiau baisiau nei baisiai.
Jis vėl nusijuokia, o aš pasisukusi pagriebiu nuo užpa
kalinės sėdynės kelioninį krepšį ir pasidedu ant kelių. Tada
išsitraukiu iš jo voką, kurį pasiėmiau važiuodama pas tėvus,
ir pradedu ieškoti vienos nuotraukos. Bet man niekaip nepa
vyksta, nors ir žinau, kad ji čia yra.
Numetu krepšį į ankstesnę vietą ir išpurtau voko turinį
į skreitą.
- Oho, - sako Džesas. - Kas gi čia?
269
- Daiktai, susiję su tavimi, tiksliau, su mumis, - paaiški

nu. - Išsaugojau juos.
Džekas atrodo sujaudintas.
- Nieko sau, - tarsteli jis.
- Aš niekada tavęs neužmiršau, - sakau jam. - Neįsten
giau užmiršti.
Džesas dirsteli į mane ir nuleidžia akis į skreitą, kuriame
guli išsaugotos nuotraukos ir laiškai.
Jis nuleidžia mano žodžius negirdomis. Tik pagriebia pir
mą pasitaikiusią nuotrauką.
- Ar čia Naujųjų metų išvakarės Amsterdame? - klausia
manęs.
Linkteliu patvirtindama.
Tą vakarą mes susipykome ir bučiavomės su kitais. Bet
prabėgus septynioms minutėms po vidurnakčio susitaikėme
apšnerkšto baro tualete Raudonųjų žibintų kvartale, Džesas
glamonėjo mane prirėmęs prie kriauklės. O šią asmenukę
pasidarėme paryčiais, sėdėdami ant suoliuko palei upę.
Džesas ištraukia iš nuotraukų pluošto dar kelias. Pirmoje
mes įsiamžinę ant kalno Kosta Rikoje. Antroje Džesas stovi
Sidnėjaus paplūdimyje. Aišku, kad nuotrauką dariau aš, nes
jis plačiai šypsosi ir atrodo labai įsimylėjęs.
- Dieve mano, tu tik pažiūrėk į mudu, - sako Džesas.
- Matau, matau.
- O ar pameni, kada padaryta ši? - klausia jis, bakstelėjęs
į nuotrauką, kurioje jis stovi paplūdimyje.
- Žinoma, pamenu, - patvirtinu.
Aš toliau verčiu nuotraukas, kol aptinku tarp jų dar vieną
270
voką. Ant jo mano ranka užrašytas adresatas: Džesas. Šį laiš

ką parašiau prieš pirmąjį pasimatymą su Šernu. Mikliai įkišu
jį atgal į didįjį voką, kad Džesas nepastebėtų.
O tada surandu norimą nuotrauką. Mūsų išleistuvių va
karas. Ir aš su nelemtais drugeliais.
- Štai ji, - sakau. - Pasižiūrėk ir klok tiesą.
Nuotraukoje mudu stovime prie didžiulio vitrininio lango
ir žvelgiame į Bostoną. Antrame plane matyti miesto žiburiai.
Džesas vilki pigiu smokingu, puokštelė švarko atlape stirkso
kreivai, nes prisegiau ją kaip papuolė savo kieme tėvams
stebint. Aš stoviu greta jo, truputį pasisukusi, bet žiūriu į
fotoobjektyvą. Mano suknelė ryškiai raudona, plaukuose
aiškiai per daug segtukų, o iškirptėje ant nugaros - daugybė
jau pradedančių blukti drugelių.
Dvidešimt pirmo amžiaus pradžios mados auka.
Vos pažvelgęs į nuotrauką, Džesas prajunka.
- O Dieve, atrodai taip, lyg būtum pasigavusi kokią nors
odos ligą, - pakomentuoja jis.
Aš irgi nusikvatoju.
- Ne, čia tik tie sumauti drugeliai.
- O tada maniau, kad seksualesnio dalyko nesu matęs.
- Taip, ir aš tariausi esanti kiečiausia vakaro mergina. Taigi
tikrovė ne visada tokia, kokią ją prisimename.
Džesas sužiūra į mane mėgindamas įspėti, ką noriu tuo
pasakyti. Bet aš nusprendžiu apsimesti nepastebėjusi.
- Užtai tu atrodai lyg nulietas. Gražuoliukas buvai tada.
O ir dabar.
Džesas nusišypso ir pasisuka į vairą, pasiruošęs važiuoti.
271
Aš paimu likusias nuotraukas ir smulkmenas, bandau

sukišti jas į voką, tačiau kai kas, žinoma, nukrinta, kai kas
niekaip netelpa.
Surenku tai, kas nukrito, įskaitant sužadėtuvių žiedelį
su rubinu, šiaip ne taip sukišu į voką ir numetu jį atgal ant
užpakalinės sėdynės. Otada apsižiūriu, kad kažkokia iškarpa
užsiliko ties vairu.
Pasirodo, tai straipsnis, kuris buvo išspausdintas „Bea
con" beveik prieš ketverius metus. „Pradingo vietos gyven
tojas Džesas Lemeris", - skelbia antraštė. Po ja sena Džeso
nuotrauka. Jis stovi tėvų kieme ir moja dešine ranka, visi
pirštai dar sveikutėliai.
Tuo metu, kai buvo parašytas šis straipsnis, aš dar buvau
Los Andžele, bet vos sugrįžusi į Masačūsetsą susiradau rei
kiamą žurnalo numerį. Paskui, tiesa, ketinau išmesti. Bet ne
įstengiau. Neįstengiau išsižadėti nė vienos iškarpos, kurioje
buvo Džeso nuotrauka ar pavardė. Man tiek mažai tebuvo
likę atminimui.
Aš paimu ir perlenkiu iškarpą per pusę, kaip ji gulėjo
voke kelerius metus.
Džesas stebi mane.
Aš žinau, kad jis pamatė straipsnį.
Padedu iškarpą ant voko, gulinčio ant užpakalinės sėdy
nės. Atsisukusi jau ketinu papasakoti straipsnio turinį Džesui,
bet jis nežiūrėdamas į mane užveda variklį.
Vadinasi, nenori kalbėti apie tai.
Ar jums kada nors teko išgyventi netektį? Ar suradote
savo sieloje užtektinai vietos, kad ji tilptų? Ar palikote ją
272
toje slaptavietėje po devyniais užraktais? Ar kiekvieną dieną

stengėtės iš paskutiniųjų, kad ji ten ir liktų?
Man atrodė: jeigu paslėpsiu skausmą giliai giliai, jeigu nė
už ką neleisiu jam prasiveržti, tai vieną dieną patirsiu, kad
jis išgaravo, kad neviltis, kurią nešiojausi savyje, pradingo.
Bet dabar, sėdėdama automobilyje, suprantu: mano sielos
slaptavietė per trejus su puse metų vis dar tokia pat pilna. Ir
esu tikra: kai užraktai galiausiai neatlaikys, man bus baugu
išvysti, kas viduje.
Džeso sieloje juk taip pat yra tokia slapta vieta.
Ir skausmo joje susikaupę dar daugiau.
273
L/ žeso tėvų vasarnamis.
Niekada nemaniau, jog dar kada nors jį pamatysiu.
Bet štai aš čia.
Dabar maždaug antra valanda nakties. Keliai, kuriais
važiavome, buvo tušti, tarsi būtume atkakę į vaiduoklių ka
raliją.
Šis vasarnamis - gana keistas statinys, iš pažiūros prime
nantis per daug griozdišką medžiotojų namelį, bet viduje šil
tas ir jaukus. Medžiu apmuštomis sienomis, dideliais langais,
plačia veranda. Susidaro keistas įspūdis, kad iš pradžių tai
būta nedidelio namelio, kuris laikui bėgant apaugo daugybe
priestatų.
Aplinkui tamsu, nors į akį durk, Džesas neišjungia ilgųjų
žibintų, kad galėtume susinešti į vidų daiktus.
Aš pasiimu kelioninį krepšį, jis - savo daiktus iš bagažinės
ir patraukiame prie laukųjų durų.
- Sušalai? - klausia Džesas, krapštydamasis su raktu. -
Kai tik pakliūsime į vidų, įkursiu židinį.
274
- Viliojantis pasiūlymas, - atsakau.

Raktas pasisuka spynoje, bet durys nepasiduoda. Džesui
tenka iš visų jėgų užgulti jas, kad atidarytų.
Kai galiausiai pavyksta, akys pirmiausia užkliūva už pa
žįstamos medinės kaukės.
Man dar nė nespėjus padėti ant žemės krepšio, Džesas
uždega visas šviesas ir įjungia šildymą.
- Taisykis, - sako jis. - O aš einu išjungti automobilio ži
bintų.
Linkteliu ir pasitrinu sužvarbusias rankas. Tada apžiūriu
akmeninį židinį ir baldus. Beveik visi krėslai apdangstyti
nertais užtiesalais. Baras pilnas pustuščių butelių. Mediniai
laiptai tokie seni, kad, regis, girgžda net nuo žvilgsnio.
Visi daiktai man kuo puikiausiai pažįstami ir, kiek prisi
menu, savo vietose, tik aš kitokia nei tada, kai lankiausi čia
paskutinį kartą.
Man regis, pradedu suprasti, ką išgyvena Džesas. Dabar
jau suprantu jo nuostabą mano tėvų namuose, nes daiktai
išties nesikeičia, nors lyg ir turėtų.
Sugrįžta Džesas ir užsklendžia duris.
- Manau, kad kambarys prišils per keletą minučių, - sako
jis. - Aš nebuvau čia ištisą amžinybę.
- Paskutinį kartą mes buvome čia per...
- Per mūsų vestuves, - užbaigia mano mintį Džesas.
Pradedu šypsotis užplūdus prisiminimams. Džesas irgi
šypsosi. Po šventinės vakarienės mudu nakvojome viešbu
tyje, taigi iš tikrųjų tą paskutinį kartą, kai lankėmės čia, vil
kėdami vestuviniais apdarais mylėjomės ant virtuvės stalo,
275
kuris stūkso man iš kairės. Tąsyk, pamenu, tai atrodė labai

romantiška. Dabar man pasidaro koktu. Ant stalo žmonės
gamina valgį! Kur buvo mūsų galvos?
- Kažkas žadėjo įkurti židinį, - sakau.
- Užuominą supratau, - žvaliai pareiškia Džesas ir nusi
skubina į kertę.
Židinys apdulkėjęs ir tuščias, bet greta guli malkų stirta
nuo neatmenamų laikų.
Aš stebiu Džeso judesius. Kaip jis renkasi pliauskas, kaip
deda jas į židinį, kaip čirkšteli degtuką.
- Pavargai? - klausia manęs. - Gal nori eiti miegoti?
- Ne, - atsakau ir papurtau galvą. - Jaučiuosi keistai žvali.
Otų?
Jis tik mosteli ranka.
- Aš dar nelabai apsipratau su rytinės juostos laiku.
- Išties, - patvirtinu.
Džesas žengia prie baro.
- Vyno?
- Džino, - paprašau.
- O, nieko sau, - švilpteli jis. - Puikus pasirinkimas.
Jis įpila į taurę „Hendrick" džino man, paskui į kitą sau.
Aš atsisėdu ir nusitraukiu nuo sofos atkaltės nertą pledą.
Džesas pasilenkia ir ištraukia iš šaldytuvo ledukų. Kad
pavyktų iškrapštyti bent vieną, tenka padaužyti indelį į stalo
kampą.
- Praėjo daug mėnesių, o gal net keleri metai, kai čia kas
nors maišė kokteilius, - sako jis. - Taigi ledukai toli gražu ne
geriausios kokybės.
276
Aš nusijuokiu.
- Nieko baisaus, tiks ir tokie.
Jis atneša man taurę, o savąją pasistato ant grindų. Tada
prisiartina prie židinio ir pamaišo pliauskas žarstekliu. Suū
žia ugnis. Išsitiesiu ir kilsteliu taurę, duodama ženklą Džekui
pasiimti savąją.
- Už tave, - sakau.
- Už mus.
Aš nusišypsau ir mes susidaužiame. Užsiverčiu taurę ir
iškliukinu gerą trečdalį. Džesas pabando pasekti mano pa
vyzdžiu ir susiraukia.
- Atleisk, - atsiprašo jis ir nusipurto. - Tiesą sakant, labai
seniai negėriau alkoholio.
- Nesijaudink, - nuraminu jį ir ištuštinu likusį džiną. - Aš
padėsiu tau atsigriebti.
Netrukus židinys prišildo visą kambarį. Alkoholiui pra
dėjus veikti, mums atsiriša liežuviai, vis dažniau aidi juo
kas. Netrukus mudu leidžiamės į prisiminimus: vestuvinis
tortas buvo žiauriai neskanus, o aš išmaukiau net tris taures
džino.
Džesas sėdi ant sofos krašto, užsikėlęs kojas ant žurnalinio
staliuko. O aš įsitaisiusi ant kito ir pasikišusi pėdas po savi
mi. Batai jau kadais nuspirti, megztinis irgi guli ant grindų.
- Nagi pasakok, kokių naujų antspaudų atsirado tavo
pase, - teiraujasi Džesas.
Pasidaro nesmagu, kad teks jį nuvilti.
- Tiesą sakant, nuo tada, kai dingai, nė vieno.
Jis išties ne juokais nustemba.
277
- Tu netgi nenuskridai į Pietų Italiją? - klausia manęs. -

Juk ketinai rašyti apie Apuliją.
- Žinau, - sakau. - Tiesiog... supranti... mano gyvenimas
pasisuko kita kryptimi.
Mudu šiek tiek patylime, tada Džesas pasislenka arčiau
manęs.
-Atleisk, kad tada ėmiausi to darbo, - sako jis. - Kad pali
kau tave. Ir kur buvo mano galva? Kaip galėjau išvykti likus
vos vienai dienai iki vestuvių metinių?
- Viskas gerai, - raminu ir noriu pridurti: „Ir tu atleisk,
kad susižadėjau su kitu", bet neprisiverčiu.
Taip tik atkreipčiau Džeso dėmesį į labiausiai pažeidžia
mas ir neapsaugotas savo sielos kerteles, pasijusčiau lyg pa
auglė su bikiniu vakarėlyje prie baseino.
- Ar bent numanai, ką reiškia kiekvieną dieną svajoti apie
žmogų ir galiausiai atsidurti šalia jo? - klausia jis.
- Pastaruoju metu man atrodo, jog tik tai ir težinau, - pri
sipažįstu jam. - Bet vis dar negaliu patikėti, kad tai vyksta iš
tikrųjų. Kad tu išties esi čia.
- Suprantu, nes jaučiuosi taip pat, - sako Džesas, sugriebia
mano ranką ir tvirtai laikydamas priduria: - Tu nusikirpai
plaukus.
Aš paliečiu juos ranka, persibraukiu pirštais kaklą ten,
kur jie prasideda, nes staiga susigėstu pernelyg trumpos
šukuosenos. O kartu kažkodėl suirztu. Tarsi aš būčiau ne aš,
o vaidinčiau man primestą vaidmenį.
- Taip, - sakau ir išgirdusi, kaip atžariai nuskambėjo šis
trumpas žodelis, jau ramiau priduriu: - Prieš kelerius metus.
278
- Ir pasišviesinai, - sumurma Džesas. - Tavo plaukai ne

buvo šviesūs.
- Na taip, - atkertu. - Bet man patinka.
- Sunkiai tave beatpažinau oro uoste, - prisipažįsta jis.
- O aš atpažinau tave tą pačią akimirką, kai tik išlipai iš
lėktuvo.
- Tu labai pasikeitei, - sako Džesas. - Tačiau vis tiek esi
mano svajonių moteris. Sėdi čia, tiesiai prieš mane.
Jis suima delnais veidą ir pažvelgia į akis. Palinksta prie
manęs ir bučiuoja į lūpas. Mano protas atiduoda pirmenybę
širdžiai ir aš, regis, susilieju su Džesu.
Staiga jis atsitraukia ir taria:
- Man atrodo, kad turime miegoti drauge.
Džesas skvarbiai žiūri į akis.
Aš suprantu: jeigu ištarsiu „taip", kelio atgal nebebus.
Tai visiems laikams pakeis mano santykius su Šernu.
Tačiau taip pat suprantu, kad tai, apie ką mes dabar kal
bame, neišvengiama. Aš pasimylėsiu su juo. Nesvarbu, dabar
pat, rytoj ar po dviejų savaičių. Bet tai vis tiek nutiks.
Man maga sužinoti, ką dabar jaučia Džesas, ir šis troški
mas tik sustiprina prisiminimus apie jo ankstesnius jausmus
man.
Aš suprantu pasekmes. Žinau, kokią kainą gali tekti su
mokėti.
Bet vis tiek ketinu tai padaryti.
- Aš irgi taip manau, - sakau Džesui.
Jis nušvinta, pradeda juoktis ir šelmiškai klausia:
- Tai ką, po galais, mes čia veikiame?
279
Tada pakyla ir paduoda man ranką kaip tikras džentel

menas.
Aš prajunku ir paimu ją.
O kai tik atsistoju, Džesas pačiumpa mane ir kilsteli į vir
šų.
- Kada paskutinį kartą tai darei siauroje viengulėje lovo
je? - pasiteirauja jis.
Aš suprantu, kad tai juokai ir atsakyti nereikia. Puikiai
suprantu. Bet nejaukiai pasijuntu, nes esu priversta per daž
nai nutylėti tiesą.
Džesas skubinasi per svetainę prie laiptų.
- O Dieve! - aikteliu stebėdamasi, kaip lengvai jis juda
nešdamas mane ant rankų. - Tu neišlaikysi manęs!
Tačiau Džesui nė motais. Jis jau šuoliuoja laiptais, įveik
damas vienu kartu dvi pakopas, ir pastumia duris kambario,
kuris kadaise priklausė jam. Tada nuleidžia mane ant lovos
ir užgula.
Turiu pripažinti, kad niekada nesijaučiau saugesnė nei
dabar, šitaip gulėdama po juo, jausdama jo lūpas ir rankas,
glamonėjančias kūną.
Ji atsagsto palaidinės sagas ir plačiai ją atlapoja.
Mano kūnas pasikeitė nuo to laiko, kai Džesas pradingo.
Laikas daro savo. Tačiau aš nesigėdiju ir nesidroviu. Tikjau
čiuosi pakylėta. Nekantrauju kuo greičiau apsinuoginti, kad
jis matytų mane visą.
Žiūriu, kaip Džesas nusivelka marškinius: pakėlęs rankas
nusitraukia juos per galvą. Nustembu pamačiusi, kad jis dar
liesesnis, nei man atrodė, o ant liemens kairėje pusėje boluoja
280
blukūs kreivi randai. Primenantys žaibo blyksnius. Ant Dže-

so kūno tiek daug skausmo ir sunkių išmėginimų pėdsakų.
- Aš ilgėjausi tavęs visus tuos metus, - šnabžda jis, įsi
kniaubęs į raktikaulį. - Tavo veido, balso, juoko.
Mano kūnas ir veidas dega. Jo rankos dar švelnesnės, nei
pamenu. Mudviejų kūnai prisitaiko vienas prie kito be jokių
pastangų, rankos ir kojos, regis, sukurtos vienos kitoms, kiek
vienas linkis randa atitikmenį.
Džesas atsega mano džinsų sagą, staigiujudesiu atitraukia
užtrauktuką.
- Bet labiausiai man stigo tavo kūno, - sakojis ir numauna
džinsus: gana sunkiai nusmaukia nuo klubų ir nusviedžia
per visą kambarį.
Paskui tylėdamas išsivaduoja nuo savųjų ir vėl prisispau
džia prie manęs visu kūnu.
- Man siaubingai stigo tavo rankų ant nugaros, - prisipa
žįsta jis. - Ir per juosmenį apkabinančių kojų.
Aš truputį pasijudinu kviesdama jį.
Ir užsimirštu.
Aš dabar vėl tik Ema, mylinti Džesą Lernerį. Ema, kuri
buvau didelę dalį savo gyvenimo.
Ir kai mudu judame vienu ritmu, kartu įkvepiame ir iš
kvepiame, kartu mėgaujamės, jis šnabžda:
- Ema.
Ir aš kuždu:
- Džesai.
281
Mudu gulime lovoje.

Nuogi.
Įsisupę į paklodes, aptekę prakaitu.
Mudu gulime apsikabinę ir aš prisimenu nesuskaičiuoja
mą daugybę kitų kartų, kai taip gulėdavome greta, vos atgau
dami kvapą, susipynę rankomis ir kojomis. Mudu mylėjome
vienas kitą ir geidėme vienas kito dar tada, kai nieko apie
tai neišmanėme, paskui drauge mokėmės, tapome tandemu.
O dabar tai nuostabu. Tiesiog tobula. Nors mudu ką tik
baigėme, aš pasisuku į Džesą ir mes pradedame iš naujo.
Jis kaipmat atsako į mano kvietimą, prisispaudžia prie
manęs ir sudejuoja.
Jo kvėpavimo nepavadinsi gaiviu, plaukai atsiduoda pra
kaitu, bet kaip tik tokio jo labiausiai ir geidžiu.
- Vėl, - sukužda jis.
Tai ne klausimas, ne nurodymas. Tiesiog paprastas kons
tatavimas, pastebėjimas. Mudu vėl darome tai. Mudu vėl
turime būti artimi. Jis vėl čia.
Šįkart aistra jau primena ne gaisre pleškantį namą, bet
tolygią liepsną, kaitrią ir šildančią.
Nė vienas iš mudviejų neskuba. Nepajėgtume net ir no
rėdami.
Mudu judame lėtai ir tikslingai.
Aš labiausiai mėgaujuosi kūnų artumu, tomis akimirko
mis, kai kaskart trumpai susiglaudžia mudviejų krūtinės
prieš atsiskirdamos.
Dabar niekaip neįstengiu suprasti, kaip galėjau mylėtis su
kuo nors kitu. Kaip pasaulis manęs nesustabdė? Juk iki tol,
282
kol praradau Džesą, suartėjimas buvo tik mudviejų bendrų

ieškojimų sritis. Tad dabar, kai jis sugrįžo, kai vėl yra su ma
nimi, svarstau, kaip galėjau būti tokia paika ir tikėtis, kad su
kitu vyru bus taip pat gera.
Visa, ką jaučiu aš ir ką darome mudu, siunčia signalus
kūnui lyg stiprios kavos gurkšnis, šoktelėjęs cukraus kiekis
organizme ar stipraus alkoholio taurelė. Mano smegenys
persitvarko.
Štai koaš noriu.
Štai ko aš visada norėjau.
Štai koaš visada norėsiu.
Mudu užmiegame apie šeštą ryto, kaip tik tuo metu, kai
saulė pradeda budinti visą likusį pasaulį.
283
iVJane prižadina laukujų durų girgžtelėjimas ir padų
šlepsėjimas pirmame aukšte. Praplėšiu aptinusias akis ir ma
tau, kad lova greta manęs tuščia.
Iš lėto išsivaduoju iš antklodžių, susirandu ir apsivelku
apatinius drabužius, taip pat Džeso vakar vilkėtus marški
nius. Leisdamasi laiptais užuodžiu kavos kvapą.
- O, štai ir ji! - šūkteli Džesas iš virtuvės.
Jis skubiai prisiartina prie manęs, pačiumpa į glėbį ir kils
teli nuo žemės. Aš apkabinu už kaklo ir bučiuoju Džesą.
Nuo jo padvelkia mėtomis ir aš susigriebiu, kad mano pačios
burnos kvapas ne iš maloniųjų. Kai dirsteliu į mikrobangų
krosnelės laikrodį, paaiškėja, kad jau beveik antra valanda
dienos. Taigi seniausiai metas valytis dantis.
Tiek ilgai nekirmijau patale nuo pat studijų laikų. Regis,
vakar nepadauginau, bet perkopusi per trisdešimt pajutau,
kad pagirios tapo sunkesnės.
Pamėginu išsivaduoti iš Džeso glėbio ir jis nuleidžia mane
ant žemės.
- Turiu drožti valytis dantų, - sakau.

- O, pati susiprotėjai, - paerzina Džesas.
- Liaukis!
Aš plekšteliu delnu per šoną ir kaipmat klausiu savęs, ar tik
neužkliudžiau randų. Ojeigu jiejautrūs ir aš suteikiau Džesui
skausmo? Man rūpi paklausti, iš kur jie atsirado. Noriu žinoti,
ar nenukentėjo jo dantys dėl netinkamos priežiūros, ar nesu
triko sveikata dėl vitaminų stokos. Ir, aišku, man neduoda ra
mybės mintis, kokiomis aplinkybėmis jis neteko dalies piršto.
Bet suprantu, kad klausti nevalia. Pasižadėjau nekaman-
tinėti.
Kita vertus, jamjuk reikia išsikalbėti. Jeigu ne su manimi,
tai su kuo nors kitu. Žinau, jis nori parodyti, kad jam viskas
gerai, bet tai neįmanoma tiek iškentėjus. Taigi Džesui nepa
vyks apsimetinėti amžinai.
- Aš juokauju, - nuramina jis mane. - Tiek metų laukiau,
kol rytą užuosiu tavo alsavimą. Ilgėjausi visko: tavo kvapo,
susitaršiusių plaukų... Aš dievinu visa tai.
Kai jis pradingo, ilgus mėnesius saugojau jo šukas. Neno
rėjau išsiskirti nė su vienu daiktu, kurį jis lietė.
- Aš myliu tave, Ema, - sako jis. - Noriu būti su tavimi
visą likusį gyvenimą.
- Aš taip pat myliu tave, - patikinu.
Džesas šypsosi. Skrudintuvas dzingteli, išjo iššoka keletas
paskrudusių duonos riekelių.
- Tvarka, - pareiškia Džesas. - Kava, apelsinų sultys, skre
bučiai ir džemas laukia tavęs. Man netgi pavyko parūpinti
kumpio, skirto kepti būtent mikrobangų krosnelėje. Gal aš ir
285
nukvakęs, bet galiu prisiekti, kad prieš kelerius metus tokio

dar nebuvo.
Aš nusijuokiu ir pasuku į virtuvę.
- Taip, man regis, jis išties atsirado parduotuvėse palyginti
neseniai.
- Taigi mano tiesa. Gerai, sėskis prie stalo, o aš tave ap
tarnausiu.
- Nieko sau, - aikteliu nustebusi.
Įsitaisau ir stebiu, kaip Džesas mikliai sukasi nedidelėje
virtuvėlėje, tarsi nuo to priklausytų jo gyvenimas. Pripila dvi
taures apelsinų sulčių. Išima iš skrudintuvo duonos riekeles.
Pačiumpa indelį braškių džemo ir dairosi peilio. Galiausiai
praveria pakuotę, išdėlioja ant lėkštės kumpio riekeles ir
įdeda ją į mikrobangų krosnelę.
- Ar tu pasiruošusi? Po kelių minučių turėsime tobulo
traškaus kumpio.
- Taip, pasiruošusi, - noriai patvirtinu. - Nustebink mane.
Džesas juokiasi ir pačiumpa du puodelius. Pripila kavos
į vieną ir ištiesia man. Vos spėju sriūbtelėti, kai dzingteli
mikrobangų krosnelė.
Džesas nuskuba prie jos ir netrukus sugrįžta nešinas
dviem kaupinomis lėkštėmis maisto. Paskrudęs kumpis iš
ties atrodo tobulai.
Jis atsisėda ir uždeda ranką ant mano apnuogintos kojos.
Tai išsyk primena tuos laikus, kai mudu buvome kaip viena
esybė. Kai tarpusavio ryšys buvo toks stiprus, kad mano
nervų galūnėles akimirksniu sudirgindavo net menkiausias
jo prisilietimas.
286
Bet tie laikai praėjo.

Dabar prisilietimas tik sušildo. Džesas išsiblaškęs paglosto
klubą, paskui pajuntu, kad ranka tampa reiklesnė, karštesnė,
bet galiausiai jis patraukia ją ir pradeda doroti skrebutį.
- Pusryčiai pietų metą, - sakau. - Labai žavinga.
- O ką aš sakiau? Esu žavus vyrukas. O dar apsipilda
mas prigriebiau tau pakuotę dietinės kokakolos. Dvylika
buteliukų, nes aš pažįstu Emą Lemer. O Emai Lerner reikia
nuolatinio dietinės kokakolos tiekimo.
Dabar aš jau ne Lerner ir nebegeriu dietinės kokakolos,
bet neišmanau, kaip apie tai pasakyti, todėl nutyliu.
- O ką dar nupirkai? - klausiu.
- Tiesą sakant, beveik nieko, - atsako Džesas. - Pamaniau,
kad galėtume pavakarieniauti mieste.
- Nuostabu, - pagiriu. - Puiki mintis.
- Mudu, butelis vyno ir galbūt omaras.
Aš išpučiu akis.
- Juk mes Meine, - paaiškina Džesas.
- Nežinojau, kad pamėgai vėžiagyvius, - sakau ir tą pačią
akimirką suprantu, kokią kvailystę leptelėjau.
- Nesuk galvos, - atsako Džesas. - Omaras labai tiks.
- Ką gi, tada puiku. Meino omaras ir vynas. Oką veiksime
šią popietę?
- Ką tik tu panorėsi, - sako Džesas, baigia valgyti skrebutį
ir atiduoda man likusį kumpį.
Aš godžiai jį sušlamščiu. Neatsisakyčiau ir dar gabalėlio
kito.
- Ką tik panorėsiu? - pasitikslinu.
287
- Ką tik panorėsi.
Kaip seniai niekas man nesiūlė nieko panašaus.
- Gal nueikime prie švyturio? - pasiūlau.
Džesas linkteli.
- Puiki mintis. Turiu galvoje, lauke labai šalta, bet įsivaiz
duokime, kad atlaikysime...
Aš prunkšteliu.
- Mes šiltai apsirengsime, - sakau Džesui. - Bus nuostabu.
- Neprieštarauju, - atsako jis. - Eikime.
Pačiumpu Džesą už rankos ir nusivedu į viršų. Išsirenku
šiltas kelnes, megztinį, pasigriebiu striukę ir šaliką. Džesas
jau su džinsais ir marškiniais, bet aš pareikalauju apsivilkti
šilčiau. Išrausiu sienines spintas ieškodama kokio nors seno
megztinio. Galiausiai randu vieną šeimininkų miegamojo
komodoje. Kreminės ir pilkos spalvų, su elnio atvaizdu prie
kyje. Akivaizdu, kad jį kadaise vilkėjo Džeso tėtis.
- Štai, - ištiesiu megztinį Džesui.
Jis pasiima ir pavarto. Paskui pakelia prie nosies ir pa
reiškia:
- Rimtai tau sakau: jis atsiduoda kandimis ir mirtimi.
Aš nusijuokiu.
- Renkis nepostringavęs. Negi ketini eiti tik su striuke ir
marškiniais?
Džesas nenoriai užsitraukia megztinį per galvą. Apsiglos-
to ir suploja delnais.
- Į švyturį!
Mes apsiauname batus ir išeiname į priebutį su striukė
mis, apsimuturiavę šalikais. Lauke žvarbiau, nei man atrodė.
288
Šaltis gnaibo ausis. Pajuntu jo ledinę ranką neapsaugotoje

vietelėje tarp šaliko ir kaklo. Tai vienintelis dalykas, dėl ku
rio pasigendu ilgų plaukų. Trumpa šukuosena puikiai tinka
vasarą. Bet tokiomis akimirkomis nepasiteisina.
- Pirmyn? - klausia Džesas.
- Pirmyn, - narsiai atsakau.
Eidami mudu kalbamės apie jo šeimą. Apie studijų ir
mokyklos laikus, Europoje praleistus metus, mūsų medaus
mėnesį Indijoje. Su Džesu pasijuntu tokia kaip kadaise, regis,
atgaunu buvusį nerūpestingumą, kurį praradau netekusi
Džeso. Tačiau meluočiau sakydama, kad įsitraukusi į pokalbį
pamiršau apie šaltį. Apie jį tiesiog neįmanoma pamiršti.
Mes matome, kaip šnekant iš burnos virsta garas. Žvarba
prasiskverbia kiaurai, iki pat kaulų. Lūpos šerpetoja, skruos
tai ledėja, mes gūžiamės nuo vėjo. Spaudžiamės vienas prie
kito, kad būtų šilčiau. Aš įbruku rankas į šiltos Džeso striukės
kišenę. Mes surandame saulės nušviestą vietelę ir stabtelime,
leisdami vos juntamai šilumai gelbėti mus.
- Eikš, - paragina Džesas, nors aš ir taip stoviu visai greta.
Jis prisitraukia mane, priglaudžia prie krūtinės. Trina nu
garą ir pečius, glosto rankas, mėgindamas sušildyti.
Ir aš suprantu, kad prisiminimai tėra blankus tikrovės
atspindys.
Sakoma, kad kai mes prisimename ką nors, iš tiesų pri
simename, ką apie tai manėme tąkart. Taigi kaskart atkur
dami kokį nors praeities epizodą vis po truputį jį keičiame,
papildome nauja informacija, naujomis emocijomis. Mano
prisiminimai apie Džesą metams bėgant taip pat virto ne
289
vienos kopijos kopija. Pati to nesuvokdama sureikšminau

tas jo savybes, kurias geriausiai įsiminiau, o kitoms leidau
išdilti iš atminties.
Kurdama kopiją po kopijos į pirmą vietą iškėliau tai, kaip
karštai jį mylėjau. Oštai jo meilė man nepelnytai liko šešėlyje.
Tačiau dabar aš jau vėl ją prisimenu, žinau, ką reiškia būti
taip stipriai mylimai, patirti tokį atsidavimą. Ir man parūpsta,
kokias mano savybes jis išskirdavo, kai prisimindavo mane.
O kokios nupilko, išbluko.
- Gerai, - nutraukia tylą Džesas. - Negalime stypsoti sau
lėje amžinybę. Kai duosiu komandą, bėkime prie švyturio,
kad sušiltume.
- Puiku, - atsakau. - Šauniai sumanyta.
- Kai ištarsiu „trys".
-Vienas... du...
- Trys!
Džesas puola į priekį kaip gepardas. Aš taip pat pasipus-
tau padus, kad neatsilikčiau.
Iš pradžių vėjas dar smarkiau pučia į veidą, bet palengva
krūtinėje pasklinda šiluma, pasiekia rankas, kojas.
Džesas atsigręžia į mane ir stebi, kaip bėgu. Mes įveikiame
posūkį.
Nors dar nepasiekėme tikslo, švyturys ir vandenynas jau
atsiveria mums prieš akis. Akinamai baltas bokštas tamsių
pilkai mėlynų vandenų fone atrodo taip pat nuostabiai kaip
ir mūsų vestuvių dieną. Praeityje, kai man dar atrodė, kad
mylėti paprasta, kad santuoka amžina, o pasaulis - saugi
vieta.
290
„Ar mes galėtume pradėti viską nuo pat pradžių šioje

ypatingoje vietoje?"
- Palenktyniaukime dar, bėkime iki gyvatvorės, - siūlau,
nors žinau, kad vis vien nelaimėsiu.
Štai Džesas jau prie gyvatvorės ir pasisukęs skelbia savo
pergalę. Aš sulėtinu tempą, nes jau vis tiek pralaimėjau, ir
prieinu prie jo.
Kai godžiai įkvepiu, šaltas oras ima raižyti plaučius it
peilis. Mėginu kvėpuoti ramiau, atsipalaiduoti. Per nugarą
nuvirvena plona prakaito srovelė ir kaipmat išgaruoja.
- Tu laimėjai, - sakau Džesui ir atsistojusi greta padedu
galvą ant peties. Jis apkabina mane.
Mes stovime palei švyturį, bandydami atgauti kvapą, ir
žiūrime į uolėtą pakrantę. Toks jau tas Meinas. Vandenys
laižo ne smėlį, bet uolas, stačių skardžių daugiau nei pa
plūdimių.
Man tiesiog netelpa į galvą, kaip įmanoma kelerius metus
išgyventi ant uolų ir smėlio, iš pripučiamo plausto pasidarius
priedangą nuo saulės. Negali būti, kad Džesas prisitaikė prie
to taip lengvai, kaip pasakoja.
Aš noriu tikėti juo. Labai noriu tikėti, kad jam išties viskas
gerai. O tai reiškia, kad man nevalia jo skubinti, ar ne?
Taip malonu manyti, kad viskas gali būti taip pat gerai
kaip kadaise.
- Tai buvo pati laimingiausia diena mano gyvenime, -
sako Džesas. - Kai susituokiau su tavimi visų svečių aki
vaizdoje.
- Mano taip pat, - atsiliepiu.
291
Džesas žiūri į mane ir šypsosi.

- Tu atrodai tokia sustirusi, kad gali susirgti.
- Taip, aš beveik suledėjau, - patvirtinu. - Gal jau sukime
atgal?
Džesas linkteli ir sako:
- Po šešiasdešimties sekundžių.
- Gerai, - tariu, - penkiasdešimt devynios, penkiasdešimt
aštuonios...
Bet tada liaujuosi skaičiuoti ir tiesiog žvelgiu į gamtovaiz
dį, kurio daugiau niekada nesitikėjau išvysti, ir į vyrą, kurį
įtikėjau praradusi.
292
/ 'int staliuko stovi dvi taurės „Pinot Gris" vyno. Ant
kreminės spalvos staltiesės pilna trupinių, nes aš įsigudrinau
jų pribarstyti laužydama dar šiltą duoną.
Taip pat ant staliuko padėtas mažas, bet labai brangus
omaras, nes gruodis - ne sezono metas.
- Na, tai ką darome? - klausia Džesas.
Jis sėdi priešais mane su juodais marškiniais ilgomis ran
kovėmis ir pilkomis kelnėmis. Aš vilkiu juodus džinsus ir
raudoną megztinį. Nė vienas iš mūsų nepasiėmėme tinkamų
drabužių vakarienei šioje vietoje. Restorano administratorius
akivaizdžiai abejojo, ar mus išvis įsileisti.
- Nežinau, - atsakau. - Mintis atrodė puiki, bet dabar
pradedu manyti, kad...
Džesas atsistoja ir padeda servetėlę ant stalo.
- Eime iš čia, - sako jis.
- Jau dabar? - pasiteirauju stodamasi.
Aš žiūriu, kaip Džesas išsitraukia iš kišenės keletą bank
notų, atskaičiuoja reikiamą sumą ir padeda po savo taure.
293
Jis neturi nei kredito kortelių, nei banko sąskaitos, nei jokių
asmens dokumentų. Kertu lažybų, kad Fransina davė jam
grynųjų ir patikino pasirūpinsianti viskuo, ko jam prireiks.
- Taip, - sako Džesas. - Dabar pat. Gyvenimas per trum
pas, kad sėdėtume kažkokiame restorane gerdami prastą
vyną ir valgydami omarą, kuris mums nepatinka.
Tikra tiesa.
Mes įšokame į automobilį, aš įsitaisau keleivio vietoje ir
skubiai užtrenkiu dureles. Pasitrinu rankas. Padaužau koją
į koją. Bet tai nepadeda sušilti.
- Tas vėjas visai pašėlo! - sako Džesas ir užveda variklį.
Kaskart, kai tik atsiduriame automobilyje, aš pasisiūlau
vairuoti, bet jis nė nenori girdėti.
-Aš vis dar alkana, - pasiskundžiu.
- Tačiau vakaras dar tik prasideda.
- Tai gal užsukime į kokį nors italų restoranėlį ir pasiim-
kime suvožtinių ar salotų išsinešti?
Džesas linkteli ir išvažiuoja iš aikštelės.
- Gera mintis.
Keliai tamsūs ir vėjuoti, sprendžiant iš to, kaip siūbuoja
medžių šakos, vėjas neketina rimti.
Džesas iš lėto įsuka į laikiną aikštelę prie restoranėlio.
Pastato automobilį, išjungia variklį ir sako:
- Pasilik čia. Aš netrukus sugrįšiu.
Durelės užsitrenkia greičiau, nei aš spėju atsakyti.
Tyliame tamsiame automobilyje aš turiu minutėlę sau.
Pasinaudoju ja elektroniniampaštui mobiliajame telefone
peržiūrėti.
294
Darbiniai laiškai. Kuponai. Tekstinės žinutės iš Mari ir

Olivijos - jos teiraujasi, kaip laikausi. Aš atsidarau keletą
darbinių laiškų ir tiesiog pritrenkta perskaitau Tinos laišką.
Brangieji Kolinai, Ešle ir Ema,

sunkia širdimi turiu Jums pranešti, kad nusprendžiau išeiti į
pensiją. Mudu su vyru ketinameparduoti savo namą ir nusipirkti
butą toliau nuo miesto centro.
Deja, tai reiškia, kadman teks atsisveikinti su Bleirųknygynu.
Žinoma, aš atidirbsiu priklausančias dvi savaites.
Labai Jums ačiū už galimybę dirbti tokioje nuostabioje vietoje.
Ji man labai daug reiškia.
Nuoširdžiai
Tina
Iki Tinos mūsų knygyne dirbo ir daugiau direktoriaus

padėjėjų, aš visada žinojau, kad ilgainiui kam nors lemta
pakeisti ją, bet man sunku įsivaizduoti, jog be Tinos darbas
vyks sklandžiai. Mano tėvai taip pat galutinai pasitrauks
nuo reikalų artimiausiu metu, taigi ateityje visa našta užguls
mano (tik mano) pečius. Kitomis aplinkybėmis tikriausiai
pagalvočiau rasianti išeitį, bet šiuo metu tegaliu nekreipti
dėmesio į šį laišką. Taigi išsaugau jį ir imuosi skaityti kitą.
Netrukus suprantu, kad jis nuo vadybininkės restorano, ku
riame mudu su Šernu ketinome švęsti vestuves.
Gerbiamoji p. Bleir,
sprendžiant iš mūsų duomenų, Jūs teiravotės, koks būtų Jūsų
295
užsakytos šventės, numatytos ateinančių metųspaliodevynioliktą

dieną, atšaukimo mokestis. Kaip aptarėme per pirmą susitikimą,
šiuo atveju mes pasiliekame teisę pasiimti užstatą.
Bet, kaip irgi buvo kalbėta, minėtas savaitgalis yra populiari
data. Taigi matydamas, kadvis daugiauporų domisi šiuoJūsųpa
sirinktu laiku, mūsųįstaigos savininkas sutiktųgrąžinti Jumspusę
užstato sumos, jeigu atšauktumėte užsakymą iki mėnesiopabaigos.
Tikiuosi, kad atsakiau į Jūsų klausimą.
Nuoširdžiai
Dona
Aš pati nesikreipiau į Doną tokiu klausimu, tad telieka

vienas atsakymas.
Šernas iš tikrųjų pasiruošęs mane palikti.
Aš atsidūriau ties riba, kai galiu jo netekti.
Nė nesapnavau, kad mano gyvenimas gali pakrypti tokia
vaga. Ir visiškai nesitikėjau elektroniniame pašte rasti tokio
laiško.
Veikiau laukiau patikinimo, kad esu mylima, katinų nuo
traukų, taip pat pasiūlymų iš būsimų iškilmių maisto bei
gėrimų tiekėjų ir kvietimų kūrėjų.
Ogavau pranešimą, liudijantį, kad mano sužadėtinis rimtai
svarsto galimybę atšaukti vestuves, kad galiujonetekti. Praras
ti nuostabų žmogų dėl mano širdyje siautėjančios sumaišties.
Ką aš veikiu Meine?
Kur, po galais, mano protas?
Staiga užvaldo noras persėsti į vairuotojo vietą ir nieko
nelaukus važiuoti namo pas Šerną. Bet jeigu taip pasielgčiau,
296
ar galėčiau prisiekti, kad daugiau niekada nebeprisiminsiu

Džeso?
Pas Semą galiu grįžti tik tada, kai tikrai žinosiu, kad nieka
da jonepaliksiu. Aš skolinga jamuž daugelį dalykų. Skolinga
jamuž viską. Todėl negaliu sau leisti žaisti jojausmais. Nors
ir to, matyt, per mažai.
Kadangi myliu juos abu, jau visiškai nieko nebežinau. O
ši nežinia gali baigtis tuo, kad prarasiu ir vieną, ir kitą.
Romantiška meilė puikus dalykas tinkamomis aplinkybė
mis. Bet juk šios aplinkybės tokios išskirtinės ir retos, ar ne?
Puiku, kai myli žmogų, kuris myli tave, kai myli tik tą
žmogų ir jis myli tiktave. Kitu atveju kieno nors širdis dūžta.
Man atrodo, kad tikroji meilė kaip tik tuo ir pavergia. Nors
sunku ją atrasti ir išsaugoti, kaip ir visus nuostabius dalykus.
Ji tarsi auksas, šafranas, šiaurės pašvaistė.
- Vyrukai iš restoranėlio sakė, kad vakare pradės snigti, -
praneša Džesas, sugrįžęs su pica rankoje. - Paėmiau picą su
pepperoni dešra, sūriu ir ananasais, tavo mėgstamiausią.
Jis padeda dėželę man ant kelių. Aš dėduosi nustebusi,
prisiverčiu nusišypsoti, nors nevalgau sūrio, ir tarsteliu:
- Puikumėlis!
Mes pajudame iš vietos ir važiuojame atgal į vasarnamį to
mis pačiomis snieguotomis gatvėmis. Dabar Džesas sėkmin
giau įveikia posūkius kaip žmogus, žinantis, kur važiuoja.
Tačiau keliai labai vingiuoti ir nenuspėjami. Man tenka
kartą kitą griebtis už rankenos virš galvos.
- Gal galėtum važiuoti šiek tiek lėčiau? - paprašau po
antro sykio.
297
Žvilgtelėjusi į spidometrą matau, kad vietoj leistinų trisde

šimt penkių mylių per valandą Džesas lekia penkiasdešimties
mylių greičiu.
- Nieko tokio, padėtis kontroliuojama, - atšauna jis ir su
šypsena dirstelėjęs į mane priduria: - Dar pagyvensi.
Aš kažkaip apsiraminu, nors mes ir toliau lekiame tokiu
pat greičiu. Tiesą sakant, netgi taip atsipalaiduoju, kad ne
juokais nustembu išgirdusi mus stabdančio policijos auto
mobilio sireną.
Džesas nieko nelaukdamas lėtina greitį ir iš lėto sustoja
šalikelėje.
Aš jaučiu, kaip pradeda daužytis širdis.
Jis neturi vairuotojo pažymėjimo.
Ir jokio kito dokumento.
- Džesai... - lyg baimingai sukuždu, lyg suaimanuoju.
- Viskas bus gerai, - ramina Džesas.
Toks jis visada. Žmogus, tikintis, kad viskas bus gerai.
Bet jis klysta, ar ne? Ne visada ir ne viskas būna gerai.
Pasaulyje nutinka siaubingų dalykų. Bjaurių dalykų. Ir tenka
labai stengtis, kad išvengtum jų.
Vidutinio amžiaus uniformuotas policijos pareigūnas pri
siartina ir palinksta prie langelio iš vairuotojo pusės.
- Labas vakaras, - sako jis.
Vyriška šukuosena, ryžtinga laikysena. Vidutinis ūgis,
švariai nuskustas veidas, griežti bruožai. Plaukai ir net ant
akiai pradėję žilti.
- Labas vakaras, pareigūne, - sako Džesas. - Kuo galėčiau
būti jums naudingas?
298
- Esant tokiems orams, pone, turėtumėte būti atsargesnis

įveikdamas posūkius, - įspėja policininkas.
- Taip, pareigūne.
- Pateikite vairuotojo pažymėjimą ir automobilio regis
tracijos dokumentus.
Mane apima siaubas. Tarsi sapnuočiau košmarą.
Džesas akimirką pasvarsto. Tada palinksta prie daiktadė-
žės, sugraibo keletą popierių ir ištiesia pareigūnui.
- Prasideda pūga. Tokiomis sąlygomis negalima vairuoti
kaip liepos viduryje, - sako pareigūnas, paima dokumentus
iš Džeso ir juos peržiūri.
- Aišku.
- Ojūsų vairuotojo pažymėjimas?
- Aš neturiu jo.
- Nesupratau?
- Aš neturiu jo, pareigūne, - pakartoja Džesas.
Iš balso sprendžiu, kad iš paskutiniųjų stengiasi likti ra
mus.
- Ką norite tuo pasakyti?
Staiga man dingteli išganinga mintis. Aš drebančiomis
rankomis pačiumpu voką, kurį numečiau ant užpakalinės
sėdynės, kai važiavome į Meiną.
- Pareigūne, jis buvo pradingęs vandenyne ir ką tik su
grįžo.
Policininkas apstulbęs įbeda akis į mane. Nuginkluotas ne
tokio neįtikėtino fakto, bet gebėjimo taip begėdiškai meluoti.
- Ji... - mėgina aiškinti Džesas, bet ką gi jis gali pasakyti.
O štai mano lūpomis byloja tiesa.
299
- Aš galiu įrodyti, - skubiai patikinu ir pasiraususi voke

ištraukiu prieš kelerius metus išspausdintą straipsnį apie
Džeso dingimą su jo nuotrauka.
Ištiesiu iškarpą policininkui.
Nežinia, kodėl jis paima ją, bet paima. Pažvelgia į nuo
trauką, paskui į Džesą. Ir aš suprantu: nors dar nepatikėjo,
tačiau ir nėra tikras, kad meluoju.
- Pareigūne... - vėl mėgina prabilti Džesas, bet policinin
kas sustabdo jį rankos mostu.
- Leiskite man perskaityti.
Mes laukiame.
Policininkas skaito, vedžiodamas akimis iš kairės į dešinę.
Paskui dar sykį pažiūri nuotrauką ir pakelia akis į Džesą.
- Tarkime, kad aš patikėjau, - galiausiai sako pareigūnas.
- Jis sugrįžo tik prieš keletą dienų, - aiškinu. - Todėl dabar
laukia vairuotojo pažymėjimo, kredito kortelių ir asmens
dokumentų.
- Taigi jam nevalia vairuoti automobilio.
- Taip, nevalia, - sutinku, nes negaliu to paneigti. - Jis
neturėjo to daryti. Bet sugrįžęs po beveik ketverių metų labai
norėjo bent keletui minučių sėsti prie vairo.
Policininkas akimirkai užmerkia akis, tada prasimerkia
ir priima sprendimą.
- Lipk lauk iš vairuotojo vietos, sūneli, ir užleisk ją šiai
jaunai moteriai.
- Taip, pareigūne, - sako Džesas, bet nė nepasijudina.
- Tuojau pat, - pareikalauja policininkas.
Džesas skubiai pradaro dureles ir išlipęs laukia, kol aš
300
susikeisiu vietomis su juo. Eidama pro pareigūną matau,

kad susidariusi padėtis jamneteikia malonumo. Aš atsisėdu
į vairuotojo vietą ir policininkas užtrenkia dureles.
- Klaikiai šalta, todėl neturiu jokio noro stypsoti šalikelėje
ir spėlioti, ar judu kartais nekvailinate manęs. Šiaip ar taip,
linkstu jumis patikėti, nors gal ir esu... lengvatikis.
Pareigūnas pasilenkia ir skvarbiai pažvelgia Džesui į akis.
- Todėl jeigu sučiupsiu jus šiame mieste dar kartą vairuo
jantį automobilį be pažymėjimo, sulaikysiu. Ar suprantate?
- Puikiai suprantu.
- Gerai, - sako policininkas ir dabar jau kreipiasi į mane: -
Tiesą sakant, norėčiau pamatyti jūsų vairuotojo pažymėjimą.
- Taip, žinoma, - atsakau ir bandau pasiekti rankinę, gu
linčią Džesui po kojomis.
Jis pasilenkia, išima iš rankinės piniginę, o išjos vairuotojo
pažymėjimą.
- Neketinu laukti visą naktį, - perspėja pareigūnas.
Aš paimu iš Džeso pažymėjimą ir paduodu jam. Policinin
kas pasižiūri į pažymėjimą, paskui į mane. Tada sugrąžina.
- Neviršykite leistino greičio, - primena jis.
- Jokiu būdu neviršysiu, - patikinu.
Tada policininkas nueina.
Aš užsuku langą, automobilyje vėl tampa tamsu ir prade
da veikti šildymas. Ištiesiu vairuotojo pažymėjimą Džesui,
kad padėtų į vietą.
Matau, kaip policijos automobilis išsuka į kelią ir nuva
žiuoja. Aš įjungiu posūkį.
Tada pažvelgiu į Džesą.
301
Jis tyrinėja mano vairuotojo pažymėjimą.

- Tu pasikeitei pavardę?
-Ką?
Jis beda į pavardę vairuotojo pažymėjime. Aš matau be
sišypsantį jaunesnį savo veidą.
- Tu pasikeitei pavardę, - dar sykį sako Džesas.
Šįkart tai jau ne klausimas, o konstatavimas.
- Taip, - patvirtinu. - Pasikeičiau.
Jis kurį laiką patyli.
- Ar viskas gerai? - klausiu.
Džesas įdeda pažymėjimą į piniginę, apsikabina save ir
sako:
- Taip. Kuo puikiausiai. Tu manei, kad aš numiriau, tiesa?
Kad pražuvau amžiams.
- Taip.
Aš nutyliu, kad nė nežinau, ar kada nors išties gerai jau
čiausi iš Emos Bleir tapusi Ema Lerner, nes visada tapatinau
save su Ema Bleir.
- Gerai, - sako Džesas. - Aš suprantu. Nors man keista
tai matyti, suprantu.
- Gerai, - atkartoju. - Puiku.
Aš įsuku į kelią ir važiuoju atgal į vasarnamį. Automobilio
salone tvyro tyla.
Kiekvienas iš mūsų supranta, kodėl kitas nekalba.
Aš tūžtu ant Džeso dėl to, kad mus sustabdė policija.
Jis niršta ant manęs dėl to, kad pasikeičiau pavardę.
Pokalbis atsinaujina tik tada, kai privažiuojame vasarnamį
ir automobilio ratai pradeda riedėti per žvyrą.
302
- Gal laikykime, kad atsiskaitėme vienas su kitu, ką? -

pasiūlo Džesas ir paikai nusiviepia.
Aš nusijuokiu ir paliečiu jį.
- Myliu tave, - sakau. - Bala tavęs nematė.
Ir stipriai pabučiuoju jį į lūpas.
Džesas paima picą ir mes tekini skuodžiame iš automo
bilio į vasarnamį.
Mes užšauname duris ir paliekame už jų šaltį, vėją, poli
cininkus ir pretenzingą restoraną, kuriame mums nepatiko
vynas.
Viduje šilta. Ir saugu.
- Ar supranti, kad padėjai man išnešti sveiką kailį? - klau
sia Džesas.
- Taip! - patvirtinu. - Suprantu! Jeigu ne aš, dabar tave
jau vežtų į cypę.
Jis bučiuoja mane, priglaudęs prie durų. Man svaigsta
galva.
- Esi mano didvyrė, Ema Bleir, - šiek tiek sarkastiškai
sako Džesas.
Aš vis dar truputį pykstu ant jo ir dabar žinau, kad jis taip
pat dar visiškai man neatleido.
Bet Džesas glaudžiasi prie manęs visu kūnu ir aš neįsten
giu jam atsispirti. Jis pakiša rankas po palaidine ir pradeda
glostyti pilvą. Aš krimsteliu ausies lezgelį.
- Ar žinai, kur mudu turime padaryti tai? - klausia jis
pabučiavęs mane.
- Ne, o kur?
Jis šypsosi ir krypteli į virtuvės stalą.
303
Aš nusišypsau ir papurtau galvą.

- Pameni? - klausia Džesas.
- Aišku, kad taip.
Jis pasodina mane ant stalviršio ir stovi pasirėmęs į jį,
visai kaip tądien.
- Man nepavyko nutraukti nuo tavęs suknelės, todėl teko
tiesiog užversti palankus ant...
- Baik, - sudraudžiu.
Man nepavyksta įsijausti. Todėl tai reiškia „nepaikiok"
arba „duok man ramybę".
- Ką baigti?
- Aš neketinu mylėtis su tavimi ant virtuvės stalo.
- O kodėl? - pasidomi Džesas.
- Todėl. Tai bjauru.
- Nebjauru.
- Bjauru. Mes šiandien prie jo valgėme.
- Vadinasi nuo šiol valgysime kitur.
Ir to man pakanka. Pakanka paprasčiausio paiko argu
mento, kad daryčiau tai, ką vos prieš pusę minutės atsisakiau
daryti.
Mes mylimės triukšmingai ir skubėdami, tarsi kas liptų
ant kulnų, tarsi turėtume įveikti lenktynių trasą. Užbaigęs
Džesas pasitraukia nuo manęs, aš nušoku nuo stalviršio ir
pastebiu ant jo prakaito žymę.
„Kas man darosi?"
„Ką aš krečiu?"
Kai sulauki trisdešimt vienų, susidūrimai su policija kai
tina kraują nepalyginamai mažiau nei tada, kai esi septy
304
niolikos. Panašūs dalykai kėlė susižavėjimą kadaise. Kaip ir

mylėjimasis ant virtuvės stalo ar greičio viršijimas. Turiu
galvoje, kad įkalbinėti pareigūną nebausti už pažeidimą ir
užsiimti seksu šalia kumpio, skirto mikrobangų krosnelei,
pakuotės nebeteikia man malonumo. Tai ne man. Aš jau ne
toks žmogus.
- Mes užmiršome picą,- sako Džesas.
Jis apsitvarko ir nueina pasiimti jos nuo stalelio prieškam
baryje. Padeda ant stalo valgomajame, o aš tuo metu skubiai
rengiuosi, norėdama kuo greičiau pridengti nuogumą. Dže
sas atidaro dėžutę.
Aš spoksau į aštrios dešros ir ananaso gabalėlius, išsi
lydžiusį sūrį. Jeigu valgysiu sūrį, pradės skaudėti skrandį.
Jeigujo atsisakysiu, gausiu tenkintis gumą primenančiu picos
pagrindu, permirkusiu nuo pomidorų padažo.
- Žinai ką? - sakau Džesui. - Tu valgyk. Aš dabar nenoriu
picos.
- Rimtai?
- Matai aš negaliu valgyti sūrio. Skrandis nevirškina.
- Mat kaip... - nusistebi Džesas.
Man staiga dingteli: turiu jam paaiškinti dar keletą daly
kų, kad nebeliktų nutylėjimų.
- Aš pasikeičiau pavardę todėl, kad knygynas, kuriam
vadovauju, vadinasi Bleirų knygynas. Aš myliu jį. Susiejau
su juo savo gyvenimą. Aš esu Ema Bleir.
- Gerai, - tarsteli Džesas.
Bet ne išties reikšdamas pritarimą, veikiau išsisukinėda
mas.
305
- Žinau, anksčiau buvau iš tų žmonių, kuriems amžinai

maga lėkti iš vietos į vietą, tačiau... Dabar esu laiminga Ma
sačūsetse. Aš noriu turėti knygyną iki pat to laiko, kai išeisiu
į pensiją, ir galbūt ateityje netgi perduoti jį savo vaikams.
Džesas žvelgia į mane, bet nieko nesako. Mudu apsikei
čiame žvilgsniais. Tai aklavietė.
- Eikime į lovą, - pasiūlo Džesas. - Nesukime galvos dėl
picos, pavardžių ir knygyno. Aš paprasčiausiai noriu gulėti
greta tavęs, apkabinti tave.
- Aišku, - sutinku. - Eikime.
Palikęs picą Džesas nusiveda mane laiptais į viršų, į lovą.
Jis atsigula ir atverčia antklodę kviesdamas prisijungti. Aš
įsitaisau atsukusi jamnugarą. Jaukiai susirangau kojų linkyje.
Jis uždeda smakrą ant peties, lūpomis paliečia ausį. Lauke
vis labiau įsismarkauja vėjas. Pro lango viršų matau, kad
pradeda snigti.
- Viskas bus gerai, - sako Džesas, man jau pradedant
snausti.
Bet aš jau nelabai tuo tikiu.
306
tj%
JLXai pabundu, saulė jau pakilusi gana aukštai. Nebes-
ninga. Vėjas taip pat nurimęs. Tą akimirką, kai praveriu akis,
mane pasitinka tyla ir ramybė.
- Nežinau, ar tu matai pro langą, bet, regis, mus užsni
go, - sako Džesas.
Jis stovi miegamojo tarpduryje, apsirengęs marškinėliais
ir treningo kelnėmis. Plačiai šypsodamasis priduria:
- Nuostabiai atrodai. Taigi šio ryto naujienos dvi: mes
esame užpustyti ir tu žavinga kaip visada.
Aš irgi nusišypsau ir pasitikslinu:
- Smarkiai užpustyti?
- Užpustymo mastas prilygta tavo žavesiui.
- Ovarge, - sakau aš ir iš lėto sėduosi lovoje stengdamasi
išsibudinti. - Vadinasi, įstrigsime čia amžiams.
Džesas prisiartina prie lovos ir prisėda greta.
- Baisi lemtis.
Aš palinkstu prie jo ir iš kvapo suprantu, kad mums abiem
ne pro šalį palįsti po dušu.
307
- Manau, kad aš pirmiausia drošiu į vonios kambarį, -

sakau Džesui.
- Puiki mintis. Tėvai minėjo, kad įsirengė pirtelę, į kurią
galima patekti tiesiog iš vasarnamio. Taigi eime tenai. Kas
paskutinis, tas ruoš pusryčius.
Vanduo pirtelėje maloniai šiltas, bet oras drėgnas ir at
siduoda pelėsiais. Stiklines duris kaipmat padengia garai.
Pirtelėje tiek daug dušo galvučių, kad nė nesivarginu skai
čiuoti. Dvi lubose, kitos sienose. Netrukus oras prišyla, tampa
tvanku. Mano plaukai prisiploja prie galvos. Pajuntu, kaip
Džesas prisiartina iš nugaros, grįžtelėjus matau muilo ga
balėlį jo rankoje.
- Vis norėjau tavęs paklausti... - sako jis. - Kodėl išvažia
vai iš Los Andželo?
- O kodėl tau tai parūpo?
- Man nė minties nekilo, kad išvažiuosi. Kodėl sugrįžai
į Masačūsetsą?
- Man čia patinka.
- Bet tau patiko ir ten, - nepasiduoda jis. - Mums abiem
patiko. Ten buvo mūsų namai.
Džeso tiesa. Aš išties mylėjau Kaliforniją, kurioje niekada
nesninga ir visada saulėta.
Tačiau dabar labiausiai man patinka metas, kai pradeda il
gėti dienos. Tada paprastai atšyla ir iš visų kritulių gali tikėtis
tik trumpalaikio lietaus. Nors rytais jaučiasi nuovargis, nes
iš tavęs atėmė vieną valandą miego, tačiau septintą valandą
vakaro vis dar šviečia saulė. Ir kasdien tampa vis šilčiau.
Pasaulis, regis, veriasi tau, visi sunkumai lieka praeityje ir
tu žinai: tuoj tuoj ims skleistis gėlės.
308
Los Andžele nieko panašaus nėra. Ten gėlės žydi visada.

- Tiesiog norėjau būti arčiau savo šeimos.
- O kada sugrįžai?
-Ką?
- Kaip greitai po... Kiek praėjo laiko, kai sugrįžai į Aktoną?
- Man regis, nedaug, - atsakau ir nusisukusi nuo Džeso
atgręžiu veidą į vandenį. - Kokie du mėnesiai.
- Du mėnesiai? - apstulbęs pakartoja jis.
- Taip.
- Nieko sau... - nutęsia Džesas. - Aš tiesiog... tiesiog visus
tuos metus įsivaizdavau, kad tu tenai. Niekada... Niekada
mintyse nemačiau tavęs čia.
- Na... - susigriebiu, kad nežinau, kaip reaguoti ir ką sa
kyti toliau. Todėl galiausiai pasiteirauju: - Gal kur nors matei
šampūno?
Atsakymas man nelabai rūpi. Mintimis nuklystu į savo
gyvenimą, kurio Džesas niekada neįsivaizdavo.
Aš, Bleirų knygynas, mano katinai ir Šernas.
Užmerkiu akis ir atsidustu.
Tas gyvenimas, kurio Džesas neįsivaizdavo, yra puikus.
Tiesiog tobulas.
Ir man jo stinga.
Šernas žino, jog negaliu valgyti sūrio. Jis puikiai supranta,
kad niekada nenorėjau keisti mergautinės pavardės į vyro.
Kad man labai svarbus knygynas. Jis mėgsta skaityti. Jam
patinka kalbėti apie knygas ir jo mintys man įdomios. Jis
niekada nesėda prie vairo neturėdamas vairuotojo pažymė
jimo. Niekada nepatenka į policijos pareigūnų akiratį. Jis
309
saugiai vairuoja esant prastoms oro sąlygoms. Šernas pažįsta

mane. Tikrąją mane. Ir myli už tai, kokia esu. Ypač kokia esu
šiandien.
- Ema? - pašaukia Džesas. - Tai tau reikia šampūno?
- O taip, - patvirtinu, atitokusi iš savo minčių. - Dėkui.
Džesas paduoda man buteliuką, aš išspaudžiu truputį
šampūno į delną ir įtrinu į plaukus.
Staiga išvystu prieš akis viską, ko nevalia nuskandinti
ašarose ir nutekinti su muiluotu vandeniu.
Aš suvokiu, kad ilgiuosi Šerno.
Ir išsigąstu, jog visam laikui atstūmiau jį nuo savęs.
Džesas pastebi mano pasikeitusią nuotaiką, nors ir sten
giuosi ją nuslėpti apsimestine šypsena. Bet šypsosi ne širdis,
tik lūpos. Jis atsistoja už manęs, apkabina, priglunda krūtine
prie nugaros. Tada padeda smakrą ant peties ir klausia:
- Kaip tu?
Niekas geriau nepadeda sulaikyti iš krūtinės besiveržian
čio kūkčiojimo kaip laiku užduotas panašus klausimas.
Aš nerandu žodžių atsakyti. Tiesiog užsimerkiu ir duo
du valią ašaroms. Aš leidžiu Džesui globti mane. Remiuosi
į jį, beveik užgriūvu ant jo. Nė vienas iš mūsų neištariame
nė žodžio. Pirtelė taip prikaitusi, kad kiekvienas įkvėpimas
ir iškvėpimas tvilko plaučius karščiu ir reikalauja didesnių
pastangų, nei reikėtų. Džesas išjungia garų sistemą, sumažina
temperatūrą ir paleidžia šilto vandens srovę.
- Tai dėl Šerno, ar ne? Toks jo vardas?
Taip paprastai ištaręs Šerno vardą, Džesas tarsi vėl sujun
gia į dvi dalis perskilusį mano pasaulį.
310
- Taip, - linktelėjusi prisipažįstu. - Dėl Semo Kemperio.

Pajuntu didžiulį norą nedelsiant atsitraukti nuo Džeso.
Noriu, kad jis stovėtų priešingame pirtelės gale. Noriu muilu
ir vandeniu nusiplauti kūną ir sugrįžti namo.
Tačiau nepadarau nieko panašaus. Tik apmirštu vietoje,
vildamasi taip bent minutėlę sustabdyti žemės sukimąsi ir
užkirsti kelią tam, kas neišvengiamai turi nutikti.
Stebiu, kaip Džesas mėgina atgaivinti atmintyje mano
ištartą pavardę.
- Šernas Kemperis? - klausia jis. - Iš mūsų vidurinės?
Linkteliu.
- Vyrukas, kuris dirbo tavo tėvų knygyne?
Neskaitant tos aplinkybės, kad aš myliu Šerną, Džesui
nėra priežasčių jo neapkęsti. Bet matau, kaip jo veidas per
sikreipia. Be reikalo pasakiau Semo pavardę. Geriau jis būtų
likęs Džesui abstrakčiu žmogumi. Kvailai pasielgiau juodu
supriešindama. Sudaviau Džesui smūgį žemiau juostos. Ma
tau, kaip jis pasišiaušia, tačiau suima save į rankas ir klausia:
- Ar tu myli jį?
Aš linkteliu, bet išsyk užsinoriu persakyti jam Mari žo
džius, kad svarbiausia ne tai, ką aš myliu, bet kas esu. Pri
sipažinti, kad nuolat to klausiau savęs pastaruoju metu, kol
galiausiai tapo akivaizdu: daugiau nebesu ta moteris, kurią
myli Džesas.
Aš - ne ji. Jau nebe. Ir visai nesvarbu, lengva ar sunku
man ja apsimetinėti.
Bet, užuot visa tai pasakiusi, apsiriboju vienu sakiniu:
- Šernas - geras žmogus.
311
Džesas daugiau nieko nebeklausia.

Jis užsuka vandenį ir man išsyk pasidaro šalta. Džesas iš
tiesia rankšluostį ir tą akimirką, kai apsisiaučiu juo, suvokiu,
kokia pažeidžiama jaučiuosi.
Mudu tylėdami šluostomės.
Staiga susiprantu esanti tokia alkana, kad net silpna. Tad
skubiai apsirengiu ir nusiskubinu į virtuvę. Pradedu virti
kavą, skrudinti duoną. Netrukus pasirodo ir Džesas, persi
rengęs švariais drabužiais.
Nuotaikos pasikeitė. Ir visa tvyro ore. Visas mūsų apsi
metinėjimas, prasiveržęs pykčiu ir ašaromis.
- Aš verdu kavą, - sakau Džesui.
Stengiuosi kalbėti linksmai ir nerūpestingai, bet nepa
vyksta. Negali pavykti. Ir ne tiek dėl mano vidinės būsenos,
kiek dėl pastangų ją nuslėpti. Lyg mėgintum užmaskuoti
sodrią raudoną sienų spalvą plonu baltų dažų sluoksneliu.
Oji vis tiek prasimuštų. Aišku kaip dieną, kad aš slapukauju.
- Man atrodo, kad tu nebenori čia pasilikti, - spėja Džesas.
Aš pakeliu akis į jį ir sakau:
- Viskas labai sudėtinga.
Džesas linkteli, bet ne tiek sutikdamas su manimi, kiek
parodydamas, kad tai jam jau girdėta.
- Žinai, ką tau pasakysiu? Man neatrodo labai sudėtinga.
- Aišku, kad sudėtinga, - paprieštarauju ir atsisėdu ant
sofos.
- Tiesą sakant, nė trupučio, - atkerta Džesas ir, atsekęs
paskui mane, įsitaiso priešais. Jis vis labiau karščiuoja
si. - Tu ir aš esame vyras ir žmona. Todėl privalome būti
312
kartu ir mylėti vienas kitą visada. Mes priklausome vienas

kitam.
- Džesai...
- Patylėk! - pratrūksta jis. - Kodėl atrodo, kad turiu įkal
binėti tave likti su manimi? Tai ne... Tu neturėjai teisės taip
pasielgti. Kaip galėjai sutikti tekėti už to vyro?
-Tu ne...
- Esi mano žmona, Ema. Mes stovėjome apsupti šimto
svečių prie to prakeikto švyturio ir pasižadėjome mylėti vie
nas kitą visą likusį gyvenimą. Kartą aš jau praradau tave ir
padariau viską, kad sugrįžčiau. Tai nejaugi dabar, kai aš čia,
kai sugrįžau, man vėl gresia pavojus tavęs netekti? Mudu
turėjome pasijusti laimingi. Dabar, kai vėl esame drauge. Aš
tvirtai tikėjau, kad viskas bus paprasta.
- Taip nebūna.
- Turi būti! Štai apie ką aš kalbu. Viskas turi būti velniškai
paprasta!
Mane apstulbina jo įtūžis ir tuo pat metu nustebina, kad
taip ilgai įstengė jį slėpti.
- Taip, turėtų, bet, deja, nėra. Gyvenimas ne visada klos
tosi taip, kaip mes įsivaizduojame. Aš įsisąmoninau tai tada,
kai prieš beveik ketverius metus tu išskridai ir pradingai.
- Todėl, kad sraigtasparnis sudužo virš Ramiojo vandeny
no! Aš mačiau, kaip žuvo visi kiti juo skridę žmonės. Buvau
priverstas vegetuoti ant prakeikto uolėto žemės lopinėlio
ir sukti galvą, kaip sugrįžti pas tave. O ką tuo metu veikei
tu? Rugpjūtį pamiršai mane? O atėjus Kalėdoms pasikeitei
pavardę?
313
- Tu žinai, kad tai netiesa, Džesai.

- Nori išgirsti tiesą? Tiesa ta, kad tu išdavei mane!
- Bet tu pradingai! - praradusi kantrybę išrėkiu ir pati
stebiuosi, kad emocijos prasiveržė į paviršių lyg per ilgai
aptvare laikytas ristūnas. - Mes patikėjome, kad žuvai!
- O aš nepajudinamai tikėjau: mudviejų meilė tokia tvirta,
kad niekada gyvenime neįstengsime pamiršti vienas kito.
-Aš niekada nepamiršau tavęs! Niekada. Visada mylėjau.
Ir dabar dar myliu.
- Bet susižadėjai su kitu!
- Nes maniau, kad tu numirei! Jeigu būčiau žinojusi, jog
esi gyvas, būčiau kasdien tavęs laukusi.
- Na gerai, bet dabar žinai, kad esu gyvas. Tačiau, užuot
sugrįžusi pas mane, tu dvejoji. Ir būdama su manimi lieji
ašaras dėl jo.
- Aš myliu tave, Džesai, netgi kai maniau, kad žuvai,
mylėjau. Tačiau negalėjau visą gyvenimą puoselėti meilę
žmogui, kurio daugiau nebėra. Maniau, kad ir tu nenorėtum
tokios aukos.
- Tu nežinai, ko aš galiu norėti, - atkerta Džesas.
- Taip! - patvirtinu. - Nežinau. Aš išvis sunkiai tave at
pažįstu. Man atrodo, tu tik puoselėji klaidingas iliuzijas, kad
mudu pažįstame vienas kitą.
- Aš pažįstu tave! - išrėkia Džesas. - Nedrįsk aiškinti,
kad nepažįstu! Tu vienintelis žmogus iš visų, kurį aš iš tik
rųjų pažįstu. Moteris, kurios meile neabejojau. Moteris, kurią
supratau ir priėmiau tokią, kokia ji yra. Aš žinau apie tave
viską, ką tik galima žinoti.
314
Man belieka papurtyti galvą,

- Ne, Džesai, tu žinai viską apie tą moterį, kokia aš buvau
prieš tau dingstant. Bet dabar jau nebepažįsti manęs. Ir, regis,
visiškai nesistengi suprasti, kokia esu šiandien, o ir parodyti
man, koks pats tapai.
- Ką tuo nori pasakyti?
-Aš pasikeičiau, Džesai. Dabar, perkopusi per trisdešimt,
esu kitokia nei dvidešimties. Daugiau nebenoriu gyventi Los
Andžele ir rašyti kelionių reportažų. Man rūpi mano šeima.
Knygynas. Aš nesu tokia pat kaip tada, kai tu pradingai.
Netektis pakeitė mane. Tapau kitu žmogumi.
- Gerai, tarkime. Tave pakeitė mano dingimas. Galiu tai
suprasti. Buvai įsibaiminusi, prislėgta sielvarto, todėl su
grįžai į Aktoną, kad pasijustum saugesnė, ir pradėjai dirbti
knygyne, nes taip paprasčiau. Tačiau dabar tau nebereikia
to daryti, nes aš sugrįžau. Mes galime vėl apsigyventi Kali
fornijoje. Pagaliau nuskristi į Apuliją. Lažinamės, kad kitais
metais tau jau pavyks parduoti kelionės įspūdžius keliems
žurnalams. Tu gali atsisakyti šio nuobodaus gyvenimo, -
karštai aiškina Džesas.
Nė neišklausiusi iki galo, aš vėl purtau galvą negalėdama
sutikti.
- Tu nesupranti manęs, - sakau jam. - Galbūt iš pradžių
aš sugrįžau į namus, kad pasislėpčiau nuo pasaulio, ir dar
bas tėvų knygyne, be abejo, buvo paprasčiausia galimybė.
Tačiau dabar pamilau tokį gyvenimą, Džesai. Aš renkuosi
Masačūsetsą. Ir savo knygyną. Man to reikia, kad būčiau
savimi.
315
Aš įdėmiai žvelgiu į Džesą, jis į mane. Nusprendžiu išmė

ginti kitokią taktiką, paaiškinti savo mintį kitaip.
- Ką, tavo manymu, aš darau, kai apima prasta nuotaika
ir noriu pralinksmėti?
- Šveiti skrudintas bulvytes ir kliukini dietinę kolą, - išsyk
užtikrintai atsako Džesas.
- Skambinu pianinu, ~ sakau.
Jį išgąsdina kontrastas. Jis kažkaip sukrinta, atšlyja nuo
manęs. Matant pasikeitusią veido išraišką peršasi išvada, kad
jam sunku suderinti mano atsakymą su susikurtu įvaizdžiu.
Jau beveik patikiu, kad netrukus pasitikslins: „Tu skambi
ni pianinu?", ir tada aš galėsiu paaiškinti jam, nuo ko viskas
prasidėjo. Kad kol kas išmokau tik keletą kūrinių ir skambinu
gana prastai, bet šis užsiėmimas mane ramina, kai patiriu
įtampą. Papasakosiu jam, kad paprastai po pianinu miega
Homeras, todėl prieš pradėdama skambinti turiu jį pakelti
ir pasisodinti ant suoliuko greta savęs, bet kaip smagu sėdėti
su juo ir skambinti pjesę „Elizai".
Labai daug atiduočiau, kad Džesas panorėtų mylėti mane
tokią, kokia esu dabar. Kad atvertų sielą ir suteiktų man
galimybę išties pamilti vyrą, kuriuo tapo pats.
Tačiau nieko panašaus nenutinka, nes jis tik atsainiai sako:
- Taigi tu skambini pianinu. Ir ką tai įrodo?
Jam tai pasakius, pajuntu, kad mus skirianti praraja dar
pagilėjo.
- Įrodo, kad dabar mes kitokie. Kad nutolome vienas nuo
kito, Džesai. Aš nieko nežinau apie tavo gyvenimą per pas
taruosius trejus su puse metų ir tu nenori kalbėti apie tai.
316
Tačiau tu pasikeitei. Neįmanoma išgyventi to, kas teko tavo

daliai, ir nepasikeisti.
-Aš nejaučiu poreikio aiškinti, kas man nutiko, kad įrody-
čiau tau savo meilę, kad įtikinčiau tave: esu tas pats žmogus,
kurį tu visada mylėjai.
- Neiškreipk mano žodžių. Turiu galvoje, kad tu mėgini
įrodyti, neva mes galime pradėti gyvenimą nuo tos vietos,
kur baigėme. Aš irgi bandžiau priimti tavo žaidimą. Bet tai
neįmanoma. Taip nebūna. Mano gyvenimiškoji patirtis pakei
tė mane. Tą patį galima pasakyti ir apie tave. Tai, ką patyrei,
paliko pėdsaką. Nėra prasmės to slėpti.
- Jau sakiau tau, kad nenoriu kalbėti apie tai.
- Bet kodėl? - karčiai klausiu Džeso. - Kaip mes galime
būti nuoširdūs ir kalbėti apie bendrą ateitį, jeigu tu nenori
net bendrais bruožais atskleisti savo praeities išgyvenimų?
Iki tau dingstant mudu niekada neleisdavome sau ko nors
nutylėti. Pasipasakodavome viską. Mes ir dabar tai darome.
Aš pasisakiau tau apie Šerną. Bet tu tyli. Nagi, Džesai, pasi
pasakok. Tie randai ant kūno ir pirštas...
Džesas iš visų jėgų smogia kumščiu per sofos pagalvėlę.
Jeigu būtų pataikęs per kietesnę vietą, galėjo baigtis liūdnai.
Nejučia pasvarstau, pasielgė taip sąmoningai ar spontaniškai.
- Ką tu nori žinoti, Ema? Kad raudodavau balsu? O gal
kad gydytojai nustatė man dviejų tipų odos vėžį? Kad kai
mane rado, galėjai suskaičiuoti riešų kaulus ir šonkaulius?
Kad man keturis kartus valė dantų kanalus ir dabar jaučiuosi
taip, tarsi pusė dantų būtų ne mano? Ar tai tu nori žinoti? O
gal tau įdomu, kaip plaukiant ieškoti išsvajoto išsigelbėjimo
317
mane užpuolė duobagyvis, vadinamas portugališku laiveliu?

Kad niekur negalėjau nuo jo pasislėpti? Kad jis vis dilgino
mane? Kad skausmas buvo tiesiog pragariškas ir aš jau ma
niau, jog mirsiu? Kad, gydytojų teigimu, randai išliks ilgam,
gal net visam gyvenimui? O gal tau maga išgirsti išpažintį
apie tai, kaip siaubinga gyventi vienam kaip pirštui ant plikų
uolų? Gal tau papasakoti, kiek dienų aš tiesiog nenuleidau
akių nuo vandenyno, kad vis laukiau? Sakiau sau: reikia iš
tverti iki rytojaus, nes Ema atkaks manęs ieškoti. Ema, tėvai,
broliai. Bet nė vienas iš jūsų taip ir nepasirodė. Niekas iš jūsų
manęs nesurado. Niekas.
- Bet mes nežinojome. Mes nežinojome, kur tavęs ieškoti.
- Suprantu, - sako Džesas. - Ir ant nieko nepykstu. Mane
siutina tik tai, kad tu pamiršai mane! Kad susitvarkei gyve
nimą ir iškeitei mane į kitą! Aš sugrįžau, o tu jau ne mano!
- Aš neiškeičiau tavęs į nieką.
- Tu išsižadėjai mano pavardės ir sutikai tekėti už kito.
Kaip dar tai pavadinti? Gal pasiūlytum?
- Aš neiškeičiau tavęs į nieką, - pakartoju dar sykį vos
girdimai. - Aš myliu tave.
-Jeigu sakai tiesą, viskas labai paprasta. Pasilik su mani
mi. Padėk man sujungti mudu.
Nors nežiūriu į Džesą, jauste jaučiu jo žvilgsnį. Nukreipiu
akis į langą, pro kurį atsiveria sniego paklode apgaubtas kie
mas. Sniegas baltas ir švarus. Regis, minkštas kaip debesis.
Vaikystėje man patiko sniegas. Paskui, kai persikėliau į
Kaliforniją, mėgdavau tvirtinti, kad daugiau niekada nesiskir
siu su saule, kad nė už ką daugiau nenoriu matyti sniego. Bet
318
dabar tiesiogneįsivaizduoju žalių Kalėdų ir žinau, jog išvažia

vusi ilgėčiausi jausmo, kurį patiri įėjusi į namus iš šalto oro.
Taigi metams bėgant aš pasikeičiau. Visi žmonės keičiasi.
Negali visą laiką išlikti toks pat. Mes keičiamės veikiami
teigiamų ir neigiamų išgyvenimų.
Džesas taip pat jau ne toks, koks buvo anksčiau.
Ir aš kitokia.
Todėl tai, kas sutrikdė mane tą akimirką, kai sužinojau,
kad jis gyvas, dabar tapo aiškiau nei aišku: mudu abu labai
mylime tuos ankstesnius žmones, kokiais buvome. Bet tai ne
tas pats kaip mylėti vienas kitą.
Negalima uždaryti meilės butelyje. Negalima įsikibti į ją
ir priversti pasilikti.
Mes nekalti dėl to, kas mums nutiko, nė vienas nepada
rėme nieko blogo, bet kai Džesas pradingo, gyvenimas mus
išskyrė ir pavertė skirtingais žmonėmis. Mes tapome kitokie,
nes buvome išskirti.
Bet galbūt netgi tokiomis aplinkybėmis vis dėlto dar ga
lėtume būti kartu...
Ne, negalėtume.
Ši mintis tiesiog perveria širdį.
Nors esu visiškai rami, jaučiuosi taip, lyg būčiau nešama
potvynio bangų ir neįstengčiau išnirti į vandens paviršių.
Aš bijojau, kad tapau bloga dėl to, jog pamilau Šerną.
Bijojau, kad pasirinksiu Šerną. Kad atiduosiu jam savo
širdį. Kad jo trokš mano siela.
Sakiau sau, kad negaliu atsisakyti vyro, kuris grįžta namo,
pas mane.
319
Kad turiu būti kaip Penelopė, kuri diena iš dienos audė

laidojimo drobulę ir kiekvieną naktį ją ardė, siekdama atsi
kratyti gerbėjų.
Kad man nevalia turėti asmeninio gyvenimo ir poreikių.
Kad nevalia vėl pamilti.
Bet pamilau.
Štai ką aš padariau.
Džesas prisiartina prie manęs ir švelniai uždeda rankas
ant pečių.
- Jeigu tu myli mane, Ema, būk su manimi.
Kokia baugi mintis, kad kiekvienas žmogus gali prarasti
savo tikrąją meilę ir gyventi toliau, jog vėl pamiltų, ar ne? Bet
tai reiškia, kad ir mano pirmas mylimasis galės vėl pamilti,
jeigu praras mane.
Kad Džesui viskas bus gerai, kad kada nors jis taps lai
mingas be manęs.
- Nemanau, kad galiu būti su tavimi, - sakau. - Nema
nau... Nemanau, kad mudu tinkame vienas kitam. Deja, jau
nebe.
Džesas atitraukia rankas. Susikūprina. Užmerkia akis iš
nevilties.
Tokią akimirką kaip ši neįmanoma patikėti, kad tai, kas
vyksta, yra tikra, kad galimas toks sukrėtimas.
„Aš neprivalau likti su Džesu."
„Po visko, ką iškentėjome, mums nelemta išgyventi drau
ge iki senatvės."
- Atleisk, - tariu.
- Man reikia išeiti.
320
- Kur tu eisi? Mus užpustė.

Džesas pasičiumpa striukę, aunasi batus.
- Aš nueisiu iki automobilio. Nieko tokio. Tiesiog dabar
turiu pabūti vienas.
Jis atlapoja laukujės duris ir išėjęs triukšmingai užtrenkia.
Aš prisiartinu prie durų, jas praveriu ir žiūriu, kaip Džesas
klampoja per sniegą prie automobilio. Jis žino, kad aš stebiu
jį, bet man dar nespėjus ištarti nė žodžio įspėjamai kilsteli
ranką, tarsi sakydamas: „Nereikia." Ir aš paklustu.
Uždarau duris. Atsišlieju į jas. Nuslystu ant grindų ir pra
dedu raudoti.
Kartą likimas per prievartą išskyrė mudu. Dabar mes iš
siskyrėme laisva valia.
Tos pačios širdys sudužo du kartus.
321
| au praėjo beveik valanda, bet Džesas vis dar negrįžta.
Aš pakylu ir prisiartinu prie lango įsitikinti, ar jis vis dar
automobilyje.
Taip, sėdi ant vairuotojo sėdynės nusvarinęs galvą. Apme
tu akimis kiemą. Šilta saulė pradėjo tirpdyti sniegą. Keliai
tolumoje atrodo nenuvalyti, bet išvažiuojami. Jeigu panorėtu
me, galėtume leistis į kelią nors ir dabar. Pakaktų tik nukasti
truputį sniego. Bet aš spėju, kad Džesas netrokšta atsidurti
su manimi automobilyje tarsi spąstuose.
Kai vėl nukreipiu žvilgsnį į automobilį, matau, kaip Dže
sas sujuda. Regis, jis rausiasi mano paliktame voke. Peržiūri
nuotraukas, skaito žinutes, gal net „Beacon" straipsnį apie
savo dingimą.
Neturėčiau jo slapta stebėti. Jis nusipelno privatumo. Ta
čiau neįstengiu atplėšti akių.
Ir pamatau baltą voką jo rankose.
Išsyk suprantu, kas tai.
Laiškas, kurį parašiau jam atsisveikindama.
322
Jis varto voką rankose, apžiūrinėja iš visų pusių svarsty

damas, ar verta atplėšti. Širdis pradeda pašėlusiai daužytis
krūtinėje.
Uždedu ranką ant durų rankenos, pasiruošusi išpulti į lau
ką ir sustabdyti jį, bet... nepadarau to. Tik sugrįžtu prie lango.
Stebiu, kaip Džesas užkiša pirštą po voko viršutiniu kraš
tu ir atplėšia jį. Nusisuku nuo lango, kad Džesas nepastebėtų
manęs. Nors žinau, jog nepastebės. Bet man vis tiek baisu.
Džesas perskaitys tą laišką ir bus dar blogiau. Jis gaus
dar vieną įrodymą, kad aš pamiršau jį, kad išsižadėjau mūsų
praeities ir išdaviau jį.
Vėl pakeliu akis į langą ir stebiu skaitantį Džesą. Jis ilgai
žvelgia į popieriaus lapą. Paskui nuleidžia jį ir kurį laiką
žiūri pro automobilio langą. Galiausiai vėl paima ir pradeda
skaityti antrą kartą.
Po kurio laiko Džesas atidaro automobilio dureles, o aš
nubėgu nuo lango prie sofos ir klestelėjusi ant jos bandau
sudaryti įspūdį, kad visą laiką čia prasėdėjau.
Ir kam aš parašiau tą prakeiktą laišką.
Prasiveria laukujės durys ir pasirodo Džesas. Jis žiūri
į mane laikydamas rankoje laišką. Atrodo visiškai ramus,
baugiai ramus.
Aš turiu pripažinti, kad parašiau laišką. Nieko čia nenu
slėpsi. Jeigu tai įrodymas, jog esu siaubinga žmona, blogas
žmogus ir menkysta, kurio ieškojo Džesas, tebūnie... Dabar
jis turi tai, ko norėjo.
Tačiau Džeso reakcija nustebina mane.
- Kas ten nutiko ant stogo, kai tau susidrumstė protas? -
ramiai pasiteirauja jis.
323
- Ką? - perklausiu.
Džesas ištiesia man laišką, tarsi niekada nebūčiau jo skai
čiusi. Aš pakylu ir paimu jį. Išlankstau, nors ir taip žinau,
kas jame rašoma.
Rašysena skubota. Vietomis rašalas patižęs nuo drėgmės.
Ašarų, aišku. Ir aš neįstengiu nugalėti pagundos dar sykį
perskaityti šį laišką, pažvelgti į jį kitomis akimis.
Brangusis Džesai,
tavęs nebėra jau beveik dvejus metus, bet aš kiekvieną dieną
tebegalvoju apie tave.
Kartais prisimenu, kaip nuo tavęs dvelkdavodruska, kai sugrįž
davai po maudynių vandenyne. Arba klausiu savęs, ar taupatiktų
filmas, kurį ką tik pasižiūrėjau. Okartais aš tiesiog matyte matau
tavo šypseną. Akių kampučiuose susimetusias raukšleles. Ir tada
dar labiau myliu tave.
Prisimenu, kaip tu liesdavai mane. Kaip aš liesdavau tave. Ir
šiems prisiminimams nėragalo.
Išpradžiųjie manebegaloskaudino. Kuodaugiau mąsčiauapie
tavo šypseną, tavo kvapą, tuo smarkiau kentėjau. Bet man patiko
bausti save. Aš mėgavausi skausmu, nes skausmas įkūnijo tave.
Nežinau, kokie gedėjimo būdai tinkami, kokie ne. Žinau tik
viena: netektis mane taip sugniuždė, kad nė neįsivaizdavau, jog
taip gali būti. Skausmas, kurį jaučiau, atrodė nepakeliamas.
Kartais nuojo drumsdavosi protas. (Kaip tąkart, kai paklaikusi
užlipau ant mūsų namo stogo.) Keletą sykių vos nepražuvau.
Bet kokia laimė, kad atėjo metas, kai prisiminimai teikia man
tokį džiaugsmą, jog vien nuo minties apie tave imu šypsotis.
Odar noriu pasidžiaugti, kad įgijau stiprybės.
324
Kad netikėtai atradau gyvenimo prasmę.

Ir šiandien nepaliauju stebėtis savo gebėjimu žengti į priekį.
Anksčiau manatrodė, kadsielvartas niekada nepraeis, kadgal
būt beliekasu dėkingumuprisiminti laimingas dienas, nešiotis jas
širdyje blogomis dienomis, bet dabar pradedu manyti, jog galbūt
geros dienos nėra tik dienos, galbūt jos gali virsti geromis savai
tėmis, gerais metais.
Dabar sielvartas man atrodo panašus į kiautą.
Į kiautą, kuriame labai ilgai lindėjau, kol vieną dieną netikėtai
pamačiau, kadjis tampa per ankštas. Ir pradėjau vaduotis išjo.
Tai nereiškia, kad noriuatsižadėti prisiminimų ar meilės, kurią
taujaučiu. Bet liūdesio atsižadėti noriu.
Aš nenoriu kada nors pamiršti tavęs, Džesai. Nenoriu ir ne
manau, jog įstengčiau.
Bet tikiuosi, kad man pavyks išsivaduoti nuo širdgėlos. Kad
paminsiu ją ir eisiu į priekį, kad tik retkarčiais prie jos sugrįšiu,
tačiau daugiau nebesinešiosiu savyje.
Aš ne tikmanau, kadįstengsiu, žinau, kadprivalau tai padaryti.
Tu visam laikui liksi mano širdyje, bet mano pečių daugiau
nebeslėgs praradimo našta. Jei nenusimesiu jos, aš niekada nebe
pajėgsiu niekuo džiaugtis. Mane mirtinai prislėgs prisiminimų
apie tave svoris.
Man reikia žvelgti į priekį, į ateitį, kurioje tavęs nebegali būti.
O ne į praeitį, kupiną to, ką turėjome mudu.
Aš privalau paleisti tave ir prašau tavęs paleisti mane.
Tvirtai tikiu: jeigu labai stengsiuosi, sugebėsiu gyventi savo
gyvenimą, nes tu visada to norėjai. Laimingągyvenimą. Visavertį
gyvenimą. Gyvenimą, kuriame mylėsiu ir būsiu mylima.
Taigi aš turiu gauti iš tavęs leidimą pamilti ką nors kitą.
325
Man taipgaila, kadmudu niekadaneturėsimeateities, apiekurią

svajojome. Mudviejų bendras gyvenimas būtų buvęs nuostabus.
Bet dabar aš žengiu į pasaulį plačiai atverta širdimi. Ir tikiuosi
atsidurti ten, kur mane nuves likimas.
Tikiuosi, žinai, kaip nuostabu ir lengva buvo mylėti tave, kai
buvai greta.
Tu buvai tikroji mano meilė.
Todėl galbūt egoistiška norėti daugiau, trokšti dar vienos tokios
pat meilės.
Bet nieko negaliu sau padaryti.
Aš alkstu mylėti.
Todėl sutikau eiti į pasimatymą su ŠernuKemperiu. Mane šildo
mintis, kadtaujis patiktų, kadtupritartummanopasirinkimui. Bet
taippat noriu, jog žinotum: niekas niekada nepakeis tavęs. Tiesiog
man reikia daugiau meilės gyvenime, Džesai.
Ir aš prašau tavo leidimo leistis į jos paieškas.
Tave mylinti
Ema
Aš suprantu, kad nuo ašarų ant lapo liks naujų dėmių,

bet neįstengiu jų sulaikyti. Kai galiausiai pakeliu akis į Dže-
są, matau, kad jis taip pat verkia. Jis tvirtai apkabina mane
ir prispaudžia prie savęs. Mūsų skausmas toks aštrus, kad
pjaute pjauna, toks sunkus, kad tiesiog skandina.
- Ką tu veikei ant stogo? - šįkart švelniau ir širdingiau
klausia Džesas.
Aš giliai įkvepiu ir pradedu pasakoti:
- Visi tvirtino, jog tu žuvai. Oaš tvirtai tikėjau, kad jie klys
ta, kad tu stengiesi sugrįžti namo, pas mane. Tiesiog žinojau ir
326
viskas. Todėl vieną dieną, kai nebeįstengiau pakelti skausmo,

užlipau ant stogo, pamačiau siaurą vandenynojuostelę ir kaž
kaip... įtikėjau, kad tu parplauksi į krantą. Aš pasiėmiau tavo
žiūronus ir... stovėjau tenai, žvelgdama į pakrantės ruoželį ir
laukdama tavęs pasirodant vandens paviršiuje.
Džesas neatitraukia akių nuo manęs, gaudo kiekvieną
žodį.
- Mane surado Mari ir pasakė, kad neparplauksi pas
mane. Kad nepasirodysi pakrantėje. Kad tu numirei. Ji įrodi
nėjo, jog turiu pažvelgti tiesai į akis ir susitaikyti su tuo. Ir aš
paklusau. Nors buvo sunku kaip niekada. Nebuvau tikra, kad
įstengsiu išgyventi bent dieną. Stumti valandą po valandos
prireikė siaubingų pastangų. Dar niekada nesijaučiau tokia
sugniuždyta ir praradusi savastį.
Džesas dar tvirčiau mane apkabina ir klausia:
- Ar suvoki, kad mes abu žvelgėme į ta patį vandenyną
ieškodami vienas kito?
Užsimerkiu ir mėginu įsivaizduoti, kaip jis laukė manęs.
Iš atminties iškyla, kiek man pačiai kainavo laukimas.
- Kai automobilyje aptikau voką pamaniau, kad galiu
peržiūrėti visas nuotraukas ir niekučius, o tada parodyti
tau, kokie laimingi mudu jautėmės kartu. Aš puoselėjau viltį
įrodyti tau, kad klysti. Kad mudu esame tie patys žmonės,
kurie mylėjo vienas kitą. Kad mudu sukurti būti kartu. Bet
žinai, ką supratau?
- Ką? - klausiu.
- Kad negaliu pakęsti tavo šukuosenos.
Aš atšlyju nuo Džeso, jis juokiasi.
- Suprantu, kad tau nelabai malonu tai girdėti, bet tokia
327
yra tiesa. Aš peržiūrinėjau senų laikų nuotraukas, žvelgiau

į tavo nuostabius ilgus plaukus ir mąsčiau apie tai, kad man
visada patiko jų spalva - ne šviesi, bet kaštoninė. Noriu pa
sakyti, kad mėgau tavo plaukus. O kai sugrįžęs pamačiau,
kad pasišviesinai juos ir trumpai apsikirpai, užuot susitaikęs
su nauju įvaizdžiu, tariau sau: „Ji turi vėl juos užsiauginti."
Bet dabar man toptelėjo į galvą kita mintis: „Pala, pala, juk
jai patinka ta nauja šukuosena."
- Dar ir kaip, - kandžiai patvirtinu.
- O apie ką aš kalbu. Dabar tu tokia. Berniukiškai apsikir
pusi šviesiaplaukė. O manoji Ema puikavosi ilgais kaštoni
niais plaukais. Taigi tu jau nebesi tu. Aš negaliu žiūrėdamas
į tave nepastebėti tavo plaukų. Šią akimirką. Šiandien.
- Ir tau nepatinka mano šukuosena, - konstatuoju.
Džesas pažvelgia į mane.
- Neabejoju, kad ji graži, - sakojis. - Bet šią akimirką man
rūpi tik tai, kad ji ne tokia kaip anksčiau.
Aš vėl priglundu prie jo, padedu galvą ant krūtinės.
- Emai, kurią aš pažinojau, patiko gyventi Kalifornijoje.
Ji nekantravo atsidurti kuo toliau nuo savo tėvų knygyno.
Ji nemėgo sėdėti ant krosnies, jai rūpėjo žvalgyti pasaulį. Ji
dievino mažutėlaičius šampūno buteliukus viešbučiuose ir
oro uostų kvapus. Ji nemokėjo skambinti pianinu. Ji mylėjo
mane ir tik mane, - aiškina Džesas. - Man regis, dabar tu
jau nebe tokia.
Aš linkteliu nežiūrėdama į jį.
- Todėl turiu liautis įtikinėti save, kad tu - vis dar ta pati
Ema. Juolab kad ir aš... aš taip pat pasikeičiau. Tau turbūt
atrodo, kad aš to nesuvokiu, bet aš... aš...
328
Sukrėsta matau, kad Džesas verkia. Stipriai apkabinu jį,

mėginu įsiklausyti, nuvyti šalin skausmą, apginti nuo nau
jų negandų, nes jis ir taip labai daug jų patyrė. Tačiau tai,
suprantama, ne mano jėgoms. Nė vienam žmogui neduota
padaryti tokio dalyko dėl kito.
-Aš palūžau, Ema, - prisipažįsta Džesas. - Nemanau, kad
man viskas gerai. Taip, aš apsimetinėju, kad viskas puiku,
bet... man pačiam taip neatrodo. Aš visur jaučiuosi svetimas.
Manęs nėra nei čia, nei ten. Aš... aš iš paskutiniųjų stengiuosi
atgauti tikrovės pojūtį. Vieną minutę mane stulbina valgių
gausa, kitą neįstengiu nuryti nė kąsnio. Pirmąją naktį, kai su
grįžau, aš pakirdau kokią trečią valandą, nuslinkau į virtuvę
ir prisikimšau tiek, kad vos nesublogavau. Gydytojai sako,
kad kol kas turiu labai rūpestingai rinktis, ką ir kiek valgyti,
bet aš arba išvis nevalgau, arba persivalgau. Vidurio nėra.
Ir tai pasakytina ne tik apie valgį. Kai šiandien maudėmės
pirtelėje, manęs vis neapleido mintis: „Reikia pasiimti kibirą
ir pasiruošti vandens atsargų."
Regis, galiausiai Džesas ryžosi prabilti apie tai, kaip iš tik
rųjų jaučiasi, ir žodžiai liejasi lyg pienas iš apversto butelio.
- Aš negaliu žiūrėti į savo ranką. Vis dar neįstengiu susi
taikyti su tuo, kad netekau dalies piršto. Suprantu, skamba
absurdiškai, bet man atrodė: jeigu įstengsiu sugrįžti namo,
viskas bus kaip anksčiau. Aš susigrąžinsiu tave, vėl gerai
pasijusiu ir netgi mano mažasis pirštas stebuklingai ataugs.
Jis žvelgia į mane ir aš matau, kad jam sunku kvėpuoti.
- Gal prisėsk? - pasiūlau, pavedusi prie sofos pasodinu
ir prisėdusi greta uždedu ranką jam ant nugaros. - Viskas
gerai. Išsikalbėk. Papasakok man viską.
329
- Tiesiog... nenoriu nė pagalvoti apie tai, - pasipažįsta

Džesas. - Tai buvo... siaubinga. Viskas buvo siaubinga. Ypač
prarasti pirštą. Todėl visomis išgalėmis stengiausi išstumti
tai iš atminties.
Aš klausausi nuščiuvusi ir viliuosi, kad jis nesiliaus kal
bėti, kad atvirai pasidalys slegiančiais išgyvenimais.
- Aš beveik nusirėžiau jį, - galiausiai vėl prabyla Džesas, -
kai mėginau akmeniu atverti austrę. Tikėjausi, kad užgis, bet
klydau. Kol delsiau, infekcija plito ir man teko...
Jis neprisiverčia užbaigti sakinio.
O ir nereikia.
Aš jau žinau, ką jam taip sunku įvardyti.
Jam teko pačiam nusipjauti didžiąją dalį piršto.
Per tuos metus, kai mes laikėme jį žuvusiu, jis buvo pri
verstas gelbėti ranką vieninteliu galimu būdu.
- Labai apgailestauju, - sakau.
Tiesiog neįsivaizduoju, kas dar nutiko per tą laiką, kiek
dienų jis badavo, kentė nuo dehidratacijos, patyrė baisų
dilginimą, kai ryžosi plaukti ieškoti išsigelbėjimo. Bet man
atrodo, kad laikui bėgant jis įstengs susitaikyti su baisiais
išgyvenimais, išmoks kalbėti apie juos ir pripažins, kad jie
užgrūdino jį. Tačiau tai ilgas procesas. Turės praeiti daug
metų, kol skausmas pasitrauks. Bet netgi tada liks nuosėdų.
Lygiai taip pat ir aš neįstengsiu užmiršti savo sielvarto
dėl jo žūties.
Visi šie išgyvenimai padarė mus tokius, kokie esame da
bar.
Aš trumpam palieku Džesą ir nusiskubinu į virtuvę. Ap
žiūriu spinteles ir aptinku seną dėžutę „Earl Grey".
330
- Gal išgerkime arbatos? - pasiūlau Džesui.

Jis pažvelgia į mane ir linkteli. Taip nežymiai, kad net
sunku pastebėti.
Pastatau puodelius su vandeniu į mikrobangų krosnelę.
Ištraukiu iš dėžutės du arbatos maišelius.
- Pasakok, pasakok, - paprašau. - Aš girdžiu.
Kai jis išsyk paklūsta, suprantu, kad sąmoningai arba
nesąmoningai laukė šio raginimo.
- Man regis, aš stengiausi ištrinti iš atminties tuos kelerius
nelemtus metus. Sugrąžinti viską į ankstesnes vėžes. Apsi
mesti, kad nieko nenutiko. Bet man nepavyko. Išsyk buvo
aišku, kad nepavyks. Suprantu tai.
Išjungiu mikrobangų krosnelę nelaukdama skambtelėji
mo, išimu puodelius ir įmetu į juos arbatos maišelius. Paskli
dęs aromatas primena man Mari. Aš vėl atsisėdu greta Džeso
ir pastatau garuojantį puodelį priešais jį. Jis paima puodelį,
šildosi delnus, bet kol kas negeria arbatos.
-Aš nesu tas pats žmogus kaip anksčiau, - sako Džesas. -
Mes abu tai žinome, tačiau man vis atrodė, kad truputį pa
sistengęs galėčiau pakeisti padėtį. Bet negaliu. Juk negaliu,
ar ne?
Jis pastato puodelį ir iškalbingai mosteli ranka.
- Aš nenoriu nugyventi likusio gyvenimo Aktone, -
sako. - Ir taip per ilgai buvau įkalintas ten, kur visiškai ne
norėjau būti. Aš ketinu grįžti į Kaliforniją. Suprantu, kad
Bleirų knygynas tau labai svarbus, tačiau man jo nereikia.
Mums teko įdėti tiek daug pastangų, kol įstengėme išsiveržti
iš Naujosios Anglijos, pasipriešinti gyvenimo būdui, kurį
mums norėjo primesti tėvai. Mes tiek daug paaukojome už
331
tai, kad, užuot sėdėję vienoje vietoje, galėtume keliauti. Galva

neišneša, kodėl tu sugrįžai čia ir darai tai, ko iš tavęs visada
tikėjosi tėvai. Sielos gilumoje aš išties baisiai tūžtu ant tavęs
už tai. Nors kartu ir nepakenčiu savęs už tokius jausmus. O
dar negaliu tau atleisti, jog pamilai kitą. Pripažįstu, tai ne
reiškia, kad pamiršai mane, tačiau suprask: bent jau dabar
man tai atrodo kaip tik taip. Nesakau, jog mes negalėtume
įveikti viso tai, jeigu mūsų santykiai turėtų tąsą, bet... Aš
tiesiog nežinau.
Aš tūžtu ant tavęs, tūžtu, kad „Draugystės" ledainė tapo
„Džono rutuliukais". Negaliu pakęsti visko, kas pasikeitė per
tą laiką, kol manęs nebuvo čia. Nors ir suprantu, kad turiu
įveikti savo jausmus. Tai visas kompleksas sunkumų. Man
atrodė, kad sugrįžus viskas bus paprasta. Nė nežinau, kodėl
puoselėjau tokias iliuzijas. Sugrįžti namo visada sunku. Taip
ir turi būti. Atsiprašau, kad tik dabar tai įsisąmoninau.
Aišku, kad aš pasikeičiau. Kaip ir tu. Kaip galėtume išlikti
tokie pat, kai praradome vienas kitą, nors tiek daug vienas
kitam reiškėme. Dabar suprantu, kad iš tikrųjų esu nelai
mingas ir piktas. Tavo laiškas atvėrė man akis. Tu turėjai
paleisti mane, kad galėtum gyventi. Bet vis dar mylėjai ir
tai buvo nelengva. Meluočiau, jei sakyčiau, kad nesuprantu
tavo išgyvenimų.
Džėsas apkabina mane, glaudžia prie širdies ir pasako tai,
kam suprasti prireikė visos dienos:
- Mudu mylėjome vienas kitą, bet praradome. O dabar,
nors meilė išliko, mudu nebeįstengiame rasti bendros kalbos.
Aš galėčiau prisitaikyti prie jo.
Jis galėtų prisitaikyti prie manęs.
332
Bet tai nebūtų tikroji meilė.

- Taigi mūsų abiejų labui turime viską baigti, - apiben
drina Džesas.
Aš pažvelgiu jam į akis ir patvirtinu:
- Taip. Man regis, taip.
Niekada nemaniau, kad po viso to, ką kartu išgyvenome,
prieisime prie tokios išvados.
Mudu sėdime tylėdami, apsikabinę, vis dar neįstengdami
paleisti vienas kito. Džeso rankos šąla ir aš suimu jas delnais.
Laikau jas dalydamasi šiluma.
Išlaisvinęs vieną ranką jis nubraukia plaukų sruogą man
nuo veido.
Ir aš pagalvoju, kad galbūt tai ir yra tikroji meilė.
Galbūt tikrąją meilę kaip tik ir rodo siekis sušildyti myli
mą žmogų ar švelniai paglostyti plaukus, nes iš širdies rūpi
niesi juo net ir žinodamas, kad tarp jūsų viskas baigta.
- Aš nebežinau, ką mums toliau daryti, - sakau Džesui.
Jis atsidūsta, įrėmęs smakrą į viršugalvį. Paskui truputį
atšlyja ir pažvelgia į mane.
- Tu žadėjai grįžti rytoj vakare, tiesa?
- Taip, - patvirtinu.
- Vadinasi, galime likti čia, - padaro išvadą Džesas. - Dar
vienai dienai. Pasinaudokime savo laiku.
- Ką turi galvoje?
- Kad suprantu, kas mūsų laukia ateityje, bet... dar nesu
tam pasiruošęs. Toli gražu nesu. Todėl manyčiau, kad mudu
galėtume praleisti dar šiek tiek laiko kartu. Aš taip ilgai lau
kiau galimybės pabūti su tavimi. Būtų paika nepasinaudoti
ja dėl to, kad nebematyti bendros ateities.
333
Aš šypsausi nuginkluota. Apmąstau jo žodžius ir visiškai

sutinku su juo - tai tas pats kaip pasiūlyti stiklinę vandens
troškuliui numalšinti.
- Puiki mintis, - pagiriu Džesą. - Smagiai praleiskime
laiką kartu ir nesukime galvos dėl ateities.
- Ačiū.
- Taigi iki rytdienos mudu paliekame tikrovę už durų,
nors ir žinome, kad turėsime netrukus susidurti su ja. Bet
dabar... dabar viskas tebūnie kaip anksčiau.
- Žodžiu, namo važiuosime rytoj, - sako Džesas.
- Taip, - patvirtinu. - Ir mokysimės vėl gyventi vienas
be kito.
- Tu ištekėsi už Šerno.
Aš linkteliu.
- O tu tikriausiai išvažiuosi į Kaliforniją.
- Bet dabar... dar vieną dieną...
- Mudu būsime Ema ir Džesas. Kaip ir anksčiau.
Aš nusijuokiu ir patvirtinu:
- Taip, kaip ir anksčiau.
334
JL/žesas įmeta dar kelias pliauskas į židinį ir atsisėda
greta manęs ant sofos. Jis apkabina mane ir paragina padėti
galvą ant peties. Aš priglundu prie jo.
Man taip gera jo glėbyje mėgautis šia akimirka ir nesukti
galvos, kas bus ateityje. Aš tenkinuosi, kad jis greta, nuo
širdžiai tuo džiaugiuosi, nors žinau, kad taip bus nebeilgai.
Vėl pradeda snyguriuoti, smulkios snaigės leidžiasi ant
jau ir taip baltos žemės. Aš išsilaisvinu iš Džeso glėbio, pri
siartinu prie stiklinių durų ir stebiu, kaip sninga.
Aplinkui tylu ir ramu. Baltas švarutėlis sniegas dar nepa
lytėtas. Ant jo nematyti nė vieno pėdsako.
- Paklausyk, - sakau pasisukusi į Džesą.
- Ką?
- Gal eikime pasivartyti po sniegą ir atspauskime jame
sniego angelus?
- Sniego angelus?
- Sniego angelus.
Bet kai tik atsiduriame kieme, aš suprantu klydusi. Mes
ištrypsime nepalytėtą baltumą. Vien savo buvimu suteršime

tyrumą.
- Ar tu išties to nori? - klausia Džesas. - Tik įsivaizduok,
kaip būtų smagu žiūrėti filmą, įsitaisius prie spragančio ži
dinio.
- Ne, eikš, tai įdomiau.
- Labai abejoju, - suniurzgia Džesas.
Išjo tono netikėtai suprantu, kodėl žmonės sako „žiaurus
šaltis". Pats šaltis nėra žiaurus. Tiesiog jis mums kelia tokias
asociacijas.
Aš pasileidžiu į priekį vildamasi, kad Džesas pasivys
mane. Mėginu atgaivinti atmintyje emocijas, kurias jis man
keldavo paauglystėje. Paslystu ir ištiesiu kiek ilga. Guliu
įkniubusi į sniegą, tada pasisuku ir matau, kad Džesas atla-
pnoja prie manęs.
- Eikš, slunkiau, - paraginu, ištiesiu rankas ir kojas į šalis,
paskui vėl suglaudžiu.
Kartoju šiuos veiksmus, kol nužėriu sniegą iki ledinės
plutos, dengiančios žolę.
Džesas susilygina su manimi ir taip pat pargriūva ant
sniego. O tada pradeda darbuotis galūnėmis, žarstydamas
sniegą į šalis. Aš pakylu ir stebiu jį.
- Puikiai padirbėta, - pagiriu. - Tobulos formos.
Džesas irgi atsistoja ir įvertina savo kūrinį. Tada nukreipia
akis į manąjį.
- Tenka pripažinti, kad tavo angelas gražesnis, - sakau.
- Nenuvertink savęs, - taria jis. - Tiesiog kai kurie žmonės
turi įgimtą sniego meno talentą. Aš vienas iš jų.
336
Užverčiu akis, o paskui atsargiai užlipu ant jo angelo, į

patį vidurį, palinkstu į priekį ir nupiešiu aureolę ten, kur ką
tik buvo Džeso galva.
- Štai, - sakau patenkinta. - Dabar tai menas.
Padarau lemtingą klaidą: atsuku Džesui nugarą. O kai
atsitiesiu, jis paleidžia į mane sniego gniūžtę.
Papurtau galvą ir neskubėdama, apgalvotai imuosi lipdyti
sniego gniūžtę pati.
- Tu nepadarysi to, - sako Džesas neva išsigandęs.
- Pats pradėjai.
- Liaukis. Tai, kaip tu ketini pasielgti, neteisinga, - per
spėja jis.
- Nejaugi? O ką tu man padarysi? - klausiu ir tingiai pa
sisuku į jį, mėgaudamasi netikėtai įgyta persvara.
- Aš... - sako Džesas ir žaibiškai prišokęs prie manęs iš
muša gniūžtę iš rankos.
Ji krisdama atsidaužia į koją.
- Tu ką tik mane atakavai mano pačios gniūžte! - sušunku.
Tada mikliai sulipdau dar vieną ir sviedžiu į Džesą. Pa
taikau į kaklą. Taigi paskelbiu karą.
Netrukus viena jo paleista gniūžtė kliudo ranką, kita vir
šugalvį. Aš žiebiu gniūžtę tiesiai jamį krūtinę. Ir puolu bėgti,
nes Džesas vėl lipdo didžiulę gniūžtę.
Skutu kaip zuikis, bet paslystu ir parpuolu. O tada susi
taikiusi su likimu laukiu negailestingo smūgio. Tačiau kai
praveriu akis, matau prie manęs palinkusį Džesą.
- Taika? - klausia jis.
Aš linkteliu ir jis nusviedžia paskutinę gniūžtę toli į sniegą.
337
- Ką manai apie kaitrų židinį ir šiltą pledą? - pasiteirauja

Džesas.
- Aš už, - šįkart išsyk atsakau.
Kai mudu kiek apšylame, Džesas pasuka prie knygų ir vaiz
dajuosčių lentynos. Ji čia nuo neatmenamų laikų. Nuskaitytų
knygų popieriniais viršeliais nugarėlės išblukusios. Vaizda
juostės šio amžiaus pradžios, pastebiu net keletą prieštvaninių.
Mes pasirenkame vieną seną filmą ir mėginame įjungti
televizorių, bet nesėkmingai.
- Ar aš atsilikau nuo gyvenimo, ar šis televizorius suge
dęs? - klausia Džesas.
Pasisuku pasižiūrėti, ar televizorius įjungtas į kištukinį
lizdą. Taip. Mėginu spaudyti mygtukus, bet nieko nenutinka.
- Jis išties sugedęs, - padaro išvadą Džesas. - Matyt, jau
seniai, tik niekam nešovė į galvą jo įjungti.
- Tada mums belieka skaityti, - pasisuku į knygas plonais
viršeliais. - Manau, kad tai puikus būdas leisti laisvalaikį.
Apžiūrinėdama nugarėles aptinku detektyvinį roma
ną. Autoriaus pavardė man, skaitančiai Džono Grišemo ir
Džeimso Patersono detektyvus, nieko nesako.
- Gal paskaitykime šitą?
- Kartu?
- Aš skaitysiu tau, o tu man, - pasiūlau, bet Džesą, regis,
tai nelabai vilioja.
Pradeda leistis saulė, bet šaltis mudviem negresia: Džesas
įmeta dar keletą pliauskų į židinį. Jis aptinka bare užsilikusį
butelį raudonojo vyno, o aš ištraukiu iš virtuvinės spintelės
du stiklainiukus džemo.
338
Mes gurkšnojame vyną, įsitaisę prie židinio. Ir prisime

name įvairiausias istorijas iš tų laikų, kai buvome beprotiš
kai laimingi drauge, kai ėjome iš proto vienas dėl kito. Mes
šnekučiuojamės apie savo meilės istoriją kaip du žmonės,
aptarinėjantys ką tik žiūrėtą filmą. Kita vertus, dabar, kai ką
tik supratome, kad viskas baigta, visi prisiminimai įgauna
šiek tiek kitokią prasmę, tam tikrą karčiai saldų prieskonį.
- Tu visada buvai mudviejų proto balsas, - sako Džesas. -
Visada sustabdydavai nuo netinkamo žingsnio.
- Taip, o tu visada įkvėpdavai man drąsos elgtis taip, kaip
noriu, - atsakau. - Man regis, nebūčiau nė pusės tiek nuvei
kusi, jeigu ne tavo tikėjimas manimi, ne tavo palaikymas.
Mudu kalbamės apie savo vestuves: ceremoniją prie švy
turio, pasprukimą nuo svečių, pobūvį viešbučio restorane. Aš
patikinu Džesą, kad tai, kas nutiko vėliau, neapkartino man
tos dienos prisiminimų. Kad jie visada teikia džiaugsmą. Kad
esu dėkinga už tai, nesvarbu, kaip viskas pakrypo.
Džesas prisipažįsta nė nežinąs, ar sutinka su manimi. Jį šie
prisiminimai liūdina, nes anuometinės nuotaikos pasirodė
skausmingai naivios, lyginant su tuo, kas laukė jo ateityje,
jam gaila anuometinio Džeso, kuris nė nenumanė apie savo
lemtį. Mintys apie tą dieną, kai jis įlipo į sraigtasparnį, pri
mena jam, ką prarado. Bet galbūt, priduria Džesas, laikui
bėgant galės žvelgti į visa tai taip, kaip ir aš.
-Jeigu kada nors imsiu galvoti kaip tu, - sako jis, - paža
du susirasti tave ir pranešti apie tai.
- Labai norėčiau to sulaukti, - atsakau. - Man visada bus
įdomu, kaip tu laikaisi.
339
- Puiku, belieka tikėtis, jog su tavimi visada bus lengva

susisiekti, - apibendrina Džesas.
- Bus, - patikinu. - Aš neketinu niekur išvažiuoti.
Liepsna židinyje blėsta, tad Džesas prisiartinęs sujudina
žarijas žarstekliu. Tada sugrįžta prie manęs, o ugnis židinyje
vėl pradeda linksmai spragsėti.
- Kaip tau atrodo, ar būtum važiavusi studijuoti į Los
Andželą, jeigu ne aš? - parūpsta Džesui.
- Galbūt taip, o galbūt ne, - atsakau. - Bet tikrai žinau,
kad niekada nebūčiau buvusi ten tokia laiminga be tavęs.
Jeigu ne tu, nebūčiau pasirinkusi kelionių reportažų rašymo
kurso. Būčiau mačiusi Sidnėjų ir Europą kaip savo ausis. Esu
tikra, kad be tavęs nebūčiau patyrusi begalės dalykų - gerų,
blogų, nuostabių, tragiškų... Vadink, kaip nori. Jeigu ne tu,
man paprasčiausiai būtų pritrūkę drąsos.
- Kartais ir aš svarstau, ar būčiau nusileidęs tėvų spau
dimui siekti plaukimo aukštumų, jeigu ne tu, - prisipažįsta
Džesas. - Tu buvai pirmas žmogus, kuriam nerūpėjo mano
laimėjimai. Pirmas žmogus, kuriam patikau toks, koks esu.
Ir tai... tai, tiesą sakant, pakeitė mano gyvenimą.
Džesas pasisuka į mane ir pažvelgia tiesiai į akis.
- Didžiąja dalimi tavo dėka aš supratau, kas esu ir kodėl
esu.
- O, Džesai... - atsidustu su tokia meile ir švelnumu, kad
tiesiog širdis krauju apsilieja. - Kas aš būčiau be tavęs?..
Džesas bučiuoja mane.
Mėginu pasakyti sau, kad tai paprastas bučinys. Tačiau
manęs dar niekas niekada taip nebučiavo. Šiame bučinyje
telpa meilė ir gėla, baimė ir viltis...
340
Kai mudu galiausiai atsiplėšiame vienas nuo kito, aš pasi

juntu apgirtusi, o ir Džesas atrodo įkaušęs. Mes ištuštinome
visą butelį. Statydama taurę netyčia užkliudau jį ir numetu
ant grindų. Bet kurtaus dunkstelėjimo nepalydi dūžtančio
stiklo garsas, kaip kartais nutinka. Nudžiugusi pakeliu butelį
ir paimu taures.
Regis, metas pereiti prie nekaltesnių gėrimų.
Taigi atnešu mudviem vandens ir primenu Džesui apie
knygą.
- Tu išties nori, kad skaitytume ją drauge? - klausia jis.
- Tai vienintelė ir privaloma sąlyga.
Džesas paklūsta ir paima nuo sofos pledus ir pagalvėles.
Mudu įsitaisome ant grindų, arčiau židinio. Aš atsiverčiu
pasirinktą detektyvą ir pradedu skaityti:
- „Koulo Kreino nuotykiai, kuriuos jis patyrė ne savo
valia."
Retkarčiais sekmadienio rytais aš skaitau knygas vaikų
grupėms knygyne. Ilgainiui įgudau tai daryti. Keičiu balso
tembrą priklausomai nuo veikėjų, stengdamasi pagyvinti
pasakojimą. Bet dabar nedarau nieko panašaus. Tiesiog lieku
savimi. Skaitau knygą žmogui, kurį myliu.
Tik bėda, knyga labai prasta. Juokingai prasta. Moterys
joje vadinamos damomis, o vyrai plempia viskį ir laido nevy
kusius sąmojus. Vargais negalais įveikusi penkis puslapius,
ištiesiu knygą Džesui.
- Tau teks skaityti toliau. Aš negaliu to daryti, - sakau jam.
- Ne, - paprieštarauja jis. - Nagi. Juk tiek laiko laukiau,
kada išgirsiu tavo balsą.
341
Taigi man tenka skaityti toliau. Ir tada, kai pradeda peršėti

akis nuo židinio šviesos, staiga pati to nenorėdama įsitraukiu:
užsimanau sužinoti, kas nutiks toliau, ir mintyse skubinu
Koulą Kreiną greičiau pabučiuoti Dafnę Monro.
Džesas sutinka skaityti antrą pusę, o aš guliu prigludusi
prie jo ir užmerkusi akis.
Jis skaito tyliu, ramiu balsu. Aš klausausi pasakojimo apie
likimo vingius, klausausi žodžių, nusprūstančių nuo jo lūpų.
Leidusi jam skaityti gerą valandą, atsisėdu, paimu knygą
iš jo rankų ir padedu ant žemės.
Žinau, ką ketinu daryti. Žinau, kad tai pats paskutinis
kartas. Todėl noriu, kad jis būtų įsimintinas. Kelerius metus
iš manęs buvo atimta galimybė atsisveikinti su Džesu. Dabar,
kai ją turiu, žinau, ką noriu daryti.
Todėl bučiuoju Džesą taip, kaip bučiuojama, kai viskas
tik prasideda. O juk išties prasideda...
Nusivelku palaidinę per galvą. Atitraukiu Džeso džinsų
užtrauktuką. Priglundu visu kūnu. Tai paskutinis kartas, kai
jausiu jo šilumą, paskutinis kartais, kai žvelgsiu į jį, gulintį po
manimi, uždėjusį rankas man ant liemens. Paskutinis kartas,
kai sakysiu, kad myliu, liečiantis mudviejų krūtinėms.
Jis neatitraukia akių nuo manęs. Glosto jomis kūną, nori
aprėpti žvilgsniu, visam laikui išsaugoti atmintyje.
Jaučiu jo žvilgsnį. Jaučiu visa esybe. Jis brangina mane ir
mėgaujasi manimi.
Jeigu kas nors jums sakys, kad romantiškiausias meilės
tarpsnis yra pradžia, netikėkite. Meilė romantiškiausia, kai
žinai, kad ji tuoj baigsis.
342
Nenumanau, ar dar kada nors gyvenime jaučiausi taip,

kaip šią akimirką, kai žinau, kad myliuosi su vyru, kurį tikė
jau esant mano antrąja puse, bet kuris, kaip dabar jau supra
tau, skirtas kitai moteriai ir kitokiam gyvenimui, gyvenimui,
kurį jis kurs kur nors kitur.
Jo akys dar niekada taip nežėrėjo. Dar niekada nesijau
čiau tokia saugi su juo. Glostau randus ant jo kūno, supinu
kairės rankos pirštus su jo dešinės. Noriu, kad jis suprastų,
koks yra nuostabus.
Galiausiai pasijuntu be galo išsekusi ir sukrėsta iki ašarų.
Priglundu prie jo ir vėl ištiesiu knygą.
- Paskaitysi? - klausiu. - Dar truputį.
„Kad dar truputį pratęstume visa tai/'
- Gerai, - sutinka Džesas. - Viską dėl tavęs padarysiu.
Aš užsnūstu Džeso glėbyje klausydamasi, kaip jis baigia
skaityti paskutinius puslapius. Smagu girdėti, kad Koulas
sugriebia Dafnę už pečių ir galiausiai sako: „Dėl Dievo, mo
terie, argi nesupranti, kad tai tu? Kad visada buvai tu?"
Netgi kai atsisveikini su mylėtu žmogumi, vis tiek gera įsi
vaizduoti, jog guli šiltame patale ir girdi skambant žadintuvą.
Bet kad ir kaip gera būtų, supranti: metas kilti.
343
■f" %
%.Jf
i yp-pyp-pyp-pyp-pyp...
Aukštai pakilusi saulė šildo veidą. Birbia Džeso laikrodis.
Knyga „Koulo Kreino nuotykiai, kuriuos jis patyrė ne savo
valia" guli po Džeso koja.
Židinys užgesęs.
- Laikas keltis, - sakau.
Džesas purto galvą ir trina rankomis veidą, mėgindamas
išvaikyti miegus.
Mes einame į virtuvę ir susirandame šiokio tokio maisto.
Aš išgeriu pilną stiklinę vandens. Džesas įsipila atšalusios
kavos iš kavinuko. Gerdamas žvelgia pro virtuvės langą,
paskui pasisuka į mane.
- Vėl sninga, - sako jis.
- Smarkiai? - klausiu.
Pažvelgiu pro kitą langą ir matau, kad įvažiuojamasis
keliukas padengtas šviežiu sniego sluoksniu.
- Turime išvažiuoti kuo greičiau, - sako Džesas. - Regis,
kiek išsigiedrijo, tad, mano galva, nevertėtų delsti.
344
- Taip, gera mintis. Aš tik palįsiu po dušu.

Džesas linkteli, bet daugiau nieko nesako. Ir neseka paskui
mane, kad palaikytų draugiją. Nelaido juokelių dėl mano
nuogumo. Jis nueina prie židinio ir pradeda jį valyti.
Aš viena kopiu laiptais, jausdama visą naujos tikrovės
naštą.
Džesas namuose. Džesas gyvas.
Bet Džesas daugiau nebepriklauso man.
Po keturiasdešimt penkių minučių mudu susirenkame
daiktus ir esame pasiruošę išvažiuoti. Indai suplauti, likę
maisto produktai supakuoti, „Koulo Kreino nuotykiai, ku
riuos jis patyrė ne savo valia" vėl padėti ant lentynos, tarsi
niekas niekada jų ir neskaitė. Galėčiau prisiekti, jog mūsų čia
nė nebuvo, bet žinau - taip nėra.
Džesas paima raktus ir atidaro man laukujės duris. Pris
lėgta peržengiu slenkstį.
Nepasisiūlau vairuoti, nes žinau, kad Džesas nesutiks. Jis
elgiasi taip, kaip jam atrodo teisinga, ir aš turiu leisti. Todėl
sėduosi į keleivio vietą ir Džesas apgręžia automobilį.
Kai pradedame važiuoti, aš paskutinį kartą pažvelgiu į
vasarnamį.
Nuo laukujų durų driekiasi dviejų žmonių palikti pėd
sakai.
Iš pradžių visai greta, paskui nutolsta į skirtingas puses,
kai ėjome kiekvienas prie savų automobilio durelių.
Šių pėdsakų greitai nebeliks. Galbūt net iki vakaro, jeigu
ir toliau taip snigs. Bet vis tiek gera, kai gali žvelgti į ką nors
ir suprasti, ką tai reiškia.
345
Pėdsakai prasideda kartu ir išsiskiria.

Aš suprantu tai.
Ir tai gerai.
Tokia tikrovė.
346
Dvi tikrosios meilės
Arba kaip susitaikyti su tiesa apie meilę
1\M
i f les pradedame šnekėtis tik beveik pasiekę Naująjį
Hampšyrą. Pirma pusantros valandos mes tiesiog klausėmės
radijo, paskendę savo mintyse.
Mano mintys daugiausia sukasi apie Šerną.
Apie įprastą ražieną ant smakro, apie tai, kad jis veikiau
siai anksti pradės žilti, kad aš nekantrauju leisti vakarus su
juo prie pianino.
Viliuosi, kad Šernas patikės mano žodžiais: jis - vienintelis
žmogus, su kuriuo noriu būti.
Vis dėlto man pavyko išsiaiškinti (nors ir nelengvai), kas
esu ir ko noriu. Tiesą sakant, dar niekada negalėjau taip aiš
kiai apibrėžti savojo „aš".
Taigi esu Ema Bleir.
Knygyno savininkė. Sesuo. Dukra. Teta. Mėgėjiškai skam
binanti pianinu. Mylinti kates. Gyvenanti NaujojojeAnglijoje.
Moteris, norinti ištekėti už Šerno Kemperio.
Tai nereiškia, kad nejaučiu skausmo ir liūdesio. Nuo pra
radimo nepabėgsi.
349
Vidinis balsas sako, kad tą pačią akimirką, kai tik išlipsiu

iš šio automobilio ir Džesas atsisveikins su manimi, man
plyš širdis.
Pasijusiu taip pat, kaip būdama devynerių, kai artėjant
gimtadieniui mama nusivežė mane į grožio saloną įverti aus-
kariukų. Vakare turėjo ateiti svečių. Aš ketinau pasipuošti
mėlyna suknute, kurią pati išsirinkau. Dar su mama nupir
kome prie jos derančius auskariukus su dirbtiniais safyrais.
Aš jaučiausi labai didelė. Kosmetologe priglaudė prietaisą
prie dešinės ausies ir perspėjo, kad skaudės. Aš atsakiau,
jog esu pasiruošusi. Bet skausmas tiesiog verte pervėrė. Nė
nežinojau, kas blogiau: suspaudimas, dūris ar oro srovė žaiz
delei sutvarkyti.
Sudrebėjau ir užsimerkiau. Ir ilgai neatsimerkiau. Mama
ir kosmetologe puolė teirautis, ar viskas gerai. Ir aš pasakiau:
„Gal galėtumėte iškart pradurti ir antrą ausį?" O, tas aiškus
žinojimas, kad netrukus patirsi veriantį skausmą.
Lygiai tą patį išgyvenu ir dabar, tik skausmas veria sielą.
Aš labai gerai žinau, kaip bus sunku prarasti Džesą. Sėdžiu
lyg ant adatų laukdama to, kas neišvengiama.
- Kai mano tėvai truputį apsipras, - sakojis, - kai matysiu,
kad mano išvykimas neskaudina jų, sugrįšiu į Santa Moniką.
- Į Santa Moniką? Ogal tau vertėtų įsikurti San Diege arba
Orindžo apygardoje?
Džesas papurto galvą.
- Ne, man atrodo, kad kaip tik Santa Monika yra man
skirta vieta. Turiu galvoje, maniau, kad mes kartu praleisime
ten visą likusį gyvenimą. Nežinojau, kaip reaguoti į tai, kad
350
tu persikraustei į Masačūsetsą. O dabar man išties bus gera

sugrįžti tenai, supranti?
Jis kalba taip, tarsi būtų įsisąmoninęs, kad paleido mane
ir pats įgijo laisvę elgtis kaip panorėjęs.
- Jeigu nuspręsi išvažiuoti, praneši mums, kaip laikaisi?
- Aš daugiau niekada neketinu pradingti be žinios.
Išgirdusi tai nusišypsau ir spusteliu ranką. Tada nusuku
akis į langą ir stebiu, kaip bėga pro šalį pliki parudavę me
džiai ir žali kelio ženklai.
- O ką tu? - klausia Džesas. - Ketini ištekėti už Šerno ir
nusėsti čia visiems laikams?
- Jeigu tik jis mane ves, - atsakau.
- Kodėl taip kalbi? Kaip galėtų nevesti?
Pasukioju svirteles, kad nukreipčiau šilto oro sroves tiesiai
į save.
- Todėl, kad priverčiau jį iškęsti visą šį pragarą, - paaiš
kinu. - Todėl, kad pastaruoju metu buvau labai nedėkinga
sužadėtinė.
- Bet tai ne tavo kaltė, - primena Džesas. - Tai ne... Be to,
dabar padėtis pasikeitė.
- Žinau, - atsakau. - Bet suprantu ir tai, kad suteikiau
jam skausmo. Kai paskutinį kartą kalbėjomės, jis paprašė
neskambinti jam. Sakė pats paskambinsiąs, kai bus pasiruo
šęs kalbėtis.
- Ar paskambino?
Dar kartą patikrinu mobilųjį telefoną. Tenoriu įsitikinti.
Šernas, aišku, neskambino.
- Jis susigrąžins tave, - sako Džesas.
351
Jo balse skambantis tikrumas nė kiek nesusilpnina mano

abejonių.
Aš rizikavau savo santykiais su Šernu, norėdama įsitikinti,
ar dar liko sąlyčio taškų su Džesu. Puikiai supratau, ką darau.
Neapsimetinėjau, kad nesuprantu.
Bet dabar jau tvirtai žinau, ko noriu. Aš noriu būti su
Šernu. Tik bijau, jog praradau jį, nes nesupratau to anksčiau.
- Na, jeigu jis nepanorėtų būti su tavimi... - sako Džesas,
bet pastebi, kad turi persirikiuoti į trečią eilę. Nebaigęs sa
kinio nukreipia dėmesį į kelią.
Aš pradedu svarstyti, gal norėjo pasakyti, kad jeigu Šernas
mane atstums, tai priims jis.
Mane tiesiog apstulbina tokios minties absurdiškumas
ir klaidingumas. Aš nesirinkau tarp Šerno ir Džeso. Tiesiog
ieškojau sprendimo. Nors suprantu, kartais atrodė, kad ren
kuosi.
Aš turėjau įsitikinti, ar mane su Džesu dar kas nors sieja.
Tai tokia pat tiesa, kaip kad nevalia vogti arba kad mano
mama tik apsimeta mėgstanti tėčio mėtinį džiulepą. Visa
tai, kas buvo tarp manęs ir Džeso, nutiko todėl, kad esu aš ir
yra Džesas. O ne todėl, kad man rūpėtų koks nors atsarginis
variantas.
Mūsų santykiai baigėsi, nes mes daugiau netinkame vie
nas kitam.
Jeigu Šernas nepanorės, kad sugrįžčiau namo po viso to,
kas nutiko, Džesas tiesiog retkarčiais paskambins man pa
siteirauti, kaip laikausi, ir siųs atvirukus iš saulėtų kraštų.
Mes abu žinome, kad kitaip nebus. Ir mums abiem tai tiks.
352
Todėl, kad abu taip nusprendėme.

Praleidę tris dienas Meine.
Kur mūsų širdys vėl susijungė, kad... išsiskirtų.
- Atleisk, - sako Džesas, atlikęs reikiamą manevrą. - Ką
aš sakiau? A, prisiminiau. Jeigu Šernas nepanorėtų būti su
tavimi, aš pats pirmas atspardyčiau jam sėdynę.
Nuo minties, kad Džesas spardo Šernui užpakalį, suima
juokas. Kokie niekai. Džesas galėtų per tris sekundes suraityti
Šerną kaip šiltą vilną. Tai primintų bokso dvikovą, kai vienas
boksininkas suduoda žaibišką smūgį, o antras vargšas nė
nespėjęs susigaudyti jau tįso ant ringo grindų.
Šernas, mano Šernas, mano dievinamas geraširdis Šernas -
ne kovotojas, o mylintis vyras. Ir aš myliu jį dėl to.
- Aš nejuokauju, - sako Džesas. - Jeigu jis nepajėgia su
prasti susidariusios padėties, man teks asmeniškai įkrėsti
jam proto.
- Oho, koks tu kietuolis, - pajuokauju. - Nedaryk to! Aš
myliu jį.
Šie žodžiai išsprūsta savaime, daug nemąstant, bet aš vis
tiek nejaukiai pasijuntu ištarusi juos tokiomis aplinkybėmis.
Džesas sunkiai nuryja seiles ir sako:
- Džiaugiuosi dėl tavęs. Išties.
- Ačiū tau, - atsiliepiu nuraminta jo kilniaširdiškumo.
Nemanau, kad šią akimirką jis kalba nuoširdžiai. Tačiau
labai stengiasi, todėl nusipelno didžiulės pagarbos.
- Gal šia gaida ir baikime kalbą apie jį, - siūlo Džesas. -
Man jau ir taip šleikštu.
- Atvirai pasakyta, - pripažįstu. - Mielai pakeisiu temą.
353
- Netrukus būsime namie, - sako jis. - Jau greitai pasiek

sime Tuksberį.
- Gal sužaiskime kokį nors žaidimą, pavyzdžiui, „Spėk
žodį"?
Džesas nusijuokia.
- Taip, gerai. Vienas, du, trys, mano žodis išskris... Tebūnie
kas nors mėlyna.
Galbūt santykiai neišvengiamai turi baigtis ašaromis ir
riksmais. Galbūt du žmonės turi išlieti vienas kitam tai, ką
nešiojosi savyje, įskaudinti vienas kitą kaip niekada.
Nežinau.
Bet vieni mano gyvenimo santykiai neišvengiamai artėja
prie pabaigos.
Šie santykiai.
Ir mes užbaigiame juos mielu vaikišku žaidimu.
Mes sugalvojame žodžius, spėjame juos ir juokiname vie
nas kitą.
Kai Džesas pastato automobilį aikštelėje prie Bleirų kny
gyno, suprantu, kad po akimirkos pasijusiu taip, tarsi man į
smilkinį būtų įremtas pistoletas.
- Aš myliu tave, - sakau Džesui. - Visada mylėjau ir my
lėsiu.
- Žinau, - patvirtina jis. - Aš ir pats jaučiu tą patį. Keliauk
į gyvenimą, kurį pati pasirinkai.
Pabučiuoju jį atsisveikindama kaip brangų draugą per
Naujuosius metus. Kitaip negalėčiau.
Pasiimu daiktus ir uždedu ranką ant durelių, bet dar nesu
pasiruošusi nuspausti rankenėlės.
354
- Mylėti tave buvo nuostabu, - sakau Džesui. - Mylėti

tave ir būti tavo mylimai.
- Man tai sekėsi be galo lengvai, - atsako jis.
Nusišypsau jam ir sulaikau kvėpavimą ruošdamasi ve
riančiam išsiskyrimo skausmui.
- Pažadėk rūpintis savimi, gerai? - paprašau. - Pažadėk
paskambinti, jeigu tau ko nors prireiks. Pažadėk...
Nežinau, kaip tiksliai pasakyti. Jam teko tiek daug išgy
venti ir aš norėčiau, kad jis pažadėtų man ir mums visiems
saugoti save, susitaikyti su tuo, ką teko iškentėti.
Džesas linkteli ir pamoja ranka.
- Suprantu, ką turi galvoje. Ir pažadu.
- Gerai, - sakau ir švelniai nusišypsojusi atidarau dureles.
Pastatau koją ant šaligatvio. Išlipu iš automobilio ir už
trenkiu dureles.
Džesas pamojuoja man ir apgręžia automobilį. Stebiu,
kaip jis manevruoja, kad išvažiuotų iš aikštelės. Skausmas,
kurio taip bijojau, verte perveria širdį. Prislegia sunkia našta,
gildo, pjaute pjauna.
Džesui ruošiantis sukti į kairę, į pagrindinį kelią, aš pa
mojuoju.
Ir jis nuvažiuoja.
Trumpam užsimerkiu mintydama apie tai, kas ką tik nu
tiko. „Viskas baigta. Džesas gyvas, jis sugrįžo, bet mūsų san
tuoka nutraukta." Paskui praveriu akis ir susivokiu, kur esu.
Štai mano knygynas.
Pasisuku ir nužingsniuoju prie durų.
Artinuosi prie savo knygų, prie savo šeimos ir tos
355
pavasario dienos, kai saulė nušvinta tarsi pasiryžusi šviesti

tau visą likusį gyvenimą, kai skleidžiasi gėlės, regis, keti
nančios žydėti amžinai. Artinuosi prie vegetariško čederio,
katinų nuotraukų ir dainos „Pianistas".
Artinuosi prie Šerno.
Artinuosi prie namų.
Ir pasijuntu visai kaip tą dieną, kai man įvėrė auskariukus,
skausmas nudiegė ir nuslopo, o aš paaugau.
356
j. knygyne randu mamą su tėčiu. Dar nespėjusi prisiar
tinti prie jų ir pasilabinti, išgirstu vaikišką verksmą tolimoje
kertėje.
- Ar ir mergaitės čia? - klausiu ir tvirtai apkabinu tėvus.
-Jos su Mari vaikiškų knygelių skyriuje, - atsako mama.
- Kaip tu? Kaip sekėsi? - teiraujasi tėtis.
Neišmanau, kaip paaiškinti, nes kol kas nenoriu leistis į
detales.
- Pasiilgau Šerno, - galiausiai sakau.
Matyt, tai viską paaiškina. Trumpai ir neskausmingai.
Tėvai nušvitę susižvalgo, lyg du sąmokslininkai, kurie
puikiai žinojo, kad viskas baigsis būtent taip.
Man nepatinka, kai mano veiksmai lengvai nuspėjami,
ypač kai juos nuspėja tėvai. Bet šiuo atveju vis dėlto labiau
džiugina tai, kad priėmiau teisingus sprendimus. Šiaip ar
taip, tėvai linki mums gero. Kai suaugi, galiausiai gali pri
pažinti, kad jie dažnai daug ką žino geriau už mus.
Girdžiu, kaip Mari mėgina numaldyti Sofiją ir Eivą.
357
Žengiu už kasos, kad geriau matyčiau. Abi mažylės sriū

bauja net išraudusios. Abi pakėlusios rankeles prie galvos.
Grįžteliu į tėvus.
- Eiva bėgdama atsitrenkė į Sofiją ir jos susidaužė galvo
mis, - paaiškina mama.
Tėtis užsidengia ranka ausį, saugodamasis nuo ausų būg
nelius sprogdinančio riksmo.
- Kažin ar tai į gera verslui.
Raudos palengva tyla, užleisdamos vietą teatrališkam
kūkčiojimui ir raukymuisi, tada Mari pastebi mane ir pri
siartina.
Pasisuku į tėvus ir sakau:
- Beje, mums reikėtų pasikalbėti apie Tiną.
Tėvai kreipia akis į šalį.
- Pasikalbėsime kitą kartą, - atsiliepia tėtis. - Kai aplin
kybės nebus tokios... dramatiškos.
Mama nusiskubina prie kasos, neva norėdama padaryti
tvarką. Tėtis itin susidomi ant prekystalio gulinčiu kalen
doriumi. Bet aš pernelyg gerai juos pažįstu, kad leisčiausi
apmulkinama.
- Kas čia vyksta? - klausiu. - Ką mėginate nuo manęs
nuslėpti?
- Ničnieko, brangute, - patikina mama ir beveik užmigdo
mano budrumą.
Bet tada meta iškalbingą žvilgsnį į tėtį, lyg klausdama: „Ar
pavyko ją nuraminti?" O gal tas žvilgsnis reiškia: „O Dieve,
gal vis dėlto pasakykime jai."
- Mums čia kilo šiokių tokių minčių dėl vadovavimo
358
knygynui, - galiausiai prisipažįsta tėtis. - Bet galėsime ap

tarti vėliau.
Kai prisiartina Mari ir pažvelgia į mane taip, tarsi bijotų
prisipažinti, jog neatsiklaususi nusavino mano mėgstamą
megztuką, suprantu, kad ir ji įsipainiojusi į šį reikalą.
- Nagi, mielieji, - nekantriai sakau, - aš jau tiek patyriau
pastaruoju metu, kad man užteks kantrybės jus išklausyti.
- Nėra čia apie ką kalbėti, - mėgina išsiginti Mari.
Bet aš nuveriu ją rūsčiu žvilgsniu, duodama suprasti, kad
nė nesiruošiu patikėti. Labai jau nevykusiai apsimetinėja.
- Na, gerai. Aš noriu dirbti, - išpyškina Mari.
- Ką dirbti? - kvočiu.
- Būti direktoriaus pavaduotoja.
- Šio knygyno?
- Taip. Mamai su tėčiu tai atrodo gera mintis. Bet viskas,
aišku, priklauso nuo tavęs.
- Taigi tu nori dirbti čia? - vis dar nepatikliai klausiu se
sers. - Su manimi?
- Taip.
- Šiame knygyne?
- Paklausyk, aš suprantu, kad dabar ne laikas kalbėti apie
tai.
- Kodėl ne laikas? - paprieštarauju ir krestelėjusi galvą
priduriu: - Tiesiog tu nustebinai mane.
- Suprantu, - sako Mari. - Bet darbas man padėtų prasi
blaškyti. Juk mudvi jau kalbėjome apie tai. Man reikia ištrūkti
iš namų, bent trumpam pamiršti apie naktipuodžius, klausos
sutrikimą ir kurtumą. Tiesą sakant, manau, kad ši mintis
359
geresnė nei ketinimas pradėti rašyti. Man tai patiktų, galėčiau

bendrauti su suaugusiais žmonėmis, supranti? Turėčiau kur
puošniau apsirengti, Ema. Man reikia priežasties pasipuošti.
- Gerai... - tarsteliu.
- Negaliu dirbti visos darbo dienos, bet pavaduotojos
pareigos man tiktų. Ypač turint galvoje, kad mama su tėčiu
sutinka prižiūrėti mergaites arba prireikus pavaduoti mane
knygyne. Tikiuosi, jog tai, ką sakau... Būk gera, priimk mane.
- Bet tu įpratusi būti direktore. O dabar aš tau vadovau
siu, - primenu seseriai.
Mari iškelia rankas lyg pasiduodama.
- Dabar tai tavo pareigos. Suprantu, kad atsisakiau šios
vietos, o tu labai daug nuveikei perėmusi vadovavimą. Taigi
nepretenduoju būti direktore. Jeigu ateityje nuspręsiu, kad
noriu ko nors daugiau, ar panorėsiu, jog mano nuomonė
daugiau lemtų, tai bus mano rūpestis ir aš su juo dorosiuosi.
Bet kada galėsiu imtis vadybinio darbo Maiko parduotuvių
tinkle, tačiau dabar noriu dirbti būtent čia, su tavimi.
Mari iškloja viską, ką norėjo pasakyti, tad dabar mano eilė
tarti žodį. Sesuo, tėtis ir mama neatitraukia akių nuo manęs.
Netgi Sofija su Eiva nusiramina ir įsikimba Mari į koją.
- Na, ką pasakysi? - klausia sesuo.
Aš pradedu kvatotis. Viskas atrodo taip absurdiška. Bet
trijulė stebi mane susirūpinusi, nelabai suprasdama, kas čia
juokingo. Todėl mėginu suimti save į rankas ir daugiau jų
nebekankinti.
Mintis, kad Mari dirbs mano vadovaujama, baugina.
Ji trikdo ir verčia abejoti, ar tai nesugadins tik pradėjusio
360
stiprėti mudviejų tarpusavio ryšio. Kita vertus, neatmetu, jog

tai gali išeiti į gera. Aš turėsiu su kuo dalytis atsakomybe dėl
knygyno, dirbsiu su žmogumi, kuriam nereikia aiškinti, kaip
man tai svarbu, su žmogumi, kuris ne tik mėgsta knygas, bet
ir brangina šio knygyno istoriją. O daugiau būdamos kartu,
spręsdamos bendras užduotis, galbūt dar labiau suartėtume.
Taigi aš prieinu prie išvados, kad rizikuoti verta.
Reikia ryžtis statyti lažybose už Mari ir save.
- Gerai, - sakau seseriai. - Tu priimta.
Tėčio veidą nušviečia tokia plati šypsena, kad jeigu vis dar
būčiau paauglė, subloguočiau. Bet paauglystė seniai praeity
je, todėl nenumirsiu, jeigu įgyvendinsiu didžiausiąjo svajonę.
- Taigi tvarkelė, tėti, - sakau jam. - Tavo dukros perima
knygyną į savo rankas.
Ir pirmą kartą gyvenime pasvarstau, kad galbūt mudvi
su Mari išties pajėgsime įrodyti, jog dviese galime daugiau
nei po vieną.
Ema ir Mari.
Iškilmingą akimirką sutrikdo vyriškis kreipdamasis į tėtį,
jis sako ieškąs knygos žmonai. Aš girdžiu, kaip tėtis klausia,
koks knygos pavadinimas.
- Nežinau, - prisipažįsta pirkėjas. - Nepamenu nei au
toriaus, nei turinio. Tik žinau, kad knygos viršelis mėlynas.
Pastebiu, kaip tėtis su mama supratingai susižvalgo ir
mėgina padėti vyriškiui.
Kai jie pasitraukia, Mari pakelia akis į mane.
- Na, kas nutiko Meine? Ar tu grįžti namo, pas Šerną?
- Dar nežinau.
361
- Kaip suprasti? - klausia ji.

- Aš noriu būti su Šernu, bet jis uždraudė jam skambinti,
net jei priimčiau sprendimą. Jis pasakė, jog pats susisieks su
manimi, kai bus pasiruošęs kalbėtis. Ne atvirkščiai.
Mari numoja ranka.
- Jis tai pasakė apsidrausdamas, jeigu nuspręstum pa
likti jį. Tačiau neturėjo galvoje, kad negali jam pranešti gerų
naujienų.
- Nežinau. Man regis, jis labai nusiminęs.
- Aišku, kad nusiminęs. Tačiau tai tik dar viena priežastis
kuo greičiau jį susirasti ir pasikalbėti.
- Noriu gerbti josprendimus, - mėginu paaiškinti seseriai.
- Ema, paklausyk manęs. Nieko nelaukdama susirask
Šerną ir pasakyk, kad nori būti su juo.
- Turiu važiuoti tiesiai į mokyklą? - pasitikslinu.
- Būtent! - patvirtina Mari. - Visiškai teisingai. Nesakau,
kad turi siūlyti jam savo ranką ir širdį mokiniams matant ar
panašiai. Bet taip! Susirask jį dabar pat.
- Aha, - sakau ir jaučiu, kaip mano ryžtas tvirtėja. - Taip,
tavo tiesa.
Sugrįžta tėvai ir išmuša čekį pirkėjui. Man regis, jam
nepavyko rasti to, ko ieškojo. Bet jis nusipirko „Mažąsias
moteris". Matyt, tėvai galiausiai atsisakė minties įspėti, apie
kokią knygą jis kalba, ir nusprendė įkalbėti jį įsigyti būtent
šį nemarųjį Luizos Mei Alkot romaną.
Jie įmanytų kiekvienam pirkėjui įsiūlyti „Mažąsias mote
ris" ne tik todėl, kad tai, be abejo, puiki knyga, bet ir todėl,
kad ji parašyta vos už kelių mylių nuo čia. Nenustebčiau,
362
jeigu bandė įpiršti jamkokį nors Henrio Deivido Toro ar Ral

fo Valdo Emersono veikalą, kurių taip pat turime sandėlyje.
Kitaip nei jie, aš niekada neprimetu pirkėjams transcen-
dentalistų. Ir jų knygos užsiguli knygyne ilgiau nei tais lai
kais, kai čia dirbo tėvai.
Bet jie niekada nepapriekaištavo man dėl to. Tėtis nė karto
nepasidomėjo, kodėl H. D. Toro knyga „Apie pilietinio ne
paklusnumo pareigą" taip ilgai dulka lentynoje.
Tėvai suteikė man neįtikėtiną dovaną - patikėjo šį knygy
ną, kartu užtikrindami pragyvenimo šaltinį, tačiau niekada
neteigė, kad tai vienintelis man skirtas kelias.
Dabar mes parduodame daugiau žurnalų ir žvakių. Taip
pat maišelių su citatomis iš knygų. O ir knygų, skirtų paaug
liams. Tačiau mažiau klasikos ir knygų kietais viršeliais. Iš
dalies dėl to, kad keičiasi verslo ypatumai, bet ir dėl manęs.
Tiesiog aš dirbu kitaip, nors nežinau, geriau ar blogiau.
O kai prie manęs prisidės Mari, mes galbūt dar labiau
sustiprinsime savo pozicijas.
Pirkėjas išeina, o aš ruošiuosi traukti prie automobilio ir
pamėginti susigrąžinti savo tikrąją meilę.
- Gerai, - sakau seseriai. - Palinkėk man sėkmės.
Prisiartinu prie durų ir atsisuku, nusprendusi pasakyti
viską, ką nutylėjau.
- Ačiū jums, - sakau tėvams. - Ačiū už tai, kad patikėjote
man šį knygyną, kad turėjote kantrybės laukti, kol pamilsiu
jį, kaip sugebu. Ačiū, kad padėjote susigaudyti gyvenime ir
tapti laimingai.
Atrodo, jog mama tuoj apsiverks, bet susitvardo.
363
- Nėra už ką, mieloji, - sako ji.

Tėtis pamerkia akį. Tokie jau tie tėvai.
Tu dėkoji jiems už suteiktas dovanas, kurios atvėrė tau
kelią į gyvenimą, o jie atsako, kad nėra už ką.
- Sveika sugrįžusi, - sakau Mari, jau stovėdama tarpdu-
364
.LAAtsidarau automobilio, stovinčio aikštelėje, dureles
ir pamatau, kad ant priekinės sėdynės tebeguli kelių dienų
senumo mėsainis. Nuo jo salone tvyro nemalonus rūgštus
kvapas. Pačiumpu sumuštinį ir išmetu į šiukšlių konteinerį, o
tada trumpam atlapoju visas dureles, kad dvokas išsivadėtų.
Ir išvystu automobilį, įsukantį į aikštelę.
Man nereikia žiūrėti pro priekinį stiklą, kad suprasčiau,
kas atvažiuoja.
Bet aš vis tiek žiūriu išplėtusi akis.
Šernas.
Širdis pradeda daužytis. Girdžiu, kaip dusliai ir ritmiškai
ji dunksi krūtinėje.
Aš pribėgu prie Šerno automobilio kaip tik tada, kai jis
išlipa iš jo.
Kelnės, marškiniai, atlaisvintas kaklaraištis, kadaruojantis
ant krūtinės, atsagstyta striukė.
Dabar dar tik vidurdienis ir Šernas turėtų būti mokykloje.
Bet jis stovi automobilių aikštelėje, akys paraudusios.
365
Žvelgiu į jį ir matau, kad jis palūžęs.

- Turiu pasikalbėti su tavimi, - sako Šernas, iš burnos
šaltyje virsta garas.
- Aš taip pat turiu pasikalbėti su tavimi, - tariu.
- Ne, - paprieštarauja Šernas. - Aš pirmas.
Man tiesiog plyšta širdis. „Nejaugi viskas baigta?" - klau
siu savęs. Pasijuntu sugniuždyta: dėl mano negebėjimo ap
sispręsti vyras, kurį myliu, prarado pasitikėjimą manimi.
Privalau tuojau pat pamėginti sustabdyti laiką, privalau kuo
ilgiau pabūti su juo, jeigu jis išties nusprendė palikti mane.
- Gal galėtume įlipti į automobilį ir įsijungti šildymą? -
klausiu Šerno.
Jis linkteli ir atsidaro dureles iš vairuotojo pusės. Aš ap
einu aplinkui prie keleivio durelių, trindama sustirusias
rankas. Šernas įjungia variklį ir mes laukiame, kol salone
pasidarys šilčiau. Netrukus pajuntu, kad rankos jau sušilo.
- Paklausyk, - sako Šernas. - Per pastarąsias keturias die
nas aš daug mąsčiau.
Praėjo vos keturios dienos, o man atrodo, jog visas gy
venimas.
- Aš negaliu taip, - aiškina jis, visu kūnu pasisukęs į
mane. - Negaliu taip gyventi. Tai ne man.
- Gerai, - sakau aš, nors širdį nuo Šerno žodžių sugniaužia
klaikus sopulys - net silpna darosi.
- Tu privalai sugrįžti namo, - ištaria Šernas.
-Ką?
- Prieš penkiolika metų aš žiūrėjau, kaip tu išeini pas
Džesą, ir sakiau sau, kad tai tavo sprendimas, kad aš nieko
366
negaliu padaryti. Bet dabar, po tiek laiko, vėl elgiuosi lygiai

taip pat. Tai ne... Aš negaliu to ištverti. Aš kovosiu dėl tavęs.
Šiandien išėjau po penkių pamokų, nes turėjau su džia
zo grupe repetuoti dainą „Visiškas širdies užtemimas". Bet
mano paties širdis plyšta be tavęs. Visą šį laiką, kol buvau
vienas, blaškiausi kaip paukštis palaužtu sparnu, vildamasis,
kad tu sugrįši pas mane. Tačiau vilties nebeužtenka. Dabar aš
suaugęs žmogus. Ne paauglys kaip anais laikais. Esu vyras.
Negaliu tenkintis viltimi. Privalau grumtis dėl tavęs. Todėl
ir esu čia. Štai ką ketinu daryti. Aš stoju į kovą.
Šernas sugriebia mane už rankos ir karštai aiškina:
-Aš tinku tau, Ema. Tai, kas yra tarp mudviejų... vadina
ma tikrąja meile. Aš myliu tave. Noriu praleisti visą likusį
gyvenimą su tavimi. Tu esi mano antroji puselė. Aš galiu
suteikti tau laimę. Tokį gyvenimą, kokio tu nori, Ema. Tekėk
už manęs.
- ODieve, - atsidustu ir pajuntu begalinį palengvėjimą. -
Kokie mudu kvailiai.
- Ką? - klausia Šernas. - Ką tu turi galvoje?
- Tu kovosi dėl manęs? - pasitikslinu.
- Taip.
- O aš ką tik ruošiausi ieškoti tavęs darbe ir kovoti dėl
tavęs.
Šernas atrodo nuginkluotas ir sutrikęs. Jis patyli ir staiga
pravirkęs klausia:
- Išties?
- Aš myliu tave, brangusis, - sakau jam. - Noriu nugy
venti su tavimi visą likusį gyvenimą. Atleisk man, kad ne
pajėgiau iš karto atsisveikinti su praeitimi. Bet dabar viskas
367
baigta. Visiškai. Aš žinau, kad būtent su tavimi noriu praleisti

kiekvieną savo gyvenimo dieną. Mūsų gyvenimo dieną. Aš
noriu ištekėti už tavęs. Atleisk, jog abejojau. Tačiau dabar esu
tikra, kad noriu to.
- O Džesas? - klausia Šernas.
- Aš myliu Džesą. Visada mylėsiu. Bet jis buvo man skirtas
anksčiau, o tu dabar. Visiems laikams.
Šernas atsidūsta. Jis klausosi mano žodžių ir mėgina su
vokti prasmę.
- Ar tu rimtai kalbi? - pasitikslina. - Ne todėl, kad nori
dramatizuoti ar pragražinti padėtį?
Papurtau galvą.
- Ne, aš nesistengiu nieko dramatizuoti ar pagražinti.
- Turiu galvoje, ar esi įsitikinusi, kad pasidarei teisingas
išvadas.
- Taip, įsitikinusi. Jeigu tu įstengsi atleisti man už abejo
nes, už tai, kad norėjau išvažiuoti ir kurį laiką pabūti su juo,
išsiaiškinti tai, ką dabar jau žinau.
- Aš galiu tau atleisti už tai, - patikina Šernas. - Aišku,
galiu.
Bet man labai svarbu atskleisti viską, pažvelgti tiesai į akis.
- Mes buvome dviese Meine, - prisipažįstu.
Daugiau nieko nesakau, nes nėra reikalo.
Šernas papurto galvą.
- Nenoriu nieko apie tai girdėti. Nenoriu nieko žinoti.
Viskas baigta. Tai praeitis. Nuo šios akimirkos tai nieko ne
bereiškia.
Aš desperatiškai kinkuoju galva, nes be galo noriu, kad
jis patikėtų mano žodžiais.
368
- Nuo šios akimirkos man nereikia nieko kito, tik tavęs,

ir taip bus visada.
Šernas klausosi manęs užmerkęs akis.
- Ar sutinki būti mano žmona? - klausia plačiai šypso-
damasis.
Nežinau, ar kada nors jaučiausi labiau mylima nei šią aki
mirką, kai Šerno veidas tiesiog švytėte švyti vien nuo minties,
jog tapsiu jo žmona.
- Taip, - patvirtinu. - Dievas mato, kad taip.
Šernas palinksta į mano pusę ir bučiuoja mane, vis dar
spinduliuodamas laime. Pagaliau ašaros mano akyse yra
laimės ašaros. O širdis netelpa krūtinėje iš laimės.
Prieštaringų jausmų nebeliko. Nebeliko nežinomybės.
- Aš myliu tave, - sakau Šernui. - Esu tuo tikra kaip nie
kada.
Tai geras ženklas. Esu įsitikinusi, kad mudviejų meilė,
patyrusi išbandymų, tik dar labiau sustiprėjo, pasirodė esanti
ne vienadienė, o brandi. Man atrodo, kad tai žada mums
šviesią ateitį: santuoką ir vaikus.
- O Dieve, aš taip bijojau prarasti tave, - prisipažįsta Še
rnas. - Kankinausi, kad netekau paties nuostabiausio dalyko
gyvenime.
- Tuniekonepraradai, - patikinu. - Juk esu čia. Greta tavęs.
Bučiuoju jį.
Mudu nepatogiai sėdime ištempę kaklus, pusiau rem
damiesi į prietaisų skydelį, vairalazdė spaudžia kelį. Bet aš
noriu būti kuo arčiau Šerno. Jis bučiuoja į smilkinį ir aš užuo
džiu skalbimo miltelių kvapą, sklindantį nuo jo marškinių.
- Ar parveši mane namo? - klausiu.
369
Sernas šypsosi. Tačiau jo šypseną bet kurią akimirką gali

pakeisti ašaros.
- Būtinai.
Pasitraukiu nuo jo, patogiau įsitaisau keleivio sėdynėje,
o jis įjungia atbulinę eigą ir apsuka automobilį.
Mobilusis telefonas, piniginė ir kelioninis krepšys su daik
tais liko mano automobilyje, bet nestabdau Šerno. Neprašau
palaukti minutėlę, kol pasiimsiu juos, nes man jų nereikia.
Bent jau dabar. Man nereikia nieko kito, pakanka to, ką turiu
šią akimirką.
Šernas suima dešine ranka mano kairiąją. Ir nepaleidžia
visą kelią iki namų, išskyrus kokias dvidešimt sekundžių,
kai aš palinkusi į priekį rausiuosi daiktadėžėje ieškodama
teles, kurią jis ten laiko. Aš vis dar negaliu pakęsti džiazo, o
Šernas vis dar jį dievina. Nežinau, ar tai svarbu, bet mudu
išlikome vienas kitam tokie pat, kokie buvome anksčiau. Kai
nuskamba pirmieji akordai, Šernas nustebęs dirsteli į mane.
- Juk tu nepakenti Minguso, - sako jis.
- Tačiau myliu tave, taigi...
Regis, tokio paaiškinimo Šernui pakanka su kaupu, nes
jis vėl nutveria mane už rankos. Tarp mūsų nebelieka jokios
įtampos, jokio nejaukumo. Mums gera būti drauge. Mane
apima palaiminga ramybė, stebint pro automobilio langą,
kaip snieguotas Aktono gatves keičia Konkordo gatvės, kaip
visžalės gyvatvorės abipus greitkelio nulydi mus per Lek-
singtoną ir Belmontą į Kembridžą su plytelėmis grįstais pės
čiųjų takais ir jaukiais senoviniais pastatais. Pasaulis primena
370
V I E N I N T E L Ė {TIKRA) MEILĖ
man veidrodį, nes viskas, ką regiu priešais save, galiausiai

tobulai atspindi mano pačios sielos būseną.
Aš jaučiuosi savimi šiose gatvėse ir su šiuo žmogumi.
Šernas pastato automobilį ir mudu pakylame į savo butą.
Aš glaudžiuosi Šernui prie peties ir jis tarsi skydas saugo
mane nuo šalčio. Pasuka raktą spynoje, o kai durys užsitren
kia, mane apima toks jausmas, tarsi mudu būtume atsiriboję
nuo viso pasaulio. Šernas pradeda bučiuoti mane vis dar
vėsiomis lūpomis ir aš juntu, kaip jos šyla nuo mano atsako.
- Sveika sugrįžusi, - šypsodamasis sako jis.
Ir tai reiškia nepalyginamai daugiau nei paprastas pasi-
labinimas.
- Labas, - atsakau.
Man regis, iki šiol niekada nepastebėjau, kad mūsų butas
kvepia prieskoniais ir gaiva, panašiai kaip dantų pasta su
cinamonu. Pamatau abu katinus, įsitaisiusius po pianinu.
Jiems viskas gerai. Čia viskas gerai.
Šernas priglunda prie manęs, aš atsiremiu į laukujės duris.
Jis paglosto skruostą, pakedena plaukus, nykščiu paliečia
strazdanas.
-Jau bijojau, kad daugiau niekada jų nepamatysiu, - pri
sipažįsta žvelgdamas į akis.
Jo žvilgsnis ramina, teikia saugumą. Aš priglaudžiu galvą
jam prie rankos, tiesiog prisispaudžiu prie jos.
- Tau nėra ko bijoti, - patikinu. - Aš čia. Ir viskampasiry
žusi dėl tavęs. Viskam. Taip bus visą likusį gyvenimą.
- Aš nieko iš tavęs nereikalauju, - sako Šernas. - Tik būk
su manimi. Man tiesiog reikia tavęs.
Pradedu glostyti pečius, prisitraukiu jį arčiau. Jo kūnas
371
vienu metu ir jaudina, ir ramina mane. Užuodžiu plaukų

pomados kvapą. Jaučiu smakro ražieną.
- Tu man skirtasis, - sakau. - Amžiams. Mudu visada
būsime drauge.
Vis dėlto aš klydau sakydama, kad nėra nieko romantiš
kesnio už santykių pabaigą.
Ne, yra.
Nėra nieko romantiškesnio už tai, kas vyksta dabar. Aš
laikau apkabinusi vienintelį man skirtą žmogų, kurio tariausi
netekusi, ir žinau, kad daugiau niekada jo nebeprarasiu.
Man atrodo, kad tikroji meilė nebūtinai yra vienintelė.
Mylėti iš tikrųjų, vadinasi, mylėti beatodairiškai.
Atsiduoti meilei visa širdimi. Visa esybe.
Jeigu esi iš tų žmonių, kurie atiduoda visą save, jeigu myli
visa siela, netgi kai tai teikia didžiulį skausmą, galbūt patirsi
ne vieną tikrąją meilę. Galbūt tai bus tau atlygis už narsą.
Aš esu moteris, kuri išdrįso pamilti vėl.
Ir todėl sau patinku.
Sunku pamilti išgyvenus skausmą, nuo kurio plyšta širdis.
Tai žeidžia, bet skatina būti sąžiningai su savimi ir suvokti,
kas esi. Tenka labai pasistengti, kad rastum žodžių savo iš
gyvenimams nusakyti, nes šie išgyvenimai netelpa į įprastus
šablonus.
Bet pastangos atsiperka su kaupu.
Tik pažiūrėk, ką gauni mainais.
Kilnią meilę.
Prasmingą meilę.
Tikrąją meilę.
372
J er antrąsias savo vestuves aš vilkiu šviesiai violetine
suknele. Ji elegantiška ir puošni. Verta moters, kuri gyveno
pilnakraujį gyvenimą prieš ištekėdama. Aiškiai liudijanti,
kad ši moteris - stipri ir harmoninga, kad ji priėmė puikų
sprendimą. Mari teko mano liudininkės vaidmuo. Eiva neša
gėles. Sofija žiedus. Olivija rėžia kalbą, kuri pravirkdo bene
pusę svečių. Mudu su Šernu praleidžiame medaus mėnesį
Monrealyje.
Praėjus aštuoniems mėnesiams ir devynioms dienoms, kai
mudu su Šernu davėme santuokos įžadus visų savo draugų
ir artimųjų akivaizdoje, šiltą vasaros vakarą aš kalbuosi su
Olivija mobiliuoju telefonu prie Bleirų knygyno.
Mari išvažiavo paimti mergaičių iš mūsų tėvų. O vėliau
mes visi susirinksime vakarienės Mari ir Maiko namuose.
Maikas keps mėsą ant grotelių, Šernas prisižadėjo paruošti
sūrainių Sofijai ir Eivai.
Olivijai pasakojant, kaip ketina švęsti savo dukrelės Pai-
perės pirmąjį gimtadienį, išgirstu pažįstamą pyptelėjimą.
373
- Žinai ką, - sakau jai. - Kažkas dar mėgina man prisi

skambinti. Turiu atsakyti.
- Supratau, - tarsteli Olivija. - Tik dar norėjau paklausti.
Kaip manai, ar tiktų gimtadieniui jūros gyvūnų tema, nes...
- Olivija! - pertariu draugę. - Turiu atsiliepti į skambutį.
- Gerai, bet... tik pasakyk, patinka tau ši tema ar ne.
- Mano galva, nelygu, kokius jūros gyvūnus pasirinksi.
Paklausyk, aš turiu atsiliepti.
- Na, pavyzdžiui: banginius ir delfinus, galbūt dar kokias
nors žuvis, - pradeda aiškinti Olivija, bet, išgirdusi mano
dūsavimus, sako: - Gerai! Iki rytdienos vaizdo pokalbio.
Nuspaudžiu pabaigos mygtuką ir žiūriu, kas dar man
skambina.
Numeris nepažįstamas. Bet kodą atpažįstu iš karto.
310.
Santa Monika. Kalifornija.
- Klausau.
- Ema?
Balsą atpažįstu akimirksniu. Niekada jo nepamiršiu.
- Džesai?
- Sveika.
- Labas!
- Kaip laikaisi? - klausia jis, tarsi mudu nuolat plepėtume
telefonu.
Iki šiol aš gavau vos keletą atvirlaiškių iš Kalifornijos ir
netgi vieną iš Lisabonos. Trumpų ir malonių, Džesas keliais
žodžiais praneša, kaip gyvuoja ir kur yra. Taigi aš visada
žinau, kad Džesui viskas gerai. Bet po išsiskyrimo mes susi
rašome retai, o kalbamės telefonu išvis pirmą kartą.
374
VI E N I N T E L Ė (TIKRA) MEILE
- Gerai, - atsakau. - Tikrai. O tu?

- Puikiai, nors, aišku, pasiilgstu bičiulių Aktone.
- Suprantu.
- Bet šiaip viskas gerai. Aš... Aš išties esu laimingas čia.
Nesumoju, ką atsakyti. Mėginu nuspėti, kodėl skambina.
Pauzė užsitęsia. Bet Džesas pratęsia pokalbį.
- Aš kai ką sutikau, - sako jis.
Gal ir neturėčiau stebėtis, kad Džesas ką nors sutiko ir
panoro pasipasakoti man. Tačiau nustembu.
- Išties? Nuostabu.
- Taip, ji... ji neįtikėtina. Išties išskirtinė. Profesionali ban
glentininke. Fantastika, ką? Niekada nemaniau, kad įsimy
lėsiu banglentininkę.
Nusijuokiu.
-Na, nežinau, - sakau, užrakinu knygyną ir pasuku prie
automobilio. Dar šviesu, bet jau leidžiasi sutemos. Kai ateis
spalis, pasigesiu tokių vakarų. - O manęs tavo pasirinkimas
kažkodėl nestebina. Turiu galvoje, ką gi dar gali įsimylėti
Kalifornijoje.
- Gal tu ir teisi, - nusijuokęs pripažįsta Džesas.
- Kuo ji vardu?
- Britą, - atsako jis.
- Džesas ir Britą, - ištariu. - Skamba gražiai.
- Ir man taip atrodo. Mums gera drauge.
- O, Džesai, kaip puiku. Labai džiaugiuosi tai girdėdama.
- Norėjau pasakyti tau, kad... - pradeda jis ir nutyla.
-Ką?
- Dabar suprantu, apie ką tu kalbėjai. Na, kad meilė Šernui
375
nereiškia, jog pamiršai mane. Tai nekeičia anksčiau patirtų

jausmų. Kadaise mylėti žmonės dėl to netampa mažiau svar
būs. Bet anuomet neįstengiau suprasti. Man atrodė, kad...
kad pasirinkusi jį tu atsižadėjai meilės man. Maniau taip
dėl to, kad mes su tavimi patyrėme nesėkmę, neišsaugojome
santykių. Bet dabar manau kitaip, nes myliu ją. Myliu taip
stipriai, kad nieko kito nematau. Tačiau ši meilė nepakeitė
mano jausmų tau, aš esu dėkingas likimui, kad mylėjau tave.
Tiesiog...
- Tiesiog dabar aš esu tavo praeitis, o ji - dabartis.
- Taip, - patvirtina Džesas, regis, jausdamas palengvėji
mą, kad išreiškiau žodžiais mintį, kurią jam sunkiai sekėsi
suformuluoti pačiam. - Kaip tik taip ir yra.
O aš sakau sau, kad pamilę dar sykį mes niekada visiškai
neišsižadame anksčiau mylėtų žmonių. Tikroji meilė neišdy
la iš atminties. O naujoji meilė negali pakeisti to, kas buvo.
Ankstesni išgyvenimai niekur nedingta ir vos tik panorėję
mes akimirksniu galime atgaivinti juos atmintyje tarsi seniai
skaitytos knygos turinį.
- Man regis, aš perėmiau tavo mąstymą. Dėkoju likimui
už tave ir už mūsų vestuvių dieną. Jeigu jausmai neatlaikė
laiko išbandymo, tai nereiškia, kad jų neturėjo būti. Man
atrodo, jog mes nusipelnėme mūsų meilės.
Sėdžiu prie savo automobilio vairo, glaudžiu prie ausies
mobilųjį telefoną. Negaliu daryti nieko daugiau, tik klausytis
Džeso.
- Mudviem nelemta drauge nugyventi gyvenimo, - sako
jis, - bet aš galiausiai supratau, kad dėl to nenublanksta mūsų
376
ankstesnio bendro gyvenimo žavesys, nes kadaise mudu

buvome puiki pora.
- Tikroji meilė nebūtinai turi būti amžina, - antrinu aš. - Ir
trukti visą gyvenimą.
- Teisingai. O jeigu netrunka, tai nereiškia, kad ji buvo
netikra, - patvirtina Džesas.
Ji buvo tikra.
Bet baigėsi.
Ir tai nėra blogai.
-Aš esu toks, koks esu, todėl, kad kadaise mylėjau tave, -
sako Džesas.
- Ir aš esu tokia, kokia esu, todėl, kad kadaise mylėjau
tave, - sakau aš.
Ir tada mes atsisveikiname.
3 77
Padėka
Mano močiutė Linda Morris visą gyvenimą praleido Ak-
tone. Praėjus keletui savaičių po jos mirties, aš padėjau rašyti
šią knygą. Kai tą spalį grįžau namo į pamaldas už velionę,
išvydau nuostabius medžių lapus ir įkvėpiau gaivaus oro,
supratau, kaip myliu savo gimtą kraštą. Ir kaip labai noriu
aprašyti jį, pagerbdama močiutės atminimą. Užvis labiausiai
gyvenime branginu Aktono ir aplinkinių miestų žmones.
Taigi šia knyga ne tik noriu jiems padėkoti, bet ir prisipažįstu
juos mylinti.
Si, o ir visos kitos mano parašytos knygos nebūtų pasiro
džiusios, jei ne ypatingoji trijulė: redaktorės Greer Hendricks,
Sarah Cantin ir agentė Carly Watters.
Greer, ačiū, kad pastebi visus dalykus, praslystančius pro
mano akis, ir tvirtai tiki, kad man pavyks sudėlioti viską į
vietas. Abi šios savybės labai padeda bendrauti ir aš be galo
dėkinga, jog esi mano komandoje. Sarah, dėkui už svarią
378
paramą. Žinau, kad mano knygos „Atria" leidykloje yra ge

rose rankose, nes tu puikiai išmanai, ką darai. Carly, ačiū,
kad jaudiniesi dėl mano knygų ne mažiau už mane pačią
ir iš anksto žinai, ko ketinu klausti. Labai džiaugiuosi, kad
būtent tu esi mano agentė.
Crystal Patriarche ir reklamos agentūros „BookSparks"
komanda, esate neprilygstamos savo srities žvaigždės. Tory,
dėkui už kantrybę ir taktą atsakant į mano paikus klausimus.
Bradai Mendelsohnai, ačiū ne tik už tai, kad esi nuostabus
vadybininkas, numatantis dešimt žingsnių į priekį, bet ir už
tai, jog galiausiai pastatei batutą savo dukrai.
Labai ačiū visam„Atria" leidyklos kolektyvui, ypač Judith
Curr, už galimybę priklausyti tokiai išskirtinei organizacijai.
Man neįtikėtinai pasisekė, kad prieš leidžiant mano knyga
pereina iš vienų talentingų rankų į kitas.
Mieli tinklaraštininkai, kaskart visomis išgalėmis mane
palaikantys, ši knyga pasirodė ir dėl jūsų sambūrio. Jūs
skatinate domėtis mano knygomis, o jūsų aistra įdomioms
istorijoms ir veikėjams įkvepia. Ačiū, kad nuolat primenate
man, kodėl mėgstu savo darbą, ir padedate pasiekti pačią
įvairiausią skaitytojų auditoriją. Esu skolinga jums vieną
(milijoną).
Dar sykį norėčiau padėkoti visiems savo draugams ir šei
mos nariams. Ačiū Andy Bauch ir giminaičiams iš vyro pusės,
Reidų ir Hanesų šeimoms. Aš skiriu šią knygą ir jums, nes
ne mažiau nei Aktoną myliu Los Andželą, daugiausia dėl to,
kad iš ten kilę jūs. Dėkui, jog visada mane palaikote ir šiame
milžiniškame mieste jaučiuosi kaip namie.
379
Mi madre y mi Hermano, tai yra mama ir broli, Mindy ir

Jake'ai, aš myliu jus, mielieji. Mama, ačiū, kad atsivežei mus
į Aktoną, kuriame įgijau puikų išsilavinimą, neįtikėtiną pa
laikymą ir įkvėpimo šaltinį. O tau, Jake'ai, dėkoju už tai,
kad persikraustei į Los Andželą, nes dabar turiu su kuo pa
sikalbėti, kai ilgiuosi patiekalų iš kinų restorano „Makaha"
ir keptų vištienos sparnelių su medumi, kariu, imbieru ir
kajeno pipirais iš „Roche Bros" prekybos centro.
Ir paskutinis, bet ne mažesnės padėkos nusipelnantis žmo
gus - Alexas Jenkinsas Reidas. Ačiū, kad skaitai visus mano
kūrinius tarsi savus, gebi atrasti tai, kas tau juose patinka, ir
sąžiningai įvardiji trūkumus, o kai išties susimaunu, atneši
šaltos arbatos ir keksiuką. Ačiū, kad išlauki, kol vėl ryžtuosi
mėginti jėgas, ir drauge su manimi pasiraitojęs rankoves sa
kai: „Mes susidorosime." Tavo tiesa. Mums visada pavyksta.
380
APIE AUTORĘ
Taylor Jenkins Reid -

šiuolaikinė amerikiečių
rašytoja, bestselerių
„Septyni Evelinos Hugo
vyrai", „Vieni metai.
Atskirai" autorė. Taylor savo karjerą pradėjo kino
pramonėje - dirbo aktorių atrankos asistente, kol baigė
studijas universitete. Pirmąjį romaną parašė 2013 metais.
Anot autorės, jos sėkmė pagrįsta nuosekliu darbu: ji iš
anksto numato knygos pradžią ir pabaigą, o kurti pradeda
nuo pagrindinės idėjos. Taylor Jenkins Reid gimė Aktone,
Masačūsetse. Šiuo metu gyvena Los Andžele su vyru ir
dukterimi.
381
JAUSMŲ KLASIKA
s3į? ii
y' fit? l i ^ t ^ p l p ' ■% TAYLOR
■ ,’
H '. 8 Ė ib $ ; I JENKINS
1 š & i ij m r k 1 REID
m'moėM^ 1
1'xr HUG«1- 1
■■■'■■:■:■■'■ jjp
vyraW4’ SEPTYNI
:i: . :
:. EVELINOS
HUGO
L VYRAI
Istorija, sužavėjusi viso pasaulio skaitytojus
Šią knygą privalo perskaityti visi Marilyn Monroe ir Audrey Hepburn gerbėjai. Jeigu
Evelina tikrai būtų gyvenusi,būtų geriausia jų bičiulė arba... didžiausia konkurentė.
Šis susitikimas pakeis Monikos gyvenimą. Jauna žurnalistė gauna pasiūlymą

parengti interviu su Evelina Hugo - Holivudo aktore, kuri padarė stulbinamą
karjerą. Bet yra viena sąlyga: garsios moters istorija galės būti paskelbta tik
po jos mirties.
Evelina pasakoja apie tai, kaip ištrūko iš skurdo ir pakliuvo į išsvajotą kino
pasaulį. Apie šlovę, pinigus, skandalus ir prožektorių šviesas... Holivude nė
vienas nėra be nuodėmės. Kodėl Evelina buvo ištekėjusi net septynis kartus?
Ką iš tikrųjų ji mylėjo? Jos gyvenime slypi paslaptis, kuri niekada neturėjo
atsidurti pirmuosiuose laikraščių puslapiuose.
O Pirk pigiau
www.svaj on iukny gos. 11
O V L ,
marcipano
valandos
TAYLOR
JENKINS
REID
VIENI
METAI.
ATSKIRAI
Nesuklysk - aš myliu tave. Dabar nejaučiu šios meilės, bet ji vis vien yra
mano širdyje. Žinau, kad yra. Išeinu, kad ją rasčiau.
Kai ilgametė Lorenos ir Rajano santuoka pasiekia skyrybų tašką, pora atranda
netikėtą sprendimą -metų pertrauką. Jie nusprendžia laikinai išsiskirti tam, kad
pabandytų pamilti vienas kitą iš naujo.
Pagrindinė istorijos veikėja Lorena - ištikta santykių krizės, ji priešinasi draugų ir
šeimos peršamai nuomonei, kaip turėtų elgtis, ir pradeda ieškoti savęs. Ši kelionė po
truputį keičia jos nuostatas apie dviejų žmonių meilę ir santuoką.
Ar prie altoriaus ištartas „taip" iš tikrųjų lemia laimingą gyvenimą? Ką pasirinkti,
kai santykiuose nebelieka aistros? O galbūt dėl meilės verta pakovoti?
„Vieni metai. Atskirai kviečia kitaip pažvelgti į gyvenimo vertybes ir matyti
"
ne tik dramą, bet ir joje slypinčią galimybę...
Pirk pigiau 1i
www.svajoniuknygos.lt '
Išleido UAB „Svajonių knygos"
Verkių g. 30-3, 08221 Vilnius
Tel. +370 5 212 2794
EI. paštas info@svajoniuknygos.lt
www.svajoniuknygos.lt
Tiražas 1700 egz.
Spausdino spaustuvė
ScandB k
Gamyklos g. 23, 96155 Gargždai
Tel.+37046 42 0300

Taylor Jenkins Reid - Vienintele (Tikra) Meile 2020 LT

Uploaded by

Document Information

Original Title

Copyright

Available Formats

Share this document

Share or Embed Document

Sharing Options

Did you find this document useful?

Is this content inappropriate?

Copyright:

Available Formats

Taylor Jenkins Reid - Vienintele (Tikra) Meile 2020 LT

Uploaded by

Copyright:

Available Formats

Versta iš: Taylor Jenkins Reid,

One True Loves,

Iš anglų kalbos vertė

Visi šios knygos personažai yra išgalvoti.

Leidinio bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos nacionalinės Martyno

kai jiedvi sėdi greta ir žvelgia į vieną pusę, aš suprantu, ko­

- ...bet aš neprašiau, kad tau atneštų tortą, - gudriai už­

prašau kitą mėnesį ir mano gimtadienio proga pasirūpinti

nesvarbu, ką išskaitė mama naujienų ir nuomonių svetainėje

netikusį įprotį: jis nori išmokti groti visais instrumentais,

vandenyno. Vyras, apie kurį nuo to laiko nebebuvo jokių

Man regis, kiekvienam žmogui tenka išgyventi akimirkų,

džipu tą vakarą, kai ji nusipirko jį ir iš džiaugsmo pasikvie­

Tačiau tas vakaras tebuvo mudviejų santykių išimtis, reta

man draugiją. Bet galiausiai aš tapau tokia nepakenčiama,

Būdama mano amžiaus Mari lankė literatūros fakultaty­

Tėvai šmaikštavo, kad slaugytoja ligoninėje jiems bus

- Jie kažkaip keistai atrodo iš užpakalio, - labai ramiai

Bet, atvirai tariant, labiausiai troškau to, ką iš mamos pa­

Mari vis dar niekur nesimatė.

apdovanojimą metiniame mokyklos albume. Kaip tik toks

ir aš pamačiau, kaip jis lengvai tarsi oru sklendžiantis paukš­

- Sveika! - šūktelėjo ji tądien baseine, vos tik mane pa­

- Einu, apkabinsiu ir paguosiu Elį. Tada galėsime važiuoti

peties ir po akimirksnio jau stovėjo prieš jį iš lėto judančioje

- Matau jį ne dažniau nei paprastai, - atsakė Olivija. -

prekystalio, aš įkišau ranką į kišenę ir perskaičiavau, kiek

Taigi aš išspūdinau prislėgta sielvarto ir kamuojama mei­

nemokamą darbo jėgą. Būtinybė dirbti penktadienio vakarą

nusuko žvilgsnį. - Kad tada tau nereikės važiuoti autobu­

variklį. Per garso kolonėles netikėtai nugriaudėjo džiazo

Aš linktelėjau ir nusišypsojau rodydama, kad priimu žai­

Nejaugi manai, kad vešiuosi tavo mamą į restoraną valgyti

spaustuvei pagaminti lygiai tokius pat. Kaskart imdama skir­

Iš tarnybinių patalpų sugrįžo Šėmas ir prisiartino prie mu­

- Maniau, kad neketinote dumti į pasimatymą, kol su­

- Stengdavaisi jas įsidėmėti, kad turėtum ką porinti

- Na, ir ką tu manai apie Čarlzą Mingusą? - netikėtai

Šėmas nukreipė akis į žurnalus.

Aš išplėtusi akis žiūrėjau į jį ir vis mažiau sukau galvą dėl

turiu nuolat praktikuotis. Paprastai kasdien po valandą

- Taigi jau penki instrumentai, nors tu tvirtini, jog išvar­

- Mano mama yra antros kartos išeivė iš Brazilijos, - pa­

čiau stebėti tokią baisią neteisybę. Tad instinktyviai susiradau

su juo po dviejų mėnesių. Dabar ji susitikinėjo su kažkokiu

muzikos terapijos srityje. O nuo rudens studijuoti Berklio

su dviem vaikinais, visą mėnesį susitikinėjau su Robiu Time-

Iš pradžių aš tik sriubčiojau alų, bet paskui nusprendžiau

mudviejų nuotraukas aš neatsistebiu, kaip ryždavomės išeiti

- Tu ištuštinai statinaitę iki dugno, - pasakė jis.

slėptis visi, bet į krūmus, skiriančius kiemą nuo kaimyninio

Po kurio laiko audra aprimo. Daugiau nebesigirdėjo sun­

Aš nesumojau, ką mes darysime toliau ir kaip parsirasime

- Vis vien man neaišku. Juk dalyvavome vakarėlyje prie

Tačiau dabar, prisimindama praeitį, žinau: nutiko visiškai

Jis vis nepaleido rankos ir aš pamaniau, kad galbūt (tik

kad jo tėvai, be abejonės, nepalyginamai griežtesni, tačiau

- Kadangi maniškiai, regis, nelabai supyko, kai paskam­

- Rimtai? - pasitikslino Džesas. - O aš brandinu mintį

- Mano supratimu, esi visiškai teisus, - pasakiau jam.

- Ką? Nieko panašaus.

- Na, gerai, aš išties buvau tau neabejinga devintoje kla­

O Mari kaip tik pradėjo eiti knygyno direktoriaus pa­

kai jiedvi sėdi greta ir žvelgia į vieną pusę, aš suprantu, ko

- ...bet aš neprašiau, kad tau atneštų tortą, - gudriai už

džipu tą vakarą, kai ji nusipirko jį ir iš džiaugsmo pasikvie

Būdama mano amžiaus Mari lankė literatūros fakultaty

Bet, atvirai tariant, labiausiai troškau to, ką iš mamos pa

ir aš pamačiau, kaip jis lengvai tarsi oru sklendžiantis paukš

- Sveika! - šūktelėjo ji tądien baseine, vos tik mane pa

Taigi aš išspūdinau prislėgta sielvarto ir kamuojama mei

nusuko žvilgsnį. - Kad tada tau nereikės važiuoti autobu

Aš linktelėjau ir nusišypsojau rodydama, kad priimu žai

spaustuvei pagaminti lygiai tokius pat. Kaskart imdama skir

Iš tarnybinių patalpų sugrįžo Šėmas ir prisiartino prie mu

- Maniau, kad neketinote dumti į pasimatymą, kol su

- Taigi jau penki instrumentai, nors tu tvirtini, jog išvar

- Mano mama yra antros kartos išeivė iš Brazilijos, - pa

Po kurio laiko audra aprimo. Daugiau nebesigirdėjo sun

- Kadangi maniškiai, regis, nelabai supyko, kai paskam

- Na, gerai, aš išties buvau tau neabejinga devintoje kla

O Mari kaip tik pradėjo eiti knygyno direktoriaus pa

stiliumi. Džesas tapo režisieriaus asistentu ir kūrė dokumen

O pati iškilmių diena, tiesą sakant, beveik išgaravo iš at

Mano vaizduotėje iškilo jų baltuma - akinama, net įgy

- Nesuk galvos, - nuraminau. - Jeigu negalėsi paskam

mane. Mano tėvai irgi atskrido, išsinuomojo kambarį viešbu

- Džesas mirė, - pasakė Mari. - Iš ano pasaulio negrįžta

Kiekvieną dieną aš raudodavau be perstojo, tad atsibus

žingsnį į šalį nuo žurnalų stendo ir atsitrenkiau į du bronzi

- Atsiprašau, suklydau, - prisipažinau kasininkei. - Bai

užsiminti. Kad nė vienamiš mūsų tokie susitikimai neatrody

- Nori pasakyti, kad vakarėlis baigtas? - pasitikslino Šė

Aš papasakojau, kaip man sekasi knygyne, kaip laiko

- O, taip, - apsidžiaugiau. - Ten, kur galima gauti skru